Miesto IQ - 12

KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOSISSN 1822-9271

5.95 Lt

2009 | kovas (12)

modernaus pasaulio invazijos

žaidžiamemiestus

Marijonas:miesto vartotojopožiūris

Viršelis: Fotografas Modestas Ežerskis Stilius Aistės Jasaitytės Iliustracija Kristinos Kavaliauskaitės

Nr. 03 (12) MIESTO IQ ISSN 1822-9271

Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ [email protected]

Vyriausioji redaktorė INA ŽURKUVIENĖ [email protected]

Vykdantysis redaktorius DAINIUS GENYS [email protected]

Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ [email protected]

Redaktorės pavaduotojas ARūNAS LIUIzA [email protected]

Vykdančiojo redaktoriaus pavaduotojas GYTIS VALATKA [email protected]

Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIūTĖ DALIA RAUKTYTĖ

Fotografai: EGLĖ NAVICKAITĖ MINDAUGAS KAMINSKAS

Piešiniai: VYTIS SNARSKIS LINA KALNIETYTĖ IEVA VAIVARAITĖ

Vyriausioji dizainerė KORNELIJA BUOŽYTĖ-JERAŠūNIENĖ [email protected]

Techninė dizainerė SKAISTĖ AŠMENAVIČIūTĖ [email protected]

Kalbos redaktorė AISTĖ TAMOŠAITYTĖ [email protected]

Žurnalą rengė: Rytis zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Andrius Užkalnis, Gintaras Grajauskas, Rasa Baločkaitė, Giedrė Milerytė, Arūnas Antanai-tis, Alpinija, Karolis Vyšniauskas, Rokas Žukauskas, Gediminas Kukta, Ilona Jurkonytė, Viktorija Kalaimaitė, Vaiva Grainytė, Eugenija Valienė, Kęstutis Navakas, Simona Žemaitytė, Viktorija Krušinskaitė, Dovilė zelčiūtė, Sandra Kliukaitė, Tomas Kavaliauskas, Jūratė Juškaitė

Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Jolanta Donskienė, Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius Mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, Jūratė Tutlytė, Rytis zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Robertas Dargis

Marketingo ir pardavimo skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ [email protected]

Reklamos projektų vadovė DAIVA ŠILINSKAITĖ [email protected]

Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ [email protected]

LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert nuotraukos

MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT

LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ Redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTūRAI“

Kitas numeris išeis 2009 04 10

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Mod

esto

Eže

rski

o nu

otr.

Kas yra miestietišKumas?„Kas tu esi?“ – jei Jūsų taip paklausčiau, ką atsakytumėte? Sunku nebūtų, prisistatytumėte įvairiai: pagal profesiją, lytį, tautybę. Tačiau retas pasakytumėte: „Esu miesto žmogus.“ Tokių pirmųjų prisistaty-mo žodžių neištarčiau ir aš...

Ne dėl to, kad vis dar su nostalgija prisimenu pasivaikščiojimus po balas basomis, dalgio žvangėjimą pievoje, iš krosnies ištrauk-tos duonos kvapą ar kaip dar šiltą ją vilgydavau į cukrų ir godžiai kramsnodavau. Kaip gi galėčiau, pagalvotų ne vienas, jei pasitaikius palankiai progai, miesto šurmulį ir chaosą kartais mielai keisčiau į kaimo idilę. O iš tiesų neatsisakau nieko: nei miesto, nei kaimo, nei pasirinkimo laisvės, nei ramybės. Kita vertus, ar tai įmanoma mūsų šalyje, kurioje atstumai tarp gyvenamų vietovių ne šimtais mylių skaičiuojami? Niujorke – taip; jo priemiesčius gali tyrinėti visą gyve-nimą. O kaip atspėti, kur baigiasi miestas, kur yra jo riba Lietuvoje? Kartais periferijoje susiduri su tokiomis miesto kultūros apraiškomis, kokių pasigendi didmiestyje: ten žmonės buriasi į klubus, diskutuo-ja, įgyvendina bendras idėjas, kuriančias jų gyvenamą, juos supan-čią aplinką, noriai lankosi renginiuose, parodose ar spektakliuose, – jie smalsūs. Noriu pasakyti, kad ne tik miesto ar gyvenvietės dydis lemia gyvensenos įpročius.

Laisvos valios žmogus – tai miesto grynuolis. Jis – didelės bendruo-menės dalis. Atskirai ar kartu su ja jis kuria visumą, ir net nebū-tinai tiesioginiais darbais: jo kasdieniai ritualai (pavyzdžiui, rytinis kavos puodelis kavinėje pakeliui į darbą ar apsilankymas viešoje diskusijoje) taip pat gali tapti neatsiejama miesto gyvenimo dalimi. Dažnai šią gražią kasdienybę vainikuoja ir rezultatas – kad ir meni-nė intervencija matomoje vietoje, tiesiog vienoje iš miesto gatvių. Ir kuo daugiau žmonių jaučia tą laisvės pojūtį, nevaržomą abejonių, pagiežos ir apatijos, tuo miestas miestietiškesnis. Jis – atsparesnis. Įvairesnis. Todėl jame nėra vienodų veidų – tų pačių, unifikuotų gy-venimo būdo modelių, kurie pastaruoju metu vis labiau skverbiasi įvairiais žiniasklaidos kanalais, pernešėjų. Miestas gyvas idėjomis ir laisvais žmonėmis, kurie jas įgyvendina.

Neabejokite savo idėjomis, Ina

2 | MIESTO IQ ∙ KOvAS

Viršelis: Fotografas Modestas Ežerskis Stilius Aistės Jasaitytės Iliustracija Kristinos Kavaliauskaitės

m a l o n u m a s

tekstas | Vaidas Jauniškis

Pirmą kartą pavydas gyvenantiems dideliame mieste gimė perskaičius paauglio biblijos „Rugiuose prie bedugnės“ sa-kinį, kaip Houldenas Kolfildas nudrožė 41 kvartalą pėsčio-mis iki viešbučio – suvokiau, kad Vilniuje to padaryti niekaip nebus įmanoma. Nors miestas plėtėsi, kaip ir jo ambicijos, iš esmės jis liko toks pat kaip paauglystėje.

Kirsti jį skersai ilgiausiu maršrutu, nuo Aušros vartų iki Žvėryno, užtruktų kokį pusvalandį. Viskas, po to miestas baigdavosi (ir bai-giasi) – negi verta pasivaikščiojimų erdve vadinsi stoties zoną, už Žvėryno nusidriekusius beveidžius rajonus ar naująjį manhetenišką Konstitucijos prospektą? Nauji rajonai lyg ir turėjo pratęsti mies-tą, bet mokyklos metais persikrausčius į Lazdynus, pažymėtus Le-nino ordinu (kažkoks susipratėlis akmenį su šia žyme kuriam laikui pakoregavo, nudauždamas vieną raidę ir paskelbdamas „Leno-no“), atsirado iki šiol ten tebevartojama frazė: „Važiuojam į miestą.“ Miestas buvo toliau, jis tapo kažkokia savaitgaline ar vakarine sie-kiamybe, o tu pats jauteisi mieste, bet ir pakraštyje, nepriklausantis centro ar juo labiau senamiesčio gyventojams.

Iki šiol juos galima atskirti, bet dažniausiai tada, kai miestas išgry-nėja, apsivalo. Rytais, kai turistai dar nespėję atsibusti ar atvykti ir kai dingsta vakaro kurtinančią muziką ir piniginės statusą prezen-tuojantys vaikinai automobiliuose ir merginos ant šaligatvių šalia kavinių – penktadienio vakarą čia vyksta medžioklė, mutavusi iš

Vaikščiojimo

XVIII a. pasivaikščiojimų po parkus ar iš Lotynų Amerikos jaunimo, sukančio ratus savo automobiliais po plazas ir corso, vakaronių, – tada Vokiečių gatvėje susitinka Šeškinė ir Pašilaičiai. Neskubriai besikeliantis miestas pateikia įvairių personažų, kurie sugeba pa-silinksėti vieni kitiems, per langą pašaukti kitą gatvėje, atsiranda daugiau senobiškų džinsų, megztinių ir žilesnių plaukų. Tada tu, jau daugiau nei 20 metų besitrinantis po šias vietas, taip pat susi-tinki su jais, jie jau randa laiko ir garbės tau linktelėti. Kartais linkteli ir tie, su kuriais užsimezgė vien žvilgsniais išreiškiama „autobusinė pažintis“, nes 10 metų važinėjai tuo pačiu 21 autobuso maršrutu į paskaitas, į darbą ir prieš įlipdamas galėjai iš bet ko lažintis, kas kurioje vietoje sėdės ir kuri, neužimta, lauks tavęs. Jų vardų taip ir nesužinojai, nebent atsitiktinai suvedė profesiniai interesai. Bet neakivaizdžiai akivaizdi „miesto pažintis“ ilgainiui leidžia peržengti tylos etiketą ir pradėti sveikintis. Senamiesčio rytais išgrynėja tipai, imami lengviau klasifikuoti tipažai, ir nors gatvėse pasirodo naujų veidų, kai kuriuose jų atpažįsti miesto žmones, ir tampa nebesvar-bu, kurio miesto. Elgsena eina drauge su eisena, žvilgsnio pabrėž-tinas nesuinteresuotumas leidžia atskirti juos ir nuo turistų, ir nuo pasimetusiųjų. Jie neskuba, jie visada savo vietoje. Juos ilgainiui imi matyti ir kitose šalyse. Savojo ir kitų miestų tyrinėtojus, senbu-vius net naujame mieste, mūrų skaitytojus. Tuomet, dar būdamas šešiolikos, negirdėjau žodžio flâneur, o Charlesas Baudelaire’as neoficialiai – o gal ir oficialiai? – buvo uždraustas.

Žvilgsnis į miestą kinta su paties miesto vaizdu, jo išsidėstymu kraštovaizdyje: anksčiau vienišas klajūnas galėjo išeiti už aiškių jo ribų, kirsti griovį ar sienas ir nuo atokiau, aukščiau stovinčios kalvelės apžvelgti miesto gatves, o gal ir nupiešti visą jo planą. Ie

vos

Vaiv

arai

tės

ilius

tr., S

canp

ix a

rchy

vo n

uotr.

forumas

10 | MIESTO IQ ∙ KOVAS

m a l o n u m a sVaikščiojimo

Ar klAjūnAs įmAnomAs XXI AmžIuje, kAI turIzmAs tApo mAdA, mAnIjA, InvestIcIjomIs, vIenA pelnIngIAusIų IndustrIjų?

kAI sKaitmeNKė nuspAudžIAmA AnksčIAu, neI spėjI pAmAtytI vAIzdą, Ir jIe kAsdIen gIgAbAItAIs plūstA į vIs nAujus

„Albumus-vIsIems -kAm-dAr-nepAsIgyrIAu“?Ievo

s Va

ivar

aitė

s ili

ustr.

, Sca

npix

arc

hyvo

nuo

tr.

Šiandien miestas jungiasi su gyvenvietėmis, paverčia jas prie-miesčiais, ribos ima tirpti, ir klajūnas net po 41 kvartalo tebelieka miesto centre. Kadaise abatas de Grijė XVIII a. pradžioje rinko namą savo mylimajai Manonai Lesko, kaip pats rašė, „Paryžiaus apylinkėse“. Išsirinko Chaillot (Šajo), o dabar ten už kelių žingsnių stovi Eifelio bokštas. Londono Covent Gardene buvo pardavinė-jamos daržovės, o Notting Hillas nuo Strando ir „Savoy“ viešbu-čio buvo nepasiekiami tolimi vakarai net pižonui Oscarui Wilde’ui (ir kuriam galui jų tada reikėjo siekti?). Ir nebe klajūno jėgoms per dieną pasiekti miesto kraštą, jis visada būna jame ir vietoje vaizdo nuo kalvelės stebi parduotuvės vitriną, namo portiką ar pasažo arką, mėgindamas, nelyg japonų budistas, iš rasos lašo suvokti visatą. Jis žvelgia į miestą iš vidaus, studijuoja jį, atranda, yra romantiškai pakrikštijamas flâneur – bastūnu, vaikštūnu.

Nuo pat pradžių jo būta filosofo pagal mokyklos architektūrą ir kasdienos įpročius: kuomet Atėnai pastatė Aristoteliui moky-klą, jos dengta kolonada vedė į Apolono šventyklą, peripatos (gr. takas). Peripatetikas būtų „tas, kuris vaikščioja nuolatos ir daug“, – pats vardas jungia vaikščiojimą su mąstymu. Ši simbiozė atsikartos įvairių vietovių ir vardų tandemuose: Philosophenweg Heidelberge ir Hegelis, Filosofų krantinė Karaliaučiuje, kurią kasdien įveik-davo Kantas, Filosofo kelias Kopenhagoje ir Kierkegaardas. „Poilsiui aš imuosi trijų dalykų – ir kaip nuostabiai jie atgaivina! – sušunka Nietzsche, – Schopenhauerio, Schumanno ir vienišų pasivaikščiojimų.“ Bertrand’as Russellas prisimena savo draugą Ludwigą Wittgens-teiną, pirmyn atgal kaip tigrą narve besiblaškantį po jo kambarį valandų valandas.

Savo nuostabioje knygoje „Wanderlust. Vaikščiojimo istorija“ („Ver-so“, Londonas, 2001) Rebecca Solnit kaip vieną svarbiausių filoso-fų vaikščiotojų išskiria Jeaną Jacques’ą Rousseau. 1749 m. vasarą iš Paryžiaus šešias mylias traukdamas lankyti įmesto į Vensano ka-lėjimą Diderot, jis žavėdavosi kaimo vaizdais. Kaip tik tuomet, nusi-pirkęs „Mercure de France“, aptiko Dižono akademijos skelbiamą rašinių apie menų ir mokslų įtaką moralei konkursą. „Tą akimirką aš išvydau kitą visatą ir tapau kitu žmogumi“, – rašo J. J. Roussea u savo „Išpažintyje“. Bet gal šio filosofo pradžia buvo gerokai anks-čiau, kaip tik prie miesto sienų, kai po įprastinio sek madienio pa-sivaikščiojimo po Ženevos apylinkes jis pavėlavo ir miesto vartai buvo uždaryti. Penkiolikmetis impulsyviai apsisuko ir čia pat paliko viską – gimtinę, mokslą, religiją, ir patraukė pėsčiomis iš Šveicari-jos. Vėliau tuo pačiu būdu, kojomis, buvo įveikta Prancūzija, Italija. „Niekada aš nemąsčiau taip daug, negyvenau taip ryškiai, nepa-

tyriau tiek daug, nebuvau tiek – jei galima pasakyti – savimi pačiu, kaip tik kelionėse, kurias patyriau vienas ir pėsčiomis.“ Literatū-rinė mąstymo ir vaikščiojimų kombinacija, išsiveržianti sąmonės srautu, tarsi atkartojančiu žingsnių ritmą ir mąstymo posūkius, jau po 150 metų bus aiškiausiai išreikšta „Ulise“ ir „Ponioje Delovėj“ pateikiant gausius personažų minčių raizginius per jų vienos die-nos odisėjas, kurias šiandien kartoja Jameso Joyce’o bei Virginios Wool f gerbėjai ir minios jų neskaičiusių turistų.

Kultūrinė piligrimystė, nors ir tapusi turizmo dalimi, priklauso nuo turisto imlumo ir retkarčiais išlaiko pirmųjų piligrimysčių esmę: fiziškai keliauti į dvasinį tikslą. Detalus mokymas, kaip žengti žingsnį, „Trijuose dzeno stulpuose“, viso gyvenimo kelias iki Me-kos akmens musulmonų kraštuose, ėjimai net klūpomis ar kas žingsnis išsitiesiant visu kūnu, taip siekiant palaiminimo šventose vietose, – Lurde ar Santjago de Komposteloje.

Tiesos ieškojimas ir savosios teigimas taip pat būna fizinis: ėji-mas tampa ir savos egzistencijos aukščiausia išraiška, ir savų

idėjų garsinimu einant ir kviečiant jungtis kitus. Iš tokių „atvirkštinių“ piligrimysčių (kiti jungiasi prie mūsų) išsiskiria politi-nės – Mahatmos Gandhi taikos žygis per Indiją, „Žygis už teisybę“ JAV Martino Lut-herio Kingo žūties metinių proga. Bet pili-grimystė – tai jau darbas ir savojo statuso bei biografijos atsisakymas: čia kilmingieji susitinka su bedaliais vardan savos tiesos ar savų šventųjų (tam reikėtų priskirti ir Los

Andželo žvaigždžių taką).

Rebecca Solnit, nagrinėdama kelionių pėsčiomis, vaikščiojimo apraiškas įvairiomis epochomis, pačią knygą paverčia kelione. Imama artėti nuo kraštovaizdžio prie miesto ir nuo kelionės kaip kito (peizažo, šalies) pažinimo į kelionę kaip mintijimą, kelionę į save – iki sau pakankamo buvimo kelyje.

Viduramžiai ir kertantys bet kokias sienas, realias ar bendruome-nių sluoksnių, žmonės. Jų mažai, bet tai atitinkamos profesijos, dažniausiai susijusios su protine ir kūrybine veikla: gydytojai, mu-zikantai, aktoriai. Jų profesijos buvo tikriausios vizos kirsti ribas.

Vienišas klajūnas kelyje ilgą laiką buvo nesuprantamas ir tiek jis kėlė pavojų, tiek pavojinga buvo jam pačiam. Net 1782 m. Vo-kietijos ministras Carlas Moritzas savo kelionės po Angliją dieno-raštyje rašė, kad į jį smuklių šeimininkai žiūrėjo nepatikliau nei į atvykstančiuosius karietomis: tai dar nebuvo priimtina. Klajūnas buvo pavojingas laukinis ar paklydėlis, bet veikiau pirmas.

kArtAIs lInktelI Ir tIe, su kurIAIs užsImezgė vIen žvIlgsnIAIs IšreIškIAmA „AutobusInė pAžIntIs“,

nes 10 metų vAžInėjAI tuo pAčIu mAršrutu.

forumas


1770 m. gimė ne tik Williamas Wordsworthas, pavertęs vaikščiojimą savo gyvenimo centru ir menu ir, jei tikėsime Thomasu de Quincey, per gyvenimą nuėjęs 175–180 000 angliškų mylių (!). Šis dešimtme-tis gali būti datuojamas ir kaip turizmo pradžia: nusikaltimų keliuose ėmė mažėti, atsirado pigesnių kelionių, pagaliau pasirodė ir kelionių gidų. O pats leikistas Williamas ir jo sesuo Dorothy, 1794 m. išėję ke-turioms dienoms į Šiaurės Anglijos Pe-ninų kalnus, vėliau įveikę Ežerų kraštą, jau buvo ne tokie vieniši (vieniša buvo tik Dorothy: moterys klajūnės, ko gero, išliko tokie pat paskiri egzemplioriai net ir mieste, net ir iki šių dienų – papročių, įstatymų ir policijos jos dažniausiai būdavo traktuojamos kaip „gatvės moterys“). Su XIX a. pradžia į Europos peizažą pasipylė aibės ekscentriškų intelektualų, norinčių pažinti savo ir kitus kraštus, keliauti ne į miestus, o į peizažus, kilti į kalnus. Atėjo naujos mados, skoniai, ėmęsi demokra-tizuoti daugelį neliestų regionų. Net buvę uždari pilių, miestų parkai (ribota pasivaikščiojimų, dažnai ir teatrališkų, manieringų pašneke-sių erdvė) nugriovė sienas, atvėrė vartus ir iškasė labirintų (vaikščio-jimas kaip mįslė) gyvatvores, susiliedami su už jų plytinčiu peizažu ar miesto erdve. Kelionė tapo pasivaikščiojimu, tikslas – nebe kitas miestas, o pats aplink plytintis kraštovaizdis. Greitėjant gyvenimui, lėtumas – keliauti pėsčiomis, ne karieta – vis dėlto tapo vertybe. Pei-zažų, buvusių uždarų erdvių „demokratizacija“ parodė, kiek Anglija (būtent čia tai akivaizdžiausia) tapo saugesnė. Bet ją pagal svetim-šalių keliautojų srautus ir santvarką vijosi Alpių Šveicarija. Kopimas į

kalnus tapo tolygus kelionei į save, ir tai jau buvo nebe išvyka, iškyla, o kultūros aktas.

XIX a. miestui taip pat reikėjo saugumo, ir jei atsivėrė kilmingųjų par-kai, tai visiškai nereiškė, kad savo užkaborius pravers skurdžiųjų rajo-nai. Paryžiui teko G. E. Haussmanas, didžiąją bulvarų pertvarką įvyk-

dęs tam, kad, pasak Walterio Benjamino, nebūtų įmanoma statyti barikadų ir kuo trumpes-nis būtų kelias nuo kareivinių iki darbininkų kvartalų, o Londo-nui dar reikėjo gintis Charleso Dickenso proza, o vėliau – ir Conan Doyle’io Šerloku Holm-su. Bet pasažai minių nesu-stabdė, tik ilgesnis laikas pa-rodė, kad minios išėjo į gatves ne Paryžiaus komunos įtvirtinti,

o apsipirkti naujose audinių ir madų krautuvėse. Paskui madas iš par-kų į bulvarus atėjo ir geriausias jų arbitras – dendis ir snobas. O prieš minią išėjo Baudelaire’as ir jo flâneur.

Tai taip prancūziška – domėtis šia diena! Žavintis visuomeniniu gyvenimu ir jį teorizuojant buvo nukaltas žodis flâneur. Šis žodis galbūt reiškia „vaikščioti“, „klajoti“, bet kiti tyrinėtojai jį kildina iš senųjų skandinavų kalbų (flana – „bėgioti šen ir ten“), o XIX a. „Encyclopedie Larousse“ tikina, kad minėtas žodis yra vedinys iš airių „libertino“. „Larousse“ skyrė tam reiškiniui nemažą tekstą, kuriame teigiama, kad flâneur sietinas su naujais įpročiais apsi-

Bene tinkamiausias snobo ir flâneur mišinys viename yra Oscaras Wilde’as.

„Poilsiui aš imuosi trijų dalykų – ir kaip nuostabiai jie atgaivina! – sušunka Nietzsche, – Schopenhauerio, Schumanno ir vienišų pasivaikščiojimų.“

Rebecca Solnit kaip vieną svarbiausių filosofų vaikščiotojų išskiria J. J. Rousseau.

Ir nebe klAjūno jėgoms per dIeną pAsIektI mIesto krAštą, jIs vIsAdA būnA jAme Ir stebI pArduotuvės

vItrIną, nAmo portIką Ar pAsAžo Arką, mėgIndAmAs, nelyg jAponų budIstAs,

Iš rAsos lAšo suvoktI vIsAtą. nuo pAt prAdžIų jo būtA fIlosofo pAgAl

kAsdIenos įpročIus.

MIESTO IQ ∙ KOVAS | 13

pirkti ir stebėti minią taip naujoviškai švaistant laiką, ir jis galėjo rastis tik didžiuosiuose miestuose – mažesniuose nebuvo pakan-kamai vietos paties flâneur scenai, o ši jam būtina.

Vis dėlto praėjus net keletui šimtmečių situacija išlieka ta pati, teatrališka. Erdvės susispaudė, bet net ir sumažėjus atstumams flâneur yra tas pats klajūnas, žvelgiantis nuo kalvos: abiem dis-tancija būtina, kaip būtina ir poza. Jie abu yra scenoje ir drauge abu yra vertinanti auditorija. Skenuojantis minią, jos papročius, skaitantis miestą, laidantis jam kandžias replikas – bene tinka-miausias snobo ir flâneur mišinys viename yra Oscaras Wilde’as. Atskirti save nuo kitų, išskirti save, pateikti save – tai buvo bū-dinga ir Rousseau, kuris žavėjosi kaimo peizažais ir kaimiečių gyvenimu, bet tik ne jų kasdieniais darbais. Minia, kaip objektas, bastūnui būtina ne mažiau nei pasažuose įsikūrusiems parda-vėjams. Ją galima stebėti iš aukšto, kovoti su ja („Aš mokausi keisto fechtavimo būdo“, – rašė Baudelaire’as eilėraštyje „Sau-lė“), bet tam pačiam poetui galima iš jos išskirti praeivę, kaip neįmanomos meilės siekinį. Markas Kingwellas knygoje „Tvirtos svajonės“ („Concrete Reveries“, „Viking Canada“, 2008) flâneur situaciją apibūdina kaip būseną „dar-ne“ (notyet), jo utopizmas yra ir stoka, kuri gena jį už kito kampo, prie kito pavogto vaizdo. Pasitenkinimas neįmanomas ir kategoriškai atmetamas. Flâneur yra medžiotojas ir vyras, moterys čia nepriimtinos dėl pavojaus tapti auka. „Jo įdėmus žvilgsnis nuolatos atsinaujina, bet malonu-mas atidedamas, jis įsisupa į save.“

Mieste vyksta tų pačių naujų horizon-tų, dar neįveiktų viršūnių paieškos, neįmanomybės siekimas. XX a. jį į prerijas iškeitė bitnikai, Woody Guth-rie ir Jacko Kerouaco karta. Važiuoti traukiniais, autobusais nereiškė, kad norima greičiau įveikti atstumą. Auto-

busai mieste, kaip ir bet koks transportas, yra ribojanti priemo-nė – dėl taisyklių, ženklų, baudų, barjerų (galbūt tik metro gelbsti sava nepažinta, bet privaloma požemių romantika). Greitis kla-jūnui nėra vertybė, priešingai, pastebi M. Kingwellas, bėgimas visados yra nesėkmės ženklas. Geriausias kinematografinis to įrodymas – Leoso Caraxo „Boy Meets Girl“ keleto minučių bė-gimo scena su nepertraukiamu kameros travellingu. Tai akivaiz-džiausiai kine bėgimu išreikšta desperacija.

Ar klajūnas įmanomas XXI amžiuje, kai turizmas tapo mada, manija, investicijomis, viena pelningiausių industrijų? Kai „Goo-gle Earth“ siūlo tau „skutamąjį“ skrydį penki metrai virš mies-to gatvės ar net lėtą pasivaikščiojimą ja su aibe virtualių pa-noramų? Kai skaitmenkė nuspaudžiama anksčiau, nei spėji pamatyti vaizdą, ir jie kasdien gigabaitais plūsta į vis naujus „albumus-visiems -kam-dar-nepasigyriau“? Nepaisant nieko – taip, įmanomas. Tiek, kiek įmanoma laikytis tarpo, atstumo, pozos. Snobizmas sėdint už 1000 mylių atsiminti, kaip geriau-sia nusigauti iš Londono Charing Crosso į „Somerset House“ terasą išgerti kavos, romantika mintinai iškalti Niujorko metro stoteles, piligrimystė aplankyti gražiausią J. Brodskiui Venecijos bažnyčią, flâneurizmas konstatuoti, kad Romoje beveik neįma-noma planiruoti, nes ji neturėjo Haussmanno. Apie visa tai kal-bėtis geidautina sėdint svetimame mieste už faifoklokinio stalo, ignoruojant turistines vietas ir karščiausius tos dienos miesto įvykius. Niekada nepamirštant M. Kunderos lėtumo ir Londono metro šūkio apie atstumą, kaip pozą. „Mind the Gap!“

elgsenA eInA drAuge su eIsenA,

žvIlgsnIo pAbrėžtInAs nesuInteresuotumAs

leIdžIA AtskIrtI mIesto žmones Ir nuo turIstų,

Ir nuo pAsImetusIųjų.

forumas


. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Registruokitės www.levinson.lt arba tel. 8 647 16588

J. C. Levinsono idėjos nustebino, privertė kitaip pažvelgti į marketingą ir įtikino, kad aukštiems rezultatams pasiekti ne visa-da būtinos didelės investicijos. ”

Nuostabu, kai generolas, kovojęs ir išgyvenęs didžiausiuose marketingo ir reklamos mū-šiuose, stojo smulkiųjų – verslo partizanų – pusėn. Nuostabu, kad Jay'us nuolat lieka išti-kimas kelioms pagrindinėms tokios bebiudžetės „karybos“ konstantoms: idėjai, tikėjimui, žvalgybai, greičiui, atviram protui ir... kiaušiams tai daryti. Įkvėpėjas, mokytojas, guru. Nuostabu, kai milžinai dalijasi su nykštukais.

Aušra Vasiljevienė, UAB „Švyturys Utenos alus“

rinkodaros direktorė

Nidas Kiuberis, „Co� ee Inn“ partneris ir marketingo vadovas („Co� ee Inn“ – sparčiausiai augantis kavinių tinklas Lietuvoje)

Kristupas Baublys, „verslanoris“, vyno barų „In

Vino“ ir restorano „Rene“ vienas savininkų, rinkodaros ir

reklamos strategijų kūrėjas

„Co� ee Inn“ sėkmė yra ir akivaizdus „partiza-ninio marketingo“ efektyvumo patvirtinimas.

OrganizatoriusIniciatorius

”

” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

• Išleisk mažiau – „partizaninio marketingo“ priemonės nebrangios, daugumai jų įgyvendinti reika- lingas tik Jūsų laikas, energija ir kūrybiškumas.• Pasiek daugiau – „partizaninio marketingo“ priemonės ypač veiksmingos.• Uždirbk daugiau – pasieksite daugiau išleisdami mažiau, tad neabejotinai uždirbsite daugiau pelno.

Balandžio 8 d. viešbutyje „Le Meridien Vilnius”„Diena su J. C. Levinsonu – „partizaninio marketingo“ krikštatėviu“ Išmokite naudotis mažų sąnaudų reikalaujančiomis marketingo priemonėmis ir paruoškite savo verslą pelningai veiklai sunkmečiu.

Verslo strategija sunkmečiu Nr. 1

PARTIZANINIS MARKETINGAS

Išleisk mažiau, uždirbk daugiau

Informaciniai rėmėjai:

Darius Bagdžiūnas, UAB „Gaumina“ partneris

J. C. Levinsono knyga „Partizaninis marketingas“ man buvo verslo mąstymo dvidešimt pirmame am-žiuje pradžiamokslis.Levinsono atradimai – tai mantra drąsiesiems!

„Partizaninio marketingo“ principai gali būti lengvai pritaikomi ne tik smulkiose įmonėse, bet ir aviacijos versle, kuriame tenka nuolat ieškoti netradicinių reklamos būdų. Ir jei gerų rezultatų galima pasiekti mažes-nėmis išlaidomis, tai yra pats geriausias argumentas, kodėl verta išnaudoti visas „partizaninio marketingo“ teikiamas galimybes. Tuo galima lengvai įsitikinti, perskaičius J. C. Levinsono knygą.

Tadas Vizgirda, „airBaltic“ viceprezidentas ir

generalinis direktorius Lietuvoje

” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

”

tekstas | Giedrė Milerytė

Kaunas – miestas, įsikūręs dviejų upių santakoje. Tokiu sa-kiniu dar ir dabar pradedami įvairiausi gidai apie šį miestą. Lygiai tokiais pačiais žodžiais apie Kauną pasakota ir dau-giau nei prieš pusšimtį metų – anuomet leistos kelionių kny-gos kvietė aplankyti Lietuvos sostinę. Vis dėlto buvimas tarp dviejų upių niekuo neypatingas. Čia nesiimsime skaičiuoti, kiek Lietuvos ir pasaulio miestų galėtų pasigirti tuo pačiu pri-valumu. Tačiau reikia nepamiršti, kad anksčiau upės turėjo didžiulę reikšmę – veikė ne tik miesto raidą, bet ir miestietiš-kos gyvensenos formavimąsi.

Nekyla jokių abejonių, kad Kaunui nuo seno didelę įtaką darė pro šalį tekantis vanduo. Vandens keliais jį pasiekdavo pirkliai iš tolimų Europos miestų. Šis ir kiti upių teikiami privalumai ilgainiui leido Kaunui išgyventi savo aukso amžių ir net vadintis „Kauno Respublika“. Žinoma, tai tolimi laikai, tačiau ir vėlesniais metais upės buvo be galo svarbios miestui.

Miestas tarp upių. KitoKs Kauno veidas

XIX amžiaus antrojoje pusėje, kai Kaunas tapo gubernijos centru, o į Varšuvą bei Peterburgą buvo nutiesta ne tik kelių, bet ir gele-žinkelių, upių svarba nė kiek nesumažėjo. Prie miesto krantinių stovėjo šimtai vytinių, baidokų, garlaivių, kurie ne tik keitė kraš-tovaizdį, bet ir lėmė paties miesto gyvenimo ritmą. Reikia tik kiek lakesnės fantazijos, ir jau puikiai galime įsivaizduoti, kaip būriai vyrų darbuojasi švartuodami laivus Vytauto bažnyčios pašonėje įsikūrusioje prieplaukoje. Vėliau iškrauna atgabentus krovinius ir pasklinda po senamiestį ieškoti ne tik pastogės, bet ir pramogų.

Kažką panašaus Kaune matė ir Pirmosios Lietuvos Respublikos gyventojai. Tuo metu upės buvo bene svarbiausi miesto ekonomi-nio gyvenimo veiksniai. Dar trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje jomis plukdyti sieliai. Todėl nuostabos nekelia žinia, jog didžiu-lė dalis sostinės lentpjūvių buvo Nemuno ir Neries pakrantėse. Netoli nuo vandens buvo įsikūrusios ir stambios to meto metalo, maisto, alaus, chemijos pramonės įmonės, kadangi tai lengvino prekių ir žaliavų judėjimą.

Visą Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį Nemunu plaukiojo laivai, gabenę nemažą skaičių keleivių ne tik upe že-

Iš Romo Vilkelio asmeninio rinkinio: Vaizdas į senamiestį nuo Aleksoto

forumas

28 | MIESTO IQ ∙ KOVaS

Miestas tarp upių. KitoKs Kauno veidas

ReiKia tiK KieK laKesnės fantazijos, ir jau puikiai galime įsivaizduoti, Kaip būRiai vyRų daRbuojasi švaRtuodami laivus vytauto bažnyčios pašonėje įsiKūRusioje prieplaukoje.

Iš Jono Palio asmeninio rinkinio: Žuvų rinka

Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys „Fotografavau Lietuvą. Vytauto A

ugustino 1936–1947 metų fotografijos”

Iš Tado Banaičio asmeninio rinkinio: Potvynis Žuvų rinkoje (1931 m.)

Aleksoto gatvė Kaune

MIESTO IQ ∙ KOVaS | 29

myn, bet ir į viršų. Tokiais garlaiviais kaip „Gediminas“, „Pega-sas“, „Lietuvaitė“ kauniečiai galėjo pasiekti alytų bei kitas gyven-vietes aukščiau Kauno. Į kitą pusę laivais buvo galima nukakti į Seredžių, Jurbarką, Babtus, Vilkiją, Kulautuvą, Zapyškį ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, įsikūrusius prie Nemuno.

Upės davė darbo ne tik nuolatiniams sielių plukdytojams, laivų kapitonams ir įgulai ar prieplaukų darbininkams (o prieplaukas Kaunas turėjo net dvi), bet ir keliems tūkstančiams kauniečių, kurie vasaros sezono metu būdavo įdarbinami krantinių tvirti-nimo darbams.

Minėtina, kad upės ne tik tapo kai kurių žmonių pragyvenimo šaltiniu, bet ir traukė kauniečius bei miesto svečius pramogauti. Įrengtos maudyklos: „Neryje, Vilijampolės pusėje, aukščiau Petro Vileišio tilto – vyrams, moterims ir bendra; Neries ir Nemuno santakoje viena bendra; aleksoto pusėje, ties Minkovskių gatve, viena bendra; Karmelitų pusiasaly viena bendra; Šančiuose, prieš Napoleono kalną: vyrų, moterų ir bendra; Panemunėje, prie miško, viena bendra; Panemunėje, ties Vyčiūnų kaimo žeme – vyrų, moterų ir bendra“. Jose susirinkdavo daugybė žmonių, taip tirštai nuguldavusių upių pakrančių smėlį, kad sunku būdavo net praeiti. Šiltais vakarais Nemuno šlaitais mėgdavo pasivaikščioti

ne tik studentai, bet ir valstybės valdžios vyrai. Nemažai žmonių pakrantės sutraukdavo ir įvairių renginių metu. O jais Laikinoji sostinė tikrai gali didžiuotis. Kaune įsikūręs Lietuvos jachtklubas kasmet rengdavo įvairius pasirodymus, varžybas. Viena didžiau-sių švenčių įvyko 1936 metais, kai Kariuomenės ir visuomenės dienos proga buvo surengtas valčių karnavalas Nemunu. Šias iškilmes stebėjo apie 35 tūkst. žiūrovų. Ilgainiui minėta tradicija išnyko, tačiau vasaros sezono atidarymas nepraeidavo be dides-nių pramogų, skirtų vandens sporto mėgėjams. O tokių kauniečių būta tikrai nemažai. Profesorius Steponas Kolupaila kasmet or-ganizuodavo ekskursijas baidarėmis – tiek Nerimi, tiek Nemunu. Jis taip pat aprašė ne vieną maršrutą Lietuvos vandens keliais, siekdamas populiarinti šį užsiėmimą.

Šiandien atrodo, kad tiek Nemunas, tiek Neris tiesiog teka pro Kauną, bet nėra integrali miesto dalis. Jomis veik visai neplau-kioja laivai, pakrantėse nesibūriuoja žmonės. Todėl gana sun-ku įsivaizduoti, ką gi anksčiau upės reiškė paprastam Kauno gyventojui. Mat pastarasis ne tik savo keliones ar laisvalaikio pramogas siedavo su upėmis. Laikinosios sostinės gyvento-jui upių vanduo pirmiausia lengvino buitį, kai nei kanalizacija, nei vandentiekis mieste dar nebuvo įrengtas. Turbūt nelabai modernaus europinio miesto įvaizdį kūrė ir kasdien dar nesu-

Vytautas Pletkus, Geležinkelio tiltas, 2006 m.

Kaun

o ap

skrit

ies

vieš

osio

s bi

blio

teko

s le

idin

ys „K

auna

s la

ikm

ečių

kai

toje

“ (su

dary

toja

Rim

antė

Tam

oliū

nien

ė)

forumas

30 | MIESTO IQ ∙ KOVaS

Gintaras Č

ESON

IS, Kaunas

šiandien atRodo, jog tieK nemunas, tieK neRis tiesiog teKa pRo Kauną, bet 

nėRa integRali miesto dalis.

tvirtintose Nemuno ar Neries krantinėse savo skalbinius plaunančios kaunietės, su didžiuliais kibirais ir naščiais skubančios į pakrantę ir atgal.

Dar vienas Kaunui ir jo gyventojams svarbus veiksnys, su-sijęs su upėmis, buvo jų pavasariniai potvyniai, sulaukdavę didžiulio visuomenės dėmesio. Ir tai ne veltui. Potvynių metu uoste žiemojantys laivai pakildavo iki Maironio ir Kęstučio gatvių. Todėl Laisvės alėjos parduotuves galima buvo pa-siekti valtimis. Kaip, beje, ir visą senamiestį, kuriame ap-semtos būdavo ne tik gatvės ar aikštės, bet ir pastatų vidus. Daugiausia turbūt nuo potvynių kentėjo Vytauto bažnyčia, kurioje vanduo siekdavo langus. Kauniečiai ir iš šių miesto nelaimių sugebėdavo pasidaryti pramogą. 1926 m. daugy-bė žmonių susirinko atsisveikinti su Vilijampolės tiltu, o alek-soto tilto griūtį stebėjo tūkstantinė minia, sustojusi dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto vietoje bei kalne.

Šiandieniam Kauno gyventojui Nemunas ir Neris dažnai yra tiesiog savo vagomis tekančios upės, kurių pakrantė-mis atšilus orui kartais smagu pasivaikščioti. Vis dėlto pusę amžiaus anksčiau gyvenusiems kauniečiams jos buvo ne-atsiejama kasdienybės dalis, neretam leidusi prasimaitinti, pakeliauti, papoilsiauti, o kartais net grėsmingai kėsinusis į visą turimą turtą.

Gintaras Č

ESON

IS, Kaunas

Kaun

o ap

skrit

ies

vieš

osio

s bi

blio

teko

s le

idin

ys „K

auna

s la

ikm

ečių

kai

toje

“ (su

dary

toja

Rim

antė

Tam

oliū

nien

ė)

MIESTO IQ ∙ KOVaS | 31

zm

og

us

miesto žmogus

32 | MIESTO IQ ∙ kOvaS

tekstas | Arūnas Antanaitis

foto | Modestas Ežerskis

Rinktis pašnekovą pokalbiui apie miestą, mies-tietiškumą ir miesčioniškumą tarsi derėtų tarp sėkmingų merų, gal tarp reikšmingų savivaldybės tarnautojų. Būtų įdomu išgirsti filosofų, so-ciologų ir architektų nuomones. Tačiau jų žur-nale „Miesto IQ“ visada gausu. Todėl elgiamės kitaip. Šiame numeryje pateikiame interviu su Marijonu Mikutavičiumi, žmogumi, kuris gyvena mieste, juo žavisi ir jaučiasi patogiai. Dar labiau jam patinka čia, aplink jį esantys žmo-nės. Šį kartą kalbiname Marijoną – kaip tikrą miesto gyventoją.

Kartą sakei, kad sukūrei dainą apie miesto Kalėdas. Miestietiškas gyvenimas Tau pažįstamas. Kodėl tuomet vadini save kaimiečiu?

Manau, kad negaliu būti tikras miestietis. Gerai, jei Lazdijus vadinsime miestu, tuomet taip. Bet tai labiau gyvenvietė. Aš negaliu savęs lyginti su tikraisiais buržua, kurie gimė ir užaugo kur nors Užupyje, mieste ant betono. O mano vaikystė praėjo tarp laukų, ežerų ir miškų. Tai iki šiol jaučiu. Turiu draugų, kurie „geria“ miesto gy-venimą, čia jiems gražu, čia jie kaifuoja. Nepa-tinka jiems gamta, ten šalta ir purvina, o štai, pavyzdžiui, Vilniuje – patogiau. Mano nuomonė – priešinga, netgi naudodamasis miesto privalu-mais bei patogumais jaučiu, kad mano širdis yra kažkur gamtoje. Jeigu mes lyginame du antipodus, betoninį miestą ir žalumą, lauką, tai pastaroji dalis man visada atrodė gražesnė. Aišku, ten ga-lėtų būti daugiau merginų. Šiuo požiūriu Vilniui geriau. (Juokiasi – aut. past.)

Kada atsikėlei į Vilnių?

Kai buvau devynerių. Atvažiavome su tėvais, nes jie čia gavo darbą. Atsimenu, labai nenorėjau išvažiuoti iš Lazdijų. Bet šiandien tam tikra prasme esu jiems už tai dėkingas: manau, kad jų sprendimas davė pradžią mano gyvenimui.

Koks būtų Tavo gyvenimas, jei būtum likęs Lazdijuose?

Manau, būčiau neatsispyręs alkoholio pagundoms: dažnai stovėčiau kur nors kryžkelėje ties Laz-dijais ir eilinį kartą laukčiau savo sugėrovo.

Marijonas į miestą žiūriu kaip vartotojas

MIESTO IQ ∙ kOvaS | 33

Kelis kartus modeliavau savo gyvenimą ir kiekvieną kartą įsivaizdavau panašų scenarijų. Beje, toks li-kimas susiklostė daugeliui to meto lazdijokų. Vei-kiausiai nebūčiau buvęs išskirtinis.

Kodėl taip niūriai?

Kodėl niūriai? Visai nebūtų niūru. Gal gyvenimas būtų labai geras. Gal rūpesčių mažiau turėtume. Nors, tiesą pasakius, manau, kad mūsų provincijoje ši bėda nėra vienintelė. Ten žmonės turi mažiau galimybių, mažiau ambicijų. Ta aplinka formuoja individą ir lemia jo gyvenimo pasirinkimus.

Ką, manai, reikėtų daryti, kad maži miesteliai atgimtų?

Neturiu supratimo. Manau, kad niekas jo neturi. Vis tiek visuomet bus pirma didmiestis, o po to provincija. Visame pasaulyje ta pati problema, tik mūsų šalyje ji aštresnė. Bet kuriuo atveju reikia žmonėms duoti darbo ir viltį.

Maži miestai. Ar maža – tai gražu?

Bėda ta, kad maža pas mus dažnai asocijuojasi su skurdu. Tai didelė problema. Yra regionų, kuriems pavyksta išsilaikyti. Man, pavyzdžiui, patinka Že-maitijoje – atrodo, kad to krašto žmonės labiau puoselėja savo miestelius. Vis dėlto reikia pri-pažinti, kad kai kurie maži Lie-tuvos miesteliai atrodo išties liūdnai. Mes – jau Senojo žemyno dalis, esam bastęsi po tą Euro-pą ir maždaug įsivaizduojame ar bent jau manomės įsivaizduoją, kaip turėtų atrodyti periferinis miestukas. (Nors Vokietijoje irgi yra regionų, kuriuose padėtis la-bai skiriasi nuo esančios Miun-chene.) Vis dėlto Lietuvoje situ-acija beveik negerėja. Ypač taip atrodo tuomet, kai pripranti prie tam tikro didmiesčio komforto, o nuvažiavęs pamatai rūškanus, iš-daužytais langais kultūrnamius, seniai bedažytas mokyklas, žvyrkelius. Tai sukelia siaubą ir liū-desį. Mūsų didmiesčiai – kaip juodoji skylė, ko gero, sutraukia viską, o nuo to kenčia miesteliai. Gaila...

Neseniai skaičiau rašinį, kuriame buvo kalbama apie nugalėtojo pasaulėžiūrą. Ją sunku „užsiaugin-ti“ tokiame miestelyje, kuriame nėra krepšinio ko-mandos. Net, pavyzdžiui, vietinio dantistų futbolo klubo įkurti neįmanoma, nes tų dantistų ten tėra tik keli. Ar reikia tuomet stebėtis, kad tų žmonių veidai liūdni?..

O ką gali mažo miesto labui padaryti vienas žmogus?

Vienam – sunku, nebent tai būtų labai stiprus žmo-gus. Reikia entuziastų grupės, savo krašto patrio-tų, taip pat pasišventimo, tikėjimo ir meilės savo miestui. Bet žinom, kaip sunku tokių entuziastų rasti, ir tai visai nestebina, kadangi dabar svar-biausias žmonių rūpestis – išmaitinti savo vaikus.

Švedijoje, Stokholme, užaugę jaunuoliai nesukdami galvos važiuoja studijuoti į kitų šalies miestų universitetus, britų rašytojai palieka Londoną, ke-liasi tolyn į šalies pakraštį ir ten imasi kūrybos. Kodėl Lietuvoje tokia stipri didmiesčių trauka?

Galbūt skirtumas tarp Stokholmo ir mažo Švedijos miestelio atlyginimo nėra labai didelis? Galbūt sudarytos palankesnės sąlygos žmogui keisti gyve-

namąją vietą? Lietuva, reikia pripažinti, yra su-percentralizuota. Pakalbėkite su jaunais žmonėmis. Ką čia kalbėti su jaunais, kalbėkite ir su mano am-žiaus atstovais – visi jie išskiria tik du miestus Lietuvoje, kurie neva bent jau pagal dvasią ati-tinka Europos didmiesčio standartus. Tai Vilnius ir Klaipėda. Žinoma, galima pridėti dar ir Kauną. Šiaip ar taip, tėra keli centrai, kurie sutraukia visus žmones, o gyventojų juk mes neturime daug. Jeigu dalis jų iš periferijos išvažiuoja į londonus ar airijas, dalis į centrinius miestus, tai kas gi turėtų dirbti, kas gi turėtų kurti tą BVP mieste-liuose? Be to, ir darbo vietų ten sukuriama mažai. Štai pabandykite įkalbėti mediką išvažiuoti gyven-ti į periferiją – sutiktų nebent tuo atveju, jei tai būtų jo tėvų žemė. Daugeliu atvejų šios profe-sijos atstovas pagalvotų apie kyšio dydį mieste ir kaime. Pagaliau, geram specialistui ne ką mažiau svarbi gera aparatūra, palankesnės darbo sąlygos, kur jis, kaip profesionalas, gali geriau reikštis. Šiandien tokių sąlygų periferijoje nėra. Ir tol, kol jų nebus, situacija vargu ar pasikeis.

Ar įsivaizduoji save, gyvenantį kokiame nors maža-me Lietuvos miestelyje?

Kyla tokių minčių. Neįsivaizduoju savęs Vilniu-je, kai būsiu senas. Manau, kad gyvensiu kur nors provincijo-je – Druskininkuose, Birštone ar Palangoje. Miestas, mano many-mu, yra jauniems žmonėms, niekur nepasidėsi, tempas verčia žmogų būti jauną.

Sakoma, tikras inteligentas, džentelmenas yra tik trečios kar-tos. Ar tai tiktų ir miestiečiui apibūdinti?

O kiek šių trečios kartos mies-tiečių rastume šiandienos Lietu-vos mieste? Aš nekelčiau tokių didelių reikalavimų. Bet sutin-

ku, kad miestietiškumas, kaip tam tikras elgesys, tradicijos, gyvenimo būdas, be abejonės, yra per-duodamas. Kita vertus, tikiu, kad ir gimdamas gali atsinešti tokio gyvenimo dvasią. Manau, kad ir tik ras miestietis per savo gyvenimą turi nors kar-tą vaikystėje pajausti, ką reiškia pasislėpus rū-kyti laiptinėje, užaugus nueiti į kokį nors alaus barą, ten susimušti, įstoti į aukštąją. Noriu pa-sakyti, kad egzistuoja tam tikros miesto gyvenimo pakopos.

Miestas siejamas su tam tikra žmonių bendruomene, dažnai su architektūra. Kas tau yra miestas?

Man miestas pirmiausia asocijuojasi su architektū-ra, palaidu gyvenimo būdu, gal dar su dinamiškumu, judrumu. Bendruomenė? Nežinau... Kiek atsimenu, su tėvais pakeitėme keletą gyvenamųjų vietų Vilniuje, tačiau niekuomet nesiejome savęs su tam tikra grupe žmonių – ar tai būtų didelė bendruomenė, ar viena laiptinė. Ir dabar gyvenu uždarame kieme. Kaimy-nus pažįstu, nors bendraujame nedaug. Nežinau, gal esu pernelyg uždaras, gal problema yra mano būdas. Miestas man visada atrodė sunkiau „prijaukinamas“ dėl susvetimėjusių žmonių, kurie susirūpinę tik savo reikalais. Man neteko susidurti su aktyves-nėmis bendrijomis. Kaimas šiuo atveju atrodo kur kas natūralesnis: nors atstumai ir didesni, bet ryšį jo gyventojai palaiko. Egzistuoja paskalos,

Aš esu keliAutojAs, pilietis, važiuojantis su tam tikru

tikslu – aplankyti draugų, pažvejoti, nueiti į futbolo

varžybas, koncertą. nevažiuoju į miestą vien dėl jo paties. visą laiką

žiūrėjau į jį labiau kaip į vartojamą daiktą.

miesto žmogus


miestuose gimsta legendos apie geresnį

gyvenimą, gražesnius žmones, daiktus, apie

nepaprastas meilės istorijas. visa tai

kuria miesto įvaizdį.


miesto žmogus


apkalbos, vietiniai įvykiai, visas kaimas apie tai žino, stengiasi, dalyvauja. Miestas visą informa-ciją gauna iš bendrų žiniasklaidos šaltinių, yra telikai, laikraščiai ir nelabai kas nors domisi, kas jų panosėje dedasi. Tuo ir skiriasi šie po-liai. Mieste žmonės atrodo svetimi vienas kitam, bet visa aplinka yra stebima globaliau. Tuo tarpu kaimo žmogui svarbu tai, kas yra „po nosimi“.

Miesto, kaip urbanizuotos erdvės, simboliai nuo seno yra rotušė, turgaus aikštė, dar būna miesto siena, bažnyčia, kartais pilis. Kaip yra šiandien? Kas yra šiandieninio miesto simboliai?

Aš ir šiandien įvardyčiau tuos pačius minėtus sim-bolius. Man vis dėlto atrodo, kad mieste turi būti rotušės aikštė, bažnyčia. Visa tai, kas buvo, tu-rėtų likti: nuo rotušės, bažnyčios iki paleistuvių ir vagių. Visa miesto gyventojų amplitudė. Kaip naujus simbolius galėčiau išskirti pramonę, konve-jerius, makdonaldus...

Ar tenka pažinti miestus, į kuriuos atvyksti kaip svečias?

Nedaug miestų esu aplankęs. Vienas iš didesnių, kuriame esu buvęs, – Londonas. Nuvykęs į šalį ven-giu turistinio požiūrio: nela-bai domiuosi architektūra, ne-sistengiu pamatyti 15 pastatų per dieną. Aš esu keliautojas, pilietis, važiuojantis su tam tikru tikslu – aplankyti drau-gų, pažvejoti, nueiti į futbolo varžybas, koncertą. Nevažiuoju į miestą vien dėl jo paties. Visą laiką žiūrėjau į jį labiau kaip į vartojamą daiktą, bet ne kaip į susižavėjimo objek-tą. Man vietovėje kur kas svarbesni žmonės, kurie mane supa. Praleisti vakarą, atsigerti „Guiness“ alaus su vietiniu airiu ar škotu aludėje yra kur kas geriau, nei tampytis po visą miestą, gaudyti vos pavejamus kadrus ar vaikščioti po parduotuves. Žmogus man svarbesnis nei miestas. Štai toks aš miesto žiūrovas.

Kuo tau patinka Vilnius – miestas, kuriame gyveni?

Vilnius, reikia pripažinti, tikrai gražus miestas. Na, kai einu per Vilnių, kartais didžiuojuosi, kad čia gyvenu. Nežinau, ar čia daugiau tapatinimasis su sava chebra, ar tikrai objektyvi meilė savam miestui. Nors labiau būčiau linkęs prie pastarojo varianto, nes man tai fainas miestas. Antra ver-tus, negalėčiau jame gyventi, bėgčiau lauk, jei neturėčiau brangių žmonių, pašnekovų, su kuriais susitinku, einu į kiną ar tiesiog kažkur pasiš-laistyti. Čia gyvena grupė žmonių, kurių pasau-lėžiūra atitinka manąją, su kuriais aš galiu gin-čytis. Vilnius turi tam tikrą pasaulėžiūrą ir tam tikrą „minkštą“, liberalų požiūrį į pasaulį, kuris man patinka: nemoralizuojantį, nedidaktišką, šiek tiek plevėsišką, gal kartais snobišką, bet šiaip visai gražų požiūrį į aplinką, ir aš visai džiau-giuosi galėdamas būti jo dalis.

Tarp Lietuvos miestų Vilnius yra didžiausias trau-kos centras. Kas traukia žmones į jį?

Sunku pasakyti. Žmonės tiki legendomis, o jos daž-niausiai gimsta tokiuose miestuose kaip Vilnius. Aišku, daugiausia jų gimsta Holivude, Paryžiuje, ki-tose garsiose vietose. Bet kažkur šio sąrašo gale yra ir Vilnius. Jame taip pat gimsta legendos apie

geresnį gyvenimą, gražesnius žmones, daiktus, apie nepaprastas meilės istorijas. Visa tai kuria miesto įvaizdį, kuris, be jokios abejonės, traukia. Žmonės įsivaizduoja, kad tai gali būti jų siekių ir troš-kimų pradžia. Čia visą laiką kas nors vyksta, todėl galima nuolat būti įvykių sūkuryje. Gal būsi kažkur pastebėtas, užsimegs naudingų pažinčių ir atsivers galimybė pradėti karjerą. Ne visada pasiseka, bet yra viltis. Gal mes daug ko matę, mus sunku nuste-binti. Nors tą susitikimą su miestu, kai dar būdamas vaikas pirmą kartą atvykau į Vilnių, prisimenu iki šiol: tėvas iš troleibuso išlaipino mane Gedimino prospekte, ir prieš akis atsivėrė Katedros aikš-tė. Tuomet aš jaučiausi atsidūręs kitame pasaulyje. Akmenimis grįstos gatvės, dideli atstumai. Tai buvo įspūdinga. Čia ir yra dalis to mito, pasakos apie miestą, kad ir koks mažas jis būtų.

Ar galima sakyti, kad miestietiškumas ir miesčio-niškumas yra priešingybės?

Išmintingas žmogus niekada nesipuikuos savo kil-me. Orus niekada nesididžiuos savo turtais. Jei esi miestietis, tai neturi tapti atsvaros tašku bendrau-jant. Miestietis ir miesčionis? Ar galima įžvelgti

čia skirtumą? Manau, kad taip. Miesčionis stengsis pabrėž-ti savo „kitoniškumą“ prieš-priešindamas save su tariamu kaimiečiu. Tokios retorikos apstu įvairiuose komentaruo-se internete. Žinau istorijų apie žmones, kurie, atvažiavę iš periferijos, bandydavo nu-slėpti savo šaknis, nes jiems būdavo gėda – štai čia visi vilniečiai. Niekada to nesu-pratau. Toks elgesys išduoda

asmenybės menkumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis.

Kai kurie iš minėtųjų, ypač tie, kuriems mieste nu-sišypsojo laimė, priima tai kaip savotišką karmą, kurią gavo. Neva jie yra pateptieji. Tokie į li-kusiuosius žvelgia iš aukšto: štai aš labiau negu tu išmanau madas, žinau, koks naujas automobilio modelis išleistas, klausau labai madingos muzi-kos, nes Paryžiuje jos klausomasi. Man šie fetišo objektai visą laiką atrodė absoliuti tuštybė. Jei nori pabrėžti išskirtinumą, tai investuok į savo žinias. Orus ir save gerbiantis asmuo suvokia, kad yra dalykų, kuriais verta didžiuotis, o kai kurie yra tiesiog nesvarbūs ir net niekingi.

Ar skiri miestą ir sostinę? Štai, tarkime, istori-kui mies tas yra miestiečių bendruomenė, o sostinė yra centrinės valdžios „dvaras“, neturintis nieko bendra su miestu.

Aš neatskiriu. Sostinė man yra didmiestis. Supran-tu, kad galima manyti kitaip. Sostinė yra valsty-bės bamba ir taip turi būti. Tikiu, kad galima de-centralizacija – sostinės perkėlimas į kitą vietą, bet nežinau, ar Lietuvoje tai įmanoma. Tam reikia didelio pasirinkimo.

Nieko bloga neatsitiktų, jei tam tikras ministeri-jas būtų galima perkelti į Kauną, Šiaulius ar kitur arčiau respublikos centro. Tokia rotacija netgi būtų racionali ir naudinga. Štai Europos Parla-mentas įsikūrė Briuselyje, ir periferinis Belgijos miestas (palyginti su Europos didmiesčiais) išaugo ir pavirto nepaprastai gyvu organizmu.

Ačiū už pokalbį!

man vis dėlto atrodo, kad mieste turi būti rotušės aikštė,

bažnyčia. visa tai, kas buvo, turėtų likti: nuo rotušės, bažnyčios iki paleistuvių ir

vagių. visa miesto gyventojų amplitudė.


tekstas | Simona Žemaitytė

Ačiū dievui, kad dar yra meno galerijų. Tarsi viešbučiai jos po savo stogu priglaudžia meno kūrinius ir drau-ge su muziejais plečia visuomenės vyzdžius ir akiratį. Tiems, kurie kategoriškai atsisako bet kokių meno intervencijų į regos lauką, nederėtų pamiršti, kad galerijose ir muziejuose yra ne tik meno, bet ir humoro, šilumos bei geranoriškų darbuotojų. Nustebsite, kiek daug jų pasiryžę pasakoti apie iš pirmo žvilgsnio nesuprantamus meno kūrinius. Vėlyvą vasarį Vilniaus ir Kauno meno ekspozicijų erdvėse buvo nemažai dėmesio vertų objektų.

Kas gyvena galerijose?

„141 sostas“, Kauno paveikslų galerija

NoriNtiems „užkoduoti“Sostinės Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) galiojo „Bendrasis kodas“. Tai – festivalio paroda, „užkodavusi“ 20 menininkų, 10 bienalių ir 5 žemynus. Daugumą darbų pamatyti tikrai verta: tu-rėtų patikti ir tiems, kurie ieško ironiškų komentarų, ir tiems, ku-rie apie rimtus dalykus mėgsta kalbėti rimtai. Įvairiausių stilių ir medijų darbuose narpliojamos gamtosaugos, migracijos, tautų maišymosi, besivystančio pasaulio problemos ir kitų neišspren-džiamų konfliktų temos. Žodžiu, tai, kas madinga ir ypač pa-tinka „neabejingiems baltiesiems“ (žr. interneto svetainę www.stuffwhitepeoplelike.com). Vis dėl to labiausiai įtikina kūriniai, kuriuose menininkai kalba iš savo varpinės. Pavyzdžiui, papras-ta, bet įtaigi ir įsimintina Raedos Saade h iš Palestinos vaizdo projekcija „Vakuumas“. Kūrėja gimtinės realijas koduoja itin moteriškai – dykumoje su dulkių siurbliu. Dykuma – milžiniška, moteris – mažytė. O ką jau kalbėti apie dulkių siurblio, kuriuo ji tarsi bando „išvalyti“ dykumą, galingumą! Darbas sunkus ir beprasmis. Bet stengtis reikia...

Brightas Ugochukwu Eke „Susiliejimas“, ŠMC

2d

olaNdų koperNikas?Vilniaus galerijos „Tulips and Roses“ ekspozicija privertė prisiminti Mikalojų Koperniką, kurį kadaise sudegino už tai, kad „eretiškuo-se“ veikaluose geocentrinį visatos modelį „perdirbo“ į heliocentri-nį. Panašiomis, tik asmeniškesnėmis, erezijomis užsiiminėja ir čia savo darbus eksponuojantis olandų menininkas Martijnas in’t Vel-das. Tiesa, jauno kūrėjo užmojai mažesni. Jo objektas – ne visata, o pasaulis ir individo santykis su juo. Individualioje parodoje „The I as an O“ – Žemė, Mėnulis ir Saulė (lyg kokia neišskiriama šventoji trejybė!). Žemė – tai kadaise padoriai atrodęs popierinis pasaulio žemėlapis, kuriam menininkas grąžino tikrąjį, ovalų ir nelygų, vei-dą. Ant galerijos sienos kabo mėnulis – pilkas ir negražus, matyt, toks, koks yra iš tikrųjų. Kaskart rengdamas parodą menininkas jį piešia vis iš naujo. Dar viena svarbi ekspozicijos dalis – valandą trunkantis vaizdo įrašas, kuriame nufilmuotas auštantis rytas, te-kanti saulė. Kantriausi parodos lankytojai turi šansų pamatyti, kaip Roterdame prasideda nauja diena. Tačiau suprasti, kaip prabėga laikas, – sunku. Vaizdo įraše įamžintas buvusios bažnyčios bokš-tas su laikrodžiu, kuris, deja, nebeturi rodyklių.

menas/2D


„Elenos pagrobimas“, Teatro, muzikos ir kino muziejus„141 sostas“, Kauno paveikslų galerija

Kaun

o pa

veik

slų

gale

rijos

, Tea

tro,

muz

ikos

ir k

ino

muz

ieja

us, „F

ujifi

lm“ g

aler

ijos,

„Pro

spek

to“ g

aler

ijos,

JMVM

C ir

Sca

npix

arc

hyvų

nuo

tr.

laikiNojoje sostiNėje – sostaiMeno kūrinius galima vertinti įvairiai – pagal grožį, idėją, remian-tis auditorijos reakcijomis, kritikų argumentais ir t. t. Akivaizdu, kad nė vienas iš šių atskaitos taškų ir kriterijų nepretenduoja būti objektyvus. Ir nors visiems seniai aišku, kad blogiausias iš visų kriterijų yra meno „gerumas“, geriausių kūrėjų ir darbų rinkimai, matyt, niekada nesiliaus. Juos rinko ir M. K. Čiurlionio dailės mu-ziejaus padalinio – Kauno paveikslų galerijos lankytojai bei kriti-kai. Parodoje „Geriausias 2008 metų kūrinys“ balsavo daugiau nei tūkstantis lankytojų. Labiausiai jiems patiko realistiškas Pra-no Griušio tapybos darbas „Žirgo žvilgsnis“. O kritikai geriausiai įvertino abstraktų Audronės Petrašiūnaitės paveikslą „Žvilgsnis į save“. Tačiau dėmesį verta atkreipti ir į tuos, kurie laurų nepel-nė. Pavyzdžiui, į rimtų darbų kontekste itin išsiskiriančią Rebekos Bruder instaliaciją „141 sostas“. Vaikiškus naktipuodžius su an-čiukais autorė išrikiavo maždaug taip, kaip LR Seime išrikiuotos parlamentarų kėdės. Tiesmuka? Bet veikia!

odė valytojaiTai, ko nepastebi paprasti mirtingieji, mato menininkai. Pavyzdžiui, valytojos darbą. Tamsa ir neoniniai atšvaitai ant grindų užklumpa vos įžengus pro Vilniaus „Vartų“ galerijos duris. Iš pradžių sunku įžiūrėti, kas tas did(el)is žmogus vienintelėje nuotraukoje, kabančio-je ant sienos. Akims apsipratus, viskas ima aiškėti: ant sienos „kabo“ valytoja Vanda, kuri penkis kartus per savaitę rūpinasi galerijos salių švara. Kad darbas būtų įdomesnis, tiksliau, kad valytojos darbas taptų autoriniu Eemilio Karilos kūriniu, į vandenį su cheminėmis prie-monėmis buvo primaišyta neoninių dažų. Jais ši ir išvalė vieną iš salių. Dabar visi tikrai pamatys tai, kas dažnai lieka nematoma. Toks yra suomių vizualiojo meno kūrėjo E. Karilos ir jo bendraminčių su-manymas. Parodoje darbus taip pat eksponuoja Aurora Reinhard (feministiškos fotografijos ir vaizdo projektai tema „Gundytoja“) bei lietuvė Jurga Barilaitė, savo instaliaciją skyrusi tiems, kurie jaučia sentimentus baltarusiškiems tapetams ir viskam, kas su jais susiję. Beje, ši „Vartų“ paroda – dalis projekto „ARTscape“, kuriame kūrybi-nes jėgas suvienijo kelių sričių menininkai.

istorija – avaNgardiškaiLietuvos nepriklausomybės švenčių proga Jonas Mekas savo kūrybos gerbėjus ir priešus pasikvietė į „namus“ – sostinėje įsi-kūrusį Jono Meko vizualiųjų menų centrą (JMVMC). Pasikvietė ne šiaip sau, o į keturių valandų avangardinio kino „Lietuva ir So-vietų Sąjungos žlugimas“ seansą. Menininkas kantriai fiksavo tai, ką anuomet apie Lietuvą kalbėjo ir rodė Amerika: vaizdelius iš Vilniaus, interviu su žurnalistu Algimantu Čekuoliu, Sąjūdžio ly-deriu Vytautu Landsbergiu, protesto akcijas, JAV politikų kalbas. Vaizdo medžiagą autorius įrašinėjo dramatiškais 1991-aisiais: mėgėjiška „Sony“ kamera jis filmavo televizoriaus ekraną savo namuose Niujorke. Fone liko garsų iš J. Meko buities, pavyzdžiui, šnabždesių ar verdančio arbatinio cypimo. Autorius sako, kad į jo darbą galima žiūrėti įvairiai, tarkime, kaip į klasikinę graikų dramą. Kita vertus, kūrinys vertingas ir istoriniu, ir antropologi-niu požiūriu. Nerimaujantiems, kad keturių valandų avangardinio kino seanso gali būti per daug, neverta baimintis. Filmas sukons-truotas iš žurnalistinių reportažų, pokalbių ir interviu, tad „praryja-mas“ net lengviau nei dauguma dabartinių kino šedevrų.

eleNos pagrobimo versijosParoda „Elenos pagrobimas. Vilnius, 1636“ – duoklė pirmajam Lie-tuvoje statytam operos spektakliui. Šis scenos žanras gimė tuometi-niame Europos kultūros centre Italijoje, o Lietuvos ir Lenkijos Respu-blikoje atsirado net anksčiau nei Prancūzijoje, Anglijoje ar Ispanijoje. Senųjų menų studijos menininkai ir bendraminčiai pabandė atkurti XVII a. „Elenos pagrobimo“ scenografiją. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje – barokinės scenos maketai, ištraukos iš operos arijų. Paroda svarbi istoriškai: čia atskleidžiamas XVII a. LDK didikų skonis bei estetinis supratimas. Be to, parodoma, kad Lietuva, vos prieš 200 metų priėmusi krikščionybę, nekantravo įsi-lieti į Vakarų Europos kultūros erdvę. Parodoje eksponuojami ir apie pirmąją operą pasakojantys užrašai, skelbimai, dokumentai. Ekspo-ziciją verta pamatyti ne tik tiems, kurie domisi scenos menais, bet ir tiems, kurie išsiilgo gražių ir kokybiškų meno produktų. Patikti turėtų ir vaikams – ko verta vien milžiniška medinė žuvis!

„Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ (JMVMC)

MIESTO IQ ∙ KOVAS | 79

Jindrichas Štreitas, „Prospekto“ galerija

tuos, kuriuos mylime, – mylime labaiSunku tiksliai pasakyti, kada įsiliepsnojo Lietuvos meilė Gru-zijai. Tikriausiai viskas prasidėjo abipuse tautų simpatija ir palankia užsienio politika, o vėliau išaugo į intymų kultūrinį bendradarbiavimą. Į Lietuvą neseniai buvo atvykusi Gruzijos nacionalinio baleto trupė „Sukhishvili“ ir rankų šešėlių teatras „Budrugana-Gagra“. O dabar po Lietuvos dailės muziejaus pastoge kuriam laikui prisiglaudė keletas žymaus Gruzijos ta-pytojo Niko Pirosmani (1862–1918) darbų. Dailininkas – Gru-zijos meno pasaulio pasididžiavimas, savamokslis, išvystęs naują tapybos techniką. Dėl jos atsiradimo, beje, „kaltinti“ rei-kia ne tik kūrėjo talentą, bet ir ištikimą jo gyvenimo palydovą – skurdą. Savo šalyje menininkas buvo įvertintas gana vėlai, bet dabar N. Pirosmani – pasaulinio garso primityviosios tapybos atstovas. Jo paveiksluose – scenos iš kasdienio tautiečių gy-venimo Tbilisyje bei gimtajame menininko kaime. Itin raiškūs N. Pirosmanio portretai, pavyzdžiui, „Aktorė Margarita“, „Duri-ninkas“ arba „Moteris su alaus bokalu“.

tarp tapybos ir fotografijos„Fujifilm“ fotografijos galerija Kaune eksponavo fotomenininko Romo Juškelio darbus iš žymiausių jo fotografijų ciklų. Meni-ninkas realybės nedokumentuoja – jis ją analizuoja. Kai kurie darbai primena modernistinius dailininkų paveikslus: keistos spalvos, „išlieti“ vaizdai ir formos. R. Juškelis žmogui skiria gana nedaug dėmesio. Jam svarbiau tai, kas aplink, ir tai, kas

negyva. Įdomūs autoriaus darbai iš ciklo „Žmonės ir maneke-nai“. Tie, kurie turi lakią fantaziją, tikrai ras, ką išskaityti tarp eilučių.

seNtimeNtai tam, kas svaigiNaJei žmonės, užfiksuoti čekų fotografo Jindricho Štreito nuotrauko-se, nužengtų į Vilniaus „Prospekto“ galeriją, jau už kelių minučių įsijungtų priešgaisrinė sistema. Mat visi fotografijų herojai ranko-se laiko po smilkstančią cigaretę. Portretinė fotografija – J. Štreito eksperimentų laukas. Pykti ant autoriaus dėl to, kad jam įdomes-ni rūkantys asmenys nei nerūkantys, – tikrai neverta. Nors ir gaila, kad butelis ir cigaretė Rytų Europoje tebėra dažnas menininko ir apskritai kūrybos atributas. Iškalbingesnė nei nuotraukos – meni-ninko gyvenimo istorija. 1982-aisiais jis, kaip fotografas, dalyvavo uždraustoje parodoje Prahoje. Tąkart apkaltintas šalies atstovų menkinimu, dešimčiai mėnesių jis buvo „pasodintas į vietą“ – ka-lėjimą. Konfiskuota dalis J. Štreito negatyvų, pozityvų, fotoapara-tas. Tik maždaug po dešimtmečio Čekijoje įvykus valstybiniam perversmui, kūrėjas vėl galėjo nevaržomas kurti ir užsiimti peda-gogine veikla.

Baigiant – jokio moralo. Apie kūrinius daugiausia pasakyti gali ne tik kritikai, menininkų draugai ir priešai. Verta paklausyti, ką apie savo kūrinius sako patys autoriai. Tačiau svarbiausia – tai, ką iš parodos „išsineša“ kiekvienas joje apsilankęs žmogus.

„Fujifilm“ galerija

Niko Pirosmani „Vedybos“, Lietuvos dailės muziejus

menas/2D


3d

archi tektūra/3D


tekstas | Sandra Kliukaitė

Dangų rėžiantys, legendomis apipinti Amerikos metropo-lių dangoraižiai – „aukščiausia“ urbanizacijos pasekmė tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine šio žodžio prasme. Šie milžiniški pastatai visuomet patenka į garsiausius kino filmus, televizijos kanalus, žurnalus, turistų ir teroristų akiračius. Niujorko Man-heteno, Čikagos, Detroito, San Francisko, Bostono dangorai-žiai – visi jie laikytini miesto ekonominio klestėjimo simboliais. Superdangoraižių viršutinių aukštų šeimininkais dažniausiai tampa superherojai, tokie kaip milijonierius Donaldas Trumpas ar didžiojo kino žvaigždės. Šie žmonės grožisi miestų pano-ramomis, važinėja šarvuotais limuzinais ir retai pagalvoja, kas būtų, jeigu sugestų didžiojo dangoraižio liftas...

Amerikietiškos miesto legendos:

dangoraižiai

Wo

rld

Tra

de C

enT

er (1973), arch. M

inoru Yamasaki, N

iujorkas


PrototiPai – garo liftas ir

kuklus devynaukštisApie liftą užsiminiau ne šiaip sau: būtent jo išradimas paskatino grandiozinių dangoraižių statybų eros pradžią. Šiek tiek keistos formos, truputį komišką garais varomą liftą 1853 metais išrado niekam nežinomas barzdotas amerikietis Elisha Otisas. Naujasis išradimas veikė kaip katalizatorius, skatinęs to meto architektus kurti novatoriškas statybos technologijas. Taip atsirado karkasi-nė konstrukcija, leidusi statyti neriboto aukščio pastatus. Tiesa, XIX a. pabaigoje ir kitos aplinkybės vertė ieškoti naujų architektū-rinių sprendimų: stipriai pabrangusi žemė miesto centre, augan-tis žmonių skaičius miestuose ir, pagaliau, pragaištingas Čikagos gaisras, atlaisvinęs vietą eksperimentams ir dangoraižių „džiun-glių“ statyboms.

Taigi pirmasis „eksperimentinis“ daugiaaukštis su talentingojo Elishos Otiso liftu iškilo dar 1885 metais (architektas Williamas Le Baronas Jenney). Čia įsikūrė stambi Čikagos nekilnojamojo turto draudimo bendrovė, bet jau 1931 m. pastatas buvo sugriautas. Nors statinys buvo vos devynių aukštų, bet iki šiol jis tituluoja-mas pirmuoju pasaulio dangoraižiu. O iš tebestovinčių XIX a. Čikagos aukštybinių pastatų negalima nepaminėti amerikiečių architektūros legendos – Louiso Sullivano suprojektuoto pastato „Wain wright“, iškilusio 1891 m. Pastarasis pasiekė vos dešimties aukštų lygį, tačiau to meto kontekste jau atrodė kaip milžiniškas namas. Taigi aptartieji aukštybiniai pastatai tapo dabartinių dan-goraižių prototipais, įteisinusiais naująją karkasinę statybą ir tam laikotarpiui išties modernius inžinerinius sprendimus. O tai, kas buvo po to, labiau priminė sapną nei statybų tikrovę... S

canp

ix a

rchy

vo n

uotr.

FlaT

iro

n B

uil

din

g (1

902)

, ar

ch. D

anie

lis B

urnh

amas

, Niu

jork

as

a rchi tektūra/3D


Dangoraižių lenktynės –

sapną primenanti tikrovėPastačius pirmuosius Čikagos dangoraižius, prasidėjo tai, ką architektūros istorikai vadina „dangoraižių lenktynėmis“. Nors šios XX a. pradžioje vykusios varžybos tam tikra prasme priminė fantastinio filmo scenarijų, tai buvo akivaizdi didžiųjų Amerikos miestų realybė. Jau pačioje to paties amžiaus pradžioje dango-raižių lenktynių vairą iš Čikagos perėmė Niujorkas. 1902 m. buvo baigtas „Flatiron“ pastatas Niujorko centre (architektas Danielis Burnhamas). Unikalios trikampio formos, neoklasikinio stiliaus statinys pasiekė 22 aukštų, 87 metrų ribą ir greitai tapo nuolat fotografuojama miesto legenda. Jį įamžino net garsusis fotome-nininkas Edwardas Steichenas (1879–1973), filmavimo aikšteles čia statė žymiausi amerikiečių režisieriai: Rolandas Emmerichas, Jamesas Cameronas, CBS laidų vedėjas Davidas Lettermanas.

Ne mažesnio populiarumo kine susilaukė ir 1913 m. užbaigtas dangoraižis „Woolworth“ (architektas Cassas Gilbertas), pramin-tas Niujorko „prekybos katedra“. 241 metrų, 57 aukštų neogoti-kinis „aukštaūgis“ pateko į ne vieno klasika tapusio filmo kadrą, taip pat į praeitais metais garsiai reklamuotą filmą „Projektas MONSTRAS“ („Cloverfield“, 2008) ir į daugelį kitų amerikiečių kino juostų.

Vadinamajame dangoraižių aukso amžiuje (XX a. 2–3 deš.) dan-goraižiai kilo vienas po kito. Ir ne tik Niujorke ar Čikagoje, bet ir Detroito, San Francisko, Bostono centruose. Vis dėlto įsiminti-niausi dangoraižiai atsirado būtent Niujorke. 1930 m. Manheteno bankas pasistatė 283 metrų, 70 aukštų „Wall Street“ dangoraižį (architektas H. Craigas Severance’as). Tačiau dar tais pačiais metais naują aukščio rekordą pasiekė niujorkietis architektas Williamas van Alenas, pastatęs pastatą „Chrysler“. Art deco sti-listikos (ji buvo ypač populiari prieškariniame Niujorke) rekordinio 319 metrų aukščio dangoraižis tapo legendinio „Chrysler“ auto-mobilių gamintojo centrine būstine. Pastarasis, kaip ir anksčiau minėti pastatai, buvo įamžintas daugybėje senųjų nuotraukų ir filmų, o 2007 metais paskelbtame „Amerikos mėgstamiausių pastatų TOP 150“ užėmė aukštą 9-ąją vietą.

empir

e STaT

e Build

ing

(1931), arch. bendrovė „S

hreve, Lamb and H

armon“, N

iujorkas

„Empire State Building“,

1965, Niujorkas

„Empire State Building“ statybos, 1925, Niujorkas


Norite sužinoti, kas užkariavo pirmąją šio sąrašo poziciją? Be abejo, tikrų tik riausia Niujorko dangoskyros ir kino dokumentikos legenda – „Empire State Building“ (architektų įmonė „Shreve, Lamb and Harmon“). 1931 me-tais pastatyto 391 metro, 102 aukštų art deco stilistikos giganto nesugriovė net 1945 metais į jį įsirėžęs bombonešis. Beveik keturiasdešimt metų turė-jęs aukščiausio pasaulio pastato titulą, „Empire State Building“ nusileido tik 1973 m. iškilusiam dangoraižiui „World Trade Center“ (architektas Minoru Yamasaki). Asketiškos moderniosios architektūros pavyzdžiai – dangorai-žiai dvyniai su garsiuoju restoranu „Windows on the World“, pasižymėję ir kitais privalumais (išsamiai bei ironiškai aprašytais Frédérico Beigbederio romanų puslapiuose), žinoma, suteikė galimybę pro savo langus stebėti ištisą miesto panoramą. Tačiau kuo pasibaigė į savižudžių teroristų akiratį papuolusių Niujorko „dvynių“ istorija – pasakoti nebereikia...

Tiesa, grįžtant prie amerikietiškų dangoraižių lenktynių, galima pridur-ti, kad liūdnai išgarsėję „dvyniai“ šias varžybas pralaimėjo dar 8-ajame dešimt metyje, kai 1974 m. buvo baigtas iki šiol pats aukščiausias pas-tatas JAV – „Sears Tower“ Čikagoje (architektūros įmonė S.O.M.). Lygiai prieš dešimt metų į 110 aukštų, 443 metrų aukščio ir slidaus stiklo fasado dangoraižį „Sears Tower“ be jokio leidimo ir specialios įrangos kopė, ko gero, didžiausias planetos ekstremalių pojūčių mėgėjas prancūzas Alai-nas Robert’as – „Žmogus voras“. Kopė jis ir į „Empire State Building“, ir į daugybę aukščiausių planetos pastatų... Šis žmogus, nuolat ieškantis aukštesnio ir sudėtingesnio pastato, tikriausiai puikiai jaučia dangoraižių lenktynių dvasią... Tiesa, beveik šimtamečiai legendiniai Amerikos pastatai jau nebesivaržo šių dienų lenktynėse. Šiandien čia pirmauja Azijos dango-raižiai: „Petronas Tower“ ir „Taipei 101“. Pastarasis šiuo metu aukščiausias pasaulyje (509 metrų, 101 aukšto). Tačiau jų statybą įkvėpė pirmtakai...

Nuostabu yra tai, kad dangoraižių karštligė, prasidėjusi dar XIX a. pabai-goje Čikagoje, per vieną šimtmetį išplito visuose penkiuose pasaulio kon-tinentuose, net ir Afrikoje! Vieni į pastatus, rėžiančius dangų, žiūri su ne-pasitikėjimu (mat jie užgožia visa aplinkui), kitiems šie milžinai vis dar kelia nuostabą. Kartais dangoraižiai primena urbanistinius monstrus, o kartais gniaužia kvapą ir tampa ne tik miestų legendomis, bet ir jų vizitinėmis kor-telėmis. Dangoraižis – ko gero, pats kosmopolitiškiausias ir miestietiškiau-sias pastato tipas. Ar kada matėte dangoraižį užmiestyje?..

Sear

S To

Wer (1974),

aukščiausias pastatas JAV, arch. bendrovė S

.O.M

., Čikaga

Ch

ryS

ler

Buil

din

g (1

930)

,ar

ch. W

illia

mas

van

Ale

nas,

Niu

jork

as

a rchi tektūra/3D


Miesto IQ - 12

Documents

Transcript of Miesto IQ - 12