Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės

Panevėžio rajono savivaldybės administracija

LĖVENS IR NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS

Konferencijų pranešimai

Panevėžys 2011

2

UDK 908(474.5)(902)(063) Le 373

Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius © Straipsnių autoriai © Panevėžio rajono savivaldybės administracija

ISBN 978-609-95240-4-7

3

Žemė skrieja – dainuoja ir šneka, – Ar klausaisi jos balso tu? – Aplink žemę įaudrintą lekia Metalinė kregždė daug naktų... O žinai, kad šimtams juk reikėjo Degt sudegt ant laužų, Jei pradžiuginti žmogų norėjo Blyksteliu nors mažu?.. ...Žmonės, žmonės... Nueina – ateina. Kiek praminta takų! Viskas pirkta gyvenimo kaina. Viskas baisiai brangu... Jau dabar, kai pirmieji stiebeliai tik želia, Sau be žodžių garsių pažadėk: Degsi, degsi gaisru – visą kelią! – Žygio, ryžto, svajų... Pažadėk! J. Degutytė

4

Tai paskutinis konferencijų, vykusių 2000–2010 metais, pranešimų rinkinys.

Jau anksčiau dalis pranešimų išleista atskirais rinkiniais: šešių konferencijų pranešimai sutalpinti rinkinyje „Daugyvenės krašto šviesuoliai“ (Panevėžys, 2009), dviejų – „Pažinkime savo kraštą“ (Panevėžys, 2010), penkių – „Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis“ (Panevėžys, 2010), dviejų – „Tarnavę Dievui ir žmonėms“ (Panevėžys, 2010), aštuonių – „Krašto paveldas“ (Panevėžys, 2011), šešių – „Jie išgarsino Panevėžio kraštą“, 2011). Šiame leidinyje pristatomi keturių konferencijų, skirtų kraštui nusipelniusiems žmonėms, pranešimai. Gale yra visų rengtų konferencijų sąrašas.

5

NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS

2006 m. gruodžio 15 d.

6

PRANEŠĖJAI

Rūta Grincevičiūtė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė. Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistas paveldui. Inga Karašaitė, Krekenavos regioninio parko kultūrologė. Kristina Navalinskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė. Vilma Pakeltytė, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ėriškių filialo vyr. bibliotekininkė. Toma Staišiūnaitė, Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto studentė. Simona Švitinytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė. Ilma Vienažindytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė. Karolina Trebaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.

7

Miškininkas, pedagogas ir mokslininkas Benediktas Labanauskas

Petras Juknevičius

Benediktas Labanauskas gimė 1904 m. rugsėjo 21 d. Baibokų kaime, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, valstiečių Juozo Labanausko ir Anastazijos Juozapavičiūtės šeimoje. Šeimą galima apibudinti kaip nebūdingą tuometiniam Lietuvos kaimui: Benediktas buvo vienturtis. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis lankė pradžios mokyklą. 1918 m. Benediktas sėkmingai išlaikė egzaminus į Panevėžio berniukų gimnazijos II klasę. Baigęs gimnaziją 1925 metais, jis įstojo į Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje. Apgynęs diplominį darbą „Lietuvos medžio rinkos krizyje“, 1933 m. pabaigoje B. Labanauskas tapo diplomuotu miškininku. Jau studijų metais prasidėjo jo darbinė veikla: 1929–1930 m. dirbo Šiaulių miškų urėdijos girininku be girininkijos. Apie savo pirmąją darbovietę vėliau jis prisiminė: „Tuo metu Šiaulių urėdijoje vyko nemažos apimties medienos gamyba ūkiniu būdu, t. y. samdytų darbininkų jėgomis. Bet šitos miškininką dominančios operacijos man taip ir neteko pamatyti. Urėdo pavaduotojas nesutikdavo mane nei drauge paimti į eksploatavimo vietas, nei vieno leisti. Sukau sau galvą – kodėl? Supratau, vėliau. Mat, prisidėjusiems prie miško gamybos tarnautojam būdavo mokamos nemažos premijos, ir urėdo pavaduotojui buvo maloniau jas gauti vienam, su niekuo nesidalijant. Aš per aštuonis darbo mėnesius išvykdavau į mišką tik rudens ganiavos patikrinti, už tai, žinoma, premijos nebuvo mokamos“. 1930–1931 m. jis dirbo – Raseinių miškų urėdijos Birbeliškės girininku. „Girininkaudamas Birbeliškėje, gavau ir želdinti mišką. Nekantriai, kaip šventės, laukiau to laiko, kada galėsiu užveisti naują mišką, daug geresnį, negu iki šiol čia buvo. Tai juk kiekvieno miškininko svajonė...Tačiau... tiek gautos želdinimo darbams lėšos, tiek sodinamoji medžiaga teleido man užsodinti eglės daigais vieną biržę...“, – 1960 m. rašys B. Labanauskas. 1931–1933 m. jis jau dirba Miškų departamente: „...pagirininkavęs keturiolika mėnesių buvau paskirtas į Miškų departamentą jaunesniuoju girininku specialistu. Čia aš pamačiau ką reiškia tikros miško varžytinės, kuriose dalyvauja stambūs pirkliai, tikri šios srities „specialistai“ [...] Savo kainas jie pateikdavo ne tik žodžiu, bet ir raštu, uždaruose vokuose. Laimėdavo, žinoma, pasiūlęs didžiausią sumą. Ne visada pirkliai geruoju susitardavo. Kartais jie paduodavo tuščius vokus, kad konkurentai didesnes sumas įvaržytų. Kartais vienas pirklys duodavo keletą vokų, kurių

8

kiekviename buvo siūloma vis didesnė suma, o kartais į varžytines atvykęs „svetimas“ pirklys išardydavo iš anksto sudarytą sandėrį, pasiūlydamas netikėtai aukštą sumą. Bet sandėriai dažnai ir pavykdavo. Vienas kuris „tūzų“ prieš varžytines duodavo konkurentams kyšius, kad tie pirkime nedalyvautų, ir pats nupirkdavo mišką pusvelčiui“. Baigęs studijas 1933–1934 m. jis tapo Viešvilės lentpjūvių girininku specialistu, o 1934–1935 m. – tokiu pat specialistu Klaipėdos lentpjūvėje. 1935–1941 m. B. Labanauskas – Klaipėdos faneros fabriko direktorius.

Hitlerinės okupacijos metais jam teko palikti miškininko darbą: 1941–1944 m. dirbo paprastu žemės ūkio darbininku Kretingalės valsčiaus Kopūstų kaime. Karo veiksmai išskyrė šeimą: O. Labanauskienė su vaikais atvyko pas brolį į Miliešiškių k., netoli Vadoklių ir kurį laiką apie vyro likimą nieko nežinojo. Tuo tarpu jis, nutolus frontui, 1944–1945 m. dirbo Švėkšnos urėdijos urėdo pavaduotoju. Vėliau dvejus metus (1945–1947) B. Labanauskas darbavosi Pajūrio miškų pramonės ūkio sektoriaus viršininku. 1947-aisiais jis palieka Klaipėdos kraštą, nes paskiriamas dirbti į Šiaulius, kur iki 1948 m. dirba Šiaulių miškų ūkio vyriausiuoju miškininkui. Bet tais pačiais metais jis pradeda pedagoginį darbą – paskiriamas Vilniaus miškų technikumo direktoriaus pavaduotoju, o 1949 m. buvo pakviestas į Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) Miškų ūkio fakultetą užimti vyriausiojo dėstytojo pareigas. Tai išgelbėjo B. Labanauską nuo Vilniaus valdžios nemalonės. Mat, kai miesto Partijos komitetas svarstė technikumo vadovybę dėl negausios komjaunimo organizacijos, jis išdrįso pasakyti, jog negalima jaunų miškininkų politizuoti, nes baigus studijas jiems teks eiti į miškus ir susitikti su partizanais... LŽŪA jis dėstė miško eksploatacijos, miškininkystės, agromiško melioracijos ir miškų ūkio ekonomikos disciplinas, vadovavo studentų diplominiams darbams. Įkūrus Miškų ūkio institutą, 1950 m. lapkričio mėnesį B. Labanauskas paskirtas dirbti jame vyr. moksliniu bendradarbiu antraeilėms pareigoms. Prasideda jo mokslinė veikla. B. Labanauskas aktyviai darbuojasi ąžuolynų tyrinėjimo grupėje (1950–1952): „Vystydami temą, medynus, traką, pomiškį, žoles ir samanas aprašėme 104 vietose, o dirvožemį tyrinėjome 61 vietoje. Medžiagą rinkome Alytaus (4 vietose), Biržų (6), Kauno (25), Kėdainių (16), Kretingos (1), Nemenčinės (1), Panevėžio (22), Šiaulių (2), Šilutės (1), Tauragės (4), Trakų (6), Ukmergės (5) ir Utenos (10) miškų ūkiuose. Kai mes tuo laiku važinėdavome Melioracijos instituto sunkvežimiu per miestelius, mus vietiniai žmonės daug kur palaikė cirkininkais. Taip dar nepažįstami mes buvome vietiniams žmonėms ir net miškų ūkių ir girininkijų darbuotojams“, – vėliau prisimins B. Labanauskas. O

9

akademikas Leonardas Kairiūkštis vėliau parašys: „M. Lukino ir B. Labanausko (abiejų panevėžiečių) tandemas ąžuolynininkų specialiojoje grupėje [...] išties buvo darbštumo ir didelių užmojų pavyzdys“. Nuo 1955 m. pradžios jis šiame institute jau dirba visu etatu. 1957 m. kovo 11 d. Benediktas Labanauskas paskirtas instituto Miško biologijos ir miškininkystės skyriaus vedėju ir šias pareigas ėjo iki 1973 m. kovo 11 d. Dirbdamas šiame skyriuje 1960 m. jis apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją, kurioje apibrėžė ąžuolo jaunuolynų formavimo principus, o 1971 m. – daktaro disertaciją. Dar kurį laiką padirbėjęs moksliniu bendradarbiu, jis 1976 m. sausio 16 d. išėjo į užtarnautą poilsį.

Apie paskutiniuosius B. Labanausko gyvenimo metus pasiremkime dukters Vytės Martuzevičienės prisiminimais: „1974 m. buvo praėjusi savaitė po jo gimtadienio, kai jam sukako 70 m., ir išvažiavome grybauti visi kartu į miškus prie Jurbarko. Ten tėvelis susižeidė eglės šakute akį. Prasidėjo akies uždegimas. Ilgai gydėsi Kaune. Aš jį lydėjau konsultuotis į Odesą, į profesoriaus Filatovo akių kliniką. Po kurio laiko jis vis tiek apako ta akimi. Dėl to labai išgyveno, nebegalėjo dirbti. Tai labai pagreitino jo mirtį“. Mirė Benediktas Labanauskas 1978 m. rugsėjo 12 d. Kaune. Palaidotas Šlienavos kapinėse. Su žmona Ona Vasiliauskaite jis užaugino du vaikus: sūnų Saulių ir dukrą Vytę. Benediktas Labanauskas buvo paprastas, kuklus, bet principingas žmogus. „Nors buvo vienturtis šeimoje, nebuvo išlepintas, siekė mokslo, gerai pažinojo kaimo žmonių gyvenimą, jų rūpesčius ir vargus“ (Profesoriaus Mečislovo Vaičio prisiminimai). Buvo reiklus, bet geras dėstytojas. Per egzaminus akylai stebėdavo, kad studentai nenusirašytų. Jis niekada nevengė fizinio darbo. Niekada neslėpdavo jei ko nežinodavo. Kaip recenzentas buvo gana kategoriškas, ką liudija jo mėgstamas pasakymas: „mano giliu įsitikinimu“. Profesorius Stasys Karazija prisimena: „Įdomu buvo su B. Labanausku diskutuoti. Nors jis paprastai buvo giliai įsitikinęs savo skelbiamų minčių teisingumu ir karštai jas gindavo, bet niekada nesistengė pažeminti oponento“. Turėjo ir humoro jausmą. Kartą belaukiant autobuso bendradarbiai pradėjo aptarinėti avalynę. Kažkuris pastebėjo, kad B. Labanausko batai seni ir nemadingi. Jis gi atsakęs, kad tai mūsų gaminys ir nėra ko čia gėdytis...

Buvo labai švelnus su šeimos nariais. Jei vertinti pagal publikacijų skaičių, jo mokslinis palikimas nėra gausus. Iš stambesnių mokslininko publikacijų svarbiausios yra kartu su M. Lukinu išleistos „Medelių ir krūmų auginimas kolūkių želdiniams“ (1952) ir „Miško veisimas kolūkiuose“ (1958). Svarbus jo mokslinių darbų

10

baras – ąžuolynų tyrimai. Iš šios srities publikacijų minėtinos: „Nurodymai Lietuvos TSR teritoriniam ąžuolynų fondui išskirti“ (1955, kartu su M. Lukinu ir A. Kirkliu), „Ąžuolo ir uosio augimas drėgnuose velėniniuose-karbonatiniuose išplautuose ir pajurusiuose vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiuose Vidurio Lietuvos lygumoje“. B. Labanauskas knygos „Dendrologija“ (1963) vienas iš autorių. Jo 1958 m. parengtą augaviečių klasifikaciją miškininkai naudojo iki 1965 m. B. Labanauskas buvo sudaręs pirmąjį dirvožemių atpažinimo raktą.

Už nuopelnus miškininkystei 1967 m. Benediktui Labanauskui suteiktas LTSR nusipelniusio miškininko vardas.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. –

P.385. 2. Benediktas Labanauskas. Miškininkas, mokslininkas, pedagogas / S. Karazija, V. Mikšys,

V. Peckutė ir kt. – Kaunas. – 2004. 3. Ilgų kūrybingų metų [B. Labanausko 60-ties m. jubiliejui paminėti] // Mūsų girios. – 1964.

– Nr.10. – P.41. 4. Jankauskas M. Miškų augintojas // Kauno tiesa. – 1964 10 07. 5. Juknevičius P. Miškininkas Benediktas Labanauskas // Nevėžio krašto žmonės.

Konferencijos, įvykusios 2006 m. gruodžio mėn. 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2006. – P.3-4.

6. Juknevičius P. Miškininkas, pedagogas ir mokslininkas Benediktas Labanauskas // Tėvynė. – 2007 02 07.

7. Juodvalkis A. Labanauskas Benediktas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986. – P.462.

8. Kvedaras A. Labanauskas (Miškininkai - mokslų kandidatai) // Mūsų girios. – 1961. – Nr.12. – P.26-27.

9. Labanauskas Benediktas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – Vilnus. – 1968. – P.274.

10. Labanauskas Benediktas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.6. – Vilnus. – 1980. – P.309.

11. Labanauskas Benediktas // Lietuvos miškininkai: biografinis žinynas. – T.1. – Vilnus. – 1997. – P.699: portr.

12. Lietuvos TSR nusipelnę miškininkai: Benediktas Labanauskas // Girios „Mūsų gamtos“ miškininkystės priedas. – 1967. – Nr.11. – P.10-11: portr.

13. Mokslininko jubiliejus // Vakarinės naujienos. – 1964 10 12. 14. Pempienė O. Brandūs ilgamečio darbo vaisiai // Mūsų girios. – 1960. – Nr.8. – P.59. 15. Vaicekauskas V. Graži sukaktis [B. Labanausko 70-ties metų proga] // Girios. – 1974. –

Nr.11. – P.31. 16. Š. m. [1978] rugsėjo 12 d. Kaune... [Nekrologas] // Girios. – 1978. – Nr.10. – P.32.

11

Tautosakininkas, kalbos tyrinėtojas Nikodemas Baukus-Venckavičius

Vilma Pakeltytė

Nikodemas Baukus-Venckavičius gimė 1844 m. Zalatorių vienkiemyje netoli Upytės, ūkininkų šeimoje. Tikroji jo pavardė – Venckavičius, o sulietuvino į Baukų. Pirmąsias mokslų žinias gavo iš kaimo daraktoriaus. Vėliau mokėsi Ramygalos pradinėje mokykloje, Panevėžio gimnazijoje. Panevėžyje prasidėję 1861–1863 m. neramumai įtraukė ir mokytojus (S. Civinskį, J. Važinskį, B. Seleną, A. Kareivą, T. Ganusovskį ir kt.), ir mokinius. Matyt, ir Nikodemas neliko pašalinis stebėtojas. Kapeliono Alfonso Kareivos paskatinti mokiniai 1862 m. dalyvavo manifestacijose, giedojo valdžią „piktinančius himnus“ ir giesmes, todėl Kauno generalgubernatorius perspėjo vyskupą Motiejų Valančių ir reikalavo sudrausti Panevėžio kunigus, vedančius „negeru“ keliu.

Sukilimo metu labai sumažėjo mokinių skaičius. Vieni jų išėjo pas sukilėlius, kitus, kaip Stanislovą Didžiulį, atsiėmė tėvai, o dar kiti keitė mokyklas. Nikodemas, dar prieš Panevėžio gimnazijos uždarymą, 1865 metais, persikėlė į Šiaulių gimnaziją. Ten tais pačiais metais gavo atestatą. Nesėkmingai baigėsi jo bandymas įstoti į Peterburgo universitetą: buvo „suprocentuotas“, mat į Rusijos universitetus buvo priimamas tam tikras procentas lenkų (kartu ir lietuvių). 1872 metais jam pavyko įstoti į Kazanės universitetą, kur studijavo teisę. Studijuodamas Kazanėje, J. Juškos ir prof. A. Ugianskio paskatintas susidomėjo lietuvių kalba, rinko medžiagą lietuvių kalbos gramatikai, rašė straipsnius lietuvių kalbos rašybos ir fonetikos klausimais. Kalbos klausimais susirašinėjo su mokslo draugu Stanislovu Raila (Apie jį plačiau žr. Juknevičius P. Plaučiškių Railos. Advokatas ir aušrininkas Stanislovas // Tėvynė. – 2006 11 08.). Nikodemas klausėsi prof. Ugianskio kalbotyros paskaitų, kuris atkreipė jo dėmesį į rusų cenzūros leidimą atspausdinti lotyniškomis raidėmis 2 knygeles (Leidimą buvo gavęs P. Vileišis). N. Baukus parengė spaudai savo rašinį „Apie Fr. Kurszata raszimą lietuviszkai“ ir dainų rinkinį. Rinkinį sudarė 69 dainos, apie 100 patarlių, mįslių ir keletas pasakėlių. Visa tai surinkta Panevėžio, Ramygalos, Upytės ir Vadaktėlių apylinkėse. Deja, šie straipsniai liko rankraščiuose, kurių dalį išsaugojo jo brolis Jonas, taip pat baigęs Kazanės universitetą. Dalis likusių laiškų, kita archyvo medžiaga buvo išspausdinta tik 1938–1940 m. periodiniame leidinyje

12

„Mūsų senovė“. Buvo sudaręs ir parengęs spaudai tautosakos rinkinį „Senų dienų Bilė“.

Baigęs universitetą Nikodemas dirbo teismo tardytoju Voronežo gubernijoje.

Tautosakininkas Nikodemas Baukus-Venckavičius mirė džiova 1877 metais gruodžio mėn. 13 d. Peterburge. Palaidotas Vyborgo katalikų kapinėse.


1. Baukus-Venckavičius Nikodemas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.1. –

Vilnius. – 1966. – P.197. 2. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904. – Vilnius. –

2004. – P.515. 3. Pakeltytė V. Tautosakininkas, kalbos tyrinėtojas Nikodemas Baukus-Venckavičius //

Nevėžio krašto žmonės. Konferencijos, įvykusios 2006 m. gruodžio mėn. 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2006. – P.5.

4. Pakeltytė V. Tautosakininkas, kalbos tyrinėtojas Nikodemas Baukus-Venckavičius // Tėvynė. – 2007 02 07.

Kompozitorius Antanas Račiūnas

Kristina Navalinskaitė, Karolina Trebaitė

Antanas Račiūnas gimė 1905 m. rugsėjo 4. d. Užliaušių kaime, Krekenavos valsčiuje, dabartiniame Panevėžio rajone, Jono Račiūno ir Onos Stakauskaitės-Račiūnienės šeimoje. Šioje šeimoje augo septyni vaikai, trečiasis iš jų Antanas. Tėvas buvo gana kieto ir šiurkštaus būdo. Liepdavo sunkiai dirbti, o jei vaikai nesutikdavo tai ir valgyt neduodavo. Mama Ona, buvo gana miela, rami, atlaidi moteris. Labai gražiai jaunystėje giedojo. Galbūt ir Antanas Račiūnas paveldėjo muzikos jutimą iš mamos? Jo vaikystė buvo gana įdomi ir linksma, pilna smagių pokštų ir mielų prisiminimų. Antanėlis labai mėgo Lingerį (tėvų sodybą), kurioje visada būdavo gražu ir gera širdžiai. Gimtasis kaimas, išsidėstęs kairiajame Upytės krante, buvo nemažas: XX a. pradžioje jame gyveno per 220 žmonių. Neįtikėtina, tačiau Antanėliui pasakas, kurias jis labai mėgo vaikystėje, yra sekęs netgi pats Maironis. A. Račiūnas nelabai mėgo mokyklą („pavydėjau net karvei kuri ramiai žolę glemžė“). Kompozitorius mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje. Šioje gimnazijoje lietuvių kalbą jam dėstė J. Balčikonis. Čia jis pradėjo lankyti chorą, padedamas tetos

13

Salomėjos, mokėsi groti pianinu, taip pat su draugais leido laikraštį „Klajūnas“.

1921 m. atvykęs į Kauną A. Račiūnas įstojo į Aukštesniąją technikos mokyklą, tačiau po kelerių metų pasirinko muziko kelią. 1923-iaisiais įstojo į Kauno muzikos mokyklą, kur dėstė J. Naujalis. Jis lankė chorą, dainavo teatre, grojo fortepijonu. Čia mokydamasis, pradėjo dėstyti muziką bendrojo lavinimo mokyklose. 1923 m. tėvo valia įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur jam dėstė V. Mykolaitis-Putinas, Maironis, Jablonskis. 1928 m. fortepijono pamokas lankė pas B. Dvarioną. 1928 m. mokytojavo Kėdainių gimnazijoje. 1933 m. baigęs Kauno konservatorijos Juozo Gruodžio kompozicijos klasę, kurį laiką dėstė E. Laumianskienės įsteigtoje Liaudies konservatorijoje ir dirbo muzikos inspektoriumi Lietuvių tautosakos archyve. 1936–1939 m. gilino kompozicijos teorijos žinias Paryžiaus konservatorijoje, kur jo pedagogai buvo Nadia Bulanže, Šarlis Kechlinas ir Igoris Stravinskis.

Grįžęs į Lietuvą Antanas Račiūnas 1940 rugpjūčio 15 d. vedė savo suolo ir studijų draugę, agronomę Evelina. Su ja užaugino du sūnus Julių ir Leoną.

Dėstė teorines disciplinas Kauno konservatorijoje. Pasitraukus iš konservatorijos J. Gruodžiui, perėmė kompozicijos klasę. 1949–1959 m. vadovavo LTSR valstybinės konservatorijos Kompozicijos katedrai. Iki pat mirties A. Račiūnas buvo kompozicijos ir specialiųjų teorinių muzikos disciplinų pedagogas, išauklėjo nemažai žinomų kompozitorių. Jo mokiniai – Eduardas Balsys, Vytautas Klova, Bronius Kutavičius, Vytautas Barkauskas, Valentinas Bagdonas, Vitolis Baumilas, Algimantas Kubiliūnas,Vytautas Paltanavičius, Jurgis Gaižauskas, Mikalojus Novikas.

Antanas Račiūnas parašė keturias operas, dešimt simfonijų, koncertą fortepijonui su simfoniniu orkestru, tris simfonines poemas, siuitą simfoniniam orkestrui, dvi kantatas, oratoriją, daugelį kamerinių-instrumentinių kūrinių, solo ir choro dainų. Jis — pirmosios lietuvių tarybinės operos ,,Marytė‘‘, pirmosios oratorijos ,,Tarybų Lietuva‘‘, pirmosios nacionalinės sonatos-fantazijos smuikui solo autorius.

A. Račiūnas – žmogus, menininkas, mokytojas. Santūrus, kuklus, principingas, ne visada šnekus, savo mintyse paskendęs ir atrodo, mažai ką aplinkui pastebįs žmogus – labai jautrus, emocionalus, temperamentingas. Gyvenime nemėgęs skųstis, afišuotis ar reikalauti didesnio dėmesio, negu jam buvo skiriama. Kompozitorius visą savo kūrybinį gyvenimą liko ištikimas klasikinėms tradicijoms. Jo muzika perpildyta skaidrios pažiūros į gyvenimą, nuoširdumo, paprastumo. Liaudinis A. Račiūno kūrybos pagrindas sąlygojo jo muzikos lyrinę nuotaiką, polinkį į romantiką. Tai

14

įgalino kompozitorių prabilti į žmones jiems suprantama kalba, ugdyti juose meilę gyvenimui, darbui, grožiui. Tokiu tauriu spinduliu jis švietė savo mokiniams ir visiems.

Už nuopelnus lietuvių muzikai kompozitorius Antanas Račiūnas buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ir ,,Garbės ženklo‘‘ ordinais, medaliais. Jam buvo suteiktas Liaudies artisto vardas, skirta Lietuvos TSR valstybinė premija.

Kompozitorius, profesorius Antanas Račiūnas mirė 1984 m. balandžio 3 d., Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.


1. Antanas Račiūnas [Nekrologas] // Tiesa – 1984 04 05. 2. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. – P.388. 3. Balsys E. Antanas Račiūnas [Nekrologas] // Literatūra ir menas. – 1984 04 14. 4. Balsys E. Kompozitorius Antanas Račiūnas // Tiesa. – 1955 09 04. 5. Baumilas V. Visuomet jaunas // Švyturys. – 1955. – Nr.16. – P.18. 6. Gaidamavičiūtė R. Saulės ratas sukasi toliau // Literatūra ir menas. – 1980 09 06. 7. Gaudrimas J. Lietuvių tarybinė muzika. – Vilnius. – 1960. – P.198-207. 8. Gaudrimas J. Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai. – Vilnius. – 1988. – P.136-39. 9. Godunavičienė J. Lyg ąžuolas prie kelio… // Vakarinės naujienos. – 1972 03 18. 10. Juodpusis V. Nė lašelio dirbtinumo… // Pergalė. – 1975. – Nr.9. – P.159-161. 11. Mackonis J. Apie taurų žmogų ir kūrėją // Literatūra ir menas. – 1985 09 14. 12. Mikėnienė B. Kompozitorius Antanas Račiūnas // Tėvynė. – 1980 04 05. 13. Mikėnienė B. Talentingas kūrėjas // Panevėžio tiesa. – 1980 11 22. 14. Navalinskaitė K., Trebaitė K. Kompozitorius Antanas Račiūnas // Nevėžio krašto žmonės.


15. Navalinskaitė K., Trebaitė K. Kompozitorius Antanas Račiūnas // Tėvynė. – 2007 02 07. 16. Palionytė D. Valanda su kompozitoriumi Antanu Račiūnu. – Vilnius. – 1970. 17. Račiūnas Antanas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. –T.3. – Vilnius. – 1971. – P.10-

11. 18. Račiūnienė E. Mano Antanas // Dienovidis. – 1995 09 01. 19. Švedas V. A. Račiūnas Panevėžyje // Panevėžio tiesa. – 1965 10 24. 20. Tauragis A. Litauische Muzik gestern und heute. – Vilnius. – 1972. – P.144-148. 21. Автор – А. Рачюнас // Советская культура. – 1964 05 23. 22. Палёните Д. Светлый талант // Советская Литва. – 1985 09 05.

Kanklių meistras iš Krekenavos

Inga Karošaitė Žmogus, daug pasitarnavęs kanklių ir kankliavimo populiarinimui buvo Stasys Rudis, gimęs 1880 m. netoli Krekenavos, Mučiūnų kaime. Pagal profesiją St. Rudis buvo stalius ir iki 1923 metų dirbo statybose, o iki 1934 metų su broliu gyveno Bučiuose. 1934 metais Stasys sumanė

15

statytis namą Krekenavoje, kad susikurtų atskirą gyvenimą. Tas namas stovi ir šiandien, jame gyvena jo jaunesnysis sūnus Domas. Šiame name St. Rudis su žmona Ona Slavinskaite-Rudiene (1910–1993), su kuria susituokė 1934 metų birželio 27 d., pragyveno 14 metų, užaugino du sūnus, ir tuos metus jo žmona pavadino kaip šviesiausius.

Atsidėjęs kanklių darymui St. Rudis daug energijos ir širdies atidavė jas tobulindamas, ieškodamas tobuliausios formos ir gražiausio skambesio. Nebuvo užsidaręs, nes kaip prisimena jo žmona, daug bendraudavęs ir tardavęsis su Simoniškėse gyvenusiu šviesiu žmogumi Vytautu Kadžiu, kuris buvo Krekenavos jaunalietuvių vadas, kanklininkas ir skudutininkų vadovas. Kai P. Puskunigis pakritikavo St. Rudžio kankles, kad jos su skyle viršutinėje dalyje, kad tai ne tautiška, reikia, kad būtų su žvaigždute arba su „S“ raide, jis atsakęs: „Balsas tas pats, o skylė stipriau, medis neskyla“. St. Rudis kanklių darymui išbandęs įvairiausias medžio rūšis. Viršutinę dalį visuomet darydavo iš eglės, o apačiai yra išbandęs uosio, liepos, vyšnios, obels ir net šaltekšnio, nors šio medžio storesniu kamienu gan sunku rasti, medieną. Rudžių namo virtuvėje buvo pritvirtintos kartys ir ant jų kelis metus džiūdavo medžiaga. Ypač parinkdavo medžiagą kanklių viršui, nes nuo to labai priklausė kanklių skambėjimas. Nužiūrėdavo seną kamieną, kur tankesnės rievės, iš rasto vidurio, suduoda lazda ir džiaugiasi: „Dar rąstas, o kaip kanklės skamba“. Iš pradžių darė vienstyges kankles. Vėliau darė dvistyges ir įvairių išlenkimų, raguotas ar ne, įvairaus balso, bosines ar plono balso – „pyplius“. Kanklės buvo puošiamos tautiniais orrnamentais, o jeigu daromos pagal užsakymą konkrečiam asmeniui, tai apačioje būdavo įdedama monograma. Ant šono pagal trafaretą būdavo uždėtas dailiai aprėmintas užrašas: „kanklės“ – stambiu šriftu ir „St. Rudis Krekenava“ bei padarymo metai – smulkiu šriftu. Kankles darydavo su futliaru ir be jo. Kiek jų padarė meistras per savo gyvenimą, sunku pasakyti, bet tikrai jų buvo keli šimtai: iščiupinėtų, išglostytų, meistro išbandytų. St. Rudis sakydavo: „Kanklės, juo daugiau grosi, tuo geriau skambės. Pastovi, prastai groja“.

Užtat ir grojo Krekenavos kanklininkai susibūrę į orkestrą, kuris to meto sąlygomis buvo unikalus, tiek dalyvių skaičiumi, tiek jo sudėtimi. Juk tai buvo jaunimas iš aplinkinių kaimų. Charakteringa ir tai, kad daugelis kanklininkų buvo vyrai. Repeticijos dažniausiai vykdavo Rudžių namuose. Grojama buvo iš klausos. O. Rudienė prisimena: „Vytautas Kadžis kviesdavo repetuoti į mokyklą, bet kanklininkai nuplėšia lapelį su užrašu, kad rinktis mokykloje, eina pas mus. Stasys labai kompanionas, visuomeniškas būdavo, mėgdavo vaišinti, alaus padarydavo. Manęs

16

prašydavo „Žmonyte, bandelių paruošk!“. Prisėsdavome ant suolų, ant langų, bufeto ir ūždavom.“

Augustas Plėštis (1913–1993), St. Rudžio sūnėnas ir jo kanklininkas papasakojo, kad Užliaušių kaime susirinkdavo pas Mažeikas arba pas jų kaimynes Plėštytes.

Kas buvo tie artimiausieji St. Rudžio pagalbininkai, pasekėjai, mokiniai? Kokie jų likimai? Vienu iš pagrindinių St. Rudžio pagalbininkų reikia paminėti Vytautą Kadžį iš Simoniškių kaimo. Šis aktyvus visuomenininkas ir išsilavinęs žmogus 1941 metais buvo represuotas ir 1942 m. žuvo Kazachstane. Kas buvo represuotas, kas emigravo, ar kitaip susiklostė likimas, bet St. Rudžio mokykloje įdiegtas patriotizmo ir Tėvynės meilės daigas išliko visam gyvenimui. Apie tai byloja velionės O. Rudienės rodyti jos vyrui rašyti laiškai, kurie atėję iš įvairių Lietuvos vietų ir užsienio. Traukdamiesi nuo artėjančio iš rytų fronto Antrojo Pasaulinio karo metais, ar vežami tremtin pasiimdavo kankles, o ne kokį kitą buityje naudingesnį daiktą, nes tai buvo tėvynės simbolis, dvasinio ryšio su gimtuoju kraštu priemonė.


1. Karašaitė I. Kanklių meistras iš Krekenavos // Nevėžio krašto žmonės. Konferencijos,

įvykusios 2006 m. gruodžio mėn. 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2006. – P.6-7.

2. Karašaitė I. Kanklių meistras iš Krekenavos // Tėvynė. – 2007 02 07. 3. Steponavičius V. Kanklių meistras ir kanklininkai // Tėvynė. – 1997 10 08. 4. Vaupšas J. Viešnagė pas kanklių meistrą // Tėvynė. – 2002 11 06.

Žinomas vertėjas iš Burvelių

Simona Švitinytė, Ilma Vienažindytė

Vytautui Petrauskui Mus prikėlė, pažadino piktadarystė – Kraujo žymės paliko ant mūsų kaktos, Neturėjom vaikystėje mes nei vaikystės, Nei Tėvynės, nei Motinos... Žemės gimtos. Jie pamiršo, bet mes niekada nepamiršim To baisingo birželio, Vežimų dienos. Prasidėjo tragedija mūsų ne Pirčiupiu, O tą rytą, kai Lietuvą ištrėmė iš Lietuvos.

Kęstutis Genys

17

Vytautas Petrauskas gimė 1910 m. sausio 5 d. Burveliuose, Panevėžio rajone. Kaimas, esantis tarp Kėdainių ir Panevėžio, išsiskiria ypatingu gamtos grožiu. Čia prie Nevėžio dunksantis paslaptingas alkakalnis, Geramyslio ir Barinės kapinynai, kuriuose mirusieji buvo laidojami su žirgais, šiaurinėje pusėje – Daniliškio dvaro parkas su savo ūksmingomis alėjomis. Burveliuose ir prabėgo visa V. Petrausko vaikystė. 1921 m. mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1928 m. baigė Kėdainių gimnaziją. Iki 1931 m. Kauno universitete studijavo literatūrą, vėliau mokėsi teisės fakultete. Jau nuo pirmųjų savarankiško darbo žingsnių gyvenimą susiejo su spausdintu žodžiu. Baigęs mokslus, 1933 m. dirbo žurnalų „Kūno kultūra ir sveikata“, „Žiburėlis“ redakcijose, Eltoje korektoriumi. Šiais darbais prasidėjo kelias spaudos ir vertimų kryptimi. Po to dirbo įvairių leidyklų redaktoriumi: 1944–1945 m. Valstybinės grožinės, 1945–1949 m. Politinės literatūros, 1949–1951 m. Politinės ir mokslo literatūros, 1956–1982 m. „Vagos“. Pastarajai liko ištikimas iki pat mirties. Vertė ir redagavo marksizmo-leninizmo klasikų veikalus, politinę ir mokslinę literatūrą, daug kuo prisidėjo kuriant jos terminologiją, ugdant kalbinę ir stilistinę kultūrą. V. Petrauskas vertė iš rusų ir vokiečių kalbų. Redagavo rusų, vokiečių, lenkų klasikų kūrinius. Gerai mokėjo rusų, vokiečiu, lenkų kalbas. V. Petrauskas su kaupu turėjo ištikimybės originalui, todėl kruopščiai gilinosi į originalą, bet neleido analitiko atidumui ir savidrausmei nustelbti menininko nuojautos, kūrybinės išmonės. Vertimas jam – ne lengvas pasivaikščiojimas originalo puslapiais, o atkaklus darbas, didžiulis susikaupimas realizuojant savo kūrybines galias. Čia susilydydavo kruopštus analitiko protas ir subtilaus kūrėjo polėkis. V. Petrauskas sugebėjo išsamiai panaudoti lietuvių kalbos turtus, kūrybiškai perteikti tekstą, stilistinę kultūrą. Į lietuvių kalbą iš rusų kalbos jis išvertė T. Draizerio „Sesuo Keri“ (1940), N. Ostrovskio kūrinius „Audrų pagimdyti“ (1940), „Kaip grūdinosi plienas“ (1948), A. Tolstojaus – „Kančių keliai“ (1947–1949, 3 kn.). Iš vokiečių kalbos išvertė šias knygas: S. Cveigo „Nepažįstamosios laiškas“ (1961), M. Frišo „Homo Faber“ (1967) ir „Štileris“; T. Mano „Lota Veimare“ (1969) ir „Užburtas kalnas“ (1978, 2 t.), „Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimai“. Be to išvertė E. M. Remarko „Tris draugus“, Hamsūno kūrinį „Badas. Panas. Viktorija“, M. Okėjaus, D. Nolio, K. Z. Lenco kūrinių. Perprasti T. Mano veikalų simbolių ir alegorijų sistemas, muzikinę sandarą, komplikuotą laikų vartojimą, išlukštenti visas potekstes ir leitmotyvus, aliuzijas ir „slaptas“ citatas, iki galo įsigilinti į šią daugiasluoksnę prozą, perteikti sklandžia, stilinga lietuvių kalba rafinuotą vokiečių aukštuomenės dialogą, ir

18

įmantrius filosofinių samprotavimų vingius, be to, visą tekstą taip apdoroti, kad prie jo pašalinei rankai nereikėtų nė plunksnos prikišti – tai iš tiesų didžiulis darbas. Šie vertimai, kaip ir daugelis kitų, gebėjo atlaikyti reikliausią konkurenciją su pačių geriausių Tarybų Sąjungos vertėjų darbais. V. Petrauskas pasižymėjo kaip šviesi asmenybė, nuoširdus jaunųjų mokytojas, niekada nešykštėjęs gero žodžio, patarimo, paskatinimo, buvo ramaus būdo, labai darbštus, tolerantiškas ir taktiškas žmogus. Dirbo konkretų darbą, konsultavo visus, tačiau nemėgo išvadų ir apibendrinimų užrašinėti, todėl jo patirtis taip ir liko neapibendrinta. Vytautas Petrauskas visą laiką skyrė daug dėmesio kalbos kultūrai: kalbos grynumas, taisyklingumas ir aiškumas buvo nuolatinis jo rūpestis. Vertėjas siekė išplėsti mūsų grožinės literatūros leksiką. Jo vertimuose nerasi nesuprantamų keistenybių, bet jis anaiptol nevengė, veikiau net mėgo, parinkęs iš savo gimtosios tarmės, įtaikyti į frazę gyvą žodį ar posakį, ne vieno rašančiojo gal ir visai negirdėtą, bet galintį praversti visiems, kas ieško taiklaus sinonimo. Už nuopelnus 1975 m. Vytautui Petrauskui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio švietimo darbuotojo vardas.

Vytautas Petrauskas atkakliai dirbo iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Mirė 1982 m. vasario 15 d. Vilniuje. Ant jo stalo taip ir liko įpusėtas vertimas – H. Hesės „Stiklo karoliukų žaismas“.


1. Genys k. Vytautui Petrauskui // Genys K. Neišduokim Lietuvos [Poezija]. – Kaunas. –

1994. – P.95. 2. Macevičius J. Didelis skolos jausmas: V. Petrausko 75-osioms gimimo metinėms // Pergalė.

– 1984. – Nr.12. – P.157-158. 3. Petrauskas Vytautas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – Vilnus. – 1968. –

P.830-831. 4. Petrauskas Vytautas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.3. – Vilnus. – 1987. – P.362. 5. Petrauskas Vytautas // Tarybų Lietuvos rašytojai. Biografijų žodynas. – Vilnius. – 1984. –

P.245. 6. Meninio vertimo problemos. – Vilnus.. – 1980. – P.345-366. 7. Naujokaitis J. Vytautas Petrauskas // Mūsų kalba. – 1982. – Nr.5. – P.52-54. 8. Sabonis S. „1951 m. mes, keletas universiteto…“ // Literatūros panorama. – Vilnus. – 1980.

– P.263-264. 9. Sabonis S. Vytautui Petrauskui – 70 // Pergalė. – 1974. – Nr.12. – P.180-182. 10. Švitinytė S., Vienažindytė I. Vertėjo gimtinė – Burveliai // Nevėžio krašto žmonės.


11. Švitinytė S., Vienažindytė I. Žinomas vertėjas iš Burvelių // Tėvynė. – 2007 02 07. 12. Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – Vilnus. – 1989. – P.374-376. 13. Visockas V. Talentingo vertėjo netekus // Pergalė. – 1982. – Nr.3. – P.180-181. 14. Vytautas Petrauskas [Nekrologas] // Literatūra ir menas. – 1982 02 20.

19

Docentas Petras Butrimas

Petras Juknevičius, Toma Staišiūnaitė

Petras Butrimas gimė 1898 m. kovo 7 d. Panevėžyje, darbininkų Povilo Butrimo ir Jadvygos Kisielytės-Butrimienės šeimoje. Čia prabėgo ir jo vaikystė. 1908–1915 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, kurioje baigė 7 klases. Pirmojo pasaulinio karo metais studijavo Maskvos matavimo instituto Geodezijos fakultete. Studijų metais jam teko išklausyti 28 disciplinas. Būdamas studentu dirbo Rusijos Vyriausiosios geodezijos tarnybos topografijos skyriuje, sudarinėjo Maskvos apylinkių žemėlapį. 1921 m. rugsėjo 7 d. baigė mokslus ir įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę.

Tais pačiais metais jis grįžo į Lietuvą ir buvo pakviestas dirbti į Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamentą. 1922–1925 m. dirbo Rokiškio apskrities žemės tvarkymo ir matavimo inspektorium. 1925 m. buvo pakviestas dirbti pagal savo specialybę į Dotnuvos žemės ūkio akademiją: 1925–1927 m. dirbo vyresniuoju asistentu, o 1927–1940 m. geodezijos inžinieriumi. Nuo 1926 m. jis darbavosi ir Karo topografijos skyriuje. P. Butrimas atliko pagrindinius geodezijos darbus Lietuvoje: Pirmos klasės trianguliaciją ir precizinę niveliaciją. 1926 m. P. Butrimas dalyvavo konferencijoje Stokholme. 1928 m. mokslo reikalais lankėsi Helsinkyje. 1940–1944 m. jis dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete ir Aukštesniojoje technikos mokykloje. 1944–1945 m. P. Butrimas gyveno Panevėžyje, kur dirbo vyriausiuoju inžinieriumi Panevėžio miškų kombinate. 1945 m. grįžo į Žemės ūkio akademiją ir buvo paskirtas Žemėtvarkos-geodezijos katedros vedėju. Dėstė aukštąją ir inžinerinę geodeziją. 1948–1949 m. buvo Techninių fakultetų prodekanu, o 1949–1950 m. ir 1958–1960 m. Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakultetų dekanu. 1948 m. jam suteiktas docento vardas. Petras Butrimas tragiškai žuvo Kaune 1973 m. vasario 1 d. Svarbiausi jo veikalai: „Precizinė niveliacija Lietuvoje“, „Refrakcija aukšto tikslumo niveliacijoje Lietuvos sąlygomis“, „Elektros tinklams skirtų gelžbetoninių stulpų pritaikymas trianguliacijos signalų statyboje“. Išleido Geodezijos paskaitų konspektą, keletą metodinių patarimų studentams. Specialybės straipsnius publikavo „Žemėtvarkoje ir melioracijoje“, „Mūsų žinyne“.

20

Docentas Petras Butrimas mokėjo lenkų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbas. Buvo pareigingas, turėjo didelį autoritetą tiek studentų, tiek darbuotojų tarpe.


1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. – P.75, 381.

2. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija 1727–2002. Jubiliejinių 2002–2003 mokslo metų kalendorius. – Panevėžys. – 2002. – P.229-230.

3. Butrimas Petras // Lietuvių enciklopedija (toliau – LE). – T.36. – Boston. – 1969. – P.147. 4. Butrimas Petras // LE. – T.37. – Boston. – 1985. – P.101. 5. Butrimas Petras // Povilaitis B. Žemės ūkio akademija. – Chicago. – 1979. – P.67. 6. Miknius A. Butrimas Petras // Žemės ūkio enciklopedija. – T.1. – Vilnus. – 1998. – P.266. 7. Miknius A. Docento Petro Butrimo 100-osioms gimimo metinėms // Žemėtvarka ir

melioracija. 8. Juknevičius P., Staišiūnaitė T. Docentas Petras Butrimas // Tėvynė. – 2007 02 07. 9. Staišiūnaitė T. Docentas Petras Butrimas // Nevėžio krašto žmonės. Konferencijos,

įvykusios 2006 m. gruodžio mėn. 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2006. – P.8-9.

Chemikas, profesorius Edvardas Ramanauskas

Rūta Grincevičiūtė

Edvardas Ramanauskas – įžymus Lietuvos mokslininkas. Jis gimė 1923 m. kovo 11 d., Panevėžyje, čia augo ir mokėsi. 1941 m. baigęs Panevėžyje berniukų (dabar – Juozo Balčikonio) gimnaziją, įstojo mokytis į Vilniaus universitetą, studijavo chemiją. Pokario metai buvo sunkūs, todėl teko pačiam užsidirbti lėšų: dėstė technikume, dirbo Organinės chemijos katedros laborantu. 1950 m. jis baigė universitetą ir pradėjo dirbti asistentu Neorganinės ir analizinės chemijos katedroje, su kuria susiejo visą tolesnį savo gyvenimą ir veiklą.

Darbštus ir kruopštus jaunas dėstytojas, vadovaujant katedros vedėjui prof. K. Daukšai, parengė ir 1959 m. apgynė daktaro disertaciją „Vilniaus gruntinių vandenų fizikocheminė ir mikroelementinė charakteristika“.

Trumpą laiką E. Ramanauskas vadovavo Telūro fotometrinio nustatymo puslaidininkiuose metodų tyrimui.

Vėliau E. Ramanauskas ėmėsi kitos mokslinio darbo temos: trifenilmetano tipo dažiklio panaudojimas halogenų ir sieros turinčių anijonų mikrokiekiams nustatyti. 1982 m. E. Ramanauskas apgynė

21

habilituoto daktaro disertaciją Ukrainos mokslų akademijos Fizikinės chemijos institute Odesoje. Darbe nuodugniai išnagrinėjo ir apibendrino tyrinėtų trikomponenčių sistemų, sudarytų iš trifenilmetano, ksanteno, monoazo, oksazino, triazino ir rodamino tipo dažiklio, oksidatoriaus, halogenų ir sieros turinčių kompleksinių anijonų, panaudojimo analizėje galimybes. Pasiūlė daugiau nei 150 spektrofotometrinių, ekstrakcinių, fluorimetrinių, kinetinių ir potenciometrinių halogenų, sieros turinčių anijonų, kai kurių oksidatorių ir reduktorių nustatymo metodų. Tai nepaprastai didelis darbas. Tuo pačiu metu E. Ramanauskas dėstė, vadovavo ūkiskaitiniams darbams, tvarkė katedros reikalus, turėjo daug įvairių visomeninių pareigų, vadovavo fakultetui – 1964–1977 m. jis buvo Chemijos fakulteto dekanas.

Vėliau prof. E. Ramanauskas nagrinėjo matematinio eksperimento planavimo ir kvantinio cheminio skaičiavimo metodus, medžiagų paviršinio aktyvumo nustatymo galimybes.

Per 48 darbo universitete metus prof. E. Ramanauskas skaitė įvairius paskaitų ciklus.

Profesorius buvo paprastas su studentais ir kolegomis. Geraširdis, mažai nurodinėjantis katedros vedėjas ir dekanas. Pavydėtinai intensyviai dirbantis mokslinį darbą ir nevengiantis visuomeninių pareigų E. Ramanauskas pripažintas Lietuvos chemikų analitikų lyderiu.

Iš prigimties itin kantrus ir nekalbus prof. E. Ramanauskas ne žodžiais, o darbais ir pavyzdžiu įrodė bendradarbiams ir mokiniams, kad darbas gali būti ne tiktai pareiga, bet ir didžiausias gyvenimo malonumas, kad ir labiausiai užimtas žmogus privalo būti jautrus, punktualus, tesėti pažadus, pasitikėti kitais.

Prof. E. Ramanauskas paskelbė straipsnių apie organinės chemijos panaudojimą halogenų, sieros junginių, oksidatorių ir reduktorių mikrokiekiui nustatyti spektrofotometriniais, kinetiniais, ekstrakciniais kinetiniais, fluorimetriniais, potenciometriniais ir jonometriniais metodais. 1986 m. užregistruoti 3 jo išradimai. Jis – knygų bendraautorius: „Bendroji chemija“ (su kitais, 1967), „Neorganinė sintezė“ (su K. Daukša, 1970).

Profesorius Edvardas Ramanauskas mirė 1988 m. vasario 2 dieną, Vilniuje.


1. Grincevičiūtė R. Chemikas, profesorius Edvardas Ramanauskas // Tėvynė. – 2007 02 07.

22

2. Grincevičiūtė R. Profesorius Edvardas Ramanauskas // Nevėžio krašto žmonės. Konferencijos, įvykusios 2006 m. gruodžio mėn. 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2006. – P.9-10.

3. Mačionis Z. Profesorius Kazys Daukšas – Vilnus. – 2000. 4. Ramanauskas E. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnus.. – 1971. – P.28. 5. Ramanauskas E. Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.3. – Vilnus.. – 1987. – P.499. 6. Vilniaus universiteto istorija 1940–1979. – Vilnus.. – 1979. – P.61, 158, 223, 231, 388.

23

NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS-2

2008 m. spalio 4 d.

24

PRANEŠĖJAI

Vaida Baltušytė, Šiaulių universiteto Menų fakulteto magistrantė. Rūta Grincevičiūtė, Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto studentė. Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistas paveldui. Aida Kentraitė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto studentė. Karolina Trebaitė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentė. Rasa Urbonaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto studentė. Simona Žilytė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto studentė.

25

Inžinierius architektas Feliksas Vizbaras

Rasa Urbonaitė

Feliksas Vizbaras gimė 1880 m. kovo 27 d. Zubiškių (Ragaudžių)

kaime, Panevėžio rajone. 1908 m. jis baigė Rygos politechnikos institutą. 1909–1918 m. gyveno ir dirbo Ukrainoje. Grįžęs į Lietuvą, architektas dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Dirbo sienų su Latvija ir Vokietija nustatymo komisijoje. Taip pat bendradarbiavo spaudos srityje, paruošė rankraštį apie Lietuvos sienų nustatymą.

1922–1925 m. F. Vizbaras dirbo Kauno miesto inžinieriumi ir Statybos skyriaus vėdėju, vėliau – Susisiekimo ministerijoje vyresniuoju inspektoriumi. Vadovavo Alytaus, Aukštosios Panemunės, Prienų tiltų statybai, Šventosios uosto, Klaipėdos uosto krantinės įrengimui ir kitiems darbams. Mat, Lietuvai perėmus Klaipėdos uostą 1923 m., teko atlikti kai kuriuos darbus. 1924 m. buvo pagilintas dugnas nuo 6 m iki 7,5 m, sutvarkyti molai. Šventojoje suprojektuotas iki 100 vietų motorinių valčių uostas. Uosto farvaterio gylis siekė iki 3 m.

1944 m. F. Vizbaras emigravo į Vokietiją. Architektas mirė 1970 m. Miunchene.

Svarbiausi inžinieriaus architekto F. Vizbaro parengti projektai: 1. Šv. Zitos draugijos tarnaičių ir darbininkių namai Kaune (dabar

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas). Zitiečių rūmai – vienas ankstyviausių architekto Felikso Vizbaro Kaune. Šios draugijos pastatų kompleksas išsidėstęs ant Ąžuolų kalno šlaito, todėl vaizdžiai matomas iš žemutinės senamiesčio terasos. Architektas F. Vizbaras naujųjų rūmų pastatą pakreipė kiek įstrižai, nes jį teko priglausti prie tuometinės sklypo ribos. Būtent taip pasuktas pastato korpusas lėmė geresnę rūmų apžvalgą iš Gimnazijos gatvės. Šie rūmai pasižymi klasicizmo ir baroko motyvų stilizacija bei atskleidžia gana konservatyvų užsakovų skonį. Jų ir paties architekto tautines aspiracijas atspindėjo vestibiulio ir valgyklos sienų dekoras – spalvingi frizai, sukomponuoti iš lietuviškų audinių motyvų.

2. Kitas architektui priklausantis projektas Kauno mieste — V. Kudirkos pradinė mokykla (1925 m., kartu A. Jokimu). Tai viena giliausias tradicijas turinčių miesto mokyklų.

3. Dar keli svarbūs projektai: Vilijampolės rajono planas (1924 m., kartu su A. Jokimu), daugiabučiai namai ir kotedžai Kaune (1924 m.),

26

http://lt.wikipedia.org/wiki/VDU

Ateitininkų sąjungos centro valdybos pastatas Kaune (1929 m., dabar KTU III rūmai), kuriam architektas parinko lakoniškas formas, o fasadui suteikė trinarę struktūrą. Taip pat „Pažangos“ rūmai Kaune (1934 m., dabar Fizikinių techninių energetikos problemų institutas), Kauno automatinė telefonų stotis (1936 m., dabar Kauno rajono teismas) ir Kauno centrinis paštas (1931 m.). Centrinis paštas yra laikomas pirmuoju lietuviško modernizmo pastatu. Jis pasižymi plastiška erdvine kompozicija, papildyta subtiliu liaudiškus medžio drožinius imituojančiu dekoru. Pašto interjeras atspindi tautinio stiliaus interpretuotę (grindų ornamentika, salės lubų apvadai perimti iš tautodailės, frize atspausti lietuviški pašto ženklai, sienas puošė lietuviškos tematikos paveikslai ir vitražai). Pokario metais tautiniai simboliai buvo sunaikinti. Panašiai komponuoti ir Pažangos rūmai (1932–1933 m, Laisvės al. 55; dabar – KTU Ekonomikos ir vadybos f-tas), jų fasado apipavidalinime ryškūs art deco bruožai.

Panevėžio krašte architektas parengė Papilio bažnyčios projektą. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo buvo suvežta statybinių medžiagų naujajai bažnyčiai statyti. Pagal architekto Felikso Vizbaro projektą akmenų mūro trijų navų bažnyčia su pertraukomis statyta nuo 1927 iki 1936 metų. Ją 1936 m. rugsėjo 20 d. Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos titulu konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Prezidento Antano Smetonos iniciatyva už valstybės lėšas Svėdasų miestelyje 1937 metais buvo pastatytas paminklas Vaižgantui, kurį suprojektavo architektas Feliksas Vizbaras, o sukūrė skulptorius B. Bučas.

Architektas Kauno mieste, Žaliakalnyje, buvo pasistatęs į pilaitę panašų gyvenamąjį namą, kuriame 1981 m. buvo įrengtas restoranas. Į tautinio stiliaus paieškas pretendavusios baltosios pilaitės architektūra šiais laikais būtų vadinama kičine, tačiau šis statinys tapo išskirtinis dėl savo vietos. Iš čia – kaip ant delno – visas Kaunas. Lygiai taip pat iš apatinės miesto terasos buvo matomas ir F. Vizbaro pilaitės bokštelis, tapęs neatsiejama miestą supusių kalvų panoramos dalimi. Sovietmečiu toje vietoje buvo nutarta susukti lizdelį turiningam nomenklatūros laisvalaikiui – įrengti prestižinį restoraną. Taigi restoranas duris atvėrė 1981 m., gavęs „Kauko“ vardą nuo netoliese esančių Kauko laiptų. Šiame nacionalizuotame F. Vizbaro name buvę 20 butų. Pradėjus kasti rūsį, kurio lig tol nebuvo, nugriuvo namo frontonas ir bokštas. Jie buvo atstatyti panašių gabaritų, tik kiek kitokio, architekto vaizduotės praturtinto, piešinio. Po atgimimo restoranas bankrutavo, ir be šeimininko likęs pastatas buvo stipriai apgadintas. Vėliau sklypą su pastato liekanomis, kurios neturi kultūros paveldo saugomo objekto statuso, įsigijo bendrovė „Liūtukas ir Co“.

27


1. Bagdonas V. Pasivaikščiojimas po Vaižganto kraštą // XXI amžius. – 2004 10 06. 2. Kančienė J. Vizbaras Feliksas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnus. – 1988. –

P.591. 3. Petrauskaitė Ž. Moderni laisvės dvasia // Kauno diena. – 2003 12 06. 4. Šulcas T. Plentų srities 1918–1928 dešimtmety atliktų darbų trumpa apžvalga. Klaipėdos

uostas // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. – Kaunas. – 1990. – P.289-290. 5. Urbonaitė R. Architektas Feliksas Vizbaras // Nevėžio krašto žmonės-2. Konferencijos,

įvykusios 2008 m, spalio 4 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.3.

6. Vizbaras Feliksas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnus.. – 1971. – P.818.

Garsus Rusijos mokslininkas iš Panevėžio

Petras Juknevičius Vargu ar kam iš panevėžiečių ką nors sako Nikolajaus Beliajevo vardas ir pavardė. O šio garsaus mokslininko gimtinė – Panevėžys. Nikolajus gimė 1877 m. gegužės 2 (15) d. Panevėžyje, mokytojo šeimoje. Tėvas, Ivanas Beliajevas, vėliau tapo liaudies mokyklos direktorium. Nikolajus 1890 m. pradėjo mokytis Panevėžio realinėje mokykloje. Kadangi ši mokykla buvo šešiaklasė ir jos baigimo pažymėjimas nesuteikdavo teisės tęsti mokslo aukštojoje mokykloje, 1895 m. jis baigė mokslus Panevėžyje ir išvyko į Rygą, kur baigė septintąją klasę. Po metų, 1896 m. jis įstojo į Peterburgo technologijos institutą. Nikolajus mokėsi gerai, praktiką atliko Putilovo (tarybiniais metais Kirovo – P. J.) gamykloje. Beje, praktika nulėmė ir tolimesnį kelio pasirinkimą. 1902 m. sėkmingai išlaikęs egzaminus ir apgynęs diplomą įgijo inžinieriaus-technologo diplomą. Įsidarbinęs Putilovo gamykloje, gabus mokslininkas greitai kilo tarnyboje. Jau 1903 m. jis buvo pervestas į metalurgijos skyrių ir paskirtas inžinieriumi prie vyriausiojo technologo. Jis įrodo gamyklos vadovybei, kad būtina įkurti metalografijos laboratoriją. Geriausiai to meto Rusijoje įrengta laboratorija veikti pradėjo 1904 m. Jai vadovauti buvo paskirtas įkūrėjas Nikolajus Beliajevas ir vadovavo iki 1916 m., t. y. iki tol, kol dirbo gamykloje. Jo tyrinėjimų reikšmė ypač išaugo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Rusijoje trūko specialaus aukščiausios rūšies plieno. Buvo sukurtas visiškai naujas plienas su chromo bei volframo priemaišomis „Войн“ (Karys). Tuo metu, nuo 1909 m., N. Beliajevas dar ir dėstė Peterburgo politechnikos institute.

28

Karo poreikiams vis labiau reikėjo minėtos rūšies plieno. Buvo nutarta pastatyti specialią gamyklą. Šį sumanymą įgyvendinti ėmėsi Nikolajus Beliajevas. Finansuoti apsiėmė milijonierius pirklys Vtorovas, turėjęs daug žemių tarp miškų ir balų esančiame Zatišjės kaimelyje Pamaskvėje (dabar čia Elektrostalio miestas). Taip Nikolajus Beliajevas persikėlė į Pamaskvę. Gamyklą užbaigti teko jau naująjai Rusijos valdžiai 1918 m. pabaigoje. Kai 1919 m. Maskvoje buvo įsteigtas Kalnakasybos institutas, N. Beliajevas buvo pakviestas į jį vadovauti Specialiojo plieno katedrai, jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis. Tiesa, mokslininkas ir toliau pasirašinėjo „inžinierius N. Beliajevas“. Mokslininkas nemažai spėjo nuveikti metalurgijos ir metalografijos srityje, daug būtų dar nuveikęs, jei ne ankstyva mirtis. Nikolajus Beliajevas mirė staiga 1920 m. gegužės 26 d., grįždamas iš Rostovo. Birželio 5 d. Elektrostalyje vykusiame gedulo mitinge, priimtame nutarime sakoma, mokslininkas pats sau pastatė paminklą – gamyklą „Elektrostalis“. Tarybų Rusijos vyriausybė jo šeimai paskyrė valstybinį išlaikymą.


1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. – P.380. 2. „ELEKTROSTAL“ // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnius. – 1978. – P.327. 3. Juknevičius P. Garsus Rusijos mokslininkas iš Panevėžio // Nevėžio krašto žmonės-2.

Konferencijos, įvykusios 2008 m, spalio 4 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.4.

4. Visockis A. Mokslininkas, pastatęs sau paminklą // Panevėžio tiesa. – 1984 05 27. 5. Беляев Николай Иванович // Большая советская энциклопедия – Т.3. – Москва. – 1970. –

С.188. 6. Беляев Николай Иванович // Большая советская энциклопедия – Т.4. – Москва. – 1950. –

С.582.

Docentas Valerijonas Verbickas

Rūta Grincevičiūtė Valerijonas Verbickas gimė 1885 m. gruodžio 10 d. Panevėžyje, darbininkų šeimoje. Tėvai gyveno netoliese miesto sodo. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos muziejaus vadovas mokytojas Vytautas Baliūnas rašo: „B. Sruoga gyveno šalia m-los „pas gimines“ Virbickus, kurių didelis medinis namas buvo Respublikos gatvėje, dab. Miesto sodo šiaurinėje dalyje, prieš paštą. Statant kino teatrą „Raketa“ namas buvo nugriautas“.

29

1906 m. baigęs Panevėžio realinę mokyklą, įstojo į Peterburgo civilinių inžinierių instituto Architektūros skyrių, kurį baigė 1915 m., įgydamas inžinieriaus vardą. Lygiagrečiai studijavo Archeologijos institute, kurį baigė 1910 m. Baigęs mokslus V. Verbickas dirbo įvairiose statybinėse organizacijose. 1918 m. jis grįžo į Lietuvą, kur mokytojavo gimnazijoje. 1919 m. kartu su Prekybos ir pramonės ministru J. Šimkumi jis pasirašė „Technikos statomojo departamento“ steigimo principus. V. Verbickas titulavo save kaip Technikos ir pramonės departamento direktorius. Bet naujausi tyrinėjimai rodo, kad šias pareigas V. Verbickas ėjo tik laikinai. Minėtame departamente turėjo būti 6 skyriai: Valstybės trobesių, Statymo inspekcijos, Braižomasis ir projektų dirbimo, Valstybės statomosios medžiagos gaminimo, Geologijos bei Hidraulikos. Dėl lėšų ir kvalifikuotų specialistų trūkumo minėti skyriai nebuvo suformuoti. Todėl ir Technikos statomasis departamentas nebuvo sukurtas. 1920 m. vasario 7 d. Vidaus reikalų ministro Eliziejaus Draugelio pasirašytame įsakyme Nr.293 sakoma: „Inžinierių Valerijoną Verbicką skiriu Statymo skyriaus viršininku su alga 1600 auksinų mėnesiui nuo š. m. vasario 7 d.“. 1921–1925 m. jis Vidaus reikalų ministerijoje buvo Atstatymo technikos skyriaus vedėjas. 1920 m. buvo pakviestas dėstytoju į organizuojamus Aukštuosius kursus. Perorganizavus šiuos kursus į Universitetą, 1922 m. vasario 17 d. pradėjo dirbti Technikos fakultete vyr. asistentu Architektūros katedroje. 1924 m. jis dirbo šildymo ir vėdinimo įrenginių vedėju lektoriaus teisėmis, o nuo 1930 m. dėstė šildymo ir vėdinimo kursus. Įkūrus Kaune politechnikos institutą, jame dirbo 1951–1973 m. Be to, dėstė Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune ir yra dalyvavęs Archeologinėje komisijoje. 1931–1933 m. jis vadovavo Kauno universiteto fizikos ir chemijos instituto rūmų statybai., 1939–1940 m. – Kauno pilies konservavimo darbams 1948 m. V. Verbickui buvo suteiktas docento vardas, o 1960 m. jis apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją. Docentas Valerijonas Verbickas mirė 1979 m. vasario 15 d. Kaune. V. Verbickas parašė straipsnių apie pastatų šildymą ir vėdinimą, medinių sienų oro pralaidumą, ekonomiškumą, vadovėlį „Centrinio šildymo sistemos“ (1931). Vadovėlio „Pastatų konstrukcijos“ (1962, d.1) bendraautorius. Bendradarbiavo „Technikoje“. Atliko eilę projektų ekspertizių. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Apie Valerijono Verbicko išleistą Lietuvos žemėlapį gerai atsiliepė istorikė dr. Ona Maksimaitienė: „1911 m. inž. V. Verbickas Peterburge, A. Iljino spaustuvėje, išleido „Lietuvos žemėlapį su etnografine siena“ [1 :

30

1 50 000]. Jį finansavo „Lietuvos ūkininkas“. Žemėlapis turėjo didelę paklausą“.


1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. – P. 57, 75, 392.

2. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–2002). – Panevėžys. – 2002. – P.82.

3. Baliūnas V. Žymesni mokslininkai – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtiniai // Mokslo ir Technikos raida Lietuvoje. – Vilnus. – 2006. – 130-142.

4. Grincevičiūtė R. Docentas Valerijonas Verbickas // Nevėžio krašto žmonės-2. Konferencijos, įvykusios 2008 m, spalio 4 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.5.

5. Lietuvos pilys. – Vilnus.. – 1971. – P.154. 6. Likas G. Pirmieji statybos vadovai Lietuvoje 1918–1926 // Statyba ir architektūra. – 2003. –

Nr.4. – P.22-24. 7. Maksimaitienė O. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai. – Vilnus. – 1991. –

P.131. 8. Misevičius V. Pagerbtas doc. V. Verbicko atminimas // Mokslas ir technika. – 2001. – Nr.1.

– P.36. 9. Valerijoną Verbicką palydėjus [Nekrologas] // Už tarybinį mokslą. – 1979 02 14. 10. Verbickas Valerijonas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.12. – Vilnus.– 1984. –

P.168. 11. Verbickas Valerijonas // Lietuvių enciklopedija (toliau – LE). – T.33. – Boston. – 1965. –

P.406. 12. Verbickas Valerijonas // LE. – T.37. – Boston. – 1985. – P.644. 13. Verbickas Valerijonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnus. – 1971.

– P.716. 14. Verbickas Valerijonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnus. – 1988. – P.486.

Švietimo viceministeris iš Bistrampolio

Simona Žilytė

Kazimieras Masiliūnas gimė 1902 m. vasario 21 d. valstiečio nuomininko šeimoje, Bistrampolio dvare. Jo tėvas Karolis dvare dirbo ūkvedžiu ir, kaip nagingas, geras stalius, atlikdavo įvairiausius staliaus darbus. Motina Viktorija dvaro kambarių prižiūrėtoja. Šeimoje augo keturi vaikai, Kazimieras iš jų buvo trečias. Bistrampolio dvare veikė Bistramo mokykla. Aplinkinių kaimų vaikus mokė panelės Mikolina ir Irena Bistramaitės. Manoma, kad pradžios mokyklą lankė ir K. Masiliūnas. Būdamas gabus ir veržlus jaunuolis, vėliau įstojo į Ramygalos progimnaziją, kurioje vyravo patriotinė lietuviška dvasia. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, septyniolikmetis jaunuolis stojo savanoriu į J.

31

Variakojo kuriamą Lietuvos kariuomenės būrį. 1919 m. už narsumą kovose apdovanotas Vyčio kryžiumi su kardais. 1920 m. grįžo tęsti pradėto mokslo – įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. 1925 m. K. Masiliūnas baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir pradėjo mokytojauti Pasvalio gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiame miestelyje įsitraukė į visuomeninę veiklą. Jaunuolio energija atkreipė vadovų dėmesį, ir po poros metų jis skiriams Biržų apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi. 1930 m. tas pačias pareigas eiti perkeliamas į Kauną. Atsirado patogios sąlygos studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, kuriame pasirinko lituanistiką. 1931–1932 m. pedagogines žinias gilino Miuncheno ir Ciuricho universitetuose. Dar nebaigęs studijų tapo Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų departamento direktoriumi, o ką tik baigęs universitetą, 1934 m. paskirtas Švietimo ministerijos viceministru. Šiose pareigose dirbo iki 1940 m.

Ant K. Masiliūno pečių gulė daugybė įsipareigojimų ir darbų: Valstybinių egzaminų komisijos, Švietimo tarybos, Literatūrinių konkursinių darbų komisijos pirmininkas, galop – Lituanistikos instituto direktorius. Jam teko ne kartą tarti svarų žodį sudarant Lietuvių kalbos žodyno redakciją ir 1930 metų pabaigoje redaktoriumi paskirtas jau žinomas kalbininkas Juozas Balčikonis. Šios redakcijos darbais ir rūpesčiais K Masiliūnas domėjosi ir vėliau. Padėjo organizuoti ne vieną žodžių rinkimo ekspediciją. Visur buvo veržlus, sumanus, kūrybingas ir atkaklus. Už nuopelnus Lietuvai 1932 m. Respublikos prezidento Antano Smetonos apdovanotas Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu. Tapęs švietimo viceministru, oficialiai generaliniu sekretoriumi, tapo Lietuvos švietimo centrine figūra. Be to, Kazimieras Masiliūnas turėjo neabejotiną prezidento Antano Smetonos pasitikėjimą, nes priklausė Tautininkų sąjungai. Švietimo ministerijos viceministrui buvo pavesta parinkti į užsienį studijoms siunčiamus asmenis ir paskirti jiems stipendijas. Tokiu būdu nemažas skaičius Lietuvos talentingų jaunuolių tobulinosi pasirinktose mokslo srityse, įgijo daktarų laipsnius.

Be K. Masiliūno rūpesčio vargu ar būtume turėję Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Šiam veikalui parašyti jis subūrė 5 istorikų grupę ir 1936 m. „Lietuvos istorija“ išvydo dienos šviesą. Švietimo taryba prie Ministerijos užsimojo reformuoti Lietuvos mokyklas ir jas labiau susieti su Vakarų Europos valstybių mokyklomis. Jie svarstė šešerių metų pradžios mokyklos įkūrimą, gimnazijų ir progimnazijų sistemos pakeitimą, pedagoginio instituto steigimą, mokyklų programų pertvarkymą. Šis darbas buvo sėkmingai įgyvendintas, ir už tai

32

1938 m. vasario 16 d. K. Masiliūnui buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas.

Okupavę Klaipėdos kraštą vokiečiai stengėsi germanizuoti ne tik jį, bet brovėsi ir į Didžiąją Lietuvą. Todėl Lietuvos švietimo ministerijos vadovybė nusprendė gimnazijose vietoj vokiečių kalbos įvesti prancūzų kalbos mokymą. Šiuo klausimu daugiausiai dirbo K. Masiliūnas. Prancūzų vyriausybės jis buvo įvertintas ir apdovanotas prancūzų Garbės legiono ordinu. Jis iš prancūzų kalbos išvertė dvitomę H. Taine „Meno filosofiją“.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio jubiliejui, premjerui Vladui Mironui buvo įteiktas Lituanistikos instituto statuto projektas ir prašoma pateikti jį svarstyti Ministrų kabinetui. 1938 m. spalio 31 d. Vyriausybės žiniose buvo paskelbtas Antano Smetonos Lituanistikos instituto statutas. Lituanistikos instituto atidarymo iškilmės įvyko 1939 m. kovo 6 d. Direktoriumi paskirtas K. Masiliūnas. Pedagoginiais, visuomeniniais klausimais K. Masiliūnas rašė periodiniuose leidiniuose: „Lietuvoje“, „Švietimo darbe“, „Vaire“. Įkūrė ir redagavo 1930–1931 metais mėnesinį moksleivių žurnalą „Šviesos keliai“, o 1933–1934 metais – mokytojų laikraštį „Tautos mokykla“,

Dalį savo jėgų, darbo ir laiko K. Masiliūnas skyrė moksliniam darbui. 1934 m. parašė diplominį darbą „Antano Smetonos raštų žodynas su sintaksės ir stilistikos pavyzdžiais“ ir išleido jį atskira knyga. 1935 metais buvo vienas iš Lietuvių kalbos draugijos steigėjų. Tais pačiais metais sausio 20 d. Rygoje įvyko Lietuvių kultūros diena, kurioje K. Masiliūnas skaitė labai svarbų pranešimą „Lietuvos švietimo problemos“. K. Masiliūnas nepamiršo ir savo gimtinės. Jo iniciatyva Ramygalos progimnazijai buvo suteiktas Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos vardas, jis rūpinosi progimnazijos virtimu gimnazija. Vaisingą Masiliūno veiklą nutraukė bolševikinė invazija. Jis tuoj pat buvo nušalintas nuo visų pareigų, areštuotas ir laikytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Reformatų tikėjimo K. Masiliūno žmona įrodė esanti vokiečių kilmės. Pagal susitarimą buvo leista tokiems žmonėms repatrijuoti į Vokietiją. K. Masiliūnas šeimos pastangomis iš kalėjimo buvo išvaduotas, ir su šeima su kitais repatriantais išvažiavo į Vokietiją. Visi šie įvykiai labai sukrėtė K. Masiliūno žmoną ir ji sunkiai susirgo.

1942 m. K. Masiliūnas su šeima grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytojauti Ramygalos gimnazijoje. Nenorėdamas kolaboruoti su okupacine vokiečių valdžia, jokių aukštesnių postų nesiekė.

1944 metais vokiečiams traukiantis į Vakarus, K. Masiliūnas liko Lietuvoje. Bolševikams antrą kartą užėmus Lietuvą, iš Ramygalos vieną pirmųjų areštavo K. Masiliūną. Pradžioje buvo tardomas ir kalinamas

33

Lukiškėse, nuteistas 5 metams ir išvežtas į Sibirą, Pečioros lagerį. Lietuvoje liko trys vaikai, sunkiai serganti žmona. Juos priglaudė giminės ir geri žmonės. Vaikai stengėsi kabintis į gyvenimą, buvo gabūs, imlaus proto.

Kadangi Lietuvos kariuomenėje K. Masiliūnas tarnavo sanitaru puskarininkiu, tai ir Sibire po kiek laiko pavyko gauti felčerio darbą. Po penkerių metų K. Masiliūnui pasisekė grįžti į Panevėžį: pradėjo dirbti berniukų gimnazijoje, bet po pusmečio saugumo buvo išaiškintas ir ištremtas, šį kartą į Kazachiją. Kadangi ten nebuvo užsienio kalbų specialistų, jam pavyko įsidarbinti aukštesnėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju. Po Stalino mirties susiklosčius palankesnėms aplinkybėms, 1956 m. K. Masiliūnui buvo leista grįžti į Lietuvą. Iš Kazachijos parsivežė labai gerą mokytojo atestaciją.

Tuo metu Veterinarijos akademijai reikėjo vokiečių kalbos dėstytojo ir į šias pareigas buvo priimtas K. Masiliūnas. Jis stengėsi pasirinkti ramesnį pedagoginį mokslinį darbą, kad, kaip buvęs tremtinys, kuo mažiau užkliūtų tarybų valdžiai. Dėstydamas vokiečių kalbą, dar atsidėjo ir moksliniam tiriamajam darbui. Palaikė artimus ryšius su rašytoja Ieva Simonaityte.

Nualintas daugybės darbų, suardytos sveikatos tremtyje Kazimieras Masiliūnas mirė 1973 m. liepos 11 dieną Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse. Velionio kapavietę paženklino skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas antkapinis paminklas. Tik po mirties, 1990 m. gegužės 2 d. Kazimieras Masiliūnas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros buvo reabilituotas.


1. Brazauskas J. Kazimieras Masiliūnas – nepriklausomos Lietuvos karys savanoris //

Lietuvos aidas. – 2008 03 18. 2. Kiaunė B. Kazys Mailiūnas // Santara. – 1994. – Nr.4. – P.53-58. 3. Masiliūnas Kazimieras // Lietuvių enciklopedija. – T.17. – Boston. – 1959. – P.442-443. 4. Masiliūnas Kazimieras // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnus. – 1997. – P.314. 5. Mikeliūnienė S. Kazimieras Masiliūnas – šakotos ir vaisingos veiklos asmenybė // Lietuvos

aidas. – 2008 03 15. 6. Ulys A. Švietimo viceministeris Kazimieras Masiliūnas // Uliūnai. – Vilnus. – 1993. –

P.178-179. 7. Vyšniauskas V. Savanoris, švietėjas, viceministeris // Panevėžio rytas. – 1993 11 23. 8. Zalatorius A. Savanoris, pedagogas, viceministeris // Lietuvos aidas. – 1992 02 21. 9. Žilytė S. Švietimo viceministeris iš Bistrampolio // Nevėžio krašto žmonės-2.

Konferencijos, įvykusios 2008 m, spalio 4 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.6-7.

34

Menininkas ir pedagogas Pranas Steponavičius

Vaida Baltušytė

Pranas Steponavičius gimė 1904 m. rugsėjo 29 d. Panevėžyje. Steponavičių šeimoje užaugo dešimt vaikų. Be Prano skulptoriumi tapo brolis Juozapas.

1924 m. Pranas baigė Panevėžio berniukų gimnaziją ir įstojo į Kauno meno mokyklą. 1931 m. P. Steponavičius baigė skulptūros, o 1934 m. – keramikos skyrių ir įgijo teisę dėstyti dailės dalykus vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Dar studijuodamas jis pradėjo pedagoginę veiklą: 1932–1934 m. dėstė piešimą Kybartų aukštesniojoje komercijos mokykloje, o 1934–1936 m. mokytojavo Kauno 2-ojoje vidurinėje mokykloje.

Kai 1936 m. buvo išleista pirmoji Kauno meno mokyklos dailininkų keramikų laida, mokyklos keramikos studija ėmė vadovauti dailiosios keramikos plėtotei Lietuvoje. Kilo mintis ateityje sukurti rimtą keramikos židinį, kuris apimtų visas jos šakas. L. Strolio, P. Brazdžiaus, V. Miknevičiaus, mano pranešimo herojaus P. Steponavičiaus ir kt. iniciatyva buvo bandyta įsteigti dailiosios keramikos mokyklą, savo profiliu panašią į Čekoslovakijos Bechino miesto mokyklą. Buvo sudaryta programa pagal čekų mokyklos pavyzdį. Tačiau Švietimo ministerija vietoj keramikos mokyklos 1935 m. įsteigė Kaune Pirmąją dailiųjų amatų mokyklą su keramikos, knygrišystės, baldų modeliavimo ir konstravimo, interjerų dekoravimo skyriais. Keramikos skyriuje buvo rengiami specialistai keramikai su viduriniu išsilavinimu.

1937–1944 m. Kauno valstybinėje amatų mokykloje P. Steponavičius ėjo Keramikos skyriaus vedėjo pareigas. 1947–1950 m. dirbo Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Keramikos skyriaus laborantu, dėstytoju. Vėliau dėstė Stepo Žuko taikomosios ir dekoratyvinės dailės technikume.

Keramikas, skulptorius ir pedagogas Pranas Steponavičius mirė 1966 m. lapkričio 17 d. Kaune. Palaidotas Jonavos gatvės kapinėse. Dar studijuodamas Meno mokykloje, pradėjo dalyvauti parodose. Sukūrė keraminių animalistinių skulptūrų pasakų motyvais, portretų

35

(Juozo Gruodžio reljefinį portretą, 1958), antkapinių paminklų. Svarbiausi jo animalistiniai kūriniai: „Stumbras“, „Pelėda“, „Ožiukas“, „Pempė“, „Gegutė“. Svarbus jo ir kaip pedagogo vaidmuo. P. Steponavičius kūrybiškai interpretavo liaudies dailės tradicijas. Jo kūriniams būdinga paprastumas, formų ir dekoro darnumas.


1. Baltušytė V. Menininkas ir pedagogas Pranas Steponavičius // Nevėžio krašto žmonės-2.

Konferencijos, įvykusios 2008 m, spalio 4 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.7.

2. XX a. lietuvių dailės istorija, 1900–1940. – Vilnus. – 1983. – P.415, 432-433. 3. Purvinaitė R. Steponavičius Pranas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnus. –

1988. – P.104. 4. Steponavičius Pranas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Papildymai. – Vilnus. – 1985. –

P.584. 5. Steponavičius Pranas // Lietuvių enciklopedija (toliau – LE). – T.28. – Boston. – 1963. –

P.503. 6. Steponavičius Pranas // LE. – T.36. – Boston. – 1966. – P.494. 7. Steponavičius Pranas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnus. – 1971.

– P.301. 8. Steponavičius T. M. Keramikas ir skulptorius Pranas Steponavičius // Pirmųjų Panevėžio

bažnyčių ir senamiesčio gatvės istorija. – Panevėžys. – 2007. – P.77.

Miškininkas Mikalojus Lukinas

Petras Juknevičius, Karolina Trebaitė

Mikalojus Lukinas buvo vienas iš trijų panevėžiečių (B. Labanausko, M. Jankausko), kurie XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje baigę Dotnuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės skyrių turėjo didelę įtaką miškininkystė mokslo raidai ir miškų ūkio plėtrai. Mikalojus Lukinas gimė 1906 m. gegužės 12 d. Panevėžyje, baltarusių pedagogų Vladimiro Lukino ir Marijos Veličkos šeimoje. Tėvas dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje. Be Mikalojaus šeimoje dar augo brolis Vladimiras (1910–1980). Jis baigė Kauno medicinos institutą, buvo tarybinės armijos karininkas, dirbo karo gydytoju Šiauliuose. Užaugino 3 dukteris ir sūnų.

Baigęs Panevėžio gimnaziją, 1925 m. M. Lukinas įstojo į Dotnuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės skyrių. Čia įsitraukė į materialistinę pasaulėžiūrą propagavusių studentų organizacijos „Kultūra“ veiklą.

36

1930 m. išlaikęs valstybinius egzaminus, įsidarbino Utenos miškų urėdijoje girininku be girininkijos, o nuo 1931 m. iki 1935 m. lapkričio 30 d. dirbo Suvalkijoje, Jūrės miškų urėdijos Papilvio girininku. Dirbdamas rinko medžiagą diplominiams darbui „III aukštumo pušies taksa Papilvio bloke 1931–1934 metais“, kurį apgynė 1935 m.

Tais pačiais metais gruodžio 1 d. jis paskiriamas urėdo pavaduotoju į Varėnos miškų urėdiją, o nuo 1937 m. lapkričio 16 d. iki 1939 m. gruodžio 1 d. – tas pačias pareigas eina Dzūkų miškų urėdijoje. Kartu dirbo laisvai samdomu mokytoju Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje, kuri nuo 1938 m. rugsėjo 1 d. pavadinta Miškų vidurine mokykla. 1939 m. gruodžio 1 d. mokyklą perkėlus į Vilnių, M. Lukinas iš gamybos pasitraukė ir dirbo pedagoginį darbą. Dėstė statybą, metereologiją, medžio technologiją, geodeziją, eksploataciją. Vokiečių okupacijos metais jis buvo nušalintas nuo pedagoginio darbo, išvyko į Biržų miškų urėdiją, kur ėjo girininko be girininkijos (miško techniko) pareigas. 1944 m. rugsėjo 4 d. M. Lukinas paskirtas Vilniaus aukštesniosios miškų mokyklos (vėliau miškų technikumas – P. J., K. T.) direktoriumi. Atkūrus Vilniaus universiteto Miškų fakultetą, 1945 m. jis buvo pakviestas dirbti neetatiniu medienos pažinimo disciplinos dėstytoju. Nuo 1947 m. rugsėjo 1 d. paskirtas į pirmaeiles vyriausiojo dėstytojo pareigas Miško apsaugos katedroje. Nuo 1948 m. rugsėjo iki 1950 m. spalio jis gilino miškininkystės žinias Miškų ūkio vadovaujančių darbuotojų aukštuosiuose kursuose Puškino mieste (Maskvos sr.). Baigęs kursus 1950 m. liepos 1 d. paskirtas Miškų technikumo direktoriumi. Tų pačių metų lapkričio 15 d. buvo paskirtas Miškininkystės katedros vyriausiuoju dėstytoju skaityti miško kultūrų paskaitas. Nuo 1951 m. kovo 1 d. paskirtas eiti ir Miškininkystės katedros vedėjo pareigas. 1952 m. kovo 14 d. įsteigus Miško kultūrų katedrą, M. Lukinas tapo šios katedros vedėju. Kai 1953 m. rugsėjo 1 d. šios katedros buvo sujungtos, o M. Lukinas tapo Miškų ūkio ekonomikos ir organizacijos katedros vedėju ir dirbo šiose pareigose daugiau kaip 8 metus. 1952 m. ir 1957 m. jis laikinai ėjo Miškų ūkio fakulteto dekano pareigas.

Tuo pačiu metu (1950–1957) jis ėjo ir antraeiles direktoriaus pavaduotojo moksliniam darbui pareigas Miškų ūkio mokslinio tyrimo institute. 1961–1970 m. M. Lukinas vadovavo Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutui. Palikęs direktoriaus postą, jis liko dirbti institute vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Aukšieji kursai Maskvoje M. Lukinui pažadino mokslininko tyrinėtojo aistrą. 1956 m. M. Lukinas apgynė disertaciją „Lietuvos TSR

37

ąžuolynai ir jų atkūrimas“, jam suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis, o 1957 m. – docento vardas. 1977 m. M. Lukinas pasitraukė iš užimamų pareigų. Brolio duktė pasiūlė Lukinams pasikeisti jų ir savo butus į vieną didesnį ir kartu gyventi. Taip visi įsikūrė gerame 4 kambarių bute S. Nėries gatvėje (dabar – Trakų g.) Vilniuje. Tačiau, pripratusiam prie ramaus gyvenimo, gana triukšminga aplinka ir toks bendras gyvenimas jam ne ypač tiko. Todėl 1978 m. persikėlė gyventi į tėvų namą Panevėžyje.

Mikalojus Lukinas mirė 1987 m. lapkričio 29 d. Panevėžyje. Palaidotas Kauno rajone Šlienavos kaimo kapinėse.

Mokslinis M. Lukino palikimas – 54 moksliniai, 37 populiarius straipsniai. Jis išvertė A. S. Jablokovo knygą „Miško sėklininkystė ir selekcija“ (1951). Liko 8 rankraščiai. Dar M. Lukinui besimokant Aukštesniuosiuose miškininkystės kursuose, 1950 m. pavasarį „Tiesoje“ pasirodė pirmasis jo straipsnis „Atkurkime miškus, pagerinkime jų priežiūrą“. Kartu su B. Labanausku parengė leidinius „Medelių ir Krūmų auginimas kolūkių želdiniams“ (1952) ir „Miško veisimas kolūkiuose“ (1958). Bene brandžiausias M. Lukino istorinio pobūdžio darbas yra „Upytės krašto miškai XVI amžiuje“. Sukaupęs daug duomenų apie Upytės žemę, kuri XII a, pabaigoje užėmė beveik visą Nevėžio, taip pat Mūšos ir Nemunėlio žemumas bei Žiemgalės žemumos pietinę dalį, jis apibrėžė buvusio Upytės pavieto teritoriją. Jis išskyrė 4 fazes, charakterizuojančias miškų nykimą ir žmogaus įsisavintų žemių bei miškų masyvų išsidėstymo kaitą: 1. Mezolito pabaiga, neolito ir senojo žalvario amžius (iki XII a. pr. Kr.).

Tuomet medžiotojų bei galvijų augintojų stovyklos bei sodybvietės sudarė nedidelius pavienius intarpus daugiausia paupiuose ir paežerėse.

2. Pasibaigė XIII a. po Kr. pradžioje, kai įsisavinti laukai ir pievos sudarė atskiras izoliuotas dėmes girių fone.

3. Tęsėsi iki XVIII a. vidurio, kol laukų dėmės susiliejo į vingiuotus ruožus, skaldančius miškų plotą į atskiras dideles girias.

4. Tęsėsi iki XX a. vidurio, kol sparčiai mažėjantys miškų ruožai suskilo ir liko izoliuotais masyvais žemės ūkio naudmenų fone.

Remdamasis kartografiniais šaltiniais, Upytės karališkojo valsčiaus (pavieto) 1554–1556 metų bei atskirų jo dvarų inventoriais, kuriuose buvo nurodyti atskirų kaimų bei dvarų žemės kiekiai valakais, taip pat Upytės pavieto paskelbta teisminių bylų medžiaga ir platesne istorine literatūra M. Lukinas sudarė Upytės pavieto XVI a. antrosios pusės miškų žemėlapį.

38

Jame pavaizduota ir šio pavieto dirbamų laukų, gyvenviečių ir didesnių pelkių išsidėstymas, sužymėti to meto kaimai, dvarai bei miesteliai, išvesti apytikriai miškų bei pelkių kontūrai, Nuo gimnazijos suolo su M. Lukinu pažįstamas B. Labanauskas rašė: „Tiek mokslo, tiek darbo metais mano mokslo draugas suspėdavo pasidomėti ir grožine literatūra, menu, architektūra ir ypač istorija“.

Docentas mokėjo rusų, vokiečių, lenkų kalbas. Doc. M. Lukinas buvo didelės erudicijos ir inteligencijos, principingas ir pareigingas, tvirto charakterio, patriotiškai nusiteikęs miškui ir savo šaliai, darbštus, tvarkingas, reiklus sau ir kitiems, nuoširdus ir nebijantis pasakyti tiesą žmogus. Gal dėl to ir jo tiriamasis medis buvo tvirtybės simbolis ąžuolas...

Štai keletas pavyzdžių iš docento santykių su studentais. Kad studentai nepavėluotų susirinkti išvykimui į praktikos darbus, rinkimosi laiką paskirdavo 15 min. anksčiau, negu išvykdavo autobusas. Žinoma, studentai išradingi, sugebėdavo apgauti. Profesorius Algimantas Gradeckas prisimena, kad vienas studentas patikrintame kursinio projekte pieštuku pažymėtus netikslumus ir pastabas ištrynė trintuku ir po kurio laiko pakartotinai nunešė M. Lukinui. Grąžindamas studentui projektą docentas pasakė: „Matai, kai pataisei, kitaip atrodo“...

Daug metų M. Lukiną pažinojęs Albertas Kirlys pasakojo, kad savo priimtus sprendimus docentas keisdavo labai nenoriai. Įrengus patalpas Girionyse, darbuotojai iš Kauno į darbą buvo vežiojami instituto autobusiuku. Buvo paskirta keletas sustojimo vietų, kuriose rytais žmonės į mašiną įsėsdavo, o vakare, grįžę iš darbo, išlipdavo. Instituto mokslinis sekretorius K. Bublys gyveno Šančiuose, o autobusiuko sustojimo vieta buvo Panemunėje. Nors mašina važiuodavo per Šančius, K. Bublys privalėjo į mašiną įsėsti ir vakare iš jos išlipti Panemunėje. Nors kai kurie skyrių vedėjai priekaištaudavo M. Lukinui dėl tokios tvarkos, praėjo maždaug metai, kol K. Bublį pradėjo paimti ir išleisti Šančiuose. To priežastis, matyt, buvo įsitikinimas, kad padarius išimtį vienam, gali atsirasti ir daugiau norinčių, o tai jau ardys visą sudarytą grafiką ir tvarką.

Triukšmingoj aplinkoj, kalbant, vaikščiojant žmonėms, M. Lukinas negalėjo susikaupti ir rašyti. Todėl disertaciją rašė naktimis. Vakarais, parėjęs iš darbo, guldavo ir pamiegodavo maždaug iki 11 valandos vakaro. Tada keldavosi ir rašydavo iki 4 valandos ryto. Po vėl guldavo ir pamiegodavo, kol reikėdavo eiti į darbą. Pasak profesoriaus Alberto Vasiliausko, M. Lukinas turėjo muzikinę klausą ir neblogą balsą. Pobūvių metu nevengdavo vienos kitos taurelės, būdavo labai linksmas, pasakodavo įvairius gyvenimo nuotykius, susijusius su ankstesne politine bei profesine veikla.

39

Pagrindinė docento aistra – grybavimas. Turėjo „Zaporožietį“, vadinamąjį kupriuką, su kuriuo ir vykdavo grybauti.

Už nuopelnus miškininkystei Mikalojus Lukinas ne kartą buvo apdovanotas: „Garbė ženklo ordinu“ (1950), medaliais „Už šaunų darbą“ (1961 ir 1970), „Darbo veterano“ medaliu (1976), LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Garbės raštais (1966 ir 1986). 1965 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio miškininko garbė vardas M. Lukinas buvo vedęs Stanislovą Jasulevičiūtė iš Kazlų Rūdos. Vaikų neturėjo.


1. Juknevičius P., Trebaitė K. Miškininkas ir istorikas Mikalojus Lukinas // Nevėžio krašto

žmonės-2. Konferencijos, įvykusios 2008 m, spalio 4 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.8-10.

2. Juknevičius P., Trebaitė K. Miškininkas, kurį žino ir istorikai // Tėvynė. – 2011 05 21. 3. Mikalojus Lukinas – Lietuvos ąžuolynų puoselėtojas. – Girionys. – 2006. 4. Lukinas Mikalojus // Lietuvių enciklopedija. – T.36. – Boston. – 1969. – P.361. 5. Lukinas Mikalojus // Tarybų Lietuvos enciklopedija – T.2. – Vilnus.– 1986. – P.661.

Garsus botanikas iš Švaininkų

Aida Kentraitė Kazimieras Ėringis (Eringis) gimė 1921 m. balandžio 16 d. Švaininkų k., Panevėžio apskr. (dabar Smilgių sen., Panevėžio r.) ūkininkų Jono Eringio ir Ievos Eringytės šeimoje. Vėliau K. Ėringis prisimins: „Vaikystė, paauglystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo gimtajame Švainikų kaime. kurį [...] Stolypino reformos matininkai 1911 m. išskirstė į vienkiemius. Senoliai turėjo 1 valaką (šioje vietovėje 1 valakas = 30 ha) žemės. Mano tėvas, kaime turėjęs dar ir vėjo malūną, su broliu nusprendė imti 50 ha vienkiemį krūmuotų pelkėtų kaimo ganyklų galulaukėje (prie buvusio Sapiegų, vėliau Karpių dvarų Perekšlių palivarko ribos). Jie ir darbštuolė mano motina vienkiemyje prieš karą pastatė pirkią su kaminu-virykla, palyginti didelį gyvenamąjį namą (dviejų galų) ir kitus pastatus“. Tarpukariu Eringių namuose buvo įsikūrusi pradžios mokykla. Taigi, nuo mažų dienų Kazys augo tarp knygų, žurnalų ir laikraščių. Turėjo tris seseris: Oną (14 metų nuskendo Nevėžyje ties Plūkių k.), Emiliją Adelę (ištekėjo už Kindurio) ir Jadvygą. Po karo jo tėvo ūkis (50 ha žemės, vienuolika melžiamų karvių, keturios telyčios, penki arkliai, pajėgaus žemės ūkio padargai – arkliniai

40

grėbliai, javapjovė, šienapjovė, kuliamoji mašina ir kt.) buvo Sovietų valdžios nusavintas ir vėliau nugyventas.

1927–1931 m. K. Ėringis mokėsi Švaininkų pradžios mokykloje, o 1937–1939 m. – Joniškėlio žemesniojoje žemės ūkio mokykloje. 1940–1944 m. K. Ėringis ūkininkavo tėvų ūkyje. 1944 m. buvo mobilizuotas į Tarybinę armiją. Kovėsi fronte Rytprūsiuose. Buvo sužeistas. Apdovanotas medaliais. Nežiūrint to, kad sūnus buvo fronte, tėvas Jonas Eringis už rezistencijos rėmimą 1945 m. suimtas. Ypatingojo pasitarimo nutarimu „pavojingas“ santvarkai 71-erių metų žmogus be teismo įkalintas Archangelsko srityje. 1947 m. iš įkalinimo vietos paleistas ir ištremtas į Kirovo sritį, ten ir mirė iš bado. Motina buvo mirusi 1941 m.

Po demobilizacijos 1945–1946 m. K. Ėringis mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, o 1946 m. įstojo į Belvederio žemės ūkio technikumą, kurį baigęs 1948 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją (LŽŪA). 1953 m. baigė LŽŪA Agronomijos fakultetą.

1953–1958 m. K. Ėringis dirbo Lietuvos žemdirbystės institute, o 1958–1981 m. – Botanikos institute. Dirbdamas institutuose, 1957 m. apgynė biologijos mokslų kandidato, o 1967 m. – Žemės ūkio mokslų daktaro disertacijas. 1981 m. Seišelių salose JAV ambasadoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Gavęs politinį prieglobstį atvyko į JAV: 1981–1992 m. – Čikagos lituanistikos pedagoginio instituto lektorius. 1992 m. K. Ėringis grįžo į Lietuvą. Dirbo Botanikos institute. Profesorius Kazys Ėringis mirė 2006 lapkričio 21 dieną. Mokslininkas parašė per 140 mokslinių straipsnių, knygą „Lietuvos kariuomenės tragedija“, monografiją „Lietuvos ganyklos“ (rusų k.), yra trijų monografijų bendraautorius ir mokslinis redaktorius. Plati K. Ėringio visuomeninė veikla: nuo 1976 m. Tarptautinės geografų sąjungos narys; gyvendamas JAV buvo VLIK Komisijos sovietų padarytiems Lietuvai nuostoliams skaičiuoti ir kitų komisijų narys, 1993–1997 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos tarybos, 1996–1997 m. valdybos narys; vienas popiežiaus Leono XIII paramos fondo steigėjų ir valdybos pirmininkas, Jungtinių Tautų Lietuvos asociacijos Ekologijos komisijos narys K. Ėringis mokėjo rusų, anglų, vokiečių, lenkų kalbas. Su žmona žinoma mokslininke Elena Moncevičiūte, K. Ėringis užaugino dvi dukras – Vaivą ir Eleną.

41

http://lt.wikipedia.org/wiki/1992

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Cikaga

http://lt.wikipedia.org/wiki/VLIK



http://lt.wikipedia.org/wiki/LKDP


http://lt.wikipedia.org/wiki/JT


1. Čeplavičiūtė V. Sugrįžimas // Respublika. – 1992 12 24. 2. Ėringis Kazys // Lietuvių enciklopedija. – T.37. – Boston. – 1985. – P.160. 3. Ėringis Kazys // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnus. – 1978. – P.373. 4. Jurgaitis J. Ant tėvynės aukuro. – Vilnus. – 1995. – P.292-293. 5. Kentraitė A. Garsus Botanikas iš Švaininkų // Nevėžio krašto žmonės-2. Konferencijos,

įvykusios 2008 m, spalio 4 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.10-11.

6. K. Ėringis: žmogus, pergudravęs sovietų žvalgus // Lietuvos rytas. – 1996 05 10 7. Profesorius Kazys Ėringis. – Vilnus. – 2007. 8. Seikalis A. Apie autorių // Ėringis K. Lietuvos kariuomenės tragedija. Faktai, prisiminimai,

dokumentai. – Vilnus. – 1993. – P.5-6.

42

LĖVENS IR NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS

2008 m. gruodžio 20 d.

44

PRANEŠĖJAI

Albinas Jacevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Miežiškių seniūnijos seniūnas. Saulius Jučys, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Bernatonių filialo vyr. bibliotekininkas. Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistas paveldui. Asta Karaliūtė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto studentė. Aida Kentraitė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto studentė. Simona Švitinytė, Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto studentė. Karolina Trebaitė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentė. Rasa Urbonaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto studentė.

45

Poetė iš Žydelių kaimo

Asta Karaliūtė, Aida Kentraitė Valerija Liaudinskaitė-Valsiūnienė gimė 1907 m. gegužės (4) 17 d. Žydelių kaime, Krekenavos seniūnijoje, vargingų valstiečių šeimoje. Tėvo tuo metu namuose nebuvo: jis buvo pašauktas atlikti būtinosios karinės tarnybos Tbilisyje. Motina laikinai gyveno pas brolį. 1909 m. Liaudinskienė su mažyte Valerija persikėlė į Liepoją, kur jųdviejų laukė sugrįžęs iš kariuomenės Julius Liaudinskas. Liepojoje tėvas dirbo padieniu darbininku: uosto kroviku, kanalo kasėju ir t. t. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tėvas buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę, pateko į vokiečių nelaisvę. Motina susirgo. Beglobiai Liaudinskų vaikai – Valerija su broliu – pateko į našlaičių namus. Valerija pradėjo lankyti Liepojos lietuvių pradžios mokyklą. 1919 m. grįžo iš nelaisvės tėvas, o 1920 m. šeima parvyko į Lietuvą ir apsigyveno Radviliškyje. 1923 m. Valerija Liaudinskaitė įstojo mokytis į Šiaulių mokytojų seminariją. Vasaros metu ji uždarbiavo pas ūkininkus. Trečiame kurse ištekėjo ir mokslus tęsė Telšių mokytojų seminarijoje. 1930–1940 metais ji mokytojavo Šiaulių apskrities ir miesto mokyklose. 1941 m. mokytoja Valerija Valsiūnienė su vyru Lietuvos kariuomenės puskarininkiu ir sūnumi buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. 1943 m. žuvo vyras. V. Valsiūnienė 1942 m. buvo NKVD užverbuota ir iš tremties paleista. 1943–1944 m. ji dirbo per karą evakuotų lietuvių Debiosų (Udmurtijos ATSR) vaikų namuose. Po karo, 1948–1954 m. V. Valsiūnienė dirbo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos poezijos konsultante. Poetė Valerija Valsiūnienė mirė 1955 m. rugsėjo 25 d. Vilniuje. Ten ir palaidota. Poetė buvo apdovanota Darbo Raudonosios vėliavos, Garbės ženklo ordinais bei medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare“. Jos vardu buvo pavadinta viena Radviliškio mokyklų. (1990 m. pervardinta į Lizdeikos). 1989 m. rugsėjo 1 d. Krekenavos kraštotyrininkų iniciatyva Žydelių kaime poetės atminimui atidengtas paminklinis akmuo. Valerija Valsiūnienė pradėjo eiliuoti dar vaikystėje, tačiau pirmasis jos eilėraštis buvo išspausdintas tik 1925 m. „Šiaulių naujienose“. Poetė gavo iš redaktoriaus šiltą laiškelį, raginusį nemesti plunksnos, bet, nežiūrint to, per sekančius dešimt metų ji neparašė nė vieno eilėraščio. Tik 1938 m. surinkusi kelių paskutinių metų kūrinėlius Valerija Valsiūnienė

46

išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Tėviškėle, tu graži“. „Parašiau jį ne todėl, kad rengiausi būti rašytoja, o todėl kad mano mokiniai turėtų eilėraščių“, – rašė vėliau poetė. Lyrikoje (rinkiniai „Šviesi diena“ (1947), „Iš širdies“ (1948), „Rinktinė“ (1950), „Lyrika“ (1953) vyrauja socialistinio realizmo tematika. Lyrikoje ryškus Salomėjos Nėries kūrybos poveikis. Kai kurie eilėraščiai publicistiški, deklaratyvūs. Epinėje poemoje „Veronika“ (1952) pavaizdavo kolūkių steigimą, jų veiklos pradžią. Parašė lyrines poemas „Ona Sukackienė“ (1948), „Leninas Vilniuje“ (nebaigta, išspausdinta 1955), kino scenarijų „Pasakojimas apie Gražiną“ ir jo pagrindu apysaką apie pokario studentiją „Keliai keleliai“ (1957), poezijos vaikams knygelių „Tėviškėle, tu graži“ (1938), „Gintaro lazdelė“ (1940), „Ramutis nedidutis“ (1949), „Mergaitė iš Nemuno krašto“ (1953), „Pionierių traukinys“ (1953). 1957 m. išleistas poetės „Rinktinių raštų“ dvitomis. 1977 m. išleistas kūrybos rinkinėlis „Žemė audžia pavasario dainą“. Tėviškei poetė randa šilčiausių žodžių, švelniausių epitetų ir palyginimų – „Mėlynžiedė mano tėviškė jinai“, „Tėviškė į žiedą panaši“, „Ir visa tu kaip daina, tėviškėle mano“. Poetė tampriai sieja savo asmeninės laimės galimumą su tėvynės likimu: Dengia pievas mėlynžiedis raštas, Kviečio varpa kuždasi brandi, – Tai gyvent pakilo mano kraštas, O su juo ir laimę atrandi. Lyriški poetės eilėraščiai ir skirti vaikams. „Su rogutėm išlenktom, / Žvilgančiom alėjom, / Lekiam, lekiam mes maži, / Greitesni už vėją“ arba „Audra tą naktį verkė, / Sidabro snaigėm lijo, / Eglutė susapnavo, / Kad turi karaliją“.

Suprantama, kad jos kūryba – ne vien tėviškės grožio apdainavimas ir eilėraštukai vaikams. Didelė kūrybos dalis ideologizuota. Čia jos ir neaptariame. Poetės meilę gimtąjam kraštui geriausiai atspindi jau chrestomatiniu tapęs eilėraštis: Už gimtinės klonius su dangum giliu Visą žemės auksą atiduot galiu. Ji, tik jį gražiausia iš visų šalių, Pasipuošus upėm, lauko berželiu. Sunkios varpos linksta, šypsosi linai – Mėlynžiedė mano tėviškė jinai.

47

Tiesiasi į tolį takas pelenų, Kai, namų išsilgus, tėviškėn einu. Ir jaučiu, kaip aidi žemė po manim, – Noriu, ją apglėbus, prisiglaust širdim. Ir žodžiu prabilti paprastu, tyru: – Už tave brangesnio nieko neturiu!


1. Aliukonytė N. Nuoširdūs posmai // Žvaigždutė. – 1987. Nr.5. – P.3. 2. Auryla V. Lietuvių vaikų literatūra. – Vilnus. – 1986. – P.166-167. 3. Baltakis A. Poetės laimėjimai ir nesėkmės // Baltakis A. Poetų cechas. – Vilnus. – 1975. –

P.49-76. 4. Bojeraitė E. Valerija Valsiūnienė Debiosuose. Prisiminimų nuotrupos // Nemunas. – 1969.

– Nr.6. – P.28-29. 5. Jonynas A., Baltrūnas A. Valerija Valsiūnienė [Nekrologas] // Tarybinis mokytojas. – 1955

09 29. 6. Juškienė E. Poetė Valerija Liaudinskaitė-Valsiūnienė // Žymūs kraštiečiai ir jų darbai:

respublikinė konferencija. – Krekenavos regioninis parkas, 2001. – P.7-8. 7. Karaliūtė A., Kentraitė A. Poetė iš Žydelių kaimo // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės.

Konferencijos, įvykusios 2008 m. gruodžio 20 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.3.

8. Lapašinskas J. Jinai dainavo gyvenimą // Tiesa. – 1967 05 04. 9. Lietuvių literatūros istorija. – T.2. – Vilnus. – 1982. – P.36-38. 10. Liubertas G. Atidengsime paminklą Valerijai Valsiūnienei // Tėvynė. – 1989 08 31. 11. Rašytojai pokario metais: Dokumentų rinkinys. – Vilnus. – 1991. – P.14, 17, 43, 53, 134,

135, 143, 162, 165, 168, 262-264. 12. Ruseckaitė A. Nebaigta daina // Kauno tiesa. – 1987 05 24. 13. Šulcaitė V. Tokią prisimenu // Komjaunimo tiesa. – 1977 05 06.. 14. Valsiūnienė Valerija // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnus. – 1988 – P.439-440. 15. Valsiūnienė Valerija // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnus. – 1971. –

P.674. 16. Vyšniauskas V. Įamžinama gimtinėje // Panevėžio tiesa. – 1989 08 30. 17. Žukas V. Lietuviškieji literatūros bibliografijos šaltiniai // Bibliotekų darbas. – 1967. –

Nr.10. – P.32-35. 18. Томонис С. Литовская литература. – Москва. – 1978. – С.142-149. 19. Чеснулевичюте П. Вальсюнене Валерия // Краткая литературная энциклопедия. – Т.1.

– Москва. – 1962. – С.848.

Žemės ūkio mokslininkas Kazimieras Bučiūnas

Saulius Jučys Kazimieras Bučiūnas gimė 1902 m. gruodžio 17 d. Rėkliuose, Piniavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje (dabar – Panevėžio sen.,

48

Panevėžio r.). Mokslus pradėjo Rėklių pradžios mokykloje, kur tuomet mokytojavo V. Jonuška. Baigęs pradžios mokyklą K. Bučiūnas mokslus tęsė Panevėžio gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, K. Bučiūnas įstojo į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją, kurią baigė1930 metais. 1931–1938 metais jis dirbo Alytaus lauko bandymų stoties vedėju. 1938 metais – Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties vedėjas Valinavoje (Kėdainių aps.). Lygiagrečiai dirbo ir pedagoginį darbą Alytaus, vėliau – Veprių žemės ūkio mokyklose. Pokario metais jis dirbo Klaipėdos srities tarybinių ūkių treste. Kadangi traukė mokslinis tiriamasis darbas, nuo 1953 metų Kazimieras Bučiūnas įsikuria Vytėnuose (Kauno r.). 1953–1963 buvo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties direktorius. O kai išėjo į pensiją, 1963–1972 metais dirbo Sodų agrotechnikos skyriaus vedėju. 1961 metais K. Bučiūnas apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją. Jis introdukavo daug vaismedžių veislių iš Latvijos, JAV. Parašė brošiūrų, mokslinių straipsnių apie sodų veisimą, žemės dirbimą, tręšimą. Jam vadovaujant Vytėnų bandymų stotis už pasiektus laimėjimus mokslo srityje ir žemės ūkio gamyboje buvo apdovanota 13 kartų, o pats K. Bučiūnas asmeniškai 8 kartus. Jis taip pat aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: buvo Kauno rajono DŽDT deputatas, Kauno rajono žemės ūkio komisijos narys, Lietuvos mokslinės tarybos sodininkystės ir daržininkystės sekcijos pirmininkas, Lietuvos sodininkystės draugijos Centro valdybos narys, žurnalo „Mūsų sodai“ redkolegijos narys. Kazimieras Bučiūnas mirė 1988 m. kovo 14 d. Vytėnuose. Ten ir palaidotas.


1. Bučiūnas K. I. Mičiurino vardo Vytėnų sodininkystės- daržininkystės Bandymų stotis // Mūsų sodai . – 1960, Nr.3. – P.2.

2. Bučiūnas K. Sodininkų seminaras Maskvoje // Mūsų sodai. – 1965. – Nr.6. – P.7. 3. Jučys S. Žemės ūkio mokslininkas Kazimieras Bučiūnas // Lėvens ir Nevėžio krašto

žmonės. Konferencijos, įvykusios 2008 m. gruodžio 20 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras. Juknevičius – Panevėžys. – 2008. – P.4.

4. Kontrimas J. K. Bučiūnui 60 metų // Mūsų sodai. – 1963. – Nr.1. – P. 27 5. Lukoševičius A. Vytėnai – sodininkystės ir daržininkystės mokslo lopšys // Gimtinė – 2003.

– Nr.6 – P.6. 6. Švirinas S. Bučiūnas Kazimieras // Žemės ūkio enciklopedija. – Vilnius. – 1998. – P.244.

49

Sodo augalų selekcininkas Ipolitas Štaras

Petras Juknevičius, Rasa Urbonaitė Lietuvos sodo augalų selekcijos pradininkas Ipolitas Štaras gimė 1905 m. vasario 23 d. Noreikių kaime, dabartinėje Krekenavos seniūnijoje, Panevėžio rajone. Taip jau sutapo, kad Žibartonių žemės ūkio bendrovės teritorijoje yra dviejų žinomų Lietuvos žemės ūkio mokslininkų gimtinės – Ibutonių kaime profesoriaus Prano Svetikos, o Noreikiuose – Ipolito Štaro. Kur I. Štaras ėjo pradžios mokslus šiuo metu nežinome. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Jaunystėje jis svajojo tapti gydytoju, bet tam neturėjo pakankamai lėšų ir medicinos studijų atsisakė. 1932 m. I. Štaras baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (LŽŪA) įgydamas agronomo specialybę. Atlikęs karinę tarnybą. 1935–1936 m. dirbo Žemės ūkio rūmuose smulkiųjų žemės ūkio šakų instruktoriumi. 1939 m. mokytojavo Klaipėdos krašte, Saugų žemesniojoje žemės ūkio mokykloje. Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, persikėlė į Kauną. 1939–1948 m. dėstė Fredos aukštesniojoje sodininkystės-daržininkystės mokykloje (vėliau – technikumas): 1945–1948 m. dirbo direktoriaus pavaduotoju. Lygiagrečiai 1947–1952 m. dėstė sodininkystę LŽŪA. Nuo 1951 m. I. Štaras dirbo Žemdirbystės instituto bandymų stotyje Vytėnuose: 1951–1955 m. direktoriaus pavaduotoju, 1964–1966 m. Sodo augalų selekcijos skyriaus vedėju. 1962 m. Ipolitas Štaras pagal paskelbtus mokslinių darbų visumą apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją. Mokslininkas Ipolitas Štaras mirė 1966 m. gruodžio 17 d. Kaune, eidamas 62-uosius metus. Pirmuosius selekcinius bandymus jis atliko 1940 m. Tiesa, susidomėjęs selekcininkų I. Mičiurino, L. Berbanko, N. Hanseno, F. Dylio darbais, I. Štaras 1936 m. pradėjo rinkti vaismedžių veislių kolekcijas. 1940 m. mažame 0,25 ha sklype savo sodyboje Kauno pakraštyje (Sodininkų g. – 9/2) atliko pirmuosius vaismedžių kryžminimus. Lietuvos žemės ūkio mokslo istorijoje ši data laikoma sodo augalų sistemingos selekcijos pradžia mūsų šalyje. Pradėjęs dirbti Vytėnų bandymų stotyje, I. Štaras čia perkėlė savo užaugintą selekcinę medžiagą. Kadangi didesnių sėjinukų perkelti jau nebebuvo galima, tai selekciniai darbai vyko ir sodybiniame sklype. Administraciniai rūpesčiai ir pedagoginis darbas neatitraukė jo nuo selekcinės veiklos. Selekcinis I. Štaro palikimas – visa eilė obelų, kriaušių, slyvų, serbentų, braškių veislių. Daugiausia dėmesio jis skyrė obelims. „Lietuvos

50

soduose auginama labai daug veislių obelų, tačiau veislių, kurios pilnutinai atitiktų mūsų respublikos klimatines sąlygas ir duotų aukštos kokybės vaisius yra labai maža“, – rašė mokslininkas. Be to, reikėjo išvesti vėlyvų veislių žiemines obelis su desertinio skonio vaisiais. 1941–1966 m. kryžminimams buvo panaudotos 94 veislių obelys, atlikta 150 kryžminimo kombinacijų. Daugiausia kryžmintos vietinių veislių obelys su introdukuotomis, stengtasi, kad obelys būtų mažiau giminingos. Taip I. Štaras ir kiti selekcininkai (D. Bulavienė, B. Gelvonauskis) iš jo sukurtų selekcinių fondų išvedė šių veislių obelis: 'Keistutis' (sortimente buvo 1966–1973 m.), 'Birutės peipinas' (1958–1962 m.), 'Noris (nuo 1966 m.), 'Auksis' (kartu su D. Bulaviene, sortimente nuo 1987 m.), 'Štaris' (kartu su D. Bulaviene ir B. Gelvonauskiu, sortimente nuo 1996 m.). Kriaušių selekcijoje, vykdytoje 1941–1966 metais, buvo siekiama pagausinti žiemą ištvermingų kriaušių asortimentą. Buvo kryžmintos 17 veislių kriaušės, atliktos 28 kryžminimo kombinacijos. Taip buvo sukurtos ištvermingos šalčiams kriaušių veislės 'Jūratė' (sortimente mėgėjams nuo 1987 m.), 'Alka' (kartu su A. Lukoševičiumi, sortimente mėgėjams nuo 1985 m.), 'Alsa' (kartu su A. Lukoševičiumi, sortimente nuo 1997 m.). Slyvų selekcija vykdyta 1952–1959 metais. Buvo kryžmintos 9 veislių slyvos, atliktos 2 kryžminimo operacijos. Labiausiai populiari slyvų veislė – 'Štaro vengrinė' (sortimente mėgėjams nuo 1975 m.). Juodųjų serbentų veislių išvedimo darbas pradėtas 1946 metais. Kryžminimams naudota 15 veislių. Sukurtos veislės: 'Derliai' (standartiniame sortimente 1958–1970 m.), 'Juodžiai' (standartiniame sortimente 1958–1966 m.),'Vytėniai'. Braškių selekciją I. Štaras vykdė 1953–1958 metais. Sukryžminus 26 veislių braškes, buvo išvestos 'Vaiva' (standartiniame sortimente 1964–1970 m.), 'Gaiva', 'Vytė' (standartiniame sortimente 1964–1970 m.), 'Lina' ir 'Svaja' veislių braškės. Aprašydamas I. Šatro selekcinį palikimą, Vidmantas Stanys pastebėjo, kad iki šiol jo sukurtos veislės sudaro apie ketvirtadalį Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto sukurtų veislių. Ženklus I. Štaro mokslinis palikimas: knygos „Kolūkio vaismedžių sodas“ (bendraut. A. Urbonas, V. Venskutonis, 1952), „Mokyklos mičiurininis sodas“ (bendraaut. V. Venskutonis, 1954), „Sodininkystė“ (bendraut. V. Venskutonis, 1956, II leidimas 1959); „Žemuogių auginimas“ (bendraut. A. Misevičiūtė, 1959), „Lietuvos pomologija“ (su bendraaut., 1974); paskelbė apie 150 autorinių lankų mokslinių darbų. Didžiausią I. Štaro paskelbtų darbų dalį (apie 78 %) sudaro mokslinės publikacijos. Jis bendradarbiavo žurnaluose „Naujoji sodyba“

51

(1939–1940), „Mūsų sodai“ (1959–1967). Pastarajame paskelbti 24 straipsniai. Už nuopelnus sodininkystės srityje Ipolitui Štarui 1965 m. suteiktas LTSR nusipelniusio agronomo vardas. Ipolitas Štaras du žmona Petronėle Greičiūte užaugino du vaikus – Dalę Eugeniją ir Tomą. Dukra Dalė Bulavienė pasekė tėvo pėdomis – tapo augalų selekcininke.


1. Juknevičius P., Urbonaitė R. Sodo augalų selekcininkas Ipolitas Štaras // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. Konferencijos, įvykusios 2008 m. gruodžio 20 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – 2008. – P.4-5.

2. Juknevičius P., Urbonaitė R. 'Štario' tėvas Ipolitas Štaras nuo Krekenavos // Tėvynė. – 2010 03 20.

3. Lukoševičius A. Sodo augalų selekcijos pradininkas Ipolitas Štaras // Mano ūkis. – 2005. – Nr.3.

4. Lukoševičius A. Štaras Ipolitas // Žemės ūkio enciklopedija. – T.3. – Vilnus. – 2007. – P.474.

5. Stanys V. Ipolitas Štaras – sodo augalų selekcijos pradininkas Lietuvoje // Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbai. Sodininkystė ir daržininkystė. – 2005. – Nr.24(1). – P.3-8.

6. Štaras Ipolitas // Lietuvių enciklopedija. – T.36. – Boston. – 1969. – P.502. 7. Štaras Ipolitas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnus.–1971. – P.427-

28. 8. Štaras Ipolitas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnus. – 1988. – P.219.

Žurnalistas, „Panevėžio tiesos“ redaktorius Alfonsas Dagelis Karolina Trebaitė, Petras Juknevičius

Alfonsas Dagelis gimė 1923 m. gruodžio 25 d. valstiečių Jono Dagelio ir Natalijos Baltušnikaitės-Dagelienės šeimoje, Juostininkų kaime, dabartiniame Anykščių rajone, Utenos apskrityje. Šeimoje dar augo jaunesnė sesuo Ona. Vaikystė prabėgo gimtąjame kaime, išsidėsčiusiame Juostos pakrantėse. A. Dagelis mokėsi Rūkiškio pradžios mokykloje, Raguvos progimnazijoje, 1944 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir įsidarbino Raguvos malūno buhalteriu. Tų pačių metų pabaigoje jis buvo paskirtas komjaunimo Panevėžio apskrities instruktoriumi. 1945–1946 m. A. Dagelis mokėsi respublikinėje partinėje mokykloje Vilniuje. Baigęs mokslą, 1946 m. spalio mėnesį pradėjo leisti Kupiškio apskrities laikraštį „Stalino keliu“ (nuo 1961 m. – „Komunizmo keliu“,

52

dabar –„Kupiškėnų mintys“) ir 1946–1949 m. buvo pirmasis jo redaktorius. Kartu jis buvo ir „Tiesos“ laikraščio korespondentas Kupiškio ir Rokiškio rajonams, o vėliau – Šiaulių apskričiai. Nuo 1953 m. Alfonsas Dagelis savo gyvenimą susiejo su Panevėžiu: tais metais jis pradėjo dirbti „Panevėžio tiesos“ redakcijos skyriaus vedėju. 1956–1982 m. buvo šio laikraščio redaktorius. Jo iniciatyva Panevėžio krašte buvo išplėtota laikraščio bendradarbių veikla: visuose Panevėžio rajono kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir kitose žemės ūkio įmonėse buvo įkurti „Panevėžio tiesos“ korespondentų postai. Jiems priklausę partinių organizacijų sekretoriai, bibliotekų vedėjai, brigadininkai reguliariai teikė informaciją laikraščio redakcijai. Nuo 1958 m. A. Dagelis pradėjo leisti Panevėžio miesto laikraštį 5 kartus per savaitę, o jo tiražą išaugino daugiau nei penkis kartus. 1958 m. A. Dagelis neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Daug metų jis vadovavo LTSR žurnalistų sąjungos „Aukštaitijos“ kūrybinio susivienijimo valdybai. A. Dageliui 1973 m. suteiktas nusipelniusio žurnalisto garbės vardas. Ilgametis „Panevėžio tiesos“ redaktorius Alfonsas Dagelis mirė nuo kraujo vėžio 1982 m. vasario 1 d. Panevėžyje. A. Dagelis parengė ir išleido brošiūrą „Panevėžys“ (1960), publicistikos rinkinį „Dviveidžiai“ (1962), turistinius leidinius „Panevėžys“ (1969), „Po Panevėžio apylinkes“ (1972), „Паневежис» (1976), bukletą „Panevėžio m. kultūros paminklai“ (1978). Žiūrint iš laiko perspektyvos galima nevienareikšmiškai vertinti Alfonso Dagelio veiklą. Visų pirma jis buvo ideologinio fronto darbuotojas. Publicistikos rinkinyje „Dviveidžiai“ iš ideologinių pozicijų vertina Panevėžio kunigus, dėl to užjūrio lietuvių buvo kaltintas dėl tuomet jauno kunigo, vėliau – monsinjoro Jono Juodelio šmeižto. Jo sesers vyras, lietuviškos pogrindžio spaudos leidėjas Vytautas Andziulis, daug kartų su Alfonsu ginčijęsis ideologiniais klausimais, jo nelaiko ortodoksiniu bolševiku. Juostininkiečiai A. Dagelį mena tik geru žodžiu. Ir ne vien dėl to, kad jis 1973 m. ir 1978 m. suorganizavo du pirmuosius kraštiečių susitikimus, taip pradėdamas tokių susitikimų tradiciją. Jo iniciatyva prie Juostininkų mokyklos pasodintas gojelis, pastatytas paminklinis akmuo žuvusiems už tarybų valdžią juostininkiečiams, pastatyta autobusų stotelė. Kraštiečiai mini jį geru žodžiu dar ir dėl to, kad užimdamas atsakingas pareigas ir įgijęs didelį autoritetą, ne kartą tuo pasinaudojo savo kraštiečiams padėti. Jis parašė laišką ištremtiems į Sibirą kaimynams Baltušnikams, o sugrįžusius į Lietuvą šiltai sutiko. Grįžusiai iš tremties ir negalinčiai gauti darbo Almai Baltušninkaitei, padėjo įsidarbinti Panevėžio

53

baldų fabrike, asmeniškai paskambinęs fabriko kadrų skyriaus viršininkui. Pokario metais padėjo gauti fiktyvius dokumentus giminaičiui Domui Rečiūgai ir taip išsaugojo pastarojo gyvybę. Iš KGB persekiojimų išgelbėjo Eleonorą Vaičiulytę, kuri, jam tarpininkaujant, eksternu baigė vidurinę mokyklą ir galėjo mokytis toliau. Taigi, Alfonsas Dagelis buvo toks komunistas, kokie turėjo būti visi, jei būtų laikęsį savo deklaruojamų idėjų. A. Dagelis buvo vedęs du kartus. Dirbdamas Kupiškyje buvo vedęs vietos advokato dukterį, Vilniaus akušerių mokyklos auklėtinę Juditą Šimonelytę. Su pirmąja žmona užaugino du vaikus: sūnų Gediminą ir dukrą Rasą. Ši santuoka iširo. Žmona mirė nuo vėžio. Antrą kartą A. Dagelis vedė savo kraštietę Zanę Baltušnikaitę.


1. Dagelis Alfonsas // Lietuvių enciklopedija. – T.36. – Boston. – 1969. – P.168. 2. Dagelis Alfonsas // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnus. – 1997. – P.93. 3. Juostininkai. Kaimas ir žmonės / Z. Mačionis. – Vilnus. – 2001. – P.120-121. 4. Trebaitė K., Juknevičius P. Ilgametis „Panevėžio tiesos“ redaktorius Alfonsas Dagelis //

Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. Konferencijos, įvykusios 2008 m. gruodžio 20 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.5-6.

5. Trebaitė K., Juknevičius P. Žurnalistas Alfonsas Dagelis // Tėvynė. – 2011 07 30.

Bernatonių mokytoja Liongina Meškauskienė

Saulius Jučys

Liongina Meškauskienė gimė Dymaičių kaime, Šiaulių rajone. 1924 m. baigė pedagoginius kursus Marijampolėje. 1924–1935 metais mokytojavo Šiaulių krašto mokyklose, o vėliau persikėlė dirbti ir gyventi į Bernatonių kaimą. Tolimesnis mokytojos gyvenimas ir veikla susiję su Panevėžio kraštu. Pradžioje ji dirbo Rėklių pradžios mokykloje. 1938 metais Bernatoniuose buvo pastatyta nauja mūrinė trijų komplektų pradžios mokykla, kurioje buvo įrengti ir butai mokytojams. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas viską sujaukė: mokytojai teko palikti Bernatonius ir dirbti kitose mokyklose.

Pirmaisiais pokario metais L. Meškauskienė sugrįžo į Bernatonius ir čia dirbo 1944–1961 m., kol išėjo į užtarnautą poilsį. Reorganizavus Bernatonių pradinę mokyklą į septynmetę, L. Meškauskienė buvo paskirta direktore.

54

Už gerą darbą 1951 m. ji apdovanota „Garbės ženklo“, 1960 metais – „Darbo raudonosios vėliavos“ ordinais, ne kartą apdovanota medaliais. 1957 metais Lionginai Meškauskienei vienai iš pirmųjų Panevėžio rajone buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios mokytojos garbės vardas.

Mokytojai teko nemažas papildomos veiklos krūvis: režisuoti vaidinimus, organizuoti koncertus, minėjimus, šventes.

Liongina Meškauskienė užaugino dvi dukras: Apoloniją ir Ramutę. Meškauskai pokario metais buvo priglaudę našlaitę, kurią augino iki pilnametystės.

Mokytoja Liongina Meškauskienė mirė 1982 metų vasarą. Palaidota Panevėžyje, Ramygalos gatvės kapinėse.


1. Atsiminimai apie mokytoją Lionginą Meškauskienė // Papasakojo A. Joneckienė, užrašė Saulius Jučys.

2. Atsiminimai apie mokytoją Lionginą Meškauskienė // Papasakojo S. Jučienė, užrašė Saulius Jučys.

3. Atsiminimai apie mokytoją Lionginą Meškauskienė // Papasakojo E. Staškevičienė, užrašė Saulius Jučys.

4. Atsiminimai apie mokytoją Lionginą Meškauskienė // Papasakojo D. Tičkūnienė, užrašė Saulius Jučys.

5. Jučys S. Bernatonių mokytoja Liongina Meškauskienė // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. Konferencijos, įvykusios 2008 m. gruodžio 20 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2008. – P.6.

6. Liongina Meškauskienė // Tarybinis mokytojas. – 1982 07 12 – P.-4. 7. Liongina Meškauskienė (1904–1982) – nusipelnusi mokytoja / Lankstinukas. – 2004. 8. Tarybų Lietuvos mokytojai. – Kaunas. – 1987 – P.196.

Pirmasis Panevėžio rajono Garbės pilietis Simona Švitinytė, Albinas Jacevičius

Alfonsas Giedraitis gimė 1925 m. kovo 28 d. Latavos kaime, Anykščių rajone, valstiečių Viktoro ir Marijonos Giedraičių šeimoje. Alfonsas buvo vyriausiasis vaikas, be jo dar augo Albertas, Antanas, Adolfas, Vanda ir Saulė. Tėvai turėjo 30 ha žemės ir kuliamąją. 1937 m. Alfonsas baigė Andrioniškio pradžios mokyklą. 1941–1943 m. mokėsi Raguvėlės žemės ūkio mokykloje, o 1943–1944 m. studijavo Panevėžio suaugusiųjų instituto agrotechnikos skyriuje. 1944–1946 m. A. Giedraitis dirbo Panevėžio cukraus fabriko Joniškėlio punkto vedėju. 1946–1947 m. jis mokėsi Anykščių gimnazijoje, kur baigė 7-ąją klasę.

55

http://www.anykstenai.lt/vietoves/vietove.php?id=560

1947–1949 m. dirbo Anykščių apskrities Žemės ūkio kooperacijos sąjungoje agronomu. 1949 m. ištrėmus tėvus į Sibirą, rūpinosi likusiais broliais ir seserimis ir persikėlė dirbti į Ramygalos rajoną. Čia 1949–1955 m. dirbo Ramygalos mašinų-traktorių stoties agronomu, vyriausiuoju agronomu. Nuo 1955 m. A. Giedraitis savo gyvenimą susiejo su Ėriškiais: 1955–1991 m. buvo „Galybės“, vėliau – Ėriškių kolūkio pirmininkas, 1991–1992 m. ir 1996–2007 m. Ėriškių žemės ūkio bendrovės valdybos pirmininkas. 1961 m. A. Giedraitis neakivaizdžiai baigė Joniškėlio žemės ūkio technikumą. Lietuvos Atgimimo metais jis vadovavo Lietuvos žemdirbių sąjungos tarybai, dalyvavo „Agronomų seklyčios“ veikloje. 1961 m. A. Giedraitis įstojo į TSKP, nuo 1990 m. buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos, o nuo 2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos Panevėžio rajono skyriaus narys, partijos tarybos narys. 1992–1996 m. Alfonsas Giedraitis buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys (dirbo Agrariniame komitete). 2000–2003 m. ir 2003–2007 m. jis buvo Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narys. Už nuopelnus A. Giedraičiui 1979 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo garbės vardas, jis buvo apdovanotas aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais: Lenino, Spalio revoliucijos ir Darbo raudonosios vėliavos ordinais, garbės raštais. Nepriklausomoje Lietuvoje A. Giedraitis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1998). Jis tapo tradicinio konkurso „Lietuvos kaimo spindulys-2006“ nominacijos „Gyvenimas, paskirtas kaimui“ nugalėtoju. 2005 m. Alfonsas Giedraitis buvo išrinktas pirmuoju Panevėžio rajono Garbės piliečiu. Alfonsas Giedraitis mirė 2007 m. rugpjūčio 12 d. Ėriškiuose. Palaidotas Ėriškių kaimo kapinėse. Su žmona Alfonsa užaugino tris vaikus: dukras Gailutę ir Giną bei sūnų Gytį.


1. Breivienė I. Ne viskas Ėriškiuose sugriuvo. Ėriškiams tebevadovauja A. Giedraitis //

Sekundė. – 1998 02 17. 2. Gritėnas V. Penkiasdešimtoji Alfonso Giedraičio javapjūtė // Tėvynė. – 2005 08 20. 3. Kancė P. Ėriškiečių ąžuolas // Ūkininko patarėjas. – 2006 07 16. 4. Krivickienė V. Kelias į Ėriškius // Mano gyvenimas. – 2004. – Nr.11. – P.11-13.

56

5. Mirė ilgametis Ėriškių kolūkio pirmininkas, Panevėžio rajono garbės pilietis Alfonsas Giedraitis // Tėvynė. – 2007 08 18.

6. Rinkūnienė G. Pirmąjį rajono Garbės pilietį vadina žmogumi legenda // Ūkininko patarėjas. – 2005 02 19.

7. Sutelktomis jėgomis – į pažangą. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos 15-metis 1992–2007. – Vilnius. – 2007. – P.111-112.

8. Švitinytė S., Jacevičius A. Pirmasis Panevėžio rajono Garbės pilietis // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. Konferencijos, įvykusios 2008 m. gruodžio 20 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2008. – P.7.

9. Tikro vadovo bruožai / Iš Albino Zorsko prisiminimų // Tėvynė. – 2005 08 20. 10. Velikonis V. Kaimą jis jautė kaip savo širdies plakimą // Gairės. – 2008. – Nr.2. – P.23-24.

57

LĖVENS IR NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS-2

2009 m. lapkričio 28 d.

58

Pranešėjai

Laura Antanaitytė, Panevėžio rajono Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos moksleivė. Lina Antanaitytė, Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentė. Saulius Jučys, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Bernatonių filialo vyr. bibliotekininkas. Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistas paveldui. Karolina Trebaitė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentė. Rasa Urbonaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto studentė.

59

Istorikas iš Pajuosčio

Petras Juknevičius

Valerijonas Meištavičius (Walerian Meysztowicz) gimė Pajuosčio dvare 1893 m. Tėvai – garsios dvarininkų giminės atstovai. Tėvas Aleksandras Meištavičius (1864–1943), herbo Rawicz bajoras, žinomas krašto visuomenės veikėjas, politikas. Motina – grafaitė Zofija Pelagėja Aleksandra Korvin-Kosakovskaitė (1868–1932), herbas Ślepowron. Augo 7 vaikų šeimoje: Marija (Tado Bistramo žmona), Aleksandra (Mykolo Stecevičiaus žmona), Ireną, Elena (Stepono Šeštakovskio žmoną), Zofija (mirė 5 metų), Valerijonas ir Zigmantas. Apie 1895 m. gimusį Zigmuntą nedaug težinoma. Jo sūnus Vladimiras mirė apie 1970 m. Lenkijoje. 1907–1914 m. Valerijonas mokėsi Peterburgo imperatoriškąjame licėjuje. Tuo metu Peterburge gyveno jo tėvas Aleksandras Meištavičius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vienoje studijavo žemės ūkį ir prekybą, kaip pats rašė: „amžius nuo 14 metų iki pilnametystės (1907–1914) – prabėgo daugiausia Peterburge; tik paskutinius mokslo metus, 1913–1914, praleidau Vienoje”. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į Rusijos armiją. Vėliau kovėsi dėl Lenkijos laisvės. Dė to jo santykiai su nepriklausomos Lietuvos valdžia nebuvo geri. Savo prisiminimų knygoje V. Meištavičius rašo: „Baigiantis 1919 metams, Želigovskiui užėmus Vilnių, atsidūriau Pajuostyje – nors jis tada priklausė Kauno Tarybai, kuri apie mane buvo kuo blogiausios nuomonės, nes priklausiau Lenkijos kariuomenei, ir dar tryliktam ulonų pulkui, kuriam vadovavo Ježis Dombrovskis. Kurį laiką Kauno valdžia, kad ir kaip į mane šnairakiuodama, vis dėlto nekliudė – gal tikėjosi, kad iš kur nors gausiu pinigų ir atkursiu Pajuostį. Tačiau greitai viskas baigėsi. Lietuvių valdininkai įžvelgė manyje Lietuvos priešą, išgamą. Porą dienų teko praleisti Panevėžio kalėjime. Išėjęs kuo aiškiausiai jutau augantį man priešiškumą, ir kai miške dar kartą buvau suimtas – suėmė lietuviams tarnavęs vokiečių puskarininkis – nesileidau įkišamas į kalėjimą, per Pajuosčio parką prasmukau į mišką. […] Naktį pasiekiau Raguvėlę, pažadinau Konstantiną Komarą, paprašiau parodyti, kaip nusigauti iki Rygos, o iš ten latvių valdžia man padėtų grįžti į Vilnių“. Atvykęs į Vilnių jis įstojo į kunigų seminariją. Baigęs mokslus ir 1924 m. įšventintas kunigu, ėjo bažnytines pareigas Vilniuje, nuo 1932 m. buvo kanoninis patarėjas Lenkijos ambasadoje prie Šventojo Sosto.

60

Studijavo Romos teisę universitete ir įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį. 1937–1939 m. profesoriavo Vilniaus Stepono Batoro universitete, kur gavo teologijos daktaro laipsnį. Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui, o karas jį užklupo Vilniuje, per Kauną, Švediją, Angliją pasitraukė į Vatikaną, kur dirbo diplomatinėje tarnyboje. Gyvendamas Vatikane pasišventė moksliniam darbui. Savo veikalams panaudojo Vatikano ir kitus archyvus. Kunigas Valerijonas Meištavičius mirė 1982 m. gegužės 9 d. Vatikane. Gyvendamas Vatikane jis inicijavo Lenkų istorijos instituto Romoje steigimą (1945), buvo jo vadovu, leido Lenkijos ir Lietuvos istorijos šaltinius, skaitė paskaitas. Redagavo žurnalą „Antemurale“. Parengė ir išleido keletą knygų: „Dobra Koscielne w Wielkim Księstwie Litewskim” (1935), „La religion dans les constitutions des états modernes “ (1938), „Poszło z dymem“ (1973), „La Pologne dans la chrétienté, coup d'oeil sur mille ans d'histoire (966–1966) “, (1966). Mūsų krašto istorijai svarbi jo atsiminimų knyga „Pašnekesiai apie laikus ir žmones“ („Gawęndy o czasach i ludziach“), išleista net 4 kartus. Lietuviškai 2004 m. išleido „Aidų“ leidykla, vertė Rasa Drazdauskienė. Šioje knygoje yra vertingų duomenų apie Pajuosčio dvarą, apie krašto dvarininkus, bet pagrindinė mintis, tai pokalbis apie Lietuvą, kurios jau niekada nebebus („Rozmowa o Litwie, której już nigdy nie będzie“. V. Meištavičiaus Lietuva – tai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) atgarsiai tebeaidėję dvaruose. XIX ir net XX a. I pusėje girdisi daug daugiau LDK aidų, nei mes leidžiame sau įsivaizduoti. Dvikalbės Lietuvos laikai – V. Meištavičiui „aukso amžius“. Aprašo jis ir to „aukso amžiaus“ griuvimą. Žinoma, autorius neišvengė idealizavimo, aprašydamas harmoniją tarp dvarininkų ir valstiečių. Anaiptol ne visuoe dvaruose ji buvo. Autoriaus pateikti faktai, žmonių jausmai rodo tos harmonijos buvimą. Negalime pamiršti ir to fakto, kad lietuvio, kaip nacionalinio subjekto, samprata tuo metu dar tik formavosi. Net vėliau žinomi lietuvių veikėjai, profesoriai broliai Biržiškos 1897 m. vykstant Rusijos imperijos gyventojų surašymui užsirašė skirtingai: vienas – lietuviu, kitas – žemaičiu, o trečias – kataliku. Panaši situacija buvo gamtininko Tado Ivanausko šeimoje: jis pats tapo „grynakrauju“ lietuviu, vienas jo brolis – lenku, o kitas – baltarusiu. Kad LDK atstatymo planai – ne vien „lenkų intriga“, galima pailiustruoti pačių „lietuviakalbių lietuvių“ nuostatomis: dar net 1916 m. kun. A. Jakštas-Dambrauskas, J. Kriaučiūnas platino atsišaukimus apie

61

http://openlibrary.org/b/OL14368829M/religion-dans-les-constitutions-des-%C3%A9tats-modernes

http://openlibrary.org/b/OL20741307M/Posz%C5%81o-z-dymem

http://catalog.dalnet.lib.mi.us/ipac20/ipac.jsp?session=12V1192VV3361.1192&profile=dalnet&uri=search=PALTITL%7E!La%20Pologne%20dans%20la%20chr%C3%A9tient%C3%A9,%20coup%20d'oeil%20sur%20mille%20ans%20d'histoire%20(966-1966)&term=La%20Pologne%20dans%20la%20chr%C3%A9tient%C3%A9,%20coup%20d'oeil%20sur%20mille%20ans%20d'histoire%20(966-1966)%20%5bpar%5d%20V.%20Meysztowicz.&aspect=subtab13&menu=search&source=%7E!merge

http://catalog.dalnet.lib.mi.us/ipac20/ipac.jsp?session=12V1192VV3361.1192&profile=dalnet&uri=search=PALTITL%7E!La%20Pologne%20dans%20la%20chr%C3%A9tient%C3%A9,%20coup%20d'oeil%20sur%20mille%20ans%20d'histoire%20(966-1966)&term=La%20Pologne%20dans%20la%20chr%C3%A9tient%C3%A9,%20coup%20d'oeil%20sur%20mille%20ans%20d'histoire%20(966-1966)%20%5bpar%5d%20V.%20Meysztowicz.&aspect=subtab13&menu=search&source=%7E!merge

LDK atstatymą, o J. Basanavičius tais pačiais metais skelbėsi esąs „LDK partijos nariu“... Anglų istorikas Normanas Daviesas, parašęs knygą „Dievo žaislas Lenkijos istorija“, pabrėžia, kad senoji Abiejų tautų Respublika daugelį amžių krikščionijoje buvo vertinama kaip katalikiškos civilizacijos „priešmūris“ – įtvirtinimas Rytuose, ginąs ją nuo infidelii – netikėlių ordų. „Ar amteli Europoj nors šuva / Kad ją nuo Azijos kanopų / Kadais užstojo medžio Lietuva“, – rašo ir poetas Petras Palilionis poemoje „Vėjuota saulė“. V. Meištavičiaus atsiminimai yra pilni įsitikinimo šiuo istoriniu Lietuvos-Lenkijos Respublikos vaidmeniu. Jis ypač pabrėžia katalikišką jo pobūdį, vartoja „krikščionijos įtvirtinimo“ („przedmurze crześciaństwa“) sąvoką, suprasdamas krikščioniją kaip išskirtinai katalikišką, nes nuo Romos atskilusius stačiatikius jis atvirai vadina schizmatikais. Taigi, V. Meištavičiaus atsiminimų knyga yra paminklas senajam „Antemurale“ – Abiejų Tautų Respublikai ir jo atstatymo naujaisiais laikais siekių manifestas. Pirmojoje knygos dalyje, pavadintoje „Išnyko kaip dūmas“ („Poszło z dymem“) pasakojama apie dvarininkiją, ypač apie jos kilmingiausią ir daugiausiai žemių valdantį elitą. Su šiuo luomu autorius jautėsi solidarus, jam artimas, jis skausmingai išgyvena šio luomo nužengimą nuo šimtmečius trukusios padėties visuomenės viršūnėje į egzotiškų praeities reliktų vaidmenį. Amžiais išlikusi visuomenės struktūra skendo į praeitį, „nyko kaip dūmas“. Nyko ir istorinė tos visuomenės aplinka – buvusi LDK. Antrąją atsiminimų dalį autorius pavadino „Tai, kas nenyksta“ („To co trwałe“). Šioje dalyje jis pasakoja apie savo veiklą Bažnyčios labui, tarsi trapiai pasaulio tikrovei priešpastatydamas amžinąją dvasinę trikrovę. Atsiminimai – istorijos šaltinis, nors ir subjektyvus. Juose atsispindi autoriaus pažiūros. V. Meištavičius palankiai vertina Stolypino žemės reformą, su simpatija rašo apie carą Nikolajų II. Autorius teigiamai vertina lojalistinę politiką imperijos valdžios atžvilgiu. Jam tenka teisinti plačiai nuskambėjusi aktą, kai 60 žymių lenkakalbės aristokratijos ir dvarininkų atstovų, tame tarpe ir autoriaus tėvas, 1904 rugsėjo 23 d. dalyvavo atidengiant Vilniuje paminklą carienei Jekaterinai II. V. Meištavičius mano, kad tiek priešinimasis caro valdžiai, tiek bendradarbiavimas su ja yra kelias į Lenkijos nepriklausomybės atstatymą, tik antrasis iš jų yra protingesnis. Negalime pamiršti, kad Valerijono charakteris, pažiūros formavosi veikiamas tėvo ir jo jaunystės aplinkos. V.

62

Jis mieliau vadino tas teritorijas buvusiomis LDK žemėmis. Jų aplinka buvo jam gimtoji. Vertindamas susikūrusią Lietuvos valstybę teigia, kad Lietuva tapo kalbiškai lietuviškesnė, bet prarado didelę dalį savo elito kultūrinio palikimo. V. Meištavičius smerkė tiesioginį Vilniaus krašto įjungimą į Lenkijos sudėtį, į kurį, anot jo, „Kauno lietuviai“ atsakė nematyta neapykanta, ypač nukreipta prieš lenkų kalbą bei spaudą. „Šiaudinės sienos“ tarp Lietuvos ir Lenkijos nubrėžimą jis skaudžiai pergyveno, jausdamas tai kaip jo Tėvynės padalinimą. Savo dalyvavimą kare už Lenkijos nepriklausomybę, jis suvokė ne tik kaip Lenkijos, bet ir Lietuvos gynimą. Į J. Dombrovskio suburtą 13-tą Vilniaus ulonų pulką jis žvelgia kaip į paskutinę LDK kariuomenę, sušauktą paskutiniu Lietuvos bajorų visuotiniu šaukimu. Jis surinko keliasdešimt karių, kurie anot V. Meištavičiaus buvo „pasiruošę tarnauti, kad neatiduotume mūsų krašto bolševikams, kad atstatytume Respubliką. [...] Jie visai nebuvo „ponaičiai“, o tik sodybų šlėkta ir valstiečiai“. Jo būrys iš Panevėžio apylinkių pasiekė Lydą, kur prisijungė prie Dombrovskio pulko, kuriame kovojo tie, „kuriems Liublino unija buvo ne mitas ar svajonė, o realus reikalas, už kurį kovota“. 1930 m. Vilniaus leidinyje „Słowo“ profesorius R. Mienickis paskelbė straipsnį apie „dambrovskiečius“ („Dąbrowszczycy i ich dzieje“), kuriame rašo ir apie V. Meištavičiaus būrio atvykimą: ,,przybył do oddzialu pan Meysztowicz w 12 koni, zebranych przez siebie i zwerbowanych z pośród ochotników szlachty poniewieskiej“. Čia apie lietuvių valstiečių dalyvavimą nekalbama. V. Meištavičius supranta, kad generolo L. Želigovskio „maištas“ buvo tariamas, nes šį žodį jis rašo kabutėse. J. Pilsudskį V. Meištavičius prilygina žymiausiems Lenkijos-Lietuvos valdovams – Steponui Batorui, Jonui Kazimierui, Jonui Sobieskiui. Jis pažymi, kad maršalas buvo vienas didžiųjų krikščionybės gynėjų, kurio vadovaujama armija apgynė Europą nuo raudonosios bedievystės: „Pilsudskis yra vienas iš didžių žmonių, kurie užbaigia epochą… Su juo baigiasi mažiausiai trijų tūkstančių metų laikotarpis, kurio metu susikūrė mūsų kultūra… Ginkluota civilizacijos, kuri truko tūkstančius metų, gynyba jau neįmanoma… Ginti civilizaciją šiandien galima tik įsitikinimų jėga ir tiesos liudijimu žmonėms; kova vyksta žmonių sielose. Ant šių dvejų epochų ribos – kaip paskutinis iš tų, kurie kalaviju

63

O apie patį Valerijoną Meištavičių norėčiau baigti Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo žodžiais: „Buvo didinga figūra. Ponaitis iš Pajuostės dvaro prie Juostos ir Nevėžio, ulonas, kunigas, Stepono Batoro universiteto teologijos profesorius, diplomatas Vatikane, jis didžiavosi savo protėviais ir Didžiosios Kunigaikštystės didikai jam buvo „mes“: mes pastatėme, mes saugojome, mes gynėme,. [...] sąmoningai atsisukdamas į praeitį, jis netgi monumentalus“.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. – Wrocław – Warszawa – Kraków. – 1992. – T.3. – P.115-122.

2. Juknevičius P. Istorikas iš Pajuosčio // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės-2. Konferencijos, įvykusios 2009 m. lapkričio 28 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2009. – P.3.

3. Juknevičius P. Kunigas istorikas iš Pajuosčio // Tėvynė. – 2011 06 11. 4. Juknevičius P. Meištavičiai // Tėvynė. – 2004 08 04. 5. Juknevičius P. Pajuosčio dvaras // Kultūros paminklai / 4. – Vilnius. – 1997. – P.99-103. 6. Juknevičius P. Pajuostis // Panevėžio balsas. – 1995 08 24, 08 25, 08 29, 08 31, 09 01. 7. Juknevičius P. Pajuostės šeimininkas Aleksandras Meištavičius // Panevėžio rytas. – 1994

05 06. 8. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach. – Londyn. – 1986. 9. Meysztowicz W. Pašnekesiai apie laikus ir žmones. – Vilnius. – 2004. 10. Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius. – 1995. – P.45, 46, 223. 11. Molenda J. Meysztowicz Aleksander // Polski słownik biograficzny. –T.XX/3. – Zsz.86. –

Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk. – 1975. – P.486-489. 12. Palilionis P. Vėjuota saulė. – Vilnius. – 1983. – P.65. 13. Pusčius Š. Rytinis krikščionijos įtvirtinimas // www.fsspx.lt.

Pulkininkas Petras Daukšys Petras Juknevičius, Karolina Trebaitė

Petras Daukšys gimė 1899 m. rugpjūčio 1 d. Dragonių kaime, tuometiniame Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje (dabar Panevėžio sen., Panevėžio r.). 1918 m. jis baigė Panevėžio gimnazijos 6 klases. 1919 m. vasario 5 d. įsitraukė į Lietuvos nepriklausomybės kovas: įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės Panevėžio batalioną. Neužilgo bataliono vadovybė pasiuntė jį į Lietuvos karo mokyklą. P. Daukšys tapo pirmosios karininkų laidos absolventu. Mokslus jis baigė 1919 m. liepos 6 d.,

64

turėdamas 20 metų. Pagal karines specialybes baigusieji karininkai buvo suskirstyti į 5 grupes: pėstininkų, kulkosvaidininkų, artilerininkų, raitelių ir pionierių. P. Daukšys baigė pėstininkų grupę. Jam buvo sutektas karūžo laipsnis. P. Daukšys buvo paskirtas į 1-ojo pėstininkų pulko 6 kuopą jaunesniuoju karininku. Pulkas kovėsi su bolševikais Aukštaitijoje. Už narsą jaunas karininkas buvo apdovanotas I laipsnio Vyties kryžiumi. Pasibaigus kovoms su bolševikais, 1919 m. spalio mėnesį pulkas buvo grąžintas į Kauną, bet neužilgo jam teko vykti į Baisogalos apylinkes ir įsijungti į kovą su bermontininkais. Lapkričio 22–23 dienomis 1-ąsis pėstininkų pulkas dalyvavo garsiajame Radviliškio mūšyje. 1920 m. sausio mėnesį pulkas atvyko į Alytų saugoti demarkacinę liniją su Lenkija. 1919 m. pabaigoje karūžo laipsnis buvo pakeistas į leitenanto, o 1920 m. vasario 10 d. P. Daukšiui buvo suteiktas šis laipsnis. Bolševikams pasitraukus iš Vilniaus, 1-ąsis pėstininkų pulkas apsistojo Trūdiškių apylinkėse. Netrukus prasidėjo susirėmimai su lenkais. P. Daukšys vadovavo 2-ąjai, 6-ąjąi, 8-ąjąi, Mokomajai kuopoms. Pasibaigus karui su Lenkija, 1922 m. gegužės mėnesį jis paskirtas raitų žvalgų komandos viršininku, o po dviejų mėnesių komandiruotas į raitelių žvalgybos kursus. 1923 m. gegužės mėnesį P. Daukšiui suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Kadangi jis dar buvo baigęs 6 mėnesių artilerijos kursus, 1924 m. buvo perkeltas į 1-ąjį artilerijos pulką. Čia paskirtas karininku į 7-ąją bateriją. 1925 m. P. Daukšys buvo perkeltas į Artilerijos viršininko valdybą ir paskirtas artilerijos viršininko adjutantu. 1926 m. sausio 1 d. perkeltas į Vyriausiojo štabo artilerijos inspekciją ir paskirtas artilerijos inspektoriaus adjutantu. 1926 m. jis įstojo į Aukštuosius karininkų kursus. 1927 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. P. Daukšys buvo paskirtas į 3-ąjį artilerijos pulką, kur vadovavo 6-ąjai baterijai. 1929 m. jis baigė Aukštuosius karininkų kursus ir buvo paskirtas vadovauti 3-ojo artilerijos pulko 5-ąjąi baterijai. Bet tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo komandiruotas Respublikos prezidento asmens adjutantu. Prezidentūroje dirbo 4 mėnesius. Grįžęs į savo pulką, buvo paskirtas stažuotę atliekančių kariūnų ir kariūnų-aspirantų būrio vadu. 1931 m. kapitonas P. Daukšys buvo pasiųstas į Aukštesniųjų karininkų kursus. Baigus kursus, rugsėjo 18 d. jam sutektas majoro laipsnis. Majoras P. Daukšys tapo Atskirosios artilerijos grupės vado padėjėju. 1935 m. ši grupė buvo pervesta į 1-ąjį artilerijos pulką. P.

65

Daukšiui šioje grupėje teko eiti teismo pirmininko, Švietimo vadovo pareigas, Gaižiūnų poligone dalyvauti pratybose. 1-ąjame pėstininkų pulke majoras P. Daukšys buvo paskirtas 2-os grupės vadu pulko vado padėjėjo teisėmis. Neužilgo buvo paskirtas neetatiniu pulko vado padėjėju. Spalio mėnesį iš Aukštosios Panemunės P. Daukšys buvo pervestas į Panevėžį. Ėjo pulko vado pareigas. Jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1936 m. išvyko į Vytauto Didžiojo karininkų kursų generalinio štabo skyrių. 1938 m. grįžęs į savo pulką ėjo pulko vado padėjėjo pareigas. 1940 m. buvo išrinktas pulko karininkų ramovės valdybos pirmininku. Tais pačiais metais jis skiriamas vadovauti 3-ąjam artilerijos pulkui, o po kelių dienų, liepos 1 d. P. Daukšys perkeltas į Lietuvos liaudies kariuomenės 4 artilerijos pulką. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. rugsėjo 2 d. jis paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 616 artilerijos pulko vadu, bet po 7 dienų buvo perkeltas į 615 artilerijos pulką. 1941 m. birželio 10 d. pulkininkas leitenantas Petras Daukšys, kartu su kitais aukštesniaisiais artilerijos karininkais, buvo iškviestas į Maskvos F. Dzeržinskio karo akademijos tobulinimosi kursus. Prasidėjus Vokietijos – TSRS karui, birželio 27 d. buvo suimtas ir išvežtas į lagerį. Kalėjo Norilsko, Lamos lageriuose. Pulkininkas leitenantas Petras Daukšys žuvo lageryje 1943 m. vasario 21 d. 1990 m. jo simboliniai palaikai perkelti į Vilniaus Saltoniškių kapines. Be minėto apdovanojimo Nepriklausomybės kovų metu, Petras Daukšys dar turėjo šiuos apdovanojimus: IV laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ordiną (1934), Lietuvos nepriklausomybės, Savanorio-kūrėjo (1928) medalius, Latvijos nepriklausomybės medalį (1929). Petras Daukšys buvo vedęs Eugeniją Žadeikaitę-Januškienę, su kuria užaugino dukrą Danutę.


1. Andrijonas A. „... Būti karininkais Lietuvos armijoje....“ // Karys. – 1993. – Nr.12. – P.18-19.

2. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – P.381. 3. Daukšys Petras // Lietuvių enciklopedija. – T.36. – Boston. – 1969. – P.178. 4. Daukšys Petras // Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1955. – T.3. – Vilnius. – 2003. –

P.43-44. 5. Juknevičius P., Trebaitė K. Pulkininkas iš Dragonių // Tėvynė. – 2011 08 20. 6. Juknevičius P., Trebaitė K. Pulkininkas Petras Daukšys // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės-

2. Konferencijos, įvykusios 2009 m. lapkričio 28 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2009. – P.3-4.

66

Literatūrologė Janina Žėkaitė

Rasa Urbonaitė

` Janina Žėkaitė — literatūros mokslininkė, ilgametė Literatūros ir tautosakos instituto mokslinė darbuotoja, 2004 m. tragiškai žuvusio literatūros mokslininko habil. dr. Vytauto Kubiliaus našlė, Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus motina. Janina Žėkaitė gimė 1926 m. liepos 8 d. Degionių kaime, Naujamiesčio seniūnijoje. 1937–1938 m. mokėsi Berčiūnų pradžios mokykloje. 1938–1940 m. ji mokėsi Panevėžio šešiaklasėje mokykloje, o 1940–1946 m. — Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dabar — Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija). Baigusi mokslus Panevėžyje, J. Žėkaitė įstojo į Vilniaus universitetą: 1946–1951 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1951 m. iki 1954 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantė, o 1955 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją ir iki pat 2002 m. dirbo šiame, du kartus per tą laiką reorganizuotame ir pavadinimus keitusiame Institute. Kaip pati yra sakiusi, habilitacinę disertaciją vėliau apsigynė iš reikalo, kadangi institute trūko habilituotųjų, nes mirus keletui mokslininkų, institutas nebegalėjo sudaryti mokslinės tarybos. Iš viso Vileišių rūmuose praleido penkiasdešimt vienerius gyvenimo metus, kitaip sakant, didžiąją jo dalį.

Pirmas rimtas J. Žėkaitės darbas, parašytas daktaro disertacijos pagrindu — „Antano Vienuolio kūryba iki 1917 m.“, vėliau parašė studiją „Antonas Čechovas ir lietuvių apsakymas“, monografiją „Lietuvių romanas: žanro raida iki 1940“ ir visą gyvenimą tęsė lietuvių prozos tyrinėjimus, daugiausia dėmesio skirdama tiems autoriams, kurie priklauso lietuviškajam modernizmui. Kiti svarbūs darbai: „Impresionizmas ir ekspresionizmas lietuvių prozoje“ (1977); monografijos „Šatrijos ragana“ (1984), „Žemaitės kūryba“ (1991), „Jurgis Savickis“ (1994), „Ignas Šeinius“ (1999). Iš kitų jos parengtų leidinių svarbiausieji yra: „Šatrijos Raganos laiškai“ (1986), „Apie Jurgį Savickį. Atsiminimai. Dokumentai. Kritika“ (2000). Nemažai skyrių parašė „Literatūros istorijai“.

Paklausta, kodėl jos pasirinkti autoriai – klasikiniai, lietuviški, ne marksistai, kaip jai pasisekė išlaviruoti, mokslininkė Čikagoje einančio dienraščio „Draugo“ korespondentei 2005 m. yra sakiusi: „Viskas — juokingi atsitiktinumai. Štai kaip pasirinkau Šatrijos Raganą. Skyriaus vadovui ši mintis iš karto pasirodė nepriimtina, o instituto direktoriui Kostui Korsakui – atvirkščiai. Pasirodė, kad Juozas Baltušis Židikuose dalyvavo literatūros vakare ir kažką labai teigiama pasakė apie Šatrijos

67

Raganą, ir tie jo žodžiai buvo išspausdinti. O ji juk katalikė, davatka… Taip su Korsako leidimu pradėjau rašyti. Monografiją greitai išgraibstė. O kai išleidau Šatrijos Raganos laiškų knygą, ji tapo tikru „bestseleriu“. Žinoma, turėjau sudėlioti „klasių kovos“ akcentus (juos dabar išbraukčiau). Iš vyro, Vytauto Kubiliaus, dienoraščio, kurį ruošiu spaudai, supratau, kad jis man pavydėjo Šatrijos Raganos (pats tyrinėjo T. Tilvyčio, S. Nėries kūrybą)“.

Janinos Žėkaitės tekstai dažnai jau nuo pat pradžių buvo orientuoti į diskusiją, taip pat ji niekada nebijojo reikšti savo nuomonės, jei ji ir nesutapdavo su visuotinai priimtina. Taip pat ji suprato pirminių šaltinių reikšmę: dirbo JAV, Lietuvos, Švedijos archyvuose. Kasdieniniame bendravime ir rašydama apie literatūrą, Janina visada pirmiausia norėjo suprasti, susidaryti savo nuomonę, o tik tada kalbėti. Ironiško ir sveiko proto pozicija jai buvo priimtiniausia. Kartais dėl tos ironijos kokia nors pastaba nuskambėdavo gana tiesmukai, tačiau daugumos kolegų tai niekada neįžeisdavo, nes jos žodžiuose visada buvo galima įžvelgti tikrą geranoriškumą. Su vyru — Vytautu Kubiliumi iš pirmo žvilgsnio buvo visiškos priešingybės, tačiau plačiau pažinus šią porą buvo galima pasakyti, kad jie papildo vienas kitą kaip lyrika ir epas, poezija ir proza. Kasdieniniame gyvenime prozos, be abejo, daugiau tekdavo Žėkaitei. Visai neatsitiktinai jos knygos dažniau pradėjo rodytis paskutiniais dešimtmečiais, kai vaikai jau užaugo ir buities našta palengvėjo. Jai teko iškęsti nuolatini Kubiliaus pjudymą sovietmečiu ir solidariai jį remti morališkai. Didelis smūgis, be abejonės, priartinęs ir jos pačios mirtį, buvo vyro žūtis 2004 m. Būtent po Vytauto Kubiliaus mirties ji rado savyje jėgų atleisti avarijos kaltininkui ir atsidėjo vyro dienoraščio tvarkymui — jo rengimui spaudai. Su moterišku kruopštumu ir meile ranka perrašė beveik visą sąmoningą gyvenimą jo rašytą sunkiai įskaitomą dienoraštį, kartais ant atskirų popieriaus lapelių, matyt, slepiant tikrąją užrašų paskirtį. Gaila tik, kad Daktarė jau nebesulaukė išeinant iš spaudos prisiminimų knygos, nes dienoraštis buvo išleistas po jos mirties.

Literatūrologė Janina Žėkaitė mirė 2006 m. liepos 27 d. Vi;niuje. Palaidota Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje.

Su vyru Vytautu Kubiliumis (1928–2004) užaugino du vaikus: dukrą Rasą ir sūnų Andrių.


1. Gaigalaitė V. Modernizmo šifrai be kaukės // Mokslas ir gyvenimas. – 2006. – Nr.6. – P.30-31.

2. Kalėda A. Atsisveikinant su Janina Žėkaite // Metai. – 2006. – Nr.10. – P.157-158.

68

3. Kubilius V. Dienoraščiai. 1945–1977. – Vilnius. – 2006. – P.7-9, 12, 249, 252, 260, 262, 264, 268, 420, 421, 422, 426, 460, 463, 466, 469.

4. Kubilius V. Dienoraščiai. 1978–2004. – Vilnius. – 2007. – P.31, 61, 63, 76, 98, 100, 161, 184, 353, 371, 377, 384, 386, 389, 390, 441, 447, 473, 477, 478, 479.

5. Mitaitė D. Janina Žėkaitė (1926–2006) // Naujasis židinys-aidai. – 2006. – Nr.8. – P.356. 6. Škiudaitė A. Sugebėjusi gyventi savaip // Literatūra ir menas. – 2006 09 01. 7. Urbonaitė R. Literatūrologė Janina Žėkaitė // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės-2.

Konferencijos, įvykusios 2009 m. lapkričio 28 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2009. – P.4-5.

8. Žėkaitė Janina // Kas yra kas Lietuvoje 2000. – Vilnius. – 2000. – P.801. 9. Žėkaitė Janina // Kas yra kas Lietuvoje 2002. – Vilnius. – 2002. – P.763. 10. Žėkaitė Janina // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. – 1988. – P.643.

Tarptautinio garso mokslininkas iš Antrųjų Rodų dvaro

Laura Antanaitytė, Lina Antanaitytė

Ričardas Volskis gimė 1929 m. rugsėjo 25 d. Antrųjų Rodų dvare, Krekenavos valsčiuje (dabar – Rodų k., Krekenavos sen., Panevėžio r.), Stanislovo Volskio ir Irenos Švoinickaitės-Volskienės šeimoje. Jis buvo vyriausiasis vaikas. Turėjo seserį Ireną ir dar jaunesnį brolį Edgarą. Tėvams persikėlus į Kauną, vėliau – į Palangą, 1937–1941 m. R Volskis mokėsi Palangos pradžios mokykloje, vėliau – Palangos gimnazijoje. Dar nebaigęs mokslų, įsidarbino Palangos kultūros namuose instruktoriumi. Galiausiai 1950 m. eksternu baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą. Pradėjo dirbti jūrininku Klaipėdoje, vėliau vienerius metus mokytojavo Šilutės r. Pajūrio septynmetėje mokykloje. O 1952 m. R. Volskis nusprendė studijuoti Maskvos centriniame žuvininkystės institute. Ten savo žinias gilino penkerius metus. Būtent dėl šio instituto ir susiejo savo darbinę veiklą su žuvininkyste. Baigęs mokslus dirbo Lietuvos gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoju, vidaus vandenų eksploatacijos valdybos viršininku ir šios valdybos skyriaus viršininku. Tuo pat metu, kai dirbo vidaus vandenų eksploatacijoje, 1960–1964 m. R. Volskis mokėsi Leningrado ežerų ir upių žuvininkystės mokslinių tyrimų instituto aspirantūroje. 1965 m. jis apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją. Apgynęs paskutinįjį darbą, 1965–1984 m. R. Volskis dirbo Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institute. Kuo jam tik neteko dirbti... Volskis užėmė rūšies biologijos laboratorijos vadovo, hidrobiologo, monitorinio sektoriaus vadovo ir kitas pareigas. R. Volskis stengėsi plėsti savo žinias ir tobulėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Štai 1995 m. Olštine (Lenkija) apgynė ekologijos habilituoto mokslų daktaro disertaciją. Po metų nostrifikuotas habilituotu daktaru. O

69

1996–2000 m. R. Volskis buvo Ekologijos instituto Jūros ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas. Tuo tarpu, kai mokėsi ir dirbo dr. R. Volskis turėjo daug visuomeninių pareigų: nuo 1976 m. buvo UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ Lietuvos nacionalinio komiteto narys, sekretorius, pirmininko pavaduotojas, vadovavo šios programos tarptautiniam projektui „Rūšies tyrimai areale“. 1994–1998 m. buvo valstybinės mokslo programos „Lietuvos ekologinis tvarumas (ECOSLIT)“ tarybos mokslinis sekretorius. „Aquatic Sciences and Fisheries Abstracts (ASFA)“ patarėjų valdybos ir jos 5 serijų leidinio redakcijos tarybos narys, Rusijos MA monografijų serijos „Rusijos ir gretimų šalių faunos rūšys“ redakcijos kolegijos narys. R. Volskio mokslinė veikla labai ženkli. Jis sukūrė erdvinės rūšies koncepciją, pagrindė rūšies funkcionavimo dėsningumą filosofiniu ir biologiniu aspektais. Mokslinėje literatūroje kreivės, nusakančios šį dėsningumą, pavadintos R. Volskio kreivėmis. Suformulavo sistemų kitimo principą (2001), pulsuojančių sistemų dėsnį (2002). Už šią ir kitą mokslinę veiklą 6 užsienio mokslo įstaigos įteikė R. Volskiui medalius ir garbės raštus, Čekoslovakijos MA prezidiumas apdovanojo J. Purkyne medaliu. 1979 m. jam suteiktas nusipelnusio žuvininko vardas. Jis parašė šias monografijas ir knygas: „Žuvininkystė ežeruose“(1959), „Sterkas ir jo veisimas“ (1960), „Europos žiobrio (vimba) biologija ir verslinė reikšmė“ (su bendraaut., 1970), „Продуктивность вида и её исследование в пределах ареалa.“ (1973), „Žuvų produktyvumo tyrimų areale tipinės metodikos“ (5 t., 1974–1985), „Cырть“ (kartu su bendraaut., 1976), „Мониторинг вида.“ (1981), „Теоритические обоснования биологии, ресурсов и разведения пресноводных рыб в ареале исследования“(1982), „Вид и его продуктивность в ареале“ (su bendraaut., 1983), „Подуст“ (su bendraaut., 1984), „Aplinkos rūgštėjimas“ (1986), „Evoliucijos procesai biosferoje“ (1986), „Охрана природы в Литовской ССР“ (1986), „Вид как элемент биоты“ (1989), „Trečioji gyvybės paslaptis“ (1991), „Мы вчера, сегодня, завтра“ (1991), „Regularities of Variability of the Parameters of the Populations of Species in Time and Space“ (1994), „The Third Mystery of Life“ (1991), „Relativity of Parameters of Genetically Secluded Space-Time Continuum of Species“ (1998), 4 dalių knygą „Durys į nežinomą pasaulį“ (I d. „Rūšies erdvinė koncepcija“, II d. „Bioįvairovės kitimo principas“, anglų k., 2001), „Žmonija – pulsuojantis superorganizmas“ (2001). Monografijos „Hydrobiological Research in the Baltic Countries. Part I. Rivers and Lakes“ („Hidrobiologiniai tyrimai Baltijos šalyse.D.1. Ežerai ir upės) sudarytojas ir bendraautorius,

70

„Lietuvos ekologinis tvarumas istoriniame kontekste“ 7 skyriaus bendraautorius (1999). Parašė vadovėlį „Žuvininkystė“ (1967) bei 4 monografinių straipsnių rinkinius (1973, 1975, 1983, 1986). Paskelbė daugiau kaip 130 mokslinių, nemažai populiarių straipsnių.. R. Volskis buvo iniciatyvus mokslininkas, atkaklus, labai darbštus, reiklus ir griežtas tiek sau, tiek darbuotojams. Bet prieš šešerius metus šio gabaus moklininko netekome: 2003 metų kovo 27-ąją Ričardas Volskis mirė. R. Volskis su žmona Aldona Binkevičiūte užaugino du sūnus: Edvardą ir Ričardą Romualdą.


1. Antanaitytė L., Antanaitytė L., Juknevičius P. Garsaus mokslininko gimtinė – Antrieji Rodai // Tėvynė. – 2010 08 14.

2. Antanaitytė L., Antanaitytė L. Tarptautinio garso moklsininkas iš Antrųjų Rodų dvaro // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės-2. Konferencijos, įvykusios 2009 m. lapkričio 28 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2009. – P.5-7.

3. Gimbutienė I. Vaikystė mano tolimoji // Tėvynė. – 1993 12 20-23. 4. Gimbutienė I. Vaikystė mano tolimoji // Dailininkas Romanas Švoinickis ir Rodų dvarai. –

Kaunas. – 2005. – P.28-32. 5. Gimbutienė I. Taip ir palikome Rodus // Tėvynė. – 1992 08 04. 6. Jakimavičius A., Milerienė E., Repečka R. // Ričardas Volskis (1929 09 25–2003 03 27) // 7. Virbickas J., Jakimavičius A. Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos

institutas 1959–1989. – Vilnius. –1995. – P.9, 15, 19, 36, 37, 41, 98, 100, 132. 8. Volskis Ričardas // Kas yra kas Lietuvoje 1997/98. – Vilnius. – 1998. – P.740. 9. Volskis Ričardas // Kas yra kas Lietuvoje 2000. – Vilnius. – 2000. – P.785. 10. Volskis Ričardas // Kas yra kas Lietuvoje 2002. – Vilnius. – 2002. – P.747. 11. Volskis Ričardas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnius.– 1971. –

P.832 – 833. 12. Volskis Ričardas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. – 1988. – P. 602.

Režisierius Jonas Vytautas Misevičius

Saulius Jučys

Jonas Vytautas Misevičius gimė 1943 m. lapkričio 25 d. Bernatoniuose, Panevėžio rajone. Be jo, šeimoje dar augo Kęstutis, Danguolė ir Eimutis. Baigęs vidurinį mokslą Panevėžyje, J. V. Misevičius įstojo į Maskvos valstybinį M. Lomonosovo universitetą. Po mokslų į Lietuvą nebegrįžo: apsigyveno Maskvoje ir įsidarbino televizijoje: 1972 m. pradėjo dirbti Centrinės televizijos Literatūros ir dramos programų vyriausioje redakcijoje. Čia prabėgo kūrybingiausi režisieriaus metai.

71

Jis sukūrė filmus: „Bresto getas“ (1995), kuris laimėjo didįjį prizą tarptautiniame konkurse Bar’95 (Jugoslavija), taip pat apdovanojimus Izraelyje, JAV; „Akimirka ar amžinybė“ (1995), skirtą sausio 13-osios įvykiams atminti; „Rusija atsibusk arba dabarties nostalgija“; „Didysis pilietis“ (apie Andriejų Sacharovą); „Evangelija pagal Dimitrijų“ (apie Dimitrijų Luchačiovą); „Po šešiolikos metų“ (apie M. Rostropovičių ir G. Višnevkają). „MKČ“ (dokumentinį filmą apie M. K. Čiurlionį); „Vasilijaus Aksionovo regtaimas“; „Nobelio laureatas Josifas Brodskis“; „Nakvojo auksinis debesėlis“ (apie rašytoją Anatolijų Pristavkiną); „Poetas Roberas Roždestvenskis“; „Poetė Rima Kazakova“; „Viktorija Tokareva“; „Aktorė Valentina Talyzina“; „Keturis kart akademikas“ (apie žymų kardiochirurgą Valerijų Šumakovą); „Krepšinio pulkininkas“ (apie žymųjį krepšinio trenerį Aleksandrą Gomelskį). „Anatolijus Rybakovas Arbato sūnus“ ir kt. Jis buvo televizijos programų ir kelių šimtų televizijos laidų autoriaus. Daug jo darbų liko televizijos archyvuose. Nežiūrint silpnos sveikatos, režisierius daug keliavo. Su žmona, žinoma režisiere Dina Čiupachina, užaugino dukras Joaną ir Virginiją. Režisierius Jonas Vytautas Misevičius mirė staiga 2009 m. balandžio 13 d. Kremuoti jo palaikai 2009 m. gegužės 25 d. palaidoti Vilniuje, Karveliškių kapinėse.


1. Atsiminimai apie Joną Vytautą Misevičių // Papasakojo A. Joneckienė, užrašė Saulius Jučys 2. Atsiminimai apie Joną Vytautą Misevičių // Papasakojo J. Telyčėnienė užrašė Saulius Jučys 3. Atsiminimai apie Joną Vytautą Misevičių // Papasakojo E. Žėkienė, užrašė Saulius Jučys 4. Girdzijauskaitė A. Beieškant išėjusiojo pėdų // Literatūra ir menas. – 2009 09 25. 5. Jučys S. Režisierius Vytautas Misevičius // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės-2.

Konferencijos, įvykusios 2009 m. lapkričio 28 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2009. – P.7-8.

6. Tarptautinė gerumo akademija Vilniui padovanojo skulptūrą // Vilniaus diena. – 2009 05 25.

7. Vilniuje bus palaidoti žymaus kino režisieriaus J. Misevičiaus palaikai // www.Delfi.lt. – 2009 05 18.

8. Прах кинорежиссера перезахоронят в Вилънюсе // www.Delfi.lt. – 2009 05.18

72

http://www.delfi.lt/

http://www.delfi.lt/

Turinys

NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS Miškininkas, pedagogas ir mokslininkas Benediktas Labanauskas ............7 Petras Juknevičius Tautosakininkas, kalbos tyrinėtojas Nikodemas Baukus-Venckavičius ...11 Vilma Pakeltytė Kompozitorius Antanas Račiūnas .............................................................12 Kristina Navalinskaitė, Karolina Trebaitė Kanklių meistras iš Krekenavos ................................................................14 Inga Karošaitė Žinomas vertėjas iš Burvelių .....................................................................17 Simona Švitinytė, Ilma Vienažindytė Docentas Petras Butrimas ..........................................................................19 Petras Juknevičius, Toma Staišiūnaitė Chemikas, profesorius Edvardas Ramanauskas .........................................20 Rūta Grincevičiūtė NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS-2 Inžinierius architektas Feliksas Vizbaras ..................................................25 Rasa Urbonaitė Garsus Rusijos mokslininkas iš Panevėžio ................................................27 Petras Juknevičius Docentas Valerijonas Verbickas ................................................................28 Rūta Grincevičiūtė Švietimo viceministeris iš Bistrampolio ....................................................30 Simona Žilytė Menininkas ir pedagogas Pranas Steponavičius ..............................34 Vaida Baltušytė Miškininkas Mikalojus Lukinas ................................................................35 Petras Juknevičius, Karolina Trebaitė Garsus botanikas iš Švaininkų ...................................................................39 Aida Kentraitė LĖVENS IR NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS Poetė iš Žydelių kaimo ..............................................................................45 Asta Karaliūtė, Aida Kentraitė Žemės ūkio mokslininkas Kazimieras Bučiūnas .......................................47 Saulius Jučys Sodo augalų selekcininkas Ipolitas Štaras .................................................49 Petras Juknevičius, Rasa Urbonaitė

73

Žurnalistas, „Panevėžio tiesos“ redaktorius Alfonsas Dagelis ..................51 Karolina Trebaitė, Petras Juknevičius Bernatonių mokytoja Liongina Meškauskienė.......................................... 53 Saulius Jučys Pirmasis Panevėžio rajono Garbės pilietis ................................................54 Simona Švitinytė, Albinas Jacevičius LĖVENS IR NEVĖŽIO KRAŠTO ŽMONĖS-2 Istorikas iš Pajuosčio .................................................................................59 Petras Juknevičius Pulkininkas Petras Daukšys .......................................................................63 Petras Juknevičius, Karolina Trebaitė Literatūrologė Janina Žėkaitė ....................................................................66 Rasa Urbonaitė Tarptautinio garso mokslininkas iš Antrųjų Rodų dvaro ..........................68 Laura Antanaitytė, Lina Antanaitytė Režisierius Jonas Vytautas Misevičius ......................................................70 Saulius Jučys

74

Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. Konferencijų medžiaga. Leidinyje pateikiami keturiose konferencijose skaityti pranešimai

(24) apie Panevėžio kraštui nusipelniusius žmones. Trumpai pristatyti pranešėjai. UDK 908(474.5)(902)(063) Le373

Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius Korektorė Kristina Navalinskaitė Dizainerė Raimonda Balčiūnaitė

Spausdino UAB „Reklamos forma“, Venslaviškio g. 11, LT-35116 Panevėžys.

Tiražas 150 egz. Panevėžys, 2011

75

2010–2011 metais vykusios konferencijos

1. Išgarsinę Panevėžio kraštą. 2000 m. gruodžio 21 d. 2. Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Komarai. 2001 m. kovo 2 d. 3. Krašto paveldas. 2001 m. balandžio 18 d. 4. Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. 2001 m. spalio 30 d. 5. Jais garsi gimtinė. 2002 m. sausio 25 d. 6. Krašto paveldas‐2. 2002 m. balandžio 18 d. 7. Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Sicinskiai. 2002 m. spalio 25 d. 8. Tarnavę Dievui ir žmonėms: Panevėžio krašto dvasininkai. 2002 m.

gruodžio 20 d. 9. Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Karpiai. 2003 m. vasario 28 d. 10. Krašto paveldas‐3. 2003 m. balandžio 18 d. 11. Pažinkime savo kraštą. 2003 m. spalio 2 d. 12. Krašto dvasininkai: sielovada ir visuomeninė veikla. 2003 m. gruodžio 12

d. 13. Krašto mokslininkai: pažangos ir atradimų keliu. 2004 m. vasario 27 d. 14. Krašto paveldas‐4. 2004 m. balandžio 15 d. 15. Kūrėjai iš Panevėžio krašto. 2004 m. rugsėjo 24 d. 16. Jie išgarsino Panevėžio kraštą. 2004 m. gruodžio 17 d. 17. Daugyvenės krašto šviesuoliai. 2005 m. kovo 18 d. 18. Krašto paveldas‐5. 2005 m. balandžio 22 d. 19. Daugyvenės krašto šviesuoliai‐2. 2005 m. spalio 15 d. 20. Panevėžio kraštą išgarsinę. 2005 m. gruodžio 16 d. 21. Daugyvenės krašto šviesuoliai‐3. 2006 m. kovo 18 d. 22. Krašto paveldas‐6. 2006 m. balandžio 21 d. 23. Daugyvenės krašto šviesuoliai‐4. 2006 m. spalio 14 d 24. Nevėžio krašto žmonės. 2006 m. gruodžio 15d. 25. Daugyvenės krašto šviesuoliai‐5. 2007 m. kovo 17 d. 26. Krašto paveldas‐7. 2007 m. balandžio 20 d. 27. Daugyvenės krašto šviesuoliai‐6. 2007 m. spalio 13 d. 28. Panevėžio kraštui nusipelnę. 2007 m. gruodžio 15 d. 29. Krašto paveldas‐8. 2008 m. balandžio 11d. 30. Nevėžio krašto žmonės‐2. 2008 m. spalio 4 d. 31. Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. 2008 m. gruodžio 20 d. 32. Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Zavišos. 2009 m. balandžio 17 d. 33. Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės‐2. 2009 m. lapkričio 28 d. 34. Iš studentų kraštiečių darbų. 2010 m. balandžio 23 d. 35. Iš studentų kraštiečių darbų‐2. 2011 balandžio 22 d.

76

Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės

Documents

Transcript of Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės