LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Šunų patyrusių dilbio kaulų lūžį,

traumos charakteristika, palyginimas

Characterization of ulna and radius fractures in dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

KAUNAS 2015

2

DARBAS ATLIKTAS X KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų patyrusių dilbio kaulų lūžį, traumos

charakteristika, palyginimas“.

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,

pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ........................................................................................................................................ 4

SANTRAUKA .......................................................................................................................................... 5

SUMMARY .............................................................................................................................................. 6

ĮVADAS.................................................................................................................................................... 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................................. 9

1.1 Dilbio kaulų lūžių epidemiologija....................................................................................................... 9

1.2. Dilbio kaulų anatomija ....................................................................................................................... 9

1.3. AO/VET klasifikavimo sistema ....................................................................................................... 16

1.4. Dilbio kaulų lūžių diagnostika ......................................................................................................... 18

1.5 Dilbio kaulų lūžių gydymas .............................................................................................................. 20

1.5.1 Gydymo metodo parinkimas ...................................................................................................... 20

1.5.1.1. Intramedulinis strypas ......................................................................................................... 20

1.5.1.2. Dilbio kaulų mobilizacija plokštelėmis ir sraigtais ............................................................ 21

1.5.1.3 Dilbio kaulų lūžių išorinė skeletinė fiksacija ....................................................................... 22

1.6. Kaulo gijimo komplikacijos ............................................................................................................. 23

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ........................................................................................... 28

2.1. Tyrimo laikas vieta, metodai. ........................................................................................................... 28

2.2. Tiriamųjų grupės .............................................................................................................................. 29

2.3. Paciento iki operacinis ištyrimas ...................................................................................................... 29

2.4. Imobilizacija gipso longete .............................................................................................................. 30

2.5. Tradicinė atviroji osteosintezė naudojant plokšteles ir sraigtus ....................................................... 30

2.6. Pooperacinio gydymo standartas ..................................................................................................... 30

3. TYRIMO REZULTATAI ................................................................................................................... 31

3.1. Šunų patyrusių DKL etiologija ir epidemiologija ............................................................................ 31

3.1.1. Tiriamųjų kontingento apibūdinimas ........................................................................................ 31

3.1.2. Tiriamųjų grupės ....................................................................................................................... 39

4. DARBO REZULTATŲ APTARIMAS .............................................................................................. 41

IŠVADOS ............................................................................................................................................... 43

LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................................. 44

PRIEDAI ................................................................................................................................................. 47

4

SANTRUMPOS

DKL – dilbio kaulų lūžis

VMC – Veterinarinės medicinos centras

IM – intrameduliniai

AO - Association for the Study of Internal Fixation

KPG – kapiliarų prisipildymo greitis

PAV – paveikslas

KG – kilogramai

n – tiriamųjų skaičius

p – reikšmingumo lygmuo

PI – pasikliautinasis intervalas

SD – standartinis nuokrypis

MIN – mažiausia ribinė reikšmė

MAX – didžiausia ribinė reikšmė

5

SANTRAUKA

Darbo tikslas retrospektyvaus tyrimo metu išanalizuoti šunų dilbio kaulų lūžio etiologiją,

epidemiologiją, dažniausiai pasirenkamus gydymo metodus. Nustatyti pagrindinius šunų dilbio kaulų

lūžių epidemiologinius rodiklius. Išanalizuoti gydymo metodus, naudotus dilbio kaulų diafizės ir

metafizės lūžių atvejais. Įvertinti laiko, praėjusio nuo traumos atsiradimo iki patekimo į gydymo

įstaigą, įtaką komplikacijų dažniui. Palyginti atlikto tyrimo rezultatus su kitų autorių panašių ar

analogiškų tyrimų rezultatais.

Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems buvo užfiksuoti dilbio kaulų diafizės ir metafizės lūžiai.

Duomenys surikti atgaline tvarka, remiantis įrašais ligos istorijose. Duomenų analizė atlikta naudojant

SPSS 19.0 paketą. Kiekybinių dydžių vidurkiams palyginti taikyti Stjudento ir Mann-Whitney

kriterijai, o duomenų pasiskirstymui įvertinti taikytas 2. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai

p<0,05. Požymių tarpusavio ryšiui įvertinti naudotas Pearson koreliacijos koeficientas r.

Išsiskyrė pacientai iki 3 metų amžiaus (70,58 proc.), priklausantys žaislinių šunų grupei (88,24

proc.), sveriantys iki 6 kg (88,24 proc), bei dažniau patelės (55,88 proc.) nei kitos tirtos grupės.

Tiriamieji daugiausiai patyrė traumą vasaros mėnesiais (52,94 proc.), iškritę iš rankų, arba nušokant iš

didesnio aukščio (70,58 proc.). Komplikacijos po operacijos pasireiškė 17,65 proc. pacientų. Lūžių

gydymui (91,18 proc.) pacientams buvo taikoma tokia pati chirurginė technika: atviroji repozicija ir

fiksacija kaulinėmis plokštelėmis bei sraigtais, o likusiems(8,82 proc.) pacientams buvo uždėta gipso

longetė. Pacientai, kurie kreipėsi į veterinarijos kliniką, praėjus daugiau nei 24 val. po traumos,

komplikacijų pasireiškė daugiau (66,66 proc.), nei tiems kurie kreipėsi iki 24 val. (5,88 proc.).

Pacientai kurie kreipėsi į veterinarijos kliniką praėjus daugiau nei 24 val. po traumos klinikoje gulėjo

3,66 paras, o pacientai kurie kreipėsi iki 24 val. po traumos, klinikoje gulėjo 2,14 paras.

6

SUMMARY

The aim of the work is to analyze the etiology, epidemiology and most frequently chosen

treatment methods for forearm fractures in a dog by means of a retrospective research. The objectives

of this work are: to analyze the concepts of epidemiology and anatomy; to determine the main

epidemiological factors of forearm fractures in a dog; to analyze the treatment methods that were used

in the cases of forearm diaphysis and metaphysis fractures; to evaluate the impact of the time period

from injury to the arrival to medical institution on the frequency of complications; to compare the

results of the research with the results of similar or analogous studies by different authors.

The research involves patients with recorded forearm diaphysis and metaphysis fractures. The

was data collected in the reverse order by studying case history records. The data analysis was carried

out using SPSS 19.0 software package. The comparison of quantitatve value averages was based on

the Student and Mann-Whitney criteria, whereas the evaluations of data distribution were based on the

application of 2. The data was considered statistically reliable when p<0,05. To evaluate the

interaction between factors, Pearson’s correlation coefficient r was used.

Four groups of patients stand out more than others, i.e. dogs up to three years of age (70,58

percent), dogs that belong to the toy dog group (88,24 percent), dogs that weigh up to 6 kg (88,24) and

female dogs (55,88 percent). The researched dogs had experienced injuries during summer months

(52,94 percent) by falling down from hands or jumping down from taller heights (70,58 percent).

Complications after surgery occurred in 17,65 percent of the patients. For fracture treatment (91,18

percent), patients were given the same surgical treatment, i.e. open reposition and fixation with bone

plates and screws. For 8,82 percent of the patients, casts were applied. Patients that were presented to

the veterinary clinic after more than 24 hours after injury experienced more complications (66,66

percent) than those that were admitted to the clinic after less than 24 hours (5,88 percent).

7

ĮVADAS

Šuns skeletas ir jį sudarantys 321 kaulai vykdo tris pagrindines funkcijas: apsauginę, atraminę,

metabolinę. Pirmos dvi labiausiai priklauso nuo mechaninių kaulų savybių. Kaulas yra viskoelastinė

medžiaga, todėl jam būdingos šių medžiagų deformavimosi ir atsparumo savybės. Esant fiziologiniams

apkrovimams, kaulai deformuojasi, bet nelūžta. Kai veikiančios jėgos viršija kaulo atsparumą, įvyksta

kaulo lūžis.

Kaulo lūžis – tai kaulo vientisumo suardymas traumos pasėkoje. Kaulų vientisumas gali būti

suardomas ir dėl ligos (osteomielito, medžiagų apykaitos sutrikimų) (Kocius ir kt., 2014). Kaulų lūžiai

- tai viena iš dažniausių griaučių ir raumenų sistemos ligų šunims. Kaulo lūžis tai mechaninis procesas,

tačiau sukeliantis biologines reakcijas, tokias kaip lūžgalių rezorbcija ir naujo kaulo formavimąsi.

Ilgųjų kaulų lūžiai sutrikdo paciento homeostazę ir laiku nesuteikus pagalbos, gali grėsti sunkiomis

komplikacijomis (Kocius ir kt., 2014). Šunims dilbio kaulų lūžiai dažniausiai įvyksta šokant iš didelio

aukščio ar autoįvykio metu (Harasen, 2003; McCartney et al., 2010; Sumner-Smith G, 1974, Hayashi et

al., 2008). Dilbio kaulų, ypač distalinės dalies lūžiai, mažų veislių šunims, sveriantiems mažiau nei 3

kilogramus, diagnozuojami dažnai, todėl kad šioje vietoje yra daug spongiozinio kaulo, o kortikalinis

sluoksnis plonas (Kocius ir kt. 2014; Permattei et al., 2006; Slatter, 2003, Brianza et al., 2006). Šie

distalinės dilbio dalies lūžiai sudaro iki 18 proc. visų kaulų lūžių. Kadangi stipinkaulis ir alkūnkaulis

yra porinis kaulas, todėl lūžių sutvarkymas būna sudėtingas ir turintis daug komplikacijų. Komplikacijų

atsiradimas priklauso nuo paciento amžiaus, kūno svorio, aktyvumo, lūžio tipo, lūžio linijos vietos ir

skaičiaus, bei operacijos atlikimo (priėjimo prie kaulo technikos, lūžio fiksacijos ir t.t) (Harasen, 2003;

Slatter, 2003; Denny, 2006). Dilbio kaulai gali lūžti keliose skirtingose anatominėse zonose,

proksimaliniame ar distaliniame gale (epifizėse) ir per diafizę. Dilbio kaulų lūžius stabilizuoti galima

imobilizuojant gipso longete arba chirurginės operacijos metu atliekant atvirąją arba uždarąją

osteosintezę.

Operacijos metu lūžgaliams stabilizuoti naudojamos kaulinės plokštelės bei sraigtai, Kiršnerio

vielos, nerūdijančio plieno vielos, intrameduliniai strypai, ar plaukiojančio varžto technika, arba

išorinės fiksacijos aparatai (Slatter, 2003; Hedlund et al., 2007; Permattei, 2006; Houlton, 2006;

Denny, 2000). Diafizės lūžiams gydyti dažniausiai yra atliekama atvira repozicija ir lūžis fiksuojamas

kaulinėmis plokštelėmis ir sraigtais. Plokštelės dedamos ant kranialinio stipinkaulio paviršiaus kuris

yra platus ir lygus (Hedlund et al., 2007; Permattei, 2006). Kadangi dislokuoti dilbio kaulų lūžiai gali

8

sukelti sunkių komplikacijų, todėl jų gydymui taikomi chirurginiai metodai turi buti saugūs, t. y. kiek

galima rečiau sukeliantys jatrogeninių komplikacijų, metodiškai techniškai lyginant su kitais metodais

nesudėtingi ir biomechaniškai pagristi (Čekanauskas, 2010).

Darbo tikslas:

Retrospektyvaus tyrimo metu išanalizuoti šunų dilbio kaulų lūžio etiologiją, epidemiologiją,

dažniausiai pasirenkamus gydymo metodus.

Darbo uždaviniai:

1. Palyginti atlikto tyrimo rezultatus su kitų autorių panašių ar analogiškų tyrimų rezultatais

2. Nustatyti pagrindinius šunų dilbio kaulų lūžių epidemiologinius rodiklius.

3. Išanalizuoti gydymo metodus, naudotus dilbio kaulų lūžių atvejais.

4. Įvertinti laiko, praėjusio nuo traumos atsiradimo iki patekimo į gydymo įstaigą, įtaką

komplikacijų dažniui.

