Šunų leišmaniozė. Diagnostika, gydymas ir rizikos ...6930301/6930301.pdf · 5 SANTRAUKA...

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Eglė Špučytė

Šunų leišmaniozė. Diagnostika, gydymas ir rizikos

veiksniai Canine leishmaniasis. Diagnostics, treatment and risk

factors

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Vida Babrauskienė

KAUNAS 2015

2

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų leišmaniozė. Diagnostika, gydymas ir rizikos veiksniai“.

1. Yra atliktas mano paties/pačios; 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje; 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA ....................................................................................................................................................... 5

SUMMARY ......................................................................................................................................................... 6

SUTRUMPINIMAI ............................................................................................................................................... 7

ĮVADAS ............................................................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................................................... 10

1.1. Šunų leišmaniozė ............................................................................................................................. 10

1.2. Sukėlėjas .......................................................................................................................................... 10

1.3. Imuninis atsakas .............................................................................................................................. 11

1.4. Diagnozė .......................................................................................................................................... 12

1.5. Gydymas .......................................................................................................................................... 16

1.6. Klasifikacija ...................................................................................................................................... 21

2. METODOLOGIJA ....................................................................................................................................... 24

2.1. Duomenų rinkimui naudoti metodai ............................................................................................... 24

2.2. Naudota medžiaga ........................................................................................................................... 24

2.3. Duomenų analizė ............................................................................................................................. 26

3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................................................... 27

3.1. Šunų leišmaniozės tyrimo rezultatai ............................................................................................... 27

3.2. Lytinis šunų leišmaniozės pasiskirstymas ........................................................................................ 28

3.3. Leišmaniozės priklausomybė nuo amžiaus ...................................................................................... 28

3.4. Veislės jautrumas šunų leišmaniozei ............................................................................................... 29

3.5. Palyginamoji CanL 5 metų studija.................................................................................................... 30

4. REZULTATŲ APTARIMAS .......................................................................................................................... 32

5. IŠVADOS ................................................................................................................................................... 35

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................................................... 36

4

1 priedas .......................................................................................................................................................... 46

2 priedas .......................................................................................................................................................... 48

5

SANTRAUKA

Magistrinio darbo pavadinimas: Šunų leišmaniozė. Diagnostika, gydymas ir rizikos

veiksniai.

Darbo autorė: Eglė Špučytė, darbo vadovė: doc. dr. Vida Babrauskienė.

Baigiamojo darbo parametrai: apimtis 49 puslapiai, darbe yra 1 lentelė, 10 paveikslų, 113

literatūros šaltinių.

Darbo tikslas: įvertinti šunų leišmaniozės paplitimą X klinikoje, Maltoje bei nustatyti

galimus rizikos veiksnius, kurie predisponuoja Leishmania infantum sukeliamą infekciją šunims.

Darbo apibūdinimas:

atliktas sergančių šunų kokybinis tyrimas veterinarijos klinikoje, Maltoje

ištirti ir uţregistruoti šunys sergantys šunų leišmanioze.

Tyrimo metodika:

sukaupti duomenys apie tirtų pacientų skaičių per pastaruosius 2013 - 2014 metus

įvertinti galimi rizikos veiksniai

palyginimui analizuoti ir ankstesnių metų duomenys nuo 2009 metų

tyrimai atlikti greituoju imunochromatografiniu testu BVT Ehrli/Leish™ nustatant L.

infantum antikūnų buvimą

duomenys tikrinti ir suvesti į vidaus duomenų bazę Vet Net Soft

tyrimo rezultatai atliekant analizę perkelti į Microsoft Office Excel programą.

Rezultatai ir išvados:

per 2013 - 2014 metus X klinikoje buvo ištirti 887 gyvūnai, įtariant šunų leišmaniozę, iš

kurių uţsikrėtę L.infantum buvo 140 šunų

patinai jautresni šunų leišmaniozei (61%)

tyrime, kuriame nustatomas amţinis pasiskirstymas, jautriausi šunys, kurių amţius yra

nuo 4 iki 6 metų (40% visų tirtųjų priklauso šiai amţiaus grupei)

leišmaniozė taip pat nevienodai veikia ir skirtingas veisles, Maltoje ypač jautri neseniai

ten atveţta mopsų veislė, taip pat foksterjerai, labradorai, kiek maţiau bokseriai,

Čihuahua, pitbulterjerai, mišrūnai. Ibizos šuo, išskirtinė veislė, kuriai leišmaniozė nėra

nustatoma

per pastaruosius penkerius metus CanL šunų ištiriama vis daugiau, tuo tarpu jų

sergamumas maţėja.

6

SUMMARY

The Title of the Master Thesis: Canine Leishmaniasis. Diagnostics, treatment and risk

factors.

The Student: Eglė Špučytė. The Tutor: Doc. Dr. Vida Babrauskienė

Key Features of the Final Paper: 49 pages total, 1 table, 10 pictures, 113 reference books

used.

The Objectives of the Final Paper: to estimate the prevalence rate of Canine Leishmaniasis

at X Clinic in Malta, to define possible risk factors that predispose Leishmania infantum infection in

dogs.

The Description of Acivities:

performing qualitative analysis of infected dogs at one clinic in Malta

examining the dogs for Canine Leishmaniasis, registering and filing the cases

The Methods of Research:

the collection of data about the number of patients in 2013-2014

the analysis and estimation of possible risk factors

the comparison of findings with records available since 2009

the application of speed imunochromatographic test BVT Ehrli/Leish™ for rationing the

presence L. infantum of antibodies

the usage of internal data base Vet Net Soft to verify and store the data

moving the research results to Microsoft Office Excel.

The Results and Conclutions:

887 animals were examined for Canine Leishmaniasis at the clinic in 2013-2014, 140

animals found positive with L. infantum

male dogs have greater predisposition to L.infantum (61%)

the research carried out showed, that the most sensitive dogs are aged 4 to 6 years (40%

of the dogs examined were susceptable to the disease)

not all breeds of dogs are equally predisposed to Canine Leishmaniasis; newly

introduced Pug, also Fox-Terrier, Labrador are more susceptable; less susceptable are

Boxers, Chihuahua, Pit Bull Terrier, crossbreeds. Ibiza Dog is a unique breed never

diagnosed with Canine Leishmaniasis

the number of dogs checked for Canine Leishmaniasis is increasing in last 5 years but

less and less dogs are diagnosed with the disease.

7

SUTRUMPINIMAI

CanL - Šunų leišmaniozė

L. infantum - Leishmania infantum

L. chagasi - Leishmania chagasi

Leishmania spp. - Leishmania rūšys

Phlebotomine - smėlinių muselių pošeimis, priklausantis Psychodidae šeimai

IV - į veną

IM - į raumenį

SC - po oda

PO - per burną

http://en.wikipedia.org/wiki/Psychodidae

8

ĮVADAS

Leišmaniozė - tai liga, kurią sukelia kelios parazitinių pirmuonių rūšys, priklausančios

Leishmania genčiai. Ji perduodama ţmonėms ir gyvūnams per kraujasiurbes phlebotomine smėlinių

musyčių pateles. Leishmania infantum yra ūmios zoonotinės ligos sukėlėjas tiek šunims, tiek

ţmonėms (11). Šunys yra pagrindiniai šių infekciją sukeliančių parazitų šeimininkai (96). Šunys

infekuoti L.infantum kelia didelę grėsmę gyvūnų ir visuomenės sveikatai dėl ligos zoonotinės

kilmės (25). Moskitai L.infantum uţsikrečia siurbdami uţsikrėtusių ţmonių, gyvūnų kraują ar

tarpląstelinį skystį. Esant odos leišmaniozei, moskitai uţsikrečia nuo pūslelių ar opų, esančių ant

paţeistos ţmogaus ar gyvūno odos.

Susirgimai registruojami visuose ţemynuose, išskyrus Australiją, Antarktidą ir Ramiojo

vandenyno salas. Leišmaniozės sukėlėjai skirstomi į dvi dideles grupes: Naujojo pasaulio

Leishmania spp. ir Senojo pasaulio Leishmania spp. (1 priedas). Leišmanijos aptinkamos Azijoje,

Afrikoje ir Europoje, vadinamos Senojo pasaulio leišmanijomis, Lotynų Amerikoje aptinkamos

leišmanijos – Naujojo pasaulio leišmanijomis. Artimai susijusios padermės grupuojamos į

kompleksus (12).

Leišmaniozės plitimui turi įtakos didėjanti tarptautinė migracija – kelionės, imigracija,

emigracija, uţsienio karinės pratybos. L.infantum prisitaikė parazituoti šunų organizme, todėl

miestuose pasitaiko didelių leišmaniozės protrūkių: uţsikrečia dešimtys ar šimtai ţmonių.

Epidemijos metu netoli ţmonių gyvenantys šunys, kurie yra leišmanijos ciklo dalis, nulemia ir

ţmonių uţsikrėtimo intensyvumą. Ir atvirkščiai, kai moskitai maitinasi toli nuo ţmonių gyvenamųjų

rajonų gyvenančių šunų krauju, ţmonių sergamumas būna nedidelis.

CanL kliniškai yra lėtinė sisteminė liga pasireiškianti plačiu nespecifinių poţymių spektru (2

priedas). Ligos sunkumas dėl šeimininko imuninio atsako gali būti labai skirtingas. Uţkrato plitimas

ţidiniuose priklauso nuo moskitų skaitlingumo ir suaugusių vabzdţių pasiskirstymo populiacijoje.

Kuo daugiau moskitų ir kuo didesnis ilgaamţių patelių skaičius, tuo intensyviau vyksta

epidemiologinis procesas. Moskitų skaitlingumas ir suaugusių vabzdţių populiacijos pasiskirstymas

priklauso nuo klimatinių sąlygų ir gyvūnų, kurių krauju maitinasi moskitai, gausos.

Šiuo metu Lietuvoje leišmaniozė nėra daţnai diagnozuojama liga, tačiau dėl intensyvaus

keliavimo - rizika didėja. Dauguma šeimininkų keliauja kartu su savo augintiniais ar įsigyja naujus

šunis iš endeminių šalių, taip sudaromos sąlygos leišmaniozės patekimui į Lietuvą.

9

Darbo tikslas:

įvertinti šunų leišmaniozės paplitimą X klinikoje, Maltoje bei nustatyti galimus rizikos

veiksnius, kurie predisponuoja Leishmania infantum sukeliamą infekciją šunims.

Norint pasiekti darbo tikslą buvo iškelti uţdaviniai:

1. Nustatyti per pastaruosius metus ištirtų ir sirgusių šunų leišmanioze pacientų skaičių X

klinikoje Maltoje.

2. Įvertinti ar lytis gali būti rizikos faktorius.

3. Išanalizuoti ligos pasireiškimą priklausomai nuo gyvūno amţiaus.

4. Nustatyti, kokioms veislėms daţniausiai nustatoma šunų leišmaniozė.

5. Palyginti ligos tendencijas per paskutinius 5 metus.

10

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Šunų leišmaniozė

Šunų leišmaniozė yra grėsminga gyvybei zoonotinė liga, kurią sukelia kelios rūšys pirmuonių

parazitų, priklausančių Leishmania genčiai. Ši liga plačiai paplitusi visame pasaulyje, aptinkama

daugiau nei 70 šalių (31). Dar XX amţiaus pradţioje Leishmania pirmuonys buvo nustatyti tik

Vidurţemio baseine, po kiek laiko Vidurio Rytuose, Kinijoje, Afrikoje, Centrinėje Azijoje.

Pranešimas apie Vietnamą, o 2008 metais apie Taivaną įspėja apie anksčiau Azijoje nenustatytos

ligos pavojų (87). Genetiškai L. infantum ir L. chagasi yra neatskiriamos, pastaroji paplitusi

Amerikoje, daugiausia Brazilijoje bei Lotynų Amerikoje, naujų ţidinių neišvengta ir Šiaurės

Amerikoje (41). Pietvakarių Europoje uţfiksuota maţiausiai 2,5 milijono infekuotų šunų (16.7%)

(71). Liga pradėjo plisti ir į Šiaurės Europą (82). Paplitimas per paskutinį dešimtmetį šiaurės

kryptimi siejamas su globalizacija, augintiniai iš vienos šalies į kitą keliauja kartu su šeimininkais

(6, 82). Šis faktorius turėjo įtakos naujų ţidinių atsiradimui į šiaurę nuo įprastinių endeminių

regionų (61). Leišmaniozės paplitimas sparčiai plečiasi į naujas geografines teritorijas.

1.2. Sukėlėjas

Leišmaniozė perduodama šunims, taip pat ir ţmonėms per kraujasiurbes phlebotomine

moskitų - smėlinių musyčių pateles (51, 81). Leishmania infantum yra sunkios zoonotinės ligos

sukėlėja, kurios pagrindinis šeimininkas yra naminis šuo (41). Šuo sergantis leišmanioze yra

pavojaus šaltinis ne tik kitiems gyvūnams, bet ir grėsmė visuomenės sveikatai (10). Leišmaniozės

sukėlėjai priklauso Protozoa (pirmuonių) tipui, Flagella (ţiuţelinių) klasei, Trypanosomatidae

(tripanosomatidţių) šeimai, Kinetoplastida rūšiai, Leishmania genčiai, kuri pasiţymi

mitochondrinėmis DNR organelėmis (kinetoplastais). Leishmania gyvybinis ciklas vyksta keičiant

šeimininkus. Vystymosi metu Leishmania esti dviejų formų: amastigotinės ir promastigotinės.

Ţiuţelinės (promastigotinės) - judrios formos parazitai dauginasi kraujasiurbių phlebotomine

smėlinių musyčių patelių ţarnyne. Pabaigęs virškinti kraują, parazitas migruodamas link skrandţio

virsta į nereplikacinę promastigotę (metaciklogenezė). Vėliau per moskito įkandimo vietą

Leishmania deponuojasi naujo šeimininko dermoje. Dermos makrofagai aktyviai fagocituoja

promastigotę, kuri fagolizosominiame vienete praranda ţiuţelį ir tampa apvalios formos amastigote.

Pastaroji aktyviai dalijasi būdama makrofage, taip ţalojama ląstelės sandara bei sparčiai uţkrečiama

11

vis daugiau fagocitų (23). Parazitų išplatinimas kūne priklauso nuo infekuoto šuns imuninio atsako

stiprumo. Šunų leišmaniozės infekcijos paplitimas Vidurţemio protrūkiuose svyruoja tarp 2 ir 40

procentų. Tačiau atliktų tyrimų metu su specifiniu Leishmania ląsteliniu imunitetu, paplitimas buvo

ţenkliai didesnis, dėl ko galima teigti, jog realiai paplitimas yra daug didesnis (3, 23, 41).

Pagrindiniams phlebotomus vektoriams priklauso P.(Phlebotomus) perniciosus, P. ariasi, P.

perfiliewi, P. neglectus and P.tobbi rūšys (15, 35, 49, 54, 58, 59, 60), jiems būdingas naktinis

aktyvumas, stipriausiai pasireiškiantis nuo vėlyvo pavasario iki vėlyvo rudens (4). Spėjama, kad

leišmanioze šunys gali uţsikrėsti ir vienas nuo kito, tai paaiškintų Amerikoje įvykusį fokshaundų

veislės šunų leišmaniozės protrūkį (33).

1.3. Imuninis atsakas

Leišmaniozės infekcija turi tris svarbias patogenines ypatybes:

1. Parazitas geba savarankiškai prasiskverbi į savo taikinį - makrofagą.

2. Ligos pasireiškimas ir vystymasis priklauso nuo šeimininko uţdegiminio bei imuninio

atsako.

3. Infekcija išgyvena audiniuose.

Leishmania geba lokalizuotis visuose audiniuose su didesniu nei įprasta monocitinių -

makrofaginių ląstelių kiekiu. Leishmania jau po kelių savaičių nuo uţsikrėtimo gali būti aptikta

tiesioginiais metodais (citologinio, histologinio tyrimų metu). Kai kuriais atvejais atliekant

diagnostinius testus dalies uţsikrėtusių šunų tyrimo rezultatai gali tapti neigiamais be jokio

gydymo, nors prieš tai testai buvo teigiami leišmaniozei. Iš tiesų nėra iki galo aišku kaip tai įvyksta:

ar gyvūnai pasveiksta, ar infekcija yra izoliuojama iki neaptinkamo lygio, ar parazitai lokalizuojasi

jau kituose audiniuose nei pirmojo testavimo metu (75). L. infantum ţinduoliams sukelia

daţniausiai lėtinę infekciją, kuri kartais gali būti asimptomatinė, tačiau kitais atvejais iššaukia ūmią

klinikinę ligą. Imuninis atsakas šioje dichotomijoje (pasidalijime infekcijos prieš ligą) atlieka labai

svarbų vaidmenį, per T helperius (Th) CD4+ limfocitus, kurie gali nukreipti imuninę sistemą link

humoralinio (Th2) ar ląstelių-mediatorių (Th1) atsako. Yra dvi klinikinės išraiškos: 1. Infekuotas ir

kliniškai sveikas šuo, kuriam nustatomas vidutinis ar iš vis nesamas Th2 atsakas ir Th1 specifinio

atsako buvimas prieš Leishmania. 2. Bei infekuotas ir ūmiai sergantis šuo, kai Th2 perdėtas atsakas

ir silpnas ar nesamas Th1 atsakas (78). Šunų bei ţmonių atsparumas ligai yra susijęs su Th1- Th2

mišriojo tipo imuniniu atsaku, kur vyrauja Th1 citokinai, kai tuo tarpu ligos imlumas susijęs su

sumaţėjusia citokinų gamyba, ypač Th2 tipo (3, 19, 22, 49, 78, 111). Šiuo atveju besitęsiantis

antigenų stimuliavimas ir perdėtas antikūnų atsakas sukelia hipergamaglobulinemiją bei imuninių

12

kompleksų nusėdimus, kurie veda į glomerulonefritą, vaskulitą, poliartritą, uveitą, meningitą bei

auto-antikūnų gamybą prieš eritrocitus bei trombocitus (3). Sergančių, tačiau nerodančių jokių

poţymių, šunų su būdingu humoraliniu atsaku diagnostika atliekama ir pagal parazitų paplitimą

kūne, sumaţėjusį T limfocitų CD4+ skaičių bei imunosupresiją (3, 43). T limfocitų CD4+ skaičius

yra atvirkščiai proporcingas ir seropozityvumo daţnis tiesiogiai susijęs su phlebotomus

uţkrečiamumu (44).

1.4. Diagnozė

Šunų leišmaniozės diagnozavimas pagrįstas visuma, kurią sudaro būdingi poţymiai,

anamnezės duomenys, klinikinių tyrimų bei laboratorinės analizės rezultatai, kurie nustato parazito

buvimą ar įvertina šeimininko imuninį atsaką.

1.4.1. Poţymiai ir anamnezė

Tyrimo metu svarbu atkreipti dėmesį į faktorius, kurie turi įtakos ligos paplitimui:

Beveik visų veislių šunys gali sirgti leišmanioze, tačiau praktika parodė, kad kai kurios

jų yra jautresnės ( 1, 90).

Egzistuoja ir priklausomybė nuo lyties, patinai turi daugiau rizikos susirgti nei patelės

(20, 34), panašūs dėsniai galioja ţmonių bei Sirijos ţiurkėnų tarpe (19, 103).

Šunys gali uţsikrėsti bet kokio amţiaus, tačiau ir čia vyrauja skirtinga rizika,

priklausanti nuo gyvūno amţiaus. Dalis tyrėjų teigia, jog vyrauja bimodalinis (dviejų

viršūnių) pasiskirstymas, kurio viena viršūnė pasiekiama šuniui iki 3 metų amţiaus, o

antroji 8-10 metų amţiaus (19).

Kadangi liga paplitusi plačiai pasaulyje, būtina išsiaiškinti kur šuo gyvena ar į kurią

endeminę vietą keliavo.

Svarbu išsiaiškinti ar šuniui buvo naudotos profilaktinės priemonės nuo moskitų, ar

taikytas gydymas, kuris galėtų trikdyti imuninio atsako stiprumą.

Surenkami visi anamnezės duomenys susiję su leišmanioze, pvz.: svorio netekimas,

odos paţeidimai, poliuria, polidipsia, epistaksis.

1.4.2. Klinikinė apţiūra

Būdingiausias šunų leišmaniozės bruoţas yra padidėję paviršiniai limfiniai mazgai bei odos

paţeidimai. Atliekant fizinį patikrinimą daţnai aptinkami įvairiausio spektro sutrikimai (25, 94). 1

pav.

13

1 pav. Leišmanioze sergantiems šunims daţniausiai nustatomi sutrikimai (tyrime dalyvavo

140 šunų), (paveikslas iš internetinės svetainės: www.veterinaryrecord.bmj.com)

Kai kurie iš jų, pvz. hepatosplenomegalija, nustatomi diagnostiniais vaizdiniais tyrimais:

rentgenu, magnetiniu rezonansu. Surinkus visus duomenis galima padaryti išvadas apie uţsikrėtimą

Leishmania parazitais. Visais atvejais pravartu atlikti laboratorinius tyrimus.

1.4.3. Laboratoriniai tyrimai

Pagrindiniai laboratoriniai testai yra CBC (bendras kraujo tyrimas), biocheminė serumo

analizė, serumo baltymų elektroforezė ir šlapimo tyrimai. Šie tyrimai padeda aptikti vieną ar

daugiau pakitimų susijusių su leišmanioze (94, 99). Galimi ir papildomi laboratoriniai tyrimai

remiantis šių pagrindinių tyrimų rezultatais (17, 21, 64).

1.4.4. Specifiniai laboratoriniai tyrimai - etiologinė diagnozė

Etiologinės diagnozės pagalba galima identifikuoti parazitą arba paciento atsaką į jį. Tačiau

ne visada Leishmania organizmų radimas kaulų čiulpuose ar limfiniuose mazguose įrodo infekcijos

buvimą. Tokiu atveju negalima daryti išvados, jog atsiradę klinikiniai poţymiai yra sukelti

parazitinės infekcijos. Vis dėlto Leishmania parazitų radimas uţdegiminiuose audiniuose yra stiprus

rodiklis, kad uţdegimą sukėlė būtent šis parazitas.

14

Diagnostiniai metodai sąlyginai yra suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas:

Tiesioginiai (citologinis vertinimas, histologinis vertinimas, organizmų kultyvavimas,

PGR tyrimas bei ksenodiagnozė).

Netiesioginiai (serologinis testavimas ir ląstelinio imuninio atsako vertinimas).

Citologinis vertinimas

Citologinis vertinimas leidţia paveiktų audinių makrofaguose mikroskopiškai nustatyti

Leishmania amastigotes. Ruošiant tepinėlį labiausiai infekuotos ląstelės gali suirti, todėl parazitai

gali būti aptinkami ir tarpląseliniame tarpe. Biopsijos ar aspirato tepinėlių mikroskopinio vertinimo

metu taip pat gali būti nustatomi citologiniai pakitimai susiję su leišmanioze, tokie kaip

limfoplazmocitinis ar granuliominis - piogranuliominis uţdegimas, limfmazgių reaktyvi

hiperplazija, mieloido hiperplazija ar eritrocitų hipoplazija. Atliekant citologinį tyrimą aspiratą

reikia imti iš mazginių, pūslinių, opinių odos ţaizdelių, kai pasireiškia tokie klinikiniai poţymiai

kaip anemija, limfoadenopatija imami ir iš kaulų čiulpų, limfmazgių. Taip pat tinka bet kokie

biologiniai skysčiai iš paţeistos vietos, pavyzdţiui artrito ar poliartrito atveju sinovinis skystis ar

neurologinių poţymių atveju- CSF (cerebrospinalinis skystis), (70).

Jei nėra jokių leišmaniozei būdingų poţymių, aspiratas imamas iš audinių, kuriuose yra

didţiausia tikimybė rasti Leishmania pirmuonis: kaulų čiulpų, limfmazgių, bluţnies, leukocitų iš

periferinio kraujo (išvardinta maţėjančia tvarka diagnostiniui jautrumui), (92).

Histologinis vertinimas

Parazitai gali būti nustatomi iš paţeistų audinių paruošiant juos įprastu H&E

(hematoksilininiu) daţymu. Naudojant citologinį tepinėlį morfologiškai identifikuoti Leishmania

organizmus yra sunkiau. Kaip ir citologiniu infekcijos aptikimo būdu, taip ir histologiniame

vertinime, galima nustatyti su Leishmania susijusius patologinius pakitimus: limfoplazmocitozę,

granuliominį - piogranuliominį uţdegimą, vaskulitą, išeminę odos ligą, dermos ir epitelio jungties

limfoplazmocitinį dermatitą ar bluţnies, limfinių mazgų limfoidinę hiperplaziją. Kai leišmaniozė

yra stipriai tikėtina, tačiau esant neigiamiems citologiniams rezultatams, visada patartina atlikti

histologinį tyrimą, ypač esant ţidininiams odos paţeidimams. Histologinio tyrimo metu patvirtinus

mikroskopinius paţeidimus, o ne pačius parazitus, imunohistocheminis daţymas gali būti naudingas

randant antikūnus, kurie nukreipti prieš Leishmania antigenus (55, 88). Jei ir šie rezultatai neigiami,

atliekamas molekulinis tyrimas su audinių pjūviais (72, 88).

15

Pirmuonių kultyvavimas

Leishmania vystymosi ciklo ţiuţelinė stadija yra išskirtinė Leishmania rūšiai dėl gyvybingų

promastigočių, todėl parazitų kultūrų atpaţinimas yra labai specifiškas. Kultūrų auginimui gali būti

naudojamos komercinės terpės, tokios kaip RPMI ar Shneider Drosophila, tačiau jos tinkamos

promastigočių kultūros palaikymui, bet ne pačių parazitų išskyrimui. Tinkamiausia yra kraujo -

agaro terpė. Nepatogumų kyla dėl rezultatų gavimo laiko, kadangi promastigotės kultūrai gauti

reikia 30 dienų (65).

PGR analizė

PGR (polimerazinės grandininės reakcijos) analizei naudojamas švieţias ar uţšaldytas 95

proc. etilo alkoholyje fiksuotas mėginys. Mėginys fiksuotas formaline, impregnuotas parafine

nebėra geros kokybės. Polimerazės grandininė reakcija leidţia amplifikuoti specinines Leishmania

genų sekas. Metodas yra labai jautrus, ypatingai dauginant DNR sekas, tokias kaip maţi rRNR

subvienetų genai. Tokiu būdu tampa įmanoma aptikti labai maţus pirmuonių DNR kiekius

biologinėje medţiagoje (37,53, 89, 65). Molekulinė technika gali būti lengvai panaudota keliems

biologiniams mėginiams (55). Šunims su geru imuniniu atsaku į Leishmania, infekcija gali būti

nesiejama su parazitų paplitimu, taigi teigiami PGR rezultatai iš odos mėginių endeminiuose

regionuose, kai nėra odos paţeidimų, nebūtinai yra susiję su ligos buvimu (65). Šunims su

leišmanijos klinikiniais poţymiais, bet esant neigiamiems citologiniams bei histologiniams tyrimo

rezultatams, atliekamas PGR tyrimas (72, 88).

Ksenodiagnozė

Ksenodiagnozės metu šuniui atliekama sedacija, gyvūnas patalpintas į gardą su laboratoriškai

veistais phlebotomine vektoriais, kurie maitinasi šuns krauju. Po įkandimo ir kraujo suvirškinimo,

moskitų ţarnynai yra tiriami dėl promastigočių aptikimo. Šis metodas yra labai jautrus bei

specifiškas. Tinkamų vektorių naudojimas gali būti labai efektyvi terpė kultūrai augti, nors ji

netaikoma įprastinėje klinikinėje praktikoje (26).

Serologinis metodas

Serokonversija gali atsirasti po kelių mėnesių nuo uţsikrėtimo. Naturalios infekcijos metu,

serologiškai teigiamas rezultatas atsiranda po 1 - 22 mėnesių (vidurkis 5 mėnesiai), eksperimentinės

infekcijos metu po 1 - 6 mėnesių (vidurkis 3 mėnesiai), (71). Tik tada, kai jau parazitai yra išplitę

16

šuns organizme, antikūnų titras pradeda augti. Sergančių CanL šunų antikūnų titrai yra labai

skirtingi (2pav.).

Prieinamos kelios serologinės tyrimo technikos: IFAT, ELISA, greitosios

imunochromatografinės testo juostelės. Rinkoje parduodami greitai veikiantys kelių rūšių

komerciniai rinkiniai, kuriuos sudaro imunochromatografinės testo juostelės. Šiais testais labai

lengva naudotis, tačiau jų diagnostinis tikslumas maţesnis nei ELISA ar IFAT. O jautrumas bei

specifiškumas vyrauja 30% - 70% ribose (37, 65, 83). Problema iškyla dėl galimai klaidingų

neigiamų rezultatų. Kai greitojo leišmaniozės testo atsakymas neigiamas, nors įtariama, kad šuo gali

sirgti leišmanioze, būtina atlikti jautresnius metodus. Dar daugiau, teigiami rezultatai nenurodo

specifinių antikūnų titro. Greitųjų imunochromatografinių testų, kurių sudėtyje yra specifiniai

rekombinantiniai Leishmania antigenai, privalumas yra tas, jog jie sugeba atskirti serologines

Leishmania ir Trypanosoma Cruzi reakcijas (71).

2 pav. Leišmanioze sergančių šunų antikūnų titrai, atvejų procentinė išraiška (paveikslas iš

internetinės svetainės: www.veterinaryrecord.bmj.com)

1.5. Gydymas

Leišmaniozės gydymas yra sunkus iššūkis veterinarijos gydytojams. Liga gali pasireikšti

įvairiausiais klinikiniais poţymiais, nuo vidutinio sunkumo nespecifinių iki sunkių, apimančių

kelias organų grupes. Labai svarbi uţduotis šiame procese tenka imunitetui dėl ligos vystymosi,

baigties ir atsako į gydymą (4).

http://www.veterinaryrecord.bmj.com/

17

Visi iki šiol ţinomi ir išbandyti vaistai sukelia laikiną ar pastovų klinikinių poţymių

sumaţėjimą, bet nei vienas jų nepašalina infekcijos (5). Pradţioje buvo sukurti vaistai ţmonių

leišmaniozei gydyti, vėliau jie pritaikyti ir šunų gydyme.

Leišmaniozės gydymas yra nukreiptas į parazitų skaičiaus maţinimą, parazitų sukeltą organų

ţalos atstatymą, imuniteto stiprinimą, klinikinės būklės stabilizavimą bei recidyvų šalinimą.

N-methyl-glukamino (meglumino) antimoniatas yra plačiausiai naudojamas vaistas

tiek šunų, tiek ţmonių leišmaniozei gydyti. Vaistas selektyviai slopina leišmaninę glikolizę bei

riebalų rūgščių oksidazę. Ţmonių leišmaniozės atveju, 94 - 95% pacientų pasveiksta skyrus gydymą

20 mg Sbv (meglumino antimoniato) 28 dienas (38,39). Meglumino antimoniatas turi trumpą

pusininį eliminacijos periodą: 21, 42 ir 122 minutės atitinkamai, kai aplikuojama IV, IM, SC. 80-

95% vaisto po 6 - 9 valandų nuo aplikavimo yra pašalinami per inkstus (102, 105). Dauguma tyrimų

parodė labai gerą vaisto efektyvumą. Gydymo metu klinikinis pagerėjimas pastebimas jau po vienos

ar kelių savaičių, kartu pagerėjant hematologinėms bei serumo biocheminėms vertėms. Serumo

baltymų atsistatymui reikia daugiau laiko, be to jis labiau priklausomas nuo vaisto dozės (5). Keli

autoriai nurodė, jog gydymas meglumino antimoniato buvo neefektyvus ir nepašalino visų

Leishmania organizmų iš infekuotų šunų. Dar ir po kelių mėnesių nuo pasveikimo, šuns audiniuose

galima rasti šių parazitų (47, 74). Daţniausiai klinikiniai recidyvai atsiranda po gydymo praėjus

laikotarpiui nuo mėnesio iki 1-2 metų bei kai pats gydymas trunka maţiau 4 savaites.

Gydymas, kurio sudėtyje yra Sbv, sumaţina bendrą parazitų invaziją bei kartu iššaukia

trumpalaikį ląstelinį imuninį atsaką (24). Taip pat sukeliamas specifinių serumo antikūnų titro

sumaţėjimas (5). Vaistų leidimo vietoje esantis skausmas bei patinimas nurodomas kaip daţniausias

nepageidaujamas šalutinis efektas antimonialiniams vaistams. Kartais pasireiškia karščiavimas,

diarėja, apetito stoka (30, 95). Aprašomi ir keli ūmaus pankreatito atvejai atsiradę dėl Sbv vartojimo

(8). Iki šiol nenustatyta ţala inkstams dėl antimonialų vartojimo. Pranešta apie trumpalaikį serumo

alanino aminotransferazės ir amilazės aktyvumo padidėjimą (48, 77).

Daţniausiai gydyme veterinarijos gydytojai vadovaujasi sekančiu protokolu, kuris nurodo 100

mg meglumino antimoniato/kg kartą per dieną 4 savaites iš eilės. Dėl Sbv farmakokinetinių

savybių, dozavimas gali būti padalintas į dvi dalis per dieną po 50mg/kg (102). Esant dar ne stipriai

paţengusiai leišmaniozės stadijai ir pradėjus antimonialinį gydymą kartu su derama atkritimų

prieţiūra, net iki 75% šunų išgyvena ilgiau nei 4 metus. Sbv nauja - liposominė formuluotė jau buvo

ištirta, tyrimai parodė gerą veiksmingumą (105), tačiau nauja vaisto forma dar nepasirodė

prekyboje.

18

Preparatas Allopurinol- FDA (Maisto ir vaistų valdyba) patvirtina, kad vaistas gali

būti skirtas šunų leišmaniozės gydymui. Allopurinolb

struktūrinis hipoksantino analogas, kuris

stabdo ksantino oksidazės aktyvumą, enzimo, kuris katalizuoja ksantino gamybą iš hipoksantino bei

šlapimo rūgšties iš ksantino. Šis prieš Leishmania nukreiptas veikimas yra susiejamas su parazitų

nesugebėjimu susintetinti purino iš naujo, tuo būdu purinas turi būti paimamas iš šeimininko

organizmo.

Kai allopurinol patenka į ląstelėje esančią Leishmania amastigotę, jis virsta toksiniu (4-

amino-pyrazolio-pyrimidinu), kuris nuţudo parazitą. Ţmonių praktikoje gydymas vien allopurinol

nėra toks veiksmingas. Tokiu atveju naudojamas kombinuotas gydymas allopurinol bei

antimonialais, kas leidţia sumaţinti Sbv dozę (32).

Kai šunims skiriamas tik Allopurinol gydymas minimalų laikotarpį, t.y. 2-3 mėnesius,

gaunamas vidutinis klinikos pagerėjimas ir dalinis, kai kurių laboratorinių rezultatų atsistatymas,

kaip antai ūmios uţdegiminių baltymų fazės metu (93, 107). Tai pat kaip ir gydant antimonialiniais

preparatais, nėra pasiekiamas pilnas parazitologinis pasveikimas ir kai gydymas nutraukiamas

galimi recidyvai. Dėl šios prieţasties, daţniausiai Allopurinol skiriamas ilgiems gydymo mėnesiams

(21). Vaisto toleravimas yra puikus, be to pastebimas inkstų funkcijos blogėjimo pristabdymas

šunims su proteinurija (be inkstų nepakankamumo), (79). Praktikoje labiausiai paplitusi Allopurinol

dozė yra 5 - 20 mg/kg PO kas 12 valandų 2 - 24 mėnesius iš eilės (8).

Meglumino antimoniato - Allopurinol kombinacija daţniausiai skiriama šunų leišmaniozei

gydyti, tačiau ir tai nesukelia visiško parazitologinio pasveikimo. Tyrimų metu paaiškėjo, kad šunys

gydyti šia kombinacija turi ilgesnį klinikinių poţymių remisijos laikotarpį nei gydyti vienu iš

pasirinktų vaistų (30). Daţniausiai laikomasi protokolo, kuriame skiriama meglumino antimoniato

SC 100mg/kg kartą per dieną, 1 - 2 mėnesius kartu su Allopurinol PO 10mg/ kg kas 12 valandų

keletą mėnesių. Šalutinis poveikis nesiskiria nuo to, kurį sukelia abu vaistai naudojami atskirai (8).

Aminosidinas (FDA patvirtina, kad vaistas gali būti skirtas šunų leišmaniozės

gydymui) - Aminosidinasc

(paromomicinas) priklauso aminoglikozidų klasei ir veikia prieš

mikrobus bei pirmuonis. Nuo 1960 metų vartojamas ir nuo leišmaniozės, tačiau iki 1980 metų buvo

pamirštas, kol buvo nustatytas efektyvumas gydant vietinę bei sisteminę leišmaniozę ţmonių tarpe.

Aminosidinas veikia prieš Leishmania donovani blogindamas ribosomų subvienetų jungimąsi bei

promastigočių kvėpavimo funkciją (29). Aminosidinas buvo sėkmingai naudojamas ţmonių

leišmaniozei gydyti, 95% parazitologiškai pasveikusiųjų buvo gydyti 11mg/kg IM kartą per dieną

21 dieną iš eilės (100). Vaistas buvo naudojamas vienas arba kartu su meglumino antimoniatu (13,

74, 80, 46, 108). Šunims daţniausiai naudomas protokolas yra 5mg/kg SC kartą per dieną 3 savaites

19

iš eilės kartu su meglumino antimoniatu 60mg/kg IM kas 12 valandų 4 savaites iš eilės. Ši

kombinacija padeda pasiekti geresnių klinikinio bei parazitologinio gijimo rezultatų (74). Dėl

toksinio inkstų bei vestibuliarinio aparato veiklos sutrikdymo vaistas vartojamas labai ribotai.

Amfotericinas B (FDA patvirtina, kad vaistas gali būti skirtas šunų leišmaniozės

gydymui) - polieninis amfotericinas Bd

sąveikauja su grybelio membranos steroliais, o geriausiai su

ergosteroliais. Kaip ir grybelis, Leishmania rūšys turi ergostaną, kuris sudaro sterolinės membranos

pagrindą. Tai paaiškina amfotericino B efektyvumą gydant leišmaniozę. Kartu su dideliu

efektyvumu, amfotericinas B turi ir stiprų šalutinį poveikį, kuris pasireiškia inkstų veiklos

sutrikdymu, pireksija, pykinimu, anoreksija. Kasdienė 0,5 mg/kg dozė IV kas antrą dieną 4 savaites

iš eilės sukelia 97% parazitologinį pagerėjimą ţmonėms, sergantiems leišmanioze (28).

Gydant šunis, amfotericinas B naudojamas pagaminant emulsiją su steriliu druskos (0,9%

NaCl) tirpalu ir sojų aliejumi IV. Nors naudojant šį metodą kliniškai pasveiksta beveik visi šunys,

vis dėl to amfotericinas B nėra naudojamas kaip rutininis gydymas dėl paruošimo bei

administravimo sunkumų. Nuo 1990 metų liposominės formos amfotericinas B buvo svarbiausias

ţmonių leišmaniozės gydymo vaistas vakarų šalyse. Besivystančiose šalyse dėl aukštos kainos jis

vartojamas retai. Liposominis amfotericinas B gydant ţmonių leišmaniozę yra ţymiai maţiau

toksinis nei standartinės formos, nors efektyvumas vienodas abiem atvejais (39). Toks pat principas

yra ir gydant šunis, nors po pagerėjimo visada seka ligos poţymių pasikartojimas (73). PSO

(Pasaulio Sveikatos Organizacija) įspėja apie šio vaisto naudojimą dėl galimai beatsirandančių

naujų Leishmania padermių atsparių amfotericinui B.

Miltefosinas - Miltefosinase yra alkilfosfocholinas, FDA nepatvirtintas šunų

leišmaniozės gydymui. Jis buvo sukurtas ţmonių gydymui nuo vėţio, o vėliau pradėtas naudoti ir

nuo leišmaniozės. Keliose Europos šalyse šis vaistas neseniai įregistruotas ir nuo šunų leišmaniozės

skiriant oraliai. Tiek in vivo, tiek in vitro Miltefosinas pasireiškia veikimu prieš Leishmania, nes

slopina ląstelės membranos sintezę bei signalo perdavimo kelius, kas veda į parazito ţūtį (52).

Iki šių dienų yra keli publikuoti moksliniai straipsniai susiję su Miltefosino veiksmingumu

gydant šunų leišmaniozę. Vaistas vartojamas vienas ( 2 mg/kg kartą dienoje 28 dienas iš eilės) arba

kartu su Allopurinol (10 mg/kg du kart per dieną keletą mėnesių). Kaip ir visi prieš tai minėti vaistai

nuo leišmaniozės, taip ir šis, negali visiškai pašalinti parazitų iš infekuoto šuns, nors yra pranešimų

apie staigų ir progresuojantį jų maţėjimą tiriant limfmazgių aspiratą (57, 63, 69). Nepaisant dalinio

ar visiško klinikinių poţymių išnykimo, naudojant tik Miltefosiną recidyvai pasitaiko. Jo

efektyvumas pagerėja kartu naudojant ir Allopurinol (69). Klinikinis bei parazitologinis šios

kombinacijos efektyvumas tolygus meglumino antimoniato ir Allopurinol kombinacijai. Per 7

20

mėnesių laikotarpį (nuo vaisto vartojimo) mokslininkai nepastebėjo sunkaus šalutinio poveikio, tik

retais atvejais vėmimą ir diarėją (63). Dėl selektyviai atsparių naujų Leishmania padermių

atsiradimo tyrimų atlikta nebuvo arba duomenys neskelbiami.

Pentamidinas (FDA patvirtina šunų leišmaniozės gydymui) - Pentamidinasf yra

aromatinis diamidinas, kuris 1980 metais buvo naudojamas Indijoje, tačiau nustačius daugybę

šalutinių poveikių (vėmimas, viduriavimas, hipersalivacija, sisteminė hipotensija, anafilaktinis

šokas) jo vartojimas buvo nutrauktas (50, 84).

Spiramicino - metronidazolio derinys - metronidazolis, bet ne spriramicinas yra FDA

patvirtintas šunų leišmaniozės gydymui. Keli mokslininkai atliko in vitro tyrimą su 13 leišmanioze

uţsikrėtusių šunų dėl metronidazolio veikimo prieš Leishmania, kuriuo siekė įvertinti spiramicino ir

metronidazolio derinio efektyvumą (76). Rezultatai buvo lyginami su kita grupe, kurią sudarė 14

leišmanioze uţsikrėtusių šunų, bet gydytų antimonialo – Allopurinol deriniu, abi grupės gydytos 90

dienų. Kliniškai pagerėjusių atvejų mastas tarp lyginamų grupių nebuvo ţenklus.

Marbofloksacinas (FDA patvirtina šunų leišmaniozės gydymui) - Marbofloksacinasf

yra sintetinis trečios kartos fluorochinolonas, sukurtas veterinariniam naudojimui. Jis turi stiprų

poveikį prieš kai kurias bakterijų rūšis ir daţniausiai skiriamas plataus spektro Gram+ ir Gram-

bakterinėms infekcijoms gydyti. Kaip ir kiti kvinolonai, marbofloksacinas slopina bakterijų enzimų

DNR girazę. Tripanosomatidė, tokia kaip Leishmania infantum, turi labai panašią genominę

struktūrą kaip ir bakterija. Atliktų tyrimu metu, buvo įrodytą marbofloksacino nauda, kai jo dozė 2

mg/kg PO kartą dienoje 28 dienas iš eilės, kartu derinant su kitais vaistais nuo leišmaniozės (21).

Enrofloksacinas (FDA patvirtina šunų leišmaniozės gydymui) - Enrofloksacinasi yra

fluorochinolonas in vitro gebantis padidinti makrofagų ţudymo aktyvumą nukreiptą prieš

Leishmania rūšis. Buvo įvertintas enrofloksacino veiksmingumas prieš leišmaniozę vieno ar

derinant su metronidazoliu, visi atvejai turėjo laikiną arba dalinį pagerėjimą (16).

Domperidonas - Domperidonasj yra dopamino D2 receptorių antagonistas su gastro -

prokinetiniu ir antiemetiniu veiksmingumu, tačiau FDA nėra patvirtintas dėl naudojimo šunų

gydymui. Antidopaminerginis efektas sukelia serotonino atpalaidavimą, kuris stimuliuoja prolaktino

produkciją (14). Prolaktinas priskiriamas prie uţdegiminių limfocitų derivatų citokinų, bet ar jie

tarpininkauja veikiant prieš Leishmania rūšis neaišku (46). Ankstesnėse studijose buvo ištirti 98

leišmanioze sergantys šunys. Vieną mėnesį jie buvo gydyti tik domperidonu po 1 mg/kg kas 12

valandų. Beveik visiems šunims buvo nustatytas klinikinių poţymių bei antikūnų titro sumaţėjimas.

Šalutinio poveikio nepastebėta (36).

21

a. Glucantime, Merial, Milanas, Italija.

b. Zyloprim, GlaxoWellcome, Filadelfija.

c. Humatin, Monarch Pharmaceuticals, Bristolis.

d. AmBisome, Astellas Pharma, Deerfield’as.

e. Impavido, Zentaris, Frankfurtas, Vokietija.

f. Pentam 300, LyphoMed, Melrose Park.

g. Spyramicin, CLL Pharma, Nice, Prancūzija.

h. Zeniquin, Pfizer, Kalamazoo, Mich’as.

i. Baytril, Bayer, Shawnee, Kan’as.

j. Motilium, Janssen-Cilag, Baar, Šveicarija.

1.6. Klasifikacija

Kol išryškėja klinikiniai poţymiai Leishmania infantum sukelta infekcija gali vystysis nuo

kelių savaičių iki keliolikos mėnesių, be to ne visada lengva klasifikuoti šunis pagal specifines

kategorijas. Kad būtų tinkamai parinktas gydymas bei išvengta ligos progresavimo į ūmesnę stadiją,

diagnozavus leišmaniozę, veterinarijos gydytojas ligą ar infekciją priskiria reikiamai parazitologinei

ir klinikinei stadijai.

CLWG (canine leishmaniasis working group) - veterinarų grupė dirbanti su leišmanioze,

atlikusi išsamius tyrimus, pasiūlė šunis su serologiniais teigiamais rezultatais suskirstyti į 4

klinikines stadijas:

A: neapsaugoti šunys

B: uţsikrėtę šunys

C: sergantys šunys (šunys su klinikiniais leišmaniozės įrodymais)

D: sunkiai sergantys šunys.

Terapeutinės galimybės ir vaisto paskyrimo pasirinkimai šunų leišmaniozei gydyti yra

pritaikomi pagal leišmaniozės klasifikavimą, kai kurie autoriai prideda dar ir E-a bei E-b stadijas,

kad būtų tiksliau parenkamas gydymas.

22

1 lentelė. Šunų leišmaniozės suskirstymas į stadijas bei gydymo parinkimas

Leišmaniozės stadija Savybės Gydymas

A: neapsaugoti šunys Šunys su neigiamais citologiniais,

histologiniais, parazitologiniais ir

molekuliniais testų rezultatais, dėl maţų

Leishmania antikūnų titrų. Klinikiškai šunys

atrodo sveiki arba turi kitų ligų poţymių.

Daţniausiai tokie Leishmania veikiami

šunys yra tie, kurie gyvena ar gyveno ilgiau

nei vieną sezoną geografiniame regione,

kuriame buvo patvirtinti Leishmania

vektoriai.

Gydymas nereikalingas. Įtariamai

sergantis šuo 2-4 mėnesius po

rasto maţo antikūnų titro turi būti

tikrinamas serologiškai. Jei toliau

pastebimas poţymių

progresavimas, numatomi

parazitologiniai tyrimai

naudojant tiesioginius metodus.

B: uţsikrėtę šunys Kategorija šunų, kuriems buvo patvirtinti

parazitai tiesioginiais metodais, pvz.

mikroskopine analize, PGR tyrimu ir kurie

turi maţus Leishmania antikūnų titrus. Tokie

šunys gali būti sveiki arba turėti kitos ligos

klinikinių ar patologinių poţymių.

Gydymas reikalingas tuo atveju,

jei tiesiogiai nustačius parazitų

buvimą yra padidėjęs antikūnų

titras praėjus kelioms savaitėms

po pirmos serologinės diagnozės.

Jei infekuoto šuns kraujo

parodymuose neįvyksta

serokonversija, gydymas

neindikuojamas. Tokiu atveju

šuo serologiškai tikrinamas kas

2- 3 mėnesius.

C: sergantys šunys Kategorija apimanti šunis su teigiamais

citologiniais rezultatais bei aukštu

Leishmania antikūnų titru. Pastebimi vienas

ar daugiau klinikinių leišmaniozės poţymių.

Nors ir nepastebima apţiūros metu

klinikinių poţymių, bet hematologiniai,

biocheminiai, šlapimo pakitimai rodo

leišmaniozės buvimą, šuo vis tiek laikomas

sergančiu.

Reikalinga tikslingas gydymas, o

atlikus nuodugnią klino-

patologinę patikrą gali būti

priskirtas ir papildomas

gydymas.

D: sunkiai sergantys

šunys

Sergantys šunys su sunkia klinikine būsena,

kuri pasiţymi proteinurine nefropatija ar

lėtiniu inkstu nepakankamumu, vienu metu

sekančiais negalavimais: regėjimo

Reikalingas gydymas tiek

leišmaniozei, tiek antrinėms

ligoms, priklausomai nuo

paţeistų organų, pvz. inkstų

23

sutrikimas, ūmus sąnarių paţeidimas

apsunkinantis judėjimą. Tai reikalauja

imunosupresinio gydymo bei greta esančių

infekcijų, neoplazijų, endokrininių,

metabolinių ligų gydymo. (3)

nepakankamumo ar

hepatopatijos.

E-a: sergantys šunys,

neatsakantys į

paskirtą gydymą

Prieš priskiriant šiai kategorijai, visų pirma

reikia įvertinti ar tinkamai buvo parinkti

vaistai, dozė, administravimo daţnis,

gydymo trukmė. Pakartotinai atliekami

laboratoriniai tyrimai.

Jei minėti veiksmai patvirtina

leišmniozės egzistavimą,

paskiriamas alternatyvus

gydymas.

E-b: sergantys šunys,

kuriems iškart po

rekomenduoto

gydymo pabaigos

pasireiškia recidyvai

Kaip ir E-a atveju, kartojami ankščiau minėti

tyrimai.

Dar kartą patvirtinus Leishmania,

skiriamas alternatyvus specifinis

gydymas.

Rekomenduojamas ir labiausiai paplitęs šunų leišmaniozės gydymui protokolas sudarytas iš

meglumino antimoniato ir Allopurinol derinio. Jis gali būti skiriamas visiems šunims, kurie

priklauso B, C, D stadijoms. Meglumino antimoniato duodama po 100 mg/kg SC kartą per dieną

keturias savaites iš eilės, o Allopirinol 10mg/kg PO kas 12 valandų maţiausiai 6 mėnesius iš eilės.

Meglumino antimoniato dozė gali būti padalinta į dvi lygias dalis po 50 mg/kg ar skiriama nuo 4 iki

8 savaičių laikotarpiui.

Daugumai šunų tinkamai skiriant šį protokolą B ir C stadijų atvejais, pasiekiamas klinikinis

pasveikimas, kuris išlieka stabilus daugiau nei vienerius metus.

Kadangi šunys yra pagrindiniai parazitų šaltiniai, ne endeminiuose regionuose, tokiuose kaip

Lietuva, veterinarijos gydytojai turi kreipti ypač didelį dėmesį siekiant kiek įmanoma labiau

sumaţinti parazitų invaziją. Vadovaujantis gydymo protokolu 4-5 mėnesius šunys tampa maţai arba

visai neimlūs phlebotomine vektoriams (18, 21, 40, 56, 66, 85). Taigi, ne endeminėje aplinkoje su

galimais vektoriais, leišmanioze sergančiam šuniui turi būti skiriamas gydymas, geriausia per

vektoriaus aktyvumo piką.

24

2. METODOLOGIJA

2.1. Duomenų rinkimui naudoti metodai

Atliktas kokybinis tyrimas, kurio metu buvo tirti šunys vienoje gyvūnų klinikoje Maltoje,

kurioje atlikau klinikinę praktiką. Duomenys kaupti visus metus (nuo 2013-09-24 iki 2014-09-24).

Šunys buvo patikrinami ar serga leišmanioze bei erlichioze (naudojamas vienu metu abi ligas

nustatantis testas). Didelė dalis šunų yra gyvūnų gerovės pareigūnų atveţti į kliniką reguliariam

patikrinimui arba radus juos suţeistus gatvėje. Apţiūros metu kiekvienas pareigūnų atveţtas šuo

tikrinamas ar nėra uţsikrėtęs leišmanioze ar erlichioze. Benamių šunų patikrinimui lėšos skiriamos

iš Maltos vyriausybinio projekto fondo, sergantys šunys gydomi, o vėliau siunčiami į prieglaudą

arba surandami nauji šeimininkai, daţnai jauni šunys siunčiami į Vokietiją. Tačiau niekada

nepaleidţiami atgal į gatves.

Palyginimui surinkti duomenys ir iš ankstesnių metų: 2013 m., 2012 m., 2011 m., 2010 m.,

2009 m.

2.2. Naudota medţiaga

Tyrimui naudotas greitasis BVT Ehrli/Leish™ testas. Kiekvieno šuns duomenų kortelė (lytis,

veislė, amţius, svoris, šeimininkas, adresas, apsilankymo data, atliktos procedūros, nuotraukos)

surašoma ir saugoma kompiuterinėje programinėje sistemoje Vet Net Soft (VNS), kuria naudojasi

veterinarijos gydytojai bei slaugos darbuotojai.

Kraujo paėmimas:

Prieš imant kraują šuo visada nuraminamas, kad procedūros metu patirtų kuo maţiau streso ir

nesukeltų sunkumų kraujo ėmimui. Aplink mėginio ėmimo vietą kailis nukerpamas ir toliau

vadovaujamasi aseptine technika: švariomis rankomis, naudojant įprastas procedūrines pirštines,

etilo alkoholyje suvilgyta vata nuvalomas odos plotelis, iš kur bus imamas kraujas. Kraujas, esant

įprastoms sąlygoms, imamas iš poodinės venos (v.cephalica) naudojant 21G dydţio adatą bei 1 ml.

švirkštą, paimant apie 0,1 ml. kraujo.

BVT testas:

BVT Ehrli/Leish™ testus gamina Virbac® kompanija. Testas pagrįstas membranų

imunochromatografija. Analizės metu nustatomi antikūnai (IgG) nukreipti prieš Leishmania

infantum. Uţlašinamas vienas lašas paimto kraujo ant paţymėtos vietos testo plokštelėje - šulinėlyje

bei 5-6 lašai reagento.

25

3 pav. BVT Ehrli/Leish™ testo galimi rezultatai (paveikslas iš BVT Ehrli/Leish™ informacinio

vadovo)

4 pav. BVT Ehrli/Leish™ testo teigiamas rezultatas (autoriaus nuotrauka)

Laukiama 20 minučių, per kurias išryškėja viena juostelė - neigiamas rezultatas, jei gyvūnas

sveikas (3 pav. kairėje) arba dvi, jei kraujyje cirkuliuoja leišmaniozės antikūnų - rezultatas

teigiamas (3 pav. dešinėje, 4 pav.). Esant abejonei, labai silpnam teigiamam rezultatui, testas

kartojamas 6 - 10 savaičių laikotarpyje. Jei per 20 minučių atsiranda viena (kontrolinė) juostelė, su

bet kokiais spalviniai pakitimais, netgi blankiais, uţregistruojamas teigiamas rezultatas. Testas

laikomas negaliojančiu tik tokiu atveju, jei neišryškėja nei viena juostelė. Kompanija nurodo tyrimo

patikimumą: jautrumas 98.8%, specifišumas 87%. Leišmanijos serokonversija yra pakankamai lėta,

dėl šios prieţasties, esant abejonei dėl neigiamo rezultato, klinikoje testas pakartojamas po kelių

savaičių.

Tyrimo metu leišmanijos testo rezultatai suskirstyti į: teigiama, neigiama, silpnai teigiama,

abejotina grupes. Analizuoti su leišmanija susiję daţniausi rizikos faktoriai: lytis, veislė ir amţius.

26

2.3. Duomenų analizė

Sukaupti pastarųjų metų (2013 - 2014 m.) duomenys analizės metu perkelti ir apdoroti

Microsoft Office Excel programoje. Kurioje patikrinti šunys sugrupuoti pagal rezultatų išvadas:

teigiami, neigiami, silpnai teigiami ar abejotini atvejai, kiekvienoje grupėje atskirai taip pat

nustatytas lytinis pasiskirstymas. Teigiamų atvejų atskirai nustatytas ir atvejų daţnumas pagal

amţių, 8 grupės: 0-2 metai, 2-4 metai, 4-6 metai, 6-8 metai, 8-10 metai, 10-12 metų, 12-14 metų,

14-16 metų. Taip pat priklausomybė nuo veislės, siekiant rasti jautriausias leišmaniozei iš bokserių,

čihuahua, malamutų, foksterjerų, taksų, labradoro retriverių, karaliaus Čarlzo spanielių,

kokerspanielių, Tal- kacca, mopsų, Jorkšyro terjerų, pointerių, haskių, pitbulterjerų, prancūzų

buldogų, anglų buldogų, anglų springerspanielių bei mišrūnų. Taip pat palyginimui paimti

duomenys nuo 2009 metų apie kasmet tirtų šunų skaičių, teigiamų, neigiamų, abejotinų bei 2012 -

2013 metais ir silpnai teigiamų tyrimo rezultatų duomenis.

Analizės metu parametrinės hipotezės patikrintos ar yra statistiškai patikimos.

27

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrime dalyvavo 887 pacientai, kuriems buvo atliktas šunų leišmaniozės tyrimas. Pagrindiniai

duomenys surinkti per laikotarpį nuo 2013- 09- 24 dienos iki 2014- 09- 24 dienos.

Statistinė analizė:

Tolimesnės lentelės bei diagramos parengtos pagal duomenis surinktus tyrimo metu, siekiant

pavaizduoti esamą dabartinę šunų leišmaniozės situaciją.

3.1. Šunų leišmaniozės tyrimo rezultatai

5 pav. Tirtų CanL šunų rezultatai procentine išraiška

Iš 887 tirtų pacientų buvo nustatyta, jog leišmanoze sirgo 140 šunų (16 procentų), 700 šunų

buvo sveiki (79 procentai), 18 silpnai teigiami rezultatai (2 procentai) ir 29 šunų leišmaniozės

abejotini atvejai (3 procentai).

28

3.2. Lytinis šunų leišmaniozės pasiskirstymas

6 pav. Šunų leišmaniozės priklausomybė nuo lyties

Lytinis pasiskirstymas sveikų šunų grupėje: 43% patelių, 57% patinų. Sergančių leišmanioze

tarpe: 39% patelių (55 patelės iš 140 šunų), 61% patinų (85 patinų iš 140 šunų), (p<0,05), silpnai

teigiamų rezultatų tarpe: 55% patelių, 45% patinų, abejotinų: 37% patelių, 63% patinų.

3.3. Leišmaniozės priklausomybė nuo amţiaus

7 pav. Sergančių šunų ligos nustatymo daţnumas pagal amţių

29

Leišmaniozė daţniausiai nustatoma šunims nuo 4 iki 6 metų (40 pacientų), kiek rečiau 2-4

metų (27 pacientai) bei 6-8 metų (29 pacientai) amţiaus grupėse. Jauniems šuniukams 0-2 metų

amţiaus (11 pacientų) bei virš 10 metų (13 pacientų) Leishmania infantum aptinkama retai.

3.4. Veislės jautrumas šunų leišmaniozei

8 pav. Leišmaniozės pasireiškimas priklausomai nuo veislės

Šunų imlumas Leishamania infantum yra nevienodas, tai priklauso nuo genuose uţkoduotos

informacijos, kuri yra perduodama per veislę. Tyrimo metu išryškėjo, kad jautriausi yra foksterjerų

(11 atvejų), mopsų (11 atvejų), labradorų (10 atvejų) veislės šunys. Taip pat aukšti Čihuahua (9

atvejai), bokserių (7 atvejai), mišrūnų (7 atvejai), pitbulterjerų (7 atvejai) rodikliai. Rečiausiai šunų

leišmaniozė buvo nustatyta dobermanams (1 atvejis), malamutams (1 atvejis), haskiams (2 atvejai),

taksams (2 atvejai), pointeriams (2 atvejai), anglų buldogams (2 atvejai), Karaliaus Čarlzo

spanieliams (2 atvejai).

30

3.5. Palyginamoji CanL 5 metų studija

9 pav. 5 paskutinių metų šunų leišmaniozės tyrimų duomenys

2009 - 2010 metų laikotarpiu buvo patikrinti 309 šunys ar nėra uţsikrėtę šunų leišmanioze,

nuo to laiko iki 2011 metų pacientų skaičius ţenkliai augo. 2010 - 2011 metais tyrimai atlikti 690

šunims, 2011 - 2012 metais buvo patikrinti 1190 šunų. Tačiau nuo 2012 metų pacientų skaičius

sumaţėjo ir stabilizavosi. 2012 - 2013 metais patikrinti 849 šunys, 2013 - 2014 metais - 887 šunys.

31

10 pav. Šunų leišmaniozės testo rezultatai 2009-2013 metų laikotarpyje

Iš 309 pacientų, ištirtų 2009-2010 metais 21% (64 šunys) sirgo leišmanioze, 10% abejojama

dėl diagnozės, o likę 69% sveiki. 2010-2011 metais iš 690 pacientų, taip pat 21% (146 šunys) sirgo

leišmanioze, 3% abejotini, 76% neigiami atvejai. 2011-2012 metų laikotarpiu, iš 1190 tiriamųjų,

16% (190 šunų) reagavo teigiamai į leišmaniozės testą, abejotini 2%, o 82% neigiami atvejai. 2012-

2013 metais iš 849 tirtų šunų, 14% (118 šunų) sirgo, 3% abejotini dėl uţsikrėtimo, likę 83%

neigiami atvejai.

32

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Šios studijos metu buvo nustatytas šunų leišmaniozės 16 procentų serologinis paplitimas,

kuris yra labai artimas tyrimui, atliktam 2012 metais visose Maltos salose. Tuo metu teigiamų

atvejų buvo 15,7% (tyrime dalyvavo 927 šunys). Tačiau šie duomenys ţenkliai skiriasi nuo dar

anksčiau atliktų tyrimų (45), kuriuose paplitimas ţymiai didesnis. Šis skirtumas gali atsirasti dėl to,

kad paskutiniu metu yra skiriamas didesnis dėmesys leišmaniozės kontrolei: tikslingesnis gydymo

plano parinkimas, geresnis darbo organizavimas prieglaudose. Taip pat kiekvienas šuo su įtartinais

klinikiniais poţymiais (jei šuo atveţtas gyvūnų gerovės pareigūnų, kiekvienas be išimties, kad ir be

jokių poţymių) yra patikrinamas greituoju leišmaniozės testu, iš to seka, kad ligai dar nespėjus

įsisenėti yra uţkertamas kelias jos plitimui. Vidurţemio regione vyravęs 30% paplitimas lėtai, bet

maţėja (68, 71). Šie duomenys atitinka ir ţmonių visceralinės leišmaniozės paplitimo sumaţėjimą

(42).

Nustatant lytinį jautrumą šunų leišmaniozei, rezultatai parodė, jog patinai yra paţeidţiamesni

nei patelės (patinai 61%, tuo tarpu patelės 39%). Tai prisideda prie kitų studijų, kuriose nustatytas

patinų didesnis polinkis sirgti šunų leišmanioze (67, 109, 110, 112). Viename tyrime rezultatai

parodė, kad tik virš 7 metų amţiaus patinai turi didesnį polinkį šiai ligai nei patelės. Viena iš

galimybių, kodėl patinų skaičius didesnis, galėtų būti didesnis patelių mirtingumas, ypač nėštumo,

vedimo ar ţindymo laikotarpiu (34). Lyties, kaip rizikos faktoriaus, duomenys nesutampa su

Headington tyrėjų atlikta bandomąja studija Maltos salose 2002 metais. Tai galėjo nutikti dėl maţo

testuotų šunų skaičiaus minėtame tyrime (60 šunų), kas galėjo iškreipti tyrimo atsakymus. Tyrimai

atlikti Graikijoje ir Ispanijoje taip pat nepabrėţė didelio skirtumo dėl serologiškai teigiamų rezultatų

tarp patelių ir patinų (68). Įdomu lieka tai, jog visuose tyrimuose buvo nurodytas arba ţenklesnis

patinų jautrumas, arba jokio skirtumo tarp lyčių, bet nei viena studija nepateikė duomenų apie

didesnį seroteigiamų patelių skaičių (62, 109). Šis polinkis taip pat gali būti susijęs su lyties

imuniniu atsaku bei atsparumu L. infantum. Skirtingas hormonų kiekis taip pat gali turėti teigiamos

ar neigiamos įtakos infekcijos atsiradimui.

Kitas rizikos faktorius - veislė. Didţiausia tikimybė uţsikrėsti L.infantum kyla foksterjerų,

mopsų, labradorų veislių šunims. Truputį maţesnė tikimybė lieka Čihuahua veislės šunims,

bokseriams, mišrūnams, pitbulterjerams. Lyginant su kitų tyrėjų pateiktais duomenimis, mopsų,

pitbulterjerų, bokserių veislės taip pat buvo išskiriamos kaip jautriausios leišmaniozei, foksterjerai

bei labradorai nepriskiriami prie didelės rizikos grupės. Skirtingas veislių polinkis šioje studijoje,

lyginant su prieš tai buvusiomis, galėjo atsirasti dėl skirtingo genofondo, vyraujančio esamose

populiacijose. Kai kurioms veislėms įtakos turi imuninis atsakas, kailio ilgumas ar kitokia

33

gyvenamoji aplinka, smėlinių muselių paplitimas. Kitiems tai priklauso nuo L.infantum adaptacijos

trukmės. Ibizos šuo (ţinomas kaip Podenco Ibicenco) yra išskirtinis tyrinėjant šunų leišmaniozę,

kadangi šie šunys yra visiškai nejautrūs L.infantum pirmuonims. Spėjama, kad tai galėjo išsivysti

per kelis dešimtmečius. Dėl nesėkmingo humoralinio imuninio atsako, šie šunys genetiškai

prisitaikydami pradėjo gaminti stiprų pirminį TH1 ląstelinį imuninį atsaką. Tai lėmė, kodėl ši liga

neaptinkama Ibizos šunims. Šios veislės kraujyje mokslininkai aptinka labai maţus antikūnų titrus

(vasario mėnesį jis buvo maţesnis nei 140), (CLWG tyrėjų grupės nario dr. A. Zatelli asmeninis

komentaras). Todėl Ibizos šuo yra toliau tyrinėjamas ieškant veiksmingiausios vakcinos nuo

leišmaniozės.

Kitos šunų grupės taip pat yra gabios padidinti atsako stiprumą, tačiau ne tokiais dideliais

mastais kaip Ibizos šunys (97). Mopsai, turintis didţiausius šansus, yra nauja veislė Maltos salyne.

Prieš 15 metų buvo uţregistruoti vos 15 mopsų veislės šunų, nuo 2002 metų atsiradus dideliam

susidomėjimui bei populiarumui, iš Didţiosios Britanijos buvo pradėtas masinis mopsų veţimas į

Maltą (Mr D.P. Scerri, Maltos mopsų klubo prezidento asmeninis komentaras). Tai rodo, kad

natūralios atrankos spaudimas neturėjo pakankamai laiko veikti naujos populiacijos, kuri dar

nebuvo susidūrusi su L.infantum. Iš to kyla spėjimas, jog šalys, dar esančios laisvos nuo

leišmaniozės, tame tarpe ir Lietuva, atsiradus sukėlėjui, gali ţaibiškai atsidurti rizikingoje

situacijoje.

Lieka studijų, kurių metu nebuvo nustatytas ryšys tarp veislės bei serologinio paplitimo (34,

68). Kitų tyrimu metu nebuvo kreipiamas dėmesys į veislę, o tik į kailio ilgumą. Tokių tyrimų

rezultatai parodė, kad ryšio tarp seroteigiamumo bei kailio nėra (68). Kailio ilgumas gali būti

nelabai tikslus ar patikimas rodiklis, nes dauguma šeimininkų vasaros metu kerpa šunis, kai

leišmaniozės vektoriai yra aktyviausi, taigi duomenys gali būti iškreipti (101).

Kelių stebėjimų metu, buvo padaryta išvada, kad šunys, kurie daugiau laiko leidţia lauke, o

ypač šunys, kurie miega lauke, turi didesnį seropaplitimą lyginant su gyvenančiais viduje (2, 62, 71,

109). Tai gali būti siejama su kai kurių veislių dideliu sergamumu, nes šie šunys laikomi dėl

apsaugos lauke: pitbulterjerai, bokseriai, kartais labradoro retriveriai. Dar daugiau, neseniai atliktos

studijos metu paaiškėjo, kad šuniui, auginamam kartu su vienu ar keliais seroteigiamais

leišmaniozei šunimis, yra ţymiai didesnė tikimybė uţsikrėsti L.infantum nei laikant pavieniui (2).

Sudarytoje lentelėje, kurioje išdėstyti šunų leišmaniozės atvejai atsiţvelgiant į amţių, vyrauja

monomodalinis (vienviršūnis) pasiskirstymas. Didţiausia sergančių šunų populiacija susitelkusi 4- 6

metų amţiaus grupėje- 40 procentų visų tirtų atvejų. Truputį maţesnis uţsikrėtusiųjų skaičius 2- 4

metų amţiaus ir 6-8 metų amţiaus grupėse. Šie rezultatai labai skiriasi nuo kai kurių kitų autorių

34

pateiktų tyrimo duomenų kaip antai 2011 metais atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta jokios

ţenklios priklausomybės ligos pasireiškimui nuo amţiaus (68). Kai kurie autoriai pateikia

bimodalinį (dviviršūnį) pasiskirstymą, pirmasis pikas pasiekiamas jauname amţiuje, antrasis -

seniems gyvūnams (67). Taip pat yra duomenų apie padidėjusi seroteigiamumą tik vyresniame

amţiuje. Kaip ir patys autoriai paţymi, šios teorijos sąlyga yra ta, jog bėgant laikui vyksta

akumuliacinis augimas, kai šuo yra veikiamas smėlinių musyčių (71, 98, 109). Dar vieni tyrimai

rodo, maţėjantį susirgimų skaičių vyresnių šunų tarpe, tai siejama su uţsikrėtusiųjų dideliu

mirštamumu (110). Tačiau CLWG- tyrimo grupė nurodo, kad daţniausiai paveikiami šunys nuo 3

iki 6 metų amţiaus.

Penkerių metų suminio tyrimo metu gauti rezultatai parodo, jog nuo 2009 metų iki 2011 metų

patikrintų šunų skaičius išaugo daugiau nei 3 kartus. Vėliau šis skaičius stabilizavosi. Tačiau

uţsikrėtusių šunų procentas yra atvirkštinis. Jei iš 2009 metų patikrintų 309 pacientų sirgo 21%, tai

2011 metais jau iš 1190 pacientų sirgo 16%. O dar vėliau, laikotarpiu nuo 2012 - 2013 metų

patikrintų 849 šunų, sirgo tik 14%. Išvada ta, kad per pastaruosius penkerius metus buvo pradėtas

kreipti itin didelis dėmesys į šios ligos pavojingumą. Tai parodo atliekami vis daţnesni tyrimai,

taikomas kryptingas gydymas bei profilaktika ligos likvidavimui. Visa tai atsispindi didesniame

patikrintų gyvūnų bei maţesnio sergamumo santykyje.

35

5. IŠVADOS

1. Maltos saloje esančiame gyvūnų gerovės centre per 2013 rugsėjo 24 d. - 2014

rugsėjo 24 d. laikotarpį greituoju imunochromatografiniu testu buvo patikrinti 887 šunys su

leišmaniozei būdingais klinikiniais poţymiais. Serologiškai teigiami buvo 140 šunų.

2. Nustatytas didesnis jautrumas leišmaniozei patinų tarpe. Teigiamų rezultatų grupėje

39% buvo patelės, likę 61% patinai.

3. Įvertinta, kad daţniausiai serga 4 – 6m metų amţiaus šunys. Jie sudarė 40 % visų

sergančių šunų skaičiaus.

4. Ligai labai jautri neseniai į Maltos salas atveţta veislė - mopsai (11šunų iš 140

sergančiųjų), taip pat foksterjerai (11 šunų), labradorai (10 šunų), kiek maţiau Čihuahua (9 šunys),

pitbulterjerai (7 šunys), bokseriai (7 šunys) bei mišrūnai (7 šunys). Visiškai nejautrūs šiam

parazitiniam pirmuoniui yra Ibizos veislės šunys ( Podenco Ibicenco).

5. Įvertinus paskutinių penkių metų duomenis nustatyta, kad sparčiai išaugo tiriamų

gyvūnų skaičius (nuo 2009 metais tirtų 309 šunų iki 2014 metais 887 šunų), o sergamumas

santykinai maţėja (nuo 2009 metų 21% iki 2014 metų 16%).

36

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Abranches P., Silva-Pereira M. C. D., Conceiçao-Silva F., et al. Canine leishmaniasis:

pathological and ecological factors influencing transmission of infection. J Parasitol. 1991. P. 557–

561.

2. Alonso F., Gimenez Font P., Manchon M., et al. Geographical variation and factors

associated to seroprevalence of canine leishmaniosis in an endemic Mediterranean area. Zoonoses

and public health. 2010. P. 318-328.

3. Alvar J., Cañavate C., Molina R., et al. Canine leishmaniasis. Adv Parasitol. 2004. 88 p.

4. Amusategui I., Sainz A., Tesouro M. A. Effects of antimonial therapy for canine

leishmaniasis on antibody titer. Ann N Y Acad Sci. 1998. P. 444–446.

5. Amusategui I., Sainz A., Tesouro M. A. Evolution of serum albumin/globulin ratio after

antimonial therapy in canine leishmaniasis. Ann N Y Acad Sci. 1998. P. 447–449.

6. Antoniou M., Gramiccia M., Molina R., Dvorak V., Volf P. The role of indigenous

phlebotomine sandflies and mammals in the spreading of leishmaniasis agents in the Mediterranean

region. Euro Surveill. 2013.

7. Ashford R. W. The leishmaniases as emerging and reemerging zoonoses. Int J

Parasitol. 2000. P. 1269-1281.

8. Aste G., Di Tommaso M., Steiner J. M., et al. Pancreatitis associated with N-methyl-

glucamine therapy in a dog with leishmaniasis. Vet Res Commun. 2005. P. 269–272.

9. Athanasiou L. V., Kontos V. I., Saridomichelakis M. N., et al. A cross-sectional sero-

epidemiological study of canine leishmaniasis in Greek mainland. Acta tropica. 2012. P. 291-295.

10. Baneth G., Aroch I. Canine leishmaniasis: a diagnostic and clinical challenge. Vet J. 2008. P.

14-15.

11. Baneth G., Koutinas AF., Solano-Gallego L., Bourdeau P., Ferrer L. Canine leishmaniosis -

new concepts and insights on an expanding zoonosis: part one. Trends Parasitol. 2008. P. 324-330.

12. Bartulienė A., Ţiliukienė J. Leišmaniozės epidemiologija, klinika, diagnostika, gydymo

principai ir profilaktika (metodinės rekomendacijos). Uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Vilnius.

2011. 128 p.

13. Belloli C., Ceci L., Carli S., et al. Disposition of antimony and aminosidine in dogs after

administration separately and together: implications for therapy of leishmaniasis. Res Vet Sci. 1995.

P. 123–127.

37

14. Berczi I., Bertok L., Chow DA. Natural immunity and neuroimmune host defense. Ann N Y

Acad Sci. 2000. P. 248–257.

15. Bettini S., Gramiccia M., Gradon L., Atzeni M.C. Leishmaniasis in Sardinia. Natural

infection of Phlebotomus perniciosus Newstead by Leishmania infantum Nicolle. Med. Hyg. 2006.

P. 54.

16. Bianciardi P, Fasanella A, Foglia Manzillo V, et al. The efficacy of enrofloxacin, alone or

combined with metronidazole, in the therapy of canine leishmaniasis. Parasitol Res. 2004. P. 486–

492.

17. Bonfanti U., Zini E., Minetti E., et al. Free light-chain proteinuria and normal renal

histopathology and function in 11 dogs exposed to Leishmania infantum, Ehrlichia canis, and

Babesia canis. J Vet Intern Med. 2004. P. 618–624.

18. Bourdoiseau G., Bonnefont C., Hoareau E., et al. Specific IgG1and IgG2 antibody and

lymphocyte subset levels in naturally Leishmania infantum-infected treated and untreated dogs. Vet

Immunol Immunopathol. 1997. P. 21–30.

19. Brachelente C., Muller N., Doherr M. G., Sattler U., et al. Cutaneous leishmaniasis in

naturally infected dogs is associated with a T helper-2 biased immune response. Vet Pathol. 2005.

P. 166-175.

20. Brandonisio O., Carelli G., Ceci L., et al. Canine leishmaniasis in the Gargano promontory

(Apulia, South Italy). Eur J Epidemiol. 1992. P. 273–276.

21. Cavaliero T., Arnold P., Mathis A., et al. Clinical, serologic, and parasitologic follow-up

after long-term allopurinol therapy of dogs naturally infected with Leishmania infantum. J Vet

Intern Med. 1999. P. 330–334.

22. Chamizo C., Moreno J., Alvar J. Semi-quantitative analysis of cytokine expression in

asymptomatic canine leishmaniasis. Vet Immunol Immunopathol. 2005. P. 67-75.

23. Chance M. L., Evans D. A. The leishmaniases—the agent. In: Gilles HM, ed. Protozoal

diseases. Arnold: London. 1999. P. 419–425.

24. Chapman W. L. Jr., Hanson W. L., Alving C. R., et al. Antileishmanial activity of liposome-

encapsulated meglumine antimonate in the dog. Am J Vet Res. 1984. P. 1028–1030.

25. Ciaramella P., Oliva G., Luna R. D., Gradoni L., Ambrosio R., Cortese L., Scalone A.,

Persechino A. A retrospective clinical study of canine leishmaniasis in 150 dogs naturally infected

by Leishmania infantum. Vet Rec. 1997. P. 539-543.

38

26. Cortes S., Rolao N., Ramada J., et al. PCR as a rapid and sensitive tool in the diagnosis of

human and canine leishmaniasis using Leishmania donovani s.l.-specific kinetoplastid primers.

Trans R Soc Trop Med Hyg. 2004. P. 12–17.

27. Cringoli G., Rinaldi L., Capuano F., et al. Serological survey of Neospora caninum and

Leishmania infantum co-infection in dogs. Veterinary parasitology. 2002. P. 307-313.

28. Davidson R. N. Practical guide for the treatment of leishmaniasis. Drugs. 1998. P. 1009–

1018.

29. Davidson R. N., Den Boer M., Ritmeijer K. Paromomycin. Trans R Soc Trop Med Hyg.

2009. P. 653–660.

30. Denerolle P., Bourdoiseau G.. Combination allopurinol and antimony treatment versus

antimony alone and allopurinol alone in the treatment of canine leishmaniasis (96 cases). J Vet

Intern Med. 1999. P. 413–415.

31. Desjeux P. Leishmaniasis: current situation and new perspectives. Comp Immunol Microbiol

Infect Dis. 2004. P. 305-318.

32. Di Martino L., Mantovani M. P., Gradoni L., et al. Low dosage combination of meglumine

antimoniate plus allopurinol as first choice treatment of infantile visceral leishmaniasis in

Italy.Trans R Soc Trop Med Hyg. 1990. P. 534–535.

33. Duprey Z. H., Steurer F. J., Rooney J. A., et al. Canine visceral leishmaniasis, United States

and Canada, 2000–2003. Emerg Infect Dis. 2003. P. 440–446.

34. Fisa R., Gállego M., Castillejo S., et al. Epidemiology of canine leishmaniosis in Catalonia

(Spain) the example of the Priorat focus. Vet Parasitol. 1999. P. 87–97.

35. Garifallou A., Hadjiantoniou M., Schnur L. F., Yuval B., et al. Epidemiology of human and

canine leishmaniasis of the island of Zakinthos. In: Leishmaniasis. Ed: DT Hart Plenum Publishing

Corporation. 1989. P. 1011-1015.

36. Gómez-Ochoa P., Castillo J. A., Gascón M., et al. Use of domperidone in the treatment of

canine visceral leishmaniasis: a clinical trial. Vet J. 2009. P. 259–263.

37. Gradoni L. The diagnosis of canine leishmaniasis, in Proceedings. 2nd Int Canine

Leishmaniasis Forum. 2002. P. 7–14.

38. Gradoni L., Bryceson A., Desjeux P. Treatment of Mediterranean visceral leishmaniasis. Bull

World Health Organ. 1995. P. 191–197.

39. Gradoni L., Gramiccia M., Scalone A. Visceral leishmaniasis treatment, Italy. Emerg Infect

Dis. 2003. P. 1617–1620.

39

40. Gradoni L., Maroli M., Gramiccia M., et al. Leishmania infantum infection rates in

Phlebotomus perniciosus fed on naturally infected dogs under antimonial treatment. Med Vet

Entomol. 1987. 339–342.

41. Gramiccia M., Gradoni L. The current status of zoonotic leishmaniases and approaches to

disease control. Int J Parasitol. 2005. P. 1169–1180.

42. Grech V., Mizzi J., Mangion M., et al. Visceral leishmaniasis in Malta--an 18 year paediatric,

population based study. Archives of disease in childhood. 2000. P. 381-385.

43. Guarga J. L., Lucientes J., Peribanez M. A., Molina R., et al. Experimental infection of

Phlebotomus perniciosus and determination of the natural infection rates of Leishmania infantum in

dogs. Acta Trop. 2000. P. 203-207.

44. Guarga J. L., Moreno J., Lucientes J., Gracia M. J., et al. Canine leishmaniasis transmission:

higher infectivity amongst naturally infected dogs to sand flies is associated with lower proportions

of T helper cells. Res Vet Sci. 2000. P. 249-253.

45. Headington C. E., Barbara C. H., Lambson B. E., et al. Diagnosis of leishmaniasis in Maltese

dogs with the aid of the polymerase chain reaction. Trans R Soc Trop Med Hyg 2002. P. 195-197.

46. Hinterberger-Fischer M. Prolactin as pro-inflammatory cytokine. Consideration on

consolidated immunotherapy after high dosage therapy. Acta Med Austriaca Suppl. 2000. P. 16-20.

47. Ikeda-Garcia F. A., Lopes R. S., Marques F. J., et al. Clinical and parasitological evaluation

of dogs naturally infected by Leishmania chagasi submitted to treatment with meglumine

antimoniate. Vet Parasitol. 2007. P. 254–259.

48. Ikeda-Garcia F. A., Lopes R. S., Ciarlini P. C., et al. Evaluation of renal and hepatic

functions in dogs naturally infected by visceral leishmaniasis submitted to treatment with

meglumine antimoniate. Res Vet Sci. 2007. P. 105–108.

49. Izri M. A., Belazzoug S. Phlebotomus (Larroussius) perfiliewi naturally infected with

dermotropic Leishmania infantum at Tenes, Algeria. Trans R Soc Trop Med Hyg. 1993. P. 399.

50. Jha SN, Singh NKP, Jha TK. Changing response to diamidine compound in cases of kala-

azar unresponsive to antimonials. J Assoc Physicians India. 1991. P. 314–316.

51. Killick-Kendrick R. Phlebotomine vectors of the leishmaniases: a review. Med Vet

Entomol. 1990. 24 p.

52. Kuhlencord A., Maniera T., Eibl H., et al. Hexadecylphosphocholine: oral treatment of

visceral leishmaniasis in mice. Antimicrob Agents Chemother. 1992. P. 1630–1634.

40

53. Lachaud L., Marchergui-Hammami S., Chabbert E., et al. Comparison of six PCR methods

using peripheral blood for detection of canine visceral leishmaniasis. J Clin Microbiol. 2002. P.

210–215.

54. Léger N., Gramiccia M., Gradoni L., Madulo-Leblond G., et al. Isolation and typing of

Leishmania infantum from Phlebotomus neglectus on the island of Corfu, Greece. Trans R Soc

Trop Med Hyg. 1988. P. 419-420.

55. Maia C., Campino L. Methods for diagnosis of canine leishmaniasis and immune response to

infection. Vet Parasitol. 2008. P. 274–287.

56. Gradoni L., Gramiccia M. Leishmaniasis. In: OIE manual of standards for diagnostic tests

and vaccine. 4th ed. Paris: Office International des Epizooties. 2000. P. 803–812.

57. Manna L, Reale S, Vitale F, et al. Real-time PCR assay in Leishmania-infected dogs treated

with meglumine antimoniate and allopurinol. Vet J. 2008. P. 279–282.

58. Manna L., Vitale F., Reale S., et al. Study of efficacy of miltefosine and allopurinol in dogs

with leishmaniosis. Vet J. 2009.P. 441–445.

59. Maroli M., Gramiccia M., Gradoni L. Natural infection of sandfly Phlebotomus perfiliewi

with Leishmania infantum in a cutaneous leishmaniasis focus of the Abruzzi region, Italy. Trans R

Soc Trop Med Hyg. 2005. P. 596-598.

60. Maroli M., Gramiccia M., Gradoni L., Ready P., et al. Natural infections of phlebotomine

sandflies with Trypanosomatidae in central and south Italy. Trans R Soc Trop Med Hyg. 1988. P.

227-228.

61. Maroli M., Gramiccia M., Gradoni L., Troiani M., et al. Natural infection of Phlebotomus

perniciosus with an enzymatic variant of Leishmania infantum in the Campania region of Italy.Acta

Trop. 1994. P. 333-335.

62. Maroli M., Rossi L., Baldelli R., Capelli G., Ferroglio E., Genchi C., Gramiccia M.,

Mortarino M., Pietrobelli M., Gradoni L. The northward spread of leishmaniasis in Italy: evidence

from retrospective and ongoing studies on the canine reservoir and phlebotomine vectors. Trop Med

Int Health. 2008. P. 256-264.

63. Martin-Sanchez J., Morales-Yuste M., Acedo-Sanchez C., et al. Canine leishmaniasis in

southeastern Spain. Emerging infectious diseases. 2009. P. 795-798.

64. Mateo M., Maynard L., Vischer C., et al. Comparative study on the short term efficacy and

adverse effects of miltefosine and meglumine antimoniate in dogs with natural leishmaniosis.

Parasitol Res. 2009. P. 155–162.

41

65. Martìnez-Subiela S., Tecles F., Eckersall P. D., et al. Serum concentrations of acute phase

proteins in dogs with leishmaniasis. Vet Rec. 2002. P. 241–244.

66. Mettler M., Grimm F., Capelli G., et al. Evaluation of enzyme linked immunosorbent assays,

an immunofluorescent-antibody test, and two rapid tests (immunochromatographic-dipstick and gel

tests) for serological diagnosis of symptomatic and asymptomatic Leishmania infections in dogs. J

Clin Microbiol. 2005. P. 5515–5519.

67. Miranda S., Martorell S., Costa M., et al. Characterization of circulating lymphocyte

subpopulations in canine leishmaniasis throughout treatment with antimonials and allopurinol. Vet

Parasitol. 2007. P. 251–260.

68. Miranda S., Roura X., Picado A., et al. Characterization of sex, age, and breed for a

population of canine leishmaniosis diseased dogs. Research in veterinary science. 2008. P. 35-38.

69. Miro G., Montoya A., Mateo M., et al. A leishmaniosis surveillance system among stray dogs

in the region of Madrid: ten years of serodiagnosis (1996-2006). Parasitology research. 2007. P.

253-257.

70. Mirò G., Oliva G., Cruz I., et al. Multi-centre and controller clinical field study to evaluate

the efficacy and safety of the combination of miltefosine and allopurinol in the treatment of canine

leishmaniosis. Vet Dermatol. 2008. P. 7–8.

71. Mylonakis M. E., Papaioannou N., Saridomichelakis M. N., et al. Cytologic patterns of

lymphadenopathy in dogs infected with Leishmania infantum. Vet Clin Pathol 2005. P. 243–247.

72. Moreno J., Alvar J. Canine leishmaniasis: epidemiological risk and the experimental model.

Trends Parasitol. 2002. P. 399-405.

73. Muller N., Zimmermann V., Forster U., et al. PCR-based detection of canine Leishmania

infections in formalin-fixed and paraffinembedded skin biopsies: elaboration of a protocol for

quality assessment of the diagnostic amplification reaction. Vet Parasitol. 2003. P. 223–229.

74. Oliva G., Gradoni L., Ciaramella P., et al. Activity of liposomal amphotericin B (AmBisome)

in dogs naturally infected with Leishmania infantum. J Antimicrob Chemother. 1995. P. 1013–

1019.

75. Oliva G., Gradoni L., Cortese L., et al. Comparative efficacy of meglumine antimoniate and

aminosidine sulphate, alone or in combination, in canine leishmaniasis. Ann Trop Med Parasitol.

1998. P. 165–171.

76. Oliva G., Scalone A., Foglia Manzillo V., Gramiccia M., et al. Incidence and time course of

Leishmania infantum infections examined by parasitological, serologic, and nested-PCR techniques

42

in a cohort of naive dogs exposed to three consecutive transmission seasons. J Clin Microbiol. 2006.

P. 1318-1322.

77. Pennisi M. G., De Majo M., Masucci M., et al. Efficacy of the treatment of dogs with

leishmaniosis with a combination of metronidazole and spiramycin. Vet Rec. 2005. P. 346–349.

78. Pennisi M. G., Reale S., Giudice S. L., et al. Real-time PCR in dogs treated for leishmaniasis

with allopurinol. Vet Res Commun. 2005. P. 301-303.

79. Pinelli E., Killick-Kendrick R., Wagenaar J., Bernadina W., et al. Cellular and humoral

immune responses in dogs experimentally and naturally infected with Leishmania infantum. Infect

Immun. 1994. P. 229-235.

80. Plevraki K., Koutinas A. F., Kaldrymidou H., et al. Effects of allopurinol treatment on the

progression of chronic nephritis in Canine leishmaniosis (Leishmania infantum). J Vet Intern Med.

2006. P. 228–233.

81. Poli A., Sozzi S., Guidi G., et al. Comparison of aminosidine (paromomycin) and sodium

stibogluconate for treatment of canine leishmaniasis. Vet Parasitol. 1997. P. 263–271.

82. Ready P.D. Biology of phlebotomine sand flies as vectors of disease agents. Annu Rev

Entomol. 2013. P. 227-250.

83. Ready P.D. Leishmaniasis emergence in Europe. Euro Surveill. 2010. P. 19.

84. Reithinger R., Quinnell R. J., Alexander B., et al. Rapid detection of Leishmania infantum

infection in dogs: comparative study using an immunochromatographic dipstick test, enzyme-linked

immunosorbent assay, and PCR. J Clin Microbiol. 2002. P. 2352–2356.

85. Rhalem A, Sahibi H, Lasri S, et al. Analysis of immune responses in dogs with canine

visceral leishmaniasis before, and after, drug treatment. Vet Immunol Immunopathol. 1999. P. 69–

76.

86. Rodríguez A., Solano-Gallego L., Ojeda A., et al. Dynamics of Leishmania-specific

immunoglobulin isotypes in dogs with clinical leishmaniasis before and after treatment. J Vet Intern

Med. 2006. P. 495–498.

87. Rosypal A. C., Gogal R. M., Zajac A. M., et al. Flow cytometric analysis of cellular immune

responses in dogs experimentally infected with a North American isolate of Leishmania infantum.

Vet Parasitol. 2005. P. 45–51.

88. Rosypal A. C., Hailemariam S., Wekheye V., Huong L. T., Dubey J. P., Lindsay D.

S., Tidwell R. Survey of dogs from Vietnam for antibodies to visceralizing Leishmania spp. North

Carolina 28216, USA. J Parasitol. 2009. P. 15-19.

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Rosypal%20AC%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18939898

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Hailemariam%20S%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18939898

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Wekheye%20V%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18939898

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Huong%20LT%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18939898

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Dubey%20JP%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18939898

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Lindsay%20DS%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18939898

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Lindsay%20DS%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18939898

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Tidwell%20RR%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18939898

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18939898

43

89. Roura X., Fondevila D., Sanchez A., et al. Detection of Leishmania infection in paraffin-

embedded skin biopsies of dogs using polymerase chain reaction. J Vet Diagn Invest. 1999. P. 385–

387.

90. Roura X., Sanchez A., Ferrer L. Diagnosis of canine leishmaniasis by a polymerase chain

reaction technique. Vet Rec. 1999. P. 262–264.

91. Sanchez-Robert E., Altet L., Sanchez A., et al. Polymorphism of SIc11 a1 (Nramp1) gene

and canine leishmaniasis in a case-control study. J Hered. 2005. P. 755–758.

92. Santos-Gomes G. M., Rosa R., Leandro C., Cortes S., et al. Cytokine expression during the

outcome of canine experimental infection by Leishmania infantum. Vet Immunol lmmunopathol.

2002. P. 21-30.

93. Saridomichelakis M. N., Mylonakis M. E., Leontides L. S., et al. Evaluation of lymph node

and bone marrow cytology in the diagnosis of canine leishmaniasis (Leishmania infantum) in

symptomatic and asymptomatic dogs. Am J Trop Med Hyg. 2005. P. 82–86.

94. Sasanelli M., Paradies P., de Caprariis D, et al. Acute-phase proteins in dogs naturally

infected with Leishmania infantum duringand after long-term therapy with allopurinol. Vet Res

Commun. 2007. P. 335–338.

95. Slappendel R.J. Canine leishmaniasis. A review based on 95 cases in The Netherlands. Vet Q

1988. 16 p.

96. Slappendel R. J., Teske E. The effect of intravenous or subcutaneous administration of

meglumine antimonate (Glucantime) in dogs with leishmaniasis. A randomized clinical trial. Vet Q.

1997. P. 10–13.

97. Solano-Gallego L., Koutinas A., Miro G., Cardoso L., Pennisi MG., Ferrer L., Bourdeau P.,

Oliva G., Baneth G. Directions for the diagnosis, clinical staging, treatment and prevention of

canine leishmaniosis. Vet Parasitol. 2009. P. 1-18.

98. Solano-Gallego L., Llull J., Ramos G., et al. The Ibizian hound presents a predominantly

cellular immune response against natural Leishmania infection. Veterinary parasitology. 2000. P.

37-45.

99. Solano-Gallego L., Morell P., Arboix M., Alberola J., Ferrer L. Prevalence of Leishmania

infantum infection in dogs living in an area of canine leishmaniasis endemicity using PCR on

several tissues and serology. J Clin Microbiol. 2001. P. 560-563.

100. Solano-Gallego L., Riera C., Roura X., et al. Leishmania infantum specific IgG, IgG1 and

IgG2 antibody responses in healthy and ill dogs from endemic areas. Evolution in the course of

infection and after treatment. Vet Parasitol. 2001. P. 265–276.

http://www.parasitesandvectors.com/sfx_links?ui=1756-3305-7-120&bibl=B6

44

101. Sundar S., Rai M. Advances in the treatment of leishmaniasis. Curr Opin Infect Dis. 2002. P.

593–598.

102. Tarallo V. D., Dantas-Torres F., Lia R. P., et al. Phlebotomine sand fly population dynamics

in a leishmaniasis endemic peri-urban area in southern Italy. Acta tropica. 2010. P. 227-234.

103. Tassi P., Ormas P., Madonna M., et al. Pharmacokinetics of Nmethylglucamine antimoniate

after intravenous, intramuscular and subcutaneous administration in the dog. Res Vet Sci. 1994. P.

144–150.

104. Travi B. L., Osorio Y., Melby P.C., et al. Gender is a major determinant of the clinical

evolution and immune response in hamsters infected with Leishmania spp. Infect Immun. 2002. P.

2288–2296.

105. Valladares J. E., Alberola J., Esteban M., et al. Disposition of antimony after the

administration of N-methylglucamine antimoniate to dogs. Vet Rec. 1996. P. 181–183.

106. Valladares J. E., Riera C., González-Ensenyat P., et al. Long term improvement in the

treatment of canine leishmaniosis using an antimony liposomal formulation. Vet Parasitol. 2001. P.

15–21.

107. Vella C. G., V. Declining Visceral Leishmaniasis in Malta. Malta Medical Journal. 2008. P.

4.

108. Vercammen F., Fernandez-Perez F. J., del Amo C, et al. Follow-up of Leishmania infantum

naturally infected dogs treated with allopurinol: immunofluorescence antibody test, ELISA and

Western blot. Acta Trop. 2002. P. 175–181.

109. Vexenat J. A., Olliaro P. L., Fonseca de Castro J. A., et al. Clinical recovery and limited cure

in canine visceral leishmaniasis treated with aminosidine (paromomycin). Am J Trop Med Hyg.

1998. P. 448–453.

110. Zaffaroni E., Rubaudo L., Lanfranchi P., et al. Epidemiological patterns of canine

leishmaniasis [correction of leishmaniosis] in Western Liguria (Italy). Veterinary parasitology.

1999. P. 11-19.

111. Zivicnjak T., Martinkovic F., Marinculic A., et al. A seroepidemiologic survey of canine

visceral leishmaniosis among apparently healthy dogs in Croatia. Veterinary parasitology. 2005.

P. 35-43.

112. Quinnell R.J., Courtenay O., Davidson S., Garcez L., et al. Detection of Leishmania infantum

by PCR, serology and cellular immune response in a cohort study of Brazilian dogs. Parasitol. 2001.

P. 253-261.

45

113. Quinnell R. J., Courtenay O., Shaw M. A., Day M. J., et al. Tissue cytokine responses in

canine visceral leishmaniasis. J Infect Dis. 2001. 189 p.

46

1 priedas

SENOJO PASAULIO IR NAUJOJO PASAULIO SUKĖLĖJŲ KLASIFIKACIJA, JŲ

PAPLITIMAS BEI SUKELIAMOS KLINIKINĖS LIGOS FORMOS

Lokalizuota odos leišmaniozė

Senojo pasaulio

L. donovani – Kinija, Indija, Bangladešas, Sudanas

L. tropica – Artimieji Rytai, Kinija, Indija, Vidurţemio jūros šalys

L. major – Artimieji Rytai, Afrika, Indija, Azija

L. aethiopica – Etiopija, Kenija, Namibija

L. infantum – Azija, Afrika, Europa

Naujojo pasaulio

Leishmania leishmania mexicana – Centrinė ir Pietų Amerika, Šiaurės Amerika.

L. leishmania amazonensis – Dominikos Respublika, Centrinė Amerika, Pietų Amerika

L. leishmania venezuelensis – Venesuela

L. viannia braziliensis – Centrinė Amerika, Pietų Amerika

L. viannia guyanensis – Gajana, Prancūzų Gajana, Surinamas, Brazilija

L. viannia panamensis - Kosta Rikas, Panama, Kolumbija, Ekvadoras

L. viannia peruviana - Peru, Argentina

L. donovani chagasi – Teksasas, Karibų jūros regionas, Centrinė Amerika, Pietų Amerika

Difuzinė odos leišmaniozė

Senojo pasaulio

L. aethiopica - Etiopija, Kenija, Namibija

Naujojo pasaulio

L. leishmania mexicana - Centrinė ir Pietų Amerika, Šiaurės Amerika.

L. leishmania amazonensis - Dominikos Respublika, Centrinė Amerika, Pietų Amerika

Recidyvuojanti leišmaniozė

Senojo pasaulio

L. tropica - Artimieji Rytai, Kinija, Indija, Vidurţemio jūros šalys

Naujojo pasaulio

47

L. viannia braziliensis - Centrinė Amerika, Pietų Amerika

Post- kala-azar odos leišmaniozė (PKOL)

Senojo pasaulio

L. donovani - Kinija, Indija, Bangladešas

L. infantum - Azija, Afrika, Europa

Naujojo pasaulio

L. donovani chagasi - Centrinė Amerika, Pietų Amerika

Gleivinių leišmaniozė

Senojo pasaulio

L. aethiopica - Etiopija, Kenija, Namibija

Naujojo pasaulio

L. viannia braziliensis - Centrinė Amerika, Pietų Amerika

L. viannia panamensis - Centrinė Amerika, Pietų Amerika

L. viannia guyanensis - Gajana, Prancūzų Gajana, Surinamas, Brazilija

L. leishmania mexicana - Centrinė ir Pietų Amerika, Šiaurės Amerika

L. leishmania amazonensis - Brazilija, Panama

Vidaus organų leišmaniozė (VOL)

Senojo pasaulio

L. donovani - Kinija, Indija, Bangladešas, Sudanas

L. infantum - Azija, Afrika, Europa

Naujojo pasaulio

L. donovani chagasi - Centrinė Amerika, Pietų Amerika

Viscerotropinė leišmaniozė

Senojo pasaulio

L. tropica - Artimieji Rytai

48

2 priedas

1 pav. CanL sergantys šunys su anoreksijos poţymiais (autoriaus nuotraukos)

2 pav. CanL būdingi nosies paţeidimai (autoriaus nuotraukos)

49

3 pav. CanL odos paţeidimai (autoriaus nuotraukos)

4 pav. CanL akių paţeidimai (autoriaus nuotraukos)

Šunų leišmaniozė. Diagnostika, gydymas ir rizikos ...6930301/6930301.pdf · 5 SANTRAUKA...

Documents

Transcript of Šunų leišmaniozė. Diagnostika, gydymas ir rizikos ...6930301/6930301.pdf · 5 SANTRAUKA...