LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

POVILAS ANČIUKAITIS

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ EFEKTYVUMO

TYRIMAS ESANT SKAUSMUI DĖL JUOSMENINĖS STUBURO

DALIES IŠVARŽOS

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Vytautas Poškaitis

KAUNAS, 2014

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. dr. Jūratė Macijauskienė

Data.......................................

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ EFEKTYVUMO

TYRIMAS ESANT SKAUSMUI DĖL JUOSMENINĖS STUBURO

DALIES IŠVARŽOS

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Lekt. Vidmantas Zaveckas Doc. dr. Vytautas Poškaitis

Data.................................. Data....................................

Recenzentas Darbą atliko

Dr. lekt. Eglė Lendraitienė Magistrantas

Povilas Ančiukaitis

Data.................................. Data....................................

KAUNAS, 2014

TURINYS

SATRAUKA ............................................................................................................................................. 5

SUMMARY .............................................................................................................................................. 6

SANTRUMPOS ........................................................................................................................................ 7

ĮVADAS .................................................................................................................................................... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...................................................................................................... 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................................... 10

1.1. AND skausmo paplitimas .......................................................................................................... 10

1.2. AND skausmo atsiradimo priežastys ......................................................................................... 10

1.3. Išvaržos atsiradimo priežastys ................................................................................................... 11

1.4. Tarpslankstelinių diskų išvaržos lokalizacija ............................................................................. 11

1.5. Stuburo stabilumo samprata ....................................................................................................... 12

1.6. Klinikinis juosmens nestabilumas .............................................................................................. 12

1.7. Juosmens – dubens srities stabilumo valdymo lygiai ................................................................ 13

1.8. Trys Panjabi posistemės ............................................................................................................. 14

1.9. Raumenų sistemos, palaikančios juosmeninės stuburo dalies stabilumą ................................... 16

1.10. Neuroraumeninės sistemos funkcijos sutrikai esant AND skausmui ....................................... 17

1.11. Raumenų jėga ir ištvermė. ........................................................................................................ 18

1.12. Judesių valdymas ir bendrosios ypatybės ................................................................................. 19

1.13. Judesių mokymas ir bendrosios ypatybės ................................................................................ 19

1.14. Praktinis judesių mokymas kineziterapijos metu ..................................................................... 20

1.15. Skausmas ir jo vertinimas ........................................................................................................ 22

1.16. Kineziterapija – viena iš „kovos“ su skausmu būdų ................................................................ 24

2. TYRIMO METODIKA ...................................................................................................................... 25

2.1. Tyrimo organizavimas ................................................................................................................ 27

2.2. Tiriamųjų kontingentas .............................................................................................................. 27

2.3. Tyrimo metodai .......................................................................................................................... 29

2.4. Anketinė apklausa ...................................................................................................................... 29

2.4.1. Oswestry negalios indekso klausimynas ......................................................................... 29

2.4.1. Skausmo vertinimas ........................................................................................................ 29

2.5. Statinio juosmens–dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų aktyvacijos testai .. 30

2.5.1. Izoliuota skersinio pilvo raumens aktyvacija gulint ant pilvo ........................................ 32

2.5.2. Izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacija gulint ant nugaros ................. 32

2.6. Juosmens–dubens srities judesių valdymo testai ....................................................................... 33

2.6.1. Testas „Padavėjo pasilenkimas“ ..................................................................................... 34

2.6.2. Testas „Dubens pavertimas“ ........................................................................................... 34

2.6.3. Testas „Blauzdos tiesimas sėdint“ .................................................................................. 35

2.6.4. Testas „Padėtis ant keturpėsčia“ ..................................................................................... 36

2.6.5. Testas „Blauzdos lenkimas gulint“ ................................................................................. 36

2.7. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai ....................................................................... 37

3. REZULTATAI .................................................................................................................................... 39

3.1. Oswestry negalios indekso klausimynas .................................................................................... 39

3.2. Nugaros skausmo vertinimas ..................................................................................................... 40

3.3. Statinio juosmens–dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų aktyvacijos testai .. 41

3.3.1. Izoliuota skersinio pilvo raumens aktyvacija gulint ant pilvo ........................................ 41

3.3.2. Izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacija gulint ant nugaros ................. 42

3.4. Juosmens–dubens srities judesių valdymo testai ....................................................................... 43

3.4.1. Testas „Padavėjo pasilenkimas“ ..................................................................................... 43

3.4.2. Testas „Dubens pavertimas“ ........................................................................................... 44

3.4.3. Testas „Blauzdos tiesimas sėdint“ .................................................................................. 45

3.4.4. Testas „Padėtis keturpėsčia“ ........................................................................................... 47

3.4.5. Testas „Blauzdos lenkimas gulint“ ................................................................................. 48

3.7. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai ....................................................................... 49

4. REZULTATŲ APTARIMAS ............................................................................................................. 52

4.1. Oswestry negalios indekso klausimyno rezultatų aptarimas ...................................................... 52

4.2. Nugaros skausmo vertinimo rezultatų aptarimas ....................................................................... 52

4.3. Statinio juosmens–dubens stabilumo įvertinimo funkcinių testų rezultatų aptarimas ............... 53

4.4. Juosmens–dubens srities judesių valdymo testų rezultatų aptarimas ......................................... 53

4.5. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testų rezultatų aptarimas ........................................ 54

5. IŠVADOS ............................................................................................................................................ 55

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS .................................................................................................. 56

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS............................................................................................................... 57

8. PRIEDAI ............................................................................................................................................. 62

SANTRAUKA

P. Ančiukaitis. Skirtingų kineziterapijos programų efektyvumo tyrimas esant skausmui dėl

juosmeninės stuburo dalies išvaržos, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas doc. dr.

V. Poškaitis; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas,

Sporto institutas. – Kaunas, 2014, – 61 p.

Darbo tikslas – palyginti dviejų skirtingų kineziterapijos programų poveikį pacientų funkcinei

būklei esant skausmui dėl juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos.

Uždaviniai: 1. Įvertinti kineziterapijos programos vandenyje efektyvumą: skausmui, funkcinei

būklei, juosmens–dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei statinei liemens raumenų jėgos

ištvermei. 2. Įvertinti kineziterapijos programos salėje efektyvumą: skausmui, funkcinei būklei,

juosmens–dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei statinei liemens raumenų jėgos ištvermei.

3. Palyginti kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje programų efektyvumą: skausmui,

funkcinei būklei, juosmens–dubens srities stabilumui, judesių valdymui bei statinei liemens raumenų

jėgos ištvermei.

Metodai: 1. Literatūros šaltinių analizė. 2. Anketinė apklausa. 3. Skausmo intensyvumo

vertinimas naudojant skaičių analogijos skalę (SAS). 4. Juosmens–dubens srities stabilumo vertinimas

naudojant slėgio matavimo prietaisą su grįžtamuoju ryšiu „Stabilizer“. 5. Juosmens–dubens srities

valdymo funkcijos įvertinimas 5 testų rinkiniu pagal Hannu Luomajoki. 6. Nugaros ir pilvo raumenų

statinės jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testais. 7. Testų atlikties filmavimas ir vaizdinės

medžiagos analizė. 8. Matematinė statistinė analizė.

Tyrimas atliktas VšĮ Vilkaviškio ligoninė. Tyrime dalyvavo 28 tiriamieji (16 moterų ir

12 vyrų), kurie atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes: kineziterapija vandenyje (n=14) ir

kineziterapija salėje (n=14). Kineziterapija vandenyje ir salėje taikyta penkis kartus per savaitę, po

pusę valandos, iš viso dešimt užsiėmimų. Tyrimas truko 4 mėnesius.

Rezultatai: prieš kineziterapijos užsiėmimus atliktas pirminis tyrimas, po dešimt kineziterapijos

užsiėmimų – pakartotinis tyrimas. Palyginus rezultatus nustatyta, jog kineziterapija vandenyje buvo

efektyvesnė mažinant skausmo intensyvumą bei gerinant funkcinę būklę.

Išvados: 1. Kineziterapijos programa vandenyje sumažino skausmo intensyvumą, pagerino

tiriamųjų funkcinę būklę, padidino statinę raumenų jėgos ištvermę (p<0,05), bet juosmens–dubens

srities stabilumas ir judesių valdymas nepakito (p>0,05). 2. Kineziterapijos programa salėje sumažino

skausmo intensyvumą, pagerino tiriamųjų funkcinę būklę, padidino statinę raumenų jėgos ištvermę

(p<0,05), bet juosmens–dubens srities stabilumas ir judesių valdymas nepakito (p>0,05).

3. Kineziterapijos programa vandenyje buvo efektyvesnė mažinant tiriamųjų skausmo intensyvumą bei

gerinant funkcinę būklę (p<0,05) nei kineziterapijos programa salėje.

SUMMARY

P. Ančiukaitis. Research on efficiency of different kinezitherapy programs for treating spinal

hernia of waistline, Master Degree Paper/ Supervisor: doc. dr. V. Poškaitis; Lithuanian Health Science

University, Medicine Academy, Nursery Faculty, Sports Institute. – Kaunas, 2014, – 61 pages.

Aim: to study and to compare impact of different kinezitherapy programs on a functional state

of a patient in case of pain due to spinal hernia of waistline.

Objectives: 1. to assess the efficiency of kinezitherapy program in water in terms of pain, a

functional state, stability of waist – coxa area , management of movements and stamina of static waist

muscles’ power; 2. to assess the efficiency of kinezitherapy program in a gym in terms of pain, a

functional state, stability of waist – coxa area , management of movements and stamina of static waist

muscles’ power; 3. to compare the efficiency of kinezitherapy program in water and in a gym in terms

of pain, a functional state, stability of waist – coxa area, management of movements and stamina of

static waist muscles’ power.

Methods: 1. Analysis of literature sources; 2. Questionnaire; 3. Pain efficiency assessment via

the Digital Analog Scale (DAS); 4. Assessment of stability of waist – coxa area with a pressure

measurement device with a feedback “Stabilizer“. 5. Assessment of waist – coxa area management

function with 5 test kit of Hannu Luomajoki. 6. Assessment of static power stamina of back and

abdominal muscles by static exercising tests. 7. Shooting of test exercising and analysis of video

material. 8. Mathematical statistical analysis.

Research has been conducted at the Public Enterprise Vilkaviškio ligoninė. A total number of

respondents: 28 (16 females and 12 males), divided in two groups randomly: kinezitherapy in water

(n=14) kinezitherapy in a gym (n=14). Both types have been applied five times a week, 30 min, total

number: 10 sessions. Duration of the Research: 4 months.

Results: the primary test has been performed before the kinezitherapy, a repeated one – after 10

sessions. As the comparison of the results has revealed, kinezitherapy in water was more efficient

treating the intensity of pain and improving a functional state.

Conclusions: 1. Kinezitherapyy in water was more efficient treating the intensity of pain and

improving a functional state, it enhanced a static muscles’ stamina (p<0,05), but the stability of bet of

waist – coxa area and the management of movements stayed the same (p>0,05). 2. Kinezitherapy in a

gym was more efficient treating the intensity of pain and improving a functional state, it enhanced a

static muscles’ stamina (p<0,05), but the stability of bet of waist – coxa area and the management of

movements stayed the same (p>0,05). 3. Kinezitherapy in water was more efficient in terms of

decreasing the intensity of pain and improving a functional state (p<0,05), compared to kinezitherapy

in a gym.

SANTRUMPOS

AND – apatinė nugaros dalis

BLG – testas „Blauzdos lenkimas gulint“

BTS – testas „Blauzdos tiesimas gulint“

DP – testas „Dubens pavertimas“

PK – testas „Padėtis keturpėsčia“

PP – testas „Padavėjo pasilenkimas“

s – sekundės

TrA – skersinis pilvo raumuo

8

ĮVADAS

Juosmeninės stuburo dalies skausmas yra viena iš aktualiausių, opiausių bei tuo pačiu

brangiausiai kainuojančių šiuolaikinės visuomenės problemų (Smith et al., 2011). Negana to, ji

aktyviai progresuoja ir jau dabar siekia epideminio lygmens proporcijas. Dėl didžiulio paplitimo

nugaros skausmas palieka milžiniškus medicininius ir socialinius padarinius – tiesioginiai kaštai susiję

su ligų diagnostika ir gydymu, – bei netiesioginiai – patiriami dėl nedarbingumo, nepagamintos

produkcijos, socialinio draudimo išmokų (Paknys, 2008). 30 proc. visų apatinės nugaros dalies

skausmų ilgainiui tampa lėtiniu (Andriusaitis et al., 2011), o tai yra pagrindinė gyvenimo kokybės

blogėjimo priežastis (Strong et al., 2013).

Kaip viena iš apatinės stuburo dalies skausmo priežasčių yra įvardijama tarpslankstelinio disko

išvarža. Yra teigiama, kad net 74 proc. disko išvaržų atsiradimo priežasčių – paveldimumas (Battié &

Videman, 2006; Smith et al., 2011). Tai keičia nusistovėjusias, pagrindinėmis seniau tapusias

priežastis, tokias kaip disko aprūpinimo skysčiais stygius ar sunkus fizinis darbas.

Atsiradus apatinės nugaros dalies skausmams, žmogus pradeda taikytis prie jo, siekdamas

išvengti skausmą provokuojančių padėčių, kitaip tariant, atsiranda apsauginė organizmo reakcija.

Būtent todėl šie asmenys pradeda judėti kitaip nei sveikieji, pasikeičia eisena, laikysena ir raumenų

aktyvumas (Andriusaitis et al., 2011), o tai iškart sutrikdo normalų judesių valdymą.

Siekiant sumažinti juosmeninės stuburo dalies išvaržos sukeltus skausmus taikomos įvairios

reabilitacijos priemonės. Didelis dėmesys pirmiausia turėtų būti skiriamas tinkamam gydymo

priemonių paskyrimui ir jų taikymui laiku (Chou et al., 2007). Svarbus vaidmuo mažinant skausmus ir

gerinant juosmeninės stuburo dalies funkcinę būklę skiriamas kineziterapijai, kurios efektyvumas tiek

salėje, tiek ir vandenyje yra pagrįstas daugelio autorių studijose (Yozbatiran et al., 2004; Franca et al.,

2010; Beato et al., 2013; Resnik et al., 2008; Ritvanen et al., 2007). Kineziterapijos metu yra siekiama

ištempti sutrumpėjusius raumenis, sustiprinti nugaros, pilvo ir krūtinės raumenis, kurių jėga bei

ištvermė padeda užtikrinti liemens stabilumą. Fizinių pratimų taikymas ir pamatuotas krūvio didinimas

tinkamu metu duoda veiksmingų rezultatų (Hayden et al., 2005).

Liemuo – tarsi žmogaus kūno šerdis. Liemens raumenimis yra ne tik palaikoma kūno laikysena

(statinis darbas), bet jie yra būtini judesiams atlikti (dinaminis darbas) (Dudonienė, 2008; Paknys

2011). Ne paslaptis, kad šių raumenų silpnumas yra nugaros skausmo atsiradimo priežastis. Būtent

todėl savo darbe tyrėme, kokį poveikį įprastinė kineziterapijos programa vandenyje ir kineziterapijos

programa salėje turės ne tik skausmo intensyvumui, funkcinei būklei bei raumenų jėgos ištvermei, bet

ir tokiems rodikliams kaip statiniam juosmens–dubens srities stabilumui ir judesių valdymui.

9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas: palyginti dviejų skirtingų kineziterapijos programų poveikį pacientų funkcinei

būklei esant skausmui dėl juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos.

Uždaviniai:

1. Įvertinti kineziterapijos programos vandenyje efektyvumą: skausmui, funkcinei būklei,

juosmens–dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei statinei liemens raumenų jėgos ištvermei.

2. Įvertinti kineziterapijos programos salėje efektyvumą: skausmui, funkcinei būklei,

juosmens–dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei statinei liemens raumenų jėgos ištvermei.

3. Palyginti kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje programų efektyvumą:

skausmui, funkcinei būklei, juosmens–dubens srities stabilumui, judesių valdymui bei statinei liemens

raumenų jėgos ištvermei.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. AND skausmo paplitimas

AND yra viena iš labiausiai paplitusių sveikatos problemų visame pasaulyje, kuri sukuria

didelę asmeninę, bendruomeninę bei finansinę naštą (Dion et al., 2006). Moksliniai tyrimai rodo, jog

AND skausmą bent kartą per savo gyvenimą patiria nuo 60 iki 80 proc. pasaulio gyventojų (Rhee et

al., 2006; Macedo et al., 2008). Negana to, yra teigiama, jog apatinės nugaros dalies skausmą ateityje

patirs 75-90 proc. suaugusiųjų (Selkowitz et al., 2006). Taigi ne be reikalo sakoma, jog pastaraisiais

metais AND skausmas tapo epidemija. Žvelgiant į amžiaus bei lyties įtaką AND pasireiškimui,

skausmas vargina įvairaus amžiaus bei etninių grupių vyrus ir moteris (Ščiupokas ir Bražėnienė,

2005). Vieni autoriai išskiria, kad labiausiai AND skausmas paplitęs tarp 45-64 metų amžiaus žmonių

(Rhee et al., 2006), kitų autorių teigimu, labiausiai AND paplitimas stebimas būtent tarp 40-80 metų

moterų (Damian et al., 2012). Nepaisant didžiulių klinikinių ir mokslinių pastangų, apatinės nugaros

dalies skausmas išlieka viena iš didžiausių su gyvenimo kokybe susijusių sveikatos problemų

pasaulyje (Selkowitz et al., 2006).

1.2. AND skausmo atsiradimo priežastys

Nugaros skausmus gali sukelti daugybė priežasčių, daugiau kaip 70 proc. atvejų nėra aiški

skausmų etiologija ir patogenezė. Skausmai gali pasireikšti dėl kaulinių pakitimų, raumenų ir raiščių

patologijos. Mokslininkai akcentuoja, jog reikia atkreipti dėmesį ir ieškoti sąsajų tarp individualių

asmens išgyvenimų, psichologinių problemų. Taip pat nugaros skausmų atsiradimo priežastimi galėtų

būti laikomi tokie veiksniai: amžius, socialiniai, ekonominiai, genetiniai veiksniai, ydinga laikysena,

minkštųjų audinių sustingimas, hipermobilumas, nestabilumas, raumenų silpnumas, patirtos traumos,

nuovargis, viršsvoris, stresas, mažas judėjimas, ergonominės problemos (Vitartaitė ir kt., 2008;

Čiupokas ir Bražėnienė, 2005).

Kaip viena iš AND skausmo priežasčių yra įvardijama tarpslenktelinio disko išvarža

(Dudonienė ir kt., 2010). Juosmeninė tarpslankstelinio disko išvarža yra disko medžiagos (skaidulinio

žiedo arba minkštuminio branduolio) išsiveržimas už tarpslankstelinio disko tarpo ribų (Jordan et al.,

2011). Kliniškai pasireiškiančio tarpslankstelinio juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos paplitimas

svyruoja 3-56 proc. (Battié and Videman, 2006), dažniausiai išvarža stebima 30-55 metų asmenų tarpe.

11

Santykis, lyginant vyrus su moterimis, kurie turi juosmeninės stuburo dalies disko išvaržą, yra 2:1

(Jordan et al., 2011).

1.3. Išvaržos atsiradimo priežastys

Tarpslankstelinė disko išvarža yra artimai susijusi su degeneraciniais diskų pokyčiais,

vykstančiais dėl senėjimo procesų bei sukeliančiais stuburo funkcinį pablogėjimą. Nors dažniausiai

degeneraciniai disko pokyčiai disko išvaržos pavidalu nepasireiškia iki pilnametystės, tačiau jie

pradeda vykti praėjus vos keletui metų nuo gimimo (Smith et al., 2011). Vienų mokslininkų teigimu,

degeneraciniai disko pokyčiai dažniausia atsiranda dėl stuburą traumuojančių veiksnių: virškrūvio,

vibracijos, rūkymo bei padidėjusio cholesterolio kiekio (Kauppila, 2009), sporto, kuris susijęs su

sunkumų kilnojimu, pasikartojančių tų pačių judesių darbe, tokių kaip sunkių daiktų kilnojimas.

Naujesni tyrimai rodo visai ką kita. Teigiama, kad net 74 proc. degeneracinių diskų pokyčių priežastis

yra paveldimumas (Smith et al., 2011).

Stuburo išvaržos atsiradimui didelės įtakos turi netaisyklingai atliekamas judesys. Kai žmogus

stovi išsitiesęs, tarpslanksteliniams diskams tenkantis krūvis bei juosmeninės nugaros dalies raiščiams

tenkanti įtampa yra kur kas mažesnė nei esant pasilenkus. Keliant sunkius daiktus, tai dažniausiai yra

daroma pasilenkus, ypač padidėja stuburui tenkantis krūvis, todėl pasirinkus netinkamą pradinę padėtį

arba judesį pradėjus pernelyg greitai gali atsirasti netikėtas, aštrus skausmas, kuris bus traktuojamas

kaip tarpslankstelinių diskų arba aplinkinių audinių pažeidimo požymis (Dadelienė, 2008).

1.4. Tarpslankstelinių diskų išvaržos lokalizacija

Dažniausiai tarpslankstelinio disko išvaržos vieta yra L4-L5 ir L5-S1 segmentuose, kadangi ten

stebimas didžiausias paslankumas bei stuburui tenkanti apkrova (Cheung et al., 2009; Huang et al.,

2009).

Esant išvaržai tarp L4-L5 segmento (L5 nervinė šaknelė), skausmas ir tirpimas plinta

užpakaliniame šlaunies ir blauzdos paviršiuje, apimdamas ir nykštį. Jaučiamas raumenų silpnumas

tiesiant kojos nykštį bei pėdą (Huang et al., 2009).

Dėl L5-S1 segmento išvaržos (S1 nervinė šaknelė) jaučiamas skausmas, ir tirpimas plinta

užpakaliniu šlaunies, blauzdos ir šoniniu pėdos paviršiumi. Jaučiamas raumenų silpnumas, bandant

lenki pėdą bei nykštį. Susilpnėja achilo sausgyslės refleksas, jaučiamas diskomfortas stiebiantis ant

pirštų galų (Saleem, 2013).

12

1.5. Stuburo stabilumo samprata

Pastaruoju metu labai populiarus ir daug dėmesio sulaukiantis terminas yra stabilumas. Kalbant

apie stuburo stabilumo sampratą, nėra visiškai vieningos ir aiškios nuomonės, kuri apibrėžtų šią

sąvoką. Ji dažniausiai naudojama kalbant apie vieną iš labiausiai pažeidžiamų – juosmens-dubens sritį.

Bendrąja prasme stabilumas apibrėžiamas kaip gebėjimas išlaikyti nepakitusią būklę net veikiant

jėgoms, kurios paprastai keistų ją, arba įvardijamas kaip gebėjimas grįžti į pradinę būklę po trikdžių.

Kalbant apie sąnarius, remiantis prieš tai paminėtais apibrėžimais, stabilumą galima apibrėžti kaip

sąnario būklę, dėl jėgų suvienodinimo gebančią nepakisti arba greitai grįžti į reikiamą (buvusį) lygį

(Vitartaitė ir kt., 2008). Pasak M. M. Panjabi (1992; cit. iš Granata & England, 2006), stuburo

stabilumo sąvoką apibūdina gebėjimas išlaikyti tarpslankstelinę ir bendrąją liemens pusiausvyrą,

nepaisant nedidelių mechaninių trikdžių ir/arba neuroraumeninių kontrolės klaidų. Kiti autoriai, kurie

kalba apie stuburo stabilumą būtent juosmens–dubens srityje, apibrėžia tai kaip giliųjų juosmeninės

stuburo dalies ir pilvo raumenų, tarpsegmentinių jungčių ir nervų sistemos tarpusavio sąveiką tiek

dinaminėse, tiek statinėse padėtyse (Barr et al., 2007).

Anot M. Norris (2000), stuburo stabilumą lemia raumenų sinergistų ir antagonistų suderinta

veikla ir reikiamas pajėgumas. Užtenka tik vieno raumens netinkamos aktyvacijos amplitudės, kad

būtų sukeltas stuburo nestabilumas. Savo ruožtu ir netinkamas judesys gali sukelti netinkamą

aktyvaciją (Norris, 2000 – cit. iš Dudonienė, 2008).

1.6. Klinikinis juosmens nestabilumas

Ankstesni bandymai apibrėžti stuburo nestabilumą buvo pagrįsti stuburo patologija, susijusia

su padidėjusiu slankstelių judėjimu tarpslanksteliniame arba segmentiniame lygmenyje (Knuttson,

1944 cit. iš Biely et al., 2006). J. Cholewicke ir S. McGill (1996; cit. iš Vitartaitė ir kt., 2008)

paskelbė, jog stuburo nestabilumas dažniausiai kyla juosmeninės stuburo dalies neutralioje srityje,

veikiant mažai apkrovai, kai yra nedidelio laipsnio raumenų įtempimas. Taip pat jis susijęs su pasyvių

atramų susilpnėjimu, tokių kaip tarpslankstelinių diskų, facetinių sąnarių bei raiščių, kurių funkcija –

apriboti segmentinius judesius. Pasak M. M. Panjabi (1992; cit. iš Biely et al., 2006), segmentinis

nestabilumas yra reikšmingas stuburą stabilizuojančios sistemos pajėgumo sumažėjimas, kai išlaikoma

fiziologinių ribų tarpslankstelinė neutrali sritis ir neatsiranda neurologinių sutrikimų, deformacijų ar

negalią sukeliančio skausmo. Taigi nestabili juosmeninė nugaros dalis negali išlaikyti tinkamo

slankstelių išsidėstymo, nes nestabilus segmentas mažiau priešinasi judesiui, o stuburo slankstelių

13

judrumas padidėja įveikiant net mažiausią krūvį. Esant tokiai situacijai, keičiasi judesio kiekybė ir

kokybė (Norris, 2000 – cit. iš Dudonienė, 2008).

M.M. Panjabi (1992) stuburo nestabilumą apibrėžė kaip padidėjusį stuburo judamojo segmento

neutralios padėties laisvumą, kuri vadinama neutralia sritimi (1 pav.). Ši sritis padidėja įvykus

tarpsegmentiniam pažeidimui ir tarpslankstelinio disko degeneracijai, o sumažėja dėl skersai judėjimo

segmento esančių raumenų jėgos padidėjimo (Panjabi, 1992 – cit. iš Vitartaitė ir kt., 2008). Teigiama,

jog atsižvelgiant į neutralios srities dydį yra vertinamas stuburo stabilumas. Kiti autoriai stuburo

stabilumą siūlo vertinti pagal statinės pilvo ir nugaros raumenų jėgos ištvermės santykį. Kuo šis

santykis artimesnis vienetui, tuo liemuo yra stabilesnis. Kuo didesnis skirtumas tarp pilvo ir nugaros

raumenų jėgos ištvermės, tuo labiau didėja rizika nugaros skausmui atsirasti (Dudonienė, 2008).

1 pav. Neutralioji zona

[Panjabi, 1994]

S. Biely (2006), apjungdamas visus apibrėžimus, padarė išvadą, jog klinikinis nestabilumas

gali būti apibrėžiamas kaip pastebimų požymių ir simptomų visuma, dėl kurių, hipotetiškai mąstant,

pacientas turės stuburo stabilizavimo sistemos sutrikimų. Taigi viena iš M. M. Panjabi modelio

interpretacijų gali būti tokia, kad klinikinis nestabilumas yra funkcijos sutrikimas vienoje arba keliose

stuburo stabilizavimo sistemos posistemiuose, dėl ko padidėja neutralios zonos dydis. Tai gali turėti

įtakos, segmentinio stuburo nestabilumo bei mechaninio apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui

(Biely et al., 2006).

1.7. Juosmens–dubens srities stabilumo valdymo lygiai

Anot P. W. Hodges ir G. Jules (2003 cit. iš Richardson et al., 2004), juosmens–dubens srities

stabilumas turi būti palaikomas keliais tarpusavyje susijusiais valdymo lygiais (2 pav.):

a) Viso kūno pusiausvyros valdymas.

14

b) Juosmens–dubens srities valdymas.

c) Tarpslankstelinis valdymas.

2 pav. Juosmens–dubens srities stabilumo valdymo lygiai

[Pagal Hogdes & Jules, 2003]

Kalbant apie viso kūno pusiausvyros valdymą (a) pačiu bendriausiu lygmeniu, liemuo sudaro

didžiausią kūno masės dalį. Liemens judesiai yra svarbūs posturaliniam pusiausvyros valdymui. Jeigu

kūno pusiausvyra sutrikdoma išorinių arba vidinių jėgų, dėl atsiradusių liemens judesių pakinta kūno

masės centro padėtis, o tai priverčia žmogų ieškoti kito pagrindo atsiremti arba keisti kūno orientaciją

(Hodes & Jules, 2003).

Kitas stuburo valdymo lygis yra stuburo ir dubens tarpusavio valdymas (b). Šiame lygyje labai

svarbu atsižvelgi į fiziologinių stuburo linkių ir laikysenos valdymą.

Pats pagrindinis ir smulkiausias stuburo valdymo lygis yra tarpslankstelinės stabilizacijos (c).

Didžiausias dėmesys šiame lygyje kreipiamas į slinkimo bei rotacinių judesių koordinaciją bei

valdymą tarp atskirų segmentų. Įrodyta, kad jei stuburas modeliuojamas su visais segmentais, kuriuos

gaubia raumenys, bet nors vieno slankstelio raumenys neapgaubia, – stuburas netenka stabilumo

(Crisspo & Panjabi, 1991 – cit. iš Richardson et al., 2004).

Segmentinis valdymas yra esminis ir pagrindinis stuburo stabilumo komponentas, kurio

valdymas yra ypač svarbus nugaros skausmo kontekste (Richardson et al., 2004).

1.8. Trys Panjabi posistemės

M. M. Panjabi (1992) pristatė inovatyvų stuburo stabilizuojančios sistemos modelį, kurį sudarė

trys sudėtiniai posistemiai (3 pav.):

a) Pasyvusis posistemis.

b) Aktyvusis posistemis.

15

c) Kontroliuojamasis posistemis (Panjabi, 1992 – cit iš Richardson et al., 2004; Vitartaitė ir kt.,

2008).

3 pav. Trys stuburo stabilizuojamosios sistemos posistemiai, kurie valdo juosmens–dubens

stabilumą: a) pasyvusis posistemis; b)aktyvusis posistemis; c) kontroliuojamasis posistemis

[Pagal Panjabi, 1992]

Stuburo stabilizuojamoji sistema riboja judesio segmento judėjimo amplitudę, palaiko reikiamą

santykį judant iš neutralios į tamprią sritį.

Remiantis M. M. Panjabi (1992), stuburo stabilizuojamąją sistemą sudarantys trys posistemiai:

pasyvusis, aktyvusis ir kontroliuojamasis, kurie tarpusavyje yra glaudžiai susiję (3 pav.). Esant vieno

ar kito posistemio funkcijos sutrikimui, kiti posistemiai savo ruožtu stengiasi kompensuoti prarastą

funkciją, taip siekdami išlaikyti stuburo stabilumą (Panjabi, 1992).

Pasyvųjį posistemį sudaro: slankstelių kūnai, tarpslanksteliniai diskai, sąnarinių slankstelių

jungtys ir stuburo raiščiai. Šios struktūros veikdamos kartu, kontroliuoja segmentinius judesius, o tai

stabilizuoja stuburą judesio amplitudės pabaigoje (Panjabi, 1992).

Pasyviojo posistemio (a) pažeidimas gali turėti didelę reikšmę stuburo stabilumui.

Tarpslankstelinio disko degeneracija ar užpakalinio išilginio raiščio pažeidimas gali padidinti

neutralios srities ribas, taip aktyvusis ir nervų kontroliuojamasis posistemis turi kompensuoti pasyviojo

posistemio funkciją, kad nekiltų pavojus stuburo stabilumui (Panjabi, 1992 – cit. iš Vitartaitė ir kt.,

2008).

Aktyvųjį posistemį (b) sudaro nugaros raumenys ir sausgyslės. Aktyvusis ir nervų

kontroliuojamasis posistemiai atsakingi už segmentinį stabilumą neutralioje srityje, kur yra minimalus

pasipriešinimas pasyviam judesiui (Panjabi, 1992 – cit. iš Richardson et al., 2004; Biely et al.,2006).

Mokslininkai įrodę, jog specifinių liemens raumenų aktyvacija reikšmingai sumažina neutralios zonos

dydį bei segmentinę judesių amplitudę visomis kryptimis, kadangi be liemens raumenų pagalbos

16

juosmeninė stuburo dalis yra nestabili net ir veikiant mažiems krūviams (Crispo & Panjabi, 1992 – cit.

iš Biely et al., 2006).

Kontroliuojamąjį posistemį (c) sudaro periferiniai nervai ir centrinė nervų sistema, kuri

kontroliuoja aktyviąją ir pasyviąją posistemius, garantuodami dinaminę segmentinę stabilizaciją

(Panjabi, 1992 – cit. iš Vitartaitė ir kt., 2008). Nervus kontroliuojačio posistemio pagrindinė funkcija –

stabilizuoti stuburą ir nujausti jam tenkantį krūvį, nulemti stabilumo poreikį ir įjungti aktyvųjį

posistemį reikiamu metu, norint stabilizuoti stuburą (Panjabi, 1992 – cit iš Vitartaitė ir kt., 2008;

Richardson et al., 2006).

Kontroliuojančiojo posistemio funkcijos sutrikimas gerokai padidina stuburo struktūrų

pažeidimo riziką. Vadinasi, yra labai svarbu tinkamai atkurti nervus kontroliuojančio posistemio

funkciją, norint išvengti kartotinių stuburo struktūrų pažeidimų (Panjabi, 1992 – cit. iš Vitartaitė ir kt.,

2008).

1.9. Raumenų sistemos, palaikančios juosmeninės stuburo dalies stabilumą

A. Bergmark (1989) suskirstė liemens raumenis į 2 raumenų sistemas, kurios palaiko

juosmeninės stuburo dalies stabilumą:

a) Vietinė raumenų sistema.

b) Bendroji raumenų sistema (Bergmark, 1989 – cit. iš Richardson et al., 2004) (4 pav.).

4 pav. Juosmens–dubens srities raumenys: a) vietiniai; b) bendrieji

[Richardson et al., 2004]

a) Vietinę raumenų sistemą sudaro gilieji raumenys, kurie yra tiesiogiai prisitvirtinę prie

juosmeninių slankstelių, atsakingi už segmentinę stabilizaciją ir tiesiogiai kontroliuoja juosmeninius

17

segmentus. Pagrindinė šių raumenų funkcija yra ilgą laiką išlaikyti nedidelės jėgos izomerinį raumens

susitraukimą visuose galimuose judesiuose bei padėtyse, tačiau jie beveik nedalyvauja atliekant

judesius. Autorės teigimu, šią sistemą (a) sudaro: dauginiai raumenys juosmeninėje stuburo dalyje

(mm. multifidii pars lumbalis), kvadratinis juosmens raumuo (quadratus lumborum); klubinio

šonkaulių raumens juosmeninė dalis (mm. iliocostalis et longissimus pars lumbalis); skersinis pilvo

raumuo (m. transversus abdominis); vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus abdominis internus);

didysis juosmens raumuo (m. psoas major); diafragma ir dubens dugno raumenys (Bergmark, 1989 –

cit. iš Vitartaitė ir kt., 2008). Nervų sistema aktyvuoja šiuos raumenis judesio pradžioje, todėl esant

raumenų disfunkcijai sutrinka judesių valdymas.

b) Bendrąją raumenų sistemą sudaro paviršiniai raumenys, kurie dalyvauja liemens ir stuburo

judesių metu, tačiau tiesiogiai neprisitvirtina prie stuburo. Šie raumenys geba išvystyti didelio

galingumo jėgą, atlieka bendrą liemens stabilizaciją, tačiau neturi tiesioginės įtakos segmentiniam

tarpslanksteliniam stabilumui (Bergmark, 1989 – cit. iš Vitartaitė ir kt., 2008). Taigi bendrąją raumenų

sistemą sudaro: tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis), išorinis įstrižinis pilvo raumuo (m.

obliquus abdominis externus) ir klubinio šonkaulių raumens krūtininė dalis (m. iliocostalis lumbalis

pars thoracis).

Aišku, jog bendroji ir vietinė raumenų sistemos yra skirtingos, bei jų tarpusavio sąveika kinta

priklausomai nuo stuburo apkrovos. Taigi norint išlaikyti mechaninį stuburo stabilumą reikalingas

koordinuotas bendrosios ir vietinės raumenų sistemos aktyvinimas judesių metu (Bergmark, 1989 – cit.

iš Vitartaitė ir kt., 2008).

1.10. Neuroraumeninės sistemos funkcijos sutrikimas esant AND skausmui

Remiantis literatūros duomenimis, vyrauja įvairūs judesio stereotipo ir raumenų tarpusavio

susitraukimo sinergetikos sutrikimai, esant konstatuotam AND skausmui.

Esant ūmiam ar lėtiniam AND skausmui pirmiausiai sutrikdoma giliųjų pilvo ir dauginių

raumenų tarpusavio aktyvavimo sinergetika. Remiantis moksline literatūra žinoma, jog vietinės

raumenų sistemos funkcijos sutrikimą iškart kompensuoja bendroji raumenų sistema. Ši kompensacija

nevyktų be nervų kontroliuojamosios sistemos įsijungimo, dėl kurios išlaikomas reikiamas stuburo

stabilumas (Bergmark, 1989).

Remdamiesi moksline literatūra galime teigti, jog AND skausmas turi įtakos neuroraumeninės

kontrolės funkcinio nepakankamumo atsiradimui, raumenų sinergetikos aktyvavimo sekos, refleksinio

atsako bei pusiausvyros sutrikdymui. Dėl visų anksčiau išvardytų neuroraumeninės sistemos funkcijos

sutrikimų didėja rizika atsirasti AND segmentiniam nestabilumui neutralioje zonoje. Norint to

18

išvengti, pasak M. J. Comerford (2005), yra būtinas vietinės raumenų sistemos sinchronizuotas

aktyvinimas, t. y. skersinio pilvo raumens (m. transversus abdominis), dauginių raumenų (mm.

multifidii), dubens dugno bei diafragmos raumenų susitraukimas vienu metu, o tai lemia juosmeninės

stuburo dalies judamojo segmento stabilumą, ypač neutralioje srityje.

1.11. Raumenų jėga ir ištvermė

Raumenų jėga ir ištvermė yra dvi fizinės žmogaus ypatybės, kurios jam reikalingos norint

judėti. Tam tikros raumenų jėgos ir ištvermės žmogui reikia norint atlikti tiek statinį (palaikyti sėdimą,

stovimą ar klupimą padėtį), tiek dinaminį (pakelti, pastumti, panešti ir t. t.) darbą (Dudonienė, 2008).

Raumenų jėga apibūdinama kaip raumens ar raumenų grupės gebėjimas priešintis ar nugalėti

išorinį pasipriešinimą. Jėga kaip ir daugelis kitų fizinių ypatybių lemia žmogaus fizinį pajėgumą,

laikyseną bei sveikatą. Sumažėjusi atskirų raumenų jėga gali būti viena iš netaisyklingos laikysenos

priežasčių (Paknys, 2011). O netaisyklinga laikysena yra laikoma viena iš didžiausių nugaros skausmo

atsiradimo priežasčių (Scheuer & Friedrich, 2010). Taigi norint palaikyti pakankamą fizinį pajėgumą ir

sveikatą, tikslinga palaikyti tam tikrą raumenų jėgą (Vitartaitė ir kt., 2008; Paknys, 2010). Raumenų

jėgą lemiantys veiksniai: raumenų storis, ilgis bei jų kompozicija, t. y. santykis tarp greitai ir lėtai

susitraukiančių skaidulų; biomechaninės sąlygos – raumens sausgyslių prisitvirtinimo prie kaulo vieta,

skaidulų išsidėstymas ir raumens ištempimas; vidinė raumenų koordinacija – nervinių impulsų,

siunčiamų į raumenį, skaičius ir dažnio reguliavimas, taip pat ir jų siuntimas laiku – reikiamo kiekio

motorinių vienetų įtraukimas į veiklą; tarpraumeninė koordinacija – vieno veiksmo metu

dalyvaujančių raumenų grupių tarpusavio veiklos reguliavimas atliekant įvairius judesius; impulsų

stiprumas ir dažnis bei raumens elastinės savybės ir tempimo refleksas; pastangų laipsnis; emocinė

būsena – ji lemia nervų ir endokrininės sistemų funkcijas ir kartu veikia raumenų darbą (Vitartaitė ir

kt., 2008).

Kita ne ką mažiau svarbesnė žmogaus fizinė ypatybė – ištvermė. Tai yra gebėjimas ilgai tęsti

pasirinktą intensyvų darbą, priešinantis atsirandančiam nuovargiui (Vitartaitė ir kt., 2008). Ištvermė

yra viena iš svarbiausių su sveikata susijusių fizinių ypatybių. Išskiriamos dvi ištvermės rūšys:

1) Bendroji ištvermė – tokia ištvermės forma, kai darbo arba fizinio pratimo atlikimo metu

dalyvauja pagrindinės kūno raumenų grupės, darbas yra vidutinio, didelio arba kintamo intensyvumo ir

jo metu vyrauja aerobiniai medžiagų apykaitos procesai.

2) Specialioji ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti konkrečios veiklos darbą, jį atliekant gali

dalyvauti ir labai nedaug raumenų ar tik tam tikra funkcinė raumenų grupė (Vitartaitė ir kt., 2008;

Paknys, 2010).

19

1.12. Judesių valdymas ir bendrosios ypatybės

Judesys apibūdinamas kaip užduoties, organizmo bei aplinkos netiesinės sąveikos rezultatas.

Yra skiriamos trys žmogaus organizmo savybės, kurios vienaip ar kitaip veikia judesių valdymą:

fizinės, protinės, emocinės. Veikdamos išvien jos sudaro tam tikrą organizmo būseną. Remiantis

A. Skurvydo (2007) knygoje pateiktais duomenis „judesio atlikimo efektyvumas priklauso pvz., nuo:

raumens mechaninių savybių, žmogaus emocinės būsenos ir supratimo, ką ir kaip reikės daryti“.

Judesių valdymo kompleksiškumas (sudėtingumas) skiriasi nuo judesių kompleksiškumo:

kadangi judesys gali būti nesudėtingas, bet jo valdymas labai sudėtingas, ir priešingai, kai valdymas

paprastas (nesudėtingas), bet judesys kompleksiškas. Mokslininkai teigia, jog dažniausiai judesių

mokymosi pradžioje judesių (ir kompleksiškų ir paprastų) valdymas yra pakankamai sudėtingas

(Skurvydas, 2007).

Kalbant abstrakčiai yra teigiama, jog judesius valdyti galima dviem būdais: valingai

(sąmoningai) ir nevalingai. R. Hastie ir R. M. Dawes (2001; cit. iš Skurvydas, 2007) teigia, jog

pirmuoju būdu žmogaus smegenys mąsto inteligentiškai, o antruoju – automatiškai. Inteligentiškas

valdymas išsiskiria tuo, kad jo metu centrinė nervų sistema (CNS) prognozuoja ir kuria naujus

judesius, o automatiškas valdymas (mąstymas) yra pagrįstas anksčiau išmoktų schemų, šablonų,

situacijų automatišku atlikimu (Skurvydas, 2007).

1.13. Judesių mokymas ir bendrosios ypatybės

Judesių mokymasis apibūdinamas kaip vyksmas, kurio metu išmokstama naujų judėjimo

(motorinių) įgūdžių (Davids et al., 2008 – cit. iš Skurvydas, 2007), arba kaip procesas, kurio metu

išmokstama tobuliau valdyti judesius. Paprastai tariant, motorinis įgūdis arba išmoktas judesys išlieka

visą gyvenimą, todėl labai svarbu jį išmokti atlikti taisyklingai tam, kad susiformuotų bei išliktų

tinkamas judesio atlikimo stereotipas.

Viena iš priežasčių, kodėl asmenys, suinteresuoti sveikatos stiprinimu fiziniais pratimais,

nesulaukia norimų arba tikėtinų rezultatų, yra pernelyg supaprastintas judesio mokymo ir atlikimo

suvokimas (Vitartaitė ir kt., 2008). Visa tai sumažina galimybę veiksmingiau panaudoti fizinio

lavinimo pratimus saugant ir stiprinant sveikatą bei sprendžiant griaučių–nervų ir raumenų sistemos

problemas.

Pernelyg dažnai žmogus pratimo atlikimą suvokia kaip savaiminį procesą, kurį pradėti ir

užbaigti galima be klaidų, tiesiog to panorėjus. Būtent dėl to judesio užduoties suvokimas, aplinkos

sąlygos, asmens sąmoningumo lygis bei ankstesnė patirtis nulemia sėkmingą ar nesėkmingą judesių

20

mokymosi procesą bei naujo įgūdžio įgijimą (Vitartaitė ir kt., 2008). Visi šie trys veiksniai

besąlygiškai tarpusavyje susiję. Todėl judesių valdymas ir mokymasis kartu su organizmo prisitaikymo

galimybėmis ir sudaro sąlygas veiksmingai atlikti pratimus.

Atliekant judesius labai svarbu sutelkti dėmesį į judesio valdymo procesą, o ne į galutinį,

siektiną rezultatą. Sąmoningu valdymu atliekami judesiai sudaro norimą kasdienės profesinės veiklos

pagrindą. Vadinasi – jokios išorinės priemonės nepadės pagerinti mūsų laikysenos (kasdienės ar

profesinės), jei mes nejausime ir nevaldysime savo kūno (Vitartaitė ir kt., 2008).

Remiantis anksčiau minėtomis autorių mintimis, galutinis bet kokių judesių atlikimo tikslas yra

įgūdžių, kurie atliekami automatiškai, formavimas (Vitartaitė ir kt., 2008). Jie yra susiję su specifine

užduotimi ir išmokimu. Esant tam tikroms sąlygoms, įgūdžiai padeda įvykdyti užduotį, bet tai yra

aukščiausia judesių hierarchijos piramidės viršūnė, galutinis tikslas (5 pav.). Norint sėkmingai jį

pasiekti, reikia, jog žemesni hierarchijos piramidės elementai tam „netrukdytų“.

5 pav. Judesio hierarchijos piramidė

[Vitartaitė ir kt., 2008]

1.14. Praktinis judesių mokymas kineziterapijos metu

Ypač didelis dėmesys dirbant su žmonėmis, kurie jaučia lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą,

turėtų būti skiriamas specialiems pratimams, kurių metu yra aktyvuojami raumenys, atsakingi už

dinaminį liemens stabilumą ir segmentinį stuburo valdymą. Todėl labai svarbu įvertinti vienų iš

svarbiausių stuburo stabilizatorių – skersinio pilvo raumens ir multifidinių raumenų bei diafragmos ir

dubens dugno raumenų judesių valdymo funkcijos nepakankamumą. Šiai užduočiai atlikti yra

21

naudojamas judesių mokymo modelis, kurio tikslas – nustatyti klaidingą judesių stereotipą, išskirti

judesio komponentus bei sudaryti specialų planą, atsižvelgiant į individualius paciento poreikius.

Specializuoti pratimai yra veiksmingi lėtinio nugaros skausmo atvejais, kuomet skausmo priežastis yra

segmentinis juosmeninės stuburo dalies nestabilumas. Individualios programos poveikis pasireiškia

ilgalaikiu skausmo sumažėjimu bei funkcinės būklės pagerėjimu, o tai automatiškai sąlygoja funkcinės

negalios sumažėjimą (O’Sullivan, 2006). Stuburo stabilizuojamaisiais pratimais apibūdinamas judesių

mokymosi procesas, kurį apibrėžė Fitts ir Posner. Šie autoriai aprašo tris naujų įgūdžių mokymosi

lygius (6 pav.).

1. Pirmasis lygis vadinamas kognityvine stadija. Šis stadija iš paciento reikalauja tam tikro

sąmoningumo lygmens tam, kad vietinių raumenų grupė būtų aktyvinama kiek įmanoma mažiau

dalyvaujant bendriesiems raumenims. Pagrindinis šio lygio tikslas – išmokyti pacientą izometriškai

aktyvuoti skersinį pilvo raumenį kartu su dauginiais raumenimis kuo mažesne jėga, kontroliuojant

nepertraukiamą kvėpavimą bei išlaikant juosmeninę lordozę neutralioje padėtyje.

2. Antrasis lygis – tarpusavio ryšių formavimo stadija. Šioje stadijoje daugiausia dėmesio

skiriama judesių tobulinimui. Šiame lygyje yra atrenkami netaisyklingi ir skausmą provokuojantys

judesiai, kurie vėliau koreguojami, formuojant taisyklingą judesio atlikimo stereotipą. Taisyklingas

judesys pasiekiamas kartojant jį daugybę kartų. Šioje stadijoje labai svarbus izoliuotas vietinių

raumenų sistemų aktyvinimas bei juosmens–dubens srities neutralios padėties išlaikymas. Pacientai

judesius turi atlikinėti kasdien, proporcingai didindami judesio atlikimo greitį bei sudėtingumą. Jie

skatinami atlikinėti aerobinius pratimus, tokius kaip vaikščiojimas, kurių metu išlaikoma taisyklinga

juosmeninės lordozės padėtis. Taip pat akcentuojamas vietinių raumenų susitraukimas bei kvėpavimo

kontrolė. Dėl visų prieš tai išvardytų dedamųjų padidinamas giliųjų raumenų tonusas bei pradedamas

formuoti judesio automatizmas.

3. Trečiasis lygis – judesių automatizmo stadija. Pagrindinis stadijos tikslas – judesių valdymo

automatizmas. Pacientas mokomas specialių pratimų, padėsiančių skatinti automatizmą kasdienių

judesių metu. Didžiausias dėmesys kreipiamas į dinaminę stuburo stabilizaciją.

Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmo kontroliavimas priklauso nuo to, kaip dėmesingai ir

tiksliai iš visų asmenų, besiskundžiančių apatinės nugaros dalies skausmu, atrenkama pacientų grupė.

Individualus judesių mokymo modelis yra efektyvus segmentinio nestabilumo atvejais, tačiau

teigiamas jo poveikis priklauso nuo specialisto įgūdžių, jo gebėjimo nustatyti klinikinę problemą bei

nuo paciento būklės sunkumo ir įsisenėjimo (Shumway – Cook, 1995 – cit. iš Vitartaitė ir kt., 2008).

22

6 pav. Trys judesių mokymo lygiai, apimantys įvairių vietinės raumenų sistemos (LRS)

aktyvinimo sudėtingumą

[Vitartaitė ir kt., 2008]

1.15. Skausmas ir jo vertinimas

Skausmas yra subjektyvus potyris, turintis somatosensorinį, emocinį, pažintinį, elgsenos,

gyvenimo būdo bei socialinį–kultūrinį komponentus. Kiek kitaip skausmą apibrėžė tarptautinė

skausmo studijų asociacija, įvardydama jį „kaip subjektyvų nemalonų jutiminį ir emocinį patyrimą,

susijusį su esamu, galimu audinių pažeidimu arba apibūdinamą kaip toks pažeidimas“ (Petrikonis,

2004). Skausmas gali būti įvertinamas specialistų, pasitelkiant žodines arba elgesio užduotis (Adrono

& Brasil-Neto, 2013).

Skausmo vertinimas skiriasi nuo kitų fiziologinių matavimų, nes jis remiasi ne objektyviu, bet

subjektyviu paties paciento jaučiamo skausmo įverčiu. Todėl subjektyviam skausmo matavimui dažnai

taikomi reitingavimo ir palyginimo metodai. Vienas iš metodų – Vizualinė analogijos skalė (VAS). Tai

10 cm ilgio linija, jos pradžia reiškia, jog „skausmo nėra“, o pabaiga – „nepakeliamą skausmą“.

Pacientas ant linijos vertikaliu brūkšniu pažymi jaučiamo skausmo stiprumą. Kuo brūkšnys pažymimas

arčiau linijos pabaigos, tuo didesnis skausmas vargina respondentą. Tradicinė skalė yra horizontali,

tačiau yra ir vertikalus šios skalės variantas. Pažymima, jog šis variantas neturi statistiškai reikšmingo

skirtumo nuo horizontalios (Ware et al., 2006; Petrikonis, 2004).

Kita skalė, kuri skirta skausmo vertinimui, vadinama skaičių analogijos ar numerine (SAS). Ji

taip pat gali būti horizontali arba vertikali, su 0 (skausmo nėra) – kairėje pusėje ir 10 – dešinėje

(nepakeliamas skausmas). Pagrindinis šio skalės privalumas – galima taikyti žodžiu paprašant įvertinti

jaučiamą skausmo intensyvumą skaičiumi. SAS turi daugiau kategorijų nei verbalinės skalės, bet jos

išdėstytos vienodais atstumais, kurie atitinka vieną skaičių arba 1 cm. Toks išdėstymas palengvina

23

skausmo įvertinimą bei yra jautresnis nustatant skausmo pokyčius. Pastaruoju metu ji tampa vis

populiaresnė tarp mokslininkų (Petrikonis, 2004).

Vaikų skausmo vertinimui naudojama veidų skausmo skalė (Tomlinson et al., 2010). Ši skalė

buvo taikyta vertintini vyresnių nei 4–5 metų amžiaus vaikų, o vėliau pritaikyta ir pagyvenusių

pacientų skausmo vertinimui (Ware et al, 2006; Petrikonis, 2004). Ją gali sudaryti 6–8 suaugusių arba

vaikų veidai su skirtingomis grimasomis. Asmuo pasirenka vieną iš keleto galimų veidų, kuris, jo

nuomone, geriausiai atspindi skausmo pojūtį. Kuo pasirinktas veidas yra liūdnesnis, tuo skausmas yra

stipresnis (Tomlinson et al., 2010; Ware et al., 2006; Petrikonis, 2004).

Remiantis sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis (SAM, 2008), Lietuvoje pripažintos ir

taikomos visos 3 (7 pav.) anksčiau minėtos skausmo vertinimo skalės (6 pav.): a) skaitmeninė skalė; b)

žodinė skalė; c) „veidukų skalė“.

7 pav. Lietuvoje patvirtintos skausmo intensyvumo skalės: „veidukų“, skaitmeninė ir žodinė

(LR SAM, 2008)

Apatinės nugaros dalies skausmo įvertinimui labai dažnai naudojami įvairūs klausimynai, dėl

kurių paprastumo bei prieinamumo jie yra labai populiarūs. Juosmeninės stuburo dalies skausmui

įvertinti pagrindiniai yra Oswestry bei Roland-Morris negalios klausimynai. Jie patikimiausi, dažnai

pasikartojantys tyrimuose bei turi tvirtą konstrukciją (Petrikonis, 2004).

G. A. Koumantakis (2005) su kolegomis išskyrė penkis klausimynus, kurie turi didžiausią

potencialą identifikuojant nugaros skausmų sukeltus apribojimus, yra lengvai suprantami ir įvertinami

taškais bei gali būti atliekami per trylika minučių. Autorių teigimu, tai: a) Oswestry negalios

klausimynas (angl. Oswestry Disability Quastionnaire), b) Quebec nugaros skausmo negalios skalė

(angl. Quaebeck Back Pain Disability Scale), c) Roland-Morris negalios klausimynas (angl. Roland-

Morris Disability Quastionnaire), d) Waddel negalios indeksas (angl. Waddel Disability Index) bei d)

fizinės sveikatos skalės iš trumpo 36 punktų sveikatos (SF-36) tyrimo (angl. Medical Outcomes Study

36-Item Short-Form Health Survey)( Scholten-Peeters et al., 2003; Koumantakis et al., 2005).

Beveik identiškas išvadas pateikė ir keletas kitų mokslininkų, kurie gilinosi bei pristatė

mokslinius straipsnius apie klausimynus, skirtus subjektyviam apatinės nugaros dalies skausmo

24

įvertinimui. Jie atrinko devynis klausimynus bei nustatė, kad tik trys iš devynių buvo patikimi

vertinant apatinės nugaros dalies skausmą (Oswestry ir Roland-Morris negalios klausimynai bei

Quebec nugaros skausmo skalė) (Rocchi et al., 2005).

M. Vianin (2008) savo straipsnyje palygino Oswestry negalios klausimyną su Roland-Morris

negalios klausimynu bei Quebec nugaros skausmo negalios skale. Visus šiuos klausimynus autorius

vertino pagal jų patikimumą, validumą bei jautrumą. Taigi jis nustatė, jog Oswestry negalios

klausimynas yra jautresnis nei Quebec skausmo skalė bei pasižymi geresniu patikimumu už abu

lyginamus klausimynus (Vianin, 2008).

Oswestry negalios klausimynas yra tiksli priemonė, skirta vertinti lėtinio nugaros skausmo

išprovokuotus pokyčius bei poveikį po taikytos intervencijos. Taip pat jis padeda lengvai suvaldyti bei

apskaičiuoti gautus rezultatus, įvertinti pacientų nusiskundimus ir stebėti terapijos efektyvumą (Vianin,

2008).

1.16. Kineziterapija – vienas iš „kovos“ su nugaros skausmu būdų

Juosmeninės stuburo dalies skausmams mažinti ir funkcinei būklei gerinti dažnai taikomi

konservatyvūs gydymo būdai: medikamentai, masažas, manualinė terapija, fizioterapija, vandens

užsiėmimai, stuburo manipuliacijos, įprasti tempimo pratimai, kineziterapija (Špakauskas, 2009).

Tačiau viena iš efektyviausių nugaros skausmų gydymo krypčių šiuo metu yra gydymas fiziniais

pratimais (Godges et al., 2009).

Kineziterapija – tai gydymas judesiu, kuris padeda pagerinti ir išlaikyti kaulų–raumenų, širdies

ir kraujagyslių bei kitų sistemų būklę (Kriščiūnas, 2008). Fiziniai pratimai pagerina paciento savijautą,

sustiprina raumenis, raiščius, padidina sąnarių paslankumą bei suintensyvina medžiagų apykaitą. Esti

gausybė mokslinių studijų, kurios rodo teigiamą fizinių pratimų poveikį gerinant ligonio funkcinę

būklę bei mažinant skausmą (Chou, 2007; Dudonienė ir Radzevičiūtė, 2010; Beato et al., 2013). A.

Long et al. (2004) savo studijoje tyrė asmenis, jaučiančius apatinės nugaros dalies skausmą, kuriems

taikė aktyvią mankštą. Tyrimo rezultatai parodė, kad aktyvi mankšta yra efektyvus būdas sumažinti

skausmą bei padėti žmogui sugrįžti prie kasdienės fizinės veiklos.

Esant ūmiam nugaros skausmo periodui nederėtų iš karto griebtis aktyvaus problemos

sprendimo būdo. Pirmiausia turėtų būti taikoma ligonio būklei adekvati kineziterapija ir trumpalaikis

lovos režimas (Schoenfeld and Weiner, 2010). Rauck et al. (2004) įrodė, jog trumpalaikis lovos

režimas (2 dienos) yra kur kas efektyvesnis nei prailgintas (7 dienos). Teigiama, jog dėl ilgalaikio

lovos režimo juosmens raumenų jėga gali sumažėti net iki 40 proc. Todėl parinkus tinkamus fizinius

25

pratimus ir trumpalaikį lovos režimą skausmo intensyvumas turėtų sumažėti per 5–6 savaites

(Schoenfeld and Weiner, 2010).

Kitas labai daug dėmesio susilaukiantis ir vienas iš efektyviausių juosmeninės stuburo dalies

skausmo malšinimo būdų – kineziterapija vandenyje. T. Sjorgen et al. (2006) atliko tyrimą ir nustatė,

jog kineziterapija vandenyje skausmo intensyvumą sumažino net 74 proc. tiriamųjų.

Kineziterapijos vandenyje taikymas laiku padeda: koreguoti laikyseną, šalinti patologinius

stuburo pokyčius, didinti jėgą, ištvermę, sąnarių paslankumą, šalinti ydingus judesius (Cirtautas ir kt.,

2003).

Ypatingą reikšmę stuburo ligų kamuojamiems pacientams reikėtų skirti vertikalioje vonioje

vykstantiems kineziterapijos užsiėmimams. Šios rūšies užsiėmimų esmė – stuburo ištempimas fizinių

pratimų metu, kurie atliekami šiltame vandenyje savo kūno svoriu arba ant specialių įrenginių.

Siekiant didinti arba mažinti fizinį krūvį, vandenyje gali būti naudojamos įvairios papildomos

priemonės.

Kineziterapijos vandenyje optimali temperatūra yra 30–33 °C. Šiltas vanduo padeda greičiau

atkurti sutrikusias organizmo funkcijas bei pasižymi unikaliu poveikiu (Kriščiūnas ir Kavaliauskienė,

2008):

Terminiu – gerėja kraujotaka; mažėja raumenų tonusas; mažėja skausmas, didėja diurezė.

Cheminiu – priklauso nuo vandenyje ištirpusių cheminių medžiagų bei teigiamai veikia

bendrąsias organizmo funkcijas (medžiagų, hormonų apykaitas ir kt.).

Mechaniniu – priklauso nuo kūno pasinėrimo į vandenį gylio. Panirus mažėja kūno svoris,

daugiau kraujo iš kūno paviršiaus priteka į vidaus organus. Padidėja širdies sistolinis, minutinis tūriai,

retėja širdies susitraukimų dažnis, didėja centrinis veninis ir spaudimas plaučiuose. Padidėja

pasipriešinimas įkvėpimui, mažėja gyvybinė plaučių talpa ir iškvėpimo rezervinis tūris. Stimuliuojama

endokrininė sistema. Gerėja inkstų funkcija. Mažėja kūno svorio poveikis sąnariams.

Psichologiniu – maloni šilta aplinka suteikia tikėjimo pasveikti, lengvumo, laisvumo,

pasitikėjimo savo jėgomis jausmą.

Mokslininkai pateikia nemažai argumentų, dėl ko reikėtų rinktis vandens terapiją (Oberbeil,

2004; Bruce & Becker, 2009):

Vandens keliamoji galia didelė, todėl galime atlikti pratimus baseine, kurių negalėtume

atlikti salėje.

Tikimybė patirti traumą baseine yra daug mažesnė nei atliekant pratimus salėje.

Sąnariai vandenyje apkraunami kur kas mažiau nei salėje.

Dėl hidrostatinio slėgio, giliausiai panardinta kūno dalis veikiama stipriausiai.

Žmogaus kūno masė vandenyje sumažėja dešimt kartų, todėl kūnas gali plūduriuoti ir

laikytis vandens paviršiuje.

26

Natūralus vandens klampumas ir hidrostatinis spaudimas veikia adekvačiai: kuo

didesnės pastangos atlikti pratimą, tuo didesnis pasipriešinimas.

Fiziškai silpni žmonės žino dar vieną baseino privalumą – niekas negali matyti jų

nerangių judesių, nes vanduo paslepia kūną.

Krūvis vandenyje turėtų būti dozuojamas labai pamatuotai, nes dėl nesvarumo, lengvumo

būsenos vandenyje žmonės likę persitempti. Persitreniravimo simptomai pastebimi tik po mankštos

arba kitą dieną, todėl pratimų kiekis ir kartojimų skaičius turėtų būti mažesnis nei numatytas (Skučas ir

Vozbutas, 2008), ypač pirmąją mankštos dieną.

Kuo staigesnį judesį atliekame vandenyje, tuo daugiau jėgos mes turime išeikvoti, stengdamiesi

nugalėti vandens pasipriešinimą. Mankštindamiesi tokioje aplinkoje mažiau traumuojame sąnarius, o

raumeninė masė auga net keturis kartus sparčiau nei mankštinantis sausumoje. Taip yra dėl vandens

tankio, kuris keturis kartus didesnis nei oras. Būtent todėl judesių atlikimas vandenyje pareikalauja

daugiau jėgos (Sjorgen, 2006). K. Skučo ir S. Vozbuto (2008) nuomone, treniravimasis vandenyje

atveria naujas galimybes, nes unikalios vandens savybės mums leidžia didinti arba mažinti krūvį be

jokių specialių daug kainuojančių prietaisų. Atitinkamai parinkti pratimai, atliekami vandenyje, leidžia

lavinti liemens raumenų ištvermę, o tai nugarai suteikia didesnę apsaugą nei raumenų jėga (McGill,

2002).

27

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas atliktas VŠĮ Vilkaviškio ligoninė, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Jam

atlikti 2013 m. spalio 24 d. buvo gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto

leidimas (žr. 1 priedą). Tyrimas pradėtas 2013 m. lapkričio 25 d. ir baigtas 2014 m. balandžio 14 d.

Darbas buvo publikuotas dviejose mokslinėse konferencijose (žr. 2,3 priedus).

2.2. Tiriamųjų kontingentas

Visi tyrime dalyvavę asmenys buvo nuodugniai supažindinti su jo tikslu bei eiga. Tyrimas

pradėtas vos tik gavus raštišką paciento sutikimą bei leidus naudoti gautą informaciją moksliniais

tikslais, garantuojant anonimiškumą.

Pradiniame etape 47 asmenys (16 moterų ir 12 vyrų), jaučiantys AND skausmą dėl

juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos, buvo pakviesti dalyvauti tyrime (8 pav.). Visi tiriamieji –

darbingo amžiaus žmonės, kuriems buvo pateiktas Oswestry negalios indekso klausimynas,

skaitmeninė analogijos skalė (SAS) bei atliktas pradinis diagnostinis testavimas.

Pagal pradinio testavimo, Oswetry negalios indekso bei SAS rezultatų duomenis buvo atrinkti

28 žmonės. Visiems tiriamiesiems buvo nustatyta juosmeninės stuburo dalies disko išvarža, patvirtinta

MRT tyrimu; pacientų subjektyvus skausmo pojūtis neviršijo 4–5 balų (vidutinis) pagal SAS;

skausmas tęsėsi ilgiau kaip tris mėnesius bei plito iki pakinklio, o judesių valdymas įvertintas kaip

nepakankamas. Atranką praėję tiriamieji, atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes: kineziterapija

vandenyje (n=14) ir kineziterapija salėje (n=14) (1 lentelė).

1 lentelė. Tiriamųjų antropometriniai duomenys

Grupė

Rodikliai

Kineziterapija

vandenyje,

(m ± SD)

Kineziterapija

salėje,

(m ± SD)

Amžius (m) 53,9 ± 3,6 53,3 ± 4,2

Ūgis (cm) 1,71 ± 0,1 1,73 ± 0,1

Svoris (kg) 86,2 ± 7,3 85,1 ± 8,6

KMI (kg/m²) 29,6 ± 3,2 28, 5 ± 3,3

Duomenys statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

28

Abiejų grupių tiriamieji atliko po dešimt kineziterapijos užsiėmimų, mankštindamiesi penkis

kartus per savaitę, po pusvalandį per dieną. Kineziterapijos vandenyje grupės pacientai atliko dešimt

užsiėmimų vertikalioje vonioje (žr. 4 priedą), o kineziterapijos salėje – dešimt kineziterapijos

užsiėmimų salėje (žr. 5 priedą).

Paskutinio etapo metu po visų kineziterapijos užsiėmimų atliktas pakartotinis tyrimas. Gauti

duomenys apdoroti statistinės analizės metodais bei palyginti. Siekiant tikslumo ir objektyvumo, gauti

duomenys vertinami analizuojant vaizdo medžiagą.

8 pav. Tyrimo organizavimo schema

2 testavim

o

rezultatai

Rezu

ltatų

paly

gin

imas

Ty

rimo

org

an

izav

imo

schem

a

47

asmen

ys

pak

viesti

atrank

ai

Osw

estry n

egalio

s ind

ekso

klau

simy

nas, sk

aitmen

inė

analo

gijo

s skalė (S

AS

) ir

prad

inis d

iagn

ostin

is

tyrim

as

17

tyrim

o d

alyv

ių

nep

asirink

ta, nes b

uv

o

atžym

ėtas per d

idelis

skau

smas, p

er dau

g b

alų

surin

kta p

ildan

t Osw

estry

neg

alios in

dek

so

klau

simy

ną.

Atran

ka

28

asmen

ys

pasirin

kti

tęsti tyrim

ą

Gru

pių

form

avim

as

Kin

eziterapija

van

den

yje

n=

14

Kin

eziterapija

salėje n=

14

Testav

imas

prieš K

T

Įver

tinim

as:

1. S

tatinio

juo

smen

s-du

ben

s

stabilu

mo

įvertin

imo

ir gilių

jų

raum

enų

akty

vacijo

s testai.

2. Ju

osm

ens-d

ub

ens

srities vald

ym

o

testai.

3. S

tatinės rau

men

ų

jėgo

s ištverm

ės

testai

KT

pratim

ų

kom

plek

sas

10

KT

užsiėm

imų

van

den

yje

10

KT

užsiėm

imų

salėje

Testav

imas

po

KT

2 testav

imo

rezultatai

1testav

imo

rezultatai

1 testav

imo

rezultatai

Išvad

os

Išvad

os

29

2.3. Tyrimo metodai

2.4. Anketinė apklausa

Anketinė apklausa taikoma norint suformuoti vienodas grupes. Pacientams buvo pateiktas

Oswestry negalios indekso klausimynas, skirtas tiriamųjų funkcinei būklei įvertinti (žr. 6 priedą), bei

skaičių analogijos skalė (SAS), skirta subjektyviam skausmo intensyvumui įvertinti (žr. 7 priedą).

2.4.1. Oswestry negalios indekso klausimynas

Oswestry negalios indeksas skirtas įvertinti nugaros skausmo įtaką paciento funkcinei būklei

įvairiose gyvenimo situacijose (Vianin, 2008). Klausimyną sudaro dešimt skirtingų klausimų,

kiekvienas iš jų turi po šešis atsakymo variantus (A–F). Pacientas pasirenka vieną, tinkamiausiai jo

būklę atspindintį atsakymo variantą.

Kiekviena Owestry negalios indekso raidė atitinka tam tikrą balą nuo 0 iki 5: A – 0; B – 1; C –

2; D – 3; E – 4; F – 5. Surenkami balai susumuojami, didžiausia balų suma (50 balų) – didelė

disfunkcija, žemiausias balas (0) – geras funkcijos įvertinimas. Gauta balų suma verčiama į procentus:

balų suma / 50 x 100 = procentinė išraiška (proc.)

Surinktas balų skaičius rodo skausmo įtaką paciento funkcinei būklei. Kuo balų skaičius

didesni, tuo skausmas stipriau veikia paciento funkcinę būklę, kuo mažesnis – tuo įtaka mažesnė.

Galutinė išvada daroma atsižvelgiant į procentinę išraišką bei vertinama taip:

0–20 proc. – minimalus funkcijos pažeidimas;

21–40 proc. – vidutinis funkcijos pažeidimas;

41–60 proc. – sunkus funkcijos pažeidimas;

61–80 proc. – negalia;

81–100 proc. – lovos režimas / simuliuojami simptomai.

2.4.2. Nugaros skausmo vertinimas

Skausmo vertinimui buvo pasirinkta skaičių analogijos skalė (SAS). Tai yra subjektyvus

skausmo vertinimo metodas, padedantis nustatyti pacientų jaučiamą skausmą. SAS skausmo skalė gali

būti naudojama: nustatant skausmo pokytį prieš ir po užsiėmimų; įvertinti taikytų užsiėmimų

efektyvumą; sekti skausmo kaitą gydymo eigoje. Skalę sudaro 11 balų, einančių iš kairės į dešinę

30

didėjančia seka nuo 0 (nėra skausmo) iki 10 (nepakeliamas skausmas). Pacientas pasirenka jo manymu

labiausia jo skausmą atitinkantį balą, kai: 0 – skausmo nėra; 1, 2, 3 – jaučiamas silpnas skausmas; 4, 5

– vidutinis skausmas; 6, 7, 8 – stiprus skausmas; 9, 10 – nepakeliamas skausmas (Petrikonis, 2004).

2.5. Statinio juosmens–dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų

aktyvacijos testai

Juosmens–dubens srities stabilumas priklauso nuo giliųjų raumenų adekvačios aktyvacijos

laiku. Vienu iš svarbiausių juosmens–dubens srities stabilizatorių laikomas skersinis pilvo raumuo

(TrA). Nustatyta, jog TrA ir dauginiai nugaros raumenys veikdami kartu didina juosmeninės fascijos

įsitempimą bei suformuoja juosmens dubens sritį stabilizuojantį ,,korsetą“. Būtent todėl TrA raumens

aktyvacijai įvertinti, kuris šiuo atveju atspindės juosmens–dubens srities stabilumą, pasirinkome du

klasikinius statiniui juosmens–dubens srities stabilumui įvertinti skirtus testus (žr. 8 priedą):

1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo.

2. Skersinio pilvo ir sėdmenų aktyvacijos vertinimas gulint ant nugaros.

Šiais dviem testais siekiama išsiaiškinti, ar tiriamas asmuo geba aktyvuoti giliuosius pilvo

raumenis, o tai yra vienas iš svarbiausių uždavinių norint išlaikyti juosmens–dubens sritį stabilią, tiek

statinių tiek dinaminių judesių metu. Labai didelis dėmesys šių testo metu yra skiriamas pojūčiams.

Norint suvaldyti savo kūną, pirmiausia reikia jį jausti, nes judesiai, o kartu ir pojūčiai, testo metu yra

gerokai silpnesni nei įprasto krūvio metu. Pajausti, kaip reikėtų kontroliuoti giliuosius raumenis, ir

koks tuo metu turėtų būti pojūtis, yra vienas iš prioritetinių uždavinių, norint išmokti taisyklingai

stabilizuoti juosmens–dubens sritį. Todėl giliųjų raumenų kontroliavimas ir valdymas yra pakankamai

sunkus uždavinys, be kurio tiesiog nebūtų įmanoma taisyklingai suvaldyti savo kūno, šiuo atveju –

juosmens–dubens srities.

Atliekant skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimą gulint ant nugaros,

„Stabilizer“ prietaiso skalės rodmenys pagal originalią instrukciją neturėtų viršyti 6–10 mmHg nuo 70

mmHg slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi po taisyklingos TrA aktyvacijos. Jeigu prietaiso skalės

rodmenys neatitinka minėtų reikalavimų, t. y. rodmenys didesni arba mažesni, – testas buvo atliktas

netaisyklingai, atliekant judesius dubeniu arba aktyvuojant papildomus raumenis. Antrasis testas

atliekamas gulint ant nugaros. Po taisyklingai atliktos TrA aktyvacijos „Stabilizer“ manometro skalės

rodmenys neturėtų viršyti 6–10 mmHg slėgio normos ribos. Jeigu prietaiso rodmenys neatitinka

apibrėžtų normos ribų – juosmens–dubens srities stabilumas nėra pakankamas dėl tų pačių priežasčių

kaip ir pirmojo testo metu (Richardson et al., 2004).

31

Abiejų testų atlikimo kokybė buvo vertinama „Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisu su

grįžtamuoju ryšiu (9 pav.). Minėtas prietaisas buvo naudojamas juosmens–dubens srities mikrojudesių

fiksavimui ir įvertinimui statinėje padėtyje.

Slėgio matavimo prietaiso su grįžtamuoju ryšiu („Stabilizer“) sudėtinės dalys: trijų sekcijų

pagalvėlės; rankinė pompa; monometras (slėgio kitimo diapazonas nuo 0 iki 200 mmHg) su trimis

ryškiomis spalvomis pažymėtomis testų vertinimo rodmenų ribomis (,,Stabilizer pressure bio –

feedback“, 2005).

9 pav. „Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisas su grįžtamuoju ryšiu

„Stabilizer“ – slėgio matavimo prietaisas su grįžtamuoju ryšiu yra sukurtas kineziterapeutams

ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams. Tai yra paprastas įrenginys, kuris registruoja

besikeičiančius slėgio kitimus trijų sekcijų pagalvėlėse. Slėgio svyravimas pagalvėse priklauso nuo

juosmens–dubens padėties kitimo bei raumenų „įsijungimo“. Šis prietaisas gali būti naudojamas ne tik

kaip tyrimo priemonė, bet ir kaip įrenginys, padedantis kokybiškai ir tiksliai atlikti pratimą bei sekti

atlikimo eigą. Taip „Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisu su grįžtamuoju ryšiu galime dozuoti fizinį

krūvį bei nuolat sekti, ar tiriamasis, atlikdamas vienokį ar kitokį judesį, išlaiko reikiamą juosmens–

dubens srities stabilumą, o tai buvo vienas iš svarbiausių uždavinių tyrimo atlikimo metu (Herington &

Davies, 2005).

Tam, kad būtų taisyklingai atlikti abu testai ypač svarbu atrasti neutralią juosmens–dubens

padėtį bei išlaikyti ją viso tyrimo metu. Prieš kiekvieno testo atlikimą, tiriamiesiems būdavo duodamos

aiškios instrukcijos apie tolimesnę tyrimo eigą. „Stabilizer“ prietaiso pagalvėlė pakišama po tiriamojo

juosmeniu taip, kaip nurodyta testo atlikimo instrukcijoje. Prieš pradedant tyrimą, svarbu leisti

tiriamajam atsipalaiduoti, palaukti, kol jo kvėpavimas taps ramus ir lygus. Vėliau – stebima, ar

tiriamasis išlaiko neutralią juosmens–dubens srities padėtį ir ar taisyklingai aktyvuoja skersinį pilvo

raumenį. Tiriantysis fiksuoja tyrimo trukmę bei užrašinėja manometro skalės rodmenis. Testas buvo

atliekamas standartinėmis autorių rekomenduojamomis sąlygomis. Siekiant sąmoningo tiriamojo

jutiminio dalyvavimo ir geresnio duomenų fiksavimo savalaikiškumo, kai tik tiriamasis aktyvuodavo

skersinį pilvo raumenį, bilstelėdavo į medicininės kušetės paviršių bilstuku, laikomu tarp pirštų (T.

32

Garbenytė ir kt., 2013). Vos tik išgirdus garsinį tiriamojo signalą, buvo užrašomi „Stabilizer“ skalėje

matomi rodmenys (Richardson et al., 2004).

2.5.1. Izoliuota skersinio pilvo raumens aktyvacija gulint ant pilvo

Pradinė padėtis: tiriamieji guli ant pilvo (10 pav.), rankos atpalaiduotos ir padėtos greta liemens

išilgai kūno, galva, pečiai ir kaklas atpalaiduoti. Po pilvo apatine dalimi pakišama Stabilizer prietaiso

pagalvėle taip, kad bamba būtų ties viduriu. Į pagalvėlę pumpuojame orą, kol prietaise esanti rodyklė

pakyla iki 70 mmHg slėgio ribos. Tuomet tiriamojo paprašoma įtraukti apatinę pilvo dalį nesulaikant

kvėpavimo ir išlaikyti ją įtrauktą tol, kol nebus duotas ženklas atsipalaiduoti. Testo tikslas – išlaikyti

„Stabilizer“ prietaiso skydelyje esančios rodyklės rodmenis kuo arčiau 70 mmHg slėgio ribos.

Prietaiso duomenų registravimas vyksta iškart įtraukus apatinę pilvo dalį. Vos tik užfiksavus

„Stabilizer“ duomenis, duodamas ženklas, kad tiriamasis gali atsipalaiduoti. Testas atliekamas tris

kartus. D. J. Mills ir J. E. Taunton (2005) pažymi, jog registruojamų rodiklių paklaidą gali sukelti

nežymūs kvėpavimo judesiai.

10 pav. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo

2.5.2. Izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacija gulint ant nugaros

Pradinė padėtis: tiriamieji guli ant nugaros (11 pav.), kojos sulenktos 90 laipsnių kampu,

rankos padėtos prie kūno išilgai liemens, pečiai ir galva atpalaiduoti. Po nugaros apatine dalimi

pakišama „Stabilizer“ pagalvėlė taip, kad bamba būtų virš jos vidurio. Į pagalvėlę pumpuojamas oras,

kol prietaiso skydelyje esanti rodyklė pakyla iki 40 mmHg slėgio. Tuomet tiriamasis paprašomas

įtraukti apatinę pilvo dalį ir įtempti sėdmenis. Norėdami įsitikinti, ar tiriamasis tikrai aktyvavo pilvo ir

sėdmenų raumenis, minėtos vietos palpuojamos pirštais, dėl leidimo susitariama testo atlikimo

instruktavimo metu. Įsitikinus, kad raumenys aktyvuoti, fiksuojami prietaiso rodmenys. Davus leidimą

tiriamasis atsipalaiduoja. Testas kartojamas tris kartus.

33

11 pav. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos įvertinimo procedūra gulint ant nugaros

2.6. Juosmens–dubens srities judesių valdymo testai

Sutrikęs judesių valdymas yra viena iš priežasčių, dėl ko atsiranda apatinės nugaros dalies

skausmas (Luomajoki et al., 2008).

Juosmens–dubens srities valdymo testai („Movement control tests“), remiantis H. Luomajoki

(2008):

1. „Padavėjo pasilenkimas“ (angl. – „Waiters bows“).

2. „Dubens pavertimas“ (angl. – „Pelvic tilt“).

3. „Blauzdos tiesimas sėdint“ (angl. – „Sitting knee extension“).

4. „Padėtis keturpėsčia“ (angl. – „Quadruped possition“).

5. „Blauzdos lenkimas gulint“ (angl. – „Prone lying active knee extension“).

Prieš atliekant juosmens–dubens srities judesių valdymo testus, tiriamieji buvo supažindinti su

testų atlikimu. Kadangi pacientai niekada nebuvo atlikinėję nieko panašaus, paruošėme aiškinamąją

testo atlikimo instrukciją su nuotraukų pavyzdžiais bei filmuota medžiaga. Jeigu pacientui vis tiek nėra

aišku, ką ir kaip reikės atlikti, tiriantysis paaiškina testo atlikimą bei parodo jį praktiškai. Užduoties

atlikimas filmuojamas vaizdo kamera. Teisingas testo atlikimas vertinimas vienetu, klaidingas – nuliu.

Jeigu pirmas paciento bandymas nepavyko, jis turi galimybę pakartoti jį dar kartą. Testų autoriai

pabrėžia, jog juos reikėtų atlikti dėvint tik apatinius drabužius, siekiant aiškiai matyti visą stuburą,

klubus bei apatines galūnes (Luomajoki et al., 2008).

Juosmens–dubens srities judesių valdymo testai suteikia galimybę įvertinti tiriamojo

sugebėjimą adekvačiai paskirstyti apkrovą išlaikant neutralią ir stabilią AND padėtį judesių metu.

34

2.6.1. Testas „Padavėjo pasilenkimas“

Pradinė tiriamojo padėtis: stovima, pasisukus šonu į vaizdo kamerą, pėdos dubens plotyje,

kojos šiek tiek sulenktos per kelius, rankos prie šonų, atpalaiduotos ir laisvai nuleistos žemyn, galva

tiesi, kvėpavimas laisvas. Tiriamasis atlieka liemens lenkimo judesį. Testo metu juosmens–dubens

sritis turi būti išlaikoma neutralioje padėtyje (12 A, B pav.). Atlikus liemens lenkimo judesį, tiriamasis

grįžta į pradinę poziciją. Testas įvertinamas kaip atliktas teisingai, jei juosmens–dubens sritis

išlaikoma neutralioje padėtyje.

12 pav. Testas „PP“ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)

2.6.2. Testas „Dubens pavertimas“

Pradinė padėtis: stovima, pasisukus šonu į vaizdo kamerą, pėdos dubens plotyje, kojos šiek tiek

sulenktos per kelius, rankos prie šonų, atpalaiduotos ir laisvai nuleistos žemyn, galva tiesi, kvėpavimas

laisvas. Tiriamasis atlieka aktyvų dubens pavertimo judesį atgal. Po šio judesio grįžtama į pradinę

padėtį. Testo atlikimo metu svarbiausia išlaikyti nejudrias kojas bei krūtininę liemens dalį neutralioje

padėtyje (13 A, B pav.). Testas vertinimas kaip atliktas neteisingai, jeigu neišlaikoma nejudri krūtininė

liemens dalis ir kojos.

A) B)

35

13 pav. Testas „DP“ (A – pradinė padėtis, B– baigtinė padėtis)

2.6.3. Testas „Blauzdos tiesimas sėdint“

Pradinė padėtis: sėdima ant medicininės kušetės, šonu į vaizdo kamerą, kojos sulenktos per

kelius ir klubus 90 laipsnių kampu, rankos atpalaiduotos ir nuleistos žemyn, galva tiesi, kvėpavimas

laisvas. Tiriamasis, atlikdamas blauzdos tiesimo judesį, juosmens–dubens sritį privalo išlaikyti

nejudrią, neutralioje padėtyje (14 A, B pav.). Atlikus judesį blauzda, grįžtama į pradinę padėtį. Testas

atliktas teisingai, jei judesio metu juosmens–dubens srities padėtis išlaikoma nejudri ir neutrali.

14 pav. Testas „BTS“ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)

A) B)

A) B)

36

2.6.4. Testas „Padėtis keturpėsčia“

Pradinė padėtis: atremtis ant keturių, kojos per klubų ir kelių sąnarius sulenktos 90 laipsnių

kampu, keliai dubens, o plaštakos pečių plotyje. Testo metu tiriamasis visu kūnu pasvyra pirmyn, taip

pernešdamas svorį ant rankų, po to sustojama ir grįžtama į pradinę padėtį. Toliau seka judesys atgal,

pernešant kūno svorį atgal, kojų link, ir grįžtama atgal į pradinę padėtį. Judesio atlikimo metu

svarbiausia juosmens–dubens sritį išlaikyti nejudrią, neutralioje padėtyje (15 A, B pav). Testo

atlikimas vertinamas teigiamai, jeigu juosmens – dubens sritis išlaikoma neutralioje padėtyje.

15 pav. Testas „PK“ (A – pradinė padėtis, B,C – baigtinės padėtys)

2.6.5. Testas „Blauzdos lenkimas gulint“

Pradinė testo padėtis: tiriamasis guli ant medicininės kušetės ant pilvo, rankos atpalaiduotos ir

paguldytos laisvai prie šonų, išilgai liemens, kojos ištiestos, galva ir pečiai atpalaiduoti, kvėpavimas

laisvas. Testo metu atliekamas blauzdos lenkimo judesys (kulnas artėja link sėdmenų), kurio metu

svarbu juosmens–dubens sritį išlaikyti nejudrią, neutralioje padėtyje (16 A, B pav.). Iškart po judesio,

grįžtama į pradinę padėtį. Testo atlikimas vertinimas teigiamai, jeigu viso judesio metu buvo išlaikyta

nejudri, neutrali juosmens–dubens srities padėtis.

16 pav. Testas „BLG“ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)

A) B) C)

A) B)

37

2.7. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai

Stabilizuojamuosius raumenis valdo toninės skaidulos, kurios sukuria mažą jėgą, bet gali būti

aktyvios ilgą laiką. Todėl tokia savybė kaip jėgos ištvermė, kurios funkcija – užtikrinti taisyklingą

kūno padėties išlaikymą ir stabilumą tiek dinaminėse, tiek statinėse padėtyse – yra labai aktuali.

Liemens raumenų statinė jėgos ištvermė vertinama dviem testais:

1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas.

2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas.

2.7.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Šis testas skirtas įvertinti statinę pilvo raumenų jėgos ištvermę. Pradinė padėtis: tiriamasis guli

ant medicininės kušetės ant nugaros, kelių sąnariai sulenkti 90 laipsnių, o klubo sąnariai – 45 laipsnių

kampu, rankos atpalaiduotos ir padėtos prie šonų. Testo metu tiriamasis atlieka prisilenkimą,

atkeldamas galvą, pečius, mentes bei krūtinės ląstą rankomis artėdamas kelių link (17 pav.). Rankų

pirštų galais liečiama viršutinė kelių girnelių dalis. Tokioje padėtyje stengiamasi išsilaikyti kiek

įmanoma ilgiau. Testo laikas fiksuojamas chronometru. Laikas stabdomas tada, kai: tiriamojo pirštų

galai praranda kontaktą su girnele, mentės pasiekia medicininė kušetę, tiriamasis atsisako tęsti tyrimą

arba atsiradus aštriam skausmui (Lindell et al., 2007 – cit. iš Hyytiäinen et al., 1991).

17 pav. Pilvo raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu

2.7.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Šis testas skirtas įvertinti tiesiamųjų nugaros raumenų statinę jėgos ištvermę. Pradinė padėtis:

tiriamasis guli ant medicininės kušetės ant pilvo. Atliekamas liemens tiesimosi judesys: krūtinkaulis

38

nuo kušetės atkeliamas per plaštaką, rankos išlaikomos priglaustos prie liemens (18 pav.). Tiriamasis

tokią padėtį išlaiko kiek įmanoma ilgiau. Testo laikas fiksuojamas chronometru ir sustabdomas tada,

kai: tiriamasis paliečia medicininė kušetę krūtine, atsisako tęsti tyrimą arba atsiranda aštrėjantis

skausmas.

18 pav. Nugaros raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu

2.8. Matematinė statistinė analizė

Matematinė statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 22.0 statistinės analizės

paketu. Rezultatai pateikiami kaip aritmetinis vidurkis (m) ir standartinis nuokrypis (SD).

Nepriklausomų imčių palyginimui buvo naudojamas neparametrinis Manio Vitnio ir Vilkoksono

testas, priklausomų imčių palyginimui panaudotas neparametrinis Vilkoksono testas. Imčių

homogeniškumui ir požymių proporcijų lygybei vertinti naudotas Chi kvadrato (χ2) kriterijus.

Statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05 (p<0,05).

39

3. REZULTATAI

3.1. Oswestry negalios indeksas

Tyrimo pradžioje ir pabaigoje Oswestry negalios indekso klausimynu buvo įvertinta tiriamojo

funkcinė būklė. Klausimynas atskleidė, kokia yra skausmo įtaka tiriamųjų funkcinei būklei.

Kineziterapijos vandenyje grupės tiriamųjų, Owestry negalios indekso vidurkis pirminio tyrimo

metu buvo 24,2±1,9 balo. Pakartotinio tyrimo metu po kineziterapijos užsiėmimų vandenyje, Oswestry

negalios indeksas statistiškai reikšmingai sumažėjo iki 13,9±2,1 balo (p<0,05).

Kineziterapijos salėje grupės tiriamųjų Oswestry negalios indekso vidurkis pirminio tyrimo

metu siekė 23,1±3,5 balo. Pakartotinio tyrimo metu po dešimties kineziterapijos užsiėmimų salėje,

Oswestry negalios indeksas sumažėjo iki 16,5±2,5 balo ir tapo statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Palyginus kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių Oswestry negalios indekso

rezultatus, po kineziterapijos užsiėmimų nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05). Po

kineziterapijos užsiėmimų vandenyje tiriamųjų funkcinė būklė pagerėjo labiau nei po užsiėmimų salėje

(p<0,05) (19 pav.).

19 pav. Tiriamųjų grupių Oswestry negalios indekso klausimyno rezultatai lyginant rodiklius prieš

ir po kineziterapijos programų (* – p<0,05)

24,2

13,9

23,1

16,5

0

5

10

15

20

25

30

Prieš KT Po KT

Osw

est

ry in

de

ksas

, (b

alai

s)

KT vandenyje

KT salėje

* *

*

40

3.2. Nugaros skausmo vertinimas

Visiems tiriamiesiems prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų buvo įvertintas juosmeninės

stuburo dalies skausmo intensyvumas naudojant skaičių analogijos skalę (SAS).

Prieš kineziterapijos taikymą vandenyje ir salėje skausmo intensyvumas abiejose grupėse buvo

įvertintas kaip vidutinis. Lyginant abiejų grupių pirminio tyrimo skausmo intensyvumo rezultatus –

duomenys statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

Išanalizavus kineziterapijos vandenyje grupės jaučiamo juosmeninės stuburo dalies skausmo

intensyvumą, buvo nustatyta, jog tiriamieji vidutiniškai jautė 4,7±0,5 balų skausmą. Pakartotinio

tyrimo metu, kuris buvo atliktas po dešimties kineziterapijos užsiėmimų vandenyje, skausmo

intensyvumo vidurkis statistiškai reikšmingai sumažėjo iki 1,6±0,5 balo.

Kineziterapijos salėje grupės jaučiamas juosmeninės stuburo dalies skausmo intensyvumo

vidurkis pirminio tyrimo metu buvo 4,6±0,5 balo. Pakartotinio tyrimo metu tiriamųjų skausmo

intensyvumo vidurkis statistiškai reikšmingai sumažėjo iki 3±0,7 balo.

Palyginus abiejų tiriamųjų grupių rezultatus po kineziterapijos, buvo nustatytas statistiškai

reikšmingas skirtumas. Kineziterapijos programa vandenyje buvo efektyvesnė mažinant juosmeninės

stuburo dalies skausmo intensyvumą, nei kineziterapija salėje (p<0,05) (20 pav.).

20 pav. Tiriamųjų grupių skausmo intensyvumo rezultatai, lyginant rodiklius prieš ir po

kineziterapijos programų (* – p<0,05 )

4,7

1,6

4,6

3

0

1

2

3

4

5

6

Prieš KT Po KT

Skau

smas

, bal

ais

KT vandenyje

KT salėje

*

*

*

41

3.3. Statinio juosmens–dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų

aktyvacijos testai

3.3.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimo rezultatai gulint ant

pilvo

Visiems tiriamiesiems prieš ir po dešimt kineziterapijos užsiėmimų buvo įvertinta izoliuota

skersinio pilvo raumens aktyvacija gulint ant pilvo. Šiuo testu buvo vertinamas tiriamųjų gebėjimas

aktyvuoti TrA. Vertinami trijų bandymų rezultatai.

Pirmojo tyrimo metu kineziterapijos vandenyje grupės rezultatų rodmenys nuo 14 proc. iki

21 proc. Sėkmingai atlikto izoliuoto TrA pilvo raumens aktyvacijos atvejų vidurkis m1 pirmojo tyrimo

metu siekė tik 16 proc. Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų bandymų vidurkis m2 nežymiai padidėjo ir

sudarė 23 proc., tačiau šis pagerėjimas (7 proc.) buvo pernelyg mažas, jog galėtų būti laikomas

statistiškai reikšmingu (p>0,05).

Kineziterapijos salėje grupės sėkmingų izoliuoto TrA pilvo raumens aktyvavimo rezultatai

buvo kiek prastesni. Pirmųjų trijų bandymų vidurkiai buvo panašūs ir svyravo tarp 7 ir 14 proc.

Pirmojo tyrimo sėkmingų bandymų vidurkis m1 siekė 12 proc. Po visų kineziterapijos užsiėmimų buvo

atliktas pakartotinis tyrimas, kurio metu sėkmingai atlikto izoliuoto TrA pilvo raumens aktyvacijos

atvejų vidurkis m2 šoktelėjo iki 28 proc., tačiau kaip ir kineziterapijos vandenyje grupėje, taip ir šioje,

rezultatų pagerėjimas (16 proc.) buvo per mažas, kad taptų statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Palyginus abiejų kineziterapijos grupių sėkmingų izoliuoto skersinio pilvo raumens aktyvacijos

atvejų rezultatus, galime teigti, jog po kineziterapijos pratimų komplekso vandenyje ir salėje stebima

rezultatų gerėjimo tendencija: vidurkiai padidėjo 7 ir 16 proc. Tačiau šis menkas rezultatų pagerėjimas

nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05). Tyrimo rezultatai parodė nežymų kineziterapijos salėje

grupės pranašumą (2 lentelė).

2 lentelė. Izoliuotos skersinio pilvo raumens aktyvacijos rezultatai gulint ant pilvo

Asmenys, sėkmingai atlikę izoliuotą TrA raumens aktyvaciją, gulint ant pilvo (proc.)

Pirmasis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas

Bandymai I II III m1 I II III m2 m1- m2

Kineziterapija

vandenyje

14

(proc.)

14

(proc.)

21

(proc.)

16

(proc.)

21

(proc.)

21

(proc.)

28

(proc.)

23

(proc.)

7

(proc.)

Kineziterapija

salėje

14

(proc.)

7

(proc.)

14

(proc.)

12

(proc.)

28

(proc.)

21

(proc.)

36

(proc.)

28

(proc.)

16

(proc.)

42

3.3.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimo

rezultatai gulint ant pilvo

Pirminio tyrimo metu buvo atlikta izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacija

gulint ant nugaros. Pakartotinis testavimas atliktas po kineziterapijos programos. Gauti rezultatai buvo

palyginti tarp atskirų grupių. Šiuo testu galima nustatyti, ar tiriamieji moka aktyvuoti skersinį pilvo

raumenį, ar ne. Vertinami trijų bandymų rezultatai.

Pirmojo tyrimo metu kineziterapijos vandenyje grupės rezultatai svyravo atitinkamai 21 proc.

pirmojo bandymo metu, 7 proc. – antrojo, 21 proc. – trečiojo. Sėkmingai atlikto izoliuoto TrA pilvo

raumens aktyvacijos atvejų vidurkis m1 pirmojo tyrimo metu siekė tik 16 proc. Pakartotinio tyrimo

metu sėkmingų bandymų vidurkis m2 nežymiai padidėjo ir sudarė 28 proc., tačiau šis pagerėjimas

(12 proc.), lyginant jį su pirmojo tyrimo rezultatais, nebuvo laikomas statistiškai reikšmingu (p>0,05).

Kineziterapijos salėje grupės sėkmingo izoliuoto TrA pilvo raumens aktyvavimo rezultatai

buvo kiek prastesni, bet labai panašūs į kineziterapijos vandenyje. Pirmojo ir antrojo bandymų

vidurkiai buvo vienodi ir siekė po 21 ir 7 proc., skyrėsi tik trečiojo bandymo rezultatai, kurie

kineziterapijos salėje grupėje sumažėjo iki 14 proc. Pirmojo tyrimo sėkmingų bandymų vidurkis m1

siekė 14 proc. Po visų kineziterapijos užsiėmimų salėje buvo atliktas pakartotinis tyrimas, kurio metu

sėkmingai atlikto izoliuoto TrA pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos atvejų vidurkis m2 šoktelėjo iki

33 proc., tačiau kaip ir kineziterapijos vandenyje grupėje, taip ir šioje, pagerėjimas (19 proc.) lyginant

jį su pirminio testavimo rezultatais buvo per mažas, kad taptų statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Palyginę abiejų kineziterapijos grupių sėkmingų izoliuoto skersinio pilvo raumens aktyvacijos

atvejų rezultatus, galime teigti, jog po kineziterapijos pratimų komplekso vandenyje ir salėje stebima

rezultatų gerėjimo tendencija: vidurkiai padidėjo 12 ir 19 proc. Tačiau rezultatų skirtumas tarp grupių

yra statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Abiejų tyrimų, tiek izoliuoto skersinio raumens aktyvacijos

gulint ant pilvo, tiek ir skersinio pilvo ir sėdmenų izoliuotos aktyvacijos gulint ant nugaros rezultatai

buvo panašūs ir rodė nežymų kineziterapijos salėje grupės pranašumą (3 lentelė).

3 lentelė. Izoliuotos skersinio pilvo raumens aktyvacijos rezultatai gulint ant pilvo

Asmenys, sėkmingai atlikę izoliuotą TrA raumens ir sėdmenų raumenų aktyvaciją gulint ant nugaros

(proc.)

Pirmasis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas

Bandymai I II III m1 I II III m2 m1- m2

Kineziterapija

vandenyje

21

(proc.)

7

(proc.)

21

(proc.)

16

(proc.)

29

(proc.)

21

(proc.)

35

(proc.)

28

(proc.)

12

(proc.)

Kineziterapija

salėje

21

(proc.)

7

(proc.)

14

(proc.)

14

(proc.)

36

(proc.)

21

(proc.)

43

(proc.)

33

(proc.)

19

(proc.)

43

3.4 Juosmens – dubens srities judesių valdymo testai

3.4.1 Testas „Padavėjo pasilenkimas“

Po kineziterapijos užsiėmimų vandenyje atlikus juosmens–dubens srities judesių valdymui

skirtą testą „PP“, gauti rezultatai buvo palyginti su kineziterapijos vandenyje grupės pirmojo testavimo

rezultatais. Atlikus pirmąjį testavimą, nustatėme, kad 85,7 proc. kineziterapijos vandenyje grupės

tiriamųjų nesugebėjo atlikti „PP“ testo taisyklingai ir tik 14,3 proc. buvo įvertinti teigiamai. Po dešimt

kineziterapijos užsiėmimų vandenyje, atlikome pakartotinį testavimą, kurio rezultatai parodė, jog

64,3 proc. tiriamųjų buvo įvertinti neigiamai ir 35,7 proc. – teigiamai. Skirtumas tarp šių rodiklių buvo

per mažas, jog taptų statistiškai reikšmingas (p>0,05) (21 pav.).

21 pav. Kineziterapijos vandenyje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo

„PP“ testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo

rezultatai

Atlikus pirmąjį tyrimą buvo nustatyta, kad 85,7 proc. kineziterapijos salėje grupės asmenų

atliko „PP“ testą netaisyklingai ir tik 14,3 proc. tiriamųjų buvo įvertinti teigiamai. Atlikus visus dešimt

kineziterapijos užsiėmimų salėje, pakartojome „PP“ testavimą ir nustatėme, jog 57,1 proc. tiriamųjų

buvo įvertinti neigiamai, o 42,9 proc. – teigiamai. Lygindami rezultatus matome kineziterapijos salėje

grupės judesių valdymo rezultatų pagerėjimą po kineziterapijos, tačiau teigti, jog jis yra statistiškai

reikšmingas, negalime (p>0,05) (22 pav.).

Palyginę kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių pirminio ir pakartotinio

tyrimo rezultatus, galime teigti, jog po dešimt kineziterapijos užsiėmimų judesių valdymas nežymiai

pagerėjo kineziterapijos vandenyje grupėje, ir kiek geresni gerėjimo rezultatai buvo stebimi

kineziterapijos salėje grupėje. Nepaisant to, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių po

kineziterapijos nenustatyta (p>0,05).

85,7

64,3

14,3

35,7

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

44

22 pav. Kineziterapijos salėje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo „PP“

testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo rezultatai

3.4.2. Testas „Dubens pavertimas“

Po kineziterapijos užsiėmimų vandenyje atlikus juosmens–dubens srities judesių valdymui

skirtą testą „DP“, gauti rezultatai buvo palyginti su kineziterapijos vandenyje grupės pirmojo

testavimo rezultatais. Atlikę pirmąjį testavimą nustatėme, kad 71,4 proc. kineziterapijos vandenyje

grupės tiriamųjų nesugebėjo atlikti „DP“ testo taisyklingai, o 28,6 proc. buvo įvertinti teigiamai. Po

dešimties kineziterapijos užsiėmimų vandenyje, atlikome pakartotinį testavimą, kurio rezultatai

parodė, jog 64,3 proc. tiriamųjų buvo įvertinti neigiamai ir 35,7 proc. – teigiamai. Skirtumas tarp šių

rodiklių buvo per mažas, jog taptų statistiškai reikšmingas (p>0,05) (23 pav.).

23 pav. Kineziterapijos vandenyje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo

„DP“ testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo

rezultatai

85,7

57,1

14,3

42,9

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

71,4 64,3

28,6 35,7

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

45

Atlikus pirmąjį tyrimą, buvo nustatyta, kad 78,6 proc. kineziterapijos salėje grupės asmenų

atliko „PP“ testą netaisyklingai, o 21,4 proc. tiriamųjų buvo įvertinti teigiamai. Atlikę visus dešimt

kineziterapijos užsiėmimų salėje pakartojome „DP“ testavimą ir nustatėme, jog 35,7 proc. tiriamųjų

buvo įvertinti neigiamai, o 64,3 proc. – teigiamai. Nustatėme statistiškai reikšmingą kineziterapijos

salėje grupės judesių valdymo rezultatų pagerėjimą tarp pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių

(p>0,05) (24 pav.).

Palyginę kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių pirminio ir pakartotinio

tyrimo rezultatus, galime teigti, jog po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, judesių valdymas

nežymiai pagerėjo kineziterapijos vandenyje grupėje ir statistiškai reikšmingas pagerėjimas buvo

stebimas kineziterapijos salėje grupėje. Nepaisant to, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių po

kineziterapijos užsiėmimų nenustatyta (p>0,05).

24 pav. Kineziterapijos salėje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo „DP“

testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo rezultatai

(* – p<0,05)

3.4.3. Testas „Blauzdos tiesimas sėdint“

Po kineziterapijos užsiėmimų vandenyje, atlikus juosmens–dubens srities judesių valdymui

skirtą testą „BTS“, gauti rezultatai buvo palyginti su kineziterapijos vandenyje grupės pirmojo

testavimo rezultatais. Atlikus pirmąjį testavimą, nustatėme, kad 71,4 proc. kineziterapijos vandenyje

grupės tiriamųjų nesugebėjo atlikti „BTS“ testo taisyklingai ir tik 28,6 proc. buvo įvertinti teigiamai.

Po dešimties kineziterapijos užsiėmimų vandenyje atlikome pakartotinį testavimą, kurio rezultatai

parodė, jog 57,1 proc. tiriamųjų buvo įvertinti neigiamai ir 42,9 proc. – teigiamai. Skirtumas tarp šių

rodiklių buvo per mažas, jog taptų statistiškai reikšmingas (p>0,05) (25 pav.).

78,6

35,7

21,4

64,3

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

*

46

25 pav. Kineziterapijos vandenyje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo

„BTS“ testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo

rezultatai

Atlikus pirmąjį tyrimą, buvo nustatyta, kad 78,6 proc. kineziterapijos salėje grupės asmenų

atliko „BTS“ testą netaisyklingai ir tik 21,4 proc. tiriamųjų buvo įvertinti teigiamai. Atlikę visus

dešimt kineziterapijos užsiėmimų salėje, pakartojome „BTS“ testavimą ir nustatėme, jog 42,9 proc.

tiriamųjų buvo įvertinti neigiamai, o 57,1 proc. – teigiamai. Lygindami rezultatus matome

kineziterapijos salėje grupės judesių valdymo rezultatų pagerėjimą po kineziterapijos, tačiau teigti, jog

jis yra statistiškai reikšmingas, negalime (p>0,05) (26 pav.).

Palyginus kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių pirminio ir pakartotinio

tyrimo rezultatus, galime teigti, jog po dešimties kineziterapijos užsiėmimų judesių valdymas nežymiai

pagerėjo kineziterapijos vandenyje grupėje, ir kiek geresni gerėjimo rezultatai buvo stebimi

kineziterapijos salėje grupėje. Nepaisant to, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių po

kineziterapijos nenustatyta (p>0,05).

26 pav. Kineziterapijos salėje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo

„BTS“ testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo

rezultatai

71,4 57,1

28,6 42,9

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

78,6

42,9

21,4

57,1

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

47

3.4.4. Testas „Padėtis keturpėsčia“

Po kineziterapijos užsiėmimų vandenyje atlikus juosmens–dubens srities judesių valdymui

skirtą testą „PK“, gauti rezultatai buvo palyginti su kineziterapijos vandenyje grupės pirmojo

testavimo rezultatais. Atlikę pirmąjį testavimą nustatėme, kad 85,7 proc. kineziterapijos vandenyje

grupės tiriamųjų nesugebėjo atlikti „PK“ testo taisyklingai ir tik 14,3 proc. buvo įvertinti teigiamai. Po

dešimties kineziterapijos užsiėmimų vandenyje, atlikome pakartotinį testavimą, kurio rezultatai

parodė, jog 85,7 proc. tiriamųjų buvo įvertinti neigiamai ir 14,3 proc. – teigiamai. Gautas skirtumas

tarp rodiklių nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05) (27 pav.).

27 pav. Kineziterapijos vandenyje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo

„PK“ testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo

rezultatai

Atlikus pirmąjį tyrimą, buvo nustatyta, kad 92,9 proc. kineziterapijos salėje grupės asmenų

atliko „BTS“ testą netaisyklingai ir tik 7 proc. tiriamųjų buvo įvertinti teigiamai. Atlikę visus dešimt

kineziterapijos užsiėmimų salėje, pakartojome „BTS“ testavimą ir nustatėme, jog 64,3 proc. tiriamųjų

nesugebėjo testo atlikti taisyklingai, o 35,7 proc. – atliko jį sėkmingai. Gautas skirtumas nėra

statistiškai reikšmingas (p>0,05) (28 pav.).

Palyginus kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių pirminio ir pakartotinio

tyrimo rezultatus, galime teigti, jog po dešimties kineziterapijos užsiėmimų judesių valdymas

nepasikeitė kineziterapijos vandenyje grupėje ir kiek žymesni pagerėjimo rezultatai buvo stebimi

kineziterapijos salėje grupėje. Nepaisant to, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių po

kineziterapijos nenustatyta (p>0,05).

85,7 85,7

14,3 14,3

75%

80%

85%

90%

95%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

48

28 pav. Kineziterapijos salėje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo „PK“

testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo rezultatai

3.4.5. Testas „Blauzdos lenkimas gulint“

Po kineziterapijos užsiėmimų vandenyje atlikus juosmens–dubens srities judesių valdymui

skirtą testą „BLG“, gauti rezultatai buvo palyginti su kineziterapijos vandenyje grupės pirmojo

testavimo rezultatais. Atlikę pirmąjį testavimą nustatėme, kad 64,3 proc. kineziterapijos vandenyje

grupės tiriamųjų nesugebėjo atlikti „BLG“ testo taisyklingai ir tik 35,7 proc. buvo įvertinti teigiamai.

Po dešimt kineziterapijos užsiėmimų vandenyje atlikome pakartotinį testavimą, kurio rezultatai parodė,

jog 50 proc. tiriamųjų buvo įvertinti neigiamai ir 50 proc. – teigiamai. Skirtumas, gautas tarp rodiklių,

nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05) (29 pav.).

29 pav. Kineziterapijos vandenyje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo

„BLG“ testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo

rezultatai

92,9

64,3

7,1

35,7

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

64,3 50,0

35,7 50,0

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

49

Atlikus pirmąjį tyrimą buvo nustatyta, kad 71,4 proc. kineziterapijos salėje grupės asmenų

atliko „BLG“ testą netaisyklingai ir tik 28,6 proc. tiriamųjų buvo įvertinti teigiamai. Atlikus visus

dešimt kineziterapijos užsiėmimų salėje, pakartojome „BLG“ testavimą ir nustatėme, jog 64,3 proc.

tiriamųjų nesugebėjo testo atlikti taisyklingai, o 35,7 proc. – atliko jį sėkmingai. Gautas skirtumas nėra

statistiškai reikšmingas (p>0,05) (30 pav.).

Palyginus kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių pirminio ir pakartotinio

tyrimo rezultatus, galime teigti, jog po dešimties kineziterapijos užsiėmimų judesių valdymas pagerėjo

kineziterapijos vandenyje grupėje ir kiek žymesni pagerėjimo rezultatai buvo stebimi kineziterapijos

salėje grupėje. Nepaisant to, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių po kineziterapijos nenustatyta

(p>0,05).

30 pav. Kineziterapijos salėje grupės asmenų juosmens–dubens srities judesių valdymo

„BLG“ testo pirminio ir pakartotinio tyrimo po kineziterapijos programos vandenyje palyginimo

rezultatai

3.5. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermė

Liemens raumenų statinė jėgos ištvermė vertinama dviem testais: pilvo ir nugaros raumenų

statinės jėgos ištvermės.

Analizuojant statinės pilvo raumenų jėgos ištvermės rezultatus nustatyta, kad kineziterapijos

vandenyje grupės rezultatų vidurkis pirminio testavimo metu buvo 15±3,1 s. Po dešimties

kineziterapijos užsiėmimų vandenyje buvo atliktas pakartotinis testavimas, kuris parodė, jog statinės

pilvo raumenų jėgos ištvermės vidurkis padidėjo iki 17,8±3,4 s. Nustatytas statistiškai reikšmingas

kineziterapijos salėje grupės pilvo raumenų jėgos ištvermės rezultatų pagerėjimas tarp pirminio ir

pakartotinio tyrimo rodiklių (p<0,05).

71,4

42,9

28,6

57,1

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pas

iski

rsty

mas

, p

roc.

Atliko

Neatliko

50

Kineziterapijos salėje grupės pilvo raumenų jėgos ištvermės vidurkis priminio tyrimo metu

siekė 15,9±3,5 s. Pakartotinio tyrimo metu po dešimties kineziterapijos užsiėmimų salėje pilvo

raumenų jėgos ištvermės vidurkis padidėjo iki 19,4±3,7 s. ir tapo statistiškai patikimas lyginant jį su

pirminio testavimo rezultatais (p<0,05).

Palyginus abiejų tiriamųjų grupių rezultatus po kineziterapijos nustatyta, kad tiek kineziterapija

vandenyje, tiek kineziterapija salėje pagerino statinės pilvo raumenų jėgos ištvermės rezultatus, tačiau

pagerėjimas tarp grupių nebuvo toks žymus, jog būtų laikomas statistiškai reikšmingu (p>0,05) (31

pav.).

31 pav. Kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių pilvo statinės jėgos

ištvermės rezultatai (* – p<0,05)

Kineziterapijos vandenyje grupės rezultatai, atlikus pirminį nugaros raumenų statinės jėgos

ištvermės testavimą, siekė 18,8±3,2 s. Pakartotinio tyrimo metu, kuris buvo vykdomas atlikus visus

dešimt kineziterapijos užsiėmimų salėje, nustatytas nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės

padidėjimas, kuris siekė 21,2±3,6 s. Palyginus pirminio ir pakartotinio testavimo rezultatus, stebimas

statistiškai reikšmingas kineziterapijos salėje grupės pilvo raumenų jėgos ištvermės pagerėjimas

(p<0,05).

Analizuojant statinės nugaros raumenų ištvermės rezultatus nustatyta, kad kineziterapijos salėje

grupės rezultatų vidurkis pirminio testavimo metu buvo 18,1±3,2 s. Pakartotinio tyrimo metu, kuris

buvo atliktas po dešimties kineziterapijos užsiėmimų salėje, statinės nugaros raumenų jėgos ištvermės

vidurkis išaugo iki 20,8±3,2 s. Skirtumas tarp pirminio ir pakartotinio tyrimo rezultatų yra statistiškai

reikšmingas (p<0,05).

15 17,8

15,9 19,4

0

5

10

15

20

25

Prieš KT Po KT

Stat

inė

pilv

o r

. jė

gos

ištv

erm

ė, (

s)

KT vandenyje

KT salėje

*

*

51

Palyginus abiejų tiriamųjų grupių rezultatus po kineziterapijos nustatyta, kad tiek kineziterapija

vandenyje, tiek kineziterapija salėje pagerino statinės nugaros raumenų jėgos ištvermės rodiklius

(p<0,05), tačiau pagerėjimas tarp grupių nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05) (32 pav.).

32 pav. Kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių nugaros statinės jėgos ištvermės

rezultatai (* – p<0,05)

18,8 21,2

18,1 20,8

0

5

10

15

20

25

30

Prieš KT Po KT

Stat

inė

nu

garo

s r.

jė

gos

ištv

erm

ė, (

s)

KT vandenyje

KT salėje

* *

52

4. REZULTATAŲ APTARIMAS

4.1. Oswestry negalios indekso rezultatų aptarimas

Palyginę kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių funkcinę būklę pirmojo

tyrimo metu, nustatėme, kad kineziterapijos vandenyje grupės Oswestry negalios indekso vidurkis

buvo 24,2±1,9 balai, o kineziterapijos salėje grupės vidurkis siekė 23,1±3,5 balus. Gauti rezultatai

rodo, kad abi grupės tyrimo pradžioje statistiškai reikšmingai nesiskyrė, o pokytis po kineziterapijos

abiejose grupėse buvo statistiškai reikšmingas. Anksčiau atliktų studijų rezultatai sutampa su

mūsiškiais ir patvirtina abiejų kineziterapijos programų efektyvumą gerinant funkcinę tiriamųjų būklę

(Yozbatiran et al., 2004; Dundar et al., 2009; Beato et al., 2013; Resnik et al.,2008). Palyginus abi

grupes tarpusavyje po kineziterapijos užsiėmimų, nustatyta, jog kineziterapijos programa vandenyje

buvo efektyvesnė gerinant funkcinę būklę.

4.2. Skausmo intensyvumo vertinimo rezultatų aptarimas

Išanalizavus gautus tyrimo duomenis, nustatyta, kad tiek kineziterapijos vandenyje, tiek ir

kineziterapijos salėje grupių skausmo intensyvumas prieš kineziterapijos užsiėmimus statistiškai

reikšmingai nesiskyrė ir siekė atitinkamai 4,7±0,5 balo ir 4,6±0,5 balo. Abiejų grupių skausmo

intensyvumas buvo įvertintas kaip vidutinis. Atlikus pakartotinį tyrimą po dvi savaites trukusios

kineziterapijos, nustatytas abiejų grupių skausmo intensyvumo sumažėjimas iki 1,6±0,5 balo

kineziterapijos vandenyje grupėje ir 3±0,7 balo kineziterapijos salėje grupėje. Palyginus grupes

tarpusavyje po kineziterapijos, nustatėme statistiškai reikšmingą skirtumą tarp jų. Šiuo atveju

kineziterapija vandenyje buvo efektyvesnė skausmo mažinimui nei kineziterapija salėje. Daugelis

užsienio autorių atliktų studijų rodo analogiškus rezultatus, kuomet yra vertinimas skausmo

intensyvumas prieš ir po kineziterapijos. N Yozbatiran et al., (2004), tirdami asmenis, jaučiančius

AND skausmus, nustatė, kad kineziterapijos užsiėmimai vandenyje turi tokį patį statistiškai patikimą

ryšį mažinant skausmo intensyvumą kaip ir kineziterapijos užsiėmimai salėje. Šiuo atveju mūsų tyrimo

rezultatai sutapo iš dalies, nes skausmo intensyvumo sumažėjimas buvo abiejose grupėse, bet

efektyviau jį mažino kineziterapijos užsiėmimai vandenyje.

U. Dundar et al. (2009) atliko tyrimą, kuriame tyrė žmones su chronišku juosmeninės stuburo

dalies skausmu ir nustatė, jog kineziterapija vandenyje statistiškai reikšmingai mažina skausmo

intensyvumą bei pagerina funkcinę tiriamųjų būklę, ypač tiems žmonėms, kurių fizinis pasiruošimas

yra prastas.

53

P. A. B. Beato et al. (2013) atliko tyrimą, kuriame ištyrė 74 asmenis, jautusius chronišką AND

skausmą ne trumpiau kaip 12 savaičių. Po 8 savaites trukusios kineziterapijos vandenyje buvo

nustatytas statistiškai reikšmingas nugaros skausmo intensyvumo sumažėjimas bei funkcinės būklės

pagerėjimas.

4.3. Statinio juosmens–dubens srities stabilumo įvertinimo funkcinių testų

rezultatų aptarimas

Palyginę kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių statinio juosmens–dubens

srities stabilumo įvertinimo testų rezultatus prieš ir po dvi savaites trukusios kineziterapijos

prorgamos, nustatėme, jog abi grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tačiau buvo pastebėta, jog

kineziterapijos salėje grupės rezultatai po dešimties užsiėmimų pagerėjo labiau nei po kineziterapijos

vandenyje, nors ir nebuvo statistiškai reikšmingo skirtumo.

Visų pirma norime pabrėžti, jog šiame tyrime naudoti testai, kurių metu buvo vertinama

juosmens–dubens srities funkcija buvo patikimi. K. Von. Garnier et al. (2009) atliko tyrimą, kuriame

buvo panaudotas „Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisas juosmens–dubens srities funkcijai vertinti.

Atlikta studija įrodė testų patikimumą.

F. R. Franca ir kt. (2010) atliko tyrimą, kurio metu buvo naudojamas slėgio matavimo

prietaisas su grįžtamuoju ryšiu „Stabilizer“. Autoriai šiuo aparatu tyrė dvi tiriamųjų grupes, kuriose

esantys žmonės jautė AND skausmą: 1. Segmentinės stabilizacijos grupė, kurių treniruočių programa

buvo sufokusuota į skersinio pilvo raumens ir dauginių nugaros raumenų lavinimą. 2. Paviršinių

raumenų stiprinimo grupė, kurios metu didžiausias dėmesys buvo kreipiamas tiesiojo pilvo raumens,

vidinių ir išorinių įstrižinių bei tiesiamųjų nugaros raumenų stiprinimui. Testo rezultatai parodė, jog

abi tiriamosios grupės statistiškai reikšmingai sumažino skausmo intensyvumą bei pagerino funkcinę

būklę, tačiau juosmens–dubens srities stabilumas statistiškai reikšmingai pagerėjo tik segmentinės

stabilizacijos grupėje. Analogišką rezultatą gavome ir mes, nes kineziterapijos grupė salėje, kuri

atlikinėjimo pilvo ir nugaros stiprinimo pratimus, po dvi savaites trukusios kineziterapijos programos

juosmens–dubens srities stabilumas nepagerėjo.

4.4. Juosmens–dubens srities judesių valdymo rezultatų aptarimas

Juosmens–dubens srities judesių valdymas ir vertinimas yra ganėtinai naujas diagnostikos

būdas, padedantis įvertinti juosmeninės stuburo dalies judesių kontrolę. Mokslininkų teigimu,

54

netinkamas judesių valdymas bei dėl valdymo sutrikimo atsiradę pernelyg dideli juosmeninės stuburo

dalies judesiai yra skausmo provokatoriai žmonėms, jaučiantiems AND skausmą. H. Luomajoki et al.

(2007), atlikdamas tyrimą, pasiūlė dešimt juosmens–dubens valdymo testų asmenims, jaučiantiems

juosmeninės stuburo dalies skausmą. Tyrimo rezultatai parodė, jog šeši iš dešimties testų buvo

statistiškai patikimi. Remdamiesi H. Luomajoki et. al. (2007) studija, pasirinkome 5 iš 6 mūsų

manymu tinkamiausius juosmens–dubens srities valdymo testus.

Studijų, vertinančių įprastinės kineziterapijos programos vandenyje ir kineziterapijos salėje

efektyvumą juosmens–dubens srities judesių valdymui, neradome, todėl palyginti savo rezultatų su

kitais moksliniais tyrimais negalime.

4.5. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatų palyginimas

I. Maul et al. (2005) savo studijoje nustatė, kad pratimai statistiškai reikšmingai pagerina

raumenų ištvermę bei izokinetinę jėgą. Mūsų tyrimo rezultatai sutampa, kadangi palyginę

kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių liemens statinės jėgos ištvermės rezultatus,

nustatėme, jog po kineziterapijos programos tiek pilvo, tiek ir nugaros raumenų statinė jėgos ištvermė

statistiškai reikšmingai pagerėjo. Tačiau lygindami abiejų grupių statinės liemens raumenų jėgos

ištvermės rezultatus po kineziterapijos prorgamos, negalime teigti, jog viena iš programų buvo

efektyvesnė už kitą, kadangi nebuvo nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp jų.

Statistiškai reikšmingas statinės raumenų jėgos ištvermės rezultatų pagerėjimas yra

džiuginantis dalykas, kadangi šie raumenys atsakingi už kūno laikyseną (statinis darbas) bei yra būtini

atliekant įvairius judesius (dinaminis darbas).

55

5. IŠVADOS

1. Įvertinus kineziterapijos programos vandenyje efektyvumą nustatyta, kad sumažėjo tiriamųjų

skausmo intensyvumas ir pagerėjo funkcinė būklė (p<0,05), juosmens–dubens srities stabilumas ir

judesių valdymas pagerėjo nežymiai (p>0,05), o liemens raumenų statinė jėgos ištvermė padidėjo

(p<0,05).

2. Įvertinus kineziterapijos programos salėje efektyvumą nustatyta, kad sumažėjo skausmo

intensyvumas ir pagerėjo funkcinė būklė (p<0,05), juosmens–dubens srities stabilumas nežymiai

pagerėjo (p>0,05), judesių valdymas pagerėjo tik viename („DP“) iš penkių testų, o liemens raumenų

statinė jėgos ištvermė padidėjo (p<0,05).

3. Palyginę kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje programų rezultatus, galime teigti,

jog kineziterapija vandenyje buvo efektyvesnė mažinant nugaros skausmo intensyvumą bei gerinant

funkcinę tiriamojo būklę (p<0,05), tačiau abiejų kineziterapijos programų juosmens–dubens srities

stabilumo, judesių valdymo bei pilvo ir nugaros statinės raumenų jėgos ištvermės progresas beveik

nesiskyrė (p>0,05).

4. H. Luomajoki juosmens–dubens srities judesių valdymo testo „Dubens pavertimas“ atlikimo

reikšmingas pagerėjimas po kineziterapijos programos salėje taikymo leidžia teigti, kad subtilaus

neutralios nugaros ir giliųjų raumenų aktyvacijos stabilizuojant ir optimaliai paskirstant apkrovą išilgai

stuburo pajautimui turėjo įtakos galimybė kineziterapeutui betarpiškai rankomis koreguoti pratimų

atlikimą.

56

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Pirmojo pratimų programos salėje užsiėmimo metu, siūlome atlikti įvadinį kineziterapijos

užsiėmimą ant kilimėlio, supažindinant pacientą su „neutralios nugaros“ sąvoka, parenkant abipusiai

priimtinus terminus kūno atsipalaidavimo, dubens valdymo mini judesiams, juosmens dubens

stabilumui ir subtiliems jų pojūčiams nusakyti. Esant reikalui koreguoti pratimų atlikimą

kineziterapeuto rankų pagalba. Pratimų atlikimo metu skatinti paciento sąmoningą dalyvavimą, prašant

nupasakoti atlikimo eigą ir įvardijant atsirandančius pojūčius.

2. Kiekvieną užsiėmimą vandenyje pradėti nuo trumpos įvadinės dalies krante ant kilimėlio

akcentuojant aukščiau išvardintus dalykus. Atliekant pratimus vandenyje skatinti pacientą įvardinti

atsirandančius pojūčius.

57

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Cirtautas A, Dadelienė R, Jamontaitė I. Kineziterapijos vandenyje efektyvumo įvertinimas po

stuburo išvaržų operacijų juosmeninėje dalyje. Sveikatos mokslai 2003;4:372-377.

2. Dadelienė R. Sporto medicinos pagrindai. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras; 2008.

p. 44-16.

3. Dudonienė V, Krutulytė G, Eidejienė A. Kineziterapijos poveikis nugaros skausmui ir liemens

raumenų statinei ištvermei pooperaciniu juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinių diskų

išvaržų laikotarpiu. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas 2010; tomas XIV, Nr. 2.

4. Garbenytė T, Poškaitis V, Zaveckas V, Šiupšinskas L, Gudas R. Effect of general versus

specelized exercises on movement control of lumbo–pelvic region in subjects with chronic low

back pain. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas 2013;3(90):21–30.

5. Kriščiūnas A, Kavaliauskienė A. Kineziterapija vandenyje, sergant stuburo ligomis. Kaunas:

KMU leidykla; 2008.

6. Kriščiūnas A. Reabilitacijos pagrindai. Kaunas: Vitae Litera; 2008.

7. Oberbeil, K. Vanduo gyvybės eleksyras. Vilnius; 2004. p. 65-66, 117, 134-135.

8. Petrikonis K. Juosmens ir kryžmens šaknelių sindromo skausmo klinikin÷ įtaka pacientų

funkcinei būklei ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Daktaro disertacija,biomedicinos

mokslai, medicina, 07 B. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2004.

9. Ščiupokas A, Bražėnienė R. Juosmens skausmo diagnostika ir gydymas. Skausmo medicina

2005; 2.

10. Skučas K, Vozbutas S. Vežimėlių krepšinio ir neįgaliųjų plaukimo teorija metodika. Kaunas:

LKKA; 2008.

11. Skurvydas A. Judesių mokslas: raumenys, valdymas, mokymas, reabilitavimas, sveikatinimas,

treniravimas, metodologija. Kaunas: Lietuvos Kūno Kultūros Akademija; 2007 p. 249.

12. Špakauskas B. Atmintinė sergantiems tarpslankstelinių diskų ligomis. UAB “ARX BALTICA”

Kaunas, 2009.

13. Vitartaitė A, Šiupšinskas L, Zaveckas V, Poderys J, Mauricienė V, Dulkiniene I,

Sedekerskienė V, Poškaitis V, Sendžikaitė E. Kineziologija. Kaunas: Vitae litera; 2008.

14. Adorno MLGR, Brasil-Neto JP. Assessment of the quality of life through the SF-36

questionnaire in patients with chronic nonspecific low back pain. Acta Ortop Bras

2013;21(4):202-7.

15. Andrusaitis SF, Brech GC, Vitale GF, Greve JM. Trunk stabilization among women with

chronic lower back pain: a randomized, controlled, and blinded pilot study. Clinics

2011;66(9):1645-1650.

58

16. Barr KP, Griggs M, Cadby T. Lumbar stabilization: a review of core concepts and current

literature part 2. Am J Phys Med Rehabil 2007;86(1):72-80.

17. Battié MC, Videman T. Lumbar disc degeneration: epidemiology and genetics. Journal of

Bone & Joint Surgery 2006;88(2):3-9.

18. Beato PAB, Morales MA, Fernández MD, Cardia MCG, Artero EG. Effects of Different

Frequencies (2–3 Days/Week) of Aquatic Therapy Program in Adults with Chronic Low Back

Pain. A Non-Randomized Comparison Trial. Pain Medicine 2013;14:145-158.

19. Becker BE. Aquatic Therapy: The Journal of Injury, Function and Rehabilitation 2009;1:859-

72.

20. Bergmark A. Stability of the lumbar spine: A study in mechanical engineering.

ActaOrthopaedica Scandinavica Supplementum 1989;230(60):1-53 .

21. Biely S, Smith SS, Silfies PS. Clinical instability of lumbar spine: diagnosis and intervention.

Orthopaedic Practice 2006;Vol.18;3:06.

22. Cheung KM, Karppinen J, Chan D, Ho DW, Song YQ, Sham P, Cheah KS, Leong JC, Luk

KD. Prevalence and pattern of lumbar magnetic resonance imaging changes in a population

study of one thousand forty-three individuals. Spine (Phila Pa 1976) 2009;34(9):934-40.

23. Cholewicke J, McGill S. Mechanical stability of the in vivo lumbar spine: implications for

injury and chronic low back pain. Clinical Biomechanics. 1996; 11(1):1-15.

24. Chou R, Qaseem A, Snow V, Casey D, Cross JT, Shekelle P, Owens DK. Diagnosis and

treatment of low back pain: a jodint clinical practice gudeline from the American college of

physicians and American pain society. Annals of internal medicine 2007;147(7):478-491.

25. Comerford MJ. Functional Testing of Hight Load ‘Core stability‘ Dysfunction. 2005; p. 2.

26. Dionne CE, Dunn KM, Croft PR. Does back pain prevalence really decrease with increasing

age? A systematic review. Age Ageing 2006;35:229–34.

27. Dundar U, Solak O, Yigit I, Evcik D, Kavuncu V. Clinical effectiveness of aquatic exercise to

treat chronic low back pain. Spine 2009;34(14):1436–40.

28. Franca FR, Burke TN, Hanada ES, Marques AP. Segmental stabilization and muscular

strengthening in chronic low back pain - a comparative study. Clinics Science 2010;65(10):

1013-1017.

29. Godges JJ, Anger MA, Zimmerman G, Delitto A. Effects of Education on Return to Work

Status for People With Fear – Avoidance Beliefs and Acute Low Back pain. Physical Therapy

2008; 88: 231-239.

30. Granata KP, England SA. Stability of dynamic trunk movement. Spine (Phila Pa 1976)

2006;31(10):271-276.

59

31. Hayden JA, Tulder M, Tomlinson G. Systematic review: strategies for using exercise therapy

to improve outcomes in chronic low back pain. Ann Intern Med 2005;142:776-85.

32. Herrington L, Davies R. The influence of Pilates on the ability to contract the Transversus

Abdominis muscle in asymptomatic individuals. Journal of Bodywork and Movement Therapies

2005; 9: 52 – 57.

33. Hodges PW, Jull G. Motor relearning strategies for rehabilitation of intervertebral control of

the spine. 2003. p. 22.

34. Hoy D, Bain C, Williams G, March L, Brooks P, Blyth F, Woolf A, Vos T, Buchbinder RA.

Systematic Review of the Global Prevalence of Low Back Pain. Arthritis & Reumatism 2012;

6(64):2028-2037.

35. Huang KY, Lin RM, Lee YL. Li JD. Factors affecting disability and physical function in

degenerative lumbar spondylolisthesis of L4-5: evaluation with axially loaded MRI. European

Spine Journal 2009;18(12):1851-1857.

36. Hyytiäinen K, Salminen JJ, Suvitie T, Wickström G, Pentti J. Reproducibility of nine tests to

measure spinal mobility and trunk muscle strength. Scand J Rehabil Med 1991;23:3–10.

37. Jordan J, Konstantinou K, O’Down J. Herniated lumbar disc. Clinical Evidence

2011;2011:1118.

38. Kauppila LI. Atherosclerosis and disc degeneration/ low-back pain – a systematic review. Eur

J Vasc Endovasc Surg 2009;37(6):661-70.

39. Koumantakis GA, Watson PJ, Oldham JA. Trunk muscle stabilization training plus general

exercise versus general exercise only: randomized controlled trial of patients with recurrent low

back pain. Phys Ther 2005;85(3):209-25.

40. Lindell O, Eriksson L, Strender LE. The reliability of a 10-test package for patients with

prolonged back and neck pain: could an examiner without formal medical education be used

without loss of quality? A methodological study. Musculoskeletal Disorders 2007;Apr 3;8:31.

41. Long A, Donelson R, Fung, T. Does it matter which exercise? A randomized control trial of

exercise for low back pain. Spine 2004;29:2593-2602.

42. Luomajoki H, Kool J, de Bruin ED, Airaksinen O. Reliability of movement control tests in the

lumbar spine. BMC Musculoskeletal Disorders 2007;8:90. p. 14.

43. Macedo LG, Latimer J, Maher CG, Hodges PW, Nicholas M, Tonkin L, McAuley JH, Stafford

R. Motor Control or Graded Activity Exercises for Chronic Low Back Pain. BMC

Musculoskeletal Disorders 2008;5;9:65.

44. Maul I, Labuli T, Oliveri M, Krueger H. Long – term effects of supervised physical training in

secondary prevention of low back pain. Spine 2005;14(6):599-611.

60

45. McGill, S. Low back disorders. Evidence – based prevention and rehabilitation. Windsor:

Human Kinetics; 2002. p. 225-228.

46. O’Sullivan P. Classification of lumbopelvic pain disorders — Why is it essential for

management. Manual Therapy 2006;11: p. 169 – 170.

47. Panjabi MM. The stabilizing system of the spine. Part II. Neutral zone and instability

hypothesis. J Spinal Dis 1992;5:390-397.

48. Resnik L, Liu D, Mor V, Hart DL. Predictors of physical therapy clinic performance in the

treatment of patients with low back pain syndromes. Phys Then 2008; 88: 989-1004.

49. Rhee JM., Schaufele M., Abdu W.-A. Radiculopathy and the Herniated Lumbar Disc. The

Journal of Bone & Joint Surgery 2006; 9(88):2070-2080.

50. Richardson C, Hodges P, Hides J. Therapeutic exercise for lumbopelvic stabilization. 2004. 2:

p. 14,15,16,17,26, 185 – 217.

51. Ritvanen T, Zaproudina N, Nissen M, Leinonen V, Hänninen O. Dynamic surface

electromyographic responses in chronic low back pain treated by traditional bone setting and

conventional physical therapy. Journal of manipulative and physiological therapy 2007;30(1):

31-38.

52. Rocchi MB, Sisti D, Benedetti P, Valentini M, Bellagamba S, Federici A. Critical comparison

of nine different self administered questionnaires for the evaluation of disability caused by low

back pain. Europa medicophysica 2005;41(4): 275-281.

53. Saleem S, Aslam HM, Rehmani MA, Raees A, Alvi AA, Ashraf J. Lumbar disc degenerative

disease: disc degeneration symptoms and magnetic resonance image findings. Asian Spine

Journal 2013;7(4):322-334.

54. Scheuer R, Friedrich M. Reliability of isometric strength measurements in trunk and neck

region: patients with chronic neck pain compared with pain-free persons. Arch Phys Med

Rehabil 2010;Vol 91:1878-1883.

55. Schoenfeld AJ. & Weiner BK. Treatment of lumbar disc herniation: Evidence-based practice.

International Journal of General Medicine 2010;3:209-214.

56. Scholten-Peeters GG, Verhagen AP, Neeleman-van der Steen CW, Hurkmans JC, Wams RW,

Oostendorp RA. Randomized clinical trial of conservative treatment for patients with whiplash-

associated disorders: considerations for the design and dynamic treatment protocol. J

Manipulative Physiol Ther 2003;26(7):412-20.

57. Shumway – Cook A, Woollacoot M. Motor control – theory and practical applications.

Baltimore: Williams and Wilkins; 1995.

58. Sjogren T, Long N, Storay I. Group hydrotherapy versus group land-based treatment for

chronic low back pain. Physiotherapy Research Internationa 2006;2(4):212-222.

61

59. Strong JA, Xie W, Bataille FJ, Zhang JM. Preclinical studies of low back pain. Molecular Pain

2013;9:17.

60. Tomlinson D, von Baeyer CL, Stinson JN, Sung L. A systematic review of faces scales for the

self-report of pain intensity in children. Pediatric 2010;126(5):1168:1198.

61. Van der Windt DA, Simons E, Riphagen II, Ammendolia C, Verhagen AP, Laslett M, Devillé

W, Deyo RA, Bouter LM, de Vet HC, Aertgeerts B. Physical examination for lumbar

radiculopathy due to disc herniation in patients with low-back pain. Cochrane Database Syst

Rev 2010;Feb17;(2).

62. Vianin M. Psychometric properties and clinical usefulness of Oswestry Disability Index. J

Chiropr Med 2008; 7(4): 161-3.

63. Ware LJ, Epps CD, Herr K, Packard A. Evaluation of the Revised Faces Pain Scale, Verbal

Descriptor Scale, Numeric Rating Scale, and Iowa Pain Thermometer in Older Minority

Adults. Pain Management Nursing 2006;7(3):117-125.

64. Yozbatiran N, Yildirim Y, Parlak B. Effects of fitness and aquafitness exercises on physical

fitness in patients with chronic low back pain. Pain Clin 2004;16:35–42.

62

PRIEDAI

63

1 PRIEDAS

64

2 PRIEDAS

65

3 PRIEDAS

66

4 PRIEDAS

Kineziterapijos programa salėje

Nr. Pratimas Aprašymas

1.

P. P. – gulint ant nugaros, pėdos į save.

Atlikimas: užriečiam pėdas į save,

įtempdami kojas, sėdmenis ir pilvą, o pėdas

ištiesiname patempdami pirmyn.

Kvėpavimas laisvas.

Kartojimų skaičius – 10 k.

2.

P. P. – gulint ant nugaros, pėdos į save.

Atlikimas: laikydami pėdas į save,

prailginam į priekį vieną, po to kitą koją.

Judesys atliekamas iš klubų. Kvėpavimas

laisvas.

Kartojimų skaičius – 20 k.

3.

P. P. – gulint ant nugaros, kojos per kelius

sulenktos 90 laipsnių kampu, rankos agal

padėtos į šalis.

Atlikimas: pečiai prispausti prie kilimėlio,

iškvėpdami guldome abu kelius į vieną

pusę, galvą sukame į priešingą pusę.

Judesys atsliekamas iki švelnaus tempimo

arba skausmo aštrėjimo pradžios.

Kartojimų skaičius – 10 k.

4.

P. P. – gulint ant nugaros, kojos per kelius

sulenktos 90 laipsnių kampu, rankos

atpalaiduotos ir paguldytos prie liemens.

Atlikimas: įkvėpdami paverčiame dubenį

pirmyn taip, kad tarp kilimėlio ir

juosmeninės stuburo dalies atsirastų

tarpelis. Iškvėpdami prispadžiame

juomeninę stuburo dalį prie grindų.

Kartojimų skaičius – 10 k.

5.

P. P. – gulint ant nugaros, kojos per kelius

sulenktos 90 laipsnių kampu, delnai uždėti

ant šlaunų.

Atlikimas: iškvėpdami delnais slystame

link kelių girnelių, krūtinę artindami link

šlaunų. Pratimo metu pilvas išlaikomas

įtemptas (bamba link stuburo). Įkvėpdami

grįždami į pradinę poziciją.

Kartojimų skaičius – 10 k.

67

Nr. Pratimai ant nugaros Aprašymas

6.

P. P. – gulint ant nugaros, kojos per kelius

sulenktos 90 laipsnių kampu, delnai uždėti

ant šlaunų.

Atlikimas: įtempiame pilvą (bamba link

stuburo) ir iškvėpdami kairės rankos delnu

artėjame link dešiniosios kelio girnelės,

grįždami į pradinę padėtį įkvepiame. Tą

patį atliekame į kitą pusę.

Kartojimų skaičius – iš viso 10 k. abiem

rankomis.

7.

P. P. – gulint ant nugaros, viena koja per

kelį sulenkta 90 laipsnių kampu, kita

ištiesta pirmyn, pėda užlenkta į save.

Atlikimas: įtempiame pilvą (bamba link

stuburo), iškvėpdami tiesią koją keliame

aukštyn iki sulenktos kojos kelio. Grįždami

į pradinę padėtį įkvepiame.

Kartojimų skaičius – po 10 k. viena koja.

8.

P. P. – gulint ant nugaros, kojos per kelius

sulenktos 90 laipsnių kampu, keliai klubų

plotyje, rankos padėtos į šalis.

Atlikimas: įtempiame pilvą (bamba link

stuburo), iškvėpdami „slankstelis po

slankstelio“ keliame dubenį aukštyn,

įkvėpdami – „slankstelis po slankstelio“

leidžiame žemyn.

Kartojimų skaičius – 10 k.

9.

P. P. – gulint ant nugaros, kojos ir rankos

atpalaiduotos.

Atlikimas: įkvėpdami keliame rankas

aukštyn virš galvos, rankų pirštų galais

siekiame sienos, esančios už mūsų, o kojų

pirštų galais tempiamės į sieną, esančią

priešais mus – išsitempiam, grįždami į

pradinę poziciją iškvepiam.

Kartojimų skaičius – 3 k.

68

Nr. Pratimai ant nugaros Aprašymas

10.

P. P. – gulint ant nugaros, kojos ir rankos

atpalaiduotos.

Atlikimas: viena koja pritraukiama prie

krūtinės, kita koja visiškai ištiesiama, pėdos

užriestos į save. Kvėpavimas laisvas.

Suskaičiuojama iki 10 ir atliekama su kita

koja.

Kartojimų skaičius – 2 k. abiem kojomis.

11.

P. P. – gulint ant nugaros, kojos ir rankos

atpalaiduotos.

Atlikimas: abi kojos prispaudžiamos prie

krūtinės, nugara atpalaiduojama, pėdos

užriečiamos į save. Suskaičiuojama iki 10.

Kvėpavimas laisvas.

Kartojimų skaičius – 2 k.

12.

P. P. – gulint ant nugaros, vienos kojos

pėda užkelta ant priešingos kojos kelio.

Atlikimas: apkabinti rankomis sulenktą

koją ir švelniai traukti ją link krūtinės, kol

pasijus tempimas. Suskaičiuojama iki 10.

Kvėpavimas laisvas.

Kartojimų skaičius – 2 k.

Nr. Pratimai ant šono Aprašas

13.

P. P. – gulint ant šono, viena ranka

pakišama po galva, kita atremiama priešais

save. Kūnas išlaikomas vienoje linijoje.

Atlikimas: pilvas įtemptas (bamba link

stuburo), sėdmenys spaudžiami vienas į

kitą. Įkvepiame pro nosį ir išvėpimo metu

keliama viršutinė koja aukštyn. Leidžiantis

žemyn, įkvepiame.

Kartojimų skaičius – 10 k. abiem kojomis.

69

Nr. Pratimai ant šono Aprašymas

14.

P. P. – gulint ant šono, viena ranka

pakišama po galva, kita atremiama priešais

save. Viršutinės kojos kelis užkeliamas ant

kamuoliuko.

Atlikimas: pilvas įtemptas (bamba link

stuburo), sėdmenys spaudžiami vienas į

kitą. Įkvepiame pro nosį ir išvėpimo metu

keliame apatinę koją aukštyn. Leidžiant

žemyn įkvepiame.

Kartojimų skaičius – 10 k.

15.

P. P. – gulint ant šono, viena ranka

pakišama po galva, kita atremiama priešais

save. Kūnas išlaikomas vienoje linijoje.

Atlikimas: pilvas įtemptas (bamba link

stuburo), sėdmenys spaudžiami vienas į

kitą. Įkvepiame pro nosį ir išvėpimo metu

keliame viršutinę koją į viršų, po to

pritraukiame apatinę koją prie viršutinės.

Nuleidžiant abi kojas žemyn įkvėpiame.

Kartojimų skaičius – 8 k.

Nr. Pratimai ant pilvo Aprašymas

16.

P. P. – plaštaka ant plaštakos, kakta ant

plaštakų, kojos tiesios, atpalaiduotos.

Atlikimas: įkvepiama pro nosį ir

iškvėpimo pro burną metu lėtai įtraukiami

sėdmenys, keliai ištiesiami. Skaičiuojama

iki 10. Kvėpuojama laisvai.

Kartojimų skaičius – 5 k.

17.

P. P. – plaštaka ant plaštakos, kakta ant

plaštakų, kojos tiesios, atpalaiduotos.

Atlikimas: įkvepiama pro nosį ir

iškvėpimo pro burną metu įtraukiami

sėdmenys ir pilvas (bamba link stuburo)

viena po kitos pakeliamos kojos iš klubų į

viršų, pėdos užriestos į save. Kvėpavimas

laisvas.

Kartojimų skaičius – po 5 k. abiem

kojomis.

70

Nr. Pratimai ant nugaros Aprašymas

18.

P. P. – gulint ant pilvo, kūnas

atpalaiduotas.

Atlikimas: įtempti pilvą (bamba link

stuburo) ir sėdmenis, įkvepiant pakelti

galvą, pečius ir nugarą aukštyn, bet taip,

kad neatkiltų dubuo. Iškvepiant grįžtama į

pradinę poziciją.

Kartojimų skaičius – 10 k.

19.

P. P. – gulint ant pilvo, rankos ištiestos

pirmyn, nykščiai į viršų, kūnas

atpalaiduotas.

Atlikimas: įtempti pilvą (bamba link

stuburo) ir sėdmenis, įkvepiant pakelti

priešingą ranką ir koją aukštyn, pėdą

laikant užrietus į save. Leidžiantis žemyn

iškvėpti ir kartoti pratimą su priešinga

ranka ir koja.

Kartojimų skaičius – po 5 k. su priešinga

ranka ir koja.

20.

P. P. – plaštaka ant plaštakos, kakta ant

plaštakų, kojos tiesios, atpalaiduotos.

Atlikimas: ikvėpti, iškvepiant artinti vienos

kojos kelį link tos pačios pusės alkūnės.

Įkvepiant grįžti atgal ir tą patį kartoti su

kita koja.

Kartojimų skaičius – po 5 k. abiem

kojomis.

21.

P. P. – plaštaka ant plaštakos, kakta ant

plaštakų, kojos tiesios, atpalaiduotos.

Atlikimas: įkvepiant keliame rankas ir

kojas į viršų, pėdas laikom užrietę į save.

Iškvėpdami nusileidžiam.

Kartojimų skaičius – 8 k.

71

Nr. Pratimai ketūrpėsčia Aprašymas

21.

P. P. – keturpėsčia, rankos ištiestos per

alkūnes, delnai atremti į kilimėlį, kojos per

klubo ir kelio sąnarius sulenktos 90°

kampu.

Atlikimas: įkvėpti, iškvepiant keliu siekti

priešingo delno, grįžtant į pradinę padėtį

įkvėpti.

Kartojimų skaičius – po 5 k. abiem

kojomis.

22.

P. P. – keturpėsčia, rankos ištiestos per

alkūnes, delnai atremti į kilimėlį, kojos per

klubo ir kelio sąnarius sulenktos 90°

kampu.

Atlikimas: įtempti pilvą (bamba link

stuburo), iškvepiant atvesti sulenktą per

kelį ir klubą koją į šalį, grįžtant į pradinę

padėtį įkvėpti.

Kartojimų skaičius – po 8 k. su abiem

kojomis.

23.

P. P. – keturpėsčia, rankos ištiestos per

alkūnes, delnai atremti į kilimėlį, kojos per

klubo ir kelio sąnarius sulenktos 90°

kampu.

Atlikimas: iškvepiant ištiesti koją atgal,

pėdą laikant užriestą į save. Grįžtant į

pradinę padėtį įkvėpti ir tą patį atlikti su

kita koja.

Svarbu, kad pratimo metu dubuo nekryptų į

šalis.

Kartojimų skaičius – po 5 k. abiem

kojomis.

72

Nr. Pratimai ketūrpėsčia Aprašymas

24.

P. P. – keturpėsčia, rankos ištiestos per

alkūnes, delnai atremti į kilimėlį, kojos per

klubo ir kelio sąnarius sulenktos

90 laipsnių kampu.

Atlikimas: įkvepiant galva keliama į viršų,

juosmuo leidžiamas žemyn; iškvepiant

galva leidžiama žemyn, juosmuo riečiamas

į viršų.

Kartojimų skaičius – 3 k.

25.

P. P. – keturpėsčia, rankos ištiestos per

alkūnes, delnai atremti į kilimėlį, kojos per

klubo ir kelio sąnarius sulenktos

90 laipsnių kampu.

Atlikimas: pilvas įtemptas, iškvepiant

ištiesti koją ir priešingą ranką atgal, pėdą

laikant užriestą į save. Grįžtant į pradinę

padėtį įkvėpti. Tą patį atlikti su kita koja ir

ranka.

Svarbu, kad pratimo metu dubuo nekryptų į

šalis.

Kartojimų skaičius – po 5 k. su priešinga

ranka ir koja.

26.

P. P. – keturpėsčia, rankos ištiestos per

alkūnes, delnai atremti į kilimėlį, kojos per

klubo ir kelio sąnarius sulenktos

90 laipsnių kampu.

Atlikimas: sėstis dubeniu ant kulnų,

ištempti rankas pirmyn, lyg norint pasiekti

kilimėlio kraštą, nugarą bei galvą

atpalaiduoti ir suskaičiuoti iki 10.

Kvėpavimas laisvas.

Kartojimų skaičius – 2 k.

73

5 PRIEDAS

Kineziterapijos programa vandenyje

Pradinė padėtis stovint veidu į sienelę:

1. Pilvas įtemptas (bamba link stuburo), žygiuojame vandenyje keldami kojas aukštyn. Kvėpavimas

laisvas. Kartoti po 10 k. abiem kojomis.

2. Įkvėpti ir iškvepiant siekti priešingos alkūnės, grįžtant į pradinę padėtį įkvėpti. Tą patį atlikti su kita

koja. Kartoti po 5 k. abiem kojomis.

3. Įkvepiant pakelti koją į viršų, kad kelis ir klubas sulinktų 90 laipsnių kampu, atvesti sulenktą koją į

šalį iki švelnaus tempimo pradžios. Kartoti po 5 k. abiem kojomis.

4. Su įkvėpimu kelti dešinę raką ir kairę koją aukštyn, tarsi siekiant lubų, iškvepiant nusileisti ir tą patį

atlikti su priešinga ranka ir koja. Kartoti po 5 k.

5. Priėjus arti prie sienelės rankomis tvirtai užsikabinti ant turėklo, išlaikant kūną vertikalioje padėtyje,

įtempti pilvą (bamba link stuburo). Įkvepiant pakelti dešinę koją atgal, laikant pėdą užriestą į save, o

galvą pasukti į kairę pusę ir stengtis pamatyti savo pėdą. Tą patį atlikti per priešingą petį. Kartoti po

5 k. į abi puses.

Pradinė padėtis laikantis rankomis už turėklo, kojas užkėlus ant sienelės:

1. Rankomis laikytis už turėklo, pėdas užkelti ant sienelės taip, kad keliai būtų sulenkti 90 laipsnių

kampu. Įkvėpti ir iškvepiant tiesti kojas ir rankas atgal iki švelnaus tempimo arba skausmo pradžios.

Grįžtant atgal įkvėpti. Kartoti 5 k.

2. Rankomis laikytis už turėklo, pėdas užkelti ant sienelės ir pastatyti plačiau negu pečiai į šalis.

Iškvepiant vieną koją lenkti per kelį, kitą tiesti ir ištempti, perkelti svorį nuo vienos kojos ant kitos. Po

5 kartus į abi puses.

3. Rankomis laikytis už turėklo, pėdas užkelti ant sienelės taip, kad keliai būtų sulenkti 90 laipsnių

kampu. Iškvepiant kelti dubenį aukštyn ir per tos pačios pusės petį stengtis jį pamatyti. Po 5 kartus į

abi puses.

Pradinė padėtis gulint nugara ant vertikalios plokštumos:

1. Rankomis įsikibti į plokštumos kraštus, užriesti pėdas į save, įtempti pilvą (bamba link stuburo) ir

ilginti kojas iš klubų vieną pro kitą. Kvėpavimas laisvas. Po 10 k. abiem kojom.

74

2. Įsikibti rankomis į plokštumos kraštus, kojas per kelius sulenkti 90 laipsnių kampu. Pečius prispausti

prie lentos, iškvepiant guldyti abu kelius į vieną pusę, galvą sukti į priešingą pusę. Judesys atliekamas

iki švelnaus tempimo arba skausmo aštrėjimo pradžios.

3. Įsikibti rankomis į plokštumos kraštus, kojas per kelius sulenkti 90 laipsnių kampu. Abu kelius leisti

kiek galima daugiau į skirtingas puses, juosmenį laikyti prispaustą prie plokštumos. Po tempimo suglausti

sulenktas kojas. Kvėpavimas laisvas. Kartoti 5 k.

4. Įsikibti rankomis į plokštumos kraštus, vieną koja per kelį sulenkti 90 laipsnių kampu, kitą ištiesi

pirmyn, pėdą laikyti užlenktą į save. Pilvas įtemptas (bamba link stuburo), įkvepiant tiesią koją kelti

aukštyn iki sulenktos kojos kelio ir iškvepiant spausti ją žemyn. Stengtis, kad nugara nuo plokštumos

nepakiltų. Kartoti po 10 k. abiem kojomis.

5. Įsikibti rankomis į plokštumos kraštus, vieną koja per kelį sulenkti 90 laipsnių kampu, kitą ištiesi

pirmyn, pėdą laikyti užlenktą į save. Pilvas įtemptas (bamba link stuburo), tiesia įtempta koja sukti

penkis ratus į vieną pusę ir penkis į kitą. Kvėpavimas laisvas. Kartoti po 5 k. į abi puses su abiem

kojomis.

6. Įsikibti rankomis į plokštumos kraštus, ištiesti abi kojas pirmyn ir priglausti prie plokštumos. Įtempti

pilvą (bamba link stuburo), kvėpuojant laisvai ritmiškai kelti vieną koją po kitos iki vandens paviršiaus

nugarą išlaikant prispaudus prie plokštumos. Kartoti 20 k.

7. Įsikibti rankomis į plokštumos kraštus, ištiesti abi kojas pirmyn ir priglausti prie plokštumos. Įtempti

pilvą (bamba link stuburo), įkvepiant atvesti kojas į skirtingas puses, iškvėpiant spausti kojas vieną į

kitą. Kartoti 10 kartų.

Pradinė padėtis gulint pilvu ant vertikalios plokštumos:

1. Rankomis laikytis už turėklo, prisitraukti arčiau prie jo taip, kad alkūnės sulinktų 90 laipsnių kampu.

Įkvėpti ir iškvepiant keliu artėti link alkūnės, įkvepiant grįžti į pradinę poziciją. Kartoti po 5 k. abiem

kojomis.

2. Rankomis laikytis už turėklo, alkūnės ištiestos. Įkvėpti ir iškvepiant lenkti kojas po savimi (į

kamuoliuką), grįžtant atgal – įkvėpti. Kartoti 10 k.

Pradinė padėtis kabant ant skersinio:

1. Rankomis laikytis už skersinio, įtempti pilvą (bamba link stuburo), užriesti pėdas į save ir ilginti

kojas iš klubų žemyn, stengiantis siekti užkulniais baseino dugną. Kvėpavimas laisvas. Kartoti 10 k.

75

2. Rankomis laikytis už skersinio, įtempti pilvą (bamba link stuburo), užriesti pėdas į save, kojas

išlaikyti tiesias. Atlikti mostą kaire koja pirmyn, dešine atgal ir įkvėpti. Kartoti keičiant kojų mostų

kryptį ir iškvėpti. Kartoti 10 k.

3. Rankomis laikytis už skersinio, įtempti pilvą (bamba link stuburo), užriesti pėdas į save, kojas

išlaikyti tiesias. Atlikti mostą abiem kojomis pirmyn ir iškvėpti, mostą atgal ir įkvėpti. Kartoti 10 k.

4. Rankomis laikytis už skersinio, įtempti pilvą (bamba link stuburo), užriesti pėdas į save, kojas

išlaikyti tiesias. Abiem kojomis atlikti mostą į vieną pusę ir iškvėpti, o po to į kitą ir įkvėpti (švytuoti

kaip laikrodžio rodyklei). Kartoti 10 k.

5. Rankomis laikytis už skersinio, įtempti pilvą (bamba link stuburo), užriesti pėdas į save, kojas

išlaikyti tiesias. Įkvėpti ir prisitraukiant rankomis prie skersinio – iškvėpti. Vienas prisitraukimas

krūtine, kitas – nugara. Kartoti 6 k.

6. Rankomis laikytis už skersinio, įtempti pilvą (bamba link stuburo), užriesti pėdas į save, kojas

išlaikyti tiesias. Įkvėpti ir iškvepiant abi kojas sulenkti per klubus 90 laipsnių kampu. Grįžtant atgal

įkvėpti. Kartoti 10 k.

7. Laisvai atpalaidavus kūną pakaboti ant skersinio 5–10 minučių.

76

6 PRIEDAS

Oswestry negalios indekso klausimynas

Šis klausimynas skirtas įvertinti nugaros skausmo įtaką jūsų funkcinei būklei. Prašome atsakyti

į žemiau pateiktus klausimus. Pasirinkite, jums labiausiai tinkantį atsakymo variantą.

Anketa yra anoniminė – nerašykite nei savo vardo nei pavardės. Tyrimo rezultatai bus

skelbiami apibendrintai.

Tyrimą atlieka – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, fizinės medicinos ir reabilitacijos II

kurso magistrantas Povilas Ančiukaitis.

Apibraukite apskritimu ( ) tik vieną atsakymo variantą.

1. Skausmo intensyvumas:

A – šiuo metu nejaučiu skausmo;

B – skausmas šiuo metu labai silpnas;

C – skausmas šiuo momentu vidutinis;

D – skausmas šiuo metu stiprus;

E – skausmas šiuo metu labai stiprus;

F – skausmas sunkiai įsivaizduojamas.

2. Savęs priežiūra (prausimasis, rengimasis....):

A – aš galiu pasirūpinti savimi normaliai nesukeliant skausmo;

B – aš galiu pasirūpinti savimi, bet tai yra labai skausminga;

C – yra labai skausminga pasirūpinti savimi, ir aš esu lėtas ir atsargus;

D – man reikia pagalbos, bet dauguma savipriežiūros veiksmų atlieku pats;

E – man reikia pagalbos kiekvieną dieną daugumoje savipriežiūros veiksmų;

F – aš neapsirengiu, prausiuosi sunkiai ir lieku lovoje.

3. Daiktų kėlimas:

A – aš pakeliu sunkius daiktus be skausmo atsiradimo;

B – aš galiu pakelti didelį svorį, bet tai sukelia skausmą;

C – skausmas stabdo mane nuo sunkių daiktų kėlimo nuo grindų, bet aš galiu jį pakelti, jei

jis yra patogiai padėtas (pvz.: ant kėdės);

D – skausmas stabdo mane nuo sunkių daiktų kėlimo nuo grindų, bet aš galiu pakelti

vidutinį svorį, jei jis yra patogiai padėtas (pvz.: ant stalo);

E – aš galiu pakelti tik labai lengvus daiktus;

F – aš visiškai negaliu kelti ar nešti.

4. Ėjimas:

A – skausmas man netrukdo eiti bet kokio ilgio nuotolį;

B – skausmas man neleidžia nueiti daugiau nei kilometrą;

C – skausmas man neleidžia nueiti daugiau nei ketvirtį kilometro;

D – skausmas man neleidžia nueiti daugiau nei 100 metrų;

E – aš galiu eiti tik su lazda ir ramentais;

F – aš daugumą laiko praleidžiu lovoje, o į tualetą vos nueinu.

77

5. Sėdėjimas:

A – aš galiu sėdėti bet kokioje kėdėje kiek noriu;

B – aš galiu sėdėti savo mėgstamoje kėdėje kiek noriu;

C – skausmas neleidžia man sėdėti ilgiau nei valandą;

D – skausmas neleidžia man sėdėti ilgiau nei 30 min.;

E – skausmas neleidžia man sėdėti ilgiau nei 10 min.;

F – skausmas neleidžia man sėdėti.

6. Stovėjimas:

A – aš galiu stovėti kiek noriu be skausmo;

B – aš galiu stovėti kiek noriu, bet tai yra skausminga;

C – skausmas neleidžia man stovėti daugiau nei valandą;

D – skausmas neleidžia man stovėti daugiau nei 30 min.;

E – skausmas neleidžia man stovėti daugiau nei 10 min.;

F – negaliu stovėti dėl skausmo.

7. Miegojimas:

A – skausmas netrukdo man miegoti;

B – skausmas kartais trukdo man miegoti;

C – dėl skausmo aš negaliu miegoti daugiau nei 6 val.;

D – dėl skausmo aš negaliu miegoti daugiau nei 4 val.;

E – dėl skausmo aš negaliu miegoti daugiau nei 2 val.;

F – dėl skausmo aš negaliu miegoti.

8. Socialinis gyvenimas:

A – mano socialinis gyvenimas yra normalus ir nesukelia skausmo;

B – mano socialinis gyvenimas yra normalus, bet sukelia skausmą;

C – skausmas neturi žymaus poveikio mano socialiniam gyvenimui, bet riboja mano

interesus;

D – skausmas sutrikdė mano socialinį gyvenimą ir aš neišeinu dažnai;

E – skausmas sutrikdė mano socialinį gyvenimą ir aš lieku namie;

F – aš neturiu socialinio gyvenimo dėl skausmo.

9. Keliavimas:

A – aš galiu keliauti bet kur be skausmo;

B – aš keliauju bet kur, bet tai sukelia skausmą;

C – skausmas riboja mano keliones iki 2 val.;

D – skausmas riboja mano keliones iki 1 val.;

E - skausmas riboja mano keliones iki 30 min.;

F – skausmas neleidžia man keliauti išskyrus į gydymo įstaigą.

10. Profesinė/kasdieninė veikla:

A – profesinė/kasdieninė veikla yra normali, nesukelia skausmo;

B – profesinė/kasdieninė veikla yra normali, sukelia skausmą;

C – skausmas stabdo mane nuo sunkios profesinės/kasdieninės veiklos;

D – skausmas stabdo mane nuo vidutinio sunkumo profesinės/kasdieninės veiklos;

E - skausmas neleidžia atlikti lengvos profesinės/kasdieninės veiklos;

F – dėl skausmo neatlieku jokių profesinių/kasdieninių darbų.

Pasitikrinkite ar nepalikote neatsakytų klausimų!

Dėkojame už atsakymus.

78

7 PRIEDAS

Anketinė apklausa

Lytis: mot. □ vyr. □

Gimimo data: ....................

Ūgis: ..................................

Svoris: ................................

Ar šiuo metu jaučiate apatinės nugaros dalies skausmą?

Taip □ Ne □

Skausmo vertinimas skaičių analogijos skale (SAS)

Skausmo vertinimas prasideda nuo 0 balų (tiriamasis skausmo nejaučia) iki 10 balų (tiriamojo

skausmas neapkenčiamas). Prašome įvertinti jaučiamą skausmo intensyvumą prieš ir po kineziterapijos

užsiėmimų.

0 – skausmo nėra,

1,2,3 – silpnas skausmas,

4,5 – vidutinis skausmas,

6,7,8 – stiprus skausmas,

9,10 – nepakenčiamas skausmas.

Labiausiai jums tinkantį variantą pažymėkite X.

Prieš kineziterapiją

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Po kineziterapijos

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

79

8 PRIEDAS