MENO TERMINŲ ŽODYNAS

A

Abakas – keturkampė plokštė, dengianti antikinės kolonos kapitelį (tarp architravo ir echinos).

Abstrakcionizmas – 20 a. modernistinės dailės kryptis - nedaiktiškoji dailė. Nevaizduojami realūs daiktai, o suabsoliutinama meninės formos elementai – linija, spalva, faktūra.

Abstraktus – nekonkretūs, nesusijęs su konkrečiu daiktu, išryškintos tik esminės, bendrosios objektų savybės.  

Abstraktusis ekspresionizmas – 20a. vėlyvojo modernizmo pakraipa. Abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkai vertino tiesioginę, spontanišką saviraišką, siekė perteikti savo psichines būsenas abstrakčiomis tapybos priemonėmis: spalvos dėme, potepiu, dažų sluoksnio

Afiša – taikomosios grafikos kūrinys, kultūros ar sporto renginio reklaminis skelbimas.

Akademinis – laikąsis nustatytų tradicijų, kanonų.

Akademizmas – dailės kryptis, susiformavusi 16 – 19 a. Būdinga antikos meno principų išaukštinimas ir sekimas antikinio meno pavyzdžiais, išorinių formų kanonais (taisyklėmis).

Akantas – Viduržemio jūros baseino šalyse paplitęs augalas; stilizuotų akanto lapų ir žiedų pavidalo dekoratyvinis architektūros elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus, gembes.

Akanto juosta – kampuotas arba lankstytas, dažnai susipynės juostinis raštas su nusvirusiais akanto žiedais.

Akcija – menininko sumanytų idėjų perteikimas teatrinėmis priemonėmis: menininkas reginiu, veiksmu, garsu, įvairiomis medžiagomis kuria matant žiūrovams.

Akropolis – ant kalno esanti antikinio miesto dalis su įtvirtinimais ir šventyklomis. Siauresne prasme šventyklų kompleksas.

Aktas – dailės kūrinys, vaizduojantis nuogą žmogaus figūrą. Aktai – piešiniai, paveikslai, reljefai, statulos – kuriami dažniausia žmogaus kūno studijų tikslais, stebint pozuojantį nuogą žmogų (modelį).

Akvarelė – vandeniniai dažai. Gaminami iš smulkiai sutrinto pigmento ir vandenyje tirpstančio rišiklio su kai kuriomis priemaišomis (medumi, glicerinu). Skaidri, išdžiuvusi šviesėja. Akvarele nutapytas kūrinys. Spalvos persišviečia viena per kitą, dažnai iki grunto;

Akvedukas – antikoje: vandentiekio kanalo trasa, pakelta ant arkų; arkinis, tiltas su vandens lataku.

Alebarda – ilgakotis, plačios, lapo pavidalo dviašmenės geležtės ginklas.

Alebastras – vaiskus gipsas, naudojamas įvairiems poreikiams.

Alegorija – tam tikru sutartiniu vaizdu išreikšta sąvoka (pvz., taika - kūdikis su balandžiu).

Alėja – parko takas (miesto gatvė), iš abiejų pusių apsodintas medžių ar krūmų eilėmis.

Alkierius – atskiras miegamasis šeimininkams ir svečiams miegoti – aukštaičių ir dzūkų tradicinio gyvenamojo namo prastesnis galas.

Altorius – aukuras; senovėje paaukštinta aukojimų vieta; krikščionių bažnyčioje — tam tikras stalas, prie kurio dvasininkas laiko pamaldas.

Ambulatorija –

Amfiteatras – Senovės Graikijoje apskritos arba elipsinės žiūrovų suolų eilės, laiptiškai kylančios aplink arenę; romėnų pastatas viešiems vaidinimams, gladiatorių kautynėms; kėdžių eilės, esančios už parterio teatre, cirke, koncertų salėje.

Amfora – pailgas molinis arba metalinis senovės graikų ir romėnų indas su dviem vertikaliomis ąsomis skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.

Ampyras – Europos architektūros ir dailės (daugiausia taikomosios) stilius; vėlyvojo klasicizmo atmaina, kilusi Prancūzijoje Napoleono I laikais. Būdinga monumentalumas, simetrija, gausi ornamentika, kurioje vyravo valdžios ir triumfo simboliai – laurų vainikai, ereliai, karo trofėjai.

Amūriukai – alegoriniai meilės dievaičiai, vaizduojami kaip sparnuoti iš lankų šaudantys berniukai.

Anfilada – eilė pereinamų kambarių.

Angliškasis parkas (peizažinis parkas, romantiškasis parkas) – parko rūšis, atsiradusi Anglijoje 18 a. Būdingi laisvai komponuojami želdiniai, natūralūs vandens telkiniai.

Animalistinis žanras – dailės žanras, vaizduojantis gyvulius ir žvėris vaizduojančius kūrinius.

Ansamblis – vientisos architektūrinės kompozicijos ir stiliaus statiniu bei įrenginių kompleksas. Dailės kūrinių grupė, sudaranti vientisą visumą .

Antablementas – viršutinė orderio dalis; virš kolonų – tarpatramio sijinis perdenginys arba sienos užbaigimas, sudarytas iš architravo, frizo ir karnizo.

Antika – senovės Graikijos ir Romos tobulos formos menas.

Antropomorfinis – žmogaus arba jo figūros dalies atvaizdas dailės kūrinyje.

Aplikacija – taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įvairios medžiagos iškarpų, prisiūtų ir priklijuotų ant kitos medžiagos; aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės kūrinys.

Apsidė – pusapvalė arba daugiakampė išsikišusi kulto pastato dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu. Vidinė altorinė

pastato dalis.

Apsidolė – maža apsidė. Priglausta apsidės šonuose, paįvairina jos kontūrus.

Apvalioji plastika – iš visų pusių apdirbta skulptūra.

Arabeska – ornamentas, sukomponuotas iš stilizuotų, įvairiai supintų augalinių ir geometrinių motyvų, būdingas islamo menui.

Archainis – 1. senovinis, 2. Senovės Graikijos dailė, kurta VII-VI a. pr. Kr.

Architektūra – sakralinės ir pasaulietinės statybos menas. Plastinio meno šaka: statiniai ir jų kompleksai; statinių bei jų kompleksų projektavimas ir statyba; pastato meninė išraiška.

Architravas – pagrindinė laikančioji sija, kurios apatinė dalis remiasi į kolonų kapitelius.

Archivoltas –

Arka – statinio lanko pavidalo konstrukcija, galais atremta į stulpus, kolonas ar kitas atramas.

Arkada – vienodų arkų eilė, paremtų stulpais arba kolonomis.

Arkbutanas – išorinė atraminė pusarkė (dažniausiai gotikos architektūroje), perduodanti skliauto skėtimą į apatinius ramsčius – kontraforsų sistemą.

Asambliažas – dailės technika. Erdvinės kompozicijos iš daiktų arba jų dalių, pritvirtintų prie plokštumos arba sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones.

Asimetrija – nesimetrinis, nesimetriškumas (viena pusė neatitinka kitos).

Asimetriškoji kompozicija – komponavimo būdas: netolygus meninio vaizdo elementų išdėstymas centrinės ašies arba centro atžvilgiu.

Atikas – sienelė virš karnizo (triumfo arkos).

Atlantas – vyro pavidalo atrama, laikanti balkoną.

Atraminė sija – lubų sija arba murinės sienas remiančios išilginės sijos.

Atriumas – pusiau dengtas vidinis kiemas – svarbiausioji senovės romėnų gyvenamojo namo patalpa.

Atvirkštinė perspektyva – figūrų ir daiktų vaizdavimo plokštumoje būdas, kai tolimesniame plane pavaizduoti daiktai bei figūros savo dydžiu gali pranokti artimesnius. Svarbesni kompozicijos elementai didesni, mažiau reikšmingi – mažesni.  

Automatizmas – siurrealizmo kūrybos metodas, padedantis slopinti proto kontrolę, leidžiantis laisvai, automatiškai reikšis pasąmonės vaizduotei ir asociacijoms.

Aversas – priekinė, pagrindinė monetos pusė.

Ažūras – tinkliškas, dekoratyvinis kiauraraštis.

B

Baldakimas – akmeninis stogelis ant gotikinių statulų galvų;  prabangus stogas virš sosto, altoriaus, sakyklos, lovos. Yra ir nešamų baldakimų.

Baliustra – profiliuoto liemens kolonėlė turėkluose.

Baliustrada – ažūrinė sienelė, apsauganti balkonų, laiptinių, terasų, stogų, krantinių, tiltų ir kt. kraštus, atitverianti pastatų vidaus erdves. Sudaryta iš stulpelių, apačioje sujungtų cokoliu, viršuje – turėklu.

Baptisterija – pastatas arba priestatas prie bažnyčios krikšto apeigoms, apskritas arba aštuoniakampis.

Bareljefas – skulptūros rūšis: reljefas, kurio formos virš fono plokštės iškyla ne daugiau kaip per pusę vairuojamųjų objektų apimties.

Barokas – 17 ir 18 a. Europos meno stilius. Būdingas formų kreivalinijinis dinamiškumas, gausu efektyvių puošybinių elementų.

Batalinis žanras – dailės žanras, vaizduojantis karo žygius, mūšius ir kitokią karinę veiklą.  

Bauhauzas – architektūros ir taikomosios dailės mokykla, veikusi Vokietijoje 1919-1933. Pagrindė šiuolaikinio dizaino principus, paskatino dailės švietimo sistemos reformą.

Bazė – kolonos papėdė, atrama, į kurią remiasi kolonos liemuo.

Bazilika – trinavis pastatas, kurio vidurinioji nava aukštesnė už šonines. Todėl erdvė apšviečiama per langus, esančius aukščiau šoninių navų stogų. Teismo rūmai ir prekybos halės antikos laikais, vėliau bažnyčios.

Bydermejeris – 19 a. I pus. interjero ir baldų stilius – miestelėniškos kultūros apraiška. Interjeruose siekta sukurti jaukumo ir gerovės įspūdį.

Bienalė – meno paroda ar festivalis, rengiamas kas dveji metai.

Biustas – skulptūrinis žmogaus atvaizdas iki pusės krūtinės arba juosmens, be rankų.

Bizantijos dailė –  6 - 15 a. Bizantijos menas, glaudžiai susijęs su stačiatikių kultu. Architektūrai būdinga centrinio plano pastatai su kupolais. Dailėje vyrauja mozaikos, freskos, ikonos.

Blikas – šviesos atspindys ant blizgaus paviršiaus. Tapybos kūrinyje šviesių spalvų dėmė, sukurianti šviesos atspindžio įspūdį.  

Brutalizmas, neobrutalizmas, vėlyv. moderno architektūros kryptis. Brutalizmo kūrėjai ryškino elementarių tūrių architektoniką, eksponavo atvirus inžinerijos įrenginius, žavėjosi paprastomis statybinėmis medžiagomis – plienu, gelžbetoniu, plytomis, stiklu, medžiu, siekė atskleisti natūralų ir šiurkštų jų grožį. Brutalizmo krypties statiniams būdingas monumentalumas ir rūsti ekspresija.

Buduaras – turtingos moters nedidelis kambarys, apstatomas grakščiais baldais, skirtas nedideliems priėmimams, artimiems pažįstamiems priimti.

Buitinis žanras – dailės žanras (tapybos, grafikos, kai kada ir skulptūros kūriniai), vaizduojantis kasdieninį gyvenimą – realistiškai fiksuojantis arba apibendrinantis paprastą buitį, atskleidžiantis kasdieninę tikrovę.

Burė – konstrukcinis kupolinės perdangos elementas: išpūstos trikampės burės pavidalo skliauto išpjova.

Burleskinis – labai komiškas, juokingas.

Butaforija – scenos apstatymo reikmenys, imituojantys tikrus daiktus (baldus, indus, ginklus, skulptūras, kt).

C

Cechas – tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų susivienijimas, saugojęs narių ekonomines ir politines teises nuo feodalų ir pirklių.  

Celė – vidinė antikinės šventyklos dalis, kur būdavo dievybės statulos. Statinys viduramžių vienuolyne - vieno asmens gyvenamasis kambarys.

Centriškas statinys – apskrito daugiakampio arba kryžmiško pagrindo pastatas; dauguma bizantiškųjų ir Senosios Rusios cerkvių centriškos.

Cerkvė – rusų ortodoksų šventovė.

Choras – bažnyčios dalis prieš didįjį altorių, bažnyčios galerija (dažniausia virš įėjimo) vargonams ir giedotojams.

Choro apėjimas – pusapvalis praėjimas tarp choro ir koplyčių vainiko.

Ciklas – to paties autoriaus meno kūrinių, susijusių tematika, grupė, turinti bendrą pavadinimą.

Cilindrai – nemonolitinių kolonų liemens sudėtinės cilindriškos dalys — blokai.

Cilindrinis skliautas – pusskritulio arba tik vieno skritulio segmento skersinio pjūvio skliautas.  

CoBrA [pagal miestų pavadinimus pranc. k.: Co(penhague) + Br(uxelles) + A(msterdam], internacionali tapytojų grupuotė, susibūrusi 1948 Paryžiuje. CoBrA pavadinimą sudaro dailininkų gimtųjų miestų pirmosios raidės. Jie plėtojo stilistiką, artimą abstrakčiajam ekspresionizmui. Vertino pasąmonės impulsus, laisvą, iracionalią emocijų raišką, veržlią tapyseną, sodrų koloritą. Neatsisakė daiktinės tikrovės motyvų: vaizdavo gyvulius, fetišines figūras, mitologines kaukes.

Cokolis – apatinė, kiek išsikišusi mūro arba pastato dalis, atitinkanti pamato aukštį, dažniausiai nuo kitos dalies atribota atbraila. Skulptūros paminklo papėdė.  

Color field Painting – spalvos lauko tapyba – šiuolaikinės tapybos reiškinys, potapybinės abstrakcijos pakraipa, pagrįsta abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojų atradimais. Paveikslams būdingi užteptų dažų plotai, susiliejančios, netaisiklingos spalvų plokštumos.

D

Dadaizmas – (pranc. dada – žaislinis arkliukas); dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė anarchizmu, ironija. Dailei būdinga koliažas iš įvairių atliekų, pramoninių gaminių.

Dailė – plastinio meno šaka. Ji apima vaizduojamąją dailę (tapybą, skulptūrą, grafiką) ir taikomąją dekoratyvinę dailę (keramiką, dailiąją tekstilę, baldininkystę, juvelyriką ir kt.). Artimai siejasi su architektūra, dizainu, fotografija.

Dantiraštis – įspaustas molyje ar iškirstas akmenyje Mesopotamijos raštas.

Dantytasis frizas – replių pavidalo stilizuotas ornamentas, paplitęs senovės germanu puošyboje.

Dantytasis profilis (atbrailos padala) – eilė keturkampių išsikišimų su atitinkamais tarpais.

Deambulatorijus – pasivaikščiojimų vieta - siauras apėjimas aplink bažnyčios presbiteriją, esantis už didžiojo altoriaus.

Dekadentizmas – meninė pasaulėžiūra paplitusi 19 II p. - 20 a. pradžioje. Būdingos nusivylimo, individualizmo, misticizmo nuotaikos, rafinuoto juslingumo, erotikos pomėgis, mirties poetizavimas.

Dekoracija – veiksmo vietos apipavidalinimas scenoje: scenografijos kūrinys, sukurtas pagal dailininko scenografo eskizą.

Dekoracinis stilius – anglų brandžiosios gotikos stiliaus atmaina. Pastatai pasižymi sudėtinga skliautų konfigūracija, gausesne augalinių motyvų puošyba.

Dekoras – architektūros ar dailės kūrinio papuošimas.

Dekoratyvinė dailė – dailės rūšis, padedanti meniškai formuoti žmogaus sukurtą daiktiškąją aplinką – pastato interjerą, eksterjerą, medžio, metalo ir kitų medžiagų dirbinius.

Dekoratyvinė skulptūra – puošybinės paskirties, skulptūros kūriniai.

Dekoravimas glazūromis – stikle įlydomi gėlių ornamentai iš spalvotos stiklo vielos ir mažų spalvotų stikliukų.

Diadema – karūnos pavidalo moterų galvos papuošalas iš tauriųjų metalų.

Diptikas – du paveikslai, jungiami vieno sumanymo, papildantys vienas kitą.

Divizionizmas – tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynąsias spalvas. Dažniausiai ne maišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais potepiais ar taškeliais.

Dizainas – plastinio meno šaka: pramoniniu būdu gaminamų daiktų projektavimas bei projektų įgyvendinimas gamyboje, gyvenamosios aplinkos interjero formavimas. Ypatingas dėmesys skiriamas pramonės gaminių meniniam apipavidalinimui.

Dolmenas – neolito ir ankstyvojo žalvario amžiaus laidojimo statinys – vertikaliai sustatyti stambūs akmenys arba akmens plokštės, uždengtos viena arba keliomis horizontaliomis plokštėmis.

Dorėninė kolona – kolonos liemuo stovi tiesiai ant stilobato ir turi 20 aštriabriaunių kaneliūrų. Kolonos kapitelis (galvutė)

yra sustorintas ir turi kvadratinę dengiamąją plokštę abaką.

Dorėninis orderis – ankstyviausia orderio rūšis. Šis orderis masyvus, griežtų formų, monumentalių proporcijų, be puošybos. Atsirado 6 a. pr. Kr. dorėnų gentyse.

Draperija – dekoracinė medžiaga.

Dublikatas – paties menininko sukurtas meno kūrinio antrininkas, kopija.

E

Echina – apskritos plokščios pagalvės formos dorėninio orderio kapitelio apatinė dalis (tarp kolonos ir abako).

Egėjų kultūra – Egėjo jūros šalių kultūros epocha prieš įsiviešpataujant graikams.  

Eklektika – formalus, mechaniškas įvairių stilių elementų junginys.

Ekslibrisas – knygos ženklas, žymintis jos savininką. Tai nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje. Jame būna knygos savininko vardas arba institucijos pavadinimas, piešinys – figūrinė, ornamentinė, šriftinė ar kita kompozicija, herbas, emblema, įvairūs atributai.

Ekspozicija – pagal tam tikrą sistemą atrinkti daiktai ar meno kūriniai ir išdėstyti parodoje, muziejuje.  

Ekspresionizmas – 20 a. I pusės stilistinė kryptis, kuri išraiškingumu, spontaniškais spalvų ir šviesos deriniais nuosekliai stengėsi atsiriboti nuo tikroviškos vaizduosenos tapyboje ir grafikoje. Ekspresionizmo tikslas – menininko jausmų, išgyvenimų, būsenų perteikimas (ekspresija). Raiška - apibendrintos ir sujauktos formos, grynos, ryškios spalvos priešinamos tradicinei tapybai ir impresionizmui.

Eksterjeras – pastato išorė.

Elipsė – geometrinio kūgio pjūvis, uždara kreivė, kurios susumuoti visų taškų atstumai nuo dviejų žinomų taškų yra pastovus dydis.

Emalis – išlydyto spalvoto stiklo sluoksnis, vartojamas metalo ir keramikos dirbinių puošybai.

Empora – arkadinės galerijos virš šoninių navų romaninio stiliaus bažnyčios viduje; galerija virš pagrindinio įėjimo.

Enkaustika – antikos tapyba vaškiniais dažais, tapoma karštais metaliniais įrankiais ant lentos arba sienos

Epitafija – paminklo įrašas. Paminklinė lenta su įrašu bažnyčios sienoje (iš vidaus ar lauko), grindyse arba ant piliastro.

Erkeris – Išsikišusi pusapvalė ar kampuota pastato sienos dalis su langais; kai kada būna per kelis aukštus. Dengtas balkonas.

Estampas – lakštinės grafikos kūrinys – autorinis atspaudas.

Estetizmas – formos, grožio deklaravimas. Grindžiamas meno nepriklausomybės nuo socialinių, politinių aplinkybių idėja.

Etiudas – nedidelis dailės kūrinys – natūros (gamtos, modelio) studija. Daromas iš natūros.

F

Fajansas – degto molio daiktas, nepermatomas, dažniausiai baltos ir spalvotos glazūros.

Fajumo portretai – senovės Egipto mirusiųjų portretai, tapyti ant medžio lentelių enkaustikos, arba temperos technika.

Faksimilė – originalą atitinkanti rašto arba piešinio reprodukcija spaudoje.

Faktūra – dailės kūrinio paviršiaus pobūdis. Būna lygi, grūdėta, reljefinė ir kt.

Fasadas – kuri nors viena išorinė pastato pusė; priekinė (paradinė) pastato dalis.

Fiala – (pinaklis) keturkampis į viršų smailėjantis bokštelis, užbaigiantis bokštą, frontoną, kontraforsą, vimpergą; būdingas gotikos architektūrai.

Filigraninis stiklas – įvairiaspalviai, skaidrioje stiklo masėje įlydyti stikliniai siūlai.

Fonas – spalva arba tonas, ant kurio tapoma; tolimasis paveikslo planas.

Forumas – svarbiausia miesto aikštė senovės Romoje – religinio, prekybinio ir visuomeninio gyvenimo centras.

Fotografija – būdas perteikti regimąją informaciją, pagrįstas vaizdo gavimu šviesai jautriose medžiagose.

Fotograviūra, heliograviūra – giliaspaudis metodas — plokštės įdubime esanti iliustracija fotografiniu būdu perkeliama į šviesai jautrų sluoksnį. Garsėja kaip tauriausias fotochemiografijos metodas.  

Fotomontažas – fotografinio vaizdo kūrimo būdas: nuotrauka atspaudžiama iš kelių negatyvų su vienas kitą dengiančiais vaizdais; paveikslo kūrimo būdas: komponuojamos nuotraukų iškarpos, kurios gali būti papildomos piešiniu ar grafiniais elementais.

