1.Meno kilmė, sąvoka, funkcijos. Dailės rūšys ir žanrai.

Kūrybos šakos (menai): dailė, architektūra, muzika, šokis, kinas, literatūra, teatras.Menas – tai specifinė žmogaus veikla, kurios tikslas vaizdais, garsais ar judesiais perteikti tikrovę, išreikšti

mintis, jausmus, vidinį žmogaus pasaulį. Meno ištakos paprastai siejamos su paleolito laikotarpiu (senasis akmens amžius).

DAILĖS RŪŠYS

1. vaizduojamoji dailė 2. taikomoji dailė tapyba, grafika, skulptūra, fotografija keramika, tekstilė, stiklas, metalas, medis, oda, juvelyrika, dizainas

TAPYBA – vaizduojamosios dailės šaka, kurioje meninis vaizdas kuriamas plokštumoje įvairių spalvų dažais. Pagrindinė išraiškos priemonė – spalva. Kompozicijos elementai – koloritas, piešinys, potėpis, faktūra.Tapyba skirstoma: molbertinė, miniatiūra, monumentalioji.1. Molbertinė tapyba – nedidelių matmenų paveikslas (kilnojamas paveikslas). Pagal naudojamus dažus

molbertinė tapyba skirstoma: aliejinė, akrilas, akvarelė, guašas, tempera, pastelė, tušas. Tapoma gali būti ant drobės, medžio, kartono, stiklo.

2. Miniatiūra – atsirado viduramžiais (~ 10 – 12 a) kaip knygų iliustracija. Vėliau ~ 15 a, jau kaip atskiras savarankiškas kūrinys.

3. Monumentalioji tapyba: 1) Sieninė (freska, alsekas). It. fresco – šviežias, neišdžiūvęs; al secco – ant sauso. Freska – tapyba vandeniniais dažais ant drėgno tinko. Al secco – ant sauso tinko. 2) Mozaika – iš mažų spalvotų akmenukų, keramikos ar stikliukų sudaryta kompozicija. 3)Vitražas – kūrinys iš spalvoto stiklo. Įstatomas į duris, langus. 4)Sgrafitas – siena dengiama keliais skirtingos spalvos tinko sluoksniais. Pagal tam tikrą piešinį praraižomas viršutinis plonasis tinko sluoksnis iki žemutinio sluoksnio, kuris yra kitos spalvos.

GRAFIKA – apima piešinius, atspaudus, meninį šriftą. Pagrindinės meninės išraiškos priemonės – linija, juodų ir baltų dėmių deriniai, štrichas. Pagrindinės atlikimo priemonės – pieštukas, plunksna, tušas, anglis, raižymas arba ėsdinimas. Grafika skirstoma: lakštinė, knygų, taikomoji (plakatas, exlibris). Grafikos technikos: 1)Iškilioji gr. – medžio raižinys (ksilografija), lino raižinys 2)Giliaspaudė – vario raižinys (ofortas), sausa adata (graviūra – įrėžimas į plokštelę) 3)Plokščiaspaudė – litografija (akmens spauda) 4)Monotipija – spaudos technika, kuria padaromas tik 1 atspaudas. 5)Trafaretinė grafika – šilkografija.

Estampas – (pranc. estampe it. stampa – atspaudas}, lakštinės grafikos kūrinys – autorinis atspaudas.

Klišė – spaudos forma, pagaminta iš metalo, medžio, linoleumo, plastiko ar kitokios medžiagos, nuo kurios daromi atspaudai.

SKULPTŪRA – trimatės formos kūriniai. Pagrindinės technikos – drožyba, kalyba, liejyba, lipdyba.1. Apvalioji skulptūra. Pagal paskirtį būna:

a) paminklinė (pagerbti įvykį, asmenį, antkapis)b) dekoratyvinė – miestuose, parkuosec) kamerinė – natūralaus dydžio ar kiek mažesnės, laikomos patalpose, bet su architektūra nesusijęd) smulkioji – statulėlės ar abstrakčios kompozicijos iki 70 cm

2. Reljefas – iškilus arba įdubęs vaizdas plokščiame fone. Bareljefas – žemas iškilumas, horeljefas – aukštas iškilumas.

Skulptūros formos: STATULA – apvaliosios skulptūros kūrinys, vaizduojantis žmogaus ar gyvūno figūrą. Artimas natūraliam dydžiui arba didesnis. Dažnai ant postamento. SKULPTŪRINĖ GRUPĖ – apvaliosios skulptūros kompozicija, sudaryta iš dviejų ar daugiau figūrų. Vaizduojami žmonės, gyvūnai ar daiktai.

1

BIUSTAS – žmogaus atvaizdas iki pusės krūtinės arba iki juosmens. TORSAS – žmogaus figūra be kojų, be rankų ir dažnai be galvos.MEDALIS – apvalus atminimo ar parodai skirtas ženklas.

FOTOGRAFIJA . Pagal funkcijas skirstoma: mokslinė dokumentinė (pažintinė); reportažinė (istorinio momento fiksavimas); taikomoji (reklaminė); meninė fotografija.DIZAINAS: grafinis (reklamos,pinigai, knygos); pramoninis (baldai, mašinos); interjero; rūbų modeliavimas

DAILĖS ŽANRAI – tai dailės tematikos. Portretas – žmogaus atvaizdas; autoportretas – paties dailininko portretas; aktas – nuogo žm. kūnas; karikatūra, šaržas – išjuokiantis, pašiepiantis žmogaus atvaizdas; peizažas – gamtos vaizdavimas; urbanistinis peizažas- miesto vaizdavimas; marinistinis – jūros; natiurmortas – negyvų daiktų derinys; istorinis paveikslas; batalinis – mūšis; mitologinis; religinis; žanrinis – buities, darbo scenos; publicistinis – politinio, visuomeninio gyvenimo scenos; fantastinis; animalistinis – gyvūnija.

ARCHITEKTŪRA – statybos menas. Architektūra – tai ir meno, ir mokslo veiklos sfera (matematika, fizika). Pagal formuojamą erdvinę aplinką skiriama: 1)interjerinė architektūra; 2)pastatų; 3)smulkioji (architektūrinis dizainas) –> sudėtinės miesto dalys: grindys, žibintai. Lietuvių liaudies smulkioji architektūra – tvoros, kryžiai, koplytstulpiai, krikštai; 4)kraštovaizdžio; 5)urbanistika – miestų planavimas.Pagal pastatų funkciją: 1)sakralinė (bažnyčios); 2)pasaulietinė (ginybinė, gyvenamoji, visuomeninė, pramoninė); 3) memorialinė (kapinės, piramidė, triumfo arka)

2. PIRMYKŠTIS MENAS (35.000 – 2.000 m. pr. Kr.)

AKMENS AMŽIUS – seniausias ir ilgiausias žmonijos istorijos laikotarpis, trukęs ~ 2 mln. metų. Taip vadinamas dėl tuomet naudotų akmeninių įrankių. Akmens amžiaus laikotarpiai: paleolitas, mezolitas, noelitas. Meninės kūrybos atsiradimą paleolito laikotarpiu paskatino svarbiausia tuo metu žmogaus veikla – medžioklė. Medžioklės sėkmė žmogui reiškė gyvenimą, o nesėkmė – mirtį, todėl jam labai norėjosi paveikti medžioklės eigą. Pirmykščio žmogaus menas glaudžiai siejosi su magija. URVŲ TAPYBA – piešiniai olose. Datuojama ~ 25.000 – 10.000 m pr Kr. Urvų sienose ar lubose pavaizduoti žvėrys, kuriuos žmogus medžiojo -> bizonai, mamutai, lokiai, jaučiai, arkliai, šiaurės elniai. Pirmykštės tapybos metodika gan įvairi naudojama brūkšniavimo technika, plokštumos spalvinimas, trafaretas, paryškinamos linijos. Neretai išnaudojami jau esantys oloje spalviniai plėmai ar reljefai. Dažai gaminami iš mineralų, maišant su gyvūnų riebalais ar krauju, su augalų sultimis.Patys vertingiausi urvų sieninės tapybos pavyzdžiai – ALTAMYROS URVE Ispanijoje ir LASKO URVE Prancūzijoje. SKULPTŪRA – statulėlės, kaip ir tapyba, susijusios su magija. Daugiausia žvėries ar moters skulptūrėlių. Moters statulėlės vadinamos “paleolito Veneromis”. Tai nedidelės skulptūrėlės (10-11cm), venerų veidas nevaizduojamas, bet labai išraiškingos kūno formos -> vaisingumas, giminės pratęsimas. Daromos iš akmens, kaulo. Ankstyvam paleolito laikotarpiui priskiriami RANKŲ ATSPAUDAI ir GRIFONDOS. Šiais ženklais žmogus pažymėdavo savo buvimą tam tikroje vietoje. Grifondos – lygiagrečios linijos molyje – tarsi mėgdžiojami pėdsakai, kuriuos palieka žvėris galąsdamas nagus. Šie pirmieji žmogaus ženklai dar nėra meninė kūryba – tai kopijavimas. Mezolito laikotarpyje padaugėja antropomorfinių (žmogaus) atvaizdų, kurie yra schematiški, kitaip nei žvėrių atvaizdai (ganėtinai realistiški, tikroviški). NEOLITE įvyksta vadinamoji NEOLITINĖ REVOLIUCIJA – žmonės palengva iš klajoklių medžiotojų tampa sėsliais žemdirbiais, gaminasi pirmuosius žemės apdirbimo įrankius, gali sukaupti didesnes maisto atsargas. Šiuo laikotarpiu gaminami įvairūs gausiai ornamentuoti buities reikmenys. Ornamento raštas sudarytas iš vienos ar kelių ritmiškai pasikartojančių figūrų. Neolite geometrinės ar pusiau geometrinės formos išstumia realistinį vaizdavimą. Neolite pradėti statyti akmens statiniai (megalitai). MENHYRAI – pavieniai didžiuliai vertikalūs akmens stulpai, randami menhyrų laukai ar alėjos, pvz. pietų Prancūzijoje (Karnake), D. Britanijoje, Skandinavijoje. DOLMENAI (keltiškai “akmeninis stalas”) - du vertikalūs akmens luitai (menhyrai),

2

perdengti viena ar keliomis plokštėmis. KROMLECHAI (“akmenų ratas”) – vertikalūs akmens blokai sudaro 2 ar daugiau apskritimus. Gretimi blokai perdengti akmenine plokšte. Centre dažnai menhyras ar dolmenas. Statyti Europoje, Azijoje, Amerikoje. Skirti religinėm apeigom. Vienas žinomiausių megalitinių neolito laikotarpio statinių – Stonhendžas Pietų Anglijoje , pradėtas statyti ~ 3500 m pr Kr. Manoma, kad tai galėjo būti sudėtingas dangaus stebėjimo įrenginys – to meto observatorija.

PIRMYKŠTIS MENAS LIETUVOJE. BALTŲ MENAS(10.000 m pr Kr. – 14 a) (~nuo 3.000 m pr Kr)

Pirmykštė baltų genčių dailė gimininga kitų Europos tautų dailei. PALEOLITAS. 11-ame tūkstantmety pr Kr atsiranda pirmieji gyventojai dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jie atkeliauja iš pietų ir pietvakarių Europos, o kartu su savim atsineša beveik 16 tūkstantmečių senumo meninės veiklos tradicijas. Jas tęsė mūsų krašte, sukurdami savitą stilių, kuris taip pat keitėsi veikiamas konkrečios aplinkos. Šiam laikotarpiui priskiriami akmens, rago, kaulo, molio raižiniais. Pirmykštėje Lietuvos dailėje įsivyrauja 2 temos – žvėries ir žmogaus. MEZOLITAS (7.000 – 5.000 m pr Kr.). Atšilus klimatui pagausėja augmenijos ir gyvūnijos. Greta medžioklės plinta žvejyba. Tobulėja medžioklės ir žvejybos įrankiai. Dažniausiu to meto dailės vaizdavimo objektu tampa žmogus medžiotojas. Žvėrių vaizdavimui būdingas realizmas, žmogaus – schematizmas. Medžio, akmens, kaulo, gintaro raižiniai. NEOLITAS (5000 – 1.600 m pr Kr). Neolite suklesti žvejyba, turėta luotų, irklų, liepos karnos tinklų. Neolito pradžios keramika: Šiaurės Lietuvoje – Narvos kultūra; Pietų Lietuvoje – Nemuno kultūra. Bendrai vyrauja 3-jų formų keramikos tipai : 1. plačiaangiai smailiadugniai puodai 2.ovalūs dubenėliai 3.laivelio pavidalo. Neolito pabaigoje - III tūkstantmety pr Kr į Pabaltijį atsikelia indoeuropietiškos žemdirbių ir gyvulių augintojų kultūros. Joms susiliejus su vietos gyventojais susiformuoja baltai. Šios naujos kultūros atsinešė ir kitus puodų tipus bei kitą ornamentiką. VIRVELINĖS keramikos puodai – plokščiadugniai, paviršius puoštas įspaustų virvelių atspaudais. Tipai, formos ir puošyba pasižymi didžiule įvairove. Neolito laikotarpiui priskiriamos medinės skulptūros iš Šventosios, gintarinės iš Juodkrantės. Juodkrantės gintaro lobis (500 gintarinių skulptūrėlių) rodo, kad čia ilgą laiką buvo alkavietė. Antropomorfiniai atvaizdai Neolite suklesti žmogaus vaizdavimas, ypač mažosios plastikos srityje: 1.Medinė stulpinė skulptūra – medžio kamiene išskaptuoti žmonių veidai. 2.Visafigūriai atvaizdai – mažoji molio, kaulo, rago ir gintaro plastika. 3.Kompozicijos plokščiame paviršiuj – ypač dažnos ant neolito laikotarpio puodų. 4.Skulptūriniai galvų atvaizdai – pagrinde iš kaulo ir gintaro. Pirmieji papuošalai – amuletai (žvėrių dantys, pajūryje – gintaro papuošalai) Pagrindinę vietą žmonių tikėjime užėmė žvėrių viešpaties kultas – tuo žvėriu dažnai galėjo būti briedė. Vėliau žvėries vietą pakeitė žmogus – prie gyvenviečių ir žuvingų ežerų pradėti statyti žmogastulpiai, atsirado amuletai su žmogaus figūrėle. Pirmieji būstai – ovalūs statiniai, pinti iš šakų, apkrėsti moliu, vidury – židinys. Statyta ir stačiakampių.

ŽALVARIO AMŽIUS. (1600 – 400 m pr Kr) Įsivyrauja žalvario dirbiniai – kovos kirviai, ietigaliai. Pagrindinė žmogaus veikla – gyvulininkystė ir žemdirbystė. I-ame tūkstantmety pr Kr. prasideda piliakalnių statyba – piliakalnis formuojamas nukasant viršutinius kalvų šlaitus.

ANKSTYVASIS GELEŽIES AMŽIUS (1 – 4 a) Piliakalniuose kuriasi medinės gyvenvietės. Tai baltų kultūros aukso amžius – iš vietinės žaliavos (pelkių rūdos) pradėta gaminti geležį. Iš geležies daromi ne tik darbo įrankiai, ginklai, bet ir papuošalai (antsmilkiniai, antkaklės, apyrankės, segės, kaklo papuošalai). Puošiama ornamentu. Vietiniams papuošalams darė įtaką importuojami iš Romos imperijos, todėl šis laikotarpis dar vadinamas romėniškuoju. VIDURINIS GELEŽIES AMŽIUS (5 – 8 a). Tautų kraustymosi ir Romos imperijos žlugimo laikotarpis. Tobulėjo geležies įrankių gamyba, daugėjo papuošalų. Paplito geriamieji ragai su sidabro ir žalvario

3

apkaustais, puošnios kalavijų rankenos ir makštys, diržų sagtys. Puošyba -> gyvūnų atvaizdai, ornamentika. Piliakalniai nebegyvenami – tai tik slėptuvė pavojaus metu. VĖLYVASIS GELEŽIES AMŽIUS (9 – 12 a). Ankstyvojo feodalizmo laikotarpis. Piliakalniuose gyvena pavieniai didikai feodalai su savo kariaunom. Piliakalniai sustiprinami pylimais, grioviais, aptvarais, tiltais. Pradėtos statyti pilys – tvirtovės. Populiariausias amatas – metalų apdirbimas. Mokėta jungti įvairiais būdais žalvarį, geležį, alavą su sidabru. Jau naudojama seniausia sidabravimo ir auksavimo technika – plonyčiai sidabro ar aukso lapeliai klijuojami ant metalinio paviršiaus. Gaminami papuošalai ir iš stiklo. Populiarūs gintariniai karoliai – jais puošiami net žirgų karčiai, vyrų diržų kutai.

MŪRINĖS STATYBOS PRADŽIA LIETUVOJE (13-14 a)

13 a kai dauguma Europos šalių jau turėjo nemažą mūrinės statybos patirtį, Lietuvoje buvo statomi tik pirmieji mūro pastatai. Vyraujantis architektūros tipas buvo ne kulto, kaip kt šalyse, bet gynybiniai pastatai. Vos susikūrus valstybei, kovojusiai su vokiškųjų ordinų agresija, pilių statyba buvo gyvybiškai svarbi. Pilys turėjo atitikti naujausią karybos techniką, atsilikimas būtų grėsęs valstybės egzistavimui. Medinių pilių jau nepakako, būtinai reikėjo statyti monumentalias mūrines pilis. Mūrinei piliai pastatyti reikėjo daug žmonių ir statybinių medžiagų, gero darbo organizavimo, techninių įgūdžių. Tokias statybas galėjo vystyti tik stipri valstybė, turinti tvirtą ekonomikos pagrindą. Tokį lygį Lietuva pasiekė 13 a viduryje, sukūrusi vieningą valstybę. LDK teritorijoje mūrinių pilių daugiausia buvo statoma areale tarp Kauno, Gardino, Naugarduko, Krėvos ir Vilniaus. STATYBINĖS MEDŽIAGOS. Pagrindinė seniausių Lietuvos mūrinių pastatų statybinė medžiaga – lauko rieduliai. Riedulių pilies statybai pririnkdavo aplinkiniai gyventojai. Kietus lauko riedulius sunku tašyti, todėl mūrydami jų netašydavo, naudodavo natūralius. Labai stambius akmenis smulkindavo. Kartais juos nuskeldavo, kad būtų galima lygiau sumūryti sienos paviršių, ar specialiai apdorodavo, darydami iš jų vientisą konstrukcinę detalę. Nuo pat mūrinės statybos pradžios gaminta ir plytų. Jų reikėjo pilių bokštų, fasadų juostų apdailai, skliautams, sienų kampams, parapetams su šaudymo angomis. Ankstyvajame mūre pasitaiko keleriopų profiliuotų plytų. Profilis nesudėtingas – nupjautas arba suapvalintas kampas. Tokiomis plytomis daugiausia mūryti angokraščiai. MŪRIJIMO TECHNIKA. Plytos mūritos dvejopai: vienur be sistemos, kitur baltiškuoju būdu, t.y. kiekvienoje eilėje dėta 2 ar 3 ilginės su pakaitomis 1 trumpine plyta. Toks rišimo būdas 13 a antroje pusėje – 14 a buvo paplitęs Baltijos pajūrio šalių architektūroje. Ne visuose tiek Lietuvos, tiek kitų šalių seniausiuose baltiškojo rišimo pavyzdžiuose išlaikytas taisyklingas plytų kaitos ritmas: vietomis tarp dviejų trumpinių pasitaiko 4 ar tik 1 ilginė plyta, o tarpais suklotos kelios trumpinės iš eilės. Seniausių mūrinių pastatų sienų konstrukcija kiautinė. Ją sudaro trys vertikalūs mūro sluoksniai: vidinis – smulkių riedulių (mažesnio kaip 30 cm skersmens) ir du išoriniai – plytų arba stambių riedulių. Tokia konstrukcija buvo paplitusi Europos romaninėje architektūroje. Ji buvo būdinga ir gretimų šalių ( Prūsijos, Livonijos, Lenkijos, Rusios) 13-14 a gynybiniams ir kulto pastatams. Kad kiautinis mūras būtų stipresnis, sienų kampuose ir tose vietose, kur slėgė didelės apkrovos, įmūrydavo medinę armatūrą. Mūrinė pilis be gynybinės, atliko ir kt funkcijas: buvo kunigaikščio arba jo vietininko gyvenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras. Pilies plano forma priklausė nuo vietovės, puolimo ir gynybos taktikos bei karo technikos. Iki 14 a pradžios pilys buvo pritaikytos aktyviai gynybai nuo frontalaus antpuolio, kurį rėmė akmenų svaidyklės. Pagrindinis tokių pilių gynybos elementas buvo mūrinė aptvara. 14 a I pusėje išplitus flanginei gynybai, pilyse vis dažniau statomi bokštai. Bokštų sienose buvo šaudymo angos ir langai, kai kada vartai. Didesni bokštai buvo gyvenami, mažesniuose laikytas maistas ir ginklai. Vartai dažniausiai buvo šalia bokšto, kad butų gerai matomi ir prireikus apšaudomi iš bokšto. Pilis būdavo ginama nuo sienų viršuje įrengtų medinių galerijų. Iš išorė gynėjus dengdavo parapetas (neaukšta ištisinė mūro sienelė aptverianti gynybinę sieną), kuriame būdavo šaudymo angos. Į galerijas užlipdavo bokštuose įrengtais laiptais. Gynybinių pastatų fasadams būdingas lakoniškumas: juose randami tik būtiniausi funkciniai elementai – vartai, langai, šaudymo angos. Šių elementų forma pasisavinta ir iš romaninio (pusapskritės arkos, arkatūros)

4

{Arkatūra - nedidelių tarpusavyje sujungtų dekoratyvinių arkų eilė} , ir iš gotikos stiliaus (smailiaarkės angos, profiliuotų plytų apvadai, nerviūriniai skliautai). Tačiau nepaisant pavienių romaninio ar gotikos stiliaus elementų, 13-14 a pirmos pusės Lietuvos pilių architektūra dar neturėjo šių stilių principinių bruožų. Todėl pirmųjų Lietuvos pilių architektūra yra specifinio vietinio pobūdžio ir jos negalima laikyti nei romanine, nei gotikine.

APTVARINĖS PILYS (Kauno pirmoji, Lydos, Krėvos, Medininkų)12 a pab aptvarinės pilys pradėtos mūryti Vokietijoje ir Skandinavijoje, 13a – Livonijoje ir Prūsijoje, 14 a pradžioje – Lenkijoje. 13-14 a jos paplito Lietuvoje. Aptvarinių pilių buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Jos patogios daugeliu atžvilgiu: priešui sunku prisiartinti ir apsupti, gynėjams nesunku apsirūpinti vandeniu. Pirmųjų tokių pilių svarbiausias elementas – kvadratinė aikštė, aptverta 9-15 m aukščio gynybine siena. Pilys iš pradžių buvo bebokštės, vėliau imta statyti po vieną, du, vėliau ir daugiau bokštų. Aptvarinių pilių bokštai buvo keturkampiai. Juos statydavo kampe, arba ties aptvarinės sienos viduriu. Didysis gyvenamas 4-5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe. Kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi, priešui įsiveržus į pilį. Pilies aikštė būdavo iki 2 ha didumo, iš dalies arba ištisai grįsta akmenimis. Keturkampių pilių planas kito kartu su karo technika ir taktika. Plintant flanginei gynybai, pilių bokštus imta iškišti už sienų plokštumų. KAUNO PIRMOJI PILIS laikoma seniausia iš keturkampių aptvarinių pilių. Pastatyta Nemuno ir Neries santakoje, ant Neries kranto stūksojusios kalvelės. Prieš statant mūrinę pilį, santakoje buvo gynybinių įrenginių iš medžio ir molio. Pirmoji mūrinė pilis pastatyta 13 a antroje pusėje. 1365 m po tris savaites trukusios apgulties kryžiuočiai pilį užėmė ir sugriovė. Pirmoji pilis buvo trapecinė. Manoma, kad ji neturėjo bokštų. Ją juosė vandens neužliejamas 5-6 m gilumo perkasas. Pilies siena apie 9 m aukščio. Lygiagrečiai su šia siena perkaso pašlaite ėjo kita beveik dvigubai plonesnė siena. Ji buvo ne tik atraminė – stiprino šlaitą, bet kartu ir gynybinė – trukdė priešui prasiskverbti į kiemą. 15-20 m pločio aikštelė tarp abiejų sienų buvo paaukštinta 2 m storio žvyro sluoksniu. Kauno pilis skiriasi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, 2-3 kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika.

LYDOS PILIS yra būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys. Pastatyta 14 a pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Aikštė grįsta akmenimis, aptverta 13 m aukščio, 2 m storio sienomis. Aptvaro viduje, kampuose pastatyti du keturkampiai bokštai, tinkantys frontaliai gynybai. Bokšto 3 m storio kiautinio mūro paviršius apdailintas plytomis. Kitas, šiaurės rytų bokštas, pastatytas 14 a pabaigoje, kiek didesnis, ne visai taisyklingo plano. Pilies rytinėje sienoje buvo dveji vartai: didieji ir mažieji. Sienos viršuje buvo šaulių galerijos ir šaudymo angos. Angų plotis trejopas, pritaikytas įvairiems ginklams. Sienų išorę puošė plytų apdaro juosta. Šiaurinės sienos juostoje pasitaiko juodų perdegtų plytų.

KRĖVOS PILIS mūryta 14 a pirmoje pusėje. Palyginus su pasyviai frontaliai gynybai naudota Lydos pilimi, buvo pažangesnė. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Supiltas grįstas kelias, iš šonų paramstytas medinėmis sienutėmis, vedė nuo vartų į bokštą. Pilis netaisyklinga keturkampė. 2,75 m storio ir 12-13 m aukščio sienų apsuptos aikštės plotas yra apie 1 ha. Pilis turėjo du bokštus: š vakarų ir pietryčių kampuose.

MEDININKŲ PILIS. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai, pastatyta 13 a pab. ar 14 a pirmoje pusėje, lygioje ir balotoje vietoje prie kelio, jungusio Vilnių su rusų žemėmis. 1402 m kryžiuočiai pilį sudegino. 15 a pab ar 16 a pradžioje gaisras vėl ją apnaikino, po to ji jau nebeatstatinėta. Plotu pilis išsiskyrė ne tik iš kitų Lietuvos pilių, bet ir gerokai pranoko Livonijos aptvarines pilis. Visas gynybinis kompleksas (pilis, apjuosta dviem plačiais 5-8 m gylio perkasais ir pylimu) užėmė 6,5 ha. Mūrinės sienos juosė beveik stačiakampį kiemą. Sienų aukštis – 15 m, 1,9 m storio (apačioje), plonėjančios į viršų. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį, stovėjusiį š rytų kampe, ir tris mažesnius. Didysis bokštas išsikišęs nuo šiaurinės sienos į išorę. Jame buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės,

5

koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas buvo apie 30 m aukščio ir dominavo visoje pilies architektūroje. Kiti pilies bokštai buvo taip pat keturkampiai, tik gerokai žemesni. Rytų ir vakarų bokštai pastatyti aptvaro viduje, todėl iš jų ginti tik vartai. Pietų bokštas pristatytas išorėje, ir iš jo ginti ne tik vartai, bet ir siena. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai. Šiauriniai ir pietiniai vartai buvo įrengti aptvaros sienose, maždaug 5 m aukštyje. Į juos vedė pakeliami tiltai. Šiuos vartus gynė išorinėje sienos pusėje pristatyti bokštai. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis.

13 a -14 a pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statoma lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. 14 a antroje pusėje ar 15 a pradžioje vietoj kai kurių medinių pilių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis).

3. MESOPOTAMIJOS MENAS ( IV –as t-metis pr. Kr. – 6 a pr. Kr. )

Mesopotamija (iš gr. k. Tarpupis) susiformavo Tigro ir Eufrato upių slėnyje, dabartiniame Irake. Mesopotamijos gyventojai buvo šumerai, akadai, babiloniečiai, asirai, persai. Svarbiausias dalykas – apie 3000 m pr Kr šumerai pirmieji išrado raštą – dantiraštį. Jį vėliau perėmė akadai, asirai ir kitos tautos. Dantiraštis – pagrindinis Mesopotamijos tautų pažinimo šaltinis. Juo parašyti įvairūs religiniai, moksliniai, poetiniai tekstai. Rašė molinėse lentelėse. Dėl nuolatinių karų Mesopotamijos architektūra buvo tvirtovių architektūra. Pastatų planas ir konstrukcija pritaikyta gynybai. Būdingi sustiprinti vartai su sunkiu portalu. Statiniai belangiai, nes langai sumažintų mūro tvirtumą. Kvadratinio plano pastatai buvo statomi ant kelių metrų storio pakylos, kadangi žemę nuolat apsemdavo vanduo. Taip pat būdinga – plokščias stogas ir terasa ant jo. Akmens ir medžio trūkumas, todėl pagrindinė statybinė medžiaga – molis. Dažniausiai naudojamas molinių plytų mūras. Svarbiausias Mesopotamijos miestas – Naujasis Babilonas. Jis suklestėjo valdant Nabuchodonosarui II. Babilonas tuo metu tapo turtingiausiu ir galingiausiu pasaulio miestu su daugybe šventyklų, rūmų, dirbtiniais ežerais, sodais. Kabantieji sodai laikomi vienu iš 7 pasaulio stebuklų. Juos Nabuchodonosaras įrengė savo žmonai, nes Babilone trūko augmenijos ir tyro oro. Buvo statomos šventyklos - zikuratai (asirų kalba “kalno viršūnė”) – laiptuotos piramidės formos statiniai. Viršutinėje aikštelėje stovėdavo maža šventyklėle ir observatorija. Didžiausias Mesopotamijos zikuratas buvo pastatytas Babilono mieste – Babelio bokštas. Jį sudarė 7 į viršų mažėjančios pakopos. Babilone stovėjo įspūdingi deivės IŠTARĖS vartai, puošti mėlynomis glazūruotomis plytelėmis su drakonų ir jaučių atvaizdais (išlikę iki šių dienų). Babiloniečiai savo miestą laikė pasaulio centru. Mesopotamiją galima vadinti molio karalyste. Klestėjo amatai, o ypač puodžiaus amatas. Šumerų laikais išrastas žiedžiamasis ratas. Buvo gaminama įvairi ornamentuota keramika – indai, skulptūrėlės. Vėliau pradedamos naudoti glazūros, gaminamos įvairiaspalvės glazūruotos plytos karalių rūmų puošybai. Labai paplito molio atspaudai –gliptika – iš akmens gamino nedidelius antspaudus ir spaudė molio lentelėse. Šumerų laikotarpiu susiformavo žmogaus vaizdavimo kanonas – nosis iš profilio, akis iš priekio, kojos iš šono.

4. SENOVĖS EGIPTO MENAS 3.000 m. pr. Kr. – 6 a pr. Kr.

Egipto kultūros istorijos periodai: 1. Senoji karalystė; 2. Vidurinioji karalystė 3. Naujoji karalystė Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus, jo siela gyvena toliau ir kartais aplanko kūną. Kad siela būtų rami ir saugi, reikėjo užtikrinti, kad ji bet kada rastų savo žemiškąjį pavidalą. Todėl labai kruopščiai saugodavo mirusiojo kūną, jį balzamuodavo ir laidodavo patikimuose statiniuose. Buvo liejamos pomirtinės kaukės, kuriamos portretinės mirusiojo skulptūros – siela būtinai turėjo rasti savo žemišką pavidalą. Kad pomirtiniame

6

gyvenime nejaustų nepritekliaus, mirusiajam į įkapes sudėdavo ir buities daiktus, papuošalus, tarnų statulėles. Kapo viduje, šalia mirusiojo, būdavo gausu tapytų ir reljefinių scenų, vaizduojančių žemiškus įvykius – karą, medžioklę, puotas, mirusiojo poilsį šeimos aplinkoje, dirbančius vergus.ARCHITEKTŪRA. Svarbiausi senovės Egipto architektūros statiniai – piramidės (kapai). Jokioje kitoje šalyje nebuvo statomi tokio aukščio ir dydžio kapai. Ankstyvieji kapai – MASTABOS – tai palyginti nedideli, nupjautos piramidės formos stačiakampio plano laidojimo statiniai. Mastabą sudarė požeminė ir antžeminė dalys. Požeminėje dalyje buvo laidojimo patalpa, antžeminėje – viena arba kelios patalpos mirusiojo statulai ir apeigoms. Abi dalis jungė slaptas koridorius. Po mastabų atsiranda didelės laiptuotosios piramidės. Pati seniausia – faraono Džoserio piramidė (apie 2600 m pr Kr). Ji sudaryta iš į viršų mažėjančių 6 terasų. Tai pilnaviduris kalnas, supiltas ant kapo. Vėlesnėse piramidėse jau atsiranda koridoriai, menės, mumijų, aukų kambariai – ištisi labirintai. Laužtų briaunų piramidę pastatė faraonas Snofrus – jos viršutinės dalies sienos labiau pasvirusios į vidų negu apatinės. Gizos slėnio piramidžių ansamblis – Cheopso, Chefreno ir Mikerino piramidės. Šios trys piramidės skiriasi nuo Džoserio pakopinės piramidės – jų lygios sienos ir tiesios briaunos. Chefreno piramidės vartus saugo iki šių laikų išlikęs didžiulis sfinksas. Cheopso piramidė pati didžiausia – aukštis 147 m. Piramidės statytos iš kalkakmenio blokų.

Vidurinės karalystės laikais paplinta naujas laidojimo būdas – uolinis kapas. Laidojimo patalpos buvo iškertamos kalno šlaite. Priešais stovėdavo slėnio šventykla, link laidojimo vietos vesdavo kelias.

Naujosios karalystės laikotarpiu svarbiausiais pastatais tampa šventyklos . Jos statomos trijų tipų: terasinės, slėnio ir uolinės. Link šventyklos vesdavo sfinksų alėja (liūto kūno statulos su žmogaus ar avino galvomis). Tuomet šventyklos vartai – portalas, iš portalo šonų – pilonai. Priešais portalą remiančius pilonus stovėdavo faraono kolosai – kelis ar keliolika kartų už žmogų didesnė skulptūra, vaizduojanti faraoną arba kokį nors dievą. Už pilonų būdavo portikas – prieangis su kolonų sale. Kolonų tipai – papiruso, lotoso, palmės. Atraminė architektūra (skliauto egiptiečiai nežinojo). Žinomiausios šventyklos – Luksoro, Karnako (slėnio), faraonės Hačepsutos (terasinė), faraono Ramzio II (uolinio tipo). Karnako šventykla skirta saulės dievui Ra – vyriausiajam Egipto dievui. Statyba tęsėsi beveik tūkstantį metų, nes kiekvienas faraonas vis ką nors pristatydavo. Viduje – milžiniškos kolonos, kurių aukštis prilygsta 7 aukštų namui. Egiptiečių kolonos jau turi visas pagrindines kolonos dalis: bazę, liemenį, kapitelį ir abaką.

VAIZDUOJAMASIS MENAS.Apvalioji ir reljefinė skulptūra, sieninė tapybaVisam Egipto menui būdingas griežtų taisyklių – kanonų – laikymasis. Dydžių hierarchija: dievų ir faraonų figūros vaizduojamos gerokai didesnės nei paprastų žmonių. Atskiras žmogaus kūno dalis piešė iš skirtingų žiūrėjimo taškų: žmogaus galvą - iš profilio, kūną ir akis - iš priekio, kojas ir pėdas – iš šono. Labai svarbi ir pabrėžta pečių linija. Buvo nustatytas ne tik figūrų dydžio, bet ir pozų, judesių vaizdavimas, taip pat drabužių bei odos spalvos. Dievai ir žmonės vaizduojami jauni ir liekni. Sėdinčios figūros susidėję rankas ant kelių. Griežtai nustatyti buvo statulų tipai: 1.stovinti figūra tiesi, išsitempusi, galva pakelta aukštyn, kaire koja žengia į priekį, rankos nuleistos ir priglaustos prie kūno. 2. sėdinti – rankos simetriškai padėtos ant kelių, liemuo tiesus. Žvilgsnis nukreiptas į tolį. Egiptiečiai perspektyvos nežinojo, komponuodavo juostomis (registrais). Artimesni dalykai būdavo juostoje kompozicijos apačioje, o tai kas toliau - sudėliojama į kitą juostą aukščiau. Svarbi kompozicijos dalis, dažnai papildanti egiptiečių reljefus ir tapybą, yra hieroglifai. DAILĖS TEMOS: egiptiečių gyvenimo kronika: faraonų karai, medžioklė, puotos, kasdienės aplinkos vaizdai, dirbantys vergai, darbiniai gyvuliai, gamta, paukščiai, tvenkiniai.Labai dažnas procesijos, eisenos motyvas (tiek freskose, tiek reljefuose) – figūros išdėliotos viena paskui kitą, išlaiko vienodus atstumus ir ritmiškai kartoja judesius. Egipte labai išvystytas ir subtiliai modeliuojamas reljefas – būdavo įvairių tipų – šiek tiek iškilus, truputį žemesnis už foną, kartais tik įrėžta linija.

Naujojoje karalystėje Egipto mene įvyksta reikšmingi pokyčiai. Aukštųjų sluoksnių egiptiečių gyvenimas darosi vis ištaigingesnis, į dailę veržiasi pasaulietiniai motyvai – vis dažnesnės puotų scenos, šventės, kilmingų damų puošimasis. Pradėta vis mažiau paisyti senųjų vaizdavimo kanonų, atsiranda neįprastų rakursų ir pozų – trijų ketvirčių kampu, iš nugaros, anfas (iš priekio), figūros užstoja viena kitą. Šiam laikotarpiui

7

būdingi auksiniai, dramblio kaulo ar fajanso tualetiniai reikmenys: brangios kosmetikos dėžutės, tualetiniai šaukšteliai. Visi šie daiktai puošnūs, bet neperkrauti, gan lakoniški.

Ypatingai nuo kanonų išlaisvėti Egipto menui pavyko, kuomet į valdžia atėjo Amenchotepas IV. Jis pasivadino Echnatonu, įvedė vieno saulės dievo – Atono kultą (vietoje senojo dievų panteono), sulaužė daugelį įprastų tradicijų. Dailėje atsiranda jausmingumas, žmogus tarsi nusimeta kaukę, imta vaizduoti jo jausmus, emocinę būseną. Echnatono ir jo žmonos Nefertitės portretai – pirmą kartą Egipto istorijoje faraonas pavaizduojamas tiesiog kaip žmogus, nelabai tobulų veido bruožų.

EGIPTO MENO BRUOŽAI: dekoratyvumas, stilizacija, monumentalumas, didybės kultas, griežtų taisyklių (kanonų) laikymasis. Egiptiečių menas tarnavo pomirtinio gyvenimo kultui.

5. EGĖJO arba KRETOS – MIKĖNŲ KULTŪRA (3000 m pr Kr – 12 a pr Kr)

Egėjo arba Kretos – Mikėnų kultūra tai graikų kultūros pradžia. Egėjo kultūra reikšminga meno istorijai, kadangi tai įžanga į klasikinį senovės graikų meną. 12 a pr Kr Kretos – Mikėnų kultūrą išstūmė iš šiaurės atėjusios graikų gentys – dorėnai. Kai kuriais bruožais Egėjo dailė panaši į Egipto: viskas vaizduojama dekoratyviai, plokštumoje, be perspektyvos. Žmonių veidai ir kojos vaizduojami iš šono, pečiai ir akys – iš priekio. Tačiau figūrų judesiai daug gyvesni ir natūralesni. Kitaip nei Egipte, Kretos dailėje vyrauja laisvumas. Čia nėra kanono. Figūros išilgintos, labai plonos talijos, laisvi judesiai. Dailės tematika taip pat kitokia – nėra karo arba religinių scenų, dažnai vaizduojamos deivės, žynės arba žyniai, augalai ir gyvūnai. Dailės kūriniai spalvingi, linksmi. 20 amžiaus pradžioje Kretos saloje buvo atkasti KNOSO RŪMAI (1700 – 1400 m pr Kr) – kažkada buvę Kretos salos pažiba. Jie žinomi kaip karaliaus Mino rūmai arba Labirintas, kuriame gyveno pabaisa Minotauras – pusiau žmogus, pusiau jautis. Knoso rūmai pastatyti pagal labai painų planą, primenantį labirintą. Freskose vaizduojami jauni žmonės, nešantys vazas priskintų gėlių arba akrobatai, šokantys su jaučiu. Jautis Kretoje buvo laikomas šventu, todėl jo atvaizdas dažnai sutinkamas mene. Vonių kambarius puošė freskos su delfinų, skraidančių žuvų atvaizdais. Knoso rūmų nesaugojo nei tvora, nei pylimas.Mikėnai ir Tirintas – svarbūs Egėjo jūros miestai, buvo įsikūrę Peloponeso pusiasalyje. Kadangi jiems (žemyno gyventojams) nuolat grėsė užpuolimai, tai čia pastatyti rūmai buvo kaip galingos tvirtovės, pastatytos ant kalvų ir apjuostos didžiulių akmenų sienomis. Tirinto rūmai – tvirtovė buvo sumūryti iš 3 m ilgio, 1 m aukščio ir 1 m storio luitų. Vėliau atsirado mitas, kad tokias didžiules akmenų sienas sukrovė kiklopai (milžinai su viena akimi kaktoje). Tirintas – kiklopinio mūro rūmai. Iš Mikėnuose pastatytų rūmų lig šiol yra išlikę Liūtų vartai – du akmenyje iškalti liūtai saugo vartus, vedusius į karalių kapines. Šiuose karalių kapuose buvo rasta daugybė aukso dirbinių. KERAMIKA. Kretoje rasta daug nedidelių skulptūrėlių, ypač daug deivių su gyvatėmis statulėlių. Susiformuoja savito stiliaus keramika – kamarės stiliaus vazos, kurios puošiamos jūros augalų ir gyvūnų motyvais –> tai aštuonkojai, kriauklės, jūros arkliukai, žuvys. Šios vazos spalvingos, laisvo piešinio, dekoruojamos teptuku.

6. SENOVĖS GRAIKŲ MENAS ( IX a. pr. Kr. – I a )

Senovės graikų ir romėnų menas – Antika. Graikų menas susiformuoja Kretos – Mikėnų kultūros pagrindu, ir tuo pačiu daug ką perima iš senųjų civilizacijų – Egipto ir Artimųjų Rytų (Azijos). Graikų kultūros laikotarpiai: 1.Homerinis (9– 7 a pr Kr.); 2.Archajinis (7 – 6 a pr Kr.); 3. Klasikinis ( 5 – 4 a pr Kr.); 4. Helenistinis (4 a pr Kr. – 1 a.) Homerinis laikotarpis – vadinamas taip todėl, kad apie jį nėra konkrečių duomenų, tik Homero užrašytos “Iliados” ir “Odisėjos” legendos. Archeologinių šio laikotarpio radinių taip pat nėra daug (pagrinde keramikos ir mažosios skulptūros fragmentai). Tai geometrinio stiliaus laikotarpis, susiformavęs Kretos – Mikėnų kultūros pagrindu. Keramika puošiama tamsaus lako geometriniais ornamentais, išdėstytais horizontaliomis

8

juostomis. Vėliau į ornamentą įterpiami stipriai stilizuoti žvėrių ir žmonių siluetai. Mažoji skulptūra taip pat labai stipriai sugeometrintų formų – figūrėlės kampuotos. Jų paviršių irgi puošia ornamentas. Archajiniu laikotarpiu labai ryški Egipto įtaka. Ji ypač jaučiama skulptūroje – figūros statiškos, rankos prispaustos prie šonų, kaire koja žengia į priekį. Populiarios nuogų jaunuolių skulptūros - kūrai (gr. kuros – jaunuolis) ir moterų statulos vadinamos – koros (gr. kore – mergina). Koros buvo vaizduojamos apsirengusios – ilgais drapiruotais rūbais. Koros ir kūrai paslaptingai šypsosi vadinama archajine šypsena. Skulptūros kalamos iš akmens, lipdomos iš molio ir dažomos. Keramikoje susiformuoja įvairūs molinių indų tipai: amfora, krateris, kilikas, lekitas, hidrija. Šio laikotarpio keramika vadinama juodafigūre – raudoname molio fone nutapytos juodos figūros. Klasikos laikotarpiu atsiranda atvirkštinis variantas – raudonfigūrė keramika – fonas buvo dažomas juodai, o figūros likdavo raudono molio spalvos. Architektūra. Dauguma graikų šventyklų turėjo portikus (kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija, prieangis). Šventykla buvo statoma ant laiptuoto pagrindo (stilobatas). Belangėje patalpoje stovėdavo dievybės statula, prie kurios galėjo lankytis tik žyniai. Kadangi kiti žmonės matydavo tik šventovės išorę, tai pagrindinis dėmesys buvo skiriamas išorės puošybai – eksterjerui. Šventyklos pastatą supdavo viena (peripteris) arba dvi (dipteris) kolonų eilės. Kolonos laikydavo perdenginius ir dvišlaitį stogą. Priklausomai nuo kolonos tipo graikų architektūroje vyravo trys stiliai, vadinamieji architektūriniai orderiai: 1.Dorėninis – seniausias orderis, susiformavo archajinėje epochoje. Pavadinimas kilo nuo dorėnų genčių. Dorėninė kolona truputį žemiau vidurio platėja – ji paprasta, monumentali, sunki, suteikia tvirtumo įspūdį. Šventyklos, pastatytos naudojant šį orderį dažniausiai buvo skirtos vyriškiems dievams (šventykla, skirta deivei Atėnei – išimtis). 2.Jonėninį orderį sukūrė jonėnų gentys. Jonėninė kolona puošnesnė ir grakštesnė. Ji turi pagrindą – bazę, kapitelio galai susukti spirale – voliutos. Šventyklos su jonėninėmis kolonomis skirtos deivėms moterims. 3.Korintinis orderis susiformavo vėliausiai, helenizmo epochoje. Pavadinimas kilo nuo Korinto miesto. Korintinė kolona dar lieknesnė, siekiant daugiau prašmatnumo daromas aukštesnis – taurės formos – kapitelis, kuris puošiamas dviem ar trim akanto lapų eilėmis. Korintinio orderio šventyklos statytos tiek deivėms, tiek kai kuriems dievams (pvz., Apolonui).

Svarbiausias klasikinio laikotarpio statinys – architektūrinis ansamblis – Atėnų miesto akropolis (gr. “aukštutinis miestas” - įtvirtinta miesto dalis ant kalvos, statinių kompleksas – gynybinių, visuomeninių, šventyklų pastatų). Akropolis pastatytas iš įvairių rūšių marmuro blokų. Pastatytas 5 a pr Kr.Architektai – Iktinas ir Kalikratas pastatė deivės Atėnės šventyklą – PARTENONĄ– tai pats svarbiausias ir didžiausias akropolio statinys. Pastatytas iš šviesaus marmuro su 46 dorėninio orderio kolonomis. Partenoną juosė beveik 160 m ilgio frizas, sudarytas iš ~ 300 žmonių ir 200 arklių figūrų, vaizduojančių šventines eitynes. Partenono viduje stovėjo 12 m aukščio Atėnės skulptūra iš dramblio kaulo ir aukso. Ant delno laikė 2 m aukščio Nikės (pergalės deivė) statulą. Atėnų akropolyje stovėjo dar dvi Atėnės skulptūros. Viena –akropolio ansamblio centre lauke – 8 m aukščio, bronzinė, ir dar viena Erechtejono šventykloje. Visus Akropolio skulptūrinius papuošimus sukūrė žymus graikų skulptorius Fidijas ir jo mokiniai. Propilėjai – akropolio vartai – > priekis iš dorėninių kolonų, kita pusė – iš jonėninių.

SKULPTŪRA. Graikų mene skulptūrai teko svarbi vieta. Buvo kalbama, kad Atėnuose buvę daugiau statulų negu žmonių. Grožio graikai ieškojo žmogus kūne, jo dalių harmonijoje ir simetrijoje. Žmogus graikams buvo pagrindinė meno tema. Klasikinio periodo graikų skulptūra – tobulų proporcijų, gerai perteiktas judesys. Žmogus nebe sustingęs kaip archajinio laikotarpio skulptūroje, bet gyvas – vaikšto, sėdi, sportuoja. Kiekviena skulptūra individuali. Skulptūrų autoriai jau dažniausiai žinomi, tuo antikos menas skiriasi nuo bevardžio Egipto ar Mesopotamijos meno. Žymiausi autoriai: Polikletas (“Doriforas” –> “Nešantysis ietį”), Mironas(Disko metikas), Fidijas (Atėnų Akropolio skulptūros, Atėnės ir Dzeuso statulos), Skopas(Menadė, Vežėjas), Praksitelis (Hermio galva. Apolonas Sauroktonas), Lisipas (Aleksandro Makedoniečio galva).Helenizmo laikotarpio skulptūroms būdingas dinamiškumas, didelis jausmingumas (patosas), efektingumas, didingumas, kūnai susiraizgę sudėtingais rakursais, kompozicija nebetenka aiškumo, darosi paini. Ryškus helenizmo laikotarpio kūrinys – Dzeuso altorius Pergame. Helenizmo laikotarpiui priskiriama ir iš marmuro iškalta Samotrakės Nikė– pergalės deivės skulptūra (mūsų laikus pasiekė be galvos). Kitas pavyzdys (nelabai

9

būdingas helenizmui) – persmelkta ramybės Milo Venera (arba Miloso Afroditė), skulptorius Agesandras – > ši skulptūra sukurta aiškiai sekant klasikos tradicijomis. “Laokoono” skulptūrinė grupė – ryškus helenistinės skulptūros pavyzdys.Antikinės Graikijos mene pagrindinę vietą užėmė architektūra ir skulptūra (kaip ir Egipte).

7. ETRUSKAI (I t-metis pr Kr – 5 a pr Kr)

Etruskai gyveno šiaurinėje Italijos dalyje. Kaip Egėjo kultūra yra graikų kultūros pradžia, taip etruskų kultūra – įžanga į romėniškąją. Daugelį dalykų romėnai perėmė iš etruskų. Etruskai buvo turtinga ir karinga tauta, įkūrė daug miestų, tarp jų ir Romos miestą. Etruskai savo architektūriniuose statiniuose panaudoja skliautą ir arką. Šios architektūrinės formos jau senokai buvo naudojamos Mesopotamijoje, tačiau Europoje pirmieji jas panaudojo etruskai. Skliautų mūrijimo meną iš etruskų vėliau perėmė romėnai. Etruskų kultūroje gyvavo mirusiųjų kultas, todėl svarbiausi jų architektūros kūriniai – kapai. Netoli savo gyvenamųjų miestų, etruskai pastatydavo mirusiųjų miestus (nekropolius), vadinamus tumulais. Pirmieji kapai buvo šachtinio tipo, kurių dugne buvo dedama urna su mirusiojo pelenais. Vėliau pradėjo statyti apskritos formos kapų rūsius. Apskritos patalpos viduje stovėdavo sarkofagas su mirusiojo palaikais. Ant žemės paviršiaus, virš kapo, buvo supilama didžiulė molio kalva. Tokiu būdu etruskų mirusiųjų miestai – tumulai – atrodė kaip didesnių ir mažesnių kalvelių kompleksas. Ypač saviti etruskų sarkofagai, kurie buvo puošiami skulptūriniais mirusiųjų portretais. Dažnai sarkofago dangtis vaizduoja sofą, ant kurios, pusiau gulinčioje pozoje, kaip pokylyje prie stalo, vaizduojama mirusiojo figūra. Kartais kelios figūros (sutuoktinių) vaizduojamos ant sarkofago dangčio draugiškai besišnekučiuojančios. Etruskų skulptūrai būdingas realistinis vaizdavimas, portretiškumas, išryškinami individualūs vaizduojamojo žmogaus bruožai, nesistengiant pagražinti. Būdinga šypsena skulptūrų veiduose, kuri labai panaši į graikų ankstyvųjų skulptūrų “archajinę šypseną”. Kapitolijaus vilkė -> Atlieta iš bronzos skulptūra. Apie 500 m pr Kr. Dvynių – Romulo (Romos įkūrėjo) ir jo brolio dvynio Remo skulptūros pridėtos vėliau – renesanso laikais. Kapitolijus – viena iš septynių kalvų, ant kurių pastatyta Roma. Areco chimera -> Bronzinė skulptūra - mitologinė pabaisa.

8. ROMĖNŲ MENAS (3 a pr Kr – 3 a)

Romėnai daugelį dalykų perėmė iš etruskų ir iš graikų. Iš graikų –> tikėjimus ir mitus, graikų dievus, kuriems suteikė kitus vardus (Afroditė tapo Venera, Dzeusas – Jupiteriu, ir kt.). Taip pat iš graikų perėmė tris orderius: dorėninį, jonėninį ir korintinį. 31 m pr Kr Roma virto galinga imperija, kuriai priklausė visos Viduržemio jūros pakrantės žemės – tiek Europoje, tiek Azijoje ir Afrikoje. Romai priklausė dabartinė Italija, Ispanija, Prancūzija, dalis Vokietijos, Šiaurės Afrika. Todėl antikinis romėnų menas – tai Romos imperijos menas.

1. ARCHITEKTŪRA.Romos architektūra – didinga ir monumentali, ji turėjo šlovinti imperijos galybę. Svarbiausi romėnų statiniai: 1 Visi keliai veda į Romą. Vienas įspūdingiausių romėnų statybos darbų buvo jų nutiesti keliai, kuriuos klojo iš tašytų akmenų. 300.000 kilometrų puikiai išklotų kelių išraizgė visą Romos imperiją, ir siekė net atokiausius jos kampelius, ir, žinoma, visi keliai vedė į Romą (I-o tūkstantmečio pradžioje Roma tapo pasaulio sostine). Didžiulei valstybei tai buvo svarbu tiek ūkiniams, tiek kariniams tikslams. Keliai buvo tvirtai pastatyti, todėl tarnavo dar ilgą laiką po Romos imperijos žlugimo. 2 Kitas svarbus romėnų statinys akvedukai – vandentiekio kanalo trasa, pakelta ant arkų. Tai daugiaaukščiai arkiniai tiltai, laikantys vandentiekio latakus, kuriais miestams buvo tiekiamas vanduo. Akvedukų ilgis svyravo nuo 16 iki 132 km.(Arkas čia naudojo, kad taupiau ir greičiau pastatyti) [Pon diu Garas -> tiltas netoli Nimo,Pietų.Pranc.] 3 Triumfo arkos –buvo statomos reikšmingam įvykiui paminėti (pvz. pergalei kare) ar asmeniui pagerbti (valdovui ar karvedžiui). Triumfo arką sudaro centriniai didesni vartai ir iš šonų du mažesni praėjimai. Arkas puošė kolonos, reljefai, frizai, statulos. [Imperatoriaus Konstantino t. a. Romoje]. 4 Termos – viešos romėnų pirtys, poilsio ir pasilinksminimų vietos. Termos tai didžiuliai sudėtingos konstrukcijos statinių ansambliai, išpuošti labiau už šventyklas. Čia buvo ir gimnastikos salė, baseinas, susirinkimų, žaidimų, paskaitų kambariai, pasivaikščiojimo vietos, biblioteka. Vienos didžiausių ir prabangiausių –

10

imperatoriaus Karakalos termos, vienu metu čia galėjo ilsėtis tūkstančiai žmonių. Termų sales dengė skliautai ir kupolai, sienos puoštos marmuru. Didžiulis baseinas buvo įrengtas po atviru dangumi. Grindyse iš spalvoto marmuro kubelių sudėliotos mozaikos, vaizduojančios, žuvis, delfinus, jūrų dievus. 5 Romėnų teatrų ir cirkų pastatai buvo amfiteatrai (kaip ir graikų) – apskritos žiūrovų suolų eilės laipsniškai kyla aplink areną. Išorinę sieną sudaro viena ant kitos sustatytos arkados. Vienas žinomiausių romėnų amfiteatrų (ir pats didžiausias antikos amfiteatras) – Romos Koliziejus (pastatytas apie 80 m.)– buvo svarbiausias miesto cirkas. Tai apvalus statinys su trimis arkų aukštais. Iš vidaus koliziejus primena dabartinį stadioną su tribūnomis. Koliziejuje panaudoti 3 orderiai: 1-ame aukšte dorėninis, 2-ame jonėninis, 3-ame korintinis. 48,5 m aukščio pastatas, tilpdavo jame 50.000 žiūrovų. Koliziejuje vykdavo gladiatorių kautynės, todėl po arena buvo įrengtos požeminės patalpos gladiatoriams ir žvėrių narvams. 6 Forumai – miesto aikštės, kuriose vykdavo mugės, susirinkimai, atliekamas teismas. Tai didelė keturkampė aikštė, aptverta kolonadomis. Aplink aikštę buvo statomi svarbiausi miesto pastatai: šventyklos, bazilikos, bibliotekos, teismo pastatas, taip pat triumfo arkos. Didžiausia Romos aikštė buvo Trajano forumas (pavadinta imperatoriaus garbei). Forumo centre – raito imperatoriaus Trajano skulptūra. Forume stovėjo ir Trajano kolona – 38 m aukščio bokštas, kurio viduje įrengti sraigtiniai laiptai. Viršuje stovėjo bronzinė imperatoriaus Trajano statula. Kolonos pamatuose buvo įmūryta auksinė urna su Trajano palaikais. Nuo apačios ligi viršaus koloną juosė reljefinė juosta (viena didžiausių pasaulyje). Juostoje vaizduojamas pasiruošimas karui, statomos tvirtovės, akmenų svaidymo mašinos, pėstininkai ir raiteliai poilsio metu arba mūšyje. 7. Bazilika – stačiakampio plano trinavis (arba penkianavis) pastatas, kurio vidurinė nava platesnė ir aukštesnė už šonines. Viduriniojoje navoje yra langai. (į navas pastatą dalindavo kolonų eilės). Romoje bazilikos buvo pasaulietiniai statiniai, vėliau tapo krikščionių bažnyčia – bazilika (~ 4-ame amžiuje, kai krikščionybė tapo valstybine religija). 8. Romos Panteonas – visų dievų šventykla - Architektas Apolodaras Damaskietis. Tai apskritas pastatas, uždengtas 43 m skersmens kupolu. Kupolo viršuje – 9m skersmens kiaurymė, pro kurią apšviečiamas šventyklos vidus, nes langų nėra. Iš išorės pastato apvalumo nesimato, kadangi priešais šventyklą stovi platus portikas (atviras prieangis su kolonomis) su trimis kolonų eilėmis, o virš kolonų – trikampis frontonas. Kupolą lengvino kesonai (kesonas – kvadratinės arba daugiakampės formos įdubimas lubose arba vidiniame arkos ar skliauto paviršiuje). Salės viduje, septyniose didelėse nišose, sėdėjo romėnų dievų skulptūros. Kad sienos išlaikytų kupolo svorį, jų storis - 6 m. Panteonas statytas iš plytų ir betono. Panteone palaidotas italų brandaus renesanso dailininkas – Rafaelis.

SKULPTŪRA. Didžiąją dalį romėnų skulptūrų sudarė graikų skulptūrų kopijos. Graikų menas buvo labai populiarus Romoje – klasikinės graikų skulptūros buvo restauruojamos, kopijuojamos. Be kopijavimo romėnai plėtojo dvi savarankiškas skulptūros sritis – skulptūrinius portretus ir istorinius reljefus. Romėnų portretai labai tikroviški, realistiški, gerai atspindintys psichologinius vaizduojamo žmogaus bruožus, neidealizuoti. Kiekvienas svarbus asmuo Romoje norėjo turėti savo biustą arba statulą, jie buvo laikomi namuose arba statomi viešoje vietoje, kad visi matytų. Be to buvo paprotys namuose laikyti mirusiųjų protėvių pomirtines kaukes arba portretus. Buvo kuriami imperatorių ir karvedžių biustai, o taip pat monetos su imperatorių portretais. Romoje atsirado naujas skulptūros tipas – raito imperatoriaus statula. Reljefais Romoje buvo puošiamos kolonos, triumfo arkos – paminklai, skirti istoriniams įvykiams pažymėti. Dažniausiai vaizduojamos mūšių scenos, pergalės momentai.TAPYBA. Svarbus dalykas – romėnai siekė sukurti erdvės, tikrumo įspūdį, sienas ištapydavo taip, kad jos atrodytų lyg tikrosios erdvės pratęsimas. Sieninėje tapyboje, kuri puošė vilas, privačius turtingų miestiečių namus, vaizduojami peizažai, žmonių figūros, ornamentai, architektūriniai statiniai. Katakombų tapyba (ankstyvųjų krikščionių tapyba). Iki 313 m krikščionybė buvo persekiojama ir draudžiama, tikintieji negalėjo statyti maldos namų, todėl jie slapta rinkdavosi požeminiuose kapinynuose – katakombose – kartais tai būdavo tikri urvai, arba po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis, tarsi labirintai su slaptais įėjimais. Sienose iškaltose nišose buvo laidojimo vietos. Požeminės kapinės būdavo net 5 aukštų. Ypač garsios buvo Romos katakombos – galima sakyti, kad po Roma driekėsi nauja Roma.

11

Katakombose gimė ankstyvasis krikščionių menas. Požeminėse freskose, mozaikose ir reljefuose buvo vaizduojamos Senojo Testamento scenos. Susiformuoja pirmieji krikščioniškieji simboliai: žuvis, kryžius, laivas, balandis, inkaras ir kiti.

9.ANKSTYVASIS KRIKŠČIONYBĖS MENAS. Bizantija Krikščionybė atsirado mūsų eros pradžioje, rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje. Palaipsniui krikščionybė tapo vyraujančia religija Europoje. Per du tūkstančius metų ji darė didelę įtaką menui ir jo raidai. Skiriami du ankstyvųjų krikščionių meno laikotarpiai:

1. Iki 313 m krikščionybė draudžiama, tikintieji renkasi požeminėse kapinėse – katakombose. Sienas ir lubas puošė freskomis, kurios priminė romėnų namų sieninę tapybą. Ankstyvasis krikščionių menas ir Romos menas išoriškai labai panašūs, tačiau skiriasi jų turinys. Požeminėse katakombų freskose vaizduojami Senojo Testamento siužetai, atsiranda pirmieji krikščioniški simboliai, kurių ištakos pagoniškos. Balandis – Šv Dvasios simbolis, inkaras – išsigelbėjimo ir vilties simbolis, žuvis – Kristaus simbolis. Pats Kristus vaizduojamas kaip romėnų dievas Apolonas, vainikuotas nimbu (spindėjimo vaizdavimas aplink galvą – šventumo, dieviškumo simbolis). Vėliau tokį nimbą turi visi šventieji.

2. Po 313 m, krikščionybei tapus oficialia religija, pradėti statyti maldos namai – bažnyčios. Bažnyčioms pasisavintas bazilikos pastato tipas (romėnų bazilikos buvo teismo, susirinkimų salės). Krikščionių bazilikos statomos taip, kad įėjimas būtų iš vakarų pusės, o altorius – rytuose – > simbolizavo perėjimą iš žemiškojo į dangiškąjį pasaulį. Pastatas, kolonų eilėmis išilgai dalinamas į 3 navas (vėliau ir 5,7, 9). Vidurinioji nava platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje – langai (Lot. Navis “laivas”. Bažnyčia – laivas, kuriuo tikintieji plaukia į išsigelbėjimą. Navos veda tikintįjį prie altoriaus). Centrinės navos gale – pusiau apvali niša – apsidė, kurioje įrengiamas altorius – pagrindinė ir puošniausia bažnyčios dalis. Rytinėje bažnyčios dalyje, priešais apsidę, statoma dar viena nava, statmena kitoms – transeptas. Tokiu būdu bažnyčios planas priminė T raidę. Lubos – plokščios. Krikščionių bazilika, su kai kuriais pakeitimais ir papildymais, daugiau kaip 1000 metų buvo dominuojantis bažnyčios tipas.

Ankstyvajame krikščionybės mene nėra skulptūros, nes jos buvo siejamos su pagoniškais stabais. Bažnyčios vidų puošė freskos ir mozaikos, vaizduojančios Biblijos siužetus. Popiežius Grigalijus Didysis (6 a pab): “Tapyba gali duoti beraščiams tai, ką raštas teikia raštingiesiems”. Pirmieji krikščionys nevaizduoja apnuoginto kūno - tuo jų menas skiriasi nuo antikos. Kūnas slepiamas po ilgais klostuotais drabužiais.

BIZANTIJOS MENAS(4 a – 15 a vid.)

4-ame amžiuje Romos imperija suskilo į dvi savarankiškas dalis – Rytų ir Vakarų. Rytinės dalies, vadinamos Bizantija, sostine tampa Konstantinopolis (dabartinis Stambulas). Susiformuoja bizantiškasis stilius, kuris plėtotas 4 – 15 a. Bizantijos menui būdingas puošnumas, spalvingumas ir spindesys. 1054 m krikščionių bažnyčia pasidalijo į Vakarų – Romos (katalikų) ir Rytų – Konstantinopolio (stačiatikių).

ARCHITEKTŪRABizantijoje vyrauja apskrito centriško plano statiniai, dengti kupolu (rotondos). Susiformuoja įvairių formų centriški statiniai –> ne tik apskriti, bet ir kryžmiški, aštuoniakampiai, kvadrato formos, kurių svarbus elementas – kupolas. 1. Svarbiausias bizantiškosios architektūros statinys – Šventosios Sofijos soboras Konstantinopolyje (Hagia Sophia – > gr “Šventoji Išmintis”) – pastatytas 6-ame amžiuje. Tai kupolinė bazilika – nauja idėja architektūroje. Sofijos soborą statė du architektai – Izidorius Miletietis ir Antemijas Tralietis. Bazilika gerai tiko išreikšti kelio idėjai – žmogus eina Dievo link ir su juo susitinka – > kelio pradžia bažnyčios prieangis, o pabaiga – altorius. O kupolas turėjo perteikti dangaus skliauto vaizdą, Dievas – visatos centras. (Kupolo skersmuo – 31 m, bazilikos aukštis – 35 m, ties kupolo viršum – 50m. Šv. Sofijos soboras garsus ir tuo, kad kupolas dengia stačiakampę erdvę (anksčiau kupolais mokėta dengti tik apvalius pastatus).

12

Kupolui išlaikyti panaudotos akmeninės taip vadinamos burės – karkasas. Atrodė, kad kupolas pakibęs virš vidaus erdvės – tokį įspūdį kėlė tanki langų eilė, einanti aplink visą kupolo pagrindą. Iš išorės šventykla atrodė didingai paprasta, o vidus buvo nepaprastai puošnus – spalvoto marmuro kolonos (rausvai rudo, žalio, juodo, violetinio), grindys taip pat išklotos spalvotu marmuru, jaspiu. Soboro vidų puošė mozaikos. 1453 m turkams užėmus Konstantinopolį ir žlugus Bizantijos imperijai, Sofijos soboras buvo paverstas mečete, daugybė puošmenų sunaikinta, mozaikas teko uždengti, nes musulmonų tikyba draudė vaizduoti žmogų, prie soboro pristatyti minaretai. Tūkstantį metų Sofijos soboras (iki turkų užgrobimo) buvo didžiausias kulto pastatas visame krikščioniškajame pasaulyje. Konstantinopolio Dievo Išminties šventykla pradėjo naują architektūros stilių, kurį vėliau naudojo Rytų Europos šalys. 2. Justiniano valdymo laikotarpiu buvo pastatyta daug bizantinių bažnyčių Italijoje, ypač Ravenos uostamiestyje (tuo metu dalis Italijos priklausė Bizantijai). Reikšmingiausia – šv. Vitalės (San Vitale) katedra Ravenoje (526 – 547 m).Tai aštuoniakampio plano bazilika. Vidines jos sienas beveik ištisai dengia mozaikos. Be biblijinių motyvų mozaikose vaizduojamas ir pats imperatorius Justinianas bei jo žmona Teodora – kiekvienas su savo svita. VAIZDUOJAMOJI DAILĖŽmogus, aukščiausias antikos meno grožio įsikūnijimas, krikščionybės laikais užleido vietą Dievui, angelams ir šventiesiems. Pagrindinis krikščionybės estetikos šaltinis – Senasis ir Naujasis Testamentas. (Sakralinis menas – tai menas, susijęs su religiniu kultu). Vaizduojant Dievą, angelus ar šventuosius (ar apskritai žmogų) siekiama perteikti ne kūną, bet dvasią. Kūnas – laikina sielos buveinė, o kūniškas grožis – menkavertis. Figūros tarsi įpakuotos į ilgas draperijas, išryškinamas tik veidas ir plaštakos, dvasingumą išreiškia didelės išplėstos akys. Figūroms būdingas frontalumas, plokštumas. Bizantijos dailei būdingas simboliškumas, misticizmas, kanonizuotas vaizdavimas. Kaip ir ankstyvajame krikščionių mene, taip ir bizantiškajame skulptūrai beveik neskiriama dėmesio, kadangi krikščionims skulptūra priminė antikinės pagoniškosios religijos stabus. Todėl skulptūra išvystyta menkai – tik smulkūs dekoratyviniai reljefai iš medžio, kaulo ar akmens. Svarbiausios Bizantijos vaizduojamojo meno formos: mozaika, freska ir knygų miniatiūros. Ypač populiari mozaika, ji daroma iš įvairiaspalvės smaltos (stiklas lydytas su mineraliniais dažais). Seniausios bizantiškos mozaikos yra Ravenos bažnyčiose ir mauzoliejuose. Ikonos (gr. eikon –atvaizdas) – šventųjų atvaizdai. Bizantijoje susiformuoja ikonų kanonai, dailininkai negalėjo vaizduoti šventųjų bet kaip – kiekviena poza, gestas ar atributas turėjo savo reikšmę. Taisyklių laikymasis buvo beveik toks pats griežtas, kaip Egipte. Ikonų fonas dažniausiai abstraktus – mėlynas arba auksinis –> auksinė spalva priminė saulės šviesą ir simbolizavo amžinybę, o mėlyna dangaus karalystę. Nuo 4-o amžiaus formuojasi Jėzaus Kristaus ikonografinis tipas – jis vaizduojamas frontaliai, dažniausiai iki juosmens, su barzda, iki pečių plaukais, rūstaus veido, pakėlęs dešinę plaštaką – laiminti, o kairėje laiko Evangelijos knygą. Toks Kristaus atvaizdas dažnai komponuojamas kupole arba viršutinėje apsidės dalyje, kas simbolizavo dangaus - rojaus sferą. Dievo motina vaizduojama apsidėje, o apaštalai ir šventieji išdėstomi šoninėse centrinės navos sienose. 8 –ame amžiuje prasidėjo ikonoklastų (ikonų niekintojų) sąjūdis, trukęs daugiau nei 100 metų. Bizantijoje oficialiu ediktu buvo uždraustos ikonos ir bet kokie antropomorfiniai (žmogaus pavidalo) dievybės atvaizdai. Ikonos buvo naikinamos. Dailininkai tuo metu tapė ornamentus, peizažus, gyvūnus ir kt. 9-ame amžiuje ikonos sugrįžo, ir tapo dar griežtesnės ir kanoniškesnės. Provoslavų tikėjimą išpažįstančiose šalyse iki mūsų dienų ikonos tapomos laikantis Bizantijoje nustatytų taisyklių. Ryškų vaidmenį Bizantija suvaidino Senovės Rusijos dailės raidoje.

RUSIJOS DAILĖ 10 a. pabaigoje Kijevo Rusia pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Bizantija. 988 m, valdant kunigaikščiui Vladimirui, Rusia iš Bizantijos priėmė krikščionybę, tuo pačiu išmoko statyti cerkves ir tapyti ikonas. Geriausi Bizantijos meistrai dirbo Rusijos miestuose – Kijeve, Novgorode, Vladimire, Maskvoje. Šiuose miestuose pastatytos gražiausios ir žymiausios cerkvės, pasižymėjusios neįprasta architektūra ir puošyba. Bizantiškas menas persipynė su slavų meno tradicijomis ir įgavo savitų bruožų. Dominuojančia Rusijos cerkvių dalimi tapo svogūno formos kupolai (išsipūtusi forma).

13

Nuostabiu Senovės Rusios paminklu tapo šv. Sofijos soboras Kijeve (1037 m) –> kunigaikštis Jaroslavas norėjo Kijeve pastatyti soborą, grožiu prilygstantį Sofijos soborui Konstantinopolyje ir būti jame palaidotas. Maskvos Raudonoji aikštė neįsivaizduojama be Vasilijaus Palaimintojo soboro (1555 - ~1611 m). Vasilijaus Palaimintojo soborą Maskvoje įsakė pastatyti caras Ivanas IV (Rūstusis) po svarbios pergalės prieš totorius 1552 metais. Nors Bizantijos imperijos tuo metu jau nebebuvo – šis soboras tarsi kulminacija bizantiškosios ir rusiškosios tradicijos susijungimo. Bizantietiški statybos principai čia įgavo ypač savitą formą. Tai centriško plano statinys, kurį sudaro 9 nedidelės savarankiškos cerkvės – viena didesnė centre, o kitos išdėstytos aplinkui. Kaip ir Bizantijoje, Rusijoje tapyba buvo išplėtota labiau negu skulptūra. Rusų ikonų spalvinei gamai būdingi aukso, raudoni ir mėlyni tonai. Žymiausi ikonų ir sieninės tapybos meistrai buvo Teofanas Graikas (~1340-1410 m), į Rusiją atvykęs iš Bizantijos, ir jo mokinys Andrejus Rubliovas (~1370- 1430 m).

10.VAKARŲ EUROPOS ANKSTYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ MENAS. BARBARŲ, MEROVINGŲ IR KAROLINGŲ MENAS.

(5 a – 10 a)

476 m – Vakarų Romos imperijos žlugimas. Epocha, prasidėjusi po to, vadinama viduramžiais. Viduramžiai, trukę nuo 5 iki 14 amžiaus, dalijami į ankstyvuosius (5-12 a) ir vėlyvuosius (12-14 a). Ankstyvieji viduramžiai Vakarų Europoje – tai karų ir suirutės laikai, tęsėsi Romos imperijos laikais prasidėjęs Didysis tautų kraustymasis. Buvusias Romos imperijos valdas niokojo iš šiaurės atklydusios tautos, kurias romėnai praminė barbarais: gotai, saksai, keltai (būsimi airiai), vandalai, germanai (būsimi vokiečiai ir prancūzai), normanai (danų, švedų ir norvegų protėviai. Normanų kariai – vikingai – plaukdavo jūra ar upe ir puldinėjo visą Europą). Užgrobtoje Vakarų Europoje kūrėsi ir žlugo vis naujos barbarų karalystės. Barbarų gentys iš romėnų perėmė krikščionybę. Ypač stiprią valstybę įkūrė frankai – viena iš germanų genčių. Nuo 5 iki 10 amžiaus Frankų karalystę valdė Merovingų (496-768) ir Karolingų (8-9 a) dinastijos. To laikotarpio menas pavadintas šių dinastijų vardu. Barbarų menas – tai ornamentinė taikomoji dailė – ornamentais puošė savo ginklus, sagtis, metalines plokšteles, įvairius kasdienio naudojimo daiktus. Pintas ornamentas užimdavo visą daikto paviršių, jo raizgalynėje susipindavo daugybė plonų linijų. Kadangi į vingrius raštus būdavo įpinami pasakiškų žvėrių, gyvačių, paukščių ar slibinų atvaizdai, šis barbariškas stilius buvo vadinamas žvėrių stiliumi. Į ornamento pynes būdavo įkomponuojami ir stilizuoti žmonių siluetai ar augalų motyvai. Žmonių figūrų apdaro klostės dažnai virsta susiraičiusiais kaspinais, plaukai ir ausys – spiralėmis. Barbarų tautos garsėjo puikiais medžio drožiniais, kuriuose taip pat naudojo raizgytinį ornamentą. Vikingų laivus ir roges puošė išdrožtos slibinų galvos, kurios turėjo saugoti nuo piktų dvasių. Grįždamas į uostą laivo kapitonas jas nuimdavo, kad neišgąsdintų savo krašto dvasių. Germanai garsėjo savo emalio dirbiniais – aukso viela pagal tam tikrą raštą buvo prilipinama prie plokštelės, ir į tarpus pilama stiklo masė. Tokiu būdu jie darė papuošalus ir kt. 8-9 a prie vienuolynų buvo steigiamos mokyklos, ypatingą vietą užėmė knygų menas. Vienuolynuose buvo perrašinėjama Biblija, kiti šventraščiai ar antikos autorių kūriniai. Rašė ant pergamento – tam tikru būdu išdirbtos gyvulių odos (ėriukų ar ožiukų). Knygų perrašinėjimas buvo ilgas ir kruopštus darbas, kartais užsitęsdavęs visą gyvenimą. Tokios knygos buvo didelė vertybė, jas saugodavo vienuolynų lobynuose. Rankraščių iliustracijos buvo vadinamos miniatiūromis arba iliuminacijomis. (lot. Minium – raudoni dažai,kuriais spalvintos didžiosios raidės) Miniatiūrose taip pat dažnai sutinkamas raizgytinis ornamentas. Dėl religinių įsitikinimų ankstyvaisiais viduramžiais skulptūra netobulėjo. Buvo daromi tik dramblio kaule išrėžti reljefai, kuriais kartais puošdavo knygų viršelius.

11.ROMANIKA (10 – 12 a) Romanika – pirmasis bendras visai Vakarų Europai meno stilius. Romanikos terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų istorikai 19-ame amžiuje, norėdami pabrėžti, kad Europos kultūros ištakos glūdi senovės Romos civilizacijoje. Stiliaus pavadinimas siejamas su tuo, kad to meto statiniai daugiausia mūriniai, su skliautuotais

14

perdengimais, o viduramžiais tai reiškė, kad jie pastatyti romėniškų statinių pavyzdžiu (skirtingai nei mediniai statiniai). Pusapvalė arka – pagrindinis romaninio stiliaus elementas – perimtas iš romėnų architektūros. Romanika – ankstyvųjų viduramžių stilius. Romanika patyrė Romos, Bizantijos, Mesopotamijos meno poveikį. Romaninis stilius plito kartu su Romos katalikų bažnyčia. Bažnyčia siekė, kad menas atitiktų “Vargdienių Biblijos” funkciją –> toliau plėtojama Evangelijos aiškinimo beraščiams idėja. Baigiantis I-am tūkstantmečiui visur sklandė pasaulio pabaigos baimė. Sutikus II-ą tūkstantmetį, po neįvykusios pasaulio pabaigos, viduramžių Vakarų Europa pasipuošė naujomis bažnyčiomis. Viduramžių žmogų kasdien lydėjo pasaulio pabaigos ir Paskutinio teismo vaizdiniai. Iš baimės išaugo asketizmas – visų žemiškų gėrybių atsisakymas. Niūrumas, asketiškos formos labai ryškios bažnyčių, vienuolynų, pilių architektūroje.

ARCHITEKTŪRA Svarbiausi romaninės architektūros statiniai – bažnyčios, vienuolynų ansambliai ir pilys. Ne tik romaninės pilys – tvirtovės, bet taip pat ir bažnyčios bei vienuolynai priminė tvirtoves. Pilys paprastai statytos ant aukštų kalvų, apsuptos vandens, aptvertos sienomis su masyviais bokštais. Vienuolynai – viduramžių kultūros židiniai, čia steigiamos bibliotekos, perrašinėjami senieji rankraščiai. Vienuolynai priminė tvirtoves, jiems būdingi keturkampiai vidiniai kiemai, apjuosti dengtomis galerijomis. Vidinis kiemas dažnai būdavo vienuolyno sodu su jame esančiu šuliniu. Romaninio stiliaus architektūrai būdinga:

1. storos statinių sienos2. masyvi, griežta ir aiški konstrukcija, monumentalumas, formų rūstumas3. pusapvalės arkos languose, duryse, arkadose, karnizuose4. miestus juosia storos aukštos sienos su daugybe bokštų5. feodalų pilys, kurių centre stovi masyvus bokštas – donžonas6. bažnyčios – bazilikos tipo su daugeliu apsidų7. nėra pastovaus orderio tipo, įvairios kolonų proporcijos ir kapitelių formos8. siauros langų, durų išpjovos9. glaudus architektūros, skulptūros ir tapybos ryšys

Romaninės bažnyčios – didingi, storų akmeninių sienų statiniai. Jas statydavo ant kalvų, todėl tarp nedidelių gyvenamųjų namų bažnyčios iškildavo kaip svarbiausias miesto akcentas. Romaninės bažnyčios – bazilikos, tačiau jų planas darosi vis sudėtingesnis nei ankstyvųjų bazilikų. Navos jau ne 3, o 5 ar 8. Kadangi pamaldose dalyvavo daugiau dvasininkų, tai jiems rytinėje bažnyčios dalyje (priešais altorių) statoma speciali altoriaus dalis – choras. Bažnyčios plane atsiranda 3, 5 ar net 7 apsidžių vainikas. Romaninės architektūros naujovė – bažnyčios pastato jungimas su bokštais. Du bokštai stovėdavo vakarinėje dalyje, iš abiejų įėjimo pusių, o trečias – virš centrinės ir skersinės navos susikirtimo. Bokštus statė gynybos tikslams, centrinis bokštas atlikdavo varpinės ir apžvalgos bokšto funkciją. Pusapskritė arka – svarbiausias romaninės architektūros elementas – dominuodavo virš langų, durų, galerijų ir portalų angų.

Ryškiausi architektūros pavyzdžiaiRomanikos stilius pradeda formuotis Prancūzijoje, čia jis labiausiai ir ištobulėjo, ypač Burgundijoje. Susiformavo skirtingos architektūros mokyklos, kiekvienoje šalyje romaninis stilius įgaudavo savitų bruožų. Prancūzijoje: Kliuni vienuolyno ir bažnyčios ansamblis – neišliko –> buvo didžiausias romaninės architektūros statinys; Vokietijoje: romaninės bažnyčios pasižymėjo ypatingu rūstumu, monumentalumu ir masyviais, sunkiais bokštais. Šv. Petro katedra Vormse, Špėjerio katedra, Mainco katedra. Anglijoje - Daramo bažnyčia. Italijoje ryški antikos ir Rytų kultūrų įtaka. Daugelis bažnyčių puoštos juodo ir balto marmuro inkrustacijų ornamentais. Šv. Morkaus katedra Venecijoje; Katedros ansamblis Pizoje – varpinė pastatyta atskirai, šalia bažnyčios.

SKULPTŪRA Romaninė skulptūra labai glaudžiai susijusi su architektūra. Dažniausiai tai reljefai, kurie puošia portalus ir kolonų kapitelius. Vaizduojamas Kristus, apaštalai, nusidėjėliai ir išganytieji. Kanoniškumas pasireiškia siužeto išdėstyme – pagrindinio portalo timpane centre vaizduojamas Kristus Karalius, apsuptas keturių apaštalų (juos vaizduojančių gyvūnų). Kristaus dešinėje – palaimintieji, o kairėje – Paskutinio teismo vaizdas

15

– į Pragarą keliaujančios sielos. Kiekvienas personažas turi savo simbolinį ženklą (atributą), pagal kurį ir atpažįstamas. Kiekviena skulptūra ar reljefas nebuvo kuriami dėl grožio, bet turėjo tam tikrą reikšmę. Daug simboliškumo.TAPYBABažnyčių skliautus ir sienas puošė Naujojo ir Senojo Testamentų scenos. Pagrindinėje apsidėje viešpataudavo Kristaus figūra. Tapyba – tai rašymas paveikslėliais. Būdingas plokščias, be šešėlių vaizdas, lakoniškumas. Menininkams nerūpėjo atvaizduoti natūralias formas. Svarbiausias tikslas – aiškiai išdėstyti šventuosius simbolius. Romaninės epochos išradimas – vitražas – suklestėjo gotikos laikotarpiu.LIETUVOJERomanikos stilius Lietuvos nepasiekė. 10 – 11 a, formuojantis romanikai, Lietuva nebuvo krikščioniška. 13-ame a, Mindaugui tapus karaliumi, Vilniuje atsirado katedra (dab. vietoje). Labiau klestėjo ne kulto, o ginybinė architektūra, nes 13 – 14 a dėmesys buvo sutelktas į kovą su kryžiuočiais. 13 a pradėtos statyti mūrinės aptvarinės pilys, kuriose esama romaniniam stiliui būdingų formų – šaudymo angos, pusapvalės arkos. Seniausia yra Vilniaus žemutinė pilis, kurios išliko tik fragmentai, taip pat Lydos, Krėvos, Medininkų pilys.

12. GOTIKA (12 – 15 a.)

Gotikos terminas kilo iš germanų genčių – gotų pavadinimo. Vartotas renesanso epochoje niekinamąja prasme, kaip “barbariško” viduramžių meno apibūdinimas, kaip priešprieša antikos tradicijomis grįstam renesanso menui. Gotikos stilius atsirado Šiaurės Prancūzijoje, iš čia paplito po visą Prancūziją, Vokietiją, Vidurio Europą, Angliją, Italiją ir Ispaniją.

ARCHITEKTŪRA Svarbiausia meno šaka išlieka architektūra, telkusi vaizduojamąją ir taikomąją dailę. Gotika – tai miesto menas. Gotikinio miesto centre stovi katedra – svarbiausias ir reikšmingiausias gotikinis statinys. Katedra buvo ne tik stambiausia miesto bažnyčia, bet ir visuomeninis centras: jos prieigose vykdavo vaidinimai, disputai, buvo skelbiami nutarimai. Katedra – pagrindinis miesto architektūrinis akcentas, atspindintis ir jo ekonominę galią. Gotikinės katedros ne tik aukštos, bet ir labai ištęstos (Šartro katedros ilgis 130 m, o jos transepto – 64 m). Romaninė bažnyčia – sunki ir masyvi kaip tvirtovė, o gotikinė katedra stulbina dydžiu ir lengvumu. Gotikinė katedra – tai nauja architektūrinė konstrukcija (kontraforsų ir arkbutanų sistema), kuri suteikė akmeniui lengvumo, pastūmėjo veržliam skrydžiui į viršų. Gotikinio stiliaus architektūros bruožai:

1. vertikali pastatų ir jų elementų orientacija. Visos statinio dalys tarsi kyla aukštyn. Statmenos linijos kelia pastatą į dangų, tai turėjo padėti tikintiesiems pasijusti kitame, nežemiškame pasaulyje.

2. smailėjančios arkos -> portalai, langai, sienų nišos, varpinių kiaurymės – viskas gotikinės smailiosios arkos pavidalo. Smailėjančios arkos užima beveik visą pastato sienų plotį. Ištisinę akliną sieną keičia galerijos, arkados, didžiuliai langai

3. stulpai, nerviūros, kontarforsai ir arkbutanai sudarė “griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Pastato skliauto skėtimo jėgą atlaiko galinga kontraforsų (atraminiai, savo svoriu priešinasi skliautų skėtimo jėgai) ir arkbutanų (išorinė atraminė arka, perduodanti skliauto skėtimą į apatinius ramsčius – kontraforsus) sistema bažnyčios išorėje. Kontraforsai ir arkbutanai bažnyčios išorei teikia savitumo. Prancūzų skulptorius Rodenas gotikinę katedrą pavadino šimtakoju, nes iš trijų pusių ji apaugusi kontraforsais ir arkbutanais, tarsi kojomis.

4. labai puošnus vakarinis fasadas. Centrinis fasado langas, didžiulis, apskritas, panašus į gėlės žiedą, vadinamas rožiškuoju langu (rože). Fasadą ir portalus puošia daugybė skulptūrų, reljefų.

5. langus puošia spalvoto stiklo vitražai. 6. dekoro sistemoje vyrauja skulptūra7. aukštos navos, kurias vainikuoja kryžminiai-nerviūriniai skliautai (nerviūra – gotikinio skliauto

briauna; kryžminis skliautas sudarytas iš 2-jų statmenai susikertančių cilindrinių skliautų). Gotikoje atsiranda žvaigždiniai, krištoliniai, vėduokliniai skliautai -> priklausomai nuo nerviūrų rašto.

8. naudojama daug figūrinių plytų

16

9. dekore labai mėgstamas trilapio motyvas – dobilo lapo pavidalo elementas, atsiradęs romanikoje ir plitęs gotikoje. Simbolizavo Švč. Trejybę.

10. išorėje daug mažų smailėjančių dekoratyvinių bokštelių – fialų 11. bažnyčia nebepanaši į tvirtovę, ji lengva, erdvi, kylanti į viršų, puošni, ažūrinė

Gotikinio stiliaus raida skirstoma į 3 laikotarpius: ankstyvoji gotika, brandžioji ir vėlyvoji (liepsnojanti). Ankstyvuoju laikotarpiu lengvėja sunkus mūras, didėja langų ir arkų kiaurymės, atsiranda naujos formos skliautas; brandžiosios gotikos laikotarpiu dar labiau didėja langai, įsivyrauja langų pergalė prieš mūrą, daugiau puošnumo, skulptūrinio dekoro. Vėlyvoji gotika pasižymėjo ypatingu dekoratyvumu ir prabanga, kartais net perdėtu puošnumu. Liepsnos liežuvėlių motyvai puošė langus ir kitus bažnyčios elementus, sudėtingi nerviūrų kontūrai. Žymiausios gotikinės katedros:Prancūzijoje – Paryžiaus Dievo Motinos, Reimso, Šartro. Vokietijoje – Kelno. Anglijoje – Jorko katedra; kai kurie Kembridžo, Oksfordo universitetų pastatai (koplyčios); Austrijoje – Vienos Šv. Stepono. Italijoje –Sienos katedra, Milano katedra. Kiekvienoje valstybėje gotika įgavo savitų bruožų. Vokietijoje buvo stiprios romaninio meno tradicijos, vokiška gotika neturėjo prancūziško lengvumo ir dekoratyvumo. Vokietijoje ir Šiaurės Europoje gotikinė architektūra įgavo savitų bruožų ir dėl kitokios statybinės medžiagos – vietoje akmens čia buvo naudotos plytos. Anglijos gotika pasižymi savo nerviūriniais skliautais, kurie labai įvairūs ir sudėtingi – vėduoklės, žvaigždės ar tinklo pavidalo.VAIZDUOJAMOJI IR TAIKOMOJI DAILĖ. TEMATIKA - pagrinde religinė, tačiau atsiranda ir darbo ar buities scenų.Vaizduojamojoje dailėje formuojasi žemiškos moters – Marijos dvasinio grožio kultas. Freskų reikšmė sumažėjo, suklestėjo vitražo menas, pradėta plėtoti altorių tapybą. Plėtojasi auksakalystė, emalė, tekstilė, kaulo, medžio ir stiklo dirbinių gamyba.

SKULPTŪRASkulptūra ir skulptūriniai akmens raižiniai – neatskiriama gotikinės architektūros dalis. Bokštų ir bokštelių viršūnės, kontraforsai puošiami akmeniniais augalais, susisukusiais lapais, pumpurais. Lietvamzdžiai užbaigiami gyvūnų nasrų ar snukių atvaizdais. Visa gotikinė katedra apaugusi akmeniniais gėlių, lapų nėriniais. Gotikinė skulptūra, kaip ir romaninė, lieka stulpo pavidalo, bet jau įgauna daugiau laisvumo ir judesio. Gotikinė katedra – tai ištisa “akmens enciklopedija”. Skulptūros dėstomos griežta tvarka ir tiksliai numatytoje vietoje. Gotikinė katedra – visatos simbolis. Vidurinis portalas – rojaus vartai, jame dominuoja Kristaus – Pasaulio Viešpaties tema. Kiti du portalai skirti Dievo Motinai ir kuriam nors šventajam. Nerviūrinis skliautas – dangaus įvaizdis. Bažnyčios išorinių sienų apatinė dalis – cokolis skirta pasaulietiniams vaizdams, kalendoriniams darbams. Apaštalai, kankiniai, šventieji vaizduojami su atributais. Kankiniai atpažįstami iš palmių šakų, erškėčių vainikų ir kardų. Bažnyčia buvo tarsi beraščių knyga – didžiulė Biblija. Gotikinių katedrų fasadus puošė ne tik personažai iš Šventojo Rašto. Buvo vaizduojami ir žemdirbiai, amatininkai, dirbantys įvairius darbus. Dirbantis žmogus buvo sulyginamas su šventuoju. Gotikoje labai išpopuliarėjo Madonų skulptūros tipas – Dievo Motinos su Kūdikiu figūra, panaši į “S” raidę. Taip pat paplinta Pieta – Švč. Mergelė Marija, laikanti ant kelių mirusį Sūnų.

MINIATIŪRŲ TAPYBA – Knygų tekstas paprastai komponuojamas ilgame siaurame plote, apipintame augaliniu ornamentu. Ypatingas dėmesys skiriamas inicialams, kurie išskiriami raudona ar žydra spalva, kartais auksu. Inicialai ypač puošnūs, apipinti augaliniais ornamentais, gausiai naudojamas grotesko ornamentas su dekoratyviomis žmonių, augalų bei gyvūnų kombinacijomis. (GROTESKAS – ornamento rūšis, jungianti raitytą ornamentą su kitais motyvais – žmonių, gyvūnų, pasakiškų būtybių, vaisių, gėlių, architektūros dalių). Sukuriamas gotikinis šriftas. 14 – 15 a. miniatiūra po truputį prarado ryšį su tekstu, ir vis labiau priminė atskirą paveiksliuką. Ornamentinį foną pakeičia peizažas arba interjeras. Ryškiausias to laikotarpio pavyzdys – brolių Limburgų iliustruota maldaknygė, kurioje vaizduojami metų laikai ir juos atitinkantys įvairūs darbai. VITRAŽASSpalvoto stiklo gabalėliai, sujungti švininiais arba alaviniais rėmeliais.

17

Atsirado romanikos laikotarpiu, bet gotikoje suklestėjo. Gotikinės bažnyčios garsėjo puikiais vitražais. Šartro, Reimso katedros, Šventoji koplyčia Paryžiuje – tai vitražo šedevrai. Gotikinės katedros sienas sudarė beveik vien langų kiaurymės, o vitražai pripildydavo pastato vidų paslaptingu spindesiu, nežemiška šviesa.

GOTIKA LIETUVOJE(14 a pab. – 16 a)Gotika – pirmasis Lietuvą pasiekęs europinis architektūros stilius. Romanika nepasiekė Lietuvos, nes iki 1387 m krikšto nebuvo poreikio statyti didelių šventyklų. Pagoniškos apeigos vykdavo alkuose arba šventose giraitėse. Nors 13 – 14 a p.p. Lietuvos pilyse būta smailiaarkių ir pusapskričių angų – pavienių romanikos ir gotikos elementų, tačiau jos priskiriamos specifinei vietinio pobūdžio architektūrai. Tie statiniai nei romaniniai, nei gotikiniai. Gotika Lietuvoje vėlavo 200 metų. Skiriami 2 Lietuvos gotikos laikotarpiai: 1.ANKSTYVOJI – 14 a pab. – 15 a pirma pusė2. BRANDŽIOJI arba VĖLYVOJI – 15 a antra pusė – 16 aLietuvos gotika – plytinė gotika. Šio stiliaus statiniams būdingos aiškios sienų plokštumos – be augalų, gyvūnų ar žmonių figūrų dekoro. Sienas paįvairina tik smailiaarkiai langai, nišos, balto tinko juostos ir profiliuotos plytos bei perdegtų (juodos spalvos) plytų ornamentai. Gotikos stiliaus raida geriausiai atsispindi architektūroje – pilių ir sakralinių pastatų statyboje. Pilys dažnai kompleksinės, iš 2-jų dalių – aukštutinės ir žemutinės. Pilies teritorija su gyv. namais apjuosiama aptvarine siena. Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas, Trakų pilių kompleksas, Kauno, Gardino pilys.BažnyčiosAnkstyvoji gotika. Nesudėtingų formų, masyvių sienų, nedidelės, paprasta fasadų kompozicija. Šiek tiek primena išdidintą valstiečio trobą. Dauguma Lietuvos gotikinių bažnyčių bebokštės arba vienabokštės. Kai kurios pagr. fasade turi du šoninius nedidelius bokštelius. Vienanavės arba trinavės. Pagrindiniame fasade – aukštas trikampis frontonas, puoštas nišomis. Tai ne bazilikinės, o halinės bažnyčios (visos navos beveik vienodo aukščio). Stogas aukštas, dvišlaitis. Seniausia bažnyčia, statyta dar prieš Lietuvos krikštą užsienio pirkliams, gyvenantiems Vilniuje – Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ji halinė, kvadratinio plano, su apside. Tokios buvo beveik visos b. Vienintelė išlikusi halinė lotyniško kryžiaus plano – Kauno Vytauto bažnyčia. Vėlyvoji gotika. Pastatai išgrakštėjo, sienos palengvėjo ir paaukštėjo. Paplito dideli smailiaarkiai langai. Saviti Lietuvos gotikos elementai – 8-kampiai grakštūs bokštai ant kvadratinio pagrindo, portalai su stačiakampiais apvadais. Sienų vidinė pusė ir skliautai buvo tinkuojami ir balinami, o baltame fone ryškiai skyrėsi tamsiai raudonos plytų nerviūros. Sienas puošė freskos. Bazilikinė erdvė pamiršta, o halinėms bažnyčioms nereikėjo arkbutanų.Vilniaus pranciškonų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. –ankstyvoji g; Kauno bernardinų Šv. Jurgio bažnyčia - > brandžioj g; Kauno katedra minima jau 15 a pradžioje, vėliau perstatyta

Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. – brandžiosios gotikos pavyzdysBernardinų bažnyčia pradėta statyti 1500 m. Frontonas renesansinis (16 a kartu su gotika plito ir renesansas, todėl daugelyje to laikotarpio statinių buvo abiejų stilių formų). Fasado šonuose – 2 skirtingai dekoruoti bokšteliai. Didelis varpinės bokštas – vienas iš brandžiausių gotikos kūrinių Lietuvoje. Prie bažnyčios šliejasi Bernardinų vienuolynas – seniausias gotikinis vienuolynas Lietuvoje, su viduje išlikusiais kryžminiais žvaigždiniais skliautais. Paskutinis ir gražiausias gotikos kūrinys – Šv. Onos bažnyčia – Lietuvos gotikos šedevras ir vienas žymiausių Šiaurės rytų Europos gotikos paminklų. Ji mažutė – aukštis 30 m, ilgis 31m. Ji – išimtis tarp Lietuvoje vyraujančių santūraus fasado bažnyčių. Pasižymi dekoro turtingumu ir plastiškumu. Fasadas suskirstytas į 5 vertikalias juostas, kurios baigiasi įvairaus dydžio bokšteliais. Fasado plokštuma užpildyta įvairių formų arkų: smailiųjų, apskritųjų, pleištinių. Jos pinasi su stačiakampiais rėmais. Šviesių plytų bažnyčios mūras tik 19 a buvo nudažytas raudona spalva. Architektas vilnietis Mykolas Enkingeris. Jis statė ir Bernardinų bažnyčią.Gotika – Lietuvos miestų statybos metas. Aplink turgaus aikštes iškilo turtingesnių miestiečių gotikiniai dviaukščiai namai su skliautuotais rūsiais. Tai raudonų plytų pastatai, vietomis puošti perdegtų plytų raštu.

18

Lietuvoje būta ir vitražo, tačiau neliko duomenų kaip jis atrodė. Labai populiarios buvo medžio skulptūros. Kristaus, Dievo Motinos medinės sk. Išlikusi Veliuonos Dievo Motina (15 a) – primena vokiečių gotikines skulptūras.

13. RENESANSAS (15 a. – 16 a.)Pranc. Renaissance – atgimimas. Renesansas – tai kultūrinis sąjūdis, siekęs atgaivinti antikinę romėnų kultūrą. Neatsitiktinai renesansas prasidėjo Italijoje – romėnų antikinės kultūros lopšyje, o vėliau išplito po visą Europą. Tai klasikinės antikos dvasios atgaivinimas menuose. Antikos laikai idealizuojami, antikinis menas tampa meno etalonu, sekama geriausiais jo pavyzdžiais. Renesanso dailininkai tapė figūras antikos skulptūrų poza arba bandė rekonstruoti dingusius klasikinius paveikslus pagal jų aprašymus. Renesanse svarbu tai, kas pamiršta sena, tačiau ne mažiau svarbu naujovės ir originalumas. Tai autorinio meno istorijos pradžia, prasideda nauja meno istorija – asmenybių, genijų istorija. Skirtingai nei viduramžiais, menininkų vardai gerai žinomi. Menininkas – universali asmenybė, neapsiriboja viena sritim. Tai dažnai ir tapytojas, ir skulptorius, poetas, muzikas. Poetas kartu galėjo būti ir inžinieriumi ir skulptoriumi, mokslininkas – kartu ir architektas. Kūrėjų universalumą sąlygojo renesanse vertinamas žmogus, kaip individuali asmenybė. Propaguojama mokslo ir meno sąjunga.Iš antikos perimta matematinė grožio samprata, paremta proporcijų, simetrijos, tvarkos ir saiko sistema. Renesanse suklesti humanizmo idėja – tikėjimas žmogumi, jo proto ir kūrybinėmis galiomis. Pagrindinis menininko įkvėpimo šaltinis (ir tyrinėjimo objektas) buvo gamta. Moksliniai tyrinėjimai silpnino religijos įtaką. PERIODAI:

1. PROTORENESANSAS 13a. pab. – 15 a. – laipsniškas perėjimas iš gotikos į renesansą. 2. ANKSTYVASIS RENESANSAS 15 a. (Florencijos mokyklos svarbiausias vaidmuo)3. BRANDUSIS RENESANSAS 15 a. pab. – 16 a. pr. (Romos, Venecijos pagr. vaidmuo)4. VĖLYVASIS R. arba MANIERIZMAS 16 a. vidurys – 16 a. pabaiga

RENESANSO STILIAUS BRUOŽAI:ARCHITEKTŪROJE. Klasikines formas padėjo atkurti išlikęs antikos architekto Vitruvijaus traktatas

“Dešimt knygų apie architektūrą”, kuriame aiškinama simetrijos ir proporcijų svarba, pristatomi trys klasikiniai orderiai. Statomi miesto rūmai, užmiesčio vilos, rotušės, ligoninės, prieglaudos, turgūs, sandėliai. Pastatuose vyrauja horizontalios linijos, palaipsniui nyksta bokštai, plokštėja stogai. Pastato fasadas dažnai horizontaliomis linijomis (karnizais) dalinamas į aukštus, ir dekoruojamas akmenimis –> naudojama rustika (rustas) – tašytų, nelygaus paviršiaus stačiakampių akmenų siena. Rūmai, vilos ir bažnyčios puošiamos lodžijomis (lodžija – dengta atvira arkada pastato apatiniame aukšte). Formuojami kvadratiniai vidiniai kiemai su gėlynais, fontanais, skulptūromis centre. Pastatus puošia kolonos, piliastrai (prišlieta prie mūro kolona), vėl paplinta pusapvalė arka. Nors vis daugiau statoma visuomeninių pastatų, didžiausi laimėjimai vis dar susiję su bažnytinių pastatų statyba. Jų architektūroje ir dekore atsisakoma visko, kas priminė gotiką. Dėl antikos įtakos vertinami statiniai su kupolu (kaip pavyzdys – Romos Panteonas). Žymiausias ir didingiausias renesanso kupolinis statinys – Šv. Petro katedra (bazilika) Romoje, tai pat Florencijos katedra – Santa Marija del Fiore. PALACO – pirklių namai ar rūmai, dar dabar tebestovintys Florencijoje. Tai dideli 3-jų aukštų pastatai, iš lauko puošti tašytais akmenimis. Plokšti ir paprasti fasadai, bet viduje – jauki aplinka, pagrindinė patalpa – saulėtas, akmenimis grįstas keturkampis kiemas, apsuptas arkadinės galerijos. Į galeriją išeina visų namo patalpų durys. Florencijos palaco kiemas – tai namo centras, jo šerdis, čia priimami svečiai, rengiamos puotos. Apatiniame aukšte – krautuvėlės, kontoros, antrame – iškilmių salės, namų koplyčia, miegamasis, trečiame – giminaičių ir tarnų gyvenamieji kambariai.

SKULPTŪROJE. Skulptūra atsiskiria nuo architektūros. Skulptūros statomos aikštėse, salėse, rūmuose taip, kad jas galima būtų apžiūrėti iš visų pusių. Didikų rūmų parkai, puošiami antikinių skulptūrų kopijomis ir renesansinėmis mitų kompozicijomis, priminė muziejus. Miestų aikštės, kaip ir antikos forumai puošiamos skulptūromis.

Tarp antikinės ir renesanso skulptūros daug bendra: formos vėl realistiškos, labai vertinamas apnuoginto kūno grožis. Sugrįžta antikinės skulptūros tematika: portretas, raitelis, mitologinės kompozicijos. Visi žymiausi

19

skulptoriai vaizdavo Dovydą, jauną piemenį, nugalėjusį Galijotą. Kartu su senosiomis temomis gyvuoja ir viduramžių krikščioniški siužetai, kuriami šventųjų atvaizdai, personažai parenkami iš Biblijos, istorijos ar legendų – šaunūs ir narsūs žmonės. TAPYBOJE. Kaip ir skulptūroje be baimės žiūrima į nuogą kūną, tai rodo demokratiškas tendencijas (be rūbų ir elgeta, ir karalius yra lygūs). Siekiama kiek galima geriau pažinti žmogų ir jo aplinką, tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, įvairius žmonių jausmus. Realizmas palaipsniui tampa svarbiausiu renesanso tapybos ypatumu. Antikos pavyzdys paskatina portreto, kaip savarankiško žanro atsiradimą. 15 a portretai buvo tapomi iš profilio, mėgdžiojant Romos valdovų atvaizdus monetose. Portretai paprastai baigdavosi iki pečių kaip klasikinės skulptūros biustai. Tik 16 a pr da Vinčis ir Rafaelis pradėjo nepaisyti antikinių pozų, tapė portretą iš priekio arba ¾ galvos pasukimu, figūrą – iki pusės arba visu ūgiu. Didžiausias atradimas, dėl kurio iš esmės pakito tapyba, tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. 15 a. pradžioje J. van Eikas Nyderlanduose atrado naujus dažų mišinius (naują aliejinių dažų tapybos techniką), kurie iki šių dienų išlaikė vaiskumą. Broliai van Eikai labai ištobulino aliejinės tapybos techniką, ją imta vartoti molbertinėje tapyboje, paveikslai “atsiskiria” nuo sienų.

GRAFIKOS srityje atsirado daug naujų technikų: ksilografija (medžio raižinys), graviūra (medžio graviūra, vario graviūra – ofortas), piešinys sangina.

PROTORENESANSAS 13a. pab. – 15 a. Žymiausi meninikai: Nikolas Pizanas– architektas ir skulptorius. Jis sukūrė Pizos baptisterijos marmurinę sakyklą; Sienos katedros sakyklą, gausiai išpuošta reljefais; taip pat daug skulptūrų, reljefų. Jo sūnus Džovanis Pizanas – taip pat žymus protorenesanso skulptorius. Džotas di Bondonė – architektas, tapytojas ir skulptorius. Laikomas reformatoriumi ir naujovių pranašu tapyboje. Jo tapyba daro apvaliosios skulptūros įspūdį – figūros primena gotikines skulptūras. Figūrų apimtys Džotas išgauna naudodamas šešėlinę tapybą – tai buvo naujovė tuo metu, lyginant su plokščiomis gotikinėmis figūromis. Džotas sukuria erdvės įspūdį. Džotą išgarsino sienų tapybos darbai – 14 a. pradžioje jis ištapė freskomis visas mažutės Paduvos Arenos bažnytėlės sienas. “Kristaus apraudojimas” – viena iš freskų. Džotas perteikia personažų jausmus veidų išraiškomis ir gestais, mėgo mėlyną foną.

ANKSTYVASIS RENESANSAS . 15 a. Centras – Florencija. Filipas Bruneleskis. Skulptorius ir architektas, renesanso architektūros pradininkas. Stengėsi atkurti senovės Romos antikinę architektūrą. Florencijos katedra, puikus gotikinis statinys, buvo neužbaigta – jai trūko kupolo. Buvo paskelbtas geriausio kupolo konkursas, kurį laimėjo Bruneleskis. Bruneleskis suprojektavo aštuoniakampį Florencijos katedros (S. Marija del Fiorė) kupolą. Statydamas kupolą naudojosi antikos meistrų metodais. Kitas svarbus jo statinys – Globos namai (vaikų pamestinukų) Florencijoje. Pailgas pastatas, ištęstas į ilgį – horizontalus – kitaip nei gotikiniai pastatai. Dviejų aukštų. Pirmas aukštas – lodžijos – dengta atvira arkada, tarp arkų įstatyti medalionai su kūdikių atvaizdais (sukurti Andrėjos dela Robijos). Globos namų langai ir durys ne arkiniai, o stačiakampiai. Tai buvo aiški, racionali naujoji architektūra. Donatelas – skulptorius. Pirmasis pradėjo kurti apvalią, su architektūra nesusietą skulptūrą. Nuo 1404 m. dalyvavo puošiant Santa Marijos del Fiorė katedrą. 1. Žymiausias kūrinys – “Dovydas” 1430, bronza. 2. Paminklas Gatamelatai – bronzinis raitelio paminklas 1446 – 47 Padujoje Mazačas.Tapytojas. Pralenkė Džotą šviesotamsos, kūno apimties vaizdavimu. Pirmasis pradėjo tapyti nuogą kūną ir pirmasis sienų tapyboje panaudojo perspektyvą. Figūros labai žmogiškos, bet dar sukaustytų judesių. Iš jo freskų mokėsi Mikelandželas, da Vinčis, Rafaelis. Mazačo freska “Išvarymas iš rojaus” (1425) – vienas pirmųjų realistinių aktų nuo antikos laikų. Sandras Botičelis. Tapytojas, auksakalys. Būdingos krikščioniškosios religijos ir antikinės mitologijos temos, išilgintos trapios figūros, banguojančios linijos. “Pavasaris”; “Veneros gimimas”

20

BRANDUSIS RENESANSAS 15 a. pab. – 16 a. pr. (Centrai - Roma, Venecija (nuo 16a))Leonardas da Vinčis– ryškiausias brandaus renesanso menininkas ir mokslininkas, geriausiai įkūnijęs renesanso žmogaus universalumo idėją. Tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, muzikantas, meno teoretikas, karo inžinierius, matematikas, anatomas, fiziologas, botanikas...Daug darbų dažnai nebaigdavo, nes nuolat keitė interesų sferas. Tapybos pagrindų mokėsi pas Florencijos tapytoją ir skulptorių A. Verokją. Tačiau giliausių visų žinių sričių įgijo savarankiškai studijuodamas gamtą. Tyrė žmogaus sandarą skrosdamas lavonus, analizavo vabzdžių skridimą (tai jam padėjo suprojektuoti skraidymo aparatą). Tyrinėjo fizikinius bangų ir srovių dėsnius. Meną ir mokslą laikė lygiavertėmis gamtos pažinimo priemonėmis. Savo idėjas, elsperimentus aprašinėjo gausiai iliustruodamas piešiniais ir schemomis. Išliko ~ 7000 psl. su jo piešiniais ar užrašais.Tapyboje Leonardas padaro perversmą – atsisako kontūro, apibrėžiančio kiekvieną formą ir pradeda naudoti sfumato metodą (sfumatas – tapymo būdas, kuriant aiškių kontūrų neturintį, tarsi per miglą matomą vaizdą). Jo tapomos figūros tarsi ištirpsta erdvėje. Formos ribų neištrina, bet jas sušvelnina, panaudodamas labai subtilų šviesos ir šešėlių perėjimą. Žymiausi kūriniai:1.“Madona su gėle” arba “Madona Benua” – Sankt Peterburge, Ermitaže, 2. “Madona uolose” – Paryžiuje, Luvre; Freska “Paskutinė vakarienė” Milano Santa Marija de la Gracija vienuolyne; “Mona Liza” arba “Džokonda” – Paryžiuje, Luvre.

Mikelandželas (Michelangelo Buonaroti). Skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas. Jo kūryba stulbino jau amžininkus, kurie praminė jį “Dieviškuoju”. Mokėsi iš Džoto, Mazačio, domėjosi antika. Anatomijos nenorėjo mokytis iš antrinio šaltinio (kaip ir da Vinčis), todėl skrodė lavonus, pats tyrė žmogaus anatomiją. Mikelandželo dėmesio centre – žmogaus figūra. Žmogaus kūnas išdidintas, herojizuotas, išreiškiantis galią, tvirtumą, susimąstymą ir kančią. Išoriškai ramios jo figūros atrodo tarsi iš vidaus drebinamos vos sulaikomos fizinės energijos. Būdamas skulptoriumi, tapyboje taip pat pagrindinį dėmesį skiria formai ir piešiniui. Žymiausi kūriniai:

1. Siksto koplyčios lubų freskos Biblijos ir mitologijos temomis (48 m x 13 m) Romoje, Vatikane, 1508 –12. Ten pat “Paskutinio teismo” freska (17 m x 13,5 m), 1534-41.

2. “Pieta” – skulptūrinė kompozicija, Romoje, šv. Petro bazilikoje, 14683. “Dovydas” – 5,5 m aukščio marmurinė skulptūra, Florencijoje, 4. Lorenco Mediči antkapis (Diena ir naktis) ir Džiulijaus Mediči antkapis (Rytas ir Vakaras),

Florencijoje, Medičių koplyčioje, 1524 – 31

Rafaelis. Architektas, tapytojas. Žinomas kaip “puikiųjų madonų” kūrėjas. Svarbiausia - aiškumas ir ideali harmonija. Žymiausi kūriniai:1.Molbertiniai paveikslai: Siksto Madona (1513 – 14), Madona Konestabile (1500 – 02), Madona su paukščiu (1506), Madona krėsle, Madona su šventaisiais.2.Freskos. 1509 – 11 m ištapė freskomis popiežiaus Julijaus II rūmų sales Vatikane. Tai freskos: “Diskusija” – bažnyčios tėvų ginčas apie religiją, jame dalyvauja ir dailininkai, poetai; “Atėnų mokykla” – vaizduoja filosofus ir antikos mokslininkus; “Parnasas” – antikos ir Italijos renesanso poetai; “Jurisprudencija” – teisėtvarkos ir bažnyčios įstatymų pradininkaiBrandžiojo renesanso architektūraŠv. Petro bazilika Romoje, Vatikane. Bramantė – sukūrė centrišką planą, o Mikelandželas – kupolą. Vėliau (baroko laikotarpiu) Vatikano katedra buvo perstatyta ir įgavo dabartinę bazilikinę erdvę.Tempjeto koplytėlė šv. Petro vienuolyno kieme. Architektas Bramantė. Tai rodondos tipo statinys, stovintis ant cokolio ir apjuostas dorėniškuoju portiku.Bramantė taip pat prisidėjo prie Vatikano rūmų perstatymo, atskirų pastatų apjungimo į vieną ansamblį. Venecijoje kuria architektas Andrėja Paladijus, kuriuo vėliau seka klasicizmo architektai. Paladijus suprojektuoja Vila rotonda (1567-70) – centriško plano statinys, į visas keturias puses turintis vienodus portikus. VENECIJOS MOKYKLA - naujas tapybos etapasDaugelis Florencijos ir Romos tapytojų buvo dar ir architektai bei skulptoriai. Tai paveikė jų tapybą – svarbiausia buvo taisyklingas piešinys, perspektyva ir kompozicija. Venecijiečiai buvo tik tapytojai, ir jiems svarbiausia buvo ne piešinys, bet spalva ir šviesa. Todėl jų tapyba labai emocionali, spalvinga ir puošni.

21

Ticianas–žymiausias venecijietis tapytojas, imperatoriaus Karolio V rūmų dailininkas. Pasižymėjo koloristo talentu. Ticianas spalvą naudojo taip meistriškai, kaip Mikelandželas piešinį. Ticianas tapė moteris – deives ir mirtingąsias, be to buvo puikus portretistas. Popiežiai ir karaliai norėjo būti jo nutapyti. Žymiausi kūriniai: Altorinis paveikslas “Madona su šventaisiais ir Pezarų šeimos nariais” - Ticianas nepaisė ilgaamžių kompozicijos taisyklių, Marija atsiduria kompozicijos krašte (ne centre), o šventieji virsta aktyviais scenos dalyviais. Taip pavaizduoti sceną iš šventųjų gyvenimo tais laikais buvo labai drąsu ir tolygu kompozicijos kanonų griovimui. “Jauno anglo portretas”; „Vyro portretas (mėlyna rankove)“ ; „Flora“; „Popiežius Paulius III su Alesandru ir Otavijumi Farnezėmis“. Džordžonė– “Audra” (1505) – vienas pirmųjų peizažo žanro kūrinių. Peizažas čia ne paveikslo fonas, bet tema.Andrėja Paladijus– žymiausias Venecijos architektas, labai plačiai ir išradingai savo statiniuose naudojo antikos orderinės architektūros principus. Jo statytos vilos tapo pavyzdžiu vėlesnėms arch. kartoms. Vila Rotonda netoli Vičencos (1567 – 1570) .ŠIAURĖS EUROPOS RENESANSAS. Nyderlandai ir VokietijaŠiaurės Europoje renesansas gerokai vėlavo. Dar visą 15 amžių čia klestėjo gotika. Gotikinio meno tradicijos čia buvo labai stiprios, ir viduramžių dvasia sunkiai užleido vietą naujoms kryptims. Be to, Šiaurės šalys negalėjo pasigirti antikos palikimu. Italijoje populiari buvo sieninė ir molbertinė tapyba, o Nyderlanduose (dabartinėje Belgijoje, Olandijoje, Liuksemburge) ir Vokietijoje labiausiai plito altorinė tapyba ir miniatiūra. Naujojo meno pradžia Nyderlanduose siejama su broliais Janu van Eiku ir Hubertu van Eiku. Pats žymiausia jų darbas – pasaulinis šedevras – Gento miesto altorius “Nusilenkimas avinėliui” – > 1432 m, Gento miesto Šv. Bavo bažnyčia. Tai dviejų eilių altorius, kurį sudaro 24 paveikslai. 12 vidinių ir 12 išorinių. Nešventinėmis dienomis altorius suveriamas, išorinėje pusėje nutapytas kasdienis gyvenimas – gatvė su pirklių namais, panaudotos monochrominės spalvos. Per šventes, atveriama vidinė – trykštanti spalvomis – altoriaus dalis. Atsiveria platus peizažas, tolumoje matyti pilys, kalnai. Minia žmonių traukia prie šaltinio. Centrinėje dalyje vaizduojamas “Avinėlio pagarbinimas”. Šonuose – nuogos Ievos ir Adomo figūros. Gento altoriui būdinga statiška (gotikinė) kompozicija, realistinis žmonių vaizdavimas bei kruopščiai ištapytos smulkiausios detalės, išryškintas medžiagiškumas. Janas Van Eikas, kaip ir visa Nyderlandų tapyba, mėgo detalizuoti. Janas Van Eikas laikomas realistinės Nyderlandų tapybos pradininku. Žymiausias jo kūrinys - “Pirklio Arnolfinio ir jo žmonos” portretas (1434), kuriame vaizduojama jauna šeima. Kiekviena detalė turi slaptą reikšmę: ant lango gulintis obuolys reiškia laimingą gyvenimą, rožančius – maldingumą, šunelis – ištikimybę. Labai subtiliai ir poetiškai perteikti sutuoktinių jausmai, namų jaukumas. Kabančiame ant sienos veidrodyje atsispindi kita kambario dalis ir pats dailininkas – tai lyg paveikslas paveiksle. Hieronimas Boschas– nepaprastos fantazijos dailininkas, sukūręs savitą pasaulį, kupiną simbolių ir alegorijų. Jo kūryboje gausu rojaus ir pragaro vizijų, vaizdavo šiurpius reginius, fantastines baidykles. Dailininkas dažnai rėmėsi folkloru. Darbai: Pano “Linksmybių sodas” – triptikas -> kairėje rojus, dešinėje pragaras, centre – košmariškas žmonių elgesio žemėje vaizdas. Triptikas “Šieno vežimas” – kairėje rojus, dešinėje pragaras. “Septynios didžiosios nuodėmės” – medis, aliejus. Triptikas “Šv. Antano gundymas” - medis, aliejusPiteris Breigelis Vyresnysis. Tapė kasdienes valstiečių gyvenimo scenas. Vadinamas Kaimiečiu. Net Biblijos siužetus vaizdavo to meto Nyderlandų kaimo aplinkoje. Buvo vienas pirmųjų peizažų tapybos meistrų. Peizažą visada jungė su žmogumi, didelį dėmesį skyrė paprasto žmogaus kasdieniam gyvenimui. Labai mėgo savo krašto gamtos grožį ir tradicijas. Vieni žinomiausių darbų - “Žiema”(“Medžiotojai ant sniego”)1565; “Valstiečių vestuvės”1566; “Kaimo šventė”; peizažų ciklas “Metų laikai” – matome žmogų dirbantį kiekvienam metų laikui būdingus darbus. VokietijaAlbrechtas Diureris. Neprilygstamas piešėjas ir grafikas. Mokslininkas, meno teoretikas. Tuo metu Vokietijoje buvo išrasta spausdintinė grafika, spaudos technikos dėka nuo lentos, kurioje išpjautas reljefinis piešinys, atspausti daug tokių pačių paveikslų. Pasirodo daug medžio ir vario graviūrų. Diureris – vienas iš grafikos virtuozų, ypač ištobulinęs abi šias technikas. Sukūręs ir tapybos darbų. Jo darbai: “Melancholija”, “Apokalipsė”, “Riteris, giltinė ir velnias” – vario raižinys; “Autoportretas” – tapyba ;“Kiškis” – akvarelė. “Šv. Mykolo kova su slibinu” – iš medžio raiž. serijos, iliustruojančios Apreiškimą. “Kristaus gimimas” –

22

graviūra, “Adomas ir Ieva” – graviūra. Lukas Kranachas. Kūrė portretus ir altorinius paveikslus. Mėgo mitologines temas. Spalvingi ir subtilūs darbai, dažnai vaizduoja moteris.Matijas Griunevaldas. Altoriniai paveikslai, Evangelijos scenos. Mėgo stebuklingų įvykių ir apreiškimų tematiką. Dramatiški paveikslai. “Nukryžiavimas” iš Izenheimo alt., 1515, med., aliejus. “Prisikėlimas” iš Izenheimo altoriaus.Hansas Holbeinas. Pagarsėjo kaip portretų kūrėjas. Buvo Anglijos karaliaus rūmų portretistu, ir sukūrė ištisą portretų galeriją. Gerai fiksavo vaizduojamųjų charakterius. Sukūrė medžio raižinių ciklą “Mirties šokis”

MANIERIZMAS 16 a. vidurys – 16 a. pabaigaVėlyvasis renesansas arba manierizmas – tai pozos menas. Mene įsigalėjo noras kurti sudėtingus, tetrališkus, perdėtai raiškius kūrinius. Tai intelektualios ir teatrališkos dvaro kultūros apraiška, pereinamasis etapas nuo renesanso iki baroko. Linkstama į kraštutinumus, keistas alegorijas, neįprastas formas. Architektūroje netradiciškai taikomi klasikiniai elementai, mėgiami iliuziniai triukai ( netikros durys, aklinieji langai, arkos). Fasadai dekoratyvūs su daugybe architektūrinių, skulptūrinių, ornamentinių detalių. Tapybos ir skulptūros kompozicijos netikėtos, fragmentiškos, gausu perspektyvos ir šviesos efektų. Žmonių atvaizdai pailgintų proporcijų. 1550 m G. Vasari taip pavadino dailę, grindžiamą ne gamtos sekimu, o didžiųjų meistrų manieros kartojimu (pvz. Mikelandželo).

Žymesni manieristai: Italijoje: tapytojai Pontormas, Parmidžianinas ( “Madona ilgu kaklu” ), Tintoretas – siekė kitaip perteikti senas temas (“ Paskutinė vakarienė” ; “Šv Jurgis ir slibinas”); Ispanijoje: El Grekas “Penktojo antspaudo atplėšimas”

RENESANSAS LIETUVOJE (16 a pr – 17 a vidurys)16-ame amžiuje kartu su renesansu klestėjo ir gotika, o 17-ame drauge su juo jau plito barokas. Skirtingų stilių bruožai pynėsi tarpusavyje. Lietuvos renesanso architektūroje dvejopa įtaka – Italijos ir Šiaurės Europos renesanso.

ARCHITEKTŪRAVilniaus universiteto rūmai – statyba truko iki 19 a. Sudėtingas ansamblis iš įvairaus dydžio kiemų, apie kuriuos išdėstytos mokymo patalpos, ūkiniai ir gyvenamieji pastatai. Vilniaus universiteto ansamblyje ryškūs italų renesanso arch. bruožai. VU Didžiajame (Skargos) kieme – atviroji arkada – lodžija, nors ji netiko mūsų klimatui.Romėnų triumfo arkų pavidalą turi bažnyčių vartai (Vilniaus Šv. Mykolo, Veliuonos). Kitos bažnyčios: Kretingos bžn ir vienuolyno ansamblis, Simno (Alytaus raj), Šv. Petro ir Povilo Šiauliuose, Šv. Trejybės Kaune Renesansiniai langai puošiami apvadais, orderio elementais, spalva, profiliuotomis plytomis. Frontonai dažniausiai trikampiai, suskaidyti puskolonėlių, piliastrų, nišų. Turtingieji feodalai statosi pilis – rezidencinius ir gynybinius pastatus. Pilies centre – erdvus vidaus kiemas, aplink jį veisiami sodai, parkai. Išliko Radvilų rezidencinė Biržų pilis, Raudonės, Panemunės pilys Jurbarko rajone. Žymiausias renesansinis pastatas buvo Kunigaikščių rezidenciniai rūmai prie Vilniaus katedros, pastatyti 1520 – 1530 (perstatė Žygimantas Senasis). Rezidenciniai rūmai, kartu su renesansine katedra ir kt. pastatais įėjo į Žemutinės pilies ansamblį (13 –16a). Vilniuje kilo didikų rūmai – Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių ir kt. Buvo statomos gynybinės miestų sienos, bokštiniai vartai. 16 a pradžioje Vilnius apjuosiamas akmens ir mūro gynybine siena su vartais ir bokštais prie svarbiausių kelių. Gynybinė siena sudarė vientisą kompleksą su pilimis ir jų įtvirtinimais. Ilgis buvo apie 3 km. Fragmentų išlikę keliose vietose: 1.bastėja, netoli Subačiaus vartų – artilerijai pritaikytas įtvirtinimas; 2. Medininkų (Aušros vartai) buvo gotikiniai su smailiaarke anga, vėliau 16 a pab. ir per vėlesnius pertvarkymus įgavo renesansinį atiką ir kitas formas.

23

TAPYBA.Išpopuliarėjo giminės portretų galerijos, kuriose buvo eksponuojami reprezentaciniai portretai, sukurti pagal Vakarų Europos tradicijas. Teigiamą įtaką tapybos raidai darė tapytojai užsieniečiai, gyvenę Lietuvoje. Buvo tapomi ir altoriniai paveikslai. Išlikę garsiausi Marijos atvaizdai:Aušros vartų “Švč Marija Gailestingoji Dievo Motina”; “Sapiegų Madona” – kabo Vilniaus arkikatedroje. “Kazimieras Palaimintasis Trirankis”.

SKULPTŪRA. Antkapiniai paminklai.Kurti kelių rūšių antkapiniai paminklai bažnyčiose ir šeimos koplyčiose. 1.Epitafija – plokštė su figūra ir užrašu. 2. Architektūrinis antkapis su apvaliosios skulptūros elementais, epitafinė plokštė. Išlikusios 2 epitafijos: Alberto Goštauto ir Povilo Alšėniškio. Jas sukūrė italų meistrai. Šiaurės šalių renesanso pavyzdžių sukurti Stanislovo Radvilos (Vilniaus Bernardinų bažnyčioje), Leono Sapiegos ir jo dviejų žmonų antkapiniai paminklai (Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje). Tai apvaliosios skulptūros, derinamos su architektūrine dalimi, atrodo kaip maži pastatai.

14. BAROKAS (17 – 18 a) Baroko stilius atsirado Italijoje 16 a pabaigoje. Palaipsniui paplito beveik po visą Europą. Tai katalikiškas

meno stilius, gimęs reformacijos ir kontreformacijos kovoje. 16 a Vakarų Europos kultūroje įvyksta lūžis. 1517 m. Martynas Liuteris prikala savo tezes prie Vitenbergo katedros durų. Prasideda protestantizmas – judėjimas, išsakęs kitokį požiūrį į žmogų, pasaulį, meną. Katalikybė vėl priversta kovoti. 1545 – 63 m po visuotinio katalikų susirinkimo, menas buvo įtrauktas į programą, kaip viena propagandos priemonių. Baroko klestėjimas siejamas su jėzuitų ordino veikla siekiant atgaivinti katalikybę, grąžinti į bažnyčias šventųjų atvaizdus.

It. barocco – keistas, įmantrus. Šis stilius reiškėsi tiek architektūroje, dailėje, tiek literatūroje ir muzikoje. Baroko mene išnyksta matematinė grožio samprata, jame gausu simbolių, alegorijų, emblemų. Baroko bruožai: jausmingumas, veržlumas, dinamiškumas, perkrovimas ir nesaikingumas, netikėtumas, šviesos ir šešėlių kontrastai, sudėtingi rakursai, begalinės erdvės iliuzija, pabrėžiamas grožis ir hedonistinė (teikti malonumą) meno paskirtis –> visa tai pakeičia ramų ir harmoningą renesanso stilių. 17 a kultūroje ypatingą vietą užėmė teatras. Barokas – teatro epocha, kur visas pasaulis vaidina. Todėl dailėje taip pat padaugėjo teatrališkumo ir patoso.

ARCHITEKTŪRA. Baroko stilius pirmiausia įsitvirtino bažnyčių architektūroje. Be sakralinių pastatų, statomos užmiesčio vilos, rūmai, karališkosios rezidencijos, projektuojami parkai, parkai puošiami skulptūromis, pavėsinėmis ir fontanais. Barokinės architektūros pagrindas – banguota linija, ypač mėgstamas architektūros motyvas – voliutos. Kuriami ovaliniai statinių planai – dažnai pastato pagrindą sudaro vienas kitą kertantys ovalai. Suapvalinta erdvė, lankinės ir besiraitančios linijos – kaip priešprieša ramioms, stabilioms geometrinėms formoms. Tiesias linijas keičia lenktos, laužytos. Perimtos iš renesanso architektūrinės detalės buvo perdirbamos: kolonos, piliastrai – sutrejinami, karnizai – banguoti, laužyti, trikampis frontonas įgauna keisčiausių formų – tarsi iškarpomas, voliutos – suplojamos. Visos orderinės detalės virsta dekoru. Nelygus, banguojantis fasadas baroke labai vertinamas, šviesos ir šešėlių žaismas tokiame fasade sukuria judėjimo įspūdį. Pastatai gausiai puošiami ornamentais, skulptūromis, dažnai dekorui naudojamos brangios medžiagos (marmuras, auksas). Architektūra įgauna neramų ir virpantį ritmą. Baroko architektūra sujungė tapybą, skulptūrą ir muziką. Tai absoliuti menų sintezė. Skulptūra ir tapyba atitiko architektūros ritmą: bažnyčią užpildė apimtos ekstazės, keisčiausių pozų ir pakitusių proporcijų figūros. Visa bažnyčios erdvė pripildyta figūrų – apaštalai, šventieji, angelai, kankiniai – į dangų nukreiptomis akimis, veržliais judesiais, lyg vėjyje plevenančiais rūbais. Freskos tapomos taip, kad atrodytų, jog bažnyčioje nėra sienų ir skliautų, tik atvira, į visas puses besitęsianti erdvė. Mėgiamas optinio įspūdžio efektas.

Skiriami 3 baroko stiliaus raidos etapai: Ankstyvasis 1585 – 1625; Brandusis 1625 – 1675; Vėlyvasis 1675 – 1715

ANKSTYVASIS BAROKAS. Baroko architektūros tėvynė – Roma. Architektai Džakomas dela Porta ir Džakomas da Vinjola suprojektavo Jėzaus (Il Gesu) bažnyčią Romoje. Tai lotyniško kryžiaus plano bažnyčia su šoninėmis koplyčiomis vietoje navų ir didingu kupolu virš transepto. Abipus centrinės navos viduje – koplytėlių eilės, kiekvienoje koplytėlėje – atskiras altorius. Ši bažnyčia tapo pavyzdžiu, kuriuo buvo sekama vėliau. Romos Jėzaus bažnyčios struktūrą kartojo visa Europa. Bažnyčios fasade – antikinio orderio

24

elementai, tačiau išdėstyti naujai: kolonos suporuotos su piliastrais, dvigubai įrėmintas pagrindinis įėjimas, virš jo – barokinis langas. Frontono viršuje kartušas (puošniai įrėminta plokštuma, skirta įrašui, herbui, emblemai). Fasade panaudotos ir plokščios voliutos.

BRANDUSIS BAROKAS. Formos tampa dar dinamiškesnės, langų aprėminimai ir frontonai puošiami įmantriom užraitytom figūrom. Žymiausi italų brandžiojo baroko architektai – Frančeskas Borominis ir Džovanis Lorencas Berninis. Jie pakeitė įprastą pastato planą. Vietoj renesansui būdingo stačiakampio ir apskrito, atsiranda lenktų formų, laisvos kompozicijos planas. Bažnyčių sienos vienur įgaubtos, kitur išgaubtos. Įspūdingiausias Borominio pastatas – Šv. Karolio prie Keturių fontanų bažnyčia Romoje (San Karlo ale Kvatre Fontane). Bažnyčios planas – ištęsto ovalo ir graikiško kryžiaus schemos junginys. Fasadas – kreivų kontūrų su nukirstais kampais, kuriuose buvo įkomponuotos keturios skulptūrinės grupės su fontanais, - nuo jų kilo pavadinimas. Berninis suprojektavo Šv. Petro aikštę Romoje. Trapecinė ir ovalinė aikštė jungiasi ant simetrinės ašies. Trapecija remiasi į Šv. Petro bazilikos portalą. Ovalinę aikštę juosia kolonados, ant kolonadų sustatytos šventųjų figūros. Aikštės centre stovi obeliskas ir abipus jo – fontanai. Berninis buvo ne tik architektas, bet ir talentingas skulptorius, žinomas ir kaip vienas garsiausių fontanų kūrėjų. Fontanus puošė ekspresyviomis žmonių figūrų kompozicijomis.

PRANCŪZIJOJE barokas siejosi su klasicizmo kryptimi – buvo labiau sekama antikos ir renesanso pavyzdžiu. Žymiausias barokinis ansamblis – Versalio rūmai (Liudviko 14) netoli Paryžiaus. Tai didžiulis rūmų-parko ansamblis. Parko alėjos papuoštos vazomis, statulomis, tvenkiniais. Rūmų išplanavimas griežtas ir taisyklingas, bet interjeras barokiškai puošnus. Tai klasicistinio baroko pavyzdys.

VOKIETIJOJE pastatyti pramogų rūmai Drezdene – Cvingerio ansamblis (18 a. pradžia). Plati aikštė, apsupta tiesių ir lenktų galerijų ir netaisyklingos formos paviljonų – pastatai pasižymi architektūrinių ornamentų gausa. VIENOJE – Belvederio rūmai. ANGLIJOJE – Šv. Povilo katedra Londone (ryški klasicistinė kryptis). RUSIJOJE Sankt Peterburge italas Rastrelis sukūrė Žiemos rūmų ansamblį – dabar Ermitažas - vienas didžiausių pasaulio muziejų.

Vėlyvasis barokas pasižymėjo lengvumu ir dekoratyvumu, palengva perėjo į rokoko stilių.SKULPTŪRA. Baroko skulptūros veržlios , neramios. Žmonių figūros vaizduojamos nerealiomis pozomis,

besiplaikstančiais drabužiais. Įmantrios drapiruotės ir gestai, daug detalių, vinguriavimas ir dinamika. Renesanas vaizdavo tai, kas tobula ir užbaigta, o barokas stengėsi perteikti amžiną vyksmą. Skulptoriai siekė išreikšti įvairias nuotaikas, aistras, siaubą ir skausmą. Labai mėgstama vaizduoti šventuosius religinės ekstazės ar transo būsenoje.

Džovanis Lorencas Berninis buvo ne tik architektas, bet ir žymiausias baroko skulptorius. Vienoje Romos bažnyčioje sukūrė altorinę grupę - Šv. Teresės ekstazė. Čia vaizduoja vienuolės regėjimą. Šv. Teresės ir angelo figūras iškalė debesyse – marmure sugebėjo perteikti debesų lengvumą ir draperijų judėjimą. Kitos jo skulptūros: “Dovydas”, “Apolonas ir Dafnė” - naudojo spiralinę dinamišką kompoziciją.

TAPYBA. ITALIJA. Barokinės tapybos pradininkais laikomi italai Anibalė Karačis ir Mikelandželas da Karavadžas.

Karačis žavėjosi Rafaeliu, jo darbų kompozicijos dar primena renesansą – paprastos ir harmoningos, tačiau atsiradusi šviesotamsa ir dramatizmas rodo, kad tai barokas. Karavadžas siekė vaizduoti nepagražintą tiesą, pats kilęs liaudies net religiniuose paveiksluose tapė paprastus valstiečius, įvykius siekė perteikti natūraliai, be pagražinimų. “Tomas Netikintysis” – niekas iki Karavadžo taip nedrįso vaizduoti religinės scenos, kur trys apaštalai labiau panašūs į darbininkus negu į šventuosius. Karavadžas įvedė į tapybą naujus personažus iš žemųjų sluoksnių: valkatas, čigones, būrėjas, lošėjus kortomis. Todėl buvo vadinamas “purvinų kojų meistru”. Karavadžas mėgo rakursus, didelius šviesos ir šešėlių kontrastus, ryškius šviesos blyksnius, kurie įstrižai perrėžia kompoziciją.

ISPANIJA. Čia gyveno ir dirbo graikų kilmės tapytojas El Grekas– mėgo biblijinius siužetus, išilgintas figūras, primenančias ikonų tapybą. Darbai: “Grafo Orgaso laidotuvės”, “Kristus Alyvų kalne”, “Prisikėlimas”.

Franciskas de Surbaranas– jo kūryboje ryški Karavadžo įtaka. Surbaranas pats buvo vienuolis, tapė pagrinde religinius paveikslus, dažnai vienuolius su šventaisiais. “Šv. Petro regėjimai”, “Šv. Bonaventūro malda”.

25

Vienas garsiausių ispanų dailininkų buvo Diegas Velaskesas. Portretų meistras. Visą gyvenimą buvo karaliaus rūmų dailininku, nutapė daug karališkos šeimos portretų, karališkųjų nykštukų ir juokdarių portretų. “Karaliaus Pilypo I portretas”, “Meninos” (garbės tarnaitės) – šiame darbe autorius vaizduoja ir pats save; “Sevilijos vandens pardavėjas”.

NYDERLANDUOSE 17 a pradžioje įvyko buržuazinė revoliucija, po kurios Nyderlandai suskilo į dvi dalis – Olandiją (protestantiška dalis) ir Flandriją (dabartinė Belgija, katalikiška dalis, likusi Ispanijos valdžioje).

FLANDRIJOS barokas spinduliavo prabanga. Žinomiausias tapytojas –Rubensas. Sukūrė daug darbų istorinėmis, mitologinėmis, religinėmis temomis. Tapė sodriom, spindinčiom spalvom, šiltu koloritu, nuogus ar apnuogintus apkūnius kūnus. Rubenso darbai spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą. Istorinių paveikslų ciklas “Marijos Mediči gyvenimas” (20 paveikslų), “Nuėmimas nuo kryžiaus”, “Taikos palaimos alegorija”, tapė ir portretus.

Antonis van Deikas buvo Rubenso mokinys. Ypač garsus portretistas – išgarsėjo reprezentaciniais portretais. Sukūrė kelis Anglijos karaliaus Karolio I portretus – ant žirgo, šalia žirgo.

OLANDIJA. 17 a laikomas olandų dailės aukso amžiumi. Religinės tapybos buvo mažai (protestantai nepripažino šventųjų garbinimo). Dauguma paveikslų buvo kuriami miestiečių interjerams papuošti, suklestėjo nedidelio formato buitinė tapyba – buities vaizdeliai,kuriuose kruopščiai ištapoma kiekviena detalė, taip pat natiurmorto žanras. Olandų tapytojai dėl to dar vadinami “mažaisiais olandais”. Žymiausias Olandijos dailininkas – Rembrantas. Nutapė ištisą seriją savo autoportretų – nuo jaunystės iki senatvės. Rembrantas naudojo šiltą spalvų paletę – auksinius, tamsiai rudus, sodriai raudonus tonus – jo drobės visumoj atrodo rudos. Jaunystėje tapė kupinus gyvenimo džiaugsmo paveikslus, vėliau juos pakeitė gilesni ir rimtesni darbai, neretai pasakojantys apie žmonių rūpesčius ir vargus. Dailininką ypač paveikė žmonos Saskijos mirtis. Rembrantas netapė “gražių” žmonių – dažnai vaizduodavo pavargusius, sulinkusius senų žmonių veidus, tačiau spinduliuojančius vidine šviesa ir išmintimi. Ypač ryškia psichologine analize pasižymi vienas iš paskutiniųjų jo darbų “Sūnaus paklydėlio sugrįžimas” . Kiti darbai: “Daktaro Tulpo anatomijos pamoka” “Abraomas”, “Šventoji šeima”, “Autoportretas su žmona Saskija”, daug autoportretų.

Fransas Halsas– olandų portretistas, tapė linksmus, geraširdžius žmones, čigonus, prekeivius, smuklių lėbautojus. “Linksmas girtuoklis”, “Čigonė”, “Burtininkė iš Harlemo”.

Janas Vermeras Delftietis tapė olandus savo namų aplinkoje, dažniausiai moteris, atliekančias kasdienę ruošą. Šviesios, švarios erdvės įspūdis, kasdienybės grožis. Per langą krenta šviesa, kuri išryškina daiktų medžiagiškumą. Mėgo dangiškai žydrą, citrininę geltoną, baltą spalvą. “Skaitančioji laišką”, “Dailininkas dirbtuvėje”.

PRANCŪZIJA – čia mėgiamos antikos ir renesanso tradicijos, todėl dailėje stiprėjo klasicizmo srovė, kur daugiau griežtumo ir tvarkos. Nikola Pusenas studijavo antikos skulptūrą ir tapė idealizuotas figūras, sustingusias antikinių statulų poza idealizuotame gamtos fone. Su Puseno vardu siejamas savitas tapybos stilius, vadinamas akademizmu (klasikinio meno principų laikymasis) arba ankstyvuoju klasicizmu. “Poeto įkvėpimas”, “Ir Arkadijoje aš esu”.

Klodas Lorenas vienas žymiausių 17 a peizažistų. Tapė melancholiškus peizažus su senoviniais griuvėsiais, studijavo Romos miesto peizažą. Peizažuose šviesos pripildyta erdvė tęsiasi į begalines tolumas. “Uostas saulei tekant”, “Peizažas su atnašavimo Apolonui apeigomis”.

BAROKAS LIETUVOJESkiriami 3 laikotarpiai: 1.ankstyvasis 1600-1650 2.brandusis 1650-1700 3.vėlyvasis 1700-1790Barokas - pirmas europinis stilius, kuris pasiekė Lietuvą nevėluodamas. Pirmoji barokinė bažnyčia

Lietuvoje (Nesvyžiuje ->dabar Baltarusija, Minsko sritis) pastatyta beveik tuo pat metu kaip ir pirmoji Italijos barokinė Jėzaus bažnyčia (Il Gesu) Romoje. Nesvyžiaus ir kitos ankstyvojo baroko bažnyčios statytos pagal Il Gesu pavyzdį. Į Lietuvą baroką atvežė italų architektai, vykę čia dirbti. Šalia bažnyčių buvo statomi ir vienuolynai.

Pirmoji barokinė bažnyčia Vilniuje – Šv. Kazimiero bažnyčia (1604-18), vėliau pakeista ir įgavo vėlyvojo baroko bruožų.

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia (1634-50); Visų Šventųjų bažnyčia Vilniuje; Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia

26

ANKSTYVASIS BAROKAS: Nesvyžiaus bažnyčia, Šv.Teresės, Visų Šventųjų, Šv. Kazimiero, Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje.

BRANDUSIS BAROKAS. Pažaislio vienuolyno ansamblis – vienas nuostabiausių baroko kūrinių. Tai vienintelis Lietuvoje barokinės ašinės kompozicijos pavyzdys, kurios centras – Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia, turintį 6-kampį kupolą. Ansamblį kūrė italų meistrai.

Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir vienuolynas – interjeras neturi sau lygių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Skulptūrinis dekoras dengia skliautus, sienas, kupolo vidų. Žmonių figūrų daugiau nei 2000, gausybė fantastinių būtybių – drakonų, grifų, piktųjų dvasių atvaizdų. Skulptūrų autoriai – italai Pjetras Peretis ir jo padėjėjas Džovanis Marija Galis.

Rekonstruota Vilniaus Dominikonų (Šventosios Dvasios) bažnyčia.

VĖLYVASIS BAROKAS. Šv. Jonų bažnyčia, Kotrynos, Šv. Rapolo, Misionierių, Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, bazilijonų vartai.18 a daugelis bažnyčių buvo rekonstruotų ir įgavo brandžiojo baroko bruožų. Tai Vilniaus Šv. Jonų

bažnyčia (unikalus gotikos ir baroko derinys –fasadas barokinis, o bažnyčios erdvė išliko gotikinė), Šv. Kotrynos bažnyčia, Misionierių. Vilniuje dirbo architektas Jonas Kristupas Glaubicas (Vilniaus baroko mokyklos įkūrėjas). Kitas žymus vėlyvojo baroko architektas – Tomas Žebrauskas.

SKULPTŪRA daugiausia siejama su kulto pastatų interjerais ir antkapiniais paminklais. Antkapiniai paminklai primindavo altorius ir puošnius portalus. Viena gražiausių skulptūrinių kompozicijų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoras, taip pat Pažaislio bažnyčios interjero puošyba.

TAPYBA puošė rūmų, bažnyčių ir vienuolynų interjerus. Pirmieji 17 a baroko sieninės tapybos pavyzdžiai – Vilniaus universiteto salių freskos.

Religinės tematikos kūrinius tapė lenkų kilmės dailininkas Simonas Čechavičius. Portreto raidai poveikį padarė Jurgis Danielius Šulcas. Pažaislio ansamblio bažnyčios freskas tapė italas Mykolas Angelas Palonis.

Vietiniai dailininkai mėgo buitinio, istorinio, portretinio ir religinio žanro molbertinę tapybą. Kuriami karalių, didikų, bajorijos atstovų portretai. Viršutinėje ar apatinėje dalyje komponuojami įrašai, perteikiantys informaciją apie portretuojamą asmenį.

15. ROKOKAS

Vėlyvojo baroko srovė, atsiradusi Prancūzijos karalių rūmuose 18 a. 3-iame dešimtmetyje, gyvavo maždaug pusę amžiaus. Rokoko stiliaus pavadinimas kilęs iš kriauklės pavidalo ornamento - rokailė (pranc. rocaille “kriauklė”) – tuo metu populiarus parkų ir sodų puošimas dekoratyvinėmis kriauklėmis, sraigių nameliais, akmenukais. Svarbiausia meno paskirtis – puošti nerūpestingą aukštuomenės gyvenimą, didelis dėmesys tenka taikomajai dailei, puošybos elementams. Baldai – krėslai, komodos, staleliai, sekreterai – labai įmantrių formų, lenktomis kojelėmis, jie atrodo lengvi ir primena žaislinius. Mėgiama puošti aukso ornamentais, populiarūs kriauklių, gėlių, vandens purslų motyvai. Madingi krištoliniai šviestuvai su daugybe žvakių, įvairūs paauksuoti porcelianiniai niekučiai. Mėgiamos asimetriškos, vingiuotos ir šakotos formos. Tiek baldai, tiek taikomosios dailės kūriniai puošiami pastelinėmis, švelniomis spalvomis – perlų pilkšvumo, auksiniais, sidabriniais tonais. Ir architektūroje, ir vaizduojamojoje bei taikomojoje dailėje vyrauja džiaugsmingos, šventiškos, lengvos formos, nerūpestinga nuotaika.

Rokokas – malonių draugijų, gražių būstų ir dailės niekučių epocha. Tai lengvas manieringas saloninis stilius, rausvų ir žydrų tonų menas. Palyginti su baroko dinamiškumu ir jėga, rokoko menas atrodo gležnas ir trapus.

Ypač madingi tampa iš Kinijos atvežti meno dirbiniai, kinų porcelianas. Kiekvienuose Europos karalių rūmuose buvo įrengta po kinišką kambarį. Europoje paplito kinų meno kopijos.

Moterys ir vyrai nešiojo švelnių tonų šilkinius rūbus, nėrinius ir pudruotus perukus. Talijas damos suverždavo iki begalybės, o plačiausi sijonai primindavo puokštes. Tokiais nepatogiais drabužiais galėjo

27

vilkėti tik jokio darbo nedirbantys žmonės. Būtent tokį gyvenimą – šventinį, be rūpesčių, lengvabūdišką – vaizdavo to meto dailininkai.

ARCHITEKTŪRA18 a. vietoje didingų, monumentalių baroko pilių ir rūmų pradėtos statyti nedidelės jaukios rezidencijos ir

vilos. Siekiama patogumo. Rokoko stilius mažai paveikė pastatų planavimą ir fasadus, jis labiausiai pasireiškė interjero puošyboje. Sienos ir lubos puošiamos lengvais, ornamentiniais stiuko lipdiniais, auksuotomis detalėmis, freskomis. Sienų plokštumos dengiamos veidrodžiais ir dekoratyviniais pano – kompozicijomis iš gėlių, šakų ir lapų. Rokoko stiliaus interjerai intymesni ir gracingesni, lyginant su didingomis ir iškilmingomis barokiškomis salėmis. Rokokiniai kambariai primena muzikines dėžutes.

TAPYBA18 a tapyboje įvyksta gan ryški permaina. Nedidelės vilos, jaukūs buduarai (turtingos moters nedidelė

svetainė pažįstamiems priimti) reikalavo mažesnio formato paveikslų. Monumentalius istorinius ir religinius paveikslus pakeičia idiliški peizažai, puošnių žmonių grupių vaizdavimas gamtoje. Rūpi ne gyvenimo prasmė, bet šios akimirkos malonumai, taip pat domimasi kupinu svajonių privačiu žmogaus gyvenimu. Pastoralinės scenos – vaizduojami “piemenys” ir “piemenaitės” –> persirengę aristokratai. Tokiu būdu tapyboje atsispindėjo to laikmečio kvietimas grįžti į natūralios gamtos prieglobstį. Vietoje tamsių rudų, mėlynų, raudonų spalvų įsivyrauja švelnūs pasteliniai rausvi ir žydri tonai. Virpanti šviesa ir paslaptingi peizažo fonai, sentimentalumas.

PRANCŪZIJAAntuanas Vato– jo personažai – aktoriai, kareiviai, puošnios Paryžiaus damos, „piemenėliai“, apsirengę

stilingais to meto drabužiais. Švelniais tonais tapė šventes soduose, linksmas kompanijas. Jo darbai pilni melancholijos,

“Išplaukimas į Citeros salą” – meilės sala, į kurią išplaukiama, - tarsi tolimo rojaus atspindys. “Žilis”, “Draugija parke”.

Fransua Bušė darbai išsiskiria linksma ir nerūpestinga nuotaika. Tapė ir mitologinius, religinius paveikslus, peizažus, portretus, erotines scenas. “Silvija, persekiojama sužeisto vilko”, “Ponia Pompadur”

Fragonaras– kaip ir Bušė darbuose dominuoja lengva, žaisminga erotika. “Sūpuoklės”; “Meilės fontanas”Šardenas– žanrinės tapybos atstovas. Pagrinde tapė buitines kompozicijas, vaizduojančias namų

šeimininkes. Natiurmortuose paprasti namų apyvokos daiktai – ąsočiai, kibirai, pintinės. Statiška kompozicija, susikaupimo, ramybės įspūdis. “Rytinis tualetas”, “Padėkos malda”, “Varinis bakas”.

ANGLIJA18 a – Anglijos meno suklestėjimo metas. Rokoko terminas Anglijai tinka tik iš dalies, kadangi ji liko gan

uždara naujovėms ir svetimoms tradicijoms. Viljamas Hogartas– būdingas “literatūriškasis” anglų stilius, pasakojimas su pamokomomis išvadomis.

Kūrė paveikslų ciklus, kuriuose vaizdavo žmonių ydas ir kvailybes, galiausiai parodydavo atlygį už dorybes ar bausmę už nuodėmes. Pats savo tapybą lygino su dramaturgija. Ciklas “Keturios žiaurumo pakopos” – prasideda darbu, kur mažas berniukas erzina katę, o ketvirtajame darbe vaizduojama suaugusio vyro įvykdyta žmogžudystė. “Ištvirkėlio kelias” baigiasi paveikslu, kuriame ištvirkėlis baigia savo dienas beprotnamyje. “Garbės troškimas”; “Madingos vedybos” . Hogarto paveikslai pasižymi judria kompozicija, subtilia tapyba, primena prancūzų rokoko kūrinius.

Džošua Reinoldsas– puikus portretistas. Jo portretai nutapyti sodriais šiltais tonais, labai gyvybingi. “ Jozefas Baretis”; “Nelly O’Brian portretas”; “Panelė Baulz su šuneliu”

Tomas Geinsboras– tapė portretus, pasižyminčius santūrumu, dažnai gamtos fone. “Berniukas mėlynais drabužiais”, “Rytinis pasivaikščiojimas”

ITALIJA. 18 a Italijos menas prarado savo įtaką Europai, tačiau kiekvieno menininko svajonė buvo aplankyti Italiją ir pasisemti joje įkvėpimo. Daugelis važiuodavo į Italiją kaip į gyvą meno muziejų. Dėl šios priežasties susiformavo vedutų stilius – nedidelio formato tikslūs miestų vaizdai ir peizažai, primenantys atvirukus. Tokie paveikslai buvo skirti atvykėliams iš kitų šalių, kurie juos pirkdavo prisiminimui. Žymiausi vedutų tapytojai buvo Frančeskas Gvardis ir Kanaletas. Jų peizažai pasižymi rokokui būdinga šviesia spalvų gama, tikslia, “topografine” tapyba.

28

ROKOKO STILIUS LIETUVOJETai buvo natūrali baroko tąsa (maždaug nuo 1740 m), labiausiai paplitusi kulto pastatų puošyboje. Tai

Vilniaus Šv. Kazimiero, Šv. Jono, Tytuvėnų bažnyčios. Vėlyvojo baroko ir rokoko bruožai atsispindi Jono Kristupo Glaubico kūryboje, kuriai būdingos grakščios formos, grafiškos reljefinės dekoracijos (Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios fasadas, Šv. Kotrynos bažnyčia). Vaizduojamojoje dailėje – S. Čechavičiaus religiniai paveikslai. Taikomosios dailės dirbiniuose – karietų, baldų, sakyklų, suolų, liturginių indų formos ir dekoras.

16. KLASICIZMAS (1770 – 1840) Klasicizmas dominuoja 18 a antroje pusėje ir 19 a pradžioje, o daug kur (ypač architektūroje) tęsiasi iki

amžiaus pabaigos. 18 a vėl kyla visuotinis susižavėjimas antika, kurį sukelia 18 a vidurio archeologų atradimai. Buvo atkasti senovės romėnų miestai – Herkulanumas ir Pompėja.

Vokiečių meno istorikas Vinkelmanas savo veikale “Senovės meno istorija” paskelbia senovės graikų meną aukščiausiu idealu. Tai pirmoji mokslinė meno istorija, kur nepasakojama menininkų biografijos, kaip ligi tol buvo įprasta, bet rašoma apie meno kilmę, raidą, įvairių tautų ir laikų stilius. Vinkelmanas suformulavo klasicizmo meninius principus: ramybę priešpastatė judėjimui, paprastumą – sudėtingumui, formą – spalvai. Klasicizmas atsirado kaip atokvėpis po perdėtai jausmingo rokoko. Vėl siekiama racionalumo, saiko ir darnos.

ARCHITEKTŪRA. Nors buvo atsigręžta į antiką, tačiau klasicizmo architektūrai daugiau įtakos turėjo ne antikiniai architektūros pavyzdžiai, bet 15 a. renesanso architekto Paladijaus kūryba. Paladijaus veikalas “Keturios knygos apie architektūrą” tapo daugelio architektų vadovėliu (ypač Anglijoje, Italijoje). Klasicizmas vėl ima vertinti tiesią liniją, kolonos atgauna savo paskirtį – iš puošmenų virsta atramomis. Vėl tampa madingas klasikinis trikampis frontonas, portikas (kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija). Nuo sienų “nuvalomas” visas dekoras, jos lygios ir paprastos. Grožio esmė – darniose proporcijose. Todėl grožis gali būti apskaičiuojamas, kuriamas protu. Vėl sugrįžta paprasti geometriniai planai (kvadratinis, stačiakampis, apskritas). Klasicizmo architektūros bruožai:Griežta simetrija; Lygios sienų plokštumos;Kolonada centrinėje fasado dalyjeTrikampiai frontonai virš portikų ir portalų;Raitelių skulptūros, triumfo arkos

ITALIJOJE klasicizmo statinys – Milano “La Scala” teatras architektas Pjermarinis; VOKIETIJOJE garsėjo Karlas Frydrichas Šinkelis. Jo statiniai Berlyne – Naujoji sargybinė 1818 m;

Dramos teatras 1818-20 m; Senasis muziejus 1828 m – tai sekimo graikų antika pavyzdžiai.Branderburgo vartai Berlyne (arch. K. G. Langhansas)PRANCŪZIJOJE žymiausiu klasicizmo statiniu laikoma Šv. Genovaitės bažnyčia Paryžiuje 1756 m,vėliau

perstatyta į Paryžiaus Panteoną – Prancūzijos įžymybių laidojimo vietą. Paryžiaus triumfo arka Žvaigždžių aikštėje

INTERJERAS IR TAIKOMOJI DAILĖ. 18 a viduryje madą diktuoja Prancūzija. Susiformuoja interjero ir taikomosios dailės kryptis, vadinama Liudviko XVI stiliumi, kuri pamažu keičia rokoką. 19 a pradžioje, Napoleono I valdymo laikais Prancūzijoje susiformuoja ampyras - imperijos stilius (pranc. empire – imperija). Šiam stiliui būdinga didybė, valdžios atributai ir simboliai. Baldai puošiami liūtų galvomis, letenomis, egiptietiškais sfinksais. Taip pat būdingi simboliai: vėliavos, sukryžiuotos špagos, laurų vainikai, palmetės, karūnos. Paplinta romėniški pergalės paminklai: kolonos su skulptūromis, triumfo arkos (Paryžiaus triumfo arka Žvaigždžių aikštėje).

1820 m ampyrą keičia bydermejerio stilius. Vidurinio sluoksnio vokiečiams nepatiko ampyro pompastika ir paradiškumas, atsirado jaukumo ir patogumo poreikis. Baldai tampa tvirti, masyvūs ir funkcionalūs.

TAPYBA. Atsisakoma stipraus šviesos ir tamsos kontrasto, mažėja spalvos reikšmė, svarbiu tampa tiksliai formą perteikiantis piešinys. Tapyba darosi racionalesnė ir asketiškesnė, vis mažiau tinka puošybai. Tapybos

29

paskirtis – auklėti gerais pavyzdžiais. Populiarios istorinės, alegorinės, mitologinės temos, tapomi portretai, peizažai, natiurmortai.

Žakas Luji Davidas kūrė Prancūzijos revoliucijos laikais, jis buvo oficialus Prancūzijos revoliucinės vyriausybės dailininkas. Pilietiniai žygdarbiai, didvyriškos pakilios temos. Davido paveikslas “Horacijų priesaika” sukėlė tikrą revoliuciją tų laikų mene (nutapytas 1784 m, likus 5 metams iki Prancūzijos revoliucijos). Eksponuojamas parodoje Romoje sukėlė visų nuostabą, ir minios plūdo jo pasižiūrėti. 3 x 4 m drobėje vaizduojamas istorinis senovės Romos įvykis. Visiškai nėra lengvabūdiškumo ar žaismingumo būdingo rokoko paveikslams. Aiškus piešinys, šaltos spalvos ir jokių puošnių detalių. Vaizduojami vyrai, kurie aiškiai pasiruošę žygiui. Šiuo darbu Davidas šlovino herojiškumą ir romėnų dorybes. “Horacijų priesaika” – pirmas grynai klasicistinis paveikslas tiek savo turiniu, tiek forma. “Marato mirtis” 1793 – Davidas užfiksavo sceną, kuomet vienas iš Prancūzijos revoliucijos lyderių miršta vonioje, nužudytas jaunos fanatikės. Maratas vaizduojamas kaip kankinys, miręs dėl savo idėjos. Peizažą ir portretą Davidas laikė antraeiliais žanrais, bet paliko ir puikių portretų. Vienas iš jų “Ponios Rekamjė portretas”. Davidas modeliuoja kūnus, remdamasis senovės antikos skulptūromis, atsisako nereikalingų detalių, siekia paprastumo.

Engras – Davido mokinys. Tapė dideles figūrines kompozicijas istorine ir mitologine tematika, tačiau labiausiai pasižymėjo portreto ir akto žanre. Nutapė daug moterų aktų, kuriems suteikdavo mitologinę ar alegorinę prasmę. Mėgo tapyti besimaudančias mot., dažnai odaliskas – haremo verges. Labai apgalvotos paveikslų kompozicijos, subtilios linijos ritmas, puikiai modeliuojama forma. “Mauduolė”, “Damos portretas”

SKULPTŪRA. Ramybė, saikas, harmonija ir racionalumas. Kopijavo antikinius elementus. Skulptūros glotnios, kruopščiai modeliuotos, išryškintas siluetas. Žymiausi skulptoriai italas Antonijus Kanova ir danas Bertelis Torvaldsenas. Kūrė antkapinius paminklus ir mitologines skulptūras. Kanovos darbai: “Amūras ir Psichė” 1785-95 m; “Paolina Borgezė Veneros pavidalu” 1807 m; “Venera”

LIETUVOS KLASICIZMAS (1780 – 1860) Skiriami du etapai: iki Lenkijos-Lietuvos valstybės suirimo ir po jo. I-as etapas – ankstyvasis ir brandusis

klasicizmas (1780-1795), antras – vėlyvasis (1795-1860). Žymiausi Lietuvos klasicizmo atstovai – architektas Laurynas Stuoka - Gucevičius ir tapytojas Pranciškus Smuglevičius. Vienas reikšmingiausių šio laikotarpio įvykių – Vilniaus meno mokyklos kūrimasis (profesionaliosios lietuvių dailės pradžia). 1773 m, panaikinus jėzuitų ordiną, buvusi jo žinioje Akademija perorganizuojama į Vyriausiąją Lietuvos mokyklą, o 1803 m – į universitetą. 1793 m čia įkurta architektūros, o 1797 m – tapybos katedros. Vėliau atidarytos grafikos (1805 Raižybos) ir skulptūros katedros. Vėliau šias katedras imta vadinti bendru Vilniaus meno mokyklos vardu. Architektūros katedroje dėstė M. Knakfusas, L. Stuoka-Gucevičius, Mykolas Šulcas, K. Podčašinskis – visi jie dėstė klasicizmo stiliaus principus ir estetiką. Patys su klasicizmo stiliumi buvo susipažinę studijuodami užsienyje. Tapybos katedroje dėstė - Pranciškus Smuglevičius, Jonas Rustemas.

ARCHITEKTŪRAAnkstyvojo klasicizmo statiniai siejami su Martyno Knakfuso (1740-1803) vardu. Svarbiausi – Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatas (1782-1788), Verkių rūmų vakarinė ir rytinė oficina; Paežerių dvaro rūmai (Vilkaviškio r.). Taip pat Bžostovskių, Tyzenhauzų, Lopacinskių rūmai Vilniuje. Knakfusas buvo atsikėlęs į Vilnių iš Varšuvos, todėl jo kūrybai turėjo įtakos lenkų klasicizmas. Brandžiojo klasicizmo garsiausias Lietuvos architektas, Knakfuso mokinys - Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753-1798). Baigė mokslus Lietuvoje, vėliau tobulinosi Paryžiuje, Vokietijoje, Italijoje. Jis sukūrė žymiausius Lietuvoje klasicizmo stiliaus pastatus: Vilniaus katedrą, Vilniaus rotušę, Sudervės bažnyčią ir Verkių rūmus (vėliau perstatyti). Gucevičiaus sukurti statiniai – monumentalūs, didingi, harmoningų proporcijų, puošti kolonų portikais, su trikampiais frontonais. Vilniaus katedra. Po 1769 m audros Vilniaus katedrą reikėjo rekonstruoti. Gucevičius laimėjo rekonstrukcijos projekto konkursą. Už gerą projektą karalius Stanislovas Augustas apdovanojo architektą aukso medaliu. 1777 m pradėti rekonstrukcijos darbai. Nekeisdamas vidinio pastato tūrio, Gucevičius pertvarkė barokinį Glaubico suformuotą katedros vaizdą. Pastatas tapo simetriškas ir monumentalus. Projektuodamas pagrindinį fasadą, kairėje ir dešinėje pristatė dvi elipsinio plano koplyčias, kurios iš išorės atrodo stačiakampės. Fasado centre – į priekį išsikišęs šešių dorėniškųjų kolonų portikas ir trikampis frontonas. Gucevičius suvienodino abu šoninius katedros fasadus –

30

išlygino prieš tai buvusias įvairaus dydžio koplyčias, prieš jas pastatė kolonadas. Architektas nesilaikė orderio proporcijų – jo suprojektuotos dorėniškosios kolonos daug aukštesnės nei turėtų būti pagal antikos reikalavimus, viduryje tarp kolonų – didelis tarpas. Gucevičius suprojektavo du katedros variantus – vieną su skulptūromis virš frontono, kitą – be skulptūrų. Gucevičius mirė, nespėjęs užbaigti katedros, ją pabaigė statyti Šulcas, laikydamasis Gucevičiaus brėžinių. Katedros skulptūras padarė Karolis Jelskis – daug didesnes negu buvo projekte. Jos buvo suklijuotos iš medžio gabalų ir apkaltos žalvario skarda (centre – Šv. Elena su kryžiumi, kairėje – Šv. Stanislovas, dešinėje – Šv. Kazimieras). Reljefai ir skulptūros, puošiančios visą katedrą – barokinės dvasios. Jų autorius – Tomas Rigis (Righi; 1727-1802). Tarp jų – barokinė, dinamiška “Nojaus auka” frontone. Katedros portiko šonus puošia Rigio skulptūros, vaizduojančios Mozę, Abraomą, evangelistus. Šoninių fasadų skulptūros atkeltos iš Vln. Šv. Kazimiero bažnyčios didžiojo altoriaus (8 gipsinės kunigaikščių statulos, galbūt sukurto J. Hedelio – baroko skulptoriaus, dirbusio jėzuitams). Katedros interjero skliautai ir eksterjero portikų skliautai puošti Gucevičiaus suprojektuotomis rozetėmis, laurų vainikais. Didijį altorių pastatė Šulcas 1798-1801 m. Tai 4 kolonų ir 4 piliastrų portikas. Altoriniame paveiklse, nutapytame Smuglevičiaus, vaizduojama, kaip lenkų karalius Boleslovas Drąsusis nužudo Šv. Stanislovą. Vilniaus katedra – tai klasicistinės architektūros ir barokinės skulptūros jungtis (čia jos originalumas). Vilniaus rotušė . Gucevičius buvo sukūręs 3 projekto variantus. Įgyvendintas trečiasis (kiti du – pastatas su trimis portikais, skulptūra viršuje). Vilniaus rotušė – masyvus kvadratinis statinys su 6 dorėniškųjų kolonų portiku, trikampiu frontonu ir paprastu frizu.

Vėlyvojo klasicizmo ryškiausi architektai – M.A. Šulcas ir K. Podčašinskis statė pagrinde bažnyčias ir dvarus, dažnai puoštus klasicistiniu kolonų portiku. Šulcas projektavo, statė ir rekonstravo Universiteto korpusus (1799 m), gyvenamuosius namus, dvarų sodybų ansamblius, bažnyčias, rekonstravo Vilniaus katedros varpinę. Podčašinskio svarbiausi kūriniai – dvarų sodybos ir rūmai (Tuskulėnų Vilniuje, Balinskių Jašiūnuose, Žiličių Baltarusijoje). Išsiskiria Podčašinskio Vilniaus Evangelikų reformatų bažnyčia (1829). Virš stogo stovėjo 3 skulptūros (skulptorius Kazimieras Jelskis, t.p. sukūrė bažnyčios frontono horeljefą). Vertingas interjero elementas – medinės kesoninės lubos. Ši bažnyčia – vienas gryniausių klasicizmo pavyzdžių.

TAPYBA. Svarbiausias autorius - Pranciškus Smuglevičius (1745-1807) – lietuvių dailės mokyklos pradininkas (lietuvių profesionaliosios dailės pradininkas), pirmasis VU Tapybos ir piešimo katedros profesorius. Išugdė apie 80 mokinių. Pats studijavo Romoje, tyrinėjo antikos meną. Išgarsėjo visoje Europoje perpiešęs ir litografavęs freskas iš atkastų Tito termų. Jo dėstymo programa klasicistinės krypties: antikinis menas – idealaus grožio pavyzdys. Smuglevičiaus kūryba plati ir įvairi. Sukūrė nemažai religinių paveiklsų, daug altorinių paveikslų bažnyčioms. Vilniaus katedroje – didžiojo altoriaus paveikslas; 2 paveikslai abipus altoriaus (“Melchizedeko auka” ir “Stebuklingas duonos ir žuvies padauginimas”) ir 12 apaštalų atvaizdai . Taip pat nemažai kompozicijų istorine, mitologine tema, Vilniaus vaizdų ciklą, kuriame įamžino garsius sostinės architektūrinius paminklus. Vienas iš ciklo paveikslų – Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiai (griuvėsių tema būdinga klasicizmui, ypač peizažai su Romos griuvėsiais). Istorinio žanro drobėse bandė pavaizduoti savo krašto istoriją, herojų žygdarbius (“Karalius Mečislovas II numalšina sukilusius pamarėnus”, “Povilas Ksaveras Bžostovskis suteikia laisvę Merkinės dvaro valstiečiams” 1795m), taip pat domėjosi antikine istorija ir mitologija (“Skitų pasiuntiniai pas Darijų”). Smuglevičius tapė ir portretus, paveikslus iš valstiečių gyvenimo (“Autoportretas”, “Lietuvos valstiečiai”). Taip pat “Didvyrių laidotuvės”, “Nukryžiuotasis”, “Sofonizbė gauna iš vyro laišką ir nuodus aukso inde”(1807). Jonas Rustemas (1762-1835)– kitas žymus to laikotarpio menininkas, taip pat tapybos ir piešimo katedros profesorius. 19 a pradžioje Rustemas stipriai veikė visą Vilniaus meninę kultūrą. Didžiausią kūrybos dalį sudaro portretai. Su Rustemo vardu susiję 19 a Lietuvoje labai populiarūs gyvieji paveikslai. Gyvi žmonės būdavo sustatomi, pagal kokį nors tapytą paveikslą, tiksliai taip aprengiami. Gyvieji paveikslai būdavo kuriami ir ne pagal konkretų darbą, bet tiesiog dėliojant kompoziciją iš gyvų žmonių. Tai sustingusi kompozija – teatras be judesio. Gyvuosius paveikslus mėgdavo rengti dvaruose. Rustemo darbai: “Autoportretas”, “Autoportretas su palete”.

31