KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA - lrkt.lt · UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA...

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

nr. 3 (35)LIEPA–RUGSĖJIS

2014

vilnius

issn 1822-4520

Redakcinė kolegija

PirmininkėToma Birmontienė

Pirmininko pavaduotojasKęstutis Jankauskas

Nariai:Egidijus ŠileikisRima MekaitėValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2015

TURINYS

NAUJAS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Dėl Lietuvos Respublikos prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruo-džio 12 d. redakcija) kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitu-cijai, nr. kt34-n9/2014, 2014 m. liepos 3 d.

Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Res-publikos konstitucijai, nr. kt36-n10/2014, 2014 m. liepos 11 d.

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko pranešimas dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnio galiojimo tam tikra apimtimi atstatymo, nr. 2b-135p, 2014 m. liepos 11 d.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

Dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straips-nio 2 dalis (2006 m. sausio 20 d., 2012 m. spalio 17 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt35-s25/2014, 2014 m. liepos 7 d.

Dėl Lietuvos Respublikos seimo nario prašymo išaiškinti Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas, nr. kt37-s26/2014, 2014 m. rugpjūčio 27 d.

Dėl pareiškėjos – seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos ke-lių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu nr. 447 patvirtinto kelių priežiū-ros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt38-s27/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d.

Dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatini-mo kvotų ir aukcionų regionų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui, nr. kt39-s28/2014, 2014 m. rugpjūčio 29 d.

Dėl pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietu-vos Respublikos vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punktas nepriešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui, Lietuvos Respublikos statybos įstatymui, nr. kt40-s29/2014, 2014 m. rugsėjo 2 d.

Dėl pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respub-likos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nepriešta-ravo Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt41–s30/2014, 2014 m. rugsėjo 5 d.

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

Dėl pareiškėjo prašymo, nr. 2b-143, 2014 m. rugsėjo 25 d.

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

2014 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d. konstituciniame teisme priimti nagrinėti prašymai

5

52

95

96

101

113

121

128

137

144

146

6

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Austrijos, ispanijos, Jungtinių Amerikos valstijų, Lenkijos, moldovos, pietų Af-rikos Respublikos, portugalijos ir prancūzijos konstitucinės justicijos institucijų sprendimų santraukos

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

Prof. Leon Kieres. konstituciniai vietos savivaldos pagrindai

Dr. Darius Butvilavičius. konstitucijos pataisų antikonstitucingumas

VENECIJOS KOMISIJOJE

venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2014 m. balandžio 1 d. – birželio 30 d.

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

147

176193

218220

226

NAUJAS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

2014 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos seimas, vadovaudamasis Lietu-vos Respub likos konstitucijos 67 straipsnio 10 punktu, 103 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos prezidento 2014 m. birželio 16 d. dekretą nr. 1k-1852 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos seimui skirti Dainių Žalimą Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo pirmininku“, paskyrė konstitucinio teismo teisėją prof. dr. Dainių Žalimą konstitucinio teismo pirmininku.

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALSTYBINĖS RENTOS

ĮSTATYMO (2006 M. GRUODŽIO 12 D. REDAKCIJA) KAI KURIŲ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. liepos 3 d. Nr. KT34-N9/2014 Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teismo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, prano kuconio, Gedi-mino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdy-je 2014 m. birželio 3 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 6/2011 pagal pareiškėjos – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašy-mą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos prezidento valstybinės rentos įstatyme (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu) įtvirtinta mirusio Respublikos prezidento sutuok-tinio (Lietuvos Respublikos piliečio) teisė gauti Respublikos prezidento valstybinę našlių rentą, kurios įgyvendinimo sąlygos ir dydis neatsiejamai susiję su Respublikos prezi-dento valstybine renta, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams;

– Lietuvos Respublikos prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 da-lis, 5 straipsnis tiek, kiek juose nustatyta, kad teisė į Respublikos prezidento valsty-binę našlių rentą atsiranda ir Respublikos prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) Respublikos prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo Respublikos prezidento su-tuoktinis (sutuoktinė), neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 90 straips-niui, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams;

– Lietuvos Respublikos prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad Respublikos prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama Respublikos prezidento našliui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pensijų ar nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų, išskyrus šio straipsnio 3, 4 dalyse nu-statytus atvejus, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juo-se nenustatyta, kad skiriant Respublikos prezidento valstybinę našlių rentą turi būti

◆ DĖL TEISĖS Į PREZIDENTO VALSTYBINĘ NAŠLIŲ RENTĄ 7

atsižvelgiama į asmens turimą turtą, santuokos trukmę, asmens nuopelnus valstybei ir kitas sąlygas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.

konstitucinis teismasnustatė:

I

pareiškėjos – seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucijos 90 straipsnio nuo-

statos reiškia, kad įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį koks nors asmuo, kuris nebuvo išrinktas Respublikos prezidentu (toliau – ir prezidentas), galėtų gauti prezidento pensiją, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus prezidento teisinis statusas ir sudarytos prielai-dos kurį nors kitą asmenį prilyginti prezidentui – valstybės vadovui.

prezidento renta neatsiejama nuo konstitucijoje įtvirtinto išskirtinio valstybės va-dovo teisinio statuso, pagal konstituciją ji gali būti skiriama tik buvusiam prezidentui ir jam mirus negali būti skiriama jo šeimos nariams. prezidento valstybinės rentos įsta-tyme nustatyta prezidento našlio (našlės) teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą nekyla iš konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos prezidento įstatyme įtvirtinto prezi-dento teisinio statuso, tokios rentos skyrimas ir mokėjimas yra privilegija.

2. prezidento valstybinė našlių renta juo labiau negali būti skiriama tokiam pre-zidento sutuoktiniui, kuris tuo metu, kai prezidentas vykdė savo pareigas, ir jo mir-ties metu nebuvo prezidento sutuoktinis. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama prezidento valstybinė našlių renta, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, taip pat konstitucinių teisingumo, pro-tingumo, proporcingumo principų.

Įstatymų leidėjas prezidento įstatyme nustatė tam tikras pareigas, kurias asmuo privalo atlikti būdamas prezidento sutuoktinis prezidento pareigų vykdymo laikotar-piu: prezidento sutuoktinis yra prezidentą lydintis asmuo (2 straipsnio 1 dalis); jeigu prezidento sutuoktinis dirba, valstybiniame ir (ar) diplomatiniame protokole nustaty-toms funkcijoms atlikti jis atleidžiamas nuo darbo ir už tą laiką jam darbo užmokestį, ne mažesnį už asmens gaunamą vidutinį, moka prezidento kanceliarija (19 straipsnio 1 dalis); prezidento sutuoktiniui atstovavimo išlaidos šalies viduje ir lankantis užsienio valstybėse apmokamos pagal tarptautinę diplomatinę praktiką atsiskaitytinai, taip pat sutuoktiniui reprezentacinėms išlaidoms mokama 15 procentų prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išmoka neatsiskaitytinai kas mėnesį (19 straipsnio 2 dalis).

vykdydamas nurodytąsias pareigas prezidento sutuoktinis atstovauja aukščiau-siajam šalies valdžios pareigūnui – prezidentui, vadinasi, ir pačiai valstybei, t. y. at-lieka tam tikras reprezentacines funkcijas, kurioms reikalingos pastangos, valia, pasiaukojimas, laikas, materialiniai ištekliai ir kurias atliekant kyla tam tikrų pavojų (pvz., kelionėse). todėl prezidento valstybinė našlių renta turi būti skiriama tik to-

2014 m. liepos 3 d. nutarimas ◆8

kiam jo sutuoktiniui, kuris prezidentui einant prezidento pareigas ir jo mirties metu buvo prezidento sutuoktinis.

3. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo prin-cipą ir padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos bei kartu su-darydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti tokias socialinės paramos sąlygas, kad šia parama galėtų pasinaudoti tik tie asmenys, ku-riems ji iš tikrųjų reikalinga.

konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytos pensijos (pvz., valstybinės pen-sijos) yra skiriamos už tam tikrą tarnybą, nuopelnus Lietuvos valstybei arba kaip kom-pensacija nukentėjusiesiems asmenims; tokių pensijų skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija. Įstatymų leidėjas, nustatydamas prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo ir mokėjimo pagrindus ir sąlygas, yra saistomas konstitucinių socia linės darnos impe-ratyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų. Jeigu įstatymų leidėjas, nu-statydamas rentą tik už asmens buvimą mirusio prezidento šeimos nariu, neatsižvelgtų į konstitucijoje ir prezidento įstatyme įtvirtintą prezidento instituto ir prezidento vals-tybinės rentos specifiką, pretenduojančio gauti valstybinę rentą asmens turtinę padėtį, tokios rentos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija. teisiniu reguliavimu, pagal kurį jokių valstybinių pareigų nėjusiam asmeniui iš valstybės biudžeto skiriama socialinė pa-rama (jos dydis) yra siejama su prezidento valstybine renta, neatsižvelgiant į preten-duojančio gauti valstybinę rentą asmens turtinę padėtį, t. y. socialinės paramos poreikį, pažeidžiami konstituciniai socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – sei-mo atstovo seimo nario Algirdo syso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos neprieštarauja konsti-tucijai. suinteresuoto asmens – seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. pagal konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti prezidento ir jo rezidencijos finansavimo, socialinių garantijų teisinį reguliavimą. prezidento, kaip valstybės vadovo, orumas, jo individualus, išskirtinis teisinis statusas būtų paneigtas nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų išreiškiamas nederamas požiūris į jo šeimos narius.

pagal konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti prezidento valstybi-nę našlių ir našlaičių rentą, kitas socialines garantijas. Įstatymų leidėjas, atsižvelgda-mas į prezidento instituto svarbą, prezidento valstybinės našlių rentos dydį susiejo su prezidento rentos dydžiu, tačiau prezidento valstybinė našlių renta yra savarankiška, individualiai skiriama ir mokama išmoka.

2. prezidento valstybinė našlių ir našlaičių renta skirta dėl prezidento mirties jo sutuoktinio ir vaikų netektų pajamų daliai kompensuoti, tačiau ji nėra grindžiama socialinio draudimo ar socialinės paramos principais.


prezidento sutuoktinis atlieka reprezentacinį vaidmenį, o tam reikalingos tam tik ros jo pastangos, pasiaukojimas, laikas ir materialiniai ištekliai ne tik prezidento pareigų vykdymo metu, bet ir pasibaigus prezidento įgaliojimams. taigi preziden-to sutuoktinio statusas yra individualus ir suponuoja tam tikras pareigas. tokį pre-zidento sutuoktinio statusą atitinka įstatymų leidėjo nustatyta prezidento valstybinė našlių renta.

Jeigu teisė į prezidento valstybinę našlių rentą būtų siejama su prezidento pa-reigų vykdymo laikotarpiu, ją galėtų įgyti keli buvę sutuoktiniai ir būtų neaišku, kaip turėtų būti nustatomas rentos dydis. Laikantis tokio rentos skyrimo principo teisė į našlaičių rentą turėtų būti siejama su vaikų gimimo momentu ir skiriama tik gimu-siems prezidento pareigų vykdymo metu.

prezidento valstybinė našlių ir našlaičių renta yra išmoka, dėl savo pobūdžio, tikslų ir mokėjimo šaltinio (mokama iš valstybės biudžeto) analogiška valstybinei našlių ir našlaičių pensijai, mokamai pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensi-jų įstatymą, taip pat valstybinei signataro našlių ir našlaičių rentai, mokamai pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statu-so įstatymą. todėl jeigu teisė į prezidento valstybinę našlių rentą būtų nustatyta tik mirusio prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) prezidento sutuoktinis (sutuoktinė) buvo prezidento pareigų vykdymo metu, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos turėtų būti skiriamos tik tuo atveju, jeigu tremtinio ar politinio kalinio su-tuoktinis kartu buvo tremtyje ar kalėjo, o teisė į valstybinę signataro našlių rentą tu-rėtų būti nustatyta tik signataro kadencijos laikotarpiu buvusiam jo sutuoktiniui.

3. konstitucijoje nenustatyta, kada ir kokiomis sąlygomis gali būti skiriama pre-zidento valstybinė našlių renta. Įstatymų leidėjas, nustatydamas šios rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, pasinaudojo savo diskrecija.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos socia-linės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos pabedinskienės, Lietuvos Respub likos prezidento kanceliarijos kanclerio Giedriaus krasausko, Lietuvos teisės instituto l. e. di-rektoriaus pareigas Algimanto Čepo, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socia-linių tyrimų instituto direktoriaus boguslavo Gruževskio rašytinės nuomonės.

konstitucinis teismas

konstatuoja:

I1. pareiškėja – seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar prezidento vals-

tybinės rentos įstatyme (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu) įtvirtinta mirusio prezidento sutuoktinio (Lietuvos Respublikos piliečio) teisė gau-ti prezidento valstybinę našlių rentą, kurios įgyvendinimo sąlygos ir dydis neatsieja-


mai susiję su prezidento valstybine renta, neprieštarauja konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.

pažymėtina, kad teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą yra įtvirtinta mi-nėto įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti Respublikos prezidento valstybinę našlių ir našlaičių rentą“ 1 dalyje, kurioje nustatyta: „teisę gauti Respubli-kos prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Respublikos prezidento sutuokti-nis Lietuvos Respublikos pilietis (toliau – našlys (našlė).“

taigi pareiškėja prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja prezidento valstybi-nės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis.

2. pareiškėja prašo ištirti, ar inter alia prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juose nustatyta, kad teisė į prezidento vals-tybinę našlių rentą atsiranda ir prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo prezidento sutuoktinis (sutuoktinė), neprieštarauja konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.

prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnyje „Respublikos prezidento valstybinės našlių ir našlaičių rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos“ yra įtvirtintos inter alia prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, o asmenys, tu-rintys teisę gauti šią rentą, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti Respublikos prezidento valstybinę našlių ir našlaičių rentą“ 1 dalyje.

taigi šis pareiškėjos prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar preziden-to valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis konstitucijai neprieštarauja tiek, kiek joje nustatyta, kad teisę gauti prezidento vals-tybinę našlių rentą turi ir prezidento našlys (našlė), kuris (kuri) prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo prezidento sutuoktinis (sutuoktinė).

3. pareiškėja prašo ištirti, ar inter alia prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama prezidento našliui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pen-sijų ar nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų, išskyrus šio straipsnio 3, 4 dalyse nu-statytus atvejus, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juose nenustatyta, kad skiriant prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į asmens turimą turtą, santuokos trukmę, asmens nuopelnus valstybei ir kitas sąlygas, neprieštarauja konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.

taigi pareiškėja taip pat ginčija prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straips-nio 1 dalies atitiktį konstitucijai tiek, kiek joje nenustatytos pareiškėjos nurodytos prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo sąlygos. kaip minėta, šioje dalyje yra įtvirtinta teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą ir nurodytas šią teisę turintis asmuo, o šios rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos nustatytos šio įstatymo 5 straips-nyje. pareiškėja nepagrindžia savo abejonių dėl prezidento valstybinės rentos įstaty-mo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties konstitucijai.


pareiškėja, prašydama ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnis, pateikė teisinius argumentus, kuriais pagrindė savo abe-jones tik dėl prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnio atitikties konstitucijai tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsi-žvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį).

taigi šis pareiškėjos prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnis konsti-tucijai neprieštarauja tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį).

4. pareiškėja prašo ištirti prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatų atitiktį inter alia konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.

pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, kons-titucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, apima daug įvairių tarpusavy-je susijusių imperatyvų; jis aiškintinas neatsiejamai nuo konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio; šis principas neat-siejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai.

todėl pareiškėjos prašymas ištirti prezidento valstybinės rentos įstatymo nuo-statų atitiktį konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės prin-cipams traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Atsižvelgiant į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje bus tiriama, ar:– prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija)

4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad prezidento našlys (našlė), taip pat ir toks (tokia), kuris (kuri) prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo prezidento su-tuoktinis (sutuoktinė), turi teisę gauti prezidento valstybinę našlių rentą, nepriešta-rauja konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant prezidento valstybinę našlių ren-tą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), neprieštarauja konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti kai kuriuos teisinio reguliavimo raidos aspektus, susijusius su buvusio prezidento ir jo sutuoktinio materialiniu (socialiniu) aprūpinimu.

1.1. Referendumu priėmus konstituciją ir joje įtvirtinus prezidento – valstybės vadovo instituciją, seimas 1993 m. sausio 26 d. priėmė prezidento įstatymą, įsigalio-jusį 1993 m. vasario 21 d., kuriame nustatytos inter alia prezidento socialinės garan-tijos. Šis įstatymas vėliau buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.


prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (1993 m. sausio 26 d. redak-cija) buvo nustatyta, kad išėjusiam iš valstybės tarnybos prezidentui iki gyvos gal-vos nustatoma 50 procentų prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per mėnesį.

1.2. seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, įsigaliojusį 1995 m. sausio 1 d. Šis įstatymas vėliau buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio „Lietuvos Respublikos valstybinės pen-sijos“ 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Respublikos prezidento valsty-binė pensija; <...>“ Šio straipsnio 3 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad prezidento valstybinė pensija skiriama pagal specialų įstatymą.

valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio „Lietuvos Respublikos valstybinės pen-sijos aukščiausiesiems valstybės pareigūnams“ 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. re-dakcija) buvo nustatyta, kad prezidentui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama prezidento valstybinė pensija pagal prezidento įstatymą.

1.3. taigi prezidento pensija buvo viena iš valstybinių pensijų įstatyme nustaty-tų valstybinių pensijų rūšių, skiriama pagal specialų įstatymą – prezidento įstatymą.

pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime pripa-žino, jog prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalis ir valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose prezidento pensijos nustatymas (skyrimas ir mo-kėjimas) susietas su buvusio prezidento išėjimu iš valstybės tarnybos, prieštarauja konstitucijos 77 straipsnio 1 daliai. konstitucijai prieštaraujančia pripažinta prezi-dento įstatymo 20 straipsnio 2 dalis buvo pakeista ir naujai išdėstyta seimo 2003 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos prezidento įstatymo 1, 3, 5, 7, 8, 9, 13, 15, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 21, 22, 23, 24 straipsniais įstatymu, o konstitucijai prieštaraujančia pripažinta valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimtu Lie-tuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, valstybinių pensijų įstatymo, mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo, valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo, teisėjų valstybinių pen-sijų įstatymo, pensijų kaupimo įstatymo, Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pripažinta netekusia galios.

1.4. pažymėtina, kad valstybinių pensijų įstatyme (1994 m. gruodžio 22 d. re-dakcija) ir prezidento įstatyme (1993 m. sausio 26 d. redakcija) prezidento našlio (našlės) teisė į valstybinę našlių pensiją mirus prezidentui nebuvo nustatyta. Ši tei-sė pirmą kartą buvo įtvirtinta vyriausybei 1998 m. vasario 19 d. priėmus nutarimą nr. 203 „Dėl Respublikos prezidento valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo nuo-statų patvirtinimo“, įsigaliojusį 1998 m. vasario 26 d., kuriuo buvo patvirtinti Respub-likos prezidento valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo nuostatai.

Respublikos prezidento valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 10 punkte buvo inter alia nustatyta, kad, prezidentui mirus, jo nedarbingam sutuok-


tiniui skiriama valstybinė našlių pensija tokiomis pačiomis dalimis, kurios nurodytos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo straipsniuo-se, reguliuojančiuose valstybines socialinio draudimo našlių pensijas; valstybinės našlių pensijos skiriamos ir tuo atveju, kai prezidentas miršta nepasibaigus laikui, kuriam jis buvo išrinktas, jeigu jis ėjo prezidento pareigas ne mažiau kaip 2,5 metų. Šis vyriausybės nutarimas vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu nr. 197 „Dėl Respublikos prezidento valstybinės rentos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtini-mo“ buvo pripažintas netekusiu galios.

1.5. seimas 2006 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos prezidento įstatymo, valstybinių pensijų įstatymo, vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pa-valdžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo bei valstybinių pensijų įstatymo 2 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, įsigaliojusį 2007 m. sau-sio 1 d. (su tam tikra išimtimi), kuriuo buvo pakeisti inter alia prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija), valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnis (2002 m. liepos 2 d. redakcija). tą pačią dieną seimas priėmė ir preziden-to valstybinės rentos įstatymą, įsigaliojusį 2007 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi).

pažymėtina, kad, priėmus prezidento valstybinės rentos įstatymą, pirmą kartą įsta-tymu pradėtos reglamentuoti prezidento sutuoktinio socialinės garantijos, taip pat pir-mą kartą įtvirtinta prezidento sutuoktinio teisė į prezidento valstybinę našlių rentą.

1.5.1. prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) buvo nustatyta, kad prezidentui, kurio įgaliojimai nutrūko konstitu-cijos 88 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais, iki gyvos galvos ski-riama ir mokama prezidento valstybinė renta prezidento valstybinės rentos įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

taigi vietoj prezidento pensijos prezidento įstatyme nustatyta prezidento valsty-binė renta pagal atskirą įstatymą skiriama ir mokama tam tikrais konstitucijoje nu-statytais pagrindais nutrūkus prezidento įgaliojimams.

prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2006 m. gruodžio 12 d. re-dakcija) dar kartą buvo pakeistas seimui 2008 m. lapkričio 11 d. priėmus Lietuvos Respublikos prezidento įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu prezidento įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, tačiau teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta prezidento teisė į prezidento valstybinę rentą, turinys iš esmės nepakito.

1.5.2. pažymėtina, kad prezidento įstatymą išdėsčius nauja, 2008 m. lapkričio 11 d., redakcija jame pradėta reglamentuoti prezidento sutuoktinio socialines ir ki-tas garantijas. paminėtinos šios prezidento įstatymo (2008 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostatos:

– „Jeigu eidamas pareigas Respublikos prezidentas žuvo, jo išlaikytiems asme-nims (šio straipsnio 7 dalis) lygiomis dalimis išmokama 120 mėnesių darbo užmo-


kesčio, kuris būtų mokamas jo žūties mėnesį, dydžio vienkartinė kompensacija“ (17 straipsnio 1 dalis);

– „Jeigu žuvo Respublikos prezidento sutuoktinis <...>, jo išlaikytiems asmenims (šio straipsnio 7 dalis) lygiomis dalimis išmokama vienkartinė kompensacija, kurios dydis sudaro 25 procentus šio straipsnio 1 dalyje numatytos vienkartinės kompen-sacijos. sveikatos sutrikimo atvejais, kai Respublikos prezidento sutuoktinis <...> tampa neįgalus, jam išmokamos vienkartinės kompensacijos dydis sudaro 25 pro-centus šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išmokos, o kai jis netapo neįgalus, tačiau ne-teko darbingumo, – 25 procentus šio straipsnio 3 dalyje nurodytos išmokos. <...>“ (17 straipsnio 5 dalis);

– „Šio straipsnio 5 dalyje numatytos kompensacijos mokamos, jei Respublikos prezidento sutuoktinis <...> žuvo ar jo sveikata sutriko dėl valstybinio ir (ar) diplo-matinio protokolo nustatytų funkcijų vykdymo. <...>“ (17 straipsnio 6 dalis);

– „pagal šio įstatymo 1 ir 5 dalis vienkartinės kompensacijos išmokamos žuvu-siojo sutuoktiniui <...>“ (17 straipsnio 7 dalis);

– „Jeigu Respublikos prezidento sutuoktinis <...> dirba, valstybiniame ir (ar) dip lomatiniame protokole nustatytoms funkcijoms atlikti jis atleidžiamas nuo darbo ir už tą laiką jam darbo užmokestį, ne mažesnį už asmens gaunamą vidutinį, moka Respublikos prezidento kanceliarija“ (19 straipsnio 1 dalis);

– „Respublikos prezidento sutuoktiniui <...> atstovavimo išlaidos šalies viduje ir lankantis užsienio valstybėse apmokamos pagal tarptautinę diplomatinę praktiką at-siskaitytinai, taip pat sutuoktiniui reprezentacinėms išlaidoms mokama 15 procentų Respublikos prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išmoka neatsiskaityti-nai kas mėnesį“ (19 straipsnio 2 dalis);

– „Jeigu Respublikos prezidentas eidamas pareigas ar pasibaigus kadenci-jai miršta, jo sutuoktiniui, jei šis pageidauja, panaudos pagrindais suteikiamas būs-tas (gyvenamosios patalpos) Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka“ (23 straipsnio 4 dalis).

taigi pagal šiose prezidento įstatymo nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą:– prezidento sutuoktinis turi teisę į nurodyto dydžio vienkartines kompensaci-

jas sutrikus sveikatai dėl valstybinio ir (ar) diplomatinio protokolo nustatytų funkci-jų vykdymo ar prezidentui žuvus einant pareigas;

– prezidento sutuoktinis atleidžiamas nuo darbo valstybiniame ir (ar) diploma-tiniame protokole nustatytoms funkcijoms atlikti, už tą laiką jam garantuojant darbo užmokestį, ne mažesnį už gaunamą vidutinį;

– prezidento sutuoktiniui atsiskaitytinai apmokamos atstovavimo išlaidos šalies viduje ir lankantis užsienio valstybėse, taip pat neatsiskaitytinai kas mėnesį mokama nurodyto dydžio išmoka reprezentacinėms išlaidoms;

– prezidentui mirus, jo sutuoktinis turi teisę į panaudos pagrindais suteikiamą būstą (gyvenamąsias patalpas).


pažymėtina, kad prezidento įstatyme tam tikros materialinės (socialinės) garanti-jos vykdančio pareigas prezidento sutuoktiniui (išskyrus teisę į būstą, suteikiamą pre-zidento sutuoktiniui inter alia pasibaigus prezidento kadencijai) yra įtvirtintos tam, kad jis, atlikdamas valstybiniame ir (ar) diplomatiniame protokole nustatytas funkci-jas, veiksmingai padėtų prezidentui vykdyti valstybės vadovo funkcijas; išskyrus mi-nėtą prezidento sutuoktinio teisę į būstą, baigusio kadenciją prezidento sutuoktinio materialinės (socialinės) garantijos prezidento įstatyme nereglamentuojamos.

1.5.3. valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnį išdėsčius 2006 m. gruodžio 12 d. redakcija jo 1 dalyje yra nustatyta:

„Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos:1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos;2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos;3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos;4) mokslininkų valstybinės pensijos;5) teisėjų valstybinės pensijos.“taigi valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d.

redakcija) neliko nuostatos, kad Lietuvos Respublikoje nustatoma prezidento valsty-binė pensija.

1.6. minėta, kad seimas 2006 m. gruodžio 12 d. priėmė prezidento valstybinės rentos įstatymą, įsigaliojusį 2007 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi), kurio tam tik rų nuostatų atitiktis konstitucijai yra tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje. taip pat minėta, kad šiuo įstatymu pirmą kartą įtvirtinta prezidento sutuoktinio teisė į prezidento valstybinę našlių rentą.

iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog priimti prezidento valstybinės rentos įstatymą įstatymų leidėją paskatino inter alia tai, kad, atsižvelgiant į konstitu-cinio teismo nutarimus, prezidento socialinės garantijos turi būti reglamentuojamos ne poįstatyminiu teisės aktu, o įstatymu. iš šio įstatymo travaux préparatoires taip pat matyti, jog prezidento valstybinė pensija pavadinta prezidento valstybine renta dėl to, kad ji skiriama neatsižvelgiant į asmens amžių ar neįgalumą.

prezidento valstybinės rentos įstatymas buvo keičiamas seimo 2008 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos prezidento valstybinės rentos įstatymo 7 straips-nio pakeitimo įstatymu, seimo 2011 m. lapkričio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymu, tačiau prezidento valsty-binės rentos įstatymo nuostatos tiek, kiek jų atitiktis konstitucijai tiriama šioje kons-titucinės justicijos byloje, nepakito.

1.6.1. prezidento valstybinės rentos įstatymo 2 straipsnyje „Respublikos prezi-dento valstybinės rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos“ yra nustatyta:

„1. Respublikos prezidento valstybinė renta skiriama ir mokama iki gyvos galvos Respublikos prezidentui, kurio įgaliojimai nutrūko Lietuvos Respublikos konstituci-jos 88 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais.


2. Respublikos prezidentui, išrinktam naujai kadencijai, paskirtoji Respublikos prezidento valstybinė renta nemokama. paskirtoji Respublikos prezidento valstybinė renta vėl pradedama mokėti, kai Respublikos prezidento įgaliojimai nutrūksta Lie-tuvos Respublikos konstitucijos 88 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytais pa-grindais.

3. Respublikos prezidentui, turinčiam teisę gauti Respublikos prezidento valsty-binę rentą ir valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, paskirtas pagal Lietu-vos Respublikos įstatymus ir mokamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jo pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena iš šių išmokų: arba Respublikos preziden-to valstybinė renta, arba valstybinė pensija, arba pensinio pobūdžio išmoka.“

prezidento valstybinės rentos įstatymo 3 straipsnyje „Respublikos prezidento valstybinės rentos dydis“ inter alia yra nustatyta, kad prezidento valstybinė renta ski-riama 50 procentų prezidento darbo užmokesčio dydžio per mėnesį (1 dalis), šios rentos dydis nustatomas pagal prezidento darbo užmokesčio dydį, galiojantį tą mė-nesį, už kurį ši renta skiriama ir (ar) mokama (2 dalis).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal prezidento įstatymo (2008 m. lapkri-čio 11 d. redakcija) 15 straipsnį „Respublikos prezidento darbo užmokestis“ prezi-dento mėnesinis darbo užmokestis yra lygus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos 55 baziniams dydžiams. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2014 me-tais, įstatymo 3 straipsnyje „pareiginės algos bazinis dydis“ nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlygi-nimo) bazinis dydis 2014 metais yra 450 Lt. tai reiškia, kad pagal šiuo metu galio-jantį prezidento darbo užmokestį prezidento valstybinės rentos dydis yra 12 375 Lt (55 × 450 Lt = 24 750 Lt / 2).

taigi pagal minėtose prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatose įtvirtin-tą teisinį reguliavimą:

– prezidento valstybinė renta, nustatyta vietoj prezidento valstybinės pensijos, skiriama tam tikrais konstitucijoje nustatytais pagrindais nutrūkus prezidento įga-liojimams;

– prezidentui, turinčiam teisę gauti prezidento valstybinę rentą, ši renta neski-riama ir nemokama, jei jis, turėdamas teisę gauti valstybinę pensiją ar pensinio pobū-džio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto, pasirenka gauti šią pensiją arba išmoką;

– nenustatyta, kad prezidento valstybinė renta neskiriama ir (ar) nemokama, jei prezidentas turi draudžiamųjų pajamų;

– prezidento valstybinė renta skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į prezi-dento turtą (turtinę padėtį), išskyrus valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmo-ką, mokamą iš valstybės biudžeto (jeigu jis ją pasirinktų);

– prezidento valstybinės rentos dydis nustatomas pagal prezidento darbo užmo-kesčio dydį ir su juo susietas tam tikru procentiniu dydžiu.


pažymėtina, kad prezidento valstybinės rentos paskirtis – užtikrinti buvusio prezidento socialinį aprūpinimą atsižvelgiant į jo, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą ir vykdytų pareigų svarbą.

1.6.2. prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, turintys tei-sę gauti Respublikos prezidento valstybinę našlių ir našlaičių rentą“ 1 dalyje, kurios atitiktis konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatyta: „teisę gauti Respublikos prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Respublikos prezi-dento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis (toliau – našlys (našlė).“

taigi prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą ir nurodytas šią teisę turintis asmuo – miru-sio prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis (našlys (našlė). pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą prezidento našliu (našle), turinčiu (turinčia) teisę gauti prezidento valstybinę našlių rentą, laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris prezidento mirties metu buvo prezidento sutuoktinis (sutuoktinė), neatsižvelgiant į santuokos su prezidentu trukmę ir buvimą prezidento sutuoktiniu (sutuoktine) pre-zidento pareigų vykdymo metu.

1.6.3. prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnyje „Respublikos prezi-dento valstybinės našlių ir našlaičių rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos“, kurio ati-tiktis konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatyta:

„1. Respublikos prezidento valstybinė našlių ir našlaičių renta skiriama Respub-likos prezidento našliui (našlei) ir našlaičiams, mirus Respublikos prezidentui, ku-riam buvo ar galėjo būti paskirta Respublikos prezidento valstybinė renta.

2. Respublikos prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama Res-publikos prezidento našliui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pensijų ar nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustaty-tus atvejus.

3. Respublikos prezidento našliui (našlei), turinčiam (turinčiai) teisę gauti Res-publikos prezidento valstybinę našlių rentą ir valstybinę pensiją ar (ir) pensinio pobūdžio išmoką, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir mokamas iš Lie-tuvos Respublikos valstybės biudžeto, jo (jos) pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena iš šių išmokų: arba Respublikos prezidento valstybinė našlių renta, arba valsty-binė pensija, arba pensinio pobūdžio išmoka.

4. Respublikos prezidento valstybinė našlių renta neskiriama, o paskirtoji vals-tybinė renta nemokama, kol Respublikos prezidento našlys (našlė) turi draudžiamų-jų pajamų. Draudžiamųjų pajamų sąvoka suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme.

5. našliui (našlei), gaunančiam (gaunančiai) Respublikos prezidento valstybinę našlių rentą, ši renta baigiama mokėti dar kartą susituokus.

6. Respublikos prezidento valstybinė našlaičių renta skiriama ir (ar) mokama Respublikos prezidento našlaičiams, nepaisant jų gaunamų pensijų ir (ar) draudžia-mųjų pajamų.“


taigi pagal ginčijamą prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnyje nusta-tytą teisinį reguliavimą:

– prezidento valstybinė našlių renta prezidento našliui (našlei) skiriama mirus prezidentui, kuriam buvo ar galėjo būti paskirta prezidento valstybinė renta, t. y. pre-zidento našlio (našlės) teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą priklauso nuo to, ar prezidentas turėjo teisę į prezidento valstybinę rentą;

– prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama prezidento naš-liui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pensijų ar nuolatinių pensinio po-būdžio išmokų, išskyrus valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto (jeigu jis (ji) ją pasirinktų);

– prezidento valstybinė našlių renta baigiama mokėti prezidento našliui (našlei) dar kartą susituokus;

– prezidento valstybinė našlių renta neskiriama ir (ar) nemokama prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) turi draudžiamųjų pajamų, kaip jos apibrėžtos valstybi-nio socialinio draudimo įstatyme.

Šiame kontekste pažymėtina, kad prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodytos draudžiamosios pajamos valstybinio socialinio drau-dimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) apibrėžiamos kaip visos asmens pajamos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuo-tos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat pri-skaičiuotos ligos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų valstybinio socialinio draudi-mo pašalpos bei nedarbo valstybinio socialinio draudimo išmokos.

1.6.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog nei preziden-to valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nenustatyta, kad prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama atsižvelgiant į pre-zidento našlio (našlės) turtą (turtinę padėtį), išskyrus jo (jos) gaunamą valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto (jeigu jis (ji) ją pasirinktų), ir (arba) gaunamas draudžiamąsias pajamas.

1.6.5. prezidento valstybinės rentos įstatymo 6 straipsnio „Respublikos prezi-dento valstybinės našlių ir našlaičių rentos dydis“ 1, 4 dalyse yra nustatyta:

„1. Respublikos prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra 50 procentų Res-publikos prezidento valstybinės rentos dydžio.

<...>4. skiriant ir (ar) mokant Respublikos prezidento valstybinę našlių ir našlaičių

rentą, taikomas Respublikos prezidento valstybinės rentos dydis, nustatytas pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas.“

minėta, kad pagal prezidento valstybinės rentos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį pre-zidento valstybinės rentos dydis nustatomas pagal prezidento darbo užmokesčio dydį, galiojantį tą mėnesį, už kurį ši renta skiriama ir (ar) mokama.

taigi prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra susietas su prezidento vals-tybinės rentos dydžiu: prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra 50 procentų


prezidento valstybinės rentos dydžio, kuris nustatomas pagal prezidento darbo už-mokesčio dydį, galiojantį tą mėnesį, už kurį ši renta skiriama ir (ar) mokama.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal šiuo metu galiojan-tį prezidento darbo užmokestį prezidento valstybinės rentos dydis yra 12 375 Lt (55 × 450 Lt = 24 750 Lt / 2). tai reiškia, kad, pagal šiuo metu galiojantį prezidento dar-bo užmokestį nustačius prezidento valstybinės rentos dydį, prezidento valstybinės naš-lių rentos dydis šiuo metu yra 6 187,5 Lt (55 × 450 Lt = 24 750 Lt / 2 = 12 375 Lt / 2).

1.6.6. pažymėtina ir tai, kad pagal prezidento valstybinės rentos įstatymo 7 straipsnio „Respublikos prezidento valstybinės rentos ir Respublikos prezidento valstybinės našlių ir našlaičių rentos skyrimo ir mokėjimo tvarka“ 3 dalį (2008 m. lap-kričio 11 d. redakcija) prezidento valstybinė renta ir prezidento valstybinė našlių ren-ta mokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

1.6.7. iš aptartojo prezidento valstybinę našlių rentą įtvirtinančio teisinio re-guliavimo matyti, kad prezidento valstybinės našlių rentos paskirtis – užtikrinti prezidento, turėjusio teisę į prezidento valstybinę rentą, našlio (našlės) socialinį ap-rūpinimą ir iš dalies kompensuoti jo (jos) pajamų praradimą dėl prezidento mirties.

1.7. palyginus aptartąjį prezidento valstybinės rentos ir prezidento valstybinės našlių rentos teisinį reguliavimą matyti, kad:

– prezidento valstybinė renta skiriama ir mokama iki gyvos galvos, prezidento valstybinė našlių renta baigiama mokėti dar kartą susituokus;

– prezidento valstybinė renta skiriama nutrūkus prezidento įgaliojimams, prezi-dento valstybinė našlių renta – mirus prezidentui, kuriam buvo ar galėjo būti paskir-ta prezidento valstybinė renta;

– prezidento valstybinės rentos paskirtis – užtikrinti buvusio prezidento socia-linį aprūpinimą atsižvelgiant į jo individualų, išskirtinį teisinį statusą ir vykdytų pa-reigų svarbą, o prezidento valstybinės našlių rentos paskirtis – užtikrinti prezidento, turėjusio teisę į prezidento valstybinę rentą, našlio (našlės) socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti jo (jos) pajamų praradimą dėl prezidento mirties;

– prezidento valstybinės našlių rentos dydis susietas su prezidento valstybinės rentos dydžiu, tačiau prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra mažesnis nei pre-zidento valstybinės rentos dydis;

– ir prezidentui, turinčiam teisę gauti prezidento valstybinę rentą, ir preziden-to našliui (našlei), turinčiam (turinčiai) teisę gauti prezidento valstybinę našlių rentą, ši renta neskiriama ir (ar) nemokama, jei jie, turėdami teisę gauti valstybinę pensiją ar (ir) pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto, pasirenka gauti šią pensiją ar išmoką;

– prezidento valstybinė našlių renta neskiriama ir (ar) nemokama, jei prezidento našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų; prezidento valstybinė renta skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į tai, ar prezidentas turi draudžiamųjų pajamų;

– ir prezidento valstybinė renta, ir prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama iš valstybės biudžeto lėšų, neatsižvelgiant į šių rentų gavėjų turtą (tur-tinę padėtį), išskyrus jų gaunamą valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką,


mokamą iš valstybės biudžeto, taip pat prezidento našlio (našlės) gaunamas drau-džiamąsias pajamas.

1.8. Apibendrinant išdėstytą prezidento įstatyme ir prezidento valstybinės ren-tos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

– yra nustatyta prezidento teisė gauti prezidento valstybinę rentą tam tikrais konstitucijoje nustatytais pagrindais nutrūkus prezidento įgaliojimams, o jam mi-rus – prezidento našlio (našlės) teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą, jei pre-zidentui buvo ar galėjo būti paskirta prezidento valstybinė renta;

– yra nustatytos dvejopos prezidento sutuoktinio garantijos: prezidento sutuok-tinio socialinės garantijos prezidento pareigų vykdymo metu ir prezidento našlio (našlės) socialinės garantijos prezidentui mirus;

– prezidento našliu (našle), turinčiu (turinčia) teisę gauti prezidento valstybinę našlių rentą, laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris prezidento mirties metu buvo prezidento sutuoktinis (sutuoktinė) ir kuris nėra dar kartą susituokęs;

– prezidento valstybinė renta ir prezidento valstybinė našlių renta skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į šių rentų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus jų gaunamą valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biu-džeto, taip pat prezidento našlio (našlės) gaunamas draudžiamąsias pajamas.

2. sprendžiant, ar konstitucijai neprieštarauja prezidento valstybinės rentos įsta-tymo nuostatos, kuriomis reglamentuojamas prezidento valstybinės našlių rentos skyrimas ir mokėjimas, atskleistini kai kurie valstybinių pensijų ir valstybinių našlių pensijų teisinio reguliavimo aspektai.

3. minėta, kad valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio „Lietuvos Respublikos valstybinės pensijos“ 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybi-nės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos.

valstybinių pensijų įstatymo 2 straipsnio „valstybinių pensijų mokėjimo šaltinis ir dydžio matas“ 2 dalyje (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) inter alia yra nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytų valstybinių pen-sijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė; jos dydis negali būti mažesnis negu 200 Lt. Šiame kontekste pažymėtina, kad vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nu-tarimo nr. 1406 „Dėl valstybinių pensijų bazės dydžio patvirtinimo“ 1 punktu nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtintas 200 Lt valstybinių pensijų bazės dydis. Šis vyriausy-bės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas.

4. valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redak-cija) yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos pagal valsty-binių pensijų įstatymą, o pareigūnų ir karių, mokslininkų ir teisėjų valstybinės pensi-jos – pagal specialius įstatymus.


5. taigi pagal valstybinių pensijų įstatymą yra skiriamos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos.

5.1. valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje „teisė gauti Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją“ inter alia yra nustatyta:

– „teisę gauti Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją (toliau – pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinė pensija) turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: <...> 2) labiausiai pasižymėję neginkluoto pasipriešinimo (re-zistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai; 3) aukščiausieji valstybės pareigūnai“ (1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija);

– „teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respubli-kos piliečiai: 1) ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai; 2) olimpinių žaidynių čempionai (aukso medalio laimėtojai); 3) asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija“ (2 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija);

– „teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos pi-liečiai: 1) motinos, pagimdžiusios (įvaikinusios) 5 ir daugiau vaikų, išauginusios juos iki 8 metų ir gerai išauklėjusios; 2) olimpinių žaidynių prizininkai (sidabro, bronzos medalių laimėtojai), parolimpinių žaidynių čempionai, olimpinių sporto šakų pasaulio čempio nai, olimpinių kurčiųjų žaidynių čempionai; 3) asmenys, kuriems teisės aktų nu-statyta tvarka suteiktas garbės donoro vardas“ (3 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija);

– „pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinė pensija skiriama asmenims, jeigu jie yra sukakę valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytą senatvės pen-sijos amžių (toliau – senatvės pensijos amžius) arba yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. i ar ii grupės invalidais)“ (4 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija).

pažymėtina, kad pagal valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio „Lietuvos Respub-likos valstybinės pensijos aukščiausiesiems valstybės pareigūnams“ 1 dalį (2005 m. ge-gužės 19 d. redakcija) asmenims, buvusiems Lietuvos Respublikos seimo pirmininku, ministru pirmininku, Aukščiausiojo teismo pirmininku, konstitucinio teismo pir-mininku, skiriama pirmojo laipsnio valstybinė pensija, jei jie bent dvejus metus ėjo šioje dalyje išvardytas pareigas; pensija šiems asmenims skiriama, kai jie sukanka senat-vės pensijos amžių arba yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – i ar ii grupės invalidais).

valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnio „pirmojo ir antrojo laipsnių valstybi-nių pensijų skyrimas, panaikinimas ir mokėjimas“ 5 dalyje (2010 m. birželio 30 d. re-dakcija) inter alia yra nustatyta:

„Asmenims, kurie po pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų paskyri-mo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas (toliau


šiame straipsnyje – draudžiamosios pajamos), paskirtos pensijos nemokamos. Ši nuostata netaikoma ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams sa-vanoriams pirmojo laipsnio valstybinių pensijų gavėjams, antrojo laipsnio valstybi-nių pensijų gavėjoms šio įstatymo 4 straipsnio trečiosios dalies 1 punkte nurodytoms motinoms, garbės donorams. <...>“

taigi pagal šiose valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą:

– pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos skiriamos asmenims, turin-tiems nuopelnų Lietuvos valstybei arba ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukš-čiausias pareigas, jeigu jie yra sukakę senatvės pensijos amžių arba yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – i ar ii grupės invalidais);

– asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, paskirtos pirmojo ir antro-jo laipsnių valstybinės pensijos nemokamos, tačiau valstybinės pensijos mokamos draudžiamųjų pajamų turintiems ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) daly-viams – kariams savanoriams pirmojo laipsnio valstybinių pensijų gavėjams, antrojo laipsnio valstybinių pensijų gavėjoms – motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) 5 ir daugiau vaikų, išauginusioms juos iki 8 metų ir gerai išauklėjusioms, taip pat gar-bės donorams;

– pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos skiriamos ir (ar) mokamos ne-atsižvelgiant į jų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus jų draudžiamąsias pajamas, o tam tikrų kategorijų pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų gavėjams – neat-sižvelgiant ir į jų draudžiamąsias pajamas.

5.2. valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnyje „pirmojo ir antrojo laipsnių vals-tybinių pensijų dydis ir šių pensijų mokėjimas jų gavėjams mirus“ (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) yra nustatyta, kad pirmojo laipsnio valstybinė pensija yra keturių vals-tybinių pensijų bazių dydžio (1 dalis), antrojo laipsnio valstybinė pensija yra dvie-jų valstybinių pensijų bazių dydžio (2 dalis). minėta, kad vyriausybės nutarimu šiuo metu patvirtintas 200 Lt valstybinių pensijų bazės dydis. tai reiškia, kad pagal šiuo metu patvirtintą valstybinių pensijų bazės dydį pirmojo laipsnio valstybinės pensijos dydis yra 800 Lt (200 Lt × 4), o antrojo laipsnio valstybinės pensijos dydis – 400 Lt (200 Lt × 2).

5.3. valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio „valstybinės našlių ir našlaičių pensijos“ 1 dalyje (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) inter alia yra nustatyta: „pirmo-jo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui mirus, jo sutuoktiniui (toliau – naš-lė arba našlys) <...> skiriama valstybinė našlių <...> pensija <...>“

valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redak-cija) yra nustatyta:

„teisę gauti valstybinę našlių pensiją turi našlė arba našlys, kurie: 1) sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies

darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki sutuoktinio mirties arba sukako


tokį amžių ar pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) per 5 metus po sutuoktinio mirties;

2) augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų (nustatyta tvarka įregist-ruotų švietimo įstaigų bendrojo ugdymo programų ar formaliojo profesinio moky-mo programų mokinius – iki mokymosi pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 19 metų), taip pat slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), ku-riems nustatyta 75–100 procentų netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – i in-validumo grupė), jeigu šie vaikai (įvaikiai) buvo pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų;

3) sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų (nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų bendrojo ugdymo programų ar formaliojo profesinio mokymo programų mokinius – iki mo-kymosi pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 19 metų), taip pat slaugė namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), kuriems nustatyta 75–100 procentų netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – i invalidumo grupė), jeigu šie vaikai (įvaikiai) buvo pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.“

pagal valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio (2006 m. gruodžio 12 d. redak-cija) 5 dalį valstybinės našlių pensijos dydis yra 20 procentų mirusiam asmeniui pri-klausiusios valstybinės pensijos dydžio. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal šiuo metu patvirtintą valstybinių pensijų bazės dydį valstybinės našlių pensijos mirus pir-mojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui dydis yra 160 Lt (800 Lt × 20 proc.), o valstybinės našlių pensijos mirus antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui dydis – 80 Lt (400 Lt × 20 proc.).

valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 10 dalyje inter alia nustatyta, kad našlei ar našliui, gaunančiam valstybinę našlių pen-siją, šios pensijos mokėjimas nutraukiamas dar kartą susituokus.

taigi pagal šiose valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą valstybinių našlių pensijų teisinį reguliavimą:

– valstybinių našlių pensijomis siekiama užtikrinti pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų gavėjų našlių, kurie buvo šio laipsnio valstybinių pensijų gavėjų sutuoktiniai jų mirties metu, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;

– pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui mirus, jo našliui (naš-lei) skiriama 20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio valstybinė našlių pensija, jeigu našlys (našlė) arba sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu), arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slau-go namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų;


– valstybinė našlių pensija mirus pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensi-jos gavėjui skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į našlio (našlės) gaunamas drau-džiamąsias pajamas ir (ar) turtą (turtinę padėtį).

5.4. palyginus prezidento valstybinės našlių rentos ir valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjams, ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukščiausias pareigas, teisinį reguliavimą pažymėtina, kad ir prezidento valstybinė našlių renta, ir valstybinė našlių pensija mirus pirmojo laipsnio valstybi-nės pensijos gavėjams, ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukščiausias pareigas, yra skiriama asmenų, ėjusių valstybėje aukščiausias pareigas, našliams (našlėms), ta-čiau jų skyrimo sąlygos yra skirtingos:

– pagrindas skirti ir (ar) mokėti prezidento valstybinę našlių rentą nesiejamas su jos gavėjo amžiumi, darbingumu; valstybinė našlių pensija mirus pirmojo laips-nio valstybinės pensijos gavėjams, ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukščiau-sias pareigas, skiriama našliams, kurie arba sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugo namuo-se mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – in-validais) iki jiems sukankant 18 metų;

– prezidento valstybinė našlių renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei pre-zidento našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų; valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjams, ėjusiems įstatyme nurodytas valsty-bėje aukščiausias pareigas, skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į šias pareigas ėjusių asmenų našlių gaunamas draudžiamąsias pajamas.

5.5. nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų (inter alia nukentėjusiųjų asme-nų valstybinių našlių pensijų) teisinis reguliavimas yra įtvirtintas valstybinių pensijų įstatymo iii skyriuje „nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“.

5.5.1. valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas“ 1 dalyje (2008 m. rugsėjo 29 d. redakci-ja) yra nustatyta:

– „nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti Lietuvos Res-publikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašy-ti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą ir kurie negauna iš kitos valstybės pana-šaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) ar kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos:

1) kurie tapo invalidais dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, taip pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, sužalo-ti 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos ssRs agresijos, bet dėl to netapę invalidais, pateikę savivaldybės institucijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį nurodytą teisinį statusą, bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą pažymą, pa-tvirtinančią sužalojimo, padaryto ginant Lietuvos Respublikos laisvę 1991 metais, faktą;


2) politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai, pateikę Lietuvos Res-publikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus (reabilitacijos pažymas), pa-tvirtinančius politinių kalinių ir tremtinių teisių atkūrimą, arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio, tremtinio ar buvusio beglobio vaiko teisinio statuso pažymėjimus;

3) pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas;

4) kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvo getuo-se, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose;

5) kurie Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo antihitlerinės koalicijos valsty-bių veikiančiose armijose, partizanų būriuose ar junginiuose;

6) kurie dalyvavo likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius;7) kurie tapo invalidais būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovie-

tinėje armijoje (1945 07 22–1991 12 31) metu arba vėliau buvo pripažinti nedarbin-gais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;

8) kurie būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu atliko tarnybą Afganistane;

9) asmenys, pagal sovietų sąjungos ir nacistinės vokietijos 1941 m. sausio 10 d. susitarimą dėl gyventojų mainų atkelti į Lietuvą, pateikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų oku-pacijų, teisinio statuso įstatymo 5(1) straipsnio 1 dalies 1 punktą išduotus nuo okupa-cijų nukentėjusio asmens-perkeltojo pažymėjimus;

10) nuo minų ir sprogmenų nukentėję asmenys, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažintas i, ii ar iii grupės invalidumas nuo vai-kystės dėl sužeidimo, kontūzijos arba suluošinimo, susijusių su kovos veiksmais Ant-rojo pasaulinio karo metais arba su šio karo padariniais, pateikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nuken-tėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 da-lies 1 punkto a papunktį išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens pažymėjimus.“

valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gruodžio 10 d. re-dakcija) yra nustatyta:

„nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas šiame įstatyme nustatytomis sąly-gomis taip pat turi teisę gauti tėvai, sutuoktiniai ir vaikai:

1) asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių;

2) asmenų, žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistenci-jos) veiksmų metu, taip pat nužudytų ir mirusių neteisėto kalinimo ar tremties metu;

3) asmenų, žuvusių ar mirusių dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos pa-darinių likvidavimo;


4) asmenų, žuvusių ar mirusių būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22–1991 12 31) metu arba vėliau mirusių dėl ligų, susi-jusių su karine tarnyba.“

taigi valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti teisę gau-ti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją turintys asmenys, nukentėję dėl nuro-dytų įvykių ar juose dalyvavę, arba nurodytą nukentėjusiojo asmens statusą turintys asmenys, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyti įvykiai, dėl kurių žuvusių asmenų tėvams, sutuoktiniams ir vaikams nustatyta teisė gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją.

5.5.2. valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio „valstybinės pensijos nuken-tėjusiems dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių asmenims ir jų šeimos nariams“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 1–4 dalyse inter alia yra nustatyta:

„nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių. <...>

Jeigu šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyti asmenys senatvės pensijos am-žių sukako iki 2005 m. liepos 1 d. arba šį amžių sukanka po nurodytosios datos nu-kentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavimo laikotarpiu, jiems paskirtos ir iki pat senatvės pensijos amžiaus sukakties mokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokamos iki gyvos galvos.

nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, motinoms, sukaku-sioms 50 metų arba pripažintoms nedarbingomis ar iš dalies darbingomis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidėmis), taip pat tėvams, sukakusiems senatvės pensijos amžių arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais). Šiems asmenims mokama 8 valstybinių pensijų bazių dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija.

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjams, sužalotiems 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos ssRs agresijos metu, bet dėl to netapusiems invali-dais, valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiria-ma, kai jie sukanka senatvės pensijos amžių arba pripažįstami nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – i ar ii grupės invalidais) dėl susirgimo, nesusijusio su 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos ssRs agresijos.“

taigi valstybinės pensijos nukentėjusiems dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos agresijos asmenims ir jų šeimos nariams skiriamos, jeigu jie pripa-žinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) arba su-kako senatvės pensijos amžių ar kitą įstatyme nustatytą amžių.

5.5.3. valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio „nukentėjusiųjų asmenų, pri-pažintų nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais),


sukakusių senatvės pensijos amžių, kalėjusių ar išbuvusių tremtyje ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų buvusios tsRs tolimosios Šiaurės rajonuose ar jiems prily-gintose vietovėse, valstybinės pensijos“ 1 dalyje (2008 m. rugsėjo 29 d. redakcija) yra nustatyta: „Šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2–6 ir 8–10 punktuose iš-vardytiems asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – i ar ii grupės invali-dais) arba sukakusiems senatvės pensijos amžių, skiriama ir mokama nukentėjusių-jų asmenų valstybinė pensija valstybinių pensijų bazės dydžio, išskyrus šio straipsnio antrojoje dalyje numatytus atvejus.“

valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redak-cija) yra nustatyta:

„nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2–8 punktuose išvardytiems asmenims, kurie tapo nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais):

1) neteisėto kalinimo ir tremties, pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu;

2) būdami išvežti priverstiniams darbams, būdami getuose ir koncentracijos sto-vyklose;

3) būdami kitokio tipo prievartinėse stovyklose;4) dalyvaudami karo veiksmuose bei atlikdami būtinąją karinę tarnybą ar karinius

mokymus sovietinėje armijoje arba vėliau buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies dar-bingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;

5) dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo darbų po-veikio.“

pagal valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 6 dalį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) „nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos taip pat skiriamos bei mo-kamos šio įstatymo 11 straipsnio antrosios dalies 2 ir 4 punktuose nurodytų asmenų tėvams, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – i ar ii grupės invalidais) arba sukaku-siems senatvės pensijos amžių <...>“

5.5.4. pažymėtina, kad pagal valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio „nu-kentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų mokėjimas“ 5 dalį (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) „nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokamos, nepaisant nuken-tėjusiųjų asmenų kitų pajamų“.

5.5.5. taigi pagal šiose valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą nuken-tėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų teisinį reguliavimą:

– nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos asmenims, nukentėju-siems dėl nurodytų įvykių ar juose dalyvavusiems arba turintiems nurodytą nuken-tėjusiojo asmens statusą, jeigu jie sukako senatvės pensijos amžių arba yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), o kai ku-rių kategorijų nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų gavėjai turi būti pripažin-


ti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais ne mažiau nei nurodyta procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – nurodytų grupių invalidais); nukentėjusiųjų as-menų valstybinės pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į jų gavėjų paja-mas ir (ar) turtą (turtinę padėtį);

– nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos taip pat skiriamos dėl nurodytų įvykių žuvusių asmenų tėvams, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), arba sukakusiems senatvės pensijos amžių ar kitą įstatyme nustatytą amžių, taip pat nukentėjusiųjų asmenų sutuoktiniams.

5.5.6. valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnyje „nukentėjusiųjų asmenų vals-tybinės našlių ir našlaičių pensijos“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) inter alia yra nustatyta:

– „nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija skiriama asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių: <...> 2) nesudariusioms kitos santuokos našlėms nepaisant amžiaus“ (1 dalis);

– „kiekvienam iš šių asmenų mokama 8 valstybinių pensijų bazių dydžio naš-lių <...> pensija“ (2 dalis);

– „teisę į valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių <...> pensiją turi pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių, žuvu-sių kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar kalinimo metu, nuteistų mirties bausme, jei bausmė įvykdyta, našliai (našlės) <...>“ (3 dalis);

– „Šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodytų nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių <...> pensija skiriama ir mokama, jeigu turintys teisę ją gauti asmenys yra su-kakę senatvės pensijos amžių arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, ne-tekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. i ar ii grupės invalidais)“ (4 dalis).

valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje (2008 m. rugsėjo 29 d. redak-cija) inter alia yra nustatyta:

„nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių <...> pensija taip pat skiriama:1) mirus asmeniui, pripažintam nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m.

liepos 1 d. – invalidu) dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių (12 straipsnio pirmoji dalis);

2) asmeniui žuvus pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu, taip pat žuvus ar mirus neteisėto kalinimo ar tremties metu;

3) asmeniui mirus dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvi-davimo darbų poveikio;

4) asmeniui žuvus ar mirus būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų so-vietinėje armijoje (1945 07 22–1991 12 31) metu arba vėliau mirus dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;

5) mirus šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2, 3, 5 ir 10 punktuose nu-rodytiems asmenims ir 11 straipsnio pirmosios dalies 4 ir 7 punktuose nurodytiems asmenims, kurie nustatyta tvarka iki mirties buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies


darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) arba kurie mirė nukentėjusiųjų asme-nų valstybinės pensijos gavimo laikotarpiu.“

pagal valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) šio straipsnio 5 dalyje nurodytų asmenų sutuoktiniams nukentėjusiųjų as-menų valstybinė našlių pensija mokama tokiomis pačiomis sąlygomis ir gavėjui pri-klausiusios nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalimis, kaip nurodyta šio įstatymo 9 straipsnyje; jei žuvusiam (mirusiam) asmeniui nebuvo paskirta nukentė-jusiųjų asmenų valstybinė pensija, nustatant našlių pensijos dydį laikoma, kad žuvu-siam (mirusiam) asmeniui priklausė 1,5 valstybinių pensijų bazės.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal valstybinių pensijų įstaty-mo 9 straipsnį skiriama 20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio valstybinė našlių pensija, jeigu našlys arba sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu), arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slau-go namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.

pažymėtina ir tai, kad pagal nukentėjusiųjų asmenų valstybinių našlių pensijų dydžius įtvirtinantį teisinį reguliavimą gali būti skiriama ir 8 valstybinių pensijų ba-zių dydžio (t. y. 1 600 Lt) nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija (asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos agresijos, našlėms), ir vieno valstybinių pensijų bazės dydžio (t. y. 200 Lt) nukentėjusiųjų asmenų vals-tybinė našlių pensija (pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių, žuvusių kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar kalinimo metu, nu-teistų mirties bausme, jei bausmė įvykdyta, našliams (našlėms).

taigi pagal šiose valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą nukentėjusių-jų asmenų valstybinių našlių pensijų teisinį reguliavimą:

– nukentėjusiųjų asmenų valstybinėmis našlių pensijomis siekiama užtikrinti as-menų, kuriems buvo ar galėjo būti paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensi-ja, našlių, buvusių šių asmenų sutuoktiniais jų mirties metu, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;

– nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija skiriama asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos agresijos, našlėms nepaisant jų amžiaus;

– kitiems asmenims, turintiems teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją, šios pensijos skiriamos šiomis sąlygomis: jie arba yra sukakę senatvės pensijos amžių, arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. lie-pos 1 d. – invalidais), arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto am-žiaus ar slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų;

– nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į našlių draudžiamąsias pajamas ir (ar) turtą (turtinę padėtį).


5.5.7. palyginus prezidento valstybinės našlių rentos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinių našlių pensijų teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

– vienos kategorijos asmenims (t. y. asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, našlėms) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos, kaip ir prezidento valstybinė našlių renta, skiria-mos nepaisant našlių amžiaus;

– nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos ne-atsižvelgiant į našlių draudžiamąsias pajamas; prezidento valstybinė našlių renta neski-riama, o paskirtoji nemokama, jei prezidento našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų.

6. pažymėtina, kad pagal valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio „valstybinių pensijų mokėjimo sąlygos“ 1 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) „asmeniui, turin-čiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, iš-skyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų“.

valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redak-cija) inter alia yra nustatyta: „Asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę našlių pen-siją už mirusį valstybinės pensijos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, gavėją ir valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, jo pasirinkimu skiriama ir mokama arba valstybinė našlių pensija, arba valstybinė socialinio draudi-mo našlių pensija. <...>“

valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 30 d. redak-cija) yra nustatyta:

„kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybi-nės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bend-ra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.“

taigi pagal šiose valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą valstybinių pensijų mokėjimo sąlygų teisinį reguliavimą:

– asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mo-kama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų;

– asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę našlių pensiją už mirusį pirmojo ar ant rojo laipsnio valstybinės pensijos arba pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavė-ją ir valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, jo pasirinkimu skiriama ir moka-ma arba valstybinė našlių pensija, arba valstybinė socialinio draudimo našlių pensija;

– nustatytas apskaičiuotų valstybinių pensijų (išskyrus teisėjų valstybines pensi-jas) tiek kiekvienos atskirai, tiek kartu su kitomis valstybinėmis pensijomis ir sociali-nio draudimo pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas.


palyginus prezidento valstybinės našlių rentos ir valstybinių našlių pensijų mo-kėjimo sąlygas įtvirtinantį teisinį reguliavimą matyti, kad:

– valstybinė našlių pensija gali būti mokama kartu su kita valstybine pensija, vals-tybine socialinio draudimo pensija, tačiau šių pensijų (išskyrus teisėjų valstybines pensijas) bendras dydis negali viršyti įstatyme nustatyto dydžio; prezidento valstybi-nė našlių renta nemokama kartu su kitomis valstybinėmis pensijomis ar pensinio po-būdžio išmokomis, mokamomis iš valstybės biudžeto (jeigu pasirenkama jas gauti);

– prezidento valstybinė našlių renta gali būti mokama kartu su valstybine socia-linio draudimo našlių pensija; valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui, pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos nemokamos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo našlių pensijomis.

7. minėta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (inter alia pareigūnų ir ka-rių valstybinės našlių pensijos), taip pat mokslininkų ir teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.

8. seimas 1994 m. gruodžio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šis įstatymas buvo ne kartą kei-čiamas ir (arba) papildomas, inter alia seimo 2007 m. spalio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, kraš-to apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei vals-tybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas įstatymo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių vals-tybinių pensijų įstatymu.

8.1. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje „pareigūnų ir karių valstybinių pensijų rūšys“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nustatyta, kad pa-gal šį įstatymą skiriamos šios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos: 1) už tarnybą; 2) netekto darbingumo; 3) našlių ir našlaičių.

8.2. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio „teisė gauti pa-reigūnų ir karių valstybinę pensiją“ 1 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) yra nustatyta:

„teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai:

1) vidaus reikalų ministerijos, policijos, valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai;

2) specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai;3) profesinės karo tarnybos kariai;4) valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų de-

partamento prie krašto apsaugos ministerijos pareigūnai ir vyriausybinių ryšių cent-ro prie krašto apsaugos ministerijos civiliai statutiniai valstybės tarnautojai;


5) prokuratūros pareigūnai;6) kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai;7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės

pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.“pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2012 m.

spalio 17 d. redakcija) yra nustatyta:„teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi šio straipsnio 1 da-

lyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie:1) būdami įtraukti į vidaus reikalų ministerijos, krašto apsaugos ministerijos

kadrų, specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų rezervą, dirba kitose Lietuvos Respub-likos ministerijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijose;

2) būdami įtraukti į valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie krašto apsaugos ministerijos žvalgybos pareigūnų rezer-vą, dirba kitose Lietuvos, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose, taip pat užsiima kita teisėta veikla ir vykdo atskiras žvalgy-bos institucijų tarnybines užduotis.“

pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio „pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos“ 1 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) yra nu-statyta:

„pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarny-bos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams:

1) ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemo-se, specialiųjų tyrimų tarnyboje, kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį ty-rimą) 20 ir daugiau metų;

2) ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių;

3) pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba;

4) atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl prie-žasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, specialiųjų tyrimų tarnyboje, kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemo-je (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų;

5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, vals-tybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, specialiųjų tyrimų tarnybo-je, kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės


sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atliku-siems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų.“

8.3. taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija už atliktą tarnybą skiriama parei-gūnams ir kariams, ištarnavusiems nustatytą metų skaičių (ištarnavusieji prokuratū-roje turi būti dar ir sukakę senatvės pensijos amžių) arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, taip pat atleistiems dėl svei-katos arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusiju-sių su tarnyba, ir ištarnavusiems nustatytą metų skaičių, arba sukakusiems išleidimo į atsargą amžių ir ištarnavusiems nustatytą metų skaičių.

8.4. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnio „pareigūnų ir karių valstybinė našlių ir našlaičių pensija“ 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakci-ja) inter alia yra nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę našlių pensi-ją turi mirusiojo (arba nustatytąja tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) pareigūno ar kario sutuoktinis, atitinkantis valstybinių pensijų įstatymo 9 straips-nyje nustatytas sąlygas; ši pensija skiriama, jei miręs asmuo buvo įgijęs teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą arba yra žuvęs ar miręs nuo suža-lojimų dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba dėl netekto darbingumo buvo įgi-jęs teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę netekto darbingumo pensiją arba vieną iš šių pensijų gavo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal valstybinių pensijų įsta-tymo 9 straipsnį valstybinė našlių pensija skiriama, jeigu našlys sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. lie-pos 1 d. – invalidu) arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto am-žiaus ar slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų; našlei ar našliui, gau-nančiam valstybinę našlių pensiją, šios pensijos mokėjimas nutraukiamas dar kar-tą susituokus.

pagal pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija), mirus pareigūnui ar kariui, gavusiam pareigūnų ir karių vals-tybinę pensiją, pareigūnų ir karių valstybinė našlių pensija skiriama pagal mirusiojo gautos pensijos dydį valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytomis dalimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal valstybinių pensijų įsta-tymo 9 straipsnio (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 dalį valstybinės našlių pensijos dydis yra 20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio.

taigi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę našlių pensiją turi mirusio parei-gūno ar kario sutuoktinis, kuris atitinka inter alia šias valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytas sąlygas: sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažin-tas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugo namuose mirusio-jo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.


8.5. Apibendrinant minėtose pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, pareigūnų ir karių valsty-binių našlių pensijų teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

– pareigūnų ir karių valstybinė pensija už atliktą tarnybą skiriama pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems nustatytą metų skaičių arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, o šiems mirus, jų našliams (našlėms) skiriama pareigūnų ir karių valstybinė našlių pensija;

– pareigūnų ir karių valstybinėmis našlių pensijomis siekiama užtikrinti asme-nų, turėjusių teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, našlių, kurie šių asmenų mirties metu buvo jų sutuoktiniai, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;

– pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos skiriamos našliui (našlei) sulau-kus senatvės pensijos amžių arba jį (ją) pripažinus nedarbingu (nedarbinga) ar iš da-lies darbingu (darbinga), taip pat kai jis (ji) augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus arba slaugo namuose neįgaliuosius mirusiojo vaikus (įvaikius);

– pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neat-sižvelgiant į našlių turtą (turtinę padėtį);

– pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos dydis tam tikru procentiniu dy-džiu susietas su pareigūnų ir karių valstybine pensija.

9. seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 1995 m. sausio 1 d., kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas. Šiame įstatyme įtvirtinta teisė gauti mokslinin-kų valstybinę pensiją, tačiau asmens, turėjusio teisę mirties metu gauti mokslininkų valstybinę pensiją, našliui (našlei) teisė gauti mokslininkų valstybinę našlių pensiją nenustatyta.

10. seimas 2002 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šiame įstatyme įtvirtinta teisė gauti teisėjų valstybinę pensiją, tačiau asmens, turėjusio teisę mirties metu gauti teisėjų valstybinę pensiją, našliui (našlei) teisė gauti teisėjų valsty-binę našlių pensiją nenustatyta.

11. Apibendrinant išdėstytą valstybinių pensijų ir valstybinių našlių pensijų tei-sinį reguliavimą, įtvirtintą visuose minėtuose įstatymuose, pažymėtina, kad:

– valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei (pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, pareigūnų ir ka-rių valstybinės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos), taip pat nukentėjusiesiems asmenims (nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos);

– valstybinės našlių pensijos, kurios yra trijų rūšių (valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui, nukentėjusiųjų asme-nų valstybinės našlių pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos), ski-riamos našliams (našlėms), kurių mirę sutuoktiniai gavo ar galėjo gauti atitinkamos rūšies valstybinę pensiją;


– asmenų, turėjusių teisę mirties metu gauti mokslininkų valstybinę pensiją, tei-sėjų valstybinę pensiją, našliams (našlėms) teisė gauti atitinkamai mokslininkų vals-tybinę našlių pensiją, teisėjų valstybinę našlių pensiją nenustatyta.

12. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualus ir valstybinių rentų (inter alia vals-tybinių našlių rentų), kitų savo pobūdžiu panašių išmokų, mokamų iš valstybės biu-džeto, teisinis reguliavimas.

12.1. seimas 2003 m. spalio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nepri-klausomybės Akto signatarų statuso įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, in-ter alia seimo 2010 m. gruodžio 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nepri-klausomybės Akto signatarų statuso įstatymo pavadinimo, 1, 2 straipsnių ir priedėlio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas šio įstatymo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarų ir Lie-tuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymu (toliau – signatarų statuso įstatymas).

12.1.1. pagal signatarų statuso įstatymo 2 straipsnio „Lietuvos nepriklauso-mybės Akto signataras“ 1 dalį (2003 m. spalio 16 d. redakcija) Lietuvos nepriklau-somybės Akto signataras – tautos išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo seimo deputatas, kuris nustatytąja tvarka 1990 m. kovo 11 d. užpildė vardinio balsavimo kortelę, joje pasirašė, balsavo už Aktą „Dėl Lietuvos ne-priklausomos valstybės atstatymo“ ir po juo pasirašė.

signatarų statuso įstatymo 6 straipsnyje „valstybinė signataro renta“ (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nustatyta:

„1. signataras turi teisę gauti valstybinę signataro rentą. valstybinės signataro rentos dydis yra 50 procentų seimo nario pareiginės algos per mėnesį.

2. valstybinę signataro rentą turi teisę tomis pačiomis sąlygomis gauti ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo seimo deputatai, 1990 m. kovo 11–14 dienomis vykdę svarbią valstybinę užduotį maskvoje.“

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo, kuris pagal jo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą taikomas seimo nariams, 4 straipsnio „valstybės politikų ir valstybės parei-gūnų pareiginės algos“ 2 dalyje (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatyta, kad pareigi-nė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Šio įstatymo priedėlio i skirsnio „valstybės politikų pareiginės algos“ 3 punkte nustatyta, kad seimo narių pareiginės algos koefi-cientas (baziniais dydžiais) yra 19,4. minėta, kad valstybės politikų, teisėjų, valsty-bės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis šiuo metu yra 450 Lt. tai reiškia, kad pagal šiuo metu nustatytą seimo nario pareiginės al-gos dydį valstybinės signataro rentos dydis yra 4 365 Lt (19,4 × 450 Lt = 8 730 Lt / 2).

pagal signatarų statuso įstatymo (2003 m. spalio 16 d. redakcija) 7 straipsnio „valstybinės signataro rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos“ 2 dalį valstybinė signa-


taro renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu signataras turi draudžiamųjų pajamų (2 punktas), signataras neatsisako gaunamos valstybinės pensijos, išskyrus valstybinę socialinio draudimo pensiją (4 punktas).

12.1.2. signatarų statuso įstatymo 9 straipsnyje „valstybinė signataro našlių ir našlaičių renta“ inter alia yra nustatyta:

– „valstybinę signataro našlių <...> rentą turi teisę gauti mirusio signataro (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) sutuoktinis <...>“ (1 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija);

– „valstybinę signataro našlių <...> rentą turi teisę tomis pačiomis sąlygomis gauti ir šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos Aukščiau-siosios tarybos-Atkuriamojo seimo deputatų našlės <...>“ (2 dalis (2004 m. lapkri-čio 11 d. redakcija);

– „valstybinės signataro našlių <...> rentos dydis yra 25 procentai valstybinės sig-nataro rentos dydžio <...>“ (3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija);

– „valstybinė signataro našlių <...> renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu: <...> 2) mirusio signataro sutuoktinis <...> turi draudžiamųjų pajamų; <...> 4) mirusio signataro sutuoktinis neatsisako gaunamos valstybinės pensijos, išsky-rus valstybinę socialinio draudimo pensiją“ (4 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija).

taigi valstybinės signataro našlių rentos dydis yra 25 procentai valstybinės sig-nataro rentos dydžio, kuris, kaip minėta, šiuo metu yra 4 365 Lt. tai reiškia, kad pa-gal šiuo metu nustatytą valstybinės signataro rentos dydį valstybinės signataro našlių rentos dydis yra 1 091,25 Lt (4 365 Lt × 25 proc.).

12.1.3. Apibendrinant šiose signatarų statuso įstatymo nuostatose įtvirtintą vals-tybinių signataro rentų ir valstybinių signataro našlių rentų teisinį reguliavimą pažy-mėtina, kad:

– valstybinė signataro renta skiriama Lietuvos nepriklausomybės Akto signata-rui, o jam mirus, jo našliui (našlei) skiriama valstybinė signataro našlių renta;

– valstybine signataro našlių renta siekiama užtikrinti signatarų, turėjusių teisę gauti valstybinę signataro rentą, našlių, kurie šių signatarų mirties metu buvo jų su-tuoktiniai, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradi-mą dėl sutuoktinių mirties;

– ir valstybinė signataro renta, ir valstybinė signataro našlių renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu signataras ar jam mirus – jo našlys (našlė) turi draudžia-mųjų pajamų arba neatsisako gaunamos valstybinės pensijos, išskyrus valstybinę so-cialinio draudimo pensiją;

– ir valstybinė signataro renta, ir valstybinė signataro našlių renta skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į šių rentų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus gauna-mas draudžiamąsias pajamas ir (ar) valstybines pensijas;

– valstybinės signataro našlių rentos dydis procentine išraiška yra susietas su valstybinės signataro rentos dydžiu.


12.2. palyginus aptartąjį prezidento valstybinės našlių rentos ir valstybinės sig-nataro našlių rentos teisinį reguliavimą konstatuotina, kad jų skyrimo ir mokėjimo sąlygos yra panašios:

– ir prezidento valstybinė našlių renta, ir valstybinė signataro našlių renta skiria-ma neatsižvelgiant į jų gavėjų amžių;

– ir prezidento valstybinė našlių renta, ir valstybinė signataro našlių renta neski-riama, o paskirtoji nemokama, jei šių abiejų rentų gavėjai turi draudžiamųjų pajamų ir (arba) neatsisako gaunamos valstybinės pensijos;

– ir prezidento valstybinė našlių renta, ir valstybinė signataro našlių renta skiria-ma ir (ar) mokama neatsižvelgiant į šių rentų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus gaunamas draudžiamąsias pajamas ir valstybines pensijas;

– prezidento valstybinės našlių rentos dydis tam tikru procentiniu dydžiu susie-tas su prezidento valstybine renta; valstybinės signataro našlių rentos dydis tam tikru procentiniu dydžiu susietas su valstybine signataro renta.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybinės signataro našlių rentos dydis susie-tas su valstybine signataro renta du kartus mažesniu procentiniu dydžiu, nei prezi-dento valstybinės našlių rentos dydis susietas su prezidento valstybine renta.

12.3. seimas 1995 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos kūno kultū-ros ir sporto įstatymą, įsigaliojusį 1996 m. vasario 1 d., kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Šiame įstatyme įtvirtinta teisė gauti rentą buvusiems sportinin-kams, tačiau jų našliams (našlėms) teisė gauti buvusių sportininkų našlių rentą ne-nustatyta.

12.4. seimas 2004 m. birželio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos teatrų ir koncer-tinių įstaigų įstatymą, įsigaliojusį 2005 m. sausio 1 d., kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Šiame įstatyme įtvirtinta teisė gauti kompensacinę išmoką teat rų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, tačiau jų našliams (našlėms) teisė gauti teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybinių darbuotojų našlių kompensacinę išmo-ką nenustatyta.

13. Apibendrinant aptartąjį valstybinių pensijų, valstybinių našlių pensijų, vals-tybinių rentų, valstybinių našlių rentų, taip pat panašaus pobūdžio išmokų, mokamų iš valstybės biudžeto, teisinį reguliavimą matyti, kad:

– nustatytos labai įvairios valstybinės pensijos, valstybinės rentos ir kitos pa-našaus pobūdžio išmokos, mokamos iš valstybės biudžeto, taip pat labai įvairios šių pensijų ir rentų skyrimo ir mokėjimo sąlygos;

– vienų asmenų, turėjusių teisę gauti valstybines pensijas (pirmojo ir antrojo laipsnių valstybines pensijas, nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją) ar valstybines rentas (prezidento valstybinę rentą, valstybinę signataro rentą), našliams (našlėms) teisė gauti atitinkamą valstybinę našlių pensiją ar valstybinę našlių rentą yra nustatyta, kitų asmenų, turėjusių teisę gauti valstybines pensijas (mokslininkų valstybinę pensiją, teisėjų valstybinę pensiją) ar panašaus po-būdžio išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto (buvusių sportininkų rentą, kom-


pensacinę išmoką teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams), našliams (našlėms) teisė gauti atitinkamai valstybinę našlių pensiją, našlių rentą, našlių kom-pensacinę išmoką nenustatyta;

– valstybinėmis našlių pensijomis ir valstybinėmis našlių rentomis siekiama už-tikrinti asmenų, kuriems buvo ar galėjo būti paskirta valstybinė pensija ar valstybi-nė renta, našlių, buvusių šių asmenų sutuoktiniais jų mirties metu, nesvarbu, ar šie našliai tų asmenų sutuoktiniai buvo jų tarnybos atlikimo ar pareigų vykdymo metu, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl su-tuoktinių mirties;

– valstybinės našlių pensijos paprastai skiriamos arba sulaukus senatvės pensi-jos amžių (išskyrus asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos agresijos, našlėms nustatytą nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensi-ją, kuri skiriama nepaisant amžiaus), arba pripažinus asmenį nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), arba auginant mirusio asmens vai-kus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugant namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų, o valstybinės našlių rentos (prezidento valstybinė našlių renta ir valstybinė signataro našlių renta) skiriamos nepaisant našlio (našlės) amžiaus ir darbingumo;

– valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į jų ga-vėjų draudžiamąsias pajamas ir (ar) turtą (turtinę padėtį), išskyrus kitą kartu su vals-tybine našlių pensija gaunamą valstybinę pensiją, valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai šių pensijų (išskyrus teisėjų valstybines pensijas) bendras dydis viršija įstatyme nustatytą dydį; valstybinės našlių rentos skiriamos ir (ar) mokamos neatsi-žvelgiant į jų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus draudžiamąsias pajamas, valstybi-nes pensijas ar pensinio pobūdžio išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto.

14. prezidento valstybinę našlių rentą įtvirtinantį teisinį reguliavimą palyginus su aptartuoju valstybines našlių pensijas ir valstybines signataro našlių rentas įtvirti-nančiu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad:

– ir teisę gauti valstybines našlių rentas (prezidento valstybinę našlių rentą, valsty-binę signataro našlių rentą), ir teisę gauti valstybines našlių pensijas turinčiais našliais (našlėmis) laikomi asmenys, kurie asmenų, turėjusių teisę gauti atitinkamai valstybinę rentą ir valstybinę pensiją, mirties metu buvo jų sutuoktiniai (sutuoktinės);

– ir valstybinėmis našlių rentomis (prezidento valstybinė našlių renta, valstybinė signataro našlių renta), ir valstybinėmis našlių pensijomis siekiama užtikrinti asme-nų, kuriems buvo ar galėjo būti paskirta valstybinė renta ar valstybinė pensija, našlių, buvusių šių asmenų sutuoktiniais jų mirties metu, nesvarbu, ar šie našliai buvo tų as-menų sutuoktiniai jų tarnybos atlikimo arba pareigų vykdymo metu, socialinį aprū-pinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;

– valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į jų ga-vėjų draudžiamąsias pajamas; jos gali būti mokamos kartu su kita valstybine pensi-ja, valstybine socialinio draudimo pensija, jeigu šių kartu gaunamų pensijų (išskyrus


teisėjų valstybines pensijas) bendras dydis neviršija įstatyme nustatyto dydžio, o vals-tybinės našlių rentos neskiriamos ir (ar) nemokamos, jeigu asmuo turi draudžiamų-jų pajamų arba pasirenka gauti valstybines ar pensinio pobūdžio išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto.

pažymėtina ir tai, kad prezidento valstybinės našlių rentos ir valstybinės signata-ro našlių rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos yra panašios (abi šios rentos skiriamos atsižvelgiant į našlių amžių ir darbingumą ir nemokamos, jeigu jų gavėjai turi drau-džiamųjų pajamų ir (ar) gauna valstybinę pensiją).

15. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybinių socia linio draudimo pensijų įstatyme yra nustatyta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija. pagal šio įstatymo 35 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti naš-lių pensiją“ 1 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją turi sukakę senatvės pensijos amžių našlė arba našlys, neatsi-žvelgiant į jų amžių sutuoktinio mirties metu (1 punktas), pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) našlė arba našlys (2 punktas).

valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnyje „našlių pensi-jos dydis“ (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta, kad našlei arba našliui, turin-čiam teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, našlių pensija skiriama valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio (1 dalis); valstybinės socia linio draudimo našlių pensijos bazinį dydį tvirtina vyriausybė socia linės ap-saugos ir darbo ministerijos teikimu ir šis dydis negali būti mažesnis nei 70 Lt (2 da-lis). Šiame kontekste pažymėtina, jog vyriausybės 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimo nr. 1329 „Dėl 2007 metų draudžiamųjų pajamų dydžio ir valstybinės socialinio drau-dimo našlių pensijos bazinio dydžio patvirtinimo“ 1.2 punkte nustatyta, kad vals-tybinės socialinio draudimo našlių pensijos bazinis dydis – 70 Lt. Šis vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas.

16. pažymėtina, kad valstybines našlių pensijas, valstybinę signataro našlių ren-tą, valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją įtvirtinančio teisinio reguliavimo atitiktis konstitucijai nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas.

III

1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal tarptauti-nę teisę valstybės vadovo statusas privilegijų, imunitetų ir saugumo garantijų požiū-riu yra ypatingas, o tam tikros iš šio statuso kylančios garantijos taikomos ir valstybės vadovo šeimos nariams, lydintiems jį jo oficialių vizitų metu.

2. valstybės vadovo teisinis statusas yra įtvirtintas Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos priimtoje 1969 m. gruodžio 16 d. konvencijoje dėl specialiųjų misijų, kuri Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 4 d.

pagal konvencijos dėl specialiųjų misijų 21 straipsnio „valstybės vadovo ir aukšto rango asmenų statusas“ 1 dalį siunčiančiosios valstybės vadovas, kai vadovauja specia-liajai misijai, priimančiojoje valstybėje ar trečiojoje valstybėje naudojasi leng vatomis,


privilegijomis ir imunitetais, pagal tarptautinę teisę suteikiamais valstybių vadovams oficialaus vizito metu. Šios konvencijos 1 straipsnio a punkte specialioji misija apibrėž-ta kaip valstybei atstovaujanti laikina misija, vienos valstybės siunčiama į kitą valsty-bę šios sutikimu, kad su ja spręstų konkrečius klausimus ar atliktų su ja susijusią kokią nors konkrečią užduotį. konvencijos 39 straipsnyje „Šeimos nariai“ nustatytos privi-legijos ir imunitetai siunčiančiosios valstybės atstovų specialiojoje misijoje ir jos dip-lomatinio personalo narių šeimos nariams, jeigu jie yra kartu su tokiais specialiosios misijos nariais ir nėra priimančiosios valstybės piliečiai ar jos nuolatiniai gyventojai.

3. svarbus valstybės vadovo ypatingo statuso aspektas – valstybės vadovo saugu-mo garantija. pagal Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos 1973 m. gruodžio 14 d. priimtą konvenciją dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asme-nims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos, kuri Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d., valstybės vadovas yra tarptautiniu mastu saugomas asmuo.

kaip matyti iš šios konvencijos preambulės, ji priimta atsižvelgiant inter alia į tai, kad nusikaltimai, padaryti tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, kurių sau-gumui kyla grėsmė, kelia didelį pavojų normaliems tarptautiniams santykiams, kurie yra būtini valstybių bendradarbiavimui.

pagal minėtos konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punktą tarptautiniu mastu sau-gomas asmuo yra inter alia valstybės vadovas, įskaitant bet kurį kolegialaus organo narį, atliekantį valstybės vadovo funkcijas pagal tos valstybės konstituciją, kai toks as-muo yra užsienio valstybėje, taip pat ir jį lydintys šeimos nariai. taigi pagal šią kon-venciją tarptautiniu mastu saugomais asmenimis laikomi ir valstybės vadovą lydintys šeimos nariai.

4. pažymėtina, jog iš Jungtinių tautų tarptautinio teisingumo teismo 2002 m. va-sario 14 d. sprendimo byloje dėl 2000 m. balandžio 11 d. arešto orderio (Kongo Demo-kratinė Respublika prieš Belgiją) (Arrest Warrant of 11 April 2000 (Democratic Republic of the Congo v. Belgium), Judgment, I.C.J. Reports 2002, p. 3) matyti, kad pagal paprotinę tarptautinę teisę valstybės vadovas, atsakingas už savo valstybės santykių palaikymą su kitomis valstybėmis, pripažįstamas valstybės atstovu vien dėl savo pareigų.

5. išskirtinis valstybės vadovo statusas pabrėžiamas ir europos sąjungos teisin-gumo teismo Didžiosios kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendime Vengrija prieš Slo-vakijos Respubliką (byla c-364/10, ecLi:eu:c:2012:630, 49, 50 punktai), kuriame konstatuota, kad valstybės vadovo statusas yra ypatingas, nes jis reglamentuojamas tarptautinės teisės, todėl šio vadovo veiksmams tarptautinėje arenoje, įskaitant buvi-mą užsienyje, taikoma ši teisė ir pirmiausia diplomatinių santykių teisė. sprendime taip pat pažymėta, kad ši ypatybė skiria tokio statuso asmenį nuo visų kitų sąjungos piliečių, todėl šio asmens atvykimui į kitos valstybės narės teritoriją taikomos kitos sąlygos nei tos, kurios taikomos kitiems piliečiams.

6. taigi tarptautinėje teisėje nustatytos einančių pareigas valstybės vadovų ir juos lydinčių šeimos narių diplomatinės privilegijos ir imunitetai, tačiau nereguliuojamos


valstybės vadovų (nei einančių pareigas, nei buvusių) ir jų šeimos narių socialinės ga-rantijos.

7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir europos sąjun-gos tarnautojų teismo jurisprudencija, kurioje atskleista našlių pensijos paskir-tis. Šis teismas yra konstatavęs, kad europos sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 79 straipsniu ir jų viii priedo 18 straipsniu, kuriuose nustatyta pareigūno arba bu-vusio pareigūno našliu likusio sutuoktinio teisė į našlio pensiją, siekiama tikslo kom-pensuoti našliu likusiam sutuoktiniui pajamų praradimą dėl pareigūno ar buvusio pareigūno mirties, taigi pagal šį tikslą našlio pensija yra kompensuojamosios paja-mos (tarnautojų teismo plenarinės sesijos 2010 m. liepos 1 d. sprendimas Wolfgang Mandt prieš Europos Parlamentą, byla F-45/07, ecLi:eu:F:2010:72, 88 punktas; tar-nautojų teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimas Ramaekers-Jørgensen prieš Komisiją, F-74/08, 70 punktas).

IV

1. vertinant prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuo-jamas prezidento valstybinės našlių rentos skyrimas ir mokėjimas, atitiktį konstituci-jos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, būtina atskleisti šioje konstitucinės justicijos byloje svarbius prezidento konstitucinio statuso ir kons-titucinės socialinės paramos našlystės atveju garantijos turinio aspektus.

2. konstitucijos 77 straipsnyje nustatyta, kad prezidentas yra valstybės vadovas (1 dalis), kad jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta konsti-tucijos ir įstatymų (2 dalis). Aiškindamas šias konstitucijos 77 straipsnio nuostatas konstitucinis teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad valstybės vado-vo statusą konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai, ir kad prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso.

konstitucinis teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime konstatavo, kad pagal konstituciją prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso, kad įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valsty-bės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti prezidentui – valstybės vadovui.

konstitucinio teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime konstatuota ir tai, kad pre-zidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvai-rios konstitucijos nuostatos, kurios įtvirtina: prezidento neliečiamybę; negalimumą prezidentui būti seimo nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organiza-cijose; reikalavimus kandidatams į prezidentus ir prezidento rinkimų pagrindus bei tvarką; prezidento priesaiką; prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir kt.


konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad prezi-dento konstitucinis statusas – tai ne vien prezidentui konstitucijoje expressis verbis nustatytų įgaliojimų suma; prezidentas, kaip tautos tiesiogiai renkamas valstybės va-dovas, simbolizuoja Lietuvos valstybę, jos visuomenės vertybes ir personifikuoja Lie-tuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose.

taigi konstitucijoje įtvirtintas prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statu-sas yra individualus, išskirtinis, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių, valstybės parei-gūnų teisinio statuso.

3. neatskiriama individualaus, išskirtinio prezidento – valstybės vadovo konsti-tucinio statuso dalis yra konstitucinės prezidento socialinės garantijos.

konstitucijos 90 straipsnyje įtvirtinta, kad prezidentas turi rezidenciją, taip pat kad prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas. Aiškindamas šias konstitucijos 90 straipsnio nuostatas konstitucinis teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime konstatavo:

– konstitucijos 90 straipsnio nuostatos interpretuotinos atsižvelgiant į tai, kad pagal konstituciją prezidento teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų valstybės pareigūnų statuso; šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad prezi-dento veiklą finansuoja, jo materialines ir socialines garantijas užtikrina valstybė, kad tam reikalingos lėšos turi būti numatomos valstybės biudžete, kad prezidento ir jo re-zidencijos finansavimas turi būti reguliuojamas įstatymais;

– konstituciniai reikalavimai, kad prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nu-stato įstatymas, taip pat kad neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besi-skiriantis prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti prezidentui, reiškia ir tai, kad neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilygin-ti buvusiam prezidentui;

– konstitucijos 90 straipsnio nuostatos suponuoja tai, kad neatskiriamas pre-zidento finansavimo elementas ir valstybės vadovo konstitucinė socialinė garantija yra prezidento pensija; pagal konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį šios pensijos dydį, tokias jos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, kurios atitiktų prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą, jo individualų, išskirtinį teisinį statusą;

– konstitucijos 90 straipsnio nuostatos reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjui nelei-džiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį koks nors asmuo, kuris nebu-vo išrinktas prezidentu, galėtų gauti prezidento pensiją;

– įstatymų leidėjas gali, nepažeisdamas konstitucijos, nustatyti buvusio prezi-dento finansavimą atsižvelgdamas į tai, kokiais konstituciniais pagrindais yra nutrū-kę prezidento įgaliojimai, taip pat į tai, ar tas pats asmuo nėra perrinktas arba vėl išrinktas prezidentu.

taigi individualus, išskirtinis prezidento konstitucinis statusas nuo visų kitų pi-liečių teisinio statuso skiriasi inter alia prezidento socialinių garantijų požiūriu.


pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl prezidento pensijos, kaip neatskiriamo jo finansavimo elemento ir valstybės vadovo konstituci-nės socialinės garantijos, taikytinos ir kitoms įstatyme nustatytoms prezidento pensi-jos esmę ir paskirtį atitinkančioms valstybės išmokoms, nesvarbu, kaip jos pavadintos.

4. Aiškinant konstitucijos 90 straipsnio nuostatą, kad prezidento ir jo reziden-cijos finansavimą nustato įstatymas, pažymėtina, jog ja yra įtvirtinta prezidento ir jo rezidencijos finansavimo garantija, kurios paskirtis – užtikrinti, kad prezidentas ga-lėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, inter alia tinkamai atstovauti Lietuvos valstybei. taigi ši konstitucinė garantija reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nu-statyti prezidento pareigoms vykdyti reikalingą finansavimą, kuris apima ne tik pa-reigas vykdančio prezidento veiklos ir rezidencijos finansavimą, bet ir deramą, t. y. prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą ir išskirtinį teisinį statusą atitinkantį, bu-vusiam prezidentui užtikrinamą finansavimą, inter alia prezidento pensiją ar kitą jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką. Šis finansavimas taip pat apima lėšas, kurių reikia pagal valstybinį ir (ar) diplomatinį protokolą prezidentą lydinčio asmens (sutuoktinio, kito šeimos nario) išlaidoms, susijusioms su jo pagalba prezidentui vyk-dant pareigas, padengti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucijos 90 straipsnio nuostatomis nereguliuojamas prezidento sutuoktinio teisinis statusas, taip pat jo materialinis (socialinis) aprūpinimas prezidentui mirus, tačiau socialinė parama prezidento sutuoktiniui, kitiems jo šeimos nariams laiduojama kitų konsti-tucijos nuostatų pagrindu, inter alia pagal konstitucijos 52 straipsnį teikiant sociali-nę paramą našlystės atveju.

5. konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitinto-jo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

5.1. Aiškindamas konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia konstitucinio teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. ba-landžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime):

– konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orien-tacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių prie-žasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pri-pažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos; valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; pagal konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą;

– konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės pa-ramos pagrindai; pagal šį konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas


konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuome-nės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socia-linę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais; pagal kons-tituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik konstitucijos 52 straipsnyje nurodytosios, pensijos ar socialinė parama;

– asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygia-teisiškumo ir proporcingumo principus;

– pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsako-mybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pa-sirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, lai-duojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti; konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kurie ska-tintų kiekvieną asmenį stengtis pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

5.2. viena iš konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytų valstybės lai-duojamos socialinės paramos rūšių yra socialinė parama našlystės atveju. taigi pagal šį konstitucijos straipsnį valstybė yra konstituciškai įpareigota teikti socialinę para-mą našlystės atveju, t. y. iš dalies kompensuoti asmens netektas šeimos pajamas mirus žmonai (vyrui). Šios socialinės paramos teikimas garantuojamas našliui (našlei), t. y. asmeniui, kuris buvo mirusiojo (mirusiosios) žmona (vyras) jo (jos) mirties metu.

konstitucijoje nėra nustatyta socialinės paramos našlystės atveju teikimo pa-grindų, sąlygų, trukmės, dydžių – tai nustatyti turi įstatymų leidėjas, tačiau jis yra saistomas konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių visuomenės soli-darumo, socialinės darnos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisišku-mo principų), taip pat valstybės ir visuomenės išgalių.

5.3. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, paisyda-mas konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nuta-rimai). konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nuro-dytosios, pensijos ir socialinė parama. konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardy-


tos pensijos šiuo metu inter alia yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (konstitucinio teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

5.3.1. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucijos 52 straips-nyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (konstitucinio teis-mo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant konstitucijos normų bei principų, nustaty-ti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonomi-nių valstybės išgalių (konstitucinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

5.3.2. nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensi-jos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija (konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Jei-gu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėji-mo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų konstitucijos (pavyzdžiui, valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal konstituciją negalėtų būti ginamas (konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

5.3.3. konstitucinis teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, jog vals-tybės tarnybos konstitucinio instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų lei-dėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnauto-jų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas. Ši oficialiosios konstituci-nės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms asmenų grupėms, jeigu jų išskyrimas gali būti objektyviai pateisinamas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucijoje expressis verbis yra išskirtos tam tikros asmenų grupės bei jų šeimos nariai, kuriems valstybė yra įsipareigojusi suteik-


ti aprūpinimą. konstitucijos 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, o pagal šio konstitucijos straipsnio 2 dalį valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų pi-liečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė.

5.4. minėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas socialinės paramos našlystės atveju teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, dydžius, yra saistomas inter alia konstitu-cinio lygiateisiškumo principo.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygia-teisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtin-goms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis re-guliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų gru-pėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santy-kių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 daly-je inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties.

5.5. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad asmuo yra našlys (našlė) asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą tu-rinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statu-so įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), savaime nėra pagrindas objektyviai pateisinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš esmės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms); vien mirusio asmens turėtas socialinis statusas sa-vaime nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas užtikrinti jo našliui (našlei) daug didesnio dydžio socialinę paramą, nei užtikrinama kitiems našliams (našlėms).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu būtų nu-statytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo vien dėl tapimo asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisi-namas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), našliu (našle) fakto būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš esmės kitokią socialinę pa-ramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms), toks teisinis reguliavimas būtų vertintinas kaip įtvirtinantis privilegiją dėl asmens so-cialinės padėties.

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikš-tų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai,


konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisi-nės valstybės principas (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas).

V

Dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakci-ja) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio atitikties Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar prezidento vals-tybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad prezidento našlys (našlė), taip pat ir toks (tokia), kuris (kuri) nebuvo prezidento sutuoktinis (sutuoktinė) prezidento pareigų vykdymo metu, turi teisę gauti prezidento valstybinę našlių rentą, neprieštarauja konstitucijos 90 straips-niui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

pareiškėja savo abejones dėl prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitikties konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad šiame įstatyme nusta-tyta prezidento našlio (našlės) teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą nekyla iš konstitucijoje įtvirtinto prezidento teisinio statuso, tokios rentos skyrimas ir mo-kėjimas yra privilegija. pasak pareiškėjos, negali būti nustatytas toks teisinis regulia-vimas, pagal kurį koks nors asmuo, kuris nebuvo išrinktas prezidentu, galėtų gauti prezidento pensiją, taip pat toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų paneigtas indivi-dualus, išskirtinis prezidento teisinis statusas ir sudarytos prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti prezidentui – valstybės vadovui; prezidento renta neatsiejama nuo konstitucijoje įtvirtinto išskirtinio valstybės vadovo teisinio statuso, ji gali būti ski-riama tik šį statusą turėjusiam asmeniui ir jam mirus negali būti skiriama jo šeimos nariams. pareiškėjos manymu, prezidento valstybinė našlių renta juo labiau negali būti skiriama tokiam prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) prezidentui einant pre-zidento pareigas ir jo mirties metu nebuvo prezidento sutuoktinis (sutuoktinė).

2. minėta, kad prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra nu-statyta: „teisę gauti Respublikos prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Res-publikos prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis (toliau – našlys (našlė).“

minėta, kad pagal šį teisinį reguliavimą prezidento našliu (našle), turinčiu (tu-rinčia) teisę gauti prezidento valstybinę našlių rentą, laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris prezidento mirties metu buvo prezidento sutuoktinis (sutuoktinė). mi-nėta, kad prezidento valstybinė našlių renta prezidento našliui (našlei) skiriama mi-rus prezidentui, kuriam buvo ar galėjo būti paskirta prezidento valstybinė renta, t. y. prezidento našlio (našlės) teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą priklauso nuo to, ar prezidentas turėjo teisę į prezidento valstybinę rentą.

taigi teisė į prezidento valstybinę našlių rentą yra nustatyta asmeniui, kuris pre-zidento, turėjusio teisę į prezidento valstybinę rentą, mirties metu buvo jo sutuoktinis.


3. sprendžiant dėl prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitikties konstitucijos 90 straipsniui pažymė-tina, kad, kaip minėta, prezidento valstybinės rentos įstatyme įtvirtinta ne tik prezi-dento našlio (našlės) teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą, bet ir prezidento teisė gauti prezidento valstybinę rentą. palyginus prezidento valstybinės rentos ir pre-zidento valstybinės našlių rentos teisinį reguliavimą matyti, kad yra įtvirtinti skirtingi šių rentų skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. taigi prezidento valstybi-nė našlių renta nėra tapati prezidento valstybinei rentai, kuri skiriama valstybės va-dovo statusą turėjusiam asmeniui.

Šiame konstitucinio teismo nutarime minėta:– konstitucijos 90 straipsnyje įtvirtinta prezidento ir jo rezidencijos finansavimo

garantija, kurios paskirtis – užtikrinti, kad prezidentas galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, inter alia tinkamai atstovauti Lietuvos valstybei;

– konstitucijos 90 straipsnio nuostatomis nereguliuojamas prezidento sutuokti-nio teisinis statusas, taip pat jo materialinis (socialinis) aprūpinimas prezidentui mirus.

taigi konstatuotina, kad prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei konstitucijos 90 straipsnyje. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad prezidento našlys (našlė), taip pat ir toks (tokia), kuris (kuri) nebuvo prezidento sutuoktinis (sutuoktinė) prezidento pa-reigų vykdymo metu, turi teisę gauti prezidento valstybinę našlių rentą, prieštarauja konstitucijos 90 straipsniui.

4. Šiame konstitucinio teismo nutarime minėta, kad konstitucijos 90 straipsnio nuostatomis nereguliuojamas prezidento sutuoktinio teisinis statusas, taip pat jo mate-rialinis (socialinis) aprūpinimas prezidentui mirus, tačiau socialinė parama prezidento sutuoktiniui, kitiems jo šeimos nariams laiduojama kitų konstitucijos nuostatų pagrin-du, inter alia pagal konstitucijos 52 straipsnį teikiant socialinę paramą našlystės atveju.

4.1. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota:– konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės para-

mos pagrindai; asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į konsti-tucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus; socialinė parama neturi virsti privilegija;

– pagal konstitucijos 52 straipsnį valstybė yra konstituciškai įpareigota teikti so-cialinę paramą našlystės atveju, t. y. iš dalies kompensuoti asmens netektas šeimos pajamas mirus žmonai (vyrui);

– vien tai, kad asmuo yra našlys (našlė) asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), savaime nėra pagrindas objek-tyviai pateisinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš esmės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtik-rinama kitų asmenų našliams (našlėms);


– vien mirusio asmens turėtas socialinis statusas savaime nėra konstituciškai pa-teisinamas pagrindas užtikrinti jo našliui (našlei) daug didesnio dydžio socialinę pa-ramą, nei ji užtikrinama kitiems našliams (našlėms);

– jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo vien dėl tapimo as-mens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išsky-rimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), našliu (našle) fakto būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš es-mės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asme-nų našliams (našlėms), toks teisinis reguliavimas būtų vertintinas kaip įtvirtinantis privilegiją dėl asmens socialinės padėties;

– konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konsti-tuciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, konstitucijoje įtvirtintas dar-nios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

4.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal prezidento valstybinės rentos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prezidento valstybi-nės našlių rentos dydis yra susietas su prezidento valstybinės rentos dydžiu: preziden-to valstybinės našlių rentos dydis yra 50 procentų prezidento valstybinės rentos dydžio. pagal šiuo metu galiojantį prezidento darbo užmokestį prezidento valstybinės rentos dydis yra 12 375 Lt. taigi prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra 6 187,5 Lt.

Šiame kontekste paminėtini kai kurių valstybinių našlių pensijų ir valstybinių našlių rentų dydžiai: valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui dydis šiuo metu yra 160 Lt, valstybinės našlių pensijos mirus ant-rojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui – 80 Lt, valstybinės signataro našlių ren-tos – 1 091,25 Lt. minėta, kad pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą mokamos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dydis šiuo metu yra 70 Lt.

4.3. taigi nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo vien dėl tapimo prezidento, turinčio individualų, išskirtinį valstybės vadovo teisinį statusą, suteikiantį teisę į pre-zidento pensiją ar jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką, našliu (našle) fakto tokiam našliui (našlei) yra įtvirtinta teisė gauti iš esmės kitokią, inter alia daug didesnio dydžio, negu ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms), socialinę para-mą našlystės atveju, t. y. prezidento valstybinę našlių rentą, toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip įtvirtinantis privilegiją dėl asmens socialinės padėties.

vadinasi, prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo vien dėl tapimo prezidento, turinčio teisę į prezidento pensiją ar jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką, našliu (našle) fakto tokiam prezidento našliui (našlei) yra įtvirtinta teisė gauti šiame įstatyme nustatytą prezidento valstybinę našlių rentą, nėra konstituciškai pagrįstas, jis neatitinka konstitucinių asme-nų lygiateisiškumo, teisingumo principų, socialinės darnos imperatyvo, taigi ir kons-titucinio teisinės valstybės principo, juo yra iškreipiamas konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, kad valstybė laiduoja socialinę paramą našlystės atveju, turinys.


5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad prezidento valsty-binės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis priešta-rauja konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog tai, kad pagal konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį našlystės atveju tam tikro dydžio socialinė parama (pensija) būtų teikiama asmenims tik dėl to, kad jie yra našliai (našlės) asmenų, priklausiusių tam tikrą socialinį statusą turinčių as-menų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusių teisę gauti socialinę paramą (pensiją), nereiškia, kad apskritai negali būti nustatyti skirtingi našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžiai.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, teikiant socialinę paramą našlystės atveju iš dalies kompensuojamos dėl žmonos (vyro) mirties asmens netektos šeimos paja-mos, pagal konstituciją pagrindas nustatyti skirtingus našlystės atveju teikiamos so-cialinės paramos dydžius būtų dėl žmonos (vyro) mirties asmens prarastų šeimos pajamų dydis. tačiau nustatydamas skirtingus našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžius įstatymų leidėjas turi paisyti valstybės ir visuomenės išgalių ir nepa-žeisti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos im-peratyvų.

7. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama prezidento valsty-binės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), atitiktis konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstatavus, kad prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja konstitucijos 52 straipsniui, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduo-jančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), konstitucingumo tyrimas netenka prasmės. taigi šioje konstitucinės justicijos bylos dalyje nebeliko ty-rimo dalyko.

8. tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad pra-šymas yra nežinybingas konstituciniam teismui (inter alia konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 6 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai, 2008 m. kovo 20 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimai).

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą konstitu-cinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam teismui, o pagal 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nu-statyti pradėjus nagrinėti bylą konstitucinio teismo posėdyje, priimamas sprendi-mas nutraukti bylą.


9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalį šios bylos dalis dėl prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojan-čio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), atitikties konstituci-jos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra nutrauktina.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69 straips-niais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos prezidento valstybinės rentos įstaty-mo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija; Žin., 2006, nr. 141-5405) 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

2. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija; Žin., 2006, nr. 141-5405) 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

konstitucinio teismo teisėjai: elvyra baltutytė vytautas Greičius Danutė Jočienė pranas kuconis Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Algirdas taminskas Dainius Žalimas

paskelbta: tAR, 2014-07-03, nr. 9761.

52

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO

NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. liepos 11 d. Nr. KT36-N10/2014Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, prano kuconio, Gedimino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo atstovui seimo nariui sta-

siui Šedbarui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovams seimo nariui po-

vilui urbšiui (atstovaujančiam Lietuvos Respublikos seimui bylos dalyje pagal pa-reiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą) ir seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Juliui sabatauskui (atstovaujančiam Lietuvos Res-publikos seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo prašymą),

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2014 m. birželio 20 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 16/2014-29/2014 pagal:

1) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą nr. 1b-27/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas tiek, kiek jame ne-nustatyti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių siūlomo referendumu priimti (Lietuvos Respublikos konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto atitiktį Lietuvos Respublikos konstituci-jai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimus, kuriais nebūtų leidžiama inici-juoti priėmimo referendumu tokių (Lietuvos Respublikos konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati Lietuvos Respublikos kons-titucija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, kons-tituciniam teisinės valstybės principui;

2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo prašymą nr. 1b-28/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo seimui, ga-vusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos konstitucijos, ne-suteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Lietuvos

◆ DĖL REFERENDUMŲ ORGANIZAVIMO IR SKELBIMO 53

Respublikos konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 16/2014-29/2014.


nustatė:

I1. pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo admi-

nistracinę bylą, kurioje prašoma panaikinti vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą nr. sp-101 „Dėl atsisakymo įregistruoti iniciatyvinę grupę privalomajam referendumui paskelbti“, kuriuo nuspręsta atsisakyti įregistruoti 23 Lie-tuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, iniciatyvinę grupę privalomajam referendumui dėl konstitucijos 125 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konstituci-nio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ pakeitimo įstatymo projekto paskelbti, nes teikiamas įstatymo projektas neatitinka konstitucijos ir Lie-tuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų, ir įpareigoti atsakovę – vyriausiąją rinkimų komisiją ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl pateikto įstatymo projekto ir išduoti parašų rinkimo lapus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs, kad yra pakanka-mas pagrindas abejoti, ar Referendumo įstatyme nėra teisės spragos, kurią draudžia konstitucija, sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti Referendumo įstatymo atitiktį konstitucijai šiuo aspektu.

2. pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžia-mas šiais argumentais.

Referendumo įstatymo 10 straipsnyje nėra nustatyta, jog vyriausioji rinkimų ko-misija gali vertinti siūlomo referendumu priimti įstatymo projekto atitiktį konsti-tucijai ir nustačiusi, kad jis neatitinka konstitucijos reikalavimų, priimti sprendimą atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę bei išduoti piliečių pa-rašų rinkimo lapus. tokią teisę aiškiai ir nedviprasmiškai suteikiančių normų, pasak pareiškėjo, nėra ir kitose Referendumo įstatymo ar Lietuvos Respublikos vyriausio-sios rinkimų komisijos įstatymo nuostatose. pareiškėjo nuomone, jo ginčijamu aspek-tu aktualus teisinis reguliavimas Referendumo įstatyme buvo nustatytas atsižvelgiant į referendumo svarbą ir konstitucinio teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimą, kuriame, pasak jo, konstitucinis teismas nesvarstė, kokius padarinius galėtų (ar turėtų) sukelti siūlomo referendumu priimti konstitucijos pakeitimo įstatymo prieštaravimas kons-titucijai tuo atveju, jei toks projektas būtų priimtas. taigi šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinio teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimu neturėtų būti remiamasi.

Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina pareiškėjas teigia, kad konstitu-cijoje įtvirtinti tam tikri apribojimai keisti jos nuostatas, nustatyti atvejai, dėl kurių


referendumas apskritai negali vykti, reikalavimai, kad siūlomi referendumu priimti įstatymų projektai atitiktų konstituciją, todėl reikalingas mechanizmas, kuriuo būtų užtikrintas pareigos derinti tokių aktų projektus su konstitucija įgyvendinimas ir su-darytos prielaidos užkirsti kelią priimti konstitucijai prieštaraujančias konstituci-jos pataisas ir joms įsigalioti. taigi pagal konstituciją būtina nustatyti ir tokį teisinį mechanizmą, kurį taikant siūlomas referendumu priimti (konstitucijos pakeitimo) įstatymo projektas būtų įvertintas atitikties konstitucijai požiūriu, o jei pateiktas pro-jektas būtų nesuderinamas su iš konstitucijos kylančiais, be kita ko, jos keitimą ri-bojančiais, imperatyvais, būtų priimami įgaliotųjų institucijų sprendimai, kuriais nebūtų leidžiama inicijuoti referendumo dėl tokių įstatymo projekto nuostatų, ku-riomis būtų pažeista pati konstitucija. pareiga nustatyti šį mechanizmą, be kita ko, apima prievolę įstatymais nustatyti konkrečias institucijas, jų teises ir pareigas atlie-kant siūlomų referendumu priimti (konstitucijos pakeitimo) įstatymų projektų ati-tikties konstitucijai vertinimą, taip pat galimų priimti sprendimų rūšis, pagrindus, šių sprendimų apskundimo tvarką.

vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijos, uždaviniai, teisės, įgaliojimai, jos su-darymo tvarka, nepriklausomumo garantijos, sprendimų priėmimo tvarka, įstatyme įtvirtinta galimybė jos priimtus sprendimus skųsti teismui, kiti jos statusą atsklei-džiantys aspektai sudaro prielaidas teigti, kad būtent vyriausiajai rinkimų komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti sprendimus, kuriais nebūtų leidžiama inici-juoti referendumo dėl tokių (konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kurių priėmimas pažeistų pačią konstituciją, pirmiausia – jos vidinės darnos impe-ratyvą. kadangi vyriausioji rinkimų komisija sprendžia dėl piliečių referendumo ini-ciatyvinės grupės registravimo ir piliečių referendumo parašų lapų išdavimo, pasak pareiškėjo, būtų tinkamiausia, jei būtent vyriausioji rinkimų komisija jau pirmojoje referendumo inicijavimo stadijoje galėtų užkirsti kelią priimti konstitucijai priešta-raujančias (konstitucijos pakeitimo) įstatymo nuostatas (dėl to nebūtų be pakanka-mo pagrindo renkami piliečių parašai, atliekamos kitos referendumo inicijavimo ir organizavimo ar vykdymo procedūros), o tokio šios komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, be kita ko, galėtų būti patikrintas teisme.

taigi, iš konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucijos 6 straipsnio 1 da-lies kyla būtinybė vyriausiajai rinkimų komisijai suteikti įgaliojimus įvertinti siūlomo referendumu priimti (konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto atitiktį konstituci-jai ir priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti referendumo dėl tokių (konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati konstitucija. Šie įgaliojimai gali būti nustatyti tik Referendumo įstatyme (ypač šio įstatymo 10 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių referendumo iniciatyvi-nės grupės įregistravimas), tačiau jie šiame teisės akte nėra aiškiai ir konkrečiai įtvir-tinti, kaip yra reikalaujama pagal viešosios teisės principus, todėl pareiškėjas abejoja, ar Referendumo įstatyme nėra legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisės spragos, ku-rią draudžia konstitucija.


II

1. pareiškėjas – seimas 2014 m. balandžio 10 d. priėmė nutarimą nr. Xii-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti, ar Referendu-mo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo seimui, gavusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali ne-atitikti konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, ne-prieštarauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

pareiškėjo – seimo prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. balandžio 16 d.

2. konstitucinis teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime nr. Xii-819 „Dėl krei-pimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nusprendė priimti šį seimo prašymą.

3. konstitucinio teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2014 m. balandžio 17 d. buvo oficialiai paskelbtas teisės aktų registre (tAR, 2014-04-17, nr. 4508). nuo tos dienos iki bus paskelbtas konstitucinio teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas seimo 2002 m. birželio 4 d. priimto Re-ferendumo įstatymo 14 straipsnio galiojimas.

4. pareiškėjo – seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.Grįsdamas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo

pareiškėjas pažymi, kad konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje „konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“, taip pat jos 7 straipsnio 1 dalyje, pagal ku-rią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas konstitucijai, įtvirtinta konsti-tucijos, kaip aukščiausią galią turinčio teisės akto, vieta Lietuvos Respublikos teisės aktų hierarchijoje, o visi valstybės ir vietos valdžios subjektai yra įpareigoti užtikrin-ti, kad ši hierarchija nebūtų pažeista. taigi subjektai pagal jiems teisės aktų suteik-tą kompetenciją turi užtikrinti, kad nebūtų priimami teisės aktai, prieštaraujantys konstitucijai ir taip pažeidžiantys pamatinį demokratinės teisinės valstybės reikala-vimą – konstitucijos viršenybės principą.

Ginčijamos Referendumo įstatymo nuostatos suponuoja tai, kad seimas net ga-vęs savo sudarytos ekspertų grupės išvadą, jog piliečių reikalavime paskelbti referen-dumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti konstitucijos, negali šio klausimo svarstyti ir jam nesudaroma galimybė užkirsti kelią priimti konstitucijai prieštarau-jantį įstatymą ar kitą teisės aktą. Referendumo įstatymo nuostatos leidžia seimui tik spręsti klausimą dėl referendumo datos paskelbimo, ir tik įsigaliojus referendumu priimtam įstatymui seimas gali kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar


jis neprieštarauja konstitucijai. taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą seimas ne-gali vykdyti savo konstitucinės pareigos – nepažeisti konstitucijos. pareiškėjas, be kita ko, pažymi, kad konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje nėra imperatyviai nustatyta, jog seimas bet kuriuo atveju privalo skelbti referendumą, kai yra surinktas pakanka-mas skaičius piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų, o pagal šio straipsnio 4 dalį bū-tent seimui, kaip tautos atstovybei, suteikta teisė nustatyti, kaip turi būti atliekamos referendumo skelbimo ir vykdymo procedūros, nesvarbu, kuris subjektas inicijuoja referendumo paskelbimą.

taigi pareiškėjas abejoja 2002 m. birželio 4 d. priimto Referendumo įstatymo 14 straipsnio tiek, kiek juo seimui, gavusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti kons-titucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, atitiktimi kons-titucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – sei-mo atstovo seimo nario p. urbšio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose iš esmės teigiama, jog Referendumo įstatyme (ypač jo 10 straipsnyje) vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai reguliuojami taip, kad jame nėra pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo admi-nistracinio teismo nurodytos konstitucijos draudžiamos teisės spragos. seimo atsto-vo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, konstitucijos stabilumas kaip konstitucinė vertybė, konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materia-liuosius ir procesinius konstitucijos keitimo apribojimus, kurių turi būti laikomasi ir referendumu keičiant konstituciją. konstitucijoje, referendumo organizavimą ir vyk-dymą reguliuojančiame Referendumo įstatyme ir seimo statute yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo užkertama galimybė referendumu priimti konstitucijos pataisas, kuriomis būtų pažeista konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių dar-na (pavyzdžiui, nustatyta: turi būti surinktas tam tikras skaičius piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą, parašų; šie parašai turi būti surinkti per 3 mėne-sius; tam tikros konstitucijos nuostatos gali būti pakeistos tik referendumu; privalo-masis referendumas laikomas įvykusiu tik tuo atveju, jeigu jame dalyvavo nustatytas piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus, skaičius; kai kurios kons-titucijos nuostatos gali būti pakeistos tik tam pritarus nustatytai kvalifikuotai visų piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus, daugumai). seimo statu-to nuostatose, kuriomis reguliuojama seimo priimamų teisės aktų (šioje konstituci-nės justicijos byloje aktualiu aspektu – seimo nutarimų dėl referendumo paskelbimo projektų) vidinė prevencinė kontrolė, taip pat yra nustatytos analogiškos priemonės. tuo atveju, jeigu seimas ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų tei-sę, reikalavimu paskelbtų referendumą, kuriam būtų siūlomas konstitucijai priešta-


raujantis konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas, pagal konstituciją yra galimybė patikrinti tokio seimo nutarimo atitiktį konstitucijai; konstitucijos nuostatos supo-nuoja ir konstitucinio teismo įgaliojimus tirti referendumu priimtų konstitucijos pataisų atitiktį iš konstitucijos kylantiems reikalavimams. taigi pačioje konstitucijo-je, Referendumo įstatyme ir seimo statute yra įtvirtintas teisinis mechanizmas, nelei-džiantis priimti konstitucijai prieštaraujančių konstitucijos pataisų.

2. pagal konstituciją referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš tau-tos suvereniteto įgyvendinimo garantijų, konstitucijos ginama vertybė, neatskiria-mas demokratinės santvarkos požymis ir reikšminga konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo są-lyga. Referendumo procesas apima keletą stadijų: referendumo inicijavimą ir pa-skelbimą, vykdymą, rezultatų nustatymą ir paskelbimą. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė pagal Referendumo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį priklauso piliečiams ir seimui, tačiau piliečių teisei inicijuoti referendumo paskelbimą įgyvendinti suda-roma piliečių referendumo iniciatyvinė grupė pati savaime nėra referendumo paskel-bimo subjektas, nes kol nėra ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, pasirašyto reikalavimo paskelbti referendumą, nėra ir pačios referendumo pa-skelbimo iniciatyvos. sprendimus dėl referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo priima du subjektai – vyriausioji rinkimų komisija ir seimas, kurių įgaliojimai, įtvirtinti Referendumo įstatyme, skiriasi. Referendumo įstatyme nenu-matytas piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitikties konstitucijai vertinimas šios grupės registravimo vy-riausiojoje rinkimų komisijoje stadijoje, tačiau yra įtvirtinta būtinybė tokį vertinimą atlikti referendumo paskelbimo stadijoje prieš seimui priimant nutarimą dėl referen-dumo paskelbimo užtikrinant vidinę prevencinę seime priimamų teisės aktų kontro-lę. tuo atveju, jeigu piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimą lemtų vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas šiai teisei įgyvendinti sudarytos piliečių referendumo iniciatyvinės grupės neįregistruoti dėl to, kad jos referendumui teikiamas konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas prieštarauja konstitucijai, būtų nustatytos konstitucijoje nenumatytos piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo sąlygos, šios teisės įgyvendinimas nutrūktų pradinėje stadijoje. kita vertus, jeigu piliečių referendumo paskelbimo iniciatyva nutrūktų nesurinkus bent 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų arba vyriausiajai rinkimų komisijai įgyvendinus jai suteiktus įgaliojimus neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, jeigu tokie įgaliojimai jai būtų suteikti, referendumo paskelbi-mo iniciatyva galėtų būti įgyvendinta netiesiogiai – per ne mažesnę kaip 1/4 visų sei-mo narių grupę, kuri gali teikti siūlymą seimui skelbti referendumą dėl analogiškos konstitucijos pataisos.

3. vyriausiosios rinkimų komisijos išankstiniu sprendimu (leidimu) negali būti ribojama piliečių referendumo iniciatyvinės grupės teisė rinkti piliečių, remian-čių reikalavimą paskelbti referendumą dėl konstitucijos pakeitimo, parašus nei kai


konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas, vyriausiosios rinkimų komisijos nuo-mone, atitinka konstituciją, nei kai jos neatitinka. be to, tokiu sprendimu kitiems, su piliečių referendumo iniciatyvine grupe nesusijusiems, piliečiams būtų užkirstas kelias pareikšti savo valią dėl šios grupės siūlomo reikalavimo paskelbti referendu-mą ir siūlomos konstitucijos pataisos esmės, t. y. parašu paremti piliečių referendu-mo iniciatyvinės grupės siūlomą reikalavimą paskelbti referendumą dėl atitinkamo konstitucijos pataisos projekto arba jo neparemti. konstitucija garantuoja piliečiams galimybę savo valią dėl pritarimo referendumui pareikšti dviem būdais: paremti arba atsisakyti paremti patį reikalavimą paskelbti referendumą arba tiesiogiai pareikšti savo valią referendumo metu (atitinkamai balsuoti dėl siūlomo konstitucijos patai-sos projekto). iš konstitucijos, be kita ko, kyla reikalavimas užtikrinti piliečių teisę dalyvauti visose referendumo inicijavimo ir organizavimo stadijose, būti informuo-tiems apie piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomą paskelbti referendumą dėl konstitucijos pakeitimo, pasirašyti reikalavimą paskelbti referendumą dėl kons-titucijos pakeitimo arba jo nepasirašyti ir kt.

4. konstitucijoje nenustatyta, kad tik seimo sudaryta vyriausioji rinkimų ko-misija turi išimtinę kompetenciją organizuoti ir vykdyti referendumus. Šią funkci-ją, pasak suinteresuoto asmens atstovo, gali vykdyti ir kita įstatymu įsteigta valstybės institucija, kuri įgyvendintų seimo 2012 m. kovo 15 d. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinį įstatymą. be to, konstitu-cijos pataisos atitikties konstitucijai vertinimas neatsiejamas nuo konstitucijos aiš-kinimo funkcijos, o vyriausiosios rinkimų komisijos statusas, paskirtis, sudarymo tvarka, veiklos bruožai ir jos vieta valstybės institucijų sistemoje nėra susiję su įgalio-jimais vykdyti išankstinės konstitucinės kontrolės funkciją. Šią funkciją vykdo vado-vaujantis profesionalumo principu sudaroma institucija, kurios veiklai užtikrinti yra nustatytos atitinkamos garantijos, darbo ir politinės veiklos apribojimai, jos sprendi-mams negali turėti įtakos jos sudėties pasikeitimas po seimo rinkimų ir kt.

IV

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gautos vilniaus universiteto teisės fakulteto viešosios teisės katedros docento dr. vaidoto A. vaičaičio, mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto dekanės prof. dr. Rimos Ažubalytės rašytinės nuomonės.

V

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – seimo atstovas seimo narys s. Šedbaras iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į konstituci-nio teismo teisėjų klausimus.

2. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovas seimo narys p. urbšys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumen-tus ir atsakė į konstitucinio teismo teisėjų klausimus.


3. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovas sei-mo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. sabatauskas teigė, kad Referendu-mo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo konstitucinio teismo posėdyje pateikti paaiškinimai dėl Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatyto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai iš es-mės pagrįsti šiais argumentais.

piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant savo šalį – ypač svarbi tautos aukščiau-sios suverenios galios išraiška; referendumui siūlomą sprendimą (be kita ko, įstatymo ar kito teisės akto projektą) priimantis subjektas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tiesiogiai įgyvendinantys jiems suteiktą aukščiausią suverenią galią. tautos suvereni-teto teisinė garantija įtvirtinta konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią referen-dumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, – tai savarankiškas referendumo paskelbimo pagrindas, įstatyme gali būti nustatyti ir kiti referendumo paskelbimo atvejai. konstitucijos 9 straipsnio 4 da-limi, pagal kurią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas, seimui nesuteikiama teisė įstatyme nustatyti atvejus, kada seimas gali neskelbti referendu-mo, jeigu ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalauja jį paskelbti. taigi toks reikalavimas seimą įpareigoja veikti tam tikru būdu – paskelb-ti referendumą, jeigu buvo laikomasi konstitucinių sąlygų referendumui paskelb-ti (referendumui teikiamas svarbiausias valstybės bei tautos gyvenimo klausimas, referendumas privalomai skelbiamas tam tikrais konstitucijoje numatytais atvejais, reikalavimą paskelbti referendumą pasirašė reikiamas skaičius piliečių, turinčių rin-kimų teisę), referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė buvo įgyvendinta laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. pagal konstituciją nėra ir negali būti priešpriešos tarp tautos ir jos atstovybės – seimo, seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos jam tauta nustatė savo priimtoje konstitucijoje. konstitucijoje nenustatyti tautos at-stovybės – seimo įgaliojimai patikrinti dalies tautos – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavime išdėstytą svarbiausio valstybės bei tau-tos gyvenimo klausimo sprendimo tekstą, seimas negali ir siūlyti kito sprendimo (be kita ko, konstitucijos pataisos ar įstatymo projekto) teksto, perimti sprendimo svars-tymo, priimti sprendimo už tautą. taigi konstitucijos 3 straipsnio nuostatos, pagal kurias niekas negali varžyti ar riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai pri-klausančių suverenių galių, 9 straipsnio 3 dalis įpareigoja seimą skelbti referendu-mą, kai jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Jeigu kyla abejonių, kad referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti konstitu-cijos, seimas privalo nedelsdamas inicijuoti savo priimto nutarimo dėl referendumo datos paskelbimo konstitucingumo patikrą konstituciniame teisme. būtent konsti-tucinis teismas yra vienintelė institucija, turinti įgaliojimus vertinti, ar referendumui siūlomas sprendimas (be kita ko, konstitucijos pataisos, įstatymo projektas) atitinka konstituciją.



konstatuoja:

I1. pareiškėjai – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir seimas šioje

konstitucinės justicijos byloje abejoja Referendumo įstatyme nustatyto teisinio regu-liavimo atitiktimi konstitucijai. sprendžiant šią konstitucinės justicijos bylą svarbu atskleisti konstitucijoje įtvirtinto referendumo instituto ir su juo susijusių konstitu-cijos nuostatų turinį.

2. konstitucijos 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad suverenitetas priklauso tautai, o pagal konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tie-siogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad aukščiausią suverenią galią tau-ta vykdo tiesiogiai dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis: nacionali-niais rinkimais ir referendumu. Jų organizavimo principai ir svarbiausios sąlygos yra įtvirtintos konstitucinėse normose, o vykdymo tvarką reglamentuoja atitin-kami įstatymai. minėtų demokratijos formų teisinį pagrindą sudaro konstituci-jos 2, 4 straipsniai, taip pat piliečių rinkimų teisė (konstitucijos 33, 34 straipsniai) (konstitucinio teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas). kaip konstitucinis teis-mas pažymėjo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime, tauta savo valią tiesiogiai paprastai pareiškia referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų metu, t. y. tik po refe-rendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų galima konstatuoti, kokia yra tautos valia konkrečiu klausimu.

taigi pagal konstituciją referendumas yra tiesioginio tautos aukščiausios su-verenios galios vykdymo forma; tauta aukščiausią suverenią galią taip pat vykdo netiesiogiai – per demokratiškai išrinktus savo atstovus. pabrėžtina, kad jokie su-bjektai negali būti tapatinami su tauta, kuriai priklauso suverenitetas (konstitucijos 2 straipsnis) ir kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (konstitucijos 4 straipsnis). Šios konstitucinės justicijos by-los kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teismas 1994 m. gruodžio 1 d. nutari-me konstatavo, jog referendumo iniciatyvinės grupės negali būti nei tapatinamos su tauta, nei kalbėti jos vardu.

2.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį seimo nariai yra tautos atstovai. taigi pagal konstituciją tik seimas yra tautos atsto-vybė, per kurią tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. kaip yra pažymėjęs konsti-tucinis teismas, pagal konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, ku-rią tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – seimo narius. taigi pa-gal konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp tautos ir jos atstovybės – seimo: seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos tauta jam nustatė savo priimtoje kons-titucijoje (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).


vadinasi, aiškinant konstituciją negali būti priešpriešinamos tiesioginio (refe-rendumu) ir netiesioginio (per tautos atstovybę – seimą) tautos aukščiausios suve-renios galios vykdymo formos.

2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucija yra aukščiausioji teisė. kons-titucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė tauta (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos pilie-čių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gy-venti pagal konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nuta-rimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuoja-momis vertybėmis – suvereniteto priklausymu tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuo-menei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rug-pjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad konstitucijoje atsispindi valstybinės bendruo-menės – pilietinės tautos įsipareigojimas kurti ir stiprinti valstybę vadovaujantis konstitucijoje įtvirtintomis pamatinėmis taisyklėmis; konstitucija yra tautos, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo teisinis pamatas. taigi pabrėžtina ir tai, kad konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, todėl tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendu-mu), tik laikantis konstitucijos.

2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal konstitucijos 3 straipsnį niekas ne-gali varžyti ar riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių (1 dalis); tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievar-ta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstituci-nę santvarką (2 dalis).

kadangi konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, reikalavimas laikytis konstitucijos tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), negali būti vertinamas kaip konstitucijos 3 straipsny-je nurodytas tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai tautai priklausančių suverenių galių savinimasis. pabrėžtina, kad konstitucijos 3 straipsnio nuostatų pa-skirtis – apsaugoti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (tautos su-verenitetą, Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šiomis nuostatomis negali būti remiamasi siekiant jas paneigti. konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuo-


ja tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su tauta ir veikti jos vardu siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal konstitucijos 28 straipsnį, įgyvendinda-mas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

2.4. konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėta, kad viena svarbiausių teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės prieder-mių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati tautos pri-imta konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuome-nės gėriu.

pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – konstitucijos viršeny-bės principas, įtvirtintas konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas konstitucijai; šis principas įvai-riais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai tai-komas aktas (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). konstitucijos viršenybės princi-pas reiškia, kad konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nuta-rimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, 2012 m. kovo 29 d. nutarimas). konsti-tucinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad visos konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į konstitucijos viršenybės principą (konstitucinio teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). konstitucinis teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, kad konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukš-čiausioji teisė – konstitucija; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti konstituciją, jai neprieštarauti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teis-mas 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime konstatavo, jog konstitucijos normos yra vie-nodai privalomos visiems teisės subjektams, įskaitant ir referendumo iniciatyvines grupes, taip pat bet kokio dydžio piliečių grupes. konstitucinis teismas 1994 m. lie-pos 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tiek seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proce-so dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su konstitucija; tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir vienas svar-biausių teisinės valstybės pamatinių principų; šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą surengti referendumą; referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su konstitucija.


kaip minėta, konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ir visi kiti teisės subjektai, inter alia teisėkūros subjektai, rinkimų (referendumų) organizavimo insti-tucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti. pažymėtina ir tai, kad iš konstitucijos viršenybės prin-cipo inter alia kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų.

3. konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta:„svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia seimas.Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūks-

tančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.“3.1. konstitucinis teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pa-

gal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais; šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindi-niai kriterijai: 1) tautos suverenios galios (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė.

3.2. minėta, kad pagal konstituciją referendumas yra tiesioginio tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma. taigi referendumu priimti sprendimai svarbiausiais valstybės bei tautos gyvenimo klausimais yra privalomi. tais atvejais, kai referendumu sprendžiamas vidaus ar užsienio politikos klausimas nepriimant konkrečių konstituci-jos pataisų ar įstatymų nuostatų, valstybės institucijos privalo įgyvendinti referendumu priimtą sprendimą pagal joms konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją.

pažymėtina, kad konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks inicijuojamas.

3.3. pagal konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumu sprendžiami svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai. taigi pagal konstituciją referendumu ne-gali būti sprendžiami inter alia tik tam tikroms savivaldybėms, teritorinėms ar kito-kioms piliečių bendruomenėms aktualūs gyvenimo klausimai.

3.3.1. svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai pirmiausia yra klausi-mai dėl konstitucijos nuostatų keitimo, kurie pagal konstituciją gali būti sprendžia-mi tik referendumu:

– pagal konstitucijos 148 straipsnio 1 dalį konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę; pažymėtina, kad tik tokia pačia tvarka gali būti keičiama konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straips-nio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ (konsti-tucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnis);


– tokia pat tvarka, kokia nustatyta konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos vals-tybės“ 2 straipsnyje, gali būti keičiamos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respubli-kos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis, nuostatos (konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas), t. y. jos gali būti pakeistos tik tuo atveju, jeigu „už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtada-liai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę“; kaip 2014 m. sausio 24 d. nu-tarime pažymėjo konstitucinis teismas, pagal konstituciją konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatoms taiky-tina tokia pati apsauga, kaip ir konstitucijos 1 straipsnyje bei konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtintai nuostatai „Lietuvos valstybė yra ne-priklausoma demokratinė respublika“;

– pagal konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir keturioliktojo skirsnio „konstitucijos keiti-mas“ nuostatos;

– tik referendumu gali būti keičiamos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Res-publikos narystės europos sąjungoje“, kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis, 1, 2 straipsnių nuostatos. kaip 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėjo konstitucinis teismas, konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjun-goje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės europos są-jungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise europos sąjungos nare: „Lietuvos Respublika, būdama europos sąjun-gos valstybe nare, dalijasi ar patiki europos sąjungai valstybės institucijų kompeten-ciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama europos sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis europos sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narys-tės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis“ (1 straipsnis); „europos sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sis-temos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama europos sąjunga, euro-pos sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ (2 straips-nis); šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje pagrindai įtvirtinti konstitucijoje vykdant referendume pareikštą tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų europos sąjungos narė; patys šie pagrindai, tautos suverenios va-lios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 1, 2 straipsnių nuostatas pakeisti ar panai-kinti tik referendumu.

3.3.2. pagal konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatytais atvejais re-ferendumą skelbia seimas. taigi įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nei nustatytieji konstitucijoje svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai, kurie sprendžia-mi referendumu. pažymėtina, jog nustatydamas tokių klausimų sąrašą įstatymų lei-dėjas yra saistomas iš konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad pagal konstituciją referendumu spręstini ne visi, o tik svarbiausi, valstybės bei tau-


tos gyvenimo klausimai, referendumu negali būti sprendžiami tokie klausimai, kurie apskri tai nėra valstybės ar tautos gyvenimo klausimai.

3.3.3. pažymėtina, kad gali būti ir kitų nei nustatytieji konstitucijoje ar įstatyme svarbiausių valstybės bei tautos gyvenimo klausimų, kurie sprendžiami referendumu.

pagal konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. pats rei-kalaujančių spręsti tam tikrą klausimą referendumu 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, skaičius savaime rodo, kad tas klausimas priskirtinas prie svarbiausių valstybės bei tautos gyvenimo klausimų. taigi pagal konstituciją tam tikro klausi-mo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu reikalauja, kaip nustatyta, ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę: svarbiausiu valstybės bei tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu reikalautų ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, nors nei konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas ne-būtų nurodytas kaip spręstinas referendumu.

pagal konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią tauta vykdo inter alia per demokratiškai išrinktus savo atstovus; konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nusta-tyta, kad seimas priima nutarimus dėl referendumų. minėta, kad pagal konstituciją tik seimas yra tautos atstovybė, per kurią tauta vykdo aukščiausią suverenią galią.

Aiškinant šias konstitucijos nuostatas pažymėtina, kad pagal konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu teikia seimas, kaip tautos atstovybė: svarbiausiu valstybės bei tautos gyvenimo klausimu, kuris turė-tų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti refe-rendumu teiktų seimas, kaip tautos atstovybė, nors nei konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu. pažymėtina, jog sei-mui skelbiant referendumą savo iniciatyva turi būti paisoma minėto iš konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad pagal konstituciją referendumu nega-li būti sprendžiami tokie klausimai, kurie apskritai nėra valstybės ar tautos gyveni-mo klausimai.

3.4. pažymėtina, kad pagal konstitucijos 69 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respubli-kos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

taigi seimas savo iniciatyva ar ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turin-čių rinkimų teisę, reikalavimu gali paskelbti referendumą dėl tam tikrą svarbiausią valstybės bei tautos gyvenimo klausimą reguliuojančių įstatymo (įstatymų) nuosta-tų priėmimo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal konstituciją tam tikri įstatymai referen-dumu negali būti priimami, kaip antai:

– pagal konstitucijos 67 straipsnio 14 punktą seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas; konstitucijos 130 straipsnyje nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą sudaro vyriausybė ir pateikia seimui ne vėliau kaip prieš 75 die-nas iki biudžetinių metų pabaigos; pagal konstitucijos 131 straipsnio 1 dalį valstybės


biudžeto projektą svarsto seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios; kaip konstatuota konstitucinio teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime, biu-džetinė seimo funkcija yra klasikinė ir viena svarbiausių demokratinės teisinės vals-tybės parlamento funkcijų;

– pagal konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą seimas nustato valstybinius mokes-čius ir kitus privalomus mokėjimus; konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucijoje yra įtvirtinta seimo prerogatyva nustatyti mokesčius (konstituci-nio teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimas), kad valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato tik seimas (konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 26 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai);

– pagal konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 sei-mo narių balsų dauguma nustato seimas; kaip konstatuota konstitucinio teismo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime, pagal konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašą nu-stato tik seimas.

3.5. konstitucinis teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji tautos valia. Atsi-žvelgiant į tai, pažymėtina, kad referendumui teikiami svarbiausi valstybės bei tau-tos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji tautos valia: inter alia jie turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai. taigi iš konstituci-jos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straipsnio nuostata, kad suverenitetas priklauso tautai, ir 4 straipsnio nuostata, kad aukščiausią suverenią galią tauta vyk-do tiesiogiai, kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją tautos valią.

vadinasi, pagal konstituciją kaip vienas klausimas balsavimui referendume ne-gali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpu-savyje nesusijusios konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos. kitaip būtų paneigta galimybė nustatyti tikrąją tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo svar-biausio valstybės bei tautos gyvenimo klausimo atskirai.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai referendumo tam tikrais svarbiausiais valstybės bei tautos gyvenimo klausimais paskelbimas inicijuojamas remiantis konstitucijos 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, jų pritarimas referendumo paskelbimui taip pat turi būti išreiškiamas dėl kiekvieno re-ferendumui teiktino klausimo atskirai, t. y. vieną kartą pasirašant negali būti reiš-kiama parama iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių konstitucijos pataisų ar įsta-tymų nuostatų. kitaip nebūtų užtikrinta galimybė piliečiams apsispręsti dėl paramos kiekvienai referendumo paskelbimo iniciatyvai atskirai ir nebūtų įmanoma nustaty-ti, ar kiekvieną iš minėtų tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų


spręsti referendumu iš tiesų reikalauja konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodytas subjektas – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

taigi iš konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1, 3 dalių, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti reikalavimą referendumui kaip vieno klausimo neteikti ke-lių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusiju-sių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

4. pagal konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį referendumo skelbimo ir vykdymo tvar-ką nustato įstatymas. taigi įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucijos, turi įstatymu sureguliuoti su referendumo skelbimu ir vykdymu susijusius klausimus, inter alia re-ferendumo organizavimo santykių dalyvių teises ir pareigas.

pažymėtina, kad, kaip konstitucinis teismas konstatavo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime, santykiai dėl referendumo organizavimo yra tęstiniai teisiniai santykiai; teiginys, kad iniciatyvos organizuoti referendumą pareiškimas jau reiškia referen-dumo pradžią, yra nepagrįstas; iniciatyvinės grupės susikūrimas, piliečių parašų dėl referendumo organizavimo rinkimas, dokumentų pateikimas ir jų tikrinimas bei svarstymas – tai tik būtini referendumo organizavimo stadijos veiksmai.

4.1. pagal konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį vienas iš referendumo paskelbimo ini-ciatyvos subjektų yra ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų tei-sę, taigi pagal konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymu turi būti sureguliuotas šio subjekto susikūrimas ir referendumo paskelbimo iniciatyvos pareiškimas, inter alia reikalavimai siūlomo referendumu spręsti klausimo turiniui ir formai, piliečių refe-rendumo iniciatyvinės grupės susikūrimui ir registravimui, parašų dėl referendumo paskelbimo rinkimui ir pateikimui referendumą organizuojančiai institucijai.

pažymėtina, kad pagal konstituciją kitas referendumo paskelbimo iniciatyvos subjektas yra seimas: kaip minėta, pagal konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia seimas; konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad seimas priima nutarimus dėl referendumų.

4.2. Įstatyme inter alia turi būti nustatyti referendumą organizuojančios institu-cijos įgaliojimai, įskaitant įgaliojimus užtikrinti konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą, registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, tik-rinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, piliečių parašų dėl referendumo paskelbimo kiekį, teikti atitinka-mas išvadas referendumą skelbiančiai institucijai – seimui, organizuoti referendumo vykdymą, nustatyti ir paskelbti jo rezultatus.

Šiame kontekste pažymėtina, jog konstitucinis teismas, 1994 m. liepos 11 d. sprendime aiškindamas konstitucijos 67 straipsnio 13 punkto nuostatą, kad seimas „sudaro vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį“, ir šiame kontekste konsta-tavęs, kad aukščiausią suverenią galią tauta vykdo dviem pagrindinėmis organizaci-nėmis formomis – nacionaliniais rinkimais ir referendumu, pažymėjo, jog Lietuvoje turi būti sudaryta viena universali rinkimus organizuojanti institucija – vyriausioji rinkimų komisija; konstatuota ir tai, kad konstitucinė nuostata dėl tokios vyriausio-


sios rinkimų komisijos turi būti įgyvendinta tik įstatymu įtvirtinant jos paskirtį pagal konstitucines nuostatas, sudarymo principus bei kompetenciją.

Atsižvelgiant į tai, kad referendumas, kaip ir rinkimai, yra tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, kai piliečiai savo valią pareiškia visuo-tiniu balsavimu, inicijuoti referendumo paskelbimą ir balsuoti referendume gali tik rinkimų teisę turintys piliečiai, referendumai vyksta pagal rinkimų teisės principus, konstatuotina, kad pagal konstituciją referendumus turi organizuoti joje expressis verbis įvardyta institucija – vyriausioji rinkimų komisija. taigi konstitucinis vyriau-siosios rinkimų komisijos statusas suponuoja atitinkamus jos įgaliojimus, inter alia prižiūrėti ir imtis priemonių, kad subjektai, dalyvaujantys organizuojant ir vykdant referendumą, laikytųsi konstitucijos ir įstatymų reikalavimų.

4.3. pagal konstituciją referendumą skelbianti institucija yra seimas: pagal kons-titucijos 67 straipsnio 3 punktą tik seimas „priima nutarimus dėl referendumų“.

kaip minėta, pagal konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatyme turi būti nustatyta referendumo skelbimo tvarka. pažymėtina, kad konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto formuluotė suponuoja ne tik seimo įgaliojimus priimti nutarimą paskelbti referen-dumą, bet ir jo įgaliojimus priimti nutarimą įstatyme nustatytais pagrindais neskelb-ti referendumo. pabrėžtina, kad įstatyme turi būti nustatyti iš konstitucijos kylantys pagrindai priimti nutarimą neskelbti referendumo.

4.4. minėta, kad konstitucija yra aukščiausioji teisė; tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis konstituci-jos; visi teisės subjektai, inter alia teisėkūros subjektai, rinkimų (referendumų) orga-nizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti.

taigi įstatymu turi būti nustatytas toks su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos užtikrinti, kad visi šių santykių dalyviai laikytųsi ir nepažeistų konstitucijos, kad vykdant referendu-mą būtų išreikšta tikroji tautos valia. Šiame kontekste pažymėtina, jog konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi konstitucija, teise, veikda-mi tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (konstitucinio teismo 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas).

4.4.1. Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal konstituciją įstatyme turi būti inter alia nustatyti:

– reikalavimai referendumui teikiamo klausimo turiniui ir formai, inter alia: iš konstitucijos viršenybės principo kylantis reikalavimas, kad referendumui siūlomas sprendimas atitiktų iš konstitucijos kylančius reikalavimus; iš konstitucinio impera-tyvo sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją tautos valią kylantys rei-kalavimai referendumui teikti tik tokius klausimus, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji tautos valia (suformuluotus aiškiai, neklaidinančiai, neapimančius kelių tar-


pusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų);

– iš konstitucinių teisinės valstybės, konstitucijos viršenybės principų kylantis reikalavimas piliečių referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su konstitucija;

– iš konstitucinių teisinės valstybės, konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – vyriausiosios rinki-mų komisijos įgaliojimai užtikrinti konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuo-jant referendumą, inter alia: tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendi-mą su konstitucija ar siūlo referendumu spręsti tokį klausimą, kuris neatitinka kitų jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų (inter alia jeigu siūlomas spręsti klausimas suformuluotas neaiškiai, klaidinančiai arba jeigu kaip vienas klausimas teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai);

– iš konstitucijos kylantys pagrindai referendumą skelbiančiai institucijai – sei-mui neskelbti referendumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinių tei-sinės valstybės, konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia jeigu referendumui būtų pateiktas toks klausimas, dėl kurio negalėtų būti nustatyta tikroji tautos valia (būtų neaiškus, klaidinantis, apimtų kelis tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusius klausimus, kelias tarpusavyje nesusijusias konstitucijos pataisas ar įstatymų nuosta-tas), jeigu referendumui siūlomo įstatymo nuostatos prieštarautų konstitucijai ar siū-loma konstitucijos pataisa neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų.

4.4.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad konstitucinis teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime pažymėjo, jog konstitucijoje nenumatyta, kad konstitucijos 9 straipsnio, pagal kurį referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia seimas ir referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių pilie-čių, turinčių rinkimų teisę, įgyvendinimas būtų saistomas kokių nors papildomų są-lygų ar kokių nors subjektų sprendimų; konstitucijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklau-sančių suverenių galių; priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni tautos galia. pažymėtina, kad šie konstitucinio teismo teiginiai minėtame nutarime buvo suformuluoti sprendžiant dėl nebegaliojančio 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Referendumo įstatymo nuostatų „įstatymų nuostatos ekonominiais klausi-mais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“ ir „Jeigu seimas konstatuoja, kad referendumui teikiamas įstatymo nuo-statų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos konstitucijos, pirmiausia turi būti nagrinėjamas konstitucijos keitimo klausimas“ atitikties konstitucijai. taigi 1994 m.


liepos 22 d. nutarime konstitucinis teismas nenagrinėjo klausimo, ar iš konstituci-jos kyla pagrindas seimui neskelbti referendumo, kai to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

4.4.2.1. pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęs-tinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį dokt-rininį kontekstą, taip pat į kitas konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir impliciti-nes), susijusias su konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant konstitucinio teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia konstitucinio teismo nutarimo, kito baigia-mojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinė-mis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame konstitucinio teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose konstitucinio teismo aktuose, taip pat su kitomis konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia konstituci-nio teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. liepos 3 d. sprendimai).

oficialiosios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru kons-titucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas – tai ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas, kuris yra nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna vi-siškai baigtas. oficialioji konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio re-guliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus jos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priim-tuose konstitucinio teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais konstitucinio teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose. Aiškinant kons-titucijos tekste eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus principus bei normas visuo-met yra galimybė – jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti ir tokias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas (t. y. at-skleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus), kurios dar nebuvo sufor-muluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose konstitucinio teismo aktuose. konstituciniam teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose jo aktuose suformuota oficialioji konsti-tucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Formuluojant vis naujas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas yra atskleidžiama konstituci-joje – aukščiausios galios teisės akte įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

taigi minėti konstitucinio teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimo teiginiai nega-li būti aiškinami neatsižvelgiant į kitas konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir im-plicitines), susijusias su konstitucijos nuostatomis, kurias aiškinant tie teiginiai buvo


suformuluoti, į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, oficialiosios konstitu-cinės doktrinos raidą po 1994 m. liepos 22 d. nutarimo priėmimo.

4.4.2.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pamatinis demo-kratinės teisinės valstybės reikalavimas – konstitucijos viršenybės principas; šis principas reiškia, kad konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukš-čiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama. minėta, kad visos kons-titucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į konstitucijos viršenybės principą; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir pareigūnų sprendimai turi ati-tikti konstituciją, jai neprieštarauti; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukš-čiausioji teisė – konstitucija.

taip pat minėta, jog dėl to, kad konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruome-nę – pilietinę tautą, reikalavimas laikytis konstitucijos tautai vykdant aukščiausią su-verenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), pagal konstitucijos 3 straipsnį negali būti vertinamas kaip tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai tautai priklausan-čių suverenių galių savinimasis; konstitucijos 3 straipsnio nuostatų paskirtis – apsau-goti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (tautos suverenitetą, Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šio-mis nuostatomis negali būti remiamasi siekiant jas paneigti; konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su tauta ir veikti jos vardu siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes.

4.4.2.3. vadinasi, reikalavimas laikytis konstitucijos negali būti laikomas papil-doma, konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti, kuri saistytų kons-titucijos 9 straipsnio įgyvendinimą. pabrėžtina, kad toks reikalavimas kyla iš pačios konstitucijos, inter alia jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto konstitucijos viršenybės principo, konstitucinio teisinės valstybės principo. kitaip aiškinant konstituciją – esą seimas privalo skelbti referendumą net tuo atveju, kai referendumui siūlomas spren-dimas neatitinka iš konstitucijos kylančių reikalavimų, – būtų sudarytos prielaidos paneigti konstitucinius principus, pačią konstituciją, kaip aukščiausiąją teisę, tautos bendro gyvenimo teisinį pamatą.

kaip minėta, konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą; aiškinant konstituciją negali būti priešpriešinamos tiesioginio (referendumu) ir netie-sioginio (per tautos atstovybę – seimą) tautos aukščiausios suverenios galios vykdy-mo formos. taigi pabrėžtina ir tai, kad iš konstitucijos kylanti seimo pareiga neskelbti referendumo tuo atveju, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš kons-titucijos kylančių reikalavimų, negali būti laikoma aukščiausią suverenią tautos galią ribojančiu įgaliojimu priimti konstitucijoje nenumatytą išankstinį sprendimą, sąly-gojantį referendumo paskelbimą. konstitucijos 2 straipsnio nuostata „suverenitetas priklauso tautai“, 4 straipsnio nuostata „aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tie-siogiai“ ir 9 straipsnio nuostata „svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai


sprendžiami referendumu“ negali būti aiškinamos vien pažodžiui, – šios nuostatos ne-reiškia, kad tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje konstitucijoje.

5. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtini iš konstitu-cijos kylantys reikalavimai konstitucijos pataisoms.

5.1. konstitucinis teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėjo, jog darant konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad konstitucija yra vientisas aktas (konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešprie-šinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam konstitucijos sudedamosio-se dalyse; konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių; iš konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad konstitucijos pataisomis negali būti pa-žeista konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

konstitucinis teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja inter alia materialiuosius konstitucijos keitimo apribojimus; materialieji konstitucijos keitimo apribojimai yra konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio kons-titucijos pataisas; jie kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.

5.2. konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime išskirti šie iš konstitu-cijos kylantys materialieji konstitucijos keitimo apribojimai:

– negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, kai konstitu-cijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas konstitucijos 1 straipsnis ir konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis;

– negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų są-jungas“ nuostatos, išskyrus atvejį, kai atitinkamos šio konstitucinio akto nuostatos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta konstitucinio įstatymo „Dėl Lietu-vos valstybės“ 2 straipsnyje;

– referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės eu-ropos sąjungoje pagrindų, įtvirtintų konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos


narystės europos sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios konstitu-cijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės europos sąjun-goje įsipareigojimai;

– negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneig-ti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (inter alia Lietuvos valstybės geo politinės orientacijos suponuojamos Lietuvos Respublikos narystės nAto įsipa-reigojimai) ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptauti-nių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis;

– seimas negali daryti tokių konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigtos konstitucijos i skirsnio „Lietuvos valstybė“, Xiv skirsnio „konstitucijos keitimas“ nuostatos; referendumu taip pat negali būti daromos tokios konstitucijos patai-sos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant konstitucijos i skirsnio „Lietuvos valstybė“, Xiv skirsnio „konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis teisinis reguliavimas.

5.3. pabrėžtina, kad prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, demokra-tija ir valstybės nepriklausomybė yra tokios konstitucinės vertybės, kurios sudaro konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, ir ja grindžiamo tautos bendro gyveni-mo, pačios Lietuvos valstybės pamatą. niekas negali paneigti konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių šias pamatines konstitucines vertybes, nes tai reikštų pačios konstitu-cijos esmės paneigimą. todėl net paisant minėtų iš pačios konstitucijos kylančių jos keitimo apribojimų negali būti priimamos konstitucijos pataisos, naikinančios pri-gimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę; kitaip aiškinant konstituciją, ji būtų suprantama kaip sudaranti prielaidas panaikin-ti 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės Aktu paskelbtą atstatytą „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.

5.4. pažymėtina, kad minėti materialieji konstitucijos keitimo apribojimai tai-kytini ir konstituciją keičiant referendumu. minėta, kad iš konstitucijos viršenybės principo inter alia kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų. taigi pagal konstituciją refe-rendumui negali būti teikiamas ir toks konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų. priešingu atveju būtų su-darytos prielaidos paneigti konstitucijos viršenybės principą, nepaisyti iš konstituci-jos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad konstitucijos pataisomis negali būti pažeista konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

5.4.1. minėta, kad pagal konstituciją įstatyme inter alia turi būti nustatytas iš konstitucinių teisinės valstybės, konstitucijos viršenybės principų kylantis reika-lavimas piliečių referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su konstitucija. iš šio reikalavimo inter alia kyla piliečių referendumo ini-ciatyvinės grupės pareiga referendumui teikti tik tokius konstitucijos pataisų projek-tus, kuriais būtų paisoma iš konstitucijos kylančių materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų.


5.4.2. minėta, kad pagal konstituciją įstatyme inter alia turi būti nustatyti iš konstitucinių teisinės valstybės, konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo prin-cipų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti siūlomo spręsti referendumu klausimo atitiktį reikala-vimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo inicia-tyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su konstitucija. tokie įgaliojimai inter alia suponuoja vyriausiosios rinkimų komisijos pareigą neregistruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referen-dumui siūlo tokį konstitucijos pataisos projektą, kuriuo nepaisoma iš konstitucijos kylančių materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų.

5.4.3. minėta, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tuo atveju, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš konstitucijos kylančių reika-lavimų. taigi pagal konstituciją įstatyme turi būti įtvirtintas pagrindas referendumą skelbiančiai institucijai – seimui neskelbti referendumo, kai referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų. Šis pagrindas inter alia apima ir tokį atvejį, kai referendumui teikiamas priimti konstitucijos pataisos pro-jektas, kuriuo nepaisoma iš konstitucijos kylančių materialiųjų konstitucijos keiti-mo apribojimų.

6. kaip minėta, konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad seimas pri-ima nutarimus dėl referendumų. minėta, kad konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto formuluotė suponuoja ne tik seimo įgaliojimus priimti nutarimą paskelbti referen-dumą, bet ir jo įgaliojimus priimti nutarimą neskelbti referendumo įstatyme nustaty-tais pagrindais; įstatyme nustatyti pagrindai priimti nutarimą neskelbti referendumo turi kilti iš konstitucijos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal konstitucijos 67 straipsnio 3 punktą sei-mas privalo priimti nutarimą ir tuo atveju, kai nusprendžia paskelbti referendumą, ir tuo atveju, kai nusprendžia jo neskelbti. pagal konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas. pagal konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį teisę kreiptis į konstitucinį teismą dėl tokių seimo nutarimų turi vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų seimo narių, teismai; sistemiškai aiškinant konstitucijos 106 straipsnio 1, 4 dalis pažymėtina, kad teisę kreiptis į konstitucinį teismą ir prašyti ištirti seimo nutarimo atitiktį konstitucijai turi ir seimas in corpore.

7. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad konstitucinis teismas, konstituci-nio teisinio reguliavimo kontekste aiškindamas konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal konstituciją konstitucinis teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar inter alia bet kuris referendumu priimtas aktas (jo da-lis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) kons-titucijai (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. spalio 24 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).


II

1. nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą paminėtinos ir europos komisi-jos „Demokratija per teisę“ (venecijos komisijos), kuri veikia kaip europos tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas euro-pos tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus tei-sių ir teisės viršenybės srityse, nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualių do-kumentų nuostatos.

2. venecijos komisija 2001 m. liepos 6–7 d. 47-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė nacionalinių konstitucinių referendumų gaires. siekiant, kad šios gairės būtų taiko-mos visose valstybėse vadovaujantis demokratijos ir teisės viršenybės principais, jose nustatytos minimalios konstitucinių referendumų, t. y. referendumų, kuriais priima-ma nauja konstitucija arba keičiama konstitucija, taisyklės.

2.1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios na-cionalinių konstitucinių referendumų gairių ii dalies nuostatos:

– konstituciniu lygmeniu turi būti reguliuojami inter alia formalieji ir materia-lieji reikalavimai referendumui teikiamam tekstui;

– konstituciniai rinkimų teisės principai (visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo) taikomi ir referendumams;

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti, be kita ko, formaliuosius reikalavi-mus – tas pats klausimas neturi vienu metu apimti konkrečiai suformuluoto pataisos projekto ir bendro pobūdžio pasiūlymo ar principinio klausimo (formos vienovė); iš-skyrus visuminio konstitucijos keitimo atvejus, turi būti vidinis (esminis) ryšys tarp skirtingų teksto dalių, kad būtų užtikrintas laisvas rinkėjo balsavimas ir rinkėjui ne-tektų pritarti kaip visumai tokioms nuostatoms, kurios neturi vidinės sąsajos, ar jų atmesti (turinio vienovė); tas pats klausimas neturėtų būti susijęs ir su konstitucija, ir su žemesnės galios teisės aktais (hierarchinio lygmens vienovė);

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti ir materialiuosius reikalavimus – jis turi atitikti esminius (vidinius ir išorinius) konstitucinės reformos ribojimus, taip pat neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar europos tarybos statuto principams (demo-kratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);

– tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir (ar) materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsavimui referendume;

– rinkėjams pateiktas klausimas turi būti aiškus (ne sunkiai suprantamas ar dvi-prasmis); jis neturi būti klaidinantis; jis neturi būti menamas; rinkėjai turi būti infor-muoti apie referendumo pasekmes;

– siekiant išvengti balsavimo pripažinimo negaliojančiu, atsakingai instituci-jai turi būti suteikti įgaliojimai iki balsavimo ištaisyti ydingas formuluotes, inter alia tada, kai referendumui teikiamas tekstas neatitinka formaliųjų ar materialiųjų reika-lavimų, – tokiu atveju dalis teksto gali būti pripažinta neatitinkančia nustatytų reika-lavimų, jei likęs tekstas yra nuoseklus;


– kai pasiūlymą keisti konstituciją pateikia rinkėjų grupė ar kita institucija, ne parlamentas, parlamentas turi pateikti savo nuomonę dėl balsavimui teikiamo teksto; jam gali būti suteikta teisė pateikti priešingą pasiūlymą;

– konstitucinių referendumų taisyklių laikymasis turi būti teisminės kontrolės, kurią kaip galutinė instancija vykdo konstitucinis teismas (jei jis yra) arba aukščiau-siasis teismas, objektas.

2.2. taigi pagal nacionalinių konstitucinių referendumų gairėse įtvirtintas taisyk-les referendumui, kuriame priimama nauja konstitucija arba konstitucija yra keičiama, teikiamas naujos konstitucijos arba konstitucijos pataisos projektas privalo atitikti re-ferendumui teikiamam tekstui keliamus formaliuosius ir materialiuosius reikalavimus. Atitiktis materialiesiems reikalavimams reiškia atitiktį inter alia esminiams konstitu-ciniams principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės), taip pat visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir normoms. Formalieji rei-kalavimai inter alia apima teksto turinio vienovę – balsavimui teikiamos konstitucijos pataisos turi būti tarpusavyje susijusios, t. y. vienam balsavimui neturi būti teikiamas toks konstitucijos pataisų tekstas, kuriame siūlomi iš esmės skirtingo turinio konstitu-cijos nuostatų pakeitimai. pažymėtina, kad teksto neatitiktis formaliesiems ir materia-liesiems reikalavimams gali būti pagrindas neteikti jo balsavimui. turi būti atsakinga institucija, kuriai būtų suteikti įgaliojimai iki balsavimo įvertinti referendumui teikiamo teksto atitiktį, be kita ko, formaliesiems ir materialiesiems reikalavimams; konstitucinių referendumų taisyklių laikymosi teisminę kontrolę pagal savo kompetenciją turėtų vyk-dyti konstitucinis ar kitas galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimantis teismas.

3. venecijos komisija 2007 m. kovo 16–17 d. 70-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Geros referendumų praktikos kodeksą, susidedantį iš Referendumų vykdymo gairių ir Aiškinamojo memorandumo.

3.1. pagal Referendumų vykdymo gairėse įtvirtintas referendumų rengimo tai-sykles referendumui teikiami tekstai turi atitikti formaliuosius (formos, turinio ir hierarchinio lygmens vienovė) ir materialiuosius (teisės normų hierarchijos princi-pas, reikalavimas neprieštarauti tarptautinei teisei ar europos tarybos statuto prin-cipams) reikalavimus. pažymėtina, kad Referendumų vykdymo gairėse įtvirtinti formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamiems tekstams yra iš es-mės analogiški nustatytiesiems nacionalinių konstitucinių referendumų gairėse.

3.2. Formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamiems tekstams konkretinami Aiškinamajame memorandume. pažymėtinos tokios šio memorandu-mo nuostatos:

– griežtas laisvo balsavimo reikalavimas – teksto turinio vienovė; rinkėjų neturi būti prašoma vienu metu balsuoti dėl kelių klausimų, neturinčių jokio vidinio ryšio, nes jie gali vienam pritarti, o kitam – ne; kai teksto keitimas susijęs su keliais skirtin-gais aspektais, žmonėms turi būti pateikti atskiri klausimai;

– pagal teisės viršenybės principą tauta taip pat privalo vadovautis teise; tai tai-kytina tiek balsavimui teikiamų tekstų formaliesiems aspektams, tiek jų turiniui, ku-


ris neturi prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams; taigi referendumai dėl įstatymų turi atitikti konstituciją;

– nepaisant to, kaip vidaus teisėje apibrėžiamas tarptautinės ir nacionalinės tei-sės santykis, referendumui teikiami tekstai neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar europos tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir tei-sės viršenybės);

– siekiant užkirsti kelią neteisėtiems referendumams, formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų neatitinkantys tekstai neturi būti teikiami referendumui.

3.3. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Re-ferendumų vykdymo gairių ii dalies nuostatos, susijusios su procedūrinėmis inter alia referendumo principų įgyvendinimo garantijomis:

– turi būti veiksminga sprendimų, susijusių su referendumu, apskundimo sis-tema; skundus referendumo klausimais nagrinėjanti institucija turėtų būti arba rin-kimų komisija, arba teismas, tačiau bet kuriuo atveju turi būti suteikta galimybė apskųsti galutinį sprendimą teismui;

– skundus nagrinėjančiai institucijai turi būti suteikta kompetencija nagrinėti su referendumu susijusius klausimus inter alia dėl referendumui teikiamų tekstų atitik-ties formaliesiems ir, kai tai aktualu, materialiesiems reikalavimams: tekstų galiojimo patikra turėtų būti vykdoma prieš balsavimą.

3.4. taigi Referendumų vykdymo gairėse ir Aiškinamajame memorandume įtvirtinti formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamiems tekstams yra iš esmės analogiški nustatytiesiems nacionalinių konstitucinių referendumų gai-rėse; be to, pagal Referendumų vykdymo gaires turi būti nustatytos tokios referen-dumų rengimo taisyklės, kuriomis, be kita ko, būtų sudarytos prielaidos skundus nagrinėjančiai institucijai – rinkimų komisijai ar teismui – dar iki balsavimo išnagri-nėti inter alia klausimą dėl referendumui teikiamo teksto atitikties formaliesiems ir (ar) materialiesiems reikalavimams; turi būti galimybė atitinkamą įgaliotosios insti-tucijos sprendimą apskųsti teismui.

III

Dėl Referendumo įstatymo tiek, kiek jame nenustatyti tam tikri Vyriausio-sios rinkimų komisijos įgaliojimai, atitikties Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar Referendumo įstatymas tiek, kiek jame nenustaty-ti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos pilie-čių siūlomo referendumu priimti (konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto atitiktį konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimus, kuriais nebūtų lei-džiama inicijuoti priėmimo referendumu tokių (konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati konstitucija, neprieštarauja konstitu-cijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


pažymėtina, kad iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis ginčija Referendumo įsta-tymo atitiktį konstitucijai tik tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyti jo nuro-dyti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti būtent Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžia-ma inicijuoti priėmimo referendumu tokio konstitucijos pakeitimo įstatymo projek-to, kuriuo būtų nepaisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų.

taigi konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškė-jo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą tirs, ar Referendumo įsta-tymas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo konstituci-jos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas abejoja Referen-dumo įstatymo atitiktimi konstitucijai iš esmės dėl to, kad nors, pasak pareiškėjo, iš konstitucijos kyla būtinybė vyriausiajai rinkimų komisijai suteikti įgaliojimus įver-tinti siūlomo referendumu priimti konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitik-tį konstitucijai ir priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti referendumo dėl tokių konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati konstitucija, ir šie įgaliojimai gali būti nustatyti tik Referendumo įstatyme (ypač šio įstatymo 10 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių iniciatyvinės grupės įregistravimas), tačiau jie šiame teisės akte nėra aiškiai ir konk rečiai įtvirtinti.

taigi pareiškėjas ginčija ne Referendumo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti, – keliamas legislaty-vinės omisijos klausimas.

3. konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvi-nė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis regulia-vimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių tu-rinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reika-lauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati konstitucija (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

4. sprendžiant, ar Referendumo įstatymas tiek, kiek nurodė pareiškėjas, neprieš-tarauja konstitucijai, būtina atskleisti, kaip įstatymuose reguliuojami šioje konstitu-


cinės justicijos byloje nagrinėjamu aspektu aktualūs vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai organizuojant ir vykdant referendumus.

5. Lietuvos Respublikos piliečių referendumo teisės įgyvendinimo tvarką, refe-rendumo rūšis, jo inicijavimą, paskelbimą, organizavimą ir vykdymą nustato seimo 2002 m. birželio 4 d. priimtas Referendumo įstatymas (1 straipsnio 1 dalis), kuris įsi-galiojo 2003 m. sausio 1 d.

5.1. Referendumo įstatymo 10 straipsnyje „piliečių iniciatyvinės grupės įregist-ravimas“, kuriame, kaip teigia pareiškėjas, pirmiausia turėtų būti įtvirtinti jo nurodyti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai, nustatyta:

„1. piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę piliečiai įgyvendina tie-siogiai. tam tikslui iš ne mažiau kaip penkiolikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, su-daroma piliečių referendumo iniciatyvinė grupė (toliau – grupė). Grupės atstovas atvyksta į vyriausiąją rinkimų komisiją ir pateikia jai prašymą įregistruoti grupę ir referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstą bei preliminariai suderina klausimą dėl vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio datos.

2. Grupės prašyme vyriausiajai rinkimų komisijai turi būti nurodyta: refe-rendumo rūšis, preliminarus ar galutinis referendumu siūlomo priimti sprendi-mo tekstas, taip pat grupės koordinatorius (koordinatoriai). prašymą pasirašo visi grupės nariai ir atvykę į vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį, kuriame spren-džiamas grupės įregistravimo klausimas, patvirtina reiškiamą iniciatyvą paskelbti referendumą.

3. vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 15 dienų nuo grupės prašymo gavimo dienos savo posėdyje surašo grupės įregistravimo aktą. Akto nuorašas ne vė-liau kaip kitą dieną po grupės įregistravimo išduodamas grupei ar jos atstovui ir pa-siunčiamas seimo pirmininkui. seimo pirmininkas artimiausiame seimo posėdyje praneša seimui apie piliečių reiškiamą iniciatyvą skelbti referendumą.

4. Jeigu grupės prašyme pažymima, kad referendumu priimti teikiamo sprendi-mo tekstas yra preliminarus, tuo pat metu grupės atstovų prašymu seimo kanceliari-joje per kiek įmanoma trumpesnį laiką, bet ne vėliau kaip iki vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio, kuriame sprendžiamas grupės įregistravimo klausimas, dienos, turi būti suteikta reikalinga pagalba galutiniam sprendimo tekstui parengti. sprendi-mo tekstas yra laikomas galutiniu, kai jį pasirašo visi grupės nariai.

5. vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo grupės įre-gistravimo turi išduoti jai piliečių parašų rinkimo lapus.

6. piliečių reikalavime siūlomo teikti referendumui sprendimo teksto keisti ne-leidžiama.

7. Jeigu po grupės įregistravimo vyriausiojoje rinkimų komisijoje dienos iki pi-liečių parašų rinkimo lapų išdavimo dienos šios grupės narys atšaukia savo parašą dėl prašymo įregistruoti grupę ir jeigu šios grupės narių lieka mažiau kaip 15, laiko-ma, kad piliečių referendumo paskelbimo iniciatyva nutrūko.“


5.2. Apibendrinant nurodytąjį Referendumo įstatymo 10 straipsnyje nustaty-tą piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimo teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:

– piliečiai, atitinkantys įstatyme nustatytus reikalavimus, siekdami įgyvendinti referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, turi pateikti vyriausiajai rinkimų komi-sijai prašymą įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę (kuriame, be kita ko, turi būti nurodyta, ar siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstas yra pre-liminarus, ar galutinis) ir siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstą; prašyme nurodžius, kad pateiktas siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstas yra preli-minarus, nustatytąja tvarka piliečių referendumo iniciatyvinės grupės atstovų pra-šymu seimo kanceliarijoje suteikiama pagalba galutiniam tekstui parengti; siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstas tampa galutinis, t. y. toks, kurio nebegali-ma keisti, tik jį pasirašius visiems piliečių referendumo iniciatyvinės grupės nariams;

– šiame straipsnyje expressis verbis nėra įtvirtinti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio konstitu-cijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš konstitucijos kylančių rei-kalavimų; tačiau nustatyta, kad vyriausioji rinkimų komisija savo posėdyje, įvertinusi jai pateiktą prašymą ir kartu pateiktą siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstą, turi išspręsti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimo klausimą.

5.3. Aiškinant vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus spręsti piliečių re-ferendumo iniciatyvinės grupės įregistravimo klausimą, aktualios yra Referendumo įstatymo 20 straipsnio „vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai organizuojant ir vykdant referendumą“ nuostatos.

Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas vyriausiosios rinkimų komisijos įga-liojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, 7 punkte – vyriausio-sios rinkimų komisijos įgaliojimas prižiūrėti, kaip vykdomas Referendumo įstatymas. Šiuos vyriausiajai rinkimų komisijai suteiktus įgaliojimus aiškinant kartu pažymė-tina, kad Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas įgalioji-mas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę reiškia ir įgaliojimą vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi Referendumo įstatyme nustatytų reikalavimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko šių reikalavimų, inter alia Referendumo įstatymo 10 straipsnio 1 daly-je nustatyto reikalavimo, kad piliečių referendumo iniciatyvinę grupę turi sudaryti ne mažiau kaip 15 piliečių, turinčių rinkimų teisę, taip pat 6 straipsnyje nustatytų reika-lavimų referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams. kitaip aiškinant Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą būtų paneigtas šios dalies 7 punkte nustatytas vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas prižiūrėti, kaip vykdomas Referendumo įstatymas: Referendumo įstatymo vykdymo priežiūra būtų beprasmė, jeigu vyriausioji rinkimų komisija negalėtų vertinti, ar piliečių referendu-


mo iniciatyvinės grupės laikosi Referendumo įstatyme nustatytų reikalavimų, ir priva-lėtų registruoti šio įstatymo nesilaikančias piliečių referendumo iniciatyvines grupes, inter alia neatitinkančias įstatyme nustatytų reikalavimų jų sudarymui ir (ar) nepai-sančias reikalavimų, nustatytų referendumui siūlomiems sprendimų projektams.

5.3.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatymo 6 straipsnyje „Reikalavimai referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projek-tams“ įtvirtinti reikalavimai, taikomi referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia reikalavimas, kad referendumui siūlomas įstatymo projektas atitiktų Lietu-vos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo nu-statytus reikalavimus (1 dalis).

Aiškinant šią nuostatą pažymėtina, kad joje nurodytas Įstatymų ir kitų normi-nių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymas neteko galios 2014 m. sausio 1 d. įsigalio-jus seimo 2012 m. rugsėjo 18 d. priimtam Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui (teisėkūros pagrindų įstatymo 27 straipsnio 2 punktas). teisėkūros pagrin-dų įstatymas nustato teisėkūros principus, teisėkūros stadijas, valstybės ir savival-dybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas (1 straipsnio 1 dalis), t. y. reguliuoja iš esmės tuos pačius santykius, kuriuos iki jo įsi-galiojimo reguliavo Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymas. taigi nors Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymą, jam netekus galios ir atitinka-mus santykius sureguliavus teisėkūros pagrindų įstatyme, nepakeista, referendumui siūlomam įstatymo projektui turi būti taikomi reikalavimai, kylantys iš teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka.

5.3.1.1. teisėkūros pagrindų įstatyme, be kita ko, nustatyta, kad:– referendumui siūlomas įstatymo ar kito teisės akto projektas turi atitikti šia-

me įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus (1 straips-nio 4 dalis);

– teisėkūra – procesas, apimantis teisėkūros iniciatyvų pareiškimą, teisės aktų pro-jektų rengimą, teisės aktų priėmimą, pasirašymą ir skelbimą (2 straipsnio 5 punktas);

– teisėkūroje vadovaujamasi šiame įstatyme įtvirtintais principais, tarp jų siste-miškumo principu, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsiga-liotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendi-na (3 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

5.3.1.2. Apibendrinant nurodytąjį teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytą teisi-nį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:

– teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyti reikalavimai, taikomi siūlomo referen-dumu priimti įstatymo ar kito teisės akto, taigi ir konstitucijos pakeitimo įstatymo, projekto formai, struktūrai, turiniui ir kalbai;


– rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi teisėkūros principais, inter alia iš jų kylančiais reikalavimais teisės aktų, taigi ir siūlomų referendumui, pro-jektų turiniui; pagal sistemiškumo principą teisės normos privalo derėti tarpusavy-je: siūlomas priimti teisinis reguliavimas turi būti darnus, siūlomo priimti teisės akto projekto nuostatos turi derėti ir su kitų, aukštesnės ir tos pačios teisinės galios, teisės aktų nuostatomis.

taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal teisėkū-ros pagrindų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą referendumui siūlomas įstatymo projektas turi neprieštarauti konstitucijai, inter alia konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu turi būti paisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų konstitucijos patai-somis nepažeisti konstitucijos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų.

5.3.2. vadinasi, Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciaty-vinę grupę, aiškinamas šio straipsnio 1 dalies 7 punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir teisėkū-ros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto kontekste, reiškia, kad vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, ku-rios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka.

5.4. Šiame kontekste paminėtinos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo nuo-statos, savo turiniu iš esmės analogiškos aptartoms Referendumo įstatymo nuostatoms:

– vyriausioji rinkimų komisija yra konstitucijoje numatyta nuolatinė aukš-čiausioji rinkimų ir referendumų organizavimo bei vykdymo valstybės institucija (2 straipsnio 1 dalis (2012 m. kovo 29 d. redakcija);

– vienas iš vyriausiosios rinkimų komisijos uždavinių – organizuoti ir vykdyti referendumus (3 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2012 m. kovo 29 d. redakcija);

– vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama referendumus, registruoja pilie-čių iniciatyvinę grupę referendumui surengti, išduoda piliečių parašų rinkimo lapus (3 straipsnio 6 dalies 1 punktas);

– vyriausioji rinkimų komisija, įgyvendindama šiame ir kituose įstatymuose nu-statytas funkcijas, turi teisę reikalauti iš visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstai-gų, taip pat kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų, rinkimų ir referendumo komisijų, kad būtų pašalinti inter alia Referendumo įstatymo bei kitų referendumo organizavimą bei vykdymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai (3 straipsnio 8 dalies 2 punktas);

– vyriausioji rinkimų komisija savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, konstituci-ja, šiuo, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais (4 straipsnio 1 dalis);

– įgyvendindama savo įgaliojimus, vyriausioji rinkimų komisija leidžia aktus – sprendimus (12 straipsnio 1 dalis).


5.4.1. taigi vienas iš vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytų vy-riausiosios rinkimų komisijos, nuolatinės aukščiausiosios inter alia referendumų organizavimo ir vykdymo valstybės institucijos, uždavinių – organizuoti ir vykdyti referendumus. vyriausioji rinkimų komisija, įgyvendindama šį uždavinį ir užtikrin-dama, kad būtų laikomasi referendumo organizavimą ir vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, priima sprendimus. pagal vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą vyriausioji rinkimų komisija turi vadovautis konstitucija ir įstatymais, inter alia Referendumo ir teisėkūros pagrindų įstatymais.

pažymėtina, kad vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies 1 punkte yra įtvirtintas tas pats šios komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referen-dumo iniciatyvinę grupę, kuris nustatytas Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi jis aiškintinas analogiškai, būtent kaip reiškiantis, kad vyriausioji rin-kimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įsta-tymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų konstitucijos patai-somis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų konstitucijos keitimo apri-bojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka. kitaip aiškinant aptartąjį vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytą šios komisijos įgaliojimą būtų pa-neigta to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta vyriausiosios rinkimų komi-sijos pareiga savo veikloje vadovautis konstitucija ir įstatymais bei kitais teisės aktais.

5.4.2. pažymėtina, kad vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka (vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 6 dalis).

Šiame kontekste paminėtinos šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios Lie-tuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (toliau – AbtĮ) nuostatos, kuriose įtvirtinta administracinių teismų kom-petencija spręsti su referendumu susijusias bylas:

– administraciniai teismai sprendžia bylas inter alia dėl rinkimų ir Referendu-mo įstatymų pažeidimo (15 straipsnio 1 dalies 9 punktas (2004 m. lapkričio 11 d. re-dakcija);

– Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išsky-rus tuos, kurie priskirti konstitucinio teismo kompetencijai (20 straipsnio 1 dalies 4 punktas);

– Referendumo įstatyme numatyti asmenys šiame įstatyme nurodytais pa-grindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus; skundai paduodami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (119 straipsnio 1, 2 dalys).

Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad Referendumo įstatymo 28 straips-nio 4 dalyje nustatyta: „vyriausiosios rinkimų komisijos veika vykdant šio įstatymo


ii skirsnio nuostatas skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šiame straipsnyje nustatyta tvarka. tokiems skundams nagrinėti taikomi šio straips-nio 2 dalyje nustatyti terminai.“

Referendumo įstatymo ii skirsnyje „Referendumo inicijavimas ir paskelbi-mas“ yra nuostatų, reguliuojančių inter alia piliečių referendumo paskelbimo inicia-tyvos teisę (9 straipsnis) ir piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimą (10 straipsnis), piliečių parašų rinkimą reikalavimui dėl referendumo paskelbimo pa-remti (11 straipsnis). taigi pagal Referendumo įstatymo 28 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui gali būti skundžiami vyriausiosios rinkimų komisijos veiksmai (neveikimas), susiję su piliečių referendumo paskelbimo inicia-tyvos teisės įgyvendinimu, inter alia piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įre-gistravimu. pagal to paties straipsnio 1 dalį skundą dėl tokių vyriausiosios rinkimų komisijos veiksmų (neveikimo) gali paduoti inter alia piliečių referendumo inicia-tyvinės grupės nariai, partijos, jų atstovai; šio straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad vyriausiosios rinkimų komisijos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo gali būti apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; skundas turi būti iš-nagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo.

Aiškinant šioje konstitucinės justicijos byloje aktualų vyriausiosios rinkimų ko-misijos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą nurodytų AbtĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ir Referendumo įstatymo nuostatų kontekste, pažymėtina, kad vyriausio-sios rinkimų komisijos sprendimai, inter alia susiję su piliečių referendumo paskel-bimo iniciatyvos teisės įgyvendinimu, gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. taigi šiam teismui gali būti skundžiami ir vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciaty-vinę grupę, kuri nesilaiko Referendumo, teisėkūros pagrindų įstatymuose nusta-tytų reikalavimų referendumui siūlomo įstatymo projekto turiniui, inter alia teikia konstitucijai prieštaraujantį įstatymo projektą arba konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo nepaisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų konstitucijos pa-taisomis nepažeisti konstitucijos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų.

6. minėta, kad šioje byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo prašymą tiriama, ar Referendumo įstatymas tiek, kiek jame, pasak pa-reiškėjo, nenustatyti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo konstitucijos pakeitimo įstatymo projek-to atitiktį konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebū-tų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6.1. minėta ir tai, kad pareiškėjas kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. gin-čija ne Referendumo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nu-statyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti.


kaip minėta, teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuo-se nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiš-kai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati konstitucija.

6.2. minėta, kad pagal konstituciją referendumus turi organizuoti joje expressis verbis įvardyta institucija – vyriausioji rinkimų komisija; konstitucinis vyriausio-sios rinkimų komisijos statusas suponuoja jos įgaliojimus inter alia prižiūrėti ir imtis priemonių, kad subjektai, dalyvaujantys organizuojant ir vykdant referendumą, lai-kytųsi konstitucijos ir įstatymų reikalavimų.

minėta ir tai, kad pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, ku-rioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose konstitucijos straipsniuo-se, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas; pagal konstituciją įstatyme turi būti nustatyti iš konstituci-nių teisinės valstybės, konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – vyriausiosios rinkimų komisijos įgalio-jimai tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustaty-tiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su konstitucija; to-kie įgaliojimai inter alia suponuoja vyriausiosios rinkimų komisijos pareigą neregist-ruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referendumui siūlo tokį konstitucijos pataisos projektą, kuriuo nepaisoma iš konstitucijos kylančių materia-liųjų konstitucijos keitimo apribojimų.

6.3. kaip minėta, Referendumo įstatymo 10 straipsnyje expressis verbis nėra įtvirtinti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respubli-kos piliečių referendumui siūlomo konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto ati-tiktį konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų; tačiau Refe-rendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę reiškia ir įgaliojimą vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi Referendumo įstatyme nustatytų reikalavimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri jų nesilaiko. Šiame nutarime konstatuota, kad vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, aiškinamas Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 6 straipsnio 1 da-lies ir teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto kontekste, reiškia,


kad vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciaty-vinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įsta-tymų projektams, inter alia ar konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis ma-terialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reika-lavimų neatitinka.

taip pat minėta, kad vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 da-lies 1 punkte įtvirtintas tas pats šios komisijos įgaliojimas įregistruoti piliečių refe-rendumo iniciatyvinę grupę, kuris nustatytas Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi jis aiškintinas analogiškai, būtent kaip reiškiantis, kad vyriau-sioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė lai-kosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų konsti-tucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka.

pažymėtina, kad Referendumo ir vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymų nuostatose įtvirtintas vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas atsisakyti įregist-ruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko Referendumo, teisėkū-ros pagrindų įstatymuose nustatytų reikalavimų referendumui siūlomo įstatymo projekto turiniui, apima ir vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimą vertinti pilie-čių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo priimti įstatymo (inter alia konstitu-cijos pakeitimo įstatymo) projekto turinį.

6.4. taigi pagal konstituciją privalomas nustatyti teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti referendumui siū-lomo konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, inter alia reikalavimui konstitucijos pataisomis nepažeisti kons-titucijos nuostatų darnos, iš konstitucijos kylančių materialiųjų konstitucijos keiti-mo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą inter alia konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą su konstitucija, yra implicitiškai nustatytas Referendumo ir vy-riausiosios rinkimų komisijos įstatymuose.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisi-jos Referendumo įstatyme nėra.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Referendumo įsta-tymas tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai nustatyti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo konstituci-jos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš konstitucijos


kylančių reikalavimų, neprieštarauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

8. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavi-mui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas); teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sis-temos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas su referendumo organizavimu susijusius santykius, turėtų aiškiai ir tiksliai formuluoti teisės normas, kad jos būtų supran-tamos referendumo teisinių santykių dalyviams. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimą labiau atitiktų iš konstitucijos kylančių ir šiuo metu Referendumo ir vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymuose implicitiškai įtvirtintų vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų vertinti piliečių referendumui siūlomo įstatymo projekto atitiktį konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu nere-gistruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referendumui siūlo iš konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį įstatymo projektą, nustatymas eks-plicitiškai Referendumo įstatyme.

pavyzdžiui, Referendumo įstatymo 13 straipsnio „piliečių reikalavimo paskelb-ti referendumą preliminarinis nagrinėjimas“ 3 dalyje yra eksplicitiškai nustatyti vy-riausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti, ar laikytasi įstatymų reikalavimų renkant parašus reikalavimui dėl referendumo paskelbimo paremti, ir tokio vertini-mo pagrindu atmesti reikalavimą paskelbti referendumą: „Jeigu yra pažeistas pilie-čių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo terminas, nesurinktas reikiamas skaičius piliečių parašų arba jeigu pateiktuose dokumentuose nustatyta šiurkščių įstatymo pažeidimų (suklastoti piliečių parašai ar pažeistas savanoriškumo principas renkant parašus), vyriausioji rinkimų komisija motyvuotu sprendimu at-meta reikalavimą paskelbti referendumą ir praneša apie tai grupei bei seimui.“

9. pažymėtina ir tai, kad seimas yra įsipareigojęs priimti Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinį įstatymą. toks įstatymas yra nurodytas seimo 2012 m. kovo 15 d. priimto konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas“ 1 dalies 5 punkte.

IV

Dėl Referendumo įstatymo 6 straipsnio atitikties Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai

1. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad konstitu-cijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuosta-


tos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamu įstatymu reguliuojamus santykius, privalo tai konstatuoti. Šioje konstitucinės justicijos byloje tai taikytina pareiškėjo neginčija-moms nuostatoms, įtvirtintoms tame pačiame įstatyme, kurio kitų nuostatų atitiktį konstitucijai pareiškėjas ginčija.

2. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas, tirdamas, ar Re-ferendumo įstatymas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyti vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį konstitucijai ir atlikto ver-tinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaiso-ma iš konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja konstitucijai, Referendumo įstatyme nustatytus vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus aiškino remdama-sis inter alia Referendumo įstatymo 6 straipsnio „Reikalavimai referendumui siūlo-miems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams“ nuostatomis.

2.1. Referendumo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta:„1. Referendumui siūlomas įstatymo projektas turi atitikti Lietuvos Respublikos

įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo nustatytus reikalavi-mus.

2. Referendumui siūlomo sprendimo projekte nurodoma:1) referendumo rūšis;2) referendumui siūlomo įstatymo, kito akto tekstas arba referendume siūlomo

spręsti valstybės bei tautos gyvenimo klausimo tekstas.3. piliečių iniciatyvinės grupės atstovų prašymu seimo kanceliarija referendu-

mui siūlomo įstatymo, kito akto ar siūlomo spręsti valstybės bei tautos gyvenimo klausimo (sprendimo) tekstui parengti turi užtikrinti paramą, tam pasitelkdama tei-sės specialistų.

4. Šiame Įstatyme vartojama sąvoka „sprendimas“ apima įstatymą, kitą aktą ir sprendimą.“

2.2. Reikalavimai referendumui siūlomam sprendimui – įstatymui, kitam aktui ar sprendimui – yra nustatyti tik Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje.

minėta, kad nors Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymą, jam netekus galios ir atitinkamus santykius sureguliavus teisėkūros pagrindų įstatyme, nepakeista, re-ferendumui siūlomam įstatymo projektui turi būti taikomi reikalavimai, kylantys iš teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama normi-nių teisės aktų rengimo tvarka.

Apibendrinant teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, šia-me nutarime pažymėta, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai, taikomi siūlomo referendumu priimti įstatymo ar kito teisės akto, taigi ir konstitucijos pakeitimo įsta-tymo, projekto formai, struktūrai, turiniui ir kalbai; rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi teisėkūros principais, inter alia iš jų kylančiais reikalavimais tei-


sės aktų, taigi ir siūlomų referendumui, projektų turiniui; pagal sistemiškumo prin-cipą teisės normos privalo derėti tarpusavyje: siūlomas priimti teisinis reguliavimas turi būti darnus, siūlomo priimti teisės akto projekto nuostatos turi derėti ir su kitų, aukštesnės ir tos pačios teisinės galios, teisės aktų nuostatomis.

be to, teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyti šie teisėkūros principai, kurie suponuoja atitinkamus reikalavimus siūlomų referendumu priimti teisės aktų projektų turiniui:

– tikslingumo, kuris reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir tei-sės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis prie-monėmis (2 dalies 1 punktas);

– proporcingumo, kuris reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santy-kių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti (2 dalies 2 punktas);

– pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, kuris reiškia, kad teisės aktų nuosta-tos turi užtikrinti ir negali paneigti konstitucijoje, europos sąjungos teisės aktuo-se, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų (2 dalies 3 punktas);

– aiškumo, kuris reiškia, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas (2 dalies 6 punktas).

teisėkūros pagrindų įstatymo 13 straipsnyje „teisės akto forma ir struktūra“ yra nustatyti reikalavimai įstatymų ir kitų teisės aktų formai ir struktūrai, inter alia reika-lavimas, kad įstatymą turi sudaryti dalys, skyriai, skirsniai, straipsniai; atsižvelgiant į įstatymo pobūdį, turinį ir apimtį, jame gali būti ne visos sudedamosios dalys (2 dalis).

2.3. taigi pažymėtina, kad iš Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir tei-sėkūros pagrindų įstatymo tam tikri reikalavimai kyla tik įstatymų, siūlomų priimti referendumu, projektų turiniui; kitiems referendumui siūlomiems sprendimams jo-kie reikalavimai nenustatyti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Referendumo įstatymo 6 straipsnyje „Reikalavimai referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams“ nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame spren-dime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiju-sių klausimų, tarpusavyje nesusijusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

3. minėta, jog iš konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straips-nio nuostata, kad suverenitetas priklauso tautai, ir 4 straipsnio nuostata, kad aukš-čiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai, kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją tautos valią; vadinasi, pagal konstituciją kaip vie-nas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo tu-riniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios konstitucijos pataisos


ar įstatymų nuostatos; kitaip būtų paneigta galimybė nustatyti tikrąją tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo svarbiausio valstybės bei tautos gyvenimo klausi-mo atskirai; tais atvejais, kai referendumas dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobū-džiu nesusijusių svarbiausių valstybės bei tautos gyvenimo klausimų inicijuojamas remiantis konstitucijos 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, jų pritarimas referendumo paskelbimui turi būti išreiškiamas pasirašant dėl kiekvieno iš tokių referendumui teiktinų klausimų atskirai; taigi pagal konstituciją, inter alia jos 9 straipsnio 1, 3 dalis, įstatyme turi būti nustatytas reikalavimas referendumui kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausi-mų, tarpusavyje nesusijusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

4. minėta, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuo-se nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiš-kai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati konstitucija.

5. minėta ir tai, kad reikalavimai referendumui siūlomo sprendimo – įstatymo, kito akto ar sprendimo – tekstui yra nustatyti tik Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje; iš Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir teisėkūros pagrindų įstaty-mo tam tikri reikalavimai kyla tik įstatymų, siūlomų priimti referendumu, projektų turiniui; kitiems referendumui siūlomiems sprendimams jokie reikalavimai nenu-statyti; Referendumo įstatymo 6 straipsnyje „Reikalavimai referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams“ nėra nustatytas reikalavimas referen-dumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo tu-riniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją tautos va-lią, jo suponuojamo reikalavimo nustatyti tikrąją tautos valią dėl kiekvieno referen-dumui teikiamo svarbiausio valstybės bei tautos gyvenimo klausimo atskirai, taip pat iš konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1, 3 dalių, kylančios įstatymų leidėjo pareigos įstatyme nustatyti reikalavimą referendumui kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusi-jusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Referendumo įsta-tymo 6 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūloma-me sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuo-statų, prieštarauja konstitucijos 9 straipsnio 1, 3 dalims.


V

Dėl Referendumo įstatymo 14 straipsnio atitikties Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. pareiškėjas – seimas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar Refe-rendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo seimui, gavusiam ekspertų grupės išva-dą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis ginčija Referendumo įstatymo 14 straips-nyje nustatytą teisinį reguliavimą tiek, kiek pagal jį seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reikalavimų.

taigi konstitucinis teismas šioje byloje pagal pareiškėjo – seimo prašymą tirs, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį seimas privalo priimti nu-tarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendi-mas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjas – seimas ginčijamų Referendumo įstatymo nuostatų atitiktimi konstitucijai abejoja dėl to, kad jos suponuoja, jog seimas net gavęs savo sudarytos ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti konstitucijos, negali šio klausimo svarstyti ir užkirs-ti kelio priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, prieštaraujantį konstitucijai. Referendumo įstatymo nuostatos leidžia seimui tik spręsti klausimą dėl referendumo datos paskelbi-mo ir tik įsigaliojus referendume priimtam įstatymui ar kitam teisės aktui seimas (kai referendumu priimtas teisės aktas – įstatymas) gali kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar jis neprieštarauja konstitucijai. taigi pagal ginčijamą teisinį regu-liavimą seimas negali vykdyti savo konstitucinės pareigos – nepažeisti konstitucijos.

3. Referendumo įstatymo 14 straipsnyje „seimo nutarimo dėl reikalavimo pa-skelbti referendumą priėmimo tvarka“ nustatyta:

„1. seimas, gavęs tinkamai įformintą grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka šį Įstatymą, sesijos metu artimiausiame seimo posėdyje svarsto referendu-mo paskelbimo datos klausimą. Į šį posėdį kviečiami dalyvauti referendumo grupės atsto vai. seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo datos priimamas seimo sta-tuto nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią seimo posėdyje pradėtas svarstyti referendumo paskelbimo datos klausimas.

2. Jeigu seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respubli-kos konstitucijos, seimas šią išvadą turi paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo.“


3.1. pagal Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pa-grindas seimui svarstyti referendumo paskelbimo klausimą yra tinkamai įformintas piliečių referendumo iniciatyvinės grupės baigiamasis aktas kartu su piliečių reika-lavimais ir vyriausiosios rinkimų komisijos išvada, kad pateikti dokumentai atitinka Referendumo įstatymą.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Referendumo įstatymo 11 straipsnio „pi-liečių parašų rinkimas“ 1, 6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą piliečių referendumo iniciatyvinė grupė vyriausiosios rinkimų komisijos išduotuose piliečių parašų rinkimo lapuose renka piliečių parašus po reikalavimu paskelbti referendumą; įstatyme nusta-tyta tvarka surinkus reikiamą skaičių piliečių parašų, piliečių referendumo iniciatyvinė grupė surašo baigiamąjį aktą ir kartu su piliečių reikalavimais jį perduoda vyriausia-jai rinkimų komisijai. pagal Referendumo įstatymo 13 straipsnio „piliečių reikalavimo paskelbti referendumą preliminarus nagrinėjimas“ 1–3 dalyse nustatytą teisinį regu-liavimą vyriausioji rinkimų komisija patikrina, ar pateikti dokumentai atitinka Refe-rendumo įstatymo reikalavimus: inter alia patikrinama, ar surinktas reikiamas skaičius parašų, ar nebuvo pažeistas įstatyme nustatytas terminas parašams surinkti, taip pat vertinama, ar parašai nėra suklastoti, ar juos renkant nepažeistas savanoriškumo prin-cipas, t. y. ar nepažeisti piliečių parašų rinkimo reikalavimai; nustačiusi, kad Referen-dumo įstatyme nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti, vyriausioji rinkimų komisija dokumentus kartu su savo išvada perduoda seimui; jeigu įstatyme nustatyti reikala-vimai pažeisti, vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgdama į pažeistų reikalavimų ir (ar) jų pažeidimo pobūdį, nustato terminą trūkumams pašalinti arba atmeta reikalavi-mą paskelbti referendumą ir praneša apie tai piliečių referendumo iniciatyvinei grupei.

3.2. pažymėtina, kad seimas gali svarstyti tik referendumo datos paskelbimo klausimą, jis privalo priimti nutarimą dėl referendumo datos paskelbimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią šis klausimas pradėtas svarstyti seimo posėdyje (Referendumo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis).

pažymėtina ir tai, kad pagal Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą tei-sinį reguliavimą kilus abejonėms dėl to, ar piliečių reikalavime paskelbti referendu-mą siūlomas sprendimas atitinka konstituciją, seimas gali sudaryti ekspertų grupę išvadai šiuo klausimu pateikti; ekspertų grupės išvada nesaisto seimo. tačiau net ir gavęs ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikia-mas sprendimo tekstas gali neatitikti konstitucijos, seimas negali neskelbti referen-dumo; kaip nustatyta Referendumo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, ekspertų grupės išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo. taigi seimą bet kuriuo atveju saisto Referendumo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga priimti nutari-mą dėl referendumo datos paskelbimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią šis klausimas pradėtas svarstyti seimo posėdyje, t. y. jis privalo paskelbti referendu-mą visais atvejais, kai yra gavęs tinkamai įformintą piliečių referendumo iniciatyvi-nės grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka Referendumo įstatymą.


3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad seimas pri-valo priimti nutarimą paskelbti referendumą visais atvejais, kai yra gavęs tinkamai įformintą piliečių referendumo iniciatyvinės grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai ati-tinka Referendumo įstatymą, t. y. net ir tuo atveju, kai referendumui siūlomas spren-dimas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reikalavimų.

4. kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – seimo prašymą tiriama, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reikalavimų, nepriešta-rauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.1. minėta, kad pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – konsti-tucijos viršenybės principas, įtvirtintas konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nu-statyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taiko-mas aktas; iš konstitucinių teisinės valstybės, konstitucijos viršenybės, atsakingo valdy-mo principų seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, kai referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų; pagal konstituci-ją įstatyme turi būti įtvirtintas pagrindas referendumą skelbiančiai institucijai – seimui neskelbti referendumo, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš konstitu-cijos kylančių reikalavimų; šis pagrindas inter alia apima tokį atvejį, kai referendumui teikiamas priimti konstitucijos pataisos projektas, kuriuo nepaisoma iš konstitucijos kylančių materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų.

4.2. minėta ir tai, kad pagal Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą tei-sinį reguliavimą seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo net ir tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš konstitucijos ky-lančių reikalavimų.

4.3. taigi Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatant seimo pareigą priimti nutarimą paskelbti referendumą tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reikalavimų, nepaisyta iš konstitucijos, inter alia jos 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, ky-lančio reikalavimo įstatyme įtvirtinti pagrindą seimui neskelbti referendumo, jeigu re-ferendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Referendumo įsta-tymo 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį seimas privalo priimti nutarimą dėl referendu-mo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reikalavimų, prieštarauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (Žin., 2002, nr. 64-2570) tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai nustatyti Lietuvos Respublikos vy-riausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Lietuvos Respublikos konstitucijos pakeitimo įstatymo pro-jekto atitiktį Lietuvos Respublikos konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Lietu-vos Respublikos konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Lietuvos Respublikos konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (Žin., 2002, nr. 64-2570) 6 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Lietuvos Respublikos kons-titucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 9 straipsnio 1, 3 dalims.

3. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (Žin., 2002, nr. 64-2570) 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos seimas privalo pri-imti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Lietuvos Respublikos konstitucijos kylančių reikalavi-mų, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.


paskelbta: tAR, 2014-07-11, nr. 10117.

95

LIETUVOS RESPUBLIKOSKONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO

PRANEŠIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO

14 STRAIPSNIO GALIOJIMO TAM TIKRA APIMTIMI ATSTATYMO

2014 m. liepos 11 d. Nr. 2B-135PVilnius

2014 m. balandžio 17 d. teisės aktų registre buvo oficialiai paskelbtas Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko pranešimas, kad iki bus paskelb-tas konstitucinio teismo nutarimas byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime išdėstytą prašymą (nr. 1b-28/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo Lietuvos Respublikos seimui, gavus ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos kons-titucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinis teismas 2014 m. liepos 11 d. priėmė nutarimą nr. kt36-n10/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Res-publikos konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Lietuvos Respublikos refe-rendumo įstatymo (Žin., 2002, nr. 64-2570) 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atve-ju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Lietuvos Respublikos konstitucijos kylančių reikalavimų, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 26 straips-nio 4 dalimi,

p r a n e š u, kad nuo konstitucinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimo nr. kt36-n10/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo nuostatų ati-tikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ oficialaus paskelbimo dienos atstatomas Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (Žin., 2002, nr. 64-2570) 14 straipsnio tiek, kiek jis nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos konstitucijai, galiojimas.

pirmininkas Dainius Žalimas

paskelbta: tAR, 2014-07-11, nr. 10116.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO

TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO

2 DALIS (2006 M. SAUSIO 20 D., 2012 M. SPALIO 17 D. REDAKCIJOS) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. liepos 7 d. Nr. KT35-S25/2014Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teismo teisėjų vytauto Greičiaus, prano kuconio, Gedimino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-43/2014).


nustatė:

konstituciniame teisme gautas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-43/2014) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (2006 m. sausio 20 d., 2012 m. spalio 17 d. redakcijos) (Žin., 2006, nr. 17-601; Žin., 2012, nr. 129-6475) tiek, kiek leidžiama gauti valstybinę pareigūnų pensiją valstybės / viešojoje tarnyboje einantiems pareigas ar valstybės valdžios funkcijas atliekantiems (seimo nariams, Respublikos prezidentui, mi-nistrams, ministrui pirmininkui, teisėjams) asmenims ir savivaldybių tarybų nariams, neprieštaravo / neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 52 straipsniui, kons-tituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams“.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (2006 m. sausio 20 d., 2012 m. spalio 17 d. redakcijos) tiek, kiek, pasak jo, pagal ją lei-džiama gauti valstybinę pareigūnų pensiją valstybės (viešojoje) tarnyboje einantiems pareigas ar valstybės valdžios funkcijas atliekantiems asmenims (seimo nariams,

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ 97

Respublikos prezidentui, ministrams, ministrui pirmininkui, teisėjams) ir savival-dybių tarybų nariams, neprieštaravo (-auja) konstitucijos 52 straipsniui, konstituci-niams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams.

2. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2006 m. sausio 20 redakcija) buvo nustatyta:

„teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi šio straipsnio 1 da-lyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie, būdami įtraukti į vidaus reikalų ministeri-jos, krašto apsaugos ministerijos kadrų, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie krašto apsaugos ministerijos rezervą, valstybės saugumo departamento, specia-liųjų tyrimų tarnybos pareigūnų rezervą, dirba kitose Lietuvos Respublikos ministe-rijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijose.“

pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 17 d. redakcija) nustatyta:

„2. teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi šio straipsnio 1 dalyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie:

1) būdami įtraukti į vidaus reikalų ministerijos, krašto apsaugos ministerijos kadrų, specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų rezervą, dirba kitose Lietuvos Respub-likos ministerijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijose;

2) būdami įtraukti į valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie krašto apsaugos ministerijos žvalgybos pareigūnų rezer-vą, dirba kitose Lietuvos, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose, taip pat užsiima kita teisėta veikla ir vykdo atskiras žvalgy-bos institucijų tarnybines užduotis.“

tiek pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2006 m. sausio 20 d. redakcija), tiek šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spa-lio 17 d. redakcija), kurių atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas, buvo ir yra nusta-tyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi šio straipsnio 1 dalyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie, būdami įtraukti į tam tikrų valstybės institucijų kadrų (pareigūnų) rezervą (be kita ko, vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą), dirba kitose Lietuvos Respublikos ministerijose, departamentuose, įstaigo-se ir organizacijose.

3. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2007 m. sausio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), į kurią daroma nuoroda pareiškėjo ginčijamoje šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, nustatyta:

„1. teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respubli-kos piliečiai:

1) vidaus reikalų ministerijos, policijos, valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai;

2) specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai; 3) profesinės karo tarnybos kariai;

2014 m. liepos 7 d. sprendimas ◆98

4) valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų de-partamento prie krašto apsaugos ministerijos pareigūnai ir vyriausybinių ryšių cent-ro prie krašto apsaugos ministerijos civiliai statutiniai valstybės tarnautojai;

5) prokuratūros pareigūnai; 6) kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai; 7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės

pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.“taigi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje

(2007 m. sausio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) yra nustatytas baigtinis Lie-tuvos Respublikos piliečių, tarnaujančių tam tikrose valstybės institucijose ir turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, sąrašas.

4. iš vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ir jo nagrinėjamos admi-nistracinės bylos matyti, kad joje sprendžiamas pareiškėjui – buvusiam valstybės sienos apsaugos tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos tam tikro padalinio vado pa-vaduotojui, šiuo metu dirbančiam trakų rajono apylinkės teismo teisėju, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies klausimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (2006 m. sausio 20 d., 2012 m. spalio 17 d. redakci-jos) aiškintina Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu pa-tvirtintame vidaus tarnybos statute nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

5. pagal vidaus tarnybos statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalį, esant tarnybinei būtinybei, atsižvelgus į pareigūno profesinį pasirengimą, išsilavi-nimo lygį, kompetenciją, pareigūnas jo sutikimu ir vidaus reikalų ministro įsakymu gali būti perkeliamas į lygiavertes arba viena kategorija aukštesnes nestatutinio valstybės tarnautojo pareigas (toliau – nestatutinės pareigos) vidaus reikalų ministerijoje arba siunčiamas eiti lygiavertes arba viena kategorija aukštesnes pareigas valstybės instituci-joje ar įstaigoje ir įtraukiamas į vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą. pagal vidaus tarnybos statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalį, pareigūnui nu-stojus eiti nestatutines pareigas, vidaus reikalų ministras sprendžia dėl tolesnės pareigū-no tarnybos eigos. esant būtinumui pareigūnas gali būti perkeliamas į kitas nestatutines pareigas vidaus reikalų ministerijoje arba perkeliamas tarnauti į kitas valstybės institu-cijas ar įstaigas einant nestatutines pareigas ir paliekamas vidaus reikalų ministerijos kadrų rezerve. nesant būtinumo, pareigūnas grąžinamas į statutines pareigas.

pažymėtina, kad šis vidaus tarnybos statute nustatytas teisinis reguliavimas reiš-kia, jog į vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą įtrauktas pareigūnas nėra atlei-džiamas iš vidaus tarnybos.

6. Aiškinant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 da-lyje (2006 m. sausio 20 d., 2012 m. spalio 17 d. redakcijos) nustatytą teisinį regu-liavimą kartu su minėtomis vidaus tarnybos statuto nuostatomis ir atsižvelgiant į vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamos administracinės bylos kon-tekstą, konstatuotina, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi vals-


tybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, vidaus reikalų ministro įsakymu perkelti į nestatutines pareigas vidaus reikalų ministerijoje arba išsiųsti eiti lygiavertes arba viena kategorija aukštesnes pareigas valstybės institucijoje ar įstaigoje (dirbantys ki-tose Lietuvos Respublikos ministerijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijo-se) ir įtraukti į vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą.

7. pažymėtina, jog iš vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamos administracinės bylos matyti, kad pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos jo pa-ties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Duomenų, kad jis būtų įtrauktas į vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą, minėtoje byloje nėra, vilniaus apygardos administracinis teismas jų nepateikia. vadinasi, vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nutartį administracinėje byloje sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į konstitu-cinį teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (2006 m. sausio 20 d., 2012 m. spalio 17 d. redakcijos), kuri šioje jo nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikoma.

8. pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti tai-komas to teismo nagrinėjamoje byloje (konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutari-mas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai, 2014 m. birželio 17 d. sprendimas).

pagal konstitucinio teismo įstatymą konstitucinis teismas savo sprendimu atsi-sako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymas paduo-tas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į konstitucinį teismą (69 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas atsi-sakyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą iš-tirti, ar pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (2006 m. sausio 20 d., 2012 m. spalio 17 d. redakcijos) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, pagal ją lei-džiama gauti valstybinę pareigūnų pensiją valstybės (viešojoje) tarnyboje einantiems pareigas ar valstybės valdžios funkcijas atliekantiems asmenims (seimo nariams, Respublikos prezidentui, ministrams, ministrui pirmininkui, teisėjams) ir savival-dybių tarybų nariams, neprieštaravo (-auja) konstitucijos 52 straipsniui, konstituci-niams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Res-publikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo pra-šymą (nr. 1b-43/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių

2014 m. liepos 7 d. sprendimas ◆100

pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (2006 m. sausio 20 d., 2012 m. spalio 17 d. redak-cijos) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, pagal ją leidžiama gauti valstybinę pareigūnų pen-siją valstybės (viešojoje) tarnyboje einantiems pareigas ar valstybės valdžios funkcijas atliekantiems asmenims (seimo nariams, Respublikos prezidentui, ministrams, mi-nistrui pirmininkui, teisėjams) ir savivaldybių tarybų nariams, neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams.

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

konstitucinio teismo teisėjai: vytautas Greičius pranas kuconis Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Algirdas taminskas Dainius Žalimas

101


SPRENDIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIO PRAŠYMO IŠAIŠKINTI

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2011 M. GRUODŽIO 22 D., 2013 M. GEGUŽĖS 16 D. NUTARIMŲ NUOSTATAS

2014 m. rugpjūčio 27 d. Nr. KT37-S26/2014Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos seimo nario vytenio povilo Andriukaičio prašymą išaiškinti kai kurias konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuo-statas. pareiškėjas prašo išaiškinti:

1) „ar sistemiškai vertinant konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. ir konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų išvadas <...> laikytina, kad įgyvendinant minėtas konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. ir konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas, įstatymų leidėjas, turi pareigą su-kurti reikiamą sveikatos priežiūros infrastruktūrą su tiek ir taip paskirstytomis svei-katos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis, nustatyti tokį sveikatos sistemos finansavimo ir sveikatos priežiūros specialistų rengimo planavimo ir realizavimo tei-sinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti, o lėšas paskirstyti taip, kad būtų realizuota ir užtikrinta aukšta sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, taip pat finansavimas planuojamas ir realizuojamas tarpinstituciniu principu įvertinus sveikatos priežiūros įstaigose esa-mas realias darbo vietas, sveikatos priežiūros specialistų pasiūlą ir poreikį, taip pat įvertinant sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymo įstaigose netolygumus, jų trūkumą atitinkamuose šalies rajonuose ar regionuose, kai pagal valstybės užsakymą sveikatos priežiūros srityje, tokių specialistų tuose rajonuose ir regionuose būtina tu-rėti, užtikrinant valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, t. y. valstybės pareigų vykdymą garantuojant medicinos pagalbą ir sveikatos paslaugų prieinamumą, inter alia įstatymų leidėjas gali diferencijuoti ir nustatyti sąlygas, ribojimus ir pareigas, ku-rios, siekiant racionaliai ir efektyviai panaudoti ir paskirstyti turimus finansinius re-sursus, leistų optimizuoti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų tinklą, taip pat nebūtų pažeidžiami konstituciniai principai nustatant išimtines teises ir pareigas sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams ir jas rengiančioms institucijoms, t. y. nustatyti specialų teisinį reguliavimą, inter alia specialų teisinį reguliavimą, tam tik-

2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas ◆102

rus draudimus, ribojimus, tokiu būdu realizuojant „visuomenės poreikį turėti“ pa-kankamą kiekį specialistų, vertinant tai, kad pagal konstituciją valstybė formuoja ir vykdo aukštojo mokslo politiką, kuri turi atitikti viešąjį interesą, visuomenės porei-kius, ši politika apima strateginių aukštojo mokslo vystymosi sričių (krypčių) nu-statymą, valstybės poreikius ir galimybes atitinkančio aukštojo mokslo finansavimo modelio parinkimą, specialistų poreikio nustatymą, priemonių, leidžiančių užtikrin-ti studijų kokybę, nustatymą, valstybė turi prisiimti įsipareigojimus finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, o tokie įsipareigojimai turi būti iš anksto paskelb-ti, atitikti visuomenės ir valstybės poreikį turėti sveikatinimo išsilavinimą įgijusių specialistų, taip pat visuomenės ir valstybės galimybes finansuoti jų parengimą, in-ter alia vertinant pirmiau nurodytas konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nu-tarimo išvadas, įgyvendinant pirmiau nurodytas valstybės pareigas sveikatos srityje, „valstybinio užsakymo“ (rengiamų gydytojų, tenkinant valstybės nustatytą atitinka-mų sričių (krypčių) specialistų poreikį, taip pat finansuojamų ir (ar) kompensuojamų paslaugų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų paslaugų poreikį ir kt.), sampratą galime analogiškai vertinti taip, kaip šios sąvokos taikymo ir vertinimo sampratą for-mulavo konstitucinis teismas 2011 m. gruodžio mėn. 22 d. nutarimo pirmiau minė-tose ir kitose šio nutarimo išvadose“;

2) „ar pagal konstituciją valstybei rengiant ir valstybės biudžeto lėšomis finan-suojant jos poreikius tenkinantį nustatytą kiekį specialistų reiškia, kad tenkinant valstybės nustatytą poreikį ir šį kiekį vietų finansuojant iš biudžeto lėšų tam tikrą lai-ką vykdant valstybės užsakymo realizavimą, piliečiai, sutikę su iš anksto valstybės iš-keltomis sąlygomis, realizuodami valstybės poreikius sveikatinimo srityje, pagal iš anksto nustatytose stojimo sutartyse įvardintas sąlygas pagal valstybės užsakymą bai-gę atitinkamas studijas sveikatos priežiūros specialistai tam tikrą laiką vykdytų pri-siimtas pareigas, t. y. įgiję atitinkamą kvalifikaciją sveikatinimo srityje įsipareigotų ir užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą, t. y. valstybės užsakymo realizavimą pa-gal konstitucijos 53 str. 1 d. ir toks reguliavimas nebūtų laikytinas pažeidžiantis kitas konstitucijos garantuojamas teises ir laisves“;

3) „ar pagal konstituciją, įstatymų leidėjas gali pasirinkti tokį sveikatos prie-žiūros specialistų rengimo finansavimo reguliavimo modelį, pagal kurį, nepažei-džiant konstitucijoje įtvirtintų nuostatų, valstybei tenkinant atitinkamų sričių (krypčių) sveikatos priežiūros specialistų poreikį, ar visa apimtimi ar tik tam tik-ra dalis rengiamo specialisto profesijos (valstybės finansuojama studijų vieta) fi-nansavimo būtų užtikrinama iš valstybės biudžeto, t. y. tuo atveju, jei konstitucija ir šiame prašyme minimi nutarimai suponuoja įstatymų leidėjui teisę nustatyti ir dalinį studijų finansavimo modelį, tai ar kita dalis atitinkamos profesijos finansa-vimo galėtų būti dengiama iš kitų šaltinių (pvz., privalomojo sveikatos draudimo biudžeto lėšos, pačių studijuojančių asmenų mokėjimai ar kt.), inter alia, ar įsta-tymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo studijuojančio asmens studijų krepšelio tam tikrą dalį finansuotų valstybė, o kita dalis būtų finansuojama

◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KAI KURIŲ KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ NUOSTATAS 103

iš kitų šaltinių (pvz., privačių lėšų), taip pat ar įstatymų leidėjas formuodamas vals-tybės užsakymą dėl sveikatos priežiūros specialistų rengimo gali nustatyti konk-rečias šių specialistų specializacijas, parengiant pakankamą ir valstybės poreikius tenkinantį jų kiekį, inter alia minėtos konstitucinio teismo nuostatos aiškintinos kaip įtvirtinančios valstybės pareigą savo biudžeto lėšomis apmokamą mokslą (as-mens sveikatos priežiūros specialistų rengimą) laiduoti tik tiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, kartu nustatant šiems asmenims privalomąsias pareigas, už kurių nevyk-dymą įstatymų leidėjas gali nustatyti teisinius suvaržymus (išieškojimus, baudas ar kitas sankcijas)“.


nustatė:

1. konstitucinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. konstitucinės justicijos byloje nr. 13/2010-140/2010 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studi-jų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respubli-kos konstitucijai“ (Žin., 2011, nr. 160-7591; toliau – konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

2. konstitucinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. konstitucinės justicijos byloje nr. 47/2009-131/2010 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socia-linio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, Lie-tuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jo pakeitimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (Žin., 2013, nr. 52-2604; toliau – konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

3. pareiškėjas – seimo narys v. p. Andriukaitis prašo išaiškinti konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas.


konstatuoja:

I1. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvir-

tinti konstitucinio teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus; pagal šio straipsnio 1 dalį konstitucinio teismo nutarimą oficialiai gali aiškinti tik pats kons-titucinis teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, ku-riems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva. kadangi pagal konstitucinio teismo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį pareiškėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo, pagal konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį jis (jo atstovas, kuriam išsiųstas konstitucinio teismo nutarimas) turi teisę kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu išaiškinti konstitucinio teismo nutarimą.

2. prašymą išaiškinti konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. ge-gužės 16 d. nutarimų nuostatas pateikė seimo narys v. p. Andriukaitis.


v. p. Andriukaitis buvo pareiškėjų – seimo narių grupių atstovas konstitucinės justicijos bylose, kurias išnagrinėjus priimti šie konstitucinio teismo nutarimai.

taigi seimo narys v. p. Andriukaitis turi teisę prašyti konstitucinio teismo iš-aiškinti konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutari-mų nuostatas.

II

1. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti ati-tinkamų konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, pras-mę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo konstitucinio teismo nutarimu, kitu baigia-muoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia konstitucinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai).

2. konstitucinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime pabrėžė, kad nuta-rimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas kons-titucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje. konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal konstitucinio teismo įstatymą konstitucinis teismas teisinių konsultacijų nei dalyvavusiems byloje asmenims, nei kitiems asmenims neteikia (konstitucinio teis-mo 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas).

3. konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad konsti-tucinis teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad aiškindamas savo nutarimą jis yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. ne kartą kons-tatuota ir tai, kad ši konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuosta-ta, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą konstitucinis teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia pras-minė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas konstitucinio teismo nutarimas, taip pat kad konstitucinis teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas pra-šomas išaiškinti nutarimas, netyrė. prašymo išaiškinti konstitucinio teismo nutari-mą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos (inter alia konstitucinio teismo 2010 m. gegužės 3 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. balandžio 16 d. sprendimai).

4. konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnyje nurodytų subjektų įgaliojimai kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu išaiškinti konstitucinio teismo nutarimą reiškia, kad konstitucinio teismo turi būti prašoma išaiškinti tiksliai nurodytas ati-tinkamo konstitucinio teismo nutarimo nuostatas (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d., 2010 m. gegužės 3 d. sprendimai).


III

1. pareiškėjas – seimo narys v. p. Andriukaitis prašo išaiškinti šias konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatas:

– motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.3.1 punkto pirmosios pastraipos nuo-statą „nustatant preliminarų valstybės finansuojamų <...> studijų vietų, į kurias pri-imami studentai, skaičių <...> atsižvelgiama į <...> nustatytą valstybės finansuojamų studijų vietų <...> kriterijų – valstybės finansavimą, kurį vyriausybė nustato kiekvie-nai studijų sričiai, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius bei valstybės finansines galimybes“;

– motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.3.1 punkto antrosios pastraipos nuos-tatą „taigi iš esmės <...> reguliuojamas valstybės užsakymas aukštosioms mokykloms parengti tam tikrų sričių (krypčių) specialistus: atsižvelgiant į valstybės ūkinės, socia-linės ir kultūrinės plėtros poreikius bei valstybės finansines galimybes nustatomas preliminarus valstybės finansuojamų <...> studijų vietų aukštosiose mokyklose skai-čius kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių“;

– motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.6.3 punkto antrosios pastraipos nuo-statą „<...> konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems <...> piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti stu-dijuoti <...>, o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį; būtent jų studijoms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete“.

taip pat prašoma išaiškinti šias konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nu-tarimo nuostatas:

– motyvuojamosios dalies iv skyriaus 1.1 punkto antrosios pastraipos nuostatą „<...> valstybė rūpinasi žmonių sveikata, <...> žmonių sveikatos apsauga yra konsti-tuciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai vals-tybės funkcija“;

– motyvuojamosios dalies iv skyriaus 1.1 punkto trečiosios pastraipos nuostatą „<...> valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, <...> kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla“;

– motyvuojamosios dalies iv skyriaus 1.3 punkto antrosios pastraipos nuostatą „vykdydamos <...> konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi: imtis priemonių visuo-menės poreikiui turėti pakankamą kiekį aukštos profesinės kvalifikacijos sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų patenkinti, inter alia prognozuoti jų poreikį atei-tyje ir skirti jiems rengti būtinas valstybės lėšas; sudaryti sąlygas, kad sveikatos prie-žiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos, taigi kad būtų sukurta reikiama infra struktūra ir veiktų tiek ir taip paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų (tarp jų valstybinių) ir vaistinių, kad veiksmingą medicinos pagalbą bei kitas sveikatos priežiūros paslaugas būtų galima gauti laiku; <...>“


2. pareiškėjo – seimo nario v. p. Andriukaičio prašomos išaiškinti konstituci-nio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.3.1 punkto pirmosios, antrosios pastraipų, 4.6.3 punkto antrosios pastraipos nuo-statos yra platesnio teksto, išdėstyto šiuose nutarimo punktuose, dalis.

2.1. minėto konstitucinio teismo nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv sky-riaus 4.3.1 punkte, kurio pirmosios ir antrosios pastraipų nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, konstatuota:

„mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 5 dalis taip pat aiškintina atsižvel-giant į šio straipsnio 3 dalį, kurioje reguliuojamas preliminaraus valstybės finan-suojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičiaus kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių nustatymas: iki kiekvienų metų vasario 16 dienos šį skaičių skelbia Švietimo ir mokslo ministerija. preliminarus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičius kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų kryp-čių grupių nustatomas dar neįvykus studentų priėmimui į šias studijas, t. y. kai dar nežinomas stojančiųjų pasirinkimas tarp aukštųjų mokyklų. nustatant prelimina-rų valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių gru-pių atsižvelgiama į minėtą antrąjį mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 2 dalyje nustatytą valstybės finansuojamų studijų vietų pagal pirmosios pakopos ir vien-tisųjų studijų programas paskirstymo aukštosioms mokykloms kriterijų – valsty-bės finansavimą, kurį vyriausybė nustato kiekvienai studijų sričiai, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius bei valstybės finansi-nes galimybes.

taigi iš esmės mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje reguliuojamas valstybės užsakymas aukštosioms mokykloms parengti tam tikrų sričių (krypčių) specialistus: atsižvelgiant į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros porei-kius bei valstybės finansines galimybes nustatomas preliminarus valstybės finansuo-jamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų aukštosiose mokyklose skaičius kiek vienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių. pažymėtina, kad prelimina-rus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų aukštosio-se mokyklose skaičius yra bendras visoms aukštosioms mokykloms, t. y. nėra atskirai nustatomi preliminarūs valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų stu-dijų vietų skaičiai valstybinėms ir nevalstybinėms aukštosioms mokykloms.“

2.2. minėto konstitucinio teismo nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv sky-riaus 4.6.3 punkte, kurio antrosios pastraipos nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, konstatuota:

„pažymėtina, kad konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „Gerai besimo-kantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ suponuoja piliečių, gerai besimokančių būtent valstybinėse aukštosio-se mokyklose, teisę aukštąjį išsilavinimą įgyti nemokamai ir atitinkamą valstybės


pareigą numatyti valstybės biudžete lėšas, kurių reikia, kad gerai besimokantiems piliečiams būtų garantuotas nemokamas mokslas būtent valstybinėse aukštosiose mokyklose.

be to, konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduo-ja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti (t. y. ir tiems gerai besimo-kantiems piliečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekusiems į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nusta-tytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir pri-imtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis), o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specia-listų poreikį; būtent jų studijoms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete (konstitucinio teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

kita vertus, konstitucijoje nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus besimokantiems aukštosiose mokyklose pilie-čiams (konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).“

2.3. pažymėtina, kad pacituotieji konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.3.1, 4.6.3 punktai, kurių nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, buvo suformuluoti sprendžiant, ar konstitucijai neprieš-tarauja tai, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 2, 5 da-lyse reguliuojant valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų paskirstymą aukštosioms mokykloms nebuvo nustatyta valstybės užsakymo prioriteto valstybinėms aukštosioms mokykloms taisyklė, t. y. kad nevalstybinėms aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamos šių studijų vietos gali atitekti tik tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių ne-gali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose.

taigi konstitucinis teismas minėtame nutarime aiškino mokslo ir studijų įstaty-mo 70 straipsnio nuostatas, kuriomis įtvirtinti bendrieji valstybės užsakymo visoms aukštosioms mokykloms parengti tam tikrų sričių (krypčių) specialistus principai, tačiau nenagrinėjo valstybės užsakymo parengti konkrečios srities (inter alia sveika-tos priežiūros srities) specialistus aspektų, inter alia studijų sutarčių su tokiais rengia-mais specialistais sudarymo sąlygų.

3. pareiškėjo – seimo nario v. p. Andriukaičio prašomos išaiškinti konstitu-cinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies iv skyriaus 1.1 punkto antrosios, trečiosios pastraipų, 1.3 punkto antrosios pastraipos nuostatos taip pat yra platesnio teksto, išdėstyto šiuose nutarimo punktuose, dalis.

3.1. minėto konstitucinio teismo nutarimo motyvuojamosios dalies iv skyriaus 1.1 punkte, kurio antrosios ir trečiosios pastraipų nuostatas prašo išaiškinti pareiškė-jas, konstatuota:

„konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai yra įtvirtinti konstitucijos 53 straips-nio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos


pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos me-dicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“

Žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (in-ter alia konstitucinio teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinę nuostatą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog žmonių sveika-tos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmo-nių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių svei-kata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose konstitucijos nuostatose (pirmiausia kitose tos pačios dalies nuostatose, bet ne tik jose), kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla.“

3.2. minėto konstitucinio teismo nutarimo motyvuojamosios dalies iv skyriaus 1.3 punkte, kurio antrosios pastraipos nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, konsta-tuota:

„Įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, in-ter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti su-kurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti. konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (konstituci-nio teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). taigi valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik expressis verbis laiduojamą medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, inter alia nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farma-cinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmo-gaus teisę į kuo geresnę sveikatą.

vykdydamos šią konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojan-čios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi: imtis priemonių visuo-menės poreikiui turėti pakankamą kiekį aukštos profesinės kvalifikacijos sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų patenkinti, inter alia prognozuoti jų poreikį atei-tyje ir skirti jiems rengti būtinas valstybės lėšas; sudaryti sąlygas, kad sveikatos prie-žiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos, taigi kad būtų sukurta reikiama infrastruktūra ir veiktų tiek ir taip paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų (tarp jų valstybinių) ir vaistinių, kad veiksmingą medicinos pagalbą bei kitas sveikatos priežiūros paslaugas būtų galima gauti laiku; prižiūrėti sveikatini-mo veiklą, kontroliuoti sveikatos priežiūros paslaugų ir vaistų kokybę; sukurti tokią


sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri užtikrintų reikiamų sveikatos priežiū-ros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą).“

3.3. pažymėtina, kad konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo mo-tyvuojamosios dalies iv skyriuje, kurio 1.1, 1.3 punktų nuostatas prašo išaiškinti pa-reiškėjas, buvo sprendžiama, ar konstitucijai neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinta asmenų pa-reiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, šio draudimo įsigaliojimo ir galiojimo nutrūkimo laikas, tačiau nebuvo nagrinėjami su sveikatos priežiūros specia listų rengimu (inter alia jo finansavimu) susiję aspektai.

4. iš pareiškėjo – seimo nario v. p. Andriukaičio suformuluotų klausimų matyti, kad jais siekiama išsiaiškinti tam tikrus sveikatos priežiūros specialistų rengimo vals-tybės lėšomis aspektus, būtent:

– ar įstatymų leidėjas, įvertinęs sveikatos priežiūros įstaigose esamas realias dar-bo vietas, sveikatos priežiūros specialistų pasiūlą ir poreikį, sveikatos priežiūros spe-cialistų pasiskirstymo įstaigose netolygumus, šių specialistų trūkumą atitinkamuose šalies rajonuose ar regionuose, gali nustatyti sveikatos priežiūros ir farmacijos specia-listams bei juos rengiančioms institucijoms specialų teisinį reguliavimą, kuriuo įtvir-tinami tam tikri draudimai, ribojimai, ir taip patenkinti „visuomenės poreikį turėti“ pakankamą kiekį sveikatos priežiūros specialistų;

– ar valstybės užsakymą rengti sveikatos priežiūros specialistus reikia suprasti taip, kaip „valstybės užsakymas“ suprantamas konstitucinio teismo 2011 m. gruo-džio 22 d. nutarime;

– ar konstitucijai neprieštarautų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį atitinka-mas studijas baigę sveikatos priežiūros specialistai, kurių rengimas vykdant valstybės užsakymą buvo finansuojamas valstybės lėšomis, įsipareigotų pagal iš anksto stojimo sutartyse nustatytas sąlygas tam tikrą laiką vykdyti pareigas siekiant užtikrinti valsty-bės funkcijų įgyvendinimą pagal konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį;

– ar įstatymų leidėjas gali pasirinkti tokį sveikatos priežiūros specialistų rengimo finansavimo modelį, kai dalis šio finansavimo užtikrinama iš valstybės biudžeto, o kita dalis – iš kitų šaltinių (tarp jų – privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto);

– ar valstybė, siekdama parengti pakankamą ir valstybės poreikius tenkinantį sveikatos priežiūros specialistų kiekį, gali nustatyti konkrečias šių specialistų specia-lizacijas, įsipareigodama valstybės biudžeto lėšomis apmokamą mokslą laiduoti tik tiems piliečiams, kurie yra rengiami siekiant patenkinti valstybės nustatytą atitinka-mų sričių (krypčių) specialistų poreikį, kartu jiems nustatydama sankcijomis užtikri-namas pareigas (suvaržymus).

5. pažymėtina, kad pareiškėjo prašomos išaiškinti konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies iv skyriaus 1.1, 1.3 punktų nuo-statos suformuluotos aiškinant konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti sveikatos apsaugos pagrindai, o pareiškėjo prašomos išaiškinti konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.6.3 punkto


nuostatos suformuluotos aiškinant konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtin-ta gerai besimokančių piliečių teisė į nemokamą aukštąjį mokslą valstybinėse aukš-tosiose mokyklose.

taigi pareiškėjas, prašydamas sistemiškai išaiškinti konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas, konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti sveikatos apsaugos pagrindai, iš esmės sieja su konstitucijos 41 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta gerai besimokančių piliečių teisė į nemoka-mą aukštąjį mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ankstesnį pareiškėjo – seimo nario v. p. Andriukaičio prašymą aiškindamas konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatas konstitucinis teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendime kons-tatavo, kad „konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti sveikatos apsaugos pagrindai, jos nesiejo su konstitucijos 41 straips-nio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta gerai besimokančių piliečių teisė į nemokamą aukštąjį mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose“.

6. pažymėtina ir tai, kad konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.3.1 punkto pirmojoje, antrojoje pastraipose, kurių nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, yra aiškinamas mokslo ir studijų įstaty-mo 70 straipsnio 2, 3, 5 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su valstybės fi-nansuojamų studijų vietų pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas paskirstymu aukštosioms mokykloms.

mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 2, 3, 5 dalyse nustatyta:„2. valstybės finansuojamos studijų vietos pagal pirmosios pakopos ir vientisų-

jų studijų programas aukštosioms mokykloms tenka pagal geriausiai vidurinio ug-dymo programą baigusių stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų, neviršijant valstybės finansavimo, nustatyto kiekvienai studijų sričiai. Finansavimo paskirstymą studijų sritims nustato vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kul-tūrinės plėtros poreikius ir valstybės finansines galimybes.

3. preliminarų valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studi-jų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių ne vėliau kaip iki kiekvienų metų vasario 16 dienos skelbia Švietimo ir mokslo ministerija.

<...>5. Galutinį valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų,

į kurias priimami studentai, skaičių ir jų pasiskirstymą tarp aukštųjų mokyklų ir stu-dijų sričių tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija, kai yra žinomi stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai ir pasirašytos studijų sutartys.“

taigi šiose mokslo ir studijų įstatymo nuostatose, kurios aiškinamos pareiškėjo prašomose išaiškinti konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo moty-vuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.3.1 punkto nuostatose, yra įtvirtintas bendro po-būdžio teisinis reguliavimas, jame expressis verbis nenustatyta jokių specialių normų,


susijusių būtent su sveikatos priežiūros specialistų rengimu siekiant patenkinti vals-tybės nustatytą šių specialistų poreikį.

7. minėta, kad konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo moty-vuojamosios dalies Xiv skyriaus 4.3.1, 4.6.3 punktai, kurių nuostatas prašo išaiškin-ti pareiškėjas, buvo suformuluoti sprendžiant, ar konstitucijai neprieštarauja tai, kad mokslo ir studijų įstatymo nuostatose reguliuojant valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų paskirstymą aukštosioms mokykloms nebuvo nu-statyta valstybės užsakymo prioriteto valstybinėms aukštosioms mokykloms taisyklė. taip pat minėta, kad konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo motyvuo-jamosios dalies iv skyriuje, kurio 1.1, 1.3 punktų nuostatas prašo išaiškinti pareiš-kėjas, buvo sprendžiama, ar konstitucijai neprieštarauja (neprieštaravo) sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinta asmenų pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, šio draudimo įsigaliojimo ir galiojimo nutrūkimo laikas.

taigi konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamo-sios dalies Xiv skyriaus 4.3.1 punkto pirmojoje, antrojoje pastraipose, 4.6.3 punkto antrojoje pastraipoje, konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo moty-vuojamosios dalies iv skyriaus 1.1 punkto antrojoje, trečiojoje pastraipose, 1.3 punk-to antrojoje pastraipoje, kurių nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, nesprendžiami klausimai, susiję su sveikatos priežiūros specialistų rengimu siekiant patenkinti vals-tybės nustatytą šių specialistų poreikį, kuriuos savo prašyme kelia pareiškėjas.

pabrėžtina, kad konstitucinis teismas minėtuose 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimuose nenagrinėjo sveikatos priežiūros specialistų ren-gimo (inter alia jo finansavimo) aspektų.

8. kaip minėta, konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad jis nega-li aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašo-mas išaiškinti nutarimas, netyrė (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 21 d., 2008 m. vasario 1 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2011 m. rugsė-jo 5 d. sprendimai). tai būtų atskiro tyrimo dalykas (inter alia konstitucinio teismo 1998 m. gruodžio 17 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

vadinasi, konstitucinis teismas negali aiškinti konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų pareiškėjo nurodytais aspektais.

9. be to, pažymėtina, kad pareiškėjas – seimo narys v. p. Andriukaitis prašo sistemiškai išaiškinti jo nurodytas konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodo, kurių formu-luočių turinys, prasmė jam yra neaiški. iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam kyla neaiškumų ne tiek dėl konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegu-žės 16 d. nutarimų konkrečių formuluočių turinio, prasmės, kiek dėl to, ar „įgyvendi-nant minėtas konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. ir konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas“ gali būti priimti konkretūs pareiškėjo nu-rodyti sprendimai, susiję su sveikatos priežiūros specialistų rengimu siekiant paten-kinti valstybės nustatytą šių specialistų poreikį.


kaip minėta, nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, for-muluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas.

10. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam teismui.

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad ši nuostata mutatis mutandis taikyti-na ir konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnyje numatytiems prašymams išaiškin-ti konstitucinio teismo aktus (konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

11. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstitucinis teismas pagal pareiš-kėjo – seimo nario v. p. Andriukaičio prašymą konstitucinio teismo 2011 m. gruo-džio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatų neaiškins.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Atsisakyti pagal seimo nario vytenio povilo Andriukaičio prašymą aiškinti Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas.



113


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJOS – SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS KELIŲ PRIEŽIŪROS IR PLĖTROS

PROGRAMOS FINANSAVIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2005 M. BALANDŽIO 21 D. NUTARIMU

NR. 447 PATVIRTINTO KELIŲ PRIEŽIŪROS IR PLĖTROS PROGRAMOS FINANSAVIMO LĖŠŲ NAUDOJIMO TVARKOS APRAŠO NUOSTATOS

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos – Lietuvos

Respublikos seimo narių grupės prašymą (nr. 1b-46/2014) ištirti, „ar LR kelių prie-žiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, kelių prie-žiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu nr. 447, 3 ir 5 punktuose nustaty-tas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams, konstituciniams teisin-gumo bei teisinės valstybės principams“.


nustatė:

konstituciniame teisme gautas seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balan-džio 21 d. nutarimu nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir vyriausybės 2005 m. ba-landžio 21 d. nutarimas nr. 447) patvirtinto kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3, 5 punktų nuo-statose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieštarauja konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo, tei-sinės valstybės principams.



konstatuoja:

1. pareiškėja – seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 4 da-lies, vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu nr. 447 patvirtinto Aprašo 3, 5 punktų nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 da-lies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. prašy-me taip pat turi būti aiškiai, tiksliai suformuluotas prašymas konstituciniam teismui (konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Aiškindamas minėtas konstitucinio teismo įstatymo nuostatas konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nu-rodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitu-cijai. vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal nor-mų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiš-kėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai (konstitucinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas). prašyme ištir-ti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straips-nio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms konstitucijos nuo-statoms pareiškėjas abejoja. priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neati-tinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų (inter alia kons-titucinio teismo 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 8 d. sprendimai).

pažymėtina, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straips-nių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurody-ti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo tei-sės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nuro-

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 115

dytoms konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti konstituciniame teisme bei pagal jį pradėjus bylą būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės instituci-jos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun-kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. gruo-džio 11 d., 2013 m. sausio 8 d. sprendimai).

3. seimas 2000 m. spalio 12 d. priėmė kelių priežiūros ir plėtros programos fi-nansavimo įstatymą, kuris 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo pakeitimo įstatymu buvo iš-dėstytas nauja redakcija.

3.1. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, kurios atitiktį konstitucijai ginčija pareiškė-ja, buvo nustatyta: „metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (ga-tvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti.“

3.2. seimas 2013 m. gruodžio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalį ir išdėstė ją taip: „metinėse sąmatose turi būti numatoma 25 procentai programos fi-nansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (ga-tvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti.“

taigi pareiškėjos ginčijama Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nebegalioja, o pagal Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalyje (2013 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą vietinės reikšmės keliams finansuoti ski-riama ne 20, o 25 procentai kelių priežiūros ir plėtros programos (toliau – ir progra-ma) finansavimo lėšų.

4. vyriausybė 2005 m. balandžio 21 d. priėmė nutarimą nr. 447, kuriuo patvirti-no inter alia kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvar-kos aprašą.

4.1. Aprašo 3 punkte, kurio atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėja, buvo nustatyta: „3. susisiekimo ministerija kasmet, per mėnesį po Lietuvos Respublikos valsty-

bės biudžeto patvirtinimo, pateikia Lietuvos Respublikos vyriausybei ateinančių metų programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatos projektą, kuriame numatyta, kad 75 procentai programos finansavimo lėšų naudojama valstybinės reikšmės keliams (iš jų ne mažiau kaip 15 procentų – rajoninės reikšmės keliams), taip pat keleivių ir transporto priemonių neatlygintino perkėlimo keltais per klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) kuršių neriją (-os), taip pat Šilutės rajono gyventojų ir jų leng-vųjų transporto priemonių neatlygintino perkėlimo užlietu krašto kelio Šilutė–Rus-nė ruožu sąnaudoms kompensuoti. metinėje lėšų naudojimo sąmatoje numatomas 5 procentų programos finansavimo lėšų rezervas valstybės reikmėms, susijusioms su keliais, finansuoti. Šio rezervo lėšos naudojamos pagal Lietuvos Respublikos vyriau-


sybės sprendimus, atsižvelgiant į susisiekimo ministerijos ar savivaldybių pasiūlymus, jų patvirtintoms programoms įgyvendinti, kai stokojama lėšų, taip pat nenumatytiems kelių tinklo plėtojimo, modernizavimo ir funkcionavimo užtikrinimo atvejams finan-suoti. metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, tai-syti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti.“

Aprašo 5 punkte, kurio atitiktį konstitucijai taip pat ginčija pareiškėja, buvo nu-statyta:

„5. programos finansavimo lėšos vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, tai-syti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojamos:

5.1. vietinės reikšmės vidaus (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų te-ritorijų, pasienio) keliams – 4 procentai;

5.2. svarbių valstybei vietinės reikšmės kelių (gatvių (A, b, c, e kategorijų), ku-rių sąrašą sudaro ir su vidaus reikalų ministerija derina susisiekimo ministerija, tiks-liniam finansavimui – 20 procentų, kurie paskirstomi taip:

5.2.1. pagal savivaldybių kelių reikmėms finansuoti patvirtintas programas ir nenumatytus kelių tinklo plėtojimo, modernizavimo ir funkcionavimo užtikrinimo atvejus – 18 procentų;

5.2.2. vietinės reikšmės keliams (gatvėms) birštono, Druskininkų, palangos ir neringos savivaldybėse pagal suteiktų nakvynių viešbučiuose, poilsio įstaigose, svei-katingumo įmonėse skaičių – 2 procentai;

5.3. likusi lėšų dalis, t.y. 76 procentai, paskirstoma taip:5.3.1. miestų savivaldybėms vietinės reikšmės keliams (gatvėms) – 35 procentai,

kurie paskirstomi taip:pusė sumos – pagal nuolatinių gyventojų skaičių;ketvirtis sumos – pagal kelių (gatvių) tinklo ilgį;ketvirtis sumos – pagal savivaldybėse įregistruotų transporto priemonių skaičių;5.3.2. kitoms savivaldybėms vietinės reikšmės keliams (gatvėms) – 65 procentai,

kurie paskirstomi taip:pusė sumos – pagal savivaldybių teritorijose gyvenančių nuolatinių gyventojų

skaičių;ketvirtis sumos – pagal savivaldybių teritorijose turimą bendrą žemės ūkio naud-

menų plotą;ketvirtis sumos – pagal savivaldybėms priklausančių kelių (gatvių) ilgį.“4.2. pažymėtina, kad Aprašo 3, 5 punktai, kuriuos ginčija pareiškėja, buvo ne

kartą keičiami ir (arba) papildomi, inter alia vyriausybės 2014 m. kovo 5 d. priim-tu nutarimu nr. 222 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimo nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos fi-nansavimo įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“.

palyginus Aprašo 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Apra-šo 3 punkte (2014 m. kovo 5 d. redakcija) pareiškėjos ginčijamu aspektu, matyti, jog


jis pakito taip, kad dabar numatyta, kad valstybinės reikšmės kelių objektams skiria-ma ne 75, o 70 procentų programos finansavimo lėšų, taip pat kad nuo 2015 m. sau-sio 1 d. šioms reikmėms bus skiriama 65 procentai minėtų lėšų, o vietinės reikšmės keliams savivaldybėms panaudoti skiriama ne 20, o 25 procentai programos finan-savimo lėšų.

palyginus Aprašo 5 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Apra-šo 5 punkte (2014 m. kovo 5 d. redakcija) pareiškėjos ginčijamu aspektu, matyti, jog jis pakito taip, kad dabar jame numatyta, jog kitoms (rajonų) savivaldybėms vietinės reikšmės kelių priežiūrai skiriami 65 procentai lėšų paskirstomi taip, kad pusė jų ski-riama pagal savivaldybių teritorijose gyvenančių nuolatinių gyventojų skaičių, pusė – pagal savivaldybėms priklausančių kelių ilgį.

taigi pareiškėjos ginčijamas Aprašo 3, 5 punktų nuostatose išdėstytas teisinis re-guliavimas buvo pakeistas, ir šiuo metu galioja Aprašo 3, 5 punktuose (2014 m. kovo 5 d. redakcija) išdėstytas teisinis reguliavimas.

5. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai į konstitu-cinį teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjek-tai, inter alia ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja, konstitucinis teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplin-kybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną (inter alia konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

5.1. minėta, kad pareiškėjos ginčijama Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nebegalio-ja, o pagal Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalyje (2013 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą vietinės reikšmės keliams fi-nansuoti skiriama ne 20, o 25 procentai programos finansavimo lėšų.

pareiškėja nepateikia argumentų, kodėl konstitucinio teismo prašoma ištirti ne-begaliojantį Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, be to, savo prašymo motyvuojamojoje dalyje vieną kartą cituoja ir Įstatymo (2004 m. lapkri-čio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalyje (2013 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtin-tą teisinį reguliavimą, todėl nėra aišku, kurios redakcijos teisinį reguliavimą iš tiesų pareiškėja ginčija. taigi pareiškėjos prašymas ištirti Įstatymo nuostatų atitiktį kons-titucijai suformuluotas netiksliai.

5.2. minėta ir tai, kad pareiškėjos ginčijamas Aprašo 3, 5 punktų nuostatose iš-dėstytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas, ir šiuo metu galioja Aprašo 3, 5 punk-tuose (2014 m. kovo 5 d. redakcija) išdėstytas teisinis reguliavimas.

pareiškėja nepateikia argumentų, kodėl konstitucinio teismo prašoma ištirti ne galiojančios, o pirminės redakcijos Aprašo 3, 5 punktų nuostatų atitiktį konstitucijai. be to, pareiškėjos prašyme formuluojami teiginiai, kad „lemiamą reikšmę turi toje sa-vivaldybėje deklaruotų gyventojų skaičius, o ne vietinių kelių (gatvių) bendras ilgis“, nebeatitinka tikrovės, nes savivaldybėje registruotų gyventojų skaičius ir kelių ilgis bei apkrova pagal Aprašo 5 punkte (2014 m. kovo 5 d. redakcija) nustatytą teisinį re-guliavimą yra lygiaverčiai kriterijai skirstant programos finansavimo lėšas.


6. pareiškėja – seimo narių grupė konstitucinio teismo prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia konstitucijos 21 straipsniui, kuriuo garantuoja-mas žmogaus asmens ir orumo neliečiamumas.

tačiau pareiškėjos prašyme nepateikiami argumentai dėl ginčijamo teisinio re-guliavimo prieštaravimo šiai konstitucijos nuostatai, ji pareiškėjos prašymo moty-vuojamojoje dalyje net neminima.

7. pareiškėja konstitucinio teismo taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavi-mo atitiktį konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui.

7.1. pareiškėjos prašyme laikomasi pozicijos, kad Įstatymo ir Aprašo nuostatose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai prieš-tarauja konstitucijai. kaip minėta, pareiškėja teigia, kad pagal ginčijamu teisiniu re-guliavimu nustatytus kriterijus „lemiamą reikšmę turi toje savivaldybėje deklaruotų gyventojų skaičius, o ne vietinių kelių (gatvių) bendras ilgis, jų apkrova bei toje sa-vivaldybėje registruotų transporto priemonių skaičius“. Ginčijamu teisiniu regulia-vimu, pasak pareiškėjos, diskriminuojami mažiau gyventojų turinčių savivaldybių gyventojai, mokantys mokesčius kelių priežiūrai, palyginti su daugiau gyventojų tu-rinčių savivaldybių gyventojais, nes „jiems neužtikrinama galimybė vienodai naudo-tis tinkamais ir saugiais vietiniais keliais“.

iš pareiškėjos prašyme išdėstytų teiginių neaišku, kuris Įstatymo ir (arba) Apra-šo nuostatose įtvirtintas lėšų paskirstymo kriterijus neatitinka konstitucijos nuostatų. minėta, kad pagal Aprašo 5.3.1 punktą (2014 m. kovo 5 d. redakcija) miestų savival-dybėms vietinės reikšmės keliams prižiūrėti lėšos paskirstomos taip: pusė sumos – pa-gal gyventojų skaičių, o po ketvirtį sumos (taigi kita pusė) – atitinkamai pagal kelių tink lo ilgį ir savivaldybėje įregistruotų transporto priemonių skaičių; pagal Aprašo 5.3.2 punktą (2014 m. kovo 5 d. redakcija) rajonų savivaldybėms skirtos lėšos kelių priežiūrai paskirstomos taip: pusė sumos – pagal savivaldybės teritorijoje gyvenančių nuolatinių gyventojų skaičių, o pusė sumos – pagal savivaldybėms priklausančių kelių ilgį. taigi pareiškėjos teiginys, kad savivaldybėje registruotų gyventojų skaičius, o ne kelių ilgis ir apkrova, yra lemiamas kriterijus skirstant lėšas kelių priežiūrai, neatitin-ka tikrovės, nes pagal galiojantį Aprašo 3, 5 punktuose (2014 m. kovo 5 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą šie kriterijai yra lygiavertės reikšmės. pareiškėja nevertina visuminio teisino reguliavimo, skirto programos finansavimo lėšų skirstymui, neatsi-žvelgia į lėšų skirstymo kriterijų visumą, nepateikia kitų teisinių argumentų, pagrin-džiančių jos poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo konstitucijai.

7.2. pareiškėja nurodo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą miestų savival-dybėms numatoma skirti 35 procentus nuo numatytos sumos lėšų kelių tvarkymui, o rajono savivaldybėms – 65 procentus, ir dėl to taip, pareiškėjos nuomone, taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis lygiateisiškumo principas, nes „rajonų savivaldybės atsi-duria privilegijuotoje padėtyje“.

tačiau pareiškėja nepaaiškina, kodėl miestų ir rajonų savivaldybės pareiškėjos ginčijamu aspektu (vertinant lėšų paskirstymą kelių priežiūrai) turėtų būti laikomos


vienodais subjektais, neatsižvelgia į tai, kad savivaldybės skiriasi savo dydžiu, infra-struktūra, remontuotinų kelių ilgiu, nepateikia kitų argumentų, pagrindžiančių jos poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo konstitucijos 29 straipsniui.

8. pareiškėja konstitucinio teismo taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio regu-liavimo atitiktį konstitucijos 94 straipsniui.

pareiškėjos prašyme cituojama oficialioji konstitucinė doktrina dėl vyriausybės įgaliojimų priimant teisės aktus, remiantis konstitucinio teismo nutarimais pažy-mima, kad vyriausybė priimdama poįstatyminius teisės aktus, privalo laikytis įsta-tymų. Atsižvelgdama į konstitucinio teismo jurisprudenciją, pareiškėja teigia, kad „LR vyriausybė, vykdydama jai priskirtą kompetenciją, neturi absoliučios veikimo laisvės, priešingai, jos nustatomas teisinis reglamentavimas privalo atitikti įstatymų ir LR konstitucijos nuostatas, neiškreipti konstitucinių teisinės valstybės principų“.

tačiau pareiškėja savo prašyme niekaip nesusieja šių oficialiosios konstitucinės dokt rinos nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu, nepaaiškina, kokių įstatymų ar kitų teisės aktų vyriausybė nesilaikė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą. pa-reiškėja nepateikia konstitucinių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją, kad vy-riausybė neturėjo teisės nustatyti kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos, nevertina to, kad vyriausybei tai kaip tik ir yra pavesta pa-gal Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnį. pareiškėja teigia, kad „šis pavedimas LR vyriausybei negali būti suabsoliutinamas“, tačiau nepaaiškina, kuo būtent vyriausybė turėjo vadovautis, nustatydama programos finansavimo lėšų nau-dojimo tvarką, nenurodo, kaip vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavi-mą, viršijo savo įgaliojimus.

9. pareiškėja savo prašyme taip pat nurodo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai, inter alia nepatei-sinami gyventojų, mokančių mokesčius kelių tvarkymui, teisėti lūkesčiai.

pareiškėja cituoja oficialiosios konstitucinės doktrinos dėl teisėtų lūkesčių ap-saugos principo nuostatas, tačiau jų nesusieja su ginčijamu teisiniu reguliavimu, ne-atskleidžia, kokius būtent lūkesčius gali turėti mokesčius kelių priežiūrai mokantys gyventojai ir kaip ginčijami teisiniu reguliavimu šie lūkesčiai yra pažeidžiami, nepa-teikia argumentų, kuriais paaiškintų savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui.

pareiškėjos prašyme, be kita ko, teigiama, kad miestų keliai patiria didesnę ap-krovą negu rajono keliai. tačiau pareiškėja taip pat nurodo, jog „visi šalies keliai, nepaisant to, kokia yra jų žinybinė priklausomybė (tiek valstybinės, tiek vietinės reikšmės keliai), sudaro bendrą tinklą, todėl gyventojų galimybę susisiekti, jų vers-lo ir transporto paslaugų gavimo galimybes lemia bendra visos kelių infrastruktūros būklė“. taigi pareiškėjos teiginiai yra nenuoseklūs, prieštaringi.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos – seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu nr. 447 patvirtinto Aprašo 3, 5 punktų nuostatose nustaty-


tas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieštarauja konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, suformuluotas netiksliai, neaiškiai, pareiškėjos pozicija nėra pagrįsta tei-siniais argumentais, todėl pareiškėjos prašymas neatitinka konstitucinio teismo įsta-tymo 66 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktuose nustatytų reikalavimų.

Jei prašymas (jo dalis) neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąži-namas pareiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

11. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjai – seimo narių grupei prašymą ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu nr. 447 patvirtinto Aprašo 3, 5 punktų nuostatose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieš-tarauja konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 66 straipsnio 1 dalies 8, 9 punk-tais, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjai – Lietuvos Respublikos seimo narių grupei prašymą ištir-ti, „ar LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu nr. 447, 3 ir 5 punktuose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kri-terijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo bei teisinės valstybės principams“.



121


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO

TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. LIEPOS 4 D. NUTARIMO NR. 810

„DĖL ATSINAUJINANČIŲ ENERGIJOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO ELEKTROS ENERGIJAI GAMINTI SKATINIMO KVOTŲ IR AUKCIONŲ

REGIONŲ PATVIRTINIMO“ NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ

ENERGETIKOS ĮSTATYMUI



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-42/2014).


nustatė:

konstituciniame teisme gautas pareiškėjo – vilniaus apygardos administraci-nio teismo prašymas „ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012-07-04 nuta-rimo nr. 810 1.1. p. ir šio nutarimo 2 p. patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų regio-nų ir jiems priskirtų skatinimo kvotų sąrašo 1 p. nuostatos, kad į 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotą neįskaitoma mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji ga-lia – ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia, neprieštarauja AieĮ 13 str. 3 d. 1 p. (2013-01-17 įstatymo nr. Xii-169 redakcija, galiojanti nuo 2013-02-01)“.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 „Dėl atsinau-jinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotų ir aukcionų regionų patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nuta-rimas nr. 810) 1.1 punkto ir šiuo nutarimu patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotų paskirstymo aukcio-


nų regionų ir jiems priskirtų skatinimo kvotų sąrašo (toliau – ir sąrašas) 1 punkto „nuostatos, kad į 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotą neįskaitoma mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė ga-lia“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstaty-mo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2013 m. sausio 17 d. redakcija).

2. vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punkte yra nustaty-ta: „patvirtinti šias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotas (toliau – skatinimo kvotos), nustatomas pagal elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią: 1.1. vėjo energijai – 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įreng-toji galia – ne didesnė kaip 30 kW;“.

vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu nr. 810 patvirtinto sąrašo 1 punk-te yra nustatyta: „Aukcionų skatinimo kvotų regionas vėjo elektrinėms – visa Lie-tuvos Respublikos teritorija. Aukcionų regiono skatinimo kvota – 260 mW (iš jų 210 mW – jungiamoms prie perdavimo tinklo elektrinėms ir 50 mW – jungiamoms prie skirstomojo tinklo elektrinėms), neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW.“

3. pareiškėjas abejoja vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punk-to ir sąrašo 1 punkto nuostatų atitiktimi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2013 m. sausio 17 d. redakcija), kuriame yra nustatyta: „Šio įstatymo uždaviniai elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų: 1) vėjo elektri-nių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 500 mW. pasie-kus 500 mW vėjo elektrinių įrengtąją galią, vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės vėjo elektrinių, perdavimo ir skirstomųjų tinklų, pažangiųjų tinklų ir elektros energijos akumuliavimo infrastruktūros plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respub-likos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir pa-tikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus;“.

4. pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia sąrašo 1 punkto nuostata, kad „į 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios atsinaujinančių energijos išteklių naudoji-mo elektros energijai gaminti skatinimo kvotą neįskaitoma mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia“, neprieštarauja Atsi-naujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2013 m. sausio 17 d. redakcija).

pareiškėjas teigia, kad sąrašo 1 punkte ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013 m. sausio 17 d. redakcija) nustaty-tos skirtingos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gamin-ti skatinimo kvotos vėjo energijai: „įstatymu nustatyta 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios kvota, vyriausybės nutarimu – taip pat 500 mW įrengtosios su-minės vėjo elektrinių galios kvota, tačiau ji apskaičiuojama įskaitant mažųjų elektri-nių, kurių įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW“.


4.1. minėta, kad sąrašo 1 punkte yra nustatyta: „Aukcionų skatinimo kvotų re-gionas vėjo elektrinėms – visa Lietuvos Respublikos teritorija. Aukcionų regiono skatinimo kvota – 260 mW (iš jų 210 mW – jungiamoms prie perdavimo tinklo elektrinėms ir 50 mW – jungiamoms prie skirstomojo tinklo elektrinėms), neįskai-tant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW.“

taigi pareiškėjo ginčijamame sąrašo 1 punkte įtvirtinta ne įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios skatinimo kvota, kurios dydis, kaip minėta, 500 mW, o aukcio-nų regiono skatinimo kvota, kurios dydis 260 mW, t. y. sąrašo 1 punkte nėra nuosta-tos, kurios atitiktį įstatymui prašo ištirti pareiškėjas.

vadinasi, ginčijamas teisinis reguliavimas, kuris, pareiškėjo teigimu, yra nusta-tytas sąrašo 1 punkte, iš tikrųjų jame nėra nustatytas, todėl pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko.

4.2. tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas konstituciniam teismui (inter alia konstitucinio teismo 2003 m. gegu-žės 13 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d., 2010 m. liepos 2 d., 2013 m. gegužės 2 d. sprendimai).

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą konstitu-cinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam teis-mui.

4.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas at-sisakyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu nr. 810 patvirtinto sąrašo 1 punk-tas neprieštarauja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2013 m. sausio 17 d. redakcija).

5. pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punkto nuostata, kad „į 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių ga-lios atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatini-mo kvotą neįskaitoma mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia“, neprieštarauja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2013 m. sausio 17 d. redakcija).

5.1. minėta, kad vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punk-te yra nustatyta: „patvirtinti šias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elekt-ros energijai gaminti skatinimo kvotas (toliau – skatinimo kvotos), nustatomas pagal elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią: 1.1. vėjo energijai – 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW;“.

pareiškėjas ginčija vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punktą tik tiek, kiek jame nustatyta, kad į 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios skatinimo kvotą neįskaitoma mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia.


5.2. iš vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ir jo nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje sprendžiamas valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – komisija) veiksmų sustabdant jos organizuotą skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną vėjo elektrinėms, kurių numato-ma įrengtoji galia nuo 10 kW iki 350 kW ir kurios bus jungiamos prie skirstomojo tinklo, teisėtumo klausimas. Šis aukcionas buvo sustabdytas pasiekus Atsinaujinan-čių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios dydį.

iš minėtos administracinės bylos matyti ir tai, kad joje ginčijama ne tai, kad ap-skaičiuojant 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios dydį, kurį pasiekus sustabdytas aukcionas, buvo įskaityta mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne di-desnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia, o tai, kad atsakovė komisija apskritai netu-rėjo įgaliojimų stabdyti teisėtai pradėto skatinimo kvotų paskirstymo aukciono net ir pasiekus nustatytąjį 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios dydį.

paminėtinos šios reikšmingos su minėtoje administracinėje byloje kilusiu ginču susijusios faktinės aplinkybės:

– komisija 2013 m. gegužės 6 d. paskelbė skatinimo kvotų paskirstymo aukcio-ną vėjo elektrinėms, kurių numatoma įrengtoji galia – nuo 10 kW iki 350 kW ir ku-rios bus jungiamos prie skirstomojo tinklo;

– pareiškėjai administracinėje byloje – trys uždarosios akcinės bendrovės 2013 m. birželio 21 d. pateikė komisijai dalyvavimo minėtame aukcione dokumentus;

– atsižvelgdama į komisijos teisės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažymą nr. o5-287 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų vėjo elektrinėms nutrauki-mo“, komisija 2013 m. rugpjūčio 27 d. priėmė nutarimą nr. o3-332, kuriuo nutarė sustabdyti skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną vėjo elektrinėms, kurių numato-ma įrengtoji galia – nuo 10 kW iki 350 kW ir kurios bus jungiamos prie skirstomojo tinklo; šiame komisijos nutarime nurodyta, kad pagal Atsinaujinančių išteklių ener-getikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalį pasiekus šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nu-rodytų įrengtųjų galių dydžius, skatinimo kvotų paskirstymas minėtame įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose numatytais būdais sustabdomas tol, kol nuro-dytasis įrengtosios suminės galios dydis bus padidintas arba atsiras laisvų skatinimo kvotų nepastačius elektrinių per leidimuose plėtoti elektros energijos gamybos iš at-sinaujinančių energijos išteklių pajėgumus nurodytą laikotarpį;

– minėtoje komisijos teisės skyriaus pažymoje nurodyta, kad, susumavus išduo-tus leidimus gaminti elektros energiją, leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus ir aukcione laimėtas skatinimo kvotas, bendra suminė įrengtosios galios suma viršija Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios skatinimo kvotą;

– komisija 2013 m. rugsėjo 13 d. raštu atsakydama į pareiškėjų – minėto aukcio-no dalyvių paklausimus dėl aukciono sustabdymo nurodė, kad iki 2013 m. vasa-


rio 1 d. (iki Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimų įsigaliojimo) į 500 mW įrengtosios vėjo elektrinių galios skatinimo kvotą nebuvo įtraukiamos vėjo elektrinės, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, o po 2013 m. vasario 1 d. į šią kvotą patenka visos elektrinės, gaunančios skatinimą, neatsižvelgiant į galią. Šiame rašte taip pat nurodyta, jog, gavusi iš energetikos ministerijos atnaujintą informaci-ją, kad pasiekta Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta suminė įrengtoji galia vėjo elektrinėms, komisija 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu nr. o3-332 sustabdė skatinimo kvotų paskirstymo aukciono vėjo elektri-nėms, kurių numatoma įrengtoji galia – nuo 10 kW iki 350 kW ir kurios bus jungia-mos prie skirstomojo tinklo, procedūras;

– energetikos ministerija 2014 m. gegužės 20 d. raštu vilniaus apygardos admi-nistraciniam teismui pateikė informaciją apie gamintojus ir skatinimo kvotų laimėto-jus, kuriems taikomas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimas. iš šios informacijos matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. buvo pa-siektas 507,24750 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios dydis, į kurį įskaity-ta ir mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji galia.

5.3. taigi iš vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamos administ-racinės bylos matyti, kad apskaičiuojant įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios dydį, kurį pasiekus buvo sustabdytas aukcionas, nuo 2013 m. vasario 1 d., kai įsiga-liojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkto pataisos, yra įskaitoma inter alia mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia, t. y. aukcionas, dėl kurio sustabdymo kilo ginčas administracinėje byloje, buvo sustabdytas pasiekus 500 mW įrengtosios suminės ga-lios dydį, kuris nustatytas ne pagal pareiškėjo ginčijamą vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punktą, o pagal pakeistą Atsinaujinančių išteklių energeti-kos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuta-rimo, kuriuo sustabdytas minėtas aukcionas, priėmimo teisinis pagrindas nurodytas ne ginčijamas vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punktas, o Atsi-naujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2013 m. sausio 17 d. redakcija), t. y. ta nuostata, pagal kurią apskaičiuojant įrengtosios sumi-nės vėjo elektrinių galios dydį – 500 mW – įskaitoma inter alia mažųjų elektrinių, ku-rių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia.

minėta, kad iš vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamos admi-nistracinės bylos matyti, jog joje ginčijama ne tai, kad apskaičiuojant 500 mW įreng-tosios suminės vėjo elektrinių galios dydį, kurį pasiekus sustabdytas aukcionas, buvo įskaityta mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji su-minė galia, o tai, kad atsakovė komisija apskritai neturėjo įgaliojimų stabdyti teisėtai pradėto skatinimo kvotų paskirstymo aukciono net ir pasiekus nustatytąjį 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios dydį. pažymėtina, kad iš minėtos adminis-tracinės bylos medžiagos matyti ir tai, jog šioje byloje nėra ginčo dėl Atsinaujinančių


išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punkte nustatyto 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios dydžio. pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo prašyme nenurodyta, kodėl ginčijamas vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punktas pareiškėjo nurodytu aspektu yra reikšmingas jo nagrinėjamai bylai.

minėta, kad pareiškėjas ginčija vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punktą tik tiek, kiek jame nustatyta, kad į 500 mW įrengtosios suminės vėjo elekt-rinių galios skatinimo kvotą neįskaitoma mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia.

vadinasi, pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas administra-cinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į konstitucinį teismą dėl vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punkto, dėl kurio (tiek, kiek nurodyta) jo nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, atitikties Atsinaujinančių iš-teklių energetikos įstatymui.

5.4. konstitucinis teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas į konstitucinį teismą gali kreiptis su prašy-mu ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas tei-sės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. m. spalio 29 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

taigi pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieštarau-ja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. ge-gužės 22 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsė-jo 2 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai, 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. liepos 7 d. sprendimai).

pagal konstitucinio teismo įstatymą konstitucinis teismas savo sprendi-mu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašy-mas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į konstitucinį teismą (69 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-mą ištirti, ar vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo nr. 810 1.1 punkto nuostata, kad „į 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios atsinaujinančių energi-jos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotą neįskaitoma ma-žųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia“, neprieštarauja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2013 m. sausio 17 d. redakcija).


vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-42/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. lie-pos 4 d. nutarimo nr. 810 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elekt-ros energijai gaminti skatinimo kvotų ir aukcionų regionų patvirtinimo“ 1.1 punkto ir šiuo nutarimu patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų regionų ir jiems priskir-tų skatinimo kvotų sąrašo 1 punkto „nuostatos, kad į 500 mW įrengtosios suminės vėjo elektrinių galios atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotą neįskaitoma mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne di-desnė kaip 30 kW, įrengtoji suminė galia“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atsi-naujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2013 m. sausio 17 d. redakcija).



128


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJO – KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMO

PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. BIRŽELIO 6 D. NUTARIMU NR. 702 PATVIRTINTO

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO 9.2.1.5 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO

KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMUI, LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS ĮSTATYMUI

2014 m. rugsėjo 2 d. Nr. KT40-S29/2014Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – klaipėdos

miesto apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-45/2014).


nustatė:

konstituciniame teisme gautas klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-45/2014) „ištirti:

ar LR vyriausybės 2012-06-06 nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos nacio-nalinio parko tvarkymo plano (valstybės žinios, 2012, nr.: 70-3592) 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juod-krantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausi-nys“, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams;

ar LR vyriausybės 2012-06-06 nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos nacio nalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užsta-tymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo sudėtinių elementų: teisės aktų hierarchijos ir valdžių pa-dalijimo principų;

ar LR vyriausybės 2012-06-06 nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos nacio nalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užsta-


tymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, nepažeidžia konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ir konstitucinio teisinės valstybės principo;

ar LR vyriausybės 2012-06-06 nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos nacio-nalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte įtvirtintos nuostatos neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (valstybės žinios, 1995, nr. 3-37; 2004, nr. 153-5571, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 4 daliai; 22 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir 5 da-liai; 23 straipsnio 1 ir 8 dalims, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (valstybės ži-nios, 1996, nr. 32-788; 2001, nr. 101-3597, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 281 straipsnyje (statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą pada-rinių šalinimas) nustatytam teisiniam reguliavimui“.


konstatuoja:

1. vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. priėmė nutarimą nr. 702 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“. Šiuo nutarimu vyriausybė, vado-vaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 18 straipsniu ir Lietuvos Respubli-kos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 da-limi, patvirtino kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, taip pat pripažino netekusiu galios vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą nr. 1269 „Dėl kur-šių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuriuo buvo patvirtinta kuršių nerijos nacionalinio par-ko planavimo schema (generalinis planas).

kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane nurodytos inter alia princi-pinės šio nacionalinio parko tvarkymo koncepcijos nuostatos (1 punktas), taikomi bendri kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo principai (4 punktas), taip pat tipinė kraštovaizdžio tvarkymo zonų ir jų reglamentų sistema pritaikyta kuršių nerijos kraštovaizdžiui (atsižvelgiant į kuršių nerijos unikalumą ir naudojimo savitumą; 5 punktas), t. y. konservacinės paskirties žemės, miškų ūkio paskirties žemės, van-dens ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos (6, 7, 8 punktai), taip pat kitos paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos (9 punktas), inter alia gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos („tai kuršių nerijos gyvenamųjų vietovių užstatytos dalys (senieji žvejų kaimai), kuriose siekiama išsaugoti istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio, ur-banistinių ir architektūrinių jo elementų vertės požymius, tradicines architektūros formas ir mastelį“; 9.1 punktas), išskiriant kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zoną (9.2.1 punktas) ir nustatant šioje zonoje leidžiamus tvarkybos darbus (inter alia remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, pritai-kymas, atkūrimas; 9.2.1.3 punktas) bei draudimą keisti sodybų (pastatų išdėstymo) struktūrą, statyti vietovei nebūdingus pastatus, mažuosius kraštovaizdžio architek-

2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas ◆130

tūros statinius (įstiklintas pavėsines, uždaras malkines ir kita), mažinti želdynus (9.2.1.4 punktas).

kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte, kurį (jo nuo-statą) ginčija pareiškėjas, nustatyta: „teritorijoje L. Rėzos g. 26 ir 26A (Juodkrantė) sukuriamas tradicinis žvejo sodybos užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys. pastatams L. Rėzos g. 26A suteikiama tradicinė žvejo sodybos išvaizda. pastatai negali būti blokuojami, negali būti naudojami žvejų sodybų pastatams nebū-dingi elementai, jungtys tarp gyvenamojo pastato ir priklausinio. Įvažiavimas iš ievos kalno gatvės pusės nenumatomas. specialieji reikalavimai nustatomi saugomos vie-tovės – kultūrinio draustinio kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane;“.

taigi kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte apibrė-žiamas teritorijos L. Rėzos g. 26 ir 26A (Juodkrantė) kraštovaizdžio išsaugantysis tvarkymas – tradicinis užstatymas, t. y. numatomas tam tikras žvejo sodybą sudaran-tis gyvenamasis namas ir priklausinys.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumen-tuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitu-cijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (konstitucinio teismo inter alia 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2008 m. spalio 14 d., 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimai).

3. pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją dėl kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto nuostatos „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstaty-mas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“ prieštaravimo konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

3.1. pareiškėjo pozicija dėl ginčijamos nuostatos prieštaravimo konstitucijai, inter alia jos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, iš esmės grindžiama teiginiu, kad šioje nuostatoje vyriausybė įtvirtino statybos pagal netei-sėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonę – tam tikro pastato nugriovimą.

pareiškėjas teigia, kad „nors pačioje <...> 9.2.1.5 punkto normoje minėtų padari-nių šalinimo priemonė – pastato nugriovimas nėra įvardinta, tačiau <...> teisės normos formuluotė iš esmės reiškia tai, kad, pritaikius paminėtą normą, turėtų būti nugriautas


vienas iš šioje teritorijoje stovinčių 3 pastatų, todėl ji laikytina įtvirtinančia pareigą nu-griauti vieną L. Rėzos g. 26A esantį pastatą“, ir abejoja, ar „kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano <...> 9.2.1.5 punkto normos, nustatančios konkrečius atsakovų nuosavybės teisės ribojimus, turi įstatyminį pagrindą“, taip pat teigia, kad įtvirtindama ginčijamą teisinį reguliavimą „vyriausybė veikė ultra vires, kadangi nustatė konkrečią statybos padarinių šalinimo priemonę nesant įstatymų leidėjo pavedimo tai daryti“, „tokiu būdu buvo pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas“.

kaip minėta, kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte apibrėžiamas teritorijos L. Rėzos g. 26 ir 26A (Juodkrantė) kraštovaizdžio išsaugan-tysis tvarkymas – tradicinis užstatymas, t. y. numatomas tam tikras žvejo sodybą su-darantis gyvenamasis namas ir priklausinys.

minėta ir tai, kad vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas nr. 702, kuriuo pa-tvirtintas kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, priimtas vadovaujantis teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-mais ir papildymais) 18 straipsniu ir saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi.

pažymėtina, kad minėti pareiškėjo teiginiai, be kita ko, susiję su ginčijamos nuo-statos taikymu, teisiškai nepagrindžia, kodėl teritorijų planavimo dokumente nusta-tytas sprendinys dėl tam tikros teritorijos užstatymo traktuotinas kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė, kodėl būtent šiuo sprendiniu (o ne kompetentingų institucijų remiantis ne tik teritorijų pla-navimo dokumentais, bet ir kitais teisės aktais, inter alia įstatymais, priimtais sprendi-mais) reikalaujama nugriauti tam tikrą statinį. pareiškėjas taip pat nepateikia teisinių argumentų, kodėl vyriausybė, vadovaudamasi įstatymais patvirtinusi teritorijų plana-vimo dokumentą (inter alia keisdama anksčiau galiojusį dokumentą), neturi įgalioji-mų numatyti atitinkamo sprendinio dėl teritorijos užstatymo, kodėl pagal konstituciją konkrečių teritorijų (inter alia identifikuojamų pagal adresą) tvarkymo sprendiniai turi būti įtvirtinti įstatyme ir negali būti nustatyti vyriausybės teisės aktuose, juo labiau vy-riausybės pagal savo kompetenciją tvirtinamuose specialiojo teritorijų planavimo (inter alia skirto saugomų teritorijų apsaugos priemonėms numatyti) dokumentuose.

3.2. minėta, kad vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu nr. 702 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (su vėlesniais pakeiti-mais ir papildymais), kuriuo buvo patvirtinta kuršių nerijos nacionalinio parko pla-navimo schema (generalinis planas).

pažymėtina, kad kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano ir anksčiau galiojusios kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio pla-no) reguliavimo dalykas yra analogiškas: šiuose teritorijų planavimo dokumentuose pateikti kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos naudojimo, tvarkymo, apsaugos ir pan. sprendiniai.


pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją inter alia dėl konstitucinės nuosavybės ne-liečiamumo garantijos pažeidimo, nenurodo konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo, kuriame buvo tirta minėto vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nuta-rimo nr. 1269 atitiktis konstitucijai, ir nevertina abejonių jam sukėlusio teisinio reg-lamentavimo šiame nutarime suformuluotų nuostatų dėl kuršių nerijos reikšmės ir unikalumo kontekste, kaip antai:

– ypatingą kuršių nerijos reikšmę atspindi vaizdingai susipynęs gamtinis ir kul-tūrinis paveldas, kuris siejamas ne tik su materialiuoju ar dvasiniu aspektu, bet ir su patirtimi, kurią įgydavo kiekviena vietos gyventojų karta, o tai padeda atgaivinti pra-rastas kuršių nerijos gamtines sistemas;

– [schemos] sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukur-tą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatin-gas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides;

– priešingu atveju būtų ne tik pažeistas kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir in-tegralumas, bet ir nusižengta konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, inter alia konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamti-nės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gam-tos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; taip pat būtų akivaizdžiai nusižengta Lie-tuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams.

4. pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįs-tų savo poziciją dėl kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto nuostatos „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstaty-mas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“ prieštaravimo konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

4.1. pareiškėjas abejoja, ar ginčijamas punktas, „imperatyviai nurodantis vie-nintelę galimą statybų, vykdytų pagal neteisėtais pripažintus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo priemonę, neriboja teismo konstitucinių galių vyk-dyti teisingumą ir nepažeidžia teisinės valstybės principo“, taip pat ar jis nepažeidžia konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo „ta ap-imtimi, kuria yra parinkta vienintelė statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus sta-tybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo priemonė – pastato nugriovimas“.

kaip minėta, prašyme išdėstyti pareiškėjo teiginiai teisiškai nepagrindžia, ko-dėl teritorijų planavimo dokumente nustatytas sprendinys dėl tam tikros teritorijos užstatymo traktuotinas kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį do-kumentą padarinių šalinimo priemonė, kodėl būtent šiuo sprendiniu (o ne kompe-tentingų institucijų remiantis ne tik teritorijų planavimo dokumentais, bet ir kitais


teisės aktais, inter alia įstatymais, priimtais sprendimais) reikalaujama nugriauti tam tikrą statinį.

pareiškėjas taip pat teigia, kad ginčijamo punkto nuostatos, „suformuluotos kaip teisingumo aktas, imperatyviai, konstatuojant faktines aplinkybes, yra įpareigojan-čios ir reikalaujančios priimti proceso šalis įpareigojantį sprendimą, todėl savo tu-riniu tokios nuostatos yra imperatyvios, kas sukelia abejonių dėl tokio reguliavimo atitikimo konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai“, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kodėl pagal konstituciją teritorijų planavimo, juo labiau specialiojo teritorijų plana-vimo (inter alia skirto saugomų teritorijų apsaugos priemonėms numatyti), doku-mentuose negali būti imperatyvių nuostatų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turin-čio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas.

4.2. pareiškėjas taip pat remiasi konstitucinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nu-tarime suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis: „iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, pažeidžiančių teisės aktų reikala-vimus, pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, tei-sinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, pro-tingumo ir proporcingumo principais, turėtų galimybę parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti.“

pažymėtina, kad minėtame konstitucinio teismo nutarime buvo tiriama civi-linio kodekso, statybos įstatymo nuostatų, kuriomis reglamentuojami teismo įga-liojimai sprendžiant dėl teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos teisinių pasekmių, atitiktis konstitucijai. pareiškėjas neginčija teisės aktų nuostatų, reglamen-tuojančių teismų įgaliojimus, nepaaiškina, kodėl pagal konstituciją teismo galimybės parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavi-mus, pasekmėms šalinti turėtų būti užtikrinamos teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, inter alia išdėstytais ginčijamoje nuostatoje.

pareiškėjas taip pat neatsižvelgia į tai, kad jo nurodytame konstitucinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime konstatuota, jog tos situacijos, kai statomas (pastaty-tas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje yra galimi, o nustatyti pažei-dimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio, iš esmės skiriasi nuo tų situacijų, kai yra statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje apskritai yra negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, taip pat jog teisinis regulia-vimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmių, privalėjo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą sta-tinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra


proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuome-nės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertin-gų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

4.3. pareiškėjas teigia ir tai, kad ginčijamame kuršių nerijos nacionalinio par-ko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte „nustačius reikalavimus, galiojančius ir statyboms, vykdytoms pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, išduotus dar iki galiojančios <...> [kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano] redakcijos įsigaliojimo, sukuriamas teisinis reguliavimas, kuris apriboja teismo, sprendžiančio statybos padarinių šalinimo klausimą, galias įgyvendinti savo teisę ir pareigą įvertinti statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, šių padarinių šalinimo pasekmes ir galimy-bes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus bu-vusią padėtį, taip pat įvertinti turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą, suvaržo teismo galias vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei įvertinus visas bylos aplinkybes išspręsti statybos, pažeidžiančios reikalavimus teisės aktų, įsigaliojusių vėliau nei įvykdytos statybos, teisinių pasekmių klausimą“.

tačiau grįsdamas savo poziciją pareiškėjas nepaaiškina, kaip ginčijama nuostata, kurioje įtvirtintas tam tikras sprendinys dėl teritorijos užstatymo, yra susijusi su šio sprendinio galiojimo klausimais, nenurodo ir kitų plano nuostatų, kurios galėtų pa-grįsti jo teiginius dėl ginčijamos nuostatos galiojimo, taip pat neatsižvelgia į tai, kad teritorijų planavimo dokumento galiojimo klausimai priklauso teismo, sprendžian-čio dėl konkrečios statybos teisinių pasekmių, kompetencijai. paminėtina ir tai, kad prašyme nėra analizuojamas ginčijamoje nuostatoje numatyto sprendinio santykis su iki tol galiojusioje kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generali-niame plane) numatytais sprendiniais, nevertinama, ar jie iš esmės skiriasi, kokios as-menų teisės dėl to galėjo būti pažeistos ir kaip.

5. prašyme taip pat nepateikti teisiniai argumentai, kurie pagrįstų pareiškėjo po-ziciją, kad kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punktu pažei-džiama teisės aktų hierarchija pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, „parinkta konkreti statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo prie-monė – pastato nugriovimas“, konkuruoja su statybos įstatymo 281 straipsnio nuo-statomis, pažeidžia nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas.

5.1. pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieš-taravimo statybos įstatymo 281 straipsniui, teigia: „neteisėtų statybos padarinių šalini-mas yra reglamentuojamas statybų įstatymo, kurio 28(1) str. turinio analizė rodo, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių šali-nimo priemonės parinkimas yra ne vyriausybės, o būtent teismo prerogatyva. Dėl to <...> 9.2.1.5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis statybų pagal neteisėtai


išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo priemonę – pastato nu-griovimą, konkuruoja su nustatytu statybos įstatymo 28(1) str.“ tačiau šie pareiškėjo teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl teritorijų planavimo dokumento sprendinio dėl tam tikros teritorijos užstatymo įtvirtinimas traktuotinas kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės parinkimas.

5.2. pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieš-taravimo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms, nurodo, kad Juodkrantės gyvenvietė yra pripažinta nekilnojamąja kultūros vertybe, saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui, tačiau statiniai L. Rėzos g. 26A (Juodkrantė) nėra įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo kultūros paveldo objektai; jie saugomos vie-tovės pase yra nurodyti kaip užstatymas, atitinkantis kultūros vertybės – Juodkran-tės gyvenvietės – vertingąsias savybes, kuriam nėra keliami kitokie reikalavimai, nei nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase; taigi ginčijamas užstatymas nėra draudžiamas ar pažeidžiantis imperatyvius paveldosaugos reikalavimus. tačiau pa-reiškėjas teisiškai nepagrindžia, kodėl tam tikri reikalavimai kuršių nerijos nacio-nalinio parko teritorijos, jos dalių, objektų tvarkymui negali būti nustatyti ir kituose įstatymuose, taip pat jais remiantis priimtuose teisės aktuose.

6. pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 4 dalį prie teismo nutarties turi būti pridedama 30 egzempliorių ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašų.

pagal konstitucinio teismo reglamento 94 punktą ginčijamo teisės akto (jo da-lies) nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „valstybės žiniose“ (jeigu tas teisės aktas yra paskelbtas „valstybės žiniose“ (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).

pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas neatitinka ir šio reikalavimo.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo – klai-

pėdos miesto apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-45/2014) neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 3 dalies 2 punkte, 4 dalyje nustaty-tų reikalavimų.

Jei prašymas neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pa-reiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 28, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui – klaipėdos miesto apylinkės teismui prašymą (nr. 1b-45/2014) „ištirti:

ar LR vyriausybės 2012-06-06 nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos nacio-nalinio parko tvarkymo plano (valstybės žinios, 2012, nr.: 70-3592) 9.2.1.5 punkto


normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juod-krantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausi-nys“, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams;

ar LR vyriausybės 2012-06-06 nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos nacio nalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užsta-tymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo sudėtinių elementų: teisės aktų hierarchijos ir valdžių pa-dalijimo principų;

ar LR vyriausybės 2012-06-06 nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos nacio nalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užsta-tymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, nepažeidžia konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ir konstitucinio teisinės valstybės principo;

ar LR vyriausybės 2012-06-06 nutarimu nr. 702 patvirtinto kuršių nerijos na-cionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte įtvirtintos nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (valstybės žinios, 1995, nr. 3-37; 2004, nr. 153-5571, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 4 daliai; 22 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir 5 da-liai; 23 straipsnio 1 ir 8 dalims, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (valstybės ži-nios, 1996, nr. 32-788; 2001, nr. 101-3597, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 281 straipsnyje (statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą pada-rinių šalinimas) nustatytam teisiniam reguliavimui“.



137


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS APELIACINIO TEISMO PRAŠYMO

IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO 2 DALIS NEPRIEŠTARAVO

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. rugsėjo 5 d. Nr. KT41–S30/2014Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

apeliacinio teismo prašymą (nr. 1b-48/2014).


nustatė:

konstituciniame teisme gautas pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašy-mas „ištirti, ar:

1) suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (redakcija Xi-2053, Žin., 2012-06-19, nr. 68-3466) 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, įtvirtin-damas privalomą mokėjimą, nenustatant visų jo esminių elementų, neprieštarau-ja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir konstitucijos 127 straipsnio 2 ir 3 dalims;

2) suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (redakcija Xi-2053, Žin., 2012-06-19, nr. 68-3466) 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, kurio pagrin-du ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms vykdyti, neprieštarauja konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams.“


konstatuoja:

1. pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti Lietuvos Respublikos su-skystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį Lietuvos Res-publikos konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams.

2. seimas 2012 m. birželio 12 d. priėmė suskystintų gamtinių dujų termina-lo įstatymą. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija)


buvo nustatyta: „sGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eks-ploatavimo sąnaudos ar jų dalis valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisi-jos (toliau – komisija) nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo rei-kalavimais. Gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą sudarančias sąnaudas ir gau-tas pajamas komisijos nustatyta tvarka administruoja ir sGD terminalo operatoriui kompensuoja gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius).“

suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. bir-želio 12 d. redakcija) buvo pakeista seimui 2013 m. birželio 27 d. priėmus Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5, 10 ir 11 straipsnių pa-keitimo įstatymą. pareiškėjas ginčija suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, išdėstytą 2012 m. birželio 12 d. redakcija.

3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl įstatymo prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į kons-titucinį teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieš-tarauja konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai, negali apsiriboti vien bend-ro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieš-tarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argu-mentais (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2008 m. spalio 14 d., 2011 m. lapkričio 10 d., 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimai).

priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) ati-tiktį konstitucijai laikytinas neatitinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 67 straips-nio reikalavimų (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai, 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. spalio 14 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

pažymėtina, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straips-nių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurody-ti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo tei-sės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nuro-


dytoms konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti konstituciniame teisme bei pagal jį pradėjus bylą būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės instituci-jos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun-kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (inter alia konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. gruodžio 12 d., 2013 m. sausio 8 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai).

4. pareiškėjas prašo ištirti, ar suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo „5 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, įtvirtindamas privalomą mokėjimą, nenustatant visų jo esminių elementų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valsty-bės principui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstitucijos 67 straips-nio 15 punktui ir konstitucijos 127 straipsnio 2 ir 3 dalims“.

4.1. pareiškėjo teigimu, minėti konstitucijos straipsniai ir konstituciniai prin-cipai pažeidžiami dėl to, kad pagal ginčijamą normą leidžiama valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai jos nustatyta tvarka ir sąlygomis įtraukti suskystin-tų gamtinių dujų terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas ar jų dalį (vadinamasis sGD terminalo priedas) į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą. pareiškėjo vertinimu, vadinamasis sGD terminalo priedas yra vals-tybės nustatytas mokestis (privalomas mokėjimas), todėl jo esminiai elementai gali būti nustatyti tik įstatymu. pasak pareiškėjo, suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nenustatyti nei konkretūs sGD terminalo priedo mo-kėtojai, nei šio priedo dydis, nei kitos esminės jo sąlygos.

taigi pareiškėjas savo abejones dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įstaty-mo 5 straipsnio 2 dalies atitikties konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straips-nio 2, 3 dalims, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams iš esmės grindžia bendro pobūdžio teiginiu, kad šiuo teisiniu reguliavimu nustatytas vadinamasis sGD terminalo priedas yra mokestis (privalomas mokėjimas), kurio es-miniai elementai turi būti nustatyti ne poįstatyminiuose teisės aktuose, o įstatyme.

4.2. pažymėtina, jog nors pareiškėjas teigia, kad vadinamasis sGD terminalo priedas yra mokestis, kurio esminiai elementai turi būti nustatyti įstatyme, jis savo prašyme neaptaria mokesčiams būdingų požymių, o apsiriboja bendro pobūdžio tei-giniu, kad sGD terminalo priedas yra mokestis.

pažymėtina, kad konstitucinis teismas, aiškindamas mokesčiams, kitiems pri-valomiems mokėjimams būdingus požymius, yra konstatavęs, kad mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fi-zinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (konstitucinio teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas); valstybiniams mo-kesčiams pagal konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą būdingi privalomumas, neatly-gintinumas, vienašališkumas (konstitucinio teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimas); mokesčiai mokami esant nuolatiniam apmokestinamam objektui (konstitucinio teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas); valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mo-


kėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei (konstitucinio teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimas); mokesčiams būdinga tai, kad jie regulia-riai mokami nustatytais laiko tarpais ir tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y. juos sumokėjus valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, neatsiranda prievolės atlikti ko-kius nors veiksmus ar suteikti konkrečią paslaugą mokesčio mokėtojui (konstituci-nio teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas).

pareiškėjas savo prašyme nenurodo ir neanalizuoja šių oficialiojoje konstituci-nėje doktrinoje atskleistų mokesčiams, kitiems privalomiems mokėjimams būdingų požymių ir nevertina, ar sGD terminalo priedas atitinka tuos požymius. pareiškėjo bendro pobūdžio teiginys, kad vadinamasis sGD terminalo priedas nėra atlyginimas už suteiktą gamtinių dujų perdavimo paslaugą, savaime nerodo, jog sGD terminalo priedas yra mokestis ar kitas privalomas mokėjimas pagal konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 2 dalį.

4.3. nors pareiškėjas teigia, jog tai, kad sGD terminalo priedas yra mokestis, o ne atlyginimas už suteikiamas paslaugas, yra konstatavusi ir europos komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime nr. sA.36740, jis savo prašyme nenagrinėja šio europos komisijos dokumento turinio ir nenurodo jokių europos komisijos argumentų, ku-riais remiantis būtų galima teigti, kad sGD terminalo priedas yra mokestis.

4.4. taigi konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikia teisinių argumentų savo po-zicijai dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams pagrįsti.

5. pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar suskystintų gamtinių dujų terminalo įstaty-mo „5 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, kurio pagrindu ne valstybės nuo-savybės subjektams nustatyta pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms vykdyti, neprieštarauja konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams“.

5.1. pareiškėjas, ginčydamas suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį konstitucijos 23 straipsniui, teigia, kad ginčijamu „teisi-niu reguliavimu ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo nuosa-vybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti“.

nors pareiškėjas nenurodo, kokioms konkrečiai „valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti“ yra nustatyta pareiga naudo-ti savo nuosavybę, iš jo prašymo visumos galima daryti prielaidą, kad prie valsty-bės funkcijų, kurių vykdymas turi būti finansuojamas valstybės lėšomis, pareiškėjas priskiria sGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimą ir eksploatavimą. taigi pareiškėjas, viena vertus, teigia, kad sGD terminalo, jo infrastruktūros ir jung-ties įrengimas ir eksploatavimas yra valstybės funkcija, kurios vykdymas turi būti fi-nansuojamas valstybės lėšomis, kita vertus, laikosi pozicijos, kad vadinamasis sGD terminalo priedas, kuris, pareiškėjo nuomone, naudojamas jo nurodytai valstybės funkcijai vykdyti, yra mokestis, tačiau nepaaiškina, kodėl iš sGD terminalo prie-


do, kuris, pareiškėjo nuomone, yra mokestis, negali būti finansuojamas jo nurodytos valstybės funkcijos vykdymas.

Šiame kontekste pažymėtina, jog konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad nu-statant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vyk-dyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti (konstitucinio teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai); nesumokėjus mokesčių arba su-mokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra riboja-mos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (konstitucinio teismo 1997 m. liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

minėta, jog pareiškėjas teigia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga naudoti savo nuosavybę pareiškėjo nurodytai valstybės funkcijai vykdyti. pareiškėjas nepaaiškina, kodėl minėtiems subjektams nega-li būti nustatyta pareiga naudoti savo nuosavybę viešiesiems interesams tenkinti. Šiame kontekste pažymėtina, jog konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosa-vybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai); konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės ne-liečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui (inter alia kons-titucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

taigi minėti pareiškėjo teiginiai nepagrindžia jo abejonių dėl suskystintų gamti-nių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties konstitucijos 23 straipsniui.

5.2. pareiškėjas taip pat teigia, kad „suskystintų gamtinių dujų terminalo įstaty-mo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, kai nėra įstatyminio pagrin-do reguliuoti sGDt priedą kaip mokestį, yra įtvirtintas teisinis mechanizmas, kuriuo per sGDt priedą ribojama gamtinių dujų perdavimo paslaugos vartotojų nuosavybė“.

taigi pareiškėjo abejonės dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties konstitucijos 23 straipsniui grindžiamos ir tuo, kad va-dinamasis sGD terminalo priedas yra mokestis, kurio esminiai elementai turi būti nu-statyti įstatyme, o jų įstatyme nenustačius yra „ribojama gamtinių dujų perdavimo paslaugos vartotojų nuosavybė“, t. y. šios pareiškėjo abejonės susijusios su jo abejonė-mis dėl ginčijamos normos atitikties konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straips-nio 2, 3 dalims, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams.

minėta, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų savo pozicijai dėl suskys-tintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams valdžių padali-jimo, teisinės valstybės principams pagrįsti. kartu pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat nepaaiškina, kaip ir kodėl yra ribojama konkrečių „gamtinių dujų perdavimo pa-slaugos vartotojų nuosavybė“.

Šiame kontekste pažymėtina, jog konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių apribojimą gali lemti visuomenei svarbus interesas (konstitucinio teismo 1999 m. gegužės 6 d. nutarimas), nuosavybės teisė gali būti įstatymu riboja-


ma dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

taigi konstatuotina, kad ir minėtu teiginiu pareiškėjas nepagrindžia savo abejo-nių dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties konstitucijos 23 straipsniui.

5.3. pareiškėjas, ginčydamas suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį konstitucijos 46 straipsniui, teigia, kad pagal šią įstatymo normą nustačius sGD terminalo priedą sudaromos išskirtinės sąlygos vystyti sGD ter-minalo projektą Ab „klaipėdos nafta“ ir taip ribojamos kitų rinkos dalyvių galimy-bės konkuruoti. pažymėtina, kad šis pareiškėjo teiginys nesusijęs su nutarties, kuria jis kreipėsi į konstitucinį teismą, rezoliucinėje dalyje suformuluotu prašymu ištirti gin-čijamos normos atitiktį konstitucijos 46 straipsniui. kaip minėta, pareiškėjas savo nu-tarties rezoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar konstitucijos 46 straipsniui neprieštarauja suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo „5 straipsnio 2 dalyje nustatytas regu-liavimas, kurio pagrindu ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms vykdyti“. minėta, kad pareiškėjas nepaaiški-na, kodėl iš sGD terminalo priedo, kuris, paties pareiškėjo teigimu, yra mokestis, negali būti finansuojamas pareiškėjo nurodytos valstybės funkcijos vykdymas.

taigi pareiškėjas nepateikia teisinių argumentų savo abejonėms dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (tiek, kiek nurodyta) atitikties konstitucijos 46 straipsniui pagrįsti.

5.4. pareiškėjas, ginčydamas suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį konstitucijos 29 straipsniui, pateikia tik bendro pobūdžio teiginį, kad ginčijamu reguliavimu ribojama nuosavybės teisė ir pažeidžiama ūkinė laisvė ir sąžininga konkurencija, todėl, pareiškėjo nuomone, jis prieštarauja konsti-tucijos 29 straipsniui. taigi pareiškėjas nepagrindžia savo pozicijos ir dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstitucijos 29 straipsniui.

5.5. pareiškėjas, ginčydamas suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, taip pat teigia, jog „minėtas sGDt priedas surenkamas kitų rinkos dalyvių, nebūtinai besinaudosian-čių sGD terminalu, sąskaita bei nenustatant jiems jokio atlyginimo, o asmenys, kurie šiuo metu nėra gamtinių dujų perdavimo paslaugos pirkėjai ir atitinkamai neprisidės prie sGDt statybos, ateityje galės naudotis sGDt“, tačiau iš pareiškėjo prašymo ne-aišku, kaip, esant šiai pareiškėjo nurodytai galimai situacijai, konkrečiai būtų pažeisti konstitucijos 23, 29, 46 straipsniai.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo – Lietu-vos apeliacinio teismo prašymas ištirti, ar suskystintų gamtinių dujų terminalo įstaty-mo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštaravo konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konsti-tuciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo.


Jei prašymas (jo dalis) neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą-žinamas pareiškėjui.

7. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui – Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą ištirti, ar suskystintų gamtinių dujų termi-nalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštaravo konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 da-lims, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 28, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą „ištirti, ar:1) suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (redakcija Xi-2053, Žin.,

2012-06-19, nr. 68-3466) 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, įtvirtindamas privalomą mokėjimą, nenustatant visų jo esminių elementų, neprieštarauja konsti-tuciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir konstitucijos 127 straipsnio 2 ir 3 dalims;

2) suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (redakcija Xi-2053, Žin., 2012-06-19, nr. 68-3466) 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, kurio pagrin-du ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms vykdyti, neprieštarauja konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams.“



KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

LIETUVOS RESPUBLIKOSKONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

POTVARKISDĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO

2014 m. rugsėjo 25 d. Nr. 2B-143Vilnius

vadovaujantis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 25, 84 straips-niais,

p r i i m a m a s pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-49/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – ck) 4.84 straips-nio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 37/2014.1. pareiškėjas taip pat prašo ištirti ck 4.84 straipsnio 12 dalies tiek, kiek, jo tei-

gimu, joje nustatytas ribojimas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos neįsteigusiems ar jungtinės veiklos sutarties nesudariusiems asmenims pa-sirinkti bet kurį bendrojo naudojimo objektų administratorių, atitiktį konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teismo įsta-tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštara-vimo konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia kons-titucinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

3. Atlikus pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymo išankstinį ty-rimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamos ck 4.84 straipsnio 12 dalies nuostatos prieš-taravimo konstitucijai.

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO 145

3.1. pažymėtina, kad ck 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 da-lyje nustatyta, jog bendrojo naudojimo objektų administratoriams, administruojan-tiems daugiabučius namus, kurių gyventojai yra įsteigę bendrijas arba sudarę jungtinės veik los sutartis, mutatis mutandis taikomos šio straipsnio 5, 6 dalių nuo statos, kurio-se bendrojo naudojimo objektų administratoriams nustatyti reikalavimai administruo-ti turtą pagal ck 4.240 straipsnį „turto paprastojo administravimo turinys“ bei drausti savo civilinę atsakomybę už fiziniams ir juridiniams asmenims padarytą žalą vykdant administravimo funkcijas civilinės atsakomybės draudimu. Daugiabučių namų, kurių gyventojai nėra įsteigę bendrijų ar sudarę jungtinės veiklos sutarčių, administratorių pasirinkimo santykiai šiomis nuostatomis iš viso nereguliuojami.

3.2. pareiškėjas nepateikia teisinių argumentų, kodėl nenustačius, kad bendri-jas įsteigusių ar jungtinės veiklos sutartis sudariusių gyventojų pasirinktiems bendrų patalpų administratoriams taikomi tam tikri apribojimai, pažeidžiama neįsteigusių bendrijų ar nesudariusių jungtinės veiklos sutarčių daugiabučių namų gyventojų tei-sė į nuosavybę. iš pareiškėjo prašymo visumos matyti, kad iš esmės abejonių jam kyla ne dėl ck 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalyje įtvirtinto tei-sinio reguliavimo, o būtent dėl ck 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies, kurioje nustatyta, kad tam tikri ribojimai taikomi pasirenkant daugiabučių namų, kurių gyventojai nėra įsteigę bendrijos ar sudarę jungtinės veiklos sutarties, administratorių. todėl neaišku, kodėl pareiškėjas ginčija ck 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalies atitiktį konstitucijai.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad prašymas ištirti, ar ck 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalis neprieštarauja konstituci-jai, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pa-reiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 25 straips-nio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymo dalį, kurio-je prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalis tiek, kiek joje nustatytas ribojimas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos neįsteigusiems ar jungtinės veiklos sutar-ties nesudariusiems asmenims pasirinkti bet kurį bendro naudojimo objektų admi-nistratorių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas


2014 M. LIEPOS 1 D. – RUGSĖJO 30 D. KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. liepos 11 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-133 priimtas pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-44/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Lietuvos Res-publikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkri-čio 18 d. redakcija) nustatyti griežtesni apribojimai negu iki tol galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir tu-rėjo įsigiję dujinius pistoletus (revolverius), nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus c ka-tegorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. rugpjūčio 26 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-140 priimtas pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas nr. 1b-47/2014 ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29 straipsniams.

3. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. rugsėjo 25 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo“ nr. 2b-143 priimtas pareiškėjo – vilniaus mies-to apylinkės teismo prašymas nr. 1b-49/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straips-nio 2 daliai.

parengė Arnoldas Matijošius

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

AUSTRIJOS, ISPANIJOS, JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ, LENKIJOS, MOLDOVOS,

PIETŲ AFRIKOS RESPUBLIKOS, PORTUGALIJOS IR PRANCŪZIJOS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS

INSTITUCIJŲ SPRENDIMŲ SANTRAUKOS

MOLDOVOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS2014 m. birželio 2 d., byla Nr. 34a/2014

PARLAMENTO ĮGALIOJIMAI ATLEISTI KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJUS, KONSTITUCINIO TEISMO KOMPETENCIJOS RIBOJIMAS,

BYLŲ IŠNAGRINĖJIMO TERMINO SUTRUMPINIMAS

moldovos konstitucinis teismas nusprendė, kad konstitucinio teismo įstaty-mo ir konstitucinės jurisdikcijos kodekso pakeitimai, kuriais sudaryta galimybė par-lamentui atleisti konstitucinio teismo teisėją dėl „pasitikėjimo praradimo“, taip pat apribota konstitucinio teismo kompetencija ir nustatyti itin griežti bylų išnagrinėji-mo terminai, prieštarauja moldovos Respublikos konstitucijai.

Dėl 2013 m. gegužės 3 d. priimtų konstitucinio teismo įstatymo ir konstituci-nės jurisdikcijos kodekso pakeitimų į konstitucinį teismą kreipėsi keturi moldovos Respublikos parlamento nariai. pareiškėjų nuomone, šiais pakeitimais buvo pažeistos teismų nepriklausomumo principą įtvirtinančios konstitucijos nuostatos.

moldovos Respublikos konstitucijos 137 straipsnyje nustatyta, kad konstitu-cinio teismo teisėjai negali būti atleidžiami iš pareigų, yra nepriklausomi ir klauso tik konstitucijos. konstitucinis teismas pažymėjo, kad parlamento veiklos kons-titucinė kontrolė yra pagrindinė konstitucinio teismo funkcija, todėl konstituci-nio teismo teisėjų atsakomybė parlamentui yra neleistina. tokia galimybė sudaro prielaidas daryti įtaką teisėjui, kad jis nepriimtų nepopuliarių sprendimų arba pri-imtų įstatymų leidėjui parankius sprendimus, todėl kelia grėsmę teisėjo nepriklau-somumui.

konstitucinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad parlamento įgaliojimai pašalinti konstitucinio teismo teisėją iš pareigų yra nepagristi ir dėl to, kad par-lamentas nedalyvauja skiriant konstitucinio teismo teisėjus. konstitucinio teismo nuomone, tokia konstitucinio teismo teisėjų atleidimo iš pareigų tvarka būtų nepa-teisinamas kišimasis į konstitucinio teismo veiklą, todėl būtų pažeisti konstitucinio teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumo prin-cipai (konstitucijos 134 straipsnio 2 dalis, 137 straipsnis).

148

pareiškėjai taip pat ginčijo įstatymo nuostatas, kuriomis iš konstitucinio teis-mo konstitucinės kontrolės objektų pašalinti parlamento, prezidento ir vyriausybės priimti individualūs teisės aktai. konstitucinis teismas pažymėjo, kad pagal konsti-tucijos 135 straipsnį tiek individualūs, tiek norminiai teisės aktai yra konstitucinės kontrolės objektai. konstitucinis teismas taip pat pabrėžė, kad konstitucija neleidžia įstatymų leidėjui riboti konstitucinio teismo kompetencijos, nes tai nedera su kons-titucinės demokratijos tikslais.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu taip pat buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai konstitucinis teismas sustabdo ginčijamo norminio teisės akto galiojimą, konstitu-cinis teismas turi išnagrinėti prašymą per 15 dienų terminą esant galimybei moty-vuotu sprendimu šį terminą pratęsti dar 15 dienų. konstitucinis teismas pažymėjo, kad konstitucinio teismo veiklos efektyvumas neatsiejamas nuo bylų išnagrinėjimo protingų terminų, todėl toks teisinis reguliavimas gali kelti grėsmę sklandžiam kons-titucinio teismo darbui. konstitucinio teismo nuomone, nustačius nepagrįstai trum-pus terminus konstitucinės justicijos bylos gali būti nagrinėjamos paviršutiniškai, todėl būtų sumenkintas konstitucinio teismo, kaip konstitucijos garanto, vaidmuo.

parengė Dovilė Pūraitė-Andrikienė

AUSTRIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS2014 m. birželio 27 d., byla G 47/2012 ir kt.

DUOMENŲ SAUGOJIMAS

Austrijos konstitucinis teismas panaikino Austrijos konstitucijai prieštaraujan-čias telekomunikacijų įstatymo, baudžiamojo proceso kodekso ir saugumo policijos įstatymo nuostatas dėl duomenų saugojimo. Šios nuostatos pripažintos neatitinkan-čiomis pamatinės teisės į duomenų apsaugą, įtvirtintos konstitucinę galią turinčiame Federalinio asmens duomenų apsaugos įstatymo (toliau – Duomenų apsaugos įsta-tymas) 1 straipsnyje, ir europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

konstitucinis teismas, nagrinėdamas šią bylą pagal karintijos žemės vyriausy-bės prašymą ir du fizinių asmenų skundus, 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu krei-pėsi į europos sąjungos teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo. Šis Austrijos konstitucinio teismo kreipimasis buvo sujungtas su panašiu Airijos Aukščiausiojo teismo prašymu. teisingumo teismo Didžioji kolegija 2014 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimą sujungtose bylose Digital Rights Ireland, Seitlinger ir kiti, kuriuo pripažino negaliojančia Direktyvą 2006/24/eb dėl duomenų saugojimo1, nes joje buvo numa-

1 2006 m. kovo 15 d. europos parlamento ir tarybos direktyva 2006/24/eb dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičianti Direktyvą 2002/58/eb. – Čia ir toliau pastabos – santraukų parengėjų.

◆ Austrijos ir kitų šAlių konstitucinės justicijos institucijų sprendimų sAntrAukos 149

tytas labai didelio masto ir smarkus pagrindinių teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą ribojimas, viršijantis tai, kas būtina. Atnaujinęs bylos nagrinėjimą, Austrijos konstitucinis teismas vertino įstatymų nuostatų, kuriomis di-rektyva buvo perkelta į nacionalinę teisę, konstitucingumą.

Ginčytomis įstatymų nuostatomis viešųjų ryšių paslaugų teikėjai buvo įparei-goti saugoti tam tikrus duomenis, būtinus ryšio šaltiniui, paskirties taškui, datai, lai-kui, trukmei, tipui, įrangai, jos vietai nustatyti, 6 mėnesius pasibaigus atitinkamam ryšiui. Šie duomenys turėjo būti saugomi sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais, o informacija apie juos teikiama teismo sankcio-nuotu prokuratūros nurodymu. Ryšių turinys ir lankytų interneto svetainių adresai ginčijamo teisinio reguliavimo pagrindu negalėjo būti saugomi.

Antai interneto prieigos paslaugų teikėjai turėjo saugoti tokius duomenis: abo-nento, kuriam ryšio metu buvo suteiktas viešas interneto protokolo (ip) adresas, var-dą ir pavardę (pavadinimą), adresą, atpažinimo kodą (user ID); ip adreso suteikimo ir panaikinimo datą ir laiką; telefono, iš kurio skambinama, ryšio numerį, naudojamą tiesioginio rinkimo interneto ryšiui (dial-up ryšiui); ir pan.

telefono ryšio paslaugų teikėjai buvo įpareigoti saugoti tokius duomenis: telefo-no ryšio numerius, į kuriuos ir iš kurių skambinta; papildomų paslaugų, tokių kaip skambučių peradresavimas, atvejais – numerius, į kuriuos nukreipti skambučiai; ati-tinkamų abonentų vardus, pavardes (pavadinimus) ir adresus; telefono ryšio pradžios datą, laiką ir trukmę; telefono ryšio paslaugos, kuria pasinaudota, tipą; kviečiančio-sios šalies ir kviečiamosios šalies tarptautinį mobiliojo (judriojo) telefono ryšio abo-nento identifikatorių (imsi) ir įrangos identifikatorių (imei); iš anksto apmokėtos anoniminės paslaugos atveju – jos pirminio aktyvavimo datą, laiką ir vietovės, kurio-je paslauga buvo aktyvuota, žymą (cell ID); vietovės žymą (cell ID) ryšio pradžioje.

elektroninio pašto paslaugų teikėjai turėjo saugoti abonentui suteiktą atpažini-mo kodą; abonento, kuriam ryšio metu buvo suteiktas elektroninio pašto adresas, vardą ir pavardę (pavadinimą), adresą; elektroninio pašto adresą, ip adresą; ryšio datą ir laiką.

pareiškėjai teigė, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo pažeistos jų teisės, įtvirtin-tos Duomenų apsaugos įstatymo 1 straipsnio, turinčio konstitucinę galią, 1 paragrafe „pamatinė teisė į duomenų apsaugą“ ir konvencijos 8 straipsnyje „teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“.

toks smarkus įsikišimas į pamatinių žmogaus teisių sritį, tokią kaip duomenų saugojimas, turi būti organizuotas taip, kad atitiktų konstitucinės nuostatos galią tu-rintį Duomenų apsaugos įstatymo 1 straipsnį ir konvenciją.

Ar šis įsikišimas yra konstituciškai pateisinamas, priklauso nuo to, kaip regu-liuojamos duomenų saugojimo sąlygos, kokie reikalavimai nustatyti duomenų nai-kinimui, taip pat nuo saugumo priemonių, susijusių su duomenų panaudojimu. Ginčytos įstatymų nuostatos neatitiko iš Duomenų apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 paragrafo ir konvencijos 8 straipsnio kylančių reikalavimų, nes trūko konkrečių

150

teisinių saugik lių, susijusių su tikslia saugojimo pareigos samprata, duomenų panau-dojimo sąlygomis ir prievole sunaikinti šiuos duomenis.

platus duomenų saugojimo mastas lenkė iki tol konstitucinio teismo praktikoje vertintus pamatinės teisės į duomenų apsaugą ribojimo atvejus tiek asmenų rato as-pektu, nes paliesti beveik visi gyventojai, tiek duomenų apimties ir pobūdžio aspek-tu, tiek duomenų saugojimo tikslų ir panaudojimo būdų aspektais.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad pamatinė teisė į duomenų apsaugą demo-kratinėje visuomenėje turi sudaryti galimybę konfidencialiam asmenų bendravimui ir jį apsaugoti. individams ir laisvam jų asmenybių vystymuisi reikia ne tik viešo, bet ir privataus komunikavimo visuomenėje; laisvė, kaip asmens teisė ir kaip visuomenės būklė, priklauso nuo informacijos santykių kokybės.

konstitucinis teismas atsižvelgė į tai, kad naujos komunikacijos technologijos reiškia ir naujus iššūkius kovojant su nusikalstamumu. tačiau techninių galimybių plėtimasis lemia ir tai, kad pavojams, kuriuos šis plėtimasis kelia asmens laisvei, turi būti priešinamasi adekvačiai.

Duomenų saugojimą numatantis teisinis reguliavimas gali būti taikomas kovo-jant su sunkiais nusikaltimais, bet tik jeigu jis atitinka Duomenų apsaugos įstatymą ir konvenciją. Ginčytomis telekomunikacijų įstatymo, baudžiamojo proceso kodekso ir saugumo policijos įstatymo nuostatomis dėl duomenų saugojimo pamatinė teisė į duomenų apsaugą apribota neproporcingai, taigi pažeista. konstitucinis teismas ne-siėmė spręsti, koks galėtų būti konstituciją atitinkantis teisinis reguliavimas.

parengė Viktorija Staugaitytė

LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO NUTARIMAS

2014 m. liepos 30 d., byla K 23/11TELEKOMUNIKACIJOS PRIEMONĖMIS RENKAMI DUOMENYS APIE ASMENĮ

Lenkijos Respublikos konstitucinis tribunolas visa sudėtimi 2014 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą byloje dėl vykdant operatyvinę veiklą telekomunikacijos prie-monėmis renkamų duomenų apie asmenį katalogo nustatymo ir gautų duomenų nai-kinimo sąlygų. Šiame nutarime konstitucinis tribunolas inter alia pripažino, kad:

kai kurios vidaus saugumo agentūros įstatymo nuostatos tiek, kiek jose tiksliai nenurodytos nusikaltimų, „turinčių poveikį ekonominiams valstybės pamatams“, rū-šys, prieštarauja konstitucijos 2, 47 straipsniams ir 49 straipsniui, aiškinamam kartu su 31 straipsnio 3 dalimi2;2 konstitucijos 47 straipsnis: „kiekvienas turi teisę į privalaus ir šeimos gyvenimo, garbės ir gero vardo

teisinę apsaugą, taip pat teisę spręsti dėl savo asmeninio gyvenimo.“ 49 straipsnis: „Garantuojama komunikacijų laisvė ir jų slaptumo apsauga. Jos gali būti ribojamos lik

įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka.“


kai kurios policijos, sienos apsaugos, mokesčių inspekcijos, karo policijos, vi-daus saugumo agentūros, centrinio antikorupcinio biuro ir karinės kontržvalgybos įstatymų (toliau – ir ginčijami įstatymai) nuostatos, suprantamos taip, kad kompe-tentinga operatyvinės veiklos kontrolę vykdanti institucija nurodo įstatyme nustaty-tų techninių priemonių informacijai ir įrodymams gauti rūšį ir duomenų saugojimo būdą, naudojamą konkrečiu atveju, atitinka konstitucijos 2 straipsnį ir 47 straipsnį, aiškinamą kartu su 31 straipsnio 3 dalimi;

kai kurios ginčijamų įstatymų nuostatos tiek, kiek jose nenumatyta nepriklauso-ma telekomunikacinių duomenų pateikimo kontrolė, kuri nustatyta kito, telekomu-nikacijų, įstatymo 180c ir 180d straipsniuose, prieštarauja konstitucijos 47 straipsniui ir 49 straipsniui, aiškinamam kartu su 31 straipsnio 3 dalimi;

kai kurios ginčijamų įstatymų nuostatos tiek, kiek jose nėra įtvirtinta garantijų, kad neatidėliotinai, komisijos akivaizdoje ir patvirtinant atitinkamu protokolu bus sunaikinta medžiaga, kurioje yra įkalčiu negalinčios būti informacijos, arba medžia-ga, kurios profesinės paslapties žymos nebuvo panaikinęs teismas arba panaikinti pa-slapties žymą buvo nepriimtina, prieštarauja konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai3, 47, 49 straipsniams, 51 straipsnio 2 daliai4 ir 54 straipsnio 1 daliai5, aiškinamai kartu su 31 straipsnio 3 dalimi;

kai kurios vidaus saugumo agentūros, centrinio antikorupcinio biuro, karinės kontržvalgybos tarnybos įstatymų nuostatos tiek, kiek jose nenumatytas procesui ne-reikšmingų duomenų sunaikinimas, prieštarauja konstitucijos 51 straipsnio 2 punk-tui, aiškinamam kartu su 31 straipsnio 3 dalimi;

muitinės tarnybos įstatymo 75d straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje leidžiama laikyti kitokią medžiagą, negu ta, kurioje yra informacijos, susijusios su baudžiamaisiais finan-siniais nusižengimais ir nusikaltimais, prieštarauja konstitucijos 51 straipsnio 4 daliai.

Du teisėjai paskelbė atskirąsias nuomones. sujungtuose septyniuose prašymuose ombudsmenas ir generalinis prokuroras

ginčijo teisės normas, kuriomis reglamentuojama operatyvinės veiklos kontrolė ir dalijimasis telekomunikacijų duomenimis su policija, sienos apsauga, karo polici-ja, mokesčių inspekcija, vidaus saugumo agentūra, karinės kontržvalgybos tarnyba, cent riniu kovos su korupcija biuru ir, kiek tai susiję tik su dalijimusi telekomunikaci-niais duomenimis, su muitine.

31 straipsnio 3 dalis: „naudojimosi konstitucinėmis laisvėmis ir teisėmis apribojimai gali būti nusta-tomi tik įstatymu ir tik tada, kai jie būtini demokratinėje valstybėje jos saugumui ar viešajai tvarkai užtikrinti arba aplinkai, žmonių sveikatai ir visuomenės moralei, taip pat kitų asmenų laisvėms ir tei-sėms apsaugoti. Šiais apribojimais negali būti pažeidžiama laisvių ir teisių esmė.“

3 konstitucijos 42 straipsnis: „<…> 2. kiekvienas, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas, turi teisę į gynybą visose proceso stadijose. Jis gali pasirinkti gynėją arba įstatymo nustatyta tvarka naudotis paskirto gynėjo pagalba.“

4 konstitucijos 51 straipsnis: „<…> 2. viešoji valdžia negali ieškoti, kaupti ir padaryti prieinamos kito-kios informacijos apie piliečius, kaip tik tą, kuri būtina demokratinėje teisinėje valstybėje.“

5 konstitucijos 54 straipsnis: „1. kiekvienam užtikrinama laisvė reikšti savo pažiūras, gauti ir skleisti informaciją. <…>“

152

konstitucinis tribunolas pakartojo tai, ką savo ankstesnėje praktikoje jau buvo nustatęs dėl konstitucijos saugomos teisės į privatumą (47 straipsnis) ir komunika-cijos slaptumo (49 straipsnis), taip pat nurodė, kokius reikalavimus turi atitikti teisės normos, kuriomis reguliuojamas slaptas informacijos apie asmenis rinkimas. konsti-tucinio tribunolo argumentus galima suskirstyti į septynias grupes.

1. visų pirma konstitucinis tribunolas priminė, kad privatumas reiškia asmenų veiksmų laisvę – tiek, kiek ją riboja įstatymas. elgesį, kuris priskiriamas konkrečiai laisvei, galima apriboti tik aiškiu, nedviprasmišku įstatymu. teisės normų, principų ir konstitucinių vertybių požiūriu ne kiekvienas reguliavimas yra leidžiamas. kons-titucijos 47, 49 straipsniuose ir 51 straipsnio 1 punkte6 įtvirtintos konstitucinės ga-rantijos apima visus duomenų perdavimo būdus, visas komunikavimo formas, kad ir kokios būtų fizinių duomenų laikmenos (pavyzdžiui, asmeniniai ir telefoniniai po-kalbiai, susirašinėjimas, faksas, teksto ir multimedijų žinutės, elektroninis paštas, pranešimų perdavimas per internetinius portalus). Ši apsauga apima ne tik praneši-mo turinį, bet ir pačias susisiekimo proceso aplinkybes.

konstituciškai garantuota žmogaus laisvė ir jo informacinė autonomija taip pat reiškia apsaugą nuo slapto žmogaus stebėjimo ir jo pokalbių, net jei šie vyksta viešoje ir visuotinai prieinamoje vietoje, pasiklausymo. neturi reikšmės, ar informacijos rin-kimas susijęs tik su privačiu gyvenimu, ar ir su profesine veikla, įskaitant ekonominę. nėra tokios asmens gyvenimo srities, kuri priklausytų konstitucinės apsaugos išim-čiai arba būtų atskirai apribota.

konstitucinių teisių ir laisvių, susijusių su naudojimusi internetu ir kitomis šiuo-laikinėmis elektroninėmis susisiekimo priemonėmis, apsauga niekuo nesiskiria nuo tradicinių susisiekimo formų ar kitokios rūšies veiklos apsaugos.

2. viena vertus, konstitucinis tribunolas pripažino, kad kai kurios vidaus sau-gumo agentūros įstatymo nuostatos prieštarauja konstitucijos 2, 47 straipsniams ir 49 straipsniui, aiškinamam kartu su 31 straipsnio 3 dalimi, nes įstatymų leidėjas tiks-liai nenurodė nusikaltimų, „turinčių poveikį ekonominiams valstybės pamatams“, rūšių (šių nusikaltimų atveju leidžiama vykdyti operatyvinę veiklą, inter alia slaptai rinkti informaciją apie asmenį) – tokią įstatymų leidėjo pareigą konstitucinis tribu-nolas minėjo nutarime s 4/10.

kita vertus, konstitucinis tribunolas pripažino, kad kitais atvejais įstatymų leidė-jas minėtos savo pareigos nepažeidė: vidaus saugumo agentūros įstatymo nuostatos, kuriose nenurodyti konkretūs „kiti valstybės saugumui įtaką darantys nusikaltimai“ ir „korupciniai nusikaltimai“, neprieštarauja konstitucijai ir europos žmogaus teisių kon-vencijos 8 straipsniui, nes šios formuluotės jau yra teisės sistemoje (pvz., „kiti, valstybės saugumui įtaką darantys nusikaltimai“ įtvirtinti baudžiamojo kodekso 112 straipsnio 1 dalies 1 punkte) ir dėl jų nekyla ypatingų aiškinimo problemų (darytina išvada, kad vertybė yra teisiškai saugoma, o nusikaltimas, kurio atžvilgiu gali būti taikoma operaty-6 konstitucijos 51 straipsnis: „1. niekas negali būti įpareigotas atskleisti informacijos, susijusios su savo

asmeniu kitaip, kaip tik remiantis įstatymu. <…>“


vinė kontrolė, taip pat nusikaltimo subjektas ir objektas apibrėžti; kitaip tariant, mini-malūs reikalavimai operatyvinės veiklos kontrolės taikymui laikomi įvykdytais).

3. ombudsmenas teigė, kad ginčijamuose įstatymuose nėra apibrėžta, kokiomis techninėmis priemonėmis ir kokia informacija apie asmenį gali būti renkama. Šiuo aspektu konstitucinis tribunolas priėmė interpretacinį nutarimą: ginčijamų įstaty-mų nuostatos, suprantamos taip, kad kompetentinga operatyvinės veiklos kontrolę vykdanti institucija nurodo įstatyme nustatytų techninių priemonių informacijai ir įrodymams gauti rūšį ir duomenų saugojimo būdą, taikomą konkrečiu atveju, atitin-ka konstitucijos 2 straipsnį ir 47 straipsnį, aiškinamą kartu su 31 straipsnio 3 dalimi.

konstitucinio tribunolo manymu, atsižvelgiant į teisės apibrėžtumo principą ir į konstitucinių teisių ir laisvių apribojimo tik įstatymu principą, įstatyme nėra ab-soliučiai būtina pateikti išsamų operatyvinės veiklos techninių priemonių katalogą. kai kuriais atvejais tai gali net pakenkti operatyvinių tarnybų veiksmų efektyvumui ir veiksmingumui – turint omenyje tai, kad informacijos perdavimo metodai tampa vis sudėtingesni. kita vertus, svarbu, kad teisės nuostatose būtų apibūdintos techni-nių priemonių rūšys, o operatyvinės veiklos kontrolę vykdančios institucijos nuro-dytų, kokia konkreti techninė priemonė turi būti panaudota konkrečiu atveju. Šiuo metu yra pakankamai procedūrinių garantijų, apsaugojančių nuo savivalės vykdant operatyvinės veiklos kontrolę.

4. konstitucinis tribunolas pripažino, kad ginčijamų įstatymų nuostatos tiek, kiek jose nenumatyta nepriklausoma telekomunikacinių duomenų pateikimo kont-rolė, kuri nustatyta kito, telekomunikacijų, įstatymo 180c ir 180d straipsniuo-se, prieštarauja konstitucijos 47 straipsniui ir 49 straipsniui, aiškinamam kartu su 31 straipsnio 3 dalimi.

Ginčijamų įstatymų nuostatose reglamentuojamas telekomunikacinių duome-nų, kuriuos turi telekomunikacijos bendrovės, perdavimas policijos ir valstybės ap-saugos tarnyboms. Šioms tarnyboms galima suteikti trijų rūšių duomenis: duomenis, identifikuojančius paslaugų vartotoją (abonentą), sąskaitų duomenis ir vietos nusta-tymo duomenis.

visų pirma konstitucinis tribunolas apsvarstė nepakankamų procedūrinių ga-rantijų, susijusių su telekomunikacijų duomenų pateikimo išorės kontrolės stoka, klausimą. kadangi šie duomenys gaunami slaptai, subjektams, apie kuriuos renkama informacija, to nežinant, taip pat esant labai ribotai socialinei kontrolei, gali atsitik-ti taip, kad nepriklausomos šio proceso kontrolės stoka gali sukelti piktnaudžiavimo riziką. tai gali prisidėti prie nereikalingos intervencijos į asmens teises ir laisves, taip pat gali kelti grėsmę demokratiniams valdžios įgyvendinimo mechanizmams.

konstitucinis tribunolas nenagrinėjo, kaip konkrečiai turi atrodyti prieigos prie telekomunikacinių duomenų procedūra ir ar reikia gauti prieigos leidimą kiek-vienai surinktų duomenų rūšiai, kuri minėta telekomunikacijų įstatymo 180c ir 180d straipsniuose. ne visi šio pobūdžio duomenys vienodai intensyviai riboja žmo-gaus teises ir laisves. konstitucinis tribunolas taip pat nenurodė, ar kiekvienu atve-

154

ju būtina ex ante kontrolė, ar užtenka ex post kontrolės. Šiuo metu Lenkijos teisinėje sistemoje nėra jokios duomenų surinkimo kontrolės. Dabartinėse teisės nuostatose nėra net minimalių konstitucijos reikalaujamų garantijų.

5. konstitucinis tribunolas pripažino, kad ginčijamų įstatymų nuostatos tiek, kiek jose nėra įtvirtinta garantijų, kad neatidėliotinai, komisijos akivaizdoje ir pa-tvirtinant atitinkamu protokolu bus sunaikinta medžiaga, kurioje yra įkalčiu nega-linčios būti informacijos, arba medžiaga, kurios profesinės paslapties žymos nebuvo panaikinęs teismas arba panaikinti paslapties žymą buvo nepriimtina, prieštarau-ja konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 47, 49 straipsniams, 51 straipsnio 2 daliai ir 54 straipsnio 1 daliai, aiškinamai kartu su 31 straipsnio 3 dalimi.

konstitucinis tribunolas pažymėjo, kad kai duomenys perduodami politinio pa-sitikėjimo pareigas einantiems asmenims jiems vykdant savo funkcijas, tokiu atveju vertinant slapto informacijos apie tokius asmenis rinkimo reguliavimo konstitucin-gumą turi būti taikomi griežtesni konstitucingumo vertinimo standartai. Darytina išvada, kad įstatymų leidėjas įpareigotas kur kas labiau saugoti perduodamų duome-nų konfidencialumą, kai šie duomenys diskrecinėmis sąlygomis perduodami asme-nims, einantiems politinio pasitikėjimo pareigas. neatsižvelgiant į tai, nėra visiškai draudžiama įpareigoti policijos ir valstybės saugumo tarnybas rinkti konfidencia-lią informaciją, perduodamą subjektams, einantiems politinio pasitikėjimo pareigas. Jeigu slaptas informacijos, kuri laikoma profesine paslaptimi, rinkimas būtų besąly-giškai uždraustas, iš esmės būtų apsunkintas tam tikrų nusikaltimų įrodymų rinkimo procesas (jei tie nusikaltimai daromi naudojant naująsias technologijas). tokį verty-bių vertinimą galima atlikti ad casum, atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

pasak konstitucinio tribunolo, įstatyme turi būti užtikrintos taikytinos proce-dūrinės garantijos, kurios neleistų policijos ir valstybinio saugumo tarnyboms ne-teisėtai rinkti informaciją, kuriai, atsižvelgiant į jos turinį ir perdavimo aplinkybes, turėtų būti taikoma teisinė apsauga. pavyzdžiui, toks mechanizmas yra įtvirtintas baudžiamojo proceso kodekso 180 straipsnio 2 dalyje. Šioje nuostatoje numatyta, kad teismas gali panaikinti profesinės paslapties žymą, jei tai būtina teisingumo vyk-dymui ir jei nurodytoji aplinkybė negali būti įrodoma kitu būdu, nepaviešinant pro-fesinės paslapties. panašus mechanizmas galėtų veikti operatyvinės veiklos kontrolės srityje. Šiuo metu tokio mechanizmo nėra. teisės aktų leidėjas nenumatė teisminės priežiūros, t. y. kad teismas patikrintų vykdant operatyvinę kontrolę surinktą me-džiagą, kuri gali turėti profesine paslaptimi laikomos informacijos.

6. konstitucinis tribunolas pripažino, kad vidaus saugumo agentūros, centri-nio antikorupcinio biuro, karinės kontržvalgybos tarnybos įstatymų nuostatos tiek, kiek jose nenumatytas procesui nereikšmingų duomenų sunaikinimas, prieštarauja konstitucijos 51 straipsnio 2 punktui, aiškinamam kartu 31 straipsnio 3 dalimi.

slaptam informacijos apie asmenis, inter alia jų telekomunikacinių duomenų, rinkimui taikoma neatidėliotinos selekcijos ir nereikalingos arba neleistinos infor-macijos naikinimo sąlyga. toks sprendimas gali užkirsti kelią valstybinėms instituci-


joms naudoti teisėtai surinktą informaciją ir ją saugoti dėl viso pikto, jeigu ateityje ji pasirodytų esanti naudinga kitiems tikslams.

7. konstitucinis tribunolas pripažino, kad muitinės tarnybos įstatymo 75d straips-nio 5 dalis tiek, kiek joje leidžiama laikyti kitokią medžiagą negu ta, kurioje yra in-formacijos, susijusios su baudžiamaisiais finansiniais nusižengimais ir nusikaltimais, prieštarauja konstitucijos 51 straipsnio 4 daliai. Ginčijamoje nuostatoje muitinės tar-nyba įpareigota naikinti telekomunikacijų duomenis, kurie yra nereikalingi muitinės tarnybos vykdomam procesui, tačiau ombudsmenas teigė, kad surinktos medžiagos saugojimo sąlygos apibrėžtos pernelyg plačiai: sunaikinama tik ta medžiaga, kurioje nėra informacijos, reikšmingos tik procesui dėl finansinių nusižengimų ar nusikaltimų.

konstitucinis tribunolas pažymėjo, kad ginčijama nuostata yra ne tik procedūri-nio, bet ir materialinio pobūdžio: joje nurodytos įstatyme įtvirtintos informacijos apie asmenį (inter alia telekomunikacinių duomenų) saugojimo sąlygos. tik atsižvelgiant į ginčijamo įstatymo 75d straipsnio 1 ir 5 dalis galima vertinti, ar informacija buvo su-rinkta įstatymo neatitinkančiu būdu ir ar jai taikoma konstitucijos 51 straipsnio 4 dalis. kitaip tariant, atsižvelgiant į konstitucijos 51 straipsnio 4 dalį muitinės tarnybų surink-tos informacijos saugojimo teisėtumo vertinimas negali apsiriboti pirminiu tikslu su-rinkti duomenis – turi būti atsižvelgiama į įstatyme nustatytas jos saugojimo sąlygas.

konstitucinis tribunolas netyrė, ar gautų telekomunikacinių duomenų naudo-jimas siekiant užkirsti kelią finansiniams nusižengimams ir nusikaltimams arba juos ištirti, gali būti laikomas proporcingu atsižvelgiant į telekomunikacinių duomenų rinkimo masiškumą ir visuotinumą (nuostatos atitiktis konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai ginčijama nebuvo).

konstitucinis tribunolas atidėjo nutarimo įsigaliojimą 18 mėnesių. toks spren-dimas suteikia laiko įstatymų leidėjui parengti veiksmingus mechanizmus, skirtus kovai su grėsmėmis ir nusikalstamumu, ir turėtų sustiprinti jų prevenciją.

parengė Jolanta Apolevič


2013 m. sausio 31 d., byla K 14/11SAVIVALDYBIŲ PAJAMOS, PAREIGA MOKĖTI IŠLYGINAMĄSIAS ĮMOKAS

išnagrinėjęs bylą dėl teritorinės savivaldos vienetų pajamų (apskrities teises turin-čių miestų pareigos sumokėti į valstybės biudžetą vadinamąsias išlyginamąsias įmo-kas), konstitucinis tribunolas pripažino, kad 2003 m. lapkričio 13 d. savivaldybių pajamų įstatyme įtvirtintos vadinamąjį horizontaliojo išlyginimo mechanizmą nusta-tančios normos neprieštarauja konstitucijai ir europos vietos savivaldos chartijai.

konstitucijos reikalavimų neatitinka tik finansų ministro įgaliojimai disponuoti iš įmokų, sudarančių bendrosios subsidijos subalansuojančiąją dalį, gautomis nepanau-

156

dotomis lėšomis nenurodžius jokių šių lėšų paskirstymo kriterijų. konstitucinis tribu-nolas pripažino, kad savivaldybių pajamų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punktas ir kai kurios kitos nuostatos tiek, kiek nėra apibrėžta kriterijų, kuriais už viešuosius finan-sus atsakingas ministras turėtų vadovautis disponuodamas teritorinės savivaldos viene-tams skirtu biudžeto rezervu, prieštarauja konstitucijos 167 straipsnio 3 daliai.

vienas teisėjas paskelbė atskirąją nuomonę.bylą inicijavo varšuvos ir krokuvos miestų tarybos, prašiusios įvertinti 2003 m.

lapkričio 13 d. savivaldybių pajamų įstatymo nuostatas, kuriomis reguliuojama valsčių (lenk. gmina) ir apskričių (lenk. powiat) (taip pat miestų, turinčių apskrities teises) pa-reiga kasmet mokėti į valstybės biudžetą įmokas (vadinamąsias išlyginamąsias įmokas, lenk. janosikowe), kurios sudaro bendrosios subsidijos, skirtos apskritims ir valsčiams, subalansuojančiąją dalį7. Šios nuostatos sudaro vadinamąjį teritorinės savivaldos viene-tų horizontaliojo išlyginimo mechanizmą. pareiškėjai neginčijo tokio mechanizmo nu-statymo leistinumo. Jie teigė, kad savivaldybių pajamų įstatymo nuostatos, pagal kurias nustatomas ratas subjektų, įpareigotų mokėti išlyginamąsias įmokas, taip pat nuostatos, kuriomis apibrėžiama bendrosios subsidijos valsčiams ir apskritims subalansuojančio-sios dalies paskirstymo tvarka, neatitinka konstitucinių standartų.

konstitucinis tribunolas konstatavo, kad byloje pateiktais skaičiais nepagrin-džiama tezė, esą teritorinės savivaldos vienetai dėl būtinybės mokėti išlyginamąsias įmokas negali vykdyti jiems pavestų užduočių. pagal konstitucinio tribunolo ju-risprudenciją, tik nustačius, kad įstatymų leidėjas nustatė tokį reguliavimą, kuriuo sukurta akivaizdi disproporcija tarp teritorinės savivaldos vienetų užduočių apimties ir jų pajamų dydžio, būtų galima konstatuoti tokio reguliavimo prieštaravimą kons-titucijai. ištirtų teisės normų kontekste toks konstatavimas būtų nepagrįstas. kons-titucinis tribunolas nusprendė, kad teisės normomis, kuriomis nustatomi valsčiai ir apskritys, įpareigoti mokėti įmokas, taip pat šių įmokų gavėjai, nepažeidžiamas paja-mų paskirstymo tarp valstybės ir vietos valdžios adekvatumo principas (konstituci-jos 167 straipsnio 1 ir 4 dalys), turintis esminę reikšmę teritorinės savivaldos vienetų finansiniam savarankiškumui. konstitucinis tribunolas pripažino, kad horizontalio-jo išlyginimo mechanizmas neatstoja valsčių ir apskričių pagrindinių finansavimo priemonių, o tik atlieka papildomą vaidmenį. nepagrįsta būtų teigti, kad taikant gin-čijamas nuostatas sukuriama tokia situacija, kai tam tikros pakopos teritorinės savi-valdos vienetų pajamų šaltinių, numatytų įstatymuose, visuma neužtikrina tų vienetų dalies viešosiose pajamose atitinkamai jiems tenkančioms užduotims. tai, kad teri-torinės savivaldos vienetų pajamos nėra pakankamos visoms viešosioms užduotims optimaliai įvykdyti, negali nulemti konstitucijos 167 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

pagal konstitucijos nuostatas kompetencija nustatyti, kaip paskirstyti pajamas tarp valstybės ir vietos valdžios, priklauso įstatymų leidžiamajai valdžiai. taikant konstitucinį atitinkamų proporcijų tarp teritorinės savivaldos vienetų pajamų dydžio 7 bendroji subsidija apskritims ir valsčiams susideda iš trijų dalių: išlyginamosios, subalansuojančiosios

ir švietimo.


ir jiems tenkančių užduočių apimties išlaikymo principą būtina atsižvelgti į plačias vertinimo ribas, kurias konstitucinis įstatymų leidėjas paliko įstatymų leidžiamajai valdžiai skirstant finansinius asignavimus. konstitucinis tribunolas šiuo atžvilgiu neturi kompetencijos kontroliuoti sprendimų pagrįstumo (tinkamumo).

konstituciniu požiūriu reguliavimas, kuriuo apibrėžiami vienetai, įpareigoti mo-kėti įmokas, t. y. valsčių mokestinių pajamų įvertinimas remiantis tik kai kuriomis tų vienetų pajamomis, valsčių ir apskričių pajamų potencialo nustatymas remiantis pa-jamomis, gautomis vienų metų laikotarpiu iki bazinių metų (faktiškai remiantis dve-jų metų senumo duomenimis), ir valsčių finansinės padėties vertinimas neatsižvelgiant į jų taikytas mokestines preferencijas, nėra šalintinas. konstitucinis tribunolas nepri-tarė pareiškėjų abejonėms dėl proporcingumo principo pažeidimo. Ginčytų nuostatų turinys, jų taikymo būdas ir abejonės dėl šių nuostatų konstitucingumo rodo, kad pasi-rinkimas, kurį įstatymų leidėjas turėjo padaryti reguliuodamas išlyginamųjų įmokų sis-temą, visų pirma yra politinio pobūdžio pasirinkimas. nėra vieno objektyvaus etalono, pagal kurį būtų apibrėžta išlyginamųjų įmokų sistemos forma. nustatydamas šią formą, įstatymų leidėjas turi išspręsti dilemą, ar šioje sistemoje pirmenybę teikti valsčių, ku-rių finansinė padėtis yra gera arba labai gera, novatoriškumui ir socialinių ir ekonomi-nių iniciatyvų apsaugai, ar valsčių, turinčių nuolatinių sunkumų tenkinant pagrindinius gyventojų poreikius, apsaugai. toks pasirinkimas yra politinio pobūdžio, todėl konsti-tucijoje įstatymų leidėjui yra palikta tam tikra laisvė formuoti išlyginamųjų įmokų insti-tutą. Šią laisvę riboja adekvatumo principas, ir šios ribos šioje byloje nebuvo peržengtos.

konstitucinis tribunolas pažymėjo, kad byloje vertinamas specialusis regulia-vimas turi tam tikrų trūkumų, nes įstatymų leidėjo nustatyti kriterijai pakankamai neatspindi nei tų savivaldos vienetų, kurie yra įpareigojami mokėti išlyginamąsias įmokas, nei tų, kurie yra bendrosios subsidijos subalansuojančiosios dalies gavėjai, pajamų potencialo, o duomenys, kuriais remiantis nustatoma pareiga mokėti įmo-kas, gali pasenti, ypač dėl kintančios ekonominės konjunktūros. todėl konstitucinis tribunolas pabrėžė, kad galiojantis mechanizmas nėra vienintelis galimas teritori-nės savivaldos vienetų horizontaliojo išlyginimo modelis. Įstatymų leidėjui leidžiama nukrypti nuo dabartinių sprendimų ir priimti kitus, labiau atitinkančius savivaldybių lūkesčius. tačiau tol, kol įstatymų leidėjas šiuo atžvilgiu neperžengia konstitucinių standartų, nėra pagrindo pripažinti, kad nuostatos, pagal kurias nustatomi subjektai, įpareigoti mokėti išlyginamąsias įmokas (ir šių įmokų dydis), taip pat nuostatos, ku-riomis apibrėžiama bendrosios subsidijos valsčiams ir apskritims subalansuojančio-sios dalies paskirstymo tvarka, neatitinka konstitucijos.

konstitucinis tribunolas pritarė pareiškėjų nuostatai, kad savivaldybių pajamų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punktas, kuriuo reguliuojamas disponavimo ne-panaudotomis lėšomis, gautomis iš bendrosios subsidijos subalansuojančiajai da-liai skirtų įmokų, būdas, neatitinka konstitucinio reikalavimo teritorinės savivaldos vienetų pajamų šaltinius nustatyti įstatymu (konstitucijos 167 straipsnio 3 dalis). konstitucinis tribunolas nusprendė, kad už viešuosius finansus atsakingo ministro

158

įgaliojimai disponuoti minėtomis lėšomis nenurodžius jokių kriterijų, kuriais jis tu-rėtų remtis jas skirstydamas, neatitinka konstitucijos 163 straipsnio reikalavimų.

parengė Jolanta Apolevič ir Renata Kupčiūnienė

LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO SPRENDIMAS

2013 m. vasario 26 d., S 1/13, byla K 14/11SAVIVALDYBIŲ PAJAMOS, PAREIGA MOKĖTI IŠLYGINAMĄSIAS ĮMOKAS

konstitucinis tribunolas, 2013 m. sausio 31 d. nutarime nurodęs tam tikrus galio-jančio reguliavimo trūkumus, nusprendė pranešti seimui8 apie būtinybę tęsti pradėtus legislatyvinius darbus siekiant racionalizuoti išlyginamųjų įmokų dydį ir iš jų surenka-mų lėšų paskirstymo principus. 2013 m. vasario 26 d. jis priėmė vadinamąjį signalinį sprendimą, kuriame pateikė seimui pastabų dėl 2003 m. lapkričio 13 d. savivaldybių pajamų įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamas savivaldybių pajamų horizontalusis išlyginimas, ydingumo, kurį būtina pašalinti siekiant užtikrinti teisės sistemos darną.

išnagrinėjęs savivaldybių pajamų įstatymo nuostatas, taip pat proceso dalyvių ir fi-nansų ministro pateiktus duomenis, konstitucinis tribunolas nurodė savivaldybių pa-jamų išlyginimo mechanizmo trūkumus, trukdančius šiam mechanizmui optimaliai veikti. konstitucinis tribunolas pažymėjo, kad šis įstatymas, galiojantis nuo 2004 m., da-bar veikia kitokiomis socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis. Ūkio konjunktūros pokytis atskleidė šiame įstatyme numatyto išlyginamųjų įmokų dydžio nustatymo me-todo trūkumus ir lėmė kai kurių (ypač didžiausių) mokėtojų finansinės padėties pablo-gėjimą. konstitucinis tribunolas konstatavo, kad jo kompetencijai nepriklauso nustatyti įstatymo tikslus ir būdus jiems pasiekti, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad šioje srityje didė-janti disfunkcija, jeigu savivaldybių finansinė padėtis ir toliau blogėtų, gali lemti adekva-tumo principo, apie kurį kalbama konstitucijos 167 straipsnio 1 ir 4 dalyse9, pažeidimą.

konstitucinis tribunolas nurodė nuostatas, kurios, atsižvelgiant į savivaldybių pa-jamų horizontaliojo išlyginimo instituto tikslą, kelia abejonių. visų pirma kritiškai ver-tintinas atrankinis kriterijų, kuriais apibrėžiami išlyginamąsias įmokas turintys mokėti

8 pagal konstitucinio tribunolo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį jis turi įgaliojimus pranešti atitinkamoms teisėkūros institucijoms apie nustatytą teisės aktų ydingumą ir spragas, kuriuos būtina pašalinti sie-kiant užtikrinti teisės sistemos darną; pagal konstitucinio tribunolo reglamentą dėl to yra priimamas vadinamasis signalizuojantis sprendimas (54, 55 straipsniai).

9 konstitucijos 167 straipsnis: „1. teritorinės savivaldos vienetams užtikrinama teisė gauti viešųjų pajamų pagal jiems tenkančius

uždavinius. 2. teritorinės savivaldos vienetų pajamos yra jų nuosavos pajamos ir bendrosios subsidijos bei

tikslinės dotacijos iš valstybės biudžeto. 3. teritorinės savivaldos vienetų pajamų šaltiniai nustatomi įstatymu. 4. keičiant teritorinės savivaldos vienetų uždavinius ir kompetenciją, atitinkamai keičiamas ir viešųjų

pajamų paskirstymas.“


subjektai, parinkimas. tie kriterijai objektyvūs, tačiau gyventojų skaičiaus ir mokestinių pajamų kriterijai panaudoti neatlikus pakankamos tokio pasirinkimo padarinių anali-zės. Ypač pagal gyventojų skaičiaus kriterijų neatsižvelgiama į didelių savivaldybių, to-kių kaip varšuva ir krokuva, specifiką, taip pat į demografinę sudėtį ar sezoninį žmonių pagausėjimą turizmui ar gydymuisi patraukliose vietovėse. be to, pagal galiojantį regu-liavimą gyventojų skaičius apskaičiuojamas pagal dvejų metų senumo duomenis.

Dėl kriterijų, pagal kuriuos nustatomi bendrosios subsidijos subalansuojančio-sios dalies gavėjai, konstitucinis tribunolas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas privalo įvertinti, ar sprendimas apriboti šiuos kriterijus tik tam tikromis savivaldybių išlaido-mis ir tam tikromis pajamomis yra optimalus, ar, atsižvelgiant į horizontaliojo išlygi-nimo mechanizmo tikslą, vertėtų atsižvelgti į visas viešosios teisės srities įstatymuose numatytas pajamas ir esmines atitinkamo lygmens savivaldos vienetų išlaidas, reika-lingas savo uždaviniams įgyvendinti.

mechanizmo disfunkciją lemia ir tai, kad pajamų kriterijus, turintis lemiamą reikš-mę pačios pareigos mokėti įmokas atsiradimui ir jų dydžiui atitinkamais biudžetiniais metais, yra susijęs su tam tikromis pajamomis, savivaldybių gautomis prieš dvejus me-tus. kaip rodo praktika, savivaldybės padėtis per šį laikotarpį gali iš esmės pasikeisti.

kaip mechanizmo disfunkcija nurodyta ir tokia situacija, kai lėšų, skirtų visiems valsčiams – bendrosios subsidijos subalansuojančiosios dalies gavėjams, suma nuo-lat yra mažesnė nei į valstybės biudžetą valsčių – įmokų mokėtojų – sumokėta suma. tai gali reikšti, kad privalomosios savivaldybių įmokos – tiek, kiek kalbama apie valsčius, – gerokai viršijo išlyginimo poreikius. pastaraisiais metais skirtumas viršijo 28 proc. surinktų įmokų sumos.

Apibendrindamas konstitucinis tribunolas konstatavo, kad kriterijų selektyvu-mas, dvejų metų terminas ir koreguojamojo mechanizmo trūkumas ateityje gali lemti konstitucijos 167 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimą. Šiuo sprendimu siekiama užkirs-ti tam kelią. Jeigu atitinkamų legislatyvinių veiksmų nebūtų imtasi ir toliau stiprėtų neigiama mechanizmo veikimo įtaka savivaldybių finansinei padėčiai, konstitucinis tribunolas, gavęs atitinkamą kreipimąsi, galėtų dar kartą įvertinti kritikuojamą regu-liavimą jo atitikties konstitucijai požiūriu.



2014 m. kovo 4 d., byla K 13/11SAVIVALDYBIŲ PAJAMOS, PAREIGA MOKĖTI IŠLYGINAMĄSIAS ĮMOKAS

konstitucinis tribunolas pripažino, kad 2003 m. lapkričio 13 d. savivaldybių pajamų įstatymo 25, 31 straipsniai tiek, kiek neužtikrinama, kad vaivadijoms savo

160

uždaviniams vykdyti liktų esminė nuosavų pajamų dalis, prieštarauja konstitucijos 167 straipsnio 1, 2 dalims10, siejamoms su 166 straipsnio 1 dalimi11.

bylą inicijavo mazovijos vaivadijos seimelis, prašęs ištirti, be kita ko, ar konsti-tucijai neprieštarauja horizontaliojo išlyginimo mechanizmo veikimo pagrindą su-darantys savivaldybių pajamų įstatymo 25, 31 straipsniai, pagal kuriuose įtvirtintus kriterijus yra nustatoma vaivadijos, privalančios mokėti išlyginamąsias įmokas, šių įmokų dydžiai, jų gavėjai, t. y. vaivadijos, turinčios teisę gauti bendrosios subsidijos regioninę dalį, taip pat tos dalies paskirstymo vaivadijoms pagrindai.

pareiškėjo teigimu, bendrosios subsidijos vaivadijoms regioninė dalis12, apie ku-rią kalbama savivaldybių pajamų įstatymo 25, 31 straipsniuose, yra konstitucijo-je neminimas institutas. Jo esmė, pareiškėjo nuomone, ta, kad vienos vaivadijos yra įpareigojamos mokėti įmokas, o kitoms suteikiama teisė gauti išmokas. taigi tai yra koreguojamojo išlyginamojo pobūdžio institutas. Jis skirtas atskirų savivaldybių fi-nansiniam potencialui išlyginti ir yra konstitucijos 167 straipsnio 2 dalyje nustatyto reguliavimo, kuriuo apibrėžiami teritorinės savivaldos vienetų finansavimo šaltiniai, išimtis. pareiškėjo manymu, išlyginamųjų įmokų mechanizmas turėtų būti laikomas kraštutine priemone ir naudojamas tada, kai valstybė nepajėgia didžiulės savivaldybių finansinės padėties disproporcijos sumažinti išmokomis iš valstybės biudžeto. tačiau nuostatose, kuriomis tos įmokos reguliuojamos, jos nesiejamos su valstybės finansine padėtimi. tam tikras įpareigojimų mokėti išlyginamąsias įmokas ir jų gavėjų nustaty-mo automatizmas lemia tai, kad šie įpareigojimai nebūtų sumažinti, net jeigu dėl vals-tybės finansinės padėties būtų galima skirti savivaldybėms didesnes subsidijas.

kaip pažymėjo pareiškėjas, įmoka, kurią mazovijos vaivadija 2010 m. turėjo su-mokėti į valstybės biudžetą, sudarė 54,17 proc. tais metais planuotų gauti šios vaiva-dijos mokestinių pajamų.

vertindamas ginčijamą reguliavimą, konstitucinis tribunolas atsižvelgė tiek į pareiškėjo finansinę padėtį, tiek į horizontaliojo pajamų išlyginimo mechanizmo reikšmę visiems jo dalyviams. Jis pažymėjo, kad teritorinės savivaldos vieneto, ku-riam atstovauja pareiškėjas, finansinė padėtis, parodanti, kaip veikia mechanizmas, negali būti vienintelis dalykas, į kurį atsižvelgtina vertinant ginčijamų nuostatų konstitucingumą. tačiau, turint omenyje konstitucinę pareigą užtikrinti adekvačias kiekvienos savivaldybės pajamas, vertinant vaivadijų lygmeniu veikiančią savival-dybių aprūpinimo pajamomis sistemą, kurios sudedamoji dalis yra horizontaliojo išlyginimo mechanizmas, būtina atsižvelgti į sisteminio reguliavimo įtaką kiekvie-nai vaivadijai.

10 Žr. 9 išnašą.11 konstitucijos 166 straipsnio 1 dalis: „viešuosius uždavinius, skirtus savivaldos bendrijos poreikiams

tenkinti, teritorinės savivaldos vienetas vykdo kaip savo uždavinius.“12 bendrąją subsidiją vaivadijoms sudaro trys dalys: išlyginamoji (susideda iš pagrindinės ir papildomos

dalių), regioninė ir švietimo. iš vaivadijų įmokų surenkama regioninė bendrosios subsidijos dalis kitoms vaivadijoms paskirstoma pagal tokius rodiklius kaip nedarbo lygis, vaivadijos kelių plotas, vaivadijos bvp vienam gyventojui, praėjusių metų regioninio keleivių vežimo traukiniais išlaidos ir kt.


konstitucinis tribunolas, atsižvelgdamas į nagrinėjant bylą jam pateiktus finansi-nius duomenis, konstatavo, kad išlyginamųjų įmokų nustatymo sistema yra tokia, ku-rioje neatsižvelgiama į didelius vaivadijų pajamų pokyčius dėl ciklinių ūkio svyravimų. Dėl vaivadijų nuosavų pajamų struktūros, kurioje apie 80 proc. sudaro nuo ekonomi-nės padėties pokyčių labai priklausančios pajamos, gautos iš fizinių ir juridinių asmenų pajamų mokesčių, ūkio augimo laikotarpiu išlyginamasis mechanizmas neturėjo desta-bilizuojančio poveikio savivaldybių, įpareigotų mokėti įmokas, finansams ir savival-dybių pajamų šaltinių sistemoje atliko koreguojamąją funkciją. tai, kad horizontaliojo išlyginimo sistema nėra pritaikyta prie konjunktūros ciklų, pasimatė tik smarkėjančios viešųjų finansų krizės laikotarpiu, kai įmokos bendrosios subsidijos regioninei daliai gerokai padidėjo, o mokestinės pajamos, sudarančios tų įmokų pagrindą, tuo pat metu labai sumažėjo. tokiai padėčiai įtakos turėjo ir tai, kad rodikliai, lemiantys pareigą mo-kėti įmokas ir jų dydį (mokestinės pajamos vienam gyventojui atitinkamai vaivadijoje ir visoje šalyje13), apskaičiuojami pagal dvejų metų senumo duomenis.

konstitucinis tribunolas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, kurdamas horizonta-liojo išlyginimo mechanizmą, turi atsižvelgti į tai, kad ūkyje būna cikliškų pakilimo ir nuosmukio fazių, ypač jeigu yra nustatęs, kad savivaldybių nuosavų pajamų pagrindą sudaro tokių svyravimų labai veikiamos mokestinės pajamos.

išlyginamasis mechanizmas, nors ir atlieka pozityvų teritorinės savivaldos viene-tų solidarizavimo vaidmenį, yra institutas, sudarantis konstitucijoje numatytos savi-valdybių pajamų sistemos išimtį, todėl negali šios sistemos iškreipti. Jis negali lemti, kad nuosavos pajamos netektų savo pamatinės ir skatinamosios reikšmės. išlyginamo-jo mechanizmo paskirtis – išlyginti teritorinės savivaldos vienetų pajamas jas pakeliant aukščiau vidutinių pajamų lygio. tokia padėtis, kai jis lemia vaivadijų – įmokų mokė-tojų – pajamų sumažėjimą iki žemesnių nei vidutinės, prieštarauja konstitucinėms ver-tybėms, kuriomis grindžiamas jo buvimas, t. y. solidarumo principui ir bendro gėrio principui14. Jeigu pajamų vienam gyventojui lygis pritaikius antrinį išlyginamąjį mecha-nizmą nukrenta žemiau vidutinio ir nebėra jokios galimybės jį pakelti aukščiau šalies vidurkio (nes subsidijos ir dotacijos jau paskirstytos), horizontaliojo išlyginimo mecha-nizmo veikimas pažeidžia tos savivaldos bendrijos narių interesus ir mažina galimybę finansuoti jų poreikius dėl kitų vietos savivaldos vienetų narių poreikių įgyvendinimo.

konstitucinis tribunolas konstatavo, kad konstitucijos 167 straipsnio 1, 2 dalis reikia aiškinti kartu su 16 straipsnio 2 dalimi15, iš kurios kyla principas, kad savival-

13 pagal savivaldybių pajamų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį įmokas į valstybės biudžetą, skirtas bendro-sios subsidijos regioninei daliai, kuri skirstoma vaivadijoms, moka tos vaivadijos, kurių mokestinės pajamos (tam tikra fizinių ir juridinių asmenų pajamų mokesčių dalis) vienam gyventojui sudaro daugiau nei 110 proc. visų vaivadijų vidurkio. pagal šio įstatymo 24 straipsnį bendrosios subsidijos iš-lyginamosios dalies pagrindinę dalį gauna tos vaivadijos, kurių mokestinės pajamos vienam gyvento-jui yra mažesnės už vidurkį; papildomą dalį gauna tos vaivadijos, kurių gyventojų skaičius ne didesnis nei 3 milijonai. Apie regioninę bendrosios subsidijos vaivadijoms dalį žr. 12 išnašą.

14 pagal konstitucijos 1 straipsnį Lenkijos Respublika yra bendras visų piliečių gėris.15 konstitucijos 16 straipsnio 2 dalis: „teritorinė savivalda dalyvauja įgyvendinant viešąją valdžią. pagal

įstatymus priklausančią esminę viešųjų uždavinių dalį savivalda vykdo savo vardu ir savo atsakomybe.“

162

da „savo vardu ir savo atsakomybe“ vykdo „esminę viešųjų uždavinių dalį“. Jeigu yra taip, tai kiekvienam teritorinės savivaldos vienetui „esminei uždavinių daliai“ vykdy-ti turi būti užtikrintas atitinkamas, „toks pat esminis“, lygis pajamų, kuriomis būtų galima disponuoti savarankiškai („savo vardu ir savo atsakomybe“). išlyginamasis mechanizmas, kaip institutas, esantis konstitucijoje apibrėžtos savivaldybių pajamų šaltinių sistemos išimtimi, privalo apimti garantijas, kad vaivadijoms savo uždavi-niams įgyvendinti liks esminė nuosavų pajamų dalis. Įstatymu nustatytas institutas (toks yra horizontaliojo išlyginimo mechanizmas) negali panaikinti konstitucinio instituto (tokios yra savivaldybių nuosavos pajamos) svarbiausių savybių (pamatinio šių pajamų pobūdžio savivaldybių pajamų šaltinių sistemoje, užtikrinančio savival-dybių finansinį savarankiškumą vykdant uždavinius savo vardu ir savo atsakomybe). Dabar įstatyme numatytas nuosavų pajamų užtikrinimas yra iliuzinis.

Horizontaliojo išlyginimo mechanizmas yra konstituciškai leistinas, jeigu juo įgy-vendinamas teisingumo principas ir jis yra tokios apimties, kokia būtina šiam prin-cipui įgyvendinti. siekdamas tinkamai įgyvendinti teisingumo principą, įstatymų leidėjas, apibrėždamas turtingiausių ir skurdžiausių savivaldybių nustatymo kriterijus, turi atsižvelgti tiek į skirtingų savivaldybių pajamas, tiek į jų išlaidų poreikius, kad kuo objektyviau ir išsamiau atspindėtų savivaldybių pajamų ir ekonominį potencialą. sa-vivaldybių pajamų įstatymo 25 straipsnyje apibrėžti bendrosios subsidijos regioninės dalies paskirstymo kriterijai pagrįsti tik kai kuriais išlaidų poreikiais ir nėra susieti su mokestinių pajamų dydžiu. bendrosios subsidijos regioninę dalį gauna visos vaivadi-jos, įskaitant tas, kurios moka įmokas. konstitucinio tribunolo nuomone, tai rodo, kad horizontaliojo išlyginimo mechanizmas veikia plačiau nei būtina. taigi pareiga mokėti įmokas negali būti pripažinta konstituciškai pagrįsta poreikiu išlyginti skurdesnių savi-valdybių nuosavų pajamų nesurinkimą, nes pagal įstatymą tos lėšos gali būti skiriamos nebūtinai skurdžiausioms savivaldybėms (t. y. įpareigotoms mokėti įmokas).

konstitucinis tribunolas atkreipė dėmesį į tai, kad kriterijų, pagal kuriuos nu-statomi mokėtojai ir gavėjai, selektyvumą jis yra pabrėžęs savo 2013 m. vasario 26 d. signaliniame sprendime. tačiau 2013 m. gruodžio 13 d. priimtame savivaldybių pa-jamų įstatymo pakeitimo įstatyme neatsižvelgta į tame sprendime nurodytą būtinu-mą pašalinti išlyginamojo mechanizmo disfunkciją ir racionalizuoti išlyginamųjų įmokų dydį bei iš jų surenkamų lėšų paskirstymo principus.

konstitucinis tribunolas konstitucijai prieštaraujančių nuostatų galios neteki-mą atidėjo 18 mėnesių16.


16 pagal Lenkijos Respublikos konstitucijos 190 straipsnio 3 dalį konstitucinio tribunolo sprendimas įsi-galioja jo paskelbimo dieną, tačiau konstitucinis tribunolas gali nustatyti kitą terminą, kada norminis aktas neteks privalomosios galios. Šis terminas negali viršyti aštuoniolikos mėnesių, jeigu kalbama apie įstatymą, o jeigu kalbama apie kitą norminį aktą – dvylikos mėnesių. Jeigu sprendimas susijęs su finan-sinėmis išlaidomis, nenumatytomis biudžeto įstatyme, konstitucinis tribunolas terminą, kada norminis aktas neteks privalomosios galios, nustato susipažinęs su ministrų tarybos nuomone.


JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SPRENDIMAS

2013 m. birželio 26 d., byla Nr. 12-307KONSTITUCINĖ ŠEIMOS IR SUTUOKTINIO SAMPRATA

JAv Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad: 1) byla priskirtina jo jurisdikcijai; 2) Federalinis santuokos apsaugos įstatymas (angl. Defense of Marriage Act) priešta-rauja JAv konstitucijai, nes pažeidžia penktąja pataisa laiduojamą asmenų lygybės principą.

niujorko valstija pripažįsta santuoką, kurią 2007 m. kanadoje sudarė jos gyvento-jos edith Windsor ir Thea spyer. 2009 m. mirusi Th. spyer visą savo turtą paliko sutuok-tinei e. Windsor. Ši sumokėjo federalinį turto mokestį – daugiau kaip 363 000 dolerių, nors įstatyme numatyta pareigos jį mokėti išimtis, taikoma mirusiojo sutuoktiniui. e. Windsor pateikė teismui ieškinį. bylą rengiant nagrinėti generalinis prokuroras kongreso pirmininkui pranešė, kad toliau byloje nebegins santuokos apsaugos įstaty-mo konstitucingumo, bet kongrese susibūrė kongreso Atstovų Rūmų Dvišalės teisi-nės pagalbos grupė, balsavusi už tolesnį santuokos apsaugos įstatymo konstitucingumo pozicijos palaikymą byloje. Apygardos teismas leido šiai grupei įstoti į bylą amicus nuo-monės pagrindu ir bylą išnagrinėjo iš esmės. Jis nusprendė ieškinį Jungtinėms valsti-joms tenkinti, konstatavo, kad santuokos apsaugos įstatymas prieštarauja konstitucijai, ir nurodė iždo departamentui grąžinti ieškovei permoką su palūkanomis. Aukštesnysis teismas federalinės valdžios apeliaciją atmetė, tačiau ši sprendimo neįvykdė.

problema kilo, pirma, dėl skirtingo šeimos sampratos turinio atskirose valstijose ir JAv kaip valstijų federacijoje, antra, dėl bylos teismingumo. pirmuoju aspektu pa-žymėtina, kad pasinaudoti mokesčių išimtimi e. Windsor neleido santuokos apsau-gos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta taisyklė, galiojanti federalinei valdžiai aiškinantis daugiau kaip 1 000 federalinių įstatymų tekstuose vartojamų „šeimos“ ir „sutuokti-nio“ sampratų turinį: šios sampratos neapima tos pačios lyties santuokos. e. Windsor pareikalavo, kad vidaus pajamų tarnyba išimties tvarka grąžintų mokestį, o šiai atsi-sakius, ji pateikė ieškinį teismui, pagrįsdama jį tuo, kad santuokos apsaugos įstaty-mas pažeidžia penktąja pataisa laiduojamą asmenų lygybės principą.

Antra problema buvo ta, kad pagal kompetenciją bylą galutinai išspręsti turėjo apygardos teismas, nes ginče akivaizdus dviejų šalių nesutarimas. tačiau šiuo atveju teismingumo problemą sukėlė federalinės vykdomosios valdžios (prokuratūros) spren-dimas byloje nebeginti santuokos apsaugos įstatymo 3 straipsnio konstitucingumo ir federalinės vykdomosios valdžios (iždo departamento) atsisakymas ieškovei grąžinti priteistą mokesčių permoką. JAv Aukščiausiajam teismui teko peržiūrėti savo anks-čiau sukurtą doktriną dėl to, kada bylą išimties tvarka jis gali spręsti apeliacine tvarka.

istoriškai ir tradiciškai santuokos apibrėžtis ir reguliavimas priskiriamas atskirų valstijų ir jų valdžios kompetencijai. kongresas priėmė abstrakčius įstatymus, kuriais reguliuojama santuokos samprata įgyvendinant federalinę politiką, tačiau santuokos

164

apsaugos įstatymas yra ne tik tiesiogiai taikomas visoje federalinio reguliavimo srity-je, bet ir asmenų grupei, apsaugotai niujorko ir kitų 11 valstijų įstatymų. spręsdamas klausimą, ar federalinė valdžia pagrįstai įsiterpė į valstijų kompetenciją, Aukščiausia-sis teismas turėjo ištirti istorinių ir tradicinių valstybės valdžios įgaliojimų šeimos at-žvilgiu apimtį. Jis konstatavo, kad, laikantis konstitucinių garantijų, patvirtintų, pvz., byloje Loving prieš Virdžinijos valstiją, „vidaus santykių reguliavimas“ yra „sritis, kuri ilgą laiką buvo laikoma priskirtina beveik vien valstijų kompetencijai“. valstijos at-sakomybės reikšmė šioje srityje kyla iš nacijos susikūrimo, kadangi, „kai buvo pri-imta konstitucija, vyravo bendras įsitikinimas, kad vyro ir žmonos, taip pat tėvų ir vaikų tarpusavio (vidaus) santykiai yra priskirtini valstijoms“ (byla Ohajo valstija ex rel. Popovici prieš Agler). Aukščiausiasis teismas šiame sprendime pažymėjo: santuo-kos įstatymai skirtingose valstijose gali skirtis, tačiau vienoje valstijoje jie turi būti nuoseklūs, o santuokos apsaugos įstatymas paneigė seniai nustatytą taisyklę. valsti-ja, priimdama sprendimą suteikti asmenų grupei teisę tuoktis, jiems suteikia orumo ir svarbų statusą, bet federalinė valdžia valstijos suteiktą statusą panaudoja visiškai priešingam tikslui – tam, kad būtų nustatyti apribojimai ir teisinė negalia.

byloje iškilo klausimas, ar atsiradusi žala ir orumo pažeidimas paneigia esminę dalį laisvės, kurią laiduoja penktoji pataisa. niujorko valstijoje vienodais laikomi as-menys federaliniame įstatyme traktuojami jau kaip nelygūs, nes dėl šio įstatymo re-guliavimo žala atsiranda būtent tai asmenų grupei, kurią valstija ir siekia saugoti. Aukščiausiojo teismo nuomone, niujorko valstija tinkamai įgyvendino savo suvere-nią valdžią, o jos sprendimai atspindėjo tiek gyventojų požiūrį į santuokos instituto istorines šaknis, tiek lygybės turinio supratimo kitimą.

Dėl to, kad santuokos apsaugos įstatymo turinys kelia žalos grėsmę asmenims, kuriuos niujorko valstija siekia apsaugoti, šis federalinis įstatymas pažeidžia federa-linės valdžios institucijai galiojančius tinkamo proceso ir lygios apsaugos principus. konstitucinė lygybės garantija „būtinai privalo reikšti bent tai, kad vien kongreso troškimas pakenkti politiškai nepopuliariai grupei negali“ pateisinti iš esmės kito-kio šios grupės traktavimo (bylos Žemės ūkio departamentas prieš Moreno doktrina). santuokos apsaugos įstatymo reguliavimas neįprastai nukrypsta nuo tradicijos pripa-žinti valstijose patvirtintą šeimos sampratą ir veikia taip, kad tos pačios lyties sutuok-tiniai netenka tiek privilegijų, tiek pareigų, atsirandančių jų santuokas pripažinus federaliniu lygmeniu. tai yra tvirtas įrodymas, kad taikant federalinį įstatymą siekta paneigti konkrečios valstijos įstatymu asmenų grupei anksčiau suteiktą pripažinimą ir apsaugą, būtent – sukurti visų pagal nekvestionuojamą valstijų kompetenciją teisė-tą vienos lyties santuoką sudariusių asmenų nelygią padėtį, atskirą statusą ir stigmą.

pagrindinė santuokos apsaugos įstatymo pasekmė – valstijų sankcionuotų san-tuokų pogrupio nustatymas ir jo lygybės kitiems pogrupiams paneigimas. Įstatymu įsigudrinta atimti teises ir pareigas tik iš tam tikrų porų, susituokusių pagal valstijose galiojančius įstatymus. taip toje pačioje valstijoje sukuriami du priešingi santuokos režimai, o vienos lyties poros verčiamos gyventi kaip susituokusios valstijos įstatymų


požiūriu, bet kaip nesusituokusios federalinio įstatymo požiūriu. taip sumenkina-mas pagrindinių asmenų santykių, kuriuos valstijos nustatė esant deramus pripažinti ir saugoti, stabilumas ir nuspėjamumas.

Dėl jurisdikcijos Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad turi būti daroma bylo-je Warth prieš Seldin suformuotos doktrinos dėl teisminei savivaldai būtino protingo jurisdikcinės taisyklės taikymo17 pateisinama išimtis. Apskritai ši byla nebūtų pate-kusi į Aukščiausiojo teismo jurisdikciją, jei žemesnės instancijos teismas nebūtų nu-rodęs vykdomosios valdžios institucijai grąžinti ieškovės permokėto turto mokesčio, nors doktrinos požiūriu tai Jungtinėms valstijoms reiškia „tikrą ir tiesioginį ekono-minį nuostolį“. nors teismas patenkino e. Windsor ieškinį, federalinė valdžia ne-vykdo sprendimo dėl mokesčio permokos grąžinimo. todėl minėti argumentai ir iš esmės bylą išsprendus apygardos teisme tebesitęsiantis ginčas buvo pakankamas pa-grindas pritaikyti Jurisdikcinių taisyklių iii straipsnį dėl šios bylos teismingumo JAv Aukščiausiajam teismui. byla yra neeilinė, o Dvišalės teisinės pagalbos grupės spren-dimas teisme ginti santuokos apsaugos įstatymo 3 straipsnio konstitucingumą laida-vo, kad doktrininiai protingumo sumetimai neužgožė ginčo dėl klausimo, tiesiogiai reikšmingo tiek federalinei valdžiai, tiek tūkstančiams asmenų.


ISPANIJOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO SPRENDIMAS2012 m. lapkričio 6 d., byla Nr. 198/2012

TOS PAČIOS LYTIES ASMENŲ TEISĖ TUOKTIS IR TEISĖ ĮSIVAIKINTI

konstitucinio tribunolo priimtame sprendime pripažinta, kad civilinio kodek-so pakeitimai, kuriais tos pačios lyties asmenims suteikta teisė tuoktis ir teisė įsivai-kinti, neprieštarauja ispanijos konstitucijai.

konstitucinis tribunolas nusprendė, kad: 1) 2005 m. liepos 1 d. civilinio ko-dekso pakeitimai tiek, kiek jais tos pačios lyties asmenims suteikta teisė tuoktis, ne-prieštarauja konstitucijos 32 straipsniui18; 2) 2005 m. liepos 1 d. civilinio kodekso pakeitimai tiek, kiek jais tos pačios lyties asmenims suteikta teisė įsivaikinti, neprieš-tarauja konstitucijos 39 straipsnio 1 ir 2 dalims19.17 taisyklės esmė tokia, kad pagal ją neleidžiama teismams nagrinėti abstrakčių visuomeninės svarbos

klausimų, kai kitos valdžios institucijos gali būti labiau kompetentingos spręsti tuos klausimus ir kai teisminis įsikišimas gali būti nebūtinas individo teisėms apsaugoti.

18 konstitucijos 32 straipsnis: „1. sudarydami santuoką vyras ir moteris yra visiškai lygiateisiai. 2. Įstatymas nustato santuokos formas, sutuoktinių amžių ir santuokos sudarymo sąlygas, priežastis, dėl

kurių santuoka gali būti nutraukta, taip pat nutraukiant santuoką kylančių ginčų sprendimo tvarką.“19 konstitucijos 39 straipsnio 1 ir 2 dalys: „1. valdžios institucijos laiduoja teisinę, ekonominę ir socialinę šeimos apsaugą. 2. valdžios institucijos taip pat laiduoja visapusišką vaikų apsaugą. visi vaikai yra lygūs prieš įstatymą,

kad ir kokia būtų jų kilmė ir motinų šeiminė padėtis. Įstatymas laiduoja pagalbą nustatant tėvystę.“

166

Į konstitucinį tribunolą kreipėsi kongreso narių grupė (71 narys), prašydama ištirti, ar civilinio kodekso 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad santuokos sudarymui keliami tokie patys reikalavimai ir santuoka turės tokias pačias pasekmes, nesvarbu, ar sutuoktiniai yra skirtingų lyčių, ar tos pačios lyties asmenys, atitinka konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 2 dalį, 14, 32 straipsnius, 39 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 53 straipsnio 1 dalį, 167 straipsnį.

pareiškėjos nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu neatpažįstamai iškreipia-ma konstitucijoje įtvirtinto santuokos instituto esmė. pareiškėja taip pat grindė savo poziciją tuo, kad ispanijos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse tiesiogiai nereika-laujama suteikti teisę sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims. pareiškėjos ma-nymu, ginčijamu reguliavimu taip pat pažeidžiamos konstitucijoje įtvirtintos vaiko teisės, nes homoseksualių asmenų teisės iškeliamos aukščiau vaiko interesų.

nors pareiškėja – kongreso narių grupė prašė ištirti ginčijamo teisinio reguliavi-mo (tiek, kiek juo tos pačios lyties asmenims suteikta teisė tuoktis) atitiktį ir kitiems konstitucijos straipsniams, tačiau konstitucinis tribunolas nusprendė, kad tikslinga tirti tik ginčijamo reguliavimo atitiktį konstitucijos 32 straipsniui. Jis rėmėsi anks-tesnėse bylose suformuota konstitucine doktrina, kurioje konstitucijos 32 straipsniui suteiktas dvejopas turinys: santuoka pagal ispanijos konstituciją yra ne tik institucinė garantija, bet ir konstitucinė teisė. Atsižvelgdamas į šį dvejopą turinį, konstitucinis tribunolas šioje konstitucinės justicijos byloje tyrė, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo padaryta pagal konstituciją nepateisinama žala santuokos institutui kaip insti-tucinei garantijai, taip pat ar ši įstatymų leidėjo reforma nepateisinamai pagal kons-tituciją apribojo konstitucinę teisę į santuoką.

siekdamas atsakyti į pirmąjį klausimą konstitucinis tribunolas nagrinėjo, ar įstatymų leidėjas, įtvirtindamas ginčijamą teisinį reguliavimą, veikė taip, kaip nusta-tyta konstitucijoje. konstitucinis tribunolas pripažino, kad 1978 m. konstitucijos kūrėjai neketino suteikti teisės tuoktis tos pačios lyties asmenims, tačiau taip pat pa-žymėjo, kad konstitucija turi būti aiškinama atsižvelgiant į šių dienų aktualijas ir da-bartinės visuomenės poreikius. Jis konstatavo, kad teisė šiais laikais yra suprantama kaip tiesiogiai su tikrove, kurioje ši teisė įgyvendinama, susijęs socialinis reiškinys. Atsižvelgdamas į tai, konstitucinis tribunolas pažymėjo, jog vienintelis skirtumas tarp santuokos instituto prieš įtvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą ir vėliau yra tas, kad sutuoktiniai gali būti tos pačios lyties asmenys, todėl reikia nustatyti, ar šis skirtumas neatpažįstamai pakeitė santuokos institutą, kitaip tariant, atsakyti į klausi-mą, kiek tos pačios lyties asmenų santuoka yra įsišaknijusi teisinėje kultūroje.

konstitucinis tribunolas atkreipė dėmesį į tai, kad teisė tuoktis tos pačios ly-ties asmenims yra suteikta nyderlanduose (2000), belgijoje (2003), kanadoje (2005), pie tų Afrikos Respublikoje (2006), norvegijoje (2009), Švedijoje (2009), portugalijo-je (2010), islandijoje (2010), Argentinoje (2010), Danijoje (2012), taip pat daugely-je JAv valstijų. Jis taip pat pažymėjo, kad yra nemažai valstybių, kuriose įtvirtinta tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės galimybė. konstitucinio tribunolo teigi-


mu, šios tendencijos rodo, kad tradicinė santuokos samprata keičiasi. konstitucinis tribunolas taip pat rėmėsi nuostata, kurios savo praktikoje laikosi europos Žmo-gaus teisių teismas, kad santuokos instituto raida įvairiose valstybėse buvo skirtin-ga, todėl klausimą dėl tos pačios lyties asmenų santuokos turi spręsti nacionalinės institucijos, kurios gali geriau įvertinti konkrečios visuomenės poreikius. siekdamas įvertinti ispanijos visuomenės poreikius, konstitucinis tribunolas taip pat rėmėsi so-ciologiniais tyrimais, pagal kuriuos 66,2 proc. apklaustų ispanijos piliečių pritarė tos pačios lyties asmenų santuokai, o tai, jo teigimu, yra gana aukštas rodiklis, nes visoje europoje pritariančiųjų tos pačios lyties asmenų santuokai yra 44 proc. Atsižvelgda-mas į šias aplinkybes, konstitucinis tribunolas konstatavo, kad toks įstatymų leidėjo pasirinkimas negali būti vertinamas kaip darantis santuokos institutui, kaip instituci-nei garantijai pagal konstituciją, neleistiną žalą.

tirdamas, ar ginčijamas teisinis reguliavimas pagal konstituciją nepateisinamai riboja konstitucinę teisę į santuoką, konstitucinis tribunolas pažymėjo, kad toks tei-sinis reguliavimas negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis tokios teisės esmę, nes galimybė tuoktis tos pačios lyties asmenims niekaip nepakeitė tokios skirtingų lyčių asmenų teisės turinio. priešingai, konstitucinis tribunolas ginčijamą teisinį regulia-vimą įvertino kaip pažangų žingsnį saugant žmogaus orumą.

spręsdamas, ar 2005 m. liepos 1 d. civilinio kodekso pakeitimai tiek, kiek jais tos pačios lyties asmenims suteikta teisė įsivaikinti, neprieštarauja konstitucijos 39 straipsnio 1, 2 dalims, konstitucinis tribunolas taip pat rėmėsi europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kurioje konstatuota, kad šiuo klausimu valstybės eu-ropos žmogaus teisių konvencijos narės turi diskrecijos laisvę, taip pat kad įvaikini-mu vaikui yra suteikiama šeima, o ne vaikas suteikiamas šeimai, todėl valstybės turi užtikrinti, kad įvaikinantieji asmenys galėtų suteikti vaikui geriausias sąlygas vysty-tis. konstitucinis tribunolas pažymėjo, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad tos pačios lyties asmenų poros negali sukurti tokių sąlygų. taigi konstitucinis tribunolas kons-tatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, nepažei-dė konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos laiduoti šeimos apsaugą ir 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos laiduoti vaikų apsaugą.


PORTUGALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS2014 m. vasario 19 d., byla Nr. 862/13

REFERENDUMAS DĖL TOS PAČIOS LYTIES ASMENŲ TEISĖS ĮSIVAIKINTI

portugalijos konstitucinis teismas nusprendė, kad portugalijos Respublikos Asamb lėjos nutarimas nr. 6-A/2014, kuriuo siūloma surengti referendumą dėl teisės įsivaikinti tos pačios lyties sutuoktinio ar kartu gyvenančio partnerio vaiką ir įsivaikin-

168

ti susituokusioms arba kartu gyvenančioms tos pačios lyties asmenų poroms, neatitinka konstitucijoje ir organiniame įstatyme dėl referendumo tvarkos nustatytų reikalavimų.

Dėl Asamblėjos nutarimo atitikties konstitucijai ir įstatymams į konstitucinį teismą kreipėsi prezidentas.

konstitucijoje nustatyta, kad prezidentas privalo kreiptis į konstitucinį teis-mą dėl siūlomų referendumų išankstinės konstitucingumo ir teisėtumo kontrolės. Asamb lėjos nutarime siūloma surengti referendumą, kuriame piliečių, registruotų balsuoti portugalijos teritorijoje, būtų prašoma atsakyti į šiuos klausimus:

– Ar sutinkate su tuo, kad tos pačios lyties sutuoktinis ar kartu gyvenantis part-neris turėtų teisę įsivaikinti savo sutuoktinio ar partnerio vaiką?

– Ar sutinkate su tuo, kad tos pačios lyties asmenų susituokusios ar kartu gyve-nančios poros turėtų teisę įsivaikinti?

konstitucinis teismas pažymėjo, kad portugalijoje niekada nebuvo pripažinta teisė susituokusioms ar kartu gyvenančioms tos pačios lyties asmenų poroms įsivai-kinti. konstitucinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad įvaikinimo procese turi būti vadovaujamasi geriausių vaiko interesų principu. poreikis užtikrinti geriausius vaiko interesus pateisina potencialių tėvų teisių ir laisvių ribojimus. nepilnamečio fi-zinė, intelektinė ir moralinė raida turi būti patikėta asmenims, kurie geba patenkin-ti šiuos poreikius.

taip pat pažymėta, kad bėgant metams įvaikinimo tvarka tapo lankstesnė: pa-sikeitė reikalavimai dėl įvaikinančios poros santuokos trukmės, potencialių įtėvių minimalaus amžiaus, nebeliko reikalavimo neturėti savo vaikų. keitėsi ir šeimos samprata – šiomis dienomis kartu gyvenančios skirtingų lyčių poros gali įsivaikin-ti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir susituokusios poros. 2010 m. portugalijoje tos pačios lyties asmenims suteikta teisė tuoktis, tačiau teisės aktuose taip pat eksplicitiš-kai buvo įtvirtinta, kad jokia nuostata, reglamentuojanti įvaikinimo procesą, negali būti interpretuojama kaip leidžianti tos pačios lyties asmenims įsivaikinti. konstitu-cinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp valstybių, kuriose buvo įteisinta tos pa-čios lyties asmenų santuoka, toks sprendimas yra išskirtinis. kitose valstybėse teisė įsivaikinti tos pačios lyties asmenų poroms buvo pripažinta kartu su teise tuoktis arba dar anksčiau. sprendime buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad galimybė įsivaikinti yra suteikta ir vienišam asmeniui, kad ir kokia būtų jo seksualinė orientacija.

konstitucijoje įtvirtintas principas, kad referendume gali būti keliami tik vienarū-šiai klausimai. konstitucinis teismas pažymėjo, kad šiuo reikalavimu siekiama išveng-ti sąmyšio balsuojant ir vertinant balsavimo rezultatus. Įsivaikinimas ir sutuoktinio ar partnerio vaiko įsivaikinimas yra skirtingo pobūdžio klausimai. nors abu susiję su gali-mybe įsivaikinti tos pačios lyties asmenims, tačiau nulemti skirtingų aplinkybių ir skir-tingų vaiko ir potencialių tėvų interesų. pirmasis klausimas yra susijęs su situacija, kai vaikas jau gyvena homoseksualių tėvų šeimoje, todėl šiuo atveju keliamas klausimas dėl jau esamų vaiko ir asmens, tarp kurių jau yra šeiminiai santykiai, santykių įteisinimo. tokiais atvejais įvaikinimas būtų tiesiog teisinis de facto esančių vaiko ir siekiančio jį


įsivaikinti asmens santykių pripažinimas. pirmasis klausimas reiškia, kad referendume balsuojantys asmenys turėtų nuspręsti, ar vaiko, kuris jau yra šeimos narys dviejų mo-tinų ar dviejų tėvų šeimoje, įvaikinimas atitinka vaiko interesus.

Antrojo klausimo esmė yra galimybė tos pačios lyties asmenų porai įsivaikin-ti, kai nė vienas iš jų nėra vaiko tėvas ar motina. situacijos, kai vaikas jau gyvena tos pačios lyties asmenų šeimoje ir kai vaiko gyvenime tokios patirties niekada nebuvo, turėtų būti vertinamos skirtingai. taigi pirmojo klausimo esmė – ar vaiko interesus atitinka teisinių santykių su vieno iš globėjų įtvirtinimas, antrojo – tos pačios lyties asmenų interesas turėti galimybę įsivaikinti. pirmasis klausimas susijęs su de facto susiformavusia šeima, antrasis – su naujos šeimos suformavimu. todėl antrasis klau-simas yra ne dėl nepilnamečio interesų teisiškai pripažinti jo santykius su šeima, o daugiau dėl poros noro įsivaikinti vaiką, kuris su jais neturėjo jokių santykių.

balsuojantieji referendume gali neatsižvelgti į skirtingą šių klausimų pobūdį, todėl atsakymas į antrąjį klausimą gali nulemti atsakymą į pirmąjį, ir atvirkščiai. konstituci-nio teismo nuomone, jei šie klausimai būtų pateikti atskirai, balsuojantieji referendume galėtų pateikti kitokius atsakymus, nei tuo atveju, kai šie klausimai yra pateikiami kartu. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, konstitucinis teismas konstatavo, kad šių klausimų iškėlimas viename referendume neatitinka tikslumo reikalavimo. konstitucinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tokia situacija paliktų neaiškumų ir įstatymų leidė-jui. pagal ankstesnėse bylose suformuluotą konstitucinio teismo doktriną tais atvejais, kai referendume keliamas daugiau nei vienas klausimas, į juos turi būti pateikti nedvi-prasmiški atsakymai, kurie suteiktų įstatymų leidėjui tikslias nuorodas, kaip veikti. Jei-gu balsuotojai į pirmąjį klausimą atsakytų „ne“, o į antrąjį – „taip“, įstatymų leidėjas būtų priverstas uždrausti jau de facto esamų šeiminių santykių teisinį įtvirtinimą, tačiau tu-rėtų leisti įsivaikinti tos pačios lyties asmenų poroms, kurios su įvaikinamu vaiku prieš tai neturėjo jokių santykių. tokia situacija sudarytų sąlygas nepagrįstai diskriminacijai.


PIETŲ AFRIKOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS2014 m. kovo 20 d., byla Nr. CCT 71/13

ORGANIZUOTO NUSIKALSTAMUMO UŽKARDYMAS

pietų Afrikos konstitucinis teismas nepatvirtino kvazulu natalio aukščiau-siojo teismo preliminaraus sprendimo dėl organizuoto nusikalstamumo užkardy-mo įstatymo (toliau – onuĮ) 2 straipsnio 1 dalies nuostatų tiek, kiek jose įtvirtinta formuluotė „turėjo pagrįstai numanyti“ (angl. ought reasonably to have known), prieš-taravimo pietų Afrikos Respublikos konstitucijai.

konstitucinis teismas konstatavo, kad onuĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta są-voka „reketavimą sudarantys veiksmai“ yra pakankamai aiški ir apibrėžta. nors įsta-

170

tymai turi būti rašomi aiškiai ir suprantamai, bet nereikalaujama visiško jų aiškumo (angl. perfect lucidity). negalima reikalauti aukštesnio priimtino lygio nei pagrįstas aiškumas, o ginčijamos nuostatos jį atitinka. nacionalinėje konstitucinėje doktrinoje pernelyg platus reguliavimas (angl. overbreadth) nėra savarankiškas pagrindas ginčy-ti įstatymo konstitucingumą. konstitucinis teismas nepatvirtino Aukščiausiojo teis-mo sprendimo dalies dėl onuĮ nuostatų prieštaravimo konstitucijai remdamasis dviem esminiais motyvais: pirmiausia todėl, kad pažeistų onuĮ normų konstitucin-gumas nėra Aukščiausiojo teismo tyrimo dalykas; antra, kaltumo lygį dėl padarytų įstatymuose apibrėžtų nusikaltimų turi nurodyti įstatymų leidėjas, nors ir turi laikytis reikalavimo įrodyti kaltę bei nenustatyti kaltės lygio, akivaizdžiai nederančio su ne-teisėtais veiksmais arba su bausme, skiriama padarius tokį nusikaltimą.

provincijos teismas nagrinėjo bylą, inicijuotą Gastono savoi ir kitų asmenų, įta-riamų reketu, sukčiavimu, korupcija, pinigų plovimu ir kitais nusikaltimais. valstybei atstovavo nacionalinės kaltinimo palaikymo agentūros direktorius ir kitų valstybės ins-titucijų atstovai. pareiškėjai Aukščiausiajame teisme ginčijo kai kurių onuĮ vartojamų sąvokų, pavyzdžiui, „organizacija“, „reketavimą sudarantys veiksmai“, konstitucingu-mą, teigdami, kad jos esančios per plačios ir neapibrėžtos. Aukščiausiasis teismas atme-tė visus pareiškėjų argumentus, tačiau pripažino ginčijamą įstatymą prieštaraujančiu konstitucijai tiek, kiek jame įtvirtinta formuluotė „turėjo pagrįstai numanyti“. tie patys pareiškėjai konstitucinio teismo prašė patvirtinti Aukščiausiojo teismo sprendimą dėl onuĮ prieštaravimo konstitucijai ir skundė kitą sprendimo dalį, kuria kitos pareiškėjų ginčytos onuĮ nuostatos buvo pripažintos neprieštaraujančiomis konstitucijai. Atsa-kovai savo ruožtu teigė, kad onuĮ nuostatos yra aiškios, neprieštarauja konstitucijai, o Aukščiausiojo teismo sprendimаs esąs netikslus, todėl prašė jį panaikinti.


ISPANIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS2014 m. vasario 13 d., byla Nr. 26/2014

EKSTRADICIJA PAGAL EUROPOS AREŠTO ORDERĮ

ispanijos konstitucinis teismas byloje pagal stefano melloni pateiktą amparo skundą, atsižvelgdamas į europos sąjungos teisingumo teismo (toliau – estt) pri-imtą prejudicinį sprendimą, nutarė, kad ekstradicijos byloje išduodant asmenį vals-tybei, kurioje jis negalės apeliacine tvarka skųsti in absentia priimto baudžiamojo nuosprendžio, pareiškėjo konstitucinės procesinės teisės nebuvo pažeistos. konstitu-cinis teismas skundo netenkino ir paliko galioti ispanijos ordinarinio teismo spren-dimą pareiškėją perduoti italijai atlikti bausmės.

pagal 1993 m. gegužės ir birželio mėn. Feraros miesto teismo (italija) išduotus europos arešto orderius pareiškėjas turėjo būti sulaikytas ir perduotas teisti italijo-


je. po trejų metų jis buvo sulaikytas ispanijoje ir šios valstybės ordinarinio teismo 1996 m. spalio 1 d. sprendimu turėjo būti perduotas italijai. sumokėjęs 5 mln. pese-tų užstatą, pareiškėjas buvo paleistas ir pasislėpė; taigi 1996 m. sprendimas dėl jo eks-tradicijos nebuvo įvykdytas. bolonijos apeliacinis teismas (italija) 2003 m. kovo 14 d. pareiškėją nuteisė in absentia 10 metų laisvės atėmimo bausme už tyčinį apgaulin-gą bankrotą. byloje jam atstovavo du advokatai, kurie apeliacinio skundo nepateikė, taip pat jie toliau gaudavo iš teismo visus su byla ir arešto orderių vykdymu susiju-sią informaciją, nes pareiškėjas nenutraukė sutarties dėl advokatų paslaugų teikimo. 2008 m. pareiškėjas buvo sulaikytas ispanijoje. ispanijos nacionalinis teismas (Au-diencia Nacional) 2008 m. rugsėjo 12 d. priėmė įsakymą atsižvelgti į bolonijos ape-liacinio teismo išduotą europos arešto orderį ir perduoti pareiškėją italijai. teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas; taip jis išnaudo-jo tolesnes galimybes gintis ordinariniuose teismuose. pareiškėjo advokatai jo vardu kreipėsi į ispanijos konstitucinį teismą su prašymu sustabdyti teismo įsakymo vyk-dymą ir spręsti, ar nebuvo pažeistos žmogaus teisės. ispanijos konstitucinis teismas sustabdė įsakymo vykdymą ir priėmė skundą nagrinėti. konstitucinio teismo pir-mosios kolegijos 2011 m. kovo 1 d. prašymu konstitucinis teismas nutarė šį skundą nagrinėti visa sudėtimi. nors valstybei atstovavęs prokuroras prieštaravo, konstitu-cinis teismas patenkino pareiškėjo advokatų prašymą ir kreipėsi į estt prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2002 m. birželio 13 d. tarybos pagrindų sprendi-mo nr. 2002/584/tvR „Dėl europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“20 4a straipsnio kai kurių normų turinio ir jų atitikties europos sąjungos pa-grindinių teisių chartijai (toliau – chartija). Gavęs estt 2013 m. vasario 26 d. preju-dicinį sprendimą, ispanijos konstitucinis teismas priėmė nutarimą.

pareiškėjas savo skundą, kad pažeidžiama ispanijos konstitucijos 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė į nešališką teismo procesą ir žmogaus orumą, grindė šiais ar-gumentais: leidžiant ekstradiciją į valstybę, kuri už sunkų nusikaltimą yra nuteisusi in absentia, ir nekeliant tokiai valstybei sąlygos, kad įgyvendindamas savo teisę į gyny-bą nuteistasis galėtų ginčyti nuosprendį, yra pažeidžiama žmogaus teisė į procesą su

20 tarybos pagrindų sprendimo 4а straipsnio „sprendimai, priimti po teisminio nagrinėjimo, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo“ 1 dalies a ir b punktai:

„1. vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsisakyti vykdyti europos arešto orderį, išduotą sie-kiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba nutartį paskirti suėmimą, jeigu asmuo asmeniškai neda-lyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas, išskyrus atvejus, kai europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal kitus išduodančios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustaty-tus procesinius reikalavimus:

a) laiku: i) asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir taip jis buvo informuotas apie nu-matytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą, arba jis kitomis prie-monėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą; ir ii) asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą; arba b) ži-nodamas apie numatomą teisminį nagrinėjimą, asmuo įgaliojo advokatą, kurį paskyrė atitinkamas asmuo arba valstybė, jį ginti teisminio nagrinėjimo metu ir tas advokatas iš tiesų jį gynė teisminio nag rinėjimo metu.“

172

visapusiškomis garantijomis; ginčijamas teismo įsakymas nukrypsta nuo nusistovė-jusios konstitucinės doktrinos (konstitucinio teismo 2000 m. kovo 30 d. ir 2006 m. birželio 5 d. nutarimai), pagal kurią perdavimas kitai valstybei asmens, in absentia nuteisto už sunkų nusikaltimą, yra saistomas galimybės skųsti nuosprendį. konsti-tucinio teismo doktrinoje iki šios bylos buvo laikomasi nuostatos, jog tada, kai nėra teisės pateikti apeliaciją, yra pažeidžiamos nacionalinės konstitucijos (jos 24 straips-nio 2 dalies21) laiduojamos teisiamojo procesinės teisės. pasak pareiškėjo advokatų, estt praktika patvirtino, kad asmens išdavimas valstybei, kuri negarantuoja jam teisės teikti apeliaciją byloje, kurioje jis buvo nuteistas in absentia, yra pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės, todėl tarybos pagrindų sprendimas dėl europos arešto orderio turi būti aiškinamas kaip saistantis ekstradiciją galimybe vėliau skųsti nuo-sprendį, priimtą in absentia, taip pat kad tokia ekstradicija yra pažeidžiamos ir char-tijos 47 straipsnyje, 48 straipsnio 2 dalyje22 nustatytos teisiamojo teisės. ispanijos konstitucinis teismas nutarime pagrindė, kodėl jo ankstesnė doktrina gavus estt prejudicinį sprendimą keistina ir kaip tai lemia atitinkama europos Žmogaus teisių teismo (toliau – eŽtt) ir estt praktika; konstitucinis teismas taip pat išaiškino atitinkamas savo ankstesnių nutarimų ir kitų aktų nuostatas.

pagrįsdamas konstitucijos 24 straipsnio „besąlyginio turinio“ doktrinos pakeiti-mą, ispanijos konstitucinis teismas pasirėmė eŽtt praktika (1994 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Peladoah prieš Nyderlandus, 2006 m. kovo 1 d. sprendimas Sejdovic prieš Italiją ir kt.) ir estt praktika (2012 m. byla Prekybos agentūra (c-619/10)). Jis pažy-mėjo, kad europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisin-gą teismą eŽtt išaiškino iš esmės taip pat, kaip estt – chartijos 47 straipsnyje ir 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teises į veiksmingą teisminę apsaugą, teisingą teismą ir gynybą. ispanijos konstitucinio teismo sprendimu, „šių teismų išaiškinimai yra hermeneutiniai kriterijai, privalomi mums apibrėžiant pagrindinės teisės į teisingą teismą besąlyginį turinį, atskleidžiantį ad extra pasekmes“. Šie kriterijai „padeda api-brėžti tas teises ir garantijas, kurių nesilaikydamos užsienio valdžios institucijos gali 21 konstitucijos 24 straipsnio 2 dalis: „kiekvienas turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama tokio teismo,

kuriam įstatymas priskiria tokios bylos jurisdikciją, teisę į advokato pagalbą ir gynybą, teisę būti in-formuotas apie kaltinimą, teisę į atvirą teisminį nagrinėjimą, vykdomą per nustatytą laikotarpį ir lai-kantis visų garantijų, teisę naudoti visas gynybai numatytas įrodinėjimo priemones, teisę neliudyti prieš save ir nepripažinti savo kaltės, taip pat teisę į nekaltumo prezumpciją.“

22 chartijos 47 straipsnis „teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“: „kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į

veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagri-

nėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. kiekvienas asmuo turi turėti gali-mybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.

Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtik-rinti teisę į veiksmingą teisingumą.“

chartijos 48 straipsnis „nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą“: „1. kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal

įstatymą. 2. kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą.“


netiesiogiai pažeisti teises, ispanijos valdžiai sutikus išduoti jiems asmenį. Dėl tos priežasties mes pakeičiame 2000 m. sprendime nr. stc 91/2000 nustatytą doktriną ir tvirtiname, kad nuteisimas in absentia nėra pagrindinės teisės į teisingą teismą besą-lyginio turinio pažeidimas netgi tais atvejais, kai nedalyvaujančio posėdyje ginamojo atžvilgiu nebelieka teisės gynimo priemonės, kai tinkamu būdu gavęs kvietimą į po-sėdį jis aiškiai ir laisva valia yra nusprendęs jame nedalyvauti ir kai jam gintis veiks-mingai padėjo paskirtas advokatas (ispanijos konstitucijos 24 straipsnio 2 dalis).“

konstitucinis teismas pakartojo dar 2001 m. birželio 9 d. nutarime suformuo-tą doktriną, kad „nagrinėjamo ekstradicijos atvejo konstitucingumui patikrinti pa-prastai turi būti naudojamasi europos sąjungos teisės aktais, kuriuose yra numatyta pagrindinių teisų apsauga, taip pat europos arešto orderio teisės normomis, kurios pabrėžia europos sąjungos teisės aiškinimo konstitucinę svarbą“. konstitucinis teis-mas taip pat pasirėmė savo 2004 m. gruodžio 13 d. pareiškimu nr. 1/2004, kuriame konstatavo, kad „kompetencijos perdavimo europos sąjungai veikimas ir paskesnė bendrijos įstatymų integracija į mūsų sistemą apibrėžia neišvengiamas valstybės su-verenių galių ribas, priimtinas tik tuomet, kai europiniai įstatymai dera su nacio-nalinėje konstitucijoje įtvirtintais pagrindiniais socialinės ir demokratinės teisinės valstybės principais“, taip pat kad „europos sąjungos teisės viršenybė, skelbiama ju-risdikciškai, yra taikoma europinei teisinei tvarkai, sukurtai europos sąjungos vals-tybių narių konstitucijų ir jų konstitucinių tradicijų bendrų vertybių pagrindu“, kad „būtent europinė teisė sutartyse numatytomis priemonėmis turėtų laiduoti pagar-bą kiekvienos šalies pagrindinei konstitucinei sąrangai ir pagrindinių žmogaus teisių įtraukimui į jas“. savo nutarime kreiptis į estt dėl prejudicinio sprendimo kons-titucinis teismas konstatavo, kad „europos sąjungos teisė yra priemonė apibūdinti pagrindinės teisės turinio dalį, atskleidžiančią ad extra pasekmes, t. y. teises ir garan-tijas, kurių nežinojimas užsienio valdžiai įgyvendinant teisingumą gali lemti netie-sioginį pažeidimą, jeigu būtų reikalaujama išduoti nuteistąjį besąlygiškai“.

estt minėtame sprendime nustatė, jog 2002 m. birželio 13 d. tarybos pagrin-dų sprendimo nr. 2002/584/tvR (pakeisto 2009 m. kovo 27 d. tarybos pagrindų sprendimu nr. 2009/299/tvR) 4a straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad esant šio-je nuo statoje numatytoms aplinkybėms teisminė valdžia negali ekstradicijos saisty-ti sąlyga, jog asmuo turi turėti galimybę arešto orderį išdavusioje valstybėje apskusti nuo sprendį, priimtą in absentia. sprendime taip pat nustatyta, kad 4a straipsnio 1 da-lies nuostatos atitinka chartijos 47 ir 48 straipsnius, o chartijos 53 straipsnis23, kad nebūtų sumenkintos valstybės konstitucijoje laiduotos teisingo bylos nagrinėjimo ir gynybos teisės, turi būti aiškinamas kaip neleidžiantis valstybei narei in absentia

23 chartijos 53 straipsnis „Apsaugos lygis“: „Jokia šios chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir

pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta sąjungos teisė ir tarptautinė teisė bei tarptautiniai susitarimai, kurių šalys yra sąjunga arba visos valstybės narės, įskaitant europos žmogaus teisių konvenciją, taip pat valstybių narių konstitucijos.“

174

nuteisto asmens ekstradicijos atveju kelti sąlygos, kad nuteistasis turi galėti apskųsti nuo sprendį arešto orderį išdavusioje valstybėje narėje.


PRANCŪZIJOS KONSTITUCINĖS TARYBOS SPRENDIMAS2014 m. gegužės 28 d., byla Nr. 2014-694 DC

DRAUDIMAS AUGINTI GENETIŠKAI MODIFIKUOTUS KUKURŪZUS

prancūzijos konstitucinė taryba nusprendė, kad įstatymas, kuriuo nustatytas draudimas auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus, neprieštarauja konstitucijai.

senatoriai ir nacionalinės Asamblėjos nariai kreipėsi į konstitucinę tarybą dėl įstatymo, kuriuo draudžiama auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus, ati-tikties konstitucijai. Jie teigė, kad toks ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas draudimas prieštarauja europos sąjungos teisės viršenybės principui, konstituci-jos 55 straipsniui, kuriuo inter alia nustatyta ratifikuotų ar kitaip patvirtintų sutar-čių ir susitarimų viršenybė prieš parlamento priimamus teisės aktus, konstitucijos 881 straipsniui, kuriuo inter alia įtvirtintos nuostatos, susijusios su prancūzijos daly-vavimu europos sąjungoje, įvairių europos sąjungos direktyvų ir reglamentų nuo-statoms. pareiškėjo teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas nesuderinamas ir su atsargumo principu (pranc. le principe de précaution)24, taip pat įstatymo aiškumo ir prieinamumo reikalavimais.

pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas galutinis bend-ro pobūdžio draudimas auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus yra nesuderi-namas su iš konkrečių europos sąjungos teisės aktų nuostatų ir principų kylančiais reikalavimais. Ginčijamas teisinis reguliavimas taip pat nesuderinamas su įstatymui keliamais aiškumo ir prieinamumo reikalavimais, ypač tuo aspektu, kad jame nėra apibrėžta sąvoka „genetiškai modifikuotas“.

konstitucinė taryba pabrėžė, kad nors konstitucijos 55 straipsnis suteikia sutartims (atsižvelgiant į jose nustatytas sąlygas) aukštesnę galią nei įstatymams, šiose nuostatose nei tiesiogiai reikalaujama, nei jos apima reikalavimą, kad nuro-dyto principo laikymasis būtų užtikrintas atliekant įstatymų atitikties konstitucijai kont rolę. konstitucinės tarybos jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi principo, kad teiginiai dėl prieštaravimo europos sąjungos teisei negali būti argumentais konstitucijos neatitikčiai pagrįsti; kompetenciją įvertinti atitinkamos nuostatos 24 Atsargumo principas visų pirma yra įtvirtintas kaip vienas pagrindinių europos sąjungos aplinkos

politikos principų, pagal kurį turi būti imamasi skubių priemonių tada, kai veikla arba politika gali padaryti žalos aplinkai arba žmogaus sveikatai. tačiau praktikoje šio principo taikymo sritis yra pla-tesnė, ypač tada, kai remiantis preliminariu objektyviu moksliniu įvertinimu nustatoma, kad yra pa-grindas susirūpinti dėl galimų pavojingų padarinių aplinkai, žmonių, gyvūnų ar planetos gerovei, nesuderinamų su europos sąjungos pasirinktu aukštu apsaugos lygiu (pagal europos komisijos ko-munikatą „Dėl atsargumo principo“).


prieštaravimą europos sąjungos sutartims ar teisei turi administracinės ar teismi-nės institucijos.

pažymėta, kad iš konstitucijos 881 straipsnio kyla pareiga perkelti europos są-jungos direktyvų nuostatas į nacionalinę teisę, o konstitucinės tarybos kompetenci-jai priskirta vertinti šio principo laikymąsi, kai į ją kreipiamasi su prašymu įvertinti įstatymo, skirto direktyvos nuostatoms perkelti į nacionalinę teisę, konstitucingumą. tokiu atveju yra dvejopos konstitucinės tarybos vykdomos kontrolės ribos:

– ja užtikrinama, kad direktyvos nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę neprieš-tarautų prancūzijos konstitucinį identitetą sudarantiems principams ar taisyklėms, išskyrus atvejus, kai įgaliotas subjektas sutinka su tokiu prieštaravimu;

– kadangi kreiptis į europos sąjungos teisingumo teismą dėl konstitucinei ta-rybai nustatytų trumpų nagrinėjimo iki ginčijamo įstatymo priėmimo terminų nega-lima, prieštaravimas konstitucijos 881 straipsniui gali būti nustatytas tik tuo atveju, jeigu teisės aktų nuostatos būtų akivaizdžiai nesuderinamos su direktyva, kurios nuostatoms perkelti jos yra skirtos. bet kuriuo atveju bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencijai priskirta vertinti įstatymo suderinamumą su europiniais prancūzijos įsipareigojimais ir, atsižvelgiant į aplinkybes, kreiptis dėl pre-judicinio sprendimo į teisingumo teismą.

konstitucinė taryba, įvertinusi tai, kad ginčijamas įstatymas nėra skirtas direk-tyvos nuostatoms perkelti, atmetė argumentus dėl konstitucijos 881 straipsnio pažei-dimo. taip pat atmesti teiginiai dėl atsargumo principo, įtvirtinto Aplinkos chartijos 5 straipsnyje, pažeidimo, nes ginčijamas įstatymas, kuriuo nustatomas nuolatinis (laiko požiūriu neribotas) draudimas auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus, ne-patenka į šio straipsnio taikymo sritį. konstatuota ir tai, kad ginčijamas teisinis regu-liavimas atitinka aiškumo reikalavimus.

parengė Ieva Saudargaitė

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

KONSTITUCINIAI VIETOS SAVIVALDOS PAGRINDAI1

Prof. Leon KieresLenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo teisėjas

1. Lenkijos Respublikoje vietos savivalda buvo atkurta 1989 m., pakeitus 1952 m. konstituciją. savivaldos buvo atsisakyta 1950 m., vietoj jos sukūrus nacionalinių ta-rybų (teritorinių valdžios institucijų ir viešojo administravimo) sistemą. Šios institu-cijos buvo susietos su demokratiniu centralizmu ir nacionalinio turto nedalomumo principu pagrįstu socialistinės santvarkos modeliu. vietos savivaldos įtvirtinimas iš esmės sietinas su po 1989 m. vykdyta ir demokratinės teisinės valstybės principais paremta Lenkijos valstybės santvarkos pertvarka.

Diskusijose apie vietos savivaldos vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje pripažįstama, kad iš tikrųjų savivalda yra su objektyviomis piliečių (asmenų) teisė-mis ir laisvėmis susijęs institutas; asmens vietą valstybėje lemia iš jo orumo kildina-ma autonomija, taip pat subjektinė teisė į vietos savivaldą.

vietos savivaldos institutas sietinas su piliečiais (asmenimis), teritorinės savi-valdos (jos vienetų) teisių šaltiniu laikytinos konstitucinės žmogaus teisės ir lais-vės2. Lenkijos konstitucijos kūrėjas pripažįsta šią objektyvią ir iš žmogaus orumo kildinamą teisę į vietos savivaldą. „teisė į savivaldą egzistuoja nepriklausomai nuo įstatymų leidėjo sprendimų.“3 Ši teisė, kaip objektyvi ir nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausoma kategorija, turi būti įtvirtinama valstybės santvarką reglamentuo-jančiuose teisės aktuose. Jeigu teisėkūros subjektas, visų pirma reglamentuojantis valstybės santvarkos konstitucinių institucijų veiklą, nėra suinteresuotas tai dary-ti, piliečiai negali savo vardu ir prisiimdami atsakomybę spręsti vietos ir regionų viešųjų reikalų. taigi vietos savivalda laikytina objektyvia teise, kurią teisėkūros subjektas pripažįsta priimdamas sprendimą dėl visiškos laisvės „vykdyti veiklą, su-sijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams“4.

1 straipsnis parengtas 2014 m. birželio 11–12 d. marijampolėje vykusioje Lietuvos Respublikos konsti-tucinio teismo ir Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo teisėjų Xviii konferencijoje perskai-tyto pranešimo pagrindu.

2 konstitucinio tribunolo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas k. 10/95, OTK [Orzecznictwo Trybunału Konstytucyjnego. – Vertėjos pastaba], 1995, ii, s. 76.

3 konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02.4 europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalis. Dz. U. [Dziennik Ustaw. ‒ Vertėjos pastaba],

1993, nr. 124, eil. nr. 607. [Lietuvių kalba žr. Valstybės žinios, 1999, nr. 82-2418. – Vertėjos pastaba.]

◆ Konstituciniai vietos savivaldos pagrindai 177

1997 m. konstitucija taip pat suteikia teisę nustatyti vietos savivaldos ir jos vie-netų veiklos valstybėje sąlygas. vadinasi, galima kalbėti apie dviejų vietos savivaldos koncepcijų suderinamumą: natūraliosios, pagal kurią konstitucijos nuostatomis tik atskleidžiama prigimtinė žmogaus (asmens) teisė į vietos savivaldą, ir imperatyvių reikalavimų, pagal kurią konstitucinis teisėkūros subjektas turi nustatyti pagrindi-nius vietos savivaldos sistemos elementus. vykdydamas šią pareigą jis turi nustaty-ti vietos savivaldos vienetų pakopas (savivaldybės ir regioninės savivaldos vienetai), jų institucinę sandarą, uždavinius, teisinio savarankiškumo laipsnį ir turtinę padėtį.

2. konstitucija vietos savivaldai suteikia pirmumo teisę valstybės atžvilgiu – jos vii skyriuje įtvirtintose nuostatose apibrėžiama vietos savivaldos vieta valstybės san-tvarkos sistemoje. kadangi įstatymuose tėra plėtojamas konstitucinis teisinis regulia-vimas, konstitucinio tribunolo, bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų atliekamas įstatymų atitikties konstitucijai tikrinimas gali turėti svarbių pasekmių. minėtų teismų nutarimams didelę reikšmę turi tarptautinis teisinis reguliavimas, visų pirma europos vietos savivaldos chartija ir kitos europos tarybos konvencijos, vado-vaujantis konstituciniais principais ir konstitucijoje nustatyta tvarka perkeltos į Len-kijos nacionalinę teisę. nagrinėdamas Lenkijos vietos savivaldą reglamentuojančius teisės aktus konstitucinis tribunolas remiasi europos vietos savivaldos chartija. Jis yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl Lenkijos teisės aktų atitikties konstitucijoje įtvirtin-tai vietos savivaldos padėčiai, šia chartija, kaip pagalbiniu dokumentu, remiamasi tiek vertinant, ar pagrįstai Lenkijos įstatymų leidėjas nėra nustatęs joje nurodyto teisinio reguliavimo, tiek siekiant nustatyti, kokios jos nuostatos ir kiek nėra plėtojamos ati-tinkamuose įstatymuose. konstitucinio tribunolo nuomone, europos vietos savival-dos chartija laikytina nepakankamu vidaus teisinio reguliavimo kontrolės pagrindu. Ją derėtų laikyti pagalbiniu šaltiniu, pagrindžiančiu Lenkijos įstatymų leidėjo pareigą nacio nalinėje teisės sistemoje įtvirtinti šioje chartijoje nurodytas institucijas5.

tirdamas europos sąjungos pirminės ar antrinės teisės aktais reglamentuojamus tam tikrus klausimus (kaip antai europos sąjungos viešųjų pirkimų teisę, konkuren-cijos apsaugą, susijusią su savivaldos vienetų teise vykdyti ūkinę veiklą konkurenci-nėse rinkose), konstitucinis tribunolas taip pat gali tikrinti nacionalinės teisės aktus, kuriais perkeliami europos sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys vietos savivaldos vienetų veiklą. Ši kontrolė atliekama vadovaujantis europos sąjungos teisės pirmeny-bės, jos tiesioginio taikymo ir veiksmingumo principais.

3. Atsižvelgdamas į vietos savivaldos pirmumo valstybės atžvilgiu konstitucinę teisę, konstitucinis tribunolas laikosi nuomonės, kad Lenkijos teisinėje sistemoje ne-turėtų būti paisoma vietos savivaldos funkcinio autonomiškumo koncepcijos. Grįs-damas savo požiūrį konstitucinis tribunolas remiasi Lenkijos valstybės vientisumo principu (konstitucijos 3 straipsnis)6. valstybės vientisumas yra Lenkijos Respubli-kos kaip visų piliečių bendrojo gėrio padarinys (konstitucijos 1 straipsnis). 5 konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02.6 Ibid.

Prof. Leon Kieres ◆178

Šių konstitucijos nuostatų turinys atspindi jos kūrėjų požiūrį į galimą valstybės san-tvarkos ir jos valdžios institucijų sampratą. Jis rodo, kad pirmenybė teikiama bendrajam gėriui, t. y. valstybės ir visuomenės apsaugai, siejamai su žmogaus orumo, kaip ypatingos vertybės, apsauga (konstitucijos 30 straipsnis). pagal šią sampratą vietos savivalda, pa-lyginti su pagrindinėmis konstitucinėmis vertybėmis, yra papildoma viešojo gyvenimo organizavimo forma. vadinasi, valstybei suteikiama išimtinė teisė nustatyti savivaldos padėtį, ypač santykiuose su kitomis valstybės valdžios (viešosiomis) institucijomis. kita vertus, vietos savivaldybės neturi teisės priešpriešinti savo ir valstybės interesų.

valstybės decentralizavimas vietos savivaldos naudai ir savivaldos vienetų da-lyvavimas vykdant viešuosius uždavinius laikytinas valstybės santvarką lemiančių principų įgyvendinimu7. tai, kad valstybės valdžios sistema yra sudaryta ir iš kitų kompetentingų ir už viešųjų funkcijų vykdymą atsakingų viešosios valdžios institu-cijų, reiškia, jog ne tik savivaldos vienetai yra atsakingi už viešuosius reikalus. be to, konstitucinis tribunolas decentralizavimą laiko viešųjų uždavinių perdavimo vietos savivaldos vienetams procesu, kuriuo turi būti įgyvendintas konstitucinis decentra-lizacijos principas (konstitucijos 15 straipsnio 1 dalis). valdžios funkcijų decentra-lizavimas kaip konstitucinės idėjos įgyvendinimas skatina steigti vietos savivaldos vienetus, galinčius ne tik perimti centrinės valdžios aparato uždavinius, bet ir tinka-mai juos vykdyti. Lenkijos valstybės viešųjų funkcijų decentralizavimas negali virsti visišku centrinių valdžios institucijų panaikinimu, nes tokiu atveju vietos savivaldy-bės turėtų atlikti tiek su vietos bendruomenių interesais susijusius uždavinius, tiek valstybei ir jos centrinės valdžios institucijoms priskirtus viešosios valdžios instituci-jų uždavinius8. vadinasi, savivalda neturi absoliutaus savarankiškumo.

pirmiau minėtas subsidiarumo principas yra suprantamas kaip vietos savivaldos pareiga spręsti visus klausimus, susijusius su vietos ir regionų bendruomenių reikalais.

konstitucinis tribunolas yra pareiškęs nuomonę dėl subsidiarumo principo tai-kymo vietos savivaldos srityje. Jis turėtų įtvirtinti savivaldybių bendruomenių narių, vadinasi, ir pačių bendruomenių, teises9. vietos savivaldos funkcijų stiprinimas yra grindžiamas siekiu gerinti vietos savivaldos vienetų veiklos kokybę ir veiksmingu-mą10. konstitucinio tribunolo nuomone, sąvokos „kokybės gerinimas“ ir „veiksmin-gumas“ atskleidžia vietos savivaldos padėties valstybės valdžios sistemoje klausimo sudėtingumą. Jos institucijoms pavesta vykdyti viešuosius uždavinius, tačiau esama ir kitų įstatymuose nurodytų viešųjų uždavinių, kuriuos atlikti įgaliotos kitos viešo-sios valdžios institucijos, nesusijusios su vietos savivalda. konstitucinis tribunolas yra nusprendęs, kad subsidiarumo principas turi būti taikomas siekiant nustatyti vie-tos savivaldos uždavinius, kompetenciją ir jos sudėtingumo laipsnį11.

7 konstitucinio tribunolo 1998 m. gegužės 4 d. nutarimas k. 38/97.8 konstitucinio tribunolo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas k 34/01.9 konstitucinio tribunolo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimas kp 3/05.10 konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02.11 Ibid.


konstitucija įstatymų leidėją įpareigoja paisyti subsidiarumo principo nusta-tant teisinį reguliavimą, kuriuo uždaviniai (funkcijos) paskirstomi valstybės (centri-nei vykdomajai) valdžiai ir vietos savivaldai. konstitucija taip pat suteikia valstybei teisę nustatyti tam tikro lygio vietos savivaldos uždavinius (funkcijas). konstitucinis tribunolas tikrina, kaip subsidiarumo principas yra atskleidžiamas teisės aktuose, kuriais reglamentuojami vietos savivaldos ir valstybės santykiai. susiejus vietos sa-vivaldos institucijų struktūrą su viešaisiais uždaviniais buvo skatinama kurti viešųjų uždavinių skirstymo savivaldos vienetams ir kitoms viešosios valdžios institucijoms norminę koncepciją. konstitucijoje buvo įtvirtintas vietos savivaldos numanomos kompetencijos principas12. kitų viešosios valdžios institucijų kompetencija (uždavi-niai) nėra siejama su savivalda, jeigu tai nenustatyta įstatyme. Jeigu viešuosius už-davinius nustatančiuose įstatymuose nėra nurodytos už jų vykdymą atsakingos institucijos, vadinasi, įstatymų leidėjas juos sieja su vietos savivalda ir tam tikromis jos pakopomis. konstitucinis tribunolas gali vykdyti tokio vietos savivaldos funkci-nio išskirtinumo konstitucinę kontrolę. paskirstydamas viešuosius uždavinius vietos savivaldos ir kitoms viešosios valdžios institucijoms, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į savivaldos vietą valstybės sandaroje.

konstitucinis tribunolas svarbiausius savivaldos uždavinių požymius atsklei-džia remdamasis konstitucija. Jie yra susiję su viešųjų poreikių užtikrinimu. kita ver-tus, šie poreikiai turi savivaldos elementų tuo požiūriu, kad vykdydamas viešuosius uždavinius savivaldos vienetas siekia užtikrinti tam tikros savivaldybės bendruome-nės kolektyvinius poreikius13. vietos savivaldos numanomos kompetencijos principo yra nepaisoma tuo atveju, kai įstatymu vietos savivaldai numatoma atsakomybė už viešųjų uždavinių, kurių neįmanoma susieti su savivaldybės bendruomenės poreikių tenkinimu ir jos interesais, vykdymą.

4. iš tikrųjų vietos savivalda neturi būti suprantama kaip jos vienetų teisė atsto-vauti savo interesams nepriklausomai nuo valstybės. kita vertus, savivalda neturi būti fiktyvi, t. y. įstatymų leidėjas iš vietos savivaldos vienetų negali atimti teisės vyk-dyti uždavinius, kurie priskirti savivaldybių bendruomenių atsakomybės sričiai. Dėl šio doktrinoje aptariamo klausimo kyla ginčų, tačiau konstitucinio tribunolo ir kitų teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad subsidiarumas laikytinas fakti-niu valstybės funkcijų ir uždavinių decentralizavimu.

Realus decentralizavimas – tai ne tik viešųjų uždavinių perdavimas vietos savival-dai. kartu reikalaujama sudaryti vietos savivaldai tokias sąlygas, kurios leistų tinkamai juos vykdyti. Ši veikla visų pirma turi atitikti veiksmingumo reikalavimus14. iš esmės turima omenyje pareiga ne tik suteikti vietos savivaldai įgaliojimus vykdyti savivaldy-bėms priskirtus uždavinius, bet ir numatyti organizacines ir finansines garantijas, lei-siančias ir suteiksiančias galimybę juos įgyvendinti. tiesą sakant, valstybė (įstatymų

12 konstitucinio tribunolo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimas kp 3/05.13 konstitucinio tribunolo 1994 m. rugsėjo 27 d. potvarkis W. 10/93.14 konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02.


leidėjas) kartais inicijuoja uždavinių (funkcijų), ypač tokių, kurių tinkamam vykdy-mui būtini dideli finansiniai ištekliai ar specifiniai organizaciniai gebėjimai, perdavimą.

5. Lenkijos vietos savivaldos sistema sudaryta iš dviejų lygmenų – vietos ir regio-nų – savivaldos vienetų. konstitucijoje išskiriamas tik vienas vietos savivaldos vie-netas – savivaldybė, kuri laikoma pagrindiniu šios sistemos vienetu, o vaivadija yra regiono lygmens vienetas, įtvirtintas tik įstatymuose15.

sumanymas Lenkijoje sukurti regioninę savivaldą įgyvendintas 1998 m., rengian-tis šalies narystei europos sąjungoje. siekiant sanglaudos ar tarptautinio bendradarbia-vimo srityse vykdyti regioninę politiką naudojant es struktūrinių fondų lėšas, reikėjo sukurti savivaldos administracinių teritorinių padalinių struktūrą. Apskritys buvo su-kurtos atsižvelgiant į savivaldybių bendruomenių, gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir turinčių subregionine tapatybę ar istorinių, ekonominių, gamtinių veiksnių nulemtų bendrų interesų, pasiūlymus. tačiau apskritys iš esmės nevykdo savarankiškos vietos politikos. Jos laikytinos savivaldos lygio viešojo administravimo forma. be to, apskri-tys yra atsakingos už socialinių klausimų sprendimą (socialinių paslaugų teikimą). su apskritimis visų pirma sietini socialinės ekonomikos subjektai, kurie vykdo sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo sričių uždavinius. Apskričių atsakomybė viešosios infra-struktūros objektų ir įrenginių (kaip antai kelių) priežiūros srityje yra ribota.

konstitucijoje pripažįstamas atskirų Lenkijos vietos savivaldos pakopų nepri-klausomumas. Jas siejančių hierarchinių ryšių koncepcijos buvo atsisakyta, o tai reiškia, kad Lenkijos vietos savivaldos sistema sukurta nepaisant savivaldos vienetų viršenybės ir pavaldumo. beje, apskritys neturi teisės spręsti dėl savivaldybių, o vaiva-dijos – dėl apskričių veiklos (politikos) krypčių. vis dėlto savivaldybių veikla turi pa-sekmių kitų savivaldos pakopų vienetams. teritorinės savivaldos sistema suformuota taip, kad pagrindinis vaidmuo joje tenka savivaldybei (konstitucijos 164 straipsnio 1 dalis)16. Ypatingą savivaldybės padėtį atskleidžia konstitucinis principas, kuriuo remiamasi nustatant atitinkamų vietos savivaldos pakopų uždavinius. savivaldybių numanomos kompetencijos vaivadijų ir apskričių atžvilgiu principas reiškia, kad sa-vivaldybės turi vykdyti viešuosius uždavinius, „nepriskirtus kitiems vietos savivaldos vienetams“17 (konstitucijos 164 straipsnio 3 dalis).

6. vietos teisės šaltinių (aktų) vieta teisės sistemoje nustatyta konstitucijoje. vie-tos savivaldos vienetai turi teisę priimti teisės aktus, priskiriamus vietos teisės šal-tiniams. vietos teisę taip pat sudaro teritorinių viešojo administravimo padalinių (bendrųjų ir specialiųjų centrinės vykdomosios valdžios institucijų) teisės aktai. ta-čiau vietos savivaldos institucijų įgaliojimus teisės aktų priėmimo srityje lemia ati-tinkami įstatymai (taikomi tam tikro lygio vietos savivaldai, kaip antai įstatymai dėl savivaldos vieneto statuto, visuomeninio turto, įskaitant viešuosius objektus ir įrengi-

15 konstitucinio tribunolo 2014 m. kovo 4 d. nutarimas k 13/11.16 Ibid.17 konstitucinio tribunolo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimas kp 3/05, 1998 m. gegužės 4 d. nutarimas

k. 38/97.


nius, valdymo principų), taip pat materialinės teisės aktai. vietos teisės aktai priima-mi remiantis įstatymais ir siekiant užtikrinti jų įgyvendinimą; jeigu vietos savivaldos vienetų priimami teisės aktai ir įstatymai nėra formaliai ir pagal temą susieti, be to, jeigu nepaisoma įstatyme įtvirtintų įgaliojimų teisės aktų priėmimo srityje, tokie ak-tai pripažįstami negaliojančiais. vadinasi, vietos savivaldos vienetų įgaliojimai teisės aktų priėmimo srityje yra susieti tik su įstatymais, kuriuose nustatytas savivaldą re-glamentuojančių norminių teisės aktų dalykas ir tendencijos.

sąsajos tarp savivaldybių teisės aktų ir įstatymų gali būti skirtingos. iš esmės savival-dybės turi teisę priimti tam tikrus klausimus reglamentuojančius norminius teisės aktus, kaip antai nustatyti vietos mokesčių ir rinkliavų dydžius, tvirtinti vietos teritorijos pla-nus ir komunalinio ūkio veiklos taisykles, numatyti, kaip juos įgyvendinti atsižvelgiant į vietos sąlygas. tačiau jų savarankiškumas teisėkūros srityje negali peržengti savivaldy-bių įgaliojimus teisės aktų priėmimo srityje nustatančiuose įstatymuose apibrėžtų ribų.

7. vietos savivaldos priežiūros ir kontrolės institucijų sistema laiduoja jos vie-netų veiklos nuoseklumą ir atitiktį galiojančiai teisei. priežiūra apima ne tik vietos savivaldos vienetų teisės aktus (veiksmus) – gali būti vertinamas ir vietos savival-dos institucijų neveikimas. priežiūros institucijos nurodytą neveikimą vertina atlik-damos įvairius tyrimus, be kita ko, tirdamos, ar neveikimas yra susijęs su tam tikrų teisės aktų (nutarimų) nepriėmimu18, ar su atskirais subjektais, kurie tikisi, kad vie-tos savivaldos vienetų institucijos išspręs individualų viešąjį klausimą. Šiuo atveju, remiantis viešojo administravimo kodeksu ir administracinių bylų teiseną regla-mentuojančiais įstatymais, turi būti atliekamas viešosios valdžios institucijų veiklos sprendžiant individualius klausimus viešojo administravimo srityje tyrimas.

valdžios kišimuisi į vietos savivaldos vienetų veiklą, esamos padėties vertinimo procedūrai ir veiksmų koregavimui keliami atitinkami reikalavimai19. konstitucinis tribunolas nustatė, kad priežiūra gali apimti visą vietos savivaldos veiklą20. tačiau įstatymuose turi būti nurodytos institucijos, įgaliotos vykdyti savivaldos ir jos funk-cijų priežiūrą. Įstatymuose taip pat turi būti numatytas tokios priežiūros finansavi-mas ir pasekmės. vietos savivaldos vienetų ir priežiūros institucijų ginčų sprendimą reglamentuoja įstatymai. pagal konstituciją vietos savivaldos priežiūra atliekama re-miantis teisėtumo kriterijumi21.

vietos savivaldos veiklos teisėkūros srityje kontrolę vykdo atitinkamos vaivadi-jos vaivada, kuris priima sprendimus (nutarimus dėl vietos savivaldos vieneto institu-cijos priimto teisės akto negaliojimo, tokio teisės akto vykdymo sustabdymo, kol ginčą dėl jo galiojimo išspręs administracinis teismas, vietos savivaldos teisės aktu padaryto nedidelio teisės pažeidimo). vietos savivaldos vienetas atliekant priežiūrą priimtą vai-vados sprendimą gali apskųsti administraciniam teismui (vaivadijos ir vyriausiajam

18 konstitucinio tribunolo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimas kp 3/05.19 konstitucinio tribunolo 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimas p 9/02.20 konstitucinio tribunolo 1994 m. rugsėjo 27 d. potvarkis W. 10/93.21 konstitucijos 171 straipsnio 1 dalis; konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02.


administ raciniam teismui). Galutinį sprendimą dėl vietos savivaldos vieneto ir vaiva-dos ginčo dėl tam tikro savivaldos vieneto norminio akto atitikties teisei priima teismai.

konstitucinis tribunolas nėra įgaliotas tirti vietos savivaldos teisės aktų atitik-tį konstitucijai pagal vadinamosios abstrakčiosios konstitucinės kontrolės tvarką. kita vertus, ši tvarka taikoma tikrinant įstatymų, kuriais vietos savivaldai suteikiama tei-sėkūros funkcija, konstitucingumą. nustačius viso įstatymo ar jo dalies, kurioje vietos savivaldai nustatyta pareiga įgyvendinti įstatymą priimant atitinkamą vietos teisės aktą, prieštaravimą konstitucijai, toks vietos teisės aktas turi būti pašalintas iš teisės sistemos.

vietos teisės aktus konstitucinis tribunolas tiria gavęs konstitucinį skundą. skundas yra priemonė pareiškėjui kreiptis į konstitucinį tribunolą dėl vietos tei-sės akto prieštaravimo konstitucijai, jeigu skundą teikiančio subjekto byloje įsiteisė-jo teismo nutartis, priimtas galutinis administracinis sprendimas, be to, sprendimai kitais klausimais buvo priimti vadovaujantis vietos teisės aktu, kurio atitiktis konsti-tucijai yra ginčijama. tai, ar vietos teisės aktas gali būti ginčijamas gavus konstituci-nį skundą, lemia jo norminis pobūdis, kuris priklauso nuo to, ar jame yra įtvirtintos bendrosios abstrakčios teisės normos22.

vietos savivaldos institucijos tam tikrą savarankiškumą teisėkūros srityje turi spręsdamos vietos savivaldos vienetų vidaus sandaros, savivaldybių turto valdymo ir viešojo saugumo ir tvarkos palaikymo klausimus. Dėl vietos savivaldos vienetų vi-daus sandaros sprendžia jos atstovaujamosios institucijos (konstitucijos 169 straips-nio 4 dalis). vietos savivaldos vieneto statute kalbama ne tik apie funkcijų tarp savivaldos atstovaujamosios ir vykdomosios institucijų paskirstymą. Šiame tarybos (vaivadijos seimelio) priimtame statute apibrėžiamas kolegialaus organo darbo orga-nizavimas ir jo veiklos principai. kita vertus, vietos savivaldos vienetas neturi teisės atsisakyti nustatyti savo sandarą. be abejo, konstitucinis tribunolas pripažįsta savi-valdos vieneto teisę priimti sprendimą dėl savo sandaros. Jis taip pat nurodo iš šios teisės kylančią pareigą priimti vietos savivaldos vieneto statutą. statutas, kaip nuo-statų visuma, laikytinas viešosios valdžios institucijų funkcijų vykdymą užtikrinan-čiu aktu. statutas, kaip vietos teisės aktas, taip pat laiduoja piliečiams teisės į vietos savivaldą ir piliečių savivaldos teisės įgyvendinimą23.

Įstatymų leidėjas taip pat vadovaujasi principu, kad taryba neturi absoliutaus sa-varankiškumo; organizuojant tarybos darbą negalima perimti kitoms viešosioms insti-tucijoms pavestų uždavinių ar vietoj jų vykdyti viešuosius uždavinius, įstatymų leidėjo susietus su šiomis institucijomis. panašiai yra formuojami ir žemiausio lygmens admi-nistraciniai teritoriniai vienetai (seniūnaitijos ir seniūnijos miestuose ir kaimuose). Jie nėra laikomi atskira vietos savivaldos pakopa, kadangi šių vienetų gyventojai „pagal konstituciją nebus traktuojami kaip savivaldybės bendruomenė“24. tik savivaldybė turi

22 konstitucinio tribunolo 2001 m. vasario 6 d. sprendimas ts 139/00.23 konstitucinio tribunolo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimas kp 3/05.24 p. sarnecki, žr. Konstytucja Rzeczypospolitej Polskiej. komentarz. Warszawa, 2005, 164 straipsnio

komentaras; konstitucinio tribunolo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimas kp 3/05.


teisę tokių vienetų teritorijoje kurti bendruomenes; kita vertus, ji nėra įpareigota kur-ti kitų kategorijų žemiausio lygmens administracinių teritorinių vienetų. savivaldybės taryba nustato šių vienetų uždavinius ir perduoda jiems valdyti komunalinio ūkio su-dedamąsias dalis. beje, įstatymuose pateikiami šių uždavinių sąrašai ir minėtų vienetų finansavimo principai; savivaldybės taryba sprendžia dėl konkrečių uždavinių, kuriuos turi vykdyti atitinkamas žemiausio lygmens administracinis teritorinis vienetas.

8. vertinant vietos savivaldos veikimą visų pirma remiamasi konstituciniu re-guliavimu. Reali savivalda – tai ne tik gražūs žodžiai. tai reiškia teisės savarankiškai vykdyti patikėtus uždavinius perdavimą. vietos savivaldos vienetų savarankiškumą laiduoja viešosios ir privatinės teisės aktuose nustatytas jų subjektiškumas. nustaty-damas vietos savivaldos padėtį (jos uždavinius ir funkcijas) santykiuose su kitomis viešosios valdžios institucijomis ar privataus intereso subjektais, įstatymų leidėjas privalo paisyti savivaldos teisinio subjektiškumo25.

vietos savivaldos savarankiškumas laikytinas konstituciniu principu ir subjek-tine teise (konstitucijos 165 straipsnio 2 dalis). konstitucinis tribunolas ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad vietos savivaldos teisinis savarankiškumas yra įtvirtintas konstitucijoje26. vietos savivaldos teisinio savarankiškumo principas subjekto atžvil-giu yra susijęs su atitinkamo lygio savivaldybių padėtimi; savivaldos vienetai subjek-tinės teisės į savarankiškumą atsiradimą sieja su tokia situacija, kai santykiai su kitais subjektais liudija esant savivaldos savarankiškumą.

kalbant apie santykinį vietos savivaldos vienetų savarankiškumą, ypač verta at-kreipti dėmesį į jos ryšius su kitomis viešosios valdžios institucijomis, turinčiomis teisę daryti poveikį vietos valdžios institucijoms (jų elgesiui). Formuluodamas vie-tos savivaldos teisinio savarankiškumo principą įstatymų leidėjas, konstitucinio tri-bunolo nuomone, turi pareigą aiškiai nurodyti, kada teisiškai leidžiama kištis į teisės saugomą savivaldos vienetų savarankiškumą27. Įstatymų leidėjas taip pat turi nu-matyti atvejus, kada toks įsikišimas gali sukelti teritorinės savivaldos teisinio sava-rankiškumo pokyčius, tačiau jis tai turi daryti vadovaudamasis tik „konstituciniais principais ir normomis“28.

Galimybę riboti vietos savivaldos savarankiškumą kildindamas iš pagrindinio įsta-tymo nuostatų, konstitucinis tribunolas pripažįsta, kad jis yra „teisiškai saugoma, tačiau ne absoliuti vertybė“29. vietos savivaldos savarankiškumo ribojimas gali būti grindžia-mas jai priskirtais viešojo pobūdžio uždaviniais. Įstatymų leidėjas pagal savo kompe-tenciją gali įtvirtinti įvairius funkcinius modelius, įpareigodamas minėtas viešąsias institucijas vykdyti viešuosius uždavinius ir suteikdamas joms įgaliojimus tai daryti.

25 konstitucinio tribunolo 2006 m. lapkričio 3 d. nutarimas k 31/06.26 konstitucinio tribunolo 1998 m. kovo 24 d. nutarimas k 40/97, 1999 m. kovo 16 d. nutarimas

k 35/98, 2006 m. liepos 18 d. nutarimas u 5/04, 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02.27 konstitucinio tribunolo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas k 34/98.28 konstitucinio tribunolo 1997 m. gruodžio 15 d. nutarimas k 13/97. 29 konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02, 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas

k 34/01.


konstitucinis tribunolas atkreipia dėmesį ne tik į vietos savivaldos ribas, kitaip tariant, ne tik apibrėžia vietos bendruomenių aktyvumo ribas, bet ir atskleidžia, kaip turi būti suprantamas savivaldos vienetų savarankiškumas jiems vykdant uždavi-nius30. konstitucija suponuoja valstybės atsakomybę už viešųjų uždavinių vykdymą; juos vykdydama, savivaldybė funkciniu požiūriu veikia valstybės vardu31. taigi įsta-tymo nustatytais atvejais teisinis užtikrintumas negali būti nekintamas; jeigu reikia dėl bendro viešojo intereso, jis gali būti keičiamas, sakykim, priimant atitinkamų pa-kopų vietos savivaldos vienetų nuosavų lėšų šaltinių sistemos pakeitimus32.

siekiant riboti vietos savivaldos teisinį savarankiškumą, būtina atsižvelgti į forma-liuosius ir materialiuosius reikalavimus33, o tai varžo įstatymų leidėjo laisvę nustaty-ti vietos savivaldos teisinį statusą, be to, įstatymų leidėjas, planuodamas tokio statuso pakeitimus, privalo paisyti pirmiau minėtų reikalavimų34. vietos savivaldos vienetų sa-varankiškumą galima apriboti tik įstatymais35. taigi vietos savivaldos vienetų teisinio savarankiškumo ribos apibrėžiamos įstatymais, kuriuose nustatomi savivaldos uždavi-niai ir funkcijos. tokios ribos taip pat apibrėžiamos teisės aktais, kuriuose nustatoma šio savarankiškumo apsauga ir jo ribojimą lemiantys formalūs reikalavimai ir prielai-dos36. toks ribojimas galimas įstatymų leidėjui paisant geros teisėkūros sąlygų.

konstitucinis tribunolas pažymi, kad norminis aktas turi būti tikslus ir išsamus. Įstatyme turi būti nurodytas ribojimo tikslas, o savivaldos savarankiškumą varžančių normų formuluotės turi būti tikslios ir išsamios. pagal geros teisėkūros principą, ku-rio turi būti paisoma pagal pakankamai aiškiai ir tiksliai suformuluotus teisės aktus, negalima plačiai aiškinti kišimąsi į vietos savivaldos savarankiškumą grindžiančių nuostatų37. neteisinga būtų nustatyti blanketines nuostatas įtvirtinantį reguliavimą, kuriuo būtų varžoma veiklos krypčių pasirinkimo laisvė ar nebūtų numatyta po-zityvaus elgesio galimybė, kaip antai nebūtų galima spręsti dėl vietos mokesčio ar rinkliavos dydžio nustatymo, poįstatyminių teisės aktų kaip konkrečių sprendimų priėmimo pagrindo38. Rengiant ir priimant teisės aktus, kuriais siekiama ar leidžia-ma kištis į vietos savivaldos savarankiškumą, turi būti paisoma formalių reikalavimų, kartu didinamas savivaldos vienetų teisinis užtikrintumas39.

vertinant teisės aktų, kurie daro įtaką vietos savivaldai ribodami jos savaran-kiškumą, konstitucingumą turi būti atsižvelgiama į sisteminius vietos savivaldos pa-dėties keitimo valstybės valdžios sistemoje padarinius – „atitinkamos nuostatos turi

30 konstitucinio tribunolo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas k 22/12. 31 konstitucinio tribunolo 1998 m. gegužės 4 d. nutarimas k. 38/97, 1998 m. kovo 24 d. nutarimas

k 40/97, 2001 m. birželio 7 d. nutarimas k 20/00.32 konstitucinio tribunolo 2001 m. birželio 7 d. nutarimas k 20/00.33 konstitucinio tribunolo 1998 m. kovo 24 d. nutarimas k 40/97. 34 konstitucinio tribunolo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas k 22/12. 35 konstitucinio tribunolo 1998 m. kovo 24 d. nutarimas k 40/97.36 konstitucinio tribunolo 1998 m. gegužės 4 d. nutarimas k. 38/97. 37 konstitucinio tribunolo 1998 m. kovo 24 d. nutarimas k 40/97.38 konstitucinio tribunolo 1998 m. gegužės 4 d. nutarimas k. 38/97.39 konstitucinio tribunolo 2006 m. liepos 18 d. nutarimas u 5/04.


būti aiškinamos kaip savarankiškumo principo išimtys“40. konstitucinis tribunolas taip pat pripažįsta, kad teisės aktai, kuriais ribojamas vietos savivaldos savarankiš-kumas, turi būti konstitucinės kontrolės dalykas. tikrinant šiuos aktus būtina paisyti bendrųjų geros teisėkūros principų. vietos savivaldos vienetų savarankiškumo ribo-jimo vaidmuo yra pagalbinis. Įstatymų leidėjas gali jį naudoti siekdamas įgyvendinti tikslus ar apsaugoti konstitucines vertybes. Įstatymų leidėjo nurodytos vertybės turi atitikti konstitucines vertybes41 ir būti naudingos jų apsaugai42. Šios prielaidos lemia ir pagrindžia vietos savivaldos savarankiškumo ribojimą.

Dėl materialinės teisės reikalavimų sąsajų su vietos savivaldos savarankiškumo ribojimu įstatymų leidėjas, nustatydamas atitinkamą teisinį reguliavimą, turi vado-vautis proporcingumo principu. taikomi apribojimai neturi būti pertekliniai, „tai yra jais neturi būti peržengtos viešojo intereso apsaugai būtinos ribos“43. proporcingumo patikra turi padėti nustatyti, ar rengiamas teisinis reguliavimas leis pasiekti numaty-tus tikslus, ar šie tikslai yra glaudžiai susiję su viešojo intereso apsauga. taip pat bū-tina įrodyti, kad reguliavimo, kuriuo ribojamas vietos savivaldos savarankiškumas, įgyvendinimo padariniai bus proporcingi jo adresatų patiriamai naštai44.

proporcingumo patikra iš esmės atliekama siekiant patikrinti, ar galimas įsiki-šimas nebus pernelyg drastiškas, t. y. ar iš vietos savivaldos nebus atimtos jos tu-rimos išimtinės teisės vykdyti veiklą vietos bendruomenių naudai45. konstitucinis tribunolas pripažįsta, kad minimi vietos savivaldos teisinį savarankiškumą ribojan-čio norminio reguliavimo padariniai prieštarauja viešojo intereso reikalavimams46. toks reguliavimas taip pat pažeidžia konstitucinį pasitikėjimo valstybe ir teise prin-cipą (konstitucijos 2 straipsnis)47.

panaikinus vietos savivaldos teisę vykdyti tam tikrus uždavinius, susijusius su savivaldybių bendruomenių interesų užtikrinimu, arba priėmus įstatymų pataisas, kuriomis neleidžiama savivaldos vienetams vykdyti savo uždavinių, gali susidaryti tokia situacija, kad vietos savivalda taps tariamu institutu48.

savivaldos savarankiškumo ribojimo sampratos ištakos sietinos su valstybės politika arba konjunktūriniu požiūriu į vietos savivaldos vienetų gebėjimą vykdy-ti valstybės uždavinius. vietos savivaldos teisinis savarankiškumas lemia savivaldos vienetų specialiąsias laisves ir atskleidžia jas.

9. konstitucijoje nurodomos Lenkijos vietos savivaldos skirstymo į tris pakopas (savivaldybės, apskritys ir vaivadijos) teisinės ir finansinės pasekmės. tiesa, jų uždavi-

40 konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas k 22/12.

41 konstitucinio tribunolo 2000 m. balandžio 12 d. nutarimas k 8/98.42 konstitucinio tribunolo 2013 m. kovo 13 d. nutarimas k 25/10.43 konstitucinio tribunolo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas k 22/12. 44 konstitucinio tribunolo 1996 m. spalio 23 d. nutarimas k. 1/96. 45 konstitucinio tribunolo 1997 m. gruodžio 15 d. nutarimas k 13/97.46 konstitucinio tribunolo 2013 m. kovo 13 d. nutarimas k 25/10.47 Ibid. 48 konstitucinio tribunolo 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimas k 37/02.


niai nustatomi įstatymuose. visi vietos savivaldos vienetai savus jiems pavestus ir pa-skirtus uždavinius vykdo sudarydami sutartis su kitais viešosios valdžios subjektais.

beje, vietos savivaldos kiekvienos pakopos uždaviniai, įskaitant privalomus ir fi-nansuojamus iš nuosavų lėšų (pajamų) bei pavestus vykdyti įstatymu, yra nurodomi atskirame sąraše. kita vertus, konstitucijos 167 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vi-soms trims savivaldos pakopoms būdinga vienoda pajamų struktūra (nuosavos lė-šos, bendrosios subsidijos ir tikslinės dotacijos). vis dėlto konstitucinis tribunolas yra atkreipęs dėmesį į jų vidaus skirtumus, taip pat į tai, kad savivaldybėms nurodytų rūšių pajamos (mokesčiai, rinkliavos, subsidijos, dotacijos, vietos savivaldos vienetų įprastos veiklos pajamos) gali būti nevienodai svarbios49.

Remdamasis konstituciniu reguliavimu, konstitucinis tribunolas atskleidė vie-tos savivaldos teisinio subjektiškumo ir teisiškai saugomo jo savarankiškumo bei savivaldybių subjektiškumo ryšį turtinių santykių srityje. iš šio subjektiškumo kildi-nama specialioji laisvė, t. y. turtinis savarankiškumas, apimantis ir finansinį savaran-kiškumą50.

Įstatymų leidėjas visų pirma turi užtikrinti, kad savivaldybių uždaviniai ir jų pa-jamos būtų proporcingi51. savivaldos vienetų pajamų šaltiniai, uždaviniai ir pareigos negali būti atskirti vieni nuo kitų. tai yra pozityvioji įstatymų leidėjo pareiga52. vie-tos savivaldos vienetų finansinį savarankiškumą, be kita ko, rodo jų laisvė nustatyti išlaidas, kurią konstitucinis tribunolas traktuoja kaip politinę53.

Finansinis savarankiškumas visų pirma yra civilinio teisinio pobūdžio, o jo nor-minė ir konstitucinė išraiška nurodyta konstitucijos 167 straipsnio 3 dalyje54: „vie-tos savivaldos vienetų pajamų šaltiniai nustatomi įstatymu“. Įstatymų leidėjas turi savivaldos vienetams užtikrinti atitinkamas pajamas, kad šie galėtų tinkamai vykdy-ti jiems pavestus viešuosius uždavinius. vietos savivaldos „gebėjimas vykdyti viešuo-sius uždavinius“ laikytinas konstitucine vertybe55. Šį gebėjimą užtikrina atitinkamo dydžio pajamos56.

Įstatymų leidėjo nuostata, kad savivaldos vienetams turi būti užtikrintos jų užda-vinių vykdymui reikalingos lėšos, gali būti pripažįstama menama, jeigu kartu viešo-sios valdžios institucijos turi įgaliojimus laisvai nustatyti šių lėšų dydį nepaisydamos adekvatumo principo, pagal kurį lėšos turi būti skiriamos tinkamam uždavinių vyk-dymui užtikrinti. vietos savivaldos gebėjimą vykdyti uždavinius taip pat didina tei-sė savarankiškai disponuoti nurodytomis pajamomis. Finansinis savarankiškumas nesietinas su įstatymuose nurodytais atvejais, kai pajamos (tikslinės dotacijos) ski-49 konstitucinio tribunolo 2014 m. kovo 4 d. nutarimas k 13/11.50 konstitucinio tribunolo 1998 m. kovo 24 d. nutarimas k 40/97. 51 konstitucinio tribunolo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas k 35/98. 52 konstitucinio tribunolo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas k 22/12, 2013 m. sausio 31 d. nutarimas

k 14/11.53 konstitucinio tribunolo 2013 m. sausio 31 d. nutarimas k 14/11. 54 konstitucinio tribunolo 2000 m. balandžio 12 d. nutarimas k 8/98.55 konstitucinio tribunolo 2003 m. vasario 18 d. nutarimas k 24/02. 56 konstitucinio tribunolo 2014 m. kovo 4 d. nutarimas k 13/11.


riamos siekiant finansuoti tam tikrų uždavinių vykdymą57. Jeigu įstatymų leidėjas suteikia viešosios valdžios institucijoms teisę atimti iš savivaldos vienetų lėšas, nuro-domas įstatymuose ir skiriamas viešųjų uždavinių vykdymui, vietos savivaldos viene-tų teisinis savarankiškumas tėra gražūs žodžiai58.

10. savivaldybių nuosavybė laikytina svarbiausia savivaldos vienetų teisinio savarankiškumo garantija59. savivaldybių nuosavybė visų pirma siejama su vietos bendruomenės interesų apsauga. Šių interesų apsauga užtikrinama veiksmais, priski-riamais imperium ir dominium sričiai. tie veiksmai yra susipynę60 tuo požiūriu, kad vietos savivaldos turtinio (nuosavybės) savarankiškumo apsauga, palyginti su priva-čių subjektų nuosavybės apsauga, vis dėlto yra kitokia61. konstitucinis tribunolas, pabrėždamas pagalbinį savivaldybių nuosavybės vaidmenį, kai kalbama apie vietos savivaldos institucijų pareigą vykdyti viešuosius uždavinius, laikosi požiūrio, kad sa-vivaldos vienetų nuosavybės teisės konstitucinė apsauga, kitaip nei privačių subjektų nuosavybės apsauga, gali būti ribojama62.

konstitucinis tribunolas savivaldos vienetų teisinio savarankiškumo, kuris su-prantamas ir kaip finansinis savarankiškumas, nekildina iš asmens teisių ir laisvių. konstitucinis tribunolas laikosi nuomonės, kad negalima savivaldybių bendruome-nių narių teisių ir laisvių ir veitos savivaldos vienetų subjektiškumo laikyti tapačiais dalykais63. negalima tapatinti žmogaus teisių ir laisvių su vietos savivaldos teisiniu subjektiškumu ir iš jo kildinamu savarankiškumu. piliečių teisės ir laisvės yra ta-pačios žmogaus orumui, o viešosios valdžios institucijų padėtį lemia teisės aktuo-se nustatyta kompetencija64. „pagal konstitucijos nuostatas vietos savivaldos vienetai laikomi specialiosios paskirties viešaisiais juridiniais asmenimis, kurie įgyvendina viešąją valdžią ir naudojasi jiems valstybės suteiktais atitinkamais įgaliojimais.“65 tai-gi vietos savivalda neturi visiškos laisvės naudoti finansines lėšas savo nuožiūra. vis dėlto įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tam tikras materialines ir procedūrines garantijas, užtikrinančias teisę į savarankiškumo apsaugą66.

Įstatymais gali būti varžoma savivaldos vienetų laisvė formuoti savo biudžeto iš-laidas, kaip antai galima numatyti, kad, finansuojant savivaldos uždavinių vykdymą, pirmenybė turi būti teikiama privalomiems uždaviniams, tačiau tai turi būti daroma nepažeidžiant esminio principo, pagal kurį, pasak konstitucinio tribunolo, įstatymų leidėjas įpareigojamas priimti griežtą nurodymą, draudžiantį „drastiškai pažeisti savi-

57 konstitucinio tribunolo 2005 m. gegužės 31 d. nutarimas k 27/04. 58 konstitucinio tribunolo 1998 m. kovo 24 d. nutarimas k 40/97.59 konstitucinio tribunolo 2000 m. balandžio12 d. nutarimas k 8/98.60 konstitucinio tribunolo 2013 m. kovo 13 d. nutarimas k 25/10. 61 konstitucinio tribunolo 2000 m. balandžio 12 d. nutarimas k 8/98. 62 konstitucinio tribunolo 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimas k 37/02.63 konstitucinio tribunolo 2010 m. birželio 17 d. sprendimas tw 7/10.64 konstitucinio tribunolo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimas sk 70/05.65 konstitucinio tribunolo 2013 m. kovo 13 d. nutarimas k 25/10. 66 konstitucinio tribunolo 1998 m. kovo 24 d. nutarimas k 40/97, 2005 m. gegužės 31 d. nutarimas

k 27/04.


valdybių finansinio savarankiškumo esmę“67 ar „praktiškai panaikinti galimybę savi-valdybei gauti nuosavų pajamų“68. Įstatymų leidėjas, priimdamas sprendimą dėl tam tikrų pakopų savivaldos vienetų nuosavų pajamų šaltinių keitimo69 ar nustatydamas savivaldos vienetų pajamų kompensavimo sistemą70, turi vadovautis panašiu požiūriu.

Aiškindamas drastiškas teisinio reguliavimo pasekmes vietos savivaldos finan-siniam savarankiškumui, konstitucinis tribunolas yra nurodęs, kad tokioje padėtyje atsiduriama, kai įstatymų leidėjas nustato nepakankamas savivaldos vienetų pajamas, būtinas jų uždavinių vykdymui71, taip pat kai esama „akivaizdaus atotrūkio tarp šių vienetų uždavinių apimties ir pajamų dydžio“72.

kita vertus, aiškindamas vietos savivaldos vienetų pajamų sistemos keitimo pa-darinius, konstitucinis tribunolas elgiasi atsargiai. Jis pripažįsta, kad konstitucijos 167 straipsnis nelaikytinas nurodymo užtikrinti atitinkamą pajamų dydį, neatsižvel-giant į valstybės finansinę padėtį, šaltiniu73. konstitucinis tribunolas sutinka, kad įsta-tymų leidėjas turi teisę priimti aptariamus pakeitimus netgi tais atvejais, kai priimant sprendimą dėl savivaldos vienetų uždavinių sistemos pokyčių kartu nėra numatomos pajamos, reikalingos naujiems ar pakeistiems uždaviniams finansuoti. tokia įstatymų leidėjo pozicija gali būti pateisinama tuo, kad savivaldos vienetų iš kitų šaltinių gau-namos pajamos gali suteikti jiems galimybę tinkamai vykdyti viešuosius uždavinius74.

11. pagal konstituciją kiekvienas savivaldos vienetas yra viešosios ir privatinės tei-sės subjektas. nuosavybė ir kitos turtinės teisės (savivaldos vieneto turtas) turi teisinę apsaugą, taip pat ir įtvirtintąją konstitucijos nuostatose75. Ši apsauga taip pat laiduoja-ma vietos savivaldos ir viešosios valdžios institucijų santykių srityje. tik pagal aiškias įstatymo nuostatas viešosios valdžios institucijos gali daryti poveikį vietos savivaldos vienetų turtinėms teisėms. konstitucinis tribunolas tokį teisinį reguliavimą gali tikrin-ti vadovaudamasis bendrosios nuosavybės ir vietos savivaldos turtinių teisių apsau-gą įtvirtinančiomis konstitucijos nuostatomis (konstituciniais kontrolės pagrindais). toks įsikišimas gali būti pateisinamas įvairiomis su viešojo intereso apsauga susijusio-mis priežastimis. Šią poziciją lemia pirmiau nurodyta samprata, kad vietos savivaldos, kaip konstitucinio instituto, turinį formuoja konstitucijos kūrėjas ir įstatymų leidėjas.

savivaldos vienetų savarankiškumo apsaugos santykiuose su viešosios val-džios institucijomis garantas visų pirma yra teismų (teisminė vietos savivaldos teisi-nio savarankiškumo apsauga76) ir konstitucinio tribunolo jurisprudencija. teismai

67 konstitucinio tribunolo 2013 m. sausio 31 d. nutarimas k 14/11, 1997 m. gruodžio 15 d. nutarimas k 13/97.

68 konstitucinio tribunolo 2003 m. kovo 25 d. nutarimas u 10/01. 69 konstitucinio tribunolo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas k 22/12.70 konstitucinio tribunolo 2013 m. sausio 31 d. nutarimas k 14/11. 71 konstitucinio tribunolo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas k 22/12. 72 konstitucinio tribunolo 2005 m. gegužės 31 d. nutarimas k 27/04.73 konstitucinio tribunolo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas k 24/02.74 konstitucinio tribunolo 2010 m. balandžio 8 d. nutarimas p 1/08. 75 konstitucinio tribunolo 2013 m. kovo 13 d. nutarimas k 25/10. 76 plg. su konstitucinio tribunolo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimu kp 3/05.


sprendžia vietos savivaldos valdžios institucijų ir kitų subjektų, t. y. piliečių (fizinių asmenų) ir savarankiškų organizacinių vienetų (pvz., verslininkų), ginčus dėl veiks-mų jų adresatų atžvilgiu.

su viešuoju administravimu susijusių individualių klausimų sprendimas laiky-tinas specifine savivaldos vienetų veikla (sprendimų priėmimas remiantis statybas (statybos leidimų išdavimas), vandentvarkos ūkį (leidimų tiesti vandentiekį išdavi-mas), ūkinę veiklą (leidimų išdavimas ir koncesijų suteikimas) reglamentuojančiais teisės aktais). kiekvienas vietos savivaldos institucijos veiksmų adresatas turi teisę apskųsti jos administracinius aktus. skundus dėl tos institucijos sprendimų, atsižvel-giant į juose numatytų vykdyti uždavinių pobūdį, galima teikti dvejopai. Lenkijos įstatymuose uždaviniai skirstomi į savus ir pavestus.

Įstatymų leidėjas privalo aiškiai nurodyti pavestus uždavinius. Jei tokios nuorodos nėra, vadinasi, uždavinys priskiriamas savų uždavinių grupei. sprendimus, kurie pri-imami savų uždavinių vykdymo tikslu, jų adresatai gali apskųsti savivaldybės skundų nagrinėjimo kolegijai. skundų nagrinėjimo kolegijos – tai nepriklausomos institucijos, kurios, sprendžiant su tam tikrais subjektais susijusius individualius klausimus, nagrinė-ja ginčus dėl savivaldos vienetų veiksmų atitikties teisei. skundų nagrinėjimo kolegijos sprendimas gali būti apskųstas administraciniam teismui – vaivadijos ir vyriausiajam.

privatinių teisinių santykių srityje kylančius turtinius ginčus, kai viena iš jų šalių yra savivaldos vienetas, pavesta spręsti bendrosios kompetencijos teismams. Jie kom-petentingi nagrinėti nurodytų vienetų ginčus ne tik su kitais savivaldos vienetais, bet ir su valstybinėmis ar privačiomis institucijomis.

taip pat yra nustatyti reikalavimai, taikomi savivaldos turto naudojimui, kurių privaloma laikytis. vietos savivaldos institucija gali disponuoti turtu, reikalingu tam tikro savivaldos vieneto uždaviniams vykdyti. Įstatymų leidėjas ir teismai savo ju-risprudencijoje pripažįsta, kad veikla, kai savivaldos turto dalis naudojama siekiant su jos vieneto funkcijų vykdymu nesusijusių tikslų (kaip antai paskolų suteikimas, fi-nansinių garantijų teikimas, pagal rinkos ekonomikos dėsnius veikiančių organizaci-nių vienetų steigimas), prieštarauja teisei.

savivaldos vienetų biudžetuose nurodytų finansinių lėšų panaudojimo tvarkos priežiūrą ir kontrolę vykdo regioniniai apskaitos rūmai. Jie turi teisę, vadovaudamie-si viešųjų finansų teisės principais, atlikti biudžeto projekto patikrą. be to, šie rūmai vykdo vietos valdžios institucijų sprendimų dėl tikslinės paskirties biudžeto lėšų pa-naudojimo kontrolę. Regioniniai apskaitos rūmai turi teisę įsikišti, jeigu nebuvo skir-ta lėšų, reikalingų savivaldos vienetų uždavinių vykdymui finansuoti.

12. vietos savivalda laikytina viešosios valdžios vykdymo, savivaldos politikos įgyvendinimo tam tikroje teritorijoje ir dalyvavimo organizuojant viešąjį gyvenimą forma. tokios savivaldos vienetų padėties valstybėje padariniai yra atskleisti konsti-tucinio tribunolo jurisprudencijoje.

1996 m. savivaldybėms ir vaivadijoms buvo suteikta teisė verstis ūkine veikla, ku-ria siekiama pelno. tiesiogiai vykdyti tokią veiklą savivaldos vienetui iš esmės drau-


džiama. Rinkos ekonomikos santykiuose jis gali dalyvauti pats arba kartu su kitais subjektais (savivaldybėmis, vaivadijomis ir privačiais asmenimis) steigdamas vie-netus (komercinę veiklą vykdančias bendroves). vis dėlto konstitucinis ūkinės vei-klos (verslo) laisvės principas nėra savivaldos vienetų subjektinės teisės šaltinis. taigi konstitucinis tribunolas veiklai, kurioje dalyvauja nurodytieji vienetai, nesuteikia ap-saugos – tai įstatymų leidėjas nustato vietos savivaldos ūkinės veiklos vykdymo są-lygas. savivaldos vienetai neturi teisės reikalauti jiems taikyti ūkinės veiklos laisvės principą ir suteikti konstitucinę teisę į ūkinės veiklos laisvę. panašiai aiškintina organi-zacinių vienetų (bendrų verslo įmonių), kurių veikloje dalyvauja savivaldos vienetai, padėtis. toks aiškinimas visų pirma yra grindžiamas bendrų įmonių turto struktūra, kurią lemia viešojo turto sudedamosios dalys ir valstybės funkcijų samprata.

13. sprendimą dėl juridinio asmens statuso suteikimo vietos savivaldos viene-tams priėmė konstitucijos kūrėjas; pagal įstatymus vietos savivaldos vienetai yra juridiniai asmenys77. be to, šie vienetai yra viešieji juridiniai asmenys (savivaldos vie-netas kaip viešosios teisės juridinis asmuo)78. „pagal konstituciją savivaldos vienetas yra viešosios teisės juridinis asmuo, kaip apibrėžta iii skirsnio nuostatose.“79 kons-titucinis tribunolas pažymi, kad vietos savivaldos vienetų juridinio asmens statusas yra pagalbinio pobūdžio, ir sieja tai su jų subjektiškumo privatinės ir viešosios teisės turinio elementais ir funkcijomis.

konstitucinis tribunolas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymus savivaldos vienetai turi teisę veikti rinkoje, be kita ko, organizuoti ir vykdyti ūkinę veiklą80. kita vertus, konstitucinis tribunolas pripažįsta, kad savivaldos vienetų aktyvumą šioje srity-je derėtų laikyti ypatinga veiklos apraiška (viešojo sektoriaus ūkine veikla)81, kuriai iš dalies nėra taikomi rinkos ekonomikos principai. Ši veikla reglamentuojama tei-sės aktais, kuriuose įstatymų leidėjas turi paisyti atitinkamų vietos savivaldos vietą valstybėje apibrėžiančių konstitucinių principų (konstitucijos 165 straipsnio 1 dalies ant ras sakinys, 165 straipsnio 2 dalis, 167 straipsnio 2 dalis). konstitucinis tribunolas pripažįsta, kad vietos savivaldos vienetai (subjektai), įgyvendindami nuosavybės ir kitas turtines teises („nuosavybės teisės apsauga“), turi teisę į teisminę savarankišku-mo apsaugą (konstitucijos 165 straipsnio 2 dalis)82. tačiau tai nereiškia, kad jų kons-titucinė padėtis yra tapati fizinių asmenų ar privačių juridinių asmenų padėčiai83.

konstitucinio tribunolo nuomone, vadovaujantis konstitucija negalima teigti, kad ūkinės veiklos laisvės principas taikytinas ir vietos savivaldos ūkinei veiklai84. Jis savo poziciją argumentuoja tuo, kad vietos savivaldos institucijos valstybės valdžios institu-

77 konstitucinio tribunolo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimas sk 80/06.78 konstitucinio tribunolo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimas sk 70/05.79 konstitucinio tribunolo 2005 m. vasario 23 d. sprendimas ts 35/04.80 konstitucinio tribunolo 2001 m. gegužės 7 d. nutarimas k. 19/00.81 Ibid.82 konstitucinio tribunolo 2005 m. vasario 23 d. sprendimas ts 35/04.83 konstitucinio tribunolo 2001 m. spalio 26 d. sprendimas ts 72/01.84 konstitucinio tribunolo 2001 m. balandžio 3 d. sprendimas ts 148/00.


cijų sistemoje užima ypatingą vietą. konstitucinio tribunolo teigimu, dėl to konstitu-cijos kūrėjas labai aiškiai suformulavo vietos savivaldos konstitucines teises ir laisves įtvirtinančias nuostatas85. tai, kad šios specifinės nuostatos yra išskirtos, konstituci-nį tribunolą skatina manyti, jog vietos savivaldos konstitucinių teisių ir laisvių apsau-gos konstitucinėms priemonėms tenka išskirtinis vaidmuo – jos skirtos tik optimaliai86 ūkinės veiklos laisvės apsaugai. vietos savivaldos laisvės nėra besąlygiška ir absoliu-ti vertybė. Jų turinyje glūdi vertybės, kurias siejame su savivaldos vieneto individualiu ir viešuoju interesais87. vieneto veikloje individualus ir viešasis interesai papildo vienas kitą ir netgi laikomi tapačiais tuo požiūriu, kad veiksmai siekiant patenkinti savivaldy-bės bendruomenės poreikius kartu laikytini veiksmais viešojo intereso naudai.

socialinė vietos savivaldos institucijų veikla gali sukelti savivaldybių ir individua-lių subjektų (privačių asmenų ir organizacinių vienetų) interesų ir su jais susijusių konstitucinių teisių ir laisvių priešpriešą. konstitucijos kūrėjas yra nurodęs, dėl ko-kių aplinkybių rinkos ekonomikos sąlygomis neįmanoma vienu metu užtikrinti ir sa-vivaldos vieneto, ir verslininkų interesų apsaugos. konstitucinio tribunolo požiūris į konstitucinį privačių subjektų ūkinės veiklos laisvės principą kaip specifinę vertybę yra paremtas konstituciniu reguliavimu. Šios pozicijos turinyje rasime aksiologinių prielaidų, kuriomis, „atsiradus priešpriešų ūkinės veiklos laisvės principui“88, patei-sinamas ūkinės veiklos laisvės principo taikymo savivaldos vienetams dalinis ribo-jimas ar netgi atsisakymas jį taikyti. vietos savivaldos vienetų ūkinės veiklos laisvė, jeigu apskritai galima apie ją kalbėti, yra vertybė, kurią derėtų nagrinėti fizinių ir juri-dinių (savivaldos vienetų) asmenų konstitucinių laisvių kontekste. savivaldybių veik-los laisvė yra priklausoma nuo nurodytų subjektų laisvių, vadinasi, ji negali pažeisti konstitucinėmis vertybėmis paremtos privačių asmenų laisvės.

vietos savivaldos vienetų įgaliojimų konstitucinė apsauga nėra tapati fizinių as-menų konstitucinių teisių apsaugai. konstitucinis tribunolas tokio požiūrio laikosi konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos priemonių atžvilgiu89. beje, vietos savivaldos vienetų „pobūdis visiškai kitoks negu juridinių asmenų, kuriuos fiziniai asmenys įsteigė naudodamiesi konstitucijos laiduojama laisve“90. vietos savivaldos vienetas vietos gyventojų, savivaldybės bendruomenės narių, atžvilgiu visų pirma veikia kaip viešosios valdžios ir teisės subjektas, atsakingas už vietos bendruomenės interesų gynimą viešajame gyvenime. vietos savivaldos vieneto, kaip vietos bendruomenės, savarankiškumo konstitucinei apsaugai teikiama pirmenybė, palyginti su apsauga,

85 kręcisz W., Zakrzewski W. skarga konstytucyjna a kontrola konstytucyjności prawa miejscowego. Przegląd Sejmowy, 1998, nr. 5, s. 66.

86 tuleja p. sądy a skarga konstytucyjna (pastabos dėl prof. Adamo strzemboszo straipsnio). Państwo i Prawo, 1997, nr. 10, s. 75.

87 konstitucinio tribunolo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas sk 21/07.88 konstitucinio tribunolo teisėjo Andrzejaus Rzeplińskio atskiroji nuomonė dėl konstitucinio

tribunolo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo sk 21/07.89 konstitucinio tribunolo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas ts 35/04; konstitucinio tribunolo 2007 m.

gegužės 22 d. sprendimas sk 70/05.90 konstitucinio tribunolo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimas 80/06.


nustatyta kituose viešosios valdžios institucijų teisės aktuose, kuriais gali būti pažei-džiamos konstitucijos saugomos vertybės, yra susijusi su teisės saugomais vietos sa-vivaldos interesais, kurie gali būti priešpriešinami kitam nei savivaldos vieneto ar kitų teisės subjektų viešajam interesui.

konstitucinis tribunolas, spręsdamas dėl vietos savivaldos vienetų teisės teik-ti konstitucinį skundą atėmimo, išskyrė viešosios valdžios funkciją, „susijusią su jai pavestų viešųjų uždavinių vykdymu“. Dėl šios funkcijos vykdymo kitų subjektų, visų pirma savivaldybės bendruomenės narių, atžvilgiu gali kilti ginčų, kurie sprendžia-mi teismuose. savivaldos vienetams suteikus teisę į ūkinės veiklos laisvę, jie būtų pri-lyginti subjektams, turintiems teisę kreiptis į konstitucinį tribunolą su konstituciniu skundu klausimais, susijusiais su jų gebėjimų reguliuoti kitų subjektų padėtį formavi-mu. Jeigu vienu metu skundą tuo pačiu klausimu galėtų teikti viešosios valdžios ins-titucija ir jos veiksmų adresatas, tai skatintų konstitucinį tribunolą laikyti dar viena ginčus sprendžiančia teismine institucija.

iš lenkų kalbos vertė Teresė Vyšniauskaitė

CONSTITUTIONAL FOUNDATIONS OF THE LOCAL GOVERNMENTProf. Leon Kieres

Justice of the Constitutional Tribunal of the Republic of PolandSummary

The polish constitution acknowledges the right to local government as an objective right. The legislator cannot deprive local or regional communities of this right. The fundamental elements of this situation of the local government are laid down in the constitution. The legislator cannot change them. instead he has been authorised to develop the elements of the legal situation of the local government and its categories (municipality, poviat, voivodeship) under specific acts of parliament.

The local government is a category of the government system in a state which is of a uniform nature. Therefore, the constitutional tribunal rejects the model of the autonomy of competence vested solely in the local government. The legislator has admittedly no right to abolish the local government in the state’s government system. He has been at the same time authorised to determine the tasks of the local government and the tasks of its individual categories (municipality, poviat, voivodeship). The legislator has the duty to observe the principle of subsidiarity as he determines the tasks of the local government and its entities because the local government cannot be legal fiction. The legislator should not only determine the tasks of the local government by linking them with the satisfaction of the needs and interests of the local community. The duty of the legislator is also to provide the local government entities with organisational and financial guarantees enabling them to perform their tasks. A particular guarantee of the performance of the tasks by the local government is the recognition of its legal autonomy as a subjective right and as a legal principle addressed to the legislator. He should protect the legal autonomy of the local government under specific regulations by establishing the appropriate financial guarantees through adopting legal instruments that local government entities may use in disputes with either other public entities or private law entities. At the same time, the autonomy of the local government is not an absolute value and allows exceptions established under the acts of parliament.

193

KONSTITUCIJOS PATAISŲ ANTIKONSTITUCINGUMAS

Dr. Darius ButvilavičiusMykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto

Konstitucinės ir administracinės teisės instituto lektorius

I

konstitucijos pataisų antikonstitucingumo problema – konstitucionalizmo con-ditio sine qua non. konstitucijos kuriamos ilgalaikei perspektyvai, todėl kiekviena jų turi būti atvira pokyčiams. valstybės konstitucinio akto kaita neišvengiama, nes san-tykiai, kuriuos reguliuoja šis teisės aktas (ir teisė apskritai), yra dinamiški, nepastovūs. Dėl konstitucijos uždarumo nuolat kintančiame socialiniame kontekste kiltų grėsmė jos išlikimui ir veiksmingumui. negana to, praradus ryšį su pasikeitusia valstybinio ir visuomeninio gyvenimo tikrove, susvyruotų konstitucijos, kaip teisiškumo etalono, tei-siškumo mato, statusas. konstitucijos stabilumas – neabejotina vertybė, tačiau jis ne-turi paversti konstitucijos pažangą stabdančiu veiksniu, neturi trukdyti siekiui ištaisyti konstitucijos netobulumus. kad ir kaip vertintume konstitucijos stabilumą, negalime paneigti, kad jos revizija – kelias į dabartį ir ateitį. Juk konstitucija nėra tik patarimų rinkinys, o juo labiau „savižudybės paktas“1. „Ji kuria demokratinę politinę sistemą, kurioje patys žmonės, veikdami bendrai, turi rasti iškylančių problemų sprendimus.“2

suvokiant konstitucijos pokyčių būtinybę ir neišvengiamumą, jau pirmojoje pasau-lyje priimtoje valstybės konstitucijoje buvo įtvirtinta galimybė modifikuoti, keisti joje įtvirtintą konstitucinį reguliavimą. Antai 1787 m. JAv konstitucijos v straipsnyje buvo nustatyta, kaip konstitucija gali būti keičiama ar papildoma, kokie subjektai dalyvauja jos pataisų priėmimo procese, kokios konstitucinės nuostatos negali būti keičiamos ir kt. Į pasaulinę konstitucijų kūrimo patirtį žvelgiant iš šiandieninių pozicijų aiškiai matyti, kad konstitucijos pataisų darymo tvarka – vienas esminių konstitucijos atributų.

mokslinėje doktrinoje kartais teigiama, kad konstitucijos keitimo proceso skyrius yra svarbiausia konstitucijos dalis, kadangi nuo jo priklauso, ar konstitucija atitiks gy-venimo tikrovę ir valstybei neteks išgyventi stagnacijos, regreso ar net revoliucijos.

kiekvienai konstitucijai galiojant bent kiek ilgesnį laiką, anksčiau ar vėliau su-laukiama iniciatyvų pakeisti ar panaikinti kurias nors jos nuostatas arba papildyti ją naujomis. vienais atvejais tos iniciatyvos – „vienadienės“, nulemtos partikuliarių po-litinių interesų, nevertos konstitucinio rango, o kitais – valstybiškai reikšmingos idė-jos, įprasminančios nuoseklią valstybinės bendruomenės gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo raidą. nesvarbu, kokiais tikslais grindžiamas siūlymas keisti konstituciją

1 supreme court of the united states. Terminiello prieš Čikagą (Jackson, J., dissenting). 1949. prieiga per internetą: http://caselaw.lp.findlaw.com/scripts/getcase.pl?court=us&vol=337&invol=1 (žiūrėta 2014 m. rugsėjo 15 d.).

2 breyer s. Making Our Democracy Work. new York: Alfred knopf, 2010, p. 136.

Dr. Darius Butvilavičius ◆194

ar kaip siūloma koreguoti konstitucinio reguliavimo turinį, – pačioje konstitucijoje įtvirtinamas jos apsaugojimo nuo nepriimtinų, nebūtinų, nepagrįstų, skubotų patai-sų mechanizmas. Šis mechanizmas – tai konstitucijos keitimo tvarka, nustatanti sub-stantyvinius ir procedūrinius konstitucijos keitimo ribojimus.

konstitucijos keitimo tvarka, palyginti su ordinarinių įstatymų leidyba, yra ypa-tinga. netgi galima teigti, kad ypatinga keitimo tvarka – konstitucijos identiteto da-lis. kas lemia kitokią nei paprastų įstatymų konstitucijos pataisų priėmimo tvarką? be abejo, pačios konstitucijos prigimtis. sudėtingas konstitucijos keitimas – steigia-mosios ir įsteigtosios valdžių distinkcijos pasekmė, kadangi konstitucija – ne įsteig-tosios, bet steigiamosios valdžios aktas. vienintelis suverenas, tauta, įgyvendindamas steigiamąją galią, priima konstituciją, ja nustato aukščiausią teisinę tvarką, įtvirtina valstybės organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, apibrėžia įsteigtosios valdžios veikimo teisinius rėmus. konstitucija – tai tautos susitarimas ir kartu įsipareigojimas gyventi pagal joje įtvirtintus principus, normas, orientyrus. konstitucijos paskirtis – saugoti žmogų, visą visuomenę, kad įsteigtoji valdžia, kuriai tauta paveda vykdyti tam tikras funkcijas, nepažeistų tų konstitucinių vertybių, kuriomis tauta grindžia savo bendrystę valstybėje. tik tauta, būdama konstitucijos šeimininkė, gali ir turi nu-statyti, kaip bus keičiamas svarbiausias valstybės teisės aktas, nes tik jai priklauso tei-sė nuspręsti, kaip funkcionuos pati valstybė.

mykolas Romeris knygoje „suverenitetas“ rašo: „steigiamoji galia yra toji, kuri nustato pačią valstybę ir jos konstituciją. Ji viena esanti suvereninė, nes ji veikia tada, kada dar nieko nėra ir kada viskas reikia sukurti. Ji yra kūrybinė ir laisvai viską sprendžia taip, kaip nori. Ji esanti visos politinės ir teisinės konstrukcijos – valdžios ir santvarkos – pradžia, šaltinis ir titulas. kai valstybė jau yra įkurta ir jos konstituci-ja nustatyta, steigiamoji galia nebeturi ką veikti, nes ji jau yra atlikusi savo kūrybinį darbą. toji nuolatinė valstybės valdžia, kuri tada ima veikti – yra įsteigtoji, ji nebėra suvereninė, nes ji yra įsteigimo akto apibrėžta: ji yra sudaroma taip ir gali veikti tiktai taip, kaip nustatė įsteigimo aktas.“3

konstitucijos keitimo procesas atskleidžia steigiamosios galios dvireikšmišku-mą. prancūzų konstitucionalistai teigia, kad steigiamoji galia yra dviejų formų. pir-mąja forma (pouvoir constituant originaire) ji reiškiasi tada, kai priimama valstybės, iki tol neturėjusios konstitucinio akto, konstitucija arba priimama nauja konstitucija, kurioje nustatoma iš esmės kitokia valstybės konstitucinė santvarka. tai pirmapradė steigiamoji valdžia4. kitaip tariant, tai galia, kuri skelbia naują konstituciją pirmapra-džiu, autonomišku, totaliniu būdu5. Antroji forma – tai steigiamoji valdžia, taisanti, tobulinanti galiojančią valstybės konstituciją pagal joje nustatytas taisykles. Ši steigia-moji valdžia kyla iš konstitucijos, galiojančioje konstitucijoje teisiškai apibrėžiamas

3 Romeris m. Suverenitetas. vilnius: pradai, 1995, p. 175–176.4 prélot m., boulouis J. Institutions Politiques et Droit Constitutionnel. paris: Dalloz, 1980, p. 214.5 Fabre m. H. Principes républicains de droit constitutionnel. paris: Librairie générale de droit et de ju-

risprudence, 1977, p. 153.

◆ KONSTITUCIJOS PATAISŲ ANTIKONSTITUCINGUMAS 195

jos įgyvendinimas. todėl ji vadinama išvestine steigiamąja galia (pouvoir constituant dérivé) arba įsteigtąja konstitucine galia (pouvoir constituant institué).

visos pasaulio konstitucijos skirtingos ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl keitimo tvarkos. bendros, universalios konstitucijos keitimo proceso formulės nėra. kiekvie-nos šalies konstitucija šiuo klausimu vis kitokia, turinti individualių bruožų, ypaty-bių. minėta, kad konstitucijose įtvirtinami substantyviniai ir procedūriniai jų keitimo ribojimai. substantyviniai konstitucijų keitimo ribojimai aukščiausiojoje teisėje įtvir-tinami ne tik expressis verbis, bet ir implicitiškai.

substantyviniais ribojimais nustatomi konstitucijos pataisų turiniui keliami reika-lavimai. konstitucijos pataisų turinį determinuojančiais imperatyvais yra sukuriamos vadinamosios amžinosios konstitucinės nuostatos. tokia teisinio galiojimo permanen-cija skirtingų valstybių konstitucijose dažniausiai suteikiama šiems konstitucinės siste-mos principams: teisės viešpatavimui, demokratijai, žmogaus teisių ir laisvių apsaugai, taip pat konstitucijos nuostatoms, įtvirtinančioms valstybės valdymo arba sandaros formą, valstybės suverenitetą, nepriklausomybę, teritorijos integ ralumą ir kt.

pavyzdžiui, 1958 m. prancūzijos Respublikos konstitucijoje6 nustatyta, kad jo-kia pataisa negali pakeisti respublikos valdymo formos (89 straipsnis). konstituci-jos pataisų objektu valstybės valdymo forma negali būti ir pagal italijos Respublikos konstituciją7. Jos 139 straipsnyje nurodoma, kad valdymo forma – respublika – ne-keičiama. portugalijos Respublikos konstitucijos8 288 straipsnyje išvardyta keturio-lika konstitucinių principų, kuriuos konstituciją keičiant įstatymais privaloma gerbti (tai jau minėta valdymo forma respublika, taip pat šalies nepriklausomybė ir valsty-bės teritorijos vientisumas, bažnyčios ir valstybės atskyrimas, piliečių teisės, laisvės ir jų garantijos, aukščiausios valdžios institucijų atskyrimas ir tarpusavio priklauso-mybė, visuotinė, tiesioginė, slapta ir periodinė rinkimų teisė formuojant aukščiausios valdžios, autonominių regionų ir vietos valdžios institucijas, teismų nepriklausomu-mas, politinė ir administracinė Azorų ir madeiros salų autonomija ir kt.). Čekijos Respublikos konstitucijoje9 draudžiama priimti tokias konstitucijos pataisas, ku-riomis būtų keičiami esminiai demokratiškumu ir teisės viešpatavimu grindžiamos valstybės principai (9 straipsnis). vadovaujantis vokietijos Federacinės Respublikos pagrindiniu Įstatymu10, jo keitimas, susijęs su federacijos padalijimu į federalines že-

6 Constitution of October 4, 1958. 1958. prieiga per internetą: http://www.conseil-constitutionnel.fr/conseil-constitutionnel/english/constitution/constitution-of-4-october-1958.25742.html (žiūrėta 2014 m. spalio 2 d.).

7 Costituzione della Repubblica Italiana. 1947. prieiga per internetą: http://legxven.camera.it/cost_reg_funz/345/348/446/listaArticoliDueLivelli.asp (žiūrėta 2014 m. rugsėjo 5 d.).

8 Constitution of the Portuguese Republic. 1976. prieiga per internetą: http://app.parlamento.pt/site_antigo/ingles/cons_leg/constitution_vii_revisao_definitive.pdf (žiūrėta 2014 m. lapkričio 10 d.).

9 Constitution of the Czech Republic. 1992. prieiga per internetą: http://angl.concourt.cz/angl_verze/constitution.php (žiūrėta 2009 m. liepos 28 d.).

10 Basic Law for the Federal Republic of Germany. 1949. prieiga per internetą: https://www.btg-bestellservice.de/index.php?sid=973ac4bc5ae22924f6d506223993ca97&navi=1&subnavi=68&anr=80201000 (žiūrėta 2009 m. liepos 29 d.).

https://www.btg-bestellservice.de/

https://www.btg-bestellservice.de/


mes, esminiu federalinių žemių dalyvavimu leidžiant įstatymus arba su pagrindinio Įstatymo 1 straipsnyje („Žmogaus orumas, žmogaus teisės, pagrindinių teisių priva-lomumas“) ir 20 straipsnyje („konstitucijos principai, teisė pasipriešinti“) įtvirtintais principais, yra negalimas (79 straipsnis). 1814 m. norvegijos karalystės konstitu-cijoje11 skelbiama, kad jos pataisos negali paneigti konstitucijoje įkūnytų principų ar pakeisti konstitucijos dvasios (112 straipsnis). Armėnijos Respublikos konsti-tucijos12 114 straipsnyje draudžiama keisti konstitucijos 1 straipsnį („Armėnijos Respub lika yra suvereni, demokratinė, socialinė valstybė, grindžiama teisės viršeny-be“), 2 straipsnį (jame skelbiama, kad suverenitetas priklauso tautai ir yra įgyvendi-namas tiesiogiai ar per atstovus) ir 114 straipsnį (jame nustatytas draudimas keisti konstitucijos 1 ir 2 straipsnius). pagal kambodžos karalystės konstituciją13 nega-li būti priimamos tokios jos pataisos, kurios darytų įtaką liberalios ir pliuralistinės demokratijos sistemai arba konstitucinės monarchijos santvarkai (153 straipsnis). sub stantyviniai konstitucijos pataisų ribojimai įtvirtinti ir ukrainos konstitucijoje14. Šios konstitucijos 157 straipsnyje nurodyta, kad konstitucija negali būti keičiama, jeigu pataisomis panaikinamos arba ribojamos žmogaus ir piliečio teisės ar laisvės arba jeigu jomis siekiama panaikinti ukrainos nepriklausomybę, taip pat pažeis-ti valstybės teritorinį nedalomumą. Gana platus nekeičiamų konstitucinių nuosta-tų sąrašas įtvirtintas Rumunijos konstitucijoje15. Jos 152 straipsnyje išvardijama, kad negali būti keičiamos konstitucijos nuostatos, kuriomis įtvirtinama nacionalinė, ne-priklausoma, unitarinė ir nedaloma Rumunijos valstybė, taip pat valdymo forma res-publika, teritorinis vientisumas, teismų nepriklausomumas, politinis pliuralizmas ir oficialioji valstybės kalba. taip pat šiame straipsnyje nustatyta, kad negali būti pri-imamos konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės arba jų garantijos. Dar vienas konstitucijos pataisų turinį lemiančio teisi-nio reguliavimo pavyzdys – Azerbaidžano Respublikos konstitucijos16 156 straipsnio nuostata, kad konstituciniai įstatymai, kuriais keičiama konstitucija, negali priešta-rauti pagrindiniam konstitucijos tekstui. 1990 m. nepalo konstitucijoje17 buvo įtvir-tinta konstitucinė taisyklė, kad konstitucijos pataisos negali pažeisti konstitucijos preambulės dvasios.

11 Constitution of the Kingdom of Norway. 1814. prieiga per internetą: http://www.stortinget.no/en/in-english/About-the-storting/The-constitution/The-constitution/ (žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 25 d.).

12 Constitution of the Republic of Armenia. 1995. prieiga per internetą: http://www.parliament.am/parliament.php?id=constitution&lang=eng (žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 28 d.).

13 Constitution of the Kingdom of Cambodia. 1993. prieiga per internetą: http://www.cambodia.gov.kh/unisql1/egov/english/organ.constitution.html#chapter15 (žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 15 d.).

14 Constitution of Ukraine. 1996. prieiga per internetą: http://www.rada.gov.ua/const/conengl.htm#r13 (žiūrėta 2009 m. rugsėjo 7 d.).

15 Constitution of Romania. 1991. prieiga per internetą: http://www.cdep.ro/pls/dic/site.page?id=371 (žiūrėta 2009 m. rugsėjo 7 d.).

16 Constitution of the Azerbaijan Republic. 1995. prieiga per internetą: http://www.constcourt.gov.az/en/download/legislation/constitution_of_AR.doc (žiūrėta 2009m. rugsėjo 15 d.).

17 Constitution of the Kingdom of Nepal. 1990. prieiga per internetą: http://www.supremecourt.gov.np/pages.php?d=lawmaterial&f=constitution_part_19 (žiūrėta 2014 m. rugsėjo 15 d.).


Šiame kontekste verta paminėti, kad mokslinėje literatūroje yra išsakoma nuo-monė, jog „visose konstitucijose yra superkonstitucinių nuostatų, t. y. principų, kurie laikomi nekeičiamais“18. „Amžinosiomis“, „superkonstitucinėmis“ vadinamos tokios konstitucijos nuostatos, fundamentalūs principai, kuriuos keisti yra teisinis tabu. es-miniai konstitucijos principai – tai tarsi jos genetinis kodas, konstitucijos DnR. Jie iš-reiškia visos konstitucijos esmę. be jų konstitucija nustotų būti konstitucija, netektų savo prasmės. sunku nesutikti su nuomone, kad esama tokių universalių konstitucinių principų, kuriuos pašalinus apie buvusį aukščiausios teisinės galios aktą, teisinį reiški-nį, bylotų tik pavadinimas ir gal dar keletas tokiems aktams būdingų teiginių. tie fun-damentalūs konstituciniai principai – tai konstitucijos pamatas ir atskirų jos nuostatų rišamoji medžiaga. Ši rišamoji medžiaga konstitucijos nuostatas sujungia į vieną darnią visumą, konsoliduoja ir įtvirtina žmonijos ilgalaikės raidos pasiekimus. Juk konstituci-ja – žmonijos evoliucijos, judėjimo į tobulesnį būvį, pažangos aktas. Reikia pripažinti, kad ikikonstitucinė ir pokonstitucinė civilizacijos yra skirtingos. netgi pati konstitucinė civilizacija skirtingais savo raidos etapais yra vis kitokia, progresuojanti, einanti pirmyn.

taigi be kokių principų konstitucija nustotų savo esybės? tai ne spontaniški, o il-galaikės socialinės raidos kūriniai. Šie principai formavosi ir konstitucionalizmo prie-šistorėje, ir konstitucionalizmo eroje. nes ir pats konstitucionalizmas – ne statinis, užbaigtas visiems laikams, bet dinamiškas, nuolat besiplėtojantis reiškinys. idėjos telkia žmones jas įgyvendinti, susiklosto konstitucinė praktika, praktika inicijuoja naujas idė-jas, naujos idėjos tampa permainų pagrindu. tokia raidos grandinė. pavyzdžiui, XX a. antrojoje pusėje, kai demokratiniame pasaulyje visuotinai buvo pripažinta konstituci-nės kontrolės instituto reikšmė, kai konstituciniai teismai ar kitos konstitucinės justici-jos institucijos tapo veiksmingu konstitucinės tvarkos valstybės gyvenime užtikrinimo mechanizmu, apsaugančiu visuomenę nuo valdžios institucijų piktnaudžiavimo val-džia, šis institutas tapo privalomu konstitucinės sistemos elementu19.

taigi konstitucinė justicija – vienas iš tų pradų. be jos konstitucionalizmas yra tuščiažiedis, neduodantis vaisių. kad ir kokios skambios, didingos būtų į konstitu-ciją surašytos nuostatos, be konstitucinės justicijos jos nieko nereikštų. konstitucija turi veikti, ji privalo garantuoti, kad joje nustatyta konstitucinė tvarka bus reali vals-tybės gyvenimo tvarka. kalbėti apie konstitucijos veikimą nesant jo užtikrinimo me-chanizmo – tolygu kalbėti apie moralinį iššūkį viliantis, kad, spręsdamas paklusimo konstitucijai dilemą, kiekvienas išvengs kompromiso su savo sąžine.

konstitucinės justicijos tikslas ir priedermė – užtikrinti kitas esmines, nekeičia-mas konstitucines teisines vertybes, konstitucines maksimas: žmogaus orumą, žmo-gaus teisių ir laisvių pripažinimą ir apsaugą, prigimtinį žmogaus teisių pobūdį, asmenų lygiateisiškumą, tautos suverenitetą, konstitucinę demokratiją, konstitucijos viršenybę

18 Fusaro c., oliver D. towards a Theory of constitutional change. How Constitutions Change. oxford: Hart publishing Ltd., 2011, p. 428.

19 Jarašiūnas e. konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis? Jurisprudencija, 2009, nr. 4 (118), p. 21–46.


ir tiesioginį taikymą, valdžių padalijimą, teismų nepriklausomumą, teisminę pažeistų teisių gynybą, valdžios pareigą tarnauti žmonėms ir atsakomybę visuomenei. visos šios ypatingos vertybės išsikristalizavo bėgant amžiams ir įkūnija konstitucijos raison d’être.

konstitucijos pataisomis visi šie konstitucijos genetiniai elementai gali būti tik stiprinami, bet ne silpninami, pažeidžiami ar paneigiami. minėta, kad konstitucija – evoliucijos, pažangos aktas, tad regresyvaus pobūdžio pataisos, bloškiančios atgal, į praeities laikus, yra nesuderinamos su konstitucijos samprata ir esme. paminti ar su-griauti žmonijos raidos pasiekimus, siekti atžangos – ne konstitucionalizmo kelias.

kalbant apie substantyvinius konstitucijos keitimo ribojimus svarbu nepamiršti ir konstitucijos vientisumo. „konstitucijos vientisumas – tai teisinis, filosofinis ir loginis jos normų integralumas, nustatantis aiškintojui pareigą konstituciją matyti kaip visu-mą, kaip vertybių pusiausvyrą, suvokti ne tik konstitucijos raidę, bet ir dvasią.“20 to-dėl keičiant konstituciją negalima nepaisyti to, kaip jos pataisos dera su joje įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Reikia matyti konstitucijoje nustatytą visuminį teisinį reguliavi-mą ir konstitucijos pataisomis nesukurti tokios teisinės situacijos, kad viena konstitu-cijos nuostata paneigtų – ir teksto, ir prasmės požiūriu – kurią nors kitą konstitucijos nuostatą. kitaip tariant, konstitucijos pataisomis negalima įtvirtinti tarpusavyje konku-ruojančio ar net vienas kitą paneigiančio teisinio reguliavimo. tokiu atveju būtų labai sunku nustatyti, ką iš tikrųjų reiškia konstitucijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas; būtų labai sunku, o gal ir apskritai neįmanoma, protingai ir racionaliai aiškinti konstituciją. tai reikštų, kad konstitucija nebegali atlikti daugelio savo funkcijų, inter alia ji nebega-li būti etalonu, kurį taikant būtų galima patikrinti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai atitin-ka konstituciją21.

taigi prieš priimant konstitucijos pataisą privalu įvertinti, ar ji nepažeis konstitu-cijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyros, nesukurs prieštaros tarp konstitucijos normų ir principų, neišbalansuos valstybės valdžių sistemos, jos funkcionavimo, iš esmės nepakeis konstitucinio režimo ir kt. taisant konstituciją negalima ignoruoti to, kad konstitucijos normų ar principų korekcijos neišvengiamai paliečia ne tik konstituci-jos kūną (tekstą), bet ir jos dvasią (esmę), todėl konstitucijos pataisų turinys ir dermė turi būti įvertinti ne tik konkrečios jos nuostatos, tam tikro konstitucinio instituto, bet ir visuminio konstitucinio reguliavimo kontekste.

teisės mokslo doktrinoje ir teisinėje praktikoje dar vienu konstitucijos keitimą ribojančiu turininguoju veiksniu laikoma tarptautinė ar supranacionalinė teisė. tei-giama, kad ši teisė veikia kaip savarankiškas konstitucijos keitimo ribojimo veiks-nys. valstybė, tapusi tarptautinės ar supranacionalinės teisinės tvarkos dalyve, yra susaistoma šios teisės nustatytomis normomis ir principais. ir netgi tuo atveju, kai to-kią teisinę tvarką pažeidžia valstybės nacionalinė konstitucinė teisėkūra, tarptautinės

20 mesonis G. Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrindai. vilnius: vĮ Registrų centras, 2010, p. 251.

21 sinkevičius v. Dviguba pilietybė: pasiūlymo papildyti konstitucijos 32 straipsnį analizė. Jurisprudencija, 2008, nr. 3 (105), p. 16–26.


ar supranacionalinės teisės laikymąsi užtikrina šioje teisėje įtvirtinti instrumentai22. taigi susiklosčius situacijai, kai nacionalinė konstitucinė teisė (galiojančios konsti-tucijos nuostatos arba nuostatos, kurias ketinama įtvirtinti konstitucijos pataisomis) susikerta su tarptautine ar supranacionaline teise, valstybei tektų išspręsti sudėtingą politinę ir teisinę dilemą: arba suderinti konstitucinį reguliavimą su tarptautinės ar supranacionalinės teisės imperatyvais, arba atsisakyti tarptautinių įsipareigojimų ar narystės supranacionalinėje teisinėje sistemoje.

pasaulio šalių konstitucijose pasitaiko ir tokių konstitucinių nuostatų, kurių nekin-tamumas yra santykinis, o ne absoliutus. intervencija į konstitucijos nuostatas tokiais atvejais yra suvaržyta tam tikrų imperatyvių, sunkiai įgyvendinamų sąlygų. pavyzdžiui, JAv konstitucijos v straipsnyje nustatyta, kad nė viena valstija be savo sutikimo nega-li netekti lygaus atstovavimo senate. Galima teigti, kad ši konstitucinė nuostata de facto pašalina galimybę pakeisti JAv konstitucijos i straipsnio 3 skyriuje įtvirtintą normą, nu-statančią paritetinį visų valstijų atstovavimą aukštuosiuose kongreso rūmuose. Žinoma, pagal konstitucijos v straipsnį de jure yra teorinė galimybė pakeisti lygaus valstijų atsto-vavimo senate principą, tačiau praktiškai tokios pataisos priėmimas sunkiai įmanomas. pirmiausia dėl to, kad nukrypimas nuo minėto principo keltų grėsmę JAv federaliz-mui. konstitucijos nuostatų apsaugos požiūriu dėmesio verta ir kita JAv konstitucijos v straipsnyje nustatyta taisyklė, pagal kurią iki 1808 m. buvo draudžiama priimti bet ko-kią pataisą, susijusią su konstitucijos i straipsnio 9 skyriaus 1 (dėl asmenų imigracijos arba įvežimo uždraudimo negalimumo) ir 4 (dėl pagalvės mokesčio arba kitų tiesioginių mokesčių nustatymo ribojimo) punktais. pagal tokį JAv konstitucijoje įtvirtintą teisinį reguliavimą i straipsnio 9 skyriaus 1 ir 4 punktų nuostatų absoliučiai nekeičiamumo ap-saugai buvo nustatyti laiko apribojimai, todėl suėjus nurodytam terminui šios nuostatos jau galėjo būti koreguojamos pagal konstitucijoje nustatytą jos keitimo tvarką.

minėta, kad konstitucijos keitimo suvaržymai gali būti ne tik substantyviniai. konstitucijos koregavimo siekius riboja ir įvairūs procedūriniai reikalavimai. pasun-kinus pataisų procesą yra sukuriami teisiniai trukdžiai, idant būtų išvengta spon-taniškų, nemotyvuotų, pernelyg greitai įgyvendinamų arba valstybės konstitucinę sistemą ardančių konstitucinio reguliavimo pokyčių. teisinį instrumentarijų, suku-riantį specialią, nuo ordinarinių įstatymų leidybos besiskiriančią legislatyvinę pro-cedūrą, sudaro tokie eksplicitiškai konstitucijose įtvirtinami elementai: tam tikros aplinkybės, kurioms esant konstitucija ar konkrečios jos nuostatos negali būti taiso-mos, pataisų priėmimo būdas, kvalifikuotos balsų daugumos reikalavimas, dvigubo balsavimo taisyklė, konstitucijoje nurodytų subjektų teisė dėl jos pataisų inicijuoti referendumą, konstitucinės justicijos institucijos dalyvavimas konstitucijos keitimo procese, federacijos subjektų įstatymų leidžiamųjų susirinkimų pritarimas federali-nės konstitucijos pataisoms, terminai. nustatant konstitucijos keitimo tvarką į ją yra integruojamas vienoks arba kitoks išvardytų teisinių instrumentų derinys.22 Roznai Y. The Theory and the practice of „supra-constitutional“ Limits on constitutional Amend-

ments. International and Comparative Law Quarterly, 2013, vol. 62, p. 557–597.


konstitucijos keitimo procesas – teisinis procesas, teisinė tvarka. tvarka reiš-kia darną, sistemos buvimą, sutikimą su norma. todėl konstitucijos keitimo proce-sas negali būti gaivališkas, nevaržomas, chaotiškas. tam, kad teisėtai, konstituciškai būtų pakeista konstitucija, privalu paisyti materialiųjų (substantyvinių) ir procesinių (procedūrinių) jos keitimo apribojimų. taigi konstitucijoje reguliuojamas jos pačios keitimas: viena vertus, apibrėžiamas pataisų turinys, kita vertus, nustatoma procedū-ra, pagal kurią konstitucijos pataisos turi būti priimamos.

konstitucijos pataisos priėmimas nesuponuoja besąlyginio jos konstitucinio tei-sėtumo, teisinės validacijos. Įmanoma kalbėti tik apie priimtos konstitucijos pataisos konstitucingumo prezumpciją. tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta substanty-viniu ir procedūriniu požiūriais įvertinus konstitucijos pataisos konstitucingumą. konstitucijos pataisų konstitucingumo patikra, pataisų konstitucinio teisėtumo įver-tinimas – konstitucinės justicijos uždavinys. Apskritai kalbant, konstitucionalizmas sunkiai įsivaizduojamas be konstitucijos pataisų konstitucingumo kontrolės. konsti-tucionalizmo plotme šis klausimas kyla kaip natūrali konstitucijų teisinės kaitos pro-ceso sąlyga. sąlyga, be kurios konstitucionalizmas negali būti visavertis.

II

pasaulio valstybių konstitucijose apie galimybę tikrinti jų pataisų konstitucingu-mą expressis verbis užsimenama retai (tokių eksplicitinių nuostatų, pavyzdžiui, galima rasti kolumbijos, pietų Afrikos Respublikos, Rumunijos, turkijos, vengrijos konstitu-ciniuose aktuose), o ir tokiais atvejais konstitucijose dažniausiai kalbama apie konsti-tucinio teismo įgaliojimus tirti pataisos atitiktį konstitucijai procedūriniu aspektu, t. y. ar konstitucijos pataisa buvo priimta nepažeidžiant konstitucijoje nustatytos jos pri-ėmimo procedūros. tad natūralu, kad konstitucijos pataisų antikonstitucingumo tei-sinės nuostatos atskleidžiamos oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, formuojamoje konstitucinės justicijos institucijoms sprendžiant įvairius su konstitucinių aktų keiti-mu susijusius teisinius kazusus. Antai mokslo darbuose, kuriuose tiriama vokietijos Federalinio konstitucinio teismo praktika, pažymima, kad „antikonstitucinių konsti-tucijos pataisų doktrina yra vienas iš neužrašytų konstitucinių principų, kuriuos Fede-ralinis konstitucinis teismas išvedė iš pagrindinio Įstatymo visumos“23.

konstitucinėje jurisprudencijoje konstitucijos pataisos antikonstitucingumo problema nagrinėta jau Xviii a. pabaigoje. JAv Aukščiausiasis teismas konstitu-cijos Xi pataisos teisėtumą vertino 1798 m. byloje Hollingsworth prieš Virdžiniją24. vienas iš teisinių klausimų, kurį šioje byloje sprendė Aukščiausiasis teismas, buvo toks: ar konstitucijos pataisa yra galiojanti, jeigu ji nebuvo pateikta JAv preziden-tui patvirtinti arba vetuoti? teismas vienbalsiai nusprendė, kad JAv konstitucijos

23 kommers D. p. The Constitutional Jurisprudence of the Federal Republic of Germany. Durham: Duke university press, 1989, p. 55.

24 supreme court of the united states. Hollingsworth v. Virginia. 1798. prieiga per internetą: http://caselaw.lp.findlaw.com/scripts/getcase.pl?navby=case&court=us&vol=3&invol=378 (žiūrėta 2012 m. lapkričio 10 d.).


Xi pataisa buvo priimta konstituciškai. Jis pažymėjo, kad priimant konstitucijos pa-taisas prezidentas neturi jokių oficialių įgaliojimų, todėl pataisų priėmimas ir įsi-galiojimas nepriklauso nuo jo pritarimo ir pasirašymo. prezidento nedalyvavimas konstitucijos pataisų priėmimo procese, be kita ko, reiškia ir tai, kad jis neturi tei-sės jų vetuoti. vėliau JAv Aukščiausiojo teismo praktikoje konstitucijos keitimo proceso oficialiosios doktrininės nuostatos buvo formuluojamos ir kitose bylose: Dodge prieš Woolsey (1855 m.), State of Rhode Island prieš Palmer (1920 m.), Dillon prieš Gloss (1921 m.), Leser prieš Garnett (1922 m.), Jungtinės Valstijos prieš Sprague (1931 m.) ir kt.

kalbant apie konstitucijos pataisų konstitucingumą procedūriniu požiūriu, pa-minėtina įdomi prancūzijos patirtis. Ji susijusi su 1962 m. įgyvendinta prancūzijos konstitucijos keitimo iniciatyva. Šios pataisos išskirtinumą lemia tai, kad ji vienin-telė yra priimta referendumu vadovaujantis konstitucijos 11 straipsniu. preziden-tas charles’is de Gaulle’is inicijavo referendumą dėl konstitucijos keitimo, nors toks jo politinis veiksmas akivaizdžiai prieštaravo konstitucijos 89 straipsnyje įtvirtintai jos keitimo tvarkai (kadangi iš konstitucijos pataisos priėmimo proceso šiuo konk-rečiu atveju buvo eliminuotas parlamentas). konstitucijos 11 straipsnis, kuriuo rė-mėsi valstybės vadovas, yra taikomas referendumams dėl vyriausybės aktų, bet ne konstitucijos pataisų. pagal pataisų priėmimo procedūrą reglamentuojantį konstitu-cijos 89 straipsnį parlamentas šiame procese privalo dalyvauti, tačiau būtent to prezi-dentas siekė išvengti, nes žinojo, kad dauguma parlamento narių nepalaikys siūlymo priimti visuotinius tiesioginius prezidento rinkimus įteisinančią konstitucijos patai-są. paaiškėjus šiems prezidento ketinimams, nacionalinė Asamblėja išreiškė griežtą nepritarimą. tačiau atsakydamas į pasipriešinimą prezidentas paleido nacionalinę Asamblėją. per 1962 m. spalio mėn. vykusį referendumą 62 proc. jame dalyvavusių rinkėjų pritarė prezidento pasiūlytai konstitucijos pataisai.

Apeliuojant į konstitucijos keitimo tvarkos pažeidimą prancūzijos Respublikos konstitucinės tarybos buvo paprašyta įvertinti šios pataisos konstitucingumą. tų pa-čių metų lapkričio 6 d. priimtame sprendime25 konstitucinė taryba paskelbė, jog „iš konstitucijos dvasios išplaukia, kad konstitucinė taryba, kaip institucija, buvo įsteig-ta viešosios valdžios veiksmams vertinti, todėl pagal konstituciją ji turi teisę spręs-ti tik dėl parlamento, o ne tautos referendumu priimtų įstatymų konstitucingumo, nes pastarieji tiesiogiai išreiškia nacionalinį suverenitetą“. toks konstitucinės tary-bos sprendimas reiškė, kad pagal prancūzijos konstituciją ji neturi įgaliojimų (kom-petencijos) tirti referendumu priimtų aktų konstitucinio teisėtumo klausimo26.

25 conseil constitutionnel. Décision n° 62-20 DC du 06 novembre 1962. 1962. prieiga per internetą: http://www.conseil-constitutionnel.fr/conseil-constitutionnel/francais/les-decisions/1962/62-20-dc/decision-n-62-20-dc-du-06-novembre-1962.6398.html (žiūrėta 2013 m. kovo 4 d.).

26 kiek vėliau komentuodamas šio sprendimo priėmimą prancūzijos konstitucinės tarybos narys Do-minique’as schnapperas pripažino, jog dauguma konstitucinės tarybos narių laikėsi nuomonės, kad konstitucijos keitimas remiantis jos 11 straipsniu buvo akivaizdžiai antikonstitucinis, tačiau sprendi-mą atsisakyti vertinti taip priimto akto konstitucingumą nulėmė „aukštesni valstybės interesai“.


tokios pat pozicijos dėl referendumu priimtų aktų (taip pat ir konstitucijos pa-taisų) konstitucingumo patikros laikosi ir Šveicarijos Federalinis Aukščiausiasis teismas. kai 2009 m. lapkričio 29 d. vykusiame referendume šveicarai pritarė inicia-tyvai uždrausti naujų minaretų statybą ir Šveicarijos konfederacijos konstitucijos 72 straipsnis buvo papildytas nauja nuostata, kad „minaretų statyba yra draudžiama“, Federaliniam Aukščiausiajam teismui buvo pateikti prašymai turinio požiūriu pri-pažinti šią konstitucijos pataisą antikonstitucine. tačiau konstatavęs, kad „jis neturi konstitucinių instrumentų nagrinėti tautos priimtų konfederacinių iniciatyvų turi-nio“, Federalinis Aukščiausiasis teismas atsisakė svarstyti ir vieną, ir kitą kreipimąsi dėl minaretų statybą uždraudžiančios konstitucijos pataisos teisėtumo27.

nagrinėjant prancūzijos konstitucinės tarybos praktiką galima rasti dar vie-ną jos sprendimą, susijusį su konstitucijos keitimo tvarka. nors šiame sprendime nebuvo vertinamas konkrečios pataisos konstitucingumas, jame konstitucinė tary-ba nurodė 1958 m. prancūzijos konstitucijoje expressis verbis neminimą aplinkybę, dėl kurios konstitucijos keitimo procesas negali vykti. 1992 m. rugsėjo 2 d. konsti-tucinės tarybos sprendimo28 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad konstitucija negali būti peržiūrima ne tik konstitucijos 7 straipsnyje (kai prezidento vieta lieka laisva arba kai yra pripažinta, kad jis nebegali toliau eiti savo pareigų) ir 89 straipsnio 4 dalyje (kai yra iškilęs pavojus nacionaliniam teritoriniam vientisumui) nurodytais atvejais, bet ir tada, kai prezidentas vykdo konstitucijos 16 straipsnyje numatytus ne-paprastuosius įgaliojimus.

konstitucijos pataisos konstitucingumą pagal jos priėmimo tvarką yra tyręs ir ukrainos konstitucinis teismas. Antai konstitucinės justicijos byloje nr. 1-45/2010 nustatęs, kad įstatymas, kuriuo pakeistos tam tikros ukrainos konstitucijos nuosta-tos, buvo priimtas pažeidžiant joje nustatytą pataisų priėmimo tvarką, 2010 m. rug-sėjo 30 d. sprendimu29 jis pripažino minėtą įstatymą prieštaraujančiu konstitucijai ir įpareigojo valstybės institucijas nedelsiant įvykdyti šį sprendimą, suderinant visus teisės aktus su tomis ukrainos konstitucijos nuostatomis, kurios galiojo iki priimant šioje byloje antikonstituciniu pripažintą įstatymą dėl konstitucijos keitimo.

27 schweizerisches bundesgericht. Urteile vom 14. Dezember 2009 (1C_527/2009, 1C_529/2009). 2009. prieiga per internetą: http://www.bger.ch/mm_1c_527_2009.pdf (žiūrėta 2013 m. vasario 10 d.).

28 conseil constitutionnel. Décision n° 92-312 DC du 02 septembre 1992. 1992. prieiga per internetą: http://www.conseil-constitutionnel.fr/conseil-constitutionnel/francais/les-decisions/acces-par-date/decisions-depuis-1959/1992/92-312-dc/decision-n-92-312-dc-du-02-septembre-1992.8800.html (žiūrėta 2013 m. kovo 4 d.).

29 Рішення № 20-рп/2010 Конституційного Суду України у справі за конституційним поданням 252 народних депутатів України щодо відповідності Конституції України (конституційності) Закону України „Про внесення змін до Конституції України“ від 8 грудня 2004 року № 2222-IV (справа про додержання процедури внесення змін до Конституції України). [Decision no 20-rp/2010 in the case upon the constitutional petition of 252 people’s Deputies of ukraine concerning the conformity with the constitution of ukraine (constitutionality) of the Law of ukraine „on introducing Amendments to the constitution of ukraine“ no. 2222-iv dated December 8, 2004 (case on observance of the procedure of introducing amendments the constitution of ukraine).] 2010. prieiga per internetą: http://www.ccu.gov.ua/uk/doccatalog/list?currDir=122407 (žiūrėta 2012 m. birželio 7 d.).


buvo minėta, kad kolumbijos konstitucijoje yra eksplicitiškai įtvirtinta nuostata, suteikianti konstituciniam teismui įgaliojimus tikrinti konstitucijos pataisos konsti-tucingumą. tačiau būtina pažymėti, kad šie įgaliojimai siejasi su konstitucijos pataisos teisėtumo patikra tik procedūriniu pagrindu, t. y. šiam teismui nesuteikta teisė vertinti pataisos turinį. vis dėlto kolumbijos konstitucinio teismo suformuotoje konstitucijos pataisų antikonstitucingumo doktrinoje ši galimybė išreikšta plačiau. nagrinėdamas konstitucijos kaitos legitimumo sąlygas, kolumbijos konstitucinis teismas suformu-lavo vadinamąją apkeitimo taisyklę (substitution rule). Ji reiškia, kad konstitucinis teismas negali vertinti konstitucijos pataisos turinio ir turi tirti tik pataisos priėmi-mo veiksmų atitiktį konstitucijoje įtvirtintai procedūrai, tačiau kongresas negali viršy-ti konstitucijoje jam nustatytų galių keisti konstituciją. konstitucinio teismo teigimu, kongreso steigiamoji galia yra antraeilė, išvestinė, todėl kongresas gali tik taisyti, kore-guoti konstituciją, bet negali jos apkeisti kita. Jeigu kongresas peržengia ribą, skiriančią keitimą nuo apkeitimo, jis pažeidžia jam suteiktas galias ir kompetenciją. Jei tai nutin-ka, konstitucinis teismas kongreso sprendimą, kaip priimtą ignoruojant šiai valdžios institucijai suteiktus konstitucinius įgaliojimus, t. y. pažeidus konstitucines procedūri-nes taisykles, gali pripažinti neteisėtu. oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstitu-cinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad konstitucijos apkeitimas nebūtinai turi reikšti viso jos teksto pakeitimą. kongresui pakeitus netgi vieną, tačiau esminę, fundamentalią konstitucinę nuostatą, dėl kurios keitimo kinta visas konstitucinis režimas, pataisa gali būti pripažinta antikonstitucine (kaip priimta neturint tokios kompetencijos). konsti-tucinio teismo teigimu, tik konstitucinė asamblėja, specialiai sušaukta peržiūrėti kons-titucinio režimo, gali apkeisti galiojančią konstituciją kita.

2005 m. kolumbijos konstituciniam teismui buvo pateiktas prašymas įvertin-ti konstitucijos pataisos, kuria prezidento pareigas einančiam asmeniui suteikta gali-mybė būti perrinktam į šias pareigas antrai kadencijai paeiliui, konstitucingumą. Šios konstitucinės justicijos bylos sprendime (Sentencia c-1040/2005), plėtodamas konsti-tucijos pataisų antikonstitucingumo doktriną, konstitucinis teismas konstatavo, kad „teisinė situacija, atitinkanti konstitucijos apkeitimo koncepciją, būna tada, kai vienas iš esminių 1991 m. konstitucijos elementų yra pakeičiamas visiškai kitokiu ar esamam priešingu elementu. tokiu atveju dėl konstitucijos apkeitimo tampa nebeįmanoma pri-pažinti esminio konstitucijos tapatumo, t. y. to, kad priėmus pataisą 1991 m. konsti-tucija vis dar yra ta pati. kongresui nėra leista apkeisti konstitucijos nei visiškai, nei iš dalies, nei nuolatinai, nei laikinai.“30 išanalizavęs konstitucijos pataisos santykį su konstitucijoje nustatytu teisiniu režimu, kolumbijos konstitucinis teismas nuspren-dė, kad šia pataisa konstitucija nėra apkeičiama, todėl pataisa yra konstituciškai teisėta.

praėjus vos penkeriems metams konstituciniam teismui vėl teko grįžti prie klausimo, susijusio su prezidento kadencijų skaičiumi, kadangi per tą laiką buvo pri-imta kolumbijos konstitucijos pataisa, kuria leidžiama tam pačiam asmeniu eiti pre-30 constitutional court of colombia. Constitutional Claim Decision C-1040/2005. 2005. prieiga per interne-

tą: http://english.corteconstitucional.gov.co/sentences/c-1040-2005.pdf (žiūrėta 2014 m. lapkričio 10 d.).


zidento pareigas tris kadencijas iš eilės, ir šios pataisos konstitucingumo klausimas vėl atsidūrė konstituciniame teisme. Šioje byloje konstitucinis teismas nusprendė (Sentencia c-141/2010), kad pataisa yra antikonstitucinė, nes, jo vertinimu, nuostata dėl dviejų prezidento kadencijų neapkeičia konstitucijos, o dėl trijų tai daro.

kolumbijos konstitucinė patirtis rodo, kad nors pagal expressis verbis konstitu-cijos nuostatas konstitucinis teismas įgaliotas spręsti dėl konstitucijos pataisų kons-titucingumo tik procedūriniu aspektu, oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje šios jo galios turinys aiškinamas plačiau – susiejant formaliuosius ir turininguosius konsti-tucinio akto pokyčio aspektus. Juk akivaizdu, kad spręsdamas, ar konstitucijos pa-taisomis konstitucija nebuvo apkeista, konstitucinis teismas turi palyginti pataisos turinį su iki jos priėmimo galiojusiu konstituciniu reguliavimu ir įvertinti, ar pataisa iš esmės nekeičia konstitucinio režimo, ar nauja konstitucinė teisinė tikrovė suderi-nama su buvusios konstitucijos tapatumu.

procedūrinės konstitucijos pataisų antikonstitucingumo problematikos esama ir kitų šalių konstitucinės justicijos institucijų praktikoje. pavyzdžiui, Austrijos kons-titucinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad jis nėra kompetentingas spręsti dėl konstitucijos pataisos konstitucingumo substantyviniu požiūriu, tačiau turi galią tikrinti konstitucijos pataisos teisėtumą procedūriniu požiūriu, t. y. spręs-ti, ar priimant pataisas nebuvo pažeistas konstitucijos keitimo teisinis mechanizmas. vengrijos konstitucinis teismas šiuo klausimu iš pradžių laikėsi pozicijos (sprendi-mai nr. 23/1994, 293/b/1994), kad jis neturi teisės anuliuoti parlamento akto, kuriuo priimta konstitucijos pataisa. tačiau vėliau (sprendimas nr. 61/2011) konstitucinis teismas reinterpretavo ankstesnę savo doktriną ir išaiškino, kad gali vertinti kons-titucijos pataisos konstitucingumą formaliuoju (procedūriniu) aspektu. pagaliau 2012 m. išnagrinėtoje byloje (sprendimas nr. 45/2012) vengrijos konstitucinis teis-mas ėmė formuluoti substantyvinių imperatyvų, taikomų konstitucijos pataisoms, doktriną. Šiame sprendime konstatuota, kad konstitucinis teisėtumas siejasi ne tik su procedūriniais, formaliaisiais, bet ir su substantyviniais reikalavimais. konstituciniai demokratinės teisinės valstybės principai, taip pat principai ir pagrindinės demokra-tinės laisvės, įtvirtinti tarptautinėse sutartyse ir ius cogens, yra konstitucinės vertybės. prireikus konstitucinis teismas gali tirti minėtų vertybių įgyvendinimą ir konsti-tucionalizavimą31. toks vengrijos konstitucinio teismo aktyvizmas sukėlė politinės valdžios nepasitenkinimą ir inter alia lėmė vengrijos pagrindinio Įstatymo penkto-sios pataisos priėmimą. Šia vengrijos parlamento priimta konstitucinio akto pataisa, be kitų konstitucinio teismo veiklos apribojimų, buvo nustatyta, kad konstitucinis teismas gali tikrinti tik tai, ar pagrindinio įstatymo pataisa buvo priimta laikantis jame nustatytos pataisos priėmimo procedūros reikalavimų.

procedūrinė konstitucijos pataisų konstitucingumo sąlyga – itin reikšminga, ta-čiau ne vien ji lemia konstitucijos pataisos teisėtumą. pataisa nebūtinai bus teisėta, 31 constitutional court of Hungary. Decision 45/2012. 2012. prieiga per internetą: http://www.mkab.

hu/letoltesek/en_0045_2012.pdf (žiūrėta 2014 m. lapkričio 12 d.).


jeigu ji priimta griežtai laikantis konstitucijoje įtvirtintų jos keitimo proceso impera-tyvų. konstitucijos pataisos antikonstitucingumas gali paaiškėti netgi tuo atveju, kai priimant pataisas konstitucijos keitimo procedūra nebuvo pažeista. tokia teisinė si-tuacija susiklosto, kai procedūriniu požiūriu teisėtai yra priimama antikonstitucinio turinio pataisa. konstitucijos pataisų antikonstitucingumo klausimas pasaulio valsty-bių konstitucinės justicijos institucijų praktikoje neapsiriboja vien procedūrine kons-titucijos keitimo problematika. substantyvinių konstitucijos keitimo galios ribojimų įvairių aspektų pasitaiko Airijos, brazilijos, Čekijos, indijos, italijos, turkijos, vokie-tijos konstitucinėje jurisprudencijoje.

nekeičiamų konstitucijos nuostatų ir antikonstitucinių jos pataisų jurispruden-cinės doktrinos genezės požiūriu reikšminga Airijos Aukščiausiojo teismo 1934 m. bylos State (Ryan) prieš Lennon32 sprendime išdėstyta atskiroji nuomonė, kurią patei-kė šio teismo pirmininkas Hugh’as kennedy. nagrinėjant bylą dėl konstitucijos patai-sų teisėtumo teisėjas H. kennedy, oponuodamas daugumos nuomonei, pabrėžė, kad Airijos parlamento (oireachto) teisė keisti konstituciją yra ribota, saistoma tam tikrų įgyvendinimo sąlygų ir reikalavimų dėl pataisų turinio. visa apimančius šios teisės ri-bojimus pirmiausia lemia tai, kad, kaip paskelbė konstitucijai rengti sušaukta kons-titucinė asamblėja, – visa teisėta valdžia žmonėms kyla iš Dievo. todėl neabejotina, kad jeigu kuris nors parlamento aktas (įskaitant konstitucijos pataisą) nusižengia pir-miniam, aukščiausiajam šaltiniui (pavyzdžiui, pamindamas prigimtinę teisę), iš ku-rio per tautą oireachtas įgyja įstatymų leidybos galią, tai toks aktas neišvengiamai bus anti konstitucinis, neturės teisinės galios ir apskritai bus niekinis, negaliojantis.

1951 m. byloje Southwest State (I BVerfGE 14) vokietijos Federalinis konstitu-cinis teismas konstatavo, kad konstitucija turi vidinį vientisumą, todėl bet kurios jos dalies prasmė yra susieta su kitomis konstitucijos nuostatomis. suvokiant ją kaip visu-mą, konstitucijoje atsispindi tam tikri universalūs principai ir svarbiausios taisyklės, kuriems yra subordinuotos atskiros jos nuostatos. vadovaudamasis šiomis konsti-tucinėmis dogmomis Federalinis konstitucinis teismas minėtame sprendime prita-rė bavarijos konstitucinio teismo pozicijai, jog konceptualiai nėra neįmanoma, kad vien dėl to, kad tam tikra nuostata yra konstitucijos dalis, ji negali būti niekinė ir ne-galiojanti. Federalinis konstitucinis teismas pabrėžė, jog yra tokių fundamentalių ir taip stipriai išreiškiančių teisę konstitucinių principų, kad jie net turi pirmenybę prieš konstituciją, kadangi saisto konstitucijos kūrėjus. todėl kitos, tokio statuso neturin-čios, konstitucijos nuostatos gali būti niekinės ir savaime negaliojančios, jeigu tiems principams prieštarauja33. Dėl savo ypatingos reikšmės ir to, kad tai buvo pirmasis federalinio įstatymo pripažinimo antikonstituciniu atvejis Federalinio konstitucinio

32 supreme court of ireland. State (Ryan) v. Lennon. 1934. prieiga per internetą: http://www.supremecourt.ie/supremecourt/sclibrary3.nsf/(WebFiles)/4bDc71672260e0218025765e0036A4F4/$FiLe/state%20(Ryan)%20v%20Lennon_1934.rtf (žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 14 d.).

33 kommers D. p. The Constitutional Jurisprudence of the Federal Respublic of Germany. Durham: Duke university press, 1997, p. 63.


teismo jurisprudencijoje, Southwest State byla neretai yra pavadinama vokiškąja Mar-bury prieš Madison. Šiame kontekste derėtų paminėti, kad Southwest State bylos ra-tio decidendi sukūrė jurisprudencinį pamatą formuoti „antikonstitucinių konstitucijos pataisų doktriną“. Šios doktrinos esmę atskleidžia principas, kad netgi konstitucijos pataisa gali būti nekonstitucinė, jeigu ji prieštarauja pagrindinio Įstatymo esminėms vertybėms arba jo dvasiai. Šios koncepcijos teisinį galiojimą Federalinis konstitucinis teismas pripažino 1953 m. Article 117 (3 BVerfGE 225) ir 1970 m. Klass (30 BVerfGE I) bylose34. pastarojoje byloje atskirąją nuomonę dėl teismo sprendimo išdėstę teisė-jai buvo pasirengę pripažinti negaliojančia pagrindinio Įstatymo 10 straipsnio pataisą kaip ribojančią neliečiamą susirašinėjimo, pašto ir ryšių slaptumo teisę.

indijos Aukščiausiasis teismas 1973 m. byloje Kesavananda Bharti prieš State of Kerala (AIR 1973 SC 1461) atskleidė imanentinius konstitucijos reikalavimus, kurie riboja jos keitimo galias. Šis teismas pažymėjo, kad tam tikri vidiniai indijos konsti-tucijos principai yra neliečiami, todėl parlamentas negali jų pakeisti. minėti principai sudaro konstitucijos struktūros pagrindą ir privalo būti saugojami. tokia doktrina buvo patvirtinta ir 1975 m. byloje Indira Nehru Gandhi prieš Raj Narain (AIR 1975 SC 2299). Reaguodamas į tokius Aukščiausiojo teismo sprendimus, indijos parlamentas 1976 m. priėmė keturiasdešimt antrąją konstitucijos pataisą. siekiant apriboti teismo galias indijos konstitucijos35 368 straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad nė viena pagal šį straipsnį priimta konstitucijos pataisa jokiu pagrindu negali būti svarstoma jokiame teisme. tačiau būdamas nuoseklus ir vadovaudamasis ankstesne jurisprudencija 1980 m. Aukščiausiasis teismas byloje Minerva Mills Ltd. prieš Union of India (AIR 1980 SC 1789) nusprendė, kad minėta konstitucijos pataisa yra neteisėta. Jis pabrėžė, kad parlamento galios keisti konstituciją yra ribotos, todėl priimdamas konstitucijos pataisas parlamentas negali savo ribotų galių paversti neri-botomis, absoliučiomis36. priešingu atveju parlamentas veiktų ultra vires.

Amžinųjų konstitucijos principų buvimą patvirtina ir italijos Respublikos kons-titucinio teismo oficialioji doktrina. savo sprendime nr. 1146/1988 konstitucinis teismas pripažino, kad italijos Respublikos konstitucijoje įtvirtinami tam tikri aukš-čiausieji principai (principi supremi dell’ ordinamento), kurių jokie konstituciją kei-čiantys įstatymai, taip pat kiti konstituciniai įstatymai negali pakeisti arba pažeisti jų esmės. Šie aukščiausieji principai apima ne tik tuos, kuriuos pati konstitucija kvalifi-kuoja kaip teisės ją keisti ribojimus (pavyzdžiui, principą, nustatantį valstybės valdymo formą – respubliką (konstitucijos 139 straipsnis)), bet ir tuos nerašytus principus, kurie išreiškia konstitucijos aukščiausių, pagrindinių vertybių esmę37. nors šiame konstitu-

34 Ibid., p. 48.35 Constitution of India. 1949. prieiga per internetą: http://india.gov.in/govt/constitutions_of_india.php

(žiūrėta 2009 m. rugsėjo 28 d.).36 voermans W. covert constitutions triggered by constitutional Reserves. Montesquieu research

papers No. 2. prieiga per internetą: http://www.montesquieu-institute.eu/9353000/1/j9vvhfxcd6p0lcl/vhxzde5a00vx (žiūrėta 2009 m. rugsėjo 28 d.).

37 bongiovanni G., sartor G., valentini ch. Reasonableness and Law. netherlands: springer, 2009, p. 234.


cinio teismo sprendime nebuvo pateiktas aukščiausiųjų principų sąrašas, tačiau pa-gal ilgametę jo jurisprudenciją38 tokių principų kategorijai priskiriami žmogaus orumo, prigimtinių, neatimamų žmogaus teisių, tautos suvereniteto, pliuralizmo, valstybės ir bažnyčios atskyrimo, lygiateisiškumo ir teisių teisminės gynybos principai.

brazilijos Aukščiausiasis teismas konstitucijos pataisų konstitucingumo tyrimo klausimu kelete bylų (ADimc 466/91 DF; ADimc 981/93 pR; ADin 939-7 DF) yra pažymėjęs, kad konstitucijos keitimas – tai įsteigtosios, t. y. pagal savo prigimtį ribo-tos, valdžios išraiška. konstitucijos pataisos nėra originalios konstitucinės normos, todėl jų konstitucingumas gali būti vertinamas ir išankstinės, ir paskesniosios kont-rolės forma. nacionalinis kongresas, įgyvendindamas išvestinę steigiamąją galią, yra teisiškai saistomas pirmapradės steigiamosios valdžios nustatytų procedūrinių ir ma-terialiųjų imperatyvų. pataisą, kuri pažeidžia pradinę konstituciją, Aukščiausiasis teismas skelbia antikonstitucine, nes jis – konstitucijos sergėtojas39.

turkijos konstitucinis teismas 2008 m. birželio 5 d. sprendimu antikonstituci-nėmis pripažino turkijos parlamento priimtas konstitucijos pataisas, panaikinusias draudimą studentėms universitetuose dėvėti musulmoniškas skaras. byloje, kurioje buvo keliami klausimai, susiję su religijos laisve, teise į mokslą, lygiateisiškumu, kons-titucijos keitimu ir valdžios galių ribojimu, konstitucinis teismas išaiškino, kad nors konstitucijoje expressis verbis kalbama apie jo teisę tikrinti konstitucijos pataisos tei-sėtumą tik formaliuoju (procedūriniu) požiūriu, jis turi jurisdikciją vertinti ir pataisos konstitucingumą substantyviniu požiūriu, jeigu ta pataisa keičia nekeičiamos konsti-tucijos nuostatos turinį. konstitucinis teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad minėtomis pataisomis pažeidžiamas turkijos konstitucijoje įtvirtintas neliečiamas se-kuliarizmo principas, parlamentas neturėjo galios tokių pataisų inicijuoti ir priimti40.

vienu ryškiausių Čekijos Respublikos konstitucinio teismo jurisprudencijoje lai-komas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas41, kuriuo konstitucinis aktas dėl penktosios parlamento kadencijos Deputatų Rūmų narių įgaliojimų termino sutrumpinimo buvo pripažintas antikonstituciniu ir panaikintas. kalbant apie šio sprendimo priešistorę rei-kėtų paminėti keletą faktų. siekdamas pirmalaikiais rinkimais išspręsti susiklosčiu-sią politinę krizę, Čekijos parlamentas 2009 m. gegužės 28 d. priėmė konstitucinį aktą nr. 195/2009 dėl penktosios parlamento kadencijos Deputatų Rūmų narių įgaliojimų termino sutrumpinimo. Šiuo aktu buvo suspenduotas keleto konstitucijos ir Rinkimų įstatymo nuostatų galiojimas. vienas iš deputatų konstituciniu skundu kreipėsi į kons-titucinį teismą motyvuodamas tuo, kad minėtas aktas prieštarauja konstitucijai. 38 italijos konstitucinio teismo sprendimai nr. 37-1992, 479/1987, 366/1991, 382/1992, 238/1998,

62/1992, 30/1971, 31/1971, 18/1982, 203/1989, 232/1989. 39 Andenas m. The Creation and Amendment of Constitutional Norms. London: british institute of inter-

national and comparative Law, 2000, p. 72–73.40 constitutional court of the Republic of turkey. Judgement No. E.2008/16, K.2008/116. 2008. prieiga

per internetą: http://www.anayasa.gov.tr/en/content/detail/141/ (žiūrėta 2014 m. lapkričio 11 d.). 41 czech Republic constitutional court. Judgement 2009/09/10-PL. ÚS 27/09: Constitutional Act On

Shortening The Term Of Office Of The Chamber Of Deputies. 2009. prieiga per internetą: http://www.concourt.cz/clanek/pl-27-09 (žiūrėta 2013 m. kovo 1 d.).


Šiame kontekste reikia paminėti, kad panašus konstitucinis aktas Čekijoje buvo priimtas ir 1998 m. Juo taip pat buvo sutrumpintas vienos parlamento kadencijos Deputatų Rūmų narių įgaliojimų laikas. Jau tuomet tokio konstitucinio akto priėmi-mas sukėlė aršias mokslines ir politines diskusijas ir sulaukė nemenkos kritikos. ta-čiau, kadangi niekas šio akto teisėtumo neginčijo konstituciniame teisme, jis buvo visiškai įgyvendintas ir iki šiol tebėra Čekijos konstitucinės tvarkos dalis. kita ver-tus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2005 m. teisės mokslo žurnale Právník buvo išspausdintas konstitucinio teismo pirmininko pavaduotojo pavelo Holländerio straipsnis, kuriame jis išdėstė aiškią nuomonę, jog minėtas konstitucinis aktas aki-vaizdžiai prieštarauja konstitucijai, todėl ateityje, priėmus panašų teisės aktą ir ini-cijavus jo konstitucinę patikrą konstituciniame teisme, jis turėtų būti pripažintas negaliojančiu.

kadangi analogiško konstitucinio akto priėmimo istorija pasikartojo 2009 m. ir šiuo atveju Čekijos konstituciniam teismui prašymas įvertinti jo atitiktį konstitu-cijai buvo pateiktas, atsirado proga aktualiu probleminiu teisės klausimu formuoti oficialiąją konstitucinę doktriną. sprendimas, kurį aptariamoje byloje paskelbė kons-titucinis teismas, dažnai vadinamas svarbiausiu per visą šio teismo gyvavimo isto-riją. pirmoji rimta problema, iškilusi sprendžiant šį konstitucinį ginčą, buvo susijusi su paties konstitucinio teismo kompetencija, t. y. su tuo, ar konstitucinis teismas turi teisę vertinti konstitucinio akto konstitucingumą, nes konstitucijoje eksplicitiš-kai nėra numatyti tokie jo įgaliojimai, o priešingai – expressis verbis nurodoma, kad konstitucinio teismo teisėjai yra saistomi konstitucinių aktų. konstatuodamas savo teisę spręsti tokio pobūdžio bylą, konstitucinis teismas pažymėjo, kad konstituci-nė maksima, įtvirtinta konstitucijos 9 straipsnio 2 dalyje ir draudžianti jos patai-sas, kurios pažeistų esminius demokratinės, teisinės valstybės principus, saisto ne tik pataisas priimančius subjektus, bet ir konstitucinį teismą. Ši konstitucinė nuostata, neleidžianti koreguoti jos branduolį sudarančių principų, nėra šūkis ar proklamaci-ja. tai konstitucinė nuostata, sukelianti teisines pasekmes. tad jeigu konstitucinis teismas negalėtų spręsti konstitucinio akto atitikties konstitucijai klausimo, nelik-tų šios maksimos teisinės prigimties ir ji taptų paprasčiausiu politiniu arba mora-liniu iššūkiu. 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendime nagrinėdamas kitus bylos aspektus, Čekijos konstitucinis teismas pažymėjo: kad konstitucinis aktas būtų galiojantis, jis turi atitikti tris reikalavimus: procedūrinį, materialųjį (turiningąjį) ir kompetenci-nį. nagrinėjamoje byloje kompetencinė ir procedūrinė sąlygos nebuvo pažeistos, ta-čiau priimtasis konstitucinis aktas neatitinka materialiojo imperatyvo. pirma, jis yra ne bendro, o individualaus pobūdžio, kadangi taikomas tik Deputatų Rūmų nariams, išrinktiems į parlamentą 2006 m. rinkimuose. Antra, juo nenustatoma jokių nau-jų taisyklių, o tik suspenduojamas kai kurių konstitucijos ir Rinkimų įstatymo nor-mų galiojimas. pagal konstituciją konstituciniai aktai gali ją pakeisti ar papildyti, bet negali sustabdyti konstitucijos nuostatų veikimo. trečia, šį konstitucinį aktą ketin-ta taikyti retroaktyviai, t. y. jau anksčiau išrinktiems parlamento nariams. ir, ketvirta,


ginčijamu konstituciniu aktu bandoma nepaisyti galiojančio konstitucinio reguliavi-mo, kuris reglamentuoja Deputatų Rūmų paleidimą.

sprendime konstitucinis teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tai, kad tokio pobūdžio konstitucinį aktą parlamentas priima nebe pirmą kartą, nors jau 1998 m. parlamente svarstant analogiško konstitucinio akto projektą debatuose buvo teigia-ma, kad „siūlomas aktas kelia pavojų dėl to, kad juo sukuriamas aukščiausios teisinės galios precedentas. precedentas, kuriuo parodoma, kad trumpalaikiais, utilitariniais, politiniais tikslais galima keisti aukščiausiąją šalies teisę. Jei tai galima padaryti kar-tą, galima ir visada. taigi dėl tų pačių priežasčių parlamentas, pavyzdžiui, galėtų su-stabdyti konstitucinio teismo įgaliojimus, jeigu šio sprendimai neatitiktų tuo metu vyraujančios politinės valios, arba suspenduoti Respublikos prezidento pareigų vyk-dymą, nutraukti pagrindinių teisių ir laisvių chartijos galiojimą, jeigu valstybės vado-vas ar žmogaus teisės taptų kliūtimi parlamento politiniams siekiams. Dėl politinių motyvų suabejoti fundamentaliais teisiniais dalykais, vadinasi, abejoti demokratija, o kartu – kurti potencialų pavojų, kad autoritarizmas ar totalitarizmas bus grąžinti.“

nagrinėjant konstitucijos pataisų konstitucingumo problematiką ir pasaulio šalių teisinės praktikos įvairovę konstitucinės teisės moksle keliami išties sudėtin-gi klausimai: ar konstitucinės justicijos institucija turi teisę tirti konstitucijos pataisų konstitucingumą, jeigu konstitucijoje tokie jos įgaliojimai eksplicitiškai neįtvirtinti? Jei taip, pagal kokius kriterijus turi būti atliekama konstitucijos pataisos teisėtumo patikra? Ar konstituciniai teismai (kitos konstitucinį teisingumą vykdančios insti-tucijos) gali išvesti iš konstitucijos implicitiškai joje įtvirtintus substantyvinius rei-kalavimus šio akto pataisoms? koks yra konstitucinės justicijos institucijų statusas visuomenėje, jeigu šios tiesiogiai tautos nerenkamos institucijos turi teisę pripažin-ti tautos atstovų sprendimus dėl konstitucijos keitimo negaliojančiais? nors šie klau-simai labai komplikuoti, o atsakymai į juos nevienareikšmiai, vis dėlto derėtų sutikti su požiūriu, kad „demokratinėje visuomenėje teismo užduotis – apsaugoti konstitu-ciją ir demokratiją. konstitucijos apsauga neapsiriboja vien įstatymų konstitucingu-mo patikra, ji turi būti nukreipta ir prieš konstitucijos esmę pažeidžiančias šio akto pataisas. Jeigu norima pakeisti konstitucijos pagrindus, tai turi būti daroma priimant ne jos pataisas, bet naują konstituciją. kitu atveju teismas privalo apsaugoti esminius konstitucijos principus ir svarbiausias jos vertybes. visa tai suteikia stiprią motyvaci-ją pripažinti teismo galią vertinti konstitucijos pataisų teisėtumą.“42

III

1992 m. Lietuvos Respublikos konstitucijos keitimo procesas nustatytas jos Xiv skirsnyje „konstitucijos keitimas“. Šio skirsnio nuostatose įtvirtinti įvairūs pro-cedūriniai konstitucijos keitimo apribojimai: subjektai, dalyvaujantys konstitucijos keitimo procese; aplinkybės, kurioms esant konstitucija negali būti taisoma; konsti-tucijos pataisų priėmimo būdai; dviejų svarstymų ir balsavimų darant ne mažesnę kaip

42 barak A. unconstitutional constitutional Amendments. Israel Law Review, 2011, 44, p. 321–341.


trijų mėnesių pertrauką taisyklė priimant pataisas seime; terminai ir kt. su konsti-tucijos Xiv skirsnyje (148 straipsnis) įtvirtinta konstitucijos 1 straipsnio nuostatos – „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – keitimo procedūra tiesiogiai siejasi teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos konstitucijos sudedamojoje dalyje – konstituciniame įstatyme „Dėl Lietuvos valstybės“. tam tik-ri procedūriniai konstitucijos keitimo klausimai yra nustatyti ir konstitucijos „bai-giamuosiuose nuostatuose“ (153 straipsnis), tačiau čia minimi konstitucijos keitimo ypatumai galėjo būti taikomi terminuotai – iki 1993 m. spalio 25 d.

Atkreiptinas dėmesys, kad nei konstitucijos Xiv skirsnyje, nei „baigiamuosiuo-se nuostatuose“, nei kitose konstitucijos dalyse expressis verbis nėra nurodyti tokie substantyviniai konstitucijos keitimo apribojimai, kuriais per se būtų nustatyti abso-liutūs konstitucijos pataisų turinio suvaržymai. konstitucijos tekste galima pastebė-ti tam tikrų konstitucijos keitimo imperatyvų sąsajas su turininguoju konstitucijos pataisų elementu, tačiau turinio dėmuo minėtuose imperatyvuose neveikia kaip au-tonomiškas, besąlyginis, neterminuotas konstitucijos keitimo draudimas. Šiems im-peratyvams konstitucijos pataisos turinys reikšmingas dėl procedūrinių priežasčių, nes jis nulemia vienokius arba kitokius konstitucijos keitimo procesinius dalykus: laikiną apribojimą priimti konkrečią konstitucijos pataisą, tam tikrą konstitucijos priėmimo būdą ar reikalavimą dėl balsų skaičiaus. Antai konstitucijos 148 straipsnio nuostata – „nepriimta konstitucijos pataisa seimui iš naujo svarstyti gali būti teikia-ma ne anksčiau kaip po metų“ – ribotą laiką draudžia teikti seimui iš naujo svarsty-ti tapataus turinio pataisą. bet, pavyzdžiui, siekį pakeisti konstitucijos 1 straipsnio nuostatos turinį konstitucija suvaržo dviem imperatyviais procedūriniais reikalavi-mais: pirma, tai galima padaryti tik referendumu ir, antra, tam turi pritarti ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

pažymėtina ir tai, kad konstitucijoje nėra eksplicitinių nuostatų, kuriose būtų tiesiogiai nurodyta konstitucinio teismo galia vertinti konstitucijos pataisos atitiktį konstitucijai (bent procedūriniu pagrindu).

Akivaizdūs konstitucijos nutylėjimai jos pataisų teisėtumo sąlygų ir konstituci-nės justicijos vaidmens konstitucijos formaliosios kaitos procese klausimais verčia ieškoti aktualaus konstitucinio reguliavimo implicitinių nuostatų atspindžių oficia-liojoje konstitucinėje doktrinoje.

konstitucijos pataisų antikonstitucingumo tema Lietuvos Respublikos oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje gana nauja. tiesa, kai kurie 1992 m. konstitucijos formalaus keitimo aspektai, kuriuos būtų galima laikyti konstitucijos pataisų antikonstitucingu-mo doktrinos elementais, konstitucinio teismo jurisprudencijoje buvo suformuluoti jau prieš dešimtmetį. pavyzdžiui, konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutari-mo43 nuostata, kad „konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės

43 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“. Valstybės žinios, 2004, nr. 85-3094.


sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvere-niteto priklausymu tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstai-gų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu“, taip pat nuostata, kad „tauta konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrink-tus atstovus ir tik pagal pačioje konstitucijoje nustatytas taisykles“. Šiai doktrinai reikš-mingų nuostatų yra ir vėlesniuose konstitucinio teismo aktuose, kaip antai jo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime44 suformuluoti teiginiai: „nepriklausomybė, demokratija ir respublika bei prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis yra pamatinės konstituci-nės vertybės, sudarančios Lietuvos valstybės, kaip konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą“, „šios vertybės negali būti paneigtos“.

nors, kaip matyti, paskiri konstitucijos pataisų antikonstitucingumo doktrinos fragmentai konstitucinio teismo jurisprudencijoje formuluoti jau anksčiau, iš es-mės ši doktrina imta plėtoti 2014 m. Šiuo klausimu išskirtinos dvi minėtais metais išnagrinėtos konstitucinės justicijos bylos. pirmoji byla yra susijusi su konstitucijos 125 straipsnio pataisos ir seimo statuto nuostatų, reglamentuojančių konstitucijos keitimo procesą, konstitucingumu, antroji – su Referendumo įstatymo nuostatų ati-tiktimi konstitucijai.

konstitucinis teismas 2014 m. sausio 24 d. priėmė nutarimą45, kuriuo pirmą kartą Lietuvos konstitucinės justicijos istorijoje 1992 m. konstitucijos pataisa (Lie-tuvos Respublikos konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas (2006 m. balan-džio 25 d. redakcija, Žin., 2006, nr. 48-1701)) pagal priėmimo tvarką buvo pripažinta anti konstitucine (dėl prieštaravimo konstitucijos 147 straipsnio 1 daliai). teisės mokslo darbuose šiuo klausimu taip pat buvo reiškiama nuomonė, kad konstitucijos 125 straipsnio pataisa prieštarauja konstitucijai46.

kaip vienas pagrindinių teisinių motyvų, kodėl konstitucijos 125 straipsnio pa-taisa buvo pripažinta antikonstitucine, konstitucinio teismo nutarime nurodyta tai, kad pagal konstitucijos 147 straipsnio 1 dalį sumanymo keisti konstituciją subjektai yra tik ne mažesnė kaip 1/4 visų seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstan-čių rinkėjų. teisė pateikti seimui konstitucijos pataisos sumanymą yra išimtinė, t. y. tik šie subjektai turi teisę pateikti seimui konkretų konstitucijos pataisos – konstitu-cijos keitimo įstatymo projektą. taigi pagal konstituciją tik ne mažesnės kaip 1/4 visų seimo narių grupės arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų pateikti konstitucijos 44 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas „Dėl bylos pagal pa-

reiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos admi-nistracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, nutraukimo“. Valstybės žinios, 2012, nr. 152-7779.

45 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos seimo statuto 170 straipsnio (2012 m. kovo 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“. tAR, 2014, nr. 478.

46 sinkevičius v. Ar konstitucijos 125 straipsnio pataisa neprieštarauja konstitucijai? Jurisprudencija, 2014, nr. 21(1), p. 7–24.


keitimo įstatymų projektai gali būti svarstomi ir dėl jų balsuojama seime. seimas nega-li svarstyti ir balsuoti dėl tokio sumanymo keisti ar papildyti konstituciją, kurį pasiūly-tų kitas nei nurodytasis konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje subjektas. konstitucinio teismo nutarime konstatuota, jog ginčijamo konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo priėmimo aplinkybės rodo, kad svarstant konstitucijos pataisą seime balsa-vimui buvo pateiktas toks šio įstatymo projektas, kuris iš esmės skyrėsi nuo didesnės kaip 1/4 seimo narių grupės pateikto įstatymo projekto; tokį iš esmės pakeistą projek-tą seimui pateikė teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas šiam komitetui pritarus. Atsižvelgdamas į tai, konstitucinis teismas pripažino, kad priimant minėtą konstitu-cijos pakeitimo įstatymą buvo pažeista konstitucijos 147 straipsnio 1 dalis.

spręsdamas šią konstitucinę bylą konstitucinis teismas atskleidė konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtinto jos keitimo teisinio reguliavimo turinį. tačiau visų pirma konstitucinis teismas pažymėjo, kad konstitucijos keitimo konstituci-nį teisinį reguliavimą lemia pačios konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis; konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė; konstitucijos pataisomis yra kei-čiamas konstitucijos nuostatų turinys, šių nuostatų tarpusavio ryšiai, gali būti kei-čiama konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra; pakeitus vienas konstitucijos nuostatas, gali kisti kitų jos nuostatų ir visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys; darant konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad konstitucija yra vientisas aktas (konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); konstitucijos pataisomis nega-lima vienos kitai priešpriešinti konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavi-mo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam konstitucijos sudedamosiose dalyse; konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas kons-titucinis teisinis reguliavimas, kad viena konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. tai-gi iš konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas konstitucijos pataisomis ne-pažeisti konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos.

konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad konstitucijos sam-prata, jos prigimtis ir paskirtis, konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialinius ir procesinius konstitucijos keitimo apribojimus. materialiniai konstitucijos keitimo apribojimai yra konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio konstitucijos patai-sas; procesiniai konstitucijos keitimo apribojimai yra konstitucijoje įtvirtinta ypatin-ga konstitucijos keitimo tvarka.

Atskleisdamas materialiųjų konstitucijos keitimo ribojimų esmę konstitucinis teismas pažymėjo, kad materialiniai konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visu-minio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, ku-riomis grindžiama konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, konstituci-jos nuostatų darnai apsaugoti.


taigi, kaip matyti iš šių nuostatų, konstitucinis teismas išskyrė tris materialiai-siais konstitucijos keitimo ribojimais ginamus ir saugomus objektus: 1) universalias vertybes, kuriomis grindžiama konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis; 2) valstybę, kaip bendrą visos visuomenės gėrį; 3) šių vertybių, konstituci-jos nuostatų darną.

Šiame kontekste aiškindamas galią keisti konstituciją konstitucinis teismas nu-rodė, kad pagal konstituciją negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, ku-riomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valsty-bės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, kai konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas konstitucijos 1 straipsnis ir konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis.

konstitucinio teismo nutarime pasakyta ir tai, kad su konstitucijos 1 straipsny-je įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomy-be, demokratija ir respublika – taip pat yra glaudžiai susijusi konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasi-rinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Lietuvos valstybės geopolitinė orienta-cija reiškia Lietuvos Respublikos narystę europos sąjungoje ir nAto ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus. tokia Lie-tuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomo-mis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis.

Atsižvelgdamas į tai, kad konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesi-jungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis ir kuriame yra išreikštas negatyvusis Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspek-tas, nuostatų pagrindas yra tas pats tautos suverenios valios pareiškimu grindžia-mas pamatinis valstybės principas, įtvirtintas konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje, – Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respub-lika, – konstitucinis teismas išaiškino, jog pagal konstituciją konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatoms taiky-tina tokia pati apsauga, kaip ir konstitucijos 1 straipsnyje bei konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtintai nuostatai „Lietuvos valstybė yra ne-priklausoma demokratinė respublika“.

Šiuo aspektu komentuodamas konstitucijos keitimo galias konstitucinis teis-mas konstatavo, kad pagal konstituciją negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos ne-sijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos, išskyrus atvejį, kai atitinkamos šio konstitucinio akto nuostatos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje.


konstitucinis teismas substantyvinius ir procedūrinius konstitucijos keitimo apribojimus išskyrė ir nagrinėdamas Lietuvos Respublikos narystės europos sąjun-goje konstitucinius pagrindus. Jis pabrėžė, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip europos sąjungos narės, dalyvavimas joje yra tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė euro-pos sąjungoje yra konstitucinė vertybė.

Atsižvelgdamas į konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės eu-ropos sąjungoje“ nustatytus Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje kons-titucinius pagrindus, taip pat į tai, kad jų šaltinis yra tautos suverenios valios pareiš-kimas, konstitucinis teismas išaiškino, jog konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respub-likos narystės europos sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnio nuostatas galima pakeisti ar panai-kinti tik referendumu.

Dėl su Lietuvos Respublikos naryste europos sąjungoje susijusių substantyvi-nių apribojimų konstitucinis teismas suformulavo oficialią konstitucinę doktrininę nuostatą, kad pagal konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje pagrindų, įtvirtintų konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, ne-gali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Res-publikos narystės europos sąjungoje įsipareigojimai.

konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime nurodomi ir dar du iš kons-titucijos kylantys substantyviniai jos keitimo apribojimai. pirmasis yra susijęs su kons-tituciniu pagarbos tarptautinei teisei principu. Dėl to pagal konstituciją negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (inter alia minėtos Lietuvos valstybės geopolitinės orien-tacijos suponuojamos Lietuvos Respublikos narystės nAto įsipareigojimai) ir kar-tu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis. Antrasis substantyvinis ribojimas, be kita ko, kyla iš ypatingo konstitucijoje nustatyto reikalavimo, kad jos i skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir Xiv skirsnio „konstitucijos keitimas“ nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu. Atsižvelgiant į tai, pagal konstituciją seimas nega-li daryti tokių konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigtos konstitucijos i skirsnio „Lietuvos valstybė“, Xiv skirsnio „konstitucijos keitimas“ nuostatos. be to, ir referen-dumu negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekei-čiant konstitucijos i skirsnio „Lietuvos valstybė“, Xiv skirsnio „konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis teisinis reguliavimas.

Aptardamas procesinius konstitucijos keitimo apribojimus konstitucinis teis-mas pažymėjo, kad pagal konstituciją yra nustatyta skirtinga konstitucinės ir ordi-narinės teisės keitimo tvarka; konstitucijoje nustatyta ypatinga konstitucijos keitimo tvarka negali būti tapatinama su įstatymų (inter alia konstitucinių) leidyba; konsti-tucijoje nustatyta ypatinga konstitucijos pataisų darymo tvarka apima įvairius spe-cialius reikalavimus (draudimą keisti konstituciją nepaprastosios padėties ar karo


padėties metu; galimybę keisti tam tikras konstitucijos nuostatas tik referendumu; ypatingus subjektus, turinčius teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti konstitu-ciją; dviejų svarstymų ir balsavimų dėl konstitucijos pataisų reikalavimą; ypatingos kvalifikuotos 2/3 visų seimo narių balsų daugumos reikalavimą konstitucijos patai-soms priimti ir kt.).

nagrinėjamam konstitucijos pataisų antikonstitucingumo klausimui aktualios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos buvo plėtojamos ir nauji doktrininiai elementai buvo formuluojami konstitucinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime47. Jame, be kita ko, konstatuota, kad konstitucijoje atsispindi valstybinės bendruo-menės – pilietinės tautos įsipareigojimas kurti ir stiprinti valstybę vadovaujantis konstitucijoje įtvirtintomis pamatinėmis taisyklėmis; konstitucija yra tautos, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo teisinis pamatas. taigi pabrėžtina, kad konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, todėl tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis konstitucijos; kadangi konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, reikalavimas laikytis konstitucijos tautai vykdant aukščiausią suvere-nią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), negali būti vertinamas kaip konstitucijos 3 straipsnyje nurodytas tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai tautai pri-klausančių suverenių galių savinimasis; konstitucijos 3 straipsnio nuostatų paskirtis – apsaugoti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (tautos suverenitetą, Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šiomis nuostatomis negali būti remiamasi siekiant jas paneigti; pamatinis demo-kratinės teisinės valstybės reikalavimas – konstitucijos viršenybės principas; iš kons-titucijos viršenybės principo inter alia kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų; taigi pagal konstituciją referendumui negali būti teikiamas ir toks konstitucijos pataisos projek-tas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų. priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti konstitucijos viršenybės principą, nepaisyti iš konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad konstitucijos pataiso-mis negali būti pažeista konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

Šio nutarimo doktrininėse nuostatose galima įžvelgti tam tikrų konstitucinių vertybių absoliutumą. tos vertybės – neliečiamas konstitucijos ir Lietuvos valsty-bės pamatas, konstitucijos esmė. konstitucinis teismas šiuo klausimu pabrėžė, kad prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, demokratija ir valstybės nepriklauso-mybė yra tokios konstitucinės vertybės, kurios sudaro konstitucijos, kaip visuome-nės sutarties, ir ja grindžiamo tautos bendro gyvenimo, pačios Lietuvos valstybės pamatą. niekas negali paneigti konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių šias pamatines konstitucines vertybes, nes tai reikštų pačios konstitucijos esmės paneigimą. todėl net paisant minėtų iš pačios konstitucijos kylančių jos keitimo apribojimų negali 47 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

referendumo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“. tAR, 2014, nr. 10117.


būti priimamos konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir lais-vių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę; kitaip aiškinama konstitucija būtų suprantama kaip sudaranti prielaidas panaikinti 1918 m. vasario 16 d. nepri-klausomybės Aktu paskelbtą atstatytą „nepriklausomą demokratiniais pamatais su-tvarkytą Lietuvos valstybę“.

Apibendrintai galima teigti, kad šiandieniniame Lietuvos Respublikos konstitu-cinės raidos etape konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, kaip jurisprudencinė teisė, tiesiogiai ar netiesiogiai atsakė į daugelį labai sudėtingų, fundamentalių konstituci-jos formaliosios kaitos, jos teisėtumo klausimų. oficialioji konstitucinė doktrina, liu-dijanti ne tik eksplicitinį, bet ir implicitinį konstitucijos keitimo teisinį reguliavimą, įvairius substantyvinius ir procedūrinius konstitucijos keitimo galios apribojimus, iš konstitucijos vientisumo ir darnos kylančius konstitucijos nuostatų keitimo ypatu-mus, substantyvinių ir procedūrinių konstitucijos keitimo imperatyvų sąsajas, vidi-nius ir išorinius konstitucijos keitimo apribojimų veiksnius, neliečiamas pamatines konstitucines vertybes ir kt., suformavo tvirtą pagrindą ateities konstitucinės kaitos problemoms spręsti. tačiau nebūtų pagrįsta teigti, kad jau visa konstitucijos patai-sų antikonstitucingumo doktrina yra atskleista, galutinai suformuota. neabejotina, kad gyvenimas pateiks naujų, galbūt net sudėtingesnių, konstitucinių bylų, kuriose ši doktrina bus plėtojama, papildoma naujais fragmentais, o konstitucinė justicija kas-kart turės patvirtinti ar paneigti konstitucijos pataisos konstitucingumą. Drauge tai bus patvirtinimas, kad konstitucijos pataisų antikonstitucingumo klausimas – tai są-lyga, be kurios konstitucionalizmas nebūtų įmanomas.

UNCONSTITUTIONALITY OF AMENDMENTS TO A CONSTITUTION

Dr. Darius ButvilavičiusLecturer at the Institute of Constitutional and Administrative Law

of the Faculty of Law of Mykolas Romeris UniversitySummary

The problem of the unconstitutionality of amendments to a constitution is the conditio sine qua non of constitutionalism. When a constitution is in force for a longer time, initiatives to amend or repeal some provisions thereof or supplement it with new ones are introduced sooner or later. in some cases, these initiatives are regressive, “lasting for one day”, dictated by particular political interests and not deserving the constitutional rank, whilst, in other cases, they are significant ideas at a state level, giving a sense to the coherent development of the life of the national community and constitutional regulation. irrespective of the purposes on which a proposal to amend a constitution is based or how it is proposed to correct the content of constitutional regulation, a constitution itself entrenches a mechanism for its self-protection against inadmissible, unnecessary, unfounded and hasty amendments. This mechanism is a procedure for amending a constitution, which lays down substantive and procedural limitations on the alteration of a constitution. substantive limitations on the alteration of constitutions are entrenched in the supreme law not only expressis verbis but also implicitly.


All constitutions of the world differ not only in their content but also in the procedure for their alteration. no general and universal formula of a process for amending a constitution is available. each country’s constitution is different in this respect, having individual features and characteristics. However, there exist certain fundamental values and essential principles of a constitution, which express the essence of the entire constitution. The constitution would cease to be a constitution and would lose its meaning without them.

The process for amending a constitution is a legal process and a legal procedure. A procedure means harmony, the existence of a system and compliance with a norm. Therefore, the process for amending a constitution may not be spontaneous, unrestricted and chaotic. in order to amend a constitution in a lawful and constitutional manner, heed must be paid to material (substantive) and procedural limitations on its alteration. Thus, a constitution regulates its own alteration: on the one hand, it defines the content of amendments, and, on the other hand, it establishes a procedure under which amendments to a constitution must be adopted.

The adoption of an amendment to a constitution does not imply its unconditional constitutional legality and legal validation. it is possible to talk only about the presumption of the constitutionality of the adopted amendment to a constitution. However, this presumption may be denied after assessing the constitutionality of an amendment to a constitution in substantive and procedural respects. The review of the constitutionality of amendments to a constitution and the assessment of the constitutional legality of amendments is a task of constitutional justice. in general, constitutionalism is hardly conceivable without the issue of control over the constitutionality of amendments to a constitution. Within the perspective of constitutionalism, this issue arises as a natural condition for the process of the legal alteration of constitutions. A condition without which constitutionalism may not be fully-fledged.

VENECIJOS KOMISIJOJE

Liepos 4–6 d. batumyje (Gruzi-ja) venecijos komisijos atstovai dalyvavo 4-ojoje Juodosios jūros regiono konferen-cijoje „naujai kylantys sunkumai ginant teisę į privatumą“, kurią kartu su vokieti-jos tarptautinio bendradarbiavimo agen-tūra (GiZ) surengė Gruzijos konstituci-nis teismas.

Liepos 24 d. vienoje (Austrija), esbo nuolatinėje taryboje, venecijos komisijos pirmininkas G. buquicchio pasakė kalbą ir dalyvavo diskusijoje su nuolatiniais valstybių narių atstovais.

Rugpjūčio 29 d. Astanoje (kazach-stanas) venecijos komisijos delegacija dalyvavo kazachstano konstitucinės ta-rybos surengtoje tarptautinėje konferen-cijoje „konstitucija: stabilumas, taika ir socialinis susitarimas“.

Rugsėjo 4–6 d. bukarešte (Rumuni-ja) venecijos komisijos atstovai dalyva-vo europos rinkimų institucijų asocia-cijos 23-iojoje metinėje konferencijoje. buvo diskutuojama dviem temomis: mo-terų dalyvavimas rinkimų procese ir vie-šasis gyvenimas ir bendras rinkimų pla-navimas.

Rugsėjo 8–11 d. varšuvoje (Len-kija) venecijos komisijos atstovai da-lyvavo visuomenės konsultavimo susi-tikime, kuriame kartu su esbo ir De-mokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (oDiHR) atstovais prisidėjo prie bendrųjų asociacijų laisvės gairių rengi-

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2014 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.

mo. susitikimo tema – „Asociacijų lais-vės teisinių pagrindų kūrimas: asociaci-jų steigimas, tikslai ir veikla, atsakomybė ir sankcijos“.

Rugsėjo 8–10 d. skopjėje (make-donija) lankėsi venecijos komisijos de-legacija, nes venecijos komisijos buvo paprašyta pateikti nuomonę apie keletą konstitucijos pataisų projektų (susijusių su teisėjų tarybos sudėtimi, konstituci-nio teismo galiomis, specialios finansi-nės zonos sukūrimu ir kt.). Įvyko susiti-kimai su valstybės valdžios institucijų at-stovais, be to, delegacijos nariai diskuta-vo su opozicinių partijų atstovais, visuo-menės nariais.

Rugsėjo 8 d. kišiniove (moldova) venecijos komisijos pirmininkas G. bu-quicchio dalyvavo tarptautinėje kon-ferencijoje „konstitucinio teisingumo vaid muo saugant teisinės valstybės ver-tybes“, kuri surengta moldovos Respub-likos konstitucijos priėmimo 20-mečio proga. konferenciją organizavo moldo-vos Respublikos konstitucinis teismas.

Rugsėjo 10–11 d. tunise (tunisas) venecijos komisijos atstovai prisidėjo prie tuniso administracinių teismų tei-sėjams skirtų mokymų organizavimo.

Rugsėjo 18–19 d. taline (estija) ve-necijos komisijos atstovai dalyvavo kon-ferencijoje „ombudsmeno vaidmuo de-mokratinėje valstybėje“, kurią surengė tarptautinis ombudsmeno institutas.

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 219

Rugsėjo 19 d. skopjėje (makedoni-ja) venecijos komisijos atstovai dalyva-vo tarptautinėje konferencijoje, kurio-je buvo aptartos su šiuolaikinės konsti-tucinės justicijos problemomis susijusios temos: valdžių atskyrimo principas ir konstitucinio teismo teikiama jo apsau-ga, konstitucinė poįstatyminių aktų per-žiūra. konferenciją surengė makedoni-jos Respublikos konstitucinis teismas ir esbo misija skopjėje pagal pietryčių eu-ropai skirtą teisinės valstybės programą.

Rugsėjo 22–25 d. Rabate (marokas) venecijos komisijos atstovai prisidėjo prie mokymų sesijos, kurią rengė maro-ko karalystės mediatorių institutas, orga-nizavimo. pagrindinė šios mokymų sesi-jos tema – „ombudsmeno ir mediatorių veiklos priemonės“.

Rugsėjo 24 d. meksike (meksika) venecijos komisijos pirmininkas G. bu-quicchio susitiko su meksikos Aukščiau-siojo teismo pirmininku ir nuolatinės meksikos atstovybės europos taryboje delegacija. buvo aptartos meksikos ir ve-necijos komisijos tolesnio bendradarbia-vimo galimybės.

Rugsėjo 28 d. – spalio 1 d. seule (pietų korėja) vyko pasaulio konstituci-nės justicijos konferencijos, vienijančios 93 konstitucinius teismus ir kitas kons-titucinės justicijos institucijas iš Afrikos, Amerikos, Azijos ir europos, iii kongre-sas. vienas iš šio kongreso tikslų – palen-gvinti viso pasaulio konstitucinių teismų teisėjų dialogą. kongrese buvo diskutuo-jama įvairiomis konstitucinės justicijos ir socialinės integracijos temomis: buvo aptarti socialinės integracijos uždaviniai globalėjančiame pasaulyje, tarptautiniai socialinės integracijos standartai, konsti-tuciniai instrumentai, padedantys spręsti socialinės integracijos problemas, kons-titucinės justicijos vaidmuo vykstant so-cialinei integracijai. kongreso dalyviai aptarė, kaip konstituciniai teismai spren-džia socialinės integracijos problemas, kaip susitvarko su jos nebuvimu ir iš to kylančiais socialiniais konfliktais. be to, buvo apžvelgtos su konstitucinių teismų nepriklausomumu susijusios aktualijos, kurios pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos biuro nutarimu bus nagri-nėjamos kiekviename kongrese.

parengė Jolita Miliuvienė

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

Liepos 3 d., VilniusLaikinai einantis konstitucinio teis-

mo pirmininko pareigas Dainius Žali-mas priėmė ukrainos nepaprastąjį ir įga-liotąjį ambasadorių valerijų Žovtenko. susitikime taip pat dalyvavo ukrainos ambasados patarėja Zoia oliinyk, kons-titucinio teismo teisėjas vytas milius ir pirmininko sekretoriato vedėja Lolita Raudienė.

kadangi buvo numatyta tą patį mė-nesį ukrainos konstituciniame teisme surengti susitikimą su Latvijos, Lenki-jos ir Lietuvos konstitucinių teismų pir-mininkais, pokalbyje daug dėmesio buvo skirta ukrainoje vykdomai teisinės siste-mos reformai. be to, buvo aptarta ukrai-nos politinė padėtis, Lietuvos ir ukrainos konstitucinių teismų dvišalio bendradar-biavimo perspektyvos, nes 2012 m. spa-lio 24 d. vilniuje buvo pasirašytas Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo ir ukrainos konstitucinio teismo memo-randumas dėl bendradarbiavimo plėto-jimo.

Liepos 5–6 d., Batumis (Gruzija)konstitucinio teismo teisėja elvyra

baltutytė dalyvavo 4-ojoje Juodosios jū-ros regiono konferencijoje, kurioje ap-tartos teisės į privatumą problemos. Ją surengė Gruzijos konstitucinis teismas kartu su vokietijos tarptautinio bendra-darbiavimo agentūra (GiZ) ir europos tarybos venecijos komisija.

konferencijoje e. baltutytė perskaitė pranešimą „kai kurie teisės į privatumą aspektai Lietuvos Respublikos konstitu-cinio teismo jurisprudencijoje“.

Liepos 8–9 d., Cetinė (Juodkalnija)konstitucinio teismo teisėja Danutė

Jočienė Juodkalnijos Aukščiausiojo teis-mo ir tarpparlamentinio žmogaus teisių ir pasaulinės taikos aljanso kvietimu da-lyvavo Juodkalnijos tarptautinės teisės ir žmogaus teisių simpoziume „tarptauti-nės teisės vaidmens stiprinant žmogaus teises tarpdisciplininė analizė“.

D. Jočienė, ilgą laiką (2004–2013) dirbusi europos Žmogaus teisių teis-mo teisėja, į šį simpoziumą buvo pakvies-ta kaip pagrindinė pranešėja. Ji perskaitė pranešimą „nacionalinių teismų vaidmuo nacionaliniu lygmeniu įgyvendinant eu-ropos žmogaus teisių konvenciją“.

Liepos 14–16 d., Kijevas (Ukraina)konstitucinio teismo delegacija, su-

sidedanti iš pirmininko Dainiaus Žalimo, teisėjo vyto miliaus ir pirmininko sekre-toriato vedėjos Lolitos Raudienės, ukrai-nos konstitucinio teismo kvietimu lankė-si kijeve.

Į kijevą taip pat buvo nuvykę Lat-vijos Respublikos konstitucinio teismo pirmininkas Aldis Lavinis, Lenkijos Res-publikos konstitucinio tribunolo pirmi-ninkas Andrzejus Rzeplińskis ir teisėjas Leonas kieresas. Šis vizitas įvyko bendra Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos konstituci-nių teismų iniciatyva, siekiant parodyti solidarumą su ukraina ir su kolegomis iš ukrainos konstitucinio teismo aptarti aktualias konstitucinės justicijos proble-mas, stiprinti šių keturių valstybių kons-titucinių teismų bendradarbiavimą.

Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos konstitu-cinių teismų delegacijos ir ukrainos kons-

◆ KONSTITUCINIO TEISmO KRONIKA 221

titucinio teismo teisėjai dalyvavo apskri-tojo stalo diskusijoje. buvo aptarti svarbūs konstitucinės justicijos klausimai: taupymo priemonių ekonomikos ir finansų krizės metu konstitucingumo kriterijai ir su jais susijusi konstitucinių teismų jurispruden-cija, europos Žmogaus teisių teismo ju-risprudencijos įtaka konstitucinių teismų plėtojamai oficialiajai konstitucinei dokt-rinai, konstitucinių teismų bendradarbia-vimo su europos Žmogaus teisių teismu perspektyvos, konstitucinių teismų aktų peržiūra ir konstitucinės doktrinos plėtra.

Delegacijos taip pat susitiko su uk-rainos generaliniu prokuroru vitaliju-mi Jarema, ukrainos teisingumo minist-ro pirmąja pavaduotoja inna Jemeljano-va, ukrainos Aukščiausiojo teismo pir-mininku Jaroslavu Romaniuku ir teisėjais.

Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos kons-titucinių teismų pirmininkus kartu su ukrainos konstitucinio teismo pirmi-ninku Jurijumi baulinu priėmė ukrainos prezidentas petro porošenko. Jis patvirti-no, kad ukrainos pasirinkimas integruo-tis į europos sąjungą ir kurti bendromis europinėmis vertybėmis grindžiamą de-mokratinę teisinę valstybę yra negrįžta-mas, padėkojo Latvijai ir Lietuvai už grei-tą europos sąjungos ir ukrainos asociaci-jos susitarimo ratifikavimą. ukrainos pre-zidentas informavo apie ukrainos kons-titucinę reformą ir pritarė ukrainos teis-minės valdžios bendradarbiavimo su ko-legomis iš Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos plėtojimui. buvo aptartos ukrainos kons-tituciniame teisme įvykusioje apskrito-jo stalo diskusijoje nagrinėtos problemos ir išreikštas įsitikinimas, kad toks tarp-tautinis bendradarbiavimas prisidės prie ukrainos konstitucinio teismo moderni-zavimo ir klausimų, susijusių su jo veikla,

sprendimo vadovaujantis teisinės valsty-bės ir demokratijos principais.

Dainių Žalimą taip pat priėmė ukrai-nos Aukščiausiosios Rados pirmininkas oleksandras turčinovas. Jis padėkojo Lie-tuvai už tai, kad ji pirmoji ratifikavo eu-ropos sąjungos ir ukrainos asociacijos sutartį, taip pat supažindino su būsimo-mis ukrainos konstitucijos pataisomis ir ukrainos teisminės valdžios reforma die-giant europinius teisingumo standartus. D. Žalimas išreiškė solidarumą su ukraina ir papasakojo apie Latvijos, Lenkijos, Lie-tuvos ir ukrainos konstitucinių teismų ke-turšalio bendradarbiavimo iniciatyvą, kuri turėtų prisidėti prie ukrainos integracijos į europos sąjungą. be to, buvo aptarti aktua-lūs konstitucinės justicijos klausimai, svars-tyti apskritojo stalo diskusijoje, ir išreikštas įsitikinimas, kad ukrainos konstitucinio teismo veiklos klausimai bus sprendžiami vadovaujantis teisinės valstybės principais.

Liepos 16 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi

Jung tinių Amerikos valstijų teisės studen-tų, šiuo metu dalyvaujančių vasaros tei-sės studijų programoje, grupė. Ši progra-ma skirta JAv teisės mokyklos ir vilniaus universiteto teisės fakulteto studentams. Ji įkurta teisės fakultetui 2013 m. pasira-šius susitarimą su Šarlotės teisės mokykla (JAv, Šiaurės karolinos valstija).

svečius priėmė teisėjas Gediminas me sonis. Jis papasakojo apie konstitucinio teismo kompetenciją, teisėjų skyrimo tvar-ką, subjektus, galinčius kreiptis į konstitu-cinį teismą, aptarė svarbiausias nagrinėtas bylas. kadangi JAv konstitucinio teismo nėra, studentai aktyviai domėjosi teisėjų skyrimo tvarka, konstitucinio skundo ins-titucija, konstitucinio teismo darbo tvarka.

222222

Liepos 22 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi my-

kolo Romerio universiteto teisės fakulte-to organizuojamos tarptautinės vasaros mokyklos dalyviai. Delegaciją, vadovau-jamą prodekanės Reginos valutytės, su-darė teisės studentai iš baltarusijos, JAv, Lenkijos, prancūzijos, saudo Arabijos ir ukrainos.

svečius priėmęs teisėjas Gediminas mesonis supažindino juos su konstitu-cinio teismo kompetencija, teisėjų sky-rimo tvarka, subjektais, galinčiais kreip-tis į konstitucinį teismą, svarbiausiomis nagrinėtomis bylomis, atsakė į klausi-mus.

Rugpjūčio 19 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi uAb

„mantinga“ darbuotojų ir jų šefuojamų gimnazistų grupė. svečius priėmė ir eks-kursiją po konstitucinio teismo patalpas surengė pirmininko sekretoriato vedė-ja Lolita Raudienė. konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas jiems pa-pasakojo apie konstitucijos ir konstituci-nio teismo svarbą, konstitucijoje nustaty-tas žmogaus teises, konstitucinio teismo darbo specifiką, atsakė į klausimus.

Rugpjūčio 26 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi Lie-

tuvoje viešintys kroatijos Respublikos valstybinės rinkimų komisijos atstovai. su svečiais susitiko konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas, teisėjas Ge-diminas mesonis ir konstitucinio teismo leidinių redakcinės kolegijos pirmininkė, buvusi teisėja toma birmontienė. buvo aptarti svečius dominę su rinkimų proce-su susiję konstitucinio teismo jurispru-dencijos klausimai.

Rugsėjo 8 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi Lie-

tuvoje viešėjusi Juodkalnijos teisingumo ministerijos delegacija, kuriai vadovavo Juodkalnijos ministro pirmininko pava-duotojas ir teisingumo ministras Duško markevićius. Delegaciją lydėjo Lietuvos teisingumo ministras Juozas bernatonis ir teisingumo ministerijos tarptautinės tei-sės departamento direktorius Darius Žilys.

su svečiais susitiko konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas, tei-sėjai elvyra baltutytė, Danutė Jočienė ir vytas milius. buvo kalbama apie Juod-kalnijos ir Lietuvos teisinių sistemų ypa-tumus, aptarti svečius dominę konstitu-cinio teismo veiklos ir jurisprudencijos klausimai. Abiejų šalių įsitikinimu, būtina plėtoti Lietuvos ir Juodkalnijos konstitu-cinių teismų bendradarbiavimą.

Rugsėjo 8–9 d., Kišiniovas (Moldova)konstitucinio teismo pirmininkas

Dainius Žalimas ir teisėja elvyra baltuty-tė dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „konstitucinio teisingumo vaidmuo sau-gant teisinės valstybės vertybes“, skirtoje moldovos Respublikos konstitucijos pri-ėmimo 20-mečiui.

konferencijoje D. Žalimas perskaitė pranešimą „Lietuvos Respublikos kons-titucinio teismo vaidmuo iškilus sunku-mams dėl finansų krizės“.

Rugsėjo 11 d., Vilniuskonstitucinio teismo pirmininkas

Dainius Žalimas konstituciniame teis-me priėmė su mandagumo vizitu atvykusį naująjį korėjos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių J. e. Ji-in Hongą. susitikime taip pat dalyvavo korėjos Res-publikos ambasados pirmasis sekretorius

◆ KONSTITUCINIO TEISmO KRONIKA 223

shik kim ir konstitucinio teismo teisėjas Gediminas mesonis.

Rugsėjo 12 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi eu-

ropos Žmogaus teisių teismo (eŽtt) de-legacija: pirmininkas Deanas spielmannas, bendrųjų reikalų skyriaus direktorius Ro-derickas Liddellis ir teisėjas egidijus kūris (buvęs Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo teisėjas ir pirmininkas). su svečiais susitiko konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas, teisėjai elvyra baltutytė, Danutė Jočienė (buvusi eŽtt teisėja), Ge-diminas mesonis ir vytas milius.

per susitikimą kalbėta apie nacio-nalinių teismų ir eŽtt bei kitų tarptau-tinių teismų praktikos santykį, aptarti svarbiausi konstitucinio teismo nutari-mai ir eŽtt nagrinėtos su Lietuva susi-jusios bylos, jų vykdymo ypatumai Lietu-vos Respublikos teisėje.

Rugsėjo 18–20 d., Skopjė (Make-donija)

konstitucinio teismo teisėjai Danutė Jočienė ir vytas milius dalyvavo tarptauti-nėje konferencijoje „Šiuolaikiniai konsti-tucinių teismų uždaviniai“, skirtoje make-donijos Respublikos konstitucinio teis-mo įsteigimo 50-mečiui.

konferencijoje D. Jočienė perskaitė pranešimą „valdžių atskyrimo principas ir jo gynimas konstituciniame teisme (taip pat europos Žmogaus teisių teisme)“.

Rugsėjo 29 d. – spalio 1 d., Seulas (Korėja)

konstitucinio teismo pirmininkas Dai nius Žalimas ir teisėjas Gediminas

mesonis dalyvavo pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos (pkJk) iii kong-rese. Jame buvo aptariami svarbūs pasau-lio konstitucinės teisės klausimai, vyko diskusijos pagrindine kongreso tema „konstitucinė justicija ir socialinė integ-racija“. Šio kongreso rengėjai – korėjos Respublikos konstitucinis teismas ir eu-ropos tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (venecijos komisija).

pkJk generalinės asamblėjos pir-mojoje sesijoje Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas dar vienai trejų metų kadencijai išrinktas į pkJk biu-rą – vykdomąją šios organizacijos ins-tituciją. Į ją įeina konstitucinių teismų regioninių ir lingvistinių devynių gru-pių atstovai, taip pat trys individualūs nariai, kuriuos renka pkJk generalinė asamblėja. Lietuva kartu su Austrija ir turkija buvo išrinkta į biurą kaip indi-viduali narė. konstitucinio teismo per-rinkimas dar vienai kadencijai rodo jo tarptautinio autoriteto, indėlio į pkJk veiklą ir naujų regioninio bendradar-biavimo iniciatyvų pripažinimą. Šiais metais konstitucinio teismo iniciaty-va pradėtas keturšalis Latvijos, Lenkijos Lietuvos ir ukrainos konstitucinių teis-mų bendradarbiavimas, taip pat numa-tomas trišalis Lietuvos, moldovos ir Ru-munijos konstitucinių teismų bendra-darbiavimas.

pkJk generalinės asamblėjos sesi-ja įvyko seule pkJk iii kongreso metu. pirmieji du kongresai buvo surengti Rio de Žanere (brazilija) ir keiptaune (pAR). sprendimą dėl iv kongreso, įvyksiančio 2017 m., vietos pkJk biuras priims dar šiemet.

parengė Vaiva Minkevičienė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. informacja o istotnych problemach wynikajacych z działalności i orzecznictwa try-bunału konstytucyjnego: 2013. – Warszawa: trybunał konstytucyjny, 2014. – 216 p.

2. international Journal of constitutional Law. – new York: oxford university press, inc., 2003–. – issn 1474-2640.

vol. 12, no. 1. – 2014. – 271 p. vol. 12, no. 2. – 2014. – p. 272–505. vol. 13, no. 2. – 2013. – p. 130–246.3. Journal of constitutional Law in eastern and central europe. – Den bosch:

book World publications, 1993–. – issn 0928-964X. vol. 20, no. 2. – 2013. – p. 130–258.4. Law of ukraine „on the constitutional court of ukraine“. – [b. l. d.], [2014]. – 34 p.5. Les nouveaux cahiers du conseil constitutionnel / conseil constitutionnel. –

paris: Dalloz, 2010–. – issn 2112-2679. no. 44. – 2014. – 281 p.6. partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos / egidijus Šileikis. – vilnius: LmpA,

2014. – 567 p. – isbn 978-609-8149-00-5. 7. Raporti vjetor 2013 / constitutional court of the Republic of kosovo. – prishti-

ne, 2014. – 72 + 70 + 69 p.8. Recueil des décisions du conseil constitutionnel 2013. – [paris]: Dalloz. – 2014. –

1522 p. – isbn 978-2-247-12454-1.9. selected decisions of the constitutional court of the czech Republic. vol. Xv. –

praha: Linde praha, 2014. – 293 p. – isbn 978-80-7201-943-4.10. selected rulings of the polish constitutional trybunal concerning the law of the

european union (2003–2014). – Warszawa: trybunał konstytucyjny, 2014. – 369 p. – (studia i materiały, vol. Li). – isbn 978-83-87515-75-1.

11. Xvii konferencja sędziów trybunału konstytucyjnego Rzeczypospolitej polskiej i sądu konstytucyjnego Republiky Litewskiej: kamień Śląski, 16–19 września 2013 r. – Warszawa: biuro trybunału konstytucyjnego, 2014. – 289 p. – (studia i materiały, t. Lii). – isbn 978-83-87515-77-5. [tekstas lietuvių, lenkų k.].

Lygiateisiškumas ir diskriminacijos draudimas konstitucinio tribunolo ju-risprudencijos perspektyvoje / marek Zubik // p. 9–54; p. 157–198.

konstitucinė lygiateisiškumo doktrina. Laisvė nuo diskriminacijos Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo doktrinoje / toma birmontienė // p. 55–86; p. 199–228.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 225

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo jurisprudencijos apžvalga (2012 m. birželio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 1 d.) / Algirdas taminskas // p. 89–118; p. 231–256.

svarbiausios Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo 2012 m. ju-risprudencijos problemos / Zbigniew cieślak // p. 119–154; p. 257–288.

12. The co-operation of constitutional courts in europe – current situation and perspectives: General report of the 16th congress of the conference of european constitutional courts, vienna, may 12–14, 2014 / christoph Grabenwarter. – [vienna], [2014]. – Įv. pagin.

13. The eu charter of Fundamental Rights: a commentary / edited by steve peers, tamara Hervey, Jeff kenner, Angela Ward. – oxford: Hart publishing, 2014. – XLii, 1893 p. – isbn 978-1-84946-308-9.

14. The experience of the constitutional court of Lithuania . Report by Dainius Ža-limas // seminar on preliminary Request before constitutional courts, Amman, Jordan, 27 november 2013. – strasbourg, [2013]. – 15 p.

15. The use of foreign precedents by constitutional judges / edited by tania Groppi and marie-claire ponthoreau. – oxford: Hart publishing, 2014. – XXXviii, 431 p. – isbn 978-1-84946-659-2.

16. Zbierka nalezov a uzneseni ustavneho sudu slovenskej republiki 2013 / ustavni sud slovenskej republiky. – košice, 2014. – 1288 p. – isbn 978-80-969989-7-5.

17. Закон Украины „О Конституционном Суде Украины“. – [Киев], [2014]. – 39 p.18. Конституцiйний Суд Украiни: Рiшення. Висновки. Кн. 13. 2013 / Конститу-

цiйний Суд Украiни. – Киiв: Юрiнком iнтер, 2014. – 263 p. – isbn 978-966-171-803-5.

19. Конституционное правосудие: вестник Конференции органов конститу-ционного контроля стран молодой демократии. – Ереван: Центр конститу-ционного права Республики Армения, 1998–. – issn 1829-0125.

Вып. 4 (62). – 2013. – 143 p. Вып. 1 (63). – 2014. – 122 p.20. Регламент Конституционного Суда Украины: Утвержден Решениев Конс-

ти туционного Суда Украины от 5 марта 1997 года: (в новой редакции со-гласно Решению Конституционного Суда Украины от 14 октября 2008 года no. 34-р/2008 и изменениями, внесенными решениями Конституционного Суда Украины от 24 декабря 2009 года no. 17-p/2009, от 13 июля 2013 года no. 23-p/2013). – [b. l. d.], [2013]. – 49 p.

21. Сравнительное конституционное обозрение / Институт права и публич-ной политики. – Москва: Институт права и публичной политики, 2004. – issn 1812-7126.

Но. 2. – 2014. – 160 p. Но. 3. – 2014. – 178 p. Но. 4. – 2014. – 163 p.

parengė Vilija Jarulaitienė

Konstitucinė jurisprudencijaLietuvos respublikos Konstitucinio teismo biuletenis

nr. 3 (35)2014 Liepa–ruGsėjis

Kalbos redaktorės Dangirutė Giedraitytė, Rima Mekaitė Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2015 03 10. 28,25 sp. l.tiražas 70 egz. užsakymas 24438.

išleido Lietuvos respublikos Konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 Vilnius

el. paštas [email protected]

spausdino uaB „Baltijos kopija“Kareivių g. 13B, Lt-09109 Vilnius

el. paštas [email protected]

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA - lrkt.lt · UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA...

Documents

Transcript of KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA - lrkt.lt · UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA...