Vilniaus universiteto

Komunikacijos fakulteto

Informacijos ir komunikacijos katedra

Informacijos vadybos ir Informacinių sistemų vadybos II kurso magistro studijų programos

studentės

SUINTERESUOTŲ ŠALIŲ VALDYMO STRATEGIJOS

Referatas

Vilnius, 2011

1

TURINYS

ĮVADAS...............................................................................................................................................3

1. SUINTERESUOTŲ ŠALIŲ ESMĖ..............................................................................................4

2. SUINTERESUOTŲ ŠALIŲ STRATEGINIS VALDYMAS....................................................11

3. PROJEKTO SUINTERESUOTŲ ŠALIŲ VALDYMO STRATEGIJŲ ANALIZĖ.............20

IŠVADOS..........................................................................................................................................26

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS.................................................................................27

2

ĮVADAS

Visos organizacijos, nepriklausomai nuo to ar jos yra privačios, ar viešos, nėra

izoliuotos, todėl ir kiekvieno projekto sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių, o ypač didelę įtaką

turi žmogiškieji ištekliai ir socialinė aplinka, kurioje projektas vykdomas. Aplinka šiuo požiūriu

suprantama kaip valdžios, gamybiniai, verslo, viešieji ir visuomeniniai objektai bei subjektai,

vartotojai – t.y. suinteresuotos projekto vykdymu šalys (subjektyvūs veiksniai) ir fizinė aplinka

(objektyvūs veiksniai). Įvairūs aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, vadovaujančių politinių jėgų ir

vyriausybės pasikeitimas, viešoji nuomonė, įstatymų ir reglamentuojančių teisės aktų pataisos,

ekonominiai pokyčiai organizacijoje, šalyje ar užsienyje, pokyčiai verslo aplinkoje, novatoriškų

metodų ir technologijų naudojimas, verslo krypties pasikeitimai, konkurentų veikla ir pan. daro

teigiamą arba neigiamą įtaką ne tik projektui, bet ir jį vykdančiai organizacijai.

Dėl to, norint, kad projekto aplinka būtų palanki ir kiek galima pastovesnė, ji turi būti

valdoma. Ši koncepcija padeda žmonėms ir organizacijoms susitarti dėl bendrų tikslų, dalyvavimo,

ribų ir naudingumo, t. y. lanksčiai planuoti savo veiklą [15]. Tačiau tai turi vykti tikslingai, o

akcentuotina, kad yra daug suinteresuotųjų šalių valdymo strategijų, bet organizacijos privalo

pasirinkti jiems labiausiai tinkančią. Šis pasirinkimas nėra lengvas, tam reikia turėti aiškų suvokimą

apie suinteresuotąsias šalis, apie jų valdymo, bendradarbiavimo ir pan. aspektus, jų ypatumus.

Todėl šio darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti suinteresuotųjų šalių valdymo strategijas.

Šiam tikslui pasiekti yra iškelti šie uždaviniai:

išsiaiškinti suinteresuotųjų šalių esmę ir reikšmę projektui;

išanalizuoti suinteresuotųjų šalių strateginio valdymo ypatumus;

išnagrinėti suinteresuotųjų šalių valdymo strategijas;

Tyrimo metodai: pasitelktas mokslinės literatūros, kokybinės turinio analizės metodas, nes

jis geriausiai leidžia išanalizuoti bei įvertinti reikiamus šaltinius, informaciją. Atrankos principai:

pasirinkta tikslinė šaltinių atranka [5, 224–231]. Darbui parengti buvo naudotasi moksline literatūra,

straipsniais ir mokomosiomis knygomis projektų valdymo, jų rengimo bei suinteresuotųjų šalių

valdymo tematika.

3

1. SUINTERESUOTŲ ŠALIŲ ESMĖ

Visas organizacijas veikia suinteresuotieji asmenys ir jų grupės, o jų interesų tenkinimas bei

suderinimas ir gebėjimas veikti ekonominių ir politinių jėgų bei kitų suinteresuotųjų šalių (vidinių ir

išorinių) aplinkoje nulemia verslo, tame tarpe ir projektų sėkmę [8]. Todėl šioje darbo dalyje, prieš

suformuojant ir pasirenkant suinteresuotųjų šalių valdymo strategiją, visų pirma būtina išsiaiškinti

suinteresuotųjų šalių esmę ir reikšmę projektų valdymui.

XX amžiaus pabaigoje Amerikoje atsirado nauja įmonės teorija – suinteresuotųjų šalių teorija

(angl. stakeholder theory), tada pradėtas naudoti terminas suinteresuotosios šalys (angl.

stakeholder). Todėl nagrinėjant šią temą galima aptikti tokius, šio termino atitikmenis lietuvių

kalba: suinteresuotieji asmenys1, įtakos grupės2, suinteresuotosios grupės3, suinteresuotieji dalyviai,

dalininkai4. Ekonominėje kalboje sąvoką stakeholder 1963 metais pradėjo naudoti Stanfordo tyrimų

instituto mokslininkai. Stanforde suformuluota suinteresuotųjų šalių koncepcija davė pradžią naujai

organizacijos teorijai.

Suinteresuotųjų šalių terminas paprastai buvo siejamas su akcininkų interesais ir buvo

akcentuojamos tos suinteresuotosios šalys, be kurių paramos organizacijos egzistencijai kiltų

grėsmė. Pvz.: Erick Rhenman suinteresuotasiąs šalys apibūdino kaip grupes, kurios siekdamos savų

tikslų, priklauso nuo organizacijos ir nuo kurių priklauso organizacijos egzistavimas. Vėliau

koncepcijos plėtojimas apėmė 4 svarbiausias sritis – organizacijų planavimą, sistemų teoriją,

organizacijos socialinę atsakomybę ir organizacijos teorijos vystymo tyrimus [12].

Organizacijos suinteresuotųjų šalių planavimo koncepcija nuo 1970 metų buvo naudojama

strateginiam planavimui. Šios suinteresuotųjų šalių teorijos pradininku laikomas E. R. Freeman,

1984 m. išleidęs knygą „Strategic Management: A Stakeholder Approach“ [3]. Projektų valdymui

buvo pateikti pirmieji suinteresuotųjų šalių analizės metodai, planavimui pradėtas naudoti

organizacijos ir jos išorės suinteresuotųjų šalių tarpusavio sąveikos modelis (žr. 1 paveikslą).

Prie suinteresuotųjų šalių koncepcijos vystymosi prisidėjo ir sistemų teorijos šalininkai:

buvo pateikta organizacinių sistemų suinteresuotų šalių analizės metodologija. Organizacijos 1 SIMANAVIČIENĖ, Žaneta. SUINTERESUOTŲJŲ VADYBA KULTŪROS ĮSTAIGOJE [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. spalio 15 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lkdtc.lt/lkdtc/mokomedz/01_Simanaviciene.pdf >.2 JUCEVIČIUS, R. Strateginis organizacijų vystymas, Kaunas, 1998, 432 p.3 PAULAUSKAITĖ, N. Organizacijų kultūros tyrimas, įgyvendinant visuotinės kokybės vadybą. Kaunas, 1998, 32 p.4 STARKUS, A. Lietuviško atitikmens parinkimas terminui „stakeholder“. Verslas, vadyba ir studijos 99: VGTU konferencijos pranešimo medžiaga (Vilnius, 1999 m. lapkričio 18, 19 d.). Vilnius, 2000, p. 306-309.

4

socialinės atsakomybės suinteresuotųjų koncepcija pasireiškė kaip priemonė, padedanti į

suinteresuotųjų aplinką įtraukti netradicines, iki tol neanalizuotas grupes. Organizacijos teorijoje

suinteresuotųjų šalių terminas buvo naudojamas asmenims ar grupėms, kurie, siekdami savo

asmeninių tikslų, priklauso nuo organizacijos, o nuo jų tuo pačiu metu priklauso ir organizacija.

Pvz.: tuomet E. R. Freeman suinteresuotasiąs šalis apibrėžė kaip grupes, kurios gali paveikti tikslo

siekiančią organizaciją arba pačios yra jos veikiamos.

1 paveikslas. Suinteresuotųjų šalių teorijos evoliucija [12]

Taip R. Freeman ir D. Rid taip pat pasiūlė suinteresuotųjų šalių apibrėžimus plačiąja ir

siaurąja prasme (žr. 2 paveikslą). Suinteresuotosios šalys plačiąja prasme – tai bet kuri

identifikuojama grupė ar asmuo, kuris gali turėti įtakos organizacijos tikslams įgyvendinti. Šia

prasme suinteresuotosios šalys gali būti bendro intereso suvienytos visuomeninės grupės,

vyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos, konkurentai, įvairios sąjungos, darbuotojai ir

tarnautojai, pirkėjų grupės, akcininkai ir kt. O suinteresuotosios šalys siaurąja prasme – bet kuri

identifikuojama grupė ar asmuo, nuo kurio priklauso organizacijos išlikimas. Šia prasme

suinteresuotieji asmenys yra darbuotojai ir tarnautojai, pirkėjų grupės, kai kurie tiekėjai,

svarbiausios valstybinės organizacijos, kai kurios finansinės ir kitos institucijos.

5

6

2 paveikslas. Suinteresuotųjų šalių apibrėžimų chronologinė raida [18]

Taigi, apibendrintai galima teigti, kad projekto suinteresuotosios šalys yra organizacijos,

asmenys ar jų grupės, tiesiogiai dalyvaujantys vykdant projetą ar jam darantys įtaką, ar tie, kuriems

įtaką daro pats projektas, jo vykdymas, rezultatas ir kt., t.y. įvairiai susiję su projekto eiga.

Suinteresuotųjų šalių, nuo kurių įtakos nemaža dalimi priklauso projekto sėkmė, gali būti

daug ir skirtingų, be to visos jos su projektais būna susijusios ne vienodu laipsniu. Vienos jų

betarpiškai dalyvauja projektą vykdant, o kitos gali būti ir beveik atsitiktinai susietos su projektų

vykdymu ar jo rezultatais. Projektas suinteresuotosioms šalims gali būti svarbus dėl daugelio

priežasčių, nes jie:

– Į projektą investuoja lėšas ar pastangas;

– Konkuruoja su projektu;

– Varžosi dėl išteklių;

– Vykdo projekto priežiūrą;

– Nustato ar veikia projekto tikslus;

– Veikia projekto eigą ir kt.

Tuo pačiu ir organizacijoms suinteresuotosios šalys gali būti svarbios dėl tų pačių priežasčių,

šiuo atžvilgiu pagal Aurimą Pautienių „projektas gali būti suvokiamas kaip suinteresuotųjų šalių

koalicija, kuri turi poreikį sukurti ką nors bendra“. Kai projektas reikalauja bendrų suinteresuotųjų

šalių pastangų, o kiekviena projekto suinteresuotoji šalis užtikrina tinkamą kaštų/naudos balansą

7

tiek pačiai organizacijai, tiek vienos kitoms [11]. Taip pagal santykio ar ryšio pobūdį su projektu

išskiriamos pirminės ir antrinės suinteresuotosios šalys (žr. 4 paveikslą).

Pirminės suinteresuotosios šalys turi kontraktinius ar teisinius įsipareigojimus projektui –

vadovauja projekto komandai, valdo išteklius, kontroliuoja projekto vykdymą ir palaiko ryšį su

kitomis suinteresuotosiomis šalimis. Pirminės suinteresuotosios šalys projekte atlieka tiesioginius

strateginius ir operacinius valdymo vaidmenis planuojant, projektuojant, gaminant bei pristatant

projekto produktus. Tai visų pirma yra projekto komanda ir ją palaikanti organizacinė

infrastruktūra, funkcinių padalinių vadovai, organizacijos vadovybė ir organizacijos savininkai,

tiekėjai, akcininkai ir t.t. [8]. Kadangi pirminės suinteresuotosios šalys projektui turi tiesioginę ir

didžiausią įtaką, tai svarbu gerai identifikuoti jų vaidmenį ir tarpusavio santykius projekte funkciniu

požiūriu. Projektuose išskiriami tokie pagrindiniai suinteresuotų šalių funkciniai vaidmenys:

– Projekto finansuotojas (rėmėjas), arba investitorius, dar vad. projekto kreditoriumi –

duoda lėšų projektui, investuotojas ir užsakovas gali būti ir tas pats asmuo, jei ne – sudaroma

sutartis tarp investuotojo ir užsakovo, investuotojas kontroliuoja kontraktų vykdymą ir atsiskaito

su kitais projekto dalyviais [1];

–Projekto savininkas (klientas), arba užsakovas – užsako projektą, tai būsimas projektų

rezultatų vykdytojas ir naudotojas, gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, viena ar kelios

organizacijos. Nuo jo/jų suinteresuotumo priklauso projekto apimtis, galimybės ir sėkmė.

Projekto vadovas reaguoja į pasikeitusius klientų poreikius, reikalavimus, norėdamas patenkinti

jų lūkesčius.

–Rangovo (subrangovo) organizacija – vykdo projektą, koordinuojami projekto komandos

narių, atlieka darbus pagal sutartis, atsako už sutartyse numatytas papildomas ir pagalbines dalis.

–Projekto vadovas(i) – vadovauja projekto komandai, projektui, valdo jo vykdymą, priima

sprendimus ir pan. Jis yra atsakingas už projekto sėkmingą įgyvendinimą.;

–Projekto komanda yra atsakinga už jo įgyvendinimą. Šioje komandoje svarbu, kad dalyvavimas

projekte sutaptų su darbuotojų asmeniniais tikslais ir lūkesčiais, ji parodo santykius tarp projekto

vadovo ir kitų komandos narių. Tokioje struktūroje narystė gali kisti, kai žemesnio rango nariai

ateina ar išeina iš projekto projekto ( žr. 3 paveikslą)

8

3 paveikslas. Projekto komanda [6]

– Administracinio palaikymo grupė atsakinga už žmonių išteklius, duomenų sistemą,

organizacijos metines pajamas ir kt. Grupė skaičiuoja išlaidų, sąnaudų balansą, rūpinasi

informacijos pristatymu.

– Funkciniai vadovai prižiūri projekto organizavimą, atsako už savo kuruojamos projekto

srities sėkmę, sprendžia iškilusius techninius klausimus. Stiprindami savo statusą

organizacijos viduje, rūpinasi projekto palaikymu ir rizikos mažinimu.

– Aukščiausioji vadovybė aprobuoja lėšų paskirstymą, nustato atlygį už projekto įvykdymą.

Ji paskirsto biudžetą.

– Tiekėjai – projekto materialinį techninį aprūpinimą vykdančios organizacijos;

– Konsultantas – firmos ar specialistai, kurie kontraktų pagrindu kviečiami teikti

konsultacines paslaugas projekto dalyviams jo rengimo ir realizavimo klausimais;

– Bankas – vykdo projekto finansavimą, jis turi nepertraukiamai aprūpinti projektą

piniginėmis lėšomis; jeigu užsakovas neturi pakankami lėšų, bankas kredituoja generalinį

rangovą atsiskaitant su subrangovais;

– Licenzorius – juridinis ar fizinis asmuo, licencijų ir ,,know-how“ (patyrimas, išmanymas,

mokėjimas, techninės žinios, mokslinė informacija), naudojamų projekte, turėtojas. Jis

suteikia teisę panaudoti projekte būtiniausius mokslo ir technikos pasiekimus.

– Valdžios institucijos – rūpinasi projekto leidimo išdavimu, jei projektas atitinka

galiojančius įstatymus. Pvz.: nauji maisto produktai turi būti patikrinti maisto ir

veterinarinės inspekcijos testais, o kiti produktai turi atitikti nustatytus saugumo standartus.

– Kitos organizacijos – tiesiogiai arba netiesiogiai veikia projektą.

– Pirminėms suinteresuotosioms šalims priskiriami ir projekto produkto vartotojai, kadangi

jie yra pagrindiniai projekto rezultato vertintojai, nes naudojasi projekto rezultatais [6].

9

Antrinės suinteresuotosios šalys yra tos, kurios nepavaldžios ir tiesiogiai nesusietos su

projektais jokiais kontraktiniais ar kitokiais formaliais įsipareigojimais. Tačiau projektas, jo tikslai

ar produktai teigiamai ar neigiamai veikia antrinių suinteresuotųjų šalių interesus, todėl antrinės

suinteresuotos pusės gali skirtingai veikti projektą [8].

Galimos antrinių suinteresuotų šalių poveikio formos projektams:

Politinė įtaka;

Vieši skandalai;

Publikacijos žiniasklaidoje;

Emocinės apeliacijos;

Socialinis spaudimas;

Vietinės bendruomenės pasipriešinimas;

Ekspertų paliudijimai ir kt (Adamonytė).

4 paveikslas. Suinteresuotųjų šalių skirstymas [12]

Taigi, organizacijoms vykdant projektus ir siekiant jų sėkmingumo labai svarbu aiškiai

suvokti suinteresuotųjų šalių esmę, kas jos yra ir kaip jas suvokti, nes tik tada jos galės tikslingai

pasirinkti suinteresuotųjų šalių valdymo strategiją ir pagal ją atitinkamai jas valdyti.

10

2. SUINTERESUOTŲ ŠALIŲ STRATEGINIS VALDYMAS

Įvairūs autoriai strateginį valdymą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas

apibūdinimas, kad strateginis valdymas – nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo

remiantis organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių ir efektyviau panaudoja savo

išteklinį potencialą [17,29]. James Stoneris strateginį valdymą apibūdina, kaip valdymo procesą,

apimanti organizacijos įtraukimą į strateginį planavimą, o po to užtikrinanti tuos planus atitinkančią

organizajos veiklą [14,265].

Projektų suinteresuotųjų šalių valdymas identifikuoja suinteresuotąsias šalis ir tiesiogiai

pozityviai veikia įtakojant projektą ir projekto rezultatus [11]. Tad, suinteresuotųjų šalių strateginis

valdymas turi būti suvokiamas kaip procesas, kuriuo metu siekiama sukūrti suinteresuotųjų šalių

valdymo strategiją, strateginį planą, pritaikytą atitinkamam projektui, jo tikslams ir pan., pagal kurią

siekiama tikslingai valdyti suinteresuotąsias šalis ir laiku prisitaikyti prie pokyčių.

Dažniausiai stretegijos kūrimo procesas vyksta nuosekliai: pirmiausia sukuriama visos

organizacijos strategija. Paskui kiekvienas strateginis verslo vienetas sudaro savo strategiją pagal

organizacijos strategiją. Kai sudaryta verslo strategija, funkciniai skyriai nusistato funkcines

strategijas. Galiausiai struktūriniai vienetai sudaro darbo strategijas. Viso proceso metu kiekvienas

strategijos kūrėjų lygis remiasi sprendimais priimtais viršutinio lygio, kad užtikrintų jų strategijos

indėlį, siekiant visos organizacijos tikslų. Organizacijos strategija gerai sudaryta tada, kai visos

dalys viena su kita deramai susijusios [9]. Taip yra ir su projekto suinteresuotomis šalimis, nes jų

valdymo strategija turi siekti bendrų projekto tikslų ir būti bendrosos projekto strategijos dalimi, be

to hierarchiniu principu visos darbų grupės atlieka savo darbus ir turi bendradarbiauti, kad projektas

vyktų sklanžiai.

Įvairūs autoriai skirtingai pateikia suinteresuotųjų šalių valdymo proceso etapus. Pagal

Žaneta Simanavičienę, oraganiacija, norėdama valdyti suinteresuotąsiąs šalis, turėtų savo veikloje

įgyvendinti tris pagrindines suinteresuotųjų šalių valdymo koncepcijas:

• identifikuoti suinteresuotųjų šalių interesus;

• nustatyti procesus, reikalingus organizacijos ir suinteresuotųjų šalių tarpusavio sąveikai

valdyti;

• valdyti organiacijos ir verslo grupių suinteresuotųjų šalių sandorius [12].

Kiti autoriai dar pateikia, kad jas reikia identifikuoti ir sugrupuoti bei kurti partnerystės ryšius

taikant antrąją koncepciją [18]. Tačiau išsamiausiai suinteresuotųjų šalių strateginio valdymo

11

procesus pateikia Bronius Neverauskas ir Inga Adomaitytė, kurie pateikia suinteresuotųjų šalių

valdymo proceso strateginį modelį pagal valdymo funkcijų ciklą (žr. 5 paveikslą). Pagal juos

suinteresuotų šalių valdymo procesą sudaro valdymo funkcijų ciklas – planavimas, organizavimas,

motyvavimas, vadovavimas, išteklių, reikalingų suinteresuotų šalių valdymui, naudojimo kontrolė

[1]. Šio ciklo funkcijos tarpusavyje susijusios ir iš dalies sutampančios, o pats valdymo procesas yra

tęstinis ir adaptyvus, nuolat prisitaikantis prie suinteresuotųjų šalių interesų ir poreikių.

5 paveikslas. Suinteresuotųjų šalių (paveiksle – SŠ) valdymo procesas, kurį sudaro

valdymo funkcijų ciklas [8,81;1,28]

Pirmasis suinteresuotųjų šalių strateginio valdymo procesas yra planavimas, kuri sudaro

keletas etapų: suinteresuotųjų šalių identifikavimas, informacijos apie suinteresuotąsias šalis ir jų

tikslus surinkimas, jų misijos identifikavimas.

Pirmiausiai reikia atlikti suinteresuotųjų šalių analizę, kuri suvokiama kaip asmenų, grupių ir

institucijų, kurios daro įtaką ir yra veikiamos, identifikavimas [18,14]. Nes kaip buvo minėta,

kuriant organizacijos strategiją būtina atsižvelgti į visas suinteresuotąsias šalis, kurios gali turėti

įtakos jos tikslų įgyvendinimui. Tam svarbu išanalizuoti suinteresuotas šalis, nes: nustačius

asmenis, grupes, institucijas galima numatyti teigiamą arba neigiamą poveikį projektui; tai padės

suprasti visų projekto „aktorių“ interesus, vaidmenis ir atsakomybę; galima bus kurti idėjas apie

problemas, su kuriomis susiduria kai kurios įtakos grupės; galima bus numatyti potencialius

12

partnerius [12]. Vadovybės apsaugos departamento dokumente „Tobulinimo projektų

detalizavimas“ suinteresuotųjų šalių valdymo procesas prasideda nuo jų identifikavimo, tai reiškia,

kad reikia nustatyti ir apsibrėžti, kas organizacijai yra suinteresuotosios šalys [16].

Rengdama suinteresuotųjų šalių valdymo planą, projekto komanda turi disponuoti pakankama

ir patikima informacija. Pirmiausia, turi būti žinoma suinteresuotųjų šalių misija ir strategija bei jų

stipriosios ir silpnosios savybės. Antra, reikia žinoti, kokie projekto veiksmai gali kenkti palankiai

suinteresuotųjų šalių interesams. Taip pat reikėtų prognozuoti pasekmes, jei priešiškai nusiteikusios

suinteresuotosios šalys priimtų nepalankius projektui sprendimus [2].

Informaciją apie suinteresuotąją šalį pradedama kaupti nusprendus, ką reikia žinoti apie

suinteresuotąsias šalis, kur ir kaip šią informaciją gauti, kas atsakingas už informacijos gavimą,

sisteminimą, analizę bei jos komentavimą. Taip pat reikia nuspręsti, kokiomis priemonėmis, kokia

forma ir kam bus pateikiama apdorota informacija bei kaip ji bus apsaugoma. Dalis informacijos

gali būti konfidenciali, todėl jos nutekėjimas gali pakenkti suinteresuotosioms šalims, o taip pat ir

projektui. Pagrindiniai informacijos apie suinteresuotąsias šalis šaltiniai gali būti projekto

komandos nariai, firmos vadovai ir jų artimiausi verslo partneriai, periodinė spauda ir informacijos

tarnybos, pramonės, prekybų ir amatų rūmai, profesinės asociacijos, tiekįjai klientai ir prekybos

parneriai, vietinė žiniasklaida, kompanijų ataskaitos, Vyriausybiniai informacijos šaltiniai ir t.t.

Suinteresuotų šalių analizei palengvinti siūlomi įvairūs suinteresuotų šalių grupavimo būdai:

pagal svarbą projektui, pagal problemos lygį, pagal vaidmenį projekte, pagal jų „elgsenos“ pobūdį

projekto atžvilgiu. Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kas yra projekto pirmaeilės ir kas yra jų antraeilės

suinteresuotosios šalys. Tik nustačius ir įvertinus suinteresuotųjų šalių įtakos mastą ir svarbą,

suprantamas jų valdymo poreikis ir reikšmė. Visuomet sunku atsakyti į klausimą, kokio laipsnio

įtaką gali daryti suinteresuotosios šalys ar kaip jos gali lemti projekto tikslų ir uždavinių pasiekimą.

Čia pateikiami keli, iš kurių projekto iniciatoriai gali pasirinkti jiems vieną ar kelis tinkamiausius.

Kartu suinteresuotų šalių grupavimas pagal kelis požymius padeda nepraleisti projektui reikšmingų

institucijų ar grupių.

Suinteresuotų šalių grupavimas pagal svarbą projektui. Atskirų suinteresuotų šalių

atsakomybė, prieiga prie išteklių ir jų kontrolė, vaidmuo priimant sprendimus bus skirtingi. Kad

būtų lengviau numatyti, kaip ir kada kiekviena iš jų turėtų įsitraukti į projektą, naudinga

suinteresuotas šalis sugrupuoti pagal svarbą:

• Pirmaeilės suinteresuotosios šalys – tai asmenys, grupės ar organizacijos, kurių problemą

turėtų išspręsti projektas ir kurie gaus tiesioginę naudą iš projekto, naudosis projekto sukurtais

rezultatais.

13

• Antraeilės suinteresuotosios šalys – tai organizacijos ar grupės, iš kurių projektas sulauks

daugiausia paramos (valstybinės organizacijos, savivaldybės, NVO, savanoriškos grupės, privačios

įmonės ir jų organizacijos). Šioje grupėje patartina ieškoti projekto partnerių. Šios šalys pasižymi

nepastovumu, o jų aktyvumas pojekto atžvilgiu reiškiasi tol, kol patiriama iš to naudos. Jos

formaliai nesusietos su projektu, todėl gali prisiimti arba neprisiimti atsakomybę už savo veiksmus

ir jų pasekmes.

• Trečiaeilės suinteresuotosios šalys – tai institucijos ir grupės, kurios nebūtinai įsitrauks į

projektą, bet jų vaidmuo bus reikšmingas projekto tęstinumui užtikrinti (politikai, vyriausybės

institucijos, kitos su panašia tiksline grupe dirbančios organizacijos, nacionalinės NVO) [6].

Suinteresuotų šalių grupavimas pagal problemos lygį. Problemai atsirasti gali turėti įtakos

įvairaus lygio priežastys:

• makrolygio, tokios kaip teisinė sistema ar politinė aplinka;

• vidurinio lygio, kai tam tikromis taisyklėmis apribojamos tam tikros žmonių grupės

galimybės naudotis viena ar kita paslauga;

• mikrolygio, kai kultūros normos ar stereotipai neleidžia bendruomenėms, šeimoms,

atskiriems individams prisidėti prie sprendimų priėmimo (žr. 6 pav.) [18].

6 paveikslas. Problemos sričių ir suinteresuotų šalių priklausomybė [18,19]

Šiuo atžvilgiu suinteresuotųjų šalių analizę naudinga atlikti platesniame kontekste.

Pavyzdžiui, jei problema egzistuoja makrolygiu, tai ir jos sprendimo geriausia ieškoti su

nacionalinio lygio organizacijomis. Bet ir mikrolygio problemai spręsti gali būti reikalingi tiek

vidurinio, tiek makrolygio partneriai, taigi reikalingas ir horizontalus, ir vertikalus

bendradarbiavimas.

14

Suinteresuotų šalių grupavimas pagal vaidmenį projekte:

• Naudos gavėjai (tikslinė grupė).

• Įgyvendintojai.

• Sprendimų priėmėjai.

• Finansuotojai [12].

Suinteresuotų šalių grupavimas pagal jų „elgsenos“ pobūdį projekto atžvilgiu:

• Šalys, kurios labai remia projektą ir yra labai svarbios, turėtų būti įtrauktos į glaudų

bendradarbiavimą su projekto komanda.

• Su šalimis, kurios yra labai svarbios, bet neremia projekto, reikėtų labai atidžiai

dirbti, kad būtų padidintas jų paramos lygis. Tam reikėtų nustatyti, kokią naudą projektas

joms suteiks, ir pagalvoti, kaip tą naudą joms pristatyti.

• Šalys, kurios labai remia projektą, bet nėra ypač svarbios, gali blaškyti projekto

komandą, tačiau jų parama turėtų būti pripažinta ir atitinkamai valdoma.

• Šalys, kurios turėtų būti stebimos, kad būtų žinoma, kaip keičiasi jų įtakos projektui

lygis, tačiau nereikėtų leisti joms blaškyti projekto komandos [6].

Identifikavus ir sugrupavus suinteresuotasiąs šalis reikia išanalizuoti ir įvertinti jų

interesus bei padaryti išvadas, t.y. suranguoti suinteresuotasiąs šalis ne tik pagal jų įtakos laipsnį

organizacijai, projektui, bet ir pagal jų interesus, lūkesčius projekto atžvilgiu [8]. Su konkrečiu

projektu susiję žmonės ir jų grupės to projekto požiūriu turi skirtingus lūkesčius, kuriuos išreiškia jų

interesai. Sėkmingas šių interesų suderinimas yra projekto suinteresuotųjų šalių valdymo tikslas

[1]. Todėl apibendrinant galima sakyti, kad esminis suinteresuotųjų šalių bruožas – su projektu

susiję jų interesai. 7 paveikslas atspindi kokius lūkesčius, interesus gali turėti suinteresuotosios

šalys.

15

7 paveikslas. Suinteresuotosios šalys ir jų lūkesčiai [12]

Kai suinteresuotųjų šalių interesai jau aiškūs, įvertinamos jų stipriosios ir silpnosios

savybės. Žinant suinteresuotųjų šalių tikslus, interesus ir lūkesčius, identifikavus jų misiją, galima

prognuozoti, ar jos yra linkusios veikti išvien ir padėti siekti abipusės naudos (sau ir projektui), ar

atvirkščiai – gali priešintis projekto vykdymui, t.y. reiktų nustatyti kokią įtaką jos darys projektui

[8].

Kitas suinteresuotųjų šalių valdymo etapas yra organizavimas – tikslų skaidymas į užduotis

ir jų paskyrimas suinteresuotosioms šalims. Tai galima įgyvendinti remiantis tokia lentele (žr. 8

paveikslą.).

16

8 paveiklas. Suinteresuotųjų šalių įtaka ir vaidmuo projekte [18]

Žmogiškųjų projekto išteklių valdymas apima suinteresuotų šalių valdymą, organizacinės

struktūros, kurios aplinkoje vykdomas projektas, parinkimą, projekto vadovo parinkimą, projekto

komandos suformavimą ir valdymą [9]. Šio etapo metu tikslinga įvertinti, kokius įsipareigojimus ir

kokią atsakomybę turi projekto komanda savo projekto suinteresuotosioms šalims.

Projektus vykdo ir valdo žmonės, todėl yra plėtojama organizacinė struktūra, kuri atspindi

projekto poreikius, projekto komandai ir atskiriems asmenims keliamus reikalavimus. R. K.

Mitchell ir kt., pasiūlė suinteresuotąsias šalis identifikuoti pagal tris požymius – galią, interesų

teisėtumą ir jų tenkinimo skubumą (žr. 9 paveikslą).

9 paveikslas. Iš dalies sutampantys poreikiai [7]

Šioje struktūroje tikrosiomis suinteresuotosiomis šalimis yra laikomi tik turintys visus tris

suinteresuotųjų šalių požymius, čia nustatomi dalyvių santykiai, atsakomybė ir bendravimo būdai,

todėl dėl projektų dinaminės prigimties yra keleta konkuruojančių organizacinių struktūrų, tokių

kaip:

Projekto komandos;

Projekto sąsajos;

Organizacinės struktūros;

Atsakomybės matricos.

Pagal šią struktūrą galima išskirti šiuos suinteresuotųjų šalių tipus:

Pasyvūs suinteresuotieji turi galią paveikti kultūros įstaigą, bet neturi teisėto pagrindo arba

neskuba galios panaudoti. Visi, turintys kurios nors galios šaltinių (ginklai, pinigai arba

galimybė veikti per žiniasklaidą), bet nenaudojantys jų prieš organizaciją, tampa pasyviais

dalyviais. Tai suinteresuotieji, neišnaudoję turimo potencialo. Jų interesai gali būti susiję tik

su aplinkybėmis.

17

Diskretiški suinteresuotieji asmenys turi teisėtą pagrindą, bet neturi jokios galios ar neskuba

daryti įtakos kultūros įstaigai. Kultūros įstaigų vadovai nejaučia jokio jų spaudimo, todėl su

šiais suinteresuotaisiais elgiasi vien savo nuožiūra.

Reikalaujantys suinteresuoti stengiasi kultūros įstaigai daryti įtaką, bet tam neturi nei

motyvų, nei galios, jie sugeba tik atkreipti į save dėmesį.

Dominuojantys suinteresuotieji asmenys turi ir teisėtą pagrindą, ir galią daryti poveikį, tačiau

neskuba to daryti (jie dar gali būti vadinami laukiančiais suinteresuotaisiais). Tai yra

savininkai, darbuotojai, kreditoriai, vietos bendruomenės lyderiai. Jų interesai apibūdinami

kaip intensyvūs, tačiau jie susiję tik su aplinkybėmis.

Priklausomi suinteresuotieji asmenys – asmenys, kuriems trūksta galios, bet jų reikalavimai

yra skubūs ir pagrįsti. Jiems gali padėti kiti suinteresuotieji asmenys arba patys vadovai. Šie

suinteresuotieji tarsi priklauso nuo kitų suinteresuotūjų arba nuo organizacijos vadovų

geranoriškumo.

Pavojingi suinteresuotieji dalyviai disponuoja galia, jų reikalavimai turi bûti skubiai

tenkinami, taèiau jų daroma įtaka kultūros įstaigai teisiškai nepagrįsta. Jų galia yra

prievartinio pobūdžio.

Tikrieji suinteresuotieji asmenys turi visus tris požymius. Kultūros įstaiga privalo tenkinti šių

suinteresuotųjų interesus, nes jie yra teisėti, skubūs ir suinteresuotieji turi galios daryti įtaką

organizacijai, kad šie interesai būtų įgyvendinti [12].

Kadangi grupės glaudžiai susijusios viena su kita, projekto sėkmė priklauso ir nuo to kaip

efektyviai vadovas geba dirbti su kiekviena iš grupių. Kiekviena grupė savo ruožtu daro įtaką

kitoms. Projekto vadovas turi stengtis išlaikyti neutralumą ir kiek galima atsiriboti nuo aiškios

priklausomybės iš grupių [6].

Pagal tai yra išskiriamos organizacijos struktūros įtakos projektams (žr. 10 paveikslą).

18

10 paveikslas. Organizacijos struktūros įtakos projektams [8,101]

Kitas suinteresuotųjų šalių valdymo etapas – motyvavimas – žinant suinteresuotųjų šalių

tikslus, interesus ir misiją, dar reikia nustatyti suinteresuotųjų šalių stiprybes ir silpnybes, o tada jau

galima formuoti jų strategiją ir prognozuoti jų išteklių poreikį bei bandyti atsakyti į klausimus –

kodėl, kiek, kada, kur ir kaip jie bus panaudoti, t.y. reikia nustatyti kaip bus valdomos organizacijos

ir suinteresuotųjų šalių santykiai. Šiame procese identifikuojamas ir apibrėžiamas kiekvienas

projektui svarbus strateginis klausimas (problema), nustatomos šių klausimų atsiradimo priežastys

ir veiksniai, jie išskiriami pagal kategorijas: politines, socialines, ekonomines, technologines,

konkurencines ar teisines [2].

Vadovavimas apima valdymo strategijos įgyvendinimą, partnerystės ryšių kūrimą ir

įteisinimą. Reikia stengtis užmegzti kuo glaudesnius ryšius su suinteresuotosiomis šalimis, nes tik

tai padės sumažinti grėsmę, kurią kelia suinteresuotųjų šalių interesai kompanijoje.

O kontrolė apima kontrolės objektų identifikavimą, nuolatinę stebėseną ir grįžtamojo ryšio

procesą [8].

Taigi įgyvendindama suinteresuotųjų šalių valdymo strategiją organizacijos vadovybė turi

priimti sprendimą dėl jos realizavimo. Sudaryti darbo planai, numatytos procedūros ir atitinkami

ištekliai. Strategijos įgyvendinimo procese komanda jau turi būti tikra, kad sava organizacijos

vadovybė įvertins ir sutiks su suinteresuotųjų šalių įtaka projekto rezultatams.

19

3. PROJEKTO SUINTERESUOTŲ ŠALIŲ VALDYMO STRATEGIJŲ

ANALIZĖ

Suinteresuotąsias šalis būtina valdyti tam, kad projektas būtų įgyvendintas sėkmingai. Todėl

labai svarbu pasirinkti strategiją, pagal kurią šios suinteresuotosios šalys būtų valdomos įmonei,

projekto sėkmingumui ir efektyvumui palankia kryptimi.

Kaip strateginio valdymo proceso rezultatas parengiama ir įgyvendinama strategija, kuri

apibrėžiama, kaip sprendimų visuma, apibrėžianti organizacijos svarbiausius ateities tikslus ir

veiksmus bei priemones tiems tikslams pasiekti [17,29]. Pagal J. Stonerį, strategija (gr. strategeia –

menas, mokslas būti generolu) – tai įmonės pagrindinių ilgalaikių tikslų ir uždavinių

suformulavimas, veiksmų kurso parinkimas ir išteklių, reikalingų šiems tikslams įgyvendinti,

paskirstymas [14,264]. Strategija yra plati programa, apimanti organizacijos tikslų suformulavimą

ir įgyvendinimą; organizacijos atsakas savo aplinkai laike [14, 263].

Pirmiausiai turi būti apsispręsta dėl suinteresuotųjų šalių valdymo strateginės veiklos

krypties, t.y. suvokiama kaip įmonės apsisprendimas dėl suinteresuotųjų šalių valdymo tikslo, dėl

to, ko jos siekia atitinkamai valdydamos atitinkamą suinteresuotąją šalį. Įmonės gali pasirinkti arba

tradicinį požiūrį į suinteresuotųjų šalių valdymą – t.y. projekto suinteresuotųjų šalių valdymą,

darant įtaką suinteresuotoms šalims, bet jų neitraukiant į projekto valdymą, t.y. į sprendimų

priėmimą ir pan., be to neatsižvelgiant arba labai silpnai atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotosios

šalys pasiektų savo interesus, tikslus ir pan. Arba gali pasirinkti naująjį požiūrį, kuris remiasi

projekto suinteresuotųjų šalių įtraukimo prielaida [11]. Kuomet, pagal suinteresuotųjų šalių teoriją,

įmonės tikslai nustatomi subalansavus skirtingų suinteresuotųjų šalių interesus bei tikslus [12,139].

O Aurimas Pautienius dar nurodo, kad „projektas gali būti suvokiamas kaip suinteresuotųjų šalių

koalicija, kuri turi poreikį sukurti ką nors bendra“ [11]. E. R. Freeman konstatuoja, kad įmonės

tikslas – būti perteikimo priemone, suderinančia suinteresuotųjų šalių siekiamą naudą ir interesus,

nes reikia suvokti, jog organizacijos sąveika su bet kokia suinteresuotąja šalimi negali būti

vienpusė. Be to, kaip organizacija bendrauja su suinteresuotąja šalimi, taip ši bendraus su

organizacija. Organizacijos ir suinteresuotųjų šalių poveikis vyksta dviem kryptimis ir cikliškai

kartojasi, t. y. vyksta nuolatinis vienos pusės poveikis kitai pusei [3, 46].

Akcentuotina, kad įvairias suinteresuotąsias šalis reikia įtraukti ir su jomis bendrauti

skirtingai. Vienas šalis gali būti naudinga įtraukti į pagrindinę grupę, kad nuolat teiktų idėjas ir

vadovautų, kitų šalių dalyvavimas gali būti reikalingas tik tam tikruose etapuose. Su kai kuriomis

20

suinteresuotomis šalimis tiesiog reikia bendrauti ir gilinti jų supratimą apie organizacijos tikslus,

siekius bei pan., o taip pat siekti didesnės jų paramos. Kitomis šalimis galima pasinaudoti dėl jų

įtakos ir ryšių su dar kitomis suinteresuotomis šalimis. Suinteresuotųjų šalių įtraukimo procesą

reikia aktyviai kontroliuoti. O kai kurie autoriai teigia, kad jas reikia įtraukti net į strateginį

sprendimų priėmimą. Suinteresuotosioms šalims kuo nors prisidėjus reikia planuoti, kaip tokio

dalyvavimo rezultatus integruoti į organizacijos procesą. O per minėtas veiklas, strategines kryptis

tikslinga apsispresti dėl suinteresuotųjų šalių valdymo strategijos pasirinkimo, kuri savo ruožtu gali

būti pasirinkta/keičiama reaguojant tam tikro organiacijos proceso metu [1].

Būtina akcentuoti, kad didelę įtaką šiuo požiūriu, suinteresuotųjų šalių valdymo procesui turi

organizacijos vadovo vertybinės orientacijos. Bendraujant su suinteresuotosiomis šalimis ir

reaguojant į jų interesus išryškėja du kontrastingi požiūriai. Nuo vadovo vertybinės orientacijos

priklauso organizacijos elgesys su suinteresuotosiomis šalimis. Iš vienos pusės vyrauja

organizacijos vadovo nuostata, kad reikia siekti tik naudos įstaigai ir jos savininkams (dalininkams),

iš kitos – nuostata, kad galima siekti naudos įstaigai, ir tuo patenkinti suinteresuotųjų šalių

lūkesčius. Nuo vadovo vertybinės orientacijos priklauso ne tik suinteresuotųjų šalių interesų

suvokimas, bet ir jų paisymas [2].

Tačiau kaip bebūtų kompanijos vadovybė neturėtų stengtis interesų grupėmis pasinaudoti

kaip įrankiais, siekdama organizacinių tikslų. Priešingai – vadovavimas kompanijai turi būti

organizuojamas taip, kad suinteresuotieji asmenys ir jų grupės galėtų pasiekti savų tikslų, tai yra

įgyvendinti interesus. Taigi kompanijos tikslų turi būti siekiama padedant suinteresuotosioms

šalims pasiekti savųjų tikslų, nes jei ji blogai tenkins ją supančių suinteresuotųjų šalių poreikius, ji

negali tikėtis ilgalaikės sėkmės [18].

Organizacijos projekto suinteresuotųjų šalių valdymo strateginės veiklos kryptys priklauso ne

tik nuo vadovybės vertybinės orientacijos, bet ir nuo kitų labai svarbių suinteresuotųjų šalių

analizės ir organizacijos veiklos charakteristikų. Kiekviena organizacija turi įvairiausių

specifinių interesų ir savybių suinteresuotųjų šalių atžvilgiu (žr. 11 paveikslą) [12, 139].

21

1l paveikslą. Sandorių su suinteresuotosiomis šalimis valdymo strategijų

charakteristikos [12, 153-4]

Atsižvelgiant į tokios suinteresuotųjų šalių ir įmonės interesų analizės ir organizacijos

veiklos charakteristikų rezultatus, šiuo metu suinteresuotųjų šalių koncepcija taikoma trijuose

lygiuose:

•kaip vadybos teorija;

•kaip strateginio valdymo tikslų įgyvendinimo instrumentas;

•kaip koordinačių sistema konkrečiai suinteresuotųjų šalių interesų analizei atlikti [18].

Daugelis autorių analizavo suinteresuotųjų šalių teorijas ir jos pritaikymo organizacijų

veikloje galimybes bei problemas. Jie nustatė 4 pagrindines suinteresuotųjų šalių valdymo

strategijas:

• Reagavimo suinteresuotųjų šalių valdymo strategija;

• Gynimosi suinteresuotųjų šalių valdymo strategija;

• Prisitaikymo suinteresuotųjų šalių valdymo strategija;

• Numatomų veiksmų suinteresuotųjų šalių valdymo strategija [12]. 22

I. M. Jawahar ir G. L. McLaughlin nuomone, reagavimo strategija reikalinga valdyti tas

suinteresuotąsias šalis, kurių interesų organizacija tenkinti negali ir kurie organizacijai tuo metu yra

beveik nereikšmingi ir nesvarbūs. Jei organizacija susiduria su nelabai svarbiomis

suinteresuotosiomis šalimis, tai ji imasi gynimosi strategijos, pagal kurią palaikomi tik minimalūs ir

teisiškai būtini ryšiai. Jei suinteresuotosios šalys yra vidutiniškai svarbios – organizacija prisitaiko.

Prisitaikymo strategija yra mažiau aktyvi, organizacija rodo mažiau iniciatyvų. Numatomų veiksmų

strategija taikoma labai svarbioms suinteresuotosioms šalims valdyti. Ja pagrįsti santykiai su

suinteresuotosiomis šalimis apima daugybę sąveikos priemonių, tarp jų ir aktyvų organizacijos

siekimą palaikyti ryšius su suinteresuotosiomis šalimis, jas įtraukti į organizacijos projektų

valdymą. Daugiausia išteklių reikalauja numatomų veiksmų strategija, mažiausiai – reagavimo

strategija [12, 153].

Jei organizacija yra centrinė, ji gali pritaikyti kontroliavimo strategiją. Pagrindinis šios

strategijos tikslas – išlikti centrine organizacija, išlaikyti sąveikos tarp suinteresuotųjų šalių

kontrolę. Šiame etape aktualiausi suinteresuotieji yra darbuotojai, tiekėjai ir platintojai, nes jų dėka

organizacija gali didinti veiklos apimtis, plėsti savo produkcijos ar paslaugų asortimentą. Kad

organizacija užsitikrintų sėkmę, ji turi kontroliuoti šių suinteresuotųjų šalių ryšius [18].

Ir kokia suinteresuotųjų šalių strategija bebūtų pasirinkta, svarbiausias dalykas – ji turi būti

integruota į organizacijos strategiją, turi padėti siekti aukščiausių organizacijos tikslų, kurie savo

ruožtu iš dalies priklauso arba gali būti redaguojama atsižvelgiant į suinteresuotąsiąs šalis (dvypusė

sąveika).

Integravus suinteresuotųjų šalių valdymą į organizacijos strateginį valdymą, reikia suvokti

suinteresuotųjų šalių strategijos vietą bendrojoje organizacijos strategijoje, strateginio valdymo

procese ir tinkamai ją integruoti. Pirmiausiai misijoje reikia apsibrėžti, kokias funkcijas organizacija

vykdys ir kam jos bus naudingos. Be to dabartiniu metu aktualu, kad misijoje atsispindėtų vertybės

ir priimamų sprendimų prioritetai bei socialinės atsakomybės siekiai (žr. 12 paveikslą). Vizijoje turi

būti apibrėžiama, kokią veiklą organizacija vykdo ir vykdys, kokia ši įstaiga yra ir kokia bus atetyje.

Pagal tai, kokią ateities viziją įstaiga įsivaizduoja, formuluojami jos tikslai ir uždaviniai, kurie

padeda siekti vizijoje numatytų perspektyvų. Savo ruožtu yra apsisprendžiama ir dėl suinteresuotųjų

šalių valdymo strategijos [18].

Apibrėžus įstaigos strateginės veiklos pagrindus, numačius ateities viziją ir suformulavus jos

įgyvendinimui būtinus veiklos tikslus ir uždavinius, strateginio valdymo procesas pereina į vidinės

ir išorinės organizacijos aplinkos analizę, kuri tradiciniame strateginio valdymo modelyje

dažniausiai įgyvendinama SWOT technikos pagalba. Būtent šiame etape pradeda veikti ir į

23

strateginio valdymo procesą aktyviai įsitraukia suinteresuotųjų šalių analizės ir jų valdymo sistema,

jungianti suinteresuotųjų šalių identifikavimą, sąveikos su suinteresuotaisiais procesų ir sandorių su

suinteresuotosiomis šalimis valdymo posistemius [12].

Vidinės ir išorinės aplinkos analizės etape į strateginio valdymo procesą įtraukta

suinteresuotųjų šalių analizė atliekama kartu su strateginiu valdymu. Kaip matome iš 12 paveikslo,

suinteresuotųjų šalių identifikavimas susijęs ir yra vykdomas kartu su strateginių alternatyvų

formulavimu. Sąveikos procesų nustatymo sistema veikia strateginių sprendimų priėmimą, o

strategijos įgyvendinimo etape atliekama sandorių su suinteresuotosiomis šalimis valdymo interesų

grupių analizė. Identifikuojamos suinteresuotosios šalys [18].

Identifikavimo etapo rezultatais remiamasi formuluojant strateginės organizacijos veiklos

alternatyvas, kurios priklauso nuo daugelio veiksnių, o tame tarpe ir nuo suinteresuotųjų šalių

lygmens. Be to, svarbu, kokių požymių (galia, interesų teisėtumas ar skubumas) ir jų derinių turi

projekto suinteresuotosios šalys. Kruopščiai išanalizavus ir įvertinus šias charakteristikas, galima

suformuluoti keletą organizacijos strateginės veiklos alternatyvų, kurios leistų efektyviausiai

suderinti organizacijos įtaką suinteresuotiesioms šalims ir šių šalių įtaką organizacijai [1].

Įgyvendinant suinteresuotųjų šalių analizės sistemą strateginiame organizacijos valdyme,

sąveikos su šiomis šalimis nustatymo posistemio pagalba analizuojant suinteresuotąsiąs šalis,

nustatomos paramos ir sankcijų galimybės ir tikėtini jų įgyvendinimo būdai, tiriama organizacijos

vieta suinteresuotųjų šalių atžvilgiu ir su organizacijos raida susiję suinteresuotųjų šalių

charakteristikos pokyčiai, vyksta nuolatinė stebėsena, kontrolė ir reagavimas.

12 paveikslas. Verslo organizacijos suinteresuotųjų šalių strateginės analizės sistema [18]

24

Taigi, suinteresuotųjų šalių valdymo strategijų yra įvairių, jos gali būti taikomos įvairiais

lygiais ir būdais, tačiau reikia nepamiršti esminio dalyko, kad kaip bebūtų suinteresuotųjų šalių

valdymo strategija turi būti organizacijos bendrosios strategijos dalimi, siekti strateginių

organizacijos, projekto tikslų ir leisti organizacijai laiku prisitaikyti, užtikrinti jos efektyvumą bei

sėkmingumą. O kūriant suinteresuotųjų šalių valdymo strategiją, dar gyvybiškai svarbu pasirinkti

labiausiai organizacijos interesus, poreikius bei lūkesčius atitinkančią suintresuotųjų šalių valdymo

strategiją, kuri būtų taip subalansuota, kad leistų tiek organizacijai, tiek suinteresuotosioms šalims

pasiekti savo tikslų, gauti naudos ir kt. Suinteresuotųjų šalių strategijos supratimas leidžia projekto

komandai prognozuoti jų elgseną, įgyvendinti savo projekto strategiją. Teisingai pasirinkta

suinteresuotųjų šalių valdymo strategija leidžia tikėtis sėkmingos įstaigos veiklos ir savo ruožtu

projekto įgyvendinimo.

25

IŠVADOS

Visų pirma būtina aiškiai suvokti suinteresuotųjų šalių esmę, nes tik aiškiai suvokiant kas jos

yra ir kaip jas suvokti bei apibūdinti galima tikslingai jas analizuoti, valdyti bei kūrti

suinteresuotųjų šalių valdymo strategijas. Taip pat būtina suvokti suinteresuotųjų šalių reikšmę, nes

tai kuria projekto vadovų ir kitų dalyvių požiūrį į suinteresuotąsiąs šalis ir jų valdymo, strategijos

pasirinkimo perspektyvas.

Suinteresuotųjų šalių valdymas yra labai svarbi projektų ir visų organizacijų strateginio

valdymo sudedamoji dalis. Šį suinteresuotųjų šalių valdymo procesą sudaro 5 pagrindiniai

suinteresuotųjų šalių valdymo etapai:

Planavimas;

Organizavimas;

Motyvavimas;

Vadovavimas;

Kontrolė.

Šie etapai yra skaidomi į smulkesnius etapus, kurie išanalizuoti darbe, be to jie visi yra

tarpusavyje glaudžiai susiję, jie ne tik vyksta cikliškai, bet ir atitinkamai veikia vieni kitus, lemia

tam tikrus pokyčius.

Tam, kad suinteresuotųjų šalių valdymas būtų efektyvus ir duotų didžiausią naudą,

organizacija turi sukūrti suinteresuotųjų šalių valdymo strategiją ir ją įgyvendindama valdyti šias

šalis. Vyrauja du požiūriai, dvi suinteresuotųjų šalių valdymo strateginės veiklos kryptys: tradicinis

požiūris – projekto suinteresuotųjų šalių valdymas; naujas požiūris remiasi projekto

suinteresuotųjų šalių įtraukimo prielaida. Taip pat galima nustatyti bei pasirinkti įvairias

suinteresuotųjų šalių valdymo strategijas, pvz.: reagavimo, gynimosi, prisitaikymo ar numatomų

veiksmų ir kt.

Svarbiausia tinkamai apsibrėžti suinteresuotųjų šalių valdymo tikslus, pasirinkti atitinkamą

strategiją, kuri būtų integruota į įmonės strategiją, strateginio valdymo procesą bei kad būtų

suvokta, jog sėkmingas suinteresuotųjų šalių valdymas skatina tarpusavio bendradarbiavimą ir

teigiamai veikia projekto rezultatus. O jų interesų bei svarbos nepaisymas mažų mažiausiai

apsunkina projekto vykdymą, o kartais gali ir visiškai sugriauti projektą.

26

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS

1. ADAMONYTĖ, Inga; VAIČIUKYNAS, Vilimantas ir GUDAS, Mindaugas. 2008.

PROJEKTŲ VALDYMAS IR VANDENS POLITIKA [interaktyvus]. KAUNAS, 2008, 68 p.

[žiūrėta 2011 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: < www.lzuu.lt/file.doc?id=23208 >.

2.  BŪDA, Vytautas; CHMIELIAUSKAS, Alfredas. Projektų valdymas.  Kaunas, 2006, 142 p.

ISBN 9789955252870

3. FREEMAN, E. R. Strategic Management: a Stakeholder Approach, Boston, 1984, p. 46.

4. JUCEVIČIUS, R. Strateginis organizacijų vystymas, Kaunas, 1998, 432 p.

5. KARDELIS, K. 2005. MOKSLINIŲ TYRIMŲ METODOLOGIJA IR METODAI. Šiauliai,

2005, 398 p. ISBN 9955-655-35-6

6. KAZILIŪNAS, Adolfas. Strateginis projektų valdymas. Vilnius, 2009, 407 p. ISBN

9789955191575

7. MITCHELL, R. K. Toward a theory of stakeholder identification and salience: defining the

principle of who and what really counts. Academy of Management Review. 1997, p. 853-886.

8. NEVERAUSKAS, Bronius; STANKEVIČIUS, Vytautas ir kt. Projektų valdymas:

mokomoji knyga. Kaunas, 2004, 143 p. ISBN 9955094974

9. PALUBINSKAS, Ginta Teresė. Strateginio planavimo procesas. Kaunas, 1997, 207 p.

10. PAULAUSKAITĖ, N. Organizacijų kultūros tyrimas, įgyvendinant visuotinės kokybės

vadybą. Kaunas, 1998, 32 p.

11. PAUTIENIUS, Aurimas. PROJEKTŲ VALDYMAS IR DARNI PLĖTRA: PRIEŠTARAVIMAI

IR SINERGIJOS [interaktyvus]. Klaipėda, 2010 [žiūrėta 2011 lapkričio 3 d. ]. Prieiga per

internetą: <

http://www.lpva.lt/cms/files/lpva/resources/2120_LVPA_pranesimas_Klaipeda_2.pdf >

12. SIMANAVIČIENĖ, Žaneta. SUINTERESUOTŲJŲ VADYBA KULTŪROS ĮSTAIGOJE

[interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. spalio 15 d.]. Prieiga per internetą: <

http://www.lkdtc.lt/lkdtc/mokomedz/01_Simanaviciene.pdf >.

13. STARKUS, A. Lietuviško atitikmens parinkimas terminui „stakeholder“. Verslas, vadyba ir

studijos 99: VGTU konferencijos pranešimo medžiaga (Vilnius, 1999 m. lapkričio 18, 19 d.).

Vilnius, 2000, p. 306-309.

14. STONER, James, et al. Vadyba. Kaunas, 2005, 662 p. ISBN 9986850304.

27

15. SUSNIENE, Dalia; SARGUNAS, Gediminas. 2009. Prerequisites of Stakeholder

Management in an Organization [interaktyvus]. KAUNAS, 2009, 7 p. [žiūrėta 2011 m. spalio 30

d.]. Prieiga per internetą: < http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/inzeko/62/1392-2758-2009-2-

62-58.pdf >.

16. Vadovybės apsaugos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos. Tobulinimo projektų

detalizavimas [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 lapkričio 3 d. ]. Prieiga per internetą: <

http://www.vad.lt/Projektai-745.html >.

17. VASILIAUSKAS, Aleksandras. Strateginis valdymas. Vilnius, 2002, 383 p.

ISBN 9986433282.

18. ZUBAVIČIENĖ, Audronė. 2007. Projekto valdymo ciklo metodikos taikymo socialinės

integracijos projektuose vadovas [interaktyvus]. KAUNAS, 2009, 7 p. [žiūrėta 2011 m. rugsėjo

30 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.equal.lt/uploads/docs/100%20psl%20Vadovas.pdf >.

28