2 0 1 5 . . . 3 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

1p

sl

..

.

26 (Ne)teisybė apie vieną akmenį

20 Pirmaisiais takais naudojosi tik mokslininkai

Lajų tako istorija: nuo protestų iki atidarymo2

Specialus numeris

Lajų takui

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

ps

l.

..

Skapiškių kaimas Anykščių rajonas3 km nuo Anykščių miesto ribos, važiuojant link Lajų tako.Rezervacijos telefonas 865219991http://www.labirintu-parkas.lt/Koordinatės: Latitude: 55.480425 | Longitude: 25.07955

Pramogos labirinte:3 karklų labirintai ir

1 kukurūzų labirintas.

Vandens kamuolys.Šaudykla:

arbaletas, lankas, dažasvydžio šautuvas.

Apžvalgos aikštelė.Skrydis virš didžiojo

labirinto.

Vaikų žaidimo aikštelė.Mini ekskavatorius.

Pikniko zonos.

Batutai.

Užkandinė.

Dainuvos Slėnis, Vilniaus g. 80 B, Anykščiai. Koordinatės: Latitude: 55.514188 | Longitude: 25.083390

6 trasosSkrydis per upę9 metrų aukščio kibių siena“Big swing” sūpynės iš 11 metrų aukščio2 vaikiškos trasos

2 0 1 5 . . . 3 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

3p

sl

..

.

red

ak

toria

us

sk

ilti

s

. . . t u r i n y s . . . . . . .

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 p s l . . .

L a j ų t a k o i s t o r i j a : n u o p r o t e s t ų

i k i a t i d a r y m o

. . . b e . . . d i k t o f o n o . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 5 p s l . . .

V i l n i u i n u o s k a u d o s n e j a u č i u ,

n o r s g a l ė č i a u

. . . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 p s l . . .

T a k a s l a n k o m a s d ė l i d ė j o s

o r i g i n a l u m o (interviu su Lajų tako architektu Arvydu Gudeliu)

. . . i š . . . a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 8 p s l . . .

M e t ų p r o g n o z ė – p e r d e š i m t d i e n ų

. . . p o ž i ū r i s , , , . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 9 p s l . . .

M e r a s d a u g d ė m e s i o s k i r i a

k a l b ė j i m u i a p i e L a j ų t a k ą

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 0 p s l . . .

P i r m a i s i a i s t a k a i s n a u d o j o s i t i k

m o k s l i n i n k a i

. . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . 2 4 p s l . . .

A n y k š č i ų š i l e l i o v ė r i n y s

. . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . 2 6 p s l . . .

( N e ) t e i s y b ė a p i e v i e n ą a k m e n į

. . . r u d e n s . . . k o k t e i l i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4 0 p s l . . .

1 3 k l a u s i m ų S e r g e j u i J o v a i š a i

PagarbiaiGražina Šmigelskienė

Leidėjas – UAB „Anykštos redakcija“. ISSN 1822-8615 Adresas: Vilniaus g. 29, LT-29145 Anykščiai Tel. (8-381) 59 474, (8-381) 59 458, el. p.: anyksta@anyksta.lt.Tiražas 10 000 egz. Žurnalas eina nuo 2007 lapkričio mėn.Spausdino UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“.

Vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė, (8-687) 25892. Žurnalistai ir bendradarbiai: Linas Bitvinskas (8-675) 47714, Daiva Goštautaitė (8-679) 14209, Raimondas Guobis, Tautvydas Kontrimavičius, Rytis Kulbokas (8-679) 14241, Olegas Lapinas, Jolanta Matkevičienė, Sigita Pivorienė, Elvyra Sabalytė, Vidmantas Šmigelskas (8-618) 25835, Rimantas Vanagas. Fotografas Jonas Junevičius (8-686) 33036. Kalbos redaktorius Linas Bitvinskas. Dizaineris Kęstutis Vasiliūnas.Maketuotojas Justas Navašinskas. Viršelio nuotraukoje: LR Seimo narys, buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.

2015 Nr. 3 (65)Ketvirtinis žurnalas

Neatskirk dangaus nuo žemės, nes ji yra dangaus pratęsimas... varijuoji Švento rašto žodžiais. Kaip visi, dar neatradę, nebijai nuodėmės pateikti laisvą vertimą. Baimė iškreipti Žodį tavęs netrikdo. Nes dar seki ne rodyklę, seki kryptimi. Vedamas intuicijos - genamas liūdesio. Kažkur juk turi būti šviesa, kurios niekad nematęs aklasis bijo neatpažinti. Jausmas - kaip prasilenkti su mylimuoju. Susitikti, pasižiūrėti vienas į kitą, bet neatpažinti.

Kadaise tu šito bijojai... šypsaisi, o aš nežinau, iš kur tu žinai, ko aš bijojau. Juk tikrai nepasako-jau.

Tačiau ar yra koks nors jausmas, o juo labiau baimė, kuri būtų būdinga tik man. Kas nors unika-laus, tokio, kad išskirtų mane iš žmonių srauto.

Žinau, ką dabar sakysi... kad tūkstančius metų žmonių jausmai yra tie patys. Skiriasi nebent dėmesį atitraukiančios detalės. Kadaise rato, dabar - vairo. Bet gilumoje dirba tas pats amžinasis variklis, kaip kuo ilgiau išlikti neta-pus žemės pratęsimu. Nors žemė yra žmogaus pratęsimas.

Matai? Aš gera mokinė... sakau, ir jaučiuosi, kaip įkopusi į savo išminties lajas. Nors iš tų lajų nieko daugiau nematyti negu mačiau, sėdėdama prie vaikystės upės.

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

ps

l.

..

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Subjuro anykštėnai“50 anykštėnų, tarp kurių LR Seimo narys

Jonas Šimėnas, Anykščių rajono Tarybos narė Al-dona Daugilytė, muziejininkė Alma Ambraškaitė, mokytoja Dangira Nefienė ir kiti, pasirašė raštą, kuriuo nepritaria „Lajų tako“ projektui Anykščių šilelyje prie Puntuko akmens.

„Mes, žemiau pasirašę, nepritariame „Lajų tako“ projektui Anykščių šilelyje prie Puntuko. Primename šviesios atminties Teresės Mikeliūnai-tės mintis: „Anykščių šilelio erdvė prie Puntuko neturėtų pavirsti „poilsio vieta“ dėl visiškai paprastos priežasties: šilelis turi išlaikyti savo natūralų grožį. Bet koks statinys griautų šio miško natūralumą ir kirstųsi su gaivališka poezijos dvasia, kuri dabar gaubia šilelį ir išskiria jį iš kitų. Čia turi viešpatauti didžioji Gamta ir žmogui nereikėtų į pasakišką jos karalystę brautis su savo gamybos poilsio atributika. Šilelis – tai visas lite-ratūrinių vietų kompleksas, apimąs ir patį mišką, ir Puntuką, ir Marčiupį, ir Šlavę, ir vadinamuosius šventuosius ąžuolus, ir A.Baranausko taką“.

“Tik rūpestingai saugodami turimas vertybes, neskubėdami jų užgožti naujovėmis, kurios sveti-mos išskirtinai unikaliam mūsų kraštui, palikime ateinančioms kartoms pavyzdį, kaip branginti ir puoselėti gimtinės gamtą!“, - rašoma mokytojos

Lajų tako istorija: nuo protestų iki atidarymo

A. Daugilytės inicijuotame rašte” („Lajų takui“ Anykščių šilelyje ne vieta!”, - „Anykšta”, 2011-09-06).

Nepatiko metalinės konstrukcijos “Anykščiuose vyko Seimo Aplinkos

apsaugos komiteto išvažiuojamasis posėdis. Seimūnai aplankė turistinius miesto objektus, tačiau daugiausia jų dėmesio sulaukė dar tik planuoja-mas rengti „Lajų takas“ prie Puntuko akmens.

Anykščių regioninio parko direkto-rius Kęstutis Šerepka Seimo nariams pasakojo, jog dar nežinia kaip atrodys Anykščių šilelyje planuojamas įrengti „Lajų takas“, kurio įrengimui ES skirs apie 5 mln.Lt, o šiuo metu į paskelbtą idėjų konkursą atsiliepė 52 kandidatai, sieksiantys laimėti konkursą ir projek-tuoti pėsčiųjų taką medžių lajomis (vir-šūnėmis). „Iškirtus lapuočius ir nelie-čiant pušų, netoli nuo Puntuko akmens turėtų atsirasti informacinis centras (kompaktiškas, kaip jis atrodys, pasiūlys projektuotojai) ir nuo jo takas turėtų eiti ten, kur dabar stovi prieš-

gaisrinis bokštas. Lajų taku bus galima pasivaikščioti, prisiglausti prie medžių, gauti informacijos apie Anykščių šilelį, prie Puntuko nusileisti ant žemės“, - savo viziją pristatė K. Šerepka. Ši vieta, pasak K. Šerepkos, pasirinkta todėl, kad būtų kuo mažesnė vizualinė tarša, projektuotojams bus keliamas uždavi-nys, jog stovint prie Puntuko Lajų tako konstrukcijos neturėtų būti matomos. Seimo narei Aurelijai Stancikienei idėja pasirodė labai gera ir ji sakė, kad Lajų tako projektui pritaria. „Medinis Lajų takas prie medžių viršūnių yra labai šaunu, aš įsivaizduoju jį kaip beždžio-nių taką“, - sakė A.Stancikienė.

Tuo tarpu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas buvo nusiteikęs prieš bet kokią urbanis-tinę invaziją į Anykščių šilelį. „Į šventą mišką norim įbrukti metalinę konstruk-ciją. Taigi, matėm metalinę apžvalgos aikštelę prie Dusyno ežero. Tai tas pats svetimkūnis, tik ten žalos gamtai ma-žiau, nes jis pastatytas plyname lauke“, - kategoriškai ir nesukalbamai prieš Lajų taką buvo nusiteikęs J. Šimėnas.-

> Anykščiuose pastatytas Lajų takas – pirmasis Pabaltijyje. Artimiausi tokie takai yra tik Čekijoje ir Vokietijoje.

Lajų tako statybos Anykščių šilelyje buvo ypatingas įvykis. Jis pakeitė anykštėnų gyvenimo ritmą, o tako statybos kainavo 2,5 mln. eurų. Prieš šį ES lėšomis finansuotą projektą buvo kilusi Anykščių šilelio gynėjų pasipriešinimo banga, rinkti parašai, ieškota užtarėjų šalies valdžioje. Penkerių metų peripetijas dėl Lajų tako statybų aprašinėjo Anykščių rajono laikraštis „Anykšta“. Pateikiame tikrąją Lajų tako atsiradimo istoriją.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.5

ps

l.

..

2 0 1 5 . . . 3 . . .

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>>

Čia medinis takas negalės būti. Saugumo sumetimais turės būti metalinės kons-trukcijos“.

Anykščių miškų urėdijos urėdas Sigitas Kinderis būsimą „Lajų tako“ projektą prie Puntuko taip pat ver-tina skeptiškai. „Lajų tako“ idėja yra puiki, tačiau vieta jos įgyvendinimui netin-kama. Puntuko akmuo su Dariaus ir Girėno bareljefais yra sakralinė vieta. Ir aš, turėdamas sprendimo teisę, šios vietos neapkraučiau „gargarais“, metalo „šmo-tu“. Jeigu mes galvojame ne tik apie miestelėnus, bet ir atvažiuojančius turistus, vie-tą Lajų takui galima surasti pačiame Anykščių mieste. Medis turi savybę augti. Ar neteks įrengtą Lajų taką po kokių 10 metų aukštinti, nes per medžių šakas nebus galima nieko nuo to tako matyti“, - seimūnams sakė S.Kinderis ir siūlė projek-tuotojams galvoti apie Lajų taką prie Laimės žiburio, kur „pakankamai aukšta vieta ir gerai matytųsi mies-to panorama“.

Merui Sigučiui Obelevi-čiui Lajų takas yra ekologi-nis projektas, kuris turistus supažindins su Anykščių

šilelio istorija. „Jeigu žiūrėtume kom-pleksiškai turistiniu požiūriu, tai vieta Lajų takui prie Puntuko yra ideali, nes daug žmonių atvažiuoja prie Puntuko. Ir jie kartu užlipę ir praėję šituo taku, bus supažindinti su meile gamtai, pažins Anykščių šilelį“, - projektą gynė S.Obelevičius. „Na, tegu tie žmonės ir važiuoja. Jūs bent gerą kelią prie Pun-tuko padarytumėte“, - merui replikavo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas. Jis, pamatęs, kokiomis trinkelėmis bus klojama Pun-tuko akmens papėdė, stvėrėsi už galvos ir ragino rajono vadovus ir regioninio parko direktorių K.Šerepką „tuos sve-timkūnius vežtis pas save į kiemą“.

Seimo narys Antanas Baura Lajų tako projektą lygino su Niūronių Arklio muziejumi, kuriame ne tik dvelkia senove, bet vyksta įvairios programos, sakykim, duonos kepimas. „Tai per-kelkit Lajų taką į Niūronis“, - A.Baurai mestelėjo J.Šimėnas.”

“Seimo Aplinkos apsaugos komi-teto pirmininkui J.Šimėnui įspūdžio nepadarė ir Seimo nariams parodytas Dainuvos pramogų parkas su karsty-klėmis medžiuose. Kai kurie deputatai verslininkų siūlomą atrakciją gyrė, kiti klausė, ar metaliniai lynai nežalos šim-tamečių medžių, kiti norėjo perskrieti lynu per Šventosios upę, o J.Šimėnas akivaizdžiai buvo susinervinęs dėl

urbanizuotos žmogaus invazijos į Anykščių šilelį (Arvydas LINGAITIS “Seimo nariui „Lajų takas“ – svetimkūnis”, - „Anykšta“, 2011-09-13).

Rievės“Darant gražius darbus pridirbama ir debilizmo. “Mes

norime pasiekti šimtaprocentį sakralumo laipsnį. Na, bent 96 proc.- kaip spiritas. Todėl ir protestuojam prieš viską, kas nesakralu. Prieš sūpynes sakralioje A. Baranausko aikštėje, prieš karstykles, nes jos netoli kapinių, prieš bibliotekos statybas, prieš festivalį „Velnio akmuo“, prieš „Maximos“ re-novaciją (mat šalia jos sakralus šviesoforas). Ir prieš galimas laidojimo namų statybas protestavome. Beje, po šio protesto paaiškėjo, kad laidojimo namai labai pakenktų sakralių vieno parlamentaro tetos ožkų įvaizdžiui bei sujauktų jų asmeninį gyvenimą. Paskutinis sakralumo proveržis - grupės anykštėnų protestas prieš „Lajų taką“ Anykščių šilelyje. Vienas iš šių protestuo-tojų motyvų - Anykščių šilelyje negalima karstytis medžiais todėl, kad mišką apdainavo Antanas Baranauskas. Nors, kiek aš prisimenu, poetas jau XIX amžiuje griežė dantį ant miškininkų, rašė, jog visa statybinė medžiaga šilelyje išpjau-ta, išvežta į Vakarus, o likę tik kelios apykreivės pušelės, tinkamos nebent „čipsų“ gamybai. Neabejoju, jog šilelį poetas nuosekliai inventorizavo ne todėl, jog tai išskirtinio grožio vieta. Greičiau dėl to, jog šis miškas netoli miesto, dėl to, jog galima pėsčiom nueiti. Visa laimė, jog tais laikais ne-buvo dviračių, būtų poetas aprašęs Šimonių girią ir turėtume dabar pusės rajono ploto sakralią vietą. Šiaip jau ir Bronius Pundzius, savavališkai Puntuke iškalęs

> 2011 metais, anykštėnams ėmus planuoti Lajų tako statybas Anykščių šilelyje, kategoriškai prieš šią idėją pasisakė politikai konservatoriai, tuometinis Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas bei tuometinė Anykščių rajono tarybos narė Aldona Daugilytė.

> Lajų tako bokštas net esant nedideliam vėjui svyruoja. Kai kam svyravimas kelia baimę, kitiems tai papildoma atrakcija.

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.6

ps

l.

..

>>>Darių ir Girėną, įsibrovė į gamtos šven-tovę. Bent tuometinio Arūno fon Liogės parašą galėjo susiveikti. Bet ne. Nede-rino nei projekto, nei eskizo... Kalė, ką pats sugalvojo. Dar gerai, jog „Litua-nikos“ ekipažas buvo ne aštuonvietis, nebūtų likę akmenyje sveikos vietos.. Manau, tiek A. Baranauskas, tiek B. Punzius yra Anykščių šilelio „piaršči-kai“. Jų dėka pasklido žinia apie mūsų šilelį, miškas tapo įdomus ne tiek dėl jo grožio, kiek dėl reklamos. Verslo požiūriu, investuoti reikia ten, kur jau yra įdirbis, o ne plynoje vietoje. Norintiems saugoti šventas vietas, primygtinai siūlau kokio šeštadienio pavakare įkopti į „Laimės žiburį“. Ten tikras žmogus palaidotas. O skulptūra Puntuke - tai ne Dariaus ir Girėno fosi-lijos, o vieno žmogaus rankų darbas...” (Vidmantas ŠMIGELSKAS, “Rievės”, -„Anykšta“, 2011-09-17)

Džiaugtųsi net mirę profesoriai“Šiame rašinyje sąmoningai nekal-

bėsiu apie materialinius dalykus, nau-dą Anykščiams ar ES lėšas. Nes ir man pačiam, kaip biologui ir gamtosau-

gininkui, kaip ir poetui Baranauskui, miškas taip pat ne vien medžiai, uogos ir grybai, ne vien sudėtinga biocenozė, bet ir tikra šventovė. Anykščių šilelis – juolab, nes esu šį Anykščių gamtos kampelį skersai išilgai išbraidęs, žinau, kur koks retas augaliukas žydi, kur įdomesnis grybas dygsta ar, anot A. Baranausko, „lapės vaikus veda“. Deja, iš karčios patirties galiu pasakyti, kad toli gražu ne visi anykštėnai ir mūsų svečiai į šilelį ateina kaip į švento-vę...Esu čia netgi kažkieno į tankmę atvežtus langus ir padangas surinkęs, nekalbant jau apie butelių krūvas bei keturračiais išartą miško paklotę... Štai kodėl reikalingas ekologinis švietimas mokyklose, straipsniai spaudoje, knygos, TV laidos, štai kam reikalingi ekologiniai projektai. Esu a.a. pro-fesorės Elenos Šapokienės mokinys, profesorės, kuri viena pirmųjų Sovietų Sąjungoje propagavo ekologinius takus, akcentavo jų neįkainojamą reikšmę

ekologiniam žmonių ugdymui (per emocijas, vaizdus, judesius). Apie ekologinius takus ne kartą yra kalbėjęs ir profesorius Česlovas Kudaba. Įsivaizduoju, kokie būtų laimingi profesoriai, iš-girdę ketinimą Anykščių šilelyje statyti Lajų taką,

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

> Buvęs meras, dabar vicemeras, gamtininkas Sigutis Obelevičius dar prieš Lajų tako statybas aiškino, kad šis statinys prisidės prie ekologinio švietimo.

Vienuolio g. 38, Anykščiai (1 km Anykščiai - Ukmergė) Mob. tel.: +370 687 81480

www.motorsportas.lt

Kartodromas

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.7

ps

l.

..

2 0 1 5 . . . 3 . . .

o ne šiaip taką miške ar pelkėje, kokių Lietuvoje jau daug yra, bet ypatingą, pirmą tokį Rytų Europoje, su galimybe tarsi kopti į medžių viršūnes, pakilti virš Baranausko Anykščių šilelio, gėrėtis Šventosios vingiais iš paukščio skry-džio, pasinerti į rūtomis žaliuojančias pušų lajas, įvairiais metų laikais stebėti besikeičiantį mišką. /…/

Tai būtų unikalus, visoje Rytų Euro-poje vienintelis tokio pobūdžio ekolo-ginis – pažintis objektas, be abejonės, pritrauksiantis daug turistų. Antra ver-tus, toks takas – tai tik nedidelė, beveik nematoma ir nejuntama vizualinė tarša miške, nes jau už keliasdešimt metrų šio statinio miške neįžiūrėsi. Trečia, tiesiant bet kokį taką žeme yra sunaiki-nama visa, kas gyva (nuo vabaliukų iki žolinių augalų, samanų ir grybų), per visą tako perimetrą. O įrengiant Lajų taką gamta bus sunaikinta tik atramų vietoje, o po taku toliau žydės gėlės, žels samanos, dygs grybai ir ropinės skruzdėlės. Ketvirta, ekologiniame ugdyme yra labai svarbūs pojūčiai. Vaikštant žeme niekada nepatirsi to, ką patirsi keliaudamas Lajų taku. Tikiu, kad žmogus, keliavęs Lajų taku, susipa-žinęs su informacine sistema, patyręs pliūpsnį teigiamų emocijų, niekada neterš gamtos, jaus pagarbą miškui, žaliuojančiam medžiui.

Kodėl Anykščių Šilelyje? Kodėl prie Puntuko?

