Bernadeta Lukošiūtė – radijo ir televizijos laidų vedėja, diktorė. Daugeliui ji geriau žinoma kaip Teta Beta iš Lietuvos radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ ir kadaise

labai populiarios televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“.Knygoje „Kai šalia Teta Beta“ rasite daug įdomių istorijų apie augalus, paukščius, žvėris. Nuotaikingi Tetos Betos pasakojimai paskatins domėtis supančiu pasauliu ir jį tyrinėti.

Sveikas, mielas mano bičiuli,papasakosiu tau, koks augalas slepia nykštukų lobius, kuo pavirto

žemėn nukritusios dvi ryškiausios žvaigždės, kaip sužinojau, kad yra paukščių, kurie – tik pamanyk – atskrenda pas mus žiemoti. Visus šiuos pasakojimus po

trupinėlį surinkau iš įvairių knygų savo viktorinai. Dabar štai pasakoju tau, nes labai noriu, kad pažintum tuos, kurie šalia, kad pamiltum ir saugotum.

Draugaukim! Nuoširdžiai Tavo –

2

3

4

UDK 087.5:58

Lu88

ISBN 978-9986-16-863-8

© Bernadeta Stankevičienė, 2011

© Marius Zavadskis, iliustracijos, dizainas, 2011

© „Tyto alba“, 2011

5

Skiriu Mantui ir Agnei Viltei

6

7

VANDENS LELIJA

Manau, ne tik man smalsu pamatyti, kaip skleidžiasi žiedas... Jeigu neto-liese yra vandens telkinys, kuriame dar auga vandens lelijos, savo smalsumą gali patenkinti. Atsikelk labai anksti, nes saulei tekant jau turi būti prie lelijų, žinoma, jeigu nesi per mažas tokiam žygiui, kita vertus, esu tikra, kad vyres-ni šeimos nariai keliaus drauge, kad galėtų sulaikę kvapą su tavimi stebėti, kaip iš vandens vienas po kito išnyra stambūs pumpurai, – pirmųjų saulės spindulių vos vos palytėti, jie virsta nepaprasto grožio žiedais. Saulei artėjant prie laidos, žiedai užsimerkia ir panyra į vandenį iki kito ryto, žinoma, jeigu ir ta diena auš saulėta... Matyt, dėl šios augalo savybės atsirado pasakojimas, kad naktį vandens lelijos virstančios undinėmis (juk lotyniškas augalo pava-dinimas ir reiškia jūrų, ežerų ar upių gyventoją nimfą).

Kitokią legendą apie vandens lelijas pasakoja Šiaurės Amerikos indėnai (beje, šitai liudija, kad tautosaka – pasakojimai, perduodami iš lūpų į lūpas, lengvai įveikia didžiausius atstumus). Prieš mirdamas vienos genties vadas dangun paleido Likimo strėlę. Ją pagauti įsigeidė dvi ryškiausios žvaigždės, bet skubėdamos susidūrė taip smarkiai, kad žemėn pažiro žiežirbų lietus. Sakoma, kad iš tų žiežirbų ir radosi nežemiško grožio gėlės – vandens lelijos.

Slavų tautos tikėjo, kad vandens lelijos saugo nuo ligų ir kitokių bėdų, todėl leisdamiesi kelionėn žmonės ant kaklo būtinai pasikabindavo maišelį su šio augalo žiedais ar lapais.

8 Pasakojimai pasakojimais, bet akivaizdu ir liūdna – vandens lelijos nyks ta, nes aptikę prisiplėšiame jų be gailesčio, tarsi nežinotume, kad jos nė akimirkos nežydės vazoje. Labai svarbu – žiedai tiesiogiai susiję su augalo dauginimusi.

Dabar pamėgink įsivaizduoti, koks nykus būtų ežeras be tų baltų žvaigždžių, tarsi plačiai atmerktos akys žvelgiančių į pasaulį...

8

9

10

11

KREGŽDĖ

Pradėsiu pasakoti apie šį mūsų mylimą paukštį primindama lietuvių tautosaką, tuos laikus, kai tėvo ir motinos žodis turėjo magišką galią. Tada tėvai turėdavo būti labai atsargūs, kad piktu žodžiu savo vaikų nesubartų ar nesukeiktų. Taigi kartą bernai išjojo į karą, jau ir pavasaris stojo, o jų vis nėra. Susirinko kaimo moterys pas vieną ūkininką sodnan, susėdo paunksmėje ir aimanuoja, sūnelius minėdamos. Tik staiga atbėga mergaitė verkdama ir sako, kad buvęs smarkus mūšis gudų šaly ir visi bernai kritę... Moterys ėmė raudoti, o tosios mergaitės motina ir sakanti: „Geriau, dukrele, tu būtum paukštele pavirtusi, negu mums tokią gūdžią naujieną pranešusi.“ Vos tik ji tat ištarusi, jos duktė pavirtusi... kregžde ir pasikėlusi nulėkusi padangėsna.

Štai kodėl kregždė lizdą lipdo pastogėje – kaip buvo mergaite būdama papratusi pirkioje gyventi, taip ir pasiliko su tuo papratimu.

Pasak kitos legendos, žvitrioji kregždė sugebėjo pačiupti iš pragaro ug-nies ir atnešti mums, žmonėms, o už tą gerą darbą Dievas leidęs jai gyventi su žmogum po vienu stogu. Nieku gyvu negalima griauti kregždžių lizdų, nes tavo namai galį sudegti.

Gal žinote, o gal ir ne visi – kai kur Lietuvoje kregždė vadinama blez­dinga, o senovėje kregžde buvo vadinamas svirno langelis.

Apskritai kregždė ne tik mūsų mitologijoje labai svarbi, bet ir kasdie­niame gyvenime. Žvelgi į žvitriai nardančias tas „dangaus žirkles“ ir šviesiau sieloje, ir jaukiau, ir saugiau...

12

13

ŠERMUKŠNIS

Rožių šeima pavydėtinai gausi, bet kad ir šermukšnis – rožių giminaitis, manau, niekam netoptelės. Kad ir kaip atrodytų keista, tai – faktas.

Iš mums gerai pažįstamų lapuočių šermukšnis, ko gera, vienintelis gražus visais metų laikais; auga visur: miške, palaukėje, ant upės kranto, parke, sodina šį gražuolį prie namų – tikima, kad saugo nuo blogio.

Medis kaip medis, sakysi, na, gražiai atrodo rudenį raudonų uogų kekės, savo ryškumu, regis, labiau tinkančios spalvingam birželiui.

Beje, šermukšnių uogos... Jos ne tokios skanios, kaip vyšnios ar avietės, bet labai naudingos. Turi ne tik daug vitamino C, bet ir kitų žmogui reikalingų medžiagų, be to, jos nepūva, nesuvysta, joms nebaisus šaltis. Girdėjau, kad galima išsivirti gardžios, maistingos šermukšnių uogienės. Pati neviriau, deja, ir ragauti neteko.

Nė neįsivaizduoji, koks stulbinamas šio rožių giminaičio derlumas: per metus vienas šermukšnis gali subrandinti apie šimtą kilogramų uogų, o jeigu pridursiu, kad medis derlingas išlieka net iki pusantro šimto metų, tikrai išsižiosi iš nuostabos.

Šermukšnių uogos šaltomis, giliomis žiemomis gelbsti daugelį miško gyventojų: nukritusiomis smaguriauja kiškiai, burundukai, lapės, vilkai, o ką jau kalbėti apie voveres ir paukščius – jiems vienas juokas šio skanėsto prisiraškyti tiesiai nuo šakų.

Šermukšnis gali didžiuotis ne tik uogomis, bet ir ypač kieta, sunkia medie na. Iš jos gaminamos net mašinų detalės, o iš lanksčių šakų pinami gražūs, patvarūs baldai.

14 Mokslo įrodyta, kad šermukšnis – ir vaistinis augalas.Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – šermukšnis labai gražus medis:

pavasarį, kai pasipuošia baltais žiedais; vasarą, kai vėjas kedena jo plunks-ninius lapus; rudenį, kai šakas svarina sunkios uogų kekės; ir žiemą, kai tos uogos raudonuoja po puriomis sniego kepurėmis.

14

15

Bernadeta Lukošiūtė – radijo ir televizijos laidų vedėja, diktorė. Daugeliui ji geriau žinoma kaip Teta Beta iš Lietuvos radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ ir kadaise

labai populiarios televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“.Knygoje „Kai šalia Teta Beta“ rasite daug įdomių istorijų apie augalus, paukščius, žvėris. Nuotaikingi Tetos Betos pasakojimai paskatins domėtis supančiu pasauliu ir jį tyrinėti.

Sveikas, mielas mano bičiuli,papasakosiu tau, koks augalas slepia nykštukų lobius, kuo pavirto

žemėn nukritusios dvi ryškiausios žvaigždės, kaip sužinojau, kad yra paukščių, kurie – tik pamanyk – atskrenda pas mus žiemoti. Visus šiuos pasakojimus po

trupinėlį surinkau iš įvairių knygų savo viktorinai. Dabar štai pasakoju tau, nes labai noriu, kad pažintum tuos, kurie šalia, kad pamiltum ir saugotum.

Draugaukim! Nuoširdžiai Tavo –