Bel canto dainavimo mokymo Lietuvoje tradicijos
Transcript of Bel canto dainavimo mokymo Lietuvoje tradicijos
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS EDUKOLOGIJOS KULTŪROS IR MENO INSTITUTAS
MENINIO UGDYMO KATEDRA Aistė Ruškienė
BEL CANTO DAINAVIMO MOKYMO LIETUVOJE TRADICIJOS
Traditions of the Teaching Singing Bel Canto in Lithuania
Magistro darbas Muzikos edukologija
Darbo vadovas: Prof. habil. dr. V.Matonis
Vilnius, 2007
2
Darbo autorius: Aistė Ruškienė ................................. Darbo vadovas: Prof. Habil.. dr. V. Matonis .................................
3
TURINYS ĮVADAS . . . . . . . . . . 2
1. BEL CANTO DAINAVIMO KONCEPCIJA, KILMĖ IR ESMĖ . . 5
1.1. ITALŲ DAINAVIMO MOKYKLA – BEL CANTO LOPŠYS . . 5
1.2. ŽYMIEJI BEL CANTO PEDAGOGAI, JŲ DARBO PRINCIPAI
IR METODAI . . . . . . . . 16
2. LIETUVIŲ DAINAVIMO MOKYKLA, JOS ITALIŠKOS IŠTAKOS, RYŠYS
SU BEL CANTO DAINAVIMO MOKYKLA . . . . . 22
2.1. LIETUVIŲ DAINAVIMO MOKYKLOS PRADŽIA,
PIRMIEJI PEDAGOGAI . . . . . . . 22
2.2. LIETUVIŲ DAINAVIMO MOKYKLOS RAIDA . . . 29
2.3. DABARTINĖ LIETUVIŲ BEL CANTO DAINAVIMO MOKYKLA 41
3. LIETUVOS OPEROS SOLISTŲ BEI PEDAGOGŲ APKLAUSA: RYŠYS SU
BEL CANTO, DAINAVIMO PRINCIPAI, DĖSTYMO METODAI . . 56
IŠVADOS . . . . . . . . . . 61
LITERATŪROS SĄRAŠAS . . . . . . . 63
ŠALTINIAI . . . . . . . . . . 64
SANTRAUKA . . . . . . . . . 65
SUMMARY . . . . . . . . . . 66
PRIEDAS: INTERVIU SU LIETUVOS SOLISTAIS BEI DAINAVIMO
PEDAGOGAIS . . . . . . . 67
4
ĮVADAS
Lietuvių tauta – daininga tauta, todėl Lietuva turtinga ne tik dainomis, bet ir gerais
balsais. Žinoma, kad vokalo aukštumų siekimui neužtenka vien turėti gerus balsinius duomenis.
Tam reikia intensyvių vokalinių studijų, kurių pagrindas turi būti gera dainavimo mokykla. Bene
pati garsiausia pasaulyje klasikinio (operinio) dainavimo mokykla – tai bel canto dainavimo
mokykla. Drąsiai galima teigti, kad Lietuvos dainavimo mokykla remiasi pagrindinai bel canto
mokykla. Pirmieji XX a. Lietuvos dainininkai išvyko mokytis į Peterburgo bei Maskvos
aukštąsias muzikos mokyklas, kuriose dėstė daugumoje italų dainavimo pedagogai bei jų
mokiniai.
Vėliau, kai tarpukario Lietuvoje kūrėsi tautinė dainavimo mokykla Kaune, Klaipėdoje,
Šiauliuose bei Panevėžyje, visur dėstė pedagogai, mokęsi pas italų dainavimo meistrus arba jų
auklėtinius, taigi, to paties bel canto atstovus. Vėliau, tarybinės okupacijos laikais, ryšiai su italų
dainavimo mokykla buvo laikinai nutrūkę, o vokalinė pedagogika buvo įtakojama tarybinės
mokyklos. Tačiau netrukus užsimezgė draugiški ryšiai su Italijos Milano dainavimo mokykla,
pagrindiniu bel canto centru. Tuomet atsirado galimybė jauniems Lietuvos dainininkams vykti
studijuoti dainavimo į Milano operos teatro „La Scala“ tobulinimosi centrą, kuriame tobulinosi
I.Milkevičiūtė, V.Daunoras, V.Noreika, G.Kaukaitė, A.Stasiūnaitė.
Lietuva išugdė kelias žymių dainininkų kartas: K.Petrauską, A.Kutkų, A.Sodeiką,
J.Mažeiką, A.Kučingį V.Grigaitienę, V.Podėnaitę, A.Dičiūtę-Trečiokienę ir kt.; V.Česą,
V.Adamkevičių, V.Noreiką, V.Daunorą, E.Čiudakovą, G.Apanavičiūtę, S.Ambrazaitytę,
E.Kaniavą ir kt.; I.Milkevičiūtę, S.Lariną, V.Urmanavičiūtę, V.Prudnikovą, V.Juozapaitį ir kt.;
taip pat kyla naujos kartos žvaigždės E.Montvidas, S.Jonušaitė, J.Gedmintaitė, D.Stumbras,
A.Grigorian ir kt. Visus šiuos dainininkus galime drąsiai vadinti bel canto dainavimo mokyklos
atstovais tiek dėl jų praeitos dainavimo mokyklos, tiek dėl repertuaro bei dainavimo būdo.
Lietuviškos bel canto mokyklos gyvavimo tyrinėjimas edukologiniu aspektu yra svarbi
pedagoginė problema, kurios gvildenimas padėtų geriau suprasti šios mokyklos klestėjimo
teorinius ir praktinius ypatumus.
5
Darbo objektas – bel canto dainavimo mokymas.
Darbo tikslas – atskleisti bel canto dainavimo mokymo Lietuvoje raidos ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. išnagrinėti bel canto dainavimo koncepciją,
2. istoriškai apžvelgti bel canto dainavimo pedagogikos mokyklas,
3. išanalizuoti bel canto dainavimo pedagogikos principus ir metodus,
4. nušviesti bel canto dainavimo pedagogikos Lietuvoje ypatumus bei itališkas
ištakas,
5. apžvelgti lietuvių dainavimo mokyklos vokalo mokymo metodus ir pedagoginius
principus.
Darbo naujumas ir aktualumas.
Kadangi Lietuvos bel canto dainavimo mokykla gyvuoja ne taip seniai, be to, dėl
sovietinio laikotarpio cenzūros bei „sutarybintos“ dainavimo pedagogikos, literatūros lietuvių
kalba šia tema praktiškai neįmanoma surasti. Šia tema kelis straipsnius bei darbus yra parašiusi
LMTA docentė T.Vainauskienė, surinkusi medžiagą išimtinai iš lietuviškų archyvų, periodinės
spaudos, muzikos veikėjų asmens bylų bei Švietimo ministerijos raštų. Apie italų bel canto
dainavimo mokyklą yra parašyta nemažai knygų užsienio kalba, kurių nemažai išversta į rusų
kalbą, tačiau į lietuvių kalbą nė viena neišversta. Nemažai straipsnių įvairiomis kalbomis apie bel
canto dainavimą galima surasti internete. Tačiau apibendrinančios studijos lietuvių kalba nėra.
Kadangi neatskiriamą bel canto dainavimo mokyklos dalį sudaro vokaliniai pratimai, vokalizės
bei vokaliniai kūriniai, taigi jų rinkiniai taip pat labai pasitarnavo darbo rašymui. Ir žinoma, labai
svarbūs praktiniai patarimai bei asmeninė patirtis. Rašydama darbą ėmiau interviu iš žinomų
lietuvių dainininkų bei vokalo pedagogų. Audio bei video įrašai vaizdžiai atskleidžia dainavimo
esmę, perteikiamas emocijas, muzikos grožį bei vokalinės technikos subtilybes, todėl rašydama
darbą klausiau žymiausiųjų bel canto atstovų įrašus.
Lietuvoje nėra išleistos vokalo mokymo metodikos, literatūros bel canto dainavimo tema
lietuvių kalba taip pat labai mažai. Todėl šiuo darbu siekiama užpildyti esamą spragą. Tai būtų
pirmasis darbas, apibendrinantis Lietuvos bel canto dainavimo mokyklos principus. Jis galėtų
tapti vokalo pedagogikos priemone studentams bei dėstytojams.
6
Tyrimo metodai:
• specialios literatūros (straipsnių, vokalinės metodikos, vokalizių bei kitų
vokalinių kūrinių rinkinių) analizė,
• apklausos metodas,
• interviu su operos dainininkais bei dainavimo katedros pedagogais,
• audio įrašų analizė,
• informacijos palyginimas ir struktūrizacija, teorinis sisteminimas.
Mokslo darbo struktūrą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, šaltiniai, literatūros sąrašas ir
priedai.
7
1. BEL CANTO DAINAVIMO KONCEPCIJA, KILMĖ IR ESMĖ
Nuo seno bel canto (italų k. – gražus dainavimas) dainavimas siejamas su Italija, jos
kompozitorių kūryba bei dainininkais. Operos žanras atsirado Italijoje ir padarė didžiulę įtaką
dainavimo mokyklos formavimuisi. Ir žinoma, kad bel canto dainavimo mokykla laikoma
etalonine ir vertinama visame pasaulyje dėl savo grožio, muzikalumo bei paruoštų puikių
dainininkų kiekio. Todėl šiame skyriuje papasakosiu apie italų dainavimo mokyklos raidą,
žymiausius pedagogus bei jų dėstymo principus.
1.1. ITALŲ DAINAVIMO MOKYKLA – BEL CANTO LOPŠYS
Italų nacionalinės dainavimo mokykla daugiausiai šlovinama dėl bel canto stiliaus, kurio
formavimasis truko labai ilgai, o pasibaigė nauju žanru – opera.
Opera atsirado XVI amžiaus pabaigoje, Renesanso saulėlydyje. Tai buvo ypatingai
reikšmingas laikotarpis, kurio metu Italija klestėjo. Visoms meno rūšims buvo būdingas siekimas
atkurti antikinę dvasią su jo optimizmu, gyvenimo džiugesiu, ir tikėjimu į begalines žmogaus,
kaip tobuliausio Dievo sutvėrimo, galimybes ir sugebėjimus.
Humanistinė srovė ryškiausiai reiškėsi literatūroje, poezijoje ir prozoje, šlovinant
žmogaus intelekto didybę, jo dvasinį grožį ir visagalį meilės jausmą, o vaizduojamajame mene –
dailėje ir skulptūroje – kaip matomą ir juntamą žmogaus bei jį supančio pasaulio grožį. Į
pasaulinės kultūros istoriją amžiams įrašyti tokie vardai kaip Dante, Bokatis, Petrarka, Rafaelis,
Leonardo da Vinci, Michelangelo.
Muzikinis to laiko menas neturėjo tokių žymių asmenybių. Tačiau pasiekimai muzikos
srityje buvo taip pat didžiuliai. Pirmoje eilėje tai pasireiškė visuotinės muzikos pergale prieš
bažnytinę, bei jos plačiu paplitimu. Jokioje kitoje epochoje namų muzikavimas nebuvo taip
smarkiai paplitęs, kaip Renesanso metu. Tačiau svarbiausia vertybė buvo naujo muzikinio žanro
– operos susiformavimas.
Liaudies vokalinis menas, atspindintis visas liaudies gyvenimo puses, yra daugiaplanis ir
įvairaus charakterio. Tai dainos, raudos (lamento), dainos, palydinčios šokius (tarantella,
siciliana), lyrinės, meilės, su lengvai įsimenama melodija ir t. t. Melodijos lankstumas, dinaminė
8
bei ritmo įvairovė buvo pagrindinės savybės, būdingos akademiniam itališkam dainavimui.
Negalima neatkreipti dėmesio į dainuoti padedančias fonetines italų kalbos ypatybes, balsių
ilgumą ir nekintamumą priklausomai nuo greta esančių priebalsių, priebalses, reikalaujančias
aukštai pakelto gomurio, artikuliacijos aktyvumą bei sudėtingų fonetinių garsų junginių
nebuvimą.
Lygiagrečiai su liaudies dainomis, Italijoje buvo populiarūs muzikiniai sceniniai
vaidinimai – operos pirmtakai. Tai buvo „gegužio žaidynės“, kuriuose dalyvaudavo liaudies
chorai ir solistai. Vokalinės solistų partijos šiuose vaidinimuose buvo labai paprastos,
sutelpančios į kalbinį diapazoną, daugmaž kvartos ribose, ir pasižymėjo glaudžiu žodžio ryšiu su
muzika. Šios žaidynės buvo labai populiarios dėl savo paprastumo, prieinamumo atlikėjams bei
klausytojams.
Bažnytinė vokalinė viduramžių ir ankstyvo Renesanso muzika susijusi pagrindinai su
Katalikų bažnyčia. Jai buvo pavaldus visas šalies muzikinis gyvenimas. Pagrindinis katalikų
bažnyčios giedojimu būdas buvo grigališkas choralas, kurio esmę sudarė negarsus unisoninis
dainavimas, o giedama melodija rami, nuosekli, lėto tempo ir tolygaus ritmo. Choralas apjungė
įvairias vokalinio atlikimo formas: dainingąjį skaitymą, kantileną, o vėliau ir koloratūrą, taip
vadinamas jubiliacijas (džiūgavimus), puošiančias melodijas. IX-XI amžiais unisoninis
dainavimas pasipildė polifonija, tačiau pagrindinė mišių dalis buvo atliekama vienbalsiai arba
unisonu. Nuo XII a. atsirado paprotys improvizuoti vokalinių partijų pagražinimus, dažniausiai
viršutiniame balse. Iš pradžių tokios improvizacijos būdavo vadinamos diminucijomis –
sumažinimais, susmulkinimais, kai stambūs ritminiai vienetai būdavo dalinami į smulkesnius.
Įdomu tai, kad nežiūrint į griežtus bažnytinius nurodymus, draudžiančius bet kokius
nukrypimus nuo kanonizuotų melodijų, į bažnytinį dainavimą pradėjo skverbtis liaudiška kūryba.
Tai atsispindėjo sekvencijose ir melodijų pagražinimuose. Nuo Renesanso pradžios ypač
populiaru tapo vokalines partijas puošti trečiais, grupetto, foršlagais ir t.t. Tai apsunkino
dainininkų vokalines partijas ir reikalavo tam tikro dainavimo meno. Todėl bažnytinėse kapelose
tuo metu dainavo gerai apmokyti dainininkai, įvaldę visas vokalinės technikos ypatybes. Tokius
chorus sudarė solistų ansambliai, nes pilna sudėtis (12-24 žmonės) dalyvaudavo tik ypatingais
atvejais. Bet įprastai dainininkų skaičius būdavo ne didesnis kaip vienas ar du vienai vokalinei
partijai. XV amžiuje atsirado gana daug žinomų bažnytinių solistų. Pvz. Luca Conforto
pasižymėjo sugebėjimu puošti psalmes, savo redaguotą psalmių rinkinį jis išleido 1593 m.
9
Lygiagrečiai su choriniu ir soliniu dainavimu, vystėsi bažnytiniai sceniniai vaidinimai.
Tokiu būdu IX a. atsirado liturginė drama, kurios esmė buvo teatralizuotas kai kurių biblinių
skyrių vaidinimas. Vėliau populiariausiais muzikiniais sceniniais kūriniais, atliekamais
bažnyčiose, tapo „šventieji vaidinimai“, sukurti geriausių muzikantų, poetų bei dailininkų. Tokie
veikalai buvo prabangiai apipavidalinti. Panaudojant specialią techniką buvo vaizduojamos
judančios dangiškos sferos; žaibai, nutrenkiantys nusidėjėlius; pragaro baisumus. Vokalinės
partijos daugumoje buvo rečitatyvinio pobūdžio. Kartais monotoniška melodija būdavo
puošiama nesudėtingais koloratūriniais vingiais. Ankstyvo Renesanso metu „šventieji
vaidinimai“ susidarė iš įvairaus charakterio fragmentų: ištraukų iš bažnytinių liturgijų,
pasaulietiškų dainų, melodijų, pasiskolintų iš liaudies dainų. Įdomūs autorių nurodymai: „ši vieta
dainuojama balsu“, „kalbant“ ir t. t. Spektakliai buvo palydimi nedidelio instrumentinio
ansamblio.
Renesanso kulminacijos metu į visus bažnytinės muzikos žanrus įsiskverbia polifoninis
griežtasis stilius, išstumiantis vienbalsumą ir naikinantis teatralizacijos elementus.
Pasaulietinė vokalinė ankstyvojo Renesanso muzika charakterizuojama padidėjusiu
susidomėjimu namų muzikavimui – dainavimu su liutnės, arfos, violos ar mažų vargonėlių
pritarimu. Tai atsispindėjo vaizduojamajame mene, literatūroje ir gausiuose muzikos
rinkiniuose, skirtuose liutnei.
Pradedant XV a. viduriu, daugelyje vakarų Europos šalių, ypač Italijoje, ėmė viešpatauti
daugiabalsė Nyderlandų kontrapunkto stiliaus mokyklos muzika, kuriai buvo būdingas nuoseklus
kelių melodinių linijų vystymas, vykdomas įvairių muzikinės išraiškos būdų pagalba.
Gimęs griežtuose bažnytinės muzikos rėmuose bei atspindintis bažnytinio dainavimo
estetiką, griežtas polifoninis stilius naudojo dainuojamuosius žanrus (frotolą, vilanelą, kanconą,
madrigalą), šokinę ritmiką, strofinę formą ir garsinės išraiškos elementus. Pasaulietiniai
Renesanso vokaliniai žanrai neretai buvo prieštaraujantys vieni kitiems: intymi serenados
situacija (frotola), rafinuotas subjektyvus lyriškas jausmas (madrigalas) buvo įkūnijami
polifoniniame stiliuje per ansamblinį ar chorinį dainavimą. Reikia atkreipti dėmesį, kad
populiariausiame XVI a. vokaliniame žanre – madrigale, vyravo keturbalsis ar penkiabalsis
dainavimas, jungiantis polifoninį ir homofoninį dainavimą. Viršutinis balsas išsiskyrė dideliu
išraiškingumu, lanksčiu poetinio teksto detalių perdavimu, tembro spalvų įvairumu. Madrigalų
atlikėjai dažnai puošdavo melodiją įmantriais ornamentais.
10
Pasaulietiniais sceniniais muzikiniais kūriniai – operos pirmtakais, buvo pastoralinės
komedijos bei pastoralinės dramos. Šiuose spektakliuose kartu su nedideliais chorais bei baletu,
svarbų vaidmenį atliko dainininkai solistai, kurių vokalinės partijos pasižymėjo paprastumu,
siauru diapazonu, dinaminiu homogeniškumu, lėtu tempu.
Tokiu būdu, besivystant liaudiškai, bažnytinei bei pasaulietinei vokalinei muzikai, per
amžius kaupėsi dainavimo bei artistinė patirtis, apibrėžianti ryškiausius italų vokalo mokyklos
bruožus: kantileninio dainavimo jungimą su virtuoziškumu, meninio intonavimo turtingumą,
žodžio svarbos reikšmę.
OPEROS ATSIRADIMAS
XVI – XVII amžių sandūroje Florencijoje išsilavinusių ir šviesių žmonių grupė susibūrė į
draugiją, vadinamą Korsi-Bardi (Corsi-Bardi) kamerata. Šie du mecenatai – literatūros, meno bei
filosofijos žinovai, - buvo naujos draugijos organizatoriais bei dvasia.
Kameratos nariai protestavo prieš pernelyg didelį susižavėjimą polifoniniais kūriniais,
pagrąžintais sudėtinga vokaline ornamentika, trukdančia suprasti tekstą. Jų manymu, reikėtų
sugrįžti prie tokios vokalinės muzikos, kurioje dominuojančią reikšmę užimtų semantinis –
žodžio prasmės pradas. Idealiu pavyzdžiu jiems atrodė senovės graikų sintetinis spektaklis.
Tačiau tokių meno kūrinių nebuvo išlikę, todėl teko remtis antikos poetų bei filosofų kūryba ir
posakiais. Susidarė toks vaizdas apie senovės graikų sintetinius spektaklius: jis turi susidaryti iš
atskirų numerių – solo dainavimo, choreografijos bei choro. Spektaklis matyt būdavo palydimas
grojimu muzikos instrumentais.
Būrelio ideologu buvo Vincenzo Gallileo, parašęs muziką Dantės “Dieviškosios
komedijos” ištraukoms. Šis bandymas buvo teigiamas įvertintas kameratos narių. Nors
Galilėjaus kūrinys ir nebuvo labai inovatyvus, tačiau davė pagrindą naujo žanro – operos
atsiradimui. Florentiečiai, stengdamiesi atkurti senovės graikų spektaklį, sukūrė operą.
Operos pradinininkais buvo kompozitoriai Jakobo Peri, Julio Caccini bei poetas Ottavio
Rinuccinis. Peri ir Caccini, tuo metu, kai parašė pirmuosius savo veikalus, jų pačių pavadintus
“dramma per musica” (muzikine drama), jau buvo žinomi dainininkai virtuozai, sudėtingų
madrigalų atlikėjai. Tačiau manydami, kad dainuojant solo yra kur kas platesnės ir įvairesnės
galimybės pasireikšti atlikėjo talentui, jie visiškai atsisako polifonijos ir sukuria naują muzikinį
11
deklamacinį (vaizduojamąjį) stilių, kurio pagrindas – vienbalsis dainavimas su instrumentine
palyda. Tekstas šiuose kūriniuose užima pagrindinį vaidmenį.
Pirmuoju naujo žanro kūriniu buvo muzikinis spektaklis (opera) “Dafnė”, sukurtas J.Peri
ir O.Rinuccini 1594 m., ir pirmąkart buvo atliktas Florencijoje Corsi dvaro salėje. Vėliau, 1597
m. Jų kūrinys buvo atliktas kur kas platesnei publikai. Kaip rašė Romenas Rolanas: “kiekvienas
šį vakarą suprato, kad muzikoje prasidėjo nauja era”. Kūrinio sėkmė buvo didžiulė, tačiau
klavyro neišliko.
1600 m. pasirodė antrasis šių autorių kūrinys – “Euridikė”. Tuo pat metu Džulio Kačinio
buvo sukurtas to paties pavadinimo kūrinys, skirtas iškilmingam įvykiui – prancūzų karaliaus
Henriko IV ir Marijos Mediči vestuvėms. Kad šventinė nuotaika nebūtų sugadinta, teko pakeisti
tragiško mito siužetą ir padaryti taip, kad Euridikė nemirtų, o laimingai sugrįžtų pas Orfėjų.
Vokalinės partijos buvo parašytos taip, kad galima būtų „muzikaliai kalbėti“. R.Rolanas rašė,
kad gerai kurti šiame stiliuje, kur kas svarbiau už kontrapunkto mokėjimą yra sugebėjimas
suprasti idėją ir žodį, jausti juos bei išreikšti su skoniu ir jausmu.
Dirbdami su atlikėjais, florentiečiai kompozitoriai primygtinai reikalavo tikslios dikcijos
ir natūralaus žodžių tarimo. Pirmųjų operų vokalinių partijų diapazonas sutilpdavo į oktavos
diapazoną. Pvz. Dž.Kačinio operos „Euridikė“ tenoro partijos maksimaliai aukštas garsas buvo
re¹. Pereinant prie aukštojo registro, dainininkai naudojo falcetą, kuris buvo leidžiamas to meto
muzikinės estetikos. Dominuojantys intervalai buvo sekundos ir tercijos, priartinančios
dainavimą ir ramų kalbėjimą. Rečitatyvai Dž.Kačinio operose buvo kiek monotoniški, emocijos
ir dramatiškumas jose praktiškai neegzistavo.
