Miesto IQ - 15

KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOSISSN 1822-9271

5.95 Lt

2009 | birželis (15)

kieme gimę,

kita miestopusė

Svaras: be rožinių akinių

kieme augę

Nr. 06 (15) MIESTO IQ ISSN 1822-9271

Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ [email protected]

Vyr. redaktorės pavaduotojas DAINIUS GENYS [email protected]

Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ [email protected]

Redaktorės pavaduotojai: GYtIS VAlAtkA [email protected]

ARūNAS LIUIzA [email protected]

Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIūTĖ DALIA RAUKTyTĖ

Fotografai OKSANA TOČIcKAjA GINTARAS ČESONIS AURImAS zDANAVIČIUS

Piešiniai: IEVA VAIVARAITĖ VYtIS SNArSkIS

Vyriausioji dizainerė KORNELIjA BUOŽyTĖ-jERAŠūNIENĖ [email protected]

Techninė dizainerė SKAISTĖ AŠmENAVIČIūTĖ [email protected]

Kalbos redaktorė AISTĖ TAmOŠAITyTĖ [email protected]

Žurnalą rengė: Birutė Garbaravičienė, Andrius Užkalnis, Gintaras Grajauskas, Rasa Baločkaitė, jūratė juškaitė, Alfredas chmieliauskas, Arūnas Antanaitis, Ilona jurkonytė, Tomas Tengmark, Linvydas Krivickas, mindaugas Peleckis, Kęstutis Navakas, Sandra Kliukaitė, Dainius Genys, Dalia Rauktytė, jurgis Gimberis, Barbora Bernotaitė, Rokis Žukauskis, Simona Žemaitytė, Karolis Vyšniauskas, Giedra Radvilavičiūtė, Alla Gofman, Andrius Petkevičius, jaunius Špakauskas.

Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Leonidas Donskis, mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, jūratė Tutlytė, Rytis zemkauskas, Vaidas jauniškis, Robertas Dargis.

Marketingo ir pardavimo skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ [email protected]

Reklamos projektų vadovė DAIVA ŠILINSKAITĖ [email protected]

Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ [email protected]

LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert, corbis nuotraukos

MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT , Versus aureus leidykla

LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTūRAI“

Kitas numeris išeis 2009 07 09

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Žurnalo redakcija neatsako už anonsuojamų renginių metu išsakytas idėjas bei pareiškimus.

Viršelis: Fotografė Oksana Točickaja

Iliustracija Vyčio Snarskio

Kokie mūsų miestai ir miesteliai? Kaip atrodo ne fasadinis, o mažiau matomas jų gyvenimas? Dedamės šį tą žiną apie didžiausius miestus, nors ne vienas esame kilęs iš miestelių, ne-patenkančių į didžiųjų sąrašą. Tačiau ar išties juos pažįstame? Labai dažnai ta pažintis ne-turi nieko bendra su tikruoju gyvenimu. Iki šiol

maniau pažinęs Vilnių, Klaipėdą, Šiaulius, Alytų, Šilutę ir, žinoma, gimtąjį Kauną. Taip maniau iki tol, kol iš tiesų nesidomėjau ir ne-mėginau pažinti jų artimiau. Pabendravęs su tų miestų žmonė-mis įsitikinau, jog visiškai nejaučiu tų miestų ir miestelių gyvenimo pulso. Tik numaniau, tačiau neįsivaizdavau, kuo jie gyvena. Ver-tindami miestus, kuriuos manome, kad pažįstame, labai dažnai apsiribojame žiniasklaidos peršamais stereotipais ar fragmentiš-komis naujienomis. O juk tai visiškai prasilenkia su tikrove. Dėl to neatrodo keista, kad Lietuvoje miestai reitinguojami ne pagal originalumą, įdomumą ar autentiškumą, bet labai stereotipiškai – pagal dydį arba galios koncentraciją. Bet koks nukrypimas nuo šių kriterijų atrodo keistas, netikslingas...

Visai neseniai „Miesto IQ“ pradėjo naują projektą, siekiantį savitu kampu, kitaip pristatyti kai kuriuos šalies miestelius. Parodyti juos ne taip, kaip esame įpratę matyti iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos bokštų. Pamėginsime pažvelgti taip, kaip juos regi vietiniai gy-ventojai ar iš ten kilę žmonės, parodyti originalų, kitokį jų portretą. Tad neatsitiktinai svarstymams apie kitokias miesto puses pasky-rėme šio žurnalo numerį.

Kadaise Vytautas Kavolis yra sakęs, jog kultūros ribos yra ten, kur baigiasi jai esmiškos reikšmės ir prasideda arba kokių nors kitų reikšmių invazija, arba bereikšmybės dykuma. Mano galva, labai dažnai bereikšmybės dykumos atsiranda ne dėl originalaus veiks-mo stygiaus, bet dėl nenorėjimo tos kultūros pažinti. O juk pakalbėti yra apie ką – pamėginkime pasvarstyti apie kitokį miestą kartu!

Dainius

2 | MIESTO IQ ∙ BIržELIS www.miestoiq. l t

Miesto transportas: civilizacijos siūlai skruzdėlynetekstas | Andrius Užkalnis

Paprašytas parašyti apie miesto transportą, pradėjau galvo-ti, kad man tai turėtų būti labai nelengva tema. Nors myliu miestus, nesibodžiu žmonių skruzdėlynais, vis dėlto kartu esu kolektyvui ir kolektyvizmui alergiškas žmogus. Bet, ne-paisant to, miesto transportą myliu, maža to, svetimuose miestuose, tolimose šalyse su juo susipažįstu pirmiausia, o išvažiavęs – prisimenu ilgiausiai.

Viešasis, kolektyvinis, bendruomeninis: visa tai man skamba kaip neigiami apibūdinimai. Jie – lyg nepatrauklūs valstybinės prie-žiūros, prastu kostiumu apvilkto valdininko, nuobodžios lygybės, išsišokančių ir geriau gyventi norinčių sutramdymo simbolis.

Kodėl tuomet man neužkliūva viešasis transportas? Pačiam sun-ku paaiškinti. Bet pabandysiu.

Gal todėl, kad nuo vaikystės augau arti troleibusų?

Po langais Vilniaus Savanorių prospekte (74-asis namas, o gatvė tuomet vadinosi „Raudonosios Armijos prospektas“), kur įsikūrė-me, kai su tėvais atvažiavau į Vilnių iš gimtojo Kauno, visą laiką važinėdavo troleibusai ir autobusai.

Man buvo septyneri metai, kai troleibusu vienas važinėdavau į mokyklą Vilniaus senamiestyje: rytais jis važiuodavo pilnas pri-sigrūdęs žmonių, ir kelionė nebūdavo smagi, bet atgal važiuo-ti būdavo gera. Kartais gaudavau atsisėsti – mėgdavau sėdėti priekyje, geriausia ten, kur už vairuotojo nugaros būdavo iška-bintas ir į keleivius atsuktas plakatas apie elgesio taisykles mies-to transporte (keleiviams, kurie miesto valdžios nurodymu turėjo būti blaivūs, buvo liepiama būti mandagiems ir paslaugiems; ar dar kas nors, išskyrus mane, skaitė tas taisykles?).

O dar galėdavai, jei vairuotojas būdavo nepiktas, atsistoti į deši-nę nuo jo, atsirėmęs į spalvota plastmasine juosta apsuktą plieno vamzdį, laikantį šnypščiančias atsidarančias ir užsidarančias tro-leibuso duris, žiūrėti priešais pro didžiulį langą ir stebėti, ką daro vairuotojas. Kartais taip pavykdavo nuvažiuoti visą kelią. S

canp

ix ir

Aur

imo

Zd

anav

ičia

us a

rchy

vų n

uotr.

Forumas

www.miestoiq. l t16 | MIESTO IQ ∙ BIRžElIS

Miesto transportu važinėja tie, kurie tokie neturtingi, kad negali nusipirkti automobilio, kurie nesugeba arba nebegali gauti vai-ruotojo pažymėjimo. Nori pamatyti vargingai apsirengusius žmo-nes rūškanomis minomis ir pilka dėl prastos mitybos veido oda, nori užuosti nesiprausimą ir nevalyvumą – lipk į autobusą. „Save gerbiantys“ žmonės juo nekeliauja net tuomet, kai automobiliu važiuoti sunkiau ir nepatogiau.

Prieš kelerius metus ekstremalų šio prietaro, šios kone religinės alergijos „nevykėlių transportui“ pasireiškimą pastebėjau Mas-kvoje. Atvykęs kelioms dienoms, gyvenau viešbutyje miesto centre, nuo jo iki mano biuro buvo vos keturios metro stotelės. Nuo durų iki durų – daugiausia 20 minučių. Tačiau niekam iš tų, kurie gali sau leisti važiuoti automobiliu, niekada net į galvą ne-būtų atėjęs toks dalykas, kad galima naudotis metro. Kolegos man patvirtino: taip, tą patį atstumą automobiliu jie nuvažiuoja per pusantros valandos. Ir net negalvoja apie kitokį būdą. Va-riantų nėra.

O metro vagone aš, apsivilkęs kostiumu, angliškais marškiniais su segėmis rankogaliuose ir kaklaraiščiu, su itališkos odos port-feliu rankoje, atrodžiau taip pat absurdiškai, kaip atrodytų or-kestro dirigentas, jei, pasiklydęs erdvėje ir laike, atsidurtų bulvių

Retkarčiais nukrisdavo troleibuso „ūsas“, vairuotojas turėdavo iš-lipti pasiėmęs storo audinio pirštines ir, manipuliuodamas trosu, tą ūsą vėl prispausti prie laido.

Kai gaudavau atsisėsti ir galėdavau žiūrėti pro langą į pasaulį, slenkantį pro šalį, tai būdavo geriau už televizorių (per televizorių vis tiek nieko gero nerodydavo, be to, tėvai neleisdavo daug žiū-rėti į dėžutę). Norėdavosi, kad kelionė būtų kuo ilgesnė.

Kartais tyčia važiuodavau ilgiausiais Vilniuje maršrutais aplink visą miestą – geriausia buvo tai, kad troleibusas, atvažiavęs iki galinės stotelės, ištuštėdavo, ir galėdavai pasirinkti bet kurią vie-tą atsisėsti. Tai buvo lyg atidaryta nemokama saldumynų parduo-tuvė, kurioje gali pasirinkti bet kurį saldainį, bet tik vieną. ligi šiol taip jaučiuosi, kai įlipu į tuščią traukinio ar metro vagoną arba autobusą – iškart dairausi rinkdamasis pačią geriausią vietą ke-lionei. Čia negali būti atsitiktinių sprendimų. Iš kur bus geriausias matomumas? Kur netrukdys lango rėmas? Kur pro mane nelan-džios žmonės?

PRIVATUS TRANSPORTAS NUŽUDĖ PASAKĄVilniuje, kaip ir daug kur kitur, viešasis transportas pasidarė ne-mylimas, nes dabar jis daug kam – vargo simbolis.

Viešasis transportas kai kam atrodo lyg pasakaAfrikos ir Azijos autobusiukai – tai lyg lietuviškų mikriukų nelaimingi broliai

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ BIRžElIS | 17

lauko viduryje. žmonės į mane dairėsi, lyg būčiau įlipęs į vagoną Kalėdų Senelio apdaru vasaros vidury.

Tada prisiminiau 1992 metais girdėtą pasakojimą apie londoną (tuomet dar gyvenau lietuvoje) – pažįstamas kalbėjo kaip apie didelę egzotiką: tu įsivaizduoji, ten kostiumuoti bankininkai važi-nėja metro, ranką iškėlę laikosi už rankenos, o ant riešo – laikro-dis, kainuojantis 10 tūkstančių dolerių.

Mano draugo istorija buvo apie neįtikėtiną neatitikimą to, kam, jo nuomone, miesto transportas skirtas, ir to, kas juo naudojasi. Miesto transportas neturi būti negarbingas arba vulgarus. Bran-džiose visuomenėse, kur miestai auga iš lėto, staigiai neišsipūs-dami kaip balionai, arba ten, kur augimas suplanuotas, autobu-sai, troleibusai, tramvajai ir metro auga kartu su miestu – viešasis transportas yra nesvetimas visiems gyventojams.

Čikagoje miesto centro geležinkelio kvadratas, pavadintas „The loop“ (liet. „Kilpa“), kur bėgiai iškelti virš gatvių, londono ir Niu-jorko metro, Tokijo žiedinis miesto geležinkelis ir kelios susipinan-čios metro sistemos1, San Francisko tramvajai – visi jie žmonių sąmonėje nėra susiję su nepritekliais arba socialiniu pažeminimu. Šiuo viešuoju transportu gali važinėti – ir važinėja – ir šlavėjai, ir milijonieriai, ir ministrai.

Dažniausiai toks transportas nukenčia ir tampa vargo simboliu tuomet, kai visuomenėje vyksta staigūs pasikeitimai, miestas 1 Tokijo metro nėra vientisas; jame painiai supintas miesto geležinkelis, nacionalinio gele-žinkelio šakos, municipalinis metro ir kelios privačios metro linijos. Tai atrodo labai painu, bet kažkokiu būdu ne tik žmonės susigaudo, bet ir visos tos bendrovės sugeba tarpusavyje atsiskaityti.

Lietuvoje važinėjusios „RAF-Latvijos“ buvo patogios karietos, palyginti su tuo, kaip keliauja trečiasis pasaulis

Kai kuriuose miestuose jau nuo seno viešasis transpor-tas yra nesvetimas visiems gyventojams...

Forumas


didėja greitai arba kai didelė dalis žmonių pasijunta išmesti iš gyvenimo vidurio į patvorius, ir jiems ilga kelionė kiekvieną dieną primena tai, kad jie nebegali gyventi miesto centre, kad jie yra iškeldinti, ir miestas skyla į pirmos ir antros rūšies gyventojus.

Tuomet miesto transportas tampa liūdesio vežėju, pažeminimo šaukliu. Tą patį nelinksmumą mačiau žiūrėdamas į Dubajaus svečius – statybininkus iš Indijos, Pakistano, Bangladešo, Šri lankos. Jie dieną naktį statė miesto dangoraižius, o po pamainos senoviniais autobusais, menančiais kolonijinius laikus, keliauda-vo į ankštus bendrabučius. Tamsiaveidžiai, išdžiūvę darbininkai (tose visuomenėse, kaip ir prieš šimtą metų, įmitęs kūnas – gero-vės požymis) autobusų laukdavo tiesiog gatvėse, atsisėdę arba sutūpę, gaudydami kiekvieną šešėlio kraštelį.

Tas pats liūdesys, sielą gniuždantis pilkumas, matyti begaliniuose Minsko miegamuosiuose rajonuose – atvažiavęs labai anksti ryte žiemą, matai paniurusius žmones, gatvėje laukiančius autobuso. Dar neišaušus iš negražių pilkų namų pilkais autobusais pilkaveidžiai žmonės keliauja į savo pilkas darbovietes, kad vakare grįžtų atgal.

Tą patį mačiau Ganoje, Kenijoje, Indijoje – darbo yra miestuo-se, žmonės iš pakraščių keliauja valandų valandas, neįtikėtinai susigrūdę į autobusus, kosinčius mėlynais dūmais, pro langus kyšo alkūnės ir baltais dantimis – bet ne šypsenomis – pažymėti veidai. Sėdintis prie lango – laimingasis, jis gauna nors šiek tiek vėjelio retais momentais, kai per eismo spūstį besibraunančiam autobusui pavyksta trumpam pasiekti šiek tiek didesnį greitį.

Nepatogūs Afrikos ir Azijos autobusiukai – lietuviškų mikriukų nelaimingi broliai. Jau nuo vaikystės mikroautobusas man buvo nepatraukliausias būdas keliauti didelius atstumus. Paskui, kai mokiausi Kaune, o savaitgalius praleisdavau Vilniuje, tekdavo vis važinėti tarp miestų. Negalėjau suprasti, kas renkasi mikroauto-busą, kai galima važiuoti autobusu, kur vietos daugiau, kur gali-ma dairytis į viską iš viršaus, kur šviesiau ir kur mažiau krato.

Tik paskui, nuvykęs į Afriką ir Indiją, supratau, kad lietuvoje važinė-jusios „RAF-latvijos“ buvo patogios karietos, palyginti su tuo, kaip keliauja trečiasis pasaulis. Ganos sostinės Akros gatvėse teko matyti baisių vaizdų, kai vienam keleiviui pakėlus ranką, prie jo iš skirtingų eismo juostų, sukurdami dešimtis avarinių situacijų per sekundę, pul-davo keli mikriukai, lyg sužeisti maži dinozaurai, dūmijantys ir barš-kantys visais savo surūdijusiais kūnais, kad sugebėtų prie suspaus-tos kūnų masės (lyg kazlėkai stiklainyje pro murziną stiklą matomos įvairių žmonių kūno dalys) pridėti dar vieną keleivį ir kelis jo skatikus.

Brandžiose visuomenėse, kur miestai auga iš lėto,

staigiai neišsipūsdami kaip Balionai, arBa ten, kur augimas

suplanuotas, autoBusai, troleiBusai, tramvajai ir metro auga kartu su miestu – viešasis

transportas yra nesvetimas visiems gyventojams.

Ilga kelionė kiekvieną dieną prime-na tai, kad nebegali gyventi miesto centre, miestas skyla į pirmos ir antros rūšies gyventojus

... kituose juo naudojasi tik tie, kurie negali sau leisti važiuoti automobiliu.


DIDMIESČIAI BE VIEŠOJO TRANSPORTOYra ir tokių didmiesčių, kuriuose viešasis transportas svarbaus vaidmens nevaidina. Arba tai nėra daugeliui keliautojų tinka-mas variantas, nes visi važiuoja automobiliais. žinomiausi iš jų – Teheranas, Dubajus ir los Andželas.

Viešasis transportas čia ignoruojamas dėl skirtingų priežas-čių. Irane – pigiausias benzinas, bendra netvarka ir transporto nepatikimumas lemia tai, kad sostinės gyventojas nuspren-džia kirmyti savo automobilyje, kartais ištisas valandas dūmy-damas į orą išmetamąsias dujas ir klausydamasis radijo.

Kitapus Persų įlankos, Dubajuje, dauguma gyventojų arba ke-liauja taksi, arba yra limuzino vairuotojai, arba gali visur važi-nėti taksi ar limuzinu, arba yra jau minėti statybininkai, vežioja-mi darbdavio autobusu iš bendrabučio į dangoraižio statybas ir atgal.

O Kalifornijoje los Andželas, išsiplėtęs kaip begalinis gat-vių tinklas, tiesiog yra privačių automobilių miestas ir jam viešasis transportas netinka ideologiškai, nes kinemato-grafinės svajonės, blizgesio ir išorinės pompastikos bei glamūro svajonė negali sugyventi su demokratišku trans-portavimu. „Ne tam į Holivudą persikrausčiau, kad autobu-su važinėčiau.“

KUO KEISTESNI, TUO ĮDOMESNIViešasis transportas man kuo keistesnis, tuo įdomesnis.

Trumpučių reguliarių sraigtasparnio skraidymų tarp Talino ir Hel-sinkio, kurių metu keleiviams duodami kaiščiai į ausis, apsau-gantys nuo variklio triukšmo, deja, miesto transportu nepa-vadinsi, nors į tokį jis ir yra panašiausias (terminalai abejose pusėse – vos Druskininkų autobusų stoties dydžio).

lyg ir miesto transportas yra Smiltynės keltas Klaipėdoje – daugelis keleivių vyksta į tam pačiam miestui priklausančius paplūdimius, nors esančius jau už magiškos vandens ribos. Jau esu rašęs, kad persikėlimas per Kuršių marias iš Klai-pėdos yra simbolinis vyksmas. Jis skiria miesto gyvenimą ir rūpesčius nuo atostogų, uosto betoną nuo smėlėtų pušynų, Klaipėdos šviesoforus, kelių eilių gatves, prekybos centrus ir degalines – nuo kioskelių, parduodančių keptą duoną su česnakais.

Kažkada žiemą Japonijos kalnuose buvau Nagano Zenkodži šventykloje. Jos požemyje yra tamsus medinis tunelis, kuriuo eini apgraibomis laikydamasis sienos. Kai požemio viduryje sugraibai rankeną, už kurios paslėptas jau šimtmečius niekie-no nematytas Budos atvaizdas, ir paskui kitame tunelio gale vėl išvysti šviesą, esi laikomas radusiu laimę.

Šiuo viešuoju transportu gali važinėti – ir važinėja – ir šlavėjai, ir milijonieriai, ir ministrai

Forumas


Man kelionė keltu per Kuršių marias turi tokią pat prasmę – kiek-vieną vasarą.

Bet kukliausias ir kartu įstabiausias miesto transportas, kuris liko mano gyvenimo dalis nuo pat vaikystės, yra Kauno žaliakalnio funikulierius.

Atkakliai išlikęs nuo tarpukario2, nesutarybintas, nesukomercin-tas ir neperdarytas, žaliakalnio funikulierius nei pasaulyje, nei Europoje nėra nei seniausias, nei greičiausias, nei stačiausias, nei originaliausias. Tiesą sakant, jis nėra aukščiausias net Kaune: Aleksoto funikulierius kelia žymiai aukščiau.

Tačiau man jis buvo vaikystės svajonė. Aš, vaikas būdamas, pavydėjau visiems žmonėms, kurie galėdavo juo važinėti kiek-vieną dieną (tikriausiai žemyn leisdavosi žaliakalnyje gyvenan-tys inteligentai, funkcionieriai ir tarnautojai, važiuojantys į dar-bus miesto centre, o į kitą pusę kildavo darbininkai, vykstantys į savo pamainą radijo gamykloje, įrengtoje Dievo namuose, sta-tytuose iš visos lietuvos žmonių suaukotų pinigų).

Kartais mano teta Dalytė mane pavėžindavo juo be jokio reikalo –

2 Gūdžiais 1976 metais, kai viskas, kas susiję su „buržuazine Lietuva“, jau, rodos, buvo kuo rūpestingiausiai iššluota, o Prisikėlimo bažnyčioje dūzgė radijo gamyklos staklės, čia pat, po Žaliakalnio medžiais, ant vartelių prie funikulieriaus pastato buvo pritvirtinta aiškiai nesovie-tinė lentelė: „Pašaliečiams įeiti draudžiama“. PAŠALIEČIAMS! Tai buvo lyg žodis iš senų tikybos vadovėlių, kurių močiutė turėjo paslėpusi iš senų laikų ir kuriuos aš skaitydavau.

aukštyn ir žemyn. Bilietas kainavo kapeiką, mažiausią to meto pinigėlį, už jį tegalėjai nusipirkti degtukų dėžutę arba stiklinę ga-zuoto vandens. Paskui, kai mokiausi Kaune, išsipildė svajonė, ir kasdien galėdavau leistis ir kilti funikulieriumi iš namų žaliakalny-je į Vytauto Didžiojo universitetą apačioje.

žaliakalnio funikulierius įkūnija visa, ką reiškia miesto transportas, ir jis yra būtent toks, koks miesto transportas privalo būti. Jis jaukus – iš vidaus apkaltas ąžuolu, su mediniais suolais. Jis gražus – raudo-nas ir geltonas iš išorės, kaip saulėlydis, ištisus metus primenantis šiltą vasarą. Jis su dideliais langais – iš jo toli matyti ir miestas tolu-moje, ir namai žmonių, gyvenančių ant šlaito (pavydėjau ir jiems – kai kurie iš balkonų gali kada tik panorėję žiūrėti į keltuką!).

O svarbiausia – SVARBIAUSIA – Kauno funikulierius aiškiai, grei-tai ir patogiai daro tai, ką privalo daryti visas miesto transportas: jungia du to paties miesto gyvenimus – apsnūdusį žaliakalnį su jo ramybe ir tyliomis gatvėmis, su namais ir senais medžiais, ir Kauno centrą, laisvės alėją, jos žmones ir šurmulį, ir Karo muzie-jų, ir Čiurlionio muziejų, suriša juos tvirtu ir patikimu siūlu, įtemptu XX amžiuje ir laikančiu ligi šiolei.

Miesto transportas sieja ne tik skirtingus to paties miesto rajonus, jis sujungia skirtingus to paties miesto gyvenimus, ir todėl mies-tas gali būti gyvas.

Žaliakalnio funikulierius įkūnija visa, ką reiškia mies to transportas, ir jis yra būtent toks, koks miesto transportas privalo būti


Skurdo grimaSoS:

benamiai

Aut

oria

us ir

Sca

npix

arc

hyvų

nuo

tr.

Forumas

www.miestoiq. l t22 | MIESTO IQ ∙ birželis

tekstas | Dainius Genys

Ko gero, daugeliui skurdo kultūra asocijuojasi su asmeni-mis, kurie gyvena nepritekliuje. Mes įsivaizduojame, jog pa-grindinė problema – materialinių gėrybių stoka. Tačiau tai kur kas sudėtingesnis fenomenas, pasižymintis savitomis bendravimo ir elgesio taisyklėmis. Ir ne pinigų trūkumas yra esminis dalykas, – kartais benamiai net sugeba išlaikyti savo vaikus ir mokėti už jų mokslą. Apie visa tai kalbamės su sociologe Rasa Indriliūnaite.

Apie skurdą šnekama dažnai ir daug, tačiau ką iš tiesų reiškia skurdo kultūra?

Tai labai platus ir nevienareikšmis fenomenas. Pirmiausia ateina į galvą garsusis chrestomatinis O. lewiso veikalas „la Vida“, kuria-me jis aprašo Puerto riko šeimas. skurdo kultūros fenomeno ski-riamieji bruožai – ne tik materialiniai nepritekliai, prastos gyvenimo sąlygos, nedarbas, bet ir vadinamasis dvasinis skurdas: silpnas įsitraukimas į bendruomenę, tikslų nebuvimas, žema vertybinė orientacija ir minėtų dalykų perdavimas iš kartos į kartą. Minėtasis skurdo kultūros fenomenas kritikuojamas, tačiau derėtų turėti ome-nyje, kad šių dienų visuomenėje itin aktualios vartojimo ir turėjimo reikšmės – reikšmingas esi tiek, kiek ir ką turi: mąstymas ir savęs suvokimas yra kuriamas būtent per vartojimo prizmę. Šiuo atveju atribojimas nuo materialinių dalykų lemia ir bendrą asmens, kaip vertybės, žlugimą bei regresą jo gyvenime.

Ar galėtume sakyti, kad ir Lietuvoje egzistuoja skurdo subkultū-ra? Kokie būtų jos savitumo požymiai?

lietuvoje nemažai žmonių grupių gyvena skurde. Galima paminėti daugiavaikes šeimas, žmones su negalia, pensininkus, mažaže-mius ūkininkus, gatvės vaikus, benamius ir kt. Gal būtų per drąsu teigti, kad visos jos priklauso skurdo subkultūrai, kadangi skursti dauguma jų ėmė palyginti neseniai – potransformaciniu laikotarpiu. Tad gal dar nėra susiformavusių lietuviškų skurdo subkultūros tra-dicijų. Galima manyti, kad pradėsime jas pastebėti keičiantis kar-tai – tikėtina, kad nepritekliuje užaugę dabartinių skurstančių šeimų vaikai plėtos gautas žemas vertybines nuostatas.

Kita vertus, tam tikras skurdo subkultūros užuomazgas galima matyti jau ir dabar – kad ir tokie pavyzdžiai, kai žmonės, gavę pašalpas, perka ne būtiniausius maisto produktus ar kitus, atro-dytų, gyvenimui būtinus dalykus, bet džiugina vaikus saldainiais, išsimokėtinai įsigyja, rodos, ne pačią būtiniausią buitinę techniką ar važinėja taksi. Tokį elgesį lemia faktas, kad šie žmonės neturi didžiajai visuomenės daliai būdingų socialinių įgūdžių, skiriasi jų

Rasa Indriliūnaitė ne vienerius metus tyrinėjo benamių gyvenimą

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ birželis | 23

vertybės. bandydami užpildyti šią spragą ir norėdami būti „kaip visi“ arba net svarbesni, jie dažnai elgiasi neracionaliai.

Žinau, jog pačiai teko ne kartą bendrauti su vargingiausiais vi-suomenės atstovais, ar galėtumėte pasidalyti savomis patirtimis? Ar jie jaučiasi esantys atstumtieji? Ar tarp jų yra kokių bendruo-meniškumo saitų?

Domėtis vargingiausių visuomenės narių gyvenimu pradėjau maždaug prieš dešimt metų. Daugiausia tai būdavo benamiai. išsamesnių tyrimų ar analizių tuo metu nedariau – man tiesiog buvo įdomu, kuo šie žmonės gyvena, o jiems išsikalbėjimas gal būdavo tam tikra terapija.

Galima pastebėti, jog benamių grupė yra labai nevienalytė – apie 1999–2000 metus ją daugiausia sudarė pensininkai, praradę na-mus ar negalintys jų išlaikyti, darbo netekę gamybos sektoriaus darbuotojai. Nemažai būta ir menininkų. labai sukrėtė vienas susiti-kimas su buvusiu Kauno valstybinio muzikinio teatro solistu, tada jau pensininku. susikūprinęs senučiukas sulopytu ir apdriskusiu švarku, ilga žila barzda, apšepusiais skruostais, bet labai skaidriomis ir žvitriomis akimis vardijo įvairius operų pavadinimus ir klausė, ar žinau, ar mačiau, gal dabar teatre dar rodomas šis spektaklis. buvo labai gėda prisipažinti, kad nesilankau muzikiniame teatre...

svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmieji mano sutikti benamiai gero-kai skyrėsi nuo pastarojo laikotarpio benamių. Šiuo metu didžiąją jų dalį Kaune sudaro iš kalėjimų paleisti nuteistieji. Dauguma jų laisvėje pabūna palyginti trumpai, o paskui vėl grįžta į įkalinimo įstaigas. Neretas jų teigia, kad kai nusibosta šalti arba „trainiotis“ gatvėse, kai vėl pasiilgsta švarios patalynės, dušo, sąmoningai daro nusikaltimą, kad vėl galėtų sėsti už grotų.

iš kalėjimo grįžusieji sudaro gana didelę benamių grupę, ji šioje bendruomenėje palaiko galios poziciją – engia kitus benamius, atiminėja iš jų daiktus. Nemaža dalis benamių net vengia nakvoti nakvynės namuose, kad išvengtų susidūrimo su jais. buvę kali-niai nemėgsta miesto benamių ir dėl to, kad pastarieji būna daug labiau apsileidę ir skurdžiau atrodo nei tie, kurie grįžta iš kalėji-mo. Šias grupes išskiria ir dar vienas bruožas – nemaža dalis bu-vusių kalinių vartoja narkotikus, verčiasi jų platinimu, tad turi šiek tiek daugiau pinigų, tuo tarpu miesto benamiai dažniau vartoja alkoholį ir, bent iš išvaizdos, atrodo prasčiau.

Galima skirstyti ir pagal pragyvenimo šaltinį – dalis jų turi darbą, da-lis uždarbiauja vagiliaudami arba rinkdami antrines žaliavas kontei-neriuose ar šiukšlynuose. Įdomu tai, kad jie pasiskirstę pagal darbo pobūdį – kiekvienas benamis ar keli iš jų turi „savas“ šiukšliadėžes – tam tikras zonas, į kurias kitam užeiti nevalia. Jei taip atsitinka, ne-gailestingai susidorojama – būna ir sumušimų, ir nužudymų.

Dažnai esame įpratę sakyti – „benamiai“, „bomžai“. Tokiu būdu nesąmoningai atimame iš benamių lytį. Tuo tarpu benamiai vyrai ir benamės moterys turi skirtingas išgyvenimo strategijas. Pavyz-džiui, benamės moterys dažniau yra „nematomos“ – daugelis jų turi darbą, gyvena nakvynės namuose.

Prisiminkime antropologės Mary Douglas „purvo ir švaros“ teoriją: ji sako, jog ne vietoje padėtas daiktas gali reikšti nešvarą. Taip ir skur-do subkultūros atstovai neretai yra suvokiami kaip miesto tarša... Kaip jie vertina kitų visuomenės grupių požiūrį į juos – juk jie labai stigmatizuojami?

Taip, dalis jų jaučiasi atstumti ir apibūdina save visuomenės jiems prilipintomis etiketėmis – „atmatos“, „šiukšlės“, „niekas“ ir t. t. Jie vengia, gėdijasi susitikti su savo šeimos nariais ar buvusiais kaimynais, bendradarbiais, nelinkę apsistoti tuose rajonuose, kuriuose gyveno iki benamystės, arba vengia nau-dotis viešuoju transportu, važiuojančiu į tą rajoną. Vengia viešų koncertų ir strateginių miesto vietų, maištauja prieš visuomenę, niekina ją, kad kiti gyvena geriau už juos, didžiuojasi, kad yra užsigrūdinę, gali iškęsti ir šaltį, ir lietų, o daugelis iš mūsų to neištvertume. žinodami, kad visuomenė jų vengia, neretai jie patys užkariauja tam tikras teritorijas, kad pasijaustų esą šei-mininkai – pavyzdžiui, viešajame transporte ar kur nors mieste ant suoliuko. žmonės, neištvėrę kvapo, atsitraukia, palikdami teritoriją jiems. Neretai jie paskui aptarinėja savo „žygius“ tar-pusavyje – taip pasijaučia svarbūs.

Ne kartą esu stebėjusi, kaip rytais ant suoliukų miesto centre mie-gantys benamiai yra nuvejami arba išprašomi iš gydymo įstaigų laukiamųjų, bibliotekų. Įdomu tai, kad dažnas jų turi specialius geresnius drabužius vien tam, kad, pavyzdžiui, žiemą, kai lauke šalta ir nėra kur sušilti, galėtų sėdėti ligoninėje ar poliklinikoje ir nebūtų atpažinti kaip benamiai.

Vienas mano pažįstamas niujorkietis viešėdamas Kaune paste-bėjo tokį dalyką: jam sėdint kavinėje, į vidų užėjo benamis ir pra-dėjo prašinėti išmaldos. Svečias buvo nustebintas tokio reginio ir savo emociją palydėjo komentaru: „Kaunas baisiai įdomus mies-tas! Niujorke toks dalykas neįmanomas, benamiai į miesto centrą neįleidžiami, o pas jus jie gali jaustis visaverčiais žmonėmis.“ Ar galėtume sakyti, jog skurdo subkultūra – tai tarsi miesto drau-giškumo indikatorius? Ar būtų įmanoma pagal tai diferencijuoti Lietuvos miestus?

Kaip jau minėjau, pas mus benamystė – palyginti dar jaunas fenomenas, dar nėra ilgalaikių jos tradicijų, dar nėra kartos, kuri būtų gimusi ir jau užaugusi benamių šeimose. Tuo tarpu bena-mystė JAV – senas tradicijas turintis reiškinys, tam tikra prasme labiau susijęs su rasiniais dalykais. žinome, jog jų miestuose egzistuoja ištisi nesaugūs kvartalai, agresyvių benamių gaujos ir t. t. Tuo tarpu lietuvos miestuose būtų gana sunku išskirti te-ritorijas, kuriose telkiasi benamiai. Tam tikras vietas gal ir būtų galima pažymėti – tai stočių rajonai, apleistos statybų aikštelės, nemokamų vargšų valgyklų prieigos ir pan. svarbu pastebėti, kad benamystės problematika būdinga didesniems lietuvos miestams, o mažesniuose, kur glaudesni bendruomeniniai ry-šiai, benamių nėra daug. Dažnai visi jie yra žinomi ir žmonės ar savivaldybė stengiasi jiems padėti. Ten, kur jų mažiau, lengviau pagelbėti, nes reikalingos mažesnės sąnaudos, bet tai nereiš-kia, kad tie mažesnių miestų benamiai gyvena geriau ar atrodo švariau – panašus gyvenimo būdas juos visus suvienodina.

beveik galima teigti, kad visuomenė lietuvoje yra pakankamai tole-rantiška benamiams – jie gali laisvai užeiti į kavines, naudotis viešuoju

„Iš kalėjImo grįžusIejI engIa kItus benamIus, atImInėja Iš jų daIktus.“

Forumas


transportu ir t. t., bet negalima nuneigti, kad mieste egzistuoja tarsi getai, vietos, kuriose jie gali lankytis, ir vietos, iš kurių yra metami.

Akivaizdu, kad ne visos visuomenės yra svetingos skurdo kul-tūros atstovams. Bet jei pažvelgtume atvirkščiai – ar jie lengvai įsileidžia, pavyzdžiui, tokius stebėtojus kaip Tu? Ar neteko patirti kokių nesusipratimų ar kuriozų?

Galėčiau sakyti, kad ir lengvai, ir nelabai. Ko gero, kaip ir ben-draudamas su kiekviena visuomenės grupe, tyrėjas turi įgyti jos pasitikėjimą, o kartu ir pats laikytis tam tikrų etinių dalykų, kad sulauktų ne tik šokiruojančių ir gerokai pagražintų istorijų, bet ir gilaus atsivėrimo. Tam tiesiog reikia truputį daugiau laiko. Taigi įprasta, kad iš pradžių esi „testuojamas“ tik jiems vieniems žino-mais metodais. Yra buvę atvejų, kai sėdint ir šnekučiuojantis bū-relyje benamių vienas jų išsitraukia ilgą duonriekį peilį ir subeda jį visą į šalia padėtą batoną. ir visi stebi mano reakcijas – kažkam bandant sugėdinti tą vyruką, kiti pradeda iš jo šaipytis, tad žiūri, jog lieki „ant ledo“...

Dabar labai juokinga, kai prisimenu pirmus susitikimus su bena-miais. Nors bendraudavome lauke vasarą (o tuo metu žmonės tikrai turi daugiau galimybių save geriau prižiūrėti), net grįžus namo atrodydavo, kad visi namai persmelkti to dvoko. išvėdin-davau kambarius, išsiprausdavau, bet atrodydavo, kad tas kva-pas vis vien tvyro. žinoma, apie jokias vakarienes tą vakarą jau nebūdavo nė kalbos. Tad galima sakyti, kad mano pasąmonė labai maištavo prieš visus tuos susitikimus. Vis dėlto tų žmonių istorijos, gyvenimo vingiai, egzotika dvelkiančios svajonės mane kažkaip „nupirko“ – dabar pačiai sunku suvokti, kaip kažkada galėjau gėdytis to, kad bendrauju su benamiais žmonėmis. Šiandien norėtųsi kaip nors padėti šiems žmonėms atgauti žmogiš kąjį orumą, nes vien pašalpos ar materialiniai dalykai ne visada gali jį suteikti.

„dalIs benamIų jaučIasI atstumtI Ir apIbūdIna save vIsuomenės jIems

prIlIpIntomIs etIketėmIs – „atmatos“, „šIukšlės“, „nIekas“...


SvaraS: „Pavargau netikėti žmonėmis“

Miesto žmogus


zm

og

us

tekstas | Arūnas Antanaitisfoto | Oksana Točickaja

Gabrielius Liaudanskas, geriau žinomas kaip hiphopo gru-pės „G&G Sindikatas“ narys, savo kūrinių tekstuose nevy-nioja žodžių į vatą ir atrodo tarsi būtų augintas ir auklėtas gatvės bei hiphopo kultūros. Tačiau susipažinus su Svaru artimiau, jis atsiskleidė kaip socialiai jautrus gatvės filosofas, tikintis žmogaus valia ir gebėjimu keistis į gera, vertinantis drąsą ir laisvę, negalintis gyventi be knygų. Su juo kalbėjo-mės apie kitokią, neblizgančią, už paraščių esančią miesto pusę, apie miesto ir hiphopo santykį ir knygas, apie kurias Svaras kalba su meile ir entuziazmu.

Svarai, kaip buvęs pankas, o dabar kaip hiphoperis, ar jautiesi priklausąs kitai miesto pusei?

Kad ir kaip kartais nenorėtume priklausyti tam, kas nėra gražu, ir tam, kas nėra labai smagu, kartais negalime to išvengti. Ypač jei savo gyvenimą susiejame su tam tikrais dalykais, kurie ir vyksta tame mažiau matomame mieste. Yra dvi lietuvos: viena graži, o kita tokia, kokia yra iš tikrųjų. Neseniai man teko lankytis viename priklausomybių centre. žaidžiau ten futbolą, tiesiog kartu sėdė-jome ir kalbėjomės. Tarp ten besilankančių buvo vienas mano draugas, ir tai man buvo naujiena.

žmonės gyvena kur nors lietuvoje ir tikriausiai net neįsivaizduo-ja, kad kiekvienas yra per žingsnį nuo negražaus, nesmagaus pasaulio. Neretai pamirštama, kad visa tai gali paliesti ir mus.

Ne pirmą kartą lankiausi priklausomybių centre. Kartkartėmis ten-ka dalyvauti panašiose akcijose. Tačiau vakar pasisėmiau naujų žinių, teko kitaip pažvelgti į gyvenimą, patyriau naujų emocijų, sukilo seni prisiminimai. Grįžus namo norėjosi daugelį dalykų ap-mąstyti iš naujo. Tie du skirtingi pasauliai yra.

Atskiri du pasaulius. Ar taip išeina natūraliai, ar tai yra tam tikras psi-chologinis efektas, noras vieniems nuo kitų pabėgti ir nesusitikti?

Psichologija turbūt yra pagrindinis dalykas. Kol žmogui viskas gyvenime sekasi, jis nenori matyti, nenori girdėti ir nenori žinoti, kad kažkur egzistuoja negražūs ir negeri reiškiniai. Tai tam tikras „penkto puslapio“ sindromas. lietuviai labai mėgsta „penktą


puslapį“: svetimos mirtys, svetimas smurtas, svetimos nelaimės – visa tai kažkaip masina žmones. bet kai tai paliečia juos, ypač kai apie juos būna parašoma „penktame puslapyje“, tuomet jie iškart praregi ir supranta. Yra daugybė įvairiausių niuansų. Pa-skelbta tiesa ir tikra teisybė yra ne tas pats. Teisingumą vykdan-čios institucijos ne visada randa tą tiesą ir ne visada nusprendžia teisingai. Negalima išvesti kažkokių bendrybių. Gyvenimo būdas priklauso nuo asmeninio gyvenimo, nuo draugų, nuo terpės, į kurią pakliūvi. Kiekvienas atvejis skirtingas. Jeigu ir yra žmonių, kurių negalima pakeisti, tai jų mažuma. Manau, kad didžiąją dalį žmonių galima pakeisti. Net ir tuos, kurie yra nuėję visiškais klyst-keliais. bet paslaptis yra labai paprasta: reikia, kad asmuo pats norėtų pokyčių. Kol to norės tik aplinkiniai – rezultatų nebus.

Ar išmalda nėra riba, kuri atskiria blizgantį ir skurstantį pasaulius?

Man visada kildavo panašus klausimas. Dažnai aukoju prašan-tiems išmaldos. Kad ir kiek savęs klausiau, kodėl aš tai darau, kad ir kiek mane kvailino pažįstami ir draugai, niekada negalėjau nei jiems pritarti, nei sau atsakyti, kodėl taip elgiuosi. Nežinau. Tiesiog nenutuokiu apie to žmogaus gyvenimą. Galbūt jis yra apgavikas. Galbūt. Dalis jų tikriausiai tokie ir yra. bet vienas iš dalykų, kuriais gyvenime tikiu, yra tai, kad viskas grįžta atgal. Jei tas žmogus ap-gauna mane, jis visų pirma apgauna save. Nenuskursiu nuo tų 50 centų ar lito. Nenoriu visuose žmonėse matyti blogio.

Man atrodo, kad visi žiniasklaidos pavidalai – radijas, televizija, žur-nalai, bulvarinė žiniasklaida (nors ji pas mus taip nevadinama) – nori mums įteigti, kad esame vagys, apgavikai, kad viskas aplink blo-gai, kaip visi apgaudinėja, kad esame blogi žmonės. Vienas mano draugas vadina tai „svaro sąmokslo teorija“. Gal jis ir teisus. Didžioji sąmokslo teorija – kad yra norinčių, jog mes vieni kituose matytume blogus žmones ir niekada nebūtume vieningi. Mus skaldo ir valdo, todėl negalime atrasti nei savos nuomonės, nei bendrų tikslų. Mus nuolatos veikia, kad nesijaustume saugiai, kad matytume vienas ki-tame priešą. Aš nebenoriu taip gyventi. Jau kurį laiką esu nuspren-dęs tikėti žmogumi. Manau, kad yra du gyvenimo modeliai: arba pradedi tikėti žmogumi, kai jis pirmas padaro gerą darbą tau, arba tiki žmogumi tol, kol jis nepadarė tau nieko bloga. Aš renkuosi pas-tarąjį variantą ir gyvenu pagal šį modelį. Pavargau netikėti žmonė-mis. Kitaip elgtis, man atrodo, absurdiška. Tas netikėjimas žmogumi atveda iki to, ką matome šiandien. susvetimėjimas turi skaudžias pasekmes: jis sukuria daug liūdnų istorijų, laužo likimus.

Niekas nesiūlo nusiimti nemadingų rožinių akinių?

Nesu su rožiniais akiniais. Nesakau, kad pasaulis yra gražus. bet aš neinu prie žmogaus kaip žvėris prie žvėries, stengiuosi būti žmogus. Jei nusivilčiau kuo nors, tuomet santykiai pasikeistų. bet aš nenoriu pulti. Man tai neįdomu ir netikra. Gyvenimas įrodo, kad esu teisus. sutinku begalę gerų, šviesių ir kūrybingų žmonių. Ma-tau labai daug to, kas prieštarauja žiniasklaidos teigiamai tiesai. beje, daug šviesių, kuriančių žmonių pažįstu ne blizgančiame, o šiame marginaliniame, tamsiame ir nepripažintame mieste. Tokie žmonės neturi nieko bendra su tuštybe, prabanga ir panašiais dalykais. Jie nepasidavę blizgesiui, jų sielos nėra tuščios, tai tie-siog dvasingi ir šviesūs žmonės, jų iš tiesų yra daug.

Ar hiphopas artimas kitai miesto pusei?

iš tiesų hiphopas yra tam tikra meno rūšis, todėl gali derėti bet kur. Jei kalbėtume apie muziką, tai hiphopas turi savo nišą: kad ir kaip maža dalis atlikėjų bandytų tikinti kitaip, vis dėlto jis yra gimęs būti socialinio protesto muzika. Jis kalba apie socialinę realybę, todėl visada ras savo vietą mieste. Yra sakoma (abso-liučiai tam pritariu), kad daugeliu atvejų hiphopo muzika liečia sudėtingesnes temas. Čia kalbama ne apie debesis, ne apie paukščius, ne apie įsimylėjėlių rytą (be abejo, tokių dainų irgi yra, jų irgi reikia). Hiphopas yra tiesa. Jis – tai ne susikurta, bet tikra realybė. Kai yra meilė, kalbama apie tai. Tačiau daugiausia dėmesio vis dėlto skiriama miesto buičiai, žmogaus esaties pro-blematikai, savasties suvokimui.

Man hiphopas yra saviraiškos būdas. Tai pats tinkamiausias mu-zikos stilius išdėstyti savo mintis. Hiphope „telpa“ daugiausia teksto. Pankrokas irgi yra socialinio protesto muzika, šia prasme visiškai tas pats, tik roke yra labai mažai žodžių. Čia neįmanoma išsakyti tiek, kiek gali papasakoti grodamas repo muziką. roko stiliaus muzikos tekstas dėliojamas dažniausiai taip: du posme-liai, tuomet priedainis, vėl du posmeliai ir vėl priedainis, tuomet gitaros solo, ir daina baigėsi. Ypač tai būdinga pankrokui.

Kai pradėjau groti pankroką, jokio hiphopo lietuvoje dar nebu-vo. Tik vėliau atėjo pas mus. repas man suteikė daugiau laisvės išreikšti save kaip kūrėją negu pankrokas. Todėl ir įvyko pokyčių muzikos srityje. Tačiau pankrokas man ir dabar labai svarbus. Nuo jo labai neatitolau.

Hiphopas apipintas kitokiais stereotipais. Jis ne visada traktuoja-mas kaip socialinio protesto muzika. Priešingai, populiarusis hip-hopas piešia visai kitokį vaizdinį: nevaržomos, neatsakingos lais-vės propagavimas, blizgančios prabangios mašinos, pusnuogės mergos, narkotikai, alkoholis, lengvai (nebūtinai legaliai) uždirbti ir greitai leidžiami pinigai. Gyvenimas be atsakomybės. Pats tarsi neigi tokius stereotipus. Kaip sekasi su jais kovoti?

Man nepatinka tokie stereotipai. reikėtų prisiminti pačią hiphopo pradžią, laikus, kai jis tik atsirado. Hiphopą pradėjo groti tie, ku-rie norėjo spręsti socialines problemas. savu laiku jis netgi buvo tarsi juodųjų ginklas prieš baltuosius. Kadangi repas labai įdo-mus, įvairiapusis muzikos žanras, jį pradėjo naudoti visos tautos, visos rasės. Viskas susilygino, atsirado tam tikras, galima sakyti, stereotipas, išreikštas pagrindiniu hiphopo šūkiu: „One love, one nation“. Tai reiškia, kad mes visi esame vienodi ir mus tai vienija, o ne skiria. Tapdamas vis populiaresnis, hiphopas patraukė popmuzikos dėmesį, o ji įtraukia subkultūras į savo lygį. Taip nutiko ir hiphopui. Todėl atsirado popmuzikos standartus atitinkančių atlikėjų, kurie pradėjo kalbėti paviršutiniškai, į nieką nesigilinda-mi. Tokie popso mylėtojai neklauso hiphopo tekstų. su tuo mes susidūrėme nuo pat kūrybos pradžios.

Mums buvo didelis siurprizas, kai paaiškėjo, kad žmonės neklau-so teksto. O jei negirdi repo, tai kam tuomet iš viso tos muzi-kos klausytis? Nes repas visų pirma yra tekstas. Kai išgarsėjo „Tomas“ (tuo metu jo klausėsi ir jį žinojo visi), pribėgdavo kas nors po koncerto ir pradėdavo pasakoti, kokia faina daina, ko-kia ji super. O mes klausdavome: ar tu supranti, apie ką ji? „Na, kaip apie ką: lindo, lindo, po manim palindo“, – atsakydavo jie. Tuomet sakydavom: „Čia apdainuota visa istorija, o tu kalbi tik

Miesto žmogus


„HipHopas yra ne susikurta, bet tikra realybė. Man tai yra

saviraiškos būdas, pats tinkaMiausias

Muzikos stilius išdėstyti savo Mintis.“


apie priedainį.“ Deja, 98 procentai žmonių įsiminė tik priedainį ir nesuprato, apie ką mes dainavome. repo iš esmės negali būti klausomasi nesigilinant į žodžius, į tekstą.

Viskas priklauso nuo to, koks tu esi, kokie tavo poreikiai. Jei tu esi žmogus, kuriam muzika reikalinga kaip laisvalaikio fonas (tai nėra smerktina), tai gerai, tegul tai būna „50 Cent“ ar kokia lady Gaga. Toje muzikoje nieko nėra, tegul ji tampa fonu. Tačiau jei matai grupėje kūrėjus, gerbi jų darbą, nori išgirsti, ką jie tau sako, turi gilintis.

Kartais popkultūra padaro gerą darbą. Kartais ji ne vidumi, bet forma pritraukia muzikos mėgėjus. išgirdę tas grupes, kad ir nie-kines, šie pradeda domėtis ir atranda kur kas gilesnius ir įdo-mesnius atlikėjus. Deja, tokių klausytojų yra vienetai. Taigi kartais popmuzika padaro mums paslaugą.

Kalbant apie stereotipus, manau, su jais nekovoju. Gyvenu taip, kaip man atrodo geriau. su šakėm prieš traukinį nestoju. Pats nustojau vertinti pasaulį, skirstyti jį į mainstreamą ir undergroun-dą. Kartais labai sudėtinga pasakyti, kur, pavyzdžiui, yra „G&G sindikatas“. Mes tarsi jau nebe undergroundas, esame žinomi, tačiau niekada nesisukom ir nesibučiavom su popmuzikos pa-sauliu. Taigi, kas mes tokie?

Yra daug tokių situacijų. Aš jas skirstau į „man patinka“ ir „ne-patinka“. Kuriu taip, kaip noriu pats, tegul kiti sprendžia, gerai ar blogai padariau, patinka jiems ar ne. Tie, kuriems yra įdomu, pamatys ir įvertins tavo darbus.

Esi socialiai jautrus žmogus. Kokią prasmę turi kumštis ant jūsų kompaktinio disko viršelio?

Kumštis yra labai senas simbolis, todėl galima rasti labai daug jo simbolikos aiškinimų. Tai tam tikra sąsaja su pankų kultūra. Mes jį siejame su albumo pavadinimu „išvien“. Mums tai laisvės ir maišto (tikrąja, nesugadinta tų žodžių prasme) simbolis. Kumš-tį suprantame kaip savo nuomonės išsakymo ženklą, gebėjimo, galėjimo ir norėjimo. Veikimo nepaisant trukdžių simbolį. Mes tikrai nenorėjome kumščiu skatinti smurto arba agresijos. Norint ap-kaltinti, galima ir iki fašizmo šį simbolį „pritempti“. Kumštis mums yra laisvė ir maištas. Kaip ir žodis „išvien“.

Prisiminkime jūsų protestą – dainą „Vokiečių gatvė“. Ar jautiesi miesto šeimininkas? Ar jautiesi ten savas?

Ta daina sukėlė labai daug liūdesio: buvo liūdna dėl to, kaip žmo-nės ją suvokė. Nemažai žmonių sakė, kad tai daina apie alų ir alaus gėrimą. Visi, kurie ne tik klausė, bet ir girdėjo, suprato, kad

„yra du gyveniMo Modeliai: arba pradedi tikėti žMoguMi, kai jis pirMas padaro gerą darbą tau, arba tiki žMoguMi tol, kol jis nepadarė tau nieko bloga.“

Miesto žmogus


tai daina ne apie alų, kad alus yra simbolis, o daina – apie mies-tiečių ir miesto valdžios santykį ir jos sprendimus. Kiekvienas žmogus pats pasirenka, kas jam svarbu ir ką jis nori girdėti.

Aš pats niekada netroškau būti šeimininkas mieste. Jei būčiau no-rėjęs tapti miesto šeimininku, gal būčiau pabandęs patekti į valdžią, bet man tai niekada nebuvo įdomu. Noriu būti laisvas. Noriu daryti tai, ką noriu, bet tik tai, kas netrukdo kitiems. Valdžia savo kvailais spren-dimais tas laisves apriboja. Alus tik vienas iš jų, bet yra ir daugiau. Pavyzdžiui, yra ribojamas važinėjimasis riedlentėmis ir riedučiais. Vai-kams skiriamos baudos, nes riedučiai ir riedlentės gadina grindinį.

bet niekas niekada neatims teisės iš manęs pasakyti savo nuo-monę, nebent ateitų diktatūrinis režimas ir tokie kaip „G&G sindi-katas“ politiniais sumetimais greit atsidurtų kalėjime.

Kai esi šešiolikos, tuo metu į pasaulį žvelgi vienaip, kai tau aštuo-niolika, matai jį tokį patį, bet kai kuriuos dalykus jau pervertini. Kai esi trisdešimties, vėl būni perkainojęs daugelį dalykų. Aš žinau, ką veikiu šiame pasaulyje, turiu susiformavusią nuomonę, kurią sunkiai keičiu. Priimu kitų pozicijas ir argumentus, kartais net galiu pakeisti kai kuriuos savo įsitikinimus, bet jie formuojasi ne greitai. Jie sunkiai laužomi. Aš nepriimu skubotų sprendimų, stengiuosi viską apgalvoti, dėl to labai atsargiai keičiu nuomonę. Manau, kad toks ir liksiu.

Todėl šiandien apie Vokiečių gatvę dainuotume lygiai taip pat – niekas nepasikeitė. Praėjus tiek laiko manome, kad buvome vi-siškai teisūs.

Kaip vertini tarp miesto jaunimo išpopuliarėjusį buvimą „ant ratų“: laiko leidimą tiesiog sėdint automobiliuose, šnekučiuojantis ir val-gant greitąjį maistą, važinėjimą sportiniais motociklais ar tiesiog greičio pomėgį? Atrodo, kad tai subkultūros, priskirtinos alterna-tyviajai miesto pusei, tačiau kupinos blizgesio ir pižoniškumo?

Tai turbūt nėra subkultūros, greičiau kažkokio bendro pomėgio susietos žmonių grupės. Jų egzistavimas yra normalus reiškinys. Tai ir sukuria miesto spalvas, o jų mieste turi būti skirtingų ir daug. suprantu, kad pasaulio galingieji galbūt norėtų, kad mes būtume robotai, visi vienodi, ir mumis būtų galima naudotis. Vis tiek jie irgi praregėtų, kad neįdomu valdyti vergus. Miestas turi turėti pačių įvai-riausių sluoksnių, pačių įvairiausių spalvų. Visa tai vyksta kiekviena-me mieste. Visada yra tamsos ir šviesos pusiausvyra. Tos tamsos visada yra ir bus. Nėra dviejų vienodų žmonių. Tai ir yra gyvenimo ir pasaulio žavesys. skaudu ir neteisinga, kad dalis žmonių yra pikti, blogi ir priklauso tamsiajai pasaulio pusei. Toks tas miestas.

Viešumoje esi ne kartą matytas knygų fone. Koks Tavo santykis su knygomis?

Visada skaitau kokią nors knygą. Man labai pasisekė, gimiau ir augau didelėje šeimoje, kuri gyveno viename name. Mano tėvai, mano dėdė, mano prosenelis, nuolat viešėdavo ir giminaičiai, at-vykę į Vilnių. Mūsų namuose visi mėgo skaityti, todėl buvo „žiau-riai“ daug knygų, sakyčiau, mes turėjom savo biblioteką.

Dėdė suformavo mano literatūrinį skonį, būtent jo dėka aš dau-giausia skaitau fantastiką ir fantasy. Nuo pat mažų dienų, užuot sekę pasakas, mano mama arba dėdė man skaitydavo.

Nuo vaikystės buvau supažindintas su Karelo Čapeko, kitų fan-tastikos klasikų kūriniais. Dėdė pats buvo didelis tokių knygų gerbėjas. Kadangi sovietmečiu jų nebuvo ne tik lietuviškai, bet ir rusų kalba, jis man jas skaitydavo, versdavo iš čekų ir lenkų kalbų. Man tai yra vieni gražiausių ir šviesiausių prisiminimų. Kai tik pramokau skaityti, būdamas kokių šešerių, pradėjau skaityti pats. susigadinau akis, nes skaičiau daug ir (kaip tame anekdote) pasislėpęs po antklode, šviesdamasis prožektoriumi. Mano vai-kystė (ne paauglystė) buvo tam tikra prasme vieniša, buvau gana uždaras vaikas, todėl daug laiko praleisdavau vienas, pats su sa-vimi žaisdavau ir begalę laiko skyriau knygoms. Man jos buvo tam tikra atsvara ir darė didelę įtaką: į kai kuriuos herojus norėjau būti panašus ir nenorėjau būti toks kaip blogieji veikėjai.

Vėliau buvo laikotarpis, kai skaičiau mažai ir sėmiausi gyveni-miškos patirties, vėliau viskas atgavo pusiausvyrą, vėl pradėjau skaityti ir iki šiol nenustoju.

buvo toks kurioziškas atvejis. su žmona nusprendėme susikal-ti knygų lentynas ir iš sandėliuko perkelti knygas ten. Meistras padarė lentynas ir kuomet mes ten sudėjome knygas – lentynos sulinko. Po kelių savaičių jos visai išsilenkė. Meistras labai nuste-bo sužinojęs, kad mes ten laikėme knygas, nes iki tol jo klientams užtekdavo butaforijos – kelios knygos, vazelė, nuotrauka... Mums reikėjo knygas dėti trim eilėm... Dabar, kuomet lentynas jau per-darėm, visos turimos knygos nesutelpa.

labai džiaugiuosi, kad skaityti pradėjo mano dukra. iš pradžių mes ją šiek tiek vertėme ir raginome, tačiau dabar ji pati ima kny-gas iš bibliotekos ir skaito.

Gal esu senamadiškas, bet manau, kad žmogui formuojantis kny-gos vaidina didžiulį vaidmenį. skaitant jas plečiasi žodynas, keičiasi mąstymas, lavinama fantazija, kalbėjimo maniera. Taip pat manau, kad knygų nepakeis kompiuteriniai jų variantai. Tai ne tas pats. Kny-gą reikia liesti, čiupinėti, dėti ant stalelio miegamajame, kiekvieną dieną atsiversti ir ieškoti to puslapio, kuriame vakar baigei skaityti, kartu perskaitant tam tikras vietas iš naujo. Naudodamasis kompiu-teriu, gali rasti reikalingos informacijos, išsiaiškinti kokį faktą. Aš ne-galiu skaityti knygos kompiuteryje. bandžiau tai daryti, nes ne visas knygas įmanoma gauti lietuvoje, bet man tai labai nepatiko. Gaila, kad skaitau tik dviem kalbomis – lietuvių ir rusų. Ateis ta diena, kai liksiu aš, mano močiutė (mano žmona), mano suaugę vaikai ir mūsų knygos. Daug kas iš gyvenimo pasitrauks, bet knygos ne.

Esi bandęs rašyti knygą pats?

Nesu. Visų pirma, nedariau to, nes esu tinginys. Turbūt atsakymas yra – man to nereikia. Nes jei man reikėtų, būčiau parašęs knygą. Manęs jau yra to klausę. Gal kažkam to reikia. Man – dar ne.

Ačiū už pokalbį!

„šiandien apie vokiečių gatvę dainuotuMe lygiai taip pat –

niekas nepasikeitė. “


Miesto IQ - 15

Documents

Transcript of Miesto IQ - 15