5. Įvertinti laiko, praėjusio nuo traumos atsiradimo iki patekimo į gydymo įstaigą, įtaką

staonarizavimo trukmei,

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Dilbio kaulų lūžių epidemiologija

Dilbio kaulų lūžiai sudaro apie 18 proc. tarp visų lūžių (Hayashi et al., 2008; Fossum, 2003).

Proksimalinis stipinkaulio lūžis pasitaiko retai nes ši sritis gerai apsaugota fiziologinėmis struktūromis,

alkūnės sąnario ir aplinkinių raumenų. Šis lūžis dažniausiai būna per fizės plokštelę ir dažniausiai

pasitaiko jauniems nesubrendusiems šunims (Nunamaker). Pirmaisiais gyvenimo metais dažniausiai

pasitaiko stipinkaulio diafizės lūžiai. Vyresniems šunims šie lūžiai retesni. Šie lūžiai paprastai

lokalizuojasi viduriniame ir distaliniame diafizės trečdalyje (Permattei et al., 2006), todėl kad šioje

srityje minkštųjų audinių supančių stipinkaulį yra mažiau, taip pat dėl mažesnės šios srities

vaskuliarizacijos, bei dėl traumos biomechanikos. Distalinės stipinkaulio ir stipinkaulio ylinės ataugos

(procesus styloideus radii) lūžiai taip pat dažni. Lūžiai šiame regione dažnai būna atviri, dėl mažo

kiekio minkštųjų audinių apimančių distalinę kaulo dalį (Schaer, 2009). Alkūnkaulio lūžiai dažniausiai

yra autoįvykių pasekmė. Alkūnkaulio gumburo lūžiai yra trijų tipų: I - lūžis per alkūnkaulio sąnarinį

paviršių (incisura semilunaris), (dažniausias), II - lūžis per alkūnkaulio ataugą (olecranon), šis lūžis

dažnai komplikuojasi alkūnkaulio ataugos (procesus anconaeus) lūžiu, III – rečiausias, lūžis

alkūnkaulio proksimaliniame gale (Permattei et al., 2006). Pastebėtas DKL sužalojimų sezoniškumas –

paprastai jie įvyksta vasara.

Traumos gali būti tiesioginės ir netiesioginės. Šunims tiesioginės traumos sukelti lūžiai yra

retesni. Dažniausiai mažų veislių šunims dilbio kaulai lūžta dėl netiesioginės traumos, nusileidžiant ant

ištiestos priekinės galūnės iš didesnio aukščio (pvz. iškrentant šeimininkui iš rankų, nušokant nuo

kėdės), dėl didelės energijos, ir riešo padėties. Mažesnės energinės traumos metu lūžta vienas kaulas.

Didesnės energijos traumos metu lūžta abu kaulai, lūžiai būna sudėtingesni, kartais atviri, dažnesnės

lūžių komplikacijos. Didesnių veislių šunims dilbio kaulai dažniausiai lūžta auto įvykių metu

(Permattei et al., 2006; Kocius ir kt., 2014).

1.2. Dilbio kaulų anatomija

Dilbio kaulai – (ossa antebrachii), yra tipiški ilgieji kaulai. Dilbį sudaro du vamzdiniai kaulai:

stipinkaulis – (radius) ir alkūnkaulis – (ulna). Alkūnkaulis ir stipinkaulis yra suporuoti kaulai kurie

10

jungia alkūnės sąnarį su riešo sąnariu (www.infovets.com). Abu kaulai nuo distalinio petikaulio galo

nusileidžia beveik statmenai. stipinkaulis guli iš dorsomedialinės, o alkūnkaulis iš lateropalmarinės

pusės. tarp jų yra tarpkaulinis tarpas – (spatium interosseum antebrachii) (Evans, 2013; Pabijanskas,

1967; Aspinall, 2004). Paveiksle Nr. 1 pavaizduota dilbio kaulų anatomija.

1 pav. Dilbio kaulų anatomija

Šaltinis: radius and ulna, Department of Anatomy, University of Bristol (2000). http://d-mis-web.ana.bris.ac.uk

Stipinkaulis – yra pagrindinis priekinės galūnės kaulas, kuriam tenka didžioji svorio apkrovos

dalis, jis ilgesnis už alkūnkaulį, kuris eina paraleliai ir yra svarbus dilbio raumenims prisitvirtinti.

Stipinkaulis padalintas į proksimaliniame gale esančią galvutę ir kaklelį, į kūną ir distaliniame gale

esantį sąnarinį paviršių. Stipinkaulio galvutės palmariniame paviršiuje yra sąnarinis paviršius –

(circumferentia articularis), kuriuo susineria su alkūnkaulių. Distalinis stipinkaulio galas lateralinėje

pusėje turi sąnarinę įlanką – (incisura ulnaris radii), proksimaliniame gale turi galvutę – (capitulum

radii) su sąnarine duobele – (fovea capituli). Žemiau galvutės, dorsaliniame paviršiuje, arčiau

medialinio krašto yra stipinkaulio šiurkštuma – tuberositas radii. Stipinkaulio kūnas – corpus radii šiek

tiek palenktas į palmarinę pusę. Distalinis stipinkaulio galas turi sąnarinį paviršių – facies articularis

carpea, kuriuo susineria su riešo kaulų proksimaline eile (Evans, 2013; Pabijanskas, 1967).

11

Alkūnkaulis – yra padalintas į kūną ir du galus: proksimalinį ir distalinį . Proksimaliniame gale

yra alkūnkaulio atauga o distaliniame gale yra galvutė. Alkūnkaulis yra ilgiausias kaulas kūne.

Proksimalinis alkūnkaulio galas turi didelę ataugą – (olecranon), kuri užsibaigia gumburu – (tuber

olecrani). Alkūnkaulio gumburas grioveliais padalytas į tris gumburėlius. Priekiniame alkūnkaulio

paviršiuje yra pusmėnulio formos įlanka su sąnarinių paviršiumi – (incisura semilunaris). Dorsaliniame

įlankos krašte yra alkūninė atauga – (procesus anconaeus). (Evans, 2013; Pabijanskas, 1967).

Alkūnės sąnarys yra tipiškas sudėtinis vienaašis sąnarys, kuri sudaro trys jungiamosios bendros

kapsulės. 1) petikaulio alkūnkaulio sąnarys (artic. humeroulnaris); 2) petikaulio stipinkaulio sąnarys

(artic. humeroradialis); 3) artimasis stipininis alkūnkaulio sąnarys (artic. radioulnaris proximalis)

(Evans, 2013; Brunnberg et al., 2005; Pabijanskas, 1967). Paveiksle Nr. 2 pavaizduotas alkūnės sąnarys

2 pav. Alkūnkaulio sąnarys

Šaltinis: normal elbow, lateral view. 2014. www.labradorclubqld.com

Riešo sąnarys yra sudėtinis vienaašis, kurį sudaro trys sąnariai: 1) riešo dilbio sąnarys (artic.

antebrahiocarpicus), 2) tarpeilinis sąnarys (artic. intracarpicus), 3) riešo – plaštakos sąnarys (artic.

carpometacarpicus) (Evans, 2013; Pabijanskas, 1967; Aspinall, 2004). Paveiksle Nr. 3 pavaizduotas

riešo sąnarys

12

3 pav. Riešo sąnarys

Šaltinis: Miller's Anatomy of the Dog. Left carpus, articulated , dorsal aspect. 2013. p. 136

Alkūnės sąnarys, kalbant apie judesį tarp petikaulio ir dilbio, yra paprastasis vienaašis,

skridininis. Jis leidžia judesius per skersine ašį: galūnės tiesimą (extensio), kuris sudaro apie 166°

kampą ir galūnės lenkimą (flexio), kuris baigiasi dilbiui atsirėmus į petikaulį ir sudarius su juo 36°

kampą. Judesio apie skersinę ašį amplitudė – apie 130°. Papildomi judesiai yra pronacija ir supinacija,

maždaug apie 60°, sąlygotas sąnario tarp alkūnkaulio ir stipinkaulio (Peirone et al., 2011; Brunnber,

2005). Paveiksle Nr. 4 pavaizduotas alkūnės sąnario lenkimas ir tiesimas laipsniais.

4 pav. Alkūnės sąnario lenkimas ir tiesimas laipsniais

Šaltinis: Dr. B. Peirane. The most important movements of the elobow are flexion ant extension from

approximately 36 to 166 degrees. (www.vetgrad.com).

13

Riešo sąnarys leidžia riešo tiesimą (extensor), sudarant 180°- 190° kampą ir riešo lenkimą

(flexio), sudarant 20° - 30° kampą. Tad judesio aplink skersinę ašį amplitudė - 150° - 170° (Tobias,

Johnston, 2013). Paveiksle Nr. 5 pavaizduota riešo sąnario lenkimas ir tiesimas laipsniais.

5 pav. Riešo sąnario lenkimas ir tiesimas laipsniais

Šaltinis: Karen M. Tobias, Spencer A. Johnston. Veterinary Surgery: Small Animal– 2-Volume Set. 2011. p. 1125

Dilbio lenkimą per alkūnės sąnarį užtikrina šie raumenys: dvigalvis peties raumuo (m. biceps

brachii), petinis raumuo (m. brachialis); peties stipininis raumuo (m. brachioradialis); ilgasis stipininis

riešo tiesiamasis raumuo (m. extensor carpi radialis longus). Dilbio tiesimą užtikrina šie raumenys: 1)

trigalvis peties raumuo (m. triceps brachii); 2) alkūninis raumuo (m. anconeus) (Evans, 2013).

Riešo lenkimą užtikrinantys raumenys: Stipininis riešo lenkiamasis raumuo (m. flexor carpi

radialis), alkūninis riešo lenkiamasis raumuo (m. flexor carpi ulnaris). Riešo tiesimą užtikrinantys

raumenys: Stipininis riešo tiesiamasis raumuo (m. extensor carpi radialis), alūninis riešo tiesiamasis

raumuo (m.extensor carpi ulnaris) (Evans, 2013).

Paveiksle Nr 6 pavaizduota ilgojo kaulo sandara.

14

6 pav. Ilgojo kaulo sandara

Šaltinis: (nuotrauka ir sudarymas darbo autorės)

Ilgųjų kaulų rentgenogramoje yra skiriamos kelios anatominės kaulų dalys: epifizė, metafizė,

diafizė ir apofizė. (6 pav.).

Diafizė – vidurinė ilgiausia kaulo dalis, turinti kaulų čiulpų ertmę. Metafizė – akytoji kaulo

dalis, esanti tarp epifizės ir diafizės. Epifizė – ilgojo kaulo dalis, turinti savo kaulėjimo branduolį,

padengta sąnarine kremzle, kuri dalyvauja sudarant sąnarį. Apofizė – kaulo dalis, susidariusi iš

priedinio kaulėjimo branduolio, sudaranti įvairius kaulų gūbrius bei gumburus (Ambrozaitis, 1990;

Evans, 2013).

Ilgiesiems kaulams būdinga echondrinė osifikacija, taip jie auga į ilgį, kuris pasireiškia augimo

plokštelėse arba fizėse (Schaer, 2009; Meyer-Lindenberg, 2004). Šio proceso metu kremzlinis audinys

pakeičiamas kauliniu audiniu, tai vyksta ankstyvame vaisiaus vystymosi periode (Schaer, 2009). Šis

procesas prasideda tam tikrose kaulo vietose vadinamose pirminiais osifikacijos centrais, kurie yra

ilgųjų kaulų diafizėse. Didžiausia kaulo ilgio dalis yra sąlygota osifikacijos vykstančios metafizės

augimo plokštelėje, kuri yra lokalizuota tarp epifizės ir metafizės (Schaer, 2009; Morgan et al., 2003).

Susiformavus antriniams osifikacijos centrams, ilgųjų kaulų ir epifizių kremzliniai galai baigia

sukaulėti. Distaliniame alkūnkaulio gale antriniai osifikacijos centrai pradeda formuotis 3-4 mėnesių,

alkūnkaulio gumburas – 3-4 mėnesių, alkūnkaulio atauga – amžius varijuojantis, stipinkaulio

proksimaliniai ir distaliniai epifizės antriniai osifikacijos centrai pradeda formuotis prenataliniu

laikotarpiu (Pfeil, 2009; Forterren, 2005). Kaulo augimas baigiasi, kai fizarinės plokštelės sukaulėja ir

susijungia su diafize. Ilgieji kaulai galutinai savo ilgį pasiekia šuniui sulaukus 10-12 mėnesių amžiaus

15

(Morgan el al., 2003; Forterren, 2005 ). Paveiksle Nr. 2.2.7. pavaizduota antrinių kaulėjimo branduolių

atsiradimas.

7 pav. Antrinių kaulėjimo branduolių atsiradimas

Šaltinis: Radius and ulna. Department of Anatomy, University of Bristol 2000. http://d-mis-web.ana.bris.ac.uk

Tarp diafizės ir epifizės yra kremzlinės plokštelės, kurios vadinamos metafizės augimo

plokštelėmis. Didžioji ilgojo kaulo dalis išauga iš jų. Šalia augimo plokštelių, netoli epifizės kremzlės

ląstelės auga ir dauginasi stulpeliais link diafizės. Kremzlės ląstelės įsiterpia į augimo plokšteles link

diafizės. Jos miršta ir jų išsiliejusi intraląstelinė medžiaga sukietėja. Stipinkaulio augimą lemia

proksimalinė ir distalinė epifizė. Distalinė iki 60 - 70 proc, o proksimalinė – 30 - 40 proc. viso jo ilgio.

Alkūnkaulio augimą, proksimalinė epifizė – 15 proc., o distalinė – 85 proc. viso jo ilgio. Alkūnkaulio ir

stipinkaulio augimas į ilgį priklauso nuo distalinių epifizių (Morgan et al., 2003; Forterren, 2005;

Brunnberg, 2005).

Anatomiškai mažų veislių šunims dilbio kaulus dengia labai mažas minkštųjų audinių

sluoksnis, todėl lūžiai šioje vietoje yra dažni ir linkę dislokuoti (Langley-Hobbs, 2003; Fossum, 2007)

Dilbio kaulai – poriniai ilgieji kaulai, juos sudaro du vamzdiniai kaulai: stipinkaulis ir

alkūnkaulis. Dilbio kaulai sudaro du sąnarius: alkūnės ir riešo. Ilgųjų kaulų rentgenogramoje yra

skiriamos keturios anatominės kaulų dalys: epifizė, metafizė, diafizė ir apofizė. Dažniausiai lūžiai

pasitaiko per kaulų diafizę. Ilgiesiems kaulams būdinga echondrinė osifikacija, taip jie auga į ilgį, kuris

16

pasireiškia augimo plokštelėse arba fizėse, ilgieji kaulai galutinai savo ilgį pasiekia šuniui sulaukus 10-

12 mėnesių amžiaus.

1.3. AO/VET klasifikavimo sistema

Kiekvienas lūžis yra savotiškas ir unikalus. Ortopedinėje literatūroje egzistuoja terminas „ lūžio

individualumas “ (Kocius ir kt., 2014). Tačiau lūžių įvairovėje yra daug bendrybių, kurių žinojimas

leidžia lengviau suprasti lūžių diagnostikos ir gydymo principus. Todėl buvo sudaryta vieninga

klasifikacijos sistema lūžiams įvardinti (AO vet klasifikavimo sistema).

Veterinarinėje medicinoje yra naudojama AO/VET klasifikacijos sistema, ji buvo sukurta tam

kad informacija būtu lengvai apdorojama, prieinama ir suprantama visiems. Tai vieninga sistema,

kurioje skaičiais ir raidėmis nurodoma lūžio lokalizacija ir morfologija. Lūžių lokalizacija ilgiesiems

kaulams: (1 - petikaulis, 2 - alkūnkaulis/stipinkaulis, 3 - šlaunikaulis, 4 - blauzdikaulis/šeivikaulis). Ir

dalijant kiekvieną kaulą į (1 - proksimalinę, 2 - diafizės ir 3 - distalinę zonas). Proksimalinio ir

distalinio segmento ribos nustatomos brėžiant kvadratą, kurio kraštinės ilgis yra lygus plačiausiai

epifizės daliai (Kocius ir kt., 2014; Permattei et al., 2006; Johnson, Thieme, 2005).

Proksimalinio ir distalinio segmento lūžiai gali būti nesąnariniai (A tipo), arba sąnariniai.

Sąnariniai lūžiai gali būti dalinai sąnariniai (B tipo), arba pilnai sąnariniai (C tipo). (A tipo)

ekstrasąnarinis lūžius - sąnarinis paviršius nėra lūžęs, bet atskirtas iš diafizės. Tai paprastai vadinami

metafizės lūžiai. (B tipo) dalinis sąnarių lūžius - tik dalis sąnario atlūžę, o likusi dalis prisitvirtinusi prie

diafizės. (C tipo) pilnuas sąnarių lūžius - sąnario paviršius visiškai atsiskiria nuo diafizės (Kocius ir kt.,

2014; Permattei et al., 2006; Johnson, Thieme, 2005).

Paveiksle Nr. 8 pavaizduota dilbio kaulų proksimalinio ir distalinio segmento lūžiai.

8 pav. Proksimalinio ir distalinio segmento lūžiai. Kairėje – A tipo, viduryje – B tipo, dešinėje

– C tipo lūžis.

Šaltinis: Permattei, et al. Proximal and distal long - bone fracture types. Handbook of Small Animal Orthopedics and

Fracture Repair. 2006. P. 27

17

Pagal lūžio sunkumą diafizės lūžiai klasifikuojami: (A - paprastas, B - pleištinis, C - sudėtinis)

lūžis. Paveiksle Nr. 9 pavaizduota diafizės lūžių tipai.

9 pav. Diafizės lūžių tipai. A - paprastas, B - pleištinis, C – sudėtinis

Šaltinis: Permattei, et al. Diaphyseal fracture types. Handbook of Small Animal Orthopedics and Fracture Repair. 2006. P.

26

Kiekvienas tipas toliau skirstomas į laipsnius pagal lūžio sukėlusios energijos kiekį (nuo A1 iki

C3). Lengviausi mažos energijos lūžiai žymimi raide A1. Kuo sudėtingesni lūžis tuo jam sukelti buvo

panaudota didesnė energija, taip pats sunkiausias lūžio tipas yra C3. Lentelėje 2.3.1. pavaizduota AO

vet klasifikavimo sistema (Kocius ir kt., 2014; Permattei et al., 2006; Johnson, Thieme, 2005).

Lentelėje Nr. 1 pavaizduota ilgųjų kaulų AO/VET klasifikavimo sistema.

1 lentelė. AO/VET klasifikavimo sistema

Lokalizacija Lūžio morfologija

Kaulas

1 2 3 4

Segmentas

1 2 3

Tipas

A B C

Grupė

A1 A2....C3

4 ilgieji kaulai 3 segmentai 3 tipai 3 gpupės

Šaltinis: Permattei, et al. The AO/VET alphanumeric morphological fracture classification system. Handbook of Small

Animal Orthopedics and Fracture Repair. 2006. P. 26.

Visi ilgieji kaulai suskirstyti į tris segmentus. Kiekvieno kaulo segmento lūžis suskirstytas į tris

tipus ir tris grupes.

Ši AO/VET klasifikacija grindžiama (AO/ASIF) klasifikacija, kuri naudojama žmonių lūžiams

klasifikuoti (Permattei et al. 2006).

18

1.4. Dilbio kaulų lūžių diagnostika

Dilbio kaulų lūžiai diagnozuojami remiantis klinikiniais simptomais ir rentgeno nuotraukomis.

Esant dislokuotiems lūžiams, paprastai matoma dilbio dislokacija ir sutinimas. Traumuotoje galūnėje

galimi kraujotakos ir inervacijos sutrikimai.

Norint patvirtinti diagnozę, nustatyti tikslų lūžio tipą, būtina teisingai padaryti dviejų krypčių

rentgeno nuotraukas, apimant alkūnės ir riešo sąnarius (Sutkevičius, 2008).

Paveiksle Nr. 10 pateikta taisyklinga rentgenologinio tyrimo schema.

10 pav. Taisyklinga rentgenologinio tyrimo schema.

Šaltinis: Ayers S. Small animal radiographic techniques and positioning. 2012. p. 94 – 95.

Rentgeno nuotrauka parodys: lūžio vietą, lūžio tipą, ar apimtas sąnarys, minkštųjų audinių

pokyčius (Anderson, 2011).

1. Šoninė projekcija: gyvūnas paguldomas ant šono taip, kad traumuota koja būtų apačioje. Po

ja dedama kasetė su rentgeno filmu. Koja ištiesiama ir pririšama prie stalo. Sveika koja patraukiama

19

atgal ir prispaudžiama prie kūno ir pririšama. Rentgeno spinduliai nukreipiami vertikaliai žemyn per

stipinkaulį ir alkūnkaulį į rentgeno filmą (Sutkevičius, 2008; Ayers, 2012). Paveiksle Nr. 11 pateikta

šoninė projekcija.

11 pav. Šoninė projekcija

Šaltinis: (nuotrauka darbo autorės)

2. Kraniokaudalinė projekcija: gyvūnas paguldomas ant krūtinės ir pilvo. Po tiriama koja

dedama kasetė. Rentgeno spinduliai nukreipiami vertikaliai žemyn per stipinkaulį ir alkūnkaulį į

rentgeno filmą (Sutkevičius, 2008; Ayers, 2012). Paveiksle Nr. 12 pateikta kraniokaudalinė projekcija.

12 pav. Kraniokaudalinė projekcija

Šaltinis: (nuotrauka darbo autorės).

Rentgenogramų kartojimas yra lėtas, varginantis bei erzinantis procesas, bet, nepaisant to, tai

verta daryti, nes „blogos rentgenogramos – blogi sprendimai“ (Herring, 2008).

20

1.5 Dilbio kaulų lūžių gydymas

1.5.1 Gydymo metodo parinkimas

Dilbio kaulų gydymo tikslas, atstatyti lūžgalius į anatominę poziciją, išvengti kraujotakos,

nervų pažeidimų, jatrogeninių komplikacijų. DKL gydomi ambulatoriškai arba chirurgiškai atliekant

atvirąją arba uždarąją repoziciją.

DKL gali būti gydomi ambulatoriškai. Tinkamai atstatytiems paprastiems lūžiams gali būti

naudojamas tvarstis . Tvarstis uždedamas taip kad imobilizuotu riešo ir alkūnės sąnarius. Uždedant

tvarstį galūnė turi būti lengvai sulenkiama per riešo sąnarį ir varus pozicijoje. Dažniau naudojamas

longetės tipo tvarstis, jis mažiau stabilizuoja lūžgalius, nei pilnas cilindrinis įtvaras, bet jis dažniau

naudojamas dėl to, kad yra lengviau pakeičiamas ir sukelia mažiau komplikacijų nei cilindrinis įtvaras.

Įmobilizacija tęsiama 8 – 10 savaičių (Fossum et al., 2007; Permattei, 2006).

Diagnozavus proksimalinius, diafizės ar distalinius dilbio kaulų lūžius dažniausiai atliekama

operacija. Sprendimas atlikti uždarąją ar atvirąją repoziciją priklauso nuo lūžio sudėtingumo, tipo,

gretutinės patologijos. Paprastiems ar skeveldriniams lūžiams su dideliais fragmentais, kurie gali būti

anatomiškai rekonstruoti į vieną struktūrą, galima taikyti atvirąją repoziciją ir išorinę ar vidinę

stabilizaciją arba šių technikų derinį. Sunkus skeveldriniai lūžiai, kurie negali būti visiškai rekonstruoti,

yra gydomi uždarąja repozicija ir išorine fiksacija arba atvirąja repozicija ir transplantato panaudojimu.

Ar lūžis atviras ar uždaras yra mažiau svarbu, svarbiau ar lūžis gali būti pilnai anatomiškai

rekonstruotas. Sprendimas taikyti uždarąją ar atvirąją repoziciją, bei vidinę ar išorinę fiksaciją turėtų

būti prieinamas atsižvelgiant į kiekvieną atvejį individualiai (Fossum et al., 2007).

Mokslinėje literatūroje radome keletą skirtingų gydymo metodų, taikomų dilbio kaulų lūžiams

gydyti.

1.5.1.1. Intramedulinis strypas

Intramedulinis (IM) strypas labai retai naudojamas stipinkauliui fiksuoti dėl siauro meduliarinio

kanalo bei dėl to, kad strypo pozicionavimui reikalingas riešo sąnario atvėrimas. Todėl labai didėja

komplikacijų dažnis įskaitant užsitęsusį gijimą, nesugijimą, blogą sugijimą bei degeneracines alkūnės ir

riešo sąnario ligas (Fossum et al., 2007).

21

IM strypas gali būti naudojamas alkūnkaulio lūžiams. Stabilizuoti paprastą lūžį. IM strypas turi

būti įvedamas į medularinį kanalą iš proksimalinio alkūnkaulio galo pro olecranon ir antigradiškai

pravedamas pro lūžio liniją. Iškart, kai lūžis yra atstatomas, IM strypas turi būti pravedamas kaip

galima distaliau nepažeidžiant kaulo žievės. IM strypas yra nukerpamas kaip galima arčiau odos ties

proksimaliniu alkūnkaulio galu (Fossum et al., 2007).

1.5.1.2. Dilbio kaulų mobilizacija plokštelėmis ir sraigtais

Atvira repozicija ir fiksacija sraigtais ir kaulinėmis plokštelėmis yra dažniausiai naudojamas

metodas gydant DKL. Plokštelė dažniausiai dedama ant kranialinio stipinkaulio paviršiaus, kuris yra

platus ir lygus. Paveiksle Nr. 13 pavaizduota chirurginė technika naudojant plokšteles ir sraigtus.

13 pav. Imobilizacija kauline plokštele ir sraigtais

Šaltinis: (nuotrauka darbo autorės)

Tačiau vienodai efektingai lūžgalius stabilizuoja, kai plokštelė dedama ant medialinio

diastalinio stipinkaulio galo. Platus priėjimas prie lūžio ir pažeisto kaulo reikalingas lūžio repozicijai ir

plokštelės uždėjimui. Spaudžiamosios kaulinės plokštelės naudojamos skersiniams lūžiams fiksuoti.

22

Ilgi įstrižiniai ir spiraliniai lūžiai turi būti rekonstruoti ir lūžgalių linijos suspaustos naudojant

pritraukiamuosius varžtus, tai vadinama plaukiojančio varžto fiksacijos technika. Ji pagrįsta tuo, kad

suartina lūžusius fragmentus beveik nepalikdama tarpo. Naudojami varžtai, kurių galuose prie galvutės

nėra sriegio ir toje vietoje gręžimo skylė padaroma platesnė tam, kad, sukant varžtą, sriegis, esantis

varžto priekyje, sutrauktų lūžgalius, nepalikdamas tarpo. Skeveldriniai lūžiai, kurie negali būti

rekonstruoti, gali būti gydomi pašalinant smulkius fragmentus, atstatant galūnės ilgį ir lūžgalius

sutvirtinant atramine plokštele. Jeigu atliekama atvira repozicija, turėtų būti apsvarstoma ir

transplantato panaudojimas, siekiant pagreitinti ir pagerinti kaulo gijimą (Fossum et al., 2007;

Permattei, 2006; Denny, 2000).

Kaulinių plokštelių išėmimo laikas nurodytas lentelėje Nr. 2

2 lentelė. Kaulinių plokštelių išėmimo laikas.

Gyvūno amžius Fiksacija kaulinėmis plokštelėmis

Iki 3 mėnesių 4 savaitės

3 – 6 mėnesiai 2-3 mėnesiai

6 – 12 mėnesiai 3 -5 mėnesiai

Vyresni nei 1 metai 5 – mėnesiai ar 1- metai

Šaltinis: Permattei, et al. Rate of union in terms of clinical union. Handbook of Small Animal Orthopedics and Fracture

Repair. 2006. P. 37

Kaip matyti iš lentelės kuo vyresnis gyvūnas tuo fiksacija kaulinėmis plokštelėmis turi būti

ilgesnė.

1.5.1.3 Dilbio kaulų lūžių išorinė skeletinė fiksacija

Tai kaulo fiksacijos būdas, kai konstrukcija yra už galūnės ribų. Išorinė fiksacija naudojama

esant: atviriems, daugiaskeveldriniams, infekuotiems, nesuaugusiems lūžiams, ar lūžiams su kaulo

defektu.

Išorinė skeletinė fiksacija gali būti pritaikoma gydant stipinkaulio diafizės lūžius. Fiksacijos

stiprumą esant reikalui galima padidinti panaudojant daugiau fiksacijos sraigtų ir naudojant

bilateralinius ir dviejų plokštumų rėmus. Esant atviram stipinkaulio lūžiui išorinė fiksacija naudinga

tuo, kad implantai nekontaktuoja su lūžio vieta. Taip pat išorinė fiksacija yra lengviau pašalinama negu

vidinė ( kaulinės plokštelės, sraigtai, IM vinys ). Išorinės fiksacijos rėmai skirstomi į tris tipus: I, II, III.

23

I tipo rėmuose naudojami sraigtai kurie fiksuojami rėme tik vienoje pusėje. Gali būti

naudojamas unilateralinis vienos arba bilateralinis dviejų plokštumų rėmas. Šis fiksacijos būdas leidžia

išvengti stambiųjų raumenų penetracijos sraigtais. Fiksacijos sraigtai dažniausiai sukami per

kraniomedialinį ir kraniolateralinį stipinkaulio paviršių. Tačiau šis būdas užtikrina silpnesnę fiksaciją.

II tipo rėmai užtikrina stipresnę fiksaciją nei I tipo rėmai. Tačiau neišvengiama penetracija

sraigtais per stambiuosius dilbio raumenis.. Šio tipo fiksacijai naudojami bilateraliniai vienos

plokštumos rėmai bei sraigtai kurie fiksuojami abiejuose rėmo pusėse. Proksimaliai ir diastaliai esantys

sraigtai vedami per metafizes, o centriniai sraigtai vedami 1 – 2 cm nuo lūžgalių kraštų.

III tipo rėmai dilbio lūžiams gydyti nenaudojami. Šio tipo fiksacijai naudojami bilateraliniai

biplokštuminiai rėmai, jie pasižymi stipriausia fiksacija (Fossum, 2007).

1.6. Kaulo gijimo komplikacijos

Ortopedo chirurgo siekiamybė yra sugyja lūžiai ir atsistačiusi galūnės normali funkcija. Tačiau

visą laiką pasitaiko ir pasitaikys gijimo komplikacijų. Todėl, kad visi individai yra skirtingi, didelė

lūžių įvairovė ir sunku pasiekti idealias lūžio gijimo sąlygas (Houlton, 2006).

Lentelėje Nr. 3 pavaizduota dilbio kaulų lūžių ūmios, poūmės ir vėlyvosios komplikacijos.

3 lentelė. Dilbio kaulų lūžių komplikacijos

Lūžių komplikacijos

Ūmios

Kraujagyslių sužalojimas

Nervo pažeidimas

Raumenų guolio sindromas

Haemarthrosis

Infekcija

Dujinė gangrena

Poūmės

Minkštųjų audinių trofikos

sutrikimai

Nervų suspaudimo sindromai

Vėlyvos

Netaisyklingas suaugimas

Užsitęsiąs gijimas

Nesuaugimas

Pseudoartrozė

Raumenų kontraktūra

Su lūžiu asocijuota sarkoma

Šaltinis: Sudaryta pagal, V. Uvarovas ir kt. Ortopedija – traumatologija. 2014. Vietinės lūžių komplikacijos, p. 40

24

Komplikacijos skirstomos į ankstyvas ir vėlyvas.

Ankstyvos komplikacijos

Nervų pažeidimai – dažniausiai pasitaiko alkūnės lūžių atvejais. Esant uždariems lūžiams

nervai pažeidžiami retai, nervų pažeidimai dažniausiai pasitaiko esant atviriems lūžiams.

Kraujagyslių sužalojimai – alkūnės lūžių atvejais galimi magistralinių arterijų sužalojimai.

Arterija gali būti nupjauta, nuplėšta, suspausta.

Raumenų guolio sindromas – kraujavimas, edema, uždegimas gali padidinti viename iš

maumenų guolių, to pasėkoje vystosi raumenų išemija.

Haemarthrosis – vamzdinių kaulų metafizės lūžiai gali sukelti kraujavimą į sąnarį.

Infekcija – dažniausiai infekuojami atviri lūžiai, tačiau uždarų lūžių metu infekcija gali patekti

operacijos metu per žaizdą.

Dujinė gangrena – sukelia klostridinė infekcija. Infekcijos lokalizacija užkrėsta žaizda su

nekrozavusiais raumenimis, užsiūta po nepakankamo debridmento. Bakterijų toksinai sunaikina ląsteles

ir sukelia audinių nekrozes, infekcijos išplitimą.

Minkštųjų audinių trofikos sutrikimai – pūslės susidaro atkėlus paviršinius odos sluoksnius.

Trofiniams sutrikimams gilėjant, didėjant audinių patinimui gali išsivystyti odos ir gilesnių audinių

nekrozė.

Vėlyvos komplikacijos

Gyjant kaulų lūžiams daug veiksnių gali sukelti komplikacijas, viena iš svarbiausių ir

pagrindinių ortopedui chirurgui veiksnių yra ortopedinių ir chirurginių principų pažeidimas. Jeigu

chirurgas visą laiką laikysis pagrindinių principų komplikacijos pasireikš retai, tačiau tai sunku

įgyvendinti gydytojo chirurgo praktikoje. Kartais komplikacijas sąlygoja nepakankamas gydytojo

nurodymų laikymasis, ar net nesusikalbėjimas tarp gyvūno šeimininko ir gydytojo. Retkarčiais gyvūno

aktyvumo ir charakterio ypatybės sąlygoja komplikacijas. Taip pat paciento bendra sveikatos būklė,

amžius, medžiagų apykaitos ypatumai, svoris, yra svarbūs veiksniai komplikacijų atsiradimui. Labai

retai komplikacija sukelia brokuoti implantai.

Lūžių gijimo komplikacijos gali būti: prastas sugijimas, užsitęsęs gijimas, nesugijimas,

pseudoartrozė, su lūžių susijusi sarkoma (Kocius ir kt. 2014; Houlton, 2006).

25

Netaisyklingas suaugimas. Kai kaulo fragmentai sugyja netaisyklingai: gali būti rotacinės

galūnės deformacijos, kampinės deformacijos, galūnės sutrumpėjimas.

Ankstyvas galūnės augimo sulėtėjimas arba sustojimas įvykus lūžiui per augimo plokštelę, gali

sąlygoti galūnės sutrumpėjimą, tačiau tai nelaikoma gydymo ar gijimo komplikaciją, o konkrečiai lūžio

sukelta komplikacija. Netaisyklingas suaugimas gali būti skirstomas į: funkcionuojantį ir

nefunkcionuojantį. Esant funkcionuojančiam blogam sugijimui galūnės funkcija yra gera tik su mažom

deformacijom kurios sukelia kosmetinį defektą. Jos gali būti paliktos negydytos, išskyrus kelis atvejus

pvz: parodinis šuo. Nefunkcionuojantis blogas sugijimas nustatomas tada kai yra prasta galūnės

funkcija arba apkraunami sąnariai kas vėliau gali sąlygoti sutrikusią funkciją.

Netaisyklingas suaugimas gali pasireikšti dėl blogo gydymo metodo parinkimo, esant

nediagnozuotam ar negydytam lūžiui, implantų sulinkimo ar atsipalaidavimo, nepakankama gydytojo

patirties, bloga lūžio repozicija, dėl ankstyvo fiksacijos pašalinimo, gyvūno priežiūros rekomendacijų

nesilaikymo (Houlton, 2006). Paveiksle Nr. 14 pavaizduota dilbio kaulų netaisyklingas suaugimas.

14 pav. Dilbio kaulų netaisyklingas suaugimas

Šaltinis: J. Houlton et all. Canine and felin musculoskeletal disorders. 2009, p. 306

Nesuaugimas. Lūžio vietoje galimi judesiai, neskausminga. Formuojasi pseudoartrozė.

Nesugiję lūžiai gali būti klasifikuojami pagal lūžio vietą, pagal infekavimą, biologinį aktyvumą

(osteogeniškai potencialus ir osteogeniškai nepotencialus). Dažniausiai nesuaugusių lūžių klasifikacija

naudojama pagal biologinį aktyvumą.

26

Osteogeniškai potencialių lūžių nesugijimą sukelia: lūžgalių nestabilumas, ar bloga lūžgalių

repozicija. Išskiriami trys tipai: hipertrofinis, lengvai hipertrofinis, oligotrofinis.

Osteogeniškai nepotencialus lūžiu nesugijimas pasireiškia esant blogai vaskuliarizacijai,

infekcijai, ryškiai hiperemijai, neadekvačiai lūžio imobilizacijai, dideliam defektui tarp lūžgalių, kai

panaudojamas per didelis kiekis implantų, implantų tarpusavio reakcija, neteisinga pooperacinė

priežiūra, bloga pooperacinė dieta, bei medžiagų apykaitos sutrikimas.

Osteogeniškai nepotencialus lūžių sugijimas skirstomas į: distofinį nesugijimą (lūžgaliai

proliferave, osteogenezė aktyvi, bet nepakankama), nekrotinį nesugijimą, atrofinis nesugijimas

(lūžgaliai užapvalintais galais, jo metu osteogenezė nevyksta), nesugijimas dėl kaulo defekto (Houlton,

2006).

Paveiksle Nr. 15 pavaizduota dilbio kaulų lūžių nesugijimas.

15 pav. Dilbio kaulų lūžių nesugijimas

Šaltinis: J. Houlton et all. Canine and felin musculoskeletal disorders. 2009, p.308

Užsitęsęs gijimas. Užsitęsusio gijimo priežastys yra tokios pačios kaip nesugijimo, tačiau

pasireiškiančios lengvesniu laipsniu. Užsitęsęs gijimas nuo nesugijimo skiriasi tuo, kad jis anksčiau ar

vėliau sugis, tačiau tai sukelia papildomus sunkumus gydytojui, nes sunku atskirti kada yra nesugijęs

lūžis, o kada tik užsitęsęs lūžio gijimas. Visada geriau peržiūrėti gydymą arba uždėti stabilesnę

fiksaciją taip pagreitinant gijimą ir greičiau atstatant galūnės funkciją (Houlton, 2006).

27

Pseudoartrozė. Išskiriama kaip atskira nesugijusio lūžio komplikacija kai tarp lūžgalių

susidaro jungiamojo ar kremzlinio audinio intarpas ir yra jaučiamas lūžgalių judėjimas per šią vietą.

Priežastys tos pačios kaip nesugijusio lūžio (Houlton, 2006).

Su lūžių asocijuotos sarkomos. Tai labai reta komplikacija, kuri pasireiškia seniai sugijusio (5

metai ir daugiau) lūžio vietoje. Sarkoma beveik visais atvejais pasireiškia ilguosiuose kauluose

dažniausiai šlaunikaulyje 49%, stipinkaulyje tik iki 5 %.Priežastys yra neaiškios, manoma, kad tai gali

būti ne lūžio komplikacija, o lūžis tik paskatino jau esančios nediagnozuotos sarkomos vystymąsi. Taip

pat manoma kad sarkomos vystymąsi gali sąlygoti lūžiui gydyti naudojami implantai (Houlton, 2006).

Raumenų kontraktūros. Atsiranda po arterijų sužalojimo, dažnai pasitaiko dilbyje (Kocius ir

kt. 2014).

Nervų suspaudimo sindromas. Atsiranda dėl kaulų, sąnarių deformacijos. Pasireiškia nejautra,

parestezijomis, raumenų silpnumu ir atrofija. Dažniausiai atsiranda n. ulnaris suspaudimo sindromas

(Kocius ir kt. 2014).

28

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA

2.1. Tyrimo laikas vieta, metodai.

Klinikinis tyrimas buvo atliekamas veterinarijos klinikoje Kaune, Veterinarinės medicinos

centre nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Visi tyrime dalyvavę pacientai

buvo gydyti bei ambulatoriškai stebėti šioje klinikoje. Duomenys surikti atgaline tvarka, remiantis

įrašais ligos istorijose. Duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 19.0 paketą. Kiekybinių dydžių

vidurkiams palyginti taikyti Stjudento ir Mann-Whitney kriterijai, o duomenų pasiskirstymui įvertinti

taikytas 2. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai p<0,05. Požymių tarpusavio ryšiui įvertinti

naudotas Pearson koreliacijos koeficientas r.

Pacientų įtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. Diagnozuotas proksimalinis, diafizės ar distalinis dilbio kaulų lūžis.

2. Dilbio kaulų lūžis gydytas, atliekant konservatyvias manipuliacijas ar chirurgines intervencijas

bendrosios anestezijos sąlygomis.

3. Paciento amžius traumos metu nuo 1 mėnesio iki 15 metų.

Pacientų neįtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. Atviras lūžis.

2. Skeveldrinis lūžis.

3. Tos pačios rankos keleto sričių lūžiai arba drauge esantis kitos galūnės, bet kurios lokalizacijos

lūžis.

4. Sunkios gretutinės ligos, galinčios turėti įtakos alkūnės sąnario funkcijai.

Iš 39 pacientų gydytu VMC, 5 neatitiko įtraukimo į tyrimą kriterijų: 2 patyrė atvirą lūžį, 1 sirgo

artritu, 2 patyrė skeveldrinį lūžį. 34 pacientai atitiko kriterijus, reikalingus tiriamajam darbui.

Šio tyrimo metu nagrinėti 34 pacientų gydymo stacionare istorijų duomenys. Buvo vertinta:

lytis, amžius, veislė, svoris, laikas nuo traumos iki stacionarizavimo, traumos aplinkybės, anestezijos

tipas, diagnozė, operacijos ar manipuliacijos tipas, traumos sezoniškumas, analgetikų skyrimas,

temperatūra po operacijos, antibiotikų skyrimas.

29

2.2. Tiriamųjų grupės

Tiriamieji pacientai buvo suskirstyti į grupes pagal laiką t.y. kada buvo kreiptasi į kliniką.

Pirmoji grupė: pacientai kurie patyrę traumą kreipėsi į VMC per pirmąsias 24 valandas.

Antroji grupė: pacientai kurie patyrę traumą kreipėsi į VMC praėjus daugiau nei 24 valandom

po traumos.

2.3. Paciento iki operacinis ištyrimas

Pacientai patyrę galūnių traumas atvydavo į VMC, čia jie konsultuojami chirurgo -

traumatologo. Įvertinama paciento būklė, traumos anamnezė, traumuotos galūnės kraujotaka ir

neurologinė būklė. Įvertinus kraujotaką, neurologinę būklę, odos pažeidimus, galūnė iki operacijos

imobilizuojama, siekiant išvengti papildomų traumuotos galūnės judesių. Vertinant kraujotakos būklę,

svarbūs duomenys: KPG, pulsas, galūnės temperatūra, skausmas.

DKL diagnozė patvirtinama rentgenologiškai. Nenuėmus longetės yra atliekama dviejų krypčių

pažeistos galūnės rentgenograma. Šoninė projekcija, gyvūnas paguldomas ant šono taip, kad traumuota

koja būtu apačioje, po ja dedama kasetė su rentgeno filmu. Koja turi būti ištiesta. Kraniokaudalinė

projekcija, gyvūnas paguldomas ant krūtinės ir pilvo, po tiriamąja koja dedama kasetė.

Padarius dviejų krypčių traumuotos galūnės rentgenogramas galima vertinti lūžio pabudį,

dislokacijos tipą.

Šunys, kuriems diagnozuotas dilbio kalų lūžis, ruošiami chirurginei operacijai bendrosios

anestezijos sąlygomis.

Chirurgas, įvertinęs paciento būklę, odos pažeidimą, galūnės patinimą, paskiria operacijos laiką:

operacija daroma skubiai, arba atidedama 12-24 val. Pacientui, kuriam operacija yra atidėta, galūnė yra

imobilizuojama įtvaru, ar gipso longete. Iki operacijos pacientas yra stebimas, ar galūnė netinsta, yra

skiriami analgetikai.

Iš 34 tyrime dalyvavusiu pacientų, 3 buvo uždėta gipso longetė, o 31 pacientui buvo atlikta

chirurginė operacija VMC. Visiems pacientams buvo skiriama bendroji anestezija. Chirurginiai

veiksmai, kurie buvo atliekami VMC, buvo kontroliuojami rentgeno aparatu. Apsauga nuo rentgeno

spinduliuotės buvo užtikrinta tiek pacientui, tiek personalo darbuotojams, laikantis visų radiacinės

30

saugos reikalavimų. Pacientas buvo paguldomas ant rentgeno stalo ir užklotas apsaugine švinuota

prijuoste 0,5 Pb (švino ekvivalentas).

Operacijoje dalyvavo, chirurgas ir asistentas.

Operacijos buvo atliekamos laikantis visų aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Sužalota galūnė

buvo apskutama ir dezinfekuota antiseptiniu tirpalu.

2.4. Imobilizacija gipso longete

Atlikus tyrimus ir diagnozavus DKL, 3 pacientam buvo uždėta gipso longetė. Tinkamai

atstačius lūžius, tvarstis buvo dedamas taip, kad įmobilizuotu riešo ir alkūnės sąnarius. Visiems

pacientams buvo naudojamas longetės tipo tvarstis.

2.5. Tradicinė atviroji osteosintezė naudojant plokšteles ir sraigtus

Atlikus klinikinį tyrimą VMC šunims buvo diagnozuoti DKL diafizės srityje ir per metafizę. 31

pacientams buvo atliktos chirurginės operacijos, kuriose naudojamos kaulinės plokštelės ir sraigtai. Šis

chirurginis metodas dažniausiai taikomas gydant dilbio kaulų diafizės ir metafizės lūžiams rekonstruoti.

Plokštelė buvo dedama ant kranialinio stipinkaulio paviršiaus, kuris yra platus ir lygus, plokštelė

prisukama atitinkamu skaičiumi sraigtų.

2.6. Pooperacinio gydymo standartas

Atlikus osteosintezę, pacientas 1-2 paroms guldomas stacionare. Pirmą parą po operacijos

stebima bendra paciento būklė, temperatūra, skiriami analgetikai, antibiotikai Pacientas kitą parą po

operacijos perrišamas, įvertinama minkštųjų audinių būklė, galima sekrecija apie kaulinę plokštelę.

Esant nekomplikuotai pooperacinei eigai, antrą parą po operacijos pacientai paleidžiami namo.

Po operacijos praėjus 4 - 5 dienom pacientams reikia atvykti į VMC ir įvertinti bendrą būklę,

apžiūrėti operuotą galūnę. Nuėmus longetę, įvertinama minkštųjų audinių būklė: ar nėra sekrecijos apie

kaulinę plokštelę. Pacientui yra rekomenduojama perišimus atlikti 1-2 kartus per savaitę. Po operacijos

praėjus 10 – 14 dienų yra ištraukiami siūlai iš žaizdos.

31

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Šunų patyrusių DKL etiologija ir epidemiologija

3.1.1. Tiriamųjų kontingento apibūdinimas

Tyrimo metu analizuoti 34 pacientai, kurie atitiko įtraukimo į tyrimą kriterijus bei gydymo

stacionare istorijų retrospektyvioji duomenų analizė.

16 pav. DKL dažnis lyginat su kitais lūžiais

Šaltinis: Sudaryta autorės

DKL lyginant su visais klinikose užfiksuotais lūžiais sudarė 22,95 proc. (16 pav.).

4 lentelė. Tirtų pacientų amžius

Vidurkis ± SD ± 95 proc. PI Min. Max

Amžius metais 1,67 ± 1,43 2,15 - 1,19 0,14 6

Šaltinis: sudaryta autorės

Iš lentelės matyti, jog tirtų pacientų amžiaus vidurkis buvo 1,67 ± 1,43 metai (4 lentelė).

22,95%

77,05%

DKL

Kiti lūžiai

32

17 pav. Tirtų pacientų pasiskirstymas pagal amžių

Šaltinis: sudarė autorė.

Ligonių amžius svyravo nuo 0,14 iki 6 metų. Iš diagramos matoma, kad pacientai iki 2 metų

amžiaus traumą patyrė dažniau nei vyresni šunys (17 pav.).

Lentelėje Nr. 5 pateikiamas pacientų pasiskirstymas pagal amžių, grupėse. Nuo 0,14 iki 3 metų

ir nuo 3 iki 6 metų.

5 lentelė. Amžius metais grupėse

Amžius, metais n (proc.) p

Iki 3 metų amžiaus 24 (70,58) 0,016

Nuo 3 iki 6 metų amžiaus 10 (29,42)

Iš viso 34 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

Pacientai iki 3 metų amžiaus sudarė 70,58 proc. (24), tai statistiškai patikimai dažniau (p<0,05)

nei nuo 3 iki 6 metų amžiaus – 29,42 proc. (10) (5 lentelė).

0

2

4

6

8

10

12

14

12

34

56

Atv

ėjų s

kai

čius

Amžius, metais

33

6 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal lytį

Lytis n (proc.) p

Patelės 19 (55,88) 0,493

Patinai 15 (44,12)

Iš viso 34 (100,0)

Šaltinis: sudaryta autorės

Patelėms DKL buvo diagnozuoti dažniau 55,88 proc. (19) nei patinams 44,12 proc. (15).

Statistiškai tai nereikšminga (p>0,05) (6 lentelė).

7 lentelė. Traumos aplinkybės

Traumos aplinkybės n (proc.)

Iškrentant iš rankų, nušokant iš didesnio aukščio 24 (70,58)

Autoįvykis 4(11,76)

Žaidžiant 6 (17,66)

Iš viso 34 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

Dažniausiai traumą, dėl kurios įvyksta DKL šunys patiria iškritę iš rankų, arba nušokant iš

didesnio aukščio 70,58 proc. (24) visų atvejų, ir tai buvo statistiškai patikimai dažniau (p<0,05) nei,

autoįvykio metu – 11,76 proc. (4) ar žaidžiant – 17,66 proc. (6) (7 lentelė).

8 lentelė. Dilbio kaulų lūžio tipas

Dislokacijos vieta n (proc.)

Diafizės vidurys 14 (41,18)

Diafizės gale 16 (47,06)

Per metafizę 4 (11,76)

Iš viso 34 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

Iš 34 tyrime dalyvavusiu pacienų, dažniausiai buvo diagnozuojamas DKL diafizės gale – 47,06

proc. (16), diafizės viduryje – 41,18 proc. (14), lūžiai per metafize – 11,76 proc. (4) (8 lentelė).

34

9 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal galutinį gydymo metodą

Manipuliacijos ar operacijos tipas n (proc.)

Uždara imobilizacija gipso longete 3 (8,82)

Atvira osteosintezė plokštelėmis ir sraigtais 31 (91,18)

Iš viso 34 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

Konservatyvus gydymo metodas DKL (gipso longetė) taikytas 8,82 proc. (3), 91,18 proc. (31)

ligoniai buvo gydyti chirurgiškai (9 lentelė).

10 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal lūžusią galūnę

Galūnė n (proc.)

Dešinė 20 (58,82)

Kairė 14 (41,18)

Iš viso 34 (100,0)

Šaltinis: sudaryta autorės

Tirtiems šunims dažniausiai lūždavo dešinė galūnė – 58,82 proc. (18) visų atvejų. Statistiškai tai

nereikšminga (p>0.05) (10 lentelė).

11 lentelė. Pacientų laiko, trukmės parametrai

Požymis Vidurkis ± SD

Laiko nuo traumos iki stacionarizavimo

vidurkis±SD, valandos

20,47 ± 45,48

Laiko nuo stacionarizavimo iki

operacijos vidurkis±SD, valandos

37,32 ± 21,24

Laiko nuo traumos iki operacijos

vidurki ± SD, valandos

58,74 ± 44,95

Gulėjimo trukmės vidurkis ± SD,

paromis

2,41± 1,07

Šaltinis: sudaryta autorės

Laikas nuo traumos iki stacionarizavimo vidurkis 20,41 ± 45,44 valandos, nuo stacionarizavimo

iki operacijos vidurkis 37,32 ± 21,24 valandos, nuo traumos iki operacijos vidurkis 58,74 ± 59,48

35

valandos, gulėjimo trukmės vidurkis 2,41± 1,07 paros. Tarp gulėjimo trukmės ir laiko nuo traumos iki

stacionarizavimo rasta statistiškai patikima koreliacija – koreliacijos koeficientas 0,536 (11 lentelė).

12 lentelė. Analgetikų skyrimas po operacijos

Analgetikai n (proc.)

Neskirti 0 (0)

Geriamieji 4 (12,91)

Injekciniai 27 (87,09)

Iš viso 31 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

Analgetikai buvo skiriami visiems tirtiems šunims. Injekciniai analgetikai (ketonal 100 mg/2

ml) skirti 87,09 proc. (27), geriamieji analgetikai (rimadyl) skirti 12,91 proc. (4) pacientams (12

lentelė).

13 lentelė. Karščiavimas po operacijos

Karščiavimas n (proc.)

Nebuvo 25 (80,64)

Subfebrilus 2 (6,45)

Febrilus 4 (12,91)

Iš viso 31 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

Karščiavimo po operacijos nebuvo 80,64 proc. (25) šunų, sufebrilus karščiavimas buvo 6,45

proc. (2), o febrilus karščiavimas 12,91 proc. (4) šunų (13 lentelė).

14 lentelė. Antibiotikų skyrimas

Antibiotikai n (proc.)

Neskirta 0 (0)

Skirta profilaktiškai 24 (70,58)

Skirta antibiotikoterapija 10 (29,42)

Iš viso 34 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

36

Antibiotikų skyrimas buvo 100 proc. 70,58 proc.(24) šuniui antibiotikai buvo skiriami

profilaktiškai (antros kartos tertaciklinai) įvadinės narkozės metu, 29,42 proc.(10) pacientų skirta

antibiotikoterapija dėl užsitęsusio karščiavimo, septynias paras. (antros kartos tertaciklinai) (14

lentelė).

15 lentelė. Sezoniškumas

Mėnesis n (proc.)

Sausis 1 (2,94)

Vasaris 0 (0)

Kovas 2 (5,88)

Balandis 1 (2,94)

Gegužė 3 (8,82)

Birželis 8 (23,53)

Liepa 3 (8,82)

Rugpjūtis 7 (20,59)

Rugsėjis 5 (14,71)

Spalis 0 (0)

Lapkritis 3 (8,82)

Gruodis 1 (2,94)

Iš viso 34 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

Šios traumos dažniausiai pasireiškė šiltaisiais metų mėnesiais: birželį 23,53 proc. (8), rugpjūtį

20,59 proc. (7), rugsėjį 14,71 proc. (5), gegužę, liepą, lapkritį po 8,82 proc. (3), sausį, balandį ir gruodi

po 2,94 proc. (1), kova 5,88 proc. (2), o vasario ir spalio mėnesiais nebuvo užfiksuota nei vieno lūžio.

Pagal metų laikus daugiausiai traumų įvyksta vasarą 52,94 proc. (18) ir tai statistiškai patikimai

dažniau (p<0,05), nei rudenį 23,53 proc. (8), pavasarį 17,65 proc. (6) ar žiemą 5,88 proc. (2) (15

lentelė).

16 lentelė. Veislės įtaka DKL

Veislė n (proc.)

Toiterjeras 11 (32,36)

Jorkšyro terjeras 13 (38,24)

Levretė 1 (2,94)

37

Mišrūnas 2 (5,88)

Rusų žaisliukas 1 (2,94)

Kinų koduotasis 1 (2,94)

Ši cu 1 (2,94)

Nykštukinis pudelis 1 (2,94)

Vokiečių aviganis 3 (8,82)

Iš viso 34 (100)

Šaltinis: sudaryta autorės

Dažniausiai DKL patyrė jorkšyro terjerų ir toiterjerų veislės šunys, atitinkamai 38,24 proc.(13)

ir 32,36 proc. (11) ir tai sudarė 70,6 proc. visų tyrime dalyvavusių šunų. Vokiečių aviganiai 8,82 proc.

(3), mišrūnai 5,88 proc. (2), levretė, rusų žaisliukas, kinų koduotasis, ši cu, nykštukinis pudelis, po 2,94

proc. (1) (16 lentelė).

17 lentelė. Šunų veislių grupės

Veislių grupės n (proc.) p

Mažų veislių 30 (88,24) 0,00000823

Didelių veislių 4 (11,76) -

Iš viso 34 (100) -

Šaltinis: sudaryta autorės

Mažų veislių šunys DKL patirdavo dažniau 88,24 proc. (30) ir tai statistiškai patikimai dažniau

(p<0,05), nei didelių veislių šunys 11,76 proc. (4) (17 lentelė).

18 Lentelė. Tirtų pacientų svoris

Vidurkis ± SD ±95 proc. PI Min Max

Svoris kg. 5,9 ± 9,77 9,18 - 2,62 0,7 38,00

Šaltinis: sudaryta autorės

Tirtų pacientų svorio vidurkis buvo 5,9 ± 9,77 kilogramai (18 lentelė).

38

18 pav. Tirtų pacientų pasiskirstymas pagal svorį

Šaltinis: sudaryta autorės

Pacientų svoris svyravo nuo 0,7 iki 38 kilogramų. Daugiausiai traumą patyrusių pacientų buvo

nuo 1 iki 3 metų amžiaus 34,28 proc. (12) (18 pav.).

19 lentelėje pavaizduota tirtų pacientų svoris grupėse iki 6 kg ir nuo 6 iki 38 kg.

19 lentelė. Tirtų pacientų svoris grupėse

Svoris grupėse n (proc.) p

Iki 6 kg 27 (79,41) 0,000603

Nuo 6 iki 38 kg 7 (20,59) -

Iš viso 34 (100) -

Šaltinis: sudaryta autorės

Šunys, kurie svėre iki 6 kg dilbio kaulai lūždavo dažniau, 79,41 proc. (27), tai statistiškai

patikimai dažniau (p<0,05), nei tiems, kurių svoris didesnis nei šeši kilogramai – 20,59 proc. (7) (19

lentelė).

0

2

4

6

8

10

12

1 2 3 4 5 610 11

3538

Atv

ėjų s

kai

čius

Svoris kilogramais

39

19 pav. Komplikacijų dažnis

Šaltinis: sudaryta autorės

Komplikacijos po operacijos pasireiškė 17,65 proc. (6) šunim (19 pav.).

3.1.2. Tiriamųjų grupės

34 tyrime dalyvavę pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal laiką praėjusį nuo traumos

patyrimo iki kreipimosi į veterinarijos kliniką.

Pirmoji grupė: pacientai kurie patyrę traumą kreipėsi į VMC per pirmąsias 24 valandas (n=28).

Antroji grupė: pacientai kurie patyrę traumą kreipėsi į VMC praėjus daugiau nei 24 valandoms

po traumos (n=6).

21 lentelė. Laiko tarpas, praėjęs nuo traumos patyrimo iki kreipimosi į gydymo įstaigą

Laikas, praėjęs nuo traumos patyrimo iki

kreipimosi į gydymo įstaigą

Vidurkis ± SD

Laiko tarpo, praėjusio nuo traumos patyrimo

iki kreipimosi į gydymo įstaigą, vidurkis, kai

buvo kreipiamasi 24 valandų laikotarpiu

8,07 ± 4,16

Vidurkis, kai kreiptasi praėjus daugiau nei 24

valandoms po traumos

78,33 ±93,50

Šaltinis: sudaryta autorės

17,65%

82,35%

Komplikacijos

40

Laiko, praėjusio nuo traumos patyrimo iki kreipimosi į gydymo įstaigą, vidurkis, kai buvo

kreipiamasi 24 valandų laikotarpiu 8,07 ± 4,16 valandos, tokių atvejų buvo 28 (82,35 proc.), vidurkis,

kai kreiptasi praėjus daugiau nei 24 valandoms po traumos 78,33 ±93,50 valandos, tokių atvejų buvo 6

(17,65 proc.) (21 lentelė).

22 lentelė. Stacionarizavimo vidurkis grupėse.

Vidurkis ± SD ±95 proc. PI Min Max

Pirmoje grupėje

gulėjimo paros

2,18 ± 0,94 2,49 - 1,79 1,00 3,00

Antroje grupėje

gulėjimo paros

3,66 ± 0,82 4,32 - 3,01 3,00 5,00

Šaltinis: sudaryta autorės

Pirmoje grupėje stacionarizavimo vidurkis 2,18 ± 0,94 paros, antroje grupėje 3,66 ± 0,82 paros.

Iš lentelės matome, kad pacientai kurie kreipėsi į veterinarijos kliniką praėjus daugiau nei 24 val. po

traumos, klinikoje gulėjo ilgiau, nei tie kurie kreipėsi iki 24 val. po traumos (22 lentelė).

23 lentelė. Komplikacijų vidurkis po įtvaro įdėjimo ar chirurginės operacijos grupėse

Komplikacijos dažnis n (proc.) p

Pirmoje grupėje 2 (7,14) 0,0011

Antroje grupėje 4 (66,66)

Šaltinis: sudaryta autorės

7,14 proc. (2) pacientų, kurie kreipėsi į veterinarijos klinikas per pirmąsias 24 val. po traumos,

atlikus chirurginę operaciją, po jos pasireiškė komplikacijos, o pacientai, kurie kreipėsi į veterinarijos

klinikas praėjus daugiau nei 24 valandom po traumos – komplikacijos pasireiškė net 66,66 proc. (4)

pacientų. Pagal šį požymį statistiškai reikšmingi rezultatai buvo geresni pirmoje grupėje (p<0,05) (23

lentelė)

41

4. DARBO REZULTATŲ APTARIMAS

Analizuojant mokslinę literatūrą buvo rasta keletas publikacijų, kuriuose buvo vertinami DKL

etiologija, epidemiologija ir gydymo metodai. Tačiau daugelis studijų apima mažesnį pacientų skaičių

ir nėra tokios išsamios. Trūksta kokybiškų studijų nagrinėjančiu panašias problemas, lyginančius kelis

gydymo metodus, komplikacijas po traumos, vėlyvuosius gydymo rezultatus.

Medicinos literatūroje buvo aprašyti 3 chirurginiai gydymo būdai skirti dilbio kaulų diafizės,

metafizės lūžiams, tačiau Lietuvoje populiariausias yra atviroji repozicija ir imobilizacija kaulinėmis

plokštelėmis.

Šiame tyrime dalyvavo 34 pacientai, patyrę DKL. Šunys buvo gydyti konservatyviai,

chirurgiškai, taikant plokštelę. Retrospektyviose studijose paprastai tiriamas panašus pacientų skaičius,

arba mažesnis (Harasen, 2003; McCartney et al., 2014; Piras et al., 2011; Sumner-Smith, 1974; Minar,

2013, Roe et al., 2007).

Tirtų pacientų amžiaus vidurkis traumos metu buvo 1,7 ± 1,43 metų. Pacientų amžius svyravo

nuo 0,14 iki 6 metų. Šunys kurių amžius buvo iki 3 metų traumą patyrė dažniau – 70,58 proc., nei

šunys kurių svoris buvo didesnis nei 3 kilogramai. Mokslinės ir chirurginės literatūros duomenimis

DKL dažniausiai pasitaiko jauniems šunims, vyresnio amžiaus šunims šie lūžiai diagnozuojami rečiau

Jų nustatytas pacientų patyrusių DKL amžius nuo 0,4 iki 4 metų amžiaus (Harasen, 2003; McCartney

et al., 2014; Piras et al., 2011), nuo 0,4 iki 2 metų. (Roe et al. 2007), nuo 0,2 iki 6,7 metų (Hayashi et

al., 2008).

DKL dažniau patiria patelės. Tarp tiriamųjų pacientų patelės sudarė 55,88 proc. o patinai 44,12

proc. Kai kurie mokslininkai nurodo, kad ši trauma tarp patinų yra dažnesnė 7/4. (McCartney, 2014).

Dažniausios traumos aplinkybės buvo iškritimas iš rankų, ar nušokimas iš didesnio aukščio ir

tai sudarė 70,58 proc. visų traumos aplinkybių.

Dažniau šunys susižalodavo dešinę galūnę 58,82 proc. o kairę – 41,18 proc. Kituose darbuose

šis požymis nenagrinėjamas.

Tirtų pacientų svorio vidurkis buvo 5,9 ± 9,76 kilogramai. Atliktame darbe traumą dažniau

patyrė tie šunys kurių svoris buvo nuo 0,7 iki 6 kg ir tai sudarė 79,41 proc. Literatūros duomenimis

dažniausiai DKL patiria šunys iki 3 kilogramų svorio (Roe et al., 2007). Kitų autorių duomenimis

42

svorio vidurkis buvo 3 kilogramai (Harasen, 2003; Piras et al., 2011), 1,7 kilogramai. (McCartney,

2014), 4,8 kilogramai (Hayashi et al., 2008).

DKL būdingi mažų veislių šunims. Atliktame tyrime dauguma pacientų priklausė žaislinių

veislių grupei. Daugiausiai lūžių patyrė jorkšyro terjerų 41,93 proc. ir toiterjerų 38,48 proc. veislės

šunys. Mažų veislių šunys DKL patirdavo dažniau 88,24 proc. nei didelių veislių šunys 11,76 proc.

Kitų autorių duomenimis DKL pasitaikydavo taip pat mažų veislių šunims (Harasen, 2003; McCartney

et al., 2014; Piras et al., 2011; Sumner-Smith, 1974; Minar, 2013, Hayashi et al., 2008 ).

Dažniausiai DKL šunys patirdavo vasaros metu 52,94 proc. Kituose darbuose apie DKL

sezoniškumas nenagrinėjamas.

Dažniausiai pasitaikydavo lūžio tipas diafizės gale – 47,06 proc., diafizės viduryje – 41,18

proc., lūžiai per metafizę – 11,76 proc. Kitų autorių duomenimis lūžiai per metafizę budavo dažniausi

mažų veislių šunims, o didesnių veislių šunims dažniausi lūžiai diafizės viduryje. (Harasen, 2003;

McCartney et al., 2014; Piras et al., 2011; Sumner-Smith, 1974; Minar, 2013).

Antibiotikų ir analgetikų skyrimas buvo 100 proc. Kituose darbuose antibiotikų ir analgetikų

skyrimas nebuvo nagrinėjamas.

Laikas nuo traumos iki stacionarizavimo 20,47 ± 45,48 valandos, gulėjimo trukmės vidurkis –

2,35 ± 0,92 paros. Kituose darbuose buvo nagrinėjamas laikas nuo traumos iki stacionarizavimo

2.8±1.09 dienos. (Hayashi et al., 2008).

DKL dažnis VMC sudarė 22,95 proc. lyginant su visais lūžiais užfiksuotais klinikose. Kiti

autoriai nustatė mažesni dažnį 18 proc.( Slatter, 2003; Hayashi et al., 2008).

Pacientai kurie kreipėsi į kliniką praėjus mažiau nei 24 valandom po traumos, komplikacijos

pasireiškė 7,14 proc., o pacientai kurie į kliniką kreipėsi praėjus daugiau nei 24 valandom po traumos,

komplikacijos pasireiškė 66,66 proc. pacientų. Kituose darbuose šis rodiklis nenagrinėjamas.

Komplikacijos po operacijos pasireiškė 17,65 proc. pacientų. Kitų autorių duomenimis

komplikacijos sudarė 15,5 proc. (Harasen, 2003).

43

IŠVADOS

1. Visais tirtaisiais aspektais tyrimo duomenys iš dalies sutapo su mokslinių tyrimų skelbtais

rezultatais.

2. Tirtose grupėse išsiskyrė pacientai iki 3 metų amžiaus (70,58 proc.), priklausantys žaislinių

šunų grupei, sveriantys iki 6 kg (88,24 proc.), bei dažniau patelės (55,88 proc.). Tiriamieji daugiausiai

patyrė traumą vasaros mėnesiais (52,94 proc.), iškritę iš rankų, arba nušokant iš didesnio aukščio

(70,58 proc.). Dominavo dilbio kaulų lūžiai per diafizę (88,24 proc.), iš visų atvejų, komplikacijos

pasireiškė (17,65 proc.) pacientų.

3. Lūžių gydymui (91,18 proc.) pacientams buvo taikoma tokia pati chirurginė technika: atviroji

repozicija ir fiksacija kaulinėmis plokštelėmis bei sraigtais, o likusiems (8,82 proc.) pacientams gydyti

buvo naudota gipso longetė.

4. Pacientai, kurie kreipėsi į veterinarijos kliniką, praėjus daugiau nei 24 val. po traumos,

komplikacijų pasireiškė daugiau (66,66 proc.), nei tiems kurie kreipėsi iki 24 val. (5,88 proc.).

5. Pacientai kurie kreipėsi į veterinarijos kliniką praėjus daugiau nei 24 val. po traumos

klinikoje gulėjo 3,66 paras, o pacientai kurie kreipėsi iki 24 val. po traumos, klinikoje gulėjo 2,14

paras.

44

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ambrozaitis K. Atramos judamojo aparato ligų, rentgenodiagnostika. Vilnius, 1990. P. 4 – 6.

2. Anderson K. L. Small Animal Musculoskeletal Radiology. 2011. P. 33-36.

3. Aspinall V, Cappello M. Introduction to veterinary anatomy and physiology. Edinburgh:

Butterworth-Heinemann; 2004. P. 233

4. Ayers S. Small Animal Radiographic Techniques and Positioning. New York, NY: John Wiley

& Sons; 2012. P. 94-95.

5. Brunnberg L., Forterre F. Elbow diseases in the dog. The North American Veterinary

Conference. Florida, 2005. P. 717 – 719.

6. Čekanauskas. E. Vaikų, patyrusių dislokuotą žastikaulio viršgumburinį lūžį, gydymo metodų

vertinimas. Daktaro disertacija. Kaunas, 2010. 125 p.

7. Denny H, Butterworth S. A Guide to Canine and Feline Orthopaedic Surgery. New York, NY:

John Wiley & Sons; 2008. P. 384 – 423.

8. Department of Anatomy, University of Bristol, 2000. Views of the left ulna and radius. http://d-

mis-web.ana.bris.ac.uk/calnet/LFbone/page3.htm1. prieiga per internet 2014.07.15.

9. Evans H. E., Lahunta de A. Miller's Anatomy of the Dog. Elsevier Health Sciences, 2013. P.

132 – 139.

10. Forterren F. Corrective osteotomies in growth disturbances in the front leg: diagnosis, therapy,

prognosis. The North American Veterinary Conference. Florida, 2005. P. 733.

11. Fossum T. W. Small Animal Surgery Textbook. Mosby; 3 edition, 2007. P. 940 - 946

12. Harasen G. Common long bone fracture in small animal practice — Part 2 Veterinary Journal.

Canadian, 2003. Vol. 44. Issue 6. P. 503–504

13. Harasen G. External coaptation of distal radius and ulna fractures. Veterinary Journal.

Canadian, 2003. Vol. 44. Issue 12. P. 1010 – 1011.

14. Hayashi A. M., Matera J. M. Sterman F. A., Muramoto C., Cortopassi S. R.G. Evaluation of

electroacupuncture in bone healing ofradius-ulna fracture in dogs. Department of Surgery of

School of Veterinary Medicine , University of São Paulo,São Paulo-SP, Brazi, 2008. P. 339 –

346.

15. Herring J.A. Tachdjian‘s Pediatric Orthopaedics. Volume 3. W.B. Saunders Company; 2008.

45

16. Houlton J. BSAVA manual of canine and feline musculoskeletal disorders. Gloucester

[England]: British Small Animal Veterinary Association; 2006. 306 – 315.

17. Johnson A, Houlton J, Vannini R. AO principles of fracture management in the dog and cat.

Davos Platz, Switzerland: AO Pub.; 2005. P. 9-156.

18. Kocius M., Porvaneckas N, Uvarovas V., Šatkauskas I., Ryliškis S. Ortopedija –

traumatologija. Vilnius, 2014. P. 4-5, 12 – 18.

19. McCartney W, Kiss K, Robertson I. Treatment of distal radial/ulnar fractures in 17 toy breed

dogs. Veterinary Record. 2010;166(14):430-432.

20. Meyer-Lindenberg A. How I manage elbow incongruity. 12th ESVOT Congress. Munich, 2004.

P.133

21. Minar M, Hwang Y, Park M, Kim S, Oh C, Choi S et al. Retrospective study on fractures in

dogs. Journal of Biomedical Research. 2013;14(3):140-144.

22. Morgan J, Wind A, Davidson A. Hereditary bone and joint diseases in the dog. Hannover:

Schlutersche; 2003. P. 1 – 13.

23. Morgan J, Wolvekamp P. An atlas of radiology of the traumatized dog & cat. London: Manson

Publishing; 2004. P. 294-305

24. Muhlbauer M, Kneller S. Radiography of the Dog and Cat. New York: Wiley; 2013. 512 p.

25. Nunamaker D. M. Fractures of the radius and ulna. http://cal.vet.upenn.edu. prieiga per internet

2014.08.17.

26. Pfeil D. J. F., DeCamp C. E. The epiphyseal plate: physiology, anatomy, and trauma.

Continuing Education for Veterinarians. Alaska, 2009. Vol. 31. Issue 8. P. 1 – 11.

27. Piermattei D, Flo G, Brinker W. Brinker, Piermattei, and Flo's handbook of small animal

orthopedics and fracture repair. Philadelphia: W.B. Saunders; 2006. P. 26, 27, 27, 359 – 381.

28. Piras L, Cappellari F, Peirone B, Ferretti A. Treatment of fractures of the distal radius and ulna

in toy breed dogs with circular external skeletal fixation: a retrospective study. Veterinary and

Comparative Orthopaedics and Traumatology. 2011; 24(3):228-235.

29. Roe S.C., Carr J., Marcellin-Little D.J. Free-form external fixators for radius and ulna fractures

in small and toy breeds. Proceedings of the World Small Animal Veterinary Association.

Australia, 2007.

30. Schaer M. Clinical Medicine of the Dog and Cat, Second Edition. Hoboken: Taylor and Francis;

2009. P. 691 – 696.

46

31. Slatter D. Textbook of small animal surgery. Philadelphia, Pa. [u.a.]: Saunders; 2003. P. 760 –

789; 1125 – 1128.

32. SUMNER-SMITH G. A comparative investigation into the healing of fractures in miniature

Poodles and mongrel dogs. Journal of Small Animal Practice. 1974; 15(5):323-328.

33. Sutkevičius J., Kvalkauskas J. Veterinarinė rentgeninė diagnostika. Kaunas, 2008. P. 117 – 119.

47

PRIEDAI

24 lentelė. Žymėjimo duomenys. Lentelėje pateikiamas požymis, žymėjimas ir jo reikšmė.

Požymis žymėjimas reikšmė

1 Veislė 1

2

3

4

5

6

7

8

9

Jorkšyro terjeras

Toiterjeras

Levretė

Mišrūnas

Rusų žaisliukas

Kinų koduotasis

Ši cu

Nykštukinis pudelis

Vokiečių aviganis

2 Lytis 1

2

Patinas

Patelė

3 Gimimo data metai, mėnuo, diena

4 Gulėjimo klinikoje trukmė Paros

5 Laikas nuo traumos iki

stacionarizavimo

Valandom

6 Traumos aplinkybes 1

2

3

Iškrito iš rankų, arba

nušoko iš didesnio

aukščio

Autoyvikis

Žaidžiant

7 Lūžusi galūnė 1

2

Dešinė

Kairė

8 Lūžio lokalizacija 1

2

3

Diafizes vidury,

dislokuotas abu

Diafizes, gale, abu,

dislokuotas

Metafizė

9 Manipuliacijos ar operacijos tipas 1

2

Uždara repozicija ir

imobilizacija

Atvira osteosintezė

plokštelėmis ir

sraigtais

10 Trukmė nuo stacionarizavimo iki

operacijo

Valandom

11 Svoris Kilogramais

12 Analgetikų skyrimas 0

1

2

Neskirta

Injekciniai

Geriamieji

13 Temperatūra po operacijos T - CO

14 Traumos data metai, mėnesis, diena

48

Požymis žymėjimas reikšmė

15 Traumos sezoniškunas skaičiais nuo 1 iki 12

16 Amžius metais

17 Laikas nuo traumos iki operacijos valandom

18 Komplikacijos 0

1

Nebuvo

Buvo

25 lentelė. Rinktų parametrų duomenys

Nr.

pacient

o

P - 1 P - 2 P - 3 P - 4 P - 5 P - 6 P - 7 P - 8 P - 9 P - 10

1 1 2 2011.03.18 2 8 1 1 1 2 26

2 1 2 2012.09.04 3 12 1 1 2 2 16

3 2 1 2011.05.27 3 26 1 1 1 2 70

4 2 2 2011.02.22 3 7 1 1 2 2 52

5 1 1 2013.05.03 0 9 1 1 1 1 63

6 2 2 2012.07.21 1 4 3 1 2 2 70

7 1 1 2013.07.05 3 14 1 1 3 2 10

8 1 2 2012.01.02 3 6 3 1 1 2 15

9 4 1 2010.04.01 3 26 1 1 3 2 39

10 8 1 2009.01.24 3 16 1 1 2 2 42

11 1 2 2012.07.16 5 80 1 2 3 2 13

12 1 1 2013.02.06 4 264 1 2 1 2 15

13 2 2 2013.11.21 4 50 1 1 1 2 22

14 1 1 2009.11.23 2 4 1 2 2 2 69

15 6 1 2009.11.23 0 7 1 1 1 1 60

16 1 2 2009.06.10 2 6 3 1 2 2 16

17 1 2 2012.02.08 3 9 1 1 1 2 66

18 2 2 2008.06.19 2 7 1 1 2 2 65

19 4 1 2011.06.09 2 8 3 2 3 2 39

20 1 2 2011.03.14 2 13 1 2 1 2 47

21 7 1 2014.03.23 2 5 1 2 1 2 25

22 1 1 2010.05.15 2 5 2 2 2 2 24

23 1 1 2013.12.11 0 10 1 2 1 1 25

24 2 2 2012.07.10 3 2 3 1 1 2 59

25 2 2 2011.11.15 2 7 1 2 2 2 61

26 2 2 2012.02.05 2 3 1 2 1 2 24

27 3 2 2012.08.06 3 5 1 2 2 2 12

28 2 1 2011.07.14 2 12 1 2 2 2 72

29 2 2 2010.05.29 3 24 1 1 2 2 48

30 5 2 2011.04.08 3 2 3 1 1 2 24

49

27 lentelė. Pratesimas 26 lentelės.

Nr.

paciento P - 11 P - 12 P - 13 P - 14 P - 15 P - 16 P - 17

P -

18

1 6 1 37,6 2013.08.22 8 2,4 34 0

2 4 1 37,8 2013.12.05 9 1,3 28 0

3 1,5 1 36,8 2012.05.27 5 1,0 96 1

4 3,6 1 37,9 2012.05.28 5 1,3 59 0

5 9,3 0 37,6 2013.09.06 9 0,3 72 0

6 1,4 2 37,5 2012.09.10 9 0,14 74 0

7 2,3 1 38,2 2013.11.10 11 0,4 24 0

8 1,5 1 36,9 2012.06.19 6 0,5 21 0

9 10,8 1 37,9 2013.08.13 8 3,4 65 1

10 4,3 1 38,1 2012.07.31 7 3,5 58 0

11 3,2 1 37,6 2013.01.02 1 0,5 93 0

12 2 1 36,9 2013.08.01 8 0,5 279 1

13 1,3 1 37,6 2014.03.30 3 0,4 72 0

14 2,5 1 40,1 2013.08.10 8 6,0 73 0

15 2,1 0 38,2 2012.11.16 11 3,0 67 0

16 3 1 36,9 2012.11.28 11 3,5 22 0

17 1,4 1 36,7 2012.07.16 7 0,4 75 1

18 1,6 1 37,5 2013.06.15 6 5,0 72 0

19 4 1 39,1 2012.07.02 7 1,1 47 0

20 3 1 37,7 2012.06.26 6 1,3 60 0

21 1,1 1 38,1 2014.06.09 6 0,2 30 1

22 5,3 2 38,5 2013.09.30 9 3,4 29 0

23 2,3 0 37,6 2014.06.07 6 0,5 35 0

24 2,7 1 38,1 2013.04.08 4 0,7 61 0

25 4,6 1 38,2 2013.08.23 8 1,8 68 0

26 1,3 1 40,3 2013.08.20 8 1,5 27 0

27 2,4 1 38,3 2013.08.02 8 1,0 17 0

28 1,5 1 40,3 2012.09.26 9 1,3 84 0

29 0,7 2 37,6 2013.06.15 6 3,0 72 0

30 0,9 1 37,4 2012.06.14 6 1,2 26 1

31 1 2 38,5 2014.06.03 6 1,7 34 0

32 38 1 40,2 2011.03.28 3 1,6 39 0

31 2 1 2012.12.15 3 16 1 2 2 2 18

32 9 2 2009.08.26 3 16 2 2 2 2 23

33 9 2 2010.09.02 2 8 2 1 1 2 18

34 9 1 2013.06.24 2 5 2 1 1 2 21

50

33 35 1 37,9 2012.12.09 12 2,3 39,0 0

34 35 1 38,2 2014.05.08 5 0,9 45,0 0

28 lentelė. Tiriamųjų grupės. Lentelėje esančioje kairėje pusėse pateikta pirmos grupės parametrai,

lentelėje – dešinėje pusėje, antros grupės parametrai.

Nr. Pacientai P - 4 P - 5 P - 18

3 3 26 1

9 3 26 1

11 5 80 0

12 4 264 1

13 4 50 0

29 3 24 1

Nr.

Pacientai P - 4 P - 5 P - 18

1 2 8 0

2 3 12 0

4 3 7 0

5 0 9 0

6 1 4 0

7 3 14 0

8 3 6 0

10 3 16 0

14 2 4 0

15 0 7 0

16 2 6 1

17 3 9 0

18 2 7 0

19 2 8 0

20 2 13 1

21 2 5 0

22 2 5 0

23 0 10 0

24 3 2 0

25 2 7 0

26 2 3 0

27 3 5 0

28 2 12 0

30 3 2 0

31 3 16 0

32 3 16 0

33 3 8 0

34 2 5 0