· Web viewKonstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą...

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-18747 2019-11-25 2019-11-25 2019-11-25 -

Byla Nr. 14/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. BIRŽELIO 6 D. NUTARIMU

NR. 702 PATVIRTINTO KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR

ĮSTATYMAMS

2019 m. lapkričio 25 d. Nr. KT52-N14/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. spalio 24 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 14/2018 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-14/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsniui, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai.

Konstitucinis Teismasn u s t a t ė:

IPAREIŠKĖJOS ARGUMENTAI

1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.1.1. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano

patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas) patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – ir KNNP tvarkymo planas) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose yra konstatuotas statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, faktas ir įtvirtinti tokių statybų padarinių šalinimo būdai, konkrečiai nurodant, kas turi būti atlikta minėtuose punktuose nurodytuose sklypuose ir su juose esančiais statiniais.

Pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalį dėl to sprendžia tik teismas, išnagrinėjęs

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4363e6400f8c11ea9d279ea27696ab7b

bylą ir įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, jis parenka proporcingą priemonę statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą, padariniams šalinti. Jokia kita institucija negali nei nustatyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo neteisėtumo fakto, nei spręsti dėl statybos padarinių šalinimo. Priimant ginčijamą nutarimą nebuvo įsiteisėjęs joks teismo sprendimas, kuriuo būtų konstatuota, kad statybos buvo vykdomos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Taigi toks teisinis reguliavimas negalėjo būti įtvirtintas Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarime, nes Vyriausybė negali spręsti klausimų, priskirtų teismo kompetencijai, kaip antai konstatuoti fakto, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose buvo vykdomos statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ar numatyti, kaip konkrečiu atveju turi būti šalinami tokių statybų padariniai.

Taigi, pasak pareiškėjos, Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, prisiėmė teismo vaidmenį ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarime nustatė, kaip konkrečiai turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padariniai: vienu atveju nurodyta nugriauti stiklinį priestatą (verandą) ir restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o kitu atveju – išardyti pavėsinę. Tokiu savo nutarimu Vyriausybė užkirto kelią teismui, nagrinėjančiam bylą, taikyti kitus neteisėtų statybų padarinių šalinimo būdus, nustatytus Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje, nes pasirinkus bet kurį kitą būdą teismo sprendimas prieštarautų Vyriausybės nutarimui. Teismas gali tik pritaikyti ginčijamą Vyriausybės nutarimą, savarankiškai nevertindamas ir neanalizuodamas statinių savininkų kaltės, taip pat to, ar statybos padarinių šalinimas yra siekiamam tikslui proporcinga priemonė. Todėl Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto KNNP tvarkymo plano ginčijamos nuostatos prieštarauja Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai. Šiame nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas atsirasti teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą sumažėja, o kai kada apskritai neįmanoma vykdyti teisingumo, todėl nurodytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

1.2. Pareiškėja, remdamasi inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, taip pat teigia, kad tik teismas, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnį išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, gali parinkti proporcingą priemonę statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą, padariniams šalinti. Priešingu atveju statinį nugriovus ar pertvarkius būtų pažeistos statinio savininko nuosavybės teisės. Todėl ginčijamos KNNP tvarkymo plano nuostatos, kuriomis numatyta tam tikrus nurodytuose sklypuose esančius statinius išardyti ar pertvarkyti, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Civilinio kodekso (CK) 4.93 straipsniui, reglamentuojantiems nuosavybės teisių apsaugą.

IISUINTERESUOTO ASMENS ATSTOVŲ ARGUMENTAI

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Administravimo departamento Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiojo patarėjo Algirdo Klimavičiaus rašytiniai paaiškinimai (pateikti kartu su buvusia suinteresuoto asmens atstove šios ministerijos Teisės taikymo skyriaus vyriausiąja specialiste Kristina Krikštaponiene), šios ministerijos Administravimo departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiosios specialistės Gintarės Izokaitytės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotojos Rūtos Baškytės, šios tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vedėjos Žydrės Stirbienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

2.1. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų A. Klimavičiaus, G. Izokaitytės rašytiniuose paaiškinimuose pateikiami šie argumentai.

2.1.1. Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių apsauga, t. y. visomis tos ypatingos vietovės vertingosiomis savybėmis, kurios padaro ją išskirtinę, tarp jų ir statiniais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, ir užtikrinti tokios vietovės apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti interpretuojama taip, kad ypač vertingų vietovių teritorijoje esančių statinių (kurie sudaro tos vietovės vertingąsias savybes) savininkai yra atleidžiami nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų ypač vertingos vietovės vertingųjų savybių išsaugojimo, laikytis tai vietovei nustatyto teisinio režimo.

Vietovė, į kurią patenka statiniai, minimi ginčijamose KNNP tvarkymo plano nuostatose nurodytuose sklypuose (Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida), yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir Nidos gyvenvietės, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės, teritorijoje, turinčioje kultūros draustinio statusą. UNESCO yra paskelbusi Kuršių neriją pasaulio paveldo objektu, taigi šios teritorijos apsauga užtikrinama ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės aktais.

2.1.2. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą valstybiniuose parkuose, įsteigtuose ypač vertingose teritorijose, ūkinė veikla ribojama atsižvelgiant į konkrečios valstybinio parko zonos teisinį režimą. Valstybinių parkų ir valstybinių draustinių svarbą yra pabrėžęs ir Konstitucinis Teismas – jo jurisprudencijoje pažymėta, kad valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis, kurioms taikomas specialus teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai, specialias sąlygas, apribojimus ir draudimus.

Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti: savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu; įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą. Taigi, suinteresuoto asmens atstovų manymu, Vyriausybė, nustačiusi teisinį reguliavimą, skirtą ypač vertingoje vietovėje esantiems statiniams apsaugoti, nepažeidė nuosavybės teisių apsaugą reglamentuojančių Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.93 straipsnio nuostatų.

2.1.3. Kuršių nerijos teritorijos statusą ir šioje teritorijoje vykdomą ūkinę veiklą, inter alia statinių statymą, perstatymą ir rekonstravimą, reglamentuoja įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, kuriuose nustatyti tam tikri reikalavimai, privalomi šioje teritorijoje esančių statinių savininkams. Nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo vadovaujamasi Saugomų teritorijų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymų nuostatomis.

Pažymėtina, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas nedraudžiama detaliai reglamentuoti tam tikrų su saugomos teritorijos vertingosiomis savybėmis susijusių elementų, pavyzdžiui, nustatyti statinio matmenų, formų ir pan. Detalumo laipsnis priklauso nuo rengiamo teritorijų planavimo dokumento lygmens, mastelio, kuriuo jis rengiamas. Kadangi KNNP tvarkymo planas, kurio nuostatos ginčijamos, yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas, jame gali ir turi būti numatyta galimybė nustatyti konkrečias saugomų vertybių tvarkymo ir kraštovaizdžio formavimo kryptis ir priemones.

Būtent teritorijų planavimo dokumentų (šiuo atveju KNNP tvarkymo plano) sprendiniais, o ne teismo sprendimais nustatomos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, gamtos ir kultūros paveldo apsaugos kryptys, konkrečių teritorijų ir objektų apsaugos ir tvarkymo priemonės. Teritorijų planavimo dokumentuose įtvirtinti sprendiniai nustatomi atsižvelgiant į esamą situaciją, kraštovaizdžio struktūrą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių svarbą, vertybių išsidėstymą, galimybes tinkamai naudoti konkrečias teritorijas ir objektus derinant gamtos ir kultūros vertybių, kraštovaizdžio apsaugos, visuomenės ir privačius interesus. Tik taip galima rasti optimalius sprendinius dėl vertybių išsaugojimo ir tinkamo naudojimo. Planuojant Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos tvarkymą nebuvo nagrinėjamas esamos situacijos teisėtumas, nes tai turi vertinti teismas, tačiau įvertinus esamą realią situaciją, teritorijos unikalumą ir integralumą buvo nurodytos teritorijos ir kraštovaizdžio apsaugos ir plėtros kryptys ir šios teritorijos tvarkymo priemonės.

Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Vyriausybė, tvirtindama KNNP tvarkymo planą, siekė įgyvendinti įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintą bei politiniuose ir strateginiuose dokumentuose nurodytą ypač vertingos saugomos teritorijos – Kuršių nerijos nacionalinio parko ir joje esančios valstybės saugomos Nidos gyvenvietės, turinčios kultūros draustinio statusą, apsaugą.

2.1.4. Ginčijamose KNNP tvarkymo plano nuostatose nurodytuose sklypuose (Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) esantys statiniai pagal KNNP tvarkymo plano nuostatas patenka į dvi gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonas. Tai reiškia, kad šių sklypų suplanavimas, užstatymas, pastatų architektūra turėjo (turi) urbanistinę, architektūrinę ir etnografinę reikšmę kaip Nidos gyvenvietės kultūros draustinio teritorijoje esantys saugotini vertingųjų savybių požymių turintys statiniai, patenkantys į UNESCO saugomą Kuršių nerijos nacionalinį parką.

Draudimas plėsti esamus statinius ir statyti naujus, tankinti esamą užstatymą buvo įtvirtintas ir iki KNNP tvarkymo plano įsigaliojimo galiojusioje Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtintoje Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje

(generaliniame plane) (toliau – ir KNNP planavimo schema), ir Nidos apylinkių principiniame plane. Taigi KNNP tvarkymo plano nuostatomis užtikrintas KNNP planavimo schemos nuostatų tęstinumas. Ginčijamu teisiniu reguliavimu reglamentavus statinių, esančių sklypuose Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida, išvaizdą ir linijinę struktūrą (Nidos gyvenvietės vertingąsias savybes), atsižvelgta į nustatytą Kuršių nerijos nacionalinio parko specialųjį teisinį režimą ir jį reglamentuojančius teisės aktus ir įvertintos Nidos gyvenvietės vertingosios savybės siekiant išlaikyti autentišką užstatymo struktūrą ir pastatų išvaizdą.

2.1.5. Be to, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime, teisinėje valstybėje turi būti paisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, todėl teisės pažeidimų padariniai (statiniai) jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais sprendimais. Priešingu atveju ne tik būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams.

2.1.6. Pagal Konstituciją Vyriausybė turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje nustatant aplinkos apsaugos politikos strategines kryptis įtvirtintas siekis saugoti kultūros paveldo objektus ir puoselėti juos kartu su gamtine aplinka. Klausimams, susijusiems su teritorijų planavimo ir statybos procedūromis Kuršių nerijoje, nagrinėti ir atitinkamiems pasiūlymams parengti buvo sudaryta darbo grupė, kurios pasiūlytiems problemų sprendimams, inter alia būtinybei šalinti statybų, vykdytų pagal teisės aktų neatitinkančius statybų dokumentus, padarinius, buvo pritarta Vyriausybės pasitarimo protokolu, o vėliau buvo priimtas KNNP tvarkymo planas.

Ginčijamose KNNP tvarkymo plano nuostatose įtvirtintos formuluotės neturėtų būti skaitomos pažodžiui. Ginčijamos nuostatos teisinė reikšmė ir teisinės pasekmės nesikeistų, jeigu joje nebūtų pareiškėjai abejonių sukėlusios bendro pobūdžio formuluotės „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai <…> turi būti pašalinti“. Ši formuluotė perkelta iš Vyriausybės pasitarimo protokolo ir yra aiškinamojo pobūdžio. Ginčijamose nuostatose įtvirtintais sprendiniais, kuriais nustatyta, kas turi būti atlikta minėtuose žemės sklypuose ir daroma su juose esančiais statiniais, siekta nurodyti, kas ir kaip turėtų būti pertvarkyta, kad atitiktų saugomą Kuršių nerijos kraštovaizdį, nes būtent teritorijų planavimo dokumentuose sprendžiama, kas ir kaip gali būti tvarkoma, pertvarkoma atsižvelgiant į teritorijos, objekto vertę ir kt.

2.1.7. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta teismo teisė dėl galimybės įteisinti neteisėtos statybos padarinius spręsti tik remiantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, tačiau teismas nenustato pačių dokumentų turinio (konkrečių kraštovaizdžio tvarkymo krypčių ir priemonių). Todėl kraštovaizdžio tvarkymo kryptis nustato, sprendimus dėl teritorijų planavimo, atskirų teritorijų ar sklypų saugojimo ir tvarkymo priima Vyriausybė kaip valstybės politikos formuotoja kraštovaizdžio, gamtos apsaugos ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityse. Bylas sprendžiantys teismai turi patikrinti statybų ir jas leidžiančių dokumentų teisėtumą, atsižvelgdami į teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir galiojančias teisės aktų nuostatas, ir priimti sprendimą.

2.2. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovių R. Baškytės ir Ž. Stirbienės rašytiniuose paaiškinimuose pateikti argumentai, iš esmės analogiški išdėstytiesiems, taip pat papildomai nurodyti tokie argumentai.

2.2.1. KNNP tvarkymo planas yra pagrindinis saugomos teritorijos planavimo dokumentas (specialusis planas), kuriame inter alia nustatytos gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų apsaugos ir tvarkymo kryptys ir priemonės. Jame įtvirtintu teisiniu reguliavimu reglamentuojamas ne statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimas, o saugomos teritorijos tvarkymo planų sprendiniai. KNNP tvarkymo planas yra vientisas, pagrindinis Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo dokumentas, tad ir jo sprendiniai, inter alia įtvirtintieji ginčijamose nuostatose, negali būti vertinami atsietai nuo visumos, inter alia nuo kitų šio plano nuostatų, taip pat kitų teisės aktų nuostatų. Ginčijamose nuostatose įtvirtinti KNNP tvarkymo plano sprendiniai atitinka kitas šio plano nuostatas, kaip antai 4.1 punktą, pagal kurį Kuršių nerijoje saugomas išskirtinę vertę turintis esminis senųjų Kuršių nerijos žvejų gyvenviečių bruožas – taisyklingai išdėstyti gyvenamieji namai pamaryje su atitinkama apdaila, planuojant veiklą Kuršių nerijoje privalomai atsižvelgiama į išskirtinę šios vietovės vertę, susiformavusią aplinką, teritorijos unikalumą ir autentiškumą.

Teritorijų planavimo įstatyme apibrėžta teritorijų planavimo dokumento sprendinio sąvoka (kaip ir patys sprendiniai) yra plati. Skirtingų saugomų teritorijų tvarkymo planų sprendiniai (tekstiniai ir grafiniai), atsižvelgiant į spręstinų problemų spektrą, gali skirtis detalumo laipsniu; jie gali būti skirtingi dėl saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo režimo, iškeltų tikslų. Visais atvejais vadovaujamasi tikslingumo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad kiekvienas sprendinys saugomų teritorijų planavimo dokumentuose turi būti pagrįstas kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros vertybių apsaugos ar visuomenės ir valstybės interesais. Kuo detalesni ir konkretesni yra teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, tuo visiems subjektams aiškiau, kaip reikėtų elgtis konkrečiu atveju, tuo mažiau vietos lieka galimoms interpretacijoms. Įstatymai nedraudžia detalizuoti planavimo dokumentų sprendinių (nustatyti statinio matmenų, formų). Svarbu, kad nacionaliniame parke statybos būtų ribojamos atsižvelgiant į tikslą ir poreikį išsaugoti konkrečias vertybes.

2.2.2. 2004 m. rengiant KNNP tvarkymo plano projektą buvo žinoma apie teisės aktų, inter alia tuo metu galiojusios Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos, nuostatų neatitinkančias statybas Kuršių nerijoje ir dėl jų prasidėjusius teismo procesus. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, rengtu naujuoju teisės aktu siekta sustabdyti tokias statybas. Viena iš priemonių – naujas teisinis reguliavimas, kuriuo, spręsdami atitinkamas bylas, turėtų remtis teismai.

Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, tačiau nei Statybos įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikia įgaliojimų teismams formuluoti konkrečius sprendinius ar nustatyti, kaip turi būti saugomos, tvarkomos atskiros teritorijos ar objektai. Būtent teritorijų planavimo dokumentuose yra nustatoma tinkamiausias konkrečių teritorijų, objektų apsaugos ir naudojimo būdas, konkrečios teritorijų ir jose esančių objektų tvarkymo priemonės. Teritorijų planavimo dokumentų (šiuo atveju KNNP tvarkymo plano) sprendiniais, suformuluotais remiantis teisės aktų nuostatomis, o ne teismo sprendimais yra nustatoma kraštovaizdžio tvarkymo zonos ir jų reglamentai, gamtos ir kultūros paveldo apsaugos kryptys, konkrečių teritorijų ar objektų apsaugos ir tvarkymo priemonės. Teismai, priimdami sprendimus, kiekvienu konkrečiu atveju tikrina statybų ir jas leidžiančių dokumentų teisėtumą atsižvelgdami į teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir galiojančias teisės aktų nuostatas, tačiau pačių dokumentų turinio teismas nenustato.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės buvusios atstovės Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjos Redos Skirkevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose išdėstyta pozicija grindžiama iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir išdėstytieji kitų suinteresuoto asmens atstovų rašytiniuose paaiškinimuose.

Konstitucinis Teismask o n s t a t u o j a:

IGINČIJAMAS IR SU JUO SUSIJĘS TEISINIS REGULIAVIMAS

4. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitiktis Konstitucijai ir įstatymams.

4.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ siekiant „išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą“.

4.2. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą, pagal kurią turėjo būti tvarkoma Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija.

Konstitucinis Teismas, vertindamas KNNP planavimo schemos konstitucingumą, 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra pažymėjęs, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo prieštarauti minėtos schemos sprendiniams.

5. Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 702, kuriuo patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą ir pripažino netekusiais galios minėtą Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių

nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ ir jį keitusius nutarimus.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad KNNP tvarkymo plano ir anksčiau galiojusios KNNP planavimo schemos

reguliavimo dalykas yra analogiškas: šiuose teritorijų planavimo dokumentuose pateikti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos naudojimo, tvarkymo, apsaugos ir pan. sprendiniai (2014 m. rugsėjo 2 d., 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimai).

5.1. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo, kuriuo patvirtintas KNNP tvarkymo planas, preambulėje nurodyta, kad šis nutarimas priimtas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsniu (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu) ir Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi.

5.1.1. Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnyje (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu) buvo reglamentuojamas specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimas, keitimas, derinimas, tvirtinimas ir galiojimas. Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu) 7 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė.

5.1.2. Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio, kuriame reglamentuojamas saugomų teritorijų planavimas, 6 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad nacionalinių parkų ir jų zonų ribų planus tvirtina Seimas, o saugomų teritorijų tvarkymo planus (planavimo schemas) ir projektus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos.

5.2. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas priimtas atsižvelgus ir į Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. XI-1248 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ (toliau – ir Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas), kuriuo, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi, patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų planas. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, jog Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimo 2 straipsnyje nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionaliniame parke konservacinio prioriteto zoną sudaro inter alia Nidos urbanistinis draustinis, o pagal šio straipsnio 13 punktą Nidos urbanistinio draustinio tikslas yra išsaugoti Nidos erdvinę struktūrą su išlikusiomis architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį; šio Seimo nutarimo 4 straipsnyje pasiūlyta Vyriausybei patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą.

5.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 punkte nustatyta, jog Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas.

5.4. Paminėtinos ir kitos šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios Teritorijų planavimo ir Saugomų teritorijų įstatymų nuostatos.

5.4.1. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad specialusis planas – tai teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Šiame įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumento sprendinys – tai raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių, infrastruktūros objektų išdėstymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką (2 straipsnio 42 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija)).

5.4.2. Saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnio (2010 m. birželio 22 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad saugomoms teritorijoms, turinčioms tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusą ir (ar) įrašytoms į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus, taikomi tarptautinėse konvencijose, sutartyse nustatyti reikalavimai; į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus patenkančių teritorijų apsaugos ypatumus taip pat reglamentuoja Vyriausybė.

5.5. Taigi Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas priimtas įgyvendinant įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, inter alia įtvirtintus Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnyje (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu), Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalyje, patvirtinti saugomos teritorijos – Kuršių nerijos, kuri įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, nacionalinio parko tvarkymo planą, kuris pakeitė iki tol galiojusią 1994 m. patvirtintą KNNP planavimo schemą. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad atsižvelgiant į Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtintu KNNP tvarkymo planu buvo siekiama inter alia išsaugoti Nidos erdvinę struktūrą su išlikusiomis architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį.

Pažymėtina, kad pagal Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 punkte, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31, 42 dalyse (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą KNNP tvarkymo planas yra specialusis saugomos teritorijos – Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo dokumentas, kuriame nustatytos šios saugomos teritorijos naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemonės bei pateikti teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos sprendiniai, laikytini teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatu.

6. KNNP tvarkymo plane buvo nurodytos inter alia principinės Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo koncepcijos nuostatos, atitinkančios darnaus vystymosi ideologiją (1 punktas), įtvirtintas siekis nepažeisti Kultūros vertybių registre nurodytų saugomų kultūros paveldo objektų ir vietovių vertingųjų savybių (2 punktas), nurodyti taikomi bendri kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo principai (4 punktas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tokios KNNP tvarkymo plano nuostatos:– Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas siekiant užtikrinti pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės

apsaugos reikalavimus (1.1 punktas);– viena principinių Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo koncepcijos nuostatų yra šio nacionalinio parko

planavimo patirties tęstinumo užtikrinimas (1.2 punktas);– specialiosiomis nacionalinio parko kraštovaizdžio tvarkymo nuostatomis remiamasi derinant kultūrinio

kraštovaizdžio vertybių apsaugos, Kuršių nerijos gyventojų ir lankytojų interesus, visais atvejais siekiant nepažeisti vietovių vertingųjų savybių (2 punktas);

– Kuršių nerijoje gerbiamas ir saugomas kuršių sukurtas paveldas ir gamta, saugomas išskirtinę visuotinę vertę turintis esminis senųjų Kuršių nerijos žvejų gyvenviečių bruožas – taisyklingai išdėstyti gyvenamieji namai pamaryje su dekoratyviniais stogų ir langų elementais, verandomis, originaliomis sienų ir stogo konstrukcijomis; siekiama išlaikyti architektūros tradicijų tęstinumą – privalomai atsižvelgiama į tradicinių pastatų (žvejų sodybų ir senųjų vilų) architektūrą, medžiagas, spalvinę gamą, puošybos elementus, taikomos tik Kuršių nerijai tinkamos architektūrinės išraiškos priemonės (4.1 punktas);

– Kuršių nerijos gyvenamųjų vietovių dalyse – kultūros paveldo vietovėse saugomi išskirtinę visuotinę vertę turintys ir vertingosiomis savybėmis pripažinti senųjų Kuršių nerijos žvejų gyvenviečių bruožai ir kitos šių vietovių vertingosios savybės (4.2 punktas);

– saugomose vietovėse – kultūriniuose draustiniuose galima kultūros paveldo objektų tvarkyba, pastatų remontas, išlaikant medžiagiškumą ir būdingus puošybos elementus, sovietinio laikotarpio pastatų rekonstrukcija, nedidinant užstatymo tankumo ir pastatų aukščio (4.3 punktas).

Apibendrinant išdėstytas KNNP tvarkymo plano 1, 2, 4.1–4.3 punktų nuostatas konstatuotina, kad, įgyvendinant Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatytą tikslą inter alia išsaugoti Nidos erdvinę struktūrą su išlikusiomis architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį, KNNP tvarkymo plane, siekiant užtikrinti pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumą bei nepažeisti vietovės vertingųjų savybių, buvo nustatyti tam tikri bendri teritorijos apsaugos ir tvarkymo principai (kaip antai: nedidinti sklypų užstatymo tankumo ir pastatų aukščio, išlaikyti architektūros tradicijų tęstinumą, inter alia originalias sienų ir stogo konstrukcijas, naudoti būdingas medžiagas, spalvinę gamą, puošybos elementus, taikyti tik Kuršių nerijai tinkamas architektūrinės išraiškos priemones), skirti išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes.

7. Pareiškėjos ginčijamuose KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodyti sklypai dėl savo urbanistinės ir architektūrinės specifikos priskirti skirtingoms gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonoms (9.2 punktas), kurių tvarkymui taikomi atitinkami KNNP plane nurodyti tos zonos tvarkymo reglamentai, nustatantys tam tikrus teritorijos tvarkymo reikalavimus (83, 85 punktai).

8. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte nurodytas sklypas, esantis adresu Lotmiškio g. 1, Nida, pagal KNNP tvarkymo plano 9.2.1 punktą priskirtas kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonai GEk, kuri išskiriama urbanistinių draustinių dalyse, tvarkomose konservavimo, restauravimo, atkūrimo ir pritaikymo priemonėmis, siekiant išlaikyti autentišką užstatymo struktūrą ir pastatų išvaizdą. Šiai zonai taikomas griežčiausias – išsaugojančiojo tvarkymo reglamentas, kuris taikomas tradiciškiausią kuršiškos etnoarchitektūros ir istorinės rekreacinės (senųjų vilų) architektūros pobūdį išsaugojusiose Nidos, Preilos, Juodkrantės ir Smiltynės dalyse, tvarkomose pagal KNNP tvarkymo

plano 9.2.1 punkte nustatytus reikalavimus (83 punktas).8.1. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte buvo nustatyta:„9.2.1.7. sklype Lotmiškio g. 1 (Nida) gyvenamojo namo ir priklausinio tūriai atkuriam[i] iki 2003 m. sausio 31 d.

buvusių dydžių. Statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti, tarp jų: stiklinis priestatas (veranda) ir antras restorano medinės verandos aukštas, atstatomas dvišlaitis stogelis, o pirmas medinės verandos aukštas perstatomas perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat išardoma jungtis tarp pastatų;“.

Taigi pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte buvo įtvirtinti teritorijos tvarkymo reikalavimai konkrečiam kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos sklypui, esančiam adresu Lotmiškio g. 1, Nida: šiame punkte buvo nustatyta, kaip konkrečiai turėtų atrodyti sklype esantis gyvenamasis namas ir jo priklausinys, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai. Siekiant šio rezultato, buvo nustatyta, jog tam, kad minėtame sklype esantys gyvenamasis namas ir jo priklausinys atitiktų nustatytai kraštovaizdžio tvarkymo zonai keliamus tvarkymo reikalavimus, turi būti pašalintas tame sklype esantis stiklinis priestatas (veranda) ir namo medinės verandos antras aukštas, o šios verandos pirmas aukštas turi būti perstatytas sumažinant verandos tūrį perpus, taip pat turi būti išardyta jungtis tarp pastatų ir atstatytas dvišlaitis medinės verandos stogelis. Taigi šioje nuostatoje buvo įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys).

8.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkto nuostatos aiškintinos kitų KNNP tvarkymo plano 9.2.1 punkto nuostatų, kuriose, kaip minėta, nustatytos kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos tvarkymui taikomos konservavimo, restauravimo, atkūrimo ir pritaikymo priemonės, skirtos autentiškai užstatymo struktūrai ir pastatų išvaizdai išlaikyti, kontekste.

8.2.1. Paminėtinos tokios nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylai aktualios KNNP tvarkymo plano 9.2.1 punkto nuostatos:

– kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonoje saugoma urbanistinė struktūra ir užstatymo pobūdis, vertingų statinių architektūrinė išraiška ir kitos kultūros paveldo objektų ir saugomų vietovių vertingosios savybės (9.2.1.1 punktas);

– kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonoje draudžiama keisti sklypų užstatymo tankumą, esamą pastatų aukštį – jeigu kultūros paveldo apsaugos specialusis planas nenustato kitaip, statyti saugomai vietovei nebūdingus statinius, keisti erdvinę kompoziciją, panoramas ir siluetus, taip pat siekiama išlaikyti nepakeistą mišku apaugusių kopų foną, išskyrus atvejus, kai pastatų aukštis mažinamas siekiant panaikinti statybomis padarytą žalą kultūriniam kraštovaizdžiui, gamtai ir kultūros paveldui (9.2.1.2 punktas);

– kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonoje draudžiama keisti sodybų (pastatų išdėstymo) struktūrą, statyti vietovei nebūdingus pastatus, mažuosius kraštovaizdžio architektūros statinius (įstiklintas pavėsines, uždaras malkines ir kita), mažinti želdynų (įskaitant darželius ir gėlynus) plotus prie namų (9.2.1.4 punktas).

Taigi KNNP tvarkymo plano 9.2.1.1, 9.2.1.2, 9.2.1.4 punktuose, įgyvendinant minėtus KNNP tvarkymo plano 1, 2, 4.1–4.3 punktuose įtvirtintus bendruosius teritorijos apsaugos ir tvarkymo principus, skirtus išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo nustatyti visos kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos bendrieji reikalavimai.

8.2.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkto nuostatas aiškinant kartu su šio plano 9.2.1.1, 9.2.1.2, 9.2.1.4 punktų nuostatomis pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti teritorijos autentišką užstatymo struktūrą ir išlaikyti pastatų išvaizdą, ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys) buvo nustatytas įgyvendinant visos kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos bendruosius reikalavimus, nustatytus KNNP tvarkymo plano 9.2.1.1, 9.2.1.2, 9.2.1.4 punktuose. Tai inter alia reiškia, kad sklype, esančiame adresu Lotmiškio g. 1, Nida, inter alia negalėjo būti pakeisti sklypo užstatymo tankumas ir pastatų aukštis, pastatų išdėstymo struktūra, statomi šiai vietovei nebūdingi pastatai ir statiniai, kaip antai įstiklintos pavėsinės, keičiama erdvinė kompozicija.

Taigi KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte buvę nustatyti konkretūs reikalavimai tam tikram sklypui detalizavo ir sukonkretino bendruosius visai kraštovaizdžio išsaugomojo tvarkymo zonai taikomus tvarkymo reikalavimus (kaip antai: reikalavimu pašalinti stiklinį priestatą sukonkretintas draudimas statyti vietovei nebūdingus stiklinius statinius; reikalavimu

atitinkamai pertvarkyti medinę verandą sukonkretintas reikalavimas nekeisti pastatų aukščio ir erdvinės struktūros ir pan.).8.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad prieš Vyriausybei 2012 m. birželio 6 d.

nutarimu nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendime (priimtame administracinėje byloje Nr. I-388-57/2011), be kita ko, buvo konstatuota, kad Neringos savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, detalusis planas neatitinka teisės aktų, inter alia KNNP planavimo schemos, reikalavimų ir kad pagal šį detalųjį planą statybos leidimas šiai teritorijai yra išduotas neteisėtai; taip pat šiuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu sklypo, esančio adresu Lotmiškio g. 1, Nida, savininkas įpareigotas nugriauti jam nuosavybės teise priklausančius statinius, pastatytus neteisėtai išduoto statybos leidimo pagrindu, ir pertvarkyti kai kurias statinio dalis taip, kad statinys ir jo priklausiniai atitiktų teisės aktuose, inter alia KNNP planavimo schemoje, nustatytus reikalavimus.

Taigi dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamas tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų padarinių šalinimo būdai, buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad sklype, esančiame adresu Lotmiškio g. 1, Nida, statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus; minėtame sprendime taip pat nustatyta, kaip konkrečiai turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai.

Kaip minėta, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Vyriausybė, nustatydama ginčijamą KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, rėmėsi būtent šio teismo sprendimo rezoliucine dalimi, kurioje inter alia buvo nurodyta, kaip turi būti pertvarkyti sklype adresu Lotmiškio g. 1, Nida, esantys statiniai, kad atitiktų tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

9. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte nurodytas sklypas, esantis adresu Naglių g. 20, Nida, pagal KNNP tvarkymo plano 9.2.3 punktą priskirtas kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonai GEp, kuri išskiriama vertingų planinės struktūros elementų turinčiose, tačiau praradusiose architektūrinę ir užstatymo vertę Kuršių nerijos urbanistinių draustinių dalyse, tvarkomose transformavimo ir atnaujinimo priemonėmis pagrįstu būdu. Šiai zonai taikomas pertvarkomasis saugančiojo tvarkymo reglamentas, kuris taikomas smarkiai pakeistose Nidos, Preilos, Juodkrantės ir Smiltynės gyvenamųjų vietovių dalyse, iš esmės praradusiose architektūrinę užstatymo vertę, tačiau svarbiose bendros istorinės urbanistinės raidos požiūriu ir turinčiose vertingų urbanistinės planinės struktūros elementų. Šios gyvenamųjų vietovių dalys tvarkomos pagal minėtame KNNP tvarkymo plano 9.2.3 punkte nustatytus reikalavimus (85 punktas).

9.1. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte buvo nustatyta:„9.2.3.2. sklype Naglių g. 20 (Nida) rekonstruojant esamus poilsio namus ar jų vietoje statant naujus, pastatų išvaizda

keičiama į artimesnę saugomai aplinkai, nedidinamas esamas užstatymo tankumas ir didžiausias pastatų aukštis, pastatų tūriai skaidomi dalimis, atitinkančiomis Kuršių nerijai būdingą architektūrą ir medžiagas. Statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti, tarp jų: prie pastato po detaliojo plano patvirtinimo (2004 m. rugsėjo 22 d.) pristatytas stiklinis priestatas teisės aktų nustatyta tvarka išardomas, taip pat išardoma pavėsinė šiaudiniu stogu prie Naglių g.;“.

Taigi pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte buvo įtvirtinti teritorijos tvarkymo reikalavimai konkrečiam kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos sklypui, esančiam adresu Naglių g. 20, Nida: šiame punkte buvo nustatyta, kaip konkrečiai turėtų būti rekonstruojami sklype esantys poilsio namai ar jų vietoje statomi nauji statiniai, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai. Siekiant šio rezultato, buvo nustatyta, jog tam, kad minėtame sklype esantys statiniai atitiktų nustatytai kraštovaizdžio tvarkymo zonai keliamus tvarkymo reikalavimus, turi būti išardytas stiklinis priestatas ir pavėsinė šiaudiniu stogu. Taigi šioje nuostatoje buvo įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Naglių g. 20, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys).

9.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkto nuostatos aiškintinos kitų KNNP tvarkymo plano 9.2.3 punkto nuostatų, kuriose, kaip minėta, nustatytos kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos tvarkymui taikomos transformavimo ir atnaujinimo priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti pastatų planinę struktūrą ir jos elementų apsaugą, kontekste.

9.2.1. Paminėtinos tokios nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylai aktualios KNNP tvarkymo plano 9.2.3.1 punkto nuostatos:

– leidžiama formuoti vietos sąlygas atitinkančią architektūrinę išraišką: turi būti parengta Nidos centrinės dalies, priskirtos GEp zonai, detaliojo plano koncepcija, kuria siekiama inter alia pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus, atkurti istorinei Nidos struktūrai būdingas erdves;

– į šią tvarkymo zoną patenkantys sovietinių metų pastatai teisės aktų nustatyta tvarka rekonstruojami arba griaunami, rekonstruojami plokščiastogiai pastatai skaidomi dalimis, uždengiami šlaitiniais čerpių stogais, pastatų išvaizda keičiama į artimesnę saugomai aplinkai.

Taigi KNNP tvarkymo plano 9.2.3.1 punkte, įgyvendinant minėtus KNNP tvarkymo plano 1, 2, 4.1–4.3 punktuose įtvirtintus teritorijos apsaugos ir tvarkymo principus, skirtus išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo nustatyti Nidos centrinės dalies kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos bendrieji reikalavimai.

9.2.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkto nuostatas aiškinant kartu su šio plano 9.2.3.1 punkto nuostatomis pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti statinių planinės struktūros, jos elementų apsaugą, ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Naglių g. 20, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys) buvo nustatytas įgyvendinant Nidos centrinės dalies kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos bendruosius reikalavimus pagal KNNP tvarkymo plano 9.2.3.1 punktą. Tai inter alia reiškia, kad sklype, esančiame adresu Naglių g. 20, Nida, turėjo būti siekiama pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus, atkurti istorinei Nidos struktūrai būdingas erdves.

Taigi KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte buvę nustatyti konkretūs reikalavimai tam tikram sklypui detalizavo ir sukonkretino šiai zonai taikomus tvarkymo bendruosius reikalavimus (kaip antai reikalavimu pašalinti stiklinį priestatą buvo detalizuotas reikalavimas pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus).

9.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad prieš Vyriausybei 2012 m. birželio 6 d. nutarime nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartyje (priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-88/2009) buvo konstatuota, kad Neringos savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas teritorijos, esančios adresu Naglių g. 20, Nida, detalusis planas neatitinka teisės aktų, inter alia KNNP planavimo schemos, reikalavimų, taip pat kad pagal šį detalųjį planą statybos leidimas šiai teritorijai yra išduotas neteisėtai.

Taigi dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas, šioje byloje ginčijamas inter alia tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas, buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame nuspręsta, kad sklype, esančiame adresu Naglių g. 20, Nida, statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus.

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualu pažymėti, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose buvęs nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjos ginčijamu aspektu, t. y. tai, kad juose, pasak pareiškėjos, konstatuota, kad nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ir nustatyta, kaip turėtų būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padariniai, iš esmės yra tapatus.

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad ginčijamuose KNNP tvarkymo plano, kuris yra specialusis saugomos teritorijos planavimo dokumentas, 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, aiškinamuose kartu su kitomis KNNP tvarkymo plano nuostatomis, inter alia su 1, 2, 4.1–4.3 punktais, taip pat atitinkamai su 9.2.1.1, 9 2.1.2, 9.2.1.4, 9.2.3.1 punktais, siekiant užtikrinti pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimų įgyvendinimą, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumą ir nepažeisti vietovės vertingųjų savybių ir tuo tikslu įgyvendinant bendruosius KNNP apsaugos ir tvarkymo principus, skirtus išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo nustatyti detalūs atitinkamai kraštovaizdžio tvarkymo zonai (išsaugančiojo tvarkymo arba pertvarkomojo tvarkymo) priskirtų konkrečių teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai). Šiais konkrečiai teritorijai skirtais sprendiniais, kuriais vadovaujantis nurodyti sklypai turėjo būti tvarkomi taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, sukonkretinti atitinkamai kraštovaizdžio zonai taikomi bendrieji tvarkymo reikalavimai (kaip antai: nedidinti sklypų

užstatymo tankumo ir pastatų aukščio; pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus; naudoti atitinkamas medžiagas; išlaikyti puošybos elementus ir pan.).

Paminėtina ir tai, kad dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamas tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų padarinių šalinimo būdai, buvo priimti teismų sprendimai, kuriuose konstatuota, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus; teismo sprendimu, kuriuo, pasak suinteresuoto asmens atstovų, vadovavosi Vyriausybė, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, buvo nustatyta, kaip konkrečiai turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai sklype adresu Lotmiškio g. 1, Nida.

11. Vyriausybė 2019 m. spalio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 1080 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimas), kuris įsigaliojo 2019 m. lapkričio 6 d.

Šiuo Vyriausybės nutarimu KNNP tvarkymo planas (2012 m. birželio 6 d. redakcija) pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

11.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu pakeistas KNNP tvarkymo planas buvo parengtas įgyvendinant Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimą Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ (toliau – Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimas), kurio 1 punktu pritarta KNNP tvarkymo plano, kuriuo būtų tikslinamas tuo metu galiojęs KNNP tvarkymo planas, patvirtintas Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu, rengimo pradžiai.

Pagal Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo 2.3 punktą vienas iš rengiamo KNNP tvarkymo plano planavimo tikslų – derinti valstybės ir savivaldybių, fizinių ir juridinių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke sąlygų.

Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo 3 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavesta parengtą KNNP tvarkymo planą pateikti tvirtinti Vyriausybei.

Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimas buvo papildytas ir keletą kartų keičiamas, inter alia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1069 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ pakeitimo“, kuriame nustatyta, kad, teritorijų planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms iki 2019 m. spalio 31 d. nesuderinus KNNP tvarkymo plano sprendinių, šio plano teritorijų planavimo procesas nutraukiamas.

11.2. Pažymėtina ir tai, kad iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 28 d. rašto Nr. (12)-D8-3377 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto“, kuriuo Vyriausybei pateiktas svarstyti minėtas Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo projektas, matyti, kad koreguojant KNNP tvarkymo planą buvo įvertinti inter alia valstybės interesai, taip pat kad KNNP tvarkymo planą siūlyta koreguoti, kad būtų sudarytos prielaidos sudaryti taikos sutartis ir taip užbaigti teisminius ginčus ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas.

11.3. Taigi, kaip matyti iš Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo, kuriuo inter alia pritarta patikslinto KNNP tvarkymo plano rengimui, nuostatų, taip pat iš Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo projekto teikimo dokumentų, Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto KNNP tvarkymo plano nuostatos Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu buvo koreguojamos siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas.

12. Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu KNNP tvarkymo planą išdėsčius nauja redakcija, buvo pakeistos inter alia šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų nuostatos.

12.1. KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nustatyta: „sklype Lotmiškio g. 1 (Nida) sukuriamas tradicinis žvejo sodybos (sodybinio) užstatymo tipas ir architektūrinė išraiška – pagrindinis pastatas ir priklausinys. Išardomos jungtys tarp statinių ir stiklinis priestatas (veranda);“.

12.1.1. Palyginus KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte matyti, jog jis pakito taip, kad:

– KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nebėra reikalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, kuris buvo įtvirtintas KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai; KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nustatyti tik reikalavimai išardyti jungtį tarp statinių ir stiklinį priestatą;

– KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nebėra nuostatos, kad „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“.

12.1.2. Konstatuotina, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjos ginčijamu aspektu pakito iš esmės: jame nebėra nuostatos, kuria remdamasi pareiškėja teigė, kad Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir sureguliuoti neteisėtų statybų padarinių šalinimą.

Konstatuotina ir tai, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte įtvirtintas konkretus teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys) skiriasi nuo įtvirtintojo KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte tuo, kad reikalaujama tik išardyti jungtį tarp statinių ir stiklinį priestatą kaip neatitinkančius tradicinio žvejo sodybos (sodybinio) užstatymo tipo ir architektūrinės išraiškos, tačiau nebėra reikalavimų pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį.

12.1.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartimi (priimta administracinėje byloje Nr. A2-492/2016) paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas, kuriuo, be kita ko, vadovaujantis KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7 punktu, sklype Lotmiškio g. 1, Nida, esančių statinių savininkas įpareigotas per vienus metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sklype esančius statinius išardyti ir pertvarkyti taip, kaip nurodyta tame teismo sprendime. Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. 2VP-3104-618/2019) sklype Lotmiškio g. 1, Nida, esančių statinių savininkui skirta bauda už Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendime nustatytų reikalavimų pertvarkyti ir atkurti sklype esančius statinius taip, kaip nurodyta šiame teismo sprendime, nevykdymą.

12.2. KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nustatyta: „sklype Naglių g. 20 (Nida) rekonstruojant esamus poilsio namus ar jų vietoje statant naujus, pastatų architektūrinė išraiška keičiama taikant senųjų vilų ar žvejų sodybų pastatams būdingą mastelį, proporcijas, aukštį, medžiagas, puošybos elementus;“.

12.2.1. Palyginus KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte matyti, jog jis pakito taip, kad:

– KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nebėra konkrečių reikalavimų sklype Naglių g. 20, Nida, išardyti stiklinį priestatą, taip pat išardyti pavėsinę šiaudiniu stogu prie Naglių g., kurie buvo įtvirtinti KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai; KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nustatyti abstraktūs reikalavimai rekonstruojant esamus ir statant naujus pastatus laikytis senųjų vilų ar žvejų sodybų pastatams būdingo mastelio, proporcijų, aukščio, medžiagų, puošybos elementų;

– KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nebėra nuostatos, kad „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“.

12.2.2. Konstatuotina, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjos ginčijamu aspektu pakito iš esmės: jame nebėra nuostatos, kuria remdamasi pareiškėja teigė, kad Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir sureguliuoti neteisėtų statybų padarinių

šalinimą.Konstatuotina ir tai, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte įtvirtintas teritorijos,

esančios adresu Naglių g. 20, Nida, planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (sprendinys) skiriasi nuo įtvirtintojo KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte tuo, kad šioje teritorijoje esančių statinių tvarkymui nebėra nustatyta konkrečių reikalavimų, kaip antai išardyti stiklinį priestatą ir pavėsinę šiaudiniu stogu, o yra nustatyti abstraktūs reikalavimai esamų statinių rekonstrukcijai ir naujų statymui.

12.2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. 2-388-563/2014) buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria sklype Naglių g. 20, Nida, esančių statinių savininkas buvo inter alia įpareigotas išardyti stiklinį priestatą ir pavėsinę šiaudiniu stogu. Pažymėtina ir tai, kad iš Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties (priimtos civilinėje byloje Nr. e2VP-6391-824/2019), kuria atidėtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarties vykdymas, be kita ko, dėl to, kad buvo rengiamas patikslintas KNNP tvarkymo planas, matyti, jog sklype Naglių g. 20, Nida, stiklinis priestatas buvo išardytas, tačiau pavėsinė šiaudiniu stogu neišardyta, t. y. teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įvykdyta iš dalies.

12.3. Apibendrinant KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad jis, palyginti su įtvirtintuoju KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, pakito iš esmės inter alia tuo, kad jame nebėra nuostatos „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“, kuria remdamasi pareiškėja teigė, kad Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir sureguliuoti neteisėtų statybų padarinių šalinimą.

Konstatuotina ir tai, kad, be kita ko, siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas, KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatyti kitokie nurodytų teritorijų (atitinkamai sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai): nebėra numatyta, kad kai kurie nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti pašalinti ar pertvarkyti, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, t. y. nebėra reikalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat reikalavimo sklype Naglių g. 20, Nida, pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu.

13. Kaip minėta, Kuršių nerija įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai padaryta 2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvirtajame posėdyje pagal šį kriterijų: „Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų, kurioms kyla nuolatinė gamtos jėgų (vėjo ir jūros) grėsmė, kraštovaizdžio pavyzdys. Po pražūtingos žmogaus veiklos intervencijos, dėl kurios iškilo pavojus nerijos išlikimui, padaryta žala buvo panaikinta, nes XIX a. buvo vykdomi Kuršių nerijos apsaugos ir procesų stabilizavimo darbai, kurie tęsiami ir dabar.“

13.1. Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos 5 straipsnyje, siekiant inter alia užtikrinti efektyvias ir veiklias priemones valstybių šios konvencijos dalyvių teritorijoje esančiam kultūros ir gamtos paveldui išsaugoti (konservuoti), nustatyta, kad kiekviena valstybė privalo stengtis, be kita ko, imtis tinkamų įstatymo nustatytų priemonių, būtinų šio paveldo identifikavimui, globai, išsaugojimui (konservavimui), prezentavimui ir reabilitavimui (d punktas).

13.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, įrašius kultūros ar gamtos vertybę į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos ir šios konvencijos įgyvendinimo gairių (2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

13.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių į pastatus, esančius Kuršių nerijos nacionaliniame parke, apribojimo, yra pažymėjęs, jog tai, kad Kuršių nerija 2000 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, reiškia, jog valstybės veiksmų laisvė priklauso nuo jos tarptautinių įsipareigojimų UNESCO, ir nekyla abejonių, kad priemonės, skirtos į UNESCO sąrašą įrašytai teritorijai apsaugoti, galėjo būti griežtos (2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB Kristiana prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36184/13, 109 punktas).

IIKONSTITUCINIO TEISMO ĮGALIOJIMAI TIRTI NEBEGALIOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ

KONSTITUCINGUMĄ

14. Kaip minėta, KNNP tvarkymo planą išdėsčius nauja 2019 m. spalio 30 d. redakcija, pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, pakito iš esmės tuo, kad jame nebėra nuostatos „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“, taip pat nustatyti kitokie nurodytų teritorijų (atitinkamai sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai).

15. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai).

15.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <…> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną ( inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai, 2014 m. spalio 7 d. sprendimas), o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta ( inter alia 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

15.1.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad oficialioji konstitucinė prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme doktrina, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), suformuota „diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą: oficialioje konstitucinėje doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucinio Teismo įstatymą (inter alia 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija)) neturi įgaliojimų nutraukti pradėtos teisenos (bylos) ir privalo nagrinėti bylą, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti“ (2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

15.1.2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos, įtvirtinančios Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), nuostatos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo suformuluotos Konstitucinio Teismo nutarimuose arba sprendimuose, priimtuose iki 2019 m. rugsėjo 1 d., kai įsigaliojo Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsniu Konstitucijos 106 straipsnis papildytas nauja 4 dalimi, nustatančia, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones; šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Konstitucijos 107 straipsnis papildytas nauja 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog byloje pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo.

Taigi Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymu 2019 m. rugsėjo 1 d. Konstitucijoje buvo įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas: kiekvienas asmuo, gindamas savo konstitucines teises ar laisves, turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtų tirti teisės aktų, kurių pagrindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti jo konstitucines teises ar laisves, atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės teisinės galios aktui)

(Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)); teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinama šiam asmeniui išnaudojus visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)), inter alia per šiame įstatyme nustatytą terminą; konstitucinės justicijos byloje pagal šio asmens prašymą priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą siekiant apginti to asmens konstitucines teises ar laisves (Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis (2019 m. kovo 21 d. redakcija)).

15.1.3. Pabrėžtina, kad individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimas Konstitucijoje nėra savitikslis. Juo siekiama sudaryti galimybes veiksmingai apginti asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją galimybė ginti pažeistas teises turi būti reali. Atsižvelgiant į tai, Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą siekiant apginti Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyto asmens konstitucines teises ar laisves – Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, – yra būtinas tam, kad, įgyvendinant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą, Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto (jo dalies) pagrindu priimtas sprendimas būtų peržiūrėtas, siekiant pašalinti asmens konstitucinių teisių ar laisvių pažeidimą ir (arba) atlyginti juo padarytą žalą.

15.1.4. Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies (2019 m. kovo 21 d. redakcija), 107 straipsnio 3 dalies (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nuostatomis įtvirtinus individualaus konstitucinio skundo institutą, iki tol suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų aktų gali kreiptis ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys.

15.1.5. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytam asmeniui kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto (jo dalies), kurio (kurios) pagrindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti šio asmens konstitucines teises ar laisves, atitiktį Konstitucijai, o Konstituciniam Teismui neišsprendus to klausimo iš esmės tuo atveju, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų užkirstas kelias tokiam asmeniui apginti savo pažeistas konstitucines teises ar laisves; kartu galėtų būti pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės. Konstitucijos aiškinimas, esą Konstitucinis Teismas turi teisę, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (bylą) tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytas asmuo, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų nesuderinamas su individualaus konstitucinio skundo instituto paskirtimi sudaryti galimybes veiksmingai apginti asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu.

Vadinasi, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą, išnaudojęs visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytas asmuo kreipiasi dėl įstatymo (jo dalies) ar kito teisės akto (jo dalies), kurio (kurios) pagrindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti šio asmens konstitucines teises ar laisves, atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti šio asmens prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galioja, ar negalioja.

15.1.6. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <…> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai ir ne Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra

pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas (pakeistas), pradėta teisena turi būti nutraukta.

15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kaip jis pats ne kartą yra konstatavęs, vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Atsižvelgiant į tai, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucinius įgaliojimus, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) tuo atveju, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios, panaikintas arba pakeistas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes konstatavęs, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos neišsprendus iš esmės galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, negali nutraukti pradėtos teisenos (bylos).

16. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tame nutarime Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ypatingą tuo metu galiojusios Vyriausybės nutarimu patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) reikšmę, taip pat tai, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) ir kad nepaisant joje įtvirtintų sprendinių būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, dėl to būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą ir gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

17. Atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, inter alia į tai, kad ginčijamas KNNP tvarkymo plane (2012 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs su viešojo intereso – Kuršių nerijos ypatingos apsaugos – užtikrinimu, kurio neapgynus galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą tirs KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams.

IIIĮSTATYMUOSE ĮTVIRTINTAS TEISINIS REGULIAVIMAS, KURIAM GINČIJAMA KURŠIŲ NERIJOS

NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO NUOSTATŲ ATITIKTIS

18. Pareiškėja abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi CK 4.93 straipsniui ir Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

19. CK 4.93 straipsnyje „Savininko teisių apsauga“ nustatyta:„1. Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą.2. Niekas neturi teisės:1) paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe.3. Nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu.4. Nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant.“Taigi CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko nuosavybės teisių apsaugos garantijos, taip pat nuosavybės teisės

ribojimo pagrindai, inter alia tai, kad nuosavybė gali būti paimta ar kitaip apribota tik teismo sprendimu arba tik įstatymo

numatytais atvejais.19.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos

teismų praktiką, aiškindamas nuosavybės teisių apsaugos institutą reglamentuojančias CK 4.93 straipsnio nuostatas, be kita ko, yra pažymėjęs: „Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę <…> nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. <…> savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga <…> susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai“ (2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę į statinį egzistuoja, be kita ko, tais atvejais, jeigu statinys yra pastatytas savavališkai arba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą; be to, savininkas savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atvejais gali būti įpareigotas prieš savo valią imtis disponavimo turtu veiksmų, pvz., nugriauti statinį, išardyti ar perstatyti statinio dalis (2018 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 29 punktas).

19.2. Vadinasi, pagal CK 4.93 straipsnį savininkas turi ne tik teisę disponuoti savo nuosavybe, bet ir pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių kitų asmenų teises ar viešuosius interesus; nuosavybės teisė gali būti apribota teismo sprendimu ar įstatymo numatytais atvejais, inter alia statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atveju.

20. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio „Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 2 dalyje nustatyta:

„2. Jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu:1) įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar

jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę;

2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šios dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas;

3) leidžia šios dalies 1 punkte nurodytam asmeniui per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti šios dalies 1 ar 2 punkte nurodytus reikalavimus;

4) įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito šios dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų planų ar žemės valdos projektų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų planų ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų.“

Taigi Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo, nagrinėjančio bylą dėl statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių, teisė priimti atitinkamą sprendimą dėl tokios statybos padarinių šalinimo.

20.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą, aiškinamą kartu su šios dalies 1, 2 punktais, teismas, priimdamas sprendimą dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo, vadovaujasi inter alia specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais, taip pat teisės aktais, įtvirtinančiais imperatyvius aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas inter alia pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus arba tokia statyba prieštarauja

imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, arba atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas.

Vadinasi, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus tam tikrais atvejais teismas, vadovaudamasis inter alia specialiojo planavimo dokumentų sprendiniais, negali priimti kitokio sprendimo, kaip tik įpareigoti statinį nugriauti ar išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį).

20.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas Statybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, be kita ko, yra pažymėjęs, kad savininko nuosavybės teises ribojančios priemonės taikomos tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius; statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu (2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 58–59 punktai; 2018 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 31 punktas; 2019 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-969/2019 46–47 punktai).

21. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios ir Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatos.

21.1. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta:„1. Jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie

Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į:

1) bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta;

2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.“Taigi pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį viešojo administravimo subjektai

ar kiti asmenys įstatyme nurodyta tvarka kreipiasi į teismą dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir (arba) tokios statybos padarinių šalinimo.

21.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, aiškinamas kartu su šio straipsnio 2 dalimi, statinių savininkai gali būti įpareigojami tam tikrą statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį), taip, be kita ko, apribojant jų nuosavybės teises, tik teismo sprendimu, priimtu pagal atitinkamų viešojo administravimo subjektų ar kitų asmenų kreipimąsi dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybų dokumentus, padarinių šalinimo, o ne tuomet, kai inter alia specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatomas atitinkamas teisinis reguliavimas.

IVKONSTITUCIJOS NUOSTATOS IR OFICIALIOJI KONSTITUCINĖ DOKTRINA

22. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės nutarimo, kuriuo reglamentuojamas saugomos teritorijos Kuršių nerijos ir joje įsteigto nacionalinio parko tvarkymas, nuostatų atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

23. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis) ir kad nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis).

23.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

23.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas; toks teisių ir pareigų derinimas pasireiškia įstatymais ne tik įtvirtinant savininko teises, bet ir nustatant atitinkamus draudimus tiek kitiems asmenims, tiek jam pačiam; nuosavybės teises reguliuojantys įstatymai dažnai yra pažeidžiami ne tik kėsinantis į savininko teises, bet ir pačiam savininkui nesilaikant įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai, 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

23.3. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).

24. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teismų įgaliojimų vykdyti teisingumą doktriną.

24.1. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas).

24.2. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus ( inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

24.3. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

24.4. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Kita vertus, kaip yra konstatavęs

Konstitucinis Teismas, teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas (2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas).

24.5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai); Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs, šiais konstituciniais principais yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema; jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas); konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

24.6. Pažymėtina ir tai, kad įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas). Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra res judicata, turi prejudicinę reikšmę, jie iš naujo neįrodinėjami (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismai, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas.

25. Teisminė valdžia – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą (2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Kaip minėta, jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos; tai kyla iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kuris, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, ir kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija (inter alia 2015 m. gegužės 26 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai); valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė ir atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą, apibūdina Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį (2006 m. gegužės 9 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimai); jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, ši institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pagal konstitucinį valdžių padalijimo principą valstybės valdžios institucija negali perimti kitoms institucijoms Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

26. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės nutarimo nuostatų atitiktis Konstitucijai.Vyriausybė yra kolegiali vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti valstybinį valdymą (inter alia 2010 m.

gegužės 13 d., 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai). Konstituciniai Vyriausybės įgaliojimai yra nustatyti Konstitucijos 94 straipsnyje, taip pat įvairiuose kituose Konstitucijos straipsniuose. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnį Vyriausybė inter alia tvarko krašto reikalus (1 punktas), vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo (2 punktas), vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (7 punktas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatyta, kad Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas; Vyriausybės veikla yra ne tik vykdomojo, bet ir tvarkomojo pobūdžio; vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Vyriausybė leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą (1999 m. lapkričio 23 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė gali priimti poįstatyminius aktus nepriklausomai nuo to, ar jai įstatymu buvo nustatytas pavedimas, ar nebuvo, o pagal šio straipsnio 7 punktą ji privalo priimti poįstatyminį aktą, kad įgyvendintų pareigą, kurią jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (2000 m. kovo 15 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai); Vyriausybė pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą kompetenciją gali savo nutarimais nustatyti tvarką, kurios laikantis turi būti įgyvendinami įstatymų reikalavimai (2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

27. Kaip minėta, Vyriausybės nutarimu, kurio nuostatų atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, reglamentuojamas saugomos teritorijos Kuršių nerijos ir joje įsteigto nacionalinio parko tvarkymas.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją,

kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tokį traktavimą lėmė tai, kad Kuršių nerijos kraštovaizdį formavo ne tik gamtos procesai, bet ir žmogaus veikla, todėl joje atsispindi gamtinės aplinkos ir žmogaus sąveika; čia yra išlikęs ilgą laiką Kuršių nerijoje gyvenusios (dabar jau išnykusios) kuršių genties etnografinis paveldas, taip pat kultūros paveldo pavyzdžių, kaip antai: žvejų gyvenvietės, kuriose žmogaus ir gamtos sąveika etnokultūriniu, istoriniu ir estetiniu požiūriais yra išskirtinės visuotinės vertės; savo masteliu unikalūs architektūros darbai, kurie istoriniu, meniniu ir moksliniu požiūriais yra išskirtinės vertės; archeologinės vietovės, itin reikšmingos dėl smėlio užpustytų kaimų; ypatingą Kuršių nerijos reikšmę atspindi vaizdingai susipynęs gamtos ir kultūros paveldas.

Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra aktuali Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, taip pat Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

27.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, natūrali gamtinė aplinka, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą ir gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

27.1.1. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus ir diskreciją spręsti, kokias vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, tačiau šis priskyrimas turi būti pagrįstas; atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.) (2007 m. liepos 5 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

27.1.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje minimos ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios; tai gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, apribojimus, draudimus; tokie apribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri tam tikrose vietovėse esantys objektai ir pan. (2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Taigi įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, turi įgaliojimus nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą, kuris suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri tam tikrose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius apribojimus ir draudimus (2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsaugą, gali numatyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos pasekmes; tokios priemonės gali būti inter alia įpareigojimas statomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.) (2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

27.1.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog dėl to, kad ypač vertingose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai įvairiems subjektams – valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims, aptariamieji apribojimai ir draudimai gali būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir fiziniams bei juridiniams asmenims; gali būti nustatyti ir tokie apribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės teises; minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau, negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti (2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

27.1.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga, aiškinama Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių nuosavybės teisių apsaugą, visuomenės ir asmens interesų derinimą, teisėtumą ir teisingumą, kontekste, įpareigoja įstatymų leidėją numatyti teisinę atsakomybę už nustatytų apribojimų, draudimų nepaisymą, natūralios gamtinės aplinkos, atskirų

gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo pažeidimus; teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, tad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui už nustatytų apribojimų, draudimų nepaisymą, natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo pažeidimus teisės aktuose nėra nustatyta pareiga atkurti tai, kas buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta, nualinta, užteršta ar kitaip pažeista; tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais (2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

27.2. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

27.2.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kultūra yra nacionalinė vertybė, turinti visuotinę reikšmę; kultūros vertybės perduodamos ateities kartoms, jos yra Tautos ir valstybės išlikimo bei tęstinumo pamatas, taigi jos yra ginamos ir saugomos Konstitucijos; kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas (2005 m. liepos 8 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

27.2.2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad, atsižvelgiant į valstybinės reikšmės kultūros objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos apsaugoti; tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, neatleidžia valstybės nuo pareigos užtikrinti jų apsaugą ir rūpintis jais (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

28. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso, esančio nacionalinio ir pasaulinio gamtos, istorijos ir kultūros paveldo dalimi, išliekamąją vertę dabarties ir ateities kartoms, pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį Kuršių nerija yra saugotina ypač vertinga vietovė ir visuotinę reikšmę turintis gamtos ir kultūros paveldo objektas; valstybės konstitucinė priedermė yra užtikrinti Lietuvos Respublikai priklausančios Kuršių nerijos dalies ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

Tai inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, valstybė privalo išsaugoti Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos vietovės ir visuotinę reikšmę turinčio gamtos ir kultūros paveldo objekto, tapatumą ir integralumą, inter alia jos vertingąsias savybes, be kita ko, išskirtinį kraštovaizdį, kultūros, gamtos, istorijos paveldą, unikalius architektūros objektus ir archeologines vietoves. Vykdant šią konstitucinę pareigą teisės aktuose turi būti nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, kuris inter alia suponuoja šioje vietovėje esančių gamtos ir kultūros objektų apsaugos būdus, ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis ar atskiri toje vietovėje esantys objektai, specialias sąlygas, apribojimus ir draudimus.

28.1. Pažymėtina, kad, įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnyje nustatytus įgaliojimus, inter alia tvarkyti krašto reikalus, vykdyti įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, vykdyti kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai, Vyriausybė privalo nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones. Kitaip nebūtų sudaryta prielaidų veiksmingai vykdyti iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą išsaugoti Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos vietovės ir visuotinę reikšmę turinčio gamtos ir kultūros paveldo objekto, tapatumą ir integralumą, taigi užtikrinti ir Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

28.2. Vykdant iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, suponuojantis inter alia ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos apribojimus ir draudimus, turi būti taikomas valstybei, savivaldybėms, kitiems atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkams ir naudotojams. Atsižvelgiant į tai, kad specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apribojamos Kuršių nerijoje esančių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės, specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės savaime negali būti vertinamos kaip nuosavybės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas.

28.3. Atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais; tokiais sprendimais ar susitarimais, be kita ko, negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie, kaip minėta, yra privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir kuriais inter alia atitinkamų Kuršių nerijoje esančių objektų savininkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista.

VKURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO (2012 M. BIRŽELIO 6 D. REDAKCIJA)

9.2.1.7, 9.2.3.2 PUNKTŲ ATITIKTIES KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS VERTINIMAS

29. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, CK 4.93 straipsniui, Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

30. Pareiškėjos teigimu, šiuose KNNP tvarkymo plano punktuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštaravo Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui dėl to, kad tik teismas, o ne Vyriausybė gali konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir nustatyti, kaip turi būti pašalinti statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybų dokumentus, padariniai, todėl Vyriausybė, nustačiusi ginčijamą teisinį reguliavimą, įsiterpė į teismo kompetenciją ir perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti statybų neteisėtumo faktą ir spręsti dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo būdo. Pareiškėjos manymu, ginčijamas Vyriausybės nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nurodyta, kaip turi būti pertvarkyti ir (arba) išardyti tam tikri statiniai, taip pat apribojo tų statinių savininkų nuosavybės teises, nors jos gali būti apribotos tik teismo sprendimu; todėl, pasak pareiškėjos, ginčijamas teisinis reguliavimas taip pat prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, CK 4.93 straipsniui.

Iš pareiškėjos prašymo matyti, kad ji savo abejones dėl abiejų ginčijamų KNNP tvarkymo plano punktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams grindžia tais pačiais argumentais, be to, ji ginčija šių punktų atitiktį toms pačioms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms.

31. Kaip minėta, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose buvęs nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjos ginčijamu aspektu, t. y. tuo, kad juose, pasak pareiškėjos, konstatuota, jog nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ir nustatyta, kaip turėtų būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padariniai, iš esmės yra tapatus.

32. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos ginčijamu aspektu KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tapatus, taip pat į tai, kad šių nuostatų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams pareiškėja ginčija remdamasi tais pačiais argumentais, šių punktų atitiktis tiek Konstitucijai, tiek įstatymams tirtina kartu.

33. Minėta, kad ginčijamuose KNNP tvarkymo plano, kuris yra specialusis saugomos teritorijos planavimo dokumentas, 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, aiškinamuose su kitomis KNNP tvarkymo plano nuostatomis, inter alia su 1, 2, 4.1–4.3 punktais, taip pat atitinkamai su 9.2.1.1, 9.2.1.2, 9.2.1.4, 9.2.3.1 punktais, siekiant užtikrinti pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimus, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumą ir nepažeisti vietovės vertingųjų savybių ir tuo tikslu įgyvendinant bendruosius KNNP apsaugos ir tvarkymo principus, skirtus išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo nustatyti detalūs atitinkamai kraštovaizdžio tvarkymo zonai (išsaugančiojo tvarkymo arba pertvarkomojo tvarkymo) priskirtų konkrečių teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai), kuriais vadovaujantis nurodytos teritorijos turėjo būti tvarkomos taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus,

padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai; šiais konkrečiai teritorijai skirtais sprendiniais sukonkretinti atitinkamai kraštovaizdžio zonai taikomi tvarkymo bendrieji reikalavimai (kaip antai reikalavimai nedidinti sklypų užstatymo tankumo ir pastatų aukščio, pašalinti Nidos aplinkai nebūdingus architektūros naujadarus, naudoti atitinkamas medžiagas, išlaikyti puošybos elementus ir pan.).

Minėta ir tai, kad Vyriausybė šį planą patvirtino įgyvendindama jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, inter alia įtvirtintus Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnyje (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu), Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalyje,

ir atsižvelgdama į Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą.Taip pat minėta, kad dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą buvo priimti atitinkami teismų

sprendimai, kuriuose konstatuota, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose statybos buvo vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, neatitinkančius inter alia tuo metu galiojusios KNNP planavimo schemos sprendinių; teismo sprendimu taip pat nustatyta, kaip turi būti šalinami tokios statybos padariniai sklype, esančiame adresu Lotmiškio g. 1, Nida.

34. Sprendžiant dėl ginčijamų KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį valdžių padalijimo principą jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti teisingumo, tai teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija; įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo konstitucinės sampratos.

Be to, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėta, kad:– pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį Kuršių nerija yra saugotina ypač vertinga vietovė ir

visuotinę reikšmę turintis gamtos ir kultūros paveldo objektas; valstybės konstitucinė priedermė yra užtikrinti Lietuvos Respublikai priklausančios Kuršių nerijos dalies ypatingą apsaugą kaip viešąjį interesą;

– vykdant šią konstitucinę valstybės pareigą teisės aktuose turi būti nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, kuris inter alia suponuoja šioje vietovėje esančių gamtos ir kultūros objektų apsaugos būdus, ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis ar atskiri toje vietovėje esantys objektai, specialias sąlygas, apribojimus ir draudimus;

– įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnyje nustatytus įgaliojimus, Vyriausybė privalo nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones; kitaip nebūtų sudaryta prielaidų veiksmingai vykdyti iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą išsaugoti Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos vietovės ir visuotinę reikšmę turinčio gamtos ir kultūros paveldo objekto, tapatumą ir integralumą, taigi užtikrinti ir Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą;

– atsižvelgiant į tai, kad specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apribojamos Kuršių nerijoje esančių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės, specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės savaime negali būti vertinamos kaip nuosavybės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas.

34.1. Taigi Vyriausybė, 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinusi saugomos teritorijos Kuršių nerijos nacionalinio parko specialųjį planavimo dokumentą KNNP tvarkymo planą, inter alia ginčijamuose 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustačiusi detalius atitinkamai kraštovaizdžio tvarkymo zonai priskirtų konkrečių teritorijų (sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatus (sprendinius), kuriais vadovaujantis nurodytos teritorijos turėjo būti tvarkomos taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, numatė konkrečias pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones, skirtas, be kita ko, tam tikriems Kuršių nerijos nacionalinio parko

objektams apsaugoti, t. y. nurodė, kurie ginčijamuose punktuose reglamentuojamose teritorijose esantys statiniai (jų dalys) turi būti išardyti ir (arba) pertvarkyti dėl to, kad, kaip konstatuota atitinkamuose teismų sprendimuose, buvo pastatyti ar pakeisti nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jį įgyvendinančių priemonių, inter alia iki KNNP tvarkymo plano įsigaliojimo galiojusios KNNP planavimo schemos sprendinių.

34.2. Kaip minėta, pagal Konstituciją teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas. Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui, atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijai turi būti taikomas specialus apsaugos ir naudojimo režimas, kuris suponuoja inter alia statybų apribojimus ir draudimus, o Vyriausybė privalo nustatyti šio režimo įgyvendinimo priemones, kurios, kaip minėta, ir buvo nustatytos KNNP tvarkymo plane, konstatuotina, kad ginčijamuose KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo, siekiant išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, įtvirtinti detalūs ir konkretūs nurodytų teritorijų tvarkymo sprendiniai, nelaikytinas savaime varžančiu teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą.

34.3. Be to, kaip minėta, dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamas tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, juo buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų šalinimo padariniai, buvo priimti atitinkami teismų sprendimai, kuriuose nurodyta, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose minimuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus.

Vadinasi, priešingai nei teigia pareiškėja, dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą būtent teismai, o ne Vyriausybė konstatavo, kad statybos pareiškėjos ginčijamuose KNNP tvarkymo plano punktuose nurodytuose sklypuose buvo vykdomos pagal tuo metu galiojusiems KNNP tvarkymą reguliavusiems teisės aktams prieštaravusius dokumentus. Minėta ir tai, kad šie teismų sprendimai aukštesnės instancijos teismų sprendimais liko nepakeisti; įsiteisėjusiais teismų sprendimais nurodytų sklypų savininkai įpareigoti atitinkamai pertvarkyti jiems nuosavybės teise priklausančius statinius.

Taigi Vyriausybės KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose vartojama formuluotė „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“ vertintina kaip reiškianti ne Vyriausybės sprendimą, kad ginčijamuose punktuose nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, o tai, kad Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, rėmėsi iki Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo priėmimo priimtuose teismų sprendimuose nustatytais faktais. Tokio vertinimo nekeičia tai, kad dėl sklypo Lotmiškio g. 1, Nida, priimtas teismo sprendimas buvo dar neįsiteisėjęs, nes, kaip minėta, aukštesnės instancijos teismų sprendimais statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, faktų konstatavimas liko nepakeistas.

Pažymėtina, kad Vyriausybės KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu siekta sureguliuoti, kaip turi būti tvarkomos konkrečios teritorijos, kad jose esantys objektai atitiktų tai teritorijai keliamus reikalavimus ir kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai.

34.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog nustatydama ginčijamą KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti, kad statybos buvo vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ir spręsti dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo ir taip pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio valdžių padalijimo principo reikalavimus.

Konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, kaip minėta, siekiant konstituciškai pateisinamo tikslo atkurti tai, kas nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris

būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, nustatytos minėto režimo įgyvendinimo priemonės, kuriomis inter alia buvo numatyta ginčijamuose punktuose nurodytose teritorijose esančius statinius (jų dalis) išardyti ir (arba) pertvarkyti, savaime negali būti vertinamos kaip nuosavybės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta, kaip turi būti tvarkomi nurodytuose sklypuose esantys statiniai, kad atitiktų konkrečios teritorijos tvarkymui keliamus reikalavimus, pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis.

34.5. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

35. Pareiškėja taip pat ginčija KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitiktį inter alia Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

35.1. Minėta, kad Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo, nagrinėjančio bylą dėl statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių, teisė priimti atitinkamą sprendimą dėl tokios statybos padarinių šalinimo; pagal šios dalies 3 punktą, aiškinamą kartu su šios dalies 1, 2 punktais, teismas, priimdamas sprendimą dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo, vadovaujasi inter alia specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais, taip pat teisės aktais, įtvirtinančiais imperatyvius aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas inter alia pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar tokia statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį.

35.2. Vadinasi, teismas, spręsdamas dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą privalo vadovautis Kuršių nerijos specialiuoju planavimo dokumentu, t. y. KNNP tvarkymo planu, ir remtis šiame plane įtvirtintais teritorijų tvarkymo sprendiniais, kuriais nustatyta, kaip turi būti tvarkoma konkreti teritorija, kad nebūtų menkinamos vietovės vertingosios savybės ir daromas neigiamas poveikis vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai. Tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas pagal KNNP tvarkymo plane įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas būtent pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies nuostatas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti, arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) statinį.

35.3. Kaip minėta, pagal Konstituciją teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas; Konstitucinis Teismas, aiškindamas teisinį reguliavimą, susijusį su statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimu, yra konstatavęs, jog teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui, atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

35.4. Vadinasi, tai, kad ginčijamomis KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų nuostatomis juose nurodytų teritorijų tvarkymo sprendiniai, siekiant užtikrinti kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimus, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumą ir nepažeisti vietovės vertingųjų savybių, taip pat siekiant išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo suformuluoti detaliai ir konkrečiai, inter alia nurodant, kaip turi atrodyti konkretūs pastatai, kad nebūtų menkinamos vietovės vertingosios savybės ir daromas neigiamas poveikis vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, savaime nėra pagrindas jas traktuoti kaip užkertančias kelią teismui priimti teisingą sprendimą pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalį, kurios 3 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu teismas įpareigotas vadovautis inter alia specialiojo planavimo dokumentuose įtvirtintais sprendiniais.

35.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštaravo Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

36. Pareiškėja taip pat ginčija KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitiktį CK 4.93 straipsniui.

36.1. Kaip minėta, CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko nuosavybės teisių apsaugos garantijos, taip pat nuosavybės teisės ribojimo pagrindai, inter alia tai, kad nuosavybė gali būti paimta ar kitaip apribota tik teismo sprendimu arba tik įstatymo numatytais atvejais. Minėta ir tai, kad pagal CK 4.93 straipsnį savininkas turi ne tik teisę disponuoti savo nuosavybe, bet ir pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių inter alia viešuosius interesus.

36.2. Minėta ir tai, kad vykdant iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, turi būti nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, kuris inter alia suponuoja šioje vietovėje esančių gamtos ir kultūros objektų apsaugos būdus, ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos apribojimus ir draudimus ir kuris turi būti taikomas valstybei, savivaldybėms, kitiems atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkams ir naudotojams; įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnyje nustatytus įgaliojimus, Vyriausybė privalo nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones; pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apribojamos Kuršių nerijoje esančių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės.

36.3. Taip pat minėta, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, aiškinamas kartu su šio straipsnio 2 dalimi, statinių savininkai gali būti įpareigojami atitinkamą statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį), taip, be kita ko, apribojant jų nuosavybės teises, tik teismo sprendimu, priimtu pagal atitinkamų viešojo administravimo subjektų ar kitų asmenų kreipimąsi dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybų dokumentus, padarinių šalinimo, o ne tuomet, kai inter alia specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatomas atitinkamas teisinis reguliavimas.

36.4. Vadinasi, vien tuo, kad Vyriausybė, siekdama išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatė detalius konkrečių teritorijų tvarkymo sprendinius, pagal kuriuos atitinkami statiniai (jų dalys) privalo būti išardyti ir (arba) pertvarkyti, nebuvo pažeistos tuose sklypuose esančių statinių savininkų nuosavybės teisės.

36.5. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštaravo CK 4.93 straipsniui, kuriame įtvirtintos savininko teisių apsaugos garantijos.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, CK 4.93 straipsniui, Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

VIKURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO (2019 M. SPALIO 30 D. REDAKCIJA)

9.2.1.7, 9.2.3.2 PUNKTŲ ATITIKTIES KONSTITUCIJAI VERTINIMAS

38. Kaip minėta, Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu KNNP tvarkymo planas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

Minėta ir tai, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, pakito iš esmės inter alia tuo, kad siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas, KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatyti kitokie nurodytų teritorijų (atitinkamai sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai): nebėra numatyta, kad kai kurie nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti pašalinti ar pertvarkyti, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, t. y. nebėra reikalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat reikalavimo sklype Naglių g. 20, Nida,

pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu.39. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo

neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, kuriomis pakeistas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, privalo tai konstatuoti. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai).

40. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad, atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais; tokiais sprendimais ar susitarimais negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie yra privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir kuriais atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, ir atlyginti tokiais veiksmais gamtinei ir kultūrinei aplinkai padarytą žalą.

Minėta ir tai, kad priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais; pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismai, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas.

41. Taip pat minėta, kad dar iki Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo įsigaliojimo dėl KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių buvo priimti ir yra įsiteisėję teismų sprendimai (atitinkamai minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartis ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartis), kuriuose, be kita ko, konstatuota, kad nurodytose teritorijose, nesilaikant anksčiau galiojusioje KNNP planavimo schemoje įtvirtintų reikalavimų, statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, nustatyta, kokius padarinius sukėlė tokios statybos, ir, vadovaujantis KNNP planavimo schemoje, o vėliau – KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose buvusiu nustatytu teisiniu reguliavimu, tuose sklypuose esančių statinių savininkai įpareigoti tam tikrus statinius ir (arba) jų priklausinius išardyti, pertvarkyti ir atkurti taip, kad jie atitiktų KNNP tvarkymo plane (2012 m. birželio 6 d. redakcija), inter alia 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, buvusius įtvirtintus reikalavimus, taip pat yra priimtos su šių nutarčių vykdymu susijusios nutartys (atitinkamai minėtos Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartis ir Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartis).

42. Konstatuotina, kad Vyriausybė, siekdama, kaip minėta, derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas, KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustačiusi kitokius nurodytų teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatus (sprendinius), nei iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu, t. y. nebenustačiusi, kad tam tikri nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti pašalinti ar pertvarkyti taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai (būtent: sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį; sklype Naglių g. 20, Nida, pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu), nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur, sudarė prielaidas įteisinti iki tol galiojusių KNNP planavimo schemos ir KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) pažeidimų padarinius ir nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių savininkai inter alia

įpareigoti išardyti, perstatyti ar atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista. Pažymėtina, kad įsiteisėjusių teismų sprendimų nevykdymas negali būti konstituciškai pateisinamas inter alia Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo rengimo ir šio nutarimo projekto teikimo dokumentuose minimu siekiu baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas.

Kartu paminėtina ir tai, kad pagal KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo, kaip minėta, be kita ko, nebėra nustatyta reikalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat reikalavimo sklype Naglių g. 20, Nida, pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu, numatytos Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės traktuotinos kaip nustatančios mažesnį Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos teritorijos, apsaugos lygį, nei nustatyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, kuriais minėtų statinių savininkai įpareigoti atitinkamus statinius išardyti ir (arba) pertvarkyti.

43. Taigi KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie yra privalomi inter alia visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms.

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

45. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai, kuriuose nustatyta, kaip turi būti tvarkomi šiuose punktuose nurodyti sklypai ir inter alia pertvarkomi ir (arba) išardomi juose esantys statiniai, ir kurie šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negalės būti taikomi. Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, minėtų teritorijų Kuršių nerijos nacionaliniame parke tvarkymas pagal konkrečius Vyriausybės nustatytus sprendinius šiai teritorijai liks nesureguliuotas, todėl gali atsirasti tam tikras teisinis neapibrėžtumas dėl minėtų teritorijų tvarkymo ir ūkinės veiklos, inter alia statybų, jose vykdymo. Tai būtų nesuderinama su iš Konstitucijos kylančia valstybės pareiga užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

45.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės spragų pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas; teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę, taigi taip pat ir aiškinant teisę, inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti; teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc, t. y. jie jas gali pašalinti individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus; galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą ( inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Konstitucinė pareiga per protingą laiką, paisant Konstitucijos, teisės aktais nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą mutatis mutandis taikytina ir kitiems teisėkūros subjektams.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti pareigą nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones, privalo per protingą laiką nustatyti deramą, Konstitucijai neprieštaraujantį, inter alia nesudarantį prielaidų nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d., 2019 m. spalio 30 d. redakcijos) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytų sklypų ir juose esančių statinių tvarkymo teisinį reguliavimą.

45.2. Kaip minėta, KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d., 2019 m. spalio 30 d. redakcijos) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių savininkų atžvilgiu yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai (atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartis ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartis), kuriuose inter alia nuspręsta, kaip, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi būti

pertvarkomi ir (arba) išardomi tuose sklypuose esantys statiniai.Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją tol, kol Vyriausybė nustatys Konstitucijai neprieštaraujantį

Kuršių nerijos nacionalinio parko atitinkamų teritorijų ir jose esančių statinių tvarkymą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, sklypai Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida, bei juose esantys statiniai turėtų būti tvarkomi (inter alia išardomi, pertvarkomi ir (arba) atkuriami) taip, kaip nustatyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, būtent atitinkamai minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartyje ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartyje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u t a r i a:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 (Žin., 2012, Nr. 70-3592) patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsniui, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija; TAR, 2019-11-05, Nr. 17602) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAI ELVYRA BALTUTYTĖ

GINTARAS GODA

VYTAUTAS GREIČIUS

DANUTĖ JOČIENĖ

GEDIMINAS MESONIS

VYTAS MILIUS

DAIVA PETRYLAITĖ

JANINA STRIPEIKIENĖ

DAINIUS ŽALIMAS_______________________

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.7CB351D6F886

ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS


Kasacinio skundo Nr. 2P-488/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15860-2017-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkės), Arvydo Daugėlos ir Artūro Ridiko, susipažinusi su nuteistojo A. J. V. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 20 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo A. J. V. kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8

dalimis,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. J. V. kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

TEISĖJAI DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

ARVYDAS DAUGĖLA

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-480/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15860-2017-3

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b0134cd00d4911ea9d279ea27696ab7b

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bf97ed000d4911ea9d279ea27696ab7b


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkės), Arvydo Daugėlos ir Artūro Ridiko, susipažinusi su Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Simono Minkevičiaus kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 20 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties nuteistojo N. A. baudžiamojoje ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Kasatorius prašo pakeisti žemesnės instancijos teismų sprendimus, panaikinat jų dalis, kuriomis nuteistajam N. A. nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi N. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) 25 MGL (941,50 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad įmoka turi būti sumokėta per 2 mėnesius. Kitas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 20 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties dalis palikti nepakeistas. Prokuroro nuomone, žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo Bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius netinkamą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą grindžia argumentais apie tai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino nuteistajam N. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi. Nuteistasis, anot kasatoriaus, nebuvo nuoširdus ir nepadėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti visas jo ir bendrininkų įvykdytas nusikalstamas veikas, o iš dalies prisipažino tik įtakotas ikiteisminio tyrimo metu surinktų jį kaltinančių duomenų. Be to, prokuroras pažymi, kad šis argumentas buvo išdėstytas prokuroro apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas niekaip dėl jo nepasisakė.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su pareikalautos bylos medžiaga, pažymi, kad priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, pasisakė dėl N. A. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Esminis apeliaciniame skunde keliamas klausimas buvo dėl BK 75 straipsnio taikymo, beje, prokuroras prašė tik pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinant jo dalį dėl BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalių taikymo, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Šiame prašyme nebuvo suformuluotas reikalavimas pašalinti N. A. pripažintą lengvinančią aplinkybę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BK 320 straipsnio 3 dalis).

Kitas prokuroro kasaciniame skunde nurodytas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas – BK 75 straipsnio netinkamas taikymas. Kasatorius, ginčydamas nuteistajam N. A. BK 75 straipsnio taikymą, kritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl jo asmenybę charakterizuojančių savybių vertinimo. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingas išvadas spręsdamas apie nuteistojo N. A. asmenybę, kad teismai spręsdami vykdymo atidėjimo

klausimą turėjo įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias su nuteistojo asmenybe. Tačiau teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad tai yra faktai ir jie buvo žinomi nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismuose ir įvertinti. Kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių nenagrinėja, todėl negali vertinti, ar jos pakankamos ar ne taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Abiejų instancijų teismai išdėstė motyvus, pagrindžiančius paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą N. A. Skunde nepateikti išsamūs teisiniai argumentai dėl šių motyvų neatitikimo įstatymo reikalavimams.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Simono Minkevičiaus kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl jį atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Simono Minkevičiaus kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

ARVYDAS DAUGĖLA

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________


Nr. 3P-760/2019Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00101-2018-4(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. gegužės 3 d. gautu suinteresuoto asmens N. M. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi nustatė, kad paduoto kasacinio skundo turinys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 ir 347 straipsnių reikalavimus, todėl jis galėtų būti priimtas nagrinėti kasacine tvarka, tačiau nustatė terminą suinteresuotam asmeniui N. M. iki 2019 m. birželio 12 d. pateikti tinkamai patvirtintą kasacinio skundo vertimą į rusų kalbą.

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgdama į tai, kad suinteresuotas asmuo N. M. teismo nustatytu terminu ir tvarka iš

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b6b5c1800d4911ea9d279ea27696ab7b

esmės pašalino kasacinio skundo trūkumus, nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi, sprendžia, kad paduotas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Suinteresuotas asmuo N. M. kartu su kasaciniu skundu taip pat pateikė prašymą sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimu leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės V. L. 2018 m. balandžio 14 d. atliktą ir išduotą vykdomąjį įrašą dėl 333 032,55 Baltarusijos rublių ir 34 981,31 JAV dolerių įsiskolinimo pagal 2016 m. vasario 17 d. Generalinį susitarimą dėl kreditavimo multivaliutinės atnaujinamos kredito linijos forma Nr. 2016-35 išieškojimo iš suinteresuoto asmens N. M. uždarosios akcinės bendrovės „Alfa-Bank“ naudai ir Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės V. L. 2018 m. balandžio 14 d. atliktą ir išduotą vykdomąjį įrašą dėl 333 032,55 Baltarusijos rublių ir 34 981,31 JAV dolerių įsiskolinimo pagal 2016 m. vasario 17 d. Generalinį susitarimą dėl kreditavimo multivaliutinės atnaujinamos kredito linijos forma Nr. 2016-35 išieškojimo iš suinteresuoto asmens N. M. uždarosios akcinės bendrovės „Alfa-Bank“ naudai.

Pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį teisėjų atrankos kolegija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas iš esmės reiškia vykdymo veiksmų pagal vykdomąjį raštą, išduotą to sprendimo ar nutarties pagrindu, sustabdymą.

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad suinteresuoto asmens prašymas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutarties vykdymo sustabdymo pripažintinas teisiškai pagrįstu, todėl siekiant apsaugoti įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsniu teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Sustabdyti kasacine tvarka skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutarties vykdymą tol, kol

byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________


Nr. 3P-1011/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c8c1cfe00d4911ea9d279ea27696ab7b

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00270-2014-2(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 10 d. gautu suinteresuoto asmens A. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo nutarties vykdymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Paduotas kasacinis skundas atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Suinteresuoto asmens A. B. prašymas sustabdyti apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą, kuria iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos BUAB „Bartas ir Ko“ naudai, pripažintinas pagrįstų, todėl tenkintinu.

Suinteresuotas asmuo A. B. prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti skundžiamomis nutartimis nustatytas faktines aplinkybes naudoti kaip prejudicinius faktus.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šiuo atveju suinteresuotas asmuo savo reikalavimų nėra pareiškęs ir jo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su teismo sprendimo vykdymu, todėl jo prašymas netenkintinas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsniu,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Tenkinti prašymą dėl teismo nutarties vykdymo sustabdymo.Sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Išreikalauti civilinę bylą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasatorių ir jo atstovą, išsiųsti kasacinio skundo kopiją.Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 10 d. gautu ieškovo V. M. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:


Ieškovo V. M. prašymas sustabdyti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo vykdymą, kuriuo iš jo atsakovei AB SEB bankas priteista 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų, pripažintinas pagrįstų, todėl tenkintinu.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Tenkinti prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo sustabdymo.Sustabdyti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine

tvarka.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Išreikalauti civilinę bylą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasatorių ir jo atstovą, išsiųsti kasacinio skundo kopiją.Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c36b3c200d4911ea9d279ea27696ab7b

DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 13 d. gautu ieškovo Seesam Insurance AS kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:


Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis,

n u t a r i a:


bylų sąrašą.Išreikalauti civilinę bylą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasatorių ir jo atstovą, išsiųsti kasacinio skundo kopiją.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a598f5200d4911ea9d279ea27696ab7b




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 13 d. gautu atsakovės S. Č. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:


bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ddfb10000e1211ea9d279ea27696ab7b

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c205dfc00d4911ea9d279ea27696ab7b


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 18 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nimetus“ kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:


bylų sąrašą.Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Baudžiamoji byla Nr. 2K-247-719/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65417-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.5.; 1.1.8.7.1.; 2.2.2.3.1.2.(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8a37c7800c8011ea9d279ea27696ab7b

2019 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,nuteistajam E. V., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,nuteistajam R. K., jo gynėjai advokatei Zitai Malovai,neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos

prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros laikinai einančios Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Linos Zakarauskaitės ir nuteistojo E. V. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu E. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie 2017 m. sausio 12 d. apeliacinio teismo nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas 2016 m. spalio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės pridėta Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta subendrinta bausmė – šešeri metai laisvės atėmimo, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio asmens sulaikymo bausmei atlikti momento.

R. K. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2018 m. birželio 29 d. Plungės rajono apylinkės teismo nutartimi paskirtos subendrintos vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis (subendrintos bausmės, paskirtos Plungės rajono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžiais) ir paskirta subendrinta bausmė – ketveri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitant laikinojo sulaikymo laiką 2017 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. kovo 17 d. bei bausmes, iš dalies atliktas pagal Plungės rajono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžius, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista I. N. solidariai iš R. K. ir E. V. 10 155 Eur (dešimt tūkstančių šimtas penkiasdešimt penki eurai) turtinei žalai atlyginti ir 3000 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti, T. Š. priteista solidariai iš R. K. ir E. V. 3000 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžiu nuteistojo E. V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį:

Nuteistojo E. V. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį bei paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie 2017 m. sausio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio, kuriuo buvo pakeistas 2016 m. spalio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė – penkeri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo.

Iš Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad E. V. ir R. K. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, bei pašalinta E. V. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad R. K. ir E. V. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Dėl nuteistojo R. K. apeliacinis skundas nebuvo gautas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo E. V. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo E. V. ir jo gynėjo Vytauto Sirvydžio, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokurorės kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. K. ir jo gynėjos Zitos Malovos, prašiusių prokurorės skundą atmesti, o E. V. – tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. R. K. ir E. V. nuteisti už tai, kad 2015 m. lapkričio 27 d., veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į kitą tyrimą, ir keturiais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, pagal iš anksto sutartą veiksmų planą bei turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, apie 16 val. prie (duomenys neskelbtini), susitikę aptarė būsimo nusikaltimo detales ir pasiskirstė vaidmenimis, po ko apie 16 val. 20 min. E. V., asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nuvažiavo į PC „Ermitažas“, (duomenys neskelbtini), kur nupirko vieną pakuotę plastikinių užveržiklių, turėdami tikslą juos panaudoti plėšimo metu, bei grįžę į susitarimo vietą prie (duomenys neskelbtini)juos perdavė dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir R. K., kurie turėjo įsibrauti į namą ir pagroti svetimą turtą, taip teikdami nusikalstamos veikos darymo priemones, bei dar kartą aptarę būsimo nusikaltimo detales apie 18 val. 5 min., nenustatytam asmeniui „VW Golf“ automobiliu nuvežus R. K. bei du ikiteisminio tyrimo nenustatytus asmenis prie namo adresu: (duomenys neskelbtini), E. V. automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui automobilyje „VW Golf“ stovint atokiau nuo namo bei stebint aplinką, R. K. su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis apgaule įsibrovė į I. N. priklausantį namą adresu: (duomenys neskelbtini), kur R. K. prieš I. N. panaudojo fizinį smurtą bei kitaip atėmė galimybę nukentėjusiajai priešintis, t. y., pagriebęs už plaukų ir kaklo I. N. ir ją nustūmęs į kambarį, suveržė rankas plastikiniais užveržikliais bei pargriovė ant žemės, sugriebęs už kaklo tampė už plaukų, grasindamas prieš ją ir jos nepilnametį sūnų T. Š. panaudoti fizinį smurtą, o tuo metu į namą įbėgę du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys nukentėjusįjį nepilnametį T. Š. paguldė ant žemės ir už nugaros suveržė rankas plastikiniais užveržikliais, taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, bendrais veiksmais pagrobė svetimą, I. N. priklausantį, didelės vertės turtą: 3850 Eur, auksinius auskarus su deimantais – 850 Eur vertės, balto aukso žiedą su deimantu – 650 Eur vertės, balto aukso žiedą su deimantu – 1390 Eur vertės, balto aukso auskarus su safyru ir deimantais – 280 Eur vertės, balto aukso auskarus su deimantais – 300 Eur vertės, geltono aukso auskarus su deimantais – 2000 Eur vertės, geltono aukso žiedą su rubinu ir deimantais – 400 Eur vertės, balto aukso grandinėlę su pakabučiu su topazu ir deimantais – bendros 435 Eur vertės, tokiais bendrais veiksmais pagrobė svetimą, I. N. priklausantį, didelės vertės turtą, bendros 10 155 Eur vertės.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo E. V. apeliacinį skundą, konstatavo, kad nuteistojo R. K. vaidmuo buvo aktyviausias – jis tiesiogiai kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis apgaule įsibrovė į nukentėjusiajai priklausantį namą, kur R. K. prieš nukentėjusiąją panaudojo fizinį smurtą bei kitaip atėmė galimybę priešintis, grasindamas prieš ją ir jos nepilnametį sūnų T. Š. panaudoti fizinį smurtą, bei pagrobė svetimą turtą. Tuo tarpu E. V., žinodamas savo ir kitų asmenų vaidmenį padarant nusikaltimą, vyko pirkti užtraukiklių bei, sėdėdamas automobilyje, stebėjo aplinką. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog E. V. savo veiksmais padėjo pagrobti didelės vertės nukentėjusiajai priklausantį turtą, t. y. veikė kaip padėjėjas. Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą. Atsižvelgdamas į tai, kad E. V. padėjo padaryti nusikalstamą veiką teikdamas priemones (vyko pirkti užtraukiklių) ir saugodamas kitus nusikaltimą darančius asmenis (stebėjo aplinką), apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog E. V. veikė kaip padėjėjas, todėl jo padaryta nusikalstama veika papildomai kvalifikuojama su nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pašalino iš apylinkės teismo nuosprendžio nustatytą aplinkybę, kad E. V. ir R. K. veikė bendrininkų grupe. Teismas pažymėjo, kad nustatyta, jog buvo tik vienas vykdytojas – R. K. ir vienas padėjėjas – E. V., t. y. mažiau nei du vykdytojai, todėl nėra bendrininkų grupės požymių.

2.2. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas sušvelnino nuteistajam E. V. paskirtą bausmę konstatuodamas, kad jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros laikinai einanti Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Lina Zakarauskaitė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Bylos medžiagoje surinkti įrodymai patvirtina, kad bendrininkų susitarimas apiplėšti kilo ne spontaniškai, o buvo planuotas susitikus ir apėmė bet kokius nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiuosius, siekiant apgaule patekti į gyvenamąjį namą, palaužti jų pasipriešinimą ir užvaldyti turtą. Ir nors E. V. vyko nupirkti užveržiklių, parūpino radijo stoteles ir plėšimo metu sėdėdamas automobilyje netoli įvykio vietos stebėjo aplinką, fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius tiesiogiai nenaudojo (ir tai logiška), tačiau savo nesutikimo dėl daromo nusikaltimo taip pat nepareiškė. Priešingai, bendrininkų pasirinktos nusikaltimui padaryti aplinkybės (įsibrovimas į gyvenamąjį namą žinant, kad gyventojai namuose) ir E. V. elgesys (susižinojimo priemonių (radijo stotelių) parūpinimas, aplinkos stebėjimas, priemonių nukentėjusiesiems surišti parūpinimas) ne tik kad sustiprino kitų bendrininkų pasiryžimą veikti nusikalstamai, bet ir tiesiogiai sudarė sąlygas jų nusikalstamiems veiksmams, be kurių šios nusikalstamos veikos padarymas būtų iš esmės pasunkėjęs. Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kaltininkų veiksmai yra susiję vienas su kitu ir kiekvieno iš jų veiksmai sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Būtent R. K., susitaręs su E. V. ir asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas į kitą ikiteisminį tyrimą, ir keturiais nenustatytais asmenimis, padarė BK 180 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, t. y. veikė kaip nusikaltimo, nustatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje, vykdytojai. Taigi tokie minėtų asmenų veiksmai darant BK 180 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą atitinka BK 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bendrininkų grupės požymius.

3.2. Bendrininkas savo buvimu vykdant plėšimą taip pat gali sustiprinti kitų bendrininkų pasiryžimą veikti nusikalstamai ar palaužti nukentėjusiojo valią ir pasipriešinimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad E. V. vaidmuo padarant nusikaltimą buvo antraeilis, tai nepagrįstai pripažino apeliacinės instancijos teismas. Nors E. V. nei fizinio, nei psichinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jis savo veiksmais sustiprino kitų bendrininkų pasiryžimą elgtis nusikalstamai. Pagal teismų praktiką visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį.

3.3. Abu kaltinamieji tokiu elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) pritarė bendrininkų nusikalstamiems sumanymams bei veiksmams ir suvokė, kad kartu su kitais bendrininkais dalyvauja padarant plėšimą, kartu siekė bendro rezultato, suprato savo vaidmenį bendrame nusikaltime, veikė kaip bendravykdžiai, todėl abu turėtų atsakyti už tą pačią nusikalstamą veiką, jų veiksmuose yra visi požymiai nusikaltimo, nurodyto BK 180 straipsnio 3 dalyje, E. V. ir R. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

4. Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo, panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas nebuvo tenkintas, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Bendrininkavimo požymis buvo nustatytas netinkamai, kadangi, net ir pagal kaltinimo versiją, jo veiksmai nebuvo niekaip susiję su tiesioginiais plėšimo veiksmais, jis negalėjo žinoti, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiti (pagal kaltinimo versiją, nenustatyti) nusikalstamos veikos bendrininkai.

4.2. Didelės vertės turto požymis šiuo aspektu parinktas nepagrįstai, kadangi, išskyrus du auskarus, kurie buvo rasti įvykio vietoje ir pateikti nukentėjusiosios apžiūros metu, taip pat vieną sertifikatą su auskarų vaizdu, daugiau nėra jokių aiškių ir objektyvių duomenų apie tokio turto konkrečią vertę (įsigijimo dokumentų, tauriųjų metalų prabos ir masės duomenų, brangakmenių sertifikatų, apibūdinančių šių brangakmenių priklausomybę konkrečiai rūšiai, kokybę, masę karatais, spalvą ir kitus individualius požymius). Tokia juvelyrinių dirbinių vertė buvo nustatyta pagal žodinę pačios nukentėjusiosios pateiktą charakteristiką, o jau iš pateiktos žodinės charakteristikos UAB „Auksinis garantas“ pateikė pažymą, kurioje buvo pakartotos pačios nukentėjusiosios žodžiu nupasakotos jos turėtų juvelyrinių dirbinių

charakteristikos. Kasatorius jokių juvelyrinių dirbinių nėra įgijęs.4.3. Priimdami skundžiamus procesinius sprendimus (jų dalis), abu žemesniųjų instancijų teismai padarė esminę

baudžiamojo proceso teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, grįsdami juos kaltinamojo R. K. parodymais, vertindami tokius parodymus kaip nuoseklius, nors jie buvo ne tik nenuoseklūs, bet esmingai prieštaringi. Abu žemesniųjų instancijų teismai neatkreipė jokio dėmesio į tai, kad kaltinamasis R. K. buvo gydytas Kretingos ligoninės Bendrosios chirurgijos skyriuje dėl galvos smegenų sutrenkimo, ir, priimdami skundžiamas nuosprendžių dalis kasatoriaus atžvilgiu, nesilaikė kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos išaiškinimų, reikalaujančių griežtai tikrinti tokio asmens parodymus.

4.4. R. K. keitė parodymus, kurie buvo fiksuojami jo parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai jis jau aiškino, kad „[sutartoje] vietoje automobilio nematė, kur buvo E. V. ir ką plėšimo metu veikė – nežino“. Kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad žemesniųjų instancijų teismai turi ne tik aiškintis parodymų prieštaringumą, bet ir nustatyti parodymų pakeitimo priežastis.

4.5. Skirtingų asmenų atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 192 straipsniu, asmuo parodomas atpažįstančiajam (R. K.) kartu su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną, tačiau kasatoriaus atžvilgiu buvo pasirinktas kitoks veiksmas – atpažinimas iš asmenų nuotraukų kartotekos (BPK 194 straipsnis). Kitais atvejais galimybė atpažinti asmenį buvo sudaryta ir akistatų metu. Šiuo aspektu pažymima, kad pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas.

4.6. Skirtingas BPK nurodytų atpažinimo būdų taikymas nulėmė iš esmės skirtingus procesinius rezultatus, nors jokio pagrindo tokiam skirtingam kasatoriaus traktavimui nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuoja, jog skirtingiems asmenims – T. L., K. U. bei T. P. ir T. A. ikiteisminis tyrimas nutrauktas skirtingais procesiniais pagrindais: pirmuoju atveju – nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltę, antruoju atveju – nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Dėl T. A. R. K. akistatos metu teigė, kad jo neatpažįsta, kad tai ne tas pats asmuo, kuris dalyvavo plėšime, nors toliau, akistatos tarp R. K. ir T. P. metu, R. K. ir toliau teigė, kad T. A. dalyvavo plėšime. Kasatoriaus atžvilgiu nebuvo rengiamos akistatos, nebuvo surengtas atpažinimas parodant jį kartu su kitais tos pačios lyties asmenimis (BPK 192 straipsnis), ir tai savo ruožtu nulėmė, kad nebuvo taikytas nė vienas iš ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindų.

4.7. Tiek pagal R. K. parodymus, tiek ir pagal kaltinimo versiją, nusikalstamoje veikoje, dėl kurios yra nuteistas kasatorius, galimai dalyvavo ir A. P. Šio asmens dalyvavimas veikiant kartu su R. K. buvo nepalyginti aktyvesnis. Apeliacinės instancijos teisme šis asmuo buvo apklaustas kaip liudytojas ir parodė, kad jam yra pareikšti įtarimai dėl tos pačios veikos. Toks asmuo, apeliacinės instancijos teisme suteikus jam liudytojo procesinį statusą, apklausiamas (nors lygiagrečiai turėdamas įtariamojo procesinį statusą ikiteisminiame tyrime dėl tos pačios veikos) naudojosi savo, kaip įtariamojo, statusu ir neigė bet kokį dalyvavimą veikoje, dėl kurios jam yra pranešta apie įtarimą.

4.8. BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytas liudytojo, galinčio duoti parodymus apie savo paties nusikalstamą veiką, procesinis statusas, kasatoriaus manymu, neturėtų pasibaigti ties ikiteisminio tyrimo stadija. Viena situacija yra tada, kai teisminio bylos nagrinėjimo metu yra vertinami atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymai, ir visai kita, kokia buvo kasatoriaus byloje, kurioje apeliacinės instancijos teisme apklausiamas A. P. ne tik nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, bet jo, kaip įtariamojo, atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas ir jo apklausos teisme metu. Vien tik tokio apklausiamo asmens atleidimas nuo priesaikos teisme taip pat neišsprendžia procesinės situacijos ir, kasatoriaus manymu, kasacinis teismas turi atsižvelgti į šias aplinkybes.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Prokurorės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo E. V. – atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba

netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

6.1. Taigi tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi šie kasacinių skundų argumentai nebus nagrinėjami.

6.2. Nuteistojo E. V. kasacinio skundo argumentai dėl didelės vertės turto požymio nustatymo taip pat nebus nagrinėjami, kadangi šis klausimas nebuvo keliamas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, o kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

6.3. Šioje byloje bus nagrinėjami kasacinio skundo argumentai dėl to: 1) ar pagal teismų nustatytas aplinkybes E. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį; 2) ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pašalino pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte; 3) ar šioje byloje, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 180 straipsnio 3 dalies taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

7. Prokurorės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, E. V. veiką, nustatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuodamas ne kaip padarytą vykdytojo, o padėjėjo (su papildoma nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.1. E. V. apeliacinės instancijos teismo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, žinodamas savo ir kitų asmenų vaidmenį padarant nusikaltimą, vyko pirkti plastikinių užveržiklių, kurie turėjo būti ir buvo panaudoti plėšimo metu, parūpino radijo stoteles bei stebėjo aplinką automobilyje, atokiau nuo namo, į kurį buvo įsibrauta.

7.2. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismų buvo nustatyta, kad R. K. ir E. V., veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į kitą tyrimą, ir keturiais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pagal iš anksto sutartą veiksmų planą bei turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2015 m. lapkričio 27 d. apie 16 val. prie (duomenys neskelbtini), susitikę aptarė būsimo nusikaltimo detales ir pasiskirstė vaidmenimis, po ko apie 16.20 val. E. V., asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nuvažiavo į PC „Ermitažas“, esantį (duomenys neskelbtini), kur nupirko vieną pakuotę plastikinių užveržiklių, turėdami tikslą juos panaudoti plėšimo metu, bei grįžę į susitarimo vietą, prie (duomenys neskelbtini), juos perdavė dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir R. K., kurie turėjo įsibrauti į namą bei pagroti svetimą turtą. Taip teikdami nusikalstamos veikos darymo priemones bei dar kartą aptarę būsimo nusikaltimo detales, apie 18.05 val., nenustatytam asmeniui „VW Golf“ automobiliu nuvežus R. K. bei du ikiteisminio tyrimo nenustatytus asmenis prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), E. V. automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui automobilyje „VW Golf“ stovint atokiau nuo namo bei stebint aplinką, R. K. su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis apgaule įsibrovė į I. N. priklausantį namą, kur R. K. prieš I. N. panaudojo fizinį smurtą bei kitaip atėmė galimybę nukentėjusiajai priešintis, t. y., pagriebęs už plaukų ir kaklo I. N. ir ją nustūmęs į kambarį, suveržė rankas plastikiniais užveržikliais bei pargriovė ant žemės, sugriebęs už kaklo tampė už plaukų, grasindamas panaudoti prieš ją ir jos nepilnametį sūnų T. Š. fizinį smurtą, o tuo metu į namą įbėgę du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys

nukentėjusįjį nepilnametį T. Š. paguldė ant žemės ir už nugaros suveržė rankas plastikiniais užveržikliais, taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, bendrais veiksmais pagrobė svetimą, I. N. priklausantį, didelės vertės turtą – pinigus ir juvelyrinius dirbinius, bendros 10 155 Eur vertės.

7.3. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, bendrininkavimas iš esmės yra padaromas bendromis dviejų ar daugiau asmenų, sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Minėta, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009 ir kt.).

7.4. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas padaryti nusikalstamą veiką ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą.

7.5. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad jie kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-269-648/2017 ir kt.). Kitaip tariant, vykdytojais laikomi asmenys, tiesiogiai atlikę BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus.

7.6. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, E. V. pats tiesiogiai neatliko jokių BK 180 straipsnio 3 dalyje nurodytų veiksmų, dėl kurių jį reikėtų laikyti nusikaltimo vykdytoju. Būtent pirmiau paminėti, teismų nustatyti E. V. veiksmai, kai jis vyko pirkti plastikinių užveržiklių, stebėjo aplinką bei, pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus, parūpino radijo stoteles, reiškia, kad jis sudarė sąlygas kitiems bendrininkams padaryti nusikaltimą. Tokie veiksmai rodo E. V. ir R. K. bei kitų bendrininkų veikos bei tyčios bendrumą, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Taigi, tokie E. V. veiksmai pagrįstai apeliacinės instancijos teismo buvo pripažinti padėjimu daryti BK 180 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą.

7.7. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tai reiškia, kad mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan.

7.8. Bendrininkų grupė, skirtingai nuo organizuotos grupės, nėra BK 180 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis, tačiau pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą ją teismas gali pripažinti kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes E. V. ir R. K., šią aplinkybę pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nors šis teismas E. V. veiką nepagrįstai įvertino kaip vykdytojo, tačiau iš nuosprendžio motyvų matyti, kad įvertino ir tai, jog abu kaltinamieji nusikaltimą padarė su kitais bendrininkais, kurie byloje įvardijami kaip „ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys“ bei „asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į kitą

tyrimą“. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad E. V. padėjo padaryti nusikalstamą veiką teikdamas priemones (vyko pirkti užtraukiklių) ir saugodamas kitus nusikaltimą darančius asmenis (stebėjo aplinką), padarė pagrįstą išvadą, jog E. V. veikė kaip padėjėjas. Kartu šis teismas konstatavo, kad buvo tik vienas vykdytojas – R. K., ir vienas padėjėjas – E. V., todėl nėra bendrininkų grupės požymių, ir abiem nuteistiesiems pašalino BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

7.9. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, paminėtais motyvais nepripažindamas kaltininkų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ne mažiau kaip trys nusikaltime dalyvavę asmenys (R. K. su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis) tiesiogiai vykdė objektyviuosius nusikaltimo požymius, t. y. buvo nusikaltimo vykdytojai.

7.10. Teismų praktikoje gana dažnai susiduriama su atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu, kurio pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti. Sprendžiant, ar galima konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą su nenustatytu asmeniu, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Todėl bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-146-511/2016, 2K-370-693/2017).

7.11. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. V. ir R. K. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad jie veikė bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į kitą tyrimą, ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, iš kurių mažiausiai du, neskaitant R. K., vykdė objektyviąją BK 180 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo pusę ir veikė kaip vykdytojai. Tokia teismo išvada dėl bendrininkų grupės buvimo neprieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu. Taigi akivaizdu, kad kelių bendrininkų buvimas, jų susitarimas, jungiamas tyčios veikti bendrai, lėmė ir palengvino nusikalstamos veikos darymą, sustiprino jų pasiryžimą veikti nusikalstamai. Be nenustatytų asmens veiksmų nebūtų įmanomi ir nuteistojo R. K. veiksmai, padarant nusikaltimą, nustatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje.

7.12. Apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas E. V. ir R. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, iš esmės nepateikė motyvų dėl kitų asmenų dalyvavimo padarant šį nusikaltimą, apsiribodamas konstatavimu, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nenustatytų bendrininkų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, kur būtų konstatuota ir tai, kad bendrininkų grupėje buvo ne mažiau kaip du vykdytojai, kurie atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius ar specialiuosius požymius. Kolegija pažymi tai, kad faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, patvirtino, jog padarant BK 180 straipsnio 3 dalyje nurodytą veiką, be E. V. ir R. K., dalyvavo ir kiti – nenustatyti asmenys, visi jie suvokė, kad kartu su kitais bendrininkais dalyvauja padarant plėšimą, kartu siekė bendro rezultato, suprato savo vaidmenį bendrame nusikaltime. Apeliacinės instancijos teismas, išskyrus tai, jog pakeitė E. V. veikos teisinį vertinimą, jokių naujų aplinkybių nenustatė ir savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl kitų asmenų nešalino bei nekeitė, iš esmės joms pritardamas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, iš kurių matyti, kad, be R. K., dar mažiausiai du nenustatyti asmenys tiesiogiai atliko BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus. Tokia situacija atitinka vieną iš bendrininkavimo formų – bendrininkų grupę. Todėl apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nustatytą E. V. ir R. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jie nusikalstamą veiką padarė dalyvaudami bendrininkų grupėje, netinkamai pritaikė BK 25 straipsnio 2 dalį ir 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Maža to – nurodydamas, jog naikina šią aplinkybę, ir švelnindamas nuosprendį ne tik E. V., bet ir R. K., nepateikė jokių motyvų dėl R. K. skirtos bausmės, nors BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas tai įpareigoja. Dėl nurodytų priežasčių naikintina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl pašalinimo

iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytų aplinkybių bei pripažinimo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad E. V. ir R. K. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

7.13. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas nurodytas aplinkybes, R. K. skirtos bausmės nekeitė, o E. V. bausmės mažinimą iš esmės motyvavo tuo, kad jo veika iš pagrindinio (vykdytojo) vaidmens buvo perkvalifikuota į antraeilį (padėjėjo), keisti skundžiamą nuosprendį dėl E. V. skirtos bausmės ar papildomai pasisakyti dėl R. K. skirtos bausmės nėra pagrindo.

8. Nuteistojo kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai procesinius sprendimus grindė duomenimis, neatitinkančiai įrodymų sampratos ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.

8.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

8.2. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.

8.3. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, kad kaltinamo asmens veiksmai turi visus konkrečius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali bylos nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokie proceso dalyvių pasiūlymai teismams nėra privalomi ir jų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

8.4. Nuteistasis E. V. kasaciniame (kaip ir apeliaciniame) skunde kelia įrodymų, kito nuteistojo – R. K. parodymų patikimumo klausimą, teigia, kad padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų kasatorių parodant atpažinti iš jo nuotraukos (BPK 194 straipsnis), o tuo tarpu kitus asmenis parodant atpažinti gyvai (BPK 192 straipsnis), kas kitiems asmenims nulėmė visiškai skirtingą procesinę baigtį (jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas).

8.5. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

8.6. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo E. V. kaltės, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme išsamiai išanalizavo bylos įrodymus, palygino juos tarpusavyje, nagrinėjo ne tik kito nuteistojo – R. K. parodymus, bet ir kitus bylos duomenis, nuteistojo R. K. parodymus gretindamas su kitais įrodymais: liudytojų E. G., R. P., R. D. parodymais, apžiūros protokolais ir vaizdo įrašais, specialisto išvadomis, mobiliojo ryšio informacijos duomenimis ir kt., argumentuotai pripažino R. K. parodymus įrodymais ir motyvavo, kodėl jais vadovaujasi, pasisakė dėl byloje surinktų duomenų atitikties BPK įrodymams keliamiems reikalavimams, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl remiasi ar atmeta vienus ar kitus įrodymus, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus, BPK pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys taip pat patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 4 dalies nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas išsamias ir motyvuotas išvadas, kurioms nepritarti nėra pagrindo.

9. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant asmens parodymo atpažinti procesinį veiksmą, buvo pažeista BPK 192 straipsnyje nustatyta tokio veiksmo atlikimo tvarka.

9.1. Apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti atliekamas to asmens parodymas

atpažinti. BPK 191–192 straipsniuose nustatytos tokio asmens parodymo atpažinti sąlygos. BPK 191 straipsnio 2 dalyje ir 192 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta asmens parodymo atpažinti tvarka. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą; atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodymo atpažinti protokole nurodomos visų parodomų atpažinti asmenų pavardės, vardai, gimimo metai, ūgis, kūno sudėjimas, gyvenamoji vieta, drabužiai, kuriais jie apsirengę; parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys; parodomų asmenų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama. BPK 192 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui užtikrinti. Taigi ši norma suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2008, 2K-370-693/2017).

9.2. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką, jo metu nuteistasis R. K. atpažino E. V., kurį apklausoje įvardijo kaip „Mercedes“ vairuotoją“ ir „Storą“. Atliekant šį procesinį ikiteisminio tyrimo veiksmą buvo laikomasi BPK 192 straipsnyje įtvirtintos jo atlikimo tvarkos: įtariamasis R. K., prieš parodant jam atpažintiną asmenį pagal nuotraukas su penkiomis kitų asmenų nuotraukomis, buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintiną asmenį – E. V., atpažįstančiajam pageidaujant, šio veiksmo atlikimo metu dalyvavo jo gynėja advokatė, kas taip pat paneigia kasatoriaus minimo poveikio atpažįstančiajam galimybę. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu R. K. nurodė, kad atpažįsta kasatorių pagal veido bruožus. Kasatorius skunde nurodo, kad jis abejoja atliktų asmens parodymų atpažinti patikimumu iš esmės vien dėl to, kad kitiems asmenims, kurie buvo parodyti atpažinti gyvai, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tačiau toks skundo argumentas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais ir nedaro paties procesinio veiksmo neteisėto, nes jo įrodomoji reikšmė buvo įvertinta palyginus šiuos duomenis su kitais bylos įrodymais ir įvertinus įrodymų visumą. Be to, teisme nuteistasis R. K. patvirtino, kad E. V. yra būtent tas asmuo, apie kurį jis davė parodymus. Taigi nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu gauti duomenys neatitiko BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų.

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuteistojo E. V. veika pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį kvalifikuota tinkamai.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a:

Nuteistojo E. V. kasacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos nustatytos aplinkybės, kad E. V. ir R. K. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, ir pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybę, kad R. K. ir E. V. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

ELIGIJUS GLADUTIS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. spalio 30 d. gautu ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Logistics“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Feldita“ ir uždaroji akcinė bendrovė „ACC Distribution“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9d86b6200c8011ea9d279ea27696ab7b

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 5 dalį, 185 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalį, Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį, nes netaikė Europos Sąjungos teisės normų, kurias privalėjo taikyti, nepateikė teisinių argumentų, lėmusių nutarties priėmimą. Teismas neanalizavo byloje esančios situacijos ir įrodymų, netyrė kasatorės keliamų klausimų dėl Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Teismas netinkamai nustatė jurisdikciją kilusiam ginčui, nes teigė, kad ginčą kompetentingas nagrinėti ir žalos atsiradimo vietos teismas, nors šalys vežimo sutartyje susitarė dėl kito teismo. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl precedentų vertinimo ir taikymo. Teismo cituojamoje kasacinio teismo praktikoje analizuojama situacija, kai šalys nebuvo susitarusios dėl teismingumo. Šiuo atveju toks susitarimas yra, todėl minėta kasacinio teismo nutartimi remtis negalima, nes nesutampa faktinės aplinkybės.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju pagrindiniai kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8cfeafb00c8011ea9d279ea27696ab7b

Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,susipažinusi su 2019 m. lapkričio 8 d. gautu atsakovo R. U. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas R. U. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria panaikintas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimas ir byla CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Atsakovo R. U. paduotas kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (CK 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.127 straipsnio 1 dalį, 1.131 straipsnio 1 dalį), pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo proceso teisės normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio pateikimą baudžiamajame procese (BPK 109, 110, 112 straipsniai), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog ieškovė VĮ Turto bankas nepraleido sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino, kuris neva skaičiuotinas ne nuo 2014 m. lapkričio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo momento, o nuo baudžiamojoje byloje įsigaliojusio apkaltinamojo nuosprendžio. Atsakovo nuomone, aplinkybės dėl jo veiksmų neteisėtumo ieškovei neginčijamai tapo žinomos užbaigus ikiteisminį tyrimą ir perdavus baudžiamąją bylą teismui, kurioje ieškovė galėjo pareikšti atsakovui civilinį ieškinį, tačiau to nepadarė. Ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d., kai ankstesnė kreditorė Kauno teritorinė muitinė surašė supaprastinto patikrinimą aktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir dėl šios priežasties atmetė ieškinį.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos,

ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl

jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas atsakovo prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio

mokėjimo; atsakovui grąžintinas iš dalies sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti R. U. (a. k. duomenys neskelbtini) 200 (du šimtus) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. lapkričio 7 d.

AB SEB bankas, Luminor Bank AS, mokėjimo nurodymo Nr. 56.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-58-222/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02682-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 16.9.12(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyriausiojo specialisto Renato Ivanausko prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=805717c00c8011ea9d279ea27696ab7b

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. U. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) 2018 m. spalio 17 d. nutarimu pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 428 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 40 Eur bauda. A. U. nubausta už tai, kad 2018 m. spalio 17 d. 16.39 val. (duomenys neskelbtini), lipdama iš pavežėjo automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidarydama automobilio dureles neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams, durelėmis atsitrenkė į pravažiuojantį automobilį „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgadino abu automobilius, šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 52 punkto reikalavimą.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi netenkino A. U. skundo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 17 d. nutarimą paliko nepakeistą. Be to, teismas nutarė perduoti bylos medžiagą institucijai atlikti papildomą tyrimą ir priimti sprendimą dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos (ne)pradėjimo automobilio „Toyota“ vairuotojui R. G.

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 27 d. nutarimu tenkino A. U. atstovo advokato Auksano Čiupailos apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti Vilniaus apskrities VPK 2018 m. spalio 17 d. nutarimas nubausti A. U. pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį, panaikino bei administracinio nusižengimo teiseną jos atžvilgiu nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyriausiojo specialisto Renato Ivanausko prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nutarimą ir perduoti administracinio nusižengimo bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Pareiškėjas nurodo:

5.1. A. U. institucija (policijos įstaiga) buvo pateikusi kaltinimą pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį dėl administracinio nusižengimo, t. y. Kelių eismo taisyklių pažeidimo, dėl kurio buvo sugadintos (apgadintos) transporto priemonės, kroviniai, kelių ir kiti įrenginiai arba kitas turtas. ANK 428 straipsnio 1 dalies dispozicija apibrėžia asmenis, kuriems taikoma ši administracinė atsakomybė: tai dviračius vairuojantys asmenys, pėstieji, vadeliotojai ir kiti asmenys, kurie naudojasi keliais. Skundžiamame nutarime teismas, konstatuodamas, kad A. U. nebuvo nė vienu iš ANK 428 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų (nei pėsčioji, nei dviratininkė, nei vadeliotoja, nei kitas asmuo, kuris naudojasi keliais), netinkamai aiškino ir taikė šią materialiosios teisės normą.

5.2. Eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus nustatačio Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 12 straipsnio 3 dalis, Kelių eismo taisyklių 6 punktas nustato, kad kiekvienas eismo dalyvis turi teisę naudotis keliais laikydamasis SEAKĮ ir kitų įstatymų, Kelių eismo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, tvarkos ir apribojimų. Pagal SEAKĮ 2 straipsnio 12 dalį, eismo dalyvis yra kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Vairuotojo ir pėsčiojo apibrėžimai pateikti SEAKĮ 2 straipsnio 48, 91 dalyse, tačiau keleivio sąvoka nepateikta, nors iš to paties įstatymo 16 straipsnio, Kelių eismo taisyklių VII skyriaus nuostatų galima daryti išvadą, kad teisės aktais yra nustatytos ir keleivių pareigos keliuose. Pavyzdžiui, maršrutinių transporto priemonių keleiviui leidžiama įlipti (išlipti) tik tada, kai transporto priemonė visiškai sustoja; iš važiuojamosios dalies pusės keleiviams leidžiama įlipti į transporto priemonę (išlipti iš jos) tik tuo atveju, jeigu to padaryti neįmanoma iš šaligatvio ar kelkraščio pusės ir jeigu tai bus saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams ir t. t. SEAKĮ, Kelių eismo taisyklės, nustatydamos keleivių pareigas keliuose, pripažįsta juos visaverčiais keliu besinaudojančiais eismo dalyviais. ANK 428 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė už pėsčiųjų ir kitų kelių eismo dalyvių padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardyti pažeidimai susiję su eismo dalyviais – vairuotoju ir pėsčiuoju (važiuojamosios kelio dalies perėjimas arba ėjimas ja ten, kur draudžiama, pėsčiųjų, vadeliotojų ir kitų asmenų,

kurie naudojasi keliais, nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų nesilaikymas ir t. t.). Taigi, pirmiau nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad ANK 428 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma eismo dalyviui – keleiviui, priešingu atveju dėl sukelto eismo įvykio keleivis negalėtų būti patrauktas atsakomybėn, nes ANK, išskyrus ANK 428 straipsnio 3 dalį, nėra nuostatos, įtvirtinančios atsakomybę už keleivio padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

5.3. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad A. U. kelyje veikė kaip keleivė, tai reiškia, kad jos atstovo skundą teismas turėjo nagrinėti iš esmės. A. U. inkriminuotas Kelių eismo taisyklių 52 punktas nustato, kad iš važiuojamosios dalies pusės keleiviams leidžiama įlipti į transporto priemonę (išlipti iš jos) tik tuo atveju, jeigu to padaryti neįmanoma iš šaligatvio ar kelkraščio pusės ir jeigu tai bus saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju keleivė A. U. turėjo išlipti iš kairės pusės, kur buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ir tuo metu nebuvo transporto priemonių eismo. Kelių eismo taisyklių 148 punktas draudžia atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams. A. U. automobilio dureles atidarė neįsitikinusi eismo saugumu, negavusi vairuotojo leidimo išlipti iš automobilio, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 52 punkto reikalavimus ir dėl to buvo apgadinti du automobiliai.

6. Asmuo, kurio atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta, A. U. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nutarimą palikti nepakeistą. A. U. atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. ANK 428 straipsnio 1 dalies prasme nėra pagrindo konstatuoti, kad ji padarė nors vieną iš alternatyvių šioje normoje nustatytų pavojingų veiksmų kaip pėsčioji, dviratininkė, vadeliotoja ar kitas asmuo, kuris naudojasi keliais, nepaklusdamas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklams ar ženklinimo reikalavimams, ar nesilaiko eismo tvarkos automagistralėse. ANK 428 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas KET ar kitų su kelių eismo saugumu susijusių pažeidimų, kuriuos nustačius asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn.

6.2. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad „Toyota Prius“ vairuotojas R. G., teikęs keleivių pavėžėjimo paslaugą, nesiėmė visų būtinų apsaugos priemonių, taip pat nesiėmė kitų prieinamų priemonių, pavyzdžiui, iš anksto įspėti keleives, kad jos išliptų tik jam leidus. Taigi, šiuo atveju teismas pripažino, kad „Toyota Prius“ vairuotojo veiksmuose yra kaltės, ir šie argumentai nebuvo paneigti bei nėra ginčijami.

6.3. Nors iš visų eismo dalyvių reikalaujama žinoti kelių eismo taisykles ir jų laikytis, tačiau transporto priemonių vairuotojų žinios yra tikrinamos egzaminuose, taip užtikrinant, kad vairuotojai suvoktų eisme vykstančius procesus, galimus pavojus ir būdus jų išvengti (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 11 dalis). Dėl to būtent vairuotojui tenka pareiga užtikrinti, kad ne tik jo paties, bet ir jo valdomos transporto priemonės keleivių veiksmai nekeltų pavojaus jiems patiems ir kitiems eismo dalyviams.

6.4. Keleivių išlaipinimas yra baigiamoji kelionės dalis (KET 52, 148 punktai) ir saugų išlaipinimą užtikrinti pirmiausia turi vairuotojas, parinkdamas (1) saugią išlaipinimo vietą ir (2) momentą bei (3) imdamasis kitų prieinamų priemonių (pvz., vairuotojas turi galimybę pasinaudoti galinio vaizdo veidrodėliais, kurie sudaro galimybę pastebėti iš galo artėjančią transporto priemonę, ir įspėti keleivius neatidaryti automobilio durelių, kol ji nepravažiuos). Sustojęs vietoje, kurioje vyksta eismas, vairuotojas turi imtis visų turimų priemonių, kad užtikrintų saugų keleivių išlaipinimą. Keleivis turi pareigą laikytis kelių eismo taisyklių, tačiau jo veiksmus išsilaipinant iš dalies lemia pasitikėjimas vairuotojo tinkamu pareigų įvykdymu – keleivis pasitiki, kad vairuotojas sudarė galimybę išsilaipinti saugioje vietoje ir saugiu metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-686/2017).

6.5. Kaip matyti iš byloje esančios vaizdo medžiagos (įvykio vietoje padarytų nuotraukų, patvirtinančių transporto priemonių „Toyota Prius“ ir „Volvo“ išsidėstymą) bei liudytojo V. B. paaiškinimų, „Toyota Prius“ vairuotojas neužtikrino saugaus keleivių išlaipinimo ir sustojo važiuojamosios kelio dalies kairėje pusėje (esant dvipusiam transporto priemonių judėjimui), taip sukeldamas papildomą pavojų bei apsunkindamas ir taip siauros gatvės transporto priemonių judėjimą, kai dešiniajame kelkraštyje buvo galimybė netrukdomai, nesukeliant papildomos rizikos, išlaipinti keleives (jos įsėdo į automobilį iš dešinės transporto priemonės pusės per priekines ir galines dureles, todėl automobilio „Toyota“ vairuotojas privalėjo, esant galimybei, sustoti dešinėje kelio (ar kelkraščio) pusėje ir saugiai jas išlaipinti).

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyriausiojo specialisto Renato

Ivanausko prašymas tenkintinas.

Dėl ANK 428 straipsnio 3 dalies taikymo

8. Nagrinėjamoje byloje A. U. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu pripažinta kalta, pirmosios instancijos teismo nutartimi šis nutarimas paliktas nepakeistas, o apeliacinės instancijos teismo nutarimu administracinio nusižengimo teisena nutraukta) pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį už tai, kad pažeidė KET 52 punkto reikalavimus: būdama keleivė, lipdama iš transporto priemonės (pavežėjo automobilio) atidarė jos dureles neįsitikinusi, kad tai daryti saugu ir netrukdys kitiems eismo dalyviams, durelėmis atsitrenkė į pravažiuojantį automobilį ir taip apgadino abi transporto priemones.

9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad automobilis, kuriame važiavo A. U., sustojo leistinoje vietoje, o ji, kaip keleivė, turėjo pareigą įsitikinti, kad išlipdama iš automobilio netrukdys kitiems eismo dalyviams, be to, turėjo galimybę išlipti pro kitos pusės automobilio dureles. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. U. nebuvo nė vienu iš ANK 428 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, o jos veika nepasireiškė nė vienu iš šioje įstatymo normoje nurodytų būdų, todėl ji negali būti patraukta administracinėn atsakomybėn.

10. Sprendžiant administracinės atsakomybės už KET pažeidimus klausimą pirmiausia dėmesys atkreiptinas į tai, kad eismo dalyviu yra laikomas kelių eisme dalyvaujantis asmuo, t. y. vairuotojas, pėsčiasis, keleivis (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). KET 9 punktas nurodo, kad „eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai“. Taigi vairuotojas, keleivis ir pėsčiasis yra eismo dalyviai, turintys teises ir pareigas, įtvirtintas Kelių eismo taisyklėse, kurias turi žinoti ir jų laikytis (KET 5 punktas).

11. ANK 428 straipsnyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už pėsčiųjų ir kitų eismo dalyvių padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Šio straipsnio 1 dalyje apibūdinti (įvardyti) kai kurie pažeidimai (pavyzdžiui, važiuojamosios kelio dalies perėjimas arba ėjimas ten, kur draudžiama, nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų nesilaikymas ir kt.), užtraukiantys atsakomybę pagal minėtą teisės normą (ANK 428 straipsnio 1 dalį). Be to, toje pačioje ANK 428 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti subjektai, t. y. kelių eisme dalyvaujantys asmenys – pėstieji, dviračių vairuotojai, vadeliotojai ir kiti asmenys, kurie naudojasi keliais, kuriais, kaip minėta, be kita ko, yra ir keleiviai.

12. ANK 428 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administracinę atsakomybę užtraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų padarytas KET pažeidimas, dėl kurio buvo sugadintos (apgadintos) transporto priemonės, kroviniai, kelių ir kiti įrenginiai arba kitas turtas. Taigi, pagal ANK 428 straipsnio 3 dalies prasmę, tais atvejais, kai kuris nors iš minėtų subjektų (pėsčiasis ar kitas kelių eismo dalyvis) padaro KET pažeidimą, sukėlusį nustatytus padarinius – transporto priemonės ar kito turto sugadinimą (apgadinimą), jam kyla atsakomybė pagal šią teisės normą.

13. Aiškinant ANK 428 straipsnio 3 dalies esmę pažymėtina tai, kad ši norma su to paties straipsnio 1 dalimi yra susijusi tiek, kiek 1 dalyje nurodyti subjektai, kurie gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnį. Tačiau taikant ANK 428 straipsnio 3 dalį nebūtina konstatuoti, kad subjektas – kelių eisme dalyvaujantis asmuo – būtų padaręs ir kurį nors iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų. Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino aptariamos normos turinį padarydamas išvadą, kad „net ir konstatavus, kad A. U. savo veiksmais padarė žalą transporto priemonėms, jos veika nepasireiškė nė vienu ANK 428 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu ir ji negali atsakyti pagal šią teisės normą“. Kaip minėta, pagal ANK 428 straipsnio 1 dalį kyla administracinė atsakomybė už joje nurodytus pažeidimus, o šio straipsnio 3 dalyje yra nustatyta atsakomybė už KET pažeidimus, padarytus pėsčiųjų ir (ar) kitų kelių eismo dalyvių, jei dėl atitinkamo pažeidimo sugadinamos (apgadinamos) transporto priemonės ar kitas turtas. Automobilio ar kitos transporto priemonės keleivis yra kelių eismo dalyvis, ir nors ANK 428 straipsnio 1 dalies dispozicijoje eksplicitiškai nėra įvardytas „keleivis“, tačiau pagal SEAKĮ pateiktą apibrėžimą keleivis priskiriamas kelių eismo dalyvio sąvokai. Vadinasi, toks asmuo yra ANK 428 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neteisus teigdamas, kad A. U. nelaikytina tinkamu subjektu pagal ANK 428 straipsnio 1 ir (ar) 3 dalį.

14. Be to, pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atkreipė dėmesį į tai, kad pavežėjo (kurio automobiliu važiavo A. U.) veiksmai taip pat galėjo turėti įtakos nagrinėjamam įvykiui kilti. Vis dėlto nagrinėjamoje situacijoje, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, net ir tuo atveju, jei automobilio vairuotojas nebūtų elgęsis pakankamai atsargiai, kaip to reikalauja KET, tai nesudarytų pagrindo daryti išvados, kad A. U., pažeidusiai KET 52

punkto reikalavimus, nekyla administracinė atsakomybė. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, KET reikalavimus pažeidžiantys A. U. veiksmai, sukėlę ANK 428 straipsnio 3 dalyje nurodytus padarinius, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti administraciniu nusižengimu, už kurio padarymą ji ir buvo nubausta.

15. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir nutraukdamas administracinio nusižengimo teiseną, netinkamai taikė ir aiškino ANK 428 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ši materialiosios teisės normos taikymo klaida turėjo esminę įtaką priimant neteisėtą sprendimą (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismo nutarimas naikinamas ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nutartis be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį be pakeitimų.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-335-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24173-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2; 2.6.9.2; 3.3.1.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Groward Group“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Groward Group“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Senukai“, uždaroji akcinė bendrovė „Sumeda“, uždaroji akcinė bendrovė „Transmėja“, dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8fe79ed00c8011ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl turto gavimą be pagrindo, prievolių įskaitymą, įrodinėjimo procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių teisės normų ir jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos nuostatų taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 5721,60 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą.3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. spalio 19 d. šalys sudarė žaliavos pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir sutartis), pagal

kurią atsakovė iš ieškovės įsigijo 23 840 kg ekologiškų grūdų už 5721,60 Eur. Po kurio laiko atsakovės atstovas pareiškė žodinę pretenziją dėl netinkamos kokybės ekologiškų grūdų, nes juose buvo rasta neleistinų medžiagų. Atsakovei pareikalavus, ieškovė 2016 m. lapkričio 21 d. grąžino už grūdus sumokėtus pinigus. Ieškovė, siekdama išsiaiškinti, ar tikrai parduoti grūdai buvo užteršti pesticidais, kreipėsi į VšĮ „Ekoagros“ dėl grūdų ekologinės gamybos patikrinimo, o 2017 m. rugpjūčio 8 d. buvo gautas atsakymas, kad pesticidų likučių grūduose nebuvo rasta. Tai, kad grūduose galėjo atsirasti neleistinų medžiagų transportavimo metu, patvirtina ir krovinio svorio neatitikimai, nurodyti byloje esančiuose dokumentuose. Atsakovė iš ieškovės įsigijo 23 840 kg grūdų, tačiau CMR važtaraštyje nurodoma, kad krovinio svoris yra 24 500 kg. Atsakovei pateiktoje sąskaitoje, kurią išrašė bendrovė „Eurovo S. r. l. “, vėl buvo nurodyta, kad atsakovei grąžinama 23 840 kg grūdų. Minėti neatitikimai leidžia daryti išvadą, kad, be ieškovės parduotų grūdų, krovinyje galėjo atsirasti ir kitų grūdų.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.5. Teismas nustatė, kad šalys pagal 2016 m. spalio 19 d. sutartį susitarė dėl pašarinių ekologiškų kviečių pirkimo ir

pardavimo. Pagal sutarties 3.4 punktą šalys susitarė, kad galutinis žaliavos kiekis ir kokybė bus nustatyti iškrovimo vietoje. Ieškovė krovinį supakavo į didmaišius. Atsakovė priėmė produkciją iš ieškovės sutartyje nurodytu adresu: Juodsodės k., Telšių r., ir sumokėjo ieškovei už produkciją sutartą 5721,60 Eur sumą. Kviečiai buvo gabenami į Italiją – tai patvirtina byloje esantys važtaraščiai ir krovinio dokumentai. Ieškovė krovinio dokumentuose pasirašė, kad transporto priemonė atitinka ekologiškų produktų gabenimo reikalavimus, be to, pagal sutarties 6.6 punktą ieškovei buvo žinoma, kad atsakovė parduos produkciją tretiesiems asmenims.

6. 2016 m. lapkričio 10 d. bendrovė „Eurovo S. r. l. “ atsakovei pareiškė pretenziją, kurioje nurodė, kad 2016 m. spalio 25 d. atvežtuose kviečiuose buvo nustatytas „etoksikino“ užkratas. 2016 m. lapkričio 21 d. bendrovė „Eurovo S. r. l. “ grąžino atsakovei krovinį – 23 840 kg kviečių, nurodydama, kad prekė neatitinka reikalavimų. Atsakovė ieškovei 2016 m. lapkričio 21 d. surašė pretenziją, kurioje nurodė, kad pirkėjas kviečių nepriėmė dėl netinkamos kokybės, ir paprašė atlyginti nuostolius – 2865,20 Eur (plius PVM, iš viso – 3466,89 Eur) transportavimo išlaidas. Atsakovė ieškovei 2016 m. lapkričio 21 d. išrašė 3466,89 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė neigė gavusi atsakovės pretenziją, tačiau šios neginčijo ir jos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad apie susidariusią situaciją dėl grūduose rastų neleistinų medžiagų bei produkcijos grąžinimo ieškovė buvo informuota žodžiu. 2016 m. lapkričio 21 d. ieškovė atsakovei pervedė 5721,60 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „grąžinimas“.

7. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 24 d. Perrūšiavimo aktas patvirtina, jog atsakovė iš ieškovės įsigytą produkciją, kuri neatitiko kokybės reikalavimų, perrūšiavo į neekologišką, produkcija bendrovės veikloje buvo sunaudota kaip neekologiška. Atsakovė tą pačią dieną išrašė ieškovei 3107,87 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą dėl pašarinių kviečių pirkimo ir pardavimo. Jokių duomenų, kad ieškovė su kviečių pardavimu kaip pašarinių už mažesnę kainą nesutiko, byloje nėra. Priešingai, ieškovė neginčijo, kad minėtą sąskaitą faktūrą yra įtraukusi į savo ūkio buhalterinę apskaitą.

8. Teismas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu ieškovė paprašė atsakovės pateikti papildomą informaciją (dokumentus), susijusius su 23 840 kg ekologiškų grūdų pardavimu. Atsižvelgdama į atsakovės atsakymą, kad visi šalių sutartiniai santykiai, susiję su grūdų pirkimu, yra pasibaigę, ieškovė pateikė galutinę pretenziją atsakovei, prašydama grąžinti 5721,60 Eur sumą, kaip be pagrindo įgytą turtą.

9. Teismas pažymėjo, kad, atsakovei patyrus nuostolių, o ieškovei pardavus produkciją mažesne kaina, abi šalys įgijo šiuos priešpriešinius reikalavimus: atsakovė turėjo reikalavimo teisę į 3466,89 Eur sumą dėl nuostolių atlyginimo, o ieškovė sutarė su atsakove dėl produkcijos pardavimo už 3107,84 Eur sumą, todėl įgijo reikalavimo teisę į 3107,84 Eur kainą. Atsakovė atliko įskaitymą, taip sumažindama 3466,89 Eur sumą dėl nuostolių atlyginimo prekių pirkimo kaina, t. y. 3107,84 Eur.

10. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius rašytinius įrodymus, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė ieškovės pervestą 5721,60 Eur sumą gavo nesant jokio teisinio pagrindo. Esminė pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą sąlyga yra prašomo išreikalauti turto įgijimo teisinio pagrindo nebuvimas, t. y. negalimumas pateisinti daikto ar pinigų gavimo nei įstatymu, nei sandoriu. Duomenų, kad ieškovė įstatymų nustatytais terminais ir tvarka ginčijo produkcijos kokybę, nėra.

11. Iš ieškovės pateikto rašto, tyrimo paketo „PSP8G“ tiriamų medžiagų sąrašo, laboratorinių tyrimų 2017 m. rugpjūčio 8 d. ataskaitos teismas nustatė, kad ieškovė perdavė 2016 m. spalio 19 d. užplombuotą vasarinių kviečių mėginį VšĮ „Ekoagros“, mėginys buvo tirtas „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ Vokietijoje, Hamburge, kuri yra akredituota Vokietijos akreditavimo įstaigos „DAkkS“, ir jokių pesticidų nebuvo aptikta. Ieškovė teigė, kad jos parduoti grūdai buvo tinkamos kokybės, o jei Italiją pasiekė jau neatitinkantys reikalavimų, jie galėjo būti užkrėsti pervežimo metu. Tačiau tokie ieškovės teiginiai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė priėmė produkciją iš ieškovės sutartyje nurodytu pakrovimo adresu. Ekologiškų prekių krovinio Nr. 2015-2015-546 dokumentus pasirašė ir ieškovė, nurodydama, kad patvirtina, jog transporto priemonė atitinka ekologiškų produktų gabenimo reikalavimus, kad transporto priemonė yra paruošta tinkamai tam, jog neužterštų ekologiškų produktų ir šie nesusimaišytų su neekologiškais produktais.

12. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog grūdai galėjo būti ir buvo užkrėsti pesticidais vežimo metu. UAB „Senukai“ pateikė pažymą, iš kurios matyti, kad bendrovei priklausančiu automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su tentine puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gabenami plastikiniai vamzdžiai maršrutu Kaunas–Mažeikiai, o grįžtant iš Mažeikių į Kauną Telšių r., Kautanavoje, buvo pakrautas krovinys – ekologiški kviečiai ir šis krovinys buvo atvežtas į krovinių terminalą Karmėlavoje, Pievų g. 1, bei perduotas UAB Aviacijos paslaugų centrui. Šią krovinio vietą žodžiu nurodė UAB „Transmėja“, su kuria buvo sudaryta sutartis –minėto krovinio pervežimo užsakymas.

13. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ūkis buvo tikrinamas, byloje pateikti protokolai, t. y. 2017 m. birželio 19 d. Ekologinės gamybos tikrinimo protokolas bei 2017 m. liepos 27 d. Papildomo tikrinimo protokolas. Iš šio protokolo matyti, kad išvalyti grūdai buvo supilti į didmaišius, tačiau grūdų valymą atliko trečioji šalis ir nėra pateikti dokumentai, įrodantys subrangovo vykdomos veiklos sertifikatą. Teismas padarė išvadą, kad nėra įstatyme įtvirtintų sąlygų konstatuoti atsakovę be pagrindo įgijus turtą.

14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino; priteisė ieškovei iš atsakovės 5721,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Teisėjų kolegija nutarė priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus, kurie, ieškovės teigimu, patvirtina aplinkybes, jog jai nebuvo pateikta 2016 m. lapkričio 24 d. sąskaita. Tai paneigia atsakovės argumentus, kad šalys susitarė žaliavą pirkti ir parduoti mažesne kaina. Teisėjų kolegija nurodė, kad šie ieškovės įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui, tačiau jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Be to, atsakovė su pateiktais naujais įrodymais yra susipažinusi, dėl jų pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija laikė, kad naujų įrodymų pateikimas ir jų priėmimas atsakovės ir kitų proceso dalyvių interesų nepažeis.

16. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog 2016 m. lapkričio 21 d. pretenzija, 2016 m. lapkričio 21 d. 3466,89 Eur sumos PVM sąskaita faktūra, 2016 m. lapkričio 24 d. 3107,84 Eur sumos sąskaita faktūra buvo įteiktos ieškovei, sąskaitų ieškovė nėra pasirašiusi, siuntimo dokumentų taip pat nepateikta.

17. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės atstovas 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu kreipėsi į atsakovę, kad ši pateiktų dokumentus, įrodančius netinkamą ekologiškų grūdų kokybę, tačiau atsakovė 2017 m. spalio 9 d. elektroniniu laišku

ieškovės atstovui atsisakė išduoti bet kokius dokumentus, nurodydama, kad visi sutartiniai santykiai su ieškove yra pasibaigę, o ieškovei visi duomenys buvo pateikti laiku.

18. Byloje nustatyta, kad krovinys galutinį gavėją pasiekė būdamas netinkamos kokybės, duomenų, jog jis buvo sugadintas transportavimo metu, nėra, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo dėl žaliavos netinkamos kokybės byloje nėra. VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. birželio 19 d. Ekologinės gamybos tikrinimo protokole nurodyta, kad 2016 m. lapkričio 24 d. buvo išrašyta sąskaita dėl 23,70 t kviečių pardavimo pagal PVM sąskaitą faktūrą GRN Nr. 2793, taip pat nurodyta ir 2017 m. liepos 27 d. Papildomo patikrinimo protokole, tačiau patikrinimo aktuose nurodytos sąskaitos faktūros nėra. Byloje esančios sąskaitos, kuriomis atsakovė grindžia atlikto įskaitymo faktą, ir patikrinimo aktuose nurodytos sąskaitos numeriai nesutampa. 2016 m. lapkričio 24 d. sąskaitoje faktūroje įrašyta, kad ieškovei už 23,70 kg pašarinių kviečių buvo sumokėta 3107,84 Eur suma. Be to, minėtoje sąskaitoje nurodytas sutarties numeris (20161122/NM01) nesutampa su šalių pasirašytos sutarties numeriu. Jokių kitokių šalių pasirašytų sutarčių byloje nėra. 2016 m. spalio 25 d. sąskaitoje perkamos žaliavos kiekis buvo 23 840 kg už 5721,60 Eur sumą, o 2016 m. lapkričio 24 d. sąskaitoje nurodytas žaliavos kiekis – 23 700 kg.

19. Ieškovė tai, kad su ja nebuvo derintos jokios sąlygos dėl mažesnės kainos, grindžia kartu su apeliaciniu skundu pateiktais rašytiniais įrodymais, kuriuos teisėjų kolegija nutarė pridėti prie nagrinėjamos bylos. Iš ieškovės pateiktos 2016 m. spalio – 2017 m. gegužės mėnesių Pinigų, pirkimo–pardavimo žurnalo kopijos už matyti, kad šiame žurnale neužfiksuota, jog ieškovė būtų gavusi iš atsakovės pinigus 2016 m. lapkričio 24 d. ar vėliau. Žurnale yra užfiksuota, kad 2016 m. lapkričio 10 d. už grūdus iš atsakovės buvo gautos 5721,60 Eur pajamos, o 2016 m. lapkričio 21 d. atsakovei ta pati suma grąžinta.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovės argumentus, kad šalys galėjo tartis dėl grūdų realizavimo, tačiau byloje nėra įrodymų, kokia kaina sutarta, ar ji liko ta pati, ar buvo sumažinta. Patikrinimo aktuose minimoje 2016 m. lapkričio 24 d. sąskaitoje faktūroje GRN Nr. 2793 nurodytas tik parduotų grūdų kiekis – 23,70 t, tačiau kaina nėra nurodyta. Byloje esant prieštaringiems įrodymams, sąskaitų faktūrų numerių nesutapimams, žaliavos kiekio skirtumui, daryti išvadą, kad šalys buvo susitarusios pirkti ir parduoti produkciją už mažesnę kainą, nėra jokio pagrindo. Bylos medžiaga patvirtina, kad žaliavą atsakovė sunaudojo, pinigus už žaliavą iš ieškovės gavo. Šios aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė yra nepagrįstai praturtėjusi ieškovės sąskaita.

21. Atsakovė teigia, kad ji turėjo teisę reikalauti iš ieškovės atlyginti 3466,89 Eur nuostolius, kuriuos sudarė 2150 Eur transporto išlaidos ir 715,20 Eur negautos pajamos, o ieškovė turėjo reikalavimą į 3017,84 Eur, todėl atsakovė atliko vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir paaiškėjo, kad ieškovė netgi liko atsakovei skolinga jos patirtų nuostolių atlyginimą. Šalys 2016 m. spalio 19 d. žaliavos pirkimo–pardavimo sutarties 4.9 punkte susitarė, kad pirkėjui pateiktos žaliavos, neatitinkančios deklaruojamos pardavėjo žaliavos kokybės, nurodytos sutartyje, gali būti grąžinamos pardavėjui ir jis privalo atlyginti visas transportavimo ir kitas susijusias išlaidas bei visą žalą, susijusią su negautomis pajamomis ir kitomis papildomomis išlaidomis, per 10 dienų nuo žaliavų grąžinimo pardavėjui dienos ir (ar) pateikto reikalavimo atlyginti patirtus visus nuostolius. Atsakovė nuostolių dydį įrodinėja savo pačios surašyta 2016 m. lapkričio 21 d. pretenzija ir tos pačios dienos PVM sąskaita faktūra Nr. AGRR00 8529. Šiuos dokumentus pasirašė tik atsakovė, byloje nėra jokių duomenų, kad ji minėtą pretenziją bei sąskaitą faktūrą išsiuntė ieškovei.

22. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad sąskaitoje nurodytos tik transporto išlaidos, kurių suma 2865,20 Eur be PVM, o pretenzijoje kaip tos pačios sumos nuostoliai nurodyta transporto išlaidos (2150 Eur) ir negautos pajamos (715,20 Eur), už kurias PVM negali būti skaičiuojamas. Byloje yra trečiojo asmens UAB „Intranslita“ pranešimas, jog už atsakovei suteiktas transportavimo paslaugas 2016 m. lapkričio 24 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje suteiktų paslaugų suma yra 1700,06 Eur su PVM ir ši sąskaita yra apmokėta. Kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė už transporto paslaugas sumokėjo 2150 Eur, byloje nėra. Ieškovei pagal sutartį žaliava nebuvo grąžinta, žaliavą sunaudojo atsakovė.

23. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė su atsakove dėl žaliavos pirkimo ir pardavimo mažesne kaina atskirai, kaip tai nustatyta šalių pasirašytoje sutartyje, susitarusios nebuvo, netinkamos kokybės žaliavos atsakovė ieškovei negrąžino, pretenzija dėl nuostolių atlyginimo nebuvo pareikšta, nuostolių dydis neįrodytas, ieškovė gautus pinigus už parduotą žaliavą grąžino atsakovei, todėl padarė išvadą, kad atsakovė yra nepagrįstai praturtėjusi ieškovės sąskaita, nes ieškovė grąžino atsakovei visą sumą be jokio pagrindo. Todėl yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

(toliau – CK) 6.237 straipsnio nuostatas ir priteisti iš atsakovės ieškovei 5721,60 Eur kaip be pagrindo gautas lėšas. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

24. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Groward Group“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Kauno apygardos teismas neteisingai taikė CK 6.237 ir 6.241 straipsnius. Teismas nustatė, kad atsakovė iš ieškovės įgijo turtą nepagrįstai, nors sutiko ir laikė įrodyta, jog ieškovės patiekta produkcija buvo netinkamos kokybės. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė neturėjo pagrindo įgyti turtą (gauti nuostolių atlyginimą pagal pretenziją ir jį įskaityti). Kauno apygardos teismas tokią išvadą motyvavo tuo, kad nebuvo rašytinio šalių susitarimo dėl produkcijos pirkimo mažesne kaina (nors tame pačiame teismo sprendime buvo nustatyta, kad šalys bendravo žodžiu dėl produkcijos realizacijos; VšĮ „Ekoagros“ protokoluose pasisakyta, kad produkcija realizuota mažesne kaina, kaip neekologiška; atsakovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, šios įtrauktos į apskaitą ir t. t.). Be to, teismas nurodė, kad rašytinė pretenzija dėl nuostolių atlyginimo nebuvo pareikšta (nors tame pačiame teismo sprendime nustatyta, kad nėra ginčo, jog pretenzija buvo pareikšta žodžiu ir iškart po jos gavimo ieškovė atliko pavedimą atsakovei). Teismas nepagrįstai siaurai aiškino CK 6.237 straipsnį. Teismas laikė, kad turtas gali būti įgytas teisėtai tik tokiu atveju, kai šalys sudaro sutartį rašytine forma ir yra pateikta rašytinė pretenzija. Nei šalių pasirašyta sutartis, nei CK pirkimo–pardavimo santykius reguliuojančios normos nenustato, kad rašytinės formos nesilaikymas daro susitarimą dėl prekės kainos sumažinimo negaliojantį. Taip pat Lietuvos teisės aktai nenustato, kad pretenzija kitai šaliai turi būti pateikta būtent raštu. Kauno apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymui įtakos turi ir CK 6.241 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią nelaikoma, kad turtą asmuo įgijo be pagrindo, netgi tada, kai jis gautas iš asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmens, kuris, neprivalėdamas prievolės vykdyti, ją įvykdė ir tai atitiko geros moralės nuostatas. Kauno apygardos teismo aiškinimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymo pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tokiu atveju būtent ieškovė nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita.

24.2. Kauno apygardos teismas savo sprendime pažymėjo, kad atsakovė neįrodė nuostolių, kurie atsirado ieškovei pateikus netinkamos kokybės produkciją, ir tai taip pat laikė pagrindu tenkinti ieškovės ieškinį dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo. Teisinio pagrindo buvimo įrodymas, kuris yra privalomas atsakovei, kai ieškovė gina savo teises, taikydama be pagrindo įgyto turto institutą, neturėtų būti painiojamas su reikalavimu įrodyti nuostolius, kaip tai suprantama taikant civilinę arba sutartinę teisinę atsakomybę. Tokio pobūdžio bylose kaip ši nėra pareigos įrodyti konkrečių nuostolių dydžio, jų fakto, bet yra pareiga įrodyti, kad atsakovė turėjo teisę gauti jų atlyginimą. Atsakovė kaip tik šioje byloje ir įrodė, kad, esant netinkamai produkcijos kokybei, ji turėjo teisę į atsiradusių nuostolių atlyginimą. Su tuo sutinkama ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje teigiama, kad atsakovas, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009). Teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad atsakovė neįrodė teisėto pagrindo gauti nuostolių atlyginimą, ir, remdamasis šia aplinkybe, negalėjo motyvuoti savo sprendimo tenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti, jog turtą atsakovė įgijo be teisėto pagrindo.

24.3. Tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai. Pažymėtina, kad kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad nors kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklės, tačiau tai turi būti daroma tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Šioje byloje, priešingai, nustatyti faktai, įrodantys, kad ieškovė galėjo ginti savo teises ir kitais gynybos būdais: ieškovė neginčijo įskaitymo, kuriuo atsakovė įskaitė ieškovės nuostolius su suma, mokėtina už produkciją sumažinta kaina (t. y. atsakovė padarė įskaitymą ir apie tai informavo kitą šalį); ieškovė neginčijo produkcijos kainos mažinimo, kuris įformintas PVM sąskaitoje faktūroje, ir produkcijos pardavimo mažesne kaina, nors aplinkybė, kad produkcija parduota atsakovei, buvo akivaizdi iš VšĮ „Ekoagros“ tikrinimų protokolų; ieškovė neginčijo produkcijos perklasifikavimo iš ekologiškos į neekologišką; ieškovė, pervedusi piniginę sumą atsakovei, nereikalavo grąžinti produkcijos. Akivaizdu, kad ieškovė byloje galėjo taikyti kitus prievolinius ir daiktinius teisių gynybos būdus, o ne be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą. Teismas visiškai

nesiaiškino, ar ieškovė neturėjo savo teisių ginti kitomis įstatyme nurodytomis priemonėmis, nors tai ir yra laikoma privaloma be pagrindo įgyto grąžinimo instituto taikymo sąlyga.

24.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principą. Kasacinio teismo praktikoje formuluojama, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto gavimo atsakovas turi būti pajėgus įrodyti konkretaus teisinio pagrindo įgyti turtą buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018; ir kt.). Teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovei atsiradę nuostoliai yra neįrodyti. Be to, teismas supainiojo, kas turi būti įrodinėjama – patys nuostoliai ar teisinis pagrindas gauti tokių nuostolių atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai prie bylos pridėjo įrodymus, susijusius su PVM sąskaita faktūra, dėl produkcijos realizavimo mažesne kaina (apie kuriuos galėjo pasisakyti ir prašyti pridėti pirmosios instancijos teisme). Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Nepaisydamas to, kad šie įrodymai yra susiję su produkcijos realizavimu, teismas, iškėlęs šį klausimą, nesiekė išsiaiškinti bylos esmės (nors šie klausimai net nebuvo kelti pirmosios instancijos teisme) ir pats tokių įrodymų nereikalavo bei negrąžino spręsti šio klausimo pirmosios instancijos teismui.

25. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Byloje nustatyta, kad atsakovė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų. Ieškovė negalėjo savo pažeistų teisių ginti kitais teisių gynimo būdais (pvz., pagrindo reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo nebuvo ar reikalauti grąžinti produkciją, nes ji buvo sunaudota atsakovės veikloje), todėl turėjo pagrindą reikšti ieškinį atsakovei dėl nepagrįsto praturtėjimo, o tai atitinka kasacinio teismo ir teisės doktrinoje suformuluotas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016; 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; kt.). Neatsižvelgdamas į tai, kad tarp ginčo šalių faktiškai buvo susiklostę teisiniai santykiai (sudaryta sutartis), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė be pagrindo grąžino turtą (lėšas), kadangi kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklės, be to, atsakovė neįrodė, jog buvo susitarta dėl žaliavos pardavimo mažesne kaina ar kad apskritai buvo tartasi dėl jos pardavimo.

25.2. Atsakovė tik sau palankiai interpretuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino CK 6.237 straipsnio aiškinimą ir, anot atsakovės, teismas laiko, kad turtas gali būti laikomas įgytu su teisiniu pagrindu tik tokiu atveju, kai šalys sudaro sutartį rašytine forma ir yra pateikta rašytinė pretenzija. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pretenzija nebuvo pareikšta, neišaiškino, kad ji privalo būti rašytinės formos, kaip teigia atsakovė, o tik tinkamai taikė civilinio proceso taisykles, nustatančias įrodinėjimo naštos paskirstymą bei įrodymų vertinimą.

25.3. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymui turi įtakos ir CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtis – turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Ši teisės norma neturi nieko bendra su tuo, kaip ją aiškina ir interpretuoja atsakovė. Teisės doktrinoje nurodoma, kad CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas taikytinas, kai įvykdyta prigimtinė prievolė (pvz., tėvai teikė išlaikymą savo pilnamečiams vaikams, kurių pagal įstatymą jie nebeprivalėjo išlaikyti, išlaikymas teikiamas posūniui ar podukrai, pilnamečiams broliui ar seseriai, ir pan.).

25.4. Atsakovė, tinkamai neinformuodama ieškovės apie savo ketinimus sunaudoti žaliavą bei vienašališkai nustačiusi neva naują žaliavos kainą ir iš karto sunaudodama žaliavą, prisiėmė riziką, kad ieškovė pasiliks teisę reikalauti grąžinti žaliavą. Taigi atsakovė negali remtis sutarties 4.9 punktu, nes ji negrąžino žaliavos ieškovei. Be to, atsakovė teigė, kad ieškovė dar liko skolinga dalį nuostolių sumos, kai atsakovė įvykdė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tačiau jokios pretenzijos ar reikalavimo ieškovė dėl tos likusios nuostolių sumos nėra gavusi, todėl neaišku, kodėl atsakovė, kaip ji pati teigia, turėdama reikalavimo teisę, šia nepasinaudojo ir nereikalavo iš ieškovės atlyginti likusios dalies. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė vertindamas esamų įrodymų visumą, o nuostolių faktas bei dydis iš esmės susijęs su CK 6.237 straipsnio taikymui reikalingu teisinio pagrindo buvimu ar nebuvimu. Teisinis pagrindas įgyti tam tikrą reikalavimo teisę gali būti skirtingas, todėl, įrodinėjant vieno ar kito teisinio pagrindo reikalavimo teisės egzistavimą, reikia įrodinėti skirtingus dalykus (pvz., kai skolininkas, grąžinęs skolą, nori išsireikalauti skolą CK 6.237 straipsnio pagrindu, kreditorius turėtų pateikti skolą patvirtinančius dokumentus, kurie iš esmės pagrįstų skolos egzistavimą). Šiuo atveju

atsakovė, įrodinėdama, kad turėjo teisinį pagrindą reikalauti nuostolių atlyginimo, turėjo įrodyti, kad ji faktiškai patyrė konkretaus dydžio nuostolius, tačiau tokių įrodymų atsakovė nepateikė.

25.5. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra prievolės pabaigos pagrindas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, kad ši prievolė pasibaigė įskaitymu, jis turi procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), kad laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2011). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovė ne tik nepagrindė, jog turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, bet ir nepagrindė, kad įskaitymas buvo atliktas laikantis įstatyme nustatytų sąlygų. Atsakovė visiškai nepagrįstai ir iškraipydama apeliacinės instancijos teismo sprendimą savo skunde teigia, neva apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovė yra atlikusi sumažintos produkcijos kainos ir nuostolių įskaitymą, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis. Taigi atsakovė sau palankia linkme iškraipo skundžiamo teismo sprendimo turinį.

25.6. Atsakovė nurodo, kad ieškovė neginčijo produkcijos kainos mažinimo, įforminto PVM sąskaitoje faktūroje, ir produkcijos pardavimo mažesne kaina. Apie šias aplinkybes ieškovė sužinojo tik gavusi atsiliepimą į ieškinį, todėl jų ginčyti neturėjo galimybės. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo yra subsidiarus teisių gynimo būdas, taikomas tada, kai kiti civilinių teisių (sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės) gynybos būdai negalimi arba neduoda norimo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018). Taigi visi atsakovės išvardyti teisių gynimo būdai būtų buvę neveiksmingi. Todėl atsakovės argumentas, kad ieškovė savo pažeistas teises galėjo ginti kitais prievoliniais ir daiktiniais teisių gynybos būdais, o ne be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutu, yra nepagrįstas.

25.7. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad atsakovė nepateikė aiškių duomenų (įrodymų), kad: a) buvo tinkamai įvykdytas įskaitymas, b) buvo sudarytas susitarimas dėl žaliavos pardavimo mažesne kaina, c) ieškovei buvo pateikta pretenzija dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovė pateikė tik prieštaraujančius vienas kitam (nesutampančius) įrodymus, todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai nustatė, kad, esant byloje prieštaringiems įrodymams, sąskaitų faktūrų numerių nesutapimams, žaliavos kiekio skirtumui, padaryti išvadą, kad šalys buvo susitarusios parduoti produkciją už mažesnę kainą, nėra jokio pagrindo.

25.8. Atsakovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose turėjo galimybę pateikti savo atsikirtimus (paaiškinimus) bei įrodymus (pvz., apie pretenzijos išsiuntimą ieškovei), tačiau to nepadarė. Taigi atsakovės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nepagrįstas.

25.9. Apeliacinės instancijos teismas, prie bylą pridėdamas naujus įrodymus, nurodė, kad nors ieškovės kartu su skundu pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po skundžiamo sprendimo priėmimo. Be to, atsakovė su pateiktais naujais įrodymais yra susipažinusi, dėl jų pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2018 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

26. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl turto gavimą be pagrindo, prievolių įskaitymą ir įrodinėjimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl

nurodytų teisės institutų yra pakankamai išplėtota ir nuosekli, naujų teisės klausimų byloje nekyla. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, pasisako dėl turto gavimą be pagrindo, prievolių įskaitymą bei įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo tinkamumo apeliacinės instancijos teismo sprendime, neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 347 straipsnio 1, 2 dalys, 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl nuostolių įskaitymo

27. Įskaitymas – vienas iš įstatyme įtvirtintų prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).28. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies

pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas).

30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Dėl teismo, nagrinėjančio ginčą dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, pareigų kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Dėl juridinio asmens veiklos teisinio reglamentavimo įskaitymo, kaip ir kitų sandorių, sudarymas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais, jų vertinimas turi būti paremtas nuoseklia visų įrodymų analize ir atitikti CPK normų bei teismų praktikos suformuluotas bendrąsias įrodinėjimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, atsakovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimo į ieškinį pagrindu. Kaip teisingai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo ieškovė, atsakovė, teigdama, kad prievolė sumokėti ieškovei už nupirktus grūdus pasibaigė nuostolių atlyginimo prievolės įskaitymu, turi įrodyti tiek aptartas įskaitymo sąlygas, tiek įskaitymo atlikimo – pranešimo apie įskaitymą – faktą.

33. Šiame kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kokiu nors būdu iki civilinės bylos iškėlimo teisme ieškovei pranešė, jog įskaito priešpriešinius piniginius reikalavimus, t. y. kad įskaitymas įvyko. Pranešimo apie įskaitymą fakto nenustatė bylą nagrinėję teismai, dėl šios skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies atsakovė kasaciniame skunde argumentų nepateikia. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad prievolių įskaitymo sandoris byloje nenustatytas.

34. Antra, atsakovė, teigdama, kad įvyko nuostolių atlyginimo prievolės įskaitymas, turi įrodyti konkrečios prievolės

faktą (nutarties 29 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, kad nuostolių atlyginimo prievolės atsakovė neįrodė (skundžiamo sprendimo 41, 42 punktai). Atsakovė kasaciniame skunde nepateikia argumentų dėl tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstumo, nesiremia proceso teisės normomis dėl įrodymų vertinimo, tačiau teigia, kad ginče dėl nepagrįsto praturtėjimo jai pakanka įrodyti, jog turi teisę į nuostolių atlyginimą, bet ne pačią nuostolių atlyginimo prievolę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie atsakovės argumentai neturi teisinio pagrindo, todėl yra atmetami.

35. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti atsakovės atsikirtimai, jog prievolė sumokėti ieškovei už gautus grūdus pasibaigė nuostolių prievolės įskaitymu.

Dėl turto gavimo be pagrindo

36. Ieškovė teisiniu ieškinio reikalavimų pagrindu nurodo turto gavimo be pagrindo instituto nuostatas. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis; pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje nurodytus atvejus.

37. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 20 punktą).

38. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kasacinis teismas dėl minėto CK instituto taikymo galimybės, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo; taip pat jei atlyginta neegzistuojanti žala arba atlyginta daugiau, nei patirta, ji atlyginta nesant teisinio pagrindo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 16, 17 punktus).

40. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011; kt.). Teismas dėl ieškovo nurodytų faktinių reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo aplinkybių sprendžia, ar nėra pagrindo jas kvalifikuoti kaip daikto išreikalavimą iš neteisėto valdymo, reikalavimą įvykdyti prievolę, sutartinę prievolę, žalos atlyginimą ar kitą konkretų daiktinės, prievolių ar kitu teisiniu pagrindu reiškiamą reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-695/2019, 26 punktas).

41. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą).

42. Nagrinėjamoje byloje atsakovė neneigė ieškovės teisės gauti lėšas už parduotus grūdus, tačiau atsikirsdama į ieškinį teigė, kad pradinė sutartis dėl ekologiškų grūdų pirkimo ir pardavimo buvo nutraukta paaiškėjus, kad grūdai neatitinka kokybės reikalavimų ir dėl to juos atsisakius pirkti atsakovės kontrahentui. Atsakovė teigė, kad su ieškove sudarė naują sutartį dėl grūdų pardavimo už mažesnę – 3107,87 Eur kainą, tačiau jos prievolė sumokėti sutartą kainą pasibaigė įskaičius priešpriešinę ieškovės prievolę atlyginti dėl netinkamo pradinės sutarties vykdymo patirtus nuostolius.

43. Kaip konstatuota šioje nutartyje, atsakovė neįrodė, kad jos prievolė sumokėti ieškovei už sunaudotus komercinėje veikloje grūdus pasibaigė nuostolių įskaitymu. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai ieškovei priteista pradine sutartimi šalių sutarta ekologiškų grūdų kaina – 5721,60 Eur.

44. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino įrodyta aplinkybę, jog ieškovės pateikti grūdai neatitiko pradine sutartimi sutartų kokybės reikalavimų, t. y. nebuvo ekologiški. Ieškovė šios teismų konstatuotos aplinkybės neginčija. Pagal įstatymą kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi faktas, kad ieškovė patiekė neatitinkančius sutartų kokybės reikalavimų grūdus, laikytinas galutinai nustatytu byloje.

45. Antra, nors atskirai nebuvo tirta ir įrodinėta aplinkybė, kad ekologiški grūdai yra brangesni už tokių kokybės reikalavimų neatitinkančius grūdus, teisėjų kolegija vertina, kad ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina visuotinai žinoma ir neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog su ieškove buvo sudaryta nauja pirkimo–pardavimo sutartis už mažesnę – 3107,87 Eur – kainą. Atsakovė su tokiu sprendimu nesutinka, tačiau konkrečių argumentų, grindžiamų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimu bei byloje esančių įrodymų turinio analize, nepateikia. Atsakovė tik nurodo, kad pats apeliacinės instancijos teismas pripažino šalis bendravus žodžiu, VšĮ „Ekoagros“ protokoluose pasisakyta, kad produkcija realizuota mažesne kaina, atsakovė yra išrašiusi PVM sąskaitas faktūras už neekologiškos produkcijos pirkimą, šios sąskaitos faktūros yra įtrauktos į apskaitą ir t. t. (kasacinio skundo 14 punktas). Įvertinusi kasacinio skundo argumentus dėl šios ginčo dalies, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nepakankami, jog būtų nuginčyta apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada dėl naujos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto nepripažinimo.

47. Konstatavus, kad naujos pirkimo–pardavimo sutarties faktas neįrodytas, ieškovės reikalavimai turi būti vertinami turto gavimo be pagrindo instituto normų pagrindu. Neginčytina, kad atsakovė gavo turtinę naudą, nes iš ieškovės gautus grūdus sunaudojo komercinėje veikloje. Kaip nurodyta anksčiau, pagrįsta manyti, kad ekologiškiems grūdams keliamų reikalavimų neatitinkantys grūdai yra pigesni už tokius reikalavimus atitinkančius grūdus. Atsakovė pateikė įrodymus dėl grūdų, kaip neekologiškų, realizavimo mažesne kaina ir teigė, kad grūdai buvo verti 3107,87 Eur. Kadangi ieškovė kitokių tikrosios grūdų kainos įrodymų nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė ieškovės sąskaita gavo 3107,87 Eur turtinę naudą be teisinio pagrindo ir šią sumą turi grąžinti ieškovei.

48. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, pripažinus ieškovę pažeidus pirkimo–pardavimo sutartį ir pateikus kokybės reikalavimų neatitinkančius grūdus, priteisti ekologiškų grūdų kainą sukuria situaciją, kurioje be teisinio pagrindo iš dalies praturtėja pati ieškovė, todėl šiuo aspektu negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas).

50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019, 51 punktas).

51. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, paneigiančius atsakovės argumentus, jog šalys susitarė grūdus pirkti ir parduoti mažesne kaina. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nors ieškovės kartu su skundu pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau šiuo atveju jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po skundžiamo sprendimo priėmimo. Be to, atsakovė su pateiktais naujais įrodymais buvo susipažinusi, dėl jų pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą. Todėl teismas sprendė, kad naujų įrodymų pateikimas ir jų pridėjimas prie bylos atsakovės ir kitų proceso dalyvių interesų nepažeis, dėl to ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai buvo pridėti prie bylos.

52. Atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog aptariami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nepagrįstai juos pridėjo prie bylos.

53. Pirmiausia teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pridėdamas prie bylos naujus įrodymus, pažeidė nurodytas teismų praktikos nuostatas, apibrėžiančias apeliacinės instancijos teismo diskreciją. Be to, aptartos šioje nutartyje aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad, nepriėmus pateiktų naujų įrodymų, būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas dėl ginčo esmės.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Visumos aptartų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad skundžiamas sprendimas turi būti pakeistas, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistą sumą iki byloje nustatytos parduotų grūdų tikrosios vertės – 3107,87 Eur. Atitinkamai perskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

56. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 5721,60 Eur žalos atlyginimą, o priteista 3107,87 Eur, taigi ieškinys patenkintas 54,32 proc.

57. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 129 Eur žyminio mokesčio. Ieškinį tenkinus 54,32 proc., ieškovei iš atsakovės priteistina 70,07 Eur žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme.

58. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą priteisti j ai 2346,50 Eur advokato išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo

ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) 5, 8.2, 8.3, 8.16, 8.17, 8.18, 8.19 punktus, nustatė, kad advokato padėjėjo ieškovei suteiktų paslaugų kaina neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių kainų, todėl prašymas priteisti 1983,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei advokatas atstovavo tik viename teismo posėdyje (2018 m. rugsėjo 13 d.), be to, pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali suma yra 89,52 Eur, todėl prašomų priteistų bylinėjimosi išlaidų 363 Eur sumą sumažino iki 89,52 Eur ir iš viso iš atsakovės ieškovei priteisė 2073,02 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo apskaičiavimu dėl ieškovės išlaidų teisinei pagalbai, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1126,06 Eur (2073,02 Eur x 54,32 proc. = 1126,06 Eur) bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai atlyginimas pirmosios instancijos teisme.

59. Atsakovė pirmosios instancijos teisme turėjo 157,35 Eur vertimo išlaidų. Atsakovei iš ieškovės priteistinas 71,88 Eur (157,35 Eur x 45,68 proc. = 71,88 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

60. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 129 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Ieškovei iš atsakovės priteistinas 70,07 Eur (129 Eur x 54,32 proc. = 70,07 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61. Atsakovė duomenų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme duomenų nepateikė.62. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme ieškovė patyrė 847 Eur

bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, ieškovei iš atsakovės priteistinas 460,09 Eur (847 Eur x 54,32 proc. = 460,09 Eur) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

63. Pateikdama kasacinį skundą, atsakovė sumokėjo 129 Eur žyminio mokesčio. Atsakovei iš ieškovės priteistinas 58,93 Eur (129 Eur x 45,68 proc. = 58,93 Eur) žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas kasaciniame teisme.

64. Atlikus šalių viena kitai mokėtinų sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1595,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme, atlyginimas.

65. Pirmosios instancijos teismas patyrė 13,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,24 Eur tokių išlaidų. Minėtų išlaidų atlyginimas priteisiamas šiomis dalimis: iš ieškovės – 13,97 Eur (30,59 Eur x 45,68 proc. = 13,97 Eur), o iš atsakovės – 16,62 Eur (30,59 Eur x 54,32 proc. = 16,62 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti.Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti ieškovei D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės

bendrovės „Groward Group“ (j. a. k. 302764932) 3107, 87 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą septynis Eur 87 ct) be pagrindo įgytų lėšų, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1595,48 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt penkis Eur 48 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Groward Group“ (j. a. k. 302764932) 16,62 Eur (šešiolika Eur 62 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti valstybei iš ieškovės D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,97 Eur (trylika Eur 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-341-695/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17852-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. (V.) G. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, H. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams J. D. ir P. L. D. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, H. G. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas leisti jam be atsakovų sutikimo pertvarkyti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), pagal A. L. parengtą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą.

3. Ieškovas nurodė, jog, atidalijus ginčo žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą projektą, būtų suformuoti du žemės sklypai: vienas žemės sklypas, kurio plotas 0,04 ha, atitektų ieškovui, o kitas žemės sklypas, kurio plotas 0,0635 ha, – atsakovams ir trečiajam asmeniui H. G. Ieškovas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo bendraturčiams nepavyko pasiekti susitarimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovo manymu, atidalijimas jo prašomu būdu nepažeis atsakovų teisių, įgyvendinus jo pasiūlytą atidalijimo variantą, bus užtikrinta visų bendraturčių pusiausvyra.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=afc67eb00c8011ea9d279ea27696ab7b


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu atmetė ieškinį.5. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto

statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo nuostatomis, nustatė, kad: 1) didžiausias leistinas ginčo žemės sklypo užstatymo tankis yra 29 procentai, o faktinis užstatymo tankis – 33,50 procento; 2) didžiausias leistinas žemės sklypo, kuris atitektų ieškovo nuosavybėn įgyvendinus jo siūlomą atidalijimo variantą, užstatymo tankis galėtų siekti 40 procentų, o didžiausias leistinas žemės sklypo, kuris atitektų likusiems bendraturčiams, užstatymo tankis (apskaičiuotas interpoliacijos būdu) – 34,40 procento. Teismas, remdamasis atsakovų pateiktais skaičiavimais, nustatė, kad ginčo žemės sklypo dalies, į kurią pretenduoja ieškovas, užstatymo tankis faktiškai siekia 20,50 procento, o sklypo dalies, kuri pagal ieškovo siūlomą atidalijimo variantą tektų atsakovams ir trečiajam asmeniui, užstatymo tankis – 41,70 procento. Teismas, vadovaudamasis šiais faktiniais duomenimis, konstatavo, kad ieškovui atitektų žemės sklypo dalis, kurios užstatymo tankis yra perpus mažesnis už didžiausią leistiną užstatymo tankį, o likusiems bendraturčiams – žemės sklypo dalis, kurios užstatymo tankis būtų 7,30 procento didesnis už didžiausią leistiną užstatymo tankį. Teismas pažymėjo, kad analogiškai pasiskirstytų ir žemės sklypų užstatymo intensyvumo rodikliai: žemės sklypo, kuris atitektų ieškovui, užstatymo intensyvumo rodiklis siektų 0,17, t. y. būtų daugiau kaip perpus mažesnis už didžiausią leistiną rodiklį (0,4), o žemės sklypo, kuris atitektų likusiems bendraturčiams, užstatymo intensyvumo rodiklis – 0,52, t. y. 0,12 viršytų didžiausią leistiną rodiklį.

6. Teismas konstatavo, kad užstatymo rodiklių (tankio ir intensyvumo) perviršis, kuris susidarytų įgyvendinus ieškovo siūlomą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantą, sukliudytų atsakovams įsiregistruoti atidalytą žemės sklypo dalį kaip atskirą turtinį vienetą. Be to, teismo vertinimu, besiskiriantys užstatymo intensyvumo rodikliai parodo žemės sklypo dalių, kurios atitektų bylos šalims, nelygiavertiškumą – tankiau užstatyto sklypo naudojimo galimybės yra prastesnės.

7. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, sprendė, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovo pasiūlytą atidalijimo variantą prieštarautų teisės aktams, reglamentuojantiems žemės sklypų suformavimą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatoms, ir todėl atmetė ieškinį.

8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą.

9. Kolegija pažymėjo, kad STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedas reglamentuoja žemės sklypų užstatymo ir tvarkymo (tankio, intensyvumo ir kt. rodiklius) reikalavimus, kurių būtina laikytis siekiant padalyti žemės sklypą, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo ieškovas, pagrįstai vadovavosi šio reglamento nuostatomis dėl žemės sklypo užstatymo tankio, kurių nesilaikymas yra kliūtis performuoti žemės sklypą į atskirus žemės sklypus.

10. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo aktas, kuriuo pritarta ginčo žemės sklypo padalijimo projektui su sąlyga, kad projektas gali būti tvirtinamas, kai bus gauti visų bendraturčių raštiški pritarimai arba kai teismo sprendimu bus nustatyta, kad pagal tokį projektą turi būti vykdomas žemės sklypo formavimas ir pertvarkymas, patvirtina ieškovo siūlomo projekto teisėtumą. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri turi kompetenciją spręsti klausimus dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų tvirtinimo, 2017 m. kovo 15 d. raštu pripažino, kad, padalijus žemės sklypus pagal ieškovo siūlomą projektą, būtų neišlaikyti leistini užstatymo rodikliai.

11. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo materialųjį teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į KASACINIUS SKUNDUS TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Trečiasis asmuo H. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis

skundas yra grindžiamas šiais argumentais:12.1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 4.80 straipsnio 1 dalį, kuri nustato kiekvieno bendraturčio teisę reikalauti

atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismų išvada dėl formuojamų sklypų užstatymo tankio neturi jokios įtakos reikalavimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti. Esamo ar būsimų žemės sklypų užstatymo būdas ir kiti rodikliai yra nustatyti (nustatomi) Vilniaus miesto bendrajame plane, jį įgyvendinančiuose detaliuosiuose planuose ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose. Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas nelaikomas teritorijų planavimo dokumentu, todėl nei užstatymo tankis, nei kiti rodikliai juo nėra nustatomi ar keičiami. Aplinkybės, kad teismui pateiktas žemėtvarkos projektas yra suderintas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kitomis institucijomis, kad valstybinė teritorijų planavimo priežiūros institucija yra pateikusi teigiamą išvadą dėl projekto atitikties teisės aktų reikalavimams ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su žemės sklypo užstatymo intensyvumo rodiklio neatitiktimi, neturės įtakos žemės sklypui suformuoti, jo kadastro duomenims nustatyti ir registruoti. Projekto sprendiniai nepažeidžia ne tik atsakovų nuosavybės teisės į žemės sklypą, bet ir nuosavybės teisės į jiems priklausančius statinius, nes šie statiniai patenka į jiems projektuojamo žemės sklypo ribas. Pažymėtina, kad užstatymo tankis priklauso nuo sklypo ir jame esančių statinių ploto, todėl šis tankis (nekeičiant bendrojo plano sprendinių) galėtų keistis tik keičiant nuosavybės teisės į žemės sklypą ar statinius dalis. Tiek ieškovo, tiek atsakovų ir trečiojo asmens turimos žemės sklypo dalys, sklype esantys statiniai ir dalyvaujančių byloje asmenų teisės į juos yra aiškūs, ieškovo pateiktas projektas neturi jiems įtakos. Teismų procesiniais sprendimais yra paneigta žemės sklypo savininko nuosavybės teisė, nes teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės negali būti siejama su žemės sklypo užstatymo tankiu, kurį nustato galiojantys dokumentai ir kuris priklauso nuo statytojo turimo žemės sklypo ploto.

12.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus faktinius duomenis ir kartu netinkamai apskaičiavo ieškovui ir atsakovams formuojamų žemės sklypų užstatymo tankius. Trečiasis asmuo paprašė apeliacinės instancijos teismo priimti valstybės institucijų, formuojančių valstybės politiką teritorijų planavimo ir statybų srityje, raštus, kurie įrodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl žemės sklypo dalių užstatymo tankio yra ne tik nemotyvuotos (teismas nedetalizavo to, kaip jis apskaičiavo formuojamų žemės sklypų užstatymo tankį), bet ir neteisėtos (teismo sprendime nurodyti užstatymo rodikliai yra apskaičiuoti įskaitant atsakovų savavališkai atliktų statybos darbų rezultatus). Apeliacinės instancijos teismas atmetė šį trečiojo asmens prašymą, taip pažeisdamas ieškovo ir trečiojo asmens teises į teisingą ir rungimosi principu pagrįstą procesą, ir kartu netinkamai išsprendė klausimą dėl užstatymo tankio apskaičiavimo ir jo reikšmės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl užstatymo tankio pagrįstos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo argumentais, o šis trečiasis asmuo, apskaičiuodamas minėtus rodiklius, įtraukė į užstatymo plotą ir atsakovų savavališkai pastatyto pastato (šiuo klausimu yra priimtas teismo sprendimas) plotą (atsakovams 2008 metais savavališkai rekonstravus gyvenamąjį namą, jo faktinis užstatymo plotas padidėjo nuo 149 kv. m iki 209 kv. m, t. y. savavališkos statybos pasekmė yra 60 kv. m padidėjęs užstatymas). Atsakovų neteisėtų veiksmų rezultatas negali turėti įtakos klausimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.

13. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyta, jog teismų procesiniais sprendimais išskirtinai apgintos atsakovų, kurie siekia įteisinti savavališką statybą, teisės ir suvaržyta ieškovo teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėtina, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tada, jeigu jo statyba yra teisėta. Atsakovų gyvenamojo namo savavališkos statybos faktas nustatytas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, vadinasi, šiuo atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto, todėl teismai be pagrindo apgynė atsakovų teises.

14. Atsakovai atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atmesti trečiojo asmens ir ieškovo kasacinius skundus. Atsiliepimas į kasacinius skundus yra grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Ieškovo siūlomas bendrosios nuosavybės objekto atidalijimo būdas buvo atmestas ne tik dėl užstatymo tankio, bet ir dėl užstatymo intensyvumo maksimalaus rodiklio viršijimo, o šie aspektai lemia ne tik tokio projekto prieštaravimą teisės aktams, bet ir pagal ieškovo siūlymą formuotinų žemės sklypų nelygiavertiškumą ir kitų bendraturčių teisių

pažeidimą. Pažymėtina, kad ketinamų formuoti žemės sklypų užstatymo tankius skaičiavo ne tik Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bet ir ekspertas D. K., todėl trečiasis asmuo savo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog teismų išvados dėl užstatymo tankių yra pagrįstos tik tais skaičiavimais, kuriuos atliko savivaldybės administracija. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad jau pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovų, eksperto ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skaičiavimus. Trečiasis asmuo be pagrindo kelia klausimą, ar teismas apskritai turi teisę ir pareigą vertinti teisės aktų nustatyta tvarka parengto projekto teisėtumą ir pagrįstumą ir dėl to pasisakyti. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 66 punkte yra aiškiai nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos struktūrinis padalinys tik priima išvadą dėl projekto tvirtinimo tikslingumo, o būtent teismas yra ta institucija, kuri, įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, nusprendžia, ar pagal parengtą konkretų projektą gali būti vykdomas žemės sklypo formavimas ar pertvarkymas. Trečiasis asmuo taip pat nurodo, jog žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektu nėra nustatomi ar keičiami užstatymo tankis ar kiti rodikliai, tačiau šis kasacinio skundo argumentas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatoms.

14.2. Apeliacinės instancijos teismas nepriėmė ir nevertino trečiojo asmens pateiktų raštų, kuriuos jis akcentuoja savo kasaciniame skunde (šios nutarties 12.2 punktas), vadinasi, objektyviai negalėjo būti pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, taip pat rungimosi ir (ar) dispozityvumo principai. Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo formuotinų žemės sklypų užstatymo tankį, yra deklaratyvus ir nepagrįstas kokiais nors įrodymais.

14.3. Ieškovo kasacinis skundas ne tik nėra paremtas CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindais, bet šiame skunde nėra ir teisinių argumentų, kurie atitiktų CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Bet kuriuo atveju tie faktai, kad ieškovas yra ginčo žemės sklypo bendraturtis, kad teismas atmetė jo reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepatvirtina ieškovo teiginio, kad bylą nagrinėję teismai suvaržė jo teisę atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

15. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į kasacinius skundus prašo atmesti trečiojo asmens ir ieškovo kasacinius skundus. Atsiliepimai į kasacinius skundus yra grindžiami tokiais argumentais:

15.1. Trečiojo asmens kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog teismui pateiktas žemėtvarkos projektas yra suderintas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kitomis institucijomis. Trečiajam asmeniui gavus prašymą rengti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, buvo nustatyta, kad šio žemės sklypo užstatymo plotas sudaro 149 kv. m ir 3,20 procento viršija teisės aktuose nustatytą leistiną užstatymo tankumą. Tokia paklaida įvertinta kaip neesminė ir mažareikšmė, todėl ieškovui buvo leista pradėti rengti sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Vėliau, remiantis Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimu, buvo atkurtas Nekilnojamojo turto registro įrašas ir pakeistas ginčo žemės sklype esančio gyvenamojo namo užstatymo plotas (209 kv. m vietoj 149 kv. m). Šis pakeitimas reiškia, kad, dalijant žemės sklypą, nebūtų išlaikyti leistini užstatymo rodikliai, o kartu negalėtų būti tvirtinamas ir toks žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, ieškovo pateiktas žemės sklypo padalijimo projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų, pažeidžia kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Be to, trečiasis asmuo teigia, kad žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas nėra laikomas teritorijų planavimo dokumentu, tačiau šis argumentas prieštarauja Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2 punktui.

15.2. Ieškovo kasacinis skundas neatitinka bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų, kurie yra įtvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalyje, be to, skunde nėra suformuluotų teisinių argumentų, atitinkančių CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Teisėjų kolegija



Dėl bendraturčio teisės atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų

16. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

17. Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

18. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72 straipsnio 2 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, be kitų specifinių teisių, būdingų bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, turi teisę reikalauti atidalyti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ši bendraturčio subjektinė teisė yra apibrėžta CK 4.80 straipsnyje.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad CK 4.80 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato bendraturčio teisės atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų: šio straipsnio pirmoji dalis bendriausia prasme reglamentuoja pačią subjektinę teisę, antroji dalis – atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdus, likusios dvi straipsnio dalys skirtos kitiems klausimams reguliuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių nuostatų, kurios apibrėžtų atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygas, pirmiau nurodytame straipsnyje nebuvimas, viena vertus, patvirtina, kad bendraturtis naudojasi plačia nuožiūra, įgyvendindamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę (pačiai atidalijimo teisei įgyvendinti bendraturtis neprivalo gauti kitų bendraturčių sutikimo (bendraturčiai turi susitarti tik dėl atidalijimo būdo), bendraturtis, siekiantis atidalijimo, neprivalo įrodinėti atidalijimo motyvų ir pan.). Kita vertus, tai nereiškia, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra absoliuti ir gali būti įgyvendinta vien tik bendraturčio nuožiūra.

20. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytą poziciją, nurodo, jog atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, kita vertus, pagal to paties straipsnio antrąją dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, atidalijimo teisės, kaip nuosavybės teisės sudėtinės dalies, sąlygiškumas išplaukia ir iš pačios nuosavybės teisės turinio, apibrėžto CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje bendriausia prasme nurodyta, jog nuosavybės teisė įgyvendinama savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Teisėjų kolegija, remdamasi šiame nutarties punkte išdėstytomis teisės normomis, konstatuoja, kad bendraturčio teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti – šios teisės įgyvendinimas galimas tiek, kiek nėra pažeidžiami įstatymai, kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau ši teisė bet kuriuo atveju, be paties bendraturčio valios, gali būti apribota tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą (CK 4.39 straipsnio 1 dalis).

21. Pažymėtina, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus

reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus).

22. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimas pagal jo pasiūlytą variantą prieštarautų teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypų formavimą, reikalavimams, nes, įgyvendinus pateikto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinius, atsakovams ir trečiajam asmeniui atitenkančio žemės sklypo užstatymo tankio ir intensyvumo rodikliai viršytų didžiausias leistinas normas. Šios teismų išvados paremtos STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo, t. y. įstatymą įgyvendinančio teisės akto, nuostatomis. Kaip jau buvo argumentuota, teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės yra sudėtinė bendraturčio nuosavybės teisės dalis, todėl šios teisės, kaip ir bet kurios kitos subjektinės teisės, įgyvendinimas gali būti ribojamas (neleidžiant atidalyti) tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamu teisiniu pagrindu, t. y. ne įstatymu, o žemesnės teisinės galios aktu, parėmė išvadas dėl ieškovo teisės atidalyti savo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ribojimo. Kita vertus, šis teismų procesinių sprendimų motyvavimo trūkumas pats savaime nelemia pačių išvadų ydingumo. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad miestų ir miestelių teritorijose savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės valdos projektais žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai, ir jeigu keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje ir nepažeidžiamas teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas leistinas užstatymo tankis arba nekeičiamas faktinis užstatymo tankis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios įstatymo nuostatos aiškiai patvirtina, jog žemės sklypo atidalijimo galimybė yra siejama, inter alia (be kita ko), su reikalavimu užtikrinti, kad, įgyvendinus žemės valdos projekto (žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas priskiriamas žemės valdos projektams (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 2 punktas)) sprendinius, nebūtų pažeidžiamas leistinas ar nepakistų faktinis užstatymo tankis, jeigu jis faktiškai jau yra viršytas. Vadinasi, faktinio užstatymo tankio padidėjimas, kitaip negu argumentuoja trečiasis asmuo, yra įstatymo lygmeniu pripažįstamas juridinis faktas, sudarantis pagrindą riboti bendraturčio teisę atidalyti savo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

23. Trečiasis asmuo savo kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas užstatymo tankius, įtraukė į užstatymo plotą ir atsakovų savavališkai pastatyto pastato plotą. Kasaciniame skunde nurodyta, jog, atsakovams 2008 metais savavališkai rekonstravus gyvenamąjį namą, jo faktinis užstatymo plotas padidėjo nuo 149 kv. m iki 209 kv. m, t. y. savavališkos statybos pasekmė yra 60 kv. m padidėjęs užstatymas. Trečiojo asmens vertinimu, atsakovų neteisėtų veiksmų rezultatas negali turėti įtakos klausimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti. Toks pats klausimas panašiais argumentais yra iškeltas ir ieškovo kasaciniame skunde. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinių skundų argumentai bendriausia prasme, t. y. tuo aspektu, kad neteisėtų veiksmų rezultatas negali turėti įtakos klausimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti, yra pagrįsti.

24. Nuosavybės teisė, be kitų pagrindų, gali būti įgyjama, pagaminant naują daiktą, inter alia, pastatant statinį (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), tačiau ne bet kokia statyba suponuoja nuosavybės teisės į statinį, kaip ši teisė suprantama pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, atsiradimą. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės į statinį aptariamu įstatymo pagrindu atsiradimas yra siejamas su statinio statybos teisėtumu, t. y. nuosavybės teisės objektas gali būti tik toks statinys, kuris yra pastatytas įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.103 straipsnio 1 dalis nurodo, jog tais atvejais, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, draudžiama naudotis ar disponuoti tokiu statiniu (jo dalimi). Teisėjų kolegija nurodo, jog draudimas įgyvendinti nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą statinį arba, kitaip tariant, nuosavybės teisės į neteisėtai pastatytą statinį nepripažinimas, kaip statybos neteisėtumas suprantamas pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, yra visuotinai pripažįstamo principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, išraiška. Plėtojant šiuos argumentus, pažymėtina, kad neteisėta statinio statyba teisine prasme nesukelia statytojui pozityvių materialiųjų teisinių padarinių (kokios nors naudos, kuri suteiktų statytojui teisiškai pripažįstamą satisfakciją), inter alia, tokios statybos padariniai, kaip neteisėtų veiksmų rezultatas, negali

turėti įtakos klausimui dėl (ne)teisėtai pastatytais statiniais užstatyto žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad faktinis užstatymo tankis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalies ir 20 straipsnio 6 dalies 3 punkto prasme aiškintinas kaip teisėtai pastatytų pastatų ir stogą turinčių inžinerinių statinių antžemine dalimi užstatyto ploto, nustatomo pagal išorinių sienų ar kitų atitvarų projekciją į žemės paviršių, santykis su žemės sklypo plotu. Toks aiškinimas reiškia, kad, sprendžiant, ar egzistuoja įstatymo nustatytas pagrindas faktinio užstatymo tankio pokyčio aspektu riboti teisės atidalyti žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, turi būti tiriami ir vertinami teisėtai pastatytais statiniais užstatyto ploto ir žemės sklypo ploto faktinis santykis (t. y. užstatymo tankis, nustatytas rengiant žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą) ir potencialus santykis (t. y. užstatymo tankis, egzistuosiantis įgyvendinus projekto sprendinius).

25. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, be kita ko, nustatė, kad:25.1. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2008 m.

sausio 30 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį, kuria pripažintas tinkamu naudoti gyvenamasis namas, esantis ginčo žemės sklype, pripažino savavališka šio gyvenamojo namo dalies statybą, kurios pasekmė – gyvenamojo namo bendro ploto padidėjimas nuo 170,79 kv. m iki 300,37 kv. m, įpareigojo šios kasacine tvarka nagrinėjamos bylos atsakovus nustatytu terminu parengti projekto dokumentus ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, reikalingus gyvenamojo namo statybai įteisinti. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą;

25.2. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. vasario 22 d. išdavė leidimą, suteikiantį atsakovei, kaip statytojai, teisę rekonstruoti gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą statinį;

25.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. vasario 22 d. išduotą leidimą, įpareigojo atsakovę nustatytu terminu, pagal tinkamai pertvarkyto projekto dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį. Atsakovė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, byla nėra išnagrinėta apeliacine tvarka.

26. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teismine tvarka yra nagrinėjamas ginčas dėl statybą leidžiančio dokumento, išduoto savavališkai pastatyto statinio (žr. šios nutarties 25.1 punktą) rekonstrukcijai atlikti, teisėtumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinė byla dėl šio statybą leidžiančio dokumento teisėtumo (teismo sprendimas ir juo nustatytos faktinės aplinkybės) turi (turės) prejudicinę reikšmę šiai kasacine tvarka peržiūrimai civilinei bylai: 1) visi šios bylos procese dalyvaujantys asmenys dalyvauja ir bylos dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo procese; 2) faktinės aplinkybės, susijusios su gyvenamojo namo savavališkos statybos padarinių šalinimu, sudaro minėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, jos turi esminę reikšmę ne tik tai, bet ir šiai (kasacine tvarka peržiūrimai) bylai išspręsti, nes, kaip minėta, statinio statybos teisėtumo aspektas yra svarbus nustatant faktinį ir potencialų užstatymo tankius ir kartu sprendžiant dėl pagrindo riboti žemės sklypo dalies atidalijimo galimybę egzistavimo.

27. Kaip minėta, byla dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo nėra išnagrinėta – pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Ši aplinkybė reiškia, kad nagrinėjamos bylos ginčas dėl ieškovo žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės negali būti išspręstas, kol nėra išnagrinėta pirmiau nurodyta civilinė byla, turinti prejudicinę reikšmę, kartu ši aplinkybė suponuoja privalomo bylos sustabdymo pagrindo egzistavimą (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, siekdami prejudicinių faktų forma išsiaiškinti šios bylos ginčo materialiajam teisiniam santykiui tinkamai kvalifikuoti ir bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, privalėjo stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl statybą leidžiančio dokumento, išduoto savavališkai pastatyto statinio rekonstrukcijai atlikti, teisėtumo. Bylą nagrinėję teismai, nors ir egzistuoja privalomas bylos sustabdymo pagrindas, nesustabdė šios civilinės bylos, šis proceso teisės normų pažeidimas nulėmė kitą pažeidimą – yra nustatytos ne visos šios bylos ginčui dėl ieškovo žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės. Kaip žinoma, kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, proceso teisės normų pažeidimai, kuriuos padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalinti kasacine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų padaryti proceso teisės normų pažeidimai yra esminiai, todėl, panaikinus pirmosios ir apeliacinės

instancijos teismų procesinius sprendimus, byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

29. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis šią bylą, pirmiausia privalo ją sustabdyti, iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl statybą leidžiančio dokumento, išduoto savavališkai pastatyto statinio rekonstrukcijai atlikti, teisėtumo, ir tada, priklausomai nuo prejudicinių faktų forma nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su gyvenamojo namo dalies statybos teisėtumu, spręsti, ar faktinio užstatymo tankio pokyčio aspektu gali būti ribojama ieškovo subjektinė teisė atidalyti savo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

30. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.


31. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 11,24 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos, pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus šią bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360–362 straipsniais,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

ALGIS NORKŪNAS

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-343-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20032-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5; 3.2.9.9(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9980e5500c8011ea9d279ea27696ab7b

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „All Time group“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Austrijos bendrovės „LKW WALTER Internationale Transportorganisation AG“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „All Time group“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl arbitražo pirmenybės prieš valstybės teismus pasisakyti dėl savo kompetencijai priskirtų klausimų (kompetencijos-kompetencijos doktrinos), arbitražiniam susitarimui keliamų turinio ir formos reikalavimų, sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo konstatuojant arbitražinio susitarimo (ne)egzistavimą šalių standartinių sutarties sąlygų kolizijos atveju.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 26 105 Eur skolos, 8 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad ji suteikė atsakovei tarptautinio vežimo paslaugas, tačiau ši neatsiskaitė pagal 2016 m. rugsėjo mėn. – 2017 m. sausio mėn. išrašytas sąskaitas faktūras ir liko skolinga 26 105 Eur. Atsakovė neteikė pretenzijų dėl vežėjos įsipareigojimų netinkamo vykdymo.

4. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ginčas yra teismingas Lietuvos arbitražo teismui, nes šalys, sudarydamos krovinio pervežimo sutartis, susitarė dėl arbitražinės išlygos, jog bet koks ginčas, kylantis iš krovinio pervežimo sutarčių, turėtų būti nagrinėjamas Lietuvos arbitražo teisme (sutarčių 10 punktas). Atsakovė nurodė ir tai, kad ji neturi pareigos atsiskaityti su ieškove, nes ieškovei mokėtinas sumas yra įskaičiusi į atsakovei mokėtinas baudas pagal ginčo sutartis.

5. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ji niekada nepatvirtino ir nepripažino atsakovės siųstos arbitražinės išlygos. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų sutikusi spręsti ginčus arbitraže, kad šalys derino tokio susitarimo sąlygą. Esami dokumentai patvirtina, kad ieškovė priėmė tik tas kitos šalies sąlygas, kurios neprieštarauja pateiktam užsakymui (vežimo sąlygoms).

6. Atsakovė papildomai paaiškino, kad šalys aptarė visas esmines krovinio pervežimo sąlygas, jas patvirtino savo parašais. Ieškovė neigia akivaizdžius ir rašytiniais įrodymais patvirtintus faktus, kad tarp šalių buvo pasirašytos Krovinio pervežimo sutartys, kiekvienoje iš jų įtvirtinant arbitražines išlygas bei susitarimus dėl nekonkuravimo.


7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 16 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovės 26 105 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2017 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7043,72 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Teismas nurodė, kad šalys nebuvo sudariusios atskiros rašytinės sutarties dėl pervežimų (sutartis, apimanti bendro pobūdžio susitarimus dėl tęstinio šalių bendradarbiavimo) ir dėl kiekvieno vežimo tarėsi atskirai. Abi šalys patvirtino, kad individualiai neaptarė ir nederino atsakovės standartinių sutarties sąlygų dėl ginčų sprendimo arbitraže. Teismas nustatė, kad ieškovė pasirašė 32 krovinių pervežimo sutartis („atsakovės užsakymus“), tačiau ieškovės atstovas 29-iose iš šių sutarčių padarė ranka įrašą „Taip, kaip numatyta mūsų užsakymo patvirtinime“ (angl. „According to our order confirmation“). Teismo vertinimu, atsakovės pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad „užsakymo patvirtinimai“ buvo siųsti atsakovei. Šių rašytinių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepriėmė atsakovės parengto standartinio sutarties teksto be jokių išlygų (tarp jų ir sąlygos dėl ginčų sprendimo arbitraže).

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovė remiasi tuo, jog ieškovė tylėjimu priėmė atsakovės standartinę sąlygą dėl ginčų sprendimo arbitraže, nes aktyviai neprieštaravo tokiam ginčų sprendimui. Tokia atsakovės pozicija netiesiogiai patvirtina, kad byloje nėra rašytinio įrodymo, patvirtinančio aiškų ir nedviprasmį ieškovės pritarimą (sutikimą) visus tarpusavio ginčus spręsti arbitraže. Ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad niekada nesusitarė su atsakove dėl ginčų sprendimo

arbitraže, nes tai iš esmės neatitinka jos ilgametės verslo praktikos. Be to, atsakovė neįrodė šalių susitarimo, kad ieškovė savo valią gali išreikšti tylėjimu. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė susitarimo su ieškove ginčus spręsti arbitraže, todėl nagrinėjamas ginčas priskirtinas teismo kompetencijai.

10. Teismas, remdamasis byloje surinkta medžiaga, padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė buvo sutikusi su atsakovės parengtos sutarties 7 punktu dėl nekonkuravimo įsipareigojimo ir baudos už tokio įsipareigojimo nevykdymą; kad ieškovė tokią sąlygą pažeidė, kad tokio dydžio bauda atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog turėjo priešpriešinį vienarūšį reikalavimą ieškovei, todėl pripažino, jog atliktas įskaitymas nėra tinkamas prievolės pasibaigimo pagrindas, o ieškovės reikalavimo teisė yra galiojanti. Atsakovės pateiktas 2017 m. vasario 27 d. pranešimas apie įskaitymą taip pat patvirtina, kad atsakovė neginčija savo skolos dydžio, todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo pripažino pagrįstu.

11. Teismas nevertino atsakovės procesinio elgesio (prašymų dėl ieškinio palikimo nenagrinėto, atskirojo skundo, pareiškimo dėl teisėjo nušalinimo teikimo) kaip sąmoningo bylos vilkinimo ir atmetė ieškovės prašymą skirti atsakovei baudą.

12. Vadovaudamasis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl iš vežėjo priteistinų procesinių palūkanų, teismas priteisė iš atsakovės, kuri santykiuose su ieškove yra susitariančioji vežėja, 5 proc. procesines palūkanas. Teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 587 Eur žyminio mokesčio, 1956,72 Eur vertimo išlaidų, 4500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017 pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad teismai gali ir turi išsiaiškinti, ar šalys yra sudariusios susitarimą ginčą spręsti arbitraže, įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą.

15. Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek pagal visuotinai įprastus tarptautinio komercinio arbitražo standartus pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė neįrodė, jog buvo susitarta su ieškove ginčus spręsti arbitraže. Teismas pagrįstai vertino tiek sutarčių sudarymo aplinkybes, jose esančius įrašus bei jų reikšmę šalių susitarimo turiniui. Sutarties sąlygos šalims taikomos jos vykdymo, bet ne jos sudarymo metu. Būtent pasirašydama atsakovės atsiųstas standartines sąlygas ieškovė padarė prierašą, todėl teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovė pasirašė atsakovės siųstą sutartį su išlyga.

16. Atsakovė, remdamasi antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, teigė, kad iš tikrųjų ieškovė, savo elektroniniuose laiškuose kalbėdama apie „Confirmation of order“ („Užsakymo patvirtinimą“), turėjo omenyje būtent sutartį su arbitražine išlyga, todėl atsakovė negalėjo prierašo suprasti niekaip kitaip kaip tik ieškovės papildomo sutarties patvirtinimo. Kolegija atmetė šiuos argumentus, pažymėdama, kad tokia atsakovės pozicija nepagrįsta nei lingvistiškai aiškinant išlygos tekstą, nei racionaliai vertinant jos prasmę. Pasiektam šalių susitarimui patvirtinti pakaktų įgaliotų asmenų parašų ir antspaudų, todėl papildomas prierašas, ypač atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės verslo praktiką, sudarytus užsakymų patvirtinimus, šalių paaiškinimus, jog sąlygos dėl ginčų sprendimo arbitraže nederino ir kt., visumą, patvirtina teismo išvados teisingumą.

17. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl arbitražinio susitarimo nebuvimo ir ginčo priskyrimo teismo kompetencijai padarė remdamasis byloje nustatytais faktais, ištirtais įrodymais, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką. Nenustačius šalių arbitražinio susitarimo, nereikšmingais ginčo nagrinėjimui kolegija pripažino argumentus dėl sutartinių santykių išsaugojimo, prioriteto sutarties vykdymui (lot. in favor contractus) principo pažeidimo.

18. Kolegija byloje nustatytomis laikė šias aplinkybes: atsakovė 2016 m. gruodžio 2 d. pareiškė pretenziją ieškovei dėl 50 000 Eur baudos už ginčo sutarčių 7 punkte nustatyto nekonkuravimo pažeidimą sumokėjimo; 2017 m. vasario 23 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. ATG1700437 dėl baudos, o 2017 m. vasario 27 d. surašė pranešimą apie įskaitymą, kuriame nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pagal ieškinį reikalaujama skola pagal 32 sąskaitas faktūras yra įskaitoma į atsakovei mokėtiną 50 000 Eur baudą. Kolegija neatitinkančiais tikrovės pripažino atsakovės teiginius, kad argumentus dėl

įskaitymo neteisėtumo ieškovė pateikė tik baigiamojoje kalboje. Vien pareikštas ieškinys reiškia nesutikimą su atliktu įskaitymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pateiktus įrodymus, tikrino, ar buvo pagrindas atlikti tokį įskaitymą. Be to, dar pradiniame ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė bandė taikyti įskaitymą dėl nepagrįsto reikalavimo, ir pažymėjo, kad šalys nėra pasirašiusios susitarimo dėl nekonkuravimo, ieškovė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti neteisėtą konkuravimą. Be to, ieškovei nesutikus su sutarties sąlyga dėl baudos už nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą, iš jos kildinamas atsakovės reikalavimas įskaityti negali būti laikomas galiojančiu ir pagrįstu, t. y. neegzistuoja viena iš įskaitymo sąlygų. Vertindamas, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės padarytus pažeidimus dėl nekonkuravimo.


19. Kasaciniu skundu atsakovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 19 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą kompetencijos-kompetencijos doktriną, nukrypo nuo teismų praktikos. KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta arbitražo teismo teisė pačiam priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą; jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Visuotinai pripažinta kompetencijos-kompetencijos doktrina lemia tai, kad arbitražas įgyja pirmenybę pasisakyti dėl jo kompetencijai priskirtų klausimų prieš valstybės teismus. Šis principas reiškia, kad arbitražo kompetencijos klausimą pirmiausia išsprendžia pats arbitražas, tačiau vėliau tokią peržiūrą gali atlikti ir teismas. 2016 m. ieškovė (vežėja) ir atsakovė (užsakovė) sudarė 32 krovinių vežimo sutartis, kiekvienoje jų nustatydamos arbitražinę išlygą, pagal kurią visi šalių ginčai turi būti sprendžiami Lietuvos arbitražo teisme. Ieškovė, teikdama ieškinį, nuslėpė šią aplinkybę, tačiau vėliau atsakovė pateikė teismui visas minėtas sutartis bei prašė palikti ieškinį nenagrinėtą. Tačiau teismai nepagrįstai sprendė dėl kompetencijos ir konstatavo, kad šalys nėra sudariusios arbitražinio susitarimo (arbitražinė išlyga negalioja), bei nagrinėjo bylą iš esmės. Tokie teismo veiksmai pažeidžia kompetencijos-kompetencijos doktriną.

19.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad teismas gali ir turi išsiaiškinti, ar šalys yra sudariusios susitarimą ginčą spręsti arbitraže, netinkamai rėmėsi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018 pateiktais išaiškinimais). Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl arbitražinės išlygos galiojimo ir galimybės šalims pakartotinai spręsti ginčą arbitraže po to, kai arbitražo teismas vieną kartą iš esmės jau išnagrinėjo bylą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas panaikino arbitražo teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju arbitražo teismas ne tik nenagrinėjo šalių ginčo iš esmės, bet net nepasisakė dėl savo kompetencijos spręsti šį ginčą, nes ieškovė nesikreipė į arbitražo teismą. Be to, teismas gali spręsti šalių ginčą tik jei nustato, kad arbitražinė išlyga yra akivaizdžiai negaliojanti, o niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis akivaizdus. Tokia taisyklė negali būti aiškinama pernelyg plačiai, juo labiau paneigiant kompetencijos-kompetencijos doktriną. Sutarčių 10 punkte nurodyta arbitražinė išlyga nėra akivaizdžiai negaliojanti, tai patvirtina ir bylos medžiaga, be to, ieškinys byloje pareikštas dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir nepareikšta reikalavimo dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, todėl teismai nepagrįstai nusprendė, kad arbitražinė išlyga negalioja.

19.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė KAĮ 10 straipsnio 1 ir 2 dalių normas. KAĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kada raštu sudarytas arbitražinis susitarimas laikomas galiojančiu. Nei KAĮ, nei teismų praktikoje arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimas nesiejamas su reikalavimu individualiai aptarti (suderinti) šią sąlygą (individualiai suderinti arbitražinę išlygą); nedraudžiama įtraukti arbitražinę išlygą į standartinės sutarties sąlygas. Teismai sutarčių 10 punkte nustatytą arbitražinę išlygą laikė negaliojančia, nes ji neva įtraukta į atsakovės parengtų sutarčių standartines sąlygas ir nebuvo individualiai šalių suderinta, t. y. arbitražinės išlygos galiojimo būtinąja sąlyga laikė reikalavimą individualiai suderinti arbitražinę išlygą. Pažymima, kad nors atsakovė parengė sutarčių sąlygas, tačiau jos negali būti

vertinamos kaip standartinės, nes neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.185 straipsnyje įtvirtintų kriterijų. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė negalėjo derėtis dėl šių sąlygų turinio. Be to, šalių sutartys yra labai trumpos (vieno lapo apimties), jas sudaro 11 punktų, todėl ieškovė neabejotinai pastebėjo (turėjo ir galėjo), kad sutarties 10 punkte yra arbitražinė išlyga, juolab kad pasirašė net 32 analogiškas sutartis. Ieškovė yra verslininkė – viena didžiausių transporto bendrovių pasaulyje, turinti beveik du tūkstančius darbuotojų ir milžinišką patirtį ne tik transporto srityje, bet ir sudarant verslo sandorius apskritai. Dėl to teismų atliktas arbitražinės išlygos galiojimo sąlygų aiškinimas reiškia teisės taikymą contra legem (prieš įstatymą).

19.4. Teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Šalių ginčas kilo tik dėl 29-iose iš 32-iejų sutarčių ieškovės vienašališkai ranka įrašyto prierašo „According to our order confirmation“ („Pagal mūsų užsakymo patvirtinimą“) reikšmės ir jo įtakos sutartiniams teisiniams santykiams. Teismai sprendė, kad ieškovės prierašas reiškia, jog ji pasirašė atsakovės rengtas sutartis su išlyga, kad ji nesutinka su dviem konkrečiais punktais (sutarčių 10 ir 7 punktais). Ieškovės prieraše nėra nurodyta nei tai, kad ji nesutinka su arbitražine išlyga, nei tai, kad ji nesutinka su nekonkuravimo įsipareigojimu ir bauda už jo pažeidimą (prieraše apskritai nėra žodžių, galinčių reikšti ieškovės nesutikimą su kuria nors sąlyga arba sutartimi apskritai). Taigi teismai prierašą aiškino nesąžiningai vienos iš šalių atžvilgiu, pažeisdami CK 6.193 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismai konstatavo, kad ieškovės prierašas reiškia ne tai, kad sutartys apskritai nesudarytos (negalioja), bet tai, kad ieškovė nesutiko su dviem sąlygomis. Toks aiškinimas padarytas sistemiškai nevertinant visų sutarties nuostatų. Pažymėta, kad sutarčių 11 punkte įtvirtinta, jog „bet kokie vienašaliai šios sutarties pakeitimai ir pataisymai negalioja“. Pripažinus, kad šis punktas galioja, darytina išvada, kad teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio 2 dalies taisyklę. Be to, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu patvirtinta, kad ieškovė atsakovei siųsdavo tik pasirašytas sutartis su arbitražine išlyga ir prie šio laiško nepridėdavo jokių papildomų dokumentų (tarp jų ir vadinamojo užsakymo patvirtinimo (angl. „Order confirmation“) ir frazę „Confirmation of order“ („Užsakymo patvirtinimas“) vartojo būtent kalbėdama apie sutartis su arbitražine išlyga. Dėl to atsakovė ieškovės prierašo negalėjo ir neturėjo suprasti kaip keičiančio sutarčių sąlygas ir darančio atitinkamas sąlygas negaliojančias. Teismai, aiškindami ieškovės prierašą, neatsižvelgė į sutarčių sudarymo aplinkybes, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, o didesnę įrodomąją reikšmę nepagrįstai suteikė ieškovės žodiniams ir rašytiniams paaiškinimams, vidinėms taisyklėms ir pan.

19.5. Teismai pažeidė in favor contractus principą. Sutarčių 10 punkte įtvirtinta arbitražinė išlyga yra aiški, neturinti netikslumų. Abi šalys, pasirašiusios sutartis, yra ilgametę patirtį turinčios verslininkės (juridiniai asmenys). Identiška arbitražinė išlyga nustatyta 32 sutartyse. Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti sutarties arbitražinę išlygą negaliojančia. Dėl to teismai, išaiškindami ieškovės prierašą kaip neva reiškiantį, jog ji nesutiko su dviem konkrečiomis sąlygomis (kartu ir arbitražine išlyga), pažeidė in favor contractus principą, įpareigojantį pirmenybę teikti tokiam aiškinimui, kuris leistų išsaugoti arbitražinio susitarimo efektyvumą. Be to, tik 29-iose sutartyse yra ieškovės prierašas, tačiau teismai sprendė, kad absoliučiai visų 32-iejų sutarčių sąlygos dėl arbitražinės išlygos ir nekonkuravimo susitarimo yra negaliojančios. Tokie teismų sprendimai pažeidžia ne tik minėtas sutarčių aiškinimo taisykles, bet ir pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą.

20. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Teismai tinkamai aiškino ir taikė kompetencijos-kompetencijos doktriną, tinkamai nustatė, kad šalys dėl arbitražinės išlygos nesitarė ir nediskutavo. Nė vienas atsakovės siųstas užsakymas negali būti laikomas šalis saistančia sutartimi, nes ieškovė niekada nesutiko teikti paslaugų tik pagal atsiųstą standartizuotą dokumentą, t. y. ieškovė dėl kiekvieno pervežimo siųsdavo sąlygas, šiuos dokumentus atsakovė priimdavo. Taigi svarbus abiejų šalių dokumentų turinys nustatant šalių susitarimą. Iš šių dokumentų akivaizdu, kad nebuvo šalių susitarimo dėl arbitražinio ginčų nagrinėjimo. Teismas atsakingai tyrė ir vertino, ar ieškinio pagrindu iškelta byla tikrai priskirtina jo kompetencijai, ar vis dėlto egzistuoja arbitražinis susitarimas. Pažymėta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog jos individualiai neaptarė ir nederino sutartinės sąlygos dėl ginčų nagrinėjimo arbitraže. Teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, nenukrypdamas nuo teisinio reglamentavimo, teismų praktikos ir doktrinos, padarė išvadą, kad šalys nėra sudariusios arbitražinio susitarimo, todėl ginčas priskirtinas būtent teismo kompetencijai.

20.2. Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį, pagrįstai pats analizavo situaciją, vertino ir sprendė, ar buvo šalių

sudarytas ir galioja arbitražinis susitarimas. Teismas kompetencijos-kompetencijos doktriną taikė nenukrypdamas nuo teismų praktikos. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2012 konstatuota, kad bendrosios kompetencijos teismui nustačius, jog šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo dėl sutartinių santykių, iš kurių kildinamas ieškinyje pareiškiamas reikalavimas, ginčas turi būti nagrinėjamas teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017 nurodyta, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi išsiaiškinti, ar ginčo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas galioja; spręsdamas dėl šalių nukreipimo spręsti ginčą jų pasirinktu būdu, teismas turi išsiaiškinti, ar tarp šalių yra sudarytas toks susitarimas, jei taip, ar susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo nėra akivaizdžiai negaliojantis. Iš esmės tokia pati pozicija akcentuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017.

20.3. Atsakovė nepagrįstai ir nesąžiningai sutartimis vadina vienašalius savo rengtus dokumentus (vežimo paslaugų užsakymus). Tai yra standartiniai pasiūlymai (ofertos), jie negali būti laikomi šalis saistančiomis sutartimis, nes ieškovė nėra jų besąlygiškai priėmusi. Atsakovės pateiktų užsakymų dokumentų sutartimis nelaikė ir patys atsakovės darbuotojai (vartojo išimtinai žodį „order“ („užsakymas“). Siekiant kvalifikuoti teisinius santykius, atitinkamo dokumento pobūdį ir pan., negalima remtis gramatiniu lingvistiniu pavadinimo aiškinimu, o būtina aiškintis turinį, esmę, šalių ketinimus, įprastą praktiką ir kitas svarbias aplinkybes, kurios aktualios taikant sutarčių aiškinimo principus. Teismai, aiškindami šalių susitarimą, tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Atsakovė nepagrįstai ignoruoja faktą, kad oferta priimta su sąlyga, jog galioja bendrosios ieškovės parengtos pirkimo–pardavimo sąlygos, kuriose aiškiai aptartas ginčų sprendimo būdas, taip pat kad negalioja jokios kitos sąlygos, kuriomis nukrypstama nuo tipinių ieškovės parengtų sąlygų. Šalys individualiai ir aiškiai nesitarė dėl tokios netipinės sąlygos, nederino tokios sąlygos įtraukimo į susitarimus, jos taikymo. Užsakymų patvirtinimuose buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta „Pervežimo užsakymo sąlygos galioja tik tokia apimtimi, kiek jos yra aiškiai patvirtintos užsakymo patvirtinime. Ypač tai taikytina užsakymo sąlygoms, kurios skiriasi nuo mūsų pasiūlymo, yra netipinės arba nepalankios vienai iš šalių (pvz., baudos, klientų apsaugos susitarimai ir atsakomybės sąlygos, viršijančios CMR sąlygas)“.

20.4. Atsakovė neteisingai teigia, kad teismai netinkamai aiškino KAĮ 10 straipsnio 1 ir 2 dalių normas. Teismai arbitražinio susitarimo buvimą ar nebuvimą aiškino per šalių valios nebuvimą, t. y. kad šalys individualiai neaptarė šios sąlygos, jos nesuderino, o šalių valia dėl sąlygų išsiskyrė, susitarimas sudarytas tik pagal sutampančias sąlygas. Arbitražinės išlygos galiojimas ar negaliojimas nepriklauso nuo to, ar ji yra standartinėse sąlygose. Tiek atsakovės užsakyme, tiek ieškovės užsakymo patvirtinime buvo įrašytos sutartinės kiekvieno krovinio pervežimo sąlygos. Visos ieškovės sąlygos, tarp jų ir bendrosios paslaugų teikimo sąlygos, atsakovei buvo arba turėjo būti žinomos. Ieškovės išlyga akivaizdi tiek iš atsakovės į bylą su paaiškinimais pateiktų užsakymo dokumentų pabaigos rekvizitų, tiek iš užsakymų patvirtinimų teksto. Sutartis negali būti laikoma sudaryta pagal ofertą, jeigu akceptas nebuvo absoliutus, pilnutinis ir besąlygiškas (CK 6.178 straipsnis). Atsakovei gavus ir priėmus priešpriešinę ofertą (užsakymo patvirtinimą), susitarimai galiojo, vežimai buvo leidžiami vykdyti ir atitinkamai vykdomi. Teismai, remdamiesi CK 6.179 straipsniu, pagrįstai vertino šalių susitarimų turinį pagal sutampančias standartinių dokumentų sąlygas.

20.5. Teismai tinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles, vertino sutarčių sudarymo aplinkybes, sutartyse esančius įrašus, jų reikšmę šalių susitarimo turiniui. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad atsakovė neįrodė šalių arbitražinio susitarimo, padarė įvertinęs šalių paaiškinimus, tai, kad nebuvo individualiai vertinta ši sąlyga; kad 29-iose sutartyse yra ieškovės prierašas „Taip, kaip numatyta mūsų užsakymo patvirtinime“ (angl. „According to our order confirmation“), t. y. kad ieškovė atsakovės standartinio sutarties teksto nepriėmė be jokių išlygų. Nei gramatiškai aiškinant sutarties tekstą, nei racionaliai vertinant jos prasmę negalima daryti išvadų, kad atsakovė negalėjo suprasti ieškovės prierašo kaip išlygos dėl sutarčių sąlygų. Svarbu ir tai, kad ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog niekada nesitarė dėl ginčų sprendimo arbitraže, nes tai neatitinka jos ilgametės verslo logikos. Atsakovės elgesys patvirtina, kad ji pati nepripažino šios sąlygos, nes nesikreipė į arbitražą dėl ginčo sprendimo.

20.6. Šioje byloje nagrinėta situacija nesuponavo in favor contractus principo taikymo, nes šalys apskritai nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo ir atsakovės vienašališkai parengtos arbitražinės išlygos turinio aiškinimo klausimas negalėjo kilti. Teismai byloje ištirtų ir įvertintų faktinių aplinkybių pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad galiojantis arbitražinis susitarimas neegzistuoja. Todėl nebuvo pagrindo nenagrinėti bylos, nukreipti šalis į arbitražą.

20.7. Atsakovė kelia naują argumentą dėl to, kad teismai nepasisakė dėl 3 iš 32 užsakymų. Nagrinėjant bylą pirmosios

instancijos teisme atsakovės atstovas aiškiai patvirtino, jog visi užsakymai, tarp jų ir tie 3, kuriuose nėra ieškovės parašo, turėtų būti vertinamai lygiai taip, kaip ir kiti užsakymai. Akivaizdu, kad šalys šias sutartis vienodai suprato ir visas vienodai vertino kaip sudarytas tokiomis pačiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija



Dėl kompetencijos-kompetencijos doktrinos taikymo, kai teisme keliamas klausimas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo

21. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).

22. Arbitražinio susitarimo reikšmė ir teisinės pasekmės, kylančios, kai tokio susitarimo šalis kreipiasi su ieškiniu ne į arbitražą, o į teismą, reglamentuojamos KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti; jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą. Savo turiniu analogiškos nuostatos įtvirtintos CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 17 punktas). Spręsdamas dėl jurisdikcijos atsisakymo ir šalių nukreipimo spręsti ginčą jų pasirinktu būdu, teismas turi išsiaiškinti, ar tarp šalių yra sudarytas toks susitarimas; jei taip, ar susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo nėra akivaizdžiai negaliojantis, ar nėra akivaizdžių priežasčių, lemiančių tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą (pvz., susitarta dėl nearbitruotino ginčo perdavimo arbitražui; pažeidžiamos išimtinio teismingumo taisyklės ir kt.). Nustatęs, kad toks susitarimas yra sudarytas ir nėra akivaizdžiai negaliojantis ar negalintis būti įvykdytas, teismas turi aiškintis, kokios yra susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribos (kokius ginčus apima toks susitarimas), ar atitinkamas ginčas patenka į susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017, 27 punktas).

24. Teismas, spręsdamas klausimą dėl jurisdikcijos atsisakymo ir šalių nukreipimo į arbitražą, vadovaudamasis kooperacijos, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principais (CPK 8, 12, 17 straipsniai), turi suteikti šalims galimybę pateikti savo paaiškinimus ir aiškiai išreikšti poziciją dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, galiojimo bei taikymo, siekdamas užtikrinti proceso šalių teisę į tinkamą teismo procesą ir išvengti siurprizinio (šalims netikėto) teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2019, 25 punktas).

25. Ieškovei pareiškus nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl skolos priteisimo, atsakovė atsiliepime į jį nurodė, jog šalys buvo susitarusios dėl arbitražinės išlygos, todėl ginčas spręstinas arbitraže. Kadangi ieškovė neigė arbitražinio susitarimo išlygos egzistavimą, tai bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino, ar šalys apskritai yra sudariusios arbitražinį susitarimą, kieno kompetencijai – teismo ar arbitražo – byla priskirtina. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo, dėl to bylą nagrinėjo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pritarė

pirmosios instancijos teismo išvadai dėl jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą.26. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė kompetencijos-kompetencijos doktriną, nes teismas gali

spręsti šalių ginčą tik jei nustato, kad arbitražinė išlyga yra akivaizdžiai negaliojanti, o niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis akivaizdus. Nagrinėjamu atveju reikalavimas pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia nepareikštas. Jei kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo, tai pirmenybę pasisakyti šiuo klausimu įgyja arbitražas. Atsakovės teigimu, vertindami arbitražinės sąlygos egzistavimo klausimą, teismai pažeidė KAĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

27. Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Jei arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą (KAĮ 11 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl teismo ir arbitražo kompetencijos pasiskirstymo tais atvejais, kai inicijuojamas teismo procesas ir jame kyla ginčas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo, KAĮ 19 straipsnio normos turi būti sistemiškai aiškinamos su teismo procesinius veiksmus reglamentuojančiomis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto bei KAĮ 11 straipsnio 1 dalies normomis.

28. Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia prieiti prie išvados, kad tuo atveju, kai kreipimosi į teismą metu yra pradėtas arbitražo procesas, teismas, remdamasis KAĮ 19 straipsnyje įtvirtintu arbitražo kompetencijos-kompetencijos principu, užtikrina galimybę pačiam arbitražui priimti sprendimą dėl kompetencijos nagrinėti bylą, todėl šio klausimo nenagrinėja iki tol, kol dėl jo nenuspręs arbitražas. Arbitražo priimtą šiuo klausimu sprendimą vėliau gali peržiūrėti kompetentingas valstybės teismas. Tuo atveju, kai reikalavimas pareiškiamas tik teisme, teismas turi pareigą CPK nustatyta tvarka išspręsti ieškinio priėmimo klausimą, kartu spręsti, ar jis turi pareigą šalis nukreipti į arbitražą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Šiam klausimui išspręsti, būtina nustatyti, ar egzistuoja arbitražinė išlyga. Dėl to ginčas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo, šalims nepasinaudojus teise pradėti arbitražo procesą, savaime nepašalina teismo pareigos nuspręsti dėl savo jurisdikcijos nagrinėti bylą, o tai yra neatsiejamai susiję su tuo, kad teismas turi vertinti arbitražinį susitarimą.

29. Remdamasi nutarties 28 punkte nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad KAĮ 19 straipsnis negali būti aiškinamas taip, jog teismas turi nukreipti šalis į arbitražą išspręsti arbitražinio susitarimo egzistavimo klausimo, jei arbitražo procesas nėra pradėtas, o asmens inicijuotame teismo procese kyla klausimas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo. Toks aiškinimas lemtų neproporcingą teisės kreiptis į teismą ribojimą ir nereikalingų išlaidų tokiame arbitražo procese atsiradimo tikimybę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė neperduoti klausimo dėl jurisdikcijos spręsti arbitražui ir patys vertino arbitražinio susitarimo egzistavimo bei jo galiojimo sąlygas.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių ir sutarties sudarymą reglamentuojančių teisės normų taikymo sprendžiant dėl šalių arbitražinio susitarimo egzistavimo ir galiojimo

30. Arbitražinis susitarimas – dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti arbitražo teismui spręsti visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 3 straipsnio 5 dalis).

31. Tam, kad arbitražinis susitarimas būtų sudarytas, jis turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Arbitražinio susitarimo formos reikalavimai reglamentuojami KAĮ 10 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis. Arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir laikomas galiojančiu, jeigu: 1) įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu arba 2) sudarytas šalims apsikeičiant raštais (kurie gali būti siunčiami elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas) ar kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas; arba 3) sudarytas naudojantis elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas ir juose esanti informacija yra prieinama toliau naudoti; arba 4) šalys apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis tvirtina, o kita šalis neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą; arba 5) yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą (šio

straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant, ar buvo sudarytas arbitražinis susitarimas ir ar jis yra galiojantis, vadovautinasi sutarčių sudarymo ir jų aiškinimo taisyklėmis.

32. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Pagal CK 6.162 straipsnio 1 dalį sutartis yra sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Sutarties sudarymui ir galiojimui iš esmės pakanka, kad šalys susitartų dėl esminių sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Jeigu abi šalys sudaro sutartį apsikeisdamos standartinėmis sutarties sąlygomis, tai sutartis laikoma sudaryta pagal iš esmės sutampančias standartines sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai viena šalis iš anksto aiškiai nurodo, jog ji nesutinka su kitos šalies pasiūlytomis standartinėmis sąlygomis, arba apie tokį nesutikimą nedelsdama praneša tas sąlygas gavusi (CK 6.179 straipsnis).

33. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sutarčių laisvės principas apima šalių teisę neperžengiant įstatymo ribų pasirinkti sudaromos sutarties formą. Šalys yra laisvos savo sutarties sąlygas išdėstyti viename ar keliuose fiziniuose ar elektroniniuose dokumentuose. Tai taikoma ir susitarimams dėl ginčų sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 29 punktas).

34. Esminė sąlyga konstatuoti arbitražinio susitarimo egzistavimą yra užfiksuota šalių valia perduoti ginčus spręsti arbitražui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagrindinis reikalavimas arbitražinio susitarimo turiniui – jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu, kt.), o būtent arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 21 punktas). Jeigu tokios suderintos šalių valios nėra, tuomet nėra ir pagrindo laikyti, kad yra sudarytas arbitražinis susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017, 27 punktas).

35. Kiekvieno arbitražinio susitarimo atveju būtina nustatyti, kokia buvo šalių valia jį sudarant. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio teismas turi susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).

36. Nagrinėjamos bylos duomenimis, ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios vienos bendros rašytinės krovinių pervežimo sutarties, šalys buvo sudariusios 32 rašytines krovinių pervežimo sutartis. Dėl kiekvienos atskiros paslaugos šalys susitardavo apsikeisdamos dokumentais: dėl kiekvieno atskiro pervežimo atsakovė pateikdavo ieškovei standartinį „užsakymą“ (ofertą), o ieškovė – savo standartinį „užsakymo patvirtinimą“ (priešpriešinę ofertą), taip pat 29-iuose užsakymuose padarė prierašą. Taigi šalių sutartimi dėl pervežimo laikytini abu dokumentai, kurie reikšmingi nustatant šalių valią, jų tarpusavio susitarimo esmę ir turinį.

37. Atsakovė teigė, kad ieškovė negalėjo nematyti jos standartinių užsakymo sąlygų (ginčų sprendimo arbitraže, nekonkuravimo, draudimo keisti sutarties sąlygas), todėl pasirašydama dokumentus iš esmės jas priėmė, t. y. pritarė arbitražinei išlygai. Kiekvieno atsakovės pateikto užsakymo 10 punkte buvo nustatyta sąlyga dėl ginčo sprendimo arbitraže. Atsakovė pagrįstai kasaciniame skunde nurodo, kad arbitražinė išlyga gali būti įtraukiama į standartines sutarties sąlygas. Tai reglamentuojama KAĮ 10 straipsnio normoje, pagal kurią arbitražinis susitarimas gali būti įforminamas sutartyje arba sudaromas kaip atskiras šalių susitarimas. Tačiau tuo atveju, kai šalių sutartinių santykių sąlygos išdėstomos keliuose dokumentuose, šalių valia dėl tokios sąlygos pripažįstama suderinta tik tuomet, kai kita sutarties šalis pritaria tokiai pasiūlytai sutarties sąlygai. Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovas 29-iose iš šių sutarčių ranka įrašė „Taip, kaip numatyta mūsų užsakymo patvirtinime“ (angl. „According to our order confirmation“).

38. Ieškovės atsakovei atsiųstuose užsakymo patvirtinimuose (angl. „Order confirmation“) buvo nurodytos patvirtinamos (ieškovės priimamos) užsakymo sąlygos (pvz., pakrovimo, pristatymo vieta, nustatyta paėmimo data, kaina

ir kitos krovinio vežimo detalės); taip pat nurodoma, jog „užsakymo sąlygos galioja tik tokia apimtimi, kiek jos aiškiai patvirtintos užsakymo patvirtinime; ypač tai taikytina užsakymo sąlygoms, kurios skiriasi nuo ieškovės pasiūlymo, yra netipinės ar nepalankios vienai iš šalių“. Teismų nustatyti tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, sutarties sąlygų tarpusavio ryšys, sutarties sudarymo aplinkybės ir šalių elgesys po sutarties sudarymo neleidžia pripažinti pagrįstu atsakovės teiginio, kad priimdama ir vykdydama užsakymą ieškovė pritarė visoms atsakovės sąlygoms. Ieškovė, pateikdama užsakymo patvirtinimą, aiškiai nurodė priešpriešines sąlygas.

39. Standartinių sąlygų kolizijos teisiniai padariniai reglamentuojami CK 6.179 straipsnyje. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji nokauto taisyklė (angl. „knockout rule“) į CK nuostatas perkelta iš 1994 m. UNIDROIT 2.22 straipsnio (2004, 2010 ir 2016 m. UNIDROIT 2.1.22 straipsnis). Analogiška nuostata įtvirtinta DCFR II.-4:209 straipsnyje. Kadangi atsakovės parengtas standartinis užsakymų tekstas (standartinės sutarties sąlygos) nebuvo besąlygiškai priimtas (pateikdama standartizuotą užsakymo patvirtinimą, ieškovė nurodydavo sąlygas, kurioms esant laiko sutartį sudaryta, o atsakovė aiškiai nenurodė, jog nesutinka su kitos šalies pasiūlytomis užsakymo patvirtinimo sąlygomis), tai laikytina, kad šalių sutartinių santykių turinį sudarė sutampančios susitarimų sąlygos (CK 6.179 straipsnis). Sutampančios ieškovės ir atsakovės standartinės sutarties sąlygos neleidžia prieiti prie išvados, kad šalys susitarė dėl arbitražinio ginčų nagrinėjimo, nes nėra atitinkamos sąlygos sutapties. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų aiškų ir nedviprasmišką ieškovės pritarimą (sutikimą) visus tarpusavio ginčus spręsti arbitraže.

40. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.162 straipsnio 2 dalį sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų, o susitarimas dėl antraeilių sąlygų gali būti pasiektas vėliau. Savo prigimtimi tokio pobūdžio sąlygos, kurios nustato ginčo nagrinėjimo tvarką (pavyzdžiui, arbitražinė išlyga) paprastai priskiriamos antraeilėms sutarties sąlygoms. Tai patvirtina CK 6.221 straipsnis, reglamentuojantis sutarties nutraukimo padarinius, kurio 3 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

41. KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina (angl. „doctrine of separability“), pagal kurią arbitražinė išlyga, kuri yra sutarties dalis, turi būti vertinama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuo kitų sutarties sąlygų. Arbitražo teismo sprendimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia savaime nereiškia arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia. Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina lemia tai, kad šalių sutartinių santykių pasibaigimas savaime nereiškia ir arbitražinio susitarimo pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016 22 punktą).

42. Šios nutarties 40 ir 41 punkte nurodyti argumentai lemia, kad arbitražinis susitarimas gali egzistuoti nepriklausomai nuo sutarties, kurioje jis įtvirtintas, ir atvirkščiai. Todėl arbitražinis susitarimas nėra esminė sutarties sąlyga. Tai leidžia pripažinti, kad net ir nesuderinus šalims valios dėl ginčo nagrinėjimo tvarkos, t. y. ginčo sprendimo arbitraže, sutartis laikoma sudaryta be tokios sąlygos.

43. Nepagrįstu laikytinas atsakovės argumentas, kad ieškovė aktyviai nereiškė prieštaravimų dėl atsakovės standartinės sąlygos ginčus spręsti arbitraže. Nors arbitražinė išlyga iš tiesų gali būti nustatyta kartu su standartinėmis sutarties sąlygomis, kaip minėta, reikalinga valios dėl tokios sąlygos sutaptis. Atsakovei byloje neįrodžius, kad su ieškove buvo susitarta dėl ginčų sprendimo arbitraže, teismai turėjo pagrindą konstatuoti, jog tarp ginčo šalių nebuvo sudarytas arbitražinis susitarimas, ir prieiti prie išvados, kad nagrinėjamas ginčas yra priskirtinas teismo kompetencijai.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, šalių sutartinių santykių turinį aiškino vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), tinkamai taikydami KAĮ 10 straipsnio ir CK 6.179 straipsnio normas, teismų išvada byloje atitinka kasacinio teismo praktiką. Be to, teismai, spręsdami dėl jurisdikcijos, tinkamai rėmėsi kompetencijos-kompetencijos doktrina, aiškino ir taikė KAĮ 19 straipsnio, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas. Dėl to atsakovės kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, todėl šis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo ir neturi reikšmės sprendžiant ginčą.


46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

47. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos.48. Pagal pateiktus duomenis ieškovė patyrė 2673 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, prašo

priteisti iš atsakovės šių išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, ieškovės prašymas tenkintinas iš dalies ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 2146,59 Eur šių išlaidų atlyginimo.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „All Time group“ (j. a. k. 302480145) ieškovės „LKW WALTER

Internationale Trasportorganisation AG“ (j. a. k. FN-35799x) naudai 2146,59 Eur (du tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt šešis Eur 59 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.



DALIA VASARIENĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-327-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08237-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.12.2(S)


PAPILDOMA NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9c4b01d00c8011ea9d279ea27696ab7b

Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. B. pareiškimą dėl papildomos nutarties

priėmimo civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019 pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovams Šiaulių plaukimo centrui „Delfinas“ (iki 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“) ir Šiaulių miesto savivaldybei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 7 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019 (toliau – ir 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis), kuria Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį paliko nepakeistą. Nutarties 80 punkte konstatuota, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jo atsiliepime į kasacinį skundą suformuluotas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas 2019 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė pareiškimą dėl papildomos nutarties priėmimo. Pareiškime nurodyta, kad kasacinis teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, ieškovo atstovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir išlaidas patvirtinančius dokumentus buvo pateikęs 2019 m. spalio 8 d. – iki bylos išnagrinėjimo iš esmės 2019 m. spalio 9 d., todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas turėjo būti išspręstas kartu su priimamu procesiniu sprendimu. Ieškovas prašo priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės ieškovo naudai patirtas, bet teismo nepriteistas, išlaidas advokato pagalbai, patirtas teikiant atsiliepimą į atsakovės kasacinį skundą, – 1210 Eur bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai pateikiant šį pareiškimą dėl papildomos nutarties priėmimo – 60,50 Eur.

Teisėjų kolegija


CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad papildomas sprendimas teismo priimamas tada, kai jo paskelbtame procesiniame sprendime neišspręstas kuris nors iš CPK 277 straipsnyje nurodytų klausimų, nors pagal įstatymą tai turėjo būti padaryta.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta, bylos duomenis atitinkančia nagrinėjamame ieškovo pareiškime nurodytą aplinkybę, kad įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovas byloje pateikė 2019 m. spalio 8 d., t. y. iki jos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019 80 punkte klaidingai konstatuota, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl to yra susiklosčiusi faktinė situacija, kad kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą kasaciniu skundu skųstą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį, tačiau iš esmės neišsprendė bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai, patirtų bylą nagrinėjant kasacine tvarka, atlyginimo ieškovui klausimo, nors atsiliepime į kasacinį skundą toks prašymas buvo suformuluotas, taip pat teismui įstatymo nustatyta tvarka buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys šių išlaidų 1210 Eur dydį.

Todėl šia nutartimi teisėjų kolegija išsprendžia šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą.Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai,

kurios naudai priimtas sprendimas. 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis priimta ieškovo naudai, nes ja netenkintas atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinis skundas.

Ieškovas prašo priteisti 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų teikiant atsiliepimą į atsakovės kasacinį skundą, atlyginimą, laiku pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Ši ieškovo prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytų dydžių, dėl to šis ieškovo prašymas tenkintinas ir jam iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės priteistina 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ieškovo prašymas taikant papildomo sprendimo priėmimo institutą jam iš atsakovės priteisti 60,50 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą už pareiškimo dėl papildomos nutarties priėmimo parengimą netenkintinas, nes tokių išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimas nepatenka į CPK 277 straipsnio 1 dalyje nurodytą papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 277 straipsniu, 340 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškimą patenkinti iš dalies.Priteisti ieškovui V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (j. a. k. 188771865) 1210

(vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų teikiant atsiliepimą į atsakovės kasacinį skundą, atlyginimo.

Kitos pareiškimo dalies netenkinti.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b8344b300d4911ea9d279ea27696ab7b

Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,susipažinusi su 2019 m. lapkričio 7 d. gautu atsakovės UAB DEPO DIY LT kasaciniu skundu dėl Klaipėdos

apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl neturtinės žalos, padarytos sveikatos sužalojimo atveju, atlyginimo priteisimo. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimas tenkintas iš dalies, iš atsakovės priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė CPK 178, 185 straipsnių nuostatas, rėmėsi išskirtinai vaiko motinos parodymais, nesivadovavo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu ir neanalizavo vaiko tėvų pareigų šio įstatymo nuostatų laikymosi kontekste, akcentavo civilinės atsakomybės sąlygas reguliuojančias CK nuostatas; pripažinę atsakovę pažeidus pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, teismai jai perkėlė tėvų atsakomybę už savo vaikus ir susiaurino tėvų pareigas, taip pažeidė ne tik pirmiau nurodyto įstatymo, CK 3.155 straipsnio, 3.163 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai nepagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovės veiksmus, nes žala kilo dėl tėvų pareigų tinkamai auklėti, ugdyti ir prižiūrėti vaikus pažeidimo, šiuo atveju – dėl netinkamos vaiko priežiūros, jam neatsakingai elgiantis su preke.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB DEPO DIY LT (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. lapkričio 6 d. Swedbank AB

sumokėtą 20 (dvidešimt) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 7 d. gautu ieškovės A. I. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė A. I. padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. I. ieškinį atsakovėms Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių „Rasos“ progimnazijai dėl neteisėto atšaukimo iš pareigų, grąžinimo į eitas pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b16bd7f00d4911ea9d279ea27696ab7b

nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Kasaciniame skunde teigiama, kad juridinio asmens vadovo atšaukimui iš pareigų be kaltės (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 104 straipsnis) negali būti netaikomos imperatyvios teisės normos (DK 26, 31 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis), t. y. sprendžiant dėl atšaukimo iš pareigų teisėtumo turi būti atsižvelgta į darbuotojo persekiojimą, diskriminavimą ir darbuotojo nekaltumo prezumpciją. Teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes neapgynė darbuotojos (ieškovės) pažeistų teisių. Ieškovės darbo sutartyje buvo numatyta, kad nutraukiant darbo sutartį ne dėl ieškovės kaltės, turi būti taikomas DK 130 straipsnyje nustatytas įspėjimo terminas. Be to, viešojo juridinio asmens vadovo atšaukimas iš pareigų turi atitikti viešąjį interesą, o šiuo atveju ieškovė buvo diskriminuota kitų juridinių asmenų vadovų atžvilgiu, persekiota už skundo padavimą, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kas pažeidžia viešąjį interesą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju pagrindiniai kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Nr. 3P-1803/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a2de41f00d4911ea9d279ea27696ab7b

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11381-2017-3(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 11 d. gautu atsakovės E. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jam priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies: nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu vaiko tėvu, nutrauktas išlaikymo išieškojimas iš tėvo ir priteistas išlaikymas iš vaiko motinos, nustatyta nepilnamečio vaiko bendravimo su motina tvarka. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, spręsdami dėl pagrindų pakeisti teismo nutartimi nustatytą nepilnamečio

vaiko gyvenamąją vietą su motina ir ją nustatyti su tėvu, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Kasaciniame skunde akcentuojamas nepilnametės dukters ir motinos ryšys, vaiko nenoras būti su tėvu, nesutinkama su teismų išvada, kad ieškovo didesnis atlyginimas, pažymimas liudytojų apklausos procedūrų pažeidimas, kitos aplinkybės, kurios, atsakovės vertinimu, buvo nepakankamos išvadai dėl būtinumo pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą. Kaip pagrindu kasacijai taip pat remiamasi CPK 314 straipsnio pažeidimu, nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos ir joje suformuluotų kriterijų, taikytinų, sprendžiant nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Skunde vyrauja fakto klausimai, pateikiamas kitoks, nei bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose, nustatytų aplinkybių vertinimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis); kaip nepagrįstas netenkinamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu pažymima tai, kad šis prašymas pagal CPK 80 straipsnio 5 dalį apmokestinamas, tačiau šiuo atveju žyminio mokesčio nesumokėta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatei Zitai Vizbarienei (a. k. duomenys neskelbtini) už E. J. (a. k. duomenys neskelbtini) kasacinį skundą

2019 m. lapkričio 11 d. AB SEB banke sumokėtą 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Civilinė byla Nr. e3K-3-339-219/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34855-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 2.6.31, 2.6.6.2, 3.1.3.3(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9f33fea00d4911ea9d279ea27696ab7b

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 14d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Tradisetos importo-eksporto kompanijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Debitum fori“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Tradisetos importo-eksporto kompanijai dėl skolos priteisimo, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Tradisetos importo-eksporto kompanijos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Debitum fori“ dėl nuostolių atlyginimo ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „Balas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Tradisetos importo-eksporto kompanijai dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių skolininko teisę įskaityti priešinį reikalavimą faktoringo teisiniuose santykiuose, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Debitum fori“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB Tradisetos importo-eksporto kompanijos 3379,10 Eur skolą, 90,14 Eur palūkanų ir 8 proc. procesinių palūkanų.

3. Nurodė, kad 2017 m. gegužės 18 d. tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Balas“ buvo pasirašyta Sąskaitos finansavimo sutartis (Bendroji dalis), pagal kurią kreditorius (ieškovė) įsipareigojo perduoti paskolos gavėjui (trečiajam asmeniui) pinigų sumą, kuri lygi sąskaitos avansui, mainais už paskolos gavėjo turimą galiojantį piniginį reikalavimą, o paskolos gavėjas įsipareigojo perleisti kreditoriui savo turimą galiojantį piniginį reikalavimą į pirkėją (atsakovę) (reikalavimai pagal konkrečias sąskaitas yra nurodomi Specialiosiose sąskaitų finansavimo sutarties sąlygose) ir įsipareigojo sumokėti kreditoriui palūkanas bei visus kitus mokėjimus tokiomis sąlygomis ir tvarka, kaip nustatyta Sąskaitų finansavimo sutartyje.

4. Ieškovė, vykdydama Sąskaitos finansavimo sutarties sąlygas, paskolino trečiajam asmeniui 5619 Eur: 3698 Eur pagal 2017 m. gegužės 22 d. Specialiąsias sąskaitų finansavimo sutarties sąlygas Nr. BAL20170522-01 (toliau – ir 2017 m. gegužės 22 d. Specialiosios sąlygos) ir 1921 Eur pagal 2017 m. gegužės 30 d. Specialiąsias sąskaitų finansavimo sutarties sąlygas Nr. BAL20170530-01 (toliau – ir 2017 m. gegužės 30 d. Specialiosios sąlygos).

5. Užtikrindamas paskolų grąžinimą ieškovei, trečiasis asmuo perleido savo galiojančius piniginius reikalavimus į pirkėją (atsakovę): pagal 2017 m. gegužės 22 d. Specialiąsias sąlygas – reikalavimo teisę į atsakovės mokėtiną 4931,96 Eur sumą pagal 2017 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAL Nr. 10000146 (toliau – ir Sąskaita Nr. 1), o pagal 2017 m. gegužės 30 d. Specialiąsias sąlygas – reikalavimo teisę į atsakovės mokėtiną 2561,57 Eur sumą pagal 2017 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą BAL Nr. 10000148 (toliau – ir Sąskaita Nr. 2).

6. 2017 m. gegužės 18 d. tarp ginčo šalių ir trečiojo asmens buvo sudarytas Trišalis susitarimas (toliau – ir Trišalis susitarimas), kuriuo pirkėjas (atsakovė) patvirtino, kad sutinka dėl reikalavimo teisių į mokėtiną sumą pagal Sąskaitą Nr. 1 perleidimo ir įsipareigojo atlikti mokėjimą tiesiogiai kreditoriui (ieškovei). Be to, trečiojo asmens atsakovei išrašytoje Sąskaitoje Nr. 2 taip pat buvo įrašas, kad joje nurodytas finansinis reikalavimas sąskaitų finansavimo sutartimi buvo perleistas trečiajam asmeniui UAB „Debitum fori“, į kurio sąskaitą atsakovė turi pervesti visą šioje sąskaitoje nurodytą mokėtiną sumą.

7. Ieškovė nurodė, kad atsakovė, vykdydama savo prievolę atsiskaityti pagal Sąskaitą Nr. 1 ir Sąskaitą Nr. 2, pervedė

ieškovei 4114,43 Eur ir liko nepadengusi 3379,10 Eur dydžio reikalavimų dalies, kurią atsisakė padengti, motyvuodama, kad trečiojo asmens jai perduota produkcija neatitiko kokybės reikalavimų.

8. Ieškovės manymu, atsakovė nepagrįstai atsisako visiškai apmokėti sąskaitas, sumokėdama likusią skolos dalį, nes nėra jokių įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens parduotos medienos kokybės neatitiktį teisės aktų reikalavimams. Be to, atsakovė nėra įgijusi priešpriešinio reikalavimo teisės ieškovės ar trečiojo asmens atžvilgiu, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.911 straipsnio 1 dalį atsakovė turėtų teisę įskaityti savo priešpriešinį piniginį reikalavimą, kylantį iš skolininko ir kliento sutarties, jeigu šį reikalavimą ji būtų turėjusi iki to momento, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą ieškovei. Tuo tarpu atsakovė pretenziją dėl produkcijos kokybės trūkumų pareiškė 2017 m. liepos 12 d., t. y. po to, kai jai jau buvo pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą ieškovei.

9. Ieškovė ieškiniu prašomų priteisti 90,14 Eur palūkanų skaičiavimą grindė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reglamentavimu.

10. Atsakovė UAB Tradisetos importo-eksporto kompanija pareikštais priešieškinio reikalavimais prašė ieškinio tenkinimo atveju priteisti iš ieškovės jai 2635,89 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. procesinių palūkanų.

11. Atsakovė nurodė, kad tarp jos ir trečiojo asmens buvo susiklostę medienos gaminių tiekimo teisiniai santykiai, pagal kuriuos trečiasis asmuo tiekė atsakovei prekes (medienos gaminius), o atsakovė atitinkamai užsakytą produkciją perduodavo (transportuodavo) tretiesiems asmenims (galutiniams pirkėjams) (nagrinėjamo ginčo atveju – Čekijos įmonei „DREVYS PRO s.r.o.“).

12. Atsakovė 2017 m. gegužės mėnesį pristatė prekes savo klientei Čekijos įmonei „DREVYS PRO s.r.o.“, kaip galutinei pirkėjai, už šias prekes trečiasis asmuo buvo išrašęs Sąskaitą Nr. 1. Čekijos įmonė „DREVYS PRO s.r.o.“ atsisakė atsiskaityti už perduotą netinkamos produkcijos dalį ir nesumokėjo atsakovei 1950 Eur pagal išrašytas sąskaitas faktūras.

13. 2017 m. gegužės 22 d. atsakovė elektroniniu laišku informavo ieškovę apie trečiojo asmens tiekiamos produkcijos kokybę ir aiškiai nurodė, kad dėl situacijos pobūdžio tik per du mėnesius bus gautas patvirtinimas ir tikslūs duomenys apie netinkamos kokybės prekes, dėl to tikslus Sąskaitos Nr. 1 apmokėjimo terminas nėra žinomas. Be to, atsakovė negarantavo visiško atsiskaitymo pagal išrašytas sąskaitas faktūras dėl netinkamos kokybės produkcijos dalies.

14. 2017 m. birželio 26 d., 2017 m. liepos 17 d. bei 2017 m. rugpjūčio 18 d. atsakovės klientė Čekijos įmonė „DREVYS PRO s.r.o.“ pateikė pretenzijas atsakovei dėl tiektų prekių broko. Tuo metu, nesant eksperto išvados, nebuvo galimybės nurodyti tikslų kokybės reikalavimų neatitinkantį prekių kiekį.

15. 2017 m. liepos 17 d. mokėjimo nurodymu atsakovė, apmokėdama Sąskaitą Nr. 1 ir Sąskaitą Nr. 2, pervedė ieškovei 4114,43 Eur sumą, gautą atskaičius preliminariais skaičiavimais grindžiamą sumą už netinkamos kokybės produkciją, taip pat patirtus papildomus atsakovės nuostolius.

16. Iš 2017 m. lapkričio 6 d. Čekijos teismo eksperto išvados tapo žinoma, kad kokybės reikalavimų neatitinkančios produkcijos dalis sudarė 3,9 kub. m.

17. Atsakovė pažymėjo, kad ji dar iki reikalavimo perleidimo informavo ieškovę apie galimą netinkamą tiektos medienos produkcijos dalį ir nurodė, jog tiksliems skaičiams nustatyti yra reikalingas papildomas terminas. Kai atsakovė buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą, ji atitinkamai pranešė ieškovės atstovams, kad dėl netinkamos kokybės produkcijos buvo išrašytos kreditinės sąskaitos pirkėjai Čekijos įmonei „DREVYS PRO s.r.o.“, o šių sąskaitų kopijas pateikė ieškovei. Be to, dar 2017 m. gegužės 22 d. elektroniniame laiške atsakovė išsamiai paaiškino ieškovei, dėl ko atsakovė gali atsiskaityti tik už dalį patiektos produkcijos ir neturi pareigos mokėti už patiektą netinkamos kokybės produkciją.

18. Atsakovė nurodė, kad ieškovė yra tinkamas subjektas, kuriam turėtų būti reiškiami reikalavimai dėl netinkamos kokybės produkcijos perdavimu padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo, kadangi reikalavimo teisės perleidimo atveju, įvykus cesijai, skolininkas (atsakovė) neprarado teisės reikšti atsikirtimų naujajam kreditoriui (ieškovei), kaip tinkamam teisių perėmėjui, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui (CK 6.107 straipsnio 1 dalis).

19. Trečiasis asmuo turėjo pareigą perduoti atsakovei kokybės reikalavimus atitinkančią produkciją. Pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Nuosavybės teisės perėjimo momentu ginčo atveju laikytinas daiktų perdavimo

pirkėjui momentas. Atsakovė, įsigijusi netinkamos kokybės daiktą, patyrė žalos, nes ji atsidūrė blogesnėje turtinėje padėtyje, nei tikėjosi atsidurti, įsigydama prekę už sutartą kainą. Todėl laikytina, kad dėl netinkamos kokybės produkcijos tiekimo patirtų nuostolių dalis sudaro 1950 Eur. Be to, atsakovė dėl netinkamos kokybės produkcijos patyrė nuostolių dėl turėtų 227 Eur transportavimo išlaidų, 178,89 Eur administracinių išlaidųų bei 280 Eur negautų pajamų.

20. Trečiasis asmuo UAB „Balas“, pareikšdamas savarankišką reikalavimą atsakovei, prašė priteisti iš atsakovės jo naudai 1342,01 Eur nuostolių atlyginimą, kuris skaičiuotinas remiantis ieškovės trečiajam asmeniui nuo 2017 m. gruodžio 1 d. išrašytomis sąskaitomis už palūkanas, mokėtinas už PVM sąskaitos faktūros BAL Nr. 10000146 ir PVM sąskaitos faktūros BAL Nr. 10000148 finansavimą iki visiško atsiskaitymo.


21. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 23 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinio, atsakovės priešieškinio bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinio reikalavimus, priteisė iš atsakovės trečiojo asmens naudai 574,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir išsprendė kitus su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu susijusius klausimus.

22. Dėl ieškinio. Teismas pripažino, kad tarp ieškovės UAB „Debitum fori“ ir trečiojo asmens UAB „Balas“ buvo sudaryta faktoringo sutartis, kurios esmė – išankstinis reikalavimo teisių finansavimas mainais už sutartą atlyginimą, finansuotojo teisių užtikrinimui panaudojant nuosavybės teises į perleidžiamus reikalavimus.

23. Trečiasis asmuo, užtikrindamas paskolų grąžinimą, perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovę. Trišalis susitarimas patvirtina, kad atsakovė sutiko dėl trečiojo asmens reikalavimo teisės perleidimo ieškovei ir įsipareigojo apmokėti sąskaitą joje nurodytais terminais. Atsakovė suprato, kad ieškovė perėmė teisę į piniginius reikalavimus, o ne į trečiojo asmens pareigas.

24. Teismas, atmesdamas atsakovės gynybinę poziciją dėl ieškovės reikalavimo teisės neapmokėjimo, paaiškėjus, kad atsakovei perduota produkcija buvo netinkamos kokybės, nurodė, kad, pagal CK 6.911 straipsnio 1 dalį, kai finansuotojas pareiškia reikalavimą skolininkui, kad šis sumokėtų pinigus, skolininkas turi teisę įskaityti savo priešinius piniginius reikalavimus, kylančius iš skolininko ir kliento sutarties, jeigu šiuos reikalavimus skolininkas jau turėjo tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą finansuotojui. Teismas iš Trišalio susitarimo 1.3 punkto nustatė, kad jo pasirašymo metu atsakovė priešinių piniginių reikalavimų trečiajam asmeniui neturėjo. 2017 m. gegužės 22 d. atsakovė, elektroniniu laišku informuodama ieškovę apie trečiojo asmens tiekiamos produkcijos kokybę, taip pat neturėjo konkrečių priešinių piniginių reikalavimų trečiajam asmeniui, tik įspėjo dėl galimai būsimos produkcijos (medienos) broko, kuris Čekijos įmonės bus nustatytas per du mėnesius. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė pagal 2017 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAL Nr. 10000146 (mokėtina suma – 4931,96 Eur) neturėjo teisės įskaityti priešinių piniginių reikalavimų, nes ji jų neturėjo Trišalio susitarimo pasirašymo metu ir apie tai informavo tiek ieškovę, tiek trečiąjį asmenį. Tą pačią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė ir dėl 2017 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitos faktūros BAL Nr. 10000148 (mokėtina suma – 2561,57 Eur) apmokėjimo bei priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.

25. Vadovaujantis CK 6.337 straipsnio 2 dalimi, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato daiktų kokybės patikrinimo tvarkos ir terminų, tai daiktų kokybė turi būti patikrinta per protingą terminą ir pagal įprastai taikomas daiktų kokybės patikrinimo sąlygas bei prekybos papročius. Atsakovė, nepatikrinusi pagal pirkimo–pardavimo sutartį iš trečiojo asmens pirktos medienos produkcijos kokybės, ją pardavė Čekijos įmonei „DREVYS PRO s.r.o.“, pasitikėdama pastarosios įmonės pretenzijomis dėl netinkamos kokybės trečiojo asmens UAB „Balas“ produkcijos. Čekijos įmonė „DREVYS PRO s.r.o.“ už trečiojo asmens UAB „Balas“ netinkamos kokybės produkciją atsakovei nesumokėjo 1950 Eur. Be to, atsakovė savo nuostolius grindė ir turėtomis transportavimo išlaidomis (227 Eur), negautomis pajamomis (280 Eur), administracinėmis išlaidomis (vertimo, teisinių paslaugų) (178,89 Eur) – iš viso 2635,89 Eur. Todėl, kaip teigia pati atsakovė, ji laikytina visiškai atsiskaičiusia pagal trečiojo asmens pateiktas ginčo atveju aktualias 2017 m. gegužės 16 d. ir 2017 m. gegužės 29 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

26. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei trečiasis asmuo, nei ieškovė negali reikalauti iš atsakovės sumokėti už netinkamos kokybės produkciją. Nurodė, kad šiuo metu tarp atsakovės ir trečiojo asmens pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra ginčas dėl netinkamos kokybės produkcijos ir apmokėjimo. Ieškovė nėra šio ginčo šalis ir kol nurodytas ginčas

tarp atsakovės ir trečiojo asmens dėl netinkamos kokybės produkcijos ir apmokėjimo nebus išspręstas, tol nebus galimybės priteisti ieškovei iš atsakovės visos skolos.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, kilus ginčui dėl trečiojo asmens medienos produkcijos kokybės ir atsakovei iš esmės dėl to sumokėjus ieškovei mažesnę sumą, ieškovė turi teisę regreso tvarka reikšti reikalavimą paskolos gavėjui (trečiajam asmeniui) ir gauti savo reikalavimų patenkinimą. Priešingu atveju atsakovė atsidurtų blogesnėje padėtyje nei trečiasis asmuo ir būtų atsakinga už trečiojo asmens produkcijos trūkumus. Šią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tiek įstatymo, tiek sutarties reglamentavimu.

28. Teismas nurodė, kad pagal 2017 m. gegužės 18 d. Sąskaitų finansavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės (kreditoriaus) ir trečiojo asmens (paskolos gavėjo), Bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių regresą, 5.1 punktą, paskolos gavėjas (trečiasis asmuo) solidariai atsako kreditoriui (ieškovei) už pirkėjo (atsakovės) neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas pinigines prievoles, pagal kurias reikalavimai yra perleisti kreditoriui (ieškovei). Tokiu atveju pirkėjui (atsakovei) nevykdant savo įsipareigojimų kreditoriui (ieškovei) ar juos vykdant netinkamai, kreditorius (ieškovė) turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek paskolos gavėjas (trečiasis asmuo), tiek pirkėjas (atsakovė), tiek abu kartu. Pagal minėtos sutarties 5.3 punktą, kai pirkėjas (atsakovė) ginčija sutartį ar reiškia pretenzijas dėl perduotos produkcijos kokybės ar kitų priežasčių, dėl kurių kyla grėsmė, kad pirkėjas (atsakovė) neįvykdys piniginių prievolių ar jas įvykdys netinkamai, tas sumas padengia paskolos gavėjas (trečiasis asmuo). Teismas taip pat rėmėsi minėtos sutarties 6.4 punktu, pagal kurį kreditorius (ieškovė) neprivalo analizuoti pirkėjo (atsakovės) pretenzijų, sutarties nutraukimo, atlikto įskaitymo pagrįstumo, kilusio ginčo aplinkybių, o tokio ginčo atsiradimas yra pakankamas pagrindas regreso tvarka reikšti reikalavimą paskolos gavėjui (trečiajam asmeniui). Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl ieškovės pareigos regreso tvarka reikšti reikalavimą paskolos gavėjui (trečiajam asmeniui), kaip įstatymo pagrindą nurodė CK 6.910 straipsnio 2 dalį, pagal kurią, jeigu klientas perleido piniginį reikalavimą finansuotojui, norėdamas užtikrinti savo prievolių finansuotojui įvykdymą, tai finansuotojas privalo pateikti klientui ataskaitą ir perduoti jam sumą, viršijančią tokiu būdu užtikrintą kliento skolą, jeigu sutartis nenustato ko kita. Jeigu finansuotojas iš skolininko gavo mažesnę sumą nei kliento užtikrinta skola, tai klientas atsako finansuotojui už likusią nepadengtą skolos dalį.

29. Dėl priešieškinio. Ieškovė, kaip finansuotoja pagal faktoringo sutartį, perėmė trečiojo asmens (paskolos gavėjo) reikalavimo teises į sąskaitos sumas ir neįgijo jokių pareigų, kylančių iš atsakovės ir trečiojo asmens pirkimo–pardavimo santykių dėl netinkamos produkcijos kokybės, t. y. ji neįgijo pareigos garantuoti prekių kokybę ar atsakyti už galimus nuostolius dėl netinkamos kokybės prekių pardavimo. Dėl to atsakovės priešieškinio reikalavimai pareikšti netinkamai šaliai.

30. Nors atsakovė 1950 Eur nuostolius dėl trečiojo asmens netinkamos kokybės produkcijos grindė Čekijos įmonės „DREVYS PRO s.r.o.“ neatsiskaitymu už perduotą netinkamos produkcijos dalį, atsakovė šios sumos nesumokėjo nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui, todėl nuostolių nepatyrė.

31. Pirmosios instancijos konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės kelia abejonių dėl trečiojo asmens netinkamos kokybės produkcijos apimties, nes: nagrinėjamu atveju brokas sudarė ne 15–20 proc., kaip įprastai, bet 45,10 proc.; Čekijos įmonė „DREVYS PRO s.r.o.“ reklamacijų protokolus, galutinę specialisto išvadą surašė vienašališkai; atsakovė nesiėmė priemonių perparduodamos medienos kokybei nustatyti; išbrokuota produkcija trečiajam asmeniui negrąžinta; trečiojo asmens atstovė nepripažino dalies produkcijos kaip trečiojo asmens produkcijos; ekspertizė atlikta po pusmečio; Čekijos eksperto išvadoje nurodytos ne trečiojo asmens, bet atsakovės PVM sąskaitos faktūros.

32. Dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinio. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, atsakovei savo pareikštą ieškinio reikalavimą dėl 1342,01 Eur nuostolių atlyginimo grindžia trečiojo asmens ieškovei mokėtinomis palūkanomis, kurios laikytinos finansuotojui mokėtinu atlyginimu už finansavimą pagal faktoringo sandorį, atmetė šį trečiojo asmens reikalavimą kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad mokėjimo atidėjimo laikotarpiu mokėtinos faktoringo atlyginimo įmokos nesiskiria net ir po to, kai skolininkas neįvykdo finansuotojui perleisto reikalavimo. Finansuotojo klientas tokiu atveju savaime nelaikomas pažeidusiu faktoringo sutartį, todėl faktoringo palūkanos visą šį laiką yra faktoringo atlyginimas (finansuotojo kliento mokamas atlyginimas už finansavimą).

33. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas tarp trečiojo asmens ir atsakovės dėl netinkamos kokybės produkcijos yra neišspręstas, o atsakovės argumentai dėl netinkamos kokybės produkcijos yra nepaneigti, pripažino, kad šiuo momentu

nėra pagrindo 1342,01 Eur dydžio trečiojo asmens mokėtinas palūkanas (faktoringo atlyginimą) ieškovei pripažinti trečiojo asmens nuostoliais, atsiradusiais dėl to, kad atsakovė pažeidė pirkimo–pardavimo sutartį.

34. Dėl trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų. Teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens 661,41 Eur komandiruotės išlaidų atlyginimo, taikant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, nustatė, kad, bylos nagrinėjimo teisme metu kilus klausimui dėl produkcijos kokybės, produkcijos gamintojas (trečiasis asmuo UAB „Balas“) atsakovės buvo kviečiamas dalyvauti atliekant ekspertizę Čekijoje. UAB „Balas“ atstovė buvo atvykusi nurodytu laiku į nurodytą vietą Čekijoje dalyvauti atliekant papildomą ekspertizę, dėl to patyrė 661,41 Eur išlaidų, bet ekspertizė neįvyko. Apie tai, kad ekspertizė neįvyks, nes buvo perkelta į kitą dieną, atsakovė trečiojo asmens neinformavo. Teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CPK 94 straipsnio 4 dalį ir priteisti šių trečiojo asmens išlaidų atlyginimą iš atsakovės, nes jos elgesys, neinformuojant trečiojo asmens UAB „Balas“ dėl ekspertizės datos perkėlimo, nebuvo tinkamas.

35. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtintame maksimalių dienpinigių dydžio sąraše nustatytą 32 Eur maksimalų vienos dienos dienpinigių dydį Čekijos Respublikoje, prašomą priteisti dienpinigių dydį sumažino iki 192 Eur (6 d. x 32 Eur), o kitas bylinėjimosi išlaidas pripažino būtinomis ir pagrįstomis.

36. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys atsakovei, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio reikalavimų priėmė naują sprendimą – patenkino ieškovės ieškinį bei priteisė ieškovei iš atsakovės 3379,10 Eur skolos, 90,14 Eur palūkanų, 8 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 804 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

37. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, kilus ginčui dėl trečiojo asmens medienos produkcijos kokybės ir atsakovei dėl to sumokėjus mažesnę sumą, ieškovė turi pareigą regreso tvarka reikšti reikalavimą paskolos gavėjui (trečiajam asmeniui) ir gauti savo reikalavimų patenkinimą, nenukreipdama reikalavimo į atsakovę. Pirmosios instancijos teismas sistemiškai nevertino šalių susitarimų turinio ir esmės, nepagrįstai apribodamas ieškovės teisę reikalauti iš atsakovės vykdyti savo įsipareigojimus. Šalių susitarimų turinys (Sąskaitos finansavimo sutarties 5.1 punktas) ir faktoringo sutarties esmė (CK 6.903 straipsnio 1 dalis) leidžia daryti išvadą, jog šalys susitarė, kad jei atsakovė nevykdys savo įsipareigojimų ieškovei, ši turi teisę reikalauti, kad įsipareigojimus vykdytų tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo. Ši teisė nėra ribojama net ir tuo atveju, kai atsakovė savo įsipareigojimų nevykdo, reikšdama pretenzijas dėl prekių kokybės. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tai sudaro pagrindą patenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti iš atsakovės 3379,10 Eur skolos.

38. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė palūkanų skaičiavimo terminą. Kadangi 2017 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitos faktūros BAL Nr. 10000146 apmokėjimo terminas nebuvo nurodytas, šis terminas nustatytinas vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriuo remiantis komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos praėjus 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad terminas, nuo kurio skaičiuojamos palūkanos, prasidėjo 2017 m. birželio 16 d., tenkino ieškovės reikalavimus dėl 90,14 Eur palūkanų ir 8 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš atsakovės.

39. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad ieškovė yra netinkama šalis atsakovės pareikštų priešieškinio reikalavimų atžvilgiu, ir pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus.

40. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su argumentais, jog iš sprendimo motyvuojamosios dalies būtina pašalinti motyvus: „Tuo aspektu pažymėtina, kad šiuo metu tarp atsakovo ir trečiojo asmens pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra ginčas dėl nekokybiškos produkcijos ir apmokėjimo. Ieškovas nėra šio ginčo šalis. Iki kol nurodytas ginčas tarp atsakovo ir trečiojo asmens dėl nekokybiškos produkcijos ir apmokėjimo nebus išspręstas, nėra galimybės priteisti ieškovui iš atsakovo visos skolos“. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė ginčo dėl prekių (medienos) kokybės, kadangi ginčas dėl prekių kokybės kilo tarp trečiojo asmens ir atsakovės, o šioje byloje nei atsakovė trečiajam asmeniui, nei trečiasis asmuo atsakovei nereiškė reikalavimų dėl užmokesčio už netinkamos kokybės produkciją priteisimo.

41. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovė neturi pareigos atlyginti trečiajam asmeniui palūkanų, kurias trečiasis asmuo turi pareigą mokėti ieškovei kaip atlyginimą už naudojimąsi sąskaitos avansu. Faktoringo

„palūkanos“ yra skaičiuojamos kaip kliento atlyginimas finansuotojui už finansavimą. Šiuose finansavimo santykiuose pirkėjas, kaip skolininkas, nedalyvauja. Pirkėjui, kaip skolininkui, nevykdant finansuotojui perleisto reikalavimo, pardavėjas (finansuotojo klientas) savaime nelaikomas pažeidusiu faktoringo sutartį. Todėl nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja skirtingos paskirties ar pobūdžio faktoringo atlyginimo įmokos už mokėjimo atidėjimo laikotarpį ir po pirkėjo padaryto sutarties pažeidimo, nesumokėjus sąskaitos sumos.


42. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

42.1. Dėl ieškovės UAB „Debitum fori“ ieškinio:42.1.1. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, pažeidė atsakovės, kaip

skolininkės, interesus, kadangi tokiu būdu buvo nepagrįstai pripažinta, jog ji turi sumokėti už netinkamos kokybės (sutarties sąlygų neatitinkančią) produkciją. Ieškovei buvo žinoma apie netinkamos kokybės produkciją, kadangi 2017 m. gegužės 22 d. elektroniniu laišku atsakovė ją informavo apie susiklosčiusią situaciją dėl įprastai susidarančių brokuotos produkcijos kiekių, todėl ieškovė prisiėmė riziką, kad PVM sąskaitos faktūros nebus visiškai apmokėtos.

42.1.2. Kadangi tarp trečiojo asmens ir atsakovės susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, todėl atsakovė turi teisę pretenzijas dėl netinkamos kokybės produkcijos reikšti trečiajam asmeniui, o reikalavimo teisės perleidimo atveju – ir ieškovei. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko interesų ir labiau suvaržyti jo prievolės, o naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).

42.1.3. Atsakovė savo reikalavimą įskaityti skolą grindžia CK 6.333 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.

42.1.4. Atsakovei perduotos produkcijos kokybė buvo patikrinta pagal įprastai tarp šalių susiklosčiusiuose santykiuose taikomą poros mėnesių nuo produkcijos pateikimo terminą (CK 6.337 straipsnio 3 dalis). Atsakovės klientė Čekijos įmonė „DREVYS PRO s.r.o.“ informavo ją apie medienos kokybės neatitikimus bei kreipėsi į Čekijos teismo ekspertą medžio apdirbimo srityje, šis nustatė ir 2017 m. lapkričio 6 d. išvada patvirtino konkrečius tiektos netinkamos medienos produkcijos defektus.

42.1.5. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo sudaryto atskiro trišalio susitarimo dėl 2017 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitos faktūros, serija BAL, Nr. 10000148, apmokėjimo.

42.2. Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, atmetant ieškinį:42.2.1. Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, priėmė iš esmės

teisingą sprendimą, tačiau jį pagrindė byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančiais motyvais ir išvadomis.42.2.2. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad „<…> nei tretysis asmuo, nei

ieškovas negali reikalauti iš atsakovo apmokėti už nekokybišką produkciją. Tuo aspektu pažymėtina, kad šiuo metu tarp atsakovo ir trečiojo asmens pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra ginčas dėl nekokybiškos produkcijos ir apmokėjimo. Ieškovas nėra šio ginčo šalis. Iki kol nurodytas ginčas tarp atsakovo ir trečiojo asmens dėl nekokybiškos produkcijos ir apmokėjimo nebus išspręstas, nėra galimybės priteisti ieškovui iš atsakovo visos skolos“. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė prieštaraujančias išvadas, kad: 1) nei ieškovė, nei trečiasis asmuo negali reikalauti iš atsakovės sumokėti už netinkamos kokybės produkciją; 2) tarp atsakovės ir trečiojo asmens yra ginčas dėl netinkamos kokybės produkcijos; 3) ginčas dėl netinkamos kokybės produkcijos nėra išspręstas, todėl nėra galimybės priteisti ieškovei iš atsakovės visos skolos.

42.2.3. Vadovaujantis tokiu aiškinimu, ieškinys yra atmestas, nes nėra išspręstas ginčas dėl produkcijos kokybės. Byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti kilusį ginčą dėl produkcijos kokybės. Konstatavus, kad ginčas dėl netinkamos kokybės produkcijos nėra išspręstas, yra pagrindas pradėti kitą teisminį ginčą. Tokia situacija ne tik prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams, bet ir sudarytų sąlygas susiklostyti neapibrėžtai ginčo šalių teisinei padėčiai. Be to, kito teisminio ginčo metu konstatavus, kad trečiojo asmens tiekta produkcija buvo tinkamos kokybės, atsirastų pagrindas kvestionuoti šioje byloje priimto sprendimo res

judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, pvz., teikiant prašymą dėl proceso atnaujinimo.42.3. Dėl atsakovės priešieškinio atmetimo:42.3.1. Teismai, pripažindami, kad priešieškinis buvo pareikštas netinkamai šaliai, netinkamai aiškino ir taikė

materialiosios teisės normas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad faktoringo sutartimi klientui perleidus, o finansuotojui perėmus reikalavimo teisę į skolininką, finansuotojas iš esmės tampa naujuoju skolininko kreditoriumi, ir skolininko susiklostančių teisinių santykių esmė neabejotinai reiškia, kad įvyksta cesija. Taigi sudarius faktoringo sutartį tarp finansuotojo ir skolininko susiklostančių santykių esmė kokybiškai nesiskiria nuo tų, kurie yra cesijos atveju, – šių institutų tarpusavio santykis toks, kad faktoringo sutarties pagrindu įvyksta cesija – reikalavimo teisę į skolininką įgyja asmuo, iki tol nebuvęs prievolės šalimi – finansuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

42.3.2. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis prievolės kreditorius. Pastarasis yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003 ir kt.).

42.3.3. Skolininkas nepraranda teisės į naujojo kreditoriaus reikalavimą reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui (CK 6.107 straipsnio 1 dalis). Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą pradiniam kreditoriui, turi teisę įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108, 6.136 straipsniai).

42.3.4. Kadangi tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo sudaryta faktoringo sutartis, teismai nepagrįstai konstatavo netinkamos šalies pasirinkimą. Šios išvados negalima paneigti Sąskaitų finansavimo sutarties sąlygomis, kadangi ji negali būti taikoma atsakovės, kuri nėra jos šalis, atžvilgiu.

42.3.5. Skundžiamu sprendimu netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstas išvadas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, susijusių su trečiojo asmens atsakovei patiektos produkcijos kokybe. Byloje esančių įrodymų visuma teikia pagrindą daryti išvadą, jog būtent trečiojo asmens atsakovei pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija BAL, Nr. 10000146, patiekta produkcija 2017 m. lapkričio 6 d. buvo vertinama Čekijos teismo eksperto. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, ši aplinkybė yra labiau tikėtina už tą, jog atsakovei pateiktos Čekijos įmonės „DREVYS PRO s.r.o.“ pretenzijos buvo susijusios ne su trečiojo asmens atsakovei patiekta produkcija.

42.4. Dėl trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo:42.4.1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas trečiojo asmens atsakovei pareikštą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo,

tačiau priteisdamas iš atsakovės trečiojo asmens naudai jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažeidė CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pagal bendrąją taisyklę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas.

42.4.2. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, nenurodė, kokie atsakovės veiksmai šiuo atveju buvo laikomi netinkamu procesiniu elgesiu. Trečiasis asmuo nebuvo informuotas dėl ekspertizės datos perkėlimo ne dėl atsakovės tikslo nuslėpti minėtą informaciją, o dėl to, kad trečiasis asmuo, gavęs atsakovės 2018 m. vasario 12 d. raštą „Dėl papildomos ekspertizės“, kuriuo buvo prašoma informuoti apie ketinimą dalyvauti atliekant ekspertizę, neinformavo atsakovės apie savo sprendimą dalyvauti. Todėl atsakovė negali būti atsakinga už trečiojo asmens neatsakingus veiksmus, kai, neįsitikinusi realiu ekspertizės atlikimu atsakovės nurodytu laiku, trečiojo asmens atstovė vis tiek nusprendė vykti į Čekiją.

42.4.3. Sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos negali būti priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad jo prašyme nurodyta dienpinigių suma buvo realiai išmokėta. Be to, prašomos priteisti trečiojo asmens išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, nes jo atstovė pasirinko keliauti į Čekiją neekonomišku būdu (automobiliu, kai galėjo keliauti lėktuvu), dėl ko komandiruotė truko net 6 dienas.

43. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

43.1. Dėl skolininko atsikirtimų finansuotojui:

43.1.1. Atsakovė nepagrįstai sutapatino savo, kaip skolininkės, teisę reikšti atsikirtimus naujajam kreditoriui su pretenzijų dėl kokybės trūkumų pareiškimu. Tinkamas subjektas, turintis pareigą atsakyti už produkcijos trūkumus, kuriam gali būti pareikšta atsakovės pretenzija, yra trečiasis asmuo.

43.1.2. Atsakovė neįgijo CK 6.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės įskaityti savo priešpriešinius piniginius reikalavimus, kylančius iš atsakovės ir trečiojo asmens sutarties, kadangi ji šių reikalavimų neturėjo tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą finansuotojui. Apie reikalavimo teisių perleidimą į atsakovės mokėtinas sumas pagal Sąskaitą Nr. 2 atsakovei buvo pranešta 2017 m. gegužės 29 d. pačioje sąskaitoje, o apie reikalavimo teisių perleidimą pagal Sąskaitą Nr. 1 – 2017 m. gegužės 18 d. šalims pasirašius Trišalį susitarimą. Tuo tarpu atsakovė apie tariamai netinkamos kokybės produkciją sužinojo 2017 m. lapkričio 2 d.

43.1.3. 2017 m. gegužės 22 d. atsakovės elektroniniame laiške ieškovei nurodyta informacija apie trečiojo asmens tiekiamos produkcijos kokybę yra pernelyg abstrakti, jame nenurodyti konkretūs produkcijos kokybės trūkumai.

43.1.4. Atsakovė tiek atsisakymą apmokėti sąskaitas, tiek reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia netinkamos kokybės produkcija pagal tris PVM sąskaitas faktūras, nurodytas 2017 m. birželio 26 d., 2017 m. liepos 17 d. ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. pretenzijose bei 2018 m. vasario 22 d. specialisto išvadoje, o ieškovė reikalavimo teisę įgijo tik pagal dvi PVM sąskaitas faktūras.

43.1.5. Atsakovė turėjo pareigą apmokėti sąskaitas jose nurodytais terminais, o jei tokie terminai nenurodyti, tai, vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, praėjus 30 dienų nuo sąskaitų pateikimo.

43.2. Dėl produkcijos kokybės:43.2.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai motyvavo, kodėl laiko, jog ieškovė neįrodė parduotos

produkcijos netinkamos kokybės, pasisakė dėl visų atsakovės pateiktų įrodymų, argumentavo, kodėl juos atmeta ar vertina kritiškai.

43.2.2. Atsakovė, būdama savo srities profesionalė ir žinodama apie galimą netinkamos kokybės produkciją, ją priėmė ir pardavė kitam asmeniui, netikrindama produkcijos kokybės, o pretenzijas dėl medienos netinkamos kokybės pareiškė tik ieškovei pateikus ieškinį dėl skolos priteisimo, t. y. po 6 mėnesių nuo medienos pirkimo.

43.2.3. Atsakovės nurodomi defektai yra akivaizdūs (neužslėpti). Patikrinimas dėl obliuotų tašų kokybės atitikties teisės aktų reikalavimams buvo atliktas tik 2017 m. lapkričio 2 d., t. y. praėjus pusei metų ne tik nuo informavimo apie reikalavimo teisės perleidimą, bet ir nuo prekių pardavimo atsakovei, tai neatitinka protingumo termino sąvokos. Atsakovė išvadas, kad trečiojo asmens jai perduota produkcija nebuvo tinkamos kokybės, daro neapžiūrėjusi produkcijos, remdamasi Čekijos įmonės pretenzijomis. Teismai pagrįstai nesivadovavo atsakovės pateiktomis specialisto išvadomis, nes jos parengtos atsakovės užsakymu, nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui neapžiūrėjus produkcijos. Prie specialisto išvados nėra pateikta jokių nuotraukų, matavimų, skaičiavimų, patvirtinančių išvadoje nurodytas konstatuotas aplinkybes. Be to, atsakovė iki šiol nėra grąžinusi netinkamos kokybės produkcijos trečiajam asmeniui.

43.3. Dėl priešieškinio reikalavimų atlyginti nuostolius:43.3.1. Teismai pagrįstai pripažino, kad ieškovė neturi jokios pareigos atsakyti atsakovei už tariamai netinkamos

kokybės produkciją, kurią atsakovei pardavė trečiasis asmuo.43.3.2. Reikalavimo teisės įgijimas nesukuria jos įgijėjui pardavėjo pareigų pirkėjui, todėl asmuo, įgijęs reikalavimo

teisę į piniginę prievolę, negali atsakyti kaip pardavėjas už galimų nuostolių atsiradimą.43.3.3. Atsakovė klaidingai aiškina naujojo kreditoriaus (ieškovės) teises ir pareigas, kurias ji įgijo cesijos būdu, t. y.

perleidus reikalavimo teisę pasikeičia piniginės prievolės savininkas, tačiau naujasis kreditorius neįgyja visų buvusio kreditoriaus, kaip sutarties su skolininku šalies, pareigų. Specialiosiomis sąskaitų finansavimo sutarties sąlygomis buvo perleistos tik reikalavimo teisės, t. y. ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę, kad ši sumokėtų už parduotas prekes. Ieškovė, perėmusi reikalavimą į atsakovės mokėtinas pinigines sumas, neperėmė pardavėjo pareigų (perduoti prekes, pakeisti netinkamos kokybės prekes tinkamos kokybės prekėmis, ištaisyti kokybės trūkumus ir pan.), įskaitant ir pareigos už trečiąjį asmenį atlyginti pastarojo neva padarytus nuostolius atsakovei. Atsakovės priešieškinio reikalavimas atlyginti nuostolius, kilus ginčui dėl netinkamos produkcijos, turėjo būti pareikštas trečiajam asmeniui, kuris net ir po to, kai ieškovė perėmė reikalavimo teisę į mokėtinas sumas, liko atsakingas už parduotos produkcijos kokybę ir visus dėl to galimus nuostolius.

43.4. Dėl nuostolių dydžio. Atsakovė, nurodydama, kad ji pagal PVM sąskaitas faktūras sumokėjo ieškovei 4114,43 Eur sumą, gautą tiksliai apskaičiavus turimą įsiskolinimą trečiajam asmeniui bei atskaičius preliminarias sumas už broką, taip pat patirtus papildomus įmonės nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės produkcijos patiekimo klientei Čekijos įmonei „DREVYS Pro s.r.o.“, pati iš mokėtinų sumų atėmė galimus būsimus nuostolius. Tokiu būdu atsakovė priešieškiniu antrą kartą reikalauja nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija



Dėl skolininko teisės įskaityti priešinį reikalavimą faktoringo teisiniuose santykiuose

44. Faktoringo sutartis yra savarankiška sutartis, kurios reglamentavimas įtvirtintas CK šeštosios knygos XLV skyriuje. Remiantis CK 6.903 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta faktoringo sutarties samprata, faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių perdavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.

45. Faktoringo sutartis yra sudėtinio tipo sutartis, turinti reikalavimo perleidimo, pirkimo–pardavimo, paskolos sutarčių požymių, t. y. apimanti skirtingos teisinės prigimties sutarčių elementus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-219/2017, 25 punktas). Mišrus faktoringo sutarties pobūdis lemia, kad faktoringo turintį sudarančias atskiras sutartis, kaip faktoringo sutarties turinio elementus, reglamentuojančios teisės normos faktoringo teisiniams santykiams taikomos subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisinių santykių nereglamentuoja CK šeštosios knygos XLV skyriuje įtvirtintos faktoringo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos.

46. Reikalavimo teisės perleidimas yra esminis faktoringo teisinių santykių elementas. Pagal faktoringo sutartį finansuotojas finansuoja klientą mainais už kliento piniginį reikalavimą trečiajam asmeniui (skolininkui), kuris nėra faktoringo sutarties šalis.

47. Faktoringo atveju reikalavimo perleidimo teisiniai santykiai susiklosto tarp dviejų kreditorių – pradinio (kliento faktoringo teisiniuose santykiuose) ir naujojo (finansuotojo tuose pačiuose faktoringo teisiniuose santykiuose). Pradinis kreditorius, kuris faktoringo teisiniuose santykiuose veikia kaip finansavimą gaunantis klientas, perleidžia savo reikalavimo teisę į skolininką. Tai lemia egzistuojančios piniginės prievolės kreditoriaus, kaip prievolės šalies, pasikeitimą, kai reikalavimo teisę į skolininką įgyja iki tol prievolės šalimi nebuvęs asmuo – finansuotojas. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinį kreditorių ir skolininką siejančios prievolės sąlygų. Perėmęs reikalavimo teisę naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimas nekeičia pradinio sandorio, tačiau yra tiesiogiai su juo susietas, todėl visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

48. Faktoringo sutartimi perleidžiama reikalavimo teisė nėra abstrakti. Jos atsiradimas yra susietas su konkrečios sutarties sudarymu ar jos vykdymu. Pagal faktoringo sutartį gali būti perleidžiamas tik piniginis reikalavimas, ir tik toks, kurio atsiradimo teisinis pagrindas susijęs su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu trečiajam asmeniui (skolininkui) (CK 6.903 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymėtina, kad prievolė, kaip konkretus teisinis santykis, kurį apibrėžia kreditoriaus reikalavimo teisė ir ją atitinkanti skolininko pareiga, nėra tapati sutarties sampratai. Konkrečios sutarties sudarymas ir jos vykdymas gali sukurti įvairių tiek piniginio, tiek nepiniginio pobūdžio prievolių tarp tos sutarties šalių atsiradimą. Todėl reikalavimo teisės perleidimas lemia konkrečios prievolės kreditoriaus, bet ne sutarties šalies pasikeitimą. Pradinis kreditorius, ir toliau išlikdamas sutarties šalimi, išsaugo visas iš tos sutarties jam kylančias teises ir

pareigas.49. Reikalavimo teisės perleidimui nėra reikalingas skolininko sutikimas (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Skolininko

sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Be to, sudarant faktoringo sutartį reikalavimo teisės perleidimas galimas net ir tuo atveju, kai kliento ir skolininko sudaryta sutartis tą daryti draudžia ar riboja (CK 6.907 straipsnio 1 dalis).

50. Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Kai sudarant faktoringo sutartį įvyksta reikalavimo teisės perleidimas, skolininko pareiga įvykdyti prievolę reikalavimo teisę perėmusiam kreditoriui (finansuotojui) atsiranda nuo skolininko informavimo apie piniginio reikalavimo perleidimą. Vadovaujantis CK 6.909 straipsnio 1 dalimi, skolininko pareiga sumokėti pinigų sumas finansuotojui kyla, jeigu skolininkas yra gavęs kliento arba finansuotojo rašytinį pranešimą apie piniginio reikalavimo perleidimą finansuotojui, kuriame nurodytas piniginis reikalavimas bei finansuotojas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė.

51. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, veikdama kaip finansuotoja pagal faktoringo sutartį ir šios sutarties pagrindu įgijusi savo kliento (pradinio kreditoriaus) reikalavimo teises atsakovei (skolininkei) dėl 2017 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitos faktūros BAL Nr. 10000146 ir 2017 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitos faktūros BAL Nr. 10000148 apmokėjimo, kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, skolininkei neįvykdžius dalies savo piniginių prievolių pagal minėtas sąskaitas. Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad pradinės piniginės prievolės esmę ir jos turinį, kurioje kreditoriaus pasikeitimą lėmė kliento turėtos reikalavimo teisės perleidimas finansuotojui faktoringo sutartimi, sudaro pardavėjo teisė reikalauti, kad pirkėjas atsiskaitytų už jam pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduotas prekes, ir pirkėjo pareiga įvykdyti šią savo pareigą dėl kainos sumokėjimo.

52. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis prievolių vykdymo principas, remiantis kuriuo prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Vadovaujantis CK 6.44 straipsnio, apibrėžiančio asmenį, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, 1 dalimi, prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą. Prievolių teisės prasme kreditorius yra asmuo, turintis teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą atlikti kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikytų nuo tam tikro veiksmo (CK 6.1 straipsnis).

53. Pirkėjas turi pareigą visais atvejais įvykdyti pardavėjui savo piniginę prievolę dėl kainos pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimo, kai ta prievolė yra atsiradusi iš galiojančios pirkimo–pardavimo sutarties, yra įvykdytos visos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, lemiančios minėtos pirkėjo pareigos atsiradimą, o pati prievolė nėra modifikuota (pavyzdžiui, CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu sumažinant pirkimo kainą, kai parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų) ar pasibaigusi, remiantis bendraisiais prievolių pabaigos pagrindais, įtvirtintais CK šeštosios knygos IX skyriaus normose, tarp jų ir įskaitymu. Tuo atveju, kai pardavėjas, kaip kreditorius, perleidžia savo reikalavimo teisę, grindžiamą teise reikalauti kainos pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimo, pirkėjas, kaip skolininkas, turi šią reikalavimo teisę atitinkančią savo pareigą įvykdyti reikalavimo teisės įgijėjui (naujajam kreditoriui, o faktoringo sutarties atveju – finansuotojui).

54. Nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl prievolės, pagal kurią pirkėjas (skolininkas) turi pareigą sumokėti sutarties kainą pardavėjo reikalavimo teisės perėmėjui (finansuotojui pagal faktoringo sutartį), pasibaigimo, paaiškėjus, kad dalis pirkėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjo perduotos produkcijos neatitiko kokybės reikalavimų. Taigi byloje buvo sprendžiama dėl pirkėjo reikalavimo teisės pardavėjui dėl netinkamos kokybės produkcijos pagal pirkimo–pardavimo sutartį perdavimo ir pardavėjo teisės reikalauti kainos sumokėjimo įskaitymo galimybės, kai pardavėjo teisė reikalauti kainos sumokėjimo faktoringo sutarties pagrindu buvo perleista finansuotojui mainais už jo gautą finansavimą.

55. Skolininko (pirkėjo) ir kliento (pardavėjo) priešpriešinių reikalavimų įskaitymas faktoringo sutarties sudarymo atveju reglamentuojamas CK 6.911 straipsnio 1 dalyje. Remiantis šioje teisės normoje įtvirtintu reglamentavimu, kai finansuotojas pareiškia reikalavimą skolininkui, kad šis sumokėtų pinigus, skolininkas turi teisę įskaityti savo priešpriešinius piniginius reikalavimus, kylančius iš skolininko ir kliento sutarties, jeigu šiuos reikalavimus skolininkas jau turėjo tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą finansuotojui. Ši nuostata yra skirta finansuotojo

interesams apsaugoti, apribojant priešpriešinių skolininko reikalavimų klientui pagal faktoringo sutartį ir jam perleidžiamo reikalavimo įskaitymo galimybę, apie kuriuos finansuotojui nebuvo žinoma suteikiant finansavimą klientui. Ši nuostata atitinka bendrąją nuostatą, reglamentuojančią įskaitymą reikalavimo perleidimo atveju (CK 6.136 straipsnis).

56. Be to, sprendžiant dėl skolininko priešinių reikalavimų įskaitymo galimybės sudarius faktoringo sutartį, taikytinos bendrosios CK šeštosios knygos IX skyriaus antrojo skirsnio nuostatos, reglamentuojančios įskaitymą. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010 ir kt.).

57. Byloje nustatyta, kad tarp trečiojo asmens ir atsakovės buvo susiklostę sutartiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, atsakovė (pirkėja) pirko iš trečiojo asmens (pardavėjos) medienos produkciją ir ją parduodavo kitiems asmenims (nagrinėjamo ginčo atveju – Čekijos įmonei „DREVYS PRO s.r.o.“). Pagal trečiojo asmens atsakovei išrašytą 2017 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAL Nr. 10000146 (Sąskaita Nr. 1) atsakovei buvo perduota medienos produkcijos už 1931,96 Eur, o pagal 2017 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą BAL Nr. 10000148 (Sąskaita Nr. 2) – už 2561,57 Eur. Šios sąskaitos patvirtina trečiojo asmens (pardavėjo) reikalavimo teisės atsakovei (pirkėjai) dėl kainos sumokėjimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsiradimą po to, kai pirkėjai buvo perduota medienos produkcija. Kadangi Sąskaitoje Nr. 1 apmokėjimo terminas nebuvo nurodytas, taikytinas bendrasis įstatymų leidėjo nustatytas 30 kalendorinių dienų apmokėjimo terminas, skaičiuojamas nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Sąskaitoje Nr. 2 nurodytas jos apmokėjimo terminas – iki 2017 m. birželio 12 d. Tarp pirkimo–pardavimo sutarties šalių susiklosčiusi praktika, kai išrašytų sąskaitų apmokėjimas buvo atidedamas, kol paaiškės produkcijos, neatitinkančios kokybės reikalavimų, kiekis (produkcijos atitikties kokybės reikalavimams patikrinimas atliekamas pardavus produkciją galutiniam jos pirkėjui, ginčo atveju – Čekijos įmonei „DREVYS PRO s.r.o.“), o kaina sumokama už kokybės reikalavimus atitinkančią produkciją, reiškia, jog pirkimo–pardavimo sutarties šalys įskaitydavo priešinius reikalavimus (nuostoliai dėl kokybės reikalavimų neatitinkančios produkcijos įskaitomi į pareikalavimą sumokėti kainą).

58. Siekdamas užtikrinti savo komercinės veiklos finansavimą, trečiasis asmuo 2017 m. gegužės 18 d. sudarė su ieškove Sąskaitų finansavimo sutarties Bendrąją dalį (faktoringo sutartį), pagal kurią ieškovė (kreditorė arba finansuotoja) įsipareigojo perduoti trečiajam asmeniui (paskolos gavėjui) pinigų sumą, kuri yra lygi sąskaitos avansui, mainais už paskolos gavėjo turimą galiojantį piniginį reikalavimą į pirkėją (tokie reikalavimai pagal konkrečias sąskaitas yra nurodomi Specialiosiose sąskaitų finansavimo sutarties sąlygose) ir įsipareigojo sumokėti kreditorei palūkanas bei visus kitus mokėjimus tokiomis sąlygomis ir tvarka, kaip nustatyta Sąskaitų finansavimo sutartyje (Sąskaitų finansavimo sutarties 2.1 punktas).

59. Pagal 2017 m. gegužės 22 d. Specialiąsias sąskaitų finansavimo sutarties sąlygas Nr. BAL20170522-01 ieškovė (finansuotoja) perdavė trečiajam asmeniui (klientui) pinigus (sąskaitos avansą) mainais už jo reikalavimo teisės pagal Sąskaitą Nr. 1 perleidimą, o pagal 2017 m. gegužės 30 d. Specialiąsias sąskaitų finansavimo sutarties sąlygas Nr. BAL20170530-01 trečiojo asmens finansavimas buvo atliktas mainais už jo reikalavimo teisės pagal Sąskaitą Nr. 2 perleidimą.

60. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, sudarius faktoringo sutartį, atsakovė buvo tinkamai informuota dėl trečiojo asmens reikalavimo teisių pagal Sąskaitą Nr. 1 ir Sąskaitą Nr. 2 perleidimo finansuotojui. Atsakovės, kaip skolininkės, tinkamas informavimas dėl reikalavimo teisės pagal Sąskaitą Nr. 1 perleidimo buvo atliktas sudarius 2017 m. gegužės 18 d. Trišalį susitarimą dėl atsiskaitymo pagal pateiktas sąskaitas, šio susitarimo šalis buvo pati atsakovė. Minėto susitarimo preambulėje nurodyta, kad jis sudaromas, atsižvelgiant į teikiamas sąskaitų finansavimo paslaugas pagal Sąskaitų finansavimo sutartį, kuria remdamasi finansuotoja perėmė pinigines reikalavimo teises į pirkėją pagal Sąskaitą Nr. 1. Tuo

tarpu dėl reikalavimo teisės pagal Sąskaitą Nr. 2 perleidimo atsakovė buvo tinkamai informuota 2017 m. gegužės 29 d. pačioje Sąskaitoje Nr. 2 esančiu įrašu dėl sąskaitoje nurodyto finansinio reikalavimo perleidimo sąskaitų finansavimo sutartimi, nurodant finansuotoją, kuriai turi būti įvykdyta prievolė.

61. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, vykdydama savo prievolę atsiskaityti pagal Sąskaitą Nr. 1 ir Sąskaitą Nr. 2, pervedė ieškovei (finansuotojai, perėmusiai reikalavimo teisę iš pardavėjos mainais už finansavimą) 4114,43 Eur ir liko nepadengusi 3379,10 Eur dydžio reikalavimų dalies, šią atsisakė sumokėti, motyvuodama, kad pardavėjos jai perduota produkcija neatitiko kokybės reikalavimų, dėl to jos prievolė pasibaigė atlikus priešinių reikalavimų įskaitymą.

62. Minėta, jog sprendžiant dėl galimybės atlikti finansuotojo pagal faktoringo sutartį iš kliento (pradinio kreditoriaus) įgyto reikalavimo skolininkui ir skolininko priešinio reikalavimo pradiniam kreditoriui įskaitymą, teisinę reikšmę turi pranešimo apie piniginio reikalavimo perleidimą finansuotojui gavimo momento nustatymas. Atsižvelgiant į CK 6.911 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, esant faktoringo teisiniams santykiams, skolininkas įgyja teisę įskaityti jo pardavėjui turimą priešinį reikalavimą į finansuotojo pareikštą reikalavimą tik tuo atveju, jei jis jį turėjo tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą finansuotojui. Be to, skolininko turimas priešinis reikalavimas turi atitikti ir kitus jam keliamus kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrąsias prievolių pasibaigimą įskaitymu reglamentuojančias teisės normas, suformuluotus apibrėžtumo, vykdytinumo, galiojimo, vienarūšiškumo kriterijus.

63. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iki pranešimo apie reikalavimų perleidimą finansuotojai pagal Sąskaitą Nr. 1 ir Sąskaitą Nr. 2 (atitinkamai 2017 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. gegužės 29 d.) atsakovė nebuvo įgijusi priešinio reikalavimo pradinei kreditorei (pardavėjai pagal pirkimo–pardavimo sutartį) dėl netinkamos kokybės medienos produkcijos pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijimo. Teisėjų kolegija sutinka su šia išvada. Iš pateikto ginčo šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, jog atsakovė 2017 m. gegužės 22 d. informavo ieškovę, kad perkant iš trečiojo asmens produkciją kaskart būna iki 15 procentų broko ir kad tikslus kokybės reikalavimų neatitinkančios medienos produkcijos kiekis bus žinomas po dviejų mėnesių. Iš vėlesnio susirašinėjimo matyti, kad atsakovės įsigytos ir Čekijos įmonei „DREVYS PRO s.r.o.“ perleistos medienos produkcijos atitikties kokybės reikalavimams patikrinimas vis dar nebuvo atliktas. Atsakovė savo priešinį reikalavimą dėl kokybės reikalavimų neatitinkančios medienos produkcijos apibrėžė po to, kai iš 2017 m. lapkričio 6 d. Čekijos teismo eksperto išvados tapo žinoma kokybės reikalavimų neatitinkanti medienos produkcijos dalis. Iki to laiko atsakovės priešinis reikalavimas buvo neapibrėžtas, taip pat neatitiko kitų sąlygų, kurios yra būtinos, siekiant atlikti priešinių reikalavimų įskaitymą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant galimybės atlikti priešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovė, gavusi finansuotojos reikalavimą, kuris jam buvo perleistas faktoringo sutarties pagrindu, turėjo jį įvykdyti. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta tenkinant skolininkei pareikštą finansuotojos reikalavimą dėl prievolės įvykdymo, yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl asmens, turinčio pareigą atsakyti pagal atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo

64. Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011).

65. Nagrinėjamoje byloje pareikštu priešieškiniu atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 2635,89 Eur nuostolių, atsiradusių dėl kokybės reikalavimų neatitinkančios medienos produkcijos perdavimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atlyginimą. Atsakovė nuostolių dydį grindė kokybės reikalavimų neatitinkančios kitai įmonei parduotos medienos produkcijos verte, transportavimo išlaidomis, administravimo sąnaudomis, negautomis pajamomis.

66. Nuostatos dėl pirkimo–pardavimo sutartimi perduodamų daiktų kokybės detalizuotos CK 6.333 straipsnyje; pagal šio straipsnio 1 dalį, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo,

kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.67. CK 6.334 straipsnyje įtvirtinti pirkėjo teisių gynybos būdai netinkamos kokybės daikto pardavimo atveju ir šių

būdų taikymo sąlygos. Kasacinio teismo praktikoje dėl pirkėjo teisių gynybos būdų taikymo išaiškinta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Tačiau bendrieji teisių gynimo būdai taikomi subsidiariai, t. y. kai pirkėjo pažeistos teisės negali būti apgintos taikant specialiuosius gynybos būdus.

68. Kadangi faktoringo sutartis nelemia pirkimo–pardavimo sutarties šalies pasikeitimo, o sukelia piniginę reikalavimo teisę turinčio kreditoriaus konkrečioje prievolėje, atsiradusioje pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, pasikeitimą, šiam perleidus turimą reikalavimo teisę finansuotojui, todėl pirkėjo priešinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, kuris atsirado dėl netinkamos kokybės produkcijos perdavimo, turėtų būti reiškiamas pardavėjui, kuris atsako už perduotos produkcijos kokybę visą pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo ir produkcijos garantinį laikotarpį (CK 6.333, 6.335 straipsniai).

69. Minėtą išvadą patvirtina ir 2017 m. gegužės 18 d. Sąskaitų finansavimo sutarties Bendrosios dalies 2.3 punkto nuostata, pagal kurią kreditorius, perimdamas reikalavimo teisę, neperima iš paskolos gavėjo jo iš sutarties kylančių pareigų pirkėjui, susijusių su prekių, darbų ir paslaugų kiekiu, kokybe, kompleksiškumu, pristatymu, garantiniais įsipareigojimais ir kitų susijusių paskolos gavėjo įsipareigojimų pirkėjui. Be to, 2017 m. gegužės 18 d. Trišalio susitarimo, kurio šalis yra ir atsakovė, 1.1 punktu atsakovė patvirtino suprantanti, kad kreditorius (ieškovė) perėmė teisę į piniginius reikalavimus, o ne į pardavėjo pareigas pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

70. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytą išvadą, kad ieškovė nėra subjektas, kuriam pagal pareikštus atsakovės priešieškinio reikalavimus tenka atsakomybė dėl atsakovės patirtų nuostolių, gavus netinkamos kokybės produkciją, atlyginimo. Kadangi atsakovės priešieškinio reikalavimas buvo pareikštas netinkamai proceso šaliai (ieškovei šiame bylos nagrinėjimo procese), tai sudarė jos reikalavimų atmetimo teisinį pagrindą.

Dėl trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų

71. Tuo atveju, kai, išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, sprendžiamas dalyvaujančių byloje asmenų turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, taikytinos bendrosios CPK 93 straipsnyje įtvirtintos taisyklės.

72. CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reglamentavimas suteikia pagrindą spręsti dėl dalyvaujančio byloje asmens civilinės atsakomybės, kai dėl jo netinkamo procesinio elgesio, piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, kitas dalyvaujantis byloje asmuo patiria bylinėjimosi išlaidų, kurios tokiu atveju vertintinos kaip jo nuostoliai.

73. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

74. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad trečiasis asmuo patyrė išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kadangi atsakovės kviečiamo dalyvauti atliekant perduotos produkcijos papildomą ekspertizę trečiojo asmens atstovei nuvykus į Čekiją nurodytą dieną ir nurodytu laiku ekspertizė neįvyko, nes buvo perkelta kitą dieną. Teismai, pripažinę, kad šių bylinėjimosi išlaidų atsiradimą lėmė netinkamas atsakovės procesinis elgesys, neinformuojant trečiojo asmens apie perkeltą papildomos ekspertizės atlikimo datą, sprendė, kad atsakovė yra atsakinga už šias trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas, kurios šių aplinkybių kontekste laikytinos jo nuostoliais, ir privalo jas atlyginti. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo bylą nagrinėjusių teismų vertinimu.

75. Pažymėtina, kad CPK 88 straipsnio 1 dalyje pateiktų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis. Išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, laikytinos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10

punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pripažįsta, kad išlaidos, susidariusios renkant pirkėjai perduotą netinkamos kokybės medienos produkciją bei jos kiekį patvirtinančius įrodymus, laikytinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, patenkančiomis į bylinėjimosi išlaidų sampratą. Trečiasis asmuo, kuris yra pardavėjas jį ir atsakovę siejančiuose pirkimo–pardavimo teisiniuose santykiuose, buvo tiesiogiai suinteresuotas jo pirkėjai perduotos produkcijos kokybės nustatymu, kadangi būtent jam pagal įstatymą tenka atsakomybė už pirkėjui perduotą netinkamos kokybės produkciją (CK 6.333 straipsnis). Todėl atsakovės, kaip papildomos ekspertizės organizatorės, procesinis elgesys, kai kviečiamas dalyvauti trečiasis asmuo nebuvo informuotas apie ekspertizės atlikimo datos pasikeitimą, laikytinas netinkamu, lemiančiu atsakovei piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis teisinių pasekmių atsiradimą (CPK 95 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų nustatytu trečiojo asmens turėtų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, kadangi jis nustatytas įvertinus byloje pateiktus įrodymus.

76. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškiniu finansuotojos skolininkei pareikštą reikalavimą dėl prievolės įvykdymo, taip pat palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų atmetimo ir trečiojo asmens turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis paliktina nepakeista, o atsakovės kasacinis skundas atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalis).

77. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.


78. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,87 Eur tokių išlaidų.

79. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui atmetus atsakovės kasacinį skundą, ieškovės turėtos 1573 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti, turėtos nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, priteistinos iš atsakovės. Iš atsakovės taip pat priteistina 17,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės UAB Tradisetos importo-eksporto kompanijos (į. k. 302482491) ieškovei uždarajai akcinei

bendrovei „Debitum fori“ (į. k. 303557356) 1573 (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt tris) Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai kasaciniame teise atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB Tradisetos importo-eksporto kompanijos (į. k. 302482491) 17,87 Eur (septyniolika Eur 87 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



DALIA VASARIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c615c2b00d4911ea9d279ea27696ab7b

Civilinė byla Nr. e3K-3-342-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04402-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 3.1.1.2.6; 3.1.9.2; 3.2.4.8.2; 3.2.6.13(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovams R. V., T. K., T. A. V., asociacijai Pavilnio gyventojų bendrijai „Pilies gyvenvietė“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo, gynimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo; tretieji asmenys: M. N., A. S., N. S., E. K., T. K., A. L.-K., M. G., K. E.-G., T. K., J. K., J. J., M. J., J. L., S. L., D. Š., V. Š., A. M., V. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimą jį sukūrus, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo procesinio sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) ir prejudicinę galias, įrodinėjimą, atsakomybę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

2. Ieškovas prašė: 1) nustatyti bei pripažinti, kad jis yra statomų inžinerinių tinklų pagal 2010 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus m. savivaldybės administracijos išduotą Statybos leidimą Nr. IT/278/10-0193 tiesti susisiekimo komunikacijų ir inžinerinius tinklus (statybos leidimas išduotas UAB „Rimgauda“ parengto projekto „Susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai, (duomenys neskelbtini)“) žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), statytojas (vienas iš statytojų), bendraturtis; 2) įpareigoti atsakovus nutraukti neteisėtus veiksmus, kuriais ieškovui yra trukdoma įgyvendinti statytojo teises bei pareigas, bendraturčio teises ir teisėtus interesus, taip pat įpareigoti atsakovus R. V., T. K. ir T. A. V. nutraukti veiksmus, kuriais gadinamos įrengtos susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai, ribojama ieškovui ir jo sutuoktinei M. N. (žemės sklypų kadastriniai numeriai (duomenys neskelbtini) teisė naudotis šiais tinklais, įskaitant prisijungimą prie esančių inžinerinių tinklų – vandentiekio, buitinių nuotekų tinklų; 3) nustatyti naudojimosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini) bei jame esančiais statiniais – vandentiekio ir nuotekų tinklais tvarką, nustatant, kad bet kuris iš esančių aplink sklypų (ar jų savininkas) Nr. 1–11 (duomenys neskelbtini) turi teisę, pareiškęs pageidavimą ir turėdamas tiekėjų (vandens tiekėjo ar nuotekų tvarkytojo) išduotas sąlygas, prisijungti prie nutiestų inžinerinių tinklų – vandens įvadų ir nuotekų tinklų; bet kuris iš nurodytų sklypų (ar jų savininkų) turės teisę naudotis vandens įvadų ir nuotekų tinklais, tačiau turi kompensuoti (dabartinis sklypų savininkas arba prieš tai buvęs savininkas) faktiškai patirtas išlaidas, kurios buvo patirtos sumokant už jų faktinį įrengimą UAB „Rimgauda“, pagal parengtus jiems dokumentus „susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai, (duomenys neskelbtini)“, nebent bendraturčiai susitaria kitaip. 3. Ieškovas nurodė, kad 2008, 2009

metais sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu jis ir atsakovai – fiziniai asmenys bei A. V., kuri yra mirusi, bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo 1,5745 ha žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Faktiniais šio žemės sklypo savininkais, kurie sprendė visus klausimus, buvo jis ir atsakovai T. K. bei R. V. Jie sutarė, kad nurodytas žemės sklypas būtų padalytas į mažesnius sklypus ir būtų vykdoma individualių namų statyba, dalį jų vėliau pardavus, būtų susigrąžintos padarytos investicijos. Žemės sklypų vystymui bei investicijų atlikimui buvo parengtas jungtinės veiklos projektas, tačiau jo pasirašyti nepavyko.

4. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. rugpjūčio 5 dieną visiems nurodytiems žemės sklypo bendraturčiams (statytojams) išdavė statybos leidimą dėl susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų statybos pagal UAB „Rimgauda“ parengtą projektą žemės sklype (duomenys neskelbtini). Kilus ginčui, R. V. prašė sutikti, kad bendrai valdomame sklype būtų įrengiami nuotekų ir vandentiekio tinklai. Ieškovas sutikimą išdavė su sąlyga, kad išlaidas padengs kiti bendraturčiai, nurodyti statybos leidime. Sutikimas buvo duotas tik įrengti nuotekų ir vandentiekio tinklus. Šie inžineriniai tinklai nurodytame žemės sklype yra įrengti: vandentiekis įrengtas visiškai, o nuotekų tinklai nėra iki galo užbaigti, nes nėra sumontuotas reikalingas siurblys.

5. 2014 m. vasario 10 d. ieškovas gavo atsakovų raginimą sumokėti už atliktus darbus. Jis atsakė, kad jokios jungtinės veiklos nevykdė ir nevykdo. 2014 m. rugsėjo 10 d. iš asociacijos „Pilies gyvenvietė“ gavo pranešimą su siūlymu, kad asociacija išsiimtų naują statybos leidimą jau pastatytiems inžineriniams tinklams ir registruotų juos savo vardu. 2014 m. spalio 13 d. jis atsisakė pasiūlymo ir nurodė, kad sutinka registruoti tinklus kartu su kitu bendraturčiu.

6. Nuo 2014 m. asociacija „Pilies gyvenvietė“, kurią sudarė atsakovai, atsakovai R. V. ir T. K. trukdo jam naudotis esančiomis inžinerinėmis komunikacijomis. Prie tinklų yra prijungti šalia esantys namų naudotojai. Atsakovai siekia iš jo pasipelnyti ir išsireikalauti nepagrįstas sumas, grasina atjungti nuo tinklų, tikėtina, anoniminiais skundais klaidina UAB „Vilniaus vandenys“, siekia nepagrįstai sutrikdyti inžinerinių tinklų veikimą.

7. Ieškovas prašė taikyti po 289 Eur baudą atsakovui R. V. ir asociacijai „Pilies gyvenvietė“ dėl procesinių principų pažeidimo, nes pastarieji nepateikė teismui teisėjo rezoliucija reikalaujamų dokumentų ir vengia juos pateikti, taip vilkindami procesą.


8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskyrė ieškovui 3000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų jos lygiomis dalimis po 500 Eur skiriant atsakovams T. K., R. V. bei T. A. V.

9. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. rugpjūčio 5 d. išdavė statybos leidimą, kuriame statytojais buvo nurodyti atsakovai ir ieškovas. Šalys sutarė, kad vandentiekio ir nuotekų tinklo statybą organizuoja ir apmoka statytojas. Visi statytojai, išskyrus ieškovą, finansavo tinklų ir infrastruktūros įrengimą ginčo žemės sklype. Ieškovas 2011 m. birželio 23 d. davė sutikimą atlikti darbus kitiems statytojams šių lėšomis, o pats darbų nefinansavo. Atsakovai įsteigė bendriją „Pavilnio gyvenvietė“ ir šiai perdavė už savo lėšas pastatytus bendrojo naudojimo objektus bei infrastruktūrą, šiuos bendrija administruoja ir renka lėšas jiems išlaikyti proporcingai pagal kiekvieno savininko dalį. Ieškovas savo dalies už infrastruktūrą nesumokėjo. Ieškovas, kitų statytojų neinformavęs, prijungė prie tinklo nuotekų vamzdį, nutiestą iš jam priklausančio namo.

10. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalį statytoju laikomas asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas ar jas paveda atlikti kitam asmeniui. Teismas konstatavo, kad ieškovas prašė pripažinti jį statytoju tik pagal dalį statytojo sampratos požymių, neįrodė, jog prisidėjo prie tinklų statybos savo darbu, medžiagomis ar pinigais, todėl negali būti pripažintas vienu iš statytojų. Nors 2010 m. rugpjūčio 5 d. išduotame statybos leidime statytoju nurodytas ir ieškovas, jis, netinkamai vykdęs statytojo prievoles – nefinansavęs ginčo tinklų statybos, yra tik formalus statytojas. Ieškovas negali būti laikomas įgijusiu daiktą naujo daikto pagaminimo būdu. Byloje nėra įrodymų, kad inžineriniai tinklai, kaip naujas daiktas, yra pabaigti. Ieškovo argumentas dėl sutikimo statyti ginčo tinklus davimo nėra pagrindas pripažinti jį šių tinklų bendraturčiu, nes sutikimo tekste ieškovas nekėlė jokių sąlygų dėl nuosavybės teisės įgijimo į statybos darbų rezultatus ar naudojimosi jais. Ieškovas nėra pagamintų daiktų bendraturtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio pagrindu. Statybos įstatymo nuostatos įtvirtina statytojo prievoles organizuoti ir finansuoti statybą, o ieškovas atsisakė ją finansuoti, tą pats pripažino posėdžio metu.

Ieškovas, reikšdamas reikalavimą pripažinti jį atsakovų pagamintų daiktų bendraturčiu, nenurodo, kokia yra jo tariama bendrosios dalinės nuosavybės dalis, taigi, neįrodo CK 4.73 ir 4.47 straipsniuose nustatytų sąlygų.

11. Ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovus nutraukti neteisėtus veiksmus, kuriais gadinamos komunikacijos ir inžineriniai tinklai bei ribojamos jo (ieškovo) teisės į žemės sklypą, teismas atmetė kaip neįrodytą.

12. Nurodęs, kad ieškovas, reikalaudamas nustatyti naudojimosi tvarką, prašo nustatyti ne naudojimosi tvarką, o prisijungimo prie tinklų sąlygas, teismas tokį ieškovo reikalavimą vertino kaip ydingą ir atmestiną, šią išvadą motyvuodamas tuo, jog vien aplinkybė, kad ieškovas yra sklypo bendraturtis, nėra teisinis pagrindas konstatuoti, jog jame (sklype) esantys inžineriniai tinklai yra bendroji nuosavybė, ieškovas yra tik formalus statytojas.

13. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, reikšdamas su byloje dalyvaujančiais trečiaisiais asmenimis susijusius reikalavimus, juos reiškė neturėdamas tam teisės, nepateikęs teisme dokumentų, kad gali atstovauti šiems asmenims.

14. Teismas tenkino atsakovų prašymą ieškovui skirti baudą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnyje. Teismas nurodė, kad ieškovas pareiškė nepagrįstą ieškinį, akivaizdžiai vilkino bylos nagrinėjimą ne laiku teikdamas patikslintus ieškinius, pažeisdamas proceso reikalavimus, prašė įvairių dokumentų iš atsakovų ir juos gavęs ne laiku tikslino reikalavimus, iki bylos nagrinėjimo iš esmės patikslinto ieškinio nepateikė, iš to darytina išvada, kad reikalaujami įrodymai ieškovui nebuvo reikalingi. Teismas pažymėjo, kad: procesu piktnaudžiavęs ieškovas – advokatas, kuriam turi būti gerai žinomos ne tik procesinės teisės ir pareigos, bet ir jų nesilaikymo procesinės pasekmės; teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartyje buvo nurodyta, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, tačiau ieškovas išvadų nepadarė.

15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo argumentais.17. Kolegija papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo pateiktus naujus

įrodymus, nes proceso šalys turi pateikti visus turimus įrodymus pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, o ne teikti juos tada, kai ieškovui tai atrodo naudinga. Kolegija pabrėžė, kad įvertino aplinkybes, išdėstytas ieškovo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-248– 590/2018, jos nepaneigia pirmosios instancijos teismo šioje byloje nustatytų aplinkybių apie ieškovo, kaip statytojo, statusą.

18. Kolegija nurodė, jog ieškovas nepagrindė savo nuomonės, kad atsakovui T. A. V. turėtų būti priteistos mažesnis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nei nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendime, kai byloje esantys duomenys patvirtina, jog šis atsakovas sumokėjo advokatui už teisinę pagalbą. Aplinkybė, kad atsiliepimas į ieškinį buvo pateiktas dar prieš sudarant atstovavimo sutartį, nepaneigia atsakovo bylinėjimosi išlaidų patyrimo fakto.


19. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį, taip pat priteisti ieškovui iš atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir išspręsti įvykdytų teismų sprendimų atgręžimo klausimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismai išvadą, kad ieškovas nėra ginčo inžinerinių tinklų bendraturtis, iš esmės grindė aplinkybe, jog ieškovas nefinansavo inžinerinių tinklų statybos. Toks aiškinimas prieštarauja tiek įstatymui, tiek teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 išaiškinta, kad naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas statytojo statusą, akcentuoja, kad esminė sąlyga asmenį pripažinti statytoju yra statybą leidžiančio dokumento ir žemės sklypo turėjimas. Tad vien finansavimas negali suteikti asmeniui statytojo teisių.

19.2. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja įsiteisėjusiai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-248-590/2018, kurioje konstatuota, kad: M. N. yra ginčo inžinerinių tinklų statytojas pagal išduotą statybos leidimą, buvo teisėtu ginčo inžinerinių tinklų statytoju, todėl turėjo teisę prie jų prisijungti, o aplinkybės, kad jis neprisidėjo ar nepakankamai prisidėjo prie ginčo įrenginių statybų finansavimo, nepaneigia

prisijungimo teisėtumo ir nesuteikia teisės uždrausti naudotis ginčo įrenginiais; šiuo atveju galėtų būti keliamas klausimas dėl statybos išlaidų atlyginimo kitiems įrenginių teisėtiems statytojams ar jų teisių perėmėjams. Egzistuojant dviem savo turiniu priešingiems įsiteisėjusiems teismų sprendimams yra pažeidžiami konstituciniai teisingumo, teisinio tikrumo, teisinės valstybės principai, teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 straipsnis).

19.3. Teismai nepagrįstai, pažeisdami CPK 7, 13, 17 straipsnius, atsisakė priimti ieškovo susirašinėjimą su atsakovu R. V. elektroniniu paštu patvirtinančius įrodymus, pateiktus jau kitame teismo posėdyje po to, kai kilo poreikis paneigti atsakovų teiginius, išdėstytus teismo posėdyje, apie tai, kada iš tikrųjų ieškovas pasirašė dokumentą, įvardytą kaip „Sutikimas“, datuotą 2011 m. birželio 23 d. Nustatęs, kad nurodytas sutikimas buvo pasirašytas jau po inžinerinių tinklų įrengimo, teismas būtų priėmęs kitokį sprendimą.

19.4. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodymų tyrimo stadijos, reglamentuojamos CPK 183 ir 200 straipsniuose, todėl rašytiniai įrodymai nebuvo ištirti, ieškovas negalėjo pateikti paaiškinimų apie įrodymus, kaip nustatyta CPK 200 straipsnio 3 dalyje, todėl buvo neatskleista bylos esmė ir buvo priimtas neteisėtas teismo sprendimas.

19.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vien aplinkybė, jog ieškovas yra sklypo bendraturtis, nėra teisinis pagrindas konstatuoti, kad jame esantys inžineriniai tinklai yra bendroji nuosavybė. Tokie teismo motyvai prieštarauja CK 4.40 straipsnio 1 daliai.

19.6. Teismai konstatavo, kad atsakovai perleido asociacijai Pavilnio gyventojų bendrijai „Pilies gyvenvietė“ nebaigtus statyti ir neįregistruotus ginčo inžinerinius tinklus. Statybos įstatymo 34 straipsnis įtvirtina procedūrą, pagal kurią gali būti perleidžiamas nebaigtas statyti statinys. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad asociacija „Pilies gyvenvietė“ turi teises į požemines komunikacijas. Kadangi ginčo inžineriniai statiniai nebuvo įregistruoti kaip baigtas statinys Nekilnojamojo turto registre, visi statytojai, įskaitant ieškovą, yra šių įrenginių bendraturčiai, nes jie sukūrė šį daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Faktas, kas atliko statybos darbus, nėra svarbus, nes jei bendraturtis nesumokėjo už statybos darbus, sumokėjusieji už juos turi teisę reikalauti išlaidų dalies atlyginimo.

19.7. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų, nes joje nepasisakyta dėl ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimų įpareigoti atsakovus nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. infrastruktūros gadinimą ir trukdymą jungtis prie tinklų, taip pat dėl reikalavimo nustatyti naudojimosi žemės sklypu ir statiniais tvarką. Tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

19.8. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė reikalavimus šioje byloje ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis viso bylos nagrinėjimo metu, siekdamas užvilkinti bylos nagrinėjimą, nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Teismo skirta 3000 Eur bauda nesuderinama su teise teikti įrodymus, iškilus jų pateikimo būtinybei, teise į tinkamą teisminę gynybą. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.

19.9. Iš atsakovo T. A. V. pateikto atsiliepimo į ieškinį turinio akivaizdu, jog šį dokumentą rengė ne advokatas, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo T. A. V. priteistas 3515,05 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, motyvuodamas tuo, kad šios išlaidos atitinka advokato darbo laiko sąnaudas, neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių.

20. Atsakovai atsiliepimuose į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, todėl jie pateikiami apibendrinti. Atsiliepimuose nurodoma, kad:

20.1. Ieškovui bylos nagrinėjimo metu ne kartą akcentuota, kad T. A. V. nėra žemės sklypų ir inžinerinių tinklų savininkas ar bendraturtis, todėl negali įvykdyti ieškinio reikalavimų. Be to, tai žinoma iš viešų Nekilnojamojo turto registro duomenų. Nepaisant to, ieškovas nepašalino T. A. V. iš teisminio proceso ir palaiko savo ydingai reiškiamus reikalavimus kasaciniu skundu.

20.2. Ieškovo argumentas dėl sutikimo davimo nėra pagrindas pripažinti jį ginčo tinklų bendraturčiu, nes sutikimo tekste ieškovas nekėlė jokių sąlygų dėl nuosavybės teisės įgijimo į statybos darbų rezultatus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas nėra ginčo inžinerinių įrenginių bendraturtis nei pagal įstatymą, nei pagal sutartį, todėl CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostata pati savaime nereiškia, kad ieškovas yra ginčo inžinerinių įrenginių bendraturtis.

20.3. Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba

pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas), dalių dydį lemia bendraturčių susitarimas. Ieškovas prašo jį pripažinti atsakovų pagamintų daiktų (vandentiekio ir nuotekų tinklų) bendraturčiu, tačiau nenurodo, kokia yra jo tariama bendrosios dalinės nuosavybės dalis, ir pripažįsta, kad jokio ieškovo ir atsakovų susitarimo dėl ginčo daiktų pagaminimo nebuvo.

20.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 konstatuota, kad ieškovė negali būti laikoma statytoja Statybos įstatymo prasme ir neįgijo nuosavybės teisių CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu, nes neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų statytojui visumos. Ieškovas pripažino, kad jis nemokėjo kitiems bendraturčiams už vandens ir nuotekų infrastruktūros įrengimą, t. y. patvirtino, kad neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje nustatyto reikalavimo statytojui investuoti lėšas į statybą ir kartu atlikti užsakovo funkcijas. Ieškovo pareikštas noras kompensuoti dalį vandentiekio ir nuotekų tinklų išlaidų pagal savo paties skaičiavimus, praėjus keleriems metams nuo jų statybos pradžios, yra nesąžiningas, nes kiti statytojai patyrė ne tik dokumentuotų išlaidų.

20.5. Apeliacinės instancijos teismas neignoravo ieškovo nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties, priimtos kitoje byloje, tačiau, su ja susipažinęs, konstatavo, kad ji nepaneigia šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyto ieškovo, kaip statytojo, statuso. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovo esminio reikalavimo pripažinti jį vienu iš statytojų ir bendraturčiu, o ieškovo nurodytoje kitoje byloje – dėl jo prisijungimo prie inžinerinių tinklų teisėtumo, nenagrinėjant klausimo, ar ieškovas yra vienas iš šių tinklų statytojų ir bendraturtis.

20.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo pateiktus elektroninius laiškus kaip naujus įrodymus, atsižvelgdamas į CPK 181 straipsnio 2 dalies ir 314 straipsnio nuostatas, nes proceso šalys turi pateikti visus turimus įrodymus pasirengimo bylos nagrinėjimo metu stadijoje, o ne teikti juos tada, kada atrodo naudinga.

20.7. Ieškovo argumentai dėl įrodymų tyrimo stadijos nebuvimo yra nepagrįsti, nes teismai visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus. Ieškovas nenurodė, kokią reikšmę jo įvardijami proceso pažeidimai turėjo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

20.8. Ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl ginčo tinklų perdavimo bendrijai „Pilies gyvenvietė“ niekaip nesusiję su ieškovo reikalavimu pripažinti jį statytoju, bendraturčiu ir kitais ieškinio reikalavimais.

20.9. Ieškovas tris kartus tikslino ieškinį, teikė prašymus dėl papildomų įrodymų priėmimo, inicijavo mediacijos procesą, tačiau pats jame nedalyvavo, reiškė nušalinimą teisėjai jau baigus bylos nagrinėjimą iš esmės. Šių ir kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma sudarė pagrindą teismui padaryti išvadą, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

20.10. Į visus ieškovo procesinius pareiškimus reikėjo parengti procesinius dokumentus, dalyvauti teismo posėdžiuose, jiems rengtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo T. A. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka advokato darbo laiko sąnaudas ir neviršija Rekomendacijose nustatytų atlygintinų išlaidų dydžių, to nenuginčijo ir ieškovas.

Teisėjų kolegija



Dėl CK 4.47 straipsnio 4 punkto aiškinimo, statytojo sampratos ir jo teisių įgyvendinimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės į kuriamą daiktą (ne)įgijimo nagrinėjamoje byloje

21. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai išvadą, jog ieškovas nėra ginčo inžinerinių tinklų bendraturtis, iš esmės grindė aplinkybe, jog ieškovas nefinansavo inžinerinių tinklų statybos. Ieškovo teigimu, toks aiškinimas prieštarauja teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 išaiškinta, kad naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas statytojo statusą, akcentuoja, kad esminė sąlyga asmenį pripažinti statytoju yra statybą leidžiančio dokumento ir žemės sklypo turėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018, 61 punktas). Tad, ieškovo teigimu, vien finansavimas negali suteikti asmeniui statytojo teisių.

22. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardyti CK 4.47 straipsnyje. Vienas iš šiame straipsnyje nurodytų savarankiškų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų – naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 išaiškinta, kad, siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis nustato, kad statytoju laikomas Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši norma turi būti aiškinama ir taikoma kartu su Statybos įstatymo 3 straipsnio normomis. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas statytojo teisė, statant naują statinį, gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Taigi, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018 yra remiamasi pirmiau nurodytoje kasacinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 pateiktais išaiškinimais, taip pat konstatuota, kad Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų tinkamas įvykdymas užtikrina būsimų statybos darbų suderinimą su visais suinteresuotais asmenimis ir sudaro prielaidas statytojui įgyvendinant savo teises ateityje nepažeisti kitų asmenų teisių, nesukelti ginčų ir nepatirti nuostolių dėl kitų asmenų teisių pažeidimo, t. y. įstatymo laikymasis, be kita ko, užtikrina teisinį apibrėžtumą.

25. Taigi, nurodytose nutartyse išaiškinta, kad naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris atitinka šias sąlygas: 1) investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises; 2) turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) teisėtu pagrindu valdo žemės sklypą, kuriame statomas statinys (ketinama vykdyti statybas). Jose (nutartyse) kuri nors (kurios nors) iš šių sąlygų nėra įvardyta kaip teisiškai reikšmingesnė arba esanti mažiau reikšminga už kitas, taigi visos jos nurodytos kaip vienodai teisiškai reikšmingos. Dėl to nepagrįstu pripažintinas kasacinio skundo teiginys, kuriuo teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas statytojo statusą, akcentuoja, jog esminė sąlyga asmenį pripažinti statytoju yra statybą leidžiančio dokumento ir žemės sklypo turėjimas.

26. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais, todėl statybos būdu sukurtų nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (Statybos įstatymo ir kitų statybą reglamentuojančių teisės aktų normų) įgyvendinimas. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2011). Statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-686-611/2015). Statytojas naudoja lėšas statybai, nes jų pagrindu įgyja medžiagas ir užsako darbus naujam daiktui sukurti. Investuojamos į statybą lėšos priklauso statytojui, o šis daiktinės teisės normų prasme yra kuriamo daikto savininkas. Tai gali būti jo nuosavos ar pasiskolintos lėšos, bet abiem atvejais jos nuosavybės teise priklauso tam asmeniui, kuris investuoja į statybą, o faktinio statytojo ar užsakovo tik panaudojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004).

27. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl gyvenamojo namo nuosavybės teisės įgijimo, yra pažymėjęs, kad būtent namo statymas statybos procese teisės aktų nustatyta tvarka yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o ne jo teisinė registracija. Gyvenamojo namo neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į jį. Nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018, 29, 30 punktai).

28. Statytojo teisinio statuso įgijimas reiškia, kad asmuo ar keli asmenys, įvardijami statytojais, atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, būtinus įvykdyti, siekiant įgyti statytojo teises (Statybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Jeigu statytojas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama (Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalis). Tačiau atitiktis viešosios teisės reikalavimams savaime nesukuria asmens teisių į nuosavybę, nes nuosavybei įgyti būtina atitiktis nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus nustatančioms teisės normoms (CK 4.47 straipsnis).

29. Siekiant įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teises į kuriamą daiktą, yra reikšminga asmenų valia įgyti konkretų daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir ją įgyvendinantys veiksmai – bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 94 punktą). Siekdami kuriamą daiktą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, jį kuriantys asmenys turi prisidėti savo lėšomis ir (ar) darbu bei tarpusavyje suderinti valią dėl teisių ir pareigų pasiskirstymo.

30. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad: ieškovas neprisidėjo lėšomis ar darbu prie ginčo inžinerinių tinklų statybos, atsisakė finansuoti jų statybą, davė sutikimą atlikti darbus kitiems statytojams savo lėšomis, nekėlė jokių sąlygų dėl nuosavybės teisės įgijimo į statybos darbų rezultatus ir naudojimosi atsakovų pagamintais daiktais; kiti statytojai, kaip užsakovai, finansavo statybos rangos darbus, ieškovui atsisakius prisidėti prie šių darbų finansavimo. Taigi, tik šie likę statytojai faktiškai sukūrė naują daiktą – ginčo tinklus ir tapo šių bendraturčiais. Ieškovas, turėdamas statytojo teises ir pareigas, atsisakė jas įgyvendinti, todėl neįgijo nuosavybės teisių į kitų statytojų veiksmais ir lėšomis sukurtą (kuriamą) daiktą, netapo šio bendraturčiu.

31. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai padarė teisėtą išvadą, jog ieškovas negali būti pripažįstamas įgijusiu bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo inžinerinius tinklus šių, kaip naujo daikto, pagaminimo (statybos) būdu ir nėra jų bendraturtis (CK 4.47 straipsnis). Kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, kad nurodyta teismų išvada padaryta nukrypus nuo skunde nurodytos kasacinio teismo praktikos. Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl CK 4.40 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

32. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien aplinkybė, kad ieškovas yra sklypo bendraturtis, nėra teisinis pagrindas konstatuoti, jog jame esantys inžineriniai tinklai yra bendroji nuosavybė, prieštarauja CK 4.40 straipsnio 1 daliai.

33. CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. 34. Šioje įstatymo normoje nenustatyta, kad nekilnojamasis daiktas, esantis ant žemės sklypo, kiekvienu atveju yra šios žemės sklypo priklausinys. Galima situacija, kai dėl tam tikrų priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės į sklypą, kuriame statinys pastatytas, o žemės sklypo savininkui priklausančiame sklype gali būti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių.

35. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai. Nepaneigus šios prezumpcijos ir neįrodžius nuosavybės teisės į kiemo statinius atsiradimo pagrindo, pagal šią normą statiniai pripažintini žemės sklypo priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012). CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype

esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

36. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nurodyta šios nutarties 30 punkte, konstatuoja, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija šioje byloje yra paneigta, dėl to ginčo inžineriniai tinklai nepripažintini žemės sklypo, kurio bendraturtis yra ieškovas, priklausiniais, o ieškovas nepripažintinas tapusiu jų bendraturčiu pagal šią teisės normą. Būtent ieškovas, kaip žemės sklypo bendraturtis, sutikęs, kad minėtame sklype atsakovai statytų ginčo inžinierinius tinklus, suteikė teisinį pagrindą ieškovui nepriklausančiam daiktui atsirasti bylos šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype.

37. Spręstina, kad ieškovas turi teisę tapti naujo daikto bendraturčiu suderinta savo ir ginčo inžinerinių tinklų bendraturčių valia. Jei ieškovas, atsisakęs prisidėti prie ginčo tinklų sukūrimo, vėliau galėtų savo nuožiūra ir momentu rinktis, ar jam tapti jau sukurtų ginčo tinklų bendraturčiu, tai reikštų daiktą sukūrusių statytojų teisinės padėties neapibrėžtumą. Kitoje byloje konstatuotos ieškovo teisės prisijungti prie tinklų įgyvendinimas turėtų būti susijęs su pareiga atlyginti už naudojimąsi tinklais. Priešingu atveju ieškovas nepagrįstai sutaupytų.

38. Dėl to teisėjų kolegija aptariamą kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl kitoje civilinėje byloje priimto teismo procesinio sprendimo res judicata ir prejudicinės galios

39. Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja įsiteisėjusiai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-248-590/2018, kurioje konstatuota, kad: M. N. yra ginčo inžinerinių tinklų statytojas pagal išduotą statybos leidimą, buvo teisėtu ginčo inžinerinių tinklų statytoju, todėl turėjo teisę prie jų prisijungti, o aplinkybės, kad jis neprisidėjo ar nepakankamai prisidėjo prie ginčo įrenginių statybų finansavimo, nepaneigia prisijungimo teisėtumo ir nesuteikia teisės uždrausti naudotis ginčo įrenginiais; šiuo atveju galėtų būti keliamas klausimas dėl statybos išlaidų atlyginimo kitiems įrenginių teisėtiems statytojams ar jų teisių perėmėjams. Skunde nurodoma, kad egzistuojant dviem savo turiniu priešingiems įsiteisėjusiems teismų sprendimams yra pažeidžiami konstituciniai teisinio tikrumo, teisinės valstybės ir teisingumo principai, teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 straipsnis).

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus).

41. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).

42. Konstitucinis Teismas savo aktuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimus). Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimus). Įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybinės valdžios ir

valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims; priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

43. Konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Nurodyti konstituciniai principai civilinio proceso normų lygmeniu nagrinėjamai bylai aktualiais kasaciniame skunde keliamų klausimų aspektais įtvirtinti ir atskleisti CPK 18 straipsnyje, 182 straipsnio 2 punkte, 279 straipsnio 4 dalyje. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas teisingumą vykdo laikydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatymu (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

44. CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Priėmus teismo sprendimą šalių ginčas laikomas išspręstu galutinai ir neginčijamai ir konstatuojamas teisinės taikos atkūrimas tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., registro funkcijas atliekanti įmonė privalo įregistruoti teismo sprendimu nustatytus reikšmingus faktus; sprendimas pripažinti asmenį neveiksniu yra privalomas visiems asmenims, kuriems reikalinga nustatyti asmens statusą ir pan.). Tačiau teismo sprendimo privalomumo principas nereiškia, kad teismo sprendimu gali būti nuspręsta dėl nedalyvaujančių byloje asmenų teisių ir pareigų. Šio principo reikšmė aiškintina sistemiškai su kitomis CPK nuostatomis.

45. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 279 straipsnio 4 dalies normos, kuriose įtvirtinta teismo sprendimo res judicata galia. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią.

46. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). Remiantis tradicine res judicata principo definicija, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, jeigu yra patenkintos trys sąlygos: šalių, ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo tapatumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2013 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2013; kt.).

47. CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinių teisių ir pareigų. Ši nuostata reiškia, kad tokiems asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi res judicata galios.

48. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pozityvųjį res judicata poveikį įtvirtinančiame CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys,

išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas iš res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (pvz., teismo sprendimai dėl asmens pripažinimo mirusiu ar neveiksniu sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims). Tačiau pagal bendrąją taisyklę asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus.

49. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 punktą, laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).

50. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, jog teismas neturi pagrindo nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai reikšti teisme tuos pačius reikalavimus tuo pačiu pagrindu ar kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą ar iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ir teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013). Taigi, teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du nurodyto teisinio reglamentavimo neatitinkantys, vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai.

51. Ieškovas, teigdamas, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja įsiteisėjusiai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-248-590/2018, kasaciniame skunde cituoja šių nutarčių turinį ir abstrakčiai teigia jas esant prieštaraujančias viena kitai, tačiau savo teiginio nepagrindžia argumentais dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-248-590/2018 turėjimo res judicata ir prejudicinės galių nagrinėjamoje byloje.

52. Pažymėtina, kad ankstesnėje civilinėje byloje, kurioje priimta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis, ieškinį dėl nuosavybės teisių gynimo ir žalos atlyginimo pareiškė ieškovė – Pavilnio gyventojų bendrija „Pilies gyvenvietė“, jis buvo pareikštas atsakovams – M. N., M. G., T. K., A. L.-K. Šie nurodytoje byloje dalyvavę asmenys yra ir nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys. Tuo tarpu kiti nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys, tarp jų ir atsakovai R. V., T. K., T. A. V., nebuvo dalyvaujantys asmenys ankstesnėje civilinėje byloje. Be to, vienas iš argumentų, dėl ko buvo atmestas ieškinys ankstesnėje byloje, buvo tai, kad ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas. Joje pareikštas ieškinys nekvalifikuotinas kaip ieškinys dėl pripažinimo. Esant tokioms aplinkybėms, negalima teigti, kad ankstesnėje civilinėje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai, be kita ko, ir įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis, turi res judicata ir prejudicinę galias nagrinėjamoje byloje.

53. Dėl to, konstatavus, kad įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis neturi res judicata ir prejudicinės galių nagrinėjamoje byloje, kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė konstitucinius teisinio tikrumo, teisinės valstybės ir teisingumo principus, teismo sprendimo privalomumą.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

54. Vienas iš CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti ginčo šalių teisinę taiką. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį.

55. Procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai reikalauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, įtvirtintas CPK 7 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatą, dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Toks reikalavimas taip pat įtvirtintas ir CPK 42 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių procesines teises.

56. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės yra nurodytos CPK 95 straipsnyje, pagal kurio 1 dalies nuostatą dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

57. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013; 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktą).

58. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovų prašymą ieškovui skirti baudą, nustatytą CPK 95 straipsnyje, motyvuodamas tuo, kad: ieškovas pareiškė nepagrįstą ieškinį, akivaizdžiai vilkino bylos nagrinėjimą, ne laiku teikdamas patikslintus ieškinius, pažeisdamas proceso reikalavimus, prašė įvairių dokumentų iš atsakovų ir, juos gavęs, ne laiku tikslino reikalavimus, iki bylos nagrinėjimo iš esmės (2017 m. gegužės 25 d.) patikslinto ieškinio nepateikė, iš to darytina išvada, kad reikalaujami įrodymai ieškovui nebuvo reikalingi; procesu piktnaudžiavęs ieškovas – advokatas, kuriam turi būti gerai žinomos ne tik procesinės teisės ir pareigos, bet ir jų nesilaikymo procesinės pasekmės; teismo 2017 m. birželio 16 d. (teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime įrašydamas šią datą padarė rašymo apsirikimą, nes turėjo būti įrašyta „2017 m. gruodžio 8 d.“ (5 t., b. l. 164)) nutartyje buvo nurodyta, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, tačiau ieškovas išvadų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo ir tai, kad ieškovo reikalavimai, susiję su trečiaisiais asmenimis, yra pareikšti jam neturint teisių tokius reikalavimus reikšti, nes ieškovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo įgaliojimus atstovauti minėtiems asmenims teisme.

59. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, papildomai nurodė, kad: byloje ieškovas nesąžiningai pareiškė reikalavimus ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis viso bylos nagrinėjimo metu, siekdamas užvilkinti bylos nagrinėjimą; ieškovas šioje byloje 2016 m. vasario 9 d. pareiškė ieškinį, 2016 m. spalio 31 d. pateikė patikslintą ieškinį, vėliau jo prašymu į bylą buvo įtraukti 23 tretieji asmenys, iš atsakovų išreikalauta daug įvairių dokumentų, kurių ieškovas prašė ieškinio reikalavimams tikslinti, – paskutiniai papildomi įrodymai atsakovų buvo pateikti 2017 m. sausio 11 d., o ieškovo – 2017 m. vasario 20 d.; dėl į bylą įtraukto didelio skaičiaus trečiųjų asmenų ir papildomų dokumentų išreikalavimo bylos nagrinėjimo procesas užsitęsė, tačiau ieškovas, nors ir turėjo daugiau kaip tris mėnesius savo ieškinio reikalavimams tikslinti, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios (2017 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio) patikslinto ieškinio nepateikė, o 2017 m. birželio 16 d. pateikė teismui prašymą dėl galutinių reikalavimų tikslinimo, dalies reikalavimo atsisakymo, naujo įrodymo pridėjimo, trečiojo asmens įtraukimo, nurodydamas, kad tikslina ieškinį dėl to, jog atsakovams nėra aiškūs jo reikalavimai.

60. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog ieškovas nesąžiningai pareiškė reikalavimus šioje byloje ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis viso bylos nagrinėjimo metu, siekdamas užvilkinti bylos nagrinėjimą, yra nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Ieškovas nurodo, kad: atsakovai neteikė į bylą jai išspręsti reikalingų dokumentų, šie buvo gauti tik 2017 m. sausio mėnesį; po 2017 m. vasario 20 d. šalys siekė baigti bylą

taikos sutartimi, tačiau to įgyvendinti nepavyko; šalių derybų dėl taikos sutarties sudarymo laikotarpiu būtų buvę nesąžininga ir neteisinga keisti reikalavimus ar tikslinti aplinkybes, be to, tai būtų neigiamai paveikę taikos derybų perspektyvas; prašymo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo patikslinimo 2017 m. birželio 16 d. pateikimą nulėmė teismo posėdžio, įvykusio 2017 m. gegužės 25 d., metu atsakovų bei teisėjos iškelti klausimai. Skunde nurodoma, kad teismo sprendimas skirti 3000 Eur baudą nesuderinamas su teise teikti įrodymus, iškilus jų pateikimo būtinybei, teise į tinkamą teisminę gynybą; įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.

61. Taigi ieškovas iš esmės nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė reikalavimus šioje byloje ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis viso bylos nagrinėjimo metu, siekdamas užvilkinti bylos nagrinėjimą, ir kad tai sudaro pagrindą skirti ieškovui CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

62. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

63. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).

64. Sutiktina su ieškovo kasacinio skundo teiginiu, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį, tačiau teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumento, jog apeliacinio teismo išvada dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.

65. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nenurodyti kontrargumentai dėl visų argumentų, kuriais remdamiesi teismai padarė išvadas dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir baudos jam už šį teisės pažeidimą skyrimo. Teismų išvadų nepagrįstumas kasaciniame skunde motyvuojamas tam tikrais proceso byloje fragmentais, juos interpretuojant ieškovui naudinga linkme. Ieškovo akcentuojamos aplinkybės ir argumentai dėl atsakovų neteikimo laiku į bylą jai išspręsti reikalingų dokumentų, šalių derybų dėl taikos sutarties sudarymo, prašymo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo patikslinimo 2017 m. birželio 16 d. pateikimo priežasčių, teisėjų kolegijos nuomone, vertintini kaip nepakankami pripažinti, kad aptariamos teismų išvados yra nepagrįstos. Teismų nustatyta, kad dokumentų, kurių nepateikimą laiku akcentuoja ieškovas, išreikalavimas šioje byloje apskritai buvo beprasmis, nes ieškovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios nepateikė patikslinto ieškinio, kuriame būtų remiamasi šių dokumentų duomenimis. Pagal CPK 141 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą yra galimas tik ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas, tuo tarpu šioje byloje ieškovas 2017 m. birželio 16 d., t. y. jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, pateikė teismui prašymą dėl galutinių reikalavimų sutikslinimo, dalies reikalavimo atsisakymo, naujo įrodymo pridėjimo ir trečiojo asmens įtraukimo, prašydamas pakeisti tiek ieškinio dalyką, tiek ir pagrindą. Ieškovo nurodomas argumentas apie ieškinio reikalavimų ar pagrindo keitimo šalių taikos derybų laikotarpiu nesąžiningumą, neteisėtumą ir neperspektyvumą vertintinas kritiškai, kaip nepateisinantis ieškovo nepagrįsto neveikimo, nes akivaizdu, kad pagrįsto teisiniais ir faktiniais argumentais reikalavimo pareiškimas suteikia asmeniui palankesnes derybines pozicijas ir perspektyvas dėl taikos sutarties sudarymo nei nepagrįsto reikalavimo pareiškimas.

66. Šioje byloje teismų išvada dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir baudos, nustatytos CPK 95 straipsnio 2 dalyje, jam skyrimo padaryta įvertinus visus faktinius bylos duomenis, be kita ko, atsižvelgiant į ieškovo

buvimą kvalifikuotu teisininku – advokatu. Konstatuoti, kad juos vertindami ir nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pagrindo nenustatyta. Teismų nustatytos aplinkybės atitinka surinktus faktinius duomenis, įvertintus CPK nustatyta tvarka, o padarytos išvados – nustatytas bylos aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo remiantis kasacinio skundo argumentais pripažinti nepagrįsta teismų išvados, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė reikalavimus šioje byloje ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis viso bylos nagrinėjimo metu, siekdamas užvilkinti bylos nagrinėjimą, ir kad tai sudaro pagrindą skirti ieškovui CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

67. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.

68. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

69. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

70. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus.

71. Dalis kasacinio skundo teiginių, kuriais nurodoma, kad įstatymui prieštarauja teismų išvada, jog ieškovas, nefinansavęs ginčo inžinerinių tinklų, nėra jų bendraturtis, teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai – fiziniai asmenys perleido atsakovei asociacijai Pavilnio gyventojų bendrijai „Pilies gyvenvietė“ nebaigtus statyti ir neįregistruotus ginčo inžinerinius tinklus, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų, teismai netinkamai išsprendė atsakovo T. A. V. pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo klausimą (žr. šios nutarties 19.1, 19.6, 19.7, 19.9 punktus), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi juose nenurodyta kasacijos pagrindo ir jo buvimą patvirtinančių teisinių argumentų. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja pirmiau nurodytų kasacinio skundo teiginių ir dėl jų nepasisako, tik pažymi, kad: skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o atsakovo T. A. V. pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra patvirtintos į bylą pateiktais jas pagrindžiančiais dokumentais; pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas – ginčą byloje pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai jos patirtas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2010).

72. Teigdamas, kad atsisakydami priimti įrodymus teismai pažeidė CPK 7, 13, 17 straipsnius, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodymų tyrimo stadijos, reglamentuojamos CPK 183 ir 200 straipsniuose (žr. šios

nutarties 19.3, 19.4 punktus), ieškovas, teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde argumentuotai nepagrindžia, kad tokie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, todėl šie kasacinio skundo argumentai taip pat nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi juose nenurodyta kasacijos pagrindo buvimą patvirtinančių teisinių argumentų. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja pirmiau nurodytų kasacinio skundo teiginių ir dėl jų nepasisako, tik pažymi, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovo pirmosios instancijos teismo posėdyje 2018 m. sausio 4 d. teikti įrodymai – 2011–2012 m. elektroniniai laiškai – galėjo būti pateikti anksčiau (dokumentas, dėl kurio ieškovas teikė šiuos įrodymus, į bylą pateiktas 2016 m. vasario 26 d.), o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis), tuo tarpu savo argumentus ir samprotavimus dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu surinktų įrodymų ieškovas turėjo galimybę pateikti apeliaciniame skunde ir tokia galimybe laisvai disponavo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai patenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

73. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).


74. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

75. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos.76. Atsakovai T. K. ir R. V. prašo priteisti kasaciniame teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą,

pateikė įrodymus, kad turėjo po 500 Eur tokių išlaidų. Šių atsakovų prašomos priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytų dydžių, dėl to jų prašymai tenkintini, šiems atsakovams iš ieškovo priteistina po 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

77. Atsakovas T. A. V. prašo jam iš ieškovo priteisti kasaciniame teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, pateikė įrodymus, kad turėjo 1815 Eur tokių išlaidų. Šio atsakovo prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytus dydžius, todėl jo prašymas tenkintinas iš dalies ir jam iš ieškovo priteistina 1649,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

78. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 71,26 Eur tokių išlaidų. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovo M. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui T. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis

šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti iš ieškovo M. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis

šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti iš ieškovo M. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui T. A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1649,51 Eur

(vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt devynis Eur 51 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti iš ieškovo M. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 71,26 Eur (septyniasdešimt vieną Eur 26 ct) bylinėjimosi

išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4053-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01538-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo mažosios bendrijos „Miglutė“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Miglutė“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Mažoji bendrija „Miglutė“ (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) su skundu atsakovui Kauno miesto savivaldybei (toliau – Savivaldybė). Skunde pareiškėjas prašė teismo panaikinti Savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-411 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo MB „Miglutė“ priklausančioje kavinėje Ukmergės g. 34A, Kaune“ (toliau – ir Sprendimas).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=96c3e8300c8011ea9d279ea27696ab7b

pareiškėjo ginčijamą Tarybos Sprendimą panaikino.Savivaldybė 2018 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė apeliacinį

skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjas prašo laikinai sureguliuoti susidariusią padėtį ir laikinai (iki galutinio teismo sprendimo priėmimo) sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas prašyme nurodo, kad po ginčijamo Sprendimo priėmimo jis patyrė turtinę žalą (prekių apyvartos, pelno sumažėjimą). Pareiškėjas paaiškina, kad jo sąnaudos yra beveik lygios pajamoms. Po ginčijamo Sprendimo priėmimo, vietoje 8 darbuotojų dirba tik 3 (5 buvo atleisti). Dėl pareiškėjo patiriamų nuostolių, neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pasak pareiškėjo, būtų sudėtingas.

Be to, pareiškėjas nurodo, kad dėl sumažėjusios apyvartos pareiškėjas nespės parduoti visų jau įsigytų prekių, t. y. patirs nuostolių dėl prekių nurašymo pasibaigus galiojimo laikui. Pasak pareiškėjo, yra tikimybė, jog jis gali būti priverstas bankrutuoti.

Pareiškėjas paaiškina, kad 200 m atstumu nuo jo verslo vietos alkoholiu prekiaujama dar 4 vietose (vienoje iš jų – visą parą), todėl, pareiškėjo nuomone, Kauno miesto savivaldybės argumentas dėl viešo intereso apsaugos yra deklaratyvus. Pareiškėjas pastebi, kad Kauno miesto Eigulių mikrorajono Ukmergės gatvėje nusikalstamumas yra vidutinis ir net mažesnis nei kitose Kauno miesto teritorijose, todėl pareiškėjo veikla Kauno miesto Eigulių mikrorajono kriminogeninės padėties neįtakoja.

Teisėjų kolegija


III.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo Sprendimo galiojimo laikiną sustabdymą.

Pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punktas, nustatantis, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti ginčijamo individualaus teisės akto galiojimo laikinas sustabdymas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Taigi, pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turėjo ne tik nurodyti, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeis viešojo intereso, tačiau taip pat turėjo įrodymais pagrįsti, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

Iš pareiškėjui išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais matyti, kad pareiškėjas minėtą prekybą vykdo kavinėje. Licencijoje nurodyta, kad įmonės veiklos rūšis yra viešasis maitinimas. Taigi, ginčijamu Sprendimu apribojus kavinėje prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, pareiškėjui išlieka visos kitos verslo galimybės, susijusios su viešuoju maitinimu. Pareiškėjo pateikti duomenys apie 2018 m. vasario ir kovo mėnesio apyvartą, taip pat

duomenys apie sumažėjusį darbuotojų skaičių, nesudaro pagrindo daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui gresia vykdomos viešojo maitinimo veiklos nutraukimas ar bankrotas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-770-438/2017 konstatavo, jog, netgi įmonei pateikus duomenis, kad didesnę dalį jos pajamų sudaro pajamos už alkoholinius gėrimus, tai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Panašios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose bylose, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-401-261/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-301-261/2017, kt.). Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam Sprendimui, nėra aplinkybė, patvirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl paminėta aplinkybė savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nors pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, tačiau nepagrindė kito ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindo egzistavimo (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos pagrįstos tikimybės). Taigi, pareiškėjo prašyme nėra pateikta argumentų, kurie leistų šioje proceso stadijoje teisėjų kolegijai spręsti apie reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, todėl pareiškėjo prašymas dėl ginčijamo Sprendimo galiojimo laikino sustabdymo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjo mažosios bendrijos „Miglutė“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1726-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03840-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3.(S)



2019 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ac9b08500c8011ea9d279ea27696ab7b

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) Kontrolės departamento IV juridinių asmenų patikrinimų skyrius atliko pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Eurelus“ pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., ir 2017 m. balandžio 10 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)-FR0680-139 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame apskaičiavo 781 537,52 Eur mokesčių. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas iš trijų pardavėjų, t. y. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“ ir UAB „GJ baldai“ – įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą už 5 628 444,75 Eur, iš jų 781 537,52 Eur PVM bei sudarė 4 nekilnojamojo turto objektų nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“ ir su UAB „Golbena“. Mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjas nepagrįstai pasinaudojo PVM atskaita ir skundžiamuose sprendimuose nurodžius, jog sandoriai buvo sudaryti vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą pasididinant grąžintiną iš biudžeto PVM sumą, įregistravo pareiškėjui 781 537,52 Eur PVM, 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir 30 proc., t. y. 234 461,26 Eur PVM baudos mokestinę prievolę. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, pateikė pastabas. Atsakovas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-236 patvirtino patikrinimo metu apskaičiuotą 781 537,52 Eur PVM, apskaičiavo 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir skyrė 234 461,26 Eur PVM baudą. Pareiškėjas pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), kuri 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. S-219(7-177/2017) pakeitė atsakovo 2017 m.birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-236 ir vietoj sprendimu apskaičiuoto 781 537,52 Eur PVM, apskaičiuotų 163 156,20 Eur PVM delspinigių bei paskirtos 30 proc. 234 461,26 Eur PVM baudos nurodė pareiškėjui sumokėti apskaičiuotą 781 537,52 Eur PVM, 5 118,55 Eur PVM delspinigių bei 30 proc. 16 310,70 Eur PVM baudą, t. y. perskaičiavo delspinigių dydį bei sumažino baudos dydį.

2. Pareiškėjas UAB „Eurelus“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) (toliau – ir Komisijos Sprendimas) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236 (toliau – ir VMI Sprendimas).

3. Pareiškėjas teigė, kad ginčas vyksta dėl to, jog jis 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. lapkričio mėn. įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą, kuriuos ketina panaudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pažymėjo, kad įsigijęs nekilnojamojo turto objektus ir sumokėjęs kainą su PVM jis įgijo teisę į pirkimo PVM atskaitą, tačiau atsakovas nustatė, jog įsigytas turtas nebuvo naudojamas pareiškėjos veikloje ir nenaudoti ateityje, o sandorių tikslas buvo mokestinės naudos gavimas. Tačiau tai, kad pareiškėjas, įsigijęs nekilnojamąjį turtą jo iš karto nepardavinėjo ar nepradėjo kai kuriuose objektuose nedelsdamas vystyti nekilnojamojo turto projektų, nereiškia, jog jis nevykdė ekonominės veiklos ir šis turtas nėra skirtas pajamoms gauti. Pažymėjo, kad vykdant ekonomine veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto tiekimu, vystymu bei nuoma reikia atlikti nemažai paruošiamųjų darbų, kurių atlikimas užtrunka.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek Komisijai, tiek atsakovui skundo nagrinėjimo metu buvo žinoma, kad vyksta teisminiai ginčai dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, o Vilniaus miesto apylinkės teismas yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagrindu, be kita ko, uždrausta dabartiniam pareiškėjo vadovui atlikti bendrovės vadovo funkcijas ir yra paskirtas pareiškėjo turto paprastasis administravimas, todėl, kol vyksta teisminiai ginčai, pareiškėjas turi ribotas galimybes vystyti nekilnojamojo turto projektus. Atsižvelgus į tai, kad kiekvieniems kalendoriniams metams pasibaigus reikia patikslinti PVM deklaraciją, atsakovui nustačius, jog nekilnojamas turtas šiuo metu nebuvo panaudotas įmonės veikloje, atsakovas galėjo riboti teisę į PVM atskaitą tik už tą laikotarpį, kuriame tas

turtas nebuvo panaudotas. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo ir Komisijos išvadomis, jog jis ir ateityje neplanuoja naudoti įsigyto nekilnojamojo turto, nes pasikeitus padėčiai dėl teisminių ginčų, bet kada ir nekilnojamasis turtas gali būti parduotas sumokant į biudžetą pardavimo PVM. Akcentavo, jog buvo pateikti projektiniai pasiūlymai dėl prekybos paskirties pastato statybos ir priešprojektiniai pasiūlymai. Tačiau Komisija nepagrįstai juos vertino kritiškai. Aplinkybė, kad buvo įsigytas 81 nekilnojamojo turto objektas, patvirtina, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai ar formalūs, o buvo sudaryti rengiantis vykdyti PVM apmokestinamą veiklą ir jokie teisės aktai nenustato termino per kurį asmuo įsigijęs nekilnojamąjį daiktą, jį privalo pradėti naudoti PVM apmokestinamosios veiklos vykdymui.

5. Pareiškėjas taip pat nesutiko su 30 proc. dydžio bauda ir pažymėjo, kad bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, t. y. teikė reikalingą informaciją ir papildomus paaiškinimus, todėl nenustačius sunkinančių aplinkybių bauda turėtų būti mažintina.

6. Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į jį prašė skundą atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš kitų įmonių įsigijo didelės apimties ir vertės nekilnojamojo turto, išskirtinai

pareiškėjai palankiomis, o pardavėjams nepalankiomis atsiskaitymo sąlygomis, t. y. atsiskaitymo terminai atidėti vieneriems metams nuo sutarčių sudarymo momento, o nuosavybės teisės į įsigytą turtą pareiškėjai perėjo nuo sutarčių pasirašymo momento, dalis nekilnojamojo turto įsigyta už žymiai didesnę, nei VĮ „Registrų centras“ skelbiamą vidutinę rinkos vertę. Pastatai, dėl kurių pareiškėja pateikė minimus projektinius ir priešprojektinius pasiūlymus, yra neįgyvendinti, statiniams priklausanti teritorija netvarkoma, statiniai yra avarinės būklės, apgriuvę, teritorija apleista, nevaloma, o veiklos požymių nenustatyta, t. y. statybos, rekonstrukcijos darbai nevykdomi, dirbančių asmenų nerasta. Todėl atsakovas sprendė, kad dalis nekilnojamojo turto yra nenaudojamas ir apleistas. Sandoriai sudaryti pareiškėjui neturint lėšų už nekilnojamąjį turtą sumokėti (šis faktas buvo žinomas pardavėjams, nes sutartyse numatytas atsiskaitymo atidėjimas vieneriems metams). Sudaryti sandoriai prieštarauja ekonominei logikai, nes pareiškėjas įsigijo apgriuvusį bei avarinės būklės nekilnojamąjį turtą, kurio panaudojimo ekonominėje veikloje galimybės abejotinos.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas daugiau įdarbintų asmenų, išskyrus vadovą, neturi, taip pat jis neturi išduotų statybos leidimų nekilnojamajam turtui statyti ar rekonstruoti, nepradėjo rekonstravimo darbų ir nesamdė rangovų dėl darbų atlikimo. Akcentavo, kad pareiškėjas dar prieš metus yra pateikęs paaiškinimus, jog ketina vykdyti veiklą, t. y. ketina garažus supirkti, nugriauti arba išnuomoti, slėptuves rekonstruoti arba naudoti komercinės veiklos vykdymui, žemės sklypus panaudoti projektų vystymui, tačiau iki šiol nepateikė dokumentų, pagrindžiančių ketinimus vykdyti šią veiklą, priešingai, pareiškėjas nepradėjo jokių darbų ir nesamdė rangovų dėl darbų atlikimo. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, siekė tik mokestinės naudos, tačiau realios ekonominės veiklos, įsigyto turto pagrindimui, nevykdo, todėl mokestinė prievolė buvo įregistruota teisėtai bei pagrįstai.

9. Atsakovas dėl nustatytos baudos dydžio nurodė, jog atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėja patikrinimo metu tik iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus ir dokumentus, minėtos aplinkybės pripažįstamos pareiškėjo padėtį lengvinančiomis aplinkybėmis. Tačiau sunkinančiomis aplinkybėmis buvo įvertinti: pareiškėjo ginčijamo pažeidimo siektas tikslas ir mastas (sandoriai buvo sudaromi per kelias įmones sudarant sudėtingas schemas), padarytas pažeidimų daugetas (nustatyti keli mokestiniai pažeidimai – ūkinių operacijų realumo nuginčijimas bei vykdytos veiklos paneigimas) bei padarytos žalos dydis (apskaičiuota 781 537,52 Eur PVM suma), taigi nėra pagrindo skirti tik minimalią baudą pareiškėjui.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Eurelus“ skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. S-219(7-177/2017) ir VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-236 teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teismas, išsamiai aprašęs bylos faktines aplinkybes, be kita ko, nurodė, kad mokesčių administratorius ir Komisija skundžiamuose sprendimu vertino, jog pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą ir sudarydama nuomos sutartis, piktnaudžiavo PVM srityje bei, pasididindamas PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne realiai vykdyti ekonominę veiklą. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą,

siekė ekonominės veiklos vykdymo ir ar ją realiai vykdo. Nustačius, kad mokesčių mokėtojas siekė tik mokestinės naudos, turėtų būti įvertintos piktnaudžiavimo sąlygos.

13. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis bei susiklosčiusias faktines aplinkybes byloje, konstatavo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui paaiškinimuose nurodęs, jog ketina nekilnojamąjį turtą perparduoti ir išnuomoti, jį suremontuoti ir rekonstruoti, o įsigytus garažus nugriauti ir vietoj jų pastatyti naują komercinės paskirties pastatą, nepateikė jokių duomenų apie minėtų paaiškinimų realų įgyvendinimą, pvz., nepateikė nekilnojamojo turto statinių statybos, rekonstrukcijos, modernizavimo projektų; nepateikti duomenys dėl išduotų statybos leidimų ar informacija dėl jų gavimo inicijavimo, taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių derybų procedūras su turto bendrasavininkais ar investuotojais dėl planuojamų projektų vystymo; nepateikė sutarčių su rangovais dėl turimo turto remonto ar jo sutvarkymo. Bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarčių su komunalinių paslaugų tiekėjais, t. y. nekilnojamame turte nėra tiekiama elektra, vanduo ar kt., mokesčių administratoriaus darbuotojai, nuvykę patikrinti nekilnojamojo turto, nustatė, kad nėra jokių pareiškėjos rekvizitų, kurie patvirtintų realų veiklos vykdymą, pastatai apleisti, kritinės būklės, neprižiūrėti. Pareiškėjas yra sudaręs nuomos sutartis, tačiau už jas nėra gauti jokie apmokėjimai, išrašytos sąskaitos faktūros yra nepasirašytos, o nuomos sutartys neįregistruotos į VĮ „Registrų centras“ registrą. Paruošti projektiniai ir priešprojektiniai pasiūlymai realiai neįgyvendinti, o pareiškėjo paaiškinimai dėl planuojamų statybos ir rekonstrukcijos darbų neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Bendrovė taip pat neturi įdarbinusi darbuotojų, o už patį nekilnojamąjį turtą nuo įsigijimo nėra sumokėtos įsipareigotos sumos ir yra pažeistos turto įsigijimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas.

14. Teismas pažymėjo, kad vertinant, ar nekilnojamojo turto įsigijimas laikytinas pasiruošimu vykdyti ekonominę veiklą, taikant teismų praktiką privalu atsižvelgti ir į susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekstą. Pareiškėjas nekilnojamąjį turtą įsigijo 2014–2015 m., t. y. beveik prieš keturis metus, todėl atsižvelgus į minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, pagal kurią esminis ekonominės veiklos požymis yra nuolatinių pajamų gavimas, laikytina, jog pareiškėjas nuo turto įsigijimo momento neatliko ne tik jokių veiksmų, kurių pagrindu galėtų gauti nuolatines pajamas, bet neatliko jokių paruošiamųjų veiksmų, prieš turto rekonstravimą, nuomą ar perpardavimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, įsigydamas turtą, atlieka ekonominę veiklą, kaip tai yra suprantama 1977 m. gegužės 17 d. Šeštojoje Tarybos direktyvoje dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva), 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) ar ESTT praktikoje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turi ir valdo nuosavybės teise turtą, tačiau pagal ESTT praktiką turto valdymas, kurio metu neatliekami aktyvūs veiksmai nuolatinėms pajamoms gauti, negali būti laikoma ekonominės veiklos vykdymu.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nekilnojamąjį turtą įsigijo už daug mažesnę vertę, nei VĮ „Registrų centras“ yra nustatęs, už įsigytą turtą neapmokėjo ir 2015 m. pabaigoje kontrahentams buvo skolinga 5 532 684,04 Eur, duomenų, kad turimas įsiskolinimas būtų padengtas nėra, taip pat nėra duomenų, kad nekilnojamojo turto pardavėjai būtų kreipęsi dėl turimo įsiskolinimo išieškojimo, o pareiškėjas patikrinimo metu neturėjo realių lėšų nekilnojamam turtui įsigyti ir įsiskolinimui padengti. Pareiškėjui nesumokėjus turimo įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą buvo atskaitytas pirkimo PVM, t. y. 781 537,52 Eur. Todėl Komisija ir VMI pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas piktnaudžiavo PVM srityje bei pasididindamas PVM atskaitą turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą.

16. Teismas dėl argumentų, jog uždrausta dabartiniam pareiškėjos vadovui atlikti bendrovės vadovo funkcijas ir yra paskirtas pareiškėjos turto paprastasis administravimas, todėl pareiškėjas negali atlikti jokių aktyvių veiksmų, pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tik 2016 m. spalio 14 d. nutartimi, nors pareiškėjas turtą įsigijo dar 2014 metais, taip pat minėtoje nutartyje nurodyta, jog turto administratorius paskirtas siekiant užtikrinti bendrovės nešališką, tinkamą ir objektyvų valdymą užkertant galimybę žalai atsirasti, todėl laikytina, jog pareiškėjas, atlikdamas veiksmus, gali bendradarbiauti su turto administratoriumi ir siekti vykdyti ekonominę veiklą bendrovės naudai.

17. Teismas sutiko su Komisijos Sprendime išdėstytais argumentais dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio, nurodydamas, jog paskiriant baudą buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas tik iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, taip pat tai, kad sandoriai buvo sudaromi per kelias įmones sudarant sudėtingas schemas, nustatyti keli mokestiniai pažeidimai, t. y. ūkinių operacijų realumo nuginčijimas bei vykdytos veiklos paneigimas ir į padarytos žalos dydį. Komisija Sprendime taip pat nustatė, kad bauda skirtina ne nuo apskaičiuotos 781 537,52 Eur PVM sumos, bet nuo sumos, kuria realiai buvo padaryta žala biudžetui, t. y. nuo 54 369 Eur, kurie įskaityti pareiškėjo kitų mokesčių

nepriemokoms sudegti, todėl vietoj paskirtos 234 461,26 Eur PVM baudos Komisija sumažino pareiškėjui baudą iki 16 310,70 Eur. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių netinkamą Komisijos sumažintos baudos skaičiavimą, todėl atsižvelgus į tai, kad sunkinančių aplinkybių yra daugiau nei lengvinančių, teismas sprendė, jog pareiškėjui pagrįstai buvo paskirta 30 proc. dydžio bauda.

18. Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjas, įsigijęs nekilnojamąjį turtą, su juo neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurių metu būtų gautos nuolatinės pajamos, todėl nepagrindė realios ekonominės veiklos vykdymo ir tai, kad įsigytą turtą valdė bei juo disponavo nevykdant ekonominės veiklos. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas neatsiskaitęs su kontrahentais ir nesumokėjęs įsiskolinimo už įsigytą turtą, atskaitė pirkimo PVM, sprendė, jog jis piktnaudžiavo PVM srityje bei pasididindamas PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

III.

19. Pareiškėjas UAB „Eurelus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) bei VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236.

20. Pareiškėjas vertina, kad jo skundas buvo nagrinėjamas tik formaliai, teismas neatidžiai išanalizavo ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, aktualią teismų praktiką, teismas vadovavosi tik VMI ir Komisijos priimtais sprendimais, kuriuose tiek Komisija, tiek atsakovas netinkamai įvertino skundo argumentus, kadangi nebuvo atskleista mokestinio ginčo esmė ir pakankamai įsigilinta į mokestinio ginčo medžiagą bei joje esančius rašytinius įrodymus.

21. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvadomis, jog pareiškėjas piktnaudžiavo PVM srityje bei, pasididindamas PVM atskaitą ir turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne realiai vykdyti ekonominę veiklą; pareiškėjas nuo turto įsigijimo momento neatliko ekonominės veiklos, kaip tai yra suprantama Direktyvoje 2006/112/EB (t. y. neatliko jokių veiksmų, kurių pagrindu galėtų gauti nuolatines pajamas, jokių paruošiamųjų veiksmų prieš turto rekonstravimą, nuomą ar perpardavimą); pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie ketinamą pastatyti naują komercinės paskirties pastatą; taip pat nesutiko, kad pareiškėjui pagristai buvo paskirta 30 proc. dydžio bauda nustačius, jog sunkinančių aplinkybių yra daugiau nei lengvinančių, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių netinkamą Komisijos skaičiavimą.

22. Pareiškėjas pažymi, kad įsigijęs nekilnojamojo turto objektus ir sumokėjęs kainą su PVM įgijo teisę į pirkimo PVM atskaitą. Mokesčių administratorius netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) normas, dėl ko pareiškėjui buvo apribota teisė į visą PVM atskaitą nors, PVM įstatyme yra nurodyta, jog mokesčių mokėtojas turi teisę tikslinti nekilnojamojo turto PVM atskaitą dešimt metų. Teisė į PVM atskaitą negali būti siejama su apmokestinamojo asmens, PVM mokėtojo, pajamų uždirbimo pradžia. Bet kuri kitokia Direktyvos 2006/112/EB nuostatų interpretacija sąlygotu nevienodą ekonominei veiklai vykdyti įsigytų prekių (paslaugų) susiejimą su ekonomine veikla, atsižvelgiant i tai, kada prekės (paslaugos) buvo įsigytos. Tokios pačios nuostatos buvo konstatuotos ir ESTT byloje C-110/98 – C-147/98 Gabalfrisa and Others. Todėl šiuo konkrečiu atveju teismo argumentai dėl tariamai ilgo laikotarpio (beveik 4 metų), kai nebuvo pradėta vykdyti ekonominė veikla, yra nepagrįsti. Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta atskaitos teise, kuri susijusi su sumokėtu mokesčiu už apmokestinto asmens turto ir paslaugų naudojimą apmokestinamiems sandoriams, siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios jo ekonominės veiklos atveju mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2050-442/2017, pareiškėjas teigia, kad teisės į atskaitą atsiranda visais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas patvirtina bent jau bendro pobūdžio priežastinį ryšį tarp įgyjamų prekių ar paslaugų bei jo vykdomos ekonominės veikios apmokestintos PVM. Pagal ESTT praktiką apmokestinamojo asmens vykdomą PVM apmokestinamos ekonominės veiklos procesą apima tiek paruošiamieji darbai, skirti ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymas, tiek ekonominės veiklos užbaigimo (likvidavimo) darbai. Teismo argumentas, jog pareiškėjas neketina šio turto naudoti ekonominėje veikloje ateityje yra nepagrįstas, nes net ir Pareiškėjai nepradėjus vykdyti ekonominės veiklos, neišnyksta teisė į PVM atskaitą. Paaiškina, kad turto pardavimo – pirkimo, vystymo bei nuomos veikla yra specifinė, priklausanti nuo rinkos pokyčių. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas, įsigijęs nekilnojamąjį turtą iškart nepardavinėjo ar nepradėjo kai kuriuose objektuose iškart vystyti nekilnojamojo turto objektų, nereiškia, kad jis nevykdė ekonominės

veiklos ir šis turtas nėra skirtas jo pajamoms uždirbti.23. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratoriui ir Komisijai buvo žinoma, kad šiuo metu teisme yra

nagrinėjama byla pagal buvusios pareiškėjo akcininkės („ENTRILIUM“ EOOI) ieškinį dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, akcininkų sprendimo paskirti vadovą panaikinimo, draudimo atlikti veiksmus, keliančius žalos grėsmę. Mokesčių administratoriui ir Komisijai taip pat buvo žinoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, gavęs ieškovo prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagrindu, be kita ko, uždraudus dabartiniam pareiškėjo vadovui atlikti vadovo funkcijas, buvo paskirtas pareiškėjo turto paprastasis administravimas. Dėl objektyvių priežasčių (vykstančio teisminio ginčo dėl galimai apgaulės būdu užvaldytų pareiškėjo akcijų), kol vyksta teisminiai ginčai, pareiškėjas turi ribotas galimybes vystyti nekilnojamojo turto projektus. Be to, kol nėra išspręsti minėti teisminiai ginčai, pareiškėjui kredito įstaigos (bankai, kredito unijos) nesutiks suteikti finansavimo. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą bei tvirtindamas jo rezultatus, turėjo įvertinti, kad vyksta teisminiai ginčai, kad pareiškėjo atžvilgiu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (paskirtas turto administravimas), todėl nuo teisminio proceso pradžios pareiškėjas objektyviai iš esmės negali vystyti įsigyto nekilnojamojo turto projektų iki tol kol teisme bus išspręsta minėta byla. Nors pareiškėjo veikla buvo apsunkinta dėl vykstančių teisminių ginčų ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau jis buvo pradėjęs paruošiamuosius darbus.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis 2014 – 2015 m. įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą, tačiau visi nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti skaičiuojant PVM, todėl pareiškėjas, naudodama turtą savo veikloje, įgijo teisę į PVM atskaitą. Nors VMI ir Komisija savo sprendimuose nurodo, jog pareiškėjas ir ateityje neplanuoja naudoti įsigyto nekilnojamojo turto, tačiau šie teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Pažymi, kad jau patikrinimo metu VMI buvo pateikti administracinės paskirties pastato, esančio Zietelos g. 3, Vilniaus m., statybos projektas, projektiniai pasiūlymai dėl prekybos paskirties pastato, esančio Švitrigailos g. 40A, Vilniuje, statybos, priešprojektiniai pasiūlymai dėl teritorijos, esančios Žemaitės g. 70C, Šiauliuose, sutvarkymo koncepcijos bei kiti dokumentai. Tačiau patikrinimo akte mokesčių administratorius nepagrįstai nurodo, kad šie dokumentai nepagrindžia pareiškėjo dalyvavimo minėtuose projektuose, nes nei viename iš jų ji nėra įvardintas kaip užsakovas.

25. Pareiškėjas nesutinka su MAĮ 69 straipsnio taikymu, taip pat nesutinka, kad nekilnojamojo turto sandoriais jis siekė mokestinės naudos. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad jis sudarė formalius nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“ ir UAB „Golbena“. Pažymi, kad sutarties šalys turi teisę bendru sutarimu pakeisti sutarties nuostatas, todėl vien tai, jog nuomos sutartyse (sudarytose su UAB „Construction ACE“ bei „Golbena“) buvo numatyta sudaryti rašytiniai patalpų priėmimo–perdavimo aktus, neribojo sutarties šalių teisės bendru sutarimu pakeisti sutarties nuostatas bei patalpas perduoti nesudarant rašytinių priėmimo–perdavimo aktų ir tokio aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad nuomos sandoriai yra fiktyvūs. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio – 2015 m. lapkričio mėn. įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą, kurie ketinami panaudoti PVM apmokestinam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, įrodo, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai, formalūs, o buvo sudaryti rengiantis vykdyti PVM apmokestinamą veiklą. Akivaizdu, kad įsigytas didelis kiekis nekilnojamojo turto objektų rodo ketinimą tokį turtą naudoti PVM apmokestinamai veiklai. Pareiškėjas, sudaręs minėtus nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius, turėjo didesnę nei 700 000 Eur PVM permoką, tačiau nesinaudojo savo teise ir neprašė mokesčių administratoriaus grąžinti turimą mokesčio permoką, o tai aiškiai patvirtina, kad jis siekė vykdyti PVM apmokestinamą veiklą ir jos vykdymo metu (pvz., pardavus išvystytą nekilnojamojo turto objektą) jis būtų pardavimo PVM atskaitęs iš turimos PVM permokos.

26. Pareiškėjas dėl nekilnojamojo turto kainos pažymi, kad įsigyjamo turto (pvz., pastato) fizinė būklė nebūtinai yra esminė sąlyga, kuri lemia įsigyjamo turto rinkos vertę, ir negali būti laikomas esminių rodikliu vertinant sandorio ekonominę logiką. Vertinant sandorių ekonominę logiką, negali ir neturi būti susikoncentruojama vien tik į įsigyjamo turto fizinę būklę, tačiau turi būti įvertinamos ir kitos aplinkybės. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai prieštarauja ekonominei logikai. Pažymi, kad joks teisės aktas nenustato, jog privatūs asmenys jiems nuosavybės teise priklausantį turtą privalo parduoti už VĮ „Registrų centras“ skelbiamą vidutinę rinkos vertę ar parduodamo turto vertė negali skirtis atitinkamu procentų nuo skelbiamos daikto vertės.

27. Pareiškėjas nesutinka su paskirtos 30 proc. baudos dydžiu, motyvuodamas LVAT praktika. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja

subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo patikrinimo metu su VMI, t. y. teikė paaiškinimus ir reikalinga informaciją, mano, jog negali būti nustatyta sunkinančių aplinkybių, todėl paskirtos baudos dydis turi būti mažinamas.

28. Pareiškėjas teigia, teismo sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik mokesčių administratorių ir Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog, jos nuomone, kai kurios mokesčių administratorių ir Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės yra nepagristos, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino pareiškėjo nurodytu aplinkybių bei argumentu pagrįstumo, neargumentavo, dėl ko vienareikšmiškai pripažino mokesčiu administratorių ir Komisijos išvadų pagrįstumą.

29. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas šias aplinkybes:

29.1. Iš patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog Pareiškėja sudarydamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“, UAB „GJ baldai“ bei vėliau nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“, UAB „Golbena“ sukūrė transakcijų eigą nesiejant jų su ekonominiu pagrindimu, o pagrindinis tokių veiksmų tikslas buvo mokestinės naudos įgijimas. Antras svarbus šio patikrinimo aspektas yra pačios Pareiškėjos vykdoma veikla ir nekilnojamojo turto panaudojimas apmokestinamajai veiklai vykdyti. Šiuo aspektu Atsakovas konstatavo, jog Pareiškėja nepateikė neginčijamų/objektyvių įrodymų. Patikrinimo metu nustatyta, jog buvo sudaromi dirbtiniai nuomos sandoriai su UAB „Construction ACE“ ir UAB „Golbena“, kuriais buvo siekiama pateisinti vykdomą veiklą.

29.2. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo ginčijamo pažeidimo siektą tikslą ir mastą (sandoriai buvo forminami per kelias įmones, sudarant sudėtingas schemas), padarytą pažeidimų daugetą (nustatyti keli mokestiniai pažeidimai – ūkinių operacijų realumo nuginčijimas bei vykdytos veiklos paneigimas) bei padarytą žalos dydį (apskaičiuota 781 537,52 Eur PVM suma) konstatavo, jog tai yra pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Įvertinus nustatytą pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes, jam buvo skirta vidutinė 30 proc. mokesčio bauda, t. y. 234.461,26 Eur PVM bauda (781. 537,52 Eur x 30 proc.). Komisija baudos dydį skaičiavo ne nuo apskaičiuotos 781 537,52 Eur PVM sumos, tačiau nuo sumos, kuria realiai buvo padaryta žala biudžetui, t. y. nuo 54 369 Eur, kurie buvo įskaityti pareiškėjo kitų mokesčių nepriemokoms sudegti.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-236 teisėtumo. Pareiškėjas iš esmės nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad jis 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. lapkričio mėn. įsigijęs 81 nekilnojamojo turto objektą ir sudarydamas nuomos sutartis, neketino vykdyti realią ekonominę veiklą, todėl jis piktnaudžiavo PVM srityje ir pasididinęs PVM atskaitą turėjo tikslą gauti mokestinę naudą. Taigi šioje byloje keliamas ginčas, ar egzistuoja pareiškėjui teisė į 781 537,52 Eur PVM atskaitą.

31. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad VMI Kontrolės departamento IV juridinių asmenų patikrinimų skyrius atliko pareiškėjo UAB „Eurelus“ PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., ir 2017 m. balandžio 10 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame paskaičiavo pareiškėjui 781 537,52 Eur PVM, 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir 30 proc., t. y. 234 461,26 Eur PVM baudos mokestinę prievolę. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, pateikė pastabas. Atsakovas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-236 patvirtino patikrinimo metu apskaičiuotą 781 537,52 Eur PVM, apskaičiavo 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir skyrė 234 461,26 Eur PVM baudą. Komisija 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. S-219(7-177/2017) pakeitė atsakovo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-236 ir vietoj sprendimu apskaičiuotų 781 537,52 Eur PVM, 163 156,20 Eur PVM delspinigių bei paskirtos 30 proc. 234

461,26 Eur PVM baudos nurodė pareiškėjui sumokėti apskaičiuotą 781 537,52 Eur PVM, 5 118,55 Eur PVM delspinigių bei 30 proc. 16 310,70 Eur PVM baudą, t. y. perskaičiavo delspinigių dydį bei sumažino baudos dydį.

32. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas iš trijų pardavėjų, t. y. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“ ir UAB „GJ baldai“ – įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą už 5 628 444,75 Eur, iš jų 781 537,52 Eur PVM bei sudarė 4 nekilnojamojo turto objektų nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“ ir su UAB „Golbena“. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai pasinaudojo PVM atskaita ir sandoriai buvo sudaryti vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą pasididinant grąžintiną iš biudžeto PVM sumą.

33. Mokesčių administratoriaus sprendimai skaičiuoti pareiškėjui PVM priimti remiantis PVM įstatymo 123 straipsnio 3 dalimi ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi nuostatomis (konstatavus aplinkybes, kad pareiškėjas įsigijo dalį nekilnojamojo turto už žymiai didesnę, nei VĮ Registrų centras skelbia vidutinę rinkos vertę, taip pat dėl dirbtinų nuomos sandorių su UAB „Construction ACE“ ir UAB „Golbena“).

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais, nurodė tokias aplinkybes: kol vyksta teisminiai ginčai dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teismui uždraudus dabartiniam pareiškėjo vadovui atlikti bendrovės vadovo funkcijas, pareiškėjas turi ribotas galimybes vystyti nekilnojamojo turto projektus; pasikeitus padėčiai dėl teisminių ginčų, bet kada ir nekilnojamasis turtas gali būti parduotas sumokant į biudžetą pardavimo PVM; buvo pateikti projektiniai pasiūlymai dėl prekybos paskirties pastato statybos ir priešprojektiniai pasiūlymai, o aplinkybė, kad buvo įsigytas 81 nekilnojamojo turto objektas, patvirtina, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai ar formalūs; be to, jokie teisės aktai nenustato termino, per kurį asmuo įsigijęs nekilnojamąjį daiktą, jį privalo pradėti naudoti PVM apmokestinamosios veiklos vykdymui.

35. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) ir VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236.

36. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadas, kad pareiškėjas, įsigijęs nekilnojamąjį turtą, su juo neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurių metu būtų gautos nuolatinės pajamos, todėl nepagrindė realios ekonominės veiklos vykdymo ir tai, kad įsigytą turtą valdė bei juo disponavo nevykdant ekonominės veiklos. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas neatsiskaitęs su kontrahentais ir nesumokėjęs įsiskolinimo už įsigytą turtą, atskaitė pirkimo PVM, sprendė, jog jis piktnaudžiavo PVM srityje bei pasididindamas PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) bei VMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236.

V.

38. Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Europos Sąjungos teisė įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva). Todėl, aiškinant Pridėtinės vertės įstatymo normas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, būtina atsižvelgti į minėtų direktyvų nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-627-442/2019).

39. Teisė į PVM atskaitą atsiranda esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, kuriuo yra įgyvendintos Europos Bendrijos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei ją pakeitusios Direktyvos 2006/112/EB nuostatos. Mokesčių mokėtojams įgyvendinant savo pagrindinę ir svarbiausią teisę – teisę atskaityti PVM, praktikoje atsiranda situacijos, kai sprendžiama, ar teisė į atskaitą įgyvendinama tinkamai.

40. Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Teisingumo Teismas, teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Europos Sąjungos teisės aktuose pripažintas ir jais siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu,

mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Halifax ir kt., C 255/02, 71 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose A. K. ir Recolta Recycling, C 439/04 ir C 440/04, 54 p.; 201 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R., C 285/09, 36 p.; 2011 m. spalio 27 d. sprendimo byloje Tanoarch, C 504/10, 50 p. ir kt.). Asmenys negali Sąjungos teisės normomis remtis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami (žr., be kita ko, minėtų Teisingumo Teismo sprendimų byloje Halifax ir kt. 68 punktą; sujungtose bylose A. K. ir Recolta Recycling 54 punktą). Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Mahagében ir David, C 80/11 ir C 142/11, 42 p.).

41. PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnių redakcija) nustato materialiąsias teisės į atskaitą atsiradimo sąlygas, būtent įtvirtina, kad teise į atskaitą gali pasinaudoti: 1) apmokestinamasis asmuo; 2) prekės ar paslaugos, kurių įsigijimo PVM siekiama įtraukti į atskaitą, turi būti naudojamos apmokestinamojo asmens mokėtojo veikloje (vykdant apmokestinamąjį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą); 3) įsigytos prekės ar paslaugos turi būti patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens. PVMĮ 64 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) nustato teisės į atskaitą atsiradimo formaliąją sąlygą, būtent įtvirtina, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuri atitinka PVMĮ 80 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) reikalavimus. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo duomenys: PVM mokėtojo kodas, pavadinimas arba vardas, pavardė ir buveinė. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų duomenys: pavadinimas, tiekiamos prekės paslaugos vieneto kaina (be PVM), tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė, PVM tarifas, PVM suma nacionaline valiuta, t. y. prekių duomenys, leidžiantys nustatyti prekių kiekį bei rūšį (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį byloje Nr. A-3389-602/2016).

42. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi analizuojamą situaciją, bylos medžiagą, proceso šalių išsakytus argumentus, nustatė, kad byla yra sudėtinga dėl nagrinėjamo ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės, PVMĮ aiškinimo atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės reguliavimą bei jo tikslus. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad yra pagrindas administracinės bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka atnaujinti ir atidėti, taip pat pareikalauti iš atsakovo papildomų rašytinių paaiškinimų bei pasiūlyti pareiškėjui pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus.

44. Iš VMI yra tikslinga pareikalauti papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų nurodoma informacija, ar tiekėjai (UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“ ir UAB „GJ baldai“) yra įvykdę savo mokestines prievoles pagal ginčo tiekimus – ar yra sumokėję PVM, taip pat informacija, ar šios įmonės yra veikiančios įmonės, ar yra atlikti jų mokestiniai patikrinimai, koks yra atliktų patikrinimų rezultatas. Iš VMI yra tikslinga pareikalauti papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų paaiškinta, pagal kokius konkrečiai ūkinių operacijų (tiekimų) požymius mokesčių administratorius sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas MAĮ 69 straipsnis, t. y. kokie objektyvūs požymiai patvirtino, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą. Iš VMI yra tikslinga pareikalauti papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų paaiškinta, kaip buvo vertinamos materialiosios ir formaliosios teisės į atskaitą atsiradimo sąlygos. Todėl bylos nagrinėjimas atidedamas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka 2019 m. spalio 23 d. 10 val.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi, 81 straipsnio 9 dalimi ir 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka iš esmės atnaujinti.Bylos nagrinėjimą atidėti ir nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2019 m. spalio 23 d. 10 val. Įpareigoti VMI iki 2019 m.

rugpjūčio 29 d. pateikti teismui papildomus rašytinius paaiškinimus dėl šios nutarties 44 punkte nurodytų aplinkybių.Pasiūlyti pareiškėjui UAB „Eurelus“ iki 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikti teismui papildomus rašytinius paaiškinimus dėl

šios nutarties 44 punkte nurodytų aplinkybių.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-741-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03253-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5; 49(S)


NUTARTIS

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. P. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – T. G. ir L. L.-G.) dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja D. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. A30-2596/18(2.1.22E-TD2) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2019 m. spalio 10 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y., kadangi yra praleistas terminas skundui dėl Įsakymo pateikti, jai pasiūlyta pateikti motyvuotą prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo jame nurodant termino praleidimo priežastis.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a1d96e700c8011ea9d279ea27696ab7b

Teismas, siekdamas tinkamai įvertinti visas bylai aktualias aplinkybes, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuri 2019 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. A104-1476/19(3.11.1-TD3) „Dėl informacijos pateikimo administracinėje byloje Nr. eI-5133-596/2019“ (toliau – 2019 m. rugsėjo 20 d. raštas) paaiškino, jog pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 9 d. išsiustas registruotas laiškas su pasiūlymu pirkti valstybinės žemės plotą, įsiterpusį tarp sklypų (duomenys neskelbtini), kurio pareiškėja neatsiėmė per siuntos saugojimo terminą, todėl administracija siūlymą pirkti minėtą žemės plotą paskelbė viešai portale http://www.vilnius.lt .

Pareiškėja 2019 m. spalio 7 d. pateikė teismui pareiškimą dėl trūkumų šalinimo, kuriame nurodė, jog atsakovas tik patvirtino, jog pareiškėjai pasiūlymas nebuvo įteiktas registruota siunta. Be to, jai iki 2019 m. rugsėjo 27 d., kai buvo patikrinti Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje (toliau – ir ŽPDRIS) esantys duomenys, nebuvo žinoma, kad yra organizuojamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio pagrindu sujungiamas laisvas įsiterpęs valstybės žemės sklypas su besiribojančiu privačiu žemės sklypu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjos D. P. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nurodė, jog apie siūlymą pateikti prašymą pirkti įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto, kuris ribojasi su Žemės sklypais (duomenys neskelbtini), dalį buvo paskelbta viešai dar 2018 m. spalio 5 d. bei nurodyta, kad valia dėl įsiterpusio žemės sklypo įsigijimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai turi būti pareikšta raštu per 20 darbo dienų. Pareiškėja neneigė, jog su ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 19 d. įsakymu ji galėjo susipažinti prisijungusi prie ŽPDRIS, tačiau, veikdama neapdairiai ir neatsakingai, to nepadarė. Pareiškėjos nurodytų termino skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. A30-2596/18(2.1.22E-TD2) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ panaikinimo paduoti praleidimo priežasčių teismas nevertino kaip nepriklausiusių nuo pareiškėjos valios. Nenustatęs objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į teismą ir kurios gali būti pripažintos svarbiomis, ekstraordinariomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, netenkino pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja D. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos skundą. Taip pat pareiškėja atskirajame skunde pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui sudaryti valstybinės žemės ploto (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis – T. G., L. L.-G. uždraudžiant šią sutartį įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėja teigia, kad apie skundžiamą Įsakymą sužinojo tik gavusi kvietimą į žemės sklypų ribų paženklinimą, taigi, žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas yra užbaigtas. Šiuo metu atliekami kadastriniai matavimai tiek tretiesiems suinteresuotiems asmenims asmenine nuosavybe priklausančio žemės sklypo, tiek įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto. Įvertinus skundo reikalavimo pobūdį, teigtina, kad galimo teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų, jeigu būtų leista sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, įregistruoti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Dėl to pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui sudaryti valstybinės žemės ploto (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis – T. G., L. L.-G., uždraudžiant šią sutartį įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija


http://www.vilnius.lt/

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja D. P. prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui sudaryti valstybinės žemės ploto (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis – T. G., L. L.-G., uždraudžiant šią sutartį įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Nurodyto straipsnio 4 dalis nustato, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per tris darbo dienas po jo gavimo, atsakovui ir kitiems proceso dalyviams apie tai nepranešama. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu, pareiškimu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip per tris darbo dienas po skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Kai teismas arba teisėjas mano, kad dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra būtina gauti atsakovo ir (ar) kitų proceso dalyvių nuomonę, toks prašymas turi būti išnagrinėtas per dešimt darbo dienų nuo jo gavimo ar skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Šiuo atveju apie prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui ir (ar) kitiems proceso dalyviams ir nurodomas terminas, per kurį atsakovas ir (ar) kiti proceso dalyviai turi pateikti nuomonę. Dėl reikalavimo užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuris sprendžiamas po skundo priėmimo, kai būtina užtikrinti skunde suformuluoto reikalavimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-755-442/2018). Nagrinėjamu atveju skundas pirmosios instancijos teisme dar nėra priimtas, todėl šioje stadijoje negali būti sprendžiamas pareiškėjos atskirajame skunde prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tai neužkerta kelio iš naujo spręsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą sprendžiant pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės, jei būtų nutarta visiškai tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šiuo metu netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 ir 4 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. P. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ab2642a00c8011ea9d279ea27696ab7b

Administracinė byla Nr. eA-1276-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02642-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 29.9(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra) 2017 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. BR6-2024356 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria atsakovas nusprendė taikyti jam 2 669,98 Eur sankciją už neteisingą deklaravimą, ir įpareigoti atsakovą skirti išmoką netaikant sankcijos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2016 m. gegužės 24 d. pateikė paraišką (toliau – ir Paraiška), siekdamas gauti paramą už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius. 2016 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas gavo NMA laišką, kuriuo jis buvo informuotas, jog patikrinus Paraiškos duomenis, buvo rasti neatitikimai ir todėl reikia pateikti dokumentus, paaiškinančius nustatytus neatitikimus. Pareiškėjas nedelsdamas 2016 m. rugpjūčio 31 d. pateikė papildomus dokumentus (seniūnijos pažymą apie vykdomą žemės ūkio veiklą, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų (toliau – ir registro) išrašus). 2017 m. balandžio 20 d. pareiškėjas gavo Agentūros 2017 m. kovo 29 d. pranešimą „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikytų sankcijų“, kuriame buvo nurodyta, jog galutinės išmokos sumą pareiškėjui sudaro 5 613,72 Eur, o taikomų sankcijų sumą sudaro 3 353,24 Eur. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 28 d. vėl teikė papildomus duomenis ir dokumentus – privačios žemės panaudos sutartį, žemės sklypo nuomos sutartį, sutikimą dėl žemės subnuomos ir žemės sklypo planą, tačiau Agentūra skundžiamu Sprendimu pareiškėjo Paraišką tenkino iš dalies ir nusprendė taikyti sankcijas už neteisingą deklaravimą. Sprendime buvo nurodyta, jog pareiškėjas galimai padidino deklaruotą plotą, siekdamas gauti didesnę paramos sumą, t. y. Paraiškoje deklaruotas plotas dėl neteisingo deklaravimo viršijo faktinį plotą 2,42 ha.

3. Pareiškėjo nuomone, Agentūra, priėmusi skundžiamą Sprendimą, netinkamai aiškino paramos skyrimą reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė neteisingą ir iš dalies nepagrįstą Sprendimą. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatomas netinkamų paramai gauti plotų dydis. Pareiškėjo teigimu, sankcijos už neteisingą deklaravimą gali būti taikomos tik tuomet, kai yra patikimai ir neginčijamai apskaičiuotas neteisingai deklaruotas plotas, priešingai, to nenustačius, sankcijos negali būti taikomos. Be to, sankcijos už neteisingą deklaravimą gali būti taikomos tik nustatyta tvarka atlikus visas būtinas procedūras, užtikrinančias deklaruotų laukų patikrą. Agentūros nustatyti neteisingai deklaruoti plotai, už kuriuos pritaikytos sankcijos, turėjo būti ne tik išmatuoti, bet ir

tinkamai užfiksuoti. Atsakovas tik konstatavo aplinkybę, kad tam tikri plotai neteisingai deklaruoti, tačiau nenurodė, kokie objektyvus duomenys tai patvirtina, kaip ir kokias priemones naudojant buvo užfiksuotas pažeidimas. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.13.4 papunktį atsakovas turėjo teisę taikyti sankcijas, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjas deklaruoja plotus, kuriuose neužsiima žemės ūkio veikla. Tačiau NMA net neginčijo fakto, jog visuose pareiškėjo deklaruotuose plotuose užsiimama žemės ūkio veikla. Be to, pareiškėjas pateikė dokumentus, įrodančius jo valdymo teisę į visus žemės sklypus ir visą deklaruotą plotą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog neesminiai skirtumai ir nedidelės paklaidos susidarė tik todėl, kad visų jo naudojamų žemės ūkio veiklai ir deklaruotų plotų matavimai yra preliminarūs, o ne kadastriniai, todėl tam tikrais atvejais susidaro paklaida. Taip pat pažymėjo, jog nėra teisės aktais nustatyto reikalavimo, pagal kurį būtų privaloma ar leidžiama deklaruoti tik tuos žemės sklypų plotus, kuriems yra atlikti kadastriniai matavimai. Be to, nėra teisės aktais nustatyto draudimo deklaruoti žemės ūkio naudmenas iš tų žemės sklypų (plotų), kurie suformuoti, įgyti, išnuomoti, suteikti panaudai pagal atliktus preliminarius matavimus. Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti deklaruojamo žemės ūkio naudmenų bendrąjį teisėtumą, t. y. įrodyti teisinį pagrindą, patvirtinantį pareiškėjo teisę į konkretų žemės sklypą (žemės ūkio naudmenų plotą), tuo tarpu kilus ginčui dėl realaus, pareiškėjo faktiškai naudojamo žemės ploto tikslaus dydžio turi būti vertinami ne tik registro duomenys, nuosavybės, nuomos ar panaudos teisę patvirtinančių dokumentų duomenys, bet ir įvertinamas faktiškai naudojamas plotas, jo paklaida, atsiradusi dėl preliminarių matavimų.

5. Pareiškėjo deklaravimas vyko žemės ūkio specialistui „įbraižant“ deklaruojamus plotus pagal pareiškėjo nurodymą, seniūnijos atsakingo darbuotojo naudojamus žemėlapius, kartografinę medžiagą. Pareiškėjas, elgdamasis apdairiai, rūpestingai ir sąžiningai, savo deklaruojamų žemės naudmenų plotus patikslino jo turimo matavimo prietaiso pagalba, kurio metu matavimo rezultatai sutapo su deklaruotais rezultatais.

6. Agentūra skundžiamame Sprendime nurodė tik padarytas išvadas, tačiau nenurodė jokių patikimų konkrečių faktinių duomenų, dokumentų, susijusių su minimais žemės sklypų plotais, kuriais remdamasis atsakovas padarė išvadas dėl neatitikimų, todėl skundžiamo Sprendimo teisingumo bei pagrįstumo neįmanoma patikrinti leistinais būdais ir priemonėmis. Šios aplinkybės yra pakankamos pripažinti, jog ginčijamas Sprendimas yra priimtas neteisėtai bei nepagrįstai, todėl yra naikintinas.

7. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, pateikdamas Paraišką, patvirtino, kad yra susipažinęs su Taisyklėmis ir jose

numatytomis sankcijomis už teisės aktuose nurodytų reikalavimų nesilaikymą. Taip pat pareiškėjas įsipareigojo pateikti Agentūrai teisingus duomenis. Tai, kad Paraišką padėjo užpildyti seniūnijos darbuotojas, nepriskiriama nuo pareiškėjo valios nepriklausančioms aplinkybėms. Agentūra, įvertinusi Paraišką, nustatė, jog pareiškėjas nepateikė valdymo teisę patvirtinančių dokumentų 2,42 ha žemės plotui, už kurį ir taikyta neteisingo deklaravimo sankcija bei neskiriama parama jaunajam ūkininkui.

9. Agentūra įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, deklaruotų laukų duomenis bei lygino juos su registre esančiais sklypų duomenimis. NMA neturėjo teisės savo sprendimuose atskleisti kitų asmenų duomenų, todėl Agentūros 2017 m. birželio 2 d. sprendime buvo nurodyti tik tie duomenys, kurie yra susiję su pareiškėjo pateikta Paraiška, t. y. iš deklaruoto ploto atimtas plotas, dėl kurio pareiškėjas nepateikė valdymo teisę įrodančių dokumentų.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 24 d. pareiškėjas pateikė Paraišką, siekdamas gauti paramą už 6 žemės

sklypus: Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 1,50 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 2,43 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 2,78 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 16,56 ha), (duomenys neskelbtini) (plotas 6,35 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 28,80 ha). NMA 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštu nurodė neatitikimus dėl pateiktos Paraiškos ir paprašė pateikti papildomus dokumentus. NMA 2017 m. kovo 29 d. pranešime Nr. BR6-1839784 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikytų sankcijų“ nurodyta, jog pareiškėjui skiriamos galutinės išmokos sumą sudaro 5 613,72 Eur. NMA 2017 m. gegužės 29 d. rašte Nr. BR6-5280 buvo nurodyta, jog pareiškėjas deklaravo 53,42 ha plotą, tačiau žemės valdymo

teisė įrodyta tik į 51,00 ha plotą. 2017 m. birželio 2 d. buvo priimtas skundžiamas NMA Sprendimas, kuriuo buvo apskaičiuota galutinė parama pareiškėjui (6 937, 41 Eur). Taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė visų žemės valdymo teisę įrodančių dokumentų. Nustačius paraiškos trūkumus pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 31 d. teikė reikalaujamus dokumentus, tačiau nustatyta, kad Joniškio r. Savivaldybės administracijos Satkūnų seniūnijos 2016 m. rugpjūčio 25 d. pažyma Nr. S-84 įrodo vykdytą žemės ūkio veiklą, tačiau pateiktais dokumentais nebuvo įrodyta žemės valdymo teisė į KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1 (neįrodyta valdymo teisė į 1,05 ha), KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1 (neįrodyta valdymo teisė į 0,57 ha), KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1 (neįrodyta valdymo teisė į 0,80 ha). Bendras nustatytas pažeidimo plotas sudaro 2,42 ha.

12. Pareiškėjas skunde teigė, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, todėl prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatoms, tačiau pareiškėjas neneigė, jog jis deklaravo 53,42 ha ploto žemę, o atsakovas skundžiamame Sprendime nustatė, jog pareiškėjas deklaravo 2,42 ha žemės per daug. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis deklaravo žemės plotus, kurių matavimai yra preliminarūs, o ne kadastriniai, todėl galėjo susidaryti neatitikimai, be to, nurodė, kad jam deklaruoti padėjo Satkūnų seniūnijos vyriausiasis specialistas žemės ūkio klausimais. Teismo vertinimu, pareiškėjas žinojo, kad turi nurodyti tikslų deklaruojamą žemės plotą ir jį dirbti, tačiau deklaravo tokią žemę, kurios, kaip pats pripažįsta, ploto nė pats nežinojo. Teismas pabrėžė, kad Europos Sąjungos paramos išmokos gali būti teikiamos plėtoti žemės ūkio verslui, tik jei pats ūkininkas tiksliai įvykdo Paraiškoje nurodomas pareigas.

13. Pareiškėjas, teikdamas Paraišką, prisiėmė atsakomybę už teikiamų dokumentų teisingumą, o skundžiamame Sprendime sankcijos yra detaliai motyvuotos ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti NMA Sprendimo dalį, kuria atsakovas nusprendė taikyti 2 669,98 Eur sankciją, taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą skirti išmoką netaikant sankcijų.

III.

14. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas teigia, jog teismas neatskleidė ginčo esmės, nevertino esminių pareiškėjo skundo motyvų ir argumentų, nepasisakė dėl jų pagrįstumo ar nepagrįstumo. Teismas pasisakė tik dėl skundžiamo Sprendimo atitikties VAĮ, tačiau nevertino visų kitų reikšmingų pareiškėjo teisinių ir faktinių argumentų, susijusių su žemės ūkio paskirties žemės plotų deklaravimo ypatumais, preliminariųjų ir kadastrinių matavimų skirtumais bei ypatybėmis, nevertino atsakovo teisių bei pareigų. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundo esmę ir nurodė esant nustatytas faktines aplinkybes, kurios neegzistuoja, kurių nepatvirtina jokie šios bylos duomenys, taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio reikalavimą identifikuoti pareiškėjo reikalavimus ir jų pagrindą, atskleisti ginčo esmę, taip pat nustatyti reikšmingas tiek faktines, tiek ir teisines bylos aplinkybes (ABTĮ 87 str. 3 d. 1 p., 4 d. 1 p.). Taip pat teismas netinkamai aiškino Taisykles, apsiribodamas šių Taisyklių 83 punkto paminėjimu ir neanalizuodamas šios teisės normos taikymo realių galimybių, prasmės ir esmės.

16. Pareiškėjas pateikė naujus įrodymus, jo nuomone, patvirtinančius skundo pagrįstumą. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė NMA Kontrolės departamento Šiaulių patikrų vietoje skyriaus 2017 m. spalio 19 d. pranešimą apie patikros vietoje metu nustatytus neatitikimus ir jo priedą (toliau – ir Patikros ataskaita), kuris patvirtina, jog buvo atliktas naujos pareiškėjo paraiškos patikrinimas vietoje ir jo metu buvo nustatyta Paraiškoje deklaruotų duomenų neatitikimų, tačiau jie nebuvo pagrindu taikyti pareiškėjui sankcijas. Šie nauji įrodymai patvirtina, jog atsakovas dėl atliktų matavimų nuosavybės dokumentuose netikslumų (atlikti tik preliminarūs matavimai ir nėra kadastrinių matavimų) neturėjo teisės remtis išimtinai vien tik registro duomenimis, bet turėjo teisę ir pareigą patikrinti realiai pareiškėjo naudojamų, valdomų žemės sklypų plotų dydį, o teismas privalėjo tinkamai patikrinti šį atsakovo argumentą ir pripažinti jį nepagrįstu, nes jis lėmė neteisingo ir neteisėto sprendimo priėmimą.

17. Pareiškėjo teigimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagalba būtų galima nustatyti, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatomas netinkamų paramai gauti plotų dydis. Sankcijos už neteisingą deklaravimą gali būti taikomos tik tuomet, kai yra patikimai ir neginčijamai apskaičiuotas neteisingai deklaruotas plotas, priešingai, to nenustačius, sankcijos negali būti taikomos. Sankcijos už neteisingą deklaravimą gali būti taikomos tik nustatyta tvarka atlikus visas būtinas

procedūras, užtikrinančias deklaruotų laukų patikrą. Teismas skundžiamame sprendime tik konstatavo aplinkybę, kad tam tikri plotai yra neteisingai deklaruoti, tačiau nenurodė, kokie objektyvūs duomenys tai patvirtina, kaip ir kokias priemones naudojant buvo užfiksuotas pažeidimas.

18. Pažymi, jog nėra teisės aktais nustatyto reikalavimo, pagal kurį būtų privaloma ar leidžiama deklaruoti tik tuos žemės sklypų plotus, kuriems yra atlikti kadastriniai matavimai. Taip pat nėra teisės aktais nustatyto draudimo deklaruoti žemės ūkio naudmenas iš tų žemės sklypų (plotų), kurie suformuoti, įgyti, išnuomoti, suteikti panaudai pagal atliktus preliminarius matavimus. Taisyklėse nėra nustatyta, jog pareiškėjas turi teisę ar pareigą deklaruoti būtent tuos (identiškus) plotus, kokie yra nurodyti nuosavybės ar kituose teisę į žemės sklypus patvirtinančiuose dokumentuose. Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti deklaruojamo žemės ūkio naudmenų bendrąjį teisėtumą, t. y. įrodyti teisinį pagrindą, patvirtinantį pareiškėjo teisę į konkretų žemės sklypą (žemės ūkio naudmenų plotą), tuo tarpu kilus ginčui dėl realaus, pareiškėjo faktiškai naudojamo žemės ploto tikslaus dydžio turi būti vertinami ne tik registro duomenys, nuosavybės, nuomos ar panaudos teisę patvirtinančių dokumentų duomenys, bet ir įvertinamas faktiškai naudojamas plotas, jo paklaida, atsiradusi dėl preliminarių matavimų. Be to, pareiškėjas, elgdamasis apdairiai, rūpestingai ir sąžiningai savo deklaruojamų žemės ūkio naudmenų plotus pasitikslino pats ir jo matavimų rezultatai sutapo su deklaruotais rezultatais. Ši aplinkybė paneigia visiškai nepagrįstą teismo sprendimo motyvą, esą pareiškėjas pats nežinojo, kokio ploto ir kokius žemės sklypus deklaruoja.

19. Atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė tik padarytas išvadas, tačiau nenurodė jokių patikimų konkrečių faktinių duomenų bei dokumentų, susijusių su minimais žemės sklypų plotais, jų atsakovo įrodinėjamais neatitikimais, kuriais remiantis atsakovas padarė tokias išvadas.

20. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2017 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. BR6-2024356 dalies, kuria NMA nusprendė taikyti 2 669,98 Eur sankciją pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Agentūrai skirti išmoką netaikant sankcijos.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjas žinojo, kad turi nurodyti tikslų deklaruojamos ir dirbamos žemės plotą, tačiau deklaravo tokią žemę, kurios, kaip pats pripažįsta, tikslaus ploto nė pats nežinojo. Be to, pareiškėjas, teikdamas Paraišką, prisiėmė atsakomybę už teikiamų dokumentų teisingumą, o skundžiamame Sprendime sankcijos yra detaliai motyvuotos ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatą.

23. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog teismas neatskleidė ginčo esmės, nevertino esminių pareiškėjo skundo motyvų ir argumentų, nepasisakė dėl jų pagrįstumo ar nepagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neturėjo teisės remtis išimtinai vien tik registro duomenimis, bet turėjo teisę ir pareigą patikrinti realiai pareiškėjo naudojamų ir valdomų žemės sklypų plotų dydį.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Byloje taikytinos Taisyklės, kurių 68.16 papunktis numatė, kad Agentūra, įtarusi, kad pareiškėjas padidino deklaruotą plotą, siekdamas gauti didesnę paramos sumą (išmoką už pirmuosius hektarus, išmoką jaunajam ūkininkui), pareikalauja pareiškėjo pateikti visų plotų, kurių pareiškėjas nedeklaravo praėjusiais metais, žemės dirbimo (žemės ūkio veiklos) įrodymo dokumentus ir žemės nuosavybės ar žemės valdymo teisės (nuomos, panaudos sutartys ar kita) patvirtinimo dokumentus. Taisyklių 83 punktas nustatė, kad pareiškėjams, iki einamųjų metų lapkričio 1 d. nepateikusiems 68.16 papunktyje nurodytų dokumentų ar pateikusiems ne viso ploto dokumentus, arba iš pateiktų dokumentų nustačius, kad valda buvo padidinta siekiant gauti didesnę paramos sumą, išmoka už pirmuosius 30 ha ir (arba) išmoka jaunajam ūkininkui (už ne daugiau kaip 90 ha) nemokama tiek deklaruotą plotą padidinusiems, tiek jį sumažinusiems pareiškėjams.

26. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gegužės 24 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė Paraišką, kurioje deklaravo dirbamą 53,42 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokamos tiesioginės išmokos. Paraiškos vertinimo metu buvo nustatytas deklaruojamų žemės plotų neatitikimas, todėl NMA, vadovaudamasi tuo metu galiojusios redakcijos Taisyklių 68.16 papunkčiu, 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 1122553 „Pranešimas dėl duomenų neatitikimo“ paprašė pareiškėjo pateikti 2016 m. naujai deklaruotų plotų žemės valdymo teisę įrodančių dokumentų ir žemės dirbimą įrodančių dokumentų kopijas. Atsakydamas į minėtą raštą, pareiškėjas pateikė VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus ir Joniškio rajono savivaldybės administracijos Satkūnų seniūnijos 2016 m. rugpjūčio 25 d. pažymą Nr. S-84 apie vykdomą žemės ūkio veiklą. Įvertinusi šiuos duomenis, NMA nustatė, jog iš dalies nepagrįsta deklaruotų žemės sklypų valdymo teisė (2,42 ha deklaruota per daug). Atsižvelgusi į tai, Agentūra pareiškėjo 2016 m. Paraiškai taikė sankcijas dėl neteisingo deklaravimo.

27. Taigi, atsakovas veikė tinkamai, kilus abejonėms dėl deklaruotų žemės sklypų dydžių, paprašė iš pareiškėjo papildomų dokumentų ir vėliau iš duomenų visumos nustatė, jog pareiškėjas deklaravo daugiau dirbamos žemės, nei jos valdė pagal VĮ Registrų centro duomenis.

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja pradinio skundo argumentus apie tai, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatomas netinkamų paramai gauti plotų dydis, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Taisyklių 83 punktu, būtent pareiškėjas iki lapkričio 1 d. turėjo pateikti visus žemės dirbimo įrodymo ir žemės nuosavybės ar valdymo teisės patvirtinimo dokumentus. Būtent pareiškėjui teko pareiga įrodyti, jog jis faktiškai dirba didesnį žemės plotą nei nurodyta VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenyse. To pareiškėjas nepadarė, todėl atsakovas pagrįstai rėmėsi galiojančiais ir nenuginčytas įrašais VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke apie pareiškėjo teisėtai valdomų žemės sklypų dydį. Nors pareiškėjas teigia, jog žemės sklypai suformuoti pagal preliminarius matavimus ir faktinis jų plotas gali skirtis, tai patvirtinančių leistinų ir pakankamų įrodymų (kadastrinių matavimų, faktinių aplinkybių nustatymo protokolų ar pan.) byloje nėra pateikta.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo teiginius dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus bei išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar atsakovas pareiškėjui pagrįstai taikė sankcijas, ar Agentūros sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis teisėtai valdo būtent 53,42 ha ploto žemės sklypus, nes jo valdomų žemės sklypų bendras plotas pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenis yra tik 51 ha, ir kad Agentūra jam nepagrįstai pritaikė sankciją už žemės sklypo naudmenų plotų neteisingą deklaravimą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Agentūros sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

30. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas 2016 m. Paraiškos patekimo metu pasirašydamas Paraiškoje patvirtino, kad joje pateikti teisingi duomenys bei patvirtino, kad jis yra susipažinęs su Taisyklėmis, išmokos skyrimo tvarka, visais reikalavimais paramai gauti ir su galimomis akcijomis už teisės aktuose nurodytų įsipareigojimų ir reikalavimų nevykdymą. Taigi, būdamas rūpestingas ir apdairus, pareiškėjas, prieš teikdamas Paraišką, privalėjo įsitikinti, kad žemės sklypų, kuriuos valdo ir už kuriuose vykdomą veiklą prašo paramos, plotas yra atitinkantis oficialius dokumentus. Kadangi pareiškėjas to nepadarė, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, jis privalo prisiimti neigiamas iš savo veiksmų (neveikimo) kilusias pasekmes. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturi valdymo teisės į 2,42 ha žemės plotą ir tai yra

pakankamas ir savarankiškas pagrindas jam skirti sankciją.31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino

ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4674-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02101-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos delikatesai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos delikatesai“ skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a349ee600c8011ea9d279ea27696ab7b

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltijos delikatesai“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Palangos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Palangos tarnyba) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 44R3-57 „Dėl produkto tiekimo rinkai uždraudimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Skundžiamame sprendime nustatyta, jog: 1) 2018 m. rugpjūčio 29 d. buvo gautas skubus pranešimas RASFF

Nr. 20180829-063 „Dėl nustatyto kadmio (Cd) kiekio šaldytoje skumbrėje“; 2) tirtame mėginyje nustatytas kadmio kiekis (0.322+/-0,048 mg/kg) (Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (toliau – ir Institutas) 2018 m. rugpjūčio 28 d. Tyrimo protokolas Nr. 1-18/19180/1 CH (toliau – 2018 m. rugpjūčio 28 d. tyrimų protokolas); 3) skumbrėse didžiausia leidžiama kadmio koncentracija yra 0,10 mg/kg, todėl pažeisti 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos Reglamento (EB) Nr. 1881/2006 (OL 2006 L, 364 p. 5), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. vasario 26 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 2018/290 priedo 3.2.13 punkto reikalavimai (toliau – Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 1881/2006). Palangos tarnyba nusprendė uždrausti minėto produkto tiekimą rinkai.

2.2. Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos (toliau – Tarnyba) Pilies pasienio ir veterinarijos poste (poskyryje) buvo gauta sušaldytos žuvies siunta, kurią sudarė du konteineriai (konteineris Nr. MNBU3221020 ir konteineris Nr. MSWU9012014). Tarnybos Pilies pasienio ir veterinarijos posto (poskyrio) pareigūnai atliko šios siuntos veterinarinį tikrinimą. Mėginių paėmimas 2018 m. rugpjūčio 8 d. Pilies pasienio veterinarijos poste, adresu Nemuno g. 24, LT-93278 Klaipėda, tuo metu, kai gretimoje akcinės bendrovės „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos“ (toliau – KLASCO) teritorijoje buvo nustatyti / fiksuoti du kietųjų dalelių (KD10) paros ribinės vertės viršijimo atvejai, rodantys bendrovės poveikį gyvenamajai aplinkai ir aplinkos orui, yra klaidingas, ką parodė vėliau atlikti pakartotiniai tyrimai, t. y. jog produkcijoje (šaldytoje skumbrėje) yra leistina kadmio koncentracija. Mėginių paėmimo metu KLASCO teritorijoje buvo vykdomi geležies rudos drožlių krovos darbai, kurių metu buvo nustatyti pažeidimai dėl didžiulės taršos. Šios aplinkybės neginčytinai turi įtakos paimtų mėginių rezultatams.

2.3. Žaliavos mėginių paėmimo metu nedalyvavo nė vienas pareiškėjo atstovas ar jo įgaliotas asmuo, todėl tokiais veiksmais yra pažeidžiamos Lietuvos Standarto LST 1613:2000 „Žuvys ir jų produktai. Priėmimas, mėginių sudarymas ir paruošimas tyrimams“ (toliau – ir LST ISO 1613:2000, Standartas) taisyklės. Pareiškėjas šias aplinkybes nurodė Palangos tarnybai, prašydamas priimti naujus mėginius, tačiau Palangos tarnyba jokių sprendimų nepriėmė. Tokie Palangos tarnybos veiksmai pažeidžia LST ISO 1613:2000 reikalavimus.

2.4. Pareiškėjo iniciatyva Institutas atliko pakartotinius tyrimus, kurių metu buvo nustatyta, kad produkcijoje kadmio kiekis atitinka leidžiamą normą, šią aplinkybę taip pat patvirtina ir 2018 m. rugsėjo 17 d. atsakymas dėl atlikto produkcijos tyrimo Lenkijoje. Apie atliktus tyrimus ir gautus rezultatus pareiškėjas informavo Palangos tarnybą, tačiau atsakymą gavo tik tuomet, kai į Palangos tarnybą kreipėsi trečią kartą. Be to, kaip nurodė pareiškėjas, Palangos tarnyba rašte Nr. 44D2-(44.5)-414 apsiribojo tik keliais neišsamiais teiginiais, be jokio vertinimo. Pareiškėjas Palangos tarnybos prašė atlikti pakartotinius tyrimus, inicijavo tyrimų atlikimą ir Palangos tarnybai pateikė išvadas / protokolus, kuriais nustatyta, kad kadmio kiekis žaliavoje (-ose) neviršija nustatytos (leistinos) normos, tačiau Palangos tarnyba savo rašte nurodo, kad turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog likusi siuntos dalis yra saugi, nors, kaip teigia pareiškėjas, tokie įrodymai yra pateikti, tačiau Palangos tarnyba dėl jų nieko nepasisako, jų nevertina ir juos tyčia ignoruoja.

2.5. Nepagrįsti ir neteisėti Palangos tarnybos veiksmai gali sukelti didžiulę žalą pareiškėjui dėl negalėjimo laiku įvykdyti sutartinių įsipareigojimų (numatytos baudos už sutarties nevykdymą laiku) tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos tretiesiems asmenims (pirkėjams). Palangos tarnyba, remdamasi netinkamai atlikto tyrimo rezultatais, padarė nepagrįstą išvadą, jog produktas (šaldyta skumbrė) neatitinka teisės aktų reikalavimų ir nepagrįstai uždraudė minėto produkto tiekimą rinkai.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1. Tarnybos Pilies pasienio ir veterinarijos postas (poskyris) 2018 m. rugpjūčio 7 d. gavo asmens, atsakingo už pareiškėjos siuntą, t. y. UAB „Fondera“, užpildytą Veterinarinio įvežimo dokumentą, Nr. CVEDP. LT.2018.0037499 (lt) VI. Sekančią dieną atvyko siunta, kurią sudarė du konteineriai (Nr. MNBU3221020 ir Nr. MSWU9012014). Tarnybos

Pilies pasienio ir veterinarijos posto (poskyrio) pareigūnai atliko šios siuntos veterinarinį tikrinimą (dokumentinį, atitikties ir fizinį), kurio metu atrinko šaldytos žuvies valstybinį mėginį cheminiams tyrimams atlikti – gyvsidabriui, kadmiui, švinui. Veterinarinio tikrinimo metu dalyvavo UAB „Konteka“ atstovas (UAB „Fondera“ įgaliotas asmuo, atsakingas už siuntą), kuris Tarnybos Pilies pasienio ir veterinarijos posto (poskyrio) pareigūnams pateikė su minėta siunta ir jo atstovavimu susijusius dokumentus. Atrinkus mėginį buvo surašytas Tarnybos 2018 m. rugpjūčio 8 d. Maisto / pašaro valstybinio mėginio paėmimo tirti aktas Nr. 36 (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos aktas, Aktas Nr. 36). UAB „Konteka“ atstovas (UAB „Fondera“ įgaliotas asmuo, atsakingas už siuntą), susipažinęs su mėginio aktu, jį pasirašė, prie žymos „Atsarginis mėginys“ nurodydamas, kad nepageidauja, jog būtų paimtas atsarginis mėginys. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog valstybinių mėginių paėmimo metu nedalyvavo nei vienas pareiškėjo atstovas ar jo įgaliotas asmuo, yra neteisingas ir atmestinas.

3.2. Tarnybos Pilies pasienio ir veterinarijos postas (poskyris) 2018 m. rugpjūčio 28 d. gavo Instituto 2018 m. rugpjūčio 28 d. tyrimų protokolą, kuriame konstatuota, kad kadmio kiekis viršija leistinas normas. Tarnybos Pilies pasienio ir veterinarijos postas (poskyris) 2018 m. rugpjūčio 29 d. pranešė apie nustatytą pažeidimą. 2018 m. rugpjūčio 30 d. ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. Palangos tarnyba, atsižvelgdama į gautą pranešimą, atliko neplaninį ūkio subjekto UAB „Baltijos delikatesai“, veterinarinio patvirtinimo Nr. 25-01, patikrinimą, kurio metu surašė 2018 m. rugpjūčio 30 d. Palangos tarnybos Gyvūninio maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktą Nr. 44GMTS-16 (toliau – ir Patikrinimo aktas), su kuriuo pareiškėjas nesutiko. Atsižvelgdama į patikrinimo rezultatus, Palangos tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą, uždrausdama tiekti rinkai šaldytą skumbrę.

3.3. Palangos tarnyba skundžiamu sprendimu uždraudė tiekti rinkai tik vieną partiją žuvies, kurios Nr. 1SJE28C295 (toliau – ir Ginčo partija), ir rekomendavo dėl kitų siuntos partijų atlikti laboratorinius tyrimus, tačiau pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 29 d. pateikė prašymą atlikti Ginčo partijos šaldytos žuvies cheminius tyrimus. Be to, pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą Nr. S1-47 Palangos tarnybai dalyvauti atrenkant šaldytos žuvies mėginius laboratoriniams tyrimams atlikti. Šio tyrimo metu pareiškėjas atrinko keturių skirtingų partijų (Palangos tarnybos pareigūnai mėginių neatrinkinėjo), tame tarpe ir Ginčo partijos mėginius laboratoriniams tyrimams. Pareiškėjas kreipėsi su raštais į Palangos tarnybą, nurodydamas, kad atlikti tyrimai parodė, jog kadmio koncentracija tirtoje žuvyje neviršijo leistinos normos ir paimant mėginius nebuvo laikomasi LST ISO 1613:2000 reikalavimų. Dėl atsakymo į pareiškėjo raštus, Tarnyba pažymėjo, kad Palangos tarnyba 2018 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 44D2-(44.5)-414 pateikė atsakymą į visus pareiškėjo raštus ir nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir proporcingas, kad abejoti valstybinio mėginio tyrimo rezultatais nėra jokio pagrindo.

3.4. Tarnyba, pasisakydama dėl argumentų, susijusių su 2018 m. rugpjūčio 8 d. mėginio paėmimu, nurodė, kad ta aplinkybė, jog vėlesnių tyrimų metu Ginčo partijoje nebuvo nustatytas kadmio koncentracijos viršijimas, nesudaro pagrindo teigti, jog valstybinis mėginys buvo atrinktas netinkamai ir nepaneigia valstybinio mėginio tyrimo rezultatų. Mėginys buvo atrinktas Tarnybos Pilies pasienio ir veterinarijos poste (poskyryje), esančiame Nemuno g. 24, LT-93278 Klaipėda, kuris yra ne KLASCO, o LKAB „Klaipėdos Smeltė“ teritorijoje. Šis postas yra įrengtas pagal Europos Sąjungos standartus, patvirtintas ir įtrauktas į patvirtintų pasienio kontrolės postų sąrašą. Jame yra sąlygos atlikti ne tik dokumentų, bet ir atitikties bei fizinį patikrinimą, kilus įtarimui yra sąlygos krovinį iškrauti, atlikti pilną patikrinimą bei saugoti iki bus gautas laboratorinių tyrimų rezultatas. Valstybinis mėginys buvo paimtas tam skirtoje uždaroje patalpoje, iš karto patalpintas į teisės aktų reikalavimus atitinkančią tarą, plombuotas, laikomas ir gabenamas tinkamomis sąlygomis. Instituto laboratorija sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, kadmio, švino) kiekį nustatė metodu pagal standartą LST EN 15763:2010 – Maisto produktai. Mikroelementų nustatymas. Arseno, kadmio, gyvsidabrio ir švino nustatymas maisto produktuose induktyviai susietos plazmos masių spektrometrija (1CP-MS). Tyrimo metodas yra akredituotas Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos pagal standartą LST EN ISO/IEC17025 „Tyrimo, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliami bendrieji reikalavimai“. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti Palangos tarnybos priimtu sprendimu.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltijos delikatesai“ skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodyta Tarnybos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. B1-723 „Dėl Gyvūninių produktų, įvežamų į Lietuvos Respubliką, veterinarinio tikrinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Gyvūninių produktų, įvežamų į Lietuvos Respubliką, veterinarinio tikrinimo tvarkoje (toliau – Tvarka), iš siuntos, kurią sudarė du konteineriai (Nr. MNBU3221020 ir Nr. MSWU9012014), buvo paimti mėginiai – ši aplinkybė užfiksuota 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos akte. Konstatuota, kad kadmio kiekis (0,322 ± 0,048 mg/kg) tirtoje žuvyje neatitinka Komisijos reglamento (EB) Nr. 1881/2006 priedo 3.2.13 punkto reikalavimo. Skumbrėse didžiausia leidžiama kadmio koncentracija yra 0,10 mg/kg. Kiti tyrimo rezultatai atitinka Reglamento (EB) Nr. 1881/2006 reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde iš esmės nesutinka su procedūra, kuria 2018 m. rugpjūčio 8 d. buvo paimti produkcijos mėginiai, ir teigia, kad KLASCO teritorijoje buvo vykdomi geležies rudos drožlių krovos darbai, nustatyti / fiksuoti du kietųjų dalelių (KD 10) paros ribinės vertės viršijimo atvejai, rodantys bendrovės poveikį gyvenamajai aplinkai ir aplinkos orui.

6. Nors pareiškėjas teigia, kad imant mėginius gretimoje KLASCO teritorijoje buvo nustatyti / fiksuoti du kietųjų dalelių (KD10) paros ribinės vertės viršijimo atvejai, rodantys bendrovės poveikį gyvenamajai aplinkai ir aplinkos orui, mėginių paėmimo metu KLASCO teritorijoje buvo vykdomi geležies rudos drožlių krovos darbai, kurių metu buvo nustatyti pažeidimai dėl didžiulės taršos, tačiau, kaip pažymėjo teismas, pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kur yra konkreti KLASCO teritorija, kaip toli ji yra nutolusi nuo mėginių ėmimo vietos adreso – Nemuno g. 24, LT-93278 Klaipėda. Šių duomenų pareiškėjas nenurodė Palangos tarnybai ir mėginių ėmimo metu. Be to, byloje esantys įrodymai, išskyrus pareiškėjo skunde nurodytos publikacijos, nepatvirtinta, kad KLASCO teritorijoje buvo vykdomi geležies rudos drožlių krovos darbai, juo labiau, kad tokie darbai nulėmė kietųjų dalelių (KD10) paros ribinės vertės viršijimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog net jei ir gretimoje teritorijoje būtų buvę vykdomi geležies drožlių krovos darbai, kaip tai galėtų nulemti kadmio įsisavinimą tirtoje produkcijoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dėsto abstrakčius teiginius, tačiau nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų, dėl to pareiškėjo teiginius, jog gretimoje teritorijoje buvo vykdomi geležies rudos krovos darbai ir tai galėjo daryti įtaką mėginių rezultatams, atmetė.

7. Pareiškėjas teigė, kad Palangos tarnyba, paimdama šaldytos žuvies mėginius, nesilaikė LST ISO 1613:2000 nuostatų. Teismas, įvertinęs Standarto 5.1.1, 5.1.2, 5.4.1 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog mėginių paėmimas būtų buvęs organizuojamas nesilaikant Standarto reikalavimų. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Palangos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 7 d., imdama mėginius nesilaikė Standarto, laikytini abstrakčiais ir nepagrįstais, nes pareiškėjas nedetalizavo, kokių nuostatų Palangos tarnyba nesilaikė, kokius pažeidimus padarė, kurie būtų susiję su pareiškėjo minimais netoliese vykdomais geležies rudos darbais.

8. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo atstovas 2018 m. rugpjūčio 8 d. mėginių ėmimo metu pasirašė, jog nepageidauja atsarginio mėginio (b. l. 87–88), todėl teismas sprendė, kad mėginių ėmimo metu pareiškėjui nekilo abejonių, kad, jo teigimu, gretimoje teritorijoje vykdomi geležies rudos krovos darbai būtų galėję daryti kokią nors įtaką tyrimų tikslumui ir objektyvumui, jeigu vėliau dėl šių mėginių kiltų ginčas. Be to, pareiškėjas ne visai teisingai interpretuoja tą aplinkybę, jog Tarnyba viename iš savo raštų nurodo, kad Palangos tarnybai turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog likusi siuntos dalis yra saugi. Pareiškėjas teigia, jog tokie įrodymai buvo Palangos tarnybai pateikti, tačiau dėl jų nepasisako, jų nevertina ir ignoruoja. Byloje neginčytina, kad pareiškėjui buvo rekomenduota atlikti būtent kitų siuntos partijų, tačiau ne Ginčo partijos, kurioje jau buvo nustatytas kadmio perviršis, laboratorinius tyrimus. Dėl šios priežasties taip pat neginčytini ir byloje pateikti pareiškėjo įrodymai – Instituto 2018 m. rugsėjo 14 d. surašytas Tyrimų protokolas Nr. 1-18/20753/1 CH (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 14 d. tyrimų protokolas) bei kitų produkcijos partijų tyrimo protokolai, 2018 m. rugsėjo 17 d. atsakymas iš Laboratorijos Lenkijoje, ir jais nustatytos aplinkybės, kad produkcijoje kadmio kiekis neviršija leistinos normos. Šie įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad kitos siuntos partijos atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau atlikti papildomi tyrimai niekaip negali paneigti 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos akte nustatytų aplinkybių apie tai, kad Ginčo partijoje kadmio kiekis viršija leistinas normas. Palangos tarnyba į šiuos jai pateiktus įrodymus neginčytinai atsižvelgė skundžiamu sprendimu uždraudusi Ginčo partijos tiekimą rinkai, tačiau ne kitų partijų tiekimą, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

9. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas paėmė mėginius ne tik kitų partijų, tačiau ir Ginčo partijos, tačiau teismas kritiškai vertino šiuos įrodymus, kadangi mėginys buvo paimtas pačio pareiškėjo. Teismas vertino, jog tai, kad vėlesnių tyrimų metu Ginčo partijoje nebuvo nustatytas kadmio koncentracijos viršijimas, nesudaro pagrindo teigti, jog valstybinis mėginys buvo

atrinktas netinkamai ir nepaneigia valstybinio mėginio tyrimo rezultatų teisėtumo.10. Pareiškėjas teigia, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. mėginių tyrimo paėmimo metu nedalyvavo pareiškėjo įgaliotas

atstovas, tačiau šią aplinkybę, kaip nurodė teismas, paneigia objektyvūs byloje esantys įrodymai. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 952/2013), 5 straipsnyje įtvirtinta, kad atstovas muitinėje – bet kuris asmuo, kito asmens įgaliotas atlikti muitų teisės aktų nustatytus veiksmus ir formalumus, privalomus jo santykiuose su muitine; 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bet kuris asmuo gali paskirti atstovą muitinėje; 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad muitinė gali pareikalauti, kad asmenys, kurie pareiškia, kad veikia kaip atstovai muitinėje, pateiktų įrodymą, jog jie turi atstovaujamojo asmens jiems suteiktus įgaliojimus. Konkrečiais atvejais muitinė nereikalauja, kad būtų pateiktas toks įrodymas. Veterinariniame įvežimo dokumente (VID) nurodyta, kad siuntos gavėjas yra UAB „Baltijos delikatesai“, asmuo, atsakingas už siuntą – UAB „Fondera“. Būtent UAB „Fondera“ 2018 m. rugpjūčio 7 d. elektroniniu laišku informavo, kad atvyks du konteineriai. 2018 m. rugpjūčio 8 d. mėginių tyrimo paėmimo metu dalyvavo ir pasirašė UAB „Konteka“ atstovas, kuris yra įgaliotas 2018 m. rugpjūčio 7 d. paraiška-įgaliojimu. Įgaliojime nurodyta, kad UAB „Fondera“ įgalioja UAB „Konteka“ atstovauti ir kai reikia deklaruoti bei pateikti prekes veterinariniam įforminimui ar kitiems sankcionuotiems veiksmams Klaipėdos Pilies pasienio veterinarijos poste atlikti. Teismas darė išvadą, kad gavus šiuos dokumentus, bei kitus Tarnybos nurodytus dokumentus, Tarnybai nekilo abejonių dėl tinkamo pareiškėjo atstovavimo. Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodo jokių objektyvius byloje esančius įrodymus paneigiančių aplinkybių, dėl kurių jis teigia, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. paimant mėginius, nedalyvavo jo atstovas. Priešingai, kaip nurodė teismas, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Baltijos delikatesai“ įgalioto atstovo UAB „Fondera“ atstovas UAB „Konteka“ dalyvavo paimant mėginius, todėl pareiškėjo nurodomi procedūrinio pobūdžio pažeidimai nelaikytini nustatytais.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, turėdamas naštą įrodyti savo teigiamas aplinkybes dėl ginčijamo sprendimo dėl produkto tiekimo rinkai uždraudimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, savo skundo teiginius grindžia abstrakčiomis aplinkybės, todėl jos laikytinos subjektyvaus pobūdžio pasirinkta gynybine pozicija, kurios niekaip negali pagrįsti 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos aktu, kuriuo remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas, neva padarytų procedūrinių pažeidimų.

III.

12. Pareiškėjas UAB „Baltijos delikatesai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) paskirti byloje teismo ekspertizę: pavesti Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui, adresas J. Kairiūkščio g. 10, LT-08409 Vilnius, atlikti šaldytos skumbrės (partijos Nr. 1SJE28C295, siuntos Nr. PL-1-2018/263, kilmės šalis – Peru, gamintojas: Pesquera Hayduk S.A/PE) mėginio tyrimą ekspertinėje įstaigoje tikslu nustatyti kadmio kiekį); 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą ir pareiškėjo UAB „Baltijos delikatesai“ skundą tenkinti; 3) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios bus pateiktos apeliacinio skundo nagrinėjimo metu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Mėginių paėmimas vyko 2018 m. rugpjūčio 8 d. Pilies pasienio veterinarijos poste, adresu Nemuno g. 24, LT-93278 Klaipėda, ir tai vyko tuo metu, kai KLASCO teritorijoje buvo nustatyti / fiksuoti du kietųjų dalelių (KD10) paros ribinės vertės viršijimo atvejai, rodantys bendrovės poveikį gyvenamajai aplinkai ir aplinkos orui. Mėginių paėmimas vyko nesilaikant mėginio paėmimo procedūros ir galiojančių taisyklių, tame tarpe LST ISO 1613:2000 taisyklėse įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad mėginiai buvo paimti lauke, o tai patvirtina 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos aktas, kuriame nėra nurodyta, įskaitant, bet neapsiribojant, (i) aiški mėginio paėmimo vieta ir laikas, (ii) mėginys nėra plombuotas, (iii) nenurodytos mėginio paėmimo, įskaitant ir priėmimo, ir laikymo sąlygos bei kt. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad nepateikti konkretūs įrodymai dėl nurodytų aplinkybių, t. y. dėl KLASCO teritorijoje nustatytų pažeidimų, pareiškėjo tvirtinimu, yra nelogiški, nes ši informacija buvo skelbta viešai, yra priimti atitinkamų institucijų sprendimai.

12.2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad mėginio paėmimo metu dalyvavo pareiškėjo tinkamas atstovas. Toks vertinimas yra nepagrįstas bylos medžiaga. Pareiškėjas pažymi, kad produkcijos mėginio paėmimo metu nedalyvavo nė vienas jo atstovas ar įgaliotas asmuo ir tai yra dar vienas šiurkštus procedūrinis pažeidimas. LST ISO 1613:2000 taisyklėse ir Reglamento (ES) Nr. 952/2013 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad muitinė gali pareikalauti, jog

asmenys, kurie pareiškia, kad veikia kaip atstovai muitinėje pateiktų įrodymą, jog jie turi atstovaujamojo asmens jiems suteiktus įgaliojimus. UAB „Fondera“ nėra tinkamas pareiškėjo atstovas ir negali be atskiro susitarimo su pareiškėju dalyvauti mėginių paėmimo metu. Sutartyje dėl muitinės tarpininkavimo paslaugų teikimo Nr. F32, sudarytoje tarp pareiškėjo ir UAB „Fondera“, nėra numatyta, kad UAB „Fondera“ turi teisę atstovauti pareiškėją, kai reikia deklaruoti ir pateikti prekes veterinariniam įforminimui ar kitiems sankcionuotiems veiksmams Pilies pasienio veterinarijos poste atlikti. UAB „Konteka“ nėra UAB „Baltijos delikatesai“ teisėtas atstovas dalyvauti paimant mėginius ir nėra įgaliotas pareikalauti ar atsisakyti, kad būtų paimtas atsarginis mėginys. Be to, 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos aktą pasirašė UAB „Konteka“ vairuotojas (2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos akte nenurodytas jo vardas, pavardė, ar šis asmuo yra supažindintas su Standartu, ar jis suvokia savo teises ir pareigas).

12.3. Nesutarimai dėl pirmosios mėginio kokybės kilo, tačiau įgyvendinti Standarto 5.4.2 punkto nuostatą nebuvo galimybės, nes Palangos tarnyba šiurkščiai pažeidė minėto Standarto punkto reikalavimus ir reikiamo skaičiaus mėginių nepaėmė. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 31 d. raštu pateikė nesutikimą su Patikrinimo aktu ir nurodė nesutikimo motyvus. Pareiškėjas Institutui 2018 m. rugpjūčio 29 d. savo iniciatyva pateikė prašymą atlikti tyrimą, mėginiai pakartotinai paimti 2018 m. rugpjūčio 29 d. Tyrimas atliktas 2018 m. rugsėjo 14 d. Tyrimų metu nustatyta, kad produkcijoje kadmio kiekis atitinka leidžiamą normą, kaip ir atitinka visoje kitoje produkcijoje, kuri buvo pristatyta tuo pačiu metu. Pakartotinių tyrimų metu Palangos tarnybos atstovai dalyvavo mėginių paėmimo metu, pareiškėjas Palangos tarnybai pateikė išvadas / protokolus, kuriais nustatyta, kad kadmio kiekis žaliavoje (-ose) neviršija nustatytos (leistinos) normos. Pareiškėjas pabrėžia, kad įrodymai, patvirtinantys, jog likusi siuntos dalis yra saugi ir, be kita ko, kad tirta Ginčo partija taip pat yra saugi, Palangos tarnybai pateikti, tačiau tokie įrodymai nei Palangos tarnybos, nei pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nevertinti.

12.4. Palangos tarnybos nepagrįsti ir neteisėti veiksmai gali pareiškėjui sukelti didžiulę žalą dėl negalėjimo laiku įvykdyti sutartinių įsipareigojimų (numatytos baudos už sutarties nevykdymą laiku) tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos tretiesiems asmenims (pirkėjams). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylos medžiagą visų įrodymų kontekste ir nepagrįstai Palangos tarnybos veiksmus laiko tinkamais, ypatingai tuos, kurie susiję su mėginio netinkamu paėmimu ir procedūriniais pažeidimais, o taip pat ir aplinkybėmis (dėl užterštumo KLASCO teritorijoje), kurios, pareiškėjo nuomone, yra svarbios visų įrodymų vertinimo kontekste. Palangos tarnyba, remdamasi netinkamai atlikto tyrimo rezultatais, padarė nepagrįstą išvadą, kad produktas (šaldyta skumbrė) neatitinka Komisijos Reglamento (EB) Nr. 1881/2006 priedo 3.2.13 punkto reikalavimų ir nepagrįstai uždraudė minėto produkto tiekimą rinkai.

12.5. Pareiškėjas prašo atlikti papildomą šaldytos skumbrės Ginčo partijos mėginio tyrimą ekspertinėje įstaigoje. Prašymas paskirti ekspertizę yra teikiamas todėl, kad Tarnyba ignoruoja pareiškėjui palankaus atlikto tyrimo rezultatus. Teismui taip pat atmetant tyrimo rezultatus, yra pagrindas skirti teismo ekspertizę byloje, kuri būtų objektyvus, patikimas, ir pakankamas atsakymas į klausimą dėl šaldytos skumbrės tariamo užterštumo. Būtų gautas objektyviai teisingas atsakymas į keliamą klausimą dėl užterštumo, kuriam atsakyti reikia specialių žinių. Pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė gintis nuo nepagrįstų kaltinimų skumbrės užterštumu, kai yra visi laboratoriniai tyrimai, kad veterinarinės tarnybos inkriminuojamo užterštumo objektyviai nėra.

13. Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Tarnyba atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Gavus atstovavimo dokumentus Tarnybos Pilies pasienio ir veterinarijos posto (poskyrio) pareigūnams nekilo abejonių dėl asmens, atsakingo už siuntą. Pareiškėjas yra importavęs ne vieną gyvūninio produkto siuntą, kai importo metu pareiškėją atstovavo UAB „Fondera“. Šis faktas tik patvirtina, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo atstovo yra tik gynybinė pozicija. Atsakovas pabrėžia, kad visi importuojamos siuntos tikrinimo veiksmai (dokumentinis, atitikties, fizinis) buvo atlikti vienu metu, dalyvaujant asmeniui, atsakingam už siuntą, kuris vadovaujantis Tvarka prisiima atsakomybę dėl Tvarkoje nurodytų patikrinimų. Pareiškėjo argumentas, kad produkcijos mėginio paėmimo metu nedalyvavo nė vienas jo atstovas ar įgaliotas asmuo ir tai yra dar vienas šiurkštus procedūrinis pažeidimas, atsakovo tvirtinimu, neatitinka tikrovės ir klaidina Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT).

13.2. Atrinkus mėginį buvo surašytas 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos aktas. Asmuo, atsakingas už siuntą, nepageidavo, kad būtų paimtas atsarginis mėginys (tai patvirtina 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos akte žymoje „Atsarginis

mėginys“ UAB „Konteka“ atstovo parašas. Be to, atsakovas pažymi, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos akte yra aiškiai nurodyta, jog valstybinis mėginys paimtas Tarnybos Pilies pasienio ir veterinarijos poste (poskyryje). Taigi, valstybinis mėginys buvo paimtas tam skirtoje uždaroje patalpoje, iš karto patalpintas į teisės aktų reikalavimus atitinkančią tarą ir užplombuotas. 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos akte yra nurodytos plombos Nr. 0120799. 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos akte taip pat nurodytas mėginio paėmimo laikas, t. y. 2018 m. rugpjūčio 8 d., 9 val. 15 min., taip pat nurodyta aplinkos temperatūra +18. Mėginys tą pačią dieną buvo pristatytas į Institutą.

13.3. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas įvertinus tą faktą, kad 2018 m. rugpjūčio 28 d. tyrimų protokole pateikta tyrimo rezultatų išvada, kurioje nustatyta, jog tirta žuvis neatitinka Komisijos Reglamento (EB) Nr. 1881/2006 priedo 3.2.13 punkto reikalavimų. Esamoje faktinėje situacijoje produktų tiekimo rinkai uždraudimas yra vienintelė galima administracinio poveikio priemonė, leidžianti pasiekti jos tikslus. Tarnyba pažymi, kad dėl nustatytų pažeidimų gal kilti pavojus tokio maisto vartotojams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo turtiniai interesai negali nusverti viešojo intereso.

13.4. Skundžiamu sprendimu Palangos tarnyba uždraudė tiekti rinkai tik vieną partiją žuvies, kurios Nr. 1SJE28C95, t. y. administracinio poveikio priemonės visai pareiškėjo siuntai nepritaikė, o rekomendavo dėl kitų siuntos partijų (ne tos pačios partijos) atlikti laboratorinius tyrimus. Atsižvelgiant į Palangos tarnybos rekomendaciją atlikti kitų siuntos partijų (ne tos pačios partijos), 2018 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas savikontrolės tikslais pateikė Institutui 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašymą su mėginiu, prašydamas atlikti tos pačios partijos Nr. 1SJE28C95 šaldytos žuvies cheminius tyrimus. Institutas surašė 2018 m. rugsėjo 14 d. tyrimų protokolą, kuriame konstatuota, kad kadmio kiekis tirtoje žuvyje Komisijos Reglamento (EB) Nr. 1881/2006 priedo 3.2.13 punkte nustatytos didžiausios leistinos kadmio koncentracijos skumbrėje. 2018 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas pateikė Palangos tarnybai prašymą, kuriame paprašė Palangos tarnybos pareigūnų dalyvauti atrenkant kitų siuntos partijų šaldytos žuvies laboratoriniams tyrimams atlikti. 2018 m. rugsėjo 5 d. dalyvaujant Palangos tarnybos pareigūnams (pareigūnai mėginių neatrinko), pareiškėjas atrinko keturių skirtingų partijų (savo nuožiūra ir tos Ginčo partijos) mėginius laboratoriniams tyrimams atlikti. Atrenkant mėginius pareiškėjas savo nuožiūra užpildė mėginių paėmimo tirti aktus ir ant jų pasirašė Palangos tarnybos pareigūnai, nurodydami, kad dalyvavo mėginių atrinkime. Pareiškėjas kreipėsi su raštais į Palangos tarnybą, nurodydamas, kad atlikti tyrimai parodė, jog kadmio koncentracija tirtoje žuvyje neviršijo leistinos normos ir paimant mėginius nebuvo laikomasi LST ISO 1613:2000 reikalavimų. Tarnyba pažymėjo, kad Palangos tarnyba 2018 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 44D2-(44.5)-414 „Dėl Jūsų prašymo“ pateikė atsakymą į visus pareiškėjo raštus, kuriame nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir proporcingas, kad abejoti valstybinio mėginio tyrimo rezultatais nėra jokio pagrindo.

13.5. Tarnyba pažymi, aplinkybė, kad paskesnių tyrimų metu Ginčo partijoje nebuvo nustatytas kadmio koncentracijos viršijimas, nesudaro pagrindo teigti, kad valstybinis mėginys buvo atrinktas netinkamai ir nepaneigia valstybinio mėginio tyrimo rezultatų (Tyrimo protokolas 1). Atkreipia dėmesį, kad kiekvieno mėginio tyrimo rezultatai gali būti vertinami tik su pateiktu mėginiu (pavyzdžiui, ne kiekviena žuvis gali būti užteršta kadmiu). Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nesutinka, kad būtų imti pakartotiniai Ginčo partijos mėginiai. Tarnyba taip pat nurodo, kad jeigu konkrečiame rajone žvejyba yra leidžiama, tai nereiškia, kad šiame rajone nepasitaiko atvejų, kai nustatoma, jog žuvis yra nesaugi. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad 2012 m. balandžio 17 d. RASFF sistema buvo pranešta, kad šaldytoje žuvyje iš Peru nustatyta padidinta kadmio koncentracija, kas leidžia daryti išvadą, jog šis teršalas šiai vietovei (Peru) yra būdingas.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos tarnybos 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 44R3-57, kuriuo uždrausta į rinką tiekti 13 000 kg šaldytos skumbrės partiją Nr. 1SJE28C295 (Ginčo partija), dėl joje nustatyto per didelio kadmio (Cd) kiekio, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos aktu fiksuotu Ginčo partijos mėginio paėmimu.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

18. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

20. Bylos duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad: Palangos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 31 d. skundžiamu sprendimu uždraudė į rinką tiekti Ginčo partiją (t. y. šaldytos skumbrės partiją Nr. 1SJE28C295; kilmės šalis Peru (PE), gamintojas Pesquera Hayduk S. A.; pagaminimo data 2018 m. kovo 29 d.; tinka vartoti iki 2020 m. kovo 28 d.; supakuota dėžėse po 20 kg (neto svoris), bruto svoris 21,5 kg; veterinarinio sertifikato Nr. 17718-2018; viso 650 dėžių – 13 000 kg (neto svoris)), dėl joje nustatyto per didelio kadmio (Cd) kiekio, t. y. tirtame mėginyje nustatytas kadmio kiekis – 0.322+/-0,048 mg/kg (skumbrėse didžiausias leidžiama koncentracija yra 0,10 mg/kg) (1 t., b. l. 5–6); skundžiamame sprendime išvada, kad Ginčo partijoje yra per didelis kadmio (Cd) kiekis grindžiama išimtinai 2018 m. rugpjūčio 28 d. tyrimų protokolu (1 t., b. l. 105–106); 2018 m. rugpjūčio 28 d. tyrimų protokole, be kita ko, nurodyta, kad tyrimas atliktas Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (Institutas), kad tiriamas buvo 2018 m. rugpjūčio 12 d. Institutui pateiktas mėginys, kurį 2018 m. rugpjūčio 8 d. paėmė Tarnybos Pilies pasienio veterinarijos posto (poskyrio) veterinarijos gydytoja E. G. pagal LST ISO 1613:2000, kad mėginio paėmimas įformintas Aktu Nr. 36 (1 t., b. l. 7–8, 87–88), o atliktas tyrimas yra susijęs tik su pateiktu mėginiu; Akto Nr. 36 turinys, be kita ko, patvirtina, kad mėginio paėmimą reglamentuojantis teisės aktas – LST ISO 1613:2000, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos aktą be veterinarijos gydytojos E. G. pasirašė ir vairuotojas R. D., kurio parašu patvirtinta ir tai, kad „atsarginis mėginys nepaimtas“, nurodžius, kad ši informacija patvirtinta „mėginio savininko parašu“.

21. Pareiškėjas teigia, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. paimant mėginį buvo šiurkščiai pažeistas Standarto 5.4.2 punktas ir dėl to nebuvo galimybės jo ištirti pakartotinai. Tarnyba, nesutikdama su šiais pareiškėjo argumentais, teigia, kad asmuo, atsakingas už siuntą, nepageidavo, kad būtų paimtas atsarginis mėginys ir kad tai patvirtina 2018 m. rugpjūčio 8 d. tarnybos akte žymoje „Atsarginis mėginys“ esantis UAB „Konteka“ atstovo parašas.

22. Valstybinių mėginių paėmimas laboratoriniam tyrimui reglamentuojamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. B1-883 (Tarnybos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. B1-284 redakcija) patvirtintais Valstybinių mėginių paėmimo laboratoriniam tyrimui nurodymais (toliau – Nurodymai). Nurodymų 3 punkte įtvirtintos mėginio, atsarginio mėginio ir valstybės mėginio sąvokos ir nustatyta, kad: mėginys – ėminys arba jo dalis, paruošta arba iš karto tinkanti tirti (bio)cheminiais, fizikiniais-cheminiais, mikrobiologiniais, jusliniais ir kitokiais būdais; atsarginis mėginys – savininko pageidavimu valstybinio mėginio ėmimo metu, laikantis valstybinio mėginio ėmimo, pakavimo, plombavimo sąlygų, paimtas mėginys, kuris teisės aktų nustatyta tvarka paliekamas savininkui; valstybinis mėginys – įgaliotojo pareigūno valstybinės kontrolės metu paimtas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kontroliuojamų prekių mėginys. Nurodymų 5 punkte nustatyta, kad, vykdant ūkio subjektuose valstybinę maisto ir valstybinę veterinarinę kontrolę, produktų mėginiai imami vadovaujantis atitinkamais mėginių paėmimą reglamentuojančiais teisės aktais. Žuvies ir jų produktų mėginių, skirtų jusliniams, fizikiniams ir cheminiams rodikliams nustatyti, paėmimas reglamentuojamas LST ISO 1613:2000. Standarto 5.4.2 punkte, reglamentuojant mėginių sudarymą, įtvirtinta: „Jei žuvų ir jų produktų kokybę tiria kontrolės organizacijos, kiekvieno pavadinimo mėginys dalijamas į tris dalis. Dvi mėginio dalys supakuojamos į tarą, kuri plombuojama arba žymima spaudu taip, kad neatidarius taros, būtų neįmanoma pakeisti mėginį. Jos siunčiamos į kontrolės organizacijos laboratoriją. Trečioji mėginio dalis nepakuojama ir tiriama įmonės gamintojos laboratorijoje arba, kaip dvi pirmosios, siunčiama į pasirinktą laboratoriją. Kontrolės organizacijos laboratorijoje tiriama tik viena mėginio dalis. Antroji išpakuojama tik tuo atveju, kai kyla nesutarimų su gamintoju dėl pirmosios mėginio dalies kokybės. Tada antroji mėginio dalis tiriama dalyvaujant įmonės gamintojo atstovui“.

23. Nutarties 20 punkte nustatytas aplinkybes įvertinus paminėto Nurodymuose ir Standarte įtvirtinto teisinio reguliavimo (Nutarties 22 p.) kontekste, konstatuotina, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. paimtas ir Aktu Nr. 36 įformintas Ginčo partijos mėginys laikytinas „valstybiniu mėginiu“, t. y. įgaliotojo pareigūno valstybinės kontrolės metu paimtu Tarnybos kontroliuojamų prekių mėginiu. Akte Nr. 36 padarytas įrašas „atsarginis mėginys nepaimtas“ reiškia, kad tuo metu nebuvo paimtas mėginys pagal savininko (šiuo atveju – pareiškėjo) pageidavimą, kuris paliekamas savininkui. Tai, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. buvo paimtas tik Ginčo partijos valstybinis mėginys ir nebuvo imamas atsarginis mėginys, nepaneigia iš Nurodymų 5 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo kylančios pareigos kontrolės organizacijos (Tarnybos) įgaliotam pareigūnui imant Ginčo partijos valstybinį mėginį, taip pat jį sudarant, laikytis mėginių paėmimą, sudarymą ir paruošimą reglamentuojančių teisės aktų, inter alia (be kita ko) iš Standarto 5.4.2 punkte kylančios pareigos – kiekvieno pavadinimo mėginį padalinti į tris dalis, o antrąją išpakuoti tik tuo atveju, kai kyla nesutarimų su gamintoju dėl pirmosios mėginio dalies kokybės, ir šią dalį tirti dalyvaujant įmonės gamintojo atstovui.

24. Atsižvelgdama į kilusio ginčo dalyką, proceso šalių argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, susijusių su Standarto 5.4.2 punkto vykdymu sudarant ir tiriant 2018 m. rugpjūčio 8 d. paimtą, Aktu Nr. 36 įformintą Ginčo partijos mėginį, vertinimas turi esminę reikšmę vertinant skundžiamo Palangos tarnybos 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Nuo to, ar nagrinėjamu atveju Tarnyba tinkamai įgyvendino Standarto 5.4.2 punktą, tiesiogiai priklauso, ar nagrinėjamu atveju buvo sudarytos sąlygos paminėtame punkte įtvirtinta tvarka išspręsti tarp pareiškėjo ir Tarnybos kilusius nesutarimus dėl pirmosios 2018 m. rugpjūčio 8 d. paimto Ginčo partijos mėginio dalies kokybės. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, nerinko ir netyrė su tuo susijusių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad sudarant ir tiriant 2018 m. rugpjūčio 8 d. paimtą Ginčo partijos mėginį buvo pažeista iš Standarto 5.4.2 punkto kontrolės organizacijai (Tarnybai) kylanti pareiga – kiekvieno pavadinimo mėginį padalinti į tris dalis, o antrąją išpakuoti tik tuo atveju, kai kyla nesutarimų su gamintoju dėl pirmosios mėginio dalies kokybės, ir šią dalį tirti dalyvaujant įmonės gamintojo atstovui – teismui reikėtų kitų bylos įrodymų kontekste spręsti dėl iš esmės pagrindinio įrodymo, kuriuo grindžiamas skundžiamas Palangos tarnybos 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas – 2018 m. rugpjūčio 28 d. tyrimų protokolo (jame pateiktos informacijos apie Ginčo partijoje nustatytą per didelį kadmio (Cd) kiekį) – patikimumo.

25. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus apie vėlesnius Ginčo partijos tyrimus ir faktą, kad šiais tyrimais Ginčo partijoje nebuvo nustatytas kadmio koncentracijos viršijimas, tačiau iš esmės šių įrodymų netyrė, t. y. nevertino jų įrodomosios reikšmės, nenustatė jų ryšio su įrodinėjimo dalyku, jų leistinumo, patikimumo. Teismas, be kita ko, nenustatė, ar atliekant vėlesnius Ginčo partijos tyrimus buvo tinkamai paimti mėginiai (t. y. netyrė su

tuo susijusių rašytinių įrodymų, neapklausė Ginčo partijos mėginių paėmimo procese dalyvavusių asmenų, įskaitant ir Tarnybos atstovus, ir pan.). Atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. rugsėjo 11 d. iš Lenkijos gauti dokumentai (žr. 1 t., b. l. 40–50, 127–130) neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti, darytina išvada, kad teismas, atlikdamas šių dokumentų tyrimą, pažeidė procesines teisės normas.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

27. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos delikatesai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui

nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________




NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a7ec4d500c8011ea9d279ea27696ab7b

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pietarių kuras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pietarių kuras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Pietarių kuras“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. gegužės 9 d. raštą Nr. (23.1-08-3-5)RNA14537 „Dėl išieškojimo iš UAB „Pietarių kuras“ vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu VMI siekia išieškoti iš jo 40 177,31 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir su juo susijusių sumų skolą pagal Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2017 m. balandžio 28 d. prašymą. Nesutikdamas su šiuo Sprendimu, pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo įteikti jokie pirminiai Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentai, kurių pagrindu UAB „Pietarių kuras“ atžvilgiu buvo apskaičiuota minėta suma. Pareiškėjas iki Sprendimo gavimo dienos nieko nežinojo apie Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą, į pareiškėją nesikreipė jokia kompetentinga Lenkijos Respublikos institucija, tame tarpe ir Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius.

3. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Jame nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, tačiau nėra nurodyta jokios informacijos dėl mokestinės nepriemokos atsiradimo priežasčių ar teisinio pagrindo. Ši informacija pareiškėjui iki šiol nėra žinoma.

4. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju atsakovas, visų pirma, privalėjo įvertinti Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentus ir tik tada priimti juos vykdyti, nes priešingu atveju yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktas vykdymui suvienodintas dokumentas neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, nes jame nėra nurodyta reikalavimo aprašymo bei pirminio dokumento, kurio pagrindu leidžiama vykdyti išieškojimą. Nesant šios informacijos, toks dokumentas negali būti laikomas teisėtu, tokio dokumento pagrindu negalimas išieškojimo vykdymas Lietuvoje. VMI neabejotinai pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 straipsnį, kuris reglamentuoja bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais. Atsižvelgiant į tai, kad priimant Sprendimą buvo padaryti šiurkštūs procesiniai teisės pažeidimai, jis priimtas neturint pakankamai įrodymų, pateikti dokumentai neatitiko jiems numatytų formos bei turinio reikalavimų, pareiškėjas nebuvo iš anksto supažindintas su jokia susijusia informacija, jis turi būti panaikintas.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad Lenkijos Respublika kreipėsi į Lietuvos vykdančiąją instituciją – VMI – dėl PVM bei su juo

susijusių sumų išieškojimo. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą bei taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Jokių kitų privalomų dokumentų, kuriuos turėtų pateikti prašančioji institucija Lietuvos mokesčių administratoriui, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant

mokesčius įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nenumato, todėl VMI pagrįstai pradėjo išieškojimo procedūras iš pareiškėjo pagal Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus prašymą. VMI, prieš pradėdama vykdyti prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neprivalo aiškintis pareiškėjo nurodytų aplinkybių (pareiškėjui žinoma apie pirminį sprendimą ar ne, ar jis įteiktas ir pan.).

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus prašyme nurodytų duomenų matyti, jog Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius patvirtino, kad egzistuoja Įstatymo 10 straipsnyje 4 dalyje nustatytos sąlygos. Tai reiškia, kad VMI turėjo informacijos, jog prašančiosios institucijos valstybėje (Lenkijos Respublikoje) buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros. Suvienodintuose dokumentuose yra nurodyta visa Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta informacija, kuri turi atsispindėti tokio pobūdžio dokumente. VMI nevertina prašančios institucijos pateikto vykdymą leidžiančio dokumento pagrįstumo bei teisėtumo, toks sprendimas pripažįstamas ir yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

8. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, jog VMI nėra gavusi iš prašančiosios institucijos jokio dokumento dėl procedūros atšaukimo, todėl VMI neturi pagrindo atsisakyti vykdyti prašymą. Šiuo metu išieškojimas yra sustabdytas.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad prašančioji Lenkijos Respublikos institucija pateikė VMI prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo remiantis leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neužginčytas, ir akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Iš to teismas nustatė, kad šiuo atveju prašančioji Lenkijos Respublikos institucija patvirtino, jog egzistuoja išimtis iš Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informacijos, jog prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, kad nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog prašančioji Lenkijos Respublikos institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras, ir todėl toks Lenkijos Respublikos prašymas neturėjo būti priimtas vykdyti, yra nepagrįstas.

11. Teismas pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą M. K. byloje, C-233/08, 44 p.). Ši pozicija atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje teismas yra nurodęs, jog Įstatymo nuostatos suponuoja, kad, išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant teisės aktuose nustatytų išimčių, jį vykdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-398/2007).

12. Vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad VMI, gavusi iš Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos prašymą vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjo teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti vykdymą leidžiančio dokumento teisėtumo, o vykdymą leidžiančiame dokumente pateikta pakankama esminė informacija, teismas konstatavo, jog vykdymą leidžiantis

dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl jis tiesiogiai pripažįstamas ir, nesant Įstatymo 16 straipsnyje nustatytų pagalbos neteikimo ar viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalo būti vykdomas, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai. Taigi pareiškėjo argumentas, kad atsakovas iš pradžių privalėjo įvertinti Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentus, o paskui priimti sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, yra nepagrįstas. Teisės aktai nesuteikia teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateikto vykdymui suvienodinto dokumento neatitikimo tokiam dokumentui keliamų procesinių reikalavimų.

13. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu. Jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo pateiktas pirminis Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentas, kurio pagrindu UAB „Pietarių kuras“ atžvilgiu buvo apskaičiuoti mokesčiai, nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu pažeidimu, nes pareiškėjas buvo informuotas apie Lenkijos Respublikoje priimtą sprendimą tiek Sprendime, tiek 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-19551 „Dėl UAB „Pietarių kuras“ prašymo“, todėl pareiškėjas suprato, kokiu pagrindu vyksta išieškojimas. Be to, teismo posėdžio metu buvo pateiktas Lenkijos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 2 d. sprendimas dėl prekių ir paslaugų mokesčio už ataskaitinius laikotarpius nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2014 m. sausio mėn.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas turi galimybę ginčyti Lenkijos Respublikos dokumentus, kuriais remiantis atsakovui buvo pateiktas prašymas vykdyti išieškojimą bei suvienodintas dokumentas, kompetentingose Lenkijos Respublikos institucijose.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą patikrinti, ar atsakovas įsitikino, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti (MAĮ 28 str. 2 d.). Teismas, nustatęs, jog atsakovas tokių veiksmų nesiėmė ir nepatikrino užsienio institucijos veiksmų, privalėjo panaikinti be pagrindo priimtą Sprendimą.

17. Šiuo atveju užsienio institucija turėjo ir galėjo pasiekti savo tikslą švelnesnėmis, pareiškėją mažiau varžančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, informuoti pareiškėją apie susidariusią situaciją dėl mokesčių nepriemokos. Tokie prašančiosios institucijos veiksmai suteiktų pareiškėjui galimybę apginti savo pažeistas teises ar įvykdyti prašančiosios institucijos reikalavimus jo teises mažiau varžančiais būdais.

18. Sprendimo turinys neleido pareiškėjui suprasti jo priėmimo teisinio ir faktinio pagrindo. Sprendimas yra lakoniškas, jame įvardijamos tik bendrosios teisės normos. Toks dokumentas negali būti laikomas teisėtu, šio dokumento pagrindu negalimas išieškojimo vykdymas Lietuvoje.

19. Atsakovas, nepatikrindamas, ar suvienodintas dokumentas atitinka visus jam keliamus procesinius reikalavimus, ir priimdamas tokį dokumentą vykdyti, atliko neteisėtus veiksmus (Įstatymo 10 str. 2 d.). Dokumente nėra pateiktas nei reikalavimo aprašymas, nei pirminis dokumentas, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas.

20. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė bei nevertino pareiškėjo teismo posėdyje pateiktų dokumentų. Iš Varšuvos vaivadijos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, priimto byloje Nr. IIISAAVa 1971/16, turinio matyti, jog sprendimas buvo priimtas dėl prekių ir paslaugų mokesčio už ataskaitinius laikotarpius nuo 2013 m. liepos iki 2013 m. sausio, t. y. už tą patį laikotarpį, už kurį pareiškėjui buvo priskaičiuoti ir šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra išieškomi mokesčiai už komercinį tarpininkavimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas vykdė pirkimą-pardavimą, o ne komercinį tarpininkavimą. Dėl šios priežasties šiuo metu vykdomas išieškojimas yra negalimas. VMI privalėjo sustabdyti išieškojimą iš pareiškėjo ir nedelsdamas kreiptis į Lenkijos Respublikos mokesčių administratorių dėl išieškojimo galimumo pagrindimo/patvirtinimo.

21. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas pažymi, kad jis 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-19551 „Dėl UAB „Pietarių kuras“ prašymo“ suteikė informaciją pareiškėjui apie iš Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus gautą prašymą, jo pateikimo pagrindą, Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus paskaičiuotą mokestinę nepriemoką ir laikotarpį, už kurį ji paskaičiuota, reikalavimo nustatymo datą bei kitą informaciją, susijusią su iš Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus gautais dokumentais, leidžiančiais vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, iš ko darytina išvada, jog pareiškėjas suprato, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas konkretus sprendimas, ir kokiu pagrindu bus vykdomas išieškojimas, juo labiau, jog teismo posėdžio metu buvo pateiktas Lenkijos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 2 d. sprendimas, kas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas disponavo informacija apie jo atžvilgiu Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

23. Atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais kriterijais, bylos nagrinėjimo teisme metu pagal Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktą prašymą ir suvienodintus dokumentus išieškojimo iš pareiškėjo nebuvo pradėjęs, o gavęs Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2017 m. spalio 20 d. pranešimą ir prašymą sustabdyti bet kokius veiksmus, kurių buvo imtasi, 2017 m. spalio 25 d. sustabdė prievolių vykdymą pagal užsienio valstybės prašymą, kuris realiai ir nebuvo pradėtas vykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. gegužės 9 d. rašto Nr. (23.1083-5)RNA14537 „Dėl išieškojimo iš UAB „Pietarių kuras“ vykdant užsienio valstybės prašymą“ teisėtumas.

25. Lenkijos Respublikos prašančioji institucija pateikė VMI 2017 m. balandžio 13 d. prašymą vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių Nr. PL_LT_2569BIZ17_20170968G1_20170413_b_RR ir nustatytos formos suvienodintus dokumentus Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_2, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_3, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_4, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_1, kurie patvirtina pareiškėjo prievolę sumokėti 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolą.

26. VMI 2017 m. gegužės 9 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pranešė pareiškėjui apie prievolę sumokėti 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolą; taip pat informavo, kad 2017 m. balandžio 28 d. buvo gautas Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus prašymas vykdyti reikalavimą iš UAB „Pietarių kuras“ dėl 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolos išieškojimo; nurodė, kad pareiškėjas gali prašomą išieškoti skolą užginčyti.

V.

27. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) <…> pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas <…>; 3 dalyje – jog Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. <…>; 4 dalyje – kad, jei kitaip nenumatyta Europos Sąjungos teisės aktuose arba atitinkamose tarptautinėse sutartyse, bendradarbiaujant su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis), taikomi šio Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje išdėstyti principai; 5 dalyje – jog bendradarbiaujant su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis), taip pat taikomos šio Įstatymo 28 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatos. MAĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių

administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir: 1) kreipiamasi dėl būtinos pagalbos; 2) užtikrinama, kad teikiama informacija bus naudojama išimtinai apmokestinimo ar mokesčių teisės pažeidimų tyrimo tikslais; 3) patenkinus kreipimąsi nebus pažeisti Lietuvos Respublikos ar jos asmenų teisėti interesai ir nebus paskleista valstybės, tarnybos, profesinę, komercinę ar kitą įstatymų saugomą paslaptį sudaranti informacija; 4) bus užtikrintas informacijos slaptumas; 5) užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti.

28. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

29. Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.), skirto 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, p. 1) įgyvendinimui užtikrinti, 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai, gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.

30. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti.

31. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.

32. Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje.

33. Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas. <…> Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą gali būti pridėti kiti prašančiojoje valstybėje narėje išduoti su reikalavimu susiję dokumentai.

34. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.

VI.

35. Kaip jau buvo minėta prieš tai, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. gegužės 9 d. rašto Nr. (23.1 08 3-5)RNA14537 „Dėl išieškojimo iš UAB „Pietarių kuras“ vykdant užsienio valstybės prašymą“ (I t., b. l. 12) teisėtumas. Šis Sprendimas buvo priimtas gavus Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2017 m. balandžio 13 d. prašymą vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių (I t., b. l. 45–59) bei suvienodintus dokumentus, leidžiančius vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES (I t., b. l. 13–26).

36. Įstatymo 10 straipsnio nuostatos, aiškinant jas kartu su Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsniu, suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Dėl nurodytų motyvų Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami.

37. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturi jo kaip nors pripažinti, o gali tik spręsti, ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant jis negali būti vykdomas (kai reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje), ar turi informacijos, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, ar nėra įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (Įstatymo 10 ir 12 str.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2017 m. balandžio 13 d. suvienodintų dokumentų turinį (I t., b. l. 45–59), nustatė, kad juose yra nurodyti pagrindiniai Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyti būtini duomenys. Minėti dokumentai buvo pateikti pareiškėjui kartu su ginčijamu 2017 m. gegužės 9 d. Sprendimu, papildomos informacijos atsakovas suteikė pareiškėjui 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. (23.1-08.)RNA-19551 (I t., b. l. 60). Pažymėtina ir tai, kad Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius savo prašyme atsakovui patvirtino, jog reikalavimas pareiškėjui neužginčytas (I t., b. l. 46).

39. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas teisminį procesą dėl jam priskaičiuotos mokestinės nepriemokos nurodė pradėsiąs Lenkijos Respublikoje tuomet, kai atsakovas jau buvo priėmęs ginčijamą Sprendimą (I t., b. l. 5–6). Atsakovas, atsižvelgęs į susidariusią situaciją, prieš tai paminėtame 2017 m. birelio 14 d. rašte nurodė pareiškėjui, jog nepradės nesumokėtos nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo, kol Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius pareikš savo sprendimą šiuo klausimu. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pažymėjo, jog gavęs Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2017 m. spalio 20 d. pranešimą ir prašymą sustabdyti bet kokius veiksmus, kurių buvo imtasi, 2017 m. spalio 25 d. sustabdė prievolių vykdymą pagal užsienio valstybės prašymą, kuris realiai ir nebuvo pradėtas. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui dokumentus apie teisminius procesus Lenkijos Respublikoje dėl jam apskaičiuotos mokestinės nepriemokos.

40. Apibendrinant prieš tai išdėstytas faktines aplinkybes, matyti, kad nagrinėjamu atveju suvienodintuose dokumentuose, kuriais leidžiama vykdyti išieškojimą, yra visa informacija, kuri, kaip yra nurodyta Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, turi būti išdėstyta tokio pobūdžio dokumente. Kaip minėta, suvienodinti dokumentai pareiškėjui buvo išsiųsti kartu su ginčijamu Sprendimu. Pareiškėjas nurodė atsakovui, jog kreipsis į Lenkijos Respublikos teismines institucijas dėl jam apskaičiuotos mokestinės nepriemokos. Atsakovas, pareiškėjo prašymu, teikė jam papildomos informacijos, nurodė, kad nepradės mokestinės nepriemokos išieškojimo iki Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius pareikš savo sprendimą šiuo klausimu. Todėl nepagrįsti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui nurodomi motyvai, jog jam buvo nežinoma informacija dėl mokestinės nepriemokos pobūdžio, atsiradimo pagrindo ar panašių aplinkybių.

41. Be to, motyvai dėl kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašomos išieškoti mokestinės nepriemokos pagrįstumo negali turėti reikšmės vertinant Lietuvos mokesčių administratoriaus, vykdančio pagalbos prašymą dėl minėtos nepriemokos išieškojimo, sprendimų ar veiksmų teisėtumą, nes Lietuvos mokesčių administratorius neturi teisės vertinti

suvienodinto dokumento pagrįstumo. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo argumentai dėl mokestinės nepriemokos pagrįstumo neturi esminės reikšmės ir nagrinėjant skundą dėl Lietuvos mokesčių administratoriaus sprendimų ar veiksmų teisėtumo administraciniame teisme. Šias išvadas netiesiogiai patvirtina taip pat ir Įstatyme nustatyta ginčų nagrinėjimo tvarka, būtent nuostata, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos, t. y. šiuo atveju Lenkijos Respublikos institucijos (Įstatymo 15 str. 1 d.).

42. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą patikrinti, ar atsakovas įsitikino, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti (MAĮ 28 str. 2 d. 5 p.), nurodo, jog pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų. Nagrinėjamu atveju Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius patvirtino, jog prašančios institucijos valstybėje buvo taikomos atitinkamos reikalavimo įvykdymo procedūros, tačiau visa reikalavimo suma negali būti išieškota (I t., b. l. 46). Nagrinėjamos bylos kontekste ši aplinkybė patvirtinta, kad atsakovas šiuo atveju įsitikino, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti. Kokiu kitu būdu atsakovas turėjo įsitikinti, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti, pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodo, todėl nagrinėjami pareiškėjo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

43. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog užsienio institucija turėjo ir galėjo pasiekti savo tikslą švelnesnėmis, pareiškėją mažiau varžančiomis priemonėmis, pasisakytina, kad šios administracinės bylos ginčo dalykas yra VMI priimtas ginčijamas Sprendimas, o ne prašančiosios institucijos veiksmai ar galimi kiti ginčo situacijos išsprendimo būdai, todėl analizuojami pareiškėjo argumentai atmetami kaip teisiškai nereikšmingi šios administracinės bylos teisingam išnagrinėjimui.

44. Pareiškėjo pateiktas Varšuvos vaivadijos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas buvo priimtas VMI jau priėmus ginčijamą Sprendimą, todėl jo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi. Šis teismo sprendimas turėtų būti įvertintas Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus jo pateikto prašymo ir suvienodintų dokumentų Lietuvos mokesčių administratoriui kontekste ir galėtų būti pagrindas teikti jam pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą, ko pasekoje VMI galėtų priimti sprendimą sustabdyti išieškojimą arba jį nutraukti (Įstatymo 12 str. 1 d.).

45. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį byloje Nr. A602-133/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį byloje Nr. AS602-1207/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės d. nutartį byloje Nr. A-465-602/2016; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. eA-1055-602/2018).

46. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo teikiami įrodymai, patvirtinantys faktinės padėties pasikeitimą po skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo, neturi reikšmės nagrinėjamos bylos dėl administracinio akto teisėtumo išsprendimui, bet gali sudaryti faktinį pagrindą pareiškėjui kreiptis į viešojo administravimo subjektą dėl priimto administracinio sprendimo pakeitimo, panaikinimo ar naujo administracinio sprendimo priėmimo, ar viešojo administravimo subjektui savo iniciatyva spręsti klausimą dėl savo priimto sprendimo pakeitimo, panaikinimo ar naujo administracinio sprendimo priėmimo.

47. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos

bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

48. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pietarių kuras“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. A-735-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00819-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 36(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9f0603200c8011ea9d279ea27696ab7b

1. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00230-C „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus bei neterminuoto leidimo laikyti ir įsigyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukti du ikiteisminiai tyrimai, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės reabilituojančiais pagrindais bei jam paskirta administracinė nuobauda, o tai, atsakovo vertinimu, suponuoja išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis ateityje, turėdamas ginklą, gali kelti realią grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei arba sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tačiau iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas bei administracinės nuobaudos paskyrimas lemia minėto teisinio pagrindo taikymą, t. y. priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Taip pat atsakovo pareigūnai nerinko ir nevertino pareiškėjo asmenybę apibūdinančių duomenų.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas pradėjo galioti nuo 2011 m. kovo 1 d. Iki tol galiojusiame Įstatymo 17 straipsnyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija), kuriame taip pat buvo nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai, analogo nagrinėjamam ginčui taikytinam Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-447 redakcija) nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal „kokybinį“ bei aktualumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas Nr. 73-1-00617-06 pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas 2006 m. rugpjūčio 28 d., o nutrauktas 2007 m. balandžio 4 d. Taigi, atsakovas, vertindamas pareiškėjo asmenybę ir jo pavojingumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto atžvilgiu, negalėjo vertinti jo ankstesnio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 38 straipsnį, t. y. procesinio sprendimo iki minėto Įstatymo straipsnio pakeitimo, ir vertinti tai kaip pareiškėją neigiamai apibūdinančius duomenis. Pareiškėjas niekada neginčijo ir neginčija sprendimo, kuriuo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnio nuostatas, 2015 m. gruodžio 8 d. ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu nutraukiant, bei administracinio teisės pažeidimo, už kurį jis buvo nubaustas 2015 m. balandžio 8 d. Nurodytos aplinkybės negali turėti esminės įtakos jo pavojingumo ir grėsmingumo konstatavimui. Pagal BK 40 straipsnio 7 ir 8 dalis, jeigu asmuo per laidavimo terminą nepadarė baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo, jo atžvilgiu negali būti taikomos jokios poveikio priemonės, asmuo laikomas visiškai reabilituotu. Pareiškėjas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvo atleistas 2016 m. sausio 1 d. įsiteisėjusiu nutarimu, laidavimo terminas baigėsi 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 194 straipsnio 3 dalį. Mažeikių rajono policijos komisariatas 2015 m. balandžio 8 d. priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 73N28648948-15 ir paskyrė pareiškėjui 150 Eur dydžio baudą. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 20 d. nutartimi skundžiamą nutarimą pakeitė ir konfiskavo iš pareiškėjo 2 vnt. šovinių. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 10 d. Vadovaujantis tuo metu galiojusio ATPK 36 straipsnio nuostata, kad jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda, tai reiškia, kad ginčijamo sprendimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog ginčijamame sprendime atsakovas nepaminėjo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nutarties, kas rodo, jog toks procesinis sprendimas atsakovui nebuvo žinomas, taigi, nebuvo surinkta ir tuo pačiu įvertinta visa medžiaga, turinti esminės reikšmės ginčijamo sprendimo priėmimui. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam reabilituotu. Priimtas sprendimas yra ne tik neproporcingas, bet ir priimtas jau pasibaigus visiems įpareigojimams ir suėjus visiems terminams. Be to, Telšių AVPK Veiklos skyriaus pareigūnai 2016 m. sausio 1 d. priėmė priešingą sprendimą Nr. 16-IL-86-00060-e „Dėl ginklų grąžinimo“, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir

nepagrįstas ir šiuo aspektu.5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. balandžio 9 d., vadovaujantis Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 1V-693 patvirtinto Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo, tinkamumo naudoti nustatymo, tolesnio jų panaudojimo bei perduotų realizuoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų vertės apskaičiavimo aprašo (toliau – Aprašas) 35 punktu, buvo priimtas sprendimas Nr. 15IL8600244-e „Dėl ginklų ir šaudmenų paėmimo“, kurio pagrindu iš pareiškėjo buvo paimti ginklai, nes jam buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-12369-15 pagal BK 290 ir 286 straipsnius. Ikiteisminis tyrimas pradėtas, nes pareiškėjas, būdamas neblaivus, 2015 m. vasario 28 d., apie 20.40 val., Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini), nevykdydamas teisėtų policijos pareigūno reikalavimų bei siekdamas išvengti sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino Telšių AVPK Kriminalistinių tyrimų poskyrio vyriausiajam patruliui, vykdžiusiam tarnybos pareigas, taip pat įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus. Vadovaujantis Aprašo 37 punktu, Telšių AVPK 2016 m. sausio 21 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 16-IL-86-00060-e „Dėl paimtų iš E. K. ginklų grąžinimo“, kurio pagrindu pareiškėjui grąžinti ginklai nutraukus ikiteisminį tyrimą Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2015 m. gruodžio 8 d. nutarimu, kaltininką (pareiškėją) atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje, padarymą pagal laidavimą be užstato, laiduotoju paskiriant R. K. 2017 m. balandžio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 86-IS-25 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriuje atliekamų licencijavimo funkcijų įvertinimo“ (toliau – ir Išvada) nustatyta, jog buvo nesiimta priemonių, kad būtų neišduoti arba panaikinti leidimai laikyti (nešiotis) ginklus asmenims (tarp jų ir pareiškėjui), kai buvo turima duomenų, kad tokie asmenys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar tvarkai ar visuomenės saugumui. Ginklai buvo grąžinti neatsižvelgiant į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatų taikymą. Ištaisant Išvadoje nustatytus trūkumus, 2017 m. balandžio 27 d. Telšių AVPK buvo priimtas sprendimas Nr. 17IL86-00230-e panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000989 bei neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000989, išduotus pareiškėjui. Leidimo panaikinimą lėmė gauti duomenys apie pareiškėjo veiksmus (Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2015 m. gruodžio 8 d. nutarimas), kai jis 2015 m. vasario 28 d., apie 20.40 val., Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini), nevykdydamas teisėtų policijos pareigūno reikalavimų bei siekdamas išvengti sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino vyriausiajam patruliui, vykdžiusiam tarnybos pareigas, taip pat įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus. 2015 m. liepos 20 d. pareiškėjas buvo baustas administracine tvarka pagal ATPK 194 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2015 m. vasario 28 d. Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato patalpose, tuo metu dirbusiems pareigūnams atliekant jo dalinę apžiūrą, jo striukės vidinėje kišenėje buvo rasti ir išimti 2 vnt. neiššautų medžioklinių 12 kalibro šovinių, taip pat pareiškėjas atsisakė tikrintis neblaivumą (girtumą). Paminėti faktai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Be to, 2006 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 73-1-00617-06 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 4 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. 2017 m. balandžio 12 d. pareiškėjas padarė administracinį pažeidimą, viršijo greitį 29 km/h, už kurį baustas administracine tvarka. Tai, kad dėl pareiškėjo veiksmų nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nutraukus bylą pagal laidavimą ar jam susitaikius su nukentėjusiuoju, nėra reikšminga. Paminėti faktai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardintiems gėriams. Nustatytų faktų pagrindu neigiamai įvertintinas pareiškėjo elgesys, jo polinkis nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamos nuostatos į valstybėje nustatytą tvarką, pareiškėjas charakterizuojamas kaip negerbiantis valstybėje galiojančių įstatymų, pažeidinėjantis teisės normų reikalavimus, tai rodo jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, moralės normoms.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.8. Teismas nustatė, kad atsakovas, taikydamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, rėmėsi nustatytomis

faktinėmis aplinkybėmis apie du pradėtus ikiteisminius tyrimus, kurių vienas nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam

susitaikius (2007 m.), o kitas – atleidžiant pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (2015 m.). 2006 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 73-1-00617-06 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas), Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 4 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Be to, Mažeikių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2015 m. gruodžio 11 d. rezoliucija patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro 2015 m. gruodžio 8 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-12369-15 pareiškėjo atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 286 ir 290 straipsniuose, padarymo (įvykio metu buvo neblaivus) ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, laiduotoju paskiriant R. K. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras 2015 m. gruodžio 8 d. nutarime nurodė, jog pareiškėjas 2015 m. vasario 28 d., apie 20.40 val., Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini), nevykdydamas teisėtų policijos pareigūno reikalavimų bei siekdamas išvengti sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino vyriausiajam patruliui, vykdžiusiam tarnybos pareigas, taip pat įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus; pareiškėjas dėl pateikto pranešimo apie įtarimą kaltu prisipažino ir dėl to gailėjosi. Taip pat atsakovas įvertino ir aplinkybę, jog pareiškėjas 2015 m. liepos 20 d. baustas administracine tvarka pagal ATPK 194 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2015 m. vasario 28 d. Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato patalpose, tuo metu dirbusiems pareigūnams atliekant jo dalinę apžiūrą, jo striukės vidinėje kišenėje rado ir išėmė 2 vnt. neiššautų medžioklinių 12 kalibro šovinių bei vengė patikrinimo (atsisakė tai atlikti) dėl neblaivumo (girtumo), be to, 2017 m. balandžio 12 d. pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, t. y. viršijo greitį 29 km/val., už kurį baustas administracine tvarka.

9. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendė, kad ginčijamame sprendime nurodytos ir nagrinėjant administracinę bylą nepaneigtos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytų asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros. Pareiškėjo argumentai apie ginčijamo sprendimo nemotyvuotumą yra nepagrįsti, nes nagrinėjamu atveju priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas pateikė pakankamai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios nulėmė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto tinkamą taikymą. Iš ginčijamo sprendimo turinio galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas yra aiškus, todėl sprendimas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

10. Teismas pritarė atsakovo išvadai, jog padaryti pažeidimai liudija apie pareiškėjo polinkį nesilaikyti teisinio reguliavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, o tai pareiškėją charakterizuoja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, linkusį pažeisti teisės aktais nustatytas taisykles, leidžia pagrįstai spręsti apie galimą tokio elgesio keliamą pavojų asmenų sveikatai ir gyvybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai yra nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui.

11. Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362, 93 punkte nustatyta, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pagrindas yra aplinkybes, dėl kurių gali būti panaikinamas leidimas, patvirtinanti medžiaga. Ja remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Teismas, išanalizavęs Taisyklių XIII skyriaus nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau jo priėmimo momentas yra siejamas su objektyvių įrodymų (medžiagos) apie aplinkybes, dėl kurių jis gali būti panaikintas, surinkimu.

12. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovas objektyvius įrodymus turėjo 2016 m. sausio 1 d. priimdamas sprendimą „Dėl ginklo grąžinimo“, o ginčijamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2017 m. balandžio 27 d., šios aplinkybės nesudarė pagrindo teismui pripažinti šį sprendimą neteisėtu. Ginčijamas sprendimas atitinka materialinės teisės normų reikalavimus,

todėl jį panaikinti nėra jokio pagrindo.13. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktų duomenų visumą, padarė išvadą, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius

duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl, vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo bei Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą.

14. Teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai, kad jis Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Sedos seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, nėra esminio pobūdžio sprendžiant dėl jo teisės gauti leidimą šaunamajam ginklui.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas neteisingai įvertinus visas jį apibūdinančias aplinkybes, t. y. neįvertinus surinktų duomenų visumos, įrodymus įvertinus selektyviai (tik nepalankias pareiškėjui). Atsakovas turėjo įvertinti, kokias teisines ir socialines pasekmes sukėlė pareiškėjo atžvilgiu priimti procesiniai sprendimai Įstatymo prasme. Pareiškėjo vertinimu, turėjo būti atsižvelgta į tai, kad jo atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti vadovaujantis jį reabilituojančiais pagrindais (kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius bei pagal laidavimą), taip pat į ikiteisminių tyrimų metu nustatytas aplinkybes. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu visi teisiniai padariniai, kuriuos sukėlė atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, jau buvo pasibaigę, pareiškėjas per nustatytus terminus naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Procesiniuose sprendimuose yra nurodyta, kad pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai, juo galima tikėti, nusikaltimai nesukėlė sunkių padarinių, jie nebuvo planuoti, o kitos veikos buvo padarytos dėl skaudžios nelaimės šeimoje. Taigi, jau buvo nuspręsta, jog pareiškėju galima pasitikėti, todėl jo patikimumas Įstatymo taikymo kontekste nebegali būti pakartotinai nagrinėjamas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vertino tik pareiškėją neigiamai apibūdinančias aplinkybes, tačiau atsisakė vertinti jį teigimai apibūdinančias aplinkybes (veikų padarymo priežastys, charakteristikos, kurių teismas neišreikalavimo iš baudžiamųjų bylų). Pareiškėjas nesutinka su Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 83 punkto taikymu, nes asmens teisių suvaržymas negali būti neterminuotas. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2016 m. sausio 1 d., kai pareiškėjui buvo grąžinti ginklai, iki ginčijamo sprendimo priėmimo 2017 m. balandžio 27 d., jis jokio grubaus teisės pažeidimo nepadarė, nustatytas administracinis nusižengimas – greičio viršijamas, neturi esminės reikšmės jo asmenybės vertinimui. Pareiškėjo nuomone, jis savo elgesiu nuo 2016 m. sausio 1 d. įrodė, jog atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus.

17. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas išdėstė ginčijamo sprendimo priėmimo argumentus ir jo priėmimą lėmusį teisinį reglamentavimą.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 17-IL-86-00230-C „Dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus bei neterminuoto leidimo laikyti ir įsigyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ teisėtumas.

20. Ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės

taisyklių 92.3, 95 ir 104 punktais, nusprendė panaikinti Telšių AVPK 2016 m. sausio 1 d. sprendimą Nr. 16IL8600060-e „Dėl ginklo grąžinimo“; panaikinti pareiškėjui 2013 m. liepos 10 d. išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000989 ir 2013 m. gruodžio 2 d. išduotą neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000989; paimti laikinam saugojimui iš pareiškėjo šaunamuosius ginklus, leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000989, neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000989, šaudmenis, ginklų pažymėjimus; įpareigoti pareiškėją realizuoti turimus šaunamuosius ginklus ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000989, neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus Nr. 0000989 panaikinimo įstatymo nustatyta tvarka; apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją ir suinteresuotus asmenis.

21. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.

22. Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362, (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.) 92.3 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms; 93 punkte – kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pagrindas yra aplinkybes, dėl kurių gali būti panaikinamas leidimas, patvirtinanti medžiaga; ja remiantis ir priimamas sprendimas; sprendimas dėl leidimo panaikinimo surašomas laisva forma, jį tvirtina teritorinės policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo; sprendimas turi būti įkeltas į LVP; 104 punkte nurodyta, jog jeigu leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra panaikintas ar pasibaigęs jo galiojimas ir yra priimtas teritorinės policijos įstaigos sprendimas realizuoti ginklus, šaudmenis, ginklas paimamas Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo, tinkamumo naudoti nustatymo, tolesnio jų panaudojimo bei perduotų realizuoti Ginklų fondui ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų vertės apskaičiavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka ir nedelsiant perduodamas įvertinti jo būklę ginklų tinkamumo naudoti nustatymo komisijai, kuri teritorinėje policijos įstaigoje sudaroma iš ne mažiau kaip 3 pareigūnų; Komisija ginklo tinkamumą saugiai naudoti turi įvertinti ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų; sudėtingais atvejais komisijos sprendimu ginklas įvertinti jo būklę gali būti perduotas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro ar jo padalinių ekspertams; ginklas, kartu su aktu, dėl jo tinkamumo naudoti per 10 dienų turi būti grąžintas teritorinei policijos įstaigai, davusiai ginklą įvertinti; jeigu leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra panaikintas ir komisija nustatė, kad ginklą reikia taisyti, ginklo savininkas per komisijos nustatytą terminą savo lėšomis privalo organizuoti ginklo pristatymą ginklų dirbtuvei; ginklų dirbtuvei ginklus su lydraščiu pristato policijos įstaigos, panaikinusios leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pareigūnas (-ai) kartu su ginklo savininku ar jo įgaliotu asmeniu (jei ginklo savininkas to pageidauja).

V.

23. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą vertino, ar viešojo administravimo subjektas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialinės teisės normas, sprendė, ar viešojo administravimo subjektas padarė pagrįstas išvadas, kad ginčijamame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, taigi teismas sprendė, ar atsakovas turėjo teisinį bei pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

24. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, kvestionavo ne vien minėtas viešojo administravimo subjekto padarytas išvadas ir priimtą sprendimą, taigi kvestionavo ne vien teisinio ir faktinio pagrindo priimti ginčijamą administracinį sprendimą buvimą. Pareiškėjas viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo neteisėtumą motyvavo taip pat ir tuo, kad buvo pažeisti teisės principai, nors jų aiškiai ir neįvardino, bet tai buvo matyti iš paduoto skundo turinio. Būtent pareiškėjas nurodė, kad atsakovas negalėjo panaikinti savo priimto sprendimo – Telšių AVPK 2016 m. sausio 1 d. sprendimo Nr. 16IL8600060-e „Dėl ginklo grąžinimo“. Taigi, pareiškėjo vienas iš skundo argumentų buvo susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo galimu pažeidimu.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir LRKT) yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., LRKT 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimus). Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014; 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje A143-1660/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015).

26. Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo galimo pažeidimo aspektų yra susijęs su tuo, ar viešojo administravimo subjektas gali panaikinti savo priimtą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017). Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas paprastai negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.).

27. Sprendžiant klausimą dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo laikymosi viešojo administravimo srityje ir vertinant, ar viešojo administravimo subjektas galėjo panaikinti savo priimtą sprendimą, svarbu nustatyti, ar asmuo konkretaus administracinio sprendimo pagrindu įgijo tam tikras teises ir pareigas, ar priimant kitą administracinį sprendimą (dėl administracinio sprendimo panaikinimo) nebus paneigtos asmenų administracinio sprendimo pagrindu įgytos teisės, taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, ar nepriėmus sprendimo dėl galiojančio administracinio sprendimo panaikinimo, nebus pažeisi kiti teisės principai ar viešas interesas, ar įgytos teisės panaikinimas bus proporcinga priemonė. Taigi sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo laikymosi svarbu nustatyti, ar asmuo įgijo tam tikras teises sprendimo, kurį vėliau viešojo administravimo subjektas naikina, pagrindu; sprendžiant šį klausimą gali būti svarbu nustatyti, kokio pobūdžio sprendimas naikinamas (kaip yra nagrinėjamoje byloje), ar tai yra sprendimas nustatantis materialines teises, ar tai yra sprendimas laikinai sureguliuojantis padėtį ir nustatantis teises ar pareigas asmeniui.

28. Pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo iškelto argumento nenagrinėjo (išskyrus tai, kad pacitavo teisės normas). Apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo negali ištaisyti, nes byloje nėra Telšių AVPK 2016 m. sausio 1 d. sprendimo Nr. 16IL8600060-e „Dėl ginklo grąžinimo“. Šiame kontekste pastebėtina, kad administracinis teismas nagrinėdamas bylą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnyje, gali tinkamai išnagrinėti klausimą, jeigu teismui yra pateikti visi dokumentai (viešojo administravimo subjekto išnagrinėta administracinė byla), kurių pagrindu buvo priimtas administracinis sprendimas. Teismo reikalavimas viešojo administravimo subjektui pateikti tik su ginču susijusius dokumentus, nėra tinkamas pasiruošimas bylos nagrinėjimui. Nagrinėjamoje byloje dėl to susidarė tokia situacija, kad teismas išnagrinėjo bylą net neturėdamas visų pareiškėjo skunde minimų dokumentų, kuriais pareiškėjas motyvavo ginčijamo administracinio sprendimo neteisėtumą.

29. Administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo, neturėtų apsiriboti viešojo administravimo subjekto jau išnagrinėtų klausimų vertinimu (kurie paprastai atkartojami atsiliepime į skundą), bet taip pat administracinis teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį sprendimą, nepažeidė teisės principų. Nėra jokių abejonių, kad šis klausimas turi būti išnagrinėtas, kai pareiškėjas administraciniam teismui paduodamą skundą motyvuoja tuo, kad priimant administracinį sprendimą buvo pažeisti teisės principai. Minėta, kad nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas ir neįvardino aiškiai principo, kuris buvo pažeistas, tačiau nurodė aplinkybes dėl sprendimo neteisėtumo šiuo požiūriu. Pareiškėjui kreipiantis į pirmosios instancijos teismą nėra nustatytas reikalavimas nurodyti teisinį skundo pagrindą, teismas sprendžia dėl viešojo administravimo subjekto taikytos teisės ir atliktų procedūrų teisėtumo, tai išplaukia iš principo iura novit curia (teisėjas

žino įstatymus ir supranta jų prasmę). Tai yra taikytina ir teisės principams, kaip vienam iš teisės šaltinių.30. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui,

todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Teismas tinkamai neįvertino administracinio akto teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ 3 straipsnyje. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. A-1294-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03058-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8ba8e3b00c8011ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. (6.5)I-4859 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos 2017 m. liepos 4 d. skundą (reg. Nr. GP-1197).

2. Pareiškėja paaiškino, kad nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus mirusiojo draudžiamųjų pajamų pateiktomis sumomis, našlaičių pensijos sumažinimu bei paskaičiuotais koeficientais, 2017 m. liepos mėn. kreipėsi į atsakovą, kuris 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. (6.5)I-4859 atsisakė nagrinėti jos skundą. Pareiškėja savo nesutikimą su tokiu VSDFV sprendimu grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kuriuose nurodyta, jog klausimas galėtų būti nenagrinėjamas, jei tas pats asmuo tuo pačiu klausimu kreipėsi į instituciją per vienerius metus.

3. 2017 m. kovo mėn. į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi našlaitė G. J. bei našlė, pateikdamos naujus dokumentus apie mirusiojo draudžiamąsias pajamas su prašymu peržiūrėti ir perskaičiuoti našlaičių ir našlės pensijas. Pareiškėjos teigimu, paskutinėje darbovietėje netinkamai nurodant mirties datą mirusysis anksčiau laiko buvo išbrauktas iš darbuotojų sąrašų, todėl buvo neteisingai apskaičiuoti koeficientai. Pareiškėja pateikė mirusiojo buvusio darbo užmokesčio paskaičiavimus ir nurodė, jog VSDFV Vilniaus skyrius atliko perskaičiavimą sumažindamas koeficientus, todėl G. J. skyrė / išmokėjo sumažintą našlaičio pensiją už buvusius sustabdytus mokėjimo mėnesius.

4. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5

dalies 4 punktą skundas gali būti nenagrinėjamas jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, ir asmuo nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Nustačius, kad VSDFV Vilniaus skyriui pareiškėjos 2017 m. kovo 29 d. pateikti dokumentai apie mirusio sutuoktinio G. J. stažą ir pajamas nelaikytini naujais faktiniais duomenimis, leidžiančiais ginčyti VSDFV 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5415, jog negali sukelti pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, VSDFV atsisakė nagrinėti jos skundą.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja L. J. nuo 2013 m. gegužės 1 d. teisės į našlių pensiją neturi ir nuo šios datos nėra našlių pensijos gavėja, o pagal naujai pateiktus dokumentus paskirta ir mokama pensija gali būti perskaičiuota nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį pateikti dokumentai, pirmosios dienos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 86 punktas).

7. VSDFV atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai našlių pensijos apskaičiavimo teisingumas VSDFV buvo patikrintas ir konstatuotas 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5415, kurio teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1034-437/2012.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjos L. J. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 25 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymų perskaičiuoti

našlaičių ir našlių pensijas. VDFV Vilniaus skyrius 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. (10.4)3-59063 pareiškėjai paaiškino našlaičių pensijos skyrimo tvarką ir nurodė, jog perskaičiavo mirusio asmens (G. J.) valstybinio socialinio draudimo invalidumo / netekto darbingumo pensiją. Taip pat informavo, jog našlių ir našlaičių pensijos už mirusį G. J. paskirtos nuo jo mirties datos, t. y. nuo 1998 m. rugpjūčio 9 d., remiantis 1998 m. rugpjūčio 17 d. mirties liudijimu AL Nr. 015538. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus raštu, pateikė skundą VSDFV, kuri 2017 m. rugpjūčio 4 d.

sprendimu Nr. (6.5)I-4859, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu bei VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. V-131 30 punktu, pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti, nes šiuo klausimu yra priimtas 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-5415, kurio teisingumas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-1034-437/2012.

10. Taip pat nustatė, jog našlių pensija pareiškėjai buvo paskirta nuo 1998 m. rugpjūčio 9 d. (nuo sutuoktinio G. J. mirties dienos) ir mokama iki 2013 m. balandžio 30 d., kaip našlei, auginančiai mirusiojo G. J. vaikus G. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir G. J. (gim. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjai našlių pensija už mirusį sutuoktinį G. J. nuo 1998 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskirta pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis buvo nustatyta, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1034-437/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02011-2011-1), kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjos gautos našlės pensijos apskaičiavimo teisingumo ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 15.17-9821 dėl našlės pensijos apskaičiavimo bei VSDFV 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5415 atitinka teisės aktų reikalavimus, yra pagrįsti ir teisėti.

11. Pareiškėja gimė 1966 m rugsėjo 16 d., todėl Pensijų įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nustatyto 65 m. senatvės pensijos amžiaus sulauks 2031 m. rugsėjo 16 d. Taigi šiuo metu teisės į našlių pensiją, kaip asmuo, sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, ji neturi. Be to, nuo 2007 m. sausio 1 d. skiriamos našlių pensijos dydis nuo mirusio sutuoktinio pajamų nepriklauso yra valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio.

12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai paskirta našlės pensija buvo mokama iki 2013 m. balandžio 30 d., kaip našlei, auginančiai mirusiojo G. J. vaikus. Nuo 2013 m. gegužės 1 d. teisės į našlių pensijos mokėjimą pareiškėja neturi ir nėra šios pensijos gavėja, o tokią teisę galėtų įgyti tik sulaukusi senatvės pensijos amžiaus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog VSDFV pagrįstai pripažino, jog 2017 m. kovo 29 d. pateikti dokumentai apie mirusio sutuoktinio G. J. stažą ir pajamas nelaikytini naujais faktiniais duomenimis, leidžiančiais ginčyti VSDFV 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5415, kuriuo buvo konstatuotas L. J. nuo 1998 m. rugpjūčio 9 d. paskirtos našlių pensijos apskaičiavimo teisingumą, ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. neturinčiai teisės į našlių pensiją pareiškėjai šių papildomų dokumentų teikimas negali sukelti teisinių pasekmių. Įvertinęs tai, jog pareiškėjai mokėtos našlių pensijos paskaičiavimo teisingumas buvo patikrintas teismine tvarka, nuo 2013 m. gegužės 1 d. pareiškėjai našlės pensija nėra mokama, taip pat į tai, jog pareiškėja nėra sukakusi senatvės pensijų amžiaus, teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. liepos 4 d. skundą.

13. Taip pat teismas pažymėjo, jog 2017 m. spalio 3 d. nutartimi buvo priimtas tik pareiškėjos skundo reikalavimas dėl VSDFV 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, o kiti pareiškėjos kelti reikalavimai panaikinti kitiems asmenims (G. J. ir G. J.) adresuotus sprendimus, nebuvo priimti nagrinėti ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Kaip pareiškėjai buvo išaiškinta 2017 m. rugsėjo 15 d. teismo nutartyje, kiti jos minimi raštai (2017 m. birželio 6 d. raštas (Nr. (10.4)3-59069), kuriame pateikiam informacija dėl prašymo perskaičiuoti našlaičių pensiją G. J.; 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. PE-SP1-12136, kuriuo skirta našlaičių pensija G. J. iki jam sukaks 24 metai) yra priimti kitų subjektų atžvilgiu, jais pareiškėjai nėra nustatytos jokios teisės ar pareigos ir jie pareiškėjai nesukelia jokių pasekmių, todėl nebuvo priimti nagrinėti.

14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir bylai aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad skundžiamas VSDFV 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. liepos 4 d. skundą (reg. Nr. GP-1197).

III.

15. Pareiškėja L. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos skundą pagal pateikiamus koeficientų skaičiavimus.

16. Pareiškėja nesutinka su teismo išvadomis, jog VSDFV pateikti dokumentai apie G. J. pajamas nelaikytini naujais. Po 2017 m. kovo 29 d. kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių gauti raštai su skaičiais, neatininkančiais pirminiuose dokumentuose esančių faktinių duomenų, rodo, jog mirusiojo asmens netekto darbingumo pensijos perskaičiavimas buvo neteisingas, todėl nepagrįstai sumažinta našlaičių pensija.

17. Pareiškėjos teigimu, VSDFV neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti jos skundą remdamiesi išaiškinimu, jog

sprendimą priėmė 2011 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki atlikto faktinio VSDFV Vilniaus skyriaus perskaičiavimo, kuris buvo apskųstas VSDFV.

18. Teismas neįvertino skaičių atitikimų ir našlaičių parašų bei prašymo būti įtrauktais į procesą.19. Pagal Pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalį našlių ir našlaičių pensijos paskyrimo metu buvo skaičiuojamos kaip ir

II grupės invalidumo pensija, o visos našlių pensijos, paskirtos nuo 2007 m. sausio 1 d. buvo našlių pensijos bazinio dydžio. Našlių pensijoms, paskirtoms iki 2007 m., taikomas paskyrimo metu galiojęs įstatymas, t. y. 20 proc. nuo mirusiojo asmens netekto darbingumo (II gr. invalidumo) paskaičiuojamos pensijos, bet našlės pensijos dydis yra 2007 m. negali būti mažesnis nei Vyriausybės nustatytas našlių pensijos bazinis dydis. 2007 m. šis dydis buvo 70 Lt, tačiau pareiškėjai VSDFV mokėjo 51 Lt.

20. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir procesinės teisės normas, tinkamai išnagrinėjus administracinės bylos faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, yra argumentuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus teismo sprendimams reikalavimus, todėl apeliacinio skundo reikalavimas naikinti šį teismo sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas.

22. VSDFV teigia, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir pateikti duomenys apie mirusiojo G. J. stažą ir pajamas, neva turintys įtakos našlių pensijos dydžiui, nėra susiję su šioje administracinėje byloje skundžiamu VSDFV 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4857, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2017 m. liepos 4 d. skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VSDFV 2017 m. rugpjūčio 4 d. rašto Nr. (6.5)I-4859, kuriuo VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos L. J. skundą dėl valstybinių socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijų apskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

25. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyti atvejai, kuomet prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas. Vienas iš tokių prašymo ar skundo nagrinėjimo atsisakymo pagrindų yra atvejis, kai paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Toks pat pagrindas yra numatytas Taisyklių 60.3 punkte, kuriame numatyta, jog prašymai nenagrinėjami, jei pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas.

26. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog pareiškėjai L. J. našlių pensija buvo paskirta nuo 1998 m. rugpjūčio 9 d. (nuo sutuoktinio G. J. mirties dienos) ir mokama iki 2013 m. balandžio 30 d. Šios aplinkybės nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčijo pati pareiškėja. 2011 m. birželio 17 d. ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl gaunamo našlės pensijos dydžio ir jo apskaičiavimo teisingumo. VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. birželio 20 d. sprendimu

Nr. 15.17-9812 ir VSDFV 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5415 buvo konstatuotas L. J. paskirtos našlių pensijos apskaičiavimo teisingumas. Nesutikdama su minėtais sprendimais, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1034-437/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02011-2011-1) konstatavo, jog skundžiami sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, yra pagrįsti ir teisėti. Taigi, L. J. paskirtos našlių pensijos apskaičiavimo teisingumas buvo išnagrinėtas ne tik VSDFV, bet ir patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimu. 2017 m. liepos 4 d. pareiškėja vėl kreipėsi į VSDFV dėl valstybinių socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijų apskaičiavimo teisingumo. VSDFV, atsižvelgusi į anksčiau priimtus sprendimus ir jau įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą bei vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 4 d. Raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. liepos 4 d. skundą.

27. Pareiškėja, siekdama, kad VSDFV perskaičiuotų jai paskirtos našlių pensijos teisingumą, 2017 m. kovo 29 d. pateikė dokumentus apie mirusio sutuoktinio G. J. stažą ir pajamas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti dokumentai nelaikytini naujais faktiniais duomenimis, leidžiančiais iš naujo nagrinėti pareiškėjai paskirtos našlių pensijos apskaičiavimo teisingumo, VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto prasme, kadangi šis klausimas jau buvo išnagrinėtas VSDFV dar 2011 m. ir patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nuo 2013 m. gegužės 1 d. pareiškėja nebėra našlių pensijos gavėja, o pagal naujai pateiktus dokumentus pensija gali būti perskaičiuota nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį pateikti dokumentai, pirmosios dienos (Nuostatų 86 p.), todėl net ir perskaičiavus našlių pensijos dydį pagal pareiškėjos 2017 m. pateiktus duomenis, jai negalėtų būti mokama našlių pensija, nes ji nebėra našlių pensijos gavėja ir teisę į šią pensiją įgis tik sulaukus pensinio amžiaus 2031 m. rugsėjo 16 d. Be to, pažymėtina, jog nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pensijų įstatymo nuostata, pagal kurią skiriamų našlių pensijos dydis nebepriklauso nuo mirusiam sutuoktiniui apskaičiuotos (ar galėjusios priklausyti, jeigu miręs asmuo nebuvo įgijęs teisės į valstybinę socialinio draudimo pensiją) valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio. Nuo 2007 m. sausio 1 d. našlių pensija skiriama našlių pensijos bazinio dydžio (21 Eur).

28. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs ir įvertinęs ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą, pagrįstai nurodė, jog VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. liepos 4 d. skundą, o skundžiamas VSDFV Raštas atitinka teisės aktų reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka ir pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p.; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92) 55 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1734-552/2016; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1668-520/2019 ir kt.).

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. A-1218-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01637-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 24.6; 53.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą atsakovui Joniškio rajono savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje (teisių perėmėjas Vyriausybės atstovo įstaiga) (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą – priimti savivaldybės tarybos sprendimą, užtikrinantį, kad į Kontrolės komitetą įeitų vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų deleguotų atstovų skaičius.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija – savivaldybės tarybos komitetų, komisijų, kitų savivaldybės darbui organizuoti reikalingų darinių ir įstatymuose numatytų kitų komisijų sudarymas ir jų nuostatų tvirtinimas. To paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalis imperatyviai nurodė, kad „<…> kiekvienoje savivaldybėje privaloma sudaryti Kontrolės komitetą. Į Kontrolės komitetą įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. <… > „. Joniškio rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) posėdyje, vykusiame 2017 m. gegužės 31 d., buvo priimtas sprendimas Nr. T-136 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudarymo“ pakeitimo“. Šiuo sprendimu buvo pakeistas Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. T-69 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudarymo“ (su

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a4d793400c8011ea9d279ea27696ab7b

pakeitimais, padarytais 2016 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T-34, 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T-41) išbraukiant iš šio komiteto sudėties K. M. ir R. M. Kaip buvo matyti iš Joniškio rajono savivaldybės VIII šaukimo tarybos 26 posėdžio 2017 m. birželio 9 d. protokolo Nr. TP-7, opozicinės frakcijos nariai atsisakė dalyvauti Kontrolės komiteto veikloje (28 klausimas). Joniškio rajono savivaldybės taryboje buvo keturios frakcijos, todėl, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, į Kontrolės komitetą turėjo įeiti vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų deleguotų atstovų skaičius. Pareiškėjas konstatavo, kad Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudėtis buvo nepilna, nes šio komiteto sudėtyje nebuvo vienos frakcijos atstovų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjas Tarybai pateikė 2017 m. birželio 13 d. reikalavimą Nr. 4-27 „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo“ (toliau – ir Reikalavimas), kuriuo pareikalavo neatidėliojant įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį – užtikrinti, kad į Kontrolės komitetą įeitų vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų deleguotų atstovų skaičius. Joniškio rajono savivaldybės meras (toliau – ir Meras) 2017 m. liepos 20 d. raštu Nr. (3.9E)S-3682 „Dėl reikalavimo“ informavo, kad Meras tiek 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (1.12)S-2507 „Dėl Kontrolės komiteto“, tiek 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. (1.12)S-3061 „Dėl Kontrolės komiteto“ kreipėsi į Joniškio rajono savivaldybės opozicinę frakciją su prašymais deleguoti frakcijos atstovus į Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudėtį. Meras taip pat paprašė atidėti Reikalavimo įgyvendinimo terminą iki 2017 m. spalio 1 d. Vyriausybės atstovė 2017 m. liepos 31 d. raštu Nr. 2-182 „Dėl termino pratęsimo“ atidėjo Reikalavimo įvykdymo terminą iki 2017 m. rugsėjo 15 d. Meras 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (3.9E)S-4607 „Dėl reikalavimo“ informavo, kad Tarybos posėdyje, kuris planuojamas 2017 m. rugsėjo 28 d., bus svarstomas sprendimo projektas Nr. TSP-242 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos kontrolės komiteto sudarymo“ pakeitimo“. Atsižvelgdamas į tai, Meras paprašė atidėti Reikalavimo įgyvendinimo terminą iki 2017 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės atstovas 2017 rugsėjo 21 d. raštu Nr. 2-217 „Dėl termino pratęsimo“ pratęsė Reikalavimo įgyvendinimo terminą iki 2017 m. rugsėjo 29 d. Šiame rašte taip pat buvo pažymėta, kad Reikalavimo įgyvendinimo terminas pratęsiamas paskutinį kartą. Buvo paaiškinta, kad iki šio termino pabaigos neįgyvendinus Reikalavimo Vyriausybės atstovas privalės kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Meras 2017 m. spalio 2 d. raštu Nr. (3.9E)S-4886 „Dėl reikalavimo“ informavo, kad Tarybos posėdyje, kuris vyko 2017 m. rugsėjo 28 d., sprendimo projekto Nr. TSP-242 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudarymo“ pakeitimo“ svarstymas buvo atidėtas, Reikalavimas nebuvo įgyvendintas. Buvo konstatuota, kad gautas Tarybos atsisakymas įvykdyti Reikalavimą. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad Vyriausybės atstovas „per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo“.

3. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodyta, jog savivaldybės taryba yra atsakinga už savivaldybės tarybos komitetų sudarymą ir nuostatų tvirtinimą. To paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatytas imperatyvas, kad savivaldybės taryba yra atsakinga už savivaldybės tarybos komiteto sudarymą ir nuostatų tvirtinimą. Joniškio rajono savivaldybėje susidarė situacija, kad nuo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. T-36 numatyta pakeisti 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos kontrolės komiteto sudarymo išbraukiant vienos opozicijos frakcijos atstovus – K. M. ir R. M. Nuo tos dienos Joniškio rajono savivaldybės Kontrolės komitetas nebeatitiko Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies. Reikalavimas buvo svarstomas posėdžiuose, tačiau jis neįgyvendintas. Pareiškėjas nurodė, kad privalėjo kreiptis į teismą.

4. Atsakovas Joniškio rajono savivaldybė atsiliepime nurodė, kad 2017 m. spalio 9 d. Meras ir savivaldybės tarybos nariai gavo Tarybos opozicinės frakcijos raštą, kuriuo opozicinė frakcija deleguoja du savo atstovus į Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudėtį. Meras, atsižvelgdamas į minėtą Tarybos opozicinės frakcijos raštą, 2017 m. spalio 12 d. parengė, užregistravo ir pateikė Tarybos nariams svarstyti sprendimo projektą Nr. TSP-275 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudarymo“ pakeitimo“ (toliau – Sprendimo projektas). 2017 m. spalio 16–19 d. vykusiuose Tarybos komitetų posėdžiuose buvo svarstomas Sprendimo projektas ir visi komitetai pritarė Sprendimo projektui. Joniškio rajono

savivaldybės meras 2017 m. spalio 19 d. potvarkiu Nr. M-65 „Dėl VII šaukimo Joniškio rajono savivaldybės tarybos 30 posėdžio sušaukimo“ 2017 m. spalio 26 d. sušaukė Tarybos posėdį ir potvarkio 2.8 papunkčiu pateikė Tarybai svarstyti klausimą „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudarymo“ pakeitimo“. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. spalio 26 d. vyksiančiame Tarybos posėdyje priėmus sprendimą „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudarymo“ pakeitimo“ bus įgyvendintos Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatos, taip pat pareiškėjo 2017 m. birželio 13 d. reikalavimas Nr. 4-27 „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo“, todėl pareiškėjo prašymas taps nepagrįstu.

5. Atsakovas papildomai paaiškino, kad 2017 m. gegužės 13 d. savivaldybė buvo priversta išbraukti iš Kontrolės komiteto K. M. ir R. M. Frakcija nevykdė pareigos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Konstitucinio Teismo paaiškinimais nė viena institucija negali kištis į šią kompetenciją – galimai būtų pažeista konstitucinė nuostata, kad savivaldybė veikia savarankiškai pagal įstatymų suteiktus įgaliojimus. Atsakovas remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1323-602/2015, nurodė, kad teismas negali kištis į politinį procesą, todėl, jo nuomone, toks pareiškėjo prašymas nėra teisėtas. Atsakovas prašė atmesti pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą, nes tai išimtinai politinio proceso dalis.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareikalavo, jog Taryba neatidėliojant įgyvendintų Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį – užtikrintų, kad į Kontrolės komitetą įeitų vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų deleguotų atstovų skaičius. Joniškio rajono savivaldybės meras tiek 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (1.12) S-2507 „Dėl kontrolės komiteto“, tiek 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. (1.12) S-3061 „Dėl kontrolės komiteto“ kreipėsi į Joniškio rajono savivaldybės opozicinę frakciją su prašymais deleguoti frakcijos atstovus į Tarybos Kontrolės komiteto sudėtį. Joniškio rajono savivaldybės mero 2017 m. rugsėjo 29 d. rašte „Dėl reikalavimo“ nurodoma, kad Tarybos posėdyje, kuris vyko 2017 m. rugsėjo 28 d., sprendimo projekto Nr. TSP-242 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudarymo“ pakeitimo“ svarstymas buvo atidėtas, Reikalavimas nebuvo įgyvendintas.

8. Teismo vertinimu, iš ginčui aktualių Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies formuluočių buvo matyti, jog pareiga savivaldybės tarybai sudaryti Kontrolės komitetą, kaip struktūrinį savo dalinį, kyla ex lege (pagal teisę). Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnis taip pat numatė vieną imperatyvią sąlygą, taikytiną Kontrolės komiteto sudėčiai: į jį turi įeiti vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Iš to implicitiškai išplaukė, jog Tarybos opozicinės daugumos frakcija turėjo pareigą į Kontrolės komitetą deleguoti savo atstovus. Tačiau Vietos savivaldos įstatymas neįtvirtina konkrečių būdų ar (ir) sąlygų, kaip ir (ar) kurie opozicijos atstovai turėtų būti deleguojami. Todėl teismas padarė išvadą, jog opozicinėms frakcijoms priklausančių savivaldybės tarybos narių kandidatūrų parinkimas, teikimas ir galutinis jų tvirtinimas savivaldybės taryboje, tokiu būdu realizuojant Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio kiekvienai frakcijai numatytą pareigą deleguoti atstovus į Kontrolės komitetą, yra politinio proceso dalis. Taip pat ir Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T-203 patvirtinto Joniškio rajono savivaldybės tarybos reglamento (su vėlesniais pakeitimais) 137.3 punkte buvo numatyta, kad savivaldybėje privaloma sudaryti Kontrolės komitetą. Į Kontrolės komitetą įeina vienodas visų tarybos narių frakcijų ir tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip trys tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1323-602/2015 nurodyta, jog savivaldybės tarybos nariui prieš jo valią niekas negali primesti vienokio ar kitokio elgesio modelio. Atitinkamai ir savivaldybės tarybos frakcijos, kaip kolektyviniai savo narių politinę orientaciją siekiantys įgyvendinti savivaldybės tarybos narių junginiai, yra laisvos teikti savo norimas kandidatūras

į komitetus ar komisijas, į kurių sudėtį jos atstovus gali deleguoti ex lege.10. Teismas įvertino bylos nagrinėjimo metu pateiktą Joniškio rajono savivaldybės tarybos opozicinės frakcijos

2017 m. spalio 26 d. raštą „Dėl kontrolės komiteto“, kuriame nurodoma, kad Joniškio rajono opozicinės daugumos frakcija 2017 m. rugpjūčio 30 d. Tarybos posėdyje pagarsino ir Merui įteikė motyvuotą prašymą skirti Joniškio rajono savivaldybės direktoriui drausminę nuobaudą. Meras neinicijavo Tarybos sprendimo rengimo ir informavo, kad laukia informacijos apie Šiaulių apygardos prokuratūros priimtus sprendimus dėl administracijos direktoriaus padarytų pažeidimų. Be to, Joniškio rajono savivaldybės 2017 m. spalio 31 d. VIII šaukimo tarybos 30 posėdžio protokole buvo nurodyta, kad po pertraukos tarybos narė N. V. pareiškė atsiimanti savo kandidatūrą į Kontrolės komitetą; Tarybos narys E. B. pareiškė atsiimantis savo kandidatūrą į Kontrolės komitetą.

11. Teismas nurodė, kad iki pareiškėjo pareiškimo pateikimo, Joniškio rajono savivaldybės mero 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu buvo konstatuota, kad Reikalavimas nebuvo įgyvendintas, nes Joniškio rajono savivaldybės posėdyje, kuris vyko 2017 m. rugsėjo 28 d., sprendimo projekto Nr. TSP-242 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto sudarymo“ pakeitimo“ svarstymas buvo atidėtas.

12. Teismas nurodė, kad Tarybos 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. T-270 patvirtinti Komisijos Joniškio rajono savivaldybės tarybos narių 2017 m. lapkričio 23 d. teikimuose pateiktiems faktams ištirti veiklos nuostatai. Komisijos veiklos tikslas – ištirti Joniškio rajono savivaldybės tarybos narių 2017 m. lapkričio 23 d. teikimuose nurodytus faktus ir ne vėliau kaip iki Joniškio rajono savivaldybės tarybos nustatyto termino pabaigos pateikti išvadas Tarybai dėl to, ar Tarybos nariai sulaužė priesaiką ir (arba) nevykdė teikimuose nurodytų jiems Vietos savivaldos ir kituose įstatymuose nustatytų įgaliojimų, ar taikyti Tarybos narių įgaliojimų netekimo procedūrą nebuvo pagrindo.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo pareiškime suformuluoto reikalavimo įpareigoti Tarybą įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą – priimti savivaldybės tarybos sprendimą, užtikrinantį, kad į Kontrolės komitetą įeitų vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų deleguotų atstovų skaičius, įvykdymas buvo priklausomas nuo Tarybos opozicinės frakcijos atstovų kandidatūrų į Tarybos Kontrolės komitetą teikimo, taigi sietinas su intervencija į išimtinai politinį procesą bei kartu įvertinęs tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio „Ginčai dėl teisės“ 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio tikslingumo požiūriu, pareiškėjo pareiškimą atmetė.

III.

14. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesikišo į Joniškio rajono savivaldybės tarybos politinį procesą, o vykdė įstatymuose suteiktus įgaliojimus. Iš ginčui aktualių Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, kurią pareiškėjas prašė teismo įpareigoti vykdyti Joniškio rajono savivaldybės tarybą, matyti, jog pareiga savivaldybės tarybai sudaryti Kontrolės komitetą, kaip struktūrinį savo dalinį, kyla ex lege. Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis be kita ko imperatyviai nurodo, kad kiekvienoje savivaldybėje privaloma sudaryti Kontrolės komitetą, į kurį įeina vienodas visų savivaldybės lažybos narių frakcijų ir savivaldybės lažybos narių grupės, jeigu jei sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės lažybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Taryba pagal įstatymo suteiktus įgaliojimus privalėjo užtikrinti šių imperatyvių teisės normų veikimą. Pareiškėjo nuomone, kokiu būdu ji tai padarys – taikydama savivaldybės tarybos narių įgaliojimų netekimo institutą, bendradarbiaudama ar kt., tai yra jos apsisprendimo reikalas, t. y. politinis procesas. Tačiau tos teisės normos, kurios imperatyviai nustatytos Vietos savivaldos įstatyme, kurias pareiškėjas prašo teismo Joniškio rajono savivaldybės tarybą įpareigoti įgyvendinti, privalo būti vykdomos. Kontrolės komiteto sudėtis, atitinkanti įstatymų imperatyvias teisės normas, patvirtinta savivaldybės tarybos sprendimu – tai politinio proceso rezultatas, o ne pats politinis procesas, į kurį negali kištis nei pareiškėjas, nei teismas.

16. Atsakovas Joniškio rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas pažymi, kad ginčo dėl Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 2 dalies 6 punkto imperatyvumo savivaldybės tarybai nėra. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors Tarybos

opozicinės daugumos frakcija turi pareigą į Kontrolės komitetą deleguoti savo atstovus, Vietos savivaldos įstatymas neįtvirtina konkrečių būdų ar (ir) sąlygų, kaip ir (ar) kurie opozicijos atstovai turėtų būti deleguojami. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad opozicinėms frakcijoms priklausančių savivaldybės tarybos narių kandidatūrų parinkimas, teikimas ir galutinis jų tvirtinimas savivaldybės taryboje, tokiu būdu realizuojant Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio kiekvienai frakcijai numatytą pareigą deleguoti atstovus į Kontrolės komitetą, yra politinio proceso dalis. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog Kontrolės komiteto sudarymas tiesiogiai priklauso nuo frakcijos (-ų) narių / atstovų valios įgyvendinti Vietos savivaldos įstatyme numatytas savivaldybės tarybos nario pareigas, todėl nesant pavienių tarybos narių valios, savivaldybės taryba, kaip kolegiali institucija, per se tampa imperatyvių įstatymo nuostatų neužtikrinančiu subjektu. Atsakovas mano, kad pareiškėjo prašymas dalyje dėl įpareigojimo priimti savivaldybės tarybos sprendimą yra kišimasis į išimtinai politinį procesą.

Teisėjų kolegija


18. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymo įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir priimti savivaldybės tarybos sprendimą, užtikrinantį, kad į Kontrolės komitetą įeitų vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų deleguotų atstovų skaičius, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas aiškino remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-1323-602/2015, suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

20. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, jog iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

22. Administracinės bylos Nr. eAS-1323-602/2015 ir nagrinėjamos administracinės faktinės aplinkybės bylos aplinkybės yra skirtingos, t. y. jose nagrinėti skirtingi reikalavimai, kurie grindžiami ne tokiomis pat faktinėmis, taip pat ir skirtingomis teisės normomis. Administracinėje byloje Nr. eAS-1323-602/2015 pareiškėjas (savivaldybė) prašė įpareigoti savivaldybės tarybos opozicijos narius atlikti savivaldybės tarybos veiklos reglamente numatytus veiksmus ir pasiūlyti savivaldybės tarybai kandidatą į Kontrolės komiteto narius. Nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatomis, prašo įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą įgyvendinti paminėtas Vietos savivaldos įstatymo nuostatas.

23. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).

24. Sprendžiant dėl Vyriausybės atstovo prašymo įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą teisėtumo ir pagrįstumo būtina naujai išaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiant į byloje taikytinas ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą

Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-1209-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03506-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 37.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. R. (S. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 2S-5853 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą atlikti pakartotinį tyrimą dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 68-1254

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7d90f2e00c8011ea9d279ea27696ab7b

ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 68-1310, teisėtumo.2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentui pateikė prašymą, kuriuo prašė, paaiškėjus naujoms aplinkybėms,

Departamente inicijuoti pakartotinį tyrimą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 68-1254 ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 68-1310 teisėtumo. Departamentas ginčijamu 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 2S-5853 prašymo netenkino. Pagrįsdamas Sprendimo neteisėtumą pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d. prašymu jis neteikė reikalavimų dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 68-1254 ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 68-1310 panaikinimo. Šiuos nutarimus pareiškėjas yra apskundęs atskira tvarka ir nutarimų teisėtumas nagrinėjamas teismine tvarka. Pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d. prašymu pareiškėjas prašė ne panaikinti minėtus nutarimus, o papildomai ištirti naujai paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su šių nutarimų priėmimu. Pareiškėjo teigimu, toks poreikis atsirado, kai paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios dar nebuvo žinomos Departamentui nagrinėjant skundą dėl minėtų nutarimų teisėtumo. Nagrinėjant minėtų nutarimų teisėtumą, dar nebuvo baigtas Departamento inicijuotas tyrimas, susijęs su Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda. Šio tyrimo rezultatai atsispindėjo Departamento 2017 m. sausio 24 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-280, Departamento 2016 m. gruodžio 18 d. išvadoje Nr. TT-22 ir 2017 m. sausio 5 d. išvadoje Nr. TT-1, kuriose buvo konstatuota, kad priimant 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 68-1208 pataisos įstaigos administracijos pareigūnai atgaline data atliko taisymus oficialiuose dokumentuose. Pareiškėjui kilo abejonė, ar pareigūnai neatliko tokių pat veiksmų (dokumentų surašymo atbuline data) priimant Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 68-1254 bei 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. 68-1310. Visas abejones pareiškėjas išdėstė 2017 m. rugpjūčio 18 d. prašyme, kuriame nurodė, kad būtinumą atlikti papildomą tyrimą sąlygojo tai, jog 2016 m. rugsėjo 23 d. tarnybinio tyrimo išvadoje 35(2)-17 buvo nurodyta, kad pareiškėjo buvo paprašyta parašyti paaiškinimą, tačiau pareiškėjas atsisakė tai padaryti, žodžiu paaiškindamas, jog jam reikia pasitarti su advokatu. Buvo surašytas protokolas „Dėl atsisakymo paaiškinti raštu“. Tačiau jau vėliau teismui ir pataisos įstaigos pareigūnui buvo įteiktas pareiškėjo paaiškinimas, nors tyrimo išvadoje buvo rašoma, kad pareiškėjas atsisakė duoti pasiaiškinimą. 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarime dėl nuobaudos skyrimo, buvo nurodyta, kad nutarimas priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo pasiaiškinimą. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės parodo, kad tarnybinis patikrinimas dėl pažeidimo atliktas formaliai, neįsigilinus į nustatytas aplinkybes. Pabrėžė, kad pareiškėjo kreipimasis į Departamentą su prašymu atlikti papildomą aplinkybių tyrimą buvo susijęs su tuo, kad Departamentas iš naujo įvertintų tas faktines aplinkybes, kurios jau buvo žinomos priimant sprendimus dėl pareiškėjo skundo, taip pat, kad būtų patikrinta ar nebuvo pažeistos procedūros priimant skundžiamus nutarimus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 skirtos

nuobaudos panaikinimas negalėjo būti pagrindu revizuoti ir naikinti vėlesnius nutarimus dėl nuobaudų skyrimo. Pažymėjo, kad Departamentas pareiškėjui skirtų nuobaudų pagrįstumą išnagrinėjo visapusiškai, tuo tarpu naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, pareiškėjas nepateikė.

5. Trečiasis suinteresuotas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Pravieniškių PN-AK dėl aplinkybių, susijusių su Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu

Nr. 68-1208 nurodė, kad šiuo nutarimu skirta nuobauda Departamento buvo panaikinta ne dėl to, kad nebuvo pažeidimo fakto, o dėl nuobaudos skyrimo procedūros. Pažymėjo, kad tapatinti 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarime ir 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarime nurodytų pažeidimų nebuvo pagrindo. Dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 paskirtos nuobaudos nurodė, kad skiriant nuobaudą pareiškėjui jokių abejonių dėl padaryto bausmės atlikimo rėžimo pažeidimo nekilo, todėl pareiškėjo teiginius dėl pakartotinio tyrimo atlikimo nepagrįsti. Nurodė, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas, už kurį pareiškėjui Drausmės komisijos posėdžio metu skirta nuobauda 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310, tinkamai fiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusioje medžiagoje, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų, tinkamai įvertinus visas aplinkybes

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo S. R. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 20 d. ir 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimais buvo paskirtos drausminės nuobaudos, kurios buvo apskųstos ir išnagrinėtos Departamento. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Departamento sprendimai yra apskųsti ir nagrinėjami administraciniuose teismuose.

9. Taip pat teismas nustatė, kad Departamentas inicijavo tarnybinį patikrinimą, kurio 2016 m. gruodžio 8 d. Nr. TT-22 ir 2017 m. sausio 5 d. Nr. TT-1 išvadose konstatuota, kad priimant 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 68-1208 dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjui, pataisos įstaigos administracijos pareigūnai atgaline data atliko taisymus oficialiuose dokumentuose. 2017 m. sausio 24 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. LV-280 panaikinta pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 paskirta nuobauda. 2017 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą prašydamas iš naujo išnagrinėti nutarimų Nr. 68-1254 bei Nr. 68-1310 teisėtumą atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyti pareigūnų neteisėti veiksmai priimant sprendimą dėl ankstesnės nuobaudos skyrimo. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 21 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 2S-5853, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

10. Teismo vertinimu, byloje nebuvo ginčo dėl to, jog Departamentas išnagrinėjo pareiškėjo skundus dėl nutarimų Nr. 68-1254 bei Nr. 68-1310, o sprendimai dėl jų buvo nagrinėjami administraciniuose teismuose, todėl, vadovaujantis teisės aktų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso) nuostatomis, atsakovas pagrįstai atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjo skundą dėl tų pačių nutarimų (nepateikti naujai paaiškėjusias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Nors pareiškėjas prašymą grindė tuo, jog paaiškėjo naujos aplinkybės, o būtent, neteisėti pareigūnų veiksmai priimant vėliau panaikintą 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 68-1208, ir tai pareiškėjui, jo nuomone, leido manyti, kad egzistuoja tikimybė, jog ir priimant nutarimus Nr. 68-1254 bei Nr. 68-1310 galėjo būti atlikti neteisėti veiksmai, tačiau tokie pareiškėjo argumentai, kurie grįsti vien tik prielaidomis, spėjimais ir subjektyviu manymu, nepateikiant jokių įtikinančių įrodymų, kuriais remiantis pareiškėjo teiginius būtų buvę galimybė vertinti, kaip pagrįstus, nesudarė pagrindo Departamento 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 2S-5853 vertinti, kaip nepagrįstą. Pareiškėjas kreipiantis į Departamentą nepateikė naujai paaiškėjusias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, atitinkamai nebuvo pagrįsto pagrindo manyti, kad anksčiau nustatyti pareigūnų pažeidimai gali būti siejami su už vėlesnius pažeidimus paskirtomis nuobaudomis.

11. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas, turėdamas abejonių dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. Nr. 68-1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr. 68-1310 nutarimų teisėtumo, su nutarimų neteisėtumu susijusius argumentus turėtų dėstyti, reikšti administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiamas šiais nutarimais paskirtų nuobaudų teisėtumas ir pagrįstumas.

12. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl naikinti Sprendimą skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo. Netenkinęs pareiškėjo prašymo panaikinti 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 2S-5853, netenkintas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Departamentą atlikti pakartotinį tyrimą dėl Pravieniškių PN-AK 2016 m. rugsėjo 20 d. Nr. 68-1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr. 68-1310 nutarimų teisėtumo.

III.

13. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog teikdamas Departamentui prašymą pakartotinai svarstyti Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68– 1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 paskirtų nuobaudų pagrįstumo S. R. nepateikė naujai paaiškėjusių aplinkybių patvirtinančių įrodymų. Kadangi pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog Departamentui nagrinėjant S. R. skundus dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 paskirtų nuobaudų pagrįstumo, dar nebuvo baigtas Kalėjimo departamento inicijuotas tyrimas, susijęs su Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 S. R. paskirta nuobauda. Šis tyrimas buvo baigtas 2017 m. sausio mėnesį ir jo rezultatai pateikti Departamento 2017 m. sausio 24 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-280 ir Departamento Imuniteto skyriaus pirmojo

poskyrio tarnybinių patikrinimų „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-o sektoriaus pareigūnų veiksmų“ išvadose: 2016 m. gruodžio 8 d. (reg. Nr. TT-22) ir 2017 m. sausio 5 d. (reg. Nr. TT-1). Patikrinimų metų buvo nustatyta, kad priimant Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 68-1208 pataisos įstaigos administracijos pareigūnai atgaline data atliko taisymus oficialiuose dokumentuose. Pareiškėjo nuomone, paaiškėjus, kad pataisos įstaigos pareigūnai galimai atlieka neteisėtus veiksmus atgaline data koreguojant oficialių dokumentų turinį, S. R. ir kilo abejonės ar pataisos įstaigos pareigūnai neatliko tokių pat veiksmų (dokumentų surašymo ir taisymų atgaline data), kai buvo priimami Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 68-1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimas Nr. 68-1310. Pareiškėjo teigimu, tokie neteisėti pareigūnų veiksmai buvo tęsiami ir vėliau. Drausmės komisijos posėdžio 2016 m. rugsėjo 19 d. protokole Nr. 62-4175 buvo nurodyta, kad pareiškėjas jau yra paskirtas gyventi į 12 būrį, nors toks sprendimas dar negalėjo būti priimtas, ir tai matosi iš Nuteistųjų skyrimo į būrius komisijos posėdžio 2016 m. rugsėjo 19 d. protokolo registracijos numerio (Nr. 62-4192), bei Nuteistųjų skyrimo į būrius komisijos posėdžio 2016 m. rugsėjo 19 d. protokole Nr. 62– 4192 buvo nurodyti posėdyje dalyvavę asmenys, tačiau pareiškėjas paminėtų moterų nematė.

15. Pareiškėjo nuomone, būtinumas atlikti papildomą tyrimą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 paskirtos drausminės nuobaudos aplinkybių S. R. prašyme buvo grindžiamas tuo, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 35(2)-17 nurodyta, jog S. R. buvo paprašyta parašyti paaiškinimą, buvo surašytas protokolas dėl atsisakymo pasiaiškinti raštu, tačiau teismui buvo pateiktas advokato surašytas ir S. R. pasirašytas pasiaiškinimas, kuris buvo pateiktas Pataisos įstaigos kriminalinės žvalgybos pareigūnui. Nors tyrimo išvadoje buvo rašoma, kad S. R. atsisakė duoti pasiaiškinimą.

16. Pareiškėjas teigia, kad prašymas Departamentui ir skundas teismui atlikti papildomą tyrimą buvo susijęs ne su tuo, kad Departamentas iš naujo įvertintų tas faktines aplinkybes, kurios jau buvo žinomos priimant sprendimus dėl jo pateiktų skundų, o dėl to, kad būtų įvertintas dokumentų turinys, kurie nebuvo tiriami priimant Departamento sprendimus, o taip pat atlikus papildomus tyrimo veiksmus būtų patikrinta ar nebuvo pažeistos procedūros priimant skundžiamus nutarimus. Pažymi, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėti veiksmai, priimant Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 68-1208, buvo nustatyti atlikus išsamų kompiuterinių duomenų bazių įrašų patikrinimą

17. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.18. Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais pareiškėjo skundas

atmestas. Departamento nuomone pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas, pateiktame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymėjo, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Pravieniškių PN-AK nuomone, pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Teismas tinkamai padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai yra grįsti vien prielaidomis, spėjimais ir subjektyviu manymu ir nesudaro pagrindo Departamento 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 2S-5853 vertinti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija


21. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 18 d. Departamentui pateiktą prašymą inicijuoti pakartotinį tyrimą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 bei 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 pareiškėjui skirtų nuobaudų, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad paaiškėjusios naujos aplinkybės, t. y. neteisėti Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmai priimant vėliau panaikintą 2016 m. rugsėjo 8 d nutarimą Nr. 68-1208, patvirtina, jog egzistuoja tikimybė, jog ir priimant nutarimus Nr. 68-1254 bei Nr. 68-1310 galėjo būti atlikti neteisėti veiksmai. Pareiškėjo teigimu, priimant Departamento sprendimus dėl minėtų nutarimų Nr. 68-1254 bei Nr. 68-1310, turėjo būti įvertintas dokumentų, kurie nebuvo tiriami turinys, o taip pat turėjo būti patikrinta ar nebuvo pažeistos procedūros priimant šiuos nutarimus.

23. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 18 d. prašymu (b. l. 7) kreipėsi į Departamentą, prašydamas iš naujo išnagrinėti nutarimų Nr. 68-1254 bei Nr. 68-1310 teisėtumą, dėl to, kad buvo nustatyti pareigūnų neteisėti veiksmai priimant sprendimą dėl ankstesnės nuobaudos skyrimo. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 21 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 2S-5853, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą (b. l. 7). Nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 68-1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. 68-1310, kuriais jam buvo paskirtos drausminės nuobaudos (b. l. 26, 36), apskundė Departamentui ir šis dėl pareiškėjo skundo yra priėmęs sprendimus (b. l. 41–43). Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Departamento sprendimai buvo apskųsti administraciniam teismui ir ginčas nagrinėjamas teisme.

24. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 straipsnio 8 dalį nuteistasis turi teisę šio kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo. Aukštesnis pagal pareigas pareigūnas nuobaudą sušvelnina arba ją panaikina, jeigu ją paskyręs pareigūnas viršijo savo įgaliojimus, netinkamai įvertino pažeidimo padarymo aplinkybes arba jeigu nuobauda paskirta nepadariusiam pažeidimo nuteistajam.

25. BVK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Pagal BVK 183 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, jog departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

26. Ginčijamu Sprendimu Departamentas atsisakė inicijuoti pakartotinį tyrimą dėl pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 18 d. prašyme nurodytų paskirtų nuobaudų, nustatęs, kad pareiškėjo skundai dėl minėtais nutarimais skirtų nuobaudų išnagrinėti ir yra priimti sprendimai, o naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių sprendimų pagrįstumu ir juos ginčyti, pareiškėjas nepateikė.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Departamentą, nepateikė naujai paaiškėjusias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl nėra pagrįsto pagrindo manyti, kad anksčiau nustatyti pareigūnų pažeidimai gali būti siejami su už vėlesnius pažeidimus paskirtomis nuobaudomis.

28. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

29. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei pripažindamas, jog nėra pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą ir įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį tyrimą remiantis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-1326-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00298-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1;.7.9(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. O. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=835319b00c8011ea9d279ea27696ab7b

1. Pareiškėja I. O. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (10.1) R3-26899 (toliau – ir 2017 m. birželio 9 d. Sprendimas) ir VSDFV 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4980 (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimas) bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių atlikti pareiškėjos 2015 m. birželio 12 d. mirusios motinos N. O. senatvės pensijos perskaičiavimą ir išmokėti pareiškėjai pensijų skirtumą tarp Ukrainoje ir Lietuvoje paskirtų pensijų už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2015 m. kovo mėn.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 1993 m. jos motinai N. O. Lietuvoje buvo paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija), 1996 m. jai išvykus gyventi į Ukrainą, nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. senatvės pensija pareiškėjos motinai buvo mokama Ukrainoje. Sugrįžus į Lietuvą, N. O. 2015 m. vasario 1 d. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui pateikė prašymą dėl senatvės pensijos skyrimo, kuriuo prašė perskaičiuoti Lietuvoje neišmokėtą pensijos skirtumą, o 2015 m. balandžio 27 d. prašymu skirti pensiją/kompensaciją. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyrius 2015 m. balandžio 28 d. ir 29 d. priėmė sprendimus dėl pareiškėjos motinos senatvės pensijos perskaičiavimo. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. elektroniniu būdu ji kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių ir prašė perskaičiuoti jos motinai nuo 1995 m. iki 2015 m. Lietuvoje ir Ukrainoje paskirtų ir mokėtų pensijų skirtumą, be to, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. pareiškėjai gavus paveldėjimo teisės liudijimą, pakartotinai 2017 m. gegužės 17 d. prašymu dėl pensijos skirtumo paskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėja kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, kuris skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pakartotinį. Minėtąjį sprendimą 2017 m. liepos 7 d. pareiškėja apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimu pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjos nuomone, skundžiami VDSFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai yra nepagrįsti bei neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės pasirašytose sutartyse dėl socialinės apsaugos ir dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje numatytų įsipareigojimų, todėl turėtų būti panaikinti.

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu VSDFV Utenos skyrius atsisakė tenkinti

pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą kaip pakartotinį, motyvuojant tuo, jog 2015 m. spalio 7 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į atsakovą ir prašė atlikti jos mirusios motinos N. O. „pensijos pagal amžių perskaičiavimą nuo nuėmimo nuo įskaitos Kaune Lietuvos Respublikoje 1995 metais iki 2015 m. kovo ir išmokėti skirtumą tarp N. O. gautos pensijos Ukrainoje ir kaip Lietuvos pensininkei ir Lietuvos pilietei priklausančios pensijos“. VSDFV Utenos skyrius 2015 m. spalio 30 d. rašte pareiškėjai paaiškino, kad pensijos skiriamos arba perskaičiuojamos tik asmens arba jo įgalioto asmens prašymu, N. O. tokio prašymo atsakovui nebuvo pateikusi. VSDFV, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patikrinusi pareiškėjos apskųstą VSDFV Utenos skyriaus sprendimą, jį paliko nepakeistą. Atsakovo teigimu, pareiškėja VSDFV Utenos skyriui pateiktame 2017 m. gegužės 17 d. prašyme nurodė tuos pačius klausimus, kurie buvo išnagrinėti VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. spalio 30 d. rašte. Tai, jog pateikdama pastarąjį prašymą pareiškėja kartu pateikė ir Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po motinos mirties, I. O. pradėjusi faktiškai valdyti mirusios motinos turtą, priėmė jos palikimą, atsakovo nuomone, nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe ir nesudaro pagrindo pareiškėjos prašymą nagrinėti pakartotinai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei 1994 m. rugsėjo 27 d. Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje, nei 2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, nei kiti teisės aktai nenumato VSDFV teritorinio skyriaus pareigos perskaičiuoti ir išmokėti gavėjams pensijų skirtumą tarp Ukrainoje ir Lietuvoje paskirtų pensijų. Remdamasis išdėstytu, atsakovas tvirtino, kad skundžiamas 2017 m. birželio 9 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.6. VSDFV paaiškino, jog VSDFV Utenos skyrius skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu atsisakė nagrinėti

pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą perskaičiuoti jos mirusios motinos N. O. senatvės pensiją kaip kartotinį, kadangi pareiškėja jau buvo kreipusi dėl mirusios motinos pensijos skirtumo paskaičiavimo ir išmokėjimo ir jos prašymas buvo išnagrinėtas VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. spalio 30 d. sprendimu bei išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo

tvarka VSDFV 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu. Nagrinėjamu atveju VSDFV skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimu konstatavo VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. Sprendimo teisėtumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti jos mirusios motinos senatvės pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką skundžiamais VSDFV ir jos teritorinio skyriaus sprendimais nebuvo nagrinėjamos. Remdamasi išdėstytu, VSDFV tvirtino, kad jos teritorinis skyrius teisėtai bei pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą kaip pakartotinį, Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu pripažinto juridinio fakto, jog pareiškėja, faktiškai pradėjusi valdyti jos mirusios motinos turtą, pripažintina jos turto paveldėtoja, nelaikydamas naujai paaiškėjusia aplinkybe.

II.

7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjos I. O. skundą tenkino iš dalies – įpareigojo VSDFV Utenos skyrių ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašymo reikalavimą paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. ir dėl jo priimti administracinį sprendimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjos motinai N. O. nuo 1993 m. balandžio 24 d. buvo paskirta ir iki 1996 m. vasario 29 d. Lietuvos Respublikoje mokama senatvės pensija, nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2015 kovo 31 d. senatvės pensija N. O. buvo mokama Ukrainoje. Senatvės pensijos mokėjimas Lietuvos Respublikoje pareiškėjos motinai buvo atnaujintas nuo 2015 m. balandžio 1 d. ir tęsėsi iki jos mirties, t. y. 2015 m. birželio 12 d. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad grįžus gyventi į Lietuvos Respubliką, N. O. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui 2015 m. vasario 6 d. pateikė prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo, kuriuo prašė skirti senatvės pensiją, o 2015 m. balandžio 27 d. prašymą dėl pensijos/kompensacijos skyrimo, kuriuo prašė perskaičiuoti senatvės pensiją. VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (10.1)PE-SP7-30 „Dėl N. O. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo“ buvo nuspręsta N. O. mokėti neperskaičiuotą 188,65 Eur per mėnesį senatvės pensiją nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki gyvos galvos, o 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (10.1) PE-SP7-31 „Dėl N. O. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo“ – mokėti perskaičiuotą 209,77 Eur per mėnesį senatvės pensiją nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki gyvos galvos.

9. 2017 m. gegužės 17 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių ir prašė paskaičiuoti jos 2015 m. birželio 12 d. mirusios motinos N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d., taip pat skirtumą, susidariusį tarp paskirtos ir neišmokėtos pensijos Lietuvoje nuo 1996 m. kovo mėn. 1 d. iki 2015 m. balandžio mėn. mokėtos Ukrainoje bei išmokėti paskirtos, tačiau negautos pensijos skirtumą. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė Visagino 1-ojo notarų biuro notarės A. S. 2017 m. sausio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta vienintele mirusios motinos įpėdine. Skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu VSDFV Utenos skyrius pareiškėjos prašymo netenkino, nes pareiškėja prašyme nurodytu pagrindu jau buvo kreipusis į atsakovą. Atsakovas skundžiamame 2017 m. birželio 9 d. Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėja 2017 m. gegužės 17 d. prašyme nenurodė naujų faktinių aplinkybių, įrodymų, argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, todėl vadovaudamasis VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigų taisyklių (2016 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. V-330 redakcija, toliau – ir Taisyklės) 60.3 papunkčiu ir VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, nusprendė pareiškėjos prašymo nenagrinėti kaip pateikto pakartotinai. Nesutikdama su VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu pareiškėja kreipėsi į VSDFV. Skunde nurodė, jog Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėja, pradėjusi faktiškai valdyti mirusios motinos turtą, priėmė jos palikimą, o 2017 m. sausio 11 d. Visagino 1-asis notarų biuras išdavė pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo pareiškėja pripažinta mirusios motinos turto įpėdine pagal įstatymą. VSDFV ginčijamu sprendimu atsisakė tekinti pareiškėjos skundą.

10. Teismas, vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu bei Taisyklių 60.3 punktu, pažymėjo, jog įstatyme ir jo nuostatas įgyvendinančiame poįstatyminiame akte (Taisyklėse) yra numatytos alternatyvios sąlygos, kurioms esant VSDFV ir jos teritoriniai skyriai gali atsisakyti nagrinėti asmens prašymą, jei: 1) teikiamas pakartotinis prašymas ir jame nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti

ankstesnio atsakymo pagrįstumu; 2) jei tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas. Taigi tapatus asmens prašymas VSDFV ar jos teritoriniam skyriui gali būti pateikiamas ir turi būti išnagrinėtas tuo atveju, jei tokį prašymą padavęs asmuo jį pagrindė naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar papildomais argumentais bei jais patvirtinančiais įrodymais.

11. Pareiškėja kreipdamasi į atsakovą 2015 m. spalio 7 d. prašymu „Dėl pensijos pagal amžių mokėjimo O. N. atstatymo“, jame suformulavo reikalavimą „atstatyti pensiją pagal amžių N. O., t. y. atlikti pensijos pagal amžių perskaičiavimą nuo nuėmimo nuo įskaitos Kaune 1995 metais iki 2015 m. kovo mėn. ir išmokėti skirtumą tarp N. O. gautos pensijos Ukrainoje ir kaip Lietuvos pilietei priklausančios pensijos nuo 1995 m.“ Įvertinęs tai, kad pagal šalių paaiškinimus bei N. O. pensijos bylos duomenis, pareiškėjos motinai išvykus nuolat gyventi į Ukrainą, pensijos mokėjimas Lietuvoje jai buvo nutrauktas, o pensija jai iš naujo buvo paskirta ir mokėta Ukrainoje, teismas sprendė, jog toks pareiškėjos suformuluotas reikalavimas turi būti vertinamas ir suprantamas kaip reikalavimas įpareigoti atsakovą už 20 metų laikotarpį išmokėti skirtumą tarp jos mirusiai motinai Ukrainoje paskirtos ir mokėtos pensijos ir pensijos, kurią jos mirusi motina būtų galėjusi gauti Lietuvoje.

12. Atsižvelgęs į pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo „Dėl pensijos skirtumo paskaičiavimo ir išmokėjimo“ turinį, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėja šio prašymo rezoliucinėje dalyje atsakovui suformulavo du savarankiškus reikalavimus, t. y. 1) paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. (toliau – ir prašymo pirmasis reikalavimas); 2) paskaičiuoti ir išmokėti skirtumą, susidariusį tarp Lietuvoje paskirtos pensijos ir nuo 1996 m. kovo mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. Ukrainoje mokėtos pensijos (toliau – ir prašymo antrasis reikalavimas). Įvertinęs antrąjį reikalavimą, teismas pažymėjo, jog tapataus pobūdžio reikalavimą pareiškėja pateikė pakartotinai, kadangi tokį patį reikalavimą pareiškėja jau buvo suformulavusi atsakovui pateikdama 2015 m. spalio 7 d. prašymą ir atsakovas šį jos reikalavimą išsprendė, atsakydamas pareiškėjai 2015 m. spalio 30 d. raštu Nr. (4.71E)R3-41047 (toliau – ir 2015 m. raštas). Teikdama pakartotinį 2017 m. gegužės 17 d. prašymą, pareiškėja jo nepagrindė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis prašymo pagrindą bei nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV Utenos skyriaus atsakymo, pateikto 2015 m. rašte, pagrįstumu. Kartu su 2017 m. gegužės 17 d. prašymu pareiškėjos pateiktos jos motinos mirties liudijimo ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą kopijos nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Pareiškėja 2015 m. spalio 7 d. prašyme, į kurį buvo atsakyta 2015 m. raštu, buvo nurodžiusi savo motinos mirties faktą, į atsakovą kreipėsi kaip mirusiosios įpėdinė, ir ši jos teisė nebuvo ginčijama, t. y. 2015 m. raštas nebuvo grindžiamas aplinkybe, jog pareiškėja yra netinkama mirusios N. O. teisių perėmėja ar kad nebuvo pateikusi savo, kaip įpėdinės, teises patvirtinančių dokumentų. VSDFV 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos 2015 m. lapkričio 4 d. skundą, pareiškėjai išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 3 dalį, teisė į pensiją nepaveldima. Remdamasis VSDFV 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 nurodyta informacija, teismas sprendė, jog šiuo raštu konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjai įgyti teisės į palikėjui paskirtą pensiją, kadangi tokia teisė nėra paveldima, todėl būtent pareiškėjos teisės į mirusio palikėjo turtą nustatymas teismo sprendimu ir jo įforminimas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, negalėjo sudaryti pagrindo suabejoti anksčiau priimto akto pagrįstumu. Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2YT-1282-844/2016) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėja po jos motinos mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjusi jį valdyti ir Visagino 1-ojo notarų biuro 2017 m. sausio 11 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas tik patvirtino 2015 m. rašto priėmimo metu egzistavusią aplinkybę (palikimo priėmimo faktą), dėl kurios tarp šalių nebuvo kilęs ginčas.

13. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. rašte ar VSDFV 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 išdėstytais atsakymais, turėjo teisę juos skųsti teismine tvarka, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, įstatyme nustatytų procesinių pareigų neatliko tinkamai, todėl nepasinaudojo teise į teisminę gynybą. 2015 m. gruodžio 21 d. pareiškėja Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl pensijos pagal amžių mokėjimo atstatymo, tačiau teismas 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eI-1658-739/2015) nutarė atsisakyti priimti skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išmokėti skirtumą tarp jos mirusios motinos gautos Ukrainoje pensijos ir N. O. kaip Lietuvos pilietei priklausančios pensijos už 20 metų, dėl kitos skundo dalies nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus – 2016 m. sausio 20 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu. Šios nutartys apeliacine tvarka nebuvo apskųstos, yra įsiteisėjusios. Be to, 2015 m. rugsėjo 17 d. teismui pateiktu skundu pareiškėja skundė VSDFV Utenos skyriaus 2015 m.

balandžio 28 d. sprendimą Nr. (10.1)PE-SP7-30 ir 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (10.1)PE-SP7-31 bei prašė išmokėti skirtumą tarp jos mirusios motinos gautos Ukrainos pensijos ir Lietuvos pensijos už laikotarpį nuo 1995 metų iki 2015 m. kovo mėnesio. Skundo trūkumų teismo nustatytu terminu pareiškėjai nepašalinus, 2016 m. sausio 21 d. teismo nutartimi (administracinė byla Nr. eI-880-320/2016) nutarta pareiškėjos skundą dėl pensijos pagal amžių N. O. atstatymo laikyti nepaduotu ir jį grąžinti pareiškėjai. Ši teismo nutartis taip pat nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi. Teismo vertinimu, pareiškėja mažiausiai du kartus turėjo teisę, taikant skundo trūkumų šalinimo institutą, tinkamai suformuluoti aiškius ir konkrečius skundo reikalavimus bei nurodyti aplinkybes, kuriomis juos grindžia, tokiu būdu tinkamai įgyvendindama teisę kreiptis į teismą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog VSDFV Utenos skyrius bei VSDFV pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo antrąjį reikalavimą (paskaičiuoti ir išmokėti skirtumą, susidariusį tarp Lietuvoje paskirtos pensijos ir nuo 1996 m. kovo mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. Ukrainoje mokėtos pensijos) vertino kaip pakartotinį ir pagrįstai atsisakė jį nagrinėti, remdamasi VAĮ 14 straipsnio 4 dalies 5 punktu bei Taisyklių 60.3 punktu.

15. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja savo 2017 m. gegužės 17 d. prašyme atsakovui buvo suformulavusi ir kitą reikalavimą (pirmąjį) – paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. Įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, teismas sprendė, jog dėl šio reikalavimo nei VSDFV Utenos skyrius, nei VSDFV skundžiamais sprendimais nepasisakė. Nors, teismo vertinimu, šis reikalavimas nebuvo suformuluotas visiškai aiškiai ir suprantamai, kaip to reikalauja Taisyklių 36.2.2 punktas, o pareiškėja savo prašyme jokių argumentų ir aplinkybių dėl šio reikalavimo nenurodė, atsakovas privalėjo dėl šio reikalavimo pareiškėjai pateikti atsakymą, kuriame būtų išdėstytas atsakovo sprendimas prašomu klausimu arba nurodyti atsisakymo nagrinėti prašymą motyvai ir teisiniai pagrindai. Be to, ir skundžiamame sprendime atsakovas nenurodė, jog dėl N. O. pensijos dydžio (eurais) paskaičiavimo už minėtą laikotarpį pareiškėja jau būtų kreipusi į atsakovą ir dėl šio reikalavimo jis būtų priėmęs atitinkamus sprendimus. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog neišsprendus pareiškėjos prašymo pirmojo reikalavimo, yra pagrindas įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašyme nurodytą reikalavimą paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d.

III.

16. Pareiškėja I. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Pareiškėja teigia, jog nei VSDFV, nei VSDFV Utenos skyrius, nei teismas nenori pripažinti naujai paaiškėjusia aplinkybe tai, kad ji įgijo teisę reikalauti paskaičiuoti ir išmokėti motinos N. O. pensijų skirtumą tarp Ukrainoje ir Lietuvoje paskirtų pensijų už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2015 m. kovo mėn. Teismas sprendime klaidingai nurodė, jog N. O. 1996 m. išvykus gyventi į Ukrainą, nuo 1996 kovo 1d. iki 2015 m. kovo 31 d. senatvės pensija jai buvo mokama Ukrainoje. Nors 1996 m. N. O. išvyko gyventi į Ukrainą, į Lietuvą ji atvažiuodavo gyventi žiemos metu. N. O. gyveno ir dirbo Lietuvoje, todėl užsitarnavo senatvės pensiją, kurią gavo nuo 1993 m.

18. Teismas sprendime nepasisakė apie tai, kad N. O. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui užpildė formą-prašymą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir pervedimo į sąskaitą banke, o pareiškėja I. O. dar būdama Ukrainoje parašė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl senatvės pensijos perskaičiavimo.

19. Pareiškėja pažymi, jog N. O. atžvilgiu priimti sprendimai mokėti paskaičiuotą pensiją jai laikinai išvykus iš Lietuvos nebuvo panaikinti, todėl Lietuvos valstybės prievolė neišnyko, o Ukrainoje pensija nebuvo paskirta. Vykdant tarptautinius įsipareigojimus, senatvės pensiją N. O. mokėti privalėjo Lietuvos valstybė. Pareiškėjos nuomone, teismas priėjo nepagrįstos išvados, jog tarptautinės sutartys šiuo atveju netaikomos.

20. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo teigimu, N. O. VSDFV Utenos skyriui nebuvo pateikusi papildomo prašymo po senatvės perskaičiavimo, o teisė į pensiją nėra paveldima, todėl VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo, kuriuo pareiškėja pripažinta N. O. paveldėtoja, nelaikė naujai paaiškėjusia aplinkybe ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą kaip pakartotinį. Be to, N. O. VSDFV Utenos skyriui nebuvo pateikusi jokių prašymų dėl senatvės pensijos skirtumo tarp Ukrainoje ir Lietuvoje priskirtų pensijų

paskaičiavimo ir išmokėjimo. Todėl ginčijami VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Senatvės pensijos N. O. skyrimo ir mokėjimo nuo 1993 metų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalyku, todėl tarptautinių sutarčių nuostatos šioje byloje nėra taikytinos.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. VSDFV vertinimu, teismas teisėtai ir pagrįstai paliko galioti ginčijamus sprendimus, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (10.1) R3-26899, kuriuo buvo nenagrinėtas pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymas dėl N. O. pensijos perskaičiavimo, ir VSDFV 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4980, kuriuo VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. sprendimas laikytas teisėtu ir pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyti atvejai, kuomet prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas. Vienas iš tokių prašymo ar skundo nagrinėjimo atsisakymo pagrindų yra atvejis, kai paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Toks pat pagrindas yra numatytas Taisyklių 60.3 punkte, kuriame numatyta, jog prašymai nenagrinėjami, jei pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas.

27. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2015 m. spalio 7 d. pareiškėja I. O. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydama atlikti jos mirusios motinos N. O. pensijos perskaičiavimą nuo 1995 m. iki 2015 m. kovo mėn. ir išmokėti skirtumą tarp gautos pensijos Ukrainoje ir jai priklausančios pensijos. VSDFV Utenos skyrius 2015 m. spalio 30 d. rašte Nr. (4.71E)R3-4147 nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo pensijos skiriamos arba perskaičiuojamos tik asmens arba įgalioto asmens prašymo pagrindu. Kadangi N. O. papildomo prašymo po senatvės pensijos perskaičiavimo skyriui pateikusi nebuvo, todėl VSDFV Utenos skyrius nenagrinėjo pareiškėjos I. O. prašymo. Dėl minėto rašto pareiškėja pateikė skundą VSDFV, kuri 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E)I-7761 nurodė, jog VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Nesutikdama su tokiu VSDFV vertinimu, pareiškėja kreipėsi į teismą, tačiau jos skundas nepašalinus trūkumų buvo laikytas nepaduotu.

28. 2017 m. gegužės 7 d. pareiškėja I. O. vėl kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydama paskaičiuoti ir išmokėti negautos N. O. pensijos dydį (eurais) nuo 1996 m. kovo iki 2015 m. balandžio mėn. Pareiškėja prašyme nurodė, kad 2017 m. sausio 11 d. buvo išduotas liudijimas, kad ji yra vienintelė įpėdinė pagal įstatymą. VSDFV Utenos skyrius 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos Irinos prašymą kaip pakartotinį. Nesutikdama su tokiu vertinimu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuri 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-4980 nurodė, jog VSDFV

Utenos skyrius priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.29. Sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pateiktą pakartotinai, būtina įvertinti

pareiškėjos VSDFV Utenos skyriui pateiktuose prašymuose suformuluotus reikalavimus. 2015 m. spalio 7 d. prašyme pareiškėja prašė: „atlikti pensijos perskaičiavimą ir išmokėti skirtumą“, o 2017 m. gegužės 17 d. prašyme – „paskaičiuoti negautos pensijos dydį ir išmokėti skirtumą“. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pateiktų 2015 m. spalio 7 d. ir 2017 m. gegužės 17 d. prašymų turinį, nurodo, jog pareiškėja abiejuose prašymuose iš esmės suformulavo identiškus reikalavimus – apskaičiuoti ir išmokėti negautos N. O. pensijos dydį. Atsižvelgus į tai laikytina, kad pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad pareiškėja I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašyme suformulavo du reikalavimus. Nors pareiškėja 2017 m. gegužės 7 d. prašyme išskyrė laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo mėn., tai nesudaro pagrindo minėtą laikotarpį laikyti atskiru reikalavimu, kadangi pareiškėjos 2015 m. spalio 7 d. prašyme buvo suformuotas reikalavimas laikotarpiui nuo 1995 m. iki 2015 m., kuris apima laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo mėn.

30. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog 2017 m. gegužės 17 d. prašyme pareiškėja nurodė, jog jai buvo išduotas liudijimas, kad ji yra vienintelė N. O. įpėdinė pagal įstatymą. Tačiau tai nelaikytina naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir nesudaro VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte bei Taisyklių 60.3 papunktyje numatyto pagrindo pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą nagrinėti iš esmės, kadangi pensijos skiriamos ir perskaičiuojamos remiantis asmens prašymu (Pensijų įstatymo 40–42 str., Nuostatų 55–58 p.). Be to, Pensijų įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pensijos skiriamos iki gyvos galvos arba laikotarpiui, kuriam pensijos gavėjui pagal įstatymą išlieka teisė gauti paskirtą pensiją.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė pareiškėjos reikalavimus ir nepagrįstai įpareigojo atsakovą VSDFV Utenos skyrių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Tačiau šioje byloje VSDFV Utenos skyrius pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundžia ir iš esmės sutinka su teismo sprendime išdėstyta pozicija, todėl nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į non reformatio in peius (liet. draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principą (ABTĮ 144 str. 3 d.), draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų.

32. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė apeliacinio skundo, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius principo, konstatuoja, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tačiau sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-1577-442/2019


Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01398-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 13.1; 13.8(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Irpeta“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Irpeta“ skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Irpeta“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) 2017 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-502 „Dėl UAB „Irpeta“ atstovo advokato Š. J. prašymo“ (toliau – ir Ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Klaipėdos teritorinę muitinę pateikti pareiškėjui Vengrijos valstybinės mokesčių ir muitinės administracijos rašto Nr. 5158818673 (toliau – ir Ginčo raštas) kopiją vienu iš alternatyvių rašytinių ir (ar) elektroninių būdų: a) įteikiant tiesiogiai atvykusiam pareiškėjo atstovui; b) registruotu laišku išsiunčiant adresu: advokatui Š. J., (duomenys neskelbtini); c) išsiunčiant el. paštu (duomenys neskelbtini); d) įrašant į elektrinės informacijos laikymo ir saugojimo įrenginį (pvz. CD, USB), kurį, esant poreikiui, gali pateikti pareiškėjo atstovas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2017 m. liepos 5 d. pranešimu nurodė, jog iš Vengrijos muitinės gauta informacija, kad eksporto formalumai pagal pareiškėjui aktualias eksporto deklaracijas (2015 m. gegužės 20 d. MRN 15LTLR1000EK032B59, 2015 m. gegužės 20 d. MRN 15LTLR1000EK032F47, 2015 m. birželio 10 d. MRN 15LTLR1000EK03C033) buvo užbaigti neteisėtai, o prekės faktiškai nebuvo išgabentos iš Europos Bendrijos muitų teritorijos, todėl atsakovas ketino priimti sprendimą pripažinti šias eksporto deklaracijas negaliojančiomis. Pareiškėjas teigė, kad šiuo pranešimu taip pat buvo prašoma pateikti įrodymą, jog prekės išgabentos iš Europos Ekonominės Bendrijos muitų teritorijos ir pareikšti savo nuomonę dėl numatomo priimti sprendimo. Nurodė, kad daugiau nebuvo pateikiami jokie kiti objektyvūs, išsamūs duomenys ir įrodymai, todėl nesusipažinus su iš Vengrijos muitinės gauta informacija pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės pareikšti išsamios ir motyvuotos nuomonės dėl numatomo priimti sprendimo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. liepos 25 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. liepos 18 d. prašymą pateikti iš Vengrijos muitinės gautą informaciją. Taip pat nurodė, kad Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. liepos 28 d. skundą, 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu atsakovui nurodė pareiškėjo 2017 m. liepos 18 d. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – TGIVSIĮĮ)

nuostatomis, išnagrinėti iš naujo. Teigė, jog atsakovas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nurodė, kad vadovaujantis TGIVSIĮĮ nuostatomis pareiškėjo atstovui leidžiama susipažinti su minėta informacija Klaipėdos teritorinės muitinės Muitinės procedūrų priežiūros skyriuje. Pareiškėjo direktoriui 2017 m. rugsėjo 28 d. nuvykus į minėtą skyrių, jam buvo parodyta ir leista perskaityti anglų kalba užrašytą tekstą trijuose lapuose su dalinai užtušuotu tekstu, t. y. Ginčo raštą. Pareiškėjo direktoriui sunkiai suprantant specifinius terminus anglų kalba ir paprašius išduoti šio teksto kopiją, kad galėtų jį išsiversti, Klaipėdos teritorinės muitinės atstovai atsisakė jį teikti bei pasiūlė su tokiu prašymu kreiptis į Departamentą. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. rugsėjo 28 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl minėtos informacijos pateikimo rašytine arba elektronine forma, kurį adresavo tiek Departamentui, tiek Klaipėdos teritorinei muitinei. Departamentas 2017 m. spalio 5 d. raštu įpareigojo Klaipėdos teritorinę muitinę, vadovaujantis TGIVSIĮĮ nuostatomis, išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir Ginčo rašto kopiją pateikti raštu arba elektronine forma. Pareiškėjas nurodė, jog Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. spalio 12 d. priimtu Ginčijamu sprendimu atsisakė teikti Ginčo rašto kopiją pažymėdama, jog vadovaujantis TGIVSIĮĮ 15 straipsnio 1 dalies 7 punktu, institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pareiškėjas kreipėsi dėl dokumentų, kurių teikimui šio įstatymo nuostatos netaikomos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais. Pareiškėjo direktorius 2017 m. spalio 19 d. dar kartą nuvyko į Klaipėdos teritorinę muitinę susipažinti su Ginčo rašto turiniu, tačiau jam buvo atsisakyta dar kartą jį parodyti.

4. Pareiškėjo nuomone, Departamento bei Klaipėdos teritorinės muitinės priimti sprendimai, kuriais pareiškėjo atstovui leista susipažinti su Ginčo raštu patvirtino, jog Ginčo rašto atžvilgiu taikomos TGIVSIĮĮ nuostatos, o atsakovas Ginčijamu sprendimu negalėjo kvestionuoti savo pačio ir aukštesnės instancijos institucijos priimtuose ir įsiteisėjusiuose sprendimuose suformuluotos pozicijos. Pabrėžė, jog TGIVSIĮĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad institucija dokumentus pareiškėjui teikia žodžiu, raštu arba elektroniniu būdu elektroninių ryšių tinklais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą, o šio įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje – kad dokumentai pareiškėjui paprastai teikiami valstybine kalba. Pareiškėjas teigė, kad vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos ir Tarybos pralamento (ES) Nr. 952/2013, (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 952/2013), Sąjungos muitinės kodekso, 1997 m. kovo 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 515/97 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 515/97) dėl valstybių narių administracinių institucijų tarpusavio pagalbos ir dėl pastarųjų bei Komisijos bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti teisingą muitinės ir žemės ūkio teisės aktų taikymą, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo, mokesčių administravimo ir muitinės įstatymo nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, darytina išvada, jog atsakovas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai Ginčijamu sprendimu atsisakė pateikti ginčo dokumentą rašytine ar elektronine forma bei tokiu būdu pažeidė įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus, apribojo teises į gynybą, gerą administravimą.

5. Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.6. Atsakovas teigė, kad pagal savo turinį Ginčo rašte pateikta informacija yra konfidenciali ir gali pažeisti trečiųjų

asmenų interesus. Nurodė, jog ši informacija, gauta iš Vengrijos muitinės bendradarbiavimo pagrindais, buvo skirta muitinei, ji buvo viešai neskelbtina ir neteiktina, vadovaujantis Muitinės informavimo tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Departamento generalinio direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1B– 550 (2014 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 1B-437 redakcija). Pažymėjo, jog vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 515/97 nuostatomis, duomenimis, gautais iš kitų valstybių narių kompetentingų institucijų, naudojasi tik kiekvienos valstybės narės nacionalinės institucijos ar padaliniai, o pagal Sąjungos muitinės kodekso nuostatas visa informacija, kurią gauna muitinė, vykdydama savo funkcijas ir kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, laikoma profesine paslaptimi.

7. Atsakovas paaiškino, kad Ginčo rašte pateikta informacija buvo gauta ir naudota tik tarp kompetentingų institucijų Reglamento (EB) Nr. 515/97 pagrindu ir, kad Sąjungos muitinės kodekso pagrindu pareiškėjas buvo informuotas apie numatomą sprendimo priėmimą pripažinti eksporto deklaracijas negaliojančiomis bei paprašytas pateikti įrodymus ir nuomonę. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbu tai, jog remiantis turima tyrimo metu surinkta informacija teritorinė muitinė tikrino, ar eksporto formalumai pagal nurodytas eksporto deklaracijas buvo neteisėtai užbaigti muitinės poste, o prekės faktiškai neišgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos. Teigė, jog iki šiol muitinėje nėra pasibaigęs tyrimas dėl prekių galimo neišgabenimo iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Atsakovas pažymėjo, jog Departamentas 2017 m. spalio 5 d. rašte, be kita ko, nurodė, kad atsakovas vadovaujantis TGIVSIĮĮ 15 straipsnio 2 dalimi, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atsisakymo pateikti dokumentus pagrindus per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos

turi priimti sprendimą dėl atsisakymo pateikti dokumentus pareiškėjui. Nurodė, kad pareiškėjo atstovui 2017 m. rugsėjo 28 d. nuvykus į Klaipėdos teritorinės muitinės Muitinės procedūrų priežiūros skyrių, susipažinimui buvo pateiktas Ginčo raštas su dalinai užtušuotu tekstu tik tam, kad pašalinti bet kokias abejones dėl tokio rašto egzistavimo. Teigė, kad užtušuota informacija susijusi su trečiaisiais asmenimis bei pagal turinį yra konfidenciali, o pareiškėjo atstovui buvo pateikta susipažinimui tik ta teksto dalis, kuri susijusi su pareiškėju.

II.

8. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Irpeta“ skundą atmetė kaip nepagrįstą ir atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

9. Teismas nustatė, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. (8.1)11D-8835 „Pranešimas apie numatomą priimti sprendimą“ pareiškėjui nurodė, jog Klaipėdos teritorinė muitinė gavusi informacijos iš Vengrijos muitinės apie neteisėtą eksporto gabenimų užbaigimą Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemoje (toliau – ir MDAS), atlieka tyrimą dėl prekių, deklaruotų eksporto deklaracijose MRN 15LTLR1000EK032B59, 2015 m. gegužės 20 d., MRN 15LTLR1000EK032F47, 2015 m. gegužės 20 d., MRN 15LTLR1000EK03C033, 2015 m. birželio 10 d., išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos ir vadovaudamasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatoma Sąjungos muitinės kodeksas 22 straipsnio 6 dalies nuostata, informuoja apie numatomo Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimo priėmimą pripažinti minėtas eksporto deklaracijas negaliojančiomis. Pareiškėjo atstovas 2017 m. liepos 18 d. prašymu „Dėl papildomos informacijos ir duomenų pateikimo“, be kita ko, prašė atsakovo pateikti visą iš Vengrijos muitinės gautą informaciją, kurios pagrindu norima pripažinti eksporto deklaracijas MRN 15LTLR1000EK032B59, 2015 m. gegužės 20 d., MRN 15LTLR1000EK032F47, 2015 m. gegužės 20 d., MRN 15LTLR1000EK03C033, 2015 m. birželio 10 d., negaliojančiomis. Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. liepos 25 d. raštu Nr. (8.1)11D-9594 „Dėl eksporto gabenimų“, nurodė, jog iš Vengrijos muitinės gautos informacijos pateikti negali, kadangi ši informacija yra skirta muitinei ir vadovaujantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1B-550 (2014 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 1B-437 redakcija) patvirtintų Muitinės informacijos tvarkymo taisyklių nuostatomis, tai yra viešai neskelbtina ir neteiktina informacija. Pareiškėjo atstovas 2017 m. liepos 28 d. skundu „Dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2017-07-25 sprendimo Nr. (8.1)11D-9594 „Dėl eksporto gabenimų“, Departamento prašė panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (8.1)11D-9594 dalį, kuria buvo atsisakyta pateikti pareiškėjui iš Vengrijos muitinės gautą informaciją ir įpareigoti Klaipėdos teritorinę muitinę ją pateikti. Departamentas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (4.14)3B-8113 „Dėl informacijos teikimo“ pareiškėjo prašymą grąžino Klaipėdos teritorinei muitinei, konstatavęs, jog Klaipėdos teritorinė muitinė atsisakydama pateikti pareiškėjo atstovo prašomus dokumentus, nesilaikė TGIVSIĮ nuostatų, t. y. Klaipėdos teritorinė muitinė nepriėmė sprendimo. Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. rugsėjo 4 d. pranešimu „Dėl dokumento kopijos“ informavo pareiškėjo atstovą, kad kreipėsi į Departamentą dėl galimybės pateikti šio rašto kopiją pareiškėjui ir kad galutinis sprendimas bus priimtas gavus atsakymą. Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (8.1)11D-11212 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjui nurodė, kad, vadovaujantis TGIVSIĮĮ nuostatomis, pareiškėjo atstovas Klaipėdos teritorinės muitinės Muitinės procedūrų priežiūros skyriuje gali susipažinti su informacija, gauta iš Vengrijos valstybinės mokesčių administracijos, susijusia su pareiškėju. Remiantis pareiškėjo ir atsakovo atstovų rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais buvo nustatyta, kad pareiškėjo direktoriui 2017 m. rugsėjo 28 d. nuvykus į Klaipėdos teritorinės muitinės Muitinės procedūrų priežiūros skyrių buvo leista skaityti dalinai užtušuotą tekstą anglų kalba, tačiau atsisakyta išduoti šio teksto kopiją.

10. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo atstovas 2017 m. rugsėjo 28 d. pakartotiniu prašymu prašė informaciją, gautą iš Vengrijos muitinės, pareiškėjui pateikti rašytine arba elektronine forma. Klaipėdos teritorinė muitinė Ginčijamu sprendimu nusprendė UAB „Irpeta“ atstovui advokatui Š. J. Vengrijos valstybinės mokesčių ir muitinės administracijos rašto Nr. 5158818673 kopijos neteikti. Nurodė, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 515/97 15 straipsnio nuostatomis, kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos nedelsiant siunčia kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms visą informaciją, susijusią su operacijomis, kurios sudaro ar, jų nuomone, gali sudaryti sąlygas muitinės ar žemės ūkio teisės aktų pažeidimams, visų pirma susijusiems su prekėmis ir naujais tokių operacijų vykdymo būdais ir metodais. Paaiškino, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 515/97 30 straipsnio 2 dalimi bei 42 straipsniu, duomenimis,

gautais iš kitų valstybių narių kompetentingų institucijų, naudojasi tik kiekvienos valstybės narės nacionalinės institucijos ar padaliniai, kompetentingi, remdamiesi jiems taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, siekti 23 straipsnio 2 dalyje nurodyto tikslo (padėti vykdyti veiklą, užkertančią kelią operacijoms, kurios pažeidžia muitinės ar žemės ūkio teisės aktus, jas tirti). Nurodė, kad vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 952/2013 12 straipsnio 1 dalimi, visa informacija, kurią gauna muitinė vykdydama savo funkcijas ir kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, laikoma profesine paslaptimi. Paaiškino, kad vadovaujantis TGIVSIIĮ 15 straipsnio 1 dalies 7 punktu, institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pareiškėjas kreipiasi dėl dokumentų, kurių teikimui šio įstatymo nuostatos netaikomos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais.

11. Teismas pažymėjo, kad TGIVSIĮĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip, institucija nagrinėja pareiškėjo prašymą ir pareiškėjui pateikia dokumentus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos, o šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, jeigu institucija nustato šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atsisakymo pateikti dokumentus pagrindus, ji per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos priima sprendimą dėl atsisakymo pateikti dokumentus pareiškėjui. TGIVSIĮĮ 15 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pareiškėjas kreipiasi dėl dokumentų, kurių teikimui šio įstatymo nuostatos netaikomos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais. Teismo vertinimu, būtent šiuo pagrindu, t. y., kad pareiškėjas kreipėsi dėl dokumentų, kurių teikimui šio įstatymo nuostatos netaikomos, atsakovas Ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą pateikti informaciją, gautą iš Vengrijos muitinės.

12. Teismas nurodė, kad nebuvo pagrindo netikėti atsakovu, o pareiškėjas nepaneigė, jog šios administracinės bylos ginčo objektas (Ginčo raštas – iš Vengrijos muitinės gauta informacija) Departamente buvo gautas bendradarbiavimo pagrindu vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 515/97 dėl valstybių narių administracinių institucijų tarpusavio pagalbos ir dėl pastangų bei Komisijos bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti teisingą muitinės ir žemės ūkio teisės aktų taikymą. Reglamento (EB) Nr. 515/97 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Muitinės informacinė sistemos (toliau – ir MIS) tikslas, remiantis šio reglamento nuostatomis, – padėti vykdyti veiklą, užkertančią kelią operacijoms, kurios pažeidžia muitinės ar žemės ūkio teisės aktus, jas tirti ir už jas patraukti baudžiamojon atsakomybėn, siekiant padidinti šiame reglamente nurodytų kompetentingų institucijų bendradarbiavimo ir kontrolės procedūrų efektyvumą taikant greitesnį informacijos platinimą. Reglamento (EB) Nr. 515/97 30 straipsnio 2 dalis nustato, jog nepažeidžiant šio straipsnio 1 ir 4 dalių ir 29 straipsnio 3 dalies, duomenimis gautais iš MIS naudojasi tik kiekvienos valstybės narės nacionalinės institucijos ar padaliniai bei Komisijos paskirti padaliniai, kompetentingi, remdamiesi jiems taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, siekti 23 straipsnio 2 dalyje nurodyto tikslo. Reglamento (EB) Nr. 515/97 42 straipsnis nustato, kad automatiniam duomenų keitimuisi ir tvarkymui taikomos nuostatos mutatis mutandis taikomos ir neautomatiniam duomenų keitimuisi ir tvarkymui. Reglamento (EB) Nr. 515/97 45 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neatsižvelgiant į formą, bet kuri informacija, perduodama remiantis šiuo reglamentu, yra konfidencialaus pobūdžio, įskaitant duomenis, saugomus MIS; jai taikomas tarnybinio slaptumo įsipareigojimas ir tokia pati apsauga, kokia taikoma pagal valstybės narės, kuri gauna informaciją, nacionalinius teisės aktus, ir pagal nuostatas, taikomas Bendrijos institucijoms; ypač svarbu, kad ši informacija būtų siunčiama tik valstybių narių institucijų atstovams, kurių funkcijos susijusios su teise žinoti šią informaciją ar ja naudotis; ji negali būti naudojama kitiems, šiame reglamente nenurodytiems tikslams, išskyrus atvejus, kai informaciją pateikusi ar į MIS įtraukusi valstybė narė arba Komisija aiškiai su tuo sutinka, atsižvelgiant į tos valstybės narės ar Komisijos nustatytas sąlygas ir į tai, ar valstybės narės, kurioje yra informaciją gaunanti institucija, nuostatos nedraudžia tokią informaciją perduoti ar panaudoti. Taigi, teismo vertinimu, informacija gauta iš Vengrijos muitinės pagal savo turinį arba pateikimo būdą buvo konfidenciali.

13. Teismas padarė išvadą, kad informacijos, gautos iš Vengrijos muitinės, teikimą riboja įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai (Muitinės įstatymas, Muitinės informacijos tvarkymo taisyklės, Reglamentai (EB) Nr. 515/97, (ES) Nr. 952/2013), todėl vadovaujantis TGIVSIĮĮ 2 straipsnio 2 dalies 4 punktu, šios informacijos teikimui TGIVSIIĮ nuostatos netaikomos, o vadovaujantis TGIVSIIĮ 15 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo pagrindas atsisakyti šią informaciją pateikti. Tai, kad atsakovas ankstesniu sprendimu, nurodytu Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (8.1)11D-11212 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjo atstovui leido atvykus į Klaipėdos teritorinės muitinės Muitinės procedūrų priežiūros skyrių susipažinti su Ginčo raštu, nesudarė pagrindo konstatuoti, jog Ginčijamas sprendimas buvo neteisėtas. Teismas pažymėjo, kad šis ankstesnis atsakovo sprendimas nebuvo šios bylos ginčo dalykas,

todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas plačiau nebuvo nagrinėjamas.14. Teismo vertinimu, Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. (8.1)11D-8835 nurodė priežastis,

kuriomis ji ketina pagrįsti savo sprendimą, t. y. jog prekės, išleistos eksportuoti, nebuvo išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos ir paprašė pateikti įrodymus, jog jos buvo išvežtos bei pareikšti savo nuomonę būtent dėl prekių išvežimo. Teismas, įvertinęs Reglamento (EB) Nr. 515/97 36 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 515/97 37 straipsnio 6 dalies a-c punktų, Reglamento (EB) Nr. 515/97 45 straipsnio 3 dalies nuostatas, pažymėjo, kad šios nuostatos dar nereiškė, jog ieškinys ar skundas dėl su juo susijusių duomenų visais atvejais turi būti tenkinamas. Be to, pareiškėjui buvo nurodyta, kad pagal iš Vengrijos muitinės gautą informaciją prekės, išleistos eksportuoti, galimai nebuvo išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos. Teismo vertinimu, būtent tikrinimo metu ir renkami duomenys, pagal kuriuos bus nustatinėjama, ar ši informacija pasitvirtino ar ne ir su kuriais galės susipažinti pareiškėjas. Teismas nurodė, kad nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui pateikti Ginčo rašto, kuriame galimai buvo ir kitos konfidencialios, neteiktinos bei viešai neskelbtinos informacijos.

15. Konstatuodamas, kad Ginčijamas sprendimas, kuriuo atsisakyta pateikti pareiškėjui iš Vengrijos muitinės gautą informaciją – Ginčo raštą, buvo teisėtas ir pagrįstas, teismas įvertino, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytų argumentų pagrindu. Nebuvo nustatyti administracinių aktų panaikinimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje.

III.

16. Pareiškėjas UAB „Irpeta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo, UAB „Irpeta“ naudai, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir Klaipėdos teritorinės muitinės iš esmės kilo ginčas dėl informacijos, t. y. Ginčo rašto, pateikimo pareiškėjui formos, tačiau pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs, jog ši informacija apskritai pareiškėjui neteiktina, peržengė šio administracinio ginčo nagrinėjimo ribas, be jokio pateisinamo pagrindo dar labiau pablogino pareiškėjo padėtį, nors būtent pastarasis ir pateikė skundą dėl Ginčijamo sprendimo, bei tokiais savo procesiniais veiksmais pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 ir 2 dalis, 86 straipsnio 1 ir 2 dalis. Pareiškėjas pažymėjo, kad Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjui buvo suteikta teisė susipažinti su ginčo informacija. Šią teisę pareiškėjo direktorius net bandė realizuoti. Departamentas 2017 m. spalio 15 d. raštu dar kartą patvirtino pareiškėjo teisę susipažinti su ginčo informacija bei, atsižvelgęs į pareiškėjo pageidavimą, informaciją gauti konkrečiu būdu – raštu arba elektronine forma, įpareigojo Klaipėdos teritorinę muitinę išnagrinėti šį pareiškėjo pageidavimą. Tačiau Klaipėdos teritorinė muitinė Ginčijamu sprendimu atsisakė pateikti ginčo informacijos kopiją pareiškėjo prašytu būdu, todėl ir buvo pateiktas skundas teismui. Taigi, pareiškėjo nuomone, iš esmės tarp bylos šalių kilo ginčas dėl ginčo informacijos pateikimo formos, o ne dėl to, ar ginčo informacija apskritai teiktina pareiškėjui, kadangi tokia pareiškėjo teisė jau buvo nustatyta Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu. Be to, pareiškėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas dar teismo posėdžio pačioje pradžioje nustatęs, jog šio ginčo dalykas yra pareiškėjo teisė gauti informaciją jo nurodytu būdu, vėliau posėdžio metu kontroliuodamas, jog bylos šalys tiek savo pasisakymais, tiek užduodamos klausimus viena kitai, nenukryptų nuo bylos ginčo dalyko ir esmės, o galiausiai skundžiamu sprendimu analizavęs ne pareiškėjo teisę gauti informaciją jo nurodytu būdu, o apskritai konstatavęs, jog pareiškėjas neturi teisės gauti ginčo informacijos, nesudarė objektyvios galimybės bylos šalims teismo posėdžio metu iš esmės pasisakyti dėl tik sprendime naujai nustatyto visiškai kito ginčo dalyko, nei jis buvo paties teismo nustatytas teismo pasėdžio pradžioje. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu peržengė savo paties teismo posėdžio pradžioje nustatytas bei bylos šalių patvirtintas administracinio ginčo ribas.

18. Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos teritorinė muitinė Ginčijamame sprendime visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, kad prašomo pateikti dokumento atžvilgiu netaikomos TGIVSIIĮ nuostatos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jokia institucija negali pati paneigti ir (ar) pasinaikinti savo pačios priimto sprendimo, todėl ir Klaipėdos teritorinė muitinė Ginčijamu sprendimu negalėjo kvestionuoti savo pačios ir aukštesnės instancijos institucijos – Departamento, priimtuose ir įsiteisėjusiuose sprendimuose suformuluotos pozicijos, jog prašomas pateikti dokumentas yra

teiktinas būtent TGIVSIĮĮ nuostatų pagrindu.19. Pareiškėjas pažymi, kad gavęs tik Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. liepos 5 d. pranešimą, neturėjo

objektyvios galimybės pareikšti išsamios ir motyvuotos nuomonės dėl numatomo priimti jo atžvilgiu nepalankaus sprendimo, kadangi pats Klaipėdos teritorinės muitinės pranešimas yra tik išvestinis informacijos šaltinis, prie kurio nebuvo pridėtas pirminis informacijos ir duomenų šaltinis – iš Vengrijos muitinės gauta informacija, duomenys ir įrodymai, kurie šiuo atveju ir turėtų būti vertinami bei analizuojami. Pareiškėjui iki šiol nėra žinoma nei šių duomenų forma (institucijos nuomonė, įpareigojimas, laisvos formos pranešimas, teismo sprendimo pagrindu pateikta objektyvi informacija ar kitoks dokumentas), nei turinys (kokios aplinkybės jame buvo nurodytos, kaip jos buvo nustatytos, kokios išvados padarytos šių aplinkybių pagrindu, koks šių išvadų tikslumo ir (ar) griežtumo lygis ir pan.), nei aktualumas (pvz., gal informacija yra pasenusi, praleisti senaties terminai ir pan.).

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. liepos 5 d. raštu nurodė priežastis, kuriomis ji ketina pagrįsti sprendimą, padaryta išskirtinai prielaidų pagrindu, kadangi norint padaryti tokią išvadą būtina įvertinti ir palyginti Klaipėdos teritorinės muitinės minėtame rašte ir Ginčo rašte nurodytas aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas net du kartus atsisakė priimti ir prie bylos prijungti atsakovo teiktą Ginčo rašto kopiją su vertimu į lietuvių kalbą. Pareiškėjo tvirtinimu, Klaipėdos teritorinės muitinės atsisakymas pateikti prašomą informaciją iš esmės reiškia akivaizdų trukdymą pareiškėjui tinkamai pasinaudoti gynybiniu mechanizmu, numatytu Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnio 6 dalyje.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos teritorinė muitinė be deklaratyvių teiginių nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo informacija buvo gauta Reglamento pagrindu. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos teritorinė muitinė, pateikdama pareiškėjui 2017 m. liepos 5 d. pranešimą apie numatomą priimti sprendimą Nr. (8.1)11D-8835, pareiškėjo atžvilgiu pradėjo procedūrą, numatytą Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnio 6 dalyje, todėl ginčo dokumentas privalėjo būti pateiktas pareiškėjui net be jo papildomo prašymo bei, juo labiau, pareiškėjui pateikus tokį prašymą.

22. Pareiškėjas pažymi, kad Klaipėdos teritorinės muitinės atstovų nepagrįstas ir neteisėtas pozicijos kaitaliojimas tos pačios informacijos atžvilgiu, pasiūlymai pareiškėjo direktoriui aktualaus dokumento kopijos prašyti iš Departamento, nors pati Klaipėdos teritorinė muitinė disponuoja šio dokumento kopija, kurios pateikimo Pareiškėjui klausimas jau buvo derintas ir svarstytas su Departamentu, bei kiti akivaizdūs trukdymai pareiškėjui pateikti motyvuotą poziciją (nuomonę) dėl numatomo priimti sprendimo, akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo teisę į gerą viešąjį administravimą bei leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog Klaipėdos teritorinės muitinės atstovai užsiiminėja visiškai nepagrįstu ir neteisėtu biurokratizmu ir vilkinimu tinkamai atlikti savo funkcijas ir pareigas, o pirmosios instancijos teismas tokius veiksmus visiškai nepagrįstai ir neteisėtai pateisino skundžiamu sprendimu. Be to, toks muitinės atstovų elgesys yra nesuderinamas ir su teisėtų lūkesčiu principu, kurį labai akcentavo pirmosios instancijos teismo teisėjai, teismo posėdžio metu apklausdami atsakovo atstovę, tačiau visiškai juo nesivadovavo, priimdami skundžiamą sprendimą

23. Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, pareiškėjas pažymi, kad teismas, teismo posėdžio pradžioje nustatė vieną ginčo dalyką – pareiškėjo teisę gauti ginčo informaciją jo nurodytu būdu, o galiausiai skundžiamą sprendimą priėmė visiškai dėl kito dalyko – iš esmės konstatavo, jog pareiškėjas apskritai neturi teisės gauti ginčo informacijos, tuo nesudarydamas ginčo šalims objektyvios galimybės teismo posėdyje pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 86 straipsnio 1 ir 2 dalis. Todėl, siekiant visapusiškiau ir objektyviau išnagrinėti šį ginčą, pareiškėjo nuomone, tikslinga ir būtina šią bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

24. Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas paaiškino, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. liepos 5 d. rašte nurodė priežastis, kuriomis ji ketina pagrįsti savo sprendimą, t. y. nurodė jog prekės, nebuvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos ir paprašė pateikti įrodymus, jog jos buvo išvežtos bei pareikšti savo nuomonę būtent dėl prekių išvežimo. Atsakovas akcentuoja, kad Klaipėdos teritorinė muitinė neprašė UAB „Irpeta“ pareikšti nuomonės dėl Ginčo rašto tinkamumo tyrimui pradėti, institucija siekdama patikrinti gautą informaciją pareiškėjo paprašė pateikti įrodymus, kad prekės yra išgabentos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas sutinka su teismo nuomone, kad būtent tikrinimo metu ir renkami duomenys, pagal kuriuos bus nustatinėjama, ar ši informacija pasitvirtino ar ne.

26. Klaipėdos teritorinė muitinė, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad informacijos, gautos iš Vengrijos muitinės, teikimą riboja įstatymai ir jų pagrindu priimti norminiai teisės aktai (Muitinės įstatymas, Muitinės informacijos tvarkymo taisyklės, Reglamentai (EB) Nr. 515/97, (ES) Nr. 952/2013), todėl vadovaujantis TGIVSIIĮ 2 straipsnio 2 dalies 4 punktu, šios informacijos teikimui TGIVSIĮĮ nuostatos netaikomos, o vadovaujantis TGIVSIĮĮ 15 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tai yra pagrindas atsisakyti šią informaciją pateikti. Taip pat, atsakovas sutinka, jog Ginčijamas sprendimas, kuriuo atsisakyta pateikti pareiškėjui iš Vengrijos muitinės gautą informaciją – Ginčo raštą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytų argumentų pagrindu (nenustatyti pagrindai, numatyti ABTĮ 88 straipsnio 1 punkte, 91 straipsnyje).

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Departamento nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes jame pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus bei motyvus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Departamentas nurodo, kad sutinka su teismo padaryta išvada, jog informacijos, gautos iš Vengrijos muitinės, teikimą riboja įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 1(LM18)-502 teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad pareiškėjas neturi teisės gauti ginčo informacijos, skundžiamą sprendimą priėmė ne dėl skundo dalyko, nesudarydamas ginčo šalims galimybės teismo posėdyje pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių.

31. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

32. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes jo pozicija dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų yra išdėstyta apeliaciniame skunde, todėl administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

33. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus (b. l. 162–171), tačiau apeliaciniame skunde prašymo dėl šių dokumentų tyrimo nesuformulavo, nenurodė jų ryšio su nagrinėjama byla, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų įrodymų nevertina.

34. Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. liepos 5 d. rašte Nr. (8.1)11D-8835, adresuotame pareiškėjui, nurodė, jog, gavusi informaciją iš Vengrijos muitinės apie neteisėtą eksporto gabenimų užbaigimą Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemoje, atlieka tyrimą dėl prekių, deklaruotų eksporto deklaracijose MRN 15LTLR1000EK032B59, MRN 15LTLR1000EK032F47, MRN 15LTLR1000EK03C033, išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos ir vadovaudamasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Kodeksas), 22 straipsnio 6 dalies nuostata, informuoja apie numatomo Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimo priėmimą pripažinti minėtas eksporto deklaracijas negaliojančiomis. Vadovaudamasi Kodekso 48 straipsniu, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2015/2447 8 straipsnio 1 dalimi, paprašė pareiškėjo per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos pateikti įrodymą, kad prekės išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos bei pareikšti savo nuomonę dėl numatomo priimti sprendimo (b. l. 11–12).

35. Pareiškėjo atstovas Departamentui ir Klaipėdos teritorinei muitinei pateikė 2017 m. rugsėjo 28 d. prašymą dėl

informacijos, gautos iš Vengrijos muitinės pateikimo pareiškėjui rašytine arba elektronine forma (b. l. 30–33).36. Departamentas, atsakydamas į šį prašymą, 2017 m. spalio 5 d. rašte Nr. (4.14)3B-9472 nurodė, kad, atsižvelgiant į

pareiškėjo pageidavimą prašomą informaciją gauti raštu arba elektronine forma, Klaipėdos teritorinė muitinė, vadovaudamasi TGIVSIĮĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, privalo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir pateikti pareiškėjai prašomus dokumentus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos arba vadovaudamasi šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, nustačiusi šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atsisakymo pateikti dokumentus pagrindus per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos priimti sprendimą dėl atsisakymo pateikti dokumentus pareiškėjui (b. l. 34).

37. Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 1(LM18)-502 nusprendė UAB „Irpeta“ atstovui advokatui Š. J. Vengrijos valstybinės mokesčių ir muitinės administracijos rašto Nr. 5158818673 kopijos neteikti. Nurodė, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 515/97 15 straipsnio nuostatomis, kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos nedelsiant siunčia kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms visą informaciją, susijusią su operacijomis, kurios sudaro ar, jų nuomone, gali sudaryti sąlygas muitinės ar žemės ūkio teisės aktų pažeidimams, visų pirma susijusiems su prekėmis ir naujais tokių operacijų vykdymo būdais ir metodais. Pagal Reglamento (EB) Nr. 515/97 30 straipsnio 2 dalį bei 42 straipsnį, duomenimis, gautais iš kitų valstybių narių kompetentingų institucijų, naudojasi tik kiekvienos valstybės narės nacionalinės institucijos ar padaliniai, kompetentingi, remdamiesi jiems taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, siekti 23 straipsnio 2 dalyje nurodyto tikslo (padėti vykdyti veiklą, užkertančią kelią operacijoms, kurios pažeidžia muitinės ar žemės ūkio teisės aktus, jas tirti). Reglamento (ES) Nr. 952/2013 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad visa informacija, kurią gauna muitinė vykdydama savo funkcijas ir kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, laikoma profesine paslaptimi. TGIVSIĮĮ 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pareiškėjas kreipiasi dėl dokumentų, kurių teikimui šio įstatymo nuostatos netaikomos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais (b. l. 36–37).

38. Kaip matyti iš Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. liepos 5 d. rašto Nr. (8.1)11D-8835 turinio, muitinė vadovaudamasi Kodekso 22 straipsnio 6 dalimi pareiškėją informavo apie tai, jog rengiasi priimti sprendimą pripažinti šiame rašte nurodytas eksporto deklaracijas negaliojančiomis.

39. Kodekso 22 straipsnio 6 dalis nustato, jog, prieš priimdama sprendimą, kuris galėtų būti nepalankus pareiškėjui, muitinė praneša pareiškėjui priežastis, kuriomis ji ketina pagrįsti savo sprendimą, ir suteikia jam galimybę per nustatytą laikotarpį, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jis gauna tokį pranešimą arba laikomas jį gavusiu, pareikšti savo nuomonę. Pasibaigus šiam laikotarpiui, pareiškėjui tinkama forma pranešama apie sprendimą.

40. Minėtas pareiškėjo atstovo kreipimasis į Klaipėdos teritorinę muitinę dėl informacijos gavimo yra susijęs su jo teisės būti išklausytam užtikrinimu muitinei vykdant konkrečią priežiūros procedūrą (veiksmus, kurių paprastai imasi muitinė siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitų teisės aktų), reglamentuojamą Kodekso, Muitinės įstatymo bei kitų teisės aktų, reguliuojančių muitinės veiklą, nuostatomis, kuri bus baigiama muitinei priimant sprendimą dėl eksporto deklaracijų galiojimo. Taigi ginčijamas atsakovo sprendimas yra tarpinis sprendimas, kuriuo išspręstas procedūrinis klausimas, nesukeliantis pareiškėjui materialinio teisinio pobūdžio pasekmių ir tiesiogiai nesusijęs su materialinių pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu muitų teisės srityje.

41. Pareiškėjo prašymas pateikti informaciją, susijusią su muitinės vykdoma priežiūros procedūra, turi būti nagrinėjamas pagal šią procedūrą reguliuojančių teisės aktų normas, todėl sprendžiant šį pareiškėjo prašymą TGIVSIĮĮ netaikytinas.

42. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

43. Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymų numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi viena iš teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas administracinių teismų kompetencijai.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti

galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-520/2019; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-568-438/2019).

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas ar veiksmas (pvz., tarpinis procedūrinis aktas), jokių teisinių pasekmių nesukelia, dėl to negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-902-525/2017; 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-121-261/2018; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-502/2019). Argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra, t. y. administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-446-575/2017).

46. Kadangi ginčijamas atsakovo sprendimas yra tik tarpinis procedūrinis aktas, nagrinėjamu atveju neturintis įtakos pareiškėjo materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-502 bei neatsiejamai su šiuo reikalavimu susijęs reikalavimas įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjo atstovui Vengrijos muitinės rašto kopiją, negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir be teisinio pagrindo priėmė bei nagrinėjo šioje byloje pareiškėjo paduotą skundą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla nutraukiama, nes nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

48. Administracinės bylos nutraukimo atveju pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka tik tuo atveju, kai byla nutraukiama pareiškėjui atsisakius skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui (ABTĮ 40 str. 2 d., 103 str. 4 p.). Nagrinėjamu atveju administracinė byla nutraukiama kitu pagrindu, todėl pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Irpeta“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b59305c00c8011ea9d279ea27696ab7b

Administracinė byla Nr. eA-804-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02858-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 53.8; 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 18 d. raštą Nr. A51-47089/17(2.14.1.44-FN3).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą atmetė.Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą

patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 18 d. raštą Nr. A51-47089/17(2.14.1.44-FN3) panaikino. Priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui J. K. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II.

Pareiškėjas J. K. 2019 m. spalio 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pareiškėjas teigia, jog prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriame prašoma atlyginti skundo parengimo, pateikimo teismui ir atstovavimo pirmosios instancijos teisme bei apeliacinio skundo parengimo, pateikimo teismui ir atstovavimo apeliacinės instancijos teisme teikė dar 2019 m. birželio 18 d. Tačiau 2019 m. birželio 19 d. Lietuvos vyriausias administracinis teismas priėmė nutartį, kuria bylą paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka 2019 d. rugsėjo 18 d. Atsižvelgiant į tai, susidarė papildomos bylinėjimosi išlaidos, kurios sudaro 300 Eur.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame prašo sumažinti pareiškėjo

prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą.Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažymi, jog 2019 m. birželio 18 d. pranešimas dėl papildomų dokumentų

pateikimo ir susipažinimas su Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimu į apeliacinį skundą nereikalavo didelių pareiškėjo atstovo darbo laiko sąnaudų, o 2019 m. birželio 18 d. teiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų yra nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro ir atstovavimas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo J. K. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) numatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikiamame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodydamas, jog prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vadovaujasi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, t. y. nuostata, galiojusia iki straipsnio pakeitimo (2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (t. y. 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833) 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo; arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymas Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2018 m. gruodžio 28 d., laikytina, kad jis įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 1 d.). Šioje byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta 2019 m. gegužės 30 d., todėl nagrinėjamu atveju taikoma ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija, patvirtinta 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-1833.

Pareiškėjas papildomą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu pateikė 2019 m. spalio 2 d., po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo 2019 m. rugsėjo 25 d.), t. y. praleidęs terminą tokiam prašymui paduoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ėmęsis formuoti teisės aiškinimo praktiką, kad terminas, ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytas prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti, yra naikinamasis, todėl prašymo nagrinėjimas nutraukiamas (žr., pvz., 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-769-624/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-51-624/2019).

Ši procesinė teisės norma, siekiant unifikuoti tapačių procesinių santykių teisinį reglamentavimą, buvo pakeista ir pakartoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymą nurodoma, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal bendrąją taisyklę šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad

kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 20 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Dėl to CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 22 punktas).

Taigi turi būti nustatomos reikšmingos aplinkybės, įrodančios, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o jeigu tokių nenustatoma, pripažįstama, kad asmuo prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dėl neatidumo ir nerūpestingumo, tai nulemia tokio prašymo netenkinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017, 29 punktas).

Tapačių proceso teisės normų aiškinimas negali priklausyti nuo to, kokios jurisdikcijos teismas ją taiko. Tai niekaip nesuderinama su konstituciniu teisinio tikrumo ir teisinio apibrėžtumo principo įgyvendinimu. Šiuo klausimu oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje pažymima, jog įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ne tik užtikrintų vienodos teismų praktikos formavimą kurioje nors atskiroje tam tikros kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų sistemoje, bet ir neleistų atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams, prieštaringumams tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Reikalavimas taikyti vienodą praktiką užtikrinančius mechanizmus kyla ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų (išsamiau žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Affaire Sine Tsaggarakis A. E.E prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 17257/13) ir jame nurodytą teismo praktiką). Atsižvelgus į tai, kad, kaip minėta, ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostata priimta siekiant unifikuoti tapačių procesinių santykių teisinį reglamentavimą, bei siekiant užtikrinti vienodą teismų praktiką, šioje byloje taikytinas teisės aiškinimas, suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taikant CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas priėmė nutartį, kuria bylą paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka 2019 d. rugsėjo 18 d. ir dėl to jam susidarė papildomos bylinėjimosi išlaidos, kurios sudaro 300 Eur. Byloje jokių argumentų, kodėl pareiškėjas negalėjo pateikti prašymo iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos, nepateikta, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 8 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-18618 2019-11-22 2019-11-13 2019-11-13 -

Administracinė byla Nr. eA-1735-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00754-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 15.1.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Pajūrio mėsinė“ (toliau – ir pareiškėjas, RUAB „Pajūrio mėsinė“) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Klaipėdos skyrius) 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. ĮAS-6E-346 „Dėl UAB Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“; 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. SHI-9 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“; 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. SFI-11 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinio įkeitimo“; 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. SHI-15 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“; 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. SHI-16 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“; 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. SHI-34 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (9.8) 1-2830 „Dėl skundo“; 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (9.8) 1-3751 „Pakartotiniai skundai nenagrinėjami, papildomai prašomas panaikinti sprendimas paliekamas galioti“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1203-777/2016 jam buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Teigė, kad skundžiamais VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimais buvo nustatyta priverstinė hipoteka pareiškėjo nuosavybės teise priklausančiam turtui, kurio bendra vertė – 301 705,00 Eur, o skundžiamais VSDFV sprendimais šie VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai palikti galioti. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamais sprendimais nepagrįstai nustatyti pertekliniai suvaržymai, nes bendra priverstine hipoteka suvaržyto pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto vertė ženkliai viršija skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a08291000c8011ea9d279ea27696ab7b

neįvykdytų einamųjų įsipareigojimų atsakovui sumą.3. Teigė, kad netinkamai atliktas materialaus ilgalaikio įkeičiamo turto įkainojimas, nes nėra pagrįsta, kuo remiantis

įkainota priverstinai įkeisto kilnojamojo pareiškėjos turto vertė. Atsakovui nepagrįstai suteiktas privilegijuoto kreditoriaus statusas. Pareiškėjo nuomone, skundžiamais sprendimais paneigta Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ir ĮRĮ) nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir pažeistas draudimas nustatyti priverstinę hipoteką po restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teigė, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

4. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtintas 118 679,73 Eur (114

188,92 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 4 490,81 Eur delspinigių) VSDFV Klaipėdos skyriaus kreditorinis reikalavimas, užtikrintas pareiškėjo turto priverstine hipoteka. Nurodė, kad daliai pareiškėjo turto jau buvo nustatyta priverstinė hipoteka iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimo ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjo įsiskolinimas 2016 m. liepos 21 d. sudarė 289 204,87 Eur (279 388,03 Eur įmokų ir 9 816,84 Eur delspinigių). Skola, susidariusi po nutarties iškelti pareiškėjui restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, yra 165 199,11 Eur einamųjų VSD įmokų už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. ir 5 326,03 Eur delspinigių. Nurodė, kad po restruktūrizavimo bylos iškėlimo taikyta pirminė priverstinė hipoteka ir įkeitimas turtui, kurio vertė 107 501,00 Eur, bei antrinė hipoteka (turto vertės ir pirminės hipotekos reikalavimų sumų skirtumas – 54 761,77 Eur). Skola, kurios išieškojimo užtikrinimui priimti sprendimai dėl priverstinės hipotekos įkeitimo, sudarė 161 482,94 Eur.

6. Nurodė, jog remiantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro išrašų duomenimis apie nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę nustatyta nekilnojamojo turto vertė, o vidutinė transporto priemonių rinkos kaina nustatyta išanalizavus 2017 m. vasario 23 d. http://www.autoplius.lt duomenis.

7. Paaiškino, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1203-777/2016 dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Pajūrio mėsinė“ įsiteisėjo 2017 m. liepos 21 d., todėl nuo 2017 m. liepos 21 d. pareiškėjas privalo mokėti einamąsias VSD įmokas į VSD fondo biudžetą. Teigė, kad į kreditorių sąrašą įtraukiami tik tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o visi kiti reikalavimai, t. y. atsiradę jau iškėlus restruktūrizavimo bylą, turi būti tenkinami įprasta tvarka, o tokių reikalavimų netenkinančios įmonės atžvilgiu gali būti taikomi įstatymų numatyti skolų užtikrinimo būdai. Paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo įsiskolinimas VSD fondo biudžetui nuolat didėjo, buvo priimti sprendimai dėl priverstinės hipotekos ir įkeitimo skolos VSD fondo biudžetui išieškojimo užtikrinimui. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2017 m. liepos 20 d., civilinėje byloje Nr. B2-514-777/2017 pareiškėjo byla nutraukta. Nurodė, kad skundžiami VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, jog Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-514-777/2017 (buvęs bylos Nr. B2-1203-777/2016) (toliau – ir restruktūrizavimo byla) 2016 m. birželio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2016 m. liepos 21 d., pareiškėjui iškelta restruktūrizavimo byla, administratore restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiui paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. spalio 5 d. nutarties dalimi patvirtino iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsiradusius kreditinius reikalavimus pareiškėjui, iš kurių VSDFV Klaipėdos skyriui (hipoteka) 114 188,92 Eur skolą ir 4 490,81 Eur netesybas (nutartis įsiteisėjusi 2016 m. spalio 13 d.). Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi restruktūrizavimo bylą nutraukė (nutartis įsiteisėjusi 2017 m. liepos 20 d.). VĮ Registrų centro duomenimis pareiškėjo teisinis statusas – restruktūrizuojama (įgijimo data 2016 m. liepos 21 d., įregistravimo data 2016 m. rugpjūčio 9 d., statusas – restruktūrizuojama, nėra išregistruotas).

10. Byloje esančiais duomenimis teismas nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus:

http://www.autoplius.lt/

10.1. 2016 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-346 „Dėl UAB Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ 85 752,43 Eur skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė hipoteka pareiškėjos turtui, kurio vertė 46 050,00 Eur, t. y. žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

10.2. 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. SHI-9 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ 25 821,12 Eur skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė hipoteka pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 15 422,00 Eur, t. y.: žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 354,00 Eur); pastatui-kiaulidei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 5 358,00 Eur); pastatui-sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 3 823,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 739,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 434,00 Eur); ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (13/100 priklauso butui Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (vertė 1 456,00 Eur) (pažymėtina, kad hipoteka įregistruota 13/100 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra pastato-gyvenamojo namo); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 1 642,00 Eur); inžineriniams tinklams-vandentiekio gręžiniui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 1 616,00 Eur);

10.3. 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. SFI-11 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinio įkeitimo“ 19 792,67 Eur skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatytas priverstinis įkeitimas pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 36 791,00 Eur, t. y. transporto priemonei IVECO 70C17, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) (vertė 20 000,00 Eur); transporto priemonei RENAULT TRAFIC, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) (vertė 4 533,00 Eur); transporto priemonei RENAULT TRAFIC, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) (vertė 4 533,00 Eur); transporto priemonei VW POLO, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) (vertė 1 550,00 Eur); transporto priemonei MERCEDES BENZ S430, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) (vertė 6 175,00 Eur);

10.4. 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. SHI-15 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ 85 752,43 Eur skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė hipoteka pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 129 926,00 Eur, t. y.: žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 33 598,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 55 028,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 41 300,00 Eur);

10.5. 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. SHI-16 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ 25 821,12 Eur skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė hipoteka pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 64 278,00 Eur, t. y.: žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (vertė 9 210,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 3 041,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 4 895,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 2 722,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 2 983,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 24 820,00 Eur); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 1 373,00 Eur); pastatui-sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 15 234,00 Eur);

10.6. 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. SHI-34 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ 30 116,72 Eur skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė hipoteka pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 9 238,00 Eur, t. y.: pastatui-gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 3 504,00 Eur); kitiems inžineriniams statiniams-kiemo statiniams (1/1 priklauso pastatui Nr. (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (vertė 5 734,00 Eur).

11. Taip pat teismas nustatė, kad VSDFV:11.1. 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (9.8) 1-2830 „Dėl skundo“ atsisakyta tenkinti skundą dėl sprendimų

Nr. ĮAS-6E-346, SHI-9, SFI-11, SHI-15, SHI-16;

11.2. 2017 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (9.8) 1-3751 „Pakartotiniai skundai nenagrinėjami, papildomai prašomas panaikinti sprendimas paliekamas galioti“ atsisakyta iš naujo nagrinėti skundus dėl sprendimų Nr. ĮAS-6E-346, SHI-9, SFI-11, SHI-15, SHI-16 bei tenkinti pareiškėjo skundą dėl sprendimo Nr. SHI-34.

12. Teismas, pasisakydamas dėl teisės taikyti priverstinę hipoteką ir įkeitimą po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pažymėjo, jog Skundžiami VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai, kuriais nustatyta priverstinė hipoteka ir įkeitimas, priimti po nutarties iškelti pareiškėjai restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Byloje pateikti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, jog pareiškėjos skundžiamuose VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimuose nurodytam nekilnojamajam turtui priverstinė hipoteka buvo įregistruota taip pat jau po nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (daliai turto įregistruota pirminė hipoteka iki nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos).

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis hipoteką bei įkeitimą, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ), Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatomis.

14. Teismas konstatavo, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos yra privalomosios, tai einamosios valstybinio socialinio draudimo įmokos privalo būti mokamos nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Nei ĮRĮ, nei CK, nei VSDĮ nenustato draudimo reikalavimus, kurie atsirado po to, kai įsiteisėja nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą, tenkinti įprasta tvarka, o netenkinus tokių reikalavimų – įmonės atžvilgiu taikyti įstatymų numatytus skolų užtikrinimo būdus.

15. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad įsiskolinimai, kurių užtikrinimui skundžiamais VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimais nustatyta priverstinė hipoteka ir įkeitimas, atsirado po restruktūrizavimo bylos iškėlimo nemokant einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėja neteisingai interpretuoja ĮRĮ nuostatas, teigdama, jog pareiškėjo nuosavybės teise valdomam turtui VSDFV Klaipėdos skyrius negalėjo taikyti priverstinės hipotekos ir įkeitimo po to, kai jai įsiteisėjusia nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Pareiškėjui buvo nustatyta skola VSD fondo biudžetui, VSDFV Klaipėdos skyrius pagal jam suteiktą kompetenciją turėjo teisę priimti ginčijamus sprendimus nustatyti priverstinę hipoteką nekilnojamajam turtui ir įkeitimą kilnojamajam turtui. Nustatydamas privertinę hipoteką ir priverstinį turto įkeitimą, VSDFV Klaipėdos skyrius nepažeidė CK, ĮRĮ bei VSDĮ nustatytų reikalavimų, įskaitant ir ĮRĮ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintą draudimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas šiuo aspektu elgėsi nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu. Šie atsakovo veiksmai nelaikytini netinkamu jo teisių įgyvendinimu ar kitų kreditorių interesų pažeidimu. Be to, kaip minėta, šiuo metu situacija apskritai yra pasikeitusi, nes pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis restruktūrizavimo byla nutraukta.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčijamuose sprendimuose įkeisto turto vertė yra didesnė už hipoteka ir įkeitimu užtikrinamų reikalavimų sumą ir, kad nėra duomenų, patvirtinančių, kaip buvo nustatyta turto vertė, nustatė, kad iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovo atsiliepimo bei kitų byloje pateiktų dokumentų matyti, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2016 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-346, 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. SHI-9, 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. SFI-11, 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. SHI-34 nustatyta priverstinė hipoteka ir įkeitimas yra pirminiai, t. y. 161 482,94 Eur (85 752,43 Eur + 25 821,12 Eur + 19 792,67 Eur + 30 116,72 Eur) bendros skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė pirminė hipoteka ir įkeitimas pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 107 501,00 Eur (46 050,00 Eur + 15 422,00 Eur + 36 791,00 Eur + 9 238,00 Eur). Taigi, pirmine hipoteka ir įkeitimu įkeisto turto bendra vertė yra mažesnė už užtikrinamų reikalavimų bendrą sumą, ir tik sprendimu Nr. SFI-11 priverstinai įkeisto kilnojamojo turto bendra vertė (36 791,00 Eur) yra didesnė už užtikrinamų reikalavimų bendrą sumą (19 792,67 Eur).

17. Taip pat teismas nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. SHI-15 ir 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. SHI-16 nustatyta priverstinė hipoteka yra antrinė, t. y. 111 573,55 Eur (85 752,43 Eur + 25 821,12 Eur) bendros skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė antrinė hipoteka pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 194 204,00 Eur (129 926,00 Eur + 64 278,00 Eur). Taigi, šiais sprendimais antrine hipoteka įkeisto turto vertė (tiek bendrai, tiek atskirai pagal sprendimus) yra didesnė už užtikrinamų reikalavimų sumą, tačiau atsakovas atsiliepime nurodo šiam turtui jau anksčiau nustatyta priverstinė hipoteka VSDFV direktoriaus pavaduotojo

2016 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-83, 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-131, 2016 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-206 139 442,23 Eur (65 608,79 Eur + 26 181,02 Eur + 47 652,42 Eur) bendros skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui. Šias aplinkybes patvirtina ir minėti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) 2 straipsnio 10, 11, 20 punktais, CK 4.192 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 718, 722 straipsniais, priėjo išvadą, kad priverstinės hipotekos ir įkeitimo nustatymo metu nėra galimybių nustatyti tikslios įkeisto turto būsimos pardavimo kainos. Tiksli įkeisto daikto vertė paaiškėja tik pardavus jį varžytynėse. Kreditoriaus (atsakovo) interesams esminę reikšmę turi iš varžytinių parduodamo turto reali kaina ir užtikrintų reikalavimų suma. Taigi, vykdymo proceso eigoje, kai kurio turto (pvz., automobilių) vertė gali ir mažėti, tuo pačiu mažėti ir gauta kaina. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo skola VSDFV kiekvieną mėnesį didėjo.

19. Teismas vertino, jog atsakovas, nustatydamas antrinę hipoteką bei nustatydamas įkeitimą kilnojamam turtui (automobiliams) ir pasirinkęs turtą, kurio rinkos vertė yra didesnė nei užtikrinami reikalavimai, šiuo atveju nepažeidė imperatyvių teisės aktų nuostatų, nes įkeisto turto vertė iš esmės nėra ženkliai didesnė (galbūt yra net mažesnė) nei užtikrinamų reikalavimų suma. Šiuo atveju skolininko (pareiškėjo) teisės ir teisėti interesai inter alia (be kita ko) nėra pažeidžiami. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir taikytiną teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog dalyje skundžiamų sprendimų (sprendimai Nr. SFI-11, SHI-15, SHI-16) nurodyta turto vertė yra didesnė už priverstine hipoteka ir įkeitimu užtikrinamų reikalavimų sumą, tačiau šis dydžio neatitikimas laikytinas formaliu ir iš esmės nepažeidžiančiu pareiškėjo teisių ir jos teisėtų interesų.

20. Pažymėjo, kad byloje pateikti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, jog pareiškėjo skundžiamuose VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimuose nurodytos nekilnojamojo turto vertės atitinka nurodytas šiuose išrašuose. VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime nurodė, jog kilnojamojo turto (automobilių) vertė buvo nustatyta pagal pareiškėjos restruktūrizavimo plano projekte nurodytą transporto priemonių likutinę vertę ir atsižvelgus į duomenis interneto svetainėje http://www.autoplius.lt. Nėra pagrindo netikėti atsakovu, kad buvo remiamasi transporto priemonių rinkos kainomis, nustatytomis iš viešųjų šaltinių. Toks pareiškėjo turto vertės nustatymo būdas neprieštarauja teisės aktų normoms, todėl pripažįstamas tinkamu. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad pareiškėjos restruktūrizavimo plano projekte pateiktais duomenimis kai kurio įkeisto kilnojamojo turto (automobilių) likutinės vertės yra ženkliai mažesnės nei nurodytos skundžiamuose sprendimuose. Pažymėtina, jog Lietuvos teismų informacinėje sistemoje matyti, kad restruktūrizavimo bylos procese 2017 m. balandžio 18 d. nurodyta pastaba, jog restruktūrizavimo plano projektas ir jo priedai pripažinti nevieša bylos medžiaga, nes šie duomenys atitinka komercinės (gamybinės) informacijos apibrėžimą, šių dokumentų neteikti susipažinti ar kopijuoti su bylą susipažįstantiems asmenims. Pareiškėjas nenurodė kito objektyvaus būdo nustatyti jos turto vertę ir nepateikė duomenų, pagrindžiančių tai, kad priverstinai įkeičiamų objektų rinkos vertės yra žymiai didesnės nei nurodytos skundžiamuose sprendimuose.

21. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, pažymi, kad šiuose individualiuose administraciniuose aktuose yra duomenys, kurių reikalauja įstatymų normos: sprendimuose nurodyti visi reikšmingi duomenys apie mokesčių mokėtoją (skolininką), apie kreditorių, apie priverstinės hipotekos (įkeitimo) objektą ir apie užtikrinamą reikalavimų sumą, taip pat teisinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas. Kadangi visi ginčijami sprendimai yra elektroniniai dokumentai, tai iš į elektroninės bylos medžiagą pateiktų detalių metaduomenų matyti dokumento sudarytojas, dokumento pavadinimas (antraštė), dokumento registravimo data ir numeris, parašą sukūrusio asmens vardas, pavardė, pareigos bei kiti duomenys. Tai, kad sprendimuose nėra duomenų, kokiais šaltiniais rėmėsi atsakovas, nurodydamas priverstinai įkeičiamo turto kainas (vertes), ir tai, kad juose yra nurodytas didesnės vertės turtas nei hipoteka užtikrinamų reikalavimų suma, teismo vertinimu, nėra pagrindas juos pripažinti neatitinkančių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

22. Teismas konstatavo, kad skundžiami VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai, kuriais nustatyta priverstinė hipoteka ir įkeitimas, bei VSDFV sprendimai, kurie priimti išnagrinėjus ginčą neteismine tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo. Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.


III.

23. Pareiškėjas RUAB „Pajūrio mėsinė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad VSDFV Klaipėdos skyrius turėjo teisę taikyti priverstinę hipoteką. Nurodo, jog ginčijami sprendimai buvo priimti tuo metu, kai pareiškėjui buvo nustatytas restruktūrizuojamos bendrovės teisinis statusas, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2017 m. liepos 20 d. Tai pažeidžia ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą.

23.2. Nesutinka su teismo argumentu, kad VSDFV Klaipėdos skyrius turėjo teisę taikyti priverstinę hipoteką pareiškėjo turtui, remiantis ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Pažymi, kad restruktūrizavimas gali būti pradėtas tik jeigu įmonė nėra nutraukusi veiklos. ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymas taikomas tik tiems juridiniams asmenims, kurie nenutraukė ūkinės komercinės veiklos. Ši sąlyga reiškia siekį išsaugoti įmonę, kuri realiai plėtoja ar gali plėtoti atitinkamą veiklą.

23.3. Teismas netyrė ir nesiaiškino, iš kokių nepriemokų susidarė įsiskolinimas VSDFV, kuriam VSDFV Klaipėdos skyrius taikė priverstinę hipoteką pareiškėjui priklausančiam turtui. Teismas nenustatė per kokį laikotarpį susidarė įsiskolinimas biudžetui, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo įsiskolinimo suma VSDFV buvo įtraukta į Klaipėdos apygardos teismo patvirtintą pareiškėjo kreditorinių reikalavimų sąrašą.

23.4. Nesutinka su teismo vertinimu, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, nustatydamas priverstinę hipoteką bei priverstinį įkeitimą ir pasirinkdamas turtą, kurio rinkos vertė yra didesnė nei užtikrinami reikalavimai, nepažeidė imperatyvių teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo įsitikinimu, negali būti suvaržyta turto daugiau, nei reikalinga skoliniam įsipareigojimui užtikrinti.

23.5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas su VSDFV Klaipėdos skyriumi buvo sudaręs įsiskolinimo sumokėjimo sutartį Nr. AD-38 bei vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartyje šalių suderintą grafiką ir laiku mokėjo einamuosius mokėjimus.

23.6. Teismas nevertino reikšmingų aplinkybių, jog VSDFV Klaipėdos skyrius tą patį skolinį įsipareigojimą užsitikrino papildomais įkeitimais. Nors teismas nustatė, kad priverstine hipoteka įkeisto turto vertė yra 301 705,00 Eur, tačiau neatsižvelgė, kad papildomai priverstine hipoteka VSDFV įsiskolinimui užtikrinti jau buvo įkeista turto už 493 089,00 Eur, taigi skolinis įsipareigojimas yra užtikrintas 794 794,00 Eur suma, kas yra neproporcinga ir ženkliai viršija įsiskolinimo sumą.

24. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius bei trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV (iš esmės nurodydamas tuos pačius argumentus) atsiliepimuose nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepimuose nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

24.1. Pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad teismas netyrė ir nesiaiškino, iš kokių nepriemokų susidarė įsiskolinimas VSDFV, nenustatė, per kokį laikotarpį susidarė įsiskolinimas biudžetui. Nurodo, jog teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad priverstinė hipoteka ir įkeitimas, atsirado po restruktūrizavimo bylos iškėlimo nemokant einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Pažymi, kad VSDFV sprendimų pagrindu UAB „Pajūrio mėsinė“ priklausančiam turtui (nekilnojamajam/kilnojamajam) įregistruota priverstinė hipoteka/įkeitimas, siekiant užtikrinti einamųjų VSD įmokų skolos, susidariusios už 2016 m. liepos – gruodžio mėn., ir 2017 m. sausio mėn., t. y. po restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Pajūrio mėsinė“.

24.2. Nors pareiškėjas teigia, kad nustatant priverstinę hipoteką, turi būti tinkamai nustatyta turto, kuriam taikoma priverstinė hipoteka ar priverstinis įkeitimas, tačiau teismui nenurodo jokių argumentų, kuo remiantis UAB Pajūrio mėsinės įkeisto turto vertė yra ženkliai didesnė nei ji nurodyta skundžiamuose Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimuose. Atsakovo teigimu, Hipoteka įkeisto UAB Pajūrio mėsinei priklausančio turto vertė nustatyta pagal VĮ Registrų centro duomenis, o kilnojamojo turto vertė buvo nustatyta pagal UAB Pajūrio mėsinės restruktūrizavimo plano projekte nurodytą transporto priemonių likutinę vertę ir atsižvelgus į duomenis interneto svetainėje http://www.autoplius.lt. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad turto vertės nustatymo būdas neprieštarauja teisės aktų normoms, todėl pripažįstamas tinkamu.

24.3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad priverstinės hipotekos ir įkeitimo mastas yra neproporcingas ir


ženkliai viršija įsiskolinimo sumą. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai vadovavosi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatomis, kuriose reglamentuota sąvokų „rinkos vertė“ ir „kaina“ reikšmė, be to, pagrįstai teigė, kad priverstinės hipotekos nustatymo metu nėra galimybių nustatyti tikslios įkeisto turto būsimos pardavimo kainos. Tiksli įkeisto daikto vertė paaiškėja tik pardavus jį varžytynėse.

24.4. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas visiškai nevertino reikšmingų aplinkybių, jog Fondo valdybos Klaipėdos skyrius tą patį skolinį įsipareigojimą užtikrino papildomais įkeitimais. Atsakomas mano, kad teismas pagrįstai nevertino Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. SHI-44 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“, 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. SHI-46 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ bei 2017 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. SHI-65 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“, kadangi tai nebuvo/nėra šios bylos dalykas.

24.5. Nesutinka su teiginiu, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog bendrovė su VSDFV Klaipėdos skyriumi yra sudariusi įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį bei vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartyje šalių suderintą grafiką ir laiku mokėjo einamuosius mokėjimus. Pažymi, kad įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties sudarymo faktas nepanaikina skolos buvimo fakto, todėl nėra pagrindo panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus priimtus sprendimus.

Teisėjų kolegija


25. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti. Šio punkto apribojimai netaikomi gavus teismo leidimą šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais.

26. Pagal ĮRĮ 8 straipsnio 4 punktą restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas.27. Restruktūrizuojamos įmonės einamosios įmokos (toliau – ir einamosios įmokos) – visi įmonės ūkinei komercinei

veiklai užtikrinti reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias, kurie (kurios) mokami (mokamos) įmonės restruktūrizavimo metu, pradedant nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (ĮRĮ 2 str. 9 d.).

28. Šis teisinis reglamentavimas suponuoja, kad einamąsias įmokas, tarp jų ir privalomąsias VSD įmokas, restruktūrizuojama įmonė pradeda mokėti nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos.

29. Įstatyme nėra nustatyta draudimo po restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo susidarančių privalomųjų mokėjimų įsiskolinimo – neįvykdytos esamos prievolės įvykdymui užtikrinti taikyti priverstinę hipoteką pagal CK 4.175 straipsnio 3, 4 dalių, 4.176 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas.

30. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1203-777/2016 dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Pajūrio mėsinė“ įsiteisėjo 2016 m. liepos 21 d. Nuo tos dienos pareiškėja UAB „Pajūrio mėsinė“ turėjo pareigą mokėti einamąsias VSD įmokas į Fondo biudžetą.

31. Dėl nutarties 23.3 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pats pareiškėjas nesiekė paneigti atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus argumentų dėl įsiskolinimų laikotarpio ir jų dydžio, pirmosios instancijos teismui neteikė duomenų, nors tai turėjo galimybę daryti, su detalizuotais skolų socialinio draudimo fondui, jų susidarymo dydžių ir laikotarpių paskaičiavimais, taigi neįrodė, kad atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus argumentai, jog ginčijamais sprendimais užtikrintas prievolių, atsiradusių 2016 m. liepos – gruodžio mėn., ir 2017 m. sausio mėn., t. y. po restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Pajūrio mėsinė“, įvykdymas, yra nepagrįsti (ABTĮ 56 str. 4 d.).

32. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo nuosavybės teise valdomam turtui VSDFV Klaipėdos skyrius pagrįstai ir teisėtai taikė priverstinę hipoteką ir įkeitimą prievolių, atsiradusių po teismo nutarties dėl įmonės restruktūrizavimo įsiteisėjimo, įvykdymo užtikrinimui.

33. Dėl nutarties 23.4, 23.5 ir 23.6 punktuose nurodytų apeliacinio skundo argumentų.33.1. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kuriais

remdamasis teigia, kad UAB „Pajūrio mėsinė“ įkeisto turto vertė yra ženkliai didesnė, nei ji nurodyta skundžiamuose VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimuose, nors aplinkybių, kuriomis grindžia savo argumentus, įrodinėjimo pareiga pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tenka būtent pareiškėjui (ABTĮ 56 str. 2 ir 4 dalys).

33.2. Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka įkeisto UAB „Pajūrio mėsinė“ priklausančio nekilnojamojo turto vertė nustatyta remiantis VĮ Registrų centro duomenis. Kilnojamojo turto vertė, kaip spręstina iš byloje pateiktų įrodymų, buvo nustatyta pagal UAB „Pajūrio mėsinė“ restruktūrizavimo plano projekte nurodytą transporto priemonių likutinę vertę ir atsižvelgus į duomenis interneto svetainėje http://www.autoplius.lt. Tokie verčių nustatymo būdai nepažeidžia jokių imperatyvių reikalavimų, kylančių iš įstatymų, o kitais įrodymais jų pagrįstumas pareiškėjo nepaneigtas.

33.3. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad prievolių užtikrinimo mastas viršijo prievolės dydį ir tai, jog pareiškėjas vykdė sutartinius įsipareigojimus ir laiku mokėjo einamuosius mokėjimus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjimo dalykas yra faktinės ir teisinės situacijos, buvusios ginčijamų sprendimų dėl priverstinės hipotekos taikymo priėmimo metu, vertinimas.

33.4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2016 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-346 „Dėl UAB Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“, 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. SHI-9 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“, 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. SFI-11 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinio įkeitimo“, 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. SHI-34 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ nustatyta priverstinė hipoteka ir įkeitimas yra pirminiai, t. y. 161 482,94 Eur (85 752,43 Eur + 25 821,12 Eur + 19 792,67 Eur + 30 116,72 Eur) bendros skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė pirminė hipoteka ir įkeitimas pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 107 501,00 Eur (46 050,00 Eur + 15 422,00 Eur + 36 791,00 Eur + 9 238,00 Eur). Taigi, pirmine hipoteka ir įkeitimu įkeisto turto bendra vertė yra mažesnė už užtikrinamų reikalavimų bendrą sumą. Pažymėta, kad tik sprendimu Nr. SFI-11 priverstinai įkeisto kilnojamojo turto bendra vertė (36 791,00 Eur) yra didesnė už užtikrinamų reikalavimų bendrą sumą (19 792,67 Eur). VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. SHI-15 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ ir 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. SHI-16 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Pajūrio mėsinės turto priverstinės hipotekos“ nustatyta priverstinė hipoteka yra antrinė, t. y. 111 573,55 Eur (85 752,43 Eur + 25 821,12 Eur) bendros skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui nustatyta priverstinė antrinė hipoteka pareiškėjos turtui, kurio bendra vertė 194 204,00 Eur (129 926,00 Eur + 64 278,00 Eur). Pagrįstai konstatuota, kad šiais sprendimais antrine hipoteka įkeisto turto vertė (tiek bendrai, tiek atskirai pagal sprendimus) yra didesnė už užtikrinamų reikalavimų sumą, tačiau atsakovas atsiliepime nurodo šiam turtui jau anksčiau nustatyta priverstinė hipoteka VSDFV direktoriaus pavaduotojo 2016 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-83, 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-131, 2016 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-206 139 442,23 Eur (65 608,79 Eur + 26 181,02 Eur + 47 652,42 Eur) bendros skolos VSD fondo biudžetui grąžinimo užtikrinimui.

33.5. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu teisės taikymo vertinimu kalbant apie CK 4.192 straipsnio 7 dalies nuostatas dėl hipotekos kreditoriaus teisių įgyvendinimo ir CPK 681, 718, 722 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį turto pardavimo iš viešųjų varžytinių taisykles parduodamo turto kainos formavimo aspektu. Tai suponuoja, kad nustatytieji skirtumai negali būti vertinami kaip neproporcingi prievolių dydžiui ir pažeidžiantys skolininko teises.

34. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą atmesti.


Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS


DAINIUS RAIŽYS_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. ir V. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. V., R. I. S., R. L. ir V. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Molėtų skyriaus, O. L., G. L. ir A. A., dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai K. V., R. I. S., R. L. ir V. D. (toliau – ir pareiškėjai) su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į P. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą ir šio straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti buvusio savininko nuosavybės teises bei pareiškėjų giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. (duomenys neskelbtini) valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,89 ha žemės, 2,60 ha miško ir 0,08 vandens telkinio. Paaiškino, kad pareiškėja V. D. yra buvusio savininko P. L. duktė, o K. V., R. I. S. ir R. L. – jo anūkai. Pareiškėjai teigė, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais prašymų paduoti bei dokumentų pateikti negalėjo dėl objektyvių priežasčių.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=88d8d3c00c8011ea9d279ea27696ab7b

3. Pareiškėjai nurodė, kad jie neturėjo jokių žinių apie buvusio savininko P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad K. V., būdamas dvejų metų, pateko į valstybines vaikų įstaigas, kuriose augo iki pilnametystės. K. V. su savo tėvu A. L. (P. L. sūnumi) susipažino sulaukęs 29 metų amžiaus, kai jo seneliai P. ir M. L. jau buvo mirę, tėvas A. L. iki savo mirties apie savo tėvo valdytą nekilnojamąjį turtą K. V. nėra pasakojęs. Kiti pareiškėjai tvirtino, kad jiems nebuvo žinoma, jog P. L. turėjo nekilnojamojo turto, į kurį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjai teigė, kad tik 2017 m. liepos mėn. K. V., o netrukus ir kiti pareiškėjai, atsitiktinai sužinojo, kad P. L. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdė nekilnojamąjį turtą, todėl nedelsdami kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyrių (toliau – ir NŽT Molėtų skyrius) su prašymais atkurti jiems nuosavybės teises į P. L. valdytą žemę, mišką ir vandens telkinį. Pareiškėjai nurodė, kad NŽT Molėtų skyrius pranešė, kad pareiškėjai yra praleidę Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus.

4. Pareiškėjai akcentavo, kad pareiškėja V. D. Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus praleido ir dėl nuo 2001 metų atsiradusių sveikatos sutrikimų.

5. Suinteresuotas asmuo NŽT Molėtų skyrius atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą teismo prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

6. NŽT Molėtų skyrius nurodė, kad nuosavybės teisės į visą P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) yra atkurtos buvusio savininko sūnui S. L. NŽT Molėtų skyrius pažymėjo, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir kitais teisės aktais. Pažymėjo, kad piliečiai, praleidę terminus kreiptis dėl nuosavybės atkūrimo, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau piliečiams, Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus praleidusiems dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.

7. Suinteresuoti asmenys O. L. ir G. L. atsiliepime prašė pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.8. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą atkurtos

jo sūnui S. L. Teigė, kad nuosavybės teisės į P. L. turtą galėtų būti atkuriamos tik V. D., kuri yra P. L. dukra, tačiau kiti pareiškėjai negali būti laikomi pretendentais, kadangi pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo tik šių pareiškėjų tevai.

9. Suinteresuoti asmenys O. L. ir G. L. pažymėjo, kad sprendžiant dėl galimybės atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus V. D., turi būti nustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių ji Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais negalėjo realizuoti savo teisės. Pabrėžė, jog aplinkybė, kad V. D. nežinojo apie tėvo turėtą žemę, nėra įtikima, kadangi ji būdama P. L. dukra, turėjo žinoti apie šį faktą. Teigė, jog V. D. privalėjo elgtis aktyviai, atidžiai ir rūpestingai. V. D. nurodyta prasta sveikatos būklė, negali būti pripažinta objektyvia kliūtimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

II.

10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, jog atkurti nuosavybės teises į P. L. (mirusio (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), siekia buvusio savininko dukra V. D. ir P. L. anūkai – K. V., R. I. S., R. L. (A. L. ir P. L. vaikai).

12. Bylos duomenys patvirtina, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais pareiškėjai prašymų atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė. NŽT Molėtų skyriaus pateiktais duomenimis, prašymais atkurti nuosavybės teises K. V. kreipėsi 2017 m. liepos 25 d., o R. I. S. ir V. D. – 2017 m. rugpjūčio 3 d.

13. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius

terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

14. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje išaiškinta, kad prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinami tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet šios galimybės nerealizavo įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A7-821/2006, Nr. A6-938/2006, Nr. A4-781/2006, Nr. A14-1260/2006, Nr. A8-313/2007, Nr. A556-2060/2008, Nr. A146-130/2008; Nr. A858-904/2013 ir kt.).

15. Teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, savininkui mirus, turto savininko teisė pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taip pat teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, kad praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus (LVAT 2006 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-781/2006; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010).

16. Vertindamas pareiškėjų prašyme nurodytas aplinkybes, teismas nustatė, kad buvęs savininkas P. L. turėjo keturis vaikus – S. L., mirusį (duomenys neskelbtini), A. L., mirusį (duomenys neskelbtini) (duomenų apie tikslią mirties datą K. V. negalėjo nurodyti) ir P. L., mirusį (duomenys neskelbtini), bei dukrą V. L. (po santuokos – D.).

17. Teismas nustatė, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d., buvusio savininko P. L. dukra V. D. bei P. L. sūnūs A. L. ir P. L. buvo gyvi, todėl jie, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. P. L. sūnus S. L. 1991 m. spalio 23 d. pateikė prašymą NŽT Molėtų skyriui prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą.

18. Teismas vertino, kad esant gyviems buvusio savininko P. L. vaikams A. L. ir P. L., jų vaikai – pareiškėjai K. V., R. I. S. ir R. L. – iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo įgyti ir neįgijo savarankiškos teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. (savo senelio) iki nacionalizacijos valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą.

19. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad A. L. ir P. L. iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymų atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą nebuvo pateikę. Vadinasi, K. V., R. I. S. ir R. L. nepatenka ir į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų kategoriją.

20. Nustačius, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo atnaujinti asmenys, kurie nėra įgiję subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą pareiškėjams K. V., R. I. S. ir R. L. bei spręsti dėl šių pareiškėjų nurodytų terminų praleidimo priežasčių.

21. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas vykdomas ne pagal civilinės teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, o pagal specialiuosiuose įstatymuose, t. y. Atkūrimo įstatyme ir kituose teisės aktuose, nustatytas taisykles. Remdamasis tuo, teismas atmetė pareiškėjų atstovo argumentus, kad sprendžiant dėl praleistų Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo, turi būti taikomos bendrosios (universaliosios) paveldėjimo teisės normos.

22. Teismas vertino, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad V. D. yra buvusio savininko P. L. dukra. Spręsdamas dėl V. D. subjektinės teisės atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi.

23. Teismas pažymėjo, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro ir kitais duomenimis, nuosavybės teisės į visą P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 12 d. sprendimu

Nr. 63851-62-12168 ir 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 53298-62-9532 atkurtos buvusio savininko sūnui S. L. S. L. įpėdinė yra O. L.

24. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad V. D. nuosavybės teisės nebegali būti atkuriamos, todėl pareiškėjos prašymas dėl praleistų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

25. Atsižvelgdamas į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, teismas priėjo prie išvados, kad įstatymų leidėjas nuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo ne kartą pratęsė terminus, per kuriuos suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka, įtvirtino sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą.

26. Pareiškėja V. D. prašymą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus grindė tuo, kad ji apie savo tėvo P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės valdytą žemę iki 2017 m. liepos mėn. nieko nežinojo, be to, ji nuo 2001 metų turi rimtų sveikatos problemų.

27. Bylos duomenys patvirtina, kad V. D. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), t. y. toje vietovėje, kurioje yra jos tėvo valdytas nekilnojamasis turtas. Buvęs savininkas P. L. mirė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, o pareiškėjos motina M. L. mirė (duomenys neskelbtini).

28. Teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug diskutuojama apie prasidėjusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Remiantis tuo, teismas vertino, kad V. D. turėjo ir galėjo būti žinomos aplinkybės apie šeimos, iš kurios ji yra kilusi, gyvenimo aplinkybes, kad V. D., elgdamasi kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, turėjo realias galimybes laiku pasidomėti savo teise atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jų įgyvendinimu, o 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojus 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcijos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalims, nedelsti ir pasinaudoti galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismas vertino, kad V. D. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., kuomet prašymu kreipėsi į NŽT Molėtų skyrių, elgėsi pasyviai ir jokių aktyvių veiksmų neatliko, todėl konstatavo, kad V. D. praleistų terminų priežastis yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei subjektyviu asmeniniu apsisprendimu ir negali būti pripažįstama svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

29. V. D. pateiktas viešosios įstaigos Kauno Šilainių poliklinikos gydytojos 2017 m. rugsėjo 8 d. parengtas Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas patvirtina fizinės sveikatos sutrikimus, pareiškėjai nustatytus 2001 metais. Liudytojas V. D. nurodė, kad jo motiną V. D. (duomenys neskelbtini) ištiko 2001 m. liepos mėn., iki to laiko motinos sveikata jokių rūpesčių nekėlė. Liudytojo teigimu, motina apie metus laiko sunkiai judėjo, nerišliai kalbėjo, tačiau po taikytos reabilitacijos jos sveikata pagerėjo, atsistatė kalba. Liudytoja D. D. nurodė, kad po V. D. ištikusio (duomenys neskelbtini), jos būklė buvo sunki apie dvejus metus.

30. Išanalizavęs 2017 m. rugsėjo 8 d. parengtą Medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, teismas vertino, kad šiame dokumente medicinos įstaiga jokių konkrečių duomenų, kokiu konkrečiu momentu V. D. ištiko (duomenys neskelbtini), kiek laiko dėl šio sutrikimo pareiškėja buvo gydoma ir kiek ilgai, ar dėl šio sutrikimo jai buvo taikomas gydymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d., kokia V. D. būklė buvo iki nurodytų terminų, nepateikė.

31. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, jog byloje pateikti įrodymai neleidžia konstatuoti, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų pabaigos, V. D. dėl sveikatos sutrikimų buvo tokios būklės, kuri objektyviai neleido tinkamai pasirūpinti savo teisių įgyvendinimu nuosavybės teisių atkūrimo procese. Įvertinus liudytojų V. D. ir D. D. parodymus, daroma išvada, kad pareiškėja iki šių terminų pabaigos gyveno ir šiuo metu tebegyvena sūnaus šeimoje, kurios nariai ją rūpinasi. Taigi, pareiškėja turėjo galimybę nustatyta tvarka pavesti sūnui V. D. ar kitam artimam asmeniui tvarkyti ir su nuosavybės teisių į savo tėvo valdytą turtą atkūrimu susijusius reikalus.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad V. D., turėdama subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nustatytais terminais nepateikė dėl priežasčių, kurios nepripažįstamos svarbiomis, ir tai vertinama kaip pagrindas neatnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4

dalyse nustatytų terminų.

III.

33. Pareiškėjai K. V. ir V. D. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą ir tenkinti apeliantų prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, t. y. kiekvienoje iš jų atskirai, yra numatytos dvi atskirų prašymų teikimo galimybės: iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir po jos (toliau įvardina Teisė1), ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir po jos (toliau įvardina Teisė2). Taigi, laikytina aiški įstatymų leidėjo valia, kad asmuo, kuris praleido terminą pasinaudoti pirmąja teise (Teisė1), čia pat įgyja antrą teisę (Teisė2) – teisme prašyti atnaujinti tą terminą. Tokiu būdu įstatymo leidėjas asmeniui siekė sudaryti sąlygas ir pateisinti jo teisėtus lūkesčius, kad neteisėtai nusavinta, svetimos valstybės jėgos nacionalizuota nuosavybė bus, esant atitinkamoms sąlygoms, sugrąžinta to siekiantiems teisėto savininko vaikams (jų našliams) ar anūkams (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.) bet kuriuo atveju, o neteisėtai nusavintas turtas neatiteks Lietuvos valstybei ar kitiems jo teisėtai neįsigijusiems asmenims. Vadinasi, nustatytus giminystės ryšius atitinkančio asmens teisėtus lūkesčius įstatymo leidėjas pripažino, gerbė ir apsaugojo atitinkamomis Atkūrimo įstatymo teisės normomis.

33.2. Atkūrimo įstatymo preambulė skelbia, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarimu aiškiai deklaravo 1990 m. lapkričio 15 dieną: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos valstybės ir jo piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“. Atkūrimo įstatymas remiasi iki 1940 m. egzistavusiais nuosavybės teisiniais santykiais ir tik padeda juos įgyvendinti toliau, pripažindamas nuosavybės teisių tęstinumą. Jei yra pripažįstamas nuosavybės (civilinės teisės) tęstinumas, tai aiškinant Atkūrimo įstatymą bei jį taikant, turi būti pripažįstama ir gerbiama kita svarbi civilinės teisės dalis – paveldėjimo teisė. Taigi, paveldėjimo teisės, kaip civilinės teisės dalies, principai, priešingai nei teigia teismas, šioje byloje aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas, gali ir turi būti taikomi.

33.3. Teismo sprendime nepagrįstai nurodomas teisės aiškinimas, kad K. V. ar kitas asmuo gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo pretendento vardu ir perdavimą įpėdiniui, jeigu mirusysis iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Tokio reguliavimo įstatymų leidėjas nei Atkūrimo įstatyme, nei kokiame nors kitame teisės akte nėra ir nebuvo nustatęs. Mirusiojo veiksmai Atkūrimo įstatyme niekaip neaptariami ir nekomentuojami. Nepagrįstai plečiamai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies normas, sukuriama ydinga ir įstatymo leidėjo ketinimams (taikyti civilinės teisės normas bei nuosavybės tęstinumą) prieštaraujanti praktika, pagal kurią vienam praleidusiam terminą asmeniui mirus, jo turtinė teisė nebegali būti įgyvendinta ir turtas atitenka valstybei, o kitam – spėjus pasinaudoti teise kreiptis iki 2003 m. gruodžio 31 d., jo turtinė teisė gali būti įgyvendinta. Taigi, įgyvendindamas savo tėvo A. L. Teisę2 ir nesant jokio įstatyminio draudimo tai padaryti, K. V. teisėtai ir pagrįstai 2017 m. kreipėsi į atsakovą, prašydamas atkurti jam nuosavybės teises ir atnaujinti jam Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus.

33.4. Teismo sprendime nurodoma, kad S. L. prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo valdytą nekilnojamąjį turtą padavė 1991 m. spalio 23 d. Tačiau nėra jokio įrodymo, kad S. L. prašymas buvo paduotas atsakovui iki 1993 m. rugsėjo 10 d. ir kad jis pasirašytas S. L. Kitoje byloje, kuri yra sustabdyta, ieškiniu ginčijami: 1998 m. lapkričio 3 d. pažyma Nr. 3207, 2002 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 63581-62-12168 bei 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 53298-62-9532, paveldėjimo liudijimas ir kiti sandoriai kaip nepagrįsti ir neteisėti iš esmės. Šioje sustabdytoje byloje dar tik bus nustatinėjama, ar iš viso S. L. padavė kokį nors prašymą atsakovui. Todėl teismas sprendime nepagrįstai nustatė, kad atkūrus nuosavybės teises S. L., V. D. nuosavybės teisės negali būti atkuriamos.

33.5. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad V. D. žinojo apie nuosavybės teisių egzistavimą. Teigia, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad pareiškėja V. D. žinojo apie savo tėvų žemę, be to, teismas nepagrįstai vertino V. D. elgesį, remiantis visuotinai žinoma informacija bei turėjimu realias galimybes pasidomėti savo teisėmis. Teismo sprendime nepaneigiama aplinkybė, kad pareiškėja sąžiningai manė, jog jos tėvams jokia žemė nuosavybės teise nepriklausė, o brolis S. ir mama M. jai apie tai nesakė. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nepateikė jokių priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų. Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys neįrodė, kad V. D. žinojo apie tėvų žemę.

33.6. Teismas neteisingai vertino pareiškėjos V. D. sveikatos būklę. Apeliantai pateikia papildomus dokumentus, kurių

pateikimo būtinybė iškilo vėliau – susipažinus su teismo sprendimu. Medicininės kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėja V. D. nuo 1990 metų skundėsi galvos skausmais ir kitais rimtais negalavimais, dėl ko vėliau buvo nustatytas visiškas nedarbingumas, o dėl 2001 m. liepos 4 d. (duomenys neskelbtini) ilgai gydėsi ir dar 2013 m. gruodžio 30 d. skundėsi (duomenys neskelbtini) skausmais.

34. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su apeliantų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.35. Atsakovas pažymi, jog teisės aktuose nėra numatytos pareigos nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms

ieškoti kitų, nei nurodyta piliečių prašymuose, pretendentų atkurti nuosavybės teises.36. Nurodo, jog iš V. D. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriui 2013 m. vasario

28 d. prašymo „Dėl sodybos sklypo esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio mano tėvams P. ir M. L.“ ir su prašymu pateiktų priedų, galima teigti, kad R. I. S. ir V. D. turėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. rugsėjo 6 d. pateiktą archyvo pažymėjimą Nr. T-2206 ir pateiktus prie pažymėjimo priedus ir iš jų turėjo informaciją apie P. L. turėtą žemę.

37. Teigia, kad K. V. gimimo liudijime nėra nurodytas tėvas ir nėra pateikta žinių apie giminystės ryšį su A. L., todėl nėra įrodytas ryšys su žemės turėtoju.

38. Tretieji suinteresuoti asmenys O. L., G. L. prašo apeliacinį skundą atmesti.39. Nurodo, jog apeliantai, apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su suformuota ir ne pirmą dešimtmetį taikoma

teismų praktika ir teikia savo samprotavimus dėl teisės taikymo, su kuriais sutikti negalima. Teismas teisingai nustatė, kad A. L. ir P. L. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymų atkurti nuosavybės teisių į tėvo P. L. valdytą žemę, todėl teisingai vertino, kad K. V., R. I. S. ir R. L. nepatenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų kategoriją.

40. V. D. privalėjo įrodyti objektyvias priežastis, kodėl 30 metų ji negalėjo realizuoti savo teisių, tačiau jokių įrodymų nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV.

41. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

42. Apeliacinį skundą padavė pareiškėjai K. V. ir V. D., todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl jų pateiktų apeliacinio skundo argumentų.

43. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

44. Šios Nutarties 13 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas, kuriuo nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminai, bei įstatymo nuostatos dėl tokių prašymų ir dokumentų pateikimo terminų, juos praleidus dėl svarbių priežasčių, atnaujinimo teismo tvarka.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti terminai gali būti atnaujinami tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet šios galimybės neįgyvendino įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas nurodė tokios LVAT formuojamos praktikos pavyzdžių (žr. Nutarties 14 p.).

46. Tokia LVAT formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika suponuota iš paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimo kylančiomis nuostatomis.

46.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal

įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.46.2. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai,

patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 straipsnio 2 dalis).

46.3. Palikėjui mirus, įvyksta taip vadinamas universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas pasireiškia tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai jis žinojo ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis priima besąlygiškai visą palikimą, taigi ir visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas.

46.4. Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikti termino atnaujinimas yra teisinis veiksmas, sudarantis sąlygas turtinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atsirandančios tik pareikštine tvarka, susiformavimui.

46.5. Palikėjo mirties momentu (CK 5.3 str. 1 d.), jei palikėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu įgijęs turtinę teisę, kurią paveldi įpėdiniai vadovaujantis CK 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, arba buvo bent jau kreipęsis į teismą su prašymu atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti ir mirė jau tada, kai teisme yra pagrindas spręsti dėl procesinių teisių perėmimo pareiškėjui mirus (ABTĮ 54 str.), įpėdiniui pereina susiformavusi turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmuoju atveju, arba procesinės palikėjo teisės, antruoju atveju.

46.6. Tačiau teisinėje situacijoje, kai palikėjas įstatyme nustatytais terminais nepasinaudojo pareikštine turtinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą susiformavimo tvarka, o taip pat nepasinaudojo ar dėl mirties nespėjo pasinaudoti įstatymu nustatyta išimtine teise į termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujinimą teisme, nėra teisinio pagrindo, aiškinant jau minėtą paveldėjimo santykių teisinį reglamentavimą, pripažinti, kad įpėdiniai, palikėjui mirus, įgyja kokią nors paveldimą teisę, kuri galėtų būti įgyvendinama nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese (tiek turtinio, tiek su turtinės teisės įgyvendinimu susijusio procesinio ar procedūrinio pobūdžio).

47. Dėl pareiškėjo K. V. apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo.47.1. Vertinant pareiškėjo K. V. apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, aktualus Nutarties 15 punkte nurodytas

teisinis reglamentavimas.47.2. Nutarties 16 ir 17 punktuose nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų

kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Nutarties 15 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, pagrįstai konstatavo, kad esant gyviems buvusio savininko P. L. vaikams A. L. ir P. L., jų vaikai – šiuo atveju svarbu – pareiškėjas K. V., A. L. sūnus, iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo įgyti ir neįgijo savarankiškos teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. (savo senelio) iki nacionalizacijos valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą.

47.3. Įrodymai patvirtina, kad A. L. iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą nebuvo pateikęs. Byloje nėra įrodymų, kad iki mirties jis būtų pasinaudojęs įstatymu nustatyta išimtine teise į termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujinimą teisme.

47.4. Tai suponuoja, kad K. V. paveldėjimu nėra įgijęs jokių teisių nuosavybės teisių į P. L. nacionalizuoto turto atkūrimą procese, todėl jo prašymas dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, iki nacionalizacijos priklausiusį jo seneliui, pateikti pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.

48. Dėl V. D. apeliacinio skundo atmetimo.48.1. V. D. yra buvusio nacionalizuoto nekilnojamojo turto savininko P. L. dukra.48.2. Prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo iki nacionalizacijos turėtą

nekilnojamąjį turtą paduoti pareiškėja grindė Nutarties 26 punkte nurodytais pagrindais.48.3. V. D. prašymu kreipėsi į NŽT Molėtų skyrių 2017 m. rugpjūčio 3 d., t. y. pergyvenusi visus savo brolius ir po

paskutinio iš jų A. L. (miręs (duomenys neskelbtini)) praėjus dar 8 metams.48.4. Vertinant, ar yra teisinis pagrindas pripažinti, kad pareiškėja iki 2017 m. liepos mėn. nežinojo apie jos tėvo turėtą

ir nacionalizuotą žemę, svarbu tai, kad byloje nėra duomenų, jog ji būtų dėl kokių nors priežasčių nutraukusi bet kokį bendravimą su artimiausiais giminaičiais – mama ir broliais, vienas iš kurių įgyvendino teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į tėvo turėtą nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą. Taigi šeima, bet kuriuo atveju, visą reikiamą informaciją valdė. Čia vertintinos aplinkybės kontekste svarbu atsižvelgti į tai, kokius veiksmus atliko siekiant nuosavybės teisių atkūrimo visi

artimiausi pareiškėjos giminaičiai. Byloje ištirti įrodymai liudija, kad nei vienas iš brolių bei jų sesuo (pareiškėja), išskyrus S. L., įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesiekė ir neįgyvendino pareikštinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į jų tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą turtą. Pareiškimai, kuriais siekta dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą procese, buvo teikiami pareiškėjos brolių įpėdinių. Taigi, vertinant visų artimiausių giminaičių, galėjusių pretenduoti į tėvo turėtą nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, veiksmus labiau tikėtina nei ne, kad visiems broliams ir pareiškėjai buvo žinoma apie tėvo turėtą nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą konkliudentiniais veiksmais išreiškiant susitarimą, kad teise į nuosavybės teisių atkūrimą pasinaudotų vienas iš brolių.

48.5. Šių ir Nutarties 26, 27 punktuose nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra teisinis pagrindas paneigti pareiškėjos tvirtinimus, kad iki 2017 m. liepos mėn. ji nežinojo apie jos tėvo turėtą ir nacionalizuotą žemę.

48.6. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų dėl jos sveikatos būklės įtakos įgyvendinant pareikštinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Nutarties 33.6 punktas), teisėjų kolegija pažymi teisinių vertinimų ir dėl jų padarytų išvadų, pateikiamų Nutarties 48.4 ir 48.5 punktuose, svarbą vertinant pareiškėjos sveikatos būklės įtaką priimant sprendimus teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo procese.

48.7. Teisėjų kolegijai paneigus pareiškėjos tvirtinimų, kad iki 2017 m. liepos mėn. ji nežinojo apie jos tėvo turėtą ir nacionalizuotą žemę, pagrįstumą ir konstatavus, kad visiems broliams ir pareiškėjai buvo žinoma apie tėvo turėtą nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą konkliudentiniais veiksmais išreiškiant susitarimą, kad teise į nuosavybės teisių atkūrimą pasinaudotų vienas iš brolių, nesant byloje duomenų apie pareiškėjos tokią sveikatos būklę, kuri leistų konstatuoti, kad ji nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, yra pagrindas konstatuoti, kad ji, nors turėjo galimybę, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais sąmoningai nepasinaudojo teise pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nėra teisinių pagrindų termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimui, o vertinimai jos sveikatos būklės pasibaigus įstatymo nustatytiems tokių pareiškimų pateikimo terminams anksčiau nurodytoje teisinėje situacijoje netenka esminės reikšmės galutinei bylos baigčiai.

48.8. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

48.9. Teisėjų kolegija, taikydama šias proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

48.10. Dėl apeliacinio skundo argumentų, nurodytų Nutarties 33.4 punkte, jog kitoje byloje, kuri yra sustabdyta, ieškiniu ginčijami: 1998 m. lapkričio 3 d. pažyma Nr. 3207, 2002 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 63581-62-12168 bei 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 53298-62-9532, paveldėjimo liudijimas ir kiti sandoriai kaip nepagrįsti ir neteisėti iš esmės, ir šioje byloje dar tik bus nustatinėjama, ar apskritai S. L. padavė kokį nors prašymą atsakovui, todėl teismas sprendime nepagrįstai nustatė, kad atkūrus nuosavybės teises S. L., V. D. nuosavybės teisės negali būti atkuriamos, teisėjų kolegija pažymi, kad individualių administracinių aktų ir sandorių ginčijimo faktas nėra teisinis pagrindas a priori (iš anksto) kvestionuoti jų teisėtumą, todėl teismas, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės, teisines išvadas šioje byloje daro byloje nustatytų ir įvertintų įrodymų pagrindu, taikydamas proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles. Taigi, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

49. Dėl to teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjų K. V. ir V. D. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1814-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03029-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 18.9, 20.2.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. J. (F. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. J. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas F. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, atsakovas) grąžinti likusią nacionalizuotą žemę ir mišką; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.


2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) 2014 m. gegužės 28 d., 2016 m. birželio 8 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2010 m. spalio 4 d. sprendimais grąžino pareiškėjo tėvo nacionalizuotą žemę ir mišką (duomenys neskelbtini), kurių plotas – 5,35 ha. Po žemės perkėlimo į (duomenys neskelbtini), žemės grąžinta neteisingai: iš žemės sklypo, kurio plotas – 1,99 ha, grąžinta 1,91 ha, nors turi būti grąžinta 1,97 ha, iš 1,9161 ha žemės ploto po perkėlimo grąžinta 1,55 ha, iš grąžinto 1,55 ha miško, po perkėlimo grąžinta tik 0,48 ha, nors žemės balas vienodas. Atsakovas NŽT vilkina likusio žemės ploto bei miško grąžinimą.

3. Nurodė, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ribotą restituciją, įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių grįžti į pirminę padėtį. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Atsakovas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, proporcingumo principais, todėl pareiškėjas NŽT veiksmus, t. y. priimtus sprendimus dėl žemės grąžinimo, vertina kaip prieštaraujančius įstatymo paskirčiai, varžančius pareiškėjo teises, tokiais neteisėtais veiksmais jam daroma neturtinė žala. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, buvo pažemintas, įžeistas, pablogėjo jo sveikata.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad valstybės institucijos, civilinės atsakomybės prasme, neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, o dėl šios pareigos nevykdymo jų veiksmai, kurie nors ir atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau jais buvo pažeista bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, gali būti pripažinti neteisėtais ir dėl to valstybei gali atsirasti civilinė atsakomybė, nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje. Neturtinę žalą pareiškėjas vertina 3 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

5. Atsakovas NŽT, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad piliečiui kitoje vietoje pagal išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodytą vertę atkuriant nuosavybės teises į žemę projektuojamo perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės, miško ar vandens telkinio sklypo vertė skaičiuojama pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) 113 punkte įtvirtintas nuostatas, t. y. naudojant žemės, miško, medynų tūrio ir vandens telkinio vertes, kurios galioja priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

7. Pažymėjo, kad F. J. perduotų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų ir miško sklypo bendra vertė atitinka 2000 m. gegužės 4 d. išvadoje Nr. 2260 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada) nurodytą vertę. Iš nuosavybės teisių atkūrimo eigos matyti, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neskundė, dėl pažeistų teisių gynimo įstatymų nustatyta tvarka į teismą niekada nesikreipė.

8. Atsakovo nuomone, atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises į žemės sklypus, NŽT priėmė pagrįstus ir teisingus sprendimus, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus. Sprendimai neprieštarauja nei sprendimų priėmimo metu galiojusių, nei šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimams, todėl nėra pagrindo teigti, kad NŽT veiksmai ar sprendimai yra (buvo) neteisėti. Atsakovo veiksmuose nėra deliktinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Pareiškėjui nuosavybės teisės atkurtos visa apimtimi. Be to, pareiškėjas visiškai neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto

9. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą, nes Išvada dėl perduotos nuosavybės priimta 2000 m. gegužės 4 d., tuo tarpu pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. rugsėjo 5 d. Taigi, pareiškėjas yra praleidęs ne tik CK 1.125 straipsnio 8

dalyje nustatytą sutrumpintą terminą, tačiau ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – ir

Šalčininkų žemėtvarkos skyrius) 1999 m. rugsėjo 10 d. parengė pažymą Nr. 4428 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, patvirtinančią, kad pretendentas F. J. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko F. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytus 5,35 ha žemės ir 0,75 ha miško. Pareiškėjas F. J. 2000 m. balandžio 10 d. Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini). Šalčininkų žemėtvarkos skyrius 2000 m. gegužės 4 d. parengė išvadą Nr. 2260 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad F. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,35 ha žemės ir 0,75 ha miško, iš kurių 4,55 ha priskirta grąžintinai žemei (vertė – 6 880 Lt), o 1,55 ha – grąžintinam miškui (0,8 ha žemė apaugusi mišku) (vertė – 1 189 Lt).

12. Pagal Išvadą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3625-85, (duomenys neskelbtini) kaime F. J. buvo suprojektuoti keturi 1,91 ha bendro ploto žemės sklypai ir VAVA 2004 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2.8-85-9772 F. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį vietoj turėtos 1,99 ha (vertė – 3 015 Lt), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius bendro 1,91 ha ploto (vertė – 3 015 Lt) žemės sklypus žemės ūkio veiklai, esančius (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią F. J. tenkančią žemės valdos dalį 3,36 ha žemės ir 0,75 ha miško bus atkurtos vėliau. Pareiškėjas F. J. su žemės sklypų ribomis sutiko.

13. Teismas taip pat nustatė, kad F. J. kreipėsi į Šalčininkų žemėtvarkos skyrių 2005 m. spalio 27 d. su prašymu pagal Išvadą suteikti nuosavybėn neatlygintinai mišką (duomenys neskelbtini), o žemę – (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 2.3-14504-85, pagal Išvadą suprojektuotas pasirinktas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn 0,48 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 806-4), esantis (duomenys neskelbtini). VAVA 2010 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. S43-55 F. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,55 ha miško (0,75 ha miško + 0,8 ha žemė apaugusi mišku) (vertė – 1 189 Lt), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,48 ha ploto (vertė – 1 189 Lt) žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią F. J. tenkančią žemės valdos dalį 2,56 ha žemės bus atkurtos vėliau. Suprojektuotas žemės sklypas vietovėje paženklintas ir 2010 m. birželio 2 d. surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, abrisas, kuriuose F. J. pasirašydamas sutiko su šio žemės sklypo ribomis.

14. Teismas nustatė, kad NŽT 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 43S-171 F. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,04 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,9161 ha ploto (vertė – 3 078 Lt) žemės ūkio sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią F. J. tenkančią žemės valdos dalį 0,52 ha žemės (vertė – 787 Lt) bus atkurtos vėliau.

15. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Šalčininkų skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 43VĮ-(14.43.2.)-126, pagal Išvadą suprojektuoti pasirinkti perduodami neatlygintinai nuosavybėn 0,1722 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 2102-1) ir 0,3423 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 2102-2), esantys (duomenys neskelbtini) (bendras žemės sklypų plotas – 0,5145 ha, vertė 228 Eur (787 Lt)). NŽT 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 43S-97 F. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,52 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 0,5145 ha ploto (vertė – 228 Eur) žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini).

16. Teismas rėmėsi ginčui aktualiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka), Lietuvos Respublikos žemės

reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarka, Lietuvos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodiką.

17. Teismas, atsižvelgęs į minėtą ginčui aktualų teisinį reguliavimą, sprendė, kad rengiant išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, žemės, miško, vandens telkinio, kurių pilietis nepageidauja grąžinti natūra ir pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kitoje vietoje, turi būti apskaičiuota ir nustatoma buvusio savininko turėtos žemės vertė išvados parengimo metu. Pažymėjo, kad apskaičiuota ir nustatyta buvusio savininko turėtos žemės vertė nesikeičia visame nuosavybės teisių atkūrimo procese.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvusio savininko F. J. turėtos žemės vertė buvo apskaičiuota, pareiškėjas pastabų, pretenzijų dėl Išvadoje apskaičiuotos grąžintinos žemės, miško vertės Vilniaus apskrities Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui nepateikė, taigi su Išvadoje nustatyta grąžintinos žemės ir miško verte sutiko. Teismas, atsižvelgdamas į Žemės įvertinimo tvarkos 2.1.3 papunktį ir Metodikos 113 punktą, sprendė, kad kai nuosavybės teisės atkuriamos perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą, pagrindinis kriterijus projektuojant grąžintinus žemės sklypus yra ne turėtos žemės plotas, o Išvadoje apskaičiuota turėtos žemės vertė.

19. Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, nurodė, kad pareiškėjas F. J. pagal Išvadą turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,35 ha žemės ir 0,75 ha miško, iš kurių 4,55 ha priskirta grąžintinai žemei (vertė – 6 880 Lt), o 1,55 ha – grąžintinam miškui (0,8 ha žemė apaugusi mišku) (vertė – 1 189 Lt), todėl bendra grąžintino turto vertė yra 8 069 Lt. VAVA 2004 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2.8-85-9772, 2010 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. S43-55, NŽT 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 43S-171 ir 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 43S-97 F. J. atkurtos nuosavybės teisės vietoj turėtos (6,1 ha) mažesniu plotu (4,82 ha), tačiau atkurtos nuosavybės vertė atitinka Išvadoje nustatytą atkurtinos nuosavybės vertę (8 069 Lt). Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad NŽT pagrįstai nurodė, jog F. J. perduotų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų ir miško sklypo bendra vertė atitinka Išvadoje nurodytą vertę. Teismas sprendė, kad atsakovas, atkurdamas nuosavybės teises pareiškėjui, nepažeidė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti likusią nacionalizuotą žemę ir mišką atmetė kaip nepagrįstą.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti NŽT neteisėti veiksmai atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises, t. y. NŽT nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad nenustačius NŽT neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip būtinos, privalomos sąlygos turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės pasisakyti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo NŽT viešoji atsakomybė negalima, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

III.

21. Pareiškėjas F. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje esantys įrodymai patirtina, kad pareiškėjas pagal Išvadą turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,35 ha žemės ir 0,75 ha miško, iš kurių 4,55 ha priskirta grąžintinai žemei (vertė – 6 880 Lt), o 1,55 ha – grąžintinam miškui (0,8 ha žemė apaugusi mišku) (vertė – 1 189 Lt), taigi bendra grąžintino turto vertė 8 069 Lt. VAVA 2004 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2.8-85-9772, 2010 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. S43-55, NŽT 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 43S-171 ir 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 43S-97 pareiškėjui F. J. atkurtos nuosavybės teisės vietoj turėto 6,1 ha ploto mažesniu plotu (4,82 ha), tačiau atkurtos nuosavybės vertė neatitinka Išvadoje nustatytą atkurtinos nuosavybės vertę (8 069 Lt). Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, jog F. J. perduotų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų ir miško sklypo bendra vertė atitinka Išvadoje nurodytą vertę.

23. Pareiškėjas nurodo, kad jis prašė grąžinti žemės sklypą, apaugusį subrendusiu pušų mišku, o ne 0,8 ha žeme, apaugusia mišku. Teismas privalėjo nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, kodėl grąžinamas miškas įkainotas kaip kokybiškas, subrendęs miškas, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė tyrimo ir betarpiškumo principą. Teismas deklaratyviai nustatė, kad atsakovas NŽT nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir netenkino pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą grąžinti

likusią nacionalizuotą žemę ir mišką.24. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė įrodymų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį.25. Atsakovas NŽT, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį

atmesti.26. NŽT atsiliepime nurodo, kad pateiktas apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas. Iš skundžiamo sprendimo

matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino visus į bylą pateiktus įrodymus, juos tinkamai ištyrė. Iš teismo sprendimo yra visiškai aišku, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pažymi, kad pareiškėjas ir jo atstovas dalyvavo teismo posėdyje ir jų paaiškinimai buvo išklausyti, teisės užduoti klausimus nebuvo suvaržytos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokių konkrečiai įrodymų teismas neištyrė ir kokią teisinę reikšmę jie turi skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė išsamų ir teisingą sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų ABTĮ, nepažeidė.

27. NŽT nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad atkurtos nuosavybės vertė neatitinka Išvadoje nustatytą atkurtinos nuosavybės vertę. Pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką, F. J. perduotų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų ir miško sklypo bendra vertė atitinka Išvadoje nurodytą vertę. Kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjas pagal Išvadą turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,35 ha žemės ir 0,75 ha miško, iš kurių 4,55 ha priskirta grąžintinai žemei (vertė – 6 880 Lt), o 1,55 ha – grąžintinam miškui (0,8 ha žemė apaugusi mišku) (vertė – 1 189 Lt), taigibendra grąžintino turto vertė 8 069 Lt. VAVA 2004 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2.8– 85-9772 ir 2010 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. S43-55, NŽT 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 43S-171 ir NŽT 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 43S-97 F. J. atkūrė nuosavybės teises vietoj turėto 6,1 ha ploto mažesniu plotu (4,82 ha), tačiau atkurtos nuosavybės vertė atitinka Išvadoje nustatytą atkurtinos nuosavybės vertę (8 069 Lt).

Teisėjų kolegija


IV.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

30. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką, tačiau teigia, kad grąžintas mažesnis žemės ir miško plotas nei patvirtintas Išvadoje.

31. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo.

32. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais įstatymais ir atsižvelgiant į suformuotus privačios ir valstybinės žemės sklypus. Žemėtvarkos projektai rengiami ir įgyvendinami vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio

1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“.

33. Metodikos 113 punkte nurodyta, kad Žemėtvarkos projektą rengiantis autorius arba matininkas nustato kiekvieno paženklinto žemės sklypo kadastro duomenis ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo“, apskaičiuoja kiekvieno žemės sklypo vertę. Miško žemės vertė ir miško medynų vertė apskaičiuojama naudojant naujausius miškų valstybės kadastro duomenis. Kai nustatoma, kad perduodamo neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo vertė yra didesnė arba mažesnė, nei pretendentas turi teisę atkurti nuosavybės teises, žemės sklypo ribos patikslinamos žemėtvarkos projekte šios Metodikos 104 punkte nustatyta tvarka ir paženklinamos vietovėje, arba išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn padaromas (patikslinamas) įrašas apie šios išvados tenkinimą iš dalies šios Metodikos 41 punkte nustatyta tvarka. Perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas laikomas lygiaverčiu turėtajam, jeigu perduodamo neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo ploto, nurodyto aro tikslumu, vertė atitinka turėto žemės sklypo vertę.

34. Išvados parengimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 2.1.4 papunktyje buvo numatyta, kad šiuo nutarimu patvirtinta Žemės įvertinimo metodika taikoma apskaičiuojant žemės, miško sklypų, kurių piliečiai nepageidauja susigrąžinti buvusioje vietovėje, vertę, o 2.1.3 papunktyje numatyta, kad šiuo nutarimu patvirtinta Žemės įvertinimo metodika taikoma apskaičiuojant valstybės išperkamų turėtos žemės, miško sklypų ir vandens telkinių vertę, kai atlyginant už juos perduodami piliečių nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypai ir vandens telkiniai kitoje vietoje (išskyrus šios nutarimo 4.2.2 ir 4.2.3 punktuose nurodytus atvejus).

35. Įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą matyti, kad rengiant išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, žemės, miško, vandens telkinio, kurių pilietis nepageidauja grąžinti natūra ir pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kitoje vietoje, turi būti apskaičiuota ir nustatoma buvusio savininko turėtos žemės vertė išvados parengimo metu. Kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, kai nuosavybės teisės atkuriamos perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą, pagrindinis kriterijus projektuojant grąžintinus žemės sklypus yra ne turėtos žemės plotas, o Išvadoje apskaičiuota turėtos žemės vertė.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl to, kad atkurtos nuosavybės vertė neatitinka Išvadoje nustatytą atkurtinos nuosavybės vertę (8 069 Lt), pažymi, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, pareiškėjas Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui 2000 m. balandžio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini), todėl 2000 m. gegužės 4 d. buvo parengta išvada Nr. 2260 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad F. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,35 ha žemės ir 0,75 ha miško (iš viso 6,1 ha), iš kurių 4,55 ha priskirta grąžintinai žemei (vertė – 6 880 Lt), o 1,55 ha – grąžintinam miškui (0,8 ha žemė apaugusi mišku) (vertė – 1 189 Lt). Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuoti keturi 1,91 ha bendro ploto žemės sklypai. VAVA 2004 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2.8-85-9772 F. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,99 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius bendro 1,91 ha ploto (vertė– 3015 Lt) žemės sklypus žemės ūkio veiklai. Sprendime taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią F. J. tenkančią žemės valdos dalį – 3,36 ha žemės ir 0,75 ha miško – bus atkurtos vėliau.

37. Pareiškėjas 2005 m. spalio 27 d. Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame prašė pagal Išvadą suteikti nuosavybėn neatlygintinai mišką (duomenys neskelbtini), o žemę – (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 2.3-14504-85, pagal Išvadą suprojektuotas pasirinktas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn 0,48 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 806-4), esantis (duomenys neskelbtini). VAVA 2010 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. S43-55 F. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,55 ha miško (0,75 ha miško bei 0,8 ha žemė apaugusi mišku), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,48 ha ploto (vertė – 1 189 Lt) žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Šalčininkų skyriaus vedėjo 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 43VĮ-

(14.43.2.)-580, pagal Išvadą suprojektuotas pasirinktas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn 1,9161 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). NŽT 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 43S-171 F. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,04 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,9161 ha ploto (vertė – 3078 Lt) žemės ūkio sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Šalčininkų skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 43VĮ-(14.43.2.)-126, pagal Išvadą suprojektuoti pasirinkti perduodami neatlygintinai nuosavybėn 0,1722 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 2102-1) ir 0,3423 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 2102-2), esatys (duomenys neskelbtini) (bendras žemės sklypų plotas – 0,5145 ha, vertė – 228 Eur (787 Lt)). NŽT 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 43S-97 F. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,52 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,5145 ha ploto (vertė – 228 Eur) žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui F. J. atkūrtos nuosavybės teisės vietoj turėto 6,1 ha ploto mažesniu plotu (4,82 ha), tačiau atkurtos nuosavybės vertė atitinka Išvadoje nustatytą atkurtinos nuosavybės vertę (8 069 Lt), atitinkamai NŽT, vykdydama nuosavybės atkūrimo pareiškėjui į žemę ir mišką procedūrą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

40. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

41. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti NŽT neteisėti veiksmai vykdant nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui, nėra vienos iš būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti 3 000 Eur neturtinę žalą atmetė pagrįstai.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

43. ABTĮ 56 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai

išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

44. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik tiesiogiai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 straipsniai).

45. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ne tik pareiškėjo nurodomas aplinkybes, bet ir visus byloje surinktus įrodymus, iš jų ir atsakovo teikiamus atsikirtimus. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti buvo nustatytos būtent įvertinus visus įrodymus ir šių įrodymų visumą bei vadovaujantis minėtais principais ir kriterijais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

46. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

47. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl to, kad teismas nevertino grąžinamo miško vertės nustatymo teisingumo, šiuo atvu nereikšmingi, kadangi nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

48. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl to, kad pareiškėjo nuosavybės vertė atitinka Išvadoje nustatytą atkurtinos nuosavybės vertę, o NŽT, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo F. J. (F. J.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-18627 2019-11-22 2019-11-13 2019-11-13 -

Administracinė byla Nr. A-1822-415/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25237-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 29.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA, Agentūra) 2 588,67 Eur skolą už deklaruotas žemės ūkio naudmenas 2010–2012 metais; 2) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo pareiškimo dėl teismo įsakymo teismui pateikimo dienos (2017 m. kovo 16 d.) iki visiško atsiskaitymo dienos, nuo 3 365,19 Eur sumos; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo prievolės neįvykdymo momento 2011 m. sausio 31 d. iki patikslinto skundo teismui pateikimo dienos (2017 m. liepos 28 d.) – 776,52 Eur; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad po tėvų S. B. ir J. Z. B. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo turtą, tame tarpe tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų plotus, tačiau išmokų negavo. Notarų kontoroje tvarkant paveldėjimo dokumentus, 2016 m. vasario 28 d. atsakovui buvo pateikti prašymai – nurodyti tikslias priskaičiuotų ir neišmokėtų išmokų, už žemės ūkio naudmenų deklaruotus plotus sumas, piniginių lėšų paveldėjimo tikslu. Pažymos, nurodant konkrečias priskaičiuotas sumas nebuvo išduotos, todėl 2016 m. kovo 5 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą, bet pažymų nebuvo gauta, todėl paveldėjimo teisės liudijimuose nebuvo rodytos konkrečios mokėtinos sumos. Remiantis 2016 m. rugpjūčio 23 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymais apie piniginių lėšų likučius mirusiųjų tėvų sąskaitose, pareiškėja nustatė, kad išmokos, už deklaruotas žemės ūkio naudmenas į mirusiosios S. B. sąskaitą laikotarpiu 2010–2016 metais pervestos nebuvo, o į mirusiojo J. Z. B. sąskaitą pervestos piniginės lėšos už 2014 metais deklaruotas žemės ūkio naudmenas ir dalis piniginių lėšų už 2015 metus.

3. Nurodė, jog NMA pateikus paveldėjimo teisės liudijimus, buvo sumokėtos tiesioginės išmokos: pagal J. Z. B. 2015 m. birželio 15 d. paraišką, 2016 m. spalio 21 d. sumokėta 86,92 Eur (t. y. sumokėtas galutinis likutis po J. Z. B. mirties už 2015 m. paraišką); pagal 2016 m. birželio 6 d. paraišką, 2016 m. spalio 28 d. sumokėta 574,35 Eur ir 2017 m. sausio 31 d. sumokėta 288,54 Eur. Analogiškos sumos (po 862,89 Eur kiekvienais metais) turėjo būti sumokėtos ir už 2010–2012 metus (2013 m. pasėliai ir kitos žemės ūkio naudmenos nebuvo deklaruotos), į mirusios S. B. sąskaitą arba į ją pragyvenusio sutuoktinio J. Z. B. sąskaitą, kadangi paraiškos dėl išmokų buvo teikiamos S. B. vardu.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b11015b00c8011ea9d279ea27696ab7b

4. Teigė, jog pateikti mokėjimų nurodymai (2016 m. rugpjūčio 23 d. – 41,59 Eur ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. – 1080,31 Eur) patvirtina, kad išmokos už 2010–2012 metus nebuvo pervestos į sutuoktinių sąskaitas, t. y. 2011 m. į S. B. ir 2016 m. į J. Z. B. Pareiškėja nurodė, jog iki šios dienos yra susidariusi skola: 862,89 Eur (už 5,19 ha plotą) pagal 2010 m. birželio 12 d. paraišką; 862,89 Eur (už 5.36 ha plotą) pagal 2011 m. liepos 7 d. paraišką; 862,89 Eur (už 5,41 ha plotą) pagal 2012 m. birželio 28 d. paraišką, viso skola 2 588,67 Eur. Į pareiškėjos raginimus atsiskaityti, atsakovas nereagavo.

5. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo dienos, t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Teigė, jog valstybė yra sukūrusi sistemą finansiškai remti asmenis, turinčius žemės ūkio naudmenas, ir įpareigojusi atsakovą atsiskaityti su žemės savininkais, todėl prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Atsakovas pažeidė CK 6.38 straipsnio normos reikalavimus, todėl iš jo priteistinas žalos atlyginimas, netesybos, bylos vedimo išlaidos.

6. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepime į pareiškėjos skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos motina S. B. 2010 m. birželio 12 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (reg. Nr. 10-1004935108-A1-1) (toliau – ir 2010 m. Paraiška), kurioje deklaruotas 5,19 ha žemės ūkio naudmenų plotas: Kontrolinis žemės sklypas (toliau – ir KŽS) Nr. 035441–3823 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 1,18 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038441–3022 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 1,88 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038441–1064 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 2,13 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)). S. B. 2010 m. gruodžio 21 d. buvo apskaičiuota mokėtina tiesioginių išmokų suma ir 2011 m. sausio 25 d. 512,10 Eur išmokos suma pervesta į jos banko sąskaitą. Atsižvelgdama į tai, Agentūra atmetė pareiškėjos teiginius dėl neišmokėtos išmokų dalies pagal S. B. 2010 m. Paraišką.

8. Nurodė, jog S. B. 2011 m. liepos 7 d. pateikė paraišką (reg. Nr. 11-1004935108-A1-1) (toliau – ir 2011 m. Paraiška), kurioje deklaruotas 5,36 ha žemės ūkio naudmenų plotas: KŽS Nr. 035440–5172 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 1,30 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038441–3022 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 1,92 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038441–1064 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 2,14 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)).

9. Taip pat S. B. vardu 2012 m. birželio 28 d. buvo pateikta paraiška (reg. Nr. 12-1004935108-A1-1) (toliau – ir 2012 m. Paraiška), kurioje deklaruotas 5,41 ha žemės ūkio naudmenų plotas: KŽS Nr. 035440–5172 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 1,34 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038440–5076 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 0,34 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038440–7572 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 2,10 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038440–6466 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 1,63 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)). S. B. mirus, (duomenys neskelbtini) Agentūra informavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją apie mirusią pareiškėją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 „Dėl paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31.18 papunkčiu.

10. Agentūra 2012 m. gegužės 10 d. raštu reg. Nr. BR6-3910 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai pateikė mirusių pareiškėjų sąrašą, kurie 2012 metais pateikę paraiškas ir kuriems Agentūra negali pervesti apskaičiuotų išmokų. Agentūra prašė, kad jeigu žinomi sąraše nurodytų mirusių pareiškėjų turto paveldėtojai ir/ar valdos perėmėjai, prašė paveldėtojus/valdos perėmėjus informuoti, jog jie praneštų Agentūrai apie valdos perėmimą, ir pateiktų prašymą skirti paramą bei valdos perėmimo faktą patvirtinančius dokumentus. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija nepateikė jokios informacijos apie S. B. perimtą valdą, todėl negavus informacijos, 2011 m. ir 2012 m. Paraiškų administravimas buvo sustabdytas. Pažymėjo, jog nepatikslinus duomenų pagal Taisyklių 31.18 papunktį, išmokos anuliuojamos, todėl parama pagal 2011 m. ir 2012 m. Paraiškas nebuvo ir nebus mokama.

11. Nurodė, jog pareiškėjos tėvas J. Z. B. 2015 m. birželio 15 d. pateikė paraišką (reg. Nr. 15-1012135766-A1-1) (toliau – ir 2015 m. Paraiška), kurioje deklaruotas 5,47 ha žemės ūkio naudmenų plotas: KŽS Nr. 035440–8371 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 1,68 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038440–5076 laukas Nr. 1,

deklaruotas plotas – 0,31 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038440–6466 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 1,36 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)); KŽS Nr. 038441–3738 laukas Nr. 1, deklaruotas plotas – 2,12 ha pasėlio kodu 5GP-1 (ganyklos – pievos (iki 5 m.)). 2015 m. spalio 20 ir 21 dienomis, 2017 m. lapkričio 19 d. ir 2017 m. gruodžio 3 ir 4 dienomis J. Z. B. buvo išmokėta 735,50 Eur išmokos suma. Atsižvelgdama į tai, Agentūra atmetė pareiškėjos teiginius dėl neišmokėtos išmokų dalies pagal J. Z. B. 2015 m. Paraišką. Pažymėjo, jog S. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl 2012 m. Paraiškos ji negalėjo pateikti. J. Z. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl 2016 m. birželio 6 d. paraiškos (reg. Nr. 16-1012135766-A1-1) pateikti negalėjo. Kadangi pagal Taisykles, pareiškėjas pats nurodo deklaruojamus duomenis bei informacijos teisingumą patvirtina savo parašu, akivaizdu, kad mirę pareiškėjai negalėjo pateikti paraiškų ir jų pasirašyti.

12. Atsakovas pažymėjo, kad Agentūra, baigusi vertinti pateiktas paraiškas, priima sprendimus, todėl nesuprantama apie kokias pažymas teigia pareiškėja. Nurodė, jog į pareiškėjos prašymą (gautą Agentūroje 2016 m. kovo 2 d.) Agentūra 2016 m. kovo 29 d. pateikė atsakymą Nr. BR6-3431, kuriame nurodė, kad 2015 m. Paraiška nėra baigta vertinti, todėl Agentūra negali nurodyti galutinės apskaičiuotos paramos sumos, taip pat nurodė, kad 2014 m. Paraiška baigta vertinti ir visa parama jau išmokėta, priskaičiuotų ir neišmokėtų sumų nėra. Taip pat, Agentūra nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad nebuvo pateiktas atsakymas į Seimo nario raštą.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad į bylą pateiktos paraiškos nėra pasirašytos S. B., t. y. jos nėra patvirtintos. Todėl išmokos pagal S. B. 2011 m. ir 2012 m. Paraiškas galėjo būti mokamos tik tuo atveju, jei pareiškėjos valdos perėmėjas būtų kreipęsis į seniūniją ir pateikęs visus būtinus dokumentus, o valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir ŽŪIKVC) duomenų bazėje būtų matoma atnaujinta informacija apie valdos perėmėją. Prieš perimdamas žemės ūkio valdą, valdos perėmėjas turi sutvarkyti dokumentus dėl nekilnojamojo daikto nuosavybės ar naudojimo (nuomos, subnuomos, panaudos) ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.15. Teismas nustatė, jog pareiškėjos V. K. motina S. B. 2010 m. birželio 12 d. pateikė paramos už žemės ūkio

naudmenų ir kitus plotus paraišką dėl išmokos už deklaruotą 5,19 ha žemės plotą. S. B. 2011 m. sausio 25 d. išmokėta 512,10 Eur suma. S. B. 2011 m. liepos 7 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką, už deklaruotą 5,36 ha žemės ūkio naudmenų plotą. S. B. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2011 m. lapkričio 23 d. padavė pareiškimą Vilkaviškio rajono 2 notaro biurui dėl palikimo priėmimo, mirus jos motinai S. B. Agentūrai nebuvo pateikti dokumentai dėl valdos perėmimo mirus S. B.

16. Taisyklių 31.18 punkte įtvirtinta, kad Agentūra tais atvejais, kai pareiškėjui apskaičiuotos paramos tiesioginėmis išmokomis sumos negalima pervesti dėl paraiškoje pateiktų neteisingų atsiskaitomosios sąskaitos duomenų, dėl pareiškėjo mirties, kai valdos perėmėjų pagal paveldėjimo teisę nėra, arba dėl to, kad valdos perėmėjas neinformuoja NMA apie valdos perėmimą šių taisyklių 54.1 punkte nustatyta tvarka, Agentūra ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 10 d. pareiškėjui ir savivaldybei (pareiškėjo mirties atveju – tik savivaldybei) arba rajono konsultavimo biurui, kuriam iš jų pareiškėjas yra pateikęs paraišką, išsiunčia prašymą per NMA nurodytą terminą patikslinti paraiškos duomenis. Jei pareiškėjas arba valdos perėmėjas nepatikslina paraiškos duomenų, reikalingų paramai pervesti, NMA ne anksčiau, kaip praėjus vieneriems kalendoriniams metams po minėto prašymo išsiuntimo pareiškėjui ir (arba) savivaldybei arba rajono konsultavimo biurui, anuliuoja pareiškėjui apskaičiuotą paramą tiesioginėmis išmokomis ir patikslintų paraiškos duomenų, reikalingų pinigams pervesti, nepriima. NMA negavo iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos jokių duomenų (2013 m. gegužės 10 d. raštas Nr. BR6-3910 dėl informacijos pateikimo, b. l. 52–53,), todėl buvo anuliuota galima išmokų suma ir jokie sprendimai nebuvo priimti.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas J. Z. B. 2015 m. birželio 15 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką dėl išmokos už deklaruotą 5,47 ha žemės plotą. J. Z. B. 2015 m. spalio 20 ir 21 d., 2017 m. lapkričio 19 d. ir 2017 m. gruodžio 3 ir 4 d. buvo išmokėta 735,50 Eur išmokos suma. J. Z. B. mirė (duomenys neskelbtini), jo palikimą priėmė pareiškėja V. K. (b. l. 72, 73). J. Z. B. negalėjo pateikti 2016 m. birželio 6 d. paraiškos. Pareiškėja neinformavo Agentūros, kad yra savo tėvų turto paveldėtoja.

18. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė atsakovui 2016 m. vasario 28 d. prašymus „Dėl pažymos paveldėjimo tikslu išdavimo“ (b. l. 16, 17) bei 2016 m. kovo 5 d. pakartotinį prašymą „Dėl pažymų išdavimo“ (b. l. 18). Atsakovas 2016 m. kovo 29 d. raštu „Dėl atsakymo į prašymą“ informavo pareiškėją apie jos tėvams išmokėtas sumas pagal pateiktas Paraiškas (b. l. 50–51) bei 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. BR6-10052 informavo dėl atsakymo į Seimo nario S. D. paklausimą dėl pareiškėjos prašymo (b. l. 10–11). Pakartotiniai atsakymai notarei S. Ū. buvo išsiųsti 2016 m. balandžio 14 d. registruotu laišku (b. l. 54–55; 68–69).

19. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog 2011 m. ir 2012 m. Paraiškų administravimas buvo sustabdytas negavus informacijos, kas perėmė S. B. valdą ir įsipareigojimus. Pagal 2010 m. Paraišką išmoka 862,89 Eur buvo išmokėta 2011 m. sausio 25 d., todėl nesutiktina su pareiškėjos teiginiais. Išmoka pagal 2012 m. Paraišką pareiškėjai pagrįstai nebuvo išmokėta, nes, remiantis Taisyklių 31.18 punktu, Agentūra per 1 metus negavo informacijos ir dokumentų apie mirusiosios S. B. valdos perėmimą, todėl išmoka buvo anuliuota. Atsižvelgdamas į šiuos įrodymus teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai priteisti skolą už deklaruotas žemės ūkio naudmenas 2010–2012 metais, atmestini.

20. Teismas pažymėjo, jog remiantis Taisyklių 54.1 punktu, pareiškėja turėjo veikti apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai, bei perėmusi turtą (valdą), privalėjo ją deklaruoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl 2 588,67 Eur priteisimo iš atsakovo bei išvestinių reikalavimų priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanų nuo teismo įsakymo teismui pateikimo dienos bei nuo prievolės neįvykdymo momento. Teismas atmetė pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

III.

21. Pareiškėja V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pareiškėja V. K. pažymi, kad motinai S. B. asmeninės nuosavybės teise priklausė 4.1500 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), tėvui J. Z. B. priklausė du žemės sklypai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad visi trys žemės sklypai buvo deklaruojami kaip bendra valda, kadangi S. B. ir J. Z. B. buvo sutuoktiniai, todėl buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.).

21.2. Pareiškėja teigia, kad priimant teismo sprendimą buvo padaryti procesiniai teisės pažeidimai:21.2.1. Teigdama Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį, pareiškėja sumokėjo 101 Eur žyminį mokestį, tačiau bylą

perdavus nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, žyminis mokestis nebuvo grąžintas. Vertina, kad teismas šališkai ir pažeisdamas procesines teisės normas nagrinėjo bylą, teismas nebuvo susipažinęs su bylos turiniu, neatskleidė bylos esmės, neatliko būtinų veiksmų, neišsprendė žyminio mokesčio klausimo.

21.2.2. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnį, kadangi teismas nesirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nepateikė išsamaus įrodymų vertinimo, neišreikalavo įrodymų, reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui: iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos neišreikalavo paaiškinimų ir neapklausė kaip liudytojais. (duomenys neskelbtini) seniūnijos vyriausioji specialistė V. R. parašu patvirtino, kad priima paraišką paramai gauti, tačiau teismas nesiėmė veiksmų pašalinti ginčą tarp pareiškėjos ir atsakovo. Teismas neišreikalavo, kokios sumos 2011–2012 metais buvo priskaičiuotos (prieš jų anuliavimą).

21.2.3. Teismas pažeidė ABTĮ 53 straipsnį. Kadangi Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota pateikti duomenis, bet jų nepateikė, t. y. NMA negavo duomenų iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos, todėl teismas turėjo spręsti klausimą dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu.

21.2.4. Teismas pažeidė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Teismas konstatavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos neveikimo faktą (NMA negavo duomenų apie mirusiuosius pagal 2012 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 3D-171), taigi nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, kas laikytina grubiu procesinių teisių pažeidimu.

22. Pareiškėja teigia, kad priimant teismo sprendimą buvo padaryti materialinės teisės pažeidimai.

22.1. Pareiškėja teigia, kad neteisingai buvo įvertinti paveldėjimo teisės santykiai. Nesutinka su teiginiu, kad S. B. mirus (duomenys neskelbtini), pareiškėja negalėjo pateikti paraiškos 2012 metais. Teigia, kad mirus motinai, ji palikimą priėmė 2011 m. lapkričio 23 d., pateikdama pareiškimą vietos notarui.

22.2. Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimas yra neaiškus ir nemotyvuotas, kadangi teismas vertino, jog pareiškėjas palikimą priėmė 2016 m. rugpjūčio 19 d, o ne 2011 m. lapkričio 23 d.

22.3. Teismas neteisingai aiškina Taisyklių 31.18 punkto ir 54.1 punkto taikymą. Pareiškėjos teigimu, teismas kaltina Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją, kad nepateikė NMA duomenų, t. y. neįvykdė pareigos pranešti apie mirusius asmenis ir patikslinti banko sąskaitų duomenis. Tačiau kartu teismas teigia, kad šiuos duomenis bei veiksmus turėjo atlikti pareiškėja. Remiantis Taisyklių 31.18 punkto ir 54.1 punkto normomis, akivaizdu, kad kaltos yra abi institucijos: savivaldybė dėl to, kad neatsakė, o NMA – kad netaikė sankcijų ar nesiėmė kitų teisėtų veiksmų už duomenų nepatikslinimą dėl aplaidumo ar dėl kitų priežasčių.

22.4. Teismas nevertino, kad už pareiškėjos paraiškos duomenų įvedimą, kai paraiška teikiama seniūnijos darbuotojui, atsakingas yra savivaldybės seniūnijos darbuotojas. Tai svarbiausia bylos aplinkybė, kuri parodo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių nėra kalta pareiškėja, ir ji turi viską gauti, kas priklauso pagal paveldėjimo liudijimą.

23. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.24. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėja nenurodo svarbių aplinkybių apie NMA jai teiktą informaciją dėl

mirusios motinos paraiškų administravimo. NMA 2016 m. kovo 2 d. buvo gautas pareiškėjos 2016 m. vasario 28 d. prašymas „Dėl pažymos paveldėjimo tikslu išdavimo“ (toliau – ir Raštas I), kuriame pareiškėja prašė išduoti pažymą, reikalingą pateikti Vilkaviškio r. 2-jo notarų biuro notarei S. Ū. apie tai, kiek yra priskaičiuota ir neišmokėta mirusiam J. Z. B. už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Pareiškėja prašė informacijos susijusios su tėvo J. Z. B. 2015 m. Paraiška ir 2014 m. Paraiška. NMA, įvertinusi pareiškėjos pridėtas dokumentų kopijas bei išanalizavusi susidariusią situaciją, pareiškėjai 2016 m. kovo 29 d. pateikė atsakymą reg. Nr. BR6-3431 (toliau – ir Atsakymas I), kuriame nurodė, kad 2015 m. Paraiška nėra baigta vertinti, todėl NMA negali nurodyti galutinės apskaičiuotos paramos sumos. Taip pat nurodė, kad 2014 m. Paraiška baigta vertinti ir visa parama jau išmokėta, priskaičiuotų ir neišmokėtų sumų nėra. Taigi, NMA aiškiai ir detaliai pateikė visą pareiškėjos prašomą informaciją. NMA 2016 m. kovo 2 d. buvo gautas pareiškėjos 2016 m. vasario 28 d. prašymas Nr. BR5.1-2806 „Dėl pažymos paveldėjimo tikslu išdavimo“ (toliau – ir Raštas II), kuriame pareiškėja prašė išduoti pažymą, reikalingą pateikti Vilkaviškio raj. 2-ojo notarų biuro notarei S. Ū. apie tai, kiek yra priskaičiuota ir neišmokėta mirusiajai S. B. už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Pareiškėja prašė informacijos susijusios su motinos S. B. 2010 m. Paraiška, 2011 m. Paraiška, 2012 m. Paraiška. NMA, įvertinusi pareiškėjos pridėtas dokumentų kopijas bei išanalizavusi susidariusią situaciją Atsakyme I nurodė, kad 2010 m. Paraiška baigta vertinti ir visa parama jau išmokėta. 2011 m. Paraiška ir 2012 m. Paraiška nėra baigtos vertinti (nes jos anuliuotos), todėl tikslių mokėtinų sumų NMA nurodyti negalėjo. Atsakyme I buvo aiškiai nurodyta, kad NMA 2013 m. gegužės 10 d. el. paštu informavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją apie mirusius pareiškėjus, vadovaudamasi Taisyklių 31.18 papunkčiu. Praėjus daugiau kaip 1 kalendoriniams metams po minėto pranešimo išsiuntimo (2013 m. gegužės 10 d.) savivaldybei, NMA nebuvo pateikti dokumentai dėl valdos perėmimo. Pagal Taisyklių 31.18 papunktį, jei valdos perėmėjas nepatikslina paraiškos duomenų, reikalingų paramai pervesti, NMA ne anksčiau kaip praėjus vieneriems kalendoriniams metams po minėto prašymo išsiuntimo, anuliuoja pareiškėjui apskaičiuotą paramą tiesioginėmis išmokomis ir patikslintų paraiškos duomenų, reikalingų pinigams pervesti, nepriima.

25. Atsakovas taip pat nurodo, kad NMA 2016 m. rugpjūčio 11 d. el. paštu buvo gautas Seimo nario S. D. (S. D.) raštas, kuriuo persiunčiamas pareiškėjos prašymas ir prašoma išsiaiškinti, kodėl NMA neatsako į jos oficialius paklausimu, dėl neįmokėtų piniginių lėšų jos tėvams už 2010, 2011, 2012 metus. NMA pareiškėjai atsakė 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. BR6-10052 „Dėl atsakymo į Seimo nario S. D. raštą „Dėl pilietės V. K. prašymo“ (toliau – ir Atsakymas II). Taigi pareiškėjai Atsakyme I buvo atsakyta į Rašte I ir II pateiktus klausimus, t. y. pareiškėjai buvo suteikta visa prašoma informacija apie S. B. bei J. Z. B. apskaičiuotas ir išmokėtas bei neišmokėtas išmokas pagal teiktas paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškas. Atkreipia dėmesį, kad Rašte I ir II nebuvo nurodyta, jog yra prašoma informaciją pateikti nurodytam notarų biurui. Pareiškėja visus atsakymus į prašymus gavo laiku, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų. Taip pat NMA yra pateikusi informaciją notarei bei minėtam Seimo nariui. Pažymos (kurių pareiškėja reikalauja) NMA apskritai nėra išduodamos, todėl įvertinus Atsakyme I pateiktą informaciją buvo aišku, kokia situacija yra susidariusi

dėl paramos gavėjos teiktų 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. Paraiškų.26. Atsakovas nurodo, kad įvertinus pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų turinį, pareiškėjos prašoma priteisti

suma – 862,89 Eur – už mirusios motinos S. B. 2010–2012 m. teiktas paraiškas, nors NMA pareiškėjai tiek raštu, tiek posėdžio metu aiškiai ir detaliai nurodė, kad 2010 m. Paraiška baigta vertinti ir visa parama jau išmokėta. 2011 m. Paraiška ir 2012 m. Paraiška nėra baigtos vertinti, todėl tikslių mokėtinų sumų NMA nurodyti negalėjo. Pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi NMA pagrįstai nurodė, kad nepateikus atitinkamų dokumentų, išmokos nebus skiriamos. Atsakyme II buvo aiškiai nurodyta apskundimo tvarka ir terminai, tačiau pareiškėja sąmoningai praleido apskundimo terminus. Pareiškėja ignoravo NMA informaciją, kad už mirusios motinos S. B. 2011–2012 m. Paraiškas priskaičiuotų ir neišmokėtų paramos sumų nėra, todėl skundo reikalavimai dėl nurodytos sumos ir palūkanų nepagrįsti.

27. Agentūra nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė įstatymus, neišreikalavo ir neįvertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, teismo sprendimas nemotyvuotas. Pažymi, kad sprendime yra nurodyti visi reikšmingi faktai ir aplinkybės šio ginčo nagrinėjimui, nurodyti teisės aktai, todėl pareiškėjos argumentai šiuo klausimu nepagrįsti. NMA sutinka su sprendimo argumentu, kad pareiškėja turėjo veikti apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai, perėmusi turtą (valdą), turėjo laikytis teisės aktų reikalavimų, informuoti NMA apie tęsiamus įsipareigojimus.

28. Agentūra dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su valdos perdavimu ir paraiškų teikimu nurodo, kad iš apeliacinio skundo neaišku, ar pareiškėjai yra žinomas valdos perdavimo mechanizmas, kadangi apeliaciniame skunde paraiškos pateikimas yra prilyginamas valdos perdavimui, kas yra visiškai klaidinga. Pažymi, kad paraiškos teikimas negali būti prilyginamas valdos perdavimui. Valdų duomenys yra atnaujinami po to, kai mirus pareiškėjui kreipiasi paveldėtojas (ką ir šiuo atveju turėjo padaryti pareiškėja, siekdama gauti išmokas). Norėdamas pakeisti žemės ūkio valdos valdytoją mirus valdos valdytojui, perėmėjas (ką šiuo atveju turėjo padaryti ir galimas mirusios S. B. valdos perėmėjas) kreipiasi į seniūniją, kurios teritorijoje yra valdos centras, pateikdamas šiuos dokumentus: valdos perėmėjo (juridinio ar fizinio asmens) tapatybę patvirtinantį dokumentą; notaro patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimo kopiją, jeigu valdoje esantys nekilnojamieji daiktai nėra įregistruoti perėmėjo vardu; naujo valdos valdytojo ir esamų valdoje partnerių jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, jeigu žemės ūkio valdoje įregistruotas partneris (partneriai), ir valdos perėmėjas ir valdos partneris (partneriai) pageidauja tęsti jungtinę veiklą; valdos partnerio (partnerių) rašytinį sutikimą būti išregistruotam iš valdos, jeigu valdos perėmėjas ir valdos partneris (partneriai) nepageidauja tęsti jungtinės veiklos. Taigi, perėmėjas teikia dokumentus seniūnijai ir ten perima valdą, o apie tai vėliau informuojama NMA. Šiuo atveju nei seniūnija, nei valdos perėmėjas NMA informacijos nepateikė.

29. Atsakovas dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su J. Z. B. informavimo apie išmokas ir lėšų pervedimo į jo sąskaitą, nurodo, kad NMA atsiskaito su paramos gavėjais, kurie nustatyta tvarka teikia paraiškas, pagrindžia žemės valdymo teisę ir žemės dirbimą. NMA informuoja paramos gavėjus, kurie nebūtinai žemę valdo nuosavybės pagrindais. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad visais atvejais turi būti informuojami žemės savininkai yra prieštaraujantys teisės aktams. NMA tinkamai informavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją, kuri ir turėjo pateikti atitinkamus dokumentus ir informaciją apie pareiškėjos perimtą valdą, tačiau dokumentai nebuvo gauti. Praėjus daugiau kaip vieneriems kalendoriniams metams po pranešimo išsiuntimo (2013 m. gegužės 10 d. NMA raštas Nr. BR6-3910 „Dėl informacijos pateikimo“) savivaldybei, NMA nebuvo pateikti dokumentai dėl valdos perėmimo. Nepatikslinus duomenų pagal Taisyklių 31.18 papunktį, išmokos anuliuojamos, todėl NMA nėra skolinga pareiškėjai.

30. Nesutinka ir su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais dėl atsakovo iš NMA į Vilkaviškio r. savivaldybės administraciją pakeitimo, kadangi pati pareiškėja inicijavo ginčą ir nurodė, kad NMA neišmokėjo jai paramos lėšų. Pareiškėja reikalavimo pakeisti atsakovą nekėlė, o teismas savavališkai to daryti negali, ši teisė suteikta pareiškėjui. Jeigu pareiškėja mano, kad Vilkaviškio savivaldybės administracija ar (duomenys neskelbtini) seniūnija neatliko savo funkcijų ir jie turi atlyginti jai padarytą žalą (negautą paramos sumą), toks ginčas turi būti nagrinėjamas kitoje byloje.

31. NMA dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su skolos dydžio nustatymu, nurodo, kad visiems asmenis, net ir tiems, kurie neteikia paraiškų paramai gauti, visuomet yra prieinama informacija apie įkainių dydžius, kadangi ji skelbiama viešai. Nurodo, kad nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai dėl palikimo priėmimo laiko, kadangi šiuo atveju NMA aktualus tik faktas dėl valdos perėmimo. Pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad NMA privalėjo taikyti sankcijas seniūnijai, kadangi ši nepateikė duomenų, nes NMA nėra įpareigoti nei tirti, nei tikrinti

kaip dirba seniūnijos, juolab skirti sankcijas, kaip nurodo pareiškėja.32. NMA pažymi, kad nėra skolinga jokių išmokų pareiškėjai, ji pati turėjo tinkamai perimti valdą ir apie tai informuoti

NMA, siekdama gauti išmokas. NMA įrodymus, kad kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją, pateikė dar 2017 m. rugsėjo 15 d., todėl teismas turėjo visus reikalingus duomenis, siekiant priimti pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija


33. Dėl išmokų pagal Paraiškas už 2010–2012 metus.33.1. Byloje nustatyta, kad pagal 2010 m. Paraišką išmoka 862,89 Eur buvo išmokėta 2011 m. sausio 25 d., todėl

pareiškėjos argumentai, kad yra susidariusi 862,89 Eur skola (už 5,19 ha plotą) pagal 2010 m. birželio 12 d. paraišką yra nepagrįsti.

33.2. Vadovaujantis Taisyklių 31.18 punktu, Agentūra tais atvejais, kai pareiškėjui apskaičiuotos paramos tiesioginėmis išmokomis sumos negalima pervesti dėl paraiškoje pateiktų neteisingų atsiskaitomosios sąskaitos duomenų, dėl pareiškėjo mirties, kai valdos perėmėjų pagal paveldėjimo teisę nėra, arba dėl to, kad valdos perėmėjas neinformuoja NMA apie valdos perėmimą šių taisyklių 54.1 punkte nustatyta tvarka, Agentūra ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 10 d. pareiškėjui ir savivaldybei (pareiškėjo mirties atveju – tik savivaldybei) arba rajono konsultavimo biurui, kuriam iš jų pareiškėjas yra pateikęs paraišką, išsiunčia prašymą per NMA nurodytą terminą patikslinti paraiškos duomenis. Jei pareiškėjas arba valdos perėmėjas nepatikslina paraiškos duomenų, reikalingų paramai pervesti, NMA ne anksčiau, kaip praėjus vieneriems kalendoriniams metams po minėto prašymo išsiuntimo pareiškėjui ir (arba) savivaldybei arba rajono konsultavimo biurui, anuliuoja pareiškėjui apskaičiuotą paramą tiesioginėmis išmokomis ir patikslintų paraiškos duomenų, reikalingų pinigams pervesti, nepriima.

33.3. NMA 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. BR6-3910 dėl informacijos pateikimo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai pateikė duomenis apie mirusius pareiškėjus, teikusius paraiškas dėl išmokų, tačiau per vienerius metus jokių duomenų apie pareiškėją, kaip S. B. įpėdinę, negavo, todėl galima išmokų suma pagrįstai buvo anuliuota ir jokie sprendimai nebuvo priimti.

33.4. Pirmosios instancijos teismas šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai priteisti skolą už deklaruotas žemės ūkio naudmenas 2011–2012 metais atmestini.

33.5. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nebuvo nustatyta, ar tikrai Vilkaviškio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnija neturėjo duomenų apie pareiškėjos, kaip S. B. įpėdinės teisinį statusą, nes jei taip, tai reikštų, kad apie Paraišką pateikusio asmens įpėdinius buvo žinoma ir atsakovui, teisėjų kolegijos vertintini kaip nepagrįsti, nes Nutarties 33.2 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad tik valdos perėmėjui įvykdžius pareigą patikslinti Paraiškos duomenis jam išlieka teisė į išmoką. Taigi tai, kad seniūnija, jei tai būtų nustatyta ištyrus pareiškėjos nurodytus įrodymus, buvo informuota, jog pareiškėja yra S. B. įpėdinė, nėra teisinis pagrindas sprendimui dėl apskaičiuotos paramos tiesioginėmis išmokomis išmokėjimo įpėdinei priimti ir nepaneigtų sprendimo dėl Paraišką teikusiam asmeniui apskaičiuotos išmokos anuliavimo teisėtumo.

33.6. Todėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotojos apklausa liudytoja, taip pat aiškinimasis aplinkybių, ar seniūnija yra išdavusi ir kada leidimą laidoti S. B., neturi reikšmės galutiniam sprendimui priimti dėl pareiškėjos reikalavimų priteisti skolą už deklaruotas žemės ūkio naudmenas 2011–2012 metais.

33.7. Dėl 2012 m. birželio 28 d. paraiškos pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad S. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl ji šios Paraiškos pateikti negalėjo.

33.8. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, kas suklastojo Paraišką, kas teikė neteisingus duomenis atsakovui ir pan.

33.9. Visos šios aplinkybės niekaip nepakeistų galutinio sprendimo dėl pareiškėjos prašymo priteisti išmokų skolą, nes tik tuo atveju, jei pati pareiškėja, kaip S. B. įpėdinė, būtų teikusi Paraišką, įgytų teisę jas gauti. Pareiškėja apeliacinio skundo argumentais neneigia, kad ne ji teikė Paraišką, todėl jokios teisės į išmokas ji neturi, taigi aplinkybių, kurias nurodo

pareiškėja, tyrimas pirmosios instancijos teisme nesukeltų jokių teisinių padarinių, kurių siekiama šioje konkrečioje byloje.33.10. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimus

neišsprendęs jos prašymo išreikalauti iš atsakovo pranešimus, nurodančius mokėtiną išmokų sumą 2010–2012 metais.33.11. Vadovaujantis ABTĮ 67 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 52 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 5 dalimi, 107

straipsnio 1 dalimi, visi proceso šalių prašymai byloje išsprendžiami teismo nutartimis. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodomų prašymų neišsprendė nurodyta tvarka. Tačiau toks procesinio pobūdžio pažeidimas neturi įtakos priimto procesinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes, kaip spręstina iš atsakovo teiktų atsiliepimo argumentų, dėl anuliuotų išmokų jokie sprendimai (ar dokumentai) dėl išmokų sumos nebuvo priimami, t. y. prašomi dokumentai neegzistuoja.

33.12. Dėl jau nurodytų motyvų visumos nėra pagrindo iš esmės pasisakyti dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nustatančius teismo pareigą būti aktyviam renkant įrodymus byloje, nes visa (tai), kuo proceso pažeidimus šiuo aspektu argumentavo pareiškėja, teisėjų kolegijos pripažinta kaip nereikšminga šios bylos baigčiai.

34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjos teiktų pagrindžiant pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės pažeidimus.

34.1. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs šį sprendimą, pažeidė ABTĮ 15 straipsnio nuostatas.

34.2. Toks apeliacinio skundo argumentas vertintinas kaip absoliučiai deklaratyvus, nes nenurodoma, kokia LVAT formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika nesivadovauta. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami be motyvų dėstymo, nes apeliaciniame skunde nėra pateikta aiški teisinė vertinimų apibrėžtis.

34.3. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė išsamaus įrodymų vertinimo, neišreikalavo rašytinių įrodymų, neapklausė liudytojų, todėl priimtą sprendimą vertina kaip sprendimą be motyvų (ABTĮ 56 str.).

34.4. Apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė dėl pareiškėjos prašytų išreikalauti įrodymų ir jų reikšmės šios bylos baigčiai. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė išsamaus įrodymų vertinimo, nepagrįstas jokiais faktiniais ir teisiniais argumentais, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi galimybių, tuo pačiu ir pagrindo iš esmės įvertinti šio teiginio. Skundžiamame sprendime yra pateikiamas teismo tirtų įrodymų vertinimas, todėl pripažinti, kad teismo sprendimas yra be motyvų, nėra pagrindo.

34.5. Dėl atsakovo pakeitimo. Vadovaujantis ABTĮ 53 straipsnio 1 dalimi, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Vertindama skundo pagrindus ir dalyką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja visus reikalavimus pareiškė tik NMA, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ABTĮ 53 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atsakovo pakeitimo.

34.6. Dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos neveikimo faktą, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių, todėl yra pagrindas sprendimą panaikinti vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

34.7. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjos argumentus pripažįsta nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo sprendime, vertinant atsakovo veiksmus Taisyklių 31.18 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, konstatuotas tik atsakovo veiksmų teisėtumas ir nenuspręsta dėl jokių Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos teisių ar pareigų, todėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui nėra teisinio pagrindo.

35. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas skundžiamo sprendimo neteisėtumas netinkamai taikius materialiosios teisės normas.

35.1. Pareiškėja nurodo, kad visos išmokos yra bendroji jungtinė S. B. ir J. Z. B. nuosavybė vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

35.2. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pajamos, gautos iš sutuoktinių asmenine nuosavybe esančio turto, pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

35.3. Tačiau šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad 2011–2012 m. S. B. gavo pajamų apskaičiuotos paramos tiesioginėmis išmokomis forma, nes, kaip jau minėta, paramos tiesioginėmis išmokomis teisinių santykių specifika yra ta, kad nepaisant to, jog sutuoktiniai bendru sutarimu asmenines valdas buvo apjungę į vieną vienetą paramos teisinių santykių

taikymo kontekste, parama apskaičiuojama taip, kaip nurodoma Paraiškose, ir paramos gavėjas yra būtent Paraišką teikiantis asmuo. Paraišką teikusiam asmeniui mirus, įpėdiniai paveldi tik išmokėtas išmokas (CK 5.1 str. 1 ir 2 d.). Neišmokėtų išmokų atveju, kaip yra šioje byloje, pareiškėja, o taip pat ir jos tėvas J. Z. B., jei buvo asmeniu, priėmusiu sutuoktinės palikimą, privalėjo patikslinti Paraiškos duomenis, nes Nutarties 33.2 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad tik valdos perėmėjui įvykdžius pareigą patikslinti Paraiškos duomenis, jam išlieka teisė į išmoką. Jau minėta, kad tai nebuvo padaryta, todėl atsakovas teisėtai anuliavo Paraišką teikusiam asmeniui apskaičiuotą paramą tiesioginėmis išmokomis.

35.4. Apeliacinės instancijos teismas jau Nutarties 33 punkte yra pateikęs šiai bylai reikšmingų faktų vertinimo ir teisės aiškinimo bei taikymo argumentus, todėl argumentų, kuriais grindžiamas skundžiamo sprendimo neteisėtumas netinkamai taikius materialiosios teisės normas, vertinimų kontekste tų pačių argumentų nekartoja.

35.5. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl šie pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

36. Dėl žyminio mokesčio gražinimo.36.1. Vadovaujantis ABTĮ 35 straipsnio 1 dalimi, administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą),

nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose.

36.2. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ar nutartimi neišsprendė sumokėto žyminio mokesčio dalies, viršijančios 30 Eur, grąžinimo klausimo (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.).

36.3. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad yra sumokėjusi 101 Eur žyminio mokesčio, tačiau byloje esantys žyminio mokesčio kvitai liudija, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo procese yra sumokėjusi 102,10 Eur žyminio mokesčio (b. l. 2, 27).

36.4. Nors, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 3 dalimi, nutartį dėl permokėto žyminio mokesčio gražinimo turėtų priimti pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas siekdamas proceso ekonomiškumo, šį klausimą išsprendžia šia nutartimi (ABTĮ 11 str.).

36.5. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jos reikalavimas yra dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, atlyginimo, todėl pareiškimas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu (ABTĮ 36 str. 1 d. 10 p.).

36.6. Su tokiais pareiškėjos argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pareikšti reikalavimai yra dėl neišmokėtų apskaičiuotų paramos tiesioginėmis išmokomis sumų priteisimo, todėl toks pareiškimas apmokestinamas žyminiu mokesčiu bendrąja tvarka.

36.7. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjai gražintina 72,10 Eur sumokėto žyminio mokesčio.36.8. Teisėjų kolegija pažymi, kad žyminio mokesčio gražinimo klausimo išsprendimas nėra teisinis pagrindas

pripažinti, kad iš dalies keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nes, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 3 dalimi, tokie klausimai išsprendžiami teismo nutartimis, kaip galėtų būti ir šiuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nenuspręstų šį klausimą išspręsti pats Nutarties 36.4 punkte nurodytu pagrindu.

37. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti V. K., asmens kodas

(duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini), 72,10 Eur žyminio mokesčio.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1121-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03232-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 20.2.1.2; 20.2.3.1; 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (iki 2018 m. spalio 1 d. – Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), ir Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovus pašalinti neveikimu padarytą pažeidimą – priimti Lietuvos Respublikos teisės aktus atitinkantį sprendimą dėl leidimo dirbti išdavimo pareiškėjui; 2) solidariai priteisti iš atsakovų dėl neteisėto valstybės institucijų neveikimo pareiškėjo patirtą 542,52 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą (negautas pajamas); 3) solidariai priteisti iš atsakovų po 16,44 Eur už dieną pareiškėjo negautas pajamas nuo skundo padavimo teismui dienos iki Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo dėl leidimo išdavimo priėmimo ir pareiškėjo informavimo apie šį priimtą sprendimą dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovai vilkina priimti sprendimą dėl leidimo dirbti jam išdavimo. Pagal galiojančius teisės aktus prašymas dėl leidimo dirbti užsieniečiui turi būti išnagrinėtas per 28 dienas. Kadangi šis terminas buvo akivaizdžiai praleistas, pareiškėjo teigimu, tai vertintina kaip atsakovo neveikimas ir teisės aktų pažeidimas. Laiku negavęs leidimo dirbti, pareiškėjas negalėjo įsidarbinti pas darbdavį, kuris buvo įsipareigojęs priimti pareiškėją į darbą. Dėl neteisėto bendrai turinčių veikti atsakovų neveikimo pareiškėjas prarado pajamas, patyrė žalą negautų pajamų forma, todėl privalu atlyginti jam 542,52 Eur dydžio patirtą turtinę žalą.

3. Pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovai nepagrįstai kreipėsi dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7901f4e00c8011ea9d279ea27696ab7b

pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančio dokumento tikrumo (ribotos atsakomybės bendrovės Mokymo kursų centro „Budmašonova“ 2008 m. gegužės 9 d. išduoto pažymėjimo Nr. 149-04-218 (toliau – ir Išsilavinimo pažymėjimas) nustatymo, o tai, kad ant minėto dokumento trūksta parašo rekvizito, dar nereiškia, kad dokumentas suklastotas. Teisės aktai nenumato jokių pareigų, susijusių su gautų dokumentų turinio patikrinimu. Pareiškėjas (jo darbadavys) apie 2017 m. liepos 12 d. prašymo dėl leidimo dirbti pareiškėjui išdavimo (toliau – ir Prašymas) nagrinėjimo sustabdymą nebuvo informuotas, nors teisės aktai įpareigoja tai padaryti.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (iki 2018 m. spalio 1 d. – Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) (toliau – ir Darbo birža) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos darbo birža atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjo darbdavio (UAB „Čili pica“) Prašymas buvo išnagrinėtas per 6 kalendorines dienas, todėl nei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), nei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-133 patvirtintame Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatyti prašymo išduoti leidimą dirbti užsieniečiui išnagrinėjimo terminai nebuvo pažeisti. Vilniaus teritorinei darbo biržai kilo įtarimas, ar pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas nėra suklastotas, todėl ši įstaiga, kaip numatyta Aprašo 34 punkte (2016 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. A1-649 redakcija), kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje trečiąjį sekretorių dėl minėto dokumento tikrumo. Tuo pagrindu Aprašo 33 punkte (2017 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. A1-252 redakcija) nustatytas terminas buvo sustabdytas.

4.2. Nei Lietuvos darbo birža, nei Vilniaus teritorinė darbo birža nepadarė neteisėtų veiksmų (neteisėtai neveikė), o nenustačius bent vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiga atlyginti žalą nekyla. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir jo nurodomos negautos pajamos yra hipotetinės.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Vilniaus teritorinė darbo birža (nuo 2018 m. spalio 1 d. kaip savarankiškas juridinis asmuo nebeveikia) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus teritorinė darbo birža atsiliepime nurodė, kad:

5.1. Dėl to, ar pareiškėjo galimas darbdavys nepiktnaudžiauja įdarbinimo procedūromis, ir dėl pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančio dokumento tikrumo patikrinimo buvo atitinkamai kreiptasi į Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) ir Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje (toliau – ir Ambasada) trečiąjį sekretorių. Todėl Prašymo nagrinėjimo procedūra buvo sustabdyta, o galimas pareiškėjo darbdavys apie tai informuotas 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. SD-19375-2.3. Inspekcija pranešė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo galimas darbdavys piktnaudžiauja įdarbinimo procedūromis. Ambasados antrasis sekretorius informavo, kokiose internetinėse svetainėse ir kaip galima pasitikrinti prašomų patikrinti dokumentų tikrumą. Gavusi minėtą informaciją, Vilniaus teritorinė darbo birža 2017 m. rugsėjo 20 d. patvirtino išvadą dėl leidimo dirbti pareiškėjui išdavimo ir 2017 m. rugsėjo 21 d. ją pateikė Lietuvos darbo biržai.

5.2. Prašymas buvo svarstomas Apraše nustatyta tvarka ir išvados pateikimas nebuvo vilkinamas. Kadangi Vilniaus teritorinės darbo biržos veiksmai, nagrinėjant Prašymą, buvo teisėti, atlikti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Vilniaus teritorinė darbo birža pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Vilniaus teritorinė darbo birža neturėjo pareigos priimti jai pateikto Išsilavinimo pažymėjimo, nes jis neatitiko dokumento kopijai keliamų reikalavimų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad UAB „Čili pica“, atstovaujama UAB „Personalo importo sprendimai“ administratorės, pateikė

Vilniaus teritorinei darbo biržai Prašymą išduoti pareiškėjui leidimą dirbti pas darbdavį virėju. Vilniaus teritorinė darbo birža, patikrinusi su Prašymu pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo kvalifikaciją turinčiame patvirtinti dokumente, t. y. Išsilavinimo pažymėjime, nėra vieno iš būtinų rekvizitų – asmens parašo. Kadangi Vilniaus teritorinei darbo biržai kilo įtarimas, ar šis pažymėjimas nėra suklastotas, ji 2017 m. rugpjūčio 2 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Ambasados trečiąjį sekretorių. UAB „Čili pica“ apie tai informuota Vilniaus teritorinės darbo biržos 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. SD-19375-2.3. Ambasados antrojo sekretoriaus atsakymas elektroniniu paštu buvo gautas 2017 m. rugpjūčio 23 d. Šiame

atsakyme pateikiama informacija, nurodant, kur būtų galima patikrinti su Prašymu pateiktų dokumentų tikrumą. Atsižvelgdama į informaciją, gautą iš Inspekcijos ir iš Ambasados, Vilniaus teritorinė darbo birža 2017 m. rugsėjo 20 d. patvirtino išvadą Nr. 011701142 dėl leidimo dirbti pareiškėjui išdavimo ir 2017 m. rugsėjo 21 d. pateikė ją Lietuvos darbo biržai. Lietuvos darbo biržos direktorius priėmė 2017 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. V-530, kuriuo pareiškėjui išdavė leidimą dirbti UAB „Čili pica“ virėju.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 60 straipsnio (2004 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. IX-2206 redakcija) nuostatas užsieniečio prašymas išduoti leidimą dirbti turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo gavimo Lietuvos darbo biržoje dienos, o pagal Aprašo 33 punktą prašymas išduoti leidimą dirbti užsieniečiui turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo jo gavimo Lietuvos darbo biržoje. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nei Įstatyme, nei Apraše nustatyti prašymo išduoti leidimą dirbti užsieniečiui išnagrinėjimo terminai nebuvo pažeisti. Lietuvos darbo birža teisės aktų nuostatų nepažeidė, nes Prašymas Lietuvos darbo biržoje buvo išnagrinėtas per 6 kalendorines dienas. Vilniaus teritorinė darbo birža, vadovaudamasi Aprašo 34 punktu, privalėjo įsitikinti pareiškėjo pateikto Išsilavinimo pažymėjimo tikrumu, nes tuo atveju, jeigu būtų nustatytos Įstatymo 63 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant leidimą dirbti užsieniečiui atsisakoma išduoti, pareiškėjo Prašymas nebūtų tenkinamas.

10. Teismas neturėjo pagrindo įpareigoti Lietuvos darbo biržą priimti Lietuvos Respublikos teisės aktus atitinkantį sprendimą dėl leidimo dirbti išdavimo pareiškėjui, nes Lietuvos darbo biržos direktorius priėmė 2017 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. V-530, kuriuo pareiškėjui išdavė leidimą dirbti UAB „Čili pica“ virėju.

11. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje žalos padarymo faktas nenustatytas, o byloje esanti medžiaga neginčytinai patvirtina, kad nei Lietuvos darbo biržos, nei Vilniaus teritorinės darbo biržos veiksmuose neteisėto neveikimo nebuvo. Nenustačius bent vienos iš šių viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, todėl pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą nėra pagrindo.

III.

12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Jei Vilniaus teritorinės darbo biržos 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštas Nr. SD-19375-2.3 laikytinas informaciniu raštu apie Prašymo nagrinėjimo procedūros sustabdymą, tai turėjo būti atkreiptas teismo dėmesys, jog darbdaviui siųstame pranešime (atsakyme į darbdavio paklausimą) nebuvo jokio pranešimo apie procedūros sustabdymą. Pranešime apskritai nebuvo net žodžio „sustabdymas“. Taigi pranešimo apie pareiškėjo leidimo dirbti išdavimo procedūros sustabdymą nei darbdavys, nei pareiškėjas niekada negavo. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 7 d. pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakovo dokumentus, kuriuose Vilniaus teritorinė darbo birža nurodo, jog sprendimą sustabdyti Prašymo nagrinėjimo procedūrą atsakovas priėmė žodžiu ir pareiškėjo neinformavo. Teismas visiškai nevertino, ar sprendimai dėl sustabdymo apskritai gali būti priimami žodžiu.

12.2. Teismas suklydo skaičiuodamas terminus. Teismas 2 mėnesių ir 2 savaičių laikotarpį nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. laikė trumpesniu negu 2 mėnesių. Teismas turėjo skaičiuoti ne Vilniaus teritorinės darbo biržos ir Lietuvos darbo biržos atskirų sprendimų priėmimo dienas, tačiau skaičiuoti bendrą laiko tarpą, kuris praėjo nuo Prašymo padavimo iki galutinio sprendimo priėmimo (leidimo išdavimo). Nagrinėjamu atveju apskritai turėjo būti taikomas ne maksimalus Įstatymo 60 straipsnyje numatytas 2 mėnesių terminas, tačiau pareiškėjui palankesnis Apraše nustatytas terminas. Teismas nepasisakė, kodėl nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas trumpesnis, pareiškėjui labiau palankus Apraše nustatytas terminas. Nesivadovavimas įstatymą detalizuojančiu teisės aktu nėra gera administravimo praktika.

12.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovai nepadarė neteisėtų veiksmų (neteisėtai neveikė).13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Lietuvos darbo birža atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacini

skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Lietuvos darbo birža atsiliepime nurodo, kad:

13.1. Lietuvos darbo birža nepažeidė nei Įstatymo 60 straipsnyje, nei Aprašo 33 punkte nustatytų terminų ir tinkamai įgyvendino šiuose teisės aktuose numatytus įpareigojimus.

13.2. Apraše nustatyti trumpesni prašymo išduoti leidimą dirbti nagrinėjimo terminai yra taikomi tais atvejais, kai kartu su prašymu pateikiami dokumentai nekelia abejonių dėl jų suklastojimo ir kai neabejojama darbdavio atitikimu Aprašo 27.5 punkte nustatytam reikalavimui neturėti galiojančios administracinės nuobaudos pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį (nelegalus darbas).

13.3. Pareiga atlyginti neva pareiškėjo patirtą žalą nekyla ne tik dėl teismo sprendime nurodytų motyvų (nurodytų priežasčių), bet ir dėl to, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir jo nurodomos negautos pajamos yra hipotetinės, nes Lietuvos darbo biržai priėmus sprendimą dėl leidimo dirbti pareiškėjui išdavimo, tai nebūtinai reiškia, kad darbo sutartis su pareiškėju būtų sudaryta, kurios pagrindu jis būtų gavęs atlyginimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtų nuostolių, o jo nurodyti argumentai dėl negautų pajamų vertintini kaip hipotetiniai.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Vilniaus teritorinė darbo birža atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacini skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus teritorinės darbo birža atsiliepime nurodo, kad:

14.1. Pareiškėjo galimas darbdavys 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. SD-19375-2.3 buvo informuotas apie tai, kodėl Prašymas nėra svarstomas (tai reiškia, kad svarstymas yra sustabdytas), ir nurodyta, kad Prašymas bus svarstomas, kai bus gautas atsakymas dėl pateiktų dokumentų tikrumo (tai reiškia, kad svarstymas bus atnaujintas).

14.2. Atsižvelgiant į tai, kad Prašymo svarstymas pagrįstai buvo sustabdytas, o įsitikinus, kad nėra Įstatyme numatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą Prašymo netenkinti, Prašymas buvo išnagrinėtas per 6 dienas (2017 m. rugsėjo 20 d. patvirtinta išvada Nr. 011701142 dėl leidimo dirbti pareiškėjui išdavimo), nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo nuomone, kad teismas klaidingai skaičiavo Prašymo išnagrinėjimo terminus šioje byloje.

14.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus teritorinės darbo biržos veiksmuose neteisėto neveikimo nebuvo.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad

nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo galimas darbdavys UAB „Čili pica“ pateikė 2017 m. liepos 12 d. prašymą išduoti leidimą dirbti pareiškėjui virėju, kurį Vilniaus teritorinė darbo birža gavo 2017 m. liepos 14 d. Vilniaus teritorinė darbo birža 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. SD-19375-2.3 informavo UAB „Čili pica“, kad, atsiradus įtarimams dėl pateiktų galbūt suklastotų dokumentų, pateiktus dokumentus svarstys, kai gaus atsakymą (informaciją) iš kitų subjektų apie galbūt suklastotus dokumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtu raštu, atsižvelgiant į jo turinį, Vilniaus teritorinė darbo birža informavo pareiškėjo galimą darbdavį apie Prašymo nagrinėjimo procedūros sustabdymą.

18. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus teritorinė darbo birža 2017 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje trečiąjį sekretorių dėl to, ar pateiktas pareiškėjo Išsilavinimo pažymėjimas nėra suklastotas. Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje antrasis sekretorius 2017 m. rugpjūčio 23 d. pateikė informaciją apie tai, kaip ir kur patikrinti, ar pateiktas Išsilavinimo pažymėjimas nėra suklastotas. Vilniaus teritorinė darbo birža pateikė 2017 m. rugsėjo 20 d. išvadą Nr. 011701142 dėl leidimo dirbti išdavimo pareiškėjui, o Lietuvos darbo biržos direktorius 2017 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-530 priėmė įsakymą Nr. V-530, kuriuo pareiškėjui buvo suteiktas leidimas dirbti UAB „Čili pica“ virėju.

19. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 60 straipsnyje (2004 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad užsieniečio prašymas išduoti leidimą dirbti turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo gavimo Lietuvos darbo biržoje dienos.

20. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-133 patvirtinto Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (2017 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. A1-252 redakcija) 33 punkte

numatyta, kad teritorinės darbo biržos įgaliotas valstybės tarnautojas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šio Aprašo 18, 19 ir 25 punktuose nurodytų dokumentų gavimo dienos pateikia Lietuvos darbo biržai išvadą dėl leidimo dirbti užsieniečiui išdavimo. Prašymas išduoti leidimą dirbti užsieniečiui turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo jo gavimo Lietuvos darbo biržoje.

21. Aprašo 34 punkte (2016 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. A1-649 redakcija) įtvirtinta, kad kilus įtarimui, jog kartu su prašymu pateiktas dokumentas (-ai) yra suklastotas (-i), kreipiamasi į kompetentingą instituciją ir šio Aprašo 32 ar 33 punkte nurodytas terminas sustabdomas iki kompetentingos institucijos sprendimo priėmimo dienos. Apie šio Aprašo 32 ar 33 punkte nurodyto termino sustabdymą pareiškėjas ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo kreipimosi į kompetentingą instituciją dienos informuojamas paštu, jei nurodytas elektroninio pašto adresas – elektroniniu paštu.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 60 straipsnio bei Aprašo 33 ir 34 punktų nuostatos taikytinos aiškinant jas sistemiškai, t. y. atsižvelgiant, kad Įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas nei Aprašas, dėl to Aprašo nuostatos turi būti suderinamos su Įstatymo nuostatomis. Įvertinus tai, nors Aprašo 33 punkte nustatyti trumpesni terminai nei Įstatymo 60 straipsnyje, tačiau tai nereiškia, kad Aprašo 33 punkte nustatyti terminai yra specialieji Įstatymo 60 straipsnyje nustatyto termino atžvilgiu. Teisėjų kolegijos nuomone, Aprašo 33 punkte nustatyti terminai yra skirti detalizuoti prašymo išduoti leidimą dirbti procedūras teritorinėse darbo biržose ir Lietuvos darbo biržoje, o Įstatymo 60 straipsnyje nustatytas terminas numato bendrą prašymo išduoti leidimą dirbti nagrinėjimo procedūros trukmę tiek teritorinėse darbo biržose, tiek Lietuvos darbo biržoje, nepaisant to, kad šiame straipsnyje kaip subjektas, nagrinėjantis tokį prašymą, nurodyta tik Lietuvos darbo birža. Taigi Įstatymo 60 straipsnyje nustatytas 2 mėnesių terminas imperatyvus terminas, kuris nustato galimą maksimalią prašymo išduoti leidimą dirbti užsieniečiui nagrinėjimo trukmę nuo tokio prašymo teritorinėje darbo biržoje, kuri kompetentinga jį vertinti, gavimo iki galutinio sprendimo suteikti ar nesuteikti leidimą dirbti užsieniečiui priėmimo. Tai reiškia, kad net jei Aprašo 33 straipsnyje nustatyti prašymo išduoti leidimą dirbti užsieniečiui nagrinėjimo procedūros terminai būtų viršyti, tačiau tai nebūtų pagrindas konstatuoti tokio prašymo nagrinėjimo vilkinimą (neteisėtus veiksmus (neveikimą), jei nebūtų viršytas Įstatymo 60 straipsnyje nustatytas 2 mėnesių terminas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Aprašo 34 straipsnį galima sustabdyti Aprašo 33 straipsnyje nurodytus terminus, kai būtina patikrinti, ar su prašymu išduoti leidimą dirbti nėra pateikti suklastoti dokumentai, o Įstatymo 60 straipsnyje nustatytas terminas apima ir Aprašo 33 punkte nustatytus terminus, darytina išvada, kad Aprašo 34 punkte nustatytu pagrindu sustabdomas ir Įstatymo 60 straipsnyje nustatytas 2 mėnesių terminas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitoks Įstatymo 60 straipsnio bei Aprašo 33 ir 34 punktų nuostatų aiškinimas neatitiktų bendrųjų teisingumo ir protingumo principų.

23. Kaip minėta, UAB „Čili pica“ Prašymą Vilniaus teritorinė darbo birža gavo 2017 m. liepos 14 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, Prašymo nagrinėjimo procedūra buvo sustabdyta 2017 m. rugpjūčio 2 d., kuomet Vilniaus teritorinė darbo birža kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje trečiąjį sekretorių dėl to, ar pateiktas pareiškėjo Išsilavinimo pažymėjimas nėra suklastotas. Tai, kad nebuvo priimtas rašytinis sprendimas dėl minėtos procedūros sustabdymo, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia, kad minėta procedūra buvo sustabdyta. Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus teritorinei darbo biržai buvo būtina išsiaiškinti dėl to, ar pateiktas pareiškėjo Išsilavinimo pažymėjimas nėra suklastotas, kadangi pagal Įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimą dirbti užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu pateikti dokumentai yra suklastoti ar juose yra tikrovės neatitinkančių duomenų. Todėl tuo pagrindu, t. y. dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos ambasados trečiąjį sekretorių, Prašymo nagrinėjimo procedūra buvo sustabdyta pagrįstai. Kadangi Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje antrasis sekretorius 2017 m. rugpjūčio 23 d. pateikė informaciją apie tai, kaip ir kur patikrinti, ar pateiktas Išsilavinimo pažymėjimas nėra suklastotas, teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis Aprašo 34 punktu, ne ilgiau kaip iki minėtos datos galėjo būti sustabdytas Prašymo nagrinėjimo terminas. Taigi iš laikotarpio nuo 2017 m. liepos 14 d. (kuomet gautas Prašymas) iki 2017 m. rugsėjo 27 d. (kuomet priimtas Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. V-530, kuriuo pareiškėjui išduotas leidimas dirbti UAB „Čili pica“ virėju) išskaičiavus laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. (kuomet Prašymo nagrinėjimo procedūra buvo sustabdyta), konstatuotina, kad Įstatymo 60 straipsnyje nustatytas imperatyvus 2 mėnesių terminas nebuvo viršytas, dėl to nei Vilniaus teritorinė darbo birža, nei Lietuvos darbo birža neteisėtų veiksmų (neveikimo) nepadarė.

24. Taigi nenustačius Vilniaus teritorinės darbo biržos ir Lietuvos darbo biržos neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

25. Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjais įrodymais nepagrindė, kad tarp jo nurodytų sumų (tariamai negautų pajamų) ir atsakovų atliktų veiksmų (neveikimo) yra priežastinis ryšys. Pareiškėjas net nepateikė duomenų, kad po leidimo dirbti jam išdavimo jis buvo įdarbintas UAB „Čili pica“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šioje byloje nėra pagrindo nustatyti ir turtinės žalos padarymo pareiškėjui fakto, t. y., kad pareiškėjas dėl Vilniaus teritorinės darbo biržos ir Lietuvos darbo biržos veiksmų realiai patyrė turtinę žalą CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl pareiškėjui nėra pagrindo priteisti turtinės žalos atlyginimą nenustačius ir dar vienos būtinos atsakovo atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti sąlygos – turtinės žalos padarymo fakto.

26. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lietuvos darbo biržą priimti Lietuvos Respublikos teisės aktus atitinkantį sprendimą dėl leidimo dirbti išdavimo pareiškėjui, nes Lietuvos darbo biržos direktorius jau priėmė 2017 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. V-530, kuriuo pareiškėjui išdavė leidimą dirbti UAB „Čili pica“ virėju.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, kurio keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-5463-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01414-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 29.8; 29.9; 32(S)





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=875a23000c8011ea9d279ea27696ab7b

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Lietuvos verslo paramos agentūra“ dėl įsakymų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas asociacija „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ (toliau – ir Asociacija) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro (toliau – ir Ekonomikos ir inovacijų ministras) 2017 m. kovo 31 d. įsakymus Nr. 4-183, Nr. 4-184, Nr. 4-185 ir Nr. 4-186 (toliau – ir 2017 m. kovo 31 d. Įsakymai, Įsakymai), kuriais nuspręsta susigrąžinti išmokėtas pareiškėjui lėšas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Ekonomikos ir inovacijų ministro 2017 m. kovo 31 d. Įsakymai yra nepagrįsti, priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normas bei terminus, skirtus minėtų įsakymų priėmimui, todėl 2017 kovo 31 d. įsakymai turėtų būti panaikinti.

1.2. Visi 2017 m. kovo 31 d. Įsakymai buvo priimti, praleidus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 198 punkte įtvirtintą terminą.

1.3. Vadovaujantis Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 patvirtinta Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodika (2006 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1S-7 redakcija) (toliau – ir Metodika), Taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija), mažos vertės pirkimus pareiškėjas galėjo vykdyti apklausos būdu. Agentūra savo pranešimuose buvo nurodžiusi, kad neprieštarauja multimedijos įrangos pirkimo atviro konkurso išskaidymui į atskirus mažos vertės pirkimus ir Agentūra pateiktiems pirkimo dokumentams pastabų neturėjo.

1.4. Metodikos 11 punktas yra pateikiamas tik kaip pavyzdinis, leidžiantis konkrečių pirkimų atveju vertinti, ar prekė yra „identiška ar panašaus naudojimo“. Taigi prekių „identiškumo ir panašumo“ aspektas yra individualus konkrečiu atveju taikomas vertinamasis kriterijus, nustatomas ekspertinio vertinimo metodu. Tokį vertinimą pareiškėjas atliko, patvirtinęs pirkimo dokumentus ir suderinęs pirkimų būdus.

1.5. Dėl objektyvų naudojimo pažymėtina, kad įsigyti objektyvai yra suderinami su foto studijos įranga ir tiesiogiai naudojami fotografijos reikmėms, nors nurodyti objektyvai gali būti tinkami ir kino bei televizijos kameroms, jie yra visų pirma tinkami naudoti su įsigytais fotoaparatais. Būtent meninio efekto tikslais ir buvo perkama reikiama foto įranga (objektyvas). Be to, Agentūra neįvertino ir to, kad pareiškėjas jau vykdė multimedijos įrangos pirkimą 2015 m., tačiau buvo gautas tik vienas pasiūlymas, kuris nebuvo tinkamas. Ši aplinkybė parodo pareiškėjo vykdytų pirkimų skaidrumą.

1.6. Atsakovas, priimdamas 2017 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 4-183, išsamiai neištyrė, ar Agentūros siūlomas 25 proc. finansinis korekcinis dydis yra proporcingas.

1.7. Atsakovo 2017 m. kovo 31 d. įsakymai Nr. 4-184 ir Nr. 4-185 yra priimti, remiantis eksperto vertinimais. Parengtos ekspertinės išvados turi trūkumų: nėra aiški eksperto kvalifikacija, eksperto išvadose visiškai nenurodyta, kokiu metodu buvo lyginamos kainos.

1.8. Pareiškėjas vykdė visas Asociacijai nustatytas pareigas, todėl priimti individualūs administraciniai aktai neatitinka tokiems aktams keliamų imperatyvių reikalavimų ir yra naikintini.

2. Atsakovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ministerija atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas Agentūros sprendimus (išvadas) dėl pažeidimų 2017 m. sausio 17 d. buvo apskundęs Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kuri 2017 m. kovo 9 d. raštu Nr. ((24.16)-5K-1701192)-6K-1701908 „Dėl skundo“ minėtą pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu. Ministerija, 2017 m. kovo 9 d. gavusi minėtą Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą, nepraleisdama Taisyklėse nustatyto 20 darbo dienų termino, 2017 m. kovo 31 d. priėmė skundžiamus Įsakymus.

2.2. Agentūra, nustačiusi Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimą, vadovavosi Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. C(2013) 9527 patvirtintomis Gairėmis dėl Komisijos finansinių korekcijų, taikytinų Sąjungos išlaidoms, valdomoms pagal pasidalijamojo valdymo principą, kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo (toliau – ir Gairės). Kaip nurodyta Agentūros 2017 m. vasario 24 d. pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT02, nustatytam pažeidimui proporcingas finansinis poveikis apskaičiuotas, vadovaujantis Gairių 2 punktu, pritaikant 25 proc. finansinės korekcijos dydį. Agentūra, pritaikiusi 25 proc. finansinės korekcijos dydį, apskaičiavo netinkamų finansuoti projekto išlaidų sumą ir priėmė sprendimą tą sumą pripažinti netinkamomis finansuoti išlaidomis. Minėto sprendimo pagrindu, Ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, nekeisdama Agentūros nustatytos netinkamų išlaidų sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, priėmė sprendimą dėl Agentūros pripažintų netinkamų finansuoti lėšų susigrąžinimo.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Agentūra atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas dirbtinai suskaidė perkamų objektų sudėtines dalis (objektyvus) į atskirus pirkimus taip, kad tiekėjų pasiūlymuose nurodytos kainos neviršytų Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytos ribos, iki kurios galima atlikti mažos vertės pirkimus, tokiu būdu išvengiant aukštesnės kategorijos pirkimo, apie kurį reikėtų viešai paskelbti.

3.2. Viešųjų pirkimų įstatymas nesuteikė teisės pareiškėjui savo nuožiūra pasitelkti tiekėjus, siekiant gauti pasiūlymus bepiločių orlaivių ir baterijų pirkime, bei nesirūpinti, ar pateiktos kainos atitinka rinkoje esančias kainas. Metodikos 30.3 punktas nustato, kad siekdama nustatyti pirkimo vertę perkančioji organizacija turi remtis skaičiuojamosiomis kainomis, panašių pirkimų praktika, rinkos ir kitais tyrimais nustatyti numatomos (numatomų) sudaryti pirkimo sutarties (sutarčių) preliminarią vertę. Priešingu atveju negalėtų būti užtikrintas Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto viešųjų pirkimų tikslo laikymasis – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

3.3. Agentūros ekspertinis vertinimas yra pagrįstas. Agentūra palyginamaisiais tiriamų prekių rinkos kainų istoriniais duomenimis ekspertiškai nustatė tų prekių rinkos kainų kitimą ir viršutines ribas tuo metu, kai pareiškėjas vykdė pirkimą. Agentūra nenurodė kitų tiekėjų, bet įrodymais pagrindė pirkimo metu egzistavusias prekių rinkos kainas. Kadangi pareiškėjas neturi teisės pirkti prekes, kurios neatitinka rinkos kainų, jis tokius tiekėjų pasiūlymus privalėjo atmesti dėl per didelės kainos, nes priešingu atveju yra nepasiekiamas pirkimo tikslas – įsigyti prekes racionaliai naudojant lėšas. Agentūra įrodymais pagrindė, jog bepiločių orlaivių maksimalių kainų suminė vertė pirkimo metu buvo ženkliai mažesnė nei pirkimo sutartimi apibrėžta bendra jų kaina bei baterijų maksimalių kainų suminė vertė pirkimo metu buvo ženkliai mažesnė nei pirkimo sutartimi apibrėžta bendra jų kaina. Aptartam tyrimui atlikti pasitelktas ekspertas buvo specialiąsias žinias, profesinę patirtį ir išsilavinimą nagrinėjamoje srityje turintis asmuo.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas, įvertinęs visus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti

pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti atsakovo Įsakymus, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

6. Pareiškėjas Asociacija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.

7. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis teisės aktų normomis, ir priėmė pagrįstą sprendimą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Agentūra atsiliepime iš esmės nurodė analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

IV.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėjo, kad byloje nėra jokio faktinių aplinkybių, susijusių su Agentūros nustatytais pažeidimais, lėmusiais ginčijamų Įsakymų priėmimą, vertinimo. Teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų, dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė. Todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

V.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Agentūros sprendimus (išvadas) dėl pažeidimų 2017 m. sausio 17 d. skundu

apskundė Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kuri 2017 m. kovo 9 d. raštu Nr. ((24.16)-5K-1701192)-6K-1701908 „Dėl skundo“ minėtą pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu. Atsakovas minėtą Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą gavo 2017 m. kovo 9 d. ir priėmė ginčijamus Įsakymus 2017 m. kovo 31 d. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, nepažeisdamas Taisyklių 198 punkte įtvirtinto 20 darbo dienų termino, priėmė Įsakymus.

13. Teismas pažymėjo, kad ne Ministerija, o Agentūra pagal Taisyklių 195 punktą yra įgaliota atlikti pareiškėjo padarytų pažeidimų tyrimą ir nustatymą. Ta aplinkybė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus Įsakymus, sutiko su Agentūros sprendimuose (išvadose) dėl pažeidimų nustatytomis aplinkybėmis, negali būti vertinama, kad Įsakymai yra nepagrįsti.

14. Teismas neturėjo pagrindo abejoti eksperto kvalifikacija, jo profesionalumu ir jo atlikta ekspertize dėl prekių rinkos kainų galimo dydžio. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo teisę eksperto išvadas paneigti, prašydamas paskirti ekspertizę ar pateikti teismui, jo manymu, tinkamo eksperto išvadas. Tokių prašymų pareiškėjas neteikė, jokių byloje esančių duomenų jis nepaneigė. Visuma tyrimo medžiagos patvirtina, kad eksperto pateikti atsakymai į jam suformuluotus klausimus yra objektyvūs.

15. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad Agentūras pagrįstai nustatė pareiškėjo padarytus viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimus (pvz., dalis prekių buvo įsigytos nepagrįstai per didele kaina; pirkimai (pirkimo objektai) nepagrįstai buvo suskaidyti, taip surengus mažos vertės pirkimus ir išvengus Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytos tvarkos, kuri taikoma vykdant ne mažos vertės pirkimus) ir pagrįstai už tai pareiškėjui pritaikė sankcijas.

16. Taigi, teismo vertinimu, Įsakymai dėl netinkamų finansuoti Asociacijos patirtų išlaidų susigrąžinimo yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti, remiantis skunde išdėstytais argumentais.

VI.

17. Pareiškėjas Asociacija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

17.1. Ekspertas, teikę išvadas Agentūrai, neturėjo eksperto kvalifikacijos, nebuvo kompetentingas kainodaros srityje, t. y. jis nebuvo specialistas, galintis analizuoti kainas, jų pokyčius, konkrečios specifikacijos produktų kainodaros pokyčius, esant specifiniams atsiskaitymo ir tiekimo terminams ir pan.

17.2. Nors faktą, kad Asociacijos įsigyti objektyvai gali būti naudojami ir su kameromis, ir su fotoaparatais, patvirtino visi proceso dalyviai, teismas rėmėsi tik aplinkybe, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad objektyvai buvo tuo momentu naudojami su kamera, o ne su fotoaparatu. Toks argumentas yra nepagrįstas, nes momentinis daikto naudojimas kitiems įrenginiams savaime nepaneigia jo pagrindinės funkcinės paskirties. Įsigytos prekės multifunkciškumas neįrodo netinkamai atliktų pirkimo procedūrų ir neįpareigoja perkančiosios organizacijos priskirti prekę vienai ar kitai išskirtinei kategorijai.

17.3. Visiškai nepagrįstos Agentūros išvados, kad bepiločių orlaivių kainos dabar yra ne daugiau dviejų kartų mažesnės, lyginant su 2015 metais, o baterijų dabartinės kainos yra ne daugiau 10 procentų mažesnės, lyginant su 2015 metais. Nėra objektyvu ekspertui daryti išvadą, kad pirkimo dieną kainos yra dvigubai mažesnės, nes nėra aišku, kokioje

rinkoje formuojasi tokios kainos bei kokia lyginimo apimtis. Rinkos kainą apibrėžia prekių pasiūlos ir paklausos santykis, kuris atsispindi teikiamose paraiškose. Neįrodžius su Agentūra suderintų, jos patvirtintų (kaip atliktų tinkamai) pirkimo procedūrų netinkamumo, išvada, kad viešojo pirkimo būdu pasiūlyta kaina yra didesnė negu eksperto nurodyta kaina, neturi jokio teisinio pagrindo.

17.4. Nepagrįstu pripažintinas bepiločių orlaivių ir baterijų kainų lyginimas su internetiniuose portaluose pateikiamomis kainomis. Agentūros įvardinti potencialūs tiekėjai nedalyvavo vykdytame pirkime, todėl hipotetinis kainų palyginimas su kitose rinkose veikiančių ūkio subjektų kainomis nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas tariamo pažeidimo nustatymui.

17.5. Visi ginčijami Įsakymai buvo priimti praleidus nustatytus terminus, dėl to buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti finansinę paramą.

17.6. Teismas visiškai neanalizavo kiekvieno nustatyto pažeidimo individualiai. Pareiškėjo skunde buvo pateikti konkretūs argumentai ir paaiškinimai dėl kiekvieno pažeidimo.

17.7. Bendra pareiškėjo vykdytų pirkimų vertė neviršijo mažos vertės pirkimams nustatytos ribos, o mažos vertės pirkimus galima vykdyti apklausos būdu. Viešųjų pirkimų procedūrų tinkamumą ir tinkamą atlikimą buvo įvertinusi ir Agentūra, nurodydama, jog neprieštarauja multimedijos įrangos pirkimo atviro konkurso būdu išskaidymui į atskirus mažos vertės pirkimus. Esant skirtingoms sutarčių prekių tipams, nėra pareigos pirkimus sumuoti.

17.8. Visi vykdyti viešieji pirkimai buvo įtraukti į su Agentūra suderintą pirkimų planą, o prireikus atlikti papildomus pirkimus, su Agentūra buvo derinti pirkimo plano pakeitimai. Agentūra, kontroliuodama viešuosius pirkimus, raštiškai sutiko su siūlomais pirkimų variantais, sutiko su jų rezultatais.

17.9. Ginčijami administraciniai aktai neatitinka tokiems aktams keliamų reikalavimų, dėl to yra naikintini.18. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo

apeliacinį skundą atmesti.19. Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Agentūra atsiliepime nurodo, kad:

20.1. Pareiškėjo derinta ir faktiškai įsigyta įranga skyrėsi, todėl vėliau patikros metu nustačius, kokia iš tikro buvo įsigyta įranga, buvo konstatuoti pažeidimai, jog vykdydamas pirkimus, pareiškėjas dirbtinai suskaidė perkamų objektų sudėtines dalis (objektyvus) į atskirus pirkimus taip, kad tiekėjų pasiūlymuose nurodytos kainos neviršytų Viešųjų pirkimų įstatyme apibrėžtos ribos, iki kurios galima atlikti mažos vertės pirkimus, taip išvengdamas aukštesnės kategorijos pirkimo, apie kurį reiktų viešai paskelbti.

20.2. Aplinkybė, kad Agentūra buvo peržiūrėjusi pirkimo procedūrų dokumentus, neturi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo atsakomybės už padarytus viešųjų pirkimų pažeidimus. Minėta aplinkybė niekaip neriboja Agentūros teisės atlikti pažeidimo tyrimą, kuris yra savarankiška procedūra ir nėra pakartotinis patikrinimas tų pačių dalykų, kurie buvo tikrinami priimant sprendimą dėt išlaidų patvirtinimo tinkamomis finansuoti.

20.3. Agentūra turimos informacijos pagrindu ir pasitelkdama atitinkamos srities specialisto kompetenciją palyginamaisiais tiriamų prekių rinkos kainų istoriniais duomenimis ekspertiškai nustatė pareiškėjo įsigytų prekių rinkos kainų kitimą ir viršutines ribas tuo metu, kai Asociacija vykdė pirkimą, ir pagrįstai nustatė, jog pirkdamas ženkliai rinkos kainas viršijančias prekes pareiškėjas patyrė išlaidas, taip nesilaikydamas viešųjų pirkimų tikslo – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančia įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Pareiškėjas nepateikė jokių šią išvadą paneigiančių įrodymų.

Teisėjų kolegija


VII.

21. Ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2017 m. kovo 31 d. įsakymų Nr. 4-183, Nr. 4-184, Nr. 4-185 ir Nr. 4-186 (toliau – ir Įsakymai Nr. 4-183, Nr. 4-184, Nr. 4-185), kuriais pareiškėjas įpareigotas iki 2017 m. gegužės 22 d. grąžinti 18 812,77 Eur, 18 326,69 Eur ir 5 863,33 Eur sumas. Įsakymai Nr. 4-183, Nr. 4-184, Nr. 4-185 priimti remiantis atitinkamomis Agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. vasario 24 d. pažeidimų tyrimo išvadomis. Įsakymas Nr. 4-183 Nr. priimtas remiantis Agentūros 2017 m. vasario 24 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT02; Įsakymas Nr. 4-184 priimtas remiantis Agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT03 ir Įsakymas Nr. 4-185 priimtas remiantis Agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT05 (toliau kartu – ir Tyrimo išvados).

22. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 198 punkto nuostatas įgyvendinančiosios institucijos pasiūlymas Ministerijai ir pastarosios sprendimas pagal savo struktūrą yra vienas individualus aktas, kuriame faktinis ir teisinis pagrindai nurodomi įgyvendinančiosios institucijos pasiūlyme, o Ministerijos sprendime nurodomas rezultatas apie sukurtas, panaikintas ar pakeistas asmens subjektines teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-718-438/2019).

23. Šis teisinis reguliavimas lemia, kad minėti Įsakymai ir Tyrimų išvados, kuriomis remiantis buvo priimti šie Įsakymai, yra vertinami kaip vienas individualus aktas.

24. Minėtos sankcijos Įsakymais Nr. 184 ir 185 pareiškėjui pritaikytos iš esmės už Viešųjų pirkimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą, pareiškėjui nupirkus atitinkamas prekes (bepiločius orlaivius; baterijas su transportavimo talpomis ir krovikliais), kurių kaina du ir daugiau kartų viršijo rinkos kainą. Įsakymu Nr. 183 sankcija pareiškėjui pritaikyta už Viešųjų pirkimo įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. X-471 redakcija) 9 straipsnio 2, 3 ir 4 dalies reikalavimų pažeidimą, pareiškėjui pasirinkus netinkamą pirkimo būdą, nes pareiškėjas televizinės kameros su priedais ir objektyvų pirkimus atliko iš vieno tiekėjo ir šį pirkimą išskaidė į du pirkimus, taip sumažindamas šių prekių pirkimų kainas iki mažos vertės pirkimų kainos dydžio.

25. Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamais Įsakymais iš esmės grindžia tuo: 1. kad atsakovas neteisingai įvertino bei nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, konstatuodamas, jog pareiškėjo įsigytų prekių – bepiločių orlaivių, baterijų su transportavimo talpomis ir krovikliais – kaina du ir daugiau kartų viršijo rinkos kainą; jog pareiškėjo vykdytų televizinės kameros su priedais ir objektyvų pirkimų vertė viršijo mažos vertės pirkimams nustatytą ribą; 2. kad ginčijami įsakymai yra neteisėti, nes buvo priimti praleidus nustatytus terminus bei neatitinka reikalavimų, keliamų individualiems aktams.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

27. Iš ginčijamų Įsakymų matyti, kad teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y. bepiločių orlaivių, baterijų su transportavimo talpomis ir krovikliais pirkimas už kainą du ir daugiau kartų viršijusią rinkos kainą; televizinių kamerų ir objektyvų buvimas vienu pirkimo objektu ir jų nepagrįstas išskaidymas į du pirkimo objektus, nustatytos remiantis eksperto P. C. išvadomis.

28. Įsakymo Nr. 183 atveju Viešųjų pirkimo įstatymo 9 straipsnio 2; 3 ir 4 dalies reikalavimų pažeidimo faktas taip pat konstatuotas, remiantis Viešųjų pirkimų tarnybos 2017 m. vasario 20 d. pirkimų vertinimo išvada. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 8(2) straipsnio 1 dalies 2 punktą viešųjų pirkimų tarnybos kompetencijai yra suteikta teisė vertinti pirkimo sutarčių įvykdymo rezultatus.

29. ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad faktiniai duomenys, kurių pagrindu nustatomos reikšmingos bylai aplinkybės, nustatomi proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 60 ir 61 straipsnių nuostatas faktiniai duomenys, kuriems nustatyti reikia specialių žinių mokslo, meno, technikos ar amato srityje, yra nustatomi atitinkamo mokslo, meno, technikos ar amato srities specialisto ar eksperto pagalba.

30. Minėta, kad ginčijamuose Įsakymuose reikšmingos bylai aplinkybės buvo nustatytos remiantis eksperto P. C.

išvadomis ir Viešųjų pirkimų tarnybos išvada, t. y., pasitelkus subjektus turinčius žinių atitinkamo mokslo ir technikos srityje. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad byloje pateiktos eksperto P. C. išvados ABTĮ 60 ir 61 straipsnių taikymo aspektu atitinka specialisto išvados statusą.

31. Pagal įrodymų vertinimo taisykles duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, paprastai gali būti koreguojami, paneigiami ir pan. tik taip pat panaudojus ir pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60–62 str.).

32. Pareiškėjas tokio pobūdžio įrodymų neteikia, tačiau nesutinka su eksperto P. C. išvadomis, keldamas bendro pobūdžio abejones dėl P. C. kvalifikacijos, jo taikytų tyrimo metodų ir pan.

33. Bylos duomenys patvirtina, kad P. C. yra fizikos mokslų daktaras, kurio turimos žinios ir patirtis yra susijusios su klausimais, kuriais jis pateikė minėtas išvadas. Šiose išvadose yra nurodyti informacijos šaltiniai, kuriais remiantis buvo pateiktos išvados apie pareiškėjo pirktų prekių tikrąją rinkos kainą, šių prekių paskirtį, naudojimo būdus ir pan.

34. Įrodymų vertinimo prasme visa tai lemia, kad pareiškėjas nustatyta tvarka nepaneigė minėtų eksperto P. C. ir Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo. Dėl ko pirmosios instancijos teismo išvada remtis eksperto P. C. ir Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų duomenimis yra pagrįsta ir teisinga. Šių ir kitų byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas pagristai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas, pirkdamas prekes, padarė jam inkriminuotus Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus.

35. Minėta, kad Įsakymai ir Tyrimų išvados yra sudėtinės vieno individualus akto dalys. Iš Įsakymų ir Tyrimų išvadų matyti, kad juose yra išsamiai nurodytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas, kurie yra pakankami, konstatuoti pareiškėjo padarytus pažeidimus bei priimti sprendimus dėl sankcijų jam taikymo. Dėl ko pareiškėjo teiginiai, kad ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, taikomų individualiems aktams, yra nepagrįsti bei atmetami.

36. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Tyrimų išvadų rezultatais, šias išvadas 2017 m. sausio 17 d. apskundė Finansų ministerijai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir jį atmetusi, Tyrimų išvadas 2017 m. kovo 9 d. perdavė atsakovui, o pastarasis 2017 m. kovo 31 d. priėmė ginčijamus Įsakymus. Šios aplinkybės patvirtina, kad Taisyklių 198 punkto reikalavimai, įpareigojantys atsakovą priimti sprendimą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo Tyrimo išvadų gavimo dienos, nebuvo pažeisti. Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai taip pat atmetami.

37. Kolegija sutinka ir su kitais pirmosios instancijos teismo išsamiai ir visapusiškai atliktais faktinių aplinkybių vertinimais bei jų pagrindu padarytomis išvadomis ir jų detaliai nebekartoja (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai Vilniaus keistuolių teatras, akcinei bendrovei „Spauda“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos žinios“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 6 d. priimtą sprendimą Nr. EKS-40/17 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Komisija priėmė Sprendimą, kad pareiškėjo publikacijų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) antraštės klaidina visuomenę. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas priimtas Komisijai netinkamai įvertinus akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Spauda“ ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Vilniaus keistuolių teatras pateiktas aplinkybes, publikacijų pavadinime pavartotus bendrinius žodžius „spauda“ ir „keistuoliai“ nepagrįstai sutapatinus su AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatras ir dėl to padarius išvadą, kad publikacijų pavadinimas neturi nieko bendro su jų turiniu, kadangi jame nekalbama apie VšĮ Vilniaus keistuolių teatro ginčą su AB „Spauda“. Pareiškėjas nurodė neturėjęs tikslo žodžiu „spauda“ įvardyti konkrečiai AB „Spauda“, o žodžiu „keistuoliai“ – VšĮ Vilniaus keistuolių teatras, nurodytos sąsajos tėra nepagrįsta AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatro interpretacija. Pareiškėjas nurodė, kad AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatras 2017 m. gegužės 30 d. pateiktame Komisijai skunde hipotezę, kad visuomenei žodis „keistuoliai“ savaime asocijuojasi su VšĮ Vilniaus keistuolių teatru, pateikė kaip faktą, tačiau jo nepatvirtino įrodymais, pvz., nepateikė atliktų apklausų, kaip respondentai vertinta ir (ar) su kuo būtent susieja žodį „keistuoliai“, rezultatų, taigi neįrodžius aplinkybės, kad žodis „keistuoliai“ visuomenei savaime asocijuojasi su VšĮ Vilniaus keistuolių teatru, nepagrįstais laikomi ir teiginiai dėl visuomenės klaidinimo. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Komisija konstatavo, kad antraštės yra klaidinančios visuomenę, nepateikdama motyvų ir nežinodama, kaip visuomenė supranta tose antraštėse pavartotus bendrinius žodžius „keistuoliai“ ir „spauda“, todėl nepagrįstai konstatavo Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau ir – Kodeksas) 8 punkto pažeidimą. Pareiškėjas teigė, jog bendrinių žodžių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9b76a8800d4911ea9d279ea27696ab7b

„spauda“ ir „keistuoliai“ pavartojimas minėtose antraštėse turėjo tikslą apibūdinti publikacijų esmę bei sudominti visuomenę, bet ne perduoti jai žinią, kad AB „Spauda“ nesutaria su VšĮ Vilniaus keistuolių teatru. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos sprendimai turėtų būti grindžiami ne deklaratyviais teiginiais, o aiškiais ir pagrįstais duomenimis, kaip visuomenė supranta vienus ar kitus žodžius bendrai ar atitinkamame kontekste.

3. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad žodis „keistuoliai“ Lietuvos teatralams yra gerai žinomas ir asocijuojasi būtent su VšĮ Vilniaus keistuolių teatru. Tai patvirtina tiek elektroninių bilietų sistemų afišos, tiek ir dažnos kitų visuomenės informavimo priemonių publikacijos, kur VšĮ Vilniaus keistuolių teatras įvardijamas būtent šiuo žodžiu. Atsakovas pažymėjo, kad teatro gerbėjams yra žinoma ir tai, jog VšĮ Vilniaus keistuolių teatras yra įsikūręs būtent Spaudos rūmuose, todėl žodžio „keistuoliai“ pavartojimas publikacijų, skirtų Spaudos rūmų patalpų valdytojų nesutarimams nušviesti, antraštėse šiai visuomenės daliai neabejotinai asocijuojasi su VšĮ Vilniaus keistuolių teatru. Atsakovas teigė, kad publikacijos buvo iliustruotos Spaudos rūmų nuotraukomis su antrašte „Aukso sklypo dalyje nuosavybės norėtų turėti ir mažaisiais vadinami Spaudos rūmų bendraturčiai“, o jų tekste nurodyta, jog VšĮ Vilniaus keistuolių teatras yra vienas šių mažųjų bendraturčių. Atsakovas vertino, jog publikacijų antraštės iškreipia kūrinius ir dalis informacijos vartotojų galėjo klaidingai nuspręsti, jog VšĮ Vilniaus Keistuolių teatras konfliktuoja su pagrindiniu Spaudos rūmų valdytoju. Atsakovas nurodė, kad Komisija pagrįstai ir teisėtai pripažino Kodekso 8 straipsnio pažeidimą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Spauda“ (toliau – ir AB „Spauda“) pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. AB „Spauda“ nurodė, kad publikacijos (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) yra viešinami naudojant vaizdines priemones, t. y. (duomenys neskelbtini), esančio pastato, visuomenėje žinomo kaip Spaudos rūmai (toliau – ir Spaudos rūmai), nuotrauką. Visuotinai žinoma, kad Spaudos rūmuose daugiau nei tris dešimtmečius veikia spaustuvė, kurią valdo AB „Spauda“, taip pat šiuose rūmuose ilgą laiką veikia VšĮ Vilniaus keistuolių teatras. AB „Spauda“ pažymėjo, kad pats pareiškėjas savo publikacijose vartojamus žodžius „spauda“, „keistuoliai“ sieja su trečiaisiais asmenimis. AB „Spauda“ nurodė, jog iki šiol viešinamame publikacijoje (duomenys neskelbtini) viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas nurodo: (duomenys neskelbtini). AB „Spauda“ teigė, kad kitokiame kontekste bendriniai žodžiai „spauda“, „keistuoliai“ publikacijose nevartojami, o visuotinai žinant tai, kad Spaudos rūmų pastatas sietinas su jame veiklą vykdančiomis AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatru, viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui turėjo būti žinoma, jog publikacijose vartojami žodžiai vidutiniam informacijos vartotojui leis manyti, jog minėti juridiniai asmenys nesutaria dėl turtinių klausimų. AB „Spauda“ nurodė, kad publikacijų pavadinimų formuluotė (duomenys neskelbtini) niekaip ir nė kiek nėra susijusi su publikacijose nagrinėjama problema ir žurnalisto dėstomomis aplinkybėmis. AB „Spauda“ atkreipė dėmesį, kad Komisijoje vykusio proceso metu bei pradėjus nagrinėti šią bylą pareiškėjas negalėjo pagrįsti, kaip publikacijose nagrinėjama problema yra susijusi su antraštėse esančiais žodžiais „spauda“, „keistuoliai“, „pykstasi“.

7. AB „Spauda“ teigė, kad pareiškėjo publikuotų (publikuojamų) publikacijų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) antraštės akivaizdžiai klaidina visuomenę, kadangi jose vartojamos formuluotės (duomenys neskelbtini) neturi jokio faktinio pagrindo. AB „Spauda“ atkreipė dėmesį, kad Komisijos priimtas Sprendimas yra grindžiamas ir tuo, jog publikacijų antraštės iškreipia kūrinį (antraštės tekstas nesusijęs su publikacijos turiniu), o pareiškėjas savo skunde bando paneigti ir prašo pripažinti nepagrįsta tik tą Sprendimo dalį, kuria VIEK nusprendė dėl visuomenės klaidinimo fakto.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lietuvos žinios“ skundą atmetė ir priteisė AB „Spauda“ iš pareiškėjo 624,36 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. posėdyje Komisija išnagrinėjo AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatro skundą dėl V. U. publikacijų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – Publikacijos) ir nustatė, jog Publikacijose pateikiama informacija apie AB „Spauda“ ir kitų valdytojų nesutarimus dėl nekilnojamųjų daiktų ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), valdymo. Publikacijose, be kita ko, buvo minimas VšĮ Vilniaus keistuolių teatras ir

nurodoma, jog jis yra vienas iš vadinamųjų mažųjų Spaudos rūmų bendraturčių, kuriam rūpi šalia pastato įrengtų automobilių stovėjimo aikštelių likimas, tačiau jokių faktų apie galimus VšĮ Vilniaus keistuolių teatro ir AB „Spauda“ ginčus ir (ar) kokius nors kitus nesutarimus pateikta nebuvo. Komisija pripažino, jog pareiškėjo publikuotų Publikacijų antraštės klaidina visuomenę.

10. Teismas nurodė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakovo kompetencija, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 1 ir 8 straipsniai bei Komisijos darbo reglamentas. Teismas analizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl faktų konstatavimo (žinios) ir vertinamųjų teiginių (nuomonės) atskyrimo, teisės skleisti ne tik neutralią, bet ir šokiruojančio, erzinančio ar trikdančio visuomenę ar jos dalį pobūdžio informaciją bei asmenų, besinaudojančių saviraiškos laisve, elgesio reikalavimų vertinimo.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Komisija Publikacijų pavadinime pavartotus bendrinius žodžius „spauda“ ir „keistuoliai“ nepagrįstai sutapatino su AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatru. Teismas nustatė, kad tiek prie publikacijos (duomenys neskelbtini), tiek prie publikacijos (duomenys neskelbtini) yra panaudota vaizdinė priemonė – Spaudos rūmų nuotrauka. Teismas pažymėjo, kad Spaudos rūmuose spaustuvė, kurią valdo AB „Spauda“, bei VšĮ Vilniaus keistuolių teatras veikia ilgą laiką ir tos aplinkybės yra visuotinai žinomos. Teismas nusprendė, jog tai, kad žodis „keistuoliai“ asocijuojasi būtent su VšĮ Vilniaus keistuolių teatru, patvirtina tiek byloje pateiktos elektroninių bilietų sistemų afišos, tiek ir dažnos kitų visuomenės informavimo priemonių publikacijos, kur VšĮ Vilniaus keistuolių teatras įvardijamas būtent šiuo žodžiu, todėl apklausų atlikimas nagrinėjamu atveju būtų perteklinis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad žodžio „keistuoliai“ pavartojimas neabejotinai daliai informacijos vartotojų asocijuojasi su VšĮ Vilniaus keistuolių teatru.

12. Teismas darė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog Publikacijų antraštės iškreipia kūrinius ir dalis informacijos vartotojų galėjo klaidingai nuspręsti, jog VšĮ Vilniaus keistuolių teatras konfliktuoja su pagrindiniu Spaudos rūmų valdytoju, todėl buvo pažeistas Kodekso 8 straipsnis.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie Komisijos 2017 m. rugsėjo 6 d. posėdį, darė išvadą, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos bei konstatavo, kad Sprendimas buvo priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 3 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), tenkino AB „Spauda“ prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas visiškai.

III.

15. Pareiškėjas UAB „Lietuvos žinios“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos Sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas teigia, kad Publikacijos yra iliustruoti nuotraukomis pastato, kuris yra sklype, dėl kurio vykstantys ginčai aprašomi Publikacijose, o teismas nusprendė, kad tokios nuotraukos yra netinkamos. Pareiškėjas nurodo, kad teismas tokio teiginio niekaip neargumentavo, nenurodė, kodėl tokios jos neva klaidina visuomenę ar iškreipia kūrinį ir pan. Pareiškėjas teigia, jog Publikacijų nuotraukose nėra jokių užuominų apie VšĮ Vilniaus keistuolių teatras ar AB „Spauda“, nes jos atvaizduoja Spaudos rūmų pastato šoną, kuriame nėra jokių iškabų, logotipų ar kitų žymenų. Pareiškėjas pabrėžia, kad beveik visais atvejais publikacijos visuomenės informavimo priemonėse apie žemės sklypus yra iliustruojamos būtent nuotraukomis, kuriose atvaizduojamas tame žemės sklype esantis pastatas, tikslu lengviau identifikuoti, apie kokį sklypą yra kalbama.

17. Pareiškėjas teigia, jog teismas nenurodė kokiu būdu Publikacijų nuotraukos klaidina visuomenę ar iškreipia kūrinį, kokią visuomenės dalį jos gali klaidinti, kokias asociacijas gali kelti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teismas nurodė, jog bendrinio žodžio „keistuoliai“ asociacijas su VšĮ „Vilniaus keistuolių teatras“ pagrindžia ir dažnos kitų visuomenės

informavimo priemonių publikacijos, kur VšĮ „Vilniaus keistuolių teatras“ įvardijamas būtent šiuo žodžiu, tačiau pareiškėjo vertinimu, tokia išvada yra klaidinanti ir neatitinkanti tikrovės. Pareiškėjas akcentuoja, jog visuomenės informavimo priemonėse yra gausu publikacijų, kurių antraštėse yra žodis „keistuoliai“, tačiau jos nekelia jokių asociacijų su VšĮ „Vilniaus keistuolių teatras“, nes publikacijos nėra iliustruojamos nuotraukomis, kuriose būtų aiškiai matyti užrašas „Keistuolių teatras“.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo pagrindimui pasitelktos elektroninių bilietų sistemų afišos yra skirtos konkrečiai auditorijai asmenų, t. y. asmenims, siekiantiems įsigyti bilietus į teatrą, todėl suprantama, kad asmenims, siekiantiems įsigyti bilietus į VšĮ Vilniaus keistuolių teatras rengiamą spektaklį, žodis „keistuoliai“ gali asocijuotis su VšĮ Vilniaus keistuolių teatras. Pareiškėjas teigia, jog byloje esančios bilietų afišos negali būti analizuojamos su Publikacijų nuotraukomis, nes iš esmės skiriasi šių įrodymų atsiradimo, panaudojimo tikslai ir auditorijos, kurioms yra skirtos bilietų afišos ir Publikacijų nuotraukos. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas iš esmės sulygino nacionalinio dienraščio publikacijas su elektroninių bilietų pardavimo sistemos afišomis, nors šie du informacijos šaltiniai negali būti sulyginami, nes iš esmės skiriasi tiek jų pasiekiamumas, tiek ir asmenų ratas, kuris mato šią informaciją.

19. Pareiškėjas teigia, jog teismas byloje esančius įrodymus įvertino neobjektyviai, nenagrinėdamas visų reikšmingų aplinkybių, pažymėdamas, kad neva visuotinai žinomos aplinkybės, jog AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatras ilgą laiką veikia Spaudos rūmuose, tokiu būdu nukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos ABTĮ 56 ir 57 straipsnių taikymo atžvilgiu. Pareiškėjas nurodo, kad teismas atsakovo nurodytas aplinkybes be jokio pagrindo pripažino visuotinai žinomomis, nors teismų praktika rodo, kad šios aplinkybės turėjo būti įrodinėjamos. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismo metu buvo pateikti statistiniai duomenys, kurie įrodo, kad tik labai nedidelė dalis Lietuvoje gyvenančių žmonių (apie 7 procentai) domisi teatru ir akcentuoja, kad byloje nėra jokios informacijos ir duomenų, kokiu laipsniu yra žinoma ir kiek paplitusi informacija apie VšĮ Vilniaus keistuolių teatras veiklos vietą.

20. Pareiškėjas akcentuoja, kad bendriniai žodžiai „spauda“ ir „keistuoliai“ nebuvo siejami su jokiais juridiniais asmenimis. Žodis „spauda“ panaudotas kaip apibendrinamasis, Spaudos rūmuose veikiančių bendrovių įvardinimas, žodis „keistuoliai“ – apibūdinti ginčuose dėl sklypo dalyvaujančius subjektus, kurie dėl šio sklypo galimai yra atlikę net ir neteisėtus veiksmus, o ir pati istorija aprašoma Publikacijose išties yra keista ir nestandartinė. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad AB „Spauda“ patvirtino, jog ginčas dėl sklypo ir nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), egzistuoja, taip pat, kad tame ginče dalyvauja ir trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Spauda“.

21. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su pareiškėjo UAB „Lietuvos žinios“ apeliaciniu skundu nesutinka ir, remdamasis atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Spauda“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo UAB „Lietuvos žinios“ apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo AB „Spauda“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. AB „Spauda“ nurodo, jog Publikacijose buvo pateikiama informacija apie AB „Spauda“ ir kitų pastatų valdytojų nesutarimus, susijusius su nekilnojamųjų daiktų ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), valdymu, ir be kita ko nurodyta, jog Keistuolių teatras yra vienas Spaudos rūmuose esančių patalpų valdytojų, kuriam rūpi šalia pastato įrengtų automobilių stovėjimo aikštelių likimas, tačiau jokių faktų, objektyvių aplinkybių apie galimus Keistuolių teatro ir AB „Spauda“ ginčus ir (ar) kokius nors kitus nesutarimus pateikta nebuvo. AB „Spauda“ nurodo, kad galimus nesutarimus neigia ir AB „Spauda“, ir VšĮ „Vilniaus keistuolių teatras“.

24. AB „Spauda“ atkreipia dėmesį, kad Spaudos rūmai yra visuotinai žinomas pastatas, todėl didelei visuomenės daliai žinoma apie tai, kad Spaudos rūmų komplekse veikia AB „Spauda“ bei VšĮ „Vilniaus keistuolių teatras“. AB „Spauda“ pabrėžia, kad Spaudos rūmai yra susiję su 1991 m. sausio 11–13 d. tragiškais įvykiais.

25. AB „Spauda“ dėl pareiškėjo argumento, susijusio su bilietų afišomis, nurodo, kad jos atlieka ir reklamos funkciją, kuri skirta visai visuomenei, kad būtų pritrauktas kuo didesnis lankytojų skaičius ir atkreipia dėmesį, kad ant Spaudos rūmų pastato yra VšĮ Vilniaus keistuolių teatras iškaba, kuri atlieka reklamos funkciją.

26. AB „Spauda“ atkreipia dėmesį į tai, kokiame šaltinyje, kontekste yra panaudotas bendrinės kalbos žodis. AB „Spauda“ nurodo, kad pareiškėjas Publikacijose vartojamus žodžius „spauda“, „keistuoliai“ sieja su trečiaisiais asmenimis,

kitokiame kontekste bendriniai žodžiai „spauda“, „keistuoliai“ nevartojami. AB „Spauda“ nurodo, kad publikacijos pavadinimo formuluotė (duomenys neskelbtini) niekaip ir nė kiek nėra susijusi su nagrinėjama problema ir žurnalisto dėstomomis aplinkybėmis ir atkreipia dėmesį, kad Komisijoje vykusio proceso metu bei pradėjus nagrinėti šią bylą pareiškėjas negalėjo pagrįsti, kaip nagrinėjama problema yra susijusi su antraštėse esančiais žodžiais „spauda“, „keistuoliai“, „pykstasi“. AB „Spauda“ pabrėžia, jog jeigu Publikacijose nebūtų pateikta vaizdinių priemonių į Spaudos rūmus ir / arba straipsnio turinys būtų atitikęs antraštėje nurodomą problematiką, nebūtų kilęs ginčas dėl antraščių klaidinimo.

27. AB „Spauda“ pabrėžia, kad Komisijos Sprendimas grindžiamas ne tik argumentu, jog Publikacijų antraštės klaidina informacijos vartotoją, jame yra taip pat nurodoma, kad Publikacijų antraštės iškreipia kūrinį (antraštės tekstas nesusijęs su Publikacijų turiniu).

28. AB „Spauda“ teigia, jog visuotinai yra žinoma, kad VšĮ Vilniaus keistuolių teatras yra įsikūręs Spaudos rūmuose ir pabrėžia, kad analizuojant ginčo situaciją bei siekiant nustatyti, kokios aplinkybės gali būti pripažintos visuotinai žinomomis, svarbu vertinti visumą faktorių – ginčo objektu esančio teiginio paskelbimo aplinkybes ir naudojamas vizualines priemones (nuotrauką).

29. AB „Spauda“ atkreipia dėmesį, kad pagrindinėje Publikacijų nuotraukoje matosi pavadinimas „SPAUDA“, ir pažymi, kad važiuojant (duomenys neskelbtini), nuotraukose esanti pastato dalis puikiai matosi iš (duomenys neskelbtini) pusės, taigi žmonės, net nesidomintys teatru, važiuodami transporto priemone mato Spaudos rūmus, o paskui ir iš kitos pusės esančią VšĮ Vilniaus keistuolių teatras iškabą. Tokius savo teiginius AB „Spauda“ grindžia Vilniaus viešojo transporto keleivių srauto duomenimis ir nurodo, kad teismo išvada, jog apklausų atlikimas nagrinėjamu atveju būtų perteklinis yra teisinga.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos Sprendimo, kurio pripažinta, kad publikacijų antraštės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) klaidina visuomenę, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Publikacijų antraštės iškreipia jų turinį, todėl neatitinka Kodekso 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia netinkamu Publikacijas iliustruojančių nuotraukų, bendrinių žodžių „spauda“ ir „keistuoliai“, elektroninių bilietų sistemų afišų vertinimu ir nepagrįstu pripažinimu, kad visuotinai žinoma aplinkybe laikytina AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatras veiklos vieta.

32. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, todėl jų nekartoja ir nekeičia, o, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, iš dalies papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

33. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas, kuris įpareigoja viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) laikytis ir Kodekso nuostatų (Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d.). Kodekso 8 straipsnis, kurio pažeidimas nagrinėjamu atveju inkriminuojamas įtvirtina, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įsitikinti, kad skelbiamos antraštės, anonsinė medžiaga, nuotraukos, grafika, garso ar vaizdo įrašai ir citatos neiškreipia kūrinio ir neklaidina informacijos vartotojo.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija spaudai suteikiama su sąlyga, kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri yra verta pasitikėjimo, ir gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus (2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją) ir kt.).

35. Komisija nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas, taip pat nagrinėja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų (Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

36. Byloje nustatyta, kad Publikacijose pateikiama informacija apie AB „Spauda“ ir kitų valdytojų nesutarimus dėl nekilnojamųjų daiktų ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), valdymo. Publikacijose buvo minimas VšĮ Vilniaus keistuolių teatras ir nurodoma, jog jis yra vienas iš vadinamųjų mažųjų Spaudos rūmų bendraturčių, kuriam rūpi šalia pastato įrengtų automobilių stovėjimo aikštelių likimas. Publikacijos yra iliustruotos Spaudos rūmų nuotraukomis. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Publikacijose jokių faktų apie galimus VšĮ Vilniaus keistuolių teatras ir AB „Spauda“ ginčus ir (ar) kokius nors kitus nesutarimus pateikta nebuvo. Pastebėtina, kad teisės aktai nenumato, jog antraštė yra atskiras publikacijos elementas, todėl vertinant jos išdėstymą, būtina ją sieti su viso teksto turiniu. Publikacijos antraštė yra įžanginė publikacijos dalis, skirta sudominti skaitytoją, patraukti jo dėmesį, tačiau ji turi kiek įmanoma geriau atspindėti publikacijoje pateikiamų faktų ir duomenų esmę. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatras tarpusavio nesutarimus, šią faktinę aplinkybę atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą neigia ir trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Spauda“, teisėjų kolegijos vertinimu, Publikacijos antraštėse pateikta neteisinga ir netiksli informacija, kuri neatspindi Publikacijose pateikiamos informacijos turinio.

37. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas įrodymų instituto nuostatas, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus faktinius duomenis.

38. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Publikacijas iliustruojančiomis nuotraukomis, bendrinių žodžių „spauda“ ir „keistuoliai“ vartojimu, pažymi jog konkrečių asmenų nustatymą (identifikavimą), gali lemti ir publikacijos turinio visuma: iliustracinė medžiaga, kontekstas, sakinių konstrukcijos. O asmenų, supratusių, kad pateiktos žinios yra dėl tam tikrų asmenų, skaičius visiškai nėra svarbus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-151/2010). Tai reiškia, kad Publikacijas iliustruojančios Spaudos rūmų nuotraukos, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažintos netinkamomis, jos vertintos, kaip papildomas vaizdinis duomuo, kurio užtenka atpažinti asmenis, apie kurios skelbiama Publikacijose. Kaip jau minėta, Publikacijų tekste AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatras minimi tiesiogiai, todėl pareiškėjo argumentas, kad bendriniai žodžiai „spauda“ ir „keistuoliai“ nebuvo siejami su jokiais juridiniais asmenimis taip pat atmetamas kaip nepagrįstas. Publikacijos negali būti atsietai vertinamos nuo jų turinio, nepaisant to, koks pasirinktas informacijos pateikimo būdas (iliustracijos).

39. Sutiktina su pirmosios instancijos pozicija dėl elektroninių bilietų sistemų afišų vertinimu, nes teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog elektroninių bilietų sistemų afišos atlieka visuomenės informavimo (reklamos) funkciją ir gali būti pripažintos tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog žodis „keistuoliai“ tam tikrai visuomenės daliai asocijuojasi su VšĮ Vilniaus keistuolių teatru.

40. Kaip minėta, asmenų, supratusių, kad žinios yra dėl tam tikrų asmenų, skaičius visiškai nėra svarbus (žr., pvz.,

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-583-556/2017), todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi tai, koks asmenų ratas, skaičiusių Publikacijas ar tik jų antraštes, suprato apie kokius asmenis yra pasisakoma, tad bet kokie pareiškėjo argumentai, susiję su visuotinai žinomų aplinkybių, jog AB „Spauda“ ir VšĮ Vilniaus keistuolių teatras ilgą laiką veikia Spaudos rūmuose, kvestionavimu (dėl apklausų atlikimo, statistinių duomenų, kiek žmonių žino apie VšĮ Vilniaus keistuolių teatras veiklos vietą, rinkimo) nedaro įtakos bylos baigčiai.

41. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, darytina išvada, kad sprendimas buvo priimtas AB „Spauda“ naudai. AB „Spauda“ pateikė prašymą atlyginti 624,36 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Byloje esanti 2017 m. spalio 11 d. atstovavimo sutartis, 2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. ADB 0037, 2018 m. sausio 31 d. sąskaitos Nr. ADB 0037 paslaugų išklotinė, 2018 m. vasario 1 d. „Swedbank“, AB, mokėjimo nurodymas patvirtina, kad AB „Spauda“ patyrė realių išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Rekomendacijų 8.11 punkte įtvirtinta, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas. AB „Spauda“ atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas 2018 m. sausio 17 d., užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 850,8 Eur (2017 m. III ketvirtis). Maksimali galima suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą yra 1 106,04 Eur. Nagrinėjamu atveju AB „Spauda“ prašoma priteisti 624,36 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistina visa.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Spauda“ iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovė

„Lietuvos žinios“ 624,36 Eur (šešis šimtus dvidešimt keturis eurus ir 36 ct) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama.






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a9bf6d500d4911ea9d279ea27696ab7b




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – Agentūra) direktoriaus 2017 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. AP-144 „Dėl tarnybinės nuobaudos R. Š. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir šiuo Įsakymu pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, kaip Agentūros direktoriaus pavaduotojas ir valstybės tarnautojas, kuruojantis atliekų sektorių, Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko ir Seimo narių kvietimu 2017 m. kovo 28 d. po pietų dalyvavo konsultaciniame susitikime Seime. Apie išvykimą į Seimą pareiškėjas Agentūros direktorių informavo 2017 m. kovo 28 d. elektroniniu laišku. Apie 16 val. grįžęs iš Seimo dirbo su dokumentais, pamatė direktoriaus elektroninį laišką, kuriuo buvo kaltinamas, kad 2017 m. kovo 28 d. po pietų nebuvo darbe ir jo reikalaujama pasiaiškinti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. kovo 29 d. ryte elektroniniu laišku pareiškėjas direktoriui paaiškino, kad nurodytu laiku Seimo narių kvietimu buvo išvykęs į Seimą, apie tai buvo informavęs direktorių prieš išvykdamas bei pateikė tai patvirtinantį leidimą į Seimą. Pareiškėjas gavo 2017 m. kovo 29 d. pavedimą dėl paaiškinimo pateikimo Nr. A13-15, kuriuo vėl buvo reikalaujama pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe 2017 m. kovo 28 d. nuo pietų iki darbo dienos pabaigos. Pareiškėjas 2017 m. kovo 29–31 d. nebuvo darbe dėl ligos, grįžęs į darbą nedelsiant pateikė pasiaiškinimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. kovo 31 d. Agentūros direktoriaus įsakymu Nr. AV-77 buvo sudaryta komisija atlikti pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą, inicijuotą pagal viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Gamtos ateitis“ (toliau – ir organizacija) 2017 m. kovo 30 d. raštą bei turimą informaciją, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. ir 2017 m. kovo 30 d. buvo Seime. 2017 m. balandžio 5 d. pareiškėjui buvo įteiktas komisijos pasirašytas 2017 m. balandžio 4 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 11P-8, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, nurodyto pranešime.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 11 d. jis buvo atleistas iš pareigų, apie jokius sprendimus (įskaitant ir motyvuotą išvadą) dėl atliekamo tarnybinio nusižengimo tyrimo, pareiškėjas nebuvo informuotas. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu, atsižvelgiant į 2017 m. gegužės 3 d. komisijos motyvuotą išvadą, konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Įsakyme konstatuotas pareiškėjo tarnybinis nusižengimas – kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. nuo 14 val. iki 17 val. buvo Seime ne tarnybos tikslais, neturėdamas tiesioginio vadovo Agentūros direktoriaus sutikimo, todėl nesilaikė Agentūros vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Agentūros direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. AV-104 (toliau – Agentūros vidaus tvarkos taisyklės) 7 ir 8 punktų nuostatų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, įtvirtintų Valstybės tarnautojų etikos taisyklių 2.1 punkte, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų

reikalavimus.5. Pareiškėjas manė, jog skiriant tarnybinę nuobaudą buvo pažeista tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra. Skiriant

komisiją, kuri konstatavo galimą tarnybinį nusižengimą, nebuvo garantuotas jos nešališkumas ir nepriklausomumas. Pareiškėjas savo pasiaiškinime pareiškė nušalinimą trims komisijos nariams – A. M., R. I. ir G. S., ir prašė sudaryti naują komisiją jo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimui. Tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad apie pareikštą nušalinimą komisijos pirmininkė informavo Agentūros direktorių, kuris pareikšto nušalinimo klausimą išsprendė rezoliucija, kad pagrindo nušalinti komisijos narius nėra. Pareiškėjui nepateikta nei pati rezoliucija, nei jo prašymo nušalinti komisijos narius atmetimo motyvai. Pareiškėjas teigė, jog minėti komisijos nariai jau turėjo išankstinę neigiamą nuomonę pareiškėjo atžvilgiu, jie jau svarstė vieną organizacijos, kuri inicijavo tyrimą, skundą ir pareiškėjo veiksmus. Be to, šie komisijos nariai dalyvavo kitų galimus pareiškėjo tarnybinius nusižengimus tyrusių komisijų veikloje, jie pareiškėjo veiksmus vertino neigiamai. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo neobjektyvus: komisija visiškai nevertino pareiškėjo pasiaiškinimo, kad į Seimą jis vyko kviečiamas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko ir Seimo narių, kurie tiesiogiai kuruoja sritis, už kurias Agentūroje buvo atsakingas pareiškėjas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis į Seimą vyko ne tarnybos tikslais. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nesvarstė pareiškėjo paaiškinime išreikšto prašymo apklausti Seimo narius, kurių prašymu jis vyko į Seimą, netyrė, kokiais klausimais pareiškėjas bendravo su Seimo nariais.

6. Pareiškėjas teigė, jog Agentūroje nuo 2016 m. rudens po konflikto tarp jo ir Agentūros direktoriaus prasidėjo pareiškėjo asmeninis persekiojimas. Per trumpą laikotarpį (nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. gegužės 11 d.) anksčiau tik teigiamai vertintas pareiškėjas buvo pripažintas padaręs 7 tarnybinius nusižengimus ir už juos paskirtos 6 tarnybinės nuobaudos, buvo imtasi bloginti pareiškėjo darbo ir apmokėjimo sąlygas. Pareiškėjas manė, jog jis nepadarė tarnybinio nusižengimo, nes pagal Agentūros vidaus tvarkos taisyklių 8 punktą valstybės tarnautojai ir darbuotojai, palikdami įstaigą tarnybos ar darbo tikslais, turi apie tai informuoti savo tiesioginį vadovą ir nurodyti išvykimo tikslą ir trukmę. Norėdami išvykti ne darbo tikslais, valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą. Kadangi pareiškėjas buvo išvykęs darbo reikalais, jis neturėjo gauti direktoriaus sutikimo išvykti, užteko tik informuoti. Pareiškėjas nurodė, jog nei tarnybinio tyrimo išvadoje, nei Įsakyme nėra konstatuoti jokie neigiami tarnybinio nusižengimo padariniai, pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų pasekmių atsakovui, atsižvelgiant į nedidelį pareiškėjo kaltės laipsnį, neigiamų pasekmių nebuvimas vertintinas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos, juo labiau vienos iš griežčiausių – griežto papeikimo – paskyrimas yra neproporcingas.

7. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui nuobauda Įsakymu buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, teikdamas pasiaiškinimą, reiškė nušalinimą trims komisijos nariams, tačiau Agentūros direktorius, įvertinęs teisės aktų reikalavimus dėl nušalinimo nuo atliekamo tarnybinio nusižengimo tyrimo, priėmė rezoliuciją nenušalinti komisijos narių, nes nenustatyta nušalinimo pagrindų. Atsakovas teigė, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių A. M., R. I., G. S. šališkumą, tokie teiginiai pagrįsti pareiškėjo įsitikinimais ir subjektyvia nuomone. Atsakovas vertino, jog aplinkybė, kad nurodyti komisijos nariai buvo kelių pareiškėjo atžvilgiu atliktų tarnybinių nusižengimų tyrimų komisijų nariais, savaime neįrodo jų šališkumo pareiškėjo atžvilgiu.

9. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo nesutikimo su tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada argumentai grindžiami tik prielaidomis ir subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu. Išvadoje aptariamos visos tarnybinei nuobaudai paskirti reikšmingos aplinkybės, nustatytos VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje. Išvados konstatuojamoje dalyje tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusi komisija nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė Agentūroje nustatyto darbo laiko režimo, 2017 m. kovo 28 d. išvyko iš darbo, neturėdamas Agentūros direktoriaus sutikimo išvykti iš Agentūros ne darbo tikslais, todėl nesilaikė Agentūros vidaus tvarkos taisyklių 7, 8 punkto, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 punkto reikalavimų, pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojo pareigas ir padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo. Atsakovas nurodė, kad padarytas tarnybinis nusižengimas yra formalaus pobūdžio, todėl pasekmės nėra būtinas tarnybinio nusižengimo elementas ir nors padarinių dėl šio pareiškėjo netinkamo veikimo nekilo, tačiau pareiškėjo veikimas kenkia tiek visos valstybės tarnybos, tiek Agentūros autoritetui, jas diskredituoja.

10. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas plečiamai aiškina jo pareigybės aprašymo nuostatas, nes jo funkcijos neapima Agentūros atstovavimo Seime. Pareigybės aprašyme nėra nustatyta funkcija dalyvauti pažintiniuose konsultaciniuose

susitikimuose, konsultaciniuose pažintiniuose pokalbiuose Seime. Atsakovas teigė, jog nustatyta, kad pavedimo atstovauti Agentūrą Seime pareiškėjui Agentūros direktorius nedavė, o Agentūra oficialaus Seimo pakvietimo negavo, Agentūros direktorius, pareiškėjui nepateikus pakvietimą į Seimą patvirtinančių įrodymų, pareiškėjui išvykti į Seimą neleido. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas dėl Seimo narių pakvietimo nepasisakė nei 2017 m. kovo 29 d. paaiškinime el. paštu, nei 2017 m. balandžio 12 d. paaiškinime, tik pateikė el. laiško, siųsto Agentūros direktoriui, kopiją, nenurodydamas, kokia forma pakvietimas buvo gautas ir kokiu tikslu jis yra kviečiamas į Seimą. Atsakovas nurodė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu komisija svarstė klausimą apklausti Seimo narius, kurių pakvietimu į Seimą vyko pareiškėjas, tačiau tokia apklausa objektyviai nebuvo tikslinga. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusi komisija objektyviai ir nešališkai surinko ir įvertino su tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusius įrodymus. Tyrimo metu įvertintos aplinkybės, kad pareiškėjui jau yra paskirtos 5 tarnybinės nuobaudos, kurių skyrimas neturėjo prevencinio ir auklėjamojo poveikio. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl asmeninio persekiojimo ir nusistatymo prieš jį Agentūroje yra nepagrįsti, deklaratyvūs, vertintini kaip jo gynybinė pozicija byloje.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, eidamas Agentūros direktoriaus pavaduotojo pareigas, 2017 m. kovo 28 d.

12.06 val. elektroniniu laišku informavo Agentūros direktorių apie išvykimą į Seimą, t. y. kad jis 14 val. yra asmeniškai pakviestas į Seimą Aplinkos komiteto pirmininko ir dviejų Seimo narių kvietimu. Agentūros direktorius 2017 m. kovo 28 d. 12.51 val. išsiųstame pareiškėjui elektroniniame laiške nepateikus kvietimo išvykti neleido. Agentūros direktorius 2017 m. kovo 28 d. 15.12 val. išsiųstame pareiškėjui elektroniniame laiške konstatavo, kad pareiškėjo nėra darbe ir klausė, kodėl pareiškėjas nesilaiko darbo drausmės ir galimai savavališkai išvyko iš darbo, bei paprašė pateikti rašytinį pasiaiškinimą. Pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. 8.36 val. išsiuntė Agentūros direktoriui elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad savavališko išvykimo nebuvo, vyko į Seimą darbo klausimais Seimo narių kvietimu. Agentūros direktorius 2017 m. kovo 29 d. pavedimu „Dėl paaiškinimo pateikimo“ Nr. A13-15 pavedė pareiškėjui iki 2017 m. kovo 30 d. pateikti paaiškinimą, kodėl 2017 m. kovo 28 d. nuo pietų iki darbo dienos pabaigos nebuvo darbo vietoje, apie išvykimą informavo tik prieš 1 valandą ir negavo sutikimo išvykti.

13. Teismas nustatė, kad Agentūroje 2017 m. kovo 30 d. buvo gautas VšĮ „Gamtos ateitis“ prašymas informuoti, ar Agentūros direktoriaus pavaduotojas pareiškėjas buvo įgaliotas Agentūros vardu dalyvauti 2017 m. kovo 28 d. susitikime Seime ir pateikti pastabas dėl Seimo narės V. V. parengto Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekto ir kitais klausimais. Šiame rašte organizacija teigė, kad pareiškėjas nurodė nepritariantis minėtam įstatymo projektui, taip pat savo iniciatyva išdėstė itin neigiamą nuomonę apie organizaciją bei nurodė apie būsimą įspėjimą apie galimą licencijos sustabdymą ir licencijos panaikinimą. Agentūra 2017 m. kovo 30 d. raštu Nr. (27)-A4-3422, atsakydama VšĮ „Gamtos ateitis“, nurodė, kad Agentūra nebuvo įgaliojusi pareiškėjo dalyvauti 2017 m. kovo 28 d. vykusiame susitikime su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku ir Seimo nare V. V.

14. Teismas nustatė, kad Agentūros direktorius, gavęs VšĮ „Gamtos ateitis“ prašymą ir turimą informaciją, jog pareiškėjas buvo Seime 2017 m. kovo 28 d., 2017 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. AV-77 sudarė komisiją tirti galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą ir pavedė šiai komisijai atlikti pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir pateikti motyvuotą išvadą. Pareiškėjas, vykdydamas Agentūros direktoriaus 2017 m. kovo 29 d. pavedimą Nr. A13-15 „Dėl paaiškinimo pateikimo“, 2017 m. balandžio 3 d. pateikė Agentūros direktoriui paaiškinimą, kuriame nurodė, kad savavališko išvykimo nebuvo, kadangi vyko darbo tikslais, nurodė, kur ir kokiu tikslu vyksta. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2017 m. balandžio 4 d. pareiškėjui pateikė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 11P-8, kuriame nurodė, kad yra duomenų, kad pareiškėjas galimai padarė tarnybinį nusižengimą, nes 2017 m. kovo 28 d. 14–17 val. nebuvo darbe be Agentūros direktoriaus sutikimo, ir paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai 2017 m. balandžio 12 d. pateikė paaiškinimą, kuriame pareiškė nušalinimą komisijos pirmininkei A. M. ir komisijos nariams R. I. bei G. S., jį motyvuodamas aplinkybėmis, kad A. M. buvo ir komisijos, tyrusios jo tarybinį nusižengimą dėl tos pačios VšĮ „Gamtos ateitis“ skundo, o kiti komisijos nariai taip pat dalyvavo kituose jo tarnybinių nusižengimų tyrimuose, kurių pasėkoje jam buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos. Pareiškėjas tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai 2017 m. balandžio 12 d. pateiktame paaiškinime taip pat

nurodė, kad į Seimą vyko darbo tikslais, apie išvykimą informavo Agentūros direktorių, o direktoriaus sutikimo tokiu atveju nėra reikalaujama. Pareiškėjas nurodė, kad vyko darbinis susitikimas ir jis oficialios Agentūros pozicijos konkrečiais klausimais susitikimo metu neteikė.

15. Teismas nustatė, jog pareiškėjas komisijos prašė apklausti asmenis, su kuriais jis buvo susitikęs Seime. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos pirmininkė 2017 m. balandžio 18 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Agentūros direktorių, prašydama priimti sprendimą dėl pareiškėjo paaiškinime išdėstyto nušalinimo komisijos nariams. Agentūros direktorius rezoliucija tarnybiniame pranešime komisijos narių nenušalino, nurodydamas, kad tam nėra pagrindo. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2017 m. gegužės 3 d. išvadoje dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo Nr. 12P-14 pateikė siūlymą pripažinti, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. nuo 14 iki 17 val. buvo Seime, konsultaciniame pažintiniame susitikime neturėdamas Agentūros direktoriaus sutikimo išvykti iš Agentūros ne darbo tikslais, todėl nesilaikė Vidaus tvarkos taisyklių 7, 8 punktų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 punkto reikalavimų, pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojo pareigas ir padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo. Agentūros direktorius 2017 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. AP-144 pripažino, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. nuo 14 iki 17 val. buvo Seime ne tarnybos tikslais, neturėdamas tiesioginio vadovo Agentūros direktoriaus sutikimo, todėl nesilaikė Agentūros vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatų, nesilaikė Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, įtvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 punkte, tuo pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus ir padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo, ir paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo nesutikimą su Įsakymu grindžia šiais esminiais argumentais: 1) nebuvo garantuotas tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos nešališkumas; 2) tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo neobjektyvus, nes nebuvo apklausti Seimo nariai, kurių prašymu pareiškėjas vyko į Seimą, pareiškėjo paaiškinimai nemotyvuotai atmesti; 3) pareiškėjas nepažeidė Agentūros vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatų, nes į Seimą vyko darbo tikslais, todėl Agentūros direktoriaus sutikimas išvykimui nebuvo būtinas; 4) paskirta nuobauda neproporcinga.

17. Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (redakcija nuo 2010 m. liepos 23 d.) (toliau – Taisyklės) tikslą bei jų 9 punkte įtvirtintą teisę valstybės tarnautojui, įtariamam padarius tarnybinį nusižengimą, pareikšti nušalinimą komisijai ar jos nariams, nustatė, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai 2017 m. balandžio 12 d. pateikė paaiškinimą, kuriame pareiškė nušalinimą komisijos pirmininkei A. M. ir komisijos nariams R. I. bei G. S., jį motyvuodamas aplinkybėmis, kad A. M. buvo ir komisijos, tyrusios jo tarybinį nusižengimą dėl tos pačios VšĮ „Gamtos ateitis“ skundo, o kiti komisijos nariai taip pat dalyvavo kituose jo tarnybinių nusižengimų tyrimuose, kurių pasėkoje jam buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos. Agentūros direktorius nenušalino komisijos narių, nurodydamas, kad tam nėra pagrindo. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl negarantuoto tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos nešališkumo nepagrįsti. Teismas nurodė, jog ta aplinkybė, kad minėti komisijos nariai anksčiau tyrė kitus pareiškėjo tarnybinius nusižengimus ir juos nustatė, savaime nereiškia, jog jie buvo suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti pareiškėją ir šiuo tiriamuoju atveju. Teismas nenustatė aplinkybių, kad šie komisijos nariai buvo išsakę savo išankstinę nuomonę dėl tiriamojo įvykio aplinkybių ar buvo kitų priežasčių rinkti tik pareiškėją kaltinančius įrodymus ar pan. teismas nurodė, jog iš tarnybinio nusižengimo tyrimo aplinkybių matyti, kad komisija siekė išsiaiškinti visas, jos požiūriu, reikšmingas įvykio aplinkybes, vertino ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei įrodymus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo paaiškinime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija buvo šališka pareiškėjo atžvilgiu. Teismas nusprendė, kad Agentūros direktorius pagrįstai netenkino pareiškėjo pareikšto nušalinimo komisijos nariams ir pareiškėjo argumentus, kad nebuvo garantuotas tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos nešališkumas, atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas pareiškėjo argumentą dėl neobjektyvaus tarnybinio nusižengimo tyrimo vertino kartu analizuodamas, ar tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkti įrodymai yra pakankami tam, kad patvirtinti komisijos išvadą, jog pareiškėjas pažeidė Agentūros vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatas. Teismas nustatė, jog Agentūros vidaus tvarkos taisyklių 3 punktas numato, kad Agentūroje darbas pradedamas 8 val. ir baigiamas 17 val. (penktadienį 15.45 val.), 7 punktas įtvirtina, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi laikytis nustatyto darbo laiko režimo, o 8 punktas – kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai, palikdami įstaigą tarnybos ar darbo tikslais, turi apie tai informuoti savo tiesioginį vadovą ir

nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę, o norėdami išvykti ne darbo tikslais, turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą. Teismas pažymėjo, kad Agentūros vidaus tvarkos taisyklių 8 punkte numatytas reikalavimas apie ketinimą palikti įstaigą tarnybos tikslais informuoti tiesioginį vadovą nėra savitikslis, nes tokiu informavimu siekiama, kad tiesioginis vadovas turėtų informaciją apie tai, kur ir kokias tarnybines funkcijas vykdo valstybės tarnautojai už įstaigos ribų. Tokiu informavimu taip pat siekiama, kad tiesioginis vadovas turėtų galimybę įvertinti, ar valstybės tarnautojo deklaruojamas išvykimo iš įstaigos tikslas iš tiesų susijęs su tarnybinių funkcijų vykdymu ir yra reikalingas įstaigos funkcijoms vykdyti, be to, esant reikalui, tiesioginiam vadovui būtų galimybė duoti pavaldiniui privalomus nurodymus dėl funkcijų vykdymo už įstaigos ribų.

19. Teismas nustatė, jog nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. nuo 14 iki 17 val. buvo išvykęs iš Agentūros į Seimą. Apie numatomą išvykimą, t. y. kad pareiškėjas 14 val. yra asmeniškai pakviestas į Seimą Aplinkos komiteto pirmininko ir dviejų Seimo narių kvietimu, pareiškėjas informavo tiesioginį vadovą Agentūros direktorių 2017 m. kovo 28 d. 12.06 val. išsiųstu elektroniniu laišku. Teismas pažymėjo, kad šiame pranešime pareiškėjas nenurodė, su kokiais konkrečiais tarnybiniais tikslais jo išvykimas siejamas, t. y. nebuvo nurodyta, nei kokių konkrečių Seimo narių kvietimu jis išvyksta, nei kokie su pareiškėjo tarnybine veikla siejami klausimai bus numatyti svarstyti. Teismas vertino, jog Agentūros direktoriui iš šio pranešimo turinio nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo deklaruojamas išvykimas iš tiesų yra susijęs su tarnybinių funkcijų vykdymu ir yra reikalingas šio įstaigos funkcijoms vykdyti. Todėl teismas sprendė, kad Agentūros direktorius, iš gauto pareiškėjo pranešimo nenustatęs, kad pareiškėjo numatomas išvykimas į Seimą tikrai būtinas tarnybos tikslais, pagrįstai neleido pareiškėjui iš įstaigos išvykti bei apie tai aiškiai informavo pareiškėją 2017 m. kovo 28 d. 12.51 val. išsiųstame pareiškėjui elektroniniame laiške. Teismas nurodė, kad iš Agentūros direktoriaus elektroninio laiško turinio matyti, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti duomenis, kad jis išvyksta tarnybos tikslais (pateikti kvietimą). Nepaisant to, pareiškėjas akivaizdžiai ignoravo Agentūros direktoriaus draudimą išvykti ir, nepateikęs daugiau jokios informacijos direktoriui, išvyko iš įstaigos į Seimą. Teismas vertino, kad pagal tokias analizuojamoje situacijoje nustatytas aplinkybes pareiškėjo išvykimas į Seimą negali būti vertinamas kaip palikimas įstaigos tarnybos tikslais.

20. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas akcentuoja, kad jam Agentūros direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 7.6 punkte buvo nustatyta funkcija pagal kompetenciją atstovauti Agentūros kompetencijai priskirtais klausimais institucijose, įstaigose ir organizacijose, kad būtų įgyvendinti Agentūrai teisės aktuose nustatyti uždaviniai ir funkcijos, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas neatsižvelgė į Agentūros darbo reglamento 4 punktą, kuriame numatyta speciali nuostata dėl Agentūros atstovavimo Seime – Seime Agentūrai atstovauja Agentūros direktorius arba pagal kompetenciją, jo pavedimu – Agentūros direktoriaus pavaduotojas ar kitas Agentūros valstybės tarnautojas ar darbuotojas. Teismas nusprendė, kad pagal šią specialią nuostatą pareiškėjas, būdamas Agentūros direktoriaus pavaduotoju, galėjo atstovauti Agentūrą Seime tik turėdamas Agentūros direktoriaus pavedimą. Pareiškėjas kaip Agentūros direktoriaus pavaduotojas ir valstybės tarnautojas, kuruojantis atliekų sektorių, dalyvaudamas Seime, kaip pats nurodo „konsultaciniame susitikime“, neturėjo Agentūros direktoriaus pavedimo, todėl jo išvykimas į Seimą iš tiesų negali būti pripažintas kaip išvykimas tarnybos tikslais, kuris buvo susijęs su tarnybinių funkcijų vykdymu ir reikalingas įstaigos funkcijoms vykdyti.

21. Teismas pripažino, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo surinkti visi reikiami įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjas padarė Agentūros vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatų pažeidimą, atitinkamai, kad pareiškėjas nesilaikė Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, įtvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 punkte, tuo pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus ir padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas vertino, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo objektyvus, buvo išsiaiškintos visos pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui reikšmingos faktinės aplinkybės, o Seimo narių, kurių prašymu pareiškėjas vyko į Seimą, apklausa nebuvo reikalinga. Teismas nusprendė, kad kaip matyti iš tarnybinio nusižengimo išvados, pareiškėjo paaiškinimai buvo įvertinti ir, priešingai, nei teigia pareiškėjas, atmesti motyvuotai.

22. Teismas analizavo VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, VTĮ 301 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad tarnybinę atsakomybę sunkina, jei per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas ir vertino, jog pareiškėjui Įsakymu buvo paskirta proporcinga tarnybiniam nusižengimui tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Teismo laikė reikšminga aplinkybe tai, kad pareiškėjas

akivaizdžiai ignoravo tiesioginio vadovo draudimą išvykti iš įstaigos, pažeidė įstaigoje nustatytą vidaus darbo tvarką, padarytas tarnybinis nusižengimas lėmė tai, kad kitiems asmenims (VšĮ „Gamtos ateitis“) kilo abejonių, ar pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. susitikime Seime dalyvavo Agentūros vardu ir reiškė šios institucijos nuomonę, ir sprendė, kad kaip teisingai konstatavo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, toks pareiškėjo elgesys pakenkė tiek valstybės tarnybos, tiek Agentūros autoritetui ir jas diskreditavo. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo atsakomybę sunkina tai, jog pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė jau būdamas ne kartą baustas tarnybinėmis nuobaudomis už kitus tarnybinius nusižengimus. Teismas, įvertinęs pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, kaltę, sukeltas neigiamas pasekmes, sunkinančios atsakomybę aplinkybės buvimą, aplinkybę, kad pareiškėjo tarnybinė veikla už 2016 m. buvo įvertinta gerai, nusprendė, kad pareiškėjui Įsakymu buvo paskirta proporcinga tarnybiniam nusižengimui tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

23. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą, nebuvo pažeistos tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrinės taisyklės, numatytos Taisyklėse. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija motyvuotoje išvadoje pareiškėjo veiksmus tinkamai įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, nes buvo nustatyti visi būtini nusižengimo sudėties elementai. Pareiškėjui skundžiamu įsakymu paskirta nuobaudos rūšis parinkta teisingai įvertinus nusižengimo padarymo aplinkybes, jo pobūdį, pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, ankstesnę pareiškėjo tarnybinę veiklą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nenustatė pagrindo panaikinti Įsakymą ir juo pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

24. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Įsakymą ir šiuo Įsakymu pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. išvykdamas iš Agentūros į Seimą padarė tarnybinį pažeidimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas nurodytu laiku Seime susitiko su Seimo nariais, skiriasi tik vertinimas, ar toks susitikimas laikytinas išvykimu iš Agentūros darbo tikslais. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas sprendime nepagrįstai pritarė Agentūros pozicijai, kad pareiškėjas buvo išvykęs ne darbo tikslais ir akcentuoja, kad jis į Seimą vyko Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko ir jo narių iniciatyva. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą Seimo komiteto įgaliojimus jų kompetencijai priskirtais klausimais (pareiškėjui nekyla abejonių, kad Agentūros veikla yra tiesiogiai susijusi su Aplinkos apsaugos komitetui suteikta kompetencija) sudaro parlamentinė kontrolė <…> (Seimo statuto 49 str. 1 d. 5 p.), o jis vyko tarnybiniais reikalais kviečiamas aplinkos komiteto narių (pirmininko) (Seimo statuto 52 str. 1 d. 8 p.), kaip valstybės tarnautojas, kuruojantis atliekų sektorių.

26. Pareiškėjas teigia, jog teismas, vertindamas pareiškėjo 2017 m. kovo 28 d. elektroniniu laišku siųstą pranešimą apie išvykimą į Seimą, nepagrįstai konstatavo, kad pranešimas buvo netinkamos formos, t. y. vien ta aplinkybė, kad pranešimas apie išvykimą į Seimą, nebuvo pakankamai detalus, negali būti pagrindu pripažinti, kad pareiškėjas išvyko į Seimą ne darbo reikalais. Pareiškėjas pabrėžia, kad išvykos tikslai turėjo būti nustatomi vertinant pareiškėjo susitikimus su Seimo nariais ir šių susitikimo metu aptariamus klausimus. Pareiškėjas teigia, jog Agentūros vidaus tvarkos taisyklėse nėra nustatyta jokių reikalavimų, kaip turi būti informuojama ir kokio turinio pranešimas turi būti teikiamas, todėl elektroniniame laiške pateikta informacija buvo visiškai pakankama.

27. Pareiškėjas teigia, jog iki susitikimo su Seimo nariais pareiškėjas neturėjo konkrečios informacijos apie tai, kokie konkretūs klausimai domina Seimo narius. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog buvo nurodęs, kad grįžęs apie susitikimą, pokalbį, jo turinį informuos papildomai. Tokio turinio informavimas, pareiškėjo vertinimu, yra tikrai pakankamas (buvo pateikta daugiau informacijos nei buvo būtina pagal Agentūros vidaus tvarkos taisykles). Pareiškėjas akcentuoja, kad tarnybinė nuobauda jam paskirta ne už tai, kad jis netinkamai informavo Agentūros vadovą apie išvyką į Seimą (pateikė netinkamą ir / ar nepilną informaciją, dėl ko, atsakovo požiūriu, nepakako informacijos prieš išvykstant į Seimą įvertinti tokios išvykos tikslus), o dėl to, kad iš Agentūros pareiškėjas darbo laiku išvyko ne darbo reikalais negavęs Agentūros direktoriaus sutikimo.

28. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad „pareiškėjas akivaizdžiai ignoravo Agentūros

direktoriaus draudimą išvykti ir, nepateikęs daugiau jokios informacijos direktoriui, išvyko iš įstaigos į Seimą“ ir nurodo, kad Agentūros direktoriaus laiškas, siųstas pareiškėjui 2017 m. kovo 28 d. 12:51 nebuvo pateiktas į bylą, pareiškėjas su juo nesusipažinęs, nes yra atleistas iš Agentūros, o į Seimą pareiškėjas išvyko anksčiau nei jam buvo išsiųstas minimas laiškas. Pareiškėjas pabrėžia, kad apie draudimą vykti į Seimą, nepateikus papildomos informacijos direktoriui, pareiškėjas net nežinojo, o teismas šios faktinės aplinkybės teismas išvis nevertino bei akcentuoja, kadangi pareiškėjas buvo išvykęs darbo reikalais, jis neturėjo gauti direktoriaus sutikimo išvykti (užtenka tik informuoti). Pareiškėjas nurodo, jog akivaizdu, kad Agentūros direktorius pats net neabejojo, kad išvyka į Seimą yra darbo klausimais – pagal išvadoje nurodytą laiško turinį buvo draudžiama išvykti pareiškėjui į Seimą ne dėl to, kad tai nesusiję su jo atliekamomis funkcijomis, o todėl, kad nepateiktas konkretus Seimo narių kvietimas.

29. Pareiškėjas pabrėžia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas į Seimą darbo klausimais galėjo vykti tik jei būtų gavęs Agentūros direktoriaus pavedimą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas ignoravo Agentūros darbo reglamento 5 punktą, pagal kurį oficialią Agentūros poziciją gali ir turi teisę išdėstyti ne tik direktorius, bet ir jo pavaduotojas bei atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo darbo funkcijas apibrėžia ne Agentūros darbo reglamentas, o jo pareigybės aprašymas, kuriame nėra atskirai išskirtas Seimas kaip atskira institucija. Pareiškėjo įsitikinimu, atstovavimas Seime, kai nėra dėstoma oficiali Agentūros pozicija, patenka į pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.6 punkte nustatytą funkciją.

30. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo kaltinamas ne tuo, kad į Seimą išvyko ne darbo reikalais, o dėl to, kad susitikime netinkamai atstovavo Agentūrą (dėstė poziciją, kuri nesutapo su Agentūros oficialia pozicija). Pareiškėjas teigia, jog teismas, neįvertinęs aplinkybių, su kuo Seime buvo susitikęs pareiškėjas, kokiais klausimais buvo bendraujama, ar iki išvykimo į Seimą pareiškėjas gavo elektroninį laišką, draudžiantį išvykti, padarė nepagrįstą išvadą, kad „Seimo narių, kurių prašymu pareiškėjas vyko į Seimą, apklausa nebuvo reikalinga“.

31. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nemotyvavo, kodėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad paskirta nuobauda yra dalis pareiškėjo atžvilgiu vykdyto persekiojimo. Per trumpą laikotarpį (nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. kovo 9 d.) anksčiau tik teigiamai vertintas pareiškėjas buvo pripažintas padaręs 6 tarnybinius nusižengimus ir už juos jam paskirtos 5 tarnybinės nuobaudos (du griežti papeikimai ir 3 pastabos).

32. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą buvo pažeista tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo teiginį, kad nebuvo garantuotas komisijos nešališkumas ir nepriklausomumas. Pareiškėjas teigia, jog savo prašymą nušalinti komisijos narius A. M. ir R. I., pareiškėjas motyvavo tuo, kad šie asmenys jau svarstė vieną organizacijos skundą ir pareiškėjo veiksmus organizacijos atžvilgiu nepagrįstai (nustatyta administracinėje byloje Nr. eI-2838-629/2017) vertino neigiamai, t. y. šie komisijos nariai jau turėjo išankstinę neigiamą nuomonę pareiškėjo atžvilgiu, dalyvavo kituose pareiškėjo tarnybinių nusižengimų tyrimuose. Pareiškėjas teigia, kad teismas nurodė, jog nenustatyta aplinkybių, kad komisijos nariai buvo išreiškę išankstinę nuomonę dėl pareiškėjo veiksmų ir akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą suabejoti komisijos narių nešališkumu, o ne vertinti, ar yra konkretūs tokio nešališkumo patvirtinimai.

33. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui paskirta proporcinga nuobauda, nepagrįstai ir nemotyvuotai nurodė, kad pareiškėjas „pakenkė tiek valstybės tarnybos, tiek Agentūros autoritetui ir jas diskreditavo“. Pareiškėjas nesupranta, kaip jo, kaip valstybės tarnautojo, kuruojančio tam tikrą sritį, pozicijos išdėstymas Seimo nariams tam tikrais jo kompetencijai priskirtais klausimais gali būti vertinamas kaip Agentūros ir valstybės tarnybos diskreditavimas. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai vertino organizacijos raštus Agentūrai, kaip įrodymus, kad pareiškėjo susitikimai Seime darė neigiamą įtaką Agentūros įvaizdžiui ir atkreipia dėmesį, kad būtent organizacijos raštai vertintini kaip siekis diskredituoti pareiškėją, siekiant išvengti galimo licencijos, galimai nepagrįstai išduotos šiai organizacijai, panaikinimo.

34. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo atsikirtimus, kad visos atsakovo paskirtos tarnybinės nuobaudos pareiškėjo yra ginčijamos teisme (trys iš jų pirmosios instancijos teismų pripažintos nepagrįstomis) ir šiam momentui dar nėra įsigaliojęs nei vienas teismo sprendimas administracinėse bylose, kuriose pareiškėjas ginčijo jam paskirtas administracines nuobaudas (šiuo metu visos bylos yra nagrinėjamos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme apeliacine tvarka). Pareiškėjas akcentuoja, jog jeigu jis ir padarė tarnybinį nusižengimą išvykdamas į Seimą, tai toks pažeidimas yra išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs jokių neigiamų pasekmių atsakovui, atsižvelgiant į nedidelį

pareiškėjo kaltės laipsnį, neigiamų pasekmių nebuvimą ir turi būti vertinamas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo – paskyrimas yra neproporcingas.

35. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo prijungti teikiamus įrodymus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

36. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas dėl jo išvykimo į Seimą vertinimo pateikia tuos pačius argumentus, kuriuos buvo pateikęs skunde teismui, naujų įrodymų pagrindžiančių apeliacinio skundo teiginius nepateikė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas teismo nustatytų aplinkybių nepaneigė. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos Agentūros direktoriaus pietų pertraukos metu parašė elektroninį laišką, kad išvyksta į Seimą Seimo narių kvietimu, nes buvo pakviestas asmeniškai, tačiau teismui nepateikė jokio Seimo nario (-ių) kvietimo.

37. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas daro nepagrįstas ir klaidingas išvadas, kad Agentūros veikla yra tiesiogiai susijusi su Seimo Aplinkos apsaugos komitetui Seimo statuto 49 punkto nuostatomis suteiktais įgaliojimais, o pareiškėjas į susitikimą Seime vyko Seimo narių iniciatyva pareiškėjo kuruojamais klausimais, tarnybos tikslais. Atsakovas nurodo, kad Agentūra Seimo teisėkūros procese nedalyvauja, o Seimo Aplinkos apsaugos komitetas nesikreipė į Agentūrą dėl duomenų, dokumentų ir kitokios informacijos pateikimo, kuri reikalinga atliekant parlamentinę kontrolę. Atsakovas pabrėžia, kad Seimo statuto 53 straipsnio 6 punktas nustato, kad komitetai gali kviesti į posėdžius <…> kitus reikalingus asmenis, suderinę tai su tų institucijų ar organizacijų vadovais. Atsakovas pabrėžia, kad Agentūra iš Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nėra gavusi prašymo skirti atstovą atvykti į 2017 m. kovo 28 d. vykusį susitikimą.

38. Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, ar pareiškėjas vyko tarnybos tikslais į Seimą ar ne, įrodinėtina remiantis jo pareigybės aprašyme nurodytomis funkcijomis ir nurodo, kad pareiškėjas plečiamai aiškina pareigybės aprašymo 7.6 punkte nurodytas funkcijas. Atsakovas nurodo, kad Agentūros nuostatų 4 punkte yra nurodytos institucijos, kuriose Agentūrai atstovauja Agentūros direktorius arba pagal kompetenciją, jo pavedimu – Agentūros direktoriaus pavaduotojas ar kitas Agentūros valstybės tarnautojas ar darbuotojas, o pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.6 punkte nurodyta funkcija yra nustatyta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnį bei Agentūros nuostatus. Atsakovas pažymi, kad nesant pareigybės aprašyme įtvirtintos kompetencijos atstovauti Agentūros kompetencijai priskirtais klausimais Seime, pareiškėjas nepagrindė savo teiginio, kad jis vyko į Seimą tarnybos tikslais.

39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra nurodęs, jog jokia Agentūros nuomonė ar oficiali pozicija nebuvo teikiama, taigi jis dalyvaudamas 2017 m. kovo 28 d. susitikime nevykdė nei vienos pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos.

40. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, susijusio su kreipimusi į Seimo narius akcentavo, kad teismas tyrė į bylą pateiktus įrodymus ir sprendime konstatavo, kad „<…> Seimo narių, kurių prašymu pareiškėjas vyko į Seimą, apklausa nebuvo reikalinga“.

41. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto asmeninio persekiojimo aplinkybės pažymi, kad šie teiginiai nepagrįsti, deklaratyvūs ir perdėti, persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vykdomas, o tarnybinės nuobaudos skiriamos turint pakankamą teisinį pagrindą ir yra motyvuotos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti.

42. Atsakovas nurodo, jog sudarydamas komisiją galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti nepažeidė VTĮ ir Taisyklių nuostatų, užtikrino komisijos nešališkumą ir nepriklausomumą, nes nebuvo nustatyta nušalinimo pagrindų, o komisijos narių nesiejo tiesioginiai pavaldumo ryšiai. Atsakovas nurodo, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių komisijos narių šališkumą, tik pareiškėjo įsitikinimas, subjektyvi nuomonė dėl nurodytų komisijos narių galimo šališkumo.

43. Atsakovas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo pažymi, jog Agentūros direktorius pareiškėjui skyrė lengvesnę tarnybinę nuobaudą nei komisijos motyvuotoje išvadoje buvo teiktas pasiūlymas, ją skiriant nebuvo pažeistos tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros, todėl Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti teisinių ir faktinių pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija


IV.

44. Nagrinėjamo ginčo dalykas Agentūros direktoriaus Įsakymas ir šiuo Įsakymu pareiškėjui paskirtos tarnybines nuobaudos – griežto papeikimo teisėtumas bei pagrįstumas.

45. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta pagrįstai ir yra proporcinga padarytam nusižengimui, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

46. Atsakovas prašo palikti galioti skundžiamą sprendimą bei pateikė prašymą prie bylos pridėti papildomus įrodymus, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme.

47. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

48. Pažymėtina ir tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

49. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų dėl ko turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos, o atsižvelgiant į šios nutarties 48 punkte išdėstytas nuostatas, atmeta nutarties 46 punkte įvardytą prašymą (dėl dokumentų pridėjimo prie bylos).

50. Apeliaciniame skunde, visų pirma, yra neigiama padaryta teisei priešinga veika, suponavusi Įsakymo priėmimą. Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-662/2018).

51. Teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodomus, patvirtinančius (paneigiančius) tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes, tačiau ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, nuosekliai nurodo, jog įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra jų silpnesnioji šalis, ypač dėl socialinių aspektų. Todėl viešojo administravimo subjektas, kartu atliekantis ir darbdavio funkcijas, privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).

52. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atliktu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl pareiškėjo

padarytos teisei priešingos veikos (nutarties 18–20 p.). Nekartoja jau išdėstytos argumentacijos, tik pabrėžia, kad pareiškėjas (apeliantas) iš tikro nesilaikė nurodyto teisinio reguliavimo. Apeliacija į Agentūros darbo reglamento 5 punktą nepagrįsta, kadangi ši nuostata reguliuoja ne Agentūros atstovavimą Seime. Pastarasis aspektas aiškiai apibrėžtas specialia norma Agentūros darbo reglamento 4 punkte, kurio, pagal faktinius bylos duomenis, ginčo situacijoje, nebuvo paisoma. Neturėdamas aiškiai išreikšto Agentūros direktoriaus sutikimo dėl išvykimo, pareiškėjas pastarojo veiksmo turėjo atsisakyti, bet taip nepadarė.

53. Įsakyme yra nurodyta, jog pareiškėjas (apeliantas) buvo Lietuvos Respublikos Seime ne tarnybos reikalais, neturėdamas tiesioginio vadovo Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus sutikimo, todėl šio baigiamojo akto 30 punkte nurodyta apeliacija pripažintina nepagrįsta taip pat.

54. Darytina išvada, kad surinkti administracinėje byloje įrodymai buvo pakankamas pagrindas drausminei atsakomybei atsirasti (ABTĮ 56 str.).

55. Teisėjų kolegija taip pat sutinka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįžvelgė pareiškėjo persekiojimo bei Komisijos šališkumo. Apeliaciniame skunde dėl šių aplinkybių nėra visiškai jokio konkretumo. Apsiribojama bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais, neleidžiančiais apeliacinės instancijos teismui užimti kitokios pozicijos nei Vilniaus apygardos administracinis teismas išdėstė skundžiamame sprendime.

56. Apeliaciniame skunde keliamas ir nuobaudos proporcingumo klausimas, kuris pirmosios instancijos teismo buvo aptartas, tačiau sprendimas šiuo klausimu priimtas vis dėlto neatsižvelgus į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes.

57. Įsakyme nurodoma, jog tarnybinis nusižengimas formalaus pobūdžio, tai reiškia, kad neigiamų padarinių nustatyta nebuvo. Teismų praktika leidžia teigti, jog dėl tarnybinių nusižengimų gali kilti įvairaus pobūdžio neigiamos pasekmės, pvz., sukeliamas neigiamas poveikis bendram įstaigos darbui ir valstybės tarnybos reputacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2489/2011); žala valstybės institucijos ir tarnybos prestižui bei geram vardui ir kt. Nagrinėjamu atveju jokių neigiamų pasekmių nebuvo nustatyta, todėl sprendžiant klausimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo atsakovas į tai turėjo atsižvelgti.

58. Įsakyme, skiriant tarnybinę nuobaudą, pažymima, jog R. Š. jau yra paskirtos 5 tarnybinės nuobaudos, tačiau nepatikrinta bei nenurodyta, ar visos iš jų yra įgijusios teisinę galią (pvz., viena iš skirtų tarnybinių nuobaudų buvo panaikinta; žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-474-492/2019), kas taip pat negalėjo būti pagrindu lemiančiu griežtesnės nuobaudos skyrimą.

59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra anksčiau pažymėjęs, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-548-552/2015).

60. Nutarties 57–59 punktuose išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo lemti Įsakymo pakeitimą tarnybinės nuobaudos nustatymo klausimu, apsiribojant už padarytą teisei priešingą veiką pastaba, kaip švelniausia tarnybine nuobauda (VTĮ 29 str. 3 d., redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu), skirtina valstybės tarnautojui, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra taisytinas šioje dalyje.

61. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

62. Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo surašymą. Byloje esanti

2016 m. lapkričio 30 d. atstovavimo sutartis, 2019 m. lapkričio 6 d. PVM sąskaita-faktūra serija VV Nr. 00685, 2019 m. lapkričio 11 d. kvitas Nr. 206846 patvirtina, kad pareiškėjas patyrė realių išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.10 punkte įtvirtinta, jog už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikomas 1,7 koeficientas. Pareiškėjo apeliacinis skundas pateiktas 2017 m. gruodžio 21 d., užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 838,8 Eur (2017 m. II ketvirtis). Maksimali galima suma už apeliacinio skundo parengimą yra 1 425,96 Eur. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1210 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, pareiškėjui priteistina 400 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjui R. Š. už padarytą

tarnybinį nusižengimą paskirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.Priteisti pareiškėjui R. Š. iš atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-1123-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02413-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.1; 15.6; 15.7; 15.8(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. A. ir T. A.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b2c01d500d4911ea9d279ea27696ab7b

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. A. ir T. A. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. A. (toliau – ir pareiškėja) ir pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) (toliau kartu – ir pareiškėjai) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1SS-1596-(8.5.) „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir 2017 m. birželio 14 d. sprendimas); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. SFP-792-(14.49.36.) „Dėl atsisakymo pateikti reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“ (toliau – ir 2017 m. sausio 12 d. sprendimas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių išduoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėja nuosavybės teise valdo statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (kiemo aikštelę, tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis kiemo statiniai yra gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniai), esančius (duomenys neskelbtini), (toliau – ir pastatai) 1995 m. sausio 31 d. dovanojimo sutarties pagrindu Nr. 8-523. Pareiškėjai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdo 600 kv. m ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 2002 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. VB7-1-6316 pagrindu. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), ir garažas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti 1965 m., o kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti 1940 m. Iš pastatų kadastrinių matavimų byloje esančio plano matyti, kad pastatų eksploatacijai suformuotas 1 238 kv. m ploto namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuris yra aptvertas pareiškėjams nuosavybės teise priklausančia tvora ir kuriame yra pareiškėjams priklausantys gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, namų valdos sodas ir kiemas. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 638V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini), senamiesčio seniūnijoje, ribų ir ploto tvirtinimo“, buvo patvirtintos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plotas ir ribos, ir suformuotas 600 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Dėl pareiškėjams nežinomų priežasčių pastatams eksploatuoti minėtu sprendimu buvo suformuotas tik 600 kv. m. ploto žemės sklypas, o ne Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1966 m. balandžio 23 d. parengtame namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane nurodytas 1 238 kv. m ploto žemės sklypas. 2002 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. VB7-1-6316 šis žemės sklypas buvo parduotas pareiškėjams. Garažas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai-tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra už suformuoto 600 kv. m. žemės sklypo ribų. Pareiškėjai 2015 m. kovo 19 d. pateikė prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui performuoti pareiškėjų nuosavybės teise valdomą žemės sklypą su tikslu suformuoti pastatams eksploatuoti 1 238 kv. m ploto žemės sklypą, t. y. tokio dydžio ir ribų žemės sklypą, kaip nurodyta Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1966 m. balandžio 23 d. parengtame namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane, kad į jį patektų visi pareiškėjų nuosavybės teise valdomi statiniai, įskaitant ir garažą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius-tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 22 d. išdavė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. 49SDŽ-821-(14.49.22.), t. y. neprieštaravo ir sutiko, kad būtų rengiamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2016 m. vasario 24 d. išdavė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. A648-99/16(2.14.2.12-MP8). Buvo parengtas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas, suformuojant 1 638 kv. m. ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vėliau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas pastebėjo, kad suformuotas 1 638 kv. m. ploto žemės sklypas neatitinka schemoje M 1:1000 grafiškai suprojektuotų ribų ir Vilniaus miesto savivaldybės

administracijos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A30-229 buvo pakeistas ankstesnis 2016 m. sausio 26 d. įsakymas Nr. A30-229 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ ir vietoj skaičių „apie 1638 kv. m.“ įrašytas skaičius „apie 1238 kv. m“. Po šio įsakymo priėmimo Vilniaus miesto savivaldybės administracija kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu išduoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus, tačiau ginčijamu 2017 m. sausio 12 d. sprendimu atsisakyta juos išduoti. Pareiškėjai, nesutikdami su šiuo sprendimu, su skundu kreipėsi į NŽT, kuri jų skundo ginčijamu 2017 m. birželio 14 d. sprendimu netenkino.

1.2. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1966 m. balandžio 23 d. parengtas naudojamos namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas, kuriame yra pažymėtas 1 238 kv. m ploto pastatams eksploatuoti naudojamas namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini), yra dokumentas, kurio pagrindu gali būti formuojamas (tvirtinami kadastro duomenys) namų valdos žemės sklypas. Šis dokumentas buvo pateiktas kartu su 1992 m. balandžio 15 d. prašymu pirkti iš valstybės 1 238 kv. m. ploto namų žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ta aplinkybė, kad žemės sklypas nebuvo suformuotas tokio dydžio, kaip nurodyta minėtame 1966 m. balandžio 23 d. plane ir nebuvo perleistas pareiškėjų nuosavybėn, nereiškia, kad šis žemės sklypo planas netinkamas. Be to, pati NŽT patvirtino, kad namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų byla buvo parengta ir pateikta Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybai iki 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. patvirtino, kad yra išpildyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte įtvirtinta sąlyga, kad namų valdų žemės sklypai formuojami pagal žemės sklypų planus, parengtus žemės sklypų planų, esančių gyvenamojo namo kadastro duomenų byloje, pagrindu, jeigu namų valdos žemės sklypo kadastro duomenų byla parengta ir pateikta apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teritoriniam žemėtvarkos skyriui iki 2009 m. gruodžio 31 d.

1.3. Nepagrįstas NŽT argumentas, kad aplinkybė, jog pareiškėja 2002 m. balandžio 10 d. pateikė prašymą parduoti suformuotą žemės sklypą, įrodo, kad pareiškėja siekė nupirkti iš valstybės būtent 600 kv. m ploto naudojamą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

1.4. Nuo pat žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo pradžios dalis statinių pateko už šio žemės sklypo ribų (garažas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai-tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t.y nuo pat pradžių Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 638V suformuoto 600 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos ir plotas neatitiko nei Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1966 m. balandžio 23 d. parengtame naudojamos namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane nustatyto dydžio ir ribų, nei faktinės padėties. Taigi žemės sklypo suformavimas nuo pat jo pradžios buvo ydingas, todėl NŽT argumentas, kad nėra teisinio pagrindo performuoti minėtą namų valdos žemės sklypą, yra nepagrįstas.

1.5. NŽT pozicija dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo su tikslu pakeisti klaidingai suformuoto žemės sklypo ribas yra nenuosekli ir prieštarauja paties atsakovo priimtiems sprendimams, kadangi NŽT analogišku atveju yra pasisakiusi, kad pastatų savininkų bendru sutarimu gali būti inicijuojamas projekto rengimas su tikslu suformuoti naują valstybinės žemės sklypą (statiniams eksploatuoti) ir sujungti bendras ribas turinčius tos pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypus į vieną. Šiuo atveju NŽT nepagrįstai laikosi pozicijos, kad žemės sklypas yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl nėra pagrindo performuoti žemės sklypo ribas.

1.6. Nepagrįsta NŽT pozicija, kad tik tuo atveju, jei namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčytos, būtų galima spręsti klausimą dėl galimybės performuoti minėtą namų valdos žemės sklypą. Pareiškėjai siekia, kad jų nuosavybės teise valdomų pastatų eksploatavimui būtų suformuotas tokio dydžio namų valdos žemės sklypas, koks jis visada (nuo 1940 m.) buvo naudojamas, t. y. tokio dydžio ir ribų, kaip nustatyta Vilniaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuro 1966 m. balandžio 23 d. parengtame naudojamos namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane, ir kad į žemės sklypo ribas patektų visi pareiškėjų nuosavybės teise valdomi pastatai. Taigi pareiškėjai siekia pakeisti Nekilnojamojo turto kadastre įrašytus žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis ir žemės sklypo ribas.

1.7. Siekiant užtikrinti tinkamą pastatų eksploatavimą, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) turi būti suformuotas tokio dydžio, kokio yra naudojamas, t. y. tokio dydžio, kaip nurodyta Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1966 m. balandžio 23 d. parengtame naudojamos namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane – 1

238 kv. m ploto dydžio.2. Atsakovai NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai atsiliepime nurodė, kad:2.1. Su pareiškėja 2002 m. lapkričio 26 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo– pardavimo sutartis. Minėta

sutartis sudaryta vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų pagrindu, kurie reglamentavo žemės sklypų įsigijimą nuosavybės teise. Su pareiškėja sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, prie sutarties buvo pridėtas žemės sklypo planas, todėl negalima sutikti, kad jai nebuvo aiškios jos žemės sklypo ribos, arba aplinkybė, kokie pastatai patenka į jos perkamą žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė 2002 m. liepos 9 d. įsakymą Nr. 2675-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo Vilniaus mieste pardavimo pil. L. A.“ parduoti pareiškėjai 600 kv. m ploto žemės sklypą. Pareiškėjams šiuo metu nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

2.2. Pagal namų valdos techninės apskaitos kortelėje nurodytus duomenis Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 638V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) senamiesčio seniūnijoje, ribų ir ploto tvirtinimo“ patvirtino prie nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) naudojamo žemės sklypo ribas ir plotą. Šis sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas. Tik tuo atveju jeigu žemės sklypo ribos įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčytos, būtų galima spręsti klausimą dėl galimybės performuoti minėtą namų valdos Žemės sklypą. Siekiant pertvarkyti jau suformuotą ir įregistruotą Nekilnojamojo turto registre žemės sklypą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.4 punktas, kuriame nustatyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nagrinėjamu atveju netaikytinas.

2.3. Pareiškėjų nurodoma kitais atvejais taikoma NŽT praktika nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.2.4. Kadangi administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, turi būti grindžiami įstatymais,

todėl NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT pagrįstai konstatavo, kad namų valdos žemės sklypas Vilniaus mieste 2002 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi parduotas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių naudojamų namų valdos žemės sklypų pardavimą, ir nėra teisinio pagrindo performuoti minėtą namų valdos žemės sklypą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu konkrečios pozicijos dėl pareiškėjų skundo neišreiškė. Atsiliepime nurodė su žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo procesu susijusias aplinkybes.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. sausio 12 d. sprendimo ir NŽT 2017 m. birželio 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT Vilniaus miesto skyrių atlikti veiksmus.

6. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 2.4 punkte nustatyta, jog žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 2 punkte ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Teismas pabrėžė, kad minėtose normose nustatyta galimybė projektu formuoti naujus (naudojamus) žemės sklypus teritorijose, kuriose žemės sklypai nesuformuoti, o šiuo atveju 600 kv. m namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas ir 2002 m. lapkričio 26 d. parduotas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių naudojamų namų valdos žemės sklypų pardavimą. Suformuoto žemės sklypo duomenys yra įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą.

8. Teismas pripažino, kad Taisyklių 2.4 punktas šio ginčo santykiams netaikytinas, nes šiame teisės akte nustatyta galimybė projektu formuoti naujus (naudojamus) žemės sklypus teritorijose, kuriose žemės sklypai nesuformuoti, o pareiškėjai siekia pertvarkyti (pakeisti esamo žemės sklypo ribas ir plotą) jau suformuotą ir įregistruotą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre.

III.

9. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Teismas priėmė skundžiamą sprendimą tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių ir tinkamai nemotyvavęs sprendimo (neįvertinęs visų pareiškėjų skunde nurodytų argumentų). Todėl teismo sprendimas yra neteisėtas.

9.2. Įgyvendinant Taisyklių 2.4 punktą žemės sklypai statiniams eksploatuoti gali būti formuojami ir pakeičiant jau suformuotų žemės sklypų ribas, t. y. vykdant žemės sklypų performavimą.

9.3. NŽT šiuo atveju pati nukrypo nuo savo pačios formuojamos praktikos formuojant (performuojant) žemės sklypus, skirtus esamų pastatų eksploatavimui. Pareiškėjų žiniomis, NŽT jau yra nagrinėjusi kitų asmenų skundus dėl panašiomis aplinkybėmis inicijuoto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, kai žemės sklypas esamų statinių eksploatavimui nuo pat suformavimo pradžios buvo suformuotas klaidingai. NŽT yra išaiškinusi, kad analogišku atveju gali būti inicijuojamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas bei formuojamas žemės sklypas. NŽT, nuosekliai laikydamasi savo pozicijos, turėjo įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių išduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo rengimo reikalavimus su tikslu suformuoti reikiamo dydžio ir ribų žemės sklypą jame esančių pastatų eksploatavimui, sujungiant bendras ribas turinčius tos pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypus į vieną.

9.4. NŽT nepagrįstai nurodė, kad namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) parduotas laikantis galiojančių teisės aktų, todėl nėra teisinio pagrindo performuoti minėtą namų valdos žemės sklypą. Nesuprantama, kodėl esamos žemės sklypo ribos būtinai turi būti nuginčytos. Tiek atsakovai, tiek Vilniaus miesto savivaldybė pripažįsta, kad 1 238 kv. m ploto namų valdos sklypo suformavimas šiuo atveju yra galimas, o pareiškėjai sutinka, kad tai būtų atlikta administracinės procedūros tvarka (nesiginčijant teisme).

9.5. Nuo pat pradžių suformuoto 600 kv. m ploto žemės sklypo ribos ir plotas neatitiko nei Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1966 m. balandžio 23 d. parengtame naudojamos namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane nustatyto dydžio ir ribų, nei faktinės padėties, kadangi nuo pat žemės sklypo suformavimo pradžios dalis pareiškėjų statinių pateko už šio žemės sklypo ribų. Tai patvirtina, kad žemės sklypo suformavimas nuo pat jo pradžios buvo ydingas. Todėl teismo argumentas, kad nėra teisinio pagrindo performuoti minėtą namų valdos žemės sklypą, yra nepagrįstas.

10. Atsakovai NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsakovai iš esmės nurodo tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuodugniai ir objektyviai įvertino visas byloje reikšmingas aplinkybes, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. SFP-792-(14.49.36.) „Dėl atsisakymo pateikti reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 1SS-1596-(8.5.) „Dėl Jūsų skundo“, kuriuo minėtas NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. sausio 12 d. sprendimas pripažintas pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus – įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių išduoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjų skundą, konstatavęs, kad minėti ginčijami atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjai, nesutikdami su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą,

kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.14. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (pareiškėjų procesinius dokumentus), konstatuoja, kad pareiškėjai

nagrinėjamu atveju siekia jų nuosavybės teise valdomą 600 kv. m žemės sklypą pertvarkyti praplečiant jo ribas, t. y. jį sujungiant su šalia esančia valstybine žeme (prieš tai iš jos suformavus žemės sklypą), ant kurios stovi jiems priklausantys statiniai, taip suformuojant vieną jiems priklausantį 1 238 kv. m žemės sklypą. Vis dėlto NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. sausio 12 d. sprendimu nepritarė tokiam žemės sklypo pertvarkymo (formavimo) projektui ir atsisakė išduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto reikalavimus.

15. NŽT Vilniaus miesto skyrius minėtą 2017 m. sausio 12 d. sprendimą pagrindė tuo, kad pareiškėja 2002 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P01/2002-26202 įsigijo tik Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 638V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) senamiesčio seniūnijoje, ribų ir ploto tvirtinimo“ patvirtintą 600 kv. m žemės sklypą; būtent minėtas 600 kv. m žemės sklypas, nuosavybės teise priklausantis pareiškėjams, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Šių išdėstytų aplinkybių pareiškėjai neginčija, dėl to šios aplinkybės laikytinos pagrįstomis. NŽT 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, kuriuo minėtas NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. sausio 12 d. sprendimas pripažintas pagrįstu, iš esmės motyvavo remdamasi tomis pačiomis aplinkybėmis.

16. Nors pareiškėjai nurodo, kad nuo pat pradžių suformuoto 600 kv. m ploto žemės sklypo ribos ir plotas neatitiko nei Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1966 m. balandžio 23 d. parengtame naudojamos namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane nustatyto dydžio ir ribų, nei faktinės padėties, kadangi nuo pat žemės sklypo suformavimo pradžios dalis jų statinių pateko už šio žemės sklypo ribų, tačiau šie argumentai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso tik 600 kv. m žemės sklypas, kadangi byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad pareiškėjai turi įgiję nuosavybės teises į didesnį nei 600 kv. m žemės sklypą (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. 638V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) senamiesčio seniūnijoje, ribų ir ploto tvirtinimo“ ir 2002 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P01/2002-26202 nėra nuginčyti ar pakeisti).

17. Nagrinėjamai bylai yra reikšminga Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad žemės sklypai sujungiami, padalijami, atidalijami ar atliekamas jų perdalijimas sudarant notariškai tvirtinamą sutartį, išskyrus atvejus, kai pertvarkomas vienam asmeniui priklausantis žemės sklypas (sklypai), laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų reikalavimų ir apribojimų. Pagal Civilinio kodekso 1.109 straipsnį žemės sklypas yra civilinių teisių objektas, o nuosavybės teisė yra viena iš civilinių teisių (Civilinio kodekso 4.37, 4.38 str.).

18. Aiškinant minėtą Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalies nuostatą šios bylos kontekste, nustačius šios nutarties 15 ir 16 punktuose nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pagrindas pertvarkyti pareiškėjų 600 kv. m žemės sklypą jų pageidaujamu būdu (600 kv. m žemės sklypą sujungiant su šalia esančia valstybine žeme (prieš tai iš jos suformavus žemės sklypą), ant kurios stovi jiems priklausantys statiniai, taip suformuojant vieną jiems priklausantį 1 238 kv. m žemės sklypą) būtų tik sudarius civilinio pobūdžio sutartį dėl valstybinės žemės, kurią pareiškėjai pageidauja sujungti su jų nuosavybės teise valdomu 600 kv. m žemės sklypu, perleidimo jiems nuosavybės teise. Tik tokiu atveju galėtų būtų suformuotas naujas žemės sklypas kaip pareiškėjų nuosavybės teisių objektas Civilinio kodekso 1.109 straipsnio prasme.

19. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ginčijamame NŽT 2017 m. birželio 14 d. sprendime ir skundžiamame teismo sprendime nurodytais argumentais dėl Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2.4 p.) netaikymo nagrinėjamu atveju (žr. šios nutarties 6–8 p.), kadangi jų nuosavybės teise valdomas 600 kv. m žemės sklypas jau yra suformuotas, o aplinkybė, kad ant šalia esančios valstybinės žemės stovi jiems priklausantys statiniai, savaime nesuteikia pagrindo šią valstybinę žemę sujungti su minėtų jų nuosavybės teise valdomu žemės sklypu.

20. Įvertinusi nustatytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neįrodė, jog nagrinėjamas atvejis (pareiškėjų siekimas jų nuosavybės teise valdomą 600 kv. m žemės sklypą pertvarkyti praplečiant jo ribas, t. y. jį sujungiant su šalia esančia valstybine žeme (prieš tai iš jos suformavus žemės sklypą), ant kurios stovi jiems priklausantys statiniai, taip suformuojant vieną jiems priklausantį 1 238 kv. m žemės sklypą) atitinka bent vieną iš Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje (Taisyklių 2.1–2.7 p.) numatytų atvejų, kuriems esant yra pagrindas rengti žemės sklypo formavimo ir

pertvarkymo projektą.21. Taigi nustačius, kad nagrinėjamas atvejis nepatenka į Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių ir 2.1–2.7

punktuose numatytų atvejų sąrašą, kuomet atsiranda pagrindas rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, konstatuotina, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. sausio 12 d. sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti reikalavimus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, o NŽT 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pagrįstai minėtą NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą pripažino pagrįstu.

22. Teisėjų kolegija pažymi, byloje nėra jokių duomenų, kad NŽT (NŽT Vilniaus miesto skyrius) būtų išdavusi reikalavimus kitų asmenų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui, kuris yra analogiškas šioje byloje aptartam pareiškėjų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui, t. y., kuriame būtų numatyta valstybinės žemės sklypą sujungti su kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, taip suformuojant vieną žemės sklypą. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovai šiuo atveju pareiškėjų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą vertino kitaip nei analogiškais atvejais kitų asmenų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 22 d. buvo išdavęs reikalavimus Nr. 49SDŽ-821-(14.49.22.) pareiškėjų žemė sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui (1 638 kv. m žemės sklypui suformuoti) rengti, kurie NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. sausio 12 d. sprendimu buvo pripažinti netekusiais galios (dėl šios sprendimo dalies ginčas šioje byloje nekilo), nereiškia pareiškėjų teisėtų lūkesčių paneigimo neišdavus reikalavimų 1 238 kv. m žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, kadangi teisėtų lūkesčių principas saugo tik teises, įgyjamas pagal teisės aktų reikalavimus, o, kaip jau išaiškinta šioje nutartyje, minėtas žemės sklypo formavimo (pertvarkymo) projektas nėra galimas, nes neatitinka minėtų imperatyvių teisės aktų normų (pvz., Žemės įstatymo 30 str. 3 d., 40 str. 1 d.).

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai jas įvertinęs, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti remiantis pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Skundžiamas teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, o papildomi argumentai, pagrindžiantys ginčijamų atsakovų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, išdėstyti ir šioje nutartyje. Taigi pareiškėjų skundas panaikinti ginčijamus atsakovų sprendimus ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių išduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus atmestas pagrįstai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų L. A. ir T. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. A-5674-525/2019Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00261-2019-7Procesinio sprendimo kategorija: 8.5

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a965cdf00c8011ea9d279ea27696ab7b

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant užsieniečiui A. K., jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei Svetlanai Semėnienei,vertėjai Zinaidai Sakalauskienei,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal užsieniečio A. K.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl užsieniečio A. K. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – Užsieniečių registracijos centras) teikimu prašė teismo sulaikyti asmenį, prisistačiusį asmeniu be pilietybės, A. K. Užsieniečių registracijos centre iki 2020 m. sausio 11 d.

2. Užsieniečių registracijos centras paaiškino, kad 2019 m. spalio 10 d. apie 18.05 val. VSAT Varėnos pasienio rinktinės pareigūnai kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai dokumentų patikrinimui sulaikė iš Lietuvos Respublikos Lenkijos Respublikos link pėsčiomis einantį asmenį. Sulaikytas asmuo pareigūnams nurodė, kad dokumentų neturi, yra asmuo be pilietybės. Apžiūros metu pas sulaikytą asmenį buvo surasta leidimo gyventi Uzbekistano Respublikoje, išduoto A. K. vardu, kopija su sulaikyto asmens nuotrauka. Sulaikytas asmuo taip pat paaiškino, kad jis atvyko iš Estijos Respublikos ir vyksta į Ispaniją. Užsienietis 2019 m. spalio 10 d. buvo sulaikytas 48 val. Iš Latvijos Respublikos kontaktinio punkto buvo gauta informacija, kad A. K. buvo pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Estijos Respublikoje, tačiau suteikti prieglobstį buvo atsisakyta, buvo priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Estijos Respublikos. Yra duomenų, kad užsienietis šį sprendimą buvo apskundęs teismui, bet daugiau informacijos nėra. Duomenų, jog šiam užsieniečiui Lietuvos Respublikoje būtų išduoti dokumentai, vizos, nėra, jis nėra įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Įliejus užsieniečio pirštų antspaudus į EURODAC duomenų bazę, gautas pranešimas, kad nuo 2015 m. iki 2017 m. jis yra prašęs prieglobsčio Vokietijoje, Danijoje ir Estijoje. Užsieniečių registracijos centras kreipsis į Migracijos departamentą dėl šalies, atsakingos už užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo, nustatymo. Kadangi užsienietis yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje, Užsieniečių registracijos centras prašė sulaikyti asmenį prisistačiusi asmeniu be pilietybės A. K. Užsieniečių registracijos centre iki 2020 m. sausio 11 d.

3. Užsienietis paaiškino, kad jis nenori būti sulaikytas. Jis yra asmuo be pilietybės, turėjo leidimą gyventi Uzbekistano Respublikoje, bet pasibaigus terminui jam leidimas gyventi nebuvo pratęstas ir jam buvo uždrausta išvykti iš šalies. Jis

pabėgo į Rusijos Federaciją, kur prašė prieglobsčio, bet prašymas buvo atmestas. Jis atvyko į Estijos Respubliką, kur prašė prieglobsčio. Jis buvo sulaikytas pusantrų metų, bet prieglobsčio prašymas buvo atmestas. Jis turi sugyventinę Ispanijoje, todėl vyko pas ją. Jis negali būti grąžintas nei į Uzbekijos Respubliką, nei į Estijos Respubliką, nes šios šalys jam yra nesaugios. Būdamas sulaikytas jis kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo Lietuvos Respublikoje. Jis turi sveikatos problemų, jam reikia judėti, yra psichologiškai sutrikęs, pusantrų metų nematė sugyventinės, todėl prašė jo nesulaikyti.

4. Užsieniečio atstovė prašė teikimo netenkinti. Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, turi sveikatos problemų, prašė skirti užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę.

II.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. spalio 11 d. sprendimu Užsieniečių registracijos centro prašymą tenkino iš dalies ir sulaikė užsienietį A. K. Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. gruodžio 10 d.

6. Teismas nustatė, kad 2019 m. spalio 10 d. apie 18.05 val. VSAT Varėnos pasienio rinktinės pareigūnai kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai dokumentų patikrinimui sulaikė iš Lietuvos Respublikos Lenkijos Respublikos link pėsčiomis einantį asmenį. Sulaikytas asmuo pareigūnams nurodė, kad dokumentų neturi, yra asmuo be pilietybės. Apžiūros metu pas sulaikytą asmenį buvo surasta leidimo gyventi Uzbekistano Respublikoje, išduoto A. K. vardu, kopija su sulaikyto asmens nuotrauka. Sulaikytas asmuo paaiškino, kad jis atvyko iš Estijos Respublikos ir vyksta į Ispaniją. Užsienietis 2019 m. spalio 10 d. buvo sulaikytas 48 val. Būdamas sulaikytas užsienietis pateikė prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo, todėl teismas laikė, jog jis yra prieglobsčio prašytojas

7. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalį, 113 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Teismas pažymėjo, kad užsieniečio elgesys leidžia daryti prielaidą, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir pateikdamas prieglobsčio prašymą siekia sutrukdyti priimti bei įvykdyti sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį. Užsienietis nurodė, kad jis buvo pateikęs prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo Estijos Respublikoje ir jo prašymas nebuvo patenkintas. Užsienietis iš Estijos Respublikos vyko į Ispaniją, kur jo teigimu gyvena jo sugyventinė. Užsienietis vyko per Latvijos Respubliką, bet prieglobsčio Latvijos Respublikoje neprašė. Per Lietuvos Respubliką bandė išvykti į Lenkijos Respubliką. Tik būdamas sulaikytas Lietuvos Respublikoje jis paprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

8. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis (pats užsienietis nurodė, jog Ispanijoje gyvena jo sugyventinė ir jo tikslas buvo Ispanija), taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Nors užsienietis teismo posėdyje paaiškino, kad turi sveikatos problemų, tokių įrodymų teismui nebuvo pateikta. Nustatant sulaikymo terminą atsižvelgiama į tai, kad turi būti sprendžiamas klausimas dėl valstybės, atsakingos už užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo, nustatymo, ir siekdamas paspartinti šio klausimo nagrinėjimą teismas nustatė trumpesnį sulaikymo terminą.

III.

9. Užsienietis A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. spalio 11 d. sprendimą ir pritaikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – užsienietį apgyvendinti Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

10. Apelianto vertinimu, VSAT, prašydamas skirti sulaikymo terminą, nepagrindžia, kodėl informacija dėl motyvų, kuriais grindžiamas prašymas suteikti prieglobstį, negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius. Taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Šiuo atveju teismo sprendime nėra nurodyta nė viena iš Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6-10 punktuose įtvirtintų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie užsieniečio siekį išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

11. Užsienietis nurodo, kad aplinkybė, jog užsienietis tik sulaikytas pateikė prieglobsčio prašymą, per se nereiškia, kad jį pateikė tik siekdamas sutrukdyti Migracijos departamentui priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo, ir kad gali pasislėpti vengdamas grąžinimo ar išsiuntimo. Pritaikius alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT

netaikant judėjimo laisvės apribojimo, užsienietis turėtų galimybę susisiekti su savo sugyventine Ispanijoje (naudojantis internetu), bei kompetentingoms institucijoms pateikti papildomus įrodymus, padėsiančius nustatyti jo teisinę padėtį (galimai gautų galutinį sprendimą, priimtą Estijoje ir pateiktų informaciją apie bylos eigą Šveicarijoje), taip pat būtų pasiektas sulaikymo tikslas, t. y., užtikrinama, kad užsienietis net neturėtų ketinimų be leidimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Kitų priežasčių, dėl kurių tikimybė, jog užsienietis pasislėps ar bandys pasislėpti, galėtų būti pripažinta pakankamai didele jo judėjimo laisvės apribojimui pateisinti, Užsieniečių registracijos centras nepateikė.

12. Iš bylos duomenų matyti, jog užsienietis nevengia bendradarbiauti su institucijomis nustatant jo teisinę padėtį, nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl turėtų būti taikoma Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta prieglobsčio prašytojams taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas VSAT netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

13. VSAT Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.14. Užsieniečių registracijos centras paaiškino, kad užsienietis Estijos Respublikoje pateikė prieglobsčio prašymą ir jo

prašymas buvo netenkintas. Prieglobsčio sprendimui neįsiteisėjus, užsienietis nusprendė išvykti į Ispaniją. Užsienietis dar būdamas prieglobsčio prašytoju Estijos Respublikoje, atkeliavo į Lietuvos Respubliką, kur, būdamas sulaikytas, pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas 2019 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 15PR-312 „Nenagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės, nustatyti, kad Europos Sąjungos valstybė atsakinga už prašymo nagrinėjimą“.

15. Užsieniečių registracijos centras teigia, kad pagal Estijos teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo 5 pastraipą Estijos kompetentingos institucijos 2016 m. gegužės 5 d. dėl užsieniečio priėmė sprendimą dėl jo grąžinimo / išsiuntimo į kilmės šalį su draudimu atvykti 5 metus. Be to, pagal EURODAC duomenis užsienietis, nesulaukęs sprendimo dėl prieglobsčio Estijoje, 2017 m. rugpjūčio 11 d. atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką, kur pasiprašė prieglobsčio, tačiau vengdamas grąžinimo pagal Dublino III Reglamentą pabėgo ir 2017 m. gruodžio 4 d. paprašė prieglobsčio Danijos Karalystėje, iš kur pasišalino. Toks užsieniečio elgesys rodo, kad jis nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. spalio 10 d. nevaržomas keliauja po Europos Sąjungos šalis ir nebūdamas sulaikytas, nesulaukdamas grąžinimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos, Danijos Karalystės į Estijos Respubliką, pasišalina. Užsieniečio elgesys taip pat rodo, kad jis nebendradarbiauja su Vokietijos Federacinės Respublikos, Danijos Karalystės ir Estijos Respublikos institucijų pareigūnais.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl užsieniečiui pritaikyto sulaikymo pagrįstumo ir teisėtumo.17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 2 punktu, tenkino iš dalies

Užsieniečių registracijos centro prašymą ir sulaikė užsienietį Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. gruodžio 10 d.18. Užsienietis su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad

aplinkybė, jog užsienietis tik sulaikytas pateikė prieglobsčio prašymą, per se nereiškia, kad jį pateikė tik siekdamas sutrukdyti Migracijos departamentui priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo, ir kad gali pasislėpti vengdamas grąžinimo ar išsiuntimo. Užsieniečio teigimu, teismo sprendime nėra nurodyta nė viena iš Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6-10 punktuose įtvirtintų aplinkybių.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

20. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo). To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

21. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad užsienietis buvo pateikęs prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo Estijos Respublikoje ir jo prašymas nebuvo tenkintas. Užsienietis iš Estijos Respublikos vyko į Ispaniją, kur, jo teigimu, gyvena jo sugyventinė. Užsienietis per Lietuvos Respubliką bandė išvykti į Lenkijos Respubliką. Pagal EURODAC duomenis užsienietis 2015 m. spalio 8 d. – 2017 m. gruodžio 4 d. laikotarpiu jau buvo atvykęs į Estijos Respubliką, Vokietijos Federacinę Respubliką ir Danijos Karalystę, kuriose buvo pateikęs prašymus dėl prieglobsčio suteikimo. Užsienietis, nesulaukęs galutinių sprendimų dėl prieglobsčio suteikimo, iš šių valstybių pabėgo. Pažymėtina, kad nurodytų aplinkybių užsienietis neginčija. Nors užsienietis teigia, jog jis bendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais, tačiau šie jo teiginiai yra deklaratyvūs, abstraktūs, nedetalizuoti, todėl priešingos išvados nesuponuoja. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad yra didelė tikimybė, jog, netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis gali bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių įstatymus.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visetą ir esant Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 2 punkte numatytiems sulaikymo pagrindams, konstatuoja, kad alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra tikslingas.

23. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, buvusias ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sulaikyti užsienietį iki 2019 m. gruodžio 10 d. šiuo konkrečiu atveju yra pagrįstas, kadangi nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad jis gali išvykti į kitas Europos Sąjungos šalis, siekdamas išvengti galimo grąžinimo į Estijos Respubliką, todėl užsieniečio sulaikymas, kol bus galutinai užbaigtos procedūros dėl jo teisinio statuso nustatymo, yra objektyviai reikalingas ir tai yra proporcinga priemonė pagal byloje nustatytas aplinkybes dėl sulaikymo pagrindų.

24. Teismo posėdyje apeliantas pareiškė prašymus išduoti jam kelionės dokumentus, kad laisvai galėtų išvykti iš šalies, inicijuoti tarptautinį baudžiamąjį persekiojimą Estijos pareigūnams, kurie ketina jį išsiųsti į nesaugią kilmės šalį, išsiaiškinti dėl jo prašymo, pateikto Šveicarijoje dėl humanitarinės vizos išdavimo, inicijuoti tarptautinį tribunolą dėl krikščionių persekiojimo.

25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

26. Nagrinėjamoje byloje nėra gauta duomenų, jog pareiškėjas anksčiau paminėtus prašymus būtų reiškęs pirmosios instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismas šiuos prašymus būtų nagrinėjęs, todėl konstatuotina, kad tai yra nauji pareiškėjo reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, todėl ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies pagrindu paliekami nenagrinėti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 117 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Užsieniečio A. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.









Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemės ūkio bendrovei „AUGA Žadžiūnai“, R. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcijos) Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir Inspekcijos Šiaulių skyrius) 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių (po reorganizavimo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, (toliau – ir Inspekcijos Šiaulių departamentas) iš

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=75bcdc000c8011ea9d279ea27696ab7b

naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimą apie savavališką statybą“ (toliau – ir 2014 m. gegužės 26 d. pranešimas).

1.1. Pareiškėjas nurodė, jog skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, kadangi Inspekcijos Šiaulių skyrius pažeidė asmenų skundų nagrinėjimo ir patikrinimo tvarkos procedūras, neatliko išsamaus pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo nagrinėjimo bei patikrinimo, pakartotinai atsisakė tirti šio pranešimo antros dalies 1 ir 2 klausimus. Tokiu būdu Inspekcijos Šiaulių skyrius pažeidė pareiškėjo teisę ir į tinkamą viešąjį administravimą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, nesilaikė Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių bei iš esmės nevykdė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų savo pareigų. Poziciją, kad Inspekcijos Šiaulių skyrius pažeidė asmenų skundų nagrinėjimo ir patikrinimo tvarkos procedūras, argumentavo Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punkte ir VAĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais reikalavimais, nurodydamas, kad 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą buvo paskirtas išnagrinėti Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistas S. B., nors jo 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimai, surašyti nagrinėjant minėtą pranešimą, buvo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu. Minėtą poziciją taip pat grindė Aprašo 36 punktu ir VAĮ 30 straipsnio 1 dalimi, nurodydamas, kad Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnai vadovavosi išimtinai restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ (dabartinis pavadinimas – žemės ūkio bendrovė „AUGA Žadžiūnai“ (toliau – ir ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“) atstovo pozicija. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui taip pat kilo abejonių dėl Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnų objektyvumo ir nešališkumo.

1.2. Pareiškėjo vertinimu Sprendimas yra tik formalaus pobūdžio, surašytas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir netinkamai pritaikius teisės aktų normas. Šią poziciją pareiškėjas grindė tuo, kad atsakovas Bendrovės 2014 m. atliktus savavališkos statybos veiksmus kvalifikavo kaip kapitalinį remontą, palygindamas 2015 m. liepos 23 d. nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą su 2005 m. sausio 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, ir visiškai ignoravo Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu užfiksuotus duomenis bei 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių protokole Nr. 37-16-03 antstolio užfiksuotas aplinkybes. Be to, atsakovas nustatytus priestato išorės matmenų pokyčius neleistinai vertino kaip nežymius ir leistinus. Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punkte nėra nustatyta absoliučiai jokių leidžiamų išorės matmenų pokyčių ir nėra jokių leidžiamų nuokrypių, kurie būtų laikomi neesminiais ir kurie pakeistų statybos rūšį. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31.2 papunkčiu, kadangi šis reglamentas pagal STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 2 priedą nėra normatyvinis dokumentas, reglamentuojantis statinio statybos rūšis. O ir pagal STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31.2 papunktį jame nurodyti nuokrypiai yra matuojami nuo statinio projekto sprendinių, kurių atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, iš bendrovės neišsireikalavo. Skundžiamas Sprendimas taip pat prieštarauja Inspekcijos 2016 m. gegužės 19 d. pateiktam išaiškinimui, todėl yra neteisėtas iš esmės pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 punktą.

1.3. Pareiškėjo įsitikinimu, 2014 m. Bendrovės atlikti statybos veiksmai turėtų būti vertinami kaip rekonstrukcija, kuri be žemės sklypo savininko sutikimo laikoma savavališka statyba, kadangi dėl šių statybos darbų priestatas paaukštėjo bei pailgėjo, padidėjo jo tūris, buvo keičiamos ne tik jau esamos konstrukcijos, bet ir įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, ką patvirtina 2015 m. liepos 23 d. nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla, Inspekcijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime konstatuotos aplinkybės, taip pat pareiškėjo į bylą pateiktos fotonuotraukos. Dėl atsakovo Sprendimo argumento, kad antrasis medinis pastatėlis prie kombainų garažo yra pašalintas, pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė pašalino tik medines pastatėlio konstrukcijas, o pamatai ir degalų kolonėlė nebuvo pašalinti. Po 2014 m. Bendrovės atliktų statybos veiksmų, kombainų garažo priestato paskirtis buvo pakeista iš paprastos sandėliavimo į degalinės su išdavimu (kolonėlės). Pareiškėjo nuomone, net ir tuo atveju, jeigu Bendrovės atlikti statybos darbai būtų laikomi kapitaliniu remontu, vis tiek būtų privalomas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas bei žemės sklypo savininko sutikimas dėl kapitalinio remonto projekto ir paskirties keitimo projekto, kadangi buvo pakeista ypatingo statinio (patalpos) paskirtis.

1.4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisėtai bei nepagrįstai nutraukė 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo antros dalies 1

ir 2 klausimų nagrinėjimą. Nekilnojamojo turto registre yra nurodyta, kad arkinio garažo – dirbtuvių ir kombainų garažo (toliau – ir ginčo pastatai) kadastro duomenų suformavimo data yra 2005 m. sausio 4 d., todėl pareiškėjas su 2014 m. gegužės 26 d. pranešimu į atsakovą kreipėsi nepraėjus 10 metų nuo šio pastato įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 jau yra konstatavęs, kad 10 metų terminas nėra suėjęs ir Inspekcija neturi teisės daryti priešingos išvados. Atsakovas nesprendė pareiškėjo prašymo suteikti informaciją, ar ginčo pastatams statyti statytojas turėjo parengtus statinio projektus, statybą leidžiančius dokumentus, ar šių statinių statyba užbaigta surašius statybos užbaigimo aktą, ar šiam aktui išduoti buvo sudaryta komisija.

2. Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti.

2.1. Atsiliepime nurodė, kad Inspekcijos Šiaulių skyriaus vyriausiasis specialistas S. B. apie planuojamą patikrinimą vietoje V. P. ir R. P. informavo raštu. Gavęs šį pranešimą, pareiškėjas dar iki planuojamo patikrinimo dienos galėjo kreiptis į Inspekcijos Šiaulių skyriaus vedėją ir, nurodydamas motyvus, prašyti nušalinti S. B. nuo administracinės procedūros, tuo tarpu pagrindo, numatyto VAĮ, nušalinti minėtą pareigūną ar jam nusišalinti, nebuvo. Pažymėjo, kad patikrinime dalyvavo ir Inspekcijos Šiaulių skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vedėjas A. D. Atsakovas negalėjo daryti įtakos statinių savininko sprendimui neįsileisti kitų asmenų, be Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnų, į tikrintinus objektus, nes jokie teisės aktai nesuteikia Inspekcijai kompetencijos privačių statinių savininkus priversti tai padaryti. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodė, kad po 2014 m. atliktų darbų atsirado 14 naujų laikančių konstrukcijų. Nors 2005 m. sausio 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje buvo matyti, kad priestato laikantysis karkasas yra tik dvi kolonos, tačiau konstrukciniu požiūriu tai būtų neįmanoma, nes priestato išorines sienas sudarantys lakštai, kad laikytųsi ir būtų pastato dalimi, turėjo būti prie ko nors pritvirtinti, jokių kitų atramų jiems tvirtinti nėra ir nebuvo, priešingu atveju jie būtų paprasčiausiai nukritę, be to, tik dvi atramos nebūtų galėję išlaikyti ir stogo konstrukcijos (priestato ilgis – 15 metrų). 2016 m. balandžio 21 d. atlikto patikrinimo metu buvo matyti, kad laikančiosios kolonos yra nenaujos. Todėl labiausiai tikėtina, kad tų metų kadastrinių matavimų byloje nebuvo sužymėtos visos buvusios kolonos.

2.2. Pareiškėjo argumentą, jog Sprendime negalėjo būti remiamasi statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31.2 papunkčiu, atsakovas laikė nepagrįstu, ir šią savo poziciją motyvavo aplinkybe, kad priestato darbai atliekant patikrinimus, buvo baigti, taip pat TPSVPĮ 25 straipsnio 8 dalies, Taisyklių 50.3 punkte įtvirtintomis nuostatomis. Pareiškėjo argumentą, jog tam, kad būtų galima taikyti minėto reglamento nuostatas, nuokrypiai turi būti matuojami nuo statinio projekto sprendinių, atsakovas taip pat laikė nepagrįstu, kadangi tokiems priestato darbams, kurie buvo atlikti, nebūtinas statinio projektas ir neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Teigti, kad buvo atliktas kombainų garažo rekonstravimas, nėra pagrindo, nes priestato matmenys prieš remontą ir po jo skiriasi nežymiai (leistinose ribose). Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 1 punkte nurodyta, kad rašytinis pritarimas kapitalinio remonto projektui privalomas atliekant kultūros paveldo statinio kapitalinį remontą. Pareiškėjo teiginys, kad po atliktų statybos veiksmų, priestato paskirtis buvo pakeista iš sandėliavimo į degalinės paskirtį, prieštarauja Nekilnojamojo turto registro duomenims, kuriuose nurodyta, kad pastato – kombainų garažo paskirtis yra garažų. Be to, priestatas yra pagrindinio daikto – kombainų garažo priklausinys, tarnaujantis pagrindiniam daiktui. O nesikeičiant pagrindinio daikto paskirčiai, nesikeičia ir priklausinio paskirtis. Taigi, pareiškėjas ir jo įgaliotas asmuo be jokio pagrindo Bendrovės atliktus darbus įvardijo kaip savavališkus.

2.3. Dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar ginčo statiniai buvo pastatyti teisėtai, atsakovas pažymėjo, kad dar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjui nuo 2008 metų buvo žinoma apie šių pastatų teisinę registraciją, teisinės registracijos duomenys nustatyta tvarka yra nenuginčyti ir teisėti, todėl ginčo statinių statyba negali būti laikoma neteisėta. TPSVPĮ 25 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad ginčo statiniai pastatyti 1990–1991 metais, todėl tirti šių statinių statybos teisėtumo faktą nėra pagrindo.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodė, kad ginčo pastatai buvo pradėti ir baigti statyti 1990 ir 1991 metais, o Žadžiūnų ŽŪB įgyti bendrovėms pasidalijant turtą po kolūkio privatizavimo 1993 m. birželio 1 d. priėmimo – perdavimo aktu už pajus iš Gudelių ŽŪB. Tai reiškia, kad bendrovė faktiškai nėra šių pastatų statytoja ir, 1993 m. birželio 1 d. iš kito juridinio asmens perėmusi baigtos statybos bei faktiškai naudojamą nekilnojamąjį turtą, neturi pareigos turėti šių pastatų statybą leidžiančius dokumentus, nes turi šių pastatų įsigijimo teisėtumą įrodančius dokumentus, kurių pagrindu, vadovaujantis Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8 punktu, buvo atlikta šių pastatų teisinė registracija viešajame registre. Pareiškėjas ginčo pastatų statybos bei registracijos teisėtumo klausimą kelia nepagrįstai, nes administracinėje byloje Nr. I-4017-643/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo skundą dėl minėtų pastatų teisinės registracijos panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, suėjus tokio skundo padavimo senaties terminui, sprendimo pareiškėjas neapskundė.

3.2. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ teigimu, atliekant darbus kombainų garaže, nebuvo keičiamos laikančiosios konstrukcijos ar įrenginėjamos naujos, buvo pakeista stogo danga ir fasadas, t. y. buvo atlikti tik pastato paprastojo remonto darbai, siekiant statinį palaikyti tvarkingą. Dėl pakitusios fasado ir stogo dangos ar pastato apšiltinimo atitinkamai keliais centimetrais pakitus bendram pastato aukščiui ar sienų ilgiui, tai negali būti laikoma rekonstrukcijos darbais. Tik dėl laikančiųjų pastato konstrukcijų perstatymo pakitęs pastato aukštis, ilgis ir plotis bei atsiradusios kokybiškai naujos pastato savybės gali būti laikomos rekonstrukcijos požymiais. Remdamasis statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nurodė, kad pastato paprastajam remontui jokie statybą leidžiantys dokumentai nėra reikalingi. Bendrovės nuomone, pareiškėjas kartu su tikrinančiais pareigūnais lankytis privačioje nuosavybėje be pastato savininko sutikimo negali, o pastato savininko teisę neįsileisti kitų asmenų garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 dalis. Teigė, kad į bylą pateiktas 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių protokolas Nr. 37-16-03 iš esmės yra niekinis, nes jis nesusijęs su skundžiamu Sprendimu, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčijama ne pastato apžiūros procedūra. Be to, pastato matavimai buvo atlikti netiksliai, nekompetentingų asmenų, iš protokolo turinio negalima daryti išvadų, kad buvo atlikta kombainų garažų rekonstrukcija. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ suremontavo kombainų garažo priestatą, pakeisdamas sienų medžiagą (asbestą pakeitė plieniniais lakštais) bei stogo dangą, nuo to pastatas tik šiek tiek tapo aukštesnis, o pagal Inspekcijos atliktus matavimus – tik 11 cm ilgesnis. Tai nežymūs pakitimai leistinų normų ribose. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kaip Bendrovės atlikti darbai pažeidė jo teises. Bendrovės nuomone, pareiškėjas nuolat kelia priešpriešą tarp šalių, bet kokia kaina ir visais įmanomais metodais, įskaitant nuolatinių nepagrįstų skundų teikimą teismams, siekia apsunkinti Bendrovės kasdienę veiklą, siekia, kad Bendrovė pasišalintų iš jam priklausančio žemės sklypo. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad kombainų garažo priestato priestatėlyje veikė degalinė, kad buvo išduodamas kuras. Jokių inžinerinių konstrukcijų tarp kolonėlės ir priestate esančios talpyklos nebuvo įrengta, be to, šiuo metu priestatėlis yra nugriautas, pati kuro kolonėlė iš teritorijos pašalinta. V. P. žemės sklypus įsigijo, kai pastatai jau buvo pastatyti, šių pastatų naudojimui buvo nustatytas servitutas, jo skundas dėl ginčo pastatų teisinės registracijos panaikinimo teismo sprendimu buvo atmestas, todėl nesuprantama, kodėl pareiškėjas vėl kelia klausimą dėl ginčo pastatų statybos teisėtumo.

II.

4. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos

ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:6.1. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registrų centrinio duomenų banko išrašo

duomenys patvirtina, kad V. P. ir R. P. yra (duomenys neskelbtini). esančio 17,20 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – ir Žemės sklypas), bendraturčiai: 217/1720 šio žemės sklypo bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise priklauso V. P. ir R. P., o 1503/1720 žemės sklypo – V. P. Nurodytame žemės sklype stovi pastatas – grūdų sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis V. P. ir R. P., ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis V. P., taip pat ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ nuosavybės teise priklausantys du pastatai – arkinis garažas-dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kombainų garažas

(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Žemės sklypas suformuotas ir įregistruotas registre 1999 m. gegužės 28 d. apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu, žemės sklypui nustatytas žemės servitutas, suteikiantis teisę Gudelių ŽŪB ir Žadžiūnų ŽŪB (dabartinei ŽŪB „Auga Žadžiūnai“) naudotis 4,10 ha ploto žemės plotu po ūkiniais pastatais.

6.2. Pareiškėjas V. P. 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimu apie savavališką statybą“ kreipėsi į Inspekcijos Šiaulių skyrių, nurodė apie RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ 2014 m. gegužės 16, 17, 19 dienomis atliktus kombainų garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priestato (toliau – ir Priestatas) statybos darbus, galimai patenkančius į savavališkos statybos (rekonstrukcijos) sąvoką, prašė ištirti ir nustatyti savavališkos statybos faktą, atlikti savavališkos statybos padarinių šalinimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar ginčo pastatai apskritai yra pastatyti teisėtai, t. y. ar yra statybą leidžiantys dokumentai, projektinė medžiaga, statybos užbaigimo dokumentai. Inspekcijos Šiaulių skyrius pareiškėjo pranešimą išnagrinėjo ir pateikė pareiškėjui 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-9947-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2292-621/2014, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-9947-(19.2) ir įpareigoti Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. spendimą panaikino ir įpareigojo Inspekcijos Šiaulių skyrių pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą išnagrinėti iš naujo. Inspekcijos Šiaulių skyrius išnagrinėjo šį pranešimą iš naujo ir pateikė pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2) „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo vykdymo ir dokumentų kopijų pateikimo“. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-80-289/2016, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2) bei įpareigoti Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Inspekcijos Šiaulių skyrius pareiškėjo pranešimą išnagrinėjo iš naujo ir pateikė pareiškėjui 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Inspekcijos Šiaulių skyriaus Sprendimu, jį ginčija teisme.

7. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis nustatė, kad atsakovo 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu užfiksuoti priestato parametrų matavimo duomenys (Kontrolinio klausimyno priedas) iš esmės atitinka ir pareiškėjo iniciatyva patikrinime dalyvavusios ir jo eigą fiksavusios antstolės R. A. 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 37-16-03 užfiksuotus priestato išorės matmenis, bei 2014 m. birželio 3 d. vykusio patikrinimo metu užfiksuotus duomenis. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 21 d. atsakovo atlikti priestato parametrų matavimai nebuvo tikslūs, todėl rėmėsi matininko M. A. 2015 m. liepos 23 d. atliktų priestato kadastrinių matavimų duomenimis. Palyginęs šiuos duomenis su kadastro ir registro dokumentų bylos (duomenys neskelbtini) 2005 m. sausio 5 užfiksuotais kadastro duomenimis, teismas nustatė, kad kombainų garažo priestatas ties bendra su pagrindiniu (kombainų garažo) pastatu siena po 2014 m. atliktų statybos darbų yra vidutiniškai 0,15 m aukštesnis.

8. Teismas pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas 2017 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-25 patvirtino, jog šiuo metu yra pašalinta ir šalia priestato buvusi kuro kolonėlė, dėl kurios pareiškėjas kėlė ginčą. Teismas nustatęs, kad medinių konstrukcijų pastatėlis buvo pastatytas be pamatų, taip pat nesant duomenų, kad kolonėlė buvo su pamatais, teismas pasisakė, kad jis remiantis byloje surinktais duomenimis, daro išvadą, jog degalų kolonėlė neatitiko visų statiniui būdingų požymių Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme ir negali būti laikoma statiniu. Todėl atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad priestato ilgis padidėjo šiuo metu nugriauto priestatėlio bei jame buvusios kuro kolonėlės sąskaita.

9. Dėl pareiškėjo skunde keltų abejonių dėl 14 naujų laikančiųjų konstrukcijų atsiradimo fakto, kas leistų Bendrovės atliktus statybos darbus vertinti kaip statinio rekonstrukcijos darbus, teismas pasisakė, kad nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga ta aplinkybė, kad Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistai, 2016 m. balandžio 21 d. apžiūrėję kombainų garažo priestatą iš vidaus, naujai įrengtų laikančiųjų konstrukcijų (medinio sienų karkaso ir stogo dangą laikančių gegnių) nenustatė, nors duomenys 2005 m. sausio 5 d. kadastro duomenų byloje Nr. 91/15992 ir 2015 m. liepos 23 d. kadastro

duomenų byloje skiriasi. Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad, 2014 m. atliekant statybos darbus, priestato laikančiosios konstrukcijos buvo keičiamos kitomis laikančiosiomis konstrukcijomis, buvo įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, ar kad buvo pašalinta dalis esančių laikančiųjų konstrukcijų. Atsakovas patvirtino, jog 2016 m. balandžio 21 d. apžiūros metu buvo matyti, jog įrengtos laikančiosios konstrukcijos nebuvo naujos. Naujų laikančiųjų konstrukcijų įrengimas nebuvo užfiksuotas ir pareiškėjo pateiktose fotonuotraukose, kuriose buvo fiksuota darbų eiga, ir iš kurių galima daryti prielaidą, kad šios konstrukcijos buvo tik sutvirtintos ir šiek tiek pakeltos. Iš šių nuotraukų taip pat matyti, kad virš išorinės priestato sienos yra sumontuotas medinis tašas, prie kurio prieš remontą ir po jo buvo tvirtinamos stogo konstrukcijos, sienos sudarytos iš skardos lakštų (iki remonto – asbestcemenčio lakštų), pritvirtintų prie skersinių medinių konstrukcijų, einančių per visą priestato ilgį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad priestato ilgis yra 15 metrų, teismas pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, kad tokios stogo bei sienų konstrukcijos fiziškai nebūtų galėjusios išsilaikyti tik ant dviejų laikančiųjų konstrukcijų, todėl visos 16 laikančiųjų konstrukcijų turėjo būti įrengtos jau 2005 m. kadastrinių duomenų fiksavimo metu. Teismas taip pat pasisakė, kad pareiškėjo pateiktose nuotraukose užfiksuoti duomenys nepatvirtino pareiškėjo teiginių, kad kombainų garažo priestatas buvo išardytas, o vietoj jo buvo pastatytas naujas. Nustatytas priestato ties bendra su pagrindiniu (kombainų garažo) pastatu siena apytikriai 0,15 m aukščio pokytis, remiantis „Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių“, patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 9 d.) 50.3 punktu, pastatų aukščio nukrypimai iki 0,2 m yra laikytini neesminiais pagal statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31 punkto nuostatomis, nesudaro pagrindo Bendrovės atliktus statybos darbus vertinti kaip savavališką statybą. Pareiškėjo skunde nurodyti statybos darbai, kurių metu buvo pakeista priestato fasado danga iš prieš tai buvusio asbestcemenčio lakštų į profiliuotos skardos lakštus, taip pat pakeista stogo danga iš prieš tai buvusio asbestcemenčio į profiliuotos skardos lakštus, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.4 punktu, yra priskiriami prie paprastojo remonto darbų. Remdamasis šiais duomenimis, teismas pripažino, kad Bendrovei 2014 m. atliekant statybos darbus kombainų garažo priestatas buvo pertvarkytas gana ženkliai, tačiau byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo aptariamus statybos darbus vertinti kaip rekonstrukciją. Taigi, atsakovas pagrįstai šiuos statybos darbus kvalifikavo kaip kapitalinį remontą.

10. Kadangi aptariami statybos darbai negali būti priskirti rekonstrukcijai, o vertintini kaip kapitalinis remontas, remiantis Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 punktu bei 6 priedo 10 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, teismas pasisakė, kad kombainų garažų priestato kapitaliniam remontui nei kapitalinio remonto projektas, nei žemės sklypo savininko rašytinis sutikimas (statybą leidžiantis dokumentas) neprivalomi. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad po 2014 m. atliktų aptariamų statybos darbų, kombainų garažo priestato, kuris yra ypatingas statinys, paskirtis buvo pakeista iš sandėliavimo į degalinės su išdavimu (kolonėlės) paskirtį. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 6.1. punkte nustatyta, kad pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis yra naudojama tai paskirčiai. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų teismas nustatė, kad pastato – kombainų garažas ir prie jo esantis priestatas yra vienas pastatas, kombainų garažo pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta garažų. Byloje teismas nenustatė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Bendrovė siekė ar siekia pakeisti šią paskirtį, ketindama pastate-kombainų garaže įrengti degalinę. Priešingai, 2017 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-25 patvirtina, kad 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu ties priestatu užfiksuota degalų kolonėlė yra pašalinta, priestate esanti 26,46 kubinių metrų tūrio talpykla nėra niekaip sujungta su jokiais kitais įrenginiais, todėl dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo konstatuoti, kad 2014 m. atliktų statybos darbų išdavoje buvo keista priestato paskirtis, dėl ko būtų buvęs reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, t. y. atsakovas neturėjo teisinio pagrindo Bendrovės 2014 m. atliktus statybos darbus pripažinti savavališka statyba ir surašyti savavališkos statybos akto, kaip to reikalauja pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, savavališkos statybos fakto nustatymas ir atitinkamų padarinių taikymas tokios statybos vykdytojams yra atsakovo diskrecija. Tai reiškia, kad atsakovas, kaip viešojo

administravimo subjektas, bet kokiu būdu gavęs informaciją apie galbūt savavališką statybą, pagal savo kompetenciją turi patikrinti tokią informaciją, ją įvertinti ir reaguoti į ją Nuostatų bei kitų teisės aktų nustatytu būdu. Tačiau tai nereiškia, kad ABTĮ ir VAĮ taikymo požiūriu atsakovas privalo veikti taip, kaip to prašo besikreipiantis į jį asmuo, t. y. atsakovas nėra saistomas tokių asmenų nurodytais argumentais ir prašymais taikyti kitų asmenų atžvilgiu tam tikras poveikio priemones, o jo apsisprendimas tokių poveikio priemonių netaikyti ABTĮ taikymo prasme negali būti traktuojamas kaip administracinis neveikimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-147-13).

11. Skundžiamu Sprendimu atsakovas informavo pareiškėją, kad pranešime keliamų klausimų dėl arkinio garažo – dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo nagrinėjimas nutraukiamas. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo paskelbimo, be to, įstatymų leidėjas 2016 m. birželio 30 d. papildė TPSVPĮ 25 straipsnį 8 dalimi, kurioje įtvirtino iš esmės analogišką Taisyklių nuostatoms reguliavimą, t. y. nustatė, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2016 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XII-2577, galiojantis nuo 2016 m. liepos 14 d.). Taigi, nurodytieji teisės aktai termino, kuriam suėjus statinių statybos teisėtumas netiriamas, pradžią sieja su statinių statybos darbų atlikimo, o ne su statinių teisinės registracijos data. Teismas iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad arkinio garažo – dirbtuvių statyba baigta (baigtumas 100 proc.) 1991 metais, o kombainų garažo statyba baigta (baigtumas 100 proc.) 1990 metais. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esantis 1993 m. birželio 1 d. Pajaus grąžinimo aktas, kurio pagrindu 2005 metais buvo atlikta ginčo pastatų teisinė registracija bei įregistruota nuosavybės teisė į juos, patvirtina, kad jau 1993 metais Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei, kurios teisų perėmėja yra Bendrovė, buvo perduoti pastatyti ginčo pastatai. Pareiškėjas siekė nuginčyti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2005 m. vasario 21 d. atliktą ginčo pastatų teisinę registraciją, kreipdamasis su skundu į VĮ Registrų centrą, o pastarojo sprendimą ginčydamas teismine tvarka, tačiau pareiškėjo skundai nebuvo patenkinti. Teismas remdamasis šiais išvardintais duomenimis, konstatavo, jog jie neabejotinai patvirtina, kad ginčo pastatai buvo pastatyti 1990–1991 metais, nuo jų statybos darbų atlikimo iki 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo pateikimo buvo praėję daugiau kaip 10 metų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tikrinti šių statinių statybos, įskaitant dokumentų, kurių pagrindu ji buvo atlikta, teisėtumą.

12. Teismas išanalizavęs duomenis apie Inspekcijos Šiaulių skyriaus atlikto pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimo apie savavališką statybą“ nagrinėjimo procedūrą, konstatavo, kad ji buvo atlikta nepažeidžiant TPSVPĮ, VAĮ ir Aprašo reikalavimų. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad Inspekcijos Šiaulių skyrius šiukščiai pažeidė Aprašo 36 punkte ir VAĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareiškėjo teisę dalyvauti patikrinime, tikrinant faktinius duomenis vietoje. Pagal TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktą, Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę netrukdomai patekti į visas statybvietes ir jose statomus, rekonstruojamus, remontuojamus ar griaunamus statinius. Byloje surinkti įrodymai patvirtino tai, kad pareiškėjo atstovai kartu su tikrinančiais pareigūnais į priestato vidų buvo neįleisti tam prieštaraujant bendrovės atstovui. Nagrinėjamo ginčo kontekste, vertindamas pirmiau paminėtą Statybos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad Bendrovė turėjo pareigą užtikrinti netrukdomą patekimą į tikrinamas patalpas tik Inspekcijos pareigūnams, o vadovaujantis TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis, teisė netrukdomai patekti į tikrinamas patalpas taip pat suteikta tik Inspekcijos pareigūnams. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl to, kad Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnai neturėjo teisės ir pareigos reikalauti, kad statinių savininkai (statytojai), šiems prieštaraujant, įsileistų į tikrinamas patalpas pareiškėjo atstovus, kadangi tokia statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos teisė ar pareiga nenumatyta nei pareiškėjo cituojamose Aprašo 36 punkto ir VAĮ 30 straipsnio 1 dalies, Statybos įstatymo 12 straipsnio 10 dalies nuostatose nei kituose pirmiau aptartuose teisės aktuose.

13. Teismo vertinimu pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas pažeidė Aprašo 8 punkte ir VAĮ 25 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus pareigūnui privalomai nusišalinti nuo ūkio subjekto veiklos patikrinimo. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų galima teigti, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo interesų konfliktas ar buvo kitos aplinkybės, nurodytos VAĮ 25 straipsnio 1 dalyje, lėmusios Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialisto S. B. būtinybę nusišalinti nuo pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo pakartotinio tyrimo ir ginčijamo sprendimo

priėmimo. Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu nenurodė išsamių argumentų, kaip būtent šioje situacijoje kilo interesų konfliktas ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių S. B. suinteresuotumą. Nors 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimai, S. B. surašyti nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, buvo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-80-289/2016 kaip neatitinkantys VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, tačiau teismo vertinimu ši aplinkybė negali būti kvalifikuojama kaip S. B. viešųjų ir privačių interesų konfliktas tiek Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, tiek ir VAĮ prasme. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, gavęs S. B. surašytą 2016 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 2D-4799-(19.2) „Dėl planuojamo patikrinimo“, dar iki planuojamo patikrinimo dienos būtų kreiptis į Inspekcijos Šiaulių skyriaus vadovą su prašymu nušalinti S. B. nuo administracinės procedūros, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas konstatavęs, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendė, kad jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Inspekcijos Šiaulių departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimą apie savavališką statybą“, teismas atmetė kaip išvestinį.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Teismas sprendimu nevertino daugelio pareiškėjo pateiktų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, prioritetą skyrė išimtinai tik deklaratyviems Inspekcijos atsiliepime išdėstytiems teiginiams, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesivadovavo teismų suformuota praktika ir netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, kas visa tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

15.2. Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo argumentus, išdėstytus posėdžių metu bei baigiamojoje kalboje, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-17 „Dėl Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo aktų (kontrolinių klausimynų) rekvizitų patvirtinimo“ patvirtintame Kontroliniame klausimyne yra tiesiogiai nurodyta, kad asmuo, padavęs skundą, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka susipažinti su patikrinimo metu gautais dokumentais ir kita su skundo nagrinėjimu susijusia informacija, dalyvauti atliekant statybos patikrinimą statybvietėje ir gauti šio akto (kontrolinio klausimyno) kopiją. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija neturi nei pareigos, nei teisės pareiškėjui sudaryti galimybės patikrinimo metu patekti į statybvietę (priestato vidų) yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti teisės aktams. Toks faktas, kad Pareiškėjas nebuvo įleistas į priestato vidų, pagrįstai kelia abejones 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu Inspekcijos nustatytomis aplinkybėmis. Inspekcija nesiėmė jokių kitų veiksmų užfiksuoti faktinę priestato būklę iš vidaus, pvz. užfiksuoti priestato vidų fotonuotraukose, kad būtų užtikrintas objektyvus visų duomenų surinkimas. Todėl akivaizdu, kad ne visos aplinkybės buvo išsamiai ištirtos ir objektyviai įvertintos, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnis, ko rezultate ir Inspekcijos sprendimas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis. Inspekcija pažeidė VAĮ 1 straipsnio nuostatas, kurios garantuoja asmenų teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą.

15.3. Pareiškėjo netenkina teismo pozicija, dėl S. B. šališkumo. Teigia, jog, ta priežastis, kad S. B. anksčiau priimti sprendimai buvo panaikinti, jis turėjo turėti neigiamą išankstinę nuomonę pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešime išdėstytoms aplinkybėms bei keliamiems klausimams. Pareiškėjo nuomone teismas nevertino tos aplinkybės, kad V. Š., L. M. ir S. B. padarė tarnybinius nusižengimus, nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą.

15.4. Teismas nevertino, kad Inspekcija procedūros metu nesurinko pakankamai informacijos. Inspekcija rėmėsi trečiojo suinteresuoto asmens iniciatyva sudaryta kadastro duomenų byla, kuri niekada nebuvo pateikta bei įregistruota Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Taigi, 2015 m. liepos 23 d. surinkti kadastro duomenys nėra oficialūs, o atsižvelgiant į tai, kad kadastriniai matavimai buvo atlikti trečiojo suinteresuoto asmens iniciatyva ir pateikti byloje tik kaip įrodymas, bet niekada nebuvo įregistruoti registre, akivaizdu, kad jie yra subjektyvūs ir neteisingi. Inspekcijos „preliminarūs matavimai“ akivaizdžiai parodė tai, kad priestatas tiek paaukštėjo, tiek pailgėjo.

15.5. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino fakto, kad priestatas po 2014 m. statybos veiksmų

faktiškai pailgėjo 0,11 m. Teismas, visiškai netyrė ir nevertino, kad atsakovas yra išliejęs pastato viduje 0,10 m pamatą, taip pat, kad pagal byloje pateiktą 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą priestato aukštis iš išorės ties sudūrimo su pagrindiniu pastatu siena yra 4,52 m., kas iš esmės paneigia visus Inspekcijos teiginius apie sienų paaukštėjimą leistinose ribose, nes atitinkamai priestato siena paaukštėjo 0,22 m.

15.6. Išvadą, kad visos 16 vienetų kolonų buvo nuo pat pradžių, pirmosios instancijos teismas darė nesant specialisto išvados, kuri nuginčytų 2005 m. sausio 5 d. kadastro byloje užfiksuotą faktą, jog priestate 2005 metais buvo tik dvi kolonos. Pareiškėjo netenkina tai, kad teismas vadovavosi atsakovo pozicija, jog tik su 2 kolonomis, pastato stogas nebūtų išsilaikęs. Pareiškėjas teigia, kad jeigu Inspekcija atlieka tik preliminarius matavimus ir pati pripažįsta, jog nesugeba atlikti tikslių matavimų, akivaizdu, kad Inspekcija neturi ir jokių specialių žinių, kad galėtų įvertinti statinio konstrukcijų apkrovas bei laikančiųjų konstrukcijų galėjimą išlaikyti asbesto plokščių šlaitinį stogą. Pareiškėjo nuomone reikia vertinti ne kaip šios laikančiosios konstrukcijos (kolonos) vizualiai atrodė 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu, o kaip faktiškai pasikeitė priestatas lyginant 2005 m. sausio 5 d. kadastro duomenis su 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu užfiksuotais duomenimis. Pareiškėjo pateiktose 2014 m. gegužės mėn. fotonuotraukose yra užfiksuota dalis jau atliktų statybos darbų, todėl fotonuotraukose matyti jau įrengtos naujos laikančiosios konstrukcijos (kolonos) prie pagrindinio pastato sienos, tačiau nei vienoje 2014 m. gegužės mėn. fotonuotraukoje nėra užfiksuotos laikančiosios konstrukcijos priestato viduryje. Teismas nevertino šios aplinkybės, todėl jeigu teismas būtų tinkamai ištyręs byloje surinktus įrodymus bei būtų juos įvertinęs be išankstinės palankios nuomonės Inspekcijai, būtų nustatęs, kad 2014 m. atliktų statybos darbų metu buvo įrengtos bent 2 naujos laikančiosios konstrukcijos, dėl ko Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas ir priimtas nenustačius visų faktinių aplinkybių.

15.7. Nei Inspekcija, nei teismas nevertino aplinkybės, kad priestato stogas ir sienos yra laikančiosios konstrukcijos, kurios po 2014 m. atliktų statybos darbų buvo iš esmės pertvarkytos, ko rezultate pasikeitė priestato išorės parametrai. Tiek Inspekcija, tiek teismas šiuos pasikeitimus vertina, kaip fasado apdailos pakeitimą. Pareiškėjas su tuo nesutinka.

15.8. Dėl medinio priestatėlio ir kuro kolonėlės, pareiškėjas teigia, jog tai, kad nagrinėjant šią bylą buvo sudarytas 207 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, jog kuro kolonėlė yra pašalinta, nepaneigia Inspekcijos neteisėtų veiksmų surašant Inspekcijos sprendimą. Be to, 2017 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole akivaizdžiai matyti, kad medinio priestato pamatai (tame tarpe medinio priestato betoninės grindys) yra išlikę iki šiol. Taigi, kol egzistuoja pamatai ir jie yra nepašalinti, tai yra laikoma nebaigta statyba ir negalima daryti išvados, kad medinio priestato nėra. Atitinkamai, medinis priestatas didina priestato plotą ir kitus parametrus, kas dar kartą patvirtina, kad 2014 m. buvo padaryta rekonstrukcija.

15.9. Pareiškėjas nesutinka nei su Inspekcijos, nei su pirmosios instancijos teismo Sprendime išdėstytu teisės aktų aiškinimu bei taikymu, kvalifikuojant 2014 m. atliktos statybos rūšį. Pareiškėjo įsitikinimu, 2014 m. atlikti statybos veiksmai yra rekonstrukcija, nes rekonstrukcija yra visuomet, kai keičiasi statinio aukštis, tūris ar kiti išorės parametrai, todėl net kai statinys paaukštėja, pasak pirmosios instancijos teismo, tik apie 0,15 m. ar pasikeičia pastato tūris, tai reiškia, kad yra atlikta rekonstrukcija, kuriai yra privalomas statybą leidžiantis dokumentas. Pirmosios instancijos teismo išvada visiškai prieštarauja Pareiškėjo į bylą pateiktai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. gegužės 19 d. konsultacijai, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo išaiškinta, jog Statybos techniniame reglamente STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ nėra nurodytas išorės matmenų pokyčio dydis, todėl jeigu statinio statyba turės bent vieną Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punkte nustatytą požymį ir bet kurie statinio matmenys padidės ar sumažės, nesvarbu kiek, statyba bus priskirtina rekonstravimo darbų rūšiai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šio byloje pateikto įrodymo ir dėl jo Sprendime absoliučiai nepasisakė, nors remiantis ABTĮ 10 straipsnio 2 dalimi, teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus.

15.10. Pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat prieštarauja Lietuvos teismų praktikai, kurioje yra išaiškintas statinio rekonstrukcijos, kaip statybos rūšies, kvalifikavimas. Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismas, spręsdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, yra išaiškinęs, kad: „Viena iš esminių sąlygų statinio statybą prilyginti rekonstrukcijai yra pakitę statinių išorės matmenys“.

15.11. Teismo sprendimas, dalyje dėl 10 metų senaties termino, yra priimtas pažeidžiant ABTĮ nuostatas. Pirmosios instancijos teismas Sprendime tik deklaratyviai pakartojo Inspekcijos atsiliepime išdėstytus argumentus ir nepagrįstą prioritetą skyrė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-

4017-643/2014), tačiau visiškai ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-80-289/2016 ir dėl jų iš viso sprendime nepasisakė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015, nurodė, kad „Statytojas atsakovui pateikė 2005 m. sausio 5 d. datuojamą nekilnojamojo daikto kadastro bylą, todėl 2014 m. birželio 23 d., surašant atsakymą pareiškėjui „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“, niekaip negalėjo būti taikoma Taisyklių 41.17 punkto nuostata, nes nebuvo suėjęs 10 metų senaties terminas“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau konstatavo, kad 10 metų senaties terminas nėra suėjęs ir nei atsakovas, nei teismas neturi teisės daryti priešingos išvados.

16. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

16.1. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl, atsakovo nuomone, tenkinti apeliacinį skundą pagal apelianto nurodytus argumentus nėra pagrindo ir jis atmestinas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti iš apelianto visas suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

17.1. Apeliacinį skundą V. P. grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kurie buvo išsakyti jo 2016 m. birželio 7 d. skunde administraciniam teismui, tačiau apeliacinio skundo absoliutų pagrindą ir esmę sudaro ne teisiniai argumentai dėl galimai teismo padarytų materialinės ir proceso teisės pažeidimų (jų konkrečiai neįvardinant), o apelianto subjektyvi nuomonė dėl jo netenkinančio teismo sprendimo motyvų.

17.2. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 144 – 147 straipsnio reguliavimą, apeliacinis skundas turėtų būti grindžiamas teisiniais motyvais dėl konkrečių pirmosios instancijos teismo materialinės ir proceso teisės pažeidimų, sudarančių teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, tačiau šiuo konkrečiu atveju, ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ nuomone, apeliaciniame skunde tiesiog deklaratyviai teigiama, kad buvo pažeisti tam tikrų teisės normų reikalavimai, tačiau nenurodoma, kaip konkrečiai pirmosios instancijos teismas minėtus pažeidimus padarė.

17.3. Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas neva neteisėtai nesivadovavo vienais byloje esančiais įrodymais, o vadovavosi kitais, yra iš esmės klaidingi, kadangi bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis bylos įrodymų visetu, vertina įrodymų patikimumą bei reikšmę bylai ir pats sprendžia, kuriems įrodymams teikti prioritetą. Vien apelianto nuomonė, kuriais argumentais derėjo vadovautis teismui, neįrodo tokio teismo sprendimo neteisėtumo.

17.4. Apelianto aiškinimas, kad vienas teismo sprendimas šioje byloje turi prejudicinę galią, o kitas ne, yra savaime neadekvatus ir neteisingas, skatinantis atidžiau įvertinti visą apeliacinio skundo turinį.

17.5. Panevėžio apygardos administracinis teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes, šiuo tikslu išreikalavo papildomus įrodymus iš bylos šalių, išsamiai ir detaliai aprašė bei konkrečiai situacijai individualizavo kiekvieną priimto sprendimo motyvą ir išsamiai bei tinkamai įvertino visų byloje dalyvaujančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-17-320/2017 pasižymi išsamiais motyvais, minėtu sprendimu detaliai gilinamasi į kilusio ginčo esmę, jo reikšmę bei įtaką visų bylos dalyvių teisėms ir pareigoms, argumentuotai pasisakoma dėl visų skundo argumentų. Tuo tarpu pareiškėjas (apeliantas) visų jo skundų nagrinėjimo metu ginčo esmę siekia išskaidyti į atskiras detales, taip nukrypstant nuo bylos esmės.

17.6. Pareiškėjo pagrindinis tikslas yra bet kokiu būdu pripažinti suinteresuoto asmens pastatų statybą neteisėta ir siekti šių pastatų nugriovimo. Todėl apeliantas kryptingai formuoja savo apeliacinį skundą, jame nurodydamas, kad neva įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. I-4017-643/2014 neturi prejudicinės galios šioje byloje.

17.7. Vienintelis šiai bylai esminis ir reikšmingas dalykas yra tas, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu byloje Nr. I-4017-643/2014 aiškiai nurodyta, jog pareiškėjas dėl suėjusios senaties yra netekęs teisės ginčyti minėtų statinių teisinės registracijos, todėl minėti statiniai negali būti pripažinti neteisėtai užregistruotais.

17.8. Apeliacinio skundo motyvacijoje dėl po remonto darbų pakitusio priestato aukščio, apeliantas iš pradžių remiasi 2005 m. kadastro duomenų bylos duomenimis, kad priestato aukštis prieš atliekant remonto darbus buvo 4,30 m ir tuoj pat pateikia kontrastą, kad pareiškėjo iniciatyva sudarytame antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole šis aukštis

nurodytas 4,52 m, visiškai ignoruodamas faktą, kad 2005 m. kadastrinių duomenų byloje priestato aukštis buvo matuojamas iš vidaus, o antstolės protokole nurodytas iš priestato išorės išmatuotas aukštis. Taip bandoma sudaryti įspūdį, kad priestato aukščių skirtumas prieš ir po remonto darbų yra 22 cm, nors iš pateiktos 2015 m. kadastro duomenų bylos matyti, kad priestato aukštis matuojant iš vidaus nustatytas 4.45 m, tai yra, skiriasi tik 15 cm, lyginant aukščių matavimus iš priestato vidaus. Apeliaciniame skunde pateikti šie argumentai, aiškiai ignoruoja pirmosios instancijos teismo argumentą, kad antstolės protokolo matavimų duomenimis byloje kaip pagrindiniais buvo nesivadovauta, kadangi jie netikslūs.

17.9. 2016 m. birželio 30 d. TPSVPĮ 25 straipsnis buvo papildytas 8 dalimi, kurioje įtvirtintas iš esmės analogiškas Taisyklių nuostatoms reguliavimas, t. y. nustatyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2016 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XII-2577, galiojantis nuo 2016 m. liepos 14 d.). Taigi, aiškiai matoma, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, Inspekcija teisėtai vadovavosi atitinkamomis Taisyklių nuostatomis, o pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nurodytieji teisės aktai termino, kuriam suėjus statinių statybos teisėtumas netiriamas, pradžią sieja su statinių statybos darbų atlikimo, o ne su statinių teisinės registracijos data. Panevėžio apygardos administracinis teismas savo sprendimu iš esmės patvirtino, kad šioje byloje negalima besąlygiškai vadovautis LVAT 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. A-1243-556/2015 nuostatomis, kadangi jis priimtas dar prieš įsigaliojant 2016 m. birželio 30 d. TPSVPĮ 25 straipsnio redakcijai, kuri savo esme, šiai konkrečiai situacijai, visiškai atitiko tuo metu galiojusias Taisyklių nuostatas, kuriomis 2016 m. gegužės 4 d. savo sprendime dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą dėl statybos teisėtumo vadovavosi Inspekcija. Pažymėtina, kad teisinis principas „lex injuria jus non oritur“ visiškai aiškiai įtvirtina taisyklę, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Todėl įvertinus tai, kad įstatymų leidėjas senaties termino, kuriam suėjus statinių statybos teisėtumas netiriamas, pradžią sieja su statinių statybos darbų atlikimo, o ne su statinių teisinės registracijos data, akivaizdu, jog 2017 m. gegužės 11 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas byloje eI-17-320/2017 yra visiškai teisėtas, o ypač tinkamai įvertinus tai, kad byloje nekelia jokių abejonių faktas dėl ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ priklausančių pastatų statybos baigtumo 1990 ir 1991 metais.

17.10. Nepalankaus sprendimo pareiškėjui priėmimas savaime negali suponuoti Inspekcijos pareigūnų šališko nusistatymo pareiškėjo atžvilgiu, tačiau toks argumentas leidžia susidaryti nuomonę apie paties apelianto požiūrį į institucijas bei jų darbą. Iš apelianto argumentų matyti, kad apelianto nuomone, neigiamo sprendimo apelianto atžvilgiu priėmimas yra Inspekcijos šališkumas bei priešiškumas jo atžvilgiu, kas tikriausiai gali atspindėti tik paties apelianto vidinį santykį su atsakovu šioje byloje.


18. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

19. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ bei įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių (po reorganizavimo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas), iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimą apie savavališką statybą“. Pareiškėjas teigė, jog skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Inspekcijos Šiaulių skyrius pažeidė asmenų skundų nagrinėjimo ir patikrinimo tvarkos procedūras, neatliko išsamaus pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo nagrinėjimo bei patikrinimo, pakartotinai atsisakė tirti šio pranešimo antros dalies 1 ir 2 klausimus.

20. Teismas konstatavęs, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendė, kad jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Inspekcijos Šiaulių departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimą apie savavališką statybą“, teismas atmetė kaip išvestinį.

Spręsdamas ar atsakovas pagrįstai nutraukė nagrinėjimą dėl arkinio garažo – dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo, teismas pasisakė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo pastatai buvo pastatyti 1990–1991 metais, taigi nuo jų statybos darbų atlikimo iki 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo pateikimo buvo praėję daugiau kaip 10 metų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tikrinti šių statinių statybos, įskaitant dokumentų, kurių pagrindu ji buvo atlikta, teisėtumą.

21. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka nei su Inspekcijos, nei su pirmosios instancijos teismo Sprendime išdėstytu teisės aktų aiškinimu bei taikymu, kvalifikuojant 2014 m. atliktos statybos rūšį. Pareiškėjo manymu teismas priimdamas sprendimą nevertino daugelio pareiškėjo pateiktų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, prioritetą skyrė išimtinai tik Inspekcijos atsiliepime išdėstytiems teiginiams, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesivadovavo teismų suformuota praktika ir netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Pareiškėjo įsitikinimu, 2014 m. atlikti statybos veiksmai yra rekonstrukcija. Pareiškėjo vertinimu teismo sprendimas, dalyje dėl 10 metų senaties termino, yra priimtas pažeidžiant ABTĮ nuostatas ir prieštaraujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 konstatuotoms aplinkybėms.

22. Įvertinus pareiškėjo inicijuoto ginčo aplinkybes, kurias privalėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, akcentuotina, kad pareiškėjo skundo esminis ir pagrindas reikalavimas buvo ištirti ir nustatyti savavališkos statybos faktą, išspręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar ginčo pastatai apskritai yra pastatyti teisėtai, t. y. ar yra statybą leidžiantys dokumentai, projektinė medžiaga, statybos užbaigimo dokumentai.

23. Inspekcijos Šiaulių skyrius pareiškėjo pranešimą išnagrinėjo ir pateikė pareiškėjui 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-9947-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2292-621/2014, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-9947-(19.2) ir įpareigoti Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. spendimą panaikino ir įpareigojo Inspekcijos Šiaulių skyrių pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą išnagrinėti iš naujo. Inspekcijos Šiaulių skyrius išnagrinėjo šį pranešimą iš naujo ir pateikė pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2) „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo vykdymo ir dokumentų kopijų pateikimo“. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-80-289/2016, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2) bei įpareigoti Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Inspekcijos Šiaulių skyrius pareiškėjo pranešimą išnagrinėjo iš naujo ir pateikė pareiškėjui 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Inspekcijos Šiaulių skyriaus Sprendimu, jį ginčijo teisme. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

24. Pareiškėjas įvertinęs atsakovo Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, su jomis nesutinka. Tvirtina, kad teismas priimdamas sprendimą vadovavosi netinkamais duomenimis. Taigi, iš esmės pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje įrodymų vertinimu.

25. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl

įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

26. Susipažinus su pareiškėjo skundžiamu Sprendimu, matyti, kad jis buvo priimtas po to, kai Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius gavo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-80-289/2016, kuriuo buvo panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. raštas Nr. 2D-12118-(19.2) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. 2D-13114-(19.2) bei įpareigojo Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. P. 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą apie savavališką statybą. Sprendime konstatuota, jog Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistai patikrino pranešime išdėstytas aplinkybes ir surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktus (kontrolinius klausimynus) Nr. SPA-673-(19.2) ir Nr. SPA-684-(19.2). Taip pat tai, kad 2016 m. balandžio 21 d. tikrinimo metu, apžiūrėjus kombainų garažo priestatą iš vidaus naujai įrengtų laikančių konstrukcijų (medinio sienų karkaso ir stogo dangą laikančių gegnių) nenustatyta. Kombainų garažo priestato sienos iš išorės apkaltos profiliuotos skardos lakštais, stogo danga įrengta iš profiliuotos skardos lakštų. Atlikus priestato preliminarius matavimus iš išorės užfiksuoti sekantys matmenys: ilgis apie 15,11 m, plotis apie 6,01 m, priekinės dalies aukštis apie 2.70 m. Aukštis priestato viduje, prie pagrindinio statinio sienos, nuo grindų iki skardinės stogo dangos apie 4,42 m.

27. Tačiau, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2016 m. balandžio 21 d. atsakovo atlikti priestato parametrų matavimai netikslūs, todėl teismas spręsdamas pareiškėjo keliamus klausimus, rėmėsi trečiojo suinteresuoto asmens (ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“) į bylą pateiktais, matininko M. A. 2015 m. liepos 23 d. atliktų priestato kadastrinių matavimų duomenimis, iš kurių nustatė, kad po 2014 m. atliktų remonto darbų priestato aukštis H viduje prie pagrindinio (kombainų garažo) pastato sienos 4,45 m, priestato ilgis – 15 m. Teismas palyginęs šiuos duomenis su kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 91/15992 2005 m. sausio 5 d. užfiksuotais kadastro duomenimis, kuriuose nurodyta, kad kombainų garažo priestato aukštis yra 4,30 m, ilgis yra 15 m, konstatavo, kad kombainų garažo priestatas ties bendra su pagrindiniu (kombainų garažo) pastatu siena po 2014 m. atliktų statybos darbų yra vidutiniškai 0,15 m aukštesnis. Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistai 2016 m. gegužės 3 d. Kontrolinio klausimyno Nr. SPA-684-(19.2) parengtoje situacijos schemoje (su priestato matavimo duomenimis) užfiksavo, kad kombainų garažo priestato vakarų pusėje yra įrengtas medinių konstrukcijų (2,17 m ilgio ir 2,85 m pločio) pastatėlis be pamatų. Teismas atsižvelgęs į patikrinimo metu bendrovės atstovo pateiktą 2016 m. gegužės 2 d. pranešimą, kuriame nurodyta, kad pastatėlis buvo pastatytas laikinai ir šiuo metu yra pašalintas, ir tai patvirtinančias fotonuotraukas, sprendė, kad kombainų garažo priestato ilgis yra nepakitęs.

28. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, jo netenkina, kad teismas vertindamas pastato aukščio ir ilgio pokyčius vadovavosi išskirtinai trečiojo suinteresuoto asmens (ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“) į bylą pateiktais duomenimis, kurie jam nepalankūs.

29. Teisėjų kolegija, vertindama susiklosčiusią situaciją, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamos dvejonės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo įrodymų vertinimo, yra pagrįstos. Nors teismas priimdamas sprendimą nėra saistomas byloje pateiktų įrodymų ir priima sprendimą vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, tačiau, šiuo konkrečiu atveju, byloje esant prieštaringiems įrodymams, teismas iš esmės dėl jų nepasisakė, kodėl jis vertina vienus įrodymus ir kodėl nesiremia tais, kurie iš esmės buvo iš naujo renkami siekiant išspręsti byloje keliamą ginčą. T. y. šiuo konkrečiu atveju, teismas neargumentavo, kodėl sprendime vadovavosi 2015 m. liepos 23 d. ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos duomenimis, o ne 2016 m. balandžio 21 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikrinimo metu surinktais duomenimis, ar pareiškėjo pateiktu antstolės R. A. 2016 m. balandžio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas nagrinėdamas bylą, turi galimybę aktyviai dalyvauti įrodymų rinkimo procese (ABTĮ 56 straipsnis), siekdamas išsiaiškinti reikšmingas faktines aplinkybes jų tinkamam vertinimui ginčo kontekste, gali ir turi siūlyti teikti papildomus įrodymus, o prireikus specialių žinių, pasitelkti specialistus ar ekspertus.

30. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo byloje tam tikras faktines aplinkybes iš esmės nepašalinęs byloje esančių įrodymų prieštaravimų, dėl ko iš esmės teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo pozicija konstatuojant laikančiųjų kolonų kiekį. Teismas vadovaujamasis atsakovo 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu atliktu situacijos vertinimu, jam pritarė,

nuspręsdamas, kad kolonos turėjo būti pastatytos dar 2005 m. nes kitu atveju pastato stogas nebūtų galėjęs išsilaikyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas priimdamas sprendimą ir konstatuodamas tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą negali vadovautis prielaidomis, jeigu byloje nėra korektiškų duomenų, kurie galėtų tinkamai atskleisti vertinamos situacijos autentiškumą. Sprendimas turi būti priimamas vadovaujantis faktais ir pagrįstomis išvadomis, o ne prielaidomis ar prieštaringais vertinimais. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatuodamas vienas aplinkybes (pastato laikančiųjų konstrukcijų (kolonų) naujumą ir kiekį) remiasi ginčijamu Sprendimu, o vertindamas atliktus pastato aukščio ir ilgio matavimus, pasisako, kad surinkti duomenys yra netikslūs.

32. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 pasisakė, dėl senaties taikymo nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. keltus klausimus (atsakovas remdamasis senaties terminu atsisakė vertinti pareiškėjo keliamus klausimus dėl arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo). Todėl tiek atsakovas, tiek teismas, pareiškėjo keliamus klausimus turėjo išnagrinėti ir į juos atsakyti, o ne spręsti senaties taikymo klausimą, kai jis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d., iš esmės jau buvo išspręstas. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčas vis dar vyksta dėl pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo, kuris dėl atsakovo kaltės nepagrįstai ilgą laiką tinkamai neišnaginėtas. Todėl vėlesnės normos, leidžiančios atsakovui nenagrinėti klausimų dėl suėjusio termino, netaikytinos.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepakankamai motyvavo savo išvadas, todėl sprendimas yra naikintinas ir grąžintinas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau, teisėjų kolegija papildomai nori atkreipti dėmesį, jog teismas spręsdamas byloje keliamus klausimus, taip pat turi siekti atskleisti asmens, kuris kreipiasi į teismą teisminės gynybos, tikruosius tikslus, jo materialinį teisinį suinteresuotumą.

34. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina kiekvieno suinteresuoto subjekto teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

35. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2009 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-304/2009, 2009 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-857/2009), nurodytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

36. Pažymėtina, jog teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004; 2011 m. balandžio 11 d. administracinė byla Nr. A63-600-11). Pabrėžtina, jog tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-421/2014, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-327-492/2017 ir kt.).

37. Taigi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas prieš imdamasis nagrinėti bylą iš esmės turi atskleisti, kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekia pareiškėjas. Kokia apimtimi pareiškėjo teisės ir interesai yra įtakojami skundžiamo akto ar institucijos atliekamų veiksmų, kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju.

Taigi teismas iš esmės siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą taip pat privalo atskleisti asmens materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

38. Įvertinus aukščiau aptartus argumentus, teisėjų kolegija kontaktuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39. 2019 m. spalio 21 d. trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kadangi šia nutartimi bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl jo patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, negali būti nagrinėjamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

· Web viewKonstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą...

Documents

Transcript of · Web viewKonstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą...