LIEMENS KONTROLĖS IR RANKOS FUNKCIJOS ATSIGAVIMO …
Transcript of LIEMENS KONTROLĖS IR RANKOS FUNKCIJOS ATSIGAVIMO …
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
AGNĖ JUODŽIUKYNAITĖ
LIEMENS KONTROLĖS IR RANKOS FUNKCIJOS ATSIGAVIMO
PARAMETRŲ SĄSAJOS TAIKANT KINEZITERAPIJĄ ASMENIMS,
PATYRUSIEMS GALVOS SMEGENŲ INFARKTĄ
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ (valst. kodas
621B30002) baigiamasis darbas“
Darbo vadovas
doc. dr. Eglė Lendraitienė
KAUNAS, 2016
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė
prof. dr. Jūratė Macijauskienė
2016 m. gegužės mėn. 23d.
LIEMENS KONTROLĖS IR RANKOS FUNKCIJOS ATSIGAVIMO
PARAMETRŲ SĄSAJOS TAIKANT KINEZITERAPIJĄ
ASMENIMS, PATYRUSIEMS GALVOS SMEGENŲ INFARKTĄ
Magistrantūros studijų programos ,, FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ (valst. kodas
621B30002) baigiamasis darbas
Recenzentas
lekt. dr. Vilma Mauricienė
Darbo vadovas
doc. dr. Eglė Lendraitienė
2016 m. gegužės mėn. 23 d.
Darbą atliko
Magistrantė
Agnė Juodžiukynaitė
2016 m. gegužės mėn. 23d.
KAUNAS, 2016
3
TURINYS
SANTRAUKA ......................................................................................................................................... 5
ABSTRACT ............................................................................................................................................. 7
SANTRUMPOS ..................................................................................................................................... 10
ĮVADAS ................................................................................................................................................. 12
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ................................................................................................... 14
1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 15
1.1. Galvos smegenų infarktas ir jo paplitimas ................................................................................. 15
1.2. Galvos smegenų infarkto etiologija bei klinika ........................................................................... 16
1.3. Rankos funkcija, jos sutrikimas bei vertinimas ........................................................................... 17
1.4. Motoriniai rankos funkcijos sutrikimai ....................................................................................... 19
1.5. Sensoriniai rankos funkcijos sutrikimai ...................................................................................... 20
1.6. Liemens funkcija ir jo kontrolė ................................................................................................... 21
1.7. Reabilitacija patyrus galvos smegenų infarktą ............................................................................ 22
1.8. Pagrindiniai kineziterapijos metodai, rankos funkcijos atgavimui po galvos smegenų infarkto 23
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS.............................................................................. 29
2.1. Tiriamieji ..................................................................................................................................... 29
2.1. Tyrimo metodai ........................................................................................................................... 30
2.2. Tyrimo organizavimas ................................................................................................................. 34
2.3. Statistiniai duomenų analizės metodai ........................................................................................ 37
3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................................... 38
3.1. Motorinės rankos funkcijos vertinimas Wolf testu ...................................................................... 38
3.2. Rankos funkcinių judesių bei jų derinių vertinimas JVS ............................................................ 39
3.3. Rankos raumenų jėgos vertinimas Lovett skale .......................................................................... 39
Vertinant grupes pagal rankos raumenų jėgą buvo nustatyta, jog grupės pagal žasto lenkimo,
tiesimo, dilbio lenkimo, tiesimo ir riešo lenkimo bei tiesimo raumenų jėgos padidėjimą, po taikytos
kineziterapijos, nesiskyrė. ................................................................................................................... 40
3.4. Plaštakos raumenų jėgos vertinimas dinamometru ..................................................................... 40
3.5. Rankos reakcijos greičio vertinimas reakciometru ...................................................................... 41
3.6. Rankos reakcijos netolygumo vertinimas reakciometru .............................................................. 42
3.7. Liemens kontrolės vertinimo rezultatai ...................................................................................... 43
3.8. Ryšiai tarp liemens kontrolės ir plaštakos jėgos ......................................................................... 44
3.9. Ryšiai tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio ........................................................... 45
4
3.10. Ryšiai tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio netolygumo ..................................... 46
3.11. Ryšiai tarp rankos funkcijos ir rankos reakcijos netolygumo ................................................... 47
3.12. Ryšiai tarp amžiaus ir rankos reakcijos greičio ........................................................................ 47
3.13. Ryšiai tarp amžiaus ir liemens kontrolės .................................................................................. 48
REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................................ 49
IŠVADOS ............................................................................................................................................... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ..................................................................................................... 53
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ............................................................................................. 54
LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................................. 55
PRIEDAI ................................................................................................................................................ 62
5
SANTRAUKA
Juodžiukynaitė A. Liemens kontrolės ir rankos funkcijos atsigavimo parametrų sąsajos taikant
kineziterapiją asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą, magistrantūros baigiamasis darbas/
mokslinė vadovė doc. dr. E. Lendraitienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas,
Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2016,
Raktiniai žodžiai: galvos smegenų infarktas, rankos funkcija, liemens kontrolė, tradicinės
kineziterapijos metodas, kineziterapijos metodas pagal S-E-T koncepciją.
Tyrimo objektas: AB „Eglės“ sanatorija Birštone gydomi pacientai, patyrę galvos smegenų
infarktą.
Darbo tikslas: Įvertinti liemens kontrolės ir rankos funkcijos atgavimo parametrų sąsajas
taikant skirtingas kineziterapijos metodikas asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą.
Uždaviniai: 1. Įvertinti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos
metodikų efektyvumą, asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, paveiktos rankos funkcijos ir jėgos
atgavimui. 2. Įvertinti asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, paveiktos rankos reakcijos greitį bei
netolygumą ir nustatyti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų
efektyvumą šioms funkcijoms atgauti. 3. Įvertinti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės
kineziterapijos metodikų efektyvumą, asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, liemens kontrolei. 4.
Nustatyti sąsajas tarp asmenų, patyrusių galvos smegenų infarktą, liemens kontrolės, rankos funkcijos,
jėgos ir rankos reakcijos greičio bei nustatyti veiksnius, turinčius įtakos šių funkcijų atgavimui.
Hipotezė: Rankos funkcijos atgavimui, asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą,
įtakos turi liemens kontrolė.
Tyrimo metodika: Buvo atrinkti 44 tiriamieji, patyrę galvos smegenų infarktą. Visi tiriamieji
atsitiktine tvarka buvo suskirtsyti į 2 grupes po 22 pacientus. Pirmos grupės tiriamiesiems buvo
taikoma liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal tradicinę kineziterapiją, o antros grupės
asmenims buvo taikoma liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją.
Tiriamųjų paveiktos rankos raumenų jėga turėjo būti ne mažesnė kaip 3 balai (Lovett skalė), pažeista
vidurinioji smegenų arterija (a. cerebri media), pažeidimas kairiame smegenų pusrutulyje,
dominuojanti ranka – dėšinė, visiems tiriamiesiems GSI diagnozuotas pirmą kartą. Paveiktos rankos
raumenų jėga buvo vertinama Lovett skale, paveiktos rankos plaštakos suspaudimo raumenų jėga
matuojama dinamometru, paveiktos rankos judesių dažnis vertinamas reakciometru, rankos motorinei
funkcijai vertinti naudojamas motorinio aktyvumo testas (Wolf), viršutinės galūnės funkcinių judesių
6
deriniams vertinti - judesių vertinimo skalė (JVS) ir liemens kontrolei vertinti – funkcinis siekimo
testas.
Tyrimo išvados: 1. Kineziterapija pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė kineziterapija
statistiškai reikšmingai pagerino paveiktos rankos funkciją bei padidino jėgą, asmenims, patyrusių
galvos smegenų infarktą (p<0,05). Tačiau rankos funkcijos atgavimui didesnę įtaką turėjo
kineziterapija pagal S-E-T koncepcijos metodiką. 2. Kineziterapija pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė
kineziterapija statistiškai reikšmingai pagerino paveiktos rankos reakcijos greitį bei sumažino rankos
reakcijos netolygumą, asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą (p<0,05). 3. Kineziterapija
pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė kineziterapija statistiškai reikšmingai pagerino liemens kontrolę,
asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą (p<0,05). 4. Asmenims, patyrusiems galvos smegenų
infarktą, nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp liemens kontrolės, rankos funkcijos, rankos bei
plaštakos jėgos ir reakcijos greičio (p<0,05). Amžiaus įtaka yra statistiškai reikšminga šių funkcijų
atgavimui (p>0,05).
Praktinės rekomendacijos: Siekiant atgauti sutrikusią rankos funkciją, sumažėjusią jėgą,
rankos reakcijos greitį yra efektyvūs tiek liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal S-E-T
koncepciją, tiek ir liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal tradicinės kineziterapijos
metodus. Todėl asmenims, patyrusiems GSI, norint atgauti rankos funkciją, rekomenduojame taikyti
rankos funkcijos lavinimo ir liemens kontrolės lavinimo pratimus, nes tyrimo metu buvo nustatytas
ryšys tarp rankos funkcijos ir liemens kontrolės.
7
ABSTRACT
Juodžiukynaitė A. Relationship between core stability and hand function recovery parameters
using physical therapy for patients after stroke, master thesis / supervisor doc. dr. E. Lendraitienė;
Lithuanian university of health sciences; Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas,
2016,
Key words: stroke, hand function, core stability, traditional physical therapy method,
physical therapy using S-E-T conception.
Object of research: Patients after stroke, who are treated in AB „Eglė“ sanatorium in
Birštonas.
Aim of research: To evaluate core stability and hand function recovery parameters using
different physical therapy methods for patients after stroke.
Goals of research: 1. To evaluate effects of physical therapy using S-E-T conception and
traditional physical therapy on recovery of affected hand’s function and strength for patients after
stroke. 2. To evaluate speed of reaction and unevenness of affected hand and establish effects of
physical therapy using S-E-T and traditional physical therapy for these functions. 3. To evaluate
effects of physical therapy using S-E-T and traditional physical therapy on core stability for patients
after stroke. 4. To establish relationship between core stability, hand function, strength and had
reaction speed and establish factors which influence recovery of these functions.
Hypothesis: We think that core stability affects recovery of hand function for patients after
stroke.
Methods of research: 44 patients after stroke were selected for this research. Patients were
divided into two groups randomly, both groups consisted of 22 patients. First group received
traditional physical therapy exercises for hand function and core stability and second group for the
same functions received physical therapy exercises using S-E-T conception. Muscle strength of
affected hand had to be at least 3 points by Lovett scale, injury had to be in middle cerebral artery (a.
cerebri media), and in the left cerebral hemisphere, patient’s dominant hand had to be right, and
patients had to be diagnosed with stroke for the first time. Muscle strength of affected hand was
measured by Lovett scale, affected hand’s pressure power was measured by dynamometer, hand
movement repetition was measured by reactiometer and hand motor function was evaluated using
motor activity test (Wolf), Motor assessment scale (MAS) was used for evaluation of combination
movements in upper extremity and functional reach test was used to determine core stability.
8
Conclusions: 1. Physical therapy using S-E-T conception and traditional physical therapy
improved function and strength of affected hand for patients after stroke (p<0,05). But physical
therapy using S-E-T conception was more effective for recovery of hand function and strength. 2.
Physical therapy using S-E-T conception and traditional physical therapy improved reaction speed and
reduced reaction unevenness of affected hand for patients after stroke (p<0,05). 3. Physical therapy
using S-E-T conception and traditional physical therapy improved core stability for patients after
stroke (p<0,05). There was established relationship between core stability, hand function, arm and
hand strength and reaction speed (p<0,05). There was established that age influences recovery of all
these functions (p<0,05).
Practical recommendations: Physical therapy exercises for hand function and core stability
using S-E-T conception and traditional physical therapy exercises for hand function and core stability
are both effective in regaining lost function, reaction speed and strength of hand and core stability. We
recommend to apply exercises for hand function and core stability for patients after stroke because
there was established relationship between hand function and core stability.
9
PADĖKA
Noriu padėkoti savo mokslinio darbo vadovei doc. dr. Eglei Lendraitienei už pagalbą bei
patarimus ruošiant magistrantūros studijų baigiamąjį darbą. Taip pat noriu padėkoti AB „Eglės“
sanatorijos Birštone vadovybei už galimybę atlikti savo magistrantūros studijų baigiamojo darbo
tyrimą bei savo tiriamiesiems, kurie dalyvavo tyrime.
10
SANTRUMPOS
GSI- galvos smegenų infarktas
CRB - C reaktyvinis baltymas
JVS – judesių vertinimo skalė (angl. Motor Assesment score – MAS)
S-E-T – (angl. sling exercises therapy) – tai laisvo kybojimo efekto panaudojimas
CNS – centrinė nervų sistema
11
ŽODYNĖLIS
Galvos smegenų infarktas (GSI) tai- ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, pasireiškiantis
bendrais smegeniniais ir židininiais neurologiniais simptomais, trunkantis ilgiau kaip 24 valandas.
TLK -10 - tai tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos problemų klasifikacija.
S-E-T koncepcija – tai laisvo kybojimo efekto panaudojimas gydant griaučių raumenų sistemą, šis
metodas tarsi apjungia visus tradicinės kineziterapijos metodus.
12
ĮVADAS
Galvos smegenų infarktas (GSI) tai- ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas,
pasireiškiantis bendrais smegeniniais ir židininiais neurologiniais simptomais, trunkantis ilgiau kaip 24
valandas (Budrys, 2009). GSI dėl aukštų mirtingumo ir ilgalaikio neįgalumo rodiklių išlieka viena iš
didžiausių visuomenės sveikatos problemų daugelyje pasaulio šalių (Milinavičienė, 2008). Naujausiais
duomenimis, sergamumas infarktu turtingose pasaulio valstybėse mažėja, tačiau neturtingose ir
vidutiniškai turtingose – visdar didėja. Sergamumas GSI Lietuvoje 2013 m. buvo 253 nauji atvejai
100000 gyventojų (Matačiūnienė, 2015).
Europoje kiekvienais metais apie 1 mln. žmonių patiria GSI, kurio dažnis yra nevienodas ir
svyruoja nuo 100 iki 300 atvejų 100000 gyventojų per metus (Juocevičius, 2010). Po koronarinės
širdies ligos ir visų vėžinių susirgimų GSI užima trečią vietą tarp visų mirtingumo priežasčių visame
pasaulyje (Kjellstrom, 2007). Amžius yra laikomas vienas iš svarbiausių galvos smegenų infarkto
rizikos veiksnių. GSI dažnis kiekvieną 10- metį, žmonėms sulaukusiems 55 metų dvigubėja, o net 70
proc. įvykusių GSI yra vyresniems nei 65 m. amžiaus žmonėms (Radžiuvienė ir kt., 2008). Jauno
amžiaus asmenims GSI buvo laikomas retu atveju, tačiau atlikti naujausi tyrimai teigia, jog vis daugiau
GSI atvejų įvyksta ir jauno amžiaus žmonėms (Lengvenis, 2015).
Mirštamumas nuo šios ligos mažėja, tačiau daugėja pacientų skaičius, kuriems išlieka šios
ligos liekamieji reiškiniai (Sudmantienė, ir kt., 2013). Didžiąjai daliai žmonių, persirgusių galvos
smegenų infarktu, išlieka mobilumo, apsitarnavimo bei pažinimo funkcijų sutrikimai, kurie riboja
žmogaus asmeninę bei socialinę veiklą ir apsunkina gyvenimą. Nustatyta, jog tik 10 proc. asmenų,
patyrusių GSI visiškai pasveiksta, 25 proc. asmenų išlieka neigiamų ligos padarinių, 40 proc.
nustatoma vidutinio sunkumo funkcijų sutrikimai, o net 15-30 proc. pacientų nustatomas sunkus
neįgalumas (Milinavičienė, 2008).
Patyrus GSI sumažėja mobilumas, dauguma raumenų dėl nejudrumo pradeda trumpėti,
atrofuotis, taip pat labai sumažėja raumens plastiškumas. Tai pagrindinės priežastys dėl kurių po GSI
sumažėja rankų raumens susitraukimo jėga, greitis, judesiai tampa neplastiškti, nekoordinuoti bei
netikslūs (Skurvydas, 2009). Be to pablogėja paveiktos galūnės valdymas, todėl rankos funkcijos
sutrikimas yra labai dažna ir opi problema (Samėnienė, ir kt. 2011). Užsienio autoriai teigia, jog tik 5 -
20 proc. žmonių, patyrusių GSI, ateityje visiškai atgauna rankos ir plaštakos funkciją. Dažniausiai
lieka grubus pakenkimas arba visiškas funkcijų praradimas (Khan et al. 2011). Atliktų tyrimų
duomenimis rankos funkcijai didelę įtaką turi liemens kontrolė. Tinkamas liemens kontrolės valdymas
užtikrina geresnius rankos funkcinius judesius bei sumažina kompensacinius judesius (Wu, 2012;
Mandon, 2015). Todėl svarbu ieškoti efektyvių gydymo būdų, padedančių atkurti paveiktos rankos
funkcijas.
13
Sprendžiant pagal didėjantį GSI paplitimą, galima įžvelgti tendenciją, kad yra nemažai
pacientų. kuriemes reikalingas ne tik medikamentinis gydymas, bet ir reabilitacija, padedanti atkurti
sutrikusią judėjimo funkciją. Tyrimai rodo, jog kineziterapija sumažina pacientų, patyrusių GSI,
mirtingumą ir neurologinį pablogėjimą bei gerina funkcijų atgavimo procesus. Kineziterapijos dėka
galima atgauti sutrikusias funkcijas, mobilumą, gyvenimo pilnatvę bei vėl tapti pilnaverčiais šeimos ir
visuomenės nariais (Jamontaitė, Puzara, 2011; Young , 2007).
Kineziterapeutas gali pasirinkti ir taikyti įvairius kineziterapinius metodus. Nuo jų
pasirinkimo priklauso paciento funkcijų bei mobilumo atgavimas (Fischer et al., 2016). Atsižvelgiant į
paciento problemas galima taikyti įvairius kineziterapinius metodus: tradicinę kineziterapiją,
kineziterapiją pagal S-E-T koncepciją, atskirų rankos raumenų stiprinimo pratimus, judesių ribojimo
metodiką, diferencinį judesių mokymą, vienpusį ar abipusį rankos lavinimą, raumenų
elektrostimuliaciją ar kitus (Kirkesola, 2009; Harris, Eng., 2007; Miklaševičienė ir kt., 2012; Batool
2015; Gillen, 2011; Lee, 2015). Taip pat galima pasitelkti įvairius inovatyvius metodus ar modernią
įrangą, pirštinių įtvarus, muzikines pirštines, robotus – asistentus bei kitus, kurie gali padėti
susigrąžinti prarastas rankos funkcijas (Fischer et al., 2016; Friedman, 2014; Lee, 2015).
Yra teigiama, jog liemens kontrolė yra susijusi su rankų funkciniais judesiais, todėl užtikrinus
tinkamą liemens kontrolę galima pagerinti peties ir alkūnių judesių amplitudes bei sumažinti
kompensacinius judesius (Cacho et. al., 2015). Todėl šio darbo tikslas yra įvertinti liemens kontrolės ir
rankos funkcijos atgavimo parametrų sąsajas taikant skirtingas kineziterapijos metodikas asmenims,
patyrusiems GSI.
14
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – Įvertinti liemens kontrolės ir rankos funkcijos atsigavimo parametrų sąsajas
taikant skirtingas kineziterapijos metodikas asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą.
Uždaviniai:
1. Įvertinti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų
efektyvumą, asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, paveiktos rankos funckijos ir jėgos atgavimui.
2. Įvertinti asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, paveiktos rankos reakcijos greitį bei
netolygumą ir nustatyti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų
efektyvumą šioms funkcijoms atgauti.
3. Įvertinti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų
efektyvumą, asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, liemens kontrolei.
4. Nustatyti sąsajas tarp asmenų, patyrusių galvos smegenų infarktą, liemens kontrolės,
rankos funkcijos, jėgos ir rankos reakcijos greičio bei nustatyti veiksnius, turinčius įtakos šių funkcijų
atgavimui.
Hipotezė: Rankos funkcijos atgavimui, asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą,
įtakos turi liemens kontrolė.
15
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Galvos smegenų infarktas ir jo paplitimas
Galvos smegenų infarktas (GSI) – tai staigus židininis galvos smegenų kraujotakos
sutrikimas, kuris pasireiškia tam tikrais neurologiniais simptomais, kurie išlieka ilgiau kaip 24 val. nuo
ligos pradžios. Pagal dabartinę Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10),
galvos smegenų kraujagyslės plyšimas ir kraujo išsiliejimas į galvos smegenų parenchimą yra
vadinamas hemoraginiu galvos smegenų insultu, o ūminis išeminis smegenų kraujotakos sutrikimas
yra vadinamas GSI. Suaugusiems žmonėms GSI yra trečioji pagal dažnumą mirties ir antroji pagal
nuolatinio neįgalumo išlikimą priežastis (Budrys, 2009; Jameson et al., 2016).
Kiekvienais metais Europoje GSI perserga apie 1 mln. žmonių. Jo dažnis skirtingose šalyse
yra nevienodas, svyruoja nuo 100 iki 300 atvejų 100000 gyventojų per metus (Juocevičius, 2010).
Lietuvoje sergamumas GSI 2010 m. siekė maždaug 270 atvejų 100000 gyventojų per metus, o 2013 m.
maždaug 253 atvejų 100000 gyventojų (Juocevičius, 2010; Matačiūnienė, 2015). JAV per metus pirmą
ar pasikartojantį GSI patiria apie 730 000 gyventojų. Azijos šalyse sergamumas GSI svyruoja nuo 182
iki 342 atvejų 100000 gyventojų per metus (Wolf, 2006; Batool, 2015). Nustatyta, kad vidutiniškai
kas 45 sekundes įvyksta GSI, kas 3 - 4 min. nuo GSI miršta žmogus. Apie 14 - 25 proc. GSI
pasireiškia naktį miego metu (Valaikienė, 2007; Matačiūnienė 2015). Nurodoma, kad visų insultų
grupėje GSI sudaro net apie 80 - 85 proc. (Budrys, 2009). Po koronarinės širdies ligos ir visų
onkologinių susirgimų GSI visame pasaulyje užima trečią vietą tarp visų mirtingumo priežasčių.
Mirtys nuo galvos smegenų infarkto sudaro apie 10 proc. visų mirčių ir apie 16 proc. moterų mirčių
(Kjellstrom, 2007). Užsienio autorių tyrimų rezultatai teigia, jog moterų rizika patirti GSI yra didesnė
nei vyrų. Tačiau GSI sergamumo pagal lytį duomenys yra prieštaringi. K. Spengos ir K. Wemmos
(2010) teigia, jog moterys dažniau patiria GSI nei vyrai, o F. Palm su kolegom (2012) skelbia, kad
vyrų sergamumas GSI yra žymiai didesnis nei moterų. Tyrimų duomenimis yra nustatyta, jog didžioji
dalis GSI įvyksta ryte tarp 6 – 12val., o tai yra siejama su padidėjusiu širdies susitraukimų dažniu,
katecholaminų atsipalaidavimu, padidėjusiu kraujo spaudimu, trombocitų agregacija šiomis
valandomis kai žmogus nubunda (Matačiūnienė, 2015).
GSI visame pasaulyje sukelia dideles ne tik socialines, bet ir ekonomines problemas.
Manome, jog populiacijai senstant GSI atvejų gali tik daugėti.
16
1.2. Galvos smegenų infarkto etiologija bei klinika
GSI gali sukelti daugybė veiksnių, tačiau nėra vieno aiškaus ir konkretaus. Amžius yra vienas
iš rizikos veiksnių patirti GSI, dėl to ši liga tampa didele problema, nes senyvo amžiaus sergančių
žmonių skaičiaus vis didėja (Staines, 2009). GSI dažnis kiekvieną 10 - metį, žmonėms sulaukusiems
55 metų dvigubėja, o net 70 proc. įvykusių GSI yra nustatomas vyresniems nei 65 m. amžiaus
asmenims (Radžiuvienė, 2008). Autoriai vieningai teigia, jog moterys patyrusios GSI dažniausiai yra
vyresnės už vyrus. Teigiama, jog senyvo amžiaus moterų mirtingumas yra žymiai didesnis nei to paties
amžiaus vyrų (Spengos, 2010; Palm, 2012). Jauno amžiaus asmenims GSI buvo laikomas retu įvykiu,
tačiau pagal atliktus naujausius tyrimus galima teigti, jog vis daugiau GSI atvejų įvyksta jauno
amžiaus žmonėms, tačiau amžius vistiek išlieka svarbiu rizikos veiksniu (Lengvenis, 2015).
R. L. Sacco ir kt. (2006) teigia, kad pagrindiniai GSI rizikos veiksniai yra: hipertenzija,
cukrinis diabetas, padidėjęs cholesterolio bei lipidų kiekis, rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas,
galvos smegenų kraujagyslių ligos bei pažeidimai (Sacco, 2006). Kiti autoriai išskiria, jog GSI sukelia:
29 proc. – širdies ligos ir prieširdžių virpėjimas, 16 proc. – aterosklerozė su stenoze ir 3 proc. –
migrena, piktybiniai navikai, padidėjęs kraujo krešumas ir kiti (Kirkman, 2014). Lietuvos autorių
teigimu, viena iš dažniausių GSI susirgimo priežasčių yra aterosklerozė, kuri pažeidžia
ekstrakranijines ir intrakranijines kraujagysles. Apie 70 - 80 proc. visų GSI atvejų priežastis yra
trombinis arba embolinis arterijų užsikimšimas (Budrys, 2009). Naujausių tyrimų duomenimis arterinis
kraujo spaudimas ir jo nuolatinis kitimas turi prognostinį poveikį atsirasti GSI bei apsunkina jo baigtį
(Lau, 2014; Furlan, 2015). Atsižvelgiant į mirtingumą nuo GSI, širdies nepakankamumas buvo
išskiriamas kaip pagrindinis veiksnys, turintis tam įtakos (Spengos, 2010). Pam F. ir kiti (2012)
išskiria, jog aterosklerozė, širdies vainikinių arterijų ligos bei periferinių arterijų ligos yra didesni
rizikos veiksniai vyrams, nei moterims.
V. Budrys (2009) teigia, kad GSI įtakos turi ir genetiniai veiksniai, nors tai nėra paveldima
liga. Taip pat atsiranda vis daugiau studijų, kurios sieja kvėpavimo sutrikimus miegant su padidėjusia
rizika susirgti GSI (Matačiūnienė 2015). Literatūroje nurodoma, kad trūkumas ar per didelis kiekis C
reaktyvinio baltymo (CRB) yra viena iš galimų priežasčių, kuri gali sukelti GSI. Atliktų tyrimų
duomenimis pastebėta, jog didelis kiekis CRB yra susijęs su GSI ir kitais neurologiniais sutrikimais
(Krupinski, 2007).
Analizuojant GSI sukeliamus simptomus, pabrėžiama, kad šis susirgimas gali sukelti įvairius
simptomus, kurie priklauso nuo to, kuri smegenų arterija yra pažeidžiama. Literatūros duomenimis
GSI atveju dažniausiai yra pažeidžiama vidurinė smegenų arterija (Skurvydas, 2011). Yra nustatyta,
jog tik 10 proc. asmenų, patyrusių GSI visiškai pasveiksta, 25 proc. asmenų išlieka neigiamų ligos
padarinių, 40 proc. nustatoma vidutinio sunkumo funkcijų sutrikimai, o net 15-30 proc. pacientų
17
nustatomas sunkus neįgalumas (Milinavičienė, 2008). GSI dažniausiai paveikia kalbą, atsiranda vienos
kūno pusės raumenų silpnumas, sukelia orientacines bei jutimų problemas (Yew, 2009). Didelę svarbą
turi ir giliųjų jutimų sutrikimai. Jie neturi įtakos judesių ir jėgos atsigavimui, tačiau apsunkina
judėjimą, savęs apsitarnavimą, nes pacientas negali atlikti laisvų bei tikslingų judesių (Budrys. 2009).
Literatūroje nurodomi ir kiti GSI sukelti simptomai: rankos bei kojos silpnumas, vienos veido pusės
silpnumas, galvos skausmas bei vienos kūnų pusės paralyžius (Hand, 2006). Persirgus GSI atsiranda
rankų sutrikimai, sumažėja rankų raumens susitraukimo jėga, greitis, judesiai tampa neplastiškti,
nekoordinuoti bei netikslūs, judesiai praranda biomechanines savybes. Patyrus GSI ypač dažnai ir
stipriai yra pažeidžiami smulkieji rankų judesiai. Net 85 proc. visų asmenų, patyrusių GSI, turi
paveiktą ranką bei jos funkcijų sutrikimus, kurie apie 55- 75 proc. asmenų išlieka net 3- 6mėn., po
susirgimo (Skurvydas. 2009; Higgins, 2006; Batool, 2015). Klinikinių simptomų įvairovė persirgus
GSI yra labai didelė ir priklauso nuo infarkto lokalizacijos, arterinės kraujotakos baseinų
individualumo, kolateralinės kraujotakos galimybių bei kitų arterijų būklės ir galimybių (Budrys,
2009).
Yra daug rizikos veiksnių, kurie gali sukelti GSI, tačiau manome, jog amžius, nutukimas,
rūkymas, aterosklerozė, arterinio kraujo spaudimo nuolatinis kitimas, galvos smegenų kraujagyslių
ligos bei pažeidimai turi didžiausios reikšmės GSI atsiradimui. GSI sukelti simptomai yra labai
individualūs, todėl manome, jog jie priklauso nuo individualių žmogaus savybių.
1.3. Rankos funkcija, jos sutrikimas bei vertinimas
Rankos funkcija yra svarbi gyvenimo kokybės sudedamoji dalis. Rankomis gebame
manipuliuoti daiktais, siekti bei perdėti daiktus iš vienos vietos į kitą, apsitarnauti bei būti
savarankiškais (Sharma, 2006). Atstumas, kurį galime pasiekti, tai rankos ilgio funkcija, kuri leidžia
pasiekti toli esamus daiktus. Pati užduotis bei objekto forma ir nuotolis gali apsunkinti arba palengvinti
veiksmą. Kuo plačiau ranka juda erdvėje, tuo geriau galime stebėti jos judesius, tikslumą. Rankos yra
labai svarbios mūsų kasdieninėje veikloje: savęs apsitarnavimo, maitinimosi, higienos, apsirengimo
bei pan. Jos atlieka ir balansavimo funkciją. Kai kūnas juda už stabilumo ribų, jos atlieka stabilizavimo
ir kūno palaikymo funkciją, padeda grįžti kūnui į stabilią padėtį. Jei stabilumas yra prarastas ir žmogus
krenta, tai rankos gali atlikti atramos bei atsistūmimo funkcijas. Rankos svarbų vaidmenį atlieka ir
ėjimo metu, jos veikia priešinga krypti nei pasisuka liemuo ir taip apsaugo liemenį nuo per didelio
pasisukimo. Rankos taip pat atlieka ir komunikavimo, funkciją (Carr, 2005; Subramanian et al., 2007).
Patyrus GSI, pažeidžiama raumenų bei nervų sistema, dėl šios priežasties sutrinka pažeistos
galūnės motorinė bei sensorinė funkcijos (Carmichael, 2008). C. Khan ir kt. (2011) ir Batool (2015)
18
teigia, jog tik 5 - 20 proc. žmonių, patyrusių GSI, ateityje visiškai atgauna rankos ir plaštakos funkciją.
Literatūros duomenimis, asmenims, patyrusiems GSI ir turintiems rankos funkcijos sutrikimus, gali
tekti susidurti su tam tikromis pagrindinėmis judesių problemomis:
1. Paimti ir paleisti įvairių formų, dydžių, svorių ir tekstūrų objektus.
2. Laikyti ir pernešti įvairius daiktus iš vienos vietos, į kitą.
3. Perimti daiktą iš vienos rankos į kitą, jį sugriebti.
4. Manipuliuoti įvairiais daiktais.
5. Pasiekti objektą visomis kryptimis stovint bei sėdint.
6. Abejomis rankomis atlikti įvairias užduotis: viena ranka laiko objektą, kita juda, abi
rankos atlieka judesius.
7. Mesti ir gaudyti kamuolį.
Rankos funkcijos sutrikimas sutrikdo normalią, kasdieninę žmogaus veiklą bei apsunkina jo
gyvenimą (Carr, & Shepherd, 2005; Batool, 2015).
Moksliniais tyrimais įrodyta, jog patyrus GSI, atliekant rankos judesius yra įtraukiami
papildomi judesiai. Siekiant tam tikrą daiktą esantį toliau į judesį yra įtraukiami liemens raumenys,
kurie atlieka kompensacinius judesius (Michaelse, 2006). Remiantis šiuolaikinėmis technologijomis
nurodoma, jog pirmiausiai reikia atstatyti funkcijas susijusias su kasdienine veikla bei savęs
apsitarnavimu, o tik vėliau sudėtingus bei į judesį įtraukiamus papildomus rankos judesius (Sale,
2014).
Pasaulyje yra sukurta daugybė įvairių testų, leidžiančių įvertinti taikomos kineziterapijos
efektyvumą, tačiau dauguma jų yra orientuoti į vienos savybės vertinimą (Jamontaitė ir Puzara,
2011). Motorinė rankų funkcija bei raumenų jėga yra vertinama Lovett skale, raumenų tonusas
vertinamas pagal Ashworth skalę, kitoms savybėms bei funkcijoms vertinti dažniausiai yra sudaromos
atskiros vertinimo formos (Jamontaitė, ir Puzara, 2011; Lee, 2015). Funkcinio nepriklausomumo testas
(FNT), padeda įvertinti pažinimo funkcijas bei bendrąją funkcinę būklę (Milinavičienė, 2008). Dažnai
rankos funkcijai vertinti naudojama judesių vertinimo skalė, kuri padeda įvertinti motorikos funkciją
atliekant tam tikrus judesių darinius. Vertinami peties, alkūnės, plaštakos judesiai bei šių dalių
kombinaciniai judesiai (Brauer, 2008). Taip pat viršutinių galūnių funkcijai vertinti yra naudojamas
modifikuotas Fugl-Meyer (FM) testas, kurio esmė yra įvertinti motorinių funkcijų atsigavimą patyrus
GSI (Sale, 2014; Lee, 2015). Plačiai yra taikomas Wolf motorinio aktyvumo testasar Jebsen – Taylor
testas rankos funkcijai įvertinti (Wu, 2007; Hummel, 2005). Rankos miklumui vertinti yra naudojamas
modifikuotas kaištukų testas, Frenchay rankos testas ar daugelis kitų, kuriuos pasirenka tyrėjas (Gillen,
2011; Eby, 2006). Taip pat rankos funkciją galima įvertinti objektyviais metodais: dinamometru,
reakciometru, įvairiomis kompiuterinėmis programomis, kinematiniu būdu ar kitais. Tyrimų, kuriuose
19
būtų vertinama paveiktos rankos funkcija po GSI taikant įvairius testus ar skales, yra nemažai. Tačiau
mokslinių tyrimų, kuriuose atsispindėtų rankos funkcijos vertinimas objektyviais metodais rasti
pavyko vos keletą.
Rankos funkciją galima įvertinti tiek subjektyviais, tiek objektyviais metodais. Rankos
funkcijos vertinimas yra kineziterapeuto kompetencijos dalis, todėl jis gali parinkti, kokiais metodais
atlikti vertinimą.
1.4. Motoriniai rankos funkcijos sutrikimai
Rankos motoriniai sutrikimai lydi daugelį asmenų, patyrusių GSI (Langhorne, 2009).
Motorinės funkcijos valdymas prasideda nuo kompleksinės nervų sistemos, fizinių ir elgesio procesų
valdymo, kurie valdo visus judesius. Kai kurie judesiai turi genetinį pagrindą ir jie atsiranda savaime,
o kai kuriuos judesius reikia išmokti. Judesiai gali būti valingi (sąmoningi) ir nevalangi. Valingų
judesių metu žmogaus smegenys dirba kuriant naujus judesius, o nevalingų – automatiškai. Sensorinė
ir motorinė informacijos sąveikauja tarpusavyje, sensorinė informacija padeda suformuoti tinkamą
judesį. Judesys yra žmogaus judėjimo priežastis, kuris leidžia atlikti sudėtingus ir įvairius manevrus.
Kiekvienas judesys yra pradedamas nuo motorinio plano, kuris padeda sukurti tikslų judesį ar judesių
darinius (O‘Sullivan, 2007; Skurvydas, 2011).
Praėjus 2 - 6 savaitėms po GSI motoneuronų sumažėja apie 50 proc. Priklausomai nuo
pažeidimo laipsnio sutrinka ne tik dinaminės, bet kinematinės judesių savybės. Sunku yra atlikti
judesius, nes aktyvuojant raumenį agonistą kartu aktyvuojasi ir raumuo antagonistas. Kai raumuo
neatlieka normalaus ir aktyvaus darbo jis atrofuojasi ir trumpėja. Be to, trumpėja raumeninės verpstės
ir receptoriai tampa nebedirginami, todėl nutrūksta aferentinė impulsacija. Tai pagrindinė literatūroje
nurodoma priežastis dėl kurios po GSI sumažėja raumens susitraukimo jėga bei greitis. Judesiai tampa
trūkčiojantys, netikslūs, atliekant judesius rankomis į darbą yra įtraukiama daug nereikalingų kitų
raumenų, net ir kojų. Po GSI rankų tiesimo jėga sumažėja labiau nei rankų lenkimo jėga distalinių
raumenų jėga sumažėja labiau nei proksimalinių raumenų jėga. Patyrus GSI gali padidėti raumenų
spastiškumas, raumenys priešinasi net ir lėtam ištempimui. Pablogėja ne tik pažeistos rankos
valdymas, bet ir sveikosios rankos, nes pažeistajam galvos smegenų pusrutuliui valdyti judesius
padeda sveikasis galvos smegenų pusrutulis. Manoma, jog, esant dešiniojo galvos smegenų pusrutulio
GSI, ypatingai pablogėja judesio kinematinės savybės (pvz., tikslaus judesio trajektorija), o pažeidus
kairįjį smegenų pusrutulį, pablogėja atliekamo judesio dinaminės savybės bei rankų ir liemens judesių
koordinavimas (Skurvydas, 2011). Literatūros duomenimis, dar vienas svarbus veiksnys, kuris
apsunkina motorinę veiklą – tai susiformavusios kontraktūros. Dėl susidariusių kontraktūrų dažniausiai
20
yra sunku atlikti lenkimo, pritraukimo ir vidinės rotacijos reikalaujančius judesius (Gillen, 2011).
Tyrimais yra įrodyta, jog stambiųjų raumenų grupių atsigavimas yra žymiai greitesnis nei smulkiųjų
raumenų grupių, nes stambieji raumenys turi didesnę abipusę inervaciją. Motorinės funkcijos
atgavimas taip pat priklauso nuo jos pažeidimo laipsnio bei pažeidimo greičio ir staigumo.Kuo yra
didesnis pažeidimas ir kuo staigiau pažeidžiama galūnė, tuo motorinės funkcijos atgavimas yra
lėtesnis (Skurvydas, 2009; Gillen, 2011; Kreisen, 2007).
Patyrus GSI raumenys silpnėja, trumpėja, atrofuojasi, praranda plastiškumą, o tai sukelia
dideles mobilumo problemas. Manome, jog sutrikus dinaminėms bei kinematinėms judesių savybėms
sutrinka sudėtingų judesių atlikimas, atsiranda kompensaciniai judesiai bei labai pablogėja paveiktos
rankos valdymas.
1.5. Sensoriniai rankos funkcijos sutrikimai
Žmogaus kūnas yra nuolatos veikiamas, įvairių dirgiklių, jis gauna daugybę sensorinės
informacijos iš aplinkos, judesių, prisilietimų, garso, kvapo ir kitų dirgiklių. Aukščiausioji sensorinės
informacijos valdymo grandis yra žmogaus smegenys, jos tarpusavyje turi susieti sensorinę ir motorinę
informaciją, kad galėtų tiksliai koordinuoti kūno sąveiką su aplinka. Sensorinė integracija – tai
smegenų gebėjimas organizuoti, interpretuoti bei naudoti jutiminę informaciją. Sensorinė integracija
padeda suplanuoti, koordinuoti bei įgyvendinti motorinę funkciją (O‘Sullivan & Schmitz, 2007).
Sensorinė funkcija yra tokia pat svarbi kaip ir motorinė. Atgaunant sensorinę funkciją, vienas
pagrindinių vaidmenų tenka receptorių stimuliavimui. Literatūroje jutimo receptoriai skirstomi pagal
dirgiklius, į kuriuos jie labiausiai reaguoja: spaudimo, temperatūros, cheminių medžiagų, šviesos,
skausmo ir gilieji receptoriai. Visi receptoriai informuoja organizmą apie aplinkos poveikį. Delne
esantys receptoriai pateikia daug informacijos apie subjektą bei jo savybes, todėl jie yra itin svarbūs
kasdieninėje bei savęs apsitarnavimo veiklose (Carr, & Shepherd, 2005).
Sensorinė disfunkcija gali atsirasti dėl tam tikros patalogijos, pažeidimo ar sužalojimo, kuris
paveikia periferinę nervų sistemą, centrinę nervų sistemą, ar jas abi (O‘Sullivan & Schmitz, 2007).
Kaip teigia Hunter S. ir Crome P. (2002), 60-74 proc. visų patyrusių GSI žmonių patiria pojūčių
trūkumą pažeistoje rankoje bei plaštakoje. Dažniausi sensoriniai sutrikimai yra lytėjimo, temperatūros,
padėties, svorio bei formos neskyrimas. Sutrikus sensorinei rankų funkcijai yra sunku atpažinti
liečiamą objektą, pažeistoje rankoje gali būti jaučiamas dilgčiojimas. Taip pat gali sutrikti dirgiklių
skyrimas, šaltį gali jausti kaip šilumą, o šilumą kaip šaltį (Skurvydas, 2009). Sensorikos sutrikimas gali
sukelti labai didelį jautrumą, bet koks prisilietimas tampa skausmingas bei nemalonus. Skausmas,
daugelio autorių duomenimis, taip pat yra priskiriamas sensoriniams sutrikimams. Patyrus GSI gali
21
atsirasti chroniškas skausmas paveiktoje galūnėje dėl nervų sistemos pažeidimo. Skausmas gali būti
jaučiamas ir paveiktos rankos petyje. Šio skausmo priežastys gali būti labai įvairios, kaip pagrindines
priežastis autoriai išskiria paveiktos rankos sumažėjusį mobilumą ir peties svorį, kuris pamažu tempia
peties sąnarį gaubiančius raiščius (Hunter, 2002).
Sensorinė informacija yra neatsiejama judesio dalis, ji suteikia labai daug informacijos apie
aplinką, daiktus, padeda juos atpažinti. Sensorinės informacijos dėka galime pajusti skausmą, todėl
manome, kad sensorinė informacija yra labai svarbi judesių atlikime bei kasdieninėje veikloje.
Sensorinės informacijos sutrikimas apsunkina žmogaus suvokimą apie jį supančią aplinką.
1.6. Liemens funkcija ir jo kontrolė
Patyrus GSI dažnai yra paveikiama liemens funkcija bei jos kontrolė. Sutrinka ne tik rankų ar
kojų judesiai, bet ir liemens, dėl to sutrinka gebėjimas tinkamai valdyti laikyseną bei atlikti liemens
judesius. Tyrimais nustatyta, kad asmenims, persirgusiems GSI, pažeistos galūnės funkciniams
judesiams, įtakos turi liemens judesių kontroliavimas (Michaelsen et al., 2005).
Tinkama liemens kontrolė užtikrina kūno masės centro pernešimą į vieną ar kitą pusę žmogui
sėdint ar stovint. Dažnai patyrus GSI ši funkcija sutrinka, kūno masės centrą tampa sunku kontroliuoti.
Literatūros duomenimis, liemens padėtis ir kontrolė turi įtakos mentės bei raktikaulio funkciniams
judesiams, kurie paveikia visus kitus rankų judesius. Netgi neesant sensomotorinių funkcijų
pažeidimams, tačiau esant liemens valdymo sutrikimams, viršutinių galūnių normalūs judesiai tampa
sudėtingi. Tinkama liemens kontrolė užtikrina ir galvos bei kaklo išlaikymą vidurio linijoje, tačiau
patyrus GSI ir sutrikus liemens valdymui, kaklas ir galva nebeišlaikomi vidurio linijoje, prarandama
kontrolė (Corriveau et al., 2004;)
Žmogaus kūno kontrolė priklauso nuo organizmo funkcinių ryšių, sensorinės informacijos
integracijos ir nuo griaučių raumenų sistemos veiklos. Liemens raumenys atlieka labai svarbią funkciją
– stabilizuoja stuburą, o tam reikalinga bendra ir vieninga visų raumenų aktyvacija bei jų tinkamo
tonuso palaikymas. Yra išskiriami globalūs raumenys, kurie dalyvauja bendrame liemens stabilizavime
ir lokalūs raumenys, kurie dalyvauja segmentiniame stuburo stabilizavime (Stevens et al., 2006).
Patyrus GSI dažnai atsiranda raumenų tonuso pokyčiai, atsiranda nevalingas raumenų įtempimas.
Raumenų tonusas yra labai svarbus tinkamai judesių koordinacijai užtikrinti. Yra manoma, jog norint
atstatyti rankų ir kojų raumenų tonusą pirmiausia reikia jį atstatyti liemenyje, nes visų judesių
pagrindas yra būtent ten. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo lyginami raumenų tempimo bei
liemens sukamųjų judesių pratimų įtaka raumenų tonuso pokyčiams, asmenims patyrusiems GSI.
22
Nustatyta, jog liemens sukamieji judesiai veiksmingiau mažina padidėjusį raumenų tonusą, o tai
leidžia sklandžiau atlikti funkcinius judesius (Vaišvilaitė ir kt. 2012).
Siekiant įvertinti liemens funkcinius pokyčius, asmenims, patyrusiems GSI, galima pasitelkti
elektromiografinį tyrimą, kuris padeda nustatyti raumenų aktyvumą. R. Dickstein (2004) su kolegomis
atliko tyrimą, kurio metu buvo tiriama pilvo tiesusis ir liemens tiesiamasis raumenys. Gauti duomenys
parodė, jog šių raumenų aktyvumas pažeistoje pusėje buvo žymiai mažesnis, nei nepažeistoje pusėje.
Todėl liemens raumenų aktyvinimas, koordinavimas, kontroliavimas bei valdymas yra itin reikšmingi
funkcijų atgavimui asmenims, patyrusiems GSI. Gebėjimas tinkamai kontroliuoti liemenį persirgus
GSI, turi didėlę įtaką tolimesniam funkciniam atsigavimui (Dickstein et al., 2004). Roberta de Oliveira
Cacho et.al. (2015) teigia, jog liemens kontrolė yra susijusi su rankų funkciniais judesiais, todėl
užtikrinus tinkamą liemens kontrolę galima pagerinti peties ir alkūnių judesių amplitudes bei sumažinti
kompensacinius judesius.
Liemens kontrolė yra labai svarbi žmogaus kūno laikysenai, eisenai, judesių atlikimui, jų
valdymui bei kontroliavimui. Tinkama liemens kontrolė užtikrina kaklo bei galvos tinkamą padėtį bei
tikslius ir koordinuotus rankų judesius. Manome, jog tinkama liemens kontrolės užtikrina greitesnį
funkcinį atgavimą.
1.7. Reabilitacija patyrus galvos smegenų infarktą
PSO duomenimis reabilitacija - tai medicininių, socialinių, profesinių bei teisės priemonių
komplekso taikymas, siekiant maksimalaus asmens funkcinio aktyvumo. Reabilitacijos pagrindinis
tikslas - sugrąžinti ar kompensuoti pažeistas funkcijas, siekti kuo didesnio paciento savarankiškumo
bei padėti sugrįžti į visuomenę (Bižokaitė 2011). Dauguma mokslininkų teigia, jog ankstyva
reabilitacija, asmenims, patyrusiems GSI, turi didelę įtaką tolimesnei ligos eigai ir sąlygoja geresnę
gyvenimo kokybę. J. Young (2007) teigia, kad geriausius rezultatus galima pasiekti po GSI praėjus 8,
13, 17 savaičių. Tyrimų duomenimis kompleksinė reabilitacija grąžina arba kompensuoja biosocialines
funkcijas, reabilitacijos dėka asmuo pasiekia didesnį funkcinį savarankiškumą, mobilumą, padeda
išvengti komplikacijų ir gali sugrįžti į pilnavertį gyvenimą (Putiakovaitė ir kt., 2011). Kineziterapija
yra vienas iš pagrindinių būdų, galintis padėti atgauti prarastas ar susigrąžinti sutrikusias rankos
funkcijas. Kineziterapija yra svarbi tiek ankstyvuoju, tiek ir vėlyvuoju reabilitacijos laikotarpiu. Ji
trumpina paveiktos rankos sutrikimų susigrąžinimo laiką, greitina atgavimo procesus bei skatina
prisitaikymo reakcijas (Young, 2007). Kineziterapijos pagrindinis uždavinys yra judesių valdymo
treniravimas, kuris pagrįstas biomechaninėmis žiniomis apie judesius, judesių valdymo procesą ir
judesių mokymą. Literatūroje nurodoma, jog kineziterapijos procedūrų metu daugiausiai dėmesio turi
23
būti skiriama motorikos, mobilumo, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimų korekcijai bei lavinimui (
Jamontaitė, 2011).
Kineziterapija pradedama ūmiu ligos laikotarpiu. Literatūroje yra nurodoma, jeigu ligonio
būklė yra stabili, tai kineziterapiją galima pradėti taikyti kitą dieną po GSI. Pacientams sergantiems
GSI kineziterapija yra individuali ir kineziterapijos metodai bei priemonės yra parenkamos pagal GSI
pobūdį, lokalizaciją, padarinius bei paciento būklę ir motorikos atsigavimo laikotarpį. Taikant
kineziterapiją po GSI turi būti laikomasi bendrų principų: nepervargti, laipsniškai didinti fizinį krūvį
bei naudoti dozuotas pastangas (Kaunaitė, 2005). Atlikti tyrimai rodo, kad kineziterapijos efektyvumas
nepriklauso nuo lyties, amžiaus, kūno svorio, gyvenimo sąlygų, šeiminės padėties, išsilavinimo ar
darbo pobūdžio, tačiau įtakos turi GSI lokalizacija, pažeidimo gylis, afazija, kineziterapijos procedūrų
skaičius, paciento motyvacija bei šeimos narių aktyvus dalyvavimas reabilitacijos eigoje (Putiakovaitė,
2011).
Reabilitacija padeda asmenims, patyrusiems GSI susigrąžinti ar kompensuoti prarastas
funkcijas, siekti kuo didesnio pacientų savarankiškumo, mobilumo bei sugrįžti į visuomenę ir vėl tapti
aktyviais jos nariais. Todėl reabilitacija yra vienas iš geriausių gydymo būdų siekiant atgauti prarastas
funkcijas, asmenims, patyrusiems GSI.
1.8. Pagrindiniai kineziterapijos metodai, rankos funkcijos atgavimui po galvos
smegenų infarkto
Kineziterapijos metodų parinkimas po GSI priklauso nuo pažeidimo, asmens funkcijų
sutrikimo bei funkcinės būklės. Gebėjimas praktikoje taikyti naujausius kineziterapijos metodus tampa
būtinybe. H. Fischer ir kt. (2015) teigia, jog žmogaus smegenys, patyrus GSI, veikia spontaniškai,
todėl neuroplastiškų procesų skatinimas yra itin svarbi judesių atkūrimo dalis. Tačiau nėra vieno
geriausio ir tinkamiausio metodo paveiktos rankos funkcijai atstatyti (Fischer, ir kt. 2015). Skausmui
mažinti yra rekomenduojamas gydymas padėtimi, paveiktos galūnės pakėlimas bei įvairių įtvarų
naudojimas. Sensorinės rankos disfunkcijos lavinimui autoriai rekomenduoja naudoti jutiminių
funkcijų gerinimo metodiką, judesių amplitudei didinti – pasyvius bei aktyvius paveiktos rankos
judesius, rankos funkcijai – izometrinius, izokinetinius, ekscentrinius bei koncentrinius pratimus.
(Adams, 2011). Yra atlikta tyrimų, kurių metu asmenų patyrusių GSI rankos sutrikimų gydymui
taikytas judesių ribojimo metodas. Jo esmė – ribojami nepažeistos galūnės judesiai ir sutelktai yra
atliekami nepažeistos rankos judesiai. Šiam metodui dažniausiai yra naudojami įvairūs raiščiai ar
įtvarai, kurie riboja sveikosios rankos judesius (Ploughman, 2008). Atgaunant rankos funkciją, yra
rekomenduotina taikyti Bobath metodiką, kuri grindžiama teisingų judesių kūrimu ir neteisingų judesių
24
keitimu į teisingus. Ši metodika padeda gerinti rankos funkciją, slopindama neteisingus judesius, o
vėliau yra mokoma teisingų (Luke, 2004). Sutrikusiai rankos funkcijai po GSI atgauti galima naudoti
diferencinio mokymo metodą, kuris aktyvuoja judamojo elgesio svyravimus ir leidžia pačiam žmogui
organizuoti, planuoti judesius bei mokytis naujų. Pacientas kineziterapijos metu gauna daug naujų
pratimų, kuriuos ateityje galės pritaikyti kasdieninėje veikloje ar tam tikrų sprendimų metu. Šis
metodas apima sąnarių judėjimą, raumenų veiklą, miklumą bei greitį taip padėdamas lavinti rankos
funkcijas (Schöllhorn, 2010; Batool 2015). Buvo atlikti tyrimai, kurie įrodė jėgos treniruotės, įvairių
užduočių, reikalaujančių tikslumo ar priverstinių užduočių atlikimo efektyvumą (Jeong ir kt. 2015).
Naujausi tyrimai pabrėžia, kad reikia skatinti paveiktosios rankos aktyvumą, visi judesiai atliekami
paveiktąja ranka, o tai padeda pasiekti geresnius rezultatus bei greitesnį funkcijų atgavimą (Batool,
2015).
Rankos funkcijos bei funkcinių judesių sutrikimams mažinti yra taikytina veidrodžio terapija
(1 pav). Šis metodas yra paprastas, nebrangus ir nukreiptas vien tik į paciento gydymą. Veidrodžio
terapija – tai vizualinių iliuzijų sukūrimas, padedantis mažinti paveiktos galūnės skausmą bei
padedantis atkurti jos mobilumą. Atliktų tyrimų duomenimis, pacientai, kuriems buvo taikyta
veidrodžio terapija teigia, jog po terapijos sumažėjo skausmas, labiau atsipalaidavo bei patyrė pojūtį,
jog galėtų judinti paveiktą galūnę. Taip pat šiems pacientams pagerėjo rankos funkciniai judesiai,
miklumas, greitis bei judesių tikslumas (Yavuzer, 2008). Tyrimai parodė, jog veidrodis ypač aktyvina
neuronus bei jų sistemą ir padeda atgauti aktyvius rankos funkcinius judesius. Nustatyta, jog
veidrodžio terapija aktyvina smegenų zonas, kurios atsakingos už paveiktos rankos funkciją. Buvo
atliktas tyrimas, kurio metu lyginamos dvi grupės – kontrolinė, kuriai buvo taikoma tradicinė
kineziterapija, ir tiriamoji, kuriai kineziterapija buvo taikoma pagal veidrodžio terapiją. Nustatyta, jog
gauti rezultatai buvo palankesni tai grupei, kuriai buvo taikoma kineziterapija pagal veidrodžio
terapiją. Šis tyrimas parodė, jog tiriamosios grupės pažeistos smegenų pusės aktyvacija buvo didesnė
nei kontrolinės grupės ir paveiktos rankos miklumas bei vikrumas taip pat buvo geresnis tiriamojoje
grupėje. Nurodoma, kad veidrodis gali padėti į darbą įjungti pažeistą smegenų pusrutulį bei padėti
atgauti paveiktos rankos funkciją bei pašalinti sutrikimus (Sale, 2014; Yavuzer, 2008).
Daug dėmesio yra skiriama elektrstimuliacijos poveikio paieškoms. Elekstrostimuliacija – tai
elektros srovės naudojimas audinių funkcijai stiprinti (1pav). Teigiama, jog elektrostimuliacija yra itin
veiksminga, patyrusiems GSI, nes skatina mažesnių motorinių neuronų aktyvaciją ir sužadina raumens
susitraukimą (elektros srovė sukelia depoliariziają, kuri sukelia reikiamą raumenų susitraukimą).
Elektrostimuliacija skatina vykti neuroplastiškus pokyčius, kurie gali padėti atkurti rankos funkcinius
judesius (Lee YY, 2015). Patyrus GSI reikėtų stimuliuoti riešo ir pirštų tiesiamuosius bei griebimo
funkcijoje dalyvaujančius raumenis (Carr, 2005). Raumenų elektrostimuliaciją yra naudinga taikyti
ankstyvuoju ligos periodu, nes stimuliuojant yra didinama nusilpusio raumens jėga, kuri reikalinga
25
aktyvių judesių atlikimui. Paillard (2008) atliko tyrimą, kuris parodo jog laikas, per kurį pacientai
išlavino bei patobulino rankos mobilumą buvo trumpesnis toje grupėje, kuriai papildomai buvo taikyta
raumenų elektostimuliacija. Tad galima teigti, jog raumenų elektrostimuliacija gali padėti susigrąžinti
prarastą paveiktos rankos mobilumą ar jos funkcijas (Paillard, 2008). Taip pat daug atliktų tyrimų
įrodė transkranialinės magnetinės stimuliacijos poveikį paveiktos rankos motorinės funkcijos
atgavimui. Transkranialinė magnetinė stimuliacija leidžia padidinti arba sumažinti smegenų žievės
jautrumą ir taip stebėti smegenų regionų įtaką judesių atsigavimui (Lüdemann-Podubecká ir kt. 2016;
Auriat ir kt. 2015).
1 pav. Veidrodžio terapija ir elektrosmiluliacija
[G. J. Yun et al., 2011]
Yra svarbu aptarti ir naujausių reabilitacijos technologijų svarbą, atgaunant rankos funkciją
patyrus GSI. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidė, jog asmenims, patyrusiems GSI ir turintiems
paveiktą ranką galima padėti atgauti rankos motorinę funkciją, pasitelkiant nešiojamą pirštinės įtvarą,
kuris padeda žmogui lavinti bei atlikti rankos judesius, lavinti rankos motorinę kontrolę ir užduočių
atlikimą (Fischer, ir kt. 2015). Taip pat yra sukurta muzikinė pirštinė, kuri puikiai padeda atgauti bei
tobulinti paveiktos rankos smulkiuosius judesius. Tai muzikinis žaidimas, apjungiantis rankos
sutrikimų atgavimą bei skatinantis smegenų veiklą. Įrodyta, kad ši metodika teigiamai veikia nervų
sistemą bei rankos motorines funkcijas. Rankos nykščio opozicinis judėjimas skatina bei tobulina
gebėjimą manipuliuoti smulkiais daiktais ir lavina paveiktosios rankos motorinę funkciją. Atliktų
tyrimų duomenimis, kai buvo lyginama izometrinė rankos treniruotė su muzikinės pirštinės treniruote,
gauti rankos motorinės funkcijos bei smulkiųjų judesių rezultatai buvo geresni mažinant rankos
sutrikimus su muzikine pirštine (Friedman, 2014). Šių dienų naujausi tyrimai įrodo robotų – asistentų
naudą, patyrusiems GSI, rankos funkcijos atgavimui. Robotai gali ne tik palengvinti apsitarnavimą, bet
ir vadovauti, nurodyti užduotis bei sekti jų atlikimą taip padedant atgauti prarastas rankos funkcijas.
Virtuali realybė ar moderni žaidimų programa, roboto pagalba, gali padidinti motyvacijos lygį.
26
Robotai turi teigiamą poveikį motorinių bei sensorinių rankos funkcijų lavinimui, tačiau gyvenimo
kokybės gerinimui poveikis nėra įrodytas (Lee, 2015; Dovat, 2008).
Tradicinė kineziterapija labai plačiai yra taikoma GSI gydymui. Kineziterapija rankos
funkcijai lavinti turi būti pradedama kaip galima anksčiau ir žmogus turi būti aktyvus šios programos
dalyvis. Daug dėmesio tradicinės kineziterapijos metu yra skiriama:
1. Pirštų lenkimo, tiesimo bei riešo tiesimo judesiams.
2. Siekimo judesiams.
3. Judesių atlikimui abejomis rankomis.
4. Minkštųjų audinių ištempimui (Carr & Shepherd, 2005).
Pratimai pradedami nuo lengviausių sunkesnių link, taip pat palaipsniui didinamas pratimų
atlikimo tempas. Paprasti pratimai gali būti atliekami tokie kaip: užkelti dilbį ant stalo, atlikti riešo
lenkimo, tiesimo bei stipininio ir alkūninio nuokrypio judesius, pirštų lenkimo, tiesimo, atitraukimo ir
pritraukimo judesius. Atliekami pirštų miklumo judesiai, kurių metu nykštys turi paliesti visų likusių
pirštų pagalvėles, taip pat piešimas ir rašymas, kurių metu greitinamas tempas. Labai svarbūs judesiai,
kurių metu dirba abi rankos: rankomis važiuoti dviračiu, atsistumti nuo sienos, žaisti su kamuoliu,
mesti ir gaudyti kamuolį bei kiti panašūs pratimai. Judesių atlikimo metu kineziterapeutas stebi
pacientą, analizuoja bei koreguoja jo judesius. Taip pat mokoma kasdieninių judesių, tokių kaip
laikyti stiklinę bei ją prinešti prie lūpų. Labai svarbu yra raumenų stiprinimo pratimai, juos galima
atlikti naudojant pagalbines priemones tokias kaip: gumas, svarelius, kamuoliukus, lazdas. Literatūros
duomenimis raumenų stiprinimo pratimų metu nereikėtų pervargti, vieno pratimo kartojimų skaičius
neturėtų viršyti 10 kartų ir 3 serijų (Carr & Shepherd, 2005).
Tradicinės kineziterapijos metu daugiausiai dėmesio skiriama judesiams, kurių metu dirba
smulkieji raumenys, o vėliau apimamos ir stambiosios raumenų grupės (Skurvydas, 2009). Tradicinės
kineziterapijos metu yra aktyvinami ir liemens raumenys, slopinami liemens kompensaciniai judesiai
bei gerinama liemens koordinacija bei kontrolė (Skurvydas, 2011). Liemens kontrolės lavinimo
pratimai apima liemens lenkimo, tiesimo, šoninio lenkimo bei rotacinius judesius. Yra nustatyta, jog
funkcinių rankos judesių pagerėjimą gali įtakoti liemens kompensaciniai judesiai. Moksliniais tyrimais
įrodyta, kad asmenys, patyrę GSI, priekinį liemens pasvyrimą dažnai naudoja kaip kompensacinę
techniką atliekant įvairius judesius ar manipuliacijas rankomis (Michaelsen et al., 2006). Todėl
kineziterapijos uždavinys yra ne tik rankos funkcinių judesių lavinimas, bet ir liemens kontrolės
lavinimas bei kompensacinių judesių išvengimas. Todėl taikomi liemens kontrolės pratimai, liemens
sukimo pratimai, kurių metu yra kontroliuojama paveikta kūno pusė, stengiamasi išvengti
netaisyklingo judesio atlikimo. Pratimai atliekami gulimoje, sėdimoje bei stovimoje padėtyse. Taip
pat yra įtraukiami ir pusiausvyros pratimai, kurių metu yra keičiamas svorio centras. Taikomai aktyvūs
27
pratimai bei pratimai su pasipriešinimu (Gaižauskaitė, 2003). Taikomi liemens lavinimo pratimai
sėdint, o vėliau ir stovint ant nestabilių plokštumų bei prijungiami įvairūs rankų judesiai (Mikalajūnas
ir Šakalienė, 2007).
Rankos sutrikimų mažinimui galima pasitelkti ir naują šiuolaikinės kineziterpijos metodikos
priemonę – S-E-T koncepciją. S-E-T metodika angliškai yra vadinama „Sling Exercise Therapy”. Tai
pakankamai naujas moderniosios kineziterapijos metodas, kurį sukūrė norvegų specialistai,
remdamiesi pastarojo dešimtmečio mokslinių tyrimų rezultatais. S-E-T koncepcija – tai laisvo
kybojimo efekto panaudojimas gydant griaučių raumenų sistemą, šis metodas tarsi apjungia visus
tradicinės kineziterapijos metodus, kuriuos sudaro: raumenų stiprinimas, stabilizacija, tempimas,
mobilizacija, atpalaidavimas bei sensomotorinės funkcijos lavinimas (Kirkesola, 2009). Koncepcijos
naujumas apima sensomotorinės treniruotės metodologiją ir uždaros bei atviros kinetinės grandies tipo
pratimų taikymo galimybes sprendžiant įvairias griaučių raumenų sistemos problemas. Praktika įrodo,
jog šios koncepcijos taikymo galimybės gali būti labai plačios (Danelly et al. 2011; Saeterbakken
2011). Šis metodas apjungia įprastines kineziterapines metodikas – raumenų asimetrijos, disbalanso
įvertinimo, raumenų stiprinimo ir tempimo, judesių amplitudės didinimo, sąnarių mobilizacijos, kūno
ar segmento atpalaidavimo, stabilumo, liemens kontrolės ir kitus. S–E-T koncepcijos metodo tikslas
yra pagerinti sąveiką tarp smegenų, receptorių ir raumenų. Dažniausiai S-E-T metodika praktikoje
realizuojama panaudojant „Redcord“ įrangą (2 pav) (Kirkesola, 2009; Danelly et al. 2011).
2 pav. RedCord įranga [Kirkesola, 2009]
28
Prognostiniai veiksniai, lemiantys rankos funkcijos atgavimą yra labai svarbūs planuojant bei
sudarant reabilitacijos programą (Nascimbeni 2006). Atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog patyrusiems
GSI, paveiktos rankos plaštakos pirštų atsigavimas rodo teigiamą progresą. Yra teigiama, kuomet
paveiktos plaštakos pirštai pradeda tiestis, galima prognozuoti rankos funkcijos atgavimą. (Smania,
2010.). Visi metodai gali turėti prognostinius veiksnius, jeigu jie yra tinkamai parenkami ir naudojami.
Apžvelgus tik mažą dalį tyrimų, susijusių su asmenimis, patyrusiais GSI ir turinčiais paveiktą
ranką, galima teigti, jog kineziterapija turi itin didelę reikšmę paveiktos rankos funkcijos atgavimui.
Nėra aišku kaip smegenys kompensuoja prarastą motorinę funkciją patyrus GSI, tačiau paveiktos
rankos lavinimas, stimuliavimas, aktyvinimas yra itin svarbūs atsigavimo rodikliai. (Auriat ir kt.
2015).
29
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto biomedicininių tyrimų
etikos komiteto leidimas, išduotas 2015 m. gruodžio 12 d. Protokolo Nr. BEC - FMR(M) – 787. Taip
pat AB „Eglės“ sanatorijos generalinis direktorius raštu patvirtino, jog tyrimo atlikimui, jo
vadovaujamoje įstaigoje, neprieštarauja ir duoda leidimą (1 priedas).
2.1. Tiriamieji
Tyrime dalyvavo 44 asmenys, kuriems buvo diagnozuotas GSI. Pirmos ir antros grupių
tiriamieji pagal lytį pasiskirstė grupėse tolygiai: 63,64 proc. sudarė vyrai ir 36,36 proc. sudarė moterys.
Kontingento pasiskirstymas pagal lytį pateiktas paveiksle (3 pav.).
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį išreikštas procentais
Tyrime dalyvavusių asmenų amžiaus vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 63,91 (± 6,63)
metų. Pirmos grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 63,27 (± 7,53) metų,
jauniausias grupės tiriamasis buvo 45 metų, o vyriausias – 75 metų. Antros grupės tiriamųjų amžiaus
vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 64, 54 (5,71) metų, jauniausias šios grupės tiriamasis buvo 51
metų, o vyriausias 72 metų amžiaus. Grupės tiek pagal lytį, tiek pagal amžių nesiskyrė, buvo
homogeniškos. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių abiejose grupėse pavaizduotas grafike (4 pav.).
30
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal amžių
Tyrimui pasirinkti pacientai turėjo atitikti šiuos kriterijus:
1. Paveiktos rankos raumenų jėga vertinant Lovett 5 balų skale ne mažiau kaip 3 balai;
2. Visiems tiriamiesiems GSI diagnozuotas pirmą kartą;
4. Pažeista vidurinioji smegenų arterija, pažeidimas kairiame smegenų pusrutulyje;
5. Tiriamųjų dominuojanti ranka – dešinė.
2.1. Tyrimo metodai
Kineziterapijos procedūrų efektyvumui vertinti buvo parinktas Wolf motorinio aktyvumo
testas, rankos judesių deriniams vertinti buvo naudojama judesių vertinimo skalė, rankos raumenų
jėgai vertinti naudojama Lovett skalė, plaštakos raumenų suspaudimo jėga buvo vertinama
dinamometru, liemens kontrolė vertinama funkcinio siekimo testu, o psichomotorinės reakcijos greičio
charakteristikų nustatymui buvo naudojamas reakciometras RA-1.
Wolf motorinio aktyvumo testas
Wolf motorinio aktyvumo testas (angl. Wolf Motor Function Test) naudojamas rankos motorinei
funkcijai įvertinti (2 priedas). Šis testas sudarytas iš 15 punktų. Iš jų 6 punktai vertina vieno ar kelių
sąnarių judesius, o visi kiti likę vertina funkcines užduotis. Testo atlikimo kokybė vertinama 6 balų
sistema. 0 balų – pacientas negali atlikti užduoties, 6 balai – pacientas užduotį atlieka teisingai:
0 - pacientas nebando ar negali atlikti judesių su paveikląja ranka;
1 - pacientas bando atlikti judesį su paveiktąja ranka, tačiau neatlieka;
31
2 - pacientas paveiktąja ranka atlieka labai lėtą judesį, tačiau padėties pakeitimui yra
reikalinga sveikosios rankos pagalba;
3 - pacientas paveiktąja ranka alieka judesį, tačiau reikia daug pastangų, minimali sveikosios
rankos pagalba padėties pakeitimui;
4 - pacientas atlieka norimą judesį labai lėtai, judėjimą įtakoja sinergija, reikia daug
pastangų;
5 - pacientas atlieka norimą judesį, paveiktosios rankos judesys yra panašus į sveikosios
rankos, tačiau lėtesnis. Judesio atlikimui trūksta geros koordinacijos bei tikslumo;
6 - pacientas atlieka norimą judesį, paveiktosios rankos judesys yra tikslus, koordinuotas
kaip ir sveikosios rankos.
Didžiausias balų skaičius, kurį pacientas gali surinkti šio testo metu yra 90 balų. Taip pat yra
vertinamas laikas, viena užduotis turi būti atlikta per 120 s. Jei pacientas per šį laiką užduoties atlikti
negali, užduotis laikoma neįvykdyta ( Wolf ir kt. 2001; Fischer 2015; Kim E. & Kim K. 2015, Kim &
Lee, 2015).
Judesių vertinimo skalė
Judesių vertinimo skalė (JVS) – tai patikimas ir lengvai atliekamas klinikinis testas rankos
funkcijai vertinti. Šis testas vertina ne vieną tam tikrą judesį, bet judesių derinius (3 priedas). Šį testą
sudaro 12 punktų iš kurių 6 yra plaštakos judesių vertinimui, o kiti 6 punktai rankos sudėtingiems
judesiams vertinti. Kiekvienos užduoties atlikimo kokybė vertinama 6 balų sistemoje, 0 balų -
pacientas negali atlikti užduoties, 6 balai – pacientas užduotį atlieka teisingai:
0 - negali atlikti judesių su paveikląja ranka;
1 - bando atlikti judesį su paveiktąja ranka, tačiau jo neatlieka;
2 - paveiktąja ranka atlieka labai lėtą judesį, tačiau padėties pakeitimui yra reikalinga
sveikosios rankos pagalba;
3 - paveiktąja ranka alieka judesį, tačiau reikia daug pastangų, minimali sveikosios rankos
pagalba padėties pakeitimui;
4 - paveiktąja ranka atlieka norimą judesį, tačiau labai lėtai, judėjimą įtakoja sinergija, reikia
daug pastangų;
5 - atlieka norimą judesį, paveiktosios rankos judesys yra panašus į sveikosios rankos, tačiau
lėtesnis. Judesio atlikimui trūksta geros koordinacijos bei tikslumo.
6 - atlieka norimą judesį, paveiktosios rankos judesys yra tikslus, koordinuotas kaip ir
sveikosios rankos.
32
Kuo aukštesnis balas surenkamas, tuo paciento savarankiškumo lygmuo yra didesnis.
Didžiausias balų skaičius, kurį pacientas gali surinkti šio testo metu yra 72 balai (Jamontaitė ir Puzara,
2011).
Lovett raumenų jėgos vertinimo skalė
Buvo taikomas raumenų jėgos vertinimas Lovett skale (4 priedas). Tyrimo metu buvo
vertinama šių pažeistos rankos raumenų grupių, atliekančių: žasto lenkimą, tiesimą, dilbio lenkimą,
tiesimą bei riešo tiesimą ir lenkimą jėga. Raumenų jėga vertinama 5 balų sistema:
0 - nėra raumens susitraukimo,
1 - palpuojant ar stebint raumuo susitraukinėja,
2 - aktyvus judesys pašalinus gravitacijos jėgą,
3 - aktyvus judesys nugalint gravitacijos jėgą
4 - aktyvus judesys nugalint nedidelį pasipriešinimą,
5 - aktyvus judesys prieš stiprų pasipriešinimą (Mickevicienė ir kt. 2015).
Dinamometrija
Dinamometru buvo matuojama paveiktos rankos plaštakos suspaudimo jėga. Dinamometro
ekrane rodoma maksimali suspaudimo jėga, kurios ribos yra nuo 0 iki 90 kg. Spaudžiant dinamometro
rankeną rodyklė fiksuoja didžiausią parodytą rezultatą. Dinamometro rankena turi 5 pozicijas, todėl
yra pritaikoma pagal kiekvieno asmens plaštakos dydį. Atliekami 3 bandymai su trumpomis
pertraukomis ir iš jų fiksuojamas geriausias rezultatas. Testas atliekamas pacientui sėdint ant kėdės,
ranką sulenkus per alkūnės sąnarį 90° kampu ir patogiai padėjus ant stalo. Dinamometras pavaizduotas
5 pav.
5 pav. Dinamometras
Reakciometrija
Reakciometras RA-1 – skirtas žmogaus reakcijos į šviesos signalą trukmės matavimui, ir
žmogaus CNS psichomotorinės reakcijos greičio charakteristikų nustatymui. Tai viršutinių galūnių
33
psichomotorinės reakcijos greičio ir centrinės nervų sistemos funkcinės būklės vertinimas. Tyrimas
atliekamas pacientui patogiai sėdint ant kėdės prieš reakciometro elektroninį bloką. Tiriamasis kaip
įmanoma greičiau turi sureguoti į žalia spalva užsidegusį elektroninio bloko mygtuką jį paspausdamas.
Atliekama 10 bandymų, fiksuojamas reakcijos laikas (ms) bei reakcijos netolygumas (proc.). Visi
duomenys perkeliami į kompiuterį ir apdorojami specialia kompiuterine programa (6 pav.) (Šimaitė ir
Česnulevičius, 2013).
6 pav. Reakciometas RA-1 ir kompiuterinė programa
Funkcinis siekimo testas
Funkcinio siekimo testas yra atliekamas norint nustatyti paciento liemens kontrolę pasilenkus
į priekį. Funkcinio siekimo testo metu vertinamas maksimalus atstumas, kurį žmogus gali pasiekti
tiesiai prieš save tvirtai stovėdamas ant kojų. Testas atliekamas kai pacientas stovi už linijos ir jo
prašoma pasiekti priešais save kuo toliau ir visiškai išlaikyti pusiausvyrą. Siekimo ilgis matuojamas
liniuote, kuri pritvirtinta prie sienos tiriamojo pečių lygyje (Suteerawattananon et al., 2002). Tiriamasis
sugniaužia kumštį ir neliesdamas sienos, siekia pirmyn. Funkcinio siekimo testo atlikimo pavyzdys
pavaizduotas 7 pav.
34
7 pav. Funkcinis siekimo testas
Nuo trečio delnakaulio tolimosios dalies matuojamas maksimalus atstumas, kurį tiriamasis
gali pasiekti, išlaikydamas tą patį atramos plotą. Literatūroje nurodomos funkcinio siekimo normos
pagal amžių bei lytį pateikiamos 1 lentelėje.
1 lentelė. Funkcinio siekimo testo normos (Duncan et al., 1992; Suteerawattananon et al.,
2002).
Funkcinio siekimo testo normos
Amžius Vyrai (cm) Moterys (cm)
20 - 24 42,5 37,2
41 - 69 38,0 35,0
70 -87 33,4 26,6
Tiriamieji atlieka vieną neregistruotą bandymą ir du registruojamus, iš kurių fiksuojamas
geriausias rezultatas.
2.2. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas AB „Eglės“ sanatorijoje Birštone nuo 2015 metų lapkričio mėnesio iki
2016 metų kovo mėnesio. Tiriamieji atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į dvi grupes po 22 tiriamuosius
asmenis. Pirmos grupės tiriamiesiems buvo taikoma liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai
pagal tradicinę kineziterapiją, o antros grupės asmenims buvo taikoma liemens kontrolės bei rankos
lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją. Tiriamiesiems pacientams kineziterapija buvo taikoma
35
kiekvieną dieną po 30 min. 2 kartus per dieną, 6 kartus per savaitę. Abi tiriamųjų grupės buvo
testuojamos prieš kineziterapijos procedūras ir po 44 kineziterapijos procedūrų, praėjus 22
reabilitacijos dienoms .
Tiek tradicinės kineziterapijos, tiek kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją procedūrą sudarė
šios dalys: įvadinė, pagrindinė ir baigiamoji dalys (5 priedas). Įvadinę kienziterapijos dalį (5 min.)
sudarė kvėpavimo pratimai bei raumenų apšilimo pratimai. Šios dalies tikslas – suaktyvinti širdies ir
kraujagyslių sistemos funkcijas bei paruošti organizmą tolimesnei fizinei veiklai. Pagrindinę abiejų
kineziterapijos programų dalį (20 min.) sudarė pratimai skirti rankų raumenų jėgai didinti bei rankos
funkcijai ir judesiams lavinti, taip pat pratimai skirti liemens judesiams bei kontrolei lavinti. Tradicinės
kineziterapijos metu buvo atliekami įvairūs pratimai naudojant savo kūno svorį bei papildomas
priemones (lazdą, svarelius, nestabilią plokštumą), o kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją metu buvo
naudojama laisvo kybojimo terapijos sistema, kurios pagalba buvo atliekami įvairūs judesiai rankos
funkcijai atgauti bei liemens kontrolei lavinti. Šios dalies tikslas – rankos funkcijų atstatymas bei
stiprinimas ir liemens kontroliavimas. Baigiamąją dalį (5min.) sudarė raumenų tempimo,
atpalaidavimo pratimai bei kvėpavimo pratimai. Šios dalies tikslas – normalizuoti širdies veiklą,
organizmo apkrovą bei atpalaiduoti raumenis.
Tyrimo organizavimo schema pateikta 8 paveiksle.
36
TIRIAMIEJI (n = 44)
1. Patyrusieji GSI pirmąjį kartą;2. Lovett skalė ≥ 3 balai;3. Pažeista vidurinioji smegenų arterija, pažeidimas kairiame smegenų pusrutulyje.4. Dominuojanti ranka – dešinė
Kineziterapijos procedūrų skaičius
44 procedūros
PIRMOJI GRUPĖ
(n = 22); Taikyta tradicinė kineziterapija
ANTROJI GRUPĖ
(n = 22); Taikyta kineziterapija pagal S-E-T koncepciją.
Prieš kineziterapiją
Po kineziterapijos
IŠTYRIMAS PRIEŠ:
1. Rankų raumenų jėgos vertinimas; 2. Plaštakos raumenų jėgos vertinimas;3. Rankos motorinės funkcijos vertinimas; 4. Rankos judesių dažnių vertinimas;5. Liemens kontrolės vertinimas.
IŠTYRIMAS PO:
1. Rankų raumenų jėgos vertinimas; 2. Plaštakos raumenų jėgos vertinimas;3. Rankos motorinės funkcijos vertinimas; 4. Rankos judesių dažnių vertinimas;5. Liemens kontrolės vertinimas.
8 pav. Tyrimo organizavimo schema
37
2.3. Statistiniai duomenų analizės metodai
Gautiems duomenims analizuoti buvo taikyta SPSS 22.0 statistinis programų paketas.
Skaičiuotos šios charakteristikos: imties vidurkis, mediana, maksimali ir minimali reikšmės,
santykiniai dažniai išreikšti procentais. Statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo
lygmuo 0,05. Duomenys pateikti kaip mediana (minimali; maksimali reikšmė). Kiekybinių požymių
palyginimui tarp grupių taikytas Mann- Wihitney U testas, nepriklausomoms imtims, kai nėra
tenkinama normalumo prielaida. Dviejų priklausomų imčių lyginimui taikytas Vilkoksono kriterijus,
ranginėms imtims. Intervaliniams kintamiesiems ir ranginiams kintamiesiems požymių tarpusavio
ryšių stiprumo nustatymui taikytas Spirmeno koreliacijos koeficientas.
38
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimo pradžioje, prieš pradedant taikyti kineziterapiją, visų atliktų testų rezultatai tarp
grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė, grupės prieš tyrimą buvo homogeniškos.
3.1. Motorinės rankos funkcijos vertinimas Wolf testu
Tiriamųjų motorinė rankos funkcija buvo vertinta Wolf motorinio aktyvumo testu. Prieš
kineziterapiją 1 grupės tiriamųjų šio testo rezultatai buvo 64,00 (62,03; 68,87) balai, o 2 grupės
tiriamųjų 69,00 (64,84; 71,16) balai. Po kineziterapijos procedūrų, vertinant rankos motorinės
funkcijos pokytį Wolf motorinio aktyvumo testu, buvo nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05)
pagerėjimas abiejų grupių tiriamiesiems. 1 grupės tiriamųjų Wolf testo mediana siekė 70,50 (71,62;
78,10) balo, o 2 grupės – 79,00 (73,62; 78,93) balus (9 pav.).
*- z= 4,11, p<0,001, lyginant 2 grupės motorinę rankos funkciją prieš ir po kineziterapijos
**- z= 4,08, p<0,001, lyginant 1 grupės motorinę rankos funkciją prieš ir po kineziterapijos
***- U= 299,00, p=0,045, lyginant 1 ir 2 grupių motorinę rankos funkciją po kineziterapijos
9 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal motorinę rankos funkciją prieš ir po kineziterapijos
taikymo (Wolf motorinio aktyvumo testas )(balai)
Palyginus abiejų grupių Wolf testo įverčių medianų reikšmes po taikytos kineziterapijos,
nustatyta, jog rankos motorinė funkcija statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo daugiau 2 grupės
tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta kineziterapija pagal S-E-T koncepciją, negu 1 grupės
tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta tradicinė kineziterapija.
39
3.2. Rankos funkcinių judesių bei jų derinių vertinimas JVS
Tiriamųjų rankos funkciniams judesiams bei jų derinimas vertinti buvo taikoma JVS. Prieš
taikytą kineziterapiją 1 grupės tiriamųjų JVS testo rezultatai buvo 49,50 (45,21; 53,79) balai, o 2
grupės tiriamųjų testo rezultatai siekė 54,00 (48,63; 55,74) balus. Po taikytos kineziterapijos procedūrų
tiriamųjų rankos funkciniai judesiai bei jų deriniai statistiškai reikšmingai pagerėjo abiejose grupėse
(p<0,05). 1 grupės tiriamųjų, kuriems buvo taikyta tradicinė kineziterapija, JVS testo rezultatų įverčių
medianų reikšmė buvo 58,00 (56,41; 63,68) balai, o 2 grupės tiriamųjų – 66,00 (60,24; 66,85) balai (10
pav.).
*- z= 4,12, p<0,001, lyginant 1 grupės funkcinius judesius bei jų derinius prieš ir po kineziterapijos
**- z= 4,11, p<0,001, lyginant 2 grupės funkcinius judesius bei jų derinius prieš ir po kineziterapijos
10 pav. . Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal funkcinius rankos judesius bei jų derinius prieš ir
po kineziterapijos taikymo (JVS skalės rezultatai) (balai)
Palyginus abiejų grupių JVS testo rezultatų medianų reikšmes po taikytos kineziterapijos,
reikšmingo skirtumo nenustatyta.
3.3. Rankos raumenų jėgos vertinimas Lovett skale
Tiriamųjų rankos raumenų jėga buvo vertinama Lovett skale. Pirmos grupės tiriamųjų žasto
lenkimo, tiesimo, dilbio lenkimo, tiesimo ir riešo lenkimo bei tiesimo judesių raumenų jėgos mediana
40
tyrimo pradžioje siekė 4 (3; 4) balus. Po tyrimo 1 grupės tiriamųjų šių judesių raumenų jėgos mediana
siekė 5 (4; 5) balus. Šis raumenų jėgos padidėjimas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05). Vertinant 2
grupės rankos raumenų jėgą taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas pagerėjimas, tyrimo pradžioje
rankos raumenų jėga siekė 4 (3; 4) balus, po taikytos kineziterapijos – 4,5 (4; 5) balo. Rankos raumenų
jėgos vertinimo gauti rezultatai pateikti 2 lentelėje.
2 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal rankos raumenų jėgą prieš ir po kineziterapijos
(Lovett skalė) (balai)
Vertinant grupes pagal rankos raumenų jėgą buvo nustatyta, jog grupės pagal žasto lenkimo,
tiesimo, dilbio lenkimo, tiesimo ir riešo lenkimo bei tiesimo raumenų jėgos padidėjimą, po taikytos
kineziterapijos, nesiskyrė.
3.4. Plaštakos raumenų jėgos vertinimas dinamometru
Vertinant tyrimo metu gautus dinamometrijos rezultatus nustatyta, jog 1 grupės tiriamųjų
plaštakos raumenų jėga prieš tyrimą buvo 26,00 (23,91; 27,36) kg/cm3, o 2 grupės tiriamųjų plaštakos
jėga buvo 24,00 (22,63; 26,37) kg/cm3. Po taikytos kineziterapijos, tyrimo pabaigoje, plaštakos
raumenų jėga statistiškai reikšmingai (p<0,05) padidėjo tiek 1 grupės tiriamiesiems, tiek ir 2 grupės
tiriamiesiems. Po taikytų kineziterapijos procedūrų 1 grupės tiriamųjų plaštakos raumenų jėga buvo
29,00 (27,15; 31,76) kg/cm3, o 2 grupės tiriamųjų plaštakos jėga buvo 28,00 (26,87; 31,13) kg/cm
3 (11
pav.).
Prieš tyrimą Po tyrimo p reikšmė Prieš tyrimą Po tyrimo p reikšmė
p <0,05Riešo lenkimas 4 (3; 4) 5 (4; 5) p <0,05 4 (3; 4) 4,5 (4; 5)
4,5 (4; 5) p <0,05
Riešo tiesimas 4 (3; 4) 5 (4; 5) p <0,05 4 (3; 4) 4,5 (4; 5) p <0,05
4 (3; 4)
5 (4; 5)
4 (3; 4)
4,5 (4; 5)5 (4; 5)
Dilbio tiesimas 4 (3; 4) 5 (4; 5) p <0,05 4 (3; 4)
4,5 (4; 5)Žasto tiesimas p <0,05 p <0,05
Dilbio lenkimas p <0,05 p <0,05
4 (3; 4)
4 (3; 4)
4 (3; 4)
Jėgos
vertinimas
I grupė II grupė
Žasto lenkimas p <0,05 p <0,054,5 (4; 5)5 (4; 5)4 (3; 4)
41
*- z= 4,12, p<0,001, lyginant 1 grupės plaštakos raumenų jėgą prieš ir po kineziterapijos
**- z= 4,12, p<0,001, lyginant 2 grupės plaštakos raumenų jėgą prieš ir po kineziterapijos
11 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal plaštakos raumenų jėgos rezultatus prieš ir po
kineziterapijos (Dinamometrijos rezultatai) (kg/cm3)
Palyginus abiejų grupių plaštakos raumenų jėgos gautų rezultatų medianų reikšmes po
kineziterapijos, reikšmingo skirtumo nenustatyta.
3.5. Rankos reakcijos greičio vertinimas reakciometru
Vertinant gautus reakciometrijos rezultatus, nustatyta, jog, tyrimo pradžioje 1 grupės
tiriamųjų rankos reakcijos greitis siekė 367,75 (340,44; 439,97) ms., o 2 grupės tiriamųjų – 425.25
(398,73; 490,57) ms. Tyrimo pabaigoje, po taikytos kineziterapijos, rankos reakcijos greitis statistiškai
reikšmingai (p<0,05) pagerėjo tiek 1 grupėje, tiek ir 2 grupėje. Po taikytų kineziterapijos procedūrų 1
grupės tiriamųjų rankos reakcijos greitis siekė 332,73 (313,03; 397,97) ms., o 2 grupės tiriamųjų
rankos reakcijos greitis siekė 382,60 (345,82; 382,60) ms. (12 pav.).
42
*- z= -4, 11, p<0,001, lyginant 1 grupės rankos reakcijos greičio rezultatus prieš ir po kineziterapijos
**-z= -4, 11, p<0,001 lyginant 1 grupės rankos reakcijos greičio rezultatus prieš ir po kineziterapijos
12 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal rankos reakcijos greičio rezultatus prieš ir
po kineziterapijos (Reakciometrijos rezultatai) (ms)
Vertinant po tyrimo gautus rezultatus, nustatyta, kad nepriklausomai nuo taikytos
kineziterapijos metodikos, grupės tarpusavyje, pagal rankos reakcijos greitį, nesiskyrė.
3.6. Rankos reakcijos netolygumo vertinimas reakciometru
Analizuojant rankos reakcijos netolygumo gautus rezultatus, tyrimo pradžioje, 1 grupės
tiriamųjų rankos reakcijos netolygumas buvo 18,00 (16,02; 20,71) proc., o 2 grupės tiriamųjų rankos
reakcijos netolygumas buvo 19,00 (17,94; 23,15) proc. Po taikytos kineziterapijos, tyrimo pabaigoje,
rankos reakcijos greitis statistiškai reikšmingai sumažėjo tiek 1 grupėje, tiek ir 2 grupėje (p<0,05). Po
taikytų kineziterapijos procedūrų 1 grupės tiriamųjų rankos reakcijos netolygumas buvo 17,50 (14,85;
19,06) proc., o 2 grupės tiriamųjų rankos reakcijos netolygumas buvo taip pat 17,50 (16,01; 20,27)
proc. (13 pav.).
43
*- z= -3,49, p<0,001, lyginant 1 grupės rankos reakcijos greičio netolygumo rezultatus prieš ir po
kineziterapijos
**- z= -4,05, p<0,001, lyginant 1 grupės rankos reakcijos greičio netolygumo rezultatus prieš ir po
kineziterapijos
13 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal rankos reakcijos netolygumo rezultatus prieš ir po
kineziterapijos (Reakciometrijos rezultatai) (proc.)
Palyginus abiejų grupių rankos reakcijos netolygumo gautų rezultatų medianų reikšmes po
kineziterapijos, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas.
3.7. Liemens kontrolės vertinimo rezultatai
Tyrimo pradžioje, vertinant 1 grupės tiriamųjų siekimo pirmyn testo metu gautus rezultatus,
nustatyta, kad prieš tyrimą šio testo rezultatai buvo 26,00 (24,56; 27,17) cm., o 2 grupės tiriamųjų
rezultatai buvo 27,00 (25,56; 27,98) cm., grupių tiriamųjų liemens stabilumas buvo sumažėjęs. Po
taikytos kineziterapijos, tyrimo pabaigoje, siekimo pirmyn testo rezultatai tiek 1 grupės, tiek ir 2
grupės tiriamiesiems statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo. Po taikytų kineziterapijos procedūrų 1
grupės tiriamųjų siekimo pirmyn testo rezultatai buvo 30 (29,03; 31,97) cm., o 2 grupės tiriamųjų
siekimo pirmyn testo rezultatai buvo 32,50 (30,60; 33,67) cm. (14 pav.).
44
*- z=4, 12, p<0,001, lyginant 1 grupės siekimo pirmyn testo rezultatus prieš ir po kineziterapijos
**- z= 4, 13, p<0,001, lyginant 2 grupės siekimo pirmyn testo rezultatus prieš ir po kineziterapijos
14 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal liemens kontrolės rezultatus prieš ir po
kineziterapijos (Siekimo pirmyn testas) (cm.)
Palyginus abiejų grupių siekimo pirmyn testo gautų rezultatų medianų reikšmes po taikytos
kineziterapijos, statistiškai reikšmingas skirtumas nebuvo nustatytas, grupių tiriamųjų liemens kontrolė
išliko panaši.
3.8. Ryšiai tarp liemens kontrolės ir plaštakos jėgos
Vertinant tyrimo metu gautus duomenis, nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) tiesinės
priklausomybės silpnas ryšys (r = 0,38) tarp liemens kontrolės ir plaštakos jėgos (15 pav.).
45
r=0,376; p =0,012; vertinant ryšį tarp liemens kontrolės ir plaštakos jėgos
15 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal liemens kontrolę ir plaštakos jėgą
Išanalizavus gautus duomenis, buvo pastebėta , jog esant geresnei liemens kontrolei stebima
didesnė ir plaštakos raumenų jėga.
3.9. Ryšiai tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio
Vertinant tyrimo metu gautus duomenis, nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05)
atvirkštinės priklausomybės silpnas ryšys (r = - 0,24) tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio
(16 pav.).
r= -0.244; p= 0.110; vertinant ryšį tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio.
16 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal liemens kontrolę ir rankos reakcijos greitį
46
Išanalizavus gautus duomenis yra stebima tendencija, jog esant geresnei liemens kontrolei
stebimas greitesnis ir rankos reakcijos greitis.
3.10. Ryšiai tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio netolygumo
Vertinant, rankos reakcijos greičio ir rankos reakcijos greičio netolygumo, tyrimo metu
gautus duomenis, nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) atvirkštinės priklausomybės silpnas
ryšys (r = - 0,38) tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio netolygumo (17 pav.).
r= 0,381; p=0,011; vertinant ryšį tarp liemens stabilumo ir rankos reakcijos greičio netolygumo.
17 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal rankos reakcijos greitį ir rankos reakcijos greičio
netolygumą
Išanalizavus gautus duomenis buvo pastebėta, jog esant geresnei liemens kontrolei stebimas
mažesnis rankos reakcijos greičio netolygumas.
47
3.11. Ryšiai tarp rankos funkcijos ir rankos reakcijos netolygumo
Vertinant, rankos funkcijos ir rankos reakcijos greičio netolygumo, tyrimo metu gautus
duomenis, nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) atvirkštinės priklausomybės silpnas ryšys
(r = - 0,32) tarp rankos funkcijos ir rankos reakcijos greičio netolygumo (18 pav.).
r= -0,324; p= 0,032; vertinant ryšį tarp rankos funkcijos ir rankos reakcijos greičio
netolygumo
18 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal rankos funckiją ir rankos reakcijos greičio
netolygumą
Esant geresnei rankos funkcijai stebimas mažesnis rankos reakcijos greičio netolygumas.
3.12. Ryšiai tarp amžiaus ir rankos reakcijos greičio
Vertinant, tiriamųjų amžiaus ir rankos reakcijos greičio tyrimo metu gautus duomenis,
nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) tiesinės priklausomybės vidutinio stiprumo ryšys (r = 0,50)
(19 pav.).
48
r=0,502; p=0,001; vertinant ryšį tarp tiriamųjų amžiaus ir rankos reakcijos greičio.
19 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal amžių ir rankos reakcijos greitį
Kuo tiriamųjų amžius yra jaunesnis, tuo rankos reakcijos greitis yra stebimas didesnis, o kuo
tiriamųjų amžius yra vyresnis, tuo ir rankos reakcijos greitis stebimas lėtesnis.
3.13. Ryšiai tarp amžiaus ir liemens kontrolės
Vertinant, tiriamųjų amžiaus ir liemens kontrolės tyrimo metu gautus duomenis, nustatytas
statistiškai reikšmingas (p<0,05) atvirkštinės priklausomybės silpnas ryšys (r = -0,43) (20 pav.).
r= -0,433; p=0,003; vertinant ryšį tarp tiriamųjų amžiaus ir liemens kontrolės.
20 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal amžių ir liemens kontrolę
Kuo tiriamųjų amžius yra jaunesnis, tuo ir liemens kontrolė yra stebima geresnė.
49
REZULTATŲ APTARIMAS
GSI po koronarinės širdies ligos ir visų onkologinių susirgimų, visame pasaulyje, užima trečią
vietą tarp visų mirtingumo priežasčių (Kjellstrom, 2007). Kiekvienais metais Europoje GSI perserga
apie 1mln. žmonių (Juocevičius, 2010). Lietuvoje sergamumas GSI 2010m. siekė maždaug 270 atvejų
100000 gyventojų per metus, o 2013m. maždaug 253 atvejų 100000 gyventojų (Juocevičius, 2010;
Matačiūnienė, 2015). Persirgus GSI atsiranda rankų sutrikimai, sumažėja rankų raumens susitraukimo
jėga, greitis, judesiai tampa neplastiškti, nekoordinuoti bei netikslūs, judesiai praranda savo
biomechanines savybes (Skurvydas. 2009; Higgins, 2006). Kineziterapija yra vienas iš pagrindinių
būdų, galintis padėti atgauti prarastas ar susigrąžinti sutrikusias rankos funkcijas (Young, 2007).
Rankos sutrikimų mažinimui galima pasitelkti ir naują šiuolaikinės kineziterapijos metodikos
priemonę – S-E-T koncepciją, kurios tikslas yra pagerinti sąveiką tarp smegenų, receptorių ir raumenų
(Kirkesola, 2009).
Darbo tikslas buvo įvertinti liemens kontrolės ir rankos funkcijos atgavimo parametrų sąsajas
taikant kineziterapiją asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą. Tyrimas buvo atliktas AB
„Eglės sanatorijoje“. Tiriamųjų kontingentą sudarė 44 asmenys, kurie buvo patyrę GSI. Tiriamieji
atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes: 1 grupę ir 2 grupę, po 22 tiriamuosius asmenis. 1 ir 2
grupių tiriamieji pagal lytį pasiskirstė grupėse tolygiai: 63,64 proc. sudarė vyrai ir 36,36 proc. sudarė
moterys. Tyrime dalyvavusių asmenų amžiaus vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 63,91 (± 6,63)
metų. 1 grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 63,27 (± 7,53) metų, o 2
grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 64,54 (5,71) metų. Remiantis
literatūra bei praktiniu patyrimu, buvo sudarytos kineziterapijos programos: 1 grupės tiriamiesiems
buvo taikyta liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal tradicinę kineziterapiją, o 2 grupės
asmenims buvo taikoma liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją.
Analizuojant tyrimo metu gautus duomenis, buvo nustatyta, jog asmenims, patyrusiems GSI,
motorinė rankos funkcija buvo sutrikusi. Po taikytos kineziterapijos procedūrų buvo nustatytas
statistiškai reikšmingas (p<0,05) motorinės rankos funkcijos pagerėjimas abiejų grupių tiriamiesiems.
1 grupės tiriamųjų motorinės rankos funkcijos vertinimas siekė 70,50 (71,62; 78,10) balo, o 2 grupės –
79,00 (73,62; 78,93) balus. Palyginus motorinės rankos funkcijos pokytį tarp grupių nustatyta, jog
rankos motorinė funkcija statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo daugiau 2 grupės tiriamiesiems,
kuriems buvo taikyta liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją, negu 1
grupės tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta liemens kontrolės bei rankos lavinimo prataimai pagal
tradicinę kineziterapiją. Taip pat vertinant tiriamųjų rankos funkcinius judesius bei judesių derinius,
buvo nustatyta, jog po taikytos kineziterapijos procedūrų tiriamųjų rankos funkciniai judesiai bei jų
50
deriniai statistiškai reikšmingai (p<0,05) padidėjo abiejose grupėse. Motorinę rankos funkciją taip pat
vertino Fisher H. C. ir kiti (2016), kurie tyrimo išvadose teigė, jog tradicinė kineizterapija, kurios metu
buvo akcentuotas pasyvus tempimas ir aktyvus tam tikrų užduočių atlikimas yra svarbi rankos
funkcijos atgavimui, asmenims, patyrusiems GSI. Taip pat kineziterapijos naudą rankos funkcijos
atgavimui po GSI tyrė Ackerley A.J. ir kiti (2015), kurie rankos funkcijos atgavimą vertino 3 mėnesius
po patirto GSI. Straipsnyje autoriai teigė, jog aktyvus rankos judesys geriausiai atgaunamas praėjus 1
mėnesiui po GSI. Geriausiam rezultatui pasiekti yra svarbi kineziterapija, kurios metu dėmesys yra
skiriamas aktyviam rankos judesiui. Šių tyrimų metu gauti rezultatai siejasi ir neprieštarauja mūsų
gautiems rezultatams. Taikytos kineziterapijos programos, pagal S-E-T koncepciją bei pagal tradicinę
kineziterapiją, turi teigiamą įtaką motorinės rankos funkcijos atgavimui, asmenims, patyrusiems GSI.
Iš tyrimo metu gautų duomenų buvo nustatyta, jog po taikytų kineziterapijos programų, tiek
plaštakos, tiek rankos raumenų jėga, abiejose grupėse padidėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05),
nepriklausomai nuo taikytos kineziterapijos metodikos. Ye Y. it kiti (2014) taip pat vertino, asmenų,
patyrusių GSI, plaštakos suspaudimo jėgą dinamometru. Išvadose autoriai teigia, jog plaštakos
suspaudimo jėga priklauso nuo lenkiančių raumenų sinergijos, riešo ir pirštų sukimo momento
santykio. Raumenų jėga siejasi su rankos funkcijos atgavimu, atgaunat rankos funkciją, stebima
didesnė rankos raumenų jėga. Šio tyrimo metu gauti rezultatai siejasi su mūsų gautais tyrimo
rezultatais, po taikytos kineziterapijos stebimas tiek motorinės rankos funkcijos atgavimas, tiek ir
raumenų jėgos atgavimas.
Vertinant liemens kontrolės rezultatus, nustatyta, jog po taikytos kineziterapijos liemens
kontrolė statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo abiejų grupių tiriamiesiems, tiriamųjų liemens
kontrolė tarp grupių išliko panaši. Analizuojant gautus duomenis, stebima liemens kontrolės svarba
rankos funkcijos atgavimui. Nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) atvirkštinės priklausomybės
silpnas ryšys (r = -0,24) tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio. Taip pat nustatytas
statistiškai reikšmingas (p<0,05) atvirkštinės priklausomybės silpnas ryšys (r = -0,43) tarp tiriamųjų
liemens kontrolės ir amžiaus, kuo tiriamųjų amžius jaunesnis, tuo liemens kontrolė yra geresnė. Dae S.
K. ir kiti (2014) taip pat vertino liemens kontrolę, autoriai savo straipsnyje pabrėžia liemens kontrolės
atgavimo ir liemenį stabilizuojančių pratimų svarbą asmenims, patyrusiems GSI, bei jų svarbą ne tik
rankos funkcijos atgavimui, tačiau ir statinei bei dinaminei pusiausvyrai. Taip pat liemens kontrolės
atgavimo svarbą, asmenims, patyrusiems GSI, pabrėžia ir Gadhvi B. J.ir kiti (2016), jie taip pat nustatė
liemens kontrolės naudą eisenos ir pusiausvyros atgavimui. Išvadose autoriai teigia, kad liemens
kontrolė yra svarbi distalinių galūnių mobilumui ir jų funkcijoms. Šių tyrimų rezultatai yra susiję su
mūsų tyrimo gautais rezultatais, liemens kontrolės atgavimas yra svarbus, asmenims, patyrusiems GSI,
siekiant atgauti sutrikusias funkcijas.
51
Vertinant gautus reakciometrijos rezultatus nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) rankos
reakcijos greičio padidėjimas abiejose grupėse po taikytų kineziterapijos procedūrų. Abi
kineziterapijos metodikos buvo efektyvios, grupės tarpusavyje pagal rankos reakcijos greitį nesiskyrė.
Taip pat buvo nustatytas ryšys tarp rankos reakcijos greičio bei rankos reakcijos greičio netolygumo (r
= 0,38). Pastebėta, jog kuo rankos reakcijos greitis geresnis, tuo rankos reakcijos netolygumas
mažesnis. O reakcijos netolygumas siejasi su rankos funkcija, esant mažesniam rankos reakcijos
netolygumui, stebima geresnė rankos funkcija (r = -0,32). Kineziterapijos efektyvumą, asmenų,
ptyrusių GSI, rankos reakcijos greičiui, vertino Veerbeek J. M., ir kiti (2014). Autoriai teigė, jog
kineziterapijos taikymas statistiškai reikšmingai siejasi su rankos koordinacijos ir rankos funkcijos
atgavimu, o tai yra svarbūs veiksniai rankos reakcijos greičiui. Šio tyrimo gauti rezultatai
neprieštarauja mūsų gautiems rezultatams, kad kineziterapija yra svarbi, siekiant atgauti sumažėjusį
rankos reakcijos greitį, asmenims po GSI.
Apibendrinant galima teigti, jog asmenims, patyrusiems GSI, yra būdinga sutrikusi rankos
funkcija, jėga, rankos reakcijos greitis, reakcijos netolygumas bei sutrikusi liemens kontrolė. Todėl
kineziterapijos užsiėmimų metu yra svarbu siekti šių sutrikusių funkcijų atgavimo, pasirenkant
veiksmingiausius funkcijų atgavimo metodus. Tyrimo metu gauti duomenys leidžia teigti, jog liemens
kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal tradicinę kineziterapiją ir liemens kontrolės bei rankos
lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją buvo efektyvūs sutrikusių funkcijų atgavime. Tyrimo metu
gauti duomenys parodė, jog tarp rankos funkcijos ir liemens kontrolės yra ryšys.
52
IŠVADOS
1. Kineziterapija pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė kineziterapija statistiškai reikšmingai
pagerino paveiktos rankos funkciją bei padidino jėgą, asmenims, patyrusiems galvos smegenų
infarktą (p<0,05). Tačiau rankos funkcijos atgavimui didesnę įtaką turėjo kineziterapija pagal
S-E-T koncepcijos metodiką.
2. Kineziterapija pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė kineziterapija statistiškai reikšmingai
pagerino paveiktos rankos reakcijos greitį bei sumažino rankos reakcijos netolygumą,
asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą (p<0,05).
3. Kineziterapija pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė kineziterapija statistiškai reikšmingai
pagerino liemens kontrolę, asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą (p<0,05).
4. Asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą, nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp
liemens kontrolės, rankos funkcijos, rankos bei plaštakos jėgos ir reakcijos greičio (p<0,05).
Amžiaus įtaka yra statistiškai reikšminga šių funkcijų atgavimui (p>0,05).
53
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
• Siekiant atgauti sutrikusią rankos funkciją, sumažėjusią jėgą, rankos reakcijos greitį yra
efektyvūs tiek liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją, tiek ir liemens
kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal tradicinės kineziterapijos metodus. Todėl asmenims,
patyrusiems GSI, norint atgauti rankos funkciją, rekomenduojame taikyti rankos funkcijos lavinimo ir
liemens kontrolės lavinimo pratimus, nes tyrimo metu buvo nustatytas ryšys tarp rankos funkcijos ir
liemens kontrolės.
54
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS
1. Lendraitienė E., Juodžiukynaitė A., Petruševičienė D., Rimdeikinė I., Šakalienė R. Asmenų,
persirgusių galvos smegenų infarktu, rankos funkcijos sutrikimai, jų vertinimas ir
kineziterapijos ypatybės. Kaunas; 2015; Neurologijos seminarai. 19(63): 32–38.
2. Juodžiukynaitė A., Lendraitienė E. Skirtingų kineziterapijos metodikų poveikis, asmenų,
patyrusių galvos smegenų infarktą, rankos funkcijai. Klaipėda; 2016m. Pranešimas skaitytas
II Tarptautinėje sveikatos mokslų studentų konferencijoje (6 priedas).
55
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Baltaduonienė D., Karsokaitė N. Rankos motorinės funkcijos pokyčiai, taikant veidrodžio
terapiją pacientams persirgusiems galvos smegenų indultu. Sveiktos mokslai. 2014; 24(6):
144-147.
2. Bižokaitė G., Daraitienė J. Šilumos poveikis rankos spastiškumui sumažinti ergoterapijoje
sergantiesiems galvos smegenų insultu. Sveikatos mokslai. 2011; 1: 3773 – 3785.
3. Budrys V., Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: vaistų
žinios. 2009.
4. Gaižauskaitė I. Reabilitacijos efektyvumo įvertinimas gydant ligonius po insulto
ankstyvosios stacionarinės reabilitacijos laikotarpyje. 2003; Kaunas.
5. Jamontaitė I. E., Puzara T. Judesių vertinimo skalės taikymo kineziterapijoje analizė.
Gerontologija. 2011; 12 (1): 33-40.
6. Juocevičius A., Ramanauskaitė J., Janonienė D., Tvarijonienė I., Jamontaitė I., Glamba V.,
Danys A. Grįžtamojo ryšio įtaka lavinant sergančiųjų galvos smegenų infarktu pusiausvyrą.
Gerontologija. 2010; 11(4): 233-239.
7. Kaunaitė D. Sergančių nervų ligomis kineziterapija. Ciklonas. 2005.
8. Lengvenis G., Jonuškaitė D., Ryliškienė K., Jatužis D. Jaunų žmonių galvos smenegų
infarktas. Neurologijos Seminarai. 2015; 19 (1): 19-31.
9. Matačiūnienė D., Motiejūnas G. Kvėpavimo sutrikimų miego metu reikšmė naktinių galvos
smegenų infarktų atsiradimui, Neurologijos Seminarai. 2015; 19(1): 45-49.
10. Mickevičienė D., Butkutė J., Skurvydas A., Karanauskienė D., Mickevičius M. Efect of the
application of constraint – induced movement therapy of the recovery of affected hand
function after stroke. Baltic journal of sports & health sciences. 2015; 2(97): 15-22.
11. Mikalajūnas V., Šakalienė R., Franckevičiūtė E. Liemens funkcijos lavinimo pratimų poveikis
pacientų, patyrusių išeminį galvos smegenų insultą, eisenos kokybei. Sveikatos mokslai.
2007; 7 (54): 1379 – 1382.
12. Miklaševičienė E., Rasitenskis J., Jamontaitė I., E. Sveikos rankos judesių ribojimo įtaka,
pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu, savarankiškumui. Sveikatos mokslai. 2012; 3:
36-39.
13. Milinavičienė E., Rastenytė D., Kriščiūnas A. Veiksniai, turintys įtakos patyrusių galvos
smegenų insultą funkcinės būklės atgavimui. Medicina. 2008; 44(7): 500-509.
14. Putiakovaitė K., Šakalienė R. Veiksnių, lemiančių kineziterapijos efektyvumą ūmiu ligos
laikotarpiu asmenims patyrusiems galvos smegenų insultą, įvertinimas. Lietuvos reabilitologų
asociacijos konferencija. Kaunas. Naujasis lankas. 2011; 172 -176.
56
15. Radžiuvienė R., Raškauskienė N., Kazlauskas H. Amžiaus ir ilgalaikio išgyvenamumo po
galvos smegenų insulto ryšys. Gerontologija 2008; 9 (3): 135–143.
16. Samėnienė J., Endzelytė E. Sergančių galvos smegenų insultu pažintinių funkcijų atsigavimo
ergoterapinis vertinimas. Reabilitacijos mokslai: slauga, kineziterapija, ergoterapija. 2011;
1(4): 21-25.
17. Skurvydas A. Judesių valdymo ir reabilitacijos naujovės. Reabilitacijos mokslai: slauga,
kineziterapija, ergoterapija. 2009; 1(1): 21-28.
18. Skurvydas A., Modernioji neuroreabilitacija: judesių valdymas ir proto treniruotė. LKKA.
2011.
19. Sudmantienė D., Žiliukas G., Drungilienė D., Kazlauskas H. Stacionarinės reabilitacijos įtaka
persirgusių galvos smegenų insultu ligos eigai. Sveikatos mokslai. 2013; 23(1): 138-142.
20. Šimaitė G., Česnulevičius A. Vairuotojų reakcijos tyrimas. Jaunųjų mokslininkų darbai. 2013;
2(40): 63-66.
21. Vaišvilaitė V., Zachovajevienė B., Zachovajevas P., Poderys J. Liemens sukamųjų judesių
poveikis persirgusių galvos smegenų insultu padidėjusiam raumenų tonusui ir funkciniams
judesiams. -Reabilitacijos mokslai: slauga, kineziterapija, ergoterapija. 2012; 2(7): 17-22.
22. Valaikienė J., Dementavičienė J. Galvos smegenų insultas: etiopatogenezė, paplitimas,
diagnostikos metodai ir jų vertė parenkant optimalią gydymo taktiką. Lietuvos radiologų
asociacijos konferencijos „Radiologija 2007“ medžiaga.
23. Ackerley S. J., Byblow W. D., Barber P. A., MacDonald H., Robinson A. M., Stinear C. M.
Primer physical therapy enhances recovery of upper limb function in cronic stroke patients.
Neurorehabilitation and Neural repair. 2015; 30(4): 339- 348.
24. Adams H.A., Hachinski V., Norris J.W. Ischemic cerebrovascular diseases: contemporary
neurology series. Oxford University Press. 2011; 35(1):166-182.
25. Auriat A.M., Neva J.L., Peters S., Ferris J.K., Boyd L.A. A Review of Transcranial Magnetic
Stimulation and Multimodal Neuroimaging to Characterize Post-Stroke Neuroplasticity.
Fronties in Neurology. 2015; 29(6): 226.-
26. Batool S., Soomro N., Amjad F., Fauz R. To compare the effectiveness of constraint induced
movement therapy versus motor relearning programme to improve motor function of
hemiplegic upper extremity after stroke. Pakistan Journal Medical Sciences. 2015;
31(5):1167-1171.
27. Cacho R. O., Walker E. Cacho A., Ortolan R.L., Cliquet A., Borges G. Trunk Restraint
Therapy: The Continuous Use of the Harness Could Promote Feedback Dependence in
Poststroke Patients. Medicine (Baltimore). 2015; 94(12): e641.
57
28. Carmichael S. T. Themes and strategies for studying the biology of stroke recovery in the post
stroke epoch. Stroke. 2008; 39 (4): 1380 – 1388.
29. Carr J. H., Shepherd R. B. Stroke Rehabilitation: Guideles for Exercises and Training to
optimizme Motor Skill. 2005.
30. Carr J.H, Shepherd R.B. Stroke Rehabilitation: Guideles for Exercises and Training to
optimizme Motor Skill. 2005.
31. Corriveau H., Hebert R., Raiche M., Prince F. Evaluation of postural stability in the elderly
with stroke. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation. 2004; 85(7): 1095–1101.
32. Dannelly B.D., Otey S.C., Croy T., Harrison B., Rynders C., Hertel J., Weltman A. The
effectiveness of traditional and sling exercise strength training in novice women. Journal of
Strength and Conditioning Research. 2011; 25(2): 464-71.
33. Dickstein R., Shefis S., Marcovitz E., Villa Y. Electromyografpic activity of voluntarity
activated flexor and extensor muscles in post - stroke hemiparetisc subjects. Official Journal
of the international federation of clinical neurophysiology. 2004; 115(4): 790 – 796.
34. Dovat L., Lambercy O., Gassert R., Maeder T., Milner T., Leong T.C., Burdet E. Hand
CARE: A cable-actuated rehabilitation system to train hand function after stroke. Neural
Systems and Rehabilitation Engineering. 2008; 16(6): 582 – 591.
35. Duncan P.W., Studenski S., Chandler J., Prescott B. Function reach: predictive 61 validity in
a sample of elderly male veterans. Journal of gerontology. 1992; 47(3): 93-98.
36. Eby D. W., Molnar Z. J. Nation A. D., Shope J. T., Kostyniuk L. P. Development and testing
of an assessment Battery for older drivers. University of Michigan Transportation Research
Institute (UMTRI). 2006.
37. Fischer H. C., Triandafilou K., Thielbar K., Ochoa J., Lazzaro E., Pacholski K., Kamper D.
Use of a portable assistive glove to facilitate rehabilitation in stroke survivors with severe
hand impairment. IEEE Transaction on Neural System Rehabilitation Engineernig. 2016;
24(3): 344-351.
38. Friedman N., Chan V., Reinkensmeyer A.N., Beroukhim A., Zambrano G.J., Bachman M.,
Reinkensmeyer D.J. Retraining and assessing hand movement after stroke using the
MusicGlove: comparison with conventional hand therapy and isometric grip training. Journal
of NeuroEngineering and Rehabilitation. 2014; 11: 76.
39. Furlan J.C., Fang J., Silver F.L. Acute ischemic stroke and abnormal blood hemoglobin
concentration. Acta Neurologica Scandinavica. 2015; 133(6): 1-8.
40. Gillen G. Stroke Rehabilitation: A Funcion – Based Approach. Elsevier Mosby. 2011.
58
41. Hand P.J., Haisma J.A., Kwan J., Richard I.L., Lamont B., Martin S.D., Joanna M.W.
Interobserver agreement for the bedside clinical assessment of suspected stroke. Stroke. 2006;
37(3): 776–780.
42. Hankey J., G. Insultas – atsakymai į Jūsų klausimus. Vilnius. 2007.
43. Haris J.E., Eng J. J., Paretic upper- limb strength best explains arm activity in people with
stroke. Physical therapy. 2007; 87(1): 88-97.
44. Higgins J., Salbach N., Wood-Dauphinee Sh., Richards C., Cote R., Mayo N. The effect of a
task-oriented intervention on arm function in people with stroke: a randomized controlled
trial. Clinical Rehabilitation. 2006; 20: 296-310.
45. Hummel F., Celnik P., Giraux P., Floel A., Wu V.H., Gerloff C., Cohe L.G. Effects of non-
invasive cortical stimulation on skilled motor function in chronic stroke. Brain. 2005; 128 (3):
490-499.
46. Hunter S.M., Crome P. Hand function and stroke. Clinical Gerontology. 2002; 12: 68–81.
47. Yavuzer G., Selles R., Sezer N., Sütbeyaz S., Bussmann J.B., Köseoglu F., Atay M.B., Stam
H. J. Mirror therapy improves hand function in subacute stroke: a randomized controlled trial.
Archives of Physical Medicine Rehabilitation. 2008; 89(3): 393-398.
48. Ye Y., Ma L., Yan T., Liu H., Wei X., Song R. Kinetic measurements of hand motor
impairments after mild to moderate stroke using grip control tasks. Journal of
neuroengineering and reabilitation. 2014; 84(11): 2-10.
49. Yew K.S., Cheng E. Acute Stroke Diagnosis. American Family Physician. 2009; 80(1): 33–
40.
50. Young J., Forster A. Rehabilitation after stroke. BMJ. 2007; 13(7584): 334: 86-90.
51. Yun G. J., Chun M. H., Park J. Y., Kim B. R. The Synergic Effects of Mirror Therapy and
Neuromuscular Electrical Stimulation for Hand Function in Stroke Patients. Annals of
Rehabilitation Medicine. 2011; 35(3): 316–321.
52. Jameson J., Graffy J., Mullis R., Mant J., Sutton S. Stroke survivors', caregivers' and GPs'
attitudes towards a polypill for the secondary prevention of stroke: a qualitative interview
study. BMJ. 2016; 6 (5): 1-9.
53. Jeong H. W., Chon S. C,. Effects of a novel forced intensive strengthening technique on
muscle size and upper extremity function in a patient with chronic stroke. Journal Physical
Therapy Sciences. 2015; 27(11): 3607–3611.
54. Khan C.M, Oesch P.R, Gamper U.N, Kool J.P, Beer S. Potential effectiveness of three
different treatment approaches to improve minimal to moderate arm and hand dunction after
stroke - a pilot randomized clinical trial. Clinical Rehabilitation. 2011; 25(11): 1032 – 1041.
59
55. Kim E., Kim K. Effect of purposeful action observation on upper extremity function in stroke
patients. Journal of Physical Therapy Sciences. 2015; 27(9): 2867-2869.
56. Kim S.S., Lee B.H,. Motor imagery training improves upper extremity performance in stroke
patients. Journal of Physical Therapy Sciences. 2015; 27(7): 2289-2291.
57. Kirkesola G. Neurac – a new treatment method for long-term musculoskeletal pain.
Fysioterapeuten. Canada. 2009; 76 (12): 16- 25.
58. Kirkman M.A., Citerio G., Smith M. The in ten sive care manage ment of acute ischemic
stroke: an overvew. In ten sive Care Medicine. 2014; 40(5): 640–53.
59. Kjellstrom T., Norrving B., Shatchkute A. Helsingborg declaration 2006 on European stroke
strategies. Cerebrovascular Diseases. 2007; 23(3): 229-41.
60. Kreisel S.H., Hennerici M.G., Bäzne H. Pathophysiology of stroke re habilitation: the natural
course of clinical recovery, use- dependent plasticity and rehabilitative outcome.
Cerebrovascular Diseases. 2007; 23(23): 243–55.
61. Krupinski J.J., Marta M.T., Slevin M., Martínez-González J. Carotid plaque, stroke
pathogenesis, and CRP: treatment of ischemic stroke. Current treatmenat options in
cardiovascular medicine. 2007; 9(3): 229-235.
62. Langhorne P.,, Coupar F., Pollock A. Motor recovery after stroke: a systematic review. The
Lancet Neurology. 2009; 8(8): 741-754.
63. Lau K.K., Wong Y.K., Teo K.C., Chang R.S., Chan K.H., Hon S.F., Wat K.L., Cheung R.T.,
Li L.S., Siu C.W., Tse H.F. Long-Term Prognostic Implications of Visit-to-Visit Blood
Pressure Variability in Patients With Ischemic Stroke. American Journal of Hypertenion.
2014; 27 (7): 897-898.
64. Lee Y.Y., Lin K.C., Cheng H.J., Wu C.Y., Hsieh Y.W., Chen C.K. Effects of combining
robot-assisted therapy with neuromuscular electrical stimulation on motor impairment, motor
and daily function, and quality of life in patients with chronic stroke: a double-blinded
randomized controlled trial. Journal of Neuroengineering and Rehabilitation. 2015; 12(96)
doi: 10.1186/s12984-015-0088-3.
65. Lüdemann-Podubecká L., Bösl K., Nowak D.A. Inhibition of the contralesional dorsal
premotor cortex improves motor function of the affected hand following stroke. European
Journal of Neurology. 2016; 23(4): 823-830.
66. Luke C., Dodd K.J., Brock K. Outcomes of the Bobath concept on upper limb recovery
following stroke. Clinical Rehabilitation. 2004; 18(8): 888-898.
67. Mandon L., Boudarham J., Robertson J., Bensmail D., Roche N., Roby-Brami A. Faster
Reaching in Chronic Spastic Stroke Patients Comes at the Expense of Arm-Trunk
Coordination. Neurorehabilitatuon & Neural Repair. 2016; 30(3): 209-220.
60
68. Michaelse S. M., Levin M. F. Short-term effects of practice with trunk restraint on reaching
movements in patients with chronic stroke: A controlled trial. Stroke. 2006; 35: 1914–1919.
69. Michaelsen S., Dannenbaum R., Levin M. Task-specific training with trunk restraint on arm
recovery in stroke. Stroke. 2006; 37:186 – 192.
70. Nascimbeni A., Gaffuri A., Imazio P. Motor evoked potentials: prognostic value in motor
recovery after stroke. Functional Neurology. 2006; 21(4):199-203.
71. Paillard T. Combined application of neuromuscular electrical stimulation and voluntary
muscular contractions. Sports Medicine. 2008; 38 (2): 161-177.
72. Ploughman M., Shears J., Hutchings L., Osmond M. Constraintinduced movement therapy for
severe upper-extremity impairment after stroke in an outpatient rehabilitation setting: a case
report. Physiotherapy Canada. 2008; 60:161-170.
73. Sacco R.L., Adams R., Albers G., Alberts M.J., Benavente O., Furie K., Goldstein L.B.,
Gorelick P., Halperin J., Harbaugh R., Johnston S.C., Katzan I., Kelly-Hayes M., Kenton
E.J., Marks M, Schwamm L.H., Tomsick T. Guidelines for prevention of stroke in patients
with ischemic stroke or transient ischemic attack. Circulation. 2006; 113(10): 409:449.
74. Saeterbakken A.H., Van Den Tillaar R., Seiler S. Effect of core stability training on throwing
velocity in female handball players. The Journal of Strength and Conditioning Research.
2011; 25(3): 712-718.
75. Sale P., Ceravolo M. G., Franceschini M. Action Observation Therapy in the Subacute Phase
Promotes Dexterity Recovery in Right-Hemisphere Stroke Patients. BioMed Research
International. 2014; 2014(2014): 1-7.
76. Sale P., Ceravolo M.G., Franceschini M. Action observation therapy in the subacute phase
promotes dexterity recovery in right-hemisphere stroke ptients. BioMed Research
International. 2014; 2014 (1): 1-7.
77. Schöllhorn W.I, Beckmann H., Janssen D., Drepper J. Stochastic perturbation in athletics
field events enhance skill acquisition. Motor learning in practice. 2010; 69-82
78. Sharma N., Pomeroy V. M., Baron J.C. Motor imagery: a backdoor to the motor system after
stroke. Stroke. 2006; 37: 1941–1952.
79. Smania N.N., Paolucci S., Tinazzi M., Borghero A., Manganotti P., Fiaschi A., Moretto G.,
Bovi P., Gambarin M. Active finger extension: a simple movement predicting recovery of
arm function in patients with acute stroke. Stroke. 2010; 38(3):1088-1090.
80. Spengos K., Vemmos K. Risk factors, etiology, and outcome of first-ever ischemic stroke in
young adults aged 15 to 45 – the Athens young stroke registry. European Journal of
Neurology. 2010; 17(11): 1358–1364.
61
81. Staines R.W., McIlroy W.E., Brooks D. Functional impairments following stroke:
implications for rehabilitation. Current issues in cardiac rehabilitation and prevention. 2009;
17(1):5-8.
82. Stevens V.K., Bouche K.G., Mahieu N.N., Coorevits P.L., Vanderstraen G.G., Daneels
L.A. Trunk muscle activity in healthy subjects during bridging stabilization exercises.
BMC Musculoskelet Disord. 2006, 7: 75.
83. Suteerawattananon M., MacNeill B., Protas E.J. Supported treadmill training for gait and
balance in a patient with progressive supranuclear palsy. Physical Therapy. 2002; 82(5): 485-
95.
84. Wolf S.L., Winstein C.J., Philip J.P., Taub E., Uswatte G., Morris D., Giuliani .C, Light K.E.,
Nichols-Larsen D. Effect of Constraint-Induced Movement Therapy on Upper Extremity
Function 3 to 9 Months After Stroke. JAMA. 2006; 296(17): 2095-2104.
85. Wu C.Y., Chen C.L., Tsai W.C., Lin K.C., Chou S. A randomized controlled trial of modified
constraint-induced movement therapy for elderly stroke survivors: changes in motor
impairment, daily functioning, and quality of life. Archives of Physical Medicine and
Rehabilitation. 2007; 88: 273-278.
86. Wu C.Y., Chen Y.A., Lin K.C., Chao C.P., Chen Y.T. Constraint-induced therapy with trunk
restraint for improving functional outcomes and trunk-arm control after stroke: a randomized
controlled trial. Physical Therapy. 2012; 92(4): 483-92.
63
2 priedas
Wolf motorinio aktyvumo testas (rankos funkcijai vertinti)
Viršutinės galūnės
judesiai
Aprašymas Balai
1. Šonu sėdint prie stalo, dilbio
padėjimas ant stalo.
1. Pacientas bando padėti dilbį
atitraukiant petį.
2. Šonu sėdint prie dėžės,
dilbio
padėjimas ant dėžės.
2. Pacientas bando padėti dilbį
ant dėžės atitraukiant petį.
3. Šonu sėdint prie stalo,
alkūnės
ištiesimas.
3. Pacientas bando ištiesti
alkūnę
per stalą.
4. Šonu sėdint prie stalo,
alkūnės
ištiesimas su svoriu.
4. Pacientas bando pastumti
smėlio maišiuką ištiesiant
alkūnę.
5. Priekiu sėdint prie stalo,
plaštakos padėjimas.
5. Pacientas bando padėti
plaštaką ant stalo.
6. Priekiu sėdint prie dėžės,
plaštakos padėjimas.
6. Pacientas bando padėti
plaštaką ant dėžės.
7. Priekiu sėdint prie stalo,
svorio pritraukimas.
7. Pacientas bando pritraukti
1kg
svorį per stalą sulenkiant
alkūnę.
8. Skardinės pakėlimas. 8. Pacientas bando paimti
skardinę ir prinešti prie lūpų.
9. Pieštuko pakėlimas. 9. Pacientas bando paimti
pieštuką.
10. Sąvaržėlės pakėlimas. 10. Pacientas bando paimti
sąvaržėlę.
11. Vieno ant kito žetonų
dėliojimas.
11. Pacientas dėlioja žetonus
vieną ant kito.
12. Kortų apvertimas. 12. Pacientas apverčia visas
kortas.
13. Rakto pasukimas spynoje. 13. Pacientas raktą pasuka į
kairę
ir į dešinę puses.
14. Rankšluosčio sulankstymas 14. Pacientas paima
rankšluostį,
sulenkia jį pusiau ir paskui dar
kartą pusiau.
15. Krepšelio pakėlimas
stovint.
15. Pacientas pakelia krepšį už
rankenų ir padeda kitoje stalo
pusėje.
Iš viso 90
64
3 priedas
Judesių vertinimo skalė (JVS)
Plaštakos judesiai Aprašymas Balai 1. Sėdint, riešo tiesimas.
Pacientas
paprašomas pakelti daiktą nuo
stalo ištiesiant riešą.
1. Paciento dilbis ant stalo. KT
įdeda cilindro
formos daiktą į delną. Nelenkti
alkūnės.
2. Sėdint, radialinis riešo
pakreipimas.
2. Ranka dedama ant stalo
lateraliniu dilbio
kraštu, riešas ištiestas, pirštai
laiko cilindro
formos daiktą, pakelti plaštaką
nuo stalo.
Nelenkti alkūnės.
3. Sėdint, supinacija ir
pronacija
Dilbio.
3. Rankos sulenktos per
alkūnes, nesiremiant į
stalą. Teigiamas rezultatas trys
ketvirčiai
judesio.
4. Sėdint, pasiekti ir paiimti
14cm
skersmens kamuolį abiem
rankom
ir padėti atgal.
4. Kamuolys dedamas ant stalo
tokiu atstumu,
koks reikalingas alkūnei
ištiesti.
Neatitraukti pirštų nuo
kamuolio.
5. Sėdint, paiimti nuo stalo
plastmasinį puodelį ir padėti
kitoje
pusėje.
5. Puodelio forma neturi kisti.
6. Sėdint, nykščio prieš-
pastatymas
kitiems pirštams. Per 10s.
reikia
atlikti daugiau nei 14 kartų.
6. Pradėti nuo rodomojo piršto
nykštys neturi
nuslysti glaudžiant pirštus ir
negalima
judesio atlikti atvirkščiai.
Sudėtingi rankos judesiai Aprašymas Balai 1. Paimti pieštuką, pakelti ir
padėti
atgal.
1. Paimti pieštuką, pakelti ir
padėti
atgal.
2. Paiimti rutuliuką iš vieno
puodelio
ir padėti į kitą.
2. Į puodelį telpa 8 rutuliukai.
Abu puodeliai
turi būti per rankos ilgį; kaire
ranka imti
kamuoliuką iš puodelio,
esančio dešinėje ir
dėti į puodelį kairėje.
3. Brėžti horinzontalias linijas
iki
vertikalios linijos 10 kartų per
20s.
3. Linijos maždaug 10cm ilgio,
teigiamas
rezultatas 5 ir daugiau linijų.
65
4. Ant popieriaus lapo pieštuku
nupiešti aiškius vieną paskui
kitą
sekančius taškus.
4. Pacientas turi parašyti
mažiausiai 2 taškus
per sekundę 5 minutėm;
pieštuką paiimti be
pagalbos, laikyti taip kaip
rašant
5. Prinešti prie burnos desertinį
šaukštą su skysčiu.
5. Nelenkti galvos, skysčiai
neturi išsilaistyti
6. Laikyti šukas už galvos ir
šukuotis.
6. Žastas rotuotas išorėn,
atitrauktas
mažiausiai 90º, galva tiesiai.
Iš viso 72
66
4 priedas
Raumenų jėgos vertinimas Lovett skalė
Balai Raumens jėga
5 Raumens funkcija normali.
4 Raumens funkcija gera: raumuo gali įveikti tam tikrą pasipriešinimą, bet
neturi normalios jėgos.
3 Raumens funkcija patenkinama: raumuo įveikia trauką ir atlieka dalį
normalių funkcijų.
2 Raumens funkcija dalinė: raumuo atlieka judesį, bet neįveikia žemės
traukos.
1 Raumens funkcijos pėdsakai: raumuo neatlieka funkcijos, bet susitraukia.
0 Visiškas paralyžius: pastangos sutraukti raumenį neaptinkamos palapuojant
pirštais.
67
5 priedas
Kineziterapijos programa
Kineziterapijos
dalis
Trukmė Pratimai Papildoma
informacija
Įvadinė 5 min. Kvėpavimo pratimai, raumenų
apšilimo pratimai bei bendrieji
lavinamojo pobūdžio pratimai
visoms rankų raumenų grupėms ir
visiems rankų sąnariams bei
liemeniui.
Pratimų atlikimo
tempas – vidutinis.
Kartojimų skaičius –
8- 10 kartų.
Tikslas - suaktyvinti
širdies ir kraujagyslių
sistemos funkcijas bei
paruošti organizmą
tolesnei fizinei veiklai.
Pagrindinė 20 min. Taikant tradicinę kineziterapiją:
pratimai skirti rankų raumenų
jėgai didinti bei rankos funkcijai ir
judesiams lavinti. Pratimai liemens
judesių lavinimui bei
kontroliavimui. Pratimai su
papildomomis priemonėmis:
elastine guma, svareliais, mažu
kamuoliuku, lazda.
Taikant kineziterapiją pagal S-E-T
koncepciją: pratimai skirti rankų
raumenų jėgai didinti, rankos
funkcijai bei judesiams lavinti,
taip pat pratimai skirti liemens
judesiams bei liemens kontrolei
lavinti.
Pratimų metu krūvis,
tempas bei kartojimų
skaičius didinamas
palaipsniui.
Kartojimų skaičius –
10- 15 kartų.
Pratimai derinami su
kvėpavimu.
Tikslas - rankos
funkcijų atstatymas ir
stiprinimas bei liemens
kontrolės užtikrinimas.
Baigiamoji 5 min. Taikant tradicinė kineziterapiją:
taikomi kvėpavimo pratimai,
raumenų atpalaidavimo bei
tempimo pratimai. Taikant
kineziterapiją pagal S-E-T
koncepciją: kvėpavimo pratimai,
raumenų atpalaidavimo bei
tempimo pratimai pagal S-E-T
metodiką.
Pratimų atlikimo
tempas – lėtas.
Kartojimų skaičius –
keli kartai.
Raumuo tempiamas 15
s.
Tikslas – normalizuoti
širdies veiklą,
organizmo apkrovą bei
atpalaiduoti raumenis.