Skirtingų reabilitacijos priemonių poveikis rankos funkcijos ir ...

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

LAURA URMULEVIČIŪTĖ

SKIRTINGŲ REABILITACIJOS PRIEMONIŲ POVEIKIS RANKOS

FUNKCIJOS IR SAVARANKIŠKUMO ATGAVIMUI ASMENIMS

PATYRUSIEMS STIPINKAULIO LŪŽĮ

Magistrantūros ištęst. studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“

(valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Jolita Rapolienė

KAUNAS, 2016

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Jūratė Macijauskienė

Data: 2016 m....mėn....d.

SKIRTINGŲ REABILITACIJOS PRIEMONIŲ POVEIKIS RANKOS

FUNKCIJOS IR SAVARANKIŠKUMO ATGAVIMUI ASMENIMS

PATYRUSIEMS STIPINKAULIO LŪŽĮ

Magistrantūros ištęst. studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“

(valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Jolita Rapolienė

2016 m....mėn....d.

Konsultantas

2016 m....mėn....d.

Recenzentas Darbą atliko

Lina Leimonienė Magistrantė

2016 m....mėn....d. Laura Urmulevičiūtė

. 2016 m....mėn....d.

KAUNAS, 2016

3

TURINYS

SANTRUMPOS ....................................................................................................................................... 8

ĮVADAS ................................................................................................................................................... 9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ................................................................................................... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA .......................................................................................................... 11

1.1. Rankos funkcijos apibūdinimas ................................................................................................... 11

1.1.1. Rankos anatomija .................................................................................................................. 12

1.1.2. Stipinkaulio lūžių epidemiologija ......................................................................................... 13

1.1.3. Stipinkaulio lūžių etiologija .................................................................................................. 15

1.1.4. Stipinkaulio lūžių gydymas ................................................................................................... 16

1.1.5. Stipinkaulio lūžių komplikacijos .......................................................................................... 20

1.2. Patyrusiųjų stipinkaulio lūžį reabilitacija .................................................................................... 22

1.2.1. Patyrusiųjų stipinkaulio lūžį ergoterapija ............................................................................. 25

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ............................................................................................. 31

2.1. Tiriamieji ..................................................................................................................................... 31

2.2. Įtraukimo į tyrimą kriterijai ......................................................................................................... 31

2.3. Neįtraukimo į tyrimą kriterijai ..................................................................................................... 31

2.4. Tyrimo metodai ........................................................................................................................... 31

2.4.1. Tyrimo organizavimo schema ............................................................................................... 36

3. TYRIMO REZULTATAI .................................................................................................................. 37

3.1. Tiriamųjų lūžusios rankos raumenų jėgos pokytis ...................................................................... 44

3.1.1. Plaštakos raumenų jėgos pokytis .......................................................................................... 44

3.1.2. Pirštų suspaudimo jėgos pokytis ........................................................................................... 45

3.2. Tiriamųjų lūžusios rankos judesių amplitudės per riešo sąnarį pokytis ...................................... 49

3.4. Tiriamųjų lūžusios rankos edemos pokytis ................................................................................. 53

3.5. Tiriamųjų lūžusios rankos pirštų lankstumo pokytis ................................................................... 54

3.6. Tiriamųjų lūžusios rankos sustingimo ir skausmo pokytis .......................................................... 57

3.6. Tiriamųjų lūžusios rankos funkcijos pokytis ............................................................................... 59

3.7. Tiriamųjų savarankiškų veiklų atlikimo pokytis ......................................................................... 61

4. REZULTATŲ APTARIMAS ............................................................................................................ 65

5. IŠVADOS ........................................................................................................................................... 69

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ................................................................................................. 70

7. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ........................................................... 71

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS.............................................................................................................. 72

PRIEDAI ................................................................................................................................................ 77

4

SANTRAUKA

Urmulevičiūtė L. Skirtingų reabilitacijos priemonių poveikis rankos funkcijos ir

savarankiškumo atgavimui asmenims patyrusiems stipinkaulio lūžį, magistranto baigiamasis darbas /

mokslinė vadovė doc. dr. J. Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas,

Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2016, – 92 p.

Tyrimo tikslas: Įvertinti skirtingų reabilitacijos priemonių poveikį rankos funkcijos ir

savarankiškumo atgavimui asmenims, patyrusiems stipinkaulio lūžį. Uždaviniai: 1. Įvertinti, skirtingų

reabilitacijos priemonių poveikį, asmenų patyrusių stipinkaulio lūžį, pažeistos rankos funkcijai. 2.

Įvertinti, skirtingų reabilitacijos priemonių poveikį, asmenų patyrusių stipinkaulio lūžį,

savarankiškumui. 3. Palyginti skirtingų reabilitacijos priemonių taikymo poveikį rankos funkcijos ir

savarankiškumo korekcijai, asmenims patyrusiems stipinkaulio lūžį.

Metodika. Tyrime, kuris buvo atliktas 2013 m. gruodžio mėn. − 2015 m. gruodžio mėn. VšĮ

Kauno Kalniečių ir VšĮ Kauno Dainavos poliklinikose Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuose,

dalyvavo 91 asmuo, po stipinkaulio distalinės dalies lūžio, gydyti ambulatoriškai. Iš jų 72 moterys ir

19 vyrų. Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į tris grupes: pirmą, antrą ir trečią.

Pirmos grupės tiriamiesiems (n=34) buvo taikoma įprastinė ergoterapijos programa, antros grupės

tiriamiesiems (n=30) – ergoterapijos programa su powerball priemone, o trečios grupės tiriamiesiems

(n=27) buvo sudaryta ir taikyta ergoterapijos programa, prieš tai atlikus intermituojančią kompresiją,

kuri truko 20 minučių. Ergoterapijos užsiėmimai vyko 4-5 kartus per savaitę 3 savaites. Iš viso su

kiekvienu tiriamuoju buvo atlikta 14 ergoterapijos užsiėmimų. Užsiėmimo trukmė – vidutiniškai 30

minučių. Su kiekvienu tiriamuoju buvo dirbama individualiai. Taip pat tiriamųjų buvo prašoma

savarankiškai dirbti papildomai po 10 minučių per dieną, o taip pat šeštadienį ir sekmadienį pagal

rekomenduotą programą. Rankos funkcijos įvertinimui buvo naudojamas dinamometras, goniometras,

vizualinė analoginė skausmo skalė, liniuotė, matavimo juosta, DASH klausimynas, savarankiškumo

vertinimui naudotas kasdienės veiklos vertinimo testas (ADL), demografiniams duomenims įvertinti

naudota autorės sudaryta anketa. Vertinimas buvo atliekamas tiriamajam atvykus pirmą kartą bei

reabilitacijos pabaigoje

Rezultatai. Išanalizavus visus atliktų vertinimų rezultatus, nustatyta, kad iškelta hipotezė

pasitvirtino dalinai, nes skirtingų ergoterapijos metodikų taikymas turėjo ženklios įtakos asmenų,

patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkcijos bei savarankiškumo gerėjimui, tačiau viena efektyviausia

metodika atrinkta nebuvo. Taikant skirtingas ergoterapijos metodikas, skirtingai kito vertinami

rodikliai, tačiau taikant visas metodikas buvo gauti statistiškai reikšmingi pokyčiai, taigi metodikos ir

5

priemonės rankos funkcijos ir savarankiškumo korekcijai turi būti parenkamos individualiai

atsižvelgiant į esamus funkcijos sutrikimus bei savarankiškų veiklų atlikimo gebėjimą.

Išvados. 1. Nustatyta, kad visiems tiriamiesiems pažeistos rankos pirštų suspaudimo jėga,

plaštakos raumenų jėga bei riešo sąnario judesių amplitudė statistiškai reikšmingai pagerėjo.

Labiausiai pagerėjo plaštakų raumenų jėga vidutiniškai 8,3 kg (p<0,05). 2. Nustatyta, kad visiems

tiriamiesiems labiausiai buvo sutrikęs gebėjimas savarankiškai gaminti valgį ir pavalgyti, atlikti

asmeninį tualetą, rengtis, naudotis vonia/dušu bei atlikti namų ruošą. Po reabilitacijos savarankiškumas

statistiškai reikšmingai pagerėjo visiems tiriamiesiems, tačiau labiausiai pagerėjo antros grupės

tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa su powerball priemone. 3. Palyginus

skirtingų reabilitacijos priemonių taikymą, nustatyta, kad plaštakos raumenų jėgos ir pirštų

suspaudimo jėgos didžiausias pokytis buvo tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos

programa su powerball priemone. Riešo sąnario judesių amplitudė labiausiai padidėjo trečios grupės

tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa ir intermituojanti kompresija,

savarankiškumo didžiausias pokytis stebimas tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos

programa su powerball priemone (p<0,05).

Praktinės rekomendacijos. 1. Tinkamai įvertinus asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžį,

rankos funkcijos bei savarankiškumo sutrikimus, galima parinkti ir pritaikyti optimaliausią

ergoterapijos metodiką bei priemones rankos funkcijos ir savarankiškumo korekcijai, nes nėra vienos

efektyviausios reabilitacijos priemonės asmenims, patyrusiems stipinkaulio lūžį, o metodikos ir

priemonės turi būti parenkamos individualiai atsižvelgiant į esamus funkcijos sutrikimus ir

savarankiškų veiklų atlikimo gebėjimą. 2. Asmenims, kuriems po stipinkaulio lūžio yra stebimas

ryškus plaštakos raumenų jėgos sumažėjimas, remdamiesi savo tyrimo rezultatais, rekomenduojame

taikyti ergoterapijos programą kartu su powerball priemone, o asmenims, kuriuos ypatingai vargina

patinimas ir skausmas, rekomenduojame prieš ergoterapijos užsiėmimus atlikti intermituojančią

kompresiją.

6

SUMMARY

Urmulevičiūtė L. Effect of different rehabilitation means on the recovery of the arm function

and independence of persons with a radial fracture, final master thesis / scientific tutor doc. dr. J.

Rapolienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Clinic of Rehabilitation. –

Kaunas, 2016, – 92 pages.

Goal of the research: To evaluate the effect of different rehabilitation means on persons with

a radial fracture. Tasks: 1. To evaluate the effect of different rehabilitation means on the function of

the injured arm of persons with a radial fracture. 2. To evaluate the effect of different rehabilitation

means on the independence of persons with a radial fracture. 3. To compare the effect of application of

different rehabilitation means on the correction of the arm function and independence of persons with

a radial fracture.

Methodology. 91 outpatients after a fracture of the radial distal part participated in the

research at the units of physical medicine and rehabilitation of public institution Kaunas Kalnieciu

Policlinic and public institution Kaunas Dainavos Policlinic in December 2013 – December 2015.

There were 72 women and 19 men. The researched were divided into three groups: first, second and

third ones in the way of random selection. The usual occupational therapy programme was applied to

the researched of the first group (n=34), the occupational therapy programme with a powerball means

was applied to the researched of the second group (n=30) and the occupational therapy programme

was compiled and applied to the researched of the third group (n=27) after performing the intermittent

compression for 20 minutes. The occupational therapy classes were organized 4-5 times per week for 3

weeks. There were 14 occupational therapy classes with each researched. The average duration of one

class was 30 minutes. There was individual work with each researched. Moreover, the researched were

asked to work independently for 10 more minutes per day as well as on Saturday and Sunday

according to the recommended programme. A dynamometer, a goniometer, a visual analogical pain

scale, a ruler, a measurement rod, the DASH questionnaire and the test for the evaluation of daily

activity (ADL) intended for the evaluation of independence were used for the evaluation of the arm

function; a questionnaire compiled by the author was used for the evaluation of demographic data. The

evaluation was performed on the first arrival of the researched and at the end of rehabilitation.

Results. After analyzing all the results of performed evaluations, the raised hypothesis was

confirmed partially because the application of different occupational therapy methodologies had a

significant influence on the improvement of the arm function and independence of persons with a

radial fracture, but one most effective methodology was not selected. When applying different

occupational therapy methodologies, there was a different change of evaluated indexes, but statistically

7

significant changes were obtained with all methodologies, so it is necessary to select methodologies

and means for the correction of the arm function and independence by individually considering the

present functional disorders and ability of performance of independent activities.

Conclusions. 1. It was determined that the compression force of the fingers of the injured

hand, muscular force of the hand and wrist joint movement amplitude improved statistically

significantly for all the researched. The muscular force of the hand had the best average improvement

– 8,3 kg (p<0,05). 2. It was determined that the abilities of independent cooking and eating,

performing the personal toilet, dressing, using a bath/shower and doing housework were mostly

disordered for all the researched. After the rehabilitation, the independence improved statistically

significantly for all the researched, especially for those of the second group having been applied the

occupational therapy programme with a powerball means. 3. After comparing the application of

different rehabilitation means, it was determined that the researched having been applied the

occupational therapy programme with a powerball means had the biggest change of the muscular force

of the hand and compression force of the fingers. The wrist joint movement amplitude increased

mostly for the researched of the third group having been applied the occupational therapy programme

and intermittent compression; the biggest change of independence was observed in the researched

having been applied the occupational therapy programme with a powerball means (p<0,05).

Practical recommendations. 1. After evaluating the arm function and independence

disorders of persons with a radial fracture, the most optimum occupational therapy methodology and

means for the correction of the arm function and independence can be selected and applied because

there is no one most effective rehabilitation means for persons with a radial fracture and

methodologies and means must be chosen individually by considering the present functional disorders

and ability of performance of independent activities. 2. On the basis of the results of our research, we

recommend to apply the occupational therapy programme with a powerball means to persons with a

radial fracture suffering from a significant decrease in the muscular force of the hand and perform the

intermittent compression before the occupational therapy classes for those suffering mostly from

swelling and pain.

8

SANTRUMPOS

ADL – Kasdieninės veiklos vertinimo testas (angl. Activities daily living)

DASH – Peties, rankos ir plaštakos negalios klausimynas (angl. The disabilities of the Arm,

Shoulder and Hand).

DSDL – Distalinis stipinkaulio dalies lūžis

MFA – Raumenų skeleto funkcijos vertinimo klausimynas

MHQ – Mičigano rankos klausimynas (angl. Michigan Hand Outcomes Questionnaire)

PASE – Vyresnio amžiaus žmonių fizinio aktyvumo vertinimo klausimynas (angl. The

Physical Activity Scale For the Elderly)

PEM – Paciento vertinimo priemonė (angl. The Patient Evaluation Measure)

PRWE – Specifinis klausimynas riešo funkcijai (angl. Patient-Rated Wrist Evaluation)

SF – 36 - Trumpa sveikatos apklausos forma (angl. Short Form 36 Medical Outcomes Study

questionnaire)

SPSS –statistikos skaičiavimo programa (angl. Statistical Package for the Social Sciences)

SRD – Simpatinė refleksinė distroija

VAS – Vizualinė analoginė skausmo skalė

9

ĮVADAS

Stipinkaulio lūžiai – vieni iš dažniausiai pasitaikančių lūžių suaugusiems. Šie lūžiai sudaro

10-15 visų lūžių, tai labai dažna trauma, o gydymas paprastai trunka iki 3 mėnesių, ir ilgiau, todėl

yra ieškoma būdų, kaip paspartinti ligonių grįžimą prie aktyvios fizinės, kasdienės veiklos, atstatyti

prarastą savarankiškumą bei darbingumą, kadangi dėl lūžio sutrinka pirštų, plaštakos, dilbio ir iš dalies

– visos rankos judėjimo funkcija. Lūžus kaulams, kinta įprastinė funkcinė ir anatominė pusiausvyra

pažeistame segmente. Aktyvūs sąnario judesiai būna ryškiai riboti ar net visai negalimi. Dėl

atsiradusių deformacijų, susidariusių kontraktūrų, raumenų jėgos sumažėjimo ligonis gali tapti

neįgalus, sutrikdoma jo kasdieninė, darbinė ir laisvalaikio veikla. Ergoterapeutas, siekdamas pagerinti

ligonio funkcijas darbe, namuose ir laisvalaikio metu, padeda stiprinti susilpnėjusią plaštakų raumenų

jėgą, išvengti kontraktūrų, mažinti sustingimą ir skausmą, atstatyti sąnarių judrumą bei koordinaciją.

Supratimas apie stipinkaulio distalinės dalies lūžio traumos mechanizmą ir prognozę ženkliai

pasikeitė, nuo to laiko, kai pirmą kartą buvo paskelbti duomenys apie tokią traumą. Pasikeitė ir

gydymo bei reabilitacijos metodai. Tačiau iki šiol yra teigiama, kad 2,9% asmenų, patyrusių distalinės

stipinkaulio dalies lūžį, išlieka ilgalaikė negalia. Siekiant kuo anksčiau gražinti asmenis, patyrusius šį

lūžį, prie buvusio fizinio aktyvumo, kasdienės bei darbinės veiklos ir taip sumažinti išlaidas, susijusias

su šia trauma, nuolat ieškoma efektyvių reabilitacijos priemonių, padedančių pasiekti maksimalaus ir

greito asmens funkcinio aktyvumo ir savarankiškumo.

Pasaulinė Sveikatos Organizacija dar 1948 m. sveikatą apibrėžė kaip visiškos fizinės,

protinės ir socialinės gerovės būseną, o ne tik ligos ar negalios nebuvimą. Tyrimais nustatyta, kad

asmenų, patyrusių rankos lūžį, funkcinis aktyvumas sumažėja šešis kartus, kasdienė veikla sumažėja

keturis kartus ir net dešimt kartų dažniau sumažėja jų darbingumas, lyginant su sveikais asmenimis.

Todėl labai svarbu kuo greičiau pradėti reabilitaciją, parinkti tinkamas priemones ir metodikas, kad

kuo greičiau asmuo galėtų grįžti į pilnavertį gyvenimą ir išvengtų ilgalaikės negalios.

Temos naujumą bei aktualumą sudaro tai, kad nėra atlikta tyrimų, kuriais būtų nustatyta

efektyviausia ergoterapijos metodika dirbant su asmenimis, patyrusiais distalinės stipinkaulio dalies

lūžį, todėl šiuo tyrimu norėjome išsiaiškinti skirtingų ergoterapijos metodikų poveikį asmenų,

patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkcijos ir savarankiškumo pagerinimui bei palyginti skirtingų

metodikų efektyvumą, taigi išsikėlėme tikslą – įvertinti skirtingų reabilitacijos priemonių poveikį

asmenims, patyrusiems stipinkaulio lūžį. Tuo pačiu siekėme sukurti gaires tinkamiausių ergoterapijos

metodikų parinkimui ir taikymui asmens, patyrusiems traumas ar lūžius.

10

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas

Įvertinti skirtingų reabilitacijos priemonių poveikį rankos funkcijos ir savarankiškumo atgavimui

asmenims, patyrusiems stipinkaulio lūžį.

Darbo uždaviniai

1. Įvertinti, skirtingų reabilitacijos priemonių poveikį, asmenų patyrusių stipinkaulio lūžį, pažeistos

rankos funkcijai.

2. Įvertinti, skirtingų reabilitacijos priemonių poveikį, asmenų patyrusių stipinkaulio lūžį,

savarankiškumui.

3. Palyginti skirtingų reabilitacijos priemonių taikymo poveikį rankos funkcijos ir savarankiškumo

korekcijai, asmenims patyrusiems stipinkaulio lūžį.

Subjektas: asmenys patyrę stipinkaulio lūžį.

Objektas: skirtingų reabilitacijos priemonių taikymas, vertinimas ir palyginimas.

Hipotezė: tikėtina, kad skirtingų ergoterapijos metodikų taikymas duos geresnį poveikį asmenų,

patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkcijos bei savarankiškumo gerėjimui bei leis atrinkti kuri

ergoterapijos metodika yra efektyviausia.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Rankos funkcijos apibūdinimas

Ranka tarnauja žmogui ne tik dirbant, bet ir bendraujant su kitais. Pagrindinė plaštakos

funkcija – paimti daiktus, juos išlaikyti, pajusti smulkių daiktų formą, struktūrą, svorį, dydį bei jais

naudotis [30, 61, 53]. Įvairiuose literatūros šaltiniuose išskiriamos įvairios plaštakos suėmimo formos.

Kai kurie autoriai skiria 4, 6, o kai kurie užsienio autoriai – 2 plaštakos suėmimo formas, tai grubųjį

suėmimą ir smulkųjį suėmimą. Pirmasis būdingas dirbančiųjų fizinį darbą, antrasis – asmenų,

dirbančių smulkų, kruopštų darbą, plaštakai [30, 61]. Suėmimo tikslumas priklauso ne tik nuo

plaštakos, bet ir nuo dilbio, alkūnės sąnario, peties juostos anatominių ir funkcinių elementų būklės bei

jų pakitimų. Kad galėtume judinti pirštus (suimti daiktą), arčiau esantys sąnariai (riešo, alkūnės) turi

būti stabilūs. Judesių metu susidaro harmoninga pusiausvyra tarp atskirų raumenų grupių tonuso.

Dilbio lenkiamųjų ir tiesiamųjų, delno trumpųjų raumenų tonuso pusiausvyra susidaro tada, kai ranka

yra funkcinėje padėtyje. Pastarąją reikia skirti nuo ramybės padėties, kuri yra miegant ir dėl skausmo

(ligos, sužalojimo, netinkamai įtvėrus). Ramybės padėtyje ranka per riešo ir pirštų sąnarius būna šiek

tiek sulenkta, nykštys priglaustas prie smiliaus, jo galinė falanga lengvai liečia II piršto radialinį

paviršių. Funkcinei plaštakos padėčiai būdinga visų jos raumenų tonuso pusiausvyra, t. y. plaštaka

pasiruošusi veiksmui. Jei plaštakos sužalojimai ir ligos gydomi jos neimobilizavus funkcinėje

padėtyje, tai ji savo mase sulenkia riešo sąnarį, pertempia tiesiamųjų raumenų sausgysles, ir pirštai

pasidaro nejudrūs, nykštys pritraukiamas, lėčiau ir sunkiau atsistato plaštakos funkcija. Kai pirštai

imobilizuoti funkcinėje padėtyje, net ir atsiradus sąnarių sustingimui, išlieka pusiau sulenkta pirštų

padėtis, palanki suėmimo funkcijai. Šioje padėtyje imobilizuota plaštaka gali atlikti suėmimą, lengviau

atsistato kitos judesių rūšys [30, 15, 4].

Plaštaka turi sudėtingą kompleksinę struktūrą, kurią sudaro raumenys, sąnariai, fascijos, nervų

skaidulos, kraujagyslės. Plaštakos sritis dalijama į delno sritį ir delną. Delno sritis yra labiausiai

apsaugota sausgyslių ir geba išvystyti griebimo jėgą. Esminiai judesių komponentai yra šie: dilbio

atgręžimas ir nugręžimas, plaštakos atitraukimas ir pritraukimas, riešo tiesimas ir lenkimas, pirštų

lenkimas ir tiesimas bei atitraukimas ir pritraukimas, nykščio atitraukimas ir pritraukimas. Plaštakos

jungtys tarpusavyje jungia plaštaką su dilbiu ir visus plaštakos kaulus tarpusavyje. Stipinkaulinis riešo

sąnarys (articulatio radiocarpalis) – elipsoidinis sąnarys, jungiantis plaštaką su dilbio kaulais. Šio

sąnario galva – trys riešakauliai (laivelis, mėnulis ir trikampis). Juos dengia sąnarinės kremzlės

sluoksnis, o tarpai tarp jų yra užpildyti tarpkauliniais raiščiais. Sąnario duobė – stipinkaulio riešinis

sąnarinis paviršius (facies articularis carpalis radii). Sąnario kapsulė yra plona, sutvirtinta daug raiščių:

stipinkauliniu ir alkūnkauliniu, varžančiais plaštakos atitraukima ir pritraukimą, dviem stipinkauliniais

12

riešo raiščiais, varžančiais lenkimą ir tiesimą, ir delniniu alkūnkauliniu riešo raiščiu, ribojančiu riešo

tiesimą [2].

Dėl tokio kompleksiškumo, ranka gali būti labai pažeidžiama. Plaštakos sužalojimai gali būti:

uždarieji – pirštų sąnarių patempimas, uždarieji pirštų sausgyslių trūkimai, plaštakos sumušimai,

uždarieji plaštakos kaulų lūžiai, riešakaulių, delnakaulių ir pirštakaulių išnirimai bei atvirieji – atvirieji

sausgyslių sužalojimai, atvirieji plaštakos kaulų lūžiai, atvirieji plaštakos kaulų išnirimai [30, 61].

Dilbio kaulų distalinės dalies lūžis – tai vieno iš dviejų kaulų (stipinkaulio ar alkūnkaulio) ar

jų ylinių ataugų lūžiai, arba šių lūžių kombinacija. Iš visų dilbio kaulų lūžių dažniausiai pasitaiko

stipinkaulio apatinės dalies lūžis, žinomas pavadinimu „stipinkaulio lūžis tipinėje vietoje“ (fractura

radii in loco tipico) [13].

Dėl lūžio sutrinka pirštų, plaštakos, dilbio ir iš dalies – visos rankos judėjimo funkcija, kinta

įprastinė funkcinė ir anatominė pusiausvyra pažeistame segmente. Aktyvūs sąnario judesiai būna

ryškiai riboti ar net visai negalimi. Laikinai išnyksta raumenų funkcija, tai galima paaiškinti tuo, kad

po traumos sutrinka judėjimo – atramos aparato biomechanika. Atsiranda prie kaulų besitvirtinančių

raumenų disbalansas, suardomas kaulo vientisumas, gali būti minkštųjų audinių, kraujagyslių ir nervų

sužalojimas, būdingas ryškus metabolinės pusiausvyros sutrikimas lūžimo vietoje, stiprus skausmas

sukelia refleksinį raumenų nepakankamumą, sutrinka judėjimo ir atramos funkcija. Po traumos

atsiradęs atraminės sąnario funkcijos sutrikimas gali būti statinis (susijęs su statika, nejudamas), kada

atraminė sąnario funkcija visai išnyksta arba dinaminis (galintis kisti, atsirandantis dėl skirtingos

raumenų funkcijos, susijusios su ryškiu kaulo vientisumo suardymu) [30, 10].

Judesių apribojimas būdingas beveik visiems judėjimo – atramos aparato lūžiams. Įvykus

traumai, sumažėja ne tik aktyvūs, bet ir pasyvūs judesiai, o galūnės sutrumpėjimas būdingas beveik

visiems rankos kaulų lūžimams su fragmentų poslinkiu [10].

1.1.1. Rankos anatomija

Viršutinė galūnė turi dvi dalis: krūtinės lanką (viršutinės galūnės lanką) ir viršutinės galūnės

laisvąją dalį (ranką). Artimoji (proksimalinė), arčiau liemens esanti laisvoji viršutinių galūnių dalis

vadinama žastu, vidurinė – dilbiu ir atokiausiai nuo liemens esanti dalis – plaštaka. Dilbyje yra du

kaulai – stipinkaulis ir alkūnkaulis, kurie susijungia su žastikauliu per alkūnės sąnarį. Viršutinės

galūnės raumenys yra išsidėstę ir veikia pagal griaučių suskirstymo planą. Rankos raumenys skirstomi

į žasto, dilbio ir plaštakos. Raumenų skaičius ir jų funkcijos įvairovė didėja rankos tolimąja kryptimi.

Žasto raumenys judina dilbį per alkūnės sąnarį, dilbio raumenys – plaštaką per stipininį dilbio sąnarį ir

pirštus, plaštakos raumenys – pirštakaulius [12].

13

Dilbis turi du ilgus vamzdinius kaulus – stipinkaulį ir alkūnkaulį. Stipinkaulis yra dilbio

išoriniame krašte. Jo artimasis galas vadinamas stipinkaulio galva. Ji turi du sąnarinius paviršius:

galvos viršutiniame plokščiajame paviršiuje yra sąnarinė duobė susinerianti su žastikaulio galvute;

galvos kraštuose yra cilindrinis sąnarinis apvadas, kuriuo stipinkaulis susineria su alkūnkauliu. Žemiau

galvos yra stipinkaulio kaklas. Stipinkaulio kūnas viršutinėje dalyje yra cilindriškas, o apatinėje dalyje

– trisienės prizmės formos. Kūno priekiniame paviršiuje, žemiau stipinkaulio galvos, yra ryški

stipinkaulio šiurkštuma prie kurios prisitvirtina žasto dvigalvio raumens sausgyslė. Tolimoji

stipinkaulio epifizė yra plati ir tvirta. Jo galinis paviršius vadinamas riešiniu sąnariniu paviršiumi, nes

yra skirtas susinerti su riešu. Tolimosios epifizės vidiniame šone yra alkūninė įlanka, o išoriniame šone

– stipinkaulio ylinė atauga. Alkūnkaulis yra dilbio vidiniame krašte. Jo storesnis galas, artimoji epifizė,

yra arčiau alkūnės, o tolimasis plonesnis galas – prie riešo [2].

Dilbio kaulai yra sunerti dviem sąnariais – artimuoju ir tolimuoju stipinkauliniais alkūnkaulio

sąnariais ir sujungti tarpkauline plėve. Abu sąnarius, artimąjį ir tolimąjį, sieja viena funkcija, jiedu

sudaro derintinį sąnarį ir veikia tik kartu. Tai yra vienaašiai sukamieji sąnariai, leidžiantys dilbiui

suktis apie išilginę ašį. Judesio metu alkūnės sąnaryje stipinkaulio galvos duobė sukasi apie žastikaulio

galvutę, o sąnarinis apvadas – alkūnkaulio stipinkaulinėje įlankoje. Tuo pačiu metu tolimajame gale

stipinkaulio alkūnkaulinė įlanka juda apie alkūnkaulio galvos sąnarinį apvadą. Judėdamas stipinkaulis

keičia savo padėtį nejudančio alkūnkaulio atžvilgiu, atsidurdamas lygiagrečiai su alkūnkauliu arba

sukryžiuodamas jį iš priekio. Kartu su stipinkauliu juda visa plaštaka. Dilbio pasisukimas į vidų, kai

stipinkaulis kryžiuoja alkūnkaulį iš priekio, vadinamas nugręžimu, o stipinkauliui judant priešinga

kryptimi, dilbis sukasi į išorę – vyksta atgręžimas. Stipinkaulinių alkūnkaulio sąnarių funkcija labai

svarbi, nes jie labai padidina plaštakos judesių universalumą [2].

Dilbio raumenys, atsižvelgiant į funkciją, skirstomi į lenkiamuosius ir tiesiamuosius. Vieni iš

jų lenkia arba tiesia visą plaštaką, kiti – pirštus. Tarp jų dar yra raumenų, kurie sukdami stipinkaulį per

stipininį žasto sąnarį, nugręžia arba atgręžia dilbį. Atsižvelgiant į vietą, dilbio raumenys skirstomi į

priekinę ir užpakalinę grupes. Priekinės grupės raumenys yra lenkiamieji, užpakalinės – tiesiamieji.

Daugelis dilbio raumenų yra ilgieji, savo tolimajame gale baigiasi ilgomis sausgyslėmis, todėl dilbis

ties riešu yra plonesnis nei alkūniniame gale.

1.1.2. Stipinkaulio lūžių epidemiologija

Stipinkaulio lūžiai – tai vieni dažniausiai nutinkančių lūžių suaugusiems. Šie lūžiai sudaro 3%

visų rankos sužeidimų, maždaug 640 000 atvejų per metus Jungtinėse Amerikos Valstijose – 195,2

atvejai 100000 gyventojų [29]. Suomijoje šie lūžiai siekia 258 atvejus 100000 gyventojų, Didžiojoje

14

Britanijoje 36,8 atvejai 10 000 moterų ir 9 atvejai 10 000 vyrų virš 35 metų, Olandijoje 26 atvejai 10

000 gyventojų per metus [25, 33, 36, 58]. Literatūros šaltinių duomenimis distalinės stipinkaulio dalies

lūžiai sudaro 1/10 visų lūžių, kuriuos patiria vyresni nei 35 metų amžiaus asmenys. Šie lūžiai yra

patiriami taip pat dažnai kaip pirštų, ar stuburo slankstelių lūžiai. Lietuvos Higienos instituto

duomenimis, Lietuvoje, per metus, stacionare yra gydoma apie 1470 pacientų patyrusių distalinės

stipinkaulio dalies lūžį [9].

Apžvelgus įvairių literatūros šaltinių duomenis, galime daryti išvadą, kad rankų kaulų lūžius

dažniau patiria moterys, o su amžiumi tikimybė patirti rankos kaulų lūžius didėja. Dažniausiai šią

traumą patiria moterys virš 60 metų, labiausiai tai siejama su sumažėjusiu kaulų tankiu, kuriam įtakos

turi pomenopauzinis laikotarpis [13, 33, 64]. Pagal apibrėžimą osteoporoze laikoma, kai kaulų tankis

yra <-2,5, -2,5 iki -1. K. Braziulio disertacijoje yra apžvelgiami tyrimai, kuriuose pacientų, patyrusių

DSDL amžius kito nuo 55 iki 75 metų ir kuriems buvo matuotas kaulų tankis. Pastebėta, kad normalus

kaulų tankis buvo tik pas 19 proc. pacientų. Kitame tyrime nustatyta, kad 85 proc. moterų, kurių

amžius viršija 55-erius metus kaulų tankis yra mažesnis nei -1 [1]. Moterų ir vyrų santykis yra 4:1

[49]. Stipinkaulio distalinės dalies lūžiai jaunesniems asmenims dažniausiai įvyksta didelės energijos

traumų pasekoje. Tokie lūžiai dažniau būna sudėtingesni, kartu su riešo raiščių sužalojimais [1].

Paauglių berniukų ir mergaičių santykis yra 3:1, todėl, kad šiame laikotarpyje dažni yra sportiniai

pakenkimai [18]. Taigi, remiantis literatūros šaltinių duomenimis, didžiausias lūžių pasitaikymas yra 5

– 14 metų ir 60 – 69 metų amžiaus žmonėms. Ekstrasąnariniai lūžiai įvyksta pagyvenusio amžiaus

asmenims, dėl kaulo osteoporotinių pakitimų. Intrasąnariniai lūžiai su sąnario paviršiaus poslinkiu

įvyksta jauniems asmenims. Amžius įtakoja stipinkaulio ir riešo lūžių vietą. Vaikams dažniausiai lūžta

stipinkaulio ar alkūnkaulio metafizė, jauniems suaugusiems – laivakaulis, vidutinio amžiaus ir

vyresniems – tolimasis stipinkaulio galas arba stipinkaulis ir alkūnkaulis kartu [74].

Stipinkaulio lūžių ypatingai padaugėja žiemos metu, kai slidu, todėl yra ryškus sezoniškumas.

Šie lūžiai apima nuo paprastų be poslinkio iki sudėtingų intrasąnarinių lūžių, pažeidžiančių ir kitas

minkštųjų audinių struktūras [61].

Šis lūžis įvyksta krentant ant ištiestos rankos, taip pat gali būti dėl tiesioginio smūgio.

Klasifikuojant stipinkaulio lūžius svarbiausia yra: tolimojo stipinkaulio galo poslinkis, vidinis ar

išorinis sąnario pakenkimas bei anomalijos susiję su alkūnkauliu arba riešo kaulais [5].

Stipinkaulio lūžiai yra žymi sergamumo priežastis. Remiantis tyrimų duomenimis, nustatyta,

kad tik 2,9% žmonių patirtas stipinkaulio lūžis nesukėlė ilgalaikės negalios. 40 – 78% DSDL yra susiję

su trikampės skaidulinės kremzlės komplekso suardymu [1].

Vaikams dažniausiai pasitaikanti lūžio vieta yra dilbio tolimasis trečdalis – šie lūžiai sudaro

35,8 – 45% visų vaikams pasitaikančių lūžių. Pagrindinis lūžio mechanizmas yra kritimas ant ištiestos

15

rankos. Skirtingai nei suaugusiems, vaikams toks kritimas retai sukelia intrasąnarinį lūžį, tačiau jiems

lūžis dažnai įvyksta metafizės ir diafizės susikirtimo vietoje. Tolimojo stipinkaulio galo lūžiai

pasitaiko 81% vaikų, vyresnių nei 5 metai, dažniausiai 10 – 12 metų mergaitėms ir 12 – 14 metų

berniukams. Berniukams pasitaiko dažniau nei mergaitėms [18].

1.1.3. Stipinkaulio lūžių etiologija

DSDL yra naudojama daug klasifikacijų. Kaip teigia K. Braziulis, lūžių klasifikacijai

paprastai yra keliama keletas reikalavimų, nes klasifikacija turėtų padėti pasirinkti gydymo metodą,

prognozuoti traumos išeitis ir liekamuosius reiškinius, taip pat būtų pakankamai patikima,

komunikuojant įvairiems specialistams tarpusavyje, bei pakankamai paprasta taikyti kasdieniniame

darbe. Būtent todėl iki šiol yra ieškoma optimalios, visiems specialistams priimtinos ir patogios

naudoti klasifikacijos. Istoriniu požiūriu stipinkaulio distalinės dalies lūžiai buvo pavadinti konkrečių

žmonių, kurie pirmieji aprašė šiuos lūžius, pavardėmis. Tai Colles, Smith, Barton, ir kt. lūžiai. Lūžiai

klasifikuojami atsižvelgiant į kliniką, pažeidimo pobūdį ir rentgenologinius duomenis. Netinkamas

lūžių klasifikavimas gali apriboti tikslaus gydymo metodo pasirinkimą bei gijomo prognozę. [1].

Traumos mechanizmas gali būti linkimo, suspaudimo, lūžimo ir sukimo jėgų derinys.

Stipinkaulio distalinis galas lūžta krentant ant atvestos į šalį, ištiestos rankos, remiantis į pagrindą

plaštakos delniniu paviršiumi – Colles lūžis arba krentant ant atvestos į šalį rankos, remiantis į

pagrindą nugariniu plaštakos paviršiumi – Smith lūžis [46]. Colles lūžis yra dažniausiai pasitaikantis

tolimojo stipinkaulio galo lūžis, kuris pagyvenusio amžiaus žmonėms pasitaiko daug dažniau, dėl

varginančios osteoporozės [46]. Traumos poveikio rezultatas yra skersinis stipinkaulio lūžis 2 – 3 cm

nuo stipinkaulio sąnarinio paviršiaus. Lūžgaliai dažniausiai būna pasislinkę į nugarinę pusę ir gali būti

sutraiškyti. Lūžio modelis yra apibūdinamas kaip „sidabrinės šakutės“ deformacija. Šio lūžio

komplikacijos: potrauminė artrozė, volkmano kontarktūra, riešo tunelinis sindromas [74].

Priešingas lūžis Colles lūžiui yra Smith lūžis, kurio sužalojimo priežastis – kritimas ant

nugarinės plaštakos pusės, kai tolimesnieji lūžio fragmentai pasislenka į lenkėjų raumenų pusę. Šis

lūžis dažnai apibūdinamas kaip „kastuvo“ formos lūžis [46].

Lūžis apimantis tolimosios stipinkaulio dalies nugarinio krašto sužalojimus vadinamas

Barton lūžiu. Manoma, kad delninis Barton lūžio mechanizmas yra toks pat kaip Colles lūžio, skiriasi

tuo, jog įvyksta stipresne jėga ir esant didesniam riešo apkrovimui. Nugarinio Braton lūžio priežastis

yra kritimas ant ištiesto ir pronuoto riešo, kai yra suspaudžiamas nugarinis riešo kraštas. Ryškiausias

bruožas – riešo išnirimas. Riešo poslinkis atskiria šį lūžį nuo Colle ir Smith lūžių. Delninio tipo

pažeidimas pasitaiko dažniau negu nugarinio tipo [46].

16

1.1.4. Stipinkaulio lūžių gydymas

1.1.4.1. Stipinkaulio lūžių diagnostika

Rentgeno diagnostika yra vienas iš svarbiausių tyrimų diagnozuojant stipinkaulio lūžius.

Gydymo parinkimas atliekamas remiantis rentgeno nuotraukomis. Iki šiol nėra sutariama kokia

stipinkaulio distalinės dalies padėtis rentgenogramose užtikrina gerą prognozę po šių lūžių. Vertindami

stipinkaulio distalinės dalies padėtį, traumatologai matuoja visą eilę radiologinių rodmenų, tokių kaip

stipinkaulio aukštis, alkūnkaulio nuokrypis, nugarinis, delninis nuokrypiai, riešo padėties

taisyklingumas, sąnarinio paviršiaus nelygumai, defektai. Paprastai atliekamos dviejų krypčių

rentgenogramos – tiesinė ir šoninė. Standartinė tiesinė rentgenograma atliekama atitraukus žastą per

peties sąnarį 90 laipsnių kampu, sulenkus per alkūnę 90 laipsnių kampu, dilbis ir riešas neutralioje

padėtyje. Standartinė šoninė rentgenograma atliekama kai žastas yra pritrauktas prie liemens, ranka per

alkūnę sulenkta 90 laipsnių kampu ir plaštaka yra toje pačioje plokštumoje kaip ir žastas [1]. Jei

diagnozė neaiški, tikslinga atlikti papildomą (įstrižą) rentgenogramą. Gydytojams rentgenogramų

analizė padeda nustatyti lūžimo vietą, jo pobūdį, fragmentų dislokacijos dydį, įvertinti sąnarinių

paviršių kongruentiškumą, kontroliuoti kaulinio rumbo susidarymą. Kai kurių traumų atveju yra

atliekamos palyginamąsias rentgenogramas [51].

Iš rentgenogramos vaizdo yra nustatomas stipinkaulio aukštis, kuris įprastai yra 11−12 mm, o

normalus stipinkaulio aukštis rentgenogramoje gali būti nuo 9,9 mm iki 17,3 mm. Matmenys, mažesni

nei 9 mm, suaugusiems parodo traiškytą arba suspaustą stipinkaulio galvos lūžį. Jei diagnozė neaiški,

atliekamas palyginimas su sveikąja ranka [1].

Svarbiausi veiksniai, nulemiantys gydymo rezultatus yra šie: stipinkaulio sutrumpėjimas 2

mm; stipinkaulio palinkimas daugiau nei 15°; sąnarinis laiptelis 1 – 2 mm; sąnariniai tarpai didesni nei

1 mm [74, 51]. Stipinkaulio sutrumpėjimas sukelia trikampės skaidulinės kremzlės komplekso

pažeidimą, jis tampa pernelyg įtemptas ir apriboja riešo sukimą, o remiantis atliktais klinikinių tyrimų

duomenimis, nustatyta, kad 25% asmenų stipinkaulio distalinio galo sutrumpėjimas 3 – 5 mm, turėjo

neigiamų pasekmių. [74, 19].

Stipinkaulio palinkimo praradimas, taip pat yra veiksnys, įtakojantis neigiamas pasekmes, bei

sukeliantis stipininį rankos pakrypimą. Stipinkaulio palinkimas nors 10 laipsnių sukelia tolimojo

stipinkaulio galo apkrovimo pokytį. Išliekantis nugarinis ar delninis poslinkis sukelia vidurinio riešo

sąnario nestabilumą ir gali sąlygoti riešo lenkimo ar tiesimo amplitudės sumažėjimą ir taip turėti

neigiamos įtakos rankos funkcijai. Lūžis su nugariniu (dorsaliniu) palinkimu apriboja delninį lenkimą

[1, 65].

17

Nustatyta, kad sąnarinis laiptelis, didesnis negu 2 mm, sukelia stipininio riešo sąnario

degeneracinius pokyčius. Taip pat nustatyta, kad 1 mm laiptelis yra susijęs su padidėjusiu skausmu,

sumažėjusia judesių amplitude bei griebimo jėgos sumažėjimu [65].

Pastebėta, jog sąnariniai tarpai yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis funkcijos atgavimą.

Intrasąnariniai tarpai gali pakeisti stipininio riešo sąnario kongruentiškumą. Žymus funkcijos

pablogėjimas atsiranda kai sąnariniai tarpai didesni nei 1 mm [65, 41].

Kaip jau minėta, mokslininkai ir gydytojai iki šiol nesutaria ar radiologiniai stipinkaulio

distalinės dalies matmenys yra tiesiogiai susiję su rankos funkcija. Literatūroje pateikiami duomenys

yra prieštaringi, dalis autorių randa tiesioginį radiologinių matmenų ryšį su rankos funkcija, o kiti

teigia, kad šis ryšys nėra reikšmingas [1].

2007 metais buvo atliktas tyrimas, į kurį buvo įtraukti 216 pacientų, patyrusių

ekstrasąnarinius stipinkaulio distalinės dalies lūžius, tyrimo tikslas buvo nustatyti ar ydingoje padėtyje

sugiję šie lūžiai turi įtakos rankos funkcijai, skausmui. Didesnei daliai pacientų, kurių amžius buvo

virš 65 metų amžiaus radiologiniai nukrypimai nuo normos po metų laiko neįtakojo pacientų plaštakos

funkcijos, vertinant DASH klausimynu. Autorių teigimu, tikimybė, kad šiuos pacientus vargins

skausmas ir bus prastesnė rankos funkcija yra 1:8, ir šis santykis su amžiumi didėja. Pacientai kurių

stipinkaulis buvo sugijęs be poslinkio turėjo žymiai mažesnę riziką, kad rankos funkcija bus

nepatenkinama. Kitame tyrime, kuriame dalyvavo 74 vyresnio amžiaus pacientai, nenustatyti riešo

funkcijos skirtumai tarp dviejų grupių, iš kurių vienoje buvo fiksuoti nepriimtini radiologiniai

matmenys. Šie duomenys patvirtinti ir tyrime, dalyvaujant 57-iems vyresnio nei 60 m. amžiaus

pacientams. Lygintas konservatyvus gydymas su operaciniu, fiksuojant fragmentus vielomis. Šiame

tyrime nerasta ryšio tarp radiologinių matmenų ir funkcijos. Tyrime vertinta rankos funkcija, skausmas

bei matuota judesių amplitudė ir plaštakos jėga. Tyrime, kuriame buvo stebimi jauni pacientai, patyrę

sąnarinius distalinės stipinkaulio dalies lūžius, buvo nustatyta, kad tiriant rentgenologiškai,

degeneraciniai sąnario pokyčiai progresavo, tačiau nepaisant sąnarinio tarpo siaurėjimo ir pažengusios

artrozės požymių, pacientų riešo funkcija išliko gera. Kitame tyrime, kuriame analizuota veiksniai

sukeliantys degeneracinius stipininio riešo sąnario pokyčius taip pat teigiama, kad skausmas, plaštakos

jėga, DASH klausimyno skalės pokyčiai neturi tiesioginio ryšio su stipininio riešo sąnario artrozės

stadija. Tačiau visgi dauguma autorių teigia, kad nepaisant tyrimo rezultatų, jų gydymo taktika patyrus

sąnarinį stipinkaulio distalinės dalies lūžį nesikeičia ir operacijos metu rekomenduojama kuo tiksliau

atstatyti sąnarinius paviršius, siekiant, sumažinti degeneracinių pokyčių vystymąsi [1, 42].

Kiti autoriai, remdamiesi atliktais tyrimais teigia, kad stipinkaulio sutrumpėjimas 6 ir daugiau

mm susijęs su bloga rankos funkcija. Daugelio, šią problemą tiriančių, mokslininkų nuomone,

stipinkaulio distalinio galo sutrumpėjimas daugiau nei 5 mm yra indikacija operaciniam gydymui. K.

18

Braziulis savo disertacijoje teigia, kad stipinkaulio ilgio atstatymas turėtų būti vienas pagrindinių

chirurginio gydymo tikslų. Stipininis nuokrypis bei delninio nuokrypio pokyčiai nuo normos turi

mažesnę įtaką riešo funkcijai nei stipinkaulio sutrumpėjimas [1, 65].

Tačiau kita eilė atliktų tyrimų nustatė, kad nepriimtini šios stipinkaulio dalies radiologiniai

matmenys įtakoja rankos funkciją. Gydytojas Wilcke su bendraautoriais atlikęs tyrimą, rando aiškų

ryšį tarp ydingoje padėtyje sugijusios stipinkaulio distalinės dalies ir didesnio DASH klausimyno balų

skaičiaus [1].

Dalyje tyrimų yra analizuojama visų amžiaus grupių pacientai, tuo tarpu kai kurie tyrėjai

išskiria dvi amžiaus grupes iki 50 metų ir vyresnius, ir teigia, kad vyresnio amžiaus pacientai geriau

toleruoja stipinkaulio distalinės dalies anatominius pokyčius, nei jaunesnio amžiaus pacientai. Dalis

tyrimų buvo atlikta analizuojant, kokią įtaką pacientų subjektyviam traumuotos rankos vertinimui turi

objektyviai vertinami rodikliai kaip: riešo lenkimas – tiesimas, stipininis – alkūninis nuokrypis, dilbio

atgręžimas ir nugręžimas, plaštakos raumenų jėga. K. Braziulis analizuodamas įvairių autorių

duomenis pastebėjo, kad pacientai, pas kuriuos buvo sumažėjęs alkūninis nuokrypis ir tiesimas per

riešo sąnarį, turėjo daugiausia nusiskundimų, ir jų rankos funkcijos vertinimas DASH klausimynu

buvo prasčiausias. O daugiausiai nusiskundimų pacientai turi dėl sumažėjusios plaštakos jėgos.

Forward su bendraautoriais taip pat nustatė aiškų ryšį tarp sumažėjusios plaštakos jėgos ir prastesnės

pacientų savijautos [1, 38, 50].

K. Braziulio teigimu, esant traiškytiniems lūžiams yra naudinga kompiuterinė tomografija,

taip pat gali būti naudojamas magnetinis rezonansas, tam, kad kompleksiškai įvertinti lūžį bei

susijusius pažeidimus, ir suplanuoti chirurginį gydymą [74].

1.1.4.2. Stipinkaulio lūžių gydymo metodai

Distalinio stipinkaulio galo lūžis yra gydomas konservatyviai arba operaciniu būdu. Gydymas

pasirenkamas pagal tam tikras indikacijas [1]. DSDL rekomenduojama gydyti konservatyviai jeigu

nėra kaulo poslinkio arba esant minimaliam poslinkiui. Esant DSDL su poslinkiu yra tikslingas

uždaras fragmentų atstatymas ir imobilizacija. Jeigu po atstatymo fragmentų padėtis yra gera,

rekomenduojama taikyti konservatyvų gydymą. Gyjant kaului, galima išskirti kelis etapus. Po kaulo

lūžio prasideda uždegiminis procesas, kuris trunka apie 7 paras. Vėliau formuojasi minkštas kaulinis

rumbas, šis laikotarpis trunka 2−3 savaites. Po pastarojo etapo pradeda formuotis kietasis kaulinis

rumbas, kuris visiškai susiformuoja po 2−3 mėnesių. Susiformavus kietam kauliniam rumbui,

prasideda kaulo remodeliacija [1, 66]. Gydant konservatyviuoju metodu, riešas imobilizuojamas ir po

4−6 savaičių fragmentai būna pakankamai stabilūs, kad būtų galima pradėti aktyvius judesius per riešo

19

sąnarį. Kaip teigia daugelis autorių, bendro sutarimo, kokia imobilizacija turėtų būti, nėra. Vieni

autoriai rekomenduoja įtvarą žemiau alkūnės sąnario, kiti − pirmas savaites iš dalies imobilizuoti

alkūnę, vėliau – antrą ar trečią savaitę įtvarą rekomenduojama trumpinti. Imobilizavus kontrolė

rekomenduojama po savaitės. Nes labai svarbu pastebėti ar nėra antrinio poslinkio, gipso spaudimo

reiškinių, reikia patikrinti, ar visos sausgyslės gerai funkcionuoja, ar nėra nervų sužalojimo simptomų

[1, 65]. Tačiau konservatyvus gydymas turi nemažai trūkumų – t.y. gana ilgas imobilizacijos laikas –

riešas turi būti imobilizuotas 4−6 savaites. Kitas trūkumas, jog dėl kaulo sugniuždymo traumos metu,

negalima išsaugoti stipinkaulio ilgio, sudėtinga užtikrinti patikimą imobilizaciją apkūniems pacientams

[1]. Konservatyvus (imobilizacijos metodas, trakcinis metodas) gydymo būdas dažniausiai naudojamas

šiais gydymo tikslais:

1. Sugrąžinti anatominį sužaloto kaulo vientisumą ir sąnarinių paviršių kongruentiškumą;

2. Neutralizuoti jėgas, sąlygojančias antrinę lūžgalių dislokaciją;

3. Sutrumpinti išorinės imobilizacijos laiką;

4. Anksti pradėti aktyvius ir pasyvius traumuotos rankos sąnarių judesius;

5. Sudaryti palankias sąlygas kauliniam rumbui susidaryti;

6. Sugrąžinti atraminę galūnės funkciją;

7. Sutrumpinti stacionarinio gydymo ir nedarbingumo laiką;

8. Išvengti ankstyvos deformuojančios artrozės [10].

Jeigu DSDL yra su didesniu poslinkiu, arba lūžis yra nestabilus t.y., didelė antrinio poslinkio

tikimybė, rekomenduojamas operacinis gydymas [1]. Chirurginis gydymas taip pat taikomas, kai yra

atviras lūžis, daugybiniai stipinkaulio, laivakaulio lūžiai, kai yra nervų pažeidimų. Operacijos tikslai:

1. Sugrąžinti sąnarinių paviršių kongruentiškumą ir anatominį kaulo vientisumą;

2. Atlikti stabilią metaloosteosintezę;

3. Sudaryti palankias sąlygas kauliniam rumbui susidaryti;

4. Atsisakyti išorinės imobilizacijos gipso tvarsčiu;

5. Anksti pradėti aktyvią ir pasyvią mankštą;

6. Išvengti ankstyvos deformuojančios artrozės [10].

Vienas iš stipinkaulio distalinės dalies lūžių operacinio gydymo metodų yra osteosintezė

Kiršnerio vielomis. Osteosintezė Kiršnerio vielomis gali būti taikoma, kai lūžis yra ne sąnarinis, arba

sąnarinis nekomplikuotas ir kai yra gera kaulo kokybė.

Kita dažnai naudojama DSDL gydymo metodika yra osteosintezė išorinės fiksacijos aparatu.

Išorinė fiksacija palyginus su kitais gydymo būdais yra gana senas gydymo būdas, naudojant šią

metodiką yra minimaliai traumuojami minkštieji audiniai. Šis metodas yra greitas, ganėtinai paprastas

20

būdas fiksuoti fragmentus. Vis dėlto, išorinės fiksacijos metu ties riešu būna nepatogus, gana didelis

išorinis fiksatorius, kuriam būtina nuolatinė priežiūra, norint išvengti infekcijos [1].

Kaip teigiama K. Braziulio disertacijoje: „tyrimuose, kuriuose lyginti rezultatai po DSDL

osteosintezės išorinės fiksacijos aparatu ir atliekant osteosintezę delnine rakinama plokštele, nustatyta,

kad riešo funkcijos atsistatymas yra greitesnis vidinės sintezės grupėje. Funkciniai rezultatai

supanašėja tik praėjus metams po operacijos. Kitas panašus tyrimas nurodo ženkliai geresnius

radiologinius matmenis, kai pacientai buvo gydyti delnine rakinama plokštele, tačiau vertinant pagal

DASH klausimyną, rezultatai buvo labai panašūs. Vidinės fiksacijos pagrindinis privalumas, kad po

operacijos galima ankstyva funkcija ir reabilitacija. Pasaulyje vis daugiau chirurgų renkasi operacinį

stipinkaulio distalinės dalies gydymą, panaudojant fiksaciją delnine plokštele. JAV nuo 1996 iki

2005m. šių operacijų skaičius išaugo 5 kartus. Klinikiniuose tyrimuose gaunami labai geri rezultatai po

vidinės sintezės delnine plokštele“ [1].

1.1.5. Stipinkaulio lūžių komplikacijos

Komplikacijos po distalinio stipinkaulio galo lūžio būna 22% pacientų. Dažniausiai

pasitaikančios komplikacijos: periferinių nervų pažeidimai; riešo tunelinis sindromas; potrauminis

riešo sąnario osteoartritas; heterotopinė osifikacija (sukaulėjimas); simpatinė refleksinė distrofija;

sausgyslių plyšimai; nesuaugimas [62].

Viena iš komplikacijų yra simpatinė refleksinė distrofija (SRD). Ji dažniausiai atsiranda

pirmą arba antrą savaitę po lūžio. Pacientas skundžiasi stipriu skausmu, nebūdingu lūžiui, ranka

pasidaro šilta, parausta bei patinsta, jei yra ankštas gipso įtvaras SRD simptomai gali blogėti. SRD

labai svarbu anksti atpažinti ir pakoreguoti gydymą. Gipsą reikia nuimti ir uždėti naują. Gali būti

reikalinga aktyvi nesukelianti skausmo pratimų programa, skausmo kontrolei panaudojant

elektrostimuliaciją [32, 61].

Dar viena komplikacija, tai sausgyslių uždegimas, kuris gali atsirasti dėl sausgyslės trynimosi

į vidinės fiksacijos aparatą. Ilgojo nykščio tiesėjo raumens sausgyslė gali nutrūkti 1 iš 300 asmenų,

patyrusių distalinio stipinkaulio galo lūžį. Ji gali plyšti dėl: sausgyslės suspaudimo arba aštrių lūžgalių

kraštų. Sausgyslių plyšimai taip pat įvyksta dėl atvirų lūžių, dideliu greičiu ir didele jėga įvykstančių

traumų [32].

Dažniausiai pasitaikanti komplikacija, susijusi su minkštųjų audinių pažeidimu, yra

periferinių nervų funkcijos sutrikimas. Alkūninio nervo ir vidurinio nervo sužalojimai yra rimta

traumos komplikacija. Dažniausiai pažeidžiamas yra vidurinis nervas. Vidurinio nervo suspaudimas

gali atsirasti dėl pirminio lūžgalių poslinkio arba dėl vėliau atsirandančio patinimo. Tai pasitaiko 13%

21

patyrusiųjų rankos kaulų lūžius. Vidurinis nervas dažniau sužalojamas riešo sąnario kanale. Čia nervas

eina netoli paviršiaus, tarp lenkiamųjų raumenų sausgyslių. Jis gali būti sužalotas ir nykščio srityje.

Čia vidurinis nervas gali būti nupjautas tiek traumos, tiek ir operacinės intervencijos metu. Rečiau

suspaudžiamas alkūninis nervas. Jis gali būti sužalotas, kai žaizda yra riešo sąnario alkūninėje pusėje.

Sužalojus šį nervą dilbio apatiniame trečdalyje, sutrinka ne tik jutimo funkcija, bet ir pirštų judesiai

[32]. Stipininis nervas gali būti sužalojamas fiksacijos aparatu. Sužalotas šis nervas mažiau sutrikdo

plaštakos funkciją negu pažeisti alkūninis ir vidurinis nervai. Stipininis nervas inervuoja plaštakos

tiesiamojo paviršiaus stipininę pusę ir turi tik sensorines skaidulas, todėl tuomet, kai jis sužalotas

plaštakos lygyje, pastarosios funkcija nenukenčia [61].

Labai svarbus yra pirštų jutimo patikrinimas, kadangi pirštų judesiai gali sutrikti ne tik dėl

sužalotų kaulų, bet ir dėl sausgyslių sužalojimo. Sužaloti plaštakos ir pirštų nervai visada yra

susiuvami. Kuo nervai tolimiau sužaloti, tuo jie greičiau atsistato – per 10 dienų regeneruoja 1 cm

pirštų nervų. Jei nervai sužaloti ties riešo sąnariu ir aukščiau, jų funkcija atsistato daug lėčiau.

Atsistatant nervui, anksčiausiai atsiranda jo inervuojamosios dalies apsauginis t.y. lietimo,

temperatūros, skausmo jutimas, vėliau – diskriminacinė jutimo forma, t.y. skiriami vienu momentu

liečiami du taškai. Ši forma atspindi tūrinį daiktų atpažinimą [32].

Kita svarbi komplikacija yra arterijų pakenkimai įvykstantys esant atviriems ir uždariems

lūžiams, stipinkaulio bei alkūnkaulio dislokacijoms [32].

Dar viena stipinkaulio lūžio komplikacija yra trauminė plaštakos edema, kuri būna dviejų

formų: minkštoji ir kietoji. Manoma, kad kietąja edema pasireiškia kitos komplikacijos. Trauminės

edemos priežastis yra veninė ir limfinė stazė, serozinė – fibrozinė eksudacija. Ši komplikacija

atsiranda dėl kraujagyslių inervacijos disfunkcijos, o pasireiškia padidėjusia limfos eksudacija į

minkštuosius audinius. Ši komplikacija gali atsirasti po bet kokio uždegimo. Praėjus kuriam laikui po

traumos, kai plaštakos judesiai jau atsistatę, plaštaka vėl patinsta, pirštų judesiai tampa riboti. Ligonis

negali sugniaužti kumščio ir išlaikyti smulkių daiktų. Pasyviai tiesiant ir lenkiant pirštus skauda.

Tačiau uždegimo reiškinių nėra. Oda būna blyški, blizganti, drėgna, cianotiška, odos raukšlės

išsilyginusios. Patinsta ir pamatinių pirštakaulių sritis, labai retai – dilbis. Pirštų judesiai ne tik riboti,

bet ir skausmingi. Negydant, limfagyslės ir venų kapiliarai pasidaro neelastiški, ir liga komplikuojasi

nuolatine kietąja plaštakos edema, kurios klinika panaši į minkštosios kliniką, tik eiga sunkesnė:

poodis sukietėja, pirštai esti nelankstūs [16, 11].

Labai dažna komplikacija yra deformacijos, tai lemia stipinkaulio lūžių įvairovė bei taikomi

gydymo metodai. Jas galima suskirstyti į negrįžtamąsias ir atstatomąsias. Negrįžtamosioms

deformacijoms priskiriamos tokios deformacijos, kada traumos metu yra nutraukiami pirštai,

sutraiškomi plaštakos ir pirštų svarbūs elementai (kraujagyslės, sausgyslės, nervai), sužalojama daug

22

minkštųjų audinių. Šių defektų atstatyti neįmanoma, plaštakos funkcija daugiau ar mažiau sutrinka.

Atstatomųjų plaštakos ir pirštų deformacijų yra gana daug. Jos susidaro dėl traumų ir įvairių ligų

(pūlinių). Kai sužeidimo zona plati, iš pradžių atliekama kaulų osteosintezė, susiuvama oda ir nervai, o

sausgyslių rekonstrukcinės operacijos gali būti daromos užgijus žaizdoms. Jei traumos metu sunkiai

sužalojami kiti organai, plaštaka gydoma vėliau [61, 62].

1.2. Patyrusiųjų stipinkaulio lūžį reabilitacija

Reabilitacija – tai medicinos, socialinių, profesinių ir teisės priemonių komplekso taikymas,

siekiant maksimalaus asmens funkcinio aktyvumo Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO). Tinkama

pacientų reabilitacija padeda sugrąžinti judėjimo funkcijas, darbingumą bei gerina gyvenimo kokybę.

Taip pat padeda sutrumpinti gydymą stacionare bei sumažinti suvartojamų vaistų kiekį [7].

Reabilituojant ligonius, patyrusius traumą, siekiama šių tikslų: skausmo ir uždegimo

mažinimo; judesių amplitudės gražinimo; funkcinės būklės gerinimo, stiprinimo; propriorecepcijos

ugdymo; specifinio aktyvumo ugdymo [7].

Reabilitacijos rezultatai priklauso nuo kompleksinio gydymo. Reabilitacija pradedama

pirmomis dienomis po traumos ar operacijos, atsižvelgiant į lūžio ir minkštųjų audinių būklę. Pirmą

parą skiriami sveikų pirštų judesiai, kurie pagerina kraujo apytaką, sumažina edemą, teigiamai veikia

sąnarių, raiščių, sausgyslių anatominius elementus ir jų funkciją [11].

Naudojant vidinę fiksaciją stabilumo ir anatominio kaulų bei sąnarinių paviršių vientisumo

atstatymas atviros repozicijos būdu, leidžia terapeutui pradėti ankstyvus judesius netrukus po

atstatymo. Ankstyvi judesiai sumažina sustingimą ir padeda kremzlės atsistatymui esant

intrasąnariniams lūžiams. Didelis dėmesys turi būti skiriamas edemos sumažinimui [26]. Esant labai

dideliam pažeidimui, kai yra traiškytinai ir su poslinkiu lūžiai, dažniausiai taip pat būna pažeisti ir

minkštieji audiniai. Tam, kad pasiekti gerų rezultatų yra būtina anksti atkurti pirštų judesius ir

sausgyslių slydimą. Riešo ir pirštų judesių amplitudę bei sausgyslių slydimą dažnai riboja patinimas.

Tam, kad jį mažinti yra taikoma šalčio terapija derinant su suspaudimu (tarp užsiėmimų edemos

kontrolei naudojamas lengvai apspaudžiantis įvyniojimas). Turi būti stebima kraujotaka, ypač jei buvo

pažeista kraujotakos sistema, nes gyjantiems audiniams reikalinga pakankama kraujotaka. Be to

apspaudžiantys audiniai (įvyniojimai) neturėtų trukdyti atlikti pratimus [7, 26].

Pratimai gali būti pradedami jau kitą dieną po operacijos. Labai svarbi yra pakankama

skausmo kontrolė. Aktyvių ir pasyvių judesių programos turi būti pritaikomos individualiai,

priklausomai nuo paciento būklės, nepakanka vien tik judinti pirštus, o yra būtina atlikti atskirus

pratimus delniniams pirštų sąnariams. Tam, kad išlaikyti sausgyslių slydimą yra svarbu atlikti

23

sausgyslių tiesėjų ir lenkėjų pratimus. Virš lūžio vietos esantys tiesėjai sulaiko ir apriboja gyjančių

audinių suaugimą [48]. Praėjus keletui dienų po fiksacijos gali būti pradedami riešo pratimai.

Pirmiausiai yra atliekami nedidelės apimties tiesimo ir lenkimo ir atgręžimo bei nugręžimo pratimai.

Judesių amplitudė gali būti padidinama kai paciento būklė pagerėja. Vėliau pridedami nukrypimo link

alkūnkaulio ar stipinkaulio pratimai. Rekomenduojama, kad pratimų programa būtų sudaryta iš 4 – 5

specialių pratimų. Pacientas turi sugebėti atlikti pratimus taisyklingai, reguliariai (kas valandą ar kas 2

valandas). Pacientui atliekant per daug pratimų, jie gali būti atliekami netaisyklingai, be to tai yra

sudėtinga ir vargina. Kai lūžis sugyja, maždaug po 6 savaičių, terapija yra tęsiama taip pat kaip

nuėmus gipsą [61].

Užsienyje yra atlikta nemažai tyrimų, apie tai kokią įtaką turi ankstyva reabilitacija asmenims,

patyrusiems stipinkaulio lūžius. Tai labai išsamiai išanalizavo K. Braziulis savo disertacijoje „Rankos

biomechanines funkcijos įvertinimas gydant stipinkaulio distalinės dalies lūžius delnine rakinama

plokštele“. Jis aprašė šiuos tyrimus: Lozano-Calderon amerikiečių chirurgo su bendraautoriais tyrimą,

kurio metu buvo tiriama ankstyvų mankštų po stipinkaulio distalinės dalies lūžio įtaka plaštakos

funkcijai. Daliai pacientų, po osteosintezės delnine plokštele ankstyvi riešo pratimai buvo skirti antrą

savaitę, kitiems septintą. Nors įprastai aktyvūs riešo judesiai rekomenduojami po lūžio praėjus 4−6

savaitėms. Tyrimo pabaigoje paaiškėjo, kad rankos funkcija, tiriant pacientus po 3 ir 6 mėnesių, tarp

grupių nesiskyrė. Tačiau, ankstyvuoju laikotarpiu, iki 6 mėnesių po operacijos, funkcija buvo geresnė

ir nusiskundimų buvo mažiau, grupėje, kurioje imobilizacija truko trumpiau. Nepaisant to, autoriai

priėjo išvados, kad ankstyvi riešo aktyvūs judesiai nėra veiksmingesni už vėlyvus po osteosintezės

delnine plokštele [1, 54]. Kitas tyrimas, atliktas gydytojo Kristin Valdes iš Floridos, kurio metu, viena

pacientų grupė, ankstyvuosius riešo judesius pradėjo praėjus savaitei po operacijos, kita – 6 savaitėms

po operacijos. Šio tyrimo metu, skirtingai nei Lozano-Calderon su bendraautoriais, buvo tirtas ne

rankos funkcionalumas ar simptomų regresija po nustatyto laiko, bet ir trukmė, per kiek laiko buvo

atgauta normali riešo judesių amplitudė bei funkcija. Tirtas ir vizitų skaičius pas reabilitologą.

Remiantis šio tyrimo rezultatais paaiškėjo, kad anksčiau riešo judesius pradėjusių pacientų normali

plaštakos judesių amplitudė ir funkcija atsistatė anksčiau, o vizitų pas reabilitologą reikėjo mažiau nei

vėlyvosios (po 6 savaičių) grupės pacientų [72]. Išanalizuotas buvo dar vienas įdomus tyrimas, kurį

atliko Smith su bendraautoriais, kurie teigė, kad ankstyvi riešo judesiai (po savaitės) yra gera priemonė

visiškai išgyti ir išvengti komplikacijų po distalinio stipinkaulio lūžio. Kiyoshige Y. teigia, kad

aktyvūs riešo judesiai pradedami kitą dieną po operacijos iš pat ryto. Po tokios reabilitacijos

komplikacijų pasitaikė 3 iš 25 pacientų. Barry su bendraautoriais operacinių stipinkaulio distalinės

dalies lūžių gydymo metodų apžvalgoje bei Smith su bendraautoriais delninės plokštelės bendroje

apžvalgoje teigė, kad riešo judesius patariama atlikti praėjus savaitei po operacijos. Tuo tarpu Henry

24

teigia, kad riešo judesius reikia pradėt po operacijos praėjus 2 savaitėms, jei nėra aplinkinių audinių

patinimo. Esant patinimui, riešo judesius galima pradėti tik praėjus 4 savaitėms po operacijos.

Vasenius J. teigia, kad riešo judesius reikia pradėti po operacijos praėjus 2 savaitėms, kai iš operacinio

pjūvio yra pašalinami siūlai. Biomechaniniu požiūriu ankstyvi sąnarių judesiai mažina potrauminę

edemą ir taip gerina funkciją. Jeigu imobilizacija ilgalaikė, galimos sausgyslių sąaugos, sąnarių

sustingimas. Tam, kad būtų išvengta minėtų problemų, pooperaciniu laikotarpiu rekomenduojami

įvairūs pratimai − maksimalus pirštų sulenkimas per metakarpofalanginius sąnarius bei proksimalinius

interfalanginius sąnarius, paliekant distalinį interfalanginį sąnarį ištiestą. Riešo tiesimas daugiau nei 21

laipsnių kampu pagerina tiesiamųjų sausgyslių slydimą. Po lūžio reabilitaciją galima būtų suskirstyti į

keletą etapų. Pirmame etape, užtikrinus stabilią osteosintezę, iškart po operacijos rekomenduojami

lengvi riešo lenkimo-tiesimo judesiai, stipininė-alkūninė deviacija, pilnos amplitudės pirštų judesiai.

Pirmas etapas įprastai trunka iki 3 savaičių, kol susiformuoja minkštas kaulinis rumbas. Antro etapo

metu, susiformavus minkštam kauliniam rumbui, rekomenduojama didinti judesių amplitudes,

aktyvinti dilbio supinaciją, pronaciją. Trečio reabilitacijos etapo metu rekomenduojama tęsti pratimus,

palaipsniui didinti krūvį [1, 66, 67].

Jeigu lūžusi galūnė yra imobilizuota gipsu paciento ligos istorijos žinojimas apie kitus

esamus ar buvusius nusiskundimus, tokius kaip: ankstesni pažeidimai, osteoartritas ar cukrinis

diabetas, padeda terapeutui nustatyti galimas problemas ir pritaikyti atitinkamą terapijos programą.

Pagrindiniai terapijos tikslai – padidinti judesių amplitudę, jėgą ir funkciją nepakenkiant lūžio gijimui.

Didžiausias dėmesys šiame etape turi būti skiriamas: neimobilizuotų sąnarių judesių amplitudės

palaikymui, skausmo ir patinimo kontrolei. Atsirandantis skausmas gali būti požymis, kad gipsas yra

per ankštas, kad gali būti nervo pažeidimas ar suspaudimas, arba skausmas gali atsirasti dėl pernelyg

įtemptų raumenų. Kol raumenų jėga nepakankama, judesys atliekamas nepilna amplitude. Gali būti

derinamos raumenų tempimo technikos su raumenų stiprinimo programomis. O jeigu riešo tiesimas

yra labai silpnas, tai tam, kad paskatinti normalų judesį, yra naudojamas dinaminis riešo tiesimo

įtvaras, kuris gali būti nešiojamas protarpiais ir negali būti riešo pratimų pakaitalas. Kai pacientas pats

tiesdamas riešą gali atlikti lengvas kasdieninės veiklos užduotis, riešo įtvaras turi būti nebenaudojamas

[61, 63].

Kitas lūžusios galūnės imobilizacijos būdas yra išorinės fiksacijos aparatas. Jeigu

imobilizacijai naudojamas šis metodas, tai pirmiausiai didelis dėmesys turi būti skiriamas išorinės

fiksacijos vietų priežiūrai. Jeigu aparato varžtų padėtis riboja sausgyslių slydimą gali reikėti pritaikyti

pratimų programą. Taip dažnai atsitinka kai išorinės fiksacijos vieta yra II delninis pirštų sąnarys ir yra

apribojamas rodomojo piršto tiesėjų sausgyslės slydimas. Šiuo atveju yra labai svarbūs tiek aktyvaus,

tiek pasyvaus lenkimo pratimai. Fiksatoriai gali būti atrakinami, tam, kad būtų galima atlikti nedidelės

25

amplitudės riešo tiesimą ir lenkimą. Prieš atliekant bet kokius riešo pratimus, reikia pasitarti su

chirurgu ar traumatologu, kad išvengti antrinės lūžgalių dislokacijos. Praėjus 4 – 8 savaitėms

fiksatorius yra nuimamas, tada yra pritaikomas termoplastinis riešo tiesimo įtvaras, kuris palaiko

lūžgalius kol jie visiškai sugyja, tai gali užtrukti papildomai 4 savaites. Tuo metu pradedami pirštų bei

riešo pratimai ir nedidelio laipsnio griebimo stiprinimo judesiai [61, 63, 20].

Potrauminiam reabilitaciniam gydymui didelę svarbą turi fizioterapinių priemonių taikymas.

Viena iš efektyviausių priemonių – ultragarso terapija. Ultragarsas veikia nuskausminamai, slopina

uždegimą, gerina sąnarių judrumą, greitina audinių regeneraciją. Gydymo metu pagerėja kraujotaka,

greičiau gyja žaizdos. Naudojama sąnarių kontraktūroms gydyti [59]. Po ilgalaikės imobilizacijos

atrofuojasi galūnės raumenys, sumažėja jėga. Šiems sutrikimams gydyti taikoma elektrostimuliacija. Ją

naudojant sukeliami ritmiški raumenų susitraukimai, stimuliuojama sužalotų raumenų kraujotaka ir

palaikoma jų jėga, grąžinama sutrikusi funkcija. Atsižvelgiant į ligonio būklę yra skiriamas gydymas

elektromagnetiniu lauku, magneto terapija.

Viena iš reabilitacijos priemonių yra masažas. Jis kontraindikuotinas traumos ir uždegimo

ūminiu laikotarpiu. Masažo tikslas – pagerinti kraujo apytaką ir raumenų tonusą. Sąnarių sritys

paprastai nemasažuojamos. Masažuojami dilbio, žasto, peties juostos raumenys. Plaštakos funkcijai

atstatyti taip pat tinka vibromasažas ir hidromasažas [30].

Reabilitacijos efektyvumui labai svarbu yra ir sergančiojo pastangos ir noras.

1.2.1. Patyrusiųjų stipinkaulio lūžį ergoterapija

Ergoterapija – tai pacientų galimybių grąžinimas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas

tikslinga veikla, siekiant padėti pacientams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus, poreikius

bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Tikslinga veikla susideda iš tokių komponentų :

1) Kasdienės veiklos, kurią atlieka savarankiškas ir nepriklausomas individas kiekvieną dieną.

Tai valgymas, rengimasis, prausimasis, asmens higiena.

2) Darbinės veiklos, kuri susijusi su darbais namų ūkyje, rūpyboje, mokslo ir profesinėje srityse.

3) Laisvalaikio, kurio metu siekiama malonumo, saviraiškos, pasilinksminimo, atsipalaidavimo.

Ergoterapeutas savo praktinėje veikloje naudojasi tam tikrais ergoterapijos modeliais, kurie

apjungdami daugelį teorijų leidžia juos pritaikyti praktiniam darbui. Remiantis tam tikru modeliu yra

naudojami tam tikri poveikio būdai, tam, kad būtų pasiektas kuo didesnis metodų veiksmingumas.

Modelis būna tam tikra profesinė „prizmė“, per kurią ergoterapeutas vertina pacientą, sudaro

ergoterapijos planą ir sprendžia paciento problemas [6].

26

Dirbant su asmenims po kaulų lūžių, t.y. kurių judesių sutrikimą lėmė kaulų – raumenų, nervų

bei kraujagyslių sistemų veiklos sutrikimai, taikytinas biomechaninis modelis. Šiame modelyje

svarbiausia yra tai, kad judesys sudaro visos veiklos pagrindą. Tai lemia aplinkybė, kad tiek daiktų

judinimas, tiek gestikuliavimas pokalbio metu ar kūno padėties keitimas ir apskritai visa tikslinga

įprastinė veikla yra paremta asmens gebėjimu judinti savo kūną. Judesio atlikimą lemia trys

sudedamosios dalys: judesių amplitudė, jėga, ištvermė. Pagal šį modelį veiklos sutrikimas atsiranda,

kai judesių amplitudės, jėgos ir/ar ištvermės ribojimai lemia įprastinio judesio sutrikimą. O tai gali

lemti traumos [6].

Ergoterapija siekiama trijų tikslų:

1. užkirsti kelią sąnarių deformacijoms ir išlaikyti esamus judesius (palaikymas ir užkirtimas);

2. sugrąžinti prarastą judesių amplitudę (sugražinimas);

3. kompensuoti ribotą judesį (kompensacija).

Poveikio metodai, taikomi biomechaniniame modelyje, yra skirti priežasčiai pašalinti. Jeigu judesių

amplitudę riboja audinių įtampa, taikomas tempimas, jeigu judesių amplitudę riboja edema, taikoma

audinių kompresija. Aktyvūs ir pasyvūs judesiai bei įtvarai yra naudojami norint užkirsti kelią galūnių

deformacijoms atsirasti. Veikla sudaro motyvuotas ir natūralias sąlygas judėjimo ir atramos organų

sistemos funkcijai palaikyti. Pacientui, įtraukiamam į prasmingą veiklą, reikia nukreipti dėmesį nuo

skausmo ar baimės atliekant judesį. Parinkta veiklos forma turi būti įdomi pacientui ir sudarytai iš

taisyklingai atliekamų judesių. Vadinasi, parinkta veikla įterpia judesį, kurio ugdymo yra siekiama.

Pacientas turi koncentruotis tik į veiklos tikslą, o ne į patį judesio atlikimą [6].

Po stipinkaulio distalinės dalies lūžio, kaulas sugyja maždaug po 3 mėnesių, o funkcija

atsistato maždaug po metų. Literatūroje nurodoma, kad apie 16 proc. pacientų, nepaisant gydymo

taktikos, išlieka kai kurie nusiskundimai. Dažniausi pastebėjimai − skausmas, neuropatijos [50].

Vertinant gydymo rezultatus, ergoterapeutui svarbu atsižvelgti į subjektyvius bei objektyvius kriterijus.

Objektyvūs duomenys yra judesių amplitudžių matavimas. Matuojamas riešo lenkimas-tiesimas,

plaštakos stipininė-alkūninė deviacijos, dilbio supinacija-pronacija. Taip pat svarbus kriterijus yra

plaštakos jėga, kuri matuojama dinamometru, išreiškiama kilogramais ir lyginama su sveikąja ranka.

Dažnai kartu pateikiama vizualinė analoginė skausmo skalė. PSO dar 1948 m. sveikatą apibrėžė kaip

visiškos fizinės, protinės ir socialinės gerovės būseną, ir ne tik ligos ar negalios nebuvimą. Todėl vien

fizikinių dydžių matavimas tiksliai neatspindi paciento savijautos. Tam kad visi aspektai būtų įvertinti,

yra sukurta daug įvairių klausimynų [1].

Per paskutinius porą dešimtmečių, gydymo efektyvumas ir išgijimo kokybė pradėta vertinti

atsižvelgiant ne tik į subjektyvią paciento nuomonę. Raumenų skeleto funkcijos vertinimo (MFA)

klausimynas buvo sukurtas įvertinti atraminio aparato sutrikimus, t. y., lūžius, degeneracines ligas,

27

minkštųjų audinių pažeidimus. Šis klausimynas sudarytas iš 100 klausimų, suskirstytų į 10 grupių.

Rezultatai gali įvairuoti nuo 0 iki 100 − didesnis skaičius nurodo prastesnę būklę. Klausimynui

užpildyti tiriamasis turi skirti apie 15 min. Vertinant rankos funkciją dėmesys kreipiamas į tokias

veiklas kaip − kasdienė namų ruoša, apsitarnavimas, smulki plaštakų veikla, laisvalaikio veikla,

bendras mobilumas. Neigiami aspektai, kad šiame klausimyne apie rankos funkciją yra tik 55 proc.

klausimų, o tiriamiesiems pildymui reikia skirti daug laiko. Ieškant tiriamajam patogesnio vertinimo,

buvo sukurtas sutrumpintas raumenų skeleto sistemos vertinimo klausimynas, kurį sudaro 46

klausimai. Jie suskirstyti į dvi dalis – funkcijos sutrikimo apibūdinimą ir veiksnius, kurie kelia

nepatogumą. Kiekvienas klausimas vertinamas 5 balais, galutinis įvertinimas 100 balų. Didesnis

skaičius nurodo prastesnį rezultatą. Patobulintame klausimyne jau yra 67 proc., klausimų susijusių su

rankos funkcija ir tiriamajam reikia tik 10 min jį užpildyti [1].

Specialiai rankos funkcijai, po stipinkaulio distalinės dalies lūžio ar riešo sužalojimų, vertinti

buvo sukurtas PRWE (Patient-Rated Wrist Evaluation) klausimynas. Klausimyną sudaro 2 dalys,

apibūdinančios skausmą ir funkciją. Kiekvienas klausimas vertinamas 10 balų sistemoje, nuo geriausio

iki prasčiausio rezultato [1,56].

Šiuo metu tiek daugelyje užsienio literatūros šaltinių, tiek Lietuvoje dažniausiai naudojamas

DASH (The disabilities of the Arm, Shoulder and Hand) klausimynas, skirtas viršutinės galūnės

patologijai įvertinti. Yra vertinamas viršutinės galūnės funkcionalumas bei simptomai esant kaulų –

raumenų sistemos sutrikimams, riešo skausmas, funkcionalumas kasdienėje veikloje. DASH

klausimynas yra išverstas i lietuvių kalbą. Jį sudaro 30 klausimų, kurie apima kasdienę fizinę veiklą.

Kiekvienam klausimui, priklausomai nuo veiklos sudėtingumo, pateikiami 5 atsakymai. Pacientui,

atsakius į klausimus, yra skaičiuojami surinkti balai. Iš viso skalėje yra 100 balų, kur 100 atspindi

blogiausią rezultatą. Kad būtų galima vertinti, pacientas turi atsakyti mažiausiai į 27 klausimus.

Minimalus reikšmingas balų skaičius, vertinant pokyčius po intervencijų, yra 10. Įprastai tiriamasis,

pildydamas klausimyną, užtrunka 6 minutes. Kiekvienam veiksmui atlikti, kuris yra vertinamas pagal

DASH klausimyną, reikalinga visos rankos funkcija. Šis klausimynas, vertinant rankos funkciją, yra

labiausiai paplitęs, jo dėka galima palyginti pacientų, su pvz., peties ir plaštakos patologija,

nusiskundimus. Klausimyno neigiamas aspektas − rezultatai gali būti žymiai prastesni, kai yra

daugybinė patologija, pvz., politraumų atveju [1,57].

Riešo funkcijos vertinimui dažnai yra naudojama vizualinė analoginė skalė. Pastebėta, kad

VAS skausmo skalė turi gana stiprią koreliaciją su DASH klausimynu, tačiau dalis autorių teigia, kad

skalė vertinant nėra pakankamai jautri. Yra nurodoma, kad DASH klausimynas turi menką ryšį su

tiriamųjų amžiumi, o VAS skalė pasižymi stipriu ryšiu. Tai galima būtų paaiškinti, kad jaunesnių

pacientų reikalavimai riešo funkcijai yra didesni. Jaunesniems pacientams yra paprasčiau atlikti DASH

28

klausimyno testus. Vyresnio amžiaus pacientai fiziškai mažiau aktyvūs, tad jų pasitenkinimas, esama

rankos funkcija, taip pat yra mažesnis [1]. Gydymo proceso ir esamos rankos funkcinės būklės

vertinimui 1995 metais buvo sukurtas PEM (The Patient Evaluation Measure) klausimynas, kurį

sudaro taip pat 2 dalys, yra 14 klausimų su galimais 7 atsakymais vizualinėje analoginėje skalėje.

Atsakymai išreiškiami funkcijos sutrikimo procentais nuo 0 iki 100. Dar vienas dažnai naudojamas

klausimynas, rankos funkcijai vertinti, yra Mičigano rankos klausimynas (MHQ). Jis sudarytas iš 63

klausimų, vertinamos 6 stambias sritys − bendra rankos funkcija, kasdienė veikla, darbingumas,

skausmas, estetinė plaštakos išvaizda, paties paciento plaštakos funkcijos vertinimas. K. Braziulis savo

disertacijoje taip pat palygino trijų Jungtinių Amerikos valstijų gydytojų atliktą tyrimą, kuriame buvo

tirti PEM, MHQ ir DASH klausimynai ir visi gydytojai priėjo išvados, kad visi klausimynai yra

vienodai tinkami vertinti riešo ir plaštakos funkciją. PEM klausimynas buvo pripažintas kaip

patogiausias tiriamajam, kadangi užtrunkama mažiausiai laiko jį pildant [1,34]. Žvelgiant į ankstesnius

laikus, 1990 metais buvo sukurtas klausimynas SF-36 (Short Form-36). Jis sudarytas iš klausimų,

apimančių fizinį aktyvumą, skausmą, socialinį gyvenimą ir kitas bendros sveikatos sritis, o susumavus

balus, gaunami bendros sveikatos būklės bei skausmo parametrai [1].

Vyresnio amžiaus žmonėms buvo sukurtas atskiras PASE (The Physical Activity Scale For

the Elderly) klausimynas [1]. Naujame Adelaidės (The Adelaide questionnaire) klausimyne dėmesys

yra kreipiamas ne tik į sugebėjimą atlikti kasdienę veiklą po lūžio, bet ir prieš lūžį. Tai padeda tiksliau

įvertinti būklę, kadangi ne visų pacientų riešo funkcija prieš lūžį būna optimali. Deja, kuris

klausimynas yra tiksliausias ir specifiškiausias nėra iki galo aišku. Įvairūs autoriai teigia, kad PRWE

klausimynas yra specifiškesnis nei DASH, vertinant gydymo efektyvumą po distalinės stipinkaulio

dalies lūžio. DSDL atveju PRWE klausimynas buvo specifiškiausias iš trijų tirtų klausimynų. Toliau

pagal specifiškumą − DASH ir SF-36. Nustatyta, kad plaštakos jėgos sumažėjimas, riešo judesių

amplitudės sumažėjimas bei radiologinių matavimų nukrypimai turi tiesioginį ryšį su DASH

klausimyno balų skaičiumi [1,39].

Taigi, apžvelgus įvairių užsienio šalių literatūros duomenų analizę, buvo padaryta išvada, kad

visgi nėra vieningos nuomonės kokį testą ar klausimyną naudoti, kad būtų sugaištama kuo mažiau

laiko, o įvertinimai būtų tuo tikslesni ir leistų efektyviau įvertinti gydymo rezultatus. Įvertinus

Amerikos ir Europos šalių ergoterapeutų naudojamus testus ir klausimynus, dirbant su asmenimis po

distalinio stipinkaulio galo lūžio, matome, kad naudojami labai įvairūs testai, labai jautriai

atsižvelgiant į paciento rankos funkcijos ir savarankiškumo sutrikimus.

Be anksčiau išvardintų testų daugelio šalių ergoterapeutai paciento savarankiškumui bei kasdienei

veiklai įvertinti taip pat naudoja funkcinio nepriklausomumo bei ADL (kasdienės veiklos vertinimo)

testus.

29

1.2.1.1. Patyrusiųjų stipinkaulio lūžį apsitarnavimo mokymas

Pacientams, patyrusiems rankų kaulų lūžius, rankos judesiai yra apriboti, todėl yra daug

techninių priemonių, kurios palengvina jų kasdieninę buitį. Šios priemonės ne tik palengvina kasdienių

veiksmų atlikimą, kaip pvz., obuolio lupimas, bet kartu ir pagerina sąnarių funkciją. Techninės

priemonės yra parenkamos ir pritaikomos individualiai kiekvienam pacientui [11].

Jei lūžus nedominuojanti ranka, pacientui yra lengviau atlikti kasdieninę veiklą, tačiau jei

lūžus dominuojanti ranka, tai labai apsunkina ir apriboja paciento savarankiškumą. Drabužius

rekomenduojama nešioti laisvus, elastingus, kad nebūtų sunku apsirengti ir nusirengti. Stengtis, kad

nebūtų gumų, sagų, užtrauktukų. Jei yra užtrauktukas, geriausiai pritvirtinti ant užtrauktuko didelį

žiedą, kurio pagalba lengviau užsegti, sagoms susegti gali būti naudojama priemonė su stora rankena.

Ji individualiai prisitaiko prie rankos formos, yra lengvai suimama ir palengvina sagų užsegimą bei

užtrauktukų užtraukimą. Rengiantis megztinį, negalima pradėti rengtis nuo galvos. Visų pirma reikia

įkišti sužalotą ranką į rankovę iki pat pečių ir tik po to vilktis per galvą, nusirengiant – pirmiausiai

reikia ištraukti sveikąją ranką, o tik po to lūžusią. Avalynė turėtų būti su lipdukais, o ne su raišteliais.

Batus mautis galima koją uždėjus ant priekyje pastatytos kėdutės. Taip pat batus galima apsimauti

naudojant specialų batų “šaukštą”, kurio kotas yra pailgintas [11, 28, 71].

Valantis dantis, kad palengvinti suėmimą dantų šepetėlį reikėtų naudoti su stora rankena,

kempinę – su ilga rankena, kurios pagalba, dėl sumažėjusios rankos judesių amplitudės galima

praustis sunkiai pasiekiamas vietas. Kad muilas neišslystų iš rankų, muile galima padaryti skylutę ir

įverti virvutę [71]. Šukuojantis taip pat reikėtų naudoti šukas su prailginta, pastorinta rankena, nes

dažnai pacientas negali pakelti rankos [60].

1.2.1.2. Aplinkos pritaikymas asmenims po stipinkaulio lūžio

Labai dažnos problemos, su kuriomis susiduria patyrusieji rankų kaulų lūžius yra susilpnėjęs

griebimas, sumažėjusi jėga bei judesių amplitudė. Šioms problemoms spręsti taikomos pastorintos

rankenos, pastorinti rašikliai, asmens higienos reikmenys pastorintomis rankenomis. Rankenos turi

turėti griovelius, kurie neleidžia išslysti jei rankos yra šlapios. Stalo įrankių rankenos turi būti

pastorintos. Įvairias dėžutes, stiklainius atidarinėti reikėtų specialiais elektriniais prietaisais, nes tai

palengvina veiklos atlikimą bei didina rankos judrumą. Pritaikomas rakto laikiklis, leidžia gerai suimti

ir lengvai pasukti raktą. Pjaustomą duoną galima fiksuoti, padėjus ant specialios pjaustymo lentelės.

Ant lėkštės yra uždedamas papildomas žiedas, kad atsirastų aukštesnis kraštas. Todėl pacientai, gali

30

valgyti su viena ranka, neišlaistydami maisto iš lėkštės. Puodeliai arba taurės turi turėti 2 rankenas,

tam, kad svoris būtų padalijamas abiem rankoms. Taip pat rekomenduojamas puodelis be rankenų, taip

vadinamas puodelis „su snapu“, kuris turi prailgintą kandiklį. Kadangi jėga būna sumažėjusi, todėl

lėkštės, puodeliai turi būti kuo lengvesni [11].

Tik dirbdamas kartu su pacientu ergoterapeutas gali parinkti tinkamiausias technines

priemones.

1.2.1.3. Patyrusiųjų stipinkaulio lūžį pratimų mokymas

Dėl lūžimo sutrinka judėjimo – atramos aparato veikla, tinimas ir riboti judesiai dažnai

sukelia sausgyslių, raiščių, sąnario kapsulės tempimą, sąnarių stabilumo, raumenų masės ir jėgos

sumažėjimą. Skausmas, kurį sukelia atsiradusios sąnarių kontraktūros, raumenų atrofija bei blogas

fizinio krūvio toleravimas palaipsniui mažina sergančiųjų fizinį aktyvumą [3].

Vienas didžiausių negalios rizikos faktorių yra mažas fizinis aktyvumas. Tyrimais nustatyta,

kad funkcinis aktyvumas sumažėja šešis kartus, dėl ligos kasdienė veikla sumažėja keturis kartus ir net

dešimt kartų dažniau sumažėja jų darbingumas, lyginant su sveikais asmenimis. Tuo tarpu atliekant

fizinius pratimus, negalią galima sumažinti 11-16 proc. Kai kurių tyrimų duomenimis, fiziniai pratimai

yra svarbi priemonė, mažinanti skausmą ir sustingimą, stiprinanti raumenis, didinanti sąnarių

paslankumą, o taip pat fizinę jėgą ir funkcinius gebėjimus [71].

Fiziniai pratimai ne tik pagerina funkcinį aktyvumą, bet ir nuotaiką, sugebėjimą atlikti

kasdieninius darbus. Judesius būtina pradėti nuo pirmųjų dienų. Jei skausmas padidėja, reiškia, kad

pratimai buvo daromi per daug intensyviai [1,11].

31

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

Tyrimas atliktas 2013 m. gruodžio mėn. − 2015 m. gruodžio mėn. VšĮ Kauno Kalniečių ir VšĮ

Kauno Dainavos poliklinikose Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuose. Tyrimui atlikti gautas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (Nr.BEC-FMR(M)-499) (žr. 1,4

priedus). VšĮ Kauno Kalniečių ir VšĮ Kauno Dainavos poliklinikų Fizinės medicinos ir reabilitacijos

skyriaus vedėjos tyrimui pritarė.

2.1. Tiriamieji

Tyrime dalyvavo 91 asmuo, po stipinkaulio distalinės dalies lūžio, gydyti ambulatoriškai VšĮ

Kauno Kalniečių ir VšĮ Kauno Dainavos poliklinikose Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuose.

Asmenys atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į tris grupes.

2.2. Įtraukimo į tyrimą kriterijai

1. Tyrime dalyvavo asmenys, patyrę stipinkaulio distalinės dalies lūžį.

2. Vyresni nei 18 metų pacientai.

3. Pacientai sutikę savanoriškai dalyvauti tyrime.

2.3. Neįtraukimo į tyrimą kriterijai

1. Tyrime nedalyvavo asmenys, nesutinkantys dalyvauti tyrime.

2. Asmenys, sergantys onkologinėmis ligomis.

3. Nėštumas.

2.4. Tyrimo metodai

Tyrimui atlikti buvo taikyti šie metodai:

1. Medicininių dokumentų analizė pagal parengtą tyrimo anketą - buvo naudojami šie

duomenys: amžius, lytis, traumos laikas iki reabilitacijos, taikyti gydymo būdai, gijimo eigos

ypatumai.

2. Apklausa – siekiant išsiaiškinti tiriamojo išsilavinimą, darbo sąlygas, pagrindinius

nusiskundimus buvo paruoštas klausimynas. Apklausa buvo vykdoma interviu metodu tiriamajam

atvykus (žr. 5 priedą).

32

3. Testavimas – buvo atliekamas tiriamajam atvykus pirmą kartą bei gydymo pabaigoje.

Rankos funkcijos įvertinimui buvo naudojamas dinamometras, goniometras, vizualinė analoginė

skausmo skalė, liniuotė, matavimo juosta.

Dinamometras buvo naudojamas rankos jėgai įvertinti, matavimo vienetai kilogramai. Tiriant

spaudimo jėgą, tiriamojo buvo prašoma atsisėsti, pritraukti žastą, alkūnę sulenkti 90 laipsnių kampu,

dilbiui išliekant neutralioje padėtyje, riešo alkūniniam nukrypimui nuo 0 iki 15 laipsnių. Rankena yra

pritaikoma pagal plaštakos dydį (5 pozicijos). Buvo prašoma suspausti dinamometro rankenėlę kaip

įmanoma stipriau. Atlikti trys tokio tipo bandymai. Buvo fiksuojamas ir dokumentuojamas bandymų

vidurkis.

Pirštų suspaudimo (gnybio) jėga buvo tiriama naudojant suspaudimo (gnybio) matavimo

prietaisą. Prietaiso forma padeda tinkamai atlikti suspaudimą. Buvo matuojama: dviejų taškų

suspaudimo jėga (prietaisas suimamas nykščio ir rodomojo pirštų galais), šoninio arba rakto

suspaudimo jėga (suimama nykščio pagalvėle ir šonine (lateraline) rodomojo piršto vidurinio

pirštakaulio puse) ir trijų taškų suspaudimo jėga (suimama nykščio ir rodomojo bei didžiojo pirštų

galais).

Judesių amplitudė buvo tiriama goniometru. Tirtos aktyvios riešo sąnario amplitudės, kai

tiriamasis judesius atliko savarankiškai. Tyrimo metu nejudanti goniometro dalis buvo dedama išilgai

anatominės dilbio ašies. Judančioji goniometro dalis dedama išilgai anatominės dilbio ašies ir judėjo

kartu su plaštaka, goniometro centras sutapo su judesio centru sąnaryje.

Matuojant riešo lenkimą-tiesimą tiriamojo buvo prašoma, kad sėdint tiriamosios rankos alkūnę

sulenktų 90 laipsnių kampu, dilbį ir riešą grąžintų į neutralią padėtį, t.y., delną nukreiptų žemyn,

pirštus atpalaiduotų. Stabilizuojamas stipinkaulis ir alkūnkaulis, kai ranka padedama ant atraminio

paviršiaus. Nejudanti goniometro dalis buvo dedama nugarinėje dilbio pusėje ant vidurio linijos. Kaip

atskaitos taškas naudojamas žastikaulio išorinis antkrumplis. Judančioji goniometro dalis buvo dedama

III delnakaulio projekcijoje plaštakos nugarinėje pusėje. Matuojant riešo sąnario stipininį ir alkūninį

nuokrypius, tiriamasis sėdi, žastas priglaustas prie kūno, dilbis sulenktas per alkūnę 90 laipsnių kampu,

dilbis nugręžiamas į vidinę pusę, delnas nukreipiamas žemyn. Stabilizuojamas stipinkaulis,

alkūnkaulis, kai ranka padedama ant atraminio paviršiaus. Nejudančioji goniometro dalis buvo dedama

ant dilbio nugarinio paviršiaus. Matavimai atlikti horizontalioje plokštumoje. Matuojant dilbio

supinaciją-pronaciją, tiriamojo buvo prašoma sėdėti, žastą priglausti prie kūno, ranką sulenkti per

alkūnę 90 laipsnių kampu, dilbio pradinė padėtis neutrali, nykštys nukreiptas į viršų. Matuojant

pronaciją, goniometro centrinė dalis dedama iš dilbio išorinės pusės. Nejudanti goniometro dalis −

lygiagrečiai vidurinei žasto linijai, judanti goniometro dalis dedama ant dilbio nugarinės pusės.

Tiriamojo prašoma dilbį rotuoti į vidų tam, kad delnas būtų nukreiptas į grindis. Matuojant supinaciją,

33

goniometro centrinė dalis dedama vidinėje dilbio pusėje. Nejudanti goniometro dalis − lygiagrečiai

vidurinei žasto linijai, judanti goniometro dalis dedama ant dilbio vidinės pusės Tiriamojo prašoma

dilbį rotuoti į išorę tam, kad delnas būtų nukreiptas į viršų.

Pirštų lankstumas buvo matuojamas paprasta liniuote.

Vizualinė analoginė skalė (VAS) buvo taikoma kiekybiniam skausmo vertinimui, t.y. nustatyti

jo intensyvumą bei stiprumą. Manoma, jog tai moderniausia ir kol kas tiksliausia priemonė

objektyvizuoti skausmui. Naudojant VAS, galima palyginti skausmo stiprumą prieš procedūrą ir po

jos, taip pat ir gydymo, įvertinti gydymo veiksmingumą konkrečiam ligoniui ar ligonių grupėms.

Būtent dėl šių savybių VAS šiuo metu daugelyje pasaulio šalių plačiai naudojama skausmui vertinti

onkologinėje, neurologinėje, chirurginėje praktikoje ir kitose medicinos srityse. Naudojantis VAS

skale pats pacientas objektyviai įvertina savo patiriamą – kenčiamą skausmą. Yra pateikta paprasta

tiesinė vizualinė analoginė skausmo vertinimo skalė, kurioje pats pacientas pažymi skausmo stiprumą.

VAS skalės vertinimo metodika: objektyvizuojant skausmo stiprumą, skalė padalijama į 10 lygių dalių

ir nustatoma, kurioje atkarpoje yra paciento pažymėta atžyma. Tuomet skausmas vertinamas balais: 1-

4 balai – skausmas silpnas, 5-6 balai – skausmas vidutinio stiprumo, 7-8 balai – jaučiamas stiprus

skausmas, 9-10 balų – nepakeliamas (labai stiprus) skausmas (žr. 7 priedą).

Rankos funkcijai vertinti tiriamiesiems papildomai buvo pateikiamas Trumpas DASH

klausimynas (angl. Quick Disabilities of the Arm Shoulder and Hand). Plačiau pradėtas naudoti nuo

2003 metų. 2006 metais išverstas į Lietuvių kalbą. Pastarąjį sudaro 11 klausimų, apibūdinančių

kasdienę fizinę veiklą, darbą, miegą, nusiskundimų sudėtingumą. Kiekvienas klausimas turi penkis

galimus atsakymų variantus nuo 1 iki 5 balų. Buvo prašoma atsakyti į klausimus, vertinant savo būklę

per pastarąją savaitę, neatsižvelgiant į tai, kuria ranka buvo atliekami minimi veiksmai. Jeigu per

pastarąją savaitę neteko užsiimti tam tikra veikla, buvo prašoma pasirinkti tinkamiausią įvertinimą

(balą), kad atsakymas būtų tiksliausias. Tiriamojo prašoma apibraukti skaitmenį ties tinkamu

atsakymu. Vertinti galima, jeigu tiriamasis atsako 90 proc. ir daugiau klausimų. Vertinama

suskaičiavus balų visumą. Buvo galima surinkti nuo 0 iki 100 balų. Kuo didesnis balų skaičius, tuo

prastesnė rankos funkcija (žr. 6 priedą).

Kad būtų galima įvertinti tiriamojo savarankiškumą, bei išsiaiškinti kokia pagalba jam yra

reikalinga buvo naudojamas ADL - Kasdienines veiklos vertinimo testas. Šis testas sudarytas iš 12

punktų: maitinimasis, sfinkterio kontrolė, judėjimas patalpose, tualetas, persikėlimas, rengimasis,

asmeninis tualetas, valgio gaminimas, vonia/dušas, namų ruoša, judėjimas lauke, bendravimas.

Kiekvienas testo punktas vertinamas nuo 0 iki 3 balų, 0 – negali to padaryti, 1 – reikalinga tam tikra

pagalba ar kito žmogaus paraginimas, 2 – gali pats tai padaryti savarankiškai ir daro, esant specialioms

sąlygomis, 3 – gali pats daryti savarankiškai ir daro. Maksimalus balų skaičius – 36. Kaip teigiama

34

įvairiuose literatūros šaltiniuose, jis ypač naudingas tuo, kad leidžia išsiaiškinti kokia pagalba yra

reikalinga sergančiajam (žr. 8 priedą).

4. Ergoterapijos programos taikymas – pirmosios grupės tiriamiesiems buvo taikoma įprastinė

ergoterapijos programa, kurią sudarė:

1. Pratimai plaštakos bei dilbio raumenų jėgos stiprinimui;

2. Priemonės smulkiosios motorikos ir judesių koordinacijos gerinimui (ergoterapinė masė, lankstus

treniruoklis Flexbar, plaštakos ir dilbio treniruoklis Airex);

3. Techninių priemonių, gerinančių asmens savarankiškumą kasdienėje veikloje rekomendavimas,

kritimų bei lūžių prevencija (žr. 11 priedą).

Antrosios grupės tiriamiesiems - ergoterapijos programa su powerball priemone, ją sudarė:


2. Powerball priemonė judesių koordinacijos, lankstumo gerinimui, raumenų jėgos stiprinimui;


kritimų bei lūžių prevencija.

Powerball – tai priemonė, primenanti teniso kamuoliuką, vidutiniškai sverianti nuo 200 iki

400 g. Ji buvo atvežta iš Pietų Afrikos, kaip priemonė dilbio ir plaštakos raumenų stiprinimui, o ypač

griebimo jėgos stiprinimui, kuri yra labai svarbi atliekant kasdienę veiklą, dirbant ir buvo pasiūlyta

naudoti sporto specialistams, terapeutams atstatant rankos funkciją po įvairių traumų ar ligų atveju

[52].

Priemonės viduje yra giroskopinis mechanizmas, kurį reikia įsukti ir tada tampa sunku

nulaikyti ją rankoje, o pratimo metu reikia stengtis šią priemonę kuo smarkiau įsukti ir nulaikyti. Taip

pat priemonės viršuje yra ekranėlis, kuris rodo jo apsisukimų skaičių. Powerball yra užvedamas

virvele, o apsisukimai priklauso nuo to kaip, judindamas plaštaką asmuo sugeba įsukti priemonės

giroskopinį mechanizmą. Powerball priemonė skatina kraujo pritekėjimą į rankos audinius, stiprina

raumenis, didina lankstumą.

Užsiėmimo metu tiriamasis sėdėjo prie stalo, alkūnė buvo sulenkta 90 ° kampu, atremta į

stalą. Paėmus powerball priemonę į pažeistą ranką, priklausomai nuo to ar tai dominuojanti ranka,

buvo sukama pagal laikrodžio rodyklę, jei lūžusi nedominuojanti ranka – prieš laikrodžio rodyklę.

Tokį sukimo būdą pasirinkome remdamiesi Ispanų atliktu tyrimu „Powerball naudingumas dilbio

raumenų atstatyme“, kuriame buvo siekiama išsiaiškinti ar naudojant Powerball priemonę padidėja

griebimo jėga ir dilbio raumenų ištvermė. Gauti rezultatai parodė, kad taikant tokią priemonės sukimo

techniką tiek griebimo jėga, tiek raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai padidėjo [21]. Sukimas

buvo atliekamas 5 minutes, stengiantis pasiekti kuo didesnį apsisukimų skaičių, didžiausiu įmanomu

greičiu (žr. 9 priedą).

35

Trečiosios grupės tiriamiesiems buvo sudaryta ir taikyta ergoterapijos programa, prieš tai atlikus

intermituojančią kompresiją, kuri truko 20 minučių:

1. Intermituojanti kompresija;


3. Priemonės smulkiosios motorikos ir judesių koordinacijos gerinimui (“kopėtėlės”, lankstus

treniruoklis Flexbar, plaštakos ir dilbio treniruoklis Airex);


kritimų bei lūžių prevencija.

Intermituojanti kompresija yra mechaninis drenažo metodas, kuris suaktyvina veninę ir limfos

cirkuliaciją. Suslėgto oro spaudimas tolygiai pasiskirsto „rankovėje“, atlikdamas ritmišką, švelnų,

banguojantį masažą. Slėgio banga prasideda nuo pirštų galiukų, tada kyla aukštyn. Po to slėgis vienu

metu krenta, ir vėl seka nauja banga. Intermituojanti kompresija veikia atskirus audinių sluoksnius ir

kraujagysles. Audiniai yra valomi, nuolat stimuliuojama veninė ir limfinė grįžtamoji tėkmė, pagerėja

medžiagų ir dujų apykaita. Procedūros trukmė 20 minučių. Gydomasis kompresinės terapijos poveikis

sumažina spaudimą į venų sieneles, stiprina kraujagyslių sieneles, pagerina veninę kraujotaką,

suaktyvina limfotaką ir taip sumažina rankų audinių tinimą, suaktyvina medžiagų apykaitą ir gerina

savijautą [27] (žr.10 priedą).

Ergoterapijos užsiėmimai vyko 4-5 kartus per savaitę 3 savaites. Iš viso su kiekvienu

tiriamuoju buvo atlikta 14 ergoterapijos užsiėmimų. Užsiėmimo trukmė – vidutiniškai 30 minučių. Su

kiekvienu tiriamuoju buvo dirbama individualiai. Taip pat tiriamųjų buvo prašoma savarankiškai dirbti

papildomai po 10 minučių per dieną, o taip pat šeštadienį ir sekmadienį pagal rekomenduotą programą

(žr. 12 priedą).

Užsiėmimai su ergoterapeutu buvo atliekami po fizioterapijos procedūrų. Visų grupių

tiriamiesiems buvo paskirta elektrostimuliacija, ultragarso procedūros, masažas ir ergoterapija.

5. Statistinės analizės metodai. Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa

(angl. Statistical Package for the Social Sciences) ir Excel 2010 programa. Nagrinėjamų požymių

pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir

procentiniai dažniai (proc.). Kiekybiniai duomenys pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su

standartiniu nuokrypiu (sn). Kintamųjų skirstinio normalumas tikrintas Kolmogorovo-Smirnovo testu.

Dviejų nepriklausomų imčių parametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas

Stjudento t-testas. Daugiau kaip dviejų imčių kintamųjų vidutinės reikšmės lygintos ANOVA testu.

Dviejų priklausomų imčių neparametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas

Wilcoxon Z testas, dviejų priklausomų imčių parametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti

naudotas porinis Stjudento testas. Daugiau kaip dviejų nepriklausomų imčių neparametrinių kintamųjų

36

vidutinės reikšmės lygintos Kruskal-Wallis testu. Dviejų nepriklausomų imčių neparametrinių

kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas Mann-Whitney U testas. Kai reikšmingumo

lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.

Rezultatai pateikiami diagramose ir lentelėse.

2.4.1. Tyrimo organizavimo schema

Tiriamųjų atranka

1. Medicininių dokumentų analizė;

2. Apklausa;

3. Testavimas;

4. Ergoterapijos programos taikymas;

5. Statistinė duomenų analizė

Pirma grupė n=34 Antra grupė n=30 Trečia grupė n=27

I Testavimas

Įpastinė ergoterapijos

programa

Ergoterapijos

programa +

intermituojanti

kompresija

Ergoterapijos

programa su power

ball priemone

II Testavimas

Rankos funkcijos vertinimas Savarankiškumo vertinimas

Dinamometras – plaštakos

raumenų jėgos vertinimui

Liniuotė – pirštų lankstumo

vertinimui

Goniometras – riešo judesių

amplitudės vertinimui

Vizualinė analoginė skalė (VAS) –

skausmo bei sustingimo vertinimui

Matavimo juosta – edemos

vertinimui

Trumpas DASH testas

Kasdienės veiklos vertinimo

testas (ADL) – savarankiškumo

kasdienėje veikloje vertinimui

37

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrime dalyvavo 91 tiriamasis, patyręs stipinkaulio distalinės dalies lūžį. Visi buvo gydyti

VšĮ Kauno Kalniečių ir VšĮ Kauno Dainavos poliklinikose: 72 moterys (79%) ir 19 vyrų (21%) (1

pav.).

1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį (%)

Tyrimo dalyviai atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į 3 grupes. Išanalizavus visų trijų

grupių tiriamųjų pasiskirstymą pagal lytį, nustatėme, kad pirmoje grupėje buvo 74% (n=25) moterų ir

26% (n=9) vyrų, antroje grupėje buvo 83% (n=25) moterų ir 17% (n=5) vyrų, o trečioje grupėje

moterų buvo 81% (n=22), vyrų 19% (n=5). Visose trijose tiriamųjų grupėse didesnę tiriamųjų dalį

sudarė moterys (2 pav.).

2 pav. Pirmos, antros ir trečios grupės tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį (%)

38

Visi tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į amžiaus grupes pagal Pasaulinės Sveikatos

Organizacijos rekomendacijas. Tyrime dalyvavo 28% (n=25) tiriamųjų iki 44 metų amžiaus, 37%

(n=34) tiriamųjų nuo 45 iki 59 metų amžiaus ir 35% (n=32) tiriamųjų buvo 60 metų ir vyresnio

amžiaus (3 pav.).

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių (%)

Bendras visų tyrimo dalyvių vidutinis amžius 54,4±14,0. Jauniausias tyrimo dalyvis buvo 20

metų amžiaus, o vyriausias – 81 metų amžiaus.

Palyginus tyrime dalyvavusių vyrų ir moterų pasiskirstymą pagal amžių nustatėme, kad tiek

moterų, tiek vyrų amžiaus vidurkiai buvo labai panašūs ir statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p˃0,05)

(4 pav.). Moterų vidutinis amžius buvo – 54,7±13,9, vyrų – 52,1±13,4.

Stjudento t-testas, p=0,468

4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį

Išanalizavus visų trijų grupių tiriamųjų pasiskirstymą pagal amžių atskirai, nustatėme, kad

pirmos grupės bendras tiriamųjų vidutinis amžius buvo 55,9±13,9 metai, antros grupės tiriamųjų

bendras vidutinis amžius buvo 54,1±13,6 metai, o trečios grupės – 52,9±14,9. Visų trijų grupių

39

tiriamųjų vidutinis amžius skyrėsi nežymiai, todėl statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta

(p˃0,05) (5 pav.).

ANOVA testas, p=0,708

5 pav.Visų tiriamųjų vidutinis amžius grupėse

Pirmos grupės tiriamieji pasiskirstę pagal amžių buvo taip: 21% (n=7) tiriamųjų iki 44 metų

amžiaus, 44% (n=15) tiriamųjų nuo 45 iki 59 metų amžiaus ir 35% (n=12) tiriamųjų buvo 60 metų ir

vyresnio amžiaus. Antros grupės tiriamieji buvo pasiskirstę: 30% (n=9) tiriamųjų iki 44 metų amžiaus,

37% (n=11) tiriamųjų nuo 45 iki 59 metų amžiaus ir 33% (n=10) tiriamųjų buvo 60 metų ir vyresnio

amžiaus, trečios grupės tiriamieji pagal amžių pasiskirstę buvo labai panašiai kaip ir pirmoje bei

antroje grupėse: 33% (n=9) tiriamųjų iki 44 metų amžiaus, 26% (n=7) tiriamųjų nuo 45 iki 59 metų

amžiaus ir 41% (n=11) tiriamųjų buvo 60 metų ir vyresnio amžiaus (6 pav.).

6 pav. Pirmos, antros ir trečios grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių (%)

40

Išanalizavus tiriamųjų duomenis pagal tai, kuri ranka dominuoja, nustatėme, kad 64% (n=58)

visų tyrime dalyvavusių tiriamųjų dominuojanti ranka buvo dešinė, o 36% (n=33) tiriamųjų – kairė (7

pav.).

7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal dominuojančią ranką (%)

Visose grupsėse dominavo dešiniarankiai. Pirmoje tiriamųjų grupėje dominuojanti ranka buvo

dešinė net 62% (n=21), o kairė – 38 % (n=13). Antroje grupėje 57% (n=17) tiriamųjų buvo

dešiniarankiai ir 43% (n=13) – kairiarankiai, o trečioje grupėje tiriamųjų, kurių dominuojanti ranka

dešinė buvo daugiausiai net 74% (n=20), kairė – tik 26% (n=7) (8 pav.)

8 pav. Pirmos, antros ir trečios grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal dominuojančią ranką (%)

Lyginat tiriamųjų grupes pagal išsilavinimą, nustatėme, kad dauguma tiriamųjų turėjo aukštąjį

išsilavinimą, turinčių pradinį išsilavinimą šiame tyrime nebuvo. Pirmoje grupėje nebuvo tiriamųjų,

41

turinčių pagrindinį išsilavinimą, vidurinį išsilavinimą turėjo – 21% (n=7) tiriamųjų, aukštesnįjį

išsilavinimą - 35% (n=12) tiriamųjų, aukštąjį išsilavinimą turėjo - 44% (n=15) tiriamųjų. Antroje

grupėje pagrindinį išsilavinimą turėjo 7% (n=) tiriamųjų, vidurinį išsilavinimą - 27% (n=8) tiriamųjų,

aukštesnįjį išsilavinimą - 36% (n=11) tiriamųjų, aukštąjį išsilavinimą turėjo - 30% (n=9) tiriamųjų,

trečioje grupėje kaip ir pirmoje nebuvo nei vieno tiriamojo, kuris turėtų pagrindinį išsilavinimą,

vidurinį išsilavinimą turėjo - 26% (n=7) tiriamųjų, aukštesnįjį išsilavinimą - 37% (n=10) tiriamųjų, o

aukštąjį išsilavinimą turėjo - 37% (n=10) tiriamųjų (9 pav.).

9 pav. Pirmos, antros ir trečios grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (%)

Įvertinus tiriamuosius pagal lūžio įvykimo laiką, išaiškėjo ryškus sezoniškumas, kadangi

visose trijose grupėse tiriamieji lūžį patyrė žiemos metu. Pirmoje grupėje žiemos metu lūžį patyrė net

35% (n=12) tiriamųjų, vasarą – 26% (n=9) tiriamųjų, pavasarį – 21% (n=7) tiriamųjų, o rudenį – 18%

(n=6) tiriamųjų. Antroje grupėje daugiausiai tiriamųjų susižalojo taip pat šaltuoju metų laiku – 33%

(n=10), vasarą - 27% (n=8) tiriamųjų, o pavasarį ir rudenį šioje grupėje traumas patyrė po 20% (n=6)

tyrimo dalyvių, trečioje tiriamųjų grupėje pasiskirstymas buvo labai panašus į ankstesnių grupių,

žiemos metu lūžį patyrė 33% (n=9) tiriamųjų, vasarą ir rudenį po 26% (n=7) tiriamųjų, o pavasarį

mažiausiai – 15% (n=4) tiriamųjų (10 pav.)

42

10 pav. Pirmos, antros ir trečios grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal lūžio įvykimo laiką (%)

Išanalizavus tyrimo duomenis, nustatėme, kad visose trijose grupėse daugumai tiriamųjų buvo

taikomas konservatyvus gydymo būdas (gipso longete) ir tik daliai tiriamųjų buvo taikytas chirurginis

gydymas. Pirmoje grupėje 82% (n=28) tiriamųjų buvo taikytas konservatyvus gydymo būdas, ir tik

18% (n=6) tiriamųjų – chirurginis, antroje grupėje konservatyvus gydymo būdas taikytas 83% (n=25)

tiriamųjų, chirurginis - 17% (n=5) tiriamųjų, trečioje grupėje – gydymas gipso longete taikytas 74%

(n=20) tiriamųjų, o 26% (n=7) tiriamųjų buvo reikalingas operacinis gydymas. Tai žinoti yra svarbu

dėl to, kad esant skirtingiems rankos kaulų gydymo būdams, reikia parinkti atitinkamas reabilitacijos

bei ergoterapijos priemones, kad pasiekti gerų rezultatų.

11 pav. Pirmos, antros ir trečios grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal taikytą gydymo būdą (%)

43

Dažniausiai stipinkaulio distalinis galas lūžta krentant ant atvestos į šalį, ištiestos rankos,

remiantis į pagrindą plaštakos delniniu paviršiumi arba krentant ant atvestos į šalį rankos, remiantis į

pagrindą nugariniu plaštakos paviršiumi. Įvertinę tiriamųjų kritimo tipą, išsiaiškinome, jog 67% (n=61)

tyrime dalyvavusių asmenų krito remiantis nugariniu paviršiumi į pagrindą, o 33% (n=30) tiriamųjų

krisdami rėmėsi delniniu plaštakos paviršiumi. Kritimo tipas svarbus, vertinat lūžio komplikacijas,

funkcijos sutrikimus bei atsistatymo galimybes (12 pav.).

12 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal kritimo tipą (%)

Pirmoje grupėje buvo 62% (n=21) tiriamųjų, kurie krentant rėmėsi delnu ir 38% (n=13) tokių, kurie

rėmėsi nugariniu plaštakos paviršiumi. Antroje grupėje panašiai kaip ir pirmoje 67% (n=20) tiriamųjų

rėmėsi delnu, o 33% (n=10) – nugariniu plaštakos paviršiumi. Trečioje grupėje taip pat dauguma

tiriamųjų patyrė traumą remdamiesi delnu – 74% (n=20), 26% (n=7) – remdamiesi nugariniu plaštakos

paviršiumi (13 pav.).

13 pav. Pirmos, antros ir trečios grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal kritimo tipą (%)

44

Taigi, dauguma tiriamųjų buvo 45 – 59 metų amžiaus, turintys aukštąjį išsilavinimą. Taip pat

dauguma tiriamųjų traumą patyrė žiemą krisdami ant atvestos į šalį rankos, remiantis nugariniu

plaštakos paviršiumi į žemę. Net 80% (73) tiriamiesiems buvo taikytas konservatyvus gydymas, gipso

longete ir tik 20 % (18) tiriamųjų buvo taikytas chirurginis gydymas.

3.1. Tiriamųjų lūžusios rankos raumenų jėgos pokytis

3.1.1. Plaštakos raumenų jėgos pokytis

Tiriamiesiems, lūžusios rankos funkcijos įvertinimui, buvo vertinama plaštakos raumenų jėga

– tiriamajam atvykus pirmą kartą bei gydymo pabaigoje

Įvertinus gautus rezultatus nustatyta, kad po reabilitacijos statistiškai reikšmingas plaštakų

raumenų jėgos padidėjimas buvo stebimas visose trijose tiriamųjų grupėse, tačiau žymesnis jis buvo

antroje grupėje, kurioje tiriamiesiems uvo taikoma ergoterapijos programa su power ball priemone.

Pagal gautus duomenis, po reabilitacijos, pažeistos plaštakos raumenų jėga pakito visiems

tiriamiesiems. Tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma įprastinė eroterapijos programa plaštakos

raumenų jėga vidutiniškai padidėjo 5,1 kg (p < 0,05). Tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma

ergoterapijos programa su power ball priemone po reabilitacijos pažeistos plaštakos raumenų jėga

vidutiniškai padidėjo net 8,3 kg (p < 0,05), o tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma eroterapijos

programa + intermituojanti kompresija po reabilitacijos, plaštakos raumenų jėga vidutiniškai padidėjo

4,9 kg (p < 0,05) (14 pav.).

Wilcoxon testas, *- p=0,001, palyginus su vertinimu prieš ergoterapiją

14 pav. Plaštakos raumenų jėgos vertinimas prieš ir po ergoterapijos

45

Pažeistos plaštakos raumenų jėga labiausiai padidėjo antros grupės tiriamiesiems,

kuriems buvo taikoma ergoterapijos programa su power ball priemone, tai galėjo sąlygoti ženklesnį

plaštakos raumenų jėgos pokytį lyginant su pirma ir antra tiriamųjų grupėmis (15 pav.).

Kruskal-Wallis testas, p=0,104

15 pav. Plaštakos raumenų jėgos pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Gauti rezultatai parodė, kad plaštakos raumenų jėga pagerėjo visų grupių tiriamiesiems, tačiau

labiausiai net 8,3 kg. antros grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa su

power ball priemone. Tačiau statistiškai palyginus plaštakos raumenų jėgos pokytį visose trijose

grupėse priklausomai nuo taikytos ergoterapijos programos, statistiškai reikšmingo pokyčio negauta

(p>0,05)

3.1.2. Pirštų suspaudimo jėgos pokytis

Įvertinę pirštų suspaudimo jėgą, nustatėme, jog po reabilitacijos padidėjo visų tiriamųjų

grupių pirštų suspaudimo jėga.

Pirmoje grupėje, kur buvo taikoma įprastinė ergoterapijos programa pažeistos plaštakos I su

II pirštų (spaudžiant nykščio ir rodomojo piršto galais) suspaudimo jėga pakito 96% tiriamųjų,

plaštakos I su II pirštų suspaudimo jėga vidutiniškai padidėjo 1,1 kg (p > 0,05). Antroje grupėje

tiriamųjų, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa su power ball priemone pažeistos plaštakos I

su II pirštų suspaudimo jėga pakito 98% tiriamųjų, I su II pirštų suspaudimo jėga vidutiniškai padidėjo

net 2,9 kg (p < 0,05). Trečioje tiriamųjų grupėje, kurioje buvo taikoma ergoterapija + intermituojanti

kompresija pažeistos plaštakos I su II pirštų suspaudimo jėga pakito 94% tiriamųjų, plaštakos I su II

pirštų suspaudimo jėga vidutiniškai padidėjo 1,5 kg (p < 0,05). I su II pirštų suspaudimo jėga labiausiai

5,06

8,33

4,96

0

2

4

6

8

10

12

Įprastinė ergoterapijos

programa

Ergoterapijos programa su

power ball priemone

Ergoterapijos programa +

intermituojanti kompresija

Pla

šta

ko

s ra

um

en

ų j

ėg

os

po

ky

tis

(kg

)

46

padidėjo antros grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma ergoterapijos programa su power ball

priemone (16 pav.).


16 pav. I su II pirštų suspaudimo jėgos vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Atlikus pažeistos plaštakos I su II pirštų suspaudimo jėgos pokyčio palyginimą tarp skirtingų

ergoterapijos programų, nustatėme, kad lyginant su įprastine ergoterapijos programa statistiškai

reikšmingas jėgos padidėjimas buvo gautas trečios grupės tiriamiesiems, antros grupės tiriamiesiems

pirštų suspaudimo jėga statistiškai reikšmingai padidėjo lyginant tiek su įprastine ergoterapijos

programa, tiek su trečios grupės tiriamiesiems taikyta ergoterapijos programa (17 pav).

Mann-Whitney U testas, *- p=0,001, palyginus su kitais ergoterapijos metodais, **-p=0,020, palyginus

su įprastine ergoterapijos programa

17 pav. I su II pirštų suspaudimo jėgos pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

1,06

2,87

1,52

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4


programa


power ball priemone



I -

II piį

štų

su

spau

dim

o

jėg

os p

ok

yti

s

(kg

)

47

Pažeistos plaštakos I su II-III pirštų (spaudžiant nykščio ir rodomojo bei didžiojo pirštų

galais) suspaudimo jėga po reabilitacijos pirmoje grupėje pakito 96% tiriamųjų. I su II-III pirštų

suspaudimo jėga vidutiniškai padidėjo 1,3 kg (p < 0,05).

Antroje grupėje I su II-III pirštų suspaudimo jėga po reabilitacijos pakito 93% tiriamųjų. I su

II-III pirštų suspaudimo jėga vidutiniškai padidėjo 1,1 kg (p < 0,05). Trečioje grupėje I su II-III pirštų

suspaudimo jėga po reabilitacijos pakito 94% tiriamųjų. I su II-III pirštų suspaudimo jėga vidutiniškai

padidėjo 1,4 kg (p < 0,05) (18 pav.).


18 pav. I su II - III pirštų suspaudimo jėgos vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Atlikus I su II-III pirštų suspaudimo jėgos pokyčio palyginimą tarp skirtingų ergoterapijos

programų, nustatėme, kad statistiškai reikšmingo I su II-III pirštų suspaudimo jėgos pokyčio taikant

skirtingas ergoterapijos programas negauta (19 pav).

48


19 pav. I su II – III pirštų suspaudimo jėgos pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Rakto (suimama nykščio pagalvėle ir lateraline rodomojo piršto vidurinio pirštikaulio puse)

suspaudimo jėga po reabilitacijos pakito 96% pirmos grupės tiriamųjų. Rakto pirštų suspaudimo jėga

vidutiniškai padidėjo 1,3 kg. (p < 0,05). Antroje grupėje rakto pirštų suspaudimo jėga pakito 98%

tiriamųjų – vidutiniškai padidėjo 2,7 kg. (p < 0,05). Trečioje grupėje rakto pirštų suspaudimo jėga

pakito 95% tiriamųjų – jėga vidutiniškai padidėjo 1,3 kg. (p < 0,05) (20 pav.).


20 pav. Rakto suspaudimo jėgos vertinimas prieš ir po ergoterapijos

1,291,12

1,37

0

0,5

1

1,5

2

2,5


programa


power ball priemone



I -

II -

III

piį

štų

su

spau

dim

o

jėg

os

pok

yti

s (

kg

)

49

Atlikus rakto pirštų suspaudimo jėgos pokyčio palyginimą tarp skirtingų ergoterapijos

programų, nustatėme, kad statistiškai reikšmingas rakto pirštų suspaudimo jėgos pokytis gautas taikant

ergoterapijos programą su power ball priemone antros grupės tiriamiesiems (21 pav).

Mann-Whitney U testas, *- p=0,001, palyginus su kitais ergoterapijos metodais

21 pav. „Rakto“ suspaudimo jėgos pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Gauti rezultatai parodė, kad po reabilitacijos padidėjo visų grupių tiriamųjų vertintų pirštų

suspaudimo jėga. Labiausiai išsiskyrė, visų vertintų pirštų, suspaudimo jėgos pokytis, tiriamiesiems,

kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa su power ball priemone.

3.2. Tiriamųjų lūžusios rankos judesių amplitudės per riešo sąnarį pokytis

Tyrimas parodė, kad visiems pirmos, antros ir trečios grupių tiriamiesiems prieš reabilitaciją

buvo nustatytas įvairaus laipsnio lūžusios rankos tiesimo, lenkimo, alkūninio bei stipininio nuokrypio

per riešo sąnarį amplitudės sumažėjimas.

Remiantis gautais duomenimis, nustatyta, kad pirmoje grupėjė po reabilitacijos riešo tiesimo

amplitudė padidėjo 9,5º, antroje grupėje – 9,4°, o trečioje grupėje stebimas ženklus riešo tiesimo

amplitudės padidėjimas – 14,9°. Visose grupėse gautas statistiškai reikšmingas pokytis (22 pav.).

1,28

2,67

1,33

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4


programa


power ball priemone



Rak

to s

uspau

dim

o

jėg

os p

ok

yti

s (

kg

)

50

Porinis Stjudento testas, *- p=0,001, palyginus su vertinimu prieš ergoterapiją

22 pav. Riešo tiesimo amplitudės vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Tyrimo duomenimis, pirmoje grupėje riešo lenkimo amplitudė po reabilitacijos vidutiniškai

padidėjo 8,2º. Antros grupės tiriamiesiems riešo lenkimo amplitudė vidutiniškai padidėjo 7,4º. Riešo

lenkimo amplitudė trečios grupės tiriamiesiems padidėjo daugiausiai, kaip ir riešo tiesimo amplitudė –

vidutiniškai padidėjo 12,2º. Tokį ženklų trečios grupės tiriamųjų riešo funkcijos pagerėjimą galėjo

sąlygoti tai, jog trečios grupės tiriamiesiems buvo taikoma intermituojanti kompresija, kuri mažina

skausmą ir patinimą (23 pav.).


23 pav. Riešo lenkimo amplitudės vertinimas prieš ir po ergoterapijos

51

Palyginus visų grupių rezultatus taikant skirtingas ergoterapijos programas, nustatėme, kad

lūžusios rankos riešo sąnario tiesimo ir lenkimo judesių amplitudė labiausiai padidėjo trečios grupės

tiriamiesiems. Gautas pokytis statistiškai reikšmingas (24 pav.).

Mann-Whitney U testas, *- p=0,001, palyginus su kitais ergoterapijos metodais, **- p=0,003,

palyginus su kitais ergoterapijos metodais

24 pav. Riešo judesių amplitudės pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Įvertinę riešo sąnario stipininį nuokrypį pirmoje grupėje nustatėme, kad po reabilitacijos

stipininis nuokrypis vidutiniškai padidėjo 5,5º. Antros grupės tiriamiesiems riešo sąnario stipininio

nuokrypio amplitudė vidutiniškai padidėjo 2,9º. Riešo sąnario stipininio nuokrypio amplitudė trečios

grupės tiriamiesiems padidėjo vidutiniškai 7,7º (25 pav.). Visose grupėse nustatytas riešo sąnario

stipininio nuokrypio amplitudės padidėjimas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05).


25 pav. Stipininio nuokrypio amplitudės vertinimas prieš ir po ergoterapijos

9,47 9,37

14,96

8,247,43

12,19

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20


programa


power ball priemone



Ju

des

ių a

mp

litu

dės

po

ky

tis

(la

ipsn

iai)

Riešo tiesimas Riešo lenkimas

52

Atlikus riešo alkūninio nuokrypio amplitudės vertinimą, nustatėme, kad po reabilitacijos riešo

sąnario alkūninio nuokrypio amplitudė pakito visiems tiriamiesiems visose grupėse. Riešo alkūninio

nuokrypio amplitudė pirmos grupės tiriamiesiems vidutiniškai padidėjo 5,4º , antros grupės

tiriamiesiems – 4,7º, o trečios grupės tiriamiesiems riešo alkūninio nuokrypio amplitudė padidėjo

daugiausiai – vidutiniškai 8º, visi skirtumai statistiškai reikšmingi (p < 0,05) (26 pav.).


26 pav. Alkūninio nuokrypio amplitudės vertinimas prieš ir po ergoterapijo

Palyginus riešo alkūninio nuokrypio amplitudės padidėjimą visose trijose tiriamųjų grupėse

nustatėme, kad statistiškai reikšmingas riešo alkūninio nuokrypio amplitudės pokytis buvo stebimas

trečios grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa + intermituojanti

kompresija (27 pav.).

Mann-Whitney U testas, *- p=0,001, palyginus su kitais ergoterapijos metodais, **- p=0,008,

palyginus su įprastine ergoterapijos programa

27 pav. Riešo judesių amplitudės pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

5,47

2,93

7,75,41 4,67

8

0

2

4

6

8

10

12

14


programa


power ball priemone



Ju

des

ių a

mp

litu

dės

po

ky

tis

(la

ipsn

iai)

Stipininis nuokrypis Alkūninis nuokrypis

53

Taigi, lyginant, skirtingų ergoterapijos programų poveikį, riešo sąnario judesių amplitudės

kaitai nustatėme, kad efektyviausia ergoterapijos programa su intermituojančia kompresija, kadangi

intermituojanti kompresija pagerina kraujotaką ir sumažina edemą.

3.4. Tiriamųjų lūžusios rankos edemos pokytis

Po traumos labai dažnai ligonis negali sugniaužti kumščio, pirštų judesiai būna riboti, sunku

išlaikyti smulkius daiktus dėl plaštakos patinimo. Išanalizavę pažeistos plaštakos edemos vertinimo

rezultatus nustatėme, jog pažeistos plaštakos patinimas vargino visų trijų grupių tiriamuosius. Po

gydymo įvertinus pirmos grupės tiriamuosius, nustatyta, kad edema vidutiniškai sumažėjo 0,5 cm,

antros grupės tiriamiesiems po gydymo stebimas edemos sumažėjimas buvo vidutiniškai 0,4 cm.

Ryškiausias edemos sumažėjimas buvo stebimas trečios grupės tiriamiesiems, edema vidutiniškai

sumažėjo beveik 2 cm. Visose grupėse gauti skirtumai buvo statistiškai reikšmingi (p<0,05) (35 pav.).


35 pav. Edemų išmatavimai prieš ir po ergoterapijos procedūrų

54

Statistiškai reikšmingas pokytis nustatytas visiems tiriamiesiems, taikant skirtingas

reabilitacijos priemones. Tačiau didžiausias pokytis net 1,8 cm buvo nustatytas tiriamiesiems kuriems

buvo taikoma ergoterapijos programa + intermituojanti kompresija, palyginus tiek su įprasta

ergoterapijos programa, tiek su ergoterapijos programa su power ball priemone (p<0,05) (36 pav.).


36 pav. Edemos pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Galime teigti, kad ergoterapijos programa su intermituojančia kompresija turi geriausią

poveikį, turiamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį edemos mažinimui, kadangi intermituojanti kompresija

sumažina spaudimą į venų sieneles, pagerina venų kraujotaką, padidina slėgį audiniuose ir taip

sumažina audinių tinimą.

3.5. Tiriamųjų lūžusios rankos pirštų lankstumo pokytis

Pirštų lankstumas yra labai svarbus atliekant tiek kasdieninias, tiek darbines veiklas.Sutrikus

pirštų lankstumui sunku suimti rašiklį ir parašyti, sunku užsisegti sagas, suimti smulkius daiktus.

Nustatyta, kad prieš reabilitaciją pirmos, antros ir trečios grupių tiriamiesiems visų pirštų

lankstumas buvo sumažėjęs. Visiems tiriamiesiems labiausiai buvo sutrikęs antro piršto (smiliaus) ir

trečio piršto (didžiojo) lankstumas.

Įvertinus pirštų lankstumą po reabilitacijos visose grupėse nustatyta teigiama visų pirštų

lankstumo dinamika. Tyrimo duomenimis tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma įprastinė ergoterapijos

programa ir tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma ergoterapija su power ball priemone lūžusios rankos

antro piršto (smiliaus) lankstumas vidutiniškai padidėjo 0,5 cm, o tiriamiesiems, kuriems buvo

taikoma ergooterapijos programa + intermituojanti kompresija vidutiniškai padidėjo 0,3 cm (p < 0,05)

(28 pav.).

-0,47

-0,4

-1,74

-2,5

-2

-1,5

-1

-0,5

0


programa


power ball priemone



Ed

eem

os

po

ky

tis

(cm

)

55

Wilcoxon testas, *- p=0,001, palyginus su vertinimu prieš įprastinę ergoterapijos programą bei

ergoterapiją su power ball priemone, **- p=0,004, palyginus su vertinimu prieš ergoterapiją ir

intermituojančią kompresiją

28 pav. Antro piršto lankstumo vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Įvertinus trečio piršto (didžiojo) lankstumą po gydymo pirmoje grupėje gauta, kad trečio

piršto lankstumas vidutiniškai padidėjo 0,5 cm, labai panašiai ir antroje grupėje – vidutiniškai 0,5 cm,

o trečioje grupėje – vidutiniškai 0,3 cm (p < 0,05) (29 pav.).

Wilcoxon testas, *- p=0,001, palyginus su vertinimu prieš įprastinę ergoterapijos programą,

**- p=0,002, palyginus su vertinimu prieš ergoterapiją su power ball priemone, ***-p=0,011,

palyginus su vertinimu prieš ergoterapiją ir intermituojančią kompresiją

29 pav. Trečio piršto lankstumo vertinimas prieš ir po ergoterapijos

1,130,98

0,70,6 0,50,37

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

1,6

1,8

2


programa


power ball priemone



II pir

što

lan

kstu

mas (

cm

)

Prieš ET Po ET

1,02 0,92

0,430,54

0,420,13

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

1,6

1,8

2


programa


power ball priemone



III

pir

što

la

nk

stu

ma

s (c

m)

Prieš ET Po ET

**

***

56

Išanalizavę pirštų lankstumo vertinimo rezultatus, gavome, kad ketvirto piršto (bevardžio)

lankstumas po gydymo pirmoje grupėje vidutiniškai padidėjo 0,4 cm, antroje grupėje – vidutiniškai

0,3 cm, trečioje grupėje – vidutiniškai 0,3 cm (p < 0,05) (30 pav.).

Wilcoxon testas, *- p=0,001, palyginus su vertinimu prieš ergoterapiją, **- p=0,007, palyginus su

vertinimu prieš ergoterapiją su power ball priemone, ***-p=0,011, palyginus su vertinimu prieš

ergoterapiją ir intermituojančią kompresiją

30 pav. Ketvirto piršto lankstumo vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Tyrimas parodė, kad penkto piršto (mažojo) lankstumas po gydymo pirmoje grupėje

vidutiniškai padidėjo 0,3 cm, antroje grupėje – vidutiniškai 0,4 cm (p < 0,05), o trečioje grupėje

lankstumas padidėjo mažiausiai – vidutiniškai 0,1 cm, tačiau statistiškai reikšmingo poveikio

nenustatyta (p >0,05) (31 pav.).

Wilcoxon testas, *- p=0,002, palyginus su vertinimu prieš įprastinę ergoterapijos programą, **-

p=0,005, palyginus su vertinimu prieš ergoterapiją su power ball priemone

31 pav. Penkto piršto lankstumo vertinimas prieš ir po ergoterapijos

0,79

0,47 0,50,38

0,18 0,19

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2


programa


power ball priemone



IV p

iršt

o l

an

kst

um

as

(cm

)

Prieš ET Po ET

0,490,58

0,220,21 0,220,09

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2


programa


power ball priemone



V p

iršt

o l

an

kst

um

as

(cm

)

Prieš ET Po ET

57

1 lentelė. Pirštų lankstumo pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Pirštų lankstumo

pokytis, cm

(m±sn)

Ergoterapijos metodika

p* Įprastinė Su power ball

priemone

Su intermituojančia

kompresija

II pirštas -0,53±0,4 -0,48±0,4 -0,33±0,1 0,201

III pirštas -0,47±0,3 -0,5±0,1 -0,3±0,1 0,216

IV pirštas -0,41±0,3 -0,28±0,4 -0,31±0,3 0,441

V pirštas -0,28±0,2 -0,37±0,2 -0,13±0,2 0,196

*- Kruskal-Wallis testas

Atlikus lūžusios rankos pirštų lankstumo pokyčio po skirtingų ergoterapijos programų

taikymo įvertinimą, nustatėme, kad statistiškai reikšmingo pokyčio skirtumo taikant skirtingas

ergoterapijos programas negauta (1 lentelė).

3.6. Tiriamųjų lūžusios rankos sustingimo ir skausmo pokytis

Atlikdami tiriamųjų lūžusios rankos sustingimo bei skausmo vertinimą, palyginome pažeistos

rankos sustingimo ir skausmo vidurkius prieš ir po ergoterapijos.

Išanalizavus gautus duomenis nustatėme, kad ir pirmos, ir antros, ir trečios grupių tiriamieji

prieš gydymą skundėsi stipriu lūžusios rankų sustingimu. Po reabilitacijos, visose grupėse sustingimas

sumažėjo visiems tiriamiesiems. Pirmos grupės tiriamiesiems po reabilitacijos sustingimas

vidutiniškai sumažėjo 3 balais ir buvo apibūdinamas kaip vidutinis sustingimas. Antroje grupėje po

reabilitacijos sustingimas sumažėjo ir buvo apibūdinamas kaip vidutinio stiprumo sustingimas. Po

reabilitacijos antros grupės tiriamiesiems sustingimas vidutiniškai sumažėjo 2 balais. Trečios grupės

tiriamiesiems po reabilitacijos sustingimas sumažėjo labiausiai – vidutiniškai 5 balais ir buvo

apibūdinamas kaip silpnas sustingimas. Visose grupėse sustingimo dinamika buvo ryški ir statistiškai

patikima (p<0,05) (32 pav.).

58


32 pav. Sustingimo vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Prieš reabilitaciją stipriu bei vidutiniu skausmu skundėsi visų grupių tiriamieji. Pagal gautus

duomenis, po reabilitacijos, pirmoje grupėje skausmas sumažėjo visiems tiriamiesiems, skausmas

vidutiniškai sumažėjo 3 balais ir buvo įvardijamas kaip silpnas skausmas. Po reabilitacijos antroje

grupėje skausmas buvo įvardijamas kaip vidutinio stiprumo skausmas. Po reabilitacijos antros grupės

tiriamiesiems skausmas vidutiniškai sumažėjo 2 balais. Trečioje grupėje po reabilitacijos skausmas

sumažėjo vidutiniškai 5 balais ir tiriamųjų buvo įvardijamas kaip silpnas skausmas. Taigi, skausmo

dinamika buvo stebima visose grupėse ir buvo statistiškai reikšminga (p<0,05) (33 pav.).


33 pav. Skausmo vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Atlikus lūžusios rankos sustingimo bei skausmo pokyčio po skirtingų ergoterapijos programų

taikymo įvertinimą, nustatėme, kad statistiškai reikšmingas pokytis taikant skirtingas ergoterapijos

59

programas buvo stebimas antros grupės tiriamiesiems lyginant su įprasta ergoterapijos programa bei

trečios grupės tiriamiesiems palyginus tiek su įprasta ergoterapijos programa, tiek su ergoterapijos

programa su power ball priemone (p<0,05) (34 pav.).

Mann-Whitney U testas, *- p=0,001, palyginus su kitais ergoterapijos metodais, **-p=0,018, palyginus

su įprastine ergoterapijos programa

34 pav. VAS skalės rodiklių pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Taigi, skausmo dinamika buvo stebima visose grupėse ir buvo statistiškai reikšminga (p<0,05).

Palyginus skausmo ir sustingimo pokytį po skirtingų ergoterapijos programų, didžiausias ir statistiškai

reikšmingas pokytis stebimas tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma ergoterapijos programa ir

intermituojanti kompresija.

3.6. Tiriamųjų lūžusios rankos funkcijos pokytis

Tiriamųjų rankos funkcijai įvertinti buvo naudojamas DASH klausimynas, kuris apibūdina

kasdienę fizinę veiklą, darbą, miegą, nusiskundimų sudėtingumą. Išanalizavus tyrimo duomenis,

išaiškėjo visų grupių tiriamųjų rankos funkcijos pablogėjimas. Prieš reabilitaciją bendras DASH

klausimyno balų vidurkis buvo 61,96±1,89. Visose trijose grupėse stebimas labai panašus rankos

funkcijos pablogėjimas. Atlikus DASH klausimyną po reabilitacijos, nustatyta, kad visose trijose

tiriamųjų grupėse rankos funkcija ženkliai pagerėjo, po reabilitacijos bendras DASH klausimyno balų

vidurkis buvo 31,31±0,53, statistiškai reikšmingi balų pokyčiai buvo stebimi visose tiriamųjų grupėse

(p<0,05) (37 pav.).

-2,76

-2,3

-5,33

-3,44 -1,67

-4,85

-8

-7

-6

-5

-4

-3

-2

-1

0


programa


power ball priemone



VA

S p

ok

yti

s (

bala

i)

Sustingimas Skausmas

60


37 pav. Rankos funkcijos vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Atlikus lūžusios rankos funkcijos pokyčio po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

įvertinimą, nustatėme, kad statistiškai reikšmingo pokyčio skirtumo taikant skirtingas ergoterapijos

programas negauta (38 pav.).


38 pav. Rankos funkcijos vertinimo pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Taigi, statistiškai reikšmingi balų pokyčiai lūžusios rankos funkcijai buvo stebimi visose

tiriamųjų grupėse (p<0,05). O palyginus lūžusios rankos funkcijos pokytį po skirtingų ergoterapijos

programų taikymo įvertinimą, nustatėme, kad statistiškai reikšmingo pokyčio skirtumo taikant

skirtingas ergoterapijos programas negauta.

-29,34 -30,4

-32,17

-40

-35

-30

-25

-20

-15

-10

-5

0


programa


power ball priemone



DA

SH

po

ky

tis

(ba

lai)

61

3.7. Tiriamųjų savarankiškų veiklų atlikimo pokytis

Nustatyta, kad prieš reabilitaciją pirmos, antros ir trečios grupių tiriamiesiems, labiausiai

buvo sutrikęs gebėjimas savarankiškai gaminti valgį ir pavalyti, atlikti asmeninį tualetą, rengtis,

naudotis vania/dušu bei atlikti namų ruošą. Kitos veiklos sutrikdytos nebuvo (39 pav.).

39 pav. Sutrikusių kasdienių veiklų atlikimas prieš ir po gydymo pirmoje, antroje ir trečioje

tiriamųjų grupėse

Tiriamųjų gebėjimas atlikti kasdienes veiklas po gydymo visose grupėse pagerėjo vidutiniškai 8,8±0,6

balo, gautas skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05) (39 pav.).

Pirmos grupės tiriamiesiems po įprastinės ergoterapijos programos statistiškai reikšmingai

pagerėjo gebėjimas savarankiškai rengtis bei gaminti valgį, buvo nustatytas 1,3±0,9 balo pokytis,

1,2±0,8 balo pagerėjo gebėjimas atlikti asmeninį tualetą bei namų ruošos darbus ir 1,1±0,8 balo

pokytis nustatytas savarankiškam naudojimusi vonia/dušu. (2. lentelė).

62

2. lentelė. Pirmos grupės tiriamųjų kasdienių veiklų vertinimas prieš ir po įprastinės

ergoterapijos

Antros grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa su power ball

priemone labiausiai statistiškai reikšmingai net 1,7±1,2 balo pagerėjo namų ruoša ir 1,5±1,1 balo

pagerėjo savarankiškas asmeninio tualeto atlikimas. (3. lentelė).

3. lentelė. Antros grupės tiriamųjų kasdienių veiklų vertinimas prieš ir po ergoterapijos

programos su power ball priemone

Požymis Prieš ET

Vidurkis ±SN

(n=34)

Po ET

Vidurkis ±SN

(n=34)

Pokytis p (prieš ir

po ET)

Maitinimasis 2,3±0,8 2,5±0,5 0,2±0,1 p<0,05

Sfinkterio kontrolė 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

Judėjimas patalpose 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

Tualetas 1,7±0,4 2,8±0,4 1,1±0,8 p<0,05

Persikėlimas 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

Rengimasis 1,2±0,8 2,5±0,5 1,3±0,9 p<0,05

Asmeninis tualetas 1,4±0,6 2,6±0,5 1,2±0,8 p<0,05

Valgio gaminimas 1,2±0,7 2,5±0,5 1,3±0,9 p<0,05

Vonia/dušas 1,6±0,5 2,7±0,5 1,1±0,8 p<0,05

Namų ruoša 1,3±0,7 2,5±0,5 1,2±0,8 p<0,05

Judėjimas lauke 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

Bendravimas 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

Požymis Prieš ET

Vidurkis ±SN

(n=30)

Po ET

Vidurkis ±SN

(n=30)


po ET)

Maitinimasis 1,4±0,6 2,6±0,5 1,2±0,8 p<0,05



Tualetas 1,4±0,5 2,6±0,5 1,2±0,8 p<0,05

Persikėlimas 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

Rengimasis 1,2±0,5 2,6±0,5 1,4±1,0 p<0,05



Vonia/dušas 1,8±0,4 2,9±0,3 1,1±0,8 p<0,05

Namų ruoša 1,0±0,5 2,7±0,5 1,7±1,2 p<0,05


Bendravimas 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

63

Trečios grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergpterapijos programa ir intermituojanti

kompresija statistiškai reikšmingai pagerėjo gebėjimas naudotis vonia/dušu 1,4±1,0 balo ir gebėjimas

gamintį valgį 1,3±0,9 balo. Taip pat pagerėjo namų ruoša, asmeninis tualetas, gebėjimas rengtis,

pasinaudoti tualetu bei pavalgyti (4. lentelė).

4. lentelė. Trečios grupės tiriamųjų kasdienių veiklų vertinimas prieš ir po ergoterapijos su

intermituojančia kompresija

Išanalizavus kasdienės veiklos atlikimo rezultatų pokytį po skirtingų ergoterapijos programų

taikymo, nustatėme, kad statistiškai reikšmingas kasdienių veiklų atlikimo rezultatų pokytis buvo

stebimas antros grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma ergoterapijos programa su power ball

priemone (p<0,05) (40 pav.)


40 pav. Kasdienės veiklos vertinimas prieš ir po ergoterapijos

Požymis Prieš ET

Vidurkis ±SN

(n=27)

Po ET

Vidurkis ±SN

(n=27)


po ET)

Maitinimasis 1,6±0,6 2,7±0,4 1,1±0,8 p<0,05



Tualetas 1,6±0,5 2,7±0,4 1,1±0,8 p<0,05

Persikėlimas 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

Rengimasis 1,4±0,5 2,6±0,5 1,2±0,8 p<0,05



Vonia/dušas 1,2±0,7 2,6±0,5 1,4±1,0 p<0,05

Namų ruoša 1,4±0,6 2,6±0,5 1,2±0,8 p<0,05


Bendravimas 3,0±0,0 3,0±0,0 0,0±0,0 p>0,05

64


41 pav. Kasdienės veiklos vertinimo pokytis po skirtingų ergoterapijos programų taikymo

Taigi, savarankiškumas labiausiai pagerėjo tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos

programas su power ball priemone.

8,44

9,43

8,41

0

2

4

6

8

10

12


programa


power ball priemone



AD

L p

ok

yti

s (b

ala

i)

65

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Literatūros duomenimis, distalinės stipinkaulio dalies lūžis yra vienas iš dažniausių kaulų ir

raumenų sistemos pažeidimų. Jis sudaro maždaug 3% visų rankos sužeidimų. Šie stipinkaulio lūžiai

yra labai dažna trauma, o gydymas paprastai trunka iki 3 mėnesių, ir ilgiau, todėl yra ieškoma būdų,

kaip paspartinti ligonių grįžimą prie aktyvios fizinės, kasdienės veiklos, atstatyti prarastą

savarankiškumą bei darbingumą. Didžioji dalis stipinkaulio distalinės dalies lūžių gydymo metodikų

dažniausiai reikalauja ilgalaikės imobilizacijos. Tiek gydant konservatyviai, tiek chirurginiu būdu,

imobilizacija gali būti taikoma iki 6 savaičių. Sustingimas ir skausmas yra dažniausios kaulų lūžių

komplikacijos, todėl po imobilizacijos labai svarbu šalinti liekamuosius potrauminius reiškinius –

sąnarių kontraktūras, raumenų hipotrofiją ir atrofiją, raumenų jėgos ir ištvermės susilpnėjimą, atstatyti

lygiavertę galūnių statinę ir motorinę funkcijas – siekiant didinti ir gražinti ligonio savarankiškumą.

Ergoterapeutas, siekdamas pagerinti ligonio savarankiškumą darbe, namuose ir laisvalaikio metu,

padeda stiprinti plaštakų raumenų jėgą, padeda atstatyti sąnarių judrumą, koordinaciją bei išvengti

kontraktūrų. Šiam tikslui pasiekti yra naudojamos įvairios ergoterapijos metodikos, bet iki šiol nėra

įvertinta kokie ergoterapijos metodai ir priemonės yra efektyviausi asmenims, po distalinės

stipinkaulio dalies lūžio.

Savo tyrime įvertinome VšĮ Kauno Kalniečių ir VšĮ Kauno Dainavos poliklinikose Fizinės

medicinos ir reabilitacijos skyriuose ambulatoriškai gydytus 91 ligonį. Vertinome plaštakų raumenų

jėgą, riešo funkciją, kasdieninės veiklos atlikimą.

Lietuvoje yra atlikta nemažai tyrimų siekiant išanalizuoti ergoterapijos poveikį asmenų,

patyrusių stipinkaulio lūžius, rankos funkcijos ir savarankiškumo pagerinimui. Daugumos šių tyrimų

rezultatai yra gana panašūs – gauti reikšmingi skirtumai prieš ergoterpiją ir po, tiriamųjų rankos

funkcijos bei savarankiškumo pagerėjimui. Tačiau šiuose tyrimuose nebuvo vertinamos ar

palyginamos skirtingos ergoterapijos metodikos bei jų poveikis patyrusių stipinkaulio lūžį rankos

funkcijos bei savarankiškumo atgavimui. Savo tyrime tiriamuosius atsitiktine tvarka suskirstėme į tris

grupes, kurioms buvo taikomos skirtingos ergoterapijos metodikos, o po gydymo tiek įvertinome visų

trijų ergoterapijos metodikų poveikį pažeistos rankos funkcijai bei savarankiškumo atsistatymui, tiek

palyginome šias skirtingas reabilitacijos priemones bei jų efektyvumą siekiant kuo didesnio rankos

funkcijos ir savarankiškumo atgavimo, asmenims patyrusiems stipinkaulio lūžį.

Mūsų tyrime ergoterapijos metodikos ir priemonės buvo parinktos remiantis įvairiais

užsienio šalių autorių tyrimų rezultatais, kadangi siekiant išsiaiškinti ergoterapijos priemones, kurios

padėtų greičiau atstatyti prarastą asmens savarankiškumą po stipinkaulio lūžio, pasaulyje yra atlikta

nemažai tyrimų. Mūsų tyrime, pirmos grupės tiriamiesiems buvo taikoma įprastinė ergoterapijos

66

programa, kurią sudarė: pratimai plaštakos bei dilbio raumenų jėgos stiprinimui; priemonės

smulkiosios motorikos ir judesių koordinacijos gerinimui; techninių priemonių, gerinančių asmens

savarankiškumą kasdienėje veikloje rekomendavimas, kritimų bei lūžių prevencija. Antros grupės

tiriamiesiems - ergoterapijos programa su power ball priemone, o trečios grupės tiriamiesiems buvo

sudaryta ir taikyta ergoterapijos programa, prieš tai atlikus intermituojančią kompresiją.

Danijoje O.M. Christensen su savo kolegomis atliko tyrimas, kurio metu tiriamieji buvo

suskirstyti į dvi grupes, kurioms taikomos skirtingos reabilitacijos priemonės. Viso ištirta 30 tiriamųjų,

patyrusių stipinkaulio lūžį tipinėje vietoje. 14 tiriamųjų buvo taikoma tik pratimų programa pečiams,

alkūnėms ir pirštams, o 16 tiriamųjų buvo taikoma ergoterapija. Vertinimai buvo atliekami po 5

savaičių, 3 ir 9 mėnesių. Įdomu tai, kad po atliktų matavimų išaiškėjo, kad tarp abiejų grupių

statistiškai patikimo skirtumo nėra [28]. Šį tyrimą palyginome su mūsų tyrimo duomenimis – po

gydymo statistiškai patikimai padidėjo tiek pirmos, tiek antros, tiek trečios grupių plaštakų raumenų

jėga, judesių amplitudė, pagerėjo savarankiškumas. Palyginus plaštakos raumenų jėgos pokytį visose

trijose grupėse priklausomai nuo taikytos ergoterapijos programos, kaip ir prieš tai minėtame tyrime

statistiškai reikšmingo pokyčio skirtumo negauta, tačiau palyginus visų grupių lūžusios rankos riešo

sąnario tiesimo, lenkimo, stipininio bei alkūninio nuokrypių judesių amplitudės vertinimo rezultatus

stebime, kad riešo funkcija labiausiai padidėjo trečios grupės tiriamiesiems, o gautas pokytis

statistiškai reikšmingas. Išanalizavę kasdienės veiklos atlikimo rezultatų pokytį po skirtingų

ergoterapijos programų taikymo, nustatėme, kad mūsų tyrime statistiškai reikšmingas kasdienių veiklų

atlikimo rezultatų pokytis buvo stebimas antros grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma

ergoterapijos programa su power ball priemone.

B. H. Svensson, M. B. Frellsen atliko įdomų ir panašų į mūsų tyrimą, kuriuo taip pat siekta

išsiaiškinti ergoterapijos poveikį, rankos funkcijos pagerinimui po stipinkaulio lūžio. Tyrimo metu,

vienai grupei tiriamųjų buvo taikoma ergoterapija, o kitai grupei prieš ergoterapiją buvo taikoma

intermituojanti kompresija. Šio tyrimo metu, kaip ir mūsų tyrime buvo vertinama plaštakos raumenų

jėga, judesių amplitudė, skausmas, patinimas ir savarankiškumas kasdienėje veikloje. Buvo gautas

statistiškai patikimas funkcijos pagerėjimas abiejose grupėse. O ypač žymus pagerėjimas buvo

stebimas tiriamųjų grupėje, kuriai buvo taikoma intermituojanti kompresija [70]. Mūsų tyrime taip pat

visose trijose tiriamųjų grupėse riešo sąnario judesių amplitudė padidėjo, tačiau trečios grupės

tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma intermituojanti kompresija, judesių per riešo sąnarį amplitudė

padidėjo žymiai labiau, vidutiniškai 10,7°. Palyginę skausmo bei sustingimo rezultatus po taikytų

ergoterapijos programų, nustatėme, kad statistiškai reikšmingas pokytis taikant skirtingas ergoterapijos

programas buvo stebimas tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa su power ball

priemone lyginant su įprasta ergoterapijos programa bei tiriamaisiais, kuriems buvo taikyta

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Svensson+BH%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Frellsen+MB%22%5BAuthor%5D

67

ergoterapijos programa ir intermituojanti kompresija palyginus tiek su įprasta ergoterapijos programa,

tiek su ergoterapijos programa su power ball priemone. Trečios grupės tiriamieji, kuriems buvo taikyta

ergoterapijos programa ir intermituojanti kompresija skausmą bei sustingimą po reabilitacijos įvardijo

kaip silpnus, skausmas bei sustingimas šios grupės tiriamiesiems sumažėjo vidutiniškai 5 balais.

Palyginę grupes pagal tiriamųjų edemos vertinimo rezultatus, pastebėjome, kad pažeistos rankos

tinimas sumažėjo visose tiriamųjų grupėse, bet ryškiausias edemos sumažėjimas buvo stebimas trečios

grupės tiriamiesiems, edema vidutiniškai sumažėjo beveik 2 cm. Užsienio autorių duomenimis,

intermituojanti kompresija yra naudojama kaip sudėtinė ergoterapijos dalis, dirbant su asmenimis po

stipinkaulio lūžio, o Lietuvoje ergoterapeutai dirbdami su asmenimis, patyrusiais lūžius,

intermituojančią kompresiją kol kas taiko gana retai.

Austrijoje V. Filipova su bendraautoriais atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti

ergoterapijos, taikant kartu su fizioterapija efektyvumą, asmenims po distalinės stipinkaulio dalies

lūžio, lyginant su vien tik fizioterapijos taikymu. Šiame tyrime dalyvavo 61 tiriamasis, po distalinės

stipinkaulio dalies lūžio, gydytas konservatyviai. Visi tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu buvo

suskirstyti i dvi grupes: A ir B. A grupės tiriamiesiems (n = 31) buvo taikoma tik fizioterapija, o B

grupės tiriamiesiems (n = 30) – fizioterapija ir ergoterapija kartu. Įvertinimas buvo atliekamas tris

kartus: nuo įtraukimo į tyrimą per pirmą savaitę po to, kai pašalinamas gipso tvarstis, reabilitacijos

pabaigoje, ir po 1 mėnesio. Buvo vertinama pasyvi riešo judesių amplitudė, griebimo jėga bei rankos

funkcija, naudojant DASH klausimyną. Gauti rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingas skirtumas

gautas B grupės tiriamiesiems lyginant su A grupės tiriamųjų rezultatais. B grupės tiriamiesiems

statistiškai patikimai padidėjo griebimo jėga, riešo sąnario judesių amplitudė bei pagerėjo DASH

klausimyno balai, o A grupės tiriamiesiems taikytos fizioterapijos veiksmingumas rankos funkcijai

statistiškai patvirtintas nebuvo [35]. Įdomu, tai, kad mūsų tyrime atlikus DASH klausimyną po

gydymo, gauta, kad visose trijose tiriamųjų grupėse rankos funkcija ženkliai pagerėjo, po gydymo

bendras DASH klausimyno balų vidurkis buvo 31,31±0,53, statistiškai reikšmingi balų pokyčiai buvo

stebimi visose tiriamųjų grupėse (p<0,05), tačiau statistiškai reikšmingo pokyčio skirtumo taikant

skirtingas ergoterapijos programas mūsų tyrime negauta.

Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kokios kasdienės veiklos patyrus stipinkaulio lūžį yra

labiausiai sutrikdomos, tai: maitinimasis, rengimasis, asmeninis tualetas, valgio gaminimas, namų

ruoša, naudojimasis vonia/dušu. Po gydymo pagerėjus pažeistos rankos funkcijai visos šios veiklos

pagerėjo visose tiriamųjų grupėse, tačiau statistiškai reikšmingas didžiausias kasdienių veiklų atlikimo

rezultatų pokytis buvo stebimas antros grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikoma ergoterapijos

programa su power ball priemone (p<0,05). Būtent power ball priemonė pagerino tiriamųjų dilbio ir

plaštakos raumenų jėgą bei griebimo jėgą, tai labai svarbu, atliekant kasdienines veiklas.

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Filipova%20V%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=26142168

68

Mūsų gauti rezultatai, kad taikant skirtingas egoterapijos metodikas buvo gautas statistiškai

patikimas funkcijų pagerėjimas, neprieštarauja užsienio autorių duomenims, įvertinus tyrimo rezultatus

bei literatūros duomenis, akivaizdu, kad po stipinkaulio lūžio ergoterapijos poveikis lūžusios rankos

funkcijos bei savarankiškumo pagerinimui yra teigiamas, tačiau tinkamai parinktos ir pritaikytos

reabilitacijos priemonės bei laiku pradėtas ergoterapijos taikymas gali pagerinti patyrusiųjų lūžius

prognozę bei pagreitinti ligonių grįžimą prie aktyvios fizinės, kasdienės veiklos, atstatyti prarastą

savarankiškumą bei darbingumą.

69

5. IŠVADOS

1. Nustatyta, kad visiems tiriamiesiems pažeistos rankos pirštų suspaudimo jėga, plaštakos raumenų

jėga bei riešo sąnario judesių amplitudė statistiškai reikšmingai pagerėjo. Labiausiai pagerėjo plaštakų

raumenų jėga vidutiniškai 8,3 kg (p<0,05).

2. Nustatyta, kad visiems tiriamiesiems labiausiai buvo sutrikęs gebėjimas savarankiškai gaminti valgį

ir pavalgyti, atlikti asmeninį tualetą, rengtis, naudotis vonia/dušu bei atlikti namų ruošą. Po

reabilitacijos savarankiškumas statistiškai reikšmingai pagerėjo visiems tiriamiesiems, tačiau labiausiai

pagerėjo antros grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa su power ball

priemone.

3. Palyginus skirtingų reabilitacijos priemonių taikymą, nustatyta, kad plaštakos raumenų jėgos ir

pirštų suspaudimo jėgos didžiausias pokytis buvo tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos

programa su power ball priemone. Riešo sąnario judesių amplitudė labiausiai padidėjo trečios grupės

tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos programa ir intermituojanti kompresija,

savarankiškumo didžiausias pokytis stebimas tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapijos

programa su power ball priemone (p<0,05).

70

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Dėl lūžimo sutrinka judėjimo – atramos aparato veikla, tinimas ir riboti judesiai dažnai

sukelia sausgyslių, raiščių, sąnario kapsulės tempimą, sąnarių stabilumo, raumenų masės ir jėgos

sumažėjimą. Skausmas, kurį sukelia atsiradusios sąnarių kontraktūros, raumenų atrofija mažina

sergančiųjų savarankiškumą bei darbingumą. Patyrusiems rankų kaulų lūžius labai svarbu kuo greičiau

atstatyti raumenų jėgą, sąnarių judrumą bei koordinaciją, o ergoterapeutas, siekdamas pagerinti asmens

funkcijas darbe, namuose ir laisvalaikio metu turi atlikti išsamų ligonio rankos funkcijos bei

savarankiškumo vertinimą.

Tik tinkamai įvertinus asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkcijos bei

savarankiškumo sutrikimus, galima parinkti ir pritaikyti optimaliausią ergoterapijos metodiką bei

priemones rankos funkcijos ir savarankiškumo korekcijai, nes nėra vienos efektyviausios reabilitacijos

priemonės asmenims, patyrusiems stipinkaulio lūžį, o metodikos ir priemonės turi būti parenkamos

individualiai atsižvelgiant į esamus funkcijos sutrikimus ir savarankiškų veiklų atlikimo gebėjimą.

Asmenims, kuriems po stipinkaulio lūžio yra stebimas ryškus plaštakos raumenų jėgos

sumažėjimas, remdamiesi savo tyrimo rezultatais, rekomenduojame taikyti ergoterapijos programą

kartu su powerball priemone, o asmenims, kuriuos ypatingai vargina patinimas ir skausmas,

rekomenduojame prieš ergoterapijos užsiėmimus atlikti intermituojančią kompresiją.

Labai svarbu, kad ligoniui būtų suteikta informacija apie jo traumą, kad jis galėtų būti

aktyvus gydymo ir reabilitacijos proceso dalyvis.

71

7. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

1. Urmulevičiūtė L. Skirtingų reabilitacijos priemonių poveikis rankos funkcijos ir savarankiškumo

atgavimui asmenims, patyrusiems stipinkaulio lūžį. [Utena, 2015 m. balandžio 21 d.]. Pranešimas

skaitytas konferencijoje „Reabiliatcijos metodų ir priemonių efektyvumas" (žr. 2 priedą).

2. Urmulevičiūtė L. Skirtingų reabilitacijos priemonių poveikis rankos funkcijos ir savarankiškumo

atgavimui asmenims, patyrusiems stipinkaulio lūžį. [Utena, 2016 m. gegužės 5 d.]. Pranešimas

skaitytas konferencijoje „Šalis, kurioje gyventi gera" (žr. 3 priedą).

72

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Braziulis K. Rankos biomechanines funkcijos įvertinimas gydant stipinkaulio distalinės dalies

lūžius delnine rakinama plokštele. Daktaro disertacija. Kaunas; 2014.

2. Česnys G, Tutkuvienė J, Barkus A, Gedrimas V, Jankauskas R, Rizgelienė R, Žukienė J. Žmogaus

Anatomija. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla; 2008.

3. Dudonienė V, Bacevičienė R. Ergoterapija. Kaunas: LKKA; 2002.

4. Gasparkienė O. Kineziterapija gydant judamojo aparato sužalojimus. Kaunas; 2001.

5. Kalesinskas R J, Varnas N, Mickevičius G, Trakinis T. Stipinkaulio distalinio galo intrasąnarinių

lūžių gydymas ir komplikacijos. Medicina. 2003; 39(4): 384-389.

6. Kriščiūnas A, mokslinis redaktorius. Ergoterapija. Kaunas: Vitae Litera; 2008.

7. Kriščiūnas A, mokslinis redaktorius. Reabilitacijos pagrindai. Kaunas: Vitae Litera, 2008.

8. Kriščiūnas A, Samėnienė J, Gradauskienė D M, Petrulienė Z. Sergančiųjų jungiamojo audinio ir

skeleto raumenų sistemos ligomis reabilitacija. Medicina. 2003; 39(5): 511-517.

9. Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos priežiūros įstaigų veikla 2015. [interaktyvus]. Lietuvos

Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, higienos instituto sveikatos informacijos centras.

Vilnius; 2016. [žiūrėta 2016-01-20]. Prieiga per Internetą:<http://www.hi.lt/lt/lietuvos-gyventoju-

sveikata-ir-sveikatos-prieziuros-istaigu-veikla-2013-m.html>

10. Petrulis A, Pranckevičius S, Baltaitis V. Traumatologija. Vilnius; 1994.

11. Pranskaitytė A. Asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkcijos ir savarankiškumo korekcija

ergoterapijos priemonėmis. Magistro baigiamasis darbas. Kaunas; 2007.

12. Stropus R, Ratkevičius A, Monastyreckienė E. Žmogaus judėjimo anatomija. LSMU Leidybos

namai; 2013.

13. Tamulaitienė M, Alekna V, Sinkevičienė V. Dilbio kaulų distalinės dalies lūžių klinikinė

charakteristika. Gerontologija 2009; 10(2):71-77.

14. Varnas N. Stipinkaulio distalinės dalies sąnarių lūžių chirurginio gydymo rezultatų įvertinimas.

Medicina 2004; 40(11):1069-1073.

15. Aaron D H, Stegink J C W. Hand Rehabilitation. OT pratice. 2000 m.; 10:10-15.

16. Amadio P C, Silverstein M D, Ilstrup D M, Schleck C D, Jensen L M. Outcomes After Colles

Fracture.The Relative Responsiveness of Three Questionnaires and Physical Examination

Measures. Journal of Hand Surgery. 1996; 21A: 781-787.

17. Amini D. Occupational therapy interventions for workrelated injuries and conditions of the

forearm, wrist, and hand: a systematic review. Am J Occup Ther. 2011;65:29–36.

73

18. Armstrong P F, Joughlin V E, Klarke H M. Pediatric fractures of the forearm, wrist, and hand. In:

Skeletal Trauma in Children. 1998; 161-196.

19. Aro H, Koivunen T. Minor axial shortening of the radius affects outcome of Colles‘ farctures.

Journal of Hand Surgery. 1999; 16A: 392-398.

20. Atrosi I, Brogren E, Larison G, Kloow J. Wrist – bridging versus non – bridging external fixation

for displaced distal radius fractures. Acta Orthopaedica. 2006; 77(3): 445-453.

21. Axel Balan S, Garcia-Elias M. Utility of the Powerball in the invigoration of the musculature of

forearm. J Hand Surgery. 2008; 13 (2):79-83.

22. Axelrod T S, McMurtry R Y. Open Reduction and Internal Fixation of Comminuted Intraarticular

Fractures of the Distal Radius. Journal of Hand Surgery. 1990; 15A: 1-11.

23. Basso O, Pike J M. The effect of low frequency, long-wave ultrasound therapy on joint mobility

and rehabilitation after wrist fracture. J Hand Surg Br. 1998;23:136–139.

24. Beumer A, Lindau T. Grip strength ratio: a grip strength measurement that correlates well with

DASH score in different hand/wrist conditions. BMC Musculoskeletal Disorders 2014. [online].

[cited 2015 04 10]. Available from Internet < http://www.biomedcentral.com/1471-2474/15/336>.

25. Brogren E, Petranek M, Atroshi I. Incidence and characteristics of distal radius fractures in a

southern Swedish region. BMC Musculoskelet Disord. 2007; 31;8:48.

26. Campbell D A. Open reduction and internal fixation of intra articular and unstable fractures of the

distal radius using the AO distal radius plate. Journal of Hand Surgery. 1999; 25B(6): 528-534.

27. Challis M J, Jull G J, Stanton W R, et al. Cyclic pneumatic soft-tissue compression enhances

recovery following fracture of the distal radius: a randomised controlled trial. Aust J Physiother.

2007;53:247–252.

28. Christensen O M, , Kunov A, Hansen F F, Christiansen T C, Krasheninnikoff M. Occupational

therapy and Colles' fractures. International Orthopaedics, 2001; 1(25) 43-45.

29. Chung K C, Spilson S V: The frequency and epidemiology of hand and forearm fractures in the

United States. J Hand Surg. 2001; 26:908-915.

30. Clark G L, Wilgis E F et al. Hand rehabilitation. A practical guide. 2nd ed; 1997.

31. Coyle J A, Robertson V J. Comparison of two passive mobilizing techniques following Colles’

fracture: a multielement design. Man Ther. 1998;3:34–41.

32. Cooney W P, Dobyns J H, Linschieid R L. Complications of Colles‘ fractures. Journal of bone

and joint surgery. 1990; 62A: 613-19.

33. Court-Brown C M, Caesar B. Epidemiology of adult fractures: A review. Injury 2006; 37(8):691-

697.

http://www.biomedcentral.com/1471-2474/15/336

http://link.springer.com/journal/264

74

34. Dias J, Rajan R A, Thompson J R. Which questionnaire is best? The reliability, validity and ease

of use of the Patient Evaluation Measure, the Disabilities of the Arm, Shoulder and Hand and the

Michigan Hand Outcome Measure. J Hand Surg Eur Vol. 2008; 33(1):9−17.

35. Filipova V, Lonzarić D, Jesenšek Papež B. Efficacy of combined physical and occupational

therapy in patients with conservatively treated distal radius fracture: randomized controlled trial.

Wiener klinische Wochenschrift. 2015; 127 (5):282-287.

36. Flinkkilä T, Sirniö K, Hippi M, Hartonen S, Ruuhela R, Ohtonen P, Hyvönen P, Leppilahti J.

Epidemiology and seasonal variation of distal radius fractures in Oulu, Finland. Osteoporos Int.

2010; 10-23.

37. Földhazy Z, Törnkvist H, Elmstedt E, Andersson G, Hagsten B, Ahrengart L. Long-term outcome

of nonsurgically treated distal radius fractures. J Hand Surg Am. 2007; 32(9):1374-84.

38. Forward D P, Lindau T R, Melsom D S. Intercarpal ligament injuries associated with fractures

of the distal part of the radius. J Bone Joint Surg. 2007; 89(11):2334-40.

39. Gauresh V. Distal end radius fractures: evaluation of results of various treatments and assessment

of treatment choice. Chinese Journal of Traumatology 2014;17(4):214-219.

40. Gitlin L N, Hauck W W, Winter L, et al. Effect of an inhome occupational and physical therapy

intervention on reducing mortality in functionally vulnerable older people: preliminary findings. J

Am Geriatr Soc. 2006;54: 950–955.

41. Graham B. About Hand Therapy. From University of Toronto Hand Program. Jan 2007.

[online].[cited 2014 03 10]. Available from Internet <http://www.toronto-

hand.com/handtherapy/about_therapy.htm>.

42. Grewal R, MacDermid J C. The risk of adverse outcomes in extraarticular distal radius

fractures is increased with malalignment in patients of all ages but mitigated in older patients. J

Hand Surg Am. 2007; 32(7):962–970.

43. Gronlund B, Harreby M S, Kofoed R, Rasmussen L. The importance of early exercise therapy in

the treatment of Colles' fracture. A clinically controlled study. J Hand Sur. 1998;23(1):136-9.

44. Hagert E. Proprioception of the Wirst Joint: A Review of Current Concepts and Possible

Implications on the rehabiltation of the Wrist. Journal of hand therapy. 2010;23:2–17.

45. Handoll H H, Elliott J. Rehabilitation for distal radial fractures in adults. [online]. From National

Library of Medicine [cited 2015-03-23]. Avaible from Internet

<http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26403335>.

46. Hanel D P, Jones M D, Trumble T E: Wrist fractures. The Orthopedic clinics of North America.

2002; 33(1): 35-57.

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Filipova%20V%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=26142168

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Lonzari%C4%87%20D%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=26142168

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Jesen%C5%A1ek%20Pape%C5%BE%20B%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=26142168

http://link.springer.com/journal/508

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=F%C3%B6ldhazy%20Z%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17996772

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=T%C3%B6rnkvist%20H%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17996772

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Elmstedt%20E%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17996772

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Andersson%20G%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17996772

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Hagsten%20B%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17996772

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Ahrengart%20L%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17996772

http://www.toronto-hand.com/handtherapy/about_therapy.htm

http://www.toronto-hand.com/handtherapy/about_therapy.htm

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Gronlund+B%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Harreby+MS%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Kofoed+R%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Rasmussen+L%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Handoll%20HH%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=26403335

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Elliott%20J%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=26403335

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26403335

75

47. Härén K, Wiberg M. A prospective randomized controlled trial of manual lymph drainage (mld)

for the reduction of hand oedema after distal radius fracture. Hand Ther. 2006;11:41–47.

48. Kay S, Haensel N, Stiller K. The effect of passive mobilisation following fractures involving the

distal radius: a randomized study. Journal of Physiotherapy. 2000; 46: 93-101.

49. Kakarlapudi T K, Santini A, Shahane S A. The cost of treatment of distal radial fractures. Injury.

2000; 31(4): 229-232.

50. Karnezis I A, Fragkiadakis E G. Association between objective clinical variables and patient-rated

disability of the wrist. J Bone Joint Surg Br. 2002; 84(7):967−70.

51. Keats T E, Sistrom C. Atlas of Radiologic Measurement. 7th ed. 2001; 186-199.

52. Legg J P. The effect of Powerball on grip strenght. A dissertation for the Master‘s Degree in

Technology:Chiropractic, in the Faculty of Health Sciences at the University of Johannesburg;

2008.

53. Lynette A, Jones S, Lederman J. Human hand function. Historical Overview and General

Introduction. Chapter 1. 2006.

54. Lozano-Calderón S A, Doornberg J N, Ring D. Retrospective comparison of percutaneous fixation

and volar internal fixation of distal radius fractures. Hand 2008;3:102–110.

55. MacDermid J C, Roth J H, Richards R S. Pain and disability reported in the year following a distal

radius fracture: a cohort study. BMC Musculoskelet Disord. 2003; 4:24.

56. MacDermid J C, Turgeon T, Richards R S, Beadle M, Roth J H. Patient rating of wrist pain and

disability: a reliable and valid measurement tool. J Orthop Trauma. 1998; 12:577−86.

57. Muenzen P M, Kasch M C, Greenberg S, et al. A new practice analysis of hand therapy. J Hand

Ther. 2002;15:215–225.

58. O’Neill T W, Cooper C, Finn J D, Lunt M, Purdie D, Reid D M, Rowe R, Woolf A D,Wallace W

A. UK Colles’ Fracture Study Group. Incidence of distal forearm fracture in British men and

women. Osteoporos Int. 2001; 12:555−8.

59. Oskarsson G V, Hjall A, Aaser P. Physiotherapy: an overestimated factor in after-treatment of

fractures in the distal radius. Orthop Trauma Surg. 1997;116:373–375.

60. Pedretti L W, Early M B. Occupational Therapy practice skills for physical dysfunction. Mosby;

2001 m.

61. Prosser R, Conolly W B. Rehabilitation of the hand and upper limb. 2002; 129-141.

62. Putman M D, Seitz W H. Fractures of the distal radius. In Bucholz R W, Heckman J D: Rockwood

and Green‘s Fractures of Adults. 2001 m.; 815-867.

63. Ryu J, Cooney W P, Askew L J. Functional ranges of motion and the wrist joint. Journal of Hand

Surgery. 1991; 15: 409-419.

76

64. Rozental T D, Makhni E C, Day C S, et al: Improving evaluation and treatment for osteoporosis

following distal radial fractures. A prospective randomized intervention. J Bone Joint Surg Am

2008; 90:953−961.

65. Slutsky D J, Lee Osterman A. Fractures and Injuries of Distal Radius and Carpus:The Cutting

Edge 1st ed. Philadelphia, Saunders; 2009.

66. Slutsky D. Principles and practice of wrist surgery. Saunders; 2010.

67. Smith D W, Henry M H. Volar fixed-angle plating of the distal radius. J Am Acad Orthop Surg.

2005; 13(1):28−36.

68. Souer S J, Buijze G, Ring D. A Prospective Randomized Controlled Trial Comparing

Occupational Therapy with Independent Exercises After Volar Plate Fixation of a Fracture of the

Distal Part of the Radius. Journal of Bone and Joint Surgery Am, 2011; 93 (19): 1761 -1766.

69. Stucki G, Stier-Jarmer M, Grill E, et al. Rationale and principles of early rehabilitation care after

an acute injury or illness. Disabil Rehabil. 2005;27:353–359.

70. Svensson B H, Frellsen M B, Basse P N, Bliddal H, Caspers J, Parby K. Effect of pneumatic

compression in connection with ergotherapeutic treatment of Colles' fracture. A clinical controlled

trial. Ugeskr Laeger. 1993 February. [online]. From National Library of Medicine [cited 2015 11 26].

Available from Internet

<http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?itool=abstractplus&db=pubmed&cmd=Retrieve

&dopt=abstractplus&list_uids=8465450>

71. Trombly C A, Radomski M V. Occupational Therapy for physical dysfunction. 5th ed.

Philadelphia, Baltimore. 2001; 927-964.

72. Valdes K. A retrospective pilot study comparing the number of therapy visits required to regain

functional wrist and forearm range of motion following volar plating of a distal radius fracture. J

Hand Ther. 2009; 22(4):312−8.

73. Wakefield A E, McQueen M M. The role of physiotherapy and clinical predictors of outcome

after fracture of the distal radius. J Bone Joint Surg Br. 2000;82:972–976.

74. Waters P M. Distal radius and ulna farctures. 2001; 221-265.

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Svensson+BH%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Frellsen+MB%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Basse+PN%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Bliddal+H%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Caspers+J%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?db=pubmed&cmd=Search&itool=pubmed_AbstractPlus&term=%22Parby+K%22%5BAuthor%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?itool=abstractplus&db=pubmed&cmd=Retrieve&dopt=abstractplus&list_uids=8465450

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?itool=abstractplus&db=pubmed&cmd=Retrieve&dopt=abstractplus&list_uids=8465450

77

PRIEDAI

78

1 priedas

79

2 priedas

80

3 priedas

81

4 priedas

TIRIAMOJO ASMENS SUTIKIMO FORMA

Aš, ....................................................................................................................., sutinku

dalyvauti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos akademijos slaugos fakulteto FMR ištęst.

stud. 1 k. studentės Lauros Urmulevičiūtės atliekamame tyrime, skirtame įvertinti skirtingų

reabilitacijos priemonių poveikį rankos funkcijos ir savarankiškumo atgavimui asmenims, patyrusiems

stipinkaulio lūžį.

Tiriamojo asmens

(parašas)

Nr. Data:

82

5 priedas

Klausimynas

1. Inicialai – ………………………………………………………………………

2. Lytis:

Moteris

Vyras

3. Gimimo data (amžius) – ………………………………………………………………..

4. Koks Jūsų išsilavinimas?

Pradinis

Pagrindinis

Vidurinis

Aukštesnysis

Aukštasis

5. KokiaJūsų profesija? …………………………………………………………..

6. Kuri Jūsų ranka yra dominuojanti?

Dešinė

Kairė

7. Kada susilaužėte ranką? ……………………………………………………………..

8. Kuriuo metų laiku susilaužėte ranką?

Vasarą

Rudenį

Žiemą

Pavasarį

9. Kur jaučiate didžiausią diskomfortą dėl lūžusios rankos?

Asmens higiena

Maudymasis

Maisto gaminimas, valgymas

Namų tvarkymasis

Darbas

Kita…………………………………………………………………………..

10. Koks gydymas Jums buvo taikomas?

Konservatyvus (uždara repozicija, imobilizacija)

Chirurginis

11. Kiek laiko ranka buvo sugibsuota?..............................................................................

12. Kokio tipo buvo Jūsų kritimas?

Kritimas ant atvestos į šalį rankos, remiantis į pagrindą delnu.(Colles)

83

Kritimas ant atvesto į šalį rankos, remiantis į pagrindą nugariniu paviršiumi.(Smith)

Kita…………………………………………………………………………..

13. Kokių turite dar sveikatos problemų?

…………………………………………………………………………………………………………

………………………………………………………………………………

14. Ar jaučiate skausmą?

Taip

Ne

15. Jeigu taip, kada jaučiate skausmą stipriau?

Ramybės metu

Judesių metu

Esant oro permainoms

Kita………………………………………………………………………..

16. Ar jaučiate baimę / nepasitikėjimą?

Taip

Ne

17. Jeigu taip, tai kodėl?

……………………………………………………………………………………..

18. Šiuo metu Jums taikomos reabilitacijos priemonės:

Ergoterapija

Masažas

Parafinas

Kita…………………………………………………………………………

19. Ar turėjote dar kada (prieš tai) ergoterapijos procedūrų?

Taip

Ne

20. Kaip manote, ar Jums buvo naudinga ergoterapeuto pagalba?

Taip

Ne

Nežinau

Nuoširdžiaidėkojuužatsakymus Pagarbiai: Laura Urmulevičiūtė

84

6 priedas

Trumpasis DASH klausimynas

Data.............................................

Vardas.........................................

Pavardė.......................................

Jokių sunkumų Nelabai sunku Vidutiniškai

sunku

Labai sunku Negaliu atlikti

1. Atidaryti sandarų

stiklainį.

1 2 3 4 5

2. Atlikti sunkius namų

ruošos darbus.

1 2 3 4 5

3. Nešti sunkų pirkinių

krepšį

1 2 3 4 5

4. Nusiprausti nugarą 1 2 3 4 5

5. Naudotis peiliu

pjaustant maistą.

1 2 3 4 5

6. Laisvalaikio veikla,

kur reikalinga panaudoti

rankos, plaštakos jėgą (

pvz. tenisas, golfas,

kalimas plaktuku).

1 2 3 4 5

Visiškai

netrukdė

Šiek tiek trukdė Vidutiniškai

trukdė

Nemažai trukdė Labai trukdė

7. Kiek Jūsų rankos ar

plaštakos problemos

trukdė Jūsų normaliai

socialinei veiklai su

šeima, draugais,

kaimynais?

1 2 3 4 5

Visiškai

neribojo

Šiek tiek ribojo Vidutiniškai

ribojo

Labai ribojo Negalėjau atlikti

8. Ar rankos problema

ribojo Jūsų darbinę ir

įprastą kasdienę veiklą?

1 2 3 4 5

Nėra Švelnus Pakenčiamas Labai stiprus Nepakeliamas

9. Rankos ir plaštakos

skausmas.

1 2 3 4 5

10. Dilgčiojimas

(duriantis ar badantis)

rankoje.

1 2 3 4 5

Jokių problemų Šiek tiek

problemų

Vidutiniškai

problematiška

Labai

problematiška

Negalėjau

miegoti

11. Ar turėjote paskutinę

savaitę miego sutrikimų

dėl rankos skausmo?

1 2 3 4 5

85

7 priedas

RANKOS, PLAŠTAKOS IR PIRŠTŲ SUSPAUDIMO JĖGOS

MATAVIMAI (kg)

Data.............................................

Vardas.........................................

Pavardė.......................................

JUDESIŲ AMPLITUDĖS VERTINIMAS (°)

Dešinė plaštaka Kairė plaštaka

Prieš Po Prieš Po

Riešo lenkimas

(0-80°)

Riešo tiesimas

(0-70°)

Alkūninis

nuokrypis (0-35°)

Stipininis

nuokrypis (0-20°)

Supinacija (0-90°)

Pronacija (0-80°)

Skausmo vertinimas (balais): 0-neskauda; 10-labai skauda

Balai 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Dešinė plaštaka

Kairė plaštaka

Dešinė Kairė

Prieš Po Prieš Po

Rankos Jėga (kg)

Plaštakos jėga (kg)

I-II pirštų jėga (kg)

I-II-III pirštų jėga (kg)

Rakto suspaudimas (kg)

86

8 priedas

Kasdienės veiklos vertinimo testas (ADL)

Data.............................................

Vardas.........................................

Pavardė.......................................

Viso..........

Kasdienės veiklos

Neg

ali

pat

s to

pad

aryti

Rei

kal

inga

tam

tik

ra

pag

alba

ar

par

agin

imas

Gal

i pat

s pad

aryti

savar

ankiš

kai

, es

ant

spec

iali

om

s są

lygom

s

Gal

i pat

s pad

aryti

savar

ankiš

kai

ir

dar

o

1. Maitinimasis 0 1 2 3

2. Sfinkterio kontrolė 0 1 2 3

3. Judėjimas patalpose 0 1 2 3

4. Tualetas 0 1 2 3

5. Persikėlimas 0 1 2 3

6. Rengimasis 0 1 2 3

7. Asmeninis Tualetas 0 1 2 3

8. Valgio gaminimas 0 1 2 3

9. Vonia/dušas 0 1 2 3

10. Namų ruoša 0 1 2 3

11. Judėjimas lauke 0 1 2 3

12. Bendravimas 0 1 2 3

87

9 priedas

Powerball priemonė

88

10 priedas

Intermituojanti kompresija

89

11 priedas

Naudotos ergoterapijos priemonės

90

12 priedas

ERGOTERAPIJOS PROGRAMA

Lūžus kaulams, kinta įprastinė funkcinė ir anatominė pusiausvyra pažeistame

segmente. Aktyvūs sąnario judesiai būna ryškiai riboti ar net visai negalimi. Dėl

atsiradusių deformacijų, susidariusių kontraktūrų, raumenų jėgos sumažėjimo

sutrikdoma asmens kasdienė, darbinė ir laisvalaikio veikla. Siekdami pagerinti

Jūsų funkcijas darbe, namuose ir laisvalaikio metu, padėti stiprinti susilpnėjusią

plaštakų raumenų jėgą, išvengti kontraktūrų, mažinti sustingimą ir skausmą,

atstatyti sąnarių judrumą bei koordinaciją rekomenduojame šią programą atlikti

namuose:

1. Pasidėti ranką ant stalo krašto ir lenkti plaštaką per riešo sąnarį žemyn bei pakelti aukštyn

2. Padedant sveikąja ranka, lenkti pažeistą plaštaką žemyn per riešo sąnarį

91

3. Padedant sveikąja ranka tempti pažeistąją plaštaką per riešo sąnarį į save.

4. Pažeistos rankos dilbis ir plaštaka padėti ant stalo, užversti ir atversti ranką, kiek išeina.

5. Atitraukti nykštį nuo visų pirštų, paliesti nykštį su kiekvienu pirštu atskirai. Plaštaka padėta ant

stalo, pakelti nykštį į viršų ir nuleisti, kiek įmanoma lankstyti nykštį per visus sąnarius.

Skirtingų reabilitacijos priemonių poveikis rankos funkcijos ir ...

Documents

Transcript of Skirtingų reabilitacijos priemonių poveikis rankos funkcijos ir ...