Fotorealizmas, kitaip hiperrealizmas, superrealizmas – 20 a. II pusės postmodernistinės dailės kryptis, fotografiškai tiksliai atkurianti banalius kasdieniškus įspūdžius. Tai dailės kryptis, kurios tikslas – vaizduoti ne realybę, o fotografijos „super realybę”.

Fovizmas – modernistinės tapybos kryptis, kuriai būdinga dekoratyvumas, ryškios, kontrastines spalvos, plokštuminė kompozicija.

Fragmentinė kompozicija – dailės komponavimo būdas, pagrįstas kadravimo principu, vaizdo ir vietos momento fiksavimu.

Freska – sienų tapybos technika: tapoma ant drėgno tinko mineralinės kilmės dažais. Sienų tapybos kūrinys.

Frizas – antablemento juosta, antikos šventykloje einanti aukščiau architravo, puošta figūromis arba ornamentu; puošybinis plokštumos (sienos, grindų, lubų) apvadas, pagražintas ištisiniu ornamentu.

Frontalioji kompozicija – komponavimo būdas: meninio vaizdo elementai (žmonių figūros, daiktai) vaizduojami tiesiai iš priekio. Pasižymi simetrija, statika, monumentalumu.  

Frotažas – siurrealizmo dailės technika, grįsta automatizmo metodu. Ant reljefinio paviršiaus (monetos, medalio, neobliuotos lentos) dedamas popierius, kartais drobė ir trinamas pieštuku, kreidele arba dažuose pamirkytu tamponu. Gaunama faktūra ir raštai, sukuriamos netikėtos vaizdinės asociacijos.

Fumažas – dailės technika: vaizdo kūrimas liepsna. Aprūkant medžiagą (popierių, kartoną ir kt.), jos paviršiuje iš suodžių susidaro saviti vaizdiniai efektai. Pirmieji šią techniką taikė siurrealistai.

Funkcionalizmas – modernistinės architektūros ir dizaino kryptis. Susiformavo 20 a. pradžioje, pagrįsta tikslingumo estetika. Statinio ar daikto meninė forma yra tik jo praktinės funkcijos išraiška.

Frontonas – trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (kai kada lango, durų) dalis.

Funkcionalizmas – modernistinės architektūros ir dizaino kryptis. Susiformavo 20 a. pradžioje, pagrįsta tikslingumo estetika. Statinio ar daikto meninė forma yra tik jo praktinės funkcijos išraiška.

Futurizmas – 20 a. pradžios dailės srovė, kurios vienas iš būdingiausių bruožų buvo siekis vaizdu perteikti kūno judesį, technikos dinamiškumą.

G

Galerija – ilga, siaura, dengta pastato dalis, kolonų salė, pasažas, dailės parodų patalpa.

Giliaspaudė – spaudos būdas, kai spausdinamoji dalis yra žemiau (giliau) už plokštelės (klišės) paviršių.

Glazūra – plonas, degimu sutvirtintas skaidraus matinio arba spalvoto stiklo sluoksnis, dengiantis keraminius dirbinius.

Glazūravimas – paveikslo dalies pertepimas žydrais (skystais) dažais, kad persišviestų apatinis dažų sluoksnis.

Gobelenas – unikalus, rankomis austas, vaizdais puoštas spalvotas sienos kilimas.

Gotika – Europos 12 – 14 a. architektūros ir dailės stilius. Plastinei išraiškai būdinga ištęsta vertikali konstrukcija (smailios arkos). Gausus skulptūrinis dekoras.

Grafika – visų piešimo technikų (piešinių) ir jomis atliktų kūrinių bendras apibūdinimas; meninės spausdintinės grafikos apibūdinimas. Pastaroji, tai raižytų ir ėsdintų piešinių atspaudai.

Grafikos lakštas – popieriuje atspaustas grafikos kūrinys. Svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, toniniai deriniai, štrichas.

Grafinis dizainas – dizaino rūšis, susijusi su apipavidalinimu, reklama ir leidyba. Tai plakatų, logotipų, etikečių kūrimas, bukletų, katalogų, knygų maketavimas, įpakavimo, reklaminių skydų projektavimas ir pan.

Graikiškasis kryžius – lygiakraštis kryžius.

Graviūra – raižinys. Lygiame paviršiuje išpjaustytas ir atspaustas piešinys; priklausomai nuo to, ant ko piešinys išpjaustytas, skiriamos medžio, vario ir kitos graviūros.

Grifas – pasakų gyvūnas liūto kūnu, erelio galva ir sparnais.

Grizailė – dekoratyvinė tapyba vienos spalvos tonais, dažnai imituojanti reljefą. Tapyba įvairiais pilkumo atspalviais.

Groteskas – fantastiškų gyvūnų, augalų ir architektūros formų ornamentas, rastas senovės romėnų pastatų griuvėsiuose. Vardas kilęs iš „grotų" – senovės Romos griuvėsių liaudiško pavadinimo. Meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir neįtikėtino deriniais.

Groteskinis, groteskiškas – perdėtas, fantastiškas, juokingas.

Gruntas – medžiaga, kuria prieš tapymą dengiamas dailės kūrinio pagrindas.

H

Halė [vok. halle, pranc. halle] - pastatas (dažniausiai vieno aukšto) su didele vientisa vidine erdve.

Halinis pastatas – stačiakampis pastatas. Erdvė susideda iš 2 – 5 vienodo aukščio navų, uždengtų bendru aukštu stogu.

Hard-edge painting – griežtos formos tapyba – šiuolaikinės tapybos reiškinys, potapybinės abstrakcijos pakraipa. Būdingos aiškios, geometrinės lokalių spalvų plokštumos, viena nuo kitos atskirtos ryškiu kontūru.

Harmonija – darna.

Helenizmas – senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių istorinis laikotarpis, trukęs nuo Aleksandro Makedoniečio laikų (4 a. pr. Kr.) iki 1 m. e. a.; to laikotarpio kultūra.

Hepeningas – vėlyvojo modernizmo meno rūšis: netikėto įvykio įspūdį kuriantis improvizuotas meninis reginys gatvėje ar kitoje ne meninėje aplinkoje. Siekiama įtraukti publiką ir taip panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo.

Heraldika – herbų mokslas, herbų menas.

Herojinis kraštovaizdis – jo aksesuarai – šventovės, griuvėsiai, antikos mitologijos būtybės.

Hierarchinė perspektyva – viduramžių tapyboje vartota perspektyva, kurioje vaizduojamo asmens ar daikto dydį lemia ne optinis santykis, bet jų reikšmė.

Hieroglifai – figūriniai ženklai, žymintys ištisas sąvokas ir žodžius arba skiemenis ir garsus (egiptiečių, kinų, japonų, nedantiraštiniai hetitų rašto ženklai).

Hiperrealizmas – 20 a. II pusės modernistinės dailės kryptis. Dailininkai tikrove parodo nepaprastai tiksliai ir siekia kuo didesnio natūralistinio įspūdžio vaizdai tiesiog fotografiški.

Horeljefas – skulptūros rūšis: reljefas, kurio plastinis vaizdas iškyla virš fono plokštumos daugiau negu per pusę vaizduojamųjų objektų apimties.

I

Idealus peizažas – tapytas ne iš natūros, o iš vaizduotės, atsirado 17 a., ypač paplitęs klasicizmo epochoje.

Ideograma – sutartinis ženklas arba simbolis (piešinys, skaičius, raidė), žymintis tam tikrą sąvoką.

Ikona – religinės tematikos molbertinės tapybos kūrinys, vaizduojantis šventuosius arba Biblijos scenas Rytų krikščionių bažnyčioje.

Ikonografija – sistemingas kurio nors siužeto ar asmens vaizdavimo, atvaizdų tyrinėjimas ir aprašymas, jų prasmės simbolikos atributų aiškinimas; griežtai nustatytos tam tikro siužeto arba asmens vaizdavimo taisyklės. Viduramžių religinės tematikos mene dailininkas turėjo griežtai sekti ikonografiniais pavyzdžiais.

Ikonostasas – paveikslais puošta siena priešais Rytų krikščionių bažnyčios altorių.

Iliuminacija – spalvotas piešinys ar inicialas, kuriuo puoštos viduramžių rankraštinės knygos.

Iliuzija – tikrovės imitacija dailės kūrinyje, sukurianti trimatį realių daiktų vaizdą ir erdvės įspūdį.

Iliuzionizmas – regimojo pasaulio imitacija dailės kūrinyje. Siekiama sukurti pavaizduotų daiktų ir erdvių tikroviškumo įspūdį. Pasitelkiami perspektyvos, šviesos, spalvos, faktūros efektai.

Impresionizmas – 19 a. pab. meno kryptis, atsiradusi kaip priešprieša saloniniam akademizmui. Būdinga akimirkos įspūdžio fiksavimas, apšvietimo ir spalvos niuansų akcentavimas, plenerinė tapyba.

Improvizacija – meno kūrinių kūrimas iš anksto nepasirengus.  

Informel arba tašizmas – Vakarų Europos modernistinės tapybos kryptis, abstrakčiojo ekspresionizmo atmaina. Informel dailininkai vertino intuityvią ir spontanišką raišką: veržlų potėpį, gryną spalvą, kontrastingą paveikslo faktūrą.

Inicialai – asmenvardžio (vardo ir pavardės) pirmosios raidės; puošnios, dažnai kito šrifto ir spalvos rankraštinio arba spausdinto teksto ar jo dalies pirmosios raidės.

Inkrustacija – taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių puošybos technika – vienos medžiagos įterpimas į kitos medžiagos paviršių.

Inkvizicija – katalikų bažnyčios teisinis politinis institutas kovai su bažnyčios priešais ir eretikais.

Instaliacija – erdvinė kompozicija iš įvairių buities daiktų, pramonės gaminių, gamtos objektų, sukurta konkrečiai erdvei.

Intarsija – medinių dirbinių dekoratyvinė inkrustacija kitos spalvos medžio ar kitos medžiagos intarpais.

Interjeras – pastato vidaus sutvarkymas; jo vaizdavimas tapyboje.  

Invairomentas (angl. environment – aplinka), šiuolaikinio meno rūšis: stambios daugianarės erdvinės kompozicijos. Kitaip aplinkos menas. Įvairūs objektai ir medžiagos išdėstomi dailininko nuožiūra (dažnai taip kaip hepeninge) ir derinami su tapyba ir plastika.

Ispaniškasis stilius – baroko stiliaus pavadinimas Amerikoje.

Istorinis žanras – dailės žanras, vaizduojantis istorinius įvykius ir asmenybes. Šiuose kūriniuose stengiamasi įamžinti reikšmingus įvairių tautų praeities, kai kada dabarties įvykius, pavaizduoti nacionalinės kovos momentus, liaudies ir istorinių asmenybių veiklą.

J

Jonėninė kolona – kolona, turinti pagalvišką bazę ir grakštesnį negu dorėninis liemenį. Kaneliūros viena nuo kitos

atskirtos 24 takeliais. Kapitelis (galvutė) papuoštas perlišku vėriniu, jonikais ir voliutomis. 

Jonėninis, jonėniškas – Mažosios Azijos architektūros stilius, 5 amžiuje Graikijoje išstūmės dorėninį stilių.

Jonikas – gaubta puošybinė juosta iš pakaitomis einančių statmenų, kiaušiniškų ir strėliškų darinių. Apačioje, dažnai ir viršuje, juosta baigiama perlų vėriniu.

K

Kadravimas – fragmentiško komponavimo būdas, pagrįstas foto-grafišku atsitiktiniu vaizdo elementų išdėstymu kadre, akimirkos fiksavimu.

Kamarės – senovės Kretos polichrominėmis vazos, puoštos raudonu ir baltu motyvu tamsiame fone.

Kamėja – iškiliais reljefais iškaltas ar raižytas brangakmenis, dažnai nešiojamas kaip papuošalas.

Kamerinė skulptūra – skulptūros rūšis: natūros dydžio arba kiek mažesni kūriniai, nesusiję su architektūra, dažniausiai eksponuojami patalpoje.

Kaneliūra – ant kolonų liemens arba piliastrų plokštumų statmenos pusskritulio pjūvio vagutės, kurios susiliečia aštriomis

briaunomis kaip dorėninėje kolonoje arba yra atskirtos takeliais (jonėninėje).

Kanonas – mastelis, norma, taisyklė. Meno taisyklių sistema, sąlygojanti kūrinio kompoziciją, koloritą, vaizduojamojo objekto proporcijų visumą. Meno kūrinio personažų ir siužetinių scenų vaizdavimo būdai, sąlygojantys tam tikrų estetikos reikalavimų atitikimą.

Kapitelis – konstruktyvinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; viršutinė (dažnai gausiai dekoruota) kolonos,

piliastro arba pilioriaus dalis.

Karavadžizmas – 17 a. tapybos kryptis, plėtojusi italų tapytojo Karavadžio (Caravaggio) kūrybos principus, išreiškusi realistines baroko tendencijas. Būdinga: fragmentiškas komponavimas, masyvios formos, medžiagiškumas, ypač šviesokaita.

Kariatidė – moters pavidalo atrama, atstojanti koloną. Būdinga antikinei ir 17 - 19 a. Europos architektūrai. 

Karnizas – S formos architektūrinė detalė: išraita ir astragalas, dažnas atbrailos komponentas.

Karolingų renesansas – 8-9 a. kultūrinis sąjūdis Karolingų valdytoje karalystėje – pirmasis antikinės kultūros atgimimas Vakarų Europoje.

Kartušas – puošniai įrėminta plokštuma, skirta įrašui, herbui, emblemai.

Katakombos – požeminiai kapų tuneliai, salės ir labirintai, labiausiai paplitę 1 – 3 a. Romoje, Neapolyje, Aleksandrijoje ir kitur.

Katalogas – informacinis leidinys, dailės kūrinių rinkinio aprašas.

Katedra – svarbiausia vyskupijos bažnyčia, išsiskirianti dydžiu, puošnumu.

Kentauras – pasakiška graikų mitologijos būtybė – arklys su žmogaus galva ir liemeniu iki juosmens.

Keramika – visų iš molio lipdytų ir žiestų, o paskui išdegtų daiktų bendra sąvoka.

Keramikos dirbiniai – taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: degti dirbiniai iš molio ir jo mišinių su kitais neorganiniais junginiais. Gamybos ciklą sudaro žaliavos parengimas, formavimas, džiovinimas ir degimas. Keramikos dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami ant rato, išdegami ir puošiami.

Kesonas – paprastai kvadratinės arba daugiakampės formos įdubimas lubose arba vidiniame arkos, skliauto paviršiuje.

Kiautinis mūras – trijų sluoksnių mūras.

Kičas – terminas, kuriuo apibūdinamas menkavertis, vulgarus, neskoningas menas.

Kiklopinis mūras, ciklopinis mūras. Kiklopas – mitologinė būtybė, vienaakis milžinas. Mūras iš didelių įvairios formos neapdorotų riedulių, sukrautų be rišamosios medžiagos.

Kinetinė dailė – 20 a. modernistinės dailės kūriniai, kurie mechaniškai judinant keičia savo struktūrą erdvėje. Tai dažniausiai abstrakčios skulptūros, kurios dar vadinamos mobiliais.

Klasicizmas – 17 - 19 a. pirmosios pusės architektūros ir dailės stilius, kuriam būdinga racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio siekimas, antikos ir Renesanso meno principų laikymasis.

Klišė – spaudos forma, pagaminta iš metalo, medžio, linoleumo, plastiko ar kitokios medžiagos, nuo kurios daromi atspaudai.

Kluatras – uždaras keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno kiemas.

Koliažas – tapybos ir grafikos technika: prie pagrindo lipdoma popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama ar tapoma; koliažo technika sukurtas kūrinys.

Kolonada – kolonų eilė.

Koloristinė tapyba – tapybos pakraipa, grindžiama spalvinių derinių išraiškingumu.

Koloritas – dailės (dažniausiai tapybos) kūrinio spalvų visuma; vyraujančių spalvų derinys.

Kolosas – didžiulė statula; milžinas, gigantas.

Komiksas – iš eilės, vienas paskui kitą sudėti paveiksliukai, pasakojantys patrauklią ir intriguojančią istoriją, spausdinami žurnaluose ar laikraščiuose.

Komoda – skrynia su stalčiais. Masyvi stačiakampė, pusapskritė, trikampė, sarkofago pavidalo, dažnai su neaukštomis kojomis.

Kompiuterinis menas – 20 a. antrosios pusės vizualinių menų šaka: kompiuteriu kuriamas menas. Meninis vaizdas modeliuojamas monitoriaus ekrane pagal programų teikiamas galimybes. Jungiami dailės, mokslo ir technikos elementai.

Kompozicija – meno kūrinio arba pastato formų sandara; dėsningas įvairių elementų derinys.

Konceptualusis menas – 20 a. 7-tojo dešimtmečio postmodernistinės dailės kryptis. Idėjų menas, neigiantis vaizdingumą, daiktiškumą. Kūrinio svarbiausia mintis dažniausiai išreiškiama fotografijomis, schemomis, brėžiniais.  

Konkrečioji dailė – modernistinės dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina, artima konstruktyvizmui. Siekta racionalios, preciziškos išraiškos.

Konstrukcija – ko nors sudėtinė dalis; statinio kolona, santvara arba sudėtinių dalių grupė, kuriai būdinga tam tikra apibrėžta paskirtis.

Konstruktyvizmas – 20 a. 2-3 deš. rusų modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Jie neigė vaizduojamosios meninės kūrybos pradą, kėlė plastinės formos – jos medžiaginių savybių, logiškos sąrangos, techninio apdorojimo reikšmę.

Kontraforsas – vertikali išsikišusi mūrinės sienos dalis, sutvirtinanti sieną. Savo svoriu priešinasi statinį perdengiančių skliautų skėtimo jėgai. Gotikos architektūroje kontraforsas paprastai atskirtas nuo sienos.

Kontraforsų sistema – gotikinė architektūros konstrukcinė sistema iš kontraforsų ir arkbutanų. Išorinių sienų kontraforsai perima skliauto skėtimosi apkrovas. Arkbutanais skėtimasis nukreipiamas iš vidurinės navos į šoninių navų išorines sienas.

Kontrapostas – žmogaus figūros komponavimo būdas: pečiai ir klubai kiek pasukti į priešingas puses, viena koja laiko visą kūno svorį, kita laisva – sulenkta per kelį.

Kontrastas – ryški priešybė; tarpusavyje lyginamų daiktų, ypatybių ar reiškinių skirtumas.

Kontūras – dailės kūrinio meninės išraiškos priemonė: linija, apibrėžianti daikto siluetą, skirianti vieną plokštumą nuo kitos.

Kopija – dailės kūrinio (originalo) atgaminys, sukurtas ne originalo autoriaus, o kito dailininko.

Kora – graikų statula, vaizduojanti stovinčią besišypsančią merginos figūrą. Apsirengusi ilgu klostytu drabužiu, vaizduoja deivę arba auką dievams.

Korintinė kolona – kolona, kiek panaši į jonėnine; jos liemenį vainikuoja kapitelis, papuoštas stilizuoto akanto lapų motyvu ir jonėninio kapitelio voliutomis.

Kraigas – stogo keteros išilginė linija.

Kripta – požeminė arba pusiau įžeminta laidojimo salė.

Kryžiaus kupolinė bažnyčia – pagal graikiškojo kryžiaus pamato planą pastatyta bažnyčia, kurios sankryžoje paprastai būna kupolas.

Kryžiažiedis – skulptūrinio dekoro motyvas, būdingas gotikos architektūrai ir taikomajai dailei. Sudarytas iš dviejų ir daugiau priešprieša arba kryžmiškai sukomponuotų augalų lapų, žiedų ar pumpurų puokštelių.

Kryžminis skliautas – skliautas, sudarytas iš dviejų statmenai susikertančių cilindrinių skliautų.

Kromlechas – priešistoriniai megalitiniai keltų statiniai – megalitų rūšis; statinys iš aukštų, vertikaliai įkastų į žeme akmens blokų, sudarančių apskritimą ar kitą formą.

Ksilografija – giliaspaudės grafikos technika – medžio raižinys, atspaudas, gaunamas nuo klišės, pagamintos iš medžio lentos.

Kubizmas – 20 a. dailės kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos bei šešėlių reikšmė.

Kūno menas – postmodernistinio meno rūšis. Žmogaus kūnas tampa menine priemone kūrinio idėjai perteikti. Kūnas nuasmeninamas, įprastinės jo funkcijos pateikiamos kaip meno vertybė. Fiksuojamos fotografijos, videofilmo priemonėmis.

Kupolas – išgaubta pusrutulio formos pastato denginio konstrukcija. Dažnai kupolas atremtas į tarpinį cilindrinės formos pagrindą — tambūrą, o jo viršaus apšvietimo anga užbaigiama žibintu.

Kūras – senovės graikų skulptūra, vaizduojanti einantį nuogą kiek besišypsantį jaunuolį, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį

Kvadriga – antikos skulptūra, vaizduojanti pakinkytų ketverto arklių traukiamą vežimą.

Kvadrinis mūras – taisyklingas mūras iš akmens blokų, būdingas senovės graikų ir romėnų statiniams, romaninei architektūrai.

L

Labirintas – klystkelis, klaidynė, tunelinių takų susipynimas.

Laiptinė piramidė – seniausių laikų Egipto piramidės laiptiškomis sienomis, kilusios iš mastabų.

Lakštinė grafika – grafikos rūšis: savarankiški, neturintys praktinės paskirties grafikos kūriniai, kuriami atskiruose lapuose (piešiniai, estampai).

Lesiruotė – plonas, skaidrus dažų sluoksnis, kuriuo dengiamas pradžiūvęs aliejumi ar tempera tapyto paveikslo paviršius.

Liepsnotoji gotika – vėlyvoji gotika Prancūzijos architektūroje. Būdingos lenktos, vingiuotos dekoro linijos, liepsnos liežuvių motyvai.

Limožo emalis – Limožo dailieji dirbiniai, kurti nuo viduramžių iki 18 a. Liturginiai, buitiniai dirbiniai iš vario, dekoruoti emaliu.

Linijinė (braižomoji) perspektyva – kūnų pavaizdavimas erdvėje linijinio mažėjimo metodu. Sukuriama erdvės (gilumos) iliuzija.

Litografija – plokščiaspaudės grafikos technika; atspaudas nuo piešinio, nupiešto ant specialaus litografinio akmens.

Liturginis menas – bažnytinis menas. Šventovių įrangai ir apeigoms skirti taikomosios dekoratyvinės ir vaizduojamosios dailės kūriniai.

Lizena – vertikalus, plokščias, juostos pavidalo sienos kyšulys, mentė būdinga romaninei, Renesanso, vėlyvųjų laikotarpių architektūrai.

Lodžija – pastato fasado elementas: dengtas balkonas, įrengtas pastūmus išorinę sieną į pastato vidų, apjuostas

baliustrada.

Logotipas – taikomosios grafikos kūrinys, kuriuo ženklinami įstaigos blankai, vokai, gaminiai bei jų pakuotės. Būdinga lakoniška forma, simbolika, raidžių deriniai.

Lokalioji spalva – tikroji daikto ar jo dalies spalva. Nutapyto daikto gryna natūrali spalva, nepakeista šviesos ir šešėlių.

Lotyniškasis kryžius – kryžius, kurio vertikalioji dalis ilgesnė.

Lučizmas – 20 a. 2 dešimtmečio rusų modernistinės tapybos kryptis. Jungė kubizmo, futurizmo, orfizmo elementus. Jų manymu spalva, tai šviesos spinduliai. Ją galima perteikti ketvirtąjį erdvės matavimą, sukurti savarankišką, nuo tikrovės nepriklausantį tapybos darbą.

M

Majolika – keramikos rūšis; spalvotoji dekoracinė ir siužetinė keramika, atsiradusi 16 - 17 amžiuje.

Majuskulai – didžiosios raidės.

Maniera – terminas, vartojamas individualiam stiliui nusakyti (mokyklos, laikotarpio, dailininko). Kartais taip vadinama neoriginali, pamėgdžiojanti kūryba.

Manierizmas – 16 a. 2 deš. – 17 a. pradžios dailės ir architektūros stilius – intelektualios, rafinuotos, teatriškos dvaro kultūros apraiška. Išreiškė renesanso krizę.  

Manifestas – krypties, mokyklos, grupuotės meninių pažiūrų programa, išdėstyta traktato, straipsnio ar kt. vieša forma.

Mansarda – laužyto skerspjūvio stogas ir pastogės patalpa, viršuje smarkiai pasvirusi, apačioje beveik statmena plokštumai. Pavadinimas kilęs nuo prancūzų architekto Fransua Mansaro (Mansard) pavardės.

Marina – dailės kūrinys, peizažas, vaizduojantis jūrą, jos stichiją, laivus ir su jūra susijusius žmones.

Mastaba – turtingesnių Egipto visuomenės sluoksnių kapas su antžeminiu plokščiu stogu.

Masverkas – ažūrinis dekoras iš stilizuotų lapų, geometrinių formų, būdingas gotikos ir neogotikos architektūrai.

Mauzoliejus – monumentalus antkapinis pastatas; pavadintas pagal 4 a. pr. Kr. pastatytą valdovo Mauzolo kapavietę.

Mažoji plastika – skulptūros rūšis: nedidelės statulėlės ir abstrakčios kompozicijos.

Meandra, meandrinis – graikų ornamentas stačiais kampais, lenktų arba spiralinių linijų. Būdingas senovės graikų klasikinei dailei. Pavadinimas kilęs iš vingiuotos Meandro upės Mažojoje Azijoje.

Medalis – apdovanojimo, pagerbimo arba atminimo ženklas: apskrita, kartais ovali ar kampuota plokštelė.

Megalitai – antkapiniai arba apeiginiai statiniai iš stambių akmens blokų.  

„Mėlynasis raitelis“ (vok. Blaue Reiter), vokiečių ekspresionistų grupuotė. Dailininkai tapybos ir grafikos kompozicijose linko į emocionalius, abstrakčius, simbolinius vaizdus, siekė perteikti dvasinę būties esmę. Mėlynasis raitelis veikė 1911-14.

Meninė fotografija – fotografijos rūšis, vizualinių menų šaka. Ji pagrįsta subjektyviu, individualiu fotografo žvilgsniu į tikrovę.  

Metafizinė tapyba – 20a. 2 dešimtmečio modernistinės italų tapybos kryptis. Tapytojai vaizdavo tikroviškus daiktus nerealioje aplinkoje, derino klasikinės ir moderniosios dailės motyvus, kūrė paslaptingų, sustingusių erdvių įspūdį, mėgavosi melancholijos, vienišumo, susvetimėjimo nuotaikomis.

Metalo dirbiniai – architektūros dekoratyviniai elementai, buitiniai ir liturginiai reikmenys, papuošalai, ginklai – įvairūs meniški daiktai iš aukso, sidabro, geležies, bronzos bei kitų metalų.

Metopa – dorėniško orderio frizo dekoratyvinis elementas – stačiakampė dekoruota akmens plokštė tarp triglifu

(dažniausiai puošta reljefais, rečiau – tapyba).

Minaretas – musulmonų šventovės (mečetės) bokštas su atvira galerija viršuje maldininkams šaukti.

Miniatiūra – rankraštinės knygos meninio apipavidalinimo elementas: tapyta kompozicija, kurioje yra figūrinių motyvų; mažo formato tapytas paveikslėlis. Tapoma akvarele, tempera, emaliu, laku ant pergamento, metalo, porceliano, kaulo.  

Minimalizmas, minimalusis menas – vėlyvojo modernizmo kryptis. ABC menas, pirminių struktūrų menas, serijinis menas, šaltasis menas. Kraštutinė formalių modernizmo ieškojimų apraiška.

Minuskulai – mažosios raidės.

Mitologinis žanras – dailės žanras; mitologinės tematikos tapybos, skulptūros, grafikos, kūriniai. Mitologinė tematika būdinga daugelio tautų senoviniam menui.

Mobilis – kitaip mobili konstrukcija. Kinetinė skulptūros forma, arba kinetizmas. Mobilis susideda iš medinių objektų arba metalinių plokštelių, sujungtų viela, virvutėmis, strypeliais ir subalansuotų. Nuo prisilietimo arba oro dvelktelėjimo jie pradeda judėti; sukdamiesi sukuria nuolat kintantį kūnų, plokštumų, spalvų, figūrų išsidėstymo reginį.

Modelis – dailininko vaizduojamas tikrovės objektas: dažniausiai skulptoriui arba tapytojui pozuojantis žmogus, kartais daiktas (manekenas, muliažas).

Modernas – 20 a. architektūros ir dailės stilius. Būdinga natūralizmo ir stilizacijos derinimas; siekimas suartinti dailiuosius amatus ir pramonine gamybą, sukurti vientisą gyvenamąją aplinką. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė kompozicija. Įvairiose šalyse skirtingai pavadintas: Prancūzijoje – ar nuvo (art nouveau), Rusijoje ir Lietuvoje - modernas, Austrijoje ir jos įtakos šalyse – secesija, Vokietijoje - jugendas (Jugendstil).

Modernizmas – 19 a. pab. - 20 a. vid. naujų meno krypčių visuma.

Modernus – naujausias, šiuolaikinis.

Molbertas – stovas, ant kurio tapytojas pastato ir pritvirtina tapomą paveikslą.

Molbertinė tapyba – tapybos rūšis: mažų matmenų paveikslai, kurie ne tik tapomi ant molberto, bet gali būti ant jo ir eksponuojami.

Monochromija – dailės kūrinių vienspalviškumas. Tapoma viena spalva ar keliais vienos spalvos atspalviais.  

Monumentalioji dailė – dailės rūšis: stambių formų, dažnai svarbaus visuomeninio turinio dailės kūriniai, pasitelkiami formuojant architektūros aplinką, ryškinant ansamblio (aikštės, parko, pastato eksterjero arba interjero) idėją, kultūrinį, socialinį, politinį reikšmingumą.

Monumentas – stambaus mastelio, didingų formų skulptūros arba architektūros kūrinys, kuriuo pagerbiamas tam tikrai istorinei žmonių bendrijai svarbus asmuo, įvykis, idėja; kitaip – paminklas.

Motyvas – pagrindinis ir lengvai atpažįstamas dailės kūrinio kompozicijos elementas.

Mozaika – monumentaliosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės technika. Figūrinė arba ornamentinė kompozicija dėstoma iš įvairų ir spalvų akmens (marmuro, granito, brangakmenių), smaltos, keramikos, stiklo ar kitokios medžiagos gabaliukų, plokštelių, plytelių. Komponentai sutvirtinami cemento skiediniu, betonu, sintetine derva arba kt. rišamąja medžiaga. Mozaikos technika sukurtas kūrinys.  

Muliažas, modelis, kopija – architektūros detalės, skulptūros ar jos dalies gipsinė išlieja, arba kokio nors daikto imitacija iš dažyto vaško. Naudojama kaip vaizdinė priemonė.

Multiplis – serijinis, parduoti skirtas dailės kūrinys, dažniausiai dauginamas pramoniniu būdu. Taip kūrinys sutapatinamas su masinio vartojimo daiktu, paneigiamas jo unikalumas, panaikinamas skirtumas tarp originalo ir kopijos.

N

Nabis – 19 a. pab. – 20 a. pr. Paryžiaus dailininkų grupuotė. Siekė sintetiškos ir dvasingos plastinės formos, praturtintos vidinėmis simbolinėmis prasmėmis. Kūriniai spalvingi, dekoratyvūs, ornamentiški, stilizuoti.

Narteksas – ankstyvųjų krikščionių bazilikos dalis: dengtas prieangis su portiku, skirtas atgailautojams.

Natiurmortas – tapybos, kai kada grafikos kūrinys, vaizduojantis dažniausiai negyvus daiktus, nuskintus vaisius, gėles, medžioklės ar kitokius daiktus. Kai kada vaizduojami ir gyvi vabzdžiai, paukščiai, žvėrys bei žmonės, papildantys pagrindinį motyvą.

Natūra – materiali tikrovė; žmogus, peizažas, įvairūs daiktai - dailininko kūrybos objektai.  

Natūralizmas – 19 a. antrosios pusės meno kryptis. Dailėje savarankiška kryptimi nepasireiškė. Būdinga tikslus ir skrupulingas tikrovės kopijavimas, nekūrybingas sekimas gamta.  

Naujasis daiktiškumas – 1919-33 vokiečių dailininkų judėjimas. Pasižymėjo idėjinių ir stilistiniu prieštaringumu. Juos vienijo susidomėjimas daiktine tikrove ir tradicinėmis meninės išraiškos priemonėmis.

Nava – iš pradžių graikų šventyklos vidus, vėliau – krikščionių bazilikoje išilgine kolonų eile atskirta dalis.

Nazarėnai – 19 a. I pus. vokiečių ir austrų tapytojų sambūris. Kūriniams būdinga Biblijos, renesanso veikalų tematika, religinis misticizmas, stilizacija, eklektika ir miesčioniškas skonis.

Nekropolis – antikinės graikų ir romėnų kapinės.

Neogotika – architektūros ir dailės kryptis, pagrįsta gotikos architektūros ir dailės palikimu. Būdingas laisvas gotikinių formų ir konstrukcijų taikymas.

Neoimpresionizmas – 19 a. 9-to dešimtmečio prancūzų tapybos kryptis. Remdamiesi optika, spalvų suvokimo fiziologija bei psichologija siekė impresionizmo tapybai suteikti mokslinį pagrindą. Dailininkai taikė savitą tapybos būdą – puantilizmą.  

Neoplasticizmas – 20 a. 2-3 dešimtmečių modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Kilo iš kubizmo, artima konstruktyvizmui. Pasižymėjo konceptualumu, simboliniu turiniu.

Neoromantizmas – 19 a. pab. – 20 a. I pus. Menininkų judėjimas. Gaivinti romantizmo principai. Siejosi su nacionalinės savimonės brendimu.

Neostiliai – 19 a. – 20 a. pr. Architektūros ir dailės kryptys, eklektikos apraiškos. Remtasi istorizmo principu. Programiškai taikytos praeities stilių išraiškos priemonės. Pagal istorinius prototipus skiriami šie neostiliai: neoromanika, neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas.

Nerviūra – konstrukcinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; išsikišusi profiliuota skliauto briauna, būdinga gotikai.

Nerviūra (briauna) – skliauto plokštumų susikertančiose vietose tarp atskirų strėlinių skliautų išsikišanti arkinė juosta.

Nerviūrinis (briaunotasis) skliautas – briaunomis sustiprintas skliautas.

Nimfa – moters pavidalo gamtos dievybė graikų mitologijoje.

Niša – įdubimas sienoje.

"Niujorko mokykla" – abstrakčiojo ekspresionizmo pakraipa JAV tapyboje. Kūriniai didelių formatų, monumentalių, ekspresyvių formų.

O

Object-trouve – terminas, kuriuo įvardijamas ne sukurtas, bet surastas arba pasirinktas tikrovės daiktas, be žymesnių pakeitimų bei perdirbimų pateikiamas kaip savarankiškas kūrinys arba kompozicijos dalis.

Objektas – vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo dailės kūrinys, kuriame vengiama individualumo ir autoriaus kūrybos žymių, primenantis serijinės gamybos daiktą. Dažnai daromas iš pramonėje vartojamų medžiagų (plieno, neono, pleksiglazo ir kt.) taikant naujausias gamybos technologijas.

Odos dirbiniai – dailieji dirbiniai iš natūralios ir dirbtinės odos. Tai buitiniai ir dekoratyviniai reikmenys, knygų ir albumų viršeliai, dekoratyvūs pano, ginklų ir karo aprangos dalys, apavas, drabužiai bei kt.

Ofortas – giliaspaudės grafikos technika. Atspaudas nuo vario arba cinko plokštelės klišės, išėsdintos rūgštimi.

Opdailė (opartas) – optinė dailė. 20a. 6-to dešimtmečio viduryje išsirutuliojusi abstrakcionizmo kryptis, kurią labiausiai domina optinio suvokimo ypatumai. Dėl akies vangumo (antrinio vaizdo reiškinys) geometrinės formos struktūrų, šviesos ir spalvos reiškinių sąveika sukelia vibravimo ir mirgėjimo efektus, kurie opdailę suartina su kinetine daile.

Orderis – viena iš architektūrinės kompozicijos rūšių, susidedanti iš atramų (kolonų, stulpų arba piliastrų) ir antablemento. Šie elementai tarpusavyje susiję proporcingumo dėsniais. Klasikinėje architektūroje skiriami šie orderiai: toskaninis, dorėninis, jonėninis, korintinis ir kompozicinis (sudėtinis).  

Orfizmas, orfinis kubizmas, simultanizmas – 20 a. 2 deš. modernistinės tapybos kryptis. Kilo iš sintetinio kubizmo. Būdingos abstrakčios formos arba pusiauabstrakčios, geometrizuotos formos, dinamiškos kompozicijos, ryškus koloritas. Dailininkai siekė spalvų skambumo ir harmonijos, paveikslus tapė kaip muzikinių kūrinių atitikmenis.

Orientalinis stilius – senovės Graikijos vazų tapybos stilius, kitaip kiliminis stilius; bendriausia prasme – bet kurio laikotarpio ir bet kurios dailės šakos kūrinio stilius, kuriame pasitelkiami rytietiški motyvai ir išraiškos priemonės.  

Ornamentas – raštas, sudarytas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių elementų – motyvų.

P

Pagrindinės spalvos – trys svarbiausios regimojo spektro spalvos (raudona, geltona, mėlyna), kurių negalima gauti maišant kitas spalvas. Maišant pagrindines spalvas gaunamos antrinės spalvos.

Paletė – ovali arba stačiakampė lentelė, naudojama dažų paruošimui ir maišymui; dailininko spalvų įvairovė.

Paminklas – monumentas, architektūros arba skulptūros kūrinys, kuriuo pagerbimas svarbus asmuo, įvykis, idėja.

Paminklinė skulptūra – memorialinė skulptūra – atminimo ženklo paskirtį turintis skulptūros kūrinys. Platesne prasme tai paminklas, siauresne – antkapis.

Panelis – patalpos sienų apdailos elementas – medžio, akmens ar kitos medžiagos plokštė.

Pano – reljefas arba sienų tapybos kūrinys, įkomponuotas pastato sienos ar lubų plokštumoje. Dažnai aprėminamas.

Panorama – kraštovaizdis, matomas į visas puses iš aukštos vietos; didelis peizažo ar batalinio žanro paveikslas ant apskritos salės sienų.

Panteonas – senovės Graikijoje ir Romoje – visiems dievams skirta šventykla; bažnyčia, kurioje palaidoti nusipelnę tautos kultūrai ir istorijai asmenys.

Papildomosios spalvos – spalvų poros, sudarytos iš labai kontrastuojančių tarpusavyje šiltos ir šaltos spalvų, esančių viena prieš kitą spalvų rate (geltona - violetinė, raudona - žalia, oranžinė - mėlyna).

Parapetas –

Papjė mašė – masė, gaminama iš popieriaus tyrės, gipso, klijų, smėlio. Vartojama įv. buitinės paskirties daiktams, karnavalo kaukėms, skulptūrų imitacijoms gaminti.

Pastelė – sausi lazdelių pavidalo dažai iš smulkiai sutrinto pigmento, kreidos, gipso arba molio ir rišamosios medžiagos; pastelės technika sukurtas dailės kūrinys.

Pastoralė – Idiliškas piemenų gyvenimo vaizdas.

Patosas – dvasinis pakilimas, susižavėjimas, išreikštas iškilmingais, skambančiais tonais.

Paviljonas – rūmų dalis ar priestatas su atskiru stogu ir įėjimu arba nedidelis lengvos konstrukcijos statinys, statomas parkuose, skirtas poilsiui ir pramogoms.

Pedimentas –

Peizažas – vaizduojamosios dailės žanras, tapybos arba grafikos kūrinys, vaizduojantis natūralų ar žmogaus pakeistą vietovaizdį. Peizažuose meniškai sukuriama erdvės ir perspektyvos iliuzija.

Pendentyvas – būdingas bizantiškosios architektūros elementas. Tai perėjimas nuo stačiakampio į apskritimą (per bures). Arba kitaip sakant, kvadratinės formos pastato sienų konstrukcinis perėjimas į kupolinį stogą.

Performansas – postmodernistinio meno rūšis. Vaidinimas pagal iš anksto parengtą scenarijų, dalyvaujant (vaidinant) pačiam menininkui, dažniausiai be publikos. Performansas užfiksuojamas vaizdajuostėje, nes jis vyksta tik kartą.

Pergamentas – Išdirbta gyvulių oda. Senų rankraščių rašomoji ir knygų įrišimo medžiaga.

Peristilis – stačiakampė salė, vidaus kiemas, sodas ar aikštė, iš visų pusių apjuosta dengtomis kolonadomis.

Perspektyva – trimačių kūnų vaizdavimo plokštumoje būdas, kuriuo sukuriama realių erdvinių santykių ir apimčių iliuzija. Perspektyva pagrįsta optiniu reiškiniu – tariamu figūrų bei daiktų mažėjimu, kūnams tolstant nuo žiūrovo akies.

Pertvarinis emalis – metalinio dirbinio dekoras kuriamas iš metalo pertvarėlių – plonų juostelių, vielučių. Plotai tarp pertvarėlių užpildomi įvairiaspalviais emaliais. Dirbiniai pasižymi raiškiu kontūriniu piešiniu, sodriomis spalvomis.

Piešinys – grafikos rūšis, vienas seniausių ir pagrindinių dailė išraiškos būdų. Vaizdas perteikiamas linija, štrichu, įvairiais jų deriniais ir dėmėmis.

Pigmentai – iki miltelių susmulkintos netirpios kietosios medžiagos, nuo kurių priklauso dažų spalva.

Piktograma – sutartinis ženklas, grafiškai žymintis daiktą, reiškinį arba veiksmą.

Piliastras – konstrukcinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; kolonos arba stulpo pavidalo vertikalus sienos

kyšulys.

Piliorius – stulpas: masyvi atrama iš tašyto akmens, plytų, betono – remia pastato perdangas, skliautus, kupolą.

Pilonas – Egipto šventyklos vartai – dvi simetriškos, nežymiai į apačią platėjančios sienos, tarp kurių yra įėjimas. Sienos užbaigtos puošybinėmis atbrailomis ir parapetais.

Pinaklis – gotikos architektūros ir dailės dekoratyvus elementas – į viršų smailėjantis bokštelis. Briaunos puoštos

pumpurais, viršus – kryžiažiedžiu.

Piramidė – monumentalus keturkampio plano į viršų smailėjantis statinys, senovės faraonų antkapinis paminklas.

Plafonas – lubų, skliauto dalis puošta tapyba.

Plakatas – taikomosios grafikos kūrinys, turintis reklaminę, informacinę arba agitacinę paskirtį.. Būdinga lakoniškas vaizdas, trumpas tekstas.

Plastika – skulptūros kūriniai, formuojami (modeliuojami) iš minkštos medžiagos (gipso, vaško, molio).

Plastiniai menai, erdviniai menai – meno šakos ir rūšys, pagrįstos tūrinių (realių arba iliuzinių) vaizdų kūryba.  

Pleksiglazas – organinis stiklas. Kietas, skaidrus, gali būti dažomas. Taikomas minimalizmo, kinetinio meno, hiperrealizmo ir kt. krypčių dailėje.

Pleneras – dailės renginys. Dailininkai, susirinkę tam tikroje vietovėje, tapo gamtovaizdžius, kuria skulptūras arba piešia. Plenerus pradėta rengti 19 a.

Plenerinė tapyba – tapymas iš natūros gamtoje.

Podiumas – laiptuota pakyla.

Polichromija – daugiaspalviškumas, daugiaspalvis dekoras, spalvotoji spauda.

Poliptikas – dailės kūrinys iš daugelio dalių, kurias tarpusavyje sieja vientisa kompozicija.

Pont-Aveno mokykla, Bretanėje, Pont-Avene – 1888-90 dirbusių prancūzų tapytojų kūryba, susijusi su simbolizmo ir postimpresionizmo raida.  

Popartas – Naujasis realizmas – Neodadaizmas

Popartas, pop menas, naujasis realizmas, vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais. Ji klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno priešprieša. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių. Jie komponavo asambliažus, koliažus, multiplius, taikė šilkografijos, kombinuotos tapybos techniką, kūrė skulptūras iš papjė mašė bei kitų pigių medžiagų.

Portalas – fasade architektūriškai išskirtas įėjimas į pastatą.

Portikas – kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija; dengtas prieangis su kolonomis.

Portretas – tapybos, grafikos, skulptūros arba meninės fotografijos kūrinys, vaizduojantis žmogų arba žmonių grupę.

Postamentas – kolonos, piliastro arba statulos papėdė.

Postimpresionizmas – 19 a. pab. - 20 a. pr. dailininkų judėjimas, pasireiškęs po impresionizmo kaip priešprieša jam. Būdinga objektyvios tikrovės ir vaizduotės, jausmų ir racionalaus proto ryšio akcentavimas.

Postmodernizmas – 20 a. pab. meno tendencijų ir krypčių visuma. Vertinamas ne originalumas, o kartojimas; ne meninė forma, o koncepcija; ne kūrinys, o kūrybos procesas; ne atskirų meno sričių specifika, o jų susiliejimas į naujas hibridines rūšis (angl. multimedia].  

Potapybinė abstrakcija – JAV vėlyvojo modernizmo tapybos kryptis. Priešintasi abstrakčiam abstrakcionizmui. Vengta tiesioginės psichinės saviraiškos, siekta objektyvizuoti kūrybos procesą. Išryškintas paveikslo daiktiškumas, materialumas: plokščias paviršius, lokalios spalvos, mechaniškai užteptų, užpiltų arba užpurkštų dažų plotai.

Požeminis apšvietimas – baroko epochoje atsiradusi tapybos maniera: pusiau tamsus paveikslas, apšviestas iš nežinia kur sklindančios šviesos srauto.

Prancūziškasis parkas – parko rūšis, atsiradusi 17 a. Prancūzijoje pagal itališkojo barokinio parko pavyzdžius. Būdingas taisyklingas geometrinis planas, tiesūs takai, susibėgantys į pagrindine ašį ir sudarantys žvaigždę. Lygios aikštelės, tiesios alėjos, karpytos gyvatvorės, kilimą primenantys gėlynai grupuojami abipus centrinės plačios alėjos ar vandens kanalo, iškasto nuo rūmų.

Prerafaelitai – 19 a. vid. anglų tapytojų grupė. Orientavosi į viduramžių ir ankstyvojo renesanso dailę. Paveikslai ir pano dekoratyvūs; jiems būdinga kruopšti, detali vaizduosena, pagrįsta natūros studijavimu ir stilizacija.

Presbiterija – dvasininkams skirta bažnyčios dalis vidurinės navos gale.

Primityvizmas – 20 a. pradžios modernioji dailė, kuriai būdingas sąmoningai supaprastintas vaizdavimas su pirmykščio liaudies meno ir vaikų kūrybos elementais.  

Proceso menas, postminimalizmas – postmodernistinio meno kryptis, pagrįsta natūraliu tikrovės objektų struktūros kitimu. Menininkai kuria kompozicijas iš įvairių medžiagų: medžio, pjuvenų, latekso, vatos, ledo, riebalų, sėklų, augalų ir pan., kurios kinta per tam tikrą laiko tarpsnį veikiant aplinkos temperatūrai, drėgmei, šviesai, gravitacijai bei kitiems gamtos veiksniams. Rodomas nykimo, irimo ar augimo procesas.

Profilis – veido arba daikto vaizdas iš šono (priešingai priekiui); statmenas architektūrinio kontūro pjūvis.

Projektas – iš anksto parengtas piešinys, brėžinys, modelis, pagal kurį galima sukurti dailės kūrinį, pastatyti statinį.

Pseudodipteris – (gr. pseudo – melas, di-ptero - dvisparnis). Tai senovės graikų šventyklos planas. Skiriasi nuo dipterio vidiniu kolonų eilės nebuvimu, nors vieta joms palikta.

Puantilizmas – tapymo būdas. Taškuojama vienodais grynų dažų potepiais, kurie žvelgiant iš atstumo susilieja, sudarydami vientisus atspalvius.

Pumpuras – suriesto augalo lapo arba pumpuro pavidalo dekoro elementas, būdingas romaninių kolonų bazėms, ypač paplitęs gotikos ir neogotikos pastatuose.

Puskolonė – tik per pusę arba trimis ketvirčiais iš sienos plokštumos išsikišusi kolona.

Putis – nuogas sparnuotas arba nesparnuotas berniukas.

R

Raudonfigūris stilius – graikų vazų tapyba. Čia figūros kontrastuoja su juodu fonu. Kurtos senovės Graikijoje 6 a. pr. Kr.

Ready-made (angl. gatavas), gatavų daiktų kalba. Fabrikinės gamybos daiktas, kuriam suteikiamas meno kūrinio statusas. Dailininko dėka autoriniu buvo pripažintas ne tik rankų darbas, bet ir nepakartojamas daikto atrankos aktas.

Realizmas – tikroviškas vaizdavimo būdas, pagrįstas natūros studijomis, išlaikomas panašumas į realų vaizdą, daiktų proporcijos; 20 a. antrosios pusės literatūros ir vaizduojamosios dailės kryptis.

Refleksas – šviesos ir spalvos atspindys nuo aplinkinių objektų ant daikto šešėlinės pusės.

Rekvizitas – tikri daiktai ir jų imitacijos, naudojamos teatro vaidinime. Dar vadinama butaforija.

Religinis žanras – Europos dailėje, kaip ir tikėjime vyraujanti religija – krikščionybė. Šventasis Raštas yra pagrindinis religinio žanro temų šaltinis.

Relikvijorius – puošnus indas šventojo relikvijoms laikyti bei išstatyti.

Reljefas – skulptūros rūšis: iškilus arba įdubus vaizdas plokščiame fone.

Renesansas – 15 – 16 a. architektūros ir dailės stilius. Architektūroje būdingi antikiniai orderiai simetrija, paprastas planas. Dailei būdinga dėmesys žmogui, žemiškoms realijoms, orientacija į antikos dailę. ištobulinta aliejinė tapyba.

Reprodukcija – dailės kūrinio pakartojimas ir dauginimas įvairiais spaudos būdais.

Reversas – monetos atvirkštinė pusė.

Ritmas – komponavimo būdas; elementų ar plastinių formų tolygus pasikartojimas.

Rokailis – kriauklės formos, dekoratyvus rokoko ornamento motyvas, susidedantis iš kriauklių, stilizuotų augalų lapų ir skiauterėtų motyvų.

Rokokas – architektūros ir dailės 17 – 18 a. stilius. Būdinga puošnus dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės kūriniams būdingas kameriškumas, dažnai melancholiška poetinė nuotaika, asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos. Dominuoja pastoralinis, mitologinis, portretinis siužetas.

Romaninis stilius – meno stilius paplitęs 10 - 12 a. Pastatams charakteringa formų masyvumas, rūstus geometrizmas. Tapyboje – plokštuminės figūros paryškintos linijų kontūrais. Temos tik religinės. Paplito miniatiūros, vėliau – tapyba ant lentų.

Romantizmas – 18 a. pab.- 19 a. I pusės kultūrinis judėjimas, kuriam būdinga dvasingumas, nuoširdumas, asmenybės individualumo ir tautų laisvės išaukštinimas. Kūriniuose gausu fantastikos, tolimų kraštų ir istorinių epochų motyvų; maištingos prigimties ir tragiškų likimų veikėjų.

Rotonda – mažas apskritas pastatas arba apskritas kambarys.

Rozetė (rožė) – stilizuoto gėlės žiedo pavidalo ornamento motyvas; architektūros elementas – didelis apskritas gėlės žiedo pavidalo langas, būdingas gotikos architektūrai.  

Rustika – sienos apdaila iš rustų – grubiai tašytų įvairios faktūros stačiakampių akmenų su nusklembtais kraštais.

S

Sakralinė dailė – religinė dailė, dailės kūriniai, išreiškiantys tikėjimą aukštesniosiomis galiomis. 

Salonas – 1 reprezentacinė rūmų arba apartamento patalpa. 2 rašytojų, dailininkų, filosofų visuomenės veikėjų susirinkimas, reguliariai vykstantis globėjo namuose. 3 periodinė naujausių dailės kūrinių paroda. 4 komercinė įstaiga, rengianti parodas, prekiaujanti dailės kūriniais.

Sarkofagas – karstas iš medžio, terakotos, metalo arba akmens. 

Scenografija – teatro dailė, dailės šaka: spektaklio dekoracijų, rekvizito, kostiumų, grimo, apšvietimo projektavimas.

Sekreteras – rašomasis stalas, primenantis dviejų aukštų spintelę. Apatinė dalis su stalčiukais ar durelėmis, viršutinė – su stalčiukais, lentynėlėmis.

Sepija – rudi dažai, gaminami iš moliuskų. Taip vadinamas ir šia technika sukurtas kūrinys.

Sezanizmas – 20 I pus. modernistinės tapybos tendencija, postimpresionizmo atmaina. Būdinga paprasta, logiška kompozicija, aiškus, konstruktyvus piešinys, subtilios spalvos.

Sfinksas – Iš žmogaus ir gyvulio formų sudaryta mitologinė pasakų būtybė. Egipte tai liūtas su vyro, Graikijoje – liūtė su moters galva.

Sfumato – tapymo būdas be ryškių kontūrų, modeliuojant formą švelniais šviesos ir šešėlių perėjimais.

Sgrafitas – sienų tapybos technika. Siena dengiama keliais (dažniausiai 2-3) skirtingos spalvos tinko sluoksniais. Paskui viršutinis sluoksnis dalimis nupjaunamas aštriu instrumentu. Atidengiant apatini tinką kuriama kelių spalvų ornamentinė arba figūrinė kompozicija.

Sienų tapyba – monumentaliosios dailės rūšis, tapybos kūriniai, puošiantys pastatų eksterjerą ir interjerą – sienas, lubas, skliautus, atramas ir kt.

Signatūra – paties dailininko kūrinyje pažymėtos savo vardo ir pavardės pirmosios raidės arba visa pavardė.

Signetė – mažas bokštelis ant stogo kraigo ties transepto sankryža.

