Išeinu iš kraštoISBN 978 9986 16 982 6

9 789986 169826

IšeI nu Iš kr a što

F A N T A S M A G O R I J A

Devyni ratai

IšeInu Iš kr a što

F A N T A S M A G O R I J A

Devyni ratai

V I L N I U S 2 0 1 3

© Juozas erlickas, 2013© Galius kličius, Ilona kukenytė, viršelio dizainas, 2013© „tyto alba“, 2013

uDk 821.172-7 er-115

ISBn 978-9986-16-982-6

Ratų sukėjaVilija Niauronytė

7

p u s i a u k e l ė

Mėnesiena... Kaukolė... Pusiau nugertas vyno butelis...Kaukolė praskelta – gali būt mano.Ir toks liūdesys... Kodėl viskas šitaip?

8

p a d ė t i s

Mano vardas nėra Juozas. Kitados taip mane pavadino tėvai. Anuo-met visus, kuriuos nežinojo kaip pavadint, pavadindavo juozais.

O mano tikrasis vardas – Ademolo Okulaja.Bet dabar jau vėlu ką nors keist.

9

s v e t i m i

Būdamas dešimties metų aš suvokiau save.Dvidešimties – ėmiau nebesuvokt ir vis dažniau stebėdavaus:

kodėl aš taip elgiuos?Vėliau kasmet tolau nuo savęs ir jau klausdavau: kodėl tu ši-

taip?..Dabar net nebeklausiu. Tegu daro, ką nori...

1 1

D u l k I ų r ata S

1 3

n e r i m t i k u l t ū r i n i a i p r o j e k t a i

Žemę ir dangų sutvėrė toks antanas tveriaga. Dabar jis gy-vena sode ir bemaž nieko nebedirba. tačiau anuomet buvo didelis entuziastas – iš chaoso ir dulkių sukurdavo nereikalin-gus, bet apvalius, tvirtus ir gražiai besisukančius daiktus. net šiandien niekas jų nesugeba atsukt ir išardyt.

– Mėnulį dariau tokį, kad būtų amžinai jaunas,  – aiškino antanas tveriaga. – Bet kas išėjo... Mat ir pats buvau jaunas. neturėjau nei įrankių, nei įgūdžių.

– o mėnesiena! – šūktelėjo Jonas. – aš vertinu ją net la-biau nei...

– Mėnesienos išvis būčiau nedirbęs, – raukėsi meistras. – Man visados norėjos paprastumo. Bet žmona... Bus gražiau! o iš to mat šešėliai, iškrypėliai...

Ilgai tada mąstėm apie įtartiną moterų misiją.tačiau nėra abejonės, kad vienas įdomiausių ir nereikalin-

giausių antano tveriagos darbų yra Žemės rutulys.– Žemę dariau apvalią, idant smalsuoliai neprieitų prie

krašto ir nenudribtų, – sykį prasitarė meistras. – anuomet tai buvo rimtas iššūkis, mat visiems atrodė, kad dalis žmonių turės vaikščiot žemyn galvom.

Ilgai juokėmės. kaip neseniai visi čia buvo tokie naivūs!– o patys žmonės? – klausėm. – kuriam galui tuos reikėjo

padirbt? koks yra žmonių tikslas?

1 4

antanas tveriaga dar bandė išsisukinėt:– kam jums tas tikslas? ar negana, kad galit per žemę eit,

viskuom stebėtis, džiaugtis ir... – kas iš to? – apstoję ratu, gniaužėm kumščius. – Jei Žemė

apvali, tai kur nueisi! Meistras paraudęs skėsčiojo rankom. kaip reik tuomet jam šonus aplamdėm. antanas tveriaga

ilgai žagsėjo. Paskui paėjęs į šiaudus atsigulė. Mes gi nuėjom į krautuvę.

Ir tik Jonas, kuris buvo jauniausias ir dar nepratęs laikytis ant apvalaus besisukančio daikto, liko kieme, o Jonienė jį net už diržo prilaikė.

1 5

m o k s l o p a s a u l y j e

kongresų rūmuose antanas pastatė mane ant pakylos ir, rody-damas lazda, aiškino:

– štai žmogus!Visi apžiūrinėjo, ir daugelis – ypač kalbantys angliškai – pri-

tarė antano nuomonei.aš nejučiom išsitiesiau ir net iš aukšto ėmiau žvelgt į minią.

antanas – kaukšt per galvą.– už ką? – šūktelėjau.– Žmogus mąsto! – aiškino antanas.Visi stebėjosi, kad taip paprastai pasiekiama didybė.

1 6

a k va n a u t a i

uždaryti mes esam, vaikeli, akvariume Dievo visi. Jis žiūri, kaip dulkes mes keliam Ir klaidžiojam tam debesy.

Ir kiek beišdulkintum naujo, anam nebenauja seniai... Ir Žemė – sena dulkių sauja – Sukasi atmintinai...

1 7

m o k s l a s i r g y v e n i m a s

1 .Dauguma lietuvių netiki, kad Žemė apvali. Jie sako: tada aust-ralai vaikščiotų žemyn galvom. Bet buvę australijoj žino, kad taip nėra.

Patys australai gi aiškina: jei rutulys labai didelis, nesą nei viršaus, nei apačios.

lietuviai atkerta: kad ir kiek pripūstum balioną, tam tikroj jo daly nutūpusios musės vis tiek bus apačioj ir rėplios žemyn galvom.

australai atsako: o jūs pažvelkit į daug didesnį oro balioną. Juo skrendantys lietuviai visados tupi aukštyn galvom.

2 .Jei Žemė tikrai skrietų tokiu dideliu greičiu, kaip kartais pa-šnekama, tai visi žmonės sėdėtų prisisegę saugos diržais prie storų medžių.

laimė, tai tik šnekos. Iš tikrųjų Žemė niekur neskuba ir ramiai kybo erdvėj.

Bet mūsiškiai viską vertina pagal save.

1 8

p a d ė t i e s n u s t a t y m a i

Yra tipų, kurie visados per žingsnį priekyje.

Užtat mes galim spirt aniems į užpakalį.

(Antanas Tveriaga. „Laimė turi du galus“, p. 10)

Jei kada nors paaiškės, kad Žemė nėra apvali, tai bus didelis žmonijos šuolis į priekį. Mat vyraujant nuomonei, kad – ap-vali, į priekį žengt neįmanoma, nes paties priekio nėra. užtat ir visos mokslinės ekspedicijos į priekį kol kas baigėsi karais, kryzėm... Pats priekis liko nepaliestas ir ten neplevėsuoja nie-kieno vėliava su užrašu: „Čia buvo P. B. iš užpakalnio!“

Bet aš tikiu: kada nors priekis bus pasiektas, ir tada pamaty-sim, kas ten yra. Po to viskas bus kitaip. net gali būti, kad žmo-nės liausis ėję į priekį. arba į priekį bus siunčiami tik nuteistieji iki gyvos galvos.

o galbūt priekis bus uždarytas, aptvertas spygliuota viela ir ten bus uždrausta įžengt. Ilgainiui net pamiršim, kad tokio būta.

o jei kada nors paaiškės, kad jau buvom priekyje? nepaste-bėjom, praėjom...

Būtų labai apmaudu.Bet nebus, nes priekis yra priekyje, o priekio išvis nėra. tad nepraraskim vilties.

1 9

p a t a i s y m a i

Iš debesų kyšteli kraštelis saulės... „Gal ir visa saulė ten yra?“ – galvoju. Paimu kobinį ir nutraukiu pilkąją skraistę. Išlenda saulė ir maloniai šypso lietuvos žmonėms.

2 0

a n t a n a s t v e r i a g a ž i ū r i į Ž e m ę

Nykstanti rūšisPinigai daro žmones. o padaryti žmonės jau patys gali pinigus daryt.

kol pinigai tavęs nepadarė žmogumi, tu niekaip negali jų pasidaryt.

Deja, pinigui – neįsakysi. todėl žmonių čia nėra daug.

Gėrio gairėsViskas galėtų būti kitaip, jei žmonės būtų be galvų. tada visi būtų laisvi, lygūs ir išdidūs. eitum be galvos ir negalvotum, ką kitas pagalvos.

Dar geriau – jei žmonės būtų rutulio formos ir kybotų šil-tuose kraštuose ant palmių.

Deja, žmogus niekad nesivystė taip, kaip jam būtų geriau.

Tai reiktų išbandytiJei žmogus neturėtų užpakalio, ant ko tada sėdėtų?

Sakot: tokių dalykų neverta nė svarstyt.atseit viskas jums aišku. labai jūs gudrūs!o jeigu jus pliekti lazdom per užpakalį taip, kad nebegalėtu-

mėt atsisėst?Žiūrėk, ir išgaruotų tas gudrumas.

2 1

p a r a t a u t i n ė s š v i e s o s

riomerio universitete gilinome žinias.– Jei žmogus būtų krėslo formos, ant jo būtų smagu sėdėt, –

aiškino prociesorius Bumblauckis.– Ir dabar sėdi... – sakėm.– Bet ant sprando nėra patogu, – piktinosi prociesorius. –

Ir daugel kas nepatogu. tarkim, kabint ant ausų makaronus. arba protą py...

Visi nuliūdom. o prociesorius pateikė galutines išvadas:– Žmogus išvis nėra patogus kitam žmogui. Jį būtina tobulint.Pritarėm. tik Morkus niurzgė, įrodinėjo esąs jau tobulas.– aš tik išgėręs imu smurtauti šeimoj, – sakė jis. – aš ma-

nau, smurtauti blaiviam – iškrypimas. o va išgėrus – ką dau-giau veikt? Su žmona šnekėt? o jeigu ta negeria? koks pašne-kesys tarp blaivios ir girto?

– Mes, vyrai, dėl to ir vedam, kad galėtume smurtaut, – api-bendrino Matas.

– o moterys? – klausė Jonas, kuris buvo jauniausias ir dar negalėjo suvokt sudėtingų lyčių traukos dėsnių.

– Moterys teka todėl, kad mėgsta smurtą. Jau mokinukės lipte limpa prie bendraklasių mušeikų. o kas matė vienišą pa-augusį banditą?

– tai kodėl ištekėjusios skundžiasi?– todėl, kad silpnas vyras smurtauja prastai, ir žmonos lie-

ka nepatenkintos, – išaiškino Matas.  – net būna atvejų, kai

2 2

jos skambina specialiais numeriais, mat trokšta susipažinti su specialistais, kurie turi didelę smurtavimo patirtį, žino daug smurto būdų ir specialių priemonių. Civilis tik triukšmą kelia. o policininkas šmakšt ant galvos celofano maišelį. Ir – ramu.

– o saugumietis? – klausė Jonas. – tas gal ir už policininką viršesnis?

– Saugumietis gali ir policininkui maišelį užmaut, – patvir-tino Matas.

– o ką dar anas gali?– Sykį vienam mieste vienas ėmęs pro langą myžt...Susižvelgėm. Ir mums taip patiktų.– o šikt pro langą?– nėra duomenų.– šikt pro langą, manding, nepatogu...Visiems tapo smagiau pagalvojus, kad ir galingieji ne viską gali.– kažin, ką dar saugumiečiai veikia? – smalsavo Jonas.– Su valstybės paslaptimis dirba.– Bet jei valstybė gera, jai gi nėr ko nuo savo piliečių slėpt!– Jei gera... – atsiduso Matas. – Yra valstybių, kurios ant sve-

timų puldinėja. o mūsiškė tai ant savų...koks kilo erzelis! Visi kėlėm kumščius.– o paprastam, bemaž neįgalinčiam vyrui nė ant žmonos

nevalia pult! kur teisybė?– Perkelt tokią valstybę atokiau nuo žmonių!– uždraust anai artintis prie žmonių gyvenamos vietos!Visi jautėm, kad šitaip būtų geriausia. tik ar bus?

2 3

š e i m o s a s t r o n o m i j a

Mano žmona yra rutulio formos ir sukasi apie puodus.aš esu žmonos palydovas ir sukuosi virtuvės orbitoj. Sykį pastebėjau, kad apie mano žmoną sukasi kaimynas. tai

natūralus, nepavojingas reiškinys. Smulkius kūnus traukia stam-besni.

Va, jei kaimynas imtų žmoną traukt...tai jau reikštų pasaulio pabaigą.

2 4

j ū s ų m i n č i ų b e g a l y b ė

Yra daugybė žmonių, kurie mėgsta aiškint. Mėgstančių klausy-tis – 64 kartus mažiau. tai kelia įtampą ir diskomfortą. todėl ateity žmonės bus su jungtukais.

kol to nėra, bedarbių armijos eilinius reiktų įdarbinti im-tuvais. aiškintojai (siųstuvai) tik perteikę šiems patirtį turėtų teisę grįžt į namus. Mat kankinti artimuosius – draudžiama.

kuo ilgiau aiškini, tuo neaiškiau tampa. todėl didesni už mus – tyli. net spygliuočiai su lapuočiais nekariauja. užtat ir linkstama prie nuomonės, kad miško gaisrus sukelia žmonės.

Žemę gaubia informacinis laukas, kuriame gali rasti viską, ką tik žmonės yra pagalvoję ar pasakę. taigi kvailos mintys niekur neišnyksta. o kad kvailių yra daugsyk daugiau nei pro-tingų, nesunku įsivaizduot, koks beribis kvailybės okeanas virš mūsų... štai kodėl tie, kuriems pavyksta prisijungt prie kosmo-so, taip nušneka...

nėr abejonės, kad šis okeanas vis platės, o abipusis ryšys  – gilės.

2 5

g e r o s b l o g y b ė s

– Jei paviešins viską, ką žmonės kalba apie kitus žmones... – susimąstė žmona. – kas bus?

– Gerai bus, – atsakiau. – Pagaliau žmonės liausis plepėję.– Bet galima apie kitus ir gerai kalbėti...– Pabandyk.ta prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Suprato, kad nepavyks. Didelis

rūpestis užgulė sielą. Jei apkalbėti kitus taps nebeįmanoma? kaip gyventi? kam?

– apie ką tada kalbėt?– Patylėsim! – linksmai sušukau. – Seniai laukiu.– Žmogus vis tiek norės liežuviu malt, – tarė moteris. – tai

propeleris, tempiantis pirmyn. – teks išmokti apie kitus gerai kalbėt. – tada visur tvyros melas. Galvosim viena, kalbėsim kita.

kaip anuomet...– Bus paviešinta ir tai, ką galvojam, – guodžiau. – teks ir gal-

vot išmokti gerai: aš puikiai jaučiuos! Mano šeima gera! Mano valdžia...

– to tai jau nebus! – suriko. – Žmonės verčiau išvis liausis gal-voję.

– o kai paviešins ir tai, ką jaučiam, – tęsiau, – tada išmoksim ir jaustis gerai.

– Bus geri laikai, – pravirko moteris.– Gerai, kad mes jų nesulauksim, – pritariau.

2 6

a r d a r g a n o m s i e k i a m a a t i t r a u k t i d ė m e s į į r y t u s

1 .– Žmonės, kaip ir telefonai, yra su liečiamaisiais paviršiais.

Ir iš žmonių, ir iš telefonų nuolat sklinda triukšmas. Bet yra ir skirtumų, – aiškino privatdocentas P. – Žmogus, kurį kiekvie-nas gali paliest, pastumt ar net paspirt, yra mažiausiai išmanus. o va patys išmaniausi turi neliečiamybės funkciją.

– kas būtų, jei tokį paliestum? – klausė daktaras kunigas k.– užsikrėstum. Jie labai korumpuoti.– o jei batu spirt?– Vis tiek koja nudžiūtų.abu susimąstė apie liūdnas luomų bendravimo perspek-

tyvas.– o žmonos! – sušuko privatdocentas P. – Juk jau ir tas reik

atsargiai liest.– Maniškė tai seno modelio, – pasidžiaugė daktaras kuni-

gas k.– Vaikai, net ir tie – su neliečiamais paviršiais, nepalyginti

išmanesni už tėvus. kas bus?tuo metu prasivėrė dangus ir kaži koks senis, pro plyšį iški-

šęs barzdą, skardžiai sušuko:– nutilkit, kvailiai! Bene dulkės išmanios gali būt?Daktaras kunigas k. puolė kniūbsčias. o privatdocentas P.,

nėmaž nenusigandęs, atrėžė:

2 7

– o jūs ten labai gudrūs ir kažin kokius darbus dirbat, ane? o kas lietuvos žmonėms nuolat orą pagadina?

Senis išraudęs užtraukė debesim plyšį, kažkas dar ten drioks-telėjo storai, ir oras lietuvoje visai pagedo.

2 .kai buvau orų pranešėjas, pranešdavau tik gerus orus. todėl, kad pats buvau geras. Bet įgijęs daugiau patirties ėmiau kitaip kalbėt:

– kas šiandien blogai elgsis, tam rytoj bus blogas oras. Gatvėj išgirdęs besiskundžiantį prastais orais, irgi nepraei-

nu pro šalį. – tu į save pasižiūrėk, – patariu. – Gal prisiputai vakar kaip

kiaulė? Gal draugą nuskriaudei? Ir vis tiek norėtum, kad tau saulutė šypsotųs!..

Ir žmonės ėmė gerėt. Jei šis procesas nenutrūks, apie 3000-uosius jau bus visai neblogi.

2 8

g y v e n i m a s a n t k ė d ė s

Štai prisijungę prie interneto jūs informacinę visuomenę kuriat... Aš rytais tik dirsteliu pro langą. Tiek informacijos – niekaip iki vakaro neapdorosi. Nuliūdęs siekiu specialiųjų indų ir atsijungiu nuo pasaulio.

(Antanas Tveriaga. „Mano kelias“, p. 917)

Prisimenu, sėdėjau ant kėdės. Staiga įėjusi pati tarė:– ant kėdės kiekvienas moka sėdėt!– taip jau ir kiekvienas! – vyptelėjau. – kažin kas būtų iš-

mokinęs?likau ten sėdėt. Bet nerimas jau smelkėsi į širdį. Pati praei-

dama vis pašaipiai dėbteldavo į mane ir aš kaskart sudrebėda-vau. Sėdėti darėsi vis sunkiau. Pirma sėdėjau kažkaip savaime, o dabar, kad išsilaikyčiau, reikėjo pastangų.

Vakarop užplūdo visai niūrios mintys: „o jeigu tikrai kiek-vienas? kas tada?“

– ne! – riktelėjau. – to negali būt!Ir vis dėlto pranašumas, kurį jaučiau prieš kitus, blėso, nuo-

taika smuko, gyvenimas pasirodė beprasmis. šitiek metų kas-dien sėdėta! Maniau toli pralenkęs amžininkus.

Sutemo. Priešais stūksančiame daugiaaukštyje įsižiebė lem-pos. Pro vieną langą išvydau kambary sėdintį vyrą. Jis sėdėjo ant kėdės.

2 9

Buvau matęs tą žmogų. Vadybininkas ar vaistininkas. nie-kad su juo nesisveikinau. atrodė per prastas.

Pakilau ir išėjau. Iki paryčių budėjau prie namo. kai jis išlin-do pro duris, paklausiau:

– Jūs mokate sėdėti ant kėdės?– Moku.atsakė lengvabūdiškai, lyg būčiau klausęs ką politiško. no-

rėjau iškart liuobti į dantis, bet susitvardžiau.– kur mokėtės?– Savamokslis! – atsakė ir kaži kaip vaikiškai šyptelėjęs pri-

dūrė: – Iš pradžių, tiesa, giminės parėmė.– Giminės iš amerikos?kad ne! augęs paprastų valtiečių šeimoj, regėjęs vien skur-

dą ir nepriteklius, visko jis pasiekęs pats.– Dabar jau puikiai sėdžiu! – gyrėsi.tai esą ir darbas, ir pomėgis. Žmogus visiškai atsiskleidęs.

Savaitgaliais, tiesa, tarnaująs pulkininku Vievio paukštyne.– Bet sėdėti – visai kas kita!– Puiku, – atsakiau. – Sėdėkite.ašaros užplūdo akis. nusigręžiau ir nuėjau. tada, maniau,

niekad nebegalėsiu atsisėst.Marios laiko prabėgo... esu daug sveikesnis, jau galiu valgyt

varškę, grūdus, net sėlenas. lioviaus iš aukšto žiūrėt į kitus. tai sunku, bet įmanoma.

o svarbiausia – vėl pradedu sėdėt. kartais prisėdu net prie visai man nepažįstamo žmogaus, kumšteliu pašonėn.

– Sėdim! ohoho!Žinoma, tai jau visai kitoks sėdėjimas. Bet galima priprast.

3 0

m e i s t r a s

Molis Valentinas buvo auksinių rankų meistras. Viską jis mo-kėjo: vinį įkalt ir paveikslą pakabint, batus užsivarstyt ir net varvantį čiaupą užsukt.

Sykį išėjęs pasivaikščioti Molis Valentinas prasilenkė su po-rele prancūzų ir nugirdo vieną sakant:

– ach, mon Dieu! kad ir visą gyvenimą dirbtum, o juk nepa-dirbsi net skruzdėlės!

– kva kva! – pritarė antrasis darkyta prancūzų provincialų tarme.

o Molis Valentinas nusijuokė ir pasakė:– Il y a parier, que toute idée publique, toute convention recue,

est ube sottise, car elle a convenu au plus grand nombre!– eik tu na..! – suriko prancūzai.Molis Valentinas kilstelėjo skrybėlę ir grįžęs namo ėmė

dirbt skruzdėlę. tą pačią naktį skruzdėlė buvo padirbta, stryk-telėjo nuo varstoto ir nurėpliojo į vakarus.

„Ir kas iš to?“ – susimąstė Molis Valentinas.norėjo paklaust anų prancūzų, bet išėjęs gatvėn jų nebera-

do. Grįžęs neberado ir skruzdėlės.nuo to sykio jis ir nebedirba skruzdėlių.

3 1

p r a r a j o s

aš ne meistras, bet būna, kad imu gręžt sienas. o kartais einu pas dantistą, kad dantį pagręžtų...

norisi bendraut! Jau pamirštas dalykas – šiaip sau užsukti pas žmogų ir paplepėt. Buvęs žmogus dabar visados prie kom-piuterio.

Jei sugebėčiau – kiekvienam nusiųsčiau po virusą.

3 2

a u š r o s

aušo rytas, o pusryčiai jau seniai buvo ataušę. Spyriau į lėkštę ir išėjau atbulas. nešiaus duris, stiklinę ir katiną. šį išmečiau ties posūkiu. nemaniau, kad pravers. Su stikline gi tikėjaus pri-sijungt prie Interneto.

Bet jau ties kražiais sustabdė sargybinis.– atiduok stiklinę!– Iš kur galėčiau tokį daiktą turėt! – sušukau. – Bene mokė-

čiau juo naudotis? Seniai būčiau pagadinęs.taip taręs susinervinau, nes nekenčiu melo, visados sakau

tiesą, todėl darsyk pakartojau, ką sakęs, ir net išverčiau į anglų kalbą, kurios iki tol, beje, nemokėjau.

užtat kaip nustebau, kad jis nesuprato ir prabilo cenzūrine lietuvių kalba:

– uždaryk portalą, vaikine! aš puikiai žinau, ką turi. Jau penktas mėnuo tave seku.

Supratau, kad tas vargšas įsivėlęs į sekimo skandalą ir tapęs nepakaltinamas. norėdamas jį paguost, tariau:

– Galėčiau katiną atiduot. Jį rasite už posūkio, o atpažinsite iš balso, – ir, kad jam įsiteikčiau, pridūriau: – Svajoju ir aš įsi-velt į sekimo skandalą.

tada jis prabilo nebe taip rūsčiai:– nieko ten gero. Veltumeis verčiau į siekso...– Mielai! – sušukau. – štai jau dvidešimt metų stengiuos su

žmona...

3 3

ašaros paplūdo iš akių...tuomet jis pagailėjo manęs, leido eiti toliau ir net atidavė

paskutinius marškinius. Dabar galėjau laisvai judėti vienmarš-kinėse apygardose ir netrukus priėjau Hanzos miestą. Var-tai buvo užrakinti. Bet pastačiau savo duris ir žengiau stačiai į barą. Ištiesęs stiklinę, penkiais mostais po šimtą gigabaitų prisijungiau prie Interneto ir gerą valandą bendravau su vir-tualiais pašnekovais. tada ryšys nutrūko, dideliam ekrane liko mažos žvaigždės.

Paskui ir tos ėmė blėst. Supratau, kad vėl aušta rytas. Diena išsitrynė, tad programa kartojama.

Išeinu iš krašto

ISBN 978 9986 16 982 6

9 789986 169826