KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA...2014m. gruodžio 19 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo...

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 1(37)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄINFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

KONSTITUCINIO TEISMO METINIS PRANEŠIMASVENECIJOS KOMISIJOJE

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKAINFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

15

SA

USI

S–K

OvA

S

Nr. 1 (37)SAUSIS–KOvAS

2015ISSN 1822-4520


Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

nr. 1 (37)SAUSIS–KOVAS

2015

vilnius

issn 1822-4520

Redakcinė kolegija

PirmininkėToma Birmontienė

Pirmininko pavaduotojasKęstutis Jankauskas

Nariai:Egidijus ŠileikisRima MekaitėValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2015

TURINYS

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruo-džio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2015 m. sausio 15 d., nr. kt3-n1/2015

Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies (2010 m. balandžio 15 d., 2013 m. birželio 13 d. redakcijos), Lietuvos Res-publikos vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų kelių eismo taisyklių 240 punkto (2008 m. lie-pos 16 d., 2012 m. vasario 29 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos konsti-tucijai, 2015 m. vasario 6 d., nr. kt6-n2/2015

Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstituci-jai, šiuo nutarimu patvirtinto valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo 54 punkto atitikties Lietuvos Respub-likos konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui, 2015 m. vasario 24 d., nr. kt7-n3/2015

Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitik-ties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2015 m. vasario 26 d., nr. kt8-n4/2015

Dėl Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redak-cija) 30 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2015 m. kovo 5 d., nr. kt9-n5/2015

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

Dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, 2015 m. sausio 14 d., nr. kt1-s1/2015

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ

informacija apie 2015 m. sausio 1 d. – kovo 31 d. priimtų konstitucinio teismo nutarimų, kuriais pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai, įgyvendinimą

INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

informacija apie konstituciniame teisme 2015 m. sausio 1 d. – kovo 31 d. gautų prašymų priimtinumą

KONSTITUCINIO TEISMO METINIS PRANEŠIMAS

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2014 m. metinis pranešimas

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko įžanginis žodis

1. konstitucinis teismas 2014 m.: svarbiausi įvykiai ir skaičiai

2. konstitucinio teismo sudėtis

3. konstituciniame teisme gauti prašymai ir paklausimai

3.1. Atsisakymas nagrinėti prašymus

3.2. prašymų grąžinimas

3.4. prašymų ir paklausimų priimtinumo praktikos 2014 m. apibendrinimas

5

18

39

58

73

97

121

123

125125

129133135136139145

4. konstitucinio teismo jurisprudencinės veiklos apžvalga

4.1. pamatinės konstitucinės vertybės ir konstitucijos keitimas

4.2. baudžiamoji atsakomybė už tarptautinius nusikaltimus

4.3. Aukštasis mokslas

4.4. socialinės teisės

4.5. teisėjo ir teismų nepriklausomumas

4.6. Rinkimai

4.7. nuosavybės teisių atkūrimas

4.8. kitos konstitucinės justicijos bylos

5. konstitucinio teismo aktų įgyvendinimas

5.1. neįgyvendinti konstitucinio teismo nutarimai, kuriems įgyvendinti reikia priimti naują teisinį reguliavimą nustatantį (-ius) teisės aktą (-us)

5.2. konstitucinio teismo nutarimai, kuriems įgyvendinti reikia panaikinti konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą

5.3. konstitucinio teismo aktų argumentacija, į kurią teisėkūros procese reikia atsižvelgti

6. tarptautinis bendradarbiavimas

6.1. veikla tarptautinėse organizacijose

6.2. bendradarbiavimas su užsienio valstybių konstituciniais teismais ir ryšiai su tarptautiniais teismais

7. konstitucinio teismo ryšiai su visuomene

pRieDAi

1 priedas. Gauti prašymai ir paklausimai

2 priedas. konstitucinio teismo aktai

3 priedas. neišnagrinėtos bylos (2014 m. gruodžio 31 d.)

4 priedas. neįgyvendinti konstitucinio teismo nutarimai, kuriems įgyvendinti reikia priimti naują teisinį reguliavimą nustatantį (-ius) teisės aktą (-us)

VENECIJOS KOMISIJOJE

venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2015 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

146148164172175187192195198208210

215

216

219219223

228

231234253264

267270

272

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimas

DĖL konkuRenciJos keLeiviŲ veŽimo pAsLAuGŲ sRitYJe

Santrauka*

Šioje byloje, pradėtoje pagal vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-mą, tirta Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redak-cija) 2 dalies 2 punkto, pagal kurį savivaldybių institucijos vežėjus keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti ne konkurso būdu, bet tiesio-giai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis, atitiktis konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims. konstitucinis teismas pripažino, kad ginčyta nuostata konstitucijai neprieštarauja.

pareiškėjas teigė, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį savivaldybė gali be kon-kurso ar kitos konkurenciją užtikrinančios procedūros pasirinkti, kam suteikti teisę (pavesti) vykdyti keleivių vežimo veiklą, sudaromos prielaidos nepagrįstai suteik-ti privilegijų vienam ūkio subjektui ir diskriminuoti kitus galimus vežimo paslaugų rinkos dalyvius, paneigiama sąžininga konkurencija, ribojama ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

konstitucinio teismo nutarime pažymėta, kad sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. konstitucijos nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstaty-mais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rin-ka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės bei būdai jai apsaugoti. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė privalo paisyti konstituci-nio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, antraip ūkinės veiklos teisinio regu-liavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

Įstatymų leidėjas, turintis pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir keleivių vežėjų ūkinę veiklą, nustato jos sąlygas, reikalavimus šios veiklos vykdymui, jos ribojimus ir draudimus, taip pat keleivių vežėjų ūkinės veiklos kontrolę. konstitucinis teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas kai kurias keleivių vežimo veiklos organizavimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi, perduoti savivaldybėms. Tai padaręs, jis privalo nustatyti

*konstitucinio teismo aktų santraukos nėra oficialūs dokumentai.

2015 m. sausio 15 d. nutarimas 6

tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybės keleivių vežimo srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų teises (kad šie gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais atvejais, kai jas teikti yra nenaudinga), nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo.

vertindamas ginčytą kelių transporto kodekso nuostatą, konstitucinis teismas konstatavo, kad savivaldybės, privalančios užtikrinti bendrus interesus atitinkančių keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą, neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdo. vežėjai gali būti parenkami ne konkurso būdu, o tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartis tik jeigu to-kiais sprendimais neteikiama privilegijų ir nediskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. savivaldybės turi atsižvelgti į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti šias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos są-lygos konkuruoti dėl galimybės jas teikti. vežėjų parinkimo būdas tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartis nustatytas siekiant suteikti galimybę savivaldybių institucijoms imtis reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas keleivinio kelių transpor-to viešųjų paslaugų, būtinų siekiant patenkinti bendrus ekonominius interesus, tei-kimas net ir tais atvejais, kai vežėjams tai komerciškai nenaudinga. vadinasi, pagal ginčytą nuostatą savivaldybės, kurios privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais maršrutais, gali parinkti vežėjus ne konkurso būdu tik tada, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais neteikiama privilegijų ir nediskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams.

taigi, konstitucinio teismo vertinimu, ginčyta kelių transporto kodekso nuo-stata nėra pažeidžiami konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikala-vimai, konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo imperatyvas.

7

byla nr. 6/2012

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KELIŲ TRANSPORTO KODEKSO 171 STRAIPSNIO (2009 M. GRUODŽIO 17 D. REDAKCIJA) 2 DALIES

2 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2015 m. sausio 15 d. Nr. KT3-N1/2015Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teismo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, prano kuconio, Gedi-mino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdyje 2014 m. gruodžio 19 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justici-jos bylą nr. 6/2012 pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-11/2012 ištirti, ar Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

konstitucinis teismasnustatė:

I

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. pagal ginčijamą teisinį reguliavimą savivaldybė be konkurso ar kitos konku-renciją užtikrinančios procedūros gali pasirinkti, kam suteikti teisę (pavesti) vykdyti keleivių vežimo veiklą. tokiu teisiniu reguliavimu yra sudaromos prielaidos nepa-grįstai suteikti privilegijų vienam ūkio subjektui ir diskriminuoti kitus galimus ve-žimo paslaugų rinkos dalyvius. todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo paneigiama sąžininga konkurencija, ribojama ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, skatinamas mo-nopolijos kūrimasis, gali prieštarauti konstitucijai.

2. tarp savivaldybės įsteigtų įmonių ar įstaigų, kurioms savivaldybė gali pavesti teikti keleivių vežimo paslaugas ne konkurso būdu, ir privačių ūkio subjektų nėra to-


kio pobūdžio skirtumų, kuriais galėtų būti pateisintas išskirtinis savivaldybės įsteigtų įmonių ar įstaigų teisinis statusas, tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu savivaldybės įsteigtoms įmonėms ar įstaigoms sudaromos palankesnės nei privatiems ūkio subjek-tams sąlygos vykdyti vežėjo veiklą, nes jos gali gauti iš savivaldybių pavedimus vyk-dyti šią veiklą (ir gauti atlygį už tai) nekonkuruodamos su privačiais subjektais.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – sei-mo atstovo tuometinio seimo nario seimo ekonomikos komiteto pirmininko Dainiaus budrio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais ar-gumentais.

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 2, 3, 8, 10, 12, 13, 14, 15, 16, 171, 18 straipsnių ir kodekso priedo pakeitimo įstatymas, kurio 9 straipsniu pakeistos ke-lių transporto kodekso 171 straipsnio nuostatos, parengtas ir priimtas siekiant tin-kamai įgyvendinti 2007 m. spalio 23 d. europos parlamento ir tarybos reglamentą (eb) nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantį tarybos reglamentus (eeb) nr. 1191/69 ir (eeb) nr. 1107/70 (toliau – Reglamentas), kuris Lietuvos Respublikoje taikomas tiesiogiai ir turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. todėl nėra pagrindo pripažinti, kad kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 da-lies 2 punktas prieštarauja konstitucijai.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gautos europos teisės departa-mento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo karolio Dieninio, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmi-ninko Šarūno keserausko, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro Rimanto sin-kevičiaus, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojo Rimanto Čepo rašytinės nuomonės.

konstitucinis teismaskonstatuoja:

1. pareiškėjas prašo ištirti kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto, kuriuo reguliuojami keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimo organizavimo santykiai, atitiktį konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

2. konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos

laisve ir iniciatyva. valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

DĖL KONKURENCIJOS KELEIVIŲ VEŽIMO PASLAUGŲ SRITYJE 9

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkuren-cijos laisvę.

valstybė gina vartotojo interesus.“kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucijos 46 straipsnyje

įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pa-žeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas. konstitucinio teismo aktuose (inter alia 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimuose) išdėstyta plati oficialioji kons-titucinė doktrina, kuria atskleidžiamas konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys.

2.1. konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir ini-ciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos lais-vę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos yra neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

2.2. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribo-jimų; nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija; pagal konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą; valstybė, reguliuoda-ma ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrin-ti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama pa-ties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūki-nės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau, nei būti-na viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevieno-dos ūkininkavimo sąlygos, būtų varžoma jų iniciatyva, nesudaroma galimybių jai reikštis (2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. sausio 6 d., 2013 m. liepos 7 d. nutarimai).

2.3. sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmin-gai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numaty-tos priemonės ir būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsau-


gos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas tei-sinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (konstitucinio teis-mo 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

2.4. pagal konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti kons-titucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su konstitu-cijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos ge-rovei (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

3. konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, turėda-mas pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įsta-tymais reguliuoja ir keleivių vežėjų ūkinę veiklą, nustato jos sąlygas, reikalavimus šios veiklos vykdymui, jos ribojimus ir draudimus, taip pat keleivių vežėjų ūkinės veiklos kontrolę (2008 m. kovo 5 d. nutarimas). tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucijos, inter alia iš jos 29, 46 straipsnių kylančių imperatyvų.

3.1. pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą kelei-vių vežimo srityje, kai kurias šios veiklos organizavimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi, perduoti savivaldybėms. pagal konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai); vykdyda-mos priskirtas funkcijas, savivaldybės turi paisyti konstitucijos ir įstatymų (konsti-tucinio teismo 2008 m. kovo 5 d. nutarimas).

3.2. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, perdavęs tam tikras keleivių vežimo veiklos organizavimo funkcijas savivaldybėms, laikydamasis iš konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konku-rencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto as-menų lygiateisiškumo imperatyvo, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybės užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti, taip pat kad keleivių vežėjų rinka nebūtų monopoli-zuota), vartotojų teises keleivių vežimo srityje (inter alia kad vartotojai gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais atvejais, kai teik-ti tokias paslaugas yra nenaudinga), taip pat nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo.

4. kaip minėta, pareiškėjas abejoja, ar konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 46 straips-nio 1, 3, 4 dalis atitinka kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas.

pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo savivaldybei suteik-ta teisė be konkurso ar kitos konkurenciją užtikrinančios procedūros pasirinkti, kam


suteikti teisę (pavesti) vykdyti keleivių vežimo veiklą, yra sudaromos prielaidos ne-pagrįstai suteikti privilegijų vienam ūkio subjektui ir diskriminuoti kitus galimus ve-žimo paslaugų rinkos dalyvius, paneigiama sąžininga konkurencija, ribojama ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

5. seimas 1996 m. lapkričio 19 d. priėmė kelių transporto kodeksą, kuris įsiga-liojo 1996 m. gruodžio 11 d. Šiuo kodeksu reguliuojamas keleivių, bagažo, krovinių ir pašto siuntų vežimų organizavimas ir vykdymas, vežimų valstybinis valdymas ir kont rolė, atsakomybė už turtinę žalą (1 straipsnis).

6. kelių transporto kodeksas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia seimo 2002 m. kovo 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos kelių transporto kodek-so 1, 2, 4, 7, 8, 13, 14, 16, 17, 18, 20, 21, 23, 29, 37, 40, 42, 44, 47 straipsnių ir sep-tintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo 171 straipsniu bei 57 ir 58 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu, įsigaliojusiu 2002 m. balan-džio 9 d., kuriuo kelių transporto kodeksas papildytas nauju 171 straipsniu „visuo-menės aptarnavimo organizavimas“. Šiame straipsnyje inter alia buvo nustatyta:

„1. vyriausybė arba jos įgaliota institucija, taip pat savivaldybių institucijos už-tikrina būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą visuomenei nors ir ve-žėjams komerciškai nenaudingomis sąlygomis. Dėl šių paslaugų teikimo vežėjų patiriami nuostoliai jiems yra kompensuojami vyriausybės arba jos įgaliotos insti-tucijos nustatyta tvarka. vyriausybė arba jos įgaliota institucija, taip pat savivaldybių institucijos vežėjus visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti parenka kon-kurso tvarka ir su konkurso nugalėtojais sudaro visuomenės aptarnavimo sutartis. visuomenės aptarnavimo sutartys sudaromos ne ilgiau kaip 5 metams.“

taigi šiame straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu vyriausybei, jos įgalio-tai institucijai, taip pat savivaldybių institucijoms buvo numatyta pareiga užtikrinti keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą visuomenei net ir tais atvejais, kai ve-žėjams tai komerciškai nenaudinga. vežėjai keleivinio kelių transporto paslaugoms visuomenei teikti turėjo būti parenkami konkurso tvarka. kitų vežėjų parinkimo būdų šiame straipsnyje įtvirtinta nebuvo.

7. seimas 2009 m. gruodžio 17 d. priėmė kelių transporto kodekso 2, 3, 8, 10, 12, 13, 14, 16, 171, 18 straipsnių ir kodekso priedo pakeitimo įstatymą, įsigalioju-sį 2009 m. gruodžio 28 d., kurio 9 straipsniu pakeitė kelių transporto kodekso 171 straipsnį (2002 m. kovo 19 d. redakcija).

kelių transporto kodekso 171 straipsnyje (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija), ku-rio 2 dalies 2 punktą ginčija pareiškėjas, nustatyta:

„1. savivaldybių institucijos užtikrina bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis są-lygomis negaudami atlygio, vadovaudamosi Reglamentu (eb) nr. 1370/2007.

2. savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų pa-slaugų įsipareigojimus parenka:


1) konkurso būdu, vadovaudamosi Reglamento (eb) nr. 1370/2007 5 straipsny-je nurodytais reikalavimais;

2) tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkan-čiu Reglamento (eb) nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

3. viešųjų paslaugų sutarčių turinį, trukmę, jų sudarymo sąlygas ir tvarką, vežė-jų nuostolių, patirtų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijai apskai-čiuoti taikomas taisykles nustato Reglamentas (eb) nr. 1370/2007. nuostolių, patirtų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarką nu-stato vyriausybė arba jos įgaliota institucija pagal Reglamento (eb) nr. 1370/2007 priede išdėstytas taisykles.“

palyginus kelių transporto kodekso 171 straipsnyje (2009 m. gruodžio 17 d. re-dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio kodekso 171 straipsny-je (2002 m. kovo 19 d. redakcija) pažymėtina, jog jis pakito tuo aspektu, kad kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies nuo-statose yra įtvirtinti du keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių ve-žėjų parinkimo būdai: vežėjai šioms paslaugoms teikti gali būti parenkami konkurso būdu, laikantis Reglamente nurodytų reikalavimų (šios dalies 1 punktas), arba tie-siogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamen-to 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus (šios dalies 2 punktas), t. y. ne konkurso būdu. teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybių institucijos turi pareigą užtikrin-ti bend rus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą net ir tais atvejais, kai tai komerciškai nenaudinga vežėjams, liko nepakitęs.

8. Atsižvelgiant į tai, kad kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruo-džio 17 d. redakcija) nuostatose, inter alia pareiškėjo ginčijamame jo 2 dalies 2 punkte, yra daromos nuorodos į Reglamente įtvirtintą teisinį reguliavimą, jos aiškintinos kartu su šio reglamento, kuris, kaip europos sąjungos teisės aktas, pagal konstitucijos sudeda-mosios dalies – konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjun-goje“ 2 dalį yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, nuostatomis.

8.1. Reglamentas priimtas turint tikslą nustatyti, kaip kompetentingos institu-cijos, laikydamosi europos sąjungos teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės nei teikiamosios įprastinėmis rinkos sąlygomis (1 straipsnio 1 dalis).

8.2. Reglamento preambulėje pabrėžiama, kad daug vidaus keleivinio transpor-to paslaugų, būtinų siekiant patenkinti bendrus ekonominius interesus, negali būti teikiamos kaip komercinės paslaugos, todėl valstybių narių kompetentingoms institu-cijoms turi būti sudaryta galimybė imtis veiksmų, užtikrinančių tokių paslaugų teikimą (5 konstatuojamoji dalis). tačiau taip pat pažymima, kad teikiant keleivių vežimo viešą-sias paslaugas turi būti siekiama užtikrinti konkurenciją (2, 17 konstatuojamosios dalys) ir kad tose valstybėse, kuriose keleivių vežimo viešąsias paslaugas teikia keli paslaugų teikėjai, „konkurencijos įvedimas suteikia galimybę mažesne kaina gauti patrauklesnes


ir naujoviškesnes paslaugas, ir mažai tikėtina, kad tai kliudytų viešųjų paslaugų opera-toriams vykdyti jiems patikėtus specialius uždavinius“ (7 konstatuojamoji dalis). nusta-tyta ir tai, kad, atsižvelgdama į atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, vietos valdžios institucija arba, jei tokios nėra, nacionalinė institucija gali nuspręsti keleivinio transpor-to viešąsias paslaugas savo administruojamoje teritorijoje teikti pati arba neskelbdama konkurso jas teikti patikėti vidaus operatoriui, tačiau tokia galimybė savarankiškai teikti paslaugas turi būti griežtai kontroliuojama, kad būtų užtikrintos vienodos konkurenci-jos sąlygos (18 konstatuojamoji dalis). tiesiogiai sudaromoms viešųjų paslaugų sutar-tims turėtų būti taikomi griežtesni skaidrumo reikalavimai (30 konstatuojamoji dalis).

8.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiame Reglamento 5 straipsnyje, į kurį daromos nuorodos kelių transporto kodekso 171 straipsnyje (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija), nustatyta:

„2. išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, vietos kompeten-tinga institucija – nesvarbu, ar tai būtų integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikianti atskira institucija, ar institucijų grupė, – gali nuspręsti viešąsias keleivinio transporto paslaugas teikti pati arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis su teisiškai atskirtu subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija, o institu-cijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija – kontroliuoja pana-šiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius <...>.

3. kompetentinga institucija, kuri kreipiasi į kitą trečiąją šalį nei vidaus operatorius, viešųjų paslaugų sutartis sudaro konkurso tvarka, išskyrus 4, 5 ir 6 dalyse nurodytus atve-jus. nustatyta konkurso tvarka turi būti atvira visiems operatoriams ir sąžininga, o joje turi būti laikomasi skaidrumo bei nediskriminavimo principų. siekiant nustatyti, kaip galima geriausiai patenkinti konkrečius ar sudėtingus poreikius, po pasiūlymų pateikimo ir bet kokios pirminės atrankos, laikantis tų pačių principų gali būti vedamos derybos.

4. išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, kompetentingos ins-titucijos gali nuspręsti tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis, jei numatoma vi-dutinė metinė tų paslaugų vertė neviršija 1 000 000 euR arba jei metinis keleivinio transporto paslaugų atstumas neviršija 300 000 kilometrų.

tais atvejais, kai viešųjų paslaugų sutartis tiesiogiai sudaroma su maža ir vidutine įmone, eksploatuojančia ne daugiau kaip 23 transporto priemones, tos ribos gali būti padidintos iki vidutinės metinės tų paslaugų vertės, kuri neviršija 2 000 000 euR, arba, kai jos susijusios su metinio keleivinio transporto paslaugų atstumu, – iki atstu-mo, kuris neviršija 600 000 kilometrų.

5. Jei paslaugų teikimas nutrūksta arba kyla rimtas pavojus, kad tokia situacija susidarys, kompetentinga institucija gali imtis skubių priemonių. tokia skubi prie-monė gali būti tiesioginis sutarties sudarymas arba oficialus susitarimas dėl viešų-jų paslaugų sutarties galiojimo pratęsimo ar reikalavimas vykdyti tam tikrus viešųjų paslaugų įsipareigojimus. <...> imantis skubios priemonės viešųjų paslaugų sutartis sudaroma arba jos galiojimas pratęsiamas ar tokią sutartį nurodoma vykdyti ne ilges-niam kaip dvejų metų laikotarpiui.


6. <...>7. valstybės narės imasi priemonių, reikalingų siekiant užtikrinti, kad sprendi-

mus, priimtus pagal 2–6 dalis, būtų galima veiksmingai ir skubiai peržiūrėti paprašius asmeniui, norinčiam ar norėjusiam sudaryti konkrečią sutartį ir rizikavusiam ar rizi-kuojančiam nukentėti nuo tariamo pažeidimo dėl to, kad minėtieji sprendimai pažeidė bendrijos teisę arba nacionalines taisykles, pagal kurias ši teisė įgyvendinama.

8. <...>“taigi pagal Reglamento 5 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybės narės

vietos kompetentinga institucija, organizuojanti keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimą, šias paslaugas teikiantį vežėją neskelbdama konkurso gali parinkti tokiais būdais:

– nuspręsti keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikti pati; – tiesiogiai sudaryti keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo sutartį su

vidaus operatoriumi, t. y. teisiškai atskirtu subjektu, kurį ta institucija kontroliuoja;– tiesiogiai sudaryti keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo sutartį su

trečiuoju asmeniu – keleivinio transporto paslaugas teikiančiu ūkio subjektu esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) jo vidutinė metinė keleivinio transporto paslaugų vertė arba metinis vežimų atstumas savivaldybių institucijai pavaldžioje teritorijoje nevir-šija nustatytųjų Reglamente (nustatytos ribos gali būti praplėstos, jei sutartis suda-roma su mažąja ar vidutine įmone, atsižvelgiant į jos eksploatuojamų transporto priemonių kiekį); 2) reikia imtis skubių priemonių, kai nutrūksta paslaugų teikimas arba kyla rimtas pavojus, kad tokia situacija susidarys, – ne ilgiau kaip 2 metus.

pabrėžtina, kad Reglamento 5 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta, jog nuspręsti ke-leivinio transporto viešąsias paslaugas teikti pati arba šiame reglamente nurodytomis sąlygomis tiesiogiai, t. y. neskelbdama konkurso, sudaryti viešųjų paslaugų teikimo sutartį su savo kontroliuojamu ūkio subjektu arba su trečiuoju asmeniu – keleivinio transporto paslaugas teikiančiu ūkio subjektu vietos kompetentinga institucija gali tik tuo atveju, jeigu tai nedraudžiama pagal nacionalinę teisę.

8.4. pažymėtina, kad iš Reglamento 5 straipsnio nuostatų, kuriomis inter alia nustatyta, kokiais būdais vietos kompetentingos institucijos gali parinkti keleivi-nio transporto viešąsias paslaugas teikiantį vežėją, ir jo preambulėje, inter alia jos 5, 18 konstatuojamosiose dalyse, išdėstytų nuostatų matyti, kad galimybė vietos kom-petentingoms institucijoms keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikiantį vežėją parinkti ne konkurso būdu, o tiesiogiai sudarant keleivinio transporto viešųjų pa-slaugų teikimo sutartį su vidaus operatoriumi ar kitu ūkio subjektu, jei yra Reglamen-te nustatytos sąlygos, numatyta dėl to, kad vidaus keleivinio transporto paslaugos, būtinos siekiant patenkinti bendrus interesus, turi būti teikiamos ir tais atvejais, kai vežėjams tai komerciškai nenaudinga, taigi valstybių narių kompetentingos instituci-jos turi turėti galimybę imtis veiksmų, kuriais būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas; pagal minėtas Reglamento nuostatas tokia galimybė savarankiškai teikti paslaugas turi būti griežtai kontroliuojama. pažymėtina ir tai, kad pagal Reglamento 5 straips-nio 7 dalies nuostatas valstybės narės privalo imtis priemonių užtikrinti, kad asmens,


norinčio ar norėjusio sudaryti konkrečią sutartį, prašymu būtų galima veiksmingai ir skubiai peržiūrėti vietos institucijos priimtus sprendimus dėl vežėjo viešosioms kelei-vinio transporto paslaugoms teikti parinkimo.

9. minėta, kad Reglamento nuostatos dėl vežėjo viešosioms keleivių vežimo pa-slaugoms teikti parinkimo būdo taikomos, jeigu tai nedraudžiama pagal nacionali-nę teisę. taigi pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, kuriais reguliuojamas viešųjų paslaugų teikimas, kontekste.

9.1. pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (2008 m. rugsė-jo 15 d. redakcija) keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas yra viena iš savivaldybių savarankiškų funkcijų, kurią jos privalo vykdyti paisydamos veiklos skaidrumo, pri-imamų sprendimų teisėtumo ir asmenų lygiateisiškumo principų (4 straipsnio 6, 10, 13 punktai, 6 straipsnio 33 punktas).

9.2. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2009 m. balandžio 9 d. redakci-ja) 4 straipsnyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami paves-tus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; viešojo administravimo subjektams draudžia-ma priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kuriais teikiamos privilegijos arba dis-kriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

9.3. kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalį, kurioje nustatyti du keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių ve-žėjų parinkimo būdai, aiškinant kartu su nurodytomis vietos savivaldos, konkurencijos įstatymų nuostatomis, pažymėtina, kad savivaldybės, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais maršrutais ir parinkdamos vežėjus šioms paslaugoms teikti, privalo vadovautis veiklos skaidrumo, priimamų sprendimų teisėtumo ir asmenų lygiateisiškumo principais; vykdydamos joms pavestas funkcijas, susijusias su keleivinio kelių transporto viešųjų pa-slaugų teikimo organizavimu, inter alia parinkdamos vežėją minėtoms paslaugoms teik-ti, savivaldybės turi užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę keleivių vežimo srityje ir nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri vežė-jų rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

tai reiškia, kad savivaldybės, turinčios pareigą užtikrinti bendrus interesus ati-tinkančių keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą, neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdo. savivaldybės spren-dimus dėl keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinki-mo pagal kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą (su vežėjais tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo su-tartis įstatyme numatytomis sąlygomis), o ne pagal 1 punktą (konkurso būdu), gali priimti tik tuo atveju, jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba dis-kriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.


taigi savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtik-rinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas.

10. pareiškėjo ginčijamą kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruo-džio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą aiškinant kartu su vietos savivaldos, konkuren-cijos įstatymų nuostatomis, taip pat Reglamento, į kurį ginčijamoje nuostatoje daroma nuoroda, nuostatų kontekste, pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtintas ki-toks keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo bū-das – vežėjo parinkimas ne konkurso tvarka, bet tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartį – nustatytas siekiant sudaryti galimybę savivaldybių institucijoms im-tis reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų, būtinų siekiant patenkinti bendrus ekonominius interesus, teikimas net ir tais atve-jais, kai vežėjams tai komerciškai nenaudinga. taigi savivaldybės, turėdamos pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais maršrutais pagal ginčijamą kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą vežėją šioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas keleivi-nio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra bū-tinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.

11. sprendžiant, ar kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktas neprieštarauja konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, perdavęs tam tikras keleivių vežimo veiklos organizavimo funkcijas savivaldybėms, laikydamasis iš konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperaty-vų, inter alia jame įtvirtintų ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžinin-gos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavi-mą, pagal kurį savivaldybės užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų teises (inter alia kad vartotojai gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai priei-namas paslaugas net ir tais atvejais, kai teikti tokias paslaugas yra nenaudinga) keleivių vežimo srityje, taip pat nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo.

11.1. minėta, kad pagal pareiškėjo ginčijamame kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiks-mų, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komerci-nius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris


yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.

taigi kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redak-cija) 2 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prie-laidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams (inter alia tais atvejais, kai tai komerciškai nenaudinga); pagal ginčijamą teisinį reguliavimą keleivinio kelių trans-porto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti parinktas tik tokiu atveju, kai to neįmano-ma padaryti konkurso būdu lygiomis sąlygomis jame dalyvaujant tiek savivaldybės įsteigtoms įmonėms, tiek privatiems ūkio subjektams.

11.2. vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtin-tu kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte, pažeidžiami konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavi-mai, konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo imperatyvas.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktas neprieš-tarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija; Žin., 2009, nr. 154-6952) 2 dalies 2 punktas ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

konstitucinio teismo teisėjai elvyra baltutytė vytautas Greičius Danutė Jočienė pranas kuconis Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Algirdas taminskas Dainius Žalimas

paskelbta: tAR, 2015-01-16, nr. 683.

18

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimas

DĖL vAiRĄ DeŠinĖJe pusĖJe tuRinČiŲ tRAnspoRto pRiemoniŲ DALYvAvimo vieŠAJAme eisme

Santrauka

kauno miesto apylinkės teismo inicijuotoje byloje priimtu nutarimu pripažinta, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje ir vyriau-sybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 240 punkte įtvirtintas reguliavimas, kuriuo, nustačius, kad draudimas dalyvauti vie-šajame eisme motorinėms transporto priemonėms, turinčioms vairą dešinėje pusėje, netaikomas Lietuvos piliečiams, nuolat gyvenantiems užsienyje, laikinai (iki 90 dienų per metus) atvykusiems į Lietuvą su užsienyje įregistruotomis transporto priemonė-mis, nustatyta, kad toks draudimas taikomas nuolat gyvenantiems Lietuvoje jos pilie-čiams, prieštarauja (prieštaravo) konstituciniams asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad iš šių konstitucinių principų kyla draudimas įstatymų leidėjui teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo įgyja tam tikras teises, nesant objektyvaus pateisinimo diferencijuoti atsižvelgiant į tai, ar pilietis, įgyvendindamas konstitucinę kilnojimosi laisvę, savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra pasirinkęs Lietuvoje, ar užsienio valstybėje.

konstitucinio teismo vertinimu, negalima teigti, kad pilietis, nuolat gyvenantis užsienio valstybėje, kurioje eismas vyksta kairiąja kelio puse paprastai tokiam eismui pritaikytomis transporto priemonėmis (turinčiomis vairą dešinėje pusėje), ar pilietis, nuolat gyvenantis užsienio valstybėje, kurioje eismas vyksta dešiniąja ke-lio puse, tačiau leidžiama registruoti eismui kairiąja kelio puse pritaikytas transpor-to priemones, laikinai atvykęs į Lietuvą ir čia dalyvaudamas viešajame eisme su užsienyje įregistruota transporto priemone, turinčia vairą dešinėje pusėje, kelia mažesnį pavojų eismo saugumui nei pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

Taigi nėra teisinio pagrindo objektyviai pateisinti šių kategorijų piliečių – tų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, ir tų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, – skirtingą traktavimą, kiek jis susijęs su leidimu laikinai dalyvauti viešajame eisme su užsienyje įregistruotomis transporto priemonė-mis, pritaikytomis eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčiomis vairą dešinėje pusėje.

konstitucinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad europos sąjungos teisingumo teismas 2014 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą byloje Europos Komisija / Lietuvos Respublika dėl draudimo Lietuvos Respublikoje registruoti lengvuosius automobi-lius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, ir reikalavimo prieš registruojant perkel-ti jų vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę. teisingumo teismas nustatė,

DĖL VAIRĄ DEŠINĖJE PUSĖJE TURINČIŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ 19

kad, drausdama registruoti tokius automobilius ir reikalaudama prieš registruojant perkelti jų vairavimo mechanizmą, Lietuva neįvykdė įsipareigojimų pagal europos sąjungos teisę. teisingumo teismas pabrėžė, kad yra priemonių, mažiau ribojančių laisvą prekių judėjimą ir tinkamų gerokai sumažinti pavojų, galintį kilti dėl transpor-to priemonių, turinčių vairą toje pačioje pusėje, kuria vyksta eismas, dalyvavimo ke-lių eisme. Šioje srityje valstybės narės turi diskreciją nustatyti priemones, įskaitant pasiūlytąsias europos komisijos, kurios, atsižvelgiant į technikos būklę, yra tinka-mos užtikrinti transporto priemonės, turinčios vairą toje pačioje pusėje, kuria vyksta eismas, vairuotojui pakankamą priekinį ir galinį matomumą. taigi draudimas re-gistruoti automobilius, turinčius vairą dešinėje pusėje, nebuvo būtinas siekiant di-desnio kelių eismo saugumo; ši priemonė pripažinta neatitinkančia proporcingumo principo. teisingumo teismui nustačius, kad valstybė narė neįvykdė pareigos pagal sutartis, kuriomis grindžiama europos sąjunga, ta valstybė narė turi imtis būtinų priemonių teisingumo teismo sprendimui įvykdyti.

20

byla nr. 18/2012


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGAUS EISMO AUTOMOBILIŲ KELIAIS ĮSTATYMO 25 STRAIPSNIO 4 DALIES (2010 M. BALANDŽIO 15 D., 2013 M. BIRŽELIO 13 D. REDAKCIJOS), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. GRUODŽIO 11 D. NUTARIMU NR. 1950 „DĖL KELIŲ EISMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ KELIŲ EISMO TAISYKLIŲ 240 PUNKTO (2008 M. LIEPOS 16 D., 2012 M. VASARIO 29 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI

2015 m. vasario 6 d. Nr. KT6-N2/2015Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdyje 2015 m. va-sario 3 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 18/2012 pagal pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymą nr. 1b-27/2012 ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gruo-džio 11 d. nutarimu nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų ke-lių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


I

pareiškėjo – kauno miesto apylinkės teismo prašymas grindžiamas šiais argu-mentais.

saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. ba-landžio 15 d. redakcija) (toliau ir – Įstatymas) ir vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d.


nutarimu nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) (toliau ir – kelių eismo taisyklės) 240 punk-te nustatytu teisiniu reguliavimu Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyve-namoji vieta yra užsienio valstybėje, ir Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, nes atsakomybė už naudojimąsi transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse, kyla tik Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

II

1. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovo seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus saba-tausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais ar-gumentais.

konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų, esan-čių skirtingoje padėtyje, kategorijų atžvilgiu, taip pat kad socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Lietuvos kelių infrastruktūra nepritaiky-ta transporto priemonėms, turinčioms vairą dešinėje pusėje, tokios transporto priemo-nės pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir yra nesaugios nuolat naudoti Lietuvoje, jas naudojant padidėtų susidūrimo tikimybė (tokia nuomonė išdėstyta ir europos komisi-jos Generalinio sekretoriato pagrįstoje nuomonėje Lietuvos Respublikai dėl variklinių transporto priemonių, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje). Dėl šių priežasčių Lietu-vos Respublikoje nustatyti tokių transporto priemonių eksploatavimo ribojimai.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas skirtingą teisinį reguliavimą Lietuvos Respubli-kos piliečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, ir Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems užsienio valstybėse, vadovavosi eismo saugumo rei-kalavimais ir lengvatinę transporto priemonių, pritaikytų eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčių vairą dešinėje pusėje, dalyvavimo viešajame eisme tvarką pastariesiems nustatė kaip išimtį. buvo atsižvelgta į trumpalaikį tokių transporto priemonių nau-dojimą Lietuvos Respublikoje ir siekta neapsunkinti tranzito per Lietuvą galimybių.

2. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –vyriausybės atstovų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento saugaus eismo skyriaus vedėjo vidmanto pumpučio ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teisės ir vidaus tyrimų de-partamento direktoriaus pavaduotojos irinos urbonės rašytiniai paaiškinimai, kuriuo-se taip pat teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijai.

2.1. suinteresuoto asmens atstovo v. pumpučio pozicija grindžiama šiais argu-mentais.

2015 m. vasario 6 d. nutarimas 22

Draudimu naudoti viešajame eisme automobilius su dešinėje pusėje įrengtu vai-ru siekiama užtikrinti eismo saugumą. Automobilis, pritaikytas eismui kairiąja kelio puse ir turintis vairą dešinėje pusėje, nuolat naudoti Lietuvoje yra nesaugus, kadan-gi: 1) tamsiuoju paros metu tokios transporto priemonės tinkamai nesureguliuotų (nepakeistų) priekinių žibintų šviesos akintų priešpriešiais važiuojančių transporto priemonių vairuotojus; 2) lenkimo metu dėl prasto matomumo šios transporto prie-monės keltų grėsmę eismo saugumui; 3) Lietuvos keliuose nėra specialiai pritaikytų lenkimo zonų; 4) dėl sumažėjusio matomumo pasunkėtų kairysis posūkis; 5) naudo-jant keleivines transporto priemones (autobusus, mikroautobusus) su kairėje pusėje įrengtomis keleivių durimis kiltų grėsmė keleivių saugumui juos įlaipinant (išlaipi-nant); 6) tokios krovininės transporto priemonės (n kategorija), gabenančios sun-kius, didelius ir pavojingus krovinius, labai padidintų viešojo eismo riziką.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje išimtys asmenims, kurie tokiais automobiliais laikinai (iki 90 dienų) atvyko į Lietuvą, nustatytos atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, taip pat įverti-nus objektyvias aplinkybes, kad minėtieji asmenys gyvena užsienio valstybėje ir Lie-tuvoje būna ribotą laikotarpį.

2.2. suinteresuoto asmens atstovės i. urbonės pozicija grindžiama šiais argu-mentais.

Draudimas nuolat eksploatuoti Lietuvos Respublikoje transporto priemones, ku-rios yra pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje, grindžiamas siekiu užtikrinti visuomenės saugumą ir apginti viešąjį interesą – kelių eismo saugu-mą, taip apsaugant eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą. Gerokai didesnis pavojus kiltų dėl tokių transporto priemonių konstrukcinių savybių (vairuo-tojas blogiau mato priešpriešinį eismą, ypač atlikdamas lenkimo manevrą; padidėja pavojus prasilenkiant; dėl kelis kartus didesnio atstumo iki kairės pusės galinio vaizdo veidrodžio ir pasikeitusio stebėjimo lauko pablogėja matomumas; žibintų konstruk-cija pritaikyta geriau apšviesti kairiąją pusę, todėl labiau akinami priešais važiuojan-čių transporto priemonių vairuotojai; smarkiai pablogėja važiuojamosios dalies krašto matomumas, o tai sudaro sąlygas nepastebėti dviratininko, pėsčiojo ar kliūties).

siekiant įteisinti galimybę išimtiniais atvejais automobilių kelių eisme dalyvauti specialioms transporto priemonėms, taip pat pernelyg nesuvaržyti laikinai į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje registruotomis transporto priemonėmis atvykstan-čių asmenų judėjimo laisvės, numatytos minėto draudimo išimtys. tokiu teisiniu re-guliavimu transporto priemonių, pritaikytų eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčių vairą dešinėje pusėje, dalyvavimo viešajame eisme ribojimas pagrįstas jų eksploatavi-mo Lietuvos Respublikos automobilių kelių eisme dažnumu ir gausumu. Laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis trans-porto priemonėmis atvykę užsieniečiai, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, tokias transporto priemo-


nes Lietuvoje eksploatuoja trumpai ir jų nėra daug. Laikinas, išimtinis tokių transporto priemonių eksploatavimas neturi itin didelės neigiamos įtakos eismo saugumui, todėl ginčijamas draudimas nustatytas tik nuolatiniam transporto priemonių, pritaikytų eis-mui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčių vairą dešinėje pusėje, eksploatavimui.


I

1. minėta, kad pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar kons-titucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja sau-gaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) ir kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas.

2. seimas 2007 m. lapkričio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis iš-imtimis) 2008 m. liepos 1 d. Šiuo įstatymu saugaus eismo automobilių keliais įstaty-mas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

Šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių, už kelių priežiūrą atsakingų asmenų, policijos, muitinės pareigūnų ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techni-nės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, eismo saugumo reikalavimus keliams, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvy-bę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas (1 straipsnio 1 dalis).

saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

3. Įstatymo 25 straipsnio „bendrieji reikalavimai motorinėms transporto prie-monėms ir priekaboms“ 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyta:

„Draudžiama dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, išsky-rus tas, kurios buvo įregistruotos Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurios pagal konstrukciją ir įrangą yra skirtos specialioms darbo funkcijoms atlikti. Šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems užsienie-čiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, taip pat transporto priemonėms, kurios teisės aktų nu-statyta tvarka priskirtos istorinių motorinių transporto priemonių kategorijai.“

taigi šioje dalyje yra įtvirtintas draudimas dalyvauti viešajame eisme motori-nėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, ir nustatytos šio draudimo išimtys: nurodyti kriterijai, kuriuos


atitinkančioms transporto priemonėms šis draudimas netaikomas, taip pat asmenys, kuriems šis draudimas laikinai (iki 90 dienų per metus) netaikomas.

3.1. Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nusta-tytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su šio įstatymo paskirtimi, nustatyta Įstaty-mo 1 straipsnio 1 dalyje, galima daryti išvadą, kad Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu siekiama įgyven-dinti viešąjį interesą – užtikrinti kelių eismo saugumą, taip sumažinant su motorinių transporto priemonių, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, dalyvavimu eisme susijusį pavojų.

3.2. pagal Įstatymo 25 straipsnio 4 dalį (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) drau-dimas dalyvauti viešajame eisme netaikomas motorinėms transporto priemonėms, kurios:

– buvo įregistruotos Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d.;– pagal konstrukciją ir įrangą yra skirtos specialioms darbo funkcijoms atlikti;– teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos istorinių motorinių transporto priemo-

nių kategorijai.Draudimas dalyvauti viešajame eisme pagal Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje

(2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą taip pat netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregist-ruotomis transporto priemonėmis atvykusiems:

– užsieniečiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;

– Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsie-nio valstybėje.

3.3. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyta drau-dimo dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritai-kytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, išimtis, pagal kurią toks draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietu-vos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybė-je, apima tiek tas situacijas, kai piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ir transporto priemonė įregistruota užsienio valstybėje, kurioje eismas vyksta kairiąja kelio puse, paprastai tokiam eismui pritaikytomis transporto priemonėmis (kurios turi vairą dešinėje pusėje), tiek tas situacijas, kai piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ir transporto priemonė įregistruota užsienio valstybėje, kurioje eismas vyksta dešinią-ja kelio puse.

3.4. pažymėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balan-džio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, draudžiama dalyvauti viešajame eisme (net ir laikinai (iki 90 dienų per metus)) su užsienio valstybėje įre-


gistruotomis transporto priemonėmis, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje.

3.5. taigi saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatytas inter alia toks teisinis reguliavimas, pagal kurį draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laiki-nai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, tačiau toks draudimas taikomas Lietuvos Res-publikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

4. pareiškėjas, remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, teigia, jog pagal Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvena-moji vieta yra užsienio valstybėje, ir Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, nes atsakomybė už naudojimąsi transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse, kyla tik Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

nors pareiškėjas prašo ištirti saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio visos 4 dalies (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) atitiktį konstitucijai, iš jo prašymo argumentų ir administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos maty-ti, kad ši dalis dėl atitikties konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisi-nės valstybės principui ginčijama tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kai-riąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto prie-monėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Res-publikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

5. pažymėtina, kad Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. re-dakcija) nustatytos draudimo dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinė-je pusėje, išimtys, pagal kurias toks draudimas netaikomas motorinėms transporto priemonėms, kurios buvo įregistruotos Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d., kurios pagal konstrukciją ir įrangą yra skirtos specialioms darbo funkcijoms atlikti, kurios teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos istorinių motorinių transporto priemonių kategorijai, taip pat laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubli-ką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems už-sieniečiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.


6. seimo 2013 m. birželio 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos saugaus eismo auto-mobilių keliais įstatymo 2, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 33 straipsnių, Įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildy-mo 61, 271 straipsniais įstatymo 18 straipsniu Įstatymo 25 straipsnis buvo pakeistas ir papildytas. Įstatymo 25 straipsnio (2013 m. birželio 13 d. redakcija) 4 dalyje nustatyta:

„Draudžiama dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, išskyrus tas, kurios buvo įregistruotos Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegu-žės 1 d. arba kurios pagal konstrukciją ir įrangą yra skirtos specialioms darbo funk-cijoms atlikti. Šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvyku-siems užsieniečiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gy-venti Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, taip pat transporto priemonėms, kurios teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos istorinių motorinių transporto priemonių kategorijai.“

palyginus Įstatymo 25 straipsnio (2013 m. birželio 13 d. redakcija) 4 dalyje nu-statytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) matyti, jog jis skiriasi tik tuo, kad pagal Įstatymo 25 straips-nio (2013 m. birželio 13 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudžia-ma dalyvauti viešajame eisme ir priekaboms, pritaikytoms eismui kairiąja kelio puse.

taigi teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo 25 straipsnio (2013 m. birželio 13 d. redakcija) 4 dalyje, palyginus su nustatytuoju Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) matyti, kad pareiškėjo ginčijamu aspektu jis nepakito.

7. minėta, kad pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui nepriešta-rauja kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas.

8. kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte nustatyta:„Draudžiama dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, ku-

rios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, išskyrus tas, kurios buvo įregistruotos Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurios pa-gal konstrukciją ir įrangą yra skirtos specialioms darbo funkcijoms atlikti. Šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybė-je įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems užsieniečiams, kurie neturi lei-dimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valsty-bėje, taip pat transporto priemonėms, kurios Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka priskirtos antikvarinių daiktų kategorijai.“

taigi kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte nustatytas draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pri-taikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, taip pat šio drau-dimo išimtys. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad


pagal kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsie-nio valstybėje, turi teisę laikinai (iki 90 dienų per metus) dalyvauti viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, o Lietuvos Respublikos piliečiai, ku-rių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tokios teisės neturi.

9. kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktą palyginus su saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalimi (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) matyti, kad pareiškėjo ginčijamu aspektu kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkto nuostatos yra tokios pat, kaip ir atitinkamos Įstaty-mo 25 straipsnio 4 dalies (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nuostatos. taigi tiek pagal kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte, tiek pagal Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pri-taikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolati-nė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, tačiau toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teis-mas nagrinėjo bylą pagal skundą dėl policijos pareigūno nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo Lietuvos Respublikos piliečiui buvo paskirta admi-nistracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir Atpk) 1241 straipsnio 7 dalį už tai, kad jis pažeidė kelių eismo taisyklių 240 punkte numatytus reikalavimus: dalyvavo viešajame eisme su transpor-to priemone, kuri pritaikyta eismui kairiąja kelio puse.

10.1. Atpk 1241 straipsnio „kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių ve-žimo ir kelių eismo taisyklių pažeidimas“ (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) 7 daly-je nustatyta:

„kelių eismo taisyklių pažeidimai, išskyrus numatytuosius šiame kodekse, –užtraukia vairuotojams įspėjimą arba baudą nuo dvidešimties iki keturiasdešim-

ties litų.“taigi Atpk 1241 straipsnio (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) 7 dalyje numa-

tyta administracinė atsakomybė už kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus, kurie nėra tiesiogiai nurodyti kitose Atpk 1241 straipsnio (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) dalyse ir kituose Atpk straipsniuose.

10.2. vadinasi, kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punk-te ir Atpk 1241 straipsnio (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) 7 dalyje nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, dalyvavęs viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruota transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse ir


(ar) turinčia vairą dešinėje pusėje, pažeidžia kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte nustatytus reikalavimus ir padaro Atpk 1241 straips-nio (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) 7 dalyje numatytą administracinį teisės pa-žeidimą. pagal šį teisinį reguliavimą Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, laikinai (iki 90 dienų per metus) dalyvavęs viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruota transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčia vairą dešinėje pusėje, kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte nustatytų reikalavimų nepažeidžia.

11. vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo nr. 224 „Dėl Lietuvos Respubli-kos vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyk-lių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.26 punktu kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas buvo pakeistas. kelių eismo taisyklių 240 punkte (2012 m. va-sario 29 d. redakcija) nustatyta:


palyginus kelių eismo taisyklių 240 punkte (2012 m. vasario 29 d. redakcija) nu-statytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte matyti, kad pareiškėjo ginčijamu aspektu jis nepakito.

12. paminėtina, kad vyriausybė 2014 m. spalio 3 d. nutarimo nr. 1086 „Dėl Lie-tuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo nr. 1950 „Dėl ke-lių eismo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2 punktu pakeitė vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtin-tas kelių eismo taisykles (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jas išdėstė nauja redakcija. kelių eismo taisyklėse (2014 m. spalio 3 d. redakcija) neliko draudimo da-lyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eis-mui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje.

II

Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies (2010 m. balandžio 15 d., 2013 m. birželio 13 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. minėta, kad pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar sau-gaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio


15 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. minėta ir tai, kad Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. re-dakcija) nustatyta:


3. kaip minėta, pareiškėjo nuomone, pagal Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, ir Lietuvos Respublikos pi-liečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks ne-vienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, nes atsakomybė už naudojimąsi transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse, kyla tik Lietuvos Respubli-kos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

4. taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas yra tiriamas piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, ir piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, lygiateisiškumo aspektu.

4.1. konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos.“

piliečio kilnojimosi laisvė yra reikšmingas pilietinės bendruomenės nario konsti-tucinio statuso elementas. konstitucijos 32 straipsnio nuostatos reiškia, kad tik pats pi-lietis turi teisę spręsti, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamą-ją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti Lietuvoje, ar iš jos išvykti, ir teisę pats pa-sirinkti išvykimo laiką (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

4.2. konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų ly-gybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vie-nodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nu-statytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtin-goje padėtyje, atžvilgiu. konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu


tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio po-būdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); ver-tinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, ku-riems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtin-tas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai patei-sinamas (2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

4.3. konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisišku-mo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus ir juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati konstitucija (inter alia konstitucinio teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs konsti-tucinis teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkū-ros subjektams, inter alia: teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma tai-kyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuoja-mų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisiškai regu-liuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valsty-bės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (inter alia 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas).

pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucinio as-menų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pa-žeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

4.4. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų kyla draudimas įstatymų leidėjui, įstatymu nustatant teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo įgyja tam tikras teises, nesant objektyvaus pateisinimo įtvirtinti skirtingą teisinį reguliavimą at-sižvelgiant į tai, ar pilietis, įgyvendindamas konstitucinę kilnojimosi laisvę, savo nuo-latinę gyvenamąją vietą yra pasirinkęs Lietuvos Respublikoje, ar užsienio valstybėje.

5. sprendžiant, ar saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 da-lis (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo konstitu-cijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija)


nustatytas inter alia toks teisinis reguliavimas, pagal kurį draudimas dalyvauti vieša-jame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairią-ja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto prie-monėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamo-ji vieta yra užsienio valstybėje, tačiau toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

taigi pagal šį teisinį reguliavimą kriterijus, lemiantis Lietuvos Respublikos pi-liečio, laikinai (iki 90 dienų per metus) atvykusio į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruota motorine transporto priemone, kuri pritaikyta eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, teisę dalyvauti viešajame eisme, yra pilie-čio nuolatinė gyvenamoji vieta: jeigu piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, jis turi teisę Lietuvos Respublikoje laikinai (iki 90 dienų per metus) daly-vauti viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruota motorine transporto prie-mone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčia vairą dešinėje pusėje, su kuria atvyko į Lietuvos Respubliką, o jeigu piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jis tokios teisės neturi.

be to, kaip minėta, kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte ir Atpk 1241 straipsnio (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) 7 dalyje yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, dalyvavęs viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruota transporto priemone, pritaikyta eismui kairią-ja kelio puse ir (ar) turinčia vairą dešinėje pusėje, pažeidžia kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte nustatytus reikalavimus ir padaro Atpk 1241 straipsnio (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) 7 dalyje numatytą administraci-nį teisės pažeidimą; pagal šį teisinį reguliavimą Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, laikinai (iki 90 dienų per metus) dalyvavęs viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruota transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčia vairą dešinėje pusėje, su kuria at-vyko į Lietuvos Respubliką, kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte nustatytų reikalavimų nepažeidžia.

5.1. minėta, jog pagal konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asme-nų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir parei-gos būtų įtvirtintos visiems vienodai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

taip pat minėta, kad iš konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų kyla draudimas įstatymų leidėjui, įstatymu nustatant teisinį reguliavimą, pa-gal kurį asmuo įgyja tam tikras teises, nesant objektyvaus pateisinimo įtvirtinti skir-tingą teisinį reguliavimą atsižvelgiant į tai, ar pilietis, įgyvendindamas konstitucinę


kilnojimosi laisvę, savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra pasirinkęs Lietuvos Respubli-koje, ar užsienio valstybėje.

5.2. vadinasi, sprendžiant, ar Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, reikia įvertinti, ar tarp Lietuvos Respublikos piliečių, ku-rių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, ir Lietuvos Respublikos pilie-čių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad jiems gali būti nustatytas skirtingas dalyvavimo vie-šajame eisme su užsienio valstybėje įregistruotomis motorinėmis transporto priemo-nėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, teisinis reguliavimas.

5.2.1. minėta, kad saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 da-lyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) yra nustatytas draudimas dalyvauti viešaja-me eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, taip pat nustatytos šio draudimo išimtys: nurody-ti kriterijai, kuriuos atitinkančioms transporto priemonėms šis draudimas netaikomas, taip pat asmenys, kuriems šis draudimas laikinai (iki 90 dienų per metus) netaikomas, inter alia jis netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su už-sienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Res-publikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje.

taip pat minėta, kad tokiu teisiniu reguliavimu siekiama įgyvendinti viešąjį inte-resą – užtikrinti kelių eismo saugumą, taip sumažinant su motorinių transporto prie-monių, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, dalyvavimu eisme susijusį pavojų.

5.2.2. minėta ir tai, kad Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyta draudimo dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinė-je pusėje, išimtis, pagal kurią toks draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto prie-monėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, apima tiek tas situacijas, kai piliečio nuolatinė gyvena-moji vieta yra ir transporto priemonė įregistruota užsienio valstybėje, kurioje eismas vyksta kairiąja kelio puse paprastai tokiam eismui pritaikytomis transporto priemo-nėmis (kurios turi vairą dešinėje pusėje), tiek tas situacijas, kai piliečio nuolatinė gy-venamoji vieta yra ir transporto priemonė įregistruota užsienio valstybėje, kurioje eismas vyksta dešiniąja kelio puse.

5.2.3. Įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) nusta-tytą teisinį reguliavimą, apimantį minėtas situacijas, vertinant saugaus eismo Lietu-vos Respublikoje aspektu, darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, kurioje eismas vyksta kairiąja ke-lio puse paprastai tokiam eismui pritaikytomis transporto priemonėmis (turinčiomis


vairą dešinėje pusėje), ar pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio vals-tybėje, kurioje eismas vyksta dešiniąja kelio puse, tačiau leidžiama registruoti moto-rines transporto priemones, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, laikinai dalyvaudamas Lietuvos Respublikos viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruota motorine transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčia vairą dešinėje pusėje, kuria atvyko į Lietuvos Res-publiką, kelia mažesnį pavojų eismo saugumui nei pilietis, kurio nuolatinė gyvena-moji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

taigi nėra teisinio pagrindo objektyviai pateisinti šių kategorijų Lietuvos Res-publikos piliečių – tų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, ir tų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, – skirtingą traktavi-mą, kiek jis susijęs su leidimu laikinai dalyvauti viešajame eisme su užsienio valsty-bėje įregistruotomis motorinėmis transporto priemonėmis, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje. todėl konstatuotina, kad, nu-statydamas šioje konstitucinės justicijos byloje tiek, kiek nurodyta, ginčijamą teisinį reguliavimą, pagal kurį skirtingai traktuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, ir Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įstatymų leidėjas nepai-sė konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitu-cinio teisinės valstybės principo.

5.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio 15 d. redakci-ja) tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vai-rą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respub liką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietu-vos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybė-je, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. minėta, kad seimo 2013 m. birželio 13 d. priimtu saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 33 straipsnių, Įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 61, 271 straipsniais įstatymo 18 straipsniu Įstatymo 25 straipsnis buvo pakeistas ir papildy-tas. minėta ir tai, kad teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo 25 straipsnio (2013 m. birželio 13 d. redakcija) 4 dalyje, palyginti su nustatytuoju Įstatymo 25 straipsnio 4 da-lyje (2010 m. balandžio 15 d. redakcija), pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.

6.1. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad saugaus eismo auto-mobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transpor-to priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje


pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respub liką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respub-likos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustaty-ta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6.2. tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui atitinkama ap-imtimi prieštarauja ir Įstatymo 25 straipsnio (2013 m. birželio 13 d. redakcija) 4 dalis.

6.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio (2013 m. birželio 13 d. redakcija) 4 da-lis tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos pi-liečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

III

Dėl Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių 240 punkto (2008 m. liepos 16 d., 2012 m. vasario 29 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. minėta, kad pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui nepriešta-rauja kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas.

2. minėta ir tai, kad kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte nustatyta:

„Draudžiama dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, išsky-rus tas, kurios buvo įregistruotos Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurios pagal konstrukciją ir įrangą yra skirtos specialioms darbo funkcijoms atlikti. Šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems užsienie-čiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, taip pat transporto priemonėms, kurios Lietuvos Res-publikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka priskirtos antikvarinių daiktų kategorijai.“


3. pareiškėjas – kauno miesto apylinkės teismas kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkto atitiktį konstitucijai ginčija remdamasis tais pa-čiais argumentais, kaip ir saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) atitiktį konstitucijai.

3.1. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad saugaus eismo auto-mobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transpor-to priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respub liką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respub-likos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustaty-ta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota ir tai, kad saugaus eismo au-tomobilių keliais įstatymo 25 straipsnio (2013 m. birželio 13 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transpor-to priemonėms ir (ar) priekaboms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Res-publiką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio vals-tybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, ku-rių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.2. tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek nuro-dyta, prieštaravo ir kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas.

3.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transpor-to priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respub-likos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustaty-ta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. minėta, kad vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo nr. 224 1.26 punk-tu kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas buvo pa-keistas. minėta ir tai, kad teisinis reguliavimas, nustatytas kelių eismo taisyklių


240 punkte (2012 m. vasario 29 d. redakcija), palyginti su nustatytuoju kelių eis-mo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punkte, pareiškėjo ginčijamu as-pektu nepakito.

4.1. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtin-tų kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemo-nėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio vals-tybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvena-moji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo konstitucijos 29 straipsniui, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

4.2. tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek nuro-dyta, prieštaravo ir kelių eismo taisyklių 240 punktas (2012 m. vasario 29 d. redakcija).

4.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų kelių eismo taisyklių 240 punktas (2012 m. vasario 29 d. redakcija) tiek, kiek jame nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transpor-to priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respub-likos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustaty-ta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

1. pažymėtina, kad europos sąjungos teisingumo teismas (toliau – teisingumo teismas) 2014 m. kovo 20 d. sprendime byloje c-61/12 Europos Komisija / Lietuvos Respublika nustatė, kad, drausdama registruoti lengvuosius automobilius, kurių vai-ras įrengtas dešinėje pusėje, ir (arba) reikalaudama prieš registruojant perkelti naujų ar anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų lengvųjų automobilių vairavimo me-chanizmą iš dešinės pusės į kairę, Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pa-gal 1970 m. birželio 8 d. tarybos direktyvos 70/311/eeb dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2a straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. europos parlamento ir tarybos direk-tyvos 2007/46/eb, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių


mazgų patvirtinimo pagrindus (pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 dalį ir pagal su-tarties dėl europos sąjungos veikimo (toliau – sesv) 34 straipsnį.

pažymėtina ir tai, kad teisingumo teismas nagrinėjo bylą dėl draudimo regist-ruoti Lietuvos Respublikoje automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, ir reikalavimo prieš registruojant perkelti lengvųjų automobilių vairavimo mechaniz-mą iš dešinės pusės į kairę. taigi teisingumo teismo byloje draudimas registruoti Lietuvos Respublikoje automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, buvo įver-tintas kitais aspektais nei šioje konstitucinės justicijos byloje.

1.1. teisingumo teismas padarė išvadą, kad vairuotojo vietos, kuri yra sudeda-moji transporto priemonės vairavimo mechanizmo dalis, padėčiai taikomas direk-tyvomis 2007/46 ir 70/311 įtvirtintas suderinimas, todėl valstybės narės negali dėl kelių eismo saugumo reikalauti perkelti naujų transporto priemonių vairuotojo vietą į priešingą pusę nei ta, kuria vyksta eismas, kad šią transporto priemonę būtų galima įregistruoti jų teritorijoje (52 punktas).

1.2. teisingumo teismas taip pat pažymėjo, kad, atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, ginčijami teisės aktai (inter alia saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) yra kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemo-nė, draudžiama pagal sesv 34 straipsnį, nes jais kliudoma tiekti į Lietuvos rinką transporto priemones, kuriose vairuotojo vieta yra dešinėje pusėje ir kurios teisė-tai gaminamos ir registruojamos kitose nei Lietuvos Respublika valstybėse narėse (57 punktas). pagal tą pačią teismo praktiką tokie teisės aktai gali būti pateisinami privalomaisiais reikalavimais, jeigu jie tinkami siekiamo tikslo įgyvendinimui užtik-rinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (58 punktas).

teisingumo teismas pažymėjo ir tai, kad dėl transporto priemonių, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, dalyvavimo kelių eisme Lietuvos teritorijoje kylantis pavo-jus yra vienodas, nepaisant to, ar tai yra naujos, ar anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotos transporto priemonės (64 punktas). teisingumo teismas pabrėžė, kad yra priemonių, mažiau ribojančių laisvą prekių judėjimą nei nagrinėjamoji priemonė ir tinkamų gerokai sumažinti pavojų, galintį kilti dėl transporto priemonių, turinčių vairą toje pačioje pusėje, kuria vyksta eismas, dalyvavimo kelių eisme. Šioje srity-je valstybės narės turi diskreciją nustatyti priemones, įskaitant pasiūlytąsias europos komisijos, kurios, atsižvelgiant į technikos būklę, yra tinkamos užtikrinti transpor-to priemonės, turinčios vairą toje pačioje pusėje, kuria vyksta eismas, vairuotojui pa-kankamą priekinį ir galinį matomumą (68 punktas). taigi nagrinėjamoji priemonė nebuvo būtina siekiamam tikslui įgyvendinti; atsižvelgiant į tai, ji pripažinta neati-tinkančia proporcingumo principo (69 punktas).

2. pažymėtina, kad pagal sesv 260 straipsnio 1 dalį, jei europos sąjungos teisin-gumo teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal sutar-tis, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių teisingumo teismo sprendimui įvykdyti.



nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstaty-mo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio 15 d. redakcija, Žin., 2010, nr. 48-2308; 2013 m. birželio 13 d. redakcija, Žin., 2013, nr. 68-3401) tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įre-gistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudi-mas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nu-tarimu nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų kelių eismo tai-syklių 240 punktas (2008 m. liepos 16 d. redakcija, Žin., 2008, nr. 88-3530; 2012 m. vasario 29 d. redakcija, Žin., 2012, nr. 29-1302) tiek, kiek jame nustačius, kad drau-dimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritai-kytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuola-tinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taiko-mas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.



paskelbta: tAR, 2015-02-06, nr. 1856.

39


DĖL vALstYbĖs tuRtiniŲ teisiŲ ĮGYvenDinimo vALstYbĖs vALDomose ĮmonĖse

Santrauka

Šioje byloje pagal seimo narių grupės prašymą tirta Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 (toliau – nutarimas) ir juo patvirtinto Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatų atitiktis konstitucijai ir valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui (toliau – Įstatymas).

konstitucinis teismas pripažino, kad nutarimo 4 punktas, pagal kurį valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju valstybei tenkančios piniginės lėšos pervedamos į valstybės biudžetą arba į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, o visas kitas valstybei tenkantis turtas perduodamas valstybės įmonei valstybės turto fon-dui (vėliau reorganizuotam į valstybės įmonę turto banką, centralizuotai valdantį visą valstybei priklausantį turtą), neprieštarauja konstitucijai. Aprašo 54 punktas (2014 m. spalio 15 d. redakcija) tiek, kiek pagal jį sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais su-teikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, pripažintas prieštaraujančiu kons-titucijai ir Įstatymui.

konstitucinis teismas priminė, kad pagal konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį (ku-rioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvar-ką nustato įstatymas) reguliuoti valstybės įmonių veiklos, valstybės turimų akcijų akcinėse bendrovėse tvarkymo ir kitus su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo susijusius klausimus yra pavesta įstatymų leidėjui; Vyriausybės kompetenciją šioje srityje apibrėžia įstatymai. tai nereiškia, esą visi valstybei nuo-savybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo. tačiau pagal konstitucijos 128 straips-nio 2 dalį tik įstatymų leidėjas gali nustatyti svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių turinio elementus.

konstitucinis teismas konstatavo, kad nutarimo 4 punkte nėra nustatyta, kaip turėtų būti valdomos, naudojamos po valstybės valdomų įmonių likvidavimo likusios lėšos ir kitas turtas, o teisės disponuoti valstybės turtu įgyvendinimas pagal ginčy-tą nuostatą nelemia turto savininko pasikeitimo, teisės į turtą suvaržymo ar esmi-nio (reikšmingo) tokio turto teisinės būklės pasikeitimo. taigi Vyriausybė Nutarimo 4 punktu nereguliavo valstybės turto valdymo ar naudojimo, nenustatė svarbiausių disponavimo valstybės turtu teisių turinio elementų, kurie pagal Konstitucijos


128 straipsnio 2 dalį gali būti nustatyti tik įstatymu. Atvirkščiai, ginčytu teisiniu reguliavimu nustatyta, kad visų valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju valsty-bei tenkantis turtas lieka valstybės nuosavybė, neapibrėžiant jo panaudojimo formos, disponavimo juo būdų ir sąlygų: valstybei tenkančios piniginės lėšos grąžinamos į valstybės biudžetą (bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikėjimo tei-se valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju – į šio fondo biudžetą), o kitas turtas perduodamas centralizuotai valdomo valstybės tur-to valdytojui. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad vyriausybė neviršijo savo įgaliojimų reguliuoti valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir dis-ponavimo juo santykius poįstatyminiais teisės aktais, nenustatė teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad nu-tarimo 4 punktu pažeista konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

spręsdamas dėl Aprašo 54 punkto atitikties konstitucijai, konstitucinis teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta: valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo; tačiau tai nereiškia, kad vyriausybė, kiti tei-sėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės turto santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarkos, procedūrų), kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo.

pagal Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio, kuriuo reglamen-tuojamas valstybės ir savivaldybės turto investavimas, 2 dalį sprendimą dėl valstybei priklausančio turto investavimo papildomais įnašais didinant akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą priima vyriausybė. taigi šioje Įstatymo nuostatoje expressis verbis įtvirtintas subjektas, turintis teisę priimti sprendimą dėl valstybei priklausančio turto investavimo, – Vyriausybė.

pagal Aprašo 54 punktą santykinai mažos valstybės valdomos bendrovės (ati-tinkančios du iš trijų šiame punkte nurodytų kriterijų: turėti mažesnį nei 145 tūkst. eurų įstatinį kapitalą, nesiekti 145 tūkst. eurų metų pardavimo grynųjų pajamų, turė-ti vidutiniškai mažiau nei 50 darbuotojų per metus) akcijų valdytojas (valstybės ins-titucija, vyriausybės nutarimu įgaliota valdyti atitinkamą bendrovę) sprendimą dėl įgaliojimo balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime už valstybės valdomos bend-rovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais turi teisę priimti pats, t. y. to-kiu atveju nebūtina, kad vyriausybė šiuo klausimu priimtų nutarimą. tai reiškia, kad sprendimą dėl tokios valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimo pa-pildomais įnašais turi teisę priimti valstybės valdomos bendrovės akcijų valdytojas, bet ne vyriausybė.

vadinasi, Vyriausybė, Aprašo 54 punkte nustačiusi kitokį subjektą, turin-tį teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo, nei numatyta Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, nesilaikė iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies kylančio rei

DĖL VALSTYBĖS TURTINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMO VALSTYBĖS VALDOMOSE ĮMONĖSE 41

kalavimo poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokį valstybės turto investavimo teisinį reguliavimą, kuris būtų grindžiamas įstatymu, iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas jais. Atsižvelgus į tai, ginčytas teisinis reguliavimas pripa-žintas prieštaraujančiu konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investa-vimo priima vyriausybė.

42

byla nr. 22/2012


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. BIRŽELIO 6 D. NUTARIMO NR. 665 „DĖL VALSTYBĖS TURTINIŲ IR NETURTINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMO VALSTYBĖS VALDOMOSE ĮMONĖSE TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO“ 4 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, ŠIUO NUTARIMU PATVIRTINTO VALSTYBĖS TURTINIŲ IR NETURTINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMO VALSTYBĖS VALDOMOSE ĮMONĖSE TVARKOS APRAŠO 54 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO,

NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMUI




vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdy-je 2015 m. vasario 17 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 22/2012 pagal pareiškėjos – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašy-mą nr. 1b-34/2012 ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konsti-tucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgy-vendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo 54 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad šiame punkte nurodytomis sąlygomis sprendimus dėl įgaliojimo bal-suoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įna-


šais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavi-mo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai.


I

pareiškėjos – seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1. vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir

neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvir-tinimo“ (toliau – ir vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas) 4 punkte nustatyta, kada ir kaip valstybės institucijoms iš likviduojamų valstybės valdomų įmonių tenka piniginės lėšos ir kitas valstybės turtas, o tai reiškia, kad šiuo teisiniu reguliavimu nu-statyta disponavimo valstybės turtu tvarka ir sąlygos. pagal konstitucijos 128 straips-nio 2 dalį valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. taigi vyriausybė sureguliavo santykius, kuriuos reguliuoti priskirta įsta-tymų leidėjui, – tokia valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvar-ka, kokia yra nustatyta vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punkte, gali būti nustatoma tik įstatymu, todėl šis punktas prieštarauja konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pagal valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 19 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima vy-riausybė. sprendimas dėl įgaliojimo balsuoti už inter alia valstybės valdomos įmonės įstatinio kapitalo padidinimą papildomais įnašais susijęs su valstybės turto investa-vimu, o pagal vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto valstybės tur-tinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 54 punktą tokį sprendimą šiame punkte nurodytomis sąlygomis gali priimti pats valstybės valdomos bendrovės akcijų valdytojas. taigi, pareiškėjos nuomone, Aprašo 54 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad šiame punkte nurodyto-mis sąlygomis sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise pri-klauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, prieštarauja Įstatymo 19 straipsnio 2 daliai.

II

1. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – vyriausybės tuometinio atstovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Įmonių tei-sės ir viešųjų pirkimų politikos departamento valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus vyriausiojo specialisto Raimondo stakėno rašytiniai paaiškinimai, kuriuose


teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijai ir Įstaty-mui. suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Remiantis oficialiąja konstitucine doktrina pažymėta, kad pagal konstituci-ją vyriausybė, įgyvendindama konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompeten-ciją, sprendžia valstybės valdymo reikalus. vykdydama įstatymus, vyriausybė leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą. vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš kons-titucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų.

pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 5 dalį vyriau-sybė, remdamasi įstatymais, disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir nau-dojimo tvarką. Įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 191 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtinės ir neturtinės teisės valstybės (savivaldybių) val-domose įmonėse įgyvendinamos vyriausybės nustatyta tvarka. taigi pagal įstatymą vyriausybė turi teisę ir netgi pareigą priimti poįstatyminius aktus valstybės (savival-dybių) turto valdymo srityje.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 24 straipsnio 9 dalyje nustatyta vyriausybės kompetencija paskirstyti likviduojamos valstybės įmonės turtą. taigi vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punkte įtvirtinta lik viduojamų valstybės valdomų įmonių turto paskirstymo tvarka nustatyta vykdant įstatymus, todėl jis neprieštarauja konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

1.2. Įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 19 straipsnio 2 dalimi vyriausy-bė įgaliota nustatyti tvarką, kuria priimami sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo. tai padaryta vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu nr. 758 „Dėl sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo tvarkos apra-šo patvirtinimo“. sprendimai investuoti valstybės turtą priimami vadovaujantis bū-tent šiais teisės aktais, o ne ginčijama Aprašo 54 punkto nuostata. Akcijų valdytojo sprendimas dėl įgaliojimo balsuoti už įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais visuotiniame akcininkų susirinkime neturėtų būti tapatinamas su sprendimu inves-tuoti valstybės turtą. todėl ginčijama Aprašo 54 punkto nuostata neprieštarauja Įsta-tymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 19 straipsnio 2 daliai.

2. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovų Ūkio ministerijos Įmonių teisės ir nemokumo politikos depar-tamento direktorės Audronės Railaitės ir šios ministerijos teisės taikymo skyriaus vyriausiojo specialisto pauliaus snukiškio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijai ir Įstatymui. Šiuose paaiškinimuose remiamasi argumentais, iš esmės tapačiais išdėstytiesiems R. stakė-no rašytiniuose paaiškinimuose, taip pat pateikiami papildomi paaiškinimai.

papildomai pažymėta, kad sprendimą dėl valstybės turto investavimo tiek tais atvejais, kai netenkinamos Aprašo 54 punkte nurodytos sąlygos, tiek tais atvejais, kai jos tenkinamos, priima vyriausybė. pirmuoju atveju, t. y. kai investuojama į di-


desnes, nei nurodyta Aprašo 54 punkte, valstybės valdomas įmones, vyriausybė pri-ima sprendimą dėl įstatinio kapitalo didinimo papildomais įnašais, kuriame kartu sutinka, kad valstybės valdomos bendrovės akcijų valdytojas įgaliotų savo atstovą visuotiniame akcininkų susirinkime balsuoti už jos įstatinio kapitalo didinimą papil-domais įnašais. Antruoju atveju, kai investuojama į santykinai mažas valstybės valdo-mas įmones, atitinkančias Aprašo 54 punkte nurodytas sąlygas, atskiras vyriausybės sprendimas nepriimamas, nes jis yra išreikštas bendro pobūdžio norminiame teisės akte, pavedant įgaliojimo balsuoti už įstatinio kapitalo didinimą papildomais įna-šais išdavimo procedūras įgyvendinti valstybės valdomos bendrovės akcijų valdyto-jui. taip siekiama optimizuoti nedidelių valstybės valdomų bendrovių valdymą ir neapsunkinti vyriausybės darbo dalyvaujant valstybės valdomų bendrovių nepriori-tetinių sprendimų priėmimo procedūrose.


I

Dėl Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punkto atitikties Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. priimtu nutarimu patvirtintame Apraše reg-lamentuojamos inter alia visų valstybės valdomų įmonių valdyme dalyvaujančių valstybės institucijų, įstaigų ir įmonių teisės ir pareigos, valstybės valdomų įmonių valdymo reikalavimai (Aprašo 1, 2 punktai).

Šio nutarimo preambulėje pažymėta, kad jis priimtas vadovaujantis vyriausybės įstatymo (1998 m. balandžio 28 d. redakcija) 22 straipsnio 5 punktu, pagal kurį vyriau-sybė, remdamasi įstatymais, disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudoji-mo tvarką, ir Įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 191 straipsniu (2006 m. liepos 18 d. redakcija), kuriame nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtinės ir neturtinės teisės viešosiose įstaigose, akcinėse bendrovėse, uždarosiose akcinėse bendrovėse ir ki-tos teisinės formos juridiniuose asmenyse įgyvendinamos vyriausybės nustatyta tvarka.

2. vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punkte, kurio atitiktis konstitu-cijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„vyriausybė nutaria: <...>4. nustatyti, kad valstybei tenkančios piniginės lėšos:4.1. valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikė-

jimo teise valdo valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju – pervedamos į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą;

4.2. valstybės valdomų įmonių, nenurodytų šio nutarimo 4.1 punkte, – perveda-mos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą;

4.3. turtas, nenurodytas šio nutarimo 4.1 ir 4.2 punktuose, perduodamas valsty-bės įmonei valstybės turto fondui, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai ar Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimai nenustato kitaip.“


taigi ginčijamu vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punktu suregu-liuota, kokiam subjektui valstybės valdomų bendrovių ir kitų valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju pervedamos valstybei tenkančios piniginės lėšos, taip pat kokiam subjektui perduodamas visas kitas valstybei tenkantis turtas. pagal vyriau-sybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punktą valstybės valdomų įmonių, išskyrus valstybės valdomas bendroves, kurių valstybei priklausančias akcijas patikėjimo tei-se valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju valsty-bei tenkančios piniginės lėšos pervedamos į valstybės biudžetą, o valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise valdė valstybi-nio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju – į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą; tiek valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei priklau-sančias akcijas patikėjimo teise valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, tiek kitų valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju visas kitas valstybei tenkantis turtas perduodamas valstybės įmonei valstybės turto fondui.

pažymėtina, kad pagal vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4.3 punktą įstatymų leidėjas įstatymu arba vyriausybė nutarimu gali nustatyti ir kitokį teisinį re-guliavimą nei tas, pagal kurį po valstybės valdomų įmonių likvidavimo likęs valstybei tenkantis turtas perduodamas valstybės įmonei valstybės turto fondui.

3. sprendžiant dėl šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio regu-liavimo konstitucingumo, svarbu atskleisti ginčijamose nuostatose vartojamų sąvo-kų turinį.

pagal vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto Aprašo 3 punk-tą valstybės valdoma įmonė – tai valstybės įmonė arba valstybės valdoma bendrovė.

valstybės įmonė – iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka vals-tybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei (valstybės ir savival-dybės įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis).

valstybės valdoma bendrovė – akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė, kurios akcijos ar dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šios bendro-vės visuotiniame akcininkų susirinkime, priklauso valstybei nuosavybės teise (Apra-šo 3 punktas).

vadinasi, valstybės valdomoms įmonėms priskiriamos iš valstybės turto įsteig-tos ar valstybei perduotos ir valstybei nuosavybės teise priklausančios įmonės, t. y. valstybės įmonės, taip pat akcinės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės, ku-rių akcijos (dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šios bendrovės vi-suotiniame akcininkų susirinkime) nuosavybės teise priklauso valstybei.

4. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios ir teisės aktų, kuriais reguliuojami su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo su-siję santykiai, taip pat kitų su ginčijamu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatos.

4.1. pagal valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 2 straipsnį turto valdymas – teisė įstatymų nu-statyta tvarka daryti turtui fizinį ir ūkinį poveikį, turto naudojimas – naudingųjų tur-


to savybių taikymas naudotojo poreikiams tenkinti, disponavimas turtu – teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę. pagal Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 10 straipsnį valstybės turtas pa-tikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip; valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja juo centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, valstybės institu-cijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos (1, 2 dalys).

Ginčijamą vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punktą aiškinant kar-tu su šiomis Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) nuostatomis pažymėtina, kad šiame punkte nėra nustatyta, kaip turėtų būti valdomos (t. y. joms daromas fizinis ir ūkinis poveikis), naudojamos (taikomos naudotojo poreikiams tenkinti) po valsty-bės valdomų įmonių likvidavimo likusios valstybei tenkančios piniginės lėšos ir kitas valstybei tenkantis turtas. Šiame punkte įtvirtinta norma sietina su teisės disponuoti turtu teisiniu reguliavimu, tačiau šios teisės įgyvendinimas pagal pareiškėjo ginčija-mą nuostatą nelemia turto savininko pasikeitimo, teisės į turtą suvaržymo ar esminio (reikšmingo) tokio turto teisinės būklės pasikeitimo.

4.2. pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija) 2 straipsnio 15 dalį, 3 straips-nio 2, 3 dalis (2012 m. spalio 17 d. redakcija) valstybinio socialinio draudimo fon-do biudžeto pajamas sudaro inter alia pajamos iš į šio fondo apskaitą įtraukto turto (t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančių materialiųjų, nematerialiųjų ir finansi-nių vertybių, įgytų fondo lėšomis ar gautų iš kitų subjektų neatlygintinai) ir šio fon-do administravimo įstaigų pajamos, tiesiogiai nesusijusios su socialiniu draudimu (palūkanos, dividendai, pajamų, gautinų pardavus ilgalaikį materialųjį turtą, dalis, viršijanti jo likutinę vertę, ir kt.). kitaip tariant, pagal šį teisinį reguliavimą pajamos, gautos inter alia iš valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei priklausančias akci-jas patikėjimo teise valdo valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, yra valsty-binio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų dalis.

pažymėtina ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo fondo apskaitoje esantis turtas yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma, naudojama ir disponuoja-ma inter alia šio fondo valdybos (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudi-mo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 19 straipsnio 2 dalis (2013 m. birželio 25 d. redakcija)).

Ginčijamą vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4.1 punkto nuostatą, ku-ria sureguliuota, kokiam subjektui valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei pri-klausančias akcijas patikėjimo teise valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju pervedamos valstybei tenkančios piniginės lėšos, aiški-nant kartu su minėtomis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija) nuostatomis pažymėtina, kad ginčijama vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4.1 punkto nuostata nėra nustatytas ki-toks teisinis reguliavimas nei nustatytasis įstatyme: tiek pajamos iš valstybės valdomų


bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, tiek tokių bendrovių likvidavimo atveju valsty-bei tenkančios piniginės lėšos patenka į šio fondo biudžetą.

4.3. minėta, kad vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4.3 punkte nusta-tyta, jog valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas pati-kėjimo teise valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, ir kitų valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju visas valstybei tenkantis turtas, išskyrus pinigi-nes lėšas, perduodamas valstybės įmonei valstybės turto fondui, jeigu Lietuvos Res-publikos įstatymai ar vyriausybės nutarimai nenustato kitaip. pažymėtina, kad šia nuostata reguliuojama, kokiam subjektui visų valstybės valdomų įmonių – valstybės įmonių ir akcinių bendrovių arba uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos (dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šios bendrovės visuotiniame akcinin-kų susirinkime) nuosavybės teise priklauso valstybei, likvidavimo atveju perduoda-mas valstybei tenkantis turtas, išskyrus valstybei tenkančias pinigines lėšas.

4.3.1. valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redak-cija) 24 straipsnio (2014 m. liepos 17 d. redakcija) 10 dalyje inter alia nustatyta, kad, patenkinus visus likviduojamos valstybės įmonės kreditorių reikalavimus, likęs tur-tas perduodamas valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai insti-tucijai, jeigu vyriausybė nenutaria kitaip.

taigi šia valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. re-dakcija) 24 straipsnio (2014 m. liepos 17 d. redakcija) 10 punkto nuostata įstatymų leidėjas nustatė, kad vyriausybė gali nutarti, jog, patenkinus visus likviduojamos valstybės įmonės kreditorių reikalavimus, likęs turtas perduodamas ir kitam subjek-tui, ne valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai.

vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4.3 punktą aiškinant kartu su valsty-bės ir savivaldybės įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 24 straipsnio (2014 m. liepos 17 d. redakcija) 10 punktu pažymėtina, kad vyriausybė, 2012 m. bir-želio 6 d. nutarimo 4.3 punkte nustatydama teisinį reguliavimą, pasinaudojo įstatymų leidėjo jai suteiktu įgaliojimu nustatyti, kokiam subjektui, patenkinus visus kreditorių reikalavimus, perduodamas likęs likviduojamos valstybės įmonės turtas, išskyrus pini-gines lėšas: ji nustatė, kad toks turtas perduodamas ne valstybės įmonės savininko tei-ses ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, o valstybės įmonei valstybės turto fondui.

4.3.2. Akcinių bendrovių arba uždarųjų akcinių bendrovių turtines teises regu-liuoja Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos.

pagal šio įstatymo 15 straipsnio (2008 m. gegužės 15 d. redakcija) 1 dalies 6 punk-tą, 73 straipsnio 13 dalį akcininkai turi teisę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį; atsiskaičius su likviduojamos bendrovės kreditoriais, likęs likviduojamos bendrovės turtas padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių ak-cijų nominaliai vertei; analogiškai dalijamas ir vėliau išaiškėjęs bendrovės turtas.

taigi likvidavus akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę, kurios akcijos (dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šios bendrovės visuotiniame


akcininkų susirinkime) nuosavybės teise priklausė valstybei, likęs turtas, proporcin-gas valstybės turėtų akcijų nominaliai vertei, atitenka valstybei.

4.3.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal 2014 m. kovo 20 d. priimto Lietu-vos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 12 straips-nį valstybės įmonė valstybės turto fondas buvo reorganizuota prijungimo būdu ir prijungta prie valstybės įmonės turto banko; po reorganizavimo veikianti įmonė, kuriai perėjo visos reorganizuojamos valstybės įmonės valstybės turto fondo tei-sės ir pareigos ir 2014 m. rugsėjo 30 d. patikėjimo teise valdytas valstybės turtas, yra cent ralizuotai valdomo valstybės turto valdytoja. vienas iš šios įmonės steigimo tiks-lų – įgyvendinti centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto valdymą (3 straipsnio 4 dalis). Jos savininko teises įgyvendina vyriausybė (3 straipsnio 2 dalis). kaip mi-nėta, pagal Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 10 straipsnio 2 dalį centralizuo-tai valdomo valstybės turto valdytojas patikėjimo teise valdo, naudoja valstybės turtą ir disponuoja juo.

taigi ginčijamą vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4.3 punkto nuosta-tą aiškinant kartu su paminėtomis centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo nuostatomis pažymėtina, kad valstybės valdomų įmonių likvidavimo atve-ju valstybei tenkantis turtas, išskyrus pinigines lėšas, perduodamas valstybės įmonei, centralizuotai valdančiai visą valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą, jeigu Lietu-vos Respublikos įstatymai ar vyriausybės nutarimai nenustato kitaip.

5. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punkto nuostatų atitiktis konstitucijos 128 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.

6.1. Aiškindamas šią nuostatą, konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad ji reiš-kia, jog reguliuoti valstybės įmonių veiklos, valstybės turimų akcijų akcinėse bend-rovėse tvarkymo ir kitus su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo susijusius klausimus yra pavesta įstatymų leidėjui; jis gali pasirinkti šio reguliavimo teisines priemones, kiek tai neprieštarauja konstitucijai; nustatyti, kaip reguliuoti valstybės turto valdymą, naudojimą ar disponavimą juo, yra konstitucijoje įtvirtin-ta įstatymų leidėjo teisė, ir tik konstitucija apibrėžia šios teisės ribas (1996 m. sausio 24 d. nutarimas). konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad „santykiai, at-sirandantys valdant valstybės turtą, juo naudojantis ir disponuojant, reguliuotini tik įstatymu“ (1996 m. sausio 24 d. nutarimas), kad „tik įstatymų leidėjas gali nustatyti valstybės lėšų panaudojimo formą“ (1996 m. vasario 28 d. nutarimas), „tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu <...> būdus ir sąlygas“ (1996 m. spalio 22 d. nutarimas). vyriausybės kompetenciją šioje srityje apibrėžia įstaty-mai (1997 m. birželio 17 d. nutarimas). taigi iš konstitucijos 128 straipsnio 2 da-lies nuostatos „valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“ įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo,


naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (2005 m. rug-pjūčio 23 d. nutarimas).

6.2. pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos nega-li būti aiškinamos kaip reiškiančios, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausan-čio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos san-tykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo. tačiau pagal konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį tik įstatymų lei-dėjas gali nustatyti svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių turinio elementus.

7. kaip ne kartą yra konstatuota, vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla iš konstitucijos, o esant įstatymų leidė-jo pavedimui – ir iš įstatymų (inter alia konstitucinio teismo 2001 m. spalio 30 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie teisės aktai neprieštarautų konstitucijai ir įstatymams (konstitucinio teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai); jeigu vyriausybės nu-tarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuo-se arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti konstitucinis teisinės valstybės principas ir konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį vyriausybė inter alia vykdo įstatymus ir seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo (inter alia konstitu-cinio teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

8. pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituci-jos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad vyriausybė, 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punkte nustatydama, kada ir kaip valstybės institucijoms iš likviduojamų valstybės valdomų įmonių tenka pinigi-nės lėšos ir kitas valstybės turtas, sureguliavo, pasak pareiškėjos, santykius, kuriuos reguliuoti priskirta įstatymų leidėjui, – tokia valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka, kokia yra nustatyta vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nuta-rimo 4 punkte, gali būti nustatoma tik įstatymu.

9. sprendžiant, ar vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punkto nuosta-tos neprieštarauja konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– aiškindamas konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog tik įstatymų leidėjas gali nustatyti vals-tybės lėšų panaudojimo formą, disponavimo valstybiniu turtu būdus ir sąlygas; šios nuostatos nereiškia, kad vyriausybė pagal savo kompetenciją negali reguliuoti vals-tybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo; pagal konstituciją vyriausybė turi pareigą priimti poįstatyminius aktus, būti-nus įstatymams įgyvendinti;


– iš konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių tu-rinio elementus nustatyti įstatymu.

9.1. minėta, kad vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punktu nustaty-ta, jog valstybės valdomų įmonių, išskyrus valstybės valdomas bendroves, kurių vals-tybei priklausančias akcijas patikėjimo teise valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju valstybei tenkančios piniginės lėšos pervedamos į valstybės biudžetą, o valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei priklausančias ak-cijas patikėjimo teise valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavi-mo atveju – į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą; tiek valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, tiek kitų valstybės valdomų įmonių likvidavi-mo atveju visas kitas valstybei tenkantis turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai ar vyriausybės nutarimai nenustato kitaip, perduodamas valstybės įmonei valstybės turto fondui, vėliau reorganizuotam į valstybės įmonę turto banką, centralizuotai valdantį visą valstybei priklausantį turtą. minėta ir tai, kad tame punkte nėra nusta-tyta, kaip turėtų būti valdomos, naudojamos po valstybės valdomų įmonių likvida-vimo likusios lėšos ir kitas turtas, o teisės disponuoti valstybės turtu įgyvendinimas pagal ginčijamą nuostatą nelemia turto savininko pasikeitimo, teisės į turtą suvaržy-mo ar esminio (reikšmingo) tokio turto teisinės būklės pasikeitimo.

9.2. taigi vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punktu nereguliavo vals-tybės turto valdymo ar naudojimo, nenustatė svarbiausių disponavimo valstybės tur-tu teisių turinio elementų, kurie pagal konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį gali būti nustatyti tik įstatymu.

Atvirkščiai, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta, kad visų valstybės valdo-mų įmonių – tiek tų, kurioms įsteigti (įsigyti) buvo panaudotas valstybės turtas, tiek tų, kurių akcijas (dalį akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šios bendro-vės visuotiniame akcininkų susirinkime) valdė valstybė, – likvidavimo atveju valsty-bei tenkantis turtas lieka valstybės nuosavybė, neapibrėžiant jo panaudojimo formos, disponavimo juo būdų ir sąlygų: valstybei tenkančios piniginės lėšos, kurios inter alia buvo panaudotas steigiant (įsigyjant) valstybės įmonę ar įsigyjant atitinkamos akci-nės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės akcijų, valstybės valdomos įmo-nės likvidavimo atveju grąžinamos į valstybės biudžetą (bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise valdė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju – į šio fondo biudžetą (minėta, kad valstybinio sociali-nio draudimo fondo apskaitoje esantis turtas yra valstybės nuosavybė)), o kitas likęs turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai ar vyriausybės nutarimai nenustato ki-taip, perduodamas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui, patikėjimo tei-se valdančiam, naudojančiam valstybės nuosavybėje esantį turtą ir disponuojančiam juo įstatymo nustatyta tvarka; taigi valstybei priklausančio turto savininkas nesikei-čia – juo lieka valstybė.


9.3. vadinasi, vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punkte nėra nusta-tyti svarbiausi valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių turinio elementai, kuriuos pagal konstituciją gali nustatyti tik įstatymų leidėjas. vyriausy-bė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, neviršijo savo įgaliojimų reguliuoti valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykius poįstatyminiais teisės aktais, nenustatė teisinio reguliavimo, kuris kon-kuruotų su nustatytuoju įstatymuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4 punktas neprieštarauja konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. pažymėtina, kad vyriausybė, vadovaudamasi savo 2012 m. birželio 6 d. nuta-rimo 4.3 punkto nuostata, pagal kurią ji nutarimu gali nustatyti kitokį teisinį regulia-vimą nei tas, pagal kurį po valstybinių įmonių likvidavimo likęs turtas perduodamas valstybės įmonei valstybės turto fondui, kaip tai numatyta ginčijamame vyriau-sybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo 4.3 punkte, pagal konstituciją, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymu ar konkuruotų su juo, inter alia kuriuo būtų nustatyti svarbiausi valstybės turto valdymo, naudojimo ar dispo-navimo juo teisių turinio elementai, disponavimo valstybiniu turtu būdai ir sąlygos.

II

Dėl Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto Aprašo 54 punkto atitikties Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui

1. pareiškėja – seimo narių grupė ginčija inter alia Aprašo 54 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad šiame punkte nurodytomis sąlygomis sprendimus dėl įgaliojimo balsuo-ti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų bal-sų, suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, atitiktį Įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 19 straipsnio 2 daliai (2009 m. liepos 21 d. redakcija).

1.1. Įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 19 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 21 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima vyriausybė. <...> prieš priimant atitin-kamą sprendimą, būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. <...>“

seimas 2014 m. kovo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldy-bių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nr. viii-729 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2014 m. spalio 1 d., kuriuo Įstatymą (2002 m. gegužės 23 d. re-dakcija) išdėstė nauja redakcija.

Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalyje inter alia nustaty-ta: „sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima


vyriausybė. <...> prieš priimant atitinkamą sprendimą, subjektas, teikiantis siūlymą dėl investavimo, privalo tą siūlymą ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. <...>“

palyginus Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalyje nu-statytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redak-cija) 19 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 21 d. redakcija) matyti, kad, Įstatymą (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) išdėsčius nauja redakcija, teisinis reguliavimas, atitikties kuriam požiūriu šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos Apra-šo 54 punkto nuostatos, yra nustatytas Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalyje.

1.2. pažymėtina ir tai, kad vyriausybė 2014 m. spalio 15 d. priėmė nutarimą nr. 1101 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdo-mose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2015 m. sau-sio 1 d. Šio nutarimo 1.4, 1.5 punktais buvo atitinkamai pakeisti pareiškėjo ginčijamo Aprašo 54 punkto 54.1, 54.2 papunkčiai, juose nurodytas sumas išdėstant eurais. tei-sinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.

1.3. taigi šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas tirs Aprašo 54 punkto (2014 m. spalio 15 d. redakcija) tiek, kiek ginčija pareiškėja, atitiktį Įstaty-mo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 daliai.

2. Aprašo 54 punkte (2014 m. spalio 15 d. redakcija), esančiame Aprašo Xv sky-riuje, kuriuo reglamentuojamas valstybės, kaip akcininkės, turtinių ir neturtinių tei-sių įgyvendinimas valstybės valdomose bendrovėse, nustatyta:

„54. sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti Aprašo 53 punkte nurodytais valsty-bės valdomos bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkės klausimais suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, jeigu bent 2 valstybės valdomos bend rovės rodikliai nesiekia tokių reikšmių:

54.1. įstatinis kapitalas – 145 tūkst. (vienas šimtas keturiasdešimt penki tūkstan-čiai) eurų;

54.2. metų pardavimo grynosios pajamos – 145 tūkst. (vienas šimtas keturias-dešimt penki tūkstančiai) eurų;

54.3. vidutinis metinis darbuotojų skaičius – 50.“taigi pagal Aprašo 54 punktą (2014 m. spalio 15 d. redakcija) santykinai mažų

valstybės valdomų bendrovių (atitinkančių du iš trijų nurodytų kriterijų – turėti ma-žesnį nei 145 tūkst. eurų įstatinį kapitalą, nesiekti 145 tūkst. eurų metų pardavimo grynųjų pajamų, turėti vidutiniškai mažiau nei 50 darbuotojų per metus) akcijų val-dytojas turi teisę pats priimti sprendimą dėl įgaliojimo balsuoti suteikimo Aprašo 53 punkte nurodytais klausimais.

3. Aprašo 53 punkte, į kurį daroma nuoroda pareiškėjo ginčijamu teisiniu regu-liavimu, nustatyta:

„53. tik vadovaudamasis vyriausybės priimtais nutarimais dėl konkrečios vals-tybės valdomos bendrovės, akcijų valdytojas gali suteikti įgaliojimus balsuoti:


53.1. už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų;

53.2. dėl tokių darbotvarkės klausimų, jeigu akcijos suteikia ne mažiau kaip 2/3 visų balsų:

53.2.1. likviduoti valstybės valdomą bendrovę, jeigu jai neiškelta bankroto byla;53.2.2. atšaukti valstybės valdomos bendrovės likvidavimą, jeigu sprendimą lik-

viduoti valstybės valdomą bendrovę buvo priėmęs visuotinis akcininkų susirinki-mas;

53.2.3. reorganizuoti valstybės valdomą bendrovę, nurodžius reorganizavimo būdą, ar atlikti atskyrimo procedūras tokios valstybės valdomos bendrovės atžvilgiu;

53.2.4. pertvarkyti valstybės valdomą bendrovę, nurodžius juridinio asmens, į kurį bus pertvarkoma valstybės valdoma bendrovė, teisinę formą.“

taigi Aprašo 53 punkte nustatyta, kad inter alia dėl valstybės valdomos bend-rovės įstatinio kapitalo didinimo papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės tei-se priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų (53.1 punktas), akcijų valdytojas gali suteikti įgaliojimus balsuoti tik vadovaudamasis vyriausybės priimtais nutarimais dėl konkrečios valstybės valdomos bendrovės.

4. Aprašo 54 punkte (2014 m. spalio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavi-mą aiškinant kartu su Aprašo 53 punktu pažymėtina, kad Aprašo 54 punkte (2014 m. spalio 15 d. redakcija) nustatyta, jog pagal dydį arba vykdomos veiklos apimtį san-tykinai mažos valstybės valdomos bendrovės (t. y. atitinkančios du iš trijų Aprašo 54 punkte nurodytų kriterijų: turėti mažesnį nei 145 tūkst. eurų įstatinį kapitalą, ne-siekti 145 tūkst. eurų metų pardavimo grynųjų pajamų, turėti vidutiniškai mažiau nei 50 darbuotojų per metus) akcijų valdytojas (valstybės institucija, vyriausybės nuta-rimu įgaliota valdyti atitinkamą bendrovę) sprendimą dėl įgaliojimo balsuoti visuo-tiniame akcininkų susirinkime už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, t. y. klausimu, numatytu Aprašo 53.1 punkte, turi teisę priimti pats, t. y. tokiu atveju nebūtina, kad vyriausybė šiuo klausimu priimtų nutari-mą. tai reiškia, kad sprendimą dėl tokios valstybės valdomos bendrovės įstatinio ka-pitalo didinimo papildomais įnašais turi teisę priimti valstybės valdomos bendrovės akcijų valdytojas, bet ne vyriausybė.

5. Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsniu, kurio 2 dalies nuostatų atitikties požiūriu pareiškėja ginčija Aprašo 54 punktą (2014 m. spalio 15 d. redak-cija), reglamentuojamas valstybės ir savivaldybės turto investavimas. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta inter alia tai, kad valstybės turto investavimas – tai vals-tybei nuosavybės teise priklausančio turto, kaip įnašo, perdavimas inter alia didinant akcinės bend rovės arba uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą, jei valstybė yra jų dalyvė.

minėta, kad Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta:


„2. sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima vyriausybė. <...> prieš priimant atitinkamą sprendimą, subjektas, teikiantis siūlymą dėl investavimo, privalo tą siūlymą ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. <...>“

taigi Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalyje expressis ver-bis įtvirtintas subjektas, turintis teisę priimti sprendimą dėl valstybei priklausančio turto investavimo, – vyriausybė.

Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 1 dalies 2 punktu pažymėtina, kad sprendimą dėl valstybei priklausan-čio turto investavimo papildomais įnašais didinant akcinės bendrovės arba uždaro-sios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą gali priimti vyriausybė.

6. pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumo grindžia-mos tuo, kad sprendimas dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos įmonės įstati-nio kapitalo padidinimą papildomais įnašais susijęs su valstybės turto investavimu, o sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo turėtų pri-imti vyriausybė. taigi vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo nuostatomis nusta-tytas kitoks teisinis reguliavimas nei įtvirtintasis Įstatyme.

7. sprendžiant dėl Aprašo 54 punkto (2014 m. spalio 15 d. redakcija) tiek, kiek jį ginčija pareiškėja, atitikties Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 da-lies nuostatai, kad sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto inves-tavimo priima vyriausybė, pažymėtina, kad konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog pagal konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto investavimas turi būti grindžia-mas įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta: valstybės turto investavimo kriterijai, sąly-gos, taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo (2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai); tačiau tai, kad valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, subjektai, tu-rintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo, turi būti nustatyti tik įstatymu, nereiškia, kad vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenci-ją valstybės turto santykių negali reguliuoti ir po įstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarkos, procedūrų), kurie yra grindžiami įstaty-mu ir nekonkuruoja su juo (2009 m. kovo 2 d. nutarimas). konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal konstituciją vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų; vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose; jeigu vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės prin-cipas, suponuojantis teisės aktų hie rarchiją, taip pat konstitucijos 94 straipsnio 2 punk-tas, pagal kurį vyriausybė vykdo inter alia įstatymus (2007 m. gegužės 23 d., 213 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

7.1. minėta, kad pagal Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl valstybei priklausančio turto investavimo papildomais įnašais didinant akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą priima vyriausybė.


minėta ir tai, kad Aprašo 54 punkte (2014 m. spalio 15 d. redakcija) nustatyta, jog pagal dydį arba vykdomos veiklos apimtį santykinai mažos valstybės valdomos bendrovės (t. y. atitinkančios du iš trijų Aprašo 54 punkte nurodytų kriterijų: turė-ti mažesnį nei 145 tūkst. eurų įstatinį kapitalą, nesiekti 145 tūkst. eurų metų par-davimo grynųjų pajamų, turėti vidutiniškai mažiau nei 50 darbuotojų per metus) akcijų valdytojas (valstybės institucija, vyriausybės nutarimu įgaliota valdyti atitin-kamą bendrovę) sprendimą dėl įgaliojimo balsuoti visuotiniame akcininkų susirinki-me už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, t. y. klausimu, numatytu Aprašo 53.1 punkte, turi teisę priimti pats, t. y. tokiu atveju nebūtina, kad vyriausybė šiuo klausimu priimtų nutarimą; tai reiškia, kad sprendi-mą dėl tokios valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimo papildomais įnašais turi teisę priimti valstybės valdomos bendrovės akcijų valdytojas, bet ne vy-riausybė.

taip pat minėta, kad valstybės turto investavimas – tai valstybei nuosavybės tei-se priklausančio turto, kaip įnašo, perdavimas inter alia didinant akcinės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą, jei valstybė yra jų dalyvė.

7.2. vadinasi, vyriausybė, Aprašo 54 punkte (2014 m. spalio 15 d. redakcija) nu-stačiusi kitokį subjektą, turintį teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investa-vimo, nei numatyta Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalyje, nustatė kitokį teisinį reguliavimą nei nustatytasis Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. re-dakcija) 22 straipsnio 2 dalyje.

7.3. taigi vyriausybė, Aprašo 54 punkte (2014 m. spalio 15 d. redakcija) nusta-čiusi, kad sprendimą dėl valstybės turto investavimo turi teisę priimti kitas subjek-tas, nei numatyta įstatyme, nesilaikė iš konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokį valstybės turto investavimo teisinį reguliavimą, kuris būtų grindžiamas įstatymu, kuriame įtvirtinti inter alia sub-jektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo, taip pat iš konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo kylan-čio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustaty-tuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas jais.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto Aprašo 54 punktas (2014 m. spalio 15 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valsty-bės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, sutei-kimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, jeigu bent 2 valstybės valdomos bend-rovės rodikliai nesiekia šiame punkte nurodytų reikšmių, prieštarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui, valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstaty-mo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima vyriausybė.



nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nuta-rimo nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės val-domose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, nr. 67-3394) 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, nr. 67-3394) patvirtinto valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos apra-šo 54 punktas (2014 m. spalio 15 d. redakcija, tAR, 2014, nr. 2014-14317) tiek, kiek jame nustatyta, kad sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bend-rovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, suteikimo turi teisę pri-imti pats akcijų valdytojas, jeigu bent 2 valstybės valdomos bendrovės rodikliai nesie-kia šiame punkte nurodytų reikšmių, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir dis-ponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima vyriausybė.


konstitucinio teismo teisėjai elvyra baltutytė vytautas Greičius Danutė Jočienė Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Algirdas taminskas Dainius Žalimas

paskelbta: tAR, 2015-02-24, nr. 2853.

58


DĖL nuteistŲJŲ tARpusAvio susiRAŠinĖJimo DRAuDimo

Santrauka

Šiuo nutarimu, priimtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo inicijuotoje byloje, konstitucinis teismas pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straips-nio 2 dalis, pagal kurią draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir patai-sos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja konstitucijai.

nutarime konstatuota, kad asmens susirašinėjimas, kurio neliečiamumą sau-go konstitucija, yra svarbi socialinių ryšių palaikymo forma. pagal konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį saugoma ir asmenų, kuriems suvaržoma laisvė įstatymų nustaty-tais pagrindais ir tvarka, teisė į susirašinėjimo neliečiamumą. tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti. pagal konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, kai tai yra būtina siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo, įstatymu gali būti nu-statyti konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės į susirašinėjimo neliečiamumą, taip pat nuteistųjų teisės susirašinėti, ribojimai. konstitucinis teismas pažymėjo, kad nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pagrindai ir tvarka. Ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos to-kios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne dau-giau, negu yra būtina. Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, reiškia, kad įstaty-mu, kuriuo nustatomi asmens teisių ir laisvių ribojimai, turi būti sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. taigi įstatymų leidėjas turi sudaryti prielaidas pakankamai individualizuoti nuteistųjų teisės susirašinėti ribojimus, įvertinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes.

konstitucinis teismas konstatavo, kad bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas bendro pobūdžio draudimas susirašinėti tarpusavyje kar-domojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai: šiems asmenims draudžiama susirašinėti tarpusavyje neatsižvelgiant nei į tai, ar dėl jų susirašinėjimo galėtų kil-ti grėsmė visuomenės saugumui, kardomojo kalinimo vietų, areštinių ir pataisos įstai gų vidaus tvarkai, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, nei į jokias kitas reikšmin-gas aplinkybes. Tokiu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas

DĖL NUTEISTŲJŲ TARPUSAVIO SUSIRAŠINĖJIMO DRAUDIMO 59

svarbias aplinkybes, todėl jis vertintinas kaip nuteistųjų teisę susirašinėti ribojantis labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Atsižvelgus į tai, ginčyta nuostata pripažinta prieštaraujančia konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kitose bausmių vykdymo kodek-so nuostatose yra įtvirtintos laikino pobūdžio priemonės, kuriomis gali būti ribojama nuteistųjų teisė susirašinėti, – nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo baus-mės, laiškų tikrinimas, laikinas laiškų siuntimo ir įteikimo pataisos įstaigose laiko-miems nuteistiesiems sustabdymas, laikinas laiškų siuntimo draudimas baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems. Šios priemonės taikomos konkrečiais atvejais, įgaliotų pareigūnų individualių teisės aktų pagrindu. Įsigaliojus šiam konstitucinio teismo nutarimui jos galės būti taikomos ir nuteis-tųjų, kurie yra laikomi kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstai gose, tarpusavio susirašinėjimui. Įstatymų leidėjas prireikus gali nustatyti ir kitas laisvės at-ėmimo vietose laikomų nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimą ribojančias priemones (pavyzdžiui, laikiną laiškų siuntimo ar jų įteikimo konkretiems asmenims sustab-dymą, laikiną draudimą susirašinėti su konkrečiais asmenimis), kurios būtų mažiau ribojančios, negu šiuo nutarimu prieštaraujančiu konstitucijai pripažintas susiraši-nėjimo draudimas.

60

byla nr. 1/2013


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUSMIŲ VYKDYMO KODEKSO 99 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI




vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdyje 2015 m. vasario 12 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 1/2013 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą nr. 1b-41/2012 ištirti, ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. redakcija) 99 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos kons-titucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


I

pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

pagal bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. redakcija) (toliau – ir kodeksas) 99 straipsnio 2 dalį kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstai-gose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas, tačiau pagal kodekso 99 straipsnio 1 dalį nuteistųjų su-sirašinėjimas su asmenimis, kurie nėra nuteistieji, nėra ribojamas. Įstatymų leidėjas panašias situacijas (nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpu-savio susirašinėjimą ir nuteistųjų ir asmenų, kurie nėra nuteistieji, susirašinėjimą) be aiškaus teisinio pagrindo reglamentuoja skirtingai.


pagal oficialiąją konstitucinę doktriną nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečia-mumą galima riboti tik įstatymu; ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų prie-monių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir as-mens teises ir laisves ribotų ne daugiau, negu yra būtina. kodekso 99 straipsnio 2 da-lyje nustatytas draudimas neatitinka reikalavimo, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo turi būti protingas santykis, nes šiuo draudimu siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus būtų galima pasiekti ma-žiau ribojančiomis priemonėmis. konstitucinis teisinės valstybės principas suponuo-ja, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas nuteistųjų susirašinėjimo ribojimus (sąlygas), turi laikytis inter alia proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimų.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – sei-mo atstovo seimo nario vitalijaus Gailiaus rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigia-ma, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

nuteistiesiems taikomi ribojimai yra objektyvūs laisvės atėmimo bausmės turi-nio elementai, be jų laisvės atėmimas netektų prasmės. Ribojimai turi būti tokie, kad būtų protingas santykis tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo. išskirtini du įstatymų leidėjo tikslai, kurių siekiama šiuo draudimu. visų pirma draudimo tikslas yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų pre-vencija. be to, tokį ribojimą lemia ne vien prevencijos tikslai, bet ir pataisos įstaigos administracijos ribotos galimybės cenzūruoti tokį susirašinėjimą. Antra, draudimas susirašinėti su kitais nuteistaisiais, jeigu jie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminai-čiai, paremtas įsitikinimu, kad toks bendravimas trukdytų tinkamai nuteistojo reso-cializacijai. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalies 4 punktą viena iš bausmės paskirčių yra paveikti bausmę atlikusius asmenis taip, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Šio tikslo yra siekiama ir ribojant kontaktus su ta socialine nuteistųjų aplinka, kuri yra nepalanki asmenybės resocializacijai. taip didinamas bausmės efektyvumas ir daromas teigiamas poveikis nuteistojo elgesiui.

konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis suponuoja valsty-bės pareigą nustatyti ir užtikrinti priemones, padedančias užkirsti kelią nusikalsta-miems kėsinimams ar kitokiems teisės pažeidimams ir didinančias nuteistų asmenų socialinės reabilitacijos efektyvumą. Dėl šios priežasties draudimas susirašinėti lais-vės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, yra proporcingas, juo siekiama teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų, kurių nebūtų galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui apklaustas specialistas – vilniaus univer-siteto teisės fakulteto baudžiamosios justicijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Gin-


taras Švedas ir gauta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Juozo bernatonio rašytinė nuomonė.


1. pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ne-prieštarauja kodekso 99 straipsnio 2 dalis. iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis ginčija kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitik-tį konstitucijai tiek, kiek juo draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas.

taigi šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas tirs, ar kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kar-domojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, nepriešta-rauja konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. seimas 2002 m. birželio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino bausmių vykdymo ko-deksą; kodeksas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.

2.1. kodekso 99 straipsnyje „nuteistųjų teisė susirašinėti“, kuris yra kodekso šeš-tajame skirsnyje „specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo baus-mės, teisės ir pareigos“, nustatyta:

„1. nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų.2. kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų,

kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.<...>5. nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai gali būti prokuroro ar pataisos įstaigos

direktoriaus motyvuotu nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi cenzūruojami, kad būtų užkirstas kelias pažeidimams ar nusikalstamoms veikoms arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės.“

2.2. taigi kodekso 99 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuteistųjų, kuriems pa-skirtos laisvės atėmimo bausmės (toliau – ir nuteistieji), teisė siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų, t. y. nuteistųjų teisė susirašinėti.

kodekso 99 straipsnio 2 dalyje, kurios atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas, yra nustatytas bendro pobūdžio draudimas susirašinėti tarpusavyje kardomojo kali-nimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose (toliau – ir laisvės atėmimo vietos) laiko-miems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai.

2.3. kodekso 99 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuteistųjų teisės susirašinėti riboji-mas – nuteistųjų laiškų cenzūravimas, kuriuo siekiama užkirsti kelią pažeidimams ar nusikalstamoms veikoms arba apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. nustatyti šį ribo-


jimą buvo galima trijų subjektų priimamais individualiais teisės aktais, t. y. prokuroro ar pataisos įstaigos direktoriaus motyvuotu nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi. At-sižvelgiant į kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą susirašinėti tarpusavyje laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, pagal kodekso 99 straipsnio 5 dalį gali būti cenzūruojami laiškai, ku-riuos gauna (siunčia) laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji susirašinėdami su nu-teistais laisvės atėmimo vietose laikomais savo sutuoktiniais ar artimaisiais giminaičiais, taip pat su visais kitais asmenimis, kurie nėra laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji.

2.4. seimas 2010 m. sausio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 32, 36, 51, 54, 60, 61, 66, 67, 70, 72, 76, 85, 96, 99, 100, 105, 112, 114, 118, 120, 121, 142, 143, 146, 154, 155, 165, 183 straipsnių ir kodekso 1 priedo pakeitimo ir pa-pildymo bei 149 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą (įsigaliojo 2010 m. kovo 1 d.), kurio 14 straipsniu buvo pakeistas kodekso 99 straipsnis. pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamas kodekso 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šiuo įstatymu nebuvo pakeistas, tačiau pakeista kodekso 99 straipsnio 5 dalis.

2.4.1. kodekso 99 straipsnio 5 dalis (2010 m. sausio 14 d. redakcija) išdėstyta taip:„nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu

arba teismo (teisėjo) nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikals-tamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės. pataisos įstaigos direktoriaus nutarime ar teismo (teisėjo) nutartyje turi būti nurodomi laiškų tikrinimo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti.“

2.4.2. kaip matyti iš Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 32, 36, 51, 54, 60, 61, 66, 67, 70, 72, 76, 85, 96, 99, 100, 105, 112, 114, 118, 120, 121, 142, 143, 146, 154, 155, 165, 183 straipsnių ir kodekso 1 priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo pro-jekto aiškinamojo rašto, keičiant kodekso 99 straipsnio 5 dalį buvo siekiama sąvoką „laiškų cenzūravimas“ pakeisti į sąvoką „laiškų tikrinimas“, taip suvienodinant ją su Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnyje vartojama sąvoka.

2.4.3. pažymėtina, kad kodekso 99 straipsnio 5 dalies (2010 m. sausio 14 d. re-dakcija) nuostatose yra įtvirtintas nuteistųjų teisės susirašinėti ribojimas – nuteistųjų laiškų tikrinimas, kuriuo siekiama užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. pažymėtina ir tai, kad šio ribojimo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti, turi būti nustatyti pataisos įstaigos direktoriaus nutarime arba teismo (teisėjo) nutartyje. Atsižvelgiant į kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą susirašinėti tarpusavyje laisvės at-ėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos gimi-nystės ryšiai, pagal kodekso 99 straipsnio 5 dalį (2010 m. sausio 14 d. redakcija) gali būti tikrinami laiškai, kuriuos gauna (siunčia) laisvės atėmimo vietose laikomi nu-teistieji susirašinėdami su nuteistais laisvės atėmimo vietose laikomais savo sutuokti-niais ar artimaisiais giminaičiais, taip pat su visais kitais asmenimis, kurie nėra laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji.


2.4.4. palyginus kodekso 99 straipsnio 5 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redakci-ja) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio kodekso 99 straipsnio 5 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija), pažymėtina, kad:

– ir nuteistųjų laiškų cenzūravimo, ir jų tikrinimo tikslai yra tie patys – užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugoti kitų as-menų teises ir laisves;

– ir nuteistųjų laiškų cenzūravimas, ir jų tikrinimas taikomas individualių teisės aktų (nutarimo ar nutarties) pagrindu;

– kitaip nei kodekso 99 straipsnio 5 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija), kodekso 99 straipsnio 5 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija) nustatyti reikalavi-mai individua liems teisės aktams, kurių pagrindu gali būti taikomas nuteistųjų laiškų tik rinimas: juose turi būti nurodyti laiškų tikrinimo pagrindai, trukmė, būdas, asme-nys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti.

2.4.5. Apibendrinant kodekso 99 straipsnio 5 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redak-cija) nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:

– nuteistųjų laiškų tikrinimas yra jų teisę susirašinėti ribojanti priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves;

– ši priemonė yra taikoma įstatymo įgaliotų subjektų (pataisos įstaigos direkto-riaus arba teismo (teisėjo)) priimtų individualių teisės aktų pagrindu;

– ši priemonė yra taikoma konkretiems asmenims, atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių laiškus būtina tikrinti;

– ši priemonė yra laikino pobūdžio.3. pažymėtina, kad kitose kodekso nuostatose yra įtvirtintos ir kitos priemonės,

kuriomis gali būti ribojama nuteistųjų teisė susirašinėti.3.1. kodekso 119 straipsnio „pataisos įstaigos direktoriaus teisės nuteistųjų ne-

teisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, atveju“ 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad jei nuteistieji imasi neteisėtų grupinių veiks-mų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, pataisos įstaigos direk-torius arba jį pavaduojantis pareigūnas, pranešęs kalėjimų departamento direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigūnui ir prokurorui, turi teisę įsakymu laikinai sustab-dyti „nuteistųjų laiškų siuntimą, taip pat gautų laiškų, pašto bei perduodamų siunti-nių ir smulkiųjų paketų su spauda įteikimą nuteistiesiems“.

taigi šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pava-duojančio pareigūno teisė įsakymu apriboti inter alia pataisos įstaigose laikomų nuteis-tųjų teisę susirašinėti, t. y. laikinai sustabdyti nuteistųjų laiškų siuntimą ir gautų laiškų įteikimą nuteistiesiems, jei nuteistieji imasi neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pa-žeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką. Atsižvelgiant į kodekso 99 straipsnio 2 da-lyje nustatytą draudimą susirašinėti tarpusavyje laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, pagal kodekso 119 straipsnio 1 dalies 1 punktą gali būti laikinai sustabdomas pataisos įstaigose laiko-


mų nuteistųjų laiškų siuntimas ir gautų laiškų įteikimas jiems, t. y. susirašinėjimas su laisvės atėmimo vietose laikomais jų sutuoktiniais ar artimaisiais giminaičiais, taip pat su kitais asmenimis, kurie nėra laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji.

pažymėtina, kad kodekso 119 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas laikinas pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų laiškų siuntimo ir gautų laiškų įteikimo šiose įstai gose laikomiems nuteistiesiems sustabdymas yra:

–nuteistųjų teisę susirašinėti ribojanti priemonė, kuria reaguojama į neteisėtus grupinius veiksmus, šiurkščiai pažeidžiančius pataisos įstaigos vidaus tvarką;

– priemonė, taikoma įstatymo įgaliotų subjektų (pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno) priimtų individualių teisės aktų pagrindu;

– laikino pobūdžio priemonė.3.2. kodekso 146 straipsnio „nuteistųjų laikymo sąlygos baudos arba drausmės

izoliatoriuose ir karceriuose“ 1 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija) inter alia nu-statyta: „baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būti-niausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu.“

taigi pagal kodekso 146 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 14 d. redakcija) baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems draudžiama inter alia siųsti laiškus. Atsižvelgiant į kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytą drau-dimą susirašinėti tarpusavyje laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems, ku-rių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, pagal kodekso 146 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 14 d. redakcija) baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems draudžiama siųsti laiškus nuteistiems laisvės atėmi mo vie-tose laikomiems jų sutuoktiniams ar artimiesiems giminaičiams, taip pat kitiems as-menims, kurie nėra laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji.

pagal kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktus už bausmės atlikimo reži-mo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos tokios nuobaudos, kaip atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izo-liatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų, kalėjimuose laikomų nuteistųjų uždarymas į karcerį iki penkiolikos parų. pagal kodekso 143 straipsnio 1 dalį (2005 m. balandžio 21 d. reak-cija) 142 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu.

Aiškinant kodekso 146 straipsnio 1 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija) nusta-tytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4, 5 punk-tuose, 143 straipsnio 1 dalyje (2005 m. balandžio 21 d. reakcija), pažymėtina, kad:

– kodekso 146 straipsnio 1 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija) nustatytas baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomų nuteistųjų teisės susira-šinėti ribojimas – draudimas siųsti laiškus yra sudedamoji nuteistiesiems taikomos nuobaudos (uždarymo į baudos izoliatorių, drausmės izoliatorių arba į karcerį) dalis;

– ši priemonė yra taikoma tam įgalioto pareigūno priimto individualaus teisės akto dėl tokios nuobaudos skyrimo konkrečiam nuteistajam pagrindu;


– ši priemonė yra laikino pobūdžio.4. Apibendrinant kodekse nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo ribojama laisvės

atėmimo vietose laikomų nuteistųjų teisė susirašinėti, pažymėtina, kad:– kodekso 99 straipsnio 2 dalyje, kurią ginčija pareiškėjas, yra nustatytas bendro

pobūdžio, t. y. neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, draudimas susirašinėti tarpusavy-je laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar ar-timos giminystės ryšiai;

– kodekso 99 straipsnio 5 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija), 119 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 146 straipsnio 1 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija) yra nustaty-tos laikino pobūdžio priemonės, kuriomis ribojama nuteistųjų teisė susirašinėti, – nu-teistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, laiškų tikrinimas, laikinas laiškų siuntimo ir įteikimo pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems sustabdymas, laiki-nas laiškų siuntimo draudimas baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose lai-komiems nuteistiesiems; šios priemonės taikomos konkrečiais atvejais, įstatymų ar kitų teisės aktų tam įgaliotų pareigūnų individualių teisės aktų pagrindu; atsižvelgiant į ko-dekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą susirašinėti tarpusavyje laisvės atėmi-mo vietose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, jos yra taikomos laisvės atėmimo vietose laikomų nuteistųjų susirašinėjimui su nuteistais šiose vietose laikomais jų sutuoktiniais ar artimaisiais giminaičiais, taip pat su visais kitais asmenimis, kurie nėra laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji.

5. minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitiktį konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5.1. konstitucijos 22 straipsnyje inter alia nustatyta: „Žmogaus privatus gyve-nimas neliečiamas“ (1 dalis); „Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami“ (2 dalis).

Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens susirašinėjimas, kurio neliečiamumą saugo konstitucija, yra svarbi socialinių ryšių palaikymo forma. pagal konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį saugoma ir asmenų, kuriems suvaržoma laisvė įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, teisė į susirašinėjimo neliečiamumą. tačiau konstitucijos 22 straips-nio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo neliečiamumą nėra absoliuti.

5.1.1. konstitucinis teismas, inter alia aiškindamas konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį, yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais; jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešin-gas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai su-kels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui; nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali ti-kėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

pagal konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įsta-tymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribo-


tos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir susirašinėjimo neliečiamumas (konstitucinio teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

5.1.2. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo yra apribojamos asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, žmogaus teisės ir laisvės, taip pat jų teisė į susiraši-nėjimo neliečiamumą, yra saistomas konstitucijos; pagal konstituciją nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurody-ti tokio apribojimo pagrindai ir tvarka (konstitucinio teismo 2003 m. kovo 24 d. nu-tarimas). Ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nusta-tytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau, negu yra būtina (konstitucinio teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai). konstitucinis teismas yra pabrėžęs, kad bendrų in-teresų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, kad nustatyti ir taikomi ribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).

5.2. konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati konstitucija. konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucijoje įtvirtintas tei-sinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrin-tos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).

konstitucinio teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš kons-titucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir vi-suomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu rei-kia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).

Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tiks-lams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių ribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis regulia-vimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai indivi-dualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (konsti-tucinio teismo 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).

5.3. taigi, kaip minėta, konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo neliečiamumą nėra absoliuti; nuteistųjų teisę į susirašinėjimo nelie-


čiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pa-grindai ir tvarka; ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis.

5.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal konstitu-ciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, kai tai yra būtina siekiant teisė-to ir visuotinai svarbaus tikslo, įstatymu gali būti nustatyti konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės į susirašinėjimo neliečiamumą, inter alia nuteistųjų teisės susirašinėti, ribojimai; įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos pakankamai individualizuoti šios nu-teistųjų teisės ribojimus, įvertinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes.

6. Šiame kontekste pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-gos konvencijos (toliau – ir konvencija) 8 straipsnyje „teisė į privataus ir šeimos gy-venimo gerbimą“ yra įtvirtinta inter alia kiekvieno teisė į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, susirašinėjimo slaptumas. Šio straipsnio 2 dalyje nusta-tyta: „valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išsky-rus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant už-kirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

europos Žmogaus teisių teismas, aiškindamas konvencijos 8 straipsnyje įtvir-tintą teisę į susirašinėjimo slaptumą, yra suformulavęs tokias šiai konstitucinės justi-cijos bylai reikšmingas nuostatas dėl šios teisės ribojimo:

– susirašinėjimo slaptumo ribojimas nepažeistų konvencijos, jeigu būtų „įstaty-mo nustatytas“ ir būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant vieno ar keleto teisėtų tikslų, nustatytų 8 straipsnio 2 dalyje (2005 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Jan-kauskas prieš Lietuvą, peticijos nr. 59304/00, 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas by-loje Čiapas prieš Lietuvą, peticijos nr. 4902/02, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, peticijos nr. 871/02 ir kt.);

– atsižvelgiant į siekiamą teisėtą tikslą, kai kurios nuteistųjų susirašinėjimo kontrolės priemonės (angl. certain forms of censorship), tokios kaip atsitiktiniai patikrinimai (išsky-rus laiškus, susijusius su teisminio nagrinėjimo klausimais pagal vidaus teisę ar konven-ciją), gali būti taikomos ir pačios savaime nėra nesuderinamos su konvencija (1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Silver ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų nr. 5947/72, 6205/73, 7052/75, 7061/75, 7107/75, 7113/75, 7136/75, žr. taip pat a contrario 2005 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Jankauskas prieš Lietuvą, peticijos nr. 59304/00, 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Puzinas (2) prieš Lietuvą, peticijos nr. 63767/00);

– nustatant ribojimo būtinumą (angl. the necessity of the interference) toks pa-grindas, kaip, pvz., grėsmė, kad asmuo bėgs, slėpsis ar mėgins daryti poveikį teis-mui, gali būti laikomas tinkamu siekiant pateisinti tokio asmens kardomąjį kalinimą (suėmi mą) ar net tikrinti dalį tokio asmens laiškų, pvz., pateisinti dalies jo susirašinė-jimo su tam tikrais pavojingais asmenimis kontrolę (1983 m. kovo 25 d. sprendimas

http://hudoc.echr.coe.int/sites/eng/pages/search.aspx#\


byloje Silver ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų nr. 5947/72, 6205/73, 7052/75, 7061/75, 7107/75, 7113/75, 7136/75, žr. taip pat a contrario 2005 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Jankauskas prieš Lietuvą, peticijos nr. 59304/00);

– kai kurių laiškų, kuriuos nuteistasis siunčia pažįstamiems ar iš jų gauna, ypač jei jis susirašinėja su anksčiau teistais ar pavojingais asmenimis, tam tikros cenzūra-vimo priemonės gali būti pateisinamos siekiant teisėto tikslo apsaugoti liudytojus ar nukentėjusiuosius baudžiamosiose bylose; kitos privačios korespondencijos – įskai-tant nuteistojo susirašinėjimą su žmona – cenzūravimo priemonės taip pat gali būti pateisinamos, tačiau tam būtinas dar labiau specifinis pateisinimas (angl. required a more specific justification) (mutatis mutandis 1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Silver ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų nr. 5947/72, 6205/73, 7052/75, 7061/75, 7107/75, 7113/75, 7136/75);

– sprendimai nesiųsti įkalintų asmenų laiškų, kaip ir jų kontrolė, yra konvenci-jos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į susirašinėjimo slaptumą ribojimas (2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Mehmet Nuri Ozen ir kiti prieš Turkiją, peticijų nr. 15672/08, 24462/08, 27559/08, 28302/08, 28312/08, 34823/08, 40738/08, 41124/08, 43197/08, 51938/08, 58170/08).

Apibendrinant šias europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencijos nuosta-tas, pažymėtina, kad pagal konvenciją nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo teisė gali būti ribojama, jei toks ribojimas yra nustatytas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų ir demokratinėje visuomenėje tai yra būtinos ir proporcingos priemonės minėtiems teisėtiems tikslams pasiekti. taigi pagal europos Žmogaus teisių teismo praktiką valstybėms iš esmės nedraudžiama kontroliuoti ar tam tikrais atvejais net uždrausti nuteistųjų teisę susirašinėti, tačiau bet kokios priemonės (pvz., laiškų atsitiktiniai tik-rinimai, cenzūravimas, susirašinėjimo su tam tikrais asmenimis draudimas ir pan.) turi būti numatytos įstatyme, jomis turi būti siekiama teisėtų tikslų, vardijamų kon-vencijos 8 straipsnio 2 dalyje, ir kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, kiek jos yra būtinos ir proporcingos priemonės teisėtiems tikslams pasiekti.

7. Šiame kontekste paminėtina, kad europos tarybos ministrų komitetas 2006 m. sausio 11 d. priėmė rekomendaciją šalims narėms nr. (2006)2 „Dėl euro-pos kalinimo taisyklių“. Šios rekomendacijos priede išdėstytų taisyklių 24.1 punk-te inter alia nustatyta, kad „kaliniams turi būti leidžiama kuo dažniau susirašinėti ir bendrauti telefonu ar kitokiomis ryšio priemonėmis su savo šeimomis, kitais asme-nimis ir įvairių organizacijų atstovais“; pagal taisyklių 24.2. punktą inter alia kalinių bendravimas prireikus gali būti ribojamas, jei tai būtina tiriant nusikaltimus, palai-kant tvarką, užtikrinant saugumą, užkertant kelią nusikaltimams ir apsaugant nusi-kaltimų aukas, tačiau taikant tokius ribojimus, įskaitant teismo nustatytus specialius ribojimus, turi būti išlaikomas priimtinai minimalus bendravimo lygis.

8. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad nuteistų-jų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimo draudi-mas buvo analizuojamas ir Latvijos Respublikos konstitucinio teismo praktikoje.















Latvijos Respublikos konstitucinis teismas, vertindamas Latvijos Respublikos saeimos 2004 m. lapkričio 11 d. priimto įstatymo „Latvijos bausmių vykdymo ko-dekso pakeitimai“ 49 skirsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad „laisvės atėmimo vie-tose nuteistųjų, jeigu jie nėra giminaičiai ar sutuoktiniai, tarpusavio susirašinėjimas draudžiamas“, atitiktį Latvijos Respublikos konstitucijai, šią nuostatą pripažino anti-konstitucine (Latvijos Respublikos konstitucinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje nr. 2009-10-01).

Latvijos Respublikos konstitucinis teismas konstatavo, kad susirašinėjimas – tai viena iš galimybių turėti privatų gyvenimą; jeigu nuteistiesiems draudžiama susiraši-nėti, iš jų taip pat atimama galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su kitais asmenimis; nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susi-rašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač tais atvejais, kai laisvė-je nesama asmenų, su kuriais nuteistasis galėtų susirašinėti; resocializacijos tikslas nėra apriboti nuteistųjų tarpusavio ryšius, jeigu šie ryšiai nekelia grėsmės bausmių vykdymo tikslams; susirašinėjimo kontrolė laikoma pakankamai veiksminga priemone visuome-nei apsaugoti nuo nusikaltimų, jeigu tarp visuomenės saugumo ir būtinybės nuteis-tuosius reintegruoti į visuomenę išlaikoma pagrįsta pusiausvyra; asmens teisės būtų apribotos mažesniu mastu, jeigu pagal teisinį reguliavimą būtų galima įvertinti nuteis-tojo susirašinėjimo poveikį visuomenės saugumui, laisvės atėmimo vietos saugumui ir tvarkai, taip pat tai, ar susirašinėjimu nebūtų pažeisti bausmės vykdymo tikslai, ir jei-gu kiekviena konkreti situacija ir aplinkybės galėtų būti vertinamos individualiai. Atsi-žvelgdamas į tai, Latvijos Respublikos konstitucinis teismas padarė išvadą, kad byloje ginčytas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo įtvirtintas nuteistųjų tarpusavio susirašinė-jimo draudimas neindividualizuotas pagal įstatymų nustatytus kriterijus, nebuvo so-cialiniu požiūriu būtinas, nes visuomenės saugumui užtikrinti galėjo būti numatytos švelnesnės priemonės, mažiau ribojančios asmens teisę į privatų gyvenimą.

9. kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas tiria, ar kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, nepriešta-rauja konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

pareiškėjo abejonė dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai grindžia-ma tuo, kad juo nustatytu draudimu asmens teisės ir laisvės ribojamos daugiau, nei būtina, nes šiuo draudimu siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus būtų gali-ma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis.

9.1. minėta, kad: – konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo ne-

liečiamumą nėra absoliuti; nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima ap-riboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pagrindai ir tvarka; ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuoti-nai svarbaus tikslo būtų protingas santykis;


– pagal konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, kai tai yra būtina siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo, įstatymu gali būti nustaty-ti konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės į susirašinėjimo ne-liečiamumą, inter alia nuteistųjų teisės susirašinėti, ribojimai; įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos pa-kankamai individualizuoti šios nuteistųjų teisės ribojimus, įvertinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes.

9.2. taip pat minėta, kad kodekso 99 straipsnio 2 dalyje, kurios atitiktį konstitu-cijai ginčija pareiškėjas, yra nustatytas bendro pobūdžio, t. y. neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, draudimas susirašinėti tarpusavyje kardomojo kalinimo vietose, arešti-nėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar arti-mos giminystės ryšiai.

taigi šiuo teisiniu reguliavimu kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir patai-sos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminys-tės ryšiai, yra draudžiama susirašinėti tarpusavyje, neatsižvelgiant nei į tai, ar dėl jų susirašinėjimo galėtų kilti grėsmė visuomenės saugumui, kardomojo kalinimo vie-tų, areštinių ir pataisos įstaigų vidaus tvarkai, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, nei į jokias kitas reikšmingas aplinkybes. vadinasi, tokiu kodekso 99 straipsnio 2 daly-je nustatytu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų pakankamai individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svar-bias aplinkybes, todėl šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

9.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kar-domojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, priešta-rauja konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, kodekso 99 straipsnio 5 da-lyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija), 119 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 146 straipsnio 1 dalyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija) yra nustatytos laikino pobūdžio priemonės, kuriomis ribojama nuteistųjų teisė susirašinėti, – nuteistųjų, kuriems paskirtos lais-vės atėmimo bausmės, laiškų tikrinimas, laikinas laiškų siuntimo ir įteikimo pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems sustabdymas, laikinas laiškų siuntimo draudi-mas baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems; šios priemonės taikomos konkrečiais atvejais, įstatymų ar kitų teisės aktų tam įgalio-tų pareigūnų individualių teisės aktų pagrindu. Įsigaliojus šiam konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo kodekso 99 straipsnio 2 dalis pripažinta prieštaraujančia konstitu-cijai tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, kodekso 99 straipsnio 5 dalyje


(2010 m. sausio 14 d. redakcija), 119 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 146 straipsnio 1 da-lyje (2010 m. sausio 14 d. redakcija) nustatytos priemonės, kuriomis ribojama nuteis-tųjų teisė susirašinėti, galės būti taikomos ir nuteistųjų, kurie yra laikomi kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose, tarpusavio susirašinėjimui.

pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas prireikus gali nustatyti ir kitas kardo-mojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimą ribojančias priemones (pavyzdžiui, laikiną laiškų siuntimo ar jų įteiki-mo konkretiems asmenims sustabdymą, laikiną draudimą susirašinėti su konkrečiais asmenimis), kurios būtų mažiau ribojančios, negu kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendro pobūdžio draudimas susirašinėti tarpusavyje kardomojo kalini-mo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimosios giminystės ryšiai. kaip minėta, pagal konstituciją ribojantis nuteistųjų teisę susirašinėti teisinis reguliavimas inter alia turi būti toks, kad būtų su-darytos prielaidos pakankamai individualizuoti šios nuteistųjų teisės ribojimus, įver-tinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes.


nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2002, nr. 73-3084) 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu drau-džiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteis-tųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


konstitucinio teismo teisėjai elvyra baltutytė vytautas Greičius Danutė Jočienė Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Algirdas taminskas Dainius Žalimas

paskelbta: tAR, 2015-02-27, nr. 3023.

73

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimas

DĖL konkuRenciJos AtLiekŲ tvARkYmo pAsLAuGŲ sRitYJe

Santrauka

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo inicijuotoje byloje tirta Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies tiek, kiek pagal ją savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar orga-nizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, atitiktis kons-titucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims. konstitucinis teismas pripažino, kad ginčyta nuostata konstitucijai neprieštaravo.

pareiškėjas teigė, kad ginčyta nuostata buvo įtvirtinta galimybė suteikti išimtines teises ūkinę veiklą atitinkamoje atliekų tvarkymo rinkoje vykdyti vienam ūkio sub-jektui, taigi savivaldybėms suteikta galimybė iš esmės pašalinti bet kokią konkuren-ciją atliekų tvarkymo sistemoje, sudarytos prielaidos nepagrįstai suteikti privilegijų vienam ūkio subjektui ir diskriminuoti kitus galimus komunalinių atliekų tvarkymo rinkos dalyvius. pasak pareiškėjo, toks ūkinės veiklos teisinis reguliavimas paneigė ūkio subjektų lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją, ribojo ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, suponavo nepateisinamą monopolijos kūrimąsi, taigi negalėjo tarnauti bendrai tautos gerovei, kaip konstitucinei vertybei.

konstitucinio teismo nutarime pažymėta, kad sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. konstitucijos nuostata, kad įstaty-mas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemo-nės ir būdai jai apsaugoti. valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti kons-titucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei. konstituci-nis teismas pabrėžė, kad konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vie-ną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, taip pat kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinė-mis vertybėmis, todėl konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą (taip pat ir atliekų tvarkymo srityje), derinti įvairias konstitucines vertybes: asmens ūkinės veiklos laisvę

2015 m. kovo 5 d. nutarimas 74

ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą.

pagal konstituciją, inter alia valstybės rūpinimosi žmonių sveikata principą, na-tūralios gamtinės aplinkos apsaugos, aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvus, užtikrinti atliekų tvarkymą yra viešasis interesas, valstybės ir savivaldybių priedermė. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą atliekų tvarkymo srityje, kai kurias šios veiklos organizavimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi, perduoti savivaldybėms. pagal konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas privalo šią veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos ge-rovei, – be kita ko, jis turi paisyti konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų. paisydamas šių konstitucinių imperatyvų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (kad atliekų tvarkymo rinka nebū-tų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (kad būtų užtikrintas atlie-kų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

Aiškindamas ginčytą Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatą kartu su kitomis šio įstatymo, vietos savivaldos ir konkurencijos įstatymų nuostatomis, konstitucinis teismas konstatavo, kad:

– ginčytoje nuostatoje buvo įtvirtintas vienas iš savivaldybių vykdomos komu-nalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, at-rankos būdų – pavedimas vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;

– savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo pa-slaugų teikėjų atrankos būdą, privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą ko-kybę ir prieinamumą;

– pavesti vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldy-bės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmo-nei ar organizacijai buvo galima tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstai gai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas.

taigi pagal taip suprantamą ginčytą nuostatą pavesti (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galima tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų

DĖL KONKURENCIJOS ATLIEKŲ TVARKYMO PASLAUGŲ SRITYJE 75

konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.

vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčyta nuostata buvo sudarytos prielaidos pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvę, iškreipti komunalinių atliekų tvarkymo rin-ką ar ją monopolizuoti, diskriminuoti šios rinkos dalyvius. konstitucinio teismo vertinimu, šia nuostata buvo suderintos tokios konstitucinės vertybės kaip asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė, vartotojų interesų apsauga, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, žmonių sveikatos ir aplinkos ap-sauga.

kartu konstitucinis teismas pabrėžė, kad savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos konstitucinių reikalavimų ir kad atliekų tvarkymo srityje jos turi paisyti iš konstitucinio sąžiningos konkurencijos imperatyvo kylančio reikalavimo atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas. Šis reikalavimas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savival-dybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje.

76

byla nr. 44/2011


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATLIEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO (2002 M. LIEPOS 1 D. REDAKCIJA) 30 STRAIPSNIO 4 DALIES ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2015 m. kovo 5 d. Nr. KT9-N5/2015Vilnius



vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdyje 2015 m. vasario 5 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 44/2011 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą nr. 1b-55/2011 ištirti, ar Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „eksploatuoti komunalinių atlie-kų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.


I

1. pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo admi-nistracinę bylą, kurioje vertinamas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo nr. 2s-27 „Dėl savivaldybių sprendimų dėl funkci-jų perdavimo regioniniams atliekų tvarkymo centrams atitikties Lietuvos Respubli-kos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ teisėtumas. Šiuo nutarimu konkurencijos taryba pripažino, kad tam tikrų klaipėdos, Šiaulių ir telšių apskričių savivaldybių priimtų sprendimų ir (ar) jų pagrindu sudarytų sutarčių nuostatos, kiek


jos susijusios su pavedimu komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijas vyk-dyti tam tikriems regioniniams atliekų tvarkymo centrams, nesudarant vienodų kon-kurencijos sąlygų kitiems ūkio subjektams teikti šias paslaugas, prieštaravo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

pareiškėjas kreipėsi į konstitucinį teismą abejodamas Atliekų tvarkymo įsta-tymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą už-duotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarky-mo įstaigai, įmonei ar organizacijai“, kuria grindžiami konkurencijos tarybos vertinti savivaldybių sprendimai, atitiktimi konstitucijai.

2. pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžia-mas šiais argumentais.

2.1. Ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyti du savivaldybių komunalinių atliekų tvarky-mo sistemos organizavimo būdai: savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduo-tį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstai gai, įmonei ar organizacijai eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą; taip pat savivaldybės galėjo organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eks-ploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą, o tais atvejais, kai buvo įvedama vietinė rinkliava iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turėjo organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (ko-munalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešo-jo pirkimo konkursą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad šios alternatyvos buvo savarankiškos, todėl reikalavimas organizuoti paslaugų viešojo pirkimo konkursą, kai įvedama vietinė rinkliava, neturėjo būti tai-komas tais atvejais, kai savivaldybė pasinaudodavo galimybe aptariamas funkcijas pavesti (kaip privalomą užduotį) vykdyti savo įsteigtai bendrovei arba kelių savival-dybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. taigi pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalį savivaldybės galėjo specialias (išimtines) teises teikti komunalinių atliekų naudojimo ir (arba) ša-linimo paslaugas suteikti vienam subjektui be jokios atrankos procedūros.

2.2. Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 da-lies turinio analizė, sisteminis viso Atliekų tvarkymo įstatymo aiškinimas, be kita ko, šiame įstatyme vartojamų sąvokų „atliekų tvarkymas“, „komunalinių atliekų tvarky-mo sistema“, „atliekų tvarkytojas“ reikšmė leidžia teigti, kad Atliekų tvarkymo įsta-tymo 30 straipsnio 4 dalimi buvo reguliuojama ūkinė veikla, t. y. tokia veikla, kai atliekų tvarkymo paslaugos teikiamos už atlygį. Ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinta galimybė suteikti išskirtines (išimtines) teises tam tikrą ūkinę veiklą atitin-kamoje atliekų tvarkymo rinkoje vykdyti vienam ūkio subjektui, o tai reiškia, kad savivaldybėms buvo suteikta galimybė iš esmės eliminuoti bet kokią konkurenciją atliekų tvarkymo sistemoje. savivaldybė be konkurso ar kitos konkurencingos pro-


cedūros galėjo pasirinkti, kam suteikti teisę (pavesti) vykdyti atliekų tvarkymo, inter alia jų naudojimo ir šalinimo, ūkinę veiklą, ir taip monopolizuoti atitinkamą rinką. tokiu teisiniu reguliavimu neįtvirtinus jokių sąžiningos konkurencijos saugiklių (pa-vyzdžiui, reikalavimo rengti konkursą ar kitą konkurenciją užtikrinančią procedū-rą), buvo sudarytos prielaidos nepagrįstai suteikti privilegijų vienam ūkio subjektui ir diskriminuoti kitus galimus komunalinių atliekų tvarkymo rinkos dalyvius. Įtvir-tinus galimybę savivaldybės įsteigtoms įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms gau-ti iš savivaldybių pavedimus vykdyti ūkinę atliekų tvarkymo veiklą be konkurencijos su privačiais subjektais, šioms įmonėms buvo sudarytos kur kas palankesnės sąly-gos vykdyti tokią ūkinę veiklą nei privatiems ūkio subjektams, nors tarp savivaldy-bių įsteigtų įmonių, įstaigų ar organizacijų ir privačių įmonių nėra tokio pobūdžio skirtumų, kuriais būtų galima pateisinti išskirtinį savivaldybių įsteigtų įmonių, įstai-gų ar organizacijų teisinį statusą. toks ūkinės veiklos teisinis reguliavimas paneigė ūkio subjektų lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją, ribojo ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, suponavo nepateisinamą monopolijos kūrimąsi, taigi negalėjo tarnauti bendrai tautos gerovei kaip konstitucinei vertybei.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – Lietuvos Respublikos seimo atstovo seimo Aplinkos apsaugos komiteto biu-ro patarėjo Dariaus karvelio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalis neprieštaravo konstitucijai. seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redak-cija) 7 straipsnio 20 punktą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploata-vimas buvo priskirtas prie savivaldybių priskirtųjų (ribotai savarankiškųjų) funkcijų. pagal to paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalį savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį buvo skirstomos į viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo; viešąsias paslau-gas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis – kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. taigi savivaldybei nebuvo leidžiama pačiai teikti viešųjų paslaugų (įskaitant komunalinių atliekų tvarkymo sistemos priežiūrą), o šios funkcijos turėjo būti perduotos kitiems įstatyme nurodytiems asmenims. be to, sa-vivaldybė perduodavo savo ar kelių savivaldybių įsteigtai bendrovei organizacinėmis, techninėmis ir teisinėmis priemonėmis eksploatuoti (naudoti) savivaldybės komunali-nių atliekų tvarkymo sistemą tam, kad būtų įgyvendintos savivaldybės funkcijos, o ne tam, kad būtų užsiimama ūkine veikla ir gaunamas pelnas.

III

1. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko Šarūno keserausko, Lietuvos savivaldybių asociaci-jos direktoriaus pavaduotojo Rimanto Čepo, europos teisės departamento prie Lietu-


vos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido kriaučiūno, Lietuvos Respublikos aplinkos viceministro Almanto petkaus rašytinės nuomonės.

2. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui paaiškinimus pateikė specia-listai – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Atliekų departamento direkto-rė vilma karosienė, šio departamento Atliekų valdymo skyriaus vedėja Laura Zukė, Aplinkos ministerijos teisės ir personalo departamento teisės taikymo skyriaus ve-dėja Reda skirkevičiūtė.


I

1. pareiškėjas prašo ištirti, ar Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. re-dakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bend-rovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizaci-jai“ neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

2. minėta, kad pareiškėjas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje vertinamas konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas; šiuo nutarimu konkurencijos taryba pripažino, kad tam tikrų savivaldybių priimtų sprendimų ir (ar) jų pagrindu suda-rytų sutarčių nuostatos, kiek jos yra susijusios su komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijų pavedimu tam tikriems regioniniams atliekų tvarkymo centrams, prieštaravo konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalis, kurios nuostatą ginčija pareiškėjas, buvo išdėstyta taip:

„eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali paves-ti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. savivaldybės gali organi-zuoti ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslau-gų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą arba, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi orga-nizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eks-ploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą.“

iš Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 da-lies matyti, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimas apėmė inter alia šių atliekų tvarkymą, kuriam pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio „pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 10 dalį priskirta atlie-kų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, taip pat atliekų tvarkymo veik-los priežiūra bei atliekų šalinimo vietų priežiūra po jų uždarymo. Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalyje sąvokos „komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatoriai“ ir „atlie-kų tvarkytojai“ vartotos sinonimiškai.


3. taigi, nors pareiškėjas prašo ištirti visos Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savival-dybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ atitiktį konstitucijai, iš pareiškėjo prašymo ir administra-cinės bylos medžiagos matyti, kad šios nuostatos atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo paves-ti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atlie-kų naudojimo ir šalinimo veiklą.

Atsižvelgdamas į tai, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos bylo-je tirs, ar Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldy-bės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

II

1. seimas 1998 m. birželio 16 d. priėmė Atliekų tvarkymo įstatymą, įsigalioju-sį (su tam tikromis išimtimis) 1998 m. liepos 1 d. Šiuo įstatymu nustatyti bendrieji atliekų prevencijos, apskaitos, surinkimo, rūšiavimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimai, kad būtų išvengta jų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, valstybės valdymo institucijų ir kitų juridinių bei fizinių asmenų funkcijos tvarkant atliekas (1 straipsnio 1 dalis).

Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnyje „Atliekų tvarkymo organizavimas“ buvo nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymą, įskaitant jų surinkimą iš gyventojų, or-ganizuoja savivaldybės (3 dalis), o atliekas surenkančios, rūšiuojančios, gabenančios, saugančios, naudojančios bei šalinančios įmonės turi registruotis vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (5 dalis).

pažymėtina, kad šiame įstatyme nebuvo nuostatų, reguliuojančių komunalinių atliekų tvarkytojų atrankos tvarką.

2. seimas 2002 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įsta-tymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2003 m. sausio 1 d., kuriuo Atliekų tvarkymo įstatymą išdėstė nauja redakcija.

2.1. Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnyje „komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas“, kurio 4 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:


„1. savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių gamtos išteklių naudo-jimo leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savival-dybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

2. komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad skatintų atliekų naudojimą ir perdirbimą.

3. komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad miestai, miesteliai ir kaimai būtų aprūpinti:

1) atliekų surinkimo ir išvežimo priemonėmis;2) atliekų rūšiavimo jų susidarymo vietose priemonėmis. Rūšiavimo priemonė-

mis turi būti užtikrintas asmenims patogus antrinių žaliavų surinkimas;3) atskirų komunalinių atliekų srautų – buityje susidarančių statybos ir griovimo

atliekų, didžiųjų atliekų (baldų, buitinės technikos ir pan.), naudotų padangų – atski-ro surinkimo priemonėmis;

4) buityje susidarančių pavojingų atliekų atskiro surinkimo priemonėmis.4. eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali paves-

ti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. savivaldybės gali organi-zuoti ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslau-gų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą arba, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi orga-nizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eks-ploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą.

5. Įmonės, kurios verčiasi komunalinių atliekų surinkimu, įskaitant antrinių ža-liavų surinkimą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu yra sudariusios sutartis su savivaldybe.“

2.2. pareiškėjo ginčijama Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. re-dakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarky-mo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar orga-nizacijai“ aiškintina kartu su kitomis Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatomis.

2.2.1. kaip minėta, iš Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies matyti, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimas apėmė inter alia šių atliekų tvarkymą, kuriam pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio 10 dalį priskirta atliekų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, taip pat atliekų tvarkymo veiklos priežiūra bei atliekų šalinimo vie-tų priežiūra po jų uždarymo; Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalyje sąvokos „komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatoriai“ ir „atliekų tvarkytojai“ vartotos sinonimiškai.


pažymėtina, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio 12 dalį atliekų tvarkytojas buvo apibrėžiamas kaip „įmonė ar kitas juri-dinis asmuo, kuris tvarko atliekas pagal šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus“, t. y. subjektas, kuris vykdo bet kokią atliekų tvarkymo, inter alia jų naudojimo ir ša-linimo, veiklą.

2.2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio 16 dalyje komunalinių atliekų tvarkymo sistema apibrėžta kaip „organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje“, o šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti“.

Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatą kartu su minėtomis šio įstatymo 2 straips-nio 16 dalies ir 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėtina, kad pagal pareiškėjo ginčijamą nuostatą savivaldybės galėjo pavesti kaip privalomą užduotį komunalinių atliekų tvarkymo veiklą vykdyti savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldy-bių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Atsižvelgiant į minė-tą atliekų tvarkymo apibrėžimą pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio 10 dalį, toks savivaldybės pavedimas galėjo apimti komunali-nių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklos vykdymą.

2.2.3. pareiškėjo ginčijama Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. re-dakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarky-mo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar orga-nizacijai“ susijusi su kita šios dalies nuostata: „savivaldybės gali organizuoti ir komu-nalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą arba, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi organizuoti ko-munalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą.“

iš Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 da-lyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad šioje dalyje inter alia buvo nustatyti du komunalinių atliekų tvarkytojų atrankos būdai: pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti atliekų tvarkymo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldy-bių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai, taip pat atliekų tvarky-tojų konkursas. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, atliekų tvarkymui pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio 10 dalį priskirta inter alia atliekų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, pažymėtina, kad minėti du komunalinių atliekų tvarkytojų atrankos būdai – pavedimas ir konkursas – galėjo būti taikomi atrenkant inter alia šių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą vykdančius subjektus.


taigi, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu aiškinant pareiškėjo gin-čijamą Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 da-lies nuostatą kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, pažymėtina, kad joje buvo nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, vyk-dančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savi-valdybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai.

3. pareiškėjo ginčijama Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bend rovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ aiškintina ir kitų šiai konstitucinės justicijos bylai aktualių Lietuvos Respub likos įsta-tymų kontekste.

3.1. pagal vietos savivaldos įstatymą (2000 m. spalio 12 d. redakcija) komuna-linių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas buvo viena iš priskirtų-jų (ribotai savarankiškų) savivaldybių funkcijų (7 straipsnio 20 punktas). seimui 2008 m. rugsėjo 15 d. priėmus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pa-keitimo įstatymą, kuriuo vietos savivaldos įstatymas (2000 m. spalio 12 d. redakci-ja) išdėstytas nauja redakcija, ši funkcija priskirta prie savarankiškųjų (konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų) (vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 31 punktas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal vietos savivaldos įstatymą (2000 m. spa-lio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. redakcijos) savivaldybių funkcijos apibrėžiamos kaip inter alia įstatymų savivaldybėms priskirtos viešojo administravimo ir viešųjų pa-slaugų teikimo funkcijos (3 straipsnio 8 dalis). taigi komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas kaip savivaldybėms pri-skirta funkcija pagal vietos savivaldos įstatymą apima ir komunalinių atliekų tvar-kymo sistemų, inter alia atliekų tvarkymo (inter alia atliekų naudojimo ir šalinimo) viešųjų paslaugų teikimo, organizavimą.

3.1.1. pagal vietos savivaldos įstatymą (2000 m. spalio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. redakcijos) savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams (atitin-kamai 10 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis); ji privalo užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai ir kad šios paslaugos būtų tei-kiamos nuolat (atitinkamai 10 straipsnio 7 dalis, 8 straipsnio 3 dalis); savivaldybės stei-gia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės (atitinkamai 10 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 2 dalis). paminėtina, jog vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad viešąsias pa-slaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis – kiti fiziniai ar juridiniai asmenys; ši nuostata buvo papildyta reikalavimu kitus fizinius ar ju-


ridinius asmenis pasirinkti viešai (vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. re-dakcija) 5 straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija)). nuostata, kad viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis – kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys, yra įtvirtinta ir vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje.

3.1.2. pažymėtina, kad vietos savivaldos įstatyme (2000 m. spalio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. redakcijos) kaip vienas iš vietos savivaldos principų įtvirtintas savivaldy-bės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pa-gal kurį „savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veik la bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus“ (atitinkamai 4 straipsnio 8 punktas, 4 straipsnio 6 punktas).

3.1.3. Apibendrinant vietos savivaldos įstatyme (2000 m. spalio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. redakcijos) įtvirtintą teisinį reguliavimą šiai konstitucinės justicijos by-lai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:

– savivaldybė yra atsakinga inter alia už tai, kad atliekų tvarkymo (inter alia atlie-kų naudojimo ir šalinimo) viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, geros kokybės ir būtų prieinamos;

– atliekų tvarkymo (inter alia atliekų naudojimo ir šalinimo) viešąsias paslaugas turi teikti esami paslaugų teikėjai (savivaldybių įsteigti arba kiti); naujus šių paslaugų teikėjus savivaldybė gali steigti tik tais atvejais, kai nėra kitų šių paslaugų teikėjų arba jie negali gyventojams teikti šių paslaugų ekonomiškai ir geros kokybės;

– priimdamos sprendimus, kuriais įgyvendinamos jų funkcijos, inter alia komu-nalinių atliekų tvarkymo (inter alia atliekų naudojimo ir šalinimo) srityje, savival-dybės privalo paisyti teisėtumo principo, t. y. vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais; šiais reikalavimais savivaldybės privalo vadovautis inter alia atrinkda-mos atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikėjus.

3.2. Šiame kontekste reikšmingas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, priimtas 1999 m. kovo 23 d. Šio įstatymo tikslas yra saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje (1 straipsnio 1 dalis).

3.2.1. konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. redakcija) 4 straipsnyje „vals-tybės valdymo ir savivaldos institucijų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę“ buvo nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 dalis); šioms institucijoms drau-džiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba dis-kriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjek-tams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vyk-dant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (2 dalis).

paminėtina, kad konkurencijos įstatymo 4 straipsnis buvo pakeistas seimo 2009 m. balandžio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1,


3, 4, 10, 13, 14, 19, 20, 23, 24, 26, 28, 29, 30, 31, 40, 41, 42, 43, 44, 49 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsniu, sąvoką „valstybės valdy-mo ir savivaldos institucijos“ pakeičiant sąvoka „viešojo administravimo subjektai“, tačiau pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę turinys nepakito. tokia pati viešojo administravimo subjektų (inter alia savivaldybių institucijų) pareiga yra įtvirtinta ir seimo 2012 m. kovo 22 d. priimto Lietuvos Respublikos konkuren-cijos įstatymo pakeitimo įstatymu nauja redakcija išdėstyto konkurencijos įstaty-mo 4 straipsnyje.

3.2.2. kaip minėta, pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje buvo nustatytas vienas iš savi-valdybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, vykdančių šių atliekų naudoji-mo ir šalinimo veiklą, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai.

Aiškinant šią nuostatą kartu su konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d., 2012 m. kovo 22 d. redakcijos) 4 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pažy-mėtina, kad savivaldybės, priimdamos sprendimus pavesti (kaip privalomą užduo-tį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bend rovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar orga-nizacijai, privalėjo įvertinti tokių sprendimų įtaką sąžiningai konkurencijai ir inter alia nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atski-ri komunalinių atliekų tvarkymo rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinko-je konkuruojantiems ūkio subjektams.

4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldy-bės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ įtvirtintą tei-sinį reguliavimą, aiškinamą kartu su kitomis Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. lie-pos 1 d. redakcija), vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. redakcijos), konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d., 2012 m. kovo 22 d. redakcijos) nuostatomis, pažymėtina, kad:

– pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakci-ja) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje buvo nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;

– savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslau-gų teikėjų atrankos būdą, turėjo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais,


inter alia privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šali-nimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą;

– pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atlie-kų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nedis-kriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas.

5. seimas 2012 m. balandžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos atliekų tvarky-mo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 301, 302 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (išskyrus jo 11 straipsnyje nustatytas išimtis) 2012 m. gruodžio 31 d.

Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. lie-pos 1 d. redakcija) 30 straipsnis, kurio 4 dalies nuostatą ginčija pareiškėjas, o teisinis reguliavimas, kuriuo nustatoma komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų atrankos tvarka, įtvirtintas Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio „komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organiza-vimas ir jų funkcionavimo užtikrinimas“ (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 da-lyje: „savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“.

palyginus Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straips-nio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Atliekų tvarkymo įstaty-mo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 dalyje, pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstaty-mo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 dalyje nebėra expressis verbis nustatyta būdų, kaip savivaldybė gali atrinkti šią pa-slaugą teikiančius atliekų tvarkytojus, o yra įtvirtinta blanketinė norma, pagal kurią savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos admi-nistratorius įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus.

pažymėtina ir tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 dalyje įtvirtintas teisinis regulia-vimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

III

1. pagal konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjun-goje“ 2 straipsnį europos sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respubli-kos teisinės sistemos dalis.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios europos sąjungos teisės nuostatos, įtvirtinančios konkurencijos taisykles.


2. europos sąjungos sutarties (toliau – es sutartis) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pa-grįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkuren-cingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą.“ pagal prie es sutarties ir sutarties dėl europos sąjungos veikimo (toliau – sesv) pridėtą protokolą nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos vidaus rinka apima sistemą, užtikrinančią, kad nebūtų iškreipta konkurencija. taigi konkurencijos apsauga yra neatsiejama nuo europos sąjungos tikslų.

3. pagrindinės europos sąjungos konkurencijos taisyklės yra įtvirtintos sesv, in-ter alia jos 101–109 straipsniuose (pavyzdžiui, taisyklės, susijusios su įmonių draudžia-mais susitarimais, jų piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi ir valstybės pagalba).

3.1. pagal sesv 106 straipsnio 1 dalį, reguliuojant su valstybės įmonėmis ar įmo-nėmis, kurioms valstybė suteikia specialias ar išimtines teises, susijusius klausimus, valstybėms narėms yra draudžiama priimti naujus ar palikti galiojančius teisės aktus, kurie prieštarauja sutarčių (es sutarties ar sesv) nuostatoms, ypač sesv 18 straips-niui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, ir 101–109 straips-niams, kuriuose įtvirtintos konkurencijos taisyklės.

sesv 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonėms, kurioms yra patikėta teik-ti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių.

sesv 106 straipsnio nuostatos yra susijusios su sesv 14 straipsniu, pagal kurį są-junga ir valstybės narės, nepažeisdamos es sutarties 4 straipsnio ir šios sutarties 93, 106 ir 107 straipsnių ir atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp sąjungos bendrųjų vertybių už-ima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir koks yra jų vaidmuo ska-tinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir sutarčių taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, ypač ekonominėmis ir finansinėmis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis.

3.2. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal prie es sutarties ir sesv pridėtą pro-tokolą nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų bendros sąjungos verty-bės, susijusios su bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis, visų pirma apima: svarbų nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų vaidmenį ir didelę veiksmų laisvę teikiant, pavedant teikti ar organizuojant kuo labiau varto-tojų poreikius atitinkančias bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas; bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų įvairovę ir vartotojų poreikių bei prioritetų skirtumus dėl skirtingos geografinės, socialinės ar kultūrinės padėties; aukštą kokybės, saugos ir prieinamumo lygį, lygias galimybes ir visuotinio prieina-mumo bei vartotojų teisių propagavimą (1 straipsnis).

paminėtina ir tai, kad pagal 2006 m. gruodžio 12 d. europos parlamento ir ta-rybos direktyvos 2006/123/eb dėl paslaugų vidaus rinkoje 70 konstatuojamąją dalį


paslaugos gali būti laikomos bendrų ekonominių interesų paslaugomis tik tuo atve-ju, jeigu teikėjas jas teikia vykdydamas specialią, su visuomenės interesais susijusią užduotį, kurią atlikti jam pavedė valstybė narė; užduotis turėtų būti pavedama vie-nu ar keliais aktais, kurių formą nustato atitinkama valstybė narė ir kuriuose turėtų būti nurodytas tikslus specialios užduoties pobūdis. pagal šios direktyvos 17 straips-nį atliekų tvarkymas gali būti priskirtas prie bendrų ekonominių interesų paslaugų.

4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali ir europos sąjungos teisingumo teis-mo jurisprudencija, susijusi su konkurencijos taisyklių taikymu bendrų ekonominių interesų paslaugų sričiai.

4.1. teisingumo teismas yra konstatavęs, kad atliekų tvarkymas gali būti laiko-mas bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos objektu (2000 m. gegu-žės 23 d. sprendimas byloje c-209/98 Entreprenørforeningens Affalds/Miljøsektion (FFAD) prieš Københavns Kommune).

teisingumo teismo jurisprudencijoje sesv 106 straipsnio 2 dalies nuostata aiš-kinama kaip reiškianti, kad valstybėms narėms leidžiama suteikti įmonėms, kurioms jos patiki teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, išimtines teises, kurios gali trukdyti taikyti sutarties nuostatas konkurencijos srityje, jeigu konkurencijos apribo-jimai ar net visiškas konkurencijos pašalinimas kitų ūkio subjektų atžvilgiu yra būti-nas siekiant užtikrinti įmonių, kurioms suteiktos išimtinės teisės, specialių uždavinių atlikimą (1993 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje c-320/91 Baudžiamoji byla prieš Paul Corbeau 14 punktas, 2008 m. liepos 1 d. sprendimo byloje c-49/07 Motosykle-tistiki Omospondia Ellados NPID (MOTOE) prieš Elliniko Dimosio 44 punktas). todėl reikia nustatyti mastą, kuriuo konkurencijos apribojimas ar net visiškas pašalini-mas yra būtinas siekiant užtikrinti išimtinių teisių turėtojo galimybę vykdyti bendros ekonominės svarbos užduotį ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (1993 m. gegu-žės 19 d. sprendimo byloje c-320/91 Paul Corbeau 16 punktas). sesv 106 straips-nio 2 dalies taikymo sąlygoms įvykdyti nebūtina, kad būtų kilusi grėsmė įmonės, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, finansinei pusiausvyrai ar ekonominiam gyvybingumui; pakanka, kad, neturėdama ginčijamų išimtinių tei-sių, įmonė negalėtų vykdyti jai pavestų specialių užduočių, apibrėžtų pagal jai nusta-tytus įpareigojimus ir apribojimus, arba kad šias teises būtų būtina išlaikyti tam, kad jų turėtojas galėtų vykdyti bendros ekonominės svarbos užduotis, kurios jam buvo pavestos, ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (2011 m. kovo 3 d. sprendimo byloje c-437/09 AG2R Prévoyance prieš Beaudout Père et Fils SARL, 76 punktas).

4.2. paminėtina, jog teisingumo teismas ne kartą yra konstatavęs, kad perkan-čiosios organizacijos, be kita ko, privalo laikytis europos sąjungos pirminės teisės nuostatų (inter alia buvusios europos bendrijos steigimo sutarties 43 ir 49 straipsnių) dėl įsisteigimo laisvės ribojimų ir laisvės teikti paslaugas apribojimų draudimo, vie-nodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl pilietybės principų, taip pat iš jų išplaukian-čios skaidrumo pareigos. tačiau šios taisyklės ir jomis konkrečiai išreikšti bendrieji principai netaikomi, jeigu vietos valdžios institucija, kuri yra perkančioji organi-


zacija, kontroliuoja subjektą, su kuriuo pasirašoma sutartis, analogiškai kaip savo tarnybas ir jeigu šis subjektas didžiąją dalį savo veiklos vykdo kartu su valdžios insti-tucija ar institucijomis, kuriai jis priklauso (2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje c-573/07 Sea Srl prieš Comune di Ponte Nossa).

Abi šios sąlygos turi būti aiškinamos siaurai, ir tas, kas nori jomis pasiremti, turi įrodyti, jog iš tikrųjų yra išimtinių aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo galiojančių taisyklių (2006 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje c-410/04 Associazione Naziona-le Autotrasporto Viaggiatori (ANAV) prieš Comune di Bari ir AMTAB Servizio SpA 26 punktas, 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje c-458/03 Parking Brixen GmbH prieš Gemeinde Brixen ir Stadtwerke Brixen AG 63 punktas). Ši sąjungos teisės nor-mų taikymo išimtis, kai tenkinamos minėtos „analogiškos kontrolės“ vykdymo sąly-gos, taikoma ir paslaugų koncesijai, ir viešajam paslaugų pirkimui (2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo sujungtose bylose c-182/11 ir c-183/11 Econord SpA prieš Comune di Cagno ir Comune di Varese ir Comune di Solbiate ir Comune di Varese 26 punktas).

5. Apibendrinant europos sąjungos teisinį reguliavimą šiai konstitucinės justici-jos bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:

– konkurencijos taisyklės taikomos ir įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bend ros ekonominės svarbos paslaugas, jei šių taisyklių taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių;

– atliekų tvarkymo paslaugos gali būti priskirtos prie bendros ekonominės svar-bos paslaugų;

– tais atvejais, kai atliekų tvarkymo paslaugą valstybės narės priskiria prie bend-rus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų, valstybių narių institucijos turi pla-čią diskreciją organizuoti šių paslaugų teikimą, kad būtų užtikrintas inter alia aukštas šių paslaugų kokybės, saugos ir prieinamumo lygis;

– suteikti išimtines teises bendros ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms galima tik tuo atveju, kai suteikus tokias teises apriboti konkurenciją ar net visiškai ją pašalinti yra būtina dėl to, kad būtų įmanoma šias paslaugas teikti ekono-miškai priimtinomis sąlygomis;

– konkurencijos principų, įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvės išimtys, inter alia taikomos bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimo srityje ir sudarant sutartis tarp valstybės institucijų ir jų kontroliuojamų subjektų, turi būti aiškinamos siaurai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal europos sąjungos teisę nedraudžiama valstybėms narėms nustatyti konkurencijos teisės požiūriu griežtesnių taisyklių, už-tikrinančių didesnę apsaugą nuo priešingų konkurencijai veikų.

6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir europos Žmo-gaus teisių teismo (toliau – eŽtt) jurisprudencija, kuri, kaip ne kartą yra kons-tatavęs konstitucinis teismas, svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. eŽtt 2012 m. sausio 10 d. sprendime byloje Di Sarno ir kiti prieš Italiją (peticijos nr. 30765/08) yra konstatavęs, kad atliekų surinkimas, apdorojimas ir šalinimas yra


pavojinga ūkinė veikla; todėl šioje srityje valstybė turi pozityvią pareigą imtis pagrįs-tų ir tinkamų priemonių, kad būtų apsaugota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir būsto neliečiamybę ir apskritai teisė gyventi saugioje ir sveiko-je aplinkoje. Šiame sprendime eŽtt taip pat pažymėjo, jog tai, kad italijos valdžios institucijos tam tikrą atliekų tvarkymo veiklą perdavė vykdyti privačioms įmonėms, nereiškia, jog jos yra atleidžiamos nuo pareigos vykdyti įsipareigojimus pagal kon-vencijos 8 straipsnį. iš šio eŽtt sprendimo taip pat matyti, kad valstybė, nors ir turi plačią vertinimo laisvę reguliuodama atliekų tvarkymą, pagal konvencijos 8 straipsnį privalo vykdyti pozityvią pareigą tinkamai reguliuoti ir organizuoti šią veiklą, siekda-ma apsaugoti žmonių sveikatą ir gerovę.

IV

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „eksploatuoti ko-munalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą už-duotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstai gai, įmonei ar organizacijai“ atitiktis konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

2. konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta:„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos

laisve ir iniciatyva. valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkuren-

cijos laisvę.valstybė gina vartotojo interesus.“kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucijos 46 straips-

nyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, to-dėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pa-žeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas. konstitucinio teismo aktuose (inter alia 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. sausio 6 d., 2015 m. sausio 15 d. nu-tarimuose) plačiai išdėstyta oficialioji konstitucinė doktrina, kuria atskleidžiamas konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys.

2.1. konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių


patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

2.2. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, ap-ribojimų; nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derini-mo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės in-teresus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asme-nų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pa-teisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų suda-rytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaro-ma galimybių jai reikštis (inter alia 2002 m. balandžio 9 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

2.3. sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savi-reguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės ir būdai jai ap-saugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudi-mą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžinin-gos konkurencijos laisvę (konstitucinio teismo 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

2.4. pagal konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti kons-titucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su konstitu-cijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos ge-rovei (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

3. konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konsti-tucinio reguliavimo kontekste; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog vals-tybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina inter


alia kartu su konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, 53 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo priva-lo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Šiame kontekste pažymėtinas ir konstitu-cijos 54 straipsnis, kuriame nustatyta: „valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“ (1 dalis); „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“ (2 dalis).

konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatieji interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti (2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. bir-želio 22 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

taigi pagal konstituciją, inter alia valstybės rūpinimosi žmonių sveikata principą, natūralios gamtinės aplinkos apsaugos, aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvus, atliekų tvarkymo užtikrinimas laikytinas viešuoju interesu, valstybės ir savivaldybių priederme. pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą atliekų tvarkymo srityje, kai kurias šios veiklos organiza-vimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi, perduoti savivaldybėms.

pagal konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savaran-kiškumo atitinkamoje srityje (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai); vykdydamos priskir-tas funkcijas, savivaldybės turi paisyti konstitucijos ir įstatymų (2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina ir konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis, kurioje nu-statyta, kad savivaldybės pagal konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. taigi pagal konstituciją savivaldybės, laisvai ir sava-rankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymą) reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą su-darančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.

5. minėta, kad konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visu-mą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis. Atsižvel-giant į tai, pažymėtina, kad konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymo


srityje), derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal konstitu-cijos 29, 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiš-kumą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su atliekų tvarkymu susijusius santykius ir perdavęs tam tikras atliekų tvarkymo organizavimo funkcijas savivaldybėms, pagal konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį privalo šią veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, – in-ter alia turi paisyti iš konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konku-rencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat 29 straipsnyje įtvirtinto as-menų lygiateisiškumo imperatyvo, 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų. paisydamas šių konstitucinių imperatyvų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (in-ter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo ne-pertraukiamumas ir gera kokybė).

V

Dėl Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatos atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „eksploatuoti komu-nalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduo-tį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendro-vei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizaci-jai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, atitiktis konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

kaip minėta, pareiškėjo abejonės dėl ginčijamos nuostatos konstitucingumo grindžiamos tuo, kad ja buvo įtvirtinta galimybė suteikti išskirtines (išimtines) tei-ses tam tikrą ūkinę veiklą atitinkamoje atliekų tvarkymo rinkoje vykdyti vienam ūkio subjektui, savivaldybėms buvo suteikta galimybė iš esmės pašalinti bet kokią kon-kurenciją atliekų tvarkymo sistemoje, nepagrįstai suteikti privilegijų vienam ūkio subjektui ir diskriminuoti kitus galimus komunalinių atliekų tvarkymo rinkos daly-vius; pasak pareiškėjo, toks ūkinės veiklos teisinis reguliavimas paneigė ūkio subjek-tų lygia teisiškumą ir sąžiningą konkurenciją, ribojo ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą,


suponavo nepateisinamą monopolijos kūrimąsi, taigi negalėjo tarnauti bendrai tau-tos gerovei, kaip konstitucinei vertybei.

2. minėta, kad: – konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies

ūkio konstitucinį pagrindą; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis;

– konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūki-nę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymo srityje), derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal konstitucijos 29, 46, 53, 54 straips-nius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, var-totojų interesų apsaugą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas su atliekų tvarkymu susijusius santykius ir perdavęs tam tikras atliekų tvarkymo organizavimo funkcijas savivaldybėms, pagal konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį privalo šią veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, – inter alia turi paisyti iš konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos lai-davimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų; paisydamas šių kons-titucinių imperatyvų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo or-ganizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmo-nių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

3. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatą „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarky-mo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar orga-nizacijai“ kartu su kitomis Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija), vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. redakcijos), konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d., 2012 m. kovo 22 d. redakcijos) nuosta-tomis, minėta, kad:

– pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakci-ja) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje buvo nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslau-gas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savival-dybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;


– savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslau-gų teikėjų atrankos būdą, turėjo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, inter alia privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šali-nimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą;

– pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atlie-kų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nedis-kriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas.

4. taigi pagal taip suprantamą pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį regu-liavimą pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudoji-mo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik išskirtiniu atve-ju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.

vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įsta-tymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje nustatytu teisi-niu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvę, iškreipti komunalinių atliekų tvarkymo rinką ar ją monopolizuoti, diskriminuoti šios rinkos dalyvius; šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip suderinantis tokias konsti-tucines vertybes kaip asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konku-rencijos laisvė, vartotojų interesų apsauga, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga, t. y. konstitucines vertybes, saugomas pagal konstitucijos 29, 46, 53, 54 straipsnius.

5. minėta, kad pagal konstituciją savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikda-mos pagal ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymą) reguliuojančių įstatymų apibrėž-tą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų. tai reiškia, kad atliekų tvarkymo srityje savival-dybės turi paisyti konstitucinio sąžiningos konkurencijos imperatyvo suponuojamo reikalavimo atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti ne-pertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas. Šis reikalavimas gali būti ne-vykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą už-duotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarky-mo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą


savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendro-vei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, neprieštaravo konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.


nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 2002, nr. 72-3016) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą už-duotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarky-mo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendro-vei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizaci-jai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.



paskelbta: tAR, 2015-03-05, nr. 3412.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimas

DĖL konstitucinio teismo nutARimo nuostAtŲ, susiJusiŲ su teisĖJŲ vALstYbinĖmis pensiJomis,

iŠAiŠkinimo

Santrauka

Šiame sprendime konstitucinis teismas pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko prašymą aiškino savo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas, pagal kurias teisėjų socialinių (materialinių) garantijų (tarp jų teisėjų valstybinių pensijų) negalima diferencijuoti pagal tai, kada jos nustatytos, mažinti, juo labiau išvis paneig-ti, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema, šios garantijos turi būti realios, o ne nominalios, atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą. konstitucinio teismo klausta, ar pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą teisinis reguliavimas gali būti pakeistas taip, kad šios pensijos būtų sumažintos, taip pat ar teisėjo pensijos dy-dis visada turi būti siejamas su jo gautu atlyginimu.

konstitucinis teismas išaiškino šias nuostatas kaip reiškiančias, kad:– įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą negali būti

sumažintas įstatymais nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis;– įstatymų leidėjui nustačius, jog vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio

diferencijavimo kriterijų yra gautas teisėjo atlyginimas, pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos paskirtų ir mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.

Argumentuojant šį išaiškinimą, konstitucinio teismo sprendime, be kita ko, priminta, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svar-biausių teisėjo ir teismų pareigų; teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuome-nėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities; teisėjo socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsau-goti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūki-nių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos; įstatymų leidėjas turi nustatyti teisėjo socialines (materialines) garantijas, kurios gali būti įvairios, ne tik jam einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams.

2015 m. sausio 14 d. sprendimas 98

konstitucinis teismas pažymėjo, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pen-sija nėra savitikslė ir pagal konstituciją nėra vertinama kaip privilegija – ji yra viena iš konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinių (materiali-nių) garantijų. tik suteikiant realias, o ne nominalias, konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias socialines (materialines) garantijas ateičiai (be kita ko, teisėjo pensiją) galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų lei-džiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, valstybės valdžios ir valdymo institucijų ar pareigūnų arba kitų asmenų kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat apsaugo-ti teisėjus nuo tokių galimų įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų sprendimų, kuriais būtų daromas spaudimas dėl sprendi-mų vykdant teisingumą, ir mažinti korupcijos riziką.

vadinasi, nors įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš konsti-tucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių ir įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir dydžius, taip pat ir pertvarkant pensijų sistemą, jo diskrecija reguliuoti šias pensijas yra siauresnė nei kitų valstybinių pensijų atžvilgiu, nes, be kitų konstitucinių reikalavimų, jis yra sais-tomas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo ir teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo.

taigi, kaip pažymėta konstitucinio teismo sprendime, iš konstitucijoje įtvir-tinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kyla draudimas mažinti įsta-tymu nustatytą teisėjų socialinių (materialinių) garantijų – taip pat ir tų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, – lygį. Šis draudi-mas nėra absoliutus, valstybės ekonominei ir finansinei būklei esant itin sunkiai šių garantijų lygis įstatymu gali būti laikinai sumažintas, tačiau tokiu mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų parei-gūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Jeigu teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis galėtų būti mažinamas ir kitais atvejais, t. y. kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui, nes būtų sukurtos prielaidos įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimais daryti įtaką teisėjams, valstybės valdžios ir valdymo institucijoms ar pareigūnams arba kitiems asmenims kištis į teisėjų veiklą, priimti tokius įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų sprendimus, kuriais būtų mažinamos teisėjų socialinės (materialinės) garantijos darant spaudimą dėl sprendimų vykdant teisingumą, didinti korupcijos riziką.

konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad teisėjo darbo stažo trukmė negali būti vienintelis teisėjų pensijų dydžio diferencijavimo kriterijus. Tokiu kriterijumi turi būti ir teisėjo eitos pareigos, t. y. tai, kokioje teismų sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisėjo pareigas; kai dėl teismo specifikos teisėjo konstituciniam statusui būdingi tam tikri ypatumai, atsižvelgtina ir į juos. taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad vienas iš teisėjų pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų

DĖL KONSTITUCINIO TEISMO 2010 M. BIRŽELIO 29 D. NUTARIMO KAI KURIų NUOSTATų IŠAIŠKINIMO 99

yra teisėjo gautas atlyginimas, kuris taip pat turi priklausyti nuo teisėjo pareigų (t. y. nuo to, kokios teismų sistemos ir kurios jos grandies teisėjui jis nustatomas).

kartu konstitucinis teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos kyla teisėjų socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvas. Pasikeitus ekonominei, socialinei situacijai, teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, taikomos nutrūkus teisėjo įgaliojimams, galėtų tapti ne realios, bet nominalios, taigi fiktyvios, jeigu jos teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, nebūtų atitinkamai peržiūrimos. iš konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, teisėjo socia-linių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo, vienodo teisėjų teisinio statuso kyla draudimas diferencijuoti teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, taikomų nutrūkus teisėjo įgaliojimams, lygį pagal tai, kada atitinkamos garantijos (tarp jų teisėjo pensija) asmeniui pradėtos taikyti, taip pat reikalavimas atitinkamai peržiū-rėti teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, taikomų garantijų lygį, jeigu keičian-tis ekonominei, socialinei situacijai tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, nustatomos didesnės atitinkamos garantijos. vadinasi, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų su-darytos prielaidos mokėti iš esmės skirtingo dydžio teisėjų pensijas asmenims, turin-tiems tokį patį teisėjo darbo stažą tos pačios teismų sistemos toje pačioje grandyje, kad ir kada teisėjo pensija jiems būtų paskirta.

100

byla nr. 06/2008-18/2008-24/2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2010 M.

BIRŽELIO 29 D. NUTARIMO KAI KURIŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO

2015 m. sausio 14 d. Nr. KT1-S1/2015Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 61, 531 straips-

niais, teismo posėdyje 2014 m. gruodžio 18 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinė-jo Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko Gintaro kryževičiaus 2014 m. vasario 18 d. prašymą nr. 1b-6/2014 išaiškinti kai kurias Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus nuostatas.


1. konstitucinis teismas 2010 m. birželio 29 d. konstitucinės justicijos bylo-je nr. 06/2008-18/2008-24/2010 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 da-lies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (Žin., 2010, nr. 134-6860; toliau – konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

2. pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas prašo išaiškinti, ar konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus:

– 2.3 punkto nuostata „kai konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustaty-ta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga“, 2.4 punkto nuostata „asmenys, kuriems konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal konsti-tucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo


paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau“ reiškia ir tai, kad asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos remiantis konstitucinio teis-mo teisės akte suformuota konstitucine teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo ir mokėjimo doktrina (pavyzdžiui, dėl to, kad įstatymų leidėjas nepakeitė teisėjų valsty-binių pensijų teisinio reguliavimo, kai, konstituciniam teismui pripažinus atitinka-mas teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis konstitucijai, neliko teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima šias pensijas apskaičiuoti ir mo-kėti), įgijo teisę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal konstituciją, inter alia jos 23, 52 straipsnius;

– 3.16 punkto nuostatos „konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime suformuota doktrina, jog principinė nuostata, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pa-gal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dy-džio to teismo teisėjo atlyginimą, ar jį jau nustačius), mutatis mutandis taikytina ir kitoms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms, inter alia toms, kurios teisė-jams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai; jos negali būti mažina-mos, juo labiau išvis paneigiamos, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema. pažymėtina ir tai, kad iš konstitucijos išplaukia teisėjų socialinių (materialinių) ga-rantijų realumo imperatyvas“ gali būti suprantamos taip, kad iš konstitucijos kylantis draudimas mažinti ar visai paneigti bet kokias teisėjų socialines garantijas reiškia ir tai, kad, keičiant teisėjų valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, negali būti nustatytas toks reguliavimas, pagal kurį būtų sumažintos teisėjų valstybinės pensijos;

– 3.7 punkto nuostatos „<...> įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas maksi-malų pensijos dydį bei šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materiali-nė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri yra ginama ne tik pagal konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal konstitucijos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš konstitucijos kylančios tei-sėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš konstitucijos, inter alia jos 109 straips-nio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų“, kuriomis inter alia įtvirtinami teisėjų valstybinių pensijų realumo, jų atitikties konstituciniam teisėjo statusui ir jo orumui reikalavimai, galėtų būti aiškinamos kaip reiškiančios ir tai, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis visada turi būti siejamas su teisėjo gautu darbo užmokesčiu, ar jis gali būti siejamas ir su kitais tos pensijos nustatymo krite-rijais, ir ar pagal konstituciją galimas toks teisinis reguliavimas, kad, didėjant teisėjo darbo užmokesčiui, teisėjo valstybinės pensijos dydis liktų nepakitęs.



I

1. konstitucinio teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto pa-skirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo konstitu-cinio teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia konsti-tucinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. balandžio 16 d. sprendimai). konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimas galėtų būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų dera-mai atsižvelgiama į konstitucinio teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną (inter alia konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d., 2013 m. kovo 13 d., 2014 m. balandžio 16 d. sprendimai). nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuo-dugniau paaiškinti tas konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje (konstitucinio teismo 2012 m. lap-kričio 29 d., 2014 m. balandžio 16 d. sprendimai).

2. konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prašymo išaiškinti konstitu-cinio teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos kons-titucinės justicijos bylos.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį konstitucinis teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. konstitucinis teismas ne kar-tą yra konstatavęs, kad ši nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutari-mą konstitucinis teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visu-ma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas konstitucinio teismo nutarimas. konstitucinio teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys yra tarpu-savyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuo-jamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą konstitucinis teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio.

