VIRŠUTINIŲ GALŪNIŲ LŪŽIUS PATYRUSIŲ PAGYVENUSIO2206831/2206831.pdf · kūno temperatūros,...

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

INESA KNORIENĖ

VIRŠUTINIŲ GALŪNIŲ LŪŽIUS PATYRUSIŲ PAGYVENUSIO

AMŽIAUS PACIENTŲ GYVENIMO KOKYBĖ IR JOS POKYČIAI

AMBULATORINIO GYDYMO METU

Magistrantūros studijų programos ,,KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė

KAUNAS, 2014

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Geriatrijos klinika

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. dr. Jūratė Macijauskienė

2014 m. gegužės mėn. d.

VIRŠUTINIŲ GALŪNIŲ LŪŽIUS PATYRUSIŲ PAGYVENUSIO

AMŽIAUS PACIENTŲ GYVENIMO KOKYBĖ IR JOS POKYČIAI

AMBULATORINIO GYDYMO METU

Magistrantūros studijų programos ,,KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė

2014 m. gegužės mėn. 23 d.

Recenzentas

Doc. dr. G. Bagdonas


Darbą atliko magistrantė

Inesa Knorienė


KAUNAS, 2014

ĮVADAS ................................................................................................................................................. 13 DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ................................................................................................... 16 1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 17

1.1 Senyvo amžiaus žmonių socialinis vaizdinys .......................................................................... 17 1.1.1 Senėjimo ir senatvės sampratos apibrėžtys ...................................................................... 17 1.1.2 Demografiniai senėjimo aspektai ..................................................................................... 18 1.1.3 Funkciniai senėjimo ypatumai ......................................................................................... 20

1.2 Pagyvenusio amžiaus žmonių viršutinių galūnių lūžių priežastys .......................................... 22

1.2.1 Viršutinių galūnių lūžiai ................................................................................................... 22 1.2.2 Pagrindinės pagyvenusio amžiaus žmonių viršutinių galūnių lūžių priežastys ............... 24

1.3 Pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės apibrėžtis .................................................. 27 1.3.1 Gyvenimo kokybės sampratos analizė ............................................................................. 27 1.3.2 Pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės kaita .................................................. 30 1.3.3 Pagrindinės pagyvenusių pacientų slaugos problemos įvykus traumai ........................... 32

1.4 Tyrimo problemos teorinis pagrindimas .................................................................................. 34 1.4.1 Bendrosios Sistemų teorijos nuostatos ............................................................................. 35

1.4.2 Gyvenimo kokybės ir paciento sistemų analizė, remiantis Bendrosios Sistemų teorijos

principais ......................................................................................................................................... 36 2. TYRIMO METODIKA .................................................................................................................. 38

2.1 Tyrimo organizavimas ............................................................................................................. 38

2.2 Tyrimo etika ............................................................................................................................ 38 2.3 Tiriamųjų atranka ir imtis ........................................................................................................ 39

2.4 Tyrimo metodai ....................................................................................................................... 40 2.5 Duomenų analizės metodai ...................................................................................................... 41

3. REZULTATAI ................................................................................................................................ 42

3.1 Tiriamųjų charakteristika ......................................................................................................... 42 3.2 Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų slaugos poreikiai ir jų kaita

per mėnesį nuo patirtos traumos ......................................................................................................... 44

3.3 Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo kokybės ir jos

kaitos mėnesio laikotarpiu nuo patirtos traumos vertinimas ir gyvenimo kokybės sričių sąsajos ..... 53 3.4 Veiksnių, turinčių įtakos viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų

gyvenimo kokybei vertinimas ............................................................................................................ 57 4. REZULTATŲ APTARIMAS ......................................................................................................... 60

IŠVADOS ............................................................................................................................................... 64 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ..................................................................................................... 65 PUBLIKACIJOS .................................................................................................................................... 66 LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................................. 67 PRIEDAI ................................................................................................................................................ 74

SANTRAUKA

Knorienė I. Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo

kokybė ir jos pokyčiai ambulatorinio gydymo metu, magistranto baigiamasis darbas/mokslinė vadovė

prof. habil. dr. V. Lesauskaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir

rūpybos katedra. – Kaunas, 2014, – 83p.

Tyrimo tikslas: ištirti viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų

gyvenimo kokybę ir jos pokyčius ambulatorinio gydymo metu. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti

viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų pagrindinius slaugos poreikius ir jų

kaitą vieno mėnesio laikotarpiu nuo patirtos traumos. 2. Ištirti viršutinių galūnių lūžius patyrusių

pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo kokybę ir jos kaitą vieno mėnesio laikotarpiu nuo patirtos

traumos. 3. Nustatyti veiksnius, turinčius įtakos viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio

amžiaus pacientų gyvenimo kokybei.

Tyrimo kontingentas ir metodai. Tyrime dalyvavo 112 viršutinių galūnių lūžius patyrusių

pagyvenusio amžiaus pacientų, gydytų ambulatoriškai VšĮ Kauno Klinikinės ligoninės priėmimo –

skubios pagalbos ir traumų skyriuje – poliklinikoje 2013m. rugsėjo mėn. – 2014m. vasario mėn. Buvo

atlikta anoniminė anketinė apklausa, kurią sudarė sociodemografiniai duomenys, slaugos poreikių

klausimynas pagal gyvybines veiklas bei SF – 36 gyvenimo kokybės klausimynas, traumos dieną ir

praėjus mėnesiui po jos. Tyrimui atlikti 2013-10-01 gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto

Bioetikos centro leidimas (BEC – KS (M) – 16).

Raktiniai žodžiai: pagyvenusio amžiaus pacientai, slaugos poreikiai, gyvenimo kokybė,

viršutinių galūnių lūžiai.

Rezultatai: Po mėnesio nuo viršutinių galūnių lūžių pagyvenusio amžiaus asmenų

savarankiškumas gamintis maistą, klotis lovą, valgyti, vartytis, prakaitavimas, karščiavimas, judėjimą

ribojantis skausmas, sumažėjęs fizinis aktyvumas, nuskausminamųjų vartojimas, nemiga, kitų žmonių

pagalbos poreikis šukuojantis, maudantis, keičiant drabužius padidėjo labiau nei įvykus traumai

(p<0,05). Po mėnesio nuo traumos pagyvenusiems pacientams pakito jų fizinis aktyvumas, emocinė

būklė, skausmas ir veiklos apribojimas dėl fizinių ir emocinių sutrikimų (p<0,05). Viršutinių galūnių

lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus asmenų amžius, išsilavinimas, šeiminė padėtis, darbo santykiai,

kūno temperatūros, kvėpavimo ir judėjimo gyvybinių veiklų pokyčiai turi daugiausiai įtakos jų

gyvenimo kokybei (p<0,05).

Išvados: 1.Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų kvėpavimo,

valgymo ir gėrimo, asmens švarinimosi ir judėjimo gyvybinių veiklų poreikiai bei temperatūros ir

miego sutrikimai yra didesni po vieno mėnesio ambulatorinio gydymo, nei traumos dieną (p<0,05).

2.Praėjus mėnesiui po viršutinių galūnių lūžių, pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo kokybė

fizinio aktyvumo, emocinės būklės ir veiklos apribojimo dėl fizinių ir emocinių sutrikimų atžvilgiu

blogėja, skausmo – gerėja (p<0,05), o bendro sveikatos vertinimo, energingumo/gyvybingumo ir

socialinės funkcijos atžvilgiu nekinta. Viršutinių galūnių traumos sąlygoja blogesnę pagyvenusių

asmenų fizinę ir psichinę sveikatą (p<0,05). 3.Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus

pacientų gyvenimo kokybę blogina skausmas, kūno temperatūros, asmens švarinimosi, kvėpavimo,

judėjimo ir miegojimo gyvybinių veiklų pokyčiai. Taip pat įtakos gyvenimo kokybei turi vyresnis

amžius, žemesnis išsilavinimas, gyvenimas vienišai bei nedarbas (p<0,05).

SUMMARY

Knorienė I. The quality of life and its changes of the elderly patients with upper limb fractures

during the out-patient treatment, Master‘s final thesis/scientific tutor Assoc.prof. PhD dr. V.

Lesauskaitė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department or Nursing and

Care. – Kaunas, 2014, – s. 83.

Research aim: to research the quality of life and its changes of the elderly patients with

upper limb fractures during out-patient treatment. Research goals 1. To identify the main nursing

needs and their changes for the elderly patients with upper limb fracture in a month since incurred

trauma. 2. To research the quality of life and its changes of the elderly patients with upper limb

fractures in a month since incurred trauma. 3. To determine factors influencing the quality of life of the

elderly patients with upper limb fractures.

Research contingent and methods. There were 112 elderly patients with upper limb

fractures on out-patient treatment in the reception – emergency and trauma department at VŠĮ ( public

institution) Kaunas Clinical hospital participating in the research from September 2013 to February

2014. An anonymous questionnaire was conducted, including sociodemographic data, questionnaire on

nursing needs according to vital activities and SF-36 health related quality of life questionnaire on the

trauma day and in a month it incurred. A permission (BEC-KS(M)-16) of 01-10-2013 to conduct a

research was given by the center of Bioethics at Lithuanian University of Health Sciences

Keywords: the elderly patients, nursing needs, quality of life, upper limb fractures.

Results: In a month since the elderly patients incurred upper limb fractures, their

independence to prepare meals, make the bed, eat, turn over, perspiration, fever, pain restricting

movements, taking anesthetics, insomnia, need of other persons help in order to comb, take a bath,

change clothes has increased more than on a trauma day (p<0,05). In a month since elderly patients

incurred trauma, their physical activity, emotional state, pain and activity restrictions due to physical

and emotional disorders have changed (p<0,05). The age, education, marital status, labor relations,

body temperature, changes of vital activities of breathing and movement have influenced mostly their

quality of life.(p<0,05).

Conclusions: 1. Needs of breathing, eating and drinking, personal hygiene and vital activities

of movement as well as temperature and sleep disorders of the elderly patients with upper limb

fractures are greater in a month of out-patient treatment than on a trauma day (p<0,05). 2. Quality of

life in respect of physical activity, emotional state and restrictions of movement due to physical and

emotional disorders of the elderly patients with upper limb fractures in a month of the incurred trauma

is deteriorating, and pain – improving (p<0,05), whereas there are no changes in respect of overall

health assessment, energy/vitality and social functions. Physical and mental health of the elderly is

determined by upper limb injuries (p<0,05). 3.Quality of life of the elderly patients with upper limb

fractures is worsened by pain, body temperature, personal hygiene, changes of vital activities of

breathing,movement and sleeping. The old age, lower education, solitary life and unemployment

influence quality of life as well (p<0,05).

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju vadovei prof. habil. dr. Vitai Lesauskaitei už suteiktas žinias, pasiūlymus

ir patarimus rengiant darbą.

Už bendradarbiavimą ir supratimą atliekant tyrimą dėkoju VšĮ Kauno Klinikinės Ligoninės

Direktoriui, įstaigos priėmimo – skubiosios pagalbos ir traumų skyriaus bendrosios praktikos

slaugytojoms.

Dėkoju šeimai, draugams už palaikymą ir tikėjimą mano jėgomis.

SANTRUMPOS

JTO – Jungtinių Tautų Organizacija

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

GK – gyvenimo kokybė

n – absoliutus skaičius

p – reikšmingumo lygmuo

FS – fizinė sveikata

FA – fizinis aktyvumas

VF – veiklos apribojimas dėl fizinių negalių

BSV – bendras sveikatos vertinimas

S – skausmas

PS – psichinė sveikata

EG – energingumas/gyvybingumas

SF – socialinė funkcija

VE – veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų

EB – emocinė būklė

ŽODYNĖLIS

Asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo – skubiosios pagalbos skyrius –

stacionarinės įstaigos padalinys, kuriame priimami pacientai, atvykę dėl būtinosios medicinos pagalbos

ir hospitalizacijos. [52].

Gyvenimo kokybė – tai individo savos pozicijos gyvenime suvokimas, jo tikslų, lūkesčių,

interesų bei kultūros vertybių sistemoje, kurioje jis gyvena [108].

Gyventojų senėjimas / demografinis senėjimas – gyventojų amžiaus struktūros kaita,

pasižyminti pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių absoliutaus skaičiaus ir / arba jų santykinės dalies

visuomenėje didėjimu [25].

Kaulo lūžis (lot. frāctūra 'lūžis') – kaulo vientisumo suardymas dėl fizinės jėgos poveikio,

dėl ligos: osteoporozės , vėžio [3].

Pagyvenusio amžiaus pacientai – tai pacientai nuo 60m. ir daugiau metų.

Slaugos poreikiai – tai pagrindiniai fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai paciento

poreikiai, kuriems patenkinti reikia kitų pagalbos [36 ].

Trauma – audinių arba organų sužalojimas, sukeltas išorinio faktoriaus; susirgimas apimantis

visas ligas ir būkles, kurios TLK-10 klasifikatoriuje koduojamos S, T ir R 57 šifru [4].

http://lt.wikipedia.org/wiki/Lotyn%C5%B3_kalba

LENTELĖS

1 lentelė. Funkciniai pakitimai senstant

2 lentelė. Pagyvenusio amžiaus žmonių pažeidžiamumo įvertinimas

3 lentelė. Statistiškai reikšmingų sumažėjusio fizinio aktyvumo ir judėjimą ribojančio skausmo

sąsajų kaita su kitomis gyvybinėmis veiklomis

4 lentelė. Gyvenimo kokybės sričių sąsajos įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos

5 lentelė. Sociodemografiniai rodikliai ir slaugos poreikiai statistiškai reikšmingai sąlygojantys

gyvenimo kokybę po mėnesio nuo traumos

PAVEIKSLAI

1 pav. Lietuvos gyventojų skaičius pagal lytį ir amžių

2 pav. 60 m. ir vyresnių pacientų viršutinių galūnių lūžių atvejai

3 pav. 60 m. ir vyresnių vyrų ir moterų viršutinių galūnių lūžių atvejai

4 pav. Vidaus ligų skyriuje gydytų pacientų dažniausiai pasitaikančios sveikatos problemos

hospitalizavimo metu

5 pav. Lūžimo trikampis

6 pav. SF – 36 modelis

7 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal amžiaus grupes

8 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal išsilavinimą

9 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal traumos lokalizaciją

10 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal atliktas reabilitacines procedūras mėnesio laikotarpiu nuo

traumos

11 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal slaugytojo ir gydytojo mokymus įvykus traumai ir praėjus

mėnesiui nuo jos

12 pav. Tiriamųjų skirstinys, atsižvelgiant į pacientų gebėjimą savarankiškai naudotis tualetu,

gamintis maistą ir klotis lovą prieš traumą ir praėjus mėnesiui nuo jos

13 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal kvėpavimo gyvybinę veiką (kosulį ir dusulį) įvykus traumai ir

praėjus mėnesiui nuo jos

14 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal pagalbos poreikį šukuojantis, keičiant drabužius ir maudantis

įvykus traumai ir po mėnesio nuo jos

15 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal karščiavimo, prakaitavimo ir šaltkrėčio pasireiškimą įvykus

traumai ir po mėnesio nuo jos

16 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal gebėjimą savarankiškai vartytis lovoje ir judėjimo metu

jaučiamą skausmą įvykus traumai ir po mėnesio nuo jos

17 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal pagalbinių priemonių naudojimą ir sumažėjusį fizinį aktyvumą

įvykus traumai ir po mėnesio nuo jos

18 pav. Tiriamųjų skirstinys, atsižvelgiant į nuskausminamųjų vartojimą ir nemigą įvykus traumai

ir po mėnesio nuo jos

19 pav. Fizinio aktyvumo, veiklos apribojimų dėl fizinių negalių, skausmo ir bendro sveikatos

vertinimo kaita įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos

20 pav. Energingumo/gyvybingumo, socialinės funkcijos, veiklos apribojimo dėl emocinių

sutrikimų ir emocinės būklės kaita įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos

21 pav. Fizinės ir psichinės sveikatos vertinimas įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos

13

ĮVADAS

Darbo temos aktualumas. Lietuva patiria intensyviausią gyventojų senėjimo bangą. XX–

XXI a. sandūroje demografinis senatvės lygis pasiekė tokį mastą, kad pagyvenusių žmonių skaičius

viršijo vaikų skaičių. Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų metų gimstamumas Lietuvoje ir Europoje didės

nežymiai, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgės, tad senyvo amžiaus žmonių neišvengiamai daugės

[22]. Senyvo amžiaus gyventojų skaičiaus didėjimas yra sąlygotas ilgėjančios gyvenimo trukmės,

kurią sąlygoja sumažėjęs mirtingumas. Sparčiai daugėja asmenų, kurie peržengę senatvės amžiaus

slenkstį bei palikę darbo rinką, pragyvena dar nemažą savo gyvenimo tarpsnį. Tačiau gyvenimo šiame

amžiaus tarpsnyje kokybė labai priklauso nuo valstybės teikiamos paramos, senyvo amžiaus žmogaus

socialinio statuso - užimtumo ir sveikatos politikos efektyvumo [65]. Kuo ilgiau bus užtikrinama

sveikesnė senatvė, tuo ilgiau bus geresnė senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybė [22].

Vieni iš pagrindinių veiksnių, sutrikdančių senyvo amžiaus žmonių sveikatą yra lėtiniai

susirgimai ir lūžiai, o pagrindinė lūžių priežastis yra griuvimai [53].

Vidutiniškai vienas trečdalis vyresnių kaip 65 metai žmonių pargriūna nors kartą metuose, o

vienas iš dešimties griuvimų baigiasi kaulų lūžiais. Kas penktas griuvimų atvejis reikalauja

medicininės priežiūros, hospitalizavimo ar ambulatorinės priežiūros. Kaip teigia Tamulaitytė I. (2009),

griuvimai yra viena aktualiausių senyvo amžiaus žmonių problemų, nes jų pasekmės sutrikdo senų

žmonių sveikatą, didina jų socialinę izoliaciją ir pablogina gyvenimo kokybę [62]. Fizinės,

psichologinės ir socialinės lūžių pasekmės turi didelę įtaką su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei.

[109]. Lūžiai sukelia ūminį ir lėtinį skausmą, sutrikdo fizines funkcijas, apriboja judrumą, sukelia

depresiją, sąlygoja socialinę izoliaciją ir labai apsunkina gyvenimą. Gyvenimo kokybės pablogėjimas

– pagrindinė lūžių pasekmė [53].

Įvairiose pasaulio valstybėse (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Prancūzijoje

Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kt.) pagyvenusio amžiaus žmonių griuvimams, kurie sutrikdo

socialinę ir fizinę gerovę, skiriama daug dėmesio, daromi įvairūs tyrimai, įgyvendinami projektai tiek

bendruomenėje, tiek gydymo įstaigose [53]. Daug dėmesio skiriama senyvo amžiaus žmonių griuvimų

rizikos veiksniams mažinti, siekiant išvengti lūžių. Pagyvenusio amžiaus žmonėms svarbu išsaugoti

gerą sveikatą, kuri sąlygoja savarankiškumą, autonomiją, geresnę gyvenimo kokybę.

Pasaulinė sveikatos organizacija sveikatą apibūdino kaip fizinę, protinę ir socialinę gerovę, o

ne vien tik ligos ar fizinės negalios nebuvimą. [53] Gera sveikata lemia geresnę gyvenimo kokybę

senatvėje. Gyvenimo kokybė su sveikata susieta XX a. amžiaus pradžioje ir traktuota kaip individo

savos pozicijos gyvenime suvokimas, jo tikslų, lūkesčių, interesų bei kultūros vertybių sistemoje,

kurioje jis gyvena. Gyvenimo kokybei daro įtaką asmens fizinės, dvasinės sveikatos būklės,

nepriklausomybės lygis ir socialinis ryšys su aplinka.

14

Užsienyje gyvenimo kokybė pradėta plačiai tyrinėti prieš du dešimtmečius. Lietuvoje

gyvenimo kokybė biosocialiniuose moksluose išsamiau pradėta nagrinėti paskutiniame dešimtmetyje.

Naujausiose Lietuvos mokslininkų publikacijose (Juozulynas 2009, 2012, Gruževskis 2012, Mereckas

2009 Stepukonis 2007ir kt.,) pradėjo daugiau dėmesio skirti ne darbinio amžiaus gyventojams, o

vyresnių, ekonomiškai neproduktyvių ir neperspektyvių, bebaigiančių gyvenimą gyventojų gyvenimo

kokybės problematikai. Kai kurie senyvo amžiaus žmonių tyrimai akivaizdžiai patvirtina blogėjančios

sveikatos bei gyvenimo kokybės vyresniame amžiuje požymius. Tačiau kaip teigia F. Stepukonis

(2009), turėtume pripažinti, kad garbus amžius nebūtinai turi neigiamą įtaką gyventojų sveikatai bei

gyvenimo kokybei. Priešingai vyraujantiems įsitikinimams, daugelio šiuolaikinių šalių

aštuoniasdešimtmečiai ir netgi šimtamečiai pasižymi deramais funkciniais gebėjimais, teigiamais

subjektyviais sveikatos ir gyvenimo kokybės įvertinimais. Todėl yra aktualu analizuoti pagyvenusio

amžiaus žmonių gyvenimo kokybės aspektus, sąlygotus ne tik lėtinių ligų, socialinių ar financinių

aspektų, bet ir ūmių būklių, tokių, kaip viršutinių galūnių lūžiai [55].

Darbo naujumas. Trūksta tyrimų, analizuojančių gyvenimo kokybės dinamiką, patyrus

traumą. Šiame darbe tyrinėjama pagyvenusio amžiaus pacientų, patyrusių viršutinių galūnių lūžius ir

gydytų ambulatoriškai, gyvenimo kokybės dinamika po 1 mėnesio ambulatorinio gydymo. Darbo

naujumą sudaro specifinės tiriamųjų grupės pasirinkimas – tai ambulatoriškai besigydantys

pagyvenusio amžiaus pacientai, patyrę viršutinių galūnių lūžius ir jų gyvenimo kokybės kaitos bei sąsajų

nustatymas.

Teorinė ir praktinė darbo reikšmė.

Šiame darbe ištirta pagyvenusio amžiaus pacientų patyrusių viršutinių galūnių lūžius

gyvenimo kokybė, atsižvelgiant į paciento sociodemografinius duomenis (lytis, amžius, šeiminė

padėtis, išsilavinimas, socialinė grupė) ir traumos/ligos (traumos lokalizacija, fizinio aktyvumo

pokyčiai, gyvybinių veiklų sutrikimai) veiksnius. Įvertintas gyvenimo kokybės ryšys su paciento ir su

traumos/ligos veiksniais. Atliktas viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų

gyvenimo kokybės tyrimas leido plačiau apžvelgti įvairių veiksnių įtaką gyvenimo kokybei.

Šis tyrimas padeda apžvelgti, kaip gyvybinių veiklų ypatumai, sociodemografiniai veiksniai

susiję su sveikata, vertinant ją gyvenimo kokybės rodikliais. Tai tyrimas, atskleidžiantis gyvenimo

kokybės dinamiką patyrus traumą. Kompleksinis traumuotų pacientų klinikinės būklės, psichikos

sveikatos būklės ir sociodemografinių rodiklių vertinimas padeda pamatyti platesnį gyvenimo kokybės

pokyčių vertinimą ambulatorinio gydymo metu. Tyrimas suteikia informacijos apie viršutinių galūnių

lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų fizinę ir psichinę sveikatos būklę, tai gali padėti vertinant

sveikimo lygmenį ambulatorinio gydymo metu bei kuriant efektyvias paramos, reabilitacijos, sveikatos

stiprinimo strategijas.

15

Šio darbo tikslas – ištirti viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų

gyvenimo kokybę ir jos pokyčius ambulatorinio gydymo metu.

16

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas: ištirti viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų

gyvenimo kokybę ir jos pokyčius ambulatorinio gydymo metu.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų pagrindinius

slaugos poreikius ir jų kaitą vieno mėnesio laikotarpiu nuo patirtos traumos.

2. Ištirti viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo kokybę ir jos

kaitą vieno mėnesio laikotarpiu nuo patirtos traumos.

3. Nustatyti veiksnius, turinčius įtakos viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus

pacientų gyvenimo kokybei.

17

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Senyvo amžiaus žmonių socialinis vaizdinys

Jau keletas dešimtmečių visuomenės senėjimo problemos akcentuojamos kaip vienos

svarbiausių Europoje ir Lietuvoje. Gyventojų senėjimo procesų dinamika aptariama vis plačiau

sociologijoje, gerontologijoje, medicinoje. Intensyvus senėjimas visuomenėje keičia visuomenės

demografinę, ekonominę ir socialinę struktūrą. Todėl demografinio senėjimo klausimai ir šio proceso

keliami iššūkiai vis daugiau dėmesio sulaukia Europos ir Lietuvos moksliniame diskurse. Amžiaus ir

senėjimo sąvokos naudojamos beveik visose mokslo srityse, siejamos su kiekvieno žmogaus

pragyventų metų skaičiumi, kurie ir yra pagrindinis žmogaus amžiaus rodiklis. „Žmogus – fizinė,

sąmoninga ir socialinė būtybė, todėl mokslinėje literatūroje skiriami trys jo raidos aspektai: fizinis,

psichinis ir socialinis’’[Legkauskas, 2008, p.104].

1.1.1 Senėjimo ir senatvės sampratos apibrėžtys

Siekiant išvengti dviprasmybių, būtina apsibrėžti senatvės tarpsnius ir pačią senatvės sąvoką

ir reikšmingiausius rodiklius. Įvairiuose sociogerontologiniuose tekstuose (Lemme, 2003; Grundy,

2006; Schroder – Butterfill, Marianti, 2006) teigiama, kad daugelis įprastų senatvės identifikacijos

kriterijų – amžius, ligotumas, užimtumas, socialinių vaidmenų pokyčiai nebėra informatyvūs ir

priskirtini būtent tam senatvės amžiaus tarpsniui. Tačiau amžius ir toliau išlieka pagrindiniu socialiniu

ir juridiniu senatvės tarpsnių determinantu. [97]. V. Kanopienė, S. Mikulionienė (2006) analizuodamos

gyventojų senėjimo problemas, senatvės ribas apsibrėžė pagal dvi rekomendacijas. JTO

rekomenduojama senatvės riba – 60 m. ir vyresni gyventojai. Tuo tarpu PSO senus žmones

rekomenduoja vadinti nuo 65 m. amžiaus [25].

Ilgėjantis gyvenimas ir didėjanti senų žmonių populiacija, lemia naujų sąvokų atsiradimą.

Moksliniuose straipsniuose galima atrasti „jaunų senų’’ ir „senų senų’’ socialinės grupės tarpsnio

pavadinimų. Populiarūs raidos tarpsnius nusakantys „senas’’, „senyvas’’ terminai keičiami

neutraliomis sąvokomis „amžiaus tarpsnis’’ [97]. Lietuviškuose moksliniuose darbuose ir

terminologijoje taip pat atsirado „seno’’, „senyvo’’, „pagyvenusio’’ sąvokos. Vis mažiau naudojama

„vyresnio amžiaus’’, „vyresniojo’’ sąvoka.

Senatvės sąvoka tampa komplikuota dėl socialinės, biologinės ir psichologinės apibrėžties, o

tai senėjimą leidžia suvokti kaip multidimensinį reiškinį, apimantį platų sąvokinių spektrą [87, 67, 77,

78, 105]. Toks senatvės sampratos aiškinimas leidžia atskleisti jos turinį. Senatvės ir senėjimo

suvokčių daugiareikšmiškumas atsispindi praktiniame ir teoriniame pagrindime. Senėjimo teorijos

18

pačios ankstyviausios gali būti traktuojamos kaip koncepcinių struktūrų paieška, grįsta antikiniais

filosofiniais modeliais [87]. Remiantis archeologiniais atradimais ir senoviniais tekstais iš Biblijos,

Sanskrito, viduramžių alegorijomis galima teigti, kad senatvė traktuota kaip patirties sukaupimas,

daugiau atkreipiant dėmesio į socialinius aspektus, nutolinant fiziologinius poreikius ir sveikatą [78]

Vėlesnėse žmogaus senėjimo teorijose išryškėjo senatvės traktavimas kaip „degeneracinis sutrikimas’’,

liguistumas, neįgalumas kuriuos lemia socialinė aplinka, turinti reikšmės senėjimo procesui [97]. Tik

dvidešimto amžiaus pradžioje senėjimo teorijos imtos grįsti įvairiais empiriniais tyrimais. Šie tyrimai

leido suformuoti pagrindinius senėjimo išaiškinimo aspektus, t.y. senėjimas – visapusiškas žmogaus

socialinės, fiziologinės ir psichologinės sistemų veiklos rezultatas [97].

Taigi pastaruoju metu vyraujantis žmogaus ir visuomenės senėjimo aiškinimas apibūdina

asmenis išėjusius į pensiją po darbinės veiklos pabaigos. Šiame darbe ir remsimės senatvės ir senėjimo

traktavimu, apimančiu visas tris sistemas: fiziologinę, socialinę ir psichologinę, nes tik toks platus

senatvės suvokimas leidžia įvertinti pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę.

Apibendrinant galima teigti, kad populiacijos senėjimas yra viena aktualiausių šiandieninių

socialinių ir ekonominių problemų. Analizuojant sąvoką išryškėjo, kad vis mažiau siekiama žmogaus

amžiaus tarpsnius apibrėžti tik amžiaus ribomis. Senėjimas analizuojamas kaip unikalus procesas,

atspindintis socialinius, asmenybinius, ekonominius, psichologinius, kultūrinius procesus, ar šių

procesų sąveiką.

1.1.2 Demografiniai senėjimo aspektai

Apžvelgus paskutinius Lietuvos demografinius duomenis įžvelgiamas sparčiai

progresuojantis gyventojų senėjimas. 2011 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis,

Lietuvoje gyveno 701,2 tūkst. 60 metų ir vyresnių amžiaus žmonių. Jie sudarė 21,6 proc. visų Lietuvos

gyventojų. Lyginant su 2010 m. šio amžiaus grupės žmonių padaugėjo net 4,1 tūkst. (0,6 proc.), o

apžvelgus pastaruosius dešimt metų tai net 32,6 tūkst. (4,9 proc.) [44]. Taigi Lietuvoje stebimas

intensyvus demografinis senėjimas, kurį atspindi keletas pagrindinių statistinių rodiklių: gimstamumo

mažėjimas, vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas ir migracija [60].

Analizuojant pagrindinius demografinio senėjimo rodiklius būtina paanalizuoti Lietuvos

vidutinės gyvenimo trukmės rodiklį, jis svarbus šiame darbe. Kaip nurodo Jurgelėnas ir kt. (2007)

visais amžiais moterys gyveno ilgiau už vyrus [23]. Pagal 2011 m. statistikos duomenis vyrų vidutinė

tikėtina gyvenimo trukmė – 68,47 metai, o moterų – 79,13 metų tuo tarpu 2000 metų duomenimis. –

atitinkamai 66,7 ir 77,4 metų. Pagal pateiktus duomenis išlieka didelis skirtumas tarp vyrų ir moterų

19

vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (apie 10,66 metų), tačiau Lietuvos demografai prognozuoja, kad

ateityje vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumas mažės [37].

Remiantis 2013 metų Lietuvos statistikos analize ( žr.1 pav.), vyrų išlieka mažiau nei moterų.

1 pav. Lietuvos gyventojų skaičius pagal lytį ir amžių

[38]

Lietuvos gyventojų amžiaus struktūros kaita pasižymi senatvės feminizacija. Tai vyksta dėl

intensyvaus jauno ir vidutinio amžiaus vyrų mirtingumo. Pagyvenusį ir senyvą amžių pasiekia daugiau

moterų nei vyrų [15]. Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje, senatvės feminizacija labai ryški. Vienam šimtui

vyresnio amžiaus (65m. ir vyresnių) lietuvių vyrų tenka 196 to paties amžiaus moterys. Estijoje,

Latvijoje šis rodiklis dar didesnis - 100 vyrų tenka 205 moterys [16]. Lietuvos optimistinis ir

pesimistinis senėjimo scenarijus atskleidžia, kad demografinis gyventojų senėjimas Lietuvoje

neišvengiamai progresuos ir per artimiausius dešimtmečius [16].

Taigi populiacijos senėjimas aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir visose Europos šalyse. Kaip

nurodoma Europos Bendrijų Komisijos komunikate ,,Europos demografijos ateitis: iššūkį paversti

galimybe” (2006), kad spartus ES gyventojų senėjimas yra tarpusavyje sąveikaujančių demografinių

procesų rezultatas. Visų pirma pokario metų gimstamumo bumą pakeitė staigus gimstamumo

mažėjimas. Žmonės gimę pokaryje jau pasiekia pensijos amžių, todėl didėja vyresnio amžiaus žmonių

skaičius, kuriuos turi išlaikyti sumažėjęs darbingo amžiaus žmonių skaičius. Tuo tarpu gimstamumo

20

rodikliai 25 ES šalyse nuo 2006 metų yra 0,6 karto mažesnis už būtiną gimstamumą gyventojų skaičiui

stabilizuoti. Taip pat vidutinė gyvenimo trukmė ES valstybėse per paskutinius keturis dešimtmečius

pailgėjo aštuoniais metais, ir prognozuojama, kad iki 2050 m. pailgės dar penkeriais metais. Todėl ir

didėja asmenų skaičius, sulaukusių 80 ir daugiau metų. Dar vienas iš minėtų trijų veiksnių yra

migracija. Nors imigracija į ES didėja, naujai atvykusieji gali tik iš dalies kompensuoti žemą

gimstamumą, tačiau nesustabdo vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimo, kaip teigiama 2013 metų

Lietuvos statistikos departamento ataskaitoje. Preliminariais skaičiavimais, iki 2050 metų Europoje

vyresnio amžiaus žmonių skaičius padidės iki 44,5 proc., iš jų žmonių virš 80 metų iki 171,6 proc.

[37].

Kaip nurodo Šurkienė ir kt. (2012) toks spartus gyventojų senėjimas tikras iššūkis socialinei,

ekonominei ir sveikatos apsaugai. Tai sąlygoja prevencijos programų, ilgalaikės globos ir slaugos

paslaugų infrastruktūros plėtrą, nes viena pagrindinių pagyvenusių ir senų žmonių problemų įvairios

lėtinės ligos ir negalavimai. Taigi Lietuvoje daugėjant pagyvenusio ir seno amžiaus žmonių, valstybė

susiduria su didėjančiu sveikatos priežiūros paslaugų poreikiu [60].

Apibendrinant demografinio senėjimo aspektus galima teigti, kad Lietuvoje ir Europoje

vyksta spartus populiacijos senėjimas, sąlygotas mažo gimstamumo, vidutinės gyvenimo trukmės

ilgėjimo dėl mažo mirtingumo ir migracijos. Pagyvenusių ir senų žmonių gausėjimas yra ir bus

reikšmingas veiksnys, lemiantis kertinius visuomenės ekonominio ir socialinio gyvenimo pokyčius.

Todėl reikalinga daugiau dėmesio skirti senų ir pagyvenusių žmonių problemoms ir poreikiams.

1.1.3 Funkciniai senėjimo ypatumai

Sveikatą galima apibūdinti kaip organizmo visumą, susidedančią viena nuo kitos

priklausančių sistemų: fizinės, protinės, socialinės, emocinės, asmeninės, profesinės ir dvasinės. Jei

įvyksta pokyčiai vienoje srityje, visada paveikiama kuri nors ir kita. Kiekvieną žmogaus sistemą

reikėtų suvokti kaip darniai veikiančią visumą [66]. Žmogui gimus, augant, bręstant ir senstant vyksta

įvairių organų ir organizmo sistemų pokyčiai. Organizmui senstant kinta neurohumoralinė reguliacija.

Šie pokyčiai nulemia įvairius fiziologinius ir psichologinius sutrikimus [55].

Taip pat mažėja fizinis darbingumas, menkėja protinis pajėgumas. Su amžiumi mažėja ir

širdies sistemos adaptacijos galimybės, silpsta organizmo kompensaciniai mechanizmai [33].

Atsiranda įvairūs funkciniai ir morfologiniai pokyčiai griaučių ir raumenų organų sistemose,

virškinimo, kvėpavimo ir šlapimo sistemose. Susilpnėja koordinacija, rega ir klausa. Pagyvenusių

žmonių sveikatos ir gebėjimų netektys yra susijusios su neišvengiamais kūno ir jo funkcijų pokyčiais.

21

Senėjimas pasireiškia visose organizmo sistemose [55]. Kaip pateikta 1 lentelėje, pagrindiniai pokyčiai

vyksta septyniose žmogaus funkcinėse sistemose.

1 lentelė. Funkciniai pakitimai senstant [33]

Funkcinė sistema Senėjimo pokyčiai

Skeleto – raumenų sistema

Senstant raumenų masė mažėja, sparčiai daugėja riebalų masė.

Žymūs skaidulinių audinių pokyčiai. Kūno raumenys netenka jėgos

lankstumo, elastingumo. Mažėja kūno masė.

Judėjimo atramos sistema

Nykstant stuburo tarpslanksteliniam audiniui mažėja ūgis. Esant

osteoporozei kaulai tampa labai trapūs ir lūžta 2 kartus greičiau.

Trinka pusiausvyra, orientacija, atrama.

Širdies ir kraujagyslių

sistema

Mažėja kraujagyslių elastingumas. Silpsta širdis ir dėl kraujagyslių

sienelių pasidengimo kietomis lipidų plokštelėmis, mažėjant jų

spindžiui, didėja arterinis kraujospūdis.

Kvėpavimo sistema Mažėja plaučių gyvybinis tūris, kraujas mažiau prisotinamas

deguonimi, todėl esant didesniam fiziniam krūviui dūstama.

Nervų sistema

Pokyčiai pasireiškia centrinėje ir periferinėje nervų sistemose. Lėtėja

informacijos priėmimas ir perdavimas. Blogėja atmintis. Lėtėja

reakcija ir refleksai. Pakitimai nervų sistemoje lemia jutimus: klausą,

skonį, uoslę, lytėjimą, regą. Dažni miego sutrikimai.

Virškinimo sistema

Pokyčiai pasireiškia stemplės ir skrandžio sienelių plonėjimu,

lėtesniu maisto patekimu į skrandį, mažesniu virškinimo sulčių

išskyrimu. Sulėtėjusiu virškinimo procesu. Dažni įvairūs virškinimo

sistemos susirgimai. Silpnėja žarnyno funkcija, mažėja maisto

medžiagų pasisavinimas per kraują. Mažėjant kepenų apimčiai ir

svoriui, blogėja kraujo ir limfos apytaka.

Šalinimo sistema

Mažėja inkstų apimtis ir svoris, dėl to išfiltruojama iki 50 proc.

mažiau kraujo. Dėl sustorėjusių inkstų sienelių sumažėja šlapimo

pūslės tūris. Dėl pakitimų šlapimo takuose bei funkcinių

neurologinių, psichologinių sutrikimų dažnai pasireiškia šlapimo

nelaikymas.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad funkcinis senėjimas individualus ir priklauso ne vien tik

nuo gyvensenos ypatumų ar asmens sveikatos, bet ir nuo asmens socialinės aplinkos poveikio [33].

Todėl visi žmonės sensta nevienodai. Įrodyta, kad senėjimą reikėtų vertinti kaip procesą, susidedantį iš

trijų komponentų: biologinio, socialinio ir psichologinio [45].

Funkcinį (fiziologinį) senėjimą dar galima vadinti biologiniu senėjimu. Jis siejamas su

išoriniais žmogaus pokyčiais. Kadangi dauguma senėjimo požymių atsiranda po truputį, vyresnio

amžiaus žmonės randa būdų, kaip galėtų prisiderinti prie juos supančių žmonių bei aplinkos [41].

Biologinį arba fizinį senėjimą lemia paveldimumas, jį taip pat sąlygoja išorinė aplinka, gyvenimo

būdas ir ligos [21]. Senstant silpnėja psichomotorinės funkcijos, reakcija, atmintis, dažniau sergama

lėtinėmis ligomis, todėl tai atsiliepia seno žmogaus darbo našumui, produktyvumui. Tačiau kiekvienas

žmogus yra individualus, taigi ir senėjimo procesai paliečia ne visus vienodai [6].

Žmogaus psichologinis senėjimas tai mąstymo, suvokimo, pažinimo, dėmesio, komunikacijos

sugebėjimų mažėjimas. Vykstant šiems pokyčiams vyksta ir adaptacija prie senėjimo procesų. Senstant

22

keičiasi sprendimų ir streso bei sunkumų įveikimas [20]. Dėl visuomenės senų žmonių neigiamo

vertinimo, pagyvenusio amžiaus žmonės jaučiasi nepasitikintys savimi, nereikalingi artimiesiems,

praradę gyvenimiškos prasmės orientyrus [46]. Minėti veiksniai dažnai sąlygoja pagyvenusio ir seno

amžiaus žmonių socialinę izoliaciją ir dezintegraciją.

Socialinis senėjimas vyksta kintant žmogaus socialiniam elgesiui ir statusui. Socialinių

vaidmenų pasikeitimą lemia: našlystė, išėjimas į pensiją, priklausomybė nuo kitų, liga ar neįgalumas,

gyvenimas globos institucijoje [45]. Nauji vaidmenys labai svarbūs pagyvenusiam ir senam žmogui,

nes taip lengviau prisitaikyti prie pokyčių senatvėje [6].

Kaip teigia Mockus, Žukaitė (2012), pakitę socialiniai vaidmenys keičia statusą visuomenėje

– pensininkas (-ė), senelis (-ė), našlys (-ė) ir kt. [43]. Sėkmingas O kiekvienas statusas lemia ir

gyvenimo kokybę. Mažėja pagyvenusio žmogaus aktyvumas, menkėja socialiniai interesai bei žymiai

pablogėja materialinė būklė. Dažnai socialinio statuso kaita sutrikdo sveikatą. Socialinio statuso

pasikeitimas turi įtakos žmogaus gyvenimo kokybei: siaurėja socialiniai interesai, prarandama įtaka

šeimoje, mažėja bendras žmogaus aktyvumas. Sutrinka žmogaus sveikatos būklė, vystosi depresija,

prarandamas gyvenimo tikslas, daugiau galvojama apie mirtį [18].

Apibendrinant galima teigti, kad senėjimas yra natūralus visą gyvenimą besitęsiantis procesas,

sąlygotas genetikos ir žmogaus gyvenimo būdo. Literatūroje analizuojama trys pagrindinės senėjimo

paradigmos: fiziologinis – biologinis senėjimas, psichologinis senėjimas ir socialinis senėjimas.

1.2 Pagyvenusio amžiaus žmonių viršutinių galūnių lūžių priežastys

Analizuojant mokslinius šaltinius išskiriama, kad pagrindinė viršutinių galūnių lūžių

priežastis yra griuvimai, kuriuos sąlygoja daugiafaktorinės priežastys, sąlygotos natūralių senėjimo

procesų, aptartų ankstesniame skyriuje. Dažnai griuvimai būdingi visiems senyvo amžiaus tarpsnio

žmonėms, tačiau vyresniame amžiuje griuvimų pasekmės daug rimtesnės: tai – fiziniai kūno

sužalojimai, žaizdos, lūžiai, dėl kurių mažėja asmens savarankiškumas kasdienėje veikloje, didėja

savarankiškumo praradimas, mirštamumas bei rizika pakliūti į globos ir sveikatos priežiūros

institucijas [53]. Tai analizuojama šiame skyriuje.

1.2.1 Viršutinių galūnių lūžiai

Kaulas yra viskoelastinė medžiaga, todėl jam būdingos šių medžiagų deformavimosi ir

atsparumo savybės. Esant fiziologiniams apkrovimams, kaulai deformuojasi, bet nelūžta. Kai

veikiančios jėgos viršija kaulo atsparumą, įvyksta kaulo lūžis. Kaulas kaip medžiaga yra atspariausias

23

spaudimo, o silpniausias tempimo jėgoms [29]. Kaulo lūžis – tai jo vientisumo suardymas. Kaulai

lūžta veikiant didelei mechaninei jėgai. Kaulo lūžis – mechaninis procesas, tačiau sukeliantis svarbias

biologines reakcijas, tokias kaip kaulo galų rezorbciją ir naujo kaulo formavimąsi. Tuojau po lūžio ir

gijimo periode stebimi lokalūs kraujotakos sutrikimai, lokalus uždegimas bei skausmas. Šie trys

faktoriai sukelia galūnės raumenų ir sąnarių disfunkciją arba taip vadinamą „lūžio ligą“ [29]. Pečių

juostos kaulus sudaro mentė ir raktikaulis. Viršutinės galūnės kaulai tai plaštaka, dilbis ir žastikaulis.

[3]. Rankoje yra ir kitų tarpusavyje susijungusių struktūrų – kraujagyslės, sausgyslės, nervai, raiščiai ir

raumenys – tad patyrus traumą yra didelė rizika jas susižaloti. Pagrindiniai viršutinių galūnių

sužeidimai yra kaulų lūžiai ir sąnarių traumos, kurios įvyksta dėl pažeidimams palankios rankų

padėties ir palyginti mažo rankos raumens dydžio. Lūžus kaului jaučiamas stiprus skausmas, pažeista

sritis deformuota, nenatūrali jos padėtis, pakitęs ilgis. Taip pat lūžio vietoje būna patinimas, jaučiamas

ar girdimas traškėjimas. Jeigu lūžis atvirasis, lūžio vietoje matoma žaizda, kraujavimas [29].

Ranka yra žmogaus intelekto priežastis ir jo pasekmė. Žmogaus rankos dalyvauja kasdienėje

veikloje, bet jos yra ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis. Dažnai rankos traumuojamos

dirbant, žaidžiant, griūvant ir pan. Rankos plaštakos funkcija – paimti įvairius daiktus, juos išlaikyti ir

jais naudotis. Svarbi apsitarnavimui: prausimuisi, rengimuisi, valgymui ir t.t. Rankų pagalba galima

manipuliuoti įvairiais daiktais darbinėje, laisvalaikio, namų ir kitose aplinkose. Normali rankų funkcija

svarbi smulkiajai motorikai – manipuliaciniams įgūdžiams ir stambiajai motorikai – ėjimui,

pusiausvyros išlaikymui ir kūno apsaugojimui nuo galimų traumų [72].

Šiame moksliniame darbe analizuojami viršutinių galūnių lūžiai konkrečioje populiacijoje.

Kauno miesto Klinikinės ligoninės priėmimo – skubios pagalbos ir traumų skyriuje pagalbą gavusiems

pagyvenusio amžiaus pacientams. Išanalizavus minėtos įstaigos statistinius duomenis (2 pav.)

daugiausia senyvo amžiaus žmonių atvyksta su dilbio lūžiais. Apie trečdalis tirtos populiacijos asmenų

yra patyrę peties ir žasto lūžius. Mažiausiai atvejų tirtoje populiacijoje buvo su riešo ir plaštakos

lūžiais.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Skausmas

http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Patinimas&action=edit&redlink=1

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDaizda

24

2 pav. 60 m. ir vyresnių pacientų viršutinių galūnių lūžių atvejai

(Sudaryta darbo autorės, remiantis 2010-2012 KKL priėmimo – skubios pagalbos ir traumų

skyriaus duomenimis)

3 pav. 60 m. vyresnių vyrų ir moterų viršutinių galūnių lūžių atvejai (Sudaryta darbo autorės, remiantis 2010-2012 KKL priėmimo - skubios pagalbos ir traumų

skyriaus duomenimis)

Analizuojant populiacijos pasiskirstymą pagal lytį išryškėja žymus moterų, patyrusių

viršutinių galunių lūžius dominavimas, lyginant su vyrais (3 pav.)

1.2.2 Pagrindinės pagyvenusio amžiaus žmonių viršutinių galūnių lūžių priežastys

Senstant sveikata tampa senų žmonių vertybė ir poreikis. Jeigu vertybę suvokiame kaip fizinį,

socialinį ar moralinį potyrį, tai pagyvenusiems ir seniems žmonėms sveikata yra labai svarbi kaip

gyvenimiškųjų poreikių projekcija [23]. Dažniausiai senyvų žmonių poreikiai yra nepatenkinami dėl

sutrikusios fizinės, socialinės ar dvasinės sveikatos. Sveikata menksta, o jos vertė didėja. Taigi

senstant vis labiau mažėja žmonių, galinčių save laikyti sveikais. Lėtinės ligos, fiziniai organizmo

pokyčiai, aplinkos veiksniai ir yra pagrindinės priežastys, kodėl senyvo amžiaus žmonės dažniau

griūna ir traumuojasi. Analizuojant mokslinę literatūrą išryškėjo senyvo amžiaus žmonių lūžių ir

osteoporozės, lėtinių ligų, alkoholizmo, įvairių socialinių veiksnių tiesioginė priklausomybė.

Senstant žmogų dažnai kamuoja įvairios ligos, imunitetas nebe toks atsparus, kaip būdavo

anksčiau. Tačiau kaip nurodo Jurgelėnas ir kt. (2007) senstant, net ir atsisakius žalingų įpročių sveikata

sunkiai atsistato [23]. Sveikatos pablogėjimas sąlygoja gyvenimo kokybės gerinimo siekius senatvėje,

tačiau įdėjus pastangų rezultatai nebe tokie džiuginantys [11]. Pagyvenusių žmonių populiacija

daugiausia serga ligomis, kurios tampa lėtinėmis. Kaip teigia minėti autoriai, daugiausia senų žmonių

serga širdies ir kraujagyslių ligomis, toliau seka kvėpavimo sistemos lėtinės ligos, virškinimo, skeleto -

25

raumenų, centrinės nervų sistemos, urogenitalinės, endokrininės sistemos ligos. Senyvo amžiaus

žmonėms būdinga sirgti daugiau nei viena lėtine liga, tai geriatrinio paciento specifika [23, 64].

Kaip pateikta (žr.4 pav.) dažnai ne tik lėtinės ligos, bet biologinio senėjimo sukelti sutrikimai

prisideda prie pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos. LSMU Geriatrijos klinikoje 2008 m. atliktas

mokslinis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta senyvo amžiaus hospitalizuotų pacientų dažniausios

problemos. Nustatyti dažniausi sveikatos sutrikimai: depresijos simptomai, dauginė patologija,

atminties, klausos, pusiausvyros, judėjimo sutrikimai.

4 pav. Vidaus ligų skyriuje gydytų pacientų dažniausiai pasitaikančios sveikatos problemos

hospitalizavimo metu

[31]

Viena pagrindinių, ypač moterų, lūžių priežastis yra osteoporozė. Osteoporozė – „tai

sisteminė kaulų liga, kuriai būdinga maža kaulų masė ir kaulinio audinio mikroarchitektūros pokyčiai,

dėl to padidėjęs kaulų trapumas ir polinkis lūžti’’[1]. Neretai manoma, kad osteoporozė, kuri tvirtus

kaulus paverčia trapiais, yra natūrali senatvės pasekmė, tačiau tai nėra teisinga. Tačiau yra ir

patologinis retėjimas, kuris nėra norma, todėl osteoporozė 1993 metais buvo įvardinta ir pripažinta

kaip liga.

Kauluose mineralų mažėjimas yra pagrindinė osteoporozės priežastis. Šiai ligai progresuojant,

kaulai tampa tokie trapūs, kad lūžta dėl menkos kasdienės traumos. Kaip nurodo Alekna ir kt. (2006)

dažniausiai lūžta viršutinė šlaunikaulio dalis, stuburo slanksteliai, dilbio ir žastikaulio kaulai.

Osteoporozė laikui bėgant pažeidžia visus griaučius, dažniausiai nesukeldama jokių jaučiamų

simptomų iki tol, kol įvyksta komplikacija – kaulo lūžis. Dažniausiai lūžiai įvyksta be didesnio išorinio

poveikio ar smūgio, pvz., paslydus, užkliuvus ar krintant iš savo ūgio aukščio [2].

Tačiau ne tik įvairūs lėtiniai susirgimai ir osteporozė turi įtakos senų žmonių lūžiams.

Daugiau dėmesio reikėtų skirti aptariant senų žmonių padidėjusį polinkį griūti. Padidėjęs polinkis

griūti senatvėje didina kaulų lūžių riziką. Nurodoma, kad bent vieną kartą per metus griūva kas trečias

26

vyresnis kaip 65 metų amžiaus žmogus ir šis dažnis didėja didėjant amžiui. Tačiau vyrai griūva rečiau

negu moterys [62]. Dėl griuvimo patirtų sužalojimų sutrinka sveikata, sumažėja mobilumas ir

savarankiškumas, nemaža dalis griuvusiųjų patenka į slaugos, globos įstaigas. Pacientų

savarankiškumui didelės įtakos turi ir tai, kuri ranka yra lūžusi. Jei lūžta nedominuojanti ranka –

pacientas gali atlikti kasdieninę veiklą, tačiau jei lūžta dominuojanti ranka, tai labai apsunkina ir

apriboja paciento savarankiškumą [110]. Lūžiui įvykti yra svarbūs trys veiksniai, kuriuos galima

vaizdžiai pateikti panaudojant lūžimo trikampį (žr. 5 pav.).

GRIUVIMAI TRAPUMAS

JĖGA

5 pav. Lūžimo trikampis [62]

Taigi, jeigu vienas iš šių veiksnių pasikeičia ar yra išvengiamas, kaulo lūžimo tikimybė

sumažėja, tačiau neišnyksta. Griūvantys žmonės paprastai į žemę atsiremia ranka visu savo kūno

svoriu, todėl lengvai lūžta dėl osteoporozės išretėję rankų kaulai. Rankų traumoms svarbus

sezoniškumas, oro sąlygos. Pastebima lūžių padaugėjimas žiemos metu, kai slidu.

Pasaulio sveikatos organizacija griuvimų priežastis ir dėl jų patiriamus sveikatos sužalojimus

suskirstė į keturias pagrindines grupes:

1. biologinės kilmės (lytis, rasė, amžius, sergamumas lėtinėmis ligos, koordinacijos sutrikimai ir

t.t.);

2. elgsenos (alkoholio ir narkotikų vartojimas, nesaikingas vaistų vartojimas, menkas fizinis

aktyvumas, netinkama avalynės;);

3. aplinkos (nesaugiai suprojektuotas namas, slidūs laiptai, grindys, kilimai, nepakankamas

apšvietimas, nelygūs, duobėti šaligatviai);

4. socialines – ekonomines (išsilavinimas, skurdas arba menkos pajamos, netinkamos gyvenimo

sąlygos, bendravimo stoka ir kt.) [62].

Griuvimų priežastis būtina analizuoti ir suprasti, nes tai padeda jų išvengti, sumažinti

griuvimų pasekmes. Rizika griūti sumažėja pritaikant visuomeninę ir individualią gyvenamąją aplinką

[10]. Svarbios ir pagalbinės priemonės: įvairios vaikštynės, lazdelės, važiuoklės. Jos padeda išlaikyti

pusiausvyrą, pagerina žmogaus mobilumą ir padeda minimaliai užtikrinti saugumą vaikštant [62].

27

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinės senyvo amžiaus žmonių lūžių priežastys yra

sergamumas keliomis lėtinėmis ligomis, osteoporozė, kuri pažeidžia visus žmogaus kūno kaulus ir

griuvimai.

1.3 Pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės apibrėžtis

Sveikata yra kasdieninio gyvenimo šaltinis, o ne gyvenimo tikslas. Sveikas žmogus yra

pajėgus fiziškai, protiškai ir socialiai įveikti sunkumus bei pajusti pasitenkinimą gyvenimu, laimę. Tai

tarsi subjektyvūs gyvenimo kokybės vertinimo rodikliai. Žmogus, kuris mano, kad sveikata yra

vertybė, ji tampa gyvenimo tikslu. Todėl sunkiau išgyvena įvairius savo fizinius ir psichologinius

negalavimus, atsiranda įvairios emocinės problemos, kurios trukdo pilnaverčiam socialiniam

funkcionavimui [6].

1.3.1 Gyvenimo kokybės sampratos analizė

Gyvenimo kokybės sąvoka naudojama daugelyje mokslo sričių – filosofijoje, psichologijoje,

sociologijoje, vadyboje, aplinkos studijose, politologijoje, medicinoje ir kt. Tačiau kiekvienoje

disciplinoje nagrinėjami skirtingi gyvenimo kokybės aspektai kurie ir formuoja bendrą „gyvenimo

kokybės“ konstruktą [13].

Kaip teigia autoriai G. Merkys, R. Brazienė, G. Kondrotaitė (2008) - „gyvenimo kokybė yra

tas teorinis konstruktas, kuris susieja skirtingus socialinės gerovės faktiško realizavimo lygmenis. Tai:

makro lygmuo (bendros socialinės sąlygos ir prielaidos); bendruomenės (municipalinis) lygmuo

(konkrečios galimybės, paslaugų infrastruktūra ir kokybė); individo lygmuo (faktiškas pasinaudojimas

socialiniais ištekliais, taip pat subjektyvus galimybių, pasitenkinimo vertinimas iš individualios

patirties perspektyvos)“ [Merkys ir kt. 2008 p. 24]. Pati sąvoka „gyvenimo kokybė“ savaime diktuoja

gero gyvenimo apibrėžtį, tačiau analizuojant šios srities mokslinę literatūrą išryškėja termino

problematika [30].

Gyvenimo kokybei apibrėžti vartojama daug sinonimų ir terminų: intelektualumas, gyvenimo

gerovė; materialinė gerovė; laimė; pasitenkinimas; savęs realizacija; objektyvus funkcionavimas;

balansas, pusiausvyra; džiaugsmas; aukštas BVP; mėgavimasis, džiaugsmas; visavertė ir prasminga

egzistencija ir kiti [13]. Nagrinėjant šios srities mokslinių tyrimų aprašymus būtina įsigilinti, ką būtent

konkretūs autoriai apibrėžia kaip gyvenimo kokybę. Šiuolaikinis gyvenimo kokybės tyrimų diskursas

yra gyvas ir aktyviai besiplėtojantis, siūlantis naujus pagrindinės sąvokos „gyvenimo kokybė“

apibrėžimus ir kartu – naujas tyrimų kryptis. Gyvenimo kokybės tyrimų diskursas vystosi keliomis

28

kryptimis – tiriama su sveikata susijusi gyvenimo kokybė; gyvenimo kokybė vertinama kultūriniame

kontekste; gyvenimo kokybė siejama su individo etinėmis, vertybinėmis nuostatomis. Tiriant

gyvenimo kokybę gali būti laikomasi ir pragmatinio požiūrio, kai nesiekiama pateikti nagrinėjamo

fenomeno teorinio, apibendrinančio apibrėžimo [13].

Susiejant gyvenimo kokybės sampratą su sveikata ir apžvelgiant istorinį sampratos diskursą,

galima teigti, kad nuo 1948 m., kai PSO paskelbė sveikatos apibrėžimą: „sveikata – tai pilna fizinės,

psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas’’ [PSO: Constitution of the

World Health Organization. Basic Documents, 1948 (leid. WHO, 1991, p. 5] šiame apibrėžime ir

atsispindi gyvenimo kokybės samprata. Tačiau užsienio mokslininkai Katschnig H. (1997) ir Hunt S.

M. (1997) sako, šis gyvenimo kokybės terminas nėra aiškus ir išlieka dviprasmiškas. Bendrai

medicinoje gyvenimo kokybė suprantama kaip fizinis ir psichologinis komfortas, gebėjimas

savarankiškai realizuotis socialinėje aplinkoje [92, 84].

Milaševičiūtės ir bendraautorių (2006) nuomone, daug diskusijų sukelia žodis „kokybė’’.

Minėti autoriai teigia, „kad kokybė gali būti apibrėžiama kaip gėrio laipsnis’’ [Milaševičiūtė, 2006

p.39.]. Taigi gyvenimo kokybė gali būti traktuojama kaip individo atsakas į fizinius, socialinius ir

psichinius gyvenimo pokyčius ir jo pasitenkinimas aplinkybėmis laipsnis. Tai ne tik žmogaus fizinė

gerovė, bet ir pats gerovės suvokimas, įeinantis į bendrą savo vertės jausmą. Ši aiškinimasis abstraktus

ir kompleksiškas, nes apima svarbiausias gyvenimo sritis, kurios veikia asmens pasitenkinimą ir

savigarbą [42].

Taigi, plačiąja prasme gyvenimo kokybė – tai holistinis subjektyvus pasitenkinimo svarbiais

individui dalykais įvertinimas. Analizuojant gyvenimo kokybės sampratą medicinos mokslo plotmėje

galima teigti, kad tai jauna sritis. Lietuvos mokslininkai (Furmonavičius 2001, Šumskienė 2005,

Juozulynas 2007, Janušauskaitė 2008 , Butikis 2009, Vaznonienė 2010; Pauliukevičiūtė 2010,

Jievaltienė ir kt., 2011; Jurgelėnas 2012 ir t.t. ) savo darbuose analizuoja gyvenimo kokybės sąsajas su

sveikata. Kaip teigia Furmonavičius (2001), „gyvenimo kokybė susijusi su sveikata – tai gyvenimo

kokybės dalis, kurią lemia sveikatos priežiūra. Funkcinė būklė apibūdina asmens fizinį pajėgumą,

gebėjimą bendrauti ir emocinę būseną. Ji rodo žmogaus gebėjimą atlikti kasdieninius uždavinius, o su

sveikata susijusi gyvenimo kokybė apibūdina subjektyvų pojūtį, kaip sveikatos būklė veikia gyvenimo

kokybę. Sveikatos būklė – tai žmogaus fizinės sveikatos poveikis gebėjimui atlikti kasdieninės veiklos

uždavinius ir jausti pasitenkinimą juos atlikus. Ši sąvoka yra platesnė ir apima žmogaus funkcinę būklę

bei su sveikata susijusią gyvenimo kokybę“ [Furmonavičius, 2001 p. 84].

Gyvenimo kokybės apibrėžčių galima aptikti graikų filosofo Aristotelio (384-322 m.Pr.Kr.)

veikaluose, tačiau su medicina susietos gyvenimo kokybės sąvokos raida prasidėjo apie 1978 m. nuo

sociologo Allard E. atlikto darbo, kuriame analizuojama subjektyvių ir objektyvių aplinkybių kaita ir

įtaka žmogaus gyvenimui [59]. Kiek vėliau 1990 m. Goode savo moksliniuose veikaluose aprašė ir

29

išskyrė sąvoką „gyvenimo kokybė“ kaip žmonių tarpusavio santykių kiekviename gyvenimo

sutvarkyme produktą, tame tarpe ir sveikatoje [20]. Kaip nurodo Pauliukevičiūtė (2010) savo

moksliniame darbe, jau 1993 m. PSO pasiūlė gyvenimo kokybės apbrėžimą, kuriuo vadovaujasi

daugelis Lietuvos ir pasaulio gyvenimo kokybę tyrinėjančių autorių: „gyvenimo kokybė - tai individo

vietos gyvenime suvokimas, priklausantis nuo kultūros, kurioje individas gyvena, jo vertybių sistemos,

tikslų, vilčių, normų ir interesų. Tai sąvoka, nusakanti daugiakomponentį reiškinį, apimantį asmens

fizinę sveikatą, psichologinę būseną, nepriklausomybės lygį, socialinius santykius, asmeninius

įsitikinimus ir aplinką“ [47].

Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė turėtų būti traktuojama kaip individo suvokimas, jog jo

sveikata, liga ar gydymas sąlygoja jo suvokimą apie gerovę ir jo sugebėjimą veikti aplinkoje.

Apibendrinant galima teigti, kad žmogaus fizinė būklė, jo funkcinės galimybės, psichologinė būklė ir

gerovė, ekonominė būklė ir socialiniai ryšiai yra išsamus gyvenimo kokybės apibrėžimas [19].

Analizuojant gyvenimo kokybės sąvoką būtina apsibrėžti rodiklius, kuriais yra matuojama ir

analizuojama su sveikata susijusi gyvenimo kokybė. Dažniausiai tiriant gyvenimo kokybę siekiama

dvejopos informacijos: ištirti fizinę – funkcinę būklę ir jo paties nuomonės, kaip sveikata lemia jo

gyvenimo kokybę. Gruževskis, Orlova (2012) teigia, kad pradėta labiau akcentuoti objektyvių

gyvenimo kokybės rodiklių svarba. Tuo remiantis sukurtas vertinimo modelis, dar vadinamas –

standartinių poreikių modeliu. Šiame modelyje pagrindinis dėmesys skiriamas bendrųjų žmonių

poreikių patenkinimo tyrinėjimui. Šis lygmuo pradėtas suvokti kaip esminis gyvenimo kokybės

faktorius. Objektyvūs gyvenimo kokybės rodikliai tai: demografiniai - socialiniai rodikliai, socialiniai -

ekonominiai rodikliai, gyvenimo sąlygų indikatoriai [13]. Kaip teigia Juozulynas A. ir bendraautoriai

(2005), fizinė aplinka ir asmens pajamos yra objektyviausi rodikliai gyvenimo kokybei nustatyti, nes

yra aiškios šių kintamųjų rodiklių matavimo normos [19].

Sveikatos nulemta gyvenimo kokybė ir jos tyrimai yra ypatingas kompleksas priemonių,

įvertinantis tiek objektyvius, tiek subjektyvius veiksnius, kurie visi suteikia svarbios informacijos apie

ligonį ir jo ligą [66]. Lietuvoje jau antrą dešimtmetį atliekami į sveikatą orientuoti gyvenimo kokybės

tyrimai [19]. Tačiau kol kas nėra plačiai taikomos gyvenimo kokybės stebėsenos, nėra atlikta visos

populiacijos ir ligų grupes vertinančių gyvenimo kokybės tyrimų, trūksta iki galo pritaikytų bei

patvirtintų gyvenimo kokybės metodologijų [17].

Apibendrinant galima teigti, kad gyvenimo kokybė turi būti suvokiama objektyviai ir

subjektyviai. Subjektyvus vertinimas – tai kiekvieno žmogaus savo paties gyvenimo suvokimo

vertinimas, susijęs su jo vertybėmis, lūkesčiais, tikslais bei interesais. O pagrindiniai fiziniai,

psichologiniai, socialiniai rodikliai ir kintamieji yra objektyvios gyvenimo kokybės įvertinimas.

30

1.3.2 Pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės kaita

Senyvo amžiaus žmonės dažnai stigmatizuojami, Dažnai manoma, kad vyresnio amžiaus

žmonės yra išlaikytiniai, bejėgiai, jiems nereikėtų padėti ar net teikti medicininių, socialinių paslaugų

ir pan. [60, 91].

Kaip jau minėta, pats senėjimas – sudėtingas procesas, kurio metu kinta visų žmogaus organų

ir sistemų struktūra, funkcijos ypatumai ir adaptacinės galimybės. Pasaulio mokslininkai siekia

išaiškinti būdingus senėjimo proceso mechanizmus, išryškindami sėkmingą senėjimą lemiančius

veiksnius, panaudodami šiuolaikinius genetikos, imunologijos ir biochemijos mokslo pasiekimus.

Pagyvenę žmonės yra socialinė grupė, kuriai būdinga specifiniai poreikiai ir savitas gyvenimo būdas.

Jie yra pažeidžiami dėl veiksnių, sietinų su senėjimu, vidinių ir išorinių, kurie sukelia diskomfortą,

grėsmę ir kančią [105]. Kaip teigia Lesauskaitė (2002), pagyvenę ir seni žmonės dažnai turi kovoti su

jiems primetamais, neteisingais stereotipais, nurodančiais, kaip jiems elgtis sename amžiuje.

Visuomenėje egzistuoja normos, lūkesčiai susiję su žmogaus amžiumi, todėl pagyvenę ir seni žmonės

stengiasi jų laikytis, nes bijo neigiamo visuomenės vertinimo. Taigi pats senėjimas neturi būti

suvokiamas kaip blogėjančios gyvenimo kokybės aspektas. Senėti galima kokybiškai ir sveikai. Tačiau

tokie veiksniai kaip aplinka, ekonominiai aspektai blogina pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybę

[35].

Atlikta mokslinės literatūros analizė pagrindžia, kad žmogaus senėjimo eiga ir gyvenimo

kokybė yra tiesiogiai susieta. Šiems procesams įtaką daro tokie veiksniai kaip chronologinis amžius,

etniškumas, gyvenimo būdas, sveikata, socialinė ir ekonominė padėtis [10]. „Sveika senatvė“,

kokybiškas senėjimas Lietuvos moksliniame diskurse dar mažai vartojama terminologija. Dažniau

akcentuojamas senyvo amžiaus žmonių pažeidžiamumas ir ligotumas, kuris ir sąlygoja pagyvenusių

žmonių gyvenimo kokybę 10].

Kalbant apie pagyvenusio amžiaus žmonių pažeidžiamumą [66] ir sąsajas su gyvenimo

kokybe būtina akcentuoti didelį pagyvenusių žmonių patiklumą, potraukį piktnaudžiauti vaistais ir

alkoholiniais gėrimais, polinkį ligoms, nelaimingiems atsitikimams ir kt. [10]. Senyvo amžiaus žmonės

yra jautrūs ne tik įvairių fiziologinių, bet ir socialinių veiksnių pažeidimams, kurie ir blogina

pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybę. Atliekant fiziologinį vertinimą, galima nustatyti tokius

pagyvenusio amžiaus žmonių pažeidžiamumo veiksnius: sumažėjęs judrumas, nestabili pusiausvyra,

bloga mityba, regos sutrikimas, kvėpavimo nepakankamumo požymiai ir kt.

Vertinant aplinką, galima pastebėti veiksnius, kurie rodo vidaus ir išorinės aplinkos kaitą ir

nesaugumą [49]. Atlikus pagyvenusio amžiaus žmonių psichosocialinį įvertinimą, išryškėja didelis

socialinės paramos stygius, vienišumas, nepasitikėjimas savo jėgomis ir kt. Toks išsamus pagyvenusio

amžiaus žmonių pažeidžiamumo įvertinimas padeda apibrėžti ir įvardinti pagrindinius rizikos

31

veiksnius, galinčius įtakoti blogesnę pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybę ir imtis reikiamų

socialinių ar slaugos poreikių siekiant pagerinti gyvenimo kokybę (žr. 2 lentelė).

2 lentelė. Pagyvenusio amžiaus žmonių pažeidžiamumo įvertinimas

[Ebersole, P. Hess, A. S. Luggen, 2004 cit. iš Damulevičienė ir kt., 2010, p.36]

Pažeidžiamumo

sritis Pažeidžiamumo rizikos veiksniai

Fizinis

Sumažėjusi ištvermė, silpnumas

Sumažėjęs judrumas, vaikščiojimas, nestabili pusiausvyra

Kvėpavimo ir širdies veiklų nepakankamumo požymiai

Kvėpavimo sutrikimas, susijęs su kasdiene veikla

Negalėjimas kalbėti

Regos sutrikimas

Bloga mityba ar per mažas skysčių vartojimas

Šlapimo ar išmatų nelaikymas

Infekcijų rizika, odos vientisumo pažeidimas

Bendras sąnarių sustingimas

Disfagija

Aplinkos Veiksniai, rodantys vidaus ar išorės aplinkos nesaugumas

Rizika griūti

Traumos, sukeltos vidaus ar išorės aplinkos priežasčių

Pažinimo funkcijų Žinių stygius, Sumišimas

Bloga atmintis, smegenų veiklos sutrikimo požymiai;

Psichosocialinis

Pasitikėjimo savo jėgomis stygius; Socialinės paramos stygius

Vienišumas

Emocinis sukrėtimas dėl gydymo

Depresija

Kita Fizinės pagalbos poreikis

Savęs apsitarnavimo stoka

Nesugebėjimas laikytis gydymo režimo

Analizuojant ir įvertintus lentelės duomenis galima teigti, kad senų žmonių pažeidžiamumo

neįvertinimas gali smarkiai pabloginti gyvenimo kokybę, o įvertinti pažeidžiamumo rizikos veiksniai

apibrėžia reikiamos pagalbos poreikį ir priemones bei nusako senyvo amžiaus žmonių priklausomybės

mąstą [10]. Patys pagyvenę žmonės supranta, kad pagalbos poreikis, priklausomybė nuo kitų aktualėja

senstant, didėjant pažeidžiamumui. Tačiau daugeliui tapti priklausomais labai sunku. Tai sąlygoja per

visą gyvenimą įsišaknijęs siekis būti nepriklausomu. Nenuostabu, kad netekę autonomijos ir tapę

priklausomais nuo kitų, žmonės nusiteikia priešiškai [46]. Priklausomybę sunku priimti ir dėl to, kad ji

sukelia pokyčius kitų vaidmenų atlikime ir tiesiogiai pablogina gyvenimo kokybę.

Siekiant geresnės gyvenimo kokybės būtina senų žmonių adaptacija prie pakitusios aplinkos.

Tačiau pats adaptacijos procesas senatvėje problematiškas. Žmonės skirtingai adaptuojasi nuo

sukauptos gyvenimo patirties ir esamo stresoriaus [55]. Analizuojant senų ligotų žmonių adaptaciją,

keičiantis gyvenimo planams, paaiškėjo, kad kuo aplinkos pokyčiai didesni, tuo blogesnė senų žmonių

sveikata ir psichosocialinis funkcionavimas t.y. gyvenimo kokybė [55]. Kaip nurodo Naujanienė

32

(2004), pats streso supratimas, aiškūs jo įveikimo būdai, asmeniniai įgūdžiai ir resursai pasirodė

nesvarbūs bendram adaptacijos procesui. Senstant pokyčiai vyksta pamažu, ir prie jų galima priprasti

įprastiniais būdais. Žinoma pokyčiai būna ir netikėti, kuriems prireikia išorinių ir vidinių resursų.

Tačiau visų pirma norint prisitaikyti prie įvykusio pokyčio, reikia pripažinti, kad jis įvyko, nes

neigimas ir yra blogos adaptacijos pradžia. Senatvės neigimas arba įvairių senėjimo pokyčių neigimas

gali adaptaciją apsunkinti, apsunkinant ir galutinį prisitaikymą [45]. Analizuojant senų, ligotų žmonių

adaptaciją keičiantis gyvenimo planams paaiškėjo, kad kuo aplinkos pokyčiai didesni, tuo blogesnė

tiriamųjų sveikata ir psichosocialinis funkcionavimas t.y. gyvenimo kokybė [55].

Apibendrinant galima teigti, kad gyvenimo kokybę lemia fiziniai ir psichosocialiniai

veiksniai. Senstant didėja žmonių pažeidžiamumas, ir kuo didesnis pažeidžiamumas, tuo blogesnė

pagyvenusio ar seno žmogaus gyvenimo kokybė. Kokybiškos senatvės pagrindą sudaro sukaupti

žmonių resursai, fizinė, psichologinė ir socialinė žmogaus sveikata.

1.3.3 Pagrindinės pagyvenusių pacientų slaugos problemos įvykus traumai

Kaip jau minėta ankstesniuose darbo skyriuose su pagyvenusių žmonių blogesne gyvenimo

kokybe siejama lėtinės ligos – širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, nutukimas, cukrinis diabetas,

artritas, plaučių ligos, vėžiniai susirgimai bei padidėjusi kritimų rizika [58]. Senstant atsiranda

degeneracinių pokyčių sąnariuose, mažėja sąnarių paslankumas, raumenų jėga, didėja senyvo amžiaus

žmonių pažeidžiamumas aplinkoje [9]. Traumos, pasibaigiančios lūžiais sutrikdo žmonių sveikatą,

patiriamas diskomfortas, didėja slaugos poreikiai, blogėja gyvenimo kokybė.

Taigi galima teigti, kad po trauminio įvykio asmenys dažnai jaučia įtampą, baimę ar liūdesį.

Dažnai galvojama apie patirtą įvykį, sutrinka miegas. Dažnai asmuo tampa labai jautrus, atsiranda

nesaugumas ir nerimas, kad įvykis vėl nepasikartotų. Paprastai šios reakcijos savaime praeina per

kelias savaites. Visgi moksliniai tyrimai patvirtina, kad apie 8 proc. žmonių patyrusių trauminius

įvykius turi psichologinių pasekmių. Patyrusieji trauminius įvykius gali pradėti vengti situacijų ar

veiklų, kurios primena traumuojantį įvykį. Kartais net ir praėjus keliems metams po įvykio asmuo dar

gali prisiminti traumą, lyg tai būtų įvykę ką tik. Tokias užsitęsusias psichologines reakcijas galima

vadinti potrauminio streso sutrikimu [28].

Potrauminio streso sutrikimas (PTSS) pasireiškia emocinėmis, kognityviomis, fiziologinėmis

ir elgesio reakcijomis, kurios susijusios su trauminiu įvykiu ir sutrikdo asmens funkcionavimą.

Pasireikšti gali bet kuriam asmeniui, patyrusiam trauminių įvykių. Skiriamos kelios esminės požymių

grupės: įkyrus, pasikartojantis įvykio išgyvenimas prisiminimuose, sapnuose ar košmaruose; traumą

primenančių įvykių ar situacijų vengimas, atsiskyrimas nuo kitų žmonių; padidėjęs vegetacinės nervų

33

sistemos sujaudinimas, pasireiškiantis padidėjusiu dirglumu, baimingumu ir nemiga, prakaitavimu,

drebuliu, pykinimu, smarkiu širdies plakimu, spaudimu krūtinėje [39, 28].

Įdomu tai, kad net griuvusieji, bet nepatyrę fizinių traumų neretai turi vadinamą

„pogriuviminį sindromą’’, jam būdingas pargriuvusio nepasitikėjimas savimi, aktyvumo sumažėjimas,

neryžtingumas. Taigi griuvimų baimė labai sąlygoja gyvenimo kokybę [62].

Kaip teigia Jurgelėnas ir kt. (2008) fizinio funkcionavimo sritį formuoja keli aspektai:

skausmo ar diskomforto nebuvimas, žmonių energingumas bei miegas ir poilsis. Paciento fiziologinius

poreikiai glaudžiai susiję su pagrindinėmis organizmo funkcijomis [24]. Siekiant aptarti teiginį, verta

aptarti N. Roper ir kt. (1999) slaugos modelį, sudarytą iš šių gyvybinių veiklų. Pagrindinės gyvybinės

veiklos: bendravimas, saugi aplinka, tuštinimasis ir šlapinimasis, kvėpavimas, asmeninis švarinimasis

ir rengimasis, valgymas ir gėrimas, kūno temperatūros reguliavimas, miegojimas, judėjimas, darbas ir

žaidimas, lyties raiška, mirimas. Gyvybines veiklas taip pat lemia šie veiksniai: biologiniai,

psichologiniai, socialiniai kultūriniai, aplinkos, politiniai, ekonominiai. Toliau tikslinga gilintis į

biologinių veiksnių įtaką paciento gyvybinėms veikloms ir paanalizuoti ryšį tarp atskiros gyvybinės

veiklos, biologinių veiksnių ir fiziologinių poreikių. Šiame darbe N. Roper ir kt. (1999) aptartos

gyvybinės veiklos, kaip atskiri elementai, tampriai susiję su gyvenimo kokybe. Nors mokslinių tyrimų

susiejant gyvenimo kokybę su gyvybinėm veiklomis atlikta nėra, tačiau analizuojant juos kaip atskirus

elementus stebimas tamprus panašumas [50].

Pasikeitus fiziniam žmogaus funkcionavimui, pvz. įvykus traumai, dėl ligos, neįgalumo

pasireiškia vienas iš objektyvių kokybės įvertinimo rodiklių – skausmas. Tyrimais įrodyta, kad

skausmas turi didelę įtaką gyvenimo kokybei [24], potrauminius skausmus sunku įveikti, ypač

vyresniame amžiuje. Tas sukelia nuolatinį nerimą, jaudulį ir trukdo atlikti kasdienines veiklas.

Jurgelėno A. ir bendraautorių (2008) atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 60 m. ir vyresnių žmonių

gyvenimo kokybė dėl skausmo yra žymiai blogėjanti [24]. Dar viena svarbi gyvybinė veikla lemianti

gyvenimo kokybę yra miegas. Esant sutrikusiam miegui blogėja pagyvenusių žmonių gyvenimo

kokybė, blogėja žmogaus aktyvumas dieną, mažėja darbinis pajėgumas, atsiranda mieguistumas dieną,

lėtinis dirglumas ir nuovargis. Pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė gali būti nusakoma sugebėjimu

miegoti ir pailsėti naktį, ir likti visiškai darbingu dieną. Tačiau trauma, patiriamas skausmas blogina

nakties miegą, sukelia lėtinį nuovargį, emocinį išsekimą. Tačiau pagyvenusių žmonių, kuriems įvyko

trauma būna sutrikęs miego – budrumo ritmas, kuris mažina fizinį ir protinį darbingumą [56].

Apibendrinant galima teigti, kad įvairius slaugos poreikius gali sąlygoti įvairūs socialiniai,

fiziologiniai ir ekonominiai veiksniai. Paciento fiziologiniai poreikiai yra esminiai poreikiai, susiję su

organizmo išlikimu. Detalesnis gyvybinių veiklų įvertinimas ir slaugos poreikių detalizavimas padeda

profesionaliai suteikti reikiamą pagalba ir pagerinti pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybę.

34

Atlikus mokslinės literatūros analizę galima teigti, kad Lietuvoje vysta spartus visuomenės

senėjimas, sąlygotas pailgėjusios gyvenimo trukmės, mažo gimstamumo ir migracijos procesų.

Sparčiai daugėjant seną amžių pasiekiančių žmonių, aktualu kalbėti apie šame tarpsnyje esančiųjų

problemas ir gyvenimo kokybę. Senėjimas sudėtingas procesas, kurio metu kinta visų žmogaus

organų ir sistemų struktūra, funkcijos ypatumai ir adaptacinės galimybės. Gera pagyvenusio amžiaus

žmonių gyvenimo kokybė tai asmens fizinė ir dvasinė sveikatos būklė, nepriklausomybė nuo kitų bei

aktyvus socialinis ryšys su aplinka. Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad gyvenimo kokybę

sąlygoja šeiminė padėtis, žmogaus socialinė padėtis, ligos, išsilavinimas ir darbinė padėtis.

Kokybiškos senatvės pagrindą sudaro sukaupti žmonių resursai, fizinė, psichologinė ir socialinė

žmogaus sveikata.

Taigi pagyvenusių žmonių blogesnė gyvenimo kokybė siejama su įvairiomis lėtinės ligomis,

nutukimu, artritu, plaučių ligomis, vėžiniais susirgimais bei traumomis. Senstant atsiranda

fiziologiniai pokyčiai griaučių – raumenų sistemoje: mažėja sąnarių lankstumas, mažėja raumenų

jėga, blogėja koordinacija. Visa tai turi įtakos žmonių griuvimas, kurie neretai pasibaigia įvairiomis

traumomis, o traumos, pasibaigiančios lūžiais sutrikdo žmonių sveikatą, patiriamas diskomfortas,

didėja slaugos poreikiai, blogėja gyvenimo kokybė.

1.4 Tyrimo problemos teorinis pagrindimas

Šiame darbe nagrinėjama slaugos problema – viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio

amžiaus pacientų gyvenimo kokybė ir jos pokyčiai įvykus traumai ir praėjus po traumos vienam

mėnesiui po ambulatorinio gydymo. Šioje darbo dalyje teoriškai pagrindžiami traumuotų pagyvenusio

amžiaus pacientų gyvenimo kokybės elementai, remiantis pagrindiniais Sistemų teorijos principais.

Kaip jau minėta ankstesniuose skyriuose, sveikata turėtų būti suvokiama kaip bendra visuma

susidedanti iš atskirų sričių: fizinės, asmeninės, socialinės, profesinės, emocinės, protinės ir dvasinės.

Kaip teigia Gudžinskienė (2007), jei kas nors nutinka vienai organizmo sričiai, dažnai paveikiama ir

kita sritis. Kiekvieną sritį vertėtų suvokti visumos kontekste. Pačios sveikatos sąvoką galima

apibūdinti ir kitom sąvokom: sveikatos potencialo, dažnai vartojama sveikatos balanso ar gyvenimo

kokybės sąvokos. Tačiau svarbiausia suvokti, kad visos atskiros sveikatos sritys yra unikalios ir

svarbios ir visos glaudžiai tarpusavyje susijusios [14].

35

1.4.1 Bendrosios Sistemų teorijos nuostatos

Remdamasis principu, kad organizmas yra viena visuma bei sistema, vokiečių filosofas

Ludwig von Bertalanffy (1901-1972) sukūrė Sistemų teoriją. XX a. pr. jis išleido veikalą ,,General

System Theory’’. Pagrindinė šios sistemos idėja yra ta, jog vientisa sistema turi būti didesnė nei jos

dalių visuma. Kaip teigia Vaicekauskienė (2009), „Bendroji Sistemų teorija siekia sujungti įvairias

egzistavusias struktūralizmo teorijas ir pritaikyti mąstymo bei šiuolaikinio ir ateities pasaulio

poreikiams, pažinti ir spręsti iškylančias problemas kompleksiškai, naudojant tarpdisciplinines

priemones’’ [Vaicekauskienė, 2009 p. 183]. Šis naujas metodas siekia atrasti sistemų tarpusavio

sąveikas. Tai sisteminis analizės metodas, kuris remiasi keturiais pagrindiniais principais:

1) visuma yra daugiau nei jos elementų suma;

2) visi elementai veikia vienas kitą;

3) yra grįžtamasis ryšys ( feed back), kuris įgalina sistemos reguliavimą;

4) esminių principų visuma, tinkanti visoms sistemoms, nepriklausomai nuo jos elementų kilmės

ir jų tarpusavio ryšio [63].

Sisteminis principas šiandien jau plačiai naudojamas socialiniuose ir humanitariniuose

moksluose, tiriant, konstruojant ir modeliuojant kompleksinius reiškinius bei modernias technines,

ekonomines, socialines ir gamtines sistemas. Socialiniame darbe Sistemų teorijos ir sisteminio

principo metodo pagrindu susiformavo socialinių sistemų teorija ir vienas svarbiausių socialinių

problemų sprendimo modelis – sisteminis socialinio darbo modelis. Taigi sisteminė analizė ir

kompleksinė mintis plečia tradicinės logikos principus ir integruojasi plačiau bei turiningiau [63].

Pačią sistemą sudaro hierarchiškai išsidėsčiusios sistemos dalys (dar vadinamos

subsistemomis). Įvykus nors menkiausiems pokyčiams vienoje subsistemoje, kitos subsistemos bando

atstatyti pusiausvyrą iki ankstesnio modelio. Tai rodo, kad sistemos nuolat kinta, yra dinamiškos.

Vertėtų paminėti, kad visi procesai veikiantys sistemoje yra dialektiški, nesibaigiantys, vykstantys

spirale. Sistemos pokyčius paprastais linijiniais priežasties – pasekmės ryšiais sunku paaiškinti, nes ta

pati priežastis gali sukelti įvairių pasekmių, kurias paaiškinti galima atskleidus jų sąveiką, į kurią

įtrauktos kelios subsistemos. Slaugytojo intervencinės veiklos paskirtis – paciento sistemų santykių

pokyčiai, kurie ir lemia žmogaus funkcionavimo pagerinimą – kokybę. Slaugytojas analizuoja visas su

paciento poreikiais bei funkcionavimu susijusias sistemų sąveikas ir siekia sukurti tokį vidinės

komunikacijos modelį ir sudaryti galimybes asmenims keistis, t.y. kad pats asmuo ir jo sistemos

mokytųsi ir keistųsi, nes atliekantis intervenciją medicinos darbuotojas yra tik pokyčio pagalbininkas

[63]. Sistemų teorijos kontekste traumos gali bloginti gyvenimo kokybę, nes dinamiškas slaugos

procesas slaugant traumuotą pagyvenusio amžiaus pacientą yra sistemos dalis, grįžtamuoju ryšiu

veikianti kitas sistemas.

36

1.4.2 Gyvenimo kokybės ir paciento sistemų analizė, remiantis Bendrosios Sistemų

teorijos principais

Gyvenimo kokybės analizė yra vertinga siekiant palyginti ir įvertinti tam tikrų su sveikata

susijusių būklių įtaką visuomenės gerovės aspektams, tiek vertinant iš paties žmogaus pusės, tiek ir

pagal tai, kokios pagalbos jam reikia. Taip pat šie įvertinimai reikalingi sveikatos ekonomikos srityje

[63].

Gyvenimo kokybė – tai daugiakomponentis reiškinys, apimantis individo fizinę sveikatą,

psichologinę būseną, nepriklausomybės lygį, socialinius santykius, asmeninius įsitikinimus ir aplinką

[108]. Ryff ir Singer (1998) teigia, kad gydymo įstaigose dažniausiai taikomas ,,sveikatos modelis,

paremtas prielaida, kad sveikata – tai paciento grąžinimas į ,,neutralią”, tai yra prieš susirgimą buvusią

būseną”. Šie autoriai pataria sveikatą apibrėžti daugiakomponente gerove arba gyvenimo kokybe

[104]. Analizuojant gyvenimo kokybės sąsajas su žmogumi kaip sistema, būtina aptarti vieną iš

pagrindinių aspektų – sistemos atvirumą. Uždara sistema nesąveikauja su kitomis sistemomis, jos

funkcionavimas reikalauja atvirumo kitų sistemų atžvilgiu. Pacientai, patyrę lūžius, ieško išteklių

iškilusioms apsitarnavimo problemos spręsti. Jiems reikalingas kūrybingumas ir lankstumas,

iniciatyva, informacija iš slaugytojo, kaip padėti sau po traumos, kad nedidėtų priklausomybė nuo kitų

asmenų, nenukentėtų gyvenimo kokybė. Traumuotas pacientas negali būti kaip izoliuota sistema, nes

jam reikalingi tarpusavio ryšiai, pagalba iš išorės, siekiant išlaikyti gyvenimo kokybės sistemos

pusiausvyrą.

Pavienių sistemos elementų tarpusavio priklausomybė. Individas yra fizinė, biologinė,

emocinė, socialinė sistema, apsupta kitų aplinkos sistemų, sąveikaujanti su kitomis aplinkos

sistemomis, kurios irgi yra tik dalis visumos. Remdamiesi šia priklausomybės samprata, suvokiam, kad

didesnės sistemos gali riboti arba skatinti mažesnių sistemų galimybę funkcionuoti ir plėstis, pvz.

pacientams svarbu priimti informaciją, pamokymus iš slaugytojo, kaip elgtis ir padėti sau po traumos,

kad galėtų prisitaikyti prie pasikeitusios sveikatos būklės pokyčių ir funkcionuoti, išlaikant savo

nepriklausomumą. Traumą patyrusio paciento sveikatos būklės pokyčiai siekia ryšių ir sąveikos su

išoriniu pasauliu tam, kad prisitaikytų prie pasikeitusių aplinkybių ir siektų savų tikslų –sveikatos

grąžinimo ir autonomiškumo. Pacientai turi palaikyti adaptatyvius ir abipusius santykius su juos

supančia aplinka. Pacientų poreikiai suprantami kaip sistemos sąveikos su kitomis sistemomis

priklausomybės rezultatas. Sistemų teorijos autorius teigia, kad sistemų tarpusavio priklausomybė yra

būtina sąlyga joms išlikti. Gyvenimo kokybę pacientui svarbu stengtis išlaikyti tokio lygio, kokia ji

buvo prieš traumą.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Sveikata

37

Nuolatinis sistemos kitimas, siekiant savo tikslo ir palaikant sistemos balansą ir

pusiausvyrą. Traumuotų pagyvenusių pacientų sistemos nuolat kinta ir juda siekdamos savo tikslo –

palaikyti tvarką sistemos viduje. Ieškoma stimulų užsibrėžtam tikslui pasiekti: kontroliuojamas

skausmas, išlaikomas fizinis aktyvumas, gyvybingumas, socialinė veikla, optimali psichologinė,

socialinė būklė. Tai turėtų padėti išlaikyti gyvenimo kokybės lygį. Asmens ir aplinkos sąveika vyksta

abipusės priklausomybės principu, nes jos sujungtos tarpusavio ryšiais ir veikia viena kitą.

Asmuo ir aplinka sudaro daugiasluoksnę sistemą – visumą. Jų tarpusavio sąveika ir nulemia

abiejų funkcionavimo pobūdį ir kokybę. Bendroji Sistemų teorija apima kitas teorijas, paaiškinančias

žmonių elgesį ir funkcionavimą, adaptaciją. Sistemų teorija leidžia sveikatos priežiūros specialistams

suprasti žmones ir jų slaugos problemas jų sąveikos požiūriu. Pacientų viršutinių galūnių lūžių

diagnozės nereiškia vien tik sveikatos sutrikimo, bet ir gyvenimo kokybės pokyčius, iškylančias

problemas. Pacientas, kaip sistema, siekia išlaikyti savo sistemos stabilumą reguliacijos mechanizmu –

atgaliniu ryšiu, reaguodamas į išorės poveikį – traumą. Atgalinis ryšys reiškia informacijos iš išorės

priėmimą, prioritetų nustatymą ir adekvatų elgesį, paremtą ta informacija, sveikimo tikslams pasiekti.

Veikiant šiam mechanizmui traumuotas pacientas stengiasi palaikyti stabilumą, pusiausvyrą, savo,

kaip sistemos homeostazę [7].

Veikiant Sistemų teorijos mechanizmui, traumą patyręs pacientas stengiasi būti atviras kitoms

sistemoms, palaikyti stabilumą ir pusiausvyrą, savo, kaip sistemos vientisumą. Kaip teigia Mereckas

(2009), gyvenimo kokybės analizė būtina ir vertinga lyginant ir vertinant tam tikrų su sveikata

susijusių būklių įtaką individo ir visuomenės gerovės aspektams. Padeda atsakyti į klausimą: kaip

įvairios traumos, ligos, intervencijos veikia sergančio žmogaus gyvenimo kokybę ir kaip lemia

skirtingus paciento gerovės aspektus [40].

Traumą patyręs pagyvenusio amžiaus pacientas nėra izoliuota sistema, jam reikalingi

tarpusavio ryšiai ir pagalba, kad būtų išsaugota jo gyvenimo kokybė. Pacientas turi palaikyti

adaptyvius ir abipusius santykius su jį supančia aplinka, medikų ir artimųjų sistemomis. Šių santykių

sąveika vyksta abipusės priklausomybės principu, nulemiančiu funkcionavimo pobūdį ir kokybę:

mažėjant žmogaus savarankiškumui, didėja jo priklausomybė nuo aplinkos ir atvirkščiai.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Sveikata

38

2. TYRIMO METODIKA

2.1 Tyrimo organizavimas

Tyrimo objektas – viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo

kokybė ir jos pokyčiai ambulatorinio gydymo metu.

Tyrimo subjektas – ambulatoriškai besigydantys viršutinių galūnių lūžius patyrę pagyvenusio

amžiaus pacientai.

Tikslinės atrankos būdu tirti viršutinių galūnių lūžius patyrę pagyvenusio amžiaus pacientai, gydyti

ambulatoriškai 2013m. rugsėjo mėn. – 2014m. vasario mėn.

Respondentai tirti 2 kartus: dieną, kai kreipėsi į gydymo įstaigą ir praėjus mėnesiui

ambulatorinio gydymo. Šis laikotarpis pasirinktas todėl, kad ne visų respondentų gydymo trukmė yra

vienoda.

Įtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. pacientai sulaukę 60 m. amžiaus ir vyresni;

2. diagnozuota viršutinių galūnių lūžiai;

3. savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime.

Neįtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. respondentai, jaunesni nei 60 m.;

2. respondentai nekalbantys lietuviškai;

3. atsisakę dalyvauti tyrime respondentai.

2.2 Tyrimo etika

Tyrimas atliktas VŠĮ Kauno Klinikinės ligoninės priėmimo – skubios pagalbos ir traumų skyriuje –

poliklinikoje. Gautas leidimas iš VšĮ Kauno Klinikinės ligoninės vadovo tyrimui atlikti. Tyrimui atlikti

buvo gautas 2013-10-01 LSMU Bioetikos centro leidimas ( BEC – KS (M) – 16) (1 priedas).

Respondentams buvo paaiškintas tyrimo tikslas, užtikrinta, jog bus laikomasi konfidencialumo ir

anonimiškumo principų, tyrimo duomenys bus pateikti tik apibendrinti, todėl nebuvo pažeistas

privatumo principas. Respondentai buvo informuoti apie teisę atsisakyti dalyvauti tyrime. Užpildytos

tiriamojo asmens informavimo formos.

39

2.3 Tiriamųjų atranka ir imtis

Anketos dalintos pacientams, besikreipusiems į gydymo įstaigą 2013m. rugsėjo mėn. – 2014m.

vasario mėn. Šiuo laikotarpiu viso viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų

registruota 346.

Taikant atrankinį stebėjimą, tikslesni duomenys gaunami imant didesnį imties vienetų skaičių.

Tačiau labai didinant imties vienetų skaičių atrankinis stebėjimas praranda savo pranašumą. Iš anksto

numačius, kokio tikslumo duomenų užtenka (paklaida Δ), galima nustatyti ir tai, kokio didumo imtis

tenkins keliamas sąlygas.

Tariant, kad santykinis dažnis lygus 0,5, tyrime reikalingam negrąžintinės imties didumui n

nustatyti, naudotasi šia formule :

.1

122

2

VVtN

NVVtn

[5, 26 ].

N 346

V 0,5

1-V 0,5

Delta 0,05

T 1,96

v*(1-V) 0,25

t2 3,8416

n 182,0414

N 346

V 0,5

1-V 0,5

Delta 0,076153

T 1,96

v*(1-V) 0,25

t2 3,8416

n 112

Vadinasi, sąlygos būtų tenkinamos, jeigu iš 346 tiriamųjų į imtį patektų 182 pacientai.

Po dviejų apklausų – įvykus traumai ir praėjus mėnesiui ambulatorinio gydymo – pilnai

užpildytos ir tinkamos tyrimui grįžo 112 anketų. Tai atitinka ne 5 proc., o 7,63 proc. paklaidą. 70

anketų nepildytos atsisakiusių dalyvauti pacientų dėl blogos sveikatos būklės ar neadekvačios būklės –

apsvaigimo alkoholiu. Gyvenimo kokybė vertinama pačių pacientų požiūriu, tačiau kai kurie jų negali

patys užpildyti klausimynų arba klausimynų pildymas yra pernelyg varginantis dėl streso, skausmo,

pažintinių (kognityvinių) sutrikimų, bendravimo trūkumų [69].

Anketas dalino pati tyrimo autorė ir skyriaus slaugytojos.

40

2.4 Tyrimo metodai

Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Anketą sudaro 3 dalys:

1. Sociodemografiniai duomenys;

2. Slaugos poreikių klausimynas pagal gyvybines veiklas sukurtas pačios autorės;

3. SF – 36 GK klausimynas.

Sociodemografiniai duomenys. Apklausta 112 pagyvenusio amžiaus pacientų, patyrusių

viršutinių galūnių lūžius ir gydytų ambulatoriškai. Tyrime dalyvavo 26 vyrai ir 86 moterys. Tiriamuosius

suskirstėme į amžiaus grupes, intervalu kas 10 metų: 60−69 m., 70−79 m., 80 ir vyresni.

Pagal apklaustųjų išsilavinimą respondentus suskirstėme į penkias grupes: aukštasis

universitetinis, aukštasis neuniversitetinis (koleginis), specialus vidurinis, vidurinis, pagrindinis.

Pagal šeiminę padėtį respondentai pasiskirstė taip: vedęs (ištekėjusi), našlys (našlė), vienišas.(-

a). Kad galėtume įvertinti socialinę padėtį, tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: dirbantys ir

nedirbantys. Viršutinių galiūnių traumų lokalizacijos įvertinimui, buvo pateikti 5 galimi variantai: pečių

juosta, žastas, dilbis, plaštaka ir mišri trauma.

Slaugos poreikių vertinimo klausimynas pagal gyvybines veiklas. Siekiant įvertinti slaugos

poreikius buvo teirautasi apie reabilitacines procedūras (fizioterapiją, kineziterapiją, ergoterapiją) ir

pacientų mokymą. Gyvybinių veiklų vertinimą sudarė klausimynas, kuris vertina saugios aplinkos,

bendravimo, kvėpavimo, valgymo/gėrimo, asmens švarinimosi, kūno temperatūros, judėjimo ir

miegojimo gyvybines veiklas. Pateikti klausimai uždaro tipo su dviem atsakymų variantais.

SF – 36 GK klausimynas. Bendriniai GK tyrimo klausimynai dažniausiai naudojami

epidemiologinių tyrimų metu, tačiau tinka ir įvairioms pacientų grupėms tirti bei įvairioms ligoms ir

būklėms palyginti. Gyvenimo kokybei vertinti naudotas PSO sukurtas vienas iš dažniausiai naudojamų

bendrinių klausimynų yra SF-36 trumpoji forma (angl. Medical Outcomes Study Short Form- 36; MOS –

SF-36) [112]. SF-36 gyvenimo kokybės klausimyną sudaro 36 klausimai.

Vertinamos aštuonios gyvenimo kokybės sritys: 1) fizinė funkcija; 2) aktyvumo apribojimas dėl

fizinių problemų; 3) skausmas; 4) gyvybingumas; 5) socialinė veikla; 6) bendros sveikatos vertinimas; 7)

emocinė būklė; 8) veiklos apribojimas dėl psichologinių problemų. Atsakymai vertinami balais, jų suma

gali svyruoti nuo 0 iki 100 balų. Kuo daugiau balų, tuo gyvenimo kokybė yra geresnė. Šios aštuonios

gyvenimo sritys jungiamos į dvi sveikatos kategorijas – fizinę ir psichinę. Jas nusako fizinis ir psichinis

gyvenimo kokybės komponentai [79].

41

Bendruosiuose klausimynuose stokojama jautrumo kokiam nors konkrečiam simptomui, o

atsiradę pokyčiai gali atspindėti gretutinių ligų įtaką bendrai pacientų funkcinei būklei. Svarbu, kad

instrumentai būtų reaguojantys į pasikeitimus, lengvai taikomi ir greitai interpretuojami.

SF – 36 klausimyno modelis. Šiuo klausimynu yra vertinama pastarųjų keturių savaičių

savijauta. Yra keli atsakymų variantai: Likerto skalė ir dichotominiai atsakymai.

6 pav. (žr.4 priedą) iliustruoja klausimų ir sričių sistematiką. Yra 3 lygiai: (1) klausimai; (2)

aštuonios sritys, kurios kiekviena apjungia po 2–10 klausimų; ir (3) du apibendrinti matavimai, kurie

apjungia sritis. Visi klausimai, išskyrus vieną („Kaip pasikeitė Jūsų sveikata per paskutinius 1

metus?’’), yra naudojami apskaičiuojant SF-36 sritis. Kiekvienas klausimas yra naudojamas tik vienos

srities apskaičiavimui [54].

2.5 Duomenų analizės metodai

„SPSS for Windows 21.0“ ir „Microsoft Office Excel 2010“ kompiuterinėmis programomis

naudojantis buvo atlikta statistinė duomenų analizė. Klausimyno vidinis nuoseklumas, t.y. Crombacho

alfa koeficientas, siekė 0,68. Anketą sudarantys klausimai pakankamai atspindi tiriamąjį dydį.

Aritmetiniu vidurkiu (m) ir standartine vidurkio įverčio paklaida (SP) buvo pateikiami

kiekybiniai kintamieji. Kokybiniai kintamieji apskaičiuoti procentais. Dviejų priklausomų ir

nepriklausmonų kintamųjų palyginimui naudojome neparametrinius Vilkoksono ir Manio – Vitnio –

Vilkoksono kriterijus. Požymių dažnių lentelėmis buvo tiriamas kokybinių požymių ryšys (Chi

kvadrato reikšmė (χ²), jo laisvės laipsnių skaičius (lls) bei z testu palygintos skirstinių tikimybės.

Spirmeno koreliacijos koeficientu r apskaičiuotos kintamųjų priklausomybės. Tarp stebėtų

kintamųjų nėra ryšio jei r=0. Jei 0<|r|≤ 0,3 yra labai silpnas ryšys, jei 0,3<|r|≤ 0,5 – silpnas ryšys,

0,5<|r|≤0,7 – vidutinio stiprumo ryšys, 0,7<|r|≤0,9 – stiprus ryšys, o jei 0,9<|r|≤1 – labai stiprus ryšys

(Kasiulevičius ir Denapienė, 2008). Statistines hipotezės buvo tikrinamos pasirenkant 95 proc.

statistinio pasikliovimo (p<0,05) lygmenį.

42

3. REZULTATAI

3.1 Tiriamųjų charakteristika

Atlikus tiriamųjų charakteristikos analizę, nustatyta, kad 23,2 proc. visų pagyvenusių

pacientų, patyrusių viršutinių galūnių lūžius, sudarė vyrai (n=26), o 76,8 proc. buvo moterys (n=86).

Vertinant amžių, visi tiriamieji buvo suskirstyti į amžiaus grupes. Daugiausia pacientų,

dalyvavusių tyrime, buvo nuo 60 iki 69 metų amžiaus ir tai sudarė daugiau kaip pusę visų tiriamųjų, t.

y., 51,7 proc. (n=58). 30,4 proc. pacientų (n=34), kurie patyrė viršutinių galūnių lūžius, buvo nuo 70

iki 79 metų amžiaus. Mažiausiai pacientų buvo vyresnių nei 80 metų, t.y. 17,9 proc. (n=20) visų

tiriamųjų (7 pav.).

7 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal amžiaus grupes

Analizuojant tiriamųjų šeiminę padėtį, nustatėme, kad 48,2 proc. (n=54) visų pacientų buvo

vedę (ištekėję), 35,7 proc. (n=40) tapę našliais, o 16,1 proc. (n=18) šiuo metu yra vieniši. Su

sutuoktiniu gyvenančiųjų buvo 49,1 proc. (n=55) visų tyrime dalyvavusių pacientų, su vaikais – 7,1

proc. (n=8), o gyvenančių visiškai vienų siekė 43,8 proc. (n=49) visų pacientų.

Atsižvelgiant į tiriamųjų išsilavinimą, stebėjome, kad daugiausiai tyrime dalyvavusių

pacientų, kurie buvo patyrę viršutinių galūnių lūžius, turėjo specialųjį vidurinį išsilavinimą (39,3 proc.

n=44). 24,1 proc. (n=27) visų tiriamųjų buvo baigę pagrindinę lavinimo mokyklą, 20,5 proc. (n=23) –

universitetą, 14,3 proc. (n=16) – vidurinę mokyklą, o 1,8 proc. pacientų (n=2) turėjo aukštąjį

neuniversitetinį (koleginį) išsilavinimą (8 pav.).

43

8 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal išsilavinimą

Analizuojant išsilavinimą pagal amžiaus grupes, nustatėme, kad tik vyriausios amžiaus grupės

pacientų išsilavinimas tarpusavyje skyrėsi (p<0,05). Daugiausiai šios amžiaus grupės pacientų turėjo

pagrindinį išsilavinimą (60,0 proc., n=12). Specialųjį vidurinį išsilavinimą turėjo 25 proc. (n=5) 80 ir

daugiau metų turinčiųjų asmenų, o universitetinį išsilavinimą – 15 proc. (n=3) (p<0,05) šių pacientų.

Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp amžiaus ir išsilavinimo (χ²=22,1, lls=8) (p<0,05).

26,8 proc. (n=30) visų tyrime dalyvavusių pacientų buvo dirbantys asmenys, o likusią dalį,

t.y. 73,2 proc. (n=82) sudarė nedirbantieji. Nustatytas taip pat statistiškai reikšmingas ryšys tarp darbo

ir amžiaus (χ²=33,1 lls=2) (p<0,05). Visose amžiaus grupėse dirbančiųjų ir nedirbančiųjų procentinė

dalis skyrėsi (p<0,05).

Analizuojant viršutinių galūnių traumų lokalizaciją, nustatėme, kad daugiausiai tyrime

dalyvavusių pacientų, t.y. 67,8 proc. (n=76) buvo patyrę dilbio lūžius. 14,3 proc. (n=16) pacientų

turėjo žasto lūžius, 12,5 proc. (n=14) visų tiriamųjų buvo patyrę plaštakos lūžius, o 5,4 proc. (n=6)

turėjo pečių juostos (raktikaulio, mentės) lūžius. Nebuvo nei vieno tyrime dalyvavusiojo, kuris turėtų

mišrią viršutinių galūnių traumą (9 pav.).

44

9 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal traumos lokalizaciją

Vertinant traumos lokalizaciją pagal lytį, nustatyta, kad tik vyrai buvo patyrę pečių juostos

(raktikaulio, mentės) lūžius (n=6). Taip pat stebėta, kad statistiškai reikšmingai daugiau moterys (82,9

proc. n=63) patyrė dilbio lūžius, lyginant su vyrais (17,1 proc. n=13) (p<0,05). Nustatytas statistiškai

reikšmingas ryšys tarp traumos lokalizacijos ir lyties (χ2=21,5, lls=3) (p<0,05).

Analizuojant traumų lokalizaciją pagal amžiaus grupes, nustatėme, kad traumos lokalizacija

yra susijusi su amžiumi ((χ²=25,9, lls=6) (p<0,05). Stebėta, kad nuo 60 iki 69 metų amžiaus grupės

pacientų daugiausiai patyrė dilbio lūžius (55,2 proc., n=32), lyginant su kitomis lūžių lokalizacijomis

(p<0,05). Pacientų, kurių amžius buvo nuo 70 iki 79 metų amžiaus, dilbių lūžiai sudarė 91,2 proc.

(n=31) visų šios grupės tiriamųjų. O pacientų, kurių amžiaus siekė 80 ir daugiau metų turėjo didesnę

procentinę dilbio (65,0 proc., n=13) lūžių dalį, lyginant su pečių juostos (20,0 proc., n=4) ir žasto (15,0

proc., n=3) lūžiais.

3.2 Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų slaugos

poreikiai ir jų kaita per mėnesį nuo patirtos traumos

Vertinant viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusių amžiaus pacientų slaugos poreikius

nustatėme, kad iš karto po traumos nebuvo taikytos reabilitacinės procedūros. Per mėnesį nuo patirtos

traumos reabilitacija su fizioterapija ir kineziterapija buvo taikyta 21,4 proc. (n=24) visų pacientų.

Likusi dalis, t.y. 78,6 proc. (n=88) tokių procedūrų neturėjo. Tuo tarpu ergoterapijos užsiėmimus

turėjo tik 8,9 proc. (n=10) visų tyrime dalyvavusių pacientų (10 pav.).

10 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal atliktas reabilitacines procedūras per mėnesį nuo patirtos

viršutinių galūnių traumos

Analizuojant medicinos personalo mokymus, nustatėme, kad slaugytojo mokymus iškart po

traumos turėjo 87,5 proc. (n=98) tiriamųjų, o gydytojo mokymus – 86,6 proc. (n=97) tiriamųjų.

45

Praėjus mėnesiui po traumos slaugytojo mokymus turėjo 43,8 proc. (n=49) pacientų, o gydytojo

mokymus – 65,2 proc. (n=73) pacientų. Stebimas statistiškai reikšmingai didesnis gydytojo mokymus

gavusiųjų skaičius praėjus mėnesiui po viršutinių galūnių lūžio, lyginant su slaugytojo mokymus

gavusiųjų skaičiumi (p<0,05). Praėjus mėnesiui nuo viršutinės galūnės lūžio gydytojo ir slaugytojo

mokymus išklausė statistiškai reikšmingai mažiau tiriamųjų nei traumos dieną (p<0,05) (11 pav.).

11 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal slaugytojo ir gydytojo mokymus įvykus traumai ir praėjus

mėnesiui nuo jos (* p<0,05)

Vertinant bendravimo gyvybinę veiklą nustatėme, kad bendravimas telefonu ir tiesiogiai su

artimaisiais sumažėjo po mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos, bet statistiškai reikšmingai nesiskyrė

su bendravimu traumos dieną (p>0,05). Telefonu įvykus traumai bendravo visi tyrime dalyvavę

respondentai, o po mėnesio nuo traumos tiriamųjų bendravimas telefonu sumažėjo iki 97,3 proc.

(n=109). Tiesiogiai įvykus traumai su artimaisiais bendravo 95,5 proc. (n=107) tiriamųjų, o po

mėnesio nuo traumos tokį kontaktą palaikė 92,9 proc. (n=104) pacientų.

Bendravimas telefonu ir tiesiogiai su artimaisiais nepakito po viršutinių galūnių lūžių nei

amžiaus, lyties, šeiminės padėties, gyvenimo su artimaisiais, nei išsilavinimo, darbo santykių ir

traumos lokalizacijos atžvilgiu (p>0,05).

Atlikus saugios aplinkos vertinimą nustatėme, kad visi pacientai įvykus traumai savarankiškai

naudojosi tualetu, o po mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos šios veiklos negalėjo atlikti 2,7 proc.

(n=3) tiriamųjų. Savarankiškai gaminosi maistą 90,2 proc. (n=101) visų tiriamųjų iki traumos, o po

mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos maistą pasigaminti gebėjo 65,2 proc. (n=73) visų pacientų

(p<0,05). Taip pat statistiškai reikšmingai sumažėjo procentinė tiriamųjų dalis, kurie mėnesio

laikotarpiu nuo traumos galėjo savarankiškai klotis lovą (p<0,05). Atitinkamai įvykus traumai

savarankiškai klojosi lovą 93,8 proc. (n=105) tiriamųjų, o po mėnesio tai savarankiškai atlikti galėjo

tik 83,9 proc. (n=94) visų pacientų (12 pav.).

46

12 pav. Tiriamųjų skirstinys, atsižvelgiant į pacientų gebėjimą savarankiškai naudotis tualetu,

gamintis maistą ir klotis lovą įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos

(* p<0,05)

Analizuojant viršutinės galūnės lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus asmenų statistiškai

reikšmingą slaugos poreikių kaitą lyties, amžiaus, šeiminės padėties, gyvenimu su artimaisiais,

išsilavinimo, darbo santykių ir traumos lokalizacijos atžvilgiu, nustatėme, kad savarankiškumas

naudotis tualetu nepakito, o savarankiškumas ruošti maistą po žasto ir dilbio lūžių sumažėjo abiems

lytims, nuo 60 iki 69 metų ir vyresniems nei 80 metų amžiaus tiriamiesiems, vedusiems ir našliams,

gyvenantiems su sutuoktiniu ir vienišiems, turintiems aukštąjį universitetinį, specialųjį vidurinįjį ar

pagrindinį išsilavinimą, tiek dirbantiems, tiek nedirbantiems dalyviams (p<0,05). Savarankiškumas

klotis lovą per mėnesį nuo traumos pakito moterims, nuo 60 iki 69 metų ir vyresniems kaip 80 metų

našliams, vienišai gyvenantiems, turintiems pagrindinį išsilavinimą, nedirbantiems, patyrusiems tik

dilbio lūžius tiriamiesiems (p<0,05).

Atlikus asmens valgymo ir gėrimo gyvybinės veiklos analizę nustatėme, kad įvykus traumai

nė vienam tiriamajam nereikėjo kito žmogaus pagalbos šiam poreikiui tenkinti. Tuo tarpu po viršutinių

galūnių traumos pagalbos valgant ir geriant prireikė 3,6 proc. (n=4) pacientų. Nustatytas statistiškai

reikšmingas šios gyvybinės veiklos skirtumas tarp pacientų skaičiaus įvykus traumai ir po vieno

mėnesio ambulatorinio gydymo (p<0,05). Po mėnesio nuo viršutinių galūnių lūžių pagalbos poreikio

valgant prireikė pagyvenusioms moterims, nedirbančioms ir turinčioms pagrindinį išsilavinimą

(p<0,05).

Išanalizavus kvėpavimo gyvybinę veiklą nustatėme, kad dusulys ir kosulys vargino daugiau

tiriamųjų po mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos, lyginant su būkle traumos dieną (p<0,05). Įvykus

traumai 14,3 proc. (n=16) visų tiriamųjų nurodė, kad juos vargina dusulys, o praėjus mėnesiui po

traumos dusuliu skundėsi 27,7 proc. (n=31) visų pacientų. Atitinkamai kosulys traumos dieną vargino

13,4 proc. (n=15) visų tiriamųjų, o po mėnesio nuo traumos – 18,8 proc. (n=21) visų pacientų (13

pav.).

47

13 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal kvėpavimo gyvybinę veiką (kosulį ir dusulį) įvykus traumai ir

praėjus mėnesiui nuo jos (* p<0,05)

Analizuojant kvėpavimo gyvybinę veiklą lyties, amžiaus, šeiminės padėties, išsilavinimo,

traumos lokalizacijos, gyvenimo su kitais ir darbo atžvilgiu nustatėme, kad dusulys po mėnesio nuo

viršutinių galūnių lūžio vargino tiek moteris, tiek vyrus nuo 70 iki 79 metų amžiaus, patyrusius tik

žasto ir dilbio lūžius, vedusius ir našlius, dirbančiuosius ir nedirbančius, gyvenančius su sutuoktiniu,

vaikais ar vienišus, turinčius specialųjį vidurinįjį ar pagrindinį išsilavinimą (p<0,05). Tuo tarpu

kosulys po viršutinių galūnių traumos vargino labiau nedirbančias, turinčias pagrindinį išsilavinimą

moteris (p<0,05).

Vertinant asmens švarinimosi gyvybinę veiklą pastebėjome, kad po mėnesio nuo viršutinių

galūnių lūžių statistiškai reikšmingai daugiau pacientų prireikė kitų žmonių pagalbos šukuojantis,

keičiant rūbus ir maudantis, lyginant su savarankiškumu atlikti šiuos veiksmus pačiam įvykus traumai

(p<0,05). Įvykus viršutinių galūnių sužalojimui kito žmogaus pagalbos šukuojantis prireikė 2,7 proc.

(n=3) tiriamųjų, o po mėnesio nuo traumos – 18,8 proc. (n=21) visų pacientų. Toks pats statistiškai

reikšmingas skirtumas stebimas ir su pagalbos poreikiu keičiant drabužius (p<0,05). Atitinkamai

įvykus traumai savarankiškai negalėjo keistis drabužių 6,3 proc. (n=7) tiriamųjų, o po mėnesio nuo

traumos – 29,5 proc. (n=33) visų pacientų. Įvykus viršutinių galūnių lūžiams maudantis pagalbos

prireikdavo 20,5 proc. tiriamųjų, o praėjus mėnesiui po traumos – 63,4 proc. visų pacientų (14 pav.)

48

14 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal pagalbos poreikį šukuojantis, keičiant drabužius ir maudantis

įvykus traumai ir po mėnesio nuo jos (* p<0,05)

Pagalbos poreikio šukuotis po mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos labiau prireikė našlėms

ir vienišoms moterims nuo 70 metų amžiaus, gyvenančioms vienoms, nedirbančioms, turinčioms žasto

ir dilbio lūžius bei pagrindinį, vidurinįjį ar specialųjį vidurinįjį išsilavinimą (p<0,05). Padidėjęs

pagalbos poreikis rengtis buvo taip pat nedirbančioms, visų šeiminių padėčių moterims nuo 60 iki 80

metų amžiaus, gyvenančioms vienoms ar su vaikais, turinčioms aukštąjį universitetinį, vidurinįjį ar

pagrindinį išsilavinimą, patyrusioms žasto, dilbio ar plaštakos lūžius (p<0,05). Tuo tarpu pagalbos

poreikis maudytis padidėjo visiems iki 80 metų amžiaus vyrams ir moterims, patyrusiems pečių

juostos, žasto, dilbio ar plaštakos lūžius, visiems šeiminės padėties, darbo santykių atžvilgiu,

gyvenantiems su sutuoktiniu ar vienišiems, turintiems aukštąjį universitetinį, specialųjį vidurinįjį,

vidurinįjį ar pagrindinį išsilavinimą (p<0,05).

Analizuojant kūno temperatūros pokyčius įvykus traumai ir po mėnesio nuo viršutinių galūnių

traumos nustatėme, kad statistiškai reikšmingai daugiau tiriamųjų vargino karščiavimas ir

prakaitavimas po mėnesio nuo traumos, lyginant su būkle traumos dieną (p<0,05). Atitinkamai įvykus

viršutinių galūnių lūžiams karščiavimas vargino 1,8 proc. (n=2) tiriamųjų, o po mėnesio nuo traumos –

29,5 (n=33) pacientų. Tuo tarpu pakaitavimu įvykus traumai skundėsi 4,5 proc. (n=5) tiriamųjų, o po

mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos – 26,8 proc. (n=30) pacientų. Šaltkrėčio dažnis įvykus traumai

ir po mėnesio nuo jos statistiškai reikšmingai nesiskyrė (15 pav.).

49

15 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal karščiavimo, prakaitavimo ir šaltkrėčio pasireiškimą įvykus

traumai ir po mėnesio nuo jos (* p<0,05)

Karščiavimas ir prakaitavimas po mėnesio nuo viršutinių galūnių traumų padidėjo abiems

lytims, patyrusiems žasto ir dilbio sužalojimus (p<0,05). Karščiavimas po tokių traumų vargino visų

šeiminių padėčių asmenis iki 80 metų amžiaus, o prakaitavimas – tik našlius ir vienišus pagyvenusius

dalyvius nuo 60 iki 69 ir daugiau kaip 80 metų amžiaus (p<0,05). Karščiavimą po mėnesio nuo

viršutinių galūnių lūžių jautė gyvenantieji su sutuoktiniu ir vieniši, o prakaitavimą – vieniši ir su

vaikais gyvenantys asmenys (p<0,05). Taip pat stebėta, kad didesnis karščiavimas po mėnesio nuo

traumos vargino tiek dirbančiuosius, tiek nedirbančiuosius, turinčius aukštąjį universitetinį, specialųjį

vidurinįjį ar pagrindinį išsilavinimą, o dusulys labiau kamavo nedirbančius, vidurinę ar pagrindinę

mokyklą baigusiuosius (p<0,05). Šaltkrėtį po viršutinių galūnių lūžių labiau jautė vieniši, pečių juostos

lūžius patyrę dalyviai (p<0,05).

Prieš viršutinių galūnių lūžius nebuvo nei vieno tiriamojo, kuris negalėtų savarankiškai

vartytis lovoje, o po mėnesio nuo traumos tokią galimybę prarado 5,4 proc. (n=6) visų tiriamųjų

(p<0,05). Stebėta, kad įvykus traumai skausmą, kuris ribojo judėjimą, jautė 20,5 proc. (n=23) visų

tiriamųjų, o po mėnesio nuo traumos jaučiančių judėjimą ribojantį skausmą buvo statistiškai

reikšmingai daugiau, t.y. 83,9 proc. (n=94) pacientų (p<0,05) (16 pav.).

Savarankiškumas vartytis lovoje sumažėjo žasto lūžius patyrusioms, nedirbančioms,

vienišoms ir pagrindinį išsilavinimą turinčioms moterims (p<0,05). O judėjimą ribojantis skausmas

statistiškai reikšmingai padidėjo po žasto, dilbio ar plaštakos lūžių visiems lyties, amžiaus, šeiminės

padėties ir darbo atžvilgiu, taip pat gyvenantiems su sutuoktiniu, su vaikais ir vienišiems, turintiems

aukštąjį universitetinį, specialųjį vidurinįjį, vidurinįjį ar pagrindinį išsilavinimą (p<0,05).

50

16 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal gebėjimą savarankiškai vartytis lovoje ir judėjimo metu jaučiamą

skausmą įvykus traumai ir po mėnesio nuo jos (* p<0,05)

Analizuojant pagalbinių priemonių naudojimą tarp tiriamųjų, nenustatėme statistiškai

reikšmingo pacientų dažnio skirtumo traumos dieną ir po mėnesio nuo traumos (p>0,05). Įvykus

traumai pagalbines priemones naudojo 8,9 proc. (n=10) tiriamųjų, o po mėnesio nuo traumos – 11,6

proc. (n=13) visų pacientų. Tuo tarpu sumažėjusį fizinį aktyvumą įvykus traumai jautė 50,9 proc.

(n=57) tiriamųjų, o po mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos sumažėjęs fizinis aktyvumas buvo

statistiškai reikšmingai padidėjęs iki 85,7 proc. (n=96) visų pacientų (p<0,05) (17 pav.).

17 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal pagalbinių priemonių naudojimą ir sumažėjusį fizinį aktyvumą

įvykus traumai ir po mėnesio nuo jos (* p<0,05)

Pagalbinių priemonių naudojimas po mėnesio nuo viršutinių galūnių lūžių nepakito amžiaus,

lyties, išsilavinimo, darbo, šeiminės padėties, gyvenimo su artimaisiais bei traumos lokalizacijos

atžvilgiu (p>0,05). Tuo tarpu sumažėjęs fizinis aktyvumas padidėjo visų amžiaus grupių ištekėjusioms

ar vienišoms moterims, patyrusioms dilbio ar žasto lūžius, gyvenančioms su sutuoktiniu ar vienišoms,

dirbančioms ir nedirbančioms, turinčioms universitetinį, specialųjį vidurinįjį, vidurinįjį ar pagrindinį

išsilavinimą (p<0,05).

51

Vertinant miegojimo gyvybinę veiklą, nustatėme, kad statistiškai reikšmingai daugiau

pacientų prireikė nuskausminamųjų prieš miegą po mėnesio nuo traumos, lyginant su būkle iki jos

(p<0,05). Atitinkamai traumos įvykio dieną 9,8 proc. (n=11) tyrime dalyvavusių pagyvenusio amžiaus

asmenų prieš miegą vartojo nuskausminamuosius, o po mėnesio nuo traumos šis skaičius išaugo iki

72,3 proc. (n=81) visų pacientų. Įvykus traumai pagyvenusio amžiaus asmenų, kuriuos vargino

nemiga, buvo statistiškai reikšmingai mažiau (46,4 proc., n=52), nei po mėnesio nuo traumos (68,8

proc. n=77) (p<0,05) (18 pav.)

18 pav. Tiriamųjų skirstinys, atsižvelgiant į nuskausminamųjų vartojimą ir nemigą įvykus traumai

ir po mėnesio nuo jos (* p<0,05)

Po mėnesio nuo viršutinių galūnių lūžių nuskausminamųjų prieš miegą reikėjo visų amžiaus

grupių vyrams ir moterims, patyrusiems žasto, dilbio ar plaštakos lūžius, visiems darbo santykių ir

šeiminės padėties atžvilgiu, gyvenantiems su sutuoktiniu ir vienišiems, baigusiems universitetą,

pagrindinę ir specialiojo vidurinio lavinimo mokyklas (p<0,05). Nemiga labiau vargino žasto ir dilbio

lūžius patyrusius, iki 80 metų amžiaus pacientus, lyties, darbo, šeiminės padėties, gyvensenos su

artimaisiais atžvilgiu, turinčius vidurinįjį ar pagrindinį išsilavinimą (p<0,05).

Analizuojant sumažėjusio fizinio aktyvumo sąsajas su kitomis gyvybinėmis veiklomis,

nustatėme, kad įvykus traumai vyrauja statistiškai reikšmingai labai silpnos ir silpnos tiesioginės

priklausomybės su pagalbos poreikiu keisti drabužius (r=0,25) ir maudytis (r=0,50), su judėjimą

ribojančiu skausmu (r=0,41), nuskausminamųjų vartojimu (r=0,32) ir nemiga (r=0,31) (p<0,05).

Atvirkštinis labai silpnas ryšys stebėtas su savarankiškumu gamintis maistą (r=-0,20) ir klotis lovą (r=-

0,25) (P<0,05). Po mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos vyravo statistiškai reikšmingai labai silpnos

tiesioginės koreliacijos tarp sumažėjusio fizinio aktyvumo ir pagalbos poreikio šukuojantis (r=0,20),

keičiant drabužius (r=0,26), pagalbos poreikiu maudantis (r=0,22), nuskausminamųjų vartojimu

52

(r=0,26), o silpnos koreliacijos su nemiga (r=0,44) (p<0,05). O statistiškai reikšminga vidutinio

stiprumo priklausomybė nustatyta su judėjimą ribojančiu skausmu (r=0,59) (p<0,05) (3 lentelė).

3 lentelė. Statistiškai reikšmingų sumažėjusio fizinio aktyvumo ir judėjimą ribojančio skausmo

sąsajų kaita su kitomis gyvybinėmis veiklomis

Gyvybinės veiklos Sumažėjęs fizinis aktyvumas Judėjimą ribojantis skausmas

Įvykus traumai Po mėnesio Įvykus traumai Po mėnesio

Savarankiškumas

gamintis maistą r=-0,20 - r=-0,35 r=-0,32

Savarankiškumas

klotis lovą r=-0,25 - r=-0,51 r=-0,19

Pagalbos poreikis

šukuojantis - r=0,20 r=0,33 r=0,21

Pagalbos poreikis

keičiant drabužius r=0,25 r=0,26 r=0,51 r=0,28

Pagalbos poreikis

maudantis r=0,50 r=0,22 r=0,45 r=0,32

Judėjimą ribojantis

skausmas r=0,41 r=0,59 - -

Sumažėjęs fizinis

aktyvumas - -

r=0,41

r=0,59

Nuskausminamieji

vaistai

r=0,32

r=0,26

r=0,43

r=0,33

Vargina nemiga r=0,31 r=0,44 - r=0,49

Vertinant judėjimą ribojančio skausmo koreliacijas su gyvybinėmis veiklomis įvykus traumai

nustatėme silpnas tiesiogines priklausomybes su pagalbos poreikiu šukuojantis (r=0,33), maudantis

(r=0,45), nuskausminamųjų vartojimu (r=0,43) (p<0,05). O vidutinio stiprumo priklausomybė vyravo

su poreikiu keistis drabužius (r=0,51) (p<0,05). Silpnai neigiamas ryšys nustatytas su savarankiškumu

gamintis maistą (r=-0,35), o atvirkštinis vidutinio stiprumo ryšys su savarankiškumu klotis lovą (r=-

0,51) (p<0,05). Praėjus mėnesiui po viršutinių galūnių traumos nustatytas statistiškai reikšmingas labai

silpnas ryšys su pagalbos poreikiu šukuojantis (r=0,21), keičiantis drabužius (r=0,28), o silpna

koreliacija su pagalbos poreikiu maudantis (r=0,32), su analgetikų vartojimu (r=0,33) bei nemiga

(r=0,49) (p<0,05). O neigiama koreliacija stebėta su savarankiškumu gamintis maistą (r=-0,32) ir

klotis lovą (r=-0,19) (p<0,05) (3 lentelė).

Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad po mėnesio nuo viršutinių galūnių lūžių

pagyvenusio amžiaus asmenų savarankiškumas gamintis maistą, klotis lovą, valgyti, vartytis lovoje,

prakaitavimas, karščiavimas, judėjimą ribojantis skausmas, sumažėjęs fizinis aktyvumas,

nuskausminamųjų vartojimas, nemiga, kitų žmonių pagalbos poreikis šukuojantis, maudantis, keičiant

drabužius padidėja labiau nei įvykus traumai (p<0,05). O bendravimas su artimaisiais tiesiogiai ar

telefonu, gebėjimas savarankiškai pasinaudoti tualetu, šalčio krėtimas, pagalbinių priemonių

naudojimas po tokių lūžių nekinta.

53

3.3 Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo

kokybės ir jos kaitos mėnesio laikotarpiu nuo patirtos traumos vertinimas ir

gyvenimo kokybės sričių sąsajos

Analizuojant gyvenimo kokybę trumpuoju SF – 36 klausimynu, nustatėme, kad įvykus

traumai fizinio aktyvumo balų vidurkis buvo 65,31±2,45, veiklos apribojimų dėl fizinių negalių

vidurkis siekė 59,15±3,63, skausmo vidurkis – 24,11±1,73, o bendro sveikatos vertinimo vidurkis

buvo 50,8±0,78. Po viršutinių galūnių traumos pagyvenusių amžiaus žmonių fizinio aktyvumo

vidurkis sumažėjo iki 46,07±2,21, veiklos apribojimų dėl fizinių negalių vidurkis taip pat sumažėjo iki

12,95±2,73, o skausmo vidurkis padidėjo iki 57,94±1,53. Kuo didesnė skausmo vidutinė reikšmė

(artimesnė 100), tuo skausmas yra mažesnis. Traumos atžvilgiu nustatytas statistiškai reikšmingas

fizinio aktyvumo, veiklos apribojimo dėl fizinių negalių ir skausmo vidurkių skirtumas (p<0,05) (19

pav.). Po mėnesio nuo traumos bendro sveikatos vertinimo vidutinė reikšmė siekė 51,34±0,75 ir ji

statistiškai reikšmingai nesiskyrė su reikšme įvykus traumai (p>0,05).

19 pav. Fizinio aktyvumo, veiklos apribojimų dėl fizinių negalių, skausmo ir bendro sveikatos

vertinimo kaita įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos (* p<0,05)

Analizuojant fizinio aktyvumo, veiklos apribojimo dėl fizinių negalių, skausmo ir bendro

sveikatos vertinimo kaitą po mėnesio nuo traumos nustatėme, kad fizinio aktyvumo ir veiklos

apribojimo dėl fizinių negalių balai statistiškai reikšmingai sumažėjo lyties, šeiminės padėties,

gyvenimo su kitais asmenimis, darbo ir išsilavinimo atžvilgiu, taip pat sumažėjo asmenims iki 80 metų

amžiaus, patyrusiems žasto, dilbio ar plaštakos lūžius (p<0,05). Skausmas praėjus mėnesiui nuo

viršutinių galūnių lūžių reikšmingai sumažėjo visose amžiaus grupėse, lyties, šeiminės padėties,

gyvensenos, išsilavinimo, darbo ir traumos lokalizacijos atžvilgiu (p<0,05). Tuo tarpu bendras

sveikatos vertinimas pakito tik nuo 60 iki 69 metų ir nuo 80 metų vedusiems, patyrusiems žasto lūžį,

dirbantiems ir nedirbantiems, gyvenantiems su sutuoktiniu ar vaikais ir turintiems specialųjį vidurinįjį

išsilavinimą tiriamiesiems (p<0,05).

54

Vertinant pagyvenusio amžiaus pacientų energingumo/gyvybingumo ir socialinės funkcijos

kaitą per mėnesį nuo patirtos traumos, nenustatėme statistiškai reikšmingo vidurkių skirtumo (p>0,05).

Energingumo ir gyvybingumo vidurkis prieš traumą buvo 45,45±0,83, o po traumos siekė 45,31±0,96.

Socialinės funkcijos vidurkis įvykus viršutinių galūnių traumai buvo 44,84±1,03, o po mėnesio nuo

traumos – 42,56±1,19. Tuo tarpu po vieno mėn. nuo traumos veiklos apribojimų dėl emocinių

sutrikimų ir emocinės būklės vidurkiai statistiškai reikšmingai sumažėjo, lyginant su vidutinėmis

reikšmėmis įvykus traumai (p<0,05). Įvykus viršutinių galūnių traumai veiklos apribojimų dėl

emocinių sutrikimų vidurkis buvo 74,11±3,37, o emocinės būklės vidutinė reikšmė siekė 50,89±0,78.

Po traumos veiklos apribojimų dėl emocinių sutrikimų vidurkis sumažėjo iki 48,81±0,86, o emocinės

būklės vidurkis nukrito iki 48,96±0,86 (20 pav.).

20 pav. Energingumo/gyvybingumo, socialinės funkcijos, veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų

ir emocinės būklės kaita įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos (* p<0,05)

Energingumas/gyvybingumas praėjus mėnesiui nuo viršutinių galūnių traumos pakito tik

pečių juostos lūžius patyrusiems, nuo 80 metų amžiaus, vedusiems ar vienišiems, gyvenantiems su

sutuoktiniu ar vieniems tiriamiesiems (p<0,05). Po traumos socialinė funkcija pakito nuo 60 iki 69

metų amžiaus asmenims, patyrusiems pečių juostos ar plaštakos lūžius, dirbantiems ir turintiems

aukštąjį universitetinį išsilavinimą tyrimo dalyviams (p<0,05). Emocinė būklė statistiškai reikšmingai

sumažėjo po pečių juostos ar plaštakos lūžių iki 80 metų amžiaus moterims, ištekėjusioms ar

vienišoms, gyvenančioms su sutuoktiniu, nedirbančioms ir turinčioms specialųjį vidurinįjį ar tik

vidurinįjį išsilavinimą (p<0,05). Tuo tarpu veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų statistiškai

reikšmingai sumažėjo visiems lyties, amžiaus, šeiminės padėties, gyvenimo su kitais asmenimis,

išsilavinimo, darbo ir traumos lokalizacijos atžvilgiu (p<0,05)

Analizuojant SF – 36 klausimyno, kuris apima aštuonias skirtingas gyvenimo kokybės sritis,

rezultatus, nustatėme, kad bendri fizinės sveikatos vertinimo vidurkiai įvykus traumai ir po 1 mėn. nuo

jos buvo statistiškai reikšmingai mažesni, nei bendros psichinės sveikatos vidutinės reikšmės (p<0,05).

55

Įvykus traumai bendras fizinės sveikatos vidurkis siekė 49,84±1,15, o po mėnesio nuo traumos

vidutinė reikšmė statistiškai reikšmingai sumažėjo iki 42,07±1,06 (p<0,05). Įvykus viršutinių galūnių

traumai pagyvenusio amžiaus pacientų vidutinis bendras psichinės sveikatos vidurkis buvo

53,82±1,03, o po mėnesio nuo traumos statistiškai reikšmingai sumažėjo iki 46,41±1,16 9 (p<0,05) (21

pav.).

21 pav. Fizinės ir psichinės sveikatos vertinimas įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos

(* p<0,05)

Vertinant fizinę sveikatą nustatyta, kad ji sumažėjo visiems šeiminės padėties ir darbo

atžvilgiu, moteriškajai lyčiai, iki 80 metų amžiaus, gyvenantiems su sutuoktiniu ar vienišiems,

patyrusiems žasto ar dilbio lūžius ir baigusiems universitetą ar specialiąją vidurinio lavinimo mokyklą

(p<0,05). Tuo tarpu psichinė sveikata statistiškai reikšmingai sumažėjo po viršutinių galūnių lūžių

lyties, amžiaus, šeiminės padėties, gyvensenos, darbo ir traumos lokalizacijos atžvilgiu bei turintiems

aukštąjį universitetinį, specialųjį vidurinįjį ar pagrindinį išsilavinimą (p<0,05).

Atlikus 8 sričių (fizinis aktyvumas, skausmas, bendras sveikatos vertinimas,

energingumas/gyvybingumas, socialinė funkcija, emocinė būklė ir veiklos apribojimas dėl fizinių ir

emocinių sutrikimų), atspindinčių gyvenimo kokybę, vertinimą įvykus traumai ir po vieno mėnesio

laikotarpio, nustatėme statistiškai reikšmingai labai silpnas, silpnas, vidutinio stiprumo ir stiprias

tarpusavio sąsajas (p<0,05). 4 lentelėje pateikiamos tik statistiškai reikšmingai silpnos, vidutinio

stiprumo ir stiprios koreliacijos tarp šių sričių (p<0,05).

Įvykus traumai nustatyta silpna priklausomybė tarp fizinio aktyvumo ir veiklos apribojimų dėl

emocinių sutrikimų (r=0,43), socialinės funkcijos (r=0,49), emocinės būklės (r=0,32), tarp veiklos

apribojimų dėl fizinių negalių ir veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų (r=0,44), socialinės

funkcijos (r=0,34) bei tarp emocinės būklės ir veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų (r=0,32)

(p<0,05). Atvirkštinė ir silpna priklausomybė įvykus traumai stebima tarp bendro sveikatos vertinimo

ir fizinio aktyvumo (r=-0,38), emocinės būklės (r=-0,36) bei tarp veiklos apribojimų dėl fizinių negalių

56

ir skausmo (r=-0,44) (p<0,05). Vidutinio stiprumo neigiama koreliacija nustatyta tarp skausmo ir

fizinio aktyvumo (r=-0,68), socialinės funkcijos (r=-0,55), o labai stipri priklausomybė stebėta tarp

fizinio aktyvumo ir veiklos apribojimų dėl fizinių negalių (r=0,73) (p<0,05) (4 lentelė).

4 lentelė. Gyvenimo kokybės sričių sąsajos įvykus traumai ir praėjus mėnesiui nuo jos (p<0,05)

Gyvenimo kokybė

Spirmeno koreliacijos

koeficientas

Įvykus

traumai Po mėnesio

Fizinis aktyvumas↔Bendras sveikatos vertinimas r=-0,38 -

Fizinis aktyvumas↔Veiklos apribojimas dėl fizinių negalių r=0,73 r=0,58

Fizinis aktyvumas↔Veiklos apribojimas dėl emocinių

sutrikimų r=0,43 r=0,50

Fizinis aktyvumas↔Socialinė funkcija r=0,49 -

Fizinis aktyvumas↔Skausmas r=-0,68 r=-0,42

Fizinis aktyvumas↔Emocinė būklė r=0,32 -

Fizinis aktyvumas – Energingumas/gyvybingumas - r=-0,32

Bendras sveikatos vertinimas↔Emocinė būklė r=-0,36 -

Veiklos apribojimas dėl fizinių negalių↔

Veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų r=0,44 -

Veiklos apribojimas dėl fizinių negalių↔Socialinė funkcija r=0,34 -

Veiklos apribojimas dėl fizinių negalių↔Skausmas r=-0,44 -

Veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų↔Skausmas - r=-0,44

Veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų↔Emocinė būklė r=0,32 -

Socialinė funkcija↔Skausmas r=-0,55 -

Po mėnesio nuo viršutinių galūnių traumos nustatyta statistiškai reikšmingai silpna koreliacija

tarp fizinio aktyvumo ir veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų (r=0,50), o atvirkštinė tokio paties

stiprumo priklausomybė nustatyta tarp fizinio aktyvumo ir skausmo (r=-0,42),

energingumo/gyvybingumo (r=-0,32) bei tarp skausmo ir veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų

(r=-0,44). Tuo tarpu vidutinio stiprumo ryšys stebėtas tarp fizinio aktyvumo ir veiklos apribojimo dėl

fizinių negalių (r=0,58) (p<0,05) (4 lentelė).

Apibendrinus tyrimų duomenis galima teigti, kad pagyvenusio amžiaus pacientams po

mėnesio nuo viršutinių galūnių lūžio pakinta jų fizinis aktyvumas, emocinė būklė, skausmas ir veiklos

apribojimas dėl fizinių ir emocinių sutrikimų (p<0,05), todėl reikalinga šių gyvenimo kokybės sričių

kontrolė po traumos. Nors psichinė pagyvenusio amžiaus pacientų sveikata įvykus traumai ir po

mėnesio nuo jos yra geresnė nei fizinė sveikata, tačiau viršutinių galūnių lūžiai statistiškai reikšmingai

pablogina šias sveikatos komponentes (p<0,05).

57

3.4 Veiksnių, turinčių įtakos viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio

amžiaus pacientų gyvenimo kokybei vertinimas

Analizuojant veiksnius, kurie galėtų sąlygoti pagyvenusių amžiaus pacientų gyvenimo

kokybę, 5 lentelėje pateikiame statistiškai reikšmingai labai silpnus, silpnus ir vidutinio stiprumo

ryšius (p<0,05).

5 lentelė. Sociodemografiniai rodikliai ir slaugos poreikiai statistiškai reikšmingai sąlygojantys

gyvenimo kokybę po mėnesio nuo traumos (p<0,05)

Gyvenimo kokybės

sritys

Sociodemogra-

finiai rodikliai ir

slaugos poreikiai

FS FA VF BSV S PS EG SF VE EB

Amžius -0,19 -0,32 - - 0,24 -0,25 - - -0,25 -0,24

Šeiminė padėtis -0,25 -0,34 - -0,33 0,35 -0,25 - - -0,21 -0,27

Gyvena su artimaisiais - -0,28 - -0,29 0,46 -0,31 - - -0,31 -0,25

Išsilavinimas -0,49 -0,51 -0,34 - - -0,25 0,38 - -0,33 -

Darbo santykiai -0,21 -0,33 - -0,34 0,21 -0,34 - - -0,35 -0,34

Naudojimasis tualetu - - - -0,20 0,22 -0,26 - - -0,19 -

Maisto gaminimas - - - 0,24 - - 0,40 - -

Lovos klojimas - - - - - - 0,31 - - -

Bendravimas telefonu - - - -0,20 0,22 -0,26 - - -0,19 -

Bendravimas tiesiogiai - -0,23 - - 0,29 - - - -0,22 -

Kamavo dusulys 0,25 - 0,21 0,25 - - - - - -

Kamavo kosulys 0,28 - - - - - - - - -

Pagalba valgant 0,29 0,24 - - - - - - - -

Pagalba šukuojantis - - - - 0,20 - -0,20 - - -

Pagalba rengiantis - 0,43 0,22 - - 0,22 - - - -

Pagalba maudantis - 0,35 0,31 - - - - - 0,20 -

Vargino karščiavimas - 0,25 0,30 -0,36 -0,31 - - - - -

Vargino prakaitavimas 0,36 0,55 0,32 - -0,34 0,19 -0,29 - 0,25 -

Krėtė šaltis - 0,27 - - -0,34 0,30 - - 0,28 0,22

Judėjimą ribojantis

skausmas - 0,25 0,30 - -0,40 - - - - -0,28

Pagalbinės priemonės 0,19 0,45 0,19 - -0,41 0,32 - - 0,39 0,37

Sumažėjęs fizinis

aktyvumas 0,26 0,41 0,44 - -0,21 - - -0,29 0,22 -0,26

Nuskausminamųjų

vartojimas - - - - - - - - - 0,25

Vargino nemiga - 0,27 - - -0,37 - - -0,27 - -

Praėjus mėnesiui po viršutinių galūnių traumos statistiškai reikšminga vidutinio stiprumo

tiesioginė priklausomybė stebėta tarp fizinio aktyvumo ir išsilavinimo (r=-0,51) bei fizinio aktyvumo

ir prakaitavimo (r=0,55) (p<0,05). Statistiškai reikšmingai silpnos koreliacijos nustatytos tarp fizinio

aktyvumo ir amžiaus (r=-0,32), šeiminės padėties (r=-0,34), darbo santykių (r=-0,33), pagalbos

58

poreikio rengiantis (r=0,43) ir maudantis (r=0,35), pagalbinių priemonių naudojimo (r=0,45) ir

sumažėjusio fizinio aktyvumo (r=0,41) (p<0,05). O tarp fizinio aktyvumo ir gyvenimo su artimaisiais

(r=-0,28), bendravimo tiesiogiai su artimaisiais (r=-0,23), pagalbos poreikio valgant (r=0,24),

karščiavimo (r=0,25), šaltkrėčio (r=0,27), judėjimą ribojančio skausmo (r=0,25) ir nemigos (0,27)

buvo statistiškai reikšmingi, tačiau labai silpni ryšiai (p<0,05) (5 lentelė).

Analizuojant veiklos apribojimo dėl fizinių sutrikimų ryšius po mėnesio nuo viršutinių

galūnių traumos, nustatėme, kad ši sritis statistiškai reikšmingai, bet silpnai koreliuoja su išsilavinimu

(r=-0,34), pagalbos poreikiu maudantis (r=0,31), prakaitavimu (r=0,32) ir sumažėjusiu fiziniu

aktyvumu (r=0,44) (p<0,05). O labai silpnos tiesioginės priklausomybės stebėtos su dusuliu (r=0,21),

pagalbos poreikiu rengiantis (r=0,22), karščiavimu (r=0,30), judėjimą ribojančius skausmu (r=0,30) bei

pagalbinių priemonių naudojimu (r=0,19) (p<0,05).

Po viršutinių galūnių lūžių bendras sveikatos vertinimas statistiškai reikšmingai ir silpnai

koreliavo su šeimine padėtimi (r=-0,33), darbo santykiais (r=-0,34) ir karščiavimu (r=-0,36). O labai

silpna priklausomybė šios gyvenimo kokybės srities nustatyta su gyvensena artimųjų rate (r=-0,29),

savarankiškumu naudotis tualetu (r=-0,20), gamintis maistą (r=0,24), bendravimu su artimaisiais

telefonu (r=-0,20) ir dusuliu (r=0,25) (p<0,05).

Vertinant skausmą nustatėme, kad jis nors silpnai, bet statistiškai reikšmingai koreliavo su

šeimine padėtimi (r=0,35) ir gyvenimu su artimaisiais (r=0,46) (p<0,05). Taip pat tokio paties stiprumo

atvirkštinė priklausomybė nustatyta su kūno temperatūros gyvybinėmis veiklomis (r=-0,31, r=-0,34,

r=-0,34), judėjimą ribojančiu skausmu (r=-0,40), pagalbinių priemonių naudojimu (r=-0,41) ir nemiga

(r=-0,37) (p<0,05). Statistiškai reikšmingai labai silpni ryšiai stebėti tarp skausmo ir amžiaus (r=0,24),

darbo santykių (r=0,21), savarankiškumu naudotis tualetu (r=0,22), bendravimo gyvybinėmis

veiklomis (r=0,22, r=0,29), pagalbos poreikiu šukuojantis (r=0,20) bei su sumažėjusiu fiziniu

aktyvumu (r=-0,21) (p<0,05).

Analizuojant gyvenimo kokybės fizinės sveikatos komponentą, nustatėme, kad jis statistiškai

reikšmingai turi labai silpnus ryšius su amžiumi (r =-0,19), šeimine padėtimi (r=-0,25), darbo

santykiais (r=-0,21), dusuliu (r=0,25), kosuliu (r=0,28), pagalbos poreikiu valgant (r=0,29), pagalbinių

priemonių naudojimu (r=0,19) bei su sumažėjusiu fiziniu aktyvumu (r=0,26) (p<0,05), o silpnus ryšius

turi su išsilavinimu (r=-0,49) ir prakaitavimu (r =0,36) (p<0,05).

Vertinant psichinės sveikatos keturių komponentų sąsajas su sociodemografiniais duomenimis

ir slaugos poreikiais, gyvybinėmis veiklomis, nustatėme, kad energingumas/gyvybingumas susijęs su

pagalbos poreikiu šukuotis (r=-0,20) ir prakaitavimu (r=-0,29) labai silpna atvirkštine priklausomybe

(p<0,05), o išsilavinimas (r=0,38) ir savarankiškumas klotis lovą (r=0,31) – silpna tiesiogine

priklausomybe (p<0,05). Socialinė funkcija atitinkamai su sumažėjusiu fiziniu aktyvumu (r=-0,29),

59

nemiga (r=-0,27) bei savarankiškumu gamintis maistą (r=0,40) buvo susieta taip pat statistiškai

reikšmingais, bet labai silpnais ir silpnais ryšiais (p<0,05).

Po viršutinių galūnių lūžių pagyvenusių asmenų veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų

statistiškai reikšmingai koreliavo su amžiumi (r=-0,25), šeimine padėtimi (r=-0,21), savarankiškumu

naudotis tualetu (r=-0,19), bendravimo gyvybinėmis veiklomis (r=-0,19, r=-0,22), pagalbos poreikiu

maudantis (r=0,20), prakaitavimu (r=0,25), šaltkrėčiu (r=0,28) ir sumažėjusiu fiziniu aktyvumu

(r=0,22) labai silpnomis priklausomybėmis, o su išsilavinimu (r=-0,33), gyvenimu su artimaisiais (r=-

0,31), darbo santykiais (r=-0,35) ir pagalbinių priemonių naudojimu (r=0,39) – silpnomis

koreliacijomis (p<0,05).

Tuo tarpu emocinė būklė po viršutinių galūnių lūžių statistiškai reikšmingai, bet labai silpnai

buvo susijusi su amžiumi (r=-0,24), šeimine padėtimi (r=-0,27), gyvenimu su artimaisiais (r=-0,25),

šaltkrėčiu (r=0,22), judėjimą ribojančiu skausmu (r=-0,28), sumažėjusiu fiziniu aktyvumu (r=-0,26), ir

nuskausminamųjų vartojimu (r=0,25). Su šia gyvenimo kokybės sritimi silpnos, bet statistiškai

reikšmingos koreliacijos stebėtos su darbiniais santykiais (r=-0,34) ir pagalbinių priemonių naudojimu

(r=0,37) (p<0,05).

Analizuojant gyvenimo kokybės psichinės sveikatos komponentą, nustatėme, kad jis

statistiškai reikšmingai turi labai silpnus ryšius su amžiumi (r =-0,25), šeimine padėtimi (r=-0,25),

išsilavinimu (r=-0,25), savarankiškumu naudotis tualetu (r=-0,26), ryšių palaikymu su artimaisiais

telefonu (r=-0,26), pagalbos poreikiu rengtis (r=0,22), prakaitavimu (r=0,19) ir šalčio krėtimu (r=0,30),

o silpnus ryšius turi su gyvenimu artimųjų aplinkoje (r=-0,31), darbiniais santykiais (r=-0,34) ir

pagalbinių priemonių naudojimu (r=0,32) (p<0,05).

Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad pagyvenusio amžiaus asmenų, patyrusių

viršutinių galūnių lūžius amžius, išsilavinimas, šeiminė padėtis, darbo santykiai, kūno temperatūros,

kvėpavimo ir judėjimo gyvybinių veiklų pokyčiai turi daugiausiai įtakos jų gyvenimo kokybei

(p<0,05).

60

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Analizuojant viršutinių galūnių traumos lokalizaciją, nustatėme, kad daugiausiai pagyvenusio

amžiaus tiriamųjų buvo patyrę dilbio lūžius. Hallberg su kolegomis, analizuodami osteoporozinių lūžių

pasiskirstymą, taip pat nustatė, kad dilbio lūžiai sudaro didžiausią dalį visų viršutinių galūnių lūžių

vyresnio amžiaus asmenims [80].

Nors mes neanalizavome viršutinių galūnių lūžių priežastis, tačiau Olandijos mokslininkai

atlikę tyrimą nustatė, kad vyresniems nei 65 metų amžiaus asmenims, būtent griuvimai net 60 proc.

sąlygoja viršutinių galūnių lūžius [82]. Kad didelė griuvimų rizika būdinga pagyvenusio amžiaus

žmonėms patvirtina ir kitos studijos rezultatai [98].

Mūsų atliktame tyrime moterys dilbio lūžį patyrė 4,8 karto dažniau nei vyrai. Panašius dažnio

skirtumus pateikė ir kiti lietuvių mokslininkai, kurie nustatė, kad 65 metų ir vyresnėms moterims

dilbio distalinės dalies lūžiai yra 4,3 karto dažnesni nei vyrams. Pasak šių tyrėjų, tai galėjo sąlygoti

nepakankamas informuotumas apie galimą osteoporozę ir nenukreipimas kaulų mineralų tankio

tyrimui [61]. Apskritai osteoporozinių lūžių dažnumas bei jų neigiamas poveikis žmonių sveikatai,

darbingumui ir gyvenimo kokybei nuolat didėja. Net iki 30 proc. patyrusiųjų dilbio kaulų lūžius taip ir

neatgauna buvusio riešo sąnario lankstumo, pablogėja jų gyvenimo kokybė [86, 85, 94, 72].

Išanalizavus slaugytojų ir gydytojų mokymus, nustatėme, kad praėjus mėnesiui nuo viršutinių

galūnių lūžio tiek slaugytojų, tiek gydytojų teikiama informacija apie traumą sumažėjo. Manome, kad

tam įtakos daugiausiai turėjo gydytojo ir slaugytojo skirtas mažesnis laikas pacientui. Mūsų teigimu,

viršutinių galūnių lūžius patyrusiems pagyvenusiems pacientams medicinos personalas turėtų

informuoti apie traumą, jos pasekmes ir tolimesnę eigą ne tik traumos dieną, bet ir atvykus

pakartotiniam vizitui.

Šeškevičiaus ir kitų (2005) nuomone, holistinis požiūris į žmogų/pacientą turėtų apimti ne tik

biologinius jo poreikius, kurie ypač aktualūs gyvenimo saulėlydyje, bet ir psichologines, dvasines

problemas [57]. Senatvėje sutrikdytos gyvybinės veiklos gali turėti įtakos šių asmenų atlikimo

įpročiams, savarankiškumui, gali sukelti akivaizdžių ir potencialių sveikatos bei socialinių problemų

[12]. Todėl veikla, kurią gali atlikti vyresnio amžiaus žmonės, yra svarbus sveikatos rodiklis, o

svarbiausias rūpestis – sugebėjimas funkcionuoti namie savarankiškai [12].

Vertinant bendravimo gyvybinę veiklą viršutinių galūnių lūžius patyrusiems pagyvenusio

amžiaus asmenims nustatėme, kad bendravimas telefonu ir tiesiogiai su artimaisiais po mėnesio nuo

traumos nesiskyrė su bendravimu įvykus traumai. Visa tai galima paaiškinti tuo, kad apie pusę tyrime

dalyvavusiųjų gyveno su sutuoktiniu ar vaikais, taip palaikydami tarpusavio ryšius. Anglijoje atlikto

tyrimo duomenimis nustatyta, kad daugiau nei pusė vyresnių kaip 65 metų amžiaus gyventojų turi

tvirtus ryšius su šeimos nariais ir draugais, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės [88].

61

Rankos funkcijos praradimas dėl traumos ar ligos paveikia gebėjimą atlikti kasdienę veiklą

savarankiškai [8]. Atlikę tyrimą nustatėme, kad viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio

amžiaus pacientų gebėjimai savarankiškai gaminti maistą, valgyti, klotis lovą, šukuotis, rengtis,

maudytis ir vartytis buvo mažesni, lyginant su gebėjimais iki traumos. Mūsų tyrimo rezultatai sutampa

su kitų mokslininkų rezultatais, kurie nustatė, kad būtent stipinkaulio lūžis labiausiai sutrikdo valgymą,

asmens higieną, viršutinės bei apatinės kūno dalių apsirengimą ir maudymąsi [48]. Taip pat tyrėja

teigė, kad stipinkaulio lūžis sąlygoja sunkumus apsitarnauti tualete, ko mūsų atliktame tyrime

pagyvenę pacientai tokios problemos neišsakė.

Praėjus mėnesiui nuo viršutinių galūnių lūžio, karščiavimas, prakaitavimas, nemiga, dusulys,

kosulys, judėjimą ribojantis skausmas, sumažėjęs fizinis aktyvumas ir nuskausminamųjų vartojimas

buvo didesni nei traumos dieną. Visa tai parodo, kad viršutinių galūnių pažeidimas turi įtakos

pagyvenusių asmenų kasdienei veiklai ir savarankiškumui bei sąlygoja temperatūros ir kvėpavimo

pokyčius dėl uždegiminio proceso eigos.

Analizuodami viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų gyvybinių

veiklų tarpusavio sąsajas nustatėme, kad judėjimą ribojantis skausmas sumažina šių asmenų fizinį

aktyvumą, gebėjimą savarankiškai klotis lovą ir gamintis maistą, didina kitų žmonių pagalbos poreikį

rengiantis, maudantis, šukuojantis, sutrikdo miegą, todėl sąlygoja didesnį nuskausminamųjų vartojimą.

Pasak Soldo ir kitų, apskritai vyresnių nei 75 metų amžiaus asmenų kasdienė veikla

apribojama žymiai labiau nei jaunesnių asmenų, vyrauja funkcinė priklausomybė [106]. Kadangi lūžiai

sukelia ne tik lėtinį ir ūminį skausmą, sutrikdo fizines funkcijas, apriboja judrumą, bet taip pat turi

įtakos depresijai, socialinei izoliacijai, todėl įvykus traumai pagyvenusio amžiaus asmenims svarbūs

yra slaugos poreikiai, apimantys medicininius aspektus, asmens priežiūros paslaugų spektrą bei

socialinių poreikių tenkinimą [71].

Keletas tyrėjų teigia, kad nors riešo kaulų lūžiai dažniausiai turi minimalų poveikį kasdienei

veiklai, tačiau sutinkama, kad kai kuriose sąlygose tas poveikis gali būti ir didesnis [10]. Tuo tarpu kiti

autoriai teigia, kad ypač distalinis stipinkaulio lūžis paveikia neigiamai darbinę ir namų ūkio veiklas

[90, 70].

Nors mes neanalizavome dominuojančių ir nedominuojančių viršutinių galūnių lūžių įtakos

kasdienei veiklai ir gyvenimo kokybei, tačiau teigiama, kad lūžus nedominuojančiai rankai, pacientai

lengvai apsitarnauja kasdienėje veikloje, o lūžus dominuojančiai rankai yra itin apsunkinamas ir

apribojamas paciento savarankiškumas [110].

Vieno tyrimo metu stebėta, kad vyresnio amžiaus žmonėms su riešo kaulų lūžiais kyla

problemų lipant laiptais, nes sunku įsikibti į turėklą, o tai dar labiau didina griuvimų riziką [93].

Ūminiu laikotarpiu po riešo kaulų lūžių didelis skausmas gali riboti judesius [93, 74] ir neretai sąlygoti

lėtinį funkcijos praradimą [93]. Keletas autorių pažymi, kad lūžus viršutinei galūnei net po visapusiško

62

reabilitacinio gydymo išlieka kasdienės veiklos apribojimas ir fizinio aktyvumo sumažėjimas [100,

111].

Kad viršutinių galūnių lūžiai sąlygoja blogesnę gyvenimo kokybę teigia daugelis mokslininkų

[71,102, 75, 89, 95, 99, 73, 80].

Papp su kolegomis atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti viršutinių galūnių funkciją ir

gyvenimo kokybę pacientams, patyrusiems trauminį alkūnės pažeidimą. Tyrėjai nustatė, kad nors

pacientai, patyrę sunkius alkūnės sužalojimus, yra pajėgūs vykdyti kasdienę veiklą, tačiau dėl

sumažėjusios pažeistos rankos funkcijos sutrikdoma visavertė gyvenimo kokybė [102]. Šie brazilų

mokslininkai pastebėjo, kad lūžiai bendram sveikatos vertinimui, socialinei funkcijai įtakos turėjo

mažiausiai, veiklos apribojimui dėl fizinių ir emocinių sutrikimų – daugiausiai, o fizinis aktyvumas,

skausmas, energingumas/gyvybingumas, emocinė būklė buvo veikiami vidutiniškai [102]. Mūsų

tyrimo rezultatai iš dalies sutampa su šių tyrėjų atlikto tyrimo rezultatais.

Analizuojant gyvenimo kokybę trumpuoju SF – 36 klausimynu nustatėme, kad praėjus

mėnesiui po viršutinių galūnių traumų, pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo kokybė fizinio

aktyvumo, emocinės būklės ir veiklos apribojimų dėl fizinių ir emocinių sutrikimų atžvilgiu pablogėja,

skausmo atžvilgiu – pagerėja, o energingumo/gyvybingumo, socialinės funkcijos ir bendro sveikatos

vertinimo atžvilgiu – nepakinta. Kad skausmas praėjus mėnesiui nuo viršutinės galūnės lūžio yra

mažesnis, nei įvykus traumai, galima paaiškinti gijimo procesu. Mūsų nuomone, nepakitęs

energingumas/gyvybingumas, socialinė funkcija ir bendras sveikatos vertinimas priklauso nuo to, kad

viršutinių galūnių trauma ne taip stipriai apriboja paciento judėjimą, kaip tai galėtų padaryti apatinių

galūnių traumos.

Dawson su bendraautoriais atlikę tyrimą nustatė, kad esant alkūnės lūžiui gyvenimo kokybė

yra mažesnė visose gyvenimo kokybės srityse, išskyrus psichinę sveikatą [73]. Harris su kolegomis

pastebėjo, kad esant distaliniam stipinkaulio lūžiui pakinta gyvenimo kokybė tiek fizinės, tiek

psichinės sveikatos atžvilgiu, tačiau fizinę sveikatą lūžiai įtakoja labiau, nei psichinę, nors ir pastaroji

turi įtakos skausmui [81].

Hallberg su kolegomis atlikę tyrimą nustatė, kad po dilbio lūžių gyvenimo kokybė sumažėja

veiklos apribojimų dėl fizinių ir emocinių problemų, skausmo bei bendro sveikatos vertinimo

atžvilgiu. Tuo tarpu lūžus žastikauliui gyvenimo kokybė sumažėja fizinio aktyvumo, skausmo srityse,

tačiau nekinta bendro sveikatos vertinimo ir emocinės būklės srityse [80]. Šių mokslininkų rezultatai iš

dalies sutampa su mūsų tyrimo rezultatais.

Atlikę tyrimą nustatėme, kad dilbio lūžis veikia veiklos apribojimo dėl fizinių ir emocinių

problemų, skausmo sritis, tačiau neturi įtakos bendram sveikatos vertinimui. Kaip ir Hallberg su

kolegomis, taip ir mūsų atliktame tyrime nustatėme, kad žastikaulio lūžis sumažina fizinį aktyvumą,

didina skausmą, neturi įtakos emocinei būklei. Tačiau mūsų tyrimo rezultatai su šiais Švedijos

63

mokslininkais skiriasi bendro sveikatos vertinimo atžvilgiu, nes jis statistiškai reikšmingai sumažėjo

pagyvenusio amžiaus asmenims, patyrusiems žastikaulio lūžį.

Taip pat Hallberg ir kiti atlikę tyrimą pastebėjo, kad fizinė sveikata po viršutinių galūnių lūžio

yra blogesnė nei psichinė sveikata [80]. Mūsų atliktas tyrimas taip pat patvirtina šį švedų teiginį. Po

viršutinių galūnių lūžio pagyvenusio amžiaus asmenų fizinė ir psichinė sveikata pablogėja, o lyginant

sveikatas tarpusavyje nustatėme, kad tiek įvykus traumai, tiek po 1 mėnesio ambulatorinio gydymo

fizinė sveikata yra vertinama blogiau nei psichinė sveikata.

Atlikus 8 sričių, atspindinčių gyvenimo kokybę, tarpusavio sąsajų vertinimą po viršutinių

galūnių lūžių nustatėme statistiškai reikšmingai labai silpnas, silpnas, vidutinio stiprumo ir stiprias

priklausomybes. Taip pat nustatėme, kad sumažėjęs fizinis aktyvumas, pagalbinių priemonių

naudojimas, prakaitavimas, amžius, darbas, šeiminė padėtis ir išsilavinimas yra susiję su gyvenimo

kokybės atitinkamomis sritimis. Kuo didesnis sumažėjęs fizinis aktyvumas, prakaitavimas, tuo

gyvenimo kokybė viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus asmenų yra blogesnė. Kuo

išsilavinimas yra aukštesnis, tuo bendra fizinė ir psichinė sveikata yra geresnė. Nedirbančiųjų,

vyresnių ir vienišų asmenų, patyrusių viršutinių galūnių lūžius gyvenimo kokybė fizinės ir psichinės

sveikatos atžvilgiu yra taip pat blogesnė.

Martinez – Lavin (2007) teigia, kad, visata yra visuma netiesiškai sąveikaujančių ir mus

supančių sistemų, kur net maži proporcingumo pokyčiai gali lemti „chaotiško“ poveikio susidarymą.

Šio mokslininko nuomone, šiuolaikinėje medicinoje reikėtų vadovautis ne redukcionistiniu, o

holistiniu požiūriu į žmogaus sveikatą, kai fizinis, dvasinis ir psichinis lygmenys tarpusavyje

sąveikauja ir vieno kitimas gali būti sąlygotas kito lygmens pokyčiais [96].

Apibendrinant galima teigti, kad gyvenimo kokybės sritys kaip ir veiksniai, kurie lemia

gyvenimo kokybę, yra vieni nuo kitų priklausomi ir esant vienos srities ar veiksnio pažaidai yra

veikiama kitos srities ir veiksnio funkcija.

64

IŠVADOS

1. Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų kvėpavimo, valgymo ir

gėrimo, asmens švarinimosi ir judėjimo gyvybinių veiklų poreikiai bei temperatūros ir miego

sutrikimai yra didesni po vieno mėnesio ambulatorinio gydymo, nei traumos dieną (p<0,05).

2. Praėjus mėnesiui po viršutinių galūnių lūžių, pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo

kokybė fizinio aktyvumo, emocinės būklės ir veiklos apribojimo dėl fizinių ir emocinių

sutrikimų atžvilgiu blogėja, skausmo – gerėja (p<0,05), o bendro sveikatos vertinimo,

energingumo/gyvybingumo ir socialinės funkcijos atžvilgiu nekinta. Viršutinių galūnių

traumos sąlygoja blogesnę pagyvenusių asmenų fizinę ir psichinę sveikatą (p<0,05).

3. Viršutinių galūnių lūžius patyrusių pagyvenusio amžiaus pacientų gyvenimo kokybę blogina

skausmas, kūno temperatūros, asmens švarinimosi, kvėpavimo, judėjimo ir miegojimo

gyvybinių veiklų pokyčiai. Taip pat įtakos gyvenimo kokybei turi vyresnis amžius, žemesnis

išsilavinimas, gyvenimas vienišai bei nedarbas (p<0,05).

65

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Sveikatos priežiūros specialistams rekomenduojame:

a) suteikti mokymus pagyvenusio amžiaus asmenims apie patirto viršutinės galūnės lūžio

tolimesnę gydymo eigą ir pasekmes ne tik traumos dieną, bet ir praėjus mėnesiui nuo jos.

b) skirti didesnį dėmesį ne tik pagyvenusių pacientų su viršutinės galūnės lūžiais gyvybinių veiklų

tenkinimui, bet ir jų bendram gyvenimo kokybės gerinimui, ypač fizinio aktyvumo, emocinės

būklės, skausmo bei veiklos apribojimų dėl fizinių ir emocinių sutrikimų kontrolei po traumos.

2. Mokslininkams/tyrėjams rekomenduojame išanalizuoti ir palyginti, kokią įtaką pagyvenusio

amžiaus asmenų kasdienei veiklai ir gyvenimo kokybei turi konkretūs dominuojančios ir

nedominuojančios rankos lūžiai.

66

PUBLIKACIJOS

1. Tezės

Inesa Knorienė, Vita Lesauskaitė ,,Pagyvenusių, traumas patyrusių pacientų gyvenimo kokybės

pokyčiai, atsižvelgiant į Sistemų teorijos teiginius”. Mokslinė praktinė konferencija ,,Mokslo

įrodymais pagrįsta slaugos praktika III” 2014 m. ISBN 978 -9955- 15 -339 -9.

2. Pranešimas

Inesa Knorienė, Vita Lesauskaitė ,,Pagyvenusio amžiaus pacientų, patyrusių viršutinių

galūnių lūžius, gyvenimo kokybė ir jos pokyčiai ambulatorinio gydymo metu”. Studentų

tiriamųjų darbų konferencija, Kauno kolegija, 2014 m. balandžio 9 d.

67

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Alekna V, Tamulaitienė M., Krasauskienė A. Osteoporozės diagnostikos ir gydymo metodika

Gerontologija 2011; 12(2): 110–130.

2. Alekna V., Tamulaitienė M., Butėnaitė V. Slankstelių neklinikinių lūžių įtaka sergančiųjų

osteoporoze gyvenimo kokybei. Medicina (Kaunas) 2006; 42(9):744-750.

3. Anusevičienė OV, Cibas P, Lilienė L. Žmogaus anatomija ir fiziologija. Kaunas. 2002.; 60- 63.

4. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų traumas patyrusiems pacientams, optimizavimo

galimybių studija, Vilnius, 2007-04-02.

5. Bagdonas E., Skvernys V. Ekonominių procesų modeliavimas. Vitae Litera, 2006.

6. Butikis M. Sveikatos sąlygojamos gyvenimo kokybės ir amžiaus sąveika. Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, Visuomenės sveikata; Kaunas; 2009.

7. Butkevičienė R. Šeima, kurioje auga vaikas, turintis negalią. Kaunas, 2008.

8. Cibulskienė R. Motyvacijos įtaka ergoterapijoje apsitarnavimo pasiekimams. Lietuvos

reabilitologų asociacijos konferencija; 2004.

9. Dadelienė R. Kineziologija. Monografija Lietuvos sporto informacijos centras.2008.

10. Damulevičienė G, Lesauskaitė V, Knašienė J, Macijauskienė J. Technologijų pritaikymas

pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumui palaikyt Medicina (Kaunas) 2010; 46.

11. Filipavičiūtė R, Gaigalienė J, Čeremnych B, Butkienė A, Jurgelėnas V, Alekna. Ilgaamžių žmonių

sergamumas lėtinėmis ligomis. Gerontologija 2010; 11(1): 14–20.

12. Gaigalienė B. Pagyvenusių žmonių fizinis pajėgumas, aktyvus gyvenimo būdas ir sveikata.

Vilnius: EKMI Gerontologijos ir reabilitacijos centras; 1999: 180.

13. Gruževskis B, Orlova L. U. Sąvokos gyvenimo kokybė raidos tendencijos. Socialinis darbas 2012,

11{1) :7-18.

14. Gudžinskienė V. Sveikos gyvensenos ugdymas. Vilnius. 2007.

15. Gurevičius R, Jaselionienė J. Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai ir senstančios visuomenės

įtaka jų raidai. Nacionalinės Sveikatos Tarybos metinis pranešimas, 2012 Sveikas senėjimas –

nauji iššūkiai Lietuvai, Vilnius, 2012, :5-15.

16. Ilgūnienė R. Pagyvenusių žmonių socialinio aktyvumo galimybės dalyvaujant Lietuvos pensininkų

sąjungos „Bočiai“ veikloje. Socialinis ugdymas 2010 Nr.12(23):. 83 – 182).

17. Janušauskaitė G. Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės. Filosofija. Sociologija

2008;19(4):34-44.

18. Juodraitis A. Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla

2004.

68

19. Juozulynas A, Čeremnych E, Kurtinaitis J, Jankauskienė K, Rėklaitienė R. Gyvenimo kokybė ir

sveikata. (Quality of life and health.) Sveikatos mokslai, 2005;1:71-4.

20. Juozulynas A, Juregelėnas A. Venalis A, Sąlyga J. Sveikatos sąlygojama gyvenimo kokybė.

Monografija. Vilnius 2012.

21. Juozulynas A, Prapiestis J. A, Jurgelėnas V, Valeikienė, R. Savičiūtė, V. Migline. Pensijinio

amžiaus žmonių gyvenimo kokybės tyrimai Vilniaus mieste Gerontologija; 2009; 10(2): 83 – 91.

22. Juozulynas A, Stukas R, Jurgelėnas A, Venalis A, Tamulaitytė – Marozovienė I. Pagyvenusių

Žmonių sveikata ir griuvimai. Gerontologija 2012; 13 (2:103-106).

23. Jurgelėnas A, Mačiūnas E, Juozulynas A, Venalis A, Norvaišas S. Sveikatos socialinė plėtra.

Monografija, Vilnius 2007.

24. Jurgelėnas, A. Juozulynas, B. Butkienė, M. Butikis, R. Savičiūtė Gyvenimo kokybės ir amžiaus

integralumo bruožai, Gerontologija 2008; 9(4): 207–213.

25. Kanopinė V, Mikulionienė S. Gyventojų senėjimas ir jo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai.

Gerontologija 2006,7(4): 88-200

26. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas 2002

27. Kasiulevičius V, Denapienė G. Statistikos taikymas mokslinių tyrimų analizėje. Gerontologija

2008;9(3):176–180.

28. Kazlauskas E. Veiksmingi psichologinės pagalbos būdai psichotraumatologijoje Psichologija.

2013, 47:102-115.

29. Kocius M. Kauno lūžis ir gijimo fiziologija. Kocius ir kt. Ortopedija ir traumatologija: mokomoji

knyga/Vilnius, 2014 p.4-38.

30. Krutulienė S. Gyvenimo kokybė: sąvokos apibrėžimas ir santykis su gero gyvenimo terminais.

Kultūra ir Visuomenė Socialinių tyrimų žurnalas 2012 3 (2):117-1130.

31. Kučikienė O. Dažniausi hospitalizuotų pagyvneusio amžiaus pacientų sveikatos sutrikimai.

Daktaro disertacija. Kaunas, 2009

32. Legkauskas V. Socialinė psichologija. Vilnius. Vaga. 2008, p. 90-104.

33. Lemme B.H. Suaugusiojo raida. — Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003 10(3):143-151.

34. Lesauskaitė V, Macijauskienė V, Samulevičienė G., Kučikienė O. Stacionarinės gerontologijos

aktualijos ir siūlomi sprendimai. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas. Sveikas

senėjimas – nauji iššūkiai Lietuvai. Vilnius 2012 p.56-59.

35. Lesauskaitė V. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.VDU Socialinio darbo institutas,

Kaunas, 2002: 72-84.

36. Lietuvos medicinos norma MN: 28:2011 Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos,

kompetencija ir atsakomybė. [interaktyvus] [žiūrėta 2014-02-09]. Prieiga per internetą:

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=401304&p_query=&p_tr2=

69

37. Lietuvos statistikos departamentas, demografinės tendencijos, 2011. [interaktyvus] [žiūrėta 2013-

11-09]. Prieiga per internetą http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=9318

38. Lietuvos statistikos metraštis 2013, Lietuvos statistikos departamentas. [interaktyvus] 2013:87;

[žiūrėta 2014-02-09]. Prieiga per internetą:

https://www.google.lt/#q=lietuvos+statistikos+metra%C5%A1tis

39. Liobikienė N. Mirtis, mirimas, netektis ir našlystė. Večkienė N. ir kt. Socialinė gerontologija:

ištakos ir perspektyvos: mokomoji knyga/Vytauto Didžiojo Universitetas. Socialinio darbo

institutas. - Kaunas, 2004 p. 158-175.

40. Mereckas G. (2009). Vilniaus miesto senyvo amžiaus vyrų šlapimo nelaikymas, erekcijos

sutrikimai ir gyvenimo kokybė. Daktaro disertacija. Vilnius: VU.

41. Merkys G, Brazienė R., Kondrotaitė G. Subjektyvi gyvenimo kokybė kaip socialinis indikatorius:

viešojo sektoriaus kontekstas Viešoji politika ir administravimas 2008. Nr. 23

42. Milaševičiūtė V; Pukelienė V; Vilkas E. Indeksas gyvenimo kokybei matuoti: analizė, vertinimas ir

tyrimas Lietuvos atveju. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo

universitetas 2006:39.

43. Mockus A, Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas Gerontologija 2012;

13(4):228–234.

44. Nacionalinė2012-ųjų Europos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metų

programa. 2012 LR SAM.

45. Naujanienė R. Socialiniai senėjimo aspektai. Večkienė N. ir kt. Socialinė gerontologija: ištakos ir

perspektyvos: mokomoji knyga/Vytauto Didžiojo Universitetas. Socialinio darbo institutas. -

Kaunas, 2004 p. 104-116.

46. Naujanienė R. Žmogaus adaptacija senstant. Večkienė N. ir kt. Socialinė gerontologija: ištakos ir

perspektyvos: mokomoji knyga/Vytauto Didžiojo Universitetas. Socialinio darbo institutas. -

Kaunas, 2004.p. 120-140.

47. Pauliukevičiūtė K. Moterų gyvenimo kokybės kitimas ambulatorinio depresijos gydymo

laikotarpiu Daktaro disertacija, Kaunas, 2010

48. Pranskaitytė A. Asmenų patyrusių stipinkaulio lūžį rankos funkcijos ir savarankiškumo korekcija

ergoterapijos priemonėmis. Magistro diplomo darbas.. Kauno medicinos universitetas, Slaugos

fakultetas,reabilitacijos klinika. Kaunas 2007, 92

49. Rapolienė G. Lietuvos pagyvenusių žmonių identitetas iš postmodernizmo perspektyvos.

Gerontologija. 2007; 8(2): 109–16

50. Roper, N; Logan, W; Tierney, A. (1999). Slaugos pagrindai. Vilnius: Egalda.

51. Skučienė D. Lietuvos pensininkų subjektyvioji gerovė tarp Europos šalių. Gerontologija 2012;

13(3):154–164.

http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=9318

https://www.google.lt/#q=lietuvos+statistikos+metra%C5%A1tis

70

52. Specialieji reikalavimai stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo-skubiosios

pagalbos skyriui, patvirtinta LR Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu

Nr.V-394.

53. Spirginė L. Macijauskienė J. Pagyvenusių pacientų griuvimo rizikos vertinimas terapiniuose

skyriuose. Gerontologija 2006 7(1):25-31.

54. Staniūtė M. Sergančiųjų išemine širdies liga su sveikata susijusi gyvenimo kokybė ir jos pokyčiai

ilgalaikio stebėjimo metu. Daktaro disertacija, Kaunas, 2007.

55. Stepukonis F, Svensson T. Gyvenimo kokybė vyresniame amžiuje. Gerontologija 2007; 8(1):55–

65.7].

56. Stepukonis, L. Puodžienė Aštuoniasdešimtmečių psichologijos ypatumai.Gerontologija 2009;

10(4): 199–207.

57. Šeškevičius A. Paliatyvioji slauga. Kaunas: Kauno medicinos universiteto l-kla; 2005

58. Šokelienė V, Adomavičienė G. Šiaurietiško ėjimo poveikis vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo

kokybei. Visuomenės sveikata. Volume 21, Number 5., 2011:5-11.

59. Šumskienė J. Gyvenimo kokybės įvertinimas ir praktinė reikšmė. Gydymo menas

2005;10(122):61-65.

60. Šurkienė G, Stukas R, Alekna V, Melvidaitė A. Populiacijos senėjimas kaip visuomenės sveikatos

problema. Gerontologija 2012, 13(4):235-239.

61. Tamulaitienė M, Alekna V, Tamulaitytė I, Juozulynas A, Senyvo amžiaus moterų griuvimai ir jų

aplinkybės. Gerontologija 2009; 10(3):51-143.

62. Tamulaitytė I. Senų žmonių griuvimai. Gerontologija, 2009; 10(2): 107–114.

63. Vaicekauskienė V. Sistemų teorijos integravimas į socialinio darbo veiklą. [interaktyvus]

Logos 2009, 58. [žiūrėta 2014-02-09]. Prieiga per internetą:

<http://litlogos.eu/L58/logos58_181_188vaicekauskiene.pdf>.

64. Valius M. Lėtinių neinfekcinių ligų kaip pagrindinių nesveiko senėjimo priežasčių kontrolė

pirminėje sveikatos priežiūroje. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas. Sveikas

senėjimas – nauji iššūkiai Lietuvai. Vilnius 2012 : 40-41.

65. Vazbutas S, Lietuvos aktyvaus senėjimo politkos socialinė sistema struktūrinio funkcionalumo

socialinės teorijos kontekste. Daktaro disertacija, Vilnius 2006.

66. Vaznonienė G. Subjektyvios pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė: socialiniai ekonominiai

veiksniai. Gerontologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2010/2(27): 187-204.

67. Žalimienė L. Socialinės globos pagyvenusiems asmenims kokybė ir jos vertinimas. Vilnius 2005:

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

http://litlogos.eu/L58/logos58_181_188vaicekauskiene.pdf

71

68. Adachi JD, Adami S, Gehlbach S. et al. Impact of Prevalent Fractures on Quality of Life: Baseline

Results From the Global Longitudinal Study of Osteoporosis in Women Mayo Clin Proc.

2010;85(9):806-813.

69. Addington-Hall J., Kalra L. Who should measure quality of life? BMJ 2001; 322:1417-1420

70. Bialocerkowski AE., Grimmer KA. Compensatory mechanism use during the first six months

following distal radius fracture. International Journal of Therapy and Rehabilitation 2004, 11.

71. Boonen S, Autier P, Barette M. et al. Functional outcome and quality of life following hip fracture

in ealderly women. Osteoporos INT. 2004;15:87-94.

72. Cummings SR, Melton LJ. Epidemiology and outcomes of osteoporotic fractures. Lancet. 2002;

359:1761–77.

73. Dawson J, Doll H, Boller I, et al. The development and validation of a patientreported

questionnaire to assess outcomes of elbow surgery. British Editorial Society of Bone and Joint

Surgery doi: 200810.1302/0301-620X.90B4

74. De Bruijn HP, Functional treatment of Colles fracture. Acta Orthop Scand 1987;223(Suppl):1–95.

75. Ek ET, Goldwasser M, Bonomo AL. Functional outcome of complex intercondylar fractures of the

distal humerus treated through a triceps-sparing approach. J Shoulder Elbow Surg. 2008;17:441-6.

76. Geerlings SW, Pot MA, Twisk JWR, Deeg DJH. (2005). Predicting transitions in the use of

informal and professional care by older adults //Ageing & Society, Nr. 25, p. 111 – 130.

77. Ginn J, Fast J. Employment and Social Integration in Midlife. Preferred and Actual Time Use

Across Welfare Regime Types// Research on Ageing, 2006. Vol. 28, No.6, p. 669 – 690.

78. Grundy E. Ageing and vulnerable elderly people: European perspectives // Ageing & Society,

2006 No. 26, p. 105 – 134.

79. Guyatt GH, Feeny DH, Patrick DL. Measuring health-related quality of life. Ann Intern Med

1993;118:622-9.

80. Hallberg I, Rosenqvist E, Kartous L. et al. Health-related quality of life after osteoporotic fractures.

Osteoporos Int. 2004, 15: 834–841.

81. Harris JE., MacDermid JC., Roth J. The International Classification of Functioning as an

explanatory model of health after distal radius fracture: A cohort study. Health and Quality of Life

Outcomes 2005, 3:73 doi:10.1186/1477-7525-3-73.

82. Hartholt KA, van Beeck EF, Polinder S, et al. Societal consequences of falls in the older

population: injuries, healthcare costs and long term reduced quality of life. [online]Journal of

Trauma-Injury Infection & Critical Care. [cited 2014-01-03]. Avaible from Internet <September

2011 - Volume 71 - Issue 3 - pp 748-753>

83. Health & Illness Volume 5, Issue 2, Article first published online: 2008, 28 JUN

84. Hunt SM. The problem of quality of life //Quality of Life Research,1997; 6(2): 205-212.

http://journals.lww.com/jtrauma/toc/2011/09000

http://journals.lww.com/jtrauma/toc/2011/09000

72

85. Johnell O, Kanis J. An estimate of the worldwide prevalence and disability associated with

osteoporotic fractures. Osteoporos Int. 2006; 17: 1726–33.

86. Johnell O, Kanis J. Epidemiology of osteoporotic fractures. Osteoporos Int. 2005; 16: 53–7.

87. Jones RL. „Older people” talking as if they are not older people: Positioning theory as an

explanation// Journal of Aging Studies, 2004, No. 20, p.79-91.

88. Joseph Rowntree Foundation 2005.[online] [cited 2014-01-03]. Avaible from Internet <

http://www.jrf.org.uk/default.asp>.

89. Kanis JA, Oden A, Johnell O, Jonsson B, de Laet C, Dawson A. The burden of osteoporotic

fractures: a method for setting intervention thresholds. Osteoporos Int. 2001;12(5):417-427.

90. Karnezis IA, Fragkiadakis EG. Association between objective clinical variables and patient-rated

disability of the wrist. J Bone Joint Surg Br 2002, 84:967-970.

91. Kathy Charmaz, Loss of self: a fundamental form of suffering in the chronically ill Sociology of

kur metai nzn saltinio

92. Katschnig H, Freeman H, Sartorius N. Quality of Life in Mental Disorders. Chichester: John

Wiley&Sons, 1997; 389.

93. Kaukonen JP, Karaharju EO, Porras M. Luthje P. Jakobsson A. Functional recovery after fractures

of the distal forearm: analysis of radiographic and other factors affecting the outcome. Ann Chir

Gynaecol. 1988;77(1):27-31.

94. Lips P, Schoor NM. Quality of life in patients with osteoporosis. Osteoporosis Int. 2005; 16: 447–

55.

95. Luthje P, Nurmi I, Kataja M, Heliovaara M, Santavirta S. Incidence of pelvic fractures in Finland

in 1988. Acta Orthop Scand. 1995;66(3):245- 248.

96. Martinez–Lavin, M, Infante O, Lerma C. Hypothesis: The Chaos and Complexity Theory May

Help our Understanding of Fibromyalgia and Similar Maladies. J.semarthrit, 2007, 10:1016.

97. Midwinter E. How many pepople are there in the third age? // Ageing & Society, 2005. Nr. 25, p. 9

-18.

98. National Ageing Research Institute. Services in the Western Metropolitan Region of Melbourne.

Final Report; 2002

99. Nguyen TV, Center JR, Sambrook PN, Eisman JA. Risk factors for proximal humerus, forearm,

and wrist fractures in elderly men and women: the Dubbo Osteoporosis Epidemiology Study. Am J

Epidemiol. 2001;153(6):587-595.

100. Otsuka, NY; McKee MD; LiewA, Richards, R. R.; Waddell, J. P.; Powell, J. N.; and

Schemitsch, E. H.: The effect of comorbidity and duration of nonunion on outcome after surgical

treatment for nonunion of the humerus. J. Shoulder and Elbow Surg., 7: 127-133, 1998.

http://www.jrf.org.uk/default.asp

73

101. Papaioannou A, Kennedy CC, Ioannidis G. et al. The impact of incident fractures on

health-related quality of life: 5 years of data from the Canadian Multicentre Osteoporosis Study.

Osteoporos Int. 2008.

102. Papp MR, Souza RC, Lima SM, Matsumoto MH, Chamliam TR, Santos J.B.,

Comparison between Dash and SF-36 of the injured elbow rehabilitated in occupational therapy.

Acta Ortop Bras. 2011;19(6):356-61 .

103. PSO: Constitution of the World Health Organization. Basic Documents, 1948 (leid.

WHO, 1991, p. 5

104. Ryff CD, Singer B. The contours of positive human health. Psychological Inquiry, 1998;

9:1-28

105. Schröder – Butterfill E, Marianti R. A framework for understanding old – age

vulnerabilities//Ageing &Society, 2006. Nr. 26, p. 9 – 35.

106. Soldo BJ, Manton KG. Health Status and Service Needs of the Oldest Old: Current

Patterns and Future Trends. MilbankM emorial F und QuarterlylHealthan d Society, Vol. 63, No.

2,

107. The future of health care and care systems for theelderly: guaranteeing accessibility,

quality and financial viability. COM, 2001. [online] The access to European Union Law(Eurlex)

[cited 2014-01-03]. Avaible from Internet < http://eur-lex.europa.eu/>

108. The World Health Organization. WHOQOL Study Protocol:Division of Mental Health

(MNH/PSF/93.3), Geneva. World Health Organization, 1993.

109. Todd C, Skelton D. What are the main risk factors for falls among older people and what

are the most effective interventions to prevent these falls? Copenhagen, WHO Regional Office for

Europe. 2004 (Health Evidence Network report; [cited 2014-03-03]. Avaible from Internet

<http://www.euro.who.int/document/E82552.pdf>

110. Trombly CA, Radomski MV. Occupational Therapy for physical dysfunction. 5th ed.

Philadelphia, Baltimore. 2001 m.; 927-964

111. Turchin DC.; Beaton DE.; and Richards RR. Validity of observer-based aggregate

scoring systems as descriptors of elbow pain, function, and disability. J. Bone and Joint Surg., 80-

A: 154-162, Feb. 1998.

112. Ware J. “SF-36” Health Survey. Manua and Interpretation Guide. Boston, MA: The Health

Institute, New England Medical Centre, 1993.

113. WHO:WHOQOL Study Protocol: Division of Mental of Mental Health

(MNH/PSF/93.3), 1993.

http://eur-lex.europa.eu/

http://www.euro.who.int/document/E82552.pdf

74

PRIEDAI

1 Priedas

75

2 priedas

TIRIAMOJO ASMENS INFORMAVIMO FORMA

Gerbiamas(a) Respondente,

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto studentė magistrinio darbo rengimo

metu atliks tyrimą, skirtą ištirti pagyvenusio amžiaus pacientų, patyrusių viršutinių galūnių lūžius,

gyvenimo kokybę ir jos pokyčius ambulatorinio gydymo metu. Tyrimas skirtas pagyvenusio amžiaus

pacientams, patyrusiems viršutinių galūnių lūžius ir besigydantiems VŠĮ KKL Traumatologijos

punkte. Tyrimo duomenys bus naudojami tik studijų tikslams, anketa anoniminė. Gautų duomenų

konfidencialumas ir anonimiškumas garantuojami.

Kilus neaiškumams tiriamasis gali kreiptis: Tel.: 37 423070.

Darbo mokslinė vadovė prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė

Tyrėja Inesa Knorienė

76

3 priedas

TIRIAMOJO ASMENS SUTIKIMO FORMA

Aš, ……………………………………………….. , sutinku dalyvauti Lietuvos sveikatos

mokslų universiteto Slaugos fakulteto studentės Inesos Knorienės atliekamoje apklausoje, skirtoje

ištirti pagyvenusio amžiaus pacientų, patyrusių viršutinių galūnių lūžius, gyvenimo kokybę ir jos

pokyčius ambulatorinio gydymo metu.

Tiriamojo asmens ______________________________

(parašas)

Nr.________ Data

77

4 priedas

Klausimai Sritys Apibendrintos

sritys 3a energinga veikla 3b vidutinio sunkumo veikla

3c kėlimas, nešimas maisto prekių 3d lipimas laiptais keletą aukštų

3e lipimas 1 aukštą

3f pasilenkimas, klūpojimas Fizinis aktyvumas

3g ėjimas 1,5 km

3h ėjimas 0,5 km

3i ėjimas 100 m 3j prausimasis, rengimasis 4a sumažino laiką 4b atlieka mažiau Veiklos apribojimas dėl fizinių Fizinė

4c apribojo rūšį problemų sveikata

4d iškilo sunkumai 7 skausmo stiprumas 8 skausmo trukdymas Skausmas 1 bendras sveikatos vertinimas 10a greičiau suserga Bendros sveikatos vertinimas

10b kaip sveikas

10c sveikata blogės

10d sveikata puiki

Psichinė

sveikata

6 pav. SF – 36 modelis

9a Žvalus

9e energingas Energingumas/

9g išsekęs gyvybingumas

9i Pavargęs

6 trukdymas socialinei veiklai Socialinė funkcija

9j laiko apribojimas

5a sumažino laiką Veiklos apribojimas dėl

5b atlieka mažiau emocinių problemų

5c Nerūpestingas

9b Nervingas

9c nusiminęs Emocinė būklė 9d Taikus 9f Liūdnas

9h Laimingas

78

[Margarita Staniūtė, Sergančiųjų išemine širdies liga su sveikata susijusi gyvenimo kokybė ir jos

pokyčiai ilgalaikio stebėjimo metu, Daktaro disertacija, Kaunas, 2007]

79

5 priedas

SLAUGOS POREIKIŲ KLAUSIMYNAS PAGAL GYVYBINES VEIKLAS

1. Lytis: vyras moteris

2. Jūsų amžiaus grupė:

60- 64 m.

65- 69 m.

70- 74 m.

75- 79 m.

80- 84 m.

85 ir vyresni.

3. Šeiminė padėtis:

Vedęs (ištekėjusi)

Našlys (našlė)

Vienišas (vieniša)

4. Gyvenate:

Su sutuoktiniu (sutuoktine)

Su partneriu (partnere)

Su vaikais

Vienas

5. Išsilavinimas

Aukštasis universitetinis

Aukštasis neuniversitetinis (koleginis)

Specialusis vidurinis

Vidurinis

Pagrindinis

6. Darbo santykiai Dirbantis

Nedirbantis

7. Traumos lokalizacija:

Pečių juosta (raktikaulis, mentė)

Žastas

Dilbis

Plaštaka

Mišri trauma

80

8. Reabilitacinės procedūros

Fizioterapinės procedūros

Kineziterapija

Ergoterapija

9.Pacientų mokymas

TAIP NE

Slaugytojo mokymai

Gydytojo mokymai

10. Gyvybinių veiklų vertinimas:

Saugi aplinka TAIP NE

Savarankiškai naudojosi tualetu

Savarankiškai gaminosi maistą

Savarankiškai klojosi lovą

Bendravimo gyvybinė veikla TAIP NE

Palaikė ryšį su artimaisiais

telefonu

Bendravo tiesiogiai su

artimaisiais

Kvėpavimo gyvybinė veikla TAIP NE

Kamavo dusulys

Kamavo kosulys

Valgymo gėrimo gyvybinė

veikla

TAIP NE

Reikalinga pagalba valgant

Asmens švarinimosi gyvybinė

veikla

TAIP NE

Pagalbos poreikis šukuojantis

Pagalbos poreikis keičiant

baltinius

Pagalbos poreikis maudantis

Kūno temperatūros gyvybinė

veikla

TAIP NE

Vargino karščiavimas

Vargino prakaitavimas

Krėtė šaltis

81

Judėjimo gyvybinė veikla TAIP NE

Gebėjimas savarankiškai vartytis

lovoje

Judėjimą ribojo skausmas

Naudojosi pagalbinėmis

priemonėmis

Sumažėjęs fizinis aktyvumas

Miegojimo gyvybinė veikla TAIP NE

Reikėjo nuskausminamųjų prieš

miegą

Vargino nemiga

SF-36 klausimynas

Anketoje pateikti klausimai apie Jūsų sveikatą, kaip Jūs jaučiatės ir kaip galite atlikti kasdienę veiklą. Jeigu nesate

įsitikinęs, kaip atsakyti į kokį nors klausimą, prašome parinkite tinkamiausią atsakymą ir, jeigu norite, pateikite savo

komentarus. Nepraleiskite per daug laiko atsakinėdami, nes greitas atsakymas dažnai ir būna teisingas.

1. Ar galite apskritai sakyti, kad Jūsų sveikata yra:

(Prašome pažymėti vieną atsakymą)

Puiki Labai gera Gera

Nebloga Bloga

2. Kaip pasikeitė Jūsų sveikata, palyginti su buvusia prieš metus:

(Prašome pažymėti vieną atsakymą)

Daug geresnė negu prieš metus Truputį geresnė negu prieš metus

Panaši, kaip ir buvo Truputį blogesnė negu prieš metus

Daug blogesnė negu prieš metus Sveikata ir kasdienė veikla 3. Šie klausimai yra apie veiklą, kurią Jūs atliekate kasdien. Ar Jūsų sveikata riboja šią veiklą? Jei taip, tai kiek?

(Prašome pažymėti vieną langelį kiekvienoje eilutėje)

Taip, Taip, Ne,

labai riboja truputį riboja neriboja

visai

a) Energinga veikla, tokia kaip bėgimas, sunkių daiktų

kėlimas, dalyvavimas įtemptame sporte

b) Vidutinio sunkumo veikla, tokia kaip stalo perstūmimas,

valymas dulkių siurbliu

c) Kėlimas ir nešimas maisto prekių

d) Lipimas keletą aukštų laiptais

82

e) Lipimas vieną aukštą

f) Pasilenkimas, klūpojimas ar stovėjimas

g) Ėjimas daugiau negu 1,5 kilometro

h) Ėjimas pusę kilometro

i) Ėjimas 100 metrų

j) Prausimasis ir apsirengimas

4. Ar per pastarąsias 4 savaites Jums buvo kokių nors išvardytų problemų, susijusių su darbu ar kita reguliaria

kasdiene veikla dėl fizinės sveikatos?

(Prašome atsakyti TAIP arba NE į kiekvieną klausimą)

Taip Ne

a) Mažiau laiko praleidžiate darbe ar kitur

b) Atlikote mažiau negu norėtumėte

c) Apribojote darbo rūšį ar kitą veiklą

d) Iškilo sunkumų atliekant darbą ar kitą veiklą

(pvz.: reikia daug daugiau pastangų)

5. Ar per pastarąsias 4 savaites buvo kokių nors išvardytų problemų, susijusių su darbu ar kita reguliaria kasdiene

veikla, atsiradusių dėl kokių nors emocinių sutrikimų (tokių kaip depresijos ar nerimo)?

(Prašome atsakyti TAIP arba NE į kiekvieną klausimą)

Taip Ne

a) Mažiau laiko praleidžiate darbe ar kitur

b) Atlikote mažiau negu norėtumėte

c) Neatlikote darbo ar kitų užduočių taip rūpestingai,

kaip paprastai 6. Kaip Jūsų fizinė sveikata ar emocinės problemos trukdė Jums bendrauti su šeima, draugais, kaimynais ar kitomis

žmonių grupėmis per pastarąsias 4 savaites?

(Prašome pažymėti vieną langelį)

Ne, visiškai ne Nedaug Vidutiniškai

Gana nemažai Ypatingai 7. Kokio intensyvumo būdavo kūno skausmai per pastarąsias 4 savaites?


Nebuvo Labai silpni Silpni

Vidutinio intensyvumo Stiprūs Labai stiprūs 8. Kaip per pastarąsias 4 savaites skausmas pertraukė Jūsų normalų darbą (įskaitant namų ruošą ir darbą ne

namie)?


Ne, visai ne Labai nedaug Vidutiniškai

Gana nemažai Ypatingai

83

Jūsų jausmai

9. Šie klausimai yra apie Jūsų savijautą ir kaip Jūs ją apibūdintumėte per paskutinį mėnesį. (Kiekvienam klausimui

parinkite po vieną atsakymą.)

(Prašome pažymėti vieną langelį kiekvienoje eilutėje) Visada Dažniausiai Kartais Retkarčiais Retai Niekada

Kaip dažnai per pastarąjį mėnesį:

a) Jautėte gyvenimo pilnatvę?

b) Buvote labai nervingas?

c) Jautėtės tokios blogos nuotaikos, kad niekas

negalėjo Jūsų pralinksminti?

d) Jautėtės ramus ir taikus?

e) Turėjote daug energijos?

f) Jautėtės nuliūdęs ir niūrus?

g) Jautėtės išsisėmęs?

h) Buvote laimingas žmogus?

i) Jautėtės pavargęs?

j) Jūsų sveikata apribojo Jūsų socialinę veiklą

(kaip draugų ar artimų giminių lankymas)?

Bendra sveikata 10. Prašome parinkti atsakymą, kuris geriausiai išreiškia, teisingas ar klaidingas Jums yra kiekvienas iš šių

tvirtinimų?

(Prašome pažymėti vieną langelį kiekvienoje eilutėje)

Tiksliai Dažniausiai Nesu Dažniausiai Tiksliai

teisingas teisingas įsitikinęs klaidingas klaidingas

a) Man atrodo, kad aš labiau linkęs sirgti

negu kiti žmonės

b) Aš esu toks sveikas, kaip ir kiti mano

pažįstami

c) Aš manau, kad mano sveikata blogės

d) Mano sveikata puiki

VIRŠUTINIŲ GALŪNIŲ LŪŽIUS PATYRUSIŲ PAGYVENUSIO2206831/2206831.pdf · kūno temperatūros,...

Documents

Transcript of VIRŠUTINIŲ GALŪNIŲ LŪŽIUS PATYRUSIŲ PAGYVENUSIO2206831/2206831.pdf · kūno temperatūros,...