SVEIKIMO PROCESAS ESANT PRIKLAUSOMYBEI NUO …

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIALINĖS GEROVĖS INSTITUTAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Rasa Kleinienė

SVEIKIMO PROCESAS ESANT PRIKLAUSOMYBEI NUO

NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ: VYRŲ PATIRTYS

Magistro baigiamasis darbas

Socialinio darbo studijų programa, valstybinis kodas 621L50004

Socialinio darbo studijų kryptis

Vadovas doc. dr. Nijolė Liobikienė

Apginta SMF dekanas

Kaunas, 2012

2

Turinys

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 3

SUMMARY ........................................................................................................................................ 4

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 6

1. PRIKLAUSOMŲ NUO NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ VYRŲ KRITINIO MĄSTYMO

VEIKSNIAI ......................................................................................................................................... 9

1.1. Priklausomybė nuo narkotikų ir jos poveikis žmogaus sveikatai ............................................. 9

1.2. Lyčių perspektyva, vyriškos tapatybės krizė .......................................................................... 13

1.3. Kritinė sąmonė ........................................................................................................................ 16

2. TYRIMO, VYRŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBE NUO NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ,

PATIRTYS SVEIKIMO NUO PRIKLAUSOMYBĖS PROCESE, METODOLOGIJA ................. 19

2.1. Epistemologija ........................................................................................................................ 19

2.2. Tyrimo duomenų rinkimo metodai ......................................................................................... 19

2.3. Tyrimo duomenų analizės metodas ........................................................................................ 21

3. VYRŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBE NUO NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ, PATIRTYS

SVEIKIMO NUO PRIKLAUSOMYBĖS PROCESE: TYRIMO REZULTATAI .......................... 25

3.1. Narkotikų vartojimo priežastys .............................................................................................. 25

3.2. Narkotikų vartojimo dinamika ir pasekmės............................................................................ 33

3.3. Pagalba – kas paskatino ieškoti pagalbos? ............................................................................. 40

3.4. Gijimo nuo priklausomybė procesas ...................................................................................... 47

3.5. Veiksniai, padedantys išlikti blaiviu ....................................................................................... 50

3.6. Tyrimo dalyvių pasiūlymai jaunimui ..................................................................................... 54

DISKUSIJA ....................................................................................................................................... 57

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 63

REKOMENDACIJOS ....................................................................................................................... 65

LITERATŪRA .................................................................................................................................. 66

PRIEDAI ........................................................................................................................................... 69

3

SANTRAUKA

Rasa Kleinienė. Sveikimo procesas esant priklausomybei nuo narkotinių medžiagų: vyrų

patirtys. Socialinio darbo magistro darbas. Mokslinis vadovas dr. Nijolė Liobikienė. Vytauto

Didžiojo universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, Socialinio darbo katedra. Kaunas 2012.

Nelegalių narkotikų vartojimas Lietuvoje grėsmingai auga, jį lydi daugybė skaudžių

pasekmių, kurios paliečia tiek patį vartojantįjį, tiek jo šeimą ir visą visuomenę. Statistiniai

duomenys rodo, kad vyrų sergančių priklausomybe nuo narkotikų yra apie keturis kartus daugiau

negu moterų. Iškyla klausimas – kokios priežastys lemia tai, kad vyrai dažniau tampa priklausomi?

Nagrinėjant narkomanijos problemą nėra atskleista kokie konkretūs veiksniai nulemia tą kritinį

tašką, kada asmuo pradeda ieškoti pagalbos dėl priklausomybės, kas jį palaiko ir stiprina gyvenant

blaiviai; taip pat neišskiriamas lyčių aspektas. Todėl šio tyrimo tikslas – atskleisti vyrų, sergančių

priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, patirtis sveikimo nuo priklausomybės procese.

Siekiant atskleisti vyrų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, patirtis

sveikimo nuo priklausomybės procese, buvo pasirinktas kokybinis tyrimas. Tyrimo ontologija yra

interpretuojamoji-konstruktyvistinė, laikantis nuostatos, kad socialiniai reiškiniai ir jų prasmės

neegzistuoja patys savaime, juos konstruoja socialiniai veikėjai, žmonės, tyrėjai per kalbą, o vienos

objektyvios tiesos pasaulyje nėra. Subjektyvistinė-interpretuojamoji epistemologija realybę

traktuoja kaip subjektyvią, t. y. pasaulis matomas iš žmogaus perspektyvos, šio tyrimo atveju – iš

tyrimo dalyvio perspektyvos. Todėl tyrimo duomenims surinkti buvo pasirinktas pusiau

struktūruoto interviu metodas, leidęs pamatyti vyrų sveikimo nuo priklausomybės procesą per

praeities rekonstravimą. Tyrimo metu buvo atlikti 5 interviu su 29-39 metų amžiaus vyrais, kurie

buvo priklausomi, nuo narkotinių medžiagų ir dėl to buvo kreipęsi pagalbos. Kadangi buvo tiriamos

vyrų patirtys, duomenų analizei buvo pasirinkta Willig sukurta interpretatyviosios fenomenologijos

analizės, susidedančios iš keturių stadijų, koncepcija.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad draugų įtaka, disfunkcinės šeimos aplinka, charakterio

savybės, išgyventos krizinės situacijos, nepatenkinti egzistenciniai poreikiai ir klaidingi įsitikinimai

įtakojo vyrų apsisprendimą pradėti vartoti narkotines medžiagas. Šių veiksnių įtakos stiprumą

padidino tai, jog visi vyrai savo apsisprendimus pavartoti narkotikų, padarė ankstyvame amžiuje.

Sprendimą kreiptis pagalbos dėl priklausomybės vyrai padarė skatinami vidinės (noro keistis,

mirties baimės, nevilties ir pan.) ir išorinės (įvairių praradimų, sveikatos sutrikimų ir pan.)

motyvacijos veiksnių, taip pat labai svarbi buvo pagalba iš socialinės aplinkos. Vyrų apsisprendimą

gyventi blaiviai palaiko ir stiprina gyvenimo prasmės atradimas tikėjime Dievu, Dievo pažinimas

studijuojant Šventą raštą ir pan. Kiti, ne mažiau svarbūs, palaikantys veiksniai yra: socialiniai ryšiai

– sukurtos šeimos, nauji draugai; prasminga veikla ir vidiniai pokyčiai.

4

SUMMARY Rasa Kleinienė. Men's Experiences of the Recovery Process from Drug Addiction. Graduation

work for Master degree of social work. Scientific adviser dr. Nijolė Liobikienė. Vytautas

Magnus University, Faculty of Social Science, Department of Social Work, Kaunas, 2012.

The abuse of illegal drugs is growing very fast in Lithuania which brings many painful

consequences not only to a drug addict but also to his/her family and to the whole society. Statistical

data show that there are four times more male drug addicts than female ones. A question that poses

itself is what are the reasons that impel men to become addicted to drugs more often. Research of the

problem of drug addiction has not revealed particular factors which determine the critical point when

a drug addict starts seeking help, also it has not been indicated who supports him/her when living

sober. The aspect of gender has not been distinguished, too. Therefore, the aim of this research is to

reveal male drug addicts’ experiences of the recovery process from drug addiction.

A quantitative research has been used in order to reveal male drug addicts’ experiences of

the recovery process from drug addiction. The ontology of the research is interpretative-

constructivist which holds that social phenomena and their meanings do not exist on their own but

they are constructed by social agents, i.e. people, through language, and there is no one objective

truth in the world. Subjectivist-interpretive epistemology treats reality as being subjective, i.e. the

world is seen from a person’s perspective, in the case of this research, from the perspective of the

participant of the research. Therefore, a half structuralized method of the interview was applied to

collect research data, which allowed to see men’s recovery process from drug addiction through the

reconstruction of the past. In total, during the research, 5 interviews were made. The participants

were men from 29 to 39 years old who had been drug addicts and had seeked help. Since

experiences of men have been analyzed, Willig’s concept of the interpretative phenomenological

analysis including four stages has been chosen for the analysis of the data.

Results of the research revealed that friends’ influence, dysfunctional environment in the

family, character traits, critical situations, unmet existential needs and wrong beliefs influenced the

men’s decision to use drugs. All men made their decision to use drugs in their early age which

strengthened the influence of the above-mentioned factors. The men decided to seek help

encouraged by factors of internal motivation (need to change, fear of death, despair, etc.) and

external motivation (various losses, health disorders, etc.); the help of social environment also were

of great significance. The men’s decision to live in sobriety is maintained and strengthened by the

discovery of the meaning of life in the belief of God, the knowledge of God when studying the

Bible, etc. Other important supporting factors include social relations, i.e. created families, new

friends, meaningful activity and inner changes.

5

Lentelių ir paveikslų sąrašas

Iliustracijos Nr. Pavadinimas Puslapis

1 lentelė Tyrimo dalyvių charakteristikos 21

1 paveikslas Narkotiko ir individualių-psichologinių bei socialinių veiksnių

sąveika apsprendžia kvaišalų poveikį (Gossop, 2001)

10

2 paveikslas Veiksniai įtakoję šio tyrimo dalyvių pasirinkimą pradėti vartoti

narkotikus

57

3 paveikslas Veiksniai įtakoję tyrimo dalyvių apsisprendimą ieškoti pagalbos 59

4 paveikslas Veiksniai padedantys tyrimo dalyviams išlikti blaiviais 60

6

ĮVADAS

Vykstant spartiems kaitos procesams visuomenėje, vis daugiau žmonių patenka į socialinės

atskirties grupes. Nesugebėdami adaptuotis žinių visuomenėje, vis daugiau jaunų žmonių įsivelia į

priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų pinkles ir ilgainiui papildo minėtas atskirties grupes.

Tai rodo statistiniai duomenys. Psichoaktyviosios medžiagos sukelia psichikos ir elgesio sutrikimus

bei priklausomybės sindromą. Piktnaudžiavimas šiomis medžiagomis taip pat lemia

nusikalstamumo, socialinės dezintegracijos ir išlaidų sveikatos bei socialinės priežiūros reikmėms

didėjimą (Bulotaitė, Grimalauskienė ir kt., 2005).

Jungtinės tautos primena, kad narkotikų padariniai pražūtingi visoms tautoms, tačiau ypač

– mažoms, nes gali jas tiesiog išnaikinti. Narkomanijos prevencijai ir narkotikų kontrolei kiekviena

valstybė, tarp jų ir Lietuva, turi skirti ypatingą dėmesį. Mūsų šalis nuo pat pirmųjų

nepriklausomybės metų, padedama Jungtinių Tautų tarptautinės narkotikų kontrolės programos,

formavo nacionalinius narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politikos pagrindus pagal

Jungtinių Tautų konvencijų reikalavimus. Šiuo metu Lietuva yra visų trijų Jungtinių Tautų

konvencijų, reglamentuojančių narkotinių, psichotropinių medžiagų apyvartą, narkomanijos

prevenciją, kovą su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, narė (Grimalauskienė,

Bulotaitė ir kt., 2002).

Tyrimo aktualumas

Nelegalių narkotikų vartojimas Rytų Europoje grėsmingai auga, jį lydi daugybė skaudžių

problemų, kurios paliečia tiek patį vartojantįjį, tiek jo šeimą, draugus ir visą visuomenę

(Targamadzė, 2006). Narkotikų kontrolės departamento duomenimis 2008 m. Lietuvoje buvo

užregistruoti 5 809 asmenys, sergantys priklausomybe nuo narkotikų (iš jų 4 709 vyrai). O pagal

2009 metų statistinius duomenis, Lietuvoje užregistruoti 5 954 asmenys, sergantys priklausomybe

nuo narkotikų (iš jų 4 827 vyrai). Sumažėjo narkomanų amžiaus vidurkis: nuo 25 iki 14-16 metų,

yra nuo narkotikų priklausomų vaikų (Damijonaitienė, Minkuvienė, 2002).

15-16 metų Lietuvos moksleivių alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo tyrimai (ESPAD

1995, 1999, 2003) rodo, kad narkotikų vartojimas paplitęs labiau tarp berniukų nei tarp mergaičių.

Tyrimų rezultatai rodo, kada bet kokį narkotiką bent kartą yra vartoję net 15,6 proc. Lietuvos

moksleivių (Bulotaitė, Grimalauskienė ir kt., 2005).

Tendencija aiški – narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas Lietuvoje auga.

Pradedančių eksperimentuoti su narkotinėmis medžiagomis amžius katastrofiškai mažėja, t. y.

vartoti narkotikus pradeda vis jaunesni asmenys. Reikia atkreipti dėmesį, kad šie skaičiai parodo tik

aisbergo viršūnę, kadangi tai statistiniai duomenys tik apie tuos asmenis, kurie yra užregistruoti

7

sveikatos priežiūros institucijose arba yra policijos įskaitoje. Tai reiškia, kad realybėje, žmonių

vartojančių psichotropines ir narkotines medžiagas, kurie nėra užsiregistravę gydymo įstaigose ir

nėra patekę į teisėsaugos akiratį, gali būti iki dešimt kartų daugiau.

Įvairūs statistiniai duomenys, tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje, rodo, kad vyrų

sergančių priklausomybe nuo narkotikų yra apie keturis kartus daugiau negu moterų. Iškyla

klausimas – kokios priežastys lemia tai, kad vyrai dažniau suserga priklausomybės ligomis? Ar tai

gali būti vyriškos tapatybės paieškos? Ar nesugebėjimas atitikti visuomenės lūkesčių įstumia žmogų

į priklausomybės liūną?

Tyrimo problema

Mokslinėje literatūroje nagrinėjant narkomanijos problemą nėra atskleista kokie konkretūs

veiksniai nulemia tą kritinį tašką, kada asmuo pradeda ieškoti pagalbos, kada jis susivokia, kad jau

pasiekė dugną. Taip pat kalbant apie narkomanijos problemą neišskiriamas lyčių aspektas.

Tyrimo klausimai

Kas įtakojo tyrimo dalyvių apsisprendimą pradėti vartoti narkotines medžiagas?

Kas paskatino vyrą, sergantį narkomanija, susivokti ir kreiptis pagalbos dėl

priklausomybės?

Kokie veiksniai įtakojo kritinio mąstymo užgimimą vyro, sergančio priklausomybe nuo

narkotikų, gyvenime?

Tyrimo objektas

Vyrų patirtys sveikimo nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms procese.

Tyrimo dalykas

Vyrų, įveikusių priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, patirtys.

Tyrimo tikslas – atskleisti vyrų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų,

patirtis sveikimo nuo priklausomybės procese.

Tyrimo uždaviniai:

1. Aprašyti, kaip tyrime dalyvavusių vyrų pasakojimuose išryškėja narkotikų vartojimo

priežastys.

2. Atskleisti kokie veiksniai įtakojo vyrų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių

medžiagų, apsisprendimą ieškoti pagalbos, gydytis.

3. Atskleisti kas padeda vyrams, įveikusiems priklausomybę nuo narkotinių medžiagų,

išlikti blaiviems.

Tyrimo metodologija. Tyrimo tikslui pasiekti buvo pasirinktas kokybinis tyrimas.

Duomenys buvo surinkti pusiau struktūruoto interviu pagalba. Kadangi buvo tiriamos buvusių

priklausomų nuo narkotikų vyrų patirtys, gautų duomenų analizei buvo pasirinkta Willig sukurta

8

interpretatyviosios fenomenologijos analizė, susidedanti iš keturių stadijų (2003; cit. pagal Bitinas ir

kt., 2008). Tyrimas buvo atliekamas Kaune ir Kauno rajone 2011 m. spalio mėnesį ir 2012 m.

sausio-vasario mėnesiais. Tyrime dalyvavo 5 vyrai, kurie buvo priklausomi nuo narkotinių

medžiagų ne trumpiau kaip 5 metus, buvo kreipęsi pagalbos dėl gydymo nuo priklausomybės

narkotinėms medžiagoms į reabilitacijos centrus arba kur nors kitur ir šiuo metu gyvena blaiviai.

Vyrų amžius nuo 29 iki 39 metų. Šiame darbe buvo remtasi prielaida, vyrų patirtys yra socialiai

konstruojamos kasdininiame gyvenime ir kiekvieno vyro papasakota individuali gyvenimo istorija

atskleidžia kolektyvinei patirčiai būdingus aspektus, kurie leidžia daryti platesnius apibendrinimus.

Sąvokų žodynėlis:

Narkomanija – psichikos liga, kuria suserga asmenys dėl piktnaudžiavimo narkotinėmis, kitomis

psichiką veikiančiomis medžiagomis, pasireiškianti asmens psichinės ir fizinės priklausomybės nuo

narkotikų, psichotropinių, kitų psichiką veikiančių medžiagų, sindromu bei kitomis neigiamomis

medicininėmis ir socialinėmis pasekmėmis (LR Narkologinės priežiūros įstatymas, 1997).

Narkotikai – narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Narkotikais tarptautinėje bendruomenėje

apibrėžiamos cheminės medžiagos, kurias kontroliuoja vienintelė Jungtinių Tautų narkotikų

konvencija (United Nations Single Convention on Narcotic Drugs), pasirašyta 1961 m. (Lietuvos

AIDS centras).

Narkotinės ir psichotropinės medžiagos – augalai, gamtinės ir sintetinės medžiagos, įrašytos į

Sveikatos apsaugos ministerijos kontroliuojamų medžiagų sąrašus, darančios poveikį centrinei

nervų sistemai ir galinčios sukelti asmeniui žalingą liguistą polinkį jas vartoti. (Gruodytė, 2004).

Priklausomybė nuo narkotikų – tai dėl narkotinių medžiagų vartojimo kylanti liga, kuriai būdinga

didėjanti tolerancija narkotikui, psichologinė ir fizinė priklausomybė nuo jo, besivystantys saviti

psichikos pakitimai (Bulotaitė, Rimkutė ir kt., 2008).

Socialinė atskirtis – tai visuomenės atsisakymas atskirų savo narių (pvz., narkomanų, benamių,

sergančių AIDS), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti

įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.

(Binkauskienė, Misiūnas, 2004).

Lytis – tai viena iš dviejų gyvųjų būtybių giminių (moteriškoji ir vyriškoji); forma, išvaizda.

(Ustilaitė, 2007).

Hegemoninis vyriškumas – tam tikro vyriškumo modelio socialinis įsitvirtinimas. Šį labiausiai

vertinamą visuomenėje vyriškumą paprastai apibūdina heteroseksualumas, ekonominė,

nepriklausomybė, gebėjimas išlaikyti savo šeimą, fizinė galia, buvimas racionaliu, žeidžiančių

emocijų užslopinimas, moterų bei kitų vyrų dominavimas, dėmesys seksualinėms „pergalėms“ ir

svarbiausia nedarymas to, kas suvokiama kaip moteriška (Connell 1995, cit. pagal Tereškiną, 2004).

Kritinė sąmonė – „conscientizacao“ – mokymasis suvokti socialinius, politinius ir ekonominius

prieštaravimus ir imtis veiksmų prieš engėjiškos tikrovės elementus. Kai asmuo yra ne kaip gavėjas,

bet kaip suvokiantis Subjektas, jis pasiekia giluminį sociokultūrinės realybės pažinimą, kuris

formuoja jo gyvenimą ir jo gebėjimą tą realybę transformuoti. (Freire, 2000).

9

1. PRIKLAUSOMŲ NUO NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ VYRŲ

KRITINIO MĄSTYMO VEIKSNIAI

Ontologija nurodo, kokia yra nagrinėjamo reiškinio (tyrimo objekto) prigimtis. Yra

skiriamos dvi pagrindinės ontologijos pozicijos: objektyvistinė ir interpretuojamoji-

konstruktyvistinė. Šio tyrimo ontologija yra interpretuojamoji-konstruktyvistinė, laikantis

nuostatos, kad socialiniai reiškiniai ir jų prasmės neegzistuoja savaime, juos konstruoja socialiniai

veikėjai, žmonės, tyrėjai (Ruškus, 2010).

Kas tai yra socialinė realybė anot socialinio konstruktyvizmo perspektyvos? Socialinė realybė

yra konstruojama ir reprodukuojama pačių žmonių kasdieninių praktikų metu (Berger 1999). Berger

ir Luckmann (1999) teigia, kad žmogui biologiškai lemta konstruoti pasaulį ir gyventi jame kartu

su kitais. Šis pasaulis tampa jo svarbiausia ir galutine tikrove. Vykstant gamtos ir socialiniai

konstruojamo pasaulio dialektikai, transformuojamas pats žmogaus organizmas. Šio dialektinio

proceso metu žmogus kuria tikrovę ir kartu kuria pats save. Socialinė tvarka, anot autorių,

egzistuoja tik kaip žmogaus veiklos kūrinys. Žmonės yra priklausomi nuo socialinės aplinkos ir nuo

kolektyvinių reikšmių sistemos, kuria dalijasi tarpusavyje. Aplinka, kurioje mes gyvename

apibūdina kas mes esame iš tikrųjų.

Anot Freire – žmogaus ontologinis pašaukimas yra būti Subjektu, kuris veikia ir keičia

pasaulį ir tai darydamas artėja prie vis naujų galimybių kiekvienam atskirai ir visiems kartu gyventi

visavertiškiau (Freire, 2000, p. 13).

1.1. Priklausomybė nuo narkotikų ir jos poveikis žmogaus sveikatai

Priklausomybe vadinamas labai stiprus, neįveikiamas pripratimas prie psichoaktyvios

medžiagos, kurios vartojimo priklausomas asmuo nepajėgia kontroliuoti. Svarbiausias

priklausomybės požymis yra stiprus potraukis, nenumaldomas noras pavartoti narkotinę medžiagą

siekiant patirti specifinius pojūčius, o vėliau – įveikti nemalonią psichinę ir fizinę būseną, kylančią

šios medžiagos pritrūkus ar jai pasišalinus iš organizmo. Tapti priklausomu galima nuo bet kurios

psichoaktyvios medžiagos, darančios įtaką vartojančiajam. Tai įrodyta moksliniais tyrimais

(Juczynski, 2009).

„Psichologas Peele (1985) priklausomybę apibūdina kaip žalingą elgesio ratą. Elgesio,

kuris nebekontroliuojamas. Priklausomybė – tai procesas, kuris ilgainiui kinta, transformuojasi.

Peele teigė, kad priklausomybei vystytis nebūtini biomedicininiai organizmo pokyčiai. Šių pokyčių

10

neturi, pvz., lošėjai ar darboholikai, nors jie taip pat priklausomi. Priklausomybė – tai žmonių, o ne

narkotinės medžiagos problema“ (cit. pagal Bulotaitę 2009, p. 84).

Priklausomybės rūšių yra daug, tačiau bendra tarp jų tai, kad piktnaudžiavimas bet kuo su-

kelia nuotaikos pakitimus. Kai gauni – nuotaika kyla, kai negauni – nuotaika blogėja. Priklausomy-

bės pradžia – kai imama vartoti kokia nors medžiaga ar elgtis tam tikru būdu, siekiant gerai jaustis,

patirti malonumą ar paprasčiausiai palengvinti sau gyvenimą. Tai žmogui padeda išvengti skaus-

mingų jausmų. Priklausomybė – tai patologinis meilės ir pasitikėjimo santykis su objektu ar įvykiu

(Bulotaitė, 2004).

Narkotinės ir psichotropinės medžiagos – tai gamtinės arba sintetinės medžiagos, kurios

dėl kenksmingo poveikio jomis piktnaudžiaujantiems žmonėms sukelia sunkų sveikatos sutrikimą,

pasireiškiantį psichine ir fizine priklausomybe. Kad medžiaga būtų pripažinta narkotiku ji turi

atitikti tris kriterijus:

1) medicininį – medžiaga specifiškai veikia centrinę nervų sistemą;

2) socialinį – plačiai paplitęs nemedicininis šios medžiagos vartojimas;

3) juridinį – medžiaga pripažinta narkotiku ir įtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą, t. y. šių

medžiagų neteisėta gamyba, įgijimas, laikymas ar realizavimas yra įstatymo draudžiami. (Bulotaitė,

2004).

Nustatyta, kad psichotropinės medžiagos poveikis vartojančiam asmeniui priklauso, ne tik

nuo narkotiko cheminių savybių, dozės ir vartojimo būdo, bet ir nuo asmens psichologinių ypatumų

bei socialinės aplinkos. Visi šie trys veiksniai turi įtakos vartotojui, kaip jis reaguoja į narkotiką.

Kartais psichologiniai faktoriai yra svarbiausi, kartais stipriausią įtaką turi socialiniai faktoriai, o

kartais svarbiausią vaidmenį vaidina narkotiko farmakologija (ypač didelių dozių atveju).

1 pav. Narkotiko ir individualių-psichologinių bei socialinių veiksnių sąveika

apsprendžia kvaišalų poveikį (Gossop, 2001)

11

Klaidinga yra manyti, kad galime suprasti būdus, kaip žmonės reaguoja į psichotropinius

narkotikus vien tik matydami cheminės medžiagos fiziologinę reakciją. Vis dėlto psichotropiniai

narkotikai labai galingai veikia narkomano smegenis ir kūno sistemas (Gossop, 2001).

Piktnaudžiaujant narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis po tam tikro laiko

(vieniems tas laiko tarpas gali būti ilgesnis, kitiems trumpesnis, priklausomai nuo asmens

psichologinių ypatumų) išsivysto priklausomybė, kitaip dar vadinama narkomanija. Narkomanija (iš

graikų k. nárkē – sustingimas, manía – potraukis) reiškia liguistą potraukį vartoti medžiagas,

sukeliančias pakilią nuotaiką (Medicinos enciklopedija, 1993). Šis terminas skirtas apibūdinti

išimtinai medicininį narkomanijos aspektą ir negali būti taikomas visiems su narkotikų išplitimu

susijusiems neigiamiems aspektams įvardyti (Gruodytė, 2004).

Psichologinė priklausomybė – tai liguistas potraukis nuolat vartoti narkotikus, kad patirti

malonumą. Psichotropinės medžiagos užvaldo žmogaus mintis, jausmus ir elgesį, todėl nutraukus jų

vartojimą būna labai sunku. Psichologiškai nuo narkotiko priklausomas asmuo nuolat galvoja apie

tai, kaip patirti malonumą, atsipalaiduoti. Bet didžiausias pavojus yra tai, kad po kurio laiko asmuo

jau nebegali, pasibaigus narkotinės medžiagos poveikiui, grįžti į normalią sąmonės būseną.

Nustojus veikti psichotropinei medžiagai, žmogus jaučia nerimą, įtampą, silpnumą, svaigulį, gali

skaudėti galvą ir pan. Šie simptomai verčia vėl vartoti narkotikus.

Vėliau atsiranda narkotiko tolerancija, kuri pasireiškia silpnėjančia organizmo reakcija į tą

psichotropinės medžiagos kiekį. Tai reiškia, kad organizmas pripranta, todėl atsiranda poreikis

didinti narkotinės medžiagos dozę, norint pasiekti poveikį, kuris anksčiau buvo gaunamas

suvartojus mažesnę dozę. Taigi, po truputį tas efektas, kurį sukelia narkotiko vartojimas, mažėja, o

skausmingos pasekmės didėja. Tai vadinama abstinencija. Abstinencijos metu skauda visą kūną,

laužo ir suka visus kaulus. Priklausomybe sergantis asmuo negali rasti vietos ir ramybės nei dieną,

nei naktį. Šie abstinencijos reiškiniai išnyksta, kai tik organizmas gauna psichotropinių medžiagų

porciją.

Abstinencija yra ryškiausias fizinės priklausomybės bruožas. Abstinencijos sindromas

neabejotinai yra akivaizdžiausia ir didžiausia priklausomybės savybė (Gossop, 2001). Fizinė

priklausomybė – tai viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas, pasireiškiantis ryškiais psichiniais

ir fiziniais sutrikimais, staiga nustojus vartoti narkotiką (Bulotaitė, 2004).

Juczynski (2009) fizinę priklausomybę apibrėžia plačiau. Dažnai vartojant

psichoaktyviąsias medžiagas susiformuoja dirbtinis organizmo poreikis, kurį kaip ir kitus

biologinius poreikius (pvz. miego ar valgymo), reikia besąlygiškai tenkinti. Psichoaktyvioji

medžiaga įsijungia į organizmo ląstelių apykaitos grandinę, todėl dėl jos stygiaus sutrinka reakcijų

pusiausvyra, prasideda negalavimas, vadinamas abstinencijos sindromu arba „narkotikų alkiu“. Jis

12

pasireiškia nerimu, pykinimu, drebuliu, viduriavimu, šaltkrėčiu, raumenų skausmais, kaulų

laužymu, prakaitavimu.

Psichoaktyvių medžiagų, vadinamų narkotikais yra įvairių ir visų jų poveikis bei žala

sveikatai yra skirtinga. Skirtingas poveikis taip pat priklauso ir nuo vartojimo būdo, ar narkotikas

švirkščiamas į veną, ar rūkomas, ar uostomas, ar geriamas. Tačiau poveikis žmogaus sveikatai yra

griaunantis ir kuo ilgiau žmogus vartoja narkotikus tuo stipriau žaloja save, savo organizmą ir

psichiką. Pirmiausiai reikia paminėti, kad su narkotikų vartojimu susijęs labai didelis mirtingumas.

Mirštama nuo perdozavimo, alerginės reakcijos, nelaimingų atsitikimų, įvairių ligų, taip pat ir

plintančių lytiniu keliu. Dėl narkotinių medžiagų vartojimo miršta jauni žmonės – vidutinis mirusių

narkomanų amžius – 31,2 metai. Mirusių vyrų narkomanų amžius nuo vidutinės gyvenimo trukmės

vidutiniškai skiriasi 33,6 metų, o moterų – 47,3 metų (Šniepienė, 2005).

Narkotikų vartojimas stipriai silpnina organizmo imunitetą, o tai sudaro sąlygas plisti

įvairioms infekcijoms. Tai vyksta ne tik dėl nuolatinės intoksikacijos narkotinėmis medžiagomis,

bet ir dėl nevisavertės mitybos bei ydingos gyvensenos. Dėl šių priežasčių tarp narkotikus

vartojančių asmenų greičiau plinta tuberkuliozė. Per kraują plinta ypač pavojingos virusinės

infekcijos – žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), sukeliantis AIDS ligą, virusinis hepatitas.

Dažniausiai užsikrečiama leidžiantis narkotikus tuo pačiu švirkštu ar net ta pačia adata, arba kai iš

to paties indo švirkštai traukia namuose pagaminto narkotiko dozę.

Piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis dažnai sukelia ilgalaikius neuropsi-

chiatrinius poveikius – tai depresija, suicidinis elgesys, panikos priepuoliai, nemiga, sunkumas

koncentruoti dėmesį, artimos atminties ir orientacijos erdvėje pablogėjimas, paranoidinė psichozė,

katatonis stuporas, įkyrios mintys dėl kūno pokyčių. Itin svarbu tai, kad net nustojus naudoti

narkotikus, psichinės sveikatos pablogėjimas gali trukti metus (Reingardienė, Vilčinskaitė ir kt.,

2007).

Tyrimai rodo, kad 1995 m. 3,2 proc. 15-17 metų mokinių vartojo nelegalius narkotikus, o

1999 m. narkotikus vartojo jau net 15,5 proc. mokinių (21 proc. vaikinų ir 9,6 proc. merginų). Rytų

ir Centrinės Europos šalyse nuo 1995 iki 1999 m. jaunimas narkotikus ėmė vartoti du kartus

dažniau, o Lietuvoje – net 5 kartus. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis per

dešimtmetį, t.y. nuo 1991 iki 2001 m., sveikatos priežiūros įstaigose buvo registruota 7,6 karto

daugiau asmenų priklausomų nuo narkotikų. Tai patvirtina ir narkotikų kontrolės departamento prie

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti žalingų

įpročių plitimą Lietuvoje (Targamadzė, 2006).

Statistika taip pat rodo, kad 1998-2007 metais registruotų dėl priklausomybės nuo

narkotinių medžiagų asmenų skaičius Lietuvoje išaugo daugiau nei du kartus. 1998 m. buvo

13

registruota 77,5 asmenys 100 tūkst. gyventojų, o 2007 m. – jau 169,3. Lietuvoje, kaip ir kitur,

narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas bei piktnaudžiavimas jomis labiausiai paplitęs tarp

jaunų žmonių. Statistika taip pat rodo, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse, vyrai vartoja

narkotikus daug dažniau nei moterys. 2007 m. vyrai sudarė 81,2 proc. visų priklausomų nuo

narkotikų asmenų (Bulotaitė, 2009). Narkotikų kontrolės departamento duomenimis 2008 m.

Lietuvoje buvo užregistruoti 5 809 asmenys, sergantys priklausomybe nuo narkotikų (iš jų 4 709

vyrai), t. y. vyrai sudaro 81 proc. visų vartojančiųjų. Pagal 2009 metų statistinius duomenis,

Lietuvoje užregistruoti 5 954 asmenys, sergantys priklausomybe nuo narkotikų (iš jų 4 827 vyrai),

tai rodo, kad vyrai sudaro 81 proc. visų vartojančiųjų.

Šiame tyrime analizuojamos priežastys, kodėl vyrai daug dažniau nei moterys

eksperimentuoja su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ir tuo būdu daug dažniau nei

moterys tampa priklausomi nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

1.2. Lyčių perspektyva, vyriškos tapatybės krizė

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (2000, p. 371) lytis apibūdinama dviem reikšmėmis:

pirmoji – tai viena iš dviejų gyvųjų būtybių giminių (moteriškoji ir vyriškoji); antroji – forma,

išvaizda. Kadangi mes kalbame apie žmogų, tikslinga vartoti lytiškumo terminą, apimantį tiek

prigimtinius, tiek sociokultūrinius asmens formavimosi veiksnius. Asmenybės formavimąsi lemia

daugialypė ir subtili šių veiksnių sąveika. Žmogiškoji prigimtis apima fizinę, psichinę ir dvasinę

žmogaus egzistencijos plotmes (Ustilaitė, 2007).

„Lytį labai sunku apibūdinti pirmiausia dėl to, kad ji susijusi su daugybe kitų kategorijų,

tokių kaip klasė, amžius, seksualinė orientacija, etniškumas, rasė etc. Butler teigimu, lytis – tai

savotiškas aparatas ir mechanizmas, kuris ir kuria vyriškumą bei moteriškumą, ir juos normalizuoja.

Lytis yra aparatas, įgalinantis vyriškumo ir moteriškumo gamybą ir normalizavimą kartu su

tarpinėmis hormonų, chromosomų, psichikos ir preformanso formomis, kurias įgauna lytis“

(Tereškinas, 2011, p.14).

Lyties performatyvumas reiškia, kad pati lyties tikrovė yra šio performanso pasekmė.

Vaidindami vyrus ar moteris, mes ir cituojame egzistuojančias lyčių normas, ir kartu jas

kvestionuojame bei keičiame (Bulter 2004, 218, cit. pagal Tereškiną, 2011).

Lytis, greta žmogiškumo, yra viena pagrindinių kategorijų, kurios ribose žmonės mąsto

apie savo gyvenimą. Ji yra pagrindinis tapatumo matmuo. Kas šiuo atveju yra lytis? Lyties

identitetas yra viena fundamentaliausių socialinio gyvenimo organizacinių formų, persmelkianti

14

daugelį individualios ir visuomeninės raiškos, sąveikos ir egzistavimo sričių. Tai individo bruožas,

lydintis jį visą gyvenimą (Kraniauskienė, 2005).

Adler (2003) samprotauja apie privilegijuotą vyro padėtį šiandieninėje kultūroje. Anot

žymaus psichologo, privilegijuota vyro padėtim remiasi visos mūsų institucijos, tradicinės

nuostatos, įstatymai ir papročiai, jie ir sukurti atsižvelgiant į šią padėtį. Visa tai prasiskverbia ir į

vaikų kambarį ir stipriai paveikia vaikų psichiką. Berniukui paūgėjus vyriškumas tampa kone

pareiga. Garbėtroška, galios ir pranašumo siekis galutinai susilydo, identifikuojasi su įpareigojimu

būti vyriškam. Tokia privilegijuoto vyriškumo samprata vėliau buvo pavadinta hegemoniniu

vyriškumu. Daugelis galios siekiančių berniukų nesitenkina vyriška savimone, jie nori parodyti ir

įrodyti, kad vyrai yra ir privalo būti privilegijuoti, todėl siekia pasižymėti ir persistengia

demonstruodami vyriškus būdo bruožus (Adler, 2003). Toks elgesys gali būti rizikingas, siekiant

pasirodyti prieš draugus, arba neatsilikti nuo kitų, taip pastūmėdamas dar nesubrendusį jaunuolį į

žalingų įpročių pinkles.

Kadangi kiekvienas žmogus matuojamas idealiu privilegijuoto vyriškumo matu,

nenuostabu, kad berniukui nuolat pateikiamas šis matas. Galiausiai ir jis pats save vertina pagal šį

matą, stebi ir klausia savęs, ar visada elgiasi iš tikrųjų vyriškai, ar jis pats jau pakankamai vyriškas

ir pan. Visi žinome, ką reiškia sąvoka „vyriškas“. Pirmiausia tai, kas visiškai egoistiška, kas tenkina

savimeilę, taigi pranašumą, išsiskyrimą iš kitų, pasitelkiant tarimai aktyvius būdo bruožus, drąsą,

stiprybę, išdidumą, įvairiausias pergales, pareigų titulų ir laipsnių įgijimą. Tai nuolatinės grumtynės

dėl asmeninio pranašumo, nes manoma, kad būti pranašiam yra vyriška (Adler, 2003). Vaikui

augant toks mąstymas, toks vyriškumo supratimas tiek šeimos, tiek draugų aplinkoje, gali

suformuoti tam tikrus charakterio bruožus, arba lemti elgesį, kuris vėliau gali būti stipriu rizikos

veiksniu pradėti vartoti narkotines medžiagas.

Feministinės teorijos bei moterų ir moteriškumo studijų atsiradimas iškėlė lytį kaip

problematišką, o ne natūralią, savaime suvokiamą duotybę (Tereškinas, 2004) ir tai sutrikdė,

destabilizavo vyrus bei hegemoninę vyriškumo sampratą. Hegemoninis vyriškumas apibrėžiamas

kaip tam tikro vyriškumo modelio socialinis įsitvirtinimas. Tai vyriškumo tipas, kurį įkūnija

populiarūs herojai, fantazijos figūros ir sektini vyriškumo pavyzdžiai (Donaldson 1993, cit. pagal

Tereškiną, 2004). Šį labiausiai vertinamą visuomenėje vyriškumą paprastai apibūdina

heteroseksualumas, ekonominė, nepriklausomybė, gebėjimas išlaikyti savo šeimą, fizinė galia,

buvimas racionaliu, žeidžiančių emocijų užslopinimas, moterų bei kitų vyrų dominavimas, dėmesys

seksualinėms „pergalėms“ ir svarbiausia nedarymas to, kas suvokiama kaip moteriška (Connell

1995, cit. pagal Tereškiną, 2004). Hegemoninis vyriškumas pabrėžia tokias vertybes kaip drąsa,

agresyvumas, proto ir kūno tvirtumas. Maskulinizmo analitikai sutinka, kad visi vyrai nukenčia nuo

15

hegemoninio vyriškumo, kadangi jis įstumia juos į siaurų vaidmenų pinkles, užgniaužia jų

emocijas, trukdo jų santykiams su kitais vyrais, apsunkina intymumą su moterimis ir vaikais,

apsunkina intymumą su moterimis ir vaikais, primeta seksualinį ir lytinį konformizmą, iškreipia

savivoką, apriboja jų socialinę sąmonę ir pasmerkia juos nuolatinei žeminančiai baimei, kad jie

nesugebės būti tikrais vyrais (Tarvydaitė, 2011). Toks nesugebėjimas atitikti visuomenėje taip

vertinamo vyriškumo prototipo, gali būti viena iš priežasčių pradėti vartoti narkotikus.

Knygoje „Vyrų pasaulis“ Terškinas analizuoja Lietuvos vyrų patirtis, kaip vyriškumas

patiriamas, įkūnijamas ir suvaidinamas kasdieniame gyvenime. „Užuot buvusi malonumo,

džiaugsmo ir vaizduotės erdvė, daugelio vyrų gyvenimo istorijose ir knygoje aptartuose

kultūriniuose tekstuose vyriškumo tapatybė iškilo kaip skausmo ir vargo vieta“ (Tereškinas, 2011,

p. 263). Vieną iš studijos išvadų Tereškinas formuluoja taip: „vyrų gyvenimai, nepasiekę utopinio

buvimo Lietuvos piliečiu horizonto, atsiliepia į dominuojančius skausmo naratyvus šalyje apskirtai.

Analizuojamų vyrų gyvenimo istorijose ir kultūriniuose tekstuose atsiskleidė užmaskuotos

kasdienės traumos formos, dažnai kylančios iš sisteminių priespaudos formų, egzistuojančių

Lietuvoje“ (Tereškinas, 2011, p. 263).

Išanalizavęs vyrų patirtis, Tereškinas (2011) teigia, kad vyriška tapatybė žaizdota. Ypač

ryškiai žaizdota tapatybė užgula tuo, kurie Lietuvoje suvokiami kaip kiti, t. y. neatitinkantys

„normalaus“ vyro standartų: darbininkai vyrai, homoseksualūs vyrai, pagyvenę vyrai, taip pat

sergantys priklausomybe nuo narkotikų ar alkoholio. „Ne tik politinis bei socialinis nestabilumas,

fizinis ir ekonominis skurdas, bet ir subjektyvus vyrų bejėgiškumo bei nevilties pojūtis verčia juos

išgyventi kasdienes bėdas ir vargus. Galima sakyti, kad ir bejėgiškumas, ir įsivaizduojamos ateities

trūkumas kuria žaizdotą ar sužeistą vyriškumą“ (Tereškinas, 2011, p.265).

Dominuojantys kultūriniai vyriškumo diskursai pateikia save kaip neišvengiamus,

normalius, natūralius ar netgi universalius. Jie suteikia autoritetą sau patiems. Tačiau tie, kurie šio

autoriteto neturi, tampa socialiniais kitais (Tereškinas, 2011).

Būdami sužaloto vyriškumo būsenoje, vyrai dažnai išgyvena skausmingus jausmus.

Pažeidžiamas jų orumas, savigarba, todėl didėja rizika pradėti skausmą malšinti žalingais būdais –

vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas ar įsitraukiant į rizikingą elgesį. Kyla klausimas,

kaip išvengti šių pasekmių ir kas galėtų padėti? Šioje situacijoje galima galvoti, kad atsakymas

glūdi kritinės sąmonės formavime.

16

1.3. Kritinė sąmonė

Vienas iš būdų keisti socialinę tikrovę, kuri nesuteikia pakankamai orumo tam tikroms

grupėms (moterims, darbininkams, patekusiems į atskirtį žmonėms) yra kritinis sąmonės ugdymas,

kurį numato kritinė pedagogika. Kritinę pedagogiką apibūdinti galima kaip nesitaikymo su

neteisybe, socialinės priespaudos viešinimo ir priešinimosi „engiantiesiems“ pedagogiką. Kritinės

pedagogikos atstovai kovoja su socialine nelygybe visais požiūriais: prieš rasinę, tautinę, lyties ir

kitas diskriminacijos rūšis. Socialinės lygybės siekis gali būti traktuotinas kaip marginalizuotų

žmonių orumo ugdymo prielaida (Mažeikienė 2011).

Vienas iškiliausių kritinės pedagogikos plėtotojų – Paolo Freire rašydamas apie kritinę

(transformuojančią) sąmonę naudoja terminą „conscientizacao“, kuris reiškia mokymąsi suvokti

socialinius, politinius ir ekonominius prieštaravimus ir imtis veiksmų prieš engėjiškos tikrovės

elementus (Freire, 2000, p.17). Kai asmuo yra ne kaip gavėjas, bet kaip suvokiantis Subjektas, jis

pasiekia giluminį sociokultūrinės realybės pažinimą, kuris formuoja jo gyvenimą ir jo gebėjimą tą

realybę transformuoti.

„Kuo tiksliau žmogus suvoks tikruosius priežastinius ryšius, tuo kritiškiau jis supras

tikrovę. Jo supratimas bus magiškas tiek, kiek jis nesuvokia priežastinių ryšių“ (Freire, 2000, 195-

196 p.).

Anot Friere, magiška, fatalistinė sąmonė pasireiškia, kai apie supantį pasaulį nekyla jokių

klausimų, manoma, kad viską apsprendžia išorinės jėgos, ir tarsi nieko neįmanoma pakeisti. Tarp

visiško nesuvokimo ir kritinės sąmonės žmonės pradeda jausti, kad jie patys gali kažkiek

kontroliuoti savo gyvenimą ir ima užduoti tam tikrus klausimus. Kritinė sąmonė pasiekiama tada,

kai žmogus ima iš esmės suvokti savo gyvenimo erdvę formuojančias jėgas, ir tampa aktyviu

veikėju, kuriančiu kitokią, teisingesnę realybę. Kritiškai mąstantis žmogus svarbiu dalyku laiko

nenutrūkstamą tikrovės pertvarką, nepaliaujamai siekiant žmogaus humanizavimo (p.65).

Kritinės sąmonės ugdymui Freire pabrėžia dialogo svarbą. Žmonėms susiformuoti reikia

ne tylos, bet žodžio, darbo, veiklos ir refleksijos (Freire, 2000, p. 62). Dialogas yra egzistencinė

būtinybė. Norint gyventi pilnavertį gyvenimą – būtina bendrauti. Tikram dialogui reikalingas

kritiškas mąstymas. Kritiškas mąstymas yra toks, kurio dėka žmonės atranda vieni kitus, esančius

situacijoje. Jei nėra dialogo, nebendraujama, o kai nėra bendravimo, negali būti ir tikro ugdymo.

Išlaisvinamajam ugdymui svarbu, kad žmonės, diskutuodami apie savo mąstymą, bei savo

ir jų draugų mintyse aiškiai regimus arba numanomus požiūrius į pasaulį, pasijustų savo mąstymo

šeimininkai.

17

Kita vertus, kaip teigia Zygmantas (2009), jei žmonės netenka teisės kalbėti ir neturi

galimybės susieti ankstesnių ir naujų žinių, kurios tiesiog įkalamos jiems į galvas per naratyvinį

diskursą, jie prie to paprasčiausiai prisiderina ir prisitaiko. Jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik

atkurti tai, ką yra gavę ir suvokę, pasitelkdami kažkokį naivų mąstymą, lydimą magiško supratimo,

kuris labai greitai išnyksta. Atsižvelgiant į tai, švietimas turi nuolatinį tikslą – suteikti mokytojams

ir mokiniams (pastarieji yra nebaigusios formuotis būtybės ir vyksta jų tapsmo procesas), galimybę

(at)kurti savo pačių pasaulį, save pačius ir todėl veikti kaip partneriams ir tyrinėtojams kritiniame

žinių formavimo procese. Jei šios pastangos bus sėkmingos, galima teigti, kad abi šalys patyrė

conscientização (Zygmantas, 2009). Tai pasakytina ne tik mokyklą lankančių mokinių atžvilgiu, bet

ir kiekvieno asmens, kuris, žvelgiant iš mokymosi visą gyvenimą perspektyvos, vienokiu ar kitokiu

būdu mokosi.

Bedford (2009) teigia, kad kritinio ugdymo teoretikų požiūriu švietimas nėra neutralus

procesas, bet atvirkščiai, jis visuomet yra politinis. Šis autorius pažymi, kad kritinio ugdymo

švietėjų vaidmuo yra aktyviai naudoti tokius metodus kaip derybos, kurie įtakoja vyraujančius

įsitikinimus, nuomones ir reikšmes, inicijuodami keitimosi procesus tam tikrose marginalizuotose

visuomenės grupėse.

Transformuojančio mokymo teorijoje Mezirow kalba apie pasikeitimą – dramatišką ir

esminį pasikeitimą tame, kaip suvokiame save ir pasaulį, kuriame gyvename. Mezirow (1981)

išplėtojo „prasmės perspektyvos“, asmeninės pasaulėžiūros ir „prasmių schemų“ konceptus (cit.

pagal Herlo, 2010). Prasmės sąlygojamas požiūris yra tarsi lęšis, per kurį kiekvienas asmuo

interpretuoja pasaulį. Perspektyvos pasikeitimas yra asmenį emancipuojantis reiškinys, nes žmogus

išsilaisvina iš ankstesnių įsitikinimų, požiūrių, vertybių ir jausmų, kurie anksčiau ribojo ir iškreipė

jo gyvenimą. Transformuojantis mokymas formuoja žmones – po to jie būna kitokie ir tai gali

pastebėti ir jie, ir kiti. Paprastai akcentuojamas patirties konstravimas, vidinė reikšmė ir refleksija.

Transformuojantis mokymas apima tris fazes: kritinį savo prielaidų reflektavimą, pokalbį

(diskusiją) siekiant pagrįsti refleksyvią įžvalgą ir veiksmą (Herlo, 2010).

Transformuojančio mokymo procesas dažniausiai prasideda nuo dezorientuojančios

dilemos. Dezorientuojanti dilema yra konkretus gyvenimo įvykis arba gyvenimo patirtis – artimo

žmogaus netektis, darbo pakeitimas arba liga, kurią žmogus išgyvena, kaip krizę. Tai gali būti ir

kova su priklausomybe nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Šios krizės neišeina išspręsti,

naudojant ankstesnes problemų sprendimo strategijas. Bandydamas rasti išeitį, žmogus užsiima

savianalize, kuri dažnai būna susijusi su kaltės arba gėdos jausmu. Pradeda kritiškai vertinti

prielaidas, pripažindamas, kad ir kitiems yra tekę išgyventi panašų procesą. Įvertinamos galimybės

užimti naujus vaidmenis, imtis naujų santykių ir veiksmų. Tam įgyvendinti reikalinga įgyti naujų

18

žinių ir gebėjimų, išbandyti naujus vaidmenis, užmegzti naujus santykius, ugdyti kompetenciją ir

pasitikėjimą savimi. Tada galima reintegruotis į savo ankstesnį gyvenimą, remiantis nauja,

transformuota perspektyva (Trepulė, 2009).

Remiantis požiūriu, kad socialinė tikrovė – kintanti realybė, yra įmanomas pasaulio

pertvarkymas ir rekonstravimas. Esminę socialinio konstravimo idėją atspindi teiginys, jog „tikrovė

yra socialiai konstruojama“ (Berger, Luckmann, 1999). Kaip teigia Mažeikienė (2011), socialinio

konstravimo teorijos požiūriu, socialinė žmonių grupių santykių realybė gali būti rekonstruota, t. y.

sukurta naujai, inovatyviu būdu. Naujos socialinės realybės konstravimas, arba siekis išsivaduoti

nuo neigiamų žmonių elgesį ir sprendimus lemiančių stereotipų, reiškia, kad keičiami žmonių

įsitikinimai, nuostatos. Freire’s kritinės pedagogikos mintys siejasi su socialinio konstruktyvizmo

teorinėmis charakteristikomis. Sąmonės kėlimo būdas ugdymo procese yra ne tik diskusijos ir

refleksijos, bet ir probleminis ugdymas, kuris, Freire (2000) teigimu, sužadina žmonių galią

kritiškai suvokti, kaip jie egzistuoja pasaulyje, su kuriuo ir kuriame patys esti; jie ima suvokti

pasaulį ne kaip statišką, bet kaip kintančią tikrovę.

Kaip teigia Teater (2010), socialinis realybės konstravimas – tai procesas, kuriam būdinga

individualizacija. Kiekvienas individas konstruoja požiūrį į jį supančius reiškinius ir pasaulį per savo

patirtį, remdamasis savo įsitikinimais, vertybėmis, kultūrine aplinka. Be to, socialiniam konstravimui

būdingas aktyvus dalyvavimas. Žmogus konstruoja žinias ir požiūrį į jį supančius reiškinius aktyviai

dalyvaudamas, ne tik pasyviai reaguodamas į jį supančios aplinkos pokyčius. Be abejo, jis reaguoja į

aplinkos pokyčius, tačiau pasinaudodamas savo patirtimi jis konstruoja savo realybės suvokimą. Skirtingi

asmenys skirtingai reaguoja ir suvokia tą patį reiškinį, pasinaudodami savo patirtimi. Realybė konstruojama

apibrėžtame socialiniame, kultūriniame, politiniame kontekste. Tačiau kiekvieno žmogaus to paties

konteksto patirtis ir suvokimas skirtingas. Siekiant suprasti kiekvieno sergančiojo kritinės sąmonės

formavimąsi ir veiksnius, kurie lėmė jų apsisprendimą keistis, svarbu išsiaiškinti jų santykį su aplinka,

elgesio motyvus, bei pasikeitimo motyvus. Siekiant šių tikslų, reikia pasirinkti tinamą mokslinio tyrimo

metodą.

19

2. TYRIMO, VYRŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBE NUO

NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ, PATIRTYS SVEIKIMO NUO

PRIKLAUSOMYBĖS PROCESE, METODOLOGIJA

2.1. Epistemologija

Epistemologija ieško atsakymų į klausimus, kaip gimsta žinios, kaip žmogus kuria žinias,

pažįsta pasaulį. Tradiciškai socialiniuose moksluose yra apibrėžiamos dvi pagrindinės epistemo-

loginės pozicijos: pozityvistinė ir subjektyvistinė-interpretuojamoji epistemologija (Bryman, 2008,

cit. pagal Ruškus, 2010).

Šio tyrimo epistemologija – subjektyvistinė-interpretuojamoji, kuri numano hermeneutine-

fenomenologine tradicija grįstą mokslą. Socialinė realybė suprantama ją interpretuojant.

Subjektyvistinė epistemologija grindžia kokybinius tyrimus, kai vienas ar kitas socialinis reiškinys

interpretuojamas remiantis socialinių dalyvių perspektyva. Vadinasi tyrimo objektas yra aiškinamas

taip, kaip jį aiškina dalyviai. Realybė yra suvokiamas kaip subjektyvi, kadangi pasaulis matomas iš

žmogaus perspektyvos, šio tyrimo atveju – iš tyrimo dalyvio perspektyvos (Ruškus, 2010).

Yra daug subjetyvistinės-interpretatyvios epistemiologijos pažinimo rūšių, šiame tyrime

remiamasi emancipacine pažinimo rūšimi, kuomet siekiama atskleisti priklausomų nuo narkotikų

asmenų kritinę patirties refleksiją, lėmusią apsisprendimą ieškoti pagalbos. Emancipacinė pažinimo

rūšis pabrėžia socialinį teisingumą, klientų savarankiškumą, lygiateisiškumą ir galių balansą.

2.2. Tyrimo duomenų rinkimo metodai

Empiriniam tyrimui atlikti pasirinktas individualus pusiau struktūruoto interviu metodas.

Kaip teigia Berger (1999), svarbiausia tikrovės palaikymo priemonė yra pokalbis. Visą individo

kasdienį gyvenimą dera suprasti kaip nuolat veikiantį pokalbių mechanizmą, kuris visą laiką

palaiko, keičia ir rekonstruoja jo subjektyvią tikrovę (Berger, 1999).

Pusiau struktūruoto interviu metodas pasirinktas ir todėl, kad, anot Luobikienės (2008),

interviu yra labai geras priartėjimo prie žmonių suvokimo, reikšmių, situacijų apibrėžimo ir

realybės konstravimo (aiškinimo) būdas. Tai taip pat yra viena įtaigiausių žmonių tarpusavio

supratimo priemonių. Pasak Jones‘o, norint suprasti tai, kaip kiti asmenys aiškina tikrovę, mes

turėtume jų paklausti, ir paklausti taip, kad jie galėtų papasakoti mums savo žodžiais, o ne tomis

kategorijomis, kurias pateikiame mes. Leisti respondentams atsiskleisti iki tokio gylio, kuris padėtų

atskleisti jų reikšmių esmę (Luobikienė, 2008).

20

Pusiau struktūruoto interviu klausimai ir visa procedūra numatoma išanksto, interviu metu

mažai kas keičiama, šiuo atveju situacija esti apibrėžta. Tačiau interviu metu, tyrėjui pastebėjus

kažką naujo, ką jis norėtų išsiaiškinti, klausimai gali kisti, galima užduoti papildomus klausimus.

(Kardelis, 2007). Pusiau struktūruoto interviu metodas suteikia tyrėjui galimybę klausimą pakreipti

tinkam linkme, siekiant sužinoti kuo daugiau naudingos informacijos. Tokio tipo interviu metu

dalyviams suteikiama galimybė plačiau ir išsamiau atsakyti į pateiktus klausimus bei nevaržomai

reikšti mintis, o tuo tarpu tyrėjui nuodugniau pažinti tiriamąjį asmenį. Anot Bitino ir kt. (2008),

kokybinio tyrimo būtina sąlyga – savos terminologijos ir išankstinių schemų neprimetimas, o

rėmimasis informantų vartojamais terminais, todėl respondentų kalba nepakeista. Jie laisvai galėjo

reikšti savo mintis vienu ar kitu klausimu ir pabrėžti tai, kas jiems atrodė svarbiausia. Šiame tyrime

surinkti duomenys yra autentiški.

Tyrimo imtis ir atrankos metodai. Tyrime dalyvavo penki 29-39 metų amžiaus vyrai,

kurie buvo patyrę priklausomybę nuo narkotikų ir šiuo metu gyvena blaiviai. Buvo taikyta mišri

atranka – kriterinė, patogioji ir „sniego gniūžtės“. Pirmiausiai tyrimo imtis buvo sudaroma taikant

kriterinės atrankos metodą, iškeliant būtinus kriterijus, kuriuos turi atitikti tyrimo dalyviai. Patton

(2002) teigia, kad kriterinį imties sudarymo būdą lemia tyrėjo pasirinktas kriterijus, pagal kurį bus

atrinkti tyrimo dalyviai. Šio tyrimo atveju, pagrindiniai atrankos kriterijai buvo narkotikų vartojimo

laikas (ne mažiau kaip 5 metai), lytis ir tai, kad asmuo turi būti kreipęsis pagalbos į reabilitacijos

centrą arba kur nors kitur. Tyrimo pradžioje buvo taikoma patogioji atranka, pasirenkant

lengviausiai prieinamus tyrimo dalyvius, kuriuos tyrėja pažinojo iš savo praktikinio lauko. ,,Sniego

gniūžties“ principas buvo taikomas, kuomet vienas tyrimo dalyvis rekomenduodavo kitą dalyvį,

atitinkantį keliamus atrankos kriterijus.

Iš viso tyrimo metu buvo atlikti 5 interviu su 29-39 metų amžiaus vyrais, kurie buvo

priklausomi nuo narkotikų ir įveikė tą priklausomybę. Ilgiausiai trukęs interviu – 68 min.,

trumpiausias – 41 min. Vidutiniškai interviu trukdavo apie 50 min. Pirmiausiai susitarus su tyrimo

dalyviu ir gavus jo žodinį sutikimą, interviu buvo įrašomas į diktofoną. Tyrimas buvo vykdomas

nepažeidžiant tiriamųjų teisių bei laikantis tyrėjams keliamų etikos principų, visi apklausti vyrai

buvo pilnamečiai ir dalyvauti tyrime sutiko savanoriškai. Atsižvelgiant į tiriamosios grupės

specifiką, sutikusiems dalyvauti tyrime buvo garantuojamas konfidencialumas. Tiriamieji buvo

informuoti, kad dalyvavimas tyrime ir teikiama informacija nebus panaudojama prieš juos ateityje.

Visi apklausti vyrai buvo supažindinti su tyrimo turiniu, tikslu, buvo laikomasi teisingumo,

geranoriškumo, teisės gauti tikslią informaciją principų (Žydžiūnaitė, 2008). Duomenys buvo

renkami 2011 m. spalio mėn. ir 2012 m. sausio-vasario mėnesiais Kaune ir Kauno rajone. Tyrimo

dalyvių charakteristikos nurodytos lentelėje nr.1.

21

1 lentelė

Tyrimo dalyvių charakteristikos

Interviu

Nr.

Interviu

kodas Amžius

Vartojimo

trukmė

(metais)

Kiek laiko

nevartoja

(metais)

Charakteristika

1. Semas 29 14 2

Narkotikų vartojimo trukmė – 14 metų, pradėjo

vartoti narkotikus nuo 14 metų amžiaus. Teistas.

Nevedęs. 2 metai kaip nevartoja narkotikų.

2. Paulius 39 17 7


vartoti narkotikus – 14 metų amžiaus. Teistas. Vedęs.

Šeimą sukūrė, kai nustojo vartoti narkotikus. 7 metai

kaip nevartoja.

3. Mantas 36 13 5


vartoti narkotikus 18 metų amžiaus. Teistas. Vedęs,

turi 2 vaikus. Šeimą sukūrė, kai nustojo vartoti

narkotikus.

4. Borisas 34 5 10

Narkotikų vartojimo trukmė – 5 metai, pradėjo vartoti

narkotikus 19 metų amžiaus. Teistas. Nevedęs. 10

metų kaip nevartoja narkotikų.

5. Darius 38 10 10


vartoti narkotikus 18 metų amžiaus. Teistas. Vedęs,

turi 3 vaikus. Šeimą sukūrė, kai nustojo vartoti

narkotikus.

Kiekvieno interviu metu, tyrėja informuodavo pašnekovus apie tyrimo tikslą ir tyrimo

dalyvių indėlį į tyrimą. Kiekvienam tyrimo dalyviui buvo suteikta asmeninė teisė, priimti

sprendimus, atsakinėjant į pateiktus klausimus ar ne. Tyrėja pagarbiai elgiesi su kiekvienu tyrimo

dalyviu. Dėl tyrimo specifiškumo, tyrimo dalyviams buvo garantuotas anonimiškumas: pakeisti

tikrieji vardai, gyvenamųjų vietovių pavadinimai, neminimi konkrečių mokymosi institucijų bei

socialinės ir psichologinės reabilitacijos centrų pavadinimai.

2.3. Tyrimo duomenų analizės metodas

Tyrimo, vyrų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, patirtys sveikimo nuo

priklausomybės procese, duomenų analizei buvo naudojamas interpretatyviosios fenomenologijos

analizės metodas. Fenomenologija – tai ne tik metodologija, bet ir filosofija. Ji remiasi vokiečių

matematiko Edmund Husserl (1859-1938) ir jo pasekėjų darbais. Fenomenologiniu tyrimu siekiama

aprašyti, suprasti, kaip skirtingi individai patiria tam tikrą reiškinį (fenomeną), kokias prasmes

suteikia tam reiškiniui. Tyrėjos dėmesio centre – ne individai (kaip, pvz., naratyviniame tyrime), bet

reiškinys ir tai, kaip tas reiškinys yra patiriamas skirtingų individų. Tyrėja ieško to, kas bendra

skirtingose individų patirtyse, to, ką visi individai patiria susidūrę su reiškiniu (Creswell, 2007, cit.

pagal Morkevičius). Ta bendra patirtis, o ne išankstinės tyrėjos žinios apie reiškinį kaip realybės

dalį, ir yra reiškinio esmė. Tyrėja renka duomenis iš asmenų, patyrusių tam tikrą reiškinį, ir

22

analizuoja ką ir kaip jie patyrė (Morkevičius, 2008). Remdamasi šia metodologine koncepcija,

tyrėja suinteresuota aprašyti tyrimo dalyvių patirtį laisvai, nesiedama jų su teoriniais ir socialiniais

konstruktais, atskleisti individualiai išreikštų žmogiškųjų fenomenų prasmę. Vadovaujamasi

prielaida, kad realybė yra yra socialiai sukonstruota ir pagrindinis pažinimo objektas yra tyrimo

dalyvių vidinė patirtis, kuri yra įprasminama sąveikos su tyrėju procese (Bitinas ir kt., 2008).

Tyrimo metu vyrų papasakotos istorijos atskleidė jų patirtis, kas paskatino juos ieškoti

pagalbos dėl priklausomybės, ką reiškia būti narkomanu ir kas padeda išlikti blaiviu.

Fenomenologinė analizė kelia iššūkius tyrėjui atsitraukti arba atsiriboti nuo išankstinių nuostatų,

prielaidų, kad analizė būtų apibendrinanti ir tuo remiantis būtų vystomos naujos apibrėžtys ir

koncepcijos (Bitinas ir kt., 2008). Suvokiant savo kaip tyrėjos subjektyvumą, buvo stengiamasi

tyrimo duomenis analizuoti atsitraukiant nuo asmeninės patirties, fenomeną matant konkrečiame

atskiro dalyvio kontekste.

Kadangi buvo tiriamos priklausomų nuo narkotikų vyrų patirtys, buvo pasirinkta Willig

(2003; cit. pagal Bitinas ir kt., 2008) sukurta interpretatyviosios fenomenologijos analizės,

susidedančios iš keturių stadijų, koncepcija:

1. Daugkartinis teksto skaitymas. Kairėje lapo pusėje buvo žymimos svarbiausios vietos,

kurios atskleidė tyrimo dalyvių mintis ir pastebėjimus.

2. Temų suformulavimas ir etikečių priskyrimas. Dešinėje lapo pusėje buvo suformuluotos

temos konkrečiai teksto daliai, remiantis tyrimo dalyvių mintimis, siekiant priartinti tyrimą prie

unikalių tyrimo dalyvių istorijų.

3. Analizės struktūros parengimas. Buvo išrašytos suformuluotos temos ir ieškoma jų

tarpusavio ryšio, jungiant temas į prasmingas kategorijas.

4. Apibendrinamosios lentelės sudarymas. Apibendrinamoji lentelė sudaryta iš temos,

kategorijos, subkategorijos ir interviu ištraukos, skliausteliuose nurodant interviu kodą (Bitinas ir

kt., 2008). Šio tyrimo apibendrinamosios lentelės pateiktos Priede Nr.2.

Duomenų rinkimo instrumentas – pusiau struktūruoto interviu klausimynas, sudarytas iš

trijų pagrindinių dalių, kuriomis siekta išsiaiškinti šias temas:

1) kodėl vyrai pradeda vartoti narkotikus?

2) kaip atėjo supratimas, kad reikia gydytis nuo narkomanijos?

3) kas palaiko, kas padeda išlikti blaiviu, nevartoti narkotikų?

Siekiant atskleisti veiksnius, įtakojusius priklausomų nuo narkotikų vyrų apsisprendimą

ieškoti pagalbos, yra svarbu išsiaiškinti dėl kokių priežasčių vyrai pradėjo vartoti narkotikus, ką

išgyveno prieš patenkant į priklausomybės ratą, kokie veiksniai įtakojo narkotikų vartojimą. Norint

rasti atsakymus į iškeltus klausimus, tyrimo dalyvėms buvo užduoti šie klausimai:

23

1. Klausimai atskleidžiantys narkotikų vartojimo priežastis

Kada pradėjai vartoti narkotikus?

Kas paskatino vartoti narkotikus?

Su kuo pradėjai vartoti?

Kokios buvo aplinkybės, kai pradėjai vartoti narkotikus?

Kokius narkotikus vartojai?

Kaip reagavo tėvai (šeima)?

Kokie buvo tavo santykiai su tėvais?

Papasakok apie savo draugus?

Kokios priežastys buvo, kad pradėjai vartoti narkotikus?

Siekiant apibūdinti, kaip ir kodėl vyrai pradėjo ieškotis pagalbos ir kas padėjo jiems

atsikratyti priklausomybės, svarbu išsiaiškinti ką teko išgyventi vyrams, vartojant narkotikus, kada

jie suvokė esą priklausomi nuo narkotikų, kokios yra narkotikų vartojimo pasekmės, ką reiškia būti

priklausomu nuo narkotikų? Buvo svarbu sužinoti, kokie veiksniai įtakojo apsisprendimą gydytis

nuo priklausomybės, kas paskatino ieškoti pagalbos, kodėl nustojo vartoti narkotikus? Norint

atsakyti į iškeltus klausimus, buvo užduoti šie klausimai:

2. Klausimai atskleidžiantys veiksnius įtakojusius apsisprendimą ieškoti pagalbos

Kaip jauteisi, kai supratai, kad jau esi priklausomas nuo narkotikų?

Su kokiomis problemomis susidūrei vartodamas?

Kodėl norėjai nustoti vartoti narkotikus?

Kas paskatino ieškoti pagalbos?

Kaip reagavo tavo tėvai?

Kaip reagavo tavo draugai?

Siekiant nustatyti kokie veiksniai padeda nustojusiam vartoti narkotikus išlikti blaiviu,

svarbu išsiaiškinti su kokiomis problemomis susiduria žmogus, atsikratęs priklausomybės, kokie

dalykai palaiko, sustiprina šiame naujame blaivybės kelyje. Taip pat norėta sužinoti, ką dalyviai

rekomenduotų jaunimui, kad šie nepradėtų vartoti narkotikų. Tuo tikslu buvo užduoti šie klausimai:

3. Klausimai atskleidžiantys veiksnius, kurie, po tam tikro gydymo, kas palaiko, padeda

išlikti blaiviu?

Kas padeda išlikti nevartojant, išlikti blaiviu?

Kas palaiko tave?

Ar dabar jautiesi visiškai laisvas, ar jauti kartais tą poreikį, norą pavartoti?

Su kokiomis problemomis susiduri kai nevartoji?

24

Ką rekomenduotum jaunuoliui, kad jis nepradėtų vartoti narkotikų?

Tyrimo patikimumas ir tinkamumas. Tyrimui atlikti buvo pasirinktas kokybinis

duomenų rinkimo metodas – pusiau struktūruotas interviu su papildomais klausimais, kurie leido

giliau pažvelgti į tyrimo dalyvių gyvenimo patirtis. Kaip vieną iš patikimumo užtikrinimo metodų

Žydžiūnaitė (2008) išskiria pastovių ir sudarančių sistemą klausimų naudojimą visiems

tiriamiesiems. Tyrimo metu visiems tyrimo dalyviams buvo užduoti tie patys klausimai. Interviu

skaičių apsprendė informacijos pasikartojimas. Kai interviu metu gauta informacija pradėjo kartotis,

buvo manoma, kad informantų pakanka.

Tyrimo tinkamumas užtikrinamas per detalų aprašymą: išsamiai atskleidžiant tyrimo

objektą, tyrėjo vaidmenį, pasirinktus tyrimo duomenų ir analizės metodus. Diskusijos dalis padėjo

tyrėjui dar kartą pažvelgti į atliktą tyrimą, jį palyginti su kitais, jau atliktais, tyrimais, pamatyti

tyrimo tobulėjimo galimybes, pasiūlyti naujas idėjas kitiems tyrėjams.

25

3. VYRŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBE NUO NARKOTINIŲ

MEDŽIAGŲ, PATIRTYS SVEIKIMO NUO PRIKLAUSOMYBĖS

PROCESE: TYRIMO REZULTATAI

Tyrimo metu pirmiausiai norėta išsiaiškinti priežasti, kurios įtakojo tyrimo dalyvių

pasirinkimą pradėti vartoti narkotikus. Siekiant atskleisti narkotikų vartojimo priežastis tyrimo

dalyvių buvo prašoma papasakoti, kada, kokiomis aplinkybėmis, su kuo jie pradėjo vartoti

narkotikus. Kadangi narkotikų vartojimui didęlė reikšmė skiriama artimiausiai aplinkai – šeimai,

draugams, interviu metu buvo išsiaiškinta, kaip į nakotikų vartojimą reagavo šeima, kas paskatino

vartoti, kokius narkotikus dažniausiai pradėdavo vartoti.

Analizuojant gautus duomenis buvo išskirti šie veiksniai, turėję įtakos vyrų pasirinkimui:

santykiai šeimoje, draugų įtaka, krizinė situacija, asmenybės (charakterio) savybės, nepatenkinti

egzistenciniai poreikiai klaidingi įsitikinimai ir amžius, kada pardėjo vartoti.

3.1. Narkotikų vartojimo priežastys

Tyrimai rodo, kad 1995 m. 3,2 proc. 15-17 metų mokinių vartojo nelegalius narkotikus, o

1999 m. narkotikus vartojo jau net 15,5 proc. mokinių (21 proc. vaikinų ir 9,6 proc. merginų). Rytų

ir Centrinės Europos šalyse nuo 1995 iki 1999 m. jaunimas narkotikus ėmė vartoti du kartus

dažniau, o Lietuvoje – net 5 kartus. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis per

dešimtmetį, t.y. nuo 1991 iki 2001 m., sveikatos priežiūros įstaigose buvo registruota 7,6 karto

daugiau asmenų priklausomų nuo narkotikų. Tai patvirtina ir narkotikų kontrolės departamento prie

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti žalingų

įpročių plitimą Lietuvoje (Targamadzė, 2006).

Galima teigti, kad vienas iš stipriausių rizikos veiksnių, darančių įtaką asmeniui, pradėti

vartoti narkotikus, yra ankstyvas amžius, tai patvirtina ir šis tyrimas. Du šio tyrimo dalyviai pradėjo

vartoti narkotikus būdami paaugliais – vos keturiolikos metų amžiaus, vienas – šešiolikos metų ir

du – aštuoniolikos.

Keturiolikos pirmą kart užvartojau<..>. O po to jau ir po biški, po biški, dažnėjo,

dažnėjo ir reguliariai... (Paulius, 39 m.)

Pabandžiau žolės pirmą kartą keturiolikos gal metų. (Semas, 29 m.)

Bet pradėjau nuo žolės rūkymo, kažkur nuo šešiolikos. (Borisas, 34 m.)

Pradėjau vartoti aštuoniolikos metų. (Mantas, 36 m.)

Pirmą kartą parūkiau žolės su vienu iš savo geriausių draugų... Man buvo

aštuoniolika. (Darius, 38 m.)

26

Paauglystės amžiaus tarpsnyje pasak Berns (2007), Parrish (2010) paaugliui atsiranda

poreikis susitapatinti su tam tikra grupe, išryškėja poreikis kam nors priklausyti. Todėl draugų įtaka

ir reikšmė tampa ypatingai svarbi.

Draugų įtaka

Analizuojant interviu duomenis išryškėjo, kad narkotikus visi tyrimo dalyviai pradėjo

vartoti paskatinti draugų. Kaip teigia Bulotaitė (2004), psichologai visas jaunuolių nurodytas

priežastis, skatinančias juos vartoti į narkotikus, suskirstė į tris grupes. Viena iš šių grupių yra

bendraamžių įtaka. Svaigiųjų medžiagų vartojimą lemia socialinės priežastys. Norima kartu praleisti

laiką, neatsilikti nuo draugų (Bulotaitė, 2004). Juzczynski (2009), taip pat teigia, kad

psichoaktyvioji medžiaga gali būti vartojama ne tik dėl psichologinių priežasčių, bet gana dažnai ir

dėl aplinkos spaudimo, siekiant pritapti prie grupės, būti pripažintam. Šiuos mokslinės literatūros

teiginius patvirtina ir šis tyrimas.

Du pašnekovai – Semas ir Paulius – pabrėžė, kad esminė priežastis, lėmusi jų pasirinkimą

pradėti vartoti buvo juos supančių draugų įtaka. Kiti trys vyrai nors ir neakcentavo draugų įtakos,

kaip pagrindinės priežasties, vis tiek paminėją ją kaip vieną iš kelių veiksnių įtakojųsių jų

pasirinkimą išbandyti narkotikų poveikį.

<..> įtaka tų žmonių, draugų, pažįstamų, kurie buvo aplinkoje. <..> Nu vėlgi, įtaka

draugų buvo <..>. Jie sako: „imk, pabandyk heroino“. <..> tėvai čia nutarė važiuoti į

Ameriką <..> aš sakau: „ne, aš nevažiuosiu niekur, man gerai čia, man draugai“. Esminė

įtaka man buvo draugų va. (Semas, 29 m.)

<..>Gatvė, nu draugai, iš namų bėgdavau <..> Nu o ką ten, o ką gatvėj? Kaip ir

visada nu – narkotikai, alkoholis ir viskas, taip ir prasidėjo.<..> Kažkaip į gatvę, su

draugais, alkoholiai prasidėjo, narkotikus išbandėm. (Paulius, 39 m.)

<..>Patį pirmą kartą, aš ..., nu susipažinau su vartojančiu žmogum. <..>. Jis tapo

mano draugu. Jis vartojo, tai aš iš jo paprašiau: „davai, - sakau, - <..> suorganizuok“.

(Mantas, 36 m.)

<..>Ir draugai buvo kai kurie. Pasitikėdavau, jau irgi jau vartodavo ir draugai

vartodavo. <..> atėjo tas draugas vakare, kuris vartojo jau ne vieną mėnesį <..> ir jis

pakvietė mane kartu nuvažiuot, dėl kompanijos <..> (Borisas, 34 m.) .

<..>O mano draugai, <..> jie buvo tokie iš kriminalinio pasaulio. Ir, <..>

nenorėjimas išsiskirti iš jų tarpo, pradžioj, tai vat ir sulaikė mane tame. (Darius, 38 m.)

Darius ir Mantas paminėjo, kad jiems labai svarbu buvo pasirodyti prieš draugu, baisu

buvo išsiskirti iš jų tarpo. Tyrimo dalyvis Darius taip pat pasakojo, kad narkotikų vartojimas buvo

madingas tuo metu, tai ir gi savo ruožtu skatino norą neatsilikti nuo draugų, būti madingu.

<..> nori būti šustras, tipo galvoji, žinai, paauglystė... paauglys, galvoji jeigu čia

vartosi narkotikus – būsi išsiskyręs iš kitų paauglių (Mantas, 36 m.)

27

<..> visų pirma, tuo metu tai buvo madinga <..> tai buvo kažkas tai, kas neseniai

pasirodė Lietuvoj ir tai užkariavo visą jaunimą. Aš turiu omenyje žolę. Tai buvo madinga.

Ir, <..> nenorėjimas išsiskirti iš jų tarpo <..> (Darius, 38 m.)

Paulius paminėjo, kad jam stiprią įtaką padarė susipažinimas ir draugystė su vyresniu

žmogumis, kuris turėjo narkotikų vartojimo patirties.

<..> Kažkoks buvo vienas grįžęs iš kalėjimo, atsimenu, jau mes su vyresniais ėjom

bendrauti, nors ir paaugliai, tai jisai užrodė mums tą narkotikų vartojimą. <..> Jis įvėlė

mus, taip. Žiūrėjom kaip jisai ta daro, padarėm mes <..> (Paulius, 39 m.)

Nors pasak Berns (2007), saviidentifikacijos procesas rizikingas, vis dėl to jis praeina

pakankamai sėkmingai, jei paaugliai auga darnioje šeimoje, kurioje vyrauja autoritetingas,

auklėjimo stilius, atviras bendravimas su paaugliu, tėvų autoritetas. Šeimos aplinka ir santykiai

šeimoje lemia vaiko ir paauglio savigarbą. Turintys žemą savigarbą vaikai ir paaugliai atsiranda

rizikos zonoje, nes norėdami įtikti, pasirodyti reikšmingais, jie yra neatsparūs neigiamai aplinkos,

draugų ar vyresnių žmonių, laikomų autoritetais, poveikiui.

Santykiai šeimoje

Kaip teigia Grimalauskienė ir kt. (2005), vienas iš rizikos veiksnių, darančių įtaką

individui, kad šis pradėtų vartoti psichoaktyviasias medžiagas yra šeimos aplinka. Autorė išvardina

tokius veiksnius šeimos aplinkoje, darančius neigiamą įtaką vaiko/paauglio pasirinkimams:

netinkama vaikų priežiūra, auklėjamosios priemonės; konfliktai šeimoje, tėvų skyrybos; tėvai

vartojantys psichoaktyviasias medžiagas, deviantinis jų elgesys; neadekvatus tėvų požiūris vaikų

elgesio atžvilgiu; palankus tėvų požiūris į psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą; silpnas emocinis

ryšys tarp šeimos narių.

Analizuojant interviu duomenis paaiškėjo, kad visi tyrimo dalyviai išgyveno disfunkcinės

šeimos patirtis. Šeimose sudėtinga situacija paauglystėje, kai tenka augti su patėviu, dažni

konfliktai, užsisklendimas, pyktis, bejėgiškumas – tai jausmai, kuriuos galima įžvelgti tyrimo

dalyvių pasakojimuose. Tokioje situacijoje augantys vaikai dažniau linkę vartoti narkotikus ar kitas

psichoaktyvias medžiagas. Du tyrimo dalyviai gyveno su patėviais. Trys pašnekovai sakė, kad

paauglystėje konfliktuodavo su tėvais.

<..> nekenčiau aš ir tėvų, nekenčiau aš viso pasaulio, <..> paauglys juk buvau tai. Ir

nekenčiau namų. (Paulius, 39 m.)

<..>Tie konfliktai gal dėl mano uždarumo tokio buvo... (Semas, 29 m.)

<..> su tėvais nesutarimai (Mantas, 36 m.)

Borisas sakė, kad jo tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio ir karts nuo karto girtaudavo

namuose. Mantas taip pat paminėjo, kad jo tikrasis tėvas buvo alkoholikas. Galima būtų teigti, kad

28

šie pašnekovai galėjo turėti paveldėtą polinkį į priklausomybę. Tyrimo dalyvis Semas, teigė, kad

kiekvieną savaitgalį matydavo tėvus švenčiančius ir vartojančius alkoholį, jam tai atrodė normalus

elgesys. Toks išmoktas elgesys, vėliau turėjo neigiamų pasekmių Semo gyvenime.

Pašnekovų pasakojimai taip pat atskleidė kai kurias auklėjimo problemas, kurios padarė

neigiamą įtaką jų tolimesniam gyvenimui. Paulius pasakojo, kad buvo per daug didelė kontrolė

namuose, kas paskatino jį bėgti iš namų į gatvę ir pasiduoti draugų bei gatvės aplinkos įtakai. Trys

pašnekovai, Semas, Mantas ir Darius, sakė, kad buvo lepinami. Manto atveju, tai buvo meilė

rodymas per daiktus, perkant vaikui įvairius brangius ir nematytus daiktus, bandant kompensuoti

tai, kad jis auga be tėvo. Semas pasakojo, kad tėvai patys jį vežiodavo su draugais į įvairias

pasilinksminimo vietas, taip pat nuo paauglystės leido rūkyti ir kartu gerti alkoholį. Taip pat Semas

paminėjo auklėjimo kraštutinėmis priemonėmis atvejį, kai tėvai dėl nepaklusnumo išvijo jį, dar

paauglį, iš namų, tai paskatino Semą dar labiau užsisklęsti savyje ir pasiduoti draugų įtakai. Darius

teigė, kad turėjo puikius santykius su tėvais ir buvo viskuo aprūpintas, bet kadangi buvo vienintelis

vaikas šeimoje išmoko manipuliuoti ir išsireikalauti visko iš tėvų, ko jam reikėjo. Tai rodo, kad tam

tikros auklėjimo klaidos, gali turėti skaudžių pasekmių tolimesniame vaikų (jaunuolių) gyvenime.

Tyrimo dalyvis Borisas pasakojo apie apleistumą, kurį patyrė vaikystėje, kai tėvai

pradėdavo vartoti alkoholį ir tai trukdavo kelias dienas, nebūdavo kas jį paima iš darželio ir

būdamas mažametis, jis kaimynų padedamas, įlipdavo į tarpmiestinį autobusą ir važiuodavo pas

močiutę.

Dar vienas svarbus veiksnys, apie kurį papasakojo Mantas, buvo artimo žmogaus, jo dėdės,

deviantinis elgesys. Mantas sakė, kad jo dėdė vartojo narkotikus ir tai padarė jam labai stiprią įtaką.

Ne gana to, dėdė pats prašė Manto, kad jis nuvažiuotų nupirkti jam narkotikų.

<..> mano giminėj, mano tetos vyras vartojo narkotikus. <..>...aš matydavau koks

mano dėdė vaikščiodavo, kartais pavartojęs ir tai daug ką įtakojo, kad aš norėčiau... <..>

manęs dėdė paprašė, <..> kad aš nuvažiuočiau pas tokį, S. – <..> ir ten, žinai: „pasakyk

nuo V. ir man duos“. Aš vaikas mažas, man buvo šešiolika, jo metų. Nuvažiavau pas tą S.,

<..> Jie atidarė, įleido mane, jau taip, žinai, nu įtartinai, bet davė. Aš parvežiau V., savo

dėdei. Tai irgi daug paskatino, kad aš nu... pamėginčiau. <..>Čia mano dėdė toks šustras,

<..> jį ten, <..> visi gerbdavo. Jis ten su tais buvo sėdėjęs kalėjime ... Tai man jau vien

dėl to, kad va ir toks žmogus vartoja, tai kodėl aš negaliu. Nu autoritetas – va. Autoritetas

kažkoks vartoja. (Mantas, 36 m.)

Šeimoje formuojasi vaiko ir paauglio identitetas ir moralinės vertybės. Disfunkcinėje

šeimoje, kai vaikai auga apliesti, jų gėrio ir blogio suvokimas pakinta. Būdami mažai atsparūs

išorinės aplinkos poveikiui, jie gali laikyti autoritetu ir sekti negatyvaus elgesio asmenis (Berns,

2007).

29

Išgyventos krizės

Anot Bulotaitės (2004), viena iš trijų pagrindinių priežasčių, kurias jaunuoliai nurodo, kaip

skatinančias juos vartoti į narkotikus, yra įtampos sumažinimas ar streso įveikimas. Narkotinės

medžiagos vartojamos siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti visas problemas, sumažinti

įtampą, nemalonias emocijas. Narkotinių medžiagų vartojimas tampa įtampos ar streso įveikimo

būdu (Bulotaitė, 2004).

Du pašnekovai Semas ir Darius paminėjo susidūrimo su didelėmis problemomis savo

gyvenime situacijas, kitaip sakant krizinėmis situacijomis, kurios turėjo įtakos jų apsisprendimui

pradėti vartoti narkotikus. Semas paminėjo fizinį negalavimą, kaip ligą, dėl kurios tapo labai

uždaras, jautė nepilnavertiškumo komplesą ir tai bandė kompensuoti pramogaudamas.

O jeigu taip giliau įsigilinant jau, tai gal turėjau tam tikrą ligą, jinai varė man taip

tokį gal kompleksą. <..> Man taip buvo iki 19 metų ir taip, man kaip vyrui, tai taip stipriai

labai įtakojo. Ir... [pauzė] gal tuo uždarydamas tai, aš ieškojau kažkokių pramogų,

nekreipdamas dėmesio į tai, nes ir tėvai pirkdavo vaistų ir tas, ir tas, niekas nepadėdavo

gal. Aš tapau uždaras nuo to. Tapau nuo to uždaras. (Semas, 29 m.)

Paauglystėje skausmingai išgyvenami tie sutrikimai ir susirgimai, kurie apriboja paauglio

bendravimą su kitais, priimami, kaip stigma. Ji stiprėja tais atvejais, kai paauglys negali atvirai

išreikšti savo jausmų (Roberts, 2005). Dažniausiai įsijungia pasąmoniniai gynybiniai mechanizmai,

šiuo atveju kompensacija, kai skausmingai išgyvenamas susirgimas kompensuojamas kitais elgesio

būdais – pramogomis, narkotikais.

Darius pasakojo, kad pirmą kartą pavartojo narkotikų atsidūręs kalėjime. Tuo metu jis labai

skausmingai išgyveno susidariusią situaciją, jam buvo emociškai labai sunku.

Pirmą kartą paragavau sunkesnių narkotikų įkalinimo įstaigoj <..>Tiesiog...

įkalinimo įstaigoje buvo ... toksai <..> sunkus laikotarpis, emociškai sunkus ir, vat būtent,

pasitaikė pora žmonių, kurie vėl priminė apie tai, kad nu... tiesiog, tie narkotikai gali

padėt atsistatyt... Emociškai. Atsigaut. Aš... tuo patikėjau. Taip. Iš tikro tuo metu man

buvo tas pats. Tai buvo situacija ir aš ieškojau išeities iš jos. (Darius, 38 m.)

Patekimas į kalėjimą, kuriame dažniausiai vyrauja tam tikrų kastų ir smurto aplinka, pasak

Gilligan (2007), sukelia didelę, sunkiai įveikiamą krizę, ypatingai tais atvejais, kai nėra šeimos

palaikymo. Narkotikai pradedami vartoti siekiant palengvinti savo situaciją ir skausmingus

išgyvenimus.

Tyrimo dalyvis Mantas taip pat sakė, kad bandė spręsti paauglystėje iškilusias problemas,

bandydamas nuslopinti jas ir siekdamas patirti kažką neįprasto.

<..> Bėgimas nuo savo problemų kažkokių paauglystės. Norėjimas atsipalaiduoti, ta...

tokio pykčio... nu nusodinimas, su kažkokia tai priemone, pagalba. (Mantas, 36 m.)

30

Paauglystės amžiaus tarpsnis susijęs su ryškiais emociniais svyravimais, susijusiais su

hormonų audromis. Vyriškas lytinis hormonas – testosteronas yra energijos, jėgos ir agresyvumo

hormonas. Todėl šis laikotarpis yra sudėtingas paaugliams ypač tais atvejais, kai paauglys auga

nedarnioje šeimoje. Tokiu būdu atsiradusią įtampą paauglys bando sumažinti vartodamas

narkotikus arba alkoholį (Berns, 2007).

Asmenybės (charakterio) savybės

Psichoaktyvioji medžiaga tenkina tam tikrus asmenybės poreikius, gelbsti nuo psichinio

diskomforto, teikia malonius pojūčius, tad netrukus susiformuoja stereotipinė reakcija, arba

sąlyginis refleksas, kai žmogus nebegali apsieiti be šios emocinės paramos, ima bijoti ją prarasti ir

vėl patirti tai, nuo ko psichoaktyvioji medžiaga buvo jį išgelbėjusi (Z. Judzynski, 2009, p.12).

Psichologas Adler (2003) analizuoja būdo bruožus, kurie susidarius netinkamoms

aplinkybėmis, gali pastūmėti žmogų į destrukcinį elgesį, kitaip – padaryti netinkamus pasirinkimus

gyvenime ir po to turėti skaudžių pasekmių. „Žmogus siekia pranašumo ir galios, stengiasi nugalėti

kitus, ir kaip tik šis tikslas sąlygoja visą jo elgesį. Šis tikslas formuoja jo pasaulėžiūrą, veikia

žmogaus gyvenseną, gyvenimo šabloną ir kreipia psichinę raišką tam tikra linkme. Tad būdo

bruožai tėra žmogaus raidos linijos išorinės apraiškos“ (p.125). Būdo bruožai nėra įgimti, žmogus

įgyja būdo bruožus, kad galėtų palaikyti tam tikrą gyvenseną ir tai įvyksta labai anksti. Neteisingas

auklėjimas pastūmėja vaikus į liguistą tuščiagarbystę, daugiau ar mažiau persmelkiančią mintis,

veiksmus, būdo bruožus, nuolat sunkinančią gyvenimą, kartais sukeliančią didžiausias

komplikacijas, nesėkmes, galiausiai asmenybės žlugimą (Adler, 2003). Psichologas teigia, kad

užsisklendimas vedantis į priešiškumą, neryžtingumas, baimė, menkavertiškumas gali sukelti įvairių

komplikacijų žmogaus gyvenime.

Tyrimo dalyviai interviu metu paminėjo kai kurias savo charakterio savybes, būdo

bruožus, kurie taip pat turėjo įtakos jų pasirinkimui pabandyti narkotikų, tai – išdidumas (Paulius ir

Semas), smalsumas (Paulius ir Borisas), lengvabūdiškumas (Semas, Mantas, Borisas), malonumų

troškimas (visi penki tyrimo dalyviai), nepilnavertiškumo kompleksas (Semas) ir uždarumas

(Semas). Visi pašnekovai teigė, kad jiems patiko narkotikų poveikis ir jie vėl ir vėl norėjo patirti tą

malonumą. Kaip teigia Kirkpatrick (2006), narkotikų vartojimas sušvelnina diskomfortą, kuris

atsiranda tarp idealaus ir realaus Aš.

Nepatenkinti egzistenciniai poreikiai

Egzistencinė perspektyva žvelgia į žmogaus būtį pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencinius

klausimus: laisvės, atsakomybės, vienišumo, kančios, mirties ir gyvenimo prasmės. Egzistencinės

31

filosofijos išeities taškas – tai vienišas, atstumtas, susvetimėjęs asmuo beprasmiškame ir dažnai

absurdiškame pasaulyje (Godvadas P., 2008). Žmonės dažnai mėgina atsiriboti nuo savo

fundamentalaus susietumo su gyvenimo baigtinumu, apgaudinėdami save, kad gyvenimo pabaiga

laukia kažkur neapibrėžtoje ateityje ir įvairiais būdais bando pabėgti nuo šio egzistencijos fakto (V.

Ivanauskienė, 2010). Kai žmogus suvokia savo egzistencijos laikinumą, jam iškyla pilnatvės ir

prasmės klausimai, t. y. – kuo užpildyti gyvenimo laiką.

Vyrų papasakotos istorijos atskleidė, kad kai kurie pašnekovai kentė dėl nepatenkintų tam

tikrų egzistencinių poreikių. Paulius kalbėjo apie nuobodulį ir motyvacijos trūkumą, kas vertė jį

ieškoti užsimiršimo ir gyvenimo prasmės draugų rate.

Mokslus apleidau, nebeįdomu buvo. <..> Nu ir neturi ką veikti. <..>Niekas neįdomu

buvo, niekuo nesidomėjau, jokios <..> Net nežinau pats ko norėjau. <..> motyvacijos

kažkokiems mokslams nebuvo. <..> tikslų nėra kažkokių tai, motyvacijos kažkokios

kitokios mokslams nėra ir vėl ten pat, su tais pačiais draugais. (Paulius, 39 m.)

Mantas pasakojo apie tai, kad ieškojo kažko gyvenime, o Borisas skundėsi vidine tuštuma

ir liūdesiu, sakydamas, kad pradėjo vartoti narkotikus, norėdamas nuslopinti tą tuštumos jausmą

savo viduje.

<..>o buvo gyvenime kažko tai ieškojimas. <..> ieškai, kažko gyvenime, nu, aišku, ten

alkoholis prasidėjo. (Mantas, 36 m.)

<..> buvo liūdesys. Pradėjau vartoti ne iš džiaugsmo, o buvo liūdesys... tuštuma.

Tuštuma tokia, nusibodo viskas, turėjau darbą, bet nebuvo jokio džiaugsmo... gyvenime.

<..>Bet buvo liūdesys toks, ateini taip kažkaip taip... <..>. Kaip ir sakiau – liūdesys ir

smalsumas. (Borisas, 34 m.)

Kadangi tyrimo dalyvis Borisas domėjosi dvasiniais dalykais, ieškojo prasmės gyvenime,

tai narkotikų poveikis jam pasirodė, kaip tam tikras dvasinis patyrimas, kuris gali užpildyti tą

tuštumą viduje ir beprasmybės jausmą.

<..>kažkoks kaip dvasinis, ne tik, kad ten kažkas tave... kaip dvasinis tiesiog

patyrimas čia buvo. <..>O dėl to dvasinio patyrimo, aš galvojau – čia man. <..> Man

užpildydavo tą tuštumą. <..> Kadangi vis dėlto tokie dvasiniai dalykai... dėl to gali būti ir

pradėjau vartoti irgi, kad domėjausi. Galvojau, kad vis tiek negali, kažkas yra, kad ne

šiaip sau žmogus gyvena ir miršta, kad kažkas vis dėlto yra. (Borisas, 34 m.)

Egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės, santykio su pasauliu, pačiu savimi ir savo

gyvenimu klausimai sukelia nerimą ir įtampą. Pasak Franklio (2010), tam tikras įtampos lygis yra

normali žmogaus būsena, tačiau per didelė įtampa sukelia sutrikimus. Kai žmogus neįstengia surasti

savo gyvenimo prasmės, jis patenka į egzistencinį vakuumą, pasireiškiantį nuoboduliu, tuštumos

jausmu, kuris savo ruožtu sukelia skausmą ir padidina nerimą. Siekdamas pagerinti savo dvasinę

būseną žmogus gali pradėti vartoti narkotikus.

32

Klaidingi įsitikinimai

Analizuojant tyrimo dalyvių patirtis, buvo išskirta dar viena kategorija – „klaidingi

įsitikinimai“. Kai žmonės dėl nežinojimo arba klaidingų įsitikinimų patiria skaudžių pasekmių savo

gyvenime, šiuo atveju, tampa priklausomi nuo narkotikų vartojimo. Vienas iš klaidingų įsitikinimų

yra manymas, kad lengvi narkotikai, tokie kaip kanapės (trimo dalyviai jas vadina „žolė“),

nesukelia priklausomybės ir juos vartojant nerizikuoji tapti narkomanu. Gossop (2001) teigia: „Nuo

1980 m. vyksta kanapės priklausomybės klausimo pervertinimas. Pastarųjų metų tyrimai parodė,

kad kai kuriems kanapės vartotojams, kurie nori mesti arba sumažinti jos vartojimą, yra labai sunku

tai padaryti, ir jie tęsia narkotiko vartojimą, nepaisydami jo žalingo poveikio. Priklausomybės nuo

narkotikų problemos esmė – neįveikiamas potraukis vartoti narkotikus, diskomfortas arba stresas jo

nevartojant“ (194 p.). Nors šis autorius teigia, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog kanapės rūkymas gali

paskatinti kitas pavojingesnes narkotikų vartojimo formas, kitas autorius, Juzinsky (2009), teigia:

„Yra žinoma, kad vienas žalingas įprotis grindžia kelią kitam. Rūkantys suaugusieji paprastai ir

geria, o geriantys – rūko. Geriantys ir rūkantys paaugliai dažniau griebiasi psichoaktyviųjų

medžiagų, negu šių įpročių neturintieji“ (23 p.). Šis tyrimas taip pat parodė, kad trys iš penkių

dalyvavusiųjų tyrime pradėjo savo, kaip narkomano kelią, nuo kanapių rūkymo.

Aš pirmą kart parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu, prikolas,

juokas. Ir tai pradėjom daryti taip į mėnesį kartą, du. <..> o anfetaminas ir žolė tai buvo

lengvi narkotikai, <..>Tai nieko tokio blogo jau čia, kas čia blogo, jeigu tau gerai. <..>

Iki aštuoniolikos metų, tai žolė, anfetaminas man tai būdavo normalu. (Semas, 29 m.)

Bet pradėjau nuo žolės rūkymo, kažkur nuo šešiolikos. <..> Kadangi jau buvau

pripratęs prie žolės, bet visą laiką norėjosi kažko daugiau... (Borisas, 34 m.)


aštuoniolika. <..> jisai <..> pasiūlė man ir aš kartu su juo parūkiau žolės... . Po to man

patiko. <..> Pradžioje tai vyko chaotiškai. Paskui vis dažniau ir dažniau. (Darius, 38 m.)

Kitas klaidingas įsitikinimas yra manymas, kad vieną kartą pavartojus stiprių narkotikų

(opiatų arba heroino), netapsi priklausomas. Toks mąstymas suklaidino Semą.

Jie sako: „imk pabandyk“. Aš ten ilgai spyriojausi, bet galiausiai pamaniau: „ai nu

pabandysiu, čia nieko tokio, vienas kartas“. Ir kaip po to jau tapo taisyklė, kad vienas

kartas jis toks amžinas tampa. (Semas, 29 m.)

Kiti pašnekovai sakė, kad patys ieškojo kažkokių aštresnių pojūčių, norėjo patirti kažką

neįprasto, arba tiesiog dėl nuobodulio ir neturėjimo ką veikti pabandė narkotikų, o Semas buvo

nusistatęs prieš narkotikų vartojimą ir būtent tai, kad jam atrodė, jog nieko tokio jeigu pavartos tik

vieną kartą ir buvo ta pradžia, kuri sukėlė daug didelių problemų jo gyvenime. Šį klaidingą

33

įsitikinimą dar sustiprina ir tai, kad pavartojus pirmą kartą nesijaučia pasekmės – tokios, kurios

atsiranda vėliau, kai išsivysto priklausomybė nuo narkotiko.

<..>Ryte atsikėliau – nieko tokio. Po mėnesio dar kartą pabandžiau... (Semas, 29 m.)

Pasak Berns (2007) socializacijos procese žmogus mokosi tam tikrų elgesio modelių.

Jauname amžiuje būdinga ieškoti ir rizikuoti. Kai rizikingas elgesys nesukelia nemalonių pojūčių,

atsiranda poreikis pakartotinam mėginimui, o kiekvienas pakartotinas narkotikų mėginimas didina

susirgimo priklausomybe riziką.

3.2. Narkotikų vartojimo dinamika ir pasekmės

Tyrimo metu išryškėjo narkotikų vartojimo dinamika ir pasekmės individui. Visi tyrimo

dalyviai praėjo panašius priklausomybės vystimosi etapus nuo pirmojo pabandymo arba

eksperimentinio vartojimo iki psichinės ir fizinės priklausomybės. Analizuojant interviu duomenis

nustatyta, kad visi tyrimo dalyviai patyrė moralinį nuosmukį, išgyveno skausmingas netektis,

socialinę atskirtį, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus ir skausmingus vidinius emociniu

išgyvenimus.

Priklausomybės vystimasis

Analizuojant interviu duomenis paaiškėjo, kad tyrimo dalyviai pradėjo vartoti narkotikus

eksperimentuodami – siekdami patirti narkotikų poveikį, tačiau gana greitai šis vartojimas tapo

įprastiniu ir pagaliau ryškėjo psichologinė priklausomybė. Vieni tyrimo dalyviai pabrėžia

besivystančią priklausomybę nuo paties vartojimo proceso, kiti – nuo narkotikų poveikio – kai

atsiranda lengvumo jausmas, pagerėja nuotaika. Išryškėjo staiga besivystanti priklausomybė, kai

pavartojus pirmą kartą narkotikų, žmogus jau negalėjo nustoti jų vartoti, tačiau kitiems dalyviams

priklausomybė vystėsi lėtai.

Vieną kartą pabandžiau, antrą nu ir po to jau viskas. (Paulius, 39 m.)

Aš pirmą kart parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu, prikolas,

juokas. <..> Po to jau, aštuoniolikos metų pabandėm heroiną. <..>Aš ten ilgai

spyriojausi, bet galiausiai pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko tokio, vienas kartas“.

Ir kaip po to jau tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks amžinas tampa. (Semas, 29 m.)

Jei jau vieną kart įsidūrei, pamėginai... Nu man kažkaip, sakau, nepatiko, bet kaip

pradėjau su tais chemijom visom tom maišyt, tada jau patiko man atsimenu – opiatai.

(Mantas, 36 m.)

O pavartojus opiatus jau niekas neįdomu pasidaro, nei alkoholis, nei ta žolė, čia taip

tik. <..> Jau man buvo, pavyzdžiu, po... dviejų savaičių vartojimo, turbūt – aš jau

supratau, kad nemesiu. (Borisas, 34 m.)

34

Pirmą kartą paragavau sunkesnių narkotikų įkalinimo įstaigoj ir po to jau pradėjau

vartoti tik tai sunkius narkotikus, opiatus. (Darius, 38 m.)

Tyrimo duomenys leidžia daryti prielaidą, kad greičiausiai vystėsi priklausomybė nuo

opiatų, o vadinamų lengvų narkotikų vartojimas yra rizikos veiksnys vartoti stiprius narkotikus ar jų

mišinius.

Borisas sakė, kad pradėjo vartoti stiprius narkotikus, todėl, kad buvo pripratęs prie kanapių

rūkymo ir visą laiką norėjo kažko daugiau. Mantas pasakojo, kad pirmą kartą pavartojęs sunkiai

susirgo, tačiau tai nesulaikė jo nuo noro pakartoti ir jis, sužinoję, kaip galima būtų išvengti

neigiamų organizmo reakcijų į narkotinę medžiagą, pavartojo dar kartą, ko pasėkoje vėliau susirgo

priklausomybe.

Bet kai paskui, kaip sužinojau, kad galima juos, kad nepykintų, kad nevemtum ten,

maišai su visokiais dimedroliais, tabletėm, relanijumas skystas ampulėse maišai su tuo,...

(Mantas, 36 m.)

Pirminis narkotikų poveikis, anot tyrimo dalyvių, yra labai malonus ir visi teigė, kad jiems

patiko tai daryti, todėl jie tęsė vartojimą. Trys pašnekovai – Darius, Borisas ir Semas, gerai žinojo

apie neigiamą narkotikų poveikį asmenybei ir buvo nusistatę prieš narkotikų vartotojus, tačiau tai jų

nesulaikė nuo pirmo pabandymo, o vėliau ir priklausomybės išsivystymo. Semas teigė, kad po

pirmo pavartojimo nejautė jokių neigiamų narkotiko vartojimo pasekmių. Tai irgi galėjo turėti

įtakos tyrimo dalyvių apsisprendimui toliau vartoti.

Po pirmojo pabandymo vartoti narkotikus tiriamieji pradėjo tai daryti vis dažniau ir

dažniau, kol galiausiai išsivystė fizinė priklausomybė.

Ir paskui gaunasi, kad tu pirmą... pirmą sykį kada vartodavai, gaunasi kaip ir kažką

jauti, kaip ir euforiją, ir kūniškai ir dvasiškai gauni, o paskui – kada jau tampi

priklausomas, šita dozė pirmutinė tau yra tapti, kaip dabar man, blaiviam, vat kaip jums.

Kad tu pasijaustum blaivas, kad apsirengtum ir eitum kažką daryt – ar dirbti, ar vogti, ar

surasti kitą dozę, kuri padarys tave vėl, įves į tą euforiją. (Borisas, 34 m.)

Aš turiu omeny, kad kada ateina rytas ir kai tave pradeda laužt, ir kai tu neturi jokio

kito pasirinkimo, tik kaip kad eit vogt arba dar kažkaip tai, kad gauti tų narkotikų, tai tau

jau tas pats, tiesiog, būna. Ir tu visiškai, tu pilnai supranti, kad tu esi priklausomas...

(Darius, 38 m.)

Psichologas Peele priklausomybę apibūdina kaip žalingą elgesio ratą. Elgesio, kuris yra

nebekontroliuojamas. Priklausomybė – tai procesas, kuris keičiasi, transformuojasi laike (cit. pagal

Bulotaitę, 2004). Tyrimo dalyvių papasakotos patirtys patvirtina, kad priklausomybė yra panaši į

žalingą elgesio ratą, kuriame jie buvo įkalinti.

35

<..>Tai su pertraukom tokiom... vis tiek po metus, du, po tris... vartodavau. Išeini į

laisvę, ten gal nevartoji porą, tris mėnesius, bet vėl į tą pačią kompaniją įeini ir vėl

vartoji, nes nežinai kitų kelių nu. <..> (Paulius, 39 m.)

<..>Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas.<..>Va taip ir gyveni, metų metais taip ir

gyveni. Kad šiandiena pavartosiu va ir savo jėgom mesiu. Nu, šiandien paskutinį kartą,

tikrai. <..>Ten kažkiek laiko nebevartoji. Ten programoj tu atsigauni biški, gal jau esi

patenkintas, pradedi džiaugtis gyvenimu. Nu jau galvoji: „viskas, dabar kabinsies už

gyvenimo“. Buvo tokių vat... Išeini, sutinki pirmą narkomaną ir pavartoji. (Mantas, 36 m.)

<..>Būna va taip – padaro narkotikus, užsidarom bute, kaip vampyrai, grynai jau,

užsidarom užuolaidas, kad būtų tamsu, kokią tokią relaksinę muziką ir vienas kitą

„šaunam“ (t. y. susileidžiam narkotikų – tyrėjos pastaba). Pagulim, pagulim... vėl

atsipeikėjam, vėl... ir taip kokią parą laiko. <..> Jau suvoki, kad tu jau duobėj. Jo. Bet,

sakau, ateina rytas... vakare pavartojęs noriu, kuriu planą kaip ten išvažiuoti kur nors,

reabilitacijos centrų buvo mažai tuo metu, <..>. Ir... ir ateina rytas, vėl blogai ir vėl

vartoji, vėl eini, kažką darai ir va taip... vėl kalėjimas, kalėjimas negąsdina. Jau tokia

rutina per penkerius metus. (Borisas, 34 m.)

<..> Atsimenu save <..>Tu stovi sustojime, stoty Vilniaus ir lauki to autobuso, kuris

veža tave į čigonų taborą. Žiema, šlapdriba, eina lietus kartu su sniegu, tau šalta, tu

pramirkęs ir alkanas, ir tie dešimt ar dvidešimt litų, kurie yra tavo kišenėje, jie skirti dozei

narkotikų. (Darius, 38 m.)

Trys tyrimo dalyviai – Darius, Borisas ir Paulius, teigė, kad norėjo atsikratyti

priklausomybės, tačiau tuo metu Lietuvoje dar nebuvo sukurta pagalbos sistema, arba jie nežinojo,

kad galima kažkur kreiptis, kur būtų padedama atsikratyti priklausomybės.

Tuo metu, <..> kai aš supratau, kad aš priklausomas, nebuvo įstaigų, kur aš galėčiau

kreiptis pagalbos. Nes tie dispanseriai, taip vadinami, kurie buvo tuo metu, tai buvo ne

rimta, aš keletą kartų gulėjau, bet kai praeidavo detoksikacijos laikotarpis, pirmas

reikalas, kurį aš atlikdavau, tai aš važiavau į Taborą ir pirkau narkotikus. <..>Ten

nebuvo teikiama jokia psichologinė ar kažkokia kitokia pagalba socialinė. Ten buvo

tiesiog detoksikacija <..> Visą laiką aš norėjau nustoti vartoti, paskui tiesiog nebuvo

vilties, nes nežinojau kaip. (Darius, 38 m.)

Ir aš irgi pradėjau galvot, kadangi aš įsitikinau, kad ... medikai, narkologiniai

dispanseriai... negali nieko padėti <..> labai daug sykių narkologiniam dispansery

gulėjau, bet jie matyt...<..>Buvo noras, bet negalėjau... (ta priklausomybė) jo, stipresnė

buvo, tuo metu. (Borisas, 34 m.)

Išeities visą laiką, nuo pat pradžių ieškojau, bet nežinojau kaip ieškoti ir kur <..>

(Paulius, 39 m.)

Interviu duomenys patvirtina nuostatą, kad liguistos priklausomybės yra ne vien

medicininė, tačiau ir psichologinė, socialinė, dvasinė problema. Todėl ir liguistos priklausomybės

gydymas gali būti efektyvus taikant biopsichosocialinį pagalbos modelį, kuriame svarbu žmogaus

organizmo biologinės ir psichologinės, dvasinės savybės, ryšiai su aplinka (Parrish, 2010).

36

Moralinis nuosmukis

Juzynski (2009) aprašo vartojančiųjų psichoaktyviąsias medžiagas asmenybės ir elgesio

pokyčius, kurie yra labai panašūs ir būdingi visiems narkomanams. Tarp autoriaus paminėtų

pokyčių yra melavimas, vagystės, slapukavimas, teisėtvarkos pažeidimai, įvairių nusikaltimų

darymas ir t. t. Šio tyrimo dalyvių patirtys taip pat patvirtina šiuos teiginius. Visi pašnekovai buvo

teisti ir sėdėję kalėjimuos ne vieną kartą.

Galima teigti, kad tyrimo dalyvių atveju, jų moralinis nuosmukis prasidėjo nuo turto

praradimo, gebėjimų dirbti ir užsidirbti pragyvenimui praradimo, toliau prasidėjo melai, vagystės,

pirmiausiai iš namų, ir, galiausiai, kriminaliniai nusikaltimai.

Gyvenau bendrabuty, viską išnešiau iš bendrabučio, ką galėjau. Kilimą išnešiau į

tašką... Nieko, jau nebebuvo ką daugiau nešti<..> Tuščia, supranti, ateini – tuščia. <..>

Bandžiau dirbti ten, stalium, nu bet kas tau... Jau paragavai, viskas, jau sėkla pasėta,

supranti, vsio, nu tai ką tu padirbsi. (Mantas, 36 m.)

Dirbt gi nedirbi, nu. <..> Negali, fiziškai negali, nes tau reikia visą laiką dozę gaut,

taip gaunasi. Iš ryto atsikeli – koks darbas? Tu galvoji tik kaip greičiau pasigydyt, nu

sveikatą pataisyt... <..> O po to reikia pinigų, reikia galvot iš kur gaut ir taip toliau <..>

Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius, keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu viskas, baisu

<..>. Jokių pinigų nėra, reikia eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš kažko,

juk reikia prasimanyti. (Paulius, 39 m.)

Pirmi vogimai tai tik iš namų ir buvo. ... iki kalėjimo, pirmo kalėjimo, kaip sakant,

pirmo sėdėjimo už grotų – ne. <..> Kada išėjau iš kalėjimo... ji (mama) pamatė... <..> Vis

gilyn ir gilyn, ten jau gaunasi duobė, dažniausiai. (Borisas, 34 m.)

Paskui pradėjau meluot tėvams ir paskui vis tiek jau buvo nusikaltimai. <..>Prasidėjo

melai, prasidėjo vagystės, prasidėjo jau tokių<..> Kasdieną reikėdavo tam pinigų ten, po

dvidešimt, po keturiasdešimt litų kiekvieną dieną <..> Ir pamačiau tą gyvenimą, kad aš

einu į tą kriminalą jau, gilų kriminalą, kurio anksčiau... man tai buvo pramoga, ten karts

nuo karto, bet čia žiūriu... (Semas, 29 m.)

<..> bet jau kai prasidėjo vagystės ir išnešimai iš namų, turto... (Darius, 38 m.)

Gilėjant priklausomybei atsiranda poreikis didinti vartojamų narkotikų dozę. Tam reikia

pinigų. Susidaro tarsi uždara, gilėjanti spiralė – vartojamiems narkotikams reikia pinigų, dėl

narkotikų poveikio žmogus negali dirbti, o besivystanti fizinė priklausomybė susijusi su

skausmingu abstinencijos sindromu. Siekdami gauti jiems reikalingą dozę ir išvengti abstinencijos

sindromo, tyrimo dalyviai pradėjo meluoti, vogti ar įsitraukė į kitokius nusikaltimus, dėl kurių

pateko į kalėjimą. Moralinis nuosmukis suvokiamas skausmingai, mažėja ir taip žema savigarba,

padidėja kaltės jausmas, nerimas, baimė. Stengdamiesi sumažinti skausmingus išgyvenimus, jie vėl

atranda motyvą narkotikų vartojimui.

37

Sveikatos ir psichikos sutrikimai

Psichoaktyvių medžiagų, vadinamų narkotikais yra įvairių ir visų jų poveikis bei žala

sveikatai yra skirtinga. Tačiau poveikis žmogaus sveikatai yra griaunantis ir kuo ilgiau žmogus

vartoja narkotikus tuo stipriau žaloja save, savo organizmą ir psichiką. Narkotikų vartojimas stipriai

silpnina organizmo imunitetą, o tai sudaro sąlygas plisti įvairioms infekcijoms. Per kraują plinta

ypač pavojingos virusinės infekcijos – žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), sukeliantis AIDS ligą,

virusinis hepatitas. Dažniausiai užsikrečiama leidžiantis narkotikus tuo pačiu švirkštu ar net ta pačia

adata, arba kai iš to paties indo švirkštai traukia namuose pagaminto narkotiko dozę.

Piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis dažnai sukelia ilgalaikius neuropsichiatrinius

poveikius – tai depresija, suicidinis elgesys, panikos priepuoliai, nemiga, sunkumas koncentruoti

dėmesį ir pan. (D. Reingardienė ir kt., 2007).

Visi šio tyrimo dalyviai pasakojo, kad susidūrė su įvairiomis fizinėmis ligomis bei

negalavimais, kai kurie minėjo psichikos sutrikimus. Darius ir Mindaugas galvojo apie savižudybę

ir bandė nusižudyti, Mindaugas buvo užsikrėtęs hepatitu C, Darius pasakojo apie atrofines žaizdas,

kurios atsivėrė ant rankų ir kojų, tose vietose, kur ilgą laiką buvo badoma su adata leidžiantis

narkotikus. Paulius minėjo, kad baisėjosi savo išvaizda, fizine būsena ir pašlijusia sveikata.

Kai pradedi vartot, gerai būna. Blogai būna po to... Kada jau reikia daugiau ir bloga

jau būna nuo visko. <..> ir prasideda jau fizinis sunkumas – sergi, „kumarai“ vadinami.

<..>baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu

baisu. <..> vartojau amfetaminą, <..> ir jau taip jau galvojau – aš nedatrauksiu. Nu jeigu

aš noriu išeit į laisvę, man iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į

laisvę sveikas dar, tai aš turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. <..> arba invalidas išeisiu

nu – suparalyžiuos, dar kažkas, nebus venų, sunešios, organizmą suvarys. (Paulius, 39 m.)

O iš ryto, kada maždaug blaivas atsibundu, tampa, jau vadinama, abstinencija, nuo

ilgalaikio vartojimo. Tai kaip gripo simptomai, tik dvigubai žiauriau, tas kaulų sukimas

<..> Nėra jėgų ir automatiškai nei alkoholis, nei vaistai tau nepadeda. Tik tau padeda ta

dozė, tie narkotikai padeda. <..> psichinė... psichologiniai kažkokie dalykai, kurie veda iš

proto ir nežinai kas darosi. (Borisas, 34 m.)

Jis man įdūrė pats su savo švirkštu ir tada, po pirmo karto, aš susirgau... hepatitu C.

Aš ten vėmiau... Atsiguliau į ligoninę. <..> buvo gyvenime tokių situacijų, kad aš jau

pripažinau, bet tai reikėjo daeiti iki padvalo ir nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir

tokių dalykų. Ir ne vieną kartą. (Mantas, 36 m.)

Paskui, kai jau buvo giliau, kai jau pas mane... kaip pasakyt, jau žaizdos atsivėrė ant

rankų, ant kojų, ten kur aš, nu, badžiausi <..> o kai nebuvo vilties, aš jau kalbėjau taip...

nu, tiesiog nu... uždėsiu ant savęs rankas. Nusižudysiu, taip. Kai nelikdavo vilties, kai

atsidurdavai aklavietėje, kai likdavai vienas, visiškai nereikšmingas ir niekam

nereikalingas. (Darius, 38 m.)

Mirtinai rizikingos arba pavojingos elgsenos, teikiančios emocinį pasitenkinimą

(rūkymas, narkotikai, azartiniai žaidimai, gyvybei ir sveikatai rizikingas sportas) priskiriami vadinamam

savidestrukciniam elgesio modeliui (Liobikienė, 2000). Kaip matyti iš tyrimo dalyvių pasakojimų,

38

savidestrukcinis elgesys susijęs su savižudybių rizika. E. Shneidmano nuomone, pagrindinė savižudybės

priežastis – psichinis skausmas: „Psichologinis skausmas yra sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba

gėda. Šio skausmo esmė yra psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerimas,

vienišumas, baimė pasenti arba mirti kančiose. Nekyla abejonių, kad savistabos būdu fiksuojamas

psichologinis skausmas yra tikras. Savižudybė įvyksta, kai psichologinis skausmas laikomas

nebepakeliamu ir aktyviai siekiama mirties, kad pagaliau nutruktų nesiliaujantis kankinantis sąmonės

srautas. Savižudybė yra tragiška sielos drama. Analizuodamas ir gilindamasis supratau, kad dėl stipraus

psichologinio skausmo nusižudoma labai retais atvejais, bet kiekviena savižudybė yra susijusi su

pernelyg dideliu psichologiniu skausmu“. (Shneidman, 2002, 23).

Socialinė atskirtis, stigmatizacija

Narkotikų vartojimas dažnai siejamas ir su socialiniu atstūmimu. EMCDDA specialistai

socialiai atstumtais asmenimis laiko tuos, kurie negali kaip lygūs įsitraukti į ekonominį, socialinį ir

visuomeninį gyvenimą. Narkotikų vartojimas gali būti tiek socialinio atstūmimo priežastis, tiek

pasekmė (Bulotaitė, 2004).

Visi šio tyrimo dalyviai buvo patekę į socialinę atskirtį, kuri prasidėjo draugų praradimu,

užsidarymu, šeimos praradimu ir galiausiai visiško dugno pasiekimu, kada esi visų atstumtas,

niekam nereikalingas ir netgi pavojingas. Tokį „dugną“ galima pavadinti socialine atskirtimi.

Semas, Mantas ir Darius pasakojo apie draugų ir artimų žmonių praradimą.

Ir matydavau, kad su panele, su kuria mes pradėjom vartot, mes su ja išsiskyrėm. Tie

jau, kur mes būdavom kartu, draugai, irgi po biški jau vienas nuo kito tolstam. <..> iš tų

dvidešimt žmonių – keturi vartojam ir štai šešiolika, taip vat toks jau nu, kažkaip atitolsti.

(Semas, 29 m.)

Kokie draugai, ten pažįstami, kas buvo. Tai jeigu tu turėjai draugą iš tikrųjų, jeigu tu

pradėjai vartot, tai draugai, aišku, tave paliks, nu kam tu reikalingas narkomanas.

(Mantas, 36 m.)

...teko daug dalykų gyvenime prarasti, turiu omeny, sveikatą, draugų nuomonę apie

mane, visus draugus praradau...<..>Galiausiai visi nusisuko nuo manęs. (Darius, 38 m.)

Draugų praradimas veda į užsidarymą, dažnai narkotikų vartotojai patys pradeda vengti

savo buvusių draugų, nenori su niekuo bendrauti, apie tai pasakoja tyrimo dalyvis Semas.

<..>„pastebėjom, kad tu, nu, kitoks pasidarei“... „pinigų nėra, tu ateini toks be

nuotaikos, kažkoks tai išėjęs, be draugų, be nieko, visi skambina, o tu sėdi namuose“.

<..>Jo, užsidarai dar daugiau. (Semas, 29 m.)

Vėliau dažniausiai atsitinka taip, kad nuo vartojančiojo nusisuka ir jo šeima, patys

artimiausi žmonės. Vartojantis žmogus būna išvaromas iš namų, jo bijoma.

39

Užtenka jau to, kad artimųjų netenki, draugų jokių neturi. <..> Giminės nebeturi,

skaityk. Kas tau bandė padėti, tu juos apgavai, supranti, nuvylei, pasinaudojai artimųjų

gerumu, geranoriškumu ir jų pasitikėjimu tavim, bet tu juos nuvylei. Tai kas tau... iš namų

išvarytas. <..>Pas močiutę ateini, o ta žiūri į mane, tik pavalgyt numesdavo kokio... ten

kažką. Bet jau slėpdavo viską. Pas tetą iš vis negalėdavau ateiti. Nieks nebendravo su

manim. (Mantas, 36 m.)

Aišku, ne pradžioj, bet jau toliau, tai paprasčiausiai pasakė man: „sūnau, tu pasirenki

kelią, tas kelias skiria tave nuo mūsų, reiškia tu turėsi išeiti“. (Darius, 38 m.)

Bulotaitė (2009) analizuoja įvairių tyrimų duomenis. Ji teigia: tyrimai rodo, kad tiek

rūkantieji, tiek alkoholį ar kitus narkotikus vartojantys asmenys daugumoje pasaulio šalių yra

stigmatizuojami. Stigma – tai toks fenomenas, kai žmogus turi kokį nors fizinio, psichologinio ar

socialinio nuokrypio požymį, žymę ir ta žymė (stigma) ryškiai skiriasi nuo nusistovėjusių normų.

Žmogus su tokia žyme visada yra diskriminuojamas, jo šalinamasi (A. Suslavičius, 2006). Iš tyrimų

matyti, kad narkotikų vartotojai stigmatizuojami daug stipriau nei rūkantieji ar vartojantieji

alkoholį. Dauguma šio tyrimo dalyvių pasakoja apie patirtą stigmatizaciją, kai jų buvo šalinamasi,

bijoma, o ką jau kalbėti apie kažkokią pagalbą. Tokią būseną, jau galima pavadinti „dugnu“, tačiau

kiekvienu individualiu atveju tai yra skirtingos patirtys, vieni pašnekovai „dugną“ suvokia kaip

benamystę, kitiems tai artimų žmonių praradimas, dar kitiems mirties baimė ir panašiai.

Buvo sąlyga pastatyta – arba tu važiuoji gydytis, arba mes tave išvarom iš namų. <..>

gyvent neturėjau, valgyt neturėjau, visų atstumtas <..> visų nemylimas. Kaip pasakyt,

įtartinas tipas, vienu žodžiu, niekur nepageidaujamas. Nu tai, ar čia gyvenimas? (Mantas,

36 m.)

Kadangi pamačiau savo skurdą. Jo materialinį ir kad niekam nereikalingas. Kadangi

visus tuos penkerius metus dar kažkaip ir tėvai priimdavo, ir močiutė. O paskutiniu

momentu <..> man pasakė visi „ne“ ir neįleisdavo į namus ir man reikėjo žiemą jau eiti ir

kreiptis į, taip vadinamus, nakvynės namus. Ir tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai

žema. Ir dėl to aš pradėjau tikrai jau vaikščioti, kažko ieškoti... (Borisas, 34 m.)

Problemos buvo su savim, problemos su sveikata, problemos su policija,... socialinės

problemos. <..>Tu negali net nueiti į kažkokią... pas kažkokį gydytoją,<..> Aš negalėjau

gauti jokios medicininės pagalbos <..> Nu kokias socialines garantijas gali turėti

narkomanas, kuris niekada niekur nedirbo? <..> kad tokiam puolusiam žmogui, kuris turi

juodą patirtį, juodą... kai visi juodai apie jį galvoja, jisai yra visuomenės atstumtas ir

kaip, užantspauduotas. Aš ne tik galvojau, aš dažnai susidurdavau su situacijom, kai

paprasčiausiai man į akis buvo rėžiama: „ką tu, narkomane, nu čia... eik tu iš čia

greičiau“ ir viskas. <..> Aš buvau atstumtas, bet nu aš suprantu dėl ko. (Darius, 38 m.)

<..> ir jau taip jau galvojau – aš nedatrauksiu. Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę, man

iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas dar, tai aš turiu

kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Paulius, 39 m.)

Aš jau vartojau normaliai, jau kiekvieną dieną ir jaučiu, kad kažką reikia daryti, nes

jau tuo metu, atrodo, jau gyvenimas tampa nevaldomas. (Semas, 29 m.)

Išnagrinėjus tyrimo dalyvių interviu duomenis tampa aišku, kad sergantis priklausomybe

patenka tarsi į tam tikrus spąstus – viena vertus, jie pradeda vartoti narkotikus, siekdami rasti

40

draugų ar būti priimtais grupėje, antra vertus narkotikų vartojimas ir patiriamos komplikacijos

sukelia atskirties galimybes. Tokiu būdu didėja nusivylimas, gėda ir kaltė, dažnai nematoma išeities

arba pradedama ieškoti pagalbos, nes suvokiama, kad pasiektas dugnas. Galima daryti prielaidą, kad

atskirtis vystosi dėl narkotikus vartojančio žmogaus santykių su aplinka sutrikimu, sąlygoto

narkotikus vartojančio žmogaus elgesio ir vidinių išgyvenimų.

Vidiniai išgyvenimai

Tyrimo dalyviai taip pat pasakojo apie jausmus, vidinius išgyvenimus, kuriuos jie

patirdavo, kai buvo priklausomi nuo narkotikų vartojimo. Mantas kalbėjo apie neigimą ir savęs

apgaudinėjimą, Semas jautė gėdos ir kaltės jausmą viduje, dėl to tapo užsidaręs, Borisas jautėsi

labai pažemintas, kai turėjo kreiptis į nakvynės namus, Darius patyrė atstūmimo jausmą.

<..>Jo, užsidarai dar daugiau... Va, nes... viduj tokia gal gėda, kaltė. (Semas, 29 m.)

Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas. Tu neigi ir tu vis sakai, nu viskas – šiandien

paskutinė diena, pavartosiu, o rytoj ne. <..> mane paliko vieną, tai kam aš ten

reikalingas? (Mantas, 36 m.)

<..> man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip vadinamus, nakvynės namus. Ir tuo

metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai žema. (Borisas, 34 m.)

<..> Aš buvau atstumtas, bet nu aš suprantu dėl ko. (Darius, 38 m.)

<..>Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius, keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu

viskas“, baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu

baisu. (Paulius, 39 m.)

Skausmingi vidiniai išgyvenimai, neviltis ir nusivylimas, supratimas apie pasiektą

„dugną“, paskatina ieškoti išeities iš susidariusios padėties, kreiptis pagalbos.

3.3. Pagalba – kas paskatino ieškoti pagalbos?

Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti kas įtakoja priklausomų nuo narkotikų asmenų pasiryžimą

ieškoti pagalbos. Kitaip – kokie buvo kritinės sąmonės užgimimo veiksniai tyrimo dalyvių atveju?

Anot Friere (2000): „Magiška, fatalistinė sąmonė pasireiškia, kai apie supantį pasaulį nekyla jokių

klausimų, manoma, kad viską apsprendžia išorinės jėgos, ir tarsi nieko neįmanoma pakeisti. Tarp

visiško nesuvokimo ir kritinės sąmonės žmonės pradeda jausti, kad jie patys gali kažkiek

kontroliuoti savo gyvenimą ir ima užduoti tam tikrus klausimus. Kritinė sąmonė pasiekiama tada,

kai žmogus ima iš esmės suvokti savo gyvenimo erdvę formuojančias jėgas, ir tampa aktyviu

veikėju, kuriančiu kitokią, teisingesnę realybę“ (p.65).

Transformuojančio mokymo teorijoje Mezirow kalba apie pasikeitimą – dramatišką ir

esminį pasikeitimą tame, kaip suvokiame save ir pasaulį, kuriame gyvename. Transformuojančio

41

mokymo procesas dažniausiai prasideda nuo dezorientuojančios dilemos. Dezorientuojanti dilema

yra konkretus gyvenimo įvykis arba gyvenimo patirtis – artimo žmogaus netektis, darbo pakeitimas

arba liga, kurią žmogus išgyvena, kaip krizę. Tai gali būti ir kova su priklausomybe nuo narkotinių

ir psichotropinių medžiagų. Šios krizės neišeina išspręsti, naudojant ankstesnes problemų

sprendimo strategijas. Bandydamas rasti išeitį, žmogus užsiima savianalize, kuri dažnai būna

susijusi su kaltės arba gėdos jausmu. Pradeda kritiškai vertinti prielaidas, pripažindamas, kad ir

kitiems yra tekę išgyventi panašų procesą. Įvertinamos galimybės užimti naujus vaidmenis, imtis

naujų santykių ir veiksmų (Trepulė, 2009).

Motyvacija

Analizuojant interviu duomenis paaiškėjo tam tikri veiksniai, susiję su motyvacija. Vieni

veiksniai stiprina pasiryžimą nevartoti, kiti – neturi reikšmės. Keli tyrimo dalyviai kalbėjo būtent

apie tai, kokios nuostatos ir požiūriai jiems nepadėjo susilaikyti nuo noro pavartoti narkotikus. Du

pašnekovai, Darius ir Borisas, sakė, kad turėjo nusistatymą prieš narkomanus, jie žinojo, kokios

pasekmės gyvenime lydi narkotikų vartotojus, suvokė, kad tai yra blogai, tačiau tas žinojimas

nesulaikė jų nuo narkotikų pabandymo. Darius netgi smerkė narkomanus, manė, kad jie yra pražuvę

žmonės. Semas taip pat minėjo, kad pradžioje priešinosi, nenorėjo pabandyti vartoti narkotikų,

suvokdamas, kad tai yra blogai, tačiau vėl gi, tai nesulaikė jo nuo noro paeksperimentuoti.

<..> kadangi smerkdavau prieš tai narkomanus ir žinojau vis dėlto, nebuvo, kad, nu...

nežinojau ką darau... Žinojau. Kad supratimas, kad narkomanas, tenai ... arba aplamai

narkomanija tai blogai. Ir žinojau, žinojau. ... Bet vis tiek vot nemečiau... (Borisas, 34 m.)

<..> buvau nusistatęs, mačiau narkomanus prieš tai, tuos kurie vartoja sunkius

narkotikus ir skaičiau juos degradavusiais ir sakiau, kad aš tokiu tikrai niekada nebūsiu.

<..> Aš <..> žiūrėjau į narkomanus, kurie vartoja sunkius narkotikus ir aš nu, galvojau:

„va čia tai ne žmonės, čia jau viskas – dingę“. Bet nu negalėjau suvokti, kad pats einu tuo

keliu žingsnelis po žingsnelio. <..> aš galvojau, kad aš ne toksai.. (Darius, 38 m.)

Nors tam pačiam kieme, tarpusavy buvo toks susitarimas, kad heroino ir aguonų

ekstrakto nevartoti, nes... nes tai akivaizdūs faktai, kad bus blogai. <..> Jie sako: „imk,

pabandyk heroino“. Aš ten pakėliau kipišą tokį, išėjau ir dvi ar tris savaites aplamai su

jais nebendravau. Ir po to vėl kažkaip susitikom <..>. Jie sako: „imk pabandyk“. Aš ten

ilgai spyriojausi, bet galiausiai pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko tokio, vienas

kartas“. Ir kaip po to jau tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks amžinas tampa. (Semas,

29 m.)

Visi šio tyrimo dalyviai susidūrė savo gyvenime su dezorientuojančia dilema –

priklausomybe nuo narkotikų. Ši dilema juos privertė pradėti kritiškai mąstyti, ieškoti išeities

susidariusios padėties ir imtis kažkokių veiksmų. Tyrimas išryškino veiksnius, kurie įtakojo

tiriamųjų apsisprendimą ieškoti pagalbos, juos galima suskirstyti į dvi kategorijas – vidinė

42

motyvacija ir išorinė motyvacija. Šiame tyrime dar atskirai išskirtas išorinės motyvacijos veiksnys –

praradimai, taip pat suformuota kategorija – pagalba iš socialinės aplinkos.

Vidinė motyvacija

Bulotaitė (2004) teigia, jog „yra žinoma, kad dauguma suaugusių priklausomybės ligomis

sergančių asmenų nenori nustoti vartoję narkotines medžiagas. Daugelis iš jų gydosi priversti

išorinių priežasčių. O juk gydimosi sėkmė priklauso nuo vidinės nuostatos keistis“ (p.138). Trys šio

tyrimo dalyviai, Paulius, Borisas ir Darius, teigė, kad visą laiką norėjo atsikratyti priklausomybės.

Semo atveju, šis noras kilo kiek vėliau, kai suprato, kad dėl priklausomybės jo gyvenimas jau tampa

nebevaldomas. Tik vienas tyrimo dalyvis – Mantas – sakė, kad ieškoti išeities buvo priverstas

išorinių aplinkybių, kad pats savo noru niekada nebūtų nustojęs vartoti narkotikų, nes tai yra labai

nuostabi būsena. Mantas tvirtino, kad tik aplinkybės privertė jį atsisakyti narkotikų.

Išeities visą laiką, nuo pat pradžių ieškojau, bet nežinojau kaip ieškoti ir kur, ir

nežinau, galvojau visą laiką, kad pats galiu tą padaryt. (Paulius, 39 m.)

Aš visą laiką norėjau, aš jau žinojau, jeigu nuo narkotikų kažką daryti, tai reikia arba

išvažiuoti, arba tave kažkas paimtų... pakeisti aplinką, aš suprasdavau. (Borisas, 34 m.)

Visą laiką aš norėjau nustoti vartoti, paskui tiesiog nebuvo vilties, nes nežinojau kaip.

(Darius, 38 m.)

Ir... jisai sako: „kuo tau padėt?“. Aš jam išdėsčiau planą, sakau: „va narkologiniam

ten pas gydytoją, duos vaistų, man reikia namuose kokį karantiną savaitę, nieko neleisti,

nes nežinia kas gali ateiti“. Jo, jo viską pats susižinojau. (Semas, 29 m.)

Paulius minėjo, kad patyrė tokius jausmus, kaip beprasmybė, kai viskas atsibosta, ir mirties

baimė, kurie skatino jį ieškoti išeities iš priklausomybės narkotikams.

Ir atsibosta tas gyvenimas toks – atsibosta. <..> Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę, man

iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas dar, tai aš turiu

kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Tyrėja: Numirsi?) Taip, nu, arba invalidas išeisiu nu –

suparalyžiuos, dar kažkas, nebus venų, sunešios, organizmą suvarys. (Paulius, 39 m.)

Semą gąsdino ir motyvavo tai, kad dėl narkotikų vartojimo, jis praranda kontrolę savo

gyvenimui, kai jau pats negali nieko daryti, o esi verčiamas elgtis taip kaip nenorėtum.

<..> aš jau vartojau normaliai, jau kiekvieną dieną ir jaučiu, kad kažką reikia daryti,

nes jau tuo metu, atrodo, jau gyvenimas tampa nevaldomas. (Semas, 29 m.)

Pašnekovai Paulius ir Darius troško gyventi prasmingesnį ir geresnį gyvenimą.

<..> Gavau sroką vėl devynis metus, bausmę, tai... Jeigu ir vėl vartot, tai aš neišeisiu.

Jeigu aš dar noriu išeit į laisvę, būt sveikas ten, turėt šeimą ir taip toliau ir pasiekt

kažkokių tikslų, tai aš turiu baigt, kažką daryt, pradėt kažką daryt. Baigt tas nesąmones,

baigt alkoholį, baigt narkotikus, baigt sėdėjimą kalėjimuose. (Paulius, 39 m.)

43

Atsimenu save <..> Tu stovi sustojime, stoty Vilniaus, ir lauki to autobuso, kuris veža

tave į čigonų taborą. Žiema, šlapdriba, eina lietus kartu su sniegu, tau šalta, tu pramirkęs

ir alkanas, ir tie dešimt ar dvidešimt litų, kurie yra tavo kišenėje, jie skirti dozei narkotikų.

Ir labai dažnai aš atkreipdavau dėmesį į pravažiuojančias mašinas, kur sėdėjo laimingi

žmonės, dažnai tai buvo poros, ant galinių sėdynių sėdėjo vaikai. Ir aš pavydėdavau ir

netgi vartodamas, aš užduodavau kaip ir klausimą – kodėl mano gyvenimas toksai? Negi

tėvai mane pagimdė, kad aš, nu, taip va ir išeičiau, nieko nepadaręs gero? Vis tiek pas

kiekvieną žmogų yra, nu, noras būti prasmingam ir naudingam. Ir va tas dalykas, nu jisai,

nu kaip? Jis buvo gyvas manyje, bet jis nebuvo realizuotas dėl to, kad tuo metu, anksčiau

aš negalėjau net kur kreiptis, tiesiog nežinojau kur. (Darius, 38 m.)

Tyrimo dalyviai teigė, kad jiems nelengva buvo pripažinti, jog yra priklausomi nuo

narkotikų, pradžioje jie tai neigdavo, nepripažindavo. Daugeliu atvejų, turėjo praeiti nemažai laiko,

kol susivokė ir pripažino savo priklausomybę. Darius ir Mantas paminėjo apie tai, kaip jie pripažino

sau, jog yra priklausomi nuo narkotikų, kiti trys pašnekovai apie tai nekalbėjo.

Kai aš supratau, kad esu priklausomas nuo narkotikų, praėjo daug daug laiko. Tai

neįvyko pradžioj. Pradžioj buvo visiškas neigimas. <..> Taip, aš galvojau, kad aš ne

toksai. Tik tai po kokių šešių, septynių metų... Po šešių kažkur tai ... jau tada supratau, kad

ir aš ant kabliuko. (Darius, 38 m.)

Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas. Tu neigi ir tu vis sakai, nu viskas – šiandien

paskutinė diena, pavartosiu, o rytoj ne. <..> Ar aš buvau pripažinęs? Buvo bendrai tokių

dalykų, buvo gyvenime tokių situacijų, kad aš jau pripažinau, žinai, bet tai reikėjo daeiti

iki, sakau, iki padvalo, žinai ir nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir tokių dalykų.

(Mantas, 36 m.)

Du pašnekovai – Semas ir Borisas – pasakojo, kad vartodami narkotikus, jie viduje

nesijautė gerai, juos kankindavo sąžinės priekaištai. Kiti du – Mantas ir Darius – dalinosi apie

išgyventus nevilties, vienatvės, atstūmimo jausmus, kurie juos apimdavo ir po to sekusius ketinimus

arba net bandymus nusižudyti.

Ir tai būdavo nu, kažkaip tai, ką aš žinau, ir ta vidinė būsena, jau ta sąžinė kalbėdavo,

kad tai yra neteisingai, blogai va... <..> Jo, jo ir man tai būdavo taip viduj, eik tu sau,

kažkaip tai nu... Va, nes... viduj tokia gal gėda, kaltė. (Semas, 29 m.)

Blogai pasijaučiau, bet kažkaip ką čia padarysi ir... Supratau, kad vis dėlto... kadangi

smerkdavau prieš tai narkomanus ir žinojau vis dėlto, nebuvo, kad, nu... nežinojau ką

darau... Žinojau. Kad supratimas, kad narkomanas, tenai ... arba aplamai narkomanija tai

blogai. Ir žinojau, žinojau. (Borisas, 34 m.)

<..> o kai nebuvo vilties, aš jau kalbėjau taip... nu, tiesiog nu... uždėsiu ant savęs

rankas. Nusižudysiu, taip. Kai nelikdavo vilties, kai atsidurdavai aklavietėje, kai likdavai

vienas, visiškai nereikšmingas ir niekam nereikalingas. (Darius, 38 m.)

Borisas pasakojo apie vidinį balsą, kuris, jo manymu, buvo Dievo balsas. Šis balsas jį

nuolatos ragino ieškoti pagalbos ir kreiptis dėl to į tikinčiuosius. Po kurio laiko jis padarė vidinį

apsisprendimą prašyti pagalbos pas tikinčiuosius.

44

Man tik atėjo kažkoks, nežinau, taip pat toks vidinis... balsas, aš nežinau. Dabar aš tik

žinau, kas tai galėjo būt. „Eik ieškok pagalbos. Eik ieškok pagalbos“. <..> Kažkas iš

vidaus: „Tau padės krikščionys. Eik ieškok pas krikščionis pagalbos“. <..> Jo, kad man

gali padėti Dievas. O kas yra Dievo žmonės, aš žinojau, kad krikščionys. Ir mano tokia

mintis atėjo. (Borisas, 34 m.)

Ir nuo to momento, kada padariau tokį vidinį apsisprendimą, kad prašysiu, ieškosiu

pagalbos... pas krikščionis, neilgai reikėjo laukt. Po dviejų savaičių man jau pasiūlymas

atėjo<..>. (Borisas, 34 m.)

Remiantis interviu duomenimis galima teigti, kad vidinė motyvacija yra procesas, kuris

prasideda nuo to momento, kai asmuo pradeda pats sau pripažinti, kad jis priklausomas nuo

narkotikų ir negali pats savo pastangomis įveikti šios priklausomybės. Tyrimo dalyviai pripažino,

kad sąžinės balsas ir Dievo pagalba buvo reikšmingi vidinės motyvacijos veiksniai.

Išorinė motyvacija

Keturi iš penkių šio tyrimo dalyvių teigė, kad visą laiką norėjo nustoti vartoti narkotikus,

tačiau priklausomybės pančiai būdavo stipresni ir jie pabandę vienu ar kitu būdu nustoti vartoti,

netrukus vėl griebdavosi tų pačių svaigalų. Todėl išorinės aplinkybės, kurios įstumia vartojantįjį į

beviltišką padėtį, taip pat atlieka labai stiprią motyvacinę funkciją, kad žmogus pradėtų ieškoti

išeitis, imtųsi kažkokių veiksmų pagerinti savo padėčiai. Šio tyrimo dalyviai paminėjo tokius

išorinės motyvacijos veiksnius, kaip sveikatos sutrikimai, pasibaisėjimas savo išvaizda, pinigų

trūkumas, turto praradimas, artimų žmonių praradimas, moralinis nuosmukis, artimųjų spaudimas,

teigiami pavyzdžiai, parodyta meilė ir rūpestis, pasekmių baimė. Šiuos išorinės motyvacijos

veiksniu galima suskirstyti į negatyvius ir pozityvius.

Paulius sakė, kad jį stipriai motyvavo suvokimas, kad jo sveikata eina vis blogyn ir

galiausiai jį gali ištikti kokia nors sunki liga ar net mirtis, taip pat jis baisėjosi savo išvaizda.

<..> ir prasideda jau fizinis sunkumas – sergi, „kumarai“ vadinami, tai va... Blogai

būna po to... Kada jau reikia daugiau ir bloga jau būna nuo visko. <..>nu viskas, baisu

pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu baisu.

(Paulius, 39 m.)

Tyrimo dalyviams Borisui, Mantui ir Pauliui gan stiprią įtaką padarė materialinių vertybių

praradimas. Kaip buvo minėta, tik vienas tyrimo dalyvis – Mantas – teigė, kad tik išorinės

aplinkybės privertė jį susimąstyti ir imtis kažkokių veiksmų, kad atsikratyti priklausomybės nuo

narkotinių medžiagų.

O po to reikia pinigų, reikia galvot iš kur gaut ir taip toliau <..> Jokių pinigų nėra

<..> (Paulius, 39 m.)

45

Gyvenau bendrabuty, viską išnešiau iš bendrabučio, ką galėjau. Kilimą išnešiau į

tašką... Nieko, jau nebebuvo ką daugiau nešti, <..>... Tuščia, ateini – tuščia. <..> Nežinau

nei vieno ir nežinau tokio narkomano, kuris savo noru mestų narkotikus. Yra, priverčia

aplinkybės tiktai mesti narkotikus. Man irgi privertė... Kaip supratai, gyvent neturėjau,

valgyt neturėjau, visų atstumtas, supranti, visų nemylimas. Kaip pasakyt, įtartinas tipas,

vienu žodžiu, niekur nepageidaujamas. (Mantas, 36 m.)

Kadangi pamačiau savo skurdą. Jo, materialinį ir kad niekam nereikalingas. (Borisas,

34 m.)

Semo ir Pauliaus netenkino tai, kad jie buvo priversti daryti nusikaltimus, tam kad galėtų

patenkinti savo poreikį narkotikams, jei tai įvardino kaip motyvacinį veiksnį, kuris taip pat juos

skatino ieškoti išeities.

<..>reikia eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš kažko, juk reikia

prasimanyti. (Paulius, 39 m.)

Nu aš mačiau, kad reikėjo vis.... prasidėjo melai, prasidėjo vagystės, prasidėjo jau

tokių... Kasdieną reikėdavo tam pinigų ten, po dvidešimt, po keturiasdešimt litų kiekvieną

dieną <..> Ir pamačiau tą gyvenimą, kad aš einu į tą kriminalą jau, gilų kriminalą, kurio

anksčiau... man tai buvo pramoga, ten karts nuo karto, bet čia žiūriu... (Semas, 29 m.)

Tyrimo dalyvis Mantas, kuris, kaip pats sakė, neturėjo vidinės motyvacijos, buvo

priverstas imtis veiksmų dėl artimųjų spaudimo. O Borisą dar motyvavo pasekmių baimė.

Buvo sąlyga pastatyta – arba tu važiuoji gydytis, arba mes tave išvarom iš namų ir

taip ir taip, eik į visas keturias puses. Nu tai ką rinksies? Aišku, važiuoji į tą programą

(Minesotos). (Mantas, 36 m.)

Baisu dėl pasekmių tapo, kad... vis tiek tas dalykas, aš supratau, jis nelegalus, kad vis

dėlto pinigai jau baiginėjasi. Kad vis dėlto jau reikia meluot, aš jau dėl to, dėl to – aš taip

pagalvojau, kad blogai baigsis. (Borisas, 34 m.)

Tyrimo dalyviai Borisas ir Darius nurodė pozityvius išorinės motyvacijos veiksniu, kurie

padarė jiems labai stiprų įspūdį ir padėjo žengti tuos pirmuosius žingsnius, kurie yra labai svarbūs,

blaivėjimo link. Borisas pasakojo apie teigiamus pavyzdžius, o Darius kalbėjo apie patirtą meilę iš

jį supančių žmonių.

<..>Jo, kad man gali padėti Dievas. <..> Ir mano tokia mintis atėjo. Kadangi vis tiek

mes, yra ratas, yra kiti narkomanai, kurie gal jau patyrę ir dvasinių tokių išlaisvinimų,

kaip sakant, nu kuriems bažnyčios padėjo <..> Man padėjo pavyzdžiai tų žmonių, kaip jie

su mumis elgdavosi. Ir aš supratau... aš pradėjau matyti ir suprasti kas vis dėlto yra

krikščionybė. (Borisas, 34 m.)

Ir vat būtent, man buvo nuostabu, kad ten, reabilitacijos centre, aš pajutau meilę. Aš

pamačiau rūpestį, dėl savęs. Ir ta meilė tai buvo varomoji jėga, kuri paskatino, kuri davė

tą pirmą postūmį link pokyčių. Aš supratau, kad aš, nu, aš kažkam tai reikalingas ir, kad

kažkam tai aš galiu būti reikalingas. (Darius, 38 m.)

46

Praradimai

Beveik visi tyrimo dalyviai pasakojo apie tai, kaip skaudžiai jie išgyveno artimų žmonių

praradimus, kai nuo jų nusigręžė draugai, po to šeimos nariai. Kiek skausmo ir vienatvės jie patyrė,

kai buvo išvaryti iš namų ir tapo niekam nereikalingi. Tai turėjo labai didelės įtakos jų

apsisprendimams.

Ir matydavau, kad su panele, su kuria mes pradėjom vartot, mes su ja išsiskyrėm. Tie

jau, kur mes būdavom kartu, draugai, irgi po biški jau vienas nuo kito tolstam. (Semas, 29

m.)

<..>šiaip aš praradau visus draugus. Aš kaip? Išdūrindavau, jeigu taip galima

pasakyt, apvogdavau, gale vartojimo man nebuvo jokių rėmų. <..> Apgaudavau, taip.

<..> Galiausiai visi nusisuko nuo manęs. (Darius, 38 m.)

Užtenka jau to, kad artimųjų netenki, draugų jokių neturi.<..> Kokie draugai, ten

pažįstami, kas buvo. Tai jeigu tu turėjai draugą iš tikrųjų, jeigu tu pradėjai vartot, tai

draugai, aišku, tave paliks, nu kam tu reikalingas narkomanas. (Mantas, 36 m.)

Mantas paminėjo, kad kritinis lūžis jo gyvenime buvo tada, kai jo mama ir brolis išvažiavo

į užsienį ir paliko jį vieną, nes negalėjo apsikęsti tokio gyvenimo, kurį jie gyveno, kai Mantas tapo

priklausomas nuo narkotikų.

<..> Giminės nebeturi, skaityk. Kas tau bandė padėti, tu juos apgavai, supranti,

nuvylei, pasinaudojai artimųjų gerumu, geranoriškumu, supranti ir jų pasitikėjimu tavim,

bet tu juos nuvylei, supranti. Tai kas tau... iš namų išvarytas. <..>Taip, nustojau vartoti.

<..> Kai mano mamai jau trūko paskutinis plaukas, kad jinai spjovė ir paliko viską

Lietuvoj, ir išvažiavo į Ameriką, žinai. <..>. Tai aš ją davedžiau. Brolis išvažiavo į

Švediją, mane paliko vieną, tai kam aš ten reikalingas? (Mantas, 36 m.)

Tyrimo dalyvis Borisas kalbėjo apie rutiną, į kurią įsuka priklausomybė, kada eini tarsi

užburtu (arba anot Peele žalingo elgesio) ratu ir niekaip negali iš jo išsilaisvinti. Toks padėties be

išeities suvokimas taip pat skatino ieškoti būdų, kaip spręsti susidariusias problemas.

Jau suvoki, kad tu jau duobėj. Jo. Bet, sakau, ateina rytas... vakare pavartojęs noriu,

kuriu planą kaip ten išvažiuoti kur nors, <..>. Ir... ir ateina rytas, vėl blogai ir vėl vartoji,

vėl eini, kažką darai ir va taip... vėl kalėjimas, kalėjimas negąsdina. Jau tokia rutina per

penkerius metus. (Borisas, 34 m.)

Pagalba iš socialinės aplinkos

Vienas iš stiprių veiksnių, padėjusių daugumai tyrimo dalyvių išlipti iš priklausomybės nuo

narkotikų liūno, tai buvo žmonių pagalba. Vienas tyrimo dalyvis ją gavo iš savo artimųjų, kurie

pasirūpino surasti reabilitacijos centrą ir nuvežė jį ten, kitam ranką ištiesė draugas, kuris vienintelis

nenusisuko nuo jo ištikus tokiai nelaimei, kaip priklausomybės pančiai. Trečias tyrimo dalyvis

susilaukė pagalbos iš socialinio darbuotojo. Yra labai svarbu, kad žmonės pastebėtų, kas vyksta

47

aplink juos, gebėtų atpažinti problemas su kuriomis susiduria jų artimieji ar pažįstamieji, ir nebijotų

padėti vieni kitiems.

Viskas jau, atvažiavo teta, sako: „mačiau per televizorių vieno reabilitacijos centro

direktorė kalbėjo. Jeigu nori, paskambinu. Nori?“ – sako – „pabandom, nuvažiuojam“.

Tai kas man beliko? Aš buvau priverstas. Jeigu aš dar būčiau turėjęs pinigų, niekur aš net

nebūčiau važiavęs ir būčiau toliau sėkmingai vartojęs. (Mantas, 36 m.)

Ir vis dėlto, aš vieną kartą sutikau draugą, savo vaikystės draugą <..>. Čia buvo

keista, kad... šiaip aš praradau visus draugus. <..> aš sutikau draugą, kuris vienintelis

nebuvo nusisukęs nuo manę. <..>Tas draugas važiuodavo pas mane, kalbėdavo su manim.

<..> Paskui jis atvedė mane į savitarpio pagalbos grupę... (Darius, 38 m.)

Jo, ir man po dviejų savaičių pasiūlo važiuoti į krikščionišką centrą. Tų nakvynės

namų direktorė. Ir jinai mus motyvavo gydytis. <..>Ir per ją <..> aš papuoliau į centrą

reabilitacijos. Mane tiesiog nuvežė. (Borisas, 34 m.)

Atlikus tyrimo dalyvių interviu duomenų analizę tampa aišku, kad tyrimo dalyviai ieškojo

pagalbos vedini vidinių ir išorinių motyvų (Heckhausen & Hekckhausen, 2010). Motyvacija – tai

procesas, kuriam būdinga tam tikras etapiškumas. Pradinėje iki motyvacinėje stadijoje žmogus dar

neturi noro ar nesupranta, kad reikia ką nors keisti. Kai pradedama suprasti, kad reikia ką nors

daryti, kad išliktų, pereinama į apmąstymų ir nuostatos keistis etapą. Šią nuostatą sustiprina

aplinkos požiūris, palaikymas, paskatinimas. Tuomet prasideda konkretūs veiksmai, kurie padeda

pasikeisti – surandama pagalba, aktyviai dalyvaujama programoje. „Daug diskutuojama, koks turėtų

būti gydymas: savanoriškas ar priverstinis. Teoretikai ir praktikai pripažįsta, kad bent pradžioje

prievarta yra galima. Prievartą galima taikyti kaip pirmąjį postūmį gydytis. Tačiau norint pasveikti

būtina vidinė motyvacija“ (Bulotaitė, 2004 p.138). Šio tyrimo dalyvių patirtys patvirtina, kad

kartais tam tikra prievarta gali būti veiksminga. Tyrimo dalyvis Borisas pasakojo, kad tuo metu, kai

nakvynės namų direktorė jį vežė į reabilitacijos centrą, jis visą laiką norėjo pabėgti, nors, kaip pats

teigė, visada turėjo vidinį norą nustoti vartoti narkotikus. Taigi, kartais šiek tiek prievartos

pasiteisina. Tyrimo dalyvis Mantas teigė, kad jokio noro gydytis neturėjo, bet buvo aplinkybių

priverstas ir šiandien jis jau turi 5 metų blaivybės stažą.

3.4. Gijimo nuo priklausomybė procesas

Kai kurie šio tyrimo dalyviai savo pasakojimuose labai gražiai atskleidė gijimo procesą,

kaip jie po truputį sveiko nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms. Tyrimo duomenų analizės

metu buvo išskirtos šios gijimo proceso dalys – mokymasis, dvasinis augimas, vidiniai pokyčiai,

socialiniai ryšiai. Frankl (2008) teigia, kad žmogus negali egzistuoti be tikslo, be tam tikro fiksuoto

48

taško ateityje. Tyrimo dalyviai išsikėlė tikslus – atsikratyti priklausomybės narkotinėms

medžiagoms – ir tai jiems buvo didelė parama ir tuo pačiu įprasmino jų gyvenimą.

Mokymasis

Paulius pasakojo, kad išgyti nuo priklausomybės jam padėjo filosofinės literatūros

skaitymas ir studijavimas, vėliau perskaitytos metodikos taikymas savo gyvenime.

<..> Ir aš šitą knygą perskaičiau kokius penkis kartus gal. <..>Ten yra visa metodika,

nurodyta kaip žmogus turi gyvent, ko eina į šį pasaulį, ko ateina ir taip toliau. <..> Nuo

mano skaitymo, aš pastebėjau, kad vyksta ir pasikeitimai mano paties jau gyvenime.

<..>(Paulius, 39 m.)

Borisui buvo pasiūlyta mokytis Biblijos mokykloje ir jis sutiko. Studijos toje mokykloje

labai sustiprino jį ir jo apsisprendimą gyventi blaiviai. Religija – vienas iš daugelio žmogui,

pacientui, būdingų fenomenų, su kuriais susiduria logoterapija, taigi ji yra ir gali būti logoterapijos

objektas (Frankl, 2008), t. y. vienas iš logoterapijos metodų.

<..> man pasiūlė <..> mokytis Biblijos mokykloje, Vilniuje. <..>Mokslai ten buvo du

metus ir dar surišta su religija, su Šventu Raštu, su doktrinomis. <..>Bet, bet tenai ir irgi

pradėjau suprasti, kad vis dėlto dvasinis gyvenimas yra visai rimtas reikalas ir, kad ne

žmogus valdo, ne žmogus tave... Žmogus gali pataisyti ir patart. Bet aš įsitikinau ant kiek

yra svarbu sąžiningai praeit [sunku suprasti pakutinį žodį]... kaip Dievas dirbdavo per

sąžinę, kaip vis dėlto ateina supratimas, kad paskui jau negali daryti, ką darai. (Borisas,

34 m.)

Dvasinis augimas

Vienas iš stipriausių veiksnių, įgalinęs tyrimo dalyvius keistis, sveikimo nuo

priklausomybės procese, buvo dvasinis augimas, kuris tyrimo dalyvių kalboje atsiskleidė kaip

tikėjimas Dievu ir Dievo pažinimas.

Ir dabar sau sakau: nėra geresnio mokytojo kaip Jėzus Kristus. Skaityk tu ką nori, bet

matomai man ta metodika atvedė atgal, atvedė atgal iki kol, nu iki blaivybės, taip sakyt,

mane. Iki biblijos atvedė. (Paulius, 39 m.)

Nu gal toks suvokimas, ir priėmimas Dievo, kad Jisai yra ir.... taip, kaip gyvenau

anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar. Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai

priimti, tai jau ne prikolas ir galų gale jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia

kažko siekti. (Semas, 29 m.)

Nu kas padėjo? Man padėjo <..>... Dievą suradau. <..> Bet tokį kaip gyvą Dievą, tai

aš tik čia pažinau. <..> Jo, (atvažiavęs) į „G.V.“, tik čia. Tokį kaip gyvą Dievą, kuris

realiai kažką daro mano gyvenime, tai čia. (Mantas, 36 m.)

Borisas plačiau pasakojo apie savo išgyvenimus, apie tai, kaip sunku jam buvo

reabilitacijoje ir kaip su Dievo pagalba vis dėlto jam pavyko įveikti priklausomybę nuo narkotikų.

Vidinis balsas, kuris man pradėjo sakyti, ką daryti: ieškoti pagalbos. <..> Ir aš

pradėjau suprasti, kad tikrai, ką kalba visas pasaulis, ką kalba tie krikščionys, kad tiesa,

49

tas Dievas – kažkas tikrai yra ir pildosi. <..> Kada susimąsčiau, kad vis dėlto atėjo vis

tiek man mintis, kad be Dievo nieko nebus. Ir aš sakau: „Dieve, aš tavęs nesuprantu,

nesuprantu kas tu iš viso esi ir jeigu tu esi, tu man padėk.“ <..> Šiaip reabilitacija buvo

sunki, kadangi <..>, kai blaivas buvau nu irgi kitoks žmogus. Man buvo niekas ne

autoritetas, tik ten gal direktorius šiek tiek, to centro. Visi kiti vis tiek tapo po pusės metų

blogi, kurie mane gaudo, kurie man draudžia tą daryt, draudžia tą daryt. <..> Pradėjo

taip atrodyti, o kada buvau skurde, viskas tiko. <..> Ir tada dar rimčiau meldžiausi, nu jau

tada išsigandau, kadangi realiai nežinojau kur keliauti. <..> Jie mane nuvedė į bažnyčią,

jų pastorius arba kunigas, jis buvo taip pat labai prijaučiantis tam darbui

reabilitacijos<..>. Ir turėjau galimybę daugiau pažinti ten Dievą, susipažinti su Kristumi,

atgailauti, suvokti daugiau kas yra nuodėmė, kas aš esu. Bet, bet, tai vis tiek nelengva,

nelengva. <..> atsibudo mano sąžinė, man tapo gėda. Vis dėlto žmonės padeda, vis dėlto

tas rūkymas ir kiti dalykai jie nieko gero neatneša, ir mečiau. (Borisas, 34 m.)

Įdomu pastebėti, kad tyrimo dalyviai pasakodami apie savo dvasinius išgyvenimus, apie

Dievą kalba kaip apie realią asmenybę, su kuria bendrauja, jaučia prieš Jį atsakomybę, o ne apie

tam tikrų taisyklių ir nuostatų laikymąsi, kaip kartais yra suprantamas tikėjimas Dievu. Anot Frankl

(2008), logoterapijos kontekste logos reiškia dvasią ir, ne gana to, prasmę. Apibrėždami žmoniškąją

būti, kaip atsakingą būtį, teigiame, kad žmogus atsakingas už prasmės įgyvendinimą. Žmogus turi

pats nuspręsti, kaip jis interpretuos savo atsakingą būtį: kaip atsakingą visuomenei, žmonijai,

sąžinei, o gal kaip atsakingą asmeniui, Dievybei.

Vidiniai pokyčiai

Keli pašnekovai taip pat pasakojo apie vidinius pokyčius, apie atsiradusį atsakomybės

jausmą, sąžinės priekaištus taip pat mąstymo pasikeitimą. Siekiant išsikeltų tikslų po truputį ateina

asmenybės branda, kai reabilitacija klostosi sėkmingai, vyrai pradeda prisiimti atsakomybę už savo

gyvenimus, už savo veiksmus.

Nu gal toks suvokimas <..> taip, kaip gyvenau anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar.

Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai priimti, tai jau ne prikolas ir galų gale

jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia kažko siekti. Vidinių nuostatų visiškas

pasikeitimas, toks sudužimas. (Semas, 29 m.)

<..> atsibudo mano sąžinė, man tapo gėda. Vis dėlto žmonės padeda, vis dėlto tas

rūkymas ir kiti dalykai jie nieko gero neatneša, ir mečiau. (Borisas, 34 m.)

Socialiniai ryšiai

Vienas iš labai svarbių veiksnių sveikimo procese yra socialiniai ryšiai, t. y. supančių

žmonių pavyzdžiai, parodyta meilė, dėmesys ir rūpestis. Kai kurie tyrimo dalyviai pabrėžė, kad

būtent tai, kaip žmonės su jais elgėsi, padarė jiems lemiamą įtaką padėjusią keisti savo gyvenimo

būdą.

Man padėjo pavyzdžiai tų žmonių, kaip jie su mumis elgdavosi. Ir aš supratau... aš

pradėjau matyti ir suprasti kas vis dėlto yra krikščionybė. (Borisas, 34 m.)

50

Tam reabilitacijos centre man padėjo, taip, atsikratyti narkotikų. Man buvo keista, kai

aš atvažiavau į tą reabilitacijos centrą, kad tokiam puolusiam žmogui, kuris turi juodą

patirtį, juodą... kai visi juodai apie jį galvoja, jisai yra visuomenės atstumtas ir kaip,

užantspauduotas. <..> Ir vat būtent, man buvo nuostabu, kad ten, reabilitacijos centre, aš

pajutau meilę. Aš pamačiau rūpestį, dėl savęs. Ir ta meilė tai buvo varomoji jėga, kuri

paskatino, kuri davė tą pirmą postūmį link pokyčių. Aš supratau, kad aš, nu, aš kažkam tai

reikalingas ir, kad kažkam tai aš galiu būti reikalingas. (Darius, 38 m.)

Darius taip pat pasakojo apie draugą, kuris vienintelis nenusigręžė nuo jo, kai jis buvo

visiškai degradavęs ir laikė save pražuvusiu. Kaip teigia Bulotaitė (2009), narkotikų vartotojai yra

ne tik atstumti visuomenės, bet ir patys iš anksto mano, kad bus atstumti. Tokia nuostata Dariui

galėjo susiformuoti ir dėl to, kad jo žodžiais sakant - pats smerkė narkomanus ir laikė juos žuvusiais

žmonėmis. Tai gi Dariaus draugas nuolatos ateidavo pas jį ir kalbėdavo jam apie Dievo meilę, apie

tai, kad Dievas gali jam padėti. Tai galiausiai padarė savo darbą ir Darius sutiko nueiti į savitarpio

pagalbos grupę.

<..> aš sutikau draugą, kuris vienintelis nebuvo nusisukęs nuo manęs. <..>Ir jisai

pradėjo kalbėti keistą kalbą, jisai paliudijo man apie tai, kaip jisai išsigelbėjo, kaip jisai

tapo krikščionim, kalbėjo apie tai, kad Dievas mane myli ir turi man planą. Ir vat nuo čia

prasidėjo va tas ilgas, ilgas procesas. Jis truko, kažkur tai, apie porą metų. <..>Tas

draugas važiuodavo pas mane, kalbėdavo su manim. Nors pradžioje, galiu pasakyt,

galvojau, kad jis pats išprotėjęs. Nes, nu, iš anksčiau pažinojau jį visai kitokiu. Paskui jis

atvedė mane į savitarpio pagalbos grupę, „Teen Challenge“ metodikoj, dirbanti pagal

„Teen Challenge“ metodiką „Posūkio taško“ grupę. Ir va būtent ten, man pasiūlė važiuoti

į reabilitacijos centrą, tai buvo nuostabu, dėl to, kad iki šiol aš net nežinojau, kad tokie

centrai egzistuoja. <..>... Į reabilitaciją aš atvažiavau po, kažkur tai, kelių mėnesių.

(Darius, 38 m.)

3.5. Veiksniai, padedantys išlikti blaiviu

Trečiasis šio tyrimo uždavinys buvo išsiaiškinti veiksnius, kurie palaiko buvusį

narkomaną, tai kas padeda jam išlikti blaiviu ir nevartoti psichotropinių medžiagų. Tyrimo dalyviai

atskleidė, kad juos palaiko dvasinis augimas, tokie veiksniai kaip tikėjimas Dievu, dvasinės

literatūros studijavimas, atsakomybės jausmas prieš Dievą, savianalizė, pažinimas; kitos kategorijos

– socialiniai ryšiai, prasminga veikla ir vidiniai pokyčiai.

Dvasinis augimas

Visi tyrimo dalyviai kalbėjo apie dvasinius išgyvenimus, įvairias dvasines patirtis, kurios

stiprina juos, palaiko ir suteikia viltį jų naujame gyvenimo kelyje. Paulius daugiau kabėjo apie

įvairios dvasinės literatūros studijavimą ir savianalizę, kuri jį sustiprina, kai jam pasidaro sunku, ir

padeda atrasti pusiausvyrą gyvenime.

51

Ir aš šitą knygą perskaičiau kokius penkis kartus gal... Ir aš praėjau jo mokyklą,

praktiškai. Ten yra visa metodika, nurodyta kaip žmogus turi gyvent, ko eina į šį pasaulį,

ko ateina ir taip toliau. <..> Ir aš į Bibliją, pas Jėzų Kristų, galima pasakyt, atėjau per tai.

(Paulius, 39 m.)

Tai vat suvokimas šito paprasto proceso. Ir aš jau jaučiu, tarkim, kažkoks tai ten,

jauti, kad jau erziniesi, dėl menkniekių jau, o sakau: „P.“, sakau – „jau laikas“. Ir aš jau

analizuoju vakare pasirašinėju, kurioj vietoj aš čia neteisingai elgiuosi, neteisingai darau

pasaulio atžvilgiu, Dievo atžvilgiu. Ir padirbu su savim, nu ten valandą, kiek ten – man

užtenka, kad vėl atgaut pusiausvyrą. (Paulius, 39 m.)

Visi tyrimo dalyviai vienaip ar kitaip kalbėjo apie tikėjimą Dievu ir daugeliu atveju sakė,

kad tikėjimas Dievu yra stipriausias veiksnys palaikantis juos blaivybės kelyje.

Taip, ir aš sėdėjau tokioj vietoj, kur surinkti <..> visi jau tokie, kurie jau nepavaldūs

administracijai, visai.<..> Prie tavo akių verda, ten šaukštuose, tą heroiną maišo,

leidžiasi, duriasi ir toj aplinkoj man Dievas leido išlikt blaiviam 5 metus. Aš matydavau

kiekvieną dieną viską. <..> Tik tai, o kas man gali padėt? – Tik Dievas. (Paulius, 39 m.)

O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. Sulaiko

tikėjimas, <..> Netgi trečioje vietoje buvo Dievas, kaip nekeista. <..> visi sako išminties

pradžia – bijoti Dievo, kažkaip, nu aš pats sau sąžiningai sakau – nebijau aš to Dievo.

Nors... tai vis tiek sulaikė mane, vat būtent ta mintis apie Dievą. Sustojau ir pagalvojau –

nu čia jau būtų per daug, per daug jau Jisai man padėjo, per daug pasigailėjo ir šitoje

vietoje aš kažkaip susimąsčiau, būtent prie šito. (Semas, 29 m.)

Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai Dievas, <..> Bet pirmoj eilėj, tai sakau –

Dievas palaiko. (Mantas, 36 m.)

Palaiko mane Dievas, tikėjimas Dievu ir mano darbas, tarnavimas... mano

atsakomybė. Labai didelė atsakomybė prieš Dievą. (Borisas, 34 m.)

Tikėjimas. Tikėjimas Dievu, jisai man duoda jėgų. Jisai man duoda jėgų, kad būčiau

prasmingas, kad būčiau<..> blaivas, tiesiog. Aš turėjau omenyje Dievą, taip. Nes... nes

kitaip, nu būtų sunku išsilaikyt, be Dievo būtų sunku išsilaikyt. (Darius, 38 m.)

Trys pašnekovai pasakojo apie atsiradusį atsakomybės jausmą prieš Dievą, kuris labai

stipriai juos motyvuoja nepasiduoti, nepalūžti, o įveikti visas iškylančias problemas ir eiti toliau tuo

pasirinktu blaivybės keliu.

Dievas <..>. Labai didelė atsakomybė prieš Dievą. Kadangi pas mus irgi

krikščioniškas reabilitacijos centras. (Borisas, 34 m.)


anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar. (Semas, 29 m.)

Aš atsimenu, kaip aš įtikėjau ir buvau atkritęs, pavartojau... Aš žinau kaip blogai man

pačiam buvo, kokia kaltė... Jaučiau tokią didelę kaltę, <..> Prieš Dievą, <..> kad aš

nebegaliu vėl grįžti, vėl į tą būseną. Būt tame artume, supranti. Aš nebenoriu būt daugiau

tokioj būsenoj. (Mantas, 36 m.)

Pažinimas

Tyrimo dalyvis Paulius pabrėžė pažinimo svarbą, kada žinai ryšį tarp priežasties ir

pasekmės, tu gali rinktis kaip tau pasielgti ir kaip nesielgti. Panašiai mąstė ir tyrimo dalyvis Darius.

52

Aš jau neįvardinu tai kaip problemų. Sakau – tai situacijos, kurias reikia išgyvent. Ir

įvairių būna, nu tai gyvenime, susiduri su viskuo, bet kaip jau žinai, kad jeigu reaguosi

neigiamai, negatyviai. (Paulius, 39 m.)

Aš dabar va, būtent toj riboj, kaip kažkada, kai aš pradėjau vartoti. Tai yra, tada pas

mane buvo pasirinkimas ar pradėt, ar nepradėt, bet aš tada pradėjau, nes aš buvau vienas

ir su manim nebuvo Dievo, ir dabar aš taip pat – ar pradėt, ar nepradėt. Bet su manim

dabar yra Dievas, kuris stiprina mane. <..>Aš nenoriu vartot. Aš nenoriu vartot ir aš

prisimenu, prie kokių problemų mane tai privedė. (Darius, 38 m.)

Socialiniai ryšiai

Dauguma tyrimo dalyvių įvardino socialinių ryšių svarbą. Užsimezgę nauji socialiniai

santykiai, šeimų sukūrimas, atstatyti ryšiai su tėvais, artimaisiais, nauji draugai yra labai svarbus

motyvacinis veiksnys, kuris palaiko, kuris akivaizdžiai parodo kiek daug jau yra pasiekta gyvenime.

Vyrai teigia, kad jie bijo visa tai prarasti, ta baimė yra stipresnė už tą malonumo pojūtį, kuris ilgus

metus juos laikė priklausomybės pančiuose.

O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. <..> sulaiko

tas... tai, ką turiu, gal šiai dienai <..> toks artimas žmogus <..>. Jo, mergina, mes

draugaujam ir tai mane sulaiko. (Semas, 29 m.)

Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <..> šeima...., <..> šeima, vaikai... labai

palaiko. Paskui man... visa giminė. Nu jiems tai stebuklas, kaip galima, niekas netiki. Nu

dabar jau tiki, visi džiaugiasi, patenkinti... <..> Nauji draugai, žinoma. Tokie draugai,

kurie yra tikintys. Daug yra, va bažnyčioj kiek draugų... Tokie draugai palaiko. (Mantas,

36 m.)

Taip pat aplinka mano, tai yra irgi faktorius labai, kuris padeda išsilaikyti. Mano

aplinka pasikeitė, aš bendrauju su tikinčiaisiais... (Darius, 38 m.)

Prasminga veikla

Vyrai yra orientuoti į tikslų siekimą, jiems svarbu yra turėti prasmingą veiklą, darbą, tai

juos labai palaiko ir motyvuoja naujam gyvenimui. Trys šio tyrimo dalyviai būtent ir paminėjo, kad

jiems labai svarbu yra tarnavimas, darbas, pagalba kitiems, o ypač tiems, kurie susiduria su

panašiomis problemomis, kurias jiems pavyko įveikti, t. y. priklausomybe nuo narkotikų.

O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. <..> sulaiko

tas... tai, ką turiu, gal šiai dienai – tarnavimą. <..> Tarnavimą žmonėms, dirbti su tokiais

pačiais kaip aš. <..> reabilitacijos centre. <..> Tas tarnavimas reabilitacijos centre

tokiems kaip aš. <..> Ir aš pats sau pradėjau uždavinėti klausimus – kas mane sulaiko?

Toliau siekti savo tikslo. (Semas, 29 m.)

Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <..>, visai kitas gyvenimo būdas. <..>...

tiek jau, gyvenime pastatyta, <..> (Mantas, 36 m.)

<..> ir mano darbas, tarnavimas... mano atsakomybė. (Borisas, 34 m.)

53

Vidiniai pokyčiai

Tyrimo dalyvis Semas gana daug reflektavo apie jame įvykusius vidinius pokyčius, tokius

kaip nuostatų pasikeitimas, atstatyta savigarba, džiaugsmas matomais rezultatais ir baimė prarasti

tai ką turi. Vyrams yra labai svarbu būti pripažintais, pasiekti kažko gyvenime, turėti tikslus ir

matyti rezultatus. Priklausomybė visa tai iš jų buvo atėmusi, todėl labai stipru yra, kai jie realiai

pamato tai, ką jie pasiekė, tai padeda jiems atrasti naujų jėgų ir išlikti tuose apsisprendimuose,

kuriuos jie padarė.

Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai priimti, tai jau ne prikolas ir galų

gale jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia kažko siekti. Vidinių nuostatų

visiškas pasikeitimas, toks sudužimas. (Semas, 29 m.)

Jo, po ilgo laiko to nebuvimo... To nebuvo, nes buvo toks laiko tarpas, kai buvau

visiškai nusivalkatavęs – be namų, be artimųjų, teismai, policija ieško, ten dar kažkas tave

gaudo, ir tu pats skaitai save nevykėliu, bet... kai jau prablaivėji, praeina tam tikras laiko

tarpas, tu jau kažką gauni, tu gauni rezultatą, tu turi rezultatą tų visų pastangų, vaisių tą

matai ir tu jau nenori, kažkaip taip paprastai paimt ir išmest. <..> Ir aš taip pramąsčiau,

anksčiau gal būtų prieš metus, aš gal vėl būčiau pasidavęs tam lengvabūdiškumui, bet

dabar aš kažkaip sustojau ir pagalvojau, kad tai, ko aš ilgai siekiau, tai, ko ilgai norėjau –

aš turiu, ir jeigu aš užvartosiu dabar nu... aš prarasiu tai... prarasiu ir paprasčiausiai

apsisukau ir išvažiavau. <..> pamačiau, kad per tą laiką, kurį prabuvau centre, pradėjau

jau dabar einu tuo keliu nauju. Tai atnešė kažkokias atsakomybes, džiaugsmą, netgi tuo,

ką turi – vertini. Ir... tai, kas anksčiau atrodė nepasiekiama, <...> Tu jau esi pasiekęs ir tu

žinai, kad tai galima pasiekti ir dabar jeigu tu užvartodamas, nu... tu prarasi tai. Ir gal ta,

tokia baimė, kad nenori prarast. Ir... tai išlaiko, tie dalykai. <..> praeina tam tikras laiko

tarpas, tu jau kažką gauni, tu gauni rezultatą, tu turi rezultatą tų visų pastangų, vaisių tą

matai ir tu jau nenori, kažkaip taip paprastai paimt ir išmest. (Semas, 29 m.)

Tyrimo dalyviai Darius ir Mantas kalbėjo apie tai, kad išmoko spręsti iškilusias problemas

kitu būdu.

Problemų mes turime visi, turbūt... Aišku, susiduriu, bet, tiesiog, nu, aš išmokau jas

spręsti kitaip (Darius, 38 m.)

Problemas sprendžiu... Nu kaip buvau pripratęs problemas spręsti vartojant, o dabar

nevartojant... Tai problemos neišsisprendžia vartojant, nieko aš tada nespręsdavau, tik

galvodavau, kad sprendžiu, žinai. Dabar kaip tik, problemos kokios iškyla – tai pamatau,

kur esu dar nelaisvas, kur dar reikia eiti, kur dar kažką ... <..> Nu... problemos – pyktis,

nesusivaldymas, ten smerkimas kažko, kas ne pagal tavo valią vyksta. Yra labai daug

problemų. (Mantas, 36 m.)

Apibendrinant tyrimo dalyvių interviu duomenis apie tai, kas padeda išlikti blaiviems

išryškėja motyvacijos keistis proceso etapiškumas nuo išorinių motyvų iki vidinių-egzistencinių

motyvų atsiradimo – gyvenimo prasmės paieškos, vilties, tikėjimo sustiprėjimas, vidinių pozityvių

asmeninių savybių ugdymas, priklausymo bendruomenei jausmas, kuris suteikia gyvenimo prasmę.

Tyrimo dalyviai nuo nuostatos, kad reikia keistis tam, kad išlikčiau, pereina į supratimą,

jog svarbu saugumas, artimų žmonių palaikymas ir supratimas (privalau keistis, nes kiti to nori), iki

54

savijautos pagerėjimo dėl to, kad padidėja savęs vertinimas, išauga savigarba. Tokiu būdu atsiranda

svarbiausias išlikimo blaiviu motyvas – noriu būti blaivus, nes tai mano gyvenimo dalis.

3.6. Tyrimo dalyvių pasiūlymai jaunimui

Visi šio tyrimo dalyviai ilgą laiką buvo priklausomi nuo narkotikų, vienas – penkis metus,

o kiti keturi ilgiau nei dešimt metų. Kiekvienas iš jų patyrė skaudžias priklausomybės pasekmes –

praradimus, netektis, sveikatos sutrikimus, atstūmimą ir neviltį. Kai kurie pašnekovai netgi bandė

nusižudyti. Visiems dalyvavusiems tyrime vyrams pavyko įveikti priklausomybę nuo narkotikų.

Borisas ir Darius nevartoja narkotikų jau dešimt metų, Paulius – septynis, Mantas – penkis, o Semas

– du metus, todėl buvo įdomu sužinoti, ką šie žmonės, pergyvenę priklausomybės nuo narkotikų

pasekmes, rekomenduotų jaunimui, kad jie nepradėtų vartoti ir neįsiveltų į tą pražūtingą

priklausomybės ratą.

Švietimas

Dauguma tyrimo dalyvių mano, kad labai svarbu yra švietimas, jų nuomone, reikia mokyti

jaunus žmones, motyvuoti juos ieškoti gyvenimo prasmės, stiprinti prevencines priemones.

Šiuolaikinės prevencinės programos sudarytos pagal formulę: žinios + gyvenimo įgūdžiai

+ nuostatos, vertybės. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, vartojimo

pasekmes, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti

psichologinę brandą tikintis, kad ateityje tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams,

socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi narkotinėmis medžiagomis (Bulotaitė, 2009).

Kelti sąmoningumo lygį. <..>Mokytis, šviestis. <..>Šviest reikia jaunimą, nežinau,

daug ko nematom <..> Taip, skatint, motyvuot juos, kad jie mokytųsi, kad jie plėstų

pasaulėžiūrą. Nebūtinai šita metodika, įvairių yra dvasinių praktikų tų. Gali ką nori imti,

bet faktas tai, kad žmogus suvoktų kas vyksta jo gyvenime. Kam jis čia atėjo į šį pasaulį,

ko jis nori iš čia ir ką veikia? Ką jis darys ateity ir taip toliau? (Paulius, 39 m.)

Nebūti kaip visi. Turėti savo nuomonę, turėti aiškų supratimą kas yra žalingi įpročiai,

kadangi informacijos labai daug dabar. <..>Nu šiaip, reikia, kadangi priklausomybė jinai

gimsta arba tau kada labai gerai, arba tau kada labai blogai. (Borisas, 34 m.)

Pasikeitimai šalies mastu

Vienas tyrimo dalyvis mano, kad turi keistis valdžios atstovų mąstymas ir veiksmai, kad

atsirastų žmonių pasitikėjimas valdžia, tuomet bus lengviau ir lanksčiau sprendžiamos problemos

susiję su narkotinių medžiagų vartojimu ir gydymu nuo priklausomybės.

55

<..>tai čia nuo politikos priklauso, nuo valdžios atstovų, aišku, nuo visuomenės. Nes

visuomenės pasitikėjimas valdžia dingo, kol neatgaus pasitikėjimo, nieko čia gero ir

nebus. Tai turi visi bendrai veikt... <..> O jeigu žmonės ne vieningi, jie... pasitikėjimo

nebus valdžios atžvilgiu, nieko gero ir nenuveiks čianais. Taip ir balansuosim tarp krizės

ir... tarp krizės nepasitenkinimo. (Paulius, 39 m.)

Charakterio ugdymas

Tyrimo dalyviai mano, kad svarbu yra ugdyti charakterį, kuris sugebėtų atsispirti pagundai

pirmą kartą pavartoti. Turi būti stiprinamas psichologinis jaunų žmonių atsparumas, keičiamos

nuostatos, vertybės. Tuos pačius dalykus teigia ir Bulotaitė (2009): „svarbu ne tik pateikti

informaciją apie narkotikus, jų poveikį, vartojimo pasekmes, bet ir pakeisti žmonių nuostatas,

didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis kad ateity tai užkirs kelią

įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi alkoholiu ir

kitomis narkotinėmis medžiagomis“ (p.167). Trys pašnekovai mano, kad labai svarbu yra suprasti,

jog maži dalykai gali turėti labai skaudžias ir netgi pražūtingas pasekmes, todėl jie rekomenduoja

nepradėti nuo mažo.

Nepradėt nuo mažo, tai yra, kai... mokyklinis amžius ir mokykloj tai prasideda viskas

nuo nikotino, paskui išgėrimai, paskui... kaip jie vadina – iš tikro čia – narkotikas yra

narkotikas, nėra silpnų ar stiprių narkotikų, paskui jie vadina silpnu narkotiku, pradžia –

žolė ar kažkokios tablečikės. (Borisas, 34 m.)

Esu matęs ne tokių, kurie pradėjo ten nuo žolės,<..>. Esu ten matęs tokių, kurie ten

viską turi, nu ta prasme – materialius dalykus, ir kaip praranda per pusę metų ar metus.

Tai žinok, viskas taip fjui [švilpteli]... kaip koks vėjas, nupučia viską ir pačius nupučia,

supranti. Nieko nelieka. (Mantas, 36 m.)

Bet, vienintelis dalykas, kurį norėčiau pasakyti tai, netikėk tuo, kas tau yra sakoma,

būk savimi ir nepradėk vartoti. Nes pasekmės būna blogos, pasekmės, kurios lemia ne

kažkokį tai trumpą laikotarpį tavo gyvenime, bet tai sprendimas, kuris gali įtakoti visą

tavo gyvenimą. Tu gali neturėti, jeigu priimsi neteisingą sprendimą, nei šeimos, nei vaikų,

nei tėvų, nei draugų. Tu gali prarasti viską <..> (Darius, 38 m.)

<..> tikrasis stebuklas yra tai, kad tu, kaip paauglys arba jaunuolis, va čia yra

stebuklas, kad tu gali susilaikyti nepavartojęs.<..> O tikrasis stebuklas yra, tikroji ta

stiprybė žmoguje yra, tai, kad tu gali atsisakyti ir nepavartoti – nei tų tablečių klube

kažkokių tai, ar dar kažko. (Mantas, 36 m.)

Egzistenciniai poreikiai

Tyrimo dalyviu nuomone, tai, kas geriausiai gali pakeisti žmogaus nuostatas ir vertybes,

yra tikėjimas Dievu. Jų nuomone, reikėtų propaguoti tikėjimą Dievu, siekti Dievo pažinimo, kuris,

anot Boriso, vienintelis gali užpildyti vidinę tuštumą.

Užpildyti reikia tuštumą žmogui, vidinę tuštumą, ko nesugeba nei pinigai, nei darbas,

nei šeima, niekas. Kadangi kiekviena žmogus – gyva būtybė, ir jis su tuo susiduria. Aišku,

kaip jau tikintis žmogus, jau tikintis ir patyręs, ką reiškia ta tuštuma ir tik su kuo ją galima

užpildyti, aš irgi sakau – tik tikėjimas Dievu gali užpildyti tą tuštumą. Kadangi nepadės

niekas, taigi mes visko bandėm ir ne tik aš toks vienas. Yra kurie vyrai dar daugiau, yra

56

tiek pridarę, kad... ir tikrai, ir daugiau pinigų ir autoriteto to, vadinamo, pasaulinį turėjo,

ir viską ir jiems niekas nepadėjo. Vis tiek žmogus arba su alkoholiu, arba dar su kažkuo,

arba dar su kažkuo, arba dar su kažkuo arba iš vis, šiaip žmogus ir aplamai, gal ir

nevartojantis būna, nu ir miršta nuodėmingas, sistematiškai daro nuodėmę ir taip gyvena

susitaikęs. (Borisas, 34 m.)

<..> ir, aišku, noriu dar palinkėti jaunimui eiti į bažnyčią ir tikėti Dievu. Dievas blogo

nesiūlo, Dievas nesiūlo vartoti narkotikų, Dievas nesiūlo gerti alkoholio. <..> Dievas siūlo

savo meilę. (Darius, 38 m.)

Autoritetas vienas šiam pasaulyje – Jėzus Kristus geriausiai nusakė, ką veikti čia ir parodė

kaip tą daryt. (Paulius, 39 m.)

57

DISKUSIJA

Nelegalių narkotikų vartojimas tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje grėsmingai auga, jį

lydi daugybė skaudžių pasekmių, kurios paliečia tiek patį vartojantįjį, tiek jo šeimą ir visą

visuomenę. Mokslinėje literatūroje nagrinėjant narkomanijos problemą nėra atskleista kokie

konkretūs veiksniai nulemia tą kritinį tašką, kada asmuo pradeda ieškoti pagalbos, kada jis

susivokia, kad jau pasiekė dugną ir atsiranda motyvacija pradėti kažką keisti savo gyvenime. Taip

pat kalbant apie narkomanijos problemą retai išskiriamas lyčių aspektas, tuo tarpu kai įvairūs

statistiniai duomenys rodo, kad priklausomų nuo narkotikų vyrų yra keturis-penkis kartus daugiau

negu moterų.

Šiuo tyrimu siekta atskleisti kokie veiksniai turėjo lemiamos įtakos vyrų, sergančių

priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, apsisprendimui ieškoti pagalbos, keisti savo elgesį, taip

pat kas padeda išlikti blaiviems, įveikus priklausomybę. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų siekiant

nustatyti rizikos veiksnius, darančius įtaką individui ar grupei, kad šie pardėtų vartoti narkotines

medžiagas, taip pat apie vartojimo dinamiką, priklausomybės vystimąsi. Bulotaitė (2009) išskiria

šiuos narkotikų vartojimo rizikos veiksnius: šeima, socialinė aplinka, mokykla, asmenybiniai

veiksniai. Šio tyrimo duomenų analizės metu atskleisti veiksniai, padarę įtaką vyrų apsisprendimui

pavartoti narkotinių medžiagų pavaizduoti 2 pav. Visiems šio tyrimo dalyviams esminę įtaką padarė

draugų įtaka, disfunkcinės šeimos aplinka ir tam tikros charakterio savybės, kiti ne mažiaus svarbūs

veiksniai – nepatenkinti egzistenciniai poreikiai, krizinė situacija ir klaidingi įsitikinimai.

2 pav. Veiksniai įtakoję šio tyrimo dalyvių pasirinkimą pradėti vartoti narkotikus

58

Šie trys veiksniai – šeimos aplinka, draugų įtaka ir charakterio savybės – yra glaudžiai

susiję tarpusavyje. Šeimos aplinkoje formuojasi jauno žmogaus identitetas, išryškėja charakterio

savybės, kurių formavimuisi turi įtakos šeimoje vyraujantis auklėjimo stilius, vaikų ir tėvų

tarpusavio santykiai, santykiai tarp abiejų tėvų ir pan. Nuo santykių darnos šeimoje taip pat

priklauso kiek paauglys pasiduos bendraamžių įtakai. Pasak Berns (2007), saviidentifikacijos

procesas rizikingas, vis dėlto jis praeina pakankamai sėkmingai, jei paaugliai auga darnioje šeimoje.

Šeimos aplinka ir santykiai šeimoje lemia vaiko ir paauglio savigarbą. Turintys žemą savigarbą

vaikai ir paaugliai atsiranda rizikos zonoje, nes norėdami įtikti, pasirodyti reikšmingais, jie yra

neatsparūs neigiamai aplinkos, draugų ar vyresnių žmonių, laikomų autoritetais, poveikiui.

Šiuolaikinės prevencinės programos, anot Bulotaitės (2009), taiko formulę: žinios +

gyvenimo įgūdžiai + nuostatos, vertybės. Tai reiškia, kad jaunimui teikiama informacija apie

narkotinių medžiagų vartojimo pavojus ir žalą, taip pat yra mokoma socialinių įgūdžių bei bandoma

keisti žmonių nuostatas, vertybes, siekiant didinti jų psichologinį atsparumą. Šis tyrimas išryškino,

kad viena iš priežasčių paskatinusi tyrimo dalyvius pradėti eksperimentuoti su narkotinėmis

medžiagomis yra nepatenkinti egzistenciniai poreikiai. Tyrimo dalyviai skundėsi, kad juos kankino

tuštumos, beprasmybės jausmai, neturėjimas ką veikti. Klausimas apie gyvenimo prasmę yra tikroji

žmoniškosios būties apraiška. Tik žmogui lemta išgyventi egzistenciją kaip abejotiną, tik jis patiria

visą būties abejotinumą (Frankl, 2008). Kuriant prevencines programas vertėtų atkreipti dėmesį į

egzistencinius poreikius, pagalvoti kaip padėti vaikui ar paaugliui atrasti gyvenimo prasmę? Nes,

pasak Frankl (2008): „kraštutiniais atvejais prasmės klausimas gali tiesiog radikaliai užvaldyti

žmogų. Tai dažnai nutinka paauglystės metais, taigi tada, kai dvasiškai bręstančiam ir dvasiškai

besigrumiančiam jaunam žmogui atsiskleidžia esminė žmoniškosios būties problematika“ (74 p.).

Tyrimo dalyvių pasakojimuose atsiskleidė veiksniai, įtakoję jų apsisprendimą ieškoti

pagalbos dėl priklausomybės nuo narkotinių medžiagų. Šiuos veiksnius, galima suskirstyti į tris

grupes: išorinės motyvacijos veiksniai, vidinės motyvacijos veiksniai ir pagalba iš socialinės

aplinkos (žr. 3 pav.). Vidinė motyvacija, tyrimo dalyvių atveju, pasireiškė tokiais jausmais, kaip

noras keistis, mirties baimė, beprasmybės jausmas, gyvenimo kontrolės praradimas, troškimas

gyventi prasmingai, sąžinės priekaištai, neviltis, bandymas nusižudyti, vidinis pasiryžimas keistis,

neigiami emociniai išgyvenimai, kuriuos galima pavadinti „dugno pasiekimu“. Kiekvienu

individualiu atveju „dugnas“ buvo suvokiamas skirtingai. Dauguma tyrimo dalyvių kalbėjo apie

vidinę motyvaciją, kuri įgalino juos pradėti ieškoti pagalbos iš priklausomybės nuo narkotinių

medžiagų. Tik vienas tyrimo dalyvis teigė, kad visai neturėjo vidinės motyvacijos ieškoti pagalbos

nuo priklausomybės, o imtis veiksmų buvo priverstas tik išorinių aplinkybių. Išoriniai veiksniai

sustiprinę vyrų, dalyvavusių tyrime, apsisprendimą ieškoti pagalbos buvo – sveikatos sutrikimai,

59

pasibaisėjimas savo išvaizda, turto paradimas, moralinis nuosmukis (pasireiškiantis įvairių

nusikaltimų darymu), artimųjų spaudimas, vartojimo pasekmių baimė, artimų žmonių ir draugų

praradimas, galiausiai „dugno“ pasiekimas, kuris pasireiškė kaip įvairūs praradimai, tiek turto, tiek

artimų žmonių ir stigmatizacija. Pasak Bulotaitės (2009), narkotikų vartotojai yra ne tik atstumti

visuomenės, bet ir patys iš anksto mano, kad bus atstumti. Tai turi įtakos jų elgesiui. Dėl

stigmatizavimo narkomanai patiria diskriminaciją. Tyrimo dalyvių pasakojimuose taip pat išryškėjo

stiprūs pozityvūs išorinės motyvacijos veiksniai tai – teigiami pavyzdžiai (vyrai kalbėjo, kad

pažinojo buvusių narkomanų, kurie buvo pasveikę nuo priklausomybės ir tai jiems suteikė vilties) ir

parodyta meilė (buvo pasakojama apie tai, kad narkomano gyvenime atsirado draugas, kuris

nenusisuko, nesmerkė jo, bet, atvirkščiai, ilgą laiką palaikė draugystės ryšius, kurie padarė lemiamą

įtaką sergančiojo priklausomybe gyvenime).

3 pav. Veiksniai įtakoję tyrimo dalyvių apsisprendimą ieškoti pagalbos

Dar vienas labai stiprus veiksnys, padėję sergančiajam priklausomybe atsitiesti, buvo

pagalba iš socialinės aplinkos. Vienas tyrimo dalyvis pasakojo susilaukęs pagalbos iš savo artimųjų,

kurie pasirūpino surasti reabilitacijos centrą ir jį ten nuvežti, kitas tyrimo dalyvis kalbėjo apie

draugą, kuris nuo jo nenusisuko, bet ilgą laiką bendravo su juo, kol įtikino jį nueiti į savitarpio

pagalbos grupę. Trečias tyrimo dalyvis sakė, kad kreiptis pagalbos į reabilitacijos centrą jį

motyvavo socialinė darbuotoja – Nakvynės namų direktorė. Socialinė darbuotoja taip pat pasirūpino

ir nuvežti tyrimo dalyvį į reabilitacijos centrą, nes pats jis būtų nepajėgęs to padaryti, pasak jo, jis

visą kelią iki reabilitacijos centro norėjo pabėgti, dėl stipraus poreikio pavartoti narkotikų.

Šis tyrimas taip pat išryškino veiksnius, kurie palaiko vyrus jų apsisprendime nevartoti

narkotinių medžiagų ir gyventi blaiviai (žr. 4 pav.). Visi penki tyrimo dalyviai pasakojo apie

60

dvasinius veiksnius, t. y. gyvenimo prasmės atradimą tikėjime Dievu, kuris juos stiprina ir palaiko.

Visi tyrimo dalyviai tikėjimą Dievu ir Dievo pažinimą įvardino, kaip pagrindinį dalyką, kuris

padeda jiems išlikti blaiviais. Frankl (2008) teigia, kad „religija gali tapti veiksminga

psichohigieniniu ar net psichoterapiniu požiūriu, suteikdama žmogui tokį prieglobstį ir tokią atramą,

kurių jis nerastų niekur kitur: prieglobstį ir atramą transcendencijoje, Absoliute“ (p.298). Žmogus

turi pats nuspręsti, kaip jis interpretuos savo atsakingą būtį: kaip atsakingą visuomenei, žmonijai,

sąžinei, o gal kaip atsakingą asmeniui, Dievybei (Frankl, 2008). Tyrimo dalyviai, būtent, minėjo

atsakomybės prieš Dievą atsiradimo jausmą, kuris palaiko ir padeda jiems gyventi blaiviai.

4 pav. Veiksniai padedantys tyrimo dalyviams išlikti blaiviais

Kitas svarbus palaikantis veiksnys – tai socialiniai ryšiai, atsistatę santykiai su artimaisiais,

sukurtos šeimos, gimę vaikai, nauji draugai, nauja socialinė aplinka. Stiprią palaikomą funkciją,

anot tyrimo dalyvių, taip pat atlieka prasminga veikla, darbas, tikslų turėjimas. Lotynų kalbos žodis

„finis“ reiškia ir pabaigą, ir tikslą. Žvilgsnis, nukreiptas į „pabaigą“, į tikslą ateityje – tai dvasinė

atrama. Tik ši dvasinė atrama gali padėti žmogui nepasiduoti socialinės aplinkos jėgoms,

formuojančioms charakterį ir tipą, taigi apsaugoti jį nuo kapituliacijos (Frankl, 2008). Kaip dar

vieną iš stiprybės šaltinių, tyrimo dalyviai įvardino vidinius pokyčius – tai vidinių nuostatų

pasikeitimas, atstatyta savigarba, matomi rezultatai, atsiradusi baimė prarasti tai, ką turi.

Tyrimą šia tema pasirinkau, nes keletą metų dirbau socialinės ir psichologinės

reabilitacijos centre su moterimis, sergančiomis priklausomybe nuo psichotropinių medžiagų. Nors

dirbau su moterimis, teko susidurti ir su vyrais, besikreipiančiais pagalbos dėl priklausomybės nuo

narkotikų, kadangi tos pačios įstaigos bazėje veikė ne tik moterų, bet ir vyrų reabilitacijos centras.

61

Tirti vyrų patirtis taip pat paskatino 2011 m. I. Juozaitienės parašytas magistro baigiamasis darbas

„Moterų, įveikusių priklausomybę nuo narkotikų, sėkmingos blaivybės patirtys“. Susipažinusi su

Juozaitienės (2011 m.) darbu, panorau aprašyti ir vyrų patirtis, atskleisti kaip jie įvardina priežastis,

lėmusias jų pasirinkimą pradėti vartoti narkotikus, kas padėjo jiems rasti jėgų ieškoti pagalbos ir kas

palaiko įveikus priklausomybę narkotikams. Palyginus šiuos du tyrimus matome, kad tiek vyrams,

tiek moterims yra labai svarbi šeimos aplinka ir nuo to, kokie tarpusavio santykiai klostosi šeimoje,

kokie vyrauja auklėjimo metodai ir pan., priklauso tiek mergaičių, tiek berniukų tolimesnis

gyvenimas, kiek jis bus sėkmingas ir kiek komplikuotas. Tyrimas parodė, kad vyrams didelę įtaką

daro bendraamžių aplinka, draugų įtaka, noras neatsilikti nuo kitų, tuo tarpu, aprašinėdama moterų

patirtis Juozaitienė (2011) apie tai neužsimena. Įdomu tai, kad tiek vyrai, tiek moterys kalbėdami

apie tai, kas juos palaiko, kas padeda išlikti blaiviais, pirmoje vietoje įvardino dvasinius veiksnius –

tikėjimą Dievu, Dievo pažinimą, dvasinės literatūros studijavimą. Tiek vyrams, tiek moterims

svarbus palaikymo veiksnys yra socialiniai santykiai – susikūrę šeimos, gimę vaikai, atsistatę

santykiai su artimaisiais (tėvais, broliais, seserimis). Aplamai, ir vyrai, ir moterys įvardino labai

panašius veiksnius stiprinančius juos ir padedančius gyventi blaiviai.

Galvojau, kad tai, jog tyrėjos biologinė lytis yra priešinga, gali trukdyti tyrimo dalyviams

atsiverti ir būti nuoširdžiais, tačiau buvau maloniai nustebinta, kaip atvirai ir su noru vyrai dalinasi

savo patirtimi. Buvo jaučiama, kad tyrimo dalyviai ne tik nori pasidalinti savo teigiama patirtim, bet

jiems taip pat rūpi, kad ši geroji patirtis pasiektų daugiau jaunų žmonių. Klausantis tyrimo dalyvių

patirties apimdavo stiprus pasigėrėjimo ir džiugesio jausmas, lydintis supratimą, kad vis dėlto nėra

padėties be išeities. Tyrimo dalyvių pasakojimai griovė visuomenėje susiformavusius stereotipus,

kad narkomanija yra neišgydoma, o vartojantys narkotikus yra pražuvę žmonės ir jiems jau

neįmanoma padėti. Todėl būtų labai naudinga viešinti daugiau informacijos apie tai, kad

narkomanija, nors ir labai sunkiai, vis dėlto yra pagydoma liga. Gal būt nereikėtų labai akcentuoti

šių dalykų pirminės prevencijos metu, kai siekiama užkirsti kelią pradėti vartoti narkotines

medžiagas, tačiau dirbant su tomis grupėmis, kurios jau turi narkotikų vartojimo patirties, t. y. su

eksperimentuotojais ir priklausomais nuo narkotikų asmenimis, dalinimasis tokiomis patirtimis

motyvuotų gydytis nuo priklausomybės. Šis tyrimas taip pat praplėtė mano sampratą apie

narkomanijos problemą. Supratau, kad tai ne tik individo ar jo šeimos problema, tai visos

visuomenės problema ir efektyviausiai ją spręsti bus galima tada, kai šios problemos įveika bus

suinteresuotas ne tik individas ir jo artimieji, bet ir visa visuomenė. Kai visa bendruomenė suvoks,

kad tiems žmonėms reikalinga pagalba, o ne smerkimas ir atstumiantis, stigmatizuojantis požiūris.

Nereikėtų bandyti teikti pagalbą priklausomam nuo narkotikų asmeniui individualiai, nes daugelis

tyrimų, ir šis taip pat, patvirtino, kad viena iš priklausomybės pasekmių yra moralinis nuosmukis,

62

priklausomas asmuo jaučia tokį stiprų poreikį pavartoti narkotinę medžiagą, kad jam tampa niekas

nesvarbu – jis gali apvogti, apiplėšti arba parsiduoti ir pan. Todėl labai svarbu yra tobulinti

kompleksinę pagalbą tiek moterims, tiek vyrams sergantiems priklausomybe nuo narkotinių

medžiagų, valstybės lygmenyje užtikrinti sklandų reabilitacijos centrų darbą skiriant tam reikiamus

finansus, kad tokiose vietose galėtų dirbti profesionalai, įvairių sričių specialistai, kad galima būtų

bendradarbiauti, keistis patirtimi, tobulinant gydymo būdus ir metodus.

63

IŠVADOS

1. Tyrimo metu atskleisti šie veiksniai, įtakoję vyrų pasirinkimą pradėti vartoti narkotikus:

draugų įtaka, santykiai šeimoje, krizinė situacija, tam tikros charakterio savybės, nepatenkinti

egzistenciniai poreikiai, klaidingi įsitikinimai ir ankstyvas amžius. Kadangi visi tiriamieji

narkotikus pradėjo vartoti ankstyvame amžiuje – paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje, daugeliu

atveju lemiamą įtaką jų pasirinkimams pardarė draugai, noras pasirodyti prieš kitus, baimė būti

kitokiu, mada, vyresnio autoriteto neigiama įtaka. Stiprus rizikos faktorius yra šeimos aplinka. Visi

tyrimo dalyviai išgyveno disfunkcinės šeimos patirtis, tai – augimas su patėviu; per didelė kontrolė

įtakojusi bėgimą iš namų; konfliktai su tėvais ir tarp tėvų; pyktis ant tėvų; nenuoseklus auklėjimas

pasireiškiantis per dideliu nuolaidžiavimu, lepinimu arba išvarymu iš namų; meilė per daiktus,

apleistumas; išmoktas elgesys; paveldėtas polinkis į priklausomybę; neigiamas artimo giminaičio

pavyzdys ir įtaka. Stiprią įtaką padarė išgyventa krizinė situacija, vienu atveju tai buvo liga, tam

tikras fizinis sutrikimas, kitu atveju – patekimas į kalėjimą. Tyrimas atskleidė tam tikras charakterio

savybes, kurios didina riziką padaryti blogus pasirinkimus, tai – išdidumas, smalsumas,

lengvabūdiškumas, užsidarymas, artimųjų atstūmimas, nepilnavertiškumo kompleksas. Įtaką

blogiems pasirinkimams taip pat turėjo nepatenkinti egzistenciniai poreikiai, tokie, kaip

nuobodulys; vertybių, tikslų, motyvacijos stoka; alternatyvų nebuvimas; gyvenimo prasmės

ieškojimas; dvasinių patyrimų troškimas. Dar vienas stiprus veiksnys, kaip parodė tyrimas, yra

klaidingi įsitikinimai, tokie kaip – manymas, kad vartoti lengvus narkotikus nepavojinga; vieną

kartą paragauti stiprių narkotikų galima, nuo to nieko blogo neatsitiks. Šiuos klaidingus įsitikinimus

sustiprina tai, kad pirmą kartą pavartojus narkotikų nesijaučia priklausomybės pasekmės. Taip pat

klaidinga yra manyti, kad vartojant narkotikus galima išspręsti kai kurias problemas.

2. Apsisprendimą ieškoti pagalbos dėl priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, tyrimo

dalyvių atveju, įtakojo vidinės ir išorinės motyvacijos veiksniai. Taip pat labai svarbi buvo pagalba

iš socialinės aplinkos. Keturi iš penkių tyrimo dalyvių visą laiką norėjo nustoti vartoti narkotikus,

šią vidinę motyvaciją stiprino tokie veiksniai, kaip mirties baimė, beprasmybės jausmas, troškimas

gyventi geriau ir prasmingiau, būti kažkam reikalingu, sąžinės priekaištai, neviltis, vidinis

pasiryžimas keistis. Tam, kad ši vidinė motyvacija sustiprėtų iki veiksmų, vartojantis žmogus turėjo

pasiekti taip vadinamą „dugną“, kuris kiekvienu individualiu atveju buvo kitoks. Vieni tyrimo

dalyviai tai pateikė, kaip bandymą nusižudyti, visišką vilties praradimą, kiti kaip stigamtizaciją, t. y.

kai patyrė visuomenės atstūmimą, atsiribojimą nuo jų, kitiems tai buvo įvairūs praradimai nuo

draugų iki artimiausių šeimos narių. Vienas tyrimo dalyvis teigė, kad niekada nenorėjo nustoti

64

vartoti narkotikus, jį motyvavo tik išoriniai veiksniai, nepakeliamos aplinkybės, kuriose atsidūrė.

Išorinės motyvacijos veiksniai, turėję didelę įtaką pašnekovų apsisprendimui pradėti ieškoti

pagalbos buvo: įvairūs sveikatos sutrikimai, pasibaisėjimas savo išvaizda, turto praradimas, draugų

ir artimų šeimos narių praradimas, moralinis nuosmukis, pasekmių baimė. Taip pat pozityvūs

išorinės motyvacijos veiksniai – teigiami aplinkinių pavyzdžiai, parodyta meilė, rūpestis, pagalba iš

socialinės aplinkos. Šią pagalbą suteikė artimieji, geras draugas ir socialinis darbuotojas.

3. Šiuo tyrimu taip pat buvo siekta išsiaiškinti kas palaiko vyrus, kurie nustojo vartoti

narkotikus, kokie veiksniai padeda jiems išlikti blaiviais? Nustatyta, kad visais penkiais atvejais

labai svarbus buvo dvasinis veiksnys. Visi tiriamieji minėjo, kad juos stiprina tikėjimas Dievu,

dvasinės literatūros studijavimas, atsakomybės jausmo prieš Dievą atsiradimas, savianalizė,

pažinimas, t. y. ryšio tarp priežasčių ir pasekmių suvokimas. Kitas svarbus veiksnys – tai socialiniai

ryšiai, atsistatę santykiai su artimaisiais, sukurtos šeimos, gimę vaikai, nauji draugai, nauja socialinė

aplinka. Stiprią palaikomą funkciją atlieka prasminga veikla, darbas, tikslų turėjimas. Stiprybės taip

pat teikia vidiniai pokyčiai, tai vidinių nuostatų pasikeitimas, atstatyta savigarba, matomi rezultatai,

baimė prarasti tai ką turi.

65

REKOMENDACIJOS

Socialinės politikos kūrėjams:

Daugiau dėmesio skirti narkomanijos problemų sprendimui, skiriant reikiamą finansavimą,

kuris užtikrintų sklandžią reabilitacijos centrų veiklą, sudarytų galimybes juose dirbti įvairiems

specialistams, taip pat galėtų kurtis nauji reabilitacijos centrai, kurių šiai dienai Lietuvoje labai

trūksta. Tobulinti narkomanijos prevencijos programas, pagalvoti kaip būtų galima įtraukti į

prevencijos programas egzistencinės analizės mokymus apie gyvenimo prasmę. Būtų tikslinga

panašų mokymo kursą pradėti dėstyti mokyklose, kad moksleiviai, ypač tie, kurie jau

eksperimentuoja su narkotinėmis medžiagomis, pradėtų suvokti gyvenimą platesne prasme,

susimąstytų apie savo egzistenciją, jos prasmę.

Organizacijoms, teikiančioms pagalbą asmenims sergantiems priklausomybe nuo

narkotinių medžiagų:

Dalintis savo gerąja patirtimi, dalyvauti konferencijose ir susitikimuose. Tobulinti

reabilitacijos programas, atsižvelgiant į klientų poreikius. Reabilitacijos programos vykdymo metu

atsižvelgti į priklausomų asmenų egzistenciniu poreikius, padėti jiems ne tik labiau pažinti save, bet

ir atrasti gyvenimo prasmę. Vykdyti prevencines programas mokyklose ir kitose vietose, kur renkasi

jaunimas, dalinantis žinia, kad narkomanija, nors ir labai sunkiai, vis dėlto yra įveikiama liga.

Socialiniams darbuotojams:

Visų sričių socialiniams darbuotojams – gebėjimų atpažinti žmonių situacijas, jų poreikius,

nebijoti suteikti informaciją apie teikiamą pagalbą, būti ryžtingais ir motyvuoti klientus gydytis,

jeigu jie yra priklausomi nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kartais net priversti juos

kreiptis pagalbos, padėti nuvykti į reabilitacijos centrą. Dalintis savo gerąja patirtimi įvairių

konferencijų ir susitikimų metu. Inicijuoti tuos susitikimus ir konferencijas.

66

Literatūra

1. Adler A. (2003). Žmogaus pažinimas. Vilnius, ALK/Vaga.

2. Berger P. L., Luckmann T. (1999). Socialinės tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos

traktatas. Vilnius, „Pradai“.

3. Berns Roberta M. (2007). Vaiko socializacija. Vilnius.

4. Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija. Vadovėlis

vadybos ir administravimo studentams. Klaipėda.

5. Bulotatė L. (2009). Priklausomybių anatomija. Vilnius, „TYTO ALBA“.

6. Bulotaitė L. (2004). Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė. Vilnius „TYTO ALBA“.

7. Bulotaitė L., Subata E., Grimalauskienė O. ir kt. (2005). Pirminės narkomanijos prevencijos

bendruomenėje vykdymas. Metodinės rekomendacijos. Vilnius, Visuomenės ir sveikatos

ugdymo centro leidykla „Sveikata“.

8. Damijonaitienė R., Minkuvienė Z. (2002). Narkotikų ir psichotropinių medžiagų tyrimo

duomenys Lietuvoje // Laboratorinė medicina. Nr.1 (3).

9. Frankl Viktor E. (2010). Žmogus prasmės akivaizdoje. Vilnius, Katalikų pasaulio leidykla.

10. Frankl Viktor E. (2008). Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę.

Vilnius. Vaga.

11. Freire P. (2000). Kritinės sąmonės ugdymas. Vilnius, „TYTO ALBA“.

12. Gilligan James (2007). Smurtas. Vilnius, ALK/Vaga.

13. Godvadas P. (2008). Egzistencinė filosofija ir socialinis darbas bendruomenėje. Socialinis

darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo

institutas.

14. Gossop M. (2001) Gyvenimas su narkotikais. Vilnius, „Artlora.

15. Grimlauskienė O., Bulotaitė L., Subata E., Javtokas Z., Davidonienė O., Vainauskienė R.

(2002). Narkotikų vartojimo prevencija bendruomenėje. Pirminės sveikatos priežiūros

darbuotojo žinynas. Vilnius. Visuomenės sveikatos ugdymo centro leidykla „Sveikata“.

16. Gruodytė E. (2004). Narkotikai ir baudžiamoji atsakomybė. Vilnius. Teisinės

informacijos centras.

17. Heckhausen J, Heckhausen H. (2010). Motivation and action. Cambridge.

18. Ivanauskienė V. (2010). Socialinio darbo teoriniai modeliai. Paskaitų konspektas. VDU,

SGI.

19. Juczynski Z. (2009). Narkomanija. Knyga mokytojams, auklėtojams ir tėvams. Vilnius,

„Presvika“.

20. Juozaitienė I. (2011). Moterų, įveikusių priklausomybę nuo narkotikų, sėkmingos blaivybės

patirtys. Magistro baigiamasis darbas. Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas.

21. Kardelis K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai.

67

22. Kirkpatrick, D. Charles, Duck, Steve, Foley Megan K. (2006). Relating difficulty. LEA,

London.

23. Liobikienė N. (2006). Krizių Intervencija: mokomoji knyga Vytauto Didžiojo universitetas,

Socialinio Darbo institutas. Kaunas.

24. Luobikienė I. (2008). Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas, „Technologija“.

25. Medicinos enciklopedija. 2 tomas. (1993). Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

26. Misiūnas A. Binkauskienė G., (2004) Skurdo ir socialinės atskirties problema. // Lietuvos

ekonomikos apžvalga. ISSN 1392 – 351X.. Nr. 2, psl. 98-104.

27. Patton M. Q. (2002). Qualitative evaluation and research methods (3rd ed.). Sage

Publications. International Educational and Professional Publisher. Thousand Oaks, London,

New Delhi.

28. Parrish M. (2010). Social work perspectives on human behaviour. Open university press.

29. Reingardienė D., Vilčinskaitė J., Pilvinis V., Stasiukynienė V., Stonys A., Adomaitienė

V. (2007). Apsinuodijimai narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Jų klinika ir

gydymas. Mokomoji knyga. Kaunas.

30. Roberts Albert R. (2005). Crisis intervention handbook.Oxford university press.

31. Ruškus J. (2010). Socialinio darbo magistro baigiamojo darbo rengimo metodinės

rekomendacijos. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinės gerovės fakultetas.

32. Tereškinas A. (2011). Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Vilnius,

“Baltos lankos”.

33. Tereškinas A. (2004). Vyrai, vyriškumo formos ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje

Lietuvoje. Vilnius.

34. Targamadzė V., Simončikienė D. (2006). Vyresniųjų paauglių priklausomybės nuo

narkotikų veiksnių diskursas. // Vilniaus pedagoginis universitetas. Prieiga per internetą:

http://www.vpu.lt/ pedagogika/PDF/2007/86/149-155.pdf . Žiūrėta [2011 05 22].

35. Tarvydaitė V. (2011). Socialinių darbuotojų vyrų įtraukimas į socialinį darbą su vaikais.

Magistro darbas. VDU. Socialinės gerovės institutas.

36. Teater B. (2010). An introduction to Applying social work theories and methods. Open

university press, New York.

37. Tereškinas A. (2004).Tarp norminio ir subordinuoto vyriškumo formų: vyrai, jų

seksualumas ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje // Sociologija. Mintis ir

veiksmas 2004/3.

38. Trepulė E. (2009). Andragogikos pagrindai. Paskaitų konspektas. Kaunas, VDU.

39. Scneidman Edin S. (2002). Savižudžio sąmonė. Vilnius, ALK.

40. Šniepienė G. (2005). Mirčių, susijusių su narkotinių medžiagų vartojimu, socialiniai ir

teismo medicininiai ypatumai Klaipėdos apskrityje (1993-2002 m.). Daktaro

disertacijos santrauka. Biomedicinos mokslai. Vilnius.

68

41. Zygmantas J. (2009). Understanding critical pedagogy and its impact on the construction of

knowledge. Acta paedagogica Vilnensia. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla 2009, t. 23

2009/23/63.

42. Žydžiūnaitė V. (2008). Tyrimo dizainas: struktūra ir strategijos. Mokomoji knyga. Kaunas:

Technilogija.

Interneto šaltiniai:

43. Bedford T. (2009). Promoting educational equity through teacher empowerment. Web-

assisted transformative action research as a counter-heteronormative praxis // University of

Oulu. Prieiga per internetą:

http://herkules.oulu.fi/isbn9789514290572/isbn9789514290572.pdf. Žiūrėta [2012 04 03].

44. Bulotaitė L., Rimkutė J., Kondrašovienė L., Vaitiekus E. (2008). Sergančiųjų

priklausomybės ligomis socialinė integracija: veiksniai ir priemonės. Mokymo programų

ciklas specialistams. Prieiga per internetą: http://elinara.ktu.lt/plc/pdf/Programa

specialistams.pdf. [Žiūrėta 2012 04 28].

45. Herlo D. (2010) Implement the transformative learnin theory through Dolecta Project //

Journal Plus Education, ISSN: 1842-077X, E-ISSN (online) Volume VI, No.2 November. Prieiga

per internetą http://www.uav.ro/files/educatie/plus/EPvol6no2.pdf#page=107 [Žiūrėta 2011

12 01].

46. Kraniauskienė S. (2005). Lyties tapatybės raiška XX a. lietuvių autobiografijose. Tiltai.

Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN

1392-3137.N_2_31.PG_73-82/DS.002.0.01.ARTIC . Žiūrėta [2011 11 20].

47. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas, 1997. Prieiga per internetą:

http://www.skelbimas.lt/istatymai/narkologines_prieziuros_istatymas.htm. [Žiūrėta: 2012 05

04].

48. Mažeikienė N., Ruškė J. Neįgaliųjų orumo samprata ir ugdymas iš skirtingų teorinių

perspektyvų: nuo esencializmo iki socialinio konstruktyvizmo // Specialusis ugdymas, 2011

Nr.1 (24), 8-19. Prieiga per internetą: http://www.sumc.lt/images/zurnalas2011_1_24/08_

mazeikiene_ruske_lt_doc.pdf . Žiūrėta [2012 04 03].

49. Morkevičius V., Telešienė A., Žvaliauskas G. (2008). Kompiuterizuota kokybinių

duomenų analizė su NVivo ir Text Anglysis Suite // Pavyzdinis metodologinis

mokomasis studijų paketas. KTU Politikos ir viešojo administravimo institutas. Prieiga

per internetą: http://www.lidata.eu/files/mokymai/NVivo/KKDA_20080914_

esf%27ui_20111111.pdf . Žiūrėta [2012 12 06].

50. Narkotikai, psichotropinės ir kitos psichiką veikiančios medžiagos. Lietuvos AIDS centras.

Prieiga per internetą: http://old.aids.lt/drugs/prolog.lt.php. [Žiūrėta: 2011 11 17].

51. Narkotikų konrtolės departamento metinis pranešimas (2010). Prieiga per internetą:

http://senas.nkd.lt/files/informacine_medzega/1-NKD_medziaga/1-

metiniai_pranesimai/2010_metinis_pranesimas.pdf . Žiūrėta [2011 11 15].

52. Ustilaitė S., Gudžinskienė V., Jakučiūnienė D., Petronis A., Narbekovas A., Vaitoška G.,

Obelenienė B. (2007).Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas. Mokomoji

metodinė priemonė. Vilnius. Prieiga per internetą:

http://www.smsm.lt/ugdymas/docs/programos/SPPC.pdf#page=7 . Žiūrėta [2011 11 15].

http://elinara.ktu.lt/plc/pdf/Programa%20specialistams.pdf

http://elinara.ktu.lt/plc/pdf/Programa%20specialistams.pdf

http://www.uav.ro/files/educatie/plus/EPvol6no2.pdf#page=107

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN%201392-3137.N_2_31.PG_73-82/DS.002.0.01.ARTIC%20.%20Žiūrėta%20%5b2011

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN%201392-3137.N_2_31.PG_73-82/DS.002.0.01.ARTIC%20.%20Žiūrėta%20%5b2011

http://www.skelbimas.lt/istatymai/narkologines_prieziuros_istatymas.htm

http://www.sumc.lt/images/zurnalas2011_1_24/08_%20mazeikiene_ruske_lt_doc.pdf

http://www.sumc.lt/images/zurnalas2011_1_24/08_%20mazeikiene_ruske_lt_doc.pdf

http://www.lidata.eu/files/mokymai/NVivo/KKDA_20080914_%20esf%27ui_20111111.pdf

http://www.lidata.eu/files/mokymai/NVivo/KKDA_20080914_%20esf%27ui_20111111.pdf

http://old.aids.lt/drugs/prolog.lt.php

http://senas.nkd.lt/files/informacine_medzega/1-NKD_medziaga/1-metiniai_pranesimai/2010_metinis_pranesimas.pdf

http://senas.nkd.lt/files/informacine_medzega/1-NKD_medziaga/1-metiniai_pranesimai/2010_metinis_pranesimas.pdf

http://www.smsm.lt/ugdymas/docs/programos/SPPC.pdf#page=7

69

PRIEDAI

70

1 Priedas

Interviu klausimai

1. Klausimai atskleidžiantys narkotikų vartojimo priežastis

Kada pradėjai vartoti narkotikus?

Kas paskatino vartoti narkotikus?

Su kuo pradėjai vartoti?

Kokios buvo aplinkybės, kai pradėjai vartoti narkotikus?

Kokius narkotikus vartojai?

Kaip reagavo tėvai (šeima)?

Kokie buvo tavo santykiai su tėvais?

Papasakok apie savo draugus?

Kokios priežastys buvo, kad pradėjai vartoti narkotikus?

2. Klausimai atskleidžiantys veiksnius įtakojusius apsisprendimą ieškoti pagalbos

Kaip jauteisi, kai supratai, kad jau esi priklausomas nuo narkotikų?

Su kokiomis problemomis susidūrei vartodamas?

Kodėl norėjai nustoti vartoti narkotikus?

Kas paskatino ieškoti pagalbos?

Kaip reagavo tavo tėvai?

Kaip reagavo tavo draugai?

3. Klausimai atskleidžiantys veiksnius, kurie, po tam tikro gydymo, kas palaiko, padeda

išlikti blaiviu?

Kas padeda išlikti nevartojant, išlikti blaiviu?

Kas palaiko tave?

Ar dabar jautiesi visiškai laisvas, ar jauti kartais tą poreikį, norą pavartoti?

Su kokiomis problemomis susiduri kai nevartoji?

Ką rekomenduotum jaunuoliui, kad jis nepradėtų vartoti narkotikų?

71

2 Priedas

Tyrimo „Sveikimo procesas esant priklausomybei nuo narkotinių medžiagų:

vyrų patirtys“ apibendrinamosios lentelės

1 tema. Priežastys, kodėl pradėjo vartoti narkotikus

Kategorija Subkategorija Refleksijos teiginiai

Šeima

(santykiai

šeimoje)

Bėgimas iš namų

Per didelė kontrolė

Konfliktai su tėvais

Konfliktai tarp tėvų

Pyktis ant tėvų

Augo su patėviu

Lepinimas,

nuolaidžiavimas

Bėgau, bėgau iš namų į gatvę, <..>(Paulius, 39 m.)

...tėvai per daug kontroliavo <..> Nu jo, tokia perdėta, didelė kontrolė, ...

(Paulius, 39 m.)

Netgi, kad vaikus auklėt, jie pasiskirstė pamainom dirbo ... Susirado darbus

tokius – vienas ryte dirba, kitas namuose, kada kitas išeina į darbą – kitas

namuose. Bet tai kažkaip taip ir gavosi ta kontrolė tokia, pradėjau bėgt iš tų

namų. (Paulius, 39 m.)

<..> nekenčiau aš ir tėvų, nekenčiau aš viso pasaulio, <..> paauglys juk buvau

tai. Ir nekenčiau namų. (Paulius, 39 m.)

Tie konfliktai gal dėl mano uždarumo tokio buvo... (Semas, 29 m.)

<..> su tėvais nesutarimai (Mantas, 36 m.)

<..> mano mama su tuo patėviu, aš neatsimenu gerų santykių, jie pastoviai

pykdavosi ir pykdavosi. Nebuvo ten tų santykių gerų. Mano mama

pervargusi pareidavo, tuos vaikus prižiūrėdavo, patėvis ten turėjo kažkokią

meilužę, pinigų niekad neparnešdavo... <..> Jinai ir jo vaikus išlaikydavo.

(Mantas, 36 m.)

Ant tėvo pykau daug metų. (Paulius, 39 m.)

O po to <..>, kaip paauglystėj pasireiškia pats tas visas jausmų, emocijų, tas

visas toks... Maištas, antplūdis ir prasidėjo tada... (Paulius, 39 m.)

Tėvas jis man kaip – patėvis, bet aš jį skaitau tėvu. (Semas, 29 m.)

Iš pradžių viskas gerai buvo, kol patėvis neparsivežė savo vaikų gyventi į

mūsų šeimą. <..> (Mantas, 36 m.)

<..>aš jį gerbiau, jis man didelį pavyzdį suteikė. Nei karto manęs

nemušė, nors tai gal ir reikėdavo kartais, to tokio griežtumo nes... <..>Bet

prie tėvo aš galėjau rūkyt, aš nuo šešiolikos metų prie tėvo rūkiau. Ir jis žino,

kad aš išgerdavau va. Jie... Būdavo ten, nieko prieš, ta prasme...

Ir jie mane vežiodavo pastoviai, mūsų ten dvidešimt žmonių, pas tėvą buvo

autobusas mini, tai jis pastoviai mus veždavo ir į sodą, ir prie ežero, nu taip

išeidavo... (Semas, 29 m.)

<..>...čia jau tokie dalykai yra nuo vaikystės, jau būna. <..> yra

auklėjimas susijęs, kaip aš buvau auklėjamas. Buvau lepinamas labai,

mylimas buvau, pripratęs buvau, kad man viskas būtų paduota, atnešta. Aš

vienintelis vaikas buvau visoj giminėj... <..>...tai viskas man, žaislai geriausi

buvo, <..>...ir visi mane labai mylėjo.(Mantas, 36 m.)

<..>jau toks charakteris nu išsivystė, jau nuo vaikystės buvo toks, pripratau,

kad man negali nieks atsakyt, jeigu noriu taip ir taip ir va, iš vaikystės

atsinešiau šitą į paauglystę. (Mantas, 36 m.)

Mano santykiai su tėvais buvo puikūs. Aš buvau vienintelis vaikas šeimoj,

mano aplinka buvo <..>, tų laikų, sovietinių laikų grietinėlės. Mano močiutė

buvo Lengvosios pramonės ministerijos darbuotoja. Jos visos draugės labai

mylėjo ir globojo mane. Žodžiu, mano tėvas – gydytojas, mama – buhalterė.

72

Meilė per daiktus

Nenuoseklus

auklėjimas

Išmoktas

(negatyvus) elgesys

Paveldėtas polinkis

į priklausomybę

Apleistumas

Vyresnio

giminaičio

neigiamas

pavyzdys, įtaka

Taigi, nu aš, faktiškai, buvau aprūpintas viskuo, aš turėjau viską, ko man

reikėjo, o ko nereikėjo – aš išmokau, nu, manipuliuot. Tai va... visi mane

mylėjo ir aš viską gaudavau. (Darius, 38 m.)

Tai aš ir buvau lepinamas, kad buvau be tėvo. O tas lepinimas toks ir buvo,

<..> tiesiog dovanų vežimas, žaislų visokių nematytų. Mano teta ten kaip

uoste dirbo, tai gaudavo visokių nematytų žaislų... (Mantas, 36 m.)

Ateinu ryte namo, visas toks pachmielingas, atsidaro durys namų, išmetama

mano tašė ir uždaromos durys. (Semas, 29 m.)

Sakė, aišku, perspėdavo, kad tai blogai, prie ko tai prives, kad tai kenkia va.

Bet, ką aš žinau, aš gal mačiau jų pavyzdį, kad... Aš kai paaugau, jie kaip tik

savaitgalis, taip jie irgi baliavoja, ūžia ir man tai normalu atrodė. (Semas, 29

m.)

<..> tėvo nebuvo. Aš atsimenu... kiek man buvo? – du metukai, ko gero. Aš

atsimenu, kad jis girtas ten mušėsi, buntavojo namuose. Vieną tik vaizdą

atsimenu savo tikro tėvo, kaip jis parėjo girtas, atsimenu, kėdę paėmęs prieš

senelį šoko. <..> Gerdavo, alkoholikas buvo. (Mantas, 36 m.)

<..> Jie patys turėjo problemų – priklausomybę nuo alkoholio. Tai teko

dažnai matyti ir jų.... stipriai geriančius. Ateidavai namo, pavyzdžiui, po

darbo ir pamatai juos lūžusius. (Borisas, 34 m.)

<..> Karts nuo karto buvo tokių užsigėrimų pas tėvus... <..> Bet jeigu, nu

nebuvo taip, kad išgert ir viskas, bet tokio nu jau stipriai, jeigu jau geria, tai

jau geria – dvi trys dienos jau čia. Čia nuo senai, čia turbūt nuo darželio dar

mano laikų, kada reikėjo – kaimynai paima arba pas močiutę mane siųsdavo.

Pasodina mane į autobusą ir važiuoju, pasako kur išlipt, ten močiutė

pasitinka. (Borisas, 34 m.)

<..> mano giminėj, mano tetos vyras vartojo narkotikus. <..>...aš matydavau

koks mano dėdė vaikščiodavo, kartais pavartojęs ir tai daug ką įtakojo, kad aš

norėčiau... <..> manęs dėdė paprašė, <..> kad aš nuvažiuočiau pas tokį,

Klaipėdoj, S. – <..> ir ten, žinai: „pasakyk nuo V. ir man duos“. Aš vaikas

mažas, man buvo šešiolika, jo metų. Nuvažiavau pas tą S., ten susirinkę visi

Klaipėdos narkomanai, nuosavam name, padvale, verda ten. <..> Aš

pasakiau, kad čia nuo V., taip ir taip, reikia. Jie atidarė, įleido mane, jau taip,

žinai, nu įtartinai, bet davė. Aš parvežiau V., savo dėdei. Tai irgi daug

paskatino, kad aš nu... pamėginčiau. (Mantas, 36 m.)

Čia mano dėdė toks šustras, <..> jį ten, <..> visi gerbdavo. Jis ten su tais

buvo sėdėjęs kalėjime ... Tai man jau vien dėl to, kad va ir toks žmogus

vartoja, tai kodėl aš negaliu. Nu autoritetas – va. Autoritetas kažkoks

vartoja... (Mantas, 36 m.)

Draugų įtaka Gatvės draugai

Gatvė, nu draugai, iš namų bėgdavau, ... (Paulius, 39 m.)

Bėgau, bėgau iš namų į gatvę, draugai. Nu o ką ten, o ką gatvėj? Kaip ir

visada nu – narkotikai, alkoholis ir viskas, taip ir prasidėjo.<..> Kažkaip į

gatvę, su draugais, alkoholiai prasidėjo, narkotikus išbandėm. (Paulius, 39

m.)

...ir gal įtaka, įtaka tų žmonių, draugų, pažįstamų, kurie buvo aplinkoje. <..>

Nu vėlgi, įtaka draugų buvo, aš atsimenu mes rinkdavomės tokiam rūsy ir

susirinkę rūsy žiūriu, kad jie kažkokie draugai tie du, kad jie kažkokie ne

tokie. Jie sako: „imk, pabandyk heroino“. (Semas, 29 m.)

Bet ir tėvai čia nutarė važiuoti į Ameriką 2000-aisiais metais <..> Jie man

siūlė: „važiuojam kartu“, aš sakau: „ne, aš nevažiuosiu niekur, man gerai čia,

man draugai“. Esminė įtaka man buvo draugų va. (Semas, 29 m.)

Patį pirmą kartą, aš ..., nu susipažinau su vartojančiu žmogum. <..>. Jis tapo

mano draugu. Jis vartojo, tai aš iš jo paprašiau: „davai, - sakau, - T., nu čia

suorganizuok (Mantas, 36 m.)

Ir draugai buvo kai kurie. Pasitikėdavau, jau irgi jau vartodavo ir draugai

73

Landynės draugai

Noras pasirodyti

prieš draugus

Vyresnio autoriteto

neigiama įtaka

Madinga, naujovė

vartodavo. <..> atėjo tas draugas vakare, kuris vartojo jau ne vieną mėnesį. Ir

paprašė pas mane pinigų. Aš jam daviau ir jis pakvietė mane kartu nuvažiuot,

dėl kompanijos, jis man kaip ir nesiūlė. Nuvažiavom ir aš pats sakau: „nu

davai, pabandom, kas ten yra per... nuo ko ten gerai, ko čia gali būt geriau

žolės arba alkoholio?“. <..> tą vakarą buvau gėręs alkoholio<..> mąsčiau ne

blaiviai. (Borisas, 34 m.)

Draugai. Ten duodavomės po sklepus visokius, po... po landynes visokias

ten. Nu būdavo sporto sales pasidaro sklepuose, ten sportuoja, tai prie viso

to... (Paulius, 39 m.)

Išeini į laisvę, ten gal nevartoji porą, tris mėnesius, bet vėl į tą pačią

kompaniją įeini ir vėl vartoji <..>. Eini ten, kur tave priima, o priima ten kur

alkoholį vartoja, narkotikus – landynės visokios. (Paulius, 39 m.)

<..> nori būti šustras, tipo galvoji, žinai, paauglystė... paauglys, galvoji jeigu

čia vartosi narkotikus – būsi išsiskyręs iš kitų paauglių (Mantas, 36 m.)

<..>nenorėjimas išsiskirti iš draugų tarpo.(Darius, 38 m.)

Kažkoks buvo vienas grįžęs iš kalėjimo, atsimenu, jau mes su vyresniais

ėjom bendrauti, nors ir paaugliai, tai jisai užrodė mums tą narkotikų

vartojimą. (Paulius, 39 m.)

Jis įvėlė mus, taip. Žiūrėjom kaip jisai ta daro, padarėm mes, ir mums tai

patiko nuo pirmos dienos... (Paulius, 39 m.)

<..> visų pirma, tuo metu tai buvo madinga. Tai buvo devyniasdešimtieji

metai, tai buvo kažkas tai, kas neseniai pasirodė Lietuvoj ir tai užkariavo visą

jaunimą. Aš turiu omenyje žolę. Tai buvo madinga, taip pat tuo metu vyravo

subkultūra pagrinde kriminalinio pobūdžio ir visi tos srities atstovai, nu jie

parūkydavo. O mano draugai, <..> jie buvo tokie iš kriminalinio pasaulio. Ir,

<..> nenorėjimas išsiskirti iš jų tarpo, pradžioj, tai vat ir sulaikė mane tame.

(Darius, 38 m.)

Susidūrimas su

didelėmis

problemomis

Liga (fizinis

negalavimas)

Stiprus emocinis

prislėgtumas

Problemų

sprendimas

netinkamais būdais

O jeigu taip giliau įsigilinant jau, tai gal turėjau tam tikrą ligą, jinai varė

man taip tokį gal kompleksą. <..> Man taip buvo iki 19 metų ir taip, man

kaip vyrui, tai taip stipriai labai įtakojo. Ir... [pauzė] gal tuo uždarydamas tai,

aš ieškojau kažkokių pramogų, nekreipdamas dėmesio į tai, nes ir tėvai

pirkdavo vaistų ir tas, ir tas, niekas nepadėdavo gal. Aš tapau uždaras nuo to.

Tapau nuo to uždaras.

(Semas, 29 m.)

Pirmą kartą paragavau sunkesnių narkotikų įkalinimo įstaigoj <..>Tiesiog...

įkalinimo įstaigoje buvo ... toksai <..> sunkus laikotarpis, emociškai sunkus

ir, vat būtent, pasitaikė pora žmonių, kurie vėl priminė apie tai, kad nu...

tiesiog, tie narkotikai gali padėt atsistatyt... Emociškai. Atsigaut. Aš... tuo

patikėjau. Taip. Iš tikro tuo metu man buvo tas pats. Tai buvo situacija ir aš

ieškojau išeities iš jos. (Darius, 38 m.)

<..> Bėgimas nuo savo problemų kažkokių paauglystės. Norėjimas

atsipalaiduoti, ta... tokio pykčio... nu nusodinimas, su kažkokia tai priemone,

pagalba. (Mantas, 36 m.)

Asmenybės

(charakterio)

savybės

Išdidumas

(nepaklusnumas)

Artimųjų

atstūmimas

Manau, kad gimiau su tokiu dideliu nepriklausomybės jausmu. Bėgau, bėgau

iš namų į gatvę, draugai. (Paulius, 39 m.)

Skambinu ir... tėvas griežtai sako: „namo“, aš sakau: „neisiu ir vsio“. <..>Aš

toks užsispyręs, toks išdidus buvau...(Semas, 29 m.)

<..> sakau – „jūs išvarėt, jūs ir prašykit, kad aš grįžčiau“. Ir aš grįžau –

išsimaudžiau, pavalgiau, pas tėvą paėmiau dvidešimt litų ir sakau – „aš einu

guliat“. Ir vat nuo to laiko gal toks ir jau, toks jau pasidariau pats sau.

(Semas, 29 m.)

74

Smalsumas

Lengvabūdiškumas

Malonumų

troškimas

Nepilnavertiškumo

kompleksas

Užsidarymas

Padėjom jam eit prisirinkt aguonų tuo laiku dar – aštuoniasdešimt septinti

metai buvo... <..> Buvo įdomu mums... įdomu. <..> Mums buvo įdomu, kaip

paaugliams, kas čia per... (Paulius, 39 m.)

Kaip ir sakiau – liūdesys ir smalsumas. (Borisas, 34 m.)

... gal tuo metu atrodė man tai „prikolas“ – pramoga. Pramoga, man tai atrodė

pramoga. <..> įtaka tų visų iliuzijų tokių. <..> Lengvabūdiškumo, gal pas

mane jisai toks, pagrindinė priežastis ir buvo lengvabūdiškumas. Nes... ai nu

čia nieko tokio, tas vienas kartas vėl, aš juk čia nedarysiu pastoviai čia taip,

kartais. Ko pasekoje priveda jau... Keturiolika metų, iš tų keturiolikos metų –

penki prasėdėta. Jo, kalėjime čia buvo. (Semas, 29 m.)

<..>po pirmo karto, aš susirgau... hepatitu C. Aš ten vėmiau <..> visą

dieną. Atsiguliau į ligoninę, <..> Pasakiau, kad daugiau nevartosiu, o gavosi

taip, kad va... (Mantas, 36 m.)

<..> aš pats sakau: „nu davai, pabandom, kas ten yra per... nuo ko ten

gerai, ko čia gali būt geriau žolės arba alkoholio?“. (Borisas, 34 m.)

<..> ir mums tai patiko nuo pirmos dienos... (Paulius, 39 m.)

Tai va, ir pabandžiau, irgi man patiko – atsipalaiduoji, atsirelaksuoji, visiškai

kitaip, kažkaip poveikis visiškai kitoks. (Semas, 29 m.)

Man norėjosi tų pinigų greitai ir čia. Viena man šnekėdavo, kita matydavau

gatvėj, kad reikia pinigų – va gali pasidaryt, gali apgaut, kažką atimti,

pavogti. ...bet ta kova buvo viduj ir... Jo norėjosi gero, greito gyvenimo.

(Semas, 29 m.)

<..> pirmą kartą <..>, bet man nepatiko, ... Narkotikai... <..> Bet kai <..>

sužinojau, kad galima juos, kad nepykintų, kad nevemtum ten, maišai su

visokiais dimedroliais, tabletėm, relanijumas skystas, ampulėse maišai su tuo,

<..> tada jau prasidėjo, žinai jau – didžiausias vartojimas. (Mantas, 36 m.)

Naujų pojūčių ieškojimas <..> Iš pradžių kaip ir draugai, kaip ir kažkokia

aplinka, mada padarė įtaką, o paskui man tai patiko. (D.)

O pavartojus opiatus jau niekas neįdomu pasidaro, nei alkoholis, nei ta žolė,

čia taip tik. (Borisas, 34 m.)

O jeigu taip giliau įsigilinant jau, tai gal turėjau tam tikrą ligą, jinai varė man

taip tokį gal kompleksą. <..> man kaip vyrui, tai taip stipriai labai įtakojo.

<..>Ir... gal tuo uždarydamas tai, aš ieškojau kažkokių pramogų,

nekreipdamas dėmesio į tai, <..> Tapau nuo to uždaras. (Semas, 29 m.)

Egzistenciniai

poreikiai

nepatenkinti

Nuobodulys

Vertybių, tikslų

stoka

Motyvacijos siekti

kažko daugiau

stoka

Alternatyvų stoka

Gyvenimo prasmės

ieškojimas

Mokslus apleidau, nebeįdomu buvo. <..> Nu ir neturi ką veikti... (Paulius, 39

m.)

Niekas neįdomu buvo, niekuo nesidomėjau, jokios <..> Net nežinau pats ko

norėjau.... (Paulius, 39 m.)

<..> motyvacijos kažkokiems mokslams nebuvo. <..> tikslų nėra kažkokių

tai, motyvacijos kažkokios kitokios mokslams nėra ir vėl ten pat, su tais

pačiais draugais. (Paulius, 39 m.)

O kur nueit? – Ten kur buvai, nu. <...Grįžti vėl į tą patį miestą, grįžti į tą

pačią gatvę,... tie patys draugai, tas pats ratas. <..> Išeini į laisvę, ten gal

nevartoji porą, tris mėnesius, bet vėl į tą pačią kompaniją įeini ir vėl vartoji,

nes nežinai kitų kelių nu. (Paulius, 39 m.)

<..>o buvo gyvenime kažko tai ieškojimas. <..> ieškai, kažko gyvenime, nu,

aišku, ten alkoholis prasidėjo. (Mantas, 36 m.)

<..> buvo liūdesys. Pradėjau vartoti ne iš džiaugsmo, o buvo liūdesys...

tuštuma. Tuštuma tokia, nusibodo viskas, turėjau darbą, bet nebuvo jokio

džiaugsmo... gyvenime.

Bet buvo liūdesys toks, ateini taip kažkaip taip... <..>. Kaip ir sakiau –

liūdesys ir smalsumas. (Borisas, 34 m.)

75

Dvasinių patyrimų

ieškojimas

<..>kažkoks kaip dvasinis, ne tik, kad ten kažkas tave... kaip dvasinis tiesiog

patyrimas čia buvo. <..>O dėl to dvasinio patyrimo, aš galvojau – čia man.

<..> Man užpildydavo tą tuštumą. <..> Kadangi vis dėlto tokie dvasiniai

dalykai... dėl to gali būti ir pradėjau vartoti irgi, kad domėjausi. Galvojau,

kad vis tiek negali, kažkas yra, kad ne šiaip sau žmogus gyvena ir miršta, kad

kažkas vis dėlto yra. (Borisas, 34 m.)

Klaidingi

įsitikinimai

Pradžia – lengvi

narkotikai

Manymas, kad

pabandyti vieną

kartą nerizikinga

Po pirmo karto

nejaučiamos

pasekmės

Aš pirmą kart parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu,

prikolas, juokas. Ir tai pradėjom daryti taip į mėnesį kartą, du. <..> o

anfetaminas ir žolė tai buvo lengvi narkotikai, kaip ir dabar šiais laikais. Tai

nieko tokio blogo jau čia, kas čia blogo, jeigu tau gerai. <..> Jo, toks

mąstymas buvo. <..> Po to jau kaip tik savaitgalis, jau taip ir traukiam. Iki

aštuoniolikos metų, tai žolė, anfetaminas man tai būdavo normalu

Savaitgaliais kažkokie klubai, be to aš net neįsivaizduodavau kaip čia galima

taip atsipalaiduoti... (Semas, 29 m.)

Bet pradėjau nuo žolės rūkymo, kažkur nuo šešiolikos. <..> Kadangi jau

buvau pripratęs prie žolės, bet visą laiką norėjosi kažko daugiau... (Borisas,

34 m.)


aštuoniolika. <..> jisai <..> pasiūlė man ir aš kartu su juo parūkiau žolės... .

Po to man patiko. <..> Pradžioje tai vyko chaotiškai. Paskui vis dažniau ir

dažniau. (Darius, 38 m.)

Jie sako: „imk pabandyk“. Aš ten ilgai spyriojausi, bet galiausiai

pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko tokio, vienas kartas“. Ir kaip po to jau

tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks amžinas tampa. (Semas, 29 m.)

<..>Ryte atsikėliau – nieko tokio. Po mėnesio dar kartą pabandžiau...

(Semas, 29 m.)

Amžius, kada

pradėjo vartoti

Stiprūs narkotikai –

opiatai

Žolės (kanapių)

rūkymas

Keturiolikos pirmą kart užvartojau,... (Paulius, 39 m.)








2 tema. Vartojimo pasekmės, dinamika


Vartojimo

pradžia

Paauglystė (12-16

m.)

Jaunystė (17-20

m.)

Keturiolikos pirmą kart užvartojau<..>. O po to jau ir po biški, po biški,

dažnėjo, dažnėjo ir reguliariai... (Paulius, 39 m.)








Priklausomybės

vystymasis

Pirmas kartas -

priklausomybės

pradžia

Vieną kartą pabandžiau, antrą nu ir po to jau viskas. (Paulius, 39 m.)

Aš pirmą kart parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu,

prikolas, juokas. <..> Po to jau, aštuoniolikos metų pabandėm heroiną. <..>Aš

ten ilgai spyriojausi, bet galiausiai pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko

tokio, vienas kartas“. Ir kaip po to jau tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks

amžinas tampa. <..>Nes... ai nu čia nieko tokio, tas vienas kartas vėl, aš juk

76

Nepasitenkinimas

lengvų narkotikų

poveikiu

Negatyvių

pasekmių vengimas

Pirminis narkotikų

poveikis

Pradžioje

nesijaučia

pasekmės

Vartojimo

dažnėjimas

Fizinė

priklausomybė

Žalingo elgesio

ratas (S.Peele,

1985, cit. pagal L.

Bulotaitę 2009)

čia nedarysiu pastoviai čia taip, kartais. Ko pasėkoje priveda jau... keturiolika

metų, iš tų keturiolikos metų – penki prasėdėta. (Semas, 29 m.)

Jei jau vieną kart įsidūrei, pamėginai... Nu man kažkaip, sakau, nepatiko,

bet kaip pradėjau su tais chemijom visom tom maišyt, tada jau patiko man

atsimenu – opiatai. (Mantas, 36 m.)

O pavartojus opiatus jau niekas neįdomu pasidaro, nei alkoholis, nei ta

žolė, čia taip tik. <..>Jau man buvo, pavyzdžiu, po... dviejų savaičių

vartojimo, turbūt – aš jau supratau, kad nemesiu.(Borisas, 34 m.)

Pirmą kartą paragavau sunkesnių narkotikų įkalinimo įstaigoj ir po to jau

pradėjau vartoti tik tai sunkius narkotikus, opiatus. (Darius, 38 m.)

Kadangi jau buvau pripratęs prie žolės, bet visą laiką norėjosi kažko

daugiau. (Borisas, 34 m.)

Bet kai paskui, kaip sužinojau, kad galima juos, kad nepykintų, kad

nevemtum ten, maišai su visokiais dimedroliais, tabletėm, relanijumas skystas

ampulėse maišai su tuo,... (Mantas, 36 m.)

Žiūrėjom kaip jisai tą daro, padarėm mes, ir mums tai patiko nuo pirmos

dienos... (Paulius, 39 m.)

<..>parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu, prikolas,

juokas. <..> Tai va, ir pabandžiau, irgi man patiko – atsipalaiduoji,

atsirelaksuoji, visiškai kitaip, kažkaip poveikis visiškai kitoks. (Semas, 29 m.)

Tai va, ir pabandžiau, irgi man patiko <..>. Ryte atsikėliau – nieko tokio.

Ir tai pradėjom daryti taip į mėnesį kartą, du. Po to jau kaip tik

savaitgalis, jau taip ir traukiam. Iki aštuoniolikos metų, tai žolė, anfetaminas

man tai būdavo normalu. <..>Po mėnesio dar kartą pabandžiau, po trijų

mėnesių jau dažniau pradėjau, po to kas savaitę, kas trečią dieną. (Semas, 29

m.)

Karts nuo karto tai pasikartodavo ir kiekvieną kartą, ta prasme, tarpas

tarp pavartojimo nu, mažėjo. Pradžioje tai vyko chaotiškai. Paskui vis dažniau

ir dažniau. Nu tai – kanapės. Rūkiau kanapes. (Darius, 38 m.)

Ir paskui gaunasi, kad tu pirmą... pirmą sykį kada vartodavai, gaunasi

kaip ir kažką jauti, kaip ir euforiją, ir kūniškai ir dvasiškai gauni, o paskui –

kada jau tampi priklausomas, šita dozė pirmutinė tau yra tapti, kaip dabar

man, blaiviam, vat kaip jums. Kad tu pasijaustum blaivas, kad apsirengtum ir

eitum kažką daryt – ar dirbti, ar vogti, ar surasti kitą dozę, kuri padarys tave

vėl, įves į tą euforiją. (Borisas, 34 m.)

Aš turiu omeny, kad kada ateina rytas ir kai tave pradeda laužt, ir kai tu

neturi jokio kito pasirinkimo, tik kaip kad eit vogt arba dar kažkaip tai, kad

gauti tų narkotikų, tai tau jau tas pats, tiesiog, būna. Ir tu visiškai, tu pilnai

supranti, kad tu esi priklausomas... (Darius, 38 m.)

Tai su pertraukom tokiom... vis tiek po metus, du, po tris... vartodavau. Išeini

į laisvę, ten gal nevartoji porą, tris mėnesius, bet vėl į tą pačią kompaniją įeini

ir vėl vartoji, nes nežinai kitų kelių nu. <..> Išvažiuodavau, būdavo, į kaimą

kažkur tai, pas pažįstamus, pas gimines ir prasilauždavau, kaip sako, nuo tų

narkotikų. Mėnesį kokį pabūnu, išsiblaivai, bet tai grįžti atgal gi – namo.

Grįžti vėl į tą patį miestą, grįžti į tą pačią gatvę, į tuos... tie patys draugai, tas

pats ratas. Nu ir neturi ką veikti, tikslų nėra kažkokių tai, motyvacijos

kažkokios kitokios mokslams nėra ir vėl ten pat, su tais pačiais draugais. O

kur nueit? – Ten kur buvai, nu. <..> Ir atsibosta tas gyvenimas toks –

atsibosta. Bet neturi išeities. (Paulius, 39 m.)

Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas.<..>Va taip ir gyveni, metų metais

taip ir gyveni. Kad šiandiena pavartosiu va ir savo jėgom mesiu. Nu, šiandien

77

Pagalbos sistemos

nebuvimas

paskutinį kartą, tikrai. <..>Ten kažkiek laiko nebevartoji. Ten programoj tu

atsigauni biški, gal jau esi patenkintas, pradedi džiaugtis gyvenimu. Nu jau

galvoji: „viskas, dabar kabinsies už gyvenimo“. Buvo tokių vat... Išeini,

sutinki pirmą narkomaną ir pavartoji. (Mantas, 36 m.)

Aš buvau priverstas. Jeigu aš dar būčiau turėjęs pinigų, niekur aš net

nebūčiau važiavęs ir būčiau toliau sėkmingai vartojęs.

Aš netikėčiau, jeigu man pasakytų – kas tave privertė nevartoti ir atsakytų –

pats. Aš tai pats tikrai nenorėjau mesti. Aš norėjau vartot ir vartot. Čia yra

tokia nuostabi būsena, tai kodėl nevartot? Jeigu būčiau turėjęs pinigų, aš

būčiau vartojęs ir vartojęs iki kol numiręs. Nežinau nei vieno ir nežinau tokio

narkomano, kuris savo noru mestų narkotikus. Yra, priverčia aplinkybės tiktai

mesti narkotikus. Man irgi privertė... (Mantas, 36 m.)

Būna va taip – padaro narkotikus, užsidarom bute, kaip vampyrai, grynai jau,

užsidarom užuolaidas, kad būtų tamsu, kokią tokią relaksinę muziką ir vienas

kitą „šaunam“ (t. y. susileidžiam narkotikų – tyrėjos pastaba). Pagulim,

pagulim... vėl atsipeikėjam, vėl... ir taip kokią parą laiko. Išeini visas baltas,

kažkokio maisto nuperki ir vėl. <..> Jau suvoki, kad tu jau duobėj. Jo. Bet,

sakau, ateina rytas... vakare pavartojęs noriu, kuriu planą kaip ten išvažiuoti

kur nors, reabilitacijos centrų buvo mažai tuo metu, <..>. Ir... ir ateina rytas,

vėl blogai ir vėl vartoji, vėl eini, kažką darai ir va taip... vėl kalėjimas,

kalėjimas negąsdina. Jau tokia rutina per penkerius metus. (Borisas, 34 m.)

Atsimenu save <..>Tu stovi sustojime, stoty Vilniaus ir lauki to autobuso,

kuris veža tave į čigonų taborą. Žiema, šlapdriba, eina lietus kartu su sniegu,

tau šalta, tu pramirkęs ir alkanas, ir tie dešimt ar dvidešimt litų, kurie yra tavo

kišenėje, jie skirti dozei narkotikų. (Darius, 38 m.)

Tuo metu, <..> kai aš supratau, kad aš priklausomas, nebuvo įstaigų, kur aš

galėčiau kreiptis pagalbos. Nes tie dispanseriai, taip vadinami, kurie buvo tuo

metu, tai buvo ne rimta, aš keletą kartų gulėjau, bet kai praeidavo

detoksikacijos laikotarpis, pirmas reikalas, kurį aš atlikdavau, tai aš važiavau į

Taborą ir pirkau narkotikus. <..>Ten nebuvo teikiama jokia psichologinė ar

kažkokia kitokia pagalba socialinė. Ten buvo tiesiog detoksikacija <..> Visą

laiką aš norėjau nustoti vartoti, paskui tiesiog nebuvo vilties, nes nežinojau

kaip. (Darius, 38 m.)

Ir aš irgi pradėjau galvot, kadangi aš įsitikinau, kad ... medikai, narkologiniai

dispanseriai... negali nieko padėti <..> labai daug sykių narkologiniam

dispansery gulėjau, bet jie matyt...<..>Buvo noras, bet negalėjau... (ta

priklausomybė) jo, stipresnė buvo, tuo metu. (Borisas, 34 m.)

Išeities visą laiką, nuo pat pradžių ieškojau, bet nežinojau kaip ieškoti ir kur

<..> (Paulius, 39 m.)

Moralinis

nuosmukis

Turto praradimas

Melas

Gebėjimų

praradimas

Vagystės

Gyvenau bendrabuty, viską išnešiau iš bendrabučio, ką galėjau. Kilimą

išnešiau į tašką... Nieko, jau nebebuvo ką daugiau nešti, spintos neneši, nes

ten tų nuomotojų. <..> Tuščia, supranti, ateini – tuščia. (Mantas, 36 m.)

Pas mane buvo pinigai, paskui jau... buvau užsidirbęs, jie baigėsi.

(Borisas, 34 m.)

Paskui pradėjau meluot tėvams ir paskui vis tiek jau buvo nusikaltimai.

(Semas, 29 m.)

Dirbt gi nedirbi, nu. <..> Negali, fiziškai negali, nes tau reikia visą laiką

dozę gaut, taip gaunasi. Iš ryto atsikeli – koks darbas? Tu galvoji tik kaip

greičiau pasigydyt, nu sveikatą pataisyt... (Paulius, 39 m.)

Bandžiau dirbti ten, stalium, nu bet kas tau... Jau paragavai, viskas, jau

sėkla pasėta, supranti, vsio, nu tai ką tu padirbsi. (Mantas, 36 m.)

Pirmi vogimai tai tik iš namų ir buvo. ... iki kalėjimo, pirmo kalėjimo,

kaip sakant, pirmo sėdėjimo už grotų – ne. (Borisas, 34 m.)

O vienas, du, trys kartai – tai nėra blogai. O po to reikia pinigų, reikia

galvot iš kur gaut ir taip toliau <..> Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius,

keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu viskas, baisu <..>. Jokių pinigų nėra, reikia

78

Kriminaliniai

nusikaltimai

eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš kažko, juk reikia

prasimanyti. (Paulius, 39 m.)

Prasidėjo melai, prasidėjo vagystės, prasidėjo jau tokių<..> Kasdieną

reikėdavo tam pinigų ten, po dvidešimt, po keturiasdešimt litų kiekvieną

dieną <..>(Semas, 29 m.)

<..> bet jau kai prasidėjo vagystės ir išnešimai iš namų, turto. (Darius, 38

m.)

Ir pamačiau tą gyvenimą, kad aš einu į tą kriminalą jau, gilų kriminalą,

kurio anksčiau... man tai buvo pramoga, ten karts nuo karto, bet čia žiūriu...

(Semas, 29 m.)

Kada išėjau iš kalėjimo... ji (mam) pamatė... <..> Jo sunkesnius

(nusikaltimus)... tai jo jo. Vis gilyn ir gilyn, ten jau gaunasi duobė,

dažniausiai. (Borisas, 34 m.)

Sveikatos ir

psichikos

sutrikimai

Fizinis sunkumas

Psichiniai

sutrikimai

Įvairios ligos

Mirties baimė

Suicidinis elgesys

Kai pradedi vartot, gerai būna. Blogai būna po to... Kada jau reikia

daugiau ir bloga jau būna nuo visko. <..> ir prasideda jau fizinis sunkumas –

sergi, „kumarai“ vadinami. <..>Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius,

keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu viskas“, baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori

net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu baisu. <..> vartojau

amfetaminą, <..> ir jau taip jau galvojau – aš nedatrauksiu. Nu jeigu aš noriu

išeit į laisvę, man iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į

laisvę sveikas dar, tai aš turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Paulius, 39 m.)

Nu, kaip ir buvo noras, kada pavartojau, noras buvo – atsimenu – mesti

viską. O iš ryto, kada maždaug blaivas atsibundu, tampa, jau vadinama,

abstinencija, nuo ilgalaikio vartojimo. Tai kaip gripo simptomai, tik dvigubai

žiauriau, tas kaulų sukimas <..> Nėra jėgų ir automatiškai nei alkoholis, nei

vaistai tau nepadeda. Tik tau padeda ta dozė, tie narkotikai padeda. (Borisas,

34 m.)

<..> psichinė... psichologiniai kažkokie dalykai, kurie veda iš proto ir

nežinai kas darosi.

<..> arba invalidas išeisiu nu – suparalyžiuos, dar kažkas, nebus venų,

sunešios, organizmą suvarys. (Paulius, 39 m.)

Jis man įdūrė pats su savo švirkštu ir tada, po pirmo karto, aš susirgau...

hepatitu C. Aš ten vėmiau... Atsiguliau į ligoninę. <..> Pasakiau, kad daugiau

nevartosiu, o gavosi taip, kad va... (Mantas, 36 m.)

Paskui kai jau buvo giliau, kai jau pas mane... kaip pasakyt, jau žaizdos

atsivėrė ant rankų, ant kojų, ten kur aš, nu, badžiausi<..> (Darius, 38 m.)

<..> turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. <..> Numirsiu, taip. (P.

<..> buvo gyvenime tokių situacijų, kad aš jau pripažinau, bet tai reikėjo

daeiti iki padvalo ir nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir tokių dalykų. Ir

ne vieną kartą. (Mantas, 36 m.)

<..> o kai nebuvo vilties, aš jau kalbėjau taip... nu, tiesiog nu... uždėsiu

ant savęs rankas. Nusižudysiu, taip. Kai nelikdavo vilties, kai atsidurdavai

aklavietėje, kai likdavai vienas, visiškai nereikšmingas ir niekam

nereikalingas. (Darius, 38 m.)

Socialinė

atskirtis

Draugų praradimas

Ir matydavau, kad su panele, su kuria mes pradėjom vartot, mes su ja

išsiskyrėm. Tie jau, kur mes būdavom kartu, draugai, irgi po biški jau vienas

nuo kito tolstam. <..> iš tų dvidešimt žmonių – keturi vartojam ir štai

šešiolika, taip vat toks jau nu, kažkaip atitolsti. (Semas, 29 m.)

Kokie draugai, ten pažįstami, kas buvo. Tai jeigu tu turėjai draugą iš

tikrųjų, jeigu tu pradėjai vartot, tai draugai, aišku, tave paliks, nu kam tu

reikalingas narkomanas. (Mantas, 36 m.)

...teko daug dalykų gyvenime prarasti, turiu omeny, sveikatą, draugų

nuomonę apie mane, visus draugus praradau...<..>Galiausiai visi nusisuko

nuo manęs. (Darius, 38 m.)

79

Užsidarymas

Šeimos praradimas

Dugno pasiekimas

<..>„pastebėjom, kad tu, nu, kitoks pasidarei“... „pinigų nėra, tu ateini

toks be nuotaikos, kažkoks tai išėjęs, be draugų, be nieko, visi skambina, o tu

sėdi namuose“. <..>Jo, užsidarai dar daugiau. (Semas, 29 m.)

Užtenka jau to, kad artimųjų netenki, draugų jokių neturi. <..> Giminės

nebeturi, skaityk. Kas tau bandė padėti, tu juos apgavai, supranti, nuvylei,

pasinaudojai artimųjų gerumu, geranoriškumu ir jų pasitikėjimu tavim, bet tu

juos nuvylei. Tai kas tau... iš namų išvarytas. <..>Pas močiutę ateini, o ta žiūri

į mane, tik pavalgyt numesdavo kokio... ten kažką. Bet jau slėpdavo viską.

Pas tetą iš vis negalėdavau ateiti. Nieks nebendravo su manim. (Mantas, 36

m.)

Aišku, ne pradžioj, bet jau toliau, tai paprasčiausiai pasakė man: „sūnau,

tu pasirenki kelią, tas kelias skiria tave nuo mūsų, reiškia tu turėsi išeiti“.

(Darius, 38 m.)

Aš jau vartojau normaliai, jau kiekvieną dieną ir jaučiu, kad kažką reikia

daryti, nes jau tuo metu, atrodo, jau gyvenimas tampa nevaldomas. (Semas,

29 m.)

<..> ir jau taip jau galvojau – aš nedatrauksiu. Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę,

man iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas

dar, tai aš turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Paulius, 39 m.)

Buvo sąlyga pastatyta – arba tu važiuoji gydytis, arba mes tave išvarom

iš namų. <..> gyvent neturėjau, valgyt neturėjau, visų atstumtas <..> visų

nemylimas. Kaip pasakyt, įtartinas tipas, vienu žodžiu, niekur

nepageidaujamas. Nu tai, ar čia gyvenimas? (Mantas, 36 m.)

Kadangi pamačiau savo skurdą. Jo materialinį ir kad niekam

nereikalingas. Kadangi visus tuos penkerius metus dar kažkaip ir tėvai

priimdavo, ir močiutė. O paskutiniu momentu, čia kažkur devyniasdešimt

devintais metais, jau viskas, man pasakė visi „ne“ ir neįleisdavo į namus ir

man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip vadinamus, nakvynės namus. Ir

tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai žema. Ir dėl to aš pradėjau tikrai jau

vaikščioti, kažko ieškoti... (Borisas, 34 m.)

Problemos buvo su savim, problemos su sveikata, problemos su

policija,... socialinės problemos. <..>Tu negali net nueiti į kažkokią... pas

kažkokį gydytoją, ar bent jau aš negalėjau, nes aš, nu, nestovėjau nei darbo

biržoj, nei kur dirbau, nei ką iš viso. Aš negalėjau gauti jokios medicininės

pagalbos <..> Nu kokias socialines garantijas gali turėti narkomanas, kuris

niekada niekur nedirbo? <..> Man buvo keista, <..>, kad tokiam puolusiam

žmogui, kuris turi juodą patirtį, juodą... kai visi juodai apie jį galvoja, jisai yra

visuomenės atstumtas ir kaip, užantspauduotas. Aš ne tik galvojau, aš dažnai

susidurdavau su situacijom, kai paprasčiausiai man į akis buvo rėžiama: „ką

tu, narkomane, nu čia... eik tu iš čia greičiau“ ir viskas. <..> Aš buvau

atstumtas, bet nu aš suprantu dėl ko. (Darius, 38 m.)

Vidiniai

išgyvenimai

Sąžinės priekaištai

Neigimas

Pažeminimas,

savivertės

praradimas

Atstūmimas

Pasibaisėjimas

savimi

<..>Jo, užsidarai dar daugiau... Va, nes... viduj tokia gal gėda, kaltė. (Semas,

29 m.)

Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas. Tu neigi ir tu vis sakai, nu viskas –

šiandien paskutinė diena, pavartosiu, o rytoj ne. (Mantas, 36 m.)

Mano mamai jau trūko paskutinis plaukas, kad jinai spjovė ir paliko viską

Lietuvoj, ir išvažiavo į Ameriką <..>. Tai aš ją davedžiau. Brolis išvažiavo į

Švediją, mane paliko vieną, tai kam aš ten reikalingas? (Mantas, 36 m.)

<..> man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip vadinamus, nakvynės

namus. Ir tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai žema. (Borisas, 34 m.)

<..> Aš buvau atstumtas, bet nu aš suprantu dėl ko. (Darius, 38 m.)

<..>Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius, keturis pakaifuoji ir galvoji:

„nu viskas“, baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji

visas fiziškai, nu baisu. (Paulius, 39 m.)

80

3 tema. Pagalba. Kaip atėjo supratimas, kad reikia gydytis nuo narkomanijos? Kas paskatino

ieškoti pagalbos?

Kategorija Subkategorija Refleksijos tieginiai

Motyvacija Žinojimas, kad

narkomanija blogai

nepadeda

<..> kadangi smerkdavau prieš tai narkomanus ir žinojau vis dėlto,

nebuvo, kad, nu... nežinojau ką darau... Žinojau. Kad supratimas, kad

narkomanas, tenai ... arba aplamai narkomanija tai blogai. Ir žinojau,

žinojau. ... Bet vis tiek vot nemečiau, vis tiek tas noras vėl, tų patyrimų ir

tokių kaip jau... man atrodė, kad ... kažkoks kaip dvasinis, ne tik, kad ten

kažkas tave... (Borisas, 34 m.)

Girdėjau apie juos ir iki tol, bet buvau nusistatęs, mačiau narkomanus

prieš tai, tuos kurie vartoja sunkius narkotikus ir skaičiau juos

degradavusiais ir sakiau, kad aš tokiu tikrai niekada nebūsiu. <..> Aš

visą laiką, kaip sakiau, aš žiūrėjau į narkomanus, kurie vartoja sunkius

narkotikus ir aš nu, galvojau: „va čia tai ne žmonės, čia jau viskas –

dingę“. Bet nu negalėjau suvokti, kad pats einu tuo keliu žingsnelis po

žingsnelio. <..> aš galvojau, kad aš ne toksai.. (Darius, 38 m.)

Nors tam pačiam kieme, tarpusavy buvo toks susitarimas, kad heroino ir

aguonų ekstrakto nevartoti, nes... nes tai akivaizdūs faktai, kad bus

blogai. <..> Nu vėlgi, įtaka draugų buvo, aš atsimenu mes rinkdavomės

tokiam rūsy ir susirinkę rūsy žiūriu, kad jie kažkokie draugai tie du, kad

jie kažkokie ne tokie. Jie sako: „imk, pabandyk heroino“. Aš ten

pakėliau kipišą tokį, išėjau ir dvi ar tris savaites aplamai su jais

nebendravau. Ir po to vėl kažkaip susitikom, nes kažkaip mane traukė

tai. Jie sako: „imk pabandyk“. Aš ten ilgai spyriojausi, bet galiausiai

pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko tokio, vienas kartas“. Ir kaip po

to jau tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks amžinas tampa. (Semas, 29

m.)

Vidinė motyvacija Visą laiką buvo

noras atsikratyti

priklausomybės

Noras keistis

Išeities visą laiką, nuo pat pradžių ieškojau, bet nežinojau kaip ieškoti ir

kur, ir nežinau, galvojau visą laiką, kad pats galiu tą padaryt. Pats

galvojau galiu ir išvažiuodavau, būdavo, į kaimą kažkur tai, pas

pažįstamus, pas gimines ir prasilauždavau, kaip sako, nuo tų narkotikų.

Mėnesį kokį pabūnu, išsiblaivai, <..> Visą laiką (ieškojau būdų kaip

atsikratyti priklausomybės). Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius,

keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu viskas, baisu pažiūrėt į veidrodį,

nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu baisu. Jokių

pinigų nėra, reikia eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš

kažko, juk reikia prasimanyti. Dirbt gi nedirbi, nu... <..> Bet jaučiau, kad

reikia kažką daryt, nes <..> Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę, man iškilo

klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas dar,

tai aš turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Paulius, 39 m.)

Aš visą laiką norėjau, aš jau žinojau, jeigu nuo narkotikų kažką daryti,

tai reikia arba išvažiuoti, arba tave kažkas paimtų... pakeisti aplinką, aš

suprasdavau. (Borisas, 34 m.)

Visą laiką aš norėjau nustoti vartoti, paskui tiesiog nebuvo vilties, nes

nežinojau kaip. (Darius, 38 m.)

Ir... jisai sako: „kuo tau padėt?“. Aš jam išdėsčiau planą, sakau: „va

narkologiniam ten pas gydytoją, duos vaistų, man reikia namuose kokį

karantiną savaitę, nieko neleisti, nes nežinia kas gali ateiti“. Jo, jo viską

pats susižinojau. (Semas, 29 m.)

Nu, kaip ir buvo noras, kada pavartojau, noras buvo – atsimenu –

mesti viską. O iš ryto, kada maždaug blaivas atsibundu, tampa, jau

vadinama, abstinencija, nuo ilgalaikio vartojimo. Tai kaip gripo

simptomai, tik dvigubai žiauriau, tas kaulų sukimas, psichinė...

psichologiniai kažkokie dalykai, kurie veda iš proto ir nežinai kas darosi.

Nėra jėgų ir automatiškai nei alkoholis, nei vaistai tau nepadeda. Tik tau

padeda ta dozė, tie narkotikai padeda. <..> Ir aš irgi pradėjau galvot,

kadangi aš įsitikinau, kad ... medikai, narkologiniai dispanseriai... negali

nieko padėti <..> labai daug sykių narkologiniam dispansery gulėjau, bet

81

Beprasmybės

jausmas

Mirties baimė

Troškimas gyventi

prasmingiau

Kontrolės

praradimas

Suvokimas,

pripažinimas, kad esi

priklausomas

Sąžinės priekaištai

jie matyt...<..>Buvo noras, bet negalėjau... (ta priklausomybė) jo,

stipresnė buvo, tuo metu. (Borisas, 34 m.)

Ir atsibosta tas gyvenimas toks – atsibosta. (Paulius, 39 m.)

Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę, man iškilo klausimas paprastas, natūralus

– jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas dar, tai aš turiu kažką daryt, nes

nedatrauksiu. (T. Numirsi?) Taip, nu, arba invalidas išeisiu nu –

suparalyžiuos, dar kažkas, nebus venų, sunešios, organizmą suvarys.

(Paulius, 39 m.)

<..> aš bandžiau taikyt tą gyvenime, nes neberadau išeities, aš galvojau,

jeigu dar kaifuosiu... Gavau sroką vėl devynis metus, bausmę, tai... Jeigu

ir vėl vartot, tai aš neišeisiu. Jeigu aš dar noriu išeit į laisvę, būt sveikas

ten, turėt šeimą ir taip toliau ir pasiekt kažkokių tikslų, tai aš turiu baigt,

kažką daryt, pradėt kažką daryt. Baigt tas nesąmones, baigt alkoholį,

baigt narkotikus, baigt sėdėjimą kalėjimuose. (Paulius, 39 m.)

Atsimenu save, net gi kai vartodavau, <..> Tu stovi sustojime, stoty

Vilniaus, ir lauki to autobuso, kuris veža tave į čigonų taborą. Žiema,

šlapdriba, eina lietus kartu su sniegu, tau šalta, tu pramirkęs ir alkanas, ir

tie dešimt ar dvidešimt litų, kurie yra tavo kišenėje, jie skirti dozei

narkotikų. Ir labai dažnai aš atkreipdavau dėmesį į pravažiuojančias

mašinas, kur sėdėjo laimingi žmonės, dažnai tai buvo poros, ant galinių

sėdynių sėdėjo vaikai. Ir aš pavydėdavau ir netgi vartodamas, aš

užduodavau kaip ir klausimą – kodėl mano gyvenimas toksai? Negi tėvai

mane pagimdė, kad aš, nu, taip va ir išeičiau, nieko nepadaręs gero? Vis

tiek pas kiekvieną žmogų yra, nu, noras būti prasmingam ir naudingam.

Ir va tas dalykas, nu jisai, nu kaip? Jis buvo gyvas manyje, bet jis nebuvo

realizuotas dėl to, kad tuo metu, anksčiau aš negalėjau net kur kreiptis,

tiesiog nežinojau kur. (Darius, 38 m.)

<..> aš jau vartojau normaliai, jau kiekvieną dieną ir jaučiu, kad kažką

reikia daryti, nes jau tuo metu, atrodo, jau gyvenimas tampa nevaldomas.

(Semas, 29 m.)

Kai aš supratau, kad esu priklausomas nuo narkotikų, praėjo daug

daug laiko. Tai neįvyko pradžioj. Pradžioj buvo visiškas neigimas. Aš

visą laiką, <..> žiūrėjau į narkomanus, kurie vartoja sunkius narkotikus ir

aš nu, galvojau: „va čia tai ne žmonės, čia jau viskas – dingę“. Bet nu

negalėjau suvokti, kad pats einu tuo keliu žingsnelis po žingsnelio. <..>

Taip, aš galvojau, kad aš ne toksai. Tik tai po kokių šešių, septynių

metų... Po šešių kažkur tai ... jau tada supratau, kad ir aš ant kabliuko.

(Darius, 38 m.)

Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas. Tu neigi ir tu vis sakai, nu

viskas – šiandien paskutinė diena, pavartosiu, o rytoj ne. Va taip ir

gyveni, metų metais taip ir gyveni. <..> Nu koks narkomanas tau

pripažins, kad jis yra priklausomas nuo narkotikų? <..> Ar aš buvau

pripažinęs? Buvo bendrai tokių dalykų, buvo gyvenime tokių situacijų,

kad aš jau pripažinau, žinai, bet tai reikėjo daeiti iki, sakau, iki padvalo,

žinai ir nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir tokių dalykų. (Mantas,

36 m.)

Ir tai būdavo nu, kažkaip tai, ką aš žinau, ir ta vidinė būsena, jau ta

sąžinė kalbėdavo, kad tai yra neteisingai, blogai va... <..> Jo, jo ir man

tai būdavo taip viduj, eik tu sau, kažkaip tai nu... Va, nes... viduj tokia

gal gėda, kaltė. (Semas, 29 m.)

Blogai pasijaučiau, bet kažkaip ką čia padarysi ir... Supratau, kad

vis dėlto... kadangi smerkdavau prieš tai narkomanus ir žinojau vis dėlto,

nebuvo, kad, nu... nežinojau ką darau... Žinojau. Kad supratimas, kad

82

Neviltis, bandymas

nusižudyti

Vidinis balsas

Vidinis pasiryžimas

Dugno pasiekimas

(pažeminimo

jausmas)

narkomanas, tenai ... arba aplamai narkomanija tai blogai. Ir žinojau,

žinojau. (Borisas, 34 m.)

<..> Buvo bendrai tokių dalykų, buvo gyvenime tokių situacijų, kad aš

jau pripažinau, žinai, bet tai reikėjo daeiti iki, sakau, iki padvalo, žinai ir

nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir tokių dalykų. (Mantas, 36 m.)

<..> o kai nebuvo vilties, aš jau kalbėjau taip... nu, tiesiog nu... uždėsiu

ant savęs rankas. Nusižudysiu, taip. Kai nelikdavo vilties, kai

atsidurdavai aklavietėje, kai likdavai vienas, visiškai nereikšmingas ir

niekam nereikalingas. (Darius, 38 m.)

Man tik atėjo kažkoks, nežinau, taip pat toks vidinis... balsas, aš

nežinau. Dabar aš tik žinau, kas tai galėjo būt. „Eik ieškok pagalbos. Eik

ieškok pagalbos“. <..> Kažkas iš vidaus: „Tau padės krikščionys. Eik

ieškok pas krikščionis pagalbos“. <..> Jo, kad man gali padėti Dievas. O

kas yra Dievo žmonės, aš žinojau, kad krikščionys. Ir mano tokia mintis

atėjo. (Borisas, 34 m.)

Ir nuo to momento, kada padariau tokį vidinį apsisprendimą, kad

prašysiu, ieškosiu pagalbos... pas krikščionis, neilgai reikėjo laukt. Po

dviejų savaičių man jau pasiūlymas atėjo<..>. (Borisas, 34 m.)

O paskutiniu momentu, <..>, man pasakė visi „ne“ ir neįleisdavo į

namus ir man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip vadinamus,

nakvynės namus. Ir tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai žema. Ir

dėl to aš pradėjau tikrai jau vaikščioti, kažko ieškoti... ir jau man buvo,

nu prasidėjo tuo metu stebuklai. Kadangi sakiau: „Dieve, jeigu esi,

padėk“. (Borisas, 34 m.)

Išorinė motyvacija Sveikatos sutrikimai

Pasibaisėjimas savo

išvaizda

Pinigų trūkumas,

turto praradimas

Moralinis nuosmukis

Artimųjų spaudimas

<..> ir prasideda jau fizinis sunkumas – sergi, „kumarai“ vadinami, tai

va... Blogai būna po to... Kada jau reikia daugiau ir bloga jau būna nuo

visko. (Paulius, 39 m.)

„nu viskas, baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats

susinešioji visas fiziškai, nu baisu. (Paulius, 39 m.)

O po to reikia pinigų, reikia galvot iš kur gaut ir taip toliau <..> Jokių

pinigų nėra <..> (Paulius, 39 m.)

Gyvenau bendrabuty, viską išnešiau iš bendrabučio, ką galėjau. Kilimą

išnešiau į tašką... Nieko, jau nebebuvo ką daugiau nešti, <..>... Tuščia,

ateini – tuščia. <..> Nežinau nei vieno ir nežinau tokio narkomano, kuris

savo noru mestų narkotikus. Yra, priverčia aplinkybės tiktai mesti

narkotikus. Man irgi privertė... Kaip supratai, gyvent neturėjau, valgyt

neturėjau, visų atstumtas, supranti, visų nemylimas. Kaip pasakyt,

įtartinas tipas, vienu žodžiu, niekur nepageidaujamas. (Mantas, 36 m.)

Kadangi pamačiau savo skurdą. Jo materialinį ir kad niekam

nereikalingas. (B)

<..>reikia eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš kažko, juk

reikia prasimanyti. (Paulius, 39 m.)

Nu aš mačiau, kad reikėjo vis.... prasidėjo melai, prasidėjo vagystės,

prasidėjo jau tokių... Kasdieną reikėdavo tam pinigų ten, po dvidešimt,

po keturiasdešimt litų kiekvieną dieną, čia 2000-taisiais metais. <..> Ir

pamačiau tą gyvenimą, kad aš einu į tą kriminalą jau, gilų kriminalą,

kurio anksčiau... man tai buvo pramoga, ten karts nuo karto, bet čia

žiūriu... (Semas, 29 m.)

Buvo sąlyga pastatyta – arba tu važiuoji gydytis, arba mes tave išvarom

iš namų ir taip ir taip, eik į visas keturias puses. Nu tai ką rinksies?

Aišku, važiuoji į tą programą (Minesotos) (Mantas, 36 m.)

83

Teigiami pavyzdžiai

Parodyta meilė,

rūpestis

Pasekmių baimė

<..>Jo, kad man gali padėti Dievas. <..> Ir mano tokia mintis atėjo.

Kadangi vis tiek mes, yra ratas, yra kiti narkomanai, kurie gal jau patyrę

ir dvasinių tokių išlaisvinimų, kaip sakant, nu kuriems bažnyčios padėjo

<..> Man padėjo pavyzdžiai tų žmonių, kaip jie su mumis elgdavosi. Ir

aš supratau... aš pradėjau matyti ir suprasti kas vis dėlto yra

krikščionybė. (Borisas, 34 m.)

Ir vat būtent, man buvo nuostabu, kad ten, reabilitacijos centre, aš

pajutau meilę. Aš pamačiau rūpestį, dėl savęs. Ir ta meilė tai buvo

varomoji jėga, kuri paskatino, kuri davė tą pirmą postūmį link pokyčių.

Aš supratau, kad aš, nu, aš kažkam tai reikalingas ir, kad kažkam tai aš

galiu būti reikalingas. (Darius, 38 m.)

Baisu dėl pasekmių tapo, kad... vis tiek tas dalykas, aš supratau, jis

nelegalus, kad vis dėlto pinigai jau baiginėjasi. Kad vis dėlto jau reikia

meluot, aš jau dėl to, dėl to – aš taip pagalvojau, kad blogai baigsis.

(Borisas, 34 m.)

Praradimai (išorinė

motyvacija)

Draugų praradimas

Artimųjų praradimas

Galimybė pajusti

vartojimo pasekmes

Dugno pasiekimas

Ir matydavau, kad su panele, su kuria mes pradėjom vartot, mes su ja

išsiskyrėm. Tie jau, kur mes būdavom kartu, draugai, irgi po biški jau

vienas nuo kito tolstam. <..> Va iš tų dvidešimt žmonių – keturi

vartojam ir štai šešiolika, taip vat toks jau nu, kažkaip atitolsti. (Semas,

29 m.)

<..>šiaip aš praradau visus draugus. Aš kaip? Išdūrindavau, jeigu

taip galima pasakyt, apvogdavau, gale vartojimo man nebuvo jokių

rėmų.<..>Apgaudavau, taip. Man nebuvo jokių rėmų. Galiausiai visi

nusisuko nuo manęs. (Darius, 38 m.)

Užtenka jau to, kad artimųjų netenki, draugų jokių neturi.<..> Kokie

draugai, ten pažįstami, kas buvo. Tai jeigu tu turėjai draugą iš tikrųjų,

jeigu tu pradėjai vartot, tai draugai, aišku, tave paliks, nu kam tu

reikalingas narkomanas. (Mantas, 36 m.)

Ėė... Giminės nebeturi, skaityk. Kas tau bandė padėti, tu juos

apgavai, supranti, nuvylei, pasinaudojai artimųjų gerumu,

geranoriškumu, supranti ir jų pasitikėjimu tavim, bet tu juos nuvylei,

supranti. Tai kas tau... iš namų išvarytas. <..>Taip, nustojau vartoti. <..>

Kai mano mamai jau trūko paskutinis plaukas, kad jinai spjovė ir paliko

viską Lietuvoj, ir išvažiavo į Ameriką, žinai. <..>. Tai aš ją davedžiau.

Brolis išvažiavo į Švediją, mane paliko vieną, tai kam aš ten reikalingas?

(Mantas, 36 m.)

Pas močiutę ateini, o ta žiūri į mane, tik pavalgyt numesdavo

kokio... ten kažką. Bet jau slėpdavo viską. Pas tetą iš vis negalėdavau

ateiti. Nieks nebendravo su manim. <..>. (Mantas, 36 m.)

Kadangi visus tuos penkerius metus dar, dar kažkaip ir tėvai

priimdavo, ir močiutė. O paskutiniu momentu, čia kažkur

devyniasdešimt devintais metais, jau viskas, man pasakė visi „ne“ ir

neįleisdavo į namus ir man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip

vadinamus, nakvynės namus. Ir tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai

žema. (Borisas, 34 m.)

Jau suvoki, kad tu jau duobėj. Jo. Bet, sakau, ateina rytas... vakare

pavartojęs noriu, kuriu planą kaip ten išvažiuoti kur nors, <..>. Ir... ir

ateina rytas, vėl blogai ir vėl vartoji, vėl eini, kažką darai ir va taip... vėl

kalėjimas, kalėjimas negąsdina. Jau tokia rutina per penkerius metus.

(Borisas, 34 m.)

Pagalba iš

socialinės aplinkos

Artimųjų pagalba

Viskas jau, atvažiavo teta, sako: „mačiau per televizorių vieno

reabilitacijos centro direktorė kalbėjo. Jeigu nori, paskambinu. Nori?“ –

sako – „pabandom, nuvažiuojam“. Tai kas man beliko? Aš buvau

priverstas. Jeigu aš dar būčiau turėjęs pinigų, niekur aš net nebūčiau

važiavęs ir būčiau toliau sėkmingai vartojęs. (Mantas, 36 m.)

84

Socialinio

darbuotojo pagalba

Draugo pagalba

Jo, ir man po dviejų savaičių pasiūlo važiuoti į krikščionišką centrą.

Tų nakvynės namų direktorė. Ir jinai mus motyvavo gydytis. <..>Ir per ją

dutūkstantaisiais metais aš papuoliau į centrą reabilitacijos. Mane tiesiog

nuvežė. (Borisas, 34 m.)

Ir vis dėlto, aš vieną kartą sutikau draugą, savo vaikystės draugą <..>.

Čia buvo keista, kad... šiaip aš praradau visus draugus. <..> aš sutikau

draugą, kuris vienintelis nebuvo nusisukęs nuo manę. <..>Tas draugas

važiuodavo pas mane, kalbėdavo su manim. <..> Paskui jis atvedė mane

į savitarpio pagalbos grupę... (Darius, 38 m.)

4 tema. Būdai, kelias kaip išgyta nuo priklausomybės narkotikams Kategorija Subkategorija Refleksijos teiginiai

Mokymasis Skaitymas

filosofinės

literatūros

Studijavimas ir

taikymas savo

gyvenime

Ir viena man.... daug visokių perskaičiau filosofijų, bet esmė pagrindinė mane...

atnešė, vienas draugas toks buvo, atnešė knygą, „Likimo pamokos“ vadinosi,

Aleksandras Vėjašas – autorius, rusų. <..> Ir aš šitą knygą perskaičiau kokius

penkis kartus gal. (Paulius, 39 m.)

Ten yra visa metodika, nurodyta kaip žmogus turi gyvent, ko eina į šį

pasaulį, ko ateina ir taip toliau. Viskas yra šitoje jo... pozityvus kelias.

<..>Pajaučiau, kad mane tai traukia, man įdomu ir aš pradėjau skaityt. Nuo mano

skaitymo, aš pastebėjau, kad vyksta ir pasikeitimai mano paties jau gyvenime.

<..> Skaičiau knygą ir ten yra... Pirmoj eilėj – pripažinti šį pasaulį tokį, koks jis

yra, nereikšti jam pretenzijų. Nes visos problemos prasideda nuo mūsų pretenzijų

reiškimo... kitam žmogui ir pasauliui... Nepasitenkinimas(o) konkrečiai ir...

(Pradėjau) taikyt savo gyvenime, nes aš... aš bandžiau taikyt tą gyvenime, nes

neberadau išeities<..>. Reikia keist požiūrį, kad kuo mažiau kaupt tuos

(negatyvius) išgyvenimus. Ir kada sugebi jau, išanalizuoji, supranti dėl ko viskas,

žinai priežastį, tu gali keist mąstymą ir reguliuot savo tą nuodėmių lygį... Tai gali

pats tą daryt, atleidimą meditacijomis. Šitoj metodikoj, siūlo atleisti kiekvienam

atskirai. Tai va, aš ten dar kalėjime kokius du šimtus žmonių sąrašą buvau

susidaręs, kiek beatsiminiau ten jau kuriuos... kurių nekenčiau, su kuriais

konfliktavau, kurie mane nervavo, ten įvairiai yra. Ir jų atžvilgiu atleidimą

dariau, nu ten yra rekomenduojama kaip tą daryt, meditacijos forma. (Paulius, 39

m.)

Ir paskui <..>, man pasiūlė <..> mokytis Biblijos mokykloje, Vilniuje.

<..>Mokslai ten buvo du metus ir dar surišta su religija, su Šventu Raštu, su

doktrinomis. <..>Bet, bet tenai ir irgi pradėjau suprasti, kad vis dėlto dvasinis

gyvenimas yra visai rimtas reikalas ir, kad ne žmogus valdo, ne žmogus tave...

Žmogus gali pataisyti ir patart. Bet aš įsitikinau ant kiek yra svarbu sąžiningai

praeit [sunku suprasti pakutinį žodį]... kaip Dievas dirbdavo per sąžinę, kaip vis

dėlto ateina supratimas, kad paskui jau negali daryti, ką darai. (Borisas, 34 m.)

Dvasinis

augimas

Tikėjimas Dievu

Ir dabar sau sakau: nėra geresnio mokytojo kaip Jėzus Kristus. Skaityk tu ką nori,

bet matomai man ta metodika atvedė atgal, atvedė atgal iki kol, nu iki blaivybės,

taip sakyt, mane. Iki biblijos atvedė. Kas yra metodika? (Paulius, 39 m.)


anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar. Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai,

rimtai priimti, tai jau ne prikolas ir galų gale jau dvidešimt devyni metai, ir

kažkaip tai, reikia kažko siekti. Vidinių nuostatų visiškas pasikeitimas, toks

sudužimas. (Semas, 29 m.)

Vidinis balsas, kuris man pradėjo sakyti, ką daryti: ieškoti pagalbos. <..> Ir

aš pradėjau suprasti, kad tikrai, ką kalba visas pasaulis, ką kalba tie krikščionys,

kad tiesa, tas Dievas – kažkas tikrai yra ir pildosi. <..> Galvojau, kad iš čia

keliausiu, nors ir blaivas, metus nevartojantis, kad laukia tas pats. Nematau

jokios krikščionybės, nieko. Jau kaip to Dievo ir nemačiau<..> Po to kažkaip

85

Dievo pažinimas

man, <..> nu beprasmybė vėl <..> Kada susimąsčiau, kad vis dėlto atėjo vis tiek

man mintis, kad be Dievo nieko nebus. Ir aš sakau: „Dieve, aš tavęs nesuprantu,

nesuprantu kas tu iš viso esi ir jeigu tu esi, tu man padėk.“ <..>Ir tada dar rimčiau

meldžiausi, nu jau tada išsigandau, kadangi realiai nežinojau kur keliauti.

(Borisas, 34 m.)

Nu kas padėjo? Man padėjo... man nu čia daugiau ką... Dievą suradau. <..> Bet

tokį kaip gyvą Dievą, tai aš tik čia pažinau. <..> Jo, (atvažiavęs) į „G.V.“, tik čia.

Tokį kaip gyvą Dievą, kuris realiai kažką daro mano gyvenime, tai čia. (Mantas,

36 m.)

Paskutinį sykį kai buvau kalėjime, <..>, ten buvo grupelė krikščionių iš tų pačių

nuteistųjų, ateidavo dvasininkas, <..>. Ir jie pasimeldė už mane, ir vat prasidėjo

man kažkokie keisti dalykai. Vidinis balsas. <..>Tuo labiau, šalia, visai šalia ėjo

kaip ir adaptacija ir krikščioniškas gyvenimas, kadangi tai buvo žmonės, kurie

gyvena tikėjime. Jie mane nuvedė į bažnyčią, jų pastorius arba kunigas, jis buvo

taip pat labai prijaučiantis tam darbui reabilitacijos, tuo metu Kaune. Ir turėjau

galimybę daugiau pažinti ten Dievą, susipažinti su Kristumi, atgailauti, suvokti

daugiau kas yra nuodėmė, kas aš esu. Bet, bet, tai vis tiek nelengva, nelengva.

(Borisas, 34 m.)

Vidiniai

pokyčiai

Atsakomybės

jausmo

atsiradimas

Mąstymo

keitimasis

Nu gal toks suvokimas <..> taip, kaip gyvenau anksčiau, aš negalėsiu gyventi

dabar. Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai priimti, tai jau ne

prikolas ir galų gale jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia kažko

siekti. Vidinių nuostatų visiškas pasikeitimas, toks sudužimas. (Semas, 29 m.)

Šiaip reabilitacija buvo sunki, kadangi <..>, kai blaivas buvau nu irgi kitoks

žmogus. Man buvo niekas ne autoritetas, tik ten gal direktorius šiek tiek, to

centro. Visi kiti vis tiek tapo po pusės metų blogi, kurie mane gaudo, kurie man

draudžia tą daryt, draudžia tą daryt. <..> Pradėjo taip atrodyti, o kada buvau

skurde, viskas tiko. <..> paskui kažkaip įdomiai gaunasi, kai suteikia tau pagalbą,

su tavim gerai, bet kada sako ką tu blogai darai, nu aš galvoju – kodėl čia blogai?

Kas čia blogo? Ir aš ten prabuvau ten trylika mėnesių ir tik po trylikos mėnesių,

ne po vienuolikos mėnesių tik pradėjau rimtai galvoti ką daryti. (Borisas, 34 m.)

<..> atsibudo mano sąžinė, man tapo gėda. Vis dėlto žmonės padeda, vis dėlto tas

rūkymas ir kiti dalykai jie nieko gero neatneša, ir mečiau. (Borisas, 34 m.)

Socialiniai

ryšiai

Teigiamas kitų

pavyzdys

Parodytas

dėmesys, meilė

Parodyta meilė,

rūpestis

Man padėjo pavyzdžiai tų žmonių, kaip jie su mumis elgdavosi. Ir aš supratau...

aš pradėjau matyti ir suprasti kas vis dėlto yra krikščionybė. (Borisas, 34 m.)

<..> aš sutikau draugą, kuris vienintelis nebuvo nusisukęs nuo manęs. <..>Ir jisai

pradėjo kalbėti keistą kalbą, jisai paliudijo man apie tai, kaip jisai išsigelbėjo,

kaip jisai tapo krikščionim, kalbėjo apie tai, kad Dievas mane myli ir turi man

planą. Ir vat nuo čia prasidėjo va tas ilgas, ilgas procesas. Jis truko, kažkur tai,

apie porą metų. <..>Tas draugas važiuodavo pas mane, kalbėdavo su manim.

Nors pradžioje, galiu pasakyt, galvojau, kad jis pats išprotėjęs. Nes, nu, iš

anksčiau pažinojau jį visai kitokiu. Paskui jis atvedė mane į savitarpio pagalbos

grupę, „Teen Challenge“ metodikoj, dirbanti pagal „Teen Challenge“ metodiką

„Posūkio taško“ grupę. Ir va būtent ten, man pasiūlė važiuoti į reabilitacijos

centrą, tai buvo nuostabu, dėl to, kad iki šiol aš net nežinojau, kad tokie centrai

egzistuoja. <..>... Į reabilitaciją aš atvažiavau po, kažkur tai, kelių mėnesių.

(Darius, 38 m.)

Tam reabilitacijos centre man padėjo, taip, atsikratyti narkotikų. Man buvo

keista, kai aš atvažiavau į tą reabilitacijos centrą, kad tokiam puolusiam žmogui,

kuris turi juodą patirtį, juodą... kai visi juodai apie jį galvoja, jisai yra

visuomenės atstumtas ir kaip, užantspauduotas. <..> Ir vat būtent, man buvo

nuostabu, kad ten, reabilitacijos centre, aš pajutau meilę. Aš pamačiau rūpestį,

dėl savęs. Ir ta meilė tai buvo varomoji jėga, kuri paskatino, kuri davė tą pirmą

postūmį link pokyčių. Aš supratau, kad aš, nu, aš kažkam tai reikalingas ir, kad

kažkam tai aš galiu būti reikalingas. (Darius, 38 m.)

86

5 tema. Palaikymas. Kas palaiko? Kas padeda išlikti blaiviu?


Dvasinis augimas Dvasinės

literatūros

studijavimas

Tikėjimas Dievu

Atsakomybės prieš

Dievą jausmas

Savianalizė

Ir aš šitą knygą perskaičiau kokius penkis kartus gal... Ir aš praėjau jo

mokyklą, praktiškai. Ten yra visa metodika, nurodyta kaip žmogus turi

gyvent, ko eina į šį pasaulį, ko ateina ir taip toliau. <..> Po to penkis metus aš

analizavau šitą metodiką jo... <..> Ir aš pajaučiau, kad mane tai traukia, man

įdomu ir aš pradėjau skaityt. Nuo mano skaitymo, aš pastebėjau, kad vyksta

ir pasikeitimai mano paties jau gyvenime. <..> Šiai dienai, nu aš atėjau link

Biblijos, per tai. Būtent per tai. <..> Ir aš į Bibliją, pas Jėzų Kristų, galima

pasakyt, atėjau per tai. (Paulius, 39 m.)

Taip, ir aš sėdėjau tokioj vietoj, kur surinkti <..> visi jau tokie, kurie jau

nepavaldūs administracijai, visai. Narušiteliai vadinami. Atskirai,

<..>aptverta, lokalinis sektorius, suvaryti tokie, kurie gali daryti neigiamą

įtaką, kitiems nuteistiesiems. Atskirti nuo kitų nuteistųjų. Ten buvo ištisai –

narkotikai, alkoholis, visą laiką pilna. Prie tavo akių verda, ten šaukštuose, tą

heroiną maišo, leidžiasi, duriasi ir toj aplinkoj man Dievas leido išlikt

blaiviam penkis metus. Aš matydavau kiekvieną dieną viską. <..> Tik tai, o

kas man gali padėt? – Tik Dievas. (Paulius, 39 m.)

O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko.

Sulaiko tikėjimas, <..> Netgi trečioje vietoje buvo Dievas, kaip nekeista. <..>

visi sako išminties pradžia – bijoti Dievo, kažkaip, nu aš pats sau sąžiningai

sakau – nebijau aš to Dievo. Nors... tai vis tiek sulaikė mane, vat būtent ta

mintis apie Dievą. Sustojau ir pagalvojau – nu čia jau būtų per daug, per

daug jau Jisai man padėjo, per daug pasigailėjo ir šitoje vietoje aš kažkaip

susimąsčiau, būtent prie šito. (Semas, 29 m.)

Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai Dievas, <..> Bet pirmoj eilėj,

tai sakau – Dievas palaiko. (Mantas, 36 m.)

Dievas, tikėjimas Dievu ir mano darbas, tarnavimas... mano

atsakomybė. Labai didelė atsakomybė prieš Dievą. (Borisas, 34 m.)

Tikėjimas. Tikėjimas Dievu, jisai man duoda jėgų. Jisai man duoda

jėgų, kad būčiau prasmingas, kad būčiau<..> blaivas, tiesiog. Aš turėjau

omenyje Dievą, taip. Nes... nes kitaip, nu būtų sunku išsilaikyt, be Dievo

būtų sunku išsilaikyt. (Darius, 38 m.)

Nu gal toks suvokimas, ir priėmimas Dievo, kad Jisai yra ir.... taip, kaip

gyvenau anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar. (Semas, 29 m.)

Aš atsimenu, kaip aš įtikėjau ir buvau atkritęs, pavartojau... Aš žinau

kaip blogai man pačiam buvo, kokia kaltė... Jaučiau tokią didelę kaltę, <..>

Prieš Dievą, <..> kad aš nebegaliu vėl grįžti, vėl į tą būseną. Būt tame

artume, supranti. Aš nebenoriu būt daugiau tokioj būsenoj. (Mantas, 36 m.)

Dievas <..>. Labai didelė atsakomybė prieš Dievą. Kadangi pas mus irgi

krikščioniškas reabilitacijos centras. (Borisas, 34 m.)

Tai vat suvokimas šito paprasto proceso. Ir aš jau jaučiu, tarkim,

kažkoks tai ten, jauti, kad jau erziniesi, dėl menkniekių jau, o sakau: „R.“,

sakau – „jau laikas“. Ir aš jau analizuoju vakare pasirašinėju, kurioj vietoj aš

čia neteisingai elgiuosi, neteisingai darau pasaulio atžvilgiu, Dievo atžvilgiu.

Ir padirbu su savim, nu ten valandą, kiek ten – man užtenka, kad vėl atgaut

pusiausvyrą. (Paulius, 39 m.)

Pažinimas Ryšio tarp

priežasčių ir

pasekmių

suvokimas

Aš jau neįvardinu tai kaip problemų. Sakau – tai situacijos, kurias reikia

išgyvent. Ir įvairių būna, nu tai gyvenime, susiduri su viskuo, bet kaip jau

žinai, kad jeigu reaguosi neigiamai, negatyviai. (Paulius, 39 m.)

Aš dabar va, būtent toj riboj, kaip kažkada, kai aš pradėjau vartoti. Tai yra,

tada pas mane buvo pasirinkimas ar pradėt, ar nepradėt, bet aš tada pradėjau,

nes aš buvau vienas ir su manim nebuvo Dievo, ir dabar aš taip pat – ar

pradėt, ar nepradėt. Bet su manim dabar yra Dievas, kuris stiprina mane.

<..>Aš nenoriu vartot. Aš nenoriu vartot ir aš prisimenu, prie kokių problemų

mane tai privedė. (Darius, 38 m.)

87

Socialiniai ryšiai Artimi santykiai

Šeima

Artimi giminės

Nauji draugai

Nauja socialinė

aplinka

O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. <..>

sulaiko tas... tai, ką turiu, gal šiai dienai <..> toks artimas žmogus vienas

sulaiko. <..> Ir... pradėjau sau vardinti kas mane sustabdytų dabar. <..>

artimas žmogus <..>. Jo, mergina, mes draugaujam ir tai mane sulaiko.

(Semas, 29 m.)

Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <..> šeima...., <..> šeima,

vaikai... labai palaiko. (Mantas, 36 m.)

Paskui man... visa giminė. Nu jiems tai stebuklas, kaip galima, niekas

netiki. Nu dabar jau tiki, visi džiaugiasi, patenkinti... Sako – ot gyvenimas

buvo, sako – nu kaip, nu taip... Aš pats sakau jiems – kaip aš taip galėjau,

sakau, atsiprašau. (Mantas, 36 m.)

Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <.> Nauji draugai, žinoma.

Tokie draugai, kurie yra tikintys. Daug yra, va bažnyčioj kiek draugų... Tokie

draugai palaiko. (Mantas, 36 m.)

Taip pat aplinka mano, tai yra irgi faktorius labai, kuris padeda

išsilaikyti. Mano aplinka pasikeitė, aš bendrauju su tikinčiaisiais... (Darius,

38 m.)

Prasminga veikla

(darbas)

Tarnavimas

žmonėms

Tikslų turėjimas

O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. <..>

sulaiko tas... tai, ką turiu, gal šiai dienai – tarnavimą. <..> Tarnavimą

žmonėms, dirbti su tokiais pačiais kaip aš. <..> reabilitacijos centre. <..> Tas

tarnavimas reabilitacijos centre tokiems kaip aš (Semas, 29 m.)

<..> ir mano darbas, tarnavimas... mano atsakomybė. (Borisas, 34 m.)

Ir aš pats sau pradėjau uždavinėti klausimus – kas mane sulaiko? Toliau

siekti savo tikslo. (Semas, 29 m.)

Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <..>, visai kitas gyvenimo būdas.

<..>... tiek jau, gyvenime pastatyta, <..> (Mantas, 36 m.)

Vidiniai pokyčiai Vidinių nuostatų

pasikeitimas

Atstatyta savigarba

Matomas

rezultatas

Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai priimti, tai jau ne prikolas ir

galų gale jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia kažko siekti.

Vidinių nuostatų visiškas pasikeitimas, toks sudužimas. (Semas, 29 m.)

Problemų mes turime visi, turbūt... Aišku, susiduriu, bet, tiesiog, nu, aš

išmokau jas spręsti kitaip (Darius, 38 m.)

Problemas sprendžiu... Nu kaip buvau pripratęs problemas spręsti

vartojant, o dabar nevartojant... Tai problemos neišsisprendžia vartojant,

nieko aš tada nespręsdavau, tik galvodavau, kad sprendžiu, žinai. Dabar kaip

tik, problemos kokios iškyla – tai pamatau, kur esu dar nelaisvas, kur dar

reikia eiti, kur dar kažką ... <..> Nu... problemos – pyktis, nesusivaldymas,

ten smerkimas kažko, kas ne pagal tavo valią vyksta. Yra labai daug

problemų. (Mantas, 36 m.)

Jo, po ilgo laiko to nebuvimo... To nebuvo, nes buvo toks laiko tarpas, kai

buvau visiškai nusivalkatavęs – be namų, be artimųjų, teismai, policija ieško,

ten dar kažkas tave gaudo, ir tu pats skaitai save nevykėliu, bet... kai jau

prablaivėji, praeina tam tikras laiko tarpas, tu jau kažką gauni, tu gauni

rezultatą, tu turi rezultatą tų visų pastangų, vaisių tą matai ir tu jau nenori,

kažkaip taip paprastai paimt ir išmest. (Semas, 29 m.)

Ir aš taip pramąsčiau, anksčiau gal būtų prieš metus, aš gal vėl būčiau

pasidavęs tam lengvabūdiškumui, bet dabar aš kažkaip sustojau ir

pagalvojau, kad tai, ko aš ilgai siekiau, tai, ko ilgai norėjau – aš turiu, ir jeigu

aš užvartosiu dabar nu... aš prarasiu tai... prarasiu ir paprasčiausiai apsisukau

ir išvažiavau. <..> Ir pradėjau palyginti tai, kas buvo anksčiau ir dabar, ir

pamačiau, kad per tą laiką, kurį prabuvau centre, pradėjau jau dabar einu tuo

keliu nauju. Tai atnešė kažkokias atsakomybes, džiaugsmą, netgi tuo, ką turi

– vertini. Ir... tai, kas anksčiau atrodė nepasiekiama, <...> Tu jau esi pasiekęs

ir tu žinai, kad tai galima pasiekti ir dabar jeigu tu užvartodamas, nu... tu

88

Baimė prarasti tai,

ką turi

prarasi tai. Ir gal ta, tokia baimė, kad nenori prarast. Ir... tai išlaiko, tie

dalykai. <..> praeina tam tikras laiko tarpas, tu jau kažką gauni, tu gauni

rezultatą, tu turi rezultatą tų visų pastangų, vaisių tą matai ir tu jau nenori,

kažkaip taip paprastai paimt ir išmest. (Semas, 29 m.)

<...> Tu jau esi pasiekęs ir tu žinai, kad tai galima pasiekti ir dabar jeigu tu

užvartodamas, nu... tu prarasi tai. Ir gal ta, tokia baimė, kad nenori prarast.

Ir... tai išlaiko, tie dalykai. (Semas, 29 m.)

6. Tyrimo dalyvių pasiūlymai jaunimui. Ką parekomenduotum jaunam žmogui, kad nepradėtų

vartoti narkotikų?


Švietimas Mokymas

Motyvuoti ieškoti

gyvenimo prasmės

Stiprinti prevenciją

Kelti sąmoningumo lygį. Nežinau, įvairiais būdais, daug visko yra šiam

pasauly. <..>Mokytis, šviestis. <..>Šviest reikia jaunimą, nežinau, daug ko

nematom <..> (Paulius, 39 m.)

Taip, skatint, motyvuot juos, kad jie mokytųsi, kad jie plėstų pasaulėžiūrą.

Nebūtinai šita metodika, įvairių yra dvasinių praktikų tų. Gali ką nori imti, bet

faktas tai, kad žmogus suvoktų kas vyksta jo gyvenime. Kam jis čia atėjo į šį

pasaulį, ko jis nori iš čia ir ką veikia? Ką jis darys ateity ir taip toliau? (Paulius,

39 m.)

Nebūti kaip visi. Turėti savo nuomonę, turėti aiškų supratimą kas yra žalingi

įpročiai, kadangi informacijos labai daug dabar. <..> Nu šiaip, reikia, kadangi

priklausomybė jinai gimsta arba tau kada labai gerai, arba tau kada labai

blogai. (Borisas, 34 m.)

Pasikeitimai

šalies mastu

Valdžios atstovų

mąstymo

pasikeitimas

<..>tai čia nuo politikos priklauso, nuo valdžios atstovų, aišku, nuo

visuomenės. Nes visuomenės pasitikėjimas valdžia dingo, kol neatgaus

pasitikėjimo, nieko čia gero ir nebus. Tai turi visi bendrai veikt... <..> O jeigu

žmonės ne vieningi, jie... pasitikėjimo nebus valdžios atžvilgiu, nieko gero ir

nenuveiks čianais. Taip ir balansuosim tarp krizės ir... tarp krizės

nepasitenkinimo. (Paulius, 39 m.)

Charakterio

ugdymas

Nepradėt nuo

mažo

Psichologinis

atsparumas

Nepradėt nuo mažo, tai yra, kai... mokyklinis amžius ir mokykloj tai

prasideda viskas nuo nikotino, paskui išgėrimai, paskui... kaip jie vadina – iš

tikro čia – narkotikas yra narkotikas, nėra silpnų ar stiprių narkotikų, paskui jie

vadina silpnu narkotiku, pradžia – žolė ar kažkokios tablečikės. (Borisas, 34

m.)

Esu matęs ne tokių, kurie pradėjo ten nuo žolės,<..>. Esu ten matęs tokių,

kurie ten viską turi, nu ta prasme – materialius dalykus, ir kaip praranda per

pusę metų ar metus. Tai žinok, viskas taip fjui [švilpteli]... kaip koks vėjas,

nupučia viską ir pačius nupučia, supranti. Nieko nelieka. (Mantas, 36 m.)

Bet, vienintelis dalykas, kurį norėčiau pasakyti tai, netikėk tuo, kas tau yra

sakoma, būk savimi ir nepradėk vartoti. Nes pasekmės būna blogos, pasekmės,

kurios lemia ne kažkokį tai trumpą laikotarpį tavo gyvenime, bet tai

sprendimas, kuris gali įtakoti visą tavo gyvenimą. Tu gali neturėti, jeigu

priimsi neteisingą sprendimą, nei šeimos, nei vaikų, nei tėvų, nei draugų. Tu

gali prarasti viską <..> (Darius, 38 m.)

<..> tikrasis stebuklas yra tai, kad tu, kaip paauglys arba jaunuolis, va čia yra

stebuklas, kad tu gali susilaikyti nepavartojęs.<..> O tikrasis stebuklas yra,

tikroji ta stiprybė žmoguje yra, tai, kad tu gali atsisakyti ir nepavartoti – nei tų

tablečių klube kažkokių tai, ar dar kažko. (Mantas, 36 m.)

Egzistenciai

poreikiai

Propaguoti

tikėjimą Dievu

Užpildyti reikia tuštumą žmogui, vidinę tuštumą, ko nesugeba nei pinigai, nei

darbas, nei šeima, niekas. Kadangi kiekviena žmogus – gyva būtybė, ir jis su

tuo susiduria. Aišku, kaip jau tikintis žmogus, jau tikintis ir patyręs, ką reiškia

ta tuštuma ir tik su kuo ją galima užpildyti, aš irgi sakau – tik tikėjimas Dievu

89

Pažinti Dievą

gali užpildyti tą tuštumą. Kadangi nepadės niekas, taigi mes visko bandėm ir

ne tik aš toks vienas. Yra kurie vyrai dar daugiau, yra tiek pridarę, kad... ir

tikrai, ir daugiau pinigų ir autoriteto to, vadinamo, pasaulinį turėjo, ir viską ir

jiems niekas nepadėjo. Vis tiek žmogus arba su alkoholiu, arba dar su kažkuo,

arba dar su kažkuo, arba dar su kažkuo arba iš vis, šiaip žmogus ir aplamai, gal

ir nevartojantis būna, nu ir miršta nuodėmingas, sistematiškai daro nuodėmę ir

taip gyvena susitaikęs. (Borisas, 34 m.)

<..> ir, aišku, noriu dar palinkėti jaunimui eiti į bažnyčią ir tikėti Dievu. Dievas

blogo nesiūlo, Dievas nesiūlo vartoti narkotikų, Dievas nesiūlo gerti alkoholio.

<..> Dievas siūlo savo meilę. (Darius, 38 m.)

Autoritetas vienas šiam pasaulyje – Jėzus Kristus geriausiai nusakė, ką veikti

čia ir parodė kaip tą daryt. (Paulius, 39 m.)

SVEIKIMO PROCESAS ESANT PRIKLAUSOMYBEI NUO …

Documents

Transcript of SVEIKIMO PROCESAS ESANT PRIKLAUSOMYBEI NUO …