Pirmųjų operų charakteris buvo kamerinis, todėl dainininkai dainuodavo beveik be
įtampos balse, nes tai leido gera nedidelių salių akustika. Atskirais atvejais dainininkas netgi
galėjo su kompozitoriaus leidimu transponuoti vieną ar kitą frazę, kad išvengtų galimą
forsavimą. Orkestras buvo visai nedidelis, jį sudarė kamerinio skambėjimo instrumentai: liutnės,
teorbos (bosinės gitaros atmaina), mediniai pučiamieji instrumentai. Šis orkestras grodavo už
scenos, kad dinamiškai neužgesinti dainininko. Taigi, pirmųjų operų atlikėjai naudojo gana
nedidelę balsinę jėgą, ir daugumoje tenkinosi kalbiniu balso charakteriu.
Pirmieji operų atlikėjai buvo patys kompozitoriai. Amžininkai teigė, kad pilnai įvertinti
florentiečių kūrinius galima tik paklausius Jakobo Peri dainavimo, jo gražaus balso ir teksto
ištarimo manieros. Sudėtingesnis buvo moteriškų vaidmenų atlikimo klausimas. Tuo metu
12
moterims nebuvo leisti vieši pasirodymai scenoje. Vienas iš kardinolų sakė: „kaip neįmanoma
įbristi į upę neperšlapus kojų, taip ir neįmanoma moteriai dainuoti teatre ir neprarasti garbės“.
Tačiau atsirado drąsių moterų ir mes galime jas laikyti pirmosiomis operos artistėmis. Visų
pirma tai Vittoria Archilei. Jos kuklumas ir dorovingumas nekėlė abejonių. Nedidelio ūgio,
grakšti, tačiau nelabai graži, Vittoria pavergdavo klausytojus savo švelniu balso tembru,
nuoširdumu ir tobula dikcija. Turėdama gerą skonį bei puikų muzikalumą, dainininkė dažnai
improvizavo, tuo žavėdama publiką, o neretai ir pačius kompozitorius. J.Peris taip kalbėjo apie
ją: „Sinjora Vittoria Achilai visada manė, kad mano muzika verta jos atlikimo, ir puošė ją ne tik
meniškais treliais bei koloratūromis, bet ir tokiais nuostabiais bei gracingais muzikiniais
posūkiais, kokių negalima išmokti iš gaidų“. Jos meniška intonacija perduodavo visas savo
personažų (Euridikės bei Dafnės) jausmų spalvas.
Puikios atlikėjos buvo Julio Caccini dukterys Francesca ir Settimia. Francesca buvo ne
tik dainininkė, bet ir talentinga kompozitorė, sekusi tėvo pavyzdžiu, ir rašiusi muziką stiliuje
„dramma per musica“. Tačiau deklamacinis rečitatyvinis stilius jai buvo kiek per siauras, todėl
siekdama parodyti savo balso grožį, ji kūrė tokius melodinius darinius, kuriuos galima pavadinti
arioziškumo pradžia.
Labai greitai italų kompozitoriai, įvertinę Florencijoje gimusį žanrą, ima rašyti
muzikinius kūrinius, kuriuose melodijai tenka svarbiausias vaidmuo, leidžiantis dainininkams
pademonstruoti išpildymą bei balsines galimybes. Naujasis žanras tampa daugiau demokratiškas,
išeinantis iš rūmų salių ribų. Atsirado poreikis patalpoms, pritaikytoms muzikinių sceninių
kūrinių atlikimui. Ir kaip nebūtų keista, pirmojo teatro pastatymo iniciatoriais buvo šventikai!
Protingas ir įžvalgus popiežius Urbanas VIII, suprasdamas meno poveikio jėgą, paveda savo
sūnėnams – broliams Barverini, Romos (katalikybės centre) pastatyti 3000 vietų teatrą.
Negailėdami pinigų, šventikai pasikviečia geriausius kompozitorius, dainininkus, dailininkus,
dekoratorius, inžinierius. Teatras, pastatytas 1632 m., stebina savo grožiu bei prabanga. Žiūrovus
žavi dangaus skliautas, nusėtas ryškiomis žvaigždėmis, skraidančiais angelais; taip pat
gąsdinantys pragaro vaizdai – liepsnos bei kitos baisybės. Tačiau tuo žavėtis galėjo tik
kviestiniai asmenys, nes teatras buvo skirtas aristokratijai. Pagrindinė organizatorių užduotis
buvo šlovinti Dievą bei jo žemiškojo valdytojo Popiežiaus. Todėl viskas buvo puošnu ir
prabangu – mašinų technikos tobulumas, kostiumų puošnumas, didelė choro sudėtis.
13
Dainininkais, atliekančiais šiame teatre statomų operų pagrindines partijas, buvo patys
kompozitoriai, gerai įvaldę dainavimo meną: Stefano Landi, Madzoki, Loretti Vittori. Jų kūryba
tarnavo vokalinio meno vystymui, nes pasižymėjo pakankamu sudėtingumu, reikalaujančiu gero
vokalinio pasiruošimo. Moterų partijas dainuodavo kastratai, nes dainuoti moterims šiame teatre
buvo kategoriškai uždrausta. Vienas iš amžininkų rašė: „Buvau Barberini teatre, ir buvau visiškai
pakerėtas nuostabios moters. Ji dainavo nepakartojamai, nuostabiu balsu, be to, buvo labai graži.
Aš degiau! Ir kai spektaklis pasibaigė, aš nuėjau į užkulisius pasveikinti šią dainininkę bei jai
nusilenkti, tačiau o siaube: prieš mane buvo kastratas!“
Kastratų dainavimas teatre prasidėjo būtent Romos kompozicinėje bei vokalinėje
mokykloje. Šioje operinėje mokykloje buvo labai vertinamas bei vystomas virtuoziškas
dainavimas. Tačiau Romos teatras prasilaikė tik 12 metų. Jis buvo uždarytas naujojo popiežiaus
Inokentijaus X liepimu, nes šis buvo priešininkas visam tam, kas buvo nesusiję su pamaldumu
bei Dievu.
Iki operos teatro Romoje egzistavo nedidelis teatras Mantujoje, pastatytas hercogo
Vinčenco Gonzago liepimu, kuris nusprendė paaukoti visą savo didelį turtą, kad Mantują
paversti kultūriniu Italijos centru. Jis pakvietė žinomus dailininkus, kurių tarpe išsiskyrė
Rubensas; kolekcionuoja dailės kūrinius, išperka iš Romos jauną ir labai talentingą dainininkę
Katariną Martinelli, iš Neapolio – jau tapusią įžymybe Adrianą Bordoni – gražaus balso bei
išvaizdos, kitą talentingą dainininkę – Katariną Kattaneo.
Dvaro kompozitoriumi, muzikantu bei dainininku, o taip pat puikiu vokalo dėstytoju
tampa Klaudijus Monteverdis. Šis unikalus žmogus pradirbo pas hercogą Gonzagą net 22 metus,
parašęs per tą laiką penkias madrigalų knygas bei dvi operas – „Orfėjų“ bei „“Ariadnę“. Operos
„Orfėjus“ premjera įvyko hercogo dvare rinktinei publikai, o operos „Ariadnė“ atlikimui buvo
pastatytas atskiras teatras! Šią operą kompozitorius parašė būdamas prislėgtas asmeninio
sielvarto – savo žmonos bei mokinės Katarinos Kattaneo mirties. Pagrindinio vaidmens atlikėja
Martinelli, kurią Monteverdis mokė vokalinio meno, mirė pasiruošimo premjerai metu. Operos
likimo tragiškumas dar ir tame, kad po hercogo Gonzago mirties teatras sudegė, o kartu su juo ir
kompozitoriaus rankraščiai. Išliko tik plačiai žinoma Ariadnės rauda Torkvato Tasso tekstu.
Monteverdis persikėlė į Veneciją ir perėmė visą muzikinį respublikos gyvenimą į savo
rankas. Ten jis gavo garbingas šv.Morkaus bažnyčios kapelmeisterio pareigas. Tačiau tuo pat
14
metu jis buvo ir Venecijos operos mokyklos vadovas, tęsdamas savo kūrybinę bei vokalinę
pedagoginę veiklą.
1637 m. Venecijoje atsidaro pirmasis nuolatinis viešasis teatras „San Kasvano“. Jo
auditorija buvo plačios miesto masės. Už įėjimą buvo imamas nedidelis mokestis. O kartais
norinčius įleisdavo ir nemokamai, kad būtų palaikomas teatro populiarumas. Teatras buvo
nešildomas ir neapšviestas. Prie įėjimo buvo parduodamos mažos knygutės – libretai, kuriose
buvo glaustai papasakotas operos siužetas. Italijos muziejuose išliko tokios knygutės, ant kai
kurių matosi vaško pėdsakai bei kritinės pastabos: „dainininkas sudainavo netiksliai“, „kostiumai
buvo labai blogi“ ir pan.
Honorarai kompozitoriams ir dainininkams buvo labai maži, libretistai gaudavo pinigus
tik už libretų pardavimą. Toks buvo pirmasis visiems prieinamas teatras. Ir šiame teatre iki pat
mirties dirbo žymusis Monteverdis. Nuolat dirbdamas su dainininkais, jis lavina ne tik gražiai
skambantį balsą, bet ir moko perteikti įvairius jausmus, aistras bei emocijas – tai yra grynai
dramatinius elementus. Be to, Monteverdis tampa ir režisieriumi. Jis išreikalauja teisingo
sceninio judėjimo, dėl ko kartais susilaukdamas negatyvios kritikos. Antai R.Rolanas apie
Monteverdžio režisūrą rašė: „jis mokina savo dainininkus lydėti dainavimą kūno vaipymusi,
atitinkamai situacijai bei žodžių sekai; o galų gale jie sustingsta, lyg būtų atėjusi mirtis...“
Monteverdis padidina orkestro sudėtį bei išplečia jo funkcijas, kas priverčia dainininkus įvairiau
naudotis vokaline technika, balso dinamine skale. Šią naujieną kai kurie muzikantai bei kritikai
smerkia, esą ji apsunkina dainininkų darbą. Tačiau, Monteverdis, būdamas puikiu žmogaus balso
žinovu, dainavimo metu orkestrui priskiria tik akomponuojamąjį vaidmenį. Didysis
kompozitorius parašė 19 operų, ir nesunkiai galima atsekti, kokias vokalines kaskart įvedamos.
Ypač tai matosi palyginus pirmąją operą – „Orfėjų“ (1607 m.) ir paskutinę – „Popėjos
karūnavimas“ (1642 m.). Pirmoje dainininko diapazonas apsiriboja oktava, tik antrame veiksme,
kai Orfėjus nusileidžia į požemio karalystę, jis turi atlikti sudėtingas koloratūras. Paskutinėje
operoje diapazonas prasiplečia iki dviejų oktavų. Tenorui, atliekančiam Nerono vaidmenį, tenka
labai mikliai kilti prie aukštų natų, kam pasitarnauja gausybė koloratūrų. Apskritai, Popėjos ir
Nerono personažai pavaizduoti žėrinčiomis patetinėmis partijomis. Monteverdis naudoja įvairias
vokalines formas, todėl dainininkai turi būti vienodai gerai įvaldę rečitatyvinį dainavimą,
dainuojamąją deklamaciją, kariozinį dainavimą, kantileną ir puikią paslankumo techniką.
Dirbdamas su dainininkais, kompozitorius stengėsi išgauti psichologinį įtaigingumą, intonavimo
15
turtingumą. Ir tik toks talentingas pedagogas sugebėjo pasiekti reikiamo balso skambėjimo bei
sceninio artistiškumo iš dainininkų, mokytų senos mokyklos tradicijomis.
Ryški žvaigždė buvo dainininkė Adriana Boroni, neilgam atvykusi į Veneciją. Ją pakeitė
duktė Leonora Boroni, kurios pavardė vokalinio meno istorijoje minimame kaip pirmosios
operos primadonos. Ji buvo pirmoji dainininkė, kuri supažindino Prancūziją su italų dainavimo
menu bel canto.
Vienu iš Monteverdžio mokinių buvo Frančesko Kavalli, parašęs daugybę operų.
Pirmąkart pavadinimas opera (it. k. – darbas, gaminys, veikalas) buvo pritaikytas jo operoje
„Pelėjaus ir Fetidės vestuvės“. Kavalli vokalinei muzikai būdingi gausūs ir išraiškingi
rečitatyvai, dainingais ariozo bei arijomis „lamento“ (rauda), kas buvo labai vertingomis
priemonėmis, kaip dainininkams išgauti tekantį, besiliejantį garsą. Dar vienas ryškus Venecijos
mokyklos atstovas buvo Markas Antonijus Česti.
XVII šimtmečio pabaigoje operinis menas giliai įsipynė į italų tautos gyvenimą.
Ypatingas operos meno klestėjimas siejamas su neapolietiška kompozicine bei vokaline mokykla.
Šios mokyklos pradininku buvo Alessandro Scarlatti. Jis sukūrė net 115 operų, kuriose gausu
pačių įvairiausių arijų (lamento, buffo, virtuozinės), rečitatyvu secco (sausų, su klavesino
pritarimu) bei accompagniato (su orkestro pritarimu).
A.Skarlatis tapo operų seria (rimta) kūrėju, rašomų herojiškais mitologiniais bei
legendiniais istoriniais siužetais, su solinių numerių dominavimu. Operų seria vokalinės partijos
pasižymi plačiu diapazonu, sudėtingu melodiniu piešiniu, įvairių intervalų ir šuolių panaudojimu,
kantileninio bei virtuozinio dainavimo deriniu.
A.Skarlačio bei jo pasekėjų: Džovanio Batistos Pergolezio, Nikolos Porporos, Leonardo
Leo kūryba pasitarnavo vokalinio meno sužydėjimu, pavadintu bel canto – gražus dainavimas.
Vokalinės partijos su daugybe sudėtingų pasažų įgauna vis labiau instrumentinį charakterį. Labai
paplinta trijų dalių arija (da capo), kurioje trečia dalis (pirmos dalies pakartojimas), dažnai
improvizuojama paties dainininko. Sugebėjimas improvizuoti buvo viena labiausiai vertinamų
vokalinių savybių XVIII a. vokalinėje kultūroje. Kuo sudėtingesnes koloratūras sugeba
sudainuoti dainininkas, tuo aukščiau vertinamas jo vokalinis menas.
Žymiausios to laikotarpio dainininkės buvo Faustina Bordoni, Regina Mingotti,
Frančeska Kucconi bei Lukrecija Agviari. Jas visas siejo tokios profesionalios savybės: balso
tembro grožis, vienodas balso skambėjimas visuose registruose, kantilenos įvaldymas, balso
16
paslankumo technikos tobulumas, puikus sugebėjimas improvizuoti. Jų dainavimas buvo aukštai
vertinamas ir užsienyje.
Ypatingą vietą italų vokalinio meno istorijoje užima dainininkų kastratų dainavimas.
Barbariška operacija, skirta aukšto berniuko balso išlaikymui, buvo plačiai praktikuojama
šventikais, nes tai buvo susiję su būtinybe atlikti aukštas vokalines partijas bažnytinėje
vokalinėje muzikoje. Mat moterims buvo uždrausta giedoti bažnyčioje. Nežiūrint į oficialų
draudimą, kastracija paplito našlaičių prieglaudose (konservatorijose), tarp labiausiai lokaliai
apdovanotų berniukų.
Dainininkų kastratų menui buvo būdinga puiki virtuozinė technika, ilgas kvėpavimas,
leidžiantis vienu iškvėpimu sudainuoti dviejų oktavų chromatinę gamą 18 kartų iš eilės bei
emocinio prado nebuvimu. Kastratų balsai išsiskyrė ypatingu skambesio ryškumu, aukštų
obertonų turtingumu. Buvo populiarios varžybos tarp muzikantų, grojančių trimitu bei vokalistų.
Žinomas atvejai, kai kastratas nurungdavo putiką tiek balso jėga, tiek kvėpavimo ilgumu.
Žymiausieji dainininkai kastratai buvo Gaetanas Kaffarelis, Karlas Farinelis, Gasparas
Pakjarotis bei Džoakinas Gicjelas. Tačiau antroje XVIII a. pusėje nebebuvo tokių gerų
dainininkų, ir kompozitoriams teko kurti efektyvias stereotipines instrumentinio charakterio
arijas, su praplėstomis sudėtingomis kadencijomis.
Pasikeitė ir pats teatras – jis tapo dalykinių bei intymių susitikimų vieta. Veiksmo metu
buvo leidžiama kalbėtis, gerti gaivinančius gėrimus. Ir tik virtuozinių arijų atlikimo metu teatras
nutildavo. Vokalinis menas buvo vertinamas tik pagal dainininko sugebėjimą improvizuoti bei
išdainuoti koloratūras trečioje arijos da capo dalyje. Režisūra buvo nustumta į antrą planą ir
svarbi liko pompastika, kartais neturinti nieko bendro su operos veiksmu. Atsirado operiniai
kūriniai, kuriuos sudarė vien įvairios arijos, siužetiškai nesusijusios tarpusavyje (operos
„paštetai“).
XVIII a. pabaigos opera išgyveno didžiausią krizę, nes visiškai atitrūko nuo realistinių
Monteverdžio, Kavallio, Česti principų. Ji prarado dramaturginę visumą, pavirto į savotišką
dainininkų virtuozų improvizatorių konkursą. Operos prasmė, atlikimo išraiškingumas buvo
nustumti į antrą planą. Puiki vokalinė technika tapo savitiksle, o improvizacijos menas prarado
savo meninę vertę.
XVIII a. trečiojo dešimtmečio komiški elementai, įtraukti į operas, palaipsniui perauga į
savarankišką žanrą, vadinamą opera buffa (komiška). Pirmąja šio žanro opera tapo Džiovannio
17
Batistos Pergolezio „Tarnaitė ponia“, kuri iš pradžių pasirodė kaip intarpas seria operoje
„Išdidus belaisvis“.
Šio žanro atlikėjams buvo iškelti tokie uždaviniai: sceninio elgesio paprastumas ir
organiškumas, platus įvairiausių išraiškos priemonių panaudojimas, meistriškas dinaminės ir
tembrinės niuansuotės pritaikymas, kas leidžia perteikti personažo jausmų bei nuotaikų kaitą.
Opera buffa – tai visų pirma teatralizuotas, linksmas ir guvus spektaklis, kuriame svarbiausia
veiksmas bei personažų santykiai. Tačiau šiame žanre lieka labai svarbus operos seria elementas
– ryškios, išplėtotos ir techniškai sudėtingos arijos. Siužeto dinamiškumas, veikiančiųjų asmenų
ypatybės, leido išnešti į sceną visą muzikinių išraiškos priemonių kompleksą, paremtą sceninio
elgesio organiškumu – mimika, gestais.
Atsiranda visa plejada puikių komiškų artistų, puikiai įvaldžiusių vokalinės technikos
meną. Žymiausi jų buvo tenoras Džoakinas Karibaldis, bosas Domenikas Krikis, sopranas
Magdalena Allegranti, baritonas Luidžis Basis, mecosopranas Čelesta Kattellini, kuriai Džovanis
Paizello parašė operą „Nina“.
XVIII a. pabaigoje įvyko istorinė tenorų pergalė prieš dainininkus kastratus. Operose
seria ir buffa tenorai atlikdavo antraeilius vaidmenis – pažus, piemenis ir pan. Žymiausi jų buvo
Džiuzepė Viganonis, Andrea Nodzaris bei Džakomas Davidas.
Naujo operos stiliaus buffa pabaiga siejama su XIX a. kompozitoriaus Džoakino Rosinio
vardu.
18
1.2. ŽYMIEJI BEL CANTO PEDAGOGAI, JŲ DARBO PRINCIPAI IR METODAI
Italų dainavimo menas nuolat vystėsi, keitėsi dainavimo maniera, pedagogika. Pirmųjų
operų kompozitorių vokalinė kūryba buvo pagrįsta melodingu dainavimu, pagrįstu kantilena
(lygiu ir gražiu garsu). Tačiau nuo XVII a. pabaigos dramatinis veiksmas ir teksto turinys nuėjo į
antrą planą, užleisdamas vietą fioritūrom ir įvairiems papuošimams. XVIII a. pradžioje
koloratūros menas vėl iškilo, ir tokią vokalinę techniką labai propagavo žymus to laikotarpio
kompozitorius, dainininkas ir pedagogas Porpora (1686-1766), savo vokalo metodikos pratimus
sujungęs į taip vadinamą Porporos „lapelį“, pagal kurį mokė visus savo studentus dainininkus,
kurių tarpe buvo tokie žinomi to laikotarpio dainininkai: Caffarelli, Farinelli, Uberti-Porporino,
Appiuani, Salimbeli, Tereza Mingotti, Caterina Gabrieli bei Montagniano. Žymiuoju Porporos
„lapeliu“ dainavimo mokymo procese naudojosi dar daugybė kartų po Porporos, tame tarpe ir
tokie žymūs pedagogai, kaip Lablašas bei Garcia.
Negalima nepaminėti tokių svarbių vokalo pedagogikos darbų kaip Tosi „Opinioni“ ir
G.Mancini „Praktinės mintys ir apmąstymai apie koloratūros meną“, įnešusių svarbų indėlį į
italų dainavimo mokyklos formavimąsi.
Tačiau tikrasis bel canto menas susiformavo tik XIX a., kartu su žymiausių italų
kompozitorių G.Rossini, V.Bellini, G.Donizetti operine kūryba. Tuomet formavosi ir tikroji bel
canto dainavimo mokykla. Jos susiformavimas siejamas su Manuelio Garcia tėvo (1775-1832) ir
sūnaus pedagogine veikla. Nors M.Garcia (tėvas) buvo ispanų dainininkas ir kompozitorius, tikrą
dainavimo techniką jis įgijo Italijoje, mokydamasis pas vieną geriausių italų tenorų Anziani.
Pats M.Garcia buvo puikus tenoras ir pakerėjo italų publiką puikiu tenorinių partijų operose
„Sevilijos kirpėjas“, „Otelas“, „Don Žuanas“ ir kt. atlikimu.
Jo, kaip pedagogo ir dainininko šlovė taip iškilo, kad jis tapo kviečiamas visame
pasaulyje, todėl jam teko dėstyti ir Londone, ir New Yorke, ir Meksikoje, ir Paryžiuje. Jo vaikai
tapo puikiais dainininkais ir pedagogais: Maria Malibran, Polina Viardot, Manuelis Garcia
jaunesnysis.
Manuelis Garcia jaunesnysis (1805-1908) tapo dar žymesniu dainavimo pedagogu.
Pirmąsias dainavimo žinias jis įgijo Italijoje, Neapolyje, pas žymų dainininką Aprile. Vėliau
mokėsi pas savo tėvą. Pats M.Garcia jaunesnysis turėjo kuklius vokalinius duomenis, dainavo
19
bosu. Tačiau tai jį paskatino rimtai studijuoti vokalinę pedagogiką, kruopščiai anatominiu
požiūriu ištirti dainavimo aparatą. Jis sukūrė laringoskopą, kuris veidrodžio pagalba leido stebėti
balso klosčių darbą. Jis pirmasis moksliškai paaiškino garso gimimo procesą – tai yra oro
vibracijos, kurias sukelia periodiškas balso klosčių susilietimas ir atsiskyrimas. Nustatė svarbų
antgerklio vaidmenį atvirų ir uždarų garsų formavime, kvėpavimo intensyvumą dainuojant
krūtininiame ir falcetiniame registruose.
Dėl savo pasiekimų dainavimo pedagogikos sferoje ir mokslinių tyrinėjimų, jis tapo
dainavimo profesoriumi Paryžiaus konservatorijoje.
Ypač svarbus vokalo pedagogikos požiūriu jo veikalas „Pilnas traktatas apie dainavimo
meną“. Šis traktatas tapo pagrindu daugybei knygų apie vokalinį meną, parašytų per sekantį
šimtmetį. Pvz. Marchesi, For, Panofka, Dodonovas, Nissen-Saloman ir kiti naudojosi M.Garcios
nuorodomis ir terminologija.
M.Garcios jaunesniojo vaidmuo klasikinės dainavimo mokyklos formavime yra didžiulis.
Jis pedagoginę veiklą tęsė daugiau kaip 75 metus! Jo mokiniais tapo daugybė žymių dainininkų,
tame tarpe Salvatore, M.Marchesi, P.Viardot, J.Schtockhausen, J.Lind, E.Garcia (jo žmona),
H.Nissen-Soloman, D.Madelen, C.Everardi, Dodonovas ir kiti.
Pagrindiniai metodiniai principai, rekomenduojami M.Garcia, yra šie:
1) aktyvus diafragmos darbas leidžia gerai valdyti balsą; būtini kvėpavimo pratimai,
treniruojantys kvėpavimo aparatą;
2) krūtininis diafragminis kvėpavimas;
3) kieta garso ataka;
4) būtinas garso suapvalinimas ir pridengimas viduriniame ir viršutiniame balso
registruose;
5) balso registrų išlyginimas;
6) tembrų skirstymas į šviesų ir tamsų;
7) formuojant tamsų tembrą gerklų padėtis pažeminta;
8) didesnės oro sąnaudos „falcetiniame“ (aukštame) registre.
M.Garcia paruošė apie 200 balso lavinimo pratimų, kuriuos duodavo savo mokiniams.
Pradedant mokytis dainavimo jis siūlo tokią sistemą:
20
Pirmomis dienomis dainuoti 4-5 kartus per dieną, bet ne daugiau kaip po penkias
minutes, palaipsniui užsiėmimų trukmę didinant iki pusvalandžio.
Per pusmetį pratęsti užsiėmimų skaičių iki 4 kartų per dieną po pusvalandį trukmės, tai
yra dainuoti sumoje 2 valandas per dieną, bet su didesnėmis pertraukomis, kad
nepervarginti balsą.
Pratimus dainuoti tonacijose, atitinkančiose balso tipą. Jokiu būdu negalima
piktnaudžiauti viršutiniu balso diapazonu, nes tai vargina ir sendina balsą anksčiau laiko.
Pratimus reikia dainuoti pilnu balsu, vienoda jėga, siekiant vienodo tembrinio
skambėjimo.
Su laiku būtina išmokti keisti balso jėgą, naudoti taip vadinamą balso filtravimą.
Taip pat su laiku būtina išmokti keisti balso tembrą iš šviesaus į tamsų ir atvirkščiai.
Reikia įvaldyti paslankumą, dinamiką bei emocionalumą, sugebėti pratimus išdainuoti
skirtingu tempu bei emocijomis.
M.Garcia teigia, kad būtina atkreipti dėmesį į tolygų garsų jungimą, emocinį teksto
perteikimą, siekti išorinio veiksmo, gestų ir laikysenos atitikimo balso tonui ir intonacijai. Gera
balso technika leidžia dainininkui atlikti skirtingus kūrinius skirtingai tembro, dinamikos,
išraiškos ir emocijų perteikimo prasme. Kalbėdamas apie meninės atlikėjo savybes, jis rašė:
„Švarus ir lankstus balsas, paklūstantis visiems tembro atspalviams ir vokalizacijos
reikalavimams, aiški ir teisinga tartis, išraiškingas veidas, - visos šios savybės, sujungtos su
dvasia, gyvai priimančia įvairias aistras, ir su muzikiniu jausmu, pagaunančiu bet kurį stilių, - tai
bendri reikalavimai, kuriuos turi atitikti kiekvienas dainininkas, norintis būti pirmo ryškumo
artistu“.
M.Garcia išskiria tokius trūkumus, kuriems esant neįmanoma mokytis dainavimo:
• bloga klausa,
• ribota inteligencija,
• tremoluojantis arba gergždžiantis balsas visame diapazone,
• silpna sveikata,
• balso aparato patologijos,
• emocionalumo stoka.
21
Dar vienas išskirtinis dainavimo pedagogas, ypač nusipelnęs klasikinio dainavimo
mokyklos raidai, buvo italas Francesco Lamperti (1813-1892). Jis išugdė ištisą žymių
dainininkų plejadą: M.Sembrich, D.Arto, P.Viardot, C.Everardi, A.Dodonov, Albani, Gaiare,
Van-Zand, Tiberini, Criuvelli, S.Patti ir kt. Pats jis niekada nebuvo profesionaliu dainininku,
tačiau buvo plataus profilio muzikantas – vargonininkas, dirigentas, operos teatro direktorius.
Buvo šlovinamas kaip dainavimo pedagogas, nuo 1850 m. tapo dainavimo profesoriumi Milano
konservatorijoje. Toliau ketvirtį amžiaus Lamperti vardas būdavo tapatinamas su Milano
konservatorija, kas rodo šlovingą jo, kaip dainavimo pedagogo, reputaciją. Jo mokiniais siekė
tapti net žinomi dainininkai. Tačiau amžininkai teigia, kad jo būdas buvo gana rūstus, ir kad jis
daugiau peikdavo, nei girdavo.
Nežiūrint į didžiulį F.Lamperti, kaip pedagogo praktiko, populiarumą, jo, kaip vokalo
meno metodininko ir teoretiko, autoritetas buvo mažesnis nei M.Garcios jaunesniojo.
F.Lamperti parašė eilę teorinių darbų vokalo pedagogikos tema: „Pratimai trelių
lavinimui“, „Teorinis praktinis dainavimo mokymo vadovas“, „Pirmosios vokalo pamokos“,
traktatas „Dainavimo menas“.
Dainavimo meno pagrindas anot F.Lamperti yra kvėpavimas. Jam priklauso žymusis
aforizmas: „Dainavimo mokykla – tai kvėpavimo mokykla“. Jis išskiria tris kvėpavimo būdus:
1) žemas kvėpavimas, įkvėpiama į krūtinės apačią, šonkauliai įkvėpimo metu išsiplečia,
bet krūtinė ir pečiai nekyla;
2) vidurinis, kai šonkauliai prasiplečia, krūtinė ir pečiai kiek pakyla;
3) aukštas, kai įkvepiama į viršutinę krūtinės dalį, krūtinė ir pečiai įkvėpimo smarkiai
kyla.
F.Lamperti teigia, kad dainininkai turi naudoti tik žemą kvėpavimą, nes tik toks būdas
leidžia išlaikyti gerklų padėtį elastingoje padėtyje ir valdyti balsą.
Kūno padėtis dainavimo metu turi būti laisva. Stovėti reikia tiesiai, galvą truputėlį
palenkti pirmyn, oratoriaus pozoje, nes tai padeda pritraukti publikos dėmesį. Siūloma burnos
padėtis – kaip lengvo šypsnio atveju, tik be dirbtinumo. Dainavimo metu burnos ir smakro
padėtis beveik neturėtų keistis, nes priešingu atveju dažnai atsiranda įvaržos bei balso defektai
(pvz. natų „nuslydimas“, nešvarus garsas, intonacijos netikslumas, tembro pokyčiai ir pan.).
Kaklas ir pečiai turi būti neįveržti, akių išraiška natūrali. Bet kokios kūno įvaržos (pvz.pečių
pakėlimas, kaktos suraukimas, galvos nuleidimas arba pakėlimas) trukdo laisvam kvėpavimui.
22
Bet kuris judesys, iššaukiantis fizines pastangas ar nuovargį, neigiamai atsiliepia garse, todėl
būtina, kad dainavimo dėstytojas kontroliuotų studentą ir jį įtikintų, kad garsai, reikalaujantys
daug pastangų, praranda savo privalumus.
Burnos padėtis. Po kiekvieno įkvėpimo dainininkas privalo iškart nuleisti liežuvio šaknį,
laikyti liežuvį laisvai, su nedideliu įdubimu, einančiu išilgai; atidaryti burną lengvo šypsnio
padėtyje, tačiau neprarandant ovalo formos; lūpos turi būti arti dantų, viršutiniai dantys turi
matytis, apatinis žandikaulis turi būti visiškai laisvas. Tačiau burnos padėtis gali kisti
priklausomai nuo kiekvieno žmogaus individualios anatomijos.
Kvėpavimo atrama. Lėtai įkvėpiant atsiranda savotiškas šaltuko pojūtis ryklėje, ir būtent
tuo momentu reikia pradėti dainuoti natą lengvo balso klosčių smūgio pagalba. Geriausia
pratimų metu naudoti balsę „a“, dar geriau su priebalse „l“, tai yra skiemenį „la“, nes priebalsė
palengvina garso atramą. Balsė „a“ neturi būti nei per daug atvira, nei per daug uždara. Ji turi
skambėti panašiai kaip pirmasis žodžio „l‘anima“ (italų k. – siela) skiemuo.
Būtina atkreipti dėmesį, kad natos ar frazės tęsimo metu reikia kvėpavimo aparatą
išlaikyti tokioje būsenoje, lyg jaustum, kad nata remiasi į kvėpavimą (appoggiare il tono sul
fiato). Reikia siekti, kad diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys išliktų toje pačioje padėtyje,
kaip ir pilno įkvėpimo metu, ta yra, kad jie iškvėpimo metu išlaikytų pastovią formą., lyg oras
visai neišeitų.
Įkvėpimas turi būti lėtas, kad oras dainavimo metu būtų naudojamas taupiai ir tolygiai.
Šis tolygumas gali būti pasiektas tik kvėpavimo raumenų atpalaidavimo pagalba, ką ir lemia
ramus bei lėtas įkvėpimas. Kvėpavimas turi būti begarsis, nes pašaliniai garsai kvėpavimo metu
yra estetiškai netoleruojami.
Frazavimas. Kiekvienai muzikinei frazei, tiek dainuojant piano, tiek forte, būtina
naudoti vienodo stiprumo energiją, kitaip tariant, vienodą vidinių pastangų intensyvumą. Jeigu
tylus garsas bus neparemtas kvėpavimu ir neintensyvus, jis skambės „baltai“, bejėgiškai ir
neįtaigiai.
Apibendrinant šio talentingo dainavimo pedagogo metodiką, galima būtų išskirti tokius
reikalavimus:
1) Dainuojama turi būti tik su gera kvėpavimo atrama.
2) Kvėpavimas turi būti žemas.
3) Dainavimo pagrindas – legato.
23
4) Dainavimo užsiėmimo metu stengtis dainuoti ne pilnu balsu, jį taupyti, nes „koks bus
mažas garsas, toks pats bus ir didelis“.
5) Balso lavinimas arijų dainavimo pagalba. Neretai visas mokinio (dainininko)
apmokymo kursas apsiribodavo vienos arijos tobulinimu, nes F.Lamperti teigė, kad
„Jeigu mokėsite tobulai išdainuoti vieną ariją, tai galėsite dainuoti ir visas“.
6) Ypatingas dėmesys viduriniam registrui, nes jis labiausiai pavaldus dinamikos ir
grožio prasme. Be to, tai pagrindas aukšto registro įvaldymui.
Šių žymiųjų dainavimo pedagogų darbas suformavo tikrąją bel canto dainavimo
mokyklą, kurios principai išlieka nepakitę ir mūsų laikais.
24
2. LIETUVIŲ DAINAVIMO MOKYKLA, JOS ITALIŠKOS IŠTAKOS, RYŠYS SU
BEL CANTO DAINAVIMO MOKYKLA
Lietuvių klasikinio dainavimo mokykla palyginus jauna, siekianti vos šimtą metų. Jai
susiformuoti padėjo išimtinai užsienio, daugumoje italų dainavimo mokyklos, atstovai. Todėl
dabartinę lietuvių dainavimo mokyklą drąsiai galime vadinti bel canto dainavimo mokykla.
Šiame skyriuje apžvelgsiu lietuvių dainavimo mokyklos susiformavimą, raidą, pedagogus ir jų
darbo principus.
2.1. LIETUVIŲ DAINAVIMO MOKYKLOS PRADŽIA, PRIMIEJI PEDAGOGAI
Lietuvių vokalo mokyklos pradžia galima laikyti XX a. pradžią, kai 1906 m. lapkričio
mėnesį įvyko M.Petrausko operos „Birutė" premjera, ir joje gražiai pasirodė jaunieji
savamoksliai dainininkai R.Gališauskaitė, K.Petrauskas ir S.Audėjus. Jie buvo pastebėti, ir 1906
m. gruodžio 24 d. "Vilniaus žiniose" buvo paskelbtas A.Smetonos, kun. V.Mirono ir
D.Malinausko kreipimasis "šelpkime talentus", kad šie jauni talentai galėtų studijuoti dainavimą.
Dar spaudos draudimo laikais prasidėjusiame Lietuvos atgimimo muzikos ir teatro
sąjūdyje labai svarbi vieta teko dainavimui. Iš to sąjūdžio vadovų buvo ir geras dainavimo
mokyklas išėjusių žmonių (Č.Sasnauskas, M.Petrauskas, L.Sipavičiūtė). Mėgėjų jėgomis
parengta "Birutės", pirmosios lietuvių operos, premjera buvo pirmasis tvirtas žingsnis į
profesionaliosios lietuvių operos meną. Tai savaime skatino jaunimą mokytis dainavimo, o
gabiam jaunimui teikiama visuomenės parama buvo paliudijimas, kad kultūros sąjūdžio vadovai
sąmoningai jį kreipia profesionalumo linkme. Tuomet dainavimo studijoms į Peterburgą išvyko
K.Petrauskas ir S.Audėjus, kiek vėliau studijuoti Peterburgo ir Maskvos aukštosiose muzikos
mokyklose pradėjo J.Babravičius, A.Kutkus, J.Bieliūnas, A.Galaunienė. Vilniaus muzikos
mokykloje pas U.Mazetti auklėtinį V.Karmilovą dainavimo jau mokėsi Vl.Grigaitienė ir
L.Skalskytė-Šukevičienė.
Buvo susirūpinta ir sistemingu muzikos mokymu. 1919 m. J.Naujalis Kaune įsteigė
privačią muzikos mokyklą, 1920 m. tuometinio jos direktoriaus J.Tallat-Kelpšos pastangomis
25
tapusią pirmąja lietuviška valstybine muzikos mokykla. Joje greta kitų specialiųjų dalykų imta
mokyti ir dainavimo.
Norėdami parengti bendrąją specialiųjų dalykų dėstymo koncepciją, pedagogai nutarė
vadovautis konservatorijų bei muzikos institutų įstatais ir specialiųjų dalykų dėstymą muzikos
mokykloje dalyti į tris kursus - žemutinį, vidutinį bei aukštesnįjį, kitiems mokslo metams
parengti mokymo programą. Tačiau mokyklos darbo pradžia buvo sunki, laiku nebuvo parengtos
dėstomųjų dalykų programos ir mokymas nepagrįstas vieninga nuostata.
Pirmoji (jau reali) mokymo programa, vadinta Lietuvos konservatorijos programa, buvo
priimta tik 1923 m. Joje išskirti du dainininko parengimo etapai - žemesnysis ir aukštesnysis.
Pirmajame etape, pavadintame žemesniuoju kursu, buvo formuojamas mokinio balsas:
nustatomas jo tipas, sintezuojami registrai, tobulinamas tembras. Studijoms rekomenduotos
G.Concones, H.Panofkos op. 81, M.Marchesi, G.Bordogni, P.Viardot vokalizės ir dainavimo
pedagogikoje klasikinis tapąs meninis repertuaras. Antrajame - aukštesniajame kurse - ugdomi
techniniai įgūdžiai ir dainininko interpretaciniai sugebėjimai ("artistinis dainavimas").
Studijuojami G.Aprile, G.Bordogni, F.Zibero, M.Marchesi, F.Lamperti kūriniai bei įvairių
epochų kompozitorių operų partijos. Abiejuose kursuose buvo mokomasi po dvejus metus.
Darbui skirtos dvi pamokos per savaitę, trunkančios po pusę valandos.
Tačiau ši programa, matyt, netapo atsparos tašku, išsyk paspartinusiu mokymo
kokybinius pokyčius. Be to, Švietimo ministerijos įgaliotas patikrinti muzikos mokyklos veiklą,
J.Žilevičius informavo, jog normaliam mokyklos darbui labai kliudė ankštos ir poreikių visai
neatitinkančios patalpos. Anot jo "...kiekvienas skyrius visą laiką yra priverstas griežti bei
dainuoti trukdydamas kitam". Todėl aplinkybių verčiami specialiųjų dalykų mokytojai
dažniausiai dirbo namuose. J.Žilevičius atkreipė dėmesį į nepatenkinamą privalomųjų paskaitų
lankymą (mokykloje tuomet nebuvo bibliotekos ir studijoms būtiną informaciją mokiniai galėjo
gauti tik iš paskaitų).
Tačiau netrukus vokalo pedagogikos lygis mokykloje ėmė sparčiai kilti. Tai lėmė du
dalykai - 1925 m. mokykloje buvo įsteigta operos klasė, kurios veiklos poreikiai paskatino iš
esmės peržiūrėti visą dainavimo mokymą; nauja mokymo programa, patvirtinta 1927 m. gegužės
12 d. pedagogų tarybos posėdyje. Pagal šią programą dainininkai turėjo būti rengiami trimis
etapais ir jau per šešerius metus. Jaunesniajame (pirmas ir antras) ir aukštesniajame (trečias ir
ketvirtas kursai) skyriuose mokymas truko ketverius metus, o paskutiniame, vadinamame
26
repertuariniame skyriuje - vienus arba dvejus metus. Pirmuosiuose skyriuose buvo formuojamas
balsas, ugdomi dainavimo pradmenys. Be jau 1923 m. programoje fiksuotų M.Marchesi,
G.Concone ir H.Panofkos vokalizių, studijoms rekomenduota B.Lutgeno, N.Vaccai, G.Seidlerio
ir A.Guercia vokalinė techninė literatūra, taip pat nesudėtingas meninis repertuaras. Trečiajame
skyriuje dėmesys turėjo būti koncentruojamas sudėtingesniems vokalinės technikos elementams
ir interpretacijos įgūdžių ugdymui. Šioje programoje pateikiamas didelis repertuaro sąrašas,
kuriame vyrauja D.Cimarosos, G.B. Pergolesio, G.F.Händelio, Vienos klasikų bei romantikų
kūriniai. Reikia pažymėti, jog programose rekomenduojama techninė literatūra sudaro vokalo
pedagoginio repertuaro aukso fondą. Skirti sistemingoms pratyboms, įvairiuose balso ugdymo
etapuose šie pratimai lavina teisingus tonacijos pradmenis, stiprina balso aparatą, ugdo jo
ištvermę, kantileninio dainavimo įgūdžius, įdiegia įvairias vokalines technikas. Studijoms
rekomenduotų vokalizių autoriai, praeityje žymūs dainavimo mokytojai, buvo italų ir naujosios
prancūzų vokalo mokyklų atstovai. Tradicinį vokalo pedagoginį repertuarą sudarantys, studijoms
skirti kūriniai puikiai papildė techninę literatūrą, išryškindami balso grožį, jo taurų skambesį.
Valstybės teatrui reikėjo visapusiškai parengtų dainininkų, todėl Juozas Žilevičius
pabrėžė reikalą sustiprinti dainininkų parengimą muzikos mokykloje, papildant mokymo
programą keletu specialiųjų dalykų: įvesti operos klasę ir plastikos pamokas.
1925 m. J.Naujalio rūpesčiu įsteigtoje operos klasėje (kuri beje, nebuvo privaloma)
mokiniai studijavo scenos techniką, plastiką ir vokalinį ansamblį. Dvejų metų trukmės scenos
technikos ir plastikos kursą galėjo lankyti tik sėkmingai pirmąjį dainavimo kursą baigę mokiniai.
Pirmaisiais metais jie studijavo plastiką - "sielos pergyvenimų išreiškimą", dikciją, antraisiais -
improvizaciją, grimą, šokius. Vokalinio ansamblio studijas (taip pat trukusias dvejus metus)
mokiniai pradėdavę tik baigę trečiąjį specialybės kursą, įgiję elementarias harmonijos ir
solfedžio žinias. Pirmaisiais mokymosi metais repertuarą rekomendavo dainavimo mokytojas,
antraisiais - ansamblio klasės vadovas. Pradžioje reikėjo atlikti arijų, duetų, taip pat mažesnių
partijų scenines ir muzikines studijas. Vėliau mokiniai įgydavo rečitatyvinio dainavimo įgūdžius,
parengdavo ansamblius, atskiras scenas ir nesudėtingus operų veiksmus. Paskutiniajame kurse
jau buvo studijuojami sudėtingesni ansambliai ir operų partijos. Baigdami operos klasę,
egzaminų komisijai mokiniai turėjo pateikti muzikinę ir sceninę nesudėtingo vaidmens
interpretaciją. Šalia to, jų repertuare turėjo būti dar bent trys parengtos operų partijos.
27
Gerą operos klasės lygį liudijo Valstybės teatre parengti vieši spektakliai: A. Rubinšteino
operos "Demonas" prologas ir scena prie vienuolyno, G.Verdi operos "Traviata" pirmasis ir
antrasis veiksmai, P.Čaikovskio operos "Pikų dama" antrasis veiksmas, "Eugenijaus Onegino"
dvikovos scena, Ch.Gounod operos "Faustas" prologas ir trečiasis veiksmas bei R.Leoncavallo
operos "Pajacai" prologas.
Operos klasės veikla, iš esmės pakeisdama dainininkų profesinį parengimą, pakylėjo jį į
kokybiškai naują lygmenį, ir jau imta ugdyti pajėgius atlikėjus. Pirmoji (1923 m.) mokymo
programa buvo dar gana kukli, atitinkanti žemesnės mokymo grandies lygį, o antrojoje (1927 m.)
jau subrandinta aukštosios mokyklos dainininko ugdymo koncepcija. 1933 m. mokyklą
pertvarkius į konservatoriją esminių permainų neįvyko. Iki pat 1941 m. vokalinis fakultetas
laikėsi 1927 m. programos.
Kauno Valstybės muzikos mokykloje dėstą dainininkai išaugo veikiami stiprių vokalo
pedagogikos tradicijų. Studijuodami Peterburgo ir Maskvos aukštosiose muzikos mokyklose pas
žinomus profesorius, italų ir naujosios prancūzų vokalo mokyklų atstovus (ar pastarųjų
mokinius), jie išėjo gerą dainavimo mokyklą. Vėliau, pradėję savarankišką kūrybą, visi tobulino
dainavimo įgūdžius Italijoje arba Prancūzijoje pas vokalo meno įžymybes. Pvz. A.Kačanausko
mokytojai S.Sonki ir I.Prianišnikovas dainavimo meną buvo studijavęs Italijoje pas
autoritetingus to meto pedagogus, tarp kurių buvo naujosios italų vokalo mokyklos pagrindėjas
F.Lamperti. L.Skalskytės-Šukevičienės (mokėsi pas A.Sekar-Rožanskį) ir A.Kutkaus (mokėsi
pas G.Morskojų) pedagogai patys buvo C.Everardi mokiniai. Tą patį galime pasakyti ir apie
J.Bieliūną, kurio mokytojai (I.Gordi ir G.Bosse) buvo C.Everardi bei G.Ronkoni ir V.Pintorini
mokiniai. Operos primadona V.Grigaitienė, vadovavusi dainavimo klasei nuo 1921 m. iki pat
lemtingų 1944-ųjų mokėsi pas garsiosios H.Nissen-Saloman (M.Garcia sūnaus auklėtinė)
mokiną N.Ireckają. Išliką įrašai liudija dainininkės talentą ir puikią mokyklą. Sodrų, monolitinį,
skambaus ir vienalyčio tembro balsą ji be įtampos valdė viso plataus diapazono ribose. Natūrali
garso emisija, kompaktiški aukštųjų gaidų piano, puiki kantilena, aiški dikcija, nepriekaištinga
intonacija, subtili niuansuotė ir kt. - gerų vokalinių pratybų rezultatas. Akivaizdu, jog dainininkė
tobulai valdė "žemą" - kostoabdominalinį - kvėpavimą ir appoggio techniką, buvo pasiekusi
aukštojo ir žemojo balso formanto skambesio harmonijos, tonacijos mechanizmo veiklos
darnumo.
Tokias pačias tradicijas paveldėjo ir Lietuvoje dėstą garsūs kitataučiai dainininkai.
28
Kauno muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje, ilgus metus (1923-1937 m.)
sėkmingai dirbo žinomas italų baritonas Berlyno Rusų ir Bavarijos konservatorijų profesorius
Oresto Marini. Jis dainavimo meno mokėsi Romos šventos Cecilijos Muzikos akademijoje. 1937
m. vasarą O.Mariniui išvykus į tėvynę, vadovauti dainavimo klasei buvo pakviestas garsus
Peterburgo teatrų solistas (lyrinis-dramatinis tenoras) E.Vittingas (dėstė 1937-1940 m.m.),
dainavimą studijavęs Peterburge, po to Milane pas G.Delfiume.
Išliką dokumentai, mokinių atsiminimai, įrašai liudija, kad visi pedagogai laikėsi tokių
esminių principų: ypač rūpinosi vokalizacija, laipsnišku balso ugdymu, siekdami fonacinio
kvėpavimo įgūdžių (išeities tašku buvo kostoabdominalinis kvėpavimo tipas) ir appoggio
technikos, galvos ir krūtinės registrų sintezės, vientisos vokalinės linijos, aiškaus pilnaverčio
vokalinio tono, laisvos garso emisijos.
Individualūs mokymo planai, egzaminų ir koncertų repertuaras rodė pedagogų praktikos
bendrumą su mokymo programų nuostatomis. Matyti, kad nuosekliai ir kryptingai buvo
studijuojama tose programose nurodytų autorių vokalinė techninė literatūra ir baroko, Vienos
klasikų bei kompozitorių romantikų (ypač romantinės operos kūrėjų) muzika. Kalbant apie
pedagogų mokyklą, reikia pasakyti, kad mokymo programos buvo parengtos jų pačių ir išreiškė
dainavimo katedros koncepciją.
Tuo pat metu dainavimo buvo mokoma kitose muzikos mokyklose. Klaipėdos muzikos
mokykloje (įsteigta 1923 m.) S.Šimkaus rūpesčiu dėstė kompetentingi pedagogai: Varšuvos
konservatorijos absolventė, vokalinę techniką Italijoje tobulinusi dainininkė K.Jozevskaitė, rusų
kilmės italų dainininkas (dramatinis tenoras) J.Volkovas (Ž.B.Foro, A.Buzzi ir O.Bimboni
mokinys) ir M.Čerkaskaja - pasaulio operos žvaigždė (beje, ne kartą dainavusi Valstybės
operoje). Ji mokėsi Peterburgo konservatorijoje pas žinomą italų dainininkę ir smuikininkę -
virtuoze K.Ferni-Giraldoni. S.Šimkaus pakviesta, pradžioje (1925-26 m.m.) dėstė Klaipėdos
muzikos mokyklos dainavimo klasėje, vėliau (iki 1926 m. pabaigos) Kaune. Puikiai atlikdama
soprano partijas R.Wagnerio operose „Tannhäuser" (Venera ir Elisabeth), "Tristanas ir Izolda",
"Lohengrinas" (Ortruda), "Siegfriedas" (Brunnhilda) - Europos publiką ji žavėjo nepriekaištingai
valdomu vokalu ir sceniniu meistriškumu. Dainininkei buvo būdinga stabili fonacija visoje
plataus, kompaktiško balso apimtyje, tembro vienalytiškumas, ryškios, preciziškos viršūnės,
tobula kantilena, aiški dikcija, išraiškinga frazuotė. Vėliau savo pedagogų pradėtą darbą tęsė tos
mokyklos auklėtinis S.Sodeika, o 1938 m. savarankišką pedagoginę veiklą pradėjo Paryžiaus
29
Normalinės muzikos mokyklos (Ecole Normale de Musique) ir Rusų konservatorijos absolventė
S.Dievaitytė. E.Laumenskienės įsteigtoje Liaudies konservatorijoje Kaune (1930-1940 m.) dėstė
A.Kačanauskas, O.Marini, buvusi Peterburgo Didžiojo teatro solistė, R.Nuvei-Nordi mokinė
A.Klau ir Paryžiaus Rusų konservatoriją baigusi dainininkė A.Binkevičiūtė.
Kaune dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsteigtoje privačioje Yppo-Gechtmano muzikos
mokykloje dainavimo mokė Peterburgo konservatorijos absolventė T.Yppaitė-Gechtmanienė.
1929-1932 m. Šiauliuose veikė Kauno muzikos mokyklą baigusio dainininko A.Likerausko
(mokėsi pas A.Kutkų ir O.Marini) privati muzikos mokykla. Dainavimo klasės geras vertinimas
to meto spaudoje leidžia spręsti apie pedagogo kompetenciją. Ypač populiari buvo 1936 m.
Kaune įsteigta Valstybės teatro solisto J.Būtėno (žymaus italų baritono M.Sammarco mokinio)
studija. Be to, nemažai dainininkų vertėsi privačia praktika. Reikia paminėti buvusią Maskvos
Didžiojo teatro solistę O.Pavlovą, C.Everardi mokinę E.Ranten, I.Prianišnikovo auklėtinę
N.Vorotnikovaitą-Karnavičienę, Berlyne studijavusią dainininkę N.Abramsonaitę-Gedan,
Valstybės operos teatro solistus A.Likanderį ir J. Byrą.
Matome, jog Lietuvos muzikos mokyklose vokalo pedagogikos principai buvo bendri. Tų
mokyklų parengti dainininkai (S.Sodeika, A.Kučingis, V.Bručkus, M.Lipčienė, I.Nauragis,
A.Dambrauskaitė, E.Kardelienė, A.Dičiūtė, V.Mažeika, V.Ivanauskas, K.Orantas, V.Puškorius ir
kiti) sudarė Valstybės teatro operos branduolį.
Lietuvių vokalo pedagogikos vystymąsi stimuliavo nuo trečiojo dešimtmečio užsimezgę
stabilūs ryšiai su senas dainavimo meno tradicijas turinčiomis Europos šalimis. Dalis lietuvių
dainininkų tuomet studijavo Prancūzijos ir Italijos muzikos mokyklose (V.Podėnaitė,
E.Mickūnaitė, O.Zabielaitė-Karvelienė, M.Lipčienė, A.Binkevičiūtė, S.Dievaitytė, A.Sprindys,
P.Kaupelytė-Kaveckienė ir kt., kiti mokėsi arba tobulinosi pas iškiliausius pasaulio operos
meistrus ir autoritetingus pedagogus (J.Augaitytė, I.Nauragis, A.Dambrauskaitė, E.Kardelienė,
A.Dičiūtė, J.Vencevičaitė, A.Galaunienė, V.Jonuškaitė-Zaunienė ir kt.). Valstybės teatre dažnai
gastroliuodavo užsienio solistai, lietuvių dainininkai irgi dainuodavo užsienio šalyse. Visa tai dar
labiau suartino lietuvių dainavimo meną su europietiškąją tradicija, bet matome, kad
nepriklausomoje Lietuvoje susiformavo sava vokalo pedagogika.
1940-1941 m. lietuvių vokalo pedagogikoje ėmė rastis struktūrinių pokyčių. Grąžinus
Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą, 1940 m. čia buvo įsteigta muzikos mokykla, 1945 m. skilusi į
tris savarankiškus vienetus - dešimtmetę ir aukštesniąją Vilniaus muzikos mokyklas bei Vilniaus
30
konservatoriją. J pedagogų kolektyvą atėjo nauji žmonės, tarp jų - Romos Šv. Cecilijos Muzikos
akademijos auklėtinė, Romos „Adriano“ operos ir Atėnų „Olimpia“ solistė O.Zabielaitė-
Karvelienė ir Milano „La Scala“ solistas, E.Rosati mokinys S. Justinovičius-Benoni. Veikė iš
Klaipėdos perkelta ir 1939 m. rugpjūčio 1 d. suvalstybinta Šiaulių muzikos mokykla, pradėjo
darbą muzikos kursai.
Nacių okupacijos metais mokyklų veikla atslūgo, sutriko kursų darbas, Kauno
konservatorija 1943 m. kovo mėnesį buvo uždaryta. Tačiau esminės dainavimo mokymo
nuostatos, pagrįstos italų ir naujosios prancūzų vokalo pedagogikos principais, išliko.
Lietuvių vokalo pedagogika, kaip ir visa lietuvių kultūra, didelį sukrėtimą patyrė 1944
m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Tuomet emigravo patyrė, dainavimo mokytojai -
V.Grigaitienė, A.Binkevičiūtė, J.Būtėnas, S.Sodeika, A.Kutkus, J.Vencevičaitė, svetur išvyko
apie 30 operos teatro dainininkų, nutrūko ryšiai su pedagogikos židiniais užsienyje. Nuo tada
dainininkų rengimą jau koordinavo SSSR konservatorijų parengti mokymo planai ir programos,
pagrįstos kita koncepcija.
Nepaisant šių permainų, lietuvių vokalo pedagogikos tradicija nebuvo visai sugriauta.
Pradėtą darbą tęsė O.Zabielaitė-Karvelienė, A.Kačanauskas, J.Babravičius, taip pat O.Marini'o,
V.Grigaitienės, J.Būtėno ir kitų lietuvių vokalo pedagogikos pionierių auklėtiniai. Pokario metais
daug lietuvių atlikimo meną studijavo Maskvos ir Sankt-Peterburgo (Leningrado)
konservatorijose, bet jaunieji lietuvių dainininkai labiau pasitikėjo lietuviškąja vokalo
pedagogika, svetur mokėsi vos vienas kitas.
31
2.2. LIETUVIŲ VOKALO MOKYKLOS RAIDA
Dainavimo menas priklauso prie iškiliausių lietuvių meno kultūros apskritai sričių. Mūsų
laikais visą Lietuvą aprėpusio etninės kultūros atgaivinimo sąjūdžio dalyviai siekia puoselėti ne
tik seniausias bei autentiškiausias dainuojamosios tautosakos vertybes, bet ir jų atlikimo būdą,
ilgaamžėje tradicijoje susidariusiu balso grožio idealu pagrįstą dainavimo manierą. Nors žinios
apie seniausiųjų laikų Lietuvos profesinę muziką yra negausios, tačiau jos parodo giedojimo bei
dainavimo meno svarbą joje.
Lyginant Lietuvos konservatorijos 1923 ir 1927 m. programas, akivaizdūs kokybiniai
antrosios programos pokyčiai. 1923 m. programoje išskiriami du studijų etapai, mokslo trukmė
neviršija ketverių metų. 1927 m. programa studijas dalina į tris etapus, joms skirti šešeri metai.
Pastarojoje patobulintoje programoje jau minimas specialus skyrius repertuaro paruošimui ir
interpretacijos tobulinimui. Žinių patikrinimas vietoje buvusių dviejų kartų metuose (žiemos ir
pavasario semestrų gale) vyko tik mokslo metų pabaigoje, per keliamuosius egzaminus. Reforma
parodė brandesnį požiūrį į mokymo procesą. Deja, individualioms dainavimo pamokoms skirtas
laikas liko toks pat minimalus (pamokos vyko du kartus per savaite ir tęsėsi po puse valandos).
Reikėtų pastebėti, jog Maskvos konservatorijoje iki 1917 m. dainavimo pratyboms taip pat buvo
skirti du pusvalandžiai per savaitę.
Dainininko balso suformavimui, jo tobulinimui ir teorinių įgūdžių ugdymui pirmojoje
programoje buvo skirti tik dveji metai, antrojoje - jau ketveri. Šio etapo uždaviniams spręsti
abejose programose rekomenduoti F.Zibero, G.Concone, H.Panofkos, M.Marchesi, G.Bordogni,
P.Viardot, G.Aprile, P.Lamperti, N.Vaccai, G.Seidlerio, B.Lutgeno vokalizių rinkiniai sudaro
vokalo pedagoginio repertuaro aukso fondą. Skirti sistemingoms pratyboms, įvairiuose balso
formavimo etapuose jie stimuliuoja teisingus fonacijos pradmenis, vysto ir stiprina balso aparatą,
ugdo jo ištvermę, lavina kantileninio dainavimo įgūdžius, įvairias vokalinės technikos rūšis.
Visi vokalizių autoriai, praeityje žymūs dainavimo mokytojai, buvo italu ir naujosios prancūzų
vokalo mokyklų atstovai arba tęsė tų mokyklų pedagogikos tradicijas. Nora antroje programoje
balso vystymui ir techninių problemų sprendimui skirtas etapas buvo prailgintas dvigubai, visgi
disponuojant nepaprastai kukliu specialybės pratyboms skirtu laiku, nebuvo galima pilnai
32
išnaudoti minėto repertuaro privalumų ir tuo būdu darbo rezultatai atitinkamai turėjo būti
kuklesni.
1927 m. programoje pateikiamos studijoms rekomenduojamų kūrinių sąrašas. Jame yra
J.S.Bacho kantatų, W.A.Mozarto, Ch.W.Glucko, R.Wagnerio operų arijos, taip pat F.
Mendelsono dainos, R.Schumanno romansai, G.B.Pergolesi, D.Cimarosos ir kt. kompozitorių
kūriniai. Jie puikiai papildė techninę literatūrą ir ryškino balso grožį, jo taurų skambesį.
Ankstesnės programos sudarytojai pasitenkino tik lakoniškomis bendro pobūdžio nuorodomis,
kaip antai "klasikinis repertuaras", "įvairių operų partijos". Minėti teigiami antrosios programos
pokyčiai sietini su operos klasės (ji buvo įsteigta 1925 m.) veikla, sąlygojusia esminę mokymo
proceso pertvarką. Gali būti, jog tokią oficialią išraišką 1927 m. įgavusi programa buvo pradėta
naudoti Jau 1925 m.
1923 m. ir 1927 m. mokymo programų turinys rodo, jog jos buvo parengtos
vadovaujantis tradicinės vokalo .pedagogikos nuostatomis, t.y. mokant dainavimo, turėjo būti
prisilaikoma studijų etapiškumo principo, didelis, dėmesys skirtas vokalo techninei literatūrai,
pradiniame mokymo etape sudariusiai pedagoginio repertuaro pagrindą (šis faktas liudija
išskirtinę vokalizacijos reikšmę formuojant balsą), o studijoms rekomenduoti meniniai kūriniai,
kaip, beje, ir techninė literatūra, - tai tradicinio vokalo pedagoginio repertuaro pavyzdys. XIX-
XX amžių sandūroje analogiškos dainavimo mokymo nuostatos buvo gana visuotinos, būdingos
ir Bolonijos mokyklai).
Gretinant 1940 m. ir 1941 m. mokymo programas matyti, jog jose dainavimo studijoms
skiriamas vienodas laikotarpis. Tačiau studijų struktūriniai principai Siek tiek pakitę (1940 m.
programa buvo 1927 m. programos analogas, tačiau studijoms daugiau rekomenduota verizmo
bei rusų "Galingojo sambūrio" atstovų muzikos), mokymo laikas dalomas į skyrius, o pastarieji -
į kursus. 1941 m. programose užfiksuotas nevienodas santykis tarp periodų, skirtų vokalinių
įgūdžių suformavimui, jų įtvirtinimui ir dainavimo, technikos tobulinimui bei koncertų
repertuaro ruošimui. Mūsų nuomone, antroji 1941 m. programoje užfiksuota pozicija įžvalgesnė,
nes be tvirto vokalinio techninio pamato pilnavertė interpretacija negalima. Šalia minėtų
ypatumų, skirtingu būdu dokumentuose pateiktos rekomendacijos. Jeigu antroje programoje
kiekvieniems mokymo metams užfiksuoti konkretūs reikalavimai ir išsamus pedagoginės
literatūros pavyzdžiai, tai 1940 m. programoje lakoniškai išsakyti tik bendrieji principai.
33
Lyginant programose rekomenduotą repertuarą, pastebėti šie ypatumai. 1941 m.
programoje keleriopai padidinta baroko kompozitorių ir sumažėjusi veristinės krypties atstovų
kūrybos įtaka mokymo procesui: dar didesnis, dėmesys skiriamas romantinės operos studijoms.
Be to, 1941 m. mokymo programoje jau nepaminėtas nė vienas "Galingojo sambūrio" bei
apskritai rusų kompozitoriaus kūrinys. Tačiau repertuarą papildo lietuvių kompozitorių
harmonizuotos liaudies dainos ir originalios kompozicijos. labai svarbu, jog šioje programoje
vokalinės technikos tobulinimui skirtas ypatingas dėmesys. Tai liudija pirmą kartą studijoms
rekomenduoti G.Bordogni ir B.Nava (naujoji Italų vokalo mokykla) taip pat G.Aprile bei
G.Creacentini (senoji italų dainavimo mokykla) virtuozinių vokalizių rinkiniai.
Egzaminų ir koncertų programos rodo, jog visą aptartą laikotarpį studijuojamos įvairių
epochų ir stilių operos bei kamerinis vokalinis repertuaras buvo derinamas su atitinkama
technine literatūra. Šalia Vienos klasikų, rusų mokyklos atstovų bei lietuvių kompozitorių,
programose užfiksuoti negausūs impresionistų, verizmo bei ankstyvojo ekspresionizmo kūrybos
pavyzdžiai. Tačiau mokomojo repertuaro pagrindą vis tik sudarė-baroko ir romantinė (ypač
romantinės operos) muzika. Todėl galima sakyti, jog tuomet iš tiesų dainininkams buvo
skiepijami daugiau tradicinio repertuaro atlikimo sugebėjimai Ir atitinkama dainavimo meno
samprata.
Tačiau pagal šių dokumentų nuostatas sudaryti 1946-1949 m.m. individualūs mokymo
planai ir egzaminų programos atspindi studijų repertuaro atrankos principų kaitą ir liudija
prasidėjusias permainas lietuvių vokalo pedagogikoje.
Aiškią persvarą įgyja vadinamų tarybinių kompozitorių vokalinė muzika. Be to aiškėja
savotiška studijų repertuaro poliarizacija - mokomoji medžiaga daloma tarp rusų ir Vakarų
kompozitorių klasikų (neretai aptinkamas minimam laikotarpiui būdingas darinys, kuris, matyt,
jungė iškiliausius XVII-XIX a. vokalinės muzikos kūrėjus) bei tarybinių ir TSRS tautų
kompozitorių kūrybą. Sumažėjo vokalo techninio repertuaro reikšmė.
Išnagrinėjus dainavimo mokymo raidą Kauno konservatorijoje, galima išskirti du
pagrindinius etapus: 1933-1944 m.m., kuomet mokyklos veiklą reglamentavo 1932 m. priimtas
statutas ir 1945-1949 m.m., kai buvo vadovaujamasi Sąjunginio Aukštųjų mokyklų komiteto
atsiųstuoju dokumentu. Pirmajam etapui būdingos nuoseklios, sistemingos techninės literatūros
Ir meninio repertuaro studijos. Repertuaro pagrindą sudarė baroko. Vienos klasikų romantikų,
ypač romantinės operos muzika. Tačiau minimalus specialybės užsiėmimams skirtas laikas
34
trukdė pilnai išnaudoti pedagoginės literatūros privalumus. Mokymo proceso tobulinimas
aukščiausią lygmenį pasiekė 1940 -1941 metų dokumentuose užfiksuotoje katedros metodinėje
koncepcijoje (vokalo pratyboms tuomet jau buvo skirta 1,5 val. per savaitę). Jeigu
konservatorijos veiklos pradžioje ruošiant dainininkus dar buvo juntama bendrojo muzikinio
lavinimo poreikių įteka, tai nuo 1940 m. jau visiškai aiški profesijos specifika.
Visą čia aptartą Vilniaus konservatorijos veikios laikotarpį galima pavadinti kitokios
dainininkų ruošimo koncepcijos formavimosi laikotarpiu. Nors pradžioje tebebuvo gajos seniau
susiklosčiusios lietuvių dainavimo pedagogikos tradicijos, pagrįstos itališkosios ir naujosios
prancūzų vokalo pedagogikos principais, tašiau kasmet vis labiau išryškėjo Tarybų Sąjungoje
parengtos koncepcijos įtaka. Nuo 1948-1949 m.m. iš esmės pakitęs studijų repertuaras
(dominuoja rusų, vadinamųjų tarybinių ir TSRS tautų kompozitorių muzika, pakinta požiūris į
vokalo techninę literatūrą) liudija šios koncepcijos įtvirtinimą. Aptartą laikotarpį ženklina
ryškus studijų suideologinimas.
Pedagogės L.Menabeni, E.Bagijeva ir B.Bernštein į Lietuvą atvyko iš Tarybų Sąjungos.
Ten dainavimo mokymą grindusi koncepcija (tradicinės, daugiau prancūziškosios vokalo
pedagogikos principai buvo derinami su A.Dargomyžskio pagrįstos krypties rusų dainavimo
pedagogikoje nuostatomis) be abejonės paveikė minėtų pedagogų pažiūras. Tokie eklektinės,
vadinamos tarybinės pedagogikos bruožai ryškėja nagrinėjant ir L.Menabeni bei E.Bagijevos
metodikas. Pavyzdžiui, L.Menabeni klasėje techninė literatūra buvo naudojama ne pagal
paskirtį, t.y. pedagoginės problemos buvo sprendžiamos per meninio repertuaro studijas, o
vokalizės tik parengdavo balso aparatą darbui. Ši nuostata dar ryškesnė E. Bagijevos metodikoje,
nes dėmesio vokalizėms ši pedagogė apskritai neskyrė. Abiem atvejais buvo prisilaikoma
tarybinei vokalo pedagogikai būdingo mišrių studijų principo, kai balso formavimas, jo technika
ir atlikimo įgūdžiai vystomi kartu, neišskiriant mokymo procese atskirų etapų, o pedagoginio
repertuaro pagrindą sudaro pagal to meto klasifikaciją vadinama rusų ir tarybiniu kompozitorių
muzika. Panaši buvo ir B.Bernštein pozicija.
Taigi visą aptariamą 1919-1949 m. lietuvių vokalo pedagogikos raidos tarpsnį galima
skirstyti į tris periodus:
1) lietuvių vokalo pedagogikos susidarymo ir įsitvirtinimo (1919 - 1939),
35
2) muzikos mokymo reorganizavimo ir dainininkų ruošimo sistemos struktūrinių
pokyčių (1940 - 1945),
3) integracijos į TSRS muzikos mokymo sistemą pradžios (1945 - 1949) periodus.
Du pastarieji savaip atsiliepė į vokalo pedagogikos pobūdį bei jos tolimesnę raidą.
Tuo tarpu vokalo metodikos raidoje galima būtų išskirti du periodus. Jų sandūra buvo
1944-1945 m.m. Turint galvoje pirmojo periodo dainavimo pedagogų išeitą mokyklą, pasidaro
akivaizdus lietuvių vokalo pedagogikos ryšys su italų ir naujosios prancūzų dainavimo
mokyklomis. Esminiai principai, kurių prisilaikė šie pedagogai (ypatingas dėmesys
vokalizacijai, nuosekliam balso vystymui, fonacinio kvėpavimo įgūdžiams, appoggio technikai
ir pan., akcentuojant etapiško dainavimo mokymo svarbą), būdingi. M.Garcia ir F.Lamperti
mokykloms. Pedagogų dispozicijoje buvusios metodinės priemonės (taip pat būdingos
M.Garcia ir F.Lamperti koncepcijai) patvirtina italų ir naujosios prancūzų vokalo pedagogikos
tradicijų tąsą lietuvių dainavimo pedagogikoje, pavyzdžiui, O.Zabielaitė-Karvelienė, A.Norvaiša,
S.Benoni, S.Kryžanovskaja, A.Kačanauskas, E.Targonska, S.Dievaitytė ir kt. praktikavo
įkvėpimą per nosį. Visi mūsų pedagogai didelį dėmesį kreipė į burnos padėtį, sergėjo nuo
veido ir korpuso raumenų įtampos, siekė fonacijos proceso natūralumo ir harmonijos.
Vokalizuoti siūlė visomis balsėmis, tačiau prioritetas paprastai buvo teikiamas balsei "a"
(Vl.Grigaitienė, O.Karvelienė, S.Kryžanovskaja, E.Martinonienė, A.Sodeika, St.Sodeika,
N.Karnavičiėnė, S.Dievaitytė ir kt.). M.Garcia rekomendavo naudoti vadinamą kietąją garso
ataką - ji būdinga S.Kryžanovskajos, Pr.Kaupelytės-Kaveckienės, A.Norvaišos, J.Būtėno ir kt.
pedagogų metodikai, kiti (pvz., A.Kačanauskas, St.Sodeika, E.Targonska, N.Karnavičiėnė,
O.Karvelienė) prisilaikė F.Lamperti praktikuoto minkštosios garso pradžios principo. Visi
pedagogai vystė kantilenos įgūdžius, o štai E.Martinonienė tuo tikslu naudojo chromatinę garsų
seką, anot F.Lamperti, tik ji sąlygoja absoliutų legato. Pedagogai Vl.Grigaitienė, St.Dievaitytė,
S.Kryžanovskaja, S.Benoni, St.Sodeika, O.Karvelienė, P.Kaupelytė-Kaveckienė, E.Targonska ir
kt. praktikavo vadinamą "šypsenos" mechanizmą; nemaža dainavimo mokytojų dalis
rekomendavo garso srovę nukreipti į kietąjį gomurį prie priekinių dantų šaknų (A.Kačanauskas,
S.Benoni, J.Butėnas, S.Dievaitytė, A.Norvaiša, A.Targonska ir kt.) ir siekė klasikine vadinamos
liežuvio padėties (pvz., S.Kryžanovskaja, N.Karnavičiėnė, A.Norvaiša ir kt.). Pastarosios
metodinės priemonės buvo, beje, praktikuotos senojoje Italų dainavimo mokykloje (Didžiosios
36
Bolonijos mokyklos atstovai Pietro Francesco Tosi, Francesco Pistocchi, Antonio Bernacchi,
Giovanni Battista Mancini) ir sieja mus su bel canto klestėjimo epocha.
Taigi remiantis archyviniais šaltiniais, audio įrašais, amžininku atsiminimais bei kita
istorine medžiaga galima patelkti tuomet dainavimo mokymą grindusios koncepcijos
apibendrintą vaizdą.
Dainavimo mokymas buvo dalomas į du etapus. Pirmajame etape buvo formuojamas
balsas ir vystoma jo technika. Antrajame - ugdomi atlikimo įgūdžiai, tobulinama vokalo technika
ir vystomi sudėtingesnieji jos elementai, ruošiamas koncertų repertuaras.
Pirmojo mokymo etapo uždaviniui buvo sprendžiami per vokalizaciją, naudojant
pratimus ir tradicinę technine literatūrą. Nustačius balso tipą, jo formavimas būdavo pradedamas
mediume. Dirbama buvo nuosekliai, sistemingai, individualizuotai. Pradžioje didžiausias
dėmesys buvo skiriamas fonacinio kvėpavimo įgūdžiams. Buvo rekomenduojama įkvėpti per
nosį taip giliai, kad prasiplėštų šonkaulių lankai ir matytųsi pilvo sienelės ekskursai (tai
kostoabdominalinį kvėpavimo tipą liudijantys požymiai). Įkvėpimo metu fonacijai buvo
paruošiama burnos ertmė: suaktyvinamas minkštasis gomurys ir ryklės sienelės, nuleidžiama
liežuvio šaknis (tuo pačiu užfiksuojant žemą gerklų padėtį), jo nugarėlė turėjo būti įgaubta, o
galiukas - liesti apatinių priekinių dantų šaknis. Tuo pačiu metu buvo suaktyvinami Ir skruostų
raumenys. Įkvėpti reikėdavę ne per daug, kad raumenų spazmai netrikdytų fonacijos. Prieš
pradedant garso emisiją, įkvėpimo padėtis buvo akimirkai užfiksuojama ir tokiu būdu pajutus
diafragmos ir pilvo preso sąveiką (parengus šiuos raumenis antagonistus fonacijai), tikslia bei
aktyvia balso plyšio artikuliacija pradedamas garsas. Fonacinis iškvėpimas turėjo būti tolygus,
elastingas, be spazmų, taupiai panaudojant įkvėpta orą (fonacijai baigiantis plaučiuose dar turėjo
likti nepanaudoto oro rezervas).
Pedagogai reikalavo, kad garso srovė būtų nukreipta į kietojo gomurio priekį arba galvos
rezonuojančių ertmių funkcijas sužadindavo mokinio dėmesį fiksuodami į garso trajektoriją (jos
zenitas pakaušio srityje virš suaktyvinto minkštojo gomurio kupolo, o pabaiga nukreipta į
priekines veido daubas, vadinamą "kaukę" ir fiksuojama akytkaulių lygyje). Per fonaciją turėjo
būti neįveržtas žandikaulis, stabili jo padėtis, natūrali veido Išraiška Ir burnos forma,
atpalaiduotas kaklas, pečiai, grakšti laikysena. Pratybos buvo pradedamos mormorando. kartais
fonemų junginiu su nazaline priebalse "m" (rečiau "n"). Pradžioje buvo vokalizuojama balse "a".
Dėmesys sutelkiamas natūraliam, grynam, koncentruotam, minkštam, elastingam Ir skambiam
37
garsui, kantilenos technikai, intonacijos precizikai. Vėliau, kuomet garso kokybė pedagogą
patenkindavo, tų pačių jo savybių buvo siekiama vokalizuojant likusias balses. Tokiu būdu buvo
išvengiama balsių asimiliacijos ir pasiekiamas vienalytis tembras. Pedagogai naudojo ir fonemų
junginius su priebalsėmis "r". "i", "d", "m", "n" Ir kt. kaip tam tikrą metodine priemonę. Pratimai
buvo nesudėtingi, mažos apimties, atliekami pilnu balsu (a piena voce), lėtu tempu, be
akompanimento. Tokia buvo darbo pradžia, jeigu mokiniai neturėjo balso defektų. Tačiau
paaiškėjus, jog tokie defektai yra (garsas gerklinis, nazalinis, tremoliuojantis, vualinis ir pan.),
pirmiausiai buvo nustatomos deformacijų priežastys. Neaptikus organinės jų kilmės,
atitinkamomis metodinėmis priemonėmis būdavo atstatomos įgimtos balso savybės, ir tik po to
minėtu būdu jis būdavo pradedamas lavinti.
Su pradedančiaisiais buvo dirbama atsargiai. Pratimai buvo vokalizuojami su
pertraukomis, o darbo trukmė neviršijo pusvalandžio, nes neužgrūdintas balso aparatas greitai
nuvargsta. Be to, mokinys turi koncentruoti dėmesį daugelio fonacijos procese dalyvaujančių
organų veiklos koordinacijai, todėl pirmiausiai pailsta nervų sistema. Tokiu būdu ilgesnės
pratybos neduoda naudos, nutolina fonacijos įgūdžių susidarymą, dažnai netgi gali stimuliuoti
negatyvius reiškinius, lemiančius ateityje greitą profesine degradaciją.
Kuomet buvo suformuojamas stabilus balso mediumas, dėmesys buvo sutelkiamas
aktualiausiai vokalo pedagogikos problemai - registrų išlyginimui. Vyrų balsuose pedagogai
Išskyrė du (krūtinės ir galvos (falcetą), moterų - tris (krūtinės, mediumo ir galvos) registrus. Per
fonaciją krūtinės registre balso klostės vibruoja visu savo ilgiu (ir kremzlinėmis dalimis). Toks jų
veiklos mechanizmas (tamprumo ir įtampos didėjimas) išlieka tik iki registrų sandūros,
vadinamųjų pereinamųjų garsų. Tai riba, ties kuria baigiasi fiziologinės šio mechanizmo funkcijų
galimybės ir jo veiklos režimas staiga pakinta - pereina į falcetą (pagal R.Hussono
neurochronaksinę teoriją - iš vienfazio į dvifazį režimą). Toks pedagoginėje praktikoje
vadinamas balso lūžįs pasireiškia staigia tembro transformacija (balsas netenka krūtinės registrui
būdingo sodraus skambesio, neretai tampa šaižus) ir yra sąlygotas gerklų paaukštėjimo. Šis balso
formavimo etapas (jo rezultatai lemia aukštųjų garsų kokybę, balso apimtį, jo galimybių skalę ir
dainininko profesionalumą apskritai) reikalauja ypatingo susikaupimo, todėl pagrindai jam
būdavo padedami jau vystant balso medialinę atkarpą. Buvo siekiama, kad balso centras nebūtų
forsuotos ir dinamikos atžvilgiu atitiktų racionalias normas. Tokiu būdu balso klostės vibruoja be
38
įtampos ir lengviau prisitaiko prie naujo veiklos režimo, o registrų kaita nebūna tokia ryški ir
problemiška.
Neutralizuojant registrų slenksčius, vyrų balsuose iškyla būtinybė "dengti" balsą, t.y.
suformuoti mikstą (mišrų balso klosčių funkcionavimo tipą, kai sintezuojami krūtinės ir falceto
veiklos mechanizmai) ir sustiprinti impedansą viršklostinėse ertmėse. "Dengimas" buvo
atliekamas pratęsiant krūtinės registro garsų emisijos manierą, išlaikant stabilias gerklas,
elastingą, tolygų po-klostinį spaudimą, appoggio (atramą). Mokinio dėmesys buvo atkreipiamas į
burnos ertmės konstrukcijos pokyčius (nuolat aktyvėjančius minkštojo gomurio skliautus,
užpakalinės ryklės sienelės (faringostomos) tonusą) ir subjektyvius fonacinius pojūčius,
padedančius jam kontroliuoti garso emisiją. "Dengimui" buvo naudojamos didžiausią grįžtamąjį
impedansą lemiančios "o" ir "u" balsės ("o" ir ypač "u" balsę charakterizuojanti ryklės formante
yra žemiausia) sąlygojo gerklų grįžimą į žemą padėtį bei ryklės apatinės dalies praplatėjimą. Tat
sudarė prielaidas optimalioms aerodinaminėms sąlygoms, todėl registrų kaita tapdavo akustiškai
nejuntama.
Išmokę "dengti" pereinamuosius, pedagogai formavo aukštuosius garsus. Išsaugant
pasiektą poklostinio spaudimo ir grįžtamojo impedanso balansą pereinamųjų garsų atkarpoje,
nekeičiant manieros, aukštojo registro garsams palaipsniui buvo suteikiama mediumo tembrinė
charakteristika. Bosams tai buvo "o" balsės spalva, kuri sąlygoja "dengimo" poziciją, įgalinančią
parodyti šio tipo balsams būdingą masštabiškumą ir skambesio galią. Baritonų mokymo
principai buvo analogiški, tačiau jų krūtinės registras neturi būti toks tirštas, medialinėje
atkarpoje tembras ryškesnis (jame daugiau aukšto dažnio virštonių), be to, jų pereinamųjų garsų
zona yra šiek tiek aukščiau, o viršūnės įeina į tenoro disponuojamos vokalinės klaviatūros
apimtį. Todėl formuojant aukštąjį registrą baritonams, balso tembras palaipsniui buvo
šviesinamas, o kraštiniai diapazono garsai išryškinami apvaliosios "a" balsės spalva. Tenorų
balsams aukštąjį registrą pedagogai formavo "a" balse, kraštiniams diapazono garsams
suteikdami "e" atspalvį.
Pereinamųjų garsų ribų pedagogai griežtai neapibrėždavo ir, prisilaikydami įprastų
apibendrinimų, atsižvelgdavo į balso prigimties variantiškumą (bosams būdingi ryškiausi
pereinamieji garsai lia - do¹ - re¹, baritonais re – mi-bemol¹ - mi¹, tenorams mi¹ - sol¹. sopranams
mi¹ - fa¹ , ir mi2 – fa-diez2, mecosopranams do¹ - re-diez¹ ir do2 – re-diez2).
39
Sintezuojant registrus, buvo atsižvelgiama į balso charakterį, jo specifiką, todėl
formuojant, pavyzdžiui, boso mikstą, dominavo krūtinės registro mechanizmas, o tenorų
balsuose - falceto elementas, t.y. falcetui būdingas balso klosčių veiklos tipas.
Moterų balsų registrų prigimtis taip pat priklauso nuo balso klosčių veiklos tipo. Tačiau
esminis įgimtų savybių skirtumas tarp vyrų ir moterų balsų slypi tame, joj moterų balsų
medialinei atkarpai būdingas įgimtas mikstas ir sintetiniu būdu formuoti jo nereikia. Aukštieji
diapazono garsai taip pat skamba mišriai, dominuojant falcetui būdingai balso klosčių vibracijai.
Reikia pastebėti, kad grynojo falceto moterų balsai neturi (santykinai grynas skambesys
būdingas aukštųjų sopranų flažoletiniams garsams). Išimtį sudaro tik kai kurie žemi ir stiprūs
balsai. Dėl to perėjimas iš mediumo į galvos registrą moterų balsuose ne visuomet akustiškai
juntamas ir traktuoti jį derėtų (išskyrus minėtąjį atvejį) greičiausiai kaip vibracijų charakterio
kaitą miksto ribose. Tokiu būdu homogeninis balsas moterims pasiekiamas lengviau.
Bendrieji registrų išlyginimo principai vyrų ir moterų balsams apskritai tie patys. Todėl
pedagogai tobulino miksto skambesį balso centre nesiekdami maksimalios jo jėgos, netirštindami
tembro (optimalią balso galimybių raišką laikė natūralaus, laipsniško vystymo rezultatu), lavino
kvėpavimą, minkštą garsą. Formuodami pereinamuosius garsus siekė, kad mokinės nekeistų
mediume susidariusios garso emisijos manieros, naudojo minkštąją garso ataką, "o" ir "u" balsių
spalvas, kreipė dėmesį į stabilias gerklas, aktyvųjį appoggio, intensyvėjantį burnos ertmės
tonusą. Išlaikant stabilius fonacinius pojūčius, soprano viršūnės buvo vystomos- "a" balse, o
kraštiniams garsams suteikiamas "e" atspalvis. Atsižvelgiant į balso charakterį, būdavo
išryškinami ir soprano krūtinės registro garsai, tačiau atitinkamas mišrus balso klosčių
mechanizmo balansas nebuvo pažeidžiamas.
Panašiu būdu buvo formuojami ir mecosopranų pereinamieji garsai, tačiau šio tipo .balsų
aukštajam registrui buvo suteikiamas platus ir sodrus krūtinės skambesys. "o" ir "u" balsėmis
suformavus pereinamųjų garsų atkarpą, balsas vėl buvo palaipsniui šviesinamas "o" balse, o
aukštieji garsai, išryškinami apvaliąja "a", įgaudavo "dengtą" poziciją. Atveriant krūtinės registro
garsus ir pabrėžiant jų tiršto skambesio grožį buvo siekiama, kad balso klostės neprarastų mišrių
vibracijų režimo. Tokiu būdu viso diapazono tąsoje balsas tapdavo monolitinis, platus ir nuo
žemiausių iki pačių aukščiausių garsų išsaugodavo vienalytį tembrą.
Pedagogu praktika ir dainininkų įrašai rodo, kad formuojant balsus buvo vengiama gryno
krūtinės registro. "Dengiant" pereinamuosius garsus, Vyrų balsams atrastas mik3to mechanizmas
40
išlikdavo aukštajame registre ir per besileidžiančios garsų sekos modifikacijas buvo
absorbuojamas krūtinės registro, suteikiant jam atitinkamą (priklausė nuo balso tipo ir
charakterio) falceto elementą. Tie patys ypatumai ryškėja ir formuojant moterų balsus. Dera
atkreipti dėmesį į tai, jog siekiant natūralios registrų asimiliacijos, miksto pradmenys vyrų
balsams buvo vystomi jau formuojant medialine krūtinės registro atkarpą (tai liudija pedagogų
darbo stilius ir garso akustinė charakteristika). Tokia praktika palengvino "dengimo"
mechanizmo suformavimą, sąlygojo spartesnį miksto įtvirtinimą viso krūtinės registro zonoje.
Buvo ir kitoks problemos sprendimo principas, t. y. kai "dengimo" mechanizmas buvo
pradedamas formuoti nuo žemųjų diapazono garsų ir palaipsniui išplisdavo visoje jo apimtyje.
Tuomet balsas skambėjo lygiai ir aukštojo registro formavimo manieros keisti nereikėjo.
Formuojant balsą, palaipsniui buvo vystoma ir jo technika. Šie neatsiejami, vienas kitą
sąlygojantys procesai vyko per vokalizaciją. Nuo pat pirmųjų pratybų iškildavo dainavimo
pagrindų, t. y. kantilenos ugdymo būtinybė. Kantilena - tai mokėjimas dainuoti legato, t. y. rišliai
jungti garsus. Tačiau legato anaiptol nepilnai apibūdina kantilenos sąvoką. Tokio dainavimo
sąlyga - laisvai besiliejantis, homogeninis tembro atžvilgiu, natūraliai ir tolygiai pulsuojantis
garsas. Taigi kantileninis dainavimas tiesiogiai priklauso nuo garso kokybinių parametrų, jo
savybių lietis, todėl tobulai įvaldyti ją gali tik gerai suformuoti balsai. Tokiu būdu siekiant balso
aparato teisingos koordinacijos (kai balse atsiranda pagrindinės profesionalumą liudijančios
akustinės savybės, tarp jų ir kantilena lemiantis veiksnys – stabilus vibrato), vokalizuojant legato
buvo vystomi kantilenos pagrindai. Pirmieji pratimai buvo nesudėtingi, mažos apimties. Balso
aparato koordinacijos pratimuose buvo siekiama per garso ataką. Garso pradžia yra sąmonės
lengvai kontroliuojamas procesas. Mokinys junta garso priežastį ir fiksuoja ją, bet ne pasekmes
(vibracinius pojūčius), todėl nesunkiai suformuoja teisingus refleksus. Per ataką atrastas
optimalus balso plyšio veiklos režimas, nuosekliai ir sistemingai dirbant, palaipsniui išplisdavo
visame diapazone, lemdamas vokalinio tono kokybę. Nors vieni pedagogai buvo daugiau
kietosios, kiti - daugiau minkštos garso atakos šalininkai, tačiau šiais (taip pat ir pavėluotuoju jos
variantu) disponuodavo atsižvelgdami į problematikos pobūdį.
Pasiekus atitinkamų rezultatų vokalizuojant mažos apimties nuoseklias garsų sekas, rišlų,
vienalytį garsą buvo stengiamasi suformuoti įvairiuose intervaluose. Jungtyse (pradedant nuo
paprasčiausių), arpeggio, gamose, chromatiniuose garsaeiliuose. Vokalizuojant buvo siekiama,
kad kintant tesitūrai, balso aparato veiklos režimas nekistų ir garso emisijos neblokuotų antstato
41
konstrukcijų transformacijos, t. y. kad garsas išliktų vienoje pozicijoje. Tuo tikslu, be kita ko,
buvo siekiama ir fonemų tembrinės asimiliacijos, nepažeidžiant jų akustinės ir fiziologinės
prigimties. Ypač buvo kontroliuojama, kad, artikuliuojant priebalses, gerklos lengviau išlaikytų
stabilią fonacijos poziciją bei koordinaciją ir vokalinė linija išliktų vientisa.
Šiame etape mokiniai susipažindavo su koloratūrinės technikos pradmenimis, padėjusiais
spręsti ir balso formavimo problemas. Tokie pratimai - puiki priemonė prieš sukaustytą, sunkų,
forsuotą garsą. Be to, vokalizuojant greitu tempu, pasireiškia dar viena balso aparato savybė -
fiziologinių procesų inertiškumas. Šį fenomeną pedagogai sėkmingai panaudojo neutralizuodami
registrų sandūros zonas, formuodami mikstą, aukštuosius garsus ir pan. Pasiekė atitinkamos
garso akustinės charakteristikos, gretindami optimalaus skambesio tonas su nekokybiškais
garsais ar jų kombinacijomis, per psichomotorinį inertiškumą pedagogams pavykdavo atrasti
teisingą balso aparato koordinaciją viso balso apimtyje. Tokia koloratūrinės technikos elementai,
būtini aukštiems balsams (sąlygojantys koloratūrinių ir lyrinių-koloratūrinių sopranų
profesionalumą), buvo atitinkamai ugdomi ir kitų tipu balsams, nes be minėtos metodinės
paskirties bei repertuaro reikalavimų, atlikdami savotiškos gimnastikos balso organams
funkcijas, jie teigiamai veikla balso aparatą (ypač gerklas), sąlygoja jo lankstumą, elastingumą,
tonusą, atpalaiduoja nuo įtampos, stimuliuoja fonacinių procesų paslankumą Ir t. t., tuo būdu
lemdami dainininko profesionalumą ir maksimaliai prailgindami jo aktyvią kūrybinę veiklą.
Pradžioje tokie sugebėjimai buvo ugdomi per mažos apimties nuoseklių garsaeilių, įvairių
arpeggio modifikacijų vokalizavimą greitu tempu, foršlago ir gruppetto, trelės paruošimo,
martellato bei staccato elementų studijas. Buvo griežtai kontroliuojama intonacinė ir garso
atakos precizika, melodijos tikslumas. Darbą pradėjus lėtu tempu, įgūdžiams formuojantis jis
palaipsniui buvo intensyvinamas.
Kuomet vokalizuojant pilnu balsu (natūralaus neforsuoto garso emisijos riba nebuvo
peržengiama) būdavo pasiekiama balso aparato veiklos koordinacija ir įgūdžiai tapdavo stabilūs,
mokiniams buvo pradedami ugdyti garso dinaminės kaitos sugebėjimai. Vokalizuojant įvairias
nesudėtingas garsų kombinacijas piano, per fonacinių pojūčių intensyvumo kontrolę buvo
siekiama išsaugoti ankstesnįjį poklostinio spaudimo ir grįžtamojo impedanso balansą. Tokiu
būdu vokalizuojant piano, garso kokybiniai parametrai išlikdavo tokie patys.
Išsprendus esmingiausias balso formavimo problemas ir stabilizavus fonaciją, mokiniai
palaipsniui buvo įvedami į meninio repertuaro studijas. Greta vokalo techninės literatūros (ji
42
buvo privaloma per visą mokymosi laiką) buvo atitinkamai parenkama senoji italų klasika ir
lietuvių liaudies dainos.
Neretai kūrinys būdavo studijuojamas tokiu būdu: pirmiausiai buvo analizuojamas
tekstas, raiškiai perskaitant patikrinama tartis, vėliau vokalizuojama melodija ir pagaliau (jeigu
nebūdavo techninių kliūčių) atliekamas visas kūrinys.
Suformavus vienalytį, kompaktišką balsą, ir stabilizavus fonaciją visoje jo apimtyje,
dėmesys būdavo sutelkiamas virtuozinės technikos elementams ir atlikimo įgūdžiams.
Aptartųjų balso formavimo savybių įtvirtinimui bei ugdymui buvo naudojamas
atitinkamas pedagoginis repertuaras (jis nagrinėjamas disertacijoje).
1944-1945 m. įvykiai iš esmės pakeitė tolimesnį lietuvių vokalo pedagogikos vystymąsi.
Emigravo patyrę dainavimo mokytojai Vl.Grigaitienė, St.Sodeika, J.Būtėnas, A.Binkevičiūtė,
sėkmingai dirbę A.Kutkus bei J.Vencevičaitė. Svetur išvyko gausus būrys operos teatro
dainininkų (greičiausiai ne vienas jų būtų tapęs pedagogu ir Lietuvoje, tą darbą jie dirbo
emigracijoje). Atsisveikino su Lietuva privačiai dainavimo mokę A.Likanderis Ir E.Ranten.
Nutrūko ilgus metus puoselėti stabilūs ryšiai su vokalo meno ir pedagogikos židiniais užsienyje.
1945 - 1946 m.m. pasitraukė visi lenkų tautybės dainavimo pedagogai, savo sėkminga veikla
galėję prisidėti prie lietuvių vokalo meno vystymo. Taip pat dera prisiminti, jog 1937 m. į
Italiją sugrįžo O.Marini, nuo 1940 m. nebedėstė E.Vittingas, gyvųjų tarpe nebebuvo
S.Justinovičiaus-Benoni ir N.Abramsonaitės-Gedan. Taigi pokario vokalo pedagogų branduolį
sudarė jau antroji dainininkų karta. Neilgai trukus į jų tarpą įsiliejo Kauno ir Vilniaus
Valstybinių konservatorijų auklėtiniai, atstovavę trečiąją dainininkų kartą bei į Lietuvą atvykę
TSRS muzikos mokymo įstaigų absolventai, išaugę kitų tradicijų įtakoje. Lietuvos muzikos
mokymo įstaigų priklausomybė TSRS centrinėms žinyboms ir pastarųjų diktatas kliudė dirbti ta
pačia linkme. Tačiau nepaisant visų sukrėtimų, nepalankių sąlygų, lietuvių vokalo pedagogika
išliko ir mėgino gaivinti savąją tradiciją. Pradėtą darbą tęsė A.Kačanauskas, O.Karvelienė,
J.Babravičius, A.Norvaiša, E.Targonska, A.Klau, taip pat Vl.Grigaitienės, O.Marini, J.Būtėno ir
kt. lietuvių vokalo pedagogikos pradininkų mokiniai. Į jį įsijungė A.Sodeika, K.Petrauskas ir kt.
Pažymėtinas dalykas, kai nemažas skaičius lietuvių jaunųjų instrumentininkų vyko
studijuoti į Maskvos, Peterburgo konservatorijas, dainininkai (išskyrus porą žmonių) labiau
pasitikėjo savo pedagogais ir mokslus išėjo Lietuvoje. Nors labai išsiplėtojo visos lietuvių
atlikimo meno sritys, dainavimo menas išliko bene ryškiausia jo dalimi.
43
44
2.3. DABARTINĖ LIETUVIŲ BEL CANTO DAINAVIMO MOKYKLA
Dabartinis Lietuvos dainininkų paruošimo lopšys yra Lietuvos muzikos ir teatro
akademija (LMTA). Muzikos mokymo Lietuvoje ištakos siekia XIV a. ir sietinos su muzikų
profesionalų rengimu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmams. Lietuvai priėmus
krikščionybę (XIV a. pab. – XV a. pr.), muzikos ir grigališkojo giedojimo buvo mokoma
bažnyčių ir vienuolynų giedotojų mokyklose. XVII a. muziką pradėta dėstyti Vilniaus
universitete, o 1667 m. universiteto prof. Žygimantas Liauksminas išleido pirmą Lietuvoje natų
rašto ir giedojimo vadovėlį ,,Ars et praxis musicae". Muzikos mokyklas išlaikė kai kurie
Lietuvos didikų dvarai, Vilniuje XIX a. pab. – XX a. pr. veikė Rusų muzikos draugijos mokykla,
steigėsi privačios mokyklos. XX a. pradžioje Kaune kompozitorius J. Naujalis vedė
vargonininkų kursus, o 1919 m. įsteigė oficialią Kauno muzikos mokyklą, kuri padėjo
profesionalaus muzikos mokymo pagrindus XX a. Lietuvoje.
Lenkijos okupuotame Vilniuje iki 1940 m. veikė M. Karlovičiaus konservatorija ir Žydų
muzikos institutas, o Klaipėdoje – kompozitoriaus St.Šimkaus įsteigta Klaipėdos muzikos
mokykla. Tačiau visos šios institucijos neturėjo aukštosios mokyklos statuso, kurio poreikis
Lietuvoje tolydžio augo. Juolab, kad šalyje darbavosi nemažas būrys kvalifikuotų muzikų, kurie
aukštąjį mokslą įgijo Varšuvos, Leipcigo, Sankt Peterburgo, Maskvos konservatorijose. Todėl
1933 m. vasario 7 d. Kauno muzikos mokykla buvo perorganizuota į aukštąją mokyklą – Kauno
konservatoriją (direktorius – kompozitorius J. Gruodis).
Sovietinės okupacijos metais – 1940, sujungus Vilniuje veikusias muzikos mokyklas ir
privačius kursus, buvo įsteigta Vilniaus muzikos mokykla, kuri 1945 m. buvo pertvarkyta į
Vilniaus konservatoriją (direktorius – kompozitorius ir muzikologas J. Bendorius). 1949 m. dvi
šalyje veikusios Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos į Lietuvos valstybinę
konservatoriją Vilniuje (rektoriai – pianistas J. Karnavičius, nuo 1983 m. – kompozitorius V.
Laurušas, nuo 1994 m. – muzikologas J. Antanavičius).
1975 m. prie Konservatorijos buvo prijungtas Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos
muzikos fakultetas, vėliau jis išaugo į Konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Šis iš trijų fakultetų
susidedantis padalinys rengė muzikos mokytojus bendrojo lavinimo mokykloms, choreografus ir
mėgėjiško teatro vadovus. 1997 m. šie fakultetai buvo prijungti prie Klaipėdos universiteto.
45
1989 m., siekiant decentralizuoti specialistų rengimą, įsteigiamas Konservatorijos Kauno
fakultetas (prorektorius – pianistas R.Čepinskas), kuriame rengiami muzikos atlikėjai ir muzikos
mokytojai. 1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu
Lietuvos valstybinė konservatorija buvo pavadinta Lietuvos muzikos akademija (LMA). Nuo
2004 m. Lietuvos muzikos akademija pervadinta į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją
(LMTA). Nuo 2005 m. gegužės mėn. LMTA rektorius yra akordeonininkas prof. Eduardas
Gabnys. Tokios yra dabartinės Lietuvos muzikos akademijos istorinės šaknys ir jos raida.
Tiek Konservatorijos, tiek Akademijos laikais viena stipriausių katedrų buvo ir yra
Dainavimo katedra, paruošusi daugybę žymių solistų, garsinančių Lietuvos muzikos meną.
Šiuo metu dainavimo katedroje mokosi 85 studentai, tikrai įspūdingas skaičius. Jų
pasiskirstymą kursais galime matyti šioje lentelėje:
KURSAS
STUDENTŲ SKAIČIUS
Parengiamosios dainavimo studijos:
I kursas 11 II kursas 5
Bakalauro studijos I kursas 13 II kursas 10 III kursas 15 IV kursas 11
Magistrantūros studijos I kursas 10 II kursas 8
Meno aspirantūra 2 IŠ VISO: 85
Šiuo metu dainavimo katedroje dėsto net 20 pedagogų, iš jų 5 turi profesoriaus laipsnį, 6
– docento, 3 lektoriai bei 6 asistentai. Manau, kad gera tendencija įtraukti į pedagoginę veiklą ir
jaunesnius dėstytojus (A.Liutkutė, G.Žalys., J.Stupnianek, D.Staponkus). Mat jie turėjo daugiau
progų pasistažuoti užsienyje, dalyvauti įvairiose masterklasėse dėl palankių politinių ir istorinių
46
aplinkybių. Be to, jie visada turi galimybę pasikonsultuoti pas vyresnius bei daugiau patyrusius
kolegas(-es).
Pilnas dainavimo katedros pedagogų sąrašas:
Prof. Virgilijus Noreika (Kipras Petrauskas) Prof. Eduardas Kaniava (Petras Oleka) Prof. Irena Milkevičiūtė (1978-79 m. stažavosi La Scala teatre) Prof. Regina Maciūtė (?) Prof. Vladimiras Prudnikovas (Zenonas Paulauskas) Doc. Irena Argustienė Doc. Aušra Čepulkauskienė Doc. Giedrė Kaukaitė Doc. Vytautas Juozapaitis Doc. Sigutė Stonytė Doc. Dr. Tamara Vainauskienė Lekt. Jolanta Čiurilaitė Lekt. Jūratė Grickienė Lekt. Algirdas Janutas Asist. Asta Krikščiūnaitė Asist. Judita Leitaitė Asist. Aušra Liutkutė Asist. Deividas Staponkus Asist. Julija Stupnianek Asist. Giedrius Žalys
Derėtų pažymėti, kad dauguma mūsų profesorių dainavimo mokėsi pas pedagogus, kurie
mokėsi pas italų pedagogus ar jų mokinius. Nemažai jų tobulinosi tikrojo bel canto gimtine
vadinamame Milano (Italija) „La Scala“ teatre. Tai profesoriai V.Noreika, I.Milkevičiūtė,
V.Daunoras (vienas žymiausių Lietuvos bosų, kurį laiką dirbo Lietuvos konservatorijos
dainavimo katedros vedėju), docentės G.Kaukaitė ir A.Čepulkauskienė. Dauguma kitų
dainavimo katedros pedagogų yra aukščiau išvardintųjų mokiniai, taigi tos pačios itališkojo bel
canto mokyklos tęsėjai bei atstovai.
Kiek detaliau pristatysiu dainavimo katedros profesūrą.
Prof. Virgilijus Noreika jau penktas dešimtmetis užima pirmaujančią poziciją lietuvių
operinėje muzikoje kaip unikalaus, nepaprasto grožio tembro tenoras. Solistas pasižymi artistiniu
temperamentu, raiškia prasminga vaidyba, giliu muzikos pajautimu.
Virgilijus Noreika gimė 1935 Šiauliuose. 1958 baigė Lietuvos konservatoriją – solinį
dainavimą (Kipro Petrausko klasę). 1965-66 pirmasis iš pokario Lietuvos stažavosi Milano teatre
47
„La Scala”, kur paruošė šešis vaidmenis. Atliko Pinkertono vaidmenį (G.Puccini op. „Madam
Butterfly”; vadovas Dž.Bara). Vėliau šioje scenoje dainininkas pasirodė dar keletą kartų su ten
gastroliavusia Maskvos Didžiojo teatro trupe. Nuo 1957 – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto
teatro solistas. 1976-1991 – vadovavo LNOBT. 1993-94 dėstė Lotynų Amerikos dainavimo
akademijoje Karakase (Venesuela).
Virgilijus Noreika yra dainavęs daugelyje pasaulio teatrų scenose: Maskvos didžiajame
teatre (virš 50 kartų), Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera”, Buenos Airių
„Teatro Colon”, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos,
Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose scenose.
Dainininkas sukūrė virš 50 vaidmenų. Be vaidmenų lietuvių kompozitorių – Kazimiero Viktoro
Banaičio, Giedriaus Kuprevičiaus, Vytauto Klovos, Balio Dvariono, Vytauto Laurušo operose,
atliko pagrindines partijas žymiausių kompozitorių operose: Don Jose (G.Bizet „Carmen”),
Werther (J.Massenet „Werther”), Edgardas, Nemorinas (G.Donizetti „Lucia di Lammermoor”,
„Meilės eleksyras”), Lenskis (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas”), Otelas, Alfredas, Hercogas
(G.Verdi „Otello”, „La Traviata”, „Rigoletto”), Cavaradossi, Johnsonas, Rodolfas (G.Puccini
„Tosca”, „Manon Lescaut”, „La Boheme”), Vladimiras (A.Borodino „Kunigaikštis Igoris”),
Mozart (N.Rimsky-Korsakov „Mozart and Salieri”) ir kitas.
Virgilijus Noreika atlieka ir solinius koncertus, kurių surengė virš 700. Tenoro partijas
atliko G.Verdi „Requiem”, L.van Beethoveno „IX simfonijoje”, A.Arutuniano kantatose ir kt.
Koncertuoja su Lietuvos ir užsienio šalių orkestrais. Gastroliavo Bulgarijoje, Rumunijoje,
Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje,
Italijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, JAV, Kanadoje, Čilėje, Peru, Argentinoje, Venesueloje,
Japonijoje.
Virgilijus Noreika nuo 1976 dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorius.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos studijos meno vadovas ir pedagogas (nuo
2003). Nuo 1997 – Estijos muzikos akademijos kviestinis profesorius; nuo 2000 – dainavimo
skyriaus vedėjas. 1995-96 teatro „Estonia” Taline dainavimo meistriškumo pedagogas. Nuolat
kviečiamas vesti meistriškumo kursus. Prof. Virgilijaus Noreikos mokiniai dainuoja daugelio
Europos teatrų scenose. Tarp žymiausių: Sergejus Larinas, Edgaras Montvidas, Audrius
Rubežius, Algirdas Janutas, Arvydas Markauskas, Liudas Norvaišas, Mindaugas Žemaitis, Ignas
Misiūra-Tumanovas, Dainius Puišys, Gediminas Tiškevičius.
Virgilijus Noreika kviečiamas į tarptautinių ir respublikinių solinio dainavimo konkursų
žiuri: J.Vytolio (Latvija, 1966), S.Moniuszkos (Lenkija, 1997), M.Glinkos (Rusija, 1996),
B.Grincevičiūtės (Lietuva, 1996, 2001) ir daugelį kitų.
Virgilijus Noreika yra įdainavęs plokštelių su Maskvos didžiojo teatro, Lietuvos
nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu ir kitais orkestrais. Išleido du CD kartu su Violeta
Urmana.
1960 ir 1970 apdovanotas valstybinėmis premijomis; 1995 - Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1995 įteiktas Švedijos „Karališkasis Poliarinės
žvaigždės” I laipsnio ordinas. Lietuvos operos bičiulių draugijos „Kipro” apdovanojimas (1997);
Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko” apdovanojimas (2001).
K.Petrauskas S.Gabelis
Dž.Bara (La Scala)
C.Everardi
48
V.Noreika
F.LampertiM.Garcia
Prof. Vladimiras Prudnikovas. Vienas žymiausių Lietuvos bosų, Tarptautinio M.Callas
konkurso Atėnuose laureatas (1981), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius
Vladimiras Prudnikovas 1979 baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar - Lietuvos
muzikos ir teatro akademija) ir pradėjo dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Vladimiras Prudnikovas yra pagrindinis operos ir didelių koncertinių formų kūrinių boso partijų
atlikėjas Lietuvoje. Jis nuolat kviečiamas dainuoti ir Europos, JAV, Japonijos teatruose bei
koncertų salėse. Dainininkas dažnai gastroliuoja Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje,
dainavo Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Olandijoje ir kitose šalyse, dalyvavo
tarptautiniuose muzikos festivaliuose, tarp jų – Echternacho Liuksemburge, G.Rossini
Vildbade, Berliner Festwochen Vokietijoje, Castell de Perlada ir Sagra Musicale Malatestiana
Ispanijoje, International Festival and Events JAV, Prahos pavasaryje Čekijoje, G.Verdi
festivalyje Italijoje (1992), Savonlinos operos festivalyje Suomijoje (1993) ir kt. Tarptautinį
pripažinimą dainininkas pelnė atlikęs Boriso vaidmenį M.Musorgskio operoje, kuri skambėjo
Sankt Peterburgo operos teatro, Niujorko City Opera, Paryžiaus Theatre des Champs Elysees
scenose, Japonijoje bei Italijoje. “Vladimiro Prudnikovo sukurtas Boriso vaidmuo be abejonės
prilygsta legendinei Petrovo, Christoffo, Ghiaurovo trejybei …” rašė Nouvelle Republique, 1991
metais.
Vladimiro Prudnikovo repertuaras itin gausus. Per daugiau kaip tris dešimtmečius
kūrybinio darbo metų jis parengė virš 30 operos partijų. Tarp jų Mefistofelis (Ch.Gounod
“Faustas”), Hermanas (R.Wagnerio “Tanhoizeris”), Dalandas (C.M.Weberio “Skrajojantis
Olandas”), Borisas Godunovas, Pimenas (M.Musorgskio “Borisas Godunovas”), Končakas
(A.Borodino “Kunigaikštis Igoris”), Timuras (G.Puccini "Turandot"), Sparafučilė (G.Verdi
"Rigoletas") ir kt.. Ne menkesnis ir kamerinės muzikos, mišių bei oratorijų repertuaras.
Profesorius išleido daugybę mokinių, iš kurių žymiausi Vytautas Juozapaitis, Nomeda
Kazlauskaitė, Giedrius Žalys, Ligita Račkauskaitė ir kt.
V.Prudnikovas
A.Buzi
O.Bimboni
I.Volkovas
Stp.Sodeika
G.Corsi
R.Nuvel Nordi F.Lamperti
M.GarciaC.Everardi
M.Čerkaskaja
A.Bustini
C.Ferni-Giraldoni
F.Varesi
G.Pasta
K.Jozefskaitė
A.Klau
Z.Paulauskas
49
50
Prof. Regina Maciūtė (sopranas). Baigė Lietuvos konservatoriją (V.Fakejevaitės solinio
dainavimo klasę, 1971). Nuo 1971 Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė. Stažavosi
Bulgarijoje (1972), J.S.Bacho vasaros akademijoje (Štutgartas, 1990), Mozarteume (Zalcburgas,
1993). M.Glinkos VI vokalistų konkurso laureatė (1973). Atlieka įvairių stilių muziką - nuo
baroko iki šiuolaikinės muzikos. Aktyviai dalyvauja daugelio Lietuvos muzikinių kolektyvų
programose, rengia rečitalius, su Lietuvos ir kitų šalių orkestrais atlieka stambios formos
kūrinius: W.A.Mozarto „Requiem”, J.Haydno „Pasaulio sukūrimas”, G.F.Händelio „Mesijas”,
C.Orffo „Carmina Burana”, G.Rossini „Stabat Mater”. Nuolat koncertuoja su įvairiais
muzikiniais kolektyvais: Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru,
Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, Vilniaus valstybiniu kvartetu, Šv. Kristoforo orkestru,
Kauno choru, Klaipėdos muzikinio teatro choru, „Aidijos” choru, „Ąžuoliuko berniukų choru”,
ansambliu „Musica Humana”, pianiste Gražina Ručyte-Landsbergiene. Dalyvauja muzikos
festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje (Šlezvig-Holšteino), gastroliavo: JAV, Japonijoje, Kanadoje,
Prancūzijoje, Belgijoje, Rusijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Norvegijoje, Švedijoje,
Suomijoje, Islandijoje, Vokietijoje. Solistė papildė Radijo fonoteką gausiais įrašais: įrašė
O.Messiaeno ciklą „Harawi” kartu su Gražina Ručyte-Lansbergiene, daugelio lietuvių
kompozitorių kūrinius (E.Balsio, J.Gruodžio, K.V.Banaičio, B.Dvariono, S.Vainiūno,
J.Juzeliūno, J.Juozapaičio, B.Kutavičiaus, A.Martinaičio, O.Narbutaitės, M.Urbaičio,
V.Barkausko, A.Šenderovo, F.Bajoro ir kt.); diriguojant Sauliui Sondeckiui įrašė W.A.Mozarto
Requiem, G.Rossini „Stabat Mater”, F.Schuberto Mišias G-dur, G.F.Handelio „Mesiją”;
diriguojant Juozui Domarkui - G.F. Handelio Oratoriją „Aleksandro šventė arba muzikos galia”;
su pianistu Sergejumi Okruško - K.V.Banaičio, V.Barkausko, R.Žigaičio kūrinius; daug kūrinių
įdainavo su liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“ (ilgametis vadovas Pranas Tamošaitis).
Išleido devynis audio CD.
Pedagoginė veikla. Regina Maciūtė nuo 1988 dirba Lietuvos muzikos ir teatro
akademijos Dainavimo katedroje, 1996 buvo suteiktas docentės pedagoginis vardas (dabar
profesorė). Paruošė daug talentingų atlikėjų, kaip: K.Zmailaitė, J.Berba, R.Vaicekauskaitė,
D.Žibkutė, J.Adamonytė, V.Mončytė, V.Raginskytė; kai kurie iš jų sėkmingai pasirodo
respublikiniuse ir tarptautiniuose konkursuose (Natalija Katilienė, Liora Grodnikaitė, Dalia
Kužmarskytė, Raminta Vaicekauskaitė).
51
Mokslo metodinė veikla. Kauno J.Petronio leidykla 2007 išleido S.Vainiūno romansą
„Lakštingala”; R.Maciūtė suredagavo vokalinę partiją, B.Vainiūnaitė – fortepijono partiją.
Remdamasi savo 15 metų pedagoginio darbo patirtimi bei N.Malyševos, R.Millerio darbais,
Betty Jeanne Chipman pastebėjimais, Louis-Jacques Rondeleux praktiniais balso lavinimo
patarimais, parengė metodinį darbą „Mūsų balsas - mūsų kūno veiksmas. Artikuliacinio aparato
darbas dainuojant”.
Solistė dalyvauja įvairių konkursų žiuri darbe: V.Jonuškaitės-Zaunienės II konkurso žiuri
pirmininkė, IV ir V tarptautinių kamerinio dainavimo konkursų „Jantarnyj solovej” Kaliningrade
žiuri narė. Nuo 1995 Nacionalinių meno ir kultūros premijų komiteto narė. Jau penkeri metai -
visuomeninės organizacijos „Šatrijos Raganos bendrija”, besirūpinančios rašytojos atminimo
išsaugojimu, pirmininkė.
Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1997). 1997
11 13 - Lietuvos Respublikos vyriausybės meno premija, 2002 – Lietuvos muzikų sąjungos
„Auksiniu disku”. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2003 06 26 Reginai
Maciūtei suteiktas Kretingos rajono garbės pilietės vardas.
Prof. Irena Milkevičiūtė (sopranas). LNOBT solistė nuo 1976 m. 1978-79 m. stažavosi
Milano operos teatre „La Scala“. Tarptautinių konkursų laureatė: I-oji vieta M. Glinkos konkurse
1977 m., diplomas P.Čaikovskio konkurse Maskvoje 1978 m., II-oji premija F.Erkelio ir
F.Kodaly konkurse Budapešte 1982 m., II-oji premija Madama Butterfly konkurse Tokijuje 1986
m. 1996 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. 1997 m. -
geriausios metų dainininkės Lietuvoje titulas. 2000 m. pelnė Lietuvos nacionalinę premiją. 2002
m. - apdovanota prizu „Operos švyturiai" už Metų operos solistės vardą. Dabartinis repertuaras:
Violeta („Traviata"), Toska („Toska"), Aida („Aida"), Elizabetė ("Don Karlas"), Abigailė
(„Nabukas"), Amelija („Kaukių balius"), Turandot („Turandot”) ir kt. Solistė dainavo Varšuvos
Didžiajame, Maskvos Didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos teatruose, Latvijos nacionalinėje
operoje, Accademia Nationale di Santa Cecilia Romoje, La Scala Milane, Metropolitan operoje
Niujorke, Splito festivalyje Kroatijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Savonlinos operos
festivalyje Suomijoje, Anglijoje, Austrijoje, Danijoje, Olandijoje, Škotijoje, Didžiojoje
Britanijoje ir daugelyje kitų Europos, Pietų Amerikos valstybių.
Ilgus metus dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Išleido daug mokinių, kurių
tarpe Joana Gedmintaitė, Sandra Jonušaitė, Vida Taurinskaitė, Jurgita Prakelytė ir kt.
I.Milkevičiūtė
Z.Paulauskas
Stp.Sodeika
A.Klau
M.Čerkaskaja
K.Jozefskaitė
I.Volkovas
G.Corsi
R.Nuvel Nordi C.Everardi M.Garcia
F.Lamperti
A.Bustini
A.Buzi
O.Bimboni
C.Ferni-Giraldoni
G.PastaStažavosi „La Scala“ teatre
F.Varesi
Prof. Eduardas Kaniava (baritonas) – LNOBT solistas – jau daugelį metų yra viena
ryškiausių lietuvių dainavimo meno asmenybių, dainininkas, pelnęs tarptautinį pripažinimą.
E. Kaniava – ir operos, ir koncertuojantis dainininkas. Operos scenoje jis – Figaras,
Rigoletas, Poza, Jagas, Oneginas, Porgis, Nabukas, Makbetas... Maestro žinomas ir iš radijo bei
TV įrašų, dainuoja Lietuvos TV filmuose –"Akimirksni žavus", B. Bartoko operoje "Hercogo
Mėlynbarzdžio pilis", videojuostose – Vilniaus ir Kauno teatrų spektaklių įrašuose.
E. Kaniavos koncertų repertuare – įvairių epochų bei stilių kūriniai, tokie vokalo lyrikos
šedevrai, kaip R. Schumanno "Peto meilė", G. Mahlerio "Keliaujančio pameistrio dainos",
C.Orffo "Carmina Burana" ir kt. Solistas dainavo daugelyje teatrų – Maskvos Didžiajame (per 20
kartų), Sankt Peterburgo Marijos, o taip pat Latvijos, Estijos, Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos,
Lenkijos, Vokietijos, Rumunijos sostinių teatruose, Havanos F. Garcia Lorcos teatre (10
"Rigoleto" ir "Traviatos" spektaklių premjerų), surengė per 500 (!) rečitalių. E. Kaniavos soliniai
koncertai yra vykę Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, Niujorko Carnegie Hall‘e, Sidnio
Operoje, Anglijoje, Kanadoje, Suomijoje, Naujojoje Zelandijoje, Venesueloje, Argentinoje ir
daugelyje kitų valstybių.
52
E. Kaniava – Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos profesorius. Taip pat jis dėsto
dainavimą Klaipėdos universiteto menų fakultete. Jo mokiniai sėkmingai dainuoja Lietuvos ir
užsienio Operos teatruose. E. Kaniava apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III-jo
laipsnio ordinu.
53
E.Kaniava N.Miller
A.Bustini
T.Pavlovskis
M.Batistini
S.Gabelis C.Everardi
M.Garcia F.Lamperti
A.Nikolajevas Mokėsi Italijoje
P.Oleka
54
Dainavimo katedros programa. Jaunieji dainininkai – dainavimo katedros studentai
ruošiami pagal konkrečiai apibrėžtą ir logiškai sudarytą programą. Jos pagalba palaipsniui
formuojamas ir lavinamas dainininko balsas. Kasmet programa tampa sunkesnė, auga
reikalavimai bei lavinamos vis naujos balso bei dainininko, kaip visapusiško artisto, savybės. Na
o baigus magistrantūros studijas, akademiją turėtų palikti jau tikras dainininkas, pasiruošęs
didžiajai scenai.
Dainavimo specialybės studijų programa:
KURSAS
SEMESTRAS
PROGRAMA
Parengiamosios dainavimo studijos:
I kursas I-II (balso formavimas,
pratimai)
1. Vokalizė 2. Kūrinys su tekstu
II kursas I-II (balso formavimas,
pratimai)
1. Vokalizė 2. Lietuvių liaudies daina 3. Kūrinys su tekstu
Bakalauro studijos:
I kursas
I (kantilenos formavimas)
II (kantilenos formavimas)
1. Dvi vokalizės 2. Lietuvių liaudies daina 3. Barokinė arija 1. Dvi vokalizės 2. Lietuvių liaudies daina 3. Barokinė arija
55
II kursas
III (dikcijos formavimas)
IV (balso paslankumo vystymas)
1. Vokalizė 2. Lietuvių liaudies daina 3. Arija su secco rečitatyvu 4. Kūrinys pasirinktinai 1. Vokalizė 2. Klasicistinė arija 3. 2 kūriniai pasirinktinai
III kursas
V (melizmai, garso filiravimas)
VI (diapazono lavinimas)
1. Techniška vokalizė 2. Arija pasirinktinai 3. Rusų kompozitoriaus arija 4. 2 kūriniai pasirinktinai 1. Plataus diapazono vokalizė 2. Arija pasirinktinai 3. Bel canto epochos kompozitoriaus arija 4. 2 kūriniai pasirinktinai
IV kursas
VII
VIII
1. Arija pasirinktinai 2. Veristinė arija 3. 2 kūriniai pasirinktinai 1. Arija pasirinktinai 2. XX a. kompozitoriaus arija 3. 2 kūriniai pasirinktinai (programos trukmė apie 20 min.)
Magistrantūros studijos:
I kursas
I
II
Programa pasirinktinai, apie 25 min. trukmės. Būtinas pasirodymas viešuose koncertuose. Programa pasirinktinai, apie 45 min. trukmės. Pasirodymas viešuose koncertuose, pageidautina su instrumentiniais ansambliais. Būtina paruošti vieną operinę partiją.
II kursas
III
IV
Programa pasirinktinai, apie 30 min. trukmės. 2 dalių rečitalis; Baigiamieji egzaminai koncerto forma. Per metus būtina paruošti dvi operines partijas, vieną iš jų sceniniam atlikime. Pageidautina, kad studentas dalyvautų konkursuose, stambių oratorinio kantatinio žanro kūrinių pastatymuose, rengtų rečitalius.
56
Kaip matome, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo katedroje yra ir du
parengiamieji dainavimo kursai. Jokia kita katedra tokių kursų neturi. O atsakymas tame, kad
kitų specialybių studentai ateidami turi paruoštus instrumentus ir toliau tobulina jų įvaldymą, o
dainininko balso paruošimas reikalauja tikrai ilgo ir kruopštaus darbo, nes instrumentas yra pats
balsas, ir jis lavinamas nuosekliai ir po truputį. Savaime suprantama, kad šių kursų užduotis –
pradinis balso formavimas ir lavinimas. Todėl čia pagrindinis dėmesys skiriamas vokalizavimui,
pratimams, kvėpavimo lavinimui, balso anatomijos pažinimui. Taip pat imamasi kūrinių su
tekstu, kad būtų pradėta formuoti dikcija ir žodžio prasmės muzikoje formavimas.
Pirmojo bakalauro kurso metu siekiama formuoti pagrindines balso savybės – legato,
kantileną, kvėpavimą. Tam puikiai tinka vokalizės, lietuvių liaudies dainos (mat tik gerai
suprasdamas kūrinio tekstą, dainininkas galį gerai atlikti tą kūrinį, o italų, vokiečių ar prancūzų
kalbas žino toli gražu ne visi pradedantieji studentai).
Antrojo kurso metu gilinamasi į tokias sferas kaip dikcija bei balso paslankumas.
Savaime suprantama, kad bet kuris kūrinys reikalauja tikslios dikcijos ir artikuliacijos, tačiau
toms savybėms formuoti geriausiai tinka arijos su secco rečitatyvais. Balso paslankumas ypač
buvo vertinamas baroko bei klasicizmo laikotarpiais, todėl balso paslankumo lavinimui
geriausiai tinka šio laikotarpio kūriniai.
Trečiojo kurso metu balsas lavinamas naujomis kryptimis – gilinamasi į subtilesnes
dainavimo savybes – melizmus bei garso filtravimą. Tam siūloma dainuoti techniškas vokalizes,
įvairias arijas, taip pat rusų kompozitorių arijas, kurios žinomos savo jausmingumu ir reiklumu
garso dinaminiam valdymui (filiravimui). Antrame trečio kurso semestre kreipiamas dėmesys į
diapazono plėtimą, dainuojant plataus diapazono vokalizes bei bel canto epochos kompozitorių
arijas.
Ketvirto kurso metu studentams keliami reikalavimai dar išauga. Lavinama balso jėga bei
mokoma atlikti modernią muziką. Tiems tikslams reikia dainuoti veristines bei XX a.
kompozitorių arijas. Taip pat lavinama balso ištvermė, nes antrame šio kurso semestre egzamino
programa turi būti apie 20 min. trukmės.
Magistrantūros studijų metu toliau lavinamos bei tobulinamos visos šios savybės,
įvairinamas repertuaras, skatinamas pasirodymas viešuose koncertuose bei įvairiose scenose,
tame tarpe ir muzikinių teatrų scenose. Tokiu būdu vystomos dainininko balsinės savybės bei
57
artistiniai sugebėjimai, kaupiama patirtis, toliau lavinama ištvermė – didinama programos
apimtis net iki 45 minučių. Taip pat reikalaujama ruošti operines partijas, tokiu būdu formuojant
pilnavertį ir visapusišką dainininką.
Kaip matome, dainavimo parengiamųjų kursų bei bakalauro studijų programa sudaryta
nuosekliai ir visiškai atitinka bel canto dainavimo mokyklos principus.
Kamerinio dainavimo programa:
KURSAS
SEMESTRAS
PROGRAMA
III kursas
V
VI
1. G.F.Händelio arba J.S.Bacho arija iš oratorijos,
kantatos arba mišių 2. J.Haydno, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno
dainos
Vakarų romantizmas: F.Schuberto, R.Schumanno, J.Brahmso, F.Liszto, R.Wagnerio, E.Griego ir kt. kompozitorių dainos. Programos trukmė iki 15 min.
IV kursas
VII
VIII
Rusų romansas ir XX a. pradžios muzika (H.Wolf, R.Strauss, G.Mahler, C.Debussy, G.Faure ir kt.)
Baigiamasis egzaminas.
1. G.F.Händelio arba J.S.Bacho arija iš oratorijos, kantatos arba mišių
2. J.Haydno, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno daina
3. Vakarų romantiko daina 4. Rusų romansas 5. XX a. kompozitoriaus kūrinys 6. Lietuvių kompozitoriaus kūrinys
Svarbi dainavimo katedros programos dalis – dėmesys kameriniam dainavimui.
Sugebėjimas atlikti kamerinę muziką – labai vertinga ir svarbi dainininko savybė. Kamerinė
muzika reikalauja ypatingo jausmingumo, dikcijos, visiško muzikinio teksto supratimo, gilaus
58
muzikinio stiliaus pojūčio, sugebėjimo perteikti emocijas bei nuotaiką, žaisti spalvomis ir
jausmais.
Deja, dainininkų tarpe neretai sutinkama nuomonė, kad kamerinė muzika, tai specifinė,
tik mažiems balsams tinkanti muzika, savotiška niša „ne operiniams balsams“. Tai visiškai
klaidingas požiūris, nes kamerinę muziką gali dainuoti visi balsai, visiškai nepriklausomai nuo jų
dydžio, o atlikimas priklauso nuo dainininko meistriškumo bei jo sugebėjimo valdyti balsą. Juk
kiekvienas iš mūsų patiriame tikrą malonumą klausydamiesi gero dainininko atliekamų romansų,
liaudies, autorinių ar neapolietiškų dainų.
Dainavimo katedros studentai mokosi kamerinio dainavimo, kaip atskiros disciplinos,
trečiame ir ketvirtame kurse. Šios disciplinos dėstytojai nebūtinai turi būti studento specialybės
(dainavimo) dėstytojais. Kartais yra naudinga pasimokyti pas kitą pedagogą, ypač, jeigu šis yra
geras kamerinės muzikos specialistas. Tuomet studentas gali įgyti papildomų žinių apie
dainavimą bei muzikos atlikimą.
Per du kamerinio dainavimo disciplinos metus, jaunieji dainininkai privalo susipažinti su
įvairių laikotarpių kamerine muzika. Baigiamasis egzaminas atspindi visą dviejų metų programą
– tai arijos iš G.F.Händelio arba J.S.Bacho oratorijos, kantatos arba mišių; J.Haydno,
W.A.Mozarto, L. van Beethoveno dainos; vakarų romantikų – F.Schuberto, R.Schumanno,
J.Brahmso, F.Liszto, R.Wagnerio, E.Griego ir kt. kompozitorių dainos; rusų romansai; XX a.
kompozitorių kūriniai, lietuvių kompozitorių kūriniai.
Magistrantūros studijose kamerinis dainavimas neišskiriamas kaip atskira disciplina, o
kamerinis repertuaras tampa savaime suprantama dainavimo repertuaro dalimi.
59
3. LIETUVOS OPEROS SOLISTŲ BEI PEDAGOGŲ APKLAUSA: RYŠYS SU BEL
CANTO, DAINAVIMO PRINCIPAI, DĖSTYMO METODAI
Dainavimas – daugiau praktinis, nei teorinis menas. Todėl, labai svarbu susipažinti su
patyrusių dainininkų ir pedagogų nuomone, jų darbo principais. Tam tikslui atlikau apklausą, kad
galima būtų susidaryti pilnesnį vaizdą apie lietuvių dainavimo pedagogiką ir jos principus.
Parinkau kelioliką esminių klausimų dainavimo pedagogikos tema. Interviu davė Lietuvos
nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistai, dėstantys Lietuvos muzikos ir teatro
akademijoje (LMTA). Profesorės Irena Milkevičiūtės pedagoginį ryšį su italų bel canto mokykla
pateikiau 2.3. skyriuje. O asistentai Deividas Staponkus ir Aušra Liutkutė baigė dainavimą pas
profesorius Vladą Mikštaitę, Eduardą Kaniavą ir Virgilijų Noreiką, kurių pedagoginį ryšį su italų
bel canto mokykla taip pat pateikiau 2.3. skyriuje. Apklausą pateikiau kaip darbo priedą, o pati
apibendrinsiu jos rezultatus detaliau panagrinėdama kiekvieną klausimą.
Ar žmogaus anatominės savybės turi reikšmės balso kokybei?
Žinoma, kad kiekvieno žmogaus anatominės savybės yra labai individualios, o balso aparatas –
žmogaus anatomijos dalis, todėl skiriasi ir kiekvieno žmogaus balsas (tembru, jėga, diapazonu,
balso tipu ir pan.). Visi apklausos dalyviai šiuo klausimu buvo vieningi: žmogaus anatominės
savybės turi didelėlę reikšmę balso kokybei. Nors ir nėra šimtaprocentinio ryšio tarp žmogaus
sudėjimo bei svorio ir balso jėgos, tačiau dažniausiai ryšys yra toks: kuo žmogus fiziškai
stipresnis ir ištvermingesnis, tuo jo balsas stipresnis ir ištvermingesnis. Tačiau gali būti ir taip,
kad žmogus neapdovanotas ypatingais fiziniais duomenimis, turi nuostabų balso aparatą.
Žinoma, kad fizinis pasiruošimas dainininkui yra būtinas, norint atlaikyti didelius sceninius
krūvius (pvz. visą koncertą ar operinę partiją). Taip pat atitinkamai turi būti ištreniruoti
kvėpavimo raumenys, kad jų pagalbos dėka balsas skambėtų laisvai ir nevargtų.
Pagrindiniai žmogaus organai, dalyvaujantys dainavimo procese:
1) gerklos; 2) trachėja; 3) bronchai; 4) plaučiai; 5) diafragma.
Kiek laiko turi trukti pačios pirmosios dainavimo pamokos?
Žinoma, kad pirmosios dainavimo pamokos negali būti ilgos, nes neparuoštas balso aparatas dar
negali susitvarkyti su rimtesnėmis vokalinėmis užduotimis. Tam reikia darbo ir laiko. Todėl
dažniausiai pirmųjų užsiėmimų metu dainuojama nuo 15 iki 20 min. Tačiau užsiėmimų metu ne
vien dainuojama, dėstytojas pasakoja apie balso anatominę prigimtį, kai kurios vokalinės
technikos elementus, kvėpavimą ir kitas muzikines sąvokas, susijusias su dainavimu. Todėl
pamokos trukmė gali trukti net iki valandos, priklausomai nuo pradedančiojo dainininko imlumo.
Kokios balsės tinkamiausios dainuoti pirmuosius pratimus?
Dainavimo pratimai (taip vadinamas vokalizavimas) – tai atskirų balsių, skiemenų ar frazių,
sujungtų į tam tikrus pratimus, dainavimas. Tai būtinas balso lavinimo elementas. Tačiau svarbu
60
61
žinoti, kokias balses reikia parinkti vienam ar kitam pratimui. Kiekviena balsė savo prigimtimi
yra skirtinga ir skamba skirtingai. Anatominė ryklės, liežuvio ir burnos padėtis skirtinga
kiekvienos balsės dainavimo metu. Todėl reikia žinoti, kuo kiekviena balsė ypatinga (pvz. „i“
balsė yra siaura ir koncentruota, „a“ – plati ir garsi, „u“ – labai apvali ir surinkta), ir taikyti jas
pagal vokalinio lavinimo užduotį. Žinoma, kad galutinis dainininko tikslas išmokti vienodai
lengvai ir su vienoda dinamika dainuoti visas balses. Prof. I.Milkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad
priklausomai nuo diapazono, reikia dainuoti skirtingas balses. Mat kylant diapazonu aukštyn,
balsės turi būti vis daugiau apvalinamos, todėl balsę „a“ palaipsniui reikia keisti į „o“, o pačiose
viršutinėse natose formuoti kaip „u“ balsę.
Ar pradedančiajam dainininkui siūlote dainuoti pratimus su priebalsėmis?
Priebalsės yra labai svarbios formuojant garsą. Nuo jų ištarimo priklauso dikcija, garso
aiškumas, aktyvumas ir ryškumas, todėl būtina atkreipti pradedančiojo (ir ne tik) dainininko
dėmesį į aktyvų ir raiškų jų formavimą. Respondentai atkreipė dėmesį, kad priebalsės padeda
suformuoti teisingą garsą, pajausti garso rezonansą. Prof. I.Milkevičiūtė siūlo vokalizuojant prie
balsių prijungti priebalses „b“, „v“, „r“ ir „m“.
Ar daug dėmesio reikia skirti kvėpavimui?
Teisingas kvėpavimas – tai teisingo dainavimo pagrindas. Dėl to sutampa absoliučiai visų
dainavimo pedagogų nuomonės. Tik vieni jų teigia, kad kvėpavimą reikia vystyti atskirais
kvėpavimo pratimais, kiti mano, kad kvėpavimas teisingai vystosi tik dainavimo metu.
Kvėpavimas atsakingas už garso paslankumą, jėgą, frazių ilgumą ir kitas balso charakteristikas.
Kaip pasiekti kūno laisvės?
Kūno laisvė būtina gražiam garsui. Jeigu kūne bus įvarža, tai visada atsispindės garse. Todėl
būtina siekti, kad kūnas dainavimo metu būtų atsipalaidavęs ir natūralioje padėtyje.
Respondentai rekomenduoja nuolat stebėti studentą ir kontroliuoti jo laikyseną, laisvinti įvaržas
įvairių fizinių bei valios pastangų dėka. D.Staponkus pabrėžia, kad studentui reikia įsisąmoninti
laisvo garso išgavimo principą, tuomet jis galės save kontroliuoti ir ateityje. Prof. I.Milkevičiūtė
pati stengiasi kalbėti ramiai, be jokio forsavimo, kad balso aparatas be reikalo nevargtų.
Kada galima pradėti dainuoti vokalizes?
Vokalizės – vokaliniai kūriniai (dažniausiai be teksto), kurių dainavimas – būtinas balso
formavimo procese. Vokalizės, priklausomai nuo jų pobūdžio, vysto įvairias balso savybes:
paslankumą, diapazoną, frazavimą, kvėpavimo ilgumą, muzikalumą. A.Liutkutė siūlo pradėti
62
dainuoti vokalizes po pusės metų nuo pirmųjų užsiėmimų. Visi respondentai, prieš skirdami
dainuoti pirmąsias vokalizes, siūlo atsižvelgti į studento pasiruošimą ir muzikinį supratimą.
Kokiais būdais lavinama dainininko dikcija?
Dikcija – labai svarbus dainavimo elementas, nes klausytojas visada nori suprasti klausomos
vokalinės muzikos tekstą. Todėl labai svarbu dikciją lavinti nuo pat pirmųjų dainavimo
užsiėmimų. Visi respondentai sutaria, kad geriausia dikciją lavinti pratimų pagalba, dainuojant
kūrinius, ypatingai raiškiai artikuliuojant tekstą.
Kokių kompozitorių kūriniai tinkami dainuoti parengiamuose dainavimo
kursuose?
Dažniausiai pirmieji kūriniai, kuriuos dainuoja dainavimo studentai, – tai vokalizės bei liaudies
dainos. Būtina atsižvelgti į dainininko pasiruošimo lygį. Pirmieji kūriniai neturi būti per daug
sudėtingi, todėl programa turi būti parenkama pagal muzikinį išsilavinimą. Respondentai siūlo
dainuoti Concones, Lutgeno, Panofkos, Vaccai, Zeidlerio ir kitų autorių vokalizes bei barokines
(antikines) arijas.
Kada galima pradėti dainuoti sudėtingesnes arijas, kamerinį repertuarą ir
kitus sudėtingus kūrinius?
Dainininko balso formavimo procese repertuaras turi būti parenkamas nuosekliai, palaipsniui
imantis sudėtingesnių kūrinių. Sunkesnis repertuaras turi būti pradedamas dainuoti tik tada, kai
dainininkas tam yra pasiruošęs, kitaip galima pakenkti jo vokaliniam vystymuisi. Kamerinis
repertuaras reikalauja balso subtilumo, jausmingumo, ypatingo muzikalumo, todėl jį reikia
pradėti dainuoti tik tada, kai dainininkas jau tam yra pasiruošęs.
Ar daug dėmesio skiriate dainininko sceninei išvaizdai, laikysenai, kontaktui
su klausytojais?
Dainininkui nepakanka turėti vien gražų balsą. Iš jo reikalaujama viso komplekso savybių: geros
sceninės laikysenos, solidžios išvaizdos, mokėjimo bendrauti su publika, sugebėjimo ją pakerėti.
Prof. I.Milkevičiūtė pabrėžia, kad šis aspektas yra labai svarbus. Jos nuomone pedagogas turi
visą laiką stebėti ir kontroliuoti, kaip studentas susitvarko su tokiais uždaviniais, kaip kvėpavimo
teisingumas, raiškus teksto pateikimas, muzikavimas ir interpretacija. Tik praktika išmoko
kontakto su klausytojais, sceninės laikysenos. Nuo pat pirmųjų pamokų pratimas turi būti
traktuojamas kaip kūrinys. Laikysena turi organiškai susijungti su atliekamu kūriniu.
63
Ar dainavimo pedagogas turi būti atidus individualiam mokiniui (studentui),
ir kokias psichologo savybes jis turi turėti?
Labai svarbu, koks kontaktas užsimezga tarp studento ir pedagogo. Visų pirma, pedagogas turi
rūpintis teigiama atmosfera, nes tik ji sudaro visas galimybes studentui pilnai atsiskleisti. Yra ir
kitokių nuomonių, kad tam tikra įtampa gali padėti mobilizuotis, susikaupti ir išpešti geresnių
rezultatų, tačiau aš nesutinku su tokia pozicija, ypač pradiniame etape. Aš manau, kad bet kokia
įtampa gali sukelti studento nepasitikėjimą pedagogu, užblokuoti informacijos priėmimą, bei
mažina norą studijuoti. Užtat pedagogas turi stengtis surasti atitinkamą bendravimo su studentu
būdą, kad būtų abipusis supratimas – iš vienos pusės, ko pedagogas tikisi iš studento, iš kitos
pusės – ką nori gauti pats studentas. Be jokios abejonės, vienas svarbiausių sėkmės garantų –
studento pasitikėjimas pedagogu kaip dainavimo specialistu ir dainininku. Jeigu pedagogas jau
yra žinomas dainininkas, taip pat užsirekomendavęs kaip pedagogas, turintis didelę dėstymo
patirtį bei paruošęs ne vieną gerą dainininką, tai reikėtų neabejoti, kad jo mokykla yra tikrai gera.
Respondentai teigia, kad tuos pačius dėstymo principus reikia sugebėti lanksčiai pritaikyti
kiekvienam studentui, nes kiekvienas jų yra individualus, turi savo ypatybių, problemų,
sugebėjimų ir pan. Todėl geras pedagogas turi mokėti greitai identifikuoti studento problemas,
pamatyti gerąsias ir blogąsias puses, pirmąsias išryškinant, o su antromis dirbant. Suprantama,
kad daugumai studentų kyla įvairių klausimų, susijusių su mokymosi procesų, todėl norint
greičiau pasiekti teigiamų rezultatų, reikėtų studentą skatinti visada klausti kilus neaiškumams, ir
stengtis jam duoti kuo išsamesnius atsakymus, priklausomai nuo jo tuometinio vokalinio lygio ir
supratimo.
Kiek metų turėtų trukti pilnas dainininko paruošimas scenai?
Visi respondentai sutinka, kad pilnas dainininko paruošimo scenai procesas yra labai ilgas ir
sudėtingas. D.Staponkus teigia, kad tai nesibaigiantis procesas, ir kad dainininkas turi tobulintis
visos karjeros metu. Prof. I.Milkevičiūtė mano, kad dainininkas gali parodyti tikruosius savo
sugebėjimus tik po dešimties metų dainavimo studijų ir praktikos.
Kaip matome, visų apklaustųjų nuomonės dainavimo pedagogikos klausimais iš esmės
sutampa, kas parodo, kad lietuvių dainavimo mokykla yra vieninga ir laikosi tų pačių principų.
64
IŠVADOS
Dabartinė lietuvių klasikinio dainavimo mokykla remiasi italų bel canto dainavimo
mokyklos principais, nes patys pirmieji dainavimo pedagogai, prieš šimtmetį formavę mūsų
dainavimo mokyklą, buvo arba italai, arba jų mokyklos atstovai. Šie ryšiai tęsėsi didžiąją XX a.
pirmosios pusės dalį, kol neįsikišo Sovietų sąjunga, kuri nutraukė savarankišką mūsų dainavimo
mokyklos vystymąsi ir pakreipė jį tarybinių principų linkme. Tačiau po kiek laiko buvo
atnaujinti kontaktai dainavimo sferoje su Italija, kurios dainavimo mokykla yra nenuginčijamai
etaloninė. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kontaktai su užsieniu meno sferoje užsimezgė
labai intensyviai. Dabar mūsų dainininkai bei pedagogai turi galimybes tobulintis bei dainuoti
praktiškai bet kurioje pasaulio šalyje, o dainavimo mokykla visame pasaulyje šiuo metu tapo
kaip niekada vieninga, pagrįsta bel canto dainavimo principais. Todėl mūsų dainavimo mokykla
beveik visą laiką laikėsi ir toliau laikosi vienos krypties, orientuotos į tikrąjį bel canto.
Bendri lietuvių ir italų dainavimo mokyklų pedagogikos principai:
• ta pati metodika;
• kvėpavimo pobūdis (propaguojamas žemas kvėpavimas) bei kvėpavimo pratimai;
• dainavimo pratimai;
• dikcijos aiškumas;
• vokalizacija;
• teisingo repertuaro pasirinkimas ir kt.
Nusistovėjo svarbiausi dainavimo pedagogikos principai, kurių turėtų laikytis
kiekvienas dainavimo pedagogas:
• Atsižvelgti į individualias pradedančiojo dainininko anatomines savybes;
• Parinkti teisingus dainavimo pratimus, kreipiant dėmesį į skirtingų balsių ir
priebalsių fonetines savybes ir vokalinio lavinimo paskirtį;
• Lavinti dainininko kvėpavimą specialių pratimų pagalba;
• Parinkti tinkamą repertuarą pagal studento pasiruošimo lygį ir progresą;
• Kūno laisvės kontrolė, kova su įvaržomis;
• Sceninės laikysenos ir išvaizdos bei kontakto su publika lavinimas;
65
• Stengimasis būti psichologu, nustatyti teigiamą kontaktą su studentu ir atsižvelgti
į jo individualias charakterio bei būdo savybes;
• Nuoseklus ir kantrus darbas su studentu, siekiant nuolatinio tobulėjimo.
Šiame darbe pasiekiau užsibrėžtus tikslus ir uždavinius:
• išnagrinėjau bel canto dainavimo mokyklos istoriją;
• bel canto dainavimo koncepciją, principus ir metodus;
• istoriškai apžvelgiau bel canto dainavimo pedagogikos mokyklas;
• lietuvių dainavimo mokyklos pradžią, itališkas ištakas ir raidą;
• atskleidžiau tiesioginį lietuvių dainavimo mokyklos ryšį su bel canto mokykla;
• bel canto dainavimo mokymo Lietuvoje raidos ypatumus;
• apžvelgiau lietuvių dainavimo mokyklos vokalo mokymo metodus ir
pedagoginius principus.
Kaip matome, bel canto dainavimo mokymo tradicijos Lietuvoje yra gilios ir nuoseklios,
o Lietuvos operos dainininkai sėkmingai atstovauja šiai mokyklai ir garsina Lietuvos dainavimo
meną.
66
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Vainauskienė T. Dainavimo pedagogika 1920-1940 m. Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.
– Menotyra. 1997. Nr. 2
Vainauskienė T. Lietuvių vokalo mokyklos pradžia. – Kultūros barai. 1992. Nr. 12.
Vainauskienė T. Lietuvių vokalo pedagogikos susidarymas ir raida (1919 - 1949 m.).
– Vilnius, 1993.
Дмитриев Л. Голосообразование у певцов. – Москва, 1962.
Гарсиа M. Школа пения. – Москва, 1956.
Ламперти Фр. Исскуство пения. – „Музыкальный сектор“, Москва, 1923.
Роллан Р. Опера в XVII веке. – Москва, 1931.
Ярославцева Л. Опера. Певцы. Вокальные школы. – „Издательский дом „Золотое руно“,
Москва, 2004.
Įvairūs vokalizių bei vokalinių pratimų rinkiniai.
67
ŠALTINIAI
http://anthropology.ru/ru/index.html
http://mrichter.simplenet.com
http://www.cantabile-SUbito.de
http://www.francoisnouvion.net (Historical tenors site)
http://www.grandi-tenori.com
http://www.maxhoerberg.de/
http://www.mrichter.com
http://www.operastudio.it/english.htm
http://www.operastuff.com
http://www.vocalwebsites.com/neilhowlett/index.php
http://www.voiceteacher.com/
Įvairūs klasikinės vokalinės muzikos audioįrašai.
68
PRIEDAS: INTERVIU SU LIETUVOS SOLISTAIS BEI DAINAVIMO PEDAGOGAIS
Deividas Staponkus, LNOBT solistas, LMTA dainavimo katedros asistentas. Baigė meno
aspirantūrą pas prof. E.Kaniavą. Stažavosi LNOBT operos studijoje (vadovas prof. V.Noreika).
1. Ar žmogaus anatominės savybės turi reikšmės balso kokybei?
Taip, kiekvienas turi savitą anatominę sandarą, kuri reikalauja individualios studijos.
2. Kiek laiko turi trukti pačios pirmosios dainavimo pamokos?
Nuo 15 iki 20 min., 2-3 kartus per savaitę. Užsiėmimų intensyvumas ir trukmė priklauso nuo
studento fizinio ir muzikinio pasiruošimo.
3. Kokios balsės tinkamiausios dainuoti pirmuosius pratimus?
Geriausiai tinka -a, -o, -u, -i.
4. Ar pradedančiajam dainininkui siūlote dainuoti pratimus su priebalsėmis?
Taip, siūlau, nes tai padeda lavinti dikciją.
5. Ar daug dėmesio reikia skirti kvėpavimui?
Yra keletas nuomonių šiuo klausimu. Viena teigia, kad kvėpavimas vystosi dainavimo metu, tad
jeigu žmogus kvėpuoja teisingai, tai tą kvėpavimą ir toliau reikia tobulinti dainavimo metu. Jeigu
pradedantysis dainininkas kvėpuoja neteisingai, tuomet reikia daryti kvėpavimo pratimus, kad
išlavinti teisingą kvėpavimo principą. Reikia nuolat kontroliuoti, kad jis nekilnotų pečių, kad
kvėpavimas būtų žemas, ir kad jis tvirtai stovėtų ant žemės.
6. Kaip pasiekti kūno laisvės?
Dainavimo metu reikia stengtis, kad niekur nebūtų įvaržos. Jeigu studentas įsitempia, tai reikia
stengtis išanalizuoti to priežastis, stabdyti jį įvaržos metu ir kartu analizuoti, ar dėl to kaltas
įveržtas kvėpavimas, ar perdėta emocija dainavimo metu, ar dar kokia kita priežastis. Svarbu,
kad studentas pajustų dainavimo procesą ir ateityje galėtų kontroliuoti savo veiksmus. Taip pat
galimas įvairių fizinių pratimų naudojimas kūno išlaisvinimui.
7. Kada galima pradėti dainuoti vokalizes?
69
Pratimų pagalba vystosi tik dainavimo technika, o su vokalizėmis vystosi ir meninės savybės,
nes yra įvedama instrumento palyda, studentas mokosi muzikuoti. Vokalizių autoriai yra nurodę
uždavinius studentams: kur įkvėpti, kaip frazuoti, kokioje dinamikoje dainuoti.
8. Kokiais būdais lavinama dainininko dikcija?
Pratimų ir perdėtos artikuliacijos (tarties) pagalba.
9. Kokių kompozitorių kūriniai tinkami dainuoti parengiamuose dainavimo
kursuose?
Konkone, Liutgeno, Panofkos vokalizės ir lengvos barokinės (antikinės) arijos.
10. Kada galima pradėti dainuoti sudėtingesnes arijas, kamerinį repertuarą ir kitus
sudėtingus kūrinius?
Tai priklauso nuo to, kaip vystosi studento dainavimo technika. Turi būti tinkamai paruoštas
balso aparatas ir pasiekta atitinkama meninė branda.
11. Ar daug dėmesio skiriate dainininko sceninei išvaizdai, laikysenai, kontaktui su
klausytojais?
Kiekvienas dainininkas būtinai turi rūpintis scenine kultūra.
12. Ar dainavimo pedagogas turi būti atidus individualiam mokiniui (studentui), ir
kokias psichologo savybes jis turi turėti?
Pedagogas turi pažinti savo studentą, būti geru jo draugu. Pedagogas visada turi būti autoritetu
savo studentui.
13. Kiek metų turėtų trukti pilnas dainininko paruošimas scenai?
Kol gyveni – tol mokaisi. Tobulumui ribų nėra. Todėl reikia nuolat gilinti žinias vokalo
technikoje, metodikoje, atlikimo stilistikoje.
Aušra Liutkutė, LNOBT solistas, LMTA dainavimo katedros asistentė. Baigė meno
aspirantūrą pas prof. V.Mikštaitę. Stažavosi LNOBT operos studijoje (vadovas prof. V.Noreika).
1. Ar žmogaus anatominės savybės turi reikšmės balso kokybei?
Taip, jos turi didžiulę reikšmę. Tai jaučiasi balso skambume, spalvoje, dydyje. Taip pat
individualiai atsiskleidžia dvasinis pradas.
70
2. Kiek laiko turi trukti pačios pirmosios dainavimo pamokos?
Apie valandą laiko. Pamoka susideda iš kelių dalių: techninių galimybių paaiškinimo,
supažindinimo su anatomine balso aparato sandara, dainavimo bei kvėpavimo pratimų.
3. Kokios balsės tinkamiausios dainuoti pirmuosius pratimus?
Balsė „a“ padeda pajusti laisvę ryklėje, o nosiaryklę atidaro balsė „ė“.
4. Ar pradedančiajam dainininkui siūlote dainuoti pratimus su priebalsėmis?
Priebalsių dainavimas yra labai svarbus, nes jos sužadina garso rezonansą. Priebalsės padeda
gerai sujungti garsus ir paruošia dirvą vokaliniams kūrinių su tekstu dainavimui.
5. Ar daug dėmesio reikia skirti kvėpavimui?
Dėmesys kvėpavimui turi būti skiriamas nuolat. Kvėpavimo kontrolė turi būti nuo pat pirmųjų
užsiėmimų, nes pradedantysis turi suprasti, kur yra kvėpavimo diafragma ir raumenys, kurie
dalyvauja dainavimo metu, kaip dirba kvėpavimo aparatas.
6. Kaip pasiekti kūno laisvės?
Apie tai reikia pastoviai priminti jaunajam solistui ir nuolat jį kontroliuoti. Tam tikri fiziniai
judesiai padeda surasti kūno laisvę, be to, svarbus fizinis ir psichologinis atsipalaidavimas
dainavimo metu.
7. Kada galima pradėti dainuoti vokalizes?
Pradėti dainuoti vokalizes reikėtų kažkur po pusės metų nuo pirmo susitikimo su studentu. Bet
tai priklauso nuo individualių savybių, studento gabumų, pasiruošimo ir supratimo.
8. Kokiais būdais lavinama dainininko dikcija?
Dikcija lavinama pratimų pagalba bei dainuojant kūrinius. Reikia nuolat reikalauti raiškaus
teksto pateikimo.
9. Kokių kompozitorių kūriniai tinkami dainuoti parengiamuose dainavimo
kursuose?
Reikėtų pradėti nuo nesunkių Zeidlerio, Concone, Vaccai ir kt. autorių vokalizių bei senovinių
Scarlatti, Cesti, Lotti, Stradella arijų.
10. Kada galima pradėti dainuoti sudėtingesnes arijas, kamerinį repertuarą ir
kitus sudėtingus kūrinius?
Tai priklauso nuo studento techninių galimybių ir brandos. Trečiame dainavimo kurse galima
dainuoti techniškesnius, lankstesniu bei dramatiškesnius kūrinius, o taip pat ir kamerinį
repertuarą.
71
11. Ar daug dėmesio skiriate dainininko sceninei išvaizdai, laikysenai, kontaktui
su klausytojais?
Labai svarbu, kad kiekvienas dainininkas būtų mokomas sceninės kultūros, kontakto su
klausytoju, sugebėjimo pateikti save. Pradedančiajam būtinai turi padėti pedagogas.
12. Ar dainavimo pedagogas turi būti atidus individualiam mokiniui (studentui),
ir kokias psichologo savybes jis turi turėti?
Privalu turėti kontaktą su studentu. Stengtis jį kuo geriau pažinti (charakterį, būdą, pomėgius).
Nuo to priklauso sėkmė bendrame kūrybiniame darbe. Pedagogas turi turėti psichologinį
pasiruošimą.
13. Kiek metų turėtų trukti pilnas dainininko paruošimas scenai?
Tai yra ilgas ir nuolatinis procesas, priklausantis nuo solisto užsibrėžto tikslo.
Irena Milkevičiūtė, LNOBT solistė, LMTA dainavimo katedros profesorė. Pusantrų metų
stažavosi Italijoje, Milano „La Scalos“ teatre.
1. Ar žmogaus anatominės savybės turi reikšmės balso kokybei?
Taip, jos labai svarbios. Kiekvieno žmogaus anatominės savybės skirtingos, todėl skiriasi ir jo
balsas.
2. Kiek laiko turi trukti pačios pirmosios dainavimo pamokos?
Tai priklauso nuo pradedančiojo amžiaus. Jeigu jis jaunas ir neturėjo dainavimo patirties, tai
užsiėmimai turėtų būti dažni, tačiau neilgi, apie 20 min. trukmės. Jų metu reikia daryti
pertraukėles. Užsiėmimų dažnumas pradiniame etape labai svarbus, jeigu norima užfiksuoti
bazinius dainavimo technikos elementus. Jeigu užsiėmimai vyksta rečiau, tai sunkiau pasiekti
norimo rezultato.
3. Kokios balsės tinkamiausios dainuoti pirmuosius pratimus?
Skirtingame diapazone dainuojamos skirtingos balsės „a“, „o“, „u“. Balsių naudojimas
pratimuose priklauso ir nuo to, kokių defektų turi balsas. Kiekviena balsė atlieka savo darbą
dainavimo mokymo procese. Viena balsė geriau surenka , kita artina garsą.
4. Ar pradedančiajam dainininkui siūlote dainuoti pratimus su priebalsėmis?
72
Priebalsių dainavimas yra būtinas. Balsės kartu su priebalsėmis padeda suformuoti teisingą
garsą. Jos ypač būtinos pradedančiajam dainininkui. Priebalsės, kurios artina garso skambumą
yra „b“, „v“, „r“, „m“. Kiekviena jų turi savo tikslą.
5. Ar daug dėmesio reikia skirti kvėpavimui?
Reikia tikslingai skirti dėmesį kvėpavimui, nes tai ypač svarbi dainavimo dalis.
6. Kaip pasiekti kūno laisvės?
Visą laiką kalbu per didelę ramybę, jokio garso forsavimo. Kai yra nerimas ar nervuotumas, tai
nebus ir gero kvėpavimo bei dainavimo.
7. Kada galima pradėti dainuoti vokalizes?
Kiekvienam dainavimo etapui taikoma atitinkamos vokalizės pagal jų sunkumą. Vokalizė
naudojama tam tikram tikslui siekti: diapazono plėtimui, garso surinkimui (koncentracijai).
Pirmaisiais metais turi būti dainuojamos paslankios, greitesnio tempo vokalizės.
8. Kokiais būdais lavinama dainininko dikcija?
Jeigu kvėpavimas yra teisingas, tai dikcija išsivysto savaime. Kai balsės tariamos lokaliai
teisingai, tai ir dikcija lavėja.
9. Kokių kompozitorių kūriniai tinkami dainuoti parengiamuose dainavimo
kursuose?
Būtina atsižvelgti į dainininko pasiruošimo lygį. Kūriniai neturi būti per daug sudėtingi, todėl
programa turi būti parenkama pagal muzikinį išsilavinimą.
10. Kada galima pradėti dainuoti sudėtingesnes arijas, kamerinį repertuarą ir
kitus sudėtingus kūrinius?
Sunkesnis repertuaras turi būti pradedamas dainuoti tik tada, kai dainininkas tam yra pasiruošęs,
kitaip galima pakenkti jo vokaliniam vystymuisi. Taigi, sudėtingesnį repertuarą reikėtų pradėti
dainuoti vėlesniuose kursuose, o dramatinį – kaip įmanoma vėliau, kad dainininkas nepradėtų
forsuoti garso ir sau nepakenktų.
11. Ar daug dėmesio skiriate dainininko sceninei išvaizdai, laikysenai, kontaktui
su klausytojais?
Šis aspektas yra labai svarbus. Šiuo metu akademijoje trūksta tokių paskaitų. Pedagogas turi visą
laiką stebėti studentą. Dainininkui keliama labai daug uždavinių, pvz.: balso aparato formavimas,
kvėpavimo teisingumas, raiškus teksto pateikimas, muzikavimas ir interpretacija. Tik praktika
išmoko kontakto su klausytojais, sceninės laikysenos. Tam yra egzaminai. Nuo pat pirmųjų
73
pamokų pratimas turi būti traktuojamas kaip kūrinys. Laikysena turi organiškai susijungti su
atliekamu kūriniu.
12. Ar dainavimo pedagogas turi būti atidus individualiam mokiniui (studentui),
ir kokias psichologo savybes jis turi turėti?
Prie kiekvieno studento turi būti individualus priėjimas. Pedagogas turi padėti studentui
atsiskleisti, todėl jis turi būti geras psichologas.
13. Kiek metų turėtų trukti pilnas dainininko paruošimas scenai?
Priklauso nuo individo. Vieniems tas laikotarpis būna ilgesnis, kitiems trumpesnis. Po dešimties
metų dainavimo jau gali pasakyti, ką tu gali. Priklauso nuo muzikinio pasiruošimo.
74
SANTRAUKA
Aistė Ruškienė
Bel canto dainavimo mokymo Lietuvoje tradicijos
Garsiausia pasaulyje klasikinio dainavimo mokykla – tai bel canto dainavimo mokykla.
Lietuvos vokalo mokykla remiasi pagrindinai bel canto mokymo metodika,profesionalų ruošimo
sistema ir pagrindais. Kadangi ji gyvuoja ne taip seniai, lietuviškos bel canto mokyklos
gyvavimo tyrinėjimas edukologiniu aspektu yra svarbi pedagoginė problema, kurios gvildenimas
padėtų geriau suprasti šios mokyklos klestėjimo teorinius ir praktinius ypatumus.
Šiame darbe apžvelgti bendri lietuvių ir italų dainavimo mokyklų pedagogikos principai,
svarbiausi jų panagrinėti detaliau. pagrindiniaidarbo aspektai:
išnagrinėta bel canto dainavimo mokyklos istorija;
bel canto dainavimo koncepcija, principai ir metodai;
istoriškai apžvelgtos bel canto dainavimo pedagogikos mokyklos;
lietuvių dainavimo mokyklos pradžia, itališkos ištakos ir raida;
atskleistas tiesioginis lietuvių dainavimo mokyklos ryšys su bel canto mokykla;
atskleisti bel canto dainavimo mokymo Lietuvoje raidos ypatumai;
apžvelgti lietuvių dainavimo mokyklos vokalo mokymo metodai ir pedagoginiai
principai.
Apibendrinančios studijos apie bel canto dainavimą lietuvių kalba nėra. Todėl šiuo darbu
siekiama užpildyti esamą spragą. Tai pirmasis darbas, apibendrinantis Lietuvos bel canto
dainavimo mokyklos principus. Jis galėtų tapti vokalo pedagogikos priemone studentams bei
dėstytojams.
75
SUMMARY
Aistė Ruškienė
Traditions of the Teaching Singing Bel Canto in Lithuania Bel canto is the most world known school of classical singing. Lithuanian vocal school is mostly
based on Bel canto professional system and teaching methodology. As this school has been
existing not for a long time, the educological research of Lithuanian Bel canto school is an
important pedagogical problem, the analysis of which would contribute to better understanding
the practical and theoretical particularities of the spread of this school.
This thesis analyses the general pedagogical principles of Lithuanian and Italian singing schools.
The major analysis aspects are as follows:
• History of the Bel canto singing school;
• Bel canto singing conception, principles and methods;
• History of the Bel canto singing pedagogical schools;
• The origin and development of the Lithuanian singing school;
• The relation of the Lithuanian singing school to Bel canto school;
• The particularities of Bel canto school development in Lithuania;
• The pedagogical principles and vocal teaching methods in the Lithuanian singing school.
There is no precise analysis in Lithuanian about Bel canto singing. Thus, this study is expected
to fulfill the gap. It is the first work which summarizes the principles of the Bel canto singing
school. It could serve as the vocal pedagogical-methodological means to both students and
teachers.