Simbolis – sutartinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką ar idėją.

Simbolizmas – 19 a. pab. meno kryptis, kuriai būdinga intuicijos ir emocijų sureikšminimas, atitrūkimas nuo tikrovės, svarbiausios meninės išraiškos priemonės – simboliai, asociacijos, užuominos.  

Simultanizmas – orfizmas

Sinchromizmas – 20 a. 2 deš. modernistinės tapybos kryptis, artima orfizmui. Būdingos abstrakčios geometrizuotos formos, intensyvios spalvos.

Sintetizmas – tapybos metodas, taikytas Pont-Aveno mokyklos dailininkų. Tapytojai, atsisakę tiesioginių gamtos studijų ir geometrinės perspektyvos taisyklių, vaizdavo supaprastintas, apibendrintas formas.

Sintezė – įvairių elementų, objektų dalių jungimas į visumą.

Siurrealizmas – 20 a. III-V-to dešimtmečio modernistinio meno kryptis. Dailės kūriniuose tikrovės detalės dažnai tapomos natūraliai, meistriškai, tačiau iškraipomos daiktų savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas. Būdinga tematika - sapnai, haliucinacijos, erotika.

Skliautas – išgaubtas pastato stogas, lenktos lubos.

Skulptūra – vaizduojamosios dailės šaka, trimatės formos kūriniai. Kuriama (lipdoma, kalama, drožiama, liejama) iš įvairiu medžiagų. Svarbiausios formos: statula, grupė, biustas, medalis, moneta.

Soboras – svarbiausia rusų ortodoksų vyskupijos ar vienuolyno cerkvė.

Spausdinimo būdai – iškiliaspaudė, giliaspaudė, plokščiaspaudė, trafaretinė spauda.

Spindulinis stilius – spindulinė gotika, 13 a. vid. - 14 a. pab. prancūzų brandžioji gotika.

Stabile, stabilis – kitaip – stabili konstrukcija. Šiuolaikinė metalo skulptūros sąvoka. Kitaip nei mobili konstrukcija – statiška skulptūra. Abi sąvokos iš pradžių buvo taikomos A. Kolderio (A. Calder) kūriniams.

Statula – apvalioji skulptūra, vaizduojanti stovintį žmogų, gyvūno ar fantastinės būtybės figūrą.

Stekas – skulptoriaus įrankis lipdomai formai modeliuoti.

Stiklo dirbiniai – taikomosios dailės šaka: dekoratyviniai (, indai, stiklo plastika, bižuterija ir kt.), buitiniai (indai, veidrodžiai, tara ir kt.) ir architektūriniai (vitražai, šviestuvai ir kt.) dirbiniai iš stiklo.

Stilizacija – kūrinyje vaizduojamų tikrovės objektų apibendrinimas – formų ir spalvų supaprastinimas siekiant dekoratyvumo įspūdžio.

Stiukas – greitai kietėjanti masė, sumaišyta iš gipso, kalkių, smėlio ir klijų, naudojama reljefinei architektūros puošybai.

Studija – pagalbinis dailės kūrinys; mokomasis studento darbas; menininko kūrybinė dirbtuvė.  

Suprematizmas – 20 a. 2 deš. - 3 deš. pr. rusų modernistinės dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina. Elementarios formos (kvadratas, stačiakampis, trikampis ir kt.) dėstytos dinamiškomis grupėmis plokštumoje arba erdvėje. Plastinėmis priemonėmis siekta greitį, skrydį, energiją, išreikšti grynos, bedaiktės erdvės pojūtį.

Svogūniškasis kupolas – platėjantis kupolas, savo forma primenantis svogūną, labiausiai paplitęs Senovės Rusios architektūroje.

Š

Šablonas – iškirptas pavyzdys (iškarpa) perkelti šrifto piešiniams, raštui, ornamentui.

Šilkografija – trafaretinės spaudos būdas; grafikos technika. Piešinys kuriamas dažais ant rėmelyje ištempto tinklelio. Tinklelį impregnavus, dažai pašalinami. Per susidariusias akytas tinklelio vietas pertrinami dažai.

Šriftas – tam tikro raidyno (lotyniško, arabų, kinų raštas) grafinė forma. Pagal sukūrimo techniką šriftas būna rankraštinis, pieštinis, graviruotasis, kaltinis, renkamasis.

Šviesotamsa, šešėliavimas, šviesokaita, vaizduojamosios dailės išraiškos priemonė: tikrovės iliuzijos kūrimas plokštumoje šviesos ir šešėlių išdėstymu bei gradavimu. Modeliuojama daiktų apimtis, kuriamas erdvės įspūdis.

T

Taikomoji dailė – dailės šaka: praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai. Tai dailieji audiniai, baldai, drabužiai, ginklai, indai, papuošalai, šviestuvai, įvairios interjero puošmenos ir kt. Dirbinio paskirtis lemia jo formą, medžiagą, dekorą.

Tambūras – cilindrinis kupolo pagrindas.

Tapyba – vaizduojamosios dailės rūšis, kurianti vaizdą plokštumoje įvairių spalvų dažais.

Tekstilės dirbiniai – taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: unikalūs, rankomis atlikti tekstilės dirbiniai. Dailioji tekstilė apima dailininkų suprojektuotus ir išaustus sienų bei grindų kilimus, t.p. konceptualius parodinius darbus.

Teminė kompozicija – dailėtyros terminas, kuriuo įvardytas realizmo idėjų sukurtas žanrinis hibridas – figūrinė kompozicija, turinti istorinio, batalinio arba buitinio žanro požymių. Šiuo pavadinimu siekta pabrėžti dailės kūrinio aktualios temos svarbą.

Tempera – dažai iš pigmento ir emulsinės rišamosios medžiagos, skiedžiami vandeniu, terpentinu arba specialiu skiedikliu, panašūs į guašą, tačiau atsparesni aplinkos poveikiams; tais dažais nutapytas paveikslas - tapybos technika.

Terakota – poringa žemos degimo temperatūros natūralios molio spalvos keramika.

Terasa – paaukštinta aikštelė prie namo.

Terma – viešoji senovės romėnų pirtis. 

„Tiltas” („die Brücke") – 1905-13 veikusi vokiečių ekspresionistų grupuotė. Dailininkai skelbė maištingas, antiburžuazines idėjas, priešinosi realizmui. Jų kūryba instinktyvi, spontaniška, artima fovizmo dailei.

Timpanas – trikampis frontono laukas, aprėmintas antablemento ir stogo karnizų. Gali būti lygus, arba puoštas horeljefu; pusapskritė, trikampė arba smailiaarkė niša virš durų ar lango. Dažnai puošiamas skulptūra, tapyba.

Torsas – žmogaus figūrą vaizduojanti statula – liemuo (be rankų ir kojų, paprastai ir be galvos); žmogaus liemens vaizdavimas dailėje.

Transeptas – kryžmiškos bažnyčios ir bazilikos skersinė nava, esanti tarp choro ir išilginės navos – skersinė nava.

Travėja – skliauto dalis tarp ramstinių arkų.

Triforijus –

Triglifas –

Triptikas – trijų dalių tapybos, grafikos dailės kūrinys. Dalys tarpusavyje susijusios bendra tematika.

Triumfo arka – puošnūs, monumentalūs vartai, statyti pergalei pažymėti.

Trofėjai – dekoracinė įvairių ginklų grupė. Antikos pergalės ženklus imituojančios puošmenos, kuriomis nuo Renesanso laikų puošiami viešieji pastatai.

U

 Urbanistika – architektūros šaka: miestų ir gyvenviečių planavimas, projektavimas bei statyba; mokslas, tiriantis miestų ir gyvenviečių statybą, jų istoriją, numatantis perspektyvas. 

Urna – indas mirusiųjų palaikams laikyti.

V

Vaizduojamoji dailė – dailės šaka: kūriniai, kuriems būdingi iliuziniai arba sąlygiški tikrovės vaizdai. Pagal medžiagas ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į grafiką, skulptūrą, tapybą, o pagal temas – į žanrus. 

Vario graviūra – vario plokštėje įrėžto piešinio antspaudas. Sąvoka apima ir graviravimo metodą.

Veduta – kaimo arba miesto tematikos paveikslas (piešinys, graviūra), kur tiksliai perteiktas tam tikros vietovės ar miesto vaizdas.  

Veiksmo tapyba – kitaip Action Painting arba gesto tapyba – abstrakčiojo ekspresionizmo atmaina JAV tapytojai siekė reikšti savo psichines būsenas tiesiogiai, impulsyviai, abstrakčiomis labai ekspresyviomis ir spontaniškomis meninėmis priemonėmis. 

Viadukas – tiltas per slėnį, tarpeklį, kelią ir kt.  

Videomenas – vizualinių menų šaka, pagrįsta technine išraiškos priemone – vaizdo įrašu. Esmė – konceptualus audiovizualinis vyksmas.

Vimperga – gotikinis dekoratyvinis architektūros elementas: trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo..

Vinjetė – nedidelė grafikos kompozicija, puošianti knygos arba rankraščio titulinį lapą, teksto pradžią ar pabaigą. Taip vadinama ir iš fotografijų rinkinio paimta nuotrauka.

Vitražas – monumentaliosios dekoratyvinės tapybos rūšis: ornamentinis arba siužetinis kūrinys iš spalvoto stiklo. Vitražas kuriamas pagal išankstinį projektą (eskizą, kartoną). Jis įstatomas į langą, duris, įtaisomas interjere (pano, pertvara). Apšviečiamas natūralia arba elektros šviesa.

Vizualiniai menai – regėjimu suvokiamos 20 a. antrosios pusės meno šakos ir rūšys. Joms priskiriamos tradicinės vaizduojamosios dailės šakos (tapyba, grafika, skulptūra), avangardinės dailės rūšys (hepeningas, akcija, performansas, kūno menas, žemės menas, konceptualusis menas, instaliacija) bei naujomis techninėmis priemonėmis pagrįstos meno rūšys (meninė fotografija, videomenas, kompiuterinis menas).

Voliuta – spirališkai susuktas ornamentas, svarbi jonėninio kapitelio dalis.  

Vorticizmas – 20 a. 2 deš. anglų modernistinės dailės kryptis, patyrusi futurizmo ir kubizmo įtaką. Dailininkai aukštino mašininę kultūrą. Darbams būdingos dinamiškos, spiralinės kompozicijos, ekspresyvios, kampuotos formos, zigzaginės linijos.

Ž

Žanras – rūšis, tipas. Taikomas meno kūrinių klasifikacijai, tai yra darbams, išsiskiriantiems panašia tematika, apibūdinimui.

Žanrinis paveikslas – kasdieninio gyvenimo scena.

Žemės menas – postmodernistinės dailės kryptis: kūriniai, sukurti dirbtinai formuojant natūralius reljefo plotus. Pagal dailininko projektą kasami grioviai, karjerai, pilami pylimai, kauburiai ir pan.

Žvaigždiškas skliautas – skliautas, kurio briaunos horizontalioje plokštumoje primena žvaigždės piešinį.