LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Jonė Ribinskaitė

Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas

Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in dogs and cats

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Asist. Ligita Zorgevica – Pockeviča

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios). 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje. 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas,

pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė)

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos)

vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2) (vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)

(parašas)

3

TURINYS

TURINYS .................................................................................................................................. 3

SANTRAUKA ........................................................................................................................... 4

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................... 8

1.1 Dažniausios priežastys sukeliančios virškinamojo trakto nepraeinamumą ............... 8

1.2 Svetimkūniai .............................................................................................................. 8

1.3 Žarnų ligos ................................................................................................................. 9

1.4 Audinių apimties padidėjimas ................................................................................... 9

1.5 Skrandžio ligos .......................................................................................................... 9

1.6 Klinikiniai požymiai ir diferencinė diagnostika ...................................................... 10

1.7 Etiologija .................................................................................................................. 11

1.8 Diagnostika .............................................................................................................. 12

1.8.1 Rentgenologinis tyrimas ....................................................................................... 13

1.8.2 Kontrastinis rentgenologinis tyrimas ................................................................... 15

1.8.3 Echoskopinis tyrimas ........................................................................................... 17

1.8.4 Endoskopinis tyrimas ........................................................................................... 18

1.8.5 Tiriamoji laparotomija.......................................................................................... 18

1.9 Gydymas .................................................................................................................. 18

1.9.1 Skrandžio operacijos ............................................................................................ 19

1.9.2 Žarnų operacijos ................................................................................................... 20

1.10 Pooperacinės komplikacijos .................................................................................... 21

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA .......................................................................... 22

3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................... 24

REZULTATŲ APTARIMAS .................................................................................................. 33

IŠVADOS ................................................................................................................................ 36

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................... 37

PRIEDAI .................................................................................................................................. 40

4

SANTRAUKA

Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas

Jonė Ribinskaitė

Magistro baigiamasis darbas

Tema: Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas.

Autorius: Jonė Ribinskaitė

Darbo vadovas: Asist. Ligita Zorgevica-Pockeviča

Darbo tikslas: Išanalizuoti kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostiką ir

gydymo metodus.

Metodika: Duomenys surinkti Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015

metais. Atrinkti šunys ir katės su patvirtinta virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozę. Buvo

atrinkta 15 pacientų iš kurių 12 šunų ir 3 katės. Išanalizuota diagnostika ir gydymas.

Rezultatai: Virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostikoje dažniausiai naudojamas

rentgeninis tyrimas. Visiems 15 pacientų diagnostikai arba diagnozės patvirtinimui buvo atlikta

diganostinė laparotomija. Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis: svetimkūniai

66,7 proc. Dažniausiai pasitaikantis virškinamojo trakto svetimkūnis buvo akmuo, kuris sudarė 30

proc. visų tirtų šunų ir kačių svetimkūnių. Atlikus duomenų analizę dažniausiai taikytas chirurginis

gydymas yra enterotomija 38,5 proc., enterotomija ir gastrotomija 23,1 proc.

Raktažodžiai: virškinamasis traktas; nepraeinamumas; svetimkūnis; šuo; katė.

5

SUMMARY

Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in dogs and cats

Jonė Ribinskaitė

Master‘s Thesis

Thesis: Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in dogs and cats.

Author: Jonė Ribinskaitė

Supervisor – Asist. Ligita Zorgevica – Pockeviča

Thesis aim: to analyse gastrointestinal obstruction in cats and dogs, diagnosis and methods of

treatment.

Method: Data collected in United Kingdom Small Animal Clinic in 2014-2015. Dogs and cats

were selected with a confirmed diagnosis of gastrointestinal obstruction. There were selected 15

patients of which 12 dogs and 3 cats. Diagnosis and treatment were analysed.

Results: In gastrointestinal obstruction diagnosis X-ray examination is commonly used. For all

15 patients the diagnosis or confirmation of diagnosis was confirmed by diagnostic laparotomy. The

most common cause of gastrointestinal obstruction: foreign bodies 66.7 %. The most common

gastrointestinal foreign body was a stone, which accounted for 30 % of all tested dogs and cats. The

data analysis commonly applied surgical treatment - enterotomy 38.5 %., enterotomy and gastrotomy

23.1 %.

Key words: gastrointestinal tract; obstruction; foreign body; dog; cat.

6

ĮVADAS

Virškinamąjį traktą sudaro organai kurie atsakingi už pašaro ar gėrimo priėmimą, mechaninį

susmulkinimą, cheminį apdorojimą, absorbciją ir neabsorbuotų likučių pašalinimą. Virškinamasis

traktas tęsiasi nuo burnos iki analinės angos ir liaukų – seilių liaukų, kasos, kepenų ir nutekėjimo

latakų, kurie atsiveria virškinamajame trakte. Virškinamąjį traktą sudaro: burna, ryklė, stemplė,

skrandis, plonoji žarna ir storoji žarna, analinė anga. (1)

Pirmieji klinikiniai duomenys apie svetimkūnių sukeltą virškinamojo trakto nepraeinamumą,

diagnozavimą ir gydymą literatūros šaltiniuose atsirado XX amžiaus pradžioje. (2) Virškinamojo

trakto nepraeinamumo tema yra aktuali, nes virškinamojo trakto nepraeinamumą gali sukelti daug

rizikos veiksnių kaip: virškinamojo trakto parazitai, virusinės, uždegiminės virškinamojo trakto ligos,

svetimkūnio nurijimas, invaginacijos, obstipacija ir kt. (3,4,5)

Dažniausiai virškinamojo trakto nepraeinamumą sukelia svetimkūniai. Virškinamojo trakto

nepraeinamumas gali sukelti įvairius klinikinius požymius, kurie priklauso nuo vietos

virškinamajame trakte, nepraeinamumo laipsnio ir trukmės. (6,7) Netinkamoje vietoje palikti daiktai

gali tapti žaislu augintiniams, kurie gali jį suėsti ar praryti jo dalį. Dažniausiai randami skrandžio,

žarnų svetimkūniai buvo: plastikiniai žaislai, aštrūs elementai, mediena, kamuoliai, kaulai, kukurūzų

burbuolės, akmenys, vaisių dalys, maisto pakavimo medžiagos, vaikiški žaislai, butelių kamšteliai,

žvejybiniai kabliukai ir siuvimo adatos. (8,9) Autoriaus Hayes G. teigia (10), kad šunims siūliniai

svetimkūniai sudarė 16 procentų visų svetimkūnių ir katėms 33 procentus visų svetimkūnių. Atliktais

tyrimais buvo nustatyta, kad šunų virškinamojo trakto nepraeinamumas dažniausiai pasitaiko

tuščiojoje žarnoje. Dėl šios priežasties 8 procentai šunų, kuriems yra diagnozuotas virškinamojo

trakto nepraeinamumas yra eutanazuojami arba gaišta, o kačių 12 procentų. (10)

Šeimininkams reikėtų dėti pastangas, kad apsaugoti savo augintinį nuo galimo svetimkūnių

suėdimo. (3) Svetimkūniai gali praeiti per virškinamąjį traktą ir nesukelti nepraeinamumo, o gali

užstrigti skrandyje arba toliau. (8) Medžiagos, kurios yra nuryjamos, patekusios į skrandį gali sukelti

rimtą žalą skrandžio gleivinei pvz.: išopėjimus, gyvūno badavimą, dehidrataciją ir galiausiai jo mirtį

(16, 19). Svetimkūniai virškinamajame trakte, sukeliantys dalinį ar visišką virškinamojo trakto

nepraeinamumą, gali sukelti sunkų uždegimą, gleivinės įplyšimą ir dėl esančio audinių spaudimo

sukelti nekrozę. (11).

Gyvūno savininkui laiku pastebėjus ligos klinikinius požymius ar pastebėjus suėstus

svetimkūnius labai svarbu greitai kreiptis į veterinarijos gydytoją. (10) Dažniausiai pasitaikantys

klinikiniai požymiai yra susiję su virškinamojo trakto nepraeinamumu: vėmimas, viduriavimas,

vidurių užkietėjimas, anoreksija, svorio kritimas. (13) Mechaninis plonosios žarnos nepraeinamumas

yra dažna priežastis sukelianti vėmimą šunims. (4)

7

Diagnostiniai tyrimai dažniausiai atliekami atsižvelgiant į savininkų finansinias galimybes.

Pasitaiko atvejų, kad šeimininkų finansinės galimybės atlikti diagnostinius tyrimus ir gydymą yra

ribotos. Tai gali turėti įtakos sprendimui gyvūną eutanazuoti. (10) Rentgeninis tyrimas dažniausiai

atliekamas, įtariant virškinamojo trakto nepraeinamumą. (4) Nustačius mechaninį virškinamojo

trakto nepraeinamumą dažniausia indikacija yra virškinamojo trakto chirurginis gydymas. (12)

Chirurginio gydymo tikslas yra pašalinti virškinamojo trakto nepraeinamumą ir skubiai atkurti

virškinamojo trakto veiklą. (10)

Kadangi virškinamojo trakto reikšmė organizmo egzistavimui yra neginčyjama, o virškinamojo

trakto svetimkūniai gali sukelti sunkius ir kai kada negrįžtamus organizmo sveikatos sutrikimus ar

net mirtį. Todėl yra svarbu išnagrinėti virškinamojo trakto nepraeinamumą sukeliančias priežastis,

išanalizuoti virškinamojo trakto nepraeinamumui dignozuoti taikomus optimaliausius metodus bei

dažniausiai taikomus virškinamojo trakto nepraeinamumo gydymo būdus.

Tikslas:

Išanalizuoti kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostiką ir gydymo metodus.

Uždaviniai:

Išsiaiškinti priežastis, kurios sukelia nepraeinamumą virškinamajame trakte katėms ir šunims.

Išanalizuoti katėms ir šunims dažniausiai naudojamus virškinamojo trakto nepraeinamumo

diagnostikos būdus.

Išnagrinėti dažniausiai naudojamus kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo gydymo

būdus.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Dažniausios priežastys sukeliančios virškinamojo trakto

nepraeinamumą

Žarnų nepraeinamumas gali būti dalinis arba visiškas. (14) Virškinamojo trakto nepraeinamumą

gali sukelti: svetimkūniai, invaginacija, skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas, audinių apimties

padidėjimas, neoplazija, nenormalus susiaurėjimas žarnoje, peristaltikos sutrikimai, išvarža, kurioje

gali įstrigti plonosios žarnos dalis ir sukelti nepraeinamumą dėl žarnų pasaito užsisukimo, uždegimo

žarnoje (granuliominio enterito). (3)

Proksimaliau svetimkūnio, kuris sukelia nepraeinamumą, padidėja ertmės slėgis, pradeda

kauptis skysčiai ir dujos. Dujos kaupiasi dėl nuryto oro dėl bakterinės fermentacijos, skysčiai kaupiasi

iš suvartotų skysčių, virškinamojo trakto išskyrų, pavyzdžiui: seilių, tulžies, skrandžio, kasos, plonųjų

žarnų išskyrų. Ertmės plėtimasis sukelia kapiliarų suspaudimą ir prasideda žarnos sienelės edema.

(14) Virškinamojo trakto svetimkūniai gali sutrikdyti kraujo tekėjimą į žarnos segmentą, gali sukelti

žarnos sienelės edemą ir progresuojančią nekrozę. Patogeninių bakterijų skaičius padidėja,

pažeidžiamas gleivinės barjieras ir gali išsivystyti sisteminė endotoksemija. (10) Hematemezė gali

nurodyti skrandžio eroziją arba išopėjimo ar krešėjimo sutrikimus. Peritonitas atsiranda esant

perforacijai, kurią sukelia nekrozė arba išopėjimai. (15)

1.2 Svetimkūniai

Jie gali sukelti mechaninį nepraeinamumą plonosiose žarnose ir yra dažna priežastis sukelianti

vėmimą šunims. (16) Medžiagos, kurios yra nuryjamos, patekusios į skrandį gali sukelti rimtą žalą

skrandžio gleivinei pvz.: išopėjimus, gyvūno badavimą, dehidrataciją ir galiausiai jo mirtį. (9, 17)

Svetimkūniai gali praeiti per virškinamąjį traktą ir nesukelti nepraeinamumo, o gali užstrigti

skrandyje arba toliau. (8)

Dažniausiai rasti skrandžio, žarnų svetimkūniai buvo: plastikiniai žaislai, aštrūs elementai,

mediena, kamuoliai, kaulai, kukurūzų burbuolės, akmenys, vaisių dalys, maisto pakavimo medžiagos,

vaikiški žaislai, butelių kamšteliai, žvejybiniai kabliukai ir siuvimo adatos. (8,9) Šunims labiau

paplitę svetimkūniai: audiniai, monetos ir plastmasiniai žaislai, jo plaukai, guminiai raiščiai, maži

gabaliukai minkštos gumos (t.y. ausų kištukai ir t.t.) (8) Svarbu išlaikyti augintinį nuo galimų

svetimkūnių praryjimo ir bandyti užkirsti kelią pakartotinam svetimkūnio suėdimui. (18)

Siūliniai svetimkūniai pasitaikantys šunims ir katėms (pvz.: siūlai, kiliminė danga, pluoštai,

siūlai dantims). Proksimalinis siūlinio svetimkūnio galas gali būti nustatytas apsivyniojęs aplink

liežuvio pagrindą ar įsitvirtinęs skrandyje, o distalinė dalis plonojoje žarnoje. Gali sukelti dalinį arba

visišką nepraeinamumą dėl esančios peristaltikos gali įpjauti, pradurti žarnų sienelę. (19) Klinikiniai

požymiai priklauso nuo trukmės ir nepraeinamumo laipsnio ir kitų veiksnių (pavyzdžiui, žarnų

9

perforacijos). Dažniausi klinikiniai požymiai vėmimas ir pilvo diskomfortas. (19) Siūliniai, metaliniai

svetimkūniai kartais randami prievartyje, vidutinių ir didelių šunų veislių. (20)

1.3 Žarnų ligos

Invaginaciją sudaro žarnos segmento įsimovimas į kitą segmentą. (3, 13) Invaginacijos

paprastai pasitaiko šunims ir katėms normalios peristaltikos kryptimi. (14) Dažniausia invaginacijos

vieta klubinė žarna į akląją žarną. Tačiau gali pasitaikyti ir kitos invaginacijos vietos: tuščioji žarna į

tuščiąją žarną, klubinė žarna į tuščiąją žarną ar gaubtinė žarna į tiesiąją žarną. (21) Dažnai

virškinamojo trakto nepraeinamumas diagnozuojamas jauniems gyvūnams dėl rizikos veiksnių:

virškinamojo trakto parazitų, virusinių, uždegiminių virškinamojo trakto ligų, mitybinio

neapdairumo, svetimkūnio nurijimo, kuris sukelia nepraeinamumą. Senesniems gyvūnams

invaginacijos turėtų būti atidžiai tikrinamos dėl ligų, kurios sukelia pakitimus virškinamojo trakto

peristaltikoje. (3)

Obstipacija katėms ir šunims, dažniausiai yra netinkamo pašaro rezultatas arba prarijus

nevirškinamų medžiagų (pavyzdžiui: kaulų, smėlio) arba kartais, aštrius daiktus. Taip pat gali

išsivystyti antrinė obstipacija, kai užspaudžiama distalinė gaubtinės ar tiesiosios žarnos dalis, dėl

prostatos padidėjimo, tarpvietės išvaržų arba tiesiosios žarnos išsiplėtimo (divertikulo), dubens

ertmės audinių apimties padidėjimo ar dubens kanalo susiaurėjimo po dubens kaulų lūžių. Katėms

obstipacija paprastai kyla dėl dubens kaulų lūžių pasekmių, taip pat dėl stuburo nervų pažeidimų. (5)

1.4 Audinių apimties padidėjimas

Žarnyno nepraeinamumas yra dažna diagnozė smulkių gyvūnų praktikoje, bet tai retai sukelia

vidiniai plonosios žarnos navikai. Adenokarcinoma yra labiausiai paplitęs navikas plonojoje žarnoje

šunims po limfosarkomos ir lygiųjų raumenų navikų. (8) Šunims storosios žarnos karcinoma dažniau

diagnozuojama nei plonoje žarnoje. (22) Navikas žarnos ertmėje gali siaurinti žarnos spindį, pilvo

ertmės navikai gali užspausti žarną ir sukelti nepraeinamumą. (14)

Audinių apimties padidėjimas pilvo ertmėje gali būti priskiriamas fiziologiniams ir

pataloginiams procesams. Fiziologiniams: skrandžio išsiplėtimams (po valgio), gimdos padidėjimas

(vaikingumo metu), blužnies padidėjimas anestezijai naudojant barbitūratus. Patologiniai procesai

gali būti: uždegiminių procesų rezultatas, abcesai ar cistų formavimas, hematoma, neoplazija.

Hipertrofija gali sukelti organo išsiplėtimą. (20)

1.5 Skrandžio ligos

Skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas. Skrandžio išplėtimas dujomis ir (ar) skysčiu

žinomas, kaip skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas. (3, 19) Skrandžio užsisukimas įvyksta dėl

to, kad jėga, kuria veikiamas išsipūtęs šuns skrandis pasisuka į dešinę arba į kairę pusę (dažniausiai

pagal laikrodžio rodyklę) pagal ašį. Tačiau nėra visiškai aišku, kada skrandis iš pradžių išsiplečia ar

skrandis pirma užsisuka. (23)

10

Skrandžio išsiplėtimo priežastys yra dujos, skysčiai, maistas ar jų kombinacijos. (24) Ūmus

skrandžio išsiplėtimas gali pasireikšti ir be užsisukimo. Oro prarijimas dėl stemplės anomalijų arba

dusulio gali sukelti lengvo laipsnio skrandžio išsiplėtimą. Pertrūkiais veikiantis užsisukimas gali

atsirasti be išsiplėtimo. Kliniškai pilnas skrandžio užsisukimas reikalauja skubios pagalbos. (20)

Skrandžio motorikos sutrikimai gali sukelti nenormalų maisto ir skysčio susilaikymą

skrandyje. (3) Motorikos sutrikimai gali būti per greitas arba per lėtas skrandžio turinio pasišalinimas

iš skrandžio į dvylikapirštę žarną, ir gyvūnas gali vemti žarnų turiniu. (23) Skrandžio turinys po

vidutinio dydžio ėdalo porcijos šunims paprastai turi pasišalinti praėjus 6-8 valandoms, o katėms po

4-6 valandų, Skrandžio turinio pasišalinimo laiką įtakoja tokie veiksniai: ėdalo kiekis, kolorijų,

skaidulų kiekis. Vėminas nesuvirškintu maistu po 10-12 valandų nuo ėdimo gali rodyti skrandžio

motorikos sutrikimus arba nepraeinamumą skrandyje ar plonojoje žarnoje. Pirminiai skrandžio

motorikos sutrikimai dažnai yra nežinomos priežasties. Dauguma motorikos sutrikimų atsiranda kaip

antrinė priežastis dėl: medžiagų apykaitos sutrikimų, nervų sistemos sutrikimų, streso, skausmo,

medikamentų, dėl skrandžio ligų, skrandžio chirurginių operacijų, skrandžio išsiplėtimo ir (ar)

užsisukimo. (3)

Prievarčio nepraeinamumas gali būti ūmus ir lėtinis. Dažnai ūmų prievarčio nepraeinamumą

sukelia į prievarčio regioną patekę svetimkūniai arba prievarčio uždegimas. Lėtinis prievarčio

nepraeinamumas atsiranda dėl susiaurėjusios prievarčio angos, tai gali sukelti hipertrofiją, fibrozę,

stenozę arba neoplaziją. Kitos priežastys prievarčio nepraeinamumui yra skrandžio spazmai ir

skrandžio užsisukimas. Su skrandžiu tiesiogiai nesiejamos ligos sukelia įšorinį nepraeinamumą, kuris

atsiranda dėl kepenų ar kasos apimties padidėjimo, kuris gali sukelti spaudimą prievartyje ir slopina

maisto praėjimą iš skrandžio. (20)

1.6 Klinikiniai požymiai ir diferencinė diagnostika

Klinikiniai požymiai, susiję su virškinamojo trakto nepraeinamumu: vėmimas, viduriavimas,

vidurių užkietėjimas, anoreksija, svorio praradimas. Ligos pradžia priklauso nuo to, kurioje vietoje

vystosi nepraeinamumas ir jis gali būti dalinis ar visiškas. (12). Klinikiniai požymiai labiau

pasireiškia esant visiško nepraeinamumo atveju, pastebimas greitas gyvūno būklės blogėjimas.

Dalinio virškinamojo trakto nepraeinamumo atveju, stebima lėtinė eiga ir būdingiausi klinikiniai

požymiai yra valgymo sutrikimai ir malabsorbcija. (10, 3) Svetimkūniai skrandyje gali nesukelti jokių

klinikinių simptomų, bet klinikiniai požymiai gali pasireikšti (protarpiais arba nuolat). Svetimkūniai

sukelia: nepraeinamumą, skrandžio pūtimą ir gleivinės dirginimą. (15) Svetimkūniai gali sukelti

nepraeinamumą prievartyje, kuris provokuos nuolatinį vėmimą, retai išprovokuoja skrandžio pūtimą

ir gali išprovokuoti gastritą. (20)

Pirmieji klinikiniai požymiai skrandžio išsiplėtimo ir (ar) užsisukimo atveju: pilvo

diskomfortas, neramumas ir seilėjimasis. Savininkai, kurie nežino šios būklės, gali praleisti pradinius

11

klinikinius požymius. Dažnai liga progresuoja labai greitai kartojasi neproduktyvus raugėjimas ir

atpylimas, sparčiai besivystantis pilvo pūtimas, pilvo skausmas, tachikardija, padažnėjęs kvėpavimas

arba dusulys. (5,3) Hipovoleminis ir kardiogeninis šokas, mirtis gali pasireikšti per kelias valandas

nuo klinikinių požymių pasireiškimo. (23)

Invaginacija gali sukelti visišką ar dalinį nepraeinamumą. Dalinis nepraeinamumas gali

nesukelti jokių klinikinių ligos požymių, todėl gali praeiti nepastebimai. Vis dėlto, siauras praėjimas

per invaginaciją, sulaiko normalų maisto slinkimą virškinamuoju traktu ir per tam tikrą laiko tarpą,

dėl invaginacijos žarna išsiplečia. Tempimas gali tapti toks didelis, kad gali imituoti didelę gaubtinę

žarną. Klinikiniai požymiai nepraeinamumo ilgainiui tampa akivaizdūs. (20) Klinikiniai požymiai

susiję su invaginacija priklauso nuo anatominės invaginacijos lokalizacijos vietos. (3) Katės gali

rodyti neaiškius, lengvus, lėtinius klinikinio pobūdžio požymius, kurie gali būti ūmūs arba lėtiniai.

Vėmimą ir viduriavimą gali lydėti hipovoleminis arba sepsinis šokas. (15) Klinikiniai požymiai

katėms su žarnyno invaginacija paprastai pasireiškia: anoreksija, svorio netekimu, dehidratacija, o

vėmimas ir viduriavimas yra retesni. (21) Klinikiniai požymiai plonųjų žarnų ligų yra nespecifiniai:

vėmimas, anoreksija, pilvo skausmas (ūmus pilvo skausmas), depresija ir šokas. (13)

Dažniausi virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai požymiai gali būti: vėmimas,

viduriavimas, atpylimas, apetito stoka, anoreksija, depresija, dehidracija, pilvo skausmas, pilvo

pūtimas, apčiuopiamas tvirtas segmentas pilvo ertmėje, apčiuopiamas žarnyno išsiplėtimas ir kita.

(16) Pagrindiniai klinikiniai požymiai sutrikusios skrandžio motorikos yra lėtinis vėmimas maistu po

valgio. (3)

Diferencinė diagnozė gali būti: svetimkūnis, skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas,

obstipacija, sąaugos, parazitai, invaginacija, išvarža, virškinamojo trakto opa, neoplazija, žarnos

išemija, žarnos spazmai, pankreatitas, peritonitas, žarnų pasaito neoplazijos, užsisukimas, uždegimas,

nepraeinamumas, išopėjimas, helicobacter spp. infekcija, motorikos sutrikimai, prievarčio stenozė,

uždegiminės žarnų ligos, virusinis enteritas (parvovirusinis enteritas). (19,25)

1.7 Etiologija

Virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys: skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas,

navikas, susiaurėjimas žarnoje, svetimkūnis, išvarža, uždegimas (granulominis enteritas),

peristaltikos sutrikimai, invaginacija. (3) Ūmios žarnų nepraeinamumo priežastys yra: svetimkūnis,

neoplazija ir invaginacija. (4)

Šunys yra labai smalsūs, turi įpročius žaisti ir gali suėsti neėdamus daiktus, kurie lemia

skrandžio svetimkūnio sindromą. (26) Jauniems gyvūnams skrandžio svetimkūniai pasitaiko dažniau

nei vyresnio amžiaus gyvūnams, dėl jų nepasotinamo ir neišrankaus ėdimo įpročių. (16,17) Kai kurie

augintiniai turi tendenciją suėsti svetimkūnius, gali tai padaryti pakartotinai. (3) Svetimkūniai dažniau

diagnozuojami šunims nei katėms. (2,8) Katėms diagnozuojami dažniausiai siūliniai svetimkūniai.

12

(16) Siūlinis svetimkūnis katėms, dažniausiai apsivynioją apie liežuvio pagrindą, o šunims

diagnozuojamas prievartyje įsitvirtinęs kaip inkaras. (27)

Ūmus skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas yra staigus ir dažnai mirtinas virškinamojo

trakto sutrikimas, kuris ypač dažnai pasireiškia didelių veislių šunims, turintiems plačias krūtines

(pavyzdžiui: Dogams, Vokiečių aviganiams, standartiniam Pudeliui ir didelių mišrių veislių šunims).

Nors tai gali atsirasti, bet kokio amžiaus šunims, bet tai yra didesnė atsiradimo rizika vyresnio

amžiaus šunims, be to tai buvo pastebėta ir mažiems šunims bei katėms. (3,20,23) Skrandžio

išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas gali būti paveldimas veiksnys. (19)

Lėtinis išsiplėtimas taip pat atsiranda, pavyzdžiui dėl ilgalaikio dalinio nepraeinamumo

prievartyje. Išsiplėtęs skrandis nustumia žarnyną kaudaliau. Skrandžio išsiplėtimas gali atsirasti dėl

nepraeinamumo arba skrandžio sienelės atonijos. (20) Skrandžio išsiplėtimo ir (ar) užsisukimo

etiologija yra neaiški: mitybiniai veiksniai, paralyžius skrandžio motorinės funkcijos, pernelyg didelis

vandens suvartojimas ir persivalgymas prieš treniruotę. (19) Prievarčio stenozė – įgimtas

susiaurėjimas dažniau pasitaiko: trumpanosiams, plokščiasnukiams – brachicefalikų veislių šunims

ir Siamo katėms. Įgyta – lėtinė liga, kuriai būdingas sustorėjimas prievarčio srityje dažniau pasitaiko

šioms šunų veislėms: Lasos Apsams, Ši Cu, Pekinams ir Pudeliams. Prievarčio stenozė – dažniausiai

jauniems gyvūnams. Lėtinė hipertrofinė prievarčio stenozė – daugiau paplitusi vidutinio amžiaus ir

vyresniems gyvūnams. (3)

Invaginacija – susijusi su žarnyno parazitais ir virusine infekcija (pvz.: virusiniu enteritu,

parvovirusiniu enteritu), siūliniu svetimkūniu ar žarnyno naviku. (13, 3) Vidutinio amžiaus ir

vyresniems pacientams, invaginacijos yra dažnai susijusios su žarnyno navikais. (20) Histologiniai

tyrimai atskleidė, kad daugumai kačių pagrindinė invaginacijos priežastis yra neoplazija, o šunų

pagrindinė invaginacijos priežastis yra žarnų uždegiminės ligos. Bet kokia liga, kuri keičia

virškinamojo trakto motoriką, gali sukelti invaginaciją. (28)

1.8 Diagnostika

Išsamus anamnezės surinkimas padeda diagnozuoti virškinamojo trakto nepraeinamumą, tačiau

kartais liga vystosi be būdingų klinikinių simptomų. (8) Klinikinės apžiuros metu atliekamas

klinikinis tyrimas, kuris prasideda nuo galvos (t. y. burnos ertmės), toliau tęsiama kaklo ir pilvo

palpacija, ir baigiasi tiesiosios žarnos rektiniu tyrimu. (23) Klinikinis tyrimas turi būti atliekamas

atidžiai, kartais tyrimo metu, galima aptikti siūlinį svetimkūnį apsivijusį ant liežuvio pagrindo nors

dažniau jie aptinkami katėms, bet gali pasitaikyti ir šunims. (3) Pilvo palpacija yra svarbi šunims ir

katėms, kuriems yra stebimi virškinamojo trakto ligų klinikiniai požymiai. Labiau informatyvi

procedūra katėms, dėl to, kad be vargo apčiuopiama dauguma vidaus organų. (23) Palpacijos metu

reikėtų atidžiai įvertinti žarnas pagal: storį, standumą, dujų kiekį, apčiuopiamus objektus ir pilvo

skausmą. (16,23)

13

Audinių apimties padidėjimas (pavyzdžiui: padidėję limfiniai mazgai, svetimkūniai, neoplazija,

invaginacija ir kt.) gali sukelti dalinį ar visišką žarnyno nepraeinamumą, tačiau gali būti nepastebėtos

per klinikinę apžiūrą dėl jų mažo dydžio. Skysčio pripildytos plonosios žarnos kilpos, dažnai

juntamos pacientams, sergantiems ūminiu enteritu. Būdinga siūliniam svetimkūniui sutrauktos

plonosios žarnos kilpos. (23)

Virškinamojo trakto nepraeinamumą gali padėti diagnozuoti patys savininkai, kai jie matė kaip

gyvūnas suėdė neėdamą daiktą. Diagnostikai naudojami metodai: išsami gyvūno klinikinė apžiūra

(apčiuopos metodu), rentgeno diagnostika, echoskopinis tyrimas, gastroskopija, (8, 16) kompiuterinė

tomografija (KT) ir magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). (23) Kompiuterinė tomografija gali

pakeisti kontrastinį rentgenografinį tyrimą, nes galime geriau aptikti plonus, mažus svetimkūnius,

kurie sunkiai matomi atliekant rentgenologinį tyrimą. (29) Tačiau įprasta rentgenografija ir

echoskopija lieka esminiais, ekonomiškais, efektyviais ir lengvai prieinamais metodais diagnozuoti

daug virškinamojo trakto sutrikimų šunims ir katėms. (23) Šiuo metu, dažnai taikomi keli

diagnostikos metodai: rentgeno diagnostika, echoskopija ir endoskopija. (23) Netikslaus arba

pavėluoto diagnozavimo atveju, galima žarnyno audinių perforacija ir pilvaplėvės uždegimas, o

vėliau netgi gyvūno mirtis. (3)

Rekomenduojami laboratoriniai tyrimai: kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas, C

reaktyvaus baltymo ir elektrolitų tyrimas, esant reikalui šlapimo tyrimas, jie atliekami priklausomai

nuo poreikio. (16) Esant virškinimo trakto nepraeinamumui galimi sutrikimai: skysčių balansas,

rūgščių – šarmų balansas ir serumo elektrolitų koncentracija dėl hipersekrecijos ir sekvestracijos

virškinamajame trakte dar labiau blogina vėmimas ir sutrikęs skysčių, maistinių medžiagų

suvartojimas. (10) Dehidratacija ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimas dažniausiai pasireiškė

gyvūnams kurie vemia. (16)

1.8.1 Rentgenologinis tyrimas

Rentgenogramos analizuojamos pagal penkis audinių rentgenokontrastiškumus:

• metalas;

• kaulai arba mineralinės medžiagos;

• skysčiai ar minkštieji audiniai;

• dujos (oras);

• riebalai.

Metalinės medžiagos yra labai tankios ir slopina beveik visą spinduliuotės praėjimą. Rentgeno

nuotraukoje metalas atrodo baltas (rentgenokontrastiškas). (20)

Kaulas nėra toks tankus kaip metalas. Tai leidžia mažiau praeiti rentgeno spinduliuotei, lyginant

su kitais kūno audiniais. Rentgenogramoje kaulas atrodo beveik baltos spalvos. (20)

14

Skysčiai slopina daugiau spindulių nei dujos. Skysčiai atrodo pilki rentgenogramoje. Rentgeno

nuotraukoje neįmanoma atskirti kraujo, transudato ir eksudato. Riebalai gali padėti apibrėžti

struktūras, pvz.: inkstų audinius. Dujos, įskaitant oro, leidžia rentgeno spinduliams galimybę laisvai

praeiti pro jas. (20)

Mineraliniai ir metaliniai objektai, kaulai ir jų fragmentai, uolos, akmenys, žvirgždas, tanki

guma, kai kurie stiklo tipai paprastai yra lengvai matomi. (19) Nerengenokontrastiški: mediena, vaisių

dalys, plastikas, audiniai, kiliminė danga, kukurūzų burbuolės, fitobezoarai, trichobezoarai ir kt. gali

būti matomi jei juos supa oras. (19)

Pilvo rentgenologinis tyrimas yra labai svarbi priemonė, daugelio priežasčių diagnostikai. (24)

Tradicinė rentgenografija gali būti naudinga nustatyti skrandžio svetimkūnius, ypač kai medžiaga yra

rentgenokontrastiška. (8) Daugelis svetimkūnių yra rentgenokontrastiški ir todėl lengvai matomi

paprastu rentgenologiniu tyrimu. (20) Rentgenologinis tyrimas atliekamas siekiant aptikti peritonitą,

skysčių sankaupas ir dujų sisikaupimus (dažniausiai proksimaliai nepraeinamumo vietos), blogai

apibrėžtas audinių apimties padidėjimus ir anomalijas kepenyse. (21,23) Svarbiausias tikslas yra kuo

greičiau diagnozuoti: skrandžio išsiplėtimą ir (ar) užsisukimą, svetimkūnius, žarnos nepraeinamumą,

trūkusį virškinamojo trakto segmentą. Paprastas rentgeninis pilvo tyrimas visada turėtų būti

atliekamas pacientams, kurie vemia arba yra įtariamas nepraeinamumas. (24)

Rentgenologinio tyrimo projekcijos: kairė šoninė, dešinė šoninė, ir ant nugaros (ventrodorsali).

Dorsoventralinė projekcija naudojama retai, nes vidaus organai yra suspausti ir dažnai netaisyklingai

pasislinkę. (20)

Paprastasis rentgeninis tyrimas turėtų būti daromas prieš duodant kontrastines medžiagas (bario

sulfatą), norint atmesti pažeidimus arba svetimkūnį, svetimkūnį gali maskuoti bario sulfatas. (18, 20)

Skrandyje svetimkūniai gali būti rasti atsitiktinai, nes kol atsiranda pirmi klinikiniai požymiai

gali užtrukti nuo kelių valandų iki kelių parų ar savaičių. (16,30) Mechaninio nepraeinamumo ženklas

rentgenogramoje yra išsiplėtusios ir dujomis užpildytos plonųjų žarnų kilpos. (16) Peristaltika skatina

skysčių ir dujų kaupimąsi plonosios žarnos kilpose. Virškinamojo trakto nepraeinamumo

rentgenologinė diagnozė remiasi požymiais: skrandžio ir žarnų išsiplėtimu dujomis ir (ar) skysčiu,

nenormaliomis žarnų kilpų formomis (klostėmis arba raukšlėmis), rentgenokontrastiškais

svetimkūniais virškinamajame trakte. (22) Išsiplėtusių žarnų ilgis ir išsiplėtimo laipsnis gali skirtis

priklausomai nuo vietos, virškinamojo trakto nepraeinamumo trukmės ir laipsnio. (22)

Audinių apimties padidėjimą pilvo ertmės organuose, galima diagnozuoti atlikus rentgeninį

tyrimą be kontrastinių medžiagų. Kartais sunku diagnozuoti audinių apimties padidėjimą, jeigu tuo

pačiu metu stebimas skysčių susikaupimas pilvo ertmėje, nes minkštieji audiniai ir skysčiai yra to

paties rentgenokontrastiškumo. Tokiais atvejais informatyvesnis diagnostikos metodas yra

echoskopinis tyrimas. (20) Rentgenokontrastiškus svetimkūnius pavyksta atpažinti rentgenogramose

15

be kontrastinių medžiagų pagalbos, tačiau nerentgenokontrastiškų svetimkūnių diagnostikai

naudojamas rentgenografinis tyrimas su kontrastinėmis medžiagomis. (16)

Esant skrandžio išsiplėtimui rentgeno nuotraukoje, matomas didelis, dujomis užpildytas,

išsipūtęs skrandis. Išsiplėtęs skrandis rentgenogramoje gali užpildyti beveik visą pilvą, žarnos

pastumtos kaudaliai, taip pat plonajame žarnyne gali būti didelis kiekis dujų. Stebimas blužnies

audinių apimties padidėjimas ir pasislinkimas į dešinę pusę. Nenormali skrandžio padėtis gali padėti

atskirti skrandžio užsisukimą nuo paprasto išsiplėtimo, gali būti identifikuojama atliekant

rentgenogramą ant dešiniojo šono. Kai kuriems pacientams skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas

gali sukelti skrandžio gleivinės nekrozę, ir leisti dujoms pereiti į pogleivinę, plonas kreivas dujų

šešėlis rentgenogramoje gali parodyti skrandžio gleivinės ir raumenų sluoksnių atsiskyrimus. (20)

Ūmus prievarčio nepraeinamumas gali neturėti jokių pakitimų rentgeno nuotraukoje. Lėtinio

prievarčio nepraeinamumo atvejais rentgenogramoje dažniausiai matomas išsiplėtęs skrandis.

Skrandžio turinys gali būti matomas net po ilgo badavimo. Matomas didelis kiekis skysčio skrandyje.

(20)

Mineralizuotos drumstys kartais matomos skrandyje proksimaliai nepraeinamumo. Tokios

drumstys dažnai vadinamos žvyro ženklais ir yra dažniausiai susiję su lėtiniu daliniu nepaeinamumu.

Tokiais atvejais diagnozės nustatymui naudinga atlikti rentgeninį tyrimą naudojant kontrastines

medžiagas. Stebimas uždelstas kontrastinių medžiagų pasišalinimas iš skrandžio. Peristaltinės bangos

gali stumti kontrastines medžiagas iš skrandžio. Dvylikapirštėje žarnoje jei nematome arba matome

mažą bario sulfato kiekį, galime patvirtinti prievarčio nepraeinamumą. (20)

Proksimaliai invaginacijos matomos žarnos išsiplėtusios kilpos, užsipildžiusios dujomis ir

skysčiu, distalinė žarnos dalis gali būti tuščia. Invaginacijos vieta gali būti tankesnė, matomas

minkštųjų audinių šešėlis. (20) Storosios žarnos rentgeninis tyrimas retai padeda diagnozuoti

storosios žarnos ligas, bet gali būti naudinga gyvūnams, kurių išsiplėtusi gaubtinė žarna. Siekiant

pagerinti vizualizaciją reikia gyvūnui neduoti maisto (24 val.). Rentgenografija naudojant

kontrastines medžiagas padeda diagnozuoti patologijas storajam žarnyne (pvz.: susiaurėjimus, išorinį

suspaudimą, audinių apimties padidėjimą, invaginaciją). (15) Svetimkūniai gaubtinėje ir tiesiojoje

žarnoje retai kliniškai reikšmingi, nes jie paprastai lengvai praėjo ar lengvai pašalinami. Kartais,

aštrūs gabalėliai su kaulais gali užstrigti gaubtinėje ar tiesiojoje žarnoje, siekiant nustatyti

svetimkūnio poziciją galima atlikti rentgenologinį tyrimą. (20)

1.8.2 Kontrastinis rentgenologinis tyrimas

Gali būti atliekamas: teigiamas, neigiamas arba dvigubas kontrastas. Bario sulfatas arba

medžiagos, kurių sudėtyje yra jodo junginiai (joninės ir nejoninės) tai preparatai, kurie gali būti

naudojami kaip teigiamas kontrastas. (19,20) Bario sulfatas nėra absorbuojamas iš virškinamojo

trakto ir yra rentgenokontrastiškas. (18) Neigiamos kontrastinės medžiagos: anglies dioksidas, azoto

16

oksidas, deguonis, oras. (19) Neigiamas kontrastas nėra patikimas tiriant skrandį, gali būti naudingas

diagnozuojant svetimkūnius ir siekiant įvertinti skrandžio sienelės storį. Derinant teigiamą ir

neigiamą kontrastą yra atliekamas dvigubo kontrasto tyrimas. Svetimkūniai geriausiai matomi

naudojant teigiamą kontrastą. (20)

Indikacijos kontrastiniam rentgeniniam tyrimui: nuolatinis vėmimas, vėmimas su krauju

(hematemezė), virškinamojo trakto poslinkis yra susijęs su diafragmos plyšimu. Atliekamas norint

įvertinti virškinamojo trakto tūrių pokytį. (19) Gali būti naudojamas įvertinti skrandžio turinio

pasišalinimo laiką, taip pat gali būti vertinamas laikas per kurį turinys pasiekia tiesiąją žarną arba

nepraeinamumo vietą. (19,25)

Labai svarbu, kad gyvūnas būtų tinkamai parengtas prieš kontrastinį tyrimą. Pacientas turi būti

nešeriamas mažiausiai 12 valandų iki tyrimo, vandenį leidžiama lakti. (20) Kontrastas turi būti

duodamas per burną sėdimoje ar stovimoje padėtyje, pacientas turi būti sąmoningas, jei įmanoma.

Lengva sedacija gali būti naudojama, nors tai padidina kontrasto aspiracijos riziką. (18)

Sugirdžius bario sulfatą, daromas rentgeninis tyrimas, norint įvertinti stemplę. Vėliau

rentgenogramoje turi matytis užpildytas skrandis, norėdami įvertinti skrandžio turinio pasišalinimą

pakartotina rentgenograma atliekama po 5-10 min. (18) Galima atlikti rentgenogramas kas 20

minučių intervalu per 1 valandą arba kol visas bario sulfatas išeis iš skrandžio. Jei atliekamas viso

virškinamojo trakto tyrimas, tolimesnės rentgeno nuotraukos daromos kas valandą kol kontrastas

pasiekia storąją žarną arba kol nustatoma diagnozė. Įprastai bario sulfato tranzito laikas per plonąją

žarną svyruoja nuo 2 iki 4 valandų. (19) Normalus skrandžio turinio pasišalinimo laikas yra 30-120

min. Įprastai į plonąją žarną bario sulfatas patenka po 30-120 minučių, o visiško pasišalinimo laikas

yra 180-300 min. (31)

Neduoti maisto 12-24 valandas, neduoti vandens 1-2 valandas, statyti klizmą jei būtina 2-4

valandas iki tyrimo. (30) Praėjus 24 valandoms po kontrastinės medžiagos vartojimo, visa kontrastinė

medžiaga jau turi būti pasiekusi storąją žarną. (18)

Maišymas bario su metilceliulioze gali pagerinti virškinamojo trakto tyrimo saugumą ir kokybę,

galima naudoti skystą ar pastos konsistencijos, taip tap galima maišyti su maistu. Bario milteliai

(bario pasta dedama į maistą) naudojami nustatyti funkcinias anomalijas. Bario sulfatą taip pat galima

maišyti su maistu, galima diagnozuoti stemplės susiaurėjimą ar išsiplėtimą, ko galima nematyti su

skystu ar pastos pavidalo bario sulfatu. (18)

Bario pasta dažnai naudojama stemplės kontrastiniam tyrimui ieškant svetimkūnio. Stemplės

kontrastinis tyrimas labiausiai naudingas vertinti stemplės peristaltiką, susiaurėjimus, svetimkūnius,

perforacijas ar išsiplėtimus. (31) Įtariant stemplės arba virškinamojo trakto perforaciją, turėtų būti

naudojama žemo osmoliškumo vandenyje tirpi kontrastinė medžiaga. (18) Kontrastinis tyrimas

paprastai atskleidžia žarnų išpūtimą proksimaliniai nepraeinamumo, įskaitant ir invaginaciją. (21)

17

Kontrastinis tyrimas turi būti vartojamas atsargiai esant įtariamam siūliniam svetimkūniui, nes

16 proc. kačių turėjo žarnyno perforaciją. (12) Bario sulfato negalima naudoti jei įtariama perforacija,

plonosios žarnos išsiplėtimas, didelis, mechaninis nepraeinamumas, nes nutekėjęs į kūno ertmes gali

sukelti granuliomatozines reakcijas ar adheziją (suaugimus). (3,18,24) Priežiūra reikalinga, kai

naudojamas bario sulfatas esant disfagijai arba esant stemplės ligoms, nes gali sukelti aspiracinę

pneumoniją. Galimos komplikacijos: vidurių užkietėjimas, laikinas viduriavimas ir pilvo skausmas,

aspiracinė pneumonija, vėmimas. (18)

Bario sulfatas daro įtaką echoskopinui tyrimui. Jei echoskopinis tyrimas yra būtinas tai turėtų

būti atliekamas prieš bario tyrimą. Jei endoskopija bus atliekama, pageidautina naudoti vandenyje

tirpias kontrastines medžiagas, nes baris neleis įvertinti gleivinės. (18)

1.8.3 Echoskopinis tyrimas

Echoskopija yra naudinga patvirtinanti klinikinę arba rentgenologinę diagnozę. Taip pat leidžia

identifikuoti kilmę ir patvirtinti lokalizaciją. Pastaruoju metu echoskopinis tyrimas buvo sėkmingai

naudojamas žarnyno invaginacijų diagnostikoje. (20)

Echoskopiniu tyrimu galima nustatyti invaginaciją, pilvaplėvės infiltracines ligas, virškinamojo

trakto sienų infiltraciją, nepraeinamumo pakitimus, uždegimą ir neoplastines ligas, svetimkūnius.

Taip pat nustatyti žarnyno peristaltiką ir hemodinamikos sutrikimus. (8,16,32)

Echoskopiniu tyrimu vertinamas virškinamojo trakto sienelių storis ir sluoksniai, sienelės

simetrija, audinių struktūra, vertinama peristaltinė veikla, ertmės turinys ir skersmuo, galima aptikti

skysčių sankaupas, vizualiai vertinti gretimas struktūras, pavyzdžiui: limfinius mazgus ir pilvaplėvę.

(24,32,15) Vertinamas limfinių mazgų dydis, taip pat vertinamas laisvas dujų ar skysčio buvimas

pilvo ertmėje. (32)

Padidėjusi virškinamojo trakto motorika, signalizuoja mechaninį nepraeinamumą, kaip ir

skysčių ar dujų susikaupimas. Negalima tiksliai diagnozuoti virškinamojo trakto perforacijos buvimo,

net jei matuojamas sienelės storis. (16) (1 lentelė) Paprastai, skrandžio ir plonosios žarnos atliekama

peristaltika, nuo trijų iki penkių susitraukimų per minutę. (32)

Būdinga invaginacijos išvaizda tiriant ultragarsu, šunims ir katėms matoma kaip audinių

apimties padidėjimai, kuriuos sudaro labai echogeniški ir mažai echogeniški koncentriniai žiedai ir

daugkartinės labai echogeniškos ir mažai echogeniškos, lygiagrečios, išilginės linijos. (21,28)

1 Lentelė. Intervalai normalių skrandžio ir žarnyno sienelių storio (32)

Šuo (mm) Katė (mm) Skrandis 3-5 1,1-3,6

Dvylikapirštė žarna 2-6 1,3-3,8 Tuščioji žarna 2-4,7 1,5-3,6 Klubinė žarna 2,5-3,2 Gaubtinė žarna 1,1-2,5

18

Echoskopu stebima perkutaninė audinio biopsija gali būti atliekama siekiant surinkti mėginius

citologiniams ar histologiniams tyrimams. Tačiau klinikinis naudingumas echoskopijos yra labai

skirtingas aptinkant ir aiškinant pokyčius tai priklauso nuo veterinarijos gydytojo kompetencijos. (23)

Privalumai echoskopiją palyginti su bario sulfato klizma ar pasta diagnozuojant invaginacijas

yra: nėra poreikio anestezijai ar sedacijai, greitesnis diagnozavimas, galima nagrinėti gretimas

struktūras, pavyzdžiui limfinius mazgus, kurie paprastai nėra matomi rentgenogramose. (21)

1.8.4 Endoskopinis tyrimas

Skrandžio endoskopinis įvertinimas gali būti informatyvus, vertinant skrandžio ligas.

Endoskopija leidžia tiesiogiai vizualiai įvertinti skrandžio opas ir sienos navikus, svetimkūnius,

skrandžio gleivinę. (33)

Gastroskopijos tyrimas gali būti naudingas diagnozuojant nerentgenokontrastiškus skrandžio ir

stemplės svetimkūnius. (8,16) Stemplės ir daugelio skrandžio svetimkūnių gali būti diagnozuota ir

pašalinta endoskopu. (16). Endoskopijai yra teikiama pirmenybė, nes ji leidžia vizualiai, tiesiogiai

įvertinti ertmes, galime paimti gleivinės biopsiją, mėginius citologijai ir kt. (8) Endoskopija gali būti

naudojama dvylikapirštės žarnos pažeidimų diagnostikoje, kartais pavyksta paimti mėginį (bioptatą)

net iš tuščiosios žarnos pradžios gleivinės. (34)

Kolonoskopija yra saugus ir informatyvesnis diagnozavimo būdas nei rentgenologinis tyrimas,

jos metu galima diagnozuoti: opas, audinių infiltraciją gleivinėje ir invaginacijas. (15)

1.8.5 Tiriamoji laparotomija

Tiriamoji laparotomija reguliariai atliekama smulkių gyvūnų praktikoje, turėtų būti atliekama

siekiant rasti tikslią vietą, indentifikuoti pagrindines priežastis ir kartu atlikti chirurginį gydymą.

(16,35)

Pilvo vidurinės linijos laparotomijos pjūvio ilgis nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki

gaktikaulio yra standartinis metodas leidžiantis ištirti sistemingai visą pilvo ertmę. Pilvo ertmė

apžiūrima dviem kvadratais. Pirmasis kvadratas: apžiūrime diafragmą, kepenis, tulžies pūslę ir

latakus, blužnį, skrandį, dvylikapirštę žarną ir kasą. Kitas kvadratas: tuščioji žarna, klubinė žarna,

akloji žarna, gaubtinė žarna, tiesioji žarna, šlapimo pūslė ir prostata arba gimda, įskaitant inkstus,

antinkščius, šlapimtakius ir kiaušides. (35)

1.9 Gydymas

Gyvūnams chirurginės operacijos turėtų būti atliekamos kuo greičiau, prieš tai stabilizavus jų

būklę. (3,15) Intraveniniai tirpalai – būtini kompensuoti dehidrataciją, palaikyti kraujo kiekį, ištaisyti

rūgščių – šarmų ir elektrolitų pusiausvyrą. (3)

Tarp chirurginių procedūrų, enterotomija (pjūvis žarnos sienelės), žarnų rezekcija (pašalinimas

žarnos segmento), žarnos anastomozė (galo su galu sujungimas) ir žarnos fiksavimas vienos žarnos

19

segmento prie kito, gastrotomija (skrandžio ertmės atvėrimas), gastropeksija (skrandžio fiksavimas

prie pilvo sienos). (14)

Po operacijos pacientui turi būti skiriami skausmą malšinantys vaistai ir jei reikia intraveniniai

skysčiai. (3,15) Autoriaus nuomone, naudojimas nesteroidinių priešuždegiminių vaistų pacientams,

kuriems atlikta virškinamojo trakto operacija – nerekomenduojama. Sunkiausias nepageidaujamas

poveikis, susijęs su visais nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais, pasitaiko virškinamajame

trakte, pavyzdžiui: opos, kraujavimas. (27)

Vaistai kontroliuojantys pykinimą ir vėmimą – metoklopramidas; gali būti paskirtas po

invaginacijos arba po nepraeinamumo gydymo. H2 receptorių blokatoriai (pvz.: Ranitidinas) ir (arba)

skrandžio – gleivinę saugantys (pvz.: Sukralfatas) gali būti skiriami pacientams su skrandžio ar žarnų

opomis. (3)

Antibiotikai skiriami jei operacija trunka ilgiau nei 2-3 valandas. (36) Plataus spektro

antibiotikai turėtų būti skiriami, jei diagnozuotas peritonitas arba buvo pilvo ertmės užteršimas. (3,36)

Jei peritonitas įtariamas, reikėtų tirti pilvo skysčius, nustatyti bakterijų kultūrą ir jautrumą

antibiotikams. (15) Pirmosios kartos cefalosporinai turi būti vartojami prieš operaciją, esant viršutinio

virškinamojo trakto operacijoms, o antros kartos cefalosporinai arba išplėsti spektrą penicilino grupės

antibiotikais, kai atliekamos distalinės plonosios žarnos ir storosios žarnos operacijos. (36) Infekcijos

po tiesiosios žarnos operacijos rizika yra didelė, reikėtų skristi sisteminius antibiotikus prieš atliekant

chirurginį gydymą. (15)

Praėjus 8-12 valandų po operacijos duodami nedideli kiekiai vandens. (15) Daugelis pacientų

gali būti maitinami po 24 valandų po chirurginio gydymo. Pacientui rekomenduojama naudoti

pavadėlį pasivaikščiojimo metu, reikia apriboti bėgiojimą ir šokinėjimą 10-14 parų po operacijos,

norint išvengti kai kurių komplikacijų. (3)

1.9.1 Skrandžio operacijos

Skrandžio operacijos yra dažniausiai atliekamos siekiant pašalinti svetimkūnius ir esant

skrandžio išsiplėtimui ir (ar) užsisukimui ir rečiau atliekamos gydyti skrandžio opas ar erozijas,

neoplaziją. Atstačius skrandžio užsisukima arba esant skrandžio išsiplėtimui atliekama gastropeksija.

Gastropeksijos metu sukuriamas nuolatinis sukibimas skrandžio prie kūno sienos. (15) Chirurginės

korekcijos turėtų būti atliekamos kuo greičiau. Siekiant sumažinti skrandžio užsisukimo

pasikartojimo galimybę skrandis turi būti pritvirtintas prie pilvo sienos atliekant gastropeksiją. (5)

Atliekant gastrotomiją skrandžiui laikyti galime naudoti siūlus, jie padeda manipuliuoti skrandį

ir padeda užkirsti kelią skrandžio turinio išsiliejimui. Pjūvis skrandyje atliekamas su 10-11 Nr.

skalpeliu kur mažiausiai kraujagyslių, padidinti pjūvį naudojamos metzembaumo tipo žirklės.

Atvėrus skrandį pašalinamas svetimkūnis ir skrandis užsiuvamas dviem sluoksniais. Siekiant

sumažinti skrandžio turinio patekimą į pilvo ertmę, skrandis izoluojamas nuo pilvo ertmės organų

20

fiziologiniu tirpalu sudrėkintomis laparotomijos servetėlėmis. Siurbimo mašina naudojama sumažinti

skrandžio ar žarnų turinio išsiliejimui į pilvo ertmę. Skrandžio siuvimui naudojamas 2-0 arba 3-0

besirezorbuojantis vienagyslis siūlas, (t.y. polidioksanono [PDS] arba poliglekaprono 25

[Monocryl]), su atraumatine (apvalia) adata. Šie siūlai yra stiprūs, sukuria minimalų audinių

pasipriešinimą, išlaiko tempimą ir stiprumą ilgiau, nei 20 parų. Naudojama dviejų sluoksnių siūlė,

pirmiausia Kušingo arba paprastoji mazginė, po to Lemberto ar Kušingo. Prieš užsiuvant pilvo ertmę,

reikia pakeisti pirštines ir sterilius instrumentus. (14) Naudojamas fiziologinis tirpalas arba hartmano

tirpalas, pašildytas iki 37-39°C, 1 litras naudojamas vidutinio dydžio šuniui, 500 ml katei ir keli litrai

didelių veislių šunims. (34)

1.9.2 Žarnų operacijos

Esant žarnos nepraeinamumui dažniausiai gydoma chirurgiškai. (3) Enterotomija dažniausiai

naudojama svetimkūnio pašalinimui ir žarnyno biopsijai. Šunims dažniausiai atliekama enterotomija

tuščiojoje žarnoje, rečiau dvylikapirštėje žarnoje. (27) Kai atliekama chirurginė žarnyno operacija

svetimkūniams pašalinti, būtina pašalinti svetimkūnius su minimaliomis žarnų traumomis.

Svetimkūnius stengtis išimti per kiek mažiau enterotomijų vietų. (16)

Žarnyno invaginacijos gydymas gali pareikalauti žarnos rezekcijos, nors kartais rankomis

švelniai traukiant yra sėkmingai sumažinama invaginacija. Jei žarna yra abejotino gyvybingumo tada

rezekcija ir anastomozė yra būtina. Žarnos gali būti sukabinamos tarpusavyje, bandant užkirsti kelią

invaginacijos atsikartojimui. (3,27) Bendra anestezija ir analgezija gali prisidėti prie spontaniško

invaginacijos sumažinimo. Todėl pasikartojimo tikimybė yra didelė. Pasikartojimas dažniausiai

įvyksta po 3 parų, nors yra duomenų iki 3 savaičių po operacijos. (27)

Svarbus aspektas plonosios žarnos operacijos metu yra žarnos gyvybingumo nustatymo

kriterijai: žarnos sienelių spalva, arterinė pulsacija, peristaltika ir kraujavimas padarant pjūvį. Šie

kriterijai yra subjektyvūs. Sprendimų priėmimas žarnyno rezekcijos metu gali būti sudėtingas. (14)

Rausva – normali žarnos sienos spalva. Tamsiai raudona, violetinė – laukti apie 10 minučių ir įvertinti

kitus parametrus. Balta, juoda, žalsva – spalvos rodo žarnos nekrozę. Įvertinti žarnos gyvybingumą

gali būti naudojamas pulsoksimetras, fluoresceinas intraveninis, ultragarsinis doplerio tyrimas. (34)

Žarnų rezekcija ir anastomozė yra atliekama kai yra išemija, nekrozė, neoplazija arba kai

randamos neatitaisomos invaginacijos. (15) Anastomozė gali būti atliekama naudojant galą – su –

galu, galą – su – šonu ar šoną – su – šonu techniką. Rekomenduojama sujungti žarnos galą su galu.

(15,27)

Chirurgija storosios žarnos indikuotina esant pažeidimams, nepraeinamumui, perforacijai,

lėtiniam uždegimui. Dažniausios nepraeinamumo priežastys yra invaginacijos ir audinių apimties

padidėjimai. Svetimkūniai, paprastai pasišalina su išmatomis, nebent distalinis gaubtinės ar tiesiosios

žarnos yra užblokuotos ar objektas turi aštrių briaunų. Chirurginiai principai storosios žarnos

21

operacijos yra panašūs į plonosios žarnos operacijas. Įvertinti žarnyno gyvybingumą gali būti sunku,

bet svarbu, kad nekrozės arba avaskulinės sritys gaubtinėje žarnoje būtų pašalintos chirurgiškai, bet

reikėtų vengti nereikalingų rezekcijų. (15)

Esant siūliniam svetimkūniui negalima traukti per stipriai, nes galima sukelti perforaciją, kuri

yra pavojinga dėl perforacijos. Perforacija gali būti nematoma, nepastebėta, kol neatsipalaiduoja

žarna, perforaciją gali slėpti žarnų pasaito riebalai. Tokiems gyvūnams antroji tiriamoji laparotomija

turėtų būti planuojama po 24 valandų, dėl pakartotinio žarnos gyvybingumo nustatymo ir dėl

atitinkamo gydymo, rezekcijos ir anastomozės. (27)

Atliekama vidurio linijos laparotomija. (34) Pjūvį atliekame nuo krūtinkaulio kardinės ataugos

iki gaktikaulio. (14) Pradžioje reikėtų apžiūrėti visą pilvo turinį. (15) Daromas išilginis pjūvis žarnos

sienoje, distaliau svetimkūnio siekiant sumažinti pjūvio išsiskyrimo riziką, dėl patirto spaudimo,

nekrozės ar išsiplėtimo žarnoje. (27)

Enterotomijos vieta paprastai užsiuvama išilgai vienu sluoksniu su paprasta mazgine siūle arba

mazginė Gambio paprastąją siūle, kuri yra rekomenduojama. Žarnų rezekcija ir anastomozė

rekomenduojama jei pašalinti žarnos segmentą yra būtina. (27) Naudojami vienagijai siūlai,

absorbcinės siuvimo medžiagos (4-0 arba 3-0 PD, polyglyconate arba poliglecaprone 25). (27,34)

Tikrinama steriliu fiziologiniu tirpalu žarnos pralaidumą, norėdami išbandyti užsiuvimą, reikia sterilų

fiziologinį tirpalą sušvirkšti netoli enterotomijos vietos, stebėti ar nėra nutekėjimo per siūlę. (15,27)

Jei skystis prateka uždedame siūlę. Po to pjūvio vieta apsukama taukine. (27) Pakeičiame užterštus

instrumentus ir pirštines prieš pilvo sienos užsiuvimą. (15)

1.10 Pooperacinės komplikacijos

Dauguma pasikartojančių invaginacijos atvejų atsiranda per pirmąsias kelias dienas po

operacijos, tačiau pasikartojimas buvo stebėtas iki 3 savaičių po operacijos. Invaginacijos

pasikartojimo rizika nuo 6 proc. iki 27 proc. pacientų. (3) Žarnų žaizdos išsiskyrimas ir pratekėjimas

yra rimčiausia komplikacija, žarnų anostomozė gali pratrūkti, iširti siūlė, tai paprastai įvyksta per 3-

5 paras po operacijos. (3,10) Komplikacijos gali būti: vėmimas, išopėjimai anastomozių vietoje,

pankreatitas. (15) Komplikacijos susiję su žarnų sukabinimu tarpusavyje paprastai atsiranda po

operacijos praėjus daug mėnesių kai apima žarnyno perforaciją ir peritonitą, nepraeinamumą ir

susiaurėjimus. Žarnų sukabinimas turėtų būti naudojamas išvengiant pasikartojimo, kai nėra žinoma

priežastis, kuri lemia invaginaciją. (27) Jei didelis žarnyno segmentas turi būti pašalintas, katėms gali

atsirasti trumpos žarnos sindromas. (16) Trumpos žarnos sindromas yra reta komplikacija, kuri gali

atsirasti, kai didelis žarnų ilgis yra pašalintas chirurginiu būdu (paprastai daugiau nei 70 proc. žarnos).

(3)

22

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimo duomenys buvo surinkti Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015

metais.

Tiriant pacientus buvo surinkta anamnezė, atliktas klinikinis tyrimas, pilvo palpacija

priklausomai nuo gyvūno būklės ir situacijos, atliktas kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas,

rentgeninis tyrimas, echoskopinis tyrimas, endoskopijos tyrimas ar jų kombinacijos arba pasirinkta

tiriamoji laparotomija diagnozei patvirtinti arba kaip diagnostikos priemonė. Tyrimui atrinkti šunys

ir katės kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas. Patvirtinus diagnozę,

gyvūnui buvo taikytas chirurginis gydymas. Asistavau tiriamosiose laparotomijose patvirtinti

diagnozę ir chrirurginiam gydymui taikyti, dvejose skrandžio atvėrimo ir dvejose žarnos

enterotomijos operacijose. Vienoje žarnos rezekcijos ir vienoje žarnos invaginacijos atitaisymo

operacijose.

Patvirtinta virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozė 15 pacientų per 2014-2015 metus. 12

šunų ir 3 katėms.

Anamnezės duomenys surinkti prieš arba atliekant klinikinį tyrimą. Surinkta informacija apie

gyvūno savijautą, pirmųjų klinikinių požymių atsiradimą ir jų trukmę. Taip pat informaciją apie ligos

eigą nuo pirmųjų klinikinių požymių pasireiškimo iki apsilankymo veterinarijos klinikoje ir apie

pastebėtų svetimkūnių prarijimą, gretutines ligas, šėrimą, girdymą, apetitą, tuštinimasi, šlapinimasi,

vėmimą, viduriavimą, savijautą, elgseną.

Surinkus anamnezę atliekamas klinikinis tyrimas: įvertinama gyvūno sąmonė, elgsena, burnos

ertmės apžiūra, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo laikas, limfinių mazgų apčiuopa, vizualiai

įvertinama dehidratacija, įvertinamas pulsas, atliekama širdies ir plaučių auskultacija, pilvo apčiuopa,

temperatūros matavimas, rektinis tyrimas.

Laboratoriniai tyrimai atliekami priklausomai nuo gyvūno būklės ir situacijos, atliktas kraujo

morfologinis ir biocheminis tyrimas.

Diagnozei patvirtinti buvo atliekamas rentgeninis tyrimas su stacionariu rentgeno aparatu

(naudojant ACEM x-ray way Raffaello HF, REGIUS ΣⅡ, rentgeno aparatą), echoskopinis tyrimas,

endoskopijos tyrimas atliktas lanksčiu endoskopu. Diagnostikoje buvo naudojamas vienas tyrimas ar

jų kombinacijos, arba pasirinkta tiriamoji laparotomija diagnozei patvirtinti ar kaip diagnostikos

priemonė. Prieš atliekant rentgeninį tyrimą gyvūnai buvo seduojami arba narkotizuojami. Dažniausiai

rentgenogramos buvo atliekamos dešinėje lateralinėje projekcijoje. Endoskopinis tyrimas – atliktas

lanksčiu endoskopu, norint įvertinti stemplės, skrandžio gleivinę, diagnozuoti skrandžio

svetimkūnius. Echoskopinis tyrimas – atliktas norint įvertinti žarnos sienelės storį, žarnos išsiplėtimą,

žarnų motoriką. Diagnostinė laparotomija buvo atlikta visiems 15 pacientų nustatyti arba patvirtinti

23

diagnozę, jei patvirtinamas virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo atliktas chirurginis gydymo

būdas. Vidurinės linijos diagnostinė laparotomija atliekama pagal metodika. (35)

Remiantis pacientų registracijos žurnalo duomenimis, paskaičiuotas dienų skaičius nuo

klinikinių požymių pasireiškimo arba apsilankymo pas veterinarijos gydytoją iki chirurginio gydymo.

Paskaičiuota klinikinių požymių trukmė arba laikas dienomis nuo svetimkūnio suėdimo iki

apsilankymo pas veterinarijos gydytoją. Atrinkti naudoti analgetikai ir antibiotikai, paskaičiuota kiek

dienų paskirti. Vertinta gyvūnų gydymo trukmė stacionare po chirurginio gydymo.

Duomenys surinkti naudojantis klinikos pacientų registracijos duomenų baze buvo apdoroti

„Microsoft Exel 2013“. programa. Apskaičiuoti kintamųjų procentai, vidurkiai ir jų paklaidos.

24

3. TYRIMO REZULTATAI

Išanalizavus duomenis, surinktus Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015

metais. Virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo įtariamas 23 gyvūnams iš jų: 19 šunų ir 4 katėms.

Virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozė patvirtinta 15 pacientų per 2014-2015 metus, 12 šunų

ir 3 katėms.

1 pav. Diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas

Išanalizavus šunų ir kačių diagnozuotus virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejus

pasitaikiusius 2014-2015 metais. Šunys sudarė didžiąją dalį 12 atvejų imties, kuriems buvo

diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas, o katės sudarė 3 atvejus (1 pav.).

2 pav. Bendra lyties įtaka šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumui

80 proc.

20 proc.

Šunys Katės

40 proc.

60 proc.

Patelės Patinai

25

Išanalizavus duomenis patinai dažniau nei patelės patiria virškinamojo trakto nepraeinamumą.

Buvo diagnozuota 9 patinams ir 6 patelėms (2 pav.).

3 pav. Šunims ir katėms nepraeinamumo virškinamojo trakto pasiskirstymas pagal amžių

Išanalizavus šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejų imtį 2014-2015 metais

dažniausiai pasitaikė virškinamojo trakto nepraeinamumas nuo 1-6 metų 8 gyvūnams, nuo 6-12 metų

amžiaus diagnozuotas 5 gyvūnams. Du jauniausi gyvūnai kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo

trakto nepraeinamumas buvo 5 mėnesių amžiaus. 12 metų amžiaus gyvūnas, buvo vyriausias

tiriamųjų grupėje. Tiriamųjų šunų ir kačių amžiaus vidurkis buvo 5,07±0,95 metų (3 pav.).

4 pav. Diagrama. Šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys

13 proc.

54 proc.

33 proc.

<1 m. 1-6 m. 6-12 m.

Invaginacija8,3 proc.

Skrandžio išsiplėtimas -užsisukimas

8,3 proc.

Išsiplėtusi gaubtinė žarna

8,3 proc.

Svetimkūnis66,7 proc.

Siūlinis svetimkūnis

8,3 proc.

75 proc.

26

Išanalizavus šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis dažniausiai pasitaikė 9

svetimkūniai šunims. Iš jų: 8 šunims įvairūs svetimkūniai, 1 šuniui pasitaikė siūlinis svetimkūnis.

Vienam šuniui skrandžio išsiplėtimas ir užsisukimas, 1 šuniui gaubtinės žarnos išsiplėtimas ir

invaginacija 1 gyvūnui (4 pav.).

2. Lentelė Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys

Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumas pasireiškė rečiau nei šunims. 2 lentelėje, matome

2014-2015 metais kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis (2 lentelė).

3. Lentelė. Būdingiausi kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai požymiai

Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai požymiai

Gyvūnų skaičius (procentais)

Vėmimas 12 (80 proc.)

Apatiškumas 7 (46,66 proc.)

Neėdimas 6 (40 proc.)

Svorio praradimas 3 (20 proc.)

Apetito praradimas 3 (20 proc.)

Žiaukčiojimas 3 (20 proc.)

Nervingumas 2 (13,33 proc.)

Pilvo skausmas 2 (13,33 proc.)

Dehidratacija 2 (13,33 proc.)

Sutrikusi defekacija 2 (13,33 proc.)

Nelakimas 1 (6,66 proc.)

Tachikardija 1 (6,66 proc.)

Silpnas femoralinis pulsas 1 (6,66 proc.)

Žolės ėdimas 1 (6,66 proc.)

Išsipūtęs pilvas 1 (6,66 proc.)

Diarėja 1 (6,66 proc.)

Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys Gyvūnų skaičius vienetais

Žarnų pasaito limfinių mazgų adenokarcinoma 1

Siūlinis svetimkūnis 1

Invaginacija 1

27

Būdingiausi kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai simptomai matomi

(3 lentelėje).

5 pav. Parų skaičius nuo klinikinių požymių pasireiškimo arba apsilankymo pas veterinarijos

gydytoją iki chirurginio gydymo

Dažniausiai pasireiškus klinikiniams požymiams ar apsilankius pas veterinarijos gydytoją 60

proc. gyvūnų greičiau nei viena para buvo diagnozuoti ir gydyti chirurginiu būdu. 13,33 proc. gyvūnų

imties, diagnozuoti ir chirurginiu būdu gydyti po 1 paros, 13,33 proc. gyvūnų imties po 2 parų ir kiti

13,33 proc. gyvūnų po 4 parų. Vidutiniškai 0.93 ± 0.37 paros (5 pav.).

6 pav. Klinikinių požymių trukmė arba laikas paromis nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo

pas veterinarijos gydytoją

9

2 2 2

0

2

4

6

8

10G

yvūn

ų sk

aiči

us, v

nt.

<1 para 1 para 2 paros 4 paros

1

22

3

1 1

0

1

2

3

4

< 1 para 2 paros 3 paros 5 paros 6 paros 14 parų

Gyv

ūnų

skai

čius

, vnt

.

Šeimininkas žino apie suėstussvetimkūnius

Šeimininkas nežinojo apie suėstussvetimkūnius

28

Išanalizavus 2014-2015 metais virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejus gyvūno

šeimininkas dažniausiai nežino apie suėstus svetimkūnius. 20 proc. gyvūnų šeimininkų žinojo apie

suėstus svetimkūnius. 13,33 proc. šeimininkų kurie žinojo apie suėstus svetimkūnius kreipėsi po 5

parų, 6,66 proc. po mažiau nei vienos paros. Savininkai kurie nežinojo apie svetimkūnių suėdimą

kreipėsi į veterinarijos gydytoją nuo pirmų klinikinių požymių atsiradimo praėjus 2-14 parų. 13,33

proc. savininkų kreipėsi po 2 parų, 20 proc. savininkų po 3 parų, 6,66 proc. po 6 parų ir 6,66 proc. po

14 parų. Dažniausiai savininkai kreipėsi po 3 parų nuo klinikinių požymių atsiradimo. Savininkui

nežinant apie suėstą svetimkūnį vidutinė trukmė paromis iki klinikinių požymių atsiradimo 4,71±1,36

paros ir savininkui žinant apie suėstą svetimkūnį 3.66±1.33 paros. Skirtumas lyginant imčių vidurkius

buvo statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Vidutinė trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba

nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 4,33±1,31 paros (6 pav.).

7 pav. Bendras tyrimų skaičius atliktas diagnozuojant virškinajomo trakto nepraeinamumą.

Visiems 100 proc. pacientų buvo atlikta diagnostinė laparotomija patvirtinti diagnozę arba

diagnostikai. Kiti diagnostiniai tyrimai kaip rentgeninis tyrimas 66,66 proc. atvejų, echoskopinis

tyrimas 6,66 proc atvejų, ir atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai 53,33 proc. atvejų.

Dažniausiai tyrimų skaičius priklausė nuo gyvūno būklės ir šeimininko finansinių galimybių.

Išanalizavus pagrindinius virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozavimo metodus

nustatyta, kad be įprastinio klinikinio tyrimo (anamnezės rinkimo, paciento apžiūros), diagnostikoje

taip pat yra naudojamas: rentgeninis tyrimas, endoskopinis tyrimas, echoskopinis tyrimas, kraujo

8

1

15

10

1

0

2

4

6

8

10

12

14

16

Kraujomorfologinis ir

biocheministyrimas

Endoskopinistyrimas

Diagnostinėlaparotomija

Rentgeninistyrimas

Echoskopinistyrimas

Atl

iktų

tyr

imų

skai

čius

, vnt

.

29

morfologinis ir biocheminis tyrimas (7 pav.).

8 pav. Šunų ir kačių nepraeinamumo priežastys virškinamajame trakte.

Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis šunims ir katėms buvo svetimkūniai

– 66,66 proc. Kitos virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo išsiplėtusi gaubtinė žarna –

6,66 proc. gyvūnų , skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas 6,66 proc. gyvūnų, žarnų pasaito limfinių

mazgų adenokarcinoma diagnozuota 6,66 proc. gyvūnų. Invaginacija pasireiškė 13,33 proc. pacientų

(8 pav.).

4 Lentelė. Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumą sukėlę svetimkūniai.

Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumą sukėlę svetimkūniai

Gyvūnų skaičius vienetais

Akmuo 3

Kukurūzo burbuolė 1

Rankšluostis 1

Žolė 1

Golfo kamuoliukas 1

Siūlas 1

Žaislinis plastikinis automobilis 1

Kalėdų eglutės žaislas - žvaigždė 1

10

1 12

1

0

2

4

6

8

10

12

Gyv

ūnų

skai

čius

, vnt

.

SvetimkūnisSkrandžio išsiplėtimas - užsisukimasIšsiplėtusi gaubtinė žarnaInvaginacijaAdenokarcinoma

30

Dažniausiai virškinamojo trakto nepraeinamumą sukėlė svetimkūniai akmenys, kurie

diagnozuoti 30 proc. visų tirtų gyvūnų. Kiti svetimkūniai sudarė po 10 proc. visų tiriamų gyvūnų (4

lentelė).

Virškinamojo trakto nepaeinamumas diagnozuotas rentgenologinio tyrimo pagalba 8

gyvūnams. Atlikus diagnostinę laparotomija 8 šunims rasta: golfo kamuoliukas (1 priedas, 2 priedas),

žaislinis plastikinis automobilis (5 priedas, 6 priedas), rasta kalėdų eglutės žaisliukas - žvaigždė,

kukurūrų burbuolė, pas tris šunis akmuo (7 priedas), rankšluostis. Atlikus rentgenologinį tyrimą

vienam šuniui buvo įtartas virškinamojo trakto nepraeinamumas, kuris patvirtintas atlikus

endoskopinį tyrimą, rasta žolė (3 priedas, 4 priedas). Katinui klinikinio tyrimo metu rastas siūlas

apsisukęs aplink liežuvio pagrindą (8 priedas).

Atlikus duomenų analizę virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginis gydymas dažniausiai

enterotomija 5 gyvūnams, 3 gyvūnams taikyta enterotomija ir gastrotomija, 2 gyvūnams gastrotomija,

2 gyvūnams žarnos rezekcija ir anastomozė, 1 gyvūnui skrandžio užsisukimo atstatymo chirurginis

gydymas.

9 pav. Šunų ir kačių nepraeinamumo vietos virškinamajame trakte

Išanalizavus šunų ir kačių nepraeinamumo vietą virškinamajame trakte dažniausiai stebima

tuščiojoje žarnoje 40 proc. gyvūnų, 20 proc. gyvūnų virškinamojo trakto nepraeinamumas

diagnozuojamas skrandyje. Nuo skrandžio iki tuščiosios žarnos – 13,33 proc. gyvūnų. Nuo klubinės

3

6

2 2

1 1

0

1

2

3

4

5

6

7

Skrandyje Tuščiojoježarnoje

Nuoskrandžio iki

tuščiosiosžarnos

Nuoklubinės

žarnos ikiaklosiosžarnos

Gaubtinėježarnoje

Nuo liežuviopagrindo ikituščiosios

žarnos

Gyv

ūnų

skai

čius

, vnt

.

31

iki aklosios žarnos – 13,33 proc. gyvūnų ir gaubtinėje žarnoje – 6,66 proc. gyvūnų, ir – 6,66 proc.

gyvūnų svetimkūnis prisitvirtięs nuo liežuvio pagrindo iki tuščiosios žarnos (9 pav.).

10 pav. Parų skaičius stacionare po chirurginio gydymo

Dažniausiai gyvūnai stacionare buvo laikomi 2 paras (46,66 proc. pacientų). Pacientai po

chirurginio gydymo laikyti stacionare 3 paras (20 proc. pacientų), 5 paras (6,66 proc. pacientų) ir

laikytas trumpiausiai 1 parą (6,66 proc. pacientų). Ilgiausiai buvo laikoma 12 parų (6,66 proc.

pacientų). Ilgą gyvūno laiką stacionare lėmė pooperacinės komplikacijos. Vidutiniškai (3.13±0,68

paros). (10 pav.).

11 pav. Analgetikų skyrimas po chirurginės operacijos, parų skaičius.

1

7

5

1 1

0

1

2

3

4

5

6

7

8

Gyv

ūnų

skai

čius

, vnt

.

1 para 2 paros 3 paros 5 paros 12 parų

1

3

7

1

3

0

1

2

3

4

5

6

7

8

2 paros 3 paros 4 paros 5 paros 7 paros

Gyv

ūnų

skai

čius

, vnt

.

32

Dažniausiai analgetikai po operacijos skiriami 4 paras (46,66 proc. gyvūnų), rečiausiai skiriami

2 ir 5 paroms (6,66 proc. gyvūnų), 3 paroms skirami (20 proc. gyvūnų), ilgiausiai skiriami 7 paroms

(20 proc. gyvūnų). Vidutiniškai 4,33±0,4 paros (11 pav.).

12 pav. Buprenorfino hidrochlorido naudojimas po chirurginės operacijos

Išanalizavus duomenis buprenorphine hydrochloride dažniausiai buvo skiriamas 5 gyvūnams 1

parą po operacijos. Skirtas 2 paras 3 gyvūnams ir 1 gyvūnui skirtas 5 paras. Skiriamas įvertinant

gyvūno skausmą. Vidutiniškai skirtas 1,77±0,43 paros (12 pav.).

Po virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginio gydymo katėms ir šunims meloksikamas

buvo skiriamas nuo 1-6 parų. Trumpiausiai buvo paskirtas 1 parai, o ilgiausiai 6 paroms. Vidutiniškai

2,14±0,36 paros. Skiriamas antibiotikų kursas svyravo nuo 6-11 parų. Trumpiausias antibiotikų

kursas buvo skirtas 1 pacientui 6 paroms. Ilgiausias buvo paskirtas 2 pacientams 11 parų. Vidutiniškai

8,5±0,36 paros.

Virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginio gydymo komplikacijos pasireiškė 6

gyvūnams,o komplikacijų nepasitaikė 9 gyvūnams. Dažniausia pasitaikiusi komplikacija buvo

seroma 2 gyvūnams. Kitos pasiskirstė po 1 atvejį: pjūvio vietos uždegimas, hemoraginė diarėja,

peritonitas, aspiracinė pneumonija.

Šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo atstatymo operacijos atliktos 15 gyvūnų.

Virškinamojo trakto nepraeinamumas pasikartojo 1 gyvūnui. 13 gyvūnų pasveiko, 2 gyvūnai buvo

eutanazuoti dėl komplikacijų.

56 proc.33 proc.

11 proc.

1 para 2 paros 5 paros

33

REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus duomenis, surinktus Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015

metais. Virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo įtariamas 23 gyvūnams iš jų: 19 šunų ir 4 katėms.

Virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozė patvirtinta 15 pacientų per 2014-2015 metus, 12 (80

proc.) šunų ir 3 (20 proc.) kačių. Literatūros duomenimis šunų virškinamojo trakto nepraeinamumas

yra dažnesnis nei katėms. (10,37) Išanalizavus duomenis patinai dažniau nei patelės patiria

virškinamojo trakto nepraeinamumą. Patinai sudarė 60 proc. imties, patelės 40 proc.

Dažniausiai pasitaikė virškinamojo trakto nepraeinamumas nuo 1-6 metų 54 proc. (8 gyvūnai),

nuo 6-12 metų. 33 proc. (5 gyvūnai), iki 1 metų 13 proc. (2 gyvūnai). Tiriamųjų šunų ir kačių amžiaus

vidurkis buvo 5,07±0,95 metų.

Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis šunims ir katėms buvo svetimkūniai

(10 gyvūnų). Kitos virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo invaginacija, išsiplėtusi

gaubtinė žarna, skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas, žarnų pasaito limfinių mazgų adenokarcinoma.

Išanalizavus šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis, dažniausiai pasitaikė svetimkūniai

(9 šunims, kurie sudarė 75 proc. tirtos imties). Literatūros šaltiniuose nurodoma dažniausia priežastis

yra svetimkūniai. (10) Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo žarnų pasaito

limfinių mazgų adenokarcinoma, siūlinis svetimkūnis, invaginacija. Negalime vertinti dažniausiai

pasitaikančios priežasties, nes kačių susirgimų buvo mažai, reikėtų tolimesnių tyrimų.

Dažniausiai pasitaikantys virškinamojo trakto svetimkūniai buvo akmenys, kurie sudarė 30

proc. visų tiriamųjų gyvūnų, o kiti svetimkūniai sudarė po 10 proc., tokie kaip: kukurūrų burbuolė,

rankšluostis, žolė, golfo kamuoliukas, siūlas, žaislinis plastikinis automobilis, kalėdų eglutės

žaisliukas – žvaigždė.

Išanalizavus tyrimo duomenis, šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo vietos

dažniausiai stebimos tuščiojoje žarnoje 40 proc.(6 gyvūnams), 20 proc. (3 gyvūnams) diagnozuotas

skrandyje. Literatūroje teigiama, kad dažniausiai virškinamojo trakto nepraeinamumas nustatomas

plonojoje žarnoje. (7,10) Kiti šaltiniai teigia, kad tuščiojoje žarnoje virškinamojo trakto

nepraeinamumas nustatomas dažniau. (4,10)

Vėmimas, apatiškumas, neėdimas, svorio praradimas, apetito praradimas, žiaukčiojimas yra

pagrindiniai klinikiniai virškinamojo trakto nepraeinamumo požymiai. Iš jų dažniausiai pasireiškė

vėmimas 80 proc. (12 pacientų). Literatūroje teigiama, kad vėmimas yra pagrindinis klinikinis

požymis. (38) Taip pat klinikinio tyrimo metu galime stebėti gyvūno apatiškumą, pilvo skausmą

palpacijos metu, dehidrataciją. (38)

Laikotarpis tarp simptomų atsiradimo ar apsilankymo pas veterinarijos gydytoją iki chirurginio

gydymo vidutiniškai buvo 0,93±0,37 paros. Literatūroje aprašytas tyrimas (2), kuriame vidutinis

laiko tarpas simptomų atsiradimo ar apsilankymo pas veterinarijos gydytoją iki chirurginio gydymo

34

buvo 5 paros. (2) Išanalizavus duomenis matome, kad greitai atlikta diagnostika ir laiku pritaikytas

chirurginis gydymas. Laikas iki chirurginio gydymo gali svyruoti dėl šeimininko finansinių

galimybių atlikti diagnostinius tyrimus.

Savininkai, kurie nežinojo apie svetimkūnio suėdimą, kreipėsi į veterinarijos gydytoją nuo

pirmų klinikinių požymių atsiradimo praėjus vidutiniškai 4,71±1,36 paroms. Žinant apie suėstą

svetimkūnį, vidutinė trukmė dienomis nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo svetimkūnio

suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 3,66±1,33 paros. Imčių vidurkiai skiriasi

statistiškai nereikšmingai (p>0,05), todėl galime daryti išvadą, kad žinojimas ar nežinojimas apie

suėstus svetimkūnius neturėjo reikšmės. Vidutinė trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo

svetimkūnių suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 4,33±1,31 paros. Literatūros

šaltiniuose teigiama, kad savininkui žinant apie suėstus svetimkūnius trukmė nuo klinikinių požymių

atsiradimo arba nuo svetimkūnių suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją vidutiniškai

buvo 2,8 paros, o savininkui nežinant, trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo

svetimkūnių suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją vidutiniškai buvo 5,7 paros. (10)

Pagal kitą literatūros šaltinį, vidutinė trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo svetimkūnių

suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 6 paros. (2)

Išanalizavus pagrindinius virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozavimo metodus

nustatyta, kad be įprastinio klinikinio tyrimo (anamnezės rinkimo, paciento apžiūros), diagnostikoje

taip pat yra naudojamas: rentgeninis tyrimas, endoskopinis tyrimas, kraujo morfologinis ir

biocheminis tyrimas. Visiems 15 pacientų buvo atlikta diagnostinė laparotomija, siekiant patvirtinti

diagnozę ir įsitikinti, ar nėra daugiau nepraeinamumo vietų, arba diagnostikai, kai savininkai nedavė

sutikimo kitiems diagnostiniams tyrimams. Kiti diagnostiniai tyrimai buvo: rentgeninis tyrimas,

(atliktas 10 gyvūnų), endoskopinis tyrimas, echoskopinis pilvo tyrimas, kraujo morfologinis ir

biocheminis tyrimai. Pasak literatūros, dažniausia diagnostikos priemonė buvo rentgeninis tyrimas.

(10)

Atlikus duomenų analizę dažniausiai taikyta enterotomija (38,5 proc. gyvūnų) ir gastrotomija

(15,4 proc. gyvūnų), gastrotomija ir enterotomija (23,1 proc. gyvūnų), žarnos rezekcija ir suformuota

anostomozė (15,4 proc. gyvūnų). Literatūros duomenimis dažniausiai atliekama enterotomija (77,23

proc.), po to gastrotomija (15,44 proc.) ir žarnyno rezekcija ir suformuota anostomozė. (8,94 proc.).

(2).

Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad dažniausiai gyvūnai stacionare po chirurginio gydymo

buvo laikomi 2 paras (vidutiniškai 3,13±0,68 paros). Literatūros šaltiniuose teigiama, kad po

operacijos gyvūnai stacionare buvo laikomi vidutiniškai 2,8 paras šunys ir 2,2 paras katės. (2,10)

Dažniausiai po chirurginės operacijos analgetikai buvo skiriami 4 paroms. Trumpiausiai po

chirurginės operacijos analgetikai buvo skiriami 2 paroms, ilgiausiai po chirurginės operacijos

35

analgetikai buvo skiriami 7 paroms. Vidutiniškai analgetikai skiriami 4,33±0,4 paroms. Išanalizavus

duomenis buprenorfino hidrochloridas dažniausiai buvo skiriamas 1 parą po operacijos, ilgiausiai jis

skirtas 5 paroms (vidutiniškai 1,77±0,43 paroms). Išanalizavus duomenis, meloksikamas skirtas nuo

1 iki 6 parų (vidutiniškai 2,14±0,36 paroms). Ilgą analgetikų skyrimą įtakojo pooperacinių

komplikacijų skausmas pacientams.

Atliktus duomenų analizę antibiotikų kursas svyravo nuo 6 iki 11 parų. Trumpiausias

antibiotikų kursas buvo skirtas 1 pacientui 6 paroms. Ilgiausias buvo paskirtas 2 pacientams 11 parų,

vidutiniškai (8,5±0,36 paroms). Literatūros šaltinyje antibiotikai skiriami 3 paras po chirurginio

gydymo. (10)

Virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginio gydymo komplikacijos pasireiškė 6

gyvūnams, o komplikacijų nepasitaikė 9 gyvūnams. Dažniausiai pasitaikiusi komplikacija buvo

seroma (2 gyvūnams). Kitos pasiskirstė po 1 atvejį: pjūvio vietos uždegimas, hemoraginė diarėja,

peritonitas, aspiracinė pneumonija.

Šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo atstatymo operacijos atliktos 15 gyvūnų.

Virškinamojo trakto nepraeinamumas pasikartojo 1 gyvūnui. 13 gyvūnų (92 proc.) pasveiko, 2

gyvūnai (8 proc.) buvo eutanazuoti dėl komplikacijų. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad iš šunų,

kuriems yra diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas, 8 proc. yra eutanazuojami arba

gaišta. 12 proc. kačių, kurioms yra diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas, yra

eutanazuojamos arba gaišta. (10)

36

IŠVADOS

1. Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis šunims buvo svetimkūniai – 75

proc. (9 šunys). Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo: žarnų pasaito limfinių

mazgų adenokarcinoma, siūlinis svetimkūnis, invaginacija.

2. Išanalizavus pagrindinius virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozavimo metodus

nustatyta, kad be įprastinio klinikinio tyrimo (anamnezės rinkimo, paciento apžiūros), diagnostikoje

dažniausiai naudojamas rentgeninis tyrimas (10 atvejų). Rentgenologinio tyrimo pagalba galime

diagnozuoti rentgenokontrastiškus svetimkūnius arba įtarti virškinamojo trakto nepraeinamumą dėl

gausaus dujų susikaupimo skrandyje arba žarnose. Kaip papildoma diagnostikos priemonė yra

naudojama rentgenografija su kontrastinėmis medžiagomis (bario sulfatas). Siekant nustatyti

virškinamojo trakto nepraeinamumo sukėlimo priežastis dažnai taikomi keli diagnostiniai metodai:

endoskopinis ir echoskopinis tyrimas. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai buvo atlikti 8

pacientams, siekiant įvertinti pacientų būklę. Visiems pacientams, kuriems buvo įtartas virškinamojo

trakto nepraeinamumas (15 pacientų), buvo atlikta diagnostinė laparotomija ir taip patvirtinta galutinė

diagnozė.

3. Virškinamojo trakto nepraeinamumo gydymo metodai priklauso nuo nepraeinamumo

pobūdžio ir vietos. Atlikus duomenų analizę svetimkūniai, kurie sukėlė virškinamojo trakto

nepraeinamumą, dažniausiai buvo lokalizuoti žarnose. Taikytas chirurginis gydymas atliekant

enterotomiją (38,5 proc. gyvūnų) ir vienam pacientui atlikta žarnos rezekcija ir anastomozė (15,4

proc. gyvūnų). Gyvūnams, kuriems virškinamojo trakto nepraeinamumo vieta buvo skrandyje arba

skrandyje ir žarnose, taikytas chirurginis gydymas atliekant enterotomiją ir gastrotomiją. Gydant

skrandžio užsisukimą, po skrandžio repozicijos atliekama gastropeksija, kaip prevencinė priemonė,

kad skrandžio užsisukimas nepasikartotų.

37

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dyce KM, Sack WO, Wensing CJG.Textbook of Veterinary Anatomy. 4th Ed. Saunders

elsevier; December 17, 2009. p. 434.

2. Capak D, Brkić A, Harapin I, Matičić D, Radišić B. Treatment of the foreign body induced

occlusive ileus in dogs. 2001; Veterinarski arhiv 71 (6):345-359.

3. Tilley LP (Editor), Smith FWKJr. (Editor), Blackwell's Five - Minute Veterinary Consult:

Canine and Feline. 5th ed. Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley –

Blackwell; September 2011. p. 394-554.

4. Ciasca TC, David FH, Lamb CR. Does measurement of small intestinal diameter increase

Diagnostic accuracy of radiography in dogs with Suspected intestinal obstruction?. Veterinary

Radiology & Ultrasound 2013; Vol. 54, No. 3:207-211.

5. Hill P, Warman S, Shawcross G. 100 Top Consultations in Small Animal General Practice.

Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley – Blackwell; March 2011. p. 158-

165.

6. Aronson LR, Brockman DJ. & Brown DC. Gastrointestinal emergencies. The Veterinary

Clinics of North America: Small Animal Practice; 2000; 30:555-579.

7. Papazoglou LG, Patsikas MN & Rallis T. Intestinal foreign bodies in dogs and cats.

Compendium of Continuing Education for the Practicing Veterinarian; 2003; 25:830-843

8. Weisse C, Berent A , Veterinary Image - Guided Interventions. Chichester, West Sussex,

England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley – Blackwell; April; 2015. p. 145–154.

9. Nath I, Singh J, Behera SS, S. Lakshmilalita, Sahoo M, Das MR. Gastric foreign body in a

dog and its surgical management. Indian Journal of Canine Practice; June, 2015; Volume 7 Issue 1:1-

3.

10. Hayes G. Gastrointestinal foreign bodies in dogs and cats: a retrospective study of 208

cases. Journal of Small Animal Practice. 2009; (50):576–583.

11. Ettinger SJ, Feldman EC. Diseases of the dog and cat. Textbook of veterinary internal

medicine. 5th ed. Philadelphia; Saunders elsevier, 2000. p. 265-278.

12. MacPhail C. Gastrointestinal Obstruction. Elsevier Science (USA), Clinical Techniques in

Small Animal Practice, 2002; Vol 17, No 4 (November):178-183.

13. Madhu DN, Monsang SW, Aithal HP, Amarpal AC. Saxena RA, Kinjavdekar AP, Pawde

AM, Zama MMS. Enteroantomosis for the management ofintestinal obstruction in a dog. Indian

Journal of Canine Practice; June, 2013; Volume 5 Issue 1:52-54.

14. Murgia D. Surgery of the small intestine in dogs and cats. Animal Health Trust; May 2013;

Volume 18 No 3:114-119.

38

15. Fossum TW, Hedlund CS. Gastric and intestinal surgery. Elsevier Inc. Vet Clin Small Anim,

2003; (33):1117–1145.

16. Bebchuk TN. Feline gastrointestinal foreign bodies. Elsevier Science; July 2002; Volume

32, Issue 4:861-880.

17. Fossum TW. Surgery of Digestive system. In: Small Animal Surgery. 3rd Edn. Mosby Inc.,

St. Louis, Missouri; 2007. p. 424-26.

18. Bexfield N, Lee K, BSAVA Guide to Procedures in Small Animal Practice. 2nd ed. BSAVA

British Small Animsl Veterinary Association; 2014. P. 52-56.

19. Muhlbauer M. C, Kneller SK. Radiography of the Dog and Cat: Guide to Making and

Interpreting Radiographs. Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley-

Blackwell; April 2013. p. 88-99.

20. Kealy JK., McAllister H, and Graham JP, Diagnostic Radiology and Ultrasonography of

the Dog and Cat. 5 th ed. Saunders Elsevier; 2010. p. 23-122.

21. Patsikas MN, Papazoglou LG, Papaioannou NG, Savvas I, Kazakos GM, Dessiris AK.

Ultrasonographic findings of intestinal intussusception in seven cats. ESFM and AAFP. Published by

Elsevier. Journal of Feline Medicine and Surgery; 2003; 5:335–343.

22. Hernández C; Restrepo R. Adenocarcinoma in the jejunum of a dog: a case report. Rev Col

Cienc Pec 2005; Vol. 18:1: 75-79.

23. Steiner JM(ed.). Small Animal Gastroenterology. London, United Kingdom. Manson

Publishing Ltd; 2008. p. 13-15, 25-37.

24. Hall E, Simpson J, Williams D. BSAVA Manual of Canine and Feline Gastroenterology.

2nd ed. BSAVA British Small Animsl Veterinary Association; 2005. p. 11-23.

25. Thompson M. Small Animal Medical Differential Diagnosis. 2nd ed. Saunders Elsevier,

June 2013.

26. Tripathi AK, Soodan JS, Kushwaha RB. Gastric foreign body syndrome in a Golden

Retriever dog. Intas Polivet; 2010; 11 (II):305-306.

27. Daniela M. Surgery of the small intestine in dogs and cats. May 2013; Volume 18 No 4:158-

164.

28. Levien AS, Baines SJ. Histological examination of the intestine from dogs and cats with

intussusception. J Small Anim Pract; 2011; 52(11): 599–606.

29. Chiang K, Chou AS. Imaging of a Gastrointestinal Foreign Body in a Feline — A Case

Report. Tzu Chi Med J; 2005;17:187-189.

30. Gianella P, Pfammatter NS. Burgenero IA. Esophageal and gastric endoscopic foreign body

removal: complications and follow-up of 102 dogs. Journal of Small Animal Practice; 2009;

(50):649–654.

39

31. Ayers S. Small Animal Radiographic Techniques and Positioning. Chichester, West Sussex,

England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley – Blackwell, Wiley-Blackwell, April 2012. p. 217-224.

32. Larson MM, Biller DS. Ultrasound of the Gastrointestinal Tract. Elsevier. Vet Clin Small

July 2009, (39):747-759.

33. Chandler EA, Gaskell RM, Gaskell CJ. Feline Medicine and Therapeutics. 3rd Ed.

Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley – Blackwell; May 2008. p. 404 –

429.

34. Williams JM (Editor), Niles JD (Editor), Williams JM(Editor), Niles JD(Editor). BSAVA

manual of canine and feline abdominal surgery. BSAVA British Small Animsl Veterinary

Association; December 10, 2007. p. 58 – 128.

35. Papazoglou LG. Exploratory Laparotomy in the Dog & Cat. October 2015; [cited 2015 Nov

16]; Available from:

http://ikee.lib.auth.gr/record/276285/files/Exploratory_Laparotomy_PDF%20(1)%20(1).pdf

36. Fossum TW. Small Animal Surgery. 4th Ed. Mosby; August 2012. p. 479-489.

37. Garcia DAA, Froes TR, Vilani RGDOC, Guérios SD, Obladen A, Ultrasonography of small

intestinal obstructions: a contemporary approach. Journal of Small Animal Practice; 20 June 2011;

(52):484–490.

38. Papazoglou LG, Patsikas MN, Rallis T. Intestinal Foreign Bodies in Dogs and Cats.

Compendium; November 2003; Vol. 25, No. 11:830- 839.

40

PRIEDAI

1 priedas. Anglų springerspanielis 7 metų patinas, dešinė šoninė pilvo rentgenograma

(autoriaus nuotrauka)

Skrandyje matomas rentgenokontrastiškas 4cm diametro apvalus svetimkūnis, gaubtinė žarna

yra pilna žarnų turinio, tuščioji žarna yra pripildyta skysto turinio, šlapimo pūslė – silpnai pripildyta.

2 priedas . Anglų springerspanielis 7 metų patinas (autoriaus nuotrauka)

41

3 priedas. Mišrūnas 11 metų, patinas, dešinė šoninė pilvo rentgenograma (autoriaus

nuotrauka)

Skrandis užpildytas tankiu turiniu, žarnynas dislokuotas kaudaliai, dvylikapirštė ir plonoji žarna

užpildytos turiniu ir dujomis, turinys matomos gaubtinėje ir tiesiojoje žarnoje.

4 priedas. Skrandžio ir plonosios žarnos rastas turinys (mišrūnas 11 metų, patinas) (autoriaus

nuotrauka)

42

5 priedas. Džeko Raselo terjeras 8 metų patinas, dešinė šoninė pilvo rentgenograma (autoriaus

nuotrauka)

Skrandis pripildytas skrandžio turiniu ir dujų, dvylikapirštė žarna pripildyta tankaus turinio ir dujų,

gaubtinė žarna pripildyta dujų, plonose žarnose matomas rentgenokontrastiškas svetimkūnis.

6 priedas. Džeko Raselo terjeras 8 metų, patinas (autoriaus nuotrauka)

Diagnostinės laparotomijos metu rasta žaislinė plastikinė mašinėlė.

43

7 priedas. Vengrų vižlas, šuo 4 metų, patelė, dešinė šoninė pilvo rentgenograma (autoriaus

nuotrauka)

Dvylikapirštė žarna išsiplėtusi nuo dujų, dvylikapirštei žarnai pereinant į plonąsias žarnas

matomas apvalus rentgenokontrastiškas svetimkūnis.

8 priedas. Mišrūnas, katinas 1 metų, patinas (autoriaus nuotrauka)