Miesto IQ - 14

KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOSISSN 1822-9271

5.95 Lt

2009 | gegužė (14)

krizė su šypsena

koks yra elitasLietuvoje?

RegimantasAdomaitis

Gintaras Grajauskaselituva

Nr. 05 (14) MIESTO IQ ISSN 1822-9271

Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ [email protected]

Vyriausioji redaktorė INA ŽURKUVIENĖ [email protected]

Vyr. redaktorės pavaduotojas DAINIUS GENYS [email protected]

Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ [email protected]

Redaktorės pavaduotojas GYTIS VALATKA [email protected]

Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIŪTĖ DALIA RAUKTYTĖ

Fotografai EGLĖ NAVICKAITĖ mODESTAS EŽERSKIS

Piešiniai: IEVA VAIVARAITĖ

Vyriausioji dizainerė KORNELIJA BUOŽYTĖ-JERAŠŪNIENĖ [email protected]

Techninė dizainerė SKAISTĖ AŠmENAVIČIŪTĖ [email protected]

Kalbos redaktorė AISTĖ TAmOŠAITYTĖ [email protected]

Žurnalą rengė: Arūnas Liuiza, Andrius Užkalnis, Gintaras Grajauskas, Egidijus Aleksandravičius, Jūratė Juškaitė, Arvydas Pakštalis, Goda Dapšytė, Arūnas Antanaitis, Alpinija, Karolis Vyšniauskas, Rokis Žukauskis, Rytis Zemkauskas, Tadas Vidmantas, Justina Augustytė, Veronika Urbonaitė, Vaiva Grainytė, Rūta Grigolytė, Rūta Bagdanavičiūtė, Kęstutis Navakas, Gražina Subelytė, Danutė Gambickaitė, Simona Žemaitytė, Sandra Kliukaitė, Artas Bartas, Tomas Kava-liauskas, Rimantė misevičiūtė, Jurgis Gimberis

Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Leonidas Donskis, mykolas Drunga, Birutė Garbaravičienė, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, Jūratė Tutlytė, Rytis Zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Robertas Dargis

Marketingo ir pardavimo skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ [email protected]

Reklamos projektų vadovė DAIVA ŠILINSKAITĖ [email protected]

Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ [email protected]

LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert, Corbis nuotraukos

MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT , Versus aureus leidykla

LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ Redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“

Kitas numeris išeis 2009 06 09

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Žurnalo redakcija neatsako už anonsuojamų renginių metu išsakytas idėjas bei pareiškimus.

Mod

esto

Eže

rski

o nu

otr.

Viršelis: Fotografas modestas Ežerskis

Stilius Linos Jakeliūnaitės Iliustracija Kristinos Kavaliauskaitės

Anksčiau žmogus geidė karūnos, skeptro ir kitų prestižinių, valdžią ar titulą pabrėžiančių bran-genybių. Bet ne todėl, kad šie dalykai jam kėlė estetinį pasigėrėjimą, o dėl to, kad jie – galybės simbolis. Šiandien tokių titulų ir ženklų taip pat esama: jie paveldimi arba suteikiami aukštų pa-reigūnų, visuomenės...

Tokiose vietose, kuriose stengiamasi išsaugoti senąją struktūrą, galima iš pirmo žvilgsnio nustatyti, ko siekia visuomenė. Tačiau šiuolaikiniuose miestuose atsispindi kitoks idealas – „daryti“ pini-gus centro spūstyje. Greitai sukrauti turtai leidžia manyti žmogų savaime tapus elito atstovu – moralinės laikysenos svarba vis mažėja. Dar daugiau, galybės ženklus galima ir nusipirkti. Taip ir pati sąvoka „elitas“ įgyja vis daugiau neigiamų konotacijų. Ji vartojama taip pat dažnai, kaip ir žodžiai „politikai“, „verslininkai“, o tam tikrais atvejais virsta jų sinonimu. Visuomeniniai renginiai tampa pretekstu pademonstruoti statusą, megzti naudingas pa-žintis, bet ne vieta, kurioje žmonės vienijasi, stengdamiesi kurti geresnes bendruomenės gyvavimo sąlygas. Todėl tokiose er-dvėse ir esama daugiau monologų nei dialogų.

Jaunų valstybių gyventojus užvaldo neapsakomas noras vadintis elito atstovais ir taip visuomenė pasiklysta sąvokose. Šis statusas tebėra daugelio slapta svajonė. Gaila tik, kad manoma, jog ją galima nusipirkti. Todėl tarp vaikščiojančiųjų po rožių laukus tiek daug daltonikų ir neužuodžiančių kvapų.

Būtent dėl išvardytų priežasčių tuos žmones, kuriems sąžinė ir bendri interesai yra svarbesni už visą laiką atimančias pastangas patekti į „išrinktųjų“ ratą, šiandien mieliau vadinčiau ne elitu, o dva-sios aristokratais. Jie siekia pusiausvyros, todėl tas pripažinimas, kuris su laiku juos aplanko, yra saiko ir troškimo kurti rezultatas.

Ina

2 | MIESTO IQ ∙ GEGužė www.miestoiq. l t

tekstas | Andrius Užkalnis

Trumpas ir paprastas žodis, bet mums reiškia tiek daug. Ir naudojamas jis keistai: tie, kurie apie elito atstovus atsiliepia blogai, dažniausiai patys norėtų jais būti. Tie, kurie pasiekia virtualiuosius namus, kuriuose gyvena elitas, pasižiūri pro langą į gatvę ir grįžti ten nebenori, bet vadintis elitu vengia. Tie, kurie vadina save elitu, greičiausiai nėra jokie elito atsto-vai: jei apie save kalbi, kad atstovauji elitui, tai visi sužino, kad tikrai jam nepriklausai.

Priklausymas šiam klubui irgi keistai apibrėžiamas. Viena vertus, Jūsų narystę tvirtina būtent tie, kurie nėra to klubo nariai. Be to, skirtingai nuo aristokratų klubo, kuriame tvyro brolybės atmosfe-ra, elito nariai vieni kitų nemėgsta: kai vienas elito atstovas kalba apie kitą, dažniausiai pradeda ir baigia tuo, kad anas, kitas, tik vaizduoja esąs kažkas. O iš tikrųjų jis – niekas, tik apsimetėlis.

NUO KO PRASIDĖJO?Mes klaidingai manome, kad žodis ir samprata atsirado tik ne-seniai, kai vieno buvusio prezidento trumpo valdymo laikais vi-suomenėje susidūrė „runkelių“ ir „elito“ armijos. Tai būtų labai su-paprastintas vaizdelis: prastuomenė mato „elitą“ kaip ciniškus, gudrius, gerai pasiklojančius ir šiltai išsimiegančius bjaurybes, įpratusius atsiriekti storesnį kąsnį, o aukštuomenė žvelgia į „run-kelius“ kaip į tinginius, girtuoklius ir išlaikytinius, besigviešiančius perdalyti svetimą gerą. Bet elitas buvo visuomet, ir sovietinis pe-riodas nebuvo išimtis.

Techniškai elito egzistavimas paaiškinamas labai paprastai. Kiekvienoje visuomenėje (absoliučiai kiekvienoje, net ir pusiau

nemylimi , bet re ikal ingi

laukinėse šalyse) žmonės pasiskirsto į daugumą – tuos, kuriems vadovauja kiti, ir mažumą – tuos, kurie vadovauja kitiems. Čia kalbama ne tik apie politinę valdžią: kitus valdo ne tik tie, ku-rie kontroliuoja policiją, kariuomenę ir kalėjimus. Tas pats galioja tiems, kurie sugeba gydyti žmones, geriau už kitus suprasti įsta-tymus ar projektuoti namus – tai vis profesijos, kurias geba atlikti labai nedidelė mažuma.

Politikai ir valdžios atstovai turi tik nedaugeliui būdingą norą ir su-gebėjimą vadovauti. Nesiraukyk, skaitytojau: niekas tau neliepia manyti, kad politikais tampa tie, kurie yra protingesni už kitus. Arba tie, kurie būtinai doresni, tyresni ar tauresni. Tai idealas, taip pat tolimas nuo realaus gyvenimo, kaip ir sauskelnių reklamoje rodoma šeima: mama, viduryje nakties žavi ir idealiai sušukuo-tais plaukais, tėvas, negalintis nustoti šypsotis, nes trečią valan-dą ryto reikia pervystyti mažylį, ir raudonskruostis bamblys, kuris arba laimingas kikena, arba miega.

Politikais tampa, paprastai šnekant, tie, kurie netingi, nes di-džioji dauguma žmonių gyvenime nenorėtų tokio darbo. Su-gebančių vadovauti tarp mūsų labai mažai; vadovauti norinčių ir turinčių energijos stumdytis alkūnėmis, kad prasimuštų prie vairo, yra kiek daugiau – bet ne tiek daug, kad visiems jiems neatsirastų darbo.

Ir čia iš esmės jokio skirtumo, ar kalbame apie išsivysčiusią de-mokratiją, ar komunistinį režimą, ar primityvią ir korumpuotą dik-tatūrą, kur ginantys savo teisę būti viršuje smegenų gebėjimus paremia ginklais ar kariuomene. Skiriasi tik būdai, kaip prasimu-šama viršun. (Kuo civilizuotesnė visuomenė, tuo labiau ji linksta, kad jai vadovautų ne tie – arba ne tik tie, – kieno didžiausi kumš-čiai; tai nulėmė natūrali atranka: nors geriausias medžiotojas

Elitas

Ievo

s Va

ivar

aitė

s ili

ustr.

Forumas

8 | MIESTO IQ ∙ gEgUžė www.miestoiq. l t

fo

ru

ma

s

turėdavo daugiausia mamuto mėsos, bet pavasario sulaukdavo tas, kuris pasirūpindavo malkomis žiemai ir kailiais.)

Bet kuriuo atveju viršun veržiasi mažuma, ji ir yra elitas. Elitas – tai tie, kurie turi valdžią, bet ne tik politine, o pačia plačiausia prasme. Šia valdžia džiaugiasi tie, kurie turi kažką, kas reikalinga kitiems ir ko visiems nepakanka, tad galima savo nuožiūra skirs-

tyti: įgūdžius, žinias, gebėjimą gerai nuspręsti, geriausią balsą, greičiausias kojas, stačiausią krūtinę, balčiausius dantis.

Kuo mažiau sugebančių kažką veikti, tuo geriau už tai atlyginama. Nė vienoje visuomenėje negausi daug pinigų už darbą, kurį paten-kinamai atlikti yra daug norinčių ir sugebančių. Čia ir yra liūdnas atsakymas į retorinį klausimą, kuris dažnai kamuoja mąstytojus:

MIESTO IQ ∙ gEgUžė | 9 www.miestoiq. l t

Forumas


pažiūrėjus į uždarbius, nejau visuomenei reikalingesnis jaunuolis, labai taikliai mėtantis oranžinį kamuolį į krepšį, negu žemdirbys, auginantis javus, arba mokytojas, mokantis vaikus lietuvių kalbos? Atsakymas paprastas: jiems moka ne pagal tai, kiek jie reikalingi visuomenei, o pagal tai, kiek yra galinčių ta veikla tinkamai užsiimti.

AR STATUSAS PAVELDIMAS?Prieštaringiausias elito bruožas – tai, kad elitas gimdo ir augina į save panašius (ir todėl į elitą prasimušti „iš šono“ sunkiau, nes kiti jau gimsta su žymiai geresne starto pozicija). Turtingi tėvai sugeba atžaloms nupirkti geriausią išsilavinimą, užtikrinantį joms gerus darbus ir geras pajamas, už kurias jie gali pirkti šiltesnę vietą po saule jau savo atžaloms.

Tai tiesa, bet ne visai. Jei procesas paliekamas savieigai, priva-lumai baigiasi vidutiniškai jau po trijų kartų̃. Labai dažnai turtingų tėvų atžala turi protą ir išsilavinimą, bet neturi to, kas kažkada užtikrino jų tėvams vietą viršūnėje, – atkaklumo ir sugebėjimo ko-voti, alkūnėmis brautis ir nenuleisti rankų. Šios savybės beveik niekada neišsivysto savaime.

Būtent todėl daugelis pasaulio visuomenių – ne idealizmo, bet pragmatizmo vedinos – perėmė anglų aristokratų tradiciją auginti atžalas kuo griežtesnėmis sąlygomis, dažnai net pabrėžtinai at-šiauriai. Tai ne kokio nors neracionalaus ir įgimto kuklumo išraiška. Kuklumas apskritai yra dažniausiai ne nedrąsaus būdo ar nuolan-kumo pasireiškimas, o labai racionalus pasirinkimas, kylantis iš pasitikėjimo savo jėgomis ir nenoro švaistyti energijos giriantis.

Pasaulio šeimininkų palikuonys tyčia sodinami į akmeningą dirvą, nes per šimtmečius buvo pernelyg daug pavyzdžių, primenan-čių apie išlepintus karalių vaikus, kurie dar džiaugėsi pudruotu gyvenimu tėvų rūmuose, bet buvo pernelyg žiopli ir nepastebėjo, kad šalį ir turtus jau valdo kiti. Pačių įpėdinių vaikai ir anūkai lik-davo visai tuščiomis.

Anglai sugalvojo, kad tiems jauniems žmonėms, kuriuos jų šei-mos turtai apsaugojo nuo nepriteklių ir būtinybės kovoti dėl duo-nos kąsnio ir stogo, galima panašias asmenybę ugdančias sąly-gas sukurti dirbtinai – už didelius pinigus.

Kuo brangesnė angliška privati mokykla, tuo labiau ji šalta disciplina panaši į sustiprinto režimo nepilnamečių auklėjimo įstaigą, tik daž-niausiai ji yra senoviniuose pastatuose su gerai prižiūrėtomis vejo-mis ir su geru plaukymo baseinu. Anglijos mokyklose mušti vaikų jau negalima: valstybinės mokyklos tai uždraudė 1986 m., o priva-čios – tik 1999 m., tačiau daugelyje mokyklų direktoriaus kabinete vis dar yra rimbas, kurį mokytoja atneša parodyti mažiukams ir dar padaužo per stalą, kad žinotų, kaip buvo auklėjami jų tėvai. Priva-čiose anglų mokyklose standartinis komandinis žaidimas – regbis, šiurkščiausias iš visų žaidimų ant žolės. Futbolą žaidžia masės.

Dar kietaširdiškiau vaikus auklėja patys turtingiausi visuomenės nariai – tie, kurie gali už vieno vaiko švietimą per metus mokėti daugiau nei vidutinis metinis atlyginimas šalyje. Jie leidžia vai-kus į internatines mokyklas. Brangiausiose iš jų vaikučiai gali patirti, koks nelinksmas gali būti gyvenimas ne tik klasėse, bet ir miegamuosiuose: čia vėjas pučia pro dviejų šimtų metų senu-

mo langus, moksleivius šildo tik plonos antklodės, o kambariai apstatyti niūriau nei vidutinio Skandinavijos kalėjimo kamera. Tai ne savaitgalio potyris – taip prabėga ilgi metai, o su tėvais susi-tinkama trumpam, per atostogas, arba savaitgalį nueinama kartu pavakarieniauti kaip su tolimais giminaičiais.

Tai ne paskutinis pragaro ratas: karaliai ir hercogai tradiciškai turi jaunimui paruošę karo akademijas, kuriose jauno žmogaus iš-tvermė išbandoma iki galo, čia psichologinis ir fizinis spaudimas jaunuoliui yra toks, kad paskui gyvenime tokį žmogų nelabai yra kuo pabauginti: jis morališkai pasiruošęs valdyti šalį, korporaciją arba kariuomenę.

Visa tai skirta vienam tikslui – „charakteriui ugdyti“. Mat žinių ga-lima įgyti ir vėliau, jei reikės, o kreivai išaugusio charakterio ne-beištiesinsi už jokius pinigus. Todėl į šias mokyklas atžalas siun-čia viso pasaulio turtuoliai, prezidentai ir karaliai, atsisakydami tėviško švelnumo ir žinodami, kad po kelių dešimtmečių jo vaikas rašys atsiminimuose: „Mano tėvai nuo manęs emociškai buvo la-bai nutolę“ ir pats savo vaikus siųs į panašias mokyklas, kad ir šie galėtų pasilikti elito gretose.

NE VIEN UŽ DIDELIUS PINIGUSJauno žmogaus paruošimas kovai turi didelę prasmę, nes tėvai žino: jam teks konkuruoti su tais, kurie gimė neturtingi, bet buvo gerų genų, palankaus likimo ir Dievo apdovanoti ir užaugo smai-liomis alkūnėmis bei guviu protu. Natūraliai sunkus gyvenimas kovines savybes išugdo ne blogiau nei patys negailestingiausi lotynų kalbos mokytojai, kėlimasis pusę šešių ryto ir liūto balsu riaumojantis seržantas kareivinėse.

Augti blogame rajone varvanosiui, žinoma, rizikinga: narkotikai, policijos areštinė arba konkuruojančios gaujos peilis į pašonę mikliai užbaigs bet kokios karjeros užuomazgą. Tačiau tas, ku-ris sugeba išgyventi ir išmokti skaityti ir rašyti, gliaudo gyvenimo akmenis kaip riešutus. Jo nebaugina pokalbis su akis draskančiu verslo konkurentu, o tiekėjams gailesčio jaučia ne mažiau nei ki-tiems gatvės gaujos nariams vaikystėje.

Elitas, skirtingai nei aristokratija, nėra uždaras klubas; kai kam, žinoma, lengviau į jį patekti (daugiausia dėl kilmės), bet durys nėra uždarytos niekam. Jos nerakintos, tik užvertos, bet ne visi turi pakankamai jėgų, kad galėtų jas pastumti.

SĖKMINGAI APSIGINAElitas negali pasigirti, kad jo teisę būti gyvenimo šeimininkais visi pripažįsta. Atvirkščiai: ši teisė yra nuolatos klausiama, purtoma, išbandoma ir ją nuolatos tenka ginti.

Pagalvokite apie bet kurią gerai mokamą profesiją. Praktiškai kiek vienai jų daug kartų pranašauta, kad ateina paskutinės die-nos. gydytojus seniai turėjo pakeisti simptomų žinynai, pagal ku-riuos galėtų išsigydyti kiekvienas ligonis, o paskui – kompiuterių programos. Teisme jau seniai kiekvienas turėtų galėti apsiginti pats, pasiskaitęs gerai parengtą vadovą. Apie tai, kad lėktuvams lakūnų seniai nebereikia, nes juos sėkmingai pakeičia autopilo-tas, menkai nusimanantys keleiviai kalba jau ne pirmą dešimtmetį (lakūnai dėl tokių kalbų nesisieloja, nes žino, kad viryklė

MIESTO IQ ∙ gEgUžė | 11 www.miestoiq. l t

kiekvienuose namuose neprivertė restoranų bankrutuoti). Taip pat jau nuo vaikystės girdžiu, kad vertėjams darbo liko geriausiu atveju penkeriems metams, nes paskui visa tai atliks ištobulintos mašinos.

O jau apie žurnalistikos mirtį prikalbėta užvis daugiausia. Neberei-kės nei redaktorių, nei žurnalistų: ir naujienas, ir nuomones sura-šys patys skaitytojai, kaip šiandien rašinėja komentarus bloguose ir portaluose. Jie patys „pripleškins“ ir nuotraukų, ir vaizdo klipų savo mobiliaisiais telefonais, ir bus tobula žiniasklaida, kur jokios hierarchijos, kur kiekvienas skaitytojas – kartu ir korespondentas. Net ir specialus žodžių junginys buvo sugalvotas: „vartotojo gene-ruotas turinys“. Jis, girdi, po kelerių metų valdys visą žiniasklaidą.

Tai buvo ne kas kita, kaip eilinis masių sukilimas prieš elitą. Elitas šiuo atveju buvo tie, kurie rašo ir pasakoja kitiems, ir jiems buvo iškeltas standartinis klausimas: ką, jūs kuo nors ypatingi? Aš irgi taip galėčiau, ir dar geriau. Iš viso to išėjo šnipštas: kaip ir anks-čiau, skaitytojai nori skaityti ir pinigus mokėti tiems, kurie rašo geriau už kitus. Technologijos keitėsi, bet rašančiųjų elitas liko. Po sukilimo viskas grįžo į vėžes.

ELITO ŽAISLAI IR SIMBOLIAIKodėl elito atstovai, jei jie protingesni ar gabesni už kitus, nesibodi savo turto simbolių: blizgučių ir skambučių, pradedant laikrodžiais ir rašikliais, baigiant automobiliais ir lėktuvais? Ar tai nėra neap-dairu ir vaikiška, na, tiesiog neverta lyderio padėties ir statuso?

Sunkus klausimas. Iš tikrųjų, jei žmogus yra pakankamai protin-gas ir įtakingas, kad galėtų tvarkyti ištisas šalis, kariuomenes ar milijardus bankuose, jei jis, dvidešimt metų mokęsis, yra vienas iš nedaugelio išrinktųjų, galinčių knebinėti gyvo žmogaus smege-nis, – ar jam dar negana pasitenkinimo tikrosiomis savo privilegi-jomis? Ar būtina jam dar pranešti apie savo padėtį išorinėmis ge-rovės žymėmis, jei pati gerovė yra tik priklausymo elitui požymis, o ne lygiavertis sinonimas? (Elito atstovu retai tampama vien dėl noro būti turtingam – dažniausiai turtas kaip šešėlis seka paskui profesinę sėkmę ir charakterio savybes.)

Atsakymas gal būtų toks: elito atstovas rodo savo turtus (kas rėksmingiau, o kas – labai subtiliai) ne dėl savęs, o dėl kitų, kad paprastesnėms masėms būtų aiškiau. Dėl šitos pačios priežas-ties viso pasaulio kariuomenėse kuo aukštesnis karininko laips-nis, juo brangesnis munduro audinys, didesnis namas ir ilgesnis tarnybinis automobilis su vairuotoju. Įvairių šalių mokesčių mokė-tojai moka už tai pinigus ne todėl, kad pulkininkas negalėtų ko-manduoti porai tūkstančių karių, jei neturėtų aukštesniojo karinin-ko privilegijų. Eiliniai kariuomenėse tradiciškai būdavo paprasti vakarykščiai kaimo bernai, kuriems reikėdavo vaizdinių valdžios įrodymų, kad iškart matytų, kas yra viršininkas.

Vienas akivaizdžiausių ir elegantiškiausių priklausymo elitui po-žymių iš visų, kuriuos tik žino istorija, sietinas su Anglijos pinigų sistema iki 1971 metų, kai šalis perėjo prie dabartinės tvarkos (vienas svaras = 100 pensų).

Iki to laiko, kaip žinome, dvylika pensų sudarė šilingą, o dvide-šimt šilingų – svarą. Be šios painios, tačiau suprantamos tvarkos,

šalyje lygiagrečiai ir oficialiai veikė dar vienas matas, pagerintas pinigas – ginėja. ginėja, anksčiau buvusi auksinė moneta, išimta iš apyvartos dar XIX amžiaus pradžioje, liko kaip „elito svaro“ pa-vadinimas: ji buvo sudaryta iš dvidešimt vieno šilingo.

Visiems – atlyginimas dvidešimties šilingų svarais, bet gydyto-jams ar architektams buvo mokama dvidešimt vieno šilingo gi-nėjomis. ginėjomis įvertinama ne ūkio paskirties žemė ir ristūnai žirgai (bet ne kinkomi ūkyje arkliukai). Jei teisininko honoraras sudarė šimtą ginėjų, žmogelis jam mokėdavo 105 svarus. Iš visų kurioziškų dalykų apie Angliją, kuriuos sužinojau per keturiolika gyvenimo šioje šalyje metų, šis yra įstabiausias – vargu ar įmano-ma elitui akivaizdžiau pabrėžti savo ypatingą padėtį: simbolinis priedas, tik penki procentai, bet malonu.

KIEK ROVĖ – NEIŠROVĖ, KIEK SKYNĖ – NENUSKYNĖKadangi elitas yra susijęs su pinigais, tai noromis ar nenoromis jis yra susijęs ir su nelygybe (labai maža dalelė žmonių valdo didžiąją dalį turtų). Ir kadangi jam tenka labai ypatinga vieta tos nelygybės viršūnėlėje, jis nėra daugumos mėgstamas. Tai neiš-vengiama. Tiems, kuriems sudėtinga sudurti galą su galu, sunku susitaikyti su mintimi, kad yra nedaug tokių žmonių, ne tik turinčių viską, kas jiems reikalinga, bet ir dešimt, šimtą kartų daugiau, negu jiems reikia.

Aiški išvada, žinoma iš visų revoliucijų žmonijos istorijoje: reikia per-dalyti, visiems užteks, visiems bus geriau, nes vis tiek vienas žmo-gus negali pasinaudoti tokiais turtais, kokius turi sukaupęs elitas.

Ir visuomet būna tas pats rezultatas: perdalijimas įvyksta, bet lygaus padalijimo niekuomet nebūna, tik pasikeičia saujelė tų, kurie viską kontroliuoja ir už viską atsako; bet vis tiek jų lieka labai nedaug. Nė viena revoliucija nepanaikina elito, tik pakeičia vaidmenų atlikėjus, bet žmonių grietinėlė lieka, ir išskyrus politinės valdžios viršūnėlę, net tos grietinėlės atstovai lieka tie patys. (Na, gal neskaitant tik kokios nors Kambodžos, kur kruviniausioje ir kraupiausioje XX amžiaus diktatūroje, skaičiuojant pagal nužu-dytų šalies gyventojų dalį, buvo kryptingai naikinami visi, kurie tik buvo išsilavinę, ir Raudonieji khmerai uždraudė ne tik užsienio kalbas, pinigus, bet ir raštą.)

Nors atskiri elito atstovai gali nusigyventi, prasigerti ar numirti, pati struktūra lieka: viską valdo, kontroliuoja ir sprendimus prii-ma mažuma, nepriklausomai nuo politinės sistemos. Ši akivaiz-di neteisybė nedavė ramybės jau minėtiems revoliucionieriams, svieto lygintojams, mąstytojams ir bet kam, kas turi neramų pro-tą, užduodantį nepabaigiamus klausimus ir nepriimantį esamos padėties.

Sistemos stiprybė ta, kad beveik visi, gavę valdžią (dar kartą pa-tikslinu – valdžią plačiąja prasme), galimybę spręsti ir galimybę kontroliuoti (kaip gydytojas gali savo rankomis kontroliuoti, ar gyvens pacientas, o architektas savo nuožiūra nubraižo sienas, tarp kurių gyvens ir dirbs šimtai žmonių, ir net sugalvoja, ką jie matys pro langą, nes nuo jo noro priklauso, kur tas langas bus), supranta, kad užvis kvailiausia ir apmaudžiausia būtų išdalyti ją tiems, kurie nesugebės ja dorai pasinaudoti. Tai baisiau už val-džios – įtakos, sprendimo teisės – atidavimą savęs vertam prieši-ninkui. To paties elito atstovui.

Forumas


tekstas | Rytis Zemkauskas

Britų kino komikai Rowanas Atkinsonas ir Hugh Laurie yra suvaidinę „Šekspyro skečą“. Situacija tokia: Didysis Bardas ateina pas savo leidėją ir sužino, kad „Hamletas“ – gerokai per ilgas ir, švelniai tariant, žodingas kūrinys.

– Bilai, – sako leidėjas, – tavo pjesė truks penkias valandas, žiūrovai sėdės ant medinių suolų, o šioje Temzės pusėje nėra tualetų. Kažką reikia daryti...

Toliau yra trumpinama Hamleto monologo pradžia: vietoje „būti visų šios žemės pavojų auka ar nebūti bailiu ir pasitikti mirtį išdi-džiai“ leidėjas siūlo palikti vien „būti ar nebūti“. Bilas (Bilas anglų kalboje yra Viljamo trumpinys) protestuoja: taigi čia nesąmonė! Leidėjas atremia: užtat trumpa ir nenuobodu. Dar priduria: tavo Hamletas apskritai nuobodus tipas, jeigu kas ir gali „išvežti“ pje-sę ir garantuoti pilnas sales, tai tik šmėkla!

Humoras su išsilavinimuWilliamas shakespeare’as ir kitiBritai yra pasmerkti kurti gerą kiną, nes turi W. Shakespeare’ą, kuris yra pats populiariausias visų laikų kino scenaristas – jo kūri-nių motyvais yra sukurta daugiau filmų nei visų kitų tautų klasikus kartu paėmus. Dar geriau: apie patį W. Shakespeare’ą žinoma taip mažai, kad su juo galima daryti, ką tik nori. Na, ir galiausiai, jis taip pat rašė komedijas.

Žinoma, Renesansas „nesiskaito“, pasakys tūlas skeptikas. Re-nesansas, galų gale, ir į Vokietiją buvo atėjęs... Gerai. Britų kino komedijas galima apginti ir be W. Shakespeare’o. Užtenka pri-siminti liaudies vaidinimų herojus Pančą ir Džiudę (Punch and Judy): šios lėlės šimtmečius linksmindavo prastuomenę turguo-se ar gegužinėse ir padėjo pamatus komiškajam teatrui ir kinui. Sakau „teatrui ir kinui“, nes už britų kino komedijų visada justi teatrinis užtaisas: nuo veikėjų motyvacijos analizės iki grynai teatrinių sprendimų, nufilmuotų viena kamera be jokių nereikalingų fokusų. Geriausias pavyzdys – Benny Hillas.

Tačiau paprastumas, kuris pirmiausia krinta į akis britų kino ir televizijos komedijose, yra gana apgaulingas. Čia ne tas ame-rikietiškas (ir ne tik) atvejis, kai už juokingos replikos dažniausiai nieko daugiau ir nėra. Britų atveju yra, ir net labai nemažai.

Pančas ir Džiudė – prieš šimtmetį liaudį linksminę personažai, populiarūs ir šiandien

Sca

npix

arc

hyvo

nuo

tr.

Kinas

46 | MIESTO IQ ∙ GEGUŽė www.miestoiq. l t

kin

as

Už paprastumo – visa britų humoro kultūra, apie kurią išsamiai ir įžvalgiai ankstesniame „Miesto IQ“ numeryje rašė A. Užkalnis, o dar bendriau imant – visa to krašto humanitarinė kultūra, į kurią telpa salos mentalitetas, dažnai reiškiantis atsargų ir dėl to iro-nišką požiūrį į save ir už „Anglų kanalo“ esantį pasaulį, keistai suderintas su jūrinės imperijos išdidumu ir pasitikėjimu savimi.

Už šio paprastumo yra, pavyzdžiui, aštuonioliktojo amžiaus rašy-tojas Laurence’as Sterne’as – neryškus vyrukas, gyvenęs ramų provincijos pastoriaus gyvenimą, kol vieną dieną, jau perkopęs per keturiasdešimt, staiga išgarsėjo kaip puikus pamfletistas ir komiškų romanų autorius. Jo „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją“ net nekvepia sentimentalumu, priešingai – žiba visomis paprastų, kas-dieniškų komiškų situacijų spalvomis ir turi vieną svarbų bruožą, vė-liau taip būdingą komiškajam britų kinui: žvelgti į pasaulį taip, tarsi tik vakar būtum gimęs, tarsi visi nusistovėję papročiai ir konvencijos tau būtų didelė ir dažnai juokinga naujiena. Ko vertas vien skyrius, kuriame herojaus ieško prancūzų policija, nes šis garbingas anglas atvykdamas pamiršo, kad tarp Britanijos ir Prancūzijos vyksta ka-ras, ir važinėjasi po Paryžiaus teatrus be paso... Sterne’as nepaliko abejingų: jį arba garbino ir lygino su „Gargantiua ir Pantagriuelio“ autoriumi, arba (kaip, pavyzdžiui, nuobodybes rašęs ir snobus tyri-nėjęs Williamas Makepeace’as Thackeray) smerkė.

Prieš tapdamas rašytoju, Sterne’as baigė Cambridge’o univer-sitetą.

Johnas Cleese’as ir kitiDviem šimtmečiais vėliau, prancūzams jau išradus kiną ir visa-me pasaulyje įsigalėjus greitojo maisto užkandinėms ir televizijai, Cambridge’o absolventas Johnas Cleese’as su chebra sukuria „Monty Python“ skrajojantį cirką“: televizijos laidą, kuri visiems laikams pakeičia pasaulinę humoro sceną. Be paties Cleese’o, „Monty Python“ nariai ir įkūrėjai yra: Grahamas Chapmanas (baigė Cambridge’ą), Ericas Idle’is (taip pat Cambridge’ą), Terry Jone-sas, Michaelas Palinas (abu iš Oxfordo universiteto) ir Terry Gillia-mas – vienintelis trupės narys amerikietis, užtat gyvas įrodymas tezės, kad jokio ypatingo britų, čekų ar žydų humoro nėra – yra tik geras ir prastas, universalus ir kontekstinis humoras.

„Pitonai“ išties geri ir universalūs: legendinis „Pastipusios papūgos skečas“ ir šiandien verčia iš koto pačias įvairiausias auditorijas:

– Aš prieš pusvalandį iš jūsų pirkau šią papūgą.

– Ir kas negerai?

– Štai kas negerai: ji pastipusi.

– Ne, ji miega.

„Papūgos skečas“ su laiku taps toks populiarus ir taip įsiės pa-tiems kūrėjams, kad amerikiečių komikas Steve’as Martinas net sudarys jų populiariausių skečų rinkinį, pavadintą: „Be papūgos skečo: dvidešimt „Monty Python“ metų“.

Formaliai „Monty Python“ priskirtini, ko gero, absurdo teatrui, ta-čiau šiandien tai jau mažai kam rūpi. Kaip ir savo laiku Sterne’as,

Benny Hillas sujungė teatrą ir kinąJohnas Cleese’as „Monty Python“ skrajojančio cirko“ skeče

MIESTO IQ ∙ GEGUŽė | 47 www.miestoiq. l t

jie nepalieka abejingų – vieni turi visus jų vaizdo įrašus, kiti kalti-na „pitonus“ tuo, kad jiems nieko nėra šventa, ypač po kino filmų „Monty Python“ ir Šventasis Gralis“ (išjuokiančio karaliaus Artūro legendas) ir „Brajano gyvenimas“ (išjuokiančio Naująjį Testa-mentą). Filmuojant „Brajano gyvenimą“, grupė yra savo šlovės apogėjuje – scenarijus rašomas puikiai leidžiant laiką vienoje iš Karibų salų, tačiau, pasibaisėję scenarijaus šventvagiškumu, visi stambūs finansuotojai pasitraukia. Pagaliau filmą finansuoja bu-vęs bitlas G. Harrisonas, dar nepamiršęs, kiek bitlams kainavo J. Lenno no pareiškimas Amerikoje: „Čia mes populiaresni už Jėzų Kristų“. Britai niekada nepasižymėjo atsargumu religijos reikaluo-se, o cinizmas jų kino ir televizijos komedijose kartais balansuoja ant ribos, bet taip tik didinamas gerbėjų būrys...

„Brajano gyvenimas“ buvo uždraustas keliose šalyse, užtat daina iš filmo, pavadinta „Always Look on the Bright Side of Life“, tapo tarp-tautiniu hitu, dažnai transliuojamu ir mūsų radijo stotyse, o Britanijoje ji išrinkta „populiariausia alternatyvine laidotuvių melodija“.

Vėliau J. Cleese’as sukuria, ko gero, geriausią visų laikų komedijinį televizijos serialą „Folčio viešbutis“. Čia jis pats vaidina viešbučio šeimininką neurotiką Beizilį. Apie šį darbą kalbėti yra tuščias reika-las – reikia pamatyti, kaip ir „Žuvelę, vardu Vanda“. Už pastarojo kūrinio scenarijų Cleese’as buvo nominuotas „Oskarui“.

roWanas atkinsonas ir kitiKo gero, antro visų laikų geriausio komedijinio televizijos serialo „Blekaderis“ žvaigždė ir bendraautoris Rowanas Atkinsonas, vie-name interviu paklaustas, kodėl savo serialo pradžiai pasirinko viduramžius, atsakė, kad po „Folčio viešbučio“ beliko perkelti veiksmą į kitą epochą, kad niekas „neprisiknistų“ ir neimtų lyginti „Folčio“ ir „Blekaderio“.

Ar bereikia sakyti, kad R. Atkinsonas taip pat yra vieno iš pres-tižinių Britanijos universitetų absolventas? Oxforde įgijęs inži-nieriaus diplomą, R. Atkinsonas išgarsėja televizijos laidoje „Ne devintos valandos žinios“. Čia pamažu susiformuoja daugelio jo būsimų personažų bruožai. Vėliau Britanija ir pasaulis juokiasi iš Edmundo Blekaderio žygio per Anglijos istoriją, o dar vėliau atsiranda „Ponas Bynas“, kuris ir Afrikoje yra Ponas Bynas, pa-sak paties personažo kūrėjo. Bynas neturi vardo, tik pavardę, kuri reiškia „pupelė“. Iš pradžių galvota apie poną Vaitą („balta-sis“), bet vėliau pasirinkta sąsaja su daržovėmis...

Apskritai R. Atkinsonas filmavosi bent keturiose dešimtyse filmų ir serialų (situacijų komedija „Plonytė mėlyna linija“ – dar vienas puikus darbas), o „Rowan Atkinson Live“, įrašytas 1992aisiais, pasirodymo Bostone metu, – absoliuti „standup comedy“ žan-ro klasika.

Kai kas „pitonus“ kaltina tuo, kad jiems nieko nėra šventaDauguma geriausių britų komikų yra baigę prestižinius universitetus; „Monty Python“ žvaigždė Michaelas Palinas

Kinas

48 | MIESTO IQ ∙ GEGUŽė www.miestoiq. l t

Beje, R. Atkinsonas kartu su tuo pačiu J. Cleese’u yra sukūręs puikų skečą, pavadintą „Bitininkystė“. Įdomu, kad kaip didelė kompanija komikų būrėsi aplink J. Cleese’ą, taip ne mažesnį būrį rastume ir R. Atkinsono orbitoje.

Pirmiausia, Hugh Laurie, kurį jau minėjau pradžioje. Baigęs Ea-tono koledžą ir Cambridge’o universitetą (o gimęs Oxforde...), aktorius ilgą laiką nepelnytai buvo vyresnių savo kolegų šešėlyje, nors po „Blekaderio“ ir ypač po to, kai ekranus išvydo „Daktaras Hausas“, jau galima kalbėti apie H. Laurie kaip apie išskirtinio talento aktorių. Beje, enciklopedijos „Britannica“ 2009 metų lei-dime straipsnis apie H. Laurie yra, o štai apie R. Atkinsoną – ne. Gal čia kaltos kiek per didelės pastarojo pretenzijos tapti antruoju Ch. Chaplinu?

Kita asmenybė, su kuria R. Atkinsonas susipažino Oxforde, yra scenaristas Richardas Curtisas. Tai jis parašė geriausias „Bleka-derio“ ir „Pono Byno“ vietas, jis parašė ir režisavo vieną žaviausių britų romantinių komedijų „Tegyvuoja meilė“ („Love Actually“), kurioje vaidina, ko gero, geriausi Jungtinės Karalystės salų ak-toriai. Tai jis parašė scenarijų kitai nemirtingai britų romantinei komedijai – „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ („Four Weddings and a Funeral“), kurio sėkme niekaip negalėjo patikėti Hugh Grantas. Bet argi jis ką išmano...

1985 metais Curtisas, atsiliepdamas į badą Etiopijoje, suor-ganizavo projektą „Comic Relief“: jame iki šių dienų dalyvauja garsiausi komikai, o pelnas atitenka labdarai. Dar Curtisas su-kūrė serialą „Diblio vikarė“. Ta proga noriu paminėti jau paskutinę britų komedijos asmenybę (ne todėl, kad jų daugiau nėra, o todėl, kad kitaip šis rašinys niekada nesibaigs). Kalbu apie Dawn French, kuri yra pasakiusi, kad kažkada, žiūrėda-ma „Folčio viešbutį“, padarė į kelnes. Ši įspūdingų apimčių ir niekada žodžio kišenėje neieškanti dama kartą tiesioginia-me eteryje taip „suvartė“ popsininką Tomą Jonesą, kad nuo to laiko jos daug kas tiesiog bijo, o D. French komikių duetas su Jennifer Saunders yra dar viena geriausių britų komedijų puošmena.

Tad ką belieka pridurti? Atrodo, kad šalia literatūrinių šaknų ir nemirtingos liaudies kūrybos bei tiesmukumo, kurį taip vitališkai įkūnija D. French, už išorinio britų kino bei televizijos humoro pa-prastumo slepiasi ir ilgametė universitetų tradicija. Suprantu, kad tokia tezė bet kuriam humanitarui skamba kaip dangaus sferų muzika, bet panašu, kad čia kaip tik tas laimingas atvejis, kai argumentų yra pakankamai.

Norint talentingai „sunešioti“ Shakespeare’ą, nekenkia būti jį skaičius, o dar geriau – nekenkia mokėti jį vertinti...

Hugh Laurie ilgą laiką nepelnytai buvo vyresnių savo kolegų šešėlyje„Ponas Bynas“ ir Afrikoje yra Ponas Bynas

MIESTO IQ ∙ GEGUŽė | 49 www.miestoiq. l t

tekstas | Tomas Kavaliauskas

Finansų krizė, dažnai vadinama sunkmečiu, ne tokia aki-vaizdi, jei nesidomi žiniasklaidos naujienomis. Pastaroji pateikia statistiką apie drastiškai didėjantį nedarbą, išau-gusias įvairias socialiai remtinų šeimų problemas, gausė-jančias atleistųjų gretas, mažėjančias arba ne laiku išmo-kamas algas ir t. t. Lietuvos žiniasklaidos diskursas gan aiškiai kuria sunkmečio nuotaiką. O ar taip yra?

Neseniai viešint konferencijoje kolegė iš Belgijos prasitarė, jog pa-našios sunkmečio aimanos girdimos kaimyninėje Olandijoje, bet ne Belgijoje. Paradoksalu, bet šios dvi mažos šalys, esančios viena greta kitos, visiškai kitaip traktuoja sunkmetį ir skirtingai jį išgyvena. Olandų žiniasklaida kelia šurmulį, raudonas pavojaus vėliavėles, verslo atstovai griebiasi už galvos, o belgų žiniasklaida daug ra-mesnė. Pasirodo, tai susiję su tuo, kad Olandijos verslas – gana kontrastingas, kaip ir Lietuvos: yra nemažai stambiojo kapitalo ar monopolinių bendrovių, joms patyrus nuostolių, sunkmečio efek-tas perduodamas visiems kitiems. O Belgijos ekonomika paremta didelio skaičiaus mažų ir vidutinio stambumo kompanijų veikla, ri-zika išskirstyta, visi kažkaip verčiasi, kaip ir vertęsi.

Matyt, klišė „ramus kaip belgas“ galioja ir sunkmečiu. Tačiau Lie-tuvoje taip pat kartais galima įsivaizduoti esant belgišką ramybę ar ekonominę pusiausvyrą. Pavasarį, krizei įsibėgėjus, sporto klubuose padaugėjo gražinančiųjų kūno linijas. Tiek vyrų, tiek moterų, tiek vyresnio amžiaus žmonių, tiek jaunimo. Paradok-salu, bet kuo stipriau lauke šviečia saulutė, o žiniasklaida kelia triukšmą dėl nedarbo, „Sodros“ ir pensijų, apkarpomų algų, tuo daugiau sportuojančiųjų, nusiteikusių savo noru lieti sūrų prakai-tą ant bėgimo takelių, aerobikos salėje. Savaime suprantama, ne už dyką. Perpildyti tokie sporto klubai kaip „Impuls“ (nepigūs net ir ne sunkmečiu) kelia įspūdį, jog krizės nėra ar ji jau įveikta.

Atrodo, kad susiduriame su paradoksu: sunkmečiu galima pastebėti gana daug gero gyvenimo apraiškų. Aišku, yra ryškus kontrastas tarp laukiančiųjų prie darbo biržos ir tų, kurie ramiai išrikiuoja automobilius prie sporto klubo. O gal padidėjęs spor-tuojančiųjų skaičius sunkmečiu galėtų būti aiškinamas tuo, jog išaugus nedarbui daugiau žmonių turi laiko savo kūnui ir sielai? Šis sociologinis pasvarstymas tiktų, jei ne brangokas sporto klu-bo nario mokestis. Taigi esama sporto klubų apgultis rodo, jog sunkmečio daug kas nė nejaučia.

Kita vertus, sunkmečio atskaitos taškas yra vartojimas. Šiam sumažėjus, bankams apkarpius lengvai išduodamas paskolas, apmirus nekilnojamojo turto sektoriui, sumažėjus grynųjų pinigų

Sunkmečio paradokSaikaip l ietuvia i išgyvena krizę

Cor

bis

arc

hyvo

nuo

tr.

Verslo kul tūra

92 | MIESTO IQ ∙ gEgužė www.miestoiq. l t

apyvartai, staiga dingo grobuoniški verslumo instinktai. Tiksliau pasakius, instinktai nedingo, tiesiog jų realizavimo galimybės sumenko. Pavyzdžiui, automobilių salonams tenka „numesti“ po dvidešimt tūkstančių naujos mašinos kainos, kad patrauktų klien-to akį. Bet ir tai vargiai gelbsti, taip pat kaip ne ką padeda faktas, kad nauji būstai siūlomi su visa apdaila, nors pastaroji visai nese-niai buvo pirkėjo reikalas.

Tačiau ekonomika nestoja, duona perkama, o svarbiausia – jos visur yra. Matyti, kad žmonės ne vien duoną perka, bet ir vyną. Štai, pavyzdžiui, po karo jutome maisto stygių. Nebuvo tokio komfortabilaus buitinio gyvenimo, nebuvo automobilių aikštelių prie „Akropolio“. Tuomet buvo tikroji krizė. Po karo. Šiandienis sunkmetis – viso labo nemalonus ekonomikos akibrokštas po nutrūktgalviško vartojimo, kai bankai kone su botagu varė imti vartojamąsias paskolas. Tad gal tai net ne sunkmetis, o tiesiog ne lengvametis? Ir jei taip, tai kam, kuriam sluoksniui? Daug kas patyrė sunkmetį ir lengvamečiu. Kaip žinome, mūsų visuomenė sluoksniuota. Vadinamoji krizė tiesiog pajudino anksčiau saugiai ant paskolų maišo besijautusią tam tikrą visuomenės dalį. Dabar dalis verslininkų viso labo jaučia tai, ką humanitaras ar teatralas jautė visada. Jokio sunkmečio stebuklo. greičiau varginga dalia dabar gali dalytis daugiau žmonių.

Iki sunkmečio, kuris atvilnijo iš JAV, rodės, nieko kita nelieka, tik augti, kilti, statyti, skolintis ir iš to dar pastatyti, perparduoti, pralobti, aplenkti konkurentą. Manyta, jog nevykėlis tas, ku-riam trūksta motyvacijos, sportinio entuziazmo. Tik imk ir semk finansinę gerovę rieškučiomis. Vyno taurė atrodė pusiau tuš-čia, o ne pusiau pilna. Tie, kuriems ji rodėsi pusiau pilna, buvo kaltinami sustabarėjimu, ambicijų stoka. Juk bankai ištiesto-mis rankomis laukė užpildytos paraiškos vartojamajai pasko-lai gauti. Viskas turėjo būti paremta nepasitenkinimu, pusiau tuščios taurės principu.

Paradoksalu, bet tuomet, kai Lietuva tapo ekonominiu Baltijos tigru, mes nesakėme, jog tai lengvametis. geidėme dar ir dar, ir dar. Šiandien, žvelgiant atgal į Baltijos tigro ar tigriuko metus, regis, toji taurė buvo pusiau pilna, o ne pusiau tuščia: įžūliai kilo nekilnojamojo turto kainos, bet tai nekliudė sėkmingai pirkti ir per-parduoti būstų. Su šia banga lobo ir kuklus individas, ir aikštin-gas bankas. Bet banga lūžo...

Vyriausybė nusitaikė į labiausiai pažeidžiamus socialinius sluoksnius. Tapo aišku, kad jei jau kenčia verslas, kuris pats ekonomiką suka ir valstybei uždirba, tai kodėl gi biudžetinin-kai – bib liotekininkės, mokytojai, medicinos personalas – turėtų gyventi ramiai? Apsukrioje Lietuvoje lyg ir nepadoru, kad vers-lininkas skursta lygiai taip pat, kaip ir pedagogas ar rašytojas. Suskubta naikinti lengvatas leidykloms, branginti ir taip brangias knygas, sudaryti sunkumų dirbantiems pagal autoriaus sutartis. Vargu ar buvo galima tikėtis, kad finansų krizė skaudžiausiai atsilieptų kito tipo biudžetininkams: teisėjams, ministrams, kai kurių universitetų rektoriams.

Taigi, kad ir kas tai būtų, sunkmetis ar tik ne lengvametis, regime paradoksą: vieniems Lietuvoje ir toliau visai gera gyventi, kitiems, kaip „Dviračio žinios“ šaiposi, – total košmar. gera gyventi nebū-tinai politikams, kurie piktnaudžiauja mokesčių mokėtojų pinigė-

liais. Yra vidurinės klasės sluoksnis, gebąs kurti projektus, gauti paramą, tęsti verslą, kad nebūtų priklausomas nuo kuklios biu-džetininkų algos. Kauno menininkų namai merdėjo iki finansinės krizės, ir dabar jie tikriausiai nesulauks renesanso, o buvę Klaipė-dos menininkų namai, dabar žinomi kaip komunikacijos centras, patyrė renesansą prieš sunkmetį ir dabar drąsiai eina pirmyn.

greičiausiai šis laikotarpis negailestingas vienpusiškam darbuo-tojui arba rizikos nediversifikavusiam verslui. Tai lyg ir priminimas, jog turėdamas vieną profesiją sotus nebebūsi. Lengvamečiu įti-kėta, kad išmokęs vieno amato būsi nepakeičiamas, ir nejausta poreikio „apsiginkluoti“ įvairesniais gebėjimais. Be to, dar beato-dairiškai prisiglemžta paskolų, taigi tokiu atveju sunkmetis išties pasirodė kaip tikras sunkmetis, kaip gili krizė, kaip total košmar. Paradoksalu, bet materialistinis vartotojiškumas atsigręžė prieš vartotoją it bumerangas... Pagausėjo savižudybių dėl „sudužu-sio“ ego, statuso, subliūškusios finansinės galios.

Tik ar bus išmoktos pamokos – tai jau kitas klausimas. Atsigavus ekonomikai, vėl ėmus viskam kilti, atvilnijus naujai rinkos akty-vumo bangai, sunkmečio paradoksai bus pamiršti ir nustumti į nemalonių bei žeminančių prisiminimų kampą. Kita vertus, ne vi-siems tų pamokų reikia: turint laisvų pinigų šiandien sąlygos itin palankios – geros palūkanos, pingantis būstas ir automobiliai. Tik imk. žinoma, čia tiems, kurie anapus sunkmečio. O tai – didžiau-sias paradoksas: sunkmetis tam tikrai žmonių grupei sykiu yra ir lengvametis!

Šiandienis sunkmetis – viso labo nemalonus

ekonomikos akibrokštas

MIESTO IQ ∙ gEgužė | 93 www.miestoiq. l t

Miesto IQ - 14

Documents

Transcript of Miesto IQ - 14