10

ISSN 1392-3781. ÞIEMGALA. 2016/1 ARCHEOLOGIJA. MOKSLO DARBAS

Tikslas: supažindinti su Biržų miesto archeologiniais pa-minklais, tyrimų istorija ir rezultatais.

Objektas: Biržų miestas.Uždaviniai: pristatyti XIX a. II pusėje – XX a. I pusėje

archeologinėje literatūroje minimus archeologinius objektus buvusius mieste, pateikti XX a. II pusės – 2014 m. archeolo-ginių tyrimų duomenis apie ištirtą Biržų senojo miesto vietos ir istorinės miesto dalies kultūrinį sluoksnį ir iš dalies lokalizuoti kapinynus ir senkapius, buvusius miesto teritorijoje, XVI a. vid. dvarvietę, XVI–XVIII a. katalikų ir evangelikų reformatų bažny-čias ir prie jų buvusias kapines.

Duomenys: straipsnyje remiamasi XIX a. pab. – XX a. pr. pu-blikuota archeologine medžiaga, Valstybinės archeologinės komi-sijos bylomis, archeologinių tyrimų ataskaitomis, BKMS fonduose saugomais eksponatų priėmimo kvitais, publikacijomis apie Biržų miesto archeologinius objektus ir juose rastus radinius.

Metodai: šaltinių tyrimas, analizė, apibendrinimas.Rezultatai: pateikiama ir įvertinama turima archeologinė

medžiaga apie Biržų miesto archeologinius objektus.Pagrindiniai žodžiai: Valstybinė archeologijos komisija

(VAK), archeologiniai radiniai, archeologiniai tyrimai.Key words: State Archaeological Commission, archaeo-

logical finds, archaeological research.[VAK – Valstybinė archeologijos komisija (1918–1940).Archeologiniai radiniai – tyrimų metu ar kitaip rasti žmo-

gaus sukurti ar turintys žmogaus būties ženklų daiktai ar jų liekanos, patys ir susiję su kitais ženklais, turintys mokslinę istorijos pažinimo vertę.

Archeologiniai tyrimai – vienas pagrindinių mokslinių duo-menų šaltinių tiriant nekilnojamąjį kultūros paveldo objektą.]

Apie Biržų miesto ir Biržų rajono archeologinius paminklus ir jų tyrimus nėra daug rašyta. Daugiau žinoma apie Biržų pilį, fragmentiškai pristatomi vykdyti tyrimai Biržų senamiestyje, bet mažai publikacijų apie Biržuose buvusius archeologinius pamin-klus ir radimvietes, kurie užregistruoti XIX a. pab. – XX a. I pusėje. O jų būta ne taip jau ir mažai, kai kurie jų išlikę iki šių dienų.

Apie Biržų miesto ir rajono archeologinius objektus žinome iš XIX a. vid. Konstantino ir Eustachijaus Tiškevičių monografijų1, F. Pokrovskio2 ir P. Tarasenkos3 sudarytų ir paskelbtų archeologinių paminklų žemėlapių ir registrų, Valstybinės archeologijos komisi-jos (1919–1934) ir paminklų apsaugos inspekcijos (1934–1940) bylų4. Apie prieškariu Biržuose vykdytus archeologinius tyrimus ir įdomesnius faktus, susijusius su pavieniais archeologiniais objek-tais, daugiau skelbta vietiniame laikraštyje Biržų žinios5. Bendra apžvalga apie archeologinius paminklus ir Biržų muziejuje sau-gomus radinius yra 1932 m. Akiro Biržio monografijoje6. Svarbią išliekamąją vertę turi straipsnis su archeologinių radinių nuotrau-komis ir radimo aplinkybėmis tarpukariu išleistos Lietuviškosios enciklopedijos7 skirsnyje apie Biržų apskritį. Iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia informacijos apie miesto kūrimąsi yra paskelbęs J. Yčas8. Apie pirmuosius pokariu Biržų kraštotyros muziejaus pra-dėtus tyrimus informacijos randame 1959 m. vietinėje spaudoje9.

ROMA SONGAILAITĖ

BIRÛÙ MIESTO ARCHEOLOGINIAI PAMINKLAI IR JÙ TYRIMAI

Sovietmečiu, be archeologo K. Meko10, miesto raidą pla-čiau, remdamiesi archeologinių tyrinėjimų medžiaga ir naujais istoriniais dokumentais, yra apžvelgę J. Glemža11 ir M. Jučas12. XX a. 9–10 deš., remiantis lenkų istorikų darbais13, buvo pa-skelbti straipsniai14 apie Biržų miesto gatves, pilį. Biržų sena-miesčio archeologiniai tyrimai trumpai apžvelgti 2005 m. Bir-žų krašto muziejaus Sėla išleistame leidinyje15. Akademikas A. Miškinis prieš keletą metų surinktą medžiagą apie Biržus paskelbė monografijoje16, kurioje, remiantis istoriniais šaltiniais, kartografine ir ikonografine medžiaga, pateikiama miesto raida.

Susipažinus su Biržų istoriografija, tenka pastebėti, kad šiuo metu daugiau žinoma apie miesto kūrimąsi pastačius mūrinę pilį ir suteikus 1589 m. miestui Magdeburgo teises. Istoriniai šalti-niai apie miestą ir dvarą iki mūrinės pilies statybos dar mažai tirti ir skelbti. Chronologiškai dėstant turimą archeologinių tyrimų medžiagą Biržų raidai išsiaiškinti, kyla klausimų, atsakymams į kuriuos dar trūksta informacijos. Pirmiausia, kur buvusi ankstyvoji gyvenvietė – miesto vystymosi pradžia ir to meto laidojimo vietos – kapinynai? Antra, kur XV–XVI a. buvusi Biržų dvarvietė (medinė pilaitė), pirmosios katalikų bažnyčios ir to laikotarpio laidojimo vietos? Šiame straipsnyje, remdamasi istorinių šaltinių publika-cijomis, registruotais archeologiniais paminklais, Biržų muziejuje saugomais eksponatais, ikonografine medžiaga ir archeologinių tyrimų duomenimis, bandysiu bent iš dalies į juos atsakyti.

BIRŽAI IKI XV A.: AKMENINIŲ IR METALINIŲ DIRBINIŲ RADIMVIETĖS MIESTO TERITORIJOJE

Archeologinė medžiaga rodo, kad miestas kūrėsi iš seno apgyventoje vietovėje, o jo užuomazga galėjo būti susidariusi gerokai anksčiau, negu jis pradėtas minėti istorijos šaltiniuose. Dabartinio miesto teritorijoje apie buvusias įtvirtintas gyvenvie-tes duomenų kol kas nėra, tačiau neolito laikotarpio akmeninių dirbinių, daugiausia kirvelių, randama. Remiantis 1928–1955 m. perduotų eksponatų kvitais, žinoma, kad Biržų miesto teritorijoje (įskaitant pilį) rasta akmeninių kirvelių, kuriuos muziejui perdavė Biržų miesto gyventojai. 1931 m. į muziejų pateko 2 kirveliai, ku-riuos dovanojo Kazys Steponavičius17 ir Juras Bertulis18. 1933 m. Albertas Jakubėnas perdavė į muziejų akmeninį kirvelį, rastą Biržų piliakalnyje19, tais pačiais metais Jurgis Straitas perdavė į muziejų akmens kirvelį, skersai permuštą, išilgai perskeltą20. 1934 m. Joana Styraitė, iš Biržų pradžios mokyklos, taip pat per-davė akmens kirvelį21. 1935 m. Juozas Armanavičius dovanojo akmens kirvelį22. Pokariu Biržų muziejaus fondai pasipildė keliais akmeniniais dirbiniais: 1953 m. Valiūnaitė Irena perdavė akmens kirvelį23, o Dambrauskas akmeninį verpstelį, rastą Biržuose24. Žinoma, kad Biržų miesto teritorijoje yra rasti 4 akmeniniai kirviai, kurie saugomi kituose muziejuose: trys Kauno VIM ir vienas Telšių kraštotyros muziejuje25. P. Tarasenka, remdamasis F. Pokrovskiu, mini, kad Vilniaus muziejuje yra 455 gr. E. Tiškevičiaus Biržų apylinkėje surinkti ir muziejui padovanoti akmeniniai padargai26.

Muziejaus archeologiniuose rinkiniuose yra žalvarinių dirbi-nių – papuošalų, rastų prieškariu miesto pietvakarinėje dalyje,

11

Naujamiestyje ir buvusio siaurojo geležinkelio teritorijoje. 1934 m. Povilas Žaldokas, Biržų miesto gyventojas, muziejui perdavė: dvi žalvarines apyrankes, vieną geležinę ietį, vieną geležinį kirvuką. Visi šie daiktai rasti Naujamiestyje vežant žemes geležinkelio zonai27 1935 m. Stasys Padvaiskas, gyvenantis Biržų mieste, muziejui perdavė ,dvi žalvarines apyrankes, vieną špilką (gal smeigtuką? – R.S.), vieną geležinį kirvelį. Šie visi eksponatai rasti geležinkelio zonoj arti Biržų, pusė metro gilumo28. Archeologinėje literatūroje yra minimas Biržų plokštinis kapinynas, buvęs Biržų mieste. Bet, kaip pats P. Tarasenka rašo: apylinkėje yra daugelis senkapių, bet tiksliai jų vieta nenurodoma. Dirbiniai Biržų mu-ziejuje29. Jis taip pat nurodo, kad kasant mieste Vytauto g-vėje rūsį, buvo aptikta žmonių kaulų. Buvęs Biržų kapinynas dar nelokalizuotas, bet, pagal aprašymą kvituose, jis buvęs kažkur tarp šiuo metu esančių Kęstučio, Respublikos, Stoties ir Parodos gatvių. Prieš keliolika metų teko iš biržiečių girdėti, kad, Pasva-lio–Skaistkalnės g. kapinėse kasant kapo duobę, buvo rastas akmeninis kirvukas. Šios katalikų kapinės įrengtos kalvelėje, kaip ir evangelikų reformatų kapinės, esančios J. Nastopkos gatvėje. Žinant gana lygų Biržų miesto reljefą, šių kalvelių geografinė situacija verčia susimąstyti apie jų buvusią paskirtį iki XVIII a., t. y. iki įrengiant jose miesto kapines.

Daugelio prieškariu į muziejų patekusių eksponatų šiuo metu jau nebegalima identifikuoti, todėl juos pagal aprašymą kvituose tenka priskirti vienam ar kitam archeologiniam periodui. Pavyzdžiui, 1933 m. Petras Galvelė, Biržų miesto gyventojas, muziejui perdavė senovinį geležinį kardą, ietį, geležinį kirvį30, tačiau šie radiniai gali būti datuojami gana plačiu chronologiniu laikotarpiu. Biržuose yra rasta ir romėniškų monetų, nes 1928 m. į muziejų Adomėnas (nuo III skyriaus Tamašausko) perdavė seną romėnišką monetą, kurią rado 1928 m. Apaščios upės krante31.

Vienoje valstybinės archeologinės komisijos byloje yra Biržų pradžios mokyklos mokytojo Audzijonio Petro 1935 m. užpildyta Lietuvos žemių vardyno byla, kurioje suteikiama tokia informacija: Pasak žmonių kalbų, Biržų apylinkėse rasta daug senų pinigų, ginklų nuo 1863 m. ir senesnių, akmenų dirbinių ir žalvarinių kir-

vukų; įvairių kaklo ir krūtinės žalvarinių papuošalų: žalvarinių apy-rankių, pintų megztukų; piestų ir kitų dirbinių. Radiniai yra Biržų muziejuje32. 1927 m. Latvijos archeologinėje literatūroje buvo pu-blikuoti Biržų apylinkėse (gal ir miesto teritorijoje) rasti žalvariniai papuošalai – trys antkaklės kūginiais galais, ritinis smeigtukas, dvi apskrito pjūvio apyrankės, kampuoto pjūvio apyrankė, kurie buvo saugomi Krokuvoje, Jogailos universiteto Archeologijos instituto rinkiniuose33. Tokie papuošalai buvo paplitę II–IV a.

Prieškariu Vytauto Didžiojo muziejuje Kaune, be akmeninių kirvių, buvo saugomi ir žalvariniai papuošalai, patekę iš Biržų. Ap-žvelgus radinius, galima daryti išvadą, kad iki istorinių laikų Biržų apylinkėse, kaip ir neolito laikotarpiu, buvo gyvenama. Tačiau iki šiol yra žinoma tik viena laidojimo vieta – tai Astravo kapinynas, leidžiantis spręsti apie nuolat gyvenusius žmones VIII–X a. Atsi-žvelgiant, kad šis kapinynas buvo rastas atsitiktinai, reikia manyti, kad ateityje dar turėtume rasti įrodymų apie Biržų gyventojus, gyvenusius iki XV a., ir tiksliau išsiaiškinti miesto kūrimosi raidą.

BIRŽAI XV A. – XVI A. PAB. PIRMOSIOS BAŽNYČIOS IR MIESTO VYSTYMOSI PRADŽIA

Iš istoriografijos žinoma, kad iki XVI a. pab. Biržuose bu-vusios dvi katalikų bažnyčios. Pirmoji bažnyčia statyta apie 1500 m. Jos vieta nėra tiksliai lokalizuota, ji stovėjo liepų apsupta<...>atrodo, ji turėjo stovėti dabartinių senųjų kapinių vietoje34. Rašę autoriai rėmėsi E. Tiškevičiumi, kuris nurodo: Było miasto Birże pod lipami w polu dotąd stojącemi, pod któremi jeden Kościoł był Katolicki stary z ustawnym nabožeńs-twem nadany od X.Jmci godnej pamięci Mikołaja Radziwiłła Woj. Wilenskiego i za X. Jmci Jerzego Radziwiłła35. Vėliau savo valdomoje Biržų dalyje, tarp Apaščios ir Agluonos upių, antrą bažnyčią pastatė vyskupas Albertas Radvila, greičiausiai apie 1515 metus. Rašydamas apie ją savo knygoje, E. Tiškevičius citavo 1674 m. dokumentą: O toje vietoje, kur dabar laidojami katalikai, buvo antra bažnyčia, kurią savo garbei Jo Malonė Vilniaus vyskupas Albertas Radvila tarp Agluonos ir Apaščios upių pastatė; miestą sudeginus ir jį perkėlus į tą vietą, kur

ÞIEMGALOS TYRINĖJIMAI

Archeologiniai tyrimai Reformatų g. 1, Biržuose, 2012 m. XVI a. II pusės – XIX a. pab. buvusių pastatų pamatų fragmentai. R. Songailaitės nuotrauka

12

ARCHEOLOGIJA. MOKSLO DARBAS

yra dabartinis miestas, ji stovėjo ilgai, net iki Jo Malonybės Kristupo Radvilos. Dabartinės pilies ir žymių nebuvo, o po nemažo laiko Jo Malonybė Kristupas Radvila, iš svetimų kraštų grįžęs, ir dabartinę pilį, iš pradžių mūryti pradėtą, pylimais sustiprino. Miestą galutinai toje vietoje įrengė ir bažnyčią iš tos vietos, kur dabar katalikai laidojami, miestui įsakė nuardyti, o viduryje pilies pastatė paprastą lentomis apkaltą pastogę, tai yra susirinkimą36. Vėliau Biržų seniūnas Jonas Penkalskis (1637–1642) įsakė bažnyčios vietą po liepomis suarti ir rugiais užsėti, o kitos prie dvaro esančios vietos nelietė. O kai apie tai sužinojo Upytės pakamaris ponas Kurbskis, draugiškai sugy-venantis su Malonybe Kunigaikščiu, būdamas Biržuose, Kuni-gaikščiui aiškino nenorįs valgyti Kunigaikščio duonos ir liepė iš vežimo paduoti iš namų atsigabentą, nes Kunigaikščio duoną pavadino mirusiųjų duona ir dvokiančia lavonais37. Cituojami dokumentai kaip ir leistų pagal šiuo metu turimą informaciją lokalizuoti buvusių XVI a. katalikų bažnyčių vietas. Pirmosios bažnyčios vieta buvusi dabartinių katalikų kapinių vietoje (Pas-valio–Skaistkalnės g.), kurias Biržų seniūnas Jonas Penkalskis (1637–1642) įsakė bažnyčios vietą po liepomis suarti ir rugiais užsėti. Antrosios bažnyčios vieta turėjo būti dabartinės katalikų parapijos klebonijos teritorijoje (J. Radvilos g. 2, 2A), šios prie dvaro (tikriausiai pilies) esančios vietos seniūnas nelietė.

XVII a. II pusėje vykstant teismams tarp katalikų ir reformatų, išlikusiuose dokumentuose, tarp kurių būta ir suklastotų, išliko kažkiek rašytinės informacijos apie XVI a. Biržus. Juos savo mo-nografijoje paskelbė E. Tiškevičius, o juo vėliau rėmėsi ir kiti auto-riai. Tačiau, kaip rašė A. Valantinas: Eustachas Tiškevičius teigia, katalikų bažnyčios prieš reformaciją buvimo neigimas nepagrįstas, taip pat tvirtinimas, kad nebuvę paslėpta Šventųjų akmeninių at-vaizdų, nes jo laikais buvęs rastas Šv. Povilo bareljefas38.

Apie miesto kūrimąsi yra keletas versijų. Remdamiesi E. Tiš-kevičiumi, bet neturėdami archeologinės medžiagos, J. Yčas ir Akiras Biržys rašė, kad miesto pradžia buvusi kur dabar mieste daug liepų. Irena Jučienė, dariusi Lietuvos senamiesčių istorinius tyrimus, rašė: susipažinus su Biržų praeitimi, susidaro įspūdis, kad XVI a. miestas buvo vadinamo dvaro lauko – dabartinio senamies-čio vakarinėje dalyje (kur dabar muziejus, Kęstučio g. 1239). Mies-tui sudegus, jis buvo perkeltas tarp Apaščios ir Agluonos upių40.

Anot A. Miškinio, apie 1500 m. galėjęs būti gaisras vei-kiausiai sunaikino tik didesniąją gyvenvietę su bažnyčia prie Apaščios. Tuomet naujoji katalikų bažnyčia 1515 m. ir iškilo mažesnėje gyvenvietėje, maždaug ten, kur ji stovi dabar, t. y. arčiau būsimos tvirtovės. <...> Retrospektyviai vertinant XVII a. kartografinę medžiagą, matyti, kad jos vieta nebūdinga vėles-niojo (XVI–XVII a. sandūros) Biržų plano atžvilgiu. Vadinasi, tas planas buvo formuojamas antrajai katalikų bažnyčiai jau esant41.

Buvo bandyta lokalizuoti pirmųjų gyvenviečių ir medinės Biržų pilaitės vietą. Č. Kudaba sudarė dabartinio Širvėnos ežero dugno, prieš suformuojant šį vandens telkinį, sąlygiško reljefo, Apaščios ir Agluonos hipotetinių vagų ir potencialių ga-limų gyvenviečių vietų retrospektyvinę schemą. Ji buvo aptarta su K. Meku ir J. Deksniu. Prieita prie preliminarios išvados, kad ežero dugne ar ir pakraštyje galėjo būti dvi gyvenvietės: didesnioji – Apaščios, o mažesnioji – Agluonos rytų krante; pastaroji galėjo užimti ir dalį vėlesnės piliavietės, kurioje ne tik XV a. pradžioje, bet ir vėliau stovėjusi medinė pilis42.

Medinės pilaitės (pirmosios Biržų dvarvietės) sunaikinimą galima būtų sieti su akademiko A. Miškinio minimu 1579 m. gaisru, kai, užpuolus priešui, buvo sudegintas miestas43. Jei hipotezę apie XVI a. II pusės (1579 m.) gaisrą jau galėtume

Kvadratiniai kokliai, rasti 1930 m. Biržų I dvaro teritorijoje (dab. Rotu-šės g. 2, 2a). XVI a. I pusė, BKMS fondai. D. Bulovo nuotrauka

Indai ir koklis, rasti Biržų senamiestyje. XVI a. pab.–XVII a. pr. D. Bulovo nuotrauka

Archeologiniai tyrimai Reformatų g. 1, Biržuose, 2012 m. XVI a. II pusės – XIX a. pab. buvusių pastatų pamatų fragmentai. R. Songai-laitės nuotrauka

13

ÞIEMGALOS TYRINĖJIMAI

archeologiškai pagrįsti, tai apie XV–XVI a. vid. Biržus arche-ologinės medžiagos neturime, o istoriniai šaltiniai dar mažai tirti. Pavyzdžiui, istoriografijoje minima Biržų užtvankos (užtven-kus Apaščią ir Agluoną) statybos 1575 m. data neaišku, kokiu šaltiniu paremta. Hipotetiškai darant prielaidą, kad užtvankos statyba pradėta iki 1579 m. gaisro, rodo rengimąsi naujos pilies statybai, o sudegintas miestas su dvaru galėjo tik pakoreguoti statybos terminus ir mūrinės pilies vietą, o kartu gal ir miesto planą. P. Tarasenka, remdamasis F. Pokrovskiu, pažymi, kad XVII šimt. Kristupo Radvilos statybos mūrinės pilies griuvėsiai stovi ankstyvesniųjų laikų piliakalnyje, kurs statant mūrinę pilį, buvo pritaikytas sulig naujais reikalavimais44.

Biržų pirmas paminėjimas jau nuo XIX a. buvo siejamas su Biržuose buvusia medine pilaite, kurioje, anot M. Balinskio, 1415 m. lankėsi Jogaila. Apie medinės pilaitės buvimą rašiusius autorius45 sukritikavo ir paneigė jų amžininkas E. Tiškevičius. Jis rašė: M. Balinskis „Starožytna Polska“ rašo, kad 1415 m. Jogai-la, lankydamas Lietuvą, buvo ir Biržuose, tačiau mes manome, kad tai abejotina. „Starožytna Polska“ autorius rašė spėliodamas: „Atrodo, kad jau tuo metu čia (Biržuose) buvo medinė pilaitė.“ Nesunku tai paneigti pažįstant vietovę ir žinant, kad iki Jogailos laikų Lietuvoje gynybinės pilys, neišmanant fortifikacinių statybų, buvo statomos tenkinantis gamtine gynybine vieta, tai yra kalne-liais, kurių Biržų vienodose lygumose nėra. Nežinome apie pilį ir liaudies padavimų. Kristupo I laikais tvirtovė statyta šiek tiek aukš-tesnėje vietoje XVII a. pradžioje, ištobulėjus tvirtovių statybai46.

XX a. II pusėje Biržų pilį tyrę ir apie ją rašę istorikai ir archeologai, neturėdami svarių medinės Biržų pilaitės buvimo įrodymų, apie ją neužsiminė. Nors M. Balinskis ir klydo, bet pats faktas įdomus tuo, kad minima 1415 m. data, nes iki šiol žinomas Biržų vietovardžio paminėjimas yra vėlyvesnis. Lietuvos metrikoje viename įraše, datuojamame 1435–1496 m., rašoma: Nemeliu u Biržach les pustij, na imia Birži47. Šiuo metu pripažintą Biržų pirmąjį paminėjimą 1985 m. paskelbė Mirosława Malczewska48, kuri rašė, kad Radvila Astikaitis, re-miantis 1455 m. balandžio 14 d. karaliaus Kazimiero Jogailaičio privilegija, apgyvendino 6 jam dovanotus žmones savo pirk-toje žemėje prie Biržų („u Beržach“). 1520 m. Biržai turėjo 53 miestiečių dūmus49. Remiantis 1528–1530 m. sudarytu Jurgio Radvilos Dvarų surašymu nurodyta50, kad Biržų valda (Age-niškis, Jukniškiai, Parovėja, neidentifikuoti Vronikovo, Odrikovo ir Sezmanovo dvarai) turėjo 56 baudžiauninkus, 3 specialias tarnybas (kalvis, dailidė, trečia neaiški), 17 bajorų tarnybų ir 63 miestiečių dūmus. Visa Biržų valda turėjo 215 dūmų51. Pa-čiuose Biržuose buvo 105 dūmai, iš kurių 63 dūmus sudarė miestiečiai, o 42 dūmai buvo dvaro baudžiauninkų. Biržų dvaro ariama žemė sudarė 150 statinių plotą, t.y. 107 ha ariamos žemės52. Apie XVI a. dvarą kol kas žinoma iš 1561 m. inven-torių, kur minimas Biržų dvaras su 4 svirnais, virtuve, kepykla, bravoru53. S. Pinkus rašo, kad Biržų dvaras ir miestelis raštuo-se pirmą kartą paminėti 1556 m. Iš Biržų dvaro, priklausiusio Trakų vaivadai Mikalojui Radvilai, 1561 m. aprašymo žinoma, kad tuo metu ten būta paprastų, dvareliams būdingų pastatų: neaukštas namas su didesniu kambariu, priemenė ir kamara, kitas namas su dviem kambariais ir priemene tarp jų, vieno kambario namelis, keturios klėtys, du tvartai, klojimas, bravo-ras54. Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584) laikais Biržai šaltiniuose minimi kaip miestelis, pilis buvo tik Papilyje55.

Toliau pateikiama Biržų senamiesčio archeologinių tyri-mų analizė supažindins, kiek archeologiniai duomenys argu-mentuotai pagrindžia istorikų pateiktą miesto vystymosi raidą,

istoriografijoje nusistovėjusias versijas apie Biržuose buvusią medinę pilaitę, buvusias bažnyčias iki mūrinių pilių statybos, XVII– XVIII a. buvusias laidojimo vietas Biržų senamiestyje.

BIRŽŲ SENAMIESČIO ARCHEOLOGINIAI TYRIMAI

Biržų senojo miesto vieta (unikalus kodas 3219) į saugomų objektų sąrašą įrašyta 1969 metais.

Senamiesčio teritorijos plotas apie 1,5 km ilgio rytų–vakarų kryptimi ir apie 1,2 km pločio šiaurės–pietų kryptimi. Ši teritorija yra tarp dirbtinio Širvėnos ežero ir Apaščios ir Agluonos upių. Į senojo miesto teritoriją taip pat įtraukti plotai, esantys Agluonos kairiajame ir Apaščios dešiniajame krante, taip pat Meilės ir Astravo (Baltoji) salos. Teritorijos plotas 135,3 ha.

Per daugelį metų Biržų kultūrinis sluoksnis buvo tiriamas mieste vykdant žemės judinimo darbus. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad Biržų senamiesčio kultūrinio sluoksnio sto-ris nuo 0,2 m iki 3,0 m ir datuojamas XVI–XX a.

Storiausias kultūrinis sluoksnis randamas teritorijoje, kuri nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pr. pateko į senąjį miestą, apjuos-tą gynybine siena su keturiais gynybiniais bokštais. Tai būtų dabartinės J. Bielinio g., Reformatų g., Vytauto g. atkarpa nuo Ligoninės g. iki Reformatų g., J. Basanavičiaus g. (nuo Vytau-to g. iki Apaščios upės), Vilniaus g. (nuo J. Janonio a. iki J. Ja-nonio g.), Rinkos, S. Dagilio, Karaimų g., Žemoji, Aukštoji g. ir Žemaitės g., kuri susiformavo atkartodama buvusią gynybinę sieną. XX a. II pusėje (po Antrojo pasaulinio karo) šios gatvės buvo praplatintos, todėl XVI a. pab. – XIX a. pastatų pamatai yra išlikę po šių gatvių šaligatviais ar net po gatvėmis.

XVI a. pab. – XVII a. stovėjusių pastatų fragmentai rasti 0,8–1,3 m gylyje Vytauto g. prie sovietinių karių kapinių, priešais J. Janonio a. ir ties Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvių sankryža. Šalia buvusių pastatų susiformavusiame kultūriniame sluoksnyje rasti radiniai – moliniai indai ar jų fragmentai, glazūruotų ko-klių duženos, pypkės, stiklinių dirbinių šukės – atspindi XVI a. pab. – XVII a. I pusės biržiečių buitį dar klestėjimo metu, t. y. iki XVII a. vid. karų ir gaisrų.

Miesto šiaurės rytinėje ir rytinėje pusėje, už Apaščios upės, XVII a. II pusėje buvo miesto gyventojų ūkiniai pastatai ir daržai, sklypus turėjo evangelikų reformatų, liuteronų parapi-jos. Nuo XVII a. žydų ir karaimų bendruomenėms buvo skirtas sklypas kapinėms. Kapinės išlikusios iki mūsų. Intensyviai ši miesto dalis pradėta užstatyti tik XVIII a. II pusėje – XX a. Tai būtų Kilučių, Malūno, Kluono, Latvygalos, Ramioji, Atgimimo gatvės. Iki šiol vykdytų tyrimų metu nustatyta, kad kultūrinio sluoksnio storis apie 0,3–0,8 m ir datuojamas XVIII–XX a.56

Vytauto g. (nuo Kęstučio iki Respublikos g.), Vilniaus g. (nuo J. Janonio g. iki Lakšingalų g.) formavosi XVIII a. pr. – XIX a. dvaro žemių sąskaita. Rotušės g. atkarpoje nuo Kęstučio g. iki Rotušės g. 24 randamas buvusio XVII a. pab. – XIX a. pr. dvar-vietės kultūrinis sluoksnis. Biržų archeologinių tyrimų medžiagos pristatymas – ne straipsnio apimties darbas. Todėl pateiksiu tik aktualiausius objektus, apie kuriuos turime istorinės medžiagos, bet jų archeologiniai tyrimai dar tik prasideda.

PIRMOJI BIRŽŲ DVARVIETĖ IKI XVI A. PAB.

Ankstyviausias kultūrinis sluoksnis, datuojamas XIV a. pab. – XVI a. I puse, rastas Biržų piliavietėje ir piliavietės teritorijoje – nuo Biržų sporto mokyklos (Rotušės g. 2) iki Ro-tušės g. Viena iš seniausių iki šiol tirtų Biržų senamiesčio vietų yra Rotušės g. 2, 2a, 4, 6, 8 teritorija, kurioje lokalizuojamas XVI a. Biržų dvaras, buvęs iki mūrinės pilies. Ši vieta yra į PR

14

ARCHEOLOGIJA. MOKSLO DARBAS

pusę už Biržų pilies PR griovio krašto, ir joje aptikta seniau-sia Biržų senamiesčio archeologinė medžiaga. Įvairių statybos darbų metu čia yra vykdyti archeologiniai tyrimai. Remiantis istoriniais šaltiniais ir archeologine medžiaga, šioje teritorijoje galima išskirti du užstatymo laikotarpius: nuo XVI a. pr. iki 1584 m. (iki I Biržų mūrinės pilies statybos) ir nuo XIX a. vid. iki XX a. 3 deš. (1860 m. katalikų bažnyčios statyba, 1871 m. Tiškevičių ligoninės statyba, 1925 m. miesto rotušės statyba).

Šioje teritorijoje pradėti ir pirmieji Biržų senamiesčio ar-cheologiniai tyrinėjimai. 1930 m. vasarą kasant griovį buvusios Tiškevičių ligoninės sode (dabar teritorija tarp Rotušės g. 2, Rotušės g. ir Birutės g.), atsitiktinai buvo rastas supiltas 2 m storio smėlio su moliu sluoksnis, ir, kaip rašo autorius, jis storėja į žiemių pusę. Jame buvo rasta XVI a. koklių. Kilus visuomenės susidomėjimui, Biržų muziejus 1930 m. spalio 17 ir 18 d. ligo-ninės sode pradėjo archeologinius tyrimus (dr. J. Mikelėnas). Buvo ištirtas 40 kv. m plotas. 80 cm gylyje buvo atkastas 10 cm storio pelenų ir šukių sluoksnis su moliu ir žvyru. Daug degintų šukių, koklių. Į viršų gulinčioji koklių pusė nuo buvusio gaisro karščio išsiliejusi. Ant koklių įvairūs pagražinimai, orna-mentai, dviejų rūšių dailūs herbai. Vienas – erelis, apjuostas žalčiu, antras – erelis gulsčias, panašus į prūsų erelį. Ant vienų koklių gėlės, vynuogės, ant kitų – moteriškas paveikslas ir rai-dės HERCVC HAYE. Toliau į rytus kasant rastas klodas plukto žalio molio. Prie jo kraštų keletas akmenų57. Po tyrimų buvo padarytos išvados, kad visos šukės su herbais ir ornamentais, pridengtos anglimis ir pelenais, vietomis nuo karščio susiliejo, yra buvę didelio namo, sudegusio dar prieš pilies statybą58.

Šių archeologinių tyrinėjimų išvadas kai kurie autoriai pa-naudojo netiksliai59. Dabar jau žinome, kad J. Mikelėnas tei-singai datavo rastus radinius: jie senesni nei Radvilų statyta pilis, tačiau nelokalizavo šioje vietoje medinės pilaitės, o tik rašė: tenka manyti, kad čia yra buvęs rūmas, kurio statybai buvo vartojamas žalias molis, medis ir, galbūt, šiaudai60. Dalį J. Mikelėno rastų koklių aprašė archeologas Jonas Genys61. Anot autoriaus, koklius galima datuoti XV a. pab. – XVI a. I puse ir sieti su Biržų kunigaikščio dvaru, o jų radimvietę – su senojo dvaro vieta (XVI a. pirmosios pusės). Kaip jau anks-čiau minėta, 1561 m. inventoriuose minimas Biržų dvaras su 4 svirnais, virtuve, kepykla, bravoru. Pagal J. Mikelėno apra-šytus sluoksnius matosi, kad buvęs gaisras, nes rastas storas degėsių sluoksnis ir perdegę kokliai. Dvaras gal galėjo būti sudegintas 1579 m., kaip mini A. Miškinis. Sudegusio dvaro kultūrinio sluoksnio fragmentų randama iki šių dienų.

1994 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu prie Rotu-šės g. 2 pastato ŠV fasado buvo rastas J. Mikelėno tirtas griovys ir fiksuotas jo pjūvis62. 2005 m. Biržų krašto Sėlos muziejus vykdė žvalgomuosius archeologinius tyrimus Rotušės g. 2, 2A teritorijoje. Priešais Rotušės g. 2A pastatą supilto smėlio su moliu sluoksnis siekė apie 2,5 m storio, jame rasta XVI a. keramikos63, tačiau vientiso susiformavusio XVI a. sluoksnio tirtose vietose nerasta. 2011 m. prie Rotušės g. 2 Š ir R fasadų buvo kasami šurfai ir ištirtas 34,5 m2 plotas64. Šurfuose fiksuoti supiltiniai sluoksniai, susidarę kasant pilies PR griovį ir užpilant teritoriją65. Šurfo 40 PV sienutėje susidariusi sluoksnių stratigrafija leistų manyti, kad šioje vietoje buvę perkasimai ir supylimai, susiję net tik su teritorijos užpylimu XVI a. pabaigoje. 3,5–3,7 m gylyje preparuojant sluoksnį rasta molinių indų šukių, ketinis šrapnelis, keturspyglis, kaolininių pypkučių galiukų ir galvutė. Nejudintas priemolio sluoksnis ties P sienute prasideda 3 m gylyje (Habs 56,60 m). Pagal sluoksnių išsidėstymą rastus supiltus žemių pylimus galima priskirti 1625 m.

švedų įtvirtinimams, nes ir rastieji radiniai sluoksnį leistų datuoti XVII a., t.y. jau nebe buvusio dvaro laikotarpiu.

Nuo XVI a. pabaigos iki 1704 m. ši teritorija buvo Biržų pilies pietrytinės prieigos ir strateginiais sumetimais neužstatyta. Sugriovus Biržų pilį, buvusi neužstatyta mieste teritorija pradėta apgyvendinti. 1871 m. grafo Jono Tiškevičiaus įpėdinis Mykolas, vykdydamas caro Aleksandro II nurodymus, duotus 1862 m. gegužės 29 d. Biržų Tiškevičiams suteikiant įkurti Biržų majorato teisę, pastatė mūrinį pastatą, skirtą ligoninei. Biržų valsčiaus taryba, dėkodama dievui už caro Aleksandro stebuklingą išsi-gelbėjimą prie Borki 1887 m., pradėjo rūpintis II medinio ligo-ninės pastato statyba. Statybomis rūpinosi gydytojas Vitvinskis, o užbaigė gydytojas Karosas. Medinis pastatas buvo atidarytas 1891 m. birželio 7 d. Iki Antrojo pasaulio karo teritorijoje buvo 5 pastatai. 1944 m. kai kurie mediniai pastatai sudegė, tačiau 1949 m. dar buvo išlikęs medinis ligoninės pastatas. 1953 m. ap-griuvęs mūrinis pastatas buvo perduotas įsikūrusiai Biržų sporto mokyklai (Rotušės g. 2). II teritorijos užstatymo laikotarpiui reiktų priskirti XIX a. II puse – XX a. vid. datuojamą kultūrinį sluoksnį, rastą 2006 m. archeologinių tyrimų metu. 2006 m. rekonstruojant prie Sporto mokyklos esančią sporto aikštelę, buvo iškasta 12 šurfų. Aptiktas iki 1,7 m storio XIX–XX a. kultūrinis sluoksnis66.

Iki mūrinės pilies statybos lokalizuojamos XVI a. Biržų dvar-vietės gretimybėse yra vykdyti archeologiniai tyrimai. 1976 m. J. Markelevičius Birutės g. 1 prie buvusios elektrinės pastato (iki 2012 m. ARB Agluona) ištyrė 64 kv.m plotą ir nustatė, kad nuo elektrinės pastato į pietus kultūrinis sluoksnis siekia iki 2 m, o pastato rytinėje pusėje iki 1,4 m storio. Šurfe Nr. 1, buvusios elektrinės pastato P pusėje, buvo rastas iki 2 m storio kultūrinis sluoksnis su plytų laužu, čerpių gabaliukais, stiklo šukėmis ir gyvulių kaulais. Sluoksnis, tyrėjo nuomone, susidaręs iki Biržų I pilies statybos, t. y. 1584–1589 metais. Kitose vietose rastas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis, kurį pagal surastus radinius galima datuoti XVII–XVIII a. Įžemis pasiektas 0,9–2,1 m gylyje67. 2012 m. kastoje elektros trasoje tarp Rotušės g. 2A ir Birutės g. 55–60 cm gylyje nuo paviršiaus rastas permaišytas priemolio su mo-lio su medžio angliukais kultūrinis sluoksnis. Jame tyrimų metu rastas didelis kiekis perdegusio molio, patekusio iš sunaikintų krosnių68. Sluoksnyje rasti įvairių tipų koklių fragmentai: herbinių su Žygimanto Senojo monograma, karūninių koklių su skydininku, kvadratinių su rozetėmis, datuojamų XVI a. I puse. Įdomu, kad elektros trasos linija buvo kasama apie 1–2 m į ŠR pusę nuo 1930 m. kasto griovio, kur J. Mikelėnas rado analogiškų koklių. 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu Rotušės g. 10 sklype buvo rastas kultūrinis sluoksnis su XVI a. pab. koklių fragmentais69. Prie jau turimos archeologinės medžiagos reikėtų pridėti gana įdomią informaciją, kurią tarpukariu LŽV pateikė Audzijonis Petras, Biržų pradžios mokyklos mokytojas. Jis rašė: Agluonos upė, vingiuota, 16 km ilgio, 20–30 m pločio, teka iš pietų pusės į Biržus. Prasideda apie Geidžiūnus Kutelių balose ir įteka į Širvėnos ežerą. Šiais metais (1935) statant elektros stotį ir kasant apie 50 m nuo Agluonos upės atstume šulinį, virš 1 m gilumoje rastas grindinys. Manoma, kad prieš 200 metų nuo Lietuvos banko rūmų per Agluonos upę į pilį ėjo grįsta gatvė, kuria važiuodavo į pilies rūmus. Agluonos upė yra negyli ir gal prieš kelis šimtus metų jos visiškai nebuvo. Surašė: 1935 m. spa-lių – lapkričio mėn. Audzijonis Petras, Biržų pradžios mokyklos mokytojas70. Nuo 1930 m. iki 2013 m. vykdytų tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad senoji Biržų dvarvietė, minima 1529 m. dvarų surašyme ir 1561 m. inventoriuose, yra teisingai lokalizuojama, o gyvenamasis namas (rūmai) galėjo stovėti dabartinio Rotu-

15

ÞIEMGALOS TYRINĖJIMAI

šės g. 8 sklypo ŠV pusėje (SEB banko teritorija). Šiame sklype atlikus archeologinius tyrimus daug kas paaiškėtų.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS IR KAPINĖS XVII A. II PUSĖ – XVIII A.

XVI a. prie dvaro besikuriantis miestas plėtėsi į Š ir R puses. Tai patvirtina iki šiol vykdytų archeologinių tyrimų me-džiaga. 2005–2007 m. miesto aikštėje prie Nepriklausomybės paminklo ištirtas 563 m2 plotas71. Tyrimų metu buvo rastas ir XVI a. – XVII a. I pusės kultūrinis sluoksnis su keramika, su-sidaręs iki mūrinės pilies statybos ir I pilies gyvavimo laiko-tarpiu. Iš to laikotarpio 0,9 m gylyje aptiktas grindinys, klotas ant plūkto molio, sudegusio namo rąstai su akmeninių pamatų fragmentais, kurių kampas orientuotas į R pusę. Aikštės ŠV pusėje rastas supiltas sluoksnis su XVI a. II pusės – XVII a. I pusės koklių fragmentais. Tirtame plote prie Vytauto g. rasta iki šiol dar Biržuose nežinomo koklio matrica. Prie Vytauto g. taip pat rasti XIX a. II pusėje grafų Tiškevičių statytos Biržų pradžios mokyklos pamatai, ėję lygiagrečiai Vytauto gatvei. Nustatyta, kad iki mokyklos statybos buvęs XVI–XVII a. už-statymas. XVI–XVII a. sluoksnis su radiniais ir grindiniu 1,1 m gylyje buvo rastas teritorijoje tarp paminklo žuvusiems už Lie-tuvos Nepriklausomybę ir sovietinių karių kapinių. T. Makovskio XVII a. pr. Biržų pilies ir miesto graviūroje šioje vietoje taip pat pavaizduotas užstatymas. Ant XVII a. I pusės grindinių užpil-tas sluoksnis turėjo būti susijęs su Biržų II tvirtovės statyba XVII a. viduryje, nes miestas buvo atitrauktas nuo tvirtovės. Virš supiltinio sluoksnio rasti tik XIX a. – XX a. pr. radiniai. Į pietus nuo Nepriklausomybės paminklo žalioje zonoje rasti XIX a. pab.– XX a. pastato pamatų fragmentai ir griuvenomis užverstas rūsys. Pastatas ir sklypas priklausė katalikų bažny-čiai. Jame iki 1944 m. gyveno vargonininkas ir zakristijonas.

Dabartinėse sovietinių karių kapinėse iki 1946 m.72 sto-vėjo 1931 m. pastatytas R. Antinio paminklas Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, o prie jo buvo suformuotas skveras. Tuo metu Juozas Šimkūnas, gyvenantis Biržuose, į muziejų perdavė: 1 žalvario lėkštelę su skylute viduryje, 5

puodų šukes. Rasta 1 m gilumoje kasant pamatus paminklui žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę73.

Biržų I pilies gyvavimo metu teritorijoje tarp J. Radvilos g. ir Vytauto / Reformatų g. taip pat yra buvę sklypai su užstatymu. Dabar tai katalikų parapijos klebonijos ir Šv. Vincento Paulie-čio globos namų teritorija. Archeologinių tyrimų metu arčiau Vytauto g. rastas tik XVI a. – XVII a. pr. kultūrinis sluoksnis su to laikotarpio pastatų fragmentais. Nuo XVII a. vid., jau II pilies laikotarpiu, aikštė prieš pilį strateginiais sumetimais buvo neuž-statoma, reikalaujama gyventojams, gyvenantiems arčiau negu 800 prentų nuo pilies, persikelti į naujai skirtas posesijas. Kad šioje teritorijoje Teofilio Krell-Spinovskio 1661–1662 m. planas buvo įgyvendintas, patvirtina ir archeologiniai tyrimai. 2005 m. tiesiant vandentiekį ir dujas katalikų klebonijos teritorijoje buvo rasti pastatų pamatų fragmentai su XVII a. pr. kokliais ir ka-pavietės. 4 kapavietės buvo ištirtos. Vienoje rastas XVII a. II pusės šilingas, kitose įkapių nerasta74. 1943 m. A. Valantinas, rašydamas apie Biržų kapines, užsimena: yra buvę kapai prie pilies, kur XVII šimtmetyje buvo laidojami Liudvikos Karolinos tarnai ir kariai ir kt. XVIII šimtmetyje jie užleisti ir dabar jų ne-bėra nė žymės. XVIII a. pr. metrikų knygoje pažymėta: palaidota kapuose lauke, kur buvo senovinė bažnyčia75 (turėta omeny apie 1500 m. statyta bažnyčia dabartinėse Pasvalio g. kapinėse)76.

1995 m. rekonstruojant pastatą J. Radvilos g. 2A, pritaikant Šv. Vincento Pauliečio senelių globos namams, po pamatais rasti 2 kapai77. 2006 m. į pastatą vedant vandentiekį, buvo rasti XVI a. pab. užstatymo fragmentai ir fiksuoti XVII a. II pusės – XVIII a. 3 kapai, mirusieji galvomis orientuoti į V pusę78. Žinoma, kad 1674 m. Vilniaus vyskupas Steponas Pacas parašė oficialų laišką Biržų kunigaikštystės ekonomams, skųsdamasis, kad Biržų katalikai neturi tikybinių patarnavimų ir p r a š ė p a s t a t y t i k a t a l i k ų b a ž n y č i ą t e n , k u r b u v u s (čia jau turėtų būti minima 1515 m. buvusi katalikų bažnyčia, kurios nesuarė), 1692 m. savo lėšomis bažnyčią pastatė Liudvika Karolina Ra-dvilaitė (1667–1695 m.). Tai buvo mažutė medinė bažnytėlė su vienu altoriumi. Turėjo savo kunigą79. Ši informacija šiuo metu jau įgavo svarią prasmę, nes ją patvirtina ir archeologiniai tyrimai.

Fragmentas iš Biržų miesto plano su XVI–XIX a. pr. bažnyčių ir kapinių vietomis

16

ARCHEOLOGIJA. MOKSLO DARBAS

Tai ypač svarbu tiksliau lokalizuojant ir antrosios Biržų katalikų bažnyčios (1515 m.) vietą. Šis kvartalas dar yra mažai ištirtas, todėl ateityje tyrėjų dar laukia daug staigmenų.

Po 1704 m. karų buvusios pilies R, ŠR prieigos (dab. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir klebonijos teritorija) 1736 m. invento-riuose įrašytos kaip katalikų parapijos sklypai, minimos ir kapinės. 1750 m. inventoriuje rašoma: katalikų bažnyčia su kapinėmis pilies dirvone. 1764 m. ši bažnyčia pavadinta parapine, o bažnyčios žemėje nurodyta klebonija ir zakristija su jos gyventojais.

1736 m. inventoriuose yra nurodomas dar vienas sklypas Vilniaus gatvės pakraštyje, priklausęs katalikų parapijai. Jame buvusi 1739–1742 m. Onos Sanguškaitės-Radvilienės pastan-gomis ir lėšomis pastatyta nauja bažnyčia. Ji buvo medinė, turėjo penkis altorius. Bažnyčia buvo pavadinta Šv. Jeronimo vardu. Ši bažnyčia stovėjo iki XIX a. pradžios. Jai baigiant griūti, Biržų klebonas Kazimieras Pikturna 1811 m. dabartinės klebonijos teritorijoje pastatė naują medinę Šv. Onos bažnyčią, kuri išstovėjo iki 1861 metų80. Šv. Jeronimo bažnyčios su ka-pinėmis vieta ilgą laiką buvo primiršta. Šis sklypas pažymėtas 1937 m. Biržų miesto činšo ir nuosavybės teisėmis valdomų sklypų plane. Vilniaus gatvės senieji gyventojai dar pamena ir po Antrojo pasaulinio karo stovėjus stulpelius prie gatvės. Biržų šviesuolis Bronislovas Petrauskas prisimena apie stovė-jusį sklype kryžių ir rastus žmonių kaulus prie naujai statomų daugiaaukščių namų Vilniaus gatvėje XX a. 8 dešimtmetyje.

Prieškariu valstybinė archeologijos komisija apie mieste bu-vusius XVIII a. senkapius rašė: Biržų mieste yra senkapiai, ap-leisti, be globos81. Iš Biržų apskrities policijos Biržų nuovados vir-šininko padėjėjo Vilimavičiaus Antano protokolo: Biržų senkapiai. Biržų apskrities viršininkui. Grąžindamas Valstybės Archeologijos komisijos raštą 6995 Nr. pranešu, kad Biržų mieste randasi tik vieni senkapiai, kurie priklauso Biržų Rymo Katalikų bažnyčiai, esantieji Vilniaus gatvės gale. Biržų Romos katalikų Bažnyčios klebonas kunigas Grigaliūnas be Vyskupijos kurijos pavedimo duoti pasižadėti apsaugai minimų senkapių, atsisakė, pareikšda-mas, kad minėti senkapiai jokios archeologijos reikšmės neturi, nes jokių senkapių ženklų nėra ir niekas jokių senovės liekanų nėra radęs. Priedų: 8 lapai. Surašė Biržų apskrities policijos Biržų nuovados viršininko padėjėjas Vilimavičius Antanas 1935 12 04 Nr. 595682. 1943 m. Valantinas rašė: Iki 1800 m. buvo laidojama kapuose prie ketvirtosios Biržų bažnyčios. Dabar ten ariamas daržas, dar stovi vienas kryžius, jau vėlesniais laikais pastatytas kapų vietai pažymėti83. 2002 m. vykdant žemės judinimo darbus prie Biržų Aušros vidurinės mokyklos (rekonstruojant mokyklos stadioną), archeologiniai tyrimai nebuvo vykdomi, tačiau vietinėje spaudoje buvo prisiminta apie šioje teritorijoje buvusią XVIII a. I pusės bažnyčią ir prie jos buvusias kapines84. Biržų krašto mu-ziejuje Sėla saugomose katalikų bažnyčios mirusiųjų knygose yra įrašai, kad laidota prie bažnyčios ir šalia jos esančiose kapinėse. Šios buvusios bažnyčios su kapinėmis teritorija dar nenustatyta, dalis jau sovietmečiu užstatyta daugiaaukščiais namais. Tačiau turimi miesto planai ir įrašai mirusiųjų knygose verčia kaskart priminti dar neištirtą, bet naikinamą objektą.

EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIOS IR KAPINĖS XVI A. II PUSĖJE – XVIII A.

Jeigu apie katalikų parapines kapines turime kažkiek in-formacijos, tai apie evangelikų reformatų ir liuteronų kapines, buvusias XVI a. pab. – XVIII a., žinios labai miglotos.

Anot Akiro Biržio: 1564 m. kunigaikštis Mikalojus Rudasis Radvila priėmė evangelikų tikėjimą ir pastatė pirmą bažnyčią –

namą susirinkimams. Kristupas I tą namą padidino ir pagraži-no. Pagal istorikus, ten yra palaidotas Kristupas II, nors jokių karsto pėdsakų nerasta85. Jonas Yčas apie 1589 m. piliavietėje pastatytą kalvinų bažnyčią rašė: Kristupas Perkūnas, Vilniaus vaivada, reiškia džiaugsmą, kad, pastatęs Biržų pilį, išmūrijo ten bažnyčią, ne Romos, ne graikų tikybai, bet tikrajai krikš-čionių evangelikų tikybai86. Toliau cituodamas Kristupo II Radvi-los įsakymus dėl reformatų bažnyčios įrengimo, rašo: Priešais priesienio reikia liepti ruimingas užlipimas padaryti, o nuo ten išgrįsti platus grindinys iki pat forto. Visa bažnyčia aplinkui gra-žiai akmenimis išgrįsti, kad joks vanduo neįsiskverbtų į pamatą, bet akmenimis toliau nubėgtų. Taigi, čia yra brangi žinelė apie Biržų senąją bažnyčią, iš kurios vis dėlto mes nepajėgiam tikro vaizdo susidaryti, tik apmatom, kad ji bus šių laikų bažnyčios vietoje buvusi statyta, o arčiau pilies gal, bet arčiau to tako, kuris seniau buvęs išgrįstas ir vedęs iš bažnyčios į pilies fortą. N u o s t a b u , k a d t o k i o s d i d e l ė s i r n i e k u o m e t n e i š n y k u s i o s p a r a p i j o s a t m i n t y n e p a s i l i k o j o k i o a t m i n i m o a p i e t i k r ą j į t o s b a ž n y č i o s p a d ė j i m ą i r p o z i c i j ą 87.

M. Jučas, studijavęs šaltinius apie Biržus, patikslina bu-vusių kalvinų bažnyčių vietas. Jis rašo: Perstatant pilį XVII a. viduryje, pilies teritorijoje buvusi kalvinų bažnyčia ir varpinė nugriautos, o plytos panaudotos pilies statybai. Nauja kalvinų bažnyčia buvo prieš tai pastatyta mieste, ant Širvėnos ežero kranto. Jau 1662 m., tvirtinant ežero krantus, pasakyta „prie tvenkinio priešais bažnyčią“. B.Radvila aiškiai nurodė, kad, nugriovus bažnyčią pilies kieme, ten palaidotųjų palaikai būtų perkelti į miesto bažnyčią – prie ežero, o „akmenis, kurie čia ant jų kapų yra, ten taip pat padėti“ <...> 1676 m. inventoriuje pasakyta: „bažnyčios aikštė, kurioje bažnyčia ir bažnyčios mo-kykla prie tvenkinio ir špitolė“. 1750 m. ir 1751 m. inventoriuose įrašyta „kalvinų bažnyčia ir kapinės prie tvenkinio“88.

Apibendrinus informaciją apie kalvinų bažnyčias mieste, galima būtų išskirti kelis bažnyčių statybos ir gyvavimo etapus: 1) apie 1564–1625 m., 2) apie 1625–1704 m.; 3) 1704–1856 m.; 4) pradėta 1856 m. baigta 1874 m., tebestovi iki šiol. Kaskart perstatant bažnyčias buvo keičiamos ir jų vietos, t.y. nestatytos ant tų pačių pamatų. Apie buvusias kapines prie evangelikų re-formatų bažnyčių rašytinių duomenų kol kas nerasta. Evangelikai reformatai, kaip katalikai prie bažnyčių, buvo laidojami panašiai iki XVIII a. pabaigos. Daugiausia žinoma apie paskutinę baž-nyčią, kuri statyta XIX a. II pusėje, senosios bažnyčios vietoje. Rašoma, kad aplink senąją bažnyčią buvo kapinės. Tačiau šitos „senosios“ bažnyčios situacija nėra tiksliai žinoma, nežinomas ir užimamo šventoriaus plotas. 1808 m. Biržų miesto plane su apylinkėmis pažymėta, kad bažnyčios pagrindinis įėjimas yra iš vakarų pusės, t.y. nuo pilies pusės. Kitame XIX a. reformatų parapijos žemės plane89 (iki 1856 m.) bažnyčia orientuota Š–P kryptimi, o įėjimas turėjo būti nuo miesto, t. y. pietų, pusės.

2004 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų90 metu įrengiant pandusą prie pagrindinių bažnyčios laiptų šurfe 3, 1,3 m gyly-je, pilkoje judintoje žemėje rasta pavienių žmonių kaulų. Šurfo šiaurinėje pusėje, 1,9 m gylyje, rasti karstų fragmentai ir jau išjudintos sunykusių kaukolių liekanos. Galvos orientuotos ŠV kryptimi, įkapių nerasta. Rastos kelios karsto vinys. Šurfe 2 rasta suniokota kripta su 3 karstais su jau išjudintais palaidojimais. Mirusiųjų galvos orientuotos vakarų kryptimi, į bažnyčios pusę. Jokių įkapių paviršiuje nepastebėta. Buvęs įėjimas į kriptą iš vakarų pusės užkrautas plytomis, yra 0,7 m gylyje po dabartiniu keliuku, praeinančiu šventoriaus rytine puse link klebonijos. Krip-

17

ÞIEMGALOS TYRINĖJIMAI

tos ilgis R–V kryptimi 2,5 m, plotis 1,9 m Š–P kryptimi, aukštis ties skliautu –1,5 m. Orientuota vakarų–rytų kryptimi. Kripta rasta atsitiktinai, iki 2004 m. jokių žinių apie ją nebuvo. Tyrimų metu kriptoje esantys palaikai nejudinti ir palikti savo vietose, kad atei-tyje juos būtų galima ištirti remiantis naujomis technologijomis. Kriptos situacija, išlikusio karsto dangčio apkaustai ir rankenų formos leistų manyti, kad tai XVIII a. palaidojimai, o kripta turėjo būti 1704 m. statytos bažnyčios šventoriuje.

Šurfe 4, kastame prie klebonijos vakarinio fasado, 0,4 m gylyje, rasti pamatai iš 0,4 x 0,5 x 0, 45 m dydžio lauko akmenų, rišti kalkių skiediniu, tarpai užpildyti plytų duženomis. Virš jų supiltas griuvenų sluoksnis su čerpėmis, XVI a. pab. – XVII a. daugiausia herbinių Radvilų koklių ir mieste randamų koklių duženomis. Jų ornamentai: du grifai laiko Radvilų herbą, deši-niajame kampe raidė „C“, „du jaunuoliai laiko skydą“, palmetės vainike liūtas ant plytų sienelės, Kritupo Radvilos ir Boguslavo Radvilos herbiniai kokliai ir kt.

Atkastų pamatų ilgis 5 m rytų–vakarų kryptimi, plotis 0,9 m, storis 0,8 m. Rastas ir buvusios mūrinės konstrukcijos kampas, nuo kurio pamatai tęsiasi į pietų pusę. Ištirtas šių pamatų 1,5 m ilgio, 2 m pločio ir 0,8 m storio fragmentas. Pamatus galima da-tuoti XVII a. Panašu, kad rastuosius pamatus galima būtų priskirti ir pirmajai evangelikų reformatų bažnyčiai, kuri T. Makovskio gra-viūroje pavaizduota su bokštu. XIX a. evangelikų reformatų sklypo plane (iki 1856 m.) pažymėtas panašiai orientuotas pastatas, kuris minimas 1911–1912 m. gaunamų ir išlaidų pajamų knygoje, kur nurodomos lėšos Biržų evangelikų reformatų klebonijos (pasto-rato) prie ežero remontui91. Teritorija prie dabartinio klebonijos pastato V fasado dar laukia savo tyrėjų. Gali paaiškėti, kad šioje vietoje yra 1625 m. plane parodytų įtvirtinimų fragmentai.

2006 m. dabartinio šventoriaus teritorijoje buvo vykdomas išorinis bažnyčios apšvietimo projektas. Žvalgomųjų archeo-loginių tyrimų metu tirtas apie 120 kv. m. plotas. Bažnyčios pietinėje pusėje, šurfe 2, 1,4 m gylyje, rastas palaidojimas. Mi-rusiojo galva orientuota V kryptimi. Bažnyčios ŠV pusėje tame pačiame gylyje, šurfe 5, rastas palaidojimas su išlikusiomis karsto liekanomis. Karsto ilgis 1,1 m, plotis 0,5 m, rasta viena kaltinė vinis. Sprendžiant iš atidengto palaidojimo, rastas vai-ko kapas. Abiejų mirusiųjų palaikai nebuvo išimami. Be vinių, norint tiksliau datuoti, įkapių prie abiejų palaidojimų nebuvo rasta. Žinant, kad dabartinė bažnyčia baigta statyta 1874 m., tai negali būti XIX a. II pusės palaidojimai. Pagal rastas kaltines vinis reikėtų datuoti XVII a. II puse – XVIII a.92

Istoriografijoje minimas reformatų kapines prie ežero pir-masis rado archeologas Karolis Mekas, 1960–1965 m. vykdęs archeologinius tyrimus Biržų piliavietėje. Jo ataskaitoje yra užfiksuoti tuo metu vykdyti archeologiniai tyrinėjimai ir Biržų senamiestyje. Kai kurie faktai buvo paskelbti straipsnyje93, kur jis aprašo radęs prie reformatų bažnyčios gynybinės sienos fragmentus. Toliau pateikiamos ištraukos iš ataskaitos leis iš-samiau susipažinti su tuo, kas nebuvo skelbta: (1965 m.) rajo-no vadovai, 25 metų Tarybinės santvarkos Lietuvoje sukakčiai sumanė šalia reformatų bažnyčios pastatyti iš žemių pylimų estradą. Sustumiant ekskavatoriais pilamas žemes, kasant dre-nažo griovį, šalia šventoriaus pietvakarių kampo užsidurta ant stambių mūro pamatų. Mūro plytos, čerpių fragmentai ir paste-bėtos puodų šukės, rodė, kad tai esama pastato ar įrengimo iš Biržų miesto kūrimosi laikotarpio…Radaus reikalingu naująjį radinį patikrinti<...> Naujajam radiniui patikrinti, tarpininkaujant vietos muziejaus direktorei drg.Drevinskienei, pasisekė gauti talkininkų. Jais buvo vidurinės mokyklos mokiniai, turėję dviejų

savaičių darbo prievolę. Viso gauta 20 mokinių 7 klasės. Su jais tiko kasdieną dirbti dviem pamainom po 3 val. Vienoje grupėje, mokytojo Jozėno (?) vadovaujamoje, dirbo šie 7 kl. mokiniai: Jankauskas Arvydas, Lapinskas Romualdas, Tamins-kas Alfredas, Pangonis Algimantas, Vingilis Vidmantas, Ma-krickas Balys, Kantavičius Stasys, Grytė Bronius, Sabaliauskas Balys, Balčiūnas Rimas, Petkevičius Albertas, visi 13–14 m. amžiaus. Antrajai mokinių grupei vadovavo mokytoja Kairie-nė. Šioje grupėje dirbo: Andužis Edmundas, Baltutytė Rita, Brazdžionis Rimantas, Černiauskas Juozas, Jurėnaitė Dalia, Kudirka Gediminas, Levenkova Zina, Linkevičius Algis, Ma-tuzevičius Apolinaras, Podinskaitė Ingrida, Šileikaitė Renata, Tamulevičius Algis, Valentaitė Rožė, Žekonytė Danutė94. Buvo rasta 90 m ilgio pamatų ir sienų liekanų. K. Meko nuomone, tai 1625 m. švedų plane pažymėtos, Biržų miestą nuo ežero pusės juosusios gynybinės sienos liekanos. Ties šventoriaus PV kampu atkasti 8,65 x 9,2 m bokšto pamatai. Bokšto sie-nų storis 2,2–2,3 m. Pamatai mūryti iš akmenų ir plytų klodų. Antžeminėje bokšto sienos dalyje plytos rištos renesansiškai. Bokštas švedų plane (1625 m.) nepažymėtas, matyt, statytas po 1625 m.95 S. Pinkus apie tų metų atradimus rašė: 1965 m. prie Biržų reformatų bažnyčios iš žemių sanpilos formuojant aikš-telę estradai, prie tos bažnyčios šventoriaus pietvakarių kampo užtikta mūro liekanų. K. Mekas, pasitelkęs vidurinės mokyklos mokinius, per dvi savaites ištyrė 90 m ilgio pamatų ir sienų liekanas. Pasirodo, kad tai 1625 m. švedų plane pažymėtos, Biržų miestą nuo ežero pusės juosusios gynybinės sienos lie-kanos<...> Nuo bokšto pietryčių kampo rytų link eina 0,55 m storio plytinės sienos pamatai. Sienos ilgis – 87 m.96 Apie rastą gynybinės sienos fragmentą, kaip jau buvo minėta, buvo pa-skelbta. Tačiau nei K. Mekas, nei S. Pinkus nepaskelbė visų ar-cheologinių tyrimų išvadų, nes tuo metu jos galėjo būti politiškai neparankios ir gal būtų sumenkinusios estrados statybų užmojų didingumą. K. Mekas ataskaitoje rašė: iš estrados, aikštelės viduriu buvo kastas drenažo griovys. Jo trasa eina pro aptikto bokšto pietvakarių kampą link ežero. Griovio šlaituose matėsi kapų žymės, duobių kontūrai su žmonių kaulais. Tokių kontūrų pastebėta 12 vietų. Ties šventoriaus vakarinės sienos viduriu trasa perkirto akmenimis krautus pastato pamatus. Šie pamatai yra čia buvusios reformatų mokyklos pastato97. Apie įkapes autorius neužsimena, jų tikriausiai nepastebėta. Tačiau, vertinant iš šių dienų, būtų galima daryti išvadą, kad kapinės buvusios iki 1625 m. gynybinės sienos statybos. Tačiau kapinės galėjo būti ir XVII a. II pusėje. Tai gali nustatyti tik teritorijos tyrimai.

2013 m. buvusios miesto estrados pylimai be tyrimų išar-dyti ir žemės išvežtos už miesto, o gyventojai rinko XVI–XIX a.archeologinius radinius. Rengiant šios teritorijos sutvarkymo projektą būtini detalieji archeologiniai tyrimai, kurie leistų nu-statyti kapinių ribas, suteiktų daugiau informacijos apie miesto raidą XVI a. Baigus tirti dar 1965 m. K. Meko surastus XVII a. gynybinės sienos fragmentus, jų tinkamas eksponavimas su-teiktų galimybę tapti dar vienu turistų traukos centru.

Pabaigoje reikėtų priminti dar 1959 m. vietiniame laikrašty-je skelbtą publikaciją, kuri aktuali ir šiais laikais, kaip pavyzdys, kiek dar daug yra nežinoma apie Biržus. 1959 m. Biržų muzie-jaus muziejininkė V. Bitinaitė (tuomet vyr. mokslinė bendradar-bė) vykdė tyrimus pagal gautą gana intriguojančią informaciją. Toliau pateikiu straipsnį, kurio daugeliui besidominčiųjų miesto istorija gal nebuvo galimybės perskaityti: Pretekstą archeologi-niam kasinėjimui davė biržiečio Alfonso Kaziūno pasakojimas. 1944 m., kasdamas darže apkasą (Rinkos 9), jis aptiko gana

18

ARCHEOLOGIJA. MOKSLO DARBAS

retą archeologinį radinį: maždaug dviejų metrų gylyje susidūrė su griautiniu žirgo palaidojimu. Žirgas šiek tiek apdegęs, už-kastas nesulenktais keliais, šiaurės kryptimi. Kas įdomiausia – šalia žirgo galvos stovėjo 3 moliniai puodai, pripildyti pelenų ir degėsių, o viename jų pastebėta grūdų liekanų. Manoma, kad čia susidurta su degintiniu žmogaus ir griautiniu žirgo palai-dojimais. Sudegę žmogaus likučiai buvo supilti į molinį puodą. Žirgas palaidotas kaip įkapė. Be to, minėtas pilietis pastebėjo duobėje kažkokio pastato liekanas. Daviniai rodo, jog čia turėtų būti senkapio liekanos. Talkininkaujant II vid. m. kraštotyrinin-kams, nutarėme vietovę patikrinti. Nors senkapio neaptikome, bet kasinėjimai davė įdomius rezultatus. 3 x 4 m perkasoje aptikome senovinio mūrinio pastato liekanas. Pastatas, matyt, gaisro metu sudegęs, apie ką liudija didelis kiekis pelenų, de-gėsių, apdegusių plytų, akmenų. Surasti įdomūs XVI – XVIII a. koklių, plytų, stiklo, keramikos pavyzdžiai. Daugelis koklių fra-gmentų glazūruoti, papuošti ornamentu. Rastos dvi monetos (viena XVII a.), kaltinių vinių, durų sąvarų ir kt. Šiauriniame šio pastato kampe aptiktos 1 x 1 m medinio rentinio liekanos. Rentinys galėjo tarnauti šuliniui, o vėliau šiukšlių duobe. Iš šių kasinėjimų galima padaryti išvadas: atkasto pastato liekanos yra iš XVI–XVIII a., namas greičiausiai priklausė privačiam asmeniui ir galėjo sudegti švedų karų metu. Atrasti kokliai, plytos liudi-ja apie gerą statybos techniką. Gausūs keramikos pavyzdžiai byloja, jog senųjų biržiečių buityje XVI–XVIII a. daugumoje vy-ravo puikios kokybės moliniai indai. Glazūros spalvingumas ir ornamentų įmantrumas rodo aukštą to meto keramikos lygį98.

IŠVADOS

Apibendrinant žinias apie buvusias bažnyčias ir kapines Biržų mieste, galima teigti, kad XVI–XVII a. katalikų ir reformatų bažnyčioms ir kapinių vietoms lokalizuoti pirminė informacija jau surinkta. Reikia optimistiškai tikėti, kad ateityje kapinės bus ištirtos ir suteiks daug informacijos apie senuosius Biržų gyven-tojus: kuo jie sirgo, amžiaus vidurkį, laidojimo ypatumus ir t. t.

Remiantis archeologinių tyrinėjimų ataskaitomis ir dieno-raščiais, saugomais Biržų krašto muziejaus Sėla moksliniame archyve, apskaičiuota, kad 1978–2000 m. Biržų senamiestyje žvalgytas ir ištirtas 6438,50 kv.m plotas. 2001–2005 m. žval-gytas ir ištirtas 2270 kv.m plotas. Nuo 2006 m. iki 2013 m. kasmet įvairiose Biržų senamiesčio vietose ištiriamas bendras apie 500 kv.m. plotas, į muziejų perduodama iki 2000 radinių.

Vykdomi archeologiniai tyrimai senamiestyje ir apylinkėse suteikia vis naujų duomenų apie miesto raidą, leidžia lokalizuoti XVII a. buvusius pastatus, sužinoti apie juose gyvenusių miestie-čių buitį ir amatus. Tyrimai jau leido lokalizuoti buvusias XVII a. puodžiaus dirbtuves (J. Basanavičiaus g. 4AB), kuriose, be indų, buvo gaminami ir kokliai pilies rūmų ir kitų pastatų krosnims99. Randama vis nauja archeologinių tyrimų medžiaga leidžia daryti platesnius apibendrinimus apie XVI–XVIII a. Biržų kunigaikštystės prekybinius ryšius su Vokietijos žemėmis, Nyderlandais, Livonija. Senamiestyje rasti radiniai saugomi Biržų krašto muziejaus Sėla archeologiniuose rinkiniuose, eksponuojami muziejaus rūsyje įrengtoje miesto archeologinėje ekspozicijoje.

1 Tyszkievicz K. Wiadomosc historyczna o zamkach, horodyszach i oko-piskach starozytnych na Litwie i Rusi Litewskiej, Wilno, 1859; Tyszkievicz E. Birze, rzut oka na przelosc miasta, zamku ordynacyi, St. Peterburg, 1869.

2 Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Виль-на, 1899.

3 Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga, Kaunas, 1928.4 www.heritage.lt/info/vak.php.

5 Biržų žinios – savaitinis laikraštis, leistas nuo 1922 m. rugpjūčio 14 d. ir iki 1933 m. gruodžio 31 d. Biržuose.

6 Akiras Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. T.2. Biržų apskritis, Kaunas, l932.

7 Lietuviškoji enciklopedija. T.3, Kaunas, Spaudos fondas, 1935. Biržų apskritis, skirsn. 1221–1236.

8 Yčas J. Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė. Istorijos eskizas. Kau-nas, 1931.

9 Bitinaitė V. Įdomus archeologinis radinys, Raudonasis artojas, 1959 10 08.10 Mekas K. Biržai, Mokslas ir gyvenimas,1966, Nr.7, p. 30–33.11 Glemža J. Biržai, Mokslas ir gyvenimas. 1969. Nr.7. p. 19–22.12 Jučas M. Kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys. Archi-

tektūros paminklai, 1972. T.2, p. 36–45.13 Malczewska M. Latyfundium Radziwiłłow w XV do połowy XVI wieku.

Warszawa,1985.14 Algimantas B. Radvilos Astikaičio vaikai, Biržiečių žodis,1988. Nr.133–

136; Pirmųjų Radvilų kartų valdos, Biržiečių žodis, 1989 lapkr, 25, p. 4; Biržų gatvių labirintais, Biržų žinios,1991. Nr. 5–7.

15 Songailaitė R. Biržų miesto istorinė apžvalga, Biržų istorijos apybraižos, Vilnius, 2006, p. 9–27.

16 Miškinis A. Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai. T.IV, Vilnius, Savastis, 2009, p. 18–61.

17 BKMS, 1931 05 11, kv. 591.18 BKMS, 1931 05 23, kv. Nr. 599.19 BKMS, 1933 05 11 , kv. Nr.817.20 BKMS, 1933 06 19, kv. Nr. 824.21 BKMS, 1934 06 09, kv. Nr.1002.22 BKMS, 1935 07 30, kv. Nr. 1642.23 BKMS, 1953 07 05, kv. 2504.24 BKMS, 1953 09 02, kv. Nr. 2508.25 LAA, T.1, p. 112–113.26 Tarasenka P., 1928, p. 107–108.27 BKMS, 1934 11 27, kv. Nr. 1601.28 BKMS, 1935 05 19, kv. Nr. 1615.29 Tarasenka P., 1928, p. 107–108.30 BKMS, 1933 06 03, kv. Nr. 820.31 BKMS, 1928 12 13, kv. Nr.138.32 BKMS, b. 5, p. 54.33 LAA, T.IV, p. 15,71,89,91.34 Valantinas A. Biržai, Panevėžio vyskupija, V., 1998, p. 98. Rašyta

1943 m. turėta omeny Kęstučio–Skaistkalnės–Pasvalio g. kapinės (R. S).35 Tyszkievicz E. Birze, p. 106.36 Nuoroda į Baublio A. vertimą: Tiškevičius E. Biržai. Žvilgsnis į miesto,

pilies ir majorato praeitį, p. 61.37 Ten pat.38 Valantinas A., p. 100. E.Tiškevičius, cituodamas 1674 m. biržiečių katalikų

skundą, mini ir kai kuriuos akmens paveikslus, paslėptus arsenale. Apie šį bareljefą paskelbė ir Konstantinas Tiškevičius 1859 m. Jis rašo, kad, valant piliavietėje griuvenas, buvo rasta plytę szarą gipsową mającą dwa i pol arszyny dlugosci, jeden arszyn szekosci, grubą na trzy pawie wiersz-ki, mającą na sobie niezgrabnie wykuty, a przez czas i przec brak posca-nowania calkiem prawie zatarty wizerunek staruszka z brodą, z mieczem w jednej , xiąžką w drugiej ręce, z aureolą nad glową, zapewnie to wize-runek š. Pawla. Šis bareljefas kartu su rasta mortyra ir dviem patrankomis buvo išvežti į Astravą. 1848 m. nors ir nekėlusios grėsmės patrankos buvo sudaužytos ir užkastos Astrave. O akmuo su staruszkiem suvaidino savo vaidmenį Astravo rūmų statybos metu (matyt )buvo įmūryta prie lubų bal-kio (p. 178). Iš čia žinome, kad griuvenos valytos iki 1848 m. (R.S.).

39 Biržų kraštotyros muziejus buvusioje cerkvėje buvo įsikūręs 1947–1988 m. (R.S.).

40 Jučienė I. Senamiesčių tyrimai, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976–1977 metais, Vilnius, 1978, p. 54.

41 Ten pat, p. 19.42 Miškinis A. Biržai, Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai, Vilnius, 2009,

p. 18.43 Kas sudegino 1579 m. Biržus, yra kelios nuomonės: A.Miškinis rašo:

kai prie Kokenhauzo sumušti švedai traukdamiesi užpuolė Biržus: pilies nepaėmė, bet miestą sudegino (p. 18), K. Antanaitis rašo: 1579 m. rug-pjūčio 1 d. apie 20 000 Rusijos totorių prasiveržė į Sėlspilio ir Biržų apy-linkes. Jiems atremti karalius pasiuntė Žemaitijos karius su jų kaštelionu.

19

ÞIEMGALOS TYRINĖJIMAI

Jų net nelaukdami, rusai greitai atsitraukė, vos tik išgirdę apie tuo metu suaktyvėjusius Švedijos veiksmus Estijoje (Lietuvos kariuomenė Livonijos karo kampanijose 1578–1581, Karo archyvas, 2005, T. 20, p. 50–100). Baltramiejus Rusovas, to meto amžininkas, Livonijos provincijų kroniko-je aprašo 1561–1583 m. įvykius. Jis mini apie 20 000 totorių įsiveržimą į Kuršą 1579 m. liepos pabaigoje. Prieiga internetu: (http://www.vostlit.info/Texts/rus12/Russow/titel.phtml?id=1283). Apie šias hipotezes rašyta: Songailaitė R. Biržų pilis: istoriografija ir archeologinių tyrimų apžvalga. II dalis, Žiemgala (istorijos ir kultūros žurnalas), Kaunas, 2011, Nr.1.

44 Tarasenka P., 1928, p. 106–107.45 Balinski M. Staroszytna Polska, Warszawa, T. 3,1846, S.453–459; 1579

za Stefana Batorego, nagla napasc nieprzyjacielska z pod Kokenhauzu zniszczyla księztwo biržanskie (s.454); ibid. Tyszkievicz K. Wiadomosc historyczna o zamkach, horodyszach i okopiskach starozytnych na Li-twie i Rusi Litewskiej, Wilno, 1859.

46 Tyszkievicz E. Birze, rzut oka na przelosc miasta, zamku, ordynacyi, St. Peterburg, 1869. Nuoroda į Baublio A. vertimą, Tiškevičius E. Biržai. Žvilgsnis į miesto, pilies ir majorato praeitį, p. 61.

47 Lietuvos metrika (1440–1498).Vilnius, 1998, p. 48.48 Malczewska M. Latyfundium Radziwiłłow w XV do połowy XVI wieku. Wars-

zawa, 1985, p. 139. Dokumento kopiją Biržų r. savivaldybei perdavė istori-kas D. Karvelis 2005 m. , kai buvo švenčiamos Biržų 550-oios metinės.

49 Ten pat, 140.50 Ten pat.51 Ten pat.52 Baublys A. Pirmųjų Radvilų kartų valdos, Biržiečių žodis, 1989 11 25, p. 4.53 Ragauskienė R., Karvelis D. 1645 m. Juzefo Naronovičiaus-Naronskio

Biržų kunigaikštystės žemėlapis.V., 1997, p. 38.54 Pinkus S., 1986, p. 6.55 Ragauskienė R., Karvelis D., p. 37.56 Songailaitė R. Biržų senojo miesto vietos (3219) ir istorinės dalies (17073)

Malūno, Kluono, Ramiosios, Atgimimo, J.Biliūno, J.Basanavičiaus, Kilu-čių, Vytauto, Vilniaus, Karaimų, Rotušės gatvių žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir archeologinių tyrimų 2011 m. ataskaita, p. 54–55, ATL, 2011, p. 361–365.

57 Akiras–Biržys, p. 62–64.

58 Mikelėnas J.Mūsų senovė, Biržų žinios,1930 Nr. 32. (311).59 Kviklys B. Mūsų Lietuva,T.II,V., 1991, p. 669. B. Kviklys, aprašydamas

Biržus, klaidingai interpretavo 1930 m. tyrimų išvadas: senuose do-kumentuose Biržų vardas minimas 1415 m., kai Jogaila, lankydamas Lietuvos žemes, aplankė ir Biržus. Atrodo, kad kovų su kalavijuočiais laikais Biržuose galėjo būti medinė pilaitė, stovėjusi dabartinės ligoninės rajone. Ten, be kitų senienų, rasti ir kokliai su herbais – žalčiu apjuostas erelis. Kai kas spėlioja, kad tai galėjęs būti Radvilų pirmtakų herbas.

60 Akiras Biržys, p. 62–64.61 Genys J. Herbiniai Biržų kokliai, Kultūros paminklai, 1994, p. 96.62 Songailaitė R. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Biržų senamiestyje

1994–1995 metais, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 me-tais, V., 1996, p. 263–264.

63 Songailaitė R. Tyrimai Biržų senamiestyje, ATL, 2005, p. 237–238.64 Songailaitė R. Biržų senojo miesto vietos (3219) ir istorinės dalies (17073)

Malūno, Kluono, Ramiosios, Atgimimo, J.Biliūno, J.Basanavičiaus, Kilu-čių, Vytauto, Vilniaus, Karaimų, Rotušės gatvių žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir archeologinių tyrimų 2011 m. ataskaita, p. 54–55, ATL, 2011, p. 363.

65 Apie 1584 m. Kristupui Radvilai Perkūnui pradėjus statyti italų tipo Biržų pilį, apjuostą gynybiniu grioviu ir pylimu, kasant pilies PR pusėje griovį, dalis žemių pateko ant PR šlaito.

66 Jonaitis R., Rotušės g. 2, ATL, 2006, p. 541.67 Markelevičius J. Biržų senamiesčio kultūrinio sluoksnio prie buv. elektri-

nės Birutės g.Nr.1 archeologinių tyrimų ataskaita (1976 m. rugsėjo 15 – spalio 1 d.), BKMS, mokslinis archyvas.

68 Lisauskaitė B. Birutės ir Rotušės gatvės, ATL, 2012, Vilnius, 2013, p. 370–371.

69 Songailaitė R. Rotušės g.10, Biržai 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita.

70 VAK, byla 5, p. 55.71 Songailaitė R. Archeologiniai tyrimai aikštėje prie paminklo žuvusiems

už Lietuvos nepriklausomybę, ATL, 2005, p. 238–240; ATL, 2006, p. 275–277; ATL, 2007, p. 325–326.

72 1946 m. susprogdinus paminklą, jis buvo užkastas vietoje, o postamen-tas panaudotas šiuo metu stovinčiam obeliskui. Paminklas buvo atkastas 1988 m. rudenį, po ilgų svarstymų 1992 m. buvo išlietas naujas pamin-klas ir atstatytas dabartinėje vietoje (aut. R. Antinis, sūnus).

73 Biržų muziejus, 1930 06 30, kv. Nr. 656. Šių radinių BKMS nėra, iš įrašo kvite žinoma.

74 Duderis A. Žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Radvilos g. 2a. 2005 m., ATL, 2005, p. 233.

75 Panevėžio vyskupija. V., 1998, p. 106.76 Ten pat.77 Songailaitė R. Žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Biržų senamiestyje

1995 m.78 Songailaitė R. Tyrinėjimai bažnyčių šventoriuose Biržuose, ATL, 2006,

p. 254–256.79 http://www.birzuparapija.lt/?p=i .80 Panevėžio vyskupija, V., 1998, p. 106.81 VAK, byla: 5, psl.: 53.82 VAK, byla 5, p. 51 83 Panevėžio vyskupija, V., 1998, p. 106.84 Kubilius G. Šiaurės rytai, 2002 08 10 Nr. 92.85 Biržys A. Lietuvos miestai ir miesteliai. Biržų apskritis, Kaunas, 1932,

p. 41–47.86 Yčas J. Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė, Kaunas, 1931, p. 58.87 Ten pat, p. 61.88 Jučas M. Kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys, Archi-

tektūros paminklai, T. II,1972, p. 29, 31,43–44.89 Biržų evangelikų reformatų bažnyčios archyvas. Kopija gauta iš kun.

R. Mikalausko.90 Songailaitė R. Biržų senamiestis, ATL, 2004, p. 193–198.91 BKMS, GEK–14376.92 Songailaitė R. Tyrinėjimai bažnyčių šventoriuose Biržuose, ATL, 2006,

p. 254–256.93 Mekas K. Biržai, Mokslas ir gyvenimas, 1966. Nr. 7.94 Mekas K. Biržų pilies archeologiniai tyrimai. 1965 m., PRPI archyvas,

F.5–2669, p. 1–4. Pavardės ir vardai pateikiami kaip buvo autoriaus tekste.95 Ten pat.96 Pinkus S„ 1971, p. 252.97 Mekas K., 1965, p. 4.98 Bitinaitė V. Įdomus archeologinis radinys, Raudonasis artojas,

1959 10 08.99 Lisauskaitė B. Tyrimai J. Basanavičiaus gatvėje 4a–b, ATL, 2009, p. 319–

322.

ARCHEOLOGY. SCIENCE WORKRoma Songailaitė

BIRÞAI ARCHAEOLOGICAL MONUMENTS AND THEIR RESEARCH

Summary The article is based on the published archaeological material of the end

of the 19th century and the beginning of the 20th century, files of the State Commission on Archaeology, archaeological research reports, receipts of taken exhibits kept in Biržai Regional Museum “Sėla” funds, publications about Biržai archaeological sites and artifacts found in them.

The article aims to present archaeological objects in the town men-tioned in the archaeological literature of the second half of the 19th century and the first half the 20th century, and to present archaeological research data of the second half of the 20th century till 2014 on the researched cultural layer of old town of Biržai and the historical part of the town and partially to localize the burial grounds in the former urban area, the mid-16th century manor, the 16th–18th-century Catholic and Evangelical Reformers’ churches and their former cemeteries.

Roma SongailaitėMažosios Lietuvos Istorijos muziejus

Didžioji Vandens g. 2, LT-91246, Klaipėdaarcheologai@mlmuziejus.lt

Gauta 2016 03 30Atiduota spausdinti 2016 04 18