ANYKŠČIŲ ŠILELIS

Antanas Baranauskas

Ryškiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos „Anykščių šilelis“ ir kitų eiliuotų kūrinių autorius.

Jis pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir dvasinio turtingumo ryšius.

Šiuo kūriniu A.Baranauskas siekė apginti lietuvių tautiškumą bei išsaugoti niokojamą šilelį.

APIE AUTORIŲ

„Anykščių šilelį“ sudaro dvi dalys. Pirma dalis pradedama gan graudžiu vaizdu: „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“.

Tokia daugiaprasme metafora autorius vaizduoja buvusio, dabar jau iškirsto miško grožį ir gyvybę. Vietoj žaliavusio šilo - „kelios pušelės apykraivės“ , „skujom, šakelėm“ nuklota dykynė. Autorius aplink regi tik tuštumą: „visa prapuolę“, liudija sielvartą, nuoskaudą.Buvęs šilelio grožis atgyja antroje poemos dalyje.

Joje pateikiamas prisiminimas apie buvusį šilo grožį, kuris išreiškiamas frazeologizmu „net akį veria“. Šis vaizdas suteikia džiaugsmo, kad net už „širdies tveria“.

APIE KŪRINĮ

Anykščių šilelyje“ išsiskiria regimieji šilelio vaizdai, kuriuos rašytojas perteikia metaforomis, palyginimais, epitetais ir personifikacijomis. Nuoseklumas – viena iš autoriaus savybių, kuri atsiskleidžia kūrinyje. Jo aprašomas miškas, pateikiamas nuo apačios į viršų. Vaizdas prasideda mažiausiomis detalėmis – samanomis: „minkštučiai samanų patalai ištiesti / galvą ant save traukia ir liula užliesti“. Norėdamas išreikšti nepakartojamą šilo grožį naudoja metaforas : „putinai krauju varva“ , „dreba epušės nusgandę“.

APIE KŪRINĮ

Autorius negaili poemai liaupsių, personifikacijų: "Tartum miškas kvepuoja nelyginant žveris“, epitetų: senobinei, pievos kemsotos, negaili vaizdingų veiksmažodžių: tratinti, rokuoti, ir , žinoma, palyginimų : uogienojai kaip rūtos kelmais želia“. Tarp medžių bei samanų pilna grybų, jų autorius pateikia ištisą daugybę norėdamas suteikti gausumo miško aprašymui. Vaizdas baigiamas aukščiausiais šilelio medžiais – pušimis.

APIE KŪRINĮ

Šilelyje pilna įvairiausių kvapų. Kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta barngių kvepalų mišiniui.

Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė, šilelis - švelnina vaizduojamų objektų savybes.

APIE KŪRINĮ

Šilelyje pilna įvairiausių kvapų. Kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta barngių kvepalų mišiniui.

Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė, šilelis - švelnina vaizduojamų objektų savybes.

APIE KŪRINĮ

Perteikdamas šilo garsus, A. Baranauskas atskleidė savo ypatingą poetinį talentą. Autorius vaizdingai perteikia nakties tylą:

Vidurnaktyj teip tyku,- kad girdi, kaip jaunasLapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa.Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.Tekste daugiausia minima paukščių: genių, žąsų, ančių, tilvikų ir daug kitų čiulbuonėlų.

Tačiau ypatingą vietą paukščių chore poetas skiria lakštingalos giesmei:

Ė už visus viršesnis lakštingalėlės balsas:Pilnas, skardus, graudingas ir, taip sakant, skalsus:Skamba, ūžia per krūmus ir vis kitaip mainos,Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.Visi garsai taip tarpusavyje susilieja, kad net „ausis skyrium nepažįsta“.

APIE KŪRINĮ

Tokia graži sutartinė skatina mylėti ir branginti gimtąją Lietuvą, suprasti, kokia nepakartojama ji yra.

„Anykščių šilelis“ žymiausias Antano Baranausko kūrinys, padėjęs apginti lietuvių kalbos turtingumą ir skambumą.

APIE KŪRINĮ

A.Baranausko poema "Anykščių šilelis", klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora "Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę". Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus.

APIE KŪRINĮ

Lietuvių literatūrai "Anykščių šilelis" - pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis - amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse - nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį.

APIE KŪRINĮ

Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.

Poetinio žodžio išgryninimo požiūriu poemai neprilygo joks kitas A.Baranausko kūrinys, nekalbant jau apie visos to meto lietuvių poezijos kontekstą. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė.

APIE KŪRINĮ

A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu.

APIE KŪRINĮ

Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais.

Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę.

APIE KŪRINĮ

Šventų girių - pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu.

Poema "Anykščių šilelis" yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys. Poema buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 - 1859). "Anykščių šilelis" parašytas silabine eilėdara, rytų aukštaičių tarme. Pirmą kartą buvo išspausdintas L.Ivinskio 1860 ir 1861 m. kalendoriuose, Jurkšo Smalaūsio slapyvardžiu. Pirmasis atskiras "Anykščių šilelio" leidimas išėjo Vilniuje 1905m.

APIE KŪRINĮ

Miškas šiuolaikiniam žmogui - tai tik paprastų medžių plotas. Pažvelkime į praeitį. Prieš šimtus metų tas medžių plotas buvo pati garbingiausia ir švenčiausia vieta. Čia augo nepaprasti medžiai - šventi ąžuolai. Ir tada Lietuva buvo galinga: toli už Dauguvos ir už Dunojaus siekė Lietuvos valdos. Lietuvos kunigaikščių klausė rusai, latviai, prūsai ir pikti totoriai. Žmonės tada buvo laisvi ir turtingi. Kol miškas gyvavo, gyvavo ir lietuviai. Miškas išnyko, o kartu su juo žlugo lietuvių tauta.

Mūsų laimei, visada turėjome švyturių, rodančių kelią į ateitį. Išryškėjo didelė asmenybė, suprantanti miško svarbą žmogui ir visai tautai - Antanas Baranauskas. Jis paliko lietuviams nepaprastai nuostabų veikalą Anykščių šilelis".

APIE KŪRINĮ

Tai vienas iš didžiausių lietuvių literatūros kūrinių, atskleidžiančių gamtos grožį ir žmogaus likimą.

APIE KŪRINĮ

Ši poema - tai vienas žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Poetas parodė, kad ir lietuvių kalba nėra prastesnė už kitas. Atskleidė senovės Lietuvos legendas ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudas, lietuvių kalbos turtingumą, Lietuvos krašto ir savo mėgstamo Anykščių šilelio gamtos grožį. Kūrinio pirmoji dalis parašyta 1858 m., o antroji, prasidedanti žodžiais Ai būdavo, būdavo..." -1859 m.

ANYKŠČIŲ ŠILELIOPRASMĖ

A. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Poetas parodė, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai. Anykščių šilelyje" atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę 1863 m. sukilimo išvakarėse su jos prieštaravimais, su baudžiavos ir carinės priespaudos išvarginto žmogaus lūkesčiais. Anykščių šilelis" yra originalus veikalas, išaugęs iš lietuviškos aplinkos, iš tragiškos Lietuvos padėties.

ANYKŠČIŲ ŠILELIOPRASMĖ

Baranauskas savo poemoje parodė, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Ypač lietuviams labai didelę reikšmę turėjo miškai. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejutęs nei alkio, nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei. Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė reikalingų gyvenimui dalykų, bet labiausiai miškas veikė lietuvį, jį ramindamas, guosdamas.

ANYKŠČIŲ ŠILELIOPRASMĖ

Iš žmogaus ir miško santykių iškyla senovės lietuvių charakterių dorybės - darbštumas, tvarkingumas, kūrybinis darbas ir laisvės meilė. Miškas žmogų gelbėjęs ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metais. Marui nusiaubus kraštą, jis ryžęsis didžiulei aukai. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino.

ANYKŠČIŲ ŠILELIOPRASMĖ

Istoriniuose raštuose ne kartą minimas senovės lietuvių miškų garbinimas. Pagarba buvo apgaubti ir šventųjų ąžuolynų likučiai Anykščių šilelyje, senieji ąžuolai.

A. Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkiai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Vaizduodamas miško peizažą, A. Baranauskas tartum perkėlė jį į žmogaus sielą, paryškindamas jo šviesos ir šešėlių kontrastus bei kontūrus. Anykščių šilelyje" gamtos fone iškyla žmogaus portretas. Jame atsispindi vidinis žmogaus pasaulis, didelė, tauri ir kūrybinga asmenybė.

ANYKŠČIŲ ŠILELIOPRASMĖ

Tai A. Baranauskas iškėlė naujas liaudies žmogaus charakterio ypatybes - jo dvasines, estetines, kūrybines galias, kurios skatino žmogų ne vien protestuoti ar kovoti, bet ir mąstyti.

Anykščių šilelis" - tai kūrinys, vaizduojąs ne tik gamtą. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema susipina su viso krašto baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba.

ANYKŠČIŲ ŠILELIOPRASMĖ

Poeto sielvartas dėl didžiausio Lietuvos turto - girių niokojimo perauga į protestą dėl krašto pavergimo, dėl žmogaus beteisiškumo. Lietuvos girių likimas poemoje yra neatskiriamas nuo visą kraštą ištikusių istorinių, socialinių negandų. Ne tik mišką, bet ir žmones alino, trypė karai ir marai, ugnis ir geležis. Tie miškai buvę tokie dideli, kad net pageltęs rudenio lapas pavasarį žalio susilaukdavęs. Žmonės, besiginda mi nuo bado, tuos miškus išskynė. Tačiau lietuvis, nuo amžių prie miško pripratęs, negalėjo plikuos plotuos nurimti, ir vėl žmonės užveisė šilelį.

ANYKŠČIŲ ŠILELIOPRASMĖ

Džiaugės Anykščiai savo šileliu, jį mylėjo, nei vieno medelio nekirto, tik svetima valdžia, atėmusi iš žmonių šilelį, varė žmones miško kirsti. Ir šiandien liko šie kalnai kelmuoti, ašaromis aplaistyti, giesme apdainuoti.

Didingais senovės miškų vaizdais poetas tarsi idealizuoja ir pačią senovės Lietuvą. Šilelio likimas - tai visos Lietuvos likimas. Šilelio iškirtimas, tai lyg žmonijos sunaikinimas. Koks yra lietuvis be miško? Tai tarsi žmogus be sielos...

ANYKŠČIŲ ŠILELIOPRASMĖ