Aiškinant konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį konstitucinio teis-mo aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad konstitucinis teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškin-ti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

3. pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinu-mas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį dokt rininį kontekstą, taip pat į kitas konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), su-


sijusias su konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant konstitucinio teis-mo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata. kaip jau ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, jokia konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant pras-mines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuo-statomis, išdėstytomis tame konstitucinio teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose konstitucinio teismo aktuose, taip pat su kitomis konstitucijos nuo-statomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d., 2014 m. balandžio 16 d. sprendimai).

II

1. minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas prašo išaiškinti, ar konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 2.3 punkto nuostata „kai konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga“, 2.4 punkto nuostata „asmenys, kuriems konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, ko-kios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau“ reiškia ir tai, kad asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos remiantis konstitu-cinio teismo teisės akte suformuota konstitucine teisėjų valstybinių pensijų apskai-čiavimo ir mokėjimo doktrina (pavyzdžiui, dėl to, kad įstatymų leidėjas nepakeitė teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo, kai, konstituciniam teismui pripa-žinus atitinkamas teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis konstitucijai, neliko teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima šias pensijas apskai-čiuoti ir mokėti), įgijo teisę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos, ko-kios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal konstituciją, inter alia jos 23, 52 straipsnius.

2. taigi pareiškėjas prašo išaiškinti, ar minėtos konstitucinio teismo 2010 m. bir-želio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 2.3 ir 2.4 punktų nuostatos reiškia, kad, įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, ir įstatymų leidėjui atitinkamai nepakeitus šio teisinio reguliavimo, asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos remiantis konstitucinio teismo nutarime suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, įgijo teisę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal konstituciją.

2.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog prašomu išaiškinti konstitucinio teis-mo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu buvo inter alia pripažinta, kad konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja:


– teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypa-tumus; pagal prieštaraujančiu konstitucijai pripažintą teisėjų valstybinių pensijų įstaty-mo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą įtvirtinant teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarką ir maksimalų jos dydį nebuvo atsižvelgta į specifinį konstitucinio teismo, kaip savarankiškos teismų sistemos, konstitucinį statusą, inter alia į tai, kad kons-titucinio teismo teisėjai yra skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai;

– teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis re-guliavimas, kadangi jis neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės tei-sėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos, nes, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti la-bai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi. pagal prieštaraujančiu konstitucijai pripažintą teisėjų vals-tybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą teisėjui, įgijusiam 5–10 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 10 procentų jo gauto darbo užmo-kesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, teisėjui, įgijusiam 10–15 metų tei-sėjo darbo stažą, skiriama 20 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, teisėjui, įgijusiam 15–20 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 35 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija;

– teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas apskai-čiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pen-sijomis ir kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas, kadangi jis paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas teisėjų valstybinei pensijai tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisė-jo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams (sudaro prielaidas susi-klostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmuo, buvęs teisėju, kurio valstybinių (kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokes-čio 1,5 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai nebūtų mokama arba būtų mokama nedidelė šios pensijos dalis).

2.2. pagal konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas konstituci-nio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja konstitucijai. taigi, 2010 m. lapkričio 16 d. įsigaliojus konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui, konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisėjų valstybinių pensijų įsta-tymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas negali būti taikomas.

pažymėtina, kad kiekvienas seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), konstitucinio teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, yra visam laikui pašalina-


mas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas; seimui kyla konstitu-cinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų konstitucijai; bet ir tol, kol ši kons-titucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (kons-titucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

2.3. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad seimas iki šiol neįvykdė konstituci-nės pareigos atitinkamai pakoreguoti konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą teisė-jų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą. taip pat pažymėtina, kad prašomas išaiškinti 2010 m. birželio 29 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. atsižvelgiant į tai, kad buvo reikalingas tam tikras laikas pašalinti teisinio reguliavimo vakuumui, kuris susidary-tų, jeigu konstitucinio teismo nutarimas būtų buvęs oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo konstitucinio teismo posėdyje.

2.4. taigi, įsigaliojus prašomam išaiškinti konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui ir įstatymų leidėjui nesiėmus veiksmų, kad būtų pakoreguotas kons-titucijai prieštaraujančiu pripažintas teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, susidarė pareiškėjo prašyme nurody-ta situacija, kai, konstituciniam teismui pripažinus atitinkamas teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis konstitucijai, neliko įstatymu nusta-tyto teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti ir mokėti šias pensijas.

vadinasi, pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko prašymas iš-aiškinti, ar konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 2.3 ir 2.4 punktų nuostatos reiškia, kad, įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų galima apskaičiuo-ti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, ir įstatymų leidėjui atitinkamai nepakeitus šio teisinio reguliavimo, asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos remiantis konstitucinio teis-mo teisės akte suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, įgijo teisę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal konstituciją, traktuotinas kaip prašymas išaiškinti, kaip turi būti taikomas konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas įstaty-mų leidėjui nesiėmus veiksmų šiam nutarimui įgyvendinti.

2.5. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, prašomas išaiškinti konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. atsižvelgiant į tai, kad buvo reikalingas tam tikras laikas pašalinti teisinio reguliavimo vakuumui, kuris susidarytų, jeigu konstitucinio teismo nutarimas būtų buvęs oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo kons-titucinio teismo posėdyje. tačiau konstitucinis teismas 2010 m. birželio 29 d. nuta-rime nenagrinėjo hipotetinės situacijos, kuri susiklostytų atsiradus teisėjų valstybinių


pensijų reguliavimo vakuumui, jeigu įstatymų leidėjas per laikotarpį nuo konstituci-nio teismo nutarimo priėmimo iki jo įsigaliojimo nesiimtų veiksmų šiam nutarimui įgyvendinti. taigi konstitucinis teismas prašomame išaiškinti nutarime netyrė klau-simo, ar asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos re-miantis konstitucinio teismo nutarime suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, įgijo teisę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal konstituciją.

3. minėta, kad konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamo-jo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje.

minėta ir tai, kad konstitucinio teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, jog konstitucinis teismas negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

4. Atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta, šis pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausio-jo teismo pirmininko prašymas traktuotinas kaip prašymas išaiškinti, kaip turi būti taikomas konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas įstatymų leidėjui ne-siėmus veiksmų šiam nutarimui įgyvendinti, taip pat kad konstitucinis teismas prašo-mame išaiškinti 2010 m. birželio 29 d. nutarime netyrė klausimo, ar asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos remiantis konstitucinio teismo nutarime suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, įgijo tei-sę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal konstituciją, konstitucinis teismas dėl jo išaiškinimo neteiks.

5. pažymėtina, kad konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas (konstituci-jos 6 straipsnio 1 dalis). kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, pa-gal konstituciją konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti konstitucinio teismo nutarimuose, taip pat kituose jo aktuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę tai-kančias institucijas.

taip pat pažymėtina, kad konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinka-mas teisėkūros subjektas vengia, delsia priimti atitinkamus teisės aktus, kuriais, vado-vaujantis konstitucinio teismo nutarimuose pateikta konstitucijos nuostatų oficialia samprata – oficialiąja konstitucine doktrina, būtų atitinkamai pakoreguotas teisinis reguliavimas, kuris konstitucinio teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu aukš-tesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai; tokia situacija ypač netoleruotina tada, kai, įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai (ar kitam aukš-tesnės galios teisės aktui), teisės sistemoje atsiranda lacuna legis, teisės spraga, t. y. kai tam tikri visuomeniniai santykiai lieka teisiškai nereguliuojami, nors, paisant iš kons-titucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti teisiškai sureguliuoti (kons-titucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).


III1. minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas prašo

išaiškinti, ar konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.16 punkto nuostatos „konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime suformuota doktrina, jog principinė nuostata, kad tos pačios teismų siste-mos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (in-ter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar jį jau nustačius), mutatis mutandis taiky-tina ir kitoms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms, inter alia toms, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai; jos negali būti maži-namos, juo labiau išvis paneigiamos, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema. pažymėtina ir tai, kad iš konstitucijos išplaukia teisėjų socialinių (materialinių) ga-rantijų realumo imperatyvas“ gali būti suprantamos taip, kad iš konstitucijos kylantis draudimas mažinti ar visai paneigti bet kokias teisėjų socialines garantijas reiškia ir tai, kad keičiant teisėjų valstybinių pensijų teisinį reguliavimą negali būti nustatytas toks reguliavimas, pagal kurį būtų sumažintos teisėjų valstybinės pensijos.

2. iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas prašo išaiškinti, ar minėtos kons-titucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.16 punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų su-mažintos teisėjų valstybinės pensijos (inter alia tos, kurios jau yra paskirtos pagal iki pertvarkos galiojusį teisinį reguliavimą).

3. minėta, kad jokia konstitucinio teismo nutarimo oficialiosios konstituci-nės doktrinos nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis inter alia tame konstitucinio teismo nutarime. todėl prašomų išaiš-kinti konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.16 punkto nuostatų prasmė atskleistina kitų šio nutarimo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste.

3.1. Šiame kontekste pažymėtinos konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos, susijusios su valstybinėmis pensijomis:

– pagal konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos. konstitucijos 52 straipsnyje tiesio-giai neįvardytos pensijos šiuo metu inter alia yra nustatytos valstybinių pensijų įsta-tyme; antai pagal valstybinių pensijų įstatymą Lietuvos Respublikoje yra nustatytos tokios valstybinės pensijos: Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valsty-binės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių vals-tybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos ir teisėjų valstybinės pensijos;

– valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio so-cialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio drau-dimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už


atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstaty-me nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. lie-pos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socia-linio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas);

– valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant konstitucijos normų bei principų, nustatyti ati-tinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymų leidėjas, paisydamas kons-titucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra ne-skiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama;

– konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nu-statyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti konstitucijos. pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mo-kėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymų nustatytus rei-kalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kom-pensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprū-pinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą perei-namąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinka-mą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

taigi pažymėtina, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių; ji siejama su specia-liu asmens statusu – yra skiriama teisėjams už jų tarnybą, kai nutrūksta jų įgalioji-mai. taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir dydžius, inter alia pertvarkant pensijų siste-mą, tačiau tai darydamas jis privalo paisyti konstitucijos.

3.2. Šiame kontekste pažymėtinos ir konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos, susijusios su konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvir-tintu teisėjo ir teismų nepriklausomumu:

– teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, ma-nančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą,


kuris pagal konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai);

– teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai); teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklauso-mumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstai-gų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktū-rų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos;

– iš konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (ma-terialinės) garantijos (beje, įtvirtintos ir kitų demokratinių valstybių teisėje, taip pat įvairiuose tarptautiniuose aktuose) reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisė-jui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai (1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spa-lio 22 d. nutarimai). pagal konstituciją teisėjams nustatytos materialinės ir sociali-nės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, inter alia teisėjo socialines (materialines) garantijas ne tik jam einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams; tai darydamas įstatymų leidėjas turi pai-syti konstitucijos normų ir principų; teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrū-kus jo įgaliojimams gali būti įvairios, inter alia periodiškai mokamos išmokos, taip pat vienkartinės išmokos ir t. t.; tokių garantijų nustatymo konstitucinis pagrindas yra iš-skirtinis konstitucinis teisėjo statusas, kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija, todėl jos gali priklausyti tik nuo su konstituciniu teisėjo statusu susijusių aplinkybių, tačiau nega-li būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui turi būti užtikrinamos kitais pagrindais, taip pat ir tais, kurie yra bend-ri visiems dirbantiems asmenims; teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams turi būti realios, o ne vien nominalios (2007 m. spalio 22 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų valstybine pen-sija, įstatymu turi nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindus, sąlygas; įstatymų leidėjas turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš konstitucijos kylanti tei-sėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri yra ginama ne tik pagal konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal jos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materia-linė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstituci-nė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš konstitucijos kylančios teisė-


jo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų.

taigi pažymėtina, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija nėra savi-tikslė ir pagal konstituciją nėra vertinama kaip privilegija; tokios garantijos nusta-tymas siejamas su ypatingu konstituciniu teisėjo statusu, visų pirma konstitucijoje, inter alia jos 109 straipsnyje, nustatytu teisėjo nepriklausomumo reikalavimu. kitaip tariant, įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš konstitucijoje įtvir-tinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinių (materialinių) garantijų, t. y. tokia teisėjo socialinė (materialinė) garantija, kuri yra nustatyta (taikoma), kai nutrūksta jo įgaliojimai, ir ginama pagal konstitucijos 109 straipsnį.

pabrėžtina, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, yra viena iš teisėjų nepriklauso-mumo užtikrinimo priemonių. tik suteikiant realias, o ne nominalias, konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias socialines (materialines) garantijas ateičiai (inter alia teisėjo pensiją) galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, ne-patirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, valstybės valdžios ir valdymo institucijų ar pareigūnų arba kitų asmenų kišimosi į teisėjo veik-lą, taip pat apsaugoti teisėjus nuo tokių galimų įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų sprendimų, kuriais būtų daromas spau-dimas dėl sprendimų vykdant teisingumą, ir mažinti korupcijos riziką.

vadinasi, nors įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš konsti-tucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių ir įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir dydžius, inter alia pertvarkant pensijų sistemą, įstatymų leidėjo diskrecija reguliuoti teisėjų valstybines pensijas yra siauresnė nei kitų valstybinių pensijų atžvilgiu, nes, be kitų iš konsti-tucijos kylančių reikalavimų, įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas konstitucijo-je įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, inter alia teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo.

3.3. Šiame kontekste pažymėtinos ir konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos, susijusios su teisėjų socialinių (materialinių) garantijų mažinimu:

– konstitucija taip pat draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garanti-jas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

– kita vertus, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekono-minė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funk-cijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei


finansiniams poreikiams užtikrinti; kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pen-sijos. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavi-mo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisė-jai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus; tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atvi-ros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisingumo imperatyvų reikalavimų;

– bloginti įstatymų numatytas finansines, materialines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimus, teisėjų valstybines pensijas galima tik įstatymu, tai dary-ti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; to-kiu atlyginimo, teisėjų valstybinių pensijų mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklauso-mumą (2006 m. kovo 26 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

taigi pažymėtina, kad iš konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomu-mo principo kyla draudimas mažinti įstatymu nustatytą teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygį, inter alia tų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai. kita vertus, šis draudimas nėra absoliutus: mažinti socialinių (materialinių) garantijų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, lygį galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tačiau tokiu mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms vals-tybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą.

pabrėžtina, kad priešingu atveju, jei teisėjų socialinių (materialinių) garantijų ly-gis galėtų būti mažinamas ir kitais atvejais, t. y. kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui; kitaip tariant, būtų sukurtos prielaidos įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimais daryti įtaką teisėjams, valstybės valdžios ir valdymo institucijoms ar pa-reigūnams arba kitiems asmenims kištis į teisėjų veiklą, priimti tokius įstatymų lei-džiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų sprendimus, kuriais būtų mažinamos teisėjų socialinės (materialinės) garantijos darant spaudimą dėl sprendimų vykdant teisingumą, didinti korupcijos riziką.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad konstitucinio teis-mo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.16 punkto nuostatos „konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime suformuota doktri-na, jog principinė nuostata, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teis-mo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pra-dėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar jį jau nustačius), mutatis mutandis taikytina ir kitoms teisėjų sociali-nėms (materialinėms) garantijoms, inter alia toms, kurios teisėjams yra nustatytos


(taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai; jos negali būti mažinamos, juo labiau išvis paneigiamos, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema. pažymėtina ir tai, kad iš konstitucijos išplaukia teisėjų socialinių (materialinių) garantijų realumo imperaty-vas“ inter alia reiškia, kad, įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų sumažintas įstatymais nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis.

IV

1. minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas prašo išaiškinti, ar konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.7 punkto nuostatos „<...> įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtinda-mas maksimalų pensijos dydį bei šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (mate-rialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri yra ginama ne tik pagal konstituci-jos 109 straipsnį, bet ir pagal konstitucijos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš konstitucijos kylančios tei-sėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš konstitucijos, inter alia jos 109 straips-nio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų“, kuriomis inter alia įtvirtinami teisėjų valstybinių pensijų realumo, jų atitikties konstituciniam teisėjo statusui ir jo orumui reikalavimai, galėtų būti aiškinamos kaip reiškiančios ir tai, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis visada turi būti siejamas su teisėjo gautu darbo užmokesčiu, ar jis gali būti siejamas ir su kitais tos pensijos nustatymo krite-rijais, ir ar pagal konstituciją galimas toks teisinis reguliavimas, kad, didėjant teisėjo darbo užmokesčiui, teisėjo valstybinės pensijos dydis liktų nepakitęs.

2. iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis prašo išaiškinti, ar minėtos konstitu-cinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.7 punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad teisėjų valstybinės pensijos dy-džio nustatymo kriterijumi turi būti tik toks teisėjo atlyginimas, kurį asmuo gavo ei-damas teisėjo pareigas, t. y. ar pagal konstituciją galimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos paskirtų ir mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.

2.1. minėta, kad prašomu išaiškinti konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu buvo pripažinta, jog teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 da-lyje nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kadangi jis neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos, nes, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, tu-rinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus,


sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi. minėta ir tai, kad pagal prieštarau-jančiu konstitucijai pripažintą teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 da-lyje nustatytą teisinį reguliavimą teisėjui, įgijusiam 5–10 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 10 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, teisėjui, įgijusiam 10–15 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 20 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, teisėjui, įgijusiam 15–20 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 35 procentų jo gauto darbo užmokesčio vi-durkio dydžio teisėjų valstybinė pensija.

taigi ginčytas teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nusta-tytas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, kadangi pagal jį diferencijuojant teisėjų valstybinių pensijų dydžius nepakankamai atsižvelgiama į teisėjų darbo stažo trukmę.

2.2. minėta, kad jokia konstitucinio teismo nutarimo oficialiosios konstituci-nės doktrinos nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis inter alia tame konstitucinio teismo nutarime. todėl prašomų išaiš-kinti konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.7 punkto nuostatų prasmė atskleistina kitų šio nutarimo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste.

2.2.1. Šiame kontekste pažymėtinos konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos, susijusios su iš konstitucinio teisėjų statuso kylančiais jų sociali-nių (materialinių) garantijų diferencijavimo kriterijais:

– teisėjų vienodo teisinio statuso principas nereiškia, kad jų materialinės ir so-cialinės garantijos negali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kri-terijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę);

– pagal asmens darbo teisėju trukmę gali būti diferencijuojamas ir socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams dydis; tačiau teisinis regulia-vimas, pagal kurį teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgalio-jimams dydis diferencijuojamas pagal asmens darbo teisėju trukmę, turi nenukrypti nuo konstitucinės šios teisėjų socialinės (materialinės) garantijos sampratos;

– tai, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant konstitucijos) pagal asmens darbo teisėju trukmę, negali būti aiškinama taip, esą asmens darbo teisėju trukmės kriterijus yra vienintelis šio diferencijavimo kriterijus; kaip teisėjų atlyginimų atveju, taip ir teisėjų socialinių (materialinių) ga-rantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams atveju (taigi ir teisėjų pensijų atveju) turi būti atsižvelgiama į tai, kad pagal konstituciją teismai priskiriami ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat į tai, kad bendrosios kompetencijos ir pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, yra ne vienos grandies;


– įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir turi diferencijuoti teisėjų socialines (mate-rialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisė-jams jos yra nustatomos; teisminės valdžios, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valstybės valdžios, konstitucinė samprata suponuoja inter alia tai, kad jeigu skirtin-gų grandžių teisėjų atlyginimai, taip pat garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos) nutrūkus jų įgaliojimams, būtų visiškai suniveliuoti, ne tik būtų nepaiso-ma to, kad pagal konstituciją teismai yra priskirtini ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, be to, bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip insti-tucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai, o pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (šiuo metu – administracinių teismų) sistemos taip pat gali būti skirstomos į grandis, bet ir nebūtų materialinių paskatų (net jei kitų paskatų būtų) teisėjams siekti profesinės karjeros;

– reguliuojant teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgalio-jimams santykius, inter alia diferencijuojant šias garantijas, turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, iš kurių atskirą sistemą sudaro konstitucinis teismas, tu-rintis savo ypatumų, inter alia konstitucinio teismo teisėjų kadencijos aspektu;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų pa-sibaigus jų įgaliojimų trukmei santykius, turi atsižvelgti ir į tai, kad konstitucinio teismo teisėjai pagal savo konstitucinį statusą, inter alia įgaliojimų trukmę, skiria-si nuo kitų teismų teisėjų; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinės tokių socialinių (materialinių) garantijų sampratos, pagal kurią teisėjų socialinės (mate-rialinės) garantijos jas nustatant turi būti diferencijuojamos atsižvelgiant inter alia į teismų sistemos specifiškumą, teismų sistemų teisėjų statuso ypatumus.

taigi iš šių nuostatų matyti, kad pagal konstituciją:– teisėjo darbo stažo trukmė gali būti teisėjų pensijų dydžio diferencijavimo kri-

terijumi, tačiau jis negali būti vienintelis;– kaip ir teisėjų atlyginimų atveju, teisėjų pensijų dydžio diferencijavimo kri-

terijumi taip pat turi būti teisėjo eitos pareigos, t. y. tai, kokioje teismų sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisėjo pareigas; kai dėl teismo specifikos teisėjo kons-tituciniam statusui būdingi tam tikri ypatumai, atsižvelgtina ir į juos.

Šiame sprendime aiškinant konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutari-mo nuostatas minėta, kad įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir dydžius, tačiau tai darydamas jis privalo paisyti konstitucijos. vadinasi, paisydamas konstitucijos ir įgyvendindamas iš jos kylantį reikalavimą teisėjų pensijų dydį diferencijuoti pagal teisėjo eitas parei-gas (t. y. pagal tai, kokioje teismų sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisė-jo pareigas), įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų yra jo gautas teisėjo atlyginimas, kuris, kaip minėta, taip pat turi priklausyti nuo teisėjo pareigų (t. y. kokioje teismų sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisėjo pareigas).


2.2.2. taip pat pažymėtina, kad, šiame sprendime aiškinant konstitucinio teis-mo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas, susijusias su konstitucijoje, inter alia jos 109 straipsnyje, įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, konstatuo-ta, kad nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir dydžius, inter alia pertvarkant pensijų sistemą, įstatymų leidėjo diskrecija reguliuoti teisėjų valstybines pensijas yra siauresnė nei kitų valstybinių pen-sijų atžvilgiu, nes, be kitų iš konstitucijos kylančių reikalavimų, įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo princi-po, inter alia teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymu nustatyta teisėjų valsty-binė pensija nėra savitikslė ir pagal konstituciją nėra vertinama kaip privilegija; to-kios garantijos nustatymas siejamas su ypatingu konstituciniu teisėjo statusu, visų pirma konstitucijoje, inter alia jos 109 straipsnyje, nustatytu teisėjo nepriklausomu-mo reikalavimu; įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš konstituci-joje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinių (materialinių) garantijų, t. y. tokia teisėjo socialinė (materialinė) garantija, kuri nustatyta (taikoma), kai nu-trūksta jo įgaliojimai, ir ginama pagal konstitucijos 109 straipsnį; teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, yra viena iš teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo priemonių; tik su-teikiant realias, o ne nominalias, konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias socia lines (materialines) garantijas ateičiai (inter alia teisėjo pensiją) galima užtikrin-ti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomo-sios valdžios sprendimų įtakos, valstybės valdžios ir valdymo institucijų ar pareigūnų arba kitų asmenų kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat apsaugoti teisėjus nuo tokių gali-mų įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjek-tų sprendimų, kuriais būtų daromas spaudimas dėl sprendimų vykdant teisingumą, ir mažinti korupcijos riziką.

2.2.3. Šiame kontekste pažymėtinos konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos, susijusios su iš konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kylančio teisėjo socialinių (materialinių) garan-tijų realumo imperatyvu:

– iš konstitucijos išplaukia teisėjų socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvas; teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios jiems yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai (ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis išmokomis, kaip antai pensijomis), galėtų tapti (pasikeitus ekonomi-nei, socialinei situacijai) jau ne tik ne realios, bet ir apskritai nominalios, taigi fik-tyvios, jeigu jos teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, būtų taikomos tokios, kokios tuo metu buvo nustatytos, tačiau šiems teisėjams nebūtų atitinkamai peržiūri-mos, nors kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, atitinkamos garantijos (keičiantis ekonominei, socia-linei situacijai) būtų nustatomos didesnės;


– principinė nuostata, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teis-mo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pra-dėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar jį jau nustačius), mutatis mutandis taikytina ir kitoms teisėjų sociali-nėms (materialinėms) garantijoms, inter alia toms, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai.

taigi iš konstitucijoje, inter alia jos 109 straipsnyje, įtvirtinto teisėjo ir teismų ne-priklausomumo principo, inter alia teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo, kyla draudimas diferencijuoti teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, kurios yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta teisėjų įgaliojimai, lygį pagal tai, kada atitinkamos garantijos (inter alia teisėjo pensija) asmeniui buvo pradėtos taikyti, taip pat reikalavimas atitinkamai peržiūrėti teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, taikomų socialinių (materialinių) garantijų lygį, jeigu keičiantis ekonominei, sociali-nei situacijai tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, nustatomos didesnės atitinkamos garantijos.

2.2.4. kaip minėta, įgyvendindamas iš konstitucijos kylantį reikalavimą teisėjų pensijų dydį diferencijuoti pagal teisėjo eitas pareigas, įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų yra jo gautas teisėjo atlyginimas. Įstatymų leidėjui nustačius tokį kriterijų taip pat turi būti paiso-ma iš konstitucijos (inter alia konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo prin-cipo, teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo, teisėjų vienodo teisinio statuso) kylančio draudimo teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, kurios yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta teisėjų įgaliojimai, lygį diferencijuoti pagal tai, kada atitinkamos garantijos asmeniui buvo pradėtos taikyti, taip pat reikalavimo atitinkamai peržiūrėti teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, taikomų socia-linių (materialinių) garantijų lygį, jeigu keičiantis ekonominei, socialinei situacijai tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, nustatomos didesnės atitinkamos garantijos. priešingu atveju galėtų susidaryti tokia konstitucijos draudžiama situacija, kad teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, būtų taikomos tik tokios socialinės (materialinės) garantijos, kurios buvo nustatytos jų įgaliojimų nutrūkimo metu, t. y. ilgainiui (pasikeitus ekonominei, socia linei situacijai) šios garantijos taptų jau ne realios, o nominalios.

vadinasi, paisant konstitucijos, inter alia konstitucinio teisėjo ir teismų nepri-klausomumo principo, teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperaty-vo, teisėjų vienodo teisinio statuso, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos mokėti iš esmės skirtingo dydžio teisėjų pensijas as-menims, turintiems tokį patį teisėjo darbo stažą tos pačios teismų sistemos toje pa-čioje grandyje, kad ir kada teisėjo pensija jiems būtų paskirta.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad konstitucinio teis-mo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.7 punkto


nuostatos „<...> įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas maksimalų pensijos dydį bei šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pen-sija – tai iš konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri yra ginama ne tik pagal konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal konstitucijos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konsti-tucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materiali-nė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio tei-sinės valstybės principo kylančių reikalavimų“ inter alia reiškia, kad, įstatymų leidė-jui nustačius, jog vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų yra gautas teisėjo atlyginimas, pagal konstituciją negalimas toks teisinis reguliavi-mas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos paskirtų ir moka-mų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.

V

1. Šiame kontekste pažymėtina, jog prašomame išaiškinti konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime paminėta, kad iš konstitucijos kylančios teisėjo ne-priklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos yra įtvirtintos ir kitų demokratinių valstybių teisėje, taip pat įvairiuose tarptautiniuose aktuose.

2. konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Jung-tinių tautų Generalinė Asamblėja 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtino pagrindinius teismų nepriklausomumo principus; europos tarybos ministrų komi-tetas, atsiliepdamas į šį dokumentą, 1994 m. spalio 13 d. priėmė valstybėms, europos tarybos narėms, skirtą rekomendaciją „Dėl teisėjų nepriklausomumo užtikrini-mo“; europos tarybos iniciatyva 1998 m. liepos 10 d. patvirtintos europos chartijos dėl teisėjų statuso 1.1 punkte įtvirtinta, kad jos nuostatomis siekiama didinti teisėjo kompetentingumo, nepriklausomumo ir nešališkumo garantijų lygį europos šalyse ir kad šios chartijos nuostatomis negali būti grindžiami tokie nacionalinio teisėjų statu-so pakeitimai, kuriais būtų sumažintas jau laiduotas garantijų lygis.

konstitucinis teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime yra pažymėjęs, jog euro-pos tarybos iniciatyva 1998 m. liepos 10 d. patvirtintos europos chartijos dėl teisėjų statuso 6 punkte (reglamentuojančiame teisėjų atlyginimus ir socialinę gerovę) nu-statyta, kad „teisėjai, vykdydami savo profesines funkcijas, turi teisę į atlyginimą, ku-rio dydis nustatomas toks, kad jie būtų apsaugoti nuo galimo spaudimo, kuriuo būtų siekiama daryti įtaką jų sprendimams, ir platesne prasme – jų elgesiui teisme, pažei-džiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą“, kad „teisėjų atlyginimas gali būti nevie-nodas dėl tarnybos ilgumo, teisėjams nustatytų pareigų pobūdžio ir jiems pavestų užduočių svarbos“, kad „tai turi būti vertinama esant skaidrioms sąlygoms“, kad „sta-tusas suteikia garantijas einantiems pareigas teisėjams tokiais socialinės rizikos atve-


jais kaip liga, motinystė, invalidumas, senatvė ir mirtis“, taip pat kad „statusas ypač garantuoja, kad teisėjams, kurie yra sulaukę teisėjams įstatymo nustatyto pensinio amžiaus ir kurie ėjo teisėjo pareigas nustatytą laiką, būtų mokama tokia pensija, ku-rios dydis būtų kuo artimiausias jų paskutinei gautai teisėjo algai“.

3. Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad europos tarybos ministrų komite-to rekomendacijos nr. cm/Rec (2010)12 valstybėms narėms „Dėl teisėjų nepriklau-somumo, efektyvumo ir atsakomybės“ 54 punkte inter alia pažymėta, kad teisėjams turi būti garantuojamas protingas atlyginimas ligos, motinystės ir tėvystės atveju, taip pat senatvės pensija, kuri turi būti pagrįstai susijusi su teisėjo gautu atlyginimu.

4. Šio sprendimo kontekste taip pat paminėtinas estijos Aukščiausiojo teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimas byloje nr. 3-4-1-1-14, kuriuo pripažinta, kad teis-mų įstatymo 1327 straipsnio 2 dalies nuostata, priimta estijos Respublikos įstatymu, kuriuo keičiamas Laikinasis mokėjimų, susietų su vidutiniu nacionaliniu darbo už-mokesčiu, organizavimo įstatymas, Aukštesniųjų valstybės tarnautojų įstatymas ir teismų įstatymas, prieštarauja estijos Respublikos konstitucijai.

4.1. pagal estijos Aukščiausiojo teismo nagrinėtoje byloje ginčytą teisinį regu-liavimą nustatant teisėjų pensijos dydį teisėjai traktuoti skirtingai, atsižvelgiant į tai, kada jiems ši pensija buvo ar turėjo būti paskirta, t. y. konkretus teisėjo pensijos dy-dis priklausė nuo to, ar ši pensija paskirta iki 2013 m. birželio 30 d., ar vėliau. esti-jos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą teisėjų, kuriems pensija paskirta po 2013 m. birželio 30 d., pensijos dydis yra daug didesnis negu teisėjų, kuriems pensija paskirta anksčiau:

– pirmosios instancijos teismų teisėjų: tiems, kuriems pensija paskirta iki 2013 m. birželio 30 d., ji skaičiuota nuo 2 666,16 euro atlyginimo ir sudarė 1 999,62 euro, o tiems, kuriems pensija paskirta vėliau, ji skaičiuota nuo 3 380 eurų atlyginimo ir su-darė 2 535 eurus; taigi pastarųjų teisėjų pensijos dydis buvo 21 proc. didesnis;

– apygardų teismų teisėjų: tiems, kuriems pensija paskirta iki 2013 m. birželio 30 d., ji skaičiuota nuo 2 999,43 euro atlyginimo ir sudarė 2 249,57 euro, o tiems, kuriems pensija paskirta vėliau, ji skaičiuota nuo 3 900 eurų atlyginimo ir sudarė 2 925 eurus; taigi pastarųjų teisėjų pensijos dydis buvo 23 proc. didesnis;

– estijos Aukščiausiojo teismo teisėjų: tiems, kuriems pensija paskirta iki 2013 m. birželio 30 d., ji skaičiuota nuo 3 665,97 euro atlyginimo ir sudarė 2 749,48 euro, o tiems, kuriems pensija paskirta vėliau, ji skaičiuota nuo 4 420 eurų atlyginimo ir su-darė 3 315 eurų; taigi pastarųjų teisėjų pensijos dydis buvo 17 proc. didesnis.

4.2. pripažindamas minėtą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu estijos Respub-likos konstitucijai, estijos Aukščiausiasis teismas vadovavosi konstituciniais teisė-jo ir teismų nepriklausomumo, asmenų lygiateisiškumo, nuosavybės teisės apsaugos principais.

estijos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad teisėjo pensija yra garantija, už-tikrinanti teisėjo ir teismų nepriklausomumą. teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal konstituciją teisėjai yra skiriami į pareigas visam gyvenimui; tai reiškia, kad,


atsižvelgdamas į šių pareigų ypatumus, asmuo, siekdamas tapti teisėju, priima ilgalai-kį ir, tikėtina, nelengvą sprendimą; žinojimas, kad teisėjui yra užtikrinama konkreti su vykdytomis pareigomis susijusi pensija, skiriama pasibaigus jo įgaliojimams, ma-žina teisėjų korupcijos riziką, taip pat yra tarsi kompensacija dėl griežtų reikalavimų (inter alia draudimo dirbti bet kokį kitą darbą, išskyrus mokslinę ir pedagoginę veik-lą) šioms pareigoms.

estijos Aukščiausiasis teismas pažymėjo ir tai, kad nors įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nuspręsti, kokias socialines garantijas nustatyti, tačiau sukūrus tam tikrą sistemą asmenys, turintys teisę į išmoką, negali būti be jokios priežasties trak-tuojami nevienodai; tokių atsitiktinių diferencijavimo kriterijų, kaip skirtingas pensi-jos skyrimo laikas (kuris pagal ginčytą teisinį reguliavimą galėjo būti ir viena diena), nustatymas laikytinas neproporcingu. teismas taip pat pažymėjo, kad asmens tei-sė į pensiją, kuri gali būti įvertinta pinigais, yra turtinio pobūdžio teisė ir priskirtina vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į nuosavybę; šiuo aspektu iš konstituci-jos kylantis teisėtų lūkesčių principas reiškia, jog kiekvienas turi teisę turėti pagrįstą lūkestį, kad nustatytasis teisinis reguliavimas išliks; istorinis argumentas, jog teisėjų pensijos dydžio (75 proc. pensijos mokėjimo metu nustatyto paskutinių eitų teisėjo pareigų atlyginimo dydžio) teisinis reguliavimas galiojo dešimtmečius (pažymėtina, kad toks teisėjo pensijos dydis estijos Respublikoje buvo nustatytas nuo 1991 m. spa-lio 23 d.), yra pagrindas konstatuoti, jog teisėjai turi teisėtą lūkestį, kad toks jų pen-sijos dydis išliks.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2010 m. birže-lio 29 d. nutarimo (Žin., 2010, nr. 134-6860) motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.16 punkto nuostatos „konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime sufor-muota doktrina, jog principinė nuostata, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar jį jau nustačius), mutatis mutandis taikytina ir kitoms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms, inter alia toms, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai; jos negali būti mažinamos, juo la-biau išvis paneigiamos, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema. pažymėtina ir tai, kad iš konstitucijos išplaukia teisėjų socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvas“ inter alia reiškia, kad, įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų su-mažintas įstatymais nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis.


2. išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2010 m. birže-lio 29 d. nutarimo (Žin., 2010, nr. 134-6860) motyvuojamosios dalies ii skyriaus 3.7 punkto nuostatos „<...> įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas maksimalų pensijos dydį bei šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materialinė) garan-tija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri yra ginama ne tik pagal konstitucijos 109 straips-nį, bet ir pagal konstitucijos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socia-linė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų suda-rytos prielaidos nukrypti nuo iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų“ inter alia reiškia, kad, įstatymų leidėjui nustačius, jog vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio diferen-cijavimo kriterijų yra gautas teisėjo atlyginimas, pagal konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos paskirtų ir mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.

3. neaiškinti Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo (Žin., 2010, nr. 134-6860) motyvuojamosios dalies ii skyriaus 2.3 punkto nuostatos „kai konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskir-ta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuo-savybės teisių apsauga“, 2.4 punkto nuostatos „asmenys, kuriems konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir moka-mos, būtų mokamos ir toliau“.

Šis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir ne-skundžiamas.


paskelbta: tAR, 2015-01-15, nr. 650.

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO

NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ

INFORMACIJA APIE 2015 M. SAUSIO 1 D. – KOVO 31 D.

PRIIMTŲ KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ, KURIAIS PRIPAŽINTA, KAD TEISĖS AKTAS (JO DALIS)

PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI, ĮGYVENDINIMĄ

konstitucinio teismo sprendimai klausimais, kurie pagal konstituciją priskiria-mi jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. konstituciniam teismui pripaži-nus teisės aktą prieštaraujančiu konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas konstitucinio teis-mo sprendimas. toks teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sis-temos. Šį teisės aktą priėmusiam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį (jo dalį) panaikinti (pripažinti netekusiu galios) arba atitinkamai pataisyti (pakeisti, pa-pildyti, nustatyti naują teisinį reguliavimą).

iš penkių konstitucinio teismo nutarimų, priimtų 2015 m. sausio 1 d. – kovo 31 d., trijuose teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai. Įgyvendinant 2015 m. vasario 6 d. ir 2015 m. vasario 24 d. nutarimus teisėkūros subjektams reikė-tų imtis pozityvių legislatyvinių veiksmų, t. y. atitinkamai pataisyti konstitucijai (ki-tam aukštesnės galios teisės aktui) prieštaraujantį teisinį reguliavimą. 2015 m. vasario 26 d. nutarimas įgyvendintinas formaliai panaikinant konstitucijos neatitinkančią įstatymo nuostatą.

konstitucinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad konsti-tucijai prieštarauja saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 da-lis tiek, kiek joje, nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, turinčioms vairą dešinėje pusėje, netaikomas Lietuvos pi-liečiams, nuolat gyvenantiems užsienyje, laikinai (iki 90 dienų per metus) atvyku-siems į Lietuvą su užsienyje įregistruotomis transporto priemonėmis, nustatyta, kad toks draudimas taikomas nuolat gyvenantiems Lietuvoje jos piliečiams. konstituci-nio teismo vertinimu, negalima teigti, kad pilietis, nuolat gyvenantis užsienio vals-tybėje, laikinai atvykęs į Lietuvą ir čia dalyvaudamas viešajame eisme su užsienyje įregistruota transporto priemone, turinčia vairą dešinėje pusėje, kelia mažesnį pavo-jų eismo saugumui nei pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, taigi nėra teisinio pagrindo objektyviai pateisinti šių kategorijų piliečių skirtingą trakta-vimą. Įgyvendinant šį konstitucinio teismo nutarimą turėtų būti nustatytas toks tei-sinis reguliavimas, kuriuo būtų užtikrintas piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ir

122122 inFoRmAciJA Apie konstitucinio teismo nutARimŲ ĮGYvenDinimĄ

piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvoje, lygiateisiškumas, kiek jis susijęs su leidimu lai-kinai dalyvauti viešajame eisme su užsienyje įregistruotomis transporto priemonė-mis, turinčiomis vairą dešinėje pusėje. nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turėtų atsižvelgti, be kita ko, į europos sąjungos teisingumo teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Europos Komisija / Lietuvos Respublika.

konstitucinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarimu pripažinta, kad vyriausy-bės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu nr. 665 patvirtinto valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo 54 punktas tiek, kiek pagal jį sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais suteikimo turi teisę priimti pats ak-cijų valdytojas, prieštarauja konstitucijai ir valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad spren-dimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima vyriau-sybė. konstitucinis teismas konstatavo, kad vyriausybė, nustačiusi kitokį subjektą, turintį teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo, nei numatyta mi-nėtoje įstatymo nuostatoje, nesilaikė iš konstitucijos kylančio reikalavimo poįstaty-miniais teisės aktais nustatyti tokį valstybės turto investavimo teisinį reguliavimą, kuris būtų grindžiamas įstatymu. Įgyvendindama šį konstitucinio teismo nutarimą vyriausybė turėtų atitinkamai pakoreguoti minėto aprašo 54 punkte nustatytą teisi-nį reguliavimą, kad jis nekonkuruotų su nustatytuoju valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje.

konstitucinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu prieštaraujančia konsti-tucijai pripažinta bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis, pagal kurią buvo draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susira-šinėjimas. konstitucinio teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu nesudaryta prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus įvertinus individualią nu-teistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, taigi nuteistųjų teisė susirašinėti apribo-ta labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Įgyvendindamas šį konstitucinio teismo nutarimą įstatymų leidėjas turėtų panaikinti bausmių vykdy-mo kodekso 99 straipsnio 2 dalį.

inFoRmAciJA Apie konstitucinio teismo nutARimŲ ĮGYvenDinimĄ

INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIAME TEISME 2015 M. SAUSIO 1 D. – KOVO 31 D. GAUTŲ PRAŠYMŲ PRIIMTINUMĄ

1. konstitucinio teismo pirmininko 2015 m. kovo 4 d. potvarkiu nr. 2b-10 pri-imtas pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymas nr. 1b-1/2015 ištirti, ar vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 69 patvirtinti Advokatams už antri-nės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžiai ir mokėji-mo taisyklės (2012 m. liepos 18 d. redakcija) tiek, kiek juose buvo nustatyti advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio fiksuoti dydžiai, nesusie-ti su vyriausybės patvirtinta minimalia mėnesine alga, neprieštaravo konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. konstitucinio teismo pirmininko 2015 m. kovo 27 d. potvarkiu nr. 2b-13 priimtas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-3/2015 ištirti, ar valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. re-dakcija) 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, ir 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 da-lis tiek, kiek joje nustatyta, kad valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, neprieštarauja konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio 1 daliai, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui.

3. konstitucinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu nr. kt11-s5/2015 pareiškėjui – vilniaus miesto apylinkės teismui grąžintas prašymas nr. 1b-2/2015 ištirti vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nr. 1157 patvirtinto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravi-mo tvarkos aprašo 23.4 punkto (2013 m. gruodžio 18 d. redakcija) ir vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 916 patvirtinto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 121.2, 121.4 punk-tų (2013 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitiktį konstitucijos 29, 46 straipsniams, Šilu-mos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai.

konstitucinio teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjas – vilniaus miesto apylinkės teismas nepateikė argumentų, kuriais pagrįstų savo abejones dėl nurodytų

124124 inFoRmAciJA Apie pRAŠYmŲ iR pAkLAusimŲ pRiimtinumĄ

viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimą ir lėšų administravimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų atitikties konstitucijai ir įstatymams. konstitucinis teismas pažymėjo, jog vien tai, kad pareiškėjas prašyme, kuriuo kreipiasi į konstitucinį teismą, neanalizuoja, nevertina bylos šalių pateiktų argumentų dėl atitinkamo teisinio reguliavimo konstitucingumo ir apsiriboja vien bendro pobūdžio teiginiu, kad bylos šalies abejones pripažįsta pagrįstomis, jau yra pakankamas pagrindas grąžinti jam prašymą kaip neatitinkantį konstitucinio teis-mo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų (teismo nutar-tyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai). be to, sprendime konstatuota, kad pareiškėjui – vilniaus miesto apylinkės teismui jo nagrinėtoje ci-vilinėje byloje ieškovo pateiktame ir teismo patenkintame prašyme kreiptis į kons-titucinį teismą išdėstyti argumentai taip pat negalėtų būti vertinami kaip teisiniai argumentai, pagrindžiantys pareiškėjo poziciją dėl ginčyto teisinio reguliavimo ati-tikties konstitucijai ir įstatymams.

4. konstitucinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu nr. kt12-s6/2015 atsisakyta nagrinėti pareiškėjos – seimo narių grupės prašymą nr. 1b-4/2015 ištirti suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 12 d., 2013 m. birželio 27 d. redakcijos) atitiktį konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23, 29, 46 straipsniams, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituci-niams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

konstitucinis teismas konstatavo, kad suskystintų gamtinių dujų terminalo įsta-tymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d., 2013 m. birželio 27 d. redakci-jos) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai ginčijamais aspektais jis jau yra įvertinęs: 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija) pripažinta neprieštaravusia konstitucijai; šioje da-lyje, išdėstytoje 2013 m. birželio 27 d. redakcija, įtvirtintas ginčijamais aspektais ta-patus teisinis reguliavimas.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą konstitu-cinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu jo atitiktis konstitucijai jau tirta konstituciniame teisme ir tebe-galioja tuo klausimu priimtas nutarimas.

inFoRmAciJA Apie pRAŠYmŲ iR pAkLAusimŲ pRiimtinumĄ

KONSTITUCINIO TEISMO METINIS PRANEŠIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

2014 M. METINIS PRANEŠIMAS1

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO

ĮŽANGINIS ŽODIS

kaip taikliai yra pažymėjęs vienas garsiausių pasaulio teisės autoritetų Aharonas barakas, demokratinėje valstybėje teismai vykdo dvi pagrindines funkcijas: suartina teisę ir visuomenę; saugo konstituciją ir demokratiją. Šių dviejų funkcijų įgyvendi-nimui privalo būti keletas prielaidų, viena iš jų – visuomenės pasitikėjimas teismais. prie pagrindinių veiksnių, lemiančių visuomenės pasitikėjimo teismais lygį, priskir-tinas teismų veiklos viešumas.

būtent siekis didinti Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo veiklos viešu-mą, informacijos apie jį sklaidą paskatino imtis naujos iniciatyvos – paskelbti me-tinį pranešimą apie jo 2014 metų veiklą, kuriame apžvelgiamos nagrinėtos bylos, gautų prašymų priimtinumo praktika, aktų įgyvendinimo problematika, tarptauti-nio bend radarbiavimo ir kitos veiklos aktualijos. pažymėtina, kad metinės veiklos apžvalgos jau yra tapusios kitų Lietuvos teismų bendravimo su visuomene tradicija, taip pat yra būdingos daugelio užsienio konstitucinių teismų veiklai. sekdamas to-kia gerąja patirtimi, konstitucinis teismas šiuo metiniu pranešimu taip pat pradeda tradiciją kasmet suprantamai ir dalykiškai pristatyti visuomenei per metus nuveiktą darbą. tikiuosi, kad ši tradicija prisidės prie konstitucinio teismo atvirumo ir jo au-toriteto didinimo, visuomenės teisinės kultūros ugdymo.

tik realiai įgyvendinama Lietuvos Respublikos konstitucija ir pagarba jos saugo-moms vertybėms leidžia garantuoti teisės viršenybę ir konstitucinės santvarkos stabi-lumą. konstituciniam teismui šioje srityje tenka ypatingas vaidmuo ir atsakomybė, nes jo vykdoma konstitucinė kontrolė yra pagrindinis instrumentas, užtikrinantis konstitucijos veiksmingumą. tačiau tai, kaip veiksmingai naudojamasi šiuo instru-mentu, priklauso ne nuo paties konstitucinio teismo, o nuo pareiškėjų – subjektų, konstitucijos įgaliotų kreiptis į konstitucinį teismą, iniciatyvos. taigi konstitucinio teismo darbotvarkę lemia konkretaus laikotarpio aktualijų padiktuoti šių subjektų

1 Šiame metiniame pranešime pateikiamos neoficialios konstitucinio teismo aktų santraukos, kurios konstitucinio teismo nesaisto. Jame pateikiama informacija skirta tik visuomenei informuoti. oficia-lius ir nesutrumpintus konstitucinio teismo aktų tekstus galima rasti konstitucinio teismo interneto svetainėje (http://www.lrkt.lt) ir teisės aktų registre.

126

prašymai konstitucinės justicijos bylose. Antai pirmąjį konstitucinio teismo veiklos dešimtmetį galima apibūdinti kaip iki tol niekada Lietuvoje neegzistavusios konstitu-cinės teisminės kontrolės modelio įtvirtinimo Lietuvos teisinėje sistemoje laikotarpį, kuriuo konstituciniam teismui pateikiamų prašymų ir jo sprendžiamų bylų skai-čius nuosekliai augo. konstituciniam teismui taip pat teko formuoti iki tol buvusią neįpras tą konstitucija grindžiamą teisės sistemos ir žmogaus teisių apsaugos sampra-tą. pastaruosius penkerius metus tarp konstitucinio teismo bylų dominavo ekono-mikos krizės tematika.

Jeigu reikėtų apibūdinti 2014 metus konstitucinio teismo veikloje, juos būtų galima pavadinti valstybingumo stiprinimo metais. tais metais išskirtinos kelios iš-nagrinėtos fundamentalios bylos, susijusios su Lietuvos valstybės pamatines kons-titucines vertybes įtvirtinančiomis konstitucijos nuostatomis. Antai 2014 m. sausio 24 d. nutarime konstitucinis teismas suformulavo konstitucijos pataisų doktriną, at-skleisdamas iš konstitucijos kylančius jos keitimo ribojimus, Lietuvos valstybės geo-politinės orientacijos principo turinį, konstitucinius Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje pagrindus. toliau šios doktrininės nuostatos buvo plėtojamos 2014 m. liepos 11 d. nutarime aiškinant konstitucinį referendumo institutą, kons-titucijos, kaip aukščiausiosios teisės ir tautos gyvenimo teisinio pamato, sampratą, atskleidžiant Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir demokratijos principus kaip nekeičiamas pamatines konstitucines nuostatas. Dar viename, 2014 m. kovo 18 d., nutarime konstitucinis teismas išaiškino tarptautinės ir nacionalinės teisės normų, apibrėžiančių tarptautinius nusikaltimus, santykį, suformulavo tarptautinės teisės kaip minimalaus konstitucinio žmogaus teisių apsaugos standarto principą, taip pat išsamiau atskleidė Lietuvos valstybingumui svarbius klausimus: 1990 m. kovo 11 d. atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos tęstinumą ir tapatumą Lietuvos valstybei, prieš kurią 1940 m. birželio 15 d. buvo pradėta ssRs agresija, Lietuvos pa-sipriešinimo sovietinei okupacijai institucijų ir dalyvių teisinį statusą, tarptautinį teisinį, istorinį ir politinį kontekstą, susijusį su okupacinių totalitarinių režimų pada-rytais tarptautiniais nusikaltimais.

konstitucinis teismas ne tik yra nacionalinių konstitucinių tradicijų puoselėto-jas, bet ir taiko pažangiausius tarptautinius ir europinius teisinius standartus. kaip matyti iš šiame metiniame pranešime pateikiamos informacijos, konstitucinis teis-mas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylas, atsižvelgia į didelį tarptautinės ir europos sąjungos teisės šaltinių spektrą, t. y. paiso tarptautinio ir europinio spren-džiamų klausimų konteksto.

2014 metais tradiciškai aktualus buvo konstituciniame teisme nagrinėjamų bylų skaičiaus ir trukmės klausimas. Galima pasidžiaugti, kad konstitucinis teismas ne-prarado ankstesnio darbo tempo, kurį pagreitinti sąlygos buvo sudarytos 2011 metų pabaigoje pakeitus konstitucinio teismo įstatymą (leidus konstituciniam teismui vienu metu nagrinėti kelias konstitucinės justicijos bylas ir įvedus rašytinio proceso galimybę). 2014 metais konstitucinis teismas išsprendė 24 bylas, daugiausia dėme-

Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismo 2014 m. metinis pRanešimas 127

sio skirdamas byloms pagal prašymus, gautus 2010–2012 metais. 2015 m. kovo 5 d. duomenimis, konstitucinis teismas dar yra neišnagrinėjęs trijų bylų pagal 2012 me-tais gautus prašymus, bendras neišnagrinėtų prašymų skaičius yra 52, o juos sujun-gus pagal turinį (prašymai dėl tų pačių ar susijusių teisės aktų atitikties konstitucijai) bendras neišnagrinėtų bylų skaičius yra 24. Atsižvelgiant į šią statistiką, galima tikė-tis, kad 2015 metais konstituciniam teismui pavyks sutrumpinti nagrinėjamų bylų trukmę iki maždaug pusantrų metų.

2014 metai buvo išskirtiniai konstituciniam teismui, nes konstitucijoje nustaty-ta tvarka trečdaliu buvo atnaujinta jo sudėtis: į jį įsiliejo buvęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas vytautas Greičius, buvusi europos Žmogaus teisių teismo tei-sėja Danutė Jočienė, buvusi Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovė europos Žmo-gaus teisių teisme elvyra baltutytė. paskyrus šiuos patyrusius teisės profesionalus į konstitucinį teismą buvo laiduotas jo veiklos nepertraukiamumas ir gera kokybė.

2014 metai konstituciniam teismui buvo išskirtiniai ir jo tarptautinio autoriteto stiprinimo požiūriu. Jis pratęsė narystę pasaulio konstitucinės justicijos konferenci-jos (pkJk) biure, kuris yra šios pasaulinės konstitucinių teismų ir kitų konstituci-nės kontrolės institucijų organizacijos vykdomoji institucija: 2014 m. rugsėjo mėn. vykusiame pkJk iii kongrese konstitucinis teismas kartu su Austrijos ir turkijos konstituciniais teismais balsų dauguma buvo išrinktas į šį biurą naujai trejų metų ka-dencijai (konstitucinis teismas yra biuro narys nuo pat biuro įsteigimo 2008 metais). 2014 m. lapkričio mėn. konstitucinis teismas pateikė paraišką 2017 metais Lietuvoje surengti pkJk iv kongresą, kurį galima laikyti pasauliniu konstitucinių teismų suva-žiavimu. 2015 m. kovo 21 d. ši paraiška buvo patenkinta, ir 2017 metais, kai bus pažy-mimas Lietuvos Respublikos konstitucijos 25 metų jubiliejus, pasaulio konstitucinių teismų atstovų suvažiavimas įvyks vilniuje.

2014 metais konstituciniam teismui pavyko suaktyvinti bendradarbiavimą su ukrainos ir moldovos, kurios pasirašė asociacijos sutartis su europos sąjunga, kons-tituciniais teismais. konstitucinio teismo iniciatyva 2014 m. liepos mėn. įvyko Latvi-jos, Lenkijos ir Lietuvos konstitucinių teismų pirmininkų vizitas į ukrainą siekiant išreikšti solidarumą su šia šalimi ir paramą teisinės valstybės kūrimui joje, taip pat du keturšaliai (Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir ukrainos) konstitucinių teismų apskrito-jo stalo susitikimai. 2014 metais aktyviai dalytasi jurisprudencinės veiklos patirtimi su moldovos konstituciniu teismu; 2015 metais planuojama pirmoji Lietuvos, mol-dovos ir Rumunijos konstitucinių teismų konferencija. 2014 metais taip pat įvyko jau tradicinės dvišalės konferencijos su Latvijos ir Lenkijos konstituciniais teismais.

Apskritai konstitucinio teismo 2014 metų veiklos rezultatai nuteikia optimistiš-kai. Jie leidžia tikėtis, kad 2015 metais sparčiai mažės konstitucinio teismo nagrinė-jamų bylų trukmė neprastėjant jo priimamų baigiamųjų aktų kokybei, kad jis išliks aktyvus ir pastebimas tarptautinio konstitucinių teismų bendradarbiavimo dalyvis. Žvelgiant į ateitį galima prisiminti ekonomikos krizės metais pamirštą individualaus konstitucinio skundo iniciatyvą. pažymėtina, kad individualaus konstitucinio skun-

128

do instituto įtvirtinimas yra europinė tendencija, jis suteikia papildomų galimybių apginti žmogaus teises nacionaliniu lygmeniu. Šio instituto reikšmė neapsiriboja in-dividualaus intereso apsauga, jis taip pat padeda veiksmingiau įgyvendinti konsti-tucijos viršenybę, saugoti viešąjį interesą ir visą konstitucinę santvarką. svarbiausia, kad tam tikromis sąlygomis suteikus asmenims teisę tiesiogiai kreiptis į konstitucinį teismą visuomenė taptų labiau integruota į nacionalinės teisinės sistemos konstituci-onalizacijos procesą. Žinoma, individualaus konstitucinio skundo įgyvendinimas ga-lėtų būti puiki ateities diskusijų tema.

Linkėdamas skaitytojams šiame konstitucinio teismo pranešime rasti daug nau-dingos ir įdomios informacijos –

konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas


1. KONSTITUCINIS TEISMAS 2014 METAIS: SVARBIAUSI ĮVYKIAI IR SKAIČIAI

2014 m. Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas pradėjo trečiąjį savo veik-los dešimtmetį. Jis įsteigtas pagal 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtą Lietuvos Respublikos konstituciją, kurioje pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje įtvirtintas konstitucinės teisminės kontrolės institutas. konstitucinis teismas buvo suformuo-tas 1993 m. balandžio mėn. seimui paskyrus devynis jo teisėjus. 1993 m. rugsėjo 5 d. įvyko pirmasis viešas konstitucinio teismo posėdis, o rugsėjo 17 d. paskelbtas pir-masis konstitucinio teismo nutarimas.

vertindamas teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia kons-titucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, konstitucinis teismas – savarankiška ir nepriklausoma teisminė institucija – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. valstybingumo stiprinimo, teisinės sistemos kūrimo ir plėtros, stojimo į europos sąjungą ir nAto laikotarpiu konstitucinis teismas įsitvirtino kaip valstybės konstitucinės santvarkos, žmogaus teisių, kitų teisinės valstybės pagrindų apsaugos garantas. konstituciniai imperatyvai tapo neatsiejama Lie-tuvos teisinės tikrovės dalimi, konstitucinių vertybių įtaka visoms teisės sritims neabe-jotina. konstitucinio teismo vykdoma konstitucinė kontrolė laikoma veiksmingiausia konstitucijoje įtvirtintos demokratinės valstybės santvarkos teisinės apsaugos forma.

konstitucinio teismo kompetencija, sudarymo tvarka, teisėjų statusas, priima-mų aktų teisinė galia, kiti veiklos pagrindai įtvirtinti konstitucijos viii skirsnyje. pa-gal konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį konstitucinio teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato konstitucinio teismo įstatymas. konstitucinio teismo vi-daus klausimai, teisėjų profesinio elgesio taisyklės, aparato struktūra, raštvedyba ir kiti klausimai reguliuojami konstitucinio teismo reglamentu, kurį tvirtina konstitu-cinis teismas (konstitucinio teismo įstatymo 3 straipsnis).

pagal konstituciją konstitucinis teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo ak-tai neprieštarauja konstitucijai, o prezidento ir vyriausybės aktai – konstitucijai ir įstatymams (102 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 1, 2 dalys). Šiais klausimais priima-mi nutarimai. konstitucinis teismas taip pat teikia išvadas: ar nebuvo pažeisti rinki-mų įstatymai per prezidento ar seimo narių rinkimus; ar prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti savo pareigas; ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai; ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai (105 straipsnio 3 dalis).

konstitucinis teismas taip pat turi įgaliojimus aiškinti savo baigiamųjų aktų nuostatas, kad būtų išsamiau atskleistas jų turinys ir prasmė, užtikrintas deramas jų vykdymas. Jis tai paprastai daro įstatymo įgaliotų asmenų prašymu.

Šiame pranešime apžvelgiama konstitucinio teismo veikla praėjusiais, 2014-aisiais, metais: gautų prašymų priimtinumo praktika, nagrinėtos bylos, aktų įgyvendinimo problematika, tarptautinio bendradarbiavimo ir kitos veiklos aktualijos.

130

Teisėjų rotacija. organizaciniu požiūriu praėję metai konstituciniam teismui ypatingi tuo, kad jais keitėsi konstitucinio teismo sudėtis – įvyko teisėjų rotacija ir tris kadenciją baigusius konstitucinio teismo teisėjus pakeitė trys naujai paskirtieji. paskirtas ir naujas konstitucinio teismo pirmininkas.

Gauti prašymai. praėjusiais metais į konstitucinį teismą kreiptasi 79 kartus2: gau-ti 75 prašymai ištirti teisės aktų konstitucingumą, 1 paklausimas dėl išvados ir 3 pra-šymai išaiškinti anksčiau priimtų konstitucinio teismo baigiamųjų aktų nuostatas. Šis prašymų skaičius didesnis nei įprasta, nes daug jų pateikta ginčijant tų pačių teisės aktų atitiktį konstitucijai: 21 prašymas pateiktas dėl teisės aktų, kuriais sumažinti prokuro-rų ir kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai, 16 – dėl įstatymo, kuriuo atidėtas praradimų, patirtų neproporcingai sumažinus valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimus, kompensavimo mechanizmo nustatymas. iš visų gautų prašymų priim-ti 62 (78 proc.). Dažniausiai atsisakyta nagrinėti prašymus dėl to, kad juose pareiškėjai kėlė ne teisės aktų atitikties konstitucijai, o jų aiškinimo ir taikymo klausimus, arba dėl to, kad prašymus pateikę teismai ginčijo jų nagrinėtose bylose netaikytinus teisės ak-tus (po 3 prašymus). pagrindinė prašymų grąžinimo priežastis ta, kad pareiškėjai ne-pateikė teisinių argumentų arba jie buvo nepakankami pareiškėjo abejonėms pagrįsti.

Daugumą konstitucinio teismo gautų prašymų (85 proc.) tradiciškai pateikė teismai. pastebėta, kad kasmet mažėja iš seimo ir seimo narių grupių gaunamų pra-šymų skaičius (12 proc. visų prašymų). matyti ir bendro prašymų (ypač ne dėl tapa-taus dalyko) skaičiaus mažėjimo tendencija.

Priimti aktai. 2014 m. konstitucinis teismas iš viso paskelbė 51 aktą3, iš jų 24 ak-tus, kuriais pareiškėjų prašymai išnagrinėti iš esmės (17 nutarimų, 6 sprendimus dėl konstitucinio teismo nutarimų nuostatų išaiškinimo ir 1 išvadą), 8 sprendimus dėl atsi-sakymo nagrinėti prašymą, 4 sprendimus dėl bylos arba pradėtos teisenos nutraukimo, 15 kitų sprendimų4. konstitucinio teismo baigiamaisiais aktais išspręsta 60 prašymų ir paklausimų. prieštaraujančiais konstitucijai pripažinta 15 teisės aktų (jų dalių).

2014 m. gruodžio 31 d. neišnagrinėtų prašymų sąraše buvo 57 prašymai, kuriuos sujungus pagal turinį (prašymai dėl tų pačių ar susijusių teisės aktų atitikties konsti-tucijai) bendras konstitucinio teismo neišnagrinėtų bylų skaičius būtų 325. vidutinė bylų nagrinėjimo konstituciniame teisme trukmė pastaraisiais metais buvo 2–3 me-tai; tikimasi artimiausiu metu ją sutrumpinti iki 1,5–2 metų.

2014 m. nagrinėtų konstitucinės justicijos bylų problematika buvo įvairi. iš 24 bylų, kuriose pareiškėjų prašymai nagrinėti iš esmės, aštuoniose spręsti su ekono-minių ir socialinių teisių užtikrinimu susiję klausimai: nagrinėtos su pensijų, įmokų į

2 Žr. šio pranešimo 1 priedą.3 Žr. šio pranešimo 2 priedą.4 vieną sprendimą, kuriuo atsisakyta aiškinti konstitucinio teismo nutarimo nuostatas, 5 sprendimus

dėl prašymo grąžinimo pareiškėjui, 8 sprendimus dėl bylos dalies nutraukimo ir 1 sprendimą dėl pra-šymo priėmimo.

5 Žr. šio pranešimo 3 priedą. 2015 m. kovo 5 d. duomenimis, bendras konstitucinio teismo neišnagrinė-tų prašymų skaičius buvo 52, juos sujungus pagal turinį bendras neišnagrinėtų bylų skaičius būtų 24.


pensijų fondus, atlyginimų mažinimu dėl ekonomikos krizės, socialinio aprūpinimo išmokų skyrimu ar mokėjimu, teisės į teisingą apmokėjimą už darbą ir teisės į sveika-tos priežiūrą užtikrinimu susijusios problemos (priimti 5 nutarimai ir 3 sprendimai dėl konstitucinio teismo nutarimų išaiškinimo). Šiose bylose iš esmės remtasi anks-čiau suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis.

pastaraisiais metais konstituciniam teismui teko spręsti nemažai su rinkimų teise susijusių bylų. 2014 m. spręstos dvi tokios bylos: dėl rinkimų komitetų teisės europos parlamento rinkimuose dalyvauti savo pasirinktu pavadinimu ir dėl seimo įgaliojimų keisti galutinius rinkimų rezultatus. Du nutarimai priimti ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimais; jie pagrįsti plačios įstatymų leidėjo diskrecijos reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas pripažinimu. konstitucinis teismas taip pat pri-ėmė du aktus, kuriuose sprendė teisėjo ir teismų nepriklausomumo klausimus.

keletas 2014 m. išnagrinėtų bylų buvo itin reikšmingos, jose spręsti fundamen-talūs, su konstituciniais visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindais susiję klau-simai, aiškintos Lietuvos valstybės pamatines konstitucines vertybes įtvirtinančios konstitucijos nuostatos. vienoje iš šių bylų (konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas) vertinta, ar konstitucijai neprieštarauja jos pakeitimo įstatymas. Joje konstitucinis teismas pirmą kartą suformulavo konstitucijos pataisų doktriną, atskleisdamas iš konstitucijos kylančius jos keitimo ribojimus, Lietuvos valstybės ge-opolitinės orientacijos principo turinį, konstitucinius Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje pagrindus. Šie klausimai taip pat turėjo esminę reikšmę byloje, kurioje tirta referendumo organizavimą ir skelbimą reguliuojančio įstatymo atitik-tis konstitucijai (konstitucinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Šioje byloje išaiškintas konstitucinis referendumo institutas ir iš konstitucijos kylantys reikala-vimai referendumui dėl konstitucijos keitimo, atskleista konstitucijos, kaip aukš-čiausiosios teisės ir bendro tautos gyvenimo teisinio pamato, samprata, Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir demokratijos principai kaip nekeičiamos pamatinės konstitucinės nuostatos.

Dar viena labai svarbi 2014 m. spręsta byla – dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą ir kitus tarptautinius nusikaltimus (konstitucinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas). Šioje byloje konstitucinis teismas išaiškino tarptautinės ir nacio-nalinės teisės normų, apibrėžiančių tarptautinius nusikaltimus, santykį, suformulavo tarptautinės teisės kaip minimalaus konstitucinio žmogaus teisių apsaugos standarto principą. konstitucinis teismas taip pat išsamiau atskleidė Lietuvos valstybingumui svarbius klausimus: 1990 m. kovo 11 d. atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Res-publikos tęstinumą ir tapatumą Lietuvos valstybei, prieš kurią 1940 m. birželio 15 d. buvo pradėta ssRs agresija, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai instituci-jų ir dalyvių teisinį statusą, tarptautinį teisinį, istorinį ir politinį kontekstą, susijusį su okupacinių totalitarinių režimų padarytais tarptautiniais nusikaltimais.

nagrinėdamas bylas konstitucinis teismas atsižvelgia ir į atitinkamoje byloje aktualius tarptautinės ir europos sąjungos teisės aktus bei juos aiškinančių ir tai-

132

kančių tarptautinių teismų sprendimus. Dažniausiai konstitucinio teismo aktuose minimos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos ir europos Žmogaus teisių teismo (eŽtt) jurisprudencija, kuri, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. tarptautinės teisės šal-tiniai nurodyti daugiau nei pusėje 2014 m. priimtų konstitucinio teismo nutarimų, o minėtame 2014 m. kovo 18 d. nutarime dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą tarptautinis teisinis nagrinėtos bylos kontekstas atskleistas ypač išsamiai, jame rem-tasi ir konstitucinio teismo jurisprudencijoje anksčiau niekada neminėtais tarptau-tinės teisės aktais bei įvairių tarptautinių teismų sprendimais6.

2014 m. konstituciniame teisme gauti du seimo paklausimai dėl išvadų. konstitu-cinis teismas pateikė išvadą dėl seimo narės, kuriai pradėta apkaltos byla, veiksmų ati-tikties konstitucijai, o paklausimą dėl seimo narių rinkimų teisėtumo nagrinėti atsisakė.

Konstitucinio Teismo aktų priėmimas. konstitucinis teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų. konstitucinio teismo aktai priimami ne mažesne kaip pusės posė-dyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. konstitucinio teismo teisėjas, turintis kitą nuomonę dėl konstitucinio teismo priimto akto, turi teisę ne vėliau kaip per 5 dar-bo dienas po atitinkamo akto paskelbimo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą atski rąją nuomonę. praėjusiais metais pareikšta viena atskiroji nuomonė.

Konstitucinio Teismo aktų įgyvendinimas. konstitucinio teismo sprendimai klausimais, kuriuos konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskun-džiami. konstituciniam teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas šis konstitucinio teismo sprendimas. toks teisės aktas yra vi-sam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Šį teisės aktą priėmusiam teisėkū-ros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį pripažinti netekusiu galios arba atitinkamai pataisyti, pakeisti, užpildyti susidariusią teisės spragą.

konstitucinio teismo nutarimai įgyvendinami veiksmingai: 2014 m. pabaigoje buvo neįgyvendinta 13 nutarimų (apie 8 proc. visų nutarimų, kuriais teisės aktai pri-pažinti prieštaraujančiais konstitucijai), kuriuos įgyvendinant būtina priimti naują teisinį reguliavimą nustatančius teisės aktus, iš jų 5 nutarimai priimti 2014 m.7

Tarptautinis bendradarbiavimas. konstitucinis teismas bendradarbiauja su užsienio valstybių konstitucinės justicijos institucijomis, aktyviai dalyvauja tarptau-tinėse konferencijose ir konstitucinius teismus vienijančių tarptautinių organizacijų veikloje. 2014 m. rugsėjo mėn. vykusiame pasaulio konstitucinės justicijos konfe-rencijos (pkJk) iii kongrese konstitucinis teismas kartu su Austrijos ir turkijos konstituciniais teismais buvo perrinktas šios organizacijos vykdomosios instituci-jos – biuro – nariu, o lapkričio mėn. pateikė paraišką 2017 m. pkJk iv kongresą su-rengti Lietuvoje. 2015 m. kovo 21 d. ši paraiška buvo patenkinta.6 Žr. šio pranešimo 2.6 priedą. 7 Žr. šio pranešimo 4 priedą.


konstitucinis teismas taip pat tęsė glaudų bendradarbiavimą su kaimyninių ša-lių konstituciniais teismais: surengtos tradicinės kasmetinės dvišalės konferencijos su Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo ir Latvijos Respublikos konstitu-cinio teismo teisėjais. 2014 m. konstituciniam teismui taip pat pavyko suaktyvin-ti bend radarbiavimą su ukrainos ir moldovos, kurios pasirašė asociacijos sutartis su europos sąjunga, konstituciniais teismais. konstitucinio teismo iniciatyva 2014 m. liepos mėn. įvyko Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos konstitucinių teismų pirmininkų vi-zitas į ukrainą, taip pat du keturšaliai (Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir ukrainos) kons-titucinių teismų apskritojo stalo susitikimai. planuojama pirmoji Lietuvos, moldovos ir Rumunijos konstitucinių teismų konferencija.

Ryšiai su visuomene. 2014 m. prisiminta tradicija į konstitucinio teismo rengia-mą iškilmingą konstitucijos dienos minėjimą pakviesti žymius užsienio pranešėjus. 2014 m. spalio 24 d. tokiame minėjime pranešimą perskaitė ukrainos konstitucinio teismo pirmininkas Jurijus baulinas.

konstitucinis teismas, siekdamas, kad jo veikla visuomenei taptų aiškesnė ir su-prantamesnė, 2014 m. įgyvendino keletą iniciatyvų, kurios turėtų padidinti informa-cijos apie jo veiklą prieinamumą ir sklaidą. pradėta kurti naują interneto svetainę, kurioje lengviau rasti reikiamą informaciją, susipažinti su konstitucinio teismo nau-jienomis. išleistas leidinio „Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993–2009“ tęsinys – doktrinos nuostatų rinkinys, apimantis 2010–2013 m.

Konstitucinio Teismo aparatas. sklandų ir veiksmingą konstitucinio teismo darbą padeda užtikrinti konstitucinio teismo aparatas. Jį sudaro šie struktūriniai padaliniai: pirmininko sekretoriatas, teisės departamentas, informacijos ir tech-nologijų, bendrasis, Finansų, Ūkio skyriai. 2014 m. konstituciniame teisme dirbo 37 valstybės tarnautojai.

2. KONSTITUCINIO TEISMO SUDĖTIS

konstitucinio teismo sudėtis ir teisėjų skyrimo tvarka nustatyta konstitucijo-je. konstitucinį teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu – tris kadenciją pa-baigusius teisėjus pakeičia naujai paskirtieji. teisėjų rotacija užtikrinamas nuolatinis konstitucinio teismo sudėties atnaujinimas ir veiklos tęstinumas.

skiriant konstitucinio teismo teisėjus pagal konstituciją įgaliojimus turi tik konsti-tucijoje nurodyti valstybės pareigūnai, teikiantys kandidatus seimui, ir seimas, priiman-tis sprendimą dėl jų skyrimo konstitucinio teismo teisėjais. Formuojant konstitucinį teismą dalyvauja visų trijų valstybės valdžių atstovai: seimas konstitucinio teismo tei-sėjus skiria iš kandidatų, kuriuos pateikia prezidentas, seimo pirmininkas ir Aukščiau-siojo teismo pirmininkas. konstitucinio teismo teisėjų kandidatūros turi būti pateiktos seimui ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos.

134

pagal konstituciją konstitucinio teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaiš-tingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios vals-tybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik konstitucija. Jie negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokio-se privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Jie taip pat negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje.

2014 m. įvyko konstitucinio teismo teisėjų rotacija. kovo 20 d. baigėsi teisėjo Ro-mualdo kęstučio urbaičio, 2011–2014 m. ėjusio konstitucinio teismo pirmininko pa reigas, teisėjų tomos birmontienės ir Ramutės Ruškytės kadencija. tą pačią dieną seime prisiekė nauji konstitucinio teismo teisėjai: elvyra baltutytė, iki tol ėjusi vyriau-sybės atstovės europos Žmogaus teisių teisme pareigas (konstitucinio teismo teisėja paskirta prezidentės siūlymu), vytautas Greičius, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas ir pirmininkas (konstitucinio teismo teisėju paskirtas seimo pirmininkės siū-lymu), ir Danutė Jočienė, buvusi europos Žmogaus teisių teismo teisėja (konstituci-nio teismo teisėja paskirta Aukščiausiojo teismo pirmininko siūlymu).

Į konstitucinio teismo teisėjų rotacijos renginį, kuriame atsisveikinta su kaden-ciją baigusiais teisėjais ir pasveikinti kadenciją pradedantys teisėjai, atvyko valstybės institucijų atstovai, buvę konstitucinio teismo teisėjai, kiti teisininkų bendruome-nės nariai, taip pat tradiciškai tokiuose renginiuose dalyvaujantys Latvijos ir Lenkijos konstitucinių teismų atstovai – Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo pirmi-ninkas Andrzejus Rzeplińskis, Latvijos Respublikos konstitucinio teismo tuometinė pirmininkė Aija branta, kadenciją baigęs pirmininkas Gunāras kūtris.

be paskirtų naujų konstitucinio teismo teisėjų, 2014 m. konstituciniame teis-me dirbo 2008 m. paskirti teisėjai pranas kuconis, egidijus Šileikis ir Algirdas ta-minskas, 2011 m. paskirti teisėjai Gediminas mesonis ir Dainius Žalimas, taip pat 2013 m. pabaigoje konstitucinio teismo teisėju paskirtas vytas milius, buvęs Lietu-vos apeliacinio teismo teisėjas ir pirmininkas, pakeitęs teisėją egidijų bieliūną, kurio įgaliojimai nutrūko anksčiau laiko, paskyrus jį europos sąjungos bendrojo teismo teisėju (teisėjas v. milius paskirtas likusiam teisėjo e. bieliūno kadencijos laikui iki 2020 m. kovo mėn. rotacijos).

nuo 2014 m. kovo 21 d. konstituciniam teismui laikinai vadovavo teisėjas Dai-nius Žalimas. prezidentės teikimu seimas 2014 m. liepos 10 d. nutarimu paskyrė jį konstitucinio teismo pirmininku.

kita konstitucinio teismo teisėjų rotacija įvyks 2017 m. kovo mėn.konstitucinio teismo teisėjai yra aukščiausios kvalifikacijos teisininkai. 6 iš

9 teisėjų taip pat yra teisės profesoriai arba docentai (3 – vilniaus universitete ir 3 – mykolo Romerio universitete). teisėjų profesinių interesų sritys įvairios: G. mesonio ir e. Šileikio – konstitucinė teisė, D. Žalimo – tarptautinė teisė, D. Jočienės – tarptau-


tinė teisė ir žmogaus teisės, A. taminsko – civilinė ir administracinė teisė, p. kuconio, v. Greičiaus, v. miliaus – baudžiamoji teisė (v. milius taip pat yra dirbęs civilinės tei-sės srityje), e. baltutytės – žmogaus teisės.

konstituciniame teisme nuo jo įkūrimo yra dirbę: Algirdas Gailiūnas (1993–1996), kęstutis Lapinskas (1993–1999, 2002–2011, 2008–2011 – pirmininkas), Zig mas Le-vickis (1993–2002), vladas pavilonis (1993–2002, 1999–2002 – pirmininkas, †2003), pranas vytautas Rasimavičius (1993–1999, †2002), teodora staugaitienė (1993–2002), stasys stačiokas (1993–1996, 1999–2008), stasys Šedbaras (1993–1996), Juozas Žilys (1993–1999, 1993–1999 – pirmininkas), egidijus Jarašiūnas (1996–2005), Augustinas normantas (1996–2005), Jonas prapiestis (1996–2005), egidijus kūris (1999–2008, 2002–2008 – pirmininkas), vytautas sinkevičius (1999–2008), Armanas Abramavi-čius (2002–2011), Zenonas namavičius (2002–2011), toma birmontienė (2005–2014), Ramutė Ruškytė (2005–2014), Romualdas kęstutis urbaitis (2005–2014, 2011–2014 – pirmininkas), egidijus bieliūnas (2011–2013).

konstitucinis teismas palaiko ryšius su buvusiais teisėjais: jie informuojami apie konstitucinio teismo veiklos aktualijas, kviečiami dalyvauti renginiuose, turi darbo kabinetą.

3. KONSTITUCINIAME TEISME GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI

konstitucinis teismas, kaip teisminė institucija, neinicijuoja savo nagrinėjamų konstitucinės justicijos bylų – jos pradedamos tik pagal konstitucijoje nurodytų su-bjektų, turinčių teisę kreiptis į konstitucinį teismą, prašymus ir paklausimus. būtent pareiškėjų keliamos abejonės, formuluojamos problemos lemia konstitucinės justici-jos bylų problematiką, atitinkamus jose reikalingo konstitucijos aiškinimo aspektus, teisės aktų, kuriuos konstitucinis teismas, patvirtindamas tų abejonių pagrįstumą, pripažįsta prieštaraujančiais konstitucijai, pašalinimą iš teisės sistemos, kitus teisinės sistemos pokyčius. taigi kreipimaisi į konstitucinį teismą turi tiesioginę reikšmingą įtaką teisės sistemos būklei, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui, visai konstituci-nės teisės raidai. tačiau ši įtaka ir konstitucinio teismo darbo veiksmingumas labai priklauso ir nuo kreipimųsi kokybės – pareiškėjų gebėjimo įžvelgti ir iškelti svarbias konstitucines problemas, prašymams ir paklausimams keliamų reikalavimų laikymo-si, argumentavimo aiškumo ir įtikinamumo.

Į konstitucinį teismą gali kreiptis teismai, seimas in corpore, ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė (ne mažiau kaip 29 seimo nariai), prezidentas ir vyriausy-bė. pagal konstituciją individualūs asmenys ar jų grupės tiesiogiai kreiptis į konstitu-cinį teismą negali – Lietuvos teisės sistemoje nėra individualaus konstitucinio skundo instituto. tačiau įmanomas netiesioginis skundas konstituciniam teismui: kiekvienas asmuo, gindamas savo pažeistas teises ir laisves bendrosios kompetencijos ar administ-raciniame teisme, gali prašyti šio teismo kreiptis į konstitucinį teismą dėl jo byloje

136

taikytino teisės akto atitikties konstitucijai. Daugelį metų būtent teismai, paprastai jų nagrinėjamų bylų šalių iniciatyva, pateikia daugiausia prašymų konstituciniam teismui.

2014 m. į konstitucinį teismą kreiptasi 79 kartus: gauti 75 prašymai ištirti tei-sės aktų konstitucingumą, 1 paklausimas dėl išvados ir 3 prašymai išaiškinti anksčiau priimtų konstitucinio teismo baigiamųjų aktų nuostatas.

teismai pateikė 67 prašymus ištirti teisės aktų atitiktį konstitucijai ar įstatymams (85 proc. visų kreipimųsi); 59 iš šių prašymų pateikti suabejojus įstatymų konstitu-cingumu, 8 – vyriausybės priimtų teisės aktų atitiktimi konstitucijai ir įstatymams. teismų kreipimųsi skaičius buvo didesnis, nei įprasta, nes daug jų pateikta ginči-jant tų pačių teisės aktų atitiktį konstitucijai: net 21 prašyme teismai kėlė įstatymų, kuriais, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai, atitik-ties konstitucijai klausimą, o 16 prašymų pateikta dėl įstatymo, kuriuo atidėtas prara-dimų, patirtų neproporcingai sumažinus valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimus, kompensavimo mechanizmo nustatymas, konstitucingumo.

seimas nutarimu į konstitucinį teismą kreipėsi 3 kartus: 2 kartus prašė ištirti įsta-tymų atitiktį konstitucijai ir pateikė 1 paklausimą dėl išvados seimo rinkimų teisėtumo klausimu. keletą kartų į konstitucinį teismą kreipėsi ir seimo narių grupės: jos patei-kė 6 prašymus, iš jų 5 – dėl įstatymų, o 1 – dėl tarptautinės sutarties konstitucingumo.

konstitucinis teismas taip pat gavo 3 prašymus išaiškinti jo nutarimų nuostatas: 2 iš jų pateikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas, 1 – seimo narys, buvęs seimo narių grupės atstovu byloje, kurioje priimtą nutarimą prašė išaiškinti.

konstitucinis teismas nagrinėja ne visus gautus prašymus ir paklausimus, o tik tuos, kurie atitinka konstitucinio teismo įstatyme nustatytus reikalavimus. iš 2014 m. konstituciniame teisme gautų kreipimųsi nagrinėti priimta 78 proc.: 60 pra-šymų (ar jų dalių) ištirti teisės aktų atitiktį konstitucijai ir (arba) įstatymams, taip pat 2 prašymai išaiškinti ankstesnių konstitucinio teismo nutarimų nuostatas.

konstitucinio teismo įstatyme nustatytais pagrindais konstitucinis teismas at-sisakė nagrinėti 8 prašymus ištirti teisės aktų atitiktį konstitucijai ar įstatymams8, 1 paklausimą dėl išvados, taip pat 1 prašymą dėl išaiškinimo. kaip neatitinkantys konstitucinio teismo įstatyme nustatytų turinio ar formos reikalavimų pareiškėjams grąžinti 34 prašymai arba jų dalys, iš jų 7 prašymai – visa apimtimi.

3.1. Atsisakymas nagrinėti prašymus

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnį konstitucinis teismas mo-tyvuotu sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitu-cijai, jeigu: 1) prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į konstitucinį teismą; 2) prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam

8 vieną iš 2014 m. gautų prašymų nagrinėti atsisakyta 2015 m. (konstitucinio teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimu). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dviejuose prašymuose kelti klausimai, galintys būti paklausimo, o ne prašymo dalyku (apie atsisakymą nagrinėti šiuos prašymus žr. 3.3 skyriuje).


teismui; 3) prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau tirta konstituci-niame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nutarimas; 4) konstitucinis teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko; 5) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

iš praėjusiais metais gautų prašymų ištirti teisės aktų atitiktį konstitucijai 2 pra-šymus atsisakyta nagrinėti kaip nežinybingus konstituciniam teismui, 1 – kaip pa-duotą teisės kreiptis į konstitucinį teismą neturinčio subjekto, dar 2 – remiantis abiem šiais pagrindais, 1 – tuo pagrindu, kad ginčyto teisės akto atitiktis konstituci-jai konstitucinio teismo jau buvo tirta.

pažymėtina, kad praėjusiais metais, kaip ir ankstesniais, atsisakyta nagrinėti ne itin didelę gautų prašymų dalį (13 proc.). Dažniausios pareiškėjų klaidos, lėmusios konstitucinio teismo atsisakymą nagrinėti atitinkamus prašymus, buvo tos, kad pa-reiškėjai neturėjo locus standi (teismai ginčijo savo nagrinėtose bylose netaikytinus teisės aktus) arba kėlė teisės taikymo klausimus.

3.1.1. Atsisakymas nagrinėti prašymą, paduotą institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą

Šis atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindas nustatytas konstitucinio teismo įsta-tymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punkte. pagal konstituciją teisę kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar įstatymai ir kiti seimo priimti aktai neprieštarauja kons-titucijai, taip pat ar prezidento, vyriausybės aktai neprieštarauja konstitucijai ir (arba) įstatymams, turi teismai, seimas in corpore nutarimu, ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė (t. y. ne mažiau kaip 29 seimo nariai); dėl įstatymų ir kitų seimo priimtų aktų atitikties konstitucijai į konstitucinį teismą taip pat gali kreiptis vyriausybė, o dėl vyriausybės aktų atitikties konstitucijai ir (arba) įstatymams – prezidentas.

konstitucinio teismo praktikoje yra pasitaikę, kad į jį kreipėsi per maža seimo narių grupė, tačiau paprastai tuo pagrindu, kad prašymą pateikė subjektas, neturin-tis teisės kreiptis į konstitucinį teismą, atsisakoma nagrinėti teismų pateiktus prašy-mus tais atvejais, kai nustatoma, jog besikreipiančiam į konstitucinį teismą teismui jo nag rinėjamoje byloje nereikia taikyti ginčijamo teisės akto.

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad teismų kreipimaisi į konstitucinį teismą yra ypatingi, be kita ko, todėl, kad teismai, suabejoję teisės akto atitiktimi konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į konstitucinį teismą. tačiau teismo kreipimasis į konstitucinį teismą nėra savitikslis dalykas, jo paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Atsižvelgdamas į tai, konstitucinis teismas yra suformavęs locus standi doktriną. Jis konstatavo, kad pa-gal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas į konstitucinį teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje. teismas neturi locus standi kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieš-

138

tarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalė-tų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

Argumentuodamas tuo, kad prašymą pateikęs teismas neturėjo locus standi, t. y. ginčijo jo nagrinėjamoje byloje netaikytiną teisės aktą, 2014 m. konstitucinis teis-mas atsisakė nagrinėti 3 prašymus9.

3.1.2. Atsisakymas nagrinėti prašymą, kurio nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui

Šis atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindas nustatytas konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte. konstitucinio teismo praktikoje jam neži-nybingais laikomi: 1) prašymai, kuriuose ginčijami teisės aktai, kurių atitikties aukštes-nės galios teisės aktams vertinimas nepriskirtas konstitucinio teismo kompetencijai (pvz., savivaldybių institucijų, ministerijų, kitų valdymo institucijų, seimo struktūrinių padalinių priimti teisės aktai); 2) prašymai išspręsti vienodos galios teisės aktų suderi-namumo, normų konkurencijos klausimus; 3) prašymai išaiškinti, kaip turi būti aiški-namos ir taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos (konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą jis ne-sprendžia teisės aktų taikymo klausimų ir kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, juos pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga, o įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas10); 4) prašymai įvertinti teisėkūros su-bjektų neveikimą (teisėkūros sprendimų nepriėmimą); 5) prašymai, kuriuose nėra tyri-mo dalyko (t. y. kai pareiškėjo ginčijamoje teisės akto nuostatoje iš tiesų nėra nustatyta tai, ką jis teigia esant nustatyta); 6) fiktyvūs prašymai (grindžiami ne tais motyvais, ku-riuos eksplicitiškai nurodo pareiškėjas); 7) savitiksliai prašymai ir kt.9 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą nr. kt32-s23/2014, 2014 m. liepos 7 d.

sprendimą nr. kt35-s25/2014, 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą nr. kt39-s28/2014. pavyzdžiui, vilniaus apygardos teismas į konstitucinį teismą dėl teisės aktų, kuriais reguliuojamas

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, atitikties konstitucijai kreipėsi sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendė pramoninio sodo obelų sodinių vertės nustatymo ir atlyginimo klau-simą. iš jo nagrinėtos civilinės bylos buvo matyti, kad ginčas tarp ieškovės – žemės ūkio bendrovės, kuriai nuosavybės teise priklauso pramoniniai sodai, ir atsakovės, kuriai buvo padovanotas žemės sklypas (kurio dalyje yra minėti pramoniniai sodai), kilo jau po to, kai kitas asmuo įstatymo nusta-tyta tvarka atkūrė nuosavybės teises į šį žemės sklypą. konstitucinis teismas 2014 m. birželio 17 d. sprendime nr. kt32-s23/2014, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjui aktualūs visuomeniniai santykiai yra reguliuojami civilinio kodekso. taigi pareiškėjas ne-turi pagrindo, spręsdamas kompensacijos už sodinius dydžio klausimą, taikyti tų teisės aktų, dėl ku-rių atitikties konstitucijai kreipėsi į konstitucinį teismą.

10 Antai, atsisakydamas nagrinėti vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti teisės aktų, kuriais reguliuo-jamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, atitiktį konstitucijai, konstitucinis teismas 2014 m. birželio 17 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjui kilo neaiškumų dėl teisinio re-guliavimo aiškinimo ir taikymo, ir nurodė, kad pareiškėjui aktualūs teisės taikymo klausimai išspręsti Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje.

konstitucinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendime konstatuota, kad seimo narių grupė, grįsdama savo abejones dėl Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų konstitucingumo, iš esmės siekė išsiaiškinti jų turinį, galimus jų taikymo neaiškumus.


iš 2014 m. gautų prašymų kaip nežinybingus konstituciniam teismui atsisakyta nagrinėti 3 prašymus, kuriuose buvo prašoma išspręsti teisės aktų aiškinimo ir taiky-mo klausimus11, taip pat 1 prašymą, kuriame nebuvo tyrimo dalyko12.

konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią atsisakoma nagrinėti nežinybingus prašymus, mutatis mutandis taikytina ir konstitu-cinio teismo įstatymo 61 straipsnyje numatytiems prašymams išaiškinti konstitucinio teismo baigiamuosius aktus. konstitucinis teismas negali aiškinti to, ko jis toje kons-titucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti baigiamasis aktas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas. konstitucinis teismas yra pabrėžęs ir tai, kad konstitucinio teismo baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas jo nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkre-čiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje.

Remdamasis šiais argumentais, konstitucinis teismas 2014 m. atsisakė priimti vieną prašymą išaiškinti jo nutarimų nuostatas13 ir viename iš sprendimų dėl savo nu-tarimo išaiškinimo neaiškino jo kai kuriais pareiškėjo nurodytais aspektais14.

3.1.3. Atsisakymas nagrinėti prašymą, kuriame nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau ištirta ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas

Šis atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindas nustatytas konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šiuo pagrindu 2014 m. atsisakyta nagrinė-ti vieną prašymą, būtent seimo prašymą ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja pre-zidento rinkimų įstatymo nuostata, kad prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, – konsta-tuota, kad tokį teisinį reguliavimą konstitucinis teismas jau yra ištyręs ir pripažinęs neprieštaraujančiu konstitucijai15.

3.2. Prašymų grąžinimas

pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas grąžinamas pareiš-kėjui, jeigu jis arba jo priedai neatitinka šio įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustaty-tų reikalavimų. konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatyti reikalavimai 11 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimą nr. kt10-s7/2014, 2014 m. birželio 17 d.

sprendimą nr. kt32-s23/2014, 2015 m. sausio 15 d. sprendimą nr. kt4-s3/2015.12 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą nr. kt39-s28/2014.13 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą nr. kt37-s26/2014.14 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą nr. kt6-s3/2014.15 konstitucinis teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendime nr. kt12-s8/2014 konstatavo, jog pareiškėjo

ginčijamas teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad juo yra nustatytas draudimas asmeniui būti renka-mam prezidentu, jeigu tokį asmenį seimas apkaltos proceso tvarka yra pašalinęs iš užimamų pareigų, yra panaikinęs jo seimo nario mandatą, yra tapatus tam, kurį konstitucinis teismas vertino 2004 m. gegužės 25 d. nutarime; taigi jo atitiktis konstitucijai šiuo atžvilgiu konstitucinio teismo jau yra įver-tinta. konstitucinis teismas minėtu nutarimu tokį teisinį reguliavimą pripažino neprieštaraujančiu konstitucijai; šis konstitucinio teismo nutarimas tebegalioja.

140

teismų, o 66 straipsnyje – kitų subjektų, turinčių teisę kreiptis į konstitucinį teismą, prašymams. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bend-ra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

pažymėtina, kad 2014 m. pareiškėjams grąžintų prašymų kiekis išliko panašus kaip kasmet: visa apimtimi grąžinti 7 prašymai (apie 9 proc.), dažniau grąžinta tam tik-ra prašymo dalis, neatitikusi konstitucinio teismo įstatyme nustatytų reikalavimų. be-veik visi šie prašymai ar jų dalys pareiškėjams grąžintos dėl to, kad pareiškėjai nepateikė teisinių argumentų arba jie buvo nepakankami pareiškėjo abejonėms pagrįsti.

3.2.1. Reikalavimas prašymą pagrįsti teisiniais argumentais

pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 67 straips-nio 2 dalies 5 punktą reikalaujama, kad pareiškėjas konstituciniam teismui pateik-tame prašyme pateiktų teisinius argumentus savo pozicijai (abejonėms dėl ginčijamo teisės akto atitikties konstitucijai) pagrįsti.

Reikalavimo prašymą pagrįsti teisiniais argumentais nepaisymas yra dažniausias 2014 m. pateiktų prašymų trūkumas. Aiškindamas konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, konstitu-cinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo da-lies) atitikties konstitucijai turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejo-ja. Šių reikalavimų neatitinkantį prašymą priėmus nagrinėti konstituciniame teisme ir pagal jį pradėjus bylą būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institu-cijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun-kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui.

neatitinkančiais konstitucinio teismo įstatyme nustatyto reikalavimo prašy-mą pagrįsti teisiniais argumentais laikomi prašymai, kuriuose: 1) nepateikiama ar-gumentų dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams; 2) pateiktais teiginiais nepagrindžiama pareiškėjo pozicija, nepateikiama konstitucinių argumentų; 3) neatskleidžiamas ginčijamos nuostatos turinys; 4) argu-mentuojant neatsižvelgiama į svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas arba jomis remiamasi netinkamai; 5) esama kitų argumentavimo trūkumų. Dėl šių priežasčių prašymai (jų dalys) pareiškėjams grąžinti ir 2014 m.

Nepateikta argumentų dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. konstituciniam teismui neretai pateikiami prašy-mai, kuriuose pareiškėjai nurodo arba cituoja tam tikras konstitucijos nuostatas, ta-čiau nepaaiškina, neargumentuoja savo pozicijos, kodėl ir kaip ginčijamas teisinis reguliavimas, jų nuomone, joms prieštarauja. tokie trūkumai ne kartą konstatuo-ti administracinių teismų prašymuose ištirti teisinio reguliavimo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo


mechanizmo nustatymas, atitiktį konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai – nuostatai, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis konstitucija (ši prašymų dalis grąžinta pareiškėjams16), taip pat sprendžiant kitų prašymų priimtinumo klausimą17.

Prašymuose išdėstytais teiginiais nepagrįsta pareiškėjų pozicija dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. prašymai (jų dalys) grąžinti ir tais atvejais, kai iš juose išdėstytų teiginių nebuvo aišku, ko-kiais argumentais grindžiama pareiškėjo pozicija dėl kiekvienos ginčijamos nuo-statos prieštaravimo konkrečiai konstitucijos nuostatai: kai pareiškėjai, grįsdami savo poziciją, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais18, jų teiginiai buvo nenuosek-lūs ir prieštaringi19, abstraktūs ir pagrįsti prielaidomis20.

Netinkamai atskleistas ginčijamo ar su juo susijusio teisinio reguliavimo turinys. pareiškėjams grąžinti prašymai, kuriuos argumentuojant apskritai neatsižvelgta į ginčijamų nuostatų turinį21, pareiškėjų pateiktas ginčijamų nuostatų aiškinimas buvo

16 Žr. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. gruodžio 15 d. potvarkius nr. 2b-175, 2b-177, 2b-179 ir kt.17 Žr. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkį nr. 2b-103, konstitucinio

teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą nr. kt38-s27/2014, konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. spalio 21 d. potvarkį nr. 2b-148.

pavyzdžiui, seimo narių grupė prašė ištirti teisinio reguliavimo, kuriuo reglamentuojamas kelių prie-žiūros ir plėtros programos finansavimas, atitiktį konstitucijos 21 straipsniui, kuriuo garantuojamas žmogaus asmens ir orumo neliečiamumas, tačiau nepateikė argumentų dėl ginčijamo teisinio regu-liavimo prieštaravimo šiai konstitucijos nuostatai, prašymo motyvuojamojoje dalyje jos net nepami-nėjo (konstitucinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas nr. kt38-s27/2014).

vilniaus apygardos administracinis teismas savo prašyme nepaaiškino, kaip konkrečiai ginčija-moje suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje „nustatytas reguliavimas, įtvirtindamas privalomą mokėjimą, nenustatant visų jo esminių elementų“, pažeidžia konstitucijos 127 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyti valstybės biudžeto pajamų šaltiniai (konstitucinio teismo pir-mininko 2014 m. spalio 21 d. potvarkis nr. 2b-148).

18 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą nr. kt16-s11/2014, konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. spalio 21 d. potvarkį nr. 2b-148.

seimo narių grupė, abejodama sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymo atitiktimi konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigū-nams visi asmenys lygūs“), pateikė bendro pobūdžio teiginį, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos siste-mos įstaigų vadovų darbo stažas lemia nevienodą ginčijamą teisinį reguliavimą, bet nepateikė teisinių argumentų, kodėl skirtingas šių įstaigų vadovų darbo stažas negali objektyviai pateisinti tokio diferenci-juoto teisinio reguliavimo (konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimas nr. kt16-s11/2014).

vilniaus apygardos administracinis teismas prašyme teigė, kad suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu nusavinama suskystintų gamtinių dujų termina-lo priedo mokėtojų nuosavybė, nenumatant už tai jokio teisingo atlygio, tačiau nepaaiškino, kodėl už mokesčių, prie kurių pareiškėjas priskyrė minėtą priedą, mokėjimą turi būti nustatytas teisingas atly-gis ir kodėl apskritai mokesčių mokėjimas laikytinas nusavinimu (konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. spalio 21 d. potvarkis nr. 2b-148).

19 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą nr. kt38-s27/2014, konstitucinio teis-mo pirmininko 2015 m. sausio 12 d. potvarkį nr. 2b-5.

20 Žr. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. sausio 9 d. potvarkį nr. 2b-5.21 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą nr. kt16-s11/2014, kuriame konstatuota,

kad seimo narių grupė nepagrindė, kaip yra pažeidžiamas iš konstitucinio teisinės valstybės princi-po įstatymų leidėjui kylantis reikalavimas neleisti įstatymo atgalinio galiojimo, nes iš ginčijamo ir su juo susijusio teisinio reguliavimo matyti, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų vado-vai, pasibaigus ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytiems terminams, atleidžiami iš darbo ne anks-čiau nei praėjus vieniems metams nuo minėto įstatymo įsigaliojimo.

142

nepakankamai pagrįstas22, neatsižvelgta į su ginčijamu teisiniu reguliavimu susijusį teisinį reguliavimą, be kita ko, įtvirtintą aukštesnės galios teisės aktuose23.

Neatsižvelgta į svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas arba ja remtasi netinkamai. sprendžiant dėl prašymo priimtinumo svarbu ir tai, ar pa-reiškėjas atsižvelgė į jo prašymui reikšmingą oficialiąją konstitucinę doktriną24. ne-atitinkančiais konstitucinio teismo įstatyme įtvirtinto reikalavimo pateikti teisinius argumentus pripažįstami prašymai, kuriuose nenurodomos ir (arba) neanalizuoja-mos su prašyme nurodytu teisiniu reguliavimu susijusios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos25.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, įstatymą ar kitą teisės aktą ginčijant dėl jame, pa-reiškėjo nuomone, esančios teisinio reguliavimo spragos, būtina atsižvelgti į oficialio-joje konstitucinėje doktrinoje atskleistą legislatyvinės omisijos – teisės spragos, kurią draudžia konstitucija, – sampratą26. pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuo-jama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal tą prašymą gali būti pra-dėta tik tuo atveju, jeigu jame yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys tai, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytame teisės akte (jo dalyje)27.22 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą nr. kt40-s29/2014, 2014 m. rugsėjo 5 d.

sprendimą nr. kt41-s30/2014. konstitucinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendime konstatuota, kad klaipėdos miesto apylinkės

teismas savo prašyme nepagrindė, kodėl ginčijamoje teritorijų planavimo dokumento – kuršių ne-rijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatoje numatytas sprendinys dėl tam tikros teritorijos užstatymo traktuotinas kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė, kodėl būtent šiuo sprendiniu (o ne kompetentingų institucijų sprendimais, pri-imtais remiantis ne tik teritorijų planavimo dokumentais, bet ir kitais teisės aktais, tarp jų įstatymais) reikalaujama nugriauti tam tikrą statinį.

23 Žr. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. birželio 23 d. potvarkį nr. 2b-129, kuriame konstatuo-ta, kad vilniaus apygardos administracinis teismas, teigdamas, jog vyriausybės nutarimu patvirtin-to viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo nuostatoje elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos išteklių, balansavimas prie vie-šuosius interesus atitinkančių paslaugų priskirtas pažeidžiant elektros energetikos įstatymo nuo-statas, neatsižvelgė į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis ši veiklos rūšis priskirta prie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų.

24 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą nr. kt33-s24/2014, 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą nr. kt40-s29/2014, 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą nr. kt41-s30/2014.

25 Antai Lietuvos apeliacinis teismas, ginčydamas suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straips-nio 2 dalies atitiktį konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams, teigė, kad suskystintų gamtinių dujų terminalo prie-das yra mokestis, tačiau savo prašyme nenurodė ir neanalizavo oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atskleistų mokesčiams, kitiems privalomiems mokėjimams būdingų požymių ir nevertino, ar minėtas priedas juos atitinka (konstitucinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimas nr. kt41-s30/2014).

26 Žr. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. sausio 9 d. potvarkį nr. 2b-5.27 seimo narių grupė prašyme teigė, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas

teisinis reguliavimas neatitinka jam keliamų aiškumo reikalavimų, nes „neapibrėžia santykio tarp šios normos ir civilinio kodekso normų, reglamentuojančių ieškinio senatį“. konstitucinio teismo pir-mininko 2014 m. sausio 9 d. potvarkyje nr. 2b-5 konstatuota, kad iš pareiškėjos argumentų apskritai neaišku, kodėl būtent nurodytame įstatyme ir konkrečiai jo 33 straipsnio 2 dalyje turi būti apibrėžtas šios teisės normos ir civiliniame kodekse įtvirtintų teisės normų, kuriomis reguliuojami ieškinio se-naties terminai, santykis ir ar šis santykis apskritai turėtų būti apibrėžtas.


taip pat pasitaikė atvejų, kai pareiškėjai apsiribojo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų citavimu, bet neargumentavo, kodėl ši doktrina aktuali spren-džiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai28.

Galima išskirti ir tokius atvejus, kai pareiškėjai oficialiąja konstitucine doktrina ar konstitucinio teismo teisine pozicija rėmėsi nepagrįstai, t. y. neatsižvelgė į tai, ko-kiu klausimu ar kokios bylos kontekste ši doktrina yra suformuota29.

Kiti su teisiniu argumentavimu susiję prašymų trūkumai. seimo narių grupei grąžintas prašymas, kuriame nebuvo argumentuota, kodėl prašoma ištirti nebegalio-jančio teisinio reguliavimo konstitucingumą30. Grąžinant prašymą kitam pareiškėjui, be kita ko, konstatuota, kad jis rėmėsi europos sąjungos teisės aktu, tačiau neanali-zavo jo turinio31.

28 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą nr. kt33-s24/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą nr. kt38-s27/2014.

pavyzdžiui, seimo narių grupė, prašiusi ištirti vyriausybės nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijos 94 straipsniui, savo prašyme citavo oficialiąją konstitucinę doktriną dėl vyriausybės įgaliojimų priimant teisės aktus, remdamasi konstitucinio teismo nutarimais pažymėjo, kad vy-riausybė, priimdama poįstatyminius teisės aktus, privalo laikytis įstatymų, tačiau niekaip nesusiejo šių doktrinos nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu, nepaaiškino, kokių įstatymų ar kitų teisės aktų vyriausybė nesilaikė jį nustatydama (konstitucinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas nr. kt38-s27/2014).

29 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą nr. kt16-s11/2014, 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą nr. kt40-s29/2014.

pavyzdžiui, seimo narių grupė, ginčydama sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymą, rėmėsi konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu, kuriame buvo sprendžiami medžio-klės, kaip ūkinės veiklos, teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai klausimai ir pareiškėjos prašy-me nurodytos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos buvo suformuluotos tos konstitucinės justicijos bylos kontekste. konstitucinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjos ginčijamomis įstatymo nuostatomis reguliuojami Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų vadovų atleidimo iš pa-reigų santykiai yra kitokio pobūdžio nei medžioklės, kad jie yra darbo, o ne ūkinės veiklos santykiai, todėl pareiškėjai nėra pagrindo remtis minėtame konstitucinio teismo nutarime pateikta teisine po-zicija kaip turinčia precedento reikšmę. seimo narių grupė taip pat rėmėsi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl konstitucinės įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemą, tačiau nepagrindė, kuo jos yra susijusios su ginčijamomis įstatymo nuostatomis, kuriomis reguliuojamas ne pensinio aprūpinimo sistemos pertvarkymas, o tik vienos iš darbo sutar-ties sąlygų – darbo sutarties termino pakeitimas (konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendi-mas nr. kt16-s11/2014).

30 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą nr. kt38-s27/2014, kuriame priminta, kad tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, tarp jų ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja, konstitucinis teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi teisę nu-traukti pradėtą teiseną; konstatuota, kad pareiškėja – seimo narių grupė nepateikė argumentų, kodėl prašo ištirti nebegaliojantį teisinį reguliavimą.

31 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą nr. kt41-s30/2014. Lietuvos apeliacinis teismas savo prašyme ištirti suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo nuostatos atitiktį konsti-tucijai teigė, jog tai, kad suskystintų gamtinių dujų terminalo priedas yra mokestis, o ne atlyginimas už suteikiamas paslaugas, yra konstatavusi ir europos komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime nr. sA.36740. konstitucinis teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo prašyme nenagrinėjo šio euro-pos komisijos dokumento turinio ir nenurodė jokių europos komisijos argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad suskystintų gamtinių dujų terminalo priedas yra mokestis.

144

3.2.2. Kiti prašymų trūkumai

nors, kaip minėta, beveik visais atvejais pagrindas grąžinti prašymus pareiškė-jams buvo argumentavimo trūkumai, sprendžiant dėl prašymų priimtinumo konsta-tuoti ir kiti jų trūkumai. iš jų paminėtini atvejai, kai nesilaikyta konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, susijusių su atstovavimu pagal įsta-tymą ar pavedimą pareiškėjai – seimo narių grupei (66 straipsnio 1 dalies 3 punk-tas, 2 dalis)32, taip pat reikalavimo suformuluoti prašymą konstituciniam teismui (66 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kaip antai nurodyti, kurios redakcijos teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas ginčijamas33.

3.3. Paklausimų priimtinumas

pagal konstitucijos 105 straipsnio 3 dalį konstitucinis teismas teikia išvadas šiais klausimais: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per prezidento ar seimo na-rių rinkimus; 2) ar prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai; 4) ar sei-mo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai. prašyti išvados gali seimas, o dėl seimo rinkimų ir tarp-tautinių sutarčių – ir prezidentas (konstitucijos 106 straipsnio 5 dalis).

konstitucinio teismo įstatyme yra nustatyti reikalavimai paklausimų turiniui bei formai, kurių neatitinkantys paklausimai grąžinami pareiškėjams (76, 81 straips-niai), taip pat įtvirtinti atsisakymo nagrinėti paklausimą pagrindai (80 straipsnis). konstitucinis teismas atsisako nagrinėti paklausimą, jeigu: 1) jį pateikė institucija ar asmuo, neturintys teisės kreiptis į konstitucinį teismą; 2) paklausimas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 3) konkretaus klausimo nagrinėjimas nežinybingas konsti-tuciniam teismui; 4) nėra veiksmo ar sprendimo, kurio atitiktį konstitucijai reikėtų tik rinti; 5) paklausime keliamas klausimas, išskyrus klausimą dėl prezidento sveika-tos būklės, jau tirtas ir tebegalioja tuo klausimu priimta konstitucinio teismo išvada.

kitaip nei prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, pa-klausimų konstituciniame teisme gaunama labai nedaug. 2014 m. gautas 1 seimo paklausimas dėl seimo rinkimų teisėtumo. konstatavus, kad jame iškelti klausimai nežinybingi konstituciniam teismui arba jau yra jo tirti, šį paklausimą atsisakyta nag rinėti34.32 seimo narių grupės prašyme nenurodytas seimo narys, kuris turėjo būti jos atstovas pagal įstatymą.

be to, nors prašyme kaip pareiškėjos atstovas buvo nurodytas advokatas, kartu su prašymu nepateik-tas jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas – advokato orderis, t. y. nepateikti duomenys apie pareiš-kėjo atstovo įgaliojimus (konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. sausio 9 d. potvarkis nr. 2b-5).

33 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą nr. kt38-s27/2014.34 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. birželio 8 d. sprendimą nr. kt21-s12/2014. Jame konstatuota, kad

seimas, kreipdamasis su paklausimu dėl išvados, ar vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu ne-buvo pažeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos, iš esmės kvestionavo ne tiek vyriausiosios rinki-mų komisijos sprendimą į atsilaisvinusią seimo nario vietą skirti Darbo partijos kandidatų sąrašo pirmąjį seimo nario mandato negavusį kandidatą, kiek galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę, kuri buvo patvirtinta seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu. seimas šį nutarimą


konstituciniame teisme taip pat gauti 2 prašymai, kuriuose keltas klausimas dėl tarptautinės sutarties nuostatos atitikties konstitucijai, t. y. klausimas, galintis būti paklausimo, o ne prašymo dalyku. Atsižvelgiant į tai, kad į konstitucinį teismą krei-pėsi subjektai, neturintys teisės pateikti paklausimą, – seimo narių grupė ir teismas, – prašymus nagrinėti atsisakyta35.

3.4. Prašymų ir paklausimų priimtinumo praktikos 2014 m. apibendrinimas

Apibendrinant prašymų ir paklausimų konstituciniam teismui priimtinumo praktikos 2014 m. apžvalgą pažymėtina, kad bendras tais metais nepriimtų nagri-nėti kreipimųsi į konstitucinį teismą skaičius buvo nemažas – 17 iš 79, t. y. daugiau nei penktadalis (apie 22 proc.), o prie jų pridėjus dar 27 prašymus, kuriuose buvo jų dalinį grąžinimą lėmusių trūkumų, tam tikrų ydų turinčių kreipimųsi į konstitucinį teismą kiekis sudaro daugumą (56 proc.).

kaip minėta, kreipimųsi kokybė turi didelę įtaką konstitucinio teismo darbo veiksmingumui, nuo pareiškėjų gebėjimo įžvelgti ir iškelti svarbias konstitucines problemas, aiškiai ir įtikinamai argumentuoti priklauso jų kreipimųsi rezultatas ir potencialus poveikis teisinei sistemai. Deja, pernelyg daug konstituciniame teisme gaunamų prašymų ir paklausimų būna parengti nepakankamai atidžiai ir kruopš-čiai. pagrindinė priežastis, dėl kurios prašymai grąžinami pareiškėjams, yra teisinio argumentavimo trūkumai. Atsižvelgiant į tai ir siekiant atkreipti pareiškėjų dėme-sį į prašymams bei paklausimams keliamus reikalavimus ir būdingus gaunamų krei-pimųsi trūkumus, dėl kurių jie nepriimami nagrinėti, yra rengiama ir konstitucinio

priėmė remdamasis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, kad per 2012 m. seimo rin-kimus buvo pažeistas seimo rinkimų įstatymas. taigi seimo paklausimas traktuotinas kaip prašymas peržiūrėti konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą. be to, iš pareiškėjo paklausimo buvo matyti, kad jis kvestionavo ir konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimą, kuriuo minėto seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimo pakeitimas pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai. kons-titucinis teismas pažymėjo, kad konstitucinio teismo išvadų tikslas yra nustatyti, ar nebuvo pažeis-ti rinkimų įstatymai, o ne peržiūrėti konstitucinio teismo nutarimus, todėl pareiškėjo paklausimas nežinybingas konstituciniam teismui. taip pat nežinybingu pripažintas seimo paklausime iškeltas klausimas, ar seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nebuvo pažeista tikroji rinkėjų valia. konsti-tucinis teismas pažymėjo, kad su paklausimu dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per prezidento ar seimo narių rinkimus, seimas į konstitucinį teismą gali kreiptis tik dėl vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų arba jos atsisakymo nagrinėti skundus. konstitucinis teismas neturi įgaliojimų teikti išvados, ar rinkimų įstatymai per prezidento ar seimo narių rinkimus nebuvo pažeis-ti kitais teisės aktais, tarp jų seimo nutarimais.

35 Žr. konstitucinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą nr. kt5-s2/2014, 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą nr. kt47-s32/2014. seimo narių grupė prašė ištirti Lietuvos Respublikos ir ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos 33 straipsnio 1 dalies atitiktį konstitucijai, o klaipėdos apygardos administracinis teismas – šios tarptautinės sutarties nuostatos atitiktį konstitucijai ir įstatymui. kons-titucinis teismas pažymėjo, kad pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą dėl Lietuvos Res-publikos tarptautinės sutarties atitikties konstitucijai konstitucinis teismas teikia išvadas, o tokios išvados gali prašyti seimas in corpore paklausimu, išdėstytu seimo nutarime arba patvirtintu seimo nutarimu, taip pat prezidentas. Dėl klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymo pažymėta ir tai, kad tarptautinės sutarties atitikties įstatymui klausimo nagrinėjimas yra nežinybingas konsti-tuciniam teismui.

146

teismo interneto svetainėje netrukus turėtų būti paskelbta keletą pastarųjų metų ap-imanti konstituciniam teismui pateiktų prašymų ir paklausimų priimtinumo prak-tikos apžvalga.

4. KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCINĖS VEIKLOS APŽVALGA

Teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams vertinimas. pagal konsti-tuciją konstitucinis teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo aktai neprieštarau-ja konstitucijai, o prezidento ir vyriausybės aktai – konstitucijai ir įstatymams. tai reiškia, kad konstitucinis teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris seimo, prezidento arba vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, būtent:

– ar bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai;– ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat seimo statutas (jo dalis) neprieštarau-

ja konstitucijai ir konstituciniams įstatymams;– ar bet kuris seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja konstitu-

cijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, seimo statutui;– ar bet kuris prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai, konstituci-

niams įstatymams ir įstatymams;– bet kuris vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai, konstituci-

niams įstatymams ir įstatymams. konstitucinės justicijos bylose, kuriose yra vertinama teisės aktų atitiktis konsti-

tucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), priimami nutarimai.2014 m. konstitucinis teismas priėmė 17 nutarimų, kuriais išsprendė 47 pareiš-

kėjų prašymus. Daugiausia nutarimų priimta išnagrinėjus teismų pateiktus prašymus (12 nutarimų pagal 40 iš teismų gautų prašymų), po keletą nutarimų – pagal seimo arba seimo narių grupių prašymus (atitinkamai 2 ir 5 nutarimai)36. vertinta ginčytų teisės aktų atitiktis 28 konstitucijos nuostatoms (arba principams); dažniausiai tirta teisės aktų atitiktis konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo prin-cipams. vienuolikoje nutarimų pripažinta, kad tirtas teisės aktas (jo dalis) prieštarau-ja konstitucijai. Įvertinta 18 įstatymų, 3 vyriausybės nutarimų ir 1 seimo nutarimo atitiktis konstitucijai; iš jų 14 įstatymų (jų dalių) ir seimo nutarimas pripažinti prieš-taraujančiais konstitucijai.

Išvadų teikimas. pagal konstituciją konstituciniam teismui taip pat yra suteik-ti įgaliojimai teikti išvadas:

– ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per prezidento ar seimo narių rinkimus;– ar prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti savo pareigas;– ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai;

36 Du nutarimai priimti bylose pagal teismų ir seimo narių grupės ar seimo prašymus, sujungtus į vieną bylą.


– ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkre-tūs veiksmai prieštarauja konstitucijai (konstitucijos 105 straipsnio 3 dalis).

konstituciniam teismui pateikus išvadą kuriuo nors iš nurodytų klausimų, ja remdamasis galutinį sprendimą priima seimas (konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis).

2014 m. konstitucinis teismas pateikė 1 išvadą – pagal seimo paklausimą ver-tino seimo narės, kuriai buvo pradėta apkaltos byla, veiksmų atitiktį konstitucijai.

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimas. konstitucinis teismas turi įgaliojimus aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus byloje dalyvavusių as-menų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems atitinkamas aktas išsiųstas, prašymu, taip pat savo iniciatyva. Šie konstitucinio teismo įgaliojimai kyla iš konstitucijos, juos lemia konstitucinio teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą ir garantuoti konstitucijos viršenybę teisės sistemoje; jie yra įtvirtinti konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnyje.

konstitucinio teismo baigiamieji aktai aiškinami siekiant plačiau, išsamiau at-skleisti jų nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas tų aktų vykdymas, kad jais būtų vadovaujamasi. konstitucinio teismo baigiamojo akto aiškinimas gali būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgy-vendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į konstitucinio teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną.

Aiškindamas savo baigiamuosius aktus, konstitucinis teismas negali pakeisti jų turinio, jis negali aiškinti to, ko toje byloje, kurioje priimtas prašomas išaiškinti ak-tas, netyrė. konstitucinio teismo baigiamųjų aktų aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jie turėtų būti įgyvendinami (taip pat ir teisės taikymo srityje). prašy-mu išaiškinti įgyvendintą konstitucinio teismo baigiamąjį aktą negali būti siekiama, kad būtų įvertinta teisės akto, kuriuo tas konstitucinio teismo aktas įgyvendintas, atitiktis konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams).

prašymų išaiškinti konstitucinio teismo baigiamuosius aktus nagrinėjimas pa-prastai paankstinamas, t. y. nagrinėjama ne pagal eilę, nustatomą remiantis prašymų gavimo data.

praėjusiais metais konstitucinis teismas priėmė kaip niekada daug – net 6 – sprendimus dėl savo nutarimų nuostatų išaiškinimo (paprastai per metus buvo pri imama po 1–2 tokius sprendimus arba apskritai nepriimama nė vieno). Šie spren-dimai priimti pagal prezidentės, teisingumo ministro, Lietuvos Aukščiausiojo teis-mo pirmininko (asmenų, kuriems pagal konstitucinio teismo įstatymą siunčiami konstitucinio teismo nutarimai) ir dalyvavusių byloje asmenų – pareiškėjos seimo narių grupės ir suinteresuoto asmens vyriausybės – atstovų prašymus.

Oficialiosios konstitucinės doktrinos formavimas. vykdydamas priskirtąsias funkcijas, konstitucinis teismas aiškina konstituciją – pateikia oficialiąją konsti-tucijos nuostatų sampratą, t. y. formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną. tirdamas

148

įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį konstitucijai, konstitucinis teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą konstitucijos nuostatų sam-pratą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus. oficialiosios konstitucinės doktrinos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus proce-sas. tai, kurias konstitucijos nuostatas reikia aiškinti konkrečiose bylose, priklauso nuo pareiškėjų prašymuose keliamų klausimų.

kai kuriuose 2014 m. priimtuose nutarimuose konstitucinis teismas plėtojo kons-titucijos nuostatų aiškinimą ir atskleidė tam tikrus naujus konstitucinio reguliavimo aspektus. pavyzdžiui, 2014 m. sausio 24 d. nutarime dėl konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo plačiau aiškinta konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopoli-tinė orientacija, pirmą kartą atskleisti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės eu-ropos sąjungoje pagrindai, suformuota konstitucijos pataisų doktrina; 2014 m. kovo 18 d. nutarime dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą plačiau atskleisti svarbūs konstitucinio pagarbos tarptautinei teisei principo ir Lietuvos valstybingumo aspektai; 2014 m. liepos 11 d. nutarime dėl referendumų organizavimo ir skelbimo išsamiau iš-aiškintos konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios pamatinius Lietuvos valstybės princi-pus, išplėtota konstitucijoje įtvirtinto referendumo instituto doktrina.

kai kurios kitos bylos išspręstos remiantis ankstesniuose konstitucinio teismo aktuose suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis. Antai nauja doktrina nebuvo formuojama bylose, kuriose priimti 2014 m. gruodžio 19 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai atitinkamai dėl pensijų fonduose kaupiamų pensi-jų įmokų dydžio sumažinimo ir dėl prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo. kadangi šiose bylose pareiškėjų keltos problemos buvo iš esmės analogiškos toms, kurias konstitucinis teismas išsamiai išnagrinėjo 2012 m. birželio 29 d. nutarime dėl pensijų fonduose kaupiamų pensijų įmokų dydžio suma-žinimo ir 2013 m. liepos 1 d. nutarime dėl valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimų mažinimo, joms išspręsti užteko anksčiau suformuluotų konstitucinių argumentų.

toliau pateikiamoje 2014 m. priimtų konstitucinio teismo aktų, kuriais pa-reiškėjų prašymai išnagrinėti iš esmės, apžvalgoje šie aktai suskirstyti pagal spręs-tų klausimų temas: 1) pamatinės konstitucinės vertybės ir konstitucijos keitimas; 2) baudžiamoji atsakomybė už tarptautinius nusikaltimus; 3) aukštasis mokslas; 4) socialinės teisės; 5) teisėjo ir teismų nepriklausomumas; 6) rinkimai; 7) nuosavy-bės teisių atkūrimas; 8) kitos konstitucinės justicijos bylos.

4.1. Pamatinės konstitucinės vertybės ir Konstitucijos keitimas

4.1.1. Konstitucijos keitimo apribojimai ir tvarka

vienas svarbiausių praėjusiais metais konstitucinio teismo priimtų nutarimų – 2014 m. sausio 24 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad konstitucijos 125 straips-nio pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja konstitucijai. taip pat


prieštaraujančiu konstitucijai pripažintas seimo statuto 170 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas draudimas seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui iš esmės keisti suma-nymo keisti konstituciją subjektų pateiktą konstitucijos keitimo įstatymo projektą, taip pat pateikti pirmajam balsavimui iš esmės pakeistą projekto tekstą.

Konstitucijos pataisų doktrina: Konstitucijos keitimo apribojimus lemia pati Konstitucija. Šiame nutarime konstitucinis teismas pirmą kartą išsamiai suformu-lavo konstitucijos pataisų doktriną, atskleisdamas iš pačios konstitucijos kylančius jos keitimo apribojimus.

pirmiausia konstitucinis teismas priminė ankstesnes doktrinines nuostatas dėl konstitucijos sampratos, prigimties ir paskirties: konstitucija yra aukščiausioji tei-sė, joje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demo-kratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti; konstitucija yra grin-džiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausy-mu tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tar-nauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisin-gos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu.

konstitucinis teismas taip pat pabrėžė konstitucijos stabilumo, darnumo ir vir-šenybės svarbą. konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė, viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, konstituci-joje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati konstitucija, įgyvendi-nimą; konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (pirmiausia su ypatinga, aukščiausia, konstitucijos teisine galia) konstitucinį reguliavimą atski-ria nuo žemesnės galios teisės aktų nustatyto (ordinarinio) reguliavimo; konstituci-ja yra vientisas aktas, jos nuostatos sudaro vieną darnią sistemą, vienų konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį, jų negalima priešpriešinti; pati kons-titucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja su-ponuoja tai, kad konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų.

konstitucinis teismas taip pat atskleidė konstitucijos pataisų paskirtį: konstitu-cijos pataisomis yra keičiamas konstitucijos nuostatų turinys, šių nuostatų tarpusavio ryšiai, gali būti keičiama konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra; pakeitus vienas konstitucijos nuostatas, gali kisti kitų jos nuostatų ir visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys. konstitucinis teismas pabrėžė, jog darant konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad konstitucija yra vientisas aktas – iš konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad konstitucijos pataisomis negali būti pažeis-ta konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna: konstitucijos pataisomis ne-galima vienos kitai priešpriešinti konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam konstitucijos sudeda-mosiose dalyse; konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis tei-

150

sinis reguliavimas, kad viena konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių.

Atsižvelgiant į taip atskleistą konstitucijos sampratą, prigimtį ir paskirtį, kons-titucijos stabilumo vertybę ir konstitucijos nuostatų darnos imperatyvą, išskirtini dviejų rūšių konstitucijos keitimo apribojimai: materialieji ir procesiniai.

Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai. materialieji konstitucijos keiti-mo apribojimai yra joje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio konstitucijos pataisas. Jie kyla iš visuminio konstitucinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.

pagal konstituciją išskiriami penki materialieji konstitucijos keitimo apribojimai: 1. Draudimas paneigti Lietuvos valstybės pamatą sudarančias konstitucines ver-

tybes: pagal konstituciją negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kurio-mis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, jeigu konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas konstitucijos 1 straipsnis ir konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis (t. y. tik referendumu, ne mažesne kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, balsų dauguma). konstitucinis teismas pažymėjo, kad konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintos vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respub-lika – sudaro Lietuvos valstybės pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti pa-neigtos; su jomis neatskiriamai susijęs žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas taip pat yra pamatinė konstitucinė vertybė, prigimtinis žmo-gaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas.

2. Draudimas paneigti konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos valstybės geopolitinę orientaciją – draudimą jungtis į posovietines Rytų sąjungas: pagal konstituciją nega-li būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos, išskyrus atvejį, jeigu jos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje (t. y. tik referendumu, ne mažesne kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, balsų dauguma). konstitucinis teismas pažymėjo, jog iš konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postso-vietines Rytų sąjungas“ preambulės matyti, kad jį priimant vadovautasi „1918 m. vasa-rio 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. vasario 9 d. visos tautos pareikšta valia“, taigi jo nuostatų pagrindas yra tas pats tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas pamatinis valstybės principas, kuris įtvirtintas konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje: Lietuvos vals-tybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. todėl pagal konstituciją šio konstitu-cinio akto nuostatoms taikytina tokia pati apsauga, kaip ir konstitucijos 1 straipsnyje


bei konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtintai nuostatai „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, – jos gali būti keičia-mos tokia pat tvarka, kaip ši nuostata, t. y. tokia tvarka, kokia nustatyta konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje.

3. Draudimas paneigti konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos valstybės geopoliti-nę orientaciją – Lietuvos Respublikos narystę europos sąjungoje: pagal konstituci-ją, referendumu nepanaikinus konstitucinių narystės europos sąjungoje pagrindų, įtvirtintų konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje įsipareigojimai. konsti-tucinis teismas pabrėžė, kad konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje pagrindai įtvirtinti konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narys-tės europos sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose vykdant referendume pareikštą tautos va-lią, kad Lietuvos Respublika būtų europos sąjungos narė; patys šie pagrindai, tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnio nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu.

4. Draudimas paneigti konstitucinį pagarbos tarptautinei teisei (pacta sunt ser-vanda) principą: pagal konstituciją negali būti daromos tokios konstitucijos patai-sos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (tarp jų Lietuvos Respublikos narystės nAto įsipareigojimai) ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovau-jantis tarptautinės teisės normomis.

5. Draudimas paneigti konstitucijos nuostatas, kurioms taikoma didesnė apsau-ga: pagal konstituciją seimas negali daryti ir tokių konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigtos konstitucijos i, Xiv skirsnių nuostatos; referendumu taip pat negali būti daromos tokios konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant kons-titucijos i, Xiv skirsnių nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis re-guliavimas. konstitucinis teismas pažymėjo, kad pagal konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį konstitucijos i skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir Xiv skirsnio „konstitucijos kei-timas“ nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu, taigi jose įtvirtintoms verty-bėms ir principams taikoma didesnė apsauga nei įtvirtintosioms kitose konstitucijos nuostatose, kurias keisti gali ir seimas.

Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai. procesiniai konstitucijos keiti-mo apribojimai yra konstitucijoje įtvirtinta ypatinga konstitucijos keitimo tvarka. Ji nustatyta konstitucijos Xiv skirsnyje „konstitucijos keitimas“. konstitucinis teismas pabrėžė, kad konstitucijos keitimo tvarka negali būti tapatinama su įstatymų (tarp jų konstitucinių) leidyba: konstitucijos Xiv skirsnio „konstitucijos keitimas“ nuo-statoms taikoma didesnė apsauga, nes taip siekiama užtikrinti, kad konstitucija būtų keičiama tik tada, kai tai yra būtina, kad būtų užkirstas kelias skubotoms konstituci-jos pataisoms.

152

konstitucijoje nustatyta ypatinga konstitucijos pataisų darymo tvarka apima šiuos specialius reikalavimus, kurie netaikomi ordinarinių (ir konstitucinių) įstaty-mų leidybai:

1. konstitucija negali būti taisoma nepaprastosios padėties ar karo padėties metu (konstitucijos 147 straipsnio 2 dalis).

2. seimo įgaliojimai keisti konstituciją yra apriboti: konstitucijos 1 straipsnio, kitos jos i skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir Xiv skirsnio „konstitucijos keitimas“ nuo-statos gali būti keičiamos tik referendumu (konstitucijos 148 straipsnio 1, 2 dalys).

3. teisę pateikti seimui sumanymą keisti ar papildyti konstituciją turi ypa-tingi subjektai – ne mažesnė kaip 1/4 visų seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų (konstitucijos 147 straipsnio 1 dalis). Jie yra iš esmės kitokie negu įstatymų leidybos iniciatyvos subjektai – seimo nariai, prezidentas, vyriausy-bė, 50 tūkstančių piliečių.

4. Ypatinga konstitucijos pataisų priėmimo seime tvarka: jos turi būti svarsto-mos ir dėl jų balsuojama du kartus; tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka (konstitucijos 148 straipsnio 3 dalis).

5. konstitucijos keitimo įstatymui priimti reikia ypatingos kvalifikuotos seimo narių balsų daugumos: įstatymo projektas dėl konstitucijos keitimo laikomas seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų sei-mo narių (konstitucijos 148 straipsnio 3 dalis).

6. nustatytas ypatingas apribojimas teikti iš naujo seimui svarstyti nepriimtą konstitucijos pataisą: ji gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų (konstitucijos 148 straipsnio 4 dalis).

7. Ypatinga įstatymų dėl konstitucijos keitimo promulgavimo tvarka: šių įstaty-mų atžvilgiu prezidentas neturi atidedamojo veto teisės; priimtą įstatymą dėl konsti-tucijos keitimo jis privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti ne vėliau kaip per 5 dienas, o jeigu nurodytu laiku to nepadaro, toks įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficia-liai paskelbia seimo pirmininkas (konstitucijos 149 straipsnio 1, 2 dalys).

8. Ypatinga konstitucijos keitimo įstatymo įsigaliojimo tvarka: toks įstaty-mas įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo (konstitucijos 149 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija. 2014 m. sausio 24 d. nutarimas iš-skirtinas ir dėl to, kad konstitucinis teismas išplėtojo su materialiaisiais konstituci-jos keitimo ribojimais susijusią valstybės geopolitinės orientacijos doktriną.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad su konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtinto-mis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demo-kratija ir respublika –yra glaudžiai susijusi konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę europos sąjungoje bei nAto ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus. Lietuvos valstybės geopolitinė


orientacija grindžiama universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis.

konstitucijos tekste valstybės geopolitinė orientacija išreikšta negatyviuoju ir pozityviuoju aspektais. negatyvusis aspektas išreikštas konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, pozityvusis aspek-tas – konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“.

konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ yra nustatytos ribos, kurių Lietuvos Respublika negali peržengti daly-vaudama tarptautinės integracijos procesuose, įtvirtintas draudimas jungtis į kokias nors buvusios ssRs pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar ki-tokias valstybių sąjungas bei sandraugas.

konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“, kuriuo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė europos sąjungoje, priimtas vykdant referendume pareikštą Lietuvos Respublikos piliečių valią. todėl visateisis Lietuvos Respublikos, kaip europos sąjungos narės, dalyvavimas joje yra tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė europos sąjungoje yra konstitucinė vertybė.

konstitucinis teismas pabrėžė, kad konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respubli-kos narystės europos sąjungoje“ nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus konstitucijoje Lietuvos Respublika ne-galėtų būti visateise europos sąjungos nare: 1) Lietuvos Respublika, būdama europos sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki europos sąjungai valstybės institucijų kompe-tenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama europos sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis europos sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); 2) eu-ropos sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama europos sąjunga, europos sąjun-gos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis).

su konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija yra susi-jusi pagarba tarptautinei teisei, kuri taip pat yra konstitucinė vertybė. konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei princi-pas, t. y. pacta sunt servanda principas, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsi-pareigojimus. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba vi-suotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konsti-tucinis principas; pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis.

Konstitucinis įsipareigojimas dalyvauti ekonominėje ir pinigų sąjungoje, Lietuvos banko konstitucinis statusas. konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas,

154

kurį konstitucinis teismas pripažino prieštaraujančiu konstitucijai pagal priėmimo tvarką, buvo susijęs su konstituciniu Lietuvos banko institutu.

iš konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimo aišku, kad konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 1 straipsnis gali būti lai-komas konstitucijos atvirumo europos sąjungos teisei pagrindu: tai matyti aiškinant Lietuvos Respublikos dalyvavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje bei Lietuvos ban-ko konstitucinio statuso klausimus.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad viena iš sričių, kurioje pagal konstituci-nio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 1 straipsnį Lietu-vos Respublika, būdama europos sąjungos valstybe nare, dalijasi ir patiki europos sąjungai valstybės institucijų kompetenciją, yra ekonominė ir pinigų sąjunga, kurios valiuta – euras. konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo europos sąjungoje imperatyvas lemia konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą būtent kaip visateisei narei dalyvauti ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių integracijoje – įsivesti bendrą šios sąjungos valiutą eurą, išimtinę kompetenciją pinigų politikos sri-tyje patikėti europos sąjungai. toks konstitucinis Lietuvos valstybės įsipareigojimas kartu yra jos narystės europos sąjungoje įsipareigojimas, kurį būtina vykdyti laikan-tis konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos ir konstituci-nio pacta sunt servanda principo.

Atsižvelgiant į tai, priėmus konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ pakito konstitucinio Lietuvos banko instituto teisinio reguliavi-mo turinys. pagal konstituciją įgyvendinant Lietuvos valstybės įsipareigojimą pati-kėti išimtinę kompetenciją pinigų politikos srityje europos sąjungai, Lietuvos banko kompetencija šioje, taigi ir pinigų emisijos, srityje turi būti patikėta europos centri-niam bankui. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banko konstitucinis statusas apibūdintinas kaip Lietuvos Respublikos centrinio banko, kurio kompetencijos dalis yra patikėta europos centriniam bankui ir kuris yra sudedamoji europos centrinių bankų siste-mos dalis. todėl pagal konstituciją laiduojamos ir atitinkamos Lietuvos banko nepri-klausomumo garantijos.

Atsižvelgęs į tai, konstitucinis teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, regu-liuodamas Lietuvos banko veiklą, turi paisyti jo, kaip sudedamosios europos centri-nių bankų sistemos dalies, konstitucinio statuso ir atitinkamų Lietuvos banko bei jo valdybos pirmininko nepriklausomumo garantijų. tai, be kita ko, reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai daryti įtaką Lietuvos bankui, negali būti nustatyti tokie Lietuvos banko valdybos pirmininko atleidimo nepasibaigus įgaliojimų laikui pagrindai, kurie nebūtų susiję su šioms pareigoms eiti nustatytų reikalavimų neatitik-timi ar sunkaus nusižengimo padarymu (t. y. pagrindai atleisti Lietuvos banko valdy-bos pirmininką pareiškiant jam politinį nepasitikėjimą).

Sumanymo keisti Konstituciją subjektai ir jo pateikimo tvarka. spręsdamas, ar priimant konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymą nebuvo pažeista kons-


titucija, konstitucinis teismas turėjo gilintis į procesinį konstitucijos keitimo apri-bojimą, susijusį su konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nustatytais sumanymo keisti konstituciją subjektais.

konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje varto-jamą sąvoką „sumanymas keisti ar papildyti konstituciją“, pažymėjo, kad ji neturė-tų būti suprantama pažodžiui, kaip reiškianti neaiškiai suformuluotą, nekonkretų, abstrak tų pasiūlymą ar idėją keisti ar papildyti konstituciją; ši sąvoka reiškia konsti-tucijos pataisos – konstitucijos keitimo įstatymo projektą.

konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nustatytų subjektų – ne mažesnės kaip 1/4 visų seimo narių grupės arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų – teisė pa-teikti seimui sumanymą keisti ar papildyti konstituciją yra išimtinė, t. y. tik šie su-bjektai turi teisę pateikti seimui konkretų konstitucijos pataisos – konstitucijos keitimo įstatymo projektą. Jokiems kitiems subjektams tokia teisė nesuteikta. pa-gal konstituciją tik ne mažesnės kaip 1/4 visų seimo narių grupės arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų pateikti konstitucijos keitimo įstatymų projektai gali būti svarstomi ir dėl jų balsuojama seime; seimas negali svarstyti ir balsuoti dėl tokio su-manymo keisti ar papildyti konstituciją, kurį pasiūlytų kitas nei nurodytasis konsti-tucijos 147 straipsnio 1 dalyje subjektas.

Atsižvelgus į tai, konstitucinio teismo nutarime pažymėta, kad iš konstituci-jos 147 straipsnio 1 dalies kyla draudimas svarstant seime iš esmės pakeisti ne ma-žesnės kaip 1/4 visų seimo narių grupės arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų pateikto konstitucijos keitimo įstatymo projekto turinį taip, kad būtų iškreiptas siū-lomo konstitucinio reguliavimo tikslas, pakeista siūlomo konstitucinio reguliavimo apimtis, būtų siūlomos iš esmės kitokios konstitucinio reguliavimo priemonės siekia-mam tikslui pasiekti, būtų siūloma keisti kitą konstitucijos nuostatą. konstitucijos keitimo įstatymo projektas su esminio pobūdžio pakeitimais laikytinas nauju projek-tu – nauju sumanymu keisti ar papildyti konstituciją, kurį gali pateikti tik konstitu-cijos 147 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai. seimo struktūriniai padaliniai, atskiri seimo nariai, seime svarstant konstitucijos keitimo įstatymo projektą, pagal konsti-tuciją turi teisę siūlyti seimui tik neesminius svarstomo projekto pakeitimus, siūlyti atmesti svarstomą projektą, taip pat siūlyti svarstomą projektą pateikusiam subjektui pateikti naują, iš esmės pakeistą, projektą.

konstitucinis teismas konstatavo, kad priimant konstitucijos 125 straipsnio pa-keitimo įstatymą nepaisyta iš konstitucijos 147 straipsnio 1 dalies kylančio draudimo seimo struktūriniams padaliniams ir atskiriems seimo nariams teikti seimui svars-tyti konstitucijos keitimo įstatymo projektą, kuris iš esmės skirtųsi nuo ne mažesnės kaip 1/4 visų seimo narių grupės pateikto konstitucijos keitimo įstatymo projekto.

Atsižvelgus į visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, inter alia minėtą konsti-tucinį Lietuvos banko statusą, konstitucinio teismo nutarime pabrėžta, kad konsti-tucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo pripažinimas prieštaraujančiu konstitucijai nereiškia, jog įsigalioja konstitucijos 125 straipsnio redakcija, galiojusi iki šio įstaty-

156

mo įsigaliojimo (tai reiškia, kad konstitucijoje nenustatyta išimtinė Lietuvos banko pinigų emisijos teisė).

4.1.2. Referendumų organizavimas ir skelbimas

kitas labai reikšmingas praėjusių metų konstitucinio teismo nutarimas – 2014 m. liepos 11 d. nutarimas, priimtas konstitucinės justicijos byloje, kurioje spręsti su referendumų organizavimu ir skelbimu susiję klausimai. Šiame nutari-me konstitucinis teismas toliau plėtojo 2014 m. sausio 24 d. nutarime suformuluo-tą konstitucijos pataisų doktriną, nagrinėjo kitus fundamentalius klausimus: tautos suvereniteto ir konstitucijos santykį, pamatines konstitucines vertybes įtvirtinančių konstitucijos nuostatų pobūdį (amžinosios, arba nekeičiamos, konstitucinės nuosta-tos), taip pat išsamiai išaiškino konstitucinio referendumo instituto turinį, atskleis-damas daug naujų, anksčiau nenagrinėtų, su referendumų organizavimu ir skelbimu susijusių konstitucinio reguliavimo aspektų ir plėtodamas ankstesnėje jurispruden-cijoje, be kita ko, 1994 m. liepos 22 d. nutarime, pateiktą šio konstitucinio instituto sampratą.

2014 m. liepos 11 d. nutarimu pripažinta, kad:– Referendumo įstatymas tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai nustatyti vyriau-

siosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti referendumui siūlomo konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį konstitucijai ir neleisti inicijuoti priėmimo re-ferendumu tokio projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš konstitucijos kylančių reikala-vimų, neprieštarauja konstitucijai, nes tokie šios komisijos įgaliojimai yra įtvirtinti implicitiškai;

– Referendumo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, ir 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas spren-dimas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reikalavimų, prieštarauja konstitucijai.

konstitucinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad seimas yra įsipareigojęs priimti Referendumo konstitucinį įstatymą – toks įstatymas yra nurodytas 2012 m. priimtame konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniame įstatyme. Šiuo konstituci-niu įstatymu galėtų būti ištaisyti esamo Referendumo įstatymo trūkumai.

Tautos suverenitetas ir Konstitucija: Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą. tautos suverenitetas yra valstybingumo ir konstitucijos šaltinis. konstitucinis teismas priminė, kad yra dvi tautos suvereniteto įgyvendinimo formos – tiesioginė ir netiesioginė („aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesio-giai dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis: nacionaliniais rinkimais ir re-ferendumu“). pagal konstituciją referendumas yra tiesioginio tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma. tauta aukščiausią suverenią galią taip pat vykdo ne-tiesiogiai – per demokratiškai išrinktus savo atstovus (tautos atstovus – seimo narius).


pabrėžtina, kad jokie kiti subjektai neįgyvendina tautos suvereniteto. kaip pa-žymėjo konstitucinis teismas, jokie subjektai negali būti tapatinami ar tapatintis su tauta, kuriai priklauso suverenitetas ir kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tie-siogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus; šiame kontekste konstitucinis teismas priminė 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimo nuostatą, kad referendumo inicia-tyvinės grupės taip pat negali būti nei tapatinamos su tauta, nei kalbėti jos vardu.

konstitucinis teismas pabrėžė seimo, kaip tautos atstovybės, svarbą įgyven-dinant tautos suverenitetą: seimas yra tautos atstovybė, per kurią tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. pagal konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suvere-nios galios, kurią tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – seimo narius, todėl aiškinant konstituciją negali būti priešpriešinamos tiesioginio (referen-dumu) ir netiesioginio (per tautos atstovybę – seimą) tautos aukščiausios suvere-nios galios vykdymo formos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas suponuo-ja ne tik referendumą skelbiančios institucijos – seimo įgaliojimus priimti nutarimą paskelbti referendumą, bet ir jo įgaliojimus priimti nutarimą įstatyme nustatytais ir iš konstitucijos kylančiais pagrindais neskelbti referendumo; tokie seimo, kaip tautos at-stovybės, įgaliojimai negali būti traktuojami kaip varžantys tautos suverenitetą.

kaip minėta, tautos suverenitetas yra konstitucijos šaltinis. Šiuo požiūriu kons-titucinis teismas priminė anksčiau suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos teiginius apie konstitucijos prigimtį ir paskirtį: konstitucija yra aukščiausioji teisė; ji yra tautos, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo teisinis pamatas; konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis, valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos įsipareigojimas kurti ir stiprinti valstybę vadovaujantis konstitucijoje įtvirtin-tomis pamatinėmis taisyklėmis.

Atsižvelgdamas į tai, kad konstitucija yra tautos valia patvirtintos pamatinės jos bendro gyvenimo taisyklės ir tautos įsipareigojimas gyventi pagal šias taisyk-les, konstitucinis teismas padarė išvadą, kad konstitucija saisto ir pačią valstybi-nę bendruomenę – pilietinę tautą. todėl tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, taip pat ir tiesiogiai (referendumu), tik laikantis konstitucijos. vadinasi, referendumai gali būti organizuojami ir skelbiami tik laikantis konstitucijoje nusta-tytos tvarkos, įskaitant iš konstitucijos kylančius reikalavimus referendumams dėl konstitucijos keitimo.

Šiame kontekste konstitucinis teismas atskleidė ir konstitucijos 3 straipsnio nuostatų (pagal kurias draudžiama varžyti ar riboti tautos suverenitetą, savintis vi-sai tautai priklausančias suverenias galias, įtvirtinama tautos ir kiekvieno piliečio teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomy-bę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką) turinį: konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti taip, esą jos suponuoja tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos konstitucijos, t. y. konstitucijos 3 straipsniu negalima remtis jokių asme-

158

nų antikonstituciniams veiksmams pateisinti. kaip pažymėjo konstitucinis teismas, konstitucijos 3 straipsnio nuostatų paskirtis – apsaugoti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (tautos suverenitetą, Lietuvos valstybės nepriklausomybę, te-ritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šiomis nuostatomis negali būti re-miamasi siekiant jas paneigti.

Atsižvelgiant į tai, reikalavimas laikytis konstitucijos tautai vykdant aukščiau-sią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), negali būti vertinamas kaip konstitucijos 3 straipsnyje nurodytas tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, vi-sai tautai priklausančių suverenių galių savinimasis.

Šiame kontekste konstitucinis teismas pabrėžė Konstitucijos viršenybės principo svarbą: konstitucijos viršenybės principas yra pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas; šis principas reiškia, kad konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti konstituci-jai; niekam neleidžiama pažeisti konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; konstitucija yra visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – konstitucija: visi teisės aktai, visų vals-tybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti konstituciją, jai neprieštarauti; tiek seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su konstitucija.

nagrinėtos bylos kontekste pabrėžta, jog konstitucinis teismas dar 1994 m. lie-pos 22 d. nutarime pažymėjo, kad iš konstitucijos viršenybės principo kylančios taisyklės derinti teisės aktus su konstitucija turi laikytis ir piliečių grupė, reiškian-ti iniciatyvą surengti referendumą, – referendumui teikiamas įstatymo projektas turi būti derinamas su konstitucija. 2014 m. liepos 11 d. nutarime apibendrinant kons-tatuota, kad visi teisės subjektai, įskaitant teisėkūros subjektus, rinkimų (referendu-mų) organizavimo institucijas, referendumų iniciatyvines ir kitas piliečių grupes, yra saistomi konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti, taigi iš konstitucijos viršenybės principo kyla konstitucinis imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Šiuo požiūriu konstitucinis teismas išplėtojo 1994 m. liepos 22 d. nutarime pa-teiktą konstitucijos 9 straipsnio nuostatų aiškinimą (jog konstitucijoje nenumatyta, kad jos 9 straipsnio, pagal kurį referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia sei-mas ir referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių pi-liečių, turinčių rinkimų teisę, įgyvendinimas būtų saistomas kokių nors papildomų sąlygų ar kokių nors subjektų sprendimų). 2014 m. liepos 11 d. nutarime pabrėžta, kad reikalavimas laikytis konstitucijos negali būti laikomas papildoma, konstitucijo-je nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti, kuri saistytų konstitucijos 9 straipsnio įgyvendinimą. toks reikalavimas kyla iš pačios konstitucijos: konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, o tiesioginio (referendumu) ir netie-sioginio (per tautos atstovybę – seimą) tautos aukščiausios suverenios galios vykdy-mo formos aiškinant konstituciją negali būti priešpriešinamos. taigi iš konstitucijos


kylanti seimo pareiga neskelbti referendumo tuo atveju, jeigu referendumui siūlo-mas sprendimas neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų, negali būti laikoma aukščiausią suverenią tautos galią ribojančiu įgaliojimu priimti konstitucijoje ne-numatytą išankstinį sprendimą, sąlygojantį referendumo paskelbimą. konstitucijos 2 straipsnio nuostata „suverenitetas priklauso tautai“, 4 straipsnio nuostata „aukš-čiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata „svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ nereiškia, kad tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, taip pat ir pačioje konstitucijoje.

Amžinosios (nekeičiamos) pamatinės konstitucinės nuostatos. kadangi kons-titucija įprasmina tautos suverenitetą ir saisto pačią pilietinę tautą, organizuojant ir skelbiant referendumus dėl konstitucijos keitimo turi būti paisoma iš konstitucijos kylančių materialiųjų jos keitimo apribojimų. konstitucinis teismas priminė 2014 m. sausio 24 d. nutarime atskleistus materialiuosius konstitucijos keitimo apribojimus – iš konstitucijos kylančius apribojimus priimti tam tikro turinio konstitucijos patai-sas, skirtus universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama konstitucija ir valstybė, ginti, šių vertybių, konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti. Šie konstitucijos keitimo apribojimai susiję su ypatinga Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių apsauga, konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija (draudimu jungtis į posovietines Rytų sąjungas ir naryste europos sąjungoje), kons-tituciniu pagarbos tarptautinei teisei principu, konstituciniu reikalavimu konstituci-jos i, Xiv skirsnių nuostatas keisti tik referendumu.

Apibrėžiant pirmąjį iš šių apribojimų, 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėta, kad pagal konstituciją negali būti daromos tokios jos pataisos, kuriomis būtų paneig-ta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – vals-tybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, jeigu konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvar-ka būtų keičiamas konstitucijos 1 straipsnis ir konstitucinio įstatymo „Dėl Lietu-vos valstybės“ 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis (t. y. tik referendumu, ne mažesne kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, balsų dauguma).

toliau aiškindamas šio konstitucijos keitimo apribojimo turinį konstitucinis teismas išskyrė nekeičiamas pamatines konstitucines nuostatas, kurios kyla iš Lie-tuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės Akto, turinčio virškonsti-tucinę galią37, ir kurių panaikinimas reikštų paties tautos suvereniteto panaikinimą (t. y. tautos ir Lietuvos valstybės sunaikinimą). iš konstitucinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimo matyti, kad konstitucija negalima remtis siekiant panaikinti 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės Aktą ir tautos suverenitetą. konstitucinis

37 kaip pažymėjo žymus išeivijos teisininkas konstantinas Račkauskas, „vasario 16 d. Aktas yra virš-konstitucinis dokumentas, kuriam jokia konstitucija ar įstatymas negali prieštarauti“ (Račkauskas k. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. new York, 1967, p. 15).

160

teismas pabrėžė, kad prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, demokratija ir valstybės nepriklausomybė yra tokios konstitucinės vertybės, kurios sudaro konsti-tucijos, kaip visuomenės sutarties, ir ja grindžiamo tautos bendro gyvenimo, pačios Lietuvos valstybės pamatą. niekas negali paneigti konstitucijos nuostatų, įtvirtinan-čių šias pamatines konstitucines vertybes, nes tai reikštų pačios konstitucijos esmės paneigimą. todėl net paisant iš pačios konstitucijos kylančių jos keitimo apribojimų negali būti priimamos konstitucijos pataisos, panaikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę; kitaip aiškinant konstituciją būtų suprantama, kad ji sudaro prielaidas panaikinti 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės Aktu paskelbtą atkurtą „nepriklausomą demokratiniais pa-matais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.

Konstitucinis referendumo institutas. Šiame nutarime ypač išplėtota konstitu-cijos 9 straipsnio ir kitų su referendumo organizavimu ir skelbimu susijusių konstitu-cinių nuostatų turinį atskleidžianti oficialioji konstitucinė doktrina.

pagal konstitucijos 9 straipsnį svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klau-simai sprendžiami referendumu (1 dalis); įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia seimas (2 dalis); referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne ma-žiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (3 dalis); referendumo skel-bimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas (4 dalis).

konstitucinio teismo nutarime pažymėta, kad pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstituci-jos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. pabrėžta, kad pagal konstituciją referendumas yra tiesioginio tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma, todėl referendumu priimti sprendimai svarbiau-siais valstybės bei tautos gyvenimo klausimais yra privalomi. tačiau konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jei-gu būtent toks inicijuojamas.

Aiškindamas konstitucijos 9 straipsnio nuostatas, konstitucinis teismas išsa-miai atskleidė referendumu sprendžiamų svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų sampratą. Jis pažymėjo, kad svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai pirmiausia yra klausimai dėl konstitucijos nuostatų keitimo, kurie pagal konstituciją gali būti sprendžiami tik referendumu:

– konstitucijos 1 straipsnyje ir konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokrati-nė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę (konstitucijos 148 straipsnio 1 da-lis, konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnis);

– tokia pat tvarka (t. y. tik referendumu, ne mažesne kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, balsų dauguma) gali būti keičiamos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos (konsti-tucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas);


– tik referendumu gali būti keičiamos konstitucijos i skirsnio „Lietuvos valsty-bė“ ir Xiv skirsnio „konstitucijos keitimas“ nuostatos (konstitucijos 148 straipsnio 2 dalis);

– tik referendumu gali būti keičiamos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respub-likos narystės europos sąjungoje“ 1, 2 straipsnių nuostatos (konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

Antra, įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nei nustatytieji konstitucijoje svarbiau-si valstybės bei tautos gyvenimo klausimai, kurie sprendžiami referendumu. kons-titucinis teismas pabrėžė, jog nustatydamas tokių klausimų sąrašą įstatymų leidėjas yra saistomas imperatyvo, kad pagal konstituciją referendumu spręstini ne visi, o tik svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai, referendumu negali būti spren-džiami tokie klausimai, kurie apskritai nėra valstybės ar tautos gyvenimo klausimai (pavyzdžiui, tik tam tikroms savivaldybėms, teritorinėms ar kitokioms piliečių bend-ruomenėms aktualūs gyvenimo klausimai).

trečia, gali būti ir kitų nei nustatytieji konstitucijoje ar įstatyme svarbiausių valstybės bei tautos gyvenimo klausimų, kurie turėtų būti sprendžiami referendu-mu: tokiais laikytini klausimai, kuriuos spręsti referendumu reikalautų ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, arba teiktų seimas, kaip tautos atstovybė, nors nei konstitucijoje, nei įstatyme atitinkamas klausimas nebūtų nuro-dytas kaip spręstinas referendumu.

ketvirta, referendumu gali būti priimamos ir įstatymų nuostatos (konstitucijos 69 straipsnio 4 dalis). taigi seimas savo iniciatyva arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavimu gali paskelbti referendumą dėl tam tikrą svarbiausią valstybės bei tautos gyvenimo klausimą reguliuojančių įstatymo nuostatų priėmimo. tačiau tam tikri įstatymai pagal konstituciją referendumu negali būti pri-imami, nes juos priimti pagal konstituciją yra seimo kompetencija, kaip antai: seimas įstatymu tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė seimo funkcija yra klasikinė ir viena svarbiausių demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijų); seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus; sei-mas 3/5 seimo narių balsų dauguma nustato konstitucinių įstatymų sąrašą.

kaip minėta, yra klausimas, kuris apskritai negali būti pateiktas spręsti nei refe-rendumui, nei seimui: tai – fundamentaliųjų vertybių (prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio, demokratijos ar valstybės nepriklausomybės) panaikinimas.

Aiškindamas konstitucinį referendumo institutą, konstitucinis teismas sufor-mulavo konstitucinį imperatyvą sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią: piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tik-roji tautos valia. Atsižvelgdamas į tai, konstitucinis teismas pažymėjo, kad referen-dumui teikiami svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji tautos valia: be kita ko, jie turi būti suformu-luoti aiškiai, neklaidinančiai. vadinasi, pagal konstituciją kaip vienas klausimas bal-

162

savimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios konstitucijos pataisos ar įstatymų nuo-statos, kitaip būtų paneigta galimybė nustatyti tikrąją tautos valią dėl kiekvieno refe-rendumui teikiamo klausimo atskirai.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad tais atvejais, kai referendumo paskelbimas ini-cijuojamas remiantis konstitucijos 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rin-kimų teisę, jų pritarimas referendumo paskelbimui taip pat turi būti išreiškiamas dėl kiekvieno referendumui teiktino klausimo atskirai, t. y. vieną kartą pasirašant negali būti reiškiama parama iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo tu-riniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių konstitucijos patai-sų ar įstatymų nuostatų. kitaip nebūtų užtikrinta galimybė piliečiams apsispręsti dėl paramos kiekvienai referendumo paskelbimo iniciatyvai atskirai ir nebūtų įmanoma nustatyti, ar kiekvieną tarpusavyje nesusijusį klausimą spręsti referendumu iš tiesų reikalauja konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodytas subjektas – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Aiškindamas konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį, pagal kurią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas, konstitucinis teismas atskleidė iš Konstitucijos kylančius reikalavimus tokiam (referendumo) įstatymui. Juos galima suskirsty-ti į tam tikras grupes.

1. Reikalavimas sureguliuoti referendumo paskelbimo iniciatyvą: vienas iš refe-rendumo paskelbimo iniciatyvos subjektų yra ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, taigi įstatymu turi būti sureguliuotas šio subjekto susikūrimas ir referendumo paskelbimo iniciatyvos pareiškimas (įskaitant reikalavimus siūlomo referendumu spręsti klausimo turiniui ir formai, referendumo iniciatyvinės grupės susikūrimui ir registravimui, parašų dėl referendumo paskelbimo rinkimui ir patei-kimui referendumą organizuojančiai institucijai).

2. Reikalavimas sureguliuoti referendumą organizuojančios institucijos kompe-tenciją: įstatyme turi būti nustatyti referendumą organizuojančios institucijos įgalioji-mai. Šiame kontekste atkreiptas dėmesys į tai, kad referendumas, kaip ir rinkimai, yra tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, kai piliečiai savo va-lią pareiškia visuotiniu balsavimu, inicijuoti referendumo paskelbimą ir balsuoti refe-rendume gali tik rinkimų teisę turintys piliečiai, referendumai vyksta pagal rinkimų teisės principus, todėl pagal konstituciją referendumus turi organizuoti joje tiesiogiai įvardyta institucija – vyriausioji rinkimų komisija. kaip pažymėjo konstitucinis teis-mas, konstitucinis vyriausiosios rinkimų komisijos statusas suponuoja atitinkamus jos įgaliojimus, inter alia prižiūrėti ir imtis priemonių, kad subjektai, dalyvaujantys organi-zuojant ir vykdant referendumą, laikytųsi konstitucijos ir įstatymų reikalavimų.

3. Reikalavimai referendumui teikiamo klausimo turiniui ir formai, kylantys iš minėtų konstitucinių imperatyvų neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų, ir sudaryti prielaidas per re-


ferendumą nustatyti tikrąją tautos valią: reikalavimas, kad referendumui siūlomas sprendimas atitiktų iš konstitucijos kylančius reikalavimus; reikalavimai referendu-mui teikti tik aiškiai, neklaidinančiai suformuluotus klausimus, neapimančius kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusi-jusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

4. iš konstitucinio imperatyvo neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų, kylantys reikalavimai nustatyti atitinkamas referendumo santykių subjektų pareigas ar įgaliojimus: 1) reikalavimas re-ferendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su konstituci-ja (inter alia referendumui teikti tik tokius konstitucijos pataisų projektus, kuriais būtų paisoma materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų); 2) reikalavimas nustatyti vy-riausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus užtikrinti konstitucijos ir įstatymų laikymą-si organizuojant referendumą38: tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti referendumo iniciaty-vinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su kons-titucija ar siūlo referendumu spręsti tokį klausimą, kuris neatitinka kitų jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų, pavyzdžiui, yra suformuluotas neaiškiai, klaidinančiai arba kaip vienas klausimas teikiami keli tarpusavyje nesusiję klausimai; 3) reikalavimas nustatyti iš konstitucijos kylančius pagrindus seimui neskelbti referendumo: iš kons-titucijos seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų39, be kita ko, jei-gu referendumui būtų pateiktas toks klausimas, dėl kurio negalėtų būti nustatyta tikroji tautos valia (neaiškus, klaidinantis, apimantis kelis tarpusavyje nesusijusius klausimus, kelias tarpusavyje nesusijusias konstitucijos pataisas ar įstatymų nuostatas), jeigu refe-rendumui siūlomo įstatymo nuostatos prieštarautų konstitucijai ar siūloma konstitu-cijos pataisa neatitiktų iš konstitucijos kylančių reikalavimų40.

Europiniai referendumų standartai. 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstitu-cinis teismas apžvelgė europinius referendumų standartus, kurie suformuluoti eu-

38 tirdamas Referendumo įstatymo atitiktį konstitucijai, konstitucinis teismas konstatavo, kad šiame įstatyme nustatytas vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti referendumo iniciaty-vinę grupę reiškia ir įgaliojimą vertinti, ar ši grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referen-dumui siūlomiems įstatymų projektams (be kita ko, ar konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų konstitucijos keitimo apribojimų), ir atsisakyti įregistruoti tokią referendumo iniciatyvinę grupę, ku-rios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka. kitaip būtų paneigtas Referendumo įstatyme nustatytas vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas prižiūrėti, kaip šis įstatymas vykdo-mas, jo vykdymo priežiūra būtų beprasmė. vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme įtvirtintas tas pats šios komisijos įgaliojimas įregistruoti referendumo iniciatyvinę grupę aiškintinas analogiškai.

39 konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatant sei-mo pareigą priimti nutarimą paskelbti referendumą tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reikalavimų, nepaisyta iš konstitucijos kylančio reikalavimo įstatyme įtvirtinti pagrindą seimui tokiu atveju referendumo neskelbti.

40 konstitucinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo ne-skelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas.

164

ropos tarybos patariamosios institucijos konstitucionalizmo klausimais – europos komisijos „Demokratija per teisę“ (venecijos komisijos) dokumentuose – nacionali-nių konstitucinių referendumų gairėse ir Geros referendumų praktikos kodekse.

pagal 2001 m. priimtose nacionalinių konstitucinių referendumų gairėse įtvir-tintas taisykles referendumui, kuriame priimama nauja konstitucija arba konstituci-ja yra keičiama, teikiamas naujos konstitucijos arba konstitucijos pataisos projektas privalo atitikti referendumui teikiamam tekstui keliamus formaliuosius ir materia-liuosius reikalavimus. Atitiktis materialiesiems reikalavimams reiškia atitiktį esmi-niams konstituciniams principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės), taip pat visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir nor-moms. Formalieji reikalavimai, be kita ko, apima teksto turinio vienovę – balsavimui teikiamos konstitucijos pataisos turi būti tarpusavyje susijusios, t. y. vienam balsavi-mui neturi būti teikiamas toks konstitucijos pataisų tekstas, kuriame siūlomi iš esmės skirtingo turinio konstitucijos nuostatų pakeitimai. teksto neatitiktis formaliesiems ir materialiesiems reikalavimams gali būti pagrindas neteikti jo balsavimui. turi būti atsakinga institucija, kuriai būtų suteikti įgaliojimai iki balsavimo įvertinti referen-dumui teikiamo teksto atitiktį, be kita ko, formaliesiems ir materialiesiems reika-lavimams; konstitucinių referendumų taisyklių laikymosi teisminę kontrolę pagal savo kompetenciją turėtų vykdyti konstitucinis ar kitas galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimantis teismas.

2007 m. priimtame Geros referendumų praktikos kodekse, susidedančiame iš Referendumų vykdymo gairių ir Aiškinamojo memorandumo, įtvirtinti formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamiems tekstams yra iš esmės analogiški nustatytiesiems nacionalinių konstitucinių referendumų gairėse; be to, pagal Refe-rendumų vykdymo gaires turi būti nustatytos tokios referendumų rengimo taisyklės, kuriomis, be kita ko, būtų sudarytos prielaidos skundus nagrinėjančiai institucijai – rinkimų komisijai ar teismui – dar iki balsavimo išnagrinėti klausimą dėl referendu-mui teikiamo teksto atitikties formaliesiems ir (arba) materialiesiems reikalavimams; turi būti galimybė atitinkamą įgaliotosios institucijos sprendimą apskųsti teismui.

4.2. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinius nusikaltimus

Dar vienas labai svarbus nutarimas priimtas konstitucinės justicijos byloje, kurio-je spręsti su baudžiamąja atsakomybe už genocidą ir kitus tarptautinius nusikaltimus susiję klausimai. konstitucinis teismas šioje byloje priimtu 2014 m. kovo 18 d. nutarimu pripažino, kad baudžiamojo kodekso (toliau – bk) 99 straipsnis tiek, kiek pagal jį genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei (t. y. genocidas apibrėžtas plačiau nei pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas), taip pat bk 95 straipsnio nuostata, pagal kurią genocido nusikaltimui netaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, neprieštarauja konstituci-jai. bk 3 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią bk 99 straipsnis, nustatantis bau-


džiamąją atsakomybę už genocidą, turėjo grįžtamąją galią ir tokiems veiksmams, kurie genocidu laikomi tik pagal nacionalinę teisę (nukreiptiems prieš asmenis, priklausan-čius socialinėms ar politinėms grupėms), pripažinta prieštaraujančia konstitucijai.

Šioje byloje konstitucinis teismas aiškino tarptautinės teisės normų, kuriomis api-brėžiami tarptautiniai nusikaltimai, ir nacionalinės teisės normų, kuriomis reguliuoja-ma baudžiamoji atsakomybė už šiuos nusikaltimus, santykį, išsamiau atskleisdamas kai kuriuos konstitucinio pagarbos tarptautinei teisei principo aspektus, taip pat apžvelgė Lietuvos valstybingumui svarbius klausimus (Lietuvos Respublikos tęstinumą, Lietu-vos pasipriešinimo sovietinei okupacijai institucijų ir dalyvių teisinį statusą) ir patei-kė sovietinio okupacinio režimo padarytų tarptautinių nusikaltimų vertinimo gaires.

Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas. konstitucinio teismo nu-tarime konstatuota, kad pagal konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normo-mis. Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarp-tautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsiparei-gojimus, taip pat ir kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, be kita ko, jus cogens normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai ir kurios yra įtvirtintos seimo ratifikuotose tarptautinė-se sutartyse, kurios pagal konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis. Šis konstitucinis principas įkūnija ir konstitucijos preambulėje įtvirtintus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuome-nės ir teisinės valstybės siekius. konstitucinis teismas pabrėžė, kad pagarba tarptau-tinei teisei taip pat yra susijusi su atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiu, kuris suponuoja atvirumą universalioms demokratinėms vertybėms, integra-ciją į šiomis vertybėmis grindžiamą tarptautinę bendriją.

Aiškindamas konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 3 dalį, konsti-tucinis teismas dar 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos valsty-bė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų; save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos papročius, dės-ningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi.

Atsižvelgdamas į tokią pagarbos tarptautinei teisei sampratą, konstitucinis teis-mas suformulavo tarptautinės teisės kaip minimalaus konstitucinio žmogaus teisių apsaugos standarto principą: pagal konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, sąžiningai vykdant iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų kylančius tarptautinius įsi-pareigojimus, Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsako-mybe už tarptautinius nusikaltimus, tarp jų genocidą, negali būti nustatyti žemesni standartai nei nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; to-

166

kio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas su konstitucijos preambulėje įtvir-tintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas.

konstitucinis teismas taip pat nurodė iš konstitucijos kylančius Konstitucijos ir Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių nesuderinamumo pašalinimo būdus. Jis pakartojo anksčiau suformuluotas doktrinines nuostatas, kad konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, pagal kurią seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudeda-moji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, aiškintina atsižvelgiant į konstituci-jos viršenybės principą; konstitucijoje įtvirtintas pagarbos tarptautinei teisei principas suponuoja, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (išskyrus pačią konstituci-ją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis; tais atvejais, kai seimo ratifikuoto-je įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo, nes Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad kons-titucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir tarptautinės sutartys. Atsižvelgdamas į tai, konstitucinis teismas pažymėjo, kad, esant tarptautinės sutarties ir konstitucijos nuostatų nesuderinamumui, iš konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga tokį nesuderinamumą pašalinti atsisakant atitinkamų tarptautinėje sutartyje nustatytų tarptautinių įsipareigojimų vadovaujantis tarptautinės teisės normomis arba darant atitinkamas konstitucijos pataisas.

Lietuvos valstybės tęstinumas ir tapatumas. kadangi nagrinėjama byla buvo susijusi su sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų Lietuvos gyventojams kvalifi-kavimu, konstitucinis teismas turėjo apžvelgti šiam kvalifikavimui turinčius įtakos Lietuvos valstybės tęstinumo ir tapatumo, pasipriešinimo okupacijai ir jo dalyvių tei-sinio statuso klausimus.

konstitucinis teismas priminė, jog 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ nustatyta, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valsty-bės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. konstitucinis teismas pabrėžė, kad iš šių 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų matyti, jog Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respub-liką pradėta ssRs agresija, Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija ne-panaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių; dėl Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos ir valstybės institucijų sunaikinimo buvo sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių, jos tarptautinių teisių ir įsiparei-gojimų vykdymas; 1940 m. rugpjūčio 3 d. ssRs įvykdyta Lietuvos Respublikos terito-rijos aneksija, kaip agresijos tęsinys, buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebu-vo teisėta ssRs dalis.


konstitucinis teismas taip pat pabrėžė, kad iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. steigiamojo seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pama-tas“ matyti, kad konstatuojamas ne tik Lietuvos valstybės tęstinumas, bet ir jos tapa-tumas: atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos Respublika tarptautinės ir konstitucinės teisės požiūriu yra Lietuvos valstybei, prieš kurią 1940 m. birželio 15 d. buvo pradė-ta ssRs agresija, tapatus teisės subjektas. iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatos, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija, maty-ti, kad bet kurios kitos valstybės (inter alia ssRs) konstitucijos galiojimo įvedimas, taip pat tokios konstitucijos nustatytų pareigų primetimas Lietuvos Respublikos pi-liečiams buvo neteisėtas.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietu-vos Respublikos pilietybės tęstinumas, reiškiantis, kad tarptautinės ir Lietuvos kons-titucinės teisės požiūriu ssRs pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m., kaip ssRs agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo tei-sinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupaci-jos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su ssRs pilietybe susijusios prievolės. pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo neatimamą teisę priešintis kitos vals-tybės agresijai; 1944–1953 m. organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna.

vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad prieš Lietuvos Respubliką vykdyta ssRs agresi-ja, taip pat į Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, organi-zuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto ša-liai priskirtinomis savanorių pajėgomis, kurių nariai turi kombatanto statusą. Šiame kontekste pažymėta, kad tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma tik organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, be kita ko, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio (kurio ta-ryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuo-tos Lietuvos teritorijoje), struktūrose.

Sovietinio okupacinio totalitarinio režimo padarytų tarptautinių nusikaltimų vertinimo gairės. kadangi nagrinėjama byla buvo susijusi su sovietinio okupacinio režimo tarptautiniais nusikaltimais Lietuvos Respublikos teritorijoje, konstitucinis teismas taip pat turėjo apžvelgti šio režimo nusikaltimų tarptautinį ir istorinį kon-tekstą, pateikti jų vertinimo gaires.

konstitucinis teismas daugiausia rėmėsi europos tarybos parlamentinės Asam-blėjos dokumentais, pirmiausia jos 2006 m. sausio 25 d. rezoliucija nr. 1481 (2006) dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo, kurioje ne tik smer-kiami šie nusikaltimai, bet ir pateikiamas bendras jų apibūdinimas. Šioje rezoliuci-

168

joje pažymėta, kad totalitariniams komunistiniams režimams „<...> be išimčių buvo būdingi masiniai žmogaus teisių pažeidimai. pažeidimai skyrėsi priklausomai nuo kultūros, valstybės ir istorinio laikotarpio ir apėmė individualius bei kolektyvinius nužudymus ir egzekucijas, mirtis koncentracijos stovyklose, badą, deportacijas, kan-kinimą, vergišką darbą ir kitas masinio fizinio teroro formas, persekiojimą etniniais ar religiniais pagrindais, minties, sąžinės ir saviraiškos laisvės, spaudos laisvės pažei-dimus, taip pat politinio pliuralizmo stoką.“ Rezoliucijoje taip pat pažymėta, kad to-talitarinių komunistinių režimų nusikaltimai „<...> buvo teisinami pasitelkiant klasių kovos teoriją ir proletariato diktatūros principą. Aiškinant abu šiuos principus buvo pateisinamas „eliminavimas“ žmonių, kurie buvo laikomi žalingais naujos visuome-nės kūrimui ir todėl pripažįstami totalitarinių komunistinių režimų priešais.“

konstitucinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2005 m. gruodžio 16 d. europos tarybos parlamentinės Asamblėjos politinių reikalų komiteto pranešime dėl šios re-zoliucijos projekto pažymėta, jog „svarbus komunistinių nusikaltimų bruožas buvo represijos, nukreiptos prieš ištisas nekaltų asmenų kategorijas, kurių vienintelis „nu-sikaltimas“ buvo priklausymas šioms kategorijoms. taigi dėl ideologijos režimai nužu-dė dešimtis milijonų turtingų valstiečių (buožių), aukštuomenės, buržuazijos, kazokų, ukrainiečių ir kitų grupių narių.“ europos tarybos parlamentinės Asamblėjos politinių reikalų komiteto 2005 m. gruodžio 16 d. pranešime taip pat nurodyti tokie komunisti-nių režimų aukų skaičiai: buvusiojoje ssRs – 20 mln., kinijoje – 65 mln., vietname – 1 mln., Šiaurės korėjoje – 2 mln., kambodžoje – 2 mln., Rytų europoje (be buvusiosios sovietų sąjungos kartu su jos okupuotomis teritorijomis) – 1 mln. žmonių.

be to, konstitucinis teismas atsižvelgė į europos tarybos parlamentinės Asamb-lėjos 2010 m. balandžio 23 d. rezoliuciją nr. 1723 (2010) dėl Didžiojo bado (Holo-domoro) buvusiojoje ssRs aukų paminėjimo, kurioje inter alia konstatuota, kad „totalitarinis stalininis režimas buvusiojoje sovietų sąjungoje lėmė pasibaisėtinus žmogaus teisių pažeidimus, paneigusius milijonų žmonių teisę į gyvybę“; „baltarusi-joje, kazachstane, moldovoje, Rusijoje ir ukrainoje, buvusiose sovietų sąjungos da-lyse, milijonai nekaltų žmonių prarado gyvybes dėl masinio bado, kurį sukėlė žiaurūs ir tyčiniai sovietinio režimo veiksmai ir šio režimo vykdyta politika“; „nors skirtin-guose regionuose šie įvykiai galėjo turėti tam tikrų ypatumų, rezultatai visur buvo vienodi: milijonai žmonių gyvybių buvo negailestingai paaukota įgyvendinant stali-ninio režimo politiką ir planus“; „[europos tarybos parlamentinė Asamblėja] griež-tai smerkia milijonų nekaltų žmonių mirtį lėmusią žiaurią stalininio režimo vykdytą politiką kaip nusikaltimą žmoniškumui ir ryžtingai atmeta bet kokius bandymus pa-teisinti šiuos veiksmus kokiais nors tikslais <...>“.

Atsižvelgdamas į visa tai, konstitucinis teismas pabrėžė, kad totalitariniams ko-munistiniams režimams, inter alia sovietų sąjungos, neabejotinai priskirtini nusikal-timai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, o tam tikrų nacionalinių ar etninių grupių atžvilgiu tam tikru laikotarpiu daryti nusikaltimai galėtų būti laikomi genocidu, api-brėžiamu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.


konstitucinis teismas taip suformulavo sovietinio okupacinio režimo Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdytų tarptautinių nusikaltimų vertinimo gaires:

– sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė tarptau-tinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas apibrėžiami nusikaltimai žmoniškumui (civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacio-naliniais motyvais ir kt.) ir karo nusikaltimai (tarptautinės humanitarinės teisės sau-gomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt.);

– nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sistemi-nės totalitarinės ssRs politikos dalis: represijomis prieš Lietuvos gyventojus siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą, jos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lie-tuvos Respublikos gyventojų grupes. todėl, atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir is-torinį kontekstą – ssRs totalitarinio komunistinio režimo ideologiją, kuria grįstas ištisų žmonių grupių naikinimas, ssRs represijų prieš Lietuvos Respublikos gyvento-jus mastą, kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą ir traktuoti lietuvius kaip „nepatikimą“ tautą dalis, – tam tikru laikotarpiu (1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į sovietų sąjungą ir vykdant sulaikytų asme-nų neteismines egzekucijas, 1944–1953 m. vykdant masines represijas vykstant par-tizaniniam karui prieš Lietuvos Respublikos okupaciją) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacio-nalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas;

– kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai daly-vius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitin-kamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; atsižvelgiant į visuotinai pripažin-tas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmin-gą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui;

– jeigu toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pavyzdžiui, jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, perse-kiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal Lietuvos Respub likos įstatymus ir visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; atsižvel-giant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose nėra tam tik-rų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties.

taigi turi būti siekiama išvengti nebaudžiamumo už sovietinio okupacinio reži-mo tarptautinius nusikaltimus, kad ir kaip šie nusikaltimai būtų kvalifikuojami.

170

Genocido apibrėžimo ir atsakomybės už jį reguliavimo Baudžiamajame kodekse įvertinimas. vertindamas genocido apibrėžimą ir atsakomybės už jį regulia-vimą bk, konstitucinis teismas taikė minėtąjį tarptautinės teisės kaip minimalaus konstitucinio žmogaus teisių apsaugos standarto principą, pagal kurį Lietuvos Res-publikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nu-sikaltimus, tarp jų genocidą, negali būti nustatyti žemesni standartai nei nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

siekdamas atskleisti tokį minimalų konstitucinį standartą, konstitucinis teismas apžvelgė tarptautinės teisės aktų (konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikal-timui ir baudimo už jį, tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai statuto, Ruandos tribunolo statuto, tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statu-to) nuostatas, taip pat tarptautinių teismų (Jungtinių tautų tarptautinio teisingumo teismo, tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai, tarptautinio bau-džiamojo tribunolo Ruandai) jurisprudenciją. konstitucinis teismas pirmiausia patei-kė tokį genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas:

– genocidu laikomi tyčiniai veiksmai (pavyzdžiui, saugomos grupės narių žu-dymas, rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams, tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį, priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklau-sančių žmonių gimstamumą, panaudojimas, prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai), kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacio-nalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; saugomų grupių sąrašas yra išsamus, į jį nėra įtrauktos socialinės ir politinės grupės;

– specifinis genocido nusikaltimo požymis, skiriantis jį nuo nusikaltimų žmo-niškumui, yra specialus tikslas (dolus specialis) visiškai ar iš dalies sunaikinti saugo-mą grupę;

– kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei.

kartu pažymėta, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ge-nocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės tei-sės normas valstybės privalo priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius atsakomy-bę už genocidą. valstybių praktikoje tai gali būti suprantama kaip tam tikra diskrecija, atsižvelgiant į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, nacionalinė-je teisėje nustatyti ir platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustaty-tasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, be kita ko, kaip galimybė pagal nacionalinę teisę įtraukti į genocido apibrėžimą socialines ir politines grupes. konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad tokia galimybė nedraudžiama pagal


konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį ir tarptauti-nio baudžiamojo teismo Romos statutą, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika ir kurios yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, pagal kurias apibrėžiami tarp-tautiniai nusikaltimai, įtvirtinančios universalios tarptautinės sutartys.

konstitucinis teismas konstatavo, kad šia galimybe Lietuvos Respublika pasi-naudojo įtraukdama į bk 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą socialines ir politines grupes; tai lėmė konkretus tarptautinis teisinis ir istorinis kontekstas – okupacinių totalitarinių režimų, ypač sovietinio okupacinio režimo, Lietuvos Res-publikoje padaryti tarptautiniai nusikaltimai. bk 99 straipsnyje nurodytos kitos (nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės) saugomos grupės sutampa su nustatyto-siomis apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, taigi nustatant saugomų grupių sąrašą yra įgyvendintas iš konstitucijos 135 straips-nio 1 dalies kylantis reikalavimas baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsako-mybe už tarptautinius nusikaltimus, nenustatyti žemesnių standartų nei nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. todėl bk 99 straipsnis pripa-žintas neprieštaraujančiu konstitucijai.

spręsdamas, ar bk 95 straipsnio nuostata, pagal kurią genocido nusikaltimui ne-taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, neprieštarauja konstitucijai, konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptauti-nės teisės normas (konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui, tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą) neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje nustatyti, kad jokie senaties, taip pat ir ap-kaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai netaikomi pagal nacionalinę teisę apibrėžiamam genocido nusikaltimui, nukreiptam prieš socialines ar politines grupes, t. y. prieš grupes, kurios nenumatytos apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

kitaip konstitucinis teismas įvertino bk 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą reguliavi-mą, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal bk 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tada, kai bk dar nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, pri-klausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą: toks reguliavimas prieštarauja kons-titucijos 31 straipsnio 4 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Aiškindamas konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatą „bausmė gali būti ski-riama ar taikoma tik remiantis įstatymu“, konstitucinis teismas pažymėjo, kad joje yra įtvirtintas principas nulla poena sine lege, reiškiantis, jog asmuo negali būti bau-džiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. pa-gal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas yra nustatyta principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusi-kaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacio-naliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią; tai netaikoma kitiems nusikaltimams, apibrėžiamiems pagal nacionalinę teisę. tik taip būtų paisoma konstitucinio reikala-

172

vimo baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nusikal-timus, nenustatyti žemesnių standartų nei nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. todėl, atsižvelgiant į konstitucinį pagarbos tarptautinei teisei principą ir atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekius, baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta konstitucinio principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptau-tinę teisę ar bendruosius teisės principus, tarp jų genocido nusikaltimui, apibrėžia-mam pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. nukreiptam tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes).

4.3. Aukštasis mokslas

konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimas, tirta mokslo ir studijų įstatymo nuostatų, kuriomis reglamentuojamas aukšto-sios mokyklos tarybos sudarymas ir studijų finansavimas, atitiktis konstitucijai. Dvi ginčytos įstatymo nuostatos (20 straipsnio 3 dalis, pagal kurią 4 arba 5 aukštosios mo-kyklos tarybos nariai senato (akademinės tarybos) ir studentų atstovybės nustatyta tvarka skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos atliktą kandidatų įvertinimą, taip pat 70 straipsnio 7 dalis, pagal kurią asmens, kurio studijas finansuoja valstybė, mo-kymosi rezultatų vertinimo laikotarpis yra ne ilgesnis negu studijų metai) pripažintos neprieštaraujančiomis konstitucijai. konstitucijai prieštaraujančia pripažinta minėto įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią asmuo netenka valstybės finan-savimo studijoms, jeigu jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu to paties kurso studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis.

klausimai, susiję su aukštųjų mokyklų valdymo struktūra, be kita ko, ir aukštosios mokyklos tarybos sudarymu, taip pat studijų valstybinėje aukštojoje mokykloje finan-savimu valstybės lėšomis, konstitucinio teismo jurisprudencijoje ne kartą nagrinėti ir anksčiau (2008 m. kovo 20 d. nutarime, 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimuose, 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime ir kt.). Šiame nutarime konstitucinis teismas rėmėsi ankstesniuose savo aktuose suformuota konstitucine aukštųjų mokyk-lų autonomijos doktrina, taip pat atskleidė kai kuriuos naujus šių klausimų aspektus.

Aukštosios mokyklos tarybos sudarymas. kaip minėta, konstitucinis teismas pripažino, kad mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją 4 iš 9 arba 5 iš 11 aukštosios mokyklos tarybos nariai senato (akademinės tarybos) ir studentų atstovybės nustatyta tvarka skiriami iš nepriklausančių tos aukštosios mokyklos akademinei bendruomenei asmenų, įvertinus Aukštojo mokslo tarybos (ekspertinės institucijos aukštojo mokslo plėtros klausimais) atliktą kandidatų įverti-nimą, neprieštarauja konstitucijai.

nutarime pažymėta, kad konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukš-tųjų mokyklų autonomija lemia šių mokyklų akademinės bendruomenės (mokslo bendruomenės) savivaldą, įgyvendinamą ir per šiai bendruomenei atstovaujančias aukštosios mokyklos valdymo institucijas. Akademinės bendruomenės savivalda sie-


tina su demokratiniais valdymo principais, kurie apima tiesioginį šios bendruomenės dalyvavimą, lemiamą jos įtaką sudarant didžiausius įgaliojimus turinčias aukštosios mokyklos valdymo institucijas.

Aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelį pasirenka įstatymų leidėjas, o ne pačios aukštosios mokyklos. Įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų au-tonomijos, demokratiniais valdymo principais grindžiamos jų savivaldos, gali nustaty-ti įvairius aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelius, kaip antai numatyti vieną tiesiogiai akademinei bendruomenei atstovaujančią ir jos savivaldą įgyvendinančią ins-tituciją, kuri būtų įgaliota spręsti visus svarbiausius klausimus, susijusius ir su akademi-ne, ir su institucine aukštosios mokyklos autonomija, kelias tokias institucijas atskirai su akademine ir su institucine autonomija susijusiems svarbiausiems aukštosios moky-klos valdymo klausimams spręsti, kontrolės ir priežiūros instituciją, kuri būtų sudaro-ma ne tik iš akademinės bendruomenės narių arba ne iš jų ir kuri priimant sprendimus dėl aukštosios mokyklos valdymo galėtų atlikti ir patariamąsias funkcijas. Galimi ir ki-tokie aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modeliai, tačiau kad ir kokį modelį nusta-tytų, įstatymų leidėjas turi paisyti iš aukštųjų mokyklų autonomijos principo kylančių reikalavimų: aukštųjų mokyklų savivalda turi būti įgyvendinama per jų institucijas, ku-rių sudarymo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo; aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savival-dos funkcijas, turi sudaryti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose nustatytais pa-grindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką.

kartu pažymėta, kad, derinant aukštųjų mokyklų autonomijos ir jų atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principus, įstatymu galima nustatyti, jog dalis aukštųjų mokyklų kolegialių valdymo institucijų, įgyvendinančių aukštosios mokyklos savi-valdos funkcijas, narių skiriami aukštosios mokyklos nustatyta tvarka iš asmenų, ne-priklausančių tos aukštosios mokyklos bendruomenei.

vertindamas ginčytos įstatymo nuostatos, pagal kurią 4 arba 5 aukštosios mokyk-los tarybos nariai skiriami iš nepriklausančių tos aukštosios mokyklos akademinei bend ruomenei asmenų, atitiktį konstitucijai, konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal šią nuostatą valstybinės aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė turi le-miamą įtaką sudarant šios aukštosios mokyklos tarybą kaip kolegialų valdymo organą: ji tiesiogiai gali skirti 5 iš 9 arba 6 iš 11 tarybos narius; kiti atitinkamai 4 arba 5 tary-bos nariai, nepriklausantys tos aukštosios mokyklos akademinei bend ruomenei, ski-riami šiai bendruomenei atstovaujančių institucijų – senato (akademinės tarybos) ir studentų atstovybės – nustatyta tvarka. taigi valstybinės aukštosios mokyklos tarybos narius skiria pati aukštoji mokykla ir šios mokyklos bendruomenės nariai sudaro tary-bos narių daugumą. be to, pagal įstatymą taryba, priimdama strateginius ir kitus svar-biausius sprendimus dėl aukštosios mokyklos valdymo, paprastai turi įvertinti senato (akademinės tarybos) – akademinei bendruomenei atstovaujančio kolegialaus valdy-mo organo – siūlymus. Atsižvelgęs į tai, ginčytą įstatymo nuostatą konstitucinis teis-

174

mas įvertino kaip atitinkančią iš konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo kylančius reikalavimus, kad aukštosios mokyklos pačios sudarytų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, ir kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė lemtų sprendimus dėl aukštosios mokyklos reikalų.

konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad tvarką, pagal kurią įvertinamas Aukštojo mokslo tarybos atliktas kandidatų į aukštosios mokyklos tary-bos narius įvertinimas, gali nustatyti aukštosios mokyklos bendruomenei atstovau-jančios institucijos – senatas (akademinė taryba) ir studentų atstovybė. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Aukštojo mokslo tarybos atlikto kandidatų įvertinimo rezul-tatai besąlygiškai nesaisto subjektų, skiriančių aukštosios mokyklos tarybos narius. taigi, konstitucinio teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį 4 arba 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai atrenkami ir skiriami įvertinus Aukštojo moks-lo tarybos atliktą kandidatų įvertinimą, nėra sudaroma prielaidų varžyti aukštosios mokyklos bendruomenės teisę spręsti, kokie asmenys gali tinkamai jai atstovauti aukštosios mokyklos valdymo institucijose, nėra sudaroma sąlygų vyriausybei įsi-terpti į aukštųjų mokyklų autonomijos sritį, nepagrįstai kištis į aukštųjų mokyklų val-dymą ir paneigti aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivaldą.

Asmenų, kurių studijas finansuoja valstybė, mokymosi rezultatų vertinimo laikotarpis. kaip minėta, neprieštaraujančia konstitucijai taip pat pripažinta mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią asmens, kurio studijas finansuoja valstybė, mokymosi rezultatų vertinimo (siekiant nustatyti, ar jo studijos turėtų būti ir toliau finansuojamos) laikotarpis yra aukštosios mokyklos nustatytas akademinio mokymosi laikotarpis, ne ilgesnis negu studijų metai.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad piliečių, studijuojančių valstybinėse aukš-tosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatai turi būti vertinami regu-liariai, t. y. po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio, po kurio atliekama stu-dijuojamų dalykų pagrindinė žinių patikra. konstitucinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosios mokyklos turi ypatingą teisinį statusą – joms laiduojama autonomija; aukštosios mokyklos autonomija su-prantama ir kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įstatuose ar statute įtvirtinti moks-lo ir studijų tvarką, studijų programas, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus; šios aukštųjų mokyklų teisės turi būti paisoma nustatant akademinį mokymosi laikotar-pį, po kurio atliekama aukštosiose mokyklose besimokančių asmenų studijuojamų dalykų pagrindinė žinių patikra ir sprendžiama, ar piliečių, studijuojančių valstybi-nėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą, mokymosi rezultatai atitinka įstatyme nustatytus gero mokymosi kriterijus. paisant šios teisės, konkretus laiko-tarpis, po kurio sprendžiama, ar studijuojančiųjų mokymosi rezultatai atitinka gero mokymosi kriterijus, turi būti nustatomas atsižvelgiant į aukštojoje mokykloje orga-nizuojamo studijų proceso, studijų formų, studijų programų, studijuojamų dalykų specifiką, galimybę įvertinti visų to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laiko-


tarpio studijų rezultatus. konstitucinio teismo vertinimu, studijų metai yra ilgiau-sias galimas įstatymu ir aukštųjų mokyklų aktais nustatytas laikotarpis, kuris atitiktų šiuos konstitucinius reikalavimus.

Gerai besimokančių asmenų studijų finansavimas. Šiuo nutarimu konstituci-nis teismas taip pat pripažino, kad mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią asmuo netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu jo studi-jų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu to paties kurso studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis, prieštarauja konstitucijai.

nutarime priminta, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besi-mokančiais ir dėl to pagal konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukš-tosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sampratos, bet ir nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir ne-paneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.

konstitucinis teismas konstatavo, kad to paties kurso studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis gali ir neatitikti visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės, taigi šios reikšmės juo labiau gali neatitikti ir ne daugiau kaip 20 procentinių punk-tų mažesnis studijų rezultatų vidurkis, arba, studijų rezultatų vidurkiui atitinkant vi-suotinai pripažįstamą žodžio „geras“ reikšmę, šios reikšmės gali neatitikti ne daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis studijų rezultatų vidurkis. pavyzdžiui, jeigu studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę būtų 8 balai, pagal ginčytą įstatymo nuostatą konkretaus asmens studijos būtų toliau vals-tybės finansuojamos, jeigu jo atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis būtų 6,4 balo ir daugiau. tuo atveju, jeigu studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę būtų 7 balai, konkretaus asmens studijos būtų toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo vidurkis būtų 5,6 balo ir daugiau. Akivaizdu, kad asmens, kurio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 6,4 ar juo labiau 5,6 balo, mokymasis neatitinka gero mokymosi sampratos, kylančios iš visuomenės socialinės patirties ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.

taigi ginčyta įstatymo nuostata sudarytos prielaidos valstybės lėšomis finansuo-ti ir tokių valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių piliečių studijas, ku-rių mokymasis neatitinka žodžio „geras“ reikšmės. vadinasi, valstybės lėšos gali būti naudojamos konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai, o tai neati-tinka konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad gerai besimokantiems pi-liečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas, ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

4.4. Socialinės teisės

konstitucijoje įtvirtinta nemažai socialinių teisių. tai lemia tam tikras valstybės pareigas socialinės politikos srityje. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstitucinę

176

priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. konstitucinis socialinio solidarumo principas reiškia, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirsty-mas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneig-ti valstybės socialinės orientacijos ir iš konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei.

konstituciniame teisme gaunama gana daug prašymų, kuriuose keliami su socia linių teisių užtikrinimu susiję klausimai. Asmens teisė į socialinę apsaugą yra viena iš konstitucinio teismo jurisprudencijoje išsamiausiai aiškintų teisių. tai, kad nuolat kyla vis naujų su šia ir kitomis socialinėmis teisėmis susijusių konstitucinių ginčų, rodo ypatingą šių teisių aktualumą. praėjusiais metais konstitucinis teismas taip pat nagrinėjo keletą bylų, susijusių su įvairiais teisės į socialinę apsaugą aspektais (teise į senatvės pensiją, teise į socialinę paramą nedarbo, našlystės atvejais), taip pat su teise į sveikatos priežiūrą.

kai kuriais atvejais valstybės socialiniai įsipareigojimai glaudžiai siejasi ir su eko-nominių asmens teisių, tokių kaip teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, užtikri-nimu. Atsižvelgiant į tokias sąsajas, šiame pranešimo skyriuje kartu su konstitucinio teismo aktais socialinių teisių klausimais pristatomi ir aktai, kuriuose nagrinėtos šios ekonominės teisės apsaugos problemos. 2014 m. priimti 8 aktai dėl socialinių ir eko-nominių teisių (jie sudaro trečdalį visų aktų, kuriais prašymai išnagrinėti iš esmės); pusėje jų spręsti klausimai, susiję su šių teisių ribojimu siekiant subalansuoti valsty-bės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus dėl ekonomikos krizės vals-tybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

4.4.1. Pensijų fonduose kaupiamų pensijų įmokų dydžio sumažinimas

vienoje iš tokių bylų vertintas valstybės sunkios ekonominės ir finansinės padėties nulemto įmokų į pensijų fondus, skirtų būsimoms senatvės pensijoms kaupti, mažini-mo 2012 m. konstitucingumas. Šioje byloje priimtu 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimu pripažinta, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje 2012 m. nustatytas sumažintas (nuo 2 iki 1,5 proc. pensijų kaupimo sistemos dalyvių pajamų) kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštaravo konstitucijai.

Šiame nutarime konstitucinis teismas rėmėsi savo 2012 m. birželio 29 d. nuta-rimo, priimto panašioje konstitucinės justicijos byloje dėl kaupiamosios pensijų įmo-kos dydžio sumažinimo 2009–2011 m., nuostatomis.

konstitucinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarime pažymėta, kad iš konsti-tucijos 52 straipsnio kyla teisė reikalauti mokėti konstitucijoje ir jai neprieštaraujan-čiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Įstatymų leidėjui pasirinkus tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, kaupiamos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kau-piamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fon-dus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų;


tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal konstitucijos 23 straipsnį.

Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė pa-dėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų su-rinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš konstitucijos kylančių imperatyvų (teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygia-teisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų), negali paneigti pačios tokios kaupiamosios pensijos esmės, nustatyti tokio mažinimo masto, kuris nebūtų būtinas minėtiems tikslams pasiekti.

Asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia sumažinti iš dir-bančių asmenų pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, jis ne tik negali paneigti tokios kau-piamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pa-sirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

konstitucinis teismas konstatavo, kad kaupiamosios pensijų įmokos dydžio su-mažinimą 2012 m. lėmė valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, kuri, nepaisant įvairių kitų 2009–2011 m. pritaikytų priemonių ekonomikos krizei įveikti, dar buvo tokia sunki, kad nebuvo užtikrinamas valstybinio socialinio draudimo išmokoms, įskaitant senatvės pensijas, mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbusių as-menų pajamų.

konstitucinio teismo vertinimu, sumažinus būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų, o ne į pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse jau pervestų įmokų, dydį, už jų lėšas įsigyto turto ir investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumą, ne-buvo pažeistas konstitucinis nuosavybės teisės apsaugos principas. nepažeista ir kons-titucinė teisė į senatvės pensiją ir konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes 2013 m. buvo nustatytas 2012 m. sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensa-vimas (0,5 proc. pajamų didesnis už nustatytąjį iki sumažinimo kaupiamosios pensi-jų įmokos dydis); be to, galiojo įstatymų leidėjo nustatytas įpareigojimas vyriausybei, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, pateikti seimui įsta-tymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo, kurį konstitucinis teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime išaiškino kaip paties įstatymų leidėjo įsipa-reigojimą visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir kaip prielaidą kompensuoti sumažintas įmokas. konstitucinis teismas

178

pažymėjo ir tai, kad jokiu įstatymu nėra garantuojamas tam tikras būsimos kaupiamų-jų pensijų išmokos dydis, o sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį, proporcin-gai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis.

4.4.2. Prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimas

Dar vienas nutarimas, kuriame vertinta su ekonomikos krize susijusių įstatymų atitiktis konstitucijai, priimtas byloje pagal 21 vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, susijusį su prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų darbo už-mokesčio sumažinimu. konstitucinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pri-pažinta, kad valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir jo pakeitimo įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo, valstybėje susiklos-čius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, nustatyti neproporcingai sumažinti minėtų pareigūnų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo konstitucijai.

nagrinėdamas šią konstitucinės justicijos bylą, konstitucinis teismas rėmėsi savo ankstesnių nutarimų, tarp jų ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimo dėl valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimų mažinimo konstitucingumo, nuostatomis, jose atskleistais kons-tituciniais reikalavimais įstatymų leidėjo nustatomam teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl ekonomikos krizės mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai.

konstitucinio teismo nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti at-lyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius vi-suomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palan-kus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei vals-tybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad jau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį asmenų, kuriems už darbą apmokama iš vals-tybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai sumažinti vienodu mastu, vertinant procentais, ir tam pačiam laikotarpiui. tuo tarpu šioje byloje ginčytu teisiniu regulia-vimu pritaikius papildomą prokurorų ir kai kurių kitų pareigūnų atlyginimų mažini-mo priemonę – pareiginės algos koeficiento sumažinimą, kai kurių valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti neproporcingai: pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų jų atlygi-nimų dydžių proporcijos, o prokuroro, atliekančio sudėtingą aukštos kvalifikacijos dar-bą, kuriam reikalinga didelė patirtis ir atsakomybė, atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo dydžio.

be to, galiojant teisiniam reguliavimui, kuriuo sumažinti valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai, buvo išskirta tam tikra jų grupė, kuriai šis koeficien-tas ne tik padidintas, bet ir nustatytas didesnis net už tą, kuris buvo nustatytas iki pa reiginės algos koeficientų sumažinimo. Šiems valstybės pareigūnams nebetaiky-


ta papildoma darbo užmokesčio mažinimo priemonė, nors teisinis reguliavimas, ku-riuo sumažinti kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai, tebegaliojo; taip prisidėta prie iki pareiginės algos koeficientų sumažinimo buvusių valstybės pa-reigūnų darbo užmokesčio proporcijų iškreipimo.

Atsižvelgus į konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime taip pat pažymėta, kad, konstituciniam teismui pripažinus teisinį reguliavimą dėl neproporcingo prokurorų ir kai kurių kitų valsty-bės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo prieštaraujančiu konstitucijai, įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mecha-nizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patir-tieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuotų.

konstitucinis teismas priminė ir savo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išdės-tytą poziciją, kad įstatymų leidėjas gali atidėti nurodyto kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įver-tinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsi-pareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

4.4.3. Dėl senatvės pensijų mažinimo patirtų praradimų kompensavimas

praėjusiais metais konstitucinis teismas taip pat priėmė du sprendimus, kuriuo-se išaiškino savo nutarimų nuostatas, susijusias su dėl ekonomikos krizės sumažintų senatvės pensijų ir neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimu. prašymus išaiškinti konstitucinio teismo nutarimus pateikusiems pareiškėjams abiem atvejais neaiškumų buvo kilę dėl to, ar galima atidėti atitinkamo kompensavimo mechaniz-mo nustatymą ir (ar) įgyvendinimą, taip pat ar tik įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti, kada ir kaip turi būti kompensuoti patirtieji praradimai, ar teisę į jų kom-pensavimą galima įgyvendinti ir teismine tvarka.

pirmajame iš šių sprendimų, 2014 m. kovo 7 d. sprendime, konstitucinis teis-mas aiškino savo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, pagal kurias įstatymų lei-dėjas, siekdamas užtikrinti, kad dėl senatvės pensijų mažinimo atsiradę praradimai, nebelikus ypatingos situacijos, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius šio kompensavimo elemen-tus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

konstitucinis teismas išaiškino, jog šios nuostatos reiškia, kad:– valstybėje nebelikus ypatingos situacijos ir atsiradus prielaidoms pagal ekono-

minius rodiklius (ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukauptas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales, visiems asmenims turi būti užtikrintas jų patirtų prara-dimų, atsiradusių sumažinus (taip pat ir įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieš-taraujančiomis konstitucijai) senatvės pensijas, teisingas kompensavimas; tai gali

180

būti tinkamai užtikrinta tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais šio kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

– nustatydamas sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmą (be kita ko, kompensacijų mokėjimo pradžią ir protingą laikotarpį, per kurį praradimai bus kompensuoti), įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir susijusius su finansine drausme (taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų suba-lansavimo imperatyvu).

konstitucinio teismo sprendime taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad teisingas patirtų praradimų kompensavimas turi būti užtikrinamas atsižvelgiant į tai, ar įsta-tymo nuostatos, kuriomis sumažintos senatvės pensijos, pripažintos prieštaraujan-čiomis konstitucijai: praradimai, atsiradę senatvės pensijas sumažinus konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis, turi būti kompensuoti visa apimtimi; praradimai, atsiradę šias pensijas sumažinus konstitucijai neprieštaraujančiomis nuostatomis, pa-gal valstybės išgales turi būti kompensuoti teisingai, tačiau nebūtinai visa apimtimi.

4.4.4. Dėl neproporcingo valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimas

konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime aiškintos jo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pagal kurias, konstituciniam teismui pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis konstitucijai, įstatymų leidėjui kyla pareiga nepagrįstai nedelsiant nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant, be kita ko, į valstybės ekonominę, finansinę padėtį) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo nepro-porcingi, – juos kompensuos.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai atidėti kompensavimo mechanizmo nustatymą (įgyvendinimą). konstitucinis teismas išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydama-sis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlygi-nimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susi-klosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir susijusius su finansine drausme (taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų suba-lansavimo imperatyvu).

sprendime pažymėta, kad pagal konstituciją valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu. vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, ir seimas, svarstydamas bei tvirtindamas valstybės biudžetą, turi atsižvelgti į valstybės funkcijas, esamą ekonominę ir socialinę padėtį, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes,


turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (taip pat ir tarptautinius), kitus svarbius veiksnius. pagal konstituciją įstatymų leidėjas, išleis-damas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti jam įgyvendinti būtinas lėšas; negalima sukurti tokios teisinės situacijos, kad būtų išlei-džiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai. svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą įstatymų leidėjui kyla pareiga iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiu-sią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, ar pajamų į vals-tybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. taigi įstatymų leidėjas gali atidėti kompensavimo mechaniz-mo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, tačiau visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas šį atidėjimą lemiantis valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas. valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu įstatymu nustatyti kompensavimo mechaniz-mą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradimus, teisėti lūkesčiai.

Teisės į patirtų praradimų kompensavimą įgyvendinimas. konstitucinio teis-mo sprendime taip pat išaiškinta, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į jų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant jį nustatyti arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dy-džių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teis-mine tvarka.

Argumentuodamas šį išaiškinimą, konstitucinis teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo me-chanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku, kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai su-mažintą atlyginimų dydį, ir nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybės ekonominę, finansinę padėtį ir atsižvelgus į jos prisiimtus įsipareigojimus) įmanoma juos kompensuoti. tačiau jeigu įstatymų leidėjas nepa-grįstai delsia nustatyti arba nustato neteisingą kompensavimo mechanizmą, pažeis-tos teisės gali būti ginamos teismine tvarka.

4.4.5. Nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdas

konstitucinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinta, kad vyriau-sybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu nr. 1656 patvirtintų nedarbo socialinio drau-dimo išmokų nuostatų 39 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos te-ritorijoje esančioje kredito įstaigoje, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti šias išmokas jų gavėjams (pavyzdžiui, grynaisiais pinigais), neprieštaravo konstitucijai.

182

konstitucinis teismas pažymėjo, kad pagal konstituciją, jos 52 straipsnį, įsta-tymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad as-muo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, gautų atitinkamą socialinę paramą; turi būti nustatytos ir pakankamos teisės į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendini-mo priemonės. socialinės paramos nedarbo atveju teisiniu reguliavimu, be kita ko, turi būti sudarytos prielaidos kiekvienam dėl tam tikrų priežasčių netekusiam dar-bo visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga. pažymėta ir tai, kad pagal konstituciją įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs socialinės paramos nedarbo atveju santykių teisinį reguliavimą, įskaitant ir šios paramos skyrimo pagrindus bei sąlygas, gali pavesti kitam subjektui (taigi ir vy-riausybei) poįstatyminiu teisės aktu įstatymo pagrindu nustatyti šios paramos sky-rimo ir mokėjimo tvarką. poįstatyminiu teisės aktu (taigi ir vyriausybės nutarimu) nustatant atitinkamos išmokos mokėjimo tvarką negali būti sudaryta prielaidų ne-proporcingai pasunkinti teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimą.

konstitucinio teismo vertinimu, nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarka, įskaitant šios išmokos mokėjimo būdą, minėtuose nuostatuose įtvirtinta įgyvendi-nant įstatymų leidėjo suformuluotą atitinkamą pavedimą vyriausybei. taigi vyriau-sybė turėjo įgaliojimus nustatyti įstatyme įtvirtinto nedarbo draudimo išmokos mokėjimo teisinio reguliavimo įgyvendinimo tvarką.

vertindamas, ar vyriausybė galėjo kaip vienintelį įtvirtinti minėtą nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdą, konstitucinis teismas pažymėjo, kad vyriau-sybė, įgyvendindama jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, atsižvelgusi į teisės į nedarbo draudimo išmoką įgyvendinimo specifiką (vertinant teisę įgyvendinantį su-bjektą, jo galimybes aktyviai veikti įgyvendinant teisę), galėjo ne tik nustatyti konkre-čius nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdus, bet ir pasirinkti, ar ši išmoka gali būti mokama vienu, ar keliais būdais. Ginčytu teisiniu reguliavimu užtikrinta, kad as-muo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, gautų jam paskirtą nedarbo draudimo išmoką, ir nesudaryta prielaidų neproporcingai pasunkinti teisės gauti socialinę pa-ramą nedarbo atveju įgyvendinimą.

Atsižvelgus į tai, kad konstitucinis teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu tei-sinį reguliavimą, kuriuo buvo numatytas vienintelis ligos pašalpos mokėjimo būdas (pervedimas į gavėjo sąskaitą), pripažino prieštaraujančiu konstitucijai, 2014 m. va-sario 14 d. nutarime pažymėta, jog teisės į nedarbo draudimo išmoką įgyvendinimas (vertinant teisę įgyvendinantį subjektą, jo galimybes aktyviai veikti įgyvendinant tei-sę) savo specifika iš esmės skiriasi nuo teisės į ligos pašalpą įgyvendinimo, todėl šioje byloje negali būti remiamasi konstitucinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarime iš-dėstyta teisine pozicija (ratio decidendi).

4.4.6. Išmokų iš Garantinio fondo skyrimas nemokios įmonės darbuotojams

konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu prieštaravusia konsti-tucijai pripažinta Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis tiek, kiek joje buvo


nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariu-siems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmo-nei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos.

pagal Garantinio fondo įstatymą lėšos iš Garantinio fondo skiriamos su darbo santykiais susijusioms išmokoms, kurias darbuotojui yra įsiskolinęs ir dėl nemoku-mo nepajėgus išmokėti jo darbdavys (įmonė).

konstitucinis teismas pažymėjo, jog konstitucinis proporcingumo principas – vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaiz-džiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tai, be kita ko, suponuoja reikala-vimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus.

pagal ginčytą Garantinio fondo įstatymo nuostatą buvo preziumuojama, kad vi-sais atvejais, kai darbuotojas su nemokia įmone sudaro darbo sutartį po to, kai įmonei buvo pranešta apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo su-kuriami dirbtiniai darbo santykiai tik tam, kad iš Garantinio fondo lėšų darbuotojai gautų įstatymo nustatytas išmokas. konstitucinio teismo vertinimu, tokia prezump-cija nėra pagrįsta, nes informacija apie tai, kad įmonė nemoki ir yra gavusi kredito-riaus (kreditorių) pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, yra nevieša, su nemokia įmone ketinantiems sudaryti darbo sutartis asme-nims ji gali būti nežinoma. Garantinio fondo, Įmonių bankroto įstatymuose nebu-vo ir nėra nustatytas draudimas nemokiai įmonei iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismine tvarka priėmimo dienos sudaryti darbo sutartis su naujais darbuotojais. Atsižvelgus į tai, konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad ginčyta įstatymo nuostata sąžiningai įsidarbinančio asmens teisė gauti atlygini-mą, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas iš Garantinio fondo lėšų buvo riboja-ma labiau, nei būtina tikslui – užkirsti kelią iš dirbtinių darbo santykių atsirandančiai teisei reikalauti skirti minėtas išmokas – pasiekti, nesudaryta prielaidų pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus, ir pripažinta, kad ji prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

nutarime taip pat pažymėta, kad pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą teisėje pagrindinės teisės ir pareigos privalo būti įtvirtintos visiems vieno-dai; šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuoja-mi skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. konstitucinis teismas kons-tatavo, kad nemokioje įmonėje pagal darbo sutartis dirbančių ir ketinančių su ja su-daryti darbo sutartis asmenų padėtis iš esmės nesiskiria (tiek vieniems, tiek kitiems gali būti nežinoma informacija apie tai, kad įmonė yra gavusi kreditoriaus (kredito-rių) pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), tačiau

184

jiems įstatymuose nustatytos apsaugos garantijos darbdavio nemokumo atveju ir jų teisių gynimo būdai skyrėsi. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta iki minėto pranešimo, darbuotojui turėjo būti skirta įstatymo nustatyto dydžio išmoka iš Garantinio fondo lėšų, o jeigu ji buvo sudaryta nuo šio pranešimo dienos, darbuotojas su darbo santy-kiais susijusius reikalavimus nemokiai įmonei galėjo pareikšti tik Įmonių bankro to įstatymo nustatyta tvarka (šių reikalavimų patenkinimas nėra garantuotas, nes pri-klauso nuo bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų). taigi pagal ginčytą įsta-tymo nuostatą darbuotojas, su kuriuo nemoki įmonė sudarė darbo sutartį po to, kai jai buvo pranešta apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepa-grįstai atsidūrė prastesnėje padėtyje nei darbuotojas, su kuriuo darbo sutartis buvo sudaryta iki minėto pranešimo. kadangi tarp šių darbuotojų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisina-mas, ginčyta Garantinio fondo įstatymo nuostata pripažinta prieštaravusia ir konsti-tucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas.

4.4.7. Teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą

konstitucinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarime nagrinėti su teise į sociali-nę paramą našlystės atveju susiję klausimai. Šiuo nutarimu pripažinta, kad prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta mirusio prezidento sutuoktinio teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą, prieštarauja konstitucijai. konstitucinis teismas šią teisę įvertino kaip privilegiją dėl asmens socialinės padėties.

nutarime pabrėžta, kad konstitucinis prezidento, kaip valstybės vadovo, statusas yra individualus, išskirtinis, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių, valstybės pareigūnų teisinio statuso. neatskiriama šio statuso dalis yra konstitucinės prezidento sociali-nės garantijos. konstitucijos 90 straipsnyje įtvirtintos prezidento ir jo rezidencijos fi-nansavimo garantijos paskirtis – užtikrinti, kad prezidentas galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, atstovauti Lietuvos valstybei. Ši konstitucinė garantija reiškia, kad įsta-tymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti prezidento pareigoms vykdyti reikalingą finansavimą, kuris apima ne tik pareigas vykdančio prezidento veiklos ir rezidencijos finansavimą, bet ir deramą, t. y. prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą ir išskirtinį teisinį statusą atitinkantį, buvusiam prezidentui užtikrinamą finansavimą (taip pat ir prezidento pensiją ar kitą jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką).

konstitucinis teismas pažymėjo, kad prezidento sutuoktinio teisinis statusas, taip pat jo materialinis (socialinis) aprūpinimas prezidentui mirus konstitucijos 90 straips-nio nuostatomis nereguliuojamas, tačiau socialinė parama prezidento sutuoktiniui, kitiems jo šeimos nariams laiduojama kitų konstitucijos nuostatų pagrindu, be kita ko, pagal konstitucijos 52 straipsnį teikiant socialinę paramą našlystės atveju.

konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės pa-ramos pagrindai. viena iš šiame konstitucijos straipsnyje nurodytų valstybės laiduo-jamos socialinės paramos rūšių yra socialinė parama našlystės atveju, taigi valstybė yra konstituciškai įpareigota teikti tokią paramą, t. y. iš dalies kompensuoti asmens


netektas šeimos pajamas mirus žmonai (vyrui). konstitucijoje nėra nustatyta šios pa-ramos teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, dydžių – tai nustatyti turi įstatymų leidė-jas, tačiau jis yra saistomas konstitucinių visuomenės solidarumo, socialinės darnos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principų, taip pat valsty-bės ir visuomenės išgalių.

konstitucinis teismas konstatavo, kad vien mirusio asmens turėtas sociali-nis statusas savaime nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas užtikrinti jo našliui (našlei) iš esmės kitokią, daug didesnio dydžio, socialinę paramą, nei ji užtikrinama kitiems našliams (našlėms).

taigi, konstitucinio teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu, kuriuo vien dėl tapimo prezidento, turinčio individualų, išskirtinį valstybės vadovo teisinį statusą, su-teikiantį teisę į prezidento pensiją ar jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmo-ką, našliu (našle) fakto tokiam našliui (našlei) yra nustatyta teisė gauti iš esmės kitokią, daug didesnio dydžio, negu ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms), socialinę paramą našlystės atveju, t. y. prezidento valstybinę našlių rentą, įtvirtinta privilegija dėl asmens socialinės padėties. Šis teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

kartu konstitucinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal konstituciją gali būti nustatyti skirtingi našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžiai. pagrin-das juos diferencijuoti būtų dėl žmonos (vyro) mirties asmens prarastų šeimos pa-jamų dydis. tačiau nustatydamas skirtingus šios paramos dydžius įstatymų leidėjas turi paisyti valstybės ir visuomenės išgalių ir nepažeisti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos imperatyvų.

4.4.8. Sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas

konstitucinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendime aiškintos jo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų fi-nansavimu, kurias konstitucinis teismas suformulavo atskleisdamas konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus sampratą ir nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantijos turinį. Į konstitucinį teismą su prašymu iš-aiškinti šias nuostatas kreiptasi siekiant užtikrinti, kad į jas būtų deramai atsižvelgta teisėkūros procese.

Nemokamos medicinos pagalbos finansavimas valstybės biudžeto lėšomis. konstitucinis teismas išaiškino, kad konstitucijoje yra įtvirtinta gyvybiškai būti-nos (reikalingos žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti ir netapatintinos su medici-nos pagalba žmogaus sveikatai gelbėti ir išsaugoti) nemokamos, t. y. finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, medicinos pagalbos piliečiams garantija. Didesnę, negu implikuoja ši konstitucinė garantija, nemokamos medicinos pagalbos piliečiams ap-imtį įstatymų leidėjas gali nustatyti tik jeigu tai atitinka valstybės finansines galimy-bes, t. y. jeigu valstybės biudžetui neužkraunama šių galimybių neatitinkanti našta,

186

dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sun-kiau jas vykdyti.

valstybės biudžeto lėšos turi būti skiriamos valstybinėse sveikatos priežiūros įstai gose piliečiams teikiamoms nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos paslaugoms apmokėti, nuolatiniam šiai pagalbai teikti reikalingo šių įstaigų tinklo veikimui užtikrinti. Jeigu ši pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir ko-kybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose ir dėl to yra teikiama kitose sveikatos priežiūros įstaigose, jų patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos taip pat turi būti ap-mokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas privalomojo sveikatos draudimo lėšomis. Įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, šio draudimo lėšomis turėtų būti apmoka-mos tik sveikatos priežiūros paslaugos, nepriskirtos nemokamos medicinos pagal-bos paslaugoms. tačiau, siekiant užtikrinti tinkamą nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos teikimą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, nuolatinį jai teikti reikalingo šių įstaigų tinklo veikimą ir kartu – sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą, šiose įstaigose rei-kia (tikslinga) teikti ir tam tikros apimties su tokia pagalba susijusias sveikatos prie-žiūros paslaugas, apmokamas privalomojo sveikatos draudimo lėšomis. Į tai turėtų būti atsižvelgiama sveikatos priežiūros paslaugas finansuojant privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, be kita ko, valstybės įgaliotai institucijai su sveikatos priežiūros įs-taigomis (įskaitant valstybines) sudarant sutartis dėl šio draudimo lėšomis finansuo-jamų paslaugų teikimo.

kartu negali būti paneigiama valstybės priedermė remti privačia nuosavybės tei-se pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveika-tos priežiūros įstaigų konkurencijos laisvė, kiti konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai. Šiame kontekste konstitucinis teismas pabrėžė ir tai, kad reikiamo valsty-binių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo kūrimas ir išlaikymas turi būti grindžiamas realiu šių įstaigų teikiamų paslaugų poreikiu ir atsakingu, racionaliu ribotų viešųjų lėšų paskirstymu ir naudojimu; turi būti nuolat vertinama, ar valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklas yra optimalus ir ar jų teikiamos sveikatos priežiūros paslau-gos atitinka prieinamumo, kokybės kriterijus.

taip pat išaiškinta, kad įstatymu turi būti aiškiai apibrėžta privalomojo sveika-tos draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtis, nurodyti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatoma, kokios sveikatos priežiū-ros paslaugos finansuojamos šio draudimo lėšomis. tam tikrais atvejais paciento pa-sirinkimu (pageidavimu) tam tikra sveikatos priežiūros paslaugos, finansuojamos privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, dalis gali būti apmokama iš privačių fi-nansavimo šaltinių, tačiau tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtas iš konsti-tucijos 53 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas užtikrinti pakankamą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą.


pasirinkęs visuomenės solidarumo principu grindžiamą privalomąjį sveikatos draudimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuo tam tikrų asmens pajamų priklausantį šio draudimo įmokų dydį, taip pat asmens pajamų rūšis, nuo kurių jis apskaičiuojamas. nuo asmens mokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų dy-džio negali priklausyti jam suteikiamų šio draudimo lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų apimtis. Ją lemia apdraustųjų sveikatos poreikiai, sukauptų pri-valomojo sveikatos draudimo lėšų kiekis, sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo prioritetai. privalomojo sveikatos draudimo lėšos turi būti skirstomos atsakingai ir racionaliai, turi būti užtikrinta nuolatinė jų naudojimo kontrolė.

4.5. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas

teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Šis konstitucinis principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas, kurios užtikrintų teismo neša-liškumą priimant sprendimus, neleistų kištis į jo veiklą vykdant teisingumą. teisėjo ir teismų nepriklausomumas užtikrinamas įvairiomis priemonėmis, be kita ko, įtvir-tinus teisėjo procesinį nepriklausomumą, teismų organizacinį savarankiškumą ir sa-vivaldą, teisėjo statusą atitinkančias socialines (materialines) garantijas.

su teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijomis susiję klausimai nagrinėti dviejose 2014 m. bylose.

4.5.1. Teisėjų atlyginimai

konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažinta, kad teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis tiek, kiek jame nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo teis-mo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardos administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientai, neprieštarauja konstitucijai.

pareiškėjai teigė, kad šiuo teisiniu reguliavimu nustatyti mažesni minėtų teismų teisėjų atlyginimai, palyginti su numatytaisiais pagal vyriausybės nustatytą teisinį regu-liavimą, galiojusį nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. konstitucinis teismas konstatavo, kad minimalūs šių teismų teisėjų atlyginimų dydžiai, apskaičiuoti pagal teisėjų atlyginimų įstatymą, yra vidutiniškai 5,6 proc. mažesni nei atitinkami dy-džiai, apskaičiuoti pagal minėtą vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą. kaip aišku iš konstitucinio teismo nutarimo, toks teisinis reguliavimas paprastai būtų laikomas prieštaraujančiu konstitucijai, jeigu nėra išskirtinių jį pateisinančių aplinkybių.

spręsdamas šią bylą, konstitucinis teismas priminė, kad teisėjo ir teismų ne-priklausomumas yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga; tai yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą. teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį tech-ninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens

188

neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputa-cijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekia-ma teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vyk-domosios valdžios poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių as-menų įtakos. valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.

konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir kitas socialines (materiali-nes) garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsi-nimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. tačiau, kaip pažymėta konstitucinio teismo nutarime, tam tikras neesminis kai kurių teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių (materialinių) garantijų sumažinimas, susijęs su buvusiu tam tikru teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių (materialinių) garantijų teisinio reguliavimo neaiškumu, nestabilu-mu ir prieštaringumu, galėtų būti pateisinamas pereinamojo laikotarpio, kuriuo for-muota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų (taip pat ir teisėjų atlyginimų) sistema, išskirtinėmis aplinkybėmis.

vertindamas teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatyto teisinio reguliavi-mo atitiktį konstitucijai, konstitucinis teismas atsižvelgė į tokias šioje byloje nusta-tytas išskirtines aplinkybes:

– pirma, vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas, su kuriuo pareiškėjai lygi-no ginčytą reguliavimą, galiojo trumpai – nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 1999 m. gruo-džio 31 d. – ir nustojo galios likus daugiau kaip aštuoneriems metams iki šioje byloje ginčyto teisinio reguliavimo nustatymo;

– antra, minėtu vyriausybės teisiniu reguliavimu buvo nustatytas teisėjų tarny-binių atlyginimų (koeficientų) padidinimas, kuris nuo 2000 m. sausio 1 d. vyriausy-bės nutarimu buvo sumažintas atsižvelgus į susiklosčiusią sudėtingą ekonominę ir finansinę būklę;

– trečia, Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai, ap-skaičiuoti pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra vi-dutiniškai 25,8 proc. didesni nei minimalūs atitinkamų teisėjų atlyginimų dydžiai, apskaičiuoti pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį ir faktiškai tai-kytą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d.;

– ketvirta, nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo iki teisėjų at-lyginimų įstatymo įsigaliojimo galiojęs ir faktiškai taikytas teisėjų atlyginimų dydžių ir jų apskaičiavimo teisinis reguliavimas buvo nustatytas ne įstatymu, buvo laikino


pobūdžio, nenuoseklus ir prieštaringas; jis laikytinas pereinamojo laikotarpio, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema, laikinuo-ju faktiniu teisiniu reguliavimu; tik teisėjų atlyginimų įstatymu buvo įgyvendintas iš konstitucijos kylantis reikalavimas teisėjų atlyginimus nustatyti įstatymu, jų dydžius diferencijuoti pagal aiškius, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas kriterijus, t. y. šiam įstatymui įsigaliojus baigėsi minėtas pereinamasis laikotarpis.

taip pat įvertintas ir teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo santykinio dydžio sumažėjimas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą. konstitucinis teismas konstatavo, kad teisėjų atlyginimų priedai pagal šį įstatymą ir iki jo įsigaliojimo taikytą vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą skiriasi ne tik dy-džiais, bet ir savo pobūdžiu: teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytas priedas už ištar-nautus Lietuvos valstybei metus, kurie gali būti skaičiuojami nuo 1990 m. kovo 11 d., kai atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė41, o pagal vyriausybės nustaty-tą teisinį reguliavimą buvo numatytas priedas už ištarnautą laiką, nepaisant to, ar tas laikas susijęs su tarnyba Lietuvos valstybei, ir įskaitant tarnybos ne Lietuvos valsty-bei iki 1990 m. kovo 11 d. metus. konstitucinis teismas pažymėjo, kad, praėjus dau-giau kaip aštuoniolikai metų po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, per kuriuos, priėmus teisėjų atlyginimų įstatymą, pasibaigė pereinamasis laikotar-pis, kuriuo formuota Lietuvos Respublikos teismų sistema ir kuriam buvo būdingas nenuoseklus ir prieštaringas laikinasis faktinis teisėjų atlyginimų teisinis reguliavi-mas, nebuvo pagrindo tikėtis, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjams kaip jų at-lyginimo sudedamoji dalis galėtų būti mokamas priedas už ištarnautus ne Lietuvos Respub likai metus, įskaitant laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d.

Nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo ribos. Šioje byloje konstitucinis teis-mas taip pat vertino Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatą, pagal kurią darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos ga-lėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, ir pripažino ją prieštaraujan-čia konstitucijai. konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal šią nuostatą net ir tais atvejais, kai asmeniui priklausantis darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais su-sijusios sumos visiškai ar iš dalies nemokamos ilgiau nei trejus metus ir asmuo tin-kamai įgyvendino teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės į teisingą atlyginimą už darbą gynimo (nepraleido ieškinio senaties termino), jam gali būti priteistos tik tre-jus metus nemokėtos sumos.

konstitucinio teismo vertinimu, šiuo teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos nepriteisti viso asmens uždirbto darbo užmokesčio ir kitų jam priklausančių su dar-bo santykiais susijusių sumų, pažeisti asmens konstitucinę nuosavybės teisę, kartu

41 Šiame kontekste konstitucinis teismas priminė, kad jo 2013 m. vasario 22 d. nutarime konstatuota, jog laikotarpiu iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. „vienintelės Lietuvos valstybės institucijos buvo užsienyje veikusios Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos“, „tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma tik okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, inter alia Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio, struktūrose“.

190

ir konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą; atitinkamai apribota teis-mo teisė vykdyti teisingumą ir užtikrinti konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimą, kartu sudarytos prielaidos teismams priimti savo turiniu neteisingus sprendimus. todėl konstitucinis teismas pripažino, kad Darbo kodekso 301 straipsnis priešta-rauja konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.

4.5.2. Teisėjų drausminė atsakomybė

2014 m. kovo 10 d. sprendime konstitucinis teismas pagal Lietuvos Aukščiau-siojo teismo pirmininko prašymą aiškino šias savo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo nuostatas: teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos nesudaro jokių prielaidų jo-mis prisidengiant teisėjui vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėti bylas; teisėjai turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą; teismų savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliks savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ar neetiškas teisėjo poelgis bus deramai įvertintas.

konstitucinis teismas išaiškino šias nuostatas kaip reiškiančias, kad:– konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas nepaneigia galimy-

bės taikyti teisėjams drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisi-namos priežasties, netinkamą pareigų atlikimą (įskaitant aplaidų bylų nagrinėjimą), tačiau vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, peržiūrėjęs teisėjo priimtą spren-dimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir taiky-mo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę, atleisti jį iš pareigų pripažinus, kad savo poelgiu jis pažemi-no teisėjo vardą;

– nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teismų savivaldos institucijai, turinčiai atitinkamus įgaliojimus, teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų at-likimą (aplaidų bylų nagrinėjimą), reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti teisėjui drausminę atsakomybę, pripažinti jį savo poelgiu pažeminusiu teisėjo vardą; teismų savivaldos sistema privalo veikti taip, kad būtų sudarytos prielaidos teisėją, savo poelgiu pažeminusį teisėjo vardą, atleisti iš pareigų.

Argumentuojant šį išaiškinimą konstitucinio teismo sprendime, be kita ko, pa-žymėta, kad būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga yra teisėjo proce-sinis nepriklausomumas ir savarankiškumas sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus; tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti bylą. nė vienas teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (nei to, kuriame dirba, nei aukštesnės grandies ar instan-cijos teismo) pirmininkui. tik aukštesnės pakopos teismas proceso įstatymų nustaty-ta tvarka gali peržiūrėti ir pakeisti ar panaikinti teisėjo sprendimus. Šalinti žemesnių instancijų teismų padarytas fakto ar teisės klaidas, neleisti įvykdyti neteisingumo yra


teismų instancinės sistemos paskirtis, teisingumas vykdomas visada paliekant gali-mybę ištaisyti galimą klaidą. taigi tai, kad žemesnės instancijos teismo teisėjo, ne-priklausomai ir nešališkai išnagrinėjusio bylą, priimant sprendimą padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai ištaisomi aukštesnės ins-tancijos teismo, pirmiausia rodo, kad teismų instancinė sistema veikia pagal savo pa-skirtį, o ne tai, kad pakeistą ar panaikintą sprendimą priėmęs teisėjas aplaidžiai atliko savo pareigas ar stokojo reikiamos profesinės kvalifikacijos.

pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismui peržiūrint ir keičiant ar naiki-nant žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra vertinama jį priėmusio teisėjo kvalifikacija ar veikla (darbas) nagrinėjant bylas – tai vertina ir drausminės at-sakomybės priemones taiko atitinkamus įgaliojimus turinčios teismų savivaldos ins-titucijos įstatymų nustatyta tvarka. Galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdės-tytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą.

kartu sprendime konstatuota, kad teisėjui gali būti taikoma drausminė atsako-mybė už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pavestų pa-reigų atlikimą (įskaitant aplaidumą nagrinėjant bylas). teismų savivaldos institucijos, turinčios įgaliojimus vertinti teisėjų veiklą (t. y. tai, kaip teisėjas atlieka savo parei-gas), nagrinėti teisėjų padarytus nusižengimus ir skirti jiems drausmines nuobaudas, kiekvienu atveju privalo įvertinti visas su teisėjo pareigų atlikimu susijusias aplinky-bes. Jeigu teisėjas, nagrinėdamas bylas, savo pareigas atlieka aplaidžiai (pavyzdžiui, skubotai, paviršutiniškai arba, atvirkščiai, nepateisinamai lėtai nagrinėja bylas, daro akivaizdžius proceso įstatymuose nustatytų reikalavimų pažeidimus, nesigilina į by-los medžiagą, bylas nagrinėja atmestinai), jam turėtų būti taikoma drausminė atsako-mybė už padarytus nusižengimus.

Šiame kontekste konstitucinis teismas pabrėžė, kad teismų savivaldos institu-cijos, turinčios įgaliojimus vertinti teisėjų veiklą ir taikyti drausminės atsakomybės priemones, negali nuspręsti taikyti šių priemonių už teisėjui priimant sprendimą pa-darytas teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, proceso įstatymų pažeidimus, nustatytus ir ištaisytus aukštesnės instancijos teismo, taip pat nustatytus administruojant teis-mus ar vykdant teisėjų veiklos vertinimą.

tačiau jeigu tam tikro teisėjo sprendimus aukštesnės instancijos teismai keičia ar naikina itin dažnai, juose nuolat yra daromos šiurkščios, akivaizdžios teisės aiški-nimo ir taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, tai gali reikšti, kad tas teisėjas netinkamai atlieka savo pareigas (bylas nagrinėja aplaidžiai, nesigilina į bylos medžiagą) ir (arba) neatitinka jam keliamų profesinės kvalifikacijos reikalavimų. netinkamas, aplaidus, akivaizdžią kompetencijos stoką rodantis teisė-jo elgesys, lemiantis nuolatinį tokių sprendimų, kuriuose daromos teisės aiškinimo ir

192

taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai, priėmimą, yra nesuderinamas su tei-sėjui keliamais reikalavimais, todėl suteikia pagrindą taikyti teisėjui drausminės atsa-komybės priemones, pripažinti jį savo poelgiu pažeminusiu teisėjo vardą.

4.6. Rinkimai

konstitucinis teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamų-jų institucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai: jos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, dėl to, ar renkant as-menis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovauja-mąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Rinkimai negali būti laiko-mi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant konstitucijoje įtvirtintus demokratiškų rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras.

konstitucijoje yra įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į poli-tines atstovaujamąsias institucijas principai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal kons-tituciją galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios ins-titucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai.

Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma. pagal konstituciją turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam).

2014 m. konstitucinis teismas išnagrinėjo dvi bylas rinkimų klausimais: vienoje iš jų sprendė, ar seimas turėjo įgaliojimus pakeisti galutinius 2012 m. vykusių seimo narių rinkimų rezultatus, kitoje – ar rinkimų komitetams turi būti užtikrinta galimy-bė rinkimuose dalyvauti savo pasirinktu pavadinimu.

4.6.1. Galutinių Seimo rinkimų rezultatų pakeitimas

konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimu pripažinta, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas, kuriuo buvo keičiami galutiniai 2012 m. seimo rinki-mų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje, prieštarauja konstitucijai.

Galutiniai 2012 m. seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apy-gardoje buvo nustatyti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, priimtu remiantis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, kurioje pripažinta, kad, vyriau-siosios rinkimų komisijos sprendimu nustatant galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę ir galutinį daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktų seimo narių sąrašą (įtraukiant į juos asmenis, kurių išrinkimo siekiant buvo padary-


ti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai), buvo pa-žeistas seimo rinkimų įstatymas.

Šioje byloje ginčytu 2013 m. liepos 2 d. nutarimu seimas pakeitė savo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą: į galutinę Darbo partijos kandidatų sąrašo eilę po joje įra-šytų išrinktų seimo narių vėl įrašė seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu iš jos išbrauktus asmenis, kurių įrašymą į šią eilę vyriausiosios rinkimų komisijos spren-dimu konstitucinis teismas minėtoje išvadoje įvertino kaip seimo rinkimų įstatymo pažeidimą. Šitaip seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu tiems asmenims buvo sudary-tos prielaidos užimti atsirasiančias laisvas seimo narių vietas.

vertinant šio seimo nutarimo atitiktį konstitucijai konstitucinio teismo nu-tarime pažymėta, kad pagal konstituciją seimas turi įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų tik tuo atveju, kai pagal seimo ar preziden-to paklausimą konstitucinis teismas pateikia išvadą, kad per seimo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas.

pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimas priima šį sprendimą tik remda-masis konstitucinio teismo išvada. konstitucinis teismas pabrėžė, kad tik jis, kaip teisminės valdžios institucija, gali nustatyti, ar per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, nes tai yra teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas. taigi pa-gal konstituciją seimas negali iš naujo spręsti to paties klausimo, kuriuo konstituci-nis teismas yra pateikęs išvadą. Jis taip pat neturi įgaliojimų spręsti, ar konstitucinio teismo pateikta išvada dėl rinkimų įstatymo pažeidimo yra pagrįsta ir teisėta. tai reiškia, kad seimas, savo prigimtimi ir esme politinė institucija, kurios sprendimuose atsispindi seimo narių daugumos politinė valia ir kurios sprendimai grindžiami poli-tiniais susitarimais bei kompromisais, negali spręsti teisės klausimo, ar rinkimų įsta-tymas buvo pažeistas, taip pat nepaisyti konstitucinio teismo išvados, kad per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas. seimas turi įgaliojimus dėl seimo rinki-mų rezultatų galutinai spręsti tiek, kiek tie rezultatai susiję su konstitucinio teismo išvadoje konstatuotais rinkimų įstatymo pažeidimais.

Įgyvendindamas konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatytus įgaliojimus pri-imti galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų ir paisydamas konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, seimas negali sudaryti prielaidų kan-didatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti seimo nario mandato. seimui priimant sprendimą dėl galutinių rinkimų rezultatų esminę reikšmę turi tai, kad per rinkimus buvo padaryta šiurkščių demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidi-mų, kuriais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia. tokie pažeidimai gali būti pa-daryti nebūtinai pačių kandidatų į seimo narius – juos gali padaryti ir kiti asmenys, siekiantys kandidatų į seimo narius išrinkimo.

pabrėžęs, kad iš konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų kyla reikalavimas užtikrinti valstybės valdžios sistemos, inter alia seimo, kaip politinės atstovaujamosios institucijos, stabilumą, konstitucinis teismas

194

pažymėjo, kad pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimo nustatyti galutiniai sei-mo rinkimų rezultatai negali būti keičiami, nebent tam atsirastų konstitucinis pagrin-das (tokiu atveju jie galėtų būti keičiami tik remiantis kita konstitucinio teismo išvada).

seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu galutiniai seimo rinkimų rezultatai pakeisti nesant kitos konstitucinio teismo išvados ir nepaisant konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, kad per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, taigi, konstitucinio teismo vertinimu, juo nepaisyta iš konstitucijos 107 straipsnio 3 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių rei-kalavimų seimui priimant galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų remtis konstitucinio teismo išvada, nesudaryti prielaidų kandidatams, kurių išrinkimo sie-kiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pa-žeidimai, įgyti seimo nario mandato, nekeisti galutinių seimo rinkimų rezultatų be konstitucinio pagrindo ir nesant kitos konstitucinio teismo išvados.

konstitucinis teismas, aiškindamas savo nutarimo įsigaliojimo teisinius pada-rinius, pažymėjo, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu nėra pakeisti galutiniai seimo rinkimų rezultatai, jo pagrindu niekam neatsirado teisė užimti atsirasiančias laisvas seimo narių vietas, o galutiniai 2012 m. seimo rinkimų rezultatai yra nustaty-ti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu.

4.6.2. Rinkimų komitetų teisė pasirinkti pavadinimą

konstitucinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarimu prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintos Rinkimų į europos parlamentą įstatymo 38 straipsnio 6 da-lies nuostatos, pagal kurias, nepaisant to, ar rinkimų komitetas yra pasirinkęs ir savo veik los sutartyje nurodęs pavadinimą, rinkimų procese jis privalo dalyvauti ne šiuo pavadinimu, bet įregistruojant jį vyriausiosios rinkimų komisijos jam suteikta raide.

konstitucinis teismas konstatavo, kad europos parlamentas yra politinė atsto-vaujamoji europos sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje europos sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas. Re-guliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant europos parlamentą įgyvendinimą, įstatymų leidėjas privalo paisyti iš konstitucijos kylančių reikalavimų, rinkimų tei-sės principų.

konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam – svarbi asmens konstitucinė teisė. Įstatymų leidėjas turi įgaliojimus rin-kimų įstatymuose asmeniui, kuris gali būti renkamas, nustatyti konstituciškai pagrįs-tus reikalavimus (sąlygas). taip pat pažymėta, kad konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, kuris yra ypač svarbus politinių atstovaujamų-jų institucijų rinkimų procese.

taigi iš konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies įstatymų leidėjui kyla pareiga nustaty-ti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinamas demokratinių rinkimų principų laikymasis, inter alia rinkimų proceso skaidrumas, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybė ir sąžininga konkurencija, taip pat rinkėjams reikšmin-


gos informacijos apie juos viešumas. Demokratinių rinkimų principų užtikrinimas reiškia ir tai, kad teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos prielaidos tinkamai infor-muoti rinkėjus apie kandidatus rinkimuose keliančius kolektyvinius subjektus, jų pa-vadinimus. Ši informacija turi būti vieša, lengvai prieinama ir neklaidinanti rinkėjų. kandidatus rinkimuose keliantys kolektyviniai subjektai turi turėti galimybę rinkimų procese dalyvauti ir prisistatyti rinkėjams savo pasirinktu pavadinimu. Šių subjek-tų pavadinimas padeda rinkėjams ne tik juos atpažinti, atskirti nuo kitų kandidatus keliančių kolektyvinių subjektų, bet ir spręsti apie jų vertybes, idėjas, siekius ir pan.

konstitucinio teismo vertinimu, ginčytomis įstatymo nuostatomis įpareigojus rinkimų komitetus europos parlamento rinkimuose dalyvauti prisistatant rinkėjams ne savo pasirinktu pavadinimu, o vyriausiosios rinkimų komisijos jiems suteikta rai-de, nesant visuomenei svarbaus ir konstituciškai pagrįsto tikslo pasunkintas asmenų, įrašytų į rinkimų komitetų keliamų kandidatų į europos parlamento narius sąrašus, pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimas, neužtikrinti demokratiškų rinkimų pro-ceso skaidrumo, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybės ir sąžiningos konkurencijos principai. taigi tokiu teisiniu reguliavimu pažeista konsti-tucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta lygi pasyvioji rinkimų teisė.

kartu konstitucinis teismas pažymėjo, kad tiek kolektyviniai subjektai, turintys teisę kelti kandidatus rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, pasirinkda-mi pavadinimą, kuriuo ketina rinkimų procese prisistatyti rinkėjams, tiek įstatymų leidėjas, reguliuodamas atitinkamus santykius, yra saistomi konstitucinio rinkimų kaip atsakingo politinio proceso principo, konstitucinių reikalavimų gerbti ir saugoti konstitucinę santvarką, viešąją tvarką, visuomenės dorovės apsaugą, nekurstyti tauti-nės, rasinės, religinės, socialinės neapykantos, prievartos ar diskriminacijos.

nutarime taip pat konstatuota, kad įstatymo nuostatomis, kuriomis konstituciš-kai nepagrįstai pasunkintas rinkimų komitetų keliamų kandidatų pasyviosios rin-kimų teisės įgyvendinimas, ši jų teisė nebuvo apskritai paneigta ir konstituciniai demokratiškų, laisvų rinkimų principai nebuvo paminti. todėl 2014 m. gegužės 25 d. įvykusių rinkimų į europos parlamentą teisėtumas negali būti kvestionuojamas tuo pagrindu, kad šios nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis konstitucijai.

4.7. Nuosavybės teisių atkūrimas

Dviejose 2014 m. bylose konstitucinis teismas vertino piliečių nuosavybės tei-sių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų atitiktį konstitucijai ir abiem atvejais pripažino, kad ginčytos nuostatos jai neprieštarauja. Šiose bylose pri-imtuose nutarimuose remtasi anksčiau suformuota konstitucine nuosavybės teisių atkūrimo doktrina, jie iš esmės pagrįsti plačios įstatymų leidėjo diskrecijos nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas pripažinimu.

spręsdamas bylas su nuosavybės teisių atkūrimu susijusiais klausimais, konsti-tucinis teismas anksčiau ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuoda-mas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti jo sąlygas ir tvarką.

196

Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto tur-to nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema. Įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines ir kitas sąlygas.

Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucijos. Jis turi at-sižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas konstituci-joje įtvirtintas vertybes, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosa-vybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai.

4.7.1. Buvusių savininkų įpėdinių teisė atkurti nuosavybės teises

konstitucinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarimu pripažinta, kad piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje, nustačius visų piliečių, buvusių savininkų įpėdinių pagal testamentą, teisę at-kurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokia teisė nesuteikta visiems pi-liečiams, buvusių savininkų įpėdiniams pagal įstatymą, neprieštarauja konstitucijai.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad pagal konstituciją teisė paveldėti nuosa-vybę nėra tapati piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; asmenys, kurie turi teisę paveldėti mirusio buvusio savi-ninko turtą, neprivalo būti tapatinami su asmenimis, turinčiais teisę įstatymo nusta-tyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifiką, įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką apima jo diskreci-ją apibrėžti nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, t. y. nustatyti asmenis, turin-čius teisę atkurti nuosavybės teises. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos ne pagal paveldėjimo santykius reguliuojančias teisės normas, o tik specialia įstatymo nusta-tyta tvarka, ne visiems buvusiems savininkams ir ne visiems buvusių savininkų įpė-diniams, o tik tiems, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas.

Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo, įgyvendinant įstatymų leidėjo diskreciją apibrėžti nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, tei-sė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikta ne visiems buvusių savininkų įpėdiniams, yra konstituciškai pateisinamas, juo nepažeisti konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių ap-saugos principai, taip pat konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų ly-giateisiškumo principas.

konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad restitucijos įstatymuose apibrė-žiant asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą niekada nebuvo numatyta tokia subjektų kategorija kaip mirusio savininko įpė-


diniai pagal įstatymą, o mirusio savininko vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui teisė atkurti nuosavybės teises buvo nustatyta visą laiką nuo pat restitu-cijos proceso pradžios. vadinasi, kiti buvusių savininkų įpėdiniai pagal įstatymą ne-turėjo teisinio pagrindo tikėtis, kad jiems bus įtvirtinta galimybė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. jie negalėjo įgyti atitinkamų teisėtų lūkesčių. taigi ginčytu teisiniu reguliavimu nepažeisti ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tik-rumo principai.

4.7.2. Nuosavybės teisių atkūrimas į mieste esančią žemę

kitoje su nuosavybės teisių atkūrimu susijusioje byloje spręsta, ar valstybė gali išpirkti mieste esančią žemę, reikalingą statiniams eksploatuoti. konstitucinis teis-mas 2014 m. spalio 30 d. nutarimu pripažino, kad piliečių nuosavybės teisių į išliku-sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose bu-vusi žemė, užimta statiniams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra negrąžinama natūra ir išperkama valstybės, neprieštarauja konstitucijai.

nutarime priminta, kad valstybė asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavy-bės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įgyvendinti šią savo teisę įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais; savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvu-siems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti tur-to natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikri-na nuosavybės teisių atkūrimą.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad, įstatymais nustatant nuosavybės teisių at-kūrimo sąlygas ir tvarką, reikia atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines, tei-sines ir kitas realijas ir užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – buvusių savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų, naudojančių buvusiems savinin-kams priklausiusią žemę, reikalingą jiems priklausantiems statiniams eksploatuoti, teisės ir teisėti interesai.

pažymėta ir tai, kad konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis pagal tai, į kokios rūšies nuo-savybę (žemę, mišką ir t. t.) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, ko-kioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės. tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nevienodas nuosavybės teisių į miesto ir kai-mo vietovėse, taip pat skirtingose miesto teritorijose esančią žemę, įskaitant žemę, rei-kalingą statiniams eksploatuoti, atkūrimo sąlygas ir tvarką, tačiau tai darydamas jis turi paisyti konstitucijos, iš jos kylančių reikalavimų užtikrinti, kad atkuriant buvu-

198

sių savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, kad žemė asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, gali būti negrąžinama natūra ir valstybės išperkama tik jeigu tam yra visuomenės poreikis.

konstitucinis teismas konstatavo, kad mieste vyrauja gyvenamosios paskirties statiniai, visuomeninio naudojimo statiniai (visuomenės reikmėms skirti prekybos, paslaugų, gamybos, kultūros, mokslo, gydymo ir kiti statiniai), kurių eksploatacijai būtinų žemės sklypų naudojimas yra susijęs su daugelio asmenų, visos visuomenės in-teresais. taigi atkuriant nuosavybės teises į tokią miesto žemę, kuri yra būtina kitiems asmenims priklausančių statinių eksploatacijai, susiduriama ne vien su atskirų asme-nų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, ir jos dabartinių naudotojų, nuomotojų, bet ir kitų asmenų, visuomenės interesais. tenkinant tik asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, interesą nuosavybės teises į minėtą žemę atkurti natūra ir nepaisant asmenų, kuriems priklausančių statinių eksploatacijai reikalinga tokia žemė, kitų as-menų, visuomenės interesų dėl tos pačios žemės, nebūtų laikomasi konstitucinio rei-kalavimo derinti tokius interesus, nebūtų apsaugotos kitos konstitucijoje įtvirtintos vertybės, be kita ko, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekis.

4.8. Kitos konstitucinės justicijos bylos

kitose konstitucinio teismo 2014 m. nagrinėtose bylose spręsti įvairūs klausi-mai, susiję su prokurorų konstituciniu statusu, valstybinės kalbos apsauga, ūkinės veiklos laisve, konstitucine atsakomybe ir kt.

4.8.1. Prokurorų konstitucinis statusas

pagal prezidentės prašymą, kuriame kelti klausimai dėl prokurorų atskaitomy-bės ir galimybės generalinio prokuroro atleidimo pagrindus ir tvarką nustatyti ne tik įstatyme, konstitucinis teismas 2014 m. sausio 16 d. sprendime aiškino savo nuta-rimų nuostatas, susijusias su prokurorų konstituciniu statusu.

Prokurorų nepriklausomumo principas. Šiame sprendime aiškintos konstitu-cinio teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo nuostatos, pagal kurias tam, kad galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, prokurorai privalo turėti pakankamas įstatymo nu-statytas savarankiškumo garantijas, o įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, jų pareigūnai, kiti asmenys neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių konstitucijoje nu-statytas funkcijas, veiklą, taip pat 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nuta-rimų nuostatos, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konsti-tucinė vertybė ir pagal konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, ku-riuo šis nepriklausomumas būtų paneigtas ar suvaržytas.

Šias nuostatas konstitucinis teismas išaiškino kaip reiškiančias, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį prokurorai būtų įpareigoti įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai teikti ataskaitas apie savo konstitucinių funkci-jų vykdymą, be kita ko, generalinis prokuroras būtų įpareigotas teikti tokias ataskai-


tas apie Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklą, kurioms seimas, prezidentas ar vyriausybė turėtų pritarti. tokios pareigos nustatymas reikštų kišimąsi į prokurorų, vykdančių konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą, jų nepriklausomumo varžymą.

Argumentuodamas šį sprendimą, konstitucinis teismas pažymėjo, kad konsti-tucijos 118 straipsnio 3 dalyje yra tiesiogiai įtvirtintas prokurorų nepriklausomumo principas: prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. vadinasi, prokurorai, vykdydami savo funkcijas, veikia savarankiškai, įsta-tymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos, tarp jų seimas ir preziden-tas, dalyvaujantys generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo procese, negali kištis į jų funkcijų vykdymą, duoti kokių nors privalomų jiems nurodymų dėl funkcijų vyk-dymo ar kontroliuoti jų darbo vykdant funkcijas.

kartu sprendime pažymėta, jog įstatymų leidėjas turi suderinti konstitucinę nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir konstitucinį prokurorų nepri-klausomumo principą. Šių konstitucinių vertybių suderinamumas būtų užtikrintas, jeigu generalinis prokuroras įstatymu būtų įpareigotas teikti visuomenei, dalyvaujan-tiems generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo procese seimui, prezidentui infor-maciją (viešus pranešimus) apie baudžiamosios politikos prioritetų įgyvendinimą, viešojo intereso gynimą, prokuratūros darbo organizavimą, prokuratūros veiklos kryptis, bendradarbiavimo su Lietuvos ir užsienio ikiteisminio tyrimo įstaigomis, ki-tomis institucijomis organizavimą, nusikalstamų veikų tyrimo terminus, prokuratū-ros darbe kylančias problemas ir kt.

Generalinio prokuroro atleidimo pagrindų ir tvarkos nustatymas. konstitucinis teismas taip pat išaiškino, kad jo nutarimų nuostatos (be kita ko, nuostata, kad įstaty-mų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidi-mo iš pareigų pagrindus ir tvarką, taip pat nuostatos, kuriomis aiškinta konstitucijos 76 straipsnio nuostata, kad seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato seimo statutas) reiš-kia, jog pagal konstituciją generalinio prokuroro atleidimo pagrindai ir tvarka turi būti nustatyti tik įstatyme, o seimo statute gali būti nustatyta tai, kokia tvarka seimas pri-ima sprendimą dėl pritarimo prezidento siūlymui skirti ar atleisti generalinį prokurorą.

sprendime konstatuota, kad pagal konstitucijos 118 straipsnio 6 dalį prokuro-rų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas. vadinasi, generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka gali būti nustatyta tik įstatyme. konstitucinis teismas taip pat pabrėžė, kad pagal konstituciją įstatymų leidėjas įstatymu gali nu-statyti ne bet kokius, o tik tokius generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepa-sibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų (pavyzdžiui, dėl įstatyme nustatyto amžiaus, perėji-mo į kitą darbą, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo).

seimo statute jokie generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų pagrindai nega-li būti nustatyti. seimo statute nustatoma darbo tvarka, kurios laikydamasis seimas sprendžia, pritarti ar nepritarti prezidento siūlymui skirti arba atleisti generalinį pro-kurorą. seimas turi įgaliojimus nuspręsti, kokiais terminais ir kokia tvarka seimo

200

posėdyje pristatoma siūloma kandidatūra, kas turi būti pristatoma ją teikiant, kokia tvarka ta kandidatūra svarstoma seimo posėdyje ir kokie seimo struktūriniai pada-liniai turi teisę ją svarstyti, kokia tvarka yra balsuojama už pritarimą ar nepritarimą siūlomai kandidatūrai.

sprendime pabrėžta, kad generalinis prokuroras nėra seimo skiriamas ar ren-kamas pareigūnas, jį į pareigas skiria ir iš jų atleidžia prezidentas seimo pritarimu, vadinasi, jam negali būti taikoma konstitucijos 75 straipsnyje nustatyta atleidimo pa-reiškiant nepasitikėjimą procedūra, kuri yra siejama su pareigūno veiklos vertinimu.

4.8.2. Asmens vardo ir pavardės rašymas piliečio pase

klausimai, susiję su asmens vardo ir pavardės rašymu piliečio pase, konstitu-cinio teismo jurisprudencijoje nagrinėti jau keletą kartų. konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime pažymėta, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kal-bos statusas. Aiškindamas šio nutarimo nuostatas, 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime konstitucinis teismas į jam pateiktą klausimą dėl 1999 m. spalio 21 d. nutarimo aiš-kinimo atsakė taip: piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lie-tuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, tačiau toks įrašas neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

teisingumo ministro prašymu konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nu-tarimo nuostatos dar kartą aiškintos konstitucinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime.

Pareiga atsižvelgti į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos poziciją. Šįkart prašyta išaiškinti, ar minėto nutarimo nuostatos, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nusta-tyti, kaip valstybinės kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, ir numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones, taip pat kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, reiškia, jog įstatymų leidėjas gali nustatyti as-mens vardo ir pavardės rašymo piliečio pase taisykles, neišsiaiškinęs iš profesionalių kalbininkų sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires ir vykdyti šią politiką, pozicijos tuo klausimu (negavęs jos siūlymų) arba ta pozicija nesivadovaudamas.

konstitucinis teismas išaiškino, kad kai įstatymų leidėjui nustatant asmens var-do ir pavardės rašymo piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios ži-nios, jis turi gauti specialių (profesinių) žinių turinčių asmenų (institucijų), tarp jų – iš profesionalių kalbininkų sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires ir vykdyti šią politiką (šiuo metu – valstybinės lietuvių kalbos komisijos), oficialią išva-dą, aiškius siūlymus, į kuriuos negali neatsižvelgti.

konstitucinis teismas pažymėjo, jog konstitucija nesuponuoja tokios seimo veik-los, kad jis visą įstatymų leidybai reikalingą informaciją rinktų pats, nepasikliaudamas


kitų valstybės institucijų pateikiama informacija; tais atvejais, kai leidžiant įstatymus būtina remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, seimas iš ati-tinkamų valstybės institucijų turėtų gauti reikalingą informaciją ir į ją atsižvelgti. ka-dangi įstatymu nustatant, kaip piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, turėtų būti remiamasi specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, sei-mas, vadovaudamasis atsakingo valdymo principu, turi gautas oficialias išvadas, tarp jų – valstybinės lietuvių kalbos komisijos oficialią išvadą, tinkamai įvertinti.

Asmenvardžių rašymo piliečio pase taisyklių keitimas. teisingumo ministras taip pat prašė išaiškinti, ar konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo rezo-liucinės dalies nuostata, kad Aukščiausiosios tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas ne-prieštarauja konstitucijai, reiškia, jog pagal konstituciją gali būti nustatomos tik to-kios vardų ir pavardžių rašymo taisyklės, kokios yra nustatytos šiame punkte (kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą).

konstitucinis teismas išaiškino, kad, laikantis konstitucinių reikalavimų, įstaty-mu gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo piliečio pase tai-syklės, kai jas keisti siūlo iš profesionalių kalbininkų sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, t. y. jeigu ši institucija įver-tina tokias taisykles kaip nekeliančias pavojaus lietuvių kalbai.

sprendime pažymėta, kad įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija, apibrėžda-ma esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, taip pat nustatydama vardų ir pavardžių rašymo piliečio pase taisykles, turi paisyti konstitucinio imperatyvo saugo-ti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietu-vių kalbos savitumui. pagal konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės, be kita ko, įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos sa-vitumui, lietuviškų asmenvardžių rašymui.

Lietuvių kalbos, kaip ir absoliučios daugumos europos šalių valstybinių (ofi-cialių) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys. vis dėlto lietuvių kalbos abėcėlė, nors sukurta lotyniškų rašmenų pagrindu, turi ir savitų rašto ženklų, kurie atspindi unikalias lietuvių kalbos fonetines ypatybes. Lietuviškus rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus, įskaitant atitinkamos transkripcijos prin-cipus, turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota valstybės institucija; šiuo metu tokia institucija yra valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Apibendrindamas konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal konstituciją tai-syklės, įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, turi būti nustatytos įvertinus jų poveikį bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. todėl valstybinė lietuvių kalbos komisija turi teik-ti oficialią išvadą, ar gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo piliečio pase taisyklės nei nustatytosios minėto Aukščiausiosios tarybos nutarimo 2 punkte, be kita ko, ar kai kuriais atvejais piliečio pase rašant nelietuviškus vardus ir

202

pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniš-ko pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lie-tuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo.

4.8.3. Finansų ministro įgaliojimai nustatyti delspinigių dydį

byloje, kurioje priimtas konstitucinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimas, konstitucinis ginčas buvo kilęs dėl finansų ministro įgaliojimų nustatyti delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, įskaitant valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį. konstitucinis teismas pripažino, kad anksčiau galiojusio mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje buvo įtvirtinti finansų ministro įga-liojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nuro-dytą palūkanų normą, prieštaravo konstitucijai. Šiuo metu galiojančio mokesčių admi-nistravimo įstatymo 99 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį šiame straipsnyje nurodytą palūkanų normą padidinti 10 procentinių punktų, konstitucijai neprieštarauja.

spręsdamas bylą, konstitucinis teismas rėmėsi savo 2006 m. rugsėjo 26 d. nu-tarimo, kuriame nagrinėtas analogiškas klausimas, nuostata, kad, pasirinkęs tokį teisinio reguliavimo būdą, kai delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokė-jimą ne laiku dydžiai priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų rodiklių ir gali kis-ti, įstatymų leidėjas privalo ne tik įstatymu nustatyti subjektą (valstybės instituciją, pareigūną), kuris turi įgaliojimus konstatuoti minėtus rodiklius ir pagal juos nusta-tyti delspinigių dydžius, bet ir įstatyme nurodyti kriterijus, kuriais tas subjektas turi vadovautis juos nustatydamas. konstitucinis teismas konstatavo, kad anksčiau įsta-tymuose nebuvo nustatyta kriterijų, kuriais finansų ministras turėtų vadovautis, va-dinasi, jis galėjo ne tik padidinti minėtą palūkanų normą, bet ir vien savo nuožiūra (neviršydamas nustatytos 10 punktų ribos) spręsti, kiek punktų ją padidinti. toks tei-sinis reguliavimas prieštaravo konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, pagal kurį sei-mas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, 127 straipsnio 3 daliai, pagal kurią mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstaty-mai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

vertindamas šiuo metu galiojančio mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą, konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal jį, nustatydamas delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį, finansų ministras turi vadovautis šiame straipsnyje nurodytais aiškiais kriterijais, t. y. šių delspinigių dydį jis nustato praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietu-vos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį padidindamas 10 procentinių punktų. tokiu teisiniu reguliavimu nesudaroma prie-laidų finansų ministrui savo nuožiūra spręsti, kiek punktų padidinti atitinkamą palū-kanų normą, vadinasi, nėra argumentų vertinti, kad juo kaip nors būtų paneigiamos kurios nors konstitucijoje įtvirtintos jos ginamos ir saugomos vertybės.


4.8.4. Įpareigojimas tvarkyti alyvos atliekas

konstitucinis teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažino vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nr. 519 patvirtinto valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano nuostatą, kuria alyvos gamintojams ir importuotojams buvo nusta-tyta privaloma užduotis nuo 2008 m. regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 proc. alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, neprieštaravusia konstitucijai.

konstitucinis teismas priminė, kad konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta ūki-nės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų priva-lomų reikalavimų, apribojimų; kita vertus, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esmines ūkinės veik-los laisvės nuostatas, tokias kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veik-lą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais. konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį aiškindamas kartu su konstitucijos 53 straipsnio 1 da-limi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, ir 53 straipsnio 3 dalimi, 54 straipsniu, kuriuose nustatyti konstituciniai aplinkos apsaugos pagrindai, konstitu-cinis teismas pažymėjo, jog toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, taip pat toks, kuriuo siekiama saugoti aplinką nuo kenksmingų povei-kių, tausoti gamtą ir racionaliai naudoti jos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padary-tą žalą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu konstituciją.

iš šių konstitucijos nuostatų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, būtent saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą. kar-tu konstitucinis teismas pabrėžė, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos to-kios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti. Įstatymu nustatant ūkinės veiklos subjektų pareigas, susijusias su žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingų poveikių, racionaliu gamtos išteklių naudojimu, gamtinei aplinkai padarytos žalos atlyginimu, taip pat gali būti vyriausy-bei pavesta priimti poįstatyminius aktus, būtinus tokiam įstatymui įgyvendinti ir re-guliuoti juo nustatytų ūkinės veiklos subjektų pareigų vykdymą.

nutarime pažymėta, jog, reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai, taip pat

204

turi paisyti racionalaus gamtos išteklių naudojimo imperatyvo, todėl gali būti nu-statyta ūkinės veiklos subjektų pareiga, esant techninėms galimybėms, atliekas pir-miausia perdirbti taip, kad iš jų būtų galima pagaminti tos pačios ar kitos paskirties produktus, o nesant galimybės jų perdirbti – kitaip jas panaudoti nekeliant reikšmin-go neigiamo poveikio žmonių, visuomenės sveikatai, aplinkai. vyriausybė teisės ak-tais gali detalizuoti šios pareigos vykdymo tvarką.

konstitucinis teismas konstatavo, kad ginčytoje nuostatoje alyvos gamintojams ir importuotojams buvo įtvirtinta privaloma užduotis regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pavyzdžiui, energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikala-vimus, gauti) ne visas alyvos atliekas, bet minimalų jų kiekį – 30 proc., skaičiuojant nuo jų patiekto per metus Lietuvos rinkai alyvos kiekio. Ši užduotis buvo nustaty-ta vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis. nutarime pažymėta, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo ir valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano nuostatas produktų (gaminių), įskaitant alyvą, gamintojams ir importuotojams tai-komas gamintojo atsakomybės principas, pagal kurį siekiama užtikrinti kuo didesnį gaminių atliekų surinkimą, perdirbimą ir antrinių žaliavų naudojimą, taip pat prin-cipas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pro-duktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas; atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai, tarp jų alyvos gamintojai ir importuotojai, yra atsakingi už tai, kad su alyvos atliekų tvarkymu susijusi jų veikla atitiktų atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, kuris taikomas atsižvelgiant į aplinkos apsaugos prin-cipus, išteklių apsaugą, bendrą poveikį aplinkai, visuomenės sveikatai; alyvos atlie-kos turi būti apdorojamos pagal pavojingosioms atliekoms nustatytus reikalavimus.

taigi, konstitucinio teismo vertinimu, nustatydama ginčytą teisinį reguliavimą vyriausybė siekė konstituciškai reikšmingų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tiks-lų ir paisė iš konstitucijos kylančių reikalavimų. tai, kad alyvos gamintojams ir im-portuotojams buvo nustatyta pareiga minėtais būdais sutvarkyti nurodytą alyvos kiekį, neleido teigti, kad ginčytas teisinis reguliavimas buvo neproporcingas minėtiems sie-kiamiems konstituciškai reikšmingiems tikslams ar objektyviai neįgyvendinamas.

4.8.5. Valstybinės žemės pardavimas be aukciono

vyriausybės nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas vertintas dar vienoje 2014 m. byloje. Joje priimtu konstitucinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarimu pri-pažinta, kad vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo nr. 692 „Dėl naujų kitos pa-skirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostata, pagal kurią laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), galė-jo būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių privačių žemės sklypų savinin-kams, neprieštaravo konstitucijai ir Žemės įstatymui.

konstitucinis teismas šioje byloje vertino, ar ginčyta vyriausybės nutarimo nuostata nekonkuravo su Žemės įstatymo normomis, taigi ar ja nebuvo pažeista tei-sės aktų hierarchija.


konstitucinio teismo nutarime pažymėta, kad pagal konstituciją įstatymais nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos. vyriausybė pagal savo kompetenciją valstybei nuosavybės tei-se priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn santykius gali reguliuo-ti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo. konstitucinis teismas taip pat priminė savo 1996 m. spalio 22 d. nutarimą, kuriame pažymėta, kad vyriausybė turi įgaliojimus nutarimuose sukonkretinti įstatymuose nustatytas valstybinės žemės pardavimo ir nuomos aukciono ir ne aukciono tvarka principines nuostatas, tačiau jos nustatytas teisinis reguliavimas turi būti grindžia-mas įstatymais ir objektyviomis aplinkybėmis.

Žemės įstatyme įtvirtinta principinė taisyklė, pagal kurią tarp privačių žemės sklypų įsiterpę valstybinės žemės plotai parduodami be aukciono ir šia tvarka juos gali įsigyti tik besiribojančių privačių žemės sklypų savininkai. konstitucinis teis-mas pabrėžė, kad Žemės įstatymu žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų suda-rytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę. taigi bendros taisyklės, kad valstybinė žemė parduodama aukciono būdu, išimtis nėra savitikslė, ji nustatyta dėl to, kad tarp privačių žemės sklypų įsiter-pęs valstybinės žemės plotas negali būti suformuotas kaip savarankiškas žemės skly-pas ir racionaliai naudojamas. situacija, kai valstybinės žemės plotas yra įsiterpęs tarp privataus žemės sklypo ir kelio (gatvės), pagal galimybes šį žemės plotą suformuoti kaip savarankišką žemės sklypą ir racionaliai naudoti iš esmės nesiskiria nuo situaci-jos, kai šis plotas yra įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų.

taigi, konstitucinio teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ginčyta nuos-tata buvo apribotos įstatyme nurodytų asmenų – besiribojančių privačių žemės skly-pų savininkų – galimybės įsigyti be aukciono atitinkamus valstybinės žemės plotus ar kad valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, turėtų būti parduodami aukciono būdu. vy-riausybės nustatytu teisiniu reguliavimu detalizuota Žemės įstatymo nuostata, nepa-neigiant joje įtvirtintos principinės taisyklės, taigi šis reguliavimas buvo grindžiamas įstatymu ir su juo nekonkuravo.

4.8.6. Konstitucinė atsakomybė (apkalta)

pagal seimo paklausimą konstitucinis teismas pateikė 2014 m. birželio 3 d. išvadą dėl seimo narės neringos venckienės, kuriai buvo pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties konstitucijai. konstitucinis teismas pripažino, kad seimo narė n. venckienė, be pateisinamos priežasties nedalyvavusi 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posėdžiuose ir 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, diskreditavo seimo, kaip tautos atstovybės, au-toritetą, sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė konstituciją.

Konstitucinis apkaltos institutas. konstitucinis teismas šioje išvadoje priminė svarbiausius apkaltos konstitucinės sampratos aspektus. Jis pažymėjo, kad konstitu-

206

cinis apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros – institutas yra viena iš viešos demokratinės kontrolės formų, valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos savi-saugos priemonių: valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau už visuomenės interesus, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti paša-linti iš pareigų. už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba pa-aiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, apkaltos proceso tvarka gali būti panaikintas ir seimo nario mandatas.

konstitucinis teismas pabrėžė, kad konstitucija iš seimo nario besąlygiškai rei-kalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdy-ti jos konstituciją ir įstatymus, sąžiningai tarnauti tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. prisiekdamas seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų priesaikoje minimų konstitucinių vertybių. ištikimybė Lietuvos valstybei yra neat-siejama nuo ištikimybės ir konstitucijai; sulaužius priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai pažeidžiama ir konstitucija.

pagal konstituciją tik konstitucinis teismas turi įgaliojimus spręsti, ar seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai, ar seimo narys konstituciją pažeidė šiurkščiai. taigi konstituciniam teismui nustaty-ta konstitucinė pareiga ištirti, ar seimo narys atliko konkrečius veiksmus, nurodytus paklausime konstituciniam teismui, ir įvertinti, ar šie veiksmai prieštarauja konsti-tucijai, ar konstitucija pažeista šiurkščiai.

Teisingo teisinio proceso reikalavimas. konstitucinė apkaltos samprata supo-nuoja teisingą teisinį procesą, kuriame prioritetas teikiamas asmens teisių apsaugai. Asmens teisių apsauga garantuojama tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias tei-ses, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti.

iš teisingo teisinio proceso reikalavimo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustaty-ti teisinį reguliavimą, sudarantį sąlygas seimo nariui ar valstybės pareigūnui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, ginti savo teises visose apkaltos proceso stadijose. tei-singo teisinio proceso reikalavimas suponuoja valstybės valdžios institucijų, turinčių konstitucinius įgaliojimus apkaltos procese – seimo ir konstitucinio teismo, parei-gą įgyvendinant atitinkamas funkcijas apkaltos procese sudaryti galimybes asmeniui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, realizuoti savo teises apkaltos procese.

konstitucinis teismas pabrėžė, kad dalyvauti apkaltos procese yra seimo nario ar valstybės pareigūno, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, teisė ir iš jo priesaikos kylanti priedermė. seimo narys ar valstybės pareigūnas, davęs priesaiką būti ištiki-mas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos konstituciją ir įstatymus, privalo gerb-ti valstybės valdžios institucijas. taigi seimo narys ar valstybės pareigūnas, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, turi priedermę kviečiamas atvykti į valstybės valdžios institucijas, turinčias konstitucinius įgaliojimus apkaltos procese, ir pateikti paaiški-nimus dėl veiksmų, kurie yra šių institucijų tyrimo ir vertinimo dalykas. Šios prie-


dermės nevykdymas, kai asmuo yra tinkamai informuotas apie vykstantį apkaltos procesą, nėra kliūtis valstybės valdžios institucijoms, turinčioms konstitucinius įga-liojimus apkaltos procese, tarp jų konstituciniam teismui, vykdyti savo įgaliojimus ir priimti jų kompetencijai priskirtus sprendimus.

nors apkaltos procese imtasi tinkamų priemonių pranešti seimo narei n. venc-kienei apie vykstantį procesą ir sudaryti galimybę jai pateikti paaiškinimus apkaltos byloje, n. venckienė šiame procese nedalyvavo ir paaiškinimų nepateikė42.

Seimo nario pareigos. konstitucinis seimo nario statusas integruoja seimo nario, kaip tautos atstovo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas konstituciniu seimo nario laisvo mandato principu. pareigas eidami, įgyvendindami savo teises, seimo nariai vadovaujasi konstitucija, valstybės intere-sais, savo sąžine. seimo narys pagal konstituciją ne tik įgyja atitinkamas teises, bet ir privalo vykdyti tam tikras pareigas, kylančias iš konstitucijos ir jai neprieštaraujan-čių įstatymų.

pagal konstituciją seimo narys yra profesionalus politikas, t. y. toks tautos at-stovas, kuriam darbas seime yra jo profesinė veikla. seimo veiklos nepertraukiamu-mas lemia ir seimo nario veiklos nepertraukiamumą. pagal konstituciją seimo narys turi pareigą dalyvauti seimo posėdžiuose. konstitucinė seimo nario pareiga dalyvau-ti seimo darbe apima jo pareigą dalyvauti ir seimo struktūrinių padalinių, kurių na-rys jis yra, darbe, vykdyti kitus konstitucijoje, įstatymuose ir seimo statute nustatytus seimo nario įgaliojimus. seimo nario darbas yra ir tokia jo veikla, kai jis vykdo sei-mo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių pavedimus, kitas užduotis, įstatymų nu-statytais atvejais atstovauja seimo narių grupėms ir pan.

Galimos tokios situacijos, kai seimo narys dėl ypač svarbių asmeninių, kitų pa-teisinamų priežasčių tam tikrą laiką negali dalyvauti seimo, jo komitetų, kitų struk-tūrinių padalinių posėdžiuose, vykdyti kitų seimo nario pareigų. toks seimo narys minėtais atvejais turi kreiptis į įstatyme (seimo statute) nurodytą instituciją dėl lei-dimo tą laiką nedalyvauti posėdžiuose, nevykdyti kitų pareigų. negavusio tokio lei-dimo seimo nario nedalyvavimas seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose, kitų seimo nario pareigų nevykdymas būtų nepatei-sinamas. Galimos ir tokios situacijos, kad seimo narys apie savo nedalyvavimą atitin-kamame posėdyje iki jo pradžios negali pranešti įstatyme (seimo statute) nurodytai

42 konstitucinis teismas pažymėjo, kad apkaltos procese buvo imtasi tinkamų priemonių pranešti sei-mo narei n. venckienei apie vykstantį procesą ir sudaryti galimybę jai pateikti paaiškinimus apkaltos byloje: seimo narei n. venckienei į seimą ir jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųs-ti konstitucinio teismo teisėjo raštai su prašymais raštu pateikti paaiškinimus dėl rengiamos bylos arba, paskyrus įgaliotąjį atstovą, pavesti jam raštu pateikti paaiškinimus dėl minėtos bylos, taip pat l. e. p. konstitucinio teismo pirmininko pasirašyti šaukimai atvykti į konstitucinio teismo posėdį (pranešimai ir šaukimai seimo narei n. venckienei buvo siunčiami adresu, kurį ji pati nurodė kaip savo gyvenamosios vietos adresą ar adresą, kuriuo jai siųstina korespondencija); 2014 m. balandžio 18 d. per bns spaudos centrą buvo išplatintas ir nuo tos dienos konstitucinio teismo interneto sve-tainėje skelbtas pranešimas apie teisminį posėdį dėl seimo nutarime išdėstyto paklausimo, ar seimo narės n. venckienės konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai.

208

institucijai; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti, kokia tvarka ir šiais atvejais ta ins-titucija galėtų spręsti, ar seimo nario nedalyvavimo atitinkamame posėdyje priežas-tys buvo ypač svarbios, pateisinamos.

konstitucinio teismo išvadoje konstatuota, kad seimo narė n. venckienė turė-jo galimybių seimo posėdžių sekretoriatui, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pir-mininkui pranešti, jog nedalyvaus 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vyksiančiuose seimo plenariniuose ir seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, taip pat pranešti nedalyvavimo priežastis, tačiau to nepadarė. konstitucinis teismas atkrei-pė dėmesį į tai, kad nedalyvavimo seimo, jo komiteto posėdžiuose, taip pat nepra-nešimo apie negalėjimą dalyvauti šiuose posėdžiuose svarbiomis ir pateisinamomis priežastimis savaime negali būti tokios priežastys, kaip išvykimas iš Lietuvos Respub-likos, tai, kad asmuo yra įtariamasis baudžiamajame procese, kad yra paskelbta jo paieška, kad jis galbūt slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo, siekdamas išvengti baudžia-mosios atsakomybės.

išvadoje taip pat pažymėta, jog vien tai, kad seimo narys įgyvendina savo teisę rengti įstatymų, kitų seimo aktų projektus, nereiškia, kad jis tinkamai vykdo tautos atstovo pareigas. epizodinis dalyvavimas įgyvendinant dalį seimo įgaliojimų leisti įstatymus negali būti vertinamas kaip nepertraukiama seimo nario veikla ir tinkamas seimo nario priedermės atstovauti tautai įgyvendinimas, pareigos dalyvauti seimo, jo struktūrinių padalinių posėdžiuose vykdymas. taigi vien tai, kad seimo posėdžių sekretoriate buvo įregistruoti įstatymų, kitų seimo aktų projektai, kuriuose nurodyta, kad kartu su kitais seimo nariais juos teikia seimo narė n. venckienė, nereiškia, kad, be pateisinamos priežasties nedalyvaudama seimo plenariniuose posėdžiuose, sei-mo teisės ir teisėtvarkos komiteto, kurio narė yra, posėdžiuose, ji esą tinkamai vyk-dė seimo nario pareigas.

5. KONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ ĮGYVENDINIMAS

konstitucinio teismo sprendimai klausimais, kuriuos konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. tai reiškia, kad konstitucinio teis-mo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. konstitucinio teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios instituci-joms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir pi-liečiams, neišskiriant nė paties konstitucinio teismo.

teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu konstitucijai teisiniai padariniai expres-sis verbis nustatyti pačioje konstitucijoje, plačiau atskleisti konstitucinio teismo for-muojamoje oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ir konstitucinio teismo įstatyme.

pagal konstituciją teisės aktas, konstitucinio teismo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas konstitucinio teismo sprendimas (107 straipsnis). konstitu-cinis teismas yra pažymėjęs, kad toks teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietu-


vos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panai-kinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu ne-konstituciniu teisės aktu; neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo. pažymėtina, kad iš konstitucijos (jos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies, konstitucijos viršeny-bės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo) kyla konstitucinio teis-mo įgaliojimai pripažinti antikonstituciniais prieštaraujančio konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius tais atvejais, kai toks teisės aktas (jo dalis) vertintinas kaip konstitucinio draudimo įveikti konstitucinio teismo baigiamojo akto galią pažei-dimas arba kaip iš esmės paneigiantis pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos vals-tybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį (konstitucinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

konstituciniam teismui pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieš-tarauja konstitucijai, tą teisės aktą priėmusiam teisėkūros subjektui – seimui, pre-zidentui, vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba – jeigu tuos visuomeninius santykius būtina teisiškai suregu-liuoti – priimti naują teisinį reguliavimą nustatantį (-ius) teisės aktą (-us), kad nau-jai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų konstitucijai, kitiems aukštesnės galios teisės aktams. pastaroji pareiga ypač aktuali tada, kai įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo teisės aktas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu kons-titucijai, teisės sistemoje atsiranda neapibrėžčių, teisės spragų ar net atitinkamo teisi-nio reguliavimo vakuumas (tuomet būtina teisinį reguliavimą pataisyti taip, kad būtų pašalintos teisės spragos, kitos neapibrėžtys, kad jis taptų aiškus, darnus). pažymėti-na, kad kuo skubiau turėtų būti įgyvendinami konstitucinio teismo nutarimai, ku-riuose sprendžiami su žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimu susiję klausimai.

taigi teisėkūros subjektai – seimas, prezidentas, vyriausybė, įgyvendindami kons-titucinio teismo nutarimus, kuriais jų priimti teisės aktai (jų dalys) pripažinti priešta-raujančiais konstitucijai, privalo: 1) panaikinti (pripažinti netekusiais galios) tuos teisės aktus (jų dalis) (vadinamoji negatyvioji pareiga) arba 2) priimti naują teisinį reguliavi-mą nustatantį (-ius) teisės aktą (-us) (vadinamoji pozityvioji pareiga). bet kuriuo atve-ju, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu jo teisinė galia yra panaikinta.

kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus (taip pat tada, kai naujas teisinis reguliavimas yra nustatomas tam, kad būtų vykdomi konstitucijos reikalavimai, arba kai esamas teisinis reguliavimas yra koreguojamas tam, kad būtų suderintas su kons-titucija), visus teisėkūros subjektus saisto konstitucinio teismo jurisprudencija, jo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – oficia-lus konstitucijos nuostatų išaiškinimas, kiti teisiniai argumentai.

210

tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstituci-nės pareigos – nėra išleidęs teisės akto, kuriuo vietoj pripažintojo prieštaraujančiu konstitucijai būtų nustatytas naujas, su konstitucija suderintas, teisinis reguliavimas, teisės spragas gali ad hoc užpildyti teismai, pagal savo kompetenciją spręsdami indi-vidualias bylas ir taikydami (ir aiškindami) teisę. tačiau šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje, o galutinai jas pašalinti gali (ir pri-valo) teisę kuriančios institucijos, išleisdamos atitinkamus teisės aktus.

Galima pažymėti, kad konstitucinio teismo nutarimai įgyvendinami veiksmin-gai – 2014 m. pabaigoje buvo įgyvendinti dauguma konstitucinio teismo nutarimų, kuriais teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai ir (arba) įstatymams, – 135 iš 163 tokių nutarimų (apie 83 proc.). neįgyvendinta liko 13 nutarimų (apie 8 proc.), iš jų 5 priimti 2014 m., kuriems įgyvendinti reikia įvykdyti pozityviąją pa-reigą – priimti naują teisinį reguliavimą nustatantį (-ius) teisės aktą (-us), ir 15 nuta-rimų (apie 9 proc.), iš jų vienas priimtas 2014 m., kuriems įgyvendinti reikia įvykdyti tik negatyviąją pareigą – formaliai panaikinti prieštaraujančiais konstitucijai pripa-žintus teisės aktus (jų dalis). Šiame metiniame pranešime toliau daugiausia dėmesio skiriama pirmajai neįgyvendintų konstitucinio teismo nutarimų kategorijai, kadan-gi jų įgyvendinimas teisinei sistemai yra svarbesnis – jis susijęs su neapibrėžčių, tei-sės spragų ar atitinkamo teisinio reguliavimo vakuumo šalinimu.

5.1. Neįgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriems įgyvendinti reikia priimti naują teisinį reguliavimą nustatantį (ius) teisės aktą (us)

teisėkūros subjektas, kurio priimtas teisės aktas (jo dalis) pripažintas priešta-raujančiu konstitucijai, turi pozityviąją pareigą priimti naują teisinį reguliavimą tais atvejais, kai: 1) įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, teisės sistemoje atsiran-da teisinio reguliavimo spraga; 2) teisinis reguliavimas būtent dėl to ir yra pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, kad jame yra konstitucijos draudžiama teisės spraga (legislatyvinė omisija); 3) įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, teisinis regu-liavimas tampa itin neaiškus. konstitucinio teismo nutarimų, kuriems įgyvendinti gali būti būtini tokie pozityvūs teisėkūros institucijų veiksmai, rezoliucinėse daly-se neretai būna nurodyta tam tikra teisinio reguliavimo apimtis, kuria jis neatitin-ka konstitucijos: pripažįstama, kad teisės aktas prieštarauja konstitucijai „tiek, kiek jame nustatyta...“ arba „tiek, kiek jame nenustatyta...“.

5.1.1. Neįgyvendinti iki 2014 m. priimti Konstitucinio Teismo nutarimai

Kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimas teisme. iki šiol neįgyvendintas konstitucinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintos kelios baudžiamąjį procesą reguliuojančios normos, būtent baudžiamojo proceso kodekso (toliau – bpk) 255 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis ne-


gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos vei-kos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nu-statytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, ir 256 straips-nio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nu-rodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis. Įsigaliojus šiam konstitucinio teismo nutarimui nurodytos bpk nuostatos turi būti atitinka-mai pakoreguotos. kol to nepadaryta, teismai turėtų vadovautis konstitucinio teis-mo nutarimu ir iš anksto teisiamajame posėdyje pranešti kaltinamajam apie veikos perkvalifikavimą į lengvesnę, bet jeigu jam apie tai nebūtų pranešta, kaltinamasis negalėtų remtis tuo kaip proceso teisės pažeidimu, dėl kurio pažeista jo teisė į gyny-bą; taigi įstatymų leidėjas neturėtų delsti priimti reikiamą bpk pataisą. Jis taip pat privalo sudaryti galimybę baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui savo iniciaty-va pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kad teismas galėtų tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką ir įvykdyti teisingumą.

Sprendimo nepriimti peticijos apskundimas. neįgyvendintas prieš devynerius metus priimtas konstitucinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimas, kuriuo prieš-taraujančiu konstitucijai pripažintas peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nusta-tytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, manantis, kad seimo ar savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo ne-pripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas įsta-tymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui. peticijų įstatymas pa-skutinį kartą buvo keičiamas 2013 m. spalio mėn., tačiau konstitucijai prieštaraujan-ti nuostata nepakeista.

Teisėjų valstybinių pensijų diferencijavimas ir atlyginimas už darbą. neįgy-vendinti du konstitucinio teismo nutarimai, susiję su teisėjų materialinėmis (socia-linėmis) garantijomis. pirmasis yra 2010 m. birželio 29 d. nutarimas dėl teisėjų valstybinių pensijų. Šiuo nutarimu pripažinta, kad konstitucijai prieštarauja: 1) tei-sėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (pagal kurią teisę gauti maksima-laus dydžio teisėjų valstybinę pensiją turėjo asmenys, įgiję ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą) tiek, kiek joje įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus; 2) teisėjų valstybinių pen-sijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (kurioje nustatyta teisėjų, neįgijusių 20 metų tei-sėjo darbo stažo, valstybinės pensijos apskaičiavimo tvarka ir procentiniai dydžiai), kadangi joje nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgalioji-mams, sampratos, nes, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro

212

prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi.

pažymėtina, kad konstitucinis teismas buvo atidėjęs šio savo nutarimo oficia-lų paskelbimą, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko vietoj pripažintojo prieštaraujančiu konstitucijai nustatyti naują teisėjų valstybinių pensijų dydžių teisinį reguliavimą ir būtų išvengta teisinio reguliavimo vakuumo susidarymo, dėl kurio iš esmės galėtų sutrikti šių pensijų skyrimas. toks teisinio reguliavimo vakuumas atsirado 2010 m. lapkričio 16 d. įsigaliojus konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui ir įstatymų leidėjui iki tol nenustačius naujo teisinio reguliavimo pakeičiant teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis. Atsiradusio teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumo įstatymų leidėjas nepašalino iki šiol43, teisėjų valstybinės pensijos yra skiriamos ir skaičiuojamos pagal nacionalinės teismų admi-nistracijos direktoriaus aktus.

kitas su teisėjų materialinėmis (socialinėmis) garantijomis susijęs neįgyven-dintas konstitucinio teismo nutarimas – 2011 m. vasario 14 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad konstitucijai prieštarauja teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį dar-bą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis.

neįgyvendinta ir keletas kitų dar iki 2014 m. priimtų konstitucinio teismo nu-tarimų: 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintos seimo nutarimu patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkte įtvirtintos sąvokos; 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, kuriuo prieštarau-jančia konstitucijai pripažinta seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją seimo nariu negali būti renkamas asmuo, apkaltos proceso tvarka pašalintas iš užimamų pareigų ar netekęs seimo nario mandato už tokio nusikaltimo padarymą, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužyta priesaika; 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad konstitucijai prieštarauja sveikatos drau-dimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją kai kuriems asmenims privalo-masis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos šio draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką;

43 2015 m. sausio 14 d. sprendime dėl 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo konstitu-cinis teismas šiuo požiūriu priminė, kad konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinkamas teisėkūros subjektas vengia, delsia priimti atitinkamus teisės aktus, kuriais, vadovaujantis konstituci-nio teismo nutarimuose pateikta konstitucijos nuostatų oficialia samprata – oficialiąja konstitucine doktrina, būtų atitinkamai pakoreguotas teisinis reguliavimas, kuris konstitucinio teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai; tokia situacija ypač netoleruotina tada, kai, įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai (ar kitam aukštesnės ga-lios teisės aktui), teisės sistemoje atsiranda lacuna legis, teisės spraga, t. y. kai tam tikri visuomeniniai santykiai lieka teisiškai nereguliuojami, nors, paisant iš konstitucijos kylančių teisės sistemos nuosek-lumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti teisiškai sureguliuoti.


2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančia konstitucijai pripažin-ta saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostata, kuria nesudaryta galimybė priverstinai nuvežtą transporto priemonę susigrąžinti iš stovė-jimo aikštelės, adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas, susijusias su privers-tiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, įvykdymą.

kartu pažymėtina, kad kai kurių nutarimų įgyvendinimo procedūra jau pradėta seime įregistravus atitinkamų įstatymų pakeitimo projektus44.

5.1.2. Neįgyvendinti 2014 m. priimti Konstitucinio Teismo nutarimai

iš 17 konstitucinio teismo nutarimų, priimtų 2014 m., vienuolikoje teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai. pozityvių legislatyvinių veiksmų įstatymų leidėjui reikėtų imtis įgyvendinant 5 nutarimus.

Įstatymų pataisoms parengti ir priimti reikalingas tam tikras laikas, todėl su-prantama, kad kai kurie 2014 m. priimti konstitucinio teismo nutarimai, ypač tie, kurie priimti neseniai, būtent 2014 m. spalio 13 d. nutarimas dėl rinkimų komitetų pavadinimų, 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimas dėl studijų aukštosiose mokyklose fi-nansavimo, dėl objektyvių priežasčių dar neįgyvendinti.

Draudimas iš esmės keisti Konstitucijos keitimo įstatymo projektą. konstitu-cinės justicijos byloje, kurioje priimtas konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas, nagrinėti su konstitucijos keitimu susiję klausimai. be kita ko, spręsta, ar seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, gavęs seimo narių grupės parengtą kons-titucijos keitimo įstatymo projektą, galėjo iš esmės pakeisti jo turinį ir pateikti sei-mui svarstyti pakeistą projektą. konstitucinis teismas konstatavo, kad seimo statuto 170 straipsnyje, kuriame reguliuojamas konstitucijos keitimo įstatymų projektų patei-kimas ir svarstymas, nenustatyta jokių reikalavimų, kokius sprendimus dėl konstitu-cijos keitimo įstatymo projekto po svarstymo gali priimti seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, kaip pagrindinis šį projektą svarstantis komitetas, taip pat jokių apriboji-mų pateikti pirmajam balsavimui kitokį konstitucijos keitimo įstatymo projekto teks-tą, nei pateikė sumanymo keisti konstituciją subjektai. iš konstitucijos 147 straipsnio 1 dalies kyla draudimas svarstant seime iš esmės pakeisti joje nustatytų sumanymo keisti konstituciją subjektų – ne mažesnės kaip 1/4 visų seimo narių grupės arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų – pateikto konstitucijos keitimo įstatymo projekto turinį, todėl seimo struktūriniai padaliniai, taip pat atskiri seimo nariai neturi teisės

44 Įregistruoti įstatymų pakeitimo projektai, kurių aiškinamuosiuose raštuose nurodyta, kad jais sie-kiama įgyvendinti konstitucinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimą (seimo rinkimų įstatymo nr. i-2721 2, 51, 10, 11, 15, 17, 18, 25, 26, 35, 37, 38, 39, 41, 51, 54, 55, 56, 61, 671, 91, 92, 97 straips-nių pakeitimo įstatymo projektas), 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą (sveikatos draudimo įstatymo nr. i-1343 2, 8, 15, 21 ir 30 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas), 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą (baudžiamojo proceso kodekso 188, 189, 246, 255, 256 ir 272 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 91 straipsniu įstatymo projektas).

seimo valdybos 2015 m. kovo 25 d. sprendimu nr. sv-s-977 vyriausybei pakartotinai pasiūlyta pareng-ti konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui įgyvendinti reikalingų teisės aktų projektus.

214

pateikti seimui svarstyti konstitucijos keitimo įstatymo projekto, kuris iš esmės skir-tųsi nuo ne mažesnės kaip 1/4 visų seimo narių grupės pateikto projekto. Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad seimo statuto 170 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas drau-dimas seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui iš esmės keisti minėtų sumanymo keisti konstituciją subjektų pateiktą konstitucijos keitimo įstatymo projektą, taip pat pateik-ti pirmajam balsavimui iš esmės pakeistą projekto tekstą, prieštarauja konstitucijai. tokie draudimai seimo statute iki šiol nėra nustatyti, taigi nepašalintos prielaidos su-sidaryti situacijoms, kai konstitucija būtų keičiama nesilaikant konstitucinių jos keiti-mo tvarkos reikalavimų (procesinių konstitucijos keitimo apribojimų).

Įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už genocido nusikaltimą, grįžtamoji galia. konstitucinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimu prieštaraujančia konstitucijai pripažinta bk 3 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią bk 99 straipsnis, nustatantis baudžiamąją atsakomybę už genocidą, turėjo grįžtamąją galią ir tokiems veiksmams, kurie genocidu laikomi tik pagal nacionalinę teisę (nukreiptiems prieš as-menis, priklausančius socialinėms ar politinėms grupėms, t. y. grupėms, nenumaty-toms apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas). Įsigaliojus šiam nutarimui, negalima pagal bk 99 straipsnį, t. y. už genocidą, teisti už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, pri-klausančių socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol bk nebuvo nustatyta atsako-mybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą. baudžiamųjų įstatymų nuostatos turi būti itin tikslios ir aiškios, todėl įstatymų leidėjas turėtų ne-delsdamas įgyvendinti šį konstitucinio teismo nutarimą, atitinkamai pakoreguoda-mas bk 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, kad bk 99 straipsnis tiek, kiek jis nustato baudžiamąją atsakomybę už genocidą, nukreiptą prieš žmones, pri-klausančius socialinei ar politinei grupei, neturėtų grįžtamosios galios.

Reikalavimas referendumui siūlomiems sprendimams ir pagrindas Seimui neskelbti referendumo. konstitucinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimu pripažin-ta, kad konstitucijai prieštarauja Referendumo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausi-mo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusa-vyje nesusijusių konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, ir 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį seimas privalėjo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš konstitucijos kylančių reika-lavimų. Įgyvendindamas šį konstitucinio teismo nutarimą, įstatymų leidėjas turėtų atitinkamai papildyti teisinį reguliavimą – nustatyti minėtą reikalavimą referendu-mui siūlomiems sprendimų projektams ir pagrindą seimui neskelbti referendumo, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų konstitucinių reikalavimų. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip aišku iš konstitucinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimo, seimas galėtų nustatyti naują referendumo teisinį reguliavimą vykdyda-mas įsipareigojimą priimti Referendumo konstitucinį įstatymą (į seimo patvirtin-tą konstitucinių įstatymų sąrašą yra įrašytas Referendumo konstitucinis įstatymas).


Rinkimų komitetų teisė pasirinkti pavadinimą. konstitucinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarimu prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintos Rinkimų į eu-ropos parlamentą įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis rinkimų ko-mitetai buvo įpareigoti europos parlamento rinkimuose dalyvauti prisistatydami rinkėjams ne savo pasirinktu pavadinimu, o vyriausiosios rinkimų komisijos jiems suteikta raide. Įstatymų leidėjas privalo pataisyti šį teisinį reguliavimą ir užtikrinti ga-limybę visiems kandidatus rinkimuose keliantiems kolektyviniams subjektams rinki-mų procese dalyvauti savo pasirinktu pavadinimu.

Gerai besimokančių piliečių studijų aukštosiose mokyklose finansavimas. konstitucinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimu prieštaraujančia konstitu-cijai pripažinta mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostata, kad as-muo netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu to paties kurso studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis. konstitucinis teismas pabrėžė, kad kriterijai, kuriuos ati-tinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nega-li nukrypti nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės. tuo tarpu ginčyta įstatymo nuostata sudarytos prielaidos valsty-bės lėšomis finansuoti ir tokių valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių pi-liečių studijas, kurių mokymasis neatitinka visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės, taigi valstybės lėšas naudoti konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiū-riu neteisingai. Įgyvendindamas šį konstitucinio teismo nutarimą, įstatymų leidėjas turėtų iš naujo apibrėžti gero mokymosi kriterijų, kurį atitinkančių asmenų studijas finansuoja valstybė; šis kriterijus turi būti toks, kad gerai besimokančiais negalėtų būtų laikomi asmenys, kurių mokymasis neatitinka visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės45.

5.2. Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriems įgyvendinti reikia panaikinti Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą

Jeigu įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo pripažinta, kad tam tik-ras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai, teisės spragų ar kitų neapibrėžčių teisės sistemoje neatsiranda, tą teisės aktą priėmusiai teisėkūros institucijai nereikia jo taisyti – siekiant įgyvendinti konstitucinio teismo nutarimą pakanka konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą formaliai panaikinti (pripažinti netekusiu galios). 2014 m. priimti 2 tokie nutarimai.

Antai konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad konstitucijai prieštarauja Darbo kodekso 301 straipsnis, ribojęs darbuotojui pri-klausančių darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimą 45 seimo valdybos 2015 m. kovo 25 d. sprendimu nr. sv-s-978 vyriausybei pasiūlyta parengti konsti-

tucinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimui įgyvendinti reikalingų teisės aktų projektus.

216

(jos galėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus), seimas įgyvendino pri-pažinęs šį Darbo kodekso straipsnį netekusiu galios46.

kartais įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui reikėtų panaikinti ne tik jo rezoliucinėje dalyje nurodytą konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą ar nuostatą, bet ir susijusį teisinį reguliavimą (arba jį atitinkamai pakeisti). pavyzdžiui, konstituci-niam teismui 2014 m. liepos 3 d. nutarimu pripažinus, kad konstitucijai prieštarau-ja prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurioje buvo įtvirtinta prezidento našlio (našlės) teisė gauti prezidento valstybinę našlių rentą, įstatymų lei-dėjas turėtų panaikinti ne tik šią nuostatą, bet ir kitas nuo jos neatsiejamas ir todėl prasmę praradusias šio įstatymo nuostatas, kuriomis buvo reguliuojamas šios rentos skyrimas ir mokėjimas.

Šios bylos pavyzdys taip pat rodo, kad konstitucinio teismo aktų motyvuojamo-siose dalyse dėstomi argumentai gali būti tam tikros gairės, leidžiančios įstatymų lei-dėjui ir kitoms teisėkūros institucijoms įžvelgti būtinybę taisyti savo priimtus teisės aktus, kuriais nustatytas panašus teisinis reguliavimas.

taigi tinkamą konstitucinio teismo aktų įgyvendinimą reikėtų suprasti plačiau nei vien jų rezoliucinėse dalyse įtvirtintų sprendimų vykdymą – teisėkūros procese turėtų būti deramai atsižvelgiama ir į konstitucinio teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną, kitus jo aktų motyvuojamosiose dalyse dėstomus argumentus.

5.3. Konstitucinio Teismo aktų argumentacija, į kurią teisėkūros procese reikia atsižvelgti

konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, leidžiant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės ins-titucijas saisto konstitucinio teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai47, kad įstatymų leidėjas ne-gali neatsižvelgti į konstitucinio teismo nutarime išdėstytą konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus, antraip galėtų būti sudarytos prielaidos įsta-tymus, jeigu dėl jų konstitucingumo būtų kreiptasi į konstitucinį teismą, pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai48, taip pat kad teisę kuriančias ir teisę taikančias ins-titucijas (pareigūnus) savo turiniu saisto ne tik konstitucinio teismo nutarimai, bet ir išvados bei sprendimai – visi jo aktai, kuriuose yra aiškinama konstitucija, t. y. for-muojama oficialioji konstitucinė doktrina49.

konstitucinio teismo aktuose dėstomam konstitucijos nuostatų aiškinimui bū-dingas tam tikras abstraktumas. tačiau kartais konstitucinis teismas, argumentuoda-mas savo aktus, pateikia gaires, koks teisinis reguliavimas neprieštarautų konstitucijai 46 2014 m. gruodžio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso 751, 98, 268, 287, 288, 293 straips-

nių pakeitimo ir 301 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 7 straipsnis.47 Žr. konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d., 2006 m. kovo 28 d., 2011 m.

gruodžio 22 d. nutarimus.48 Žr. konstitucinio teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimą, 2013 m. liepos 3 d. sprendimą.49 Žr. konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, 2006 m. kovo 28 d. nutarimą.


ar būtų reikalingas jos reikalavimams įgyvendinti. tokių gairių konstitucinis teismas yra suformulavęs ne kartą. Atkreiptinas dėmesys į kelis atvejus, kai į jas neatsižvelgta ir taip sudarytos prielaidos atsirasti naujoms konstitucinės justicijos byloms.

Teisėjo teisė susipažinti su bylai reikšminga įslaptinta informacija. konsti-tucinis teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime vertino valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo nuostatų atitiktį konstitucijai ir pripažino, kad šio įstatymo 10 straipsnis pareiškėjo ginčytu aspektu konstitucijai neprieštaravo. kartu pažymė-ta, kad ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo, kaip valsty-bės institucijos, funkcija vykdyti teisingumą nulemia teisėjo teisę susipažinti su bylos nag rinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį; tai, kad vals-tybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnyje tiesiogiai nenurodyta, jog teisė-jas pagal pareigas turi teisę susipažinti su žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, galima vertinti kaip šio įstatymo trūkumą.

prie šio klausimo konstitucinis teismas grįžo dar du kartus: 2007 m. gegužės 15 d. nutarime jis patvirtino savo ankstesnę poziciją ir pabrėžė, jog negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esan-čia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija; 2013 m. liepos 3 d. sprendime, skirtame minėtoms jo aktų nuostatoms išaiškinti, dar kartą konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas) visais atvejais turi teisę susipažinti su byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) in-formacija, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi pagal valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. sprendime pažymė-ta, jog tam, kad teismas galėtų tinkamai vykdyti teisingumą, realiai ir veiksmingai, o ne formaliai ginti pažeistas asmens teises ir laisves, pagal konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų užtikrinta bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) teisė visais atvejais susipažinti su visa byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga informa-cija; negali būti tokios situacijos, kad teismas būtų priverstas priimti sprendimą neturė-jęs galimybės susipažinti su visa byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga informacija, taip pat ir sudarančia valstybės paslaptį, ar kita įslaptinta informacija.

nepaisant šių konstitucinių reikalavimų, iki šiol nepakeistas valstybės ir tarny-bos paslapčių įstatymas, jame eksplicitiškai įtvirtinant, kad teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su įslaptinta informacija.

Seimo narių kasmetinės mokamos atostogos. iki šiol neįgyvendintos ir konsti-tucinio teismo aktuose išdėstytos doktrininės nuostatos dėl seimo narių kasmetinių mokamų atostogų. konstitucinis teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime yra pažy-mėjęs, kad iš konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas, ir iš konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas; seimo nario atostogų įtvirtinimas įstatymu užtikrintų ir tai, kad nebūtų prielaidų lai-

218

ką tarp seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaip laiką, prilygstantį sei-mo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui. konstitucinio teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendime, kuriuo aiškintos 2004 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžta, kad seimo narių atostogos turi būti nustatytos ne bet kokiu seimo išleistu teisės aktu, o būtent įstatymu, pažymėta, kad tokiame įstatyme turi būti numatyta seimo na-rio kasmetinių mokamų atostogų trukmė, atostogų apmokėjimo dydis, kitos esminės atostogų sąlygos, taip pat atskleisti tam tikri konstituciniai reikalavimai, kurių įstaty-mų leidėjas, reguliuodamas su seimo nario kasmetinėmis mokamomis atostogomis susijusius santykius, turi paisyti.

Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pašalinti kandidatą ar kandidatų sąrašą iš rinkimų proceso. kaip minėta, įstatymų leidėją, kitas teisėkūros institu-cijas saisto ne tik nutarimuose, bet ir kituose konstitucinio teismo aktuose išdėstyti argumentai. Antai konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje nurodyti tam tikri vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai, kuriuos įstatymų leidėjas tu-rėtų nustatyti reguliuodamas seimo rinkimų procesą. konstatavęs, jog pagal kons-tituciją vyriausioji rinkimų komisija turi turėti pakankamus įgaliojimus, nustačiusi šiurkščius demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimus, veiksmin-gai užtikrinti, kad dėl jų nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia ir seimo nario mandato neįgytų asmenys, dėl kurių išrinkimo teisėtumo kiltų abejonių, įskaitant įgaliojimus taikyti griežčiausią priemonę – pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais, kons-titucinis teismas pažymėjo, kad turi būti nustatytas toks rinkimų proceso teisinis reguliavimas, pagal kurį vyriausioji rinkimų komisija turėtų ir kitų priemonių užtik-rinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, tarp jų įgaliojimus pripažinti rinki-mų proceso dalyvius (kandidatus, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs minėtų rinkimų principų pažeidimai, arba visą politinės partijos kandidatų sąrašą) praradusiais teisę dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktais seimo nariais ar dalyvauti paskirstant seimo nario mandatus. tokie vyriausiosios rinkimų komisijos įgalioji-mai seimo rinkimų įstatyme vis dar nenustatyti.

Dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimas. Dar vienas pavyzdys, kai, atsižvelgdamas į konstitucinio teismo nutarimo motyvuo-jamojoje dalyje išdėstytus argumentus, įstatymų leidėjas turėtų imtis tam tikrų le-gislatyvinių veiksmų, – 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad neproporcingas prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koefi cientų mažinimas valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai prieštaravo konstitucijai. Šiame nutarime konstatuota, kad įstatymų leidė-jui iš konstitucijos kyla pareiga nustatyti nurodytų asmenų dėl tokio mažinimo pa-tirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kom-pensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo50. 50 seimo valdybos 2015 m. kovo 25 d. sprendimu nr. sv-s-979 vyriausybei pasiūlyta parengti konsti-

tucinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimui įgyvendinti reikalingų teisės aktų projektus.


panašus pavyzdys yra konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, ku-riuo pripažinta, kad konstitucijai prieštaravo neproporcingas valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimų mažinimas. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad, kaip konstatuo-ta konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, įstatymų leidėjas gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nusta-tytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės pri-siimtus įsipareigojimus, susijusius su finansine drausme51.

6. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

nuo pat konstitucinio teismo įsteigimo 1993 m. yra plėtojamas ir stiprina-mas bendradarbiavimas tiek su kaimyninių ir kitų valstybių konstituciniais teis-mais, tiek su tarptautinėmis institucijomis.

konstitucinis teismas yra dviejų konstitucinės justicijos institucijas vienijančių tarptautinių organizacijų – pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos (pkJk) ir europos konstitucinių teismų konferencijos (ektk) – tikrasis narys, bendradarbiau-ja su europos komisija „Demokratija per teisę“ (venecijos komisija). itin draugiški il-galaikio bendradarbiavimo santykiai susiklostė su kaimyninių valstybių – Latvijos ir Lenkijos konstituciniais teismais.

pastarųjų metų prioritetas yra bendradarbiavimas su ukrainos ir moldovos, t. y. europos sąjungos Rytų partnerystės šalių, su kuriomis pasirašytos europos sąjun-gos asociacijos sutartys, konstituciniais teismais. planuojama atgaivinti iki ekonomi-kos krizės plėtotus glaudesnius bendradarbiavimo ryšius su vokietijos, portugalijos ir kitų vakarų europos šalių konstituciniais teismais.

Dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose, tarptautinėse konferencijose, kituo-se renginiuose vykstantis konstitucinių teismų teisėjų dialogas naudingas stiprinant konstitucinės justicijos institucijų tarpusavio ryšius, tobulinant teisėjų kvalifikaciją, keičiantis sukaupta patirtimi, panaudojant užsienio šalių konstitucinių teismų patirtį konstitucinio teismo veikloje.

6.1. Veikla tarptautinėse organizacijose

6.1.1. Narystė Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijoje

pasaulyje veikia daug įvairių regioniniu ar kalbiniu pagrindu konstitucinius teismus vienijančių organizacijų (ektk, Azijos konstitucinių teismų ir lygiaverčių institucijų asociacija, Arabų konstitucinių teismų ir tarybų sąjunga, Afrikos konsti-51 seimo 2014 m. rugsėjo 11 d. priimtu įstatymu vyriausybei pasiūlyta iki 2015 m. gegužės 1 d. pareng-

ti ir pateikti seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą.

220

tucinių jurisdikcijų konferencija ir kt.). siekdama suvienyti šių organizacijų narius, venecijos komisija iškėlė mintį įsteigti skėtinę viso pasaulio valstybių konstituci-nės kontrolės institucijas sutelkiančią organizaciją – pasaulio konstitucinės justici-jos konferenciją. Ši idėja buvo išplėtota 2008 m. birželio 3–6 d. vilniuje vykusiame ektk Xiv kongrese. kaip vienas iš pkJk steigimo iniciatorių, konstitucinis teis-mas buvo išrinktas parengiamojo pkJk biuro (institucijos, įpareigotos surengti pir-mąjį pkJk kongresą) nariu. pkJk biuro nariu konstitucinis teismas be pertraukų yra iki šiol.

pirmasis pkJk kongresas įvyko 2009 m. keiptaune (pietų Afrikos Respublika). Jame dalyvavo daugiau kaip devyniasdešimties konstitucinės justicijos institucijų ir devynių regioninių bei kalbinių organizacijų atstovai. kongrese nuspręsta, kad pkJk biuras, sudarytas iš regioniniu ar kalbiniu pagrindu konstitucinius teismus vienijan-čių organizacijų pirmininkų, kongresą rengusio ir rengsiančio konstitucinių teismų pirmininkų ir trijų pkJk Generalinės asamblėjos išrinktų teismų pirmininkų, veiks kaip nuolatinė vykdomoji pkJk institucija. kongrese svarstytas pkJk statutas, kuris galutinai priimtas 2011 m. bukarešte (Rumunija) vykusiame biuro posėdyje.

pkJk statute nustatytas šios organizacijos tikslas skatinti konstitucinį teisingu-mą, kuris yra pagrindinis demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viešpata-vimo elementas. siekdama šio tikslo, pkJk ne rečiau kaip kas trejus metus rengia kongresus, regionines konferencijas ir seminarus. Šiuo metu pkJk vienija 95 Af-rikos, Amerikos, Azijos ir europos valstybių konstitucinės justicijos institucijas. pkJk sekretoriato funkciją vykdo venecijos komisija.

pkJk ii kongresas įvyko 2011 m. Rio de Žaneire (brazilija). Jame diskutuo-ta tema „valdžių padalijimo principas ir konstitucinių teismų (ar jiems lygiaverčių institucijų) nepriklausomumas“. konstitucinis teismas buvo parengęs nacionalinį pranešimą šia tema. kongrese dalyvavo konstitucinio teismo pirmininkas kęstutis Lapinskas ir teisėjas Armanas Abramavičius.

2014 m. rugsėjo mėn. seule (pietų korėja) surengto pkJk iii kongreso tema buvo „konstitucinė justicija ir socialinė integracija“. konstitucinis teismas pateikė nacionalinį pranešimą „Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo jurisprudenci-ja susidūrus su socialinės integracijos padiktuotais iššūkiais“. kongrese taip pat nag-rinėtos konstitucinių teismų (ar jiems prilygstančių institucijų) nepriklausomumo gynimo problemos ir tendencijos, nuspręsta šioje srityje įvykusius pokyčius ir ten-dencijas aptarti kiekviename kongrese. kongrese dalyvavo konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir teisėjas Gediminas mesonis. kongreso metu vyku-sioje pirmojoje pkJk Generalinės asamblėjos sesijoje konstitucinis teismas buvo iš-rinktas pkJk biuro nariu dar vienai trejų metų kadencijai. tai liudija konstitucinio teismo tarptautinį autoritetą ir indėlio į pkJk veiklą pripažinimą.

2014 m. lapkričio mėn. konstitucinis teismas pateikė paraišką 2017 m., ku-riais bus pažymimas Lietuvos Respublikos konstitucijos 25 metų jubiliejus, pkJk iv kongresą surengti Lietuvoje. 2015 m. kovo 21 d. ši paraiška buvo patenkinta.


6.1.2. Narystė Europos konstitucinių teismų konferencijoje

europos konstitucinių teismų konferencija – tai 1972 m. Dubrovnike (kroatija) europos konstitucinių teismų pirmininkų bendros ketinimų deklaracijos pagrindu įsteigta organizacija, vienijanti europos valstybių konstitucinius ir kitus konstituci-nę kontrolę vykdančius teismus. Šiuo metu joje yra 41 tikrasis narys ir 1 asocijuotasis narys. Ši organizacija skatina savo narius keistis informacija apie konstitucinės kon-trolės darbo metodiką ir praktiką, dalytis nuomonėmis instituciniais, struktūriniais ir darbo klausimais viešosios teisės ir konstitucinės jurisdikcijos srityse, imasi prie-monių, stiprinančių konstitucinių teismų nepriklausomumą, ypač rūpinasi žmogaus teisių apsauga. ektk reguliariai, kas trejus metus, rengia kongresus, kuriuose apta-riami įvairūs konstitucinės justicijos klausimai. ektk vadovauja pirmininkų susi-rinkimas, kurį sudaro tikrojo nario statusą turinčių teismų ir institucijų pirmininkai. ektk kas trejus metus pirmininkauja vienas iš išrinktų jos narių.

ektk veikloje konstitucinis teismas dalyvauja nuo pat jo įsteigimo, o 1997 m. jis tapo tikruoju šios organizacijos nariu. konstitucinis teismas dalyvauja kasmet rengiamuose pirmininkų susirinkimo posėdžiuose ir kas trejus metus vykstančiuose kongresuose, kiekvienam kongresui rengia nacionalinį pranešimą.

2005–2008 m. konstitucinis teismas pirmininkavo šiai organizacijai, o 2008 m. birželio 3–6 d. vilniuje surengė ektk Xiv kongresą tema „Legislatyvinės omisijos problemos konstitucinėje jurisprudencijoje“. Šiame kongrese buvo priimta ektk bendradarbiavimo su venecijos komisija rezoliucija, susitarta dėl pasaulinės konsti-tucinius teismus vienijančios organizacijos steigimo.

2014 m. gegužės mėn. ektk Xvi kongresas vyko vienoje (Austrija). Šiam kong-resui parengtas Lietuvos nacionalinis pranešimas „europos konstitucinių teismų bendradarbiavimas: dabartinė situacija ir perspektyvos“. kongrese dalyvavo kons-titucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir teisėjas Algirdas taminskas. Šiame kongrese pirmininkauti ektk išrinktas Gruzijos konstitucinis teismas, Xvii kong-resą numatyta surengti 2017 m. batumyje. 2015 m. rugsėjo mėn. pirmininkų susirin-kimas patvirtins būsimo kongreso temą.

6.1.3. Bendradarbiavimas su Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija)

konstitucinis teismas glaudžiai bendradarbiauja su europos tarybos pataria-mąja institucija konstitucionalizmo klausimais – europos komisija „Demokrati-ja per teisę“ (venecijos komisija). Jis naudojasi šios komisijos sukurta ir tvarkoma konstitucinės jurisprudencijos duomenų baze coDices, kurioje galima rasti svar-biausius daugelio valstybių konstitucinės justicijos institucijų sprendimus ir jų santraukas anglų, prancūzų kalbomis; į šią duomenų bazę siunčiami ir svarbiausi konstitucinio teismo nutarimai, sprendimai, išvados ir jų santraukos. konstitucinis teismas taip pat turi galimybę dalytis patirtimi venecijos forume – per venecijos

222

komisiją kitų valstybių konstitucinės justicijos institucijų atstovams užduoti klausi-mus, svarbius sprendžiant konkrečias konstitucinės justicijos bylas, teikti atsakymus į jų paklausimus.

konstitucinių teismų atstovai ryšiams su venecijos komisija (liaison officers) su-sitinka kasmetiniuose konstitucinės justicijos jungtinės tarybos posėdžiuose. pra-ėjusiais metais toks posėdis, kuriame dalyvavo ir konstitucinio teismo atstovė, vyko batumyje. susitikime diskutuota apie konstitucinių teismų vaidmenį ekonomikos krizės metu.

2014 m. Lietuvai atstovaujančiu venecijos komisijos nuolatiniu nariu – nepri-klausomu ekspertu (permanent member) 4 metų kadencijai paskirtas konstituci-nio teismo teisėjas Gediminas mesonis (pakaitinė narė yra teisingumo ministerijos atsto vė vygantė milašiūtė). venecijos komisijos nariai rengia venecijos komisijos teikiamas nuomones ir išvadas apie valstybių narių teisės aktų projektus, vertina jų atitiktį demokratijos standartams, teikia rekomendacijas52. venecijos komisijos ple-narinės sesijos, kuriose dalyvauja nuolatiniai nariai, vyksta keturiskart per metus. nuolatiniais venecijos komisijos nariais yra buvę tuometiniai konstitucinio teismo teisėjai egidijus Jarašiūnas, kęstutis Lapinskas, taip pat konstitucinio teismo teisės departamento direktorius kęstutis Jankauskas.

bendradarbiaujant su venecijos komisija vilniuje surengta keletas tarptautinių konferencijų: „pilietybė ir valstybių teisių perėmimas“ (1997); baltijos ir skandinavi-jos šalių konferencija „konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas“ (2002); kons-titucinio teismo veiklos 10-mečiui skirta konferencija „konstitucinis teisingumas ir teisės viešpatavimas“ (2003); „teisė ir faktas konstitucinėje jurisprudencijoje“ (2005); konstitucijos 20-mečiui skirta konferencija „europos konstitucinio palikimo stan-dartai“ (2012), kurios dalyvius pasveikino venecijos komisijos pirmininkas Gianni buquicchio, o vieną iš pranešimų perskaitė šios komisijos narys sergio bartole; kons-titucinio teismo 20-mečiui skirta konferencija „Šiuolaikinės konstitucinės justicijos tendencijos: nacionalinės ir tarptautinės teisės santykis“ (2013), kurioje dalyvavo ve-necijos komisijos narys evgenis tančevas. venecijos komisija teikia ne tik organiza-cinę, bet ir finansinę paramą.

konstitucinio teismo teisėjai ne kartą yra skaitę pranešimus venecijos komisijos surengtuose tarptautiniuose seminaruose. 2013 m. lapkričio mėn. teisėjas D. Žalimas venecijos komisijos seminare Jordanijos konstitucinio teismo teisėjams perskaitė pranešimą „preliminarūs klausimai konstituciniam teismui: Lietuvos konstitucinio teismo patirtis“. 2014 m. lapkričio mėn. konstitucinio teismo teisėjas G. mesonis venecijos komisijos surengtame seminare kirgizijos Respublikos konstitucinės ta-rybos nariams perskaitė paskaitą apie proporcingumo principą.

52 pažymėtina, kad Lietuvos teisės aktų projektai ar teisinės sistemos problemos venecijos komisijo-je nebuvo svarstomos. tai rodo, kad Lietuva europinių konstitucionalizmo standartų požiūriu nėra prob leminė valstybė.


6.2. Bendradarbiavimas su užsienio valstybių konstituciniais teismais ir ryšiai su tarptautiniais teismais

Ypač draugiški ryšiai konstitucinį teismą sieja su kaimyninių valstybių konstituci-nės justicijos institucijomis – Lenkijos Respublikos konstituciniu tribunolu ir Latvijos Respublikos konstituciniu teismu. konstitucinio teismo dvišalis bendradarbiavimas su šių valstybių konstituciniais teismais yra unikalus ir pasauliniu mastu pateikiamas kaip sektinas konstitucinių teismų bendradarbiavimo pavyzdys. bendradarbiaujant su Latvijos ir Lenkijos konstituciniais teismais kasmet rengiamos dvišalės konferen-cijos, kurios yra ypač naudingos, nes kaimyninių valstybių konstituciniai teismai su-siduria su panašiomis teisinėmis problemomis. Galimybė pasidalyti patirtimi vertinga ieškant šių problemų sprendimų, plėtojant konstitucinę doktriną. Dvišalėse konferen-cijose pristatoma per metus priimtų sprendimų apžvalga, teisėjai susipažįsta su aktualia kaimyninės valstybės konstitucinės justicijos institucijos jurisprudencija, aptaria reikš-mingiausias bylas ir svarbiausius nutarimus, keičiasi nuomonėmis, diskutuoja aktua-liais teisės teorijos ir kasdieniame darbe kylančiais praktiniais klausimais.

kaip minėta, 2014 m. daugiau dėmesio buvo skirta bendradarbiavimo su ukrai-nos ir moldovos konstituciniais teismais plėtrai. konstitucinio teismo iniciatyva pradėti rengti keturšaliai Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir ukrainos konstitucinių teis-mų teisėjų susitikimai. susitarta bendradarbiauti su moldovos, neseniai pasirašiu-sios asociacijos sutartį su europos sąjunga, ir Rumunijos konstituciniais teismais, keičiamasi sukaupta patirtimi su Gruzijos konstitucinio teismo atstovais. 2015 m. balandžio mėn. planuojama surengti pirmąją Lietuvos, moldovos ir Rumunijos kons-titucinių teismų konferenciją.

6.2.1. Bendradarbiavimas su Lenkijos Respublikos Konstituciniu Tribunolu

Lenkijos Respublikos konstitucinis tribunolas buvo pirmasis užsienio vals-tybės konstitucinis teismas, su kuriuo užmegzti itin draugiški dvišaliai santykiai, galintys būti puikiu atitinkamų Lietuvos ir Lenkijos institucijų bendradarbiavimo pavyzdžiu. su konstituciniu tribunolu bendradarbiaujama nuo pat konstitucinio teismo įsteigimo, t. y. jau daugiau kaip dvidešimt metų. nuo 1995 m. kasmet pa-eiliui Lenkijoje ir Lietuvoje rengiamos abiejų teismų teisėjų konferencijos, kuriose keičiamasi informacija apie svarbiausius atitinkamais metais priimtus sprendimus, taip pat perskaitomi pranešimai tų metų konferencijos tema.

iki šiol įvyko 18 dvišalių Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų konferenci-jų. Jose diskutuota šiomis temomis: konstitucinis teisingumas (1995); konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisinės prigimties, galių ir realizavimo problemos (1996); konstitucinio teismo vieta valstybės institucijų sistemoje (1997); konstituci-nių normų interpretavimo problemos, konstitucinės priežiūros institucijų baigiamieji aktai ir jų poveikis bendrosios kompetencijos teismų sprendimams (1998); Žmo-gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija konstitucinio teismo praktiko-

224

je, laisvė vienytis į politines partijas pagal naująją konstituciją (2000); konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje, konstitucinių teismų santy-kis su bendrosios kompetencijos teismais (2001); biudžetas ir viešieji finansai kaip konstitucinės vertybės, biudžetinė parlamento kompetencija (2002); nacionaliniai konstituciniai teismai ir europos integracija (2003); teisės interpretavimas (2004); konstitucinių teismų sprendimų vykdymas ir poveikis teisinei sistemai (2006); kons-tituciniai parlamentinių tyrimo komisijų veiklos pagrindai (2007); konstituciniai gamtinės aplinkos apsaugos pagrindai (2008); nuosavybė ir nuosavybės apsauga konstitucinėje jurisprudencijoje (2009); konstituciniai ekonominės laisvės pagrindai (2010); socialinės teisės (2011); konstitucinės justicijos aktų konstrukcijos pagrin-dai (2012); laisvė nuo diskriminacijos konstitucinio teismo jurisprudencijoje (2013).

2014 m. birželio mėn. kasmetinę, aštuonioliktąją, dvišalę konferenciją suren-gė Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, teisėjai diskutavo tema „vietos savi-valdos konstituciniai pagrindai“, perskaitė pranešimus apie svarbiausias paskutiniais metais nagrinėtas konstitucinės justicijos bylas. konstitucinio teismo pranešėjai šio-je konferencijoje buvo teisėjai egidijus Šileikis ir pranas kuconis.

nuo 2003 m. konstitucinio teismo pirmininkas ir teisėjai nuolat yra kviečia-mi dalyvauti varšuvoje vykstančiuose 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos minėjimo renginiuose, o konstitucinio tribunolo atstovai kasmet dalyvauja vilniuje ren-giamame konstitucijos dienos minėjime, taip pat kas trejus metus vykstančiuose konstitucinio teismo teisėjų rotacijos renginiuose. ne išimtis buvo ir 2014 m. – svečiai iš konstitucinio tribunolo kovo mėn. atvyko į konstitucinio teismo teisė-jų rotacijos renginį, o spalio mėn. – į konstitucijos dienos minėjimą; konstitucinio teismo delegacija varšuvoje dalyvavo 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos minėjime, kuriame konstitucinio teismo pirmininkas D. Žalimas pasakė sveikinimo kalbą.

Abiejų konstitucinių teismų pirmininkai kartu su kolega iš Latvijos 2014 m. liepos mėn. vyko į ukrainą, kur susitarta dėl keturšalio bendradarbiavimo formato.

teismai nuolat keičiasi teisės literatūra. konstitucinio teismo bibliotekoje yra sukaupta apie 600 įvairiomis progomis dovanotų leidinių lenkų kalba.

Darbo patirtimi dalijasi ne tik teisėjai, bet ir abiejų teismų darbuotojai. 2014 m. apsikeista darbuotojų delegacijų vizitais.

2014 m. konstituciniame teisme taip pat surengti lenkų mokslininkų konferen-cijos „pamirštos istorijos sugrąžinimas. vidurio ir Rytų europos įvaizdis knygose ang lų kalba“ debatai, kuriuose dalyvavo ir kadenciją baigęs konstitucinio tribunolo pirmininkas, varšuvos Lazarskio universiteto piliečių asmens laisvių ir viešosios po-litikos instituto direktorius Jerzy stępieńis.

6.2.2. Bendradarbiavimas su Latvijos Respublikos Konstituciniu Teismu

bendradarbiauti su Latvijos Respublikos konstituciniu teismu pradėta iškart, kai tik jis buvo įsteigtas, t. y. 1996 m. nuo 2000 m. darbo patirtimi dalytasi teisėjų susitiki-muose, o nuo 2002 m., kaip ir su kolegomis iš Lenkijos, rengiamos kasmetinės dviša-


lės Lietuvos ir Latvijos konstitucinių teismų konferencijos, kuriose pristatomi svarbiausi atitinkamais metais priimti abiejų teismų sprendimai, diskutuojama konferencijos tema.

iki šiol surengtose konferencijose diskutuota tokiomis temomis: konstituci-nė jurisdikcija Lietuvoje ir Latvijoje (2000); asmenų lygybės principas konstitucinių teismų jurisprudencijoje (2002); konstitucinių teismų vaidmuo narystės europos są-jungoje kontekste (2004); teisės viešpatavimas, teisingas teisinis procesas ir teisė į tei-singą teismą (2005); asmens socialinės teisės teismų jurisprudencijoje (2006); ultra vires koncepcija (2007); konstituciniai aplinkos apsaugos aspektai (2009); teisėtų lū-kesčių (teisinio tikrumo) principas (2010); rinkimų teisės problemos konstitucinėje jurisprudencijoje (2011); konstitucinė kontrolė valstybės finansų srityje (2012); kons-titucinė pilietybės doktrina (2013).

Latvijos Respublikos konstitucinio teismo teisėjai yra kviečiami į visus svarbiau-sius Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo organizuojamus renginius, o šio teismo teisėjai vyksta į kaimyninės valstybės konstitucinio teismo rengiamas konferencijas.

2014 m. birželio mėn. kasmetinę, tryliktąją, dvišalę konferenciją Rygoje suren-gė Latvijos Respublikos konstitucinis teismas. Joje dalyvavo ir buvę abiejų konstitu-cinių teismų teisėjai. konferencijoje diskutuota apie konstitucinės doktrinos plėtrą konstituciniame teisme. kolegos iš Latvijos pristatė konstitucinės doktrinos tenden-cijas nuosavybės teisių apsaugos srityje, taip pat savo konstitucinio teismo praktiką formuojant lygybės principo doktriną. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo teisėjai kalbėjo apie oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretacijos galimybes, šios doktrinos plėtojimo tendencijas. Abiejų teismų atstovai taip pat perskaitė prane-šimus apie svarbiausias per paskutinius metus išnagrinėtas bylas. konstitucinio teis-mo pranešėjai šioje konferencijoje buvo teisėjai pranas kuconis, Gediminas mesonis ir buvusi konstitucinio teismo teisėja toma birmontienė.

plėtojant dvišalį bendradarbiavimą 2014 m. Latvijos Respublikos konstitucinia-me teisme lankėsi Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo darbuotojų delegacija, kuri susipažino su teisės departamento ir kitų padalinių veikla bei funkcijomis, vyk-domais projektais, kuriama jurisprudencijos duomenų baze, kitais darbo įrankiais; su latvių kolegomis diskutuota apie tarptautinių teismų praktikos įtaką nacionalinei ju-risprudencijai. 2015 m. laukiama atsakomojo kolegų iš Latvijos vizito.

6.2.3. Bendradarbiavimas su Ukrainos Konstituciniu Teismu

pirmieji kontaktai su ukrainos konstituciniu teismu užmegzti 2003 m., o 2012 m. rugsėjo mėn. vilniuje surengta pirmoji dvišalė Lietuvos ir ukrainos konstitucinių teis-mų teisėjų konferencija „teismų nepriklausomumo garantijos“. 2012 m. spalio 24 d. pa-sirašytas Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo ir ukrainos konstitucinio teismo memorandumas dėl bendradarbiavimo plėtojimo, susitarta palaikyti ir plėtoti santykius.

2014 m. bendradarbiavimas su ukrainos konstituciniu teismu buvo ypač sustip-rintas. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko iniciatyva 2014 m. liepos 14–16 d. įvyko Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos konstitucinių teismų delegacijų

226

vizitas į ukrainą siekiant išreikšti solidarumą su šia šalimi ir paramą teisinės valsty-bės kūrimui joje. vizito metu Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir ukrainos konstitucinių teismų pirmininkai susitiko su ukrainos prezidentu petro porošenka. konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas taip pat susitiko su tuometiniu ukrainos Aukš-čiausiosios Rados pirmininku oleksandru turčynovu. Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos konstitucinių teismų delegacijos taip pat susitiko su tuometiniu ukrainos generali-niu prokuroru vitalijumi Jarema, ukrainos Aukščiausiojo teismo teisėjais, ukrainos teisingumo ministerijos atstovais.

Liepos 15 d. ukrainos konstituciniame teisme įvyko keturšalė (Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir ukrainos konstitucinių teismų atstovų) apskritojo stalo diskusija, kurioje ap-tartos aktualios konstitucinės justicijos temos – ekonomikos krizės įveikimo (taupymo) priemonių konstitucinės kontrolės kriterijai, eŽtt jurisprudencijos įtaka konstitucinių teismų plėtojamai oficialiajai konstitucinei doktrinai, šios doktrinos kaita. Diskusijoje dalyvavo konstitucinio teismo delegacija – pirmininkas D. Žalimas ir teisėjas v. milius, pranešimą diskusijos temomis perskaitė konstitucinio teismo pirmininkas.

2014 m. spalio 24 d. konstituciniame teisme įvyko antroji keturšalė (Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir ukrainos konstitucinių teismų atstovų) apskritojo stalo diskusi-ja tema „konstitucinio teismo vaidmuo užtikrinant teismų nepriklausomumą“. pra-nešimą šioje diskusijoje perskaitė buvusi konstitucinio teismo teisėja t. birmontienė.

2014 m. spalio 24 d. ukrainos konstitucinio teismo delegacija (pirmininkas Ju-rijus baulinas, teisėjai mykola melnykas, stanislavas Ševčukas, viktoras Šyškinas, sergejus vdovičenko), kaip ir Latvijos bei Lenkijos konstitucinių teismų atstovai, da-lyvavo konstitucijos dienos minėjime. ukrainos konstitucinio teismo pirmininkas perskaitė pranešimą „ukrainos konstitucinės tradicijos: nuo pylypo orlyko konstitu-cijos iki šiuolaikinės konstitucinės reformos“.

keturšalius Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir ukrainos konstitucinių teismų teisėjų susitikimus 2015 m. tikimasi tęsti Lenkijoje arba Latvijoje.

6.2.4. Ryšiai su kitais konstituciniais ir tarptautiniais teismais

kaip minėta, kitas konstitucinio teismo tarptautinio bendradarbiavimo priori-tetas yra ryšių su moldovos Respublikos konstituciniu teismu stiprinimas. 2014 m. įvyko keli Lietuvos ir moldovos konstitucinių teismų pirmininkų susitikimai, su ko-legomis iš moldovos aktyviai dalytasi jurisprudencinės veiklos patirtimi (ypač su europos sąjungos teise susijusiais klausimais). 2015 m. balandžio mėn. planuojama pirmoji Lietuvos, moldovos ir Rumunijos konstitucinių teismų konferencija, skirta bendroms šių teismų jurisprudencinės veiklos aktualijoms aptarti.

2014 m. pradėta aktyviau bendradarbiauti su Gruzijos konstituciniu teismu, ku-ris ektk Xvi kongrese išrinktas pirmininkauti šiai organizacijai. Gruzijos konstituci-nio teismo atstovai ne kartą lankėsi mūsų konstituciniame teisme, kad perimtų ektk kongreso organizavimo patirtį. Gruzijoje viešėjo ir Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo darbuotojai, konsultavę kolegas įvairiais organizaciniais ir dalykiniais klausimais.


profesinius ryšius konstitucinis teismas palaiko ir su kitų valstybių konstituci-niais teismais. bendradarbiaujama su seniausiu europoje Austrijos Respublikos kons-tituciniu teismu, didžiulį autoritetą tarp konstitucinės justicijos institucijų turinčiu vokietijos Federaliniu konstituciniu teismu (paskutinį kartą šio teismo atstovų dele-gacija vilniuje lankėsi 2013 m.), kitų šalių, kaip antai Čekijos, kosovo, kroatijos, por-tugalijos, slovakijos, slovėnijos, vengrijos ir kt., konstituciniais teismais.

konstituciniame teisme ne kartą lankėsi eŽtt ir europos sąjungos teisingumo teismo (estt) delegacijos, o konstitucinio teismo teisėjai vyko į šių teismų organizuo-tus renginius. 2014 m. rugsėjo 12 d. konstituciniame teisme lankėsi eŽtt delegacija, vadovaujama eŽtt pirmininko Deano spielmanno (į ją taip pat įėjo eŽtt teisėjas egi-dijus kūris ir bendrųjų reikalų skyriaus direktorius Roderickas Liddellis). susitikime su konstitucinio teismo teisėjais diskutuota apie nacionalinių, visų pirma konstitucinių, teismų praktikos santykį su eŽtt jurisprudencija. konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas 2014 m. lapkričio mėn., kaip ir prieš metus, dalyvavo Liuksemburge estt surengtame europos sąjungos valstybių narių teismų teisėjų forume.

6.2.5. Dalyvavimas tarptautinėse konferencijose

konstitucinio teismo teisėjai aktyviai dalyvauja kitų valstybių konstitucinės jus-ticijos institucijų rengiamose tarptautinėse konferencijose, kituose renginiuose ir skaito juose pranešimus.

konstitucinio teismo teisėjai dažnai dalyvauja Jerevane vykstančiose kasmetinė-se tarptautinėse konferencijose, kurias rengia Armėnijos Respublikos konstitucinis teismas ir venecijos komisija. Jų temos būna įvairios: rinkimų ginčai, konstituci-nis teisingumas ir socialinės valstybės formavimas, konstitucijos viršenybės princi-pas, konstitucinio teismo nutarimų įgyvendinimas ir kt. 2014 m. spalio mėn. teisėjai G. mesonis ir A. taminskas Jerevane vykusioje 19-ojoje kasmetinėje tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus orumo konstitucinis statusas“ perskaitė pranešimą „Žmo-gaus orumo konstitucinis statusas – Lietuvos atvejis“.

2014 m. konstitucinio teismo atstovai taip pat dalyvavo ir skaitė pranešimus šiose tarptautinėse konferencijose: 2014 m. liepos mėn. teisėja D. Jočienė Juodkalni-jos Aukščiausiojo teismo ir tarpparlamentinio žmogaus teisių ir pasaulinės taikos al-janso kvietimu buvo išvykusi į cetinę, kur dalyvavo Juodkalnijos tarptautinės teisės ir žmogaus teisių simpoziume „tarptautinės teisės vaidmens stiprinant žmogaus teises tarpdisciplininė analizė“ ir perskaitė pranešimą „nacionalinių teismų vaidmuo įgyven-dinant europos žmogaus teisių konvenciją“; 2014 m. liepos mėn. teisėja e. baltutytė batumyje vykusioje 4-ojoje Juodosios jūros regiono konferencijoje, kurioje nagrinė-tos teisės į privatumą problemos, perskaitė pranešimą „kai kurie teisės į privatumą as-pektai Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo jurisprudencijoje“; 2014 m. rugsėjo mėn. konstitucinio teismo pirmininkas D. Žalimas kišiniove surengtoje konferenci-joje „konstitucinio teisingumo vaidmuo ginant teisės viešpatavimo vertybes“, skirtoje moldovos Respublikos konstitucijos priėmimo 20-mečiui, perskaitė pranešimą „Lietu-

228

vos Respub likos konstitucinio teismo vaidmuo iškilus sunkumams dėl finansų krizės“; 2014 m. rugsėjo mėn. teisėja D. Jočienė skopjėje vykusioje konferencijoje „Šiuolaiki-niai konstitucinių teismų uždaviniai“, skirtoje makedonijos Respublikos konstitucinio teismo įsteigimo 50-mečiui, perskaitė pranešimą „valdžių atskyrimo principas ir jo gy-nimas Lietuvos Respublikos konstituciniame teisme“; 2014 m. spalio mėn. konstitu-cinio teismo pirmininkas D. Žalimas prištinoje vykusioje konferencijoje, surengtoje kosovo Respublikos konstitucinio teismo veiklos penktųjų metinių proga, perskaitė pranešimą „Amžinosios konstitucinės nuostatos – demokratinės santvarkos ir kons-titucinio tapatumo garantija“; 2014 m. lapkričio mėn. teisėja D. Jočienė Juodkalnijos konstitucinio teismo 50-mečiui skirtoje konferencijoje „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konstitucinė apsauga“ perskaitė pranešimą „procesinių teisių ir garantijų apsau-ga Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo jurisprudencijoje“.

7. KONSTITUCINIO TEISMO RYŠIAI SU VISUOMENE

konstitucinis teismas savo veikloje vadovaujasi viešumo, skaidrumo, atvirumo visuomenei principais, siekia, kad jo veikla taptų aiškesnė, suprantamesnė, o pati ins-titucija – atviresnė visuomenei.

Konstitucijos dienos minėjimas. 2014 m. spalio 24 d. konstitucinis teismas su-rengė iškilmingą konstitucijos dienos minėjimą, kuriame dalyvavo seimo ir vyriau-sybės, teisinių institucijų ir mokslo bendruomenės atstovai, taip pat Latvijos, Lenkijos ir ukrainos konstitucinių teismų delegacijos. minėjime perskaitytos Lietuvos Respub-likos prezidentės Dalios Grybauskaitės, seimo pirmininkės Loretos Graužinienės ir ministro pirmininko Algirdo butkevičiaus sveikinimo kalbos. Renginio dalyvius taip pat pasveikino seimo pirmininko pavaduotojas Algirdas sysas, Latvijos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko pavaduotojas uldis kinis ir Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo teisėjas Leonas kieresas. buvo išklausyti ukrainos konsti-tucinio teismo pirmininko Jurijaus baulino pranešimas „ukrainos konstitucinės tra-dicijos: nuo pylypo orlyko konstitucijos iki šiuolaikinės konstitucinės reformos“ ir Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko Dainiaus Žalimo pranešimas „valstybės geopolitinės orientacijos principas Lietuvos Respublikos konstitucijoje“.

konstitucinis teismas prisidėjo ir prie kitų konstitucijos dienai skirtų renginių. 2014 m. spalio 23 d. konstituciniame teisme lankėsi vilniaus universiteto teisės fa-kulteto studentų atstovybės suorganizuoto projekto „konstitucijos dienos 2014“ da-lyviai. 2014 m. spalio 27 d. konstituciniame teisme įvyko Lietuvos teisės instituto inicijuota konstitucijos dienai paminėti skirta apskritojo stalo diskusija „Argumen-tavimas remiantis teisės principais: atkuriamasis ir plėtojamasis būdai“.

Naujos interneto svetainės kūrimas. 2014 m. pradėti naujos konstitucinio teis-mo interneto svetainės kūrimo darbai. Ankstesnė svetainė veikė 15 metų, jos dizainas buvo kelis kartus atnaujintas. technologijų pokyčiai, didesnis visuomenės dėmesys konstitucinio teismo veiklai ir augantis informacijos poreikis lėmė sprendimą su-


kurti naują konstitucinio teismo svetainę. Ji pradėjo veikti 2015 m. vasario mėn. naujoji interneto svetainė yra ne tik kitokio dizaino, bet ir saugesnė, aiškesnė, joje lengviau rasti reikiamą informaciją. viena esminių naujovių – konstitucinio teis-mo aktų paieškos įrankis, kuriuo naudojantis šiuos aktus galima surasti pagal jų pri-ėmimo datą, numerį, rūšį, žodžius pavadinime ar tekste ir kt. teismams ir kitiems subjektams, turintiems teisę kreiptis į konstitucinį teismą, turėtų būti naudinga ir konstituciniame teisme gaunamų prašymų ir paklausimų priimtinumo praktikos apžvalga, kuri bus pateikta naujojoje svetainėje.

siekiant kuo platesnės informacijos apie konstitucinio teismo veiklą sklaidos planuojama artimiausiu metu sukurti ir konstitucinio teismo paskyras socialinių tinklų svetainėse.

Ekskursijos ir susitikimai su visuomene. pageidaujant aukštųjų mokyklų, kitų mokymo įstaigų, bendruomenių, visuomeninių organizacijų atstovams konstituci-niame teisme rengiamos ekskursijos. Jų dalyviams pristatoma konstitucinio teismo veikla, susitinkama su konstitucinio teismo pirmininku ir teisėjais, valstybės tarnau-tojais. konstitucinio teismo veikla ypač domisi teisės studentai.

2014 m. konstituciniame teisme lankėsi: kijevo taraso Ševčenkos universiteto teisės fakulteto studentai, pagal magistrantūros programą „viešojo administravimo ir žmogaus teisių teisinis reguliavimas“ studijuojantys mykolo Romerio universitete, Jungtinių Amerikos valstijų teisės studentai, dalyvavę vasaros teisės studijų progra-moje, surengtoje vilniaus universiteto teisės fakulteto kartu su Šarlotės (JAv) tei-sės mokykla, įvairių užsienio šalių studentai, dalyvavę tarptautinėje teisės mokykloje mykolo Romerio universitete, europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos na-cionalinės grupės filialo eLsA Lietuva vilniaus filialo studentų teisininkų grupė, ke-lios vilniaus universiteto teisės fakulteto studentų grupės ir šio universiteto svečiai iš vokietijos, slovėnijos, kauno technologijos universiteto, vilniaus kolegijos studentai, uAb „mantinga“ įmonės darbuotojai ir marijampolės gimnazistai, Lietuvos teisinin-kų draugijos ukmergės skyriaus atstovai.

2014 m. vasario mėn. pasirašyta Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo ir Lietuvos teisininkų draugijos sutartis, kuria siekiama plėtoti glaudų bendradarbiavi-mą šviečiant visuomenę ir ugdant teisinę ir pilietinę jos savimonę, diegiant pagarbą konstitucinėms vertybėms ir plėtojant konstitucinės teisės mokslą.

Konstitucinio Teismo biblioteka. konstitucinis teismas turi specializuotą bib-lioteką, kurioje kaupiama Lietuvos, kitų pasaulio valstybių teisės literatūra. pirmo-sios knygos bibliotekai padovanotos Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo. Daug vertingų spaudinių, kaip antai 1918–1940 m. „vyriausybės žinių“ kolekciją, ne-įkainojamą prieškario teisės literatūrą (mykolo Romerio, petro Leono monografijas), padovanojo Lietuvos nacionalinė martyno mažvydo biblioteka ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.

Šiandien bibliotekos fonde yra apie 29 tūkst. leidinių: apie 9 tūkst. knygų, 19,5 tūkst. periodikos leidinių, taip pat cD, DvD, kitų leidinių. visa fonde esanti li-

230

teratūra sugrupuota pagal universaliąją dešimtainę klasifikaciją (uDk), kuri atitin-ka pasaulinius standartus ir yra skirta mokslinėms ir specialiosioms bibliotekoms. biblio tekoje yra leidinių 19 pasaulio kalbų – be lietuvių, daugiausia anglų, rusų, pran-cūzų, vokiečių, lenkų kalbomis. 2014 m. bibliotekos fondas buvo papildytas 371 leidi-niu, dauguma jų – visuomenės mokslų srities leidiniai.

nors biblioteka pirmiausia yra skirta konstitucinio teismo teisėjų ir darbuotojų darbui, joje gali lankytis ir kiti teisės literatūra besidomintys skaitytojai. bibliotekoje galima įsigyti konstitucinio teismo leidinių.

Leidyba. nuo 2006 m. kartą per ketvirtį leidžiamas konstitucinio teismo biu-letenis „konstitucinė jurisprudencija“. Jame spausdinami konstitucinio teismo nu-tarimai, išvados, sprendimai dėl baigiamųjų aktų išaiškinimo, taip pat moksliniai straipsniai, kuriuose nagrinėjamos įvairios konstitucinės justicijos problemos, tarp-tautinėse konferencijose teisėjų perskaityti pranešimai, išleistų naujų teisės knygų re-cenzijos, aktualūs užsienio valstybių konstitucinių teismų sprendimai, konstitucinio teismo naujienų apžvalga.

2014 m. išleistas palankiai įvertinto leidinio „Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: 1993–2009“ tęsinys – doktri-nos nuostatų rinkinys, apimantis 2010–2013 m. Šiuo rinkiniu pratęstas anksčiau pra-dėtas konstitucinio teismo aktuose išdėstytų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų sisteminimo darbas. Leidinys, kuriame surinkta pastaraisiais metais for-muota konstitucijos turinį, jos nuostatų tarpusavio sąsajas atskleidžianti oficialioji konstitucinė doktrina, turėtų būti naudingas tiek įvairiose srityse dirbantiems teisi-ninkams, tiek teisės studentams, pravartus jis bus teisės taikymo ir teisėkūros srityse.

2014 m. taip pat išleistas konstitucinio teismo įsteigimo 20-mečiui skirtos kon-ferencijos pranešimų ir straipsnių rinkinys „Šiuolaikinės konstitucinės justicijos tendencijos: nacionalinės ir tarptautinės teisės santykis“. pranešimai ir straipsniai lei-dinyje išspausdinti lietuvių ir anglų kalbomis.

Konstitucinio Teismo aktų vertimas į anglų kalbą. visi konstitucinio teismo aktai, kuriais bylos išsprendžiamos iš esmės arba aiškinamos anksčiau priimtų bai-giamųjų aktų nuostatos, yra verčiami į anglų kalbą ir skelbiami konstitucinio teismo interneto svetainėje. Šitaip konstitucinio teismo formuojama oficialioji konstitucinė doktrina tampa prieinama užsienio valstybių teisininkams.

keletą pastarųjų metų yra leidžiami konstitucinio teismo aktų rinkiniai anglų kalba „Rinktiniai sprendimai“ (Selected Decisions). Ankstesniais metais išleisti rinki-niai, kuriuose surinkti konstitucinio teismo aktai rinkimų (Elections, 2012) ir aukš-tojo mokslo klausimais (Higher Education, 2013). 2014 m. pasirodė konstitucinio teismo aktų, kuriuose nagrinėtas konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, rinkinys The Independence of the Judiciary. planuojama išleisti svarbiausių konstitucinio teismo aktų socialinių teisių klausimais rinkinį.

2014 m. taip pat išleistas informacinis leidinys apie konstitucinį teismą anglų kalba.


PRIEDAI

1 priedas GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI

1.1. 2014 m. GAuti pRAŠYmAi iR pAkLAusimAi, JŲ pRiimtinumAs iR nAGRinĖJimAs

1. Gauta: 791.1. prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams 75

1.2. paklausimų dėl išvados teikimo 11.3. prašymų išaiškinti konstitucinio teismo aktus 3

2. Grąžinta pareiškėjams (visa apimtimi): 72.1. prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams 72.2. paklausimų dėl išvados teikimo –

3. Atsisakyta nagrinėti (visa apimtimi)53: 103.1. prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams 83.2. paklausimų dėl išvados teikimo 13.3. prašymų išaiškinti konstitucinio teismo aktus 1

4. Priimta: 624.1. prašymų (ar jų dalių) ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams 604.2. paklausimų dėl išvados teikimo –4.3. prašymų išaiškinti konstitucinio teismo aktus 2

5. Iš jų jau išnagrinėta54: 265.1. prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams 245.2. paklausimų dėl išvados teikimo –5.3. prašymų išaiškinti konstitucinio teismo aktus 2

6. Nutraukta bylų 27. Priimta ir laukia nagrinėjimo: 34

7.1. prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams 347.2. paklausimų dėl išvados teikimo –7.3. prašymų išaiškinti konstitucinio teismo aktus –

53, 54

53 vieną iš 2014 m. gautų prašymų nagrinėti atsisakyta 2015 m. (konstitucinio teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimu).

54 Įskaitant konstitucinio teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimu išnagrinėtą prašymą.

232

1.2. subJektAi, 2014 m. teikĘ pRAŠYmus iR pAkLAusimus, pRAŠYmŲ iR pAkLAusimŲ DALYkAs

1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams gauta: 751.1. Iš teismų 67

1.1.1. Dėl įstatymų ir kitų seimo aktų atitikties konstitucijai 591.1.2. Dėl prezidento aktų atitikties konstitucijai ir įstatymams –1.1.3. Dėl vyriausybės aktų atitikties konstitucijai ir įstatymams 8

1.2. Iš Seimo 21.2.1. Dėl įstatymų ir kitų seimo aktų atitikties konstitucijai 21.2.2. Dėl prezidento aktų atitikties konstitucijai ir įstatymams –1.2.3. Dėl vyriausybės aktų atitikties konstitucijai ir įstatymams –

1.3. Iš Seimo narių grupių55 61.3.1. Dėl įstatymų ir kitų seimo aktų atitikties konstitucijai 51.3.2. Dėl prezidento aktų atitikties konstitucijai ir įstatymams –1.3.3. Dėl vyriausybės aktų atitikties konstitucijai ir įstatymams –

1.4. Iš Prezidento –1.5. Iš Vyriausybės –

2. Paklausimų dėl išvados teikimo gauta: 12.1. Iš Seimo 1

2.1.1. Dėl rinkimų įstatymų pažeidimų 12.1.2. Dėl prezidento sveikatos būklės –2.1.3. Dėl tarptautinių sutarčių konstitucingumo –2.1.4. Dėl asmenų, kuriems pradėta apkaltos byla, veiksmų –

2.2. Iš Prezidento –3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus gauta: 3

3.1. iš dalyvavusio byloje asmens atstovo (seimo nario) 13.2. iš kito turinčio teisę kreiptis subjekto (Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko) 2

55

55 vienas seimo narių grupės prašymas buvo dėl tarptautinės sutarties atitikties konstitucijai; tai gali būti paklausimo, o ne prašymo dalykas.


1.3. 1993–2014 m. GAuti pRAŠYmAi iR pAkLAusimAi

konstituciniame teisme 2014 m. gauti 79 kreipimaisi ištirti teisės aktų konsti-tucingumą, išaiškinti ankstesnius konstitucinio teismo nutarimus, pateikti išvadas.

Daugiausia kreipimųsi per visus konstitucinio teismo veiklos metus gauta 2010 m. – 157. tai galima paaiškinti tuo, kad 2009 m. valstybėje susiklostė itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, lėmusi atitinkamų teisės aktų priėmimą ir (arba) pa-keitimą. Šie teisės aktai buvo ginčijami konstituciniame teisme.

matyti, kad daugiausia kreipimųsi konstituciniame teisme gaunama iš teismų (80 proc.), taip pat iš seimo narių grupių (18 proc.).

234

2 priedas KONSTITUCINIO TEISMO AKTAI

2.1. 2014 m. pRiimti konstitucinio teismo AktAi

2014 m. konstitucinis teismas priėmė 51 aktą.


2.2. 1993–2014 m. konstitucinio teismo AktAi, kuRiAis pAReiŠkĖJŲ pRAŠYmAi iŠnAGRinĖti iŠ esmĖs

1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003konstitucinio teismo aktai, kuriais pareiškėjų prašymai išnagrinėti iš esmės

5 20 10 13 13 15 14 16 17 18 13

iš jų:nutarimai 5 19 9 12 12 14 14 15 17 18 13sprendimai dėl konstitucinio teismo aktų išaiškinimo 1 1 1 1

išvados 1 1

Lentelės tęsinys

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014konstitucinio teismo aktai, kuriais pareiškėjų prašymai išnagrinėti iš esmės

16 14 22 21 20 13 20 15 18 28 24

iš jų:nutarimai 12 13 22 20 18 10 16 14 16 25 17sprendimai dėl konstitucinio teismo aktų išaiškinimo 2 1 1 1 3 3 1 3 6

išvados 2 1 1 2 1

236

2.3.

201

4 m

. ko

nst

itu

cin

io t

eism

o n

utA

Rim

Ai

Eil.

Nr.

Dat

a,ak

to n

umer

isBy

los

num

eris

Neo

ficia

lus

pava

dini

mas

Pare

iškė

jas

Vert

inta

s tei

sės a

ktas

N

uost

atos

, kur

ių a

tžvi

lgiu

ve

rtin

ta a

titik

tisN

utar

iam

osio

s dal

ies e

smė

12

34

56

78

1.20

140

124

k

t2-n

1/20

1422

/201

3D

ėl K

onst

ituci

jos

125

stra

ipsn

io

pake

itim

o įs

taty

mo

seim

asko

nstit

ucijo

s 125

str.

pake

itim

o įst

atym

asko

nstit

ucijo

s 147

str.

1 d.

•

Įsta

tym

as p

rieš

tara

uja

kons

tituc

ijos 1

47 st

r. 1

d.;

seim

o st

atut

asko

nstit

ucijo

s 147

str.

1 d.

• 17

0 st

r. pr

iešt

arau

ja

kons

tituc

ijos 1

47 st

r. 1

d.2.

2014

02

03

kt3

-n2/

2014

15/2

011

Dėl

fina

nsų

min

istr

o įg

alio

jimų

nust

atyt

i de

lspi

nigi

ų dy

dį

teism

asm

okes

čių

adm

inist

ravi

mo

įstat

ymas

kons

tituc

ijos 6

7 st

r. 15

p.,

127

str.

3 d.

, kon

stitu

cini

s tei

sinės

va

lstyb

ės p

rinci

pas

• 39

str.

3 d.

pri

ešta

ravo

ko

nstit

ucijo

s 67

str.

15 p

., 12

7 st

r. 3

d., k

onst

ituci

niam

te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui;

mok

esči

ų ad

min

istra

vim

o įst

atym

as (n

auja

s)•

99 st

r. ne

prie

štar

auja

ko

nstit

ucija

i.3.

2014

02

14

kt4

-n3/

2014

19/2

012

Dėl

ned

arbo

dr

audi

mo

išm

okos

m

okėj

imo

būdo

teism

asvy

riaus

ybės

200

4 m

. gru

odži

o 24

d. n

utar

imu

patv

irtin

ti n

edar

bo so

cial

inio

dra

udim

o išm

okų

nuos

tata

i

kons

tituc

ijos 5

2 st

r., k

onst

ituci

nis

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipa

s•

39 p

. nep

rieš

tara

vo

kons

tituc

ijai.

4.20

140

318

k

t11-

n4/

2014

31/2

011-

40/2

011-

42/2

011-

46/2

011-

9/20

12-

25/2

012

Dėl

bau

džia

mos

ios

atsa

kom

ybės

už

geno

cidą

seim

o na

rių

grup

ė, te

ismai

baud

žiam

asis

kode

ksas

kons

tituc

ijos 3

1 st

r. 2,

4 d

., 13

5 st

r. 1

d., 1

38 st

r. 3

d.,

kons

tituc

inis

teisi

nės v

alst

ybės

pr

inci

pas

• 99

str.

nepr

iešt

arau

ja

kons

tituc

ijai;

• 3

str.

3 d.

pri

ešta

rauj

a (p

rieš

tara

vo) k

onst

ituci

jos

31 st

r. 4

d., k

onst

ituci

niam

te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui;

• 95

str.

8 d.

1 p

. (5

d. 1

p.)

nepr

iešt

arau

ja (n

epri

ešta

ravo

) ko

nstit

ucija

i.5.

2014

04

14

kt1

3-n

5/20

1422

/201

1-28

/201

1D

ėl iš

mok

ų iš

Gar

antin

io

fond

o sk

yrim

o ne

mok

ios į

mon

ės

darb

uoto

jam

s

teism

as

Gar

antin

io fo

ndo

įstat

ymas

kons

tituc

ijos 2

9 st

r. 1

d., 5

2 st

r.,

kons

tituc

inis

teisi

nės v

alst

ybės

pr

inci

pas

• 5

str.

12 d

. pri

ešta

ravo

ko

nstit

ucijo

s 29

str.

1 d.

, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės

valst

ybės

prin

cipu

i.


12

34

56

78

6.

2014

05

08

kt1

7-n

6/20

1420

/201

1-14

/201

3-15

/201

3-16

/201

3

Dėl

teis

ėjų

atly

gini

mų

koefi

cien

tų ir

Dar

bo

kode

kso

teism

ai

teisė

jų at

lygi

nim

ų įst

atym

asko

nstit

ucijo

s 109

str.

2 d.

, ko

nstit

ucin

is te

isinė

s val

styb

ės

prin

cipa

s

• pr

iedė

lis n

epri

ešta

rauj

a ko

nstit

ucija

i.

Dar

bo k

odek

sas

kons

tituc

ijos 2

3 st

r., 4

8 st

r. 1

d. n

uost

ata

„kie

kvie

nas

žmog

us <

...>

turi

teisę

<...

> ga

uti t

eisin

gą ap

mok

ėjim

ą už

da

rbą

<...>

“, 10

9 st

r. 1

d.

• 30

1 st

r. (2

98 st

r.) p

rieš

tara

uja

(pri

ešta

ravo

) kon

stitu

cijo

s 23

str.,

48

str.

1 d.

min

ėtai

nu

osta

tai,

109

str.

1 d.

7.20

140

509

k

t18-

n7/

2014

47/2

011

Dėl

įpar

eigo

jimo

tvar

kyti

alyv

os

atlie

kas

teism

asvy

riaus

ybės

200

2 m

. bal

andž

io

12 d

. nut

arim

u pa

tvirt

inta

s va

lstyb

inis

stra

tegi

nis a

tliek

ų tv

arky

mo

plan

as

kons

tituc

ijos 4

6 st

r. 1,

3 d

., ko

nstit

ucin

is te

isinė

s val

styb

ės

prin

cipa

s

• 16

6.4

punk

tas n

epri

ešta

rauj

a (n

epri

ešta

ravo

) kon

stitu

cija

i.

8.

2014

05

27

kt1

9-n

8/20

1424

/201

3D

ėl g

alut

inių

Sei

mo

rink

imų

rezu

ltatų

pa

keiti

mo

seim

o na

rių

grup

ėse

imo

2013

m. l

iepo

s 2 d

. nu

tarim

as „

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

sei

mo

nuta

rimo

„Dėl

201

2 m

. spa

lio 1

4 d.

Li

etuv

os R

espu

blik

os s

eim

o rin

kim

ų ga

lutin

ių re

zulta

tų

daug

iam

anda

tėje

rink

imų

apyg

ardo

je n

usta

tym

o“ 1

ir

2 st

raip

snių

pak

eitim

o“

kons

tituc

ijos 1

07 st

r. 3

d.,

kons

tituc

inia

i tei

sinės

val

styb

ės,

atsa

king

o va

ldym

o pr

inci

pai

• n

utar

imas

pri

ešta

rauj

a ko

nstit

ucijo

s 107

str.

3 d.

, ko

nstit

ucin

iam

s tei

sinės

va

lstyb

ės, a

tsak

ingo

val

dym

o pr

inci

pam

s.

9.

2014

07

03

kt3

4-n

9/20

146/

2011

Dėl

teis

ės į

Prez

iden

to

vals

tybi

nę n

ašlių

re

ntą

seim

o na

rių

grup

ėpr

ezid

ento

val

styb

inės

rent

os

įstat

ymas

kons

tituc

ijos 5

2, 9

0 st

r.,

kons

tituc

inis

teisi

nės v

alst

ybės

pr

inci

pas

• 4

str.

1 d.

pri

ešta

rauj

a ko

nstit

ucijo

s 52

str.,

ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės

valst

ybės

prin

cipu

i.

Bylo

s dal

is dė

l 5 st

r. at

itikt

ies

Kons

tituc

ijai n

utra

ukta

(KTĮ

69

str.

1 d.

2 p

., 3

d.).

10.

2014

07

11

kt3

6-n

10/2

014

16/2

014-

29/2

014

Dėl

refe

rend

umų

orga

niza

vim

o ir

sk

elbi

mo

teism

as,

seim

asRe

fere

ndum

o įst

atym

asko

nstit

ucijo

s 6 st

r. 1

d., 7

str.

1 d.

, 9

str.

1, 3

d.,

kons

tituc

inis

teisi

nės

valst

ybės

prin

cipa

s

• Įs

taty

mas

tam

tikr

a ap

imtim

i ne

prie

štar

auja

kon

stitu

cija

i;•

6 st

r. pr

iešt

arau

ja k

onst

ituci

jos

9 st

r. 1,

3 d

.;

238

12

34

56

78

• 14

str.

prie

štar

auja

ko

nstit

ucijo

s 6 st

r. 1

d., 7

str.

1 d.

, kon

stitu

cini

am te

isinė

s va

lstyb

ės p

rinci

pui.

11.

2014

10

08

kt4

3-n

11/2

014

1/20

12D

ėl b

uvus

ių

savi

nink

ų įp

ėdin

ių

teis

ės a

tkur

ti nu

osav

ybės

teis

es

teism

aspi

lieči

ų nu

osav

ybės

teisi

ų į

išlik

usį n

ekiln

ojam

ąjį t

urtą

at

kūrim

o įst

atym

as

kons

tituc

ijos 2

3 st

r. 1,

2 d

., 29

str.

1 d.

, kon

stitu

cini

s tei

sinės

va

lstyb

ės p

rinci

pas

• 2

str.

1 d.

nep

rieš

tara

uja

(nep

rieš

tara

vo) k

onst

ituci

jai.

12.

2014

10

09

kt4

4-n

12/2

014

11/2

012

Dėl

val

styb

inės

že

mės

par

davi

mo

be

aukc

iono

teism

asvy

riaus

ybės

199

9 m

. birž

elio

2

d. n

utar

imas

„D

ėl n

aujų

kito

s pa

skirt

ies v

alst

ybin

ės že

mės

sk

lypų

par

davi

mo

ir nu

omos

“

kons

tituc

ijos 9

4 st

r. 2

p.,

kons

tituc

inis

teisi

nės v

alst

ybės

pr

inci

pas,

Žem

ės įs

taty

mo

10 st

r. 5

d. 4

, 5 p

.

• 2.

15 p

. pirm

oji p

astr

aipa

ne

prie

štar

avo

kons

tituc

ijai,

Žem

ės įs

taty

mo

10 st

r. 5

d.

4, 5

p.

13.

2014

10

13

kt4

5-n

13/2

014

10/2

014

Dėl

vis

uom

enin

ių

rink

imų

kom

itetų

pa

vadi

nim

ų

teism

asRi

nkim

ų į e

urop

os p

arla

men

tą

įstat

ymas

kons

tituc

ijos 3

4 st

r. 2

d.•

38 st

r. 6

d. p

rieš

tara

uja

kons

tituc

ijos 3

4 st

r. 2

d.

Bylo

s dal

is dė

l 38

str. 2

d.

atiti

ktie

s Kon

stitu

cijai

nut

rauk

ta

(KTĮ

69

str. 3

d.,

80 st

r. 2

d.).

14.

2014

10

30

kt4

6-n

14/2

014

7/20

12D

ėl n

uosa

vybė

s te

isių

atk

ūrim

o į

mie

ste

esan

čią

žem

ę,

reik

alin

gą k

itų

asm

enų

stat

inia

ms

eksp

loat

uoti

seim

o na

rių

grup

ėpi

lieči

ų nu

osav

ybės

teisi

ų į

išlik

usį n

ekiln

ojam

ąjį t

urtą

at

kūrim

o įst

atym

as

kons

tituc

ijos 2

3, 2

9 st

r.,

kons

tituc

inis

teisi

nės v

alst

ybės

pr

inci

pas

• 5

str.

2 d.

, 12

str.

1 d.

ne

prie

štar

auja

kon

stitu

cija

i.

15.

2014

11

10

kt4

8-n

15/2

014

24/2

012

Dėl

auk

štos

ios

mok

yklo

s tar

ybos

su

dary

mo

ir st

udijų

fin

ansa

vim

o

seim

o na

rių

grup

ėm

okslo

ir st

udijų

įsta

tym

asko

nstit

ucijo

s 40

str.

3 d.

, 41

str.

3 d.

nuo

stat

a „G

erai

be

simok

antie

ms p

ilieč

iam

s va

lstyb

inės

e au

kšto

siose

m

okyk

lose

laid

uoja

mas

ne

mok

amas

mok

slas“,

ko

nstit

ucin

is te

isinė

s val

styb

ės

prin

cipa

s

• 20

str.

3 d.

nep

rieš

tara

uja

kons

tituc

ijai;

• 70

str.

7 d.

tam

tikr

a ap

imtim

i ne

prie

štar

auja

kon

stitu

cija

i;•

70 st

r. 7

d. ta

m ti

kra

apim

timi

prie

štar

auja

kon

stitu

cijo

s 41

str.

3 d.

min

ėtai

nuo

stat

ai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s va

lstyb

ės p

rinci

pui.


12

34

56

78

16.

2014

12

19

kt5

0-n

16/2

014

10/2

012

Dėl

pen

sijų

fond

uose

ka

upia

mų

pens

ijų

įmok

ų dy

džio

su

maž

inim

o

teism

aspe

nsijų

sist

emos

refo

rmos

įst

atym

asko

nstit

ucijo

s 23,

52

str.,

ko

nstit

ucin

is te

isinė

s val

styb

ės

prin

cipa

s

• 4

str.

1 d.

nep

rieš

tara

vo

kons

tituc

ijai.

By

los d

alis

dėl V

alsty

bini

o so

cia-

linio

dra

udim

o fo

ndo

biud

žeto

20

12 m

etų

rodi

klių

pat

virt

inim

o įst

atym

o 3

str. 1

3 d.

nut

rauk

ta

(KTĮ

69

str. 3

d.,

80 st

r. 2

d.).

17.

2014

12

22

kt5

1-n

17/2

014

6/20

14-

7/20

14-

8/20

14-

9/20

14-

11/2

014-

12/2

014-

18/2

014-

19/2

014-

20/2

014-

21/2

014-

22/2

014-

23/2

014-

24/2

014-

25/2

014-

27/2

014-

28/2

014-

30/2

014-

31/2

014-

32/2

014-

33/2

014-

43/2

014

Dėl

pro

kuro

rų ir

kai

ku

rių

kitų

val

styb

ės

pare

igūn

ų pa

reig

inės

al

gos k

oefic

ient

ų m

ažin

imo

teism

ai

valst

ybės

pol

itikų

ir v

alst

ybės

pa

reig

ūnų

darb

o ap

mok

ėjim

o įst

atym

as

kons

tituc

ijos 2

9 st

r. 1

d., 4

8 st

r. 1

d. n

uost

ata

„kie

kvie

nas

žmog

us <

...>

turi

teisę

<...

> ga

uti

teisi

ngą

apm

okėj

imą

už d

arbą

“, ko

nstit

ucin

is te

isinė

s val

styb

ės

prin

cipa

s

• pr

iedė

lio ii

i ski

rsni

s pr

iešt

arav

o ko

nstit

ucijo

s 29

str.

1 d.

, 48

str.

1 d.

, kon

stitu

cini

am

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i;•

prie

dėlio

iv sk

irsni

s pr

iešt

arav

o ko

nstit

ucijo

s 29

str.

1 d.

, 48

str.

1 d.

, kon

stitu

cini

am

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i;va

lstyb

ės p

oliti

kų ir

val

styb

ės

pare

igūn

ų da

rbo

apm

okėj

imo

įstat

ymo

prie

dėlio

pak

eitim

o įst

atym

as (p

riim

tas 2

009

m.

bala

ndži

o 23

d.)

kons

tituc

ijos 2

9 st

r. 1

d., 4

8 st

r. 1

d. n

uost

ata

„kie

kvie

nas

žmog

us <

...>

turi

teisę

<...

> ga

uti

teisi

ngą

apm

okėj

imą

už d

arbą

“, ko

nstit

ucin

is te

isinė

s val

styb

ės

prin

cipa

s

• 3

str.

2 d.

tam

tikr

a ap

imtim

i pr

iešt

arav

o ko

nstit

ucijo

s 29

str.

1 d.

, 48

stra

ipsn

io

1 d.

, kon

stitu

cini

am te

isinė

s va

lstyb

ės p

rinci

pui;

valst

ybės

pol

itikų

ir v

alst

ybės

pa

reig

ūnų

darb

o ap

mok

ėjim

o įst

atym

o pr

iedė

lio p

akei

timo

įstat

ymas

(prii

mta

s 200

9 m

. lie

pos 1

7 d.

)

kons

tituc

ijos 2

9 st

r. 1

d., 4

8 st

r. 1

d. n

uost

ata

„kie

kvie

nas

žmog

us <

...>

turi

teisę

<...

> ga

uti

teisi

ngą

apm

okėj

imą

už d

arbą

“, ko

nstit

ucin

is te

isinė

s val

styb

ės

prin

cipa

s

• 2

str.

prie

štar

avo

kons

tituc

ijos

29 st

r. 1

d., 4

8 st

raip

snio

1

d., k

onst

ituci

niam

teisi

nės

valst

ybės

prin

cipu

i;

valst

ybės

pol

itikų

ir v

alst

ybės

pa

reig

ūnų

darb

o ap

mok

ėjim

o įst

atym

o pr

iedė

lio ii

i ski

rsni

o pa

keiti

mo

įstat

ymas

kons

tituc

ijos 2

9 st

r. 1

d., 4

8 st

r. 1

d. n

uost

ata

„kie

kvie

nas

žmog

us <

...>

turi

teisę

<...

> ga

uti

teisi

ngą

apm

okėj

imą

už d

arbą

“, ko

nstit

ucin

is te

isinė

s val

styb

ės

prin

cipa

s

• 2

str.

prie

štar

avo

kons

tituc

ijos

29 st

r. 1

d., 4

8 st

r. 1

d.,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s va

lstyb

ės p

rinci

pui.

240

2.4.

201

4 m

. ko

nst

itu

cin

io t

eism

o s

pRen

Dim

Ai D

ĖL iŠ

AiŠ

kin

imo

Eil.

Nr.

Dat

a,ak

to n

umer

isN

eofic

ialu

s pa

vadi

nim

asPa

reiš

kėja

sA

iški

ntos

nuo

stat

osA

iški

nam

osio

s dal

ies e

smė

12

34

56

1.20

140

116

kt1

-s1/

2014

Dėl

nut

arim

ų nu

osta

tų,

susi

jusi

ų su

pr

okur

orų

nepr

ikla

uso

mum

u ir

ge

nera

linio

pr

okur

oro

atle

idim

u iš

par

eigų

, iš

aišk

inim

o

prez

iden

tė20

03 m

. sau

sio

24 d

. nut

arim

o m

otyv

uoja

mos

ios

dalie

s ii

sky

-ria

us 4

pun

kto

antr

osio

s pas

trai

pos n

uost

atos

: „

kad

gal

ėtų

tinka

mai

vyk

dyti

savo

funk

cija

s, pr

okur

orai

priv

alo

turė

ti pa

kank

amas

, įst

atym

o nu

stat

ytas

sava

rank

iš kum

o ga

rant

i-ja

s. Įs

taty

mų

leid

žiam

oji a

r vyk

dom

oji v

aldž

ia, j

ų pa

reig

ūnai

, kiti

as

men

ys n

etur

i tei

sės k

ištis

į pro

kuro

rų, v

ykda

nčių

kon

stitu

cijo

je

nust

atyt

as fu

nkci

jas,

veik

lą“;

2004

m. g

eguž

ės 1

3 d.

nut

arim

o m

otyv

uoja

mos

ios d

alie

s ii s

ky-

riaus

4.5

pun

kto

šešt

osio

s pas

trai

pos,

2006

m. s

ausi

o 16

d. n

uta

rim

o m

otyv

uoja

mos

ios

dalie

s i

skyr

iaus

15.

3 pu

nkto

tre

čios

ios

past

raip

os n

uost

atos

:„p

roku

roro

nep

rikl

auso

mum

as o

rgan

izuo

jant

iki

teis

min

į ty

-ri

mą

ir j

am v

adov

auja

nt,

pala

ikan

t va

lstyb

inį

kalti

nim

ą ba

u-dž

iam

osio

se b

ylos

e yr

a ko

nstit

ucin

ė ve

rtyb

ė; p

agal

kon

stitu

ciją

ne

galim

a nu

stat

yti

toki

o te

isin

io r

egul

iavi

mo,

kur

iuo

ši k

ons-

tituc

inė

vert

ybė

būtų

pan

eigi

ama

arba

būt

ų ki

taip

suv

aržo

mas

pr

okur

oro

nepr

ikla

usom

umas

org

aniz

uoja

nt ik

iteis

min

į tyr

imą

ir ja

m v

adov

auja

nt, p

alai

kant

val

styb

inį k

altin

imą

baud

žiam

o-si

ose

bylo

se“;

neg

alim

a nu

stat

yti t

okio

teisi

nio

regu

liavi

mo,

pag

al k

urį p

roku

-ro

rai b

ūtų

įpar

eigo

ti įst

atym

ų le

idži

amaj

ai a

r vyk

dom

ajai

val

džia

i te

ikti

atas

kaita

s ap

ie s

avo

kons

tituc

inių

funk

cijų

vyk

dym

ą, in

ter

alia

kad

gen

eral

inis

prok

uror

as b

ūtų

įpar

eigo

tas t

eikt

i tok

ias a

ta-

skai

tas

apie

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

pro

kura

tūro

s ve

iklą

, kur

iom

s se

imas

, pre

zide

ntas

ar v

yria

usyb

ė tu

rėtų

prit

arti;

toki

os p

arei

gos

nust

atym

as re

ikšt

ų ki

šimąs

i į p

roku

rorų

, vyk

danč

ių k

onst

ituci

jo-

je n

usta

tyta

s fun

kcija

s, ve

iklą

, pro

kuro

rų n

eprik

laus

omum

o vy

k-da

nt k

onst

ituci

joje

nus

taty

tas f

unkc

ijas v

aržy

mą.

2003

m. s

ausi

o 24

d. n

utar

imo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

ii s

ky-

riaus

6 p

unkt

o pi

rmos

ios p

astr

aipo

s nuo

stat

os:

„<...

> įst

atym

ų le

idėj

as t

uri į

galio

jimus

įsta

tym

u <.

..> n

usta

tyti

prok

uror

ų įg

alio

jimų

truk

mę,

jų a

tleid

imo

iš pa

reig

ų pa

grin

dus

bei

tvar

ką. t

ai n

usta

tyda

mas

sei

mas

yra

sai

stom

as k

onst

ituci

-jo

s, ta

igi i

r joj

e įtv

irtin

to te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

po, s

upon

uoja

n-či

o te

isinį

tik

rum

ą, s

tabi

lum

ą, t

eisė

tų lū

kesč

ių a

psau

gą. Į

stat

y-m

ų le

idėj

as, į

stat

ymu

nust

atęs

gen

eral

inio

pro

kuro

ro įg

alio

jimų

truk

mę,

netu

ri te

isės

nust

atyt

i bet

kok

ių g

ener

alin

io p

roku

roro

at

leid

imo

iš pa

reig

ų ne

pasib

aigu

s įg

alio

jimų

term

inui

pag

rindų

. Įs

taty

mų

leid

ėjas

pag

al k

onst

ituci

ją g

ali n

usta

tyti

tik to

kius

ge-

nera

linio

pro

kuro

ro a

tleid

imo

iš pa

reig

ų ne

pasib

aigu

s jo

įgal

io-

jimų

laik

ui p

agrin

dus,

dėl k

urių

pob

ūdži

o ge

nera

linis

prok

uror

as

Gen

eral

inio

pro

kuro

ro a

tleid

imo

pagr

inda

i ir

tvar

ka t

uri

būti

nust

atyt

i tik

įsta

tym

e; s

eim

o st

atut

e ga

li bū

ti nu

stat

yta

inte

r al

ia

tai,

koki

a tv

arka

sei

mas

prii

ma

spre

ndim

ą dė

l prit

arim

o pr

ezi-

dent

o siū

lym

ui sk

irti a

r atle

isti g

ener

alin

į pro

kuro

rą.


12

34

56

apsk

ritai

neg

ali e

iti s

avo

pare

igų

(pvz

., dė

l tok

ių t

eisin

ių f

aktų

, ka

ip įs

taty

me

nust

atyt

as a

mži

us, p

erėj

imas

į ki

tą d

arbą

, Lie

tuvo

s Re

spub

likos

pili

etyb

ės n

etek

imas

)“;

2000

m. k

ovo

30 d

. nut

arim

o m

otyv

uoja

mos

ios d

alie

s 7 p

unkt

o nu

osta

tos:

kons

tituc

ijos

76 s

trai

psny

je, k

uria

me

nust

atyt

a, jo

g se

imo

stru

k-tū

rą i

r da

rbo

tvar

ką n

usta

to s

eim

o st

atut

as, s

eim

o st

atut

as t

uri

įstat

ymo

galią

, „su

form

uluo

ta b

lank

etin

ė no

rma,

leid

žian

ti se

imui

pa

čiam

nus

taty

ti sa

vo s

truk

tūrą

, da

rbo

tvar

ką,

įstat

ymų

ir ki

tų

teisė

s ak

tų p

atei

kim

o, s

vars

tym

o ir

priė

mim

o pr

oced

ūras

, sei

mo

stru

ktūr

inių

pad

alin

ių k

ompe

tenc

iją, j

ų ta

rpus

avio

sant

ykiu

s, ta

ip

pat r

egla

men

tuot

i kitu

s sei

mo

funk

cion

avim

o kl

ausim

us“.

2.20

140

226

kt6

-s3/

2014

Dėl

nut

arim

o nu

osta

tų,

susi

jusi

ų su

te

ise

į sve

ikat

os

prie

žiūr

ą,

išai

škin

imo

seim

o na

rys,

buvę

s pa

reišk

ėjų

– se

imo

narių

gr

upių

atst

ovas

ko

nstit

ucin

ės

just

icijo

s byl

oje

2013

m.

gegu

žės

16 d

. nu

tari

mo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

iv sk

yria

us 1

.4 p

unkt

o an

tros

ios p

astr

aipo

s nuo

stat

a: „

kons

tituc

inių

ver

tybi

ų ry

šys

impl

ikuo

ja t

ai,

kad

nem

okam

a m

edic

inos

pag

alba

visi

ems

pilie

čiam

s pr

ival

o bū

ti už

tikrin

ta

toki

a ap

imtim

i, ko

kia

ji yr

a bū

tina

žmog

aus

gyvy

bei

gelb

ėti

ir išs

augo

ti“;

kon

stitu

cijo

je y

ra į

tvir

tinta

gyv

ybišk

ai b

ūtin

os (

reik

alin

gos

žmog

aus g

yvyb

ei g

elbė

ti ir

išsa

ugot

i ir n

etap

atin

tinos

su m

edic

i-no

s pag

alba

žm

ogau

s sve

ikat

ai g

elbė

ti ir

išsa

ugot

i) ne

mok

amos

, t.

y. fin

ansu

ojam

os v

alst

ybės

biu

džet

o lė

šom

is, m

edic

inos

pag

al-

bos p

ilieč

iam

s gar

antij

a; d

ides

nę, n

egu

impl

ikuo

ja ši

kon

stitu

ci-

nė g

aran

tija,

nem

okam

os m

edic

inos

pag

albo

s pili

ečia

ms a

pim

tį įst

atym

ų le

idėj

as g

ali

nust

atyt

i tik

jei

gu t

ai a

titin

ka v

alst

ybės

fin

ansi

nes g

alim

ybes

, t. y

. jei

gu v

alst

ybės

biu

džet

ui n

eužk

raun

a-m

a šių

gal

imyb

ių n

eatit

inka

nti n

ašta

, dėl

kur

ios

valst

ybė

nega

-lė

tų įg

yven

dint

i kitų

sav

o fu

nkci

jų a

rba

jai t

aptų

dau

g su

nkia

u ja

s vyk

dyti.

20

13 m

. ge

gužė

s 16

d.

nuta

rim

o m

otyv

uoja

mos

ios

dalie

s iv

skyr

iaus

1.4

pun

kto

pirm

osio

s pas

trai

pos n

uost

atos

:„k

onst

ituci

jos

53 s

trai

psni

o 1

daly

je y

ra įt

virt

inta

nem

okam

os

med

icin

os p

agal

bos

pilie

čiam

s va

lstyb

inės

e gy

dym

o įst

aigo

se

gara

ntija

, įpa

reig

ojan

ti va

lstyb

ę už

tikrin

ti ja

i įgy

vend

inti

būtin

as

sąly

gas,

t. y.

ne ti

k su

kurt

i rei

kiam

ą va

lstyb

inių

svei

kato

s prie

žiū-

ros

įstai

gų ti

nklą

, bet

ir iš

val

styb

ės b

iudž

eto

lėšų

apm

okėt

i šio

s pa

galb

os te

ikim

o išl

aida

s. ta

igi,

įgyv

endi

ndam

as s

avo

disk

reci

ją

form

uoti

valst

ybės

sve

ikat

os p

oliti

ką ir

pas

irink

ti sv

eika

tos

prie

-ži

ūros

fina

nsav

imo

mod

elį,

įstat

ymų

leid

ėjas

neg

ali

nepa

isyti

to, k

ad ta

m ti

kra

svei

kato

s pr

ieži

ūros

pas

laug

ų da

lis, b

ūten

t pi-

lieči

ams

gara

ntuo

ta n

emok

ama

med

icin

os p

agal

ba, p

rival

o bū

ti fin

ansu

ojam

a iš

valst

ybės

biu

džet

o lė

šų“;

– va

lstyb

ės b

iudž

eto

lėšo

s tu

ri bū

ti sk

iriam

os v

alst

ybin

ėse

svei

-ka

tos

prie

žiūr

os į

stai

gose

pili

ečia

ms

teik

iam

oms

nem

okam

os

gyvy

bišk

ai b

ūtin

os m

edic

inos

pag

albo

s pa

slaug

oms

apm

okėt

i, nu

olat

inia

m š

iai p

agal

bai t

eikt

i rei

kalin

go š

ių įs

taig

ų tin

klo

vei-

kim

ui u

žtik

rinti;

– pr

ival

omoj

o sv

eika

tos

drau

dim

o lė

šom

is fin

ansu

ojan

t sve

ikat

os

prie

žiūr

os p

asla

ugas

turė

tų b

ūti a

tsiž

velg

iam

a in

ter

alia

į ta

i, ka

d,

sieki

ant u

žtik

rinti

tinka

mą

nem

okam

os g

yvyb

iškai

būt

inos

med

i-ci

nos

paga

lbos

tei

kim

ą pi

lieči

ams

valst

ybin

ėse

gydy

mo

įstai

gose

ir

nuol

atin

į ja

i te

ikti

reik

alin

go š

ių į

stai

gų t

inkl

o ve

ikim

ą, šio

se

įstai

gose

reik

ia (t

iksli

nga)

teik

ti ir

tam

tikr

os a

pim

ties s

u to

kia

pa-

galb

a sus

ijusia

s sve

ikat

os p

rieži

ūros

pas

laug

as, a

pmok

amas

priv

alo-

moj

o sv

eika

tos

drau

dim

o lė

šom

is; k

artu

neg

ali

būti

pane

igia

ma

242

12

34

56

2013

m.

gegu

žės

16 d

. nu

tari

mo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

iv sk

yria

us 1

.4 p

unkt

o tr

ečio

sios p

astr

aipo

s nuo

stat

os:

„<...

> ne

mok

amos

med

icin

os p

agal

bos p

ilieč

iam

s būt

ent v

alst

y-bi

nėse

gyd

ymo

įstai

gose

gar

antij

a le

mia

val

styb

ės p

arei

gą u

žtik

-ri

nti n

emok

amos

gyv

ybišk

ai b

ūtin

os m

edic

inos

pag

albo

s va

ls-ty

binė

se g

ydym

o įst

aigo

se te

ikim

ą, in

ter a

lia n

uola

tinį r

eiki

amo

šią

paga

lbą

teik

ianč

ių v

alst

ybin

ių s

veik

atos

pri

ežiū

ros

įstai

gų

tinkl

o ve

ikim

ą, b

et n

egal

i bū

ti ai

škin

ama

kaip

rei

škia

nti,

kad

nem

okam

a, iš

val

styb

ės b

iudž

eto

lėšų

fina

nsuo

jam

a, p

agal

ba tu

-rė

tų b

ūti t

eiki

ama t

ik jo

se. s

ieki

s užt

ikri

nti k

uo g

eres

nį n

emok

a-m

os g

yvyb

iškai

būt

inos

med

icin

os p

agal

bos p

riei

nam

umą l

emia

ir

tai,

kad

tais

atv

ejai

s, ka

i tok

ia p

agal

ba d

ėl ta

m ti

krų

aplin

ky-

bių

nega

li bū

ti la

iku

ir k

okyb

iškai

sute

ikta

val

styb

inės

e gy

dym

o įst

aigo

se, j

i gal

i būt

i tei

kiam

a ir

kito

se k

okyb

iškai

ir s

augi

ai ją

su

teik

ti pa

jėgi

ose

svei

kato

s pr

ieži

ūros

įst

aigo

se; j

ų pa

tiria

mos

ši

os p

agal

bos t

eiki

mo

išlai

dos t

uri b

ūti a

pmok

amos

iš v

alst

ybės

bi

udže

to lė

šų“;

2013

m.

gegu

žės

16 d

. nu

tari

mo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

iv sk

yria

us 1

.7 p

unkt

o še

štos

ios,

sept

into

sios p

astr

aipų

nuo

stat

os:

„sve

ikat

os p

rieži

ūros

, kai

p ūk

inės

vei

klos

srit

ies,

spec

ifiką

lem

ia

ir ta

i, ka

d da

ugel

is sv

eika

tos p

rieži

ūros

pas

laug

ų yr

a fina

nsuo

jam

a iš

vieš

ųjų

lėšų

<...

>. v

alst

ybė,

turin

ti pa

reig

ą su

kurt

i visu

omen

ės

solid

arum

u pa

grįst

ą sv

eika

tos

prie

žiūr

os fi

nans

avim

o vi

ešo-

siom

is lė

šom

is sis

tem

ą, <

...>

priv

alo

pasir

ūpin

ti ir

tuo,

kad

šio

s lė

šos

būtų

nau

doja

mos

ats

akin

gai

ir ra

cion

alia

i. <.

..> į

stat

ymų

leid

ėjui

kyl

a pa

reig

a nu

stat

yti t

okį s

veik

atos

prie

žiūr

os p

asla

ugų

finan

savi

mo

priv

alom

ojo

svei

kato

s dr

audi

mo

lėšo

mis

teisi

nį r

e-gu

liavi

mą,

kur

iuo

būtų

suda

ryto

s pr

iela

idos

val

styb

ei š

į fina

nsa-

vim

ą pl

anuo

ti ir

lėša

s sv

eika

tos

prie

žiūr

os įs

taig

oms

pask

irsty

ti ta

ip, k

ad, n

epan

eigi

ant v

alst

ybės

prie

derm

ės re

mti

priv

ačia

nuo

-sa

vybė

s te

ise p

agrįs

tas

visu

omen

ei n

audi

ngas

ūki

nes

past

anga

s ir

inic

iaty

vą, s

ąžin

ingo

s sv

eika

tos

prie

žiūr

os į

stai

gų k

onku

ren-

cijo

s, sv

eika

tos

prie

žiūr

os p

asla

ugų

vart

otoj

o (p

acie

nto)

tei

sės

pasir

inkt

i sv

eika

tos

prie

žiūr

os į

stai

gą,

būtų

užt

ikrin

ta a

ukšt

a šio

mis

lėšo

mis

finan

suoj

amų

svei

kato

s pr

ieži

ūros

pas

laug

ų ko

-ky

bė ir

pak

anka

mas

prie

inam

umas

, t. y

. tin

kam

as p

asisk

irsty

mas

,

valst

ybės

prie

derm

ė re

mti

priv

ačia

nuo

savy

bės

teise

pag

rįsta

s vi

suom

enei

nau

ding

as ū

kine

s pa

stan

gas

ir in

icia

tyvą

, sąž

inin

gos

svei

kato

s prie

žiūr

os įs

taig

ų ko

nkur

enci

jos l

aisv

ė, ki

ti ko

nstit

uci-

joje

įtvi

rtin

ti Li

etuv

os ū

kio

prin

cipa

i;–

įstat

ymu

turi

būti

nust

atyt

i sv

eika

tos

prie

žiūr

os p

asla

ugų

fi-na

nsav

imo

priv

alom

ojo

svei

kato

s dr

audi

mo

lėšo

mis

pagr

inda

i, pa

gal

kuriu

os p

oįst

atym

inia

is te

isės

akta

is ga

li bū

ti nu

stat

oma

deta

li m

inėt

ų pa

slaug

ų ap

mok

ėjim

o tv

arka

.


12

34

56

taip

pat

nuo

latin

is re

ikia

mo v

alst

ybin

ių sv

eika

tos p

rieži

ūros

įsta

igų

tinkl

o ve

ikim

as.

taig

i, sa

istom

as p

arei

gos

užtik

rinti

raci

onal

ų rib

otų

priv

alom

ojo

svei

kato

s dr

audi

mo

lėšų

pas

kirs

tym

ą sv

eika

-to

s prie

žiūr

os p

asla

ugas

teik

ianč

iom

s įst

aigo

ms,

įstat

ymų

leid

ėjas

ga

li nu

stat

yti

šių p

asla

ugų

finan

savi

mo

sąly

gas

ir ap

riboj

imus

, in

ter

alia

toki

ą šių

lėšų

pas

kirs

tym

o tv

arką

, pag

al k

urią

jos

būtų

sk

iriam

os t

ik t

ų sv

eika

tos

prie

žiūr

os į

stai

gų p

asla

ugų

teik

imo

išlai

dom

s ap

mok

ėti,

kurio

s su

va

lstyb

ės

įgal

iota

in

stitu

cija

įst

atym

o nu

stat

ytom

is są

lygo

mis

būtų

sud

ariu

sios

atiti

nkam

ą su

tart

į dėl

iš p

rival

omoj

o sv

eika

tos d

raud

imo

lėšų

fina

nsuo

jam

ų pa

slaug

ų te

ikim

o. t

okių

sut

arči

ų su

dary

mo

tvar

ka t

urėt

ų bū

ti gr

indž

iam

a ob

jekt

yvia

is, i

š an

ksto

žin

omai

s ne

disk

rimin

acin

i-ai

s kr

iterij

ais,

kuria

is ne

būtų

pan

eigt

a są

žini

ngos

kon

kure

ncijo

s la

isvė,

kiti

kons

tituc

ijoje

įtvi

rtin

ti Li

etuv

os ū

kio

prin

cipa

i“;20

13 m

. ge

gužė

s 16

d.

nuta

rim

o m

otyv

uoja

mos

ios

dalie

s iv

skyr

iaus

1.5

pun

kto

ketv

irtos

ios p

astr

aipo

s nuo

stat

os:

„<...

> va

lstyb

ės p

arei

ga s

ukur

ti vi

suom

enės

sol

idar

umu

pagr

įstą

svei

kato

s prie

žiūr

os fi

nans

avim

o vi

ešos

iom

is lė

šom

is sis

tem

ą, ku

ri le

istų

užtik

rinti

paka

nkam

ą sv

eika

tos

prie

žiūr

os p

riein

amum

ą,

nega

li bū

ti ai

škin

ama

taip

, esą

visu

omen

ė tu

ri pr

isiim

ti vi

sų įm

a-no

mų

asm

ens

svei

kato

s pr

ieži

ūros

pas

laug

ų fin

ansa

vim

o na

štą.

Ši

oje

srity

je b

ūtin

a ra

sti s

pren

dim

us, u

žtik

rinan

čius

pus

iau s

vyrą

ta

rp a

smen

s, ka

ip s

veik

atos

prie

žiūr

os p

asla

ugų

vart

otoj

o (p

a-ci

ento

), ir

viso

s visu

omen

ės in

tere

sų. <

...>

pilie

tinėj

e visu

omen

ėje

solid

arum

o pr

inci

pas n

epan

eigi

a asm

enin

ės at

sako

myb

ės u

ž sav

o lik

imą;

prip

ažin

ti ab

ipus

ę as

men

s ir

visu

omen

ės a

tsak

omyb

ę yr

a sv

arbu

užt

ikrin

ant

soci

alin

ę da

rną

<...>

. Asm

ens

svei

kato

s pr

ieži

ūros

fina

nsav

imo

teisi

niu

regu

liavi

mu

turė

tų b

ūti s

udar

ytos

pa

skat

os k

iekv

iena

m a

smen

iui

rūpi

ntis

savo

sve

ikat

a, p

risiim

ti pa

reig

ą pa

gal i

šgal

es p

risid

ėti p

rie jo

s prie

žiūr

os fi

nans

avim

o, a

t-sa

king

ai ir

raci

onal

iai n

audo

tis sv

eika

tos p

rieži

ūros

pas

laug

omis.

ta

igi

paga

l ko

nstit

uciją

įst

atym

ų le

idėj

as t

uri

įgal

iojim

us n

u-st

atyt

i ir t

ai, k

ad u

ž ta

m ti

kras

svei

kato

s prie

žiūr

os p

asla

ugas

turi

būti

atsis

kaito

ma

iš pr

ivač

ių fi

nans

avim

o ša

ltini

ų, k

aip

anta

i iš

sava

noriš

kojo

sve

ikat

os d

raud

imo

fond

ų lė

šų, t

iesio

gini

ais

pači

ų as

men

ų m

okėj

imai

s ir k

t.“;

Įsta

tym

u tu

ri bū

ti ai

škia

i api

brėž

ta p

rival

omoj

o sv

eika

tos

drau

-di

mo

lėšo

mis

finan

suoj

amų

asm

ens s

veik

atos

prie

žiūr

os p

asla

ugų

apim

tis, n

urod

yti a

iškūs

krit

erija

i, pa

gal k

uriu

os b

ūtų

nust

atom

a,

koki

os s

veik

atos

prie

žiūr

os p

asla

ugos

fina

nsuo

jam

os š

io d

rau-

dim

o lė

šom

is; t

am t

ikra

is at

veja

is pa

cien

to p

asiri

nkim

u (p

agei

-da

vim

u) ta

m ti

kra

svei

kato

s prie

žiūr

os p

asla

ugos

, fina

nsuo

jam

os

priv

alom

ojo

svei

kato

s dra

udim

o lė

šom

is, d

alis

gali

būti

apm

oka-

ma

iš pr

ivač

ių fi

nans

avim

o ša

ltini

ų, ta

čiau

toki

u te

isini

u re

gulia

-vi

mu

nega

li bū

ti pa

neig

tas i

š kon

stitu

cijo

s 53

stra

ipsn

io 1

dal

ies

kyla

ntis

reik

alav

imas

užt

ikrin

ti pa

kank

amą

koky

bišk

ų sv

eika

tos

prie

žiūr

os p

asla

ugų

prie

inam

umą.

244

12

34

56

2013

m.

gegu

žės

16 d

. nu

tari

mo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

iv sk

yria

us 1

.6 p

unkt

o ke

tvirt

osio

s pas

trai

pos n

uost

atos

: „

pasir

inkę

s priv

alom

ąjį s

veik

atos

dra

udim

ą ka

ip v

ieną

iš sv

eika

-to

s pr

ieži

ūros

fina

nsav

imo

šalti

nių,

įsta

tym

ų le

idėj

as tu

ri ai

škia

i ap

ibrė

žti š

io d

raud

imo

lėšo

mis

finan

suoj

amų

asm

ens

svei

kato

s pr

ieži

ūros

pas

laug

ų ap

imtį.

tai

gal

i būt

i pad

aryt

a nu

roda

nt p

a-sla

ugas

, tei

kiam

as a

pdra

ustie

siem

s už

šio

dra

udim

o lė

šas,

arba

, pr

iešin

gai,

tas,

kurių

tei

kim

o išl

aido

s iš

drau

dim

o lė

šų n

ėra

apm

okam

os ir

už

kuria

s tur

i būt

i sum

okam

a iš

priv

ačių

šalti

nių,

o

jeig

u tik

sliai

nur

odyt

i neį

man

oma,

turi

būti

nust

atyt

i pak

anka

-m

ai a

iškūs

krit

erija

i, pa

gal k

uriu

os b

ūtų

galim

a sp

ręst

i kon

kreč

iu

atve

ju“;

2013

m.

gegu

žės

16 d

. nu

tari

mo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

iv sk

yria

us 1

.6 p

unkt

o pi

rmos

ios p

astr

aipo

s nuo

stat

os:

„Reg

uliu

ojan

t priv

alom

ojo

svei

kato

s dr

audi

mo

sant

ykiu

s įst

aty-

mų

leid

ėją

saist

o iš

kons

tituc

ijos

53 s

trai

psni

o 1

dalie

s ky

lant

is re

ikal

avim

as u

žtik

rinti

visie

ms

vien

odą

koky

bišk

ų sv

eika

tos

prie

žiūr

os p

asla

ugų

prie

inam

umą

<...>

. be

kita

ko,

tai s

upon

uo-

ja, k

ad p

rival

omas

is sv

eika

tos d

raud

imas

turi

būti

visu

otin

is, t.

y.

apim

antis

visu

s visu

omen

ės n

ariu

s, dr

audi

mo

įmok

ų dy

dis t

urėt

ų pr

ikla

usyt

i nu

o as

men

s pa

jam

ų, ji

s tu

rėtų

būt

i nu

stat

ytas

tok

s, ka

d bū

tų s

udar

ytos

prie

laid

os s

ukau

pti p

akan

kam

am k

okyb

iškų

svei

kato

s prie

žiūr

os p

asla

ugų

prie

inam

umui

užt

ikrin

ti bū

tinas

lė-

šas.

pabr

ėžtin

a, k

ad, į

stat

ymų

leid

ėjui

pas

irink

us p

rival

omąj

į sve

i-ka

tos d

raud

imą,

prie

volė

mok

ėti į

stat

ymo

nust

atyt

as p

rival

omoj

o sv

eika

tos d

raud

imo

įmok

as y

ra k

onst

ituci

nė p

arei

ga; p

ati s

avai

me

ji ne

gali

būti

trak

tuoj

ama

kaip

asm

ens t

eisių

ribo

jimas

.“

pasir

inkę

s visu

omen

ės so

lidar

umo

prin

cipu

grin

džia

mą

priv

alo-

mąj

į sve

ikat

os d

raud

imą,

įsta

tym

ų le

idėj

as tu

ri di

skre

ciją

nus

taty

-ti

nuo

tam

tikr

ų as

men

s paj

amų

prik

laus

antį

šio d

raud

imo

įmok

ų dy

dį, t

aip

pat a

smen

s paj

amų

rūšis

, nuo

kur

ių ji

s aps

kaič

iuoj

amas

; ta

i dar

ydam

as įs

taty

mų

leid

ėjas

turi

paisy

ti ko

nstit

ucin

ių ve

rtyb

ių

pusia

usvy

ros,

soci

alin

ės d

arno

s, at

saki

ngo

vald

ymo,

pro

tingu

mo,

as

men

ų ly

giat

eisiš

kum

o pr

inci

pų, k

itų k

onst

ituci

nių

impe

raty

vų,

nepa

neig

ti va

lstyb

ės p

riede

rmės

rūp

intis

žm

onių

sve

ikat

a; n

uo

asm

ens m

okam

ų pr

ival

omoj

o sv

eika

tos d

raud

imo

įmok

ų dy

džio

ne

gali

prik

laus

yti j

am su

teik

iam

ų šio

dra

udim

o lė

šom

is fin

ansu

o-ja

mų

svei

kato

s prie

žiūr

os p

asla

ugų

apim

tis.

3.20

140

227

kt7

-s4/

2014

Dėl

nut

arim

o nu

osta

tų,

susi

jusi

ų su

as

men

s var

do

ir p

avar

dės r

ašy

mu

Liet

uvos

R

espu

blik

os

pilie

čio

pase

, iš

aišk

inim

o

Liet

uvos

Re

spub

likos

te

ising

umo

min

istra

s

1999

m. s

palio

21

d. n

utar

imo

mot

yvuo

jam

osio

s dal

ies 4

pun

kto

nuos

tato

s:„į

stat

ymų

leid

ėjas

priv

alo

įstat

ymai

s nu

stat

yti,

kaip

šio

s [v

alst

y-bi

nės]

kal

bos

vart

ojim

as u

žtik

rinam

as v

ieša

jam

e gy

veni

me,

be

to, j

is tu

ri nu

mat

yti v

alst

ybin

ės k

albo

s aps

augo

s prie

mon

es“,

„as-

men

s va

rdas

ir p

avar

dė p

ilieč

io p

ase

turi

būti

rašo

mi v

alst

ybin

e ka

lba“

;

kai

įsta

tym

ų le

idėj

ui n

usta

tant

asm

ens

vard

o ir

pava

rdės

raš

y-m

o Li

etuv

os R

espu

blik

os p

ilieč

io p

ase

teisi

nį r

egul

iavi

mą

yra

reik

alin

gos

spec

ialio

s ži

nios

, jis

turi

gaut

i spe

cial

ių (

prof

esin

ių)

žini

ų tu

rinči

ų as

men

ų (in

stitu

cijų

), in

ter a

lia p

agal

Lie

tuvo

s Res

-pu

blik

os įs

taty

mus

iš p

rofe

siona

lių k

albi

nink

ų –

lietu

vių

kalb

os

spec

ialis

tų (

o tie

k, k

iek

leid

žia

įstat

ymai

, – i

r ki

tų l

ingv

istik

os

šakų

ats

tovų

) su

dary

tos

valst

ybės

inst

ituci

jos,

turin

čios

įgal

ioji-

mus

rūp

intis

val

styb

inės

kal

bos

saug

ojim

u, p

agal

sav

o ko

mpe

-te

nciją

nus

taty

ti va

lstyb

inės

kal

bos

polit

ikos

gai

res

(arb

a siū

lyti


12

34

56

atiti

nkam

oms

įstat

ymų

leid

žiam

osio

s ir

vykd

omos

ios

vald

žios

in

stitu

cijo

ms

jas

nust

atyt

i sav

o le

idži

amai

s te

isės

akta

is) ir

vyk

-dy

ti va

lstyb

inę

kalb

os p

oliti

ką, o

ficia

lią iš

vadą

, int

er a

lia a

iškia

i išd

ėsty

tą p

ozic

iją, a

iškiu

s siū

lym

us, į

kur

iuos

įst

atym

ų le

idėj

as

nega

li ne

atsiž

velg

ti.19

99 m

. spa

lio 2

1 d.

nut

arim

o re

zoliu

cinė

s dal

ies n

uost

ata:

„Lie

tuvo

s Re

spub

likos

Auk

ščia

usio

sios

tary

bos

1991

m. s

ausio

31

d. n

utar

imo

„Dėl

var

dų ir

pav

ardž

ių ra

šym

o Li

etuv

os R

espu

b-lik

os p

ilieč

io p

ase“

2 p

unkt

as n

eprie

štar

auja

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

ko

nstit

ucija

i“.

Laik

antis

iš k

onst

ituci

jos,

inte

r alia

jos 1

4 st

raip

snio

, kyl

anči

ų re

i-ka

lavi

mų

gali

būti

nust

atyt

os ir

kito

kios

asm

ens v

ardo

ir p

avar

dės

rašy

mo

Liet

uvos

Res

publ

ikos

pili

ečio

pas

e tai

sykl

ės n

ei n

usta

tyto

-sio

s Auk

ščia

usio

sios t

aryb

os 1

991

m. s

ausio

31

d. n

utar

imo

„Dėl

va

rdų

ir pa

vard

žių

rašy

mo

Liet

uvos

Res

publ

ikos

pili

ečio

pas

e“

2 pu

nkte

, kai

jas k

eist

i siū

lo p

agal

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

įsta

tym

us

iš pr

ofes

iona

lių k

albi

nink

ų –

lietu

vių

kalb

os s

peci

alist

ų (o

tie

k,

kiek

leid

žia

įstat

ymai

, – ir

kitų

ling

vist

ikos

šak

ų at

stov

ų) s

uda-

ryta

val

styb

ės in

stitu

cija

, tur

inti

įgal

iojim

us r

ūpin

tis v

alst

ybin

ės

kalb

os sa

ugoj

imu.

4.20

140

307

kt8

-s5/

2014

Dėl

nut

arim

o nu

osta

tų,

susi

jusi

ų su

su

maž

intų

se

natv

ės p

ensi

jų

kom

pens

avim

u,

išai

škin

imo

soci

alin

ės

apsa

ugos

ir

darb

o m

inist

erijo

s so

cial

inio

dr

audi

mo

ir pe

nsijų

de

part

amen

to

soci

alin

io

drau

dim

o ir

kaup

imo

pens

ijų

skyr

iaus

ved

ėjo

pava

duot

oja

2012

m. v

asar

io 6

d. n

utar

imo

mot

yvuo

jam

osio

s dal

ies i

ii sk

yr-

iaus

6.5

pun

kto

nuos

tata

: „p

rara

dim

ai,

atsir

adę

dėl

sena

tvės

<...

> pe

nsijų

maž

inim

o, <

...>

nebe

likus

min

ėtos

ypa

tingo

s sit

uaci

jos

būtų

per

pro

tingą

lai

ko-

tar p

į tei

singa

i kom

pens

uoti,

įsta

tym

ų le

idėj

as tu

ri ne

pagr

įstai

ne-

delsd

amas

įst

atym

u nu

stat

yti

esm

iniu

s su

maž

intų

pen

sijų

kom

-pe

nsav

imo

elem

entu

s (pa

grin

dus,

dydž

ius i

r pan

.), ku

riais

rem

iant

is tu

rėtų

būt

i par

engt

a sum

ažin

tų p

ensij

ų ko

mpe

nsav

imo

tvar

ka“;

2012

m. v

asar

io 6

d. n

utar

imo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

v s

kyr-

iaus

5.5

pun

kto

nuos

tata

:„š

iuos

sum

ažin

tų p

ensij

ų ko

mpe

nsav

imo

elem

entu

s įst

atym

u tu

ri nu

stat

yti į

stat

ymų

leid

ėjas

; tik

taip

supr

anta

mas

šis t

eisin

is re

gul-

iavi

mas

nep

riešt

arau

ja k

onst

ituci

jai“;

2012

m. v

asar

io 6

d. n

utar

imo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

v s

kyr-

iaus

19.

5 pu

nkto

nuo

stat

a: „p

rara

dim

ai, a

tsira

dę in

ter a

lia d

ėl se

natv

ės p

ensij

ų m

ažin

imo,

ne-

belik

us y

patin

gos

situa

cijo

s, bū

tų p

er p

rotin

gą la

ikot

arpį

tei si

ngai

ko

mpe

nsuo

ti, įs

taty

mų

leid

ėjas

turi

nepa

grįst

ai n

edels

dam

as įs

ta-

tym

u nu

stat

yti

esm

iniu

s su

maž

intų

pen

sijų

kom

pens

avim

o el

e-m

entu

s (p

agrin

dus,

dydž

ius

ir pa

n.),

kuria

is re

mia

ntis

turė

tų b

ūti

pare

ngta

sum

ažin

tų p

ensij

ų ko

mpe

nsav

imo

tvar

ka“;

valst

ybėj

e ne

belik

us y

patin

gos s

ituac

ijos i

r ats

iradu

s prie

laid

oms

paga

l ob

jekt

yviu

s du

omen

is (e

kono

min

ius

rodi

kliu

s, in

ter

alia

ek

onom

ikos

aug

imo

rodi

kliu

s, va

lstyb

ės su

kaup

tas l

ėšas

) įve

rtin

-ti

atiti

nkam

as v

alst

ybės

išga

les,

visie

ms

asm

enim

s tu

ri bū

ti už

-tik

rinta

s jų

pat

irtų

prar

adim

ų, a

tsira

dusių

sum

ažin

us (

inte

r al

ia

įstat

ymo

nuos

tato

mis,

prip

ažin

tom

is pr

iešt

arau

janč

iom

is ko

ns-

tituc

ijai)

sena

tvės

pen

sijas

, te

ising

as k

ompe

nsav

imas

; ta

i pa

gal

kons

tituc

iją, i

nter

alia

kon

stitu

cinį

soci

alin

ės d

arno

s im

pera

tyvą

, ga

li bū

ti tin

kam

ai u

žtik

rinta

tik

rem

iant

is įst

atym

ų le

idėj

o nu

-st

atyt

ais p

atirt

ų pr

arad

imų

kom

pens

avim

o dy

džia

is, te

rmin

ais i

r ki

tais

esm

inia

is el

emen

tais.

246

12

34

56

2012

m. v

asar

io 6

d. n

utar

imo

mot

yvuo

jam

osio

s da

lies

iii s

ky-

riaus

6.5

pun

kto,

mot

yvuo

jam

osio

s dal

ies v

skyr

iaus

19.

5 pu

nkto

nu

osta

ta:

„per

pro

tingą

laik

otar

pį te

ising

ai k

ompe

nsuo

ti, įs

taty

mų

leid

ėjas

tu

ri ne

pagr

įstai

ned

elsd

amas

įsta

tym

u nu

stat

yti e

smin

ius

sum

a-ži

ntų

pens

ijų k

ompe

nsav

imo

elem

entu

s (p

agrin

dus,

dydž

ius

ir pa

n.)“.

Įsta

tym

ų le

idėj

as t

uri

nust

atyt

i su

maž

intų

(in

ter

alia

įst

atym

o nu

osta

tom

is, p

ripaž

into

mis

prie

štar

auja

nčio

mis

kons

tituc

ijai)

sena

tvės

pen

sijų

kom

pens

avim

o m

echa

nizm

ą, i

nter

alia

kom

-pe

nsac

ijų m

okėj

imo

prad

žią

ir pr

otin

gą la

ikot

arpį

, per

kur

į dėl

šių

pen

sijų

maž

inim

o at

sirad

ę pr

arad

imai

bus

kom

pens

uoti,

at-

sižve

lgda

mas

į yp

atin

gos s

ituac

ijos p

adar

iniu

s ir v

alst

ybės

išga

les,

inte

r al

ia įv

airiu

s va

lstyb

ės p

risiim

tus

įsipa

reig

ojim

us, i

nter

alia

su

sijus

ius s

u fin

ansin

e dr

ausm

e, ta

igi i

r su

valst

ybės

biu

džet

o pa

-ja

mų

ir išl

aidų

suba

lans

avim

o im

pera

tyvu

.5.

2014

03

10k

t9-s

6/20

14D

ėl n

uta

rim

o nu

osta

tų,

susi

jusi

ų su

ko

nstit

ucin

iu

teis

ėjo

ir te

ism

ų ne

prik

laus

omu

mo

prin

cipu

, iš

aišk

inim

o

Liet

uvos

Au

kšči

ausio

jo

teism

o pi

rmin

inka

s

1999

m.

gruo

džio

21

d.

nuta

rim

o m

otyv

uoja

mos

ios

dalie

s i s

kyria

us 7

pun

kto

nuos

tato

s:„<

...>

teisė

jo ir

teism

ų ne

prik

laus

omum

o ga

rant

ijų si

stem

a ne

su-

daro

jok

ių p

riela

idų,

kur

iom

is pr

iside

ngda

mas

tei

sėja

s ga

lėtų

ve

ngti

tinka

mai

atli

kti s

avo

pare

igas

, apl

aidž

iai n

agrin

ėtų

byla

s <.

..>. t

eisė

jai t

uri s

augo

ti sa

vo p

rofe

sijos

gar

bę ir

pre

stiž

ą. t

odėl

te

ismin

ės v

aldž

ios

savi

regu

liaci

jos

ir sa

viva

ldos

sist

ema

priv

alo

užtik

rinti,

kad

teisė

jai d

eram

ai a

tliks

sav

o pa

reig

as, k

ad k

iekv

ie-

nas n

etei

sėta

s ar n

eetiš

kas t

eisė

jo p

oelg

is bu

s der

amai

įver

tinta

s.“

– ko

nstit

ucin

is te

isėjo

ir te

ismų

nepr

ikla

usom

umo

prin

cipa

s ne-

pane

igia

gal

imyb

ės t

aiky

ti te

isėja

ms

drau

smin

ę at

sako

myb

ę už

ve

ngim

ą at

likti

pare

igas

be

pate

isina

mos

prie

žast

ies,

netin

kam

ą pa

reig

ų at

likim

ą (in

ter a

lia ap

laid

ų by

lų n

agrin

ėjim

ą), t

ačia

u vi

en

tai,

kad

aukš

tesn

ės in

stan

cijo

s te

ismas

, pro

ceso

įsta

tym

ų nu

sta-

tyta

tvar

ka p

erži

ūrėj

ęs te

isėjo

prii

mtą

spr

endi

mą,

jį p

akei

tė a

rba

pana

ikin

o dė

l jį

priim

ant

pada

rytų

tei

sės

aišk

inim

o ir

(arb

a)

taik

ymo

klai

dų, p

roce

so įs

taty

mų

paže

idim

ų, n

erei

škia

, kad

yra

pa

grin

das t

aiky

ti te

isėju

i dra

usm

inę

atsa

kom

ybę,

paga

l kon

stitu

-ci

jos 1

15 st

raip

snio

5 p

unkt

ą at

leist

i jį i

š par

eigų

prip

ažin

us, k

ad

savo

poe

lgiu

jis p

ažem

ino

teisė

jo v

ardą

;–

nuol

at p

asik

arto

janč

ios š

iurk

ščio

s, ak

ivai

zdži

os te

isės a

iškin

imo

ir (a

rba)

tai

kym

o kl

aido

s, nu

olat

pas

ikar

toja

ntys

šiu

rkštū

s, ak

i-va

izdū

s pr

oces

o įst

atym

ų pa

žeid

imai

, pad

aryt

i te

isėju

i pr

iiman

t sp

rend

imus

, yra

pag

rinda

s te

ismų

savi

vald

os i

nstit

ucija

i (-

oms)

, tu

rinči

ai (-

iom

s) at

itink

amus

įgal

iojim

us, t

eisė

jo el

gesį

vert

inti

kaip

ne

tinka

mą

pare

igų

atlik

imą

(inte

r al

ia a

plai

dų b

ylų

nag r

inėj

imą)

, re

ikia

mos

pro

fesin

ės k

valifi

kaci

jos s

toką

, tai

kyti

teisė

jui d

raus

min

ę at

sako

myb

ę, pr

ipaž

inti

jį sa

vo p

oelg

iu p

a žem

i nus

iu te

isėjo

var

dą;

teism

inės

val

džio

s sa

vire

gulia

cijo

s ir

savi

vald

os s

istem

a pr

ival

o ve

ikti

taip

, kad

būt

ų su

dary

tos p

riela

idos

teisė

ją, s

avo

poel

giu

pa-

žem

inus

į tei

sėjo

var

dą, a

tleist

i iš p

arei

gų.


12

34

56

6.

2014

04

16k

t14-

s9/2

014

Dėl

nut

arim

o nu

osta

tų,

susi

jusi

ų su

ne

prop

orci

ngai

su

maž

intų

at

lygi

nim

ų ko

mpe

nsav

imu,

iš

aišk

inim

o

Liet

uvos

Au

kšči

ausio

jo

teism

o pi

rmin

inka

s

2013

m. l

iepo

s 1 d

. nut

arim

o m

otyv

uoja

mos

ios d

alie

s Xiv

sky-

riaus

2 p

unkt

o 2

dalie

s nuo

stat

os:

„<...

> šiu

o ko

nstit

ucin

io t

eism

o nu

tarim

u pr

ipaž

inus

įst

atym

ų nu

osta

tas,

kurio

mis

buvo

nus

taty

tas

nepr

opor

cing

as a

smen

ų, k

u-rie

ms

už d

arbą

apm

okam

a iš

valst

ybės

ar

savi

vald

ybės

biu

džet

o lė

šų, a

tlygi

nim

ų m

ažin

imo

mas

tas,

prie

štar

auja

nčio

mis

inte

r al

ia

kons

tituc

ijos

48 s

trai

psni

o 1

dalie

s nu

osta

tai

„kie

kvie

nas

žmo-

gus

<...>

tur

i tei

sę <

...>

gaut

i tei

singą

apm

okėj

imą

už d

arbą

“, iš

kons

tituc

ijos 2

3 st

raip

snio

kyl

a re

ikal

avim

as įs

taty

mų

leid

ėjui n

u-st

atyt

i asm

enų,

kur

iem

s už

dar

bą a

pmok

ama

iš va

lstyb

ės a

r sa

vi-

vald

ybės

biu

džet

o lė

šų, p

atirt

ų pr

arad

imų

kom

pens

avim

o m

echa

-ni

zmą,

t. y.

tvar

ką, k

uria

val

stybė

per

pro

tingą

laik

otar

pį (i

nter

alia

at

sižve

lgia

nt į

valst

ybės

ekon

omin

ę, fin

ansin

ę pad

ėtį,

įver

tinan

t ga-

limyb

es su

kaup

ti (g

auti)

lėša

s, bū

tinas

toki

am k

ompe

nsav

imui

) tei

-sin

gai –

tiek

, kie

k pa

tirtie

ji pr

arad

imai

buv

o ne

prop

orci

ngi,

– ju

os

kom

pens

uos.

siek

iant

išve

ngti

mas

inio

asm

enų,

kur

iem

s už

darb

ą ap

mok

ama

iš va

lstyb

ės a

r sav

ival

dybė

s biu

džet

o lė

šų, k

reip

imos

i į

teism

us p

raša

nt p

ritei

sti n

eišm

okėt

ą at

lygi

nim

ų da

lį, s

usid

ariu

sią

šiuo

kons

tituc

inio

tei

smo

nuta

rimu

prie

štar

auja

nčio

mis

kons

ti-tu

cija

i prip

ažin

tom

is įst

atym

ų nu

osta

tom

is su

maž

inus

par

eigi

nės

algo

s (a

tlygi

nim

o) k

oefic

ient

us, p

riedų

už

kval

ifika

cinę

kla

sę a

r ka

tego

riją

dydž

ius,

toks

teisi

nis r

egul

iavi

mas

nus

taty

tinas

be n

epa-

grįst

o de

lsim

o.“

– Įs

taty

mų

leid

ėjas

, laik

ydam

asis

kons

tituc

inio

atsa

king

o va

ldym

o pr

inci

po,

gali

atid

ėti

dėl

nepr

opor

cing

o at

lygi

nim

ų m

ažin

imo

patir

tų p

rara

dim

ų ko

mpe

nsav

imo

mec

hani

zmo

nust

atym

ą ir

(ar)

jo įg

yven

dini

mą

prot

inga

m la

ikot

arpi

ui, k

uris

nust

atyt

inas

įv

ertin

us v

alst

ybėj

e su

siklo

sčiu

sią e

kono

min

ę, fin

ansin

ę pa

dėtį,

at

sižve

lgus

į yp

atin

gos

situa

cijo

s pa

darin

ius

ir va

lstyb

ės iš

gale

s, įsk

aita

nt ir

įvai

rius v

alst

ybės

pris

iimtu

s įsip

arei

gojim

us, i

nter

alia

su

sijus

ius

su fi

nans

ine

drau

sme,

taig

i ir

su v

alst

ybės

biu

džet

o pa

jam

ų ir

išlai

dų su

bala

nsav

imo

impe

raty

vu;

– pr

arad

imus

dėl

nep

ropo

rcin

go a

tlygi

nim

ų su

maž

inim

o pa

ty-

rusių

asm

enų

teisė

į to

kių

prar

adim

ų ko

mpe

nsav

imą

turė

tų b

ūti

įgyv

endi

nam

a pa

gal

įstat

ymų

leid

ėjo

nust

atyt

ą m

echa

nizm

ą,

kuris

užt

ikrin

tų te

ising

ą ko

mpe

nsav

imą

per

prot

ingą

laik

otar

pį;

įstat

ymų

leid

ėjui

nep

agrįs

tai d

elsia

nt n

usta

tyti

patir

tų p

rara

dim

ų ko

mpe

nsav

imo

mec

hani

zmą

arba

jį n

usta

čius

net

eisin

gą (

kom

-pe

nsac

ijų m

okėj

imo

term

inų

ir (a

r) jų

dyd

žių

poži

ūriu

), as

men

ys,

paty

rę š

iuos

pra

radi

mus

, sav

o pa

žeist

as te

ises

gali

gint

i tei

smin

e tv

arka

.

2.5.

201

4 m

. ko

nst

itu

cin

io t

eism

o iŠ

vAD

A

Eil.

Nr.

Dat

a,ak

to n

umer

isBy

los

num

eris

Neo

ficia

lus

pava

dini

mas

Pare

iškė

jas

Kre

ipim

asis

Tirt

i vei

ksm

aiIš

vada

1.

2014

06

03k

t20-

i1/2

014

3/20

14D

ėl S

eim

o na

rės

Ner

ingo

s Ve

ncki

enės

ve

iksm

ų

seim

asse

imo

2013

m. g

ruod

žio

12 d

. nut

arim

as

„Dėl

apka

ltos L

ietu

vos R

espu

blik

os

seim

o na

rei n

erin

gai v

enck

iene

i pr

adži

os ir

kre

ipim

osi į

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

kon

stitu

cinį

tei

smą“

seim

o na

rės n

erin

gos v

enck

ienė

s ve

iksm

ai –

ned

alyv

avim

as b

e pat

eisin

a-m

os p

rieža

stie

s 201

3 m

. bal

andž

io–

lapk

ričio

mėn

. vyk

usiu

ose 6

4-iu

ose s

eim

o pl

enar

iniu

ose p

osėd

žiuo

se ir

201

3 m

. ba

land

žio–

lapk

ričio

mėn

. vyk

usiu

ose

25-iu

ose s

eim

o te

isės i

r tei

sėtv

arko

s ko

mite

to p

osėd

žiuo

se.

Šiai

s vei

ksm

ais L

ietu

vos R

espu

blik

os

seim

o na

rė n

erin

ga v

enck

ienė

su

lauž

ė pr

iesa

iką

ir šiu

rkšč

iai p

ažei

dė

kons

tituc

iją.

248 56

,57

2.6.

tA

RptA

uti

nĖ

iR e

uRo

pos

sĄJu

nG

os

teis

Ė 20

14 m

. pRi

imtu

ose

ko

nst

itu

cin

io t

eism

o A

ktu

ose

Eil.

Nr.

Dat

a,

akto

num

eris

Neo

ficia

lus

pava

dini

mas

Tarp

taut

inės

arb

a ES

teis

ės a

ktas

Kon

teks

tas

12

34

51.

20

140

124

k

t2-n

1/20

14D

ėl K

onst

ituci

jos

125

stra

ipsn

io

pake

itim

o įs

taty

mo

• es

suta

rtie

s 3 st

r. 4

d.•

suta

rtie

s dėl

es

veik

imo

3 st

r. 1

d. c

punk

tas,

119

str.

2 d.

, 127

str.

2 d.

, 12

8 st

r. 1,

2 d

., 13

0 st

r.•

prot

okol

o dė

l eur

opos

cent

rinių

ban

kų si

stem

os ir

eur

opos

cent

rinio

ba

nko

stat

uto

7, 8

str.,

10

str.

1 d.

, 14

str.

2, 3

d.

es k

ompe

tenc

ija p

inig

ų po

litik

os sr

ityje

.

2.

2014

03

18

kt1

1-n

4/20

14D

ėl b

audž

iam

osio

s at

sako

myb

ės u

ž ge

noci

dą

• 19

69 m

. vie

nos k

onve

ncijo

s dėl

tarp

taut

inių

suta

rčių

teisė

s 53

str.

Jus c

ogen

s nor

mų

sąvo

ka, j

ų pr

ival

omum

as.

• 19

46 m

. gru

odži

o 11

d. J

ungt

inių

tau

tų G

ener

alin

ės A

sam

blėj

os re

zoliu

cija

n

r. 95

(i)

Jus c

ogen

s nor

mų

impe

raty

vum

as; b

audž

iam

ąją

atsa

kom

ybę

už ta

rpta

utin

ius n

usik

altim

us

nust

atan

čių

naci

onal

inių

įsta

tym

ų gr

įžta

moj

i gal

ia.

• 19

46 m

. gru

odži

o 11

d. J

ungt

inių

tau

tų G

ener

alin

ės A

sam

blėj

os re

zoliu

cija

n

r. 96

(i)

• 19

48 m

. gru

odži

o 9

d. k

onve

ncijo

s dėl

kel

io u

žkirt

imo

geno

cido

nu

sikal

timui

ir b

audi

mo

už jį

1, 2

, 5 st

r.

Gen

ocid

o ap

ibrė

žim

as.

• tt

t56 1

951

m. k

onsu

ltaci

nė iš

vada

dėl

išly

gų, t

aiko

mų

konv

enci

jai p

rieš

geno

cidą

(I.C

.J. R

epor

ts 19

51, p

. 15)

Jus c

ogen

s nor

mų

impe

raty

vum

as.

• 19

45 m

. rug

pjūč

io 8

d. n

iurn

berg

o tr

ibun

olo

stat

utas

baud

žiam

oji a

tsak

omyb

ė už

tarp

taut

iniu

s nu

sikal

timus

.•

1993

m. g

eguž

ės 2

5 d.

tar

ptau

tinio

bau

džia

moj

o tr

ibun

olo

buvu

siaja

i Ju

gosla

vija

i sta

tuto

2, 3

str.,

4 st

r. 2d

., 5

str.

• 19

94 m

. lap

krič

io 8

d. t

arpt

autin

io b

audž

iam

ojo

trib

unol

o Ru

anda

i sta

tuto

2,

3, 4

str.

Gen

ocid

o ir

kitų

tarp

taut

inių

nus

ikal

timų

apib

rėži

mas

; sen

atie

s net

aiky

mas

gen

ocid

ui ir

ki

tiem

s tar

ptau

tinia

ms n

usik

altim

ams.

• 19

98 m

. lie

pos 1

7 d.

tar

ptau

tinio

bau

džia

moj

o te

ismo

Rom

os st

atut

o 1

str.,

5

str.

1 d.

, 6, 7

, 8, 2

9 st

r.tb

t57 st

atus

as; g

enoc

ido

ir kt

. nus

ikal

timų

apib

rėži

mas

, sen

atie

s net

aiky

mas

.•

1968

m. l

apkr

ičio

26

d. k

onve

ncijo

s dėl

sena

ties t

erm

ino

neta

ikym

o už

kar

o nu

sikal

timus

ir u

ž nus

ikal

timus

žmon

iškum

ui 1

str.

sena

ties t

erm

ino

neta

ikym

as u

ž tar

ptau

tiniu

s nu

sikal

timus

.

56

tarp

taut

inis

teisi

ngum

o te

ismas

.57

ta

rpta

utin

is ba

udži

amas

is te

ismas

.


12

34

5•

visu

otin

ės žm

ogau

s tei

sių d

ekla

raci

jos 1

1 st

r. 2

d.•

1966

m. t

arpt

autin

io p

iliet

inių

ir p

oliti

nių

teisi

ų pa

kto

15 st

r.ba

udži

amąj

ą at

sako

myb

ę už

tarp

taut

iniu

s nu

sikal

timus

nus

tata

nčių

nac

iona

linių

įsta

tym

ų gr

įžta

moj

i gal

ia.

• tt

t 20

06 m

. vas

ario

3 d

. spr

endi

mas

byl

oje

dėl g

inkl

uotų

vei

ksm

ų ko

ngo

terit

orijo

je (K

ongo

Dem

okra

tinė R

espu

blik

a pr

ieš R

uand

ą) (I

.C.J.

Rep

orts

2006

, p. 6

)

Jus c

ogen

s nor

mų

impe

raty

vum

as.

• tt

t 20

07 m

. vas

ario

26

d. sp

rend

imas

byl

oje

dėl k

onve

ncijo

s prie

š ge

noci

dą ta

ikym

o (B

osni

ja ir

Her

cego

vina

prie

š Ser

biją

ir Ju

odka

lniją

) (I.C

.J.

Repo

rts 2

007,

p. 4

3)

Jus c

ogen

s nor

mų

impe

raty

vum

as; g

enoc

ido

apib

rėži

mas

.

• tt

t 20

12 m

. vas

ario

3 d

. spr

endi

mas

byl

oje

dėl v

alst

ybės

juris

dikc

inių

im

unite

tų (V

okie

tija

prie

š Ita

liją)

(I.C

.J. R

epor

ts 20

12, p

. 99)

• ta

rpta

utin

io b

audž

iam

ojo

trib

unol

o Ru

anda

i 199

9 m

. geg

užės

21

d. sp

ren-

dim

as b

yloj

e Pr

okur

oras

prie

š Kay

ishem

a ir

Ruzi

ndan

a, n

r. ic

tR-9

5-1-

t

Jus c

ogen

s nor

mų

sąvo

ka.

• ta

rpta

utin

io b

audž

iam

ojo

trib

unol

o Ru

anda

i 199

8 m

. rug

sėjo

2 d

. sp

rend

imas

byl

oje

Prok

uror

as p

rieš A

kaye

su, n

r. ic

tR-9

6-4-

t•

tarp

taut

inio

bau

džia

moj

o tr

ibun

olo

Ruan

dai 2

003

m. g

eguž

ės 1

5 d.

sp

rend

imas

byl

oje

Prok

uror

as p

rieš S

eman

za, n

r. ic

tR-9

7-20

• ta

rpta

utin

io b

audž

iam

ojo

trib

unol

o Ru

anda

i 200

4 m

. sau

sio 2

2 d.

sp

rend

imas

byl

oje

Prok

uror

as p

rieš K

amuh

anda

, nr.

ictR

-95-

54A-

t•

tarp

taut

inio

bau

džia

moj

o tr

ibun

olo

buvu

siaja

i Jug

osla

vija

i 199

9 m

. gr

uodž

io 1

4 d.

spre

ndim

as b

yloj

e Pr

okur

oras

prie

š Jeli

sic, n

r. it

-95-

10

Gen

ocid

o ap

ibrė

žim

as.

• ta

rpta

utin

io b

audž

iam

ojo

trib

unol

o bu

vusia

jai J

ugos

lavi

jai 2

000

m. s

ausio

14

d. s

pren

dim

as b

yloj

e Pr

okur

oras

prie

š Kup

resk

ic ir

kitu

s, n

r. it

-95-

16-t

Gen

ocid

o ir

kitų

tarp

taut

inių

nus

ikal

timų

apib

rėži

mas

.•

tarp

taut

inio

bau

džia

moj

o tr

ibun

olo

buvu

siaja

i Jug

osla

vija

i 200

1 m

. ru

gpjū

čio

2 d.

spre

ndim

as b

yloj

e Pr

okur

oras

prie

š Krs

tic, n

r. it

-98-

33G

enoc

ido

apib

rėži

mas

.

• ta

rpta

utin

io b

audž

iam

ojo

trib

unol

o bu

vusia

jai J

ugos

lavi

jai 2

005

m. s

ausio

17

d. s

pren

dim

as b

yloj

e Pr

okur

oras

prie

š Bla

goje

vic i

r Jok

ic, n

r. it

-02-

60-t

• ta

rpta

utin

io b

audž

iam

ojo

trib

unol

o bu

vusia

jai J

ugos

lavi

jai 2

005

m. l

ap kr

ičio

30

d. s

pren

dim

as b

yloj

e Pro

kuro

ras p

rieš L

imaj

ir k

itus,

nr.

it-0

3-66

-t

Gen

ocid

o ir

kitų

tarp

taut

inių

nus

ikal

timų

apib

rėži

mas

.

• 19

07 m

. spa

lio 1

8 d.

iv H

agos

kon

venc

ijos d

ėl k

aro

saus

umoj

e įst

atym

ų ir

papr

očių

45

str.

• 19

49 m

. rug

pjūč

io 1

2 d.

Žen

evos

kon

venc

ijos d

ėl ci

vilių

apsa

ugos

kar

o m

etu

51 st

r. 1

d.

oku

puoj

anči

os v

alst

ybės

pili

etyb

ės p

rimet

imo

drau

dim

as.

250

12

34

5•

1928

m. r

ugpj

ūčio

27

d. b

endr

oji s

utar

tis d

ėl at

sisak

ymo

nuo

karo

kai

p na

cion

alin

ės p

oliti

kos p

riem

onės

• 19

33 m

. lie

pos 5

d. L

ietu

vos R

espu

blik

os ir

ssR

s ko

nven

cija

užp

uolim

ui

apib

rėžt

i

Agr

esijo

s api

brėž

imas

.

• eu

ropo

s tar

ybos

par

lam

entin

ės A

sam

blėj

os 1

996

m. b

iržel

io 2

7 d.

re

zoliu

cija

nr.

1096

(199

6) d

ėl p

riem

onių

, ski

rtų

pana

ikin

ti bu

vusių

ko

mun

istin

ių to

talit

arin

ių re

žim

ų pa

likim

ą•

Žmog

aus t

eisių

ir p

agrin

dini

ų la

isvių

apsa

ugos

kon

venc

ijos 7

str.

• eŽ

tt 2

001

m. l

apkr

ičio

15

d. n

utar

imas

dėl

prii

mtin

umo

bylo

je P

apon

pr

ieš P

ranc

ūziją

(Nr.

2)

baud

žiam

ąją

atsa

kom

ybę

už ta

rpta

utin

ius

nusik

altim

us n

usta

tanč

ių n

acio

nalin

ių įs

taty

mų

grįž

tam

oji g

alia

.

• eŽ

tt 2

006

m. s

ausio

17

d. n

utar

imas

dėl

prii

mtin

umo

bylo

je K

olk

ir Ki

slyiy

pr

ieš E

stiją

• eŽ

tt 2

006

m. s

ausio

24

d. n

utar

imas

dėl

prii

mtin

umo

bylo

je P

enar

t prie

š Es

tiją

• eŽ

tt 2

010

m. g

eguž

ės 1

7 d.

spre

ndim

as b

yloj

e Ko

nono

v pr

ieš L

atvi

ją

Jus c

ogen

s nor

mų

impe

raty

vum

as; b

audž

iam

osio

s at

sako

myb

ės u

ž tar

ptau

tiniu

s nus

ikal

timus

ta

ikym

as.

• eŽ

tt D

idži

osio

s kol

egijo

s 201

3 m

. lie

pos 1

8 d.

spre

ndim

as b

yloj

e M

akto

uf

ir D

amja

novi

c prie

š Bos

niją

ir H

erce

govi

nąba

udži

amąj

ą at

sako

myb

ę už

tarp

taut

iniu

s nu

sikal

timus

nus

tata

nčių

nac

iona

linių

įsta

tym

ų gr

įžta

moj

i gal

ia.

• eu

ropo

s tar

ybos

par

lam

entin

ės A

sam

blėj

os 2

006

m. s

ausio

25

d. re

zoliu

cija

n

r. 14

81 (2

006)

dėl

tota

litar

inių

kom

unist

inių

reži

mų

tarp

taut

inio

pa

smer

kim

o•

euro

pos t

aryb

os p

arla

men

tinės

Asa

mbl

ėjos

201

0 m

. bal

andž

io 2

3 d.

re

zoliu

cija

nr.

1723

(201

0) d

ėl D

idži

ojo

bado

(Hol

odom

oro)

buv

usio

joje

ss

Rs au

kų p

amin

ėjim

o

tota

litar

inių

kom

unist

inių

reži

mų

nusik

altim

ų ap

ibrė

žim

as.

3.20

140

414

k

t13-

n5/

2014

Dėl

išm

okų

iš G

aran

tinio

fo

ndo

skyr

imo

nem

okio

s įm

onės

da

rbuo

toja

ms

• 19

80 m

. spa

lio 2

0 d.

tar

ybos

dire

ktyv

a 80

/987

/eeb

dėl

dar

buot

ojų

apsa

ugos

jų d

arbd

aviu

i tap

us n

emok

iam

(su

2002

m. r

ugsė

jo 2

3 d.

eur

opos

pa

rlam

ento

ir t

aryb

os d

irekt

yvos

200

2/74

/eb

pake

itim

ais)

• 20

08 m

. spa

lio 2

2 d.

eur

opos

par

lam

ento

ir t

aryb

os d

irekt

yva

2008

/94/

eb•

estt

58 2

003

m. r

ugsė

jo 1

1 d.

spre

ndim

as b

yloj

e c

-201

/01

Mar

ia W

alch

er

prie

š Bun

desa

mt f

ür S

ozia

les u

nd B

ehin

dert

enw

esen

Ste

ierm

ark

Dar

buot

ojų

apsa

uga

jų d

arbd

aviu

i tap

us n

emok

iam

.

58 e

urop

os s

ąjun

gos t

eisin

gum

o te

ismas

.


12

34

54.

20

140

508

k

t17-

n6/

2014

Dėl

teis

ėjų

atly

gini

mų

koefi

cien

tų ir

D

arbo

kod

ekso

• eŽ

tt 2

013

m. s

palio

15

d. n

utar

imas

byl

oje

Savi

ckas

ir k

iti p

rieš L

ietu

vą,

petic

ijų n

r. 66

365/

09, 1

2845

/10,

298

09/1

0, 2

9813

/10,

306

23/1

0, 2

8367

/11

Laik

inas

teisė

jų at

lygi

nim

ų m

ažin

imas

.

• eu

ropo

s tar

ybos

min

istrų

kom

iteto

201

0 m

. lap

krič

io 1

7 d.

reko

men

daci

ja

nr.

(201

0) 1

2 „D

ėl te

isėjų

: nep

rikla

usom

umas

, vei

ksm

ingu

mas

ir

atsa

kom

ybė“

• ko

nsul

taci

nės e

urop

os te

isėjų

tary

bos p

rane

šimas

, prii

mta

s 201

1 m

. la

pkrič

io 7

–9 d

. ple

narin

iam

e su

sitik

ime

• eu

ropo

s cha

rtija

dėl

teisė

jų st

atut

o, p

riim

ta 1

998

m. l

iepo

s 8–1

0 d.

• eu

ropo

s kom

isijo

s „D

emok

ratij

a pe

r tei

sę“ (

vene

cijo

s kom

isijo

s)

pran

ešim

as „

Dėl

teism

ų sis

tem

os n

eprik

laus

omum

o“, p

riim

tas 2

010

m.

kovo

12–

13 d

.

teism

ų ne

prik

laus

omum

as ir

teisė

jų at

lygi

nim

ai.

5.20

140

509

k

t18-

n7/

2014

Dėl

įpar

eigo

jimo

tvar

kyti

alyv

os

atlie

kas

• 20

08 m

. lap

krič

io 1

9 d.

eur

opos

par

lam

ento

ir t

aryb

os d

irekt

yva 2

00/9

8/eb

Aly

vos g

amin

tojų

ir im

port

uoto

jų at

sako

myb

ė.•

eŽtt

199

1 m

. vas

ario

18

d. sp

rend

imas

byl

oje

Fred

in p

rieš Š

vedi

ją (N

r. 1)

, pe

ticijo

s nr.

1203

3/86

• eŽ

tt D

idži

osio

s kol

egijo

s 200

3 m

. lie

pos 8

d. s

pren

dim

as b

yloj

e H

atto

n ir

kiti

prie

š Jun

gtin

ę Kar

alys

tę, p

etic

ijos n

r. 36

022/

97•

eŽtt

200

4 m

. lap

krič

io 1

0 d.

spre

ndim

as b

yloj

e Ta

şkin

ir k

iti p

rieš T

urki

ją,

petic

ijos n

r. 46

117/

99•

eŽtt

200

8 m

. lie

pos 8

d. s

pren

dim

as b

yloj

e Tu

rgut

ir k

iti p

rieš T

urki

ją,

petic

ijos n

r. 14

11/0

3

Aplin

kos a

psau

ga.

6.20

140

703

kt3

4-n

9/20

14D

ėl te

isės

į Pr

ezid

ento

va

lsty

binę

naš

lių

rent

ą

• es

tt D

idži

osio

s kol

egijo

s 201

2 m

. spa

lio 1

6 d.

spre

ndim

as b

yloj

e c

-364

/10

Veng

rija

prie

š Slo

vaki

jos R

espu

blik

ąva

lstyb

ės v

adov

o st

atus

as.

• eu

ropo

s sąj

ungo

s tar

naut

ojų

teism

o pl

enar

inės

sesij

os 2

010

m. l

iepo

s 1 d

. sp

rend

imas

byl

oje

F-45

/07

Wol

fgan

g Man

dt p

rieš E

urop

os P

arla

men

tą•

euro

pos s

ąjun

gos t

arna

utoj

ų te

ismo

2009

m. s

palio

21

d. sp

rend

imas

by

loje

F-7

4/08

Ram

aeke

rs-Jø

rgen

sen

prie

š Kom

isiją

naš

lių p

ensij

os p

aski

rtis.

• 19

69 m

. gru

odži

o 16

d. k

onve

ncijo

s dėl

spec

ialių

jų m

isijų

21

str.

1 d.

, 39

str.

• 19

73 m

. gru

odži

o 14

d. k

onve

ncija

dėl

nus

ikal

timų,

pad

aryt

ų ta

rpta

utin

iu

mas

tu sa

ugom

iem

s asm

enim

s, įsk

aita

nt d

iplo

mat

us, p

reve

ncijo

s ir b

audi

mo

už ju

os•

ttt

2002

m. v

asar

io 1

4 d.

spre

ndim

as b

yloj

e dė

l 200

0 m

. bal

andž

io 1

1 d.

ar

ešto

ord

erio

(Kon

go D

emok

ratin

ė Res

publ

ika

prie

š Belg

iją) (

I.C.J.

Rep

orts,

20

02, p

. 3)

valst

ybės

vad

ovo

stat

usas

.

252

12

34

57.

2014

07

11k

t36-

n10

/201

4D

ėl re

fere

ndum

ų or

gani

zavi

mo

ir

skel

bim

o

• eu

ropo

s kom

isijo

s „D

emok

ratij

a pe

r tei

sę“ (

vene

cijo

s kom

isijo

s)

naci

onal

inių

kon

stitu

cini

ų re

fere

ndum

ų ga

irės,

priim

tos 2

001

m. l

iepo

s 6–

7 d.

47-

ojoj

e pl

enar

inėj

e se

sijoj

e•

euro

pos k

omisi

jos „

Dem

okra

tija

per t

eisę

“ (ve

neci

jos k

omisi

jos)

ger

os

refe

rend

umų

prak

tikos

kod

eksa

s, pr

iimta

s 200

7 m

. kov

o 16

–17

d. 7

0-oj

oje

plen

arin

ėje

sesij

oje

euro

pini

ai re

fere

ndum

ų st

anda

rtai

.

8.

2014

10

08kt

43-n

11/2

014

Dėl

buv

usių

sa

vini

nkų

įpėd

inių

te

isės

atk

urti

nuos

avyb

ės te

ises

• eŽ

tt 2

009

m. l

iepo

s 21

d. sp

rend

imas

byl

oje

Alek

sa p

rieš L

ietu

vą, p

etic

ijos

nr.

2757

6/05

• eŽ

tt D

idži

osio

s kol

egijo

s 200

2 m

. lie

pos 1

0 d.

nut

arim

as d

ėl p

riim

tinum

o by

loje

Gra

tzin

ger i

r Gra

tzin

gero

va p

rieš Č

ekijo

s Res

publ

iką,

pet

icijo

s nr.

3979

4/98

• eŽ

tt 2

009

m. b

iržel

io 3

0 d.

nut

arim

as d

ėl p

riim

tinum

o by

loje

Shu

b pr

ieš

Liet

uvą,

pet

icijo

s nr.

1706

4/06

teisė

į nu

osav

ybės

atkū

rimą.

9.

2014

10

13k

t45-

n13

/201

4D

ėl v

isuo

men

inių

ri

nkim

ų ko

mite

tų

pava

dini

mų

• eŽ

tt D

idži

osio

s kol

egijo

s 199

9 m

. vas

ario

18

d. sp

rend

imas

byl

oje

Mat

thew

s prie

š Jun

gtin

ę Kar

alys

tę, p

etic

ijos n

r. 24

833/

94•

eŽtt

201

0 m

. lap

krič

io 2

3 d.

spre

ndim

as b

yloj

e G

reen

s ir M

. T. p

rieš

Jung

tinę K

aral

ystę

, pet

icijų

nr.

6004

1/08

, 600

54/0

8•

eŽtt

201

4 m

. rug

pjūč

io 1

2 d.

spre

ndim

as b

yloj

e Fi

rth

ir ki

ti pr

ieš J

ungt

inę

Kara

lystę

, pet

icijų

nr.

4778

4/09

, 478

06/0

9

euro

pos p

arla

men

to ri

nkim

ų pr

inci

pai.

10.

2014

10

30k

t46-

n14

/201

4D

ėl n

uosa

vybė

s te

isių

į m

iest

e es

anči

ą že

mę,

re

ikal

ingą

kitų

as

men

ų st

atin

iam

s ek

splo

atuo

ti,

atkū

rim

o

• eŽ

tt 2

009

m. l

iepo

s 21

d. sp

rend

imas

byl

oje

Alek

sa p

rieš L

ietu

vą, p

etic

ijos

nr.

2757

6/05

• eŽ

tt D

idži

osio

s kol

egijo

s 200

2 m

. lie

pos 1

0 d.

nut

arim

as d

ėl p

riim

tinum

o by

loje

Gra

tzin

ger i

r Gra

tzin

gero

va p

rieš Č

ekiją

, pet

icijo

s nr.

3979

4/98

• eŽ

tt 2

009

m. b

iržel

io 3

0 d.

nut

arim

as d

ėl p

riim

tinum

o by

loje

Shu

b pr

ieš

Liet

uvą,

pet

icijo

s nr.

1706

4/06

teisė

į nu

osav

ybės

atkū

rimą.

• eŽ

tt D

idži

osio

s kol

egijo

s 199

9 m

. kov

o 25

d. s

pren

dim

as b

yloj

e Pa

pach

elas p

rieš G

raik

iją, p

etic

ijos n

r. 31

423/

96•

eŽtt

200

2 m

. lap

krič

io 5

d. s

pren

dim

as b

yloj

e Pi

ncov

á ir

Pinc

prie

š Ček

iją,

petic

ijos n

r. 36

548/

97•

eŽtt

Did

žios

ios k

oleg

ijos 2

004

m. b

iržel

io 2

2 d.

spre

ndim

as b

yloj

e Br

onio

wsk

i prie

š Len

kiją

, pet

icijo

s nr.

3144

3/96

nuo

savy

bės t

eisių

atkū

rimo

sąly

gos.

58

58


3 pr

ieda

s

NEI

ŠNA

GR

INĖT

OS

BYLO

S59 60

,61

(201

4 m

. gru

odži

o 31

d.)

Eil.

Nr.

Bylo

s pav

adin

imas

Praš

ymo

Nr.

Bylo

s N

r.G

avim

o da

taPa

reiš

kėja

s

12

34

56

1.D

ėl k

onku

renc

ijos a

tliek

ų tv

arky

mo

pasl

augų

srity

je60

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

atli

ekų

tvar

kym

o įst

atym

o 30

str

aips

nio

4 da

lies

(200

2 m

. lie

pos

1 d.

red

akci

ja)

nuo-

stat

os „

eks p

loat

uoti

kom

unal

inių

atli

ekų

tvar

kym

o sis

tem

ą sa

viva

ldyb

ės g

ali p

aves

ti (k

aip

priv

alom

ą už

duot

į) sa

viva

ldyb

ės įs

teig

tai b

endr

ovei

arb

a ke

lių sa

viva

ldyb

ių įs

teig

tai a

tliek

ų tv

arky

mo

įstai

gai,

įmon

ei a

r org

aniz

acija

i“ at

itikt

ies L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

9 st

raip

snio

1 d

alia

i, 46

stra

ipsn

io 1

, 3, 4

dal

ims

1b-5

5/20

1144

/201

120

111

118

Liet

uvos

vy

riaus

iasis

ad

min

istra

cini

s te

ismas

2.

Dėl

gyv

ento

jų p

ajam

ų m

okes

čio

dalie

s per

vedi

mo

į sav

ival

dybi

ų bi

udže

tus

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

sav

ival

dybi

ų bi

udže

tų p

ajam

ų nu

stat

ymo

met

odik

os įs

taty

mo

3 st

raip

snio

2 p

unkt

o (2

009

m. g

ruod

žio

2 d.

red

akci

ja) t

iek,

kie

k ja

me

nust

atyt

a, k

ad į

savi

vald

ybės

biu

džet

ą pe

rved

ama

šio įs

taty

mo

prie

dėly

je n

urod

yta

gyve

ntoj

ų pa

jam

ų m

okes

čio

dalis

(pro

cent

ais)

, tai

p pa

t šio

įsta

tym

o pr

iedė

lio (2

009

m. g

ruo-

džio

2 d

. red

akci

ja) t

iek,

kie

k ja

me

nust

atyt

a, k

ad v

ilnia

us m

iest

o sa

viva

ldyb

ei s

kiria

ma

40 p

roce

ntų

dydž

io g

y-ve

ntoj

ų pa

jam

ų m

okes

čio

dalis

, atit

iktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 29,

120

stra

ipsn

iam

s, 12

1 st

raip

snio

1

dalia

i, ko

nstit

ucin

iam

s tei

sinės

val

styb

ės, a

tsak

ingo

val

dym

o pr

inci

pam

s

1b-7

/201

2

1b-2

3/20

12

4/20

12

13/2

012

2012

04

02

2012

10

03

seim

o na

rių g

rupė

viln

iaus

apyg

ardo

s ad

min

istra

cini

s te

ismas

3.D

ėl k

onku

renc

ijos k

elei

vių

veži

mo

pasl

augų

srity

je61

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

kel

ių tr

ansp

orto

kod

ekso

17(

1) s

trai

psni

o (2

009

m. g

ruod

žio

17 d

. red

akci

ja)

2 da

lies

2 pu

nkto

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 29

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

46 st

raip

snio

1, 3

, 4 d

alim

s

1b-1

1/20

12

6/20

1220

120

426

viln

iaus

apyg

ardo

s ad

min

istra

cini

s te

ismas

4.D

ėl m

aksi

mal

aus

pilie

čiam

s ka

ip a

tlygi

nim

as u

ž nu

osav

ybės

tei

se t

urėt

ą ne

kiln

ojam

ąjį t

urtą

per

duod

amų

nauj

ų že

mės

skly

pų K

auno

mie

ste

dydž

ioD

ėl L

ietu

vos R

espu

blik

os v

yria

usyb

ės 1

998

m. l

iepo

s 23

d. n

utar

imo

nr.

920

„Dėl

nau

jų že

mės

skly

pų d

ydži

ų m

ies-

tuos

e pat

virt

inim

o“ (2

010

m. k

ovo

31 d

. red

akci

ja) t

iek,

kie

k ju

o pa

tvirt

inta

s mak

simal

us 0

,12

ha n

aujų

žem

ės sk

ly-

pų, n

umat

omų

perd

uoti

indi

vidu

alia

i sta

tyba

i kau

no m

ieste

, dyd

is, a

titik

ties

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 23

, 29

stra

ipsn

iam

s, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės

valst

ybės

prin

cipu

i, Li

etuv

os R

espu

blik

os p

ilieč

ių n

uosa

vybė

s te

isių

į išl

ikus

į nek

ilnoj

amąj

į tur

tą at

kūrim

o įst

atym

o 5

stra

ipsn

io (2

006

m. l

apkr

ičio

16

d. re

dakc

ija) 3

dal

iai

1b-2

6/20

12

17/2

012

2012

10

31Li

etuv

os

vyria

usia

sis

adm

inist

raci

nis

teism

as

59 p

agal

kon

stitu

cini

o te

ismo

įstat

ymo

41 st

raip

snį k

elio

s byl

os g

ali b

ūti s

ujun

gtos

į vi

eną,

jei y

ra d

u ar

dau

giau

par

eišk

ėjo

praš

ymų

ištirt

i to

patie

s tei

sės a

kto

ar su

sijus

ių te

isės

aktų

atiti

ktį k

onst

ituci

jai.

Šis 2

014

m. g

ruod

žio

31 d

. nei

šnag

rinėt

ų by

lų są

raša

s yra

pre

limin

arus

, kel

ios b

ylos

į vie

ną ju

ngia

mos

mot

yvuo

tu k

onst

ituci

nio

teism

o sp

rend

imu.

60 b

yla

išspr

ęsta

201

5 m

. kov

o 5

d. n

utar

imu.

61 b

yla

išspr

ęsta

201

5 m

. sau

sio 1

5 d.

nut

arim

u.

http://www.lrkt.lt/Prasymai/55_2011.htm




254

62, 6

3

12

34

56

5.D

ėl v

airą

deš

inėj

e pu

sėje

turi

nčių

tran

spor

to p

riem

onių

dal

yvav

imo

vieš

ajam

e ei

sme62

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

sau

gaus

eism

o au

tom

obili

ų ke

liais

įstat

ymo

25 s

trai

psni

o 4

dalie

s (2

010

m. b

alan

džio

15

d. r

edak

cija

), Li

etuv

os R

espu

blik

os v

yria

usyb

ės 2

002

m. g

ruod

žio

11 d

. nut

arim

u n

r. 19

50 „

Dėl

kel

ių e

ismo

taisy

klių

pat

virt

inim

o“ p

atvi

rtin

tų k

elių

eism

o ta

isykl

ių (2

008

m. l

iepo

s 16

d. re

dakc

ija) 2

40 p

unkt

o at

itikt

ies L

ie-

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 29

stra

ipsn

iui,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui

1b-2

7/20

12

18/2

012

2012

11

06k

auno

mie

sto

apyl

inkė

s tei

smas

6.D

ėl su

skys

tintų

gam

tinių

duj

ų te

rmin

alo63

Dėl

:–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

susk

ystin

tų g

amtin

ių d

ujų

term

inal

o įst

atym

o 4

stra

ipsn

io 1

dal

ies a

titik

ties L

ietu

vos R

es-

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 46

stra

ipsn

io 1

dal

iai;

– Li

etuv

os R

espu

blik

os su

skys

tintų

gam

tinių

duj

ų te

rmin

alo

įstat

ymo

5 st

raip

snio

2 d

alie

s atit

iktie

s Lie

tuvo

s Res

-pu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

3 st

raip

sniu

i;–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

susk

ystin

tų g

amtin

ių d

ujų

term

inal

o įst

atym

o 11

stra

ipsn

io 1

, 2, 3

dal

ių ti

ek, k

iek

gam

tinių

du

jų įm

onės

, jun

giam

aisia

is ir

kita

is pe

rdav

imo

siste

mos

gam

tinių

duj

ų va

mzd

ynai

s im

port

uoja

nčio

s ga

mtin

es

duja

s į L

ietu

vos R

espu

blik

ą, p

er su

skys

tintų

gam

tinių

duj

ų te

rmin

alą į

pare

igoj

amos

įsig

yti n

e maž

iau

kaip

25

proc

. be

ndro

gam

tinių

duj

ų ki

ekio

, kur

į tok

ia įm

onė p

er m

etus

pat

ieki

a į g

amtin

ių d

ujų

siste

mą,

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

-pu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

3 st

raip

snio

1 d

alia

i, 46

stra

ipsn

io 1

, 4, 5

dal

ims;

– Li

etuv

os R

espu

blik

os su

skys

tintų

gam

tinių

duj

ų te

rmin

alo

įstat

ymo

11 st

raip

snio

2 d

alie

s nuo

stat

os „t

okio

ms g

am-

tinių

duj

ų įm

onėm

s po

šio įs

taty

mo

įsiga

liojim

o su

dary

tų su

tarč

ių p

agrin

du n

egal

i būt

i tai

kom

as įp

arei

gojim

as m

o-kė

ti už

jung

iam

aisia

is ir

kita

is pe

rdav

imo

siste

mos

gam

tinių

duj

ų va

mzd

ynai

s im

port

uotą

nep

aim

tą g

amtin

ių d

ujų

kiek

į (va

dina

mas

is „i

mk

arba

mok

ėk“ į

sipar

eigo

jimas

)“ ti

ek, k

iek

joje

nur

odyt

as įp

arei

gojim

as n

egal

i būt

i tai

kom

as

mok

ant t

ik u

ž jun

giam

aisia

is ir

kita

is pe

rdav

imo

siste

mos

gam

tinių

duj

ų va

mzd

ynai

s im

port

uotą

nep

aim

tą g

amtin

ių

dujų

kie

kį, t

ačia

u yr

a ta

ikom

as m

okan

t už

per s

usky

stin

tų g

amtin

ių d

ujų

term

inal

ą im

port

uotą

nep

aim

tą g

amtin

ių

dujų

kie

kį, a

titik

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

9 st

raip

snio

1 d

alia

i, 46

stra

ipsn

io 1

, 4 d

alim

s;–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

vyr

iaus

ybės

201

2 m

. vas

ario

15

d. n

utar

imo

nr.

199

„Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

sus

kyst

in-

tų g

amtin

ių d

ujų

term

inal

o įst

atym

o įg

yven

dini

mo“

(201

2 m

. lie

pos

11 d

. red

akci

ja) t

iek,

kie

k ju

o pr

itaria

ma,

kad

Ab

„kla

ipėd

os n

afta“

, kai

p su

skys

tintų

gam

tinių

duj

ų te

rmin

alo

proj

ekto

įgyv

endi

nim

o be

ndro

vė, į

gyve

ndin

tų su

-sk

ystin

tų g

amtin

ių d

ujų

term

inal

o pr

ojek

tą, a

titik

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 4

6 st

raip

snio

1 d

alia

i;D

ėl L

ietu

vos R

espu

blik

os su

skys

tintų

gam

tinių

duj

ų te

rmin

alo

įstat

ymo

5 st

raip

snio

2 d

alie

s (20

12 m

. birž

elio

12

d.

reda

kcija

) atit

iktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 5 st

raip

snio

2 d

alia

i, 67

stra

ipsn

io 1

5 pu

nktu

i, 12

7 st

raip

s-ni

o 3

dalia

i, ko

nstit

ucin

iam

val

džių

pad

aliji

mo

prin

cipu

i

1b-3

2/20

12

1b-5

2/20

14

1b-6

5/20

14

23/2

012

38/2

014

54/2

014

2012

11

14

2014

10

15

2014

12

19

seim

o na

rių g

rupė

viln

iaus

apyg

ardo

s ad

min

istra

cini

s te

ismas

,Li

etuv

os

apel

iaci

nis t

eism

as

62

byla

išsp

ręst

a 20

15 m

. vas

ario

6 d

. nut

arim

u.63

by

la p

radė

ta n

agrin

ėti:

2015

m. v

asar

io 2

5 d.

ir k

ovo

17 d

. įvy

ko v

ieši

teism

o po

sėdž

iai.


64, 6

5

12

34

56

7.D

ėl v

alst

ybės

turt

inių

teis

ių įg

yven

dini

mo

vals

tybė

s val

dom

ose

įmon

ėse64

Dėl

:–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

vyr

iaus

ybės

201

2 m

. birž

elio

6 d

. nut

arim

o n

r. 66

5 „D

ėl v

alst

ybės

turt

inių

ir n

etur

tinių

te

isių

įgyv

endi

nim

o va

lstyb

ės v

aldo

mos

e įm

onės

e tv

arko

s apr

ašo

patv

irtin

imo“

4 p

unkt

o at

itikt

ies L

ietu

vos R

es-

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 128

stra

ipsn

io 2

dal

iai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui;

– Li

etuv

os R

espu

blik

os v

yria

usyb

ės 2

012

m. b

iržel

io 6

d. n

utar

imu

nr.

665

„Dėl

val

styb

ės tu

rtin

ių ir

net

urtin

ių

teisi

ų įg

yven

dini

mo

valst

ybės

val

dom

ose

įmon

ėse

tvar

kos

apra

šo p

atvi

rtin

imo“

pat

virt

into

val

styb

ės tu

rtin

ių ir

ne

turt

inių

teisi

ų įg

yven

dini

mo

valst

ybės

val

dom

ose

įmon

ėse

tvar

kos a

praš

o 54

pun

kto

tiek,

kie

k ja

me

nust

atyt

a,

kad

šiam

e pu

nkte

nur

odyt

omis

sąly

gom

is sp

rend

imus

dėl

įgal

iojim

o ba

lsuot

i už

valst

ybės

val

dom

os b

endr

ovės

įst

atin

io k

apita

lo d

idin

imą p

apild

omai

s įna

šais,

kai

val

styb

ei n

uosa

vybė

s tei

se p

rikla

uso

akci

jos,

sute

ikia

nčio

s dau

-gi

au k

aip

1/2

visų

bal

sų, s

utei

kim

o tu

ri te

isę p

riim

ti pa

ts ak

cijų

val

dyto

jas,

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

val

styb

ės

ir sa

viva

ldyb

ių tu

rto

vald

ymo,

nau

dojim

o ir

disp

onav

imo

juo

įstat

ymo

19 st

raip

snio

2 d

alia

i

1b-3

4/20

12

22/2

012

2012

11

14se

imo

narių

gru

pė

8.D

ėl n

utei

stųj

ų ta

rpus

avio

susi

raši

nėjim

o dr

audi

mo65

Dėl

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

bau

smių

vyk

dym

o ko

deks

o 99

stra

ipsn

io 2

dal

ies a

titik

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

i-tu

cijo

s 22

stra

ipsn

io 2

dal

iai i

r kon

stitu

cini

am te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui

1b-4

1/20

12

1/20

1320

121

231

Liet

uvos

vyr

iau s

iasis

ad

min

istra

cini

s te

ismas

9.D

ėl m

okym

osi v

idau

s rei

kalų

, sau

gum

o ir

kar

o m

okyk

lose

laik

o įs

kaity

mo

į tar

nybo

s lai

kąD

ėl Li

etuv

os R

espu

blik

os p

arei

gūnų

ir k

arių

val

stybi

nių

pens

ijų įs

taty

mo

16 st

raip

snio

3 d

alie

s (20

07 m

. sau

sio 1

8 d.

, 20

12 m

. spa

lio 2

d. r

edak

cijos

e) 6

pun

kto,

16

strai

psni

o 4

dalie

s (20

12 m

. spa

lio 1

7 d.

reda

kcija

), Li

etuv

os R

espu

blik

os

vida

us re

ikal

ų, sp

ecia

liųjų

tyrim

ų ta

rnyb

os, v

alsty

bės s

augu

mo,

kra

što ap

saug

os, p

roku

ratū

ros,

kalėj

imų

depa

rtam

en-

to, j

am p

aval

džių

įsta

igų

bei v

alsty

bės į

mon

ių p

arei

gūnų

ir k

arių

val

stybi

nių

pens

ijų įs

taty

mo

(200

5 m

. geg

užės

19

d.

reda

kcija

) 16

strai

psni

o 4

dalie

s tie

k, k

iek

jose

nus

taty

tas s

kirt

inga

s mok

ymos

i auk

štosio

se, s

peci

alio

siose

vid

urin

ėse,

aukš

tesn

iosio

se L

ietu

vos

Resp

ublik

os p

olic

ijos

(vid

aus

reik

alų)

ir k

aro

mok

yklo

se la

iko

įskai

tym

as į

tarn

ybos

laik

ą pe

nsija

i ski

rti v

idau

s rei

kalų

, kra

što ap

saug

os, p

roku

ratū

ros s

istem

os, s

peci

alių

jų ty

rimų

tarn

ybos

, kal

ėjim

ų de

part

a-m

ento

, jam

pav

aldž

ių įs

taig

ų be

i val

stybė

s įm

onių

, mui

tinės

par

eigū

nam

s ir v

alsty

bės s

augu

mo

depa

rtam

ento

siste

mos

pa

reig

ūnam

s, at

itikt

ies L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onsti

tucij

os 2

9 str

aips

niui

, kon

stitu

cini

am te

isinė

s val

stybė

s prin

cipui

1b-3

/201

3 2/

2013

2013

02

21v

ilnia

us ap

ygar

dos

adm

inist

raci

nis

teism

as

10.

Dėl

teis

ės į

soci

alin

į būs

tąD

ėl:

– Li

etuv

os R

espu

blik

os va

lstyb

ės p

aram

os b

ūstu

i įsig

yti a

r išs

inuo

mot

i ir d

augi

abuč

iam

s nam

ams a

tnau

jinti

(mod

erni

-zu

oti)

įstat

ymo

8 str

aips

nio

1 da

lies (

2010

m. s

palio

12

d. re

dakc

ija) n

uosta

tos „

teisę

į sa

viva

ldyb

ės so

cial

inį b

ūstą

turi

šio Įs

taty

mo

1 str

aips

nyje

nur

odyt

os še

imos

ir as

men

ys, k

urių

Gyv

ento

jų tu

rto d

ekla

ravi

mo

įstat

ymo

nusta

tyta

tvar

ka

dekl

aruo

tas t

urim

as tu

rtas

ir ga

utos

paja

mos

už v

ienu

s met

us (1

2 pas

kutin

ių m

ėnes

ių) p

rieš p

rašy

mo į

rašy

ti į a

titin

kam

ą

1b-1

2/20

13

7/20

1320

130

426

kla

ipėd

os m

iest

o ap

ylin

kės t

eism

as

64 b

yla

išspr

ęsta

201

5 m

. vas

ario

24

d. n

utar

imu.

65 b

yla

išspr

ęsta

201

5 m

. vas

ario

26

d. n

utar

imu.

256

12

34

56

šeim

ų ir

asm

enų,

turin

čių

teisę

į so

cial

inį b

ūstą

, sąr

ašą

pate

ikim

o di

eną

ir pr

ieš s

aviv

aldy

bės s

ocia

linio

būs

to su

tei-

kim

ą yra

maž

esni

už p

ajam

as ir

turt

ą, ku

rių d

idži

ausiu

s dyd

žius

nus

tato

vyr

iaus

ybė“

ir 1

1 st

raip

snio

(201

0 m

. spa

lio

12 d

. red

akci

ja) 4

dal

ies n

uost

atos

„nuo

mos

suta

rtyj

e tai

p pa

t tur

i būt

i nus

taty

ta, k

ad so

cial

inio

būs

to n

uom

inin

ko (j

o še

imos

) dek

laru

otam

turim

am tu

rtui

ar g

auto

ms p

ajam

oms v

iršija

nt d

ydži

us, n

usta

tytu

s pag

al ši

o Įs

taty

mo

8 st

raip

s-ni

o 1

dalie

s sąl

ygas

, nuo

mos

suta

rtis

nutr

auki

ama

nuom

os su

tart

yje

nust

atyt

a tv

arka

“ tie

k, k

iek

jose

nus

taty

ta, k

ad

šeim

ų ir

asm

enų,

turin

čių

teisę

į so

cial

inį b

ūstą

, tur

imas

turt

as ir

gau

tos p

ajam

os, n

usta

tom

os n

eats

ižve

lgia

nt į

jų p

o-re

ikiu

s, in

divi

dual

ias s

avyb

es ir

kita

s rei

kšm

inga

s apl

inky

bes,

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 52

stra

ips-

niui

, kon

stitu

cini

ams t

eisin

gum

o, p

rotin

gum

o, p

ropo

rcin

gum

o, te

isėtų

lūke

sčių

apsa

ugos

prin

cipa

ms;

– Li

etuv

os R

espu

blik

os v

yria

usyb

ės 2

003

m. g

eguž

ės 2

8 d.

nut

arim

o n

r. 67

0 „D

ėl m

etin

ių p

ajam

ų ir

turt

o dy

džių

, pa

gal k

uriu

os n

usta

tom

a tei

sė į

savi

vald

ybės

soci

alin

į būs

tą ar

jo są

lygų

pag

erin

imą,

nust

atym

o“ 2

.1 p

unkt

o (2

011

m.

vasa

rio 1

7 d.

reda

kcija

) atit

iktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 5 st

raip

snio

1, 2

dal

ims,

52 st

raip

sniu

i11

.D

ėl v

alst

ybin

ių p

ensi

jų su

maž

inim

o pr

atęs

imo

2012

ir 2

013

met

ams

Dėl

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

soci

alin

ių iš

mok

ų pe

rska

ičia

vim

o ir

mok

ėjim

o la

ikin

ojo

įstat

ymo

15 st

raip

snio

pak

eitim

o įst

atym

o tie

k, k

iek

jam

e nus

taty

ta, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os so

cial

inių

išm

okų

pers

kaič

iavi

mo

ir m

okėj

imo

laik

inas

is įst

atym

as va

lstyb

inėm

s pen

sijom

s, pa

skirt

oms i

r mok

amom

s pag

al L

ietu

vos R

espu

blik

os va

lstyb

inių

pen

sijų

įstat

ymą

ir Li

etuv

os R

espu

blik

os p

arei

gūnų

ir k

arių

val

stybi

nių

pens

ijų įs

taty

mą,

galio

ja ik

i 201

3 m

. gru

odži

o 31

d.,

atiti

ktie

s ko

nstit

ucin

iam

s tei

sinės

val

stybė

s, as

men

ų ly

giat

eisiš

kum

o, te

ising

umo

prop

orci

ngum

o pr

inci

pam

s;D

ėl:

– Li

etuv

os R

espu

blik

os s

ocia

linių

išm

okų

pers

kaič

iavi

mo

ir m

okėj

imo

laik

inoj

o įst

atym

o 15

str

aips

nio

pake

itim

o įst

atym

o (2

011

m. g

ruod

žio

20 r

edak

cija

) tie

k, k

iek

jam

e nu

stat

yta,

kad

Liet

uvos

Res

publ

ikos

soc

ialin

ių iš

mok

ų pe

rska

ičia

vim

o ir

mok

ėjim

o la

ikin

asis

įstat

ymas

val

stybi

nėm

s pen

sijom

s, pa

skirt

oms i

r mok

amom

s pag

al L

ietu

vos

Resp

ublik

os v

alsty

bini

ų pe

nsijų

įsta

tym

ą ir

Liet

uvos

Res

publ

ikos

par

eigū

nų ir

kar

ių v

alsty

bini

ų pe

nsijų

įsta

tym

ą,

galio

ja ik

i 201

2 m

. gru

odži

o 31

d.,

atiti

ktie

s kon

stitu

cini

ams t

eisin

ės v

alsty

bės,

asm

enų

lygi

atei

sišku

mo,

teisi

ngum

o ir

prop

orci

ngum

o pr

inci

pam

s;–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

soc

ialin

ių iš

mok

ų pe

rska

ičia

vim

o ir

mok

ėjim

o la

ikin

ojo

įstat

ymo

15 s

trai

psni

o pa

keiti

mo

įstat

ymo

(201

2 m

. gru

odži

o 20

d. r

edak

cija

) tie

k, k

iek

jam

e nu

stat

yta,

kad

Liet

uvos

Res

publ

ikos

soc

ialin

ių iš

mok

ų pe

rska

ičia

vim

o ir

mok

ėjim

o la

ikin

asis

įstat

ymas

val

stybi

nėm

s pen

sijom

s, pa

skirt

oms i

r mok

amom

s pag

al L

ietu

vos

Resp

ublik

os v

alsty

bini

ų pe

nsijų

įsta

tym

ą ir

Liet

uvos

Res

publ

ikos

par

eigū

nų ir

kar

ių v

alsty

bini

ų pe

nsijų

įsta

tym

ą,

galio

ja ik

i 201

3 m

. gru

odži

o 31

d.,

atiti

ktie

s kon

stitu

cini

ams t

eisin

ės v

alsty

bės,

asm

enų

lygi

atei

sišku

mo,

teisi

ngum

o ir

prop

orci

ngum

o pr

inci

pam

s

1b-1

6/20

13

1b-2

5/20

14

1b-3

0/20

13

1b-7

7/20

14

12/2

013

15/2

014

21/2

013

1/20

15

2013

05

31

2014

04

11

2013

10

31

2014

12

23

viln

iaus

apyg

ardo

s ad

min

istra

cini

s te

ismas

12.

Dėl

eism

o įv

ykio

met

u pa

dary

tos ž

alos

asm

eniu

i dyd

žio

nust

atym

oD

ėl Li

etuv

os R

espu

blik

os v

yria

usyb

ės 20

04 m

. birž

elio

23 d

. nut

arim

u nr. 7

95 „D

ėl ei

smo į

vyki

o met

u pad

aryt

os ža

los

nust

atym

o ir d

raud

imo i

šmok

os m

okėj

imo t

aisy

klių

patv

irtin

imo“

(200

8 m

. vas

ario

13 d

. red

akci

ja) p

atvi

rtin

tų ei

smo

įvyk

io m

etu

pada

ryto

s žal

os n

usta

tym

o ir d

raud

imo i

šmok

os m

okėj

imo t

aisy

klių

8–11

punk

tų, L

ietu

vos R

espu

blik

os

vyria

usyb

ės 2

003

m. g

eguž

ės 2

7 d.

nut

arim

u n

r. 65

0 „D

ėl D

arbu

otoj

o, v

alst

ybės

tarn

auto

jo ir

žval

gybo

s par

eigū

no

1b-1

7/20

13

11/2

013

2013

06

03v

ilnia

us m

iest

o ap

ylin

kės t

eism

as


12

34

56

vidu

tinio

dar

bo u

žmok

esči

o ap

skai

čiav

imo

tvar

kos

apra

šo p

atvi

rtin

imo“

pat

virt

into

Dar

buot

ojo,

val

styb

ės t

ar-

naut

ojo

ir žv

algy

bos

pare

igūn

o vi

dutin

io d

arbo

užm

okes

čio

apsk

aiči

avim

o tv

arko

s ap

rašo

6.1

pun

kto

(200

8 m

. gr

uodž

io 3

d. r

edak

cija

) pirm

os, t

reči

os p

astr

aipų

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 29

stra

ipsn

io 1

da-

liai,

30 s

trai

psni

o 2

dalia

i, 48

str

aips

nio

1 da

liai,

Liet

uvos

Res

publ

ikos

tran

spor

to p

riem

onių

val

dyto

jų c

ivili

nės

atsa

kom

ybės

priv

alom

ojo

drau

dim

o įst

atym

o (2

007

m. g

eguž

ės 1

7 d.

red

akci

ja)

2 st

raip

snio

22

dalia

i, Li

etuv

os

Resp

ublik

os ci

vilin

io k

odek

so 6

.249

–6.2

51 st

raip

snia

ms

13.

Dėl

vie

šuos

ius i

nter

esus

atit

inka

nčių

pas

laug

ų el

ektr

os en

erge

tikos

sekt

oriu

jeD

ėl L

ietu

vos R

espu

blik

os v

yria

usyb

ės 2

012

m. l

iepo

s 18

d. n

utar

imu

nr.

916

„Dėl

vie

šuos

ius i

nter

esus

atit

inka

n-či

ų pa

slaug

ų el

ektr

os e

nerg

etik

os se

ktor

iuje

teik

imo

tvar

kos a

praš

o pa

tvirt

inim

o“ p

atvi

rtin

to v

iešu

osiu

s int

eres

us

atiti

nkan

čių

pasla

ugų

elek

tros

ene

rget

ikos

sekt

oriu

je te

ikim

o tv

arko

s apr

ašo

7.1

punk

to ti

ek, k

iek

jam

e nu

stat

yta,

ka

d vi

ešuo

sius

inte

resu

s at

itink

anči

os p

asla

ugos

api

ma

elek

tros

ene

rgijo

s ba

lans

avim

ą, 7

.8, 7

.9 p

unkt

ų at

itikt

ies

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 5

stra

ipsn

io 2

dal

iai,

94 s

trai

psni

o 7

dalia

i, ko

nstit

ucin

iam

tei

sinės

val

sty-

bės

prin

cipu

i, Li

etuv

os R

espu

blik

os e

lekt

ros

ener

getik

os įs

taty

mo

(201

2 m

. sau

sio 1

7 d.

red

akci

ja)

74 s

trai

psni

o 1,

2 d

alim

s, Li

etuv

os R

espu

blik

os at

sinau

jinan

čių

ištek

lių e

nerg

etik

os įs

taty

mo

20 st

raip

snio

1 d

alia

i.

1b-1

8/20

13

13/2

013

2013

06

03v

ilnia

us ap

ygar

dos

adm

inist

raci

nis

teism

as

14.

Dėl

atle

idim

o nu

o ne

kiln

ojam

ojo

turt

o m

okes

čio

Dėl

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

nek

ilnoj

amoj

o tu

rto

mok

esči

o įst

atym

o (2

005

m. b

iržel

io 7

d. re

dakc

ija su

2011

m. g

ruod

žio

21 d

. pak

eitim

u ir

papi

ldym

u) ti

ek, k

iek

jam

e nėr

a nus

taty

ta g

alim

ybė a

tleist

i fizi

nius

asm

enis

– m

okes

čio

mok

ėtoj

us,

paga

l šio

įsta

tym

o 3

stra

ipsn

io, 6

stra

ipsn

io 4

dal

ies,

7 st

raip

snio

1 d

alie

s 6 p

unkt

o, 7

stra

ipsn

io 6

dal

ies n

uost

atas

pri-

vala

nčiu

s mok

ėti n

ekiln

ojam

ojo

turt

o m

okes

tį, n

uo vi

so n

ekiln

ojam

ojo

turt

o m

okes

čio

ar jo

dal

ies m

okėj

imo,

taip

pat

ne

nust

atyt

i tok

io at

leid

imo

krite

rijai

, atit

iktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 29

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

38 st

raip

snio

1,

2 d

alim

s, 39

stra

ipsn

io 1

, 3 d

alim

s, ko

nstit

ucin

iam

s tei

sinės

val

stybė

s, te

ising

umo

prin

cipa

ms

1b-2

2/20

13

17/2

013

2013

08

09pa

nevė

žio

apyg

ardo

s ad

min

istra

cini

s te

ismas

15.

Dėl

aza

rtin

ių lo

šim

ų or

gani

zavi

mo

inte

rnet

uD

ėl L

ietu

vos

Resp

ublik

os a

zart

inių

lošim

ų įst

atym

o 10

str

aips

nio

(201

1 m

. rug

sėjo

5 d

. red

akci

ja)

1, 5

dal

ių,

19 st

raip

snio

(200

2 m

. birž

elio

27

d. re

dakc

ija) 3

dal

ies a

titik

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

9, 4

6 st

raip

s-ni

ams,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui

1b-2

5/20

13

18/2

013

2013

09

20se

imo

narių

gru

pė

16.

Dėl

švie

timo

įsta

igų

darb

uoto

jų d

arbo

apm

okėj

imo

tvar

kos n

usta

tym

oD

ėl Li

etuv

os R

espu

blik

os v

yriau

sybė

s 199

3 m

. liep

os 8

d. n

utar

imo

nr.

511

„Dėl

biud

žetin

ių įs

taig

ų ir

orga

niza

cijų

dar-

buot

ojų

darb

o ap

mok

ėjim

o tv

arko

s tob

ulin

imo“

3 p

unkt

o (2

012

m. l

iepo

s 11

d. re

dakc

ija) t

iek, k

iek Š

viet

imo

ir m

oks-

lo m

inist

erija

i pav

esta

nus

taty

ti di

fere

nciju

otas

pag

al įs

taig

ų ir

orga

niza

cijų

pobū

dį ir

jų d

ydį,

darb

uoto

jų d

arbo

staž

ą, išs

imok

slini

mą

bei k

valifi

kacij

ą ta

rnyb

inių

atly

gini

mų

sche

mas

(ko

eficie

ntai

s), n

evirš

ijant

šia

me

nuta

rime

nusta

tytų

ta

rnyb

inių

atly

gini

mų

(koe

ficie

ntai

s), t

aip p

at k

itas

šiam

e nu

tarim

e nu

mat

ytas

dar

bo a

pmok

ėjim

o są

lyga

s, ta

ikom

as

valst

ybin

ės (i

šsky

rus a

ukštą

sias m

okyk

las)

ir sa

viva

ldyb

ės m

okyk

los v

adov

o, jo

pav

aduo

tojo

ugd

ymui

, ugd

ymą o

rgan

i-zu

ojan

čio sk

yriau

s ved

ėjo, m

okyt

ojo,

pag

albo

s mok

iniu

i spe

cial

isto

ir ki

to u

gdym

o pr

oces

e da

lyva

ujan

čio d

arbu

otoj

o da

rbo

užm

okes

čiui n

usta

tyti,

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijos

94

straip

snio

2, 7

pun

ktam

s, ko

nstit

ucin

iam

te

isinė

s val

stybė

s prin

cipui

, Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

švie

timo

įstat

ymo

(201

1 m

. kov

o 17

d. r

edak

cija)

68

straip

snio

3 d

alia

i

1b-2

6/20

13

19/2

013

2013

09

27Li

etuv

os

vyria

usia

sis

adm

inist

raci

nis

teism

as

258

66

12

34

56

17.

Dėl

gen

eral

inio

pro

kuro

ro a

tska

itom

ybės

Sei

mui

už

prok

urat

ūros

vei

klą

Dėl

:–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

sei

mo

stat

uto

(199

8 m

. gru

odži

o 22

d. r

edak

cija

) 206

stra

ipsn

io 5

dal

ies

(200

0 m

. spa

lio

10 d

. red

akci

ja) n

uost

atos

„se

imas

prii

ma

nuta

rimą

dėl i

nstit

ucijo

s vad

ovo

atas

kaito

s ir i

nstit

ucijo

s vei

klos

“ atit

ik-

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 5

, 67,

75

stra

ipsn

iam

s;–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

sei

mo

stat

uto

(199

8 m

. gru

odži

o 22

d. r

edak

cija

) 206

stra

ipsn

io 6

dal

ies (

2013

m. b

iržel

io

27 d

. red

akci

ja) a

titik

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 5

, 67,

75

stra

ipsn

iam

s, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

als-

tybė

s prin

cipu

i;–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

pro

kura

tūro

s įst

atym

o (2

003

m. b

alan

džio

22

d. re

dakc

ija) 4

stra

ipsn

io (2

011

m. b

iržel

io 3

0 d.

re

dakc

ija) 3

dal

ies n

uost

atos

„už p

roku

ratū

ros v

eikl

ą gen

eral

inis

prok

uror

as at

siska

ito R

espu

blik

os p

rezi

dent

ui ir

sei

-m

ui“ a

titik

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 1

18 st

raip

snio

3 d

alia

i, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

alsty

bės p

rinci

pui;

– Li

etuv

os R

espu

blik

os s

eim

o 20

13 m

. spa

lio 1

d. n

utar

imo

nr.

Xii

-528

„D

ėl L

ietu

vos R

espu

blik

os p

roku

ratū

ros

2012

met

ų ve

iklo

s at

aska

itos“

1 s

trai

psni

o at

itikt

ies

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 11

8 st

raip

snio

3 d

alia

i, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i D

ėl g

alim

ybės

atle

isti

gene

ralin

į pro

kuro

rą S

eim

o si

ūlym

u D

ėl L

ietu

vos R

espu

blik

os p

roku

ratū

ros į

stat

ymo

(200

3 m

. bal

andž

io 2

2 d.

reda

kcija

) 22

stra

ipsn

io (2

013

m. g

ruo-

džio

10

d. re

dakc

ija) 6

dal

ies a

titik

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 1

18 st

raip

snio

(200

3 m

. kov

o 20

d. r

e-da

kcija

) 3, 5

, 6 d

alim

s

1b-2

8/20

13

1b-3

6/20

13

20/2

013

1/20

14

2013

10

16

2013

12

20

seim

o na

rių g

rupė

18.

Dėl

gal

imyb

ės ž

emės

gel

mių

ert

mės

e pa

likti

hidr

aulin

io a

rdym

o m

etu

susi

dari

usia

s ra

dioa

ktyv

iąsi

as i

r to

ksiš

kas k

asyb

os p

ram

onės

atli

ekas

Dėl

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

žem

ės g

elm

ių įs

taty

mo

11 st

raip

snio

(201

3 m

. geg

užės

30

d. re

dakc

ija) 2

dal

ies t

iek,

kie

k jo

je n

usta

tyta

išly

ga d

ėl 4

dal

yje

num

atyt

ų at

vejų

, 4 d

alie

s atit

iktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 53

stra

ips-

nio

3 da

liai,

54 st

raip

snio

2 d

alia

i

1b-3

2/20

13

23/2

013

2013

11

18se

imo

narių

gru

pė

19.

Dėl

pro

fesi

nės k

aro

tarn

ybos

kar

ių k

ito d

arbo

apr

iboj

imų

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

kra

što a

psau

gos

siste

mos

org

aniz

avim

o ir

karo

tarn

ybos

įsta

tym

o 36

str

aips

nio

7 da

lies

(201

3 m

. lie

pos 2

d. r

edak

cija

) tie

k, k

iek

joje

nus

taty

ta, k

ad p

rofe

sinės

kar

o ta

rnyb

os k

aria

i neg

ali d

irbti

paga

l dar

bo

suta

rtį,

užsii

mti

indi

vidu

alia

veik

la, i

šsky

rus š

io įs

taty

mo

num

atyt

us at

veju

s, at

itikt

ies L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

itu-

cijo

s 33 s

trai

psni

o 1 d

alie

s nuo

stat

ai „p

ilieč

iai t

uri t

eisę

<...

> ly

giom

is są

lygo

mis

stoti

į Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

valst

ybin

ę ta

rnyb

ą“, 4

8 st

raip

snio

1 d

alie

s nuo

stat

ai „

kiek

vien

as žm

ogus

gal

i lai

svai

pas

irink

ti da

rbą b

ei v

erslą

“

1b-3

8/20

13

2/20

1420

131

223

seim

o na

rių g

rupė

20.

Dėl

vid

aus t

arny

bos s

iste

mos

par

eigū

no a

r kur

sant

o le

ngvo

svei

kato

s sut

rikd

ymo66

Dėl

Liet

uvos

Res

publ

ikos

vyr

iausy

bės 2

004

m. r

ugsė

jo 2

d. n

utar

imu

nr.

1130

„Dėl

vida

us ta

rnyb

os si

stem

os p

arei

gūno

ar

vid

aus r

eika

lų p

rofe

sinio

mok

ymo

įstai

gos k

ursa

nto

svei

kato

s sut

rikdy

mo

sunk

umo

laips

nio

nusta

tym

o ta

isykl

ių ir

vi

daus

tarn

ybos

siste

mos

par

eigū

nų ar

vid

aus r

eika

lų p

rofe

sinio

mok

ymo

įstai

gų k

ursa

ntų

sunk

ių, a

pysu

nkių

ir le

ngvų

1b-2

/201

4 4/

2014

2014

01

28Li

etuv

os

vyria

usia

sis

adm

inist

raci

nis

teism

as

66 p

rašy

mas

atša

ukta

s (ko

nstit

ucin

io t

eism

o pi

rmin

inko

201

5 m

. kov

o 4

d. p

otva

rkis

nr.

2b-9

).


67

12

34

56

suže

idim

ų, tr

aum

ų be

i kitų

sve

ikat

os s

utrik

dym

ų są

rašo

pat

virt

inim

o“ p

atvi

rtin

to v

idau

s ta

rnyb

os s

istem

os p

a-re

igūn

ų ar

vid

aus

reik

alų

prof

esin

io m

okym

o įst

aigų

kur

sant

ų su

nkių

, apy

sunk

ių ir

leng

vų s

užei

dim

ų, tr

aum

ų be

i kitų

sve

ikat

os su

trik

dym

ų są

rašo

3 p

unkt

o tie

k, k

iek

leng

viem

s su

žeid

imam

s, tr

aum

oms

ir ki

tiem

s sv

eika

tos

sutr

ikdy

mam

s pris

kiria

mi t

ik ti

e suž

eidi

mai

, tra

umos

ir k

iti sv

eika

tos s

utrik

dym

ai, k

urie

lėm

ė ilg

iau

kaip

10

dien

ų tr

unka

ntį l

aiki

nąjį

neda

rbin

gum

ą, a

titik

ties L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

9 st

raip

sniu

i, ko

nstit

ucin

iam

tei-

sinės

val

styb

ės p

rinci

pui,

vid

aus t

arny

bos s

tatu

to 4

0 st

raip

snio

8 d

alia

i (20

06 m

. lie

pos 1

9 d.

reda

kcija

)21

.D

ėl g

alim

ybės

pas

irin

kti p

asta

to ši

ldym

o ir

kar

što

vand

ens s

iste

mos

pri

žiūr

ėtoj

ą ri

bojim

oD

ėl L

ietu

vos R

espu

blik

os ši

lum

os ū

kio

įstat

ymo

(200

7 m

. lapk

ričio

20 d

. red

akci

ja) 2

0 str

aips

nio

2, 4

dalių

(201

2 m

. bi

ržel

io 2

8 d.

reda

kcija

) atit

iktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 23,

29

stra

ipsn

iam

s, ko

nstit

ucin

iam

s tei

sin-

gum

o, te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pam

s

1b-4

/201

4 5/

2014

2014

02

11v

ilnia

us m

iest

o ap

ylin

kės t

eism

as

22.

Dėl

Kon

stitu

cini

o Te

ism

o 20

10 m

. bir

želio

29

d. n

utar

imo

nuos

tatų

, sus

ijusių

su te

isėj

ų va

lstyb

inėm

is p

ensij

om

is, i

šaiš

kini

mo67

pr

ašym

as iš

aišk

inti,

ar L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

nio

teism

o 20

10 m

. birž

elio

29

d. n

utar

imo

mot

yvuo

jam

o-sio

s dal

ies i

i sky

riaus

:–

2.3.

pun

kto

nuos

tata

„ka

i kon

stitu

cija

i nep

riešt

arau

janč

iu įs

taty

mu

nust

atyt

a pe

nsija

yra

pas

kirt

a ir

mok

ama,

ši

asm

ens

įgyt

a te

isė ir

teisė

tas

lūke

stis

yra

sietin

i ir

su š

io a

smen

s nu

osav

ybės

teisi

ų ap

saug

a“, 2

.4. p

unkt

o nu

o-st

ata

„asm

enys

, kur

iem

s ko

nstit

ucijo

je a

r įst

atym

e nu

stat

yta

pens

ija b

uvo

pask

irta

ir m

okam

a, p

agal

kon

stitu

-ci

jos

23 s

trai

psnį

turi

teisę

rei

kala

uti,

kad

jiem

s to

kio

dydž

io iš

mok

os, k

okio

s bu

vo p

aski

rtos

ir m

okam

os, b

ūtų

mok

amos

ir to

liau“

„re

iškia

ir ta

i, ka

d as

men

ys, k

urie

ms t

eisė

jų v

alst

ybin

ės p

ensij

os b

uvo

pask

irtos

ir m

okam

os

rem

iant

is ko

nstit

ucin

io t

eism

o te

isės a

kte

sufo

rmul

uoto

s kon

stitu

cinė

s dok

trin

os d

ėl te

isėjų

val

styb

inių

pen

sijų

apsk

aiči

avim

o ir

mok

ėjim

o pa

grin

du (p

avyz

džiu

i, dė

l to,

kad

įsta

tym

o le

idėj

as n

epak

eitė

teisė

jų v

alst

ybin

ių p

en-

sijų

teisi

nio

regu

liavi

mo,

kai

kon

stitu

cini

am t

eism

ui, p

ripaž

inus

atit

inka

mas

tei

sėjų

val

styb

inių

pen

sijų

įstat

ymo

nuos

tata

s prie

štar

auja

nčio

mis

kons

tituc

ijai,

nelik

o te

isini

o re

gulia

vim

o, p

agal

kur

į gal

ima b

ūtų

apsk

aiči

uoti

ir m

o-kė

ti šia

s pen

sijas

) įgi

jo te

isę, j

og ji

ems t

okio

dyd

žio

teisė

jų v

alst

ybin

ės p

ensij

os, k

okio

s buv

o pa

skirt

os ir

mok

amos

, bū

tų m

okam

os ir

tolia

u ir

toki

a jų

teisė

yra

gin

ama

paga

l kon

stitu

ciją

inte

r alia

kon

stitu

cijo

s 23,

52

stra

ipsn

ius“

;–

3.16

. pun

kto

nuos

tato

s „ko

nstit

ucin

io t

eism

o 20

07 m

. spa

lio 2

2 d.

nut

arim

e suf

orm

uota

dok

trin

a, jo

g prin

cipi

nė

nuos

tata

, kad

tos p

ačio

s tei

smų

siste

mos

ir to

s pač

ios g

rand

ies t

eism

o te

isėjų

atly

gini

mų

nega

lima

dife

renc

ijuot

i (t

aip p

at ir

taik

ant t

eisę

) pag

al ta

i, kad

a tam

tikr

o dyd

žio t

eisė

jo at

lygi

nim

ai bu

vo nu

stat

yti (

inte

r alia

paga

l tai

, ar a

smuo

pr

adėj

o di

rbti

atiti

nkam

o te

ismo

teisė

ju ik

i nus

tata

nt ta

m ti

kro

dydž

io to

teism

o te

isėjo

atly

gini

mą,

ar jį

jau

nust

a-či

us),

mut

atis

mut

andi

s tai

kytin

a ir k

itom

s tei

sėjų

soci

alin

ėms (

mat

eria

linėm

s) g

aran

tijom

s, in

ter a

lia to

ms,

kurio

s te

isėja

ms y

ra n

usta

tyto

s (ta

ikom

os),

kai n

utrū

ksta

jų įg

alio

jimai

; jos n

egal

i būt

i maž

inam

os, ju

o lab

iau

išvis

pane

igia

-m

os, t

aip

pat i

r tad

a, ka

i yra

per

tvar

kom

a jų

siste

ma.

paž

ymėt

ina i

r tai

, kad

iš k

onst

ituci

jos i

špla

ukia

teisė

jų so

cial

inių

(m

ater

ialin

ių) g

aran

tijų

real

umo

impe

raty

vas“

gal

i būt

i sup

rant

amos

taip

, kad

„iš k

onst

ituci

jos k

ylan

tis d

raud

imas

1b-6

/201

4 06

/200

8-18

/200

8-24

/201

0

2014

02

18Li

etuv

os

Aukš

čiau

siojo

te

ismo

pirm

inin

kas

67 s

pren

dim

as d

ėl iš

aišk

inim

o pr

iimta

s 201

5 m

. sau

sio 1

4 d.

260

12

34

56

maž

inti

ar v

isai p

anei

gti b

et k

okia

s tei

sėjų

soci

alin

es g

aran

tijas

reišk

ia ir

tai,

kad

keič

iant

teisė

jų v

alsty

bini

ų pe

nsijų

te

isinį

regu

liavi

mą n

egal

i būt

i nus

taty

tas t

oks r

egul

iavi

mas

, pag

al k

urį b

ūtų

sum

ažin

tos t

eisė

jų v

alsty

binė

s pen

sijos

“;–

3.7.

pun

kto

nuos

tato

s „<.

..> įs

taty

mų

leid

ėjas

, įst

atym

u įtv

irtin

dam

as m

aksim

alų

pens

ijos d

ydį b

ei ši

o dy

džio

nu-

stat

ymo

būdu

s, tu

ri pa

isyti

inte

r alia

to, k

ad te

isėjų

val

stybi

nė p

ensij

a –

tai i

š kon

stitu

cijo

s kyl

anti

teisė

jo so

cial

inė

(mat

eria

linė)

gar

antij

a nut

rūku

s jo

įgal

iojim

ams,

kuri

yra g

inam

a ne t

ik p

agal

kon

stitu

cijo

s 109

stra

ipsn

į, be

t ir p

agal

ko

nstit

ucijo

s 52

stra

ipsn

į, ka

d ši

soci

alin

ė (m

ater

ialin

ė) g

aran

tija

turi

atiti

kti k

onst

ituci

nį te

isėjo

stat

usą

ir jo

oru

mą,

ka

d to

kia

kons

tituc

inė

teisė

jo s

ocia

linė

(mat

eria

linė)

gar

antij

a tu

ri bū

ti re

ali,

o ne

vie

n no

min

ali.

prie

šingu

atv

eju

būtų

pan

eigt

a te

isėjų

val

stybi

nės p

ensij

os, k

aip

iš ko

nstit

ucijo

s kyl

anči

os te

isėjo

soci

alin

ės (m

ater

ialin

ės) g

aran

tijos

nu

trūk

us jo

įgal

iojim

ams,

esm

ė, pa

skirt

is ir

taip

būt

ų su

dary

tos p

riela

idos

nuk

rypt

i nuo

iš k

onst

ituci

jos,

inte

r alia

jo

s 109

stra

ipsn

io 2

dal

ies,

kons

tituc

inio

teisi

nės v

alsty

bės p

rinci

po k

ylan

čių

reik

alav

imų“

„in

ter

alia

įtvi

rtin

anči

os

teisė

jų v

alsty

bini

ų pe

nsijų

real

umo,

jų at

itikt

ies k

onst

ituci

niam

teisė

jo st

atus

ui ir

jo o

rum

ui re

ikal

avim

us, g

alėt

ų bū

ti ai

škin

amos

kai

p re

iškia

nčio

s ir

tai,

kad

teisė

jų v

alsty

binė

s pe

nsijo

s dy

dis

turi

būti

visa

da s

ieja

mas

su

teisė

jo g

autu

da

rbo

užm

okes

čiu

ar ji

s gal

i būt

i sie

jam

as ir

su k

itais

tos p

ensij

os n

usta

tym

o kr

iterij

ais,

ar p

agal

kon

stitu

ciją

gal

imas

to

ks te

isini

s reg

ulia

vim

as, k

ai d

idėj

ant t

eisė

jo d

arbo

užm

okes

čiui

, tei

sėjo

val

stybi

nės p

ensij

os d

ydis

liktų

nep

akitę

s“23

.D

ėl m

aksi

mal

aus m

otin

ystė

s paš

alpo

s dyd

žio

Dėl

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

ligo

s ir m

otin

ystė

s soc

ialin

io d

raud

imo

įstat

ymo

6 st

raip

snio

5 d

alie

s (20

11 m

. gru

odži

o 15

d. r

edak

cija

), Li

etuv

os R

espu

blik

os v

yria

usyb

ės 2

001

m. s

ausio

25

d. n

utar

imu

nr.

86 „

Dėl

Lig

os ir

mot

inys

tės

soci

alin

io d

raud

imo

paša

lpų

nuos

tatų

pat

virt

inim

o“ p

atvi

rtin

tų L

igos

ir m

otin

ystė

s soc

ialin

io d

raud

imo

paša

lpų

nuos

tatų

7 p

unkt

o (2

012

m. r

ugpj

ūčio

21

d. re

dakc

ija) t

iek,

kie

k ju

ose

nust

atyt

a, k

ad m

aksim

alus

kom

pens

uoja

-m

asis

užda

rbis

mot

inys

tės p

ašal

pai a

pska

ičiu

oti n

egal

i virš

yti t

eisė

s į ją

atsir

adim

o (n

ėštu

mo

ir gi

mdy

mo

atos

togų

pr

adži

os) m

ėnes

į gal

ioju

sių v

yria

usyb

ės p

atvi

rtin

tų e

inam

ųjų

met

ų dr

audž

iam

ųjų

paja

mų

3,2

dydž

io su

mos

, ati-

tiktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 29

stra

ipsn

iui,

38 st

raip

snio

1, 2

dal

ims,

39 st

raip

snio

2 d

alia

i

1b-2

6/20

14

17/2

014

2014

04

15v

ilnia

us ap

ygar

dos

adm

inist

raci

nis

teism

as

24.

Dėl

užm

okes

čio

advo

kata

ms u

ž an

trin

ės te

isin

ės p

agal

bos t

eiki

mą

Dėl

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

vyr

iaus

ybės

200

1 m

. sau

sio 2

2 d.

nut

arim

u n

r. 69

„D

ėl A

dvok

atam

s už a

ntrin

ės te

isinė

s pa

galb

os te

ikim

ą ir

koor

dina

vim

ą m

okam

o už

mok

esči

o dy

džių

ir m

okėj

imo

taisy

klių

pat

virt

inim

o“ p

atvi

rtin

tų

Adv

okat

ams

už a

ntrin

ės t

eisin

ės p

agal

bos

teik

imą

ir ko

ordi

navi

mą

mok

amo

užm

okes

čio

dydž

ių ir

mok

ėjim

o ta

isykl

ių (2

006

m. g

eguž

ės 2

d. r

edak

cija

) 7 p

unkt

o (2

008

m. g

ruod

žio

30 d

. red

akci

ja) t

iek,

kie

k ja

me

nust

atyt

a,

kad

papi

ldom

as u

žmok

estis

byl

os st

adijo

je ri

boja

mas

4 m

mA

dyd

žiu,

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 48

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui

1b-3

0/20

14

26/2

014

2014

04

17v

ilnia

us m

iest

o ap

ylin

kės t

eism

as

25.

Dėl

vie

šuos

ius i

nter

esus

atit

inka

nčių

pas

laug

ų el

ektr

os en

erge

tikos

sekt

oriu

jeD

ėl L

ietu

vos R

espu

blik

os v

yria

usyb

ės 2

012

m. l

iepo

s 18

d. n

utar

imu

nr.

916

„Dėl

vie

šuos

ius i

nter

esus

atit

inka

nčių

pa

slaug

ų el

ektro

s en

erge

tikos

sek

toriu

je te

ikim

o tv

arko

s ap

rašo

pat

virt

inim

o“ p

atvi

rtin

to v

iešu

osiu

s in

tere

sus

ati-

tinka

nčių

pas

laug

ų el

ektro

s ene

rget

ikos

sekt

oriu

je te

ikim

o tv

arko

s apr

ašo

7.1

punk

to ti

ek, k

iek

jam

e nu

stat

yta,

kad

vieš

uosiu

s int

eres

us at

itink

anči

os p

asla

ugos

apim

a ele

ktro

s ene

rgijo

s bal

ansa

vim

ą, 7.

8, 7

.9 p

unkt

ų at

itikt

ies L

ietu

vos

1b-3

9/20

14

34/2

014

2014

05

26v

ilnia

us ap

ygar

dos

adm

inist

raci

nis

teism

as


12

34

56

Resp

ublik

os k

onst

ituci

jos 5

stra

ipsn

io 2

dal

iai,

94 st

raip

snio

7 d

alia

i, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i, Li

etuv

os R

espu

blik

os e

lekt

ros e

nerg

etik

os įs

taty

mo

(201

2 m

. sau

sio 1

7 d.

reda

kcija

) 74

stra

ipsn

io 1

, 2 d

alim

s, Li

e-tu

vos R

espu

blik

os at

sinau

jinan

čių

ištek

lių e

nerg

etik

os įs

taty

mo

20 st

raip

snio

1 d

alia

i26

.D

ėl te

isės

įsig

yti i

r tur

ėti g

inkl

ą ap

ribo

jimų

taik

ymo

Dėl

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

gin

klų

ir ša

udm

enų

kont

rolė

s įst

atym

o pa

keiti

mo

įstat

ymo

2 st

raip

snio

4 d

alie

s (20

12 m

. bi

ržel

io 2

9 d.

reda

kcija

) tie

k, k

iek

joje

nen

umat

yta,

kad

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

gin

klų

ir ša

udm

enų

kont

rolė

s įst

aty-

mo

18 st

raip

snio

2 d

alyj

e (20

10 m

. lap

krič

io 1

8 d.

reda

kcija

) nus

taty

ti gr

iežt

esni

aprib

ojim

ai n

egu

iki t

ol g

alio

jusio

-je

šio

įstat

ymo

18 st

raip

snio

2 d

alyj

e (20

07 m

. gru

odži

o 4

d. re

dakc

ija),

neta

ikom

i asm

enim

s, ku

rie 2

011

m. v

asar

io

28 d

. net

urėj

o le

idim

o la

ikyt

i gin

klus

ar l

eidi

mo

nešio

tis g

inkl

us ir

turė

jo įs

igiję

duj

iniu

s pist

olet

us (r

evol

veriu

s),

nuo

2011

m. k

ovo

1 d.

pris

kiria

mus

c k

ateg

orijo

s gin

klam

s, je

igu

aplin

kybė

s, dė

l kur

ių g

ali b

ūti t

aiko

mi a

prib

o-jim

ai, a

tsira

do ik

i Lie

tuvo

s Re

spub

likos

gin

klų

ir ša

udm

enų

kont

rolė

s įst

atym

o pa

keiti

mo

įstat

ymo

įsiga

liojim

o,

atiti

ktie

s kon

stitu

cijo

s 7 st

raip

snio

2 d

alia

i, 29

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui

Dėl

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

gin

klų

ir ša

udm

enų

kont

rolė

s įst

atym

o pa

keiti

mo

įstat

ymo

2 st

raip

snio

4 d

alie

s (20

12 m

. bi

ržel

io 2

9 d.

reda

kcija

) tie

k, k

iek

joje

nen

umat

yta,

kad

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

gin

klų

ir ša

udm

enų

kont

rolė

s įst

a-ty

mo

18 st

raip

snio

2 d

alyj

e (2

010

m. l

apkr

ičio

18

d. re

dakc

ija) n

usta

tyti

grie

žtes

ni a

prib

ojim

ai n

egu

iki t

ol g

alio

-ju

sioje

šio

įsta

tym

o 18

stra

ipsn

io 2

dal

yje

(200

7 m

. gru

odži

o 4

d. re

dakc

ija) n

etai

kom

i asm

enim

s, ku

rie 2

011

m.

vasa

rio 2

8 d.

net

urėj

o le

idim

o la

ikyt

i gin

klus

ar

leid

imo

nešio

tis g

inkl

us ir

turė

jo įs

igiję

šau

nam

uosiu

s gi

nklu

s, ku

rie a

titin

ka k

itų k

ateg

orijų

krit

eriju

s, ta

čiau

jom

s ne

prisk

iriam

i dėl

ned

idel

ės n

ukau

nam

osio

s ga

lios,

ir ku

rių

svie

dini

o ki

netin

ė ene

rgija

yra

nuo

2,5

J ik

i 7,5

J, n

uo 2

011

m. k

ovo

1 d.

pris

kiria

mus

c k

ateg

orijo

s gin

klam

s, je

igu

aplin

kybė

s, dė

l kur

ių g

ali b

ūti t

aiko

mi a

prib

ojim

ai, a

tsira

do ik

i Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

gin

klų

ir ša

udm

enų

kont

ro-

lės

įstat

ymo

pake

itim

o įst

atym

o įsi

galio

jimo,

atit

iktie

s Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos

7 st

raip

snio

2 d

alia

i, 29

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui

1b-4

4/20

14

1b-7

1/20

14

35/2

014

55/2

014

2014

07

04

2014

12

12

viln

iaus

apyg

ardo

s ad

min

istra

cini

s te

ismas

,

Liet

uvos

vy

riaus

iasis

ad

min

istra

cini

s te

ismas

27.

Dėl

gal

imyb

ės p

asir

inkt

i dau

giab

učio

nam

o be

ndro

jo n

audo

jimo

obje

ktų

adm

inis

trat

orių

ribo

jimo

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

civ

ilini

o ko

deks

o 4.

84 s

trai

psni

o (2

012

m. g

eguž

ės 1

0 d.

red

akci

ja)

7 da

lies

atiti

ktie

s Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

3, 2

9 st

raip

snia

ms

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

civ

ilini

o ko

deks

o 4.

84 s

trai

psni

o (2

012

m. g

eguž

ės 1

0 d.

red

akci

ja)

7 da

lies

atiti

ktie

s Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

3 st

raip

snio

2 d

alia

i, 29

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

35 st

raip

snio

2 d

alia

i

1b-4

7/20

14

1b-4

9/20

14

36/2

014

37/2

014

2014

08

11

2014

09

16

viln

iaus

mie

sto

apyl

inkė

s tei

smas

28.

Dėl

gal

imyb

ės te

isėj

ams g

auti

vals

tybi

nę p

arei

gūnų

pen

siją

D

ėl:

– Li

etuv

os R

espu

blik

os p

arei

gūnų

ir k

arių

val

stybi

nių

pens

ijų įs

taty

mo

3 str

aips

nio

1 da

lies 1

pun

kto

(200

7 m

. sau

sio

18 d

. red

akcij

a) n

uosta

tos „

pare

igūn

ų ir

karių

valst

ybin

ė pen

sija s

kiria

ma i

r išm

okam

a išė

jusie

ms i

š tar

nybo

s šio

įsta

ty-

mo

1 stra

ipsn

yje n

urod

ytie

ms p

arei

gūna

ms i

r kar

iam

s <...>

išta

rnav

usie

ms v

idau

s rei

kalų

<...>

siste

mos

e <...>

20 ir

dau

-gi

au m

etų“

tiek

, kie

k ja

neb

uvo

drau

džia

ma t

eisė

jam

s gau

ti va

lstyb

inę p

arei

gūnų

pen

siją,

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

ko

nstit

ucijo

s 52

strai

psni

ui, k

onsti

tuci

niam

s tei

sinės

val

stybė

s, so

cial

inės

orie

ntac

ijos,

atsa

king

o va

ldym

o pr

incip

ams;

1b-5

1/20

14

39/2

014

2014

10

08v

ilnia

us ap

ygar

dos

adm

inist

raci

nis

teism

as

262

12

34

56

– Li

etuv

os R

espu

blik

os p

arei

gūnų

ir k

arių

val

styb

inių

pen

sijų

įstat

ymo

11 s

trai

psni

o 1

dalie

s (2

005

m. g

eguž

ės

19 d

. red

akci

ja) t

iek,

kie

k ja

nėr

a dr

audž

iam

a te

isėja

ms g

auti

valst

ybin

ę pa

reig

ūnų

pens

iją, a

titik

ties L

ietu

vos R

es-

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 52

stra

ipsn

iui,

kons

tituc

inia

ms t

eisin

ės v

alst

ybės

, soc

ialin

ės o

rient

acijo

s, at

saki

ngo

vald

y-m

o pr

inci

pam

s;–

Liet

uvos

Res

publ

ikos

soc

ialin

ių iš

mok

ų pe

rska

ičia

vim

o ir

mok

ėjim

o la

ikin

ojo

įstat

ymo

5 st

raip

snio

1 d

alie

s (2

009

m. g

ruod

žio

9 d.

, 201

0 m

. vas

ario

11

d., 2

010

m. s

palio

26

d. r

edak

cijo

s) ti

ek, k

iek

ja n

ebuv

o dr

audž

iam

a te

isėja

ms g

auti

valst

ybin

ę par

eigū

nų p

ensij

ą, at

itikt

ies L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 5

2 st

raip

sniu

i, ko

nstit

u-ci

niam

s tei

sinės

val

styb

ės, s

ocia

linės

orie

ntac

ijos,

atsa

king

o va

ldym

o pr

inci

pam

sD

ėl g

alim

ybės

val

styb

ės ta

rnau

toja

ms g

auti

vals

tybi

nę p

arei

gūnų

pen

siją

D

ėl:

– Li

etuv

os R

espu

blik

os p

arei

gūnų

ir k

arių

val

styb

inių

pen

sijų

įstat

ymo

3 st

raip

snio

1 d

alie

s 5

punk

to (

2007

m.

saus

io 1

8 d.

reda

kcija

), 11

stra

ipsn

io 1

dal

ies (

2005

m. g

eguž

ės 1

9 d.

reda

kcija

) tie

k, k

iek

juos

e neb

uvo

drau

džia

ma

valst

ybės

tarn

auto

jam

s gau

ti va

lstyb

inę p

arei

gūnų

pen

siją,

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 52

stra

ips-

niui

, kon

stitu

cini

ams t

eisin

ės v

alst

ybės

, soc

ialin

ės o

rient

acijo

s, at

saki

ngo

vald

ymo

prin

cipa

ms;

– Li

etuv

os R

espu

blik

os s

ocia

linių

išm

okų

pers

kaič

iavi

mo

ir m

okėj

imo

laik

inoj

o įst

atym

o 5

stra

ipsn

io 1

dal

ies

(201

0 m

. spa

lio 2

6 d.

red

akci

ja)

tiek,

kie

k jo

je n

ebuv

o dr

audž

iam

a va

lstyb

ės t

arna

utoj

ams

gaut

i val

styb

inę

pa-

reig

ūnų

pens

iją, a

titik

ties

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 52

str

aips

niui

, kon

stitu

cini

ams

teisi

nės

valst

ybės

, so

cial

inės

orie

ntac

ijos,

atsa

king

o va

ldym

o pr

inci

pam

s

1b-7

8/20

14

2/20

1520

141

223

viln

iaus

apyg

ardo

s ad

min

istra

cini

s te

ismas

29.

Dėl

par

eigū

nų iš

leid

imo

į ats

argą

am

žiau

s, ku

rio

sula

ukus

gal

i būt

i ski

riam

a va

lsty

binė

pen

sija

Dėl

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

vid

aus

tarn

ybos

sta

tuto

pat

virt

inim

o įst

atym

o įg

yven

dini

mo

įstat

ymo

2 st

raip

snio

(2

003

m. l

apkr

ičio

27

d. re

dakc

ija) t

iek,

kie

k ja

me

nenu

stat

ytas

spec

ialu

s vid

aus t

arny

bos s

tatu

te (2

003

m. b

alan

-dž

io 2

9 d.

reda

kcija

) nus

taty

to p

arei

gūnų

išle

idim

o į a

tsar

gą a

mži

aus,

kaip

par

eigū

nų ir

kar

ių v

alst

ybin

ės p

ensij

os

skyr

imo

ir m

okėj

imo

sąly

gos,

taik

ymo

asm

enim

s, iš

tarn

ybos

išėj

usie

ms i

ki ši

o st

atut

o įsi

galio

jimo,

regu

liavi

mas

, at

itikt

ies L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 5

2 st

raip

sniu

i, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i

1b-5

3/20

14

40/2

014

2014

10

28Li

etuv

os

vyria

usia

sis

adm

inist

raci

nis

teism

as

30.

Dėl

asm

enų,

kur

ių at

lygi

nim

ai b

uvo

nepr

opor

cing

ai su

maž

inti,

pat

irtų

pra

radi

mų

kom

pens

avim

o m

echa

nizm

o nu

stat

ymo

atid

ėjim

oD

ėl 2

014

m. r

ugsė

jo 1

1 d.

prii

mto

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

valst

ybės

tarn

ybos

įsta

tym

o 25

stra

ipsn

io, 1

prie

do p

akei

timo

ir ka

i kur

ių su

jais

susij

usių

įsta

tym

ų pr

ipaž

inim

o ne

teku

siais

galio

s įst

atym

o, L

ietu

vos R

espu

blik

os te

isėjų

atly

gini

mų

įstat

ymo

prie

dėlio

pak

eitim

o įst

atym

o 3

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo,

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

teisė

jų at

lygi

nim

ų įst

a-ty

mo

prie

dėlio

pak

eitim

o įst

atym

o 2 s

trai

psni

o pa

keiti

mo

įstat

ymo,

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

spec

ia lių

jų ty

rimų

tarn

ybos

st

atut

o 30

str

aips

nio

pake

itim

o įst

atym

o 3

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo,

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

tarn

ybos

kal

ėjim

ų de

part

amen

te p

rie L

ietu

vos R

espu

blik

os te

ising

umo

min

ister

ijos s

tatu

to p

akei

timo

įstat

ymo

1 st

raip

snio

pak

eitim

o įst

atym

o 3

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo,

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

civi

linės

kra

što ap

saug

os ta

rnyb

os st

atut

o 20

stra

ips-

nio

pake

itim

o įst

atym

o 3

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo

įgyv

endi

nim

o įst

atym

o n

r. Xi

i-52

3 2

stra

ipsn

io p

akei

timo

1b-5

5/20

141b

-56/

2014

41

/201

442

/201

420

141

030

Liet

uvos

vy

riaus

iasis

ad

min

istra

cini

s te

ismas

,


12

34

56

įstat

ymo

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 5 st

raip

snio

3 d

alia

i, 30

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

69 st

raip

snio

1 d

alia

i, 10

9 st

raip

snio

1 d

alia

i, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

alsty

bės p

rinci

pui

Dėl

201

4 m

. rug

sėjo

11

d. p

riim

to L

ietu

vos R

espu

blik

os v

alst

ybės

tarn

ybos

įsta

tym

o 25

stra

ipsn

io, 1

prie

do p

akei

-tim

o ir

kai k

urių

su ja

is su

sijus

ių įs

taty

mų

prip

ažin

imo

nete

kusia

is ga

lios

įstat

ymo,

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

teisė

jų

atly

gini

mų

įstat

ymo

prie

dėlio

pak

eitim

o įst

atym

o 3

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo,

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

teisė

jų

atly

gini

mų

įstat

ymo

prie

dėlio

pak

eitim

o įst

atym

o 2

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo,

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

spec

ia-

liųjų

tyr

imų

tarn

ybos

sta

tuto

30

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo

3 st

raip

snio

pak

eitim

o įst

atym

o, L

ietu

vos

Res-

publ

ikos

tarn

ybos

kal

ėjim

ų de

part

amen

te p

rie L

ietu

vos

Resp

ublik

os te

ising

umo

min

ister

ijos

stat

uto

pake

itim

o įst

atym

o 1

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo

3 st

raip

snio

pak

eitim

o įst

atym

o, L

ietu

vos R

espu

blik

os ci

vilin

ės k

rašt

o ap

-sa

ugos

tarn

ybos

stat

uto

20 st

raip

snio

pak

eitim

o įst

atym

o 3

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo

įgyv

endi

nim

o įst

atym

o n

r. X

ii-5

23 2

stra

ipsn

io p

akei

timo

įstat

ymo

atiti

ktie

s Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 5 st

raip

snio

2, 3

dal

ims,

30 st

raip

snio

1 d

alia

i, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i

1b-6

0/20

141b

-61/

2014

1b-6

2/20

141b

-63/

2014

1b-6

6/20

141b

-67/

2014

1b-6

8/20

141b

-69/

2014

1b-7

0/20

141b

-72/

2014

1b-7

3/20

141b

-74/

2014

1b-7

5/20

141b

-76/

2014

45/2

014

46/2

014

47/2

014

48/2

014

49/2

014

50/2

014

51/2

014

52/2

014

53/2

014

56/2

014

57/2

014

58/2

014

59/2

014

60/2

014

2014

12

03

2014

12

12

2014

12

17

viln

iaus

apyg

ardo

s ad

min

istra

cini

s te

ismas

31.

Dėl

teis

ės g

auti

kelia

s val

styb

ines

pen

sija

sD

ėl L

ietu

vos R

espu

blik

os v

alst

ybin

ių p

ensij

ų įst

atym

o 3

stra

ipsn

io 1

dal

ies (

2009

m. g

ruod

žio

8 d.

reda

kcija

) tie

k,

kiek

ant

rojo

laip

snio

val

styb

inę

pens

iją g

auna

nčio

s, pe

nkis

ir da

ugia

u va

ikų

pagi

mdž

iusio

s (įv

aiki

nusio

s), i

ki

8 m

etų

juos

išau

ginu

sios i

r ger

ai iš

aukl

ėjus

ios m

otin

os p

rara

nda

teisę

gau

ti po

litin

iam

s kal

inia

ms i

r tre

mtin

iam

s sk

iriam

ą nu

kent

ėjus

iųjų

asm

enų

valst

ybin

ę pe

nsiją

, atit

iktie

s Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos

23, 5

2 st

raip

s-ni

ams,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui

1b-5

7/20

14

44/2

014

2014

11

20se

imo

narių

gru

pė

32.

Dėl

bau

džia

moj

o pr

oces

o nu

trau

kim

o su

ėjus

bau

džia

mos

ios a

tsak

omyb

ės se

natie

s ter

min

uiD

ėl b

pk 3

stra

ipsn

io n

uost

atos

, kad

bau

džia

mas

is pr

oces

as tu

ri bū

ti nu

trau

ktas

, jei

gu su

ėjo

baud

žiam

osio

s ats

ako-

myb

ės se

natie

s ter

min

as, t

iek,

kie

k ji

drau

džia

tęst

i pro

cesą

teism

e, ka

i tęs

ti pr

oces

ą pra

šo k

altin

amas

is, n

eprie

štar

auja

Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 2

1 st

raip

snio

2 d

alia

i, 22

stra

ipsn

io 4

dal

iai,

29 st

raip

snio

1 d

alia

i, 31

stra

ipsn

io

2 da

liai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

stybė

s prin

cipu

i

1b-7

9/20

14

3/20

1520

141

230

Liet

uvos

Au

kšči

ausia

sis

teism

as

264

4 pr

ieda

s N

EĮG

YVEN

DIN

TI K

ON

STIT

UC

INIO

TEI

SMO

NU

TAR

IMA

I, K

UR

IEM

S ĮG

YVEN

DIN

TI

REI

KIA

PR

IIM

TI N

AUJĄ

TEI

SIN

Į REG

ULI

AVIM

Ą N

UST

ATA

NTĮ

(IU

S) T

EISĖ

S A

KTĄ

(U

S)

Eil.

Nr.

Kon

stitu

cini

o Te

ism

o nu

tari

mas

ir jo

rezo

liuci

nės d

alie

s nuo

stat

a,ku

ria

prip

ažin

ta, k

ad te

isės

akt

as (j

o da

lis) p

rieš

tara

uja

Kon

stitu

cija

i

Past

aba

ap

ie n

utar

imo

įgyv

endi

nim

ą1

23

1.20

06 m

. sau

sio

26 d

. nut

arim

as (b

yla

Nr.

44/0

3)2.

pri

paži

nti,

kad

Liet

uvos

Res

publ

ikos

pet

icijų

įsta

tym

o 10

str

aips

nio

4 da

lies

nuos

tata

„sp

rend

imas

ats

isak

yti t

enki

nti s

kund

ą yr

a ga

lutin

is ir

ne

skun

džia

mas

“ ta

api

mtim

i, ku

ria

įtvir

tinta

, jog

asm

uo, m

anan

tis, k

ad s

eim

o, s

aviv

aldy

bės

tary

bos

spre

ndim

as a

tsis

akyt

i ten

kint

i sku

ndą

dėl

petic

ijų k

omis

ijos

spre

ndim

o ne

prip

ažin

ti kr

eipi

mos

i pe

ticija

ar

petic

ijos

nepr

iimti

nagr

inėt

i nė

ra g

rind

žiam

as L

ietu

vos

Resp

ublik

os p

etic

ijų

įstat

yme

ar k

ituos

e įst

atym

uose

nus

taty

tais

pag

rind

ais a

rba

yra

grin

džia

mas

toki

ais p

agri

ndai

s, ku

rie

nėra

nus

taty

ti Li

etuv

os R

espu

blik

os p

etic

ijų

įstat

yme

ar k

ituos

e įst

atym

uose

, neg

ali t

okio

spr

endi

mo

apsk

ųsti

teis

mui

, pri

ešta

rauj

a Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos

30 s

trai

psni

o 1

dalia

i, 33

stra

ipsn

io 2

ir 3

dal

ims.

petic

ijų įs

taty

mo

nuos

tata

nep

akei

sta.

2.20

10 m

. bir

želio

29

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 06

/200

818

/200

824

/201

0)1.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os te

isėjų

val

styb

inių

pen

sijų

įstat

ymo

6 st

raip

snio

1 d

alis

(Žin

., 20

02, n

r. 73

-308

8) ta

api

mtim

i, ku

ria įt

virt

inan

t m

aksim

alų

teisė

jų v

alst

ybin

ės p

ensij

os d

ydį

nėra

ats

ižve

lgta

į a

tski

rų t

eism

ų sis

tem

ų yp

atum

us, p

riešta

rauj

a Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos

109

stra

ipsn

io 2

dal

iai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui.

2. p

ripaž

inti,

kad

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

teisė

jų v

alst

ybin

ių p

ensij

ų įst

atym

o 6

stra

ipsn

io 2

dal

is (Ž

in.,

2002

, nr.

73-3

088)

prie

štar

auja

Lie

tuvo

s Res

pub-

likos

kon

stitu

cijo

s 109

stra

ipsn

io 2

dal

iai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui.

kons

tituc

inio

tei

smo

nuta

rimas

įsig

alio

jo

2010

m. l

apkr

ičio

16

d.te

isėjų

val

styb

inių

pe

nsijų

įsta

tym

o nu

osta

tos n

epak

eist

os.

3.20

11 m

. vas

ario

14

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 27

/200

929

/200

930

/200

931

/201

053

/201

055

/201

0)2.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os te

isėjų

atly

gini

mų

įstat

ymo

6 st

raip

snio

1 d

alis

(Žin

., 20

08, n

r. 13

1-50

22) t

iek,

kie

k rib

ojam

a te

isėjų

teisė

gau

ti te

ising

ą at

lygi

nim

ą už

virš

vala

ndin

į dar

bą, u

ž dar

bą šv

enči

ų ir

poils

io d

ieno

mis,

prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 48

stra

ipsn

io 1

dal

ies

nuos

tata

i „k

iekv

iena

s žm

ogus

<...

> tu

ri te

isę <

...>

gaut

i tei

singą

apm

okėj

imą

už d

arbą

<...

>“, k

onst

ituci

niam

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i.

teisė

jų at

lygi

nim

ų įst

atym

o nu

osta

ta

nepa

keist

a.4.

2011

m. r

ugsė

jo 2

8 d.

nut

arim

as (b

yla

Nr.

21/2

008)

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os s

eim

o 20

08 m

. birž

elio

3 d

. nut

arim

as n

r. X

-156

9 „D

ėl v

alst

ybin

ės še

imos

pol

itiko

s kon

cepc

ijos p

atvi

rtin

imo“

(Ž

in., 2

008,

nr.

69-2

624)

tiek

, kie

k ju

o pa

tvirt

into

s val

styb

inės

šeim

os p

oliti

kos k

once

pcijo

s 1.6

pun

kto

nuos

tato

se y

ra įt

virt

into

s tik

sant

uoko

s pag

rin-

du s

ukur

tos

(buv

usio

s su

kurt

os)

darn

ios

šeim

os, d

augi

avai

kės

šeim

os, i

šplė

stin

ės š

eim

os, k

rizę

išgyv

enan

čios

šei

mos

, nep

ilnos

šei

mos

, soc

ialin

ės

rizik

os š

eim

os ir

šei

mos

sąv

okos

, prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 38

str

aips

nio

1, 2

dal

ims,

o tie

k, k

iek

juo

patv

irtin

tos

valst

ybin

ės

šeim

os p

oliti

kos k

once

pcijo

s 5.8

pun

kte

yra

nust

atyt

a, k

ad s

eim

as ir

vyr

iaus

ybė,

reng

dam

i tei

sės a

ktus

šei

mos

pol

itiko

s srit

yje,

atsiž

velg

ia ir

der

ina

juos

su ši

os k

once

pcijo

s nuo

stat

omis,

prie

štara

uja

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui.

valst

ybin

ės še

imos

po

litik

os k

once

pcijo

s nu

osta

tos n

epak

eist

os.


12

35.

2012

m. r

ugsė

jo 5

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 8/

2012

)2.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os s

eim

o rin

kim

ų įst

atym

o 2

stra

ipsn

io 5

dal

is (2

012

m. k

ovo

22 d

. red

akci

ja; Ž

in.,

2012

, nr.

42-2

042)

tiek

, kie

k jo

je n

usta

tyta

, kad

sei

mo

nariu

neg

ali b

ūti r

enka

mas

asm

uo, k

urį s

eim

as a

pkal

tos p

roce

so tv

arka

paš

alin

o iš

užim

amų

pare

igų

ar p

anai

kino

jo s

eim

o na

rio m

anda

tą u

ž to

kio

nusik

altim

o, k

uriu

o nė

ra š

iurk

ščia

i paž

eist

a Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

ja, s

ulau

žyta

prie

saik

a, p

adar

ymą,

prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 5

stra

ipsn

io 1

, 2 d

alim

s, 6

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

7 st

raip

snio

1 d

alia

i, 34

str

aips

nio

2 da

liai,

56 s

trai

psni

o 2

dalia

i, 74

stra

ipsn

iui,

107

stra

ipsn

io 1

, 2 d

alim

s, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i.

seim

o rin

kim

ų įst

atym

o nu

osta

ta

nepa

keist

a.

6.20

13 m

. geg

užės

16

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 47

/200

913

1/20

10)

7. p

ripaž

inti,

kad

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

svei

kato

s dra

udim

o įst

atym

o 8

stra

ipsn

io 2

dal

is (2

009

m. l

iepo

s 22

d. re

dakc

ija, Ž

in.,

2009

, nr.

93-3

983;

201

1 m

. gr

uodž

io 1

3 d.

reda

kcija

, Žin

., 20

11, n

r. 16

0-75

64; 2

012

m. l

apkr

ičio

13

d. re

dakc

ija, Ž

in.,

2012

, nr.

136-

6967

) tie

k, k

iek,

įsta

tym

ų le

idėj

ui n

usta

čius

, jog

ka

i kur

ių as

men

ų pr

ival

omas

is sv

eika

tos d

raud

imas

įsig

alio

ja n

uo to

s die

nos,

kurią

už j

uos b

uvo

prad

ėtos

mok

ėti p

rival

omoj

o sv

eika

tos d

raud

imo

įmok

os

arba

jie p

atys

pra

dėjo

jas m

okėt

i, šio

je d

alyj

e nus

taty

ta, k

ad jo

je n

urod

ytie

ms a

smen

ims p

rival

omas

is sv

eika

tos d

raud

imas

įsig

alio

ja ti

k ki

tą m

ėnes

į po

tos

dien

os, k

ai 3

mėn

esiu

s iš e

ilės u

ž ju

os b

uvo

mok

amos

priv

alom

ojo

svei

kato

s dra

udim

o įm

okos

arb

a jie

pat

ys ja

s mok

ėjo,

arb

a tik

nuo

tos d

ieno

s, ka

i šie

as

men

ys su

mok

a 3 m

inim

alių

jų m

ėnes

inių

algų

dyd

žio

įmok

ą, pr

iešta

rauj

a (p

riešta

ravo

) Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 29

stra

ipsn

iui.

svei

kato

s dra

udim

o įst

atym

o nu

osta

ta

nepa

keist

a.

7.20

13 m

. lap

krič

io 1

5 d.

nut

arim

as (b

yla

Nr.

12/2

010

3/20

134

/201

35/

2013

)1.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os b

audž

iam

ojo

proc

eso

kode

kso

255

stra

ipsn

io 2

dal

is (2

003

m. b

alan

džio

10

d. re

dakc

ija; Ž

in., 2

003,

nr.

38-1

734)

tie

k, k

iek

joje

nen

usta

tyta

, kad

kal

tinam

asis

nega

li bū

ti nu

teist

as p

agal

kitą

bau

džia

mąj

į įst

atym

ą, n

umat

antį

leng

vesn

į nus

ikal

timą

ar b

audž

iam

ąjį

nusiž

engi

mą,

kur

iam

e nu

stat

yti k

itoki

e ar

nau

ji nu

sikal

stam

os v

eiko

s po

žym

iai a

r ki

tos

veik

os k

valifi

kavi

mui

rei

kšm

ingo

s ap

linky

bės,

paly

gint

i su

nust

atyt

osio

mis

kalti

nam

ajam

e ak

te n

urod

ytam

e ba

udži

amaj

ame

įstat

yme,

jeig

u ap

ie to

kią

galim

ybę

teisi

amaj

ame

posė

dyje

jam

iš a

nkst

o ne

buvo

pr

aneš

ta, p

riešta

rauj

a Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 3

1 st

raip

snio

2, 6

dal

ims,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui.

2. p

ripaž

inti,

kad

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

bau

džia

moj

o pr

oces

o ko

deks

o 25

6 st

raip

snio

1 d

alis

(200

7 m

. birž

elio

28

d. re

dakc

ija, Ž

in.,

2007

, nr.

81-3

312;

20

11 m

. gru

odži

o 22

d. r

edak

cija

, Žin

., 20

11, n

r. 16

4-77

97) t

iek,

kie

k jo

je n

enus

taty

ta, k

ad te

ismas

savo

inic

iaty

va k

altin

ime

nuro

dyto

s vei

kos f

aktin

es

aplin

kybe

s gal

i pak

eist

i iš e

smės

skirt

ingo

mis,

prie

štara

uja

(prie

štara

vo) L

ietu

vos R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 3

1 st

raip

snio

2 d

alia

i, 10

9 st

raip

snio

1 d

alia

i, ko

nstit

ucin

iam

s tei

singu

mo,

teisi

nės v

alsty

bės p

rinci

pam

s.<.

..>5.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os b

audž

iam

ojo

proc

eso

kode

kso

256

stra

ipsn

io 4

dal

is (2

011

m. g

ruod

žio

22 d

. red

akci

ja; Ž

in.,

2011

, nr.

164-

7797

) tie

k, k

iek

joje

nus

taty

ta, k

ad b

audž

iam

ojo

proc

eso

kode

kso

256

stra

ipsn

io 1

, 2 ir

3 d

alių

nuo

stat

os n

etai

kom

os k

altin

ime n

urod

ytą v

eiką

per

kval

-ifi

kuoj

ant p

agal

bau

džia

mąj

į įst

atym

ą, n

umat

antį

leng

vesn

į nus

ikal

timą

ar b

audž

iam

ąjį n

usiž

engi

mą,

kur

iam

e nus

taty

ti ki

toki

e ar n

auji

nusik

alst

amos

ve

ikos

pož

ymia

i ar k

itos v

eiko

s kva

lifika

vim

ui re

ikšm

ingo

s apl

inky

bės,

paly

gint

i su

nust

atyt

osio

mis

kalti

nam

ajam

e ak

te n

urod

ytam

e ba

udži

amaj

ame

įstat

yme,

jeig

u iš

esm

ės n

esik

eiči

a fa

ktin

ės n

usik

alst

amos

vei

kos a

plin

kybė

s, pr

iešta

rauj

a Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 3

1 st

raip

snio

2, 6

dal

ims,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui.

baud

žiam

ojo

proc

eso

kode

kso

nuos

tato

s ne

pake

istos

.

8.20

13 m

. gru

odži

o 20

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 30

/201

1)pr

ipaž

inti,

kad

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

saug

aus e

ismo

auto

mob

ilių

kelia

is įst

atym

o (2

007

m. l

apkr

ičio

22

d. re

dakc

ija; Ž

in., 2

007,

nr.

128-

5213

) 33

stra

ip-

snio

6 d

alie

s nu

osta

ta „

išla

idos

tur

i būt

i atly

gint

os ik

i tra

nspo

rto

prie

mon

ės p

aėm

imo

iš tr

ansp

orto

prie

mon

ės s

tovė

jimo

aikš

telė

s“ t

iek,

kie

k ja

ne

suda

ryta

gal

imyb

ė su

sigrą

žint

i tra

nspo

rto

prie

mon

ę ad

ekva

čiai

užt

ikrin

us p

rievo

lės a

tlygi

nti i

šlaid

as įv

ykdy

mą,

prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

ko

nstit

ucijo

s 23

stra

ipsn

io 1

, 2 d

alim

s, ko

nstit

ucin

iam

teisi

nės v

alst

ybės

prin

cipu

i.

saug

aus e

ismo

auto

mob

ilių

kelia

is įst

atym

o nu

osta

ta

nepa

keist

a.

266

12

39.

2014

m. s

ausi

o 24

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 22

/201

3)2.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os s

eim

o st

atut

o 17

0 st

raip

snis

(201

2 m

. kov

o 15

d. r

edak

cija

; Žin

., 201

2, n

r. 34

-162

6) ti

ek, k

iek

jam

e nen

usta

tyta

s dr

audi

mas

Lie

tuvo

s Res

publ

ikos

sei

mo

teisė

s ir t

eisė

tvar

kos k

omite

tui i

š esm

ės k

eist

i kon

stitu

cijo

s 147

stra

ipsn

io 1

dal

yje n

usta

tytų

sum

anym

o ke

isti

kons

tituc

iją su

bjek

tų p

atei

ktą k

onst

ituci

jos k

eitim

o įst

atym

o pr

ojek

tą, t

aip

pat n

enus

taty

tas d

raud

imas

pat

eikt

i pirm

ajam

bal

savi

mui

iš es

mės

pak

eist

ą ko

nstit

ucijo

s kei

timo

įstat

ymo

proj

ekto

teks

tą, p

riešta

rauj

a Li

etuv

os R

espu

blik

os k

onst

ituci

jos 1

47 st

raip

snio

1 d

alia

i.

seim

o st

atut

o nu

osta

tos n

epak

eist

os.

10.

2014

m. k

ovo

18 d

. nut

arim

as (b

yla

Nr.

31/2

011

40/2

011

42/2

011

46/2

011

9/20

122

5/20

12)

2. p

ripaž

inti,

kad

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

bau

džia

moj

o ko

deks

o 3

stra

ipsn

io 3

dal

is (2

011

m. k

ovo

22 d

. red

akci

ja; Ž

in.,

2011

, nr.

38-1

805)

tiek

, kie

k jo

je n

usta

tyta

s tei

sinis

regu

liavi

mas

, pag

al k

urį a

smuo

gal

i būt

i tei

siam

as p

agal

bau

džia

moj

o ko

deks

o 99

stra

ipsn

į už v

eiks

mus

, kur

iais

buvo

siek

iam

a fiz

iškai

suna

ikin

ti vi

sus a

r dal

į žm

onių

, prik

laus

anči

ų be

t kur

iai s

ocia

linei

ar p

oliti

nei g

rupe

i, at

liktu

s tol

, kol

bau

džia

maj

ame k

odek

se n

ebuv

o nu

stat

yta

atsa

kom

ybė

už ž

mon

ių, p

rikla

usan

čių

soci

alin

ei a

r pol

itine

i gru

pei,

geno

cidą

, prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 31

stra

ipsn

io 4

dal

iai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui.

baud

žiam

ojo

kode

kso

nuos

tata

nep

akei

sta.

11.

2014

m. l

iepo

s 11

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 16

/201

429

/201

4)2.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os re

fere

ndum

o įst

atym

o (Ž

in.,

2002

, nr.

64-2

570)

6 st

raip

snis

tiek,

kie

k ja

me

nėra

nus

taty

tas r

eika

lavi

mas

refe

-re

ndum

ui si

ūlom

ame s

pren

dim

e kai

p vi

eno

klau

simo

nete

ikti

kelių

tarp

usav

yje s

avo

turin

iu ir

pob

ūdži

u ne

susij

usių

kla

usim

ų, ta

rpus

avyj

e nes

usiju

sių

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s pat

aisų

ar į

stat

ymų

nuos

tatų

, prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 9 st

raip

snio

1, 3

dal

ims.

3. p

ripaž

inti,

kad

Lie

tuvo

s Re

spub

likos

ref

eren

dum

o įst

atym

o (Ž

in.,

2002

, nr.

64-2

570)

14

stra

ipsn

is tie

k, k

iek

paga

l jį L

ietu

vos

Resp

ublik

os s

ei-

mas

priv

alo

priim

ti nu

tarim

ą dė

l ref

eren

dum

o pa

skel

bim

o tu

o at

veju

, kai

refe

rend

umui

siūl

omas

spre

ndim

as g

ali n

eatit

ikti

iš Li

etuv

os R

espu

blik

os

kons

tituc

ijos k

ylan

čių

reik

alav

imų,

prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 6 st

raip

snio

1 d

alia

i, 7

stra

ipsn

io 1

dal

iai,

kons

tituc

inia

m te

isinė

s va

lstyb

ės p

rinci

pui.

Refe

rend

umo

įstat

ymo

nuos

tato

s ne

pake

istos

.

12.

2014

m. s

palio

13

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 10

/201

4)1.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os ri

nkim

ų į e

urop

os p

arla

men

tą įs

taty

mo

(201

3 m

. lap

krič

io 1

2 d.

reda

kcija

; Žin

., 20

13, n

r. 12

1-61

16) 3

8 st

raip

s-ni

o 6

dalie

s nuo

stat

os „

Įreg

istru

odam

a rin

kim

ų ko

mite

tą, v

yria

usio

ji rin

kim

ų ko

misi

ja, l

aiky

dam

asi e

ilišk

umo

paga

l rin

kim

ų ko

mite

tų įr

egist

ravi

mo

vyria

usio

joje

rin

kim

ų ko

misi

joje

laik

ą, s

utei

kia

jam

rai

dę b

e di

akrit

inio

žen

klo.

Ši r

aidė

laik

oma

rinki

mų

kom

iteto

pav

adin

imu

ir ra

šom

a rin

kim

ų į e

urop

os p

arla

men

tą b

alsa

vim

o bi

ulet

enyj

e“ t

iek,

kie

k nu

stat

yta,

kad

rai

dė, r

inki

mų

proc

ese

laik

oma

rinki

mų

kom

iteto

pav

adin

imu,

sut

eiki

ama

ir to

kiam

rin

kim

ų ko

mite

tui,

kuris

yra

pas

irink

ęs p

avad

inim

ą ir

nuro

dęs

jį sa

vo v

eikl

os s

utar

tyje

, prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 34

stra

ipsn

io 2

dal

iai.

Rink

imų

į eur

opos

pa

rlam

entą

įsta

tym

o nu

osta

tos n

epak

eist

os.

13.

2014

m. l

apkr

ičio

10

d. n

utar

imas

(byl

a N

r. 24

/201

2)3.

prip

ažin

ti, k

ad L

ietu

vos R

espu

blik

os m

okslo

ir st

udijų

įsta

tym

o 70

stra

ipsn

io 7

dal

is (2

012

m. s

ausio

19

d. re

dakc

ija; Ž

in., 2

012,

nr.

13-5

54) t

iek,

kie

k jo

je n

usta

tyta

, kad

asm

uo, k

urio

pirm

osio

s pak

opos

ar v

ient

isosio

s stu

dijo

s yra

val

styb

ės fi

nans

uoja

mos

, net

enka

val

styb

ės fi

nans

avim

o st

udijo

ms,

jei-

gu at

itink

amo

laik

otar

pio

jo st

udijų

rezu

ltatų

vid

urki

s yra

dau

giau

kai

p 20

pro

cent

inių

pun

ktų

maž

esni

s neg

u au

kšto

sios m

okyk

los a

titin

kam

os st

udijų

pr

ogra

mos

ir fo

rmos

to p

atie

s kur

so st

udiju

ojan

čiųj

ų at

itink

amo

laik

otar

pio

stud

ijų re

zulta

tų v

idur

kis,

prie

štara

uja

Liet

uvos

Res

publ

ikos

kon

stitu

cijo

s 41

stra

ipsn

io 3

dal

ies n

uost

atai

„Ger

ai b

esim

okan

tiem

s pili

ečia

ms v

alst

ybin

ėse

aukš

tosio

se m

okyk

lose

laid

uoja

mas

nem

okam

as m

oksla

s“, k

onst

ituci

-ni

am te

isinė

s val

styb

ės p

rinci

pui.

mok

slo ir

stud

ijų

įstat

ymo

nuos

tata

ne

pake

ista.

VENECIJOS KOMISIJOJE

Sausio 4 d. Gruzijos konstitucinis teismas paprašė venecijos komisijos pa-teikti ekspertų nuomonę, ar antrosios ins-tancijos teismas galėtų turėti galią bau-džiamojoje byloje peržengti skundo ri-bas. venecijos komisija nuomonę pateiks 2015 m. birželio mėn.

Sausio 4 d. briuselyje (belgija) ve-necijos komisijos atstovai dalyvavo belgi-jos konstitucinio teismo (anksčiau – Ar-bitražo teismas) veiklos trisdešimtmečio minėjimo iškilmėse.

sausio 4 d. tiranoje (Albanija) vene-cijos komisijos ekspertas dalyvavo apskri-tojo stalo susitikime, skirtame centrinės rinkimų komisijos darbo taisyklėms ap-tarti.

Sausio 22 d. Ankaroje (turkija) ve-necijos komisija kartu su turkijos ekono-mikos ir socialinių studijų fondu suren-gė apskritojo stalo susitikimą „naujosios konstitucijos link: teismų nepriklausomu-mas, decentralizuotas valdymas, metodo-logija“. susitikime venecijos komisijai at-stovavo pirmininkas G. buquicchio ir sek-retorius Th. markertas.

Sausio 26–28 d. tiranoje (Albanija) venecijos komisijos pirmininkas G. bu-quicchio dalyvavo europos studijų ins-tituto surengtoje konferencijoje „veneci-jos komisija ir Albanija. Dinamiškas eu-ropos standartų pritaikymas nacionali-niuose įstatymuose“. pirmininkas, susiti-kęs su šalies prezidentu, ministru pirmi-ninku, parlamento nariais, aptarė teismų

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2015 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

reformos ir parlamento dekriminalizavi-mo reikalus.

Sausio 27–28 d. strasbūre (prancūzi-ja) venecijos komisijos ir europos tarybos atstovai susitiko su ukrainos ekspertų gru-pe ir aptarė ukrainos rinkimų reformą.

Vasario 4 d. briuselyje, europos par-lamente, venecijos komisija dalyvavo įva-diniame Gairių dėl religija ar tikėjimu grindžiamų bendruomenių juridinio as-mens statuso aptarime. Rekomendacijas kartu rengia venecijos komisija ir euro-pos saugumo ir bendradarbiavimo orga-nizacijos (esbo) Demokratinių instituci-jų ir žmogaus teisių biuras.

Vasario 3–4 d. kijeve (ukraina) ve-necijos komisijos pirmininkas G. buquic-chio, sekretorius Th. markertas ir narė H. suchocka susitiko su prezidentu p. po-rošenka, ministru pirmininku A. Jace-niuku, Aukščiausiosios Rados pirminin-ku v. Groismanu ir teisingumo ministru p. petrenka. buvo aptartas bendradarbia-vimas konstitucinės teisės, teismų siste-mos ir rinkimų srityse. komisijos atstovai taip pat susitiko su Rados opozicinių frak-cijų atstovais ir konstitucinio teismo pir-mininku J. baulinu.

Vasario 4–5 d. maputu (mozambi-kas) įvyko Afrikos konstitucinės juris-dikcijos konferencijos vykdomojo biuro 6-asis susitikimas.

Vasario 56 d. kišiniove (moldova) europos tarybos Žmogaus teisių ir teisės reikalų generalinio direktorato ir esbo

268268

Demokratinių institucijų ir žmogaus tei-sių biuro ekspertai susitiko su moldovos teisingumo ministerijos, Generalinės pro-kuratūros ir prokurorų tarybos atstovais. buvo aptartas naujas prokuratūros įstaty-mo projektas, dėl kurio venecijos komisi-ja parengs ekspertų išvadą.

Vasario 5 d. italijos ministrų tarybos pirmininko biuras perdavė venecijos ko-misijai trento provincijos tarybos prašy-mą pateikti nuomonę dėl piliečių pareng-to įstatymo projekto, kuriame siūlomi vi-suomenės dalyvavimo teisėkūros procese, piliečių iniciatyvos ir referendumų įstaty-mo, taip pat provincijos rinkimų įstatymo pakeitimai.

Vasario 6 d. peru teisingumo vice-ministras paprašė venecijos komisijos pa-teikti nuomonę dėl įstatymo prieš diskri-minaciją, tos pačios lyties asmenų part-nerystės įstatymo projektų, baudžiamo-jo kodekso nuostatų dėl diskriminacijos ir neapy kantos nusikaltimų pataisų projekto.

Vasario 8 d. nagojoje (Japonija) ve-necijos komisijos sekretoriato konstitu-cinės justicijos skyriaus vadovas dalyva-vo tarptautiniame simpoziume „Daugia-sluoksnė konstitucionalizacija vykstant Rytų Azijos regiono integracijai“. simpozi-ume toliau plėtota pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos (pkJk) iii kongre-se iškelta idėja įsteigti Azijos žmogaus tei-sių teismą.

Vasario 11–12 d. Atlantoje (JAv) ve-necijos komisijos atstovai dalyvavo karte-rio centro surengtoje tarptautinėje konfe-rencijoje žmogaus teisų ir rinkimų stan-dartų tema. Jos dalyviai aptarė skaitme-ninių technologijų naudojimo stebėtojų darbe, nacionalinių ir tarptautinių stebė-tojų bendradarbiavimo ir kitus klausimus.

Vasario 12–16 d. tokijuje ir nago-joje (Japonija) Japonijos užsienio reikalų ministerijos kvietimu apsilankė veneci-jos komisijos pirmininkas G. buquicchio ir sekretorius Th. markertas. Jie su Aukš-čiausiojo teismo pirmininku, parlamen-tarais, teisingumo ir užsienio reikalų mi-nisterijų atstovais apsikeitė nuomonėmis aktualiais klausimais. nagojos universite-to Azijos teisės mainų centre perskaitytoje paskaitoje venecijos komisijos pirminin-kas apžvelgė šios komisijos darbą.

Vasario 20 d. europos tarybos par-lamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje paprašė venecijos komisijos nuro-dyti vengrijos žiniasklaidos teisinio regu-liavimo nuostatas, kurios kelia grėsmę sa-viraiškos ir informacijos skleidimo spau-doje laisvėms.

Vasario 27 d. kijeve (ukraina) vyku-sioje vietos savivaldos rinkimų reformai skirtoje konferencijoje, kurią suorganiza-vo konrado Adenauerio fondas ir ukrai-nos rinkėjų komitetas, venecijos komisi-jos sekretorius Th. markertas pasakė įva-dinę kalbą.

Kovo 4 d. ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas v. Groismanas papra-šė venecijos komisijos pateikti nuomonę dėl konstitucijos pataisų, susijusių su šalies parlamentarų ir teisėjų imunitetu, projekto.

Kovo 5 d. Ženevoje (Šveicarija) ve-necijos komisijos atstovai, taip pat esbo Demokratinių institucijų ir žmogaus tei-sių biuro direktorius ir Jungtinių tautų specialusis pranešėjas teisės rengti taikius susirinkimus ir jungtis į asociacijas klau-simais dalyvavo Asociacijų laisvės gairių pristatymo renginyje.

Kovo 9–10 d. varšuvoje (Lenkija) esbo Demokratinių institucijų ir žmo-

VENECIJOS KOMISIJOJE 269

gaus teisių biuro kvietimu venecijos ko-misijos atstovas dalyvavo apskritojo sta-lo diskusijoje apie rinkimų ginčų sprendi-mą. europos sąjungos Rytų partnerystės prog ramos paramos gavėjų suorganizuo-tame renginyje kalbėjo teisėjai, pilietinės visuomenės veikėjai, žurnalistai.

Kovo 10 d. tunise (tunisas) vene-cijos komisijos pirmininkas G. buquic-chio ir sekretoriaus pavaduotoja s. Grana-ta-menghini susitiko su šalies prezidentu, parlamento pirmininku, teisingumo mi-nistru, ryšių su konstitucinėmis institucijo-mis ir pilietine visuomene ministru. susiti-kime aptartas būsimas venecijos komisijos bendradarbiavimas su tunisu šiai valstybei įgyvendinant 2014 m. priimtą konstituciją.

Kovo 17 d. strasbūre (prancūzija) venecijos komisijos pirmininkas G. bu-quicchio ir sekretorius Th. markertas su-sitiko su bulgarijos nuolatine atstove eu-ropos taryboje ambasadore k. beškova, bulgarijos teisingumo ministru H. iva-novu ir teisingumo viceministru p. petko-vu ir aptarė dvišalį bendradarbiavimą įgy-vendinant bulgarijos teismų reformą.

Kovo 20–21 d. venecijoje (italija) venecijos komisija 102-ojoje plenarinėje sesijoje paskelbė nuomonę apie ukrainos teismų reformą. buvo pažymėta, kad pa-grindinė teismų nepriklausomumo prob-lema yra dabartinės konstitucinės nuo-statos, neleidžiančios iš esmės reformuoti teismų sistemos. komisijos ekspertai pa-brėžė, kad nors šiuo metu ukrainos padė-tis yra sunki, neužtikrinus teisėjų nepri-klausomumo demokratiškesnė valstybės ateitis yra neįmanoma.

Kovo 21 d. venecijoje (italija) įvyko 95 narius vienijančios pasaulio konstituci-

nės justicijos konferencijos (pkJk) biuro 9-asis posėdis. biuras pritarė Lietuvos Res-publikos konstitucinio teismo siūlymui pkJk iv kongresą 2017 m. surengti vil-niuje, išklausė finansinę ataskaitą ir aptarė pkJk veiklą laikotarpiu tarp kongresų.

Kovo 22 d. kuveite (kuveitas) įvyko Arabų valstybių konstitucinių teismų ir konstitucinių tarybų sąjungos kas dvejus metus rengiamas simpoziumas. venecijos komisijai jame atstovavo kosovo konsti-tucinio teismo pirmininkas.

Kovo 23–24 d. kišiniove (moldo-va) venecijos komisijos atstovai dalyvavo konferencijoje, skirtoje 2014 m. lapkričio mėn. vykusių parlamento rinkimų rezul-tatams aptarti.

Kovo 25–26 d. bukarešte (Rumunija) Rumunijos nuolatinės rinkimų komisijos surengtoje 2-ojoje tarptautinėje konferen-cijoje „sąžiningi rinkimai ir regionų bend-radarbiavimas“ venecijos komisijos atsto-vas perskaitė pranešimą „tarptautiniai ir europos sąžiningų rinkimų standartai“.

Kovo 26–27 d. strasbūre (prancūzi-ja) venecijos komisija kartu su konstitu-cinių teismų, vartojančių prancūzų kalbą, asociacija surengė mokymus šios asocia-cijos korespondentams coDices duo-menų bazės ir venecijos forumo naudo-jimo klausimais.

Kovo 30–31 d. briuselyje (belgi-ja) įvyko 12-oji europos rinkimus orga-nizuojančių institucijų konferencija, prie kurios rengimo prisidėjo venecijos komi-sija. Daugiau kaip 160 atstovų iš 60 valsty-bių ir keleto tarptautinių institucijų nagri-nėjo gerosios patirties pavyzdžius, aptarė rinkimų neutralumo, nešališkumo klausi-mus ir skaidrumą lemiančius standartus.

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

Sausio 30 d., Strasbūras (Prancūzija)europos Žmogaus teisių teismo

(eŽtt) kvietimu konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir teisė-ja Danutė Jočienė (buvusi eŽtt teisė-ja) dalyvavo eŽtt darbo metų pradžios renginiuose – seminare „subsidiariu-mas – skirtingų pusių moneta“ ir oficia-liose iškilmėse.

Vasario 9 d., Vilniuskonstitucinio teismo pirmininkas

Dainius Žalimas priėmė Latvijos Respub-likos ministrų kabineto komisijos, suda-rytos dėl sovietinės okupacijos patirtiems nuostoliams apskaičiuoti, ir Latvijos oku-pacijos tyrimo draugijos atstovų delega-ciją. kartu su svečiais iš Latvijos lankėsi Lietuvos Respublikos seimo narys, seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komi-teto narys Arvydas Anušauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyri-mo centro generalinė direktorė teresė bi-rutė burauskaitė ir tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nu-sikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdoma-sis direktorius Ronaldas Račinskas.

buvo aptarti tarptautiniai teisiniai baltijos valstybių okupacijos įvertinimo ir atsakomybės už sovietinę okupaciją klausimai, su jais susijusios konstitucinio teismo nagrinėtos bylos, tarptautiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo tarptautinė patirtis.

Vasario 16 d., VilniusLietuvos valstybės atkūrimo die-

nos proga konstitucinio teismo teisėjas

vytas milius, buvęs ilgametis Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas ir šio teis-mo pirmininkas, reikšmingai prisidėjęs prie Lietuvos teismų kūrimo ir tobuli-nimo, už nuopelnus Lietuvos Respubli-kai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo ku-nigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi.

Kovo 6 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi

vilniaus technologijų ir dizaino kole-gijos petro vileišio geležinkelio trans-porto fakulteto studentai. Jiems buvo perskaityta paskaita apie konstitucinį teismą ir svarbiausias jo bylas, atsaky-ta į klausimus.

Kovo 20–21 d., Venecija (Italija)konstitucinio teismo pirmininkas

Dainius Žalimas ir teisėjas Gedimi-nas mesonis dalyvavo europos komisi-jos „Demokratija per teisę“ (venecijos komisijos) plenarinėje sesijoje ir pasau-lio konstitucinės justicijos konferencijos biuro posėdyje, kuriame buvo svarsto-mas šios konferencijos iv kongreso ren-gimo 2017 m. vietos klausimas. buvo nuspręsta, kad jis vyks Lietuvoje. vilniuje vyksiančiame kongrese tikimasi sulaukti iki 500 delegatų iš maždaug 100 valstybių konstitucinės justicijos institucijų ir įvai-rių tarptautinių teismų.

simboliška, kad toks pasaulinis ren-ginys Lietuvoje vyks 2017 m., kai bus pažymimas Lietuvos Respublikos kons-titucijos 25 metų jubiliejus.

KONSTITUCINIO TEISmO KRONIKA 271

Kovo 26 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi ki-

jevo taraso Ševčenkos universiteto tei-sės fakulteto studentai, šiuo metu pagal magistrantūros programą „viešojo admi-nistravimo ir žmogaus teisių teisinis reguliavimas“ studijuojantys mykolo Ro-merio universitete.

su svečiais susitiko konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas, teisėjas Algirdas taminskas ir kadenciją baigusi teisėja toma birmontienė. buvo diskutuota apie konstitucinį teismą, jo funkcijas, kompetenciją, atsakyta į

klausimus, aptartos kai kurios aktualios bylos.

Kovo 27 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi

europos studentų teisininkų asociaci-jos Lietuvos nacionalinės grupės eLsA Lietuva vytauto Didžiojo universite-to filialo (eLsA vDu) ir eLsA Warsaw kultūriniuose mainuose dalyvaujančių studentų grupė. studentams buvo per-skaityta pa skaita apie konstitucinį teis-mą ir svarbiausias jo bylas, atsakyta į klausimus.

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. 2013 report on the application of the eu charter of Fundamental Rights / euro-pean commission. – Luxembourg: publications office of the european union, 2014. – 209 p. – isbn 978-92-79-35452-6.

2. Asmens teisių gynimas: problemos ir sprendimai: mokslo studija / A. Abramavi-čius, J. bieliauskaitė, e. bilevičiūtė… [et al.]. – vilnius: mykolo Romerio univer-sitetas, 2014. – 719 p. – isbn 978-9955-19-694-5.

3. bulletin de jurisprudence constitutionnelle. edition spéciale / commission de venise. – strasbourg: commission de venise, 1993–. – issn 1025-8108.

Description des cours. – 2014. – 197 p.4. bulletin on constitutional case-law. special edition / venice commission. –

strasbourg: venice commission, 1993. – issn 1025-8124. Description of courts. – 2014. – 190 p.5. constitutional court Decisions 2013. – seoul: The constitutional court of ko-

rea, 2014. – 253 p.6. constitutional Law of the eu member states / eds. Leonard besselink, paul

bovend’eert, Hansko broeksteeg, Roel de Lange, Wim voermans. – Deventer: kluwer, 2014. – XXXv, 1765 p. – isbn 978-90-13-09176-2.

The Republic of Lithuania / vaidotas A. vaičaitis // p. 1027–1083.7. international Journal of constitutional Law. – new York: oxford university

press, inc., 2003–. – issn 1474-2640. vol. 12, no. 3. – 2014. – p. 507–840.8. international Review of constitutionalism. – Lake mary, Fl.: vandeplas publishing,

2001–. – issn 1569-3074. vol. 14, no. 1. – 2014. – 123 p.9. Journal of constitutional Law in eastern and central europe. – Den bosch:

book World publications, 1993–. – issn 0928-964X. vol. 21, no. 1. – 2014. – 135 p.10. Just satisfaction under the european convention on Human Rights / octavian

ichim. – cambridge: cambridge university press, 2015. – XXXiv, 376 p. – isbn 978-1-107-07236-7.

11. Justice and justification. Reflective equilibrium in theory and practice / norman Daniels. – cambridge: cambridge university press, 1996. – Xiii, 365 p. – (cam-bridge studies in philosophy and public policy). – isbn 0-521-46711-X.

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 273

12. La coopération entre les cours constitutionnelles en europe. situation actuaelle et perspectives: Xvith congress of the conference of european constitutional courts. – Wien: verlag Österreich GmbH, 2014. – 2 t.

vol. i. – 548 p. vol. ii. – p. 549–1057.13. Les nouveaux cahiers du conseil constitutionnel / conseil constitutionnel. –

paris: Dalloz, 2010–. – issn 2112-2679. no. 45. – 2014. – 299 p. no. 46. – 2015. – 273 p.14. proporcingumo principas europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje: dak-

taro disertacija / erika Leonaitė. – vilnius: vilniaus universitetas, 2013. – 414 p.15. tarptautiniai teisiniai standartai žmogaus teisių srityje ir jų realizacija: dakta-

ro disertacijos santrauka / Liudmila uljašina. – vilnius: vilniaus universitetas, 2015. – 24 p.

16. teisė: mokslo darbai / vilniaus universitetas. – vilnius: vilniaus universiteto leidyk-la, 1990–. – (Lietuvos tsR aukštųjų mokyklų mokslo darbai). – issn 1392-1274.

t. 93. – 2014. – 223 p. pagarba nacionaliniam tapatumui pagal europos sąjungos teisę: aiškinimo

potencialas ir europos sąjungos teisingumo teismo jurisprudencija / egidi-jus Jarašiūnas // p. 7–28.

17. The constitutional court of the Republic of Lithuania. – vilnius, 2014. – 17 p. – isbn 978-9955-688-23-5.

18. transnacionalinės teisinės sistemos santykio ir sąveikos problemos: mokslo stu-dija / autoriai: s. katuoka, e. Jarašiūnas, v. tamavičiūtė… [et al.]. – vilnius: mykolo Romerio universitetas, 2014. – 370 p. – isbn 978-9955-19-678-5.

19. Конституционное правосудие: вестник Конференции органов конститу-ционного контроля стран молодой демократии. – Ереван: Центр конститу-ционного права Республики Армения, 1998–. – issn 1829-0125.

Вып. 2 (64). – 2014. – 111 p. Могут ли поправки к Конституции противоречить самой Конститу-

ции? / Витаутас Синкявичюс // p. 80–111.20. Конституционный контроль: современные тенденции развития и совершен-

ствования: материалы международной конференции, г. Минск, 27–28 июня 2014 года. – Минск: Белорусский Дом печати, 2014. – 244 p. – isbn 978-985-6995-47-0.

21. Сравнительное конституционное обозрение / Институт права и публич-ной политики. – Москва: Институт права и публичной политики, 2004. – issn 1812-7126.

Но. 5. – 2014. – 160 p.

Konstitucinė jurisprudencijaLietuvos respublikos Konstitucinio teismo biuletenis

nr. 1 (37)2015 sausis–KoVas

Kalbos redaktorės Dangirutė Giedraitytė, Rima Mekaitė Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2015 05 08. 34,25 sp. l.tiražas 70 egz. užsakymas 25798.

išleido Lietuvos respublikos Konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 Vilnius

el. paštas [email protected]

spausdino uaB „Baltijos kopija“Kareivių g. 13B, Lt-09109 Vilnius

el. paštas [email protected]


LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 1(37)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄINFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

KONSTITUCINIO TEISMO METINIS PRANEŠIMASVENECIJOS KOMISIJOJE

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKAINFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

15

SA

USI

S–K

OvA

S

Nr. 1 (37)SAUSIS–KOvAS

2015ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA...2014m. gruodžio 19 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo...

Documents

Transcript of KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA...2014m. gruodžio 19 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo...