Miesto IQ - 17

Nr. 09–10 (17) MIESTO IQ ISSN 1822-9271

Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ [email protected]

Vyr. redaktorės pavaduotojas DAINIUS GENYS [email protected]

Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ [email protected]

Redaktorės pavaduotojas ARūNAS LIUIzA [email protected]

Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIūTĖ DALIA RAUKTyTĖ

Fotografai: OKSANA TOČIcKAjA GINTARAS ČESONIS AURImAS zDANAVIČIUS DOmAS mONKEVIČIUS BERTA TILmANTAITĖ

Piešiniai: IEVA VAIVARAITĖ vYtIS SNArSkIS KOTRyNA ŽUKAUSKAITĖ LAURA DIDŽIOKIENĖ

Vyriausioji dizainerė KORNELIjA BUOŽyTĖ-jERAŠūNIENĖ [email protected]

Techninė dizainerė SKAISTĖ AŠmENAVIČIūTĖ [email protected]

Kalbos redaktorė AISTĖ TAmOŠAITyTĖ [email protected]

Žurnalą rengė: Birutė Garbaravičienė, Andrius Užkalnis, jūratė juškaitė, Arūnas Antanaitis, Kęstutis Navakas, Egidijus Aleksandravičius, Dainius Genys, Dalia Rauktytė, jurgis Gimberis, Barbora Bernotaitė, Rokis Žukauskis, Simona Žemaitytė, Karolis Vyšniauskas, Tomas Kavaliauskas, Vaiva Grainytė, Eglė Balčiūnaitė, Aušra Linkevičiūtė, Domininkas Kunčinas, Dainora Stankutė, Goda Dapšytė, Gražina Subelytė, Lina Sabaitytė, Sandra Kliukaitė, Ovidijus Lukošius, Vitalija Norvilienė, Gytis Valatka, julius Narkūnas, Liudvikas jakimavičius, jaunius Špakauskas.

Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Leonidas Donskis, mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, jūratė Tutlytė, Rytis zem-kauskas, Vaidas jauniškis, Robertas Dargis.

Marketingo ir pardavimo skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ [email protected]

Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ [email protected]

LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert, corbis nuotraukos

MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT, Versus aureus leidykla

LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTūRAI“

Kitas numeris išeis 2009 11 11

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Žurnalo redakcija neatsako už anonsuojamų renginių metu išsakytas idėjas bei pareiškimus.

Viršelis: Fotografė Oksana Točickaja

Iliustracija – vaidas Bagonas

Vienas iš globalaus pasaulio atributų yra ribų iš(si)trynimas. Dėl skirtingų šalių, ben-druomenių, skirtingų kultūrų riboženklių nykimo stiprėja individų, grupių bei visuo-menių tarpusavio priklausomybė. Kitaip sakant, susimaišo daug skirtingų dėme-nų, ir mes atsiduriame gana neaiškiame pasaulyje. Beje, žiniasklaidai čia taip pat tenka ne paskutinis vaidmuo.

Kodėl pradedu nuo globalizacijos? Diskutuojant tema „Tarp vie-šo ir privataus“, man regis, visai nesunku atrasti puikių parale-lių. Ar Jums neatrodo, kad ribos tarp erdvių taip nusitrynė, jog kai kurios mūsų privačios erdvės pagal kuriamą veiksmą labiau primena viešąsias erdves? Ir atvirkščiai – ar kai kurios viešosios erdvės nepanašėja į tam tikrus VIP rezervatus? Kita vertus, turint galvoje, kad visuomenė vis dar išgyvena pereinamąją stadiją, norisi klausti: ar mes jau esame liberalizavę (mažiau pretenzin-gas žodis būtų – atkerėję) savo erdves? Sakysit, kaip galim libe-ralizuoti erdves, jei patys dar iki galo neišsivadavom iš mentalinio palikimo šleifo? Gal ir taip. Tačiau juk būtent pasinaudojus erdvių poveikiu šis išsivadavimo procesas ir gali pagreitėti.

Kažin ar reikia atskirai įrodinėti, jog procesas toli gražu nesibaigė. Ar mes turime erdvių, kuriose žydi įvairiausios pilietinės iniciatyvos, pramoginė veikla ar rekreacinė ramybė? Ko gero, kur kas lengviau būtų vardyti tas, kuriose, deja, tvyro abejingumas, tuštuma, tyko pa-vojai ir grėsmės asmens fizinei bei moralinei sveikatai. Net jei koks nors erdvių atkerėjimo procesas ir vyko, tai labai netolygiai. Labiau išpuoselėtos erdvės su prierašu „Privati valda“ greičiausiai simboli-zuoja ne „atkerėjimo ritualą“, bet savininko vietą hierarchinėje galios bei valdžios struktūroje. Galbūt šiek tiek šaržuoju. Tačiau norėdami išgyventi ir optimistiškai žvelgti į priekį turime pasilikti vilties krislą, kad ne viskas buvo taip blogai ir kad šiame procese buvo skaidrių išimčių. Norisi tikėti, jog gerųjų pavyzdžių yra kur kas daugiau, nei mums pavyko aprašyti šiame numeryje. Vienaip ar kitaip, pasi-spausti tikrai yra kur – pakanka pasvarstyti apie miesto erdvių ir mu-zikos garsų santykį, – aišku, nekalbu apie pro užtamsintus mašinų langus plyšaujančias kolonėles, prakiurusius baikerių duslintuvus ar kitus privataus skonio proveržius į viešąsias erdves (juos veikiau kaip psichologinės agonijos pavyzdžius derėtų analizuoti kompe-tentingam psichologui). Tuo tarpu dažnas erdvės teoretikas pasa-kytų, jog garsai yra ne tiek erdvę užpildantis dėmuo, kiek tam tikrą erdvę produkuojantis elementas.

Neretai, ypač grįžus iš kitų šalių, į akis krinta tai, kad mūsų erdvė-se dar gana tyliai skamba juokas, džiaugsmas, sykiu norėtųsi garsiau girdėti ryžtingą jaunimo balsą, produktyvų dialogą, o gal net polilogą tarp įvairių visuomenės grupių. Laimei, užuomazgos, nors ir tylios, jau juntamos. O žmonių, gebančių savo asmenine iniciatyva keisti ir atkerėti mūsų uždarumą, yra ne vienas.

Ir dar. Gera žinia mūsų skaitytojams – jau šiemet „Miesto IQ“ partneriu tampa savaitraščio „The Economist“ žurnalas „Intelligent Life“. Lietuvišką jo versiją skaitysime jau spalį. Tad ir mūsų erd vės plečiasi. Gero skaitymo!

Dainius2 | MIESTO IQ ∙ ruGSėJIS–SPALIS www.miestoiq. l t

tekstas | Andrius Užkalnis

Kažkaip jau taip susiklostė, kad posakis „viešasis intere-sas“ Lietuvoje visuomet kvepia konfrontacija su tais, kurie vadinami „privatininkais“. Į viską, kas privatu, žiūrima kaip į blogį, kaip į įžūlų ir savanaudišką piniguočių gviešimąsi atsi-riekti to, kas jiems nepriklauso, – o jei ir priklauso, tai nelabai teisingai ir nelabai dorai. „Pagal įstatymą gal ir teisėtai, bet negarbingai.“

Net ir pats žodis „privatininkas“ – toks lyg ir su kvapeliu, ir dar nemaloniu. Mano tėvų kartai jis reiškė tūkstančius uždirbančius nutrijų augintojus, garaže pasislėpusius nelegalius remontininkus ir Palangoje butus vasarotojams nuomojančias moteriškes, pinigų pluoštus slepiančias virtuvėje, skardinėse dėželėse nuo kruopų1.

Privatininkas – tik truputį geriau už tą, kuris vagia iš darbovietės. O gal net ir blogiau, mat tas, kuris „neša iš darbo“, daro paprastą

1 Kalbama, kad šią gudrybę butų vagys žinojo kuo puikiausiai: pirmiau-sia tas dėžutes ir tikrindavo.

Sava ir privatu: viSai neprieš iška bendruomenei ir v iešumai

ir visiems suprantamą bei pasiekiamą veiksmą, bet štai „priva-tininkas“, tas miklus ir suktas vertelga, erzino lyg fokusininkas, kuris paima skrybėlę ir ištraukia iš jos triušį. Viskas prieš tavo akis, o nesupranti, kaip jis tai padarė. Čia buvo, rodos, toks kaip visi, o čia jau augina rožes ir, nunešęs į turgų kovo 8-ajai2, žiūrėk, jau tūkstančius skaičiuoja. Nepatiko daugeliui visa tai.

Matyt, taip jau atsitiko, kad vos keli dešimtmečiai Sovietų Sąjun-gos sudėtyje pavertė valstiečių, vienkiemio sodiečių, individualis-tų tautą tikrais kolektyvo ir bendruomenės garbintojais, bijančiais „privatininkų“, kurie ne tik sau daug užsidirba: jie dar ir tų kitų, kurie pluša „normaliuose darbuose“ (valdiškuose, samdomuose, nuo devynių iki penkių), anksčiau buvusį neišskirtinį, bet priimtiną statusą sumenkina.

„Privatininkui“ mūsų kalba turi daug sinonimų, ir visi „neskanūs“: vertelgos, biznieriai, spekuliantai, kombinatoriai, gariūnininkai. Net ir, regis, neutralus žodis „verslininkas“ toli gražu nėra toks nekaltas, kaip atrodo: pabandyk, pavadink mamos akivaizdoje „verslininku“

2 Tarptautinė moters diena – šventė, kai vyrai pirma dovanodavo žmonoms ir bendradarbėms gvazdikus, o paskui vakare prisigerdavo. Moterims tekda-vo šventinė pareiga, kaip visuomet, gaminti mišraines ir plauti indus. C

orb

is ir

Sug

ihar

os m

uzie

jaus

arc

hyvų

nuo

tr.

Forumas

www.miestoiq. l t6 | MIESTO IQ ∙ rUgSėjIS–SPAlIS

fo

ru

ma

s

kokios nors vyresnės inteligentiškos moters vaiką, net jei jis turi savo bendrovę ir samdo šimtą žmonių. labai gali būti, kad sulauk-si tvirto atkirčio: „Mano sūnus – inžinierius (ar gydytojas, ar aluda-ris), o ne verslininkas“, – lyg tai būtų keiksmažodis.

Dabar prisiminkime jau šiuos laikus, pastarąjį dešimtmetį. Pa-klausk ko nors, ką jis mano apie viešumo ir privatumo santykį, kokie vaizdai iškyla jam prieš akis. galiu pažadėti: bus pami-nėta prichvatizacija, tvoros prie ežerų (geriau ežero pakrantė apdergta, šiukšlina, išvažinėta automobilių, bet skirta visiems), pirtys nacionaliniuose parkuose, gyvenamųjų namų statybos se-namiesčiuose. Ir būtinai bus prisiminta vieno kino teatro sostinėje istorija: betoninė baidyklė buvo tapusi viešo pasipriešinimo kapi-talui ir privatiems interesams simboliu, vėliava ir himnu3.

Kiekviena nauja statyba mieste, kiekviena parduotuvė, kiekvienas pramogų centras, biuras ir garažas tampa tų pačių nuobodžiai pažįstamų argumentų lavina: „griaunamas paveldas“, „naikina-mas istoriškai susiformavęs miesto veidas“. Ir kiekvieną kartą po protestų, piketų, „gyventojų komitetų“ ir spaudos dėmesio naujas statinys išdygsta, aplinkiniai gyventojai su juo susitaiko, o visuo-menė persikelia dejuoti jau kitur.

3 Kažkada parašęs apie tai laikraštyje ir užėmęs ne tą poziciją, kuri derė-tų inteligentui (pasišaipiau iš protestuotojų teisuoliškos retorikos ir pasa-kiau, kad sovietinio kino pastato visai negaila), susilaukiau tuomet pačios baisiausios reakcijos per visą savo rašymo karjerą: net kai kurie draugai manęs išsižadėjo.

Šis ydingas ritualas, deja, turi daugiau neigiamų pasekmių nei lai-ko gaišinimas ir papildomos išlaidos: bet kokia protinga diskusija apie miesto plėtrą pasidaro nebeįmanoma, ir triukšmingi gyven-tojų komitetai bei laiptinių revoliucionierės atima iš visuomenės teisę domėtis ir diskutuoti. Bet kokie klausimai apie naujuosius sumanymus automatiškai priskiriami prie nuspėjamų, visiems pabodusių privalomų protestų ir braukiami šalin net neįsigilinus: „Kad ir ką darytum, vis tiek kas nors protestuos.“

Privatu ir vieša – du krantai, kuriuos visuomenė vertina kaip prie-šingus frontus ir kitaip net nenori galvoti. Maža to, žmonės lai-ko garbės, principo reikalu užimti vietą prie fronto linijos ir iškelti savo lojalumo vėliavą: kitoje pusėje – mirtini priešai.

Taip yra, bet taip visai neturi būti, nes konfliktas tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu, – daugiausia išgalvotas ir dirbtinis.

Privatus asmuo gerovę kuria ne tik sau (arba ne visą laiką tik sau). Noras patenkinti tik savo šeimos poreikius – sodyba, pirtis, kepsninė – yra tik pradinis, tik paties pirmo praturtėjimo etapas. jis nėra pabaigos taškas. Net jei šiandien būtų panaikinti visi

Vos keli dešimtmečiai soVietų sąjungos sudėtyje paVertė Valstiečių, Vienkiemio

sodiečių, indiVidualistų tautą tikrais kolektyVo ir bendruomenės

garbintojais, bijančiais „priVatininkų“.

Mielos ir jaukios šiandienio senamiesčio

gatvelės buvo kuriamos taip, kad į kuo mažesnį

plotą įsikraustytų kuo daugiau nuomininkų ir

kuo didesnis būtų pelnas

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ rUgSėjIS–SPAlIS | 7

planavimo apribojimai ir galėtų statyti bet kas, bet kur, bet ką, bet kaip, – vargu ar visą šalį uždengtų tik sodybų su garažais ir pirtimis tinklas. Tokia vizija – paplitęs baubas, bet jis yra tik trum-paregiškai suvokiama dinamika: jei obuolys auga ant šakos nuo pavasario, niekas juk nesako, kad turbūt, vertinant esamus au-gimo tempus, jis užaugs iki meliono dydžio. Visi žino, kad ateis ruduo, ir obuolys nukris arba jį nuskins. Taip ir su privačių įgeidžių tenkinimu: kai savieji ir šeimos poreikiai patenkinti, privatūs pini-gai ir privati mintis pradeda kurti vertybes visiems.

Didžioji dalis to, ką šiandien laikome paveldu, kuris yra viešas, mielas ir reikalingas visiems, kažkada prasidėjo nuo savų pinigų, į save lenktų pirštų ir privačios iniciatyvos. Dvarai ir parkai, dideli miesto namai, sutvarkytos erdvės retai atsirasdavo po komitetų posėdžių, svarstymų parlamente ir diskusijų dėl vizijos. jie orga-niškai augo iš pirklių, fabrikantų ir kitokių turtuolių norų, užgaidų, ambicijų. galbūt ne visada jos rėmėsi tiesioginiu noru padaryti gera kitiems, bet privatus turtas neišvengiamai persipila per as-meninio vartojimo kraštus ir tampa visų turtu tada, kai jo per daug pačiam savininkui.

Mes galime dejuoti dėl tvorų prie ežerų pakrančių ir lentelių „Pri-vati valda“, tačiau jos yra tik dulkės, laikini popierėliai: niekas dar nenusinešė su savimi į kapus nei rūmų, nei parko.

Dideli ir maži pasaulio muziejai prasidėdavo nuo asmeninių meno ir senienų kolekcijų, o tos kolekcijos kartais prasidėdavo iš tyros aistros, dažniau – iš prekybos sendaikčiais. Tik mes da-bar apie tai negalvojame ir mums atrodo, kad praeities funda-toriai, mokėję už puikių bažnyčių statybą, jų lipdinius ir freskas, ir senieji meno mecenatai buvo taurūs ir galvojo ne apie save, bet apie pasaulio ir savo tautos ateitį. O šiais laikais – dejuojame mes – žmonės nebe tie, ir turtuoliai galvoja ne apie tai, viskas suvulgarinta, visi tik skaičiuoja pinigus, ir jei stato, tai tik namus baisuolius, kičą, beskonybę.

Tai yra labai naivus ir labai neteisingas lyginimas, nes laikas ne tik gydo, jis mūsų sąmonėje valo ir grynina tai, kas kadaise buvo lygiai taip pat banalu ir paprasta, ir skaičiuojama pinigais, kaip ir šiandien.

Kas, pavyzdžiui, šiandien pagalvoja apie tai, kad senamiesčių gatvelės, kurios mums atrodo tokios romantiškos, nes yra siauros ir jaukios, ir susispaudę namukai, kuriuose taip maloniai „gyve-na“ kavinės ir restoranai bei suvenyrų parduotuvės, buvo tokie ne todėl, kad jų kūrėjai galvojo apie estetinį vaizdą. juos savi-ninkai statė tokius, kad į kuo mažesnį plotą sugrūstų kuo dau-giau žmonių, kad ten įsikraustytų kuo daugiau nuomininkų ir kuo didesnis būtų pelnas. Šiandien tie nekilnojamojo turto valdytojai būtų pavadinti vertelgomis, ciniškais verslo rykliais be socialinio ir moralinio kompaso, galvojančiais ne apie visuomenės intere-

sus, o apie savo kišenę (juolab jei prisiminsime, kad tada, kai tie namai buvo statyti, jie neatrodė taip, kaip atrodo dabar: gatvėse buvo gausu pamazgų ir arklių mėšlo, viskas buvo užgriozdinta ir nepatogu, – būtent todėl nesmagu, bet nekenkia pažiūrėti senų nuotraukų su gimtojo miesto praeities vaizdais – visa romantika kaipmat išgaruoja, bent jau mano galvoje).

Žiūrėdami į praeitį iš mūsų dienų, pamirštame visa, kas nepa-trauklu, pamirštame motyvus ir paaiškinimus (tiesa, jais dažnai net nesidomime) ir susikuriame mitologizuotą, sutaurintą tos pra-eities vaizdą. O jau tuomet paėmę jį, švarų ir tyrą kaip glotniai ir dailiai jūros bangų ir smėlio nugludintą stiklo šukę, lyginame su mūsų epocha, kurios net pažinti objektyviai negalime, nes per mažas atstumas. Mes dabartį vertiname per arti prisikišę ją prie akių, ir nelieka nei perspektyvos, nei ryškumo.

Vieno žmogaus sumanymai dažnai gali tapti labai viešu ir bendru turtu. lietuvoje to irgi daug: Nidoje esantis Thomo Manno namelis šiandien yra kultūros židinys, o kadaise buvo rašytojo, šimtmečiu aplenkusio šiandienę madą ilsėtis tarp dviejų vandenų ir pušų, privatus šeimos būstas.

Toje pačioje Kuršių Nerijoje kopų apsodinimą pušimis, sustab-džiusį smėlio pustymą, pradėjo ne paminklosaugininkų ar gamto-saugininkų komitetas, ne vietos valdžia ir ne paramos programa. Pašto viršininkas ir užeigos savininkas gotlibas Dovydas Kuvertas ėmė pušeles sodinti ne iš visuomeninių paskatų: jis norėjo sustab-dyti smėlį, nes smėlis kėlė grėsmę jo verslui. jei Kuvertas tai būtų daręs šiandien, o ne 1825 metais, reikia manyti, būtų baksnoja-mas pirštais ir tampomas po teismus kaip ciniškas vietos biznio autoritetas, kopoms nebūdinga augmenija darkantis istoriškai su-siformavusį vaizdą, kad patenkintų savo verslo poreikius.

Kažkada buvau lansarotėje, vienoje iš Kanarų salų keistu itališ-ku pavadinimu4. Kanarų salos – tolimos vulkaninės Europos Są-jungos atplaišėlės Atlanto vandenyne (panašiai kaip prancūzų

4 Nors priklauso Ispanijai, sala pavadinta itališkai, nes atrasta buvo ge-nujos keliautojo lancelotto Malocello.

didžioji dalis to, ką šiandien laikome paVeldu, kuris yra Viešas, mielas ir reikalingas Visiems, kažkada prasidėjo nuo saVų pinigų ir priVačios iniciatyVos.

Atverti visuomenei Sugiharos namų Kaune duris – tik privati iniciatyva

Forumas

www.miestoiq. l t8 | MIESTO IQ ∙ rUgSėjIS–SPAlIS

gviana pietų Amerikoje arba gvadelupa Karibų jūroje), prie pat šiaurės Afrikos krantų: Maroko ir Vakarų Sacharos. Nuskridau ten atostogų po ilgų mėnesių, gyventų Afrikoje. Šeima, praleidusi be manęs šlapią ir šaltą žiemą Anglijoje, norėjo kur nors šiltai ir ci-vilizuotai pailsėti, ir Kanarus pasirinkome beveik nemąstę. Šios salos Anglijoje turi negudrią ir neprestižinę, gana vulgarią repu-taciją, nes vidutinio anglo galvoje siejamos su naktiniais klubais, kur geriama per naktį ir svilinamasi prie viešbučio baseino visą dieną kaupiant jėgas kito vakaro šėlsmui.

Saloje pamačiau, kad viskas žymiai subtiliau ir gražiau (barų ir diskotekų yra, bet į juos niekas varu nevaro). O beveik visa, kas ten šiandien susiję su žmogaus veikla – nuo mažaaukščio užsta-tymo koncepcijos (net ir dideli viešbučiai nesistiebia į viršų, kaip daugelyje Ispanijos kurortų) iki nacionalinio parko su vulkanais ir keisto kaktusų parko, – yra vieno žmogaus – Césaro Manrique’o sumanymo vaisius. jis, gimęs saloje ir užsitarnavęs šlovę pasau-lyje, gimtąją salą stengėsi tvarkyti (arba bent jau daryti įtaką kitų veiklai) pagal savo supratimą apie Kanarų spalvas ir formas. Ne-pamiršo ir savo paties egzotiškų didžiulių namų tarp vulkaninės uolienos, pastatytų 3000 kvadratinių metrų plote. Šiandien tai yra paminklas jam ir traukos centras. jei tokį namą kas nors pasta-tytų mūsų dienų lietuvoje, ir dar visiškai gamtos glėbyje, visi sa-kytų: „Va tai menininkas, žiūrėk, geriausiai pasidarė sau pačiam, vis tiek savi marškiniai arčiau kūno.“

Mes, lietuviai, nepatikliai žiūrime į privačią iniciatyvą ir asmeninę teisę spręsti. Mums komitetai ir kolektyviniai sprendimai mielesni (net ir ru-sišką patarlę esame „prisijaukinę“: „Viena galva gerai, dvi – geriau“; suprask, kuo daugiau kaktų susirems, tuo geresnis bus sprendimas). Net jei kolektyvinio sprendimo negalia kasmet oficialiai ir simboliškai patvirtinama „Eurovizijoje”, vis tiek laikomės įsikibę tokio mąstymo būdo, nes jis jaukesnis, saugesnis nei asmeninė atsakomybė.

Tik nedaug kas pagalvoja apie tai, kad beveik visa, ką lietuvoje rodome atvykėliams, yra asmeninės iniciatyvos, „savivalės“5, o

5 Savivalė – žodis, pats savaime daug pasakantis apie mūsų mąstymą. Daugelyje kitų kalbų tikslaus atitikmens nėra.

ne „valstybinio mąstymo“ rezultatai: nuo sovietinių skulptūrų ko-lekcijos grūto parke iki paminko Frankui Zappai Vilniuje – sėk-mingiausi „projektai“ yra net ne projektai (koks valdiškas ir nuval-kiotai „madingas“ žodis), o asmeninės svajonės išsipildymas.

Net ir Kryžių kalnas yra labai asmeniško ženklo, labai privačios ir intymios emocijos išsiliejimas į viešąją erdvę. Kryželis, kaip ir žvakutė bažnyčioje ar ant kapo, – kas gali būti asmeniškiau... Net ir lietuviškos Vėlinės, kai kapinių šlaitai sužimba žvakutėmis, yra ne kolektyvinis renginys, o asmeninio papročio sužydėjimas: iš daugelio žvakelių gimsta vienas didelis ir įspūdingas vaizdas.

Taigi visa, kas privatu, yra susiję su svajone ir jos išsipildymu. Svajonė čia yra svarbiausias žodis. Svajonė – tai proto klajoji-mas be žemėlapio ir be plano. Be žemėlapio ir plano gali klajoti tik vienas žmogus, minia to nesugeba, ir todėl ji negali svajoti. Kolektyviniame mąstyme minčių per daug, jos atsitrenkia viena nuo kitos kaip kamuoliukai, kol pagaliau visa energija ištirpsta, susiniveliuoja, lieka tik nuobodus ir pilkas vidurkis.

Todėl viešasis interesas neturi bijoti asmeninio, o asmeninis ne-turi baidytis minios diktato. jie vienas kitą tik papildo. Asmens energija ir kūrybiškumas visada galų gale tenka visuomenei, o visuomenės stabdantis poveikis talentui ir iniciatyvai irgi yra bū-tinas6: jis atsijoja silpnesnes idėjas ir beviltiškus sumanymus, šie įklimpsta kaip dviratis, važiuojantis per smėlį, ir užtikrina, kad iš visų svajonių išgyvena tik pačios stipriausios.

6 Nors dažnai kalbama apie „pasmaugtą talentą“ arba reikalingą para-mą geriems sumanymams, tai neteisinga: tikro talento nepasmaugsi, jis prasimuša kaip pievagrybis pro asfaltą, ir paramos jam nereikia. jei su-manymui reikia paramos, reiškia, jis negali pats stovėti ant kojų. reiškia, ir nereikia.

taigi Visa, kas priVatu, yra susiję su sVajone ir jos išsipildymu.

sVajonė – tai proto klajojimas be žemėlapio ir be plano.

Šiandienis Lansarotės peizažas yra vieno žmogaus – Césaro Manrique’o sumanymo vaisius

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ rUgSėjIS–SPAlIS | 9

tekstas | Tadas von Kaunas

Skubu nuraminti mielą skaitytoją, kad šis straipsnis nebus skirtas to paties pavadinimo romantiniam TV žaidimui, bet čia irgi bus kalbama apie jausmus. Teksto pavadinimo idėja gimė prisiminus klasikinį pilietinės visuomenės apibrėžimą, pagal kurį ją sudaro trys sektoriai: valdžios, verslo ir privatu-sis, arba kitaip – pilietinis. Manoma, jog sąveikaujant šioms trims lygiavertėms grupėms visuomenėje turėtų vyrauti har-monija ir nebūtų nuskriausti niekieno interesai. Tačiau gy-venime ne viskas vyksta pagal planą... Kartais nutinka taip, kad skirtingų sektorių atstovų jausmai prasiveržia ir perne-lyg susilieja. Kartais tai nėra savaime blogai.

Pavyzdžiui, jei bendradarbiauja verslininkai ir piliečiai, mes gi-riame socialinį verslo atsakingumą ir piliečių iniciatyvumą. Kai

Meilės trikaMpis, arba interesų konfliktas jausMų ir eMocijų kontekste

sutaria valdžia ir piliečiai, garsiname pilietinę valdžios politiką. Tačiau kai susilieja valdžia ir verslas, neretai itin skaudžiai ken-čia piliečiai, o sykiu pasigirsta aimanų dėl pilietinio abejingumo. Bet vėlgi, tai daugiau mažiau pavyzdžiai iš vadovėlių. Gyvenime viskas sudėtingiau. Čia, panašiai kaip ir romantiniame žaidime, reiškiamos stiprios simpatijos, žaižaruoja neapykanta, verda slaptos aistros, tenka nustebti ten, kur mažiausiai to tikiesi, patirti išdavystę iš pareigos bičiulių ir t. t. Loginio veikimo pagal vado-vėlių tiesas nėra tiek daug, kaip norėtųsi. Šis gyvenimo žaidimas, skirtingai nei televizijų projektai, priverčia patirti daug didesnes ir painesnes jausmų dramas.

Idant neatrodytų, jog šaudau tuščiais šoviniais, pristatysiu įsivaiz-duojamą (o gal ir ne) pavyzdį, o jei pastarasis pasirodys Jums kažkur girdėtas, tebūnie tai atsitiktinumas. Istorija tokia: vienas verslininkas, susiklosčius netikėtoms (tačiau neva teisėtoms) aplinkybėms, įsigyja dalį valstybinio pastato ir paskui dar sugeba C

orb

is a

rchy

vo n

uotr.

Forumas

www.miestoiq. l t14 | MIESTO IQ ∙ ruGsėJIs–sPaLIs

išsinuomoti tą pastatą sau kelis kartus pigiau nei rinkos vertė. Dar daugiau, pasirašoma tokia nuomos sutartis, kad miestas praktiškai praranda bet kokią pastato kontrolę iki nuomos pabaigos. Tarkim, tokiam įtarimų keliančiam sandoriui nuomininkas turi pateisinamą argumentą – jis ketina rodyti kiną ir taip prisidėti prie pastangų pa-įvairinti miestiečių kasdienybę. siekdamas pateisinti savo planus jis investuoja į pastatą pinigų ir surengia iškilmingą bei pompas-tišką kino teatro atidarymą. Miestas džiaugiasi! Nuomininkas taip pat. Deja, neaišku, ar ne dėl skirtingų priežasčių... Tik itin akylas pilietis pastebi, jog tuo pačiu metu, kai vyksta tariamo kino teatro remontas, sykiu yra gražinamas ir rekonstruojamas kitas nuomi-ninko asmeninis turtas. ar įmanoma, jog dalis sąskaitų, kitaip sa-kant, tariamų investicijų į tariamą kino teatrą, buvo apmokėtos už rangovų atliktus darbus kitame objekte? Šypsotės?.. aš irgi! Bet ar įmanoma tai įrodyti? Greičiausiai ne...

Palikime sąmokslo teorijas nuošalyje ir grįžkime prie akivaizdesnių interpretacijų. Pasikeitus aplinkybėms ir mieste atsiradus naujiems moderniems kino teatrams, senasis pradeda merdėti. Kino rodymo veikla nutraukiama. Pastatas lieka tuščias. Tačiau turint galvoje, kad jis išsinuomotas už simbolinę kainą (palyginti su realia rinkos kai-na), jį galima laikyti tuščią ir kurti alternatyvius panaudojimo scena-rijus. Prisiminę nesenus vadinamuosius laukinio kapitalizmo laikus, kuomet valstybės turtas buvo prichvatizuojamas į kairę ir į dešinę, galime susimąstyti: ar „ekonomiškas“ pastato perėmimas į savas rankas nebūtų kam nors palankus scenarijus? Įsivaizduojamas nuomininkas apie tai pradeda kalbėti puse lūpų – jis sutiktų investuoti milijonus litų į pastato gaivinimą (kitaip sakant, sutiktų tapti savotišku filantropu, miesto gelbėtoju už labai nedidelę kainą... pastato kon-trolę ir savavališką, nekontroliuojamą elgesį) ir jo pritaikymą miestie-čių reikmėms, jei būtų pratęsta nuomos sutartis (ta pati, kuri žalinga miestui). Ir lyg tarp kitko priduriama, jog kino rinka mieste nedidelė ir pelno neduosianti, tačiau koncertų salės įrengimas ir neaiškus jos panaudojimas būtų perspektyvus verslo planas. O juk nuo šou vers-lo iki, tarkime, prabangaus kazino – tik vienas žingsnis; ir jis nebūtų pats kvailiausias pagal pragmatinius, ekonominius sumetimus.

suprasdami įvykių scenarijų, nujausdami tolesnę seką ir negalė-dami apsikęsti su simuliuojama veikla, darbo imasi keletas visuo-menininkų. siekdami apginti viešąjį interesą, jie pradeda veikti ir atskleidžia vieną kitą nutylėtą šios pilietinės bylos faktą, bando mo-bilizuoti kitus piliečius, galų gale kelia sumaištį ir daro spaudimą politikams bei administracinei valdžiai imtis aktyvesnių veiksmų. Nuomininkui, žinoma, toks „triukšmas“ nepatinka. Išslystančio iš rankų beveik kišenėje turėto pastato vaizdas gali įaudrinti bet ką. (Šioje vietoje nejučia susimąstai: bet kaip atsitiko, kad toks scena-rijus apskritai tapo įmanomas? Čia, be abejo, neapsieita be nesą-žiningų valdininkų pagalbos. Tampa aišku, kad jau seniau slapta prisijungė ir trečiasis dalyvis, retkarčiais sanguliavęs su verslinin-ku, nors viešai deklaruodavo ištikimybę visuomenei.) Nuominin-kas, supratęs, kad negalės kontroliuoti naujųjų oponentų, imasi patikrintos taktikos – bando apšmeižti bei diskredituoti visuome-nininkus, trukdyti profesinę jų veiklą, įvelia į tai pašalinius asmenis, išmėgina psichologinį aktyvistų pasirengimą. Bene labiausiai glu-mina verslininko sugebėjimas pasitelkti nesąžiningus valdininkus, kurie, užuot atlikę savo pareigas ir gynę viešąjį interesą, elgiasi priešingai – viršija įgaliojimus ir kaip įmanydami kliudo visuomeni-ninkų pastangoms, prisijungia prie jų dergimo kampanijos ir savo veiksmais diskredituoja sąžiningų valdininkų veiklą.

Dalyvavimas pilietinės kovose kainuoja. Kainuoja nebūtinai ma-terialiai. Tačiau kartais, kai matai, kad mūšio lauke lieki vienas, o tie, kurie turėtų tau padėti, ironiškai iš tavęs šaiposi, supranti, jog reikalas gali tapti beviltiškas. Ir tik nuo tavo paties užsispyrimo ir pasirengimo kovoti toliau priklauso, ar byla bus laimėta, ar vieša-sis interesas bus apgintas, ar ne.

Visa tai išgyvenęs gali suprasti, kodėl ne kiekvienas ryžtasi nešti pilietiškumo kryžių. Kaip jau minėjau, praktikuoti pilietiškumą – prabangus užsiėmimas. Pagaliau, ne kiekvienam ši kova ir skirta. Nejučia kyla klausimas: bet ar tikrai visi tie abejingi piliečiai, kurie nepajudina nė piršto (nors neretai turi tokią galimybę), yra patyrę šią naštą savo kailiu ir dėl to nenori nusvilti? Pagaliau, ar apskritai apie tai kas nors susimąsto, išskyrus tuos, kurie šią kainą moka? Ironiška, aktyviausieji, labiausiai nenuilstantys kovotojai nedejuo-ja. sumokėta kaina jų neatgraso ir, nepaisydami pasitaikančių aukų, jie nepaliauja jungtis prie kitų pilietiškumo iniciatyvų ir toliau neša pilietiškumo naštą. Tuo tarpu abejingieji ir toliau nesikeičia. Klausimas lieka vienas: ar mes pasiduodame be kovos, ar ban-dome šį tą įrodyti sau ir kitiems siekdami apginti viešąjį interesą, kad ir koks jis būtų?

Dėl to sunku suprasti, kodėl mes nuolat viskuo piktinamės – neva kažkas kažką vagia iš valstybės, o sykiu ir iš mūsų visų, tačiau neprieštaraujame, kad tai tęstųsi? Kodėl mes leidžiamės mulkinami, neretai labai akivaizdžiai? ar mums nėra pikta, kuo-met juokiamasi iš mūsų pačių? Štai kad ir aptartas, tebūnie įsivaizduojamas, o gal ir realus, pavyzdys – kažkas savivaliau-ja visų miestiečių sąskaita, niekina visuomenininkų pastangas apginti viešąjį interesą ir akivaizdžiai spjauna miesto valdžiai ir visiems miestiečiams į akis – ką noriu, tą darau! Tokiose si-tuacijose sunku apsieiti be emocijų. Kaip jau sakiau, gerai, jei šiame trikampyje užgimsta tyri jausmai, kuriantys gėrį, tuomet galima tikėtis laimingos pabaigos. Ne paslaptis ir tai, jog kai kam laimės teikia ir vienos nakties ar dvigubų romanų santy-kiai. Tokiais atvejais be skaudžių išsiskyrimų neapsieinama. Lygiai taip ir pilietinėse kovose. santykiai tarp verslininko noro plėtoti verslą bet kokiomis priemonėmis, valdininkų siekio užti-krinti miestiečiams turiningas pramogas bei piliečių siekio ap-ginti viešąjį interesą gali blokšti netikėta kryptimi. Kibirkštis tarp dalyvių gali lygiai greitai ir įsižiebti, ir užgesti. susiradęs, regis, patikimą partnerį, negali būti ramus, – galbūt jis tik smaginasi ir išnaudoja. Bet gal užsimezgusi pažintis pavirs ilgaamže ir kuriančia galia?!

sakoma, kad apie meilę gali žinoti daug ir vis tiek nesuprasti, kaip ji veikia. Lygiai taip ir pilietinėse kovose – viešojo intereso reikšmę suprasi tik jį apgynęs. Daugelis įsivaizdavimų subliūkš, teoriniai modeliai nesuveiks, pagalba ateis per vėlai. Tokia kova ir skaudina, ir liūdina, kartais net kankina, bet sykiu teikia žodžiais sunkiai nusakomą pasitenkinimą!

Ne kiekvieNas ryžtasi Nešti pilietiškumo

kryžių, Nes tai dar ir prabaNgus užsiėmimas.

Cor

bis

arc

hyvo

nuo

tr.

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ ruGsėJIs–sPaLIs | 15

tekstas | Jūratė Juškaitėfoto | Berta Tilmantaitė

„Lietuvio charakteriui absoliučiai sava erdvė yra namas, apri-botas sienomis, stogu, langais, durimis“, – sako dr. Svetlana Ryžakova. Tad ar įsivaizduojate lietuvį, tvarkantį sovietme-čiu nuniokotą dvarą tam, kad galėtų jį paversti atviru kultū-ros centru, į kurį nuolat atvažiuoja žmonių, vyksta kultūros renginiai, o namų erdvė tampa pusiau vieša? Taip pasielgė verslininkas Mindaugas Šventoraitis, prieš dešimtmetį nusi-pirkęs griūvantį Babtyno-Žemaitkiemio dvarą (Kauno raj.), jį restauravęs ir plačiai atvėręs duris menu besidomintiems žmonėms. Per dešimtmetį dvaras tapo kultūros traukos centru, o į renginius atvyksta garsiausi Lietuvos meno ir vi-suomenės veikėjai.

Per metus čia įvyksta maždaug dvylika kultūros renginių – plene-rų, koncertų, kino vakarų, teatralų pasirodymų ir kt. Iš jų tik Pa-žaislio festivalio koncertai yra mokami. Į beveik tūkstantį žmonių galintį priimti Babtyno-Žemaitkiemio dvaro kluoną Pažaislio fes-tivalio muzikantai atsiveža kėdžių, o šeimininkas pasiūlo paties sukonstruotą sceną ir pusę tūkstančio metų gyvuojančio dvaro jaukumą. Tiesa, kiti renginiai taip pat turi patekimo „cenzą“, tik ne piniginį. Kasmet plačiajai publikai šeimininkas suorganizuoja tris keturis renginius. Į kitus (kino peržiūras, kasmetinį karnavalą,

SenaS dvaraS – ir namai, ir vieša erdvė

teatralų pasirodymus ir kt.), dažniausiai vykstančius dvaro rūmų kamerinėje salėje, atvažiuoja tik pažįstami: „Per dešimt metų su-sibūrė kelių šimtų nuolatinių svečių būrelis. Kadangi žinome jų pomėgius, kvietimus išsiunčiame pagalvoję, ar juos sudomins tai, ką organizuojame.“

Kultūra patrauKia ne visusTačiau dvaro savininkas pripažįsta, kad atvertos Babtyno-Že-maitkiemio dvaro durys ir vaišės, su kuriomis šeimininkas pa-sitinka svečius, užsukti sugundo ne visus: „Netgi tie, su kuriais palaikome gerus santykius, randa priežasčių neateiti. Iš pradžių vežiodavome pakvietimus, tačiau kai tik pusė pakviestųjų ateida-vo, nustojome tai daryti – juos išvežioti irgi kainuoja.“

Prieš penkerius metus rengtas pleneras dvaro koplytstulpiui atsta-tyti buvo masiškiausias renginys. Nors koplytstulpis turi tragišką is-toriją (kunigaikštis Giedraitis jį ant Nevėžio kranto pastatė savo nu-sižudžiusios dukters atminimui), tačiau tą kartą daugybė žmonių į dvarą užsuko ne dėl „intriguojančio“ pasakojimo. Prieš plenerą šeimininkas kartu su vaikais užkūrė senų savo kolekcinių mašinų motorus ir važinėdamas po kaimą sukvietė visus kaimynus.

Šiame dvare nuo 1999 m., kai M. Šventoraitis tapo jo šeimininku, muzikavo bliuzo atlikėjai, skambėjo sceninė kantata „Carmina Burana“, opera „Birutė“, lotynų Amerikos ritmai ir daug kitų. Ta-čiau į išskirtinę erdvę įsileidžiami ne visi: „Gauname įvairiausių

Forumas

www.miestoiq. l t16 | MIESTO IQ ∙ ruGSėJIS–SPAlIS

Visus dVare vykstančius

renginius Mindaugas ŠVentoraitis

finansuoja beVeik vien iš savo kišenės.

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ ruGSėJIS–SPAlIS | 17

pasiūlymų, bet kiekvienam durų neatveriame, nes neretai pro-jektas tiesiog būna neįdomus. Be to, tų pasiūlymų vis daugėja, o dar norisi ir ką nors savo padaryti... Jei kai kuriems žmonėms neatsakytume, tektų tapti koncertus rengiančia organizacija, o tai neįmanoma, nes yra ir kitų įsipareigojimų.“

savo reiKmėms – tiK penKtadalis investicijųXIX a., kai dvarą valdė grafas Tiškevičius, Babtyne stovėjo dvide-šimt vienas pastatas; šiandien likę penki. Tačiau net ir šių bend-ras plotas (3000 kvadratinių metrų) dviem dvare gyvenantiems žmonėms – pačiam M. Šventoraičiui ir jo gyvenimo moteriai menininkei Miglei Kosinskaitei – akivaizdžiai per didelis. Smal-su, kiek verslininko investicijų yra skirta savoms reikmėms ir kiek menui puoselėti tinkamai vietai sukurti. Atsakymas nenustebina: „Dvaro rūmai, kuriuose gyvename, yra 800 kvadratinių metrų plo-to, bet ir jų kamerinėje salėje rengiame susiėjimus. Kluonu patys jau beveik nesinaudojame, tik retkarčiais ten rengiami kino vaka-rai, į juos atvažiuoja žmonių. Dvaro svirnas yra priglaudęs mano motociklų kolekciją, vis dėlto ten lankytojai taip pat gali užeiti, tad jis tarnauja bendroms reikmėms“, – pasakoja M. Šventoraitis.

techniKos KoleKcija Kenčia nuo vagiųKadangi svirnas, kaip ir visa dvaro teritorija, išskyrus rūmus, kasdien atviras lankytojams, bet kas panorėjęs gali pasigrožėti daugiau nei aštuoniasdešimties senų motociklų kolekcija. O pamatyti yra ką: seniausias M. Šventoraičio motociklas „royal Enfield“ pagamintas praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį, 1926 m. Tiems, kurie domisi technikos istorija, „karališkasis“ motociklas yra tikras lobis. Šalia dau-gybės kitų – ir vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą palikti BMW, „Zün-dapp“, NSu motociklai. Teiraujamės M. Šventoraičio, ar ryte pabudus nekyla noras neatverti svirno durų, nes, kaip pats šeimininkas sako, vagysčių, deja, būna. Atsakymas, nors ir turintis kartėlio prieskonį, yra tvirtas „ne“: „Skaudu buvo, kai nuo kelių motociklų dingo keraminės pypkės. Turguje jos kainuoja vos dešimt litų, bet čia jas nurakinėja. Vis dėlto užsidaryti ir nieko neįsileisti nesinori. Man patinka būti atvi-ram, noriu, kad žmonės galėtų pamatyti lietuvoje išlikusį paveldą.“

užsimena dvaro savininkas ir apie tai, kad kuklių lietuvių laikai seniai praėjo. Pamatę Žemaitkiemio – lankytinos vietos – nuoro-dą, į dvarą atvažiavę turistai neretai elgiasi lyg savo namuose, eina „kiaurai“: ant antikvarinių motociklų lipama, fotografuojama-

Dvaro svirnas yra priglaudęs senų motociklų kolekciją, kurią gali apžiūrėti lankytojai

Forumas

www.miestoiq. l t18 | MIESTO IQ ∙ ruGSėJIS–SPAlIS

si, pamirštama, kad svirnas yra ekspozicijos vieta, ne fotostudija. Bet šeimininkas nesistebi jo motociklų kolekciją kartais niokojan-čiais svečiais. Net generolas Vladas Nagevičius (šio dvaro sa-vininkas tarpukariu ir Valstybinės archeologijos komisijos narys 1921–1925 m.) išarė dvaro kiemą ir pasisodino jame bulvių, o rūmus, atskyręs nuo likusios teritorijos, aptvėrė medine tvora.

Svirnas dar turi palėpę ir antrą aukštą. Jis paprastai tampa eks-pozicijų sale, kurioje lankytojai gali pamatyti plenerų metu dvare sukurtus darbus; taip pat „priglaudžia“ ir antikvarinius radijo im-tuvus, senovinius buities daiktus.

valstybė piniginės neatveria Apvaikščiojus visą teritoriją kyla banalus, bet neišvengiamas klausimas: kam visa tai?! Kodėl asmuo tvarko savą erdvę tam, kad pritaikytų ją ne tiek sau, kiek kitiems lankytis? Be to, jei turi didelį norą suburti meno žmones ir mėgautis gamta, gali nusi-pirkti bet kurį vienkiemį, kurio priežiūros nereglamentuos jokie paminklotvarkos apribojimai. Klausimas ilgas, bet atsakydamas M. Šventoraitis ilgai negalvoja: „Jei paklaustumėte kolekcionie-

riaus, kodėl jis turi tokių keistų poreikių, jis turbūt pasakytų: „Man taip liepta ir aš taip darau.“ Panašiai turbūt ir čia – kažkas yra viduje, todėl negaila nei laiko, nei pinigų.“

Dvaro savininkas užsimena, kad tų „paliepimų“ įvykdytų ir daugiau, bet, matyt, pražiopsojo savo šansą – laiku neužmezgė ryšių su tin-kamais žmonėmis. Visus dvare vykstančius renginius jis finansuoja beveik vien iš savo kišenės. M. Šventoraitis tikina, kad būtų galima padaryti daugiau, tačiau nė vienas jo rašytas projektas valdžios ins-titucijoms nepatiko. Neseniai Babtyno-Žemaitkiemio dvaro šeimi-ninkas buvo parengęs „Kultūros tvarto“ projektą – finansavimo eilinį kartą negavo. Vis dėlto šeimininkas sako nenusimenantis, mat tai, ką pavyko sukurti, iš esmės atitinka siekį, turėtą perkant nuniokotą dvarą: „Kartais, kai ką nors darai, nenumatai visko dešimt metų į priekį. Tačiau tai, ką turiu dabar, – pusiau viešus namus, – atitinka tuometinę mano viziją.“

„kartais nenumatai visko dešimt metų į priekį. tačiau tai, ką turiu dabar, – pusiau

viešus namus, – atitinka mano viziją.“

XIX a. Babtyne stovėjo dvidešimt vienas pastatas; šiandien likę tik penki

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ ruGSėJIS–SPAlIS | 19

tekstas | Domininkas Kunčinas

Įdomu, ką atsakytų Norviliškių gyventojas, paklaustas, ką jam reiškia festivalis ir muzikinis turizmas? Dėl muzikos ir meno festivalio „Be2gether“ jau trečius metus iš eilės šis kaimelis vienam savaitgaliui tampa viso regiono melomanų centru, o jo gyventojų skaičius padidėja beveik puse tūkstančio kar-tų. Tuo tarpu senosios Danijos sostinės Roskildės gyventojų skaičius tenykščio festivalio metu padidėja „tik“ trigubai, ta-čiau jos gyventojai per daugiau kaip 30 metų rengiamo „Ros-kilde festival“ istoriją tikrai žino, ką tai reiškia.

Savaitė triukšmo ir grūStieSDaliai miestelio tarnybų – nuo maitinimo sektoriaus iki kanaliza-cijos nuotėkų valymo – pats darbų įkarštis, nemažai miestelio gyventojų festivalyje darbuojasi savanoriais, o parduotuvių savi-ninkai bando nuspėti, kokie mados vėjai vienais ar kitais metais pučia sunkiai nuspėjamose muzikos turistų galvose.

Roskildės gyventojui tai reiškia savaitę triukšmo ir šiukšlių, grūs-ties seniausioje vis dar veikiančioje Danijos geležinkelio stotyje, galimybes vienaip ar kitaip užsidirbti ir šiek tiek slepiamą pasi-didžiavimą, kad jo miestelyje vyksta vienas didžiausių muzikos festivalių Europoje.

„Roskilde 2009“ – šiuolaikinės muzikos festivaliai ir muzikinis turizmas

Žodis festivalis kilęs iš lotyniškojo festivus – linksmas, šventinis. Kai kurie šaltiniai teigia, kad „festivaliais“ senovės Romoje buvo vadina-mi liaudies lėbavimai religinių švenčių metu. Kadangi šiandien reli-giją iš dalies keičia muzika, toks apibrėžimas tebėra tinkamas.

Nuo „meilėS vaSaroS“ iki gruziNų filharmoNijoSŠiuolaikinės muzikos festivalių era prasidėjo 1967-ųjų „meilės vasarą“, kai Kalifornijoje buvo surengtas trijų dienų trukmės „Monterey International Pop Music Festival“. Natūraliai išsivys-tęs iš Monterėjaus džiazo ir liaudies muzikos festivalių, jis nu-statė daugelį tokių renginių standartų. Organizuojant šį festivalį dalyvavo muzikantai iš grupių „The Mamas & The Papas“, „The Beatles“, „Beach Boys“, o jo scenoje pirmą kartą pasirodė būsi-mos žvaigždės: Jimi Hendrixas, „The Who“, Janis Joplin, Otisas Reddingas.

Jau kitą vasarą panašus renginys įvyko Majamyje, o dar po metų festivaliai pasklido visame pasaulyje su žymiuoju „Woodstock“ priešakyje. Iš pradžių būta varžybų, kas surinks didesnę auditoriją: „Isle Of Wight“ ir „Summer Jam at Watkins Glen“ festivaliai sukvie-tė po maždaug tiek žmonių, kiek jų gyvena, pavyzdžiui, Vilniuje. Tačiau tokia žmonių masė kėlė daugybę rūpesčių dėl teritorijos apsaugos, logistikos, maitinimo, garso ir panašiai. Šiuolaikiniai fes-tivaliai pirmenybę teikia savo svečių savijautos kokybei ir saugu-mui, o ne stengiasi šturmuoti masiškumo rekordus.

© N

anna

Kre

utzm

ann,

Rockpho

to

Garsas

www.miestoiq. l t34 | MIESTO IQ ∙ RuGSėJIS–SPalIS

Tarybų Sąjungos teritorijoje pirmąja kregžde tapo festivalis „Pavasa-rio ritmai“, 1980-aisiais surengtas Tbilisyje. Tiesa, čia nebuvo įprasto festivalių atributo – palapinių miestelio, o pats renginys vyko... Gruzi-jos filharmonijoje. Nepaisant to, teigiama, jog šis renginys buvo pir-masis populiariosios muzikos protrūkis pilkoje to meto kasdienybė-je. 1987-aisiais, tvyrant nacionalinio atgimimo euforijai, nugriaudėjo „Roko maršas per lietuvą“ ir pirmasis „Rock Summer“ festivalis Ta-line. Pastarasis iš karto tapo visos byrančios Tarybų Sąjungos roko mėgėjų traukos centru, čia šalia vietinių rokerių pasirodė ir nemažai žinomų atlikėjų iš užsienio. Britų muzikos savaitraštis „Melody Ma-ker“ apie tuometinį „Rock Summer“ rašė kaip apie didžiausią festi-valį, kada nors surengtą už „geležinės uždangos“.

Po atviru daNgumPavėlavę daugiau nei trečdalį amžiaus, pastaraisiais metais lie-tuvoje taip pat populiarėja vasaros festivaliai atvirame ore.

Open air’ų sezoną jau kelintus metus pradeda „Gamtininkų dienos“. „GaDi 2009“ šiemet surengtos Molėtų aerodrome, o Raudondvario dvare įsikūrė renginių ciklas pavadinimu „Pasaka iš rūsio“. Vasaros festivalių maratoną įsiūbavo „nacionalinis“ festivalis „Be2gether“, kuriame dalyvavo per 10 tūkstančių „religinių fanatikų“.

Šiemetiniame lietuvos vasaros festivalių kalendoriuje buvo įvai-riausių garsų kiekvienam: metalizuotos (ir ne) protėvių karo dai-

nos „Kilkim žaibu“ prie Joniškio, subtilūs elektronikos garsai „Sū-pynėse“ prie Molėtų ir „Shoreward“ elektroninės muzikos paribiai antrojo pasaulinio karo bunkeriuose prie Klaipėdos, elektroninės muzikos sunkiasvoris „Tundra“ prie Zarasų ir meditacinės tran-ce kultūros atstovų šėlsmas „Yaga“ Dzūkijos miškuose, metalo griaustinis „Velnio akmuo“ prie anykščių ir pirmą kartą surengtas gyvos muzikos festivalis „Tamsta“ muzika 2009“ Varėnoje, „Roko naktys“ Zarasų saloje ir jau 17-ąjį kartą rengiamos legendinės „Bliuzo naktys“ prie lūksto ežero, spalvingas ir nenuspėjamas „Satta Outside“ Klaipėdos jachtklube ir šiuolaikinė baltų kultūra su neofolkloru renginio „Mėnuo Juodaragis“ programoje. Be to, kiekvienas vasaros savaitgalis nusėtas mažesniais renginiais įvairiausiuose šalies kampeliuose.

Svetur PaSižvalgiuSŽvelgiant į užsienį, bene daugiausia tautiečių šiemet keliavo į spar-čiai populiarėjantį festivalį „Heineken Opener“ lenkijos šiaurėje, prie Gdynės. Natūralu, kad 2002-aisiais imtas organizuoti renginys pritraukė nemažai lietuvių. Visų pirma, tai artimiausias tokio masto renginys, antra – šių metų programa tikrai nepadarytų gėdos jo-kiam pasaulio festivaliui, trečia – šiais laikais ypač aktualus ekono-minis aspektas: pigūs bilietai, kelionė ir pragyvenimas.

Panašiai kainuotų ir apsilankymas festivalyje „Melt!“ Vokietijoje, prie leipcigo. Neseniai savo programos ribas gerokai išplėtęs

© Jens Dige, Rockphoto

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ RuGSėJIS–SPalIS | 35

renginys organizuojamas įspūdingame „Geležies mieste“ – in-dustrinių mašinų muziejuje po atviru dangumi. Vokietijoje yra ir daugiau įdomių renginių, iš kurių turbūt geriausiai žinomi šie: kitais metais 25-metį švęsiantis „Rock am Ring“, jamaikietiškos kultūros mėgėjams skirtas „Summerjam“, hiphopo fanams – „Splash!“ Kaimyninėje Belgijoje vyksta daugiažanriai „Rock Werchter“ ir „Pukkelpop“ festivaliai.

Skandinavijoje, be jau minėto „Roskilde“, prie Švedijos uosto Gete-borgo vyksta gan naujas, bet jau gerą reputaciją užsitarnavęs fes-tivalis „Way Out West“, o šalies pietryčiuose – nuo 1986-ųjų ren-giamas „Hultsfred“. Šiaurės kaimynai suomiai taip pat organizuoja nemažai dėmesio vertų festivalių: „Provinssirock“, „Ilosaarirock“, „Flow“, „ankkarock“, o Islandija garsėja savo „Iceland airwaves“.

Toliau nuo lietuvos, anglijoje, verta apsilankyti tokiuose rengi-niuose kaip „Glastonbury“ arba festivaliuose dvyniuose „leeds“ ir „Reading“. Tiems, kurie mėgsta jaukesnę aplinką ir ramesnę muziką, rekomenduotina nukeliauti iki legendinio „Big Chill“ ar Vaito saloje vykstančio „Bestival“. O jei esate nusiteikę išgirsti trankų metalą, siūlytinas „Download“. Šiltesniuose kraštuose iš-siskiria Ispanijoje vykstantis „Benicàssim FIB“, o pietryčiuose – „Sziget“ Budapešte ir „Exit“ Serbijoje.

Negalima pamiršti ir festivalių tėvynės JaV. Čia iš daugybės įvairių pakraipų renginių minėtinas universalusis „Coachella Valley Music and arts Festival“ Kalifornijoje ir alternatyviosios muzikos žvaigždžių kalvė „lollapalooza“ šalia Čikagos. Jei pasiilgote egzotikos, galima pasiūlyti „Dubai Desert“ Jungtiniuose arabų Emyratuose, „Oppi-koppi“ Pietų afrikos Respublikoje, „The BlackBird“ Indijoje, Naujųjų metų išvakarėse Filipo saloje australijoje vykstantį „Pyramid“, „Pen-taport“ Pietų Korėjoje ar vieną kurį iš festivalių Pietų amerikoje.

Su šiuolaikiNiaiS herojaiS ir ateitieS PraNašaiSTačiau grįžkime į Roskildę, kurioje teko lankytis jau 8 kartą. Šis fes-tivalis kasmet pasižymi puikiai subalansuota programa – nuo tradi-cinės etnomuzikos iki progresyviausių elektronikos eksperimentų, nuo kokybiško popso iki radikaliausių alternatyviosios muzikos atmainų. Čia visada pamatysi dar gyvų legendų, šiuolaikinių he-rojų ir ateities pranašų. Kadangi Europos kultūros sostinė nelepina aktualiais renginiais, vietiniam melomanui „Roskilde“ tampa puikia galimybe per kelias dienas gauti metinę muzikos dozę. Žinoma, kokybiškiau būtų šią dozę gauti nuolat ir po truputį – per solinius atlikėjų pasirodymus, kurie visada gerokai skiriasi nuo tų, kurie skirti festivaliams. Tačiau įdomesni atlikėjai retokai pasiekia Varšu-vą arba Rygą, jau nekalbant apie lietuvą.

Šiemetinė „Roskilde“ tapo karščiausia per visą festivalio istoriją. Dieną uždaresnės scenos, įkurtos palapinėse, virsdavo tikromis saunomis, kuriose būdavo sunku ištverti daugiau nei 10–15 minu-čių, todėl didelę dalį dienos programos teko praleisti. Nepaisant to, įspūdingų koncertų netrūko, nes per 4 dienas šešiose sceno-se pasirodė 180 atlikėjų. Pagrindinės šių metų žvaigždės buvo: „Nick Cave & The Bad Seeds“, „Coldplay“, „Faith No More“, „Nine Inch Nails“, „Oasis“, „Pet Shop Boys“, „Slipknot“, „Trentemøller“, „Gogol Bordello“ ir Kanye West, tačiau įdomiausių garsų, kaip visada, reikėjo ieškoti ne oranžinėje pagrindinėje scenoje, o „Pa-viljone“, „lounge“, „astorijoje“, „Odeone“ arba „arenoje“ – deng-tose erdvėse, kuriose telpa nuo 2 iki 17 tūkstančių žmonių.

Ilgojo savaitgalio koliažas atrodytų maždaug taip: priešakyje – links-mos norvegės „Katzenjammer“ su bosine balalaika, roots reggae iš Kalifornijos „Groundation“, danų elektronikos vunderkindas Rum-pistolas, pražilę rastamanai iš Jamaikos „u-Roy“ ir Pablo Moses, japonų postroko samurajai „Mono“, naujieji britų reiveriai „Friendly Fires“, su kiekviena daina apdarus keičianti ir tobulas kūno formas demonstruojanti 60-metė mados ikona Grace Jones, triukšmingi ro-keriai iš JaV įspūdingu pavadinimu „and You Will Know us by the Trail of Dead“, vidudienio kaitrą savo dub ir Etiopijos folkloru „stum-dę“ „Dub Colossus“, isteriją sukėlęs didžėjus Deadmau5, keistoka „MySpace“ kartos grupė „Micachu & The Shapes“, kičo ir ironijos meistrai „The Chap“, nuoširdi roko diva iš Švedijos Ida Maria, tam-sūs nervų ląstelių tampytojai „Neurosis“, iš tolo girdimi liūdnieji ro-mantikai „White lies“, kuriems organizatoriai parinko per mažą pa-lapinę, ska-pop veteranai „Madness“.

meceNatai, SavaNoriai ir keiStuoliaiRoskildės festivalį organizuoja ne pelno siekianti organizacija, kurio-je nuolat dirba 25 žmonės, o jiems kasmet padeda per 20 tūkstančių savanorių. Renginio pelną šio festivalio labdaros draugija paskirsto įvairiems projektams. Šiemet juo tapo ekologinė kampanija „Green Footsteps – act for a Fair Climate Deal“, skirta Malavio ūkininkams, kenčiantiems nuo klimato kaitos sukeltų sausrų. Ekonomiškai sun-kiais 2009-aisiais pavyko surinkti daugiau nei 306 tūkstančių eurų – rekordinę sumą, skirtą humanitariniam projektui klimato problemoms spręsti, kada nors surinktą Danijoje.

© Carsten Bundgaard

Garsas

www.miestoiq. l t36 | MIESTO IQ ∙ RuGSėJIS–SPalIS

Be to, festivalyje buvo nurodoma daug būdų, kaip klimato kaitos problemas spręsti kasdienybėje. Pavyzdžiui, jei visi skalbtume 30 laipsnių temperatūroje, galėtume sutaupyti trijų milijonų au-tomobilių išmetamą CO2 kiekį. arba jei kiekvienas festivalininkas vietoje patiekalo su 250 gramų mėsos rinktųsi vegetarišką mais-tą, į aplinką nepatektų toks pat anglies dvideginio kiekis, kokį pagamintų visų festivalio lankytojų, apie 100 tūkstančių žmonių, automobiliai per savaitę. arba jei visi Roskildės svečiai išjungtų namuose pristabdytuoju (angl. stand by) režimu veikiančius prie-taisus, būtų sutaupyta tiek pat energijos, kiek sunaudoja visas festivalis per savaitę. Skamba nesudėtingai, ar ne?

Žinoma, patys organizatoriai taip pat stengiasi palikti tik „žalius pėdsakus“. Šiemet elektrą festivaliui tiekė vėjo jėgainės, kai ku-rių savanorių persodinimas ant dviračių padėjo sumažinti auto-mobilių nuomą 10 nuošimčių, o lED apšvietimo technologijos bent trečdaliu sumenkino elektros suvartojimą.

Klimato bendruomenės kempinge mindamas dviratį galėjai įsi-krauti telefoną, pripūsti čiužinį ar net atsišaldyti alaus. „Klimato universitete“ vyko diskusijos su fryganais, socialiniais kritikais, kli-mato specialistais. Netoliese galėjai išbandyti afrikos ūkininkams jau nupirktą vėjo ir saulės jėgainę, festivalio metu gaminusią energiją dušui. Naudoti dar tinkamas palapines ir miegmaišius festivalio organizatoriai perdavė mūsų kaimynams – nepasiturin-tiems Baltarusijos vaikams.

Viena populiariausių „Roskilde 2009“ nemuzikinių atrakcijų tapo apžvalgos ratas „Ferris“: juo galėjai pasisukti prieš tai 5 minutes pamynęs dviratį ir pagaminęs pakankamai elektros savo pramo-gai. Pedalus mynė ir pagrindinėje festivalio scenoje kalbą sakęs Nobelio taikos premijos laureatas, mikrokredito idėjos autorius, ekonomistas Muhammadas Yunusas iš Bangladešo.

* * *Kiekviena kelionė į festivalį – nepakartojamos patirties ir įspū-džių puokštė. Pasirinkęs standartines turistines keliones į Egiptą ar Turkiją gali sugrįžti net nepabendravęs su vietos gy-ventojais, tuo tarpu festivaliams būdingas „niekas neįskaičiuo-ta“ variantas garantuoja netikėtas pažintis. Ir suvokimą (kai paryčiais jau kažką suoki į ausį simpatiškai nepažįstamajai jos gimtąja kalba), kad bet kokios asmeninės zonos čia sumažin-tos iki minimumo.

Saulės įkaitinta arba, priešingai, lietaus įmerkta palapinė vieto-je švaraus kambario, kuriame iš patalynės prilankstyta gulbių? Eilės prie brangaus alaus bokalo vietoje nemokamo baro prie baseino? Nuolatinė decibelų dozė vietoje kurortinės tylos? Nie-kas neatbaidys muzikos piligrimo nuo galimybės gyvai išklau-syti mėgstamo atlikėjo „pamokslą“. Daugybė įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonių savanoriškai užsidaro „muzikiniuose rezervatuose“ ir grįžta į, šiuolaikinės civilizacijos požiūriu, gana primityvią egzistencijos būseną.

© Carsten Bundgaard © Rasmus Weng Karlsen

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ RuGSėJIS–SPalIS | 37

tekstas | Dainora Stankutė

Ali G, Boratas, Bruno, o kartu su jais ir pats Sacha Baronas Cohenas tampa vis geriau pažįstami vis platesnei audito-rijai. Šiurkščiai kontroversiški, visuomenės stereotipus, fo-bijas bei ydas šaržuojantys S. B. Coheno personažai kino salių lankytojams kelia nepaliaujamą juoką, bet neretai ir pa-sipiktinimą ar pasidygėjimą. Pastarųjų dviejų filmų humoro ribos daugeliui pasirodė vos įžiūrimos, tačiau, laimei, aršių tarpkultūrinių konfliktų buvo išvengta. Tiesa, žinia apie Pa-lestinos teroristų paskelbtą Bruno paiešką kelia nerimą...

Taigi ko siekia S. B. Cohenas, kurdamas tokius drastiškus tipa-žus? Ar galėtume jį pavadinti politinio korektiškumo stokojančiu provokatoriumi, nepasotinamu egocentriku ir plevėsa milijonie-riumi? Galima pradėti nuo to, kad Sacha Baronas Cohenas yra Kembridžo universiteto absolventas, nuodugniai tyręs žydų ben-druomenių vaidmenį JAV pilietinių teisių judėjime. Kone visi Co-henų šeimos ir giminės atstovai yra gavę gerą išsilavinimą ir ne-mažai pasiekę įvairiausiose srityse. Beje, įdomu tai, kad Sachos prosenelis iš tėvo pusės gimė Kaune, vėliau emigravo į Velsą. Jo pusbrolis Simonas Baronas Cohenas profesoriauja Kembridžo universitete, brolį Erraną pernai galėjome išgirsti muzikuojantį su savo grupe „Zohar“ Vilniuje ir Kaune.

Partizaninio teatro taktikos genijus„Reikia turėti labai gerą humoro jausmą ir būti gerai išsilavinu-siam, kad nepasiduotum pirmai pagundai Sachą pavadinti pro-vokatoriumi ir politiškai nekorektišku, mažumas įžeidinėjančiu žmogumi“, – vienoje radijo laidoje teigė filosofas Leonidas Dons-kis. Visa Coheno vaidybos koncepcija yra paremta partizaninio teatro principu. Minėta teatro rūšis, kaip eksperimentinio avan-gardinio teatro judėjimas, gana plačiai paplito Amerikoje nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio. Jo centre atsi-duria visuomenės bei dominuojančios ideologijos atskleidimas ir kritika. Aktorius, persikūnijęs į personažą, tarsi sukuria socialinio eksperimento erdvę, kurioje svarbiausia tampa aplinkos žmonės ir jų reakcijos į vaidinančio asmens (ar asmenų grupės) veiks-mus. Gali būti naudojamos įvairiausio pobūdžio taktikos – nuo situacijų, primenančių slaptos kameros laidas, kuomet eilinis praeivis neišvengiamai tampa proceso dalyviu, iki pasirodymų, kuriuose aplinkiniai žmonės yra įtraukiami būtent tiek, kiek patys leidžia (tiesa, jie neinformuojami, kad tai teatrinis vyksmas).

„Gyvenimas yra teatras“ – teigė Šekspyras. Ir kaip anuomet XVI amžiuje, taip ir šiandien jis yra teisus. Gyvenimo teatrališkumas pastebimas tiek viešosiose, tiek privačiose erdvėse. Vis dėlto labiau mus veikia pirmosios: tuomet mes patys tampame įvai-

S. B. CohenaS ir jo ekSperimentinėS humoro praktikoS viešoSioSe erdvėSe

Sca

npix

arc

hyvo

nuo

tr.

Kinas

www.miestoiq. l t44 | MIESTO IQ ∙ RuGSėJIS–SpALIS

kin

as

riausių vyksmų stebėtojais ir dalyviais, o mūsų elgesys ir sponta-niški sprendimai nepaliaujamai yra fiksuojami svetimų akių ar net vaizdo kameros, apie kurią nenutuokiame. Būtent tokiu nemato-mo teat ro principu Sacha Baronas Cohenas ir konstruoja savo filmus, pelnydamas partizaninės teatro taktikos genijaus vardą.

Stereotipų žaiSmėSSavo filmuose bei televizijos šou laidose jis žaidžia dominuojan-čiais stereotipais, be to, meistriškai čia pat konstruoja ir naujus. Norėdamas išprovokuoti maksimalią auditorijos reakciją jis pa-sirenka tipažus, kurie yra tarsi stereotipinio socialinio vaidmens koncentratas. Hiphopo kultūros mėgdžiotojas, susirūpinęs glo-baliomis problemomis; infantilusis atvykėlis kazachas Boratas; ekscentriškas mados vėjams paklūstantis homoseksualas ir re-portažų apie madą kūrėjas Bruno.

personažų pasirinkimo motyvai yra bene svarbiausia partizani-nio teatro ašis, nes būtent jie konstruoja besivystančią fabulą. Aktoriaus vaidinamų tipažų ryškumas iš esmės pranoksta patį at-likėją. Viename interviu S. B. Cohenas prisipažįsta, jog būdamas pats savimi jis tiesiog neišdrįstų padaryti daugelio dalykų, kuriuos daro pasislėpęs už savo personažų. persikūnijęs į vaidmenį akto-rius yra tarsi atleidžiamas nuo etikos normų, estetikos paisymo, nerimo dėl viešosios nuomonės, – jam suteikiama laisvė elgtis ir kalbėti taip, kaip paprastai viešojoje erdvėje neišdrįstų. O tai, kad aplinkiniai, kaip demonstruojama filmuose, tokį tipažą priima rimtai, anot humanitarinių mokslų daktarės Jurgitos Staniškytės, jau yra sociopolitinis šiuolaikinės visuomenės komentaras.

Humoro politikaTarptautinės publikos reakcijas į politinio nekorektiškumo ir kultū-rinio šaržo gausą Coheno filmuose lemia humoro politikos lygis – politinės kultūros ir humoro kultūros skirtumai. Tai, kas vieniems at-rodo šmaikštu, kiti gali priimti kaip įžeidimą. Beje, prisiminkime filmą „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“. Daugiasluoksniame juostos humoro audinyje dominavo ne Kazachstano tautos, bet amerikiečių šaržai. Šie, pasidavę pro-vokacijai, pademonstravo menką geo kultūrinį išsilavinimą; paklau-sus, kur žemėlapyje yra Kazachstanas, vargiai kuris pataikytų...

Laimei, pasirodžius filmui užkaitęs Kazachstano vyriausybės kraujas buvo greit atvėsintas prezidento dukters Darigos Na-zarbajevos, viešai paraginusios nebijoti humoro, o vyriausybei – nesistengti visko kontroliuoti. užsienio reikalų ministras netgi kvietėsi Coheną į svečius, kad pademonstruotų, jog šioje šalyje moterys vairuoja automobilius, vynas gaminamas iš vynuogių, o žydai laisvai gali lankytis sinagogose.

Ironiška, tačiau keli filmo kritikai pasmerkė šį Coheno personažą, kaltindami jį propaguojant antiamerikietiškumą. Džiugu, kad tai neišsiplėtojo į nieką daugiau, tik į diskusijas. Amerikiečių išsila-vinimo, susijusio su geopolitiniu žemėlapiu, spragos – jau seniai paplitęs stereotipas. Kita vertus, filme pamatome, kad ir iš ame-rikiečių mums tikrai yra ko pasimokyti. pavyzdžiui, tolerancijos ir liberalumo. Neretai nieko nežinodami apie stebinčias kameras ir tikrąją herojaus prigimtį jie sugebėdavo atlaikyti išties aukštos tolerancijos ir savitvardos reikalaujančias situacijas.

Aktorius, persikūnijęs į personažą, naudoja įvairiausio pobūdžio taktikas – nuo situacijų, primenančių slaptos kameros laidas, iki pasirodymų, kuriuose aplinkiniai žmonės yra įtraukiami būtent tiek, kiek patys leidžia

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ RuGSėJIS–SpALIS | 45

Naujasis filmas „Bruno“ yra kiek kitoks, nors buvo kuriamas nau-dojant tą patį metodą. Boratas šaržavo amerikiečius atsižvelg-damas į bendrą kultūrinį kontekstą, o Bruno daugiau išviešina privačias žmonių problemas ir daro tai pasitelkęs vieną opiausių visame pasaulyje paplitusių baimių – homofobiją. Galbūt tai ir lėmė, kad šio filmo gerbėjų skaičius kur kas mažesnis. Tačiau nereikia manyti, kad filmas yra vien apie tai. Į ką tuomet nukreip-tas šis Coheno darbas?

ukraina uždraudė rodyti filmą. Jungtinė Karalystė yra parengu-si dvi jo versijas – suaugusiesiems ir nepilnamečiams. O Aus-trija, iš kurios kilęs Bruno – homoseksualus manieringas mados žurnalistas, – filmą vertina kontroversiškai. Dalis žmonių leidžia-si provokuojami Coheno humoro, o kiti laiko tai stipriu smūgiu, aukščiausio lygio provokacija ir ragina boikotuoti šį filmą. Austri-jos žiniasklaidos korporacija (ORF) viešai teigia: „Kazachstanas vis dar išgyvena savo identiteto netektį... Austrijai netrukus gali nutikti taip pat [...]: Bruno gali sukelti turizmo katastrofą.“

Tačiau pažvelgę kiek atidžiau pamatysime, kad Austrija filme fi-gūruoja tik kaip šalis, kuria didžiuojasi Bruno, o pati juosta – vi-sai ne apie Austriją. Šio filmo šaržuojamas objektas yra mados ir žvaigždiškumo kulto sekėjai, kurių individualumas ir geba laikytis savos nuomonės visiškai nublanksta prieš tai, kas yra laikoma „ant bangos“. provokatorius Cohenas, kruopščiai parengęs mi-zanscenas, sugeba paveikti savo šou svečius (vėlgi amerikie-čius), priversti paklusti jo tarsi surežisuotiems atsakymams, kurie neretai pranoksta net didžiausio ciniko lūkesčius. Tokios šoki-ruojančios ir daug pasakančios intymios pavienių asmenų ar jų grupių atvertos paslaptys kelia labai rimtas diskusijas apie šiuo-laikinę visuomenę ir jos raidos tendencijas.

kaS lieka po HumoroS. B. Coheno daugiakodžio humoro nereikėtų bandyti suvokti primityviai, nes kažin kas iš to išeitų. Jame susipynusios dvi la-

bai stiprios humoro mokyklos – britų ir žydų. Apie britų humorą girdime gana dažnai; jis – ekstravertiškai pašiepiantis, balansuo-jantis ties agresyvumo riba. Viename „Sunday Times“ žurnalo numeryje A. A. Gillas yra pasakęs: „Dažnai britų humoras yra tik perrengtas pyktis.“ Tame pačiame straipsnyje jis apibūdina žydų humorą kaip kupiną savianalizės, žiaurios savikritikos, abejonių, subtilų ir net mirtiną. Kalbant tiesmukai, pastarąjį puikiausiai ilius-truotų kankinamo žmogaus pastangos pabėgti, kol engėjui už nugaros yra pasakojami pokštai. Atrodo, tai ir daro Cohenas. Jis, kaip holokaustą išgyvenusio žydo anūkas, tampa Boratu iš Kazachstano ir viešai užtraukęs antisemitinę dainą „Mesk žydą į šulinį“ sulaukia gausaus pritarimo. paklaustas, kaip reagavo į tai, aktorius atsakė: „Tai parodė, kad jie buvo antisemitai? Galbūt. Bet gal tai parodė, jog jie buvo abejingi antisemitizmui.“

Cohenas filmuose atsiskleidžia kaip itin jautrus visuotinėms kli-šėms žmogus. Vien paskutiniame jo filme galime pamatyti aibę mūsų visuomenę kankinančių ydų: religiniai pranašai, psichologų bei asmeninių stilistų, gyvenimo trenerių (angl. life coach) manija, televizijos realybės šou, stipriai plintanti mada įsivaikinti vaikus iš egzotiškų šalių ir galybė kitų. Tokia klišių sankaupa iš pažiūros vi-siškai banaliu pavidalu kelia nepaliaujamą juoką didžiosiose kino salėse, tačiau už viso to, akivaizdu, esame mes patys ir mūsų visuomenės gėdingos tendencijos. Galbūt dar kartą peržiūrėjus Coheno juostas pavyktų jose atpažinti kaimynus, draugus... Ta-čiau ar pakaktų savikritiškumo pamatyti ir patį save?

S. B. Coheno humorui apibūdinti taikomi tokie epitetai kaip „šiurkštus“, „nepadorus“, „neskoningas“, „šokiruojantis“... Tačiau žvelgdami kiek giliau galime pamatyti daugybę šiuolaikinės vi-suomenės simbolių, kurie gimsta iš aktoriaus, personažo ir rea-laus dalyvio (auditorijos) konfrontacijos. Ne visi jie būna juokin-gi ir ne visus auditorijai pavyksta įminti. Kiek ir ką juose galima įžvelgti, priklauso nuo individualių kiekvieno žmogaus poreikių, požiūrių, nešališkumo ir, žinoma, humoro jausmo.

Galbūt dar kartą peržiūrėjus s. b. Coheno juostas pavyktų jose atpažinti kaimynus, drauGus... tačiau ar pakaktų savikritiškumo pamatyti ir patį save?

Bruno šaržuojamas objektas yra mados ir žvaigždiškumo kulto sekėjai, kurių individualumas ir geba laikytis savos

nuomonės visiškai nublanksta prieš tai, kas yra laikoma „ant bangos“

Kinas

www.miestoiq. l t46 | MIESTO IQ ∙ RuGSėJIS–SpALIS

FotograFas KensaKu shioya

žvelgia į lietuvą

tekstas | Lina Sabaitytėfoto | Kensaku Shioya

Jau dvejus metus Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis fotome-nininkas iš Japonijos Kensaku Shioya, dalyvaujantis pla-nuojant meno verslą ir įgyvendinant kultūrinių mainų pro-jektus tarp Lietuvos, Japonijos ir Europos Sąjungos, kaip stebėtojas ir dalyvis dalijasi savo įspūdžiais bei vaizdais apie Lietuvą ir Tekančios Saulės šalį. Surengęs kelias parodas Lietuvoje, taip pat dalyvavęs kitų šalių fotografijos parodose, dar šį rudenį jis ketina Vilniuje pademonstruoti naujausius savo darbus. Ypatingas fotografo įrankis – naktinio matymo kamera, todėl save jis vadina nakties fotografu. Nuotrauko-se išlieka vaizdo natūralumas ir tamsos žavesys, tad pačiam menininkui naktinis gyvenimas svarbus kaip katinui, pa-slapčia išsėlinančiam iš namų stebėti miesto naktį. Kelionių metu tenka pamatyti visko: gražią ir purviną miesto pusę, pompastikos ir subtilaus paprastumo, įvairialypių žmogaus gyvenimo detalių...

Kodėl pasirinkote Lietuvą, ką įdomaus čia atradote?

Buvau pavargęs nuo gyvenimo Tokijuje. Tai didelis miestas, pilnas įvairios produkcijos, bet čia mažai naujų meno ir kūrybos požiūrų. Tokijas ir visa Japonija yra vieta, kurioje vyrauja vartotojiškumas, o žmonės gyvenimą užpildo darbu be vilčių ir kūrybos. Mano ma-nymu, Japonija yra komunistinė šalis, tačiau sėkmingai valdoma kapitalistų. Ten visada turi galvoti apie kitus žmones, kaip apie visuomenės prioritetą, o aš to labai nemėgau. Taip pat turėčiau prisipažinti, kad tiesiog nenorėjau išnykti ten įsigalėjusioje rinko-je ir tokiame fotografijos pasaulyje. Turėjau galimybę susisiekti su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, tada pirmą kartą atvykau į Lietuvą trims mėnesiams. Didžiąją laiko dalį praleidau Kaune ir man ten labai patiko. Jau anksčiau tikėjausi persikelti gyventi į Europos Sąjungą, o ypač į postkomunistines šalis. Didieji Vakarų šalių miestai nepasirodė tokie patrauklūs kaip Lietuva, nepažįs-tama valstybė. Kita priežastis buvo labai paprasta – geografinė: gyvendamas čia, galiu daug patogiau ir lengviau keliauti po kitas Europos šalis.

Lietuvoje Jums teko gyventi ir Kaune, ir Vilniuje, kaip galėtumėte palyginti šiuos miestus?

Miesto gyvenimo pagrindas – žmonės. Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, man labai patiko Kaunas, nes jis unikalus, tada tikrai jaučiausi esantis Lietuvoje. Vilnius – valstybės sostinė, europie-tiškas miestas, bet man jis nebuvo toks įdomus, nes Japonijoje gyvenau centriniame Tokijuje, kuris yra daug didesnis pagal plo-tą, gyventojų skaičių bei atmosferą. Nesinorėjo vėl gyventi sosti-nėje, nors Vilnius nėra toks didelis, bet ir ne per mažas.

Kaunas yra puikus miestas gyventi ir būčiau pasilikęs ten, jei, pavyzdžiui, būčiau tapytojas. Jis ramus, mažas ir neperpildytas skubėjimo, todėl tai labai tinkama vieta menininkams, kurie ma-žiau linkę socializuotis, kurie dirba mažuose savo kambarėliuose ar studijose. Deja, nesu tokio tipo žmogus ir dėl verslo reikalų šiuo metu Vilnius man patogesnis. Jaučiu, kad Kaune daug ma-žiau žmonių, kurių amžiaus grupė būtų 25–40 metų.

Kokių subtilių erdvių savo fotografijoms radote Lietuvoje?

Lietuvoje gamta ir architektūra – labai įdomios. Jose nėra nei per daug dirbtinumo, nei natūralumo. Tokios vietos kaip baras B.O. Kaune man labai patiko – jose sutikau daug įdomių žmonių ir pa-dariau daug gerų nuotraukų. Taip pat fotografuoju vaikus, kurie gyvena vieni, be tėvų. Daugelio jų tėvai alkoholikai, narkomanai ar tiesiog dingę, tačiau patys vaikai yra mieli ir gyvena aktyvų gyvenimą. Tai jau kita Lietuvos pusė.

Žvelgdamas fotografo akimis, kokios nuomonės esate apie Lie-tuvos žmonės? Ar lietuviai neatsisako pozuoti fotografijoms?

Man patinka lietuviai, jie draugiški ir malonūs. Tačiau jūsų tautie-čiai neskiria, ar aš esu kinas, ar japonas. Kai pasisveikina kinų kalba, nieko neatsakau, nes pasijuntu labai keistai, arba atsa-kau „Guten Tag“ (vok. „laba diena“), tarsi kerštaudamas jiems. Palyginti su japonais, fotografijose lietuviai turi daugiau išskirtinų bruožų, veido išraiškų ar mimikų ir neatsisako pozuoti. Tik vyrai

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ ruGSėJIS–SPaLIS | 71

dažnai labai nenori, kad jų mylimos moterys pozuotų. aš nurami-nu juos sakydamas, kad jie patys galės ateiti į parodą pažiūrėti į savo žmonas ar mylimąsias kaip į fotomodelius, bet vyrai vis tiek išlaiko savo ribotą požiūrį ir, tikriausiai, didelį pavydą.

Ar nuotraukos gali „kalbėti“ už patį fotografą, ar jos atspindi Jūsų asmenybę?

Teisingiau būtų sakyti, kad fotografijos atspindi regimybę ir foto-grafo požiūrį, nes nuotraukos negali apibrėžti visų individualybių.

Ką dažniausiai fotografuojate, kokių objektų ieškote?

Ieškau realių objektų, natūralios jų prigimties. aš gimiau pramogų verslo atstovų šeimoje, tad tekdavo matyti daug netikro gyvenimo

pusių, daug dirbtinumo (kostiumas, makiažas, demonstruojamas statusas ir kt.), dėl to turbūt ir nesu labai suinteresuotas komerci-ne ir pramonine fotografija. Fotografavimas studijoje šiuo metu yra vyraujanti srovė ir kartu standartinė, kaip, pavyzdžiui, krepšinis šio-je šalyje. Tačiau esu kaip kikboksininkas, besikaunantis gatvėse. Mano fotografavimo stilius orientuotas į naktį, jai teikiu prioritetą, mat būtent tada galiu „pagauti“ realius žmonių veidus. Naudoju specialų fotoaparatą, tad žmonės vargu ar pastebi, kai be blykstės fotogra-fuoju tamsiu paros metu. Taip pat esu gamtos mėgėjas, būdamas gamtoje mėgstu fotografuoti laukinį gyvenimą ir kraštovaizdžius.

Prabanga ir minimalizmas – ko daugiau randate Lietuvoje?

Tai priklauso nuo to, ką reiškia prabanga. Lietuvoje turiu daugiau laiko, ramų gyvenimą, platų, gražų dangų ir panašius dalykus, jų

Menas/2D

www.miestoiq. l t72 | MIESTO IQ ∙ ruGSėJIS–SPaLIS

tiek daug negalėčiau gauti Tokijuje. Tai didžiulė prabanga man, o kartu ir minimalizmas. Jei prabanga reiškia materialius malonumus, jei ją siejame su ekonominiu požiūriu, tuomet Tokijas yra geriausias miestas iš visų, kokius tik esu aplankęs. Ten galime pirkti visa, ką tik norime, labai lengvai ir paprastai. Yra didžiulis pasirinkimas – be galo daug įvairiausių virtuvių restoranų, beprotiškas menų ir pramo-gų asortimentas (netgi prostitucijos), kiekvienoje gatvėje yra daugy-bė visą parą dirbančių parduotuvėlių. Gyvendamas Tokijuje jautiesi tarsi būtum turtingas žmogus, besimėgaujantis vartotojo gyvenimu, tačiau tolygiai turi kovoti dėl to, kad esi niekas savo gyvenime. Šis miestas yra labai gerai suorganizuotas ir kontroliuojamas, daug ge-riau nei miestas George’o Orwello romane „1984“.

Ar Japonijoje yra subtilių, kamerinių vietelių, koks Jūsų požiūris į jas?

Taip, Tokijuje yra išties daug kamerinių ir jaukių erdvių. Kadaise gyvenau gana senamadiškoje vietoje, kuri nebuvo perpildyta žmonių. Ten galima rasti keletą subtilių kavinių ir barų. Vis dėlto dažniausiai Tokijuje būna atvirkščiai: viskas sugrūsta, „supakuo-ta“ ir šurmuliuoja gausybė gyventojų, todėl dažnai vykstu į ma-žesnes vietoves, kuriose galiu rasti unikalių vietelių pasisėdėti. Tarp Lietuvos ir Japonijos yra didžiulis skirtumas. Japonai nėra linkę bendrauti kavinėse ar baruose taip, kaip lietuviai, o pas-tarieji tai daro labai dažnai. Žinoma, dėl to Japonijoje gal kiek mažiau užmezgama naujų pažinčių, rečiau tiesiog bendraujama su žmonėmis. Bet kai norisi pabūti vienam viešoje vietoje – toks variantas tobulas.

Ačiū už pokalbį!

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ ruGSėJIS–SPaLIS | 73

tekstas | Ovidijus Lukošius

Londone leidžiamas, bet visame pasaulyje skaitomas sa-vaitraštis „The Economist“ tarptautinės skaitytojų auditori-jos yra pripažintas už įdomias įžvalgas, taiklias prognozes ir patikimumą. Savaitraštis minkštu viršeliu ir plonais „sviesti-niais“ lapais formuoja pasaulio galingųjų dienotvarkę ir yra tapęs darbo knyga ant politikos, verslo, žiniasklaidos gene-rolų bei eilinių stalų.

2005 metais „The Economist“ rado dar vieną nišą ankštoje ži-niasklaidos ir žurnalų rinkoje. Išleistas pirmasis „Intelligent Life“ žurnalo numeris, skirtas tai pačiai solidžiai „The Economist“ audi-torijai, tačiau rašantis apie jos laisvalaikį.

„Intelligent Life“ yra tas pats „The Economist“, tik vakariniais dra-bužiais, atostogaujantis ar pramogaujantis“, – metaforiškai kal-bėjo Edwardas Carras, pirmasis „Intelligent Life“ redaktorius.

„IntellIgent lIfe“ – tai „the economist“ vakariniais drabužiais

Kodėl tikintieji turi daugiau vaikų? Kam reikalingas aukščiausias pasaulio pastatas? Kur galima išsinuomoti švyturį savaitgaliui? Ko-dėl žmonės ima reklamuoti patys save? „Intelligent Life“ domisi viskuo, kas nenuobodu, žurnalui rūpi bet kuri tema, jei tik ji įdomi.

Nuo spalio 5 dienos „Intelligent Life“ bus leidžiamas Lietuvoje ir lietuviškai. „The Economist“ partneris mūsų šalyje – miesto kultū-ros žurnalas „Miesto IQ“. Kaip ir tarptautinis leidinys, lietuviškas „Intelligent Life“ pasirodys keturis kartus per metus.

EKLEKTIŠKI POREIKIAI„Intelligent Life“ skirtas be galo smalsiems žmonėms, kurių poreikiai šiame moderniame pasaulyje yra eklektiški – mada ir kultūra, tech-nologijos ir kelionės, teatras ir kinas, sportas, maistas ir vynas.

Kas taps „Intelligent Life“ skaitytojais Lietuvoje? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik pirmiesiems žurnalo numeriams pasirodžius mūsų šalyje, tačiau pirmoji reakcija į pranešimus apie lietuviško „Intelligent Life“ leidimą parodė, kad auditorija bus įvairi – stu-dentai, verslininkai, mokslininkai, kūrėjai.

„Intelligent Life“ įdomios visos temos – nuo kelionių iki mados

Inte

llig

ent L

ife a

rchy

vo n

uotr.

Verslo kul tūra

www.miestoiq. l t84 | MIESTO IQ ∙ rugSėjIS–SpaLIS

ve

rs

la

s

Tarptautinis „Intelligent Life“, nors yra palyginti dar gana jau-nas žurnalas, jau turi savo auditoriją. Leidinio skaitytojai yra aštraus proto, mąstantys, pasiturintys. Daug keliaujantys ir gerai informuoti. jie ieško būdų, kaip praturtinti ir taip turinin-gą savo gyvenimą.

Tam tikra prasme „Intelligent Life“ yra gyvenimo būdo žurna-las – kaip ir kita šio žanro žiniasklaida, jis rašo apie laisvalai-kį, kultūrą, stilių, įžymybes. Tačiau šie rašiniai yra pagardinti „The Economist“ prieskoniu, jo pavadinimas „įrėžtas“ žurnalo viršelyje. „Intelligent“ reiškia „intelektualu“.

PUOSELĖJA ĮKŪRĖJO VERTYBESSavaitraščio „The Economist“, kaip klasikinio liberalizmo idėjų gynėjo, vertybes suformulavo žurnalo įkūrėjas škotas jamesas Wilsonas (1805–1860). praėjus 166 metams liberalizmas tebė-ra „The Economist“ pasaulėžiūros šerdis.

„The Economist“ įkūrėjas j. Wilsonas buvo skrybėlių gaminto-jas, ekonomistas ir liberalių pažiūrų politikas.

gavęs iš tėvo 2000 tuometinių svarų (dabar būtų apie 0,5 mln. litų), devyniolikametis jamesas su broliu išvyko į Londoną. Kurį laiką jam gerai sekėsi, tačiau 1837 metų krizė pasiglemžė beveik visą j. Wilsono užgyventą turtą.

„The Economist“ įkūrėjas J. Wilsonas buvo prisiekęs kovotojas už laisvąją prekybą, o liberalizmo idėjos žurnalo puslapiuose gyvos ir po 166 metų

Inte

llig

ent L

ife a

rchy

vo n

uotr.

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ rugSėjIS–SpaLIS | 85

1846 metų savaitraščio

„The Economist“ numeris

Verslo kul tūra

www.miestoiq. l t86 | MIESTO IQ ∙ rugSėjIS–SpaLIS

plunksną gerai valdęs ir su įvairiais tuometiniais leidiniais ben-dradarbiavęs veikėjas 1843-iaisiais įkūrė politikos, verslo, žemės ūkio ir laisvos prekybos žurnalą „The Economist“. j. Wilsonas buvo prisiekęs kovotojas už laisvą prekybą, o jo įkurtas žurnalas šią dvasią palaikė ir išsaugojo iki šių dienų.

„The Economist“ buvo įkurtas padedant judėjimui, besipriešinu-siam javų įstatymui. Šis įstatymas Didžiojoje Britanijoje galiojo 1815–1846 metais, juo siekta muito mokesčiais apsaugoti vietos rinką nuo pigesnių importuotų grūdų. Šio įstatymo priešininkai ti-kėjo, kad pigus maistas skatintų ekonomikos augimą, didintų kitų prekių paklausą ir darbuotojų uždarbį.

j. Wilsonas parašė veikalą „javų įstatymo pasekmės“, pelniusį jam pripažinimą, ir skatino rašyti ekonomikos temomis.

Žurnalo įkūrėjas buvo vienintelis „The Economist“ savininkas. jo įpėdiniu – vyriausiuoju žurnalo redaktoriumi – tapo Walteris Ba-gehotas. jis buvo Elizos, vyriausiosios iš šešių j. Wilsono dukrų, vyras. W. Bagehoto garbei yra pavadinta viena iš „The Econo-mist“ žurnalo skilčių, skirtų Didžiajai Britanijai.

PASAULIO BALSASKaip kovotojas už laisvąją prekybą, „The Economist“ nuo pat pirmųjų gyvavimo metų tapo tarptautiniu leidiniu. 1843-iaisiais žurnalo tiražas buvo 1969 egzemplioriai, nedidelė jo dalis teko žemyninei Europai ir jaV.

1938 metais leidinio tiražas pasiekė 10 tūkst. egzempliorių, pusė jų buvo platinama už Didžiosios Britanijos ribų. 1946 metais

„IntellIgent lIfe“ skIrtas be galo smalsiems žmonėms, kurių poreikiai šiame moderniame pasaulyje yra eklektiški – mada ir kultūra, technologijos ir kelionės, teatras ir kinas, sportas, maistas ir vynas.

įkurtas žurnalo padalinys „The Economist Intelligent unit“ („The Economist“ ekspertų taryba). Dabar ši analitikų komanda dirba daugiau nei 40 biurų visame pasaulyje, o prieš pusantrų metų buvo sukėlusi nemažą triukšmą Lietuvoje, kai pateikė neigiamą „Leo LT“ vertinimą.

„Mes save vadiname tarptautinės pasaulėžiūros leidiniu. Tai nėra blogas apibrėžimas, nes žodis „tarptautinis“ reiškia, kad negina-me jokios atskiros šalies vėliavos. Mes įsikūrę Didžiojoje Brita-nijoje, bet niekada nežiūrime į pasaulį britų akimis, mes visada stengiamės matyti jį globaliu aspektu. Mes kuriame tarptautinį produktą ir tai yra vienas produktas visame pasaulyje. Kartais skirtingais viršeliais, bet vienas produktas. To neturi niekas kitas ir tai mes vertiname labai rimtai“, – viename interviu sakė johnas Micklethwaitas, „The Economist“ vyriausiasis redaktorius.

Dabar „The Economist“ tiražas siekia daugiau nei 1,3 mln. eg-zempliorių kas savaitę, keturi penktadaliai jų pasiekia skaitytojus už Didžiosios Britanijos ribų, daugiau nei 200 šalių. Žurnalo in-terneto portalą per mėnesį aplanko daugiau nei 2 mln. unikalių lankytojų.

www.miestoiq. l t MIESTO IQ ∙ rugSėjIS–SpaLIS | 87

Miesto IQ - 17

Documents

Transcript of Miesto IQ - 17