Mes su Regioninio parko specialis-tais svarstydami, kurioje vietoje galėtų atsirasti Lajų takas, neturėjome labai didelių pasirinkimų, nes daugelyje lyg ir

tinkamų vietų miškai yra privatūs, todėl ir buvo prieita vieningos nuomonės, kad geriausia Lajų takui vieta yra už Puntu-ko - ten, kur nuo jo nesimatytų šventųjų ąžuolų bei Puntuko akmens. Yra daug argumentų už, nes vykdant bet kokį ekologinį projektą žiūrima, kaip gamtai padaryti kuo mažesnę žalą. Prie Puntu-ko dideliuose plotuose gamta jau sunai-kinta (turiu omenyje asfaltuotus kelius, pėsčiųjų takus, automobilių stovėjimo aikšteles). Žodžiu, infrastruktūra jau yra. Dar daugiau, savivaldybės planuose yra įrengti mažąjį dviračių žiedą, kuris nuo „Anšilo“ vinguriuos iki Puntuko, per įrengtą kabantį tiltą persikels į kitą upės pusę ir pro Puntuko Brolį bei Karalienės liūną grįš į Anykščius. Antra vertus, prie Puntuko jau ir dabar atvyksta daug turistų, todėl pastatytas lajų takas ir jo pradžioje įrengtas informacinis centras atliks dvigubą funkciją, aptarnaudamas turistus. Dar daugiau - atvykę turistai prie Puntuko galės lankyti ir lajų taką ir atvirkščiai, lajų tako lankytojai grei-čiausiai pabuvos ir prie Puntuko. Lajų takas dar labiau garsins mūsų mylimą Anykščių šilelį. (...) Anykščių šilelis prie Puntuko yra įspūdinga vieta su raiškiu reljefu, įvairiais, tinkamo amžiaus me-dynais, su galimybe tako lankytojams pasigrožėti ir Šventosios vingiais.” (Sigu-tis OBELEVIČIUS meras, V.Adamkaus aplinkosauginės premijos laureatas, “Dar kartą apie lajų taką”,- „Anykšta“, 2011-10-15)

Profesorius baisisi Lajų tako statybomis “Iš Kurlių kilęs Vilniaus universiteto profe-

sorius, kraštotvarkos metodologas, regioninių parkų koncepcijos kūrėjas Paulius Kavaliauskas Anykščių valdžios ketinimus prie Puntuko statyti Lajų taką vadina cinizmu, o statinio projektą – ši-zofrenišku. Beje, P.Kavaliauskas, kaip ir Anykščių meras Sigutis Obelevičius, yra Valdo Adamkaus gamtosauginės premijos laureatas.

- Viešame aptarime pasisakėte prieš Lajų tako statybas Anykščių šilelyje. Kodėl? Jūs įžiūrite gamtosaugines ar moralines problemas?

- Mano nuomonė nesutapo su rajono valdžios nuomone. Valdžios nuomone, kiek supratau, gautus 3 milijonus reikia panaudoti. Iš to tikimąsi kažko… Aš už tai, kad tie milijonai geriau tegul ateina į Anykščius nei į Molėtus. Nesu prieš… Tie lajų takai - diskutuotinas reikalas. Visi jie turi pu-siau pramoginį pobūdį, jokio ten pažinimo nėra. Meras tegul nekalba, kad čia bus ekologinis takas - iš 30 metrų aukščio jokių žolelių neįžiūrėsi. Esmė tako – reginių pasižiūrėti. Sakau, protėvių

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

> Iš Anykščių krašto kilęs profesorius Paulius Kavaliauskas ketinimus prie Puntuko akmens statyti Lajų taką vadino cinizmu.

>>>

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.8

ps

l.

..

šauksmas – tų, kurie anksčiau medžiuose buvo. Grįžimas į medžius viduje priimtinas. Gamtos šauksmas, genetiškai. Noras į medžius užlipti, sugrįžti. Todėl lajų takai gali būti populiarūs. Dabar jų dar labai nedaug. Kiek man pavyko surinkti informacijos, yra 12 takų pasaulyje ir tai dauguma jų Vokietijoje. Vokiečiai apskritai yra radikalūs, laisviau tokius dalykus leidžia.

Pažiūrėt iš viršaus visada įdomu. Pats esu praėjęs porą - trejetą takų, efektas yra. Protėvių šauksmas atgimsta. Bet tai inžinerinis įrenginys, „gargaras”, kuris tęsiasi šimtus metrų. Ne šiaip vienas bokštelis. Ir nėra jis toks nekaltas, kaip įsivaizduoja. Tai dalykas, dėl kurio reikia kažką paaukoti. Ir galima paaukoti, ir aš nesu prieš. Tegul būna pagaliau ir šilelyje. Sunku ir tiksliai pasakyti, kurią Anykščių šilelio dalį Antanas Baranauskas apdainavo. Tai, ką dabar vadi-name šileliu, aišku, yra didesnė teritorija, nei A.Baranausko autentiškas plotas. Bet, mano dur-na nuomone, Puntuką tai jis tikrai apdainavo. Išeitų, jog Puntuko apylinkės yra šerdinė šilelio zona. Ir ją urbanizuoti!? Juk praktiškai urbaniza-cija vyksta. Yra ne tik tas takas. Statys didžiulį lankytojų centrą prie jo, bokštą. Trys objektai! Urbanistinis komplektas. Ir gana stambus. Jis eina į šilelio širdį. Urbanizuojam šitą širdį. Morališkai žiūrint, Anykščių šilelis yra asociacinis kraštovaizdis. Pasaulio pavelde pripažįstamas toks kultūrinis kraštovaizdis, kurio vertė – per asociaciją su literatūros kūriniais, per prisimini-mus. Jo vertė kultūrinė, ne gamtinė. Gamtinės vertės jis ypatingos neturi. Jei ne A.Baranauskas, tas šilelis būtų buvęs draustinėlis ir tiek. Čia ir yra ta nacionalinė vertė - per asociaciją, kad jis mūsų tautos, žemės simboliu tapo. Ir nežargs-tykim mes to simbolio 20 ar 30 metrų žėgliais. Neikim, bent jau į jo širdį. Čia jau moralė. Mano nuomone, ciniška tokius planus turėti. Esu pri-trenktas, kad mano mokinė ir kolegė Rūta Baš-

kytė pritaria šiam reikalui (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė – red. past.). Neringoje vyksta teroras - dėl 20 centimetrų kraigo teismus daro, o čia staiga einama su tokia urbani-zacija. Regioninio parko direktorius šias statybas inicijuoja. Kad meras inicijuotų, normalu. Meras nori, kad pagausėtų lankytojų, pagyvėtų kraštas, judėjimas vyktų. Aš merą suprantu. Bet saugomų teritorijų tarnybos ir regioninio parko nesuprantu. Gerai, turim pinigų, tai dedam į Anykščius, bet negi negalima rasti tinkamos vie-tos. Kad ir tam pačiam šilelyje. Kodėl ne prie Anykščių miesto? Kur urėdijos pastatas, ten irgi valstybinis miškas. Ką jie man pliurpia, kad ten privatūs miškai. Pažiūrėjau žemėlapyje. Ir prie Kavarsko, žiūriu, žemėlapyje vals-tybinio miško gabalas. Irgi miestas, šaltinis. Ir Kavarskui pragyvinimas būtų. Kodėl ten negalima?

- Meras kalba, jog Puntuko aplinka šiaip ar taip jau sudarkyta: asfaltas nutiestas, trinkelės išklotos…

- Merui čia taip atrodo… Objektas superlankomas. Jei ten būtų vieškelis, nebūtų geriau. Ten yra vadinamieji neišvengiami nuostoliai. Prie tokios in-tensyviai lankomos vietos turi būti gera infrastruktūra, tada lankytojai mažiau kenkia. Jei sako, kad Puntuko aplin-ka suniokota, tai kam pribaigti? Tai kas buvo padaryta, yra neišvengiami dalykai. Privažiavimas turėjo būti, nes vienaip ar kitaip žmonės būtų ėję, būtų trypę, buvę dar baisiau. O Lajų takas tai jau nebūtinas, čia jau „raskažis“ (Vidmantas ŠMIGELSKAS ”Profesorius

baisisi Lajų tako statybomis”, - „Anykš-ta”, 2011-11-19).

Emocijas nuvežė į Mokslų akademiją“Lietuvos mokslų akademijoje vyko

diskusija apie Lajų taką(...) Meras Si-gutis Obelevičius pradėdamas diskusiją siūlė pasisakyti dviem klausimais - ar apskritai Lajų takas Anykščiams ir Lietuvai reikalingas ir ar Lajų takui vieta prie Puntuko. Kviesdamas diskusijai meras ir savo nuomonę išdėstė. Pasak jo, yra siūly-mas Lajų taką rengti prie Vetygalos ato-dangų, bet ten reikėtų išasfaltuoti 1,5 km žvyrkelio, kas savivaldybei kainuotų 2 mln. litų. Kita vertus, S.Obelevičiaus teigimu, prie Puntuko vis tiek reikia statyti infocentrą. Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka tikino, kad miškas prie Puntuko yra jaunas. Jis rodė 1943 metų nuotrauką, kurioje aplink Puntuką besidriekiančios pievos. „Nėra tas miškas senas ir kad jis šventas, aš abejoju“, - dėstė K.Šerepka. Pasak valdininko, Lajų tako teritorija užimtų 0,9 ha ir tai būtų vos 0,3 proc. Anykščių šilelio teritorijos. K.Šerepka aiškino, kad nėra laiko delsti, jog reikia skelbti projektavimo konkursą. „Nėra garantijų, kad išliks ES“, - kaip vieną iš skubėjimo priežasčių įvardino Anykščių regioninio parko direktorius. Profesorius, regioninių parkų koncep-cijos kūrėjas Paulius Kavaliauskas aiškino, jog jis nėra prieš Lajų taką, bet parinkta „vieta nėra pati optimaliausia“. „Tai ne regioninio parko direktoriaus, o biznieriaus kalba buvo. Tai urbanizacija,

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>>

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.9

ps

l.

..

2 0 1 5 . . . 3 . . .

kaip bepavadinsi. Pastoliai miške atsi-ras“, - dėstė profesorius. Atsakydamas į K.Šerepkos pastebėjimą, kad 1943 metais šalia Puntuko nebuvo miško, P.Kavaliauskas mestelėjo: „Jeigu bar-barai kažkada nuplikino, kodėl turime žiūrėti?“. „Anykščių šilelis yra vienas iš Anykščių altorių, todėl nenorėčiau, kad ten būtų einama su pastoliais. /.../ Visom keturiom būčiau už Daumantų atodangą, tai suaktyvintų Kavarską“, - aiškino profesorius. Akademikas Stasys Karazija taip pat nepritarė Lajų tako statyboms Anykščių šilelyje. „Tai turistinė, o ne aplinkosau-ginė atrakcija. Lietuvoje daug tokių takų nepristatysi - ar būtina su tuo turizmu įsiveržti į Anykščių šilelį?“, - retoriškai klausė akademikas. Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas apie Lajų taką sakė šitaip: „Vaikui prireikė žaisliuko ir būtinai nori jį įsigyti, nes verks, kol negaus“. Jis aiškino, kad verčiau statyti pėsčiųjų tiltą per Šventąją. „Aš kalbėsiu tą patį, jei kas tą Lajų taką kiš ir į kitą saugomą teritoriją“, - pyko J.Šimėnas. Meras J.Šimėnui atsakė, kad lieptas per Šventąją bus įrengtas, tik iš kito projekto.(...) Anykščių muziejaus di-rektorius Antanas Verbickas buvo pats lyriškiausias diskusijos dalyvis. „Ta trapi 160 cm aukščio moteris drįso kovoti su akademiku Jurginiu dėl restorano staty-bų prie Puntuko“, - Teresę Mikeliūnaitę atsiminė A.Verbickas. „Arbata iš Puntu-ko aplinkos surinktų žolelių, iš Šventųjų ąžuolų gilių išvirta kava...“, - turizmo plėtros vizijas dėstė muziejininkas. Vis

dėlto savo kalbą A.Verbickas apiben-drino gana kietai: „Jei juridinė pusė tvarkoje, nereikėtų vadinti žaisliuku“. Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, taip pat pritarė Lajų takui. „Gamtinių vertybių čia nėra daugiau nei kitose vietose. Ar gali šitas įrenginys pakenkti? Daugelyje šalių tokie dalykai daromi daug vertingesnėse vietose“, - kalbėjo V.Bezaras. Profesorius Jurgis Bučas pritarė Lajų tako statyboms. „Kraštovaizdis tampa vizualine preke/.../ Aš už tuos, kurie kuria, o ne už tuos, kurie bamba/.../

Kalbame, kad režimas yra vertybė, bet vertybė yra naudojimas. Jeigu nenaudosime, pati gamta sunaikins“, - tikino profesorius. Seimo narys Antanas Baura aiškino, kad, kai atsirado Arklio muziejus, J.Biliūno memorialinis muziejus pradėjo sulaukti daugiau lankytojų ir, kaip ir K.Šerepka, gąsdino, kad reikia nedelsti naudojantis ES pinigais, nes neaišku, kiek ši struktūra gyvuos.” Seimo narys Vytautas Galvonas sakė, “kad bijo gaisro, patarė „nekeliaklupsčiauti prieš ES pinigus“. „Kadangi aš gimęs ir užaugęs prie tos vietos. Žinau, kaip ten buvo. Geriau nei meras žinau visų upelių pavadinimus“, - kažkodėl gyrėsi V.Galvonas. Pasisakė ir rajono Tarybos narė Aldona Daugilytė, aršiausia protestuotoja prieš Lajų taką. „Man gėda būti čia“, - kalbą Mokslų akademijoje pradėjo mo-kytoja. „Mano balta galva įpareigoja: sakyk „ne“, kol gyveni, jei širdis ir sąžinė liepia. Atsitraukit nuo šilelio!“, - į kovą veržėsi A.Daugilytė. Akademikas Albinas Kusta paklausęs kalbų apibendrino: „Čia daugiau ambicijų reikalas, tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės“. O Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdemaras Razumas sakė, kad vienas iš Mokslų akademijos tikslų - ugdyti visuomenės kritinį loginį mąstymą ir jis, išklausęs pasisakiusių, galįs vertinti: „Man atrodo, kad Mokslų akademija šį projektą parems. Prita-riantys šiam projektui turėjo daugiau argumentų, o priešininkai rėmėsi jausmais“. Vis dėlto paskutinį tašką mokslų akademijoje padėjo V.Galvonas: „Meras mūsų pusės nuomonę pavadino buka. Kaip fizikas, galiu pasakyti, kad kampai būna buki, smailūs ir statūs. Tad mero nuomonė - smaila, o mokslų akademijos – stačia“. (Arvydas LINGAITIS “Emocijas nuvežė į Mokslų akademiją”, - „Anykšta”, 2011-12-20)

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

> Diskusija apie Lajų tako statybas vyko net Lietuvos mokslų akademijoje, o akademijos prezidentas Valdemaras Razumas po jos sakė, kad pritariantys projektui turėjo daugiau argumentų nei priešinkai.

>>>

Natūrali kosmetika UAB “Pilnatvė”

Kvapų terapija – Pasinėrę į nepakartojamą na-tūralių kvapų pasaulį jūs atsipalaiduosite, pa-sijusite pakylėti ir susikursite jums patinkantį, išskirtinį aromatą, kuriuo galėsite save džiuginti kiekvieną dieną. Kaina asmeniui: 10 EUR.Lūpų balzamas – Sutelkę dėmesį į natūralius pačios gamtos sukurtus stebuklus, tokius kaip

bičių vaškas, įvairūs aliejai bei sviesteliai, kūrybinio proceso metu iš jų pasigaminsite lūpų balzamą, kuris bus natūrali apsauga nuo saulės, vėjo, šalčio, turintis priešuždegiminių ir antibakterinių savybių. Jis suteiks lūpos sveiką, natūralų spindesį.Kaina asmeniui: 13 EUR. Grupės dydis: 6-10 žmonių. (Esant didesniam skaičiui žmonių, edukacijos kaina yra derinama). Užsiėmimo trukmė 1-1:30 val.

Amato demonstravimasEdukaciją veda Vidas Ražanskas

Keramika - Mokymų metu susipažinsite su puody-nės istorija, masės paruošimo bei minkymo būdais, taip pat lipdymo, žiedimo ir dekoravimo techniko-mis. Žiedimo pamokos vyksta naudojant elektrines žiedimo stakles. Kaina asmeniui: 10 EUR. Grupės dydis: 5-10 žmonių. Užsiėmimo trukmė 1:30 val. Šeštadieniais 12-14 val.

Tapyba ant šilkoEdukacijas veda Jūratė Vingrienė

Susipažinkite su šilko tapyba, pajuskite šilko lengvumą ir nepakartojamą kūrybos žavesį.Šilko paveikslėlio - vitražo tapymas Kaina asmeniui: 15 EUR.Skarelės tapymas Kaina asmeniui: 20 EUR. Grupės dydis: 5-12 žmonių. (Grupėms taikomos nuolaidos). Trukmė: 2-3 val.

Prašome registruotis iš anksto: Tel.: (8-381) 20190, mob. (8-652) 44555; El. paštas. verslas@res.lt.

Anykščių menų inkubatorius - menų studija. Galima užsisakyti šias edukacines programas:

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

0p

sl

..

.

Vyko trys tako architektūriniai konkursai

“Anykščių regioninio parko direk-cija surengė net tris konkursus, kol galiausiai 2014 metais laimėjo UAB „Rekreacinė statyba“ projektas, kuris ir įgyvendinamas šiuo metu. 2011 metais Lajų tako konkurso 1-oji vieta paskirta darbui „Žalčio takas“, kurio autoriai Džiugas Kisielius, Ignas Lukauskas, Gintarė Gumenikovaitė ir Karolis Radiūnas, nugalėtojai gavo 7 tūkst. Lt premiją. Tačiau vėliau imta abejoti šiuo projektu ir pasirinktas UAB „Rekreacinė statyba” medžių lajų tako projektas (projekto vadovas Alvydas Mituzas, projekto architektas Arvydas Gudelis).

Lietuvos architektų sąjunga savo tinklalapyje šią istoriją atpasakojo taip:

„Anykščių regioninio parko direkcija kartu su Lietuvos architektų sąjunga surengė viešųjų pirkimų konkursą architektūrinei idėjai išrinkti. Tuomet atrodė, jog konkursas, kuriame nugalė-tojai išrinkti pagal projekto sprendinių kokybę, o ne kainą, gali būti įrašytas į kol kas dar negausų sėkmingų bendra-darbiavimo viešųjų pirkimų konkursų srityje pavyzdžių sąrašą“.

Deja, nepaisant prieš metus įvykusio konkurso, objekto užsakovai Anykščių regioninio parko direkcija po to tyliai suorganizavo dar 2 viešųjų pirkimų konkursus. Abiejuose pasiūlymus pateikė po dvi komandas: viena jų buvo pirmojo konkurso laimėtojai, Vilniaus architektūros studijos architektai. Po paskutiniojo konkurso VAS buvo atmes-ti kaip nepateikę visų reikalautų doku-

mentų laiku, ir projektavimo sutartis pasirašyta su antruoju dalyviu UAB „Rekreacinė statyba“.

Pasak projekto vadovo Alvydo Mituzo, paskuti-nėje projekto versijoje apžvalgos bokštas projek-tuojamas kitoje vietoje – greta kelio, arčiau upės kranto. Iki 35 metrų aukščio iškilsiančio statinio papėdėje projektuojamas pusiau į žemę įkastas informacinio centro pastatas. Anot projekto archi-tekto Arvydo Gudelio, bokštas projektuojamas iš metalo konstrukcijų, o medinės juostos-turėklai vizualiai skaidytų vertikalę ir padėtų sumažinti jos dominavimą.

Su projektu supažindinti Vilniaus architektū-ros-urbanistikos ekspertai išreiškė apgailestavimą, jog dar kartą pasikartojo ydinga projektavimo or-ganizavimo schema: devalvuojama architektūrinio konkurso, kuriame vadovaujamasi architektūrinės kokybės kriterijais, idėja; neaiškios, biurokratinės laimėtojų atrankos priežastys menkina viešųjų pirkimų konkursų skaidrumą dalyvių akyse.

Pasak jų, architektūrinį konkursą laimėjęs „VAS“ darbas buvo ir estetiškas, ir kupinas dera-mos semantikos – įgyvendintas jis būtų neabejo-tinai papildęs aplinką. Deja, formaliai paskutinį konkursą laimėjęs UAB „Rekreacinė statyba“ projektas stokoja koncepcijos ir jautrumo konteks-tui. Grubioms, komplikuotoms, neva industrinėms formoms trūksta subtilumo, jos, pasak ekspertų, ne ištirptų, o agresyviai įsibrautų ir nustelbtų gamtinę aplinką.

Ekspertai autoriams rekomendavo pasirinkti aiškią poziciją: jeigu bokštas nedominuoja, tuo-met jį dera projektuoti kuo neutralesnį, papras-tesnį, lengvų konstrukcijų, galbūt kylantį tik iki medžių lajų tako ir ne aukščiau; kitas variantas – projektuoti išskirtinį, aiškia tūrine, estetine koncepcija dėmesį patraukiantį šiuolaikinės architektūros simbolį. Pridėję, jog bokštas turėtų sudaryti vieningą ansamblį su naujuoju medžių lajų apžvalgos taku, ekspertai paprašė pakoreguo-

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>Anykščių šilelyje galėjo būti pastatytas šis statinys. Pirmajame Lietuvos architektų sąjungos surengtame Lajų tako idėjų konkurse nugalėjo Vilniaus architektų studijos suprojektuotas‚ „Žalčio takas“. Antrajame konkurse „Žalčio takas“ pasidalino 1-2 vietas, o po trečiojo konkurso jis buvo atmestas, nes nebuvo pateikti visi dokumentai.

>>>

tą projektą pristatyti dar kartą” (Linas BITVINSKAS “Pavyko tik iš trečio karto”, - „Anykšta”, 2014-07-12)

Ministrerija domėsis, ar nedaroma žala“Aplinkos viceministras Stanislovas

Šriūbėnas sureagavo į mokytojos Al-donos Daugilytės prašymą padėti išsau-goti Anykščių šilelį nuo urbanizacijos: “Atkreipiame dėmesį, kad „Medžių lajų“ tako vietą parinko specialistai, atsižvelgdami į daug faktorių: Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje viena svarbiausių vertybių yra asociatyvinis kraštovaizdis, jį apžvelgti ir gėrėtis galima tik nuo paaukštėjimo, bokštelio; šioje vietoje nėra išskirtinių botaninių-zoologinių vertybių; čia yra reikalinga infrastruktūra ir nereikia rengti naujos (geri privažiavimo keliai, automobilių stovėjimo aikštelė); šioje vietoje yra 14 ha neprivatizuojamos valstybinės žemės; čia susikerta dviračių, vandens turizmo ir autoturizmo keliai; be to, šis pažintinis projektas papildytų Anykš-čių krašto pažintinio turizmo sistemą unikaliu objektu. Projekto organizatoriai turės užtikrinti, kad nebūtų neigiamo poveikio Puntuko akmens aplinkos te-ritorijai ir kitiems vertingiems Anykščių šilelio gamtos kompleksams.

Pasirinktai vietai pritarė daug insti-tucijų, visuomeninių organizacijų ir gy-ventojų. Prie šio projekto įgyvendinimo prisideda Anykščių rajono savivaldybė (...) manome, kad Anykščių rajono sa-

vivaldybės, Valstybinės saugomų terito-rijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Anykščių regioninio parko direkcijos iniciatyva įrengti „Medžių lajų“ taką prisidės prie Anykščių regioninio parko puoselėjimo ir ekologinio švietimo.

Aplinkos ministerija ir jai pa-valdžios institucijos domėsis, kaip įgyvendinamas projektas, kad nebūtų daroma žala aplinkai” (Stanislovas ŠRIūBėNAS, Aplinkos viceministras, “Dėl „Medžių Lajų“ tako”, - “Anykšta” 2012-01-05).

Stebisi, kodėl viceministras užmiršo nepritariančius

“Šį Aplinkos viceministro S. Šriu-bėno raštą tuometinė Anykščių rajono tarybos narė, mokytoja A. Daugilytė pakomentavo:

“Lietuvos Respublikos Aplinkos mi-nisterijos 2011-12-22 Nr.(18-1)-D8-11475 rašte „Dėl „Medžių lajų“ tako“ atsakydamas viceministras Stanislovas Šriūbėnas rašo: „Anykščių šilelio kraš-tovaizdžio draustinyje viena svarbiausių vertybių yra asociatyvinis kraštovaizdis, jį apžvelgti ir gėrėtis galima tik nuo paaukštėjimo, bokštelio; šioje vietoje nėra išskirtinių botaninių-zoologinių vertybių...“

Akivaizdu, jog valdininkas net nesusipažinęs su 1992 m. rugsėjo 24 d. įkurto Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinio tikslu – „apsaugoti vertingus kompleksus, kurių sandarą ir išorę nu-

lėmė tiek gamtiniai procesai, tiek ilgalaikė žmonių veikla. Išsaugoti slėnių atodangas, riedulius, šaltinius, retuosius augalus ir A.Baranausko ap-dainuotą šilelio grožį. Draustinio užimamas plotas yra 1421,5 ha. Botaninių tyrimų duomenimis, čia rasta 769 aukštesniųjų augalų rūšys, per 20 įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą. Floros ne-vienodumas ir jos gausumas palyginti nedidelėje draustinio teritorijoje priklauso nuo augimviečių, dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas. Abipus upės tęsiasi statūs, gilių griovų išraižyti šlaitai. Šlaitų griovomis į Šventąją suteka upeliai Marčiupys, Piktupis, Šlavė, Išplėštravis, Vingerkštynė, Pakal-nytė, Paramavietė, Gaugaris, Pašaltupis, Limenė. Anykščių šilelyje yra vienas didžiausių Lietuvoje riedulių Puntukas, Puntuko brolis, šaltinis Karalie-nės liūnas...“.

Viceministras net neužsimena, kad naujas „Lajų tako“ objektas Anykščių rajone atsiranda nesilaikant LR vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 827 (ši metodika savivaldybėms yra rekomendacinė) 2.1. punkto, kuriame sakoma, kad 2011–2013 metų strateginių veiklos planų projektai, atsižvelgiant į Strateginio planavimo metodikoje nustatytus reikalavimus, turi būti patikslinti ir patvirtinti įsigaliojus Lietuvos Respu-blikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savival-dybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymui. Taip viceministras, kuris turėtų siekti, kad strateginio planavimo būtų laikomasi ne tik Vyriausybės, bet ir savivaldybių institucijose, parodo mažų mažiausiai abejingumą nustatytai tvarkai ir kad Anykščių savivaldybėje nebūtina laikytis strateginio planavimo tvarkos. Anykščių

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>>

GAMTOS IR POILSIO PARKAS „GRADIALI ANYKŠČIAI“ - tai Jūsų šeimos atostogų vieta! Pramogos, gamtos prieglobstis ir skanus maistas - viską rasite pas mus!

Kontaktai: Mob. tel.: +370 614 00090; anyksciai@gradiali.com; www.facebook.com/gradialianyksciai.

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

2p

sl

..

.

>>>strateginiame plane „Medžių lajų“ takas nebuvo supla-nuotas.

Viceministro rašte rašo-ma, jog Lajų tako „parinktai vietai pritarė daug institucijų, visuomeninių organizacijų ir gyventojų“, o kodėl nerašo-ma, kad „Lajų takui“ prie Puntuko nepritarė Lietuvos geografas, kraštotvarki-ninkas, habilituotas fizinių ir technologijos mokslų daktaras, Lietuvos regioninių parkų koncepcijos kūrėjas, Valdo Adamkaus premijos laureatas už aplinkosaugos ir teritorinio planavimo darbus, profesorius Paulius Kava-liauskas (kilme anykštėnas), akademikas Stasys Karazija, Pasaulio anykštėnų bendri-jos pirmininkas profesorius

Antanas Tyla, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimė-nas, Seimo narys Vytautas Galvonas (kilme anykštėnas), Anykščių miškų urėdas Sigi-tas Kinderis, rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Rač-kaitis, rašytojas ir režisierius Vytautas V.Landsbergis, per 200 pasirašiusių anykštė-nų. Tai žmonės, saugantys Anykštijos krašto istori-nes, gamtines, kultūrines, dvasines vertybes“ (Aldona DAUGILYTė „Apie Anykščių šilelio draustinį, „paaukštėji-mą“ ir „bokštelį“,- “Anykšta” 2012-01-05).

Anykštėnai kasdien apžiūri statybas

“Anykščių regioninia-

me parke, šalia Puntuko akmens, statomas Lajų takas. Požeminius darbus dirbantys UAB „Vilniaus ren-tinys“ darbininkai jau greitai baigs savo darbą, tada bus montuojamos kolonos. Anykštėnai taip pat aktyviai dalyvauja statybos procese – kasdien vyksta pasižiūrėti, kaip daromi darbai.

Lajų tako statyba – ištisa epopėja. Kiek strėlių ir iečių sulaužė tako šalininkai ir priešininkai nuo 2011 metų, kai šio projekto idėja iškilo į viešu-mą, sunku ir suskaičiuoti. Todėl šią savaitę aplankė-me Anykščiams sakralią vietą - Anykščių šilelį ir pažiūrėjome, ar tikrai įvyko tai, ko baiminosi skeptikai – šilelis niokojamas baisios technikos. Prie statybų vietos mus pasitiko UAB „Vilniaus rentinys“ staty-bos darbų meistras Aidas Kvedaras, kuris palydėjo ir aprodė statybvietę. Šiuo metu betonuojamos 11

aikštelių, ant kurių bus statomos kolonos. Jau išlieti pamatai, baigia-ma ir antžeminė pamatų dalis, ant kurios bus montuojamos kolonos(...). Jis dėstė, kad tokioms kolonoms išlaikyti reikalingi ir ypatingi pamatai. „Gręžinių gylis – 6 metrai. Betonas buvo liejamas dviem būdais – įprastu, kai išgręžiama ir pašalinama žemė ir specialiu būdu, kai gręžiama ir per grąžto vidų iš karto pumpuojamas be-tonas. Pastarasis būdas naudojamas, kai gręžiant pataikoma ant smėlio klodo“,- technologines subtilybes aiš-kino A.Kvedaras. Paklaustas, iš kur gauna betono, galbūt jį maišo vietoje, A.Kvedaras juokėsi, kad ne. „Betonas pamatams yra specialus, retai nau-dojamos markės, į jį dedami specia-lūs priedai. Iš pradžių jį veždavome iš Vilniaus, po to gabendavomės iš Ukmergės, o dabar – iš Utenos. Šis betonas pasižymi tuo, kad yra ypatingai stiprus. Jeigu jį supili iš ryto, vakare jis jau būna sustingęs visiškai“,- pasakojo A.Kvedaras.

Beje, pats vaikinas sakė esąs rokiškėnas, o iš viso prie pamatų pluša 9 UAB „Vilniaus rentinys“ darbininkai. „Faktiškai esame Vilniaus firma, o praktiškai nėra nė vieno vilniečio – kas iš Utenos, Ukmergės, dirba ir anykš-tėnas“,- pasakojo meistras. Pasak jo, ne tik betonas vežamas iš Vilniaus į Anykščius, bet ir darbininkai važinėja.

Vadovo teigimu, jų bendrovė pirmą kartą susiduria su tokio sudėtingumo objektu. „Dirbu neseniai, tačiau net ir vyresni darbuotojai nepamena tokio dydžio pamatų(...) Vyras teigė, kad žmo-nės gana aktyviai domisi statybomis, todėl reikia žiūrėti, kad pašaliniai neklai-džiotų po statybų aikštelę. „Praktiškai kasdien sulaukiam svečių, o kai kurie yra net etatiniai – su dviračiais atva-žiuoja apžiūrėti, kas padaryta kasdien. Juokaujame juos pamatę, kad „techninė priežiūra“ atvyko“, - sakė A.Kvedaras.

Visus darbus, nors jie ir sudėtingi, bendrovė vykdo pagal grafiką, todėl liepos pabaigoje tikisi užbaigti visus darbus. „Kitą dalį darbų - kolonų montavimą – atliks jau kita firma“, - sakė A.Kvedaras“ (Linas BITVINSKAS “Anykštėnai kontroliuoja Lajų tako statybą”, - “Anykšta”, - 2014-07-12).

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

> Lajų taką stačiusios UAB „Empower fidelitas“ generalinis direktorius Vaclovas Kirkilis (dešinėje) ir Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka.

> Lajų tako kolonų pamatai įbetonuoti į 6 metrų gylį.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

3p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

>>>

Statybininkams lajų takas – iššūkis“Anykščių regioniniame parke, Anykščių šilely-

je, statybininkai jau pastatė 4 kolonas ir nutiesė apie 80 metrų lajų tako. Tako metalinės kons-trukcijos montuojamos pasitelkus kelis galingus autokranus, kurių vienas gali kelti 50 tonų, o jo strėlė siekia 38 metrus.

Pasak Lajų taką tiesiančio generalinio ran-govo bendrovės „Empover fidelitas“ generalinio direktoriaus Vaclovo Kirkilio, ryšių operatoriams bokštus ir aukštos įtampos elektros linijų atramas bei kitus aukštuminius bokštus statančiai įmonei šis objektas išskirtinis. „Statūs šlaitai, medžiai, daro sudėtingą privažiavimą galingiems auto-kranams, kurie būtini tako kolonų ir pačio tako montavimui, - sakė vilniškės bendrovės vadovas V. Kirkilis. – Visai kas kita būtų tokias konstruk-cijas sumontuoti lygioje vietoje, o čia gi poeto ir vyskupo apdainuotas Anykščių šilelis. Dirbame atsakingai ir stengiamės išsaugoti miško medžius, kuo mažiau pakenkti gamtai“. Beje, ši įmonė yra montavusi bokštus ryšio operatoriams ir Anykščių rajone.

Dabar miške sausa, tad statybininkai skuba pasinaudoti geru oru. Praeitos savaitėms pabaigo-je, o ir šią savaitę, Lajų take dirba kelios dešimtys darbininkų, kurių dalis montuoja patį taką, kiti dirba administracinio pastato statyboje. Iš pirmo žvilgsnio takas atrodo masyvus, tačiau, statybi-ninkų nuomone, visų pirma jis turi būti patiki-mas ir saugus. Dalis tako metalinių konstrukcijų gaminama Lietuvoje, dalis – Latvijoje. Takas bus iš metalo, jo grindys iš metalinių grotelių. V. Kirkilis teigė, kad Lajų taką pavyks pastatyti laiku ir liepos pirmąją jį galės išbandyti anykštėnai ir į Anykščius atvykę poilsiautojai. Dabar jau stovi 4, tačiau pačios žemiausios kolonos, ir nutiesta 80 metrų tako. Kitoms, gerokai aukštesnėms kolonoms, ir 34 metrų aukščio bokštui sumon-tuoti statybininkams teks pasitelkti apie 200 tonų

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

> UAB „Empower fidelitas“ darbuotojai montuodami apžvalgos bokštą atsigabeno 200 tonų keliamosios galios kraną.

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

4p

sl

..

.

>>> keliamosios galios kraną su ilga strėle.Netoli Puntuko akmens įrengi-

nėjamas pėsčiųjų takas ties medžių viršūnėmis vingiuos 300 metrų ir ves į bokštą. Už Anykščių šilelio darkymą ir daugelio interneto skaitytojų nuomone takui pasirinktą netinkamą vietą ūjama Anykščių regioninio parko direkcija bei Anykščių miesto savivaldybė tikisi, kad šis objektas padės pritraukti į Anykščių

kraštą gerokai daugiau turistų.“ (Jonas JUNEVIČIUS, “Statybinin-

kams lajų takas – iššūkis”, - „Anykš-ta“, 2014-11-04).

Sumontavo du trečdalius Lajų takoBendrovė „Empower fidelitas“

Anykščių šilelyje jau sumontavo 200 metrų Lajų tako. Pasak Anykščių regioniniame parke, Anykščių šilelyje, taką statančios bendrovės generalinio direktoriaus Vaclovo Kirkilio, pasinau-dojus gerais orais ir pasitelkus 200 tonų keliamosios galios autokraną buvo sumontuotos 20 metrų aukštyje esančios Lajų tako atkarpos. „Mūsų statybininkams tai buvo nemenkas iššūkis, - pastebėjo V. Kirkilis. – Į 20 metrų aukštį pakeltą 20 metrų ilgio 6,5 tonos sveriančią konstrukciją teko tarp medžių nuleisti ir sumontuoti ant atramų. Mums tai sėkmingai pavy-ko“. Montuojant tako konstrukcijas negalimi net mažiausi neatitikimai. Galima įsivaizduoti, ką reikėtų daryti, jeigu dviejų dešimčių metrų ilgio tako dalis būtų per trumpa ar per ilga. Beje, metalinės konstrukcijos gaminamos Latvijoje. Kaip teigia V. Kirkilis, staty-bininkai labai saugo šilelio medžius.

Likusi 100 metrų Lajų tako dalis montuotojams bus bene sunkiausiai, nes tako dalys, montuojamos kelių de-šimčių metrų aukštyje, bus 34 metrų ilgio ir atsirems į apžvalgos bokštą.

Pasak Anykščių regioninio parko direktoriaus Kęstučio Šerepkos, Lajų

tako montavimas neatsilieka nuo grafiko. „Sta-tybininkams liko sumontuoti 35 metrų aukščio bokštą, kuris dar nepagamintas, ir kelias ilgas atkarpas iki jo“, - pastebėjo K. Šerepka. (Jonas JUNEVIČIUS, “Sumontavo du trečdalius Lajų tako”, - „Anykšta“, 2014-12-06) .

Taką atidarė Lietuvos Prezidentė Rugpjūčio 7 dieną 15 valandą atidarytas

Anykščių medžių lajų takas. Pirmoji juo pasi-vaikščiojo šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Prezidentę pasitiko ir iki Puntuko akmens atlydėjo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis. Anykščių Kultūros centro folkloro ansamblis „Va-laukis“ D. Grybauskaitei ir gausiai susirinkusiems žiūrovams dainavo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Prezidentė džiaugėsi, kad buvo pastatytas dar vienas svarbus turistinis, pažintinis objektas: „Sveikindama jus visus noriu pasakyti, kad visa-da didžiavausi Anykščiais, o šiandien didžiuojuosi dar labiau. Labai džiaugiuosi, kad jūs sugebate ne tik mylėti savo kraštą, bet sugebate juo pra-džiuginti visą Lietuvą, užsienio svečius. Šiandien šis lajų takas yra unikalus būtent todėl, kad esame pirmieji Baltijos regione ir Rytų Europoje.

Didžiuokimės, kad sugebame, kad turime kuo džiaugtis, turime ką parodyti“, – kalbėjo Prezi-dentė. Medžių lajų tako projektą pristatė Vals-tybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė kartu su Anykščių regioninio parko direkcijos direktoriumi Kęstučiu Šerepka. (...)

Nusileidusi iš 35 metrų aukščio bokšto, Prezidentė juokavo: „Taką patikrinau – saugus“. Prezidentė ir pastebėjo, kad, lajų tako vietoje, kaip buvo baimintasi, nėra suniokota gamta. Atvirkščiai – medynai atrodo labai natūraliai, ir, pasak D. Grybauskaitės, nėra dirbtinai sutvarkyti.

Į Medžių lajų tako atidarymą atvykę svečiai galėjo pasiklausyti koncerto, nemokamai pasivai-šinti plovu, taip pat nemokamai gauti suvenyrų.

Prieš Medžių lajų tako atidarymą rajono vicemeras, gamtininkas Sigutis Obelevičius būsimiesiems ekskursijų po taką vadovams skaitė savo paties paruoštą edukacinę programą, kuria vadovausis būsimieji ekskursijos vadovai.

Daugiau nei valandos trukmės gamtininko S.

Medžių lajų tako ilgis yra 300 metrų, aukščiausia vieta – 21 metras. Bokšto aukštis, matuojant su turėklais – 35 metrai. Iš bokšto matyti Šventosios vaga, miškai, Anykščių šv.Mato bažnyčios bokštai, kelias į Kavarską.

Lajų tako statyboms sunaudota 395 tonos metalo ir 1,5 tūkstančio kubinių metrų betono.

Atramų aukštis - nuo 5 iki 20,9 metrų, o pagrindinės atramos aukštis siekia 35 metrus.

Projektui skirta 2,5 mln. eurų parama. Anykščių rajono savivaldybė sumokėjo 87 tūks. eurų už techninį projektą.

Medžių lajų tako lankymas nemokamas, tačiau galima įsigyti Anykščių regioninio parko lankytojo bilietą ir taip prisidėti ne tik prie Medžių lajų tako komplekso, bet ir kitų lankomų parko objektų išlaikymo. 5 dienas galiojantis lankytojo bilietas kainuoja 1 eurą.

Pirmasis ir vienintelis Lietuvoje Anykščių medžių Lajų takas atidarytas 2015 metų rugpjūčio 7 dieną.

> Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nukirpusi simbolinę juostą, turėjo galimybę lajų taku pasivaikščioti pirmoji. Drauge su Prezidente taku keliavo ir į apžvalgos bokštą pakilo ir Kęstutis Šerepka bei folkloro ansamblio „Valaukis“ moterys.

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

> Nuo Lajų tako apžvalgos bokšto atsiveria Šventosios vingis.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

5p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

Obelevičiaus pasakojimas buvo įrašytas į kompaktinę plokštelę” (Sigita PIVO-RIENė, “Prezidentė: „Medžių lajų takas – saugus“, - „Anykšta“, 2015-08-08)

Lajų tako infrastruktūra nesusidoroja su lankytojų srautais

“Prieš savaitę atidarytas Lajų takas muša lankytojų rekordus. Per savaitgalį takas sulaukė 11 tūkstančių lankytojų (iš jų šeštadienį - 6 tūkstančiai). Tačiau tokie lankytojų srautai išryškino ir tai, apie ką nebuvo pagalvota iš anksto – automobilių stovėjimo problemas, nuorodas į Lajų taką, internetinius duomenis, eismo reguliavimą. Vos pra-dėjusiame lankytojus priimti take nebe-veikia neįgaliesiems skirtas keltuvas.”

Dar nespėjus nuslūgti atidarymo euforijai, apie trūkumus prabilo por-talas „Delfi“. „Esu buvęs ne viename Europos objekte, į kuriuos reikia eiti, lipti ir pan., tačiau su tokiomis neišvys-tytomis paslaugomis „iki potyrio“ dar nesu susidūręs“, - įspūdžiais dalinosi žurnalistas Justinas Vanagas.

“Daugiau nei 2,5 mln. eurų kainavęs takas daugeliui į Anykščius atvykstančių žmonių tapo paieškų objektu. Nei mieste, nei pakeliui į Anykščių šilelį jokių nuorodų nėra, o ir Regioninio parko internetiniame puslapyje esančiuose interaktyviuose žemėlapiuose Lajų takas nėra pažymė-tas. Tokia padėtis ne vieną Anykščių svečią, kuris vadovavosi navigacijos parodymais, atvedė tiesiai prie Regio-ninio parko pastato. Šalia gyvenantys žmonės pasakojo, kad sustoję svečiai

teiraudavosi, „kur čia tas tiltas per medžius“ ir labai nustebdavo sužinoję, kad jie atvažiavo prie Regioninio parko būstinės, o ne prie Lajų tako. Savait-galį svečiams orientuotis buvo lengviau pagal mašinų kolonas, o pirmadienį besiblaškančių padaugėjo, kai kurios mašinos gręžėsi neprivažiavusios po-sūkio prie Puntuko. O ir nuorodos, kad čia reikia vykti į naująjį taką, nėra net ir prie posūkio Puntuko link. Vienintelis susigaudyti padedantis orientyras, kad čia greitis ribojamas iki 50 kilometrų per valandą.

„Jokios informacijos, kaip rasti taką, nepateikė nei Anykščių savival-dybės, nei Anykščių regioninio parko internetinis puslapis. Visuose buvo džiaugiamasi objektu „arčiau dan-

gaus“, tačiau jokios informacijos turistui, norin-čiam ten patekti“, - pasakojo J. Vanagas.

Beje, pastarajam ypač patiko kelias prie Puntuko. „Kelyje su plačiais kelkraščiais ir giliais grioviais, skiriančiais nuo miško, gali prasilenkti du automobiliai, o kelkraštyje telpa dar vienas. Pradžioje įvažiavimo kairėje pusėje buvo pastaty-tas laikinas ženklas „stovėti draudžiama“. Todėl dešinys kelkraštis buvo pilnas automobilių, o kairiuoju pirmyn ir atgal ėjo šimtai žmonių, kur ne kur, nors „draudžiama“ buvo palikti apsukti ar bet kaip pastatyti automobiliai. Dėl jų keliu į vieną pusę galėjo judėti tik vienas automobilis į vieną pusę. Tai pamatę didesnių automobilių savininkai mėgino apsisukti, kiti važiavo atbuline pavara, treti traukėsi ir grūdosi šonuose, pėstieji ėjo grioviais.

Nuo žodžio iki kūno – beveik penkeri metai

2010 metų gruodžio 16 dieną viešoje erdvėje pirmą kartą paskelbiama apie galimybes Anykščių šilelyje statyti Lajų taką. Idėją Anykščių rajono tarybai pristatė Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka. 2011 metų pavasarį Lietuvos architektų sąjunga

paskelbė Lajų tako projekto idėjų konkursą. 2011 metų vasarą anykštėnai rinko parašus prieš

Lajų tako statybas Anykščių šilelyje. 2011 metų rugsėjo 12 dieną Anykščiuose vyko

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto išvažiuojamasis posėdis. Tuometinis komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas pareiškė, kad jis - prieš šilelio urbanizaciją, o Lajų takas būsiantis svetimkūnis. 2011 metų spalio mėnesį paskelbiama, kad

Architektų sąjungos skelbto Lajų tako konkurso

nugalėtoju tapo UAB „Vilniaus architektūros studija“ darbas „Žalčio takas“. 2011 metų gruodžio 19 dieną Lietuvos mokslų

akademijoje vyko diskusija apie Lajų tako statybas. Iniciatyviausia protestuotoja prieš Lajų tako statybas - anykštėnė politikė ir visuomenininkė Aldona Daugilytė tą dieną Mokslų akademijoje pasakė savo garsiąją frazę: „Man gėda būti čia“. 2011 metų gruodžio 22 dieną tuometinis

Aplinkos ministerijos viceministras Stanislovas Šriūbėnas atsakė į A.Daugilytės prašymą išsaugoti Anykščių šilelį nuo urbanizacijos. Viceministras visuomenininkei nurodė, kad nuo Lajų tako šilelio nesaugos. 2012 metų rudenį paskelbiama, kad „Žalčio tako”

projektas dedamas į stalčių. Po naujų konkursų buvo išrinktas naujas nugalėtojas – UAB „Rekreacinė statyba“ projektas, kuris ir yra įgyvendintas.

2013 metais pamažu ėmė rimti aistros dėl Lajų tako vietos ir projekto parinkimo. Anykštėnai gal net kiek primiršo būsimą Lajų taką. 2014 metų vasario mėnesį pradėti miško kirtimo ir

valymo darbai, ruošiama statybų aikštelė. 2014 metų vasarą pradėti lieti Lajų tako

konstrukcijų pamatai. 2014 metų lapkričio mėnesį pastatytos pagrindinės

Lajų tako konstrukcijos. 2015 metų pavasarį baigiamas statyti Lajų takas,

atliekami apdailos ir aplinkos tvarkymo darbai. 2015 metų rugpjūčio 7 dieną Lajų takas

iškilmingai atidarytas. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2015 metų rugpjūčio 8-9 dienomis Lajų taką

aplankė apie 11 tūkst. turistų. Anykščiuose susidarė automobilių kamščiai, prie Lajų tako – žmonių eilės. Turistų srautas neslūgo visą rugpjūtį.

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

> Lajų taką ir šalia jo pastatytą informacinį centrą pirmosiomis objekto veiklos savaitėmis aplankė tūkstančiai žmonių.

>>>

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

6p

sl

..

.

Buvo visiškas chaosas, iš kurio pavyko ištrūkti tik dėl to, kad vairuoju kiek aukštesnį, keturiais varomais ratais varomą mažiuką automobilį. 2 km atkarpoje nebuvo nė vieno reguliuotojo, nė vieno jokios paskirties pareigūno, nė vienos nuorodos ar paaiškinimo jokiomis kalbomis... Geriausiai situaciją apibūdino su kemperiu ten geras pen-kiolika minučių vargęs austras, kuriam padėjau saugiai apsisukti nesužalojant pėsčiųjų. „Panašu, kad patekom į pra-garą“, - švokštė pensinio amžiaus vyras ir kraipydamas galvą keikė infrastruktū-rą“,- įspūdžius pasakojo J.Vanagas.

Tiesa, reikia pridurti, kaip teigė daugelis automobilininkų, kad policija labai rūpinosi, baudė pažeidėjus, pa-sak kai kurių nubaustųjų, baudos sura-šymo teko palaukti net pora valandų. Žodžiu, policija dirbo bausdama.

Nuo J.Vanago plunksnos kliuvo beveik visiems – pradedant stendais, baigiant be jokios išskirtinės aprangos vaikštantiems darbuotojams, tiesa, jis pateikė ir vieną įdomų pasiūlymą. „Lon-done „Kew“ soduose esančiame take yra įrengti pinigų aukojimo vamzdžiai, kuriais viršuje įmestas svaras nukeliauja iki apačioje esančios talpos. Krisdamas metalo gabalėlis trankosi į vamzdžio sie-neles ir sukuria išskirtinį garsą. Tas labai patinka mažiesiems, todėl aukų įmetimo anga įrengta jiems patogiame aukštyje.

Kodėl mums nepadarius to paties?“ - siūlė ir klausė J.Vanagas.

Trečiadienį iš ryto apsilankius Lajų take matėsi, kad turistų srautai dar ne-senka, o automobilių aikštelė – pilna, todėl dalis lankytojų ir toliau automo-bilius palieka šalikelėje, o kitoje kelio pusėje sustatyti draudžiantys stovėti ženklai. Didelių žmonių eilių nebuvo – įėjimą ir išėjimą į Lajų taką saugojo merginos, kurios atidirba už pašal-pas... Keltuvas vis dar neveikė. Sutik-tas Regioninio parko direktorius Kęstu-tis Šerepka sakė, kad keltuvas pradės veikti kitą savaitę. Paklaustas, ar tiesa, kad jau įvyko ir pirmas incidentas, kai keltuve, kur nekokia ventiliacija, valandai įstrigo žmogus, K.Šerepka sakė, jog toks atvejis buvo, bet tikrai ne valandą. Pasak K.Šerepkos, keltuvo darbą stabdė elektrinės žaliuzės, kurias dabar pakeis į mechanines. „Keltuvą įrengė įmonė „Šiaulių liftas“, jis pritaikytas, kad neįgalusis pats juo galėtų naudotis, tačiau mes ieškosi-me žmogaus, kuris rūpinsis keltuvu. Specialių gebėjimų ir išsilavinimo tam nereikia, tiesiog ieškosime atsakingo žmogaus“,- aiškino K.Šerepka.

Paklaustas, ar neatbaidys turistų policijos veiksmai, kai kartu su malo-numais jie išsivežė ir baudą, K.Šerepka sakė, kad gyvenam teisinėje valstybėje. „O ką reikėjo daryti, juk tie automobiliai

užkimšo eismą? Štai ir šiandien pats atvežiau ir pastačiau stovėti draudžiančius ženklus“,- sakė direktorius. Tiesa, reiktų pridėti, kad su tokiais transporto srautais nesusitvarkė ne tik Regioninis parkas, bet lankytojai sukėlė spūstis ir Anykščių mieste. Dar nematyti kamščiai užkišo centrinę miesto dalį. Be to, turistai nusiaubė parduotuves, išpirko mineralinį vandenį. Kaip ramiai gyvenom iki Lajų tako atidarymo...

K.Šerepka teigė, jog nesitikėjo, jog tako lankyti iš karto trauks tokios minios. „Ruošėmės, iš kito projekto lėšų padidinome automobilių stovėjimo aikštelę iki 100 stovėjimo vietų, bet antrą dieną atvyko 7 tūkstančiai žmonių. Manau, kad jei per dieną atvažiuos po tūkstantį, aikš-telės užteks, taip pat svarstoma galimybė kitais metais įrengti dar vieną aikštelę.O štai kritiką dėl nuorodų priimu. Prie ženklų, žyminčių kelią prie Puntuko, pridėsim ir nuorodas į Lajų taką“,- kal-bėjo K.Šerepka.

K.Šerepka užtikrino, kad jau pasirūpinta ir informacija Regioninio parko tinklalapyje. „Užeikite, ten sudėta viskas, net ir koordinatės“, -užtikrino, kad svečiams nebeteks klajoti, K. Šerepka.

Beje, Anykščių vicemeras Sigutis Obelevi-čius taip pat sakė, jog toks tako populiarumas – staigmena ir jam. „Antradienį Lajų take buvo daugiau kaip trys tūkstančiai turistų“, - stebėjosi S.Obelevičius. (Linas BITVINSKAS;”Lajų tako infrastruktūra nesusidoroja su lankytojų srautais”, - “Anykšta”, 2015-08-14)

-AF

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

VILARTASSPORTO KLUBAS

Žirgynas „Vilartas“ – jau aštuonerius metus gyvuojantis žirginio sporto klubas, įsikūręs vaizdingoje Niūronių kaimo vietovėje.

Teikiamos paslaugos:• Pramoginis jodinėjimas;• Jojimo pamokos ir treniruotės;• Karietos ir rogių nuoma Jūsų šventei;• Edukacija „Pažink žirgą“;• Žirgų nuoma fotosesijoms;• Jūsų šventės žirgyne (gimtadieniai vaikams, mergvakariai ir bernvakariai, įmonių vakarėliai);• Gardų nuoma;• Žirgų pervežimo paslaugos.

Tel. +37061884810 Muziejaus g. 22, Niūronys, Anykščių rajonas

info@vilartas.lt / www.vilartas.lt

>>>

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

7p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

Vilniui nuoskaudos nejaučiu, nors galėčiau . . . Vidmantas Šmigelskas >

Lajų takas net simboline prasme Anykščiams bus svarbesniu už Laimės žiburį. Šio objekto beprotiškas populiaru-mas patvirtino visų pusių nuostatas.

Tie, kas svaigo apie Anykščius kaip kurortą, stebėdami tūkstantines minias dabar vis kartoja: „Aš juk sakiau, kad čia bus miestas-sodas“. O Anykščių šilelio gynėjai, rinkę parašus prieš Lajų tako statybas, dabar taip pat turi visus įrankius, reikalingus urbanistų daužymui savo rankose. Neliks nei švento šilo, nei velnio pamesto Puntuko, nei sakralaus asfalto liekanų – viską turistai sunešios arba išnešios per kelis mėnesius. Net ir „kurorto skeptikai“ po Lajų tako atidarymo gali jaustis teisūs. Jei jau dešimties tūkstančių svečių per savaitgalį srautas Anykščiams tapo nepakeliama našta, tai kokiu mes kurortu buvome, kai nebuvo ir tų dešimties tūkstančių („Aš esu kurortas - pas mane vakar buvo Petras?“).

Šalies žiniasklaida ir turistai nuolat brūžina: „Anykščiai – turistų srautams nepasiruošę“. Kas tie „Anykščiai“ ir kas nepasiruošę? Grandiozinį Lajų tako projektą įgyvendino Anykščių regioninis parkas, todėl, jei kas kelio neranda, kaltas parko direktorius Kęstutis Šerepka, jei kas piktas ilgoje eilėje prie tako murkdosi – taip pat K.Šerepka kaltas. Kaltas, kaltas, kaltas... Ir dėl tuščių turistų skrandžių, ir dėl šiukšlių, ir dėl nuleistų padangų jis ka-ltas. Padarė žmogus gerą darbą, tai dabar visi ant jo lokim...

Anykščių meras Kęstutis Tubis susikvietė viešojo maitinimo įstaigų savininkus ir liepė jiems geriau dirbti, turistų poreikius patenkinti. Iš karto viskas pasikeitė... Porcijos išaugo, barmenės pražydo, salės ir virtuvės išsiplėtė. Tiesą sakant, apskritai nesuprantu dėl Anykščių maitinimo įstaigų keliamų bangų. Ne vieną kartą varsčiau Vilniaus Gedimino prospek-to kavinių duris – ir ten vietų nėra, ir ten nėra... O ir radęs, kur prisėsti, pvz. Pilies gatvėje, pvz. nesi garantuotas ar, pvz. konkrečiai padavėjai konkreti naktis praėjo taip, kaip buvo suplanavusi, todėl neaišku, ar meniu jos rankose nevirs šaltuoju ginklu. Bet jei pradėsiu viešai verkšlent, kad man Vilniuje tokiu ir tokiu laiku, ten ir ten nedavė to ir to – būsiu išvadintas

kaimiečiu ir pasiųstas toli toli. Anykščiai, suprask, ponams iš miestų – stebuklų kraštas. Nieko panašaus – mūsų kavinės taip pat nėra guminės ir barmenės kartais būna pavargusios, būna piktos... Negerai, žinoma. Bet būna taip.

Kavinės turistų antplūdžiui ruošėsi, jautė. Tačiau praktiškai visos ver-slo šakos, kurios negamina į sandėlius, greitu laiku ir trumpam laikui negali dešimteriopai padidinti savo apimčių, o paskui neskausmingai grįžti į buvu-sias vėžes. Pvz. „Anykštos redakcija“ per savaitę dabar pagamina 6 spaudos lankų laikraštį. Ar 7 galim? Lengvai. O 12? Galim. Bet sunkiai, nekokybiškai ir trumpą laiką, nes po mėnesio tokio krūvio kolektyvas išguls. Plačiai. Nuo kapinių iki psichiatrinės. 60 lankų galėtume leisti tik persamdę visą „Lietuvos ryto“ kolektyvą. Gražu būtų. Sėdi žurnalistų virtinė ant šaligatvio nuo koplyčios iki bažnyčios...

Tad, žinokit, ir mūsų kavinė „Erdvė“ viską gali – tereikia perpirkt „Stiklių“ kolektyvą ir įrangą. Mėnesiui...

Šventa vieta tuščia nebūna. Jei turistai, kartą perbėgę Lajų taku grįš į Anykščius, į mūsų miestą ateis „tinklinės“ kavinės, o ir senosios išsiplės. Žodžiu, jei bus pinigų, bus ir kas juos pasiima. Turėkit kantrybės, galėsit dar mūsų mieste ir šimtus pravalgyti.

Kaip dar Anykščiai turistų srautams nepasiruošė? Kelias Puntuko ak-mens ir Lajų tako link – siauras, pravažumas mažas. O ką daryti? Ne laikas gerti „Boržomi“, kai cirozė kepenis sugraužė...

Ženklais ir nuorodomis, žinoma, buvo galima pasirūpinti iš anksto. Bet naujos kadenci-jos rajono valdžia dar neseniai dirba. Dar jų rankos nuorodų nepasiekė.

Turizmo sektoriuje dirban-tys žmonės, mano supratimu, kiek pajėgia, tiek gaudo nuo Lajų tako krentančius pinigus. Manau, per Lajų tako bumą

nepersimiegojo ne tik verslininkai, bet ir „turistai“-biudžetininkai. Kita vertus, privatininkų ir nedera prievar-tauti. Kvaila būtų. Gal kavinę įkūrusio žmogaus tikslas ir yra pamaitinti 20 žmonių per dieną. Vienam reikia milijonų, kitam užtenka tūkstančių. Galų gale verslas savo problemas išsispręs pats. Ir pavalgyt, ir išgert, ir permiegot bus kur ir be rajono valdžios, ir be kritikų įsikišimo. Kad tik būtų tų turistų. Juk Palangos bobutėms nereikia paausių kasyti skatinant, kad jos poilsiautojus įsileistų.

Žinoma, supykęs ant konkrečios barmenės žmogus jau nieka-da į Anykščius gali nebevažiuoti. Bet pagal tokią logiką

aš Vilniun turėjau nevažiuoti nuo dvyliktos klasės, kai pirmą kartą iš alubario išmetė. O va, nurijau nuoskaudą ir važiuoju...

Iš tų Lajų tako srautų nepasinaudotų, pražiopsotų momentų įvardinčiau smulkias investicijas į pigias atrakcijas. Mat į brangias nebuvo nei laiko, nei pinigų. Deja, Anykščių mero komandoje nebuvo kam pagalvoti, jog minia yra puikiausia ambasada, kuri gali atnešti dešimteriopą grąžą. „Prie Lajų tako labai gražu – kapelija groja, vaikai ant asfalto piešia, klounas nuo kojūkų griuvinėja, S.Darius ir D.Girėnas lėktuvų modelius lanksto, liberalai sėklas dalina...“ – galėjo į namus grįžę papasakoti turistai. Bet pirmieji 50 tūkstančių Lajų tako lankytojų šito džiaugsmo nepatyrė.

. . . b e . . . d i k t o f o n o . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

...Palangos bobutėms nereikia paausių kasyti skatinant, kad jos poilsiautojus įsileistų...

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

8p

sl

..

.

Takas lankomas dėl idėjos originalumo

Anykščių šilelyje nusileidęs medžių Lajų takas tapo didžiausiu Lietuvoje turistinės traukos objektu. Paradoksas, jog išgarsėję tako architektai Arvydas Gudelis ir Andrius Dirsė tuoj pat po Lajų tako atidarymo buvo atleisti iš darbo UAB “Rekreacinė statyba“. Žodžiu, kartu su šlove vyrai gavo ir atleidimo lapelius.Vilnietis architektas 37-erių A.Gudelis yra šiek tiek anykštėnas. Iš mūsų rajono kilę jo seneliai. Prieš gerą dešimtmetį Anykščių savivaldybės atstovu spaudai dirbo architekto brolis Mykolas Gudelis. Panašiu laiku Arvydo tėvai Algimantas ir Žibutė Gudeliai, pardavę butą Vilniuje, nusipirko sodybą Peniankų kaime. Tėvai taip ir liko Peniankose, o brolis Mykolas emigravo į JAV, baigė studijas, ginasi daktaro disertaciją.Tiesa, „Aukštaitiškam formatui“ kalbėdamas apie Lajų tako projektavimą, A.Gudelis dėstė, kad sentimentai Anykščių kraštui darbui įtakos neturėjo: buvo užsakymas, sąmata, terminai...

- Vargu ar profesinėje veikloje įmanoma pasiekti didesnę šlovę, nei Jūs pasiekėte su Lajų taku. Manau, tikėjotės bent mažo ordino, o buvote atleistas iš darbo. Ar ne skaudu?

- Tobulumui ribų nėra... Apie darbo praradimą kaip paaiškinti? Likimo ironija... Nuoskaudų nėra, nes tai nuo manęs nepriklausančių įvykių sutapi-mas. Žmonės atvažiuoja pažiūrėti Lajų tako, o ne architektūros. Turistai atvažiuoja ne dėl mano darbo, greičiau gal dėl Kęstučio (K.Šerepka – Anykščių regioninio parko direktorius – aut. past.) darbo. Jis sugalvojo puikią Lajų tako idėją, kurią pavyko įgyvendinti. Didesnė šlovė būtų, jei tu suprojektuo-tum kažkokį kasdienį pastatą, apie kurį visi šnekėtų. Mano manymu, objek-tas didelio susidomėjimo ir atgarsių susilaukia dėl savo unikalumo, nes šis Lajų takas yra pirmas Pabaltijyje, o kitas artimiausias – Čekijoje arba Vokietijoje. Žodžiu, jis yra unikalus savo funkcija. Aš labai džiaugiuosi, kad man teko garbė jį projektuoti.

- Lajų takas yra ne vienintelis Jūsų apžvalginis - pramoginis kūrinys?

- Paskutiniu metu tik tai ir dariau – projektavau pramoginius ir apžvalginius objektus. Kai pradėjau dirbti „Rekreacinėje statyboje“, buvo paskel-btas konkursas penkiems apžvalgos bokštams, tris iš jų laimėjo mano idėjos/pasiūlymai. Aš suprojektavau Merkinės, Metelių, Ventos apžvalgos bokštus.

- Architektas yra atsakingas ir už konstrukcinę bokštų dalį?

- Ne. Už konstrukcinę dalį yra atsak-ingas konstruktorius.

- Jūsų - tik vizualioji Lajų tako dalis?- Tu dirbi, paišai ir sakai - noriu, kad

atrodytų taip, o konstruktorius sako, ar tai sąmonė ar nesąmonė, ar taip gali

stovėti ar negali.- Lajų tako projektavimas yra pro-

fesinis aukštasis pilotažas?- Tai yra nauja, nepatirta,

neišbandyta. Architektas turi glaudžiau bendradarbiauti su konstruktoriumi. Projektuojant Anykščių Lajų taką ir apžvalgos bokštus buvo daug smulkių detalių, kurias reikėjo išmaniai ir estetiškai išspręsti, tad standartiniai konstrukciniai sprendimai čia buvo negalimi. Šiuo atveju namą konstruoti yra paprasčiau – aplipdysi jį iš išorės polistirolu ir nieko nesimatys. O bokšto ar lajų tako visi konstrukciniai mazgai yra matomi. Todėl kartu su konstruktori-ais daug diskutavome, analizavome gali-mus variantus, derėjomės, kovojom ne dėl paprasčiausio, o dėl geriausio rezul-tato. Stengėmės padaryti taip, kad kon-strukcija būtų patvari, atliktų funkciją ir gerai atrodytų. Buvo toks iššūkis. Nors ne iššūkis, darbas. Architektai visada sieks, kad konstrukciniai mazgai, kurie matosi, taip pat būtų estetiški.

- Kokius matote Anykščių Lajų tako trūkumus?

- Nėra akivaizdžių trūkumų... Bet Lajų tako lankytojai viešai reiškia savo pastebėjimus ir ne su visais jais gali ginčytis – žmonės būna absoliučiai teisūs. Ar Anykščių lajų takas galėjo būti geresnis? Be abejo, galėjo būti, juk tobulumui ribų nėra. Dabar jis yra toks, sakyčiau, bazinis. Pagrindinė funkcija – praeiti, pasižiūrėti, bet jis galėtų būti “apaugęs” įvairiomis papildomomis detalėmis, atrakcijomis. Pavyzdžiui, galėtų būti sukurta speciali trasos dalis, skirta ekstremalių pojūčių mėgėjams, atskiras vingis norintiems praskristi virve ar panašiai. Variantų, ką čia dar būtų galima padaryti, yra daug, bet finansinės galimybės buvo ribotos.

- Žodžiu, bazė yra, o toliau galime lipdyti, kiek leis fantazija ir finansai?

- Kai projektuoji, viską norisi su-projektuoti iš karto, kai pradedi lipdyti, paprastai matosi, kad prilipdyta. Mano manymu, prie Lajų tako vertėtų steigti kitas pramogų zonas. Tarkim, Čekijoje

> Vienas iš Lajų tako projekto autorių architektas Arvydas Gudelis savo darbo nesureikšmina. Jis sakė manąs, kad turistams Lajų takas įdomus ne dėl jo architektūros, o dėl objekto unikalumo.

. . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . Vidmantas Šmigelskas >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

9p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

Takas lankomas dėl idėjos originalumo

šalia Lajų tako didžiulis restoranas, trys konferencijų salės. Takas yra tik pramogų komplekso dalis. Būtų šaunu, kad žmogus, aplankęs Anykščių šilelį, namo parsivežtų kuo daugiau teigiamų emocijų ir naujų potyrių, gražiai ir turin-ingai praleistų visą dieną. Kad objektas veiktų ir žmonės norėtų sugrįžti, reikia jį „apauginti“ papildomomis pramogomis, paslaugomis ir patogia infrastruktūra.

- Paneikit arba patvirtinkit mano eretišką mintį: Lajų takas yra geras daiktas, bet vieta galėjo būti geresnė. Platesnės panoramos norėtųsi...

- Ar buvo galima rasti geresnę vietą? Ir taip, ir ne. Pavyzdys - gaisrininkų bokštas, kuris stovėjo viršuje. Nuo jo viršaus Ukmergės dar nesimatė, bet panorama atsiverdavo pakankamai plati. Stipru. Turėjo savo šarmo. Iš kitos pusės – iš ten nesimatė nei upės, nei prie pat esančio miško. Lajų tako bokšto panorama atskleidžia artimos aplinkos subtilybes, atveria Šventosios vingį, Pieniankų šilo kompozicinius planus. Kelkim klausimą, ką svarbiau parodyti - ar tai kas arčiau, ar tai kas toliau?.. Londone vienas toks takas yra botanikos sode. Botanikos sodo augalų gausa suteikia plačią vizualinę įvairovę. Bokštas tampa priemone kitu kampu pasigrožėti sukurta aplinka, tuo pačiu – kompleksine sodo dalimi. Australijos džiunglių miškai yra dar kitokie, tad sukuria kitus potyrius. Anykščių šilelyje auga lietuviški medžiai – beržai, eglės, ąžuolai... Tako prasmė yra parodyti

augaliją tokiame aukštyje, kuriame tu jo paprastai nepamatysi. Net įsilipęs į medį nepamatysi jo išorės. Na, gal dar galima praskristi parasparniu... Lajų takas suteikia galimybę pasigrožėti tuo, ko paprastai nepamatysi.

- Ar projektuodamas Lajų taką bandėte nuspėti, kokį jis sukels susidomėjimą?

- Nespėliojau. Mano, kaip kūrėjo, lūkestis ir noras, kad objektas žmonėms patiktų, būtų patogus, funkcionalus ir patvarus naudoti.

- Kito kurio nors Jūsų sukurto ob-jekto populiarumas buvo panašus kaip Anykščių Lajų tako?

- Ne. Sukurti tokį masinį

susidomėjimą apžvalgos bokštais yra kiek sudėtingiau, nes Lietuvoje jų yra per trisdešimt. Metelių, Merkinės ir Ventos apžvalgos bokštai yra gana populiarūs ir, viliuosi, jog prie to prisidėjo netipinė jų architektūrinė išraiška. Tačiau lankomu-mu jie nusileidžia vieninteliam Baltijos šalyse Lajų takui.

- Ketinant Anykščių šilelyje statyti Lajų taką buvo susibūrusi anykštėnų iniciatyvinė grupė, protestuojanti prieš statybas. Protesto iniciatoriai bandė apsaugoti A.Baranausko apdainuotą šilelį nuo urbanistinės invazijos. Ar nejaučiat sąžinės priekaištų dėl to, kad regėdamas turistų srautus vyskupas dabar karste vartosi?

- Jei A.Baranauskas ir vartosi, tai tikiuosi, jog tik iš džiaugsmo, kad pagaliau į šilelį plūsta žmonės,norėdami jį pamatyti, prisiliesti, užuosti, pajausti. Manau, kad šio projekto dėka Anykščių šilelis tapo įdomesne, patrauklesne ir tvarkingesne vieta lankytojui. Atliekant statybos darbus teko surinkti nemenką kiekį privirtusio miško.

- Anykščių šilelio saugotojams netiesiogiai siūlote apkuopti ir kitą miško dalį, kad Antanui Baranauskui būtų gerai?

- Lajų takas jau pastatytas, bet ir toliau galime diskutuoti, ar mes čia padarėme blogai ar gerai. Teršiam mišką ar neteršiam? Mano nuomone, ne. Galų gale didelis tas šilelis. Na, atiduokit vieną kampą žmonėms. Pusė hektaro gal... Nėra didelė teritorija. Kita vertus, srautas ir prie Puntuko padidėjo. Šauniai įgyvendinta

Kęstučio Šerepkos idėja - praeini pro Puntuką, nusilenki akmeniui ir tik tada žengi Lajų taku.

- Prieš projektuodamas Lajų taką Anykščių šilelyje esate buvęs?

- Nekartą, nors kažkodėl labiausia yra užstrigęs atsiminimas, kai prie Puntuko buvo kioskas. Pamenu, su mama atvažiuojame pėsčiųjų taku iš Anykščių (ten dar buvo važinėjama), aikštelėje stovi autobusas, kuriuo atvažiavo tarybinių moksleivių ekskursija, tačiau visa kompanija ne prie Puntuko akmens, bet prie kiosko, perka salyklinį gėrimą „Apynys“ ir jį vietoje geria...

- Kaip fokusuojate savo tolesnę profesinę karjerą. Vėl bandysite tapti samdomu architektu ar kursite nuosavą kontorą? Vardas juk jau yra.

- Gerai yra pasakęs architektas Leonardas Vaitys – viena yra kurti architektūrą, o visai kas kita - ją parduoti. Man atrodo, jog aš galiu kurti, o parduoti man sudėtinga. Aš ieškau galimybių dirbti savo darbą, o kokioj formoj nėra svarbu.

> Trys Arvydo Gudelio suprojektuoti apžvalgos bokštai: Merkinės, Metelių ir Ventos.

Algimanto ir Arvydo Gudelių nuotraukos bei nuotraukos iš interneto

. . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

...Teršiam mišką ar neteršiam? Mano nuomone, ne. Galų gale didelis tas šilelis. Na, atiduokit vieną kampą žmonėms...

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

0p

sl

..

.

- Atsidarius Lajų takui Anykščius užplūdo turistai. Kai šilelyje ir mieste atsirado daug žmonių, kilo ir naujų problemų. Kadangi Jūs statėte Lajų taką, tai dėl visko dabar esate kaltas. Ar kartais nepagalvojate, kad tas Lajų takas geriau jau būtų atsiradęs Neries regioniniame parke, kaip buvo norėta, ir Jums galvos neskaudėtų, ramiai gyventumėte?- Minčių būna visokių, kai tenka mėnesį padirbėti be išeiginių... Gerai, kad takas atsirado Anykščiuose, visuomet verkėm, kad trūksta turistų, tai dabar jų turim pakankamai. Kol kas trūksta maitinimo įstaigų, tačiau turistų srautas yra, garsinami Anykščiai. Tai turėtų būti postūmis visam mūsų miestui.- Lajų tako „gimdymo“ procesas truko beveik penkerius metus. Sulaukėte ir aktyvių protestų. Prieš tako statybas buvo ne tik keli vietiniai politikai, bet ir tuometinis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, geografas, profesorius Paulius Kavaliauskas. Ką dabar kalba prieš Lajų taką protestavę žmonės? - Profesorius P. Kavaliauskas liko nuoseklus ir toliau laikosi savo nuomonės, kad Lajų takas yra ne vietoje pastatytas. O kitų, kurie buvo prieš statybas, pozicijos negirdėjau. Lajų tako lankytojai patenkinti atrakcija, nors juos šiek tiek yra suklaidinę žurnalistai. Nuo pat pradžių buvo “paleistas” pavadinimas, mintis, kad bus vaikštoma virš medžių viršūnių, bet tai nėra tiesa – čia medžių lajų takas, o ne medžių viršūnių takas. Virš medžių viršūnių atsiduriame tik įkopę į apžvalgos bokštą. Tako tikslas ir uždavinys – supažindinti su mišku, eiti nežemės lygyje, pakilus, pamatyti, kaip atrodo šakos, kankorėžiai, gilės. Labai gražus vaizdas, galima išvysti, kaip medžiai kovoja dėl būvio, matosi augimas, matosi, kaip jie stiebiasi į šviesą. Dalis svečių lyg ir nusivilia, kad jie nėjo medžių viršūnėmis, bet viską atperka įkopimas į bokštą – vaizdas tikrai visiems įdomus, visiems patinka ir svečiai taką vertina teigiamai. Kalbama apie infrastruktūrą, gal nėra kur pavalgyti, nėra kur automobilio pastatyti, bet šitie dalykai yra ne parko direkcijos kompetencija, savivaldybei į tai reikėjo atkreipti dėmesį, mes vieni visko padaryti negalime.- Kita vertus, Anykščių regioninio parko direkcija net ir norėdama negali peržengti savo įgaliojimų ribų...- Praktiškai taip. Visa regioninio parko direkcija, visi darbuotojai dirba prie Lajų tako, kol dar srautai yra dideli. Iš kitos pusės pažiūrėjus, pelną iš turistų gauna visi Anykščiai,

Metų prognozė – per dešimt dienųLajų tako statybų Anykščių šilelyje projekto užsakovu buvo Anykščių regioninio parko direkcija. Ši įstaiga pirmąjį Pabaltijo šalyse Lajų taką ir administruoja. Su Anykščių regioninio parko direktoriumi Kęstučiu Šerepka kalbėjomės apie Lajų tako statybų peripetijas, lankytojų srautus ir netesėtus rajono valdžios pažadus.

bendrom jėgom reikia kažką daryti, parko direkcija viena nepadarys. - Turbūt rajono vadovai Jus dažnai kviečia į pasitarimus, kuriuose sprendžiama, kaip geriau panaudoti turistų srautus?- Vienas toks pasitarimas buvo. Praėjus pirmai Lajų tako veiklos savaitei buvau pakviestas, manęs klausinėjo, kaip viskas vyksta, kaip sekasi. Vėliau pasitarimuose man dalyvauti neteko. Pradžioje buvo visiems labai įdomu, kaip sekasi, dabar, matyt, tas valdžios susidomėjimas Lajų taku prigeso. Mero Kęstučio Tubio susitikime su kavinių savininkais man neteko dalyvauti.- Anykščių Lajų takas yra vienintelis Pabaltijyje. Ar esate matęs Vakarų Europos lajų takus?- Pirmą lajų taką pamačiau gal 2007 metais nacionaliniame parke, Vokietijoje. Senam bukų miške pastatytas lajų takas. Tas vaizdas turėjo įtakos, kad atsirastų lajų takas ir pas mus. O

Austrijoje lajų take buvau

prieš pat mūsų tako atidarymą. Turėjau truputį atostogų, važiavau pažiūrėti, kokie ten veikimo principai, kokia situacija. Ten konstrukcinis principas yra kitoks, dauguma atramų pritvirtinta prie medžių tokiam eglyne, o kur trūksta eglių – sudėtos atramos. Į jį patenkama per didžiulį klonį, per kurį eina metalinis tiltas. Medžiagos tokios kaip ir mūsų tako, tik šiek tiek kitokios konstrukcijos. Austrijos lajų take labai daug aktyvios veiklos. Yra lynų. Galima skrieti, galima dviračiu per lyną važiuoti. Bet mes to nedarysim.

Mūsų takas pažintinis, ne komercinis. Mūsų takas yra skirtas pažinti šilelį, garsiausią Lietuvos mišką.-O gal Jūs ir buvote pačios idėjos autorius?- Idėja, kad Lietuvos valstybiniams parkams reikalingas lajų takas, kilo Rūtai Baškytei, tuometinei Saugomų teritorijų tarnybos direktorei. Ji kažką panašaus matė Austrijoje, bet kalnuose, ant didžiulio kalno, virš tarpeklio. Pirmą kartą aš apie tai išgirdau gal 2009 metais, kai buvo skaitomas sąrašas, kas bus įgyvendinama Lietuvos valstybiniuose parkuose per trečiąjį saugomų teritorijų tvarkymo etapą. Buvo pasakyta, kad Neries regioniniame parke bus statomas lajų takas, pagalvojau – kaip jiems nuskilo, gaus išskirtinį objektą, kurio niekas kitas neturės. Praėjo gal pusantrų metų, išgirdau, kad Neries regioniniame parke to tako nestatys. Nuėjau pas direktorę, sakau – darom Anykščiuose. Ji pagalvojo ir liepė suderinti su savivaldybe. Tada rajono valdžioje buvo kiti žmonės. Tokį kompleksą išlaikyti - ne vienos direkcijos jėgoms. Nuėjau į savivaldybę, klausiau tuometinio Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus ir vicemero Donato Krikštaponio: „Yra tokia unikali galimybė turėti išskirtinį objektą, kurio niekas neturi, bet jūs turėsit pažadėti jį išlaikyti – regioninis parkas nepajėgus vienas to padaryti“. 2012 metais buvo pasirašyta sutartis, klausimas buvo svarstomas rajono Taryboje, Taryba pritarė.

> Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka vis dar viliasi, kad Lajų takas bus ne tik jo ir jo įstaigos rūpestis.

...Jei bokštas nesvyruotų, jis tikrai nugriūtų. Visi bokštai svyruoja...

. . . i š . . . p i r m ų . . . l ū p ų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . i š . . . p i r m ų . . . l ū p ų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . Vidmantas Šmigelskas >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

1p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

Ir tokiu būdu lajų takas atkeliavo į Anykščius.- Pažadas padėti Anykščių regioninio parko direkcijai išlaikyti Lajų taką išėjo kartu su buvusia valdžia?- Taip. Viskas keičiasi - nieko nėra pastovaus...- Ties dabartiniu, realizuotu tako projektu, apsistojote tik po trijų konkursų. Ką manote apie Lajų tako architektūrinę idėją?- Tobulumui ribų nėra. Pasirinktas variantas yra pakankamai racionalus ir geras. Pagal pirmąjį variantą, kai Architektų sąjunga organizavo idėjos konkursą, apžvalgos bokštas turėjo būti panašiai toje vietoje, kur stovėjo priešgaisrinis bokštas, takas turėjo prasidėti iš apačios ir kilti į viršų. Buvo tokių, sakykim, vaikiškų pasiūlymų: takas kabo ore, idėjų originalių nebuvo ir, manau, techniniu požiūriu buvo sudėtinga išspręsti, nes reikėjo pakilti į kalvą ir tik tada - į bokštą. Dabar gi užkopi ant kalno, takas horizontaliai nueina žemės paviršiumi tiesiai iki bokšto, tik reljefas eina žemyn, todėl atrodo, kad kyli aukštyn, o realiai eini tame pačiame lygyje. Po naujo konkurso atsirado nauja koncepcija, nauja mintis – tarnybos ir savivaldybės bendru sutarimu bokštas buvo nukeltas apačion prie upės. Galim lyginti tai, ką mes matėm, užkopę į priešgaisrinį bokštą, ir ką matome iš dabar pastatyto bokšto. Priešgaisrinis bokštas buvo gal 36 metrais aukštesnis, todėl ativėrė platesni horizontai. Bet kas matėsi? Tolumoje matėsi Kurkliai ir Kavarskas, akiratyje vyravo šilelis ir aplinkiniai miškai.- Žodžiu, pagal ankstesnę koncepciją takas būtų pastatytas priešgaisrinio bokšto vietoje?- Idėja buvo tokia, tik neišsprendė problemos, kaip pakilti iki to tako. Siūlė lyg ir du tokius bokštus. Pirmas bokštas – pagrindinis, o kitas - pagalbinis, juo pakylama iki to pagrindinio bokšto apačios lygio. Neįgaliajam tas variantas būtų sunkiai pritaikomas, o ir dabartinis vaizdas yra vertingesnis. Aišku, dabar nesimato Kurklių ir Kavarsko, bet nemanau, kad tai didelis praradimas. Dabar matome Šventosios upės vingį – vaizdas labai gražus, o nuo priešgaisrinio bokšto upės visai nesimatė. - Pirmojo konkurso nugalėtojai „Žalčio tako“ projektuotojai gavo 7 tūkst. litų premiją ir taikiai pasitraukė iš kovos?- Jie gavo premiją, kaip ir priklauso. Jie dalyvavo ir kai skelbėme kitus projekto konkursus. Antrame konkurse dvi projektuotojų grupės surinko lygiai balsų, o trečiajame konkurse pagal tuo metu galiojusią viešųjų pirkimų tvarką jie nepridėjo vieno atestato ir automatiškai mes juos atmetėm.- Netrukus Anykščių Lajų take montuosite elektroninę įėjimo sistemą, kuri reguliuos lankytojų kiekį. - Šios sistemos idėja mano galvoje seniai buvo,

tik bėda ta, kad pritarimas atsirado gal tik šių metų vasario mėnesį. Buvo atliktas papildomas pirkimas, bet jos nespėta įrengti. Sistema reikalinga, kad būtų reguliuojama tako apkrova, nes viskas turi savo pabaigą. Taip pat ji bus naudojama ir lankytojų skaičiavimui, žinosime tiksliai, kiek žmonių taku praėjo. Elektroninę įėjimo sistemą tikimės įdiegti dar šį rugsėjį. Tako veikla atliekant montavimą bus tik trumpam stabdoma. Čia valandų klausimas.- Ir žmonės kalba, ir spauda rašo, kad apžvalgos bokštas svyruoja. Ar nesugrius jis vieną dieną?- Jei bokštas nesvyruotų, jis tikrai nugriūtų. Visi bokštai svyruoja. Girdėjau, kad Merkinės bokštas, kurio aukštis panašus kaip mūsiškio, svyruoja dar labiau. Bokštai turi svyruoti, metalas yra elastingas. Žmonėms, kurie nėra įpratę, tas aukštis ir svyravimas gal ir baugina. Dėl saugumo bijoti nereikia.- Lankytojų srautų prognozė? Kaip manote, kas čia bus toliau?- Spėliojimas - labai nedėkingas dalykas. Aiškiaregystės dovanos aš neturiu... Mes pernai vasarą patekome tarp mažiausiai lėšų surinkusių Lietuvos regioninių parkų už įvairias teikiamas mokamas paslaugas. Puntuko akmenį prieš dvejus metus per keturis mėnesius aplankė 16 tūkstančių žmonių, todėl leidau sau paprognozuoti, kad kai atidarysime Lajų taką, tai tą taką per metus aplankys 40 tūkstančių. Toks skaičius žmonių apsilankė per pusantros savaitės... Aišku, dabar pati pradžia, srautas didžiausias. Esame labai dėkingi žurnalistams – reklama buvo puiki padaryta. Mes nieko nemokėjom, bet visi aprašinėjo ir filmavo... Bet aš vis dėlto tikiuosi, kad rudenį ir žiemą atvykti turėtų mažiau žmonių. Nors bus galima matyti apsnigtus medžius – vaizdai nepakartojami ir gražūs.- Bet turistai, kaip atėjo į Anykščių šilelį, taip gali ir išeiti?- Puntukas buvo visą laiką lankomas. Dabar prie Puntuko atsirado dar vienas objektas – Lajų takas, dar nedidelė kavinukė įsikurs, turistų traukos centras ten tikrai išliks.

- Po Lajų tako atidarymo Anykščius užplūdo turistai. Teigiama, kad savaitgaliais Anykščius aplankydavo 10-12 tūkst. žmonių. Žiniasklaida nuolat rašo, jog Anykščiai nepasiruošė turistų srautui, kad nėra nuorodų,

nukreipiančių prie Lajų tako, trūksta stovėjimo vietų automobiliams, trūksta biotualetų? Ką daro savivaldybė, kad problemos būtų išspręstos?- Kai kuriuos dalykus privalėjo padaryti ankstesnės kadencijos rajono valdžia. Bet ir aš jau po mero rinkimų tokio turistų anšlago nesitikėjau. Dar nepraėjo mėnuo (su meru kalbėta 2015 metų rugsėjo pradžioje - aut.past.) nuo Lajų tako atidarymo, o Anykščių regioninis parkas, pardavęs lankytojų bilietus, jau gavo 67 tūkst. eurų pajamų. Išstudijavome visą situaciją. Kelias per Anykščių šilelį yra krašto kelias – jį aptarnauja ne savivaldybės įmonė, bet Anykščių kelių tarnyba. Buvau susitikęs su kelių tarnybos vadovu, tuo klausimu kalbėjau ir su premjeru Algirdu Butkevičiumi. Gausime paramą iš Vyriausybės ir kelias bus rekonstruotas, įrengtos įstrižos automobilių stovėjimo vietos. Ir kelio atkarpa nuo Didžiakaimio iki posūkio į Lajų taką bus rekonstruota.- O kokius konkrečius darbus jau darote?- Bus susitikimai su aplinkos ministru, su susisiekimo ministru. - Ankstesnė rajono valdžia dvi kadencijas siekė, kad Anykščiai taptų kurortu. Regis, ir skeptikams teks keisti požiūrį – Lajų tako atidarymas parodė, kad Anykščiai iš tiesų gali sulaukti neįtikėtino lankytojų srauto. Jūs tęsite ankstesnės valdžios darbus ir toliau eisite kurorto kryptimi?- Kartais ir beviltiški skeptikai tampa optimistais... Mes žinome, ką darome. Yra sudaryta darbo grupė, mano pavaduotojas paskirtas tos grupės vadovu. Darome motyvuotai ir labai apgalvotai.- Pirminiame Lajų tako projekte buvo numatyta statyti ir kompleksą su restoranu, konferencijų salėmis ir pan. Ar turite tokių ketinimų?- Apie restoranus ir viešbučius negalvojame. Tačiau SPA Vilnius Anykščiai restoranas lapkričio 2-ąją bus dvigubai išplėstas. Mūsų pasiekimas – prekybos vietos. Ankstesnė valdžia slapta už 433 eurų mokestį išnuomojo prekybos vietą vieninteliam verslininkui. Tuo tarpu mes surengėme prekybos vietų aukcioną ir vienam prekybininkui prekybos vietą prie Lajų tako išnuomojome už 415 eurų, kitam – už 460 eurų per mėnesį. - Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka „Aukštaitiškam formatui“ sakė, kad ankstesnės kadencijos rajono valdžia buvo žadėjusi padėti išlaikyti Lajų taką, tačiau Jūs savo pirmtakų pažadų nevykdote.-Netiesa. Melas. Mūsų - organizaciniai derinimai, net nuotekas ištraukiame, šiukšles renkame. Mūsų komanda nuolat rengia pasitarimus, pokalbius.

Meras daug dėmesio skiria kalbėj imui apie Lajų taką

Anykščiams pagaliau sulaukus turistų ir žiniasklaidos dėmesio kalbinome rajono merą Kęstutį TUBĮ. Tiesa, kokia Lajų tako turistų srautų išnaudojimo strategija, meras neatskleidė. Regis, kol kas valdžia didžiausią dėmesį skiria posėdžiams ir susitikimams.

> Meras Kęstutis Tubis sako: „Konkretūs darbai bus labai konkretūs.“

. . . i š . . . p i r m ų . . . l ū p ų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . i š . . . p i r m ų . . . l ū p ų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

p o ž i ū r i s

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

2p

sl

..

.. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Vokietijoje sumontuotas milžiniškas kiaušinisPramoginių – pažintinių medžių lajų takų

bumas prasidėjo prieš gerą dešimtmetį. Takai pradėti statyti ir vidutinių platumų miškuose, ir net botanikos soduose.

Garsiausias, geriausiai išreklamuotas Euro-pos medžių lajų takas yra Vokietijoje, Bavarijos nacionaliniame parke, 2010 metais atidarytas Baumwipfelpfad lajų takas. Šis takas yra net 1300 metrų ilgio, o jis pakyla į 44 metrų aukštį. Jis pramintas kiaušiniu, nes į aukščiausią taško vietą kopiama ovalo formos statiniu. 360 laipsnių besisukantys laiptai leidžia pakilti iki 25 metrų aukštį virš medžių viršūnių. Takas pritaikytas ir neįgaliesiems.Teigiama, kad statant taką nenukentėjo nė vienas miško medis. Take įrengti informaciniai stendai apie miško florą ir fauną. Pagrindinė lankymosi taisyklė – svarbiausia neskubėti, nes kūrėjų tikslas – pasiūlyti miesto išvargintam žmogui vietą atsipūsti ir pasigrožėti gamtos grožiu. Šis takas yra ilgiausias pasaulyje, iš jo matosi Alpės. Beje, Baumwipfelpfad lajų tako lankymas yra nepigus malonumas – bilietas suaugusiam žmogui kainuoja 9 eurus.

Pirmaisiais takais naudojosi tik mokslininkai

Pirmasis ekoturizmui pritaikytas medžių lajų takas atidarytas tik 1988 metais Australijoje atogrąžų miške, Lamingtono nacionaliniame parke. O pirmieji pakabinami takai buvo klojami praktiniais-moksliniais tikslais. Paprastai jie buvo įrengiami atogrąžų miškuose, kur sudėtinga vaikščioti ir įspūdinga flora ir fauna. Kitaip tariant, buvo įrenginėjamos trasos mokslininkams.

Kitas netoli nuo Lietuvos esantis įspūdingas medžių lajų takas yra Čekijoje, Lipno miestelyje, prie pat Vokietijos ir Austrijos sienų. Šio lajų tako ilgis – 675 metrai, o apžvalgos bokštas iškyla į 52 metrų aukštį. Iš bokšto matosi Alpės, ežeras, miškų masyvai.

Dabartiniai, turistams atviri lajų takai, skirti arba ekoturizmui, arba edukacijai, arba vienam ir kitam. Lajų takai paprastai įrengiami saugomose teritorijose arba botanikos parkuose. Garsiausi botanikos parkuose įrengti lajų takai yra Londone ir Atlantoje. Tiek vieno, tiek kito šių parkų pagrindiniai

lankytojai - vaikų grupės.

Dešimtukas gražiausiųŽurnalistai sudarinėja ir savotiškus

pasaulio lajų takų reitingus. Vieną tokį atradome - http://alizul2.blogspot.lt/2012/04/10-amazing-treetop-walkways-around.html. Neaišku, kiek tas reitingas yra pagristas objektyviais parametrais, tačiau vargu ar grožį galima objektyviai įvertinti. O reitingas šitoks:

> Baumwipfelpfad takas – „kiaušinis“ Vokietijoje. Šis 1300 metrų ilgio lajų takas turbūt geriausiai išreklamuotas. Teigiama, kad jis yra ir ilgiausias pasaulyje.

> Ganos lajų takas. Juo žingsniuojama 30 metų virš žemės paviršiaus.

> Vakarų Australijoje esančiame lajų take žingsniuojama šalia tropinių medžių viršūnių.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

3p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

1. Takas Malaizijoje. Šiame take galima pamatyti tropikų augalus ir gyvūnus, išskirtinį mišką. Takas yra 300 metrų ilgio ir yra iškeltas į 27 metų aukštį. Jį ypač mėgsta ornitologai ir paukščių stebėtojai, nes būtent iš čia galima pamatyti įvairiausių paukščių. Takas yra medinis.

2. Takas Vokietijoje (Baumwipfelp-fad).

3. Takas Ganoje. 30 metrų aukštyje esantis takas. Nuo jo matomi miškai ir spalvingi tropiniai paukščiai. Teigiama, kad bijantiems aukščio šis takas kelia nekokias emocijas. Takas tęsiasi 330 metrų.

4. Takas Didžiojoje Britanijoje, Lon-done. 18 metrų aukštyje esantys takas leidžia lankytojams ištyrinėti kiekvieną šalia esantį medį. Takas yra 200 metrų ilgio ir puikiai tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šis takas įrengtas botan-ikos sode, tad, matyt, galima tyrinėti ne tik Britanijai būdinga, bet ir adaptuotą augmeniją.

5. Takas Kosta Rikoje. Takas

vadinasi „Pasivaikščiojimas dangumi“. Lankyto-jas, eidamas taku, mato, kas yra po kojomis. Šio tako bendras ilgis yra 2,5 km, tačiau dalis trasos įveikiama žeme. Takas sujungtas tiltais.

6. Takas Australijoje. 600 metrų ilgio ir 40 metrų aukščio takas yra turistų traukos centras Australijoje. Einant taku galima pamatyti daugybę senų medžių.

7. Takas Gajanoje. 154 metrų ilgio ir 30 metrų aukščio takas. Jis judantis ir klibantis, todėl ne kiekvienas drįsta juo eiti. Miške aplink taką galima pamatyti daug saugomų medžių, taip pat gyvūnų. Kartais prabėga ir koks jaguaras. 8. Takas Australijoje. 350 metrų ilgio takas, kurio pabaigoje yra 37 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Pagrindinis šio tako magnetas – vaizdas iš apžvalgos bokšto.

9. Takas Peru. 344 metrų kompleksas iš septynių kabančių tiltų, šešių apžvalgos aikštelių ir dviejų 29 metrų aukščio bokštų su vaizdais į džiungles.

10. Takas Brunėjuje. Takas yra net 60 metrų aukštyje, o lipti į jį tenka kopėtėlėmis. Nuo šio tako galima pamatyti įvairių paukščių, drugelių, beždžionių.

> Londono botanikos sode įrengtas lajų takas. > Lipno (Čekija) lajų tako bokštas – 52 metrų aukštyje.

> Lajų takas Brunėjuje. Į jį tenka įlipti kopėtėlėmis.> Teigiama, kad Gajanos lajų takas yra klibantis, judantis.

> Lajų takas Malaizijoje 25 metrų aukštyje.>>>

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

4p

sl

..

.

Lajų takai – tik pramogų kompleksų dalis

Anykščiuose pastatytas Lajų takas susilaukė daug turistų ir žurnalistų kritikos dėl to, kad jis yra... lajų takas ir tiek. Trūksta kitų pramogų, paslaugų. Kitų pasaulio lajų takų svetainėse skel-biama, ką dar gali gauti be gero vaizdo.

Lajų takai paprastai žaidžia šviesomis, į juos kviečiama ateiti

naktį, kai apšvietimu sukurtas gal net įspūdingesnis nei natūralus vaizdas. Regis, įprastinis dalykas šalia lajų takų – koncertai ir įvairūs pramoginiai renginiai, jau nekalbant apie atrakcionų parkus ir kavines.

Tiesa, matyt, ir užsieniuose su tais parkais įvairiai būna.

Anykštėnas Arūnas Aviža Belgijoje Peruwelz miestelyje dėl nuorodų tiesiog buvo priverstas aplankyti medžių lajų parką. Miestelio pakraštyje stovi ženklai, nuorodos ir, kai jau taip intensyviai esi prašomas į kažkokį objektą, tai ir užsuki. A.Aviža šypsojosi, kad jis po matyto Peruwelz tako gali įvertinti anykštėniškąjį – mūsiškis geresnis.

„Peruwelz lajų takas, matyt, senokai pastatytas. Spėju, kad medžiai peraugo ir užstojo vaizdą. Nuo tako gali matyti tik medžių lapus, šakas“, – kalbėjo anykštėnas.

Vyrą nustebino, jog Belgijoje lajų take nepavyko sutikti darbuotojų – infor-macinis centras buvo užrakintas, gal darbuotojai valgyti išėjo, gal juos valdžia iškvietė...

-AF

. . . v i e t o j . . . t a b l e t ė s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . v i e t o j . . . t a b l e t ė s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

> Šio Australijos lajų tako pradininkai buvo XIX amžiaus pabaigos mokslininkai, tyrinėję atogrąžų miškus.

> Takas Kosta Rikoje pavadintas „Pasivaikščiojimas dangumi“.

> Peru lajų takas sujungtas kabančiais tiltais.

>>>

Veiklą pradedantis Utenos Menų inkubatorius kviečia visus, turinčius gerų kūrybinio verslo idėjų, norinčius dirbti su jaunimu ir nebijančius rizikuoti, tapti Menų inkubatoriaus rezidentais, siekiančiais plėtoti kūrybinius verslus ar vykdyti įvairius kultūros, meno ir jaunimo projektus. Visi norintieji yra maloniai kviečiami apžiūrėti erdves ir pretenduoti į studijų, biurų nuomą.

Dėl detalesnės informacijos kreiptis: Utenos verslo informacijos centras, Bažnyčios g. 1, Utena, tel./faks.: 8 389 50238, el. p.: info@utenosvic.lt

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

6p

sl

..

.

Miškas, artimas akiai ir širdžiaiVasarai baigiantis, pasinaudojau patogiuoju „Facebook“ mažytei sociologinei apklausai atlikti, pateikdamas bičiuliams tokį patį klausimą.Atsakymai nė kiek nenustebino, bet supratimą apie tai, ką reikėtų rašyti, pristatant Anykščių šilelį, tikrai praturtino! Pasitvirtino nuojauta, kad mūsų vaizduotės lyderiu čia išlieka miškas. Šilelis pirmiausia suvokiamas kaip tas nedidelis 1,5 tūkst. hektarų miško plotelis į pietus nuo Anykščių, siauru dešimties kilometrų ruožu palei Šventąją nusidriekęs. Ne kitaip – tik dėl savo mažumo būtent mažybiniu vardu ir vadinamas, jis suvokiamas kartu prisimenant ir visus jo turtus – ir valgomus, ir užuodžiamus, ir girdimus, ir net gyvybiškumą stiprinančius.Mes, anykštėnai, Anykščių šilelį dažniausiai laikydami tiesiog priemiesčio kasdienybe, retai bepasigiriame, kad tai – garsiausias savo istorija ir seniausiai saugomas miškas Lietuvoje. Tiesa, oficialiai kraštovaizdžio draustiniu jis buvo paskelbtas tik kiek daugiau nei prieš pusšimtį metų, 1960-aisiais. Tačiau istoriniai dokumentai liudija, kad šioje vietoje augusį mišką susirūpinta saugoti dar 1807 metais. Mat tuo metu kaip tik šalia Anykščių ataugo ir subrendo puikus pušynas vietoj to, kurį 1706 metais švedai čia plynai buvo iškirtę.

Anykščių šilelio vėrinys

Užuot skaitę toliau, čia ir stabtelkit. ANYKŠČIŲ ŠILELIS. Koks vaizdinys pirmiausia iškilo prieš akis? Įtariu – miškas. Gal dar Šventosios vingis ties Anykščiais ar vingiuotas miško takas Puntuko link? Gal ir jaunojo Antano Baranausko veidas šalia jo garsiausio kūrinio pavadinimo? Kažkas tikriausiai prisiminėte kadaise populiarius poilsio namus ar ne mažiau išgarsėjusį nešiojamą televizorių...

Vis dėlto 1845 metais mūsų Šilelis ir vėl buvo pradėtas plynai kirsti (o ką gi reikėtų daryti su peraugančiu mišku?..), todėl susirūpinę anykštėnai netgi rašė skundą Rusijos caro administracijai... Padėjo tai ar ne – galime ir nesvarstyti, kai žinome, jog XIX a. viduryje ši Šventosios pakrantė ir vėl buvo virtusi pustomo smėlio kalvomis...Užtat iš šio laikotarpio iki mūsų dienų ataidi legenda apie tai, kaip anykštėnai, XIX a. pabaigoje sėdami ant smėlėtų Šventosios pakrantės šlaitų grikius, į jų sėklą ir medžių sėklų įmaišydavo, kad laukuose pušys tarsi savaime želti pradėtų... Jų pastangos nebuvo veltui – pirmosiose Anykščių šilelio nuotraukose, darytose prieš šimtmetį, jau matome tas smėlėtas kalvas, iš dalies pridengtas jaunų pušelių vainikais. Tai tie patys medžiai, kuriuos dabar jau senpušėmis pavadiname.Ūkiškai kalbant, Anykščių šilelio žemės plotas žemdirbystei tikrai netinkamas. Tai senosios ledynmečio upės, kadaise išsiliejusios iki kilometro ir dar plačiau, vagos šlaitas, gilių griovų aštriai išvagotas, intakams į vagą veržiantis. Toks reljefas nepatogus nei gyventi, nei keliauti, tad natūralu, kad jis nuo senų laikų ir būdavo paliekamas mišku užželti. Bet ir mišką kirsti tokiose vietose – ne pats didžiausias malonumas, tad tik paskutiniu ir būtiniausiu atveju, tarkim, per karą, tokiose vietose medžius iškirsdavo.

Poeto įkvėpimo šaltinisŠtai tokios Anykščių šilelio istorijos, pasakotos iš kartos į kartą senelių anūkams, prieš pusantro šimto metų buvo žinomos ir jaunajam Antanui

Baranauskui (1835–1902). XIX a. viduryje jis buvo vienas iš nedaugelio Anykščių miesto vaikų, įstengusių išaugti iš prigimtinės aplinkos. Jo gyvenimo kelias buvo savitas, bet ne išimtinis. Per raštininkų mokyklą, kurioje nieko daugiau, nei įskaitomai parašyti dokumentą, nebuvo mokoma. Per vidurinio mokslo pažymėjimą, gautą už kyšį ir tik taip atvėrusį duris studijuoti Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Varniuose.Bet svarbiausia – per įgimtus gabumus. Tai jie padėjo A. Baranauskui per porą metų tapti dvasinės valdžios pastebėtu klieriku, paskui su pagyrimu baigti dvasinę akademiją pačioje Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge, o galiausiai – kantriai laukti tiesiog neišvengiamo įšventinimo vyskupu.

Tas gyvenimo kelias driekėsi ir per

Anykščių šilelį, gimtinės mišką, atvedusį jaunąjį klieriką Antaną į literatūros istoriją. Jam buvo tik 23-eji, kai gimė pirmoji poemos „Anykščių šilelis“ dalis. Kūrinys 1858 ir 1859 metų vasaromis, per kunigystės studijų atostogas, gimtųjų Anykščių klėtelės pavėsyje buvo rašomas kaip jaunatviškas maištas. Taip siekta įrodyti, jog lietuviškai apie gamtą galima papasakoti net vaizdingiau, nei kad lenkiškai tai padarė Adomas Mickevičius, rašydamas poemą „Ponas Tadas“. Ar pavyko?Dabar, praėjus daugiau nei pusantro šimtmečio nuo tų lenktynių starto, matome, kad jos tęsiasi iki šiol! Lietuvos rekordų knygoje apie jas jau liudija

. . . Tautvydas Kontrimavičius >

> „Ė pušelės! Pušelės tos nesurokuotos!Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,Liemuo liemenį plaka, kaip rūtos siūruoja.“Tai, ką rašė jaunas dvasininkas Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“

...Šilelis pirmiausia suvokiamas kaip tas nedidelis 1,5 tūkst. hektarų miško plotelis į pietus nuo Anykščių, siauru dešimties kilometrų ruožu palei Šventąją nusidriekęs...

. . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

2 0 1 5 . . . 3 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

27

ps

l.

..

du įrašai: A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“, šiuo metu visa ar iš dalies jau išversta į 19 kalbų, yra plačiausiai pasaulyje skaitomas lietuvių literatūros kūrinys. Gi lenkiškasis A.Mickevičiaus „Ponas Tadas“, turintis bent dukart daugiau vertimų, yra pripažintas daugiausia kalbų Lietuvoje skaitytu kūriniu – pernai jo fragmentas Vilniuje buvo perskaitytas net 27 kalbomis.Likime dėkingi didžiajam lenkui Adomui Mickevičiui – jei ne jo pasiūlyta idėja poetizuoti miško grožį, kažin, ar šiandien apie Anykščių šilelį žinotų japonai, italai ar amerikiečiai. Ir jo, ir mūsų Antano Baranausko dėka – žino. Vienas mažas lietuviškas miškas kaip vienos mažos tautos simbolis (pasak poemos autoriaus: „Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę, / Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę“) poeto valia ir XXI amžiuje vis plačiau sklinda daugiakalbiu kanalu.Pradžia buvo sunki. Beveik pusę šimto metų, praėjusių nuo „Anykščių šilelio“ teksto gimimo, šis kūrinys apskritai dar nebuvo išleistas atskiru leidiniu. A. Baranauskas mirė, taip ir nepamatęs knygelės

su savo 342 eilučių poema, nes pirmąkart ji išleista tik 1905 metais...Pirmoji šio kūrinio publikacija Lauryno Ivinskio leistuose kalendoriuose irgi, mūsų akimis žvelgiant, dviprasmiška: pradžia 1860 m. išspausdinta išvis be jokios autorystės, antroji dalis 1861 m. – Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu. Tad jaunas dvasininkas Antanas Baranauskas kaip tokios poemos autorius savo amžininkams menkai tebuvo žinomas. O netrukus prasidėjo keturi lietuviškos spaudos draudimo dešimtmečiai, išvis užkirtę kelią legaliam tokio kūrinio publikavimui...Vis dėlto vienas įdomus istorinis faktas liudija, kad tuo metu, kai A.Baranauskas jau buvo nutolęs ir nuo jaunystės, ir nuo poezijos, apie jį, kaip apie „Anykščių šilelio“ > Būdragaidžio ežerėlis Anykščių šilelyje.

A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų nuotrauka.

> Viena seniausių Anykščių šilelio nuotraukų – Šventosios skardžiai ir kylantis pušynas Anykščių pietiniame priemiestyje XX a. pradžioje.

> Maironio dedikacijos A.Baranauskui rankraščio fragmentas. Rankraštis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

autorių, buvo žinoma, o tas faktas minimas itin pagarbiai.Jaunas klierikas Jonas Maciulevičius, būsimasis Maironis, 1888 metais parašęs pirmąją savo poemą „Lietuva“, ją dedikavo būtent „Jo mylistai Szviesiausiam Vyskupui Antanui Baranauckui“, įžangoje pagarbiai minėdamas, kad „Tu vainiką nupynęs / Ant Anykszcziu uždėjai“ ir „Tenai gieda Lietuvė / Dumas Tavo, Tėveli! / Kelias brolei pražuvę, / Skaito Tavo „Szilelį“!“. Tiesiog būtų smalsu dabar paklausti Maironio: ką gi skaitė tada lietuviai, jeigu net ir knygnešiai tokio leidinio savo maišeliuose dar neturėjo? Jis tikriausiai atsakytų, kad raštingieji skaitė ranka persirašytą „Szilelį“, mat tik rankraštis tuo sunkiu kalbai laiku galėjo atstoti lietuvišką knygą.

Miško ir kūrinio simbiozėPraėjo dar šimtmetis, suaugo ir subrendo prosenelių sėtos Anykščių šilelio pušys, o bendravardė poema per tą laiką tapo vienu iš dažniausiai skaitomų lietuvių literatūros kūrinių – ir Lietuvoje, ir toli nuo šių kraštų.Supyktų Antanas Baranauskas, išgirdęs minint, kad „Anykščių šilelis“ dabar dažniausiai skaitomas. Rašydamas poetinį tekstą, kūręs jį kaip giesmę, paskui vis mokęs ir skatinęs tuos posmus giedoti. Jo amžininkai juk apskritai eilėraščių nedeklamuodavo: jei jau sueiliuota, tai ir reikia giedoti, o jei pasaka – tai ją ir porina.Kai „Anykščių šilelis“ daugiakalbystės keliu į pasaulį iškeliavo, paaiškėjo, kad toks poemos autoriaus noras kai kuriuose kraštuose savaime suprantamas ir šiandien. Kada Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas prakalbino didžiojo anykštėno tekstą korėjiečių kalba, jis tolimoje Azijos šalyje iškart tapo giesme – korėjiečiai ir dabar tokius tekstus

pagal senovinę tradiciją gieda!.. Pansori giedojimas, kaip ir lietuviškos

sutartinės, UNESCO saugomas kultūros paveldas, dabar padeda pažinti mūsų Šilelį jo niekada nemačiusiems korėjiečiams.Kol kas nemačiusiems... Antano Baranausko poema XXI a. pradžioje jau tapo puikiu kelrodžiu: gamtos tyrinėtojams, istorikams, mitologijos perlų ieškotojams ir šiaip keliautojams.Biologai, įvardindami dviejų rūšių organizmų darnų ir abiem naudingą sugyvenimą, jį vadina simbioze. Aš išdrįsiu šį terminą pritaikyti skirtingiems bendravardžiams organizmams – miškui ir poemai.Jei ne Antanas Baranauskas ir jo poema, kažin, ar šis Anykščių krašto miškas būtų kada įgijęs tokios nacionalinės svarbos. Nei ypatingas reljefas, nei gamtos turtas ir net pats Puntukas vargu ar sukrautų tiek privalumų, kad apie šį mišką būtų verta kalbėti po visą pasaulį.Kita vertus, jei ne miškas, ir šiandien augantis toje pačioje vietoje, turtingas visu tuo, kas A. Baranausko buvo aprašyta (prašau – galite tikrinti!..), ko gero, ir poemos tekstas nuskambėtų vien tik kaip egzotiškas pasižvalgymas po nesugrąžinamą praeitį. Dabar jie – kartu, įveikę laiko išbandymus ir suvokiami kaip nedaloma visuma – tiesiog ANYKŠČIŲ ŠILELIS...

...A. Baranauskas mirė, taip ir nepamatęs knygelės su savo 342 eilučių poema...

. . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

8p

sl

..

.

Pirmoji versija. Puntukas turi brolį, nuo jo atskilusį?..

Melas! Nors „brolį“ akmuo ir turi, bet, kalbant apie tai žmonių terminais, to brolio Puntukas nė matyt nematė, o arčiausiai jo tik Anykščių krašte atsidūrė.

Tiesiog paradoksas, kad du didžiuliai rieduliai, gulintys kiek daugiau nei per kilometrą vienas nuo kito abipus Šventosios upės, yra visiškai skirtingo amžiaus ir kilmės, nė nepanašūs vienas į kitą.

Su tirpstančiais ledynais slinkęs ir pačioje ledynmečio upės vagoje maždaug prieš 15 tūkstančių metų įstrigo vienišas bevardis riedulys. Šis apie 265 tonas sveriantis riedulys per ketvirtąjį, paskutinį, Lietuvos apledėjimą buvo atstumtas iš Suomi-jos kalnų, pasižyminčių trapesniais granitais. Nusėdo ir pasiliko dabartin-iame kairiajame Šventosios krante dar tada, kai Anykščiais šiose vietose nė nekvepėjo.

Nuo senų senovės, kai šitą riedulį, anuomet gerokai giliau, nei dabar, į žemę įsmegusį, pirmąkart aptiko

(Ne)teisybė apie vieną akmenįPuntukas – lyg milžiniškas Anykščių šilelio brangakmenis. Kitam pasaulio krašte padėtas, gal eiline uolos atplaiša būtų pasilikęs, bet čia, Lietuvoje, per keliolika tūkstančių metų ateivis iš tolimų kraštų viena iš nacionalinių vertybių tapo ir net legendomis apaugo. Taip apžėlė, kad kartais sunku ir atskirti, kur tiesa, o kur – grynas pramanas...

žmonės, iki pat 1956 metų Puntukas buvo vadina-mas didžiausiu Lietuvos akmeniu. Paskui meliora-toriai iš po žemių išplėšė bent dukart stambesnę švediško gymio Barstyčių uolieną, tad dalį garbės Anykščių šilelio senbuvis tarsi ir prarado. Užteks jam tos garbės – mat žmonių valia jis jau tapo labiausiai žinomu ir mylimu Lietuvos akmeniu!

O štai dešiniajame Šventosios krante, Peniankų miške tarp Pašventupio ir Šeimyniškių kaimų, į Šventąją įtekančio Patiliškio upelio krante netoli jo žiočių guli Puntuko broliu anykštėnų vadinamas akmuo. Tikslus jo dydis iki šiol dar nenustatytas, nes akmuo giliai įsmukęs į žemę, kyšo tik jo viršus įskilusiu kraštu, todėl akmens siluetas primena pražiotus fantastinio žvėries nasrus. Nežinia, kiek to žvėries po žeme, bet virš žemės dabar kyšo perpus mažiau, nei Puntukas.

Tas granitinis Puntuko brolis yra artimesnis Barstyčių milžinui, nes jis irgi užaugęs dabartinės Švedijos teritorijoje buvusiuose aukštuose kalnu-ose. Iš ten jis atskilo ir iš Skandinavijos ledynų buvo atvilktas dar trečiojo Lietuvos apledėjimo laikotarpiu – net keliasdešimt tūkstančių metų se-niau, nei šalia atsidūrė jo jaunylis brolis Puntukas.

Akmenys ne atsitiktinai susitiko toje pačioje Šventosios vagoje. Mat ši upė – savitai unikali Lietuvoje. Vien jau šių dviejų skirtingų riedulių kaimynystė liudija, jog jos vagą kraštovaizdyje rėžė tirpstantis dviejų skirtingų ledynų vanduo, jūrų marių link nutekėjęs. Taip giliai rėžė, kad ir

stambiuosius riedulius paliko, ir net storą molio nuosėdų sluoksnį nuplovė, kvarcinio smėlio klodus atidengdamas!..

Antroji versija. Puntuko suskaldyti nepavyko, bet jis pats subyrės?..

Taip! Gaila, bet taip. Puntuko istorinė perspektyva – anksčiau ar vėliau virsti žvyro krūva. Tikėkimės – vėliau, nei XXI amžiuje, nors ką gali žinoti.

Toks jau šis akmuo – rapakivis, iš stambių kristalų, tarpusavy silpnai sukibusių, sudarytas. Tokiam akmeniui gamtoje įprastas uolienų dūlėjimas yra keliskart pavojingesnis, nei tvirtai sulydytam švediškajam granitui. Tuo įsitikino ir akmenskaldžiai, prie Puntuko prisilietę, – todėl ir praminė šį akmenį „arkliadančiu“, mat jis verčiau trupa ir byra, nei tašomas atplaišomis skyla.

Toks akmuo ne tik labiau šalčio ir drėgmės ardomas. Ant tokio akmens lengviau kerpės ir samanos auga – plauk neplovęs, valyk nevalęs, o korėtas akmens paviršius ir vėl dulkes, sporas, sėklas kaupia... Tad ir žmonių norai pagelbėti tokiam rieduliui – nuplauti žalėsiais apžėlusius senolio šonus – > Akmens ketera liudija, ką reiškia

„arkliadantis“ akmuo.

T. Kontrimavičiaus nuotrauka.

. . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . Tautvydas Kontrimavičius >

> Šventiškai pasipuošęs, patriotiškai nusiteikusių anykštėnų apsuptas Puntukas kiekvieną vidurvasarį, liepos 16-osios vėlų vakarą.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

9p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

dažniau priešingai baigiasi, tik dar la-biau akmuo jį ardančia gamtos gyvastim pasidengia.

Šimtmečius Puntukas niekam nekliuvo – pirmiausiai dėl to, kad buvo toks didelis ir nepajudinamas, kad net nekilo ūpas kam nors su juo galynėtis. Todėl mitologijoje liko tik žmogaus prisipažinimas: jei kas ir pajėgtų pakelti tokį akmenį, tai nebent tik pats nelaba-sis, piktų kėslų turėdamas...

Net ir ant ak-mens kaip ant aukuro uždegta ugnis neįstengdavo tiek įkaitinti šio milžino, kad imtų jis ir perskiltų. Tad bandymai atsignybti akmens ar iš jo kokią naudą gauti taip ir užgesdavo...

Vis dėlto XIX amžiui baigiantis Puntukui pirmąkart iškilo reali grėsmė būti suskaldytam ir panaudotam kelių ar gatvių grindiniams grįsti. Tuo metu carinė Rusija jau ėmė naudoti grindinia-ms ne tik surinktus riedulius, bet ir ska-ldytus akmenis – iš jų įrengti grindiniai

buvo net tvirtesni. Tuo metu Puntuko, jį sutrupinus, galėjo užtekti bene visoms Anykščių miestelio gatvėms išgrįsti!..

Šlavėnų dvaro savininkas, 1863-ųjų metų sukilimo veteranas Gusta-vas Brazauskas (1841–1906) buvo bene pirmasis, kuris garsiai pareiškė, jog Puntuką būtina saugoti. Kitokių priemonių akmeniui nuo akmenskaldžių apginti neturėdamas, dvarininkas ėmė ir nusipirko žemės gabalą prie Šventosios su visu Puntuku kaip nekilnojamąja vertybe!

XX a. pradžioje ir jauna Nepriklau-soma Lietuvos valstybė stojo ginti Puntuką

kaip gamtos paminklą. Paskui, ypač praėjusio amžiaus 4-ajam dešimtmečiui baigiantis, kai Anykščiai ėmė garsėti kaip naujas Lietuvos kurortas, Puntukas tapo žinomas, lankomas, fotografuoja-mas ir vis labiau mylimas.

O kas toliau? Geologų nuomone, palaipsniui irstančio akmens dūlėjimą galima sulaikyti, jį apsaugojus pirm-iausia nuo drėgmės ir šalčio poveikio, tai yra, pridengus gaubtu. Gali būti,

jog po dešimtmečio Puntukas svečius pasit-iks ne smėlėtoje atšlaitėje, o jam pastatytame, pavyzdžiui, stikliniame name.

Trečioji versija. Puntukas galėjo tapti paminklu Antanui Baranauskui?..

Taip, toks sumanymas kadaise Anykščiuose sklandė, nors niekas iki galo jo nebuvo suformavęs ir pateikęs. Kas žino, kaip šiandien atrodytų Pun-tukas, jei ši mintis būtų iškilusi kiek anksčiau, nei kita, ją lemtingai nurungusi. Puntukui buvo lemta įamžinti bene didžiausią lietuvių aviatorių žygdarbį – „Lituanicos“ skrydį per Atlantą 1933 metų liepą.

Iki šiol dar nėra atsekta, kas pirmasis ėmė ir ištarė mintį, kad Puntukas kaip žaliava gali būti panaudotas paminklui kurti. Tikriausiai tai buvo padaryta 1941 m. pabaigoje posėdžiavusiame Ste-pono Dariaus ir Stasio Girėno atminimo įamžinimo komiteto posėdyje. Mat ten grupė aktyvių Lietuvos inteligentų sutarė: Puntuko akmuo bus geriausia vieta paminklui „Lituanicos“ skrydžio 10-mečio proga.

Vos tik ši žinia pasklido po Lietuvą, ją pasitiko priešininkai, pasirengę mūru stoti už Puntuko išsaugojimą – jis esąs tokia vertybė, kurios bet koks pakeitimas bus tik jos sugadinimas.

„ūkininko patarėjas“ 1942 m. rugsėjo 11-ąją apie tai rašė: „Mūsų paminklų statytojai, ilgus metus neradę Dariaus ir Girėno paminklui vietos, sumanė juos įamžinti Puntuko akmenyje, iškaldami tų didvyrių milžiniškus portretus su plačiu jų žygio aprašymu. Tačiau pamirštama, kad tuo būdu bus pakeista ne tik šio akmens forma, bet ir visa jo ikšiolinė tradicija, vardas, padavimai ir visa kita senovė. Reikia tikėtis, kad šis nevykęs sumanymas mūsų tautos didvyriams pagerbti nebus vykdo-

T. Kontrim

avičiaus nuotrauka.

> Barstyčių akmens luitas – šiuo metu didžiausia Lietuvoje aptikta uoliena.

Rim

anto Lazdyno nuotrauka.

> Puntuko brolio dydžio dar niekas iki šiol nenustatė...

> Vienas seniausių Puntuko atvaizdų išliko A. Petronio knygyno dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išleistame atviruke.

. . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>>

...Šlavėnų dvaro savininkas, 1863-ųjų metų sukilimo veteranas Gustavas Brazauskas (1841–1906) buvo bene pirmasis, kuris garsiai pareiškė, jog Puntuką būtina saugoti. Kitokių priemonių akmeniui nuo akmenskaldžių apginti neturėdamas, dvarininkas ėmė ir nusipirko žemės gabalą prie Šventosios su visu Puntuku kaip nekilnojamąja vertybe!..

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

0p

sl

..

.

mas“.Lemtingą žodį tuomet tarė valstybinė

Kultūros paminklų apsaugos įstaiga – ji leido panaudoti akmenį paminklui kurti.

O pagrindinis Puntuko virsmo pamin-klu S.Dariui ir S.Girėnui organizatorius buvo garsus prieškario aviacijos entuzi-astas, Lietuvos sportinės aviacijos pra-dininkas Tomas Zauka (1899–1970), kuris nuo 1940 m. vadovavo S.Dariaus ir S.Girėno atminimo įamžinimo komite-tui. Tai jo dėka arba jo kaltė – kas kaip pažiūrės, – kad Puntukas šiandien yra toks, koks yra.

Senatvėje muzikos instrumentų derintoju dirbęs T.Zauka 1967 m. buvo paskutinį kartą atvykęs į Anykščius derinti muzikos mokyklos pianinų ir tąkart papasakojo, kaip gi Antrojo pasaulinio karo metais buvo kalamas Puntukas. Anykščiuose, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fonduose, išliko užrašytas jo autentiškas pasakojimas

Būtent pats T.Zauka, buvęs pačiame įvykių sūkuryje, ir mini, kad jo idėjai paversti Puntuką paminklu Lietuvos didvyriams iškart pritaręs rašytojas An-tanas Vienuolis. Tačiau jai pasipriešinęs tuometinis Anykščių klebonas Juozapas Čepėnas (1880–1976), kuris, pasak T.Zaukos, „buvęs tos nuomonės, kad Puntuke reikėtų iškalti kokio nors vysk-upo bareljefą“. Dabar galima tik manyti, jog eruditas dvasininkas, tarnavęs Anykščiuose 1938–1945 m., ne ką kitą, o vienintelį Antaną Baranauską turėjo omeny...

Tad lakūnams pirmenybę jau atidavę paminklo kūrimo organizatoriai verčiau

sutarė Anykščių klebonui į akis nelįsti ir vyskupo vardo nebeminėti...

Bet toji mintis sklandė viešumoje ir vėliau. Apie tai, kad Puntukas jau tapo paminklu, 1943-ųjų vasarai baigiantis pranešęs laikraštis „Naujoji Lietuva“ rugpjūčio 28-ąją išspausdino žinutę „Įamžintas Dariaus-Girėno testamen-tas“. Publikacijoje buvo nusistebėta, kad „anykštėnai, kurie daugiausiai dėl šito įvykio būtų turėję džiaugtis, pradžioje entuziastingai sveikinę sumanymą, vėliau nuo jo pasitraukė ir net stojo priešingon pozicijon, tvirtindami, kad Puntuke reikėjo iškalti ne Dariaus ir Girėno atmintinius ženklus, bet vysk. Baranausko, didžiojo anykštėno, paminklą... Kiti vėl tvirtino, kad toks Puntuko panaudojimas iš viso buvęs ne-tikslus ir esą Paminklų Apsaugos įstaiga yra gavusi net skundą, kad... sugadintas didžiausias Lietuvos akmuo! Į šitokius tvirtinimus, žinoma, nėra reikalo nė atsakinėti“.

Ketvirtoji versija. Puntukas buvo kalamas, pasislėpus nuo okupantų vokiečių?..

Nesąmonė! Pusę metų kalti didžiausią Lietuvos akmenį ir tikėtis, kad per tą laiką tuksenimo aidas valdžios ausų nekliudytų, – tiesiog neįmanomas dalykas.

Ši versija sovietmečio dešimtmečiais lydėjo Puntuką, tapdama savita jo

patriotiškumo priedanga. Gali būti, kad kažkas apdairiai ją paskleidė su pačiais geriausiais ke-tinimais ir šitaip net išsaugojo Puntuko akmenyje iškaltus „buržuazinės Lietuvos“ didvyrius, kai daug senųjų patriotinių paminklų buvo sunaikinta. Mat tai, kas neva padaryta, vokiečiams okupantams draudžiant, sovietmečiu galėjo būti pripažinta kaip vertybė...

Iš tiesų tas lemtingasis Puntuko virsmas pamin-klu lakūnams vyko ypatingu Lietuvai laikotarpiu: vos prieš porą metų nepriklausoma valstybė buvo okupuota iš Rytų, vos prieš metus – iš Vakarų, tad tikėtis stabilios, įtakingos ir pasitikėjimą turinčios vietinės valdžios tokiomis aplinkybėmis nėra jokios vilties. Taip jau būna, kad tokiu metu atsakomybės dėl savo sumanymų gali imtis arba nutrūktgalviai avantiūristai, arba drąsūs, savo tiesa visiškai įsitikinę ir rizikuoti linkę entuziastai.

Tokiomis savybėmis ir pasižymėjo jau minėtas aviatorius Tomas Zauka. Kai prie Puntuko prasidėjo darbai, jis atsisakė valstybinės algos ir tarny-bos – pasitraukė iš Vilniaus miesto savivaldybės Technikos ir tiekimo direkcijos vedėjo pareigų, apgailestaudamas, kad nebegalįs jų eiti dėl labai svarbių visuomeninių įpareigojimų. Kad galėtų išlaikyti šeimą ir tuo pačiu metu rūpintis Puntuko kalimo reikalais, jis net išpardavė dalį asmeninių daiktų. 1942–1943 m. žiemą, kai lygiai pusę metų buvo kalamas Puntukas, jis kiekvieną savaitę atvažiuodavo iš Vilniaus į Anykščius, rinko aukas, rūpinosi samdytais akmentašiais, juos drąsino.

Ne tiek dėl Puntuko, kiek dėl kitų patriotinių

> Kol prie akmens dirbo skulptorius su akmentašiais, Puntuką iš dalies gaubė medinė daržinė. Bene vienintelis ją nufotografavo žinomas Lietuvos geografas Steponas Kolupaila.

> Skulptoriai Petras Rimša ir Bronius Pundzius bei literatas Juozas Keliuotis prie Puntuko 1943 m. rugpjūtį.

Nuotrauka iš www.plienosparnai.lt.

Nuotrauka iš S. K

olupailos fondo.

. . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>>

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

1p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

iniciatyvų T.Zauka vėliau pateko į vokiečių gestapo nemalonę, 1944 m. jo namuose buvo daroma krata, jis pats vos išvengė suėmimo, pakeitęs išvaizdą. Tačiau tai buvo tik pradžia – 1945 m. rudenį jį suėmė jau sovietiniai okupan-tai ir iki 1952 m. kalino, kol paleido iš kalėjimų suluošintą... Senatvėje jis net ir pensijos negaudavo – dėl to, kad jaunystėje buvo „smetoninės Li-etuvos“ Mokesčių departamento valdininkas. Uždarbiaudavo statybose, o kai jėgos išseko – ėmė derinti muzikos instru-mentus...

Kad jokios paslapties nebuvo, liudija ne viena spaudos publikacija, net ir su nuotraukomis, vokiečių okupuotoje Lietuvoje pasakojusi apie „Lituanicos“ žygio įamžinimą. Tuo metu, kai aršiausi mūšiai vyko Rytų fronte, vokiečių ad-ministracijai ne laikas buvo kariauti su kažkokiais akmentašiais provincijoje...

Senatvėje T.Zauka pasakojo: „1942 metais lapkričio 18 dieną skulptorius Bronius Pundzius nubraižė pirmas orientacines linijas ant Puntuko akmens, paslėpto nuo žmonių akių po laikinai sukalta daržine... Po 180 dienų pamin-klas buvo užbaigtas...“

Išliko žymaus Lietuvos fotografo Stepono Kolupailos 1943 m. pavasarį darytos Puntuko, iš dalies pridengto medine daržine be langų, nuotraukos. Daržinė slėpė ir saugojo paminklo kūrėjus ne nuo okupantų represijų, o pirmiausia nuo žvarbaus žiemos

vėjo, sniego ar lietaus, taip pat – ir nuo smalsuolių, kurie ir anais laikais nebūtinai geranoriškai žvelgė į naujoves.

Akivaizdu, kad net ir dabar kilęs sumanymas, tarkim, paversti Barstyčių akmens luitą paminklu Lietuvos 1000-mečiui būtų pavadintas avantiūra ir sulauktų pasipriešinimo, trukdymų ar net kategoriškų draudimų. Pridengti gimstantį kūrinį nuo pašalinių smalsuolių jo kūrėjams anuomet

pirmiausia rūpėjo dėl to, kad kas nors (nebūtinai okupantai vokiečiai – gal net ir savi, lietuviai patriotai ar valdininkai) nesustabdytų darbų ir nepaliktų Puntuko pusiau skusto, pusiau lupto.

Penktoji versija. Visų Broniaus Pundz-iaus kūrinių – liūdnas likimas?..

Ir taip, ir ne. Mat vienas žymiausių XX a. Lietuvos skulptorių ir skulptūros pedagogų Bronius Pundzius (1907–1959) dabar geriausiai žinomas dviejų savo kūrinių dėka: Puntuko akmens ir Vilniaus Žaliojo tilto statulų, o jų likimas – skirtingas.

Paryžiuje skulptūros studijas baigęs menininkas dar studijuodamas sukūrė S.Dariaus ir S.Girėno paminklo projektą, bet Kaune jis liko nepastatytas. Tačiau po kelerių metų, kai imta ieškoti me-nininko, kuris išdrįstų pakelti įrankį prie Puntuko, B.Pundziaus kandidatūra tiko geriausiai.

Tuo metu jam buvo 35-eri – toks amžius, kai pakanka jaunatviškos drąsos ir jau yra šiek tiek pat-irties perdėtai rizikai sutramdyti. Mat skulptoriui, pagal projektą sumaniusiam visą pietinį akmens fasadą užpildyti lakūnų testamento tekstu, dirbant teko savo norus riboti: paaiškėjo, kad energingai tašomas akmuo gali suskilti anksčiau, nei darbas bus baigtas. Todėl kairioji, labiau linkusi skilti riedulio pusė, buvo išvis palikta, o testamentas tiesiog gerokai sutrumpėjo.

Kad nepražūtų net ir nutašytas Puntuko šonas, būtent B. Pundzius parinko stambiausią akmens atplaišą ir iš jos padarė nedidelį simbolinį aukurą, kuris iki šiol stovi priešais paminklu didvyriams virtusį akmenį.

B. Pundziaus amžininkai buvo negailestingi skulptoriui – jam ne kartą teko išklausyti priekaištų, kad „sugadinęs Puntuką“. Populiarus to laikotar-pio poetas Faustas Kirša (1891–1964), pamatęs naująjį Puntuko vaizdą, rėžė tiesiai šviesiai: „Tragiškas likimas ir didvyrių, ir Puntuko“.

Literatūros almanache „Varpai“ kelionę į Anykščius 1943-aisiais aprašęs F. Kirša samprota-vo taip: „Pasiutęs daiktas: ir gerai, ir blogai. Gerai, kad dailininkas Pundzius sukūrė gražų bareljefą, vertą muziejaus salono. Blogai, kad jį padėjo ant Puntuko šono. Gražus bareljefas laukinėje gamtoje darosi svetimas: aiškiai jis nori nukristi nuo akmens į saugesnę vietą. Jis nesiriša nei su akmeniu, nei su aplinka, bet sveria tik mūsų didvyrių sentimentą ir nepakankamai apgalvotą sumanytojų sprendimą.

Visų pirma, tai nubluks, nutrupės, paliks plika siena...“

Ir jis net išeitį pasiūlė: „O su Puntuku, aš manau, įvyks stebuklas. Krivio dvasia mostelės lazda, iššoks iš po žemių

raganos ir ims Puntuką vartyti, o jis atsistos ant plokštesnio šono. Jei to nepadarys raganos, tai kaimo bernai įvykdys. Nes lauke norisi lauko dvasios“.

Po septynių dešimtmečių tas aistrų katilas atvėso – nei kas Puntuką apvertė, nei tekstas nutrupėjo. Ir jei dabar teiktų balsuoti dėl geriausio B. Pundziaus kūrinio, Puntuko įpaminklinimas, matyt, būtų absoliutus lyderis. Ne prie kiekvieno paminklo kasmet tokios minios žmonių ren-kasi, kaip prie Puntuko kiekvieną liepos 16-osios vakarą...

Užtat daugiau rūpesčių kilo dėl kito B. Pund-ziaus kūrinio – skulptūrinės kompozicijos „Taikos sargyboje“, 1952-aisiais pastatytos ant Žaliojo tilto Vilniuje ir tik neseniai paslėptos nuo žmonių akių.

Tas paskutinis stambus to paties menininko kūrinys sujungė jo, gabaus monumentalisto, talentą ir sovietmečio užsakymus menininkams. Ne Puntukas, o Žaliojo tilto statulos tapo paminklu tai menininkų kartai, kuriai teko išgyventi epochų virsmą ir ieškoti savojo kūrybinio kelio sudėtingame labirinte.

Nuotrauka iš www.plienosparnai.lt.

> 1943-ųjų vasarą prie paminklu lakūnų žygdarbiui virtusio Puntuko.

. . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . n i e k a m . . . n e p a s a k o t o s . . . i s t o r i j o s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

...Kad nepražūtų net ir nutašytas Puntuko šonas, būtent B. Pundzius parinko stambiausią akmens atplaišą ir iš jos padarė nedidelį simbolinį aukurą, kuris iki šiol stovi priešais paminklu didvyriams virtusį akmenį...

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

2p

sl

..

.. . . i š . . . a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . i š . . . a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Luvro kolekcijos portretas – Sakralinio meno centreKelionę po Sakralinio meno centrą, Angelų muziejų, Šv.Mato bažnyčios bokšto apžvalgos aikštelę ir Anykščių koplyčią – pasaulio anykštėnų kūrybos centrą, kuriuos administruoja Anykščių menų centras, tikslingiausia pradėti nuo Sakralinio meno centro (Vilniaus g.11). Tad ką saugo šis muziejus?Vertingiausia kolekcijos dalis - septyni XVII - XIX amžių tapybos kūriniai. Tarp jų yra darbų, kuriais galėtų didžiuotis bet kuris ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio muziejus. Kolekcijos „perlu“ yra italų tapytojo, XVII amžiaus Romos dailininko Karlo Maračio (Carlo Maratti, 1625–1713) kompozicija „Marijos įvesdinimas į šventyklą“.Kitas išskirtinis tapybos kūrinys - populiaraus XVIII amžiaus pabaigos - XIX amžiaus pradžios Europos diduomenės portretisto, austrų tapytojo Johano Baptisto Lampio (Johann Baptist Lampi, 1751–1830) sukurtas vienos reikšmingiausių mūsų šalies didikų giminės atstovo, Lietuvos armijos generolo, kunigaikščio, Užpalių seniūno Pranciškaus Sapiegos (1772–1829) portretas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis portretas kabojo Rokiškio dvare, greta kitų dvaro savininkų giminės atstovų portretų. Įdomu tai, kad toks pats J. B. Lampio tapytas P. Sapiegos portretas saugomas Paryžiuje, Luvre, kur jis pateko iš Sapiegų rinkinių. Be tapybos ir grafikos kūrinių centre saugomoje kolekcijoje yra keli profesionalių dailininkų sukurti ar liaudies meistrų išdrožti skulptūros darbai. Iš liaudiškos stilistikos darbų minėtina vieno garsiausių ir originaliausių Lietuvos dievdirbių Liongino Šepkos (1907–1985) išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė, nuoširdūs ir saviti J. Mockūno darbai (bareljefas „Mišių auka“, krucifiksas). Tačiau ne tik dailės kūrinius galima pamatyti Sakralinio meno centre. Asmeninėje A.Talačkos bibliotekoje buvo sukaupta per 4 tūkstančius knygų, 400 rankraščių, laiškų, užrašų. Tarp jų ir XIX amžiaus leidiniai, vertingi albumai, knygos vokiečių, anglų, rusų bei kitomis kalbomis.

Po Angelo sparnu...

Tačiau Anykščių Sakralinio meno centras ne tik saugo ir eksponuoja meno kūrinius, ne mažiau svarbi centro kultūrinė renginių organizavimo veikla. Pagal vykstančių renginių skaičių Anykščių menų centras, kurio padalinys yra Sakralinio meno centras, yra viena iš aktyviausių Anykščių kultūros erdvių.

Tarp eksponatų – prestižiškiausios kultūros premijos laureatų darbaiPopuliarumu, lankytojų susidomėjimu

garsėjantis po tuo pačiu stogu, kaip ir Sakralinio meno centras 2010 metais įsikūręs pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus.Pagrindinis postūmis įkurti muziejų buvo išeivijos kultūrininkės Beatričės Kleizaitės – Vasaris angelų kolekcijos Anykščių miestui dovanojimas. Kultūrininkė dovanojo per šimtą angelų. Angelai figūruoja muziejuje saugomuose tapybos, grafikos, lietuvių tautodailininkų darbuose, senojo liaudies meno kūriniuose. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje pristatomi Leonardo Gutausko, Aloyzo Stasiulevčiaus, Vytauto Igno, Rimo Bičiūno, Marijaus Piekuro sukurti angelų paveikslai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Leono Striogos ir Vlado Vidžiūno sukurti angelai.Angelų muziejaus ekspozicija nuolat plečiasi naujais eksponatais. Dalis angelų skulptūrų buvo kuriama pačio Angelų muziejaus kieme – Anykščių menų centras organizuoja angelų kūrėjų plenerus, vyksta akcija „Dovanok muziejui angelą“. Tokiu būdu angelų kolekcija nuolat pasipildo. Todėl jei buvote Angelų muziejuje kokiais 2011 metais, tai apsilankę šiandien išvysite naujų eksponatų.Per penkerius veiklos metus Angelų muziejų aplankė per 50 tūkstančių lankytojų.

Ekonominio sunkmečio sąlygomis, kai visoje šalyje taip ir buvo žiūrima, kur dar būtų galima sutaupyti, kokias kultūros įstaigas optimizuoti, Anykščiuose 2009 metais atidarytas Sakralinio meno centras, kurio paskirtis - saugoti monsinjoro Alberto Talačkos sukauptą meno kūrinių kolekciją ir gausią biblioteką.2010 metais po tuo pačiu stogu atidarytas ir pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus.Kodėl anykštėnai, nepaisydami ekonominių sunkumų, ryžosi atidaryti dar vieną muziejų? Ar rajonas neturėjo kur dėti pinigų, ar vis dėlto sukaupti lobiai kalbėjo patys už save?

> Šia Sakralinio meno centre saugoma XVII amžiaus Romos dailininko Karlo Maračio kompozicija „Marijos įvesdinimas į šventyklą“, galėtų didžiuotis daugelis nacionalinių muziejų.

> Šie Angelų muziejuje eksponuojami angelai kurti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Leono Striogos.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

33

ps

l.

..

. . . i š . . . a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Angelų muziejuje vyksta koncertai, susitikimai, parodų pristatymai, edukaciniai užsiėmimai „Angelų burtai“. Atvykite į Angelų muziejų, tik čia rasite paslaptingą Angelų pašto dėžutę. Juk angelai išpildo visus norus... Kelią į muziejų rasite nesunkiai pamatę „Anykščių angeliuką“ įsikūrusį ant Angelų muziejaus stogo ir saugantį miestą.

Vienas seniausių Anykščių pastatų – koplyčia XIX amžiaus vidurį menančių statinių Anykščiuose nėra daug. Vienas įspūdingesnių – senoji miesto koplyčia. Statinys yra ne tik stilingas architektūros, bet ir literatūrinis paminklas. Koplytėlės atsiradimas tapatinamas su įvykiais, aprašytais anykštėno rašytojo Antano Vienuolio apysakoje „Vėžys“, kurioje atkurti koplyčios statymo darbai. Manoma, kad koplytėlė pastatyta grafienės Kristinos Štčech

iniciatyva, siekiant išpirkti grafų nuodėmes. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje koplyčia, siekiant, kad originalus statinys visai nesunyktų, buvo apgaubta stiklo-betono gaubtu (architektas G. Baravykas). Koplyčia tapo šiuolaikiškos architektūros pastatu ir kultūros židiniu. Puikia akustika pasižyminčioje salėje vyksta įvairūs renginiai: klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su menininkais, skaitomos paskaitos ir kiti. Antrajame gaubto aukšte eksponuojamos profesionalaus meno ir tautodailės parodos, galima sudalyvauti „Tapybos ant vandens“ užsiėmimuose. Koplyčioje įsikūrusi galerija „Kampas“, kur galima įsigyti originalių meno ir tautodailės dirbinių.2013 metais senųjų Anykščių kapinių vietoje, parke prie koplyčios, pastatytas skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas paminklas, skirtas čia besiilsintiems anykštėnams atminti ir

pagerbti. Memorialo mecenatai Aldona ir Algirdas Avižieniai.

186 laipteliai į dangųVienas įspūdingiausių pastarojo meto Anykščių projektų – apžvalgos aikštelės Anykščių šv. Mato bažnyčios bokšte įrengimas. Ši neogotikinio stiliaus 1909 metais pastatyta šventovė yra aukščiausia Lietuvos bažnyčia - bokšto kryžiaus viršūnė iškilusi net į 79 metrų aukštį.Atvykę į Anykščius būtinai užkopkite 186 laiptelius ir pasieksite 33 metrų aukštį. Apžvalgos aikštelė aukščiu nei kiek nenusileidžia garsiajam Medžių lajų takui. Pro varpinės bokšto arkas Jums atsivers ypatinga Lietuvos kultūros vietovė, kurioje per kelis šimtmečius buvo sutelkti unikalūs gamtos, istorijos, kultūros ir meno ženklai. Kai kurie jų – Puntukas, rašytojo Jono Biliūno kapo kalnas, paminklai garsiems rašytojams, jų memorialiniai muziejai jau yra tapę visuotinai žinomais nacionaliniais kultūros simboliais. Ne tik pasigrožėsite nuostabia Anykščių apylinkių panorama, bet ir sužinosite bažnyčios ir apžvelgiamų vietovių istoriją.

www.amenucentras.lt; Tel. (8-381) 51447; mob. tel. +370 630 08 100 El. p. info@amenucentras.lt

> Žvilgnis iš aukščiausios Lietuvos bažnyčios apžvalgos aikštelės.

> Po moderniu Anykščių koplyčios gaubtu slepiasi vienas seniausių miesto statinių.

> Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis sveikina išeivijos kultūrininkę Beatričę Kleizaitę-Vasaris, kurios dovana Anykščių miestui paskatino įkurti Angelų muziejų,

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

4p

sl

..

.

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Utenos kolegija: Maironio g. 7, LT-28142 Utena; tel./faksas (8-389) 5 16 62; www.utenos-kolegija.lt

Parengė ryšių su visuomene atstovė Ramutė Kavoliūnienė.

Utenos kolegijos spalvosŠį rugsėjį Utenos kolegijos, kaip aukštosios mokyklos, bendruomenė pasitiko jau 15-ąjį kartą.

Išaugo studijų programų pasiūlaPirmaisiais kolegijos gyvavimo metais buvo įgyvendinamos 9 aukštųjų neunivesitetinių studijų programos ir kelios aukštesniųjų studijų programos. Per 15 metų nuosekliai plečiant studijų programų pasiūlą jų skaičius išaugo iki 22 aukštųjų koleginių studijų programų. Dvi iš jų: Automatinio valdymo sistemos ir Informacinių technologijų inžinerija, parengtos atsižvelgiant į šiandienos darbo rinkos poreikius, pradėtos įgyvendinti nuo šio rudens. Kartu su Rėzeknės aukštąja mokykla sėkmingai įgyvendinama pirmoji tarptautinė jungtinė Svetingumo vadybos studijų programa. Tarptautinė institucijos akreditacija, Kokybės vadybos sistemos ISO 9001:2008 sertifikatas, Europos verslo asamblėjos apdovanojimas už aukštą studijų kokybę, tarptautinės svetingumo specialistų asociacijos EURHODIP nominacija ,,Metų mokykla 2014“, Erasmus aukštojo mokslo chartija, kelių diplomų galimybė, projektinė bei neformalaus ugdymo patirtis – tai tik dalis kolegijos bendruomenės pasiekimų per 15 veiklos metų.

Kolegiją papildė daugiau nei pusė tūkstančio naujų studentų

Tačiau bene didžiausias kolegijos veiklos įvertinimas – studentų atsiliepimai. Utenos kolegija pagal studentų vertinimus nuolat yra aukščiausiose reitingų lentelės pozicijose, studijuoti į Utena atvyksta iš sostinės ir kitų šalies didmiesčių bei užsienio valstybių. Nepaisant didžiulės konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų, Utenos kolegija pagal bendrojo priėmimo 2015 m. į Lietuvos aukštąsias mokyklas rezultatus iš 23 kolegijų, dalyvavusių bendrajame priėmime, yra 7-oje vietoje. Utenos kolegijoje šiais metais studijas pradėjo bemaž tiek pat pirmakursių kiek Alytaus ir Marijampolės kolegijose bendrai paėmus. Iš viso Utenos kolegijos auditorijos pasipildė apie 540 studentų – į pirmą kursą Utenos kolegijoje priimta beveik 480 studentų, dar apie 60 studijuos aukštesniuose kursuose arba individualiai. Lukas Petrauskas, Automatinio valdymo sistemų studijų programos pirmakursis, Utenos kolegiją teigia pasirinkęs, nes jį domina nauji dalykai. Įmonėse diegiamos technologinės naujovės, todėl Lukas

15-asis rugsėjis Utenos kolegijeįsitikinęs, kad automatinio valdymo specialistams bus didelės galimybės įsidarbinti. Kad geros technologijos mokslų srities specialistų perspektyvos turėjo įtakos renkantis studijų programą, neslepia ir Informacinių sistemų technologijas studijuojanti Greta Rukšėnaitė. ,,Nuo mažens domiuosi IT, taip pat dirbu savanore Utenos internetinėje televizijoje. Pasirinkau Utenos kolegiją ir labai tuo džiaugiuosi. Pirmieji įspūdžiai puikūs: visi labai šilti ir dėmesingi“, – sako mergina.

Rugsėjo 1-sios šventė – su ,,radistu“ Rolandu MackevičiumiPirmakursius ir kitus studentus bei dėstytojus rugsėjo 1-osios proga sveikino Seimo narė Milda Petrauskienė, Utenos r. savivaldybės meras Alvydas Katinas, Utenos dekanato dekanas kun. Henrikas Kalpokas, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė, Utenos kolegijos direktorius prof. dr. Gintautas Bužinskas, Verslo ir technologijų bei Medicinos fakultetų dekanai Regina Bagdonavičienė ir doc. dr. Raimundas Čepukas. Skambėjo nuoširdūs linkėjimai studentams siekti žinių, įsilieti į miesto gyvenimą ir būti veržliems bei jaunatviškiems. Kolegijos studentų atstovybės prezidentė Justina Sinkevičiūtė ir Studentų atstovybės narys Tautvydas Kamsiukas negailėjo drąsinančių pirmakursiams žodžių ir pakvietė visus aktyviai dalyvauti akademinėje veikloje ir studentiškame gyvenime.

Gausiai susirinkusius šventės dalyvius išjudino žinomo radijo ir televizijos laidų vedėjo „radisto” Rolando Mackevičiaus šmaikštus pasisakymas. Daug kam buvo staigmena išgirsti, kad Rolandas – Utenos kolegijos absolventas, čia įgijęs teisininko diplomą. Apie savo studijų metus papasakojęs R.Mackevičius teigė, kad gyvenime niekas neįvyksta per vieną dieną ir reikia stengtis pažinti pasaulį, bendrauti ir nuolat žengti į priekį.

Pristatyti trejų metų darbo rezultataiRugpjūčio pabaigoje kolegijoje įvyko tarptautinė konferencija ,,Jungtinės studijų programos: nauda ir iššūkiai“. Pagrindinis jos tikslas – pristatyti projekto ,,Utenos kolegijos tarptautinės jungtinės Svetingumo vadybos studijų programos parengimas ir įgyvendinimas“ rezultatus. Svetingumo vadybos studijų programa parengta ir įgyvendinama su Rėzeknės aukštąja mokykla (Latvija). Konferencijos pranešėjai papasakojo, su kokiais iššūkiais susidūrė ir kokias naujas galimybes įžvelgė rengdami ir įgyvendindami šią studijų programą, taip pat pasidalino mintimis apie turizmo ir svetingumo sektoriaus aktualijas bei pristatė projekto metu parengtas mokomąsias knygas. Viena įdomiausių baigiamosios konferencijos dalių – studentų įspūdžiai. Studentė Inguna Semule pasidalino asmenine studijų Utenoje ir Rėzeknėje patirtimi, papasakojo, kaip sekėsi žinias pritaikyti atliekant praktiką Bulgarijos viešbutyje. Ji pabrėžė, kad įgytus praktinius įgūdžius sėkmingai panaudojo bendraudama su klientais ir dirbdama komandoje.

Po to studentės pakvietė konferencijos dalyvius į pagal projektą atnaujintą Mokomąjį svetingumo centrą. Jos pavaišino sveikais ir skaniais kokteiliais, kurių gamybą pagal šiuo metu populiarėjančios molekulinės virtuvės principus buvo galima stebėti gyvai bei sužinoti jų receptūrą. Konferencija baigėsi nuotaikingu ,,Protų mūšiu“, kurį organizavo Turizmo ir viešbučių administravimo katedra.

Šventinėje miesto gimtadienio eisenoje: studentams iš įvairių šalies kampelių Utena – savas miestas.

Asmenukėje su garsiuoju ,,radistu“ Rolandu (kairėje) įsiamžino renginio vedėjai Dovilė Bunevičiūtė ir Ernestas Paukštis bei Studentų atstovybės narys Tautvydas Kamsiukas (antras iš kairės).

Studentė Inguna pasidalino praktikos įspūdžiais ir vaišino kokteiliais.

Mokomajame svetingumo centre.

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Nuotolinės studijos – tai modernus mokymosi būdas, pasitelkiant informacines technologijas ir mokantis per atstumą. Tokios studijos ypač patogios žmonėms, dėl tam tikrų priežasčių negalintiems - daug dirbantiems, auginantiems vaikus, dirbantiems užsienyje, neįgaliesiems ar kt., studijuoti pagal griežtus paskaitų tvarkaraščius.Pasidomėjome, kaip sekasi ištęstinių studijų trečio kurso studentams Kristinai Gagis ir Aurelijui Morlencui bei antrakursei Ramunei Morlencienei Turizmo ir viešbučių administravimo studijos nuotoliniu būdu. Kristina: Šiuo metu gyvenu Didžiojoje Britanijoje, Bournemouth mieste. Pats didžiausias nuotolinių studijų privalumas yra tai, kad aš galiu tuo pačiu metu dirbti užsienyje ir studijuoti Lietuvoje. Labai smagu, kad visada galiu pažiūrėti paskaitos įrašą, jeigu nedalyvavau interaktyvioje paskaitoje ar noriu dar kartą joje “sudalyvauti”, pasikartoti, pasitikslinti.

Atstumas - ne kliūtis įgyti diplomąDėstytojai yra labai šilti ir geranoriški, visada pasiruošę pakonsultuoti ir skatinantys eiti tik pirmyn.

Aurelijus: Jau 3 metus gyvenu Vokietijoje, Oestrich-Winkel miestelyje. Studijuoti Turizmo ir viešbučių administravimo specialybę paskatino tai, kad šitoje srityje dirbu. Aš noriu ir toliau tobulėti. O tobulėjimui reikia ne tik praktinių, bet ir teorinių žinių. Informacija yra perduodama virtualioje erdvėje tiesiogiai bendraujant dėstytojui su studentu. Studentui suteikiama galimybė asmeniškai su dėstytoju ir kitais studijuojančiais ,,nuotolinukais“ diskutuoti, spręsti problemas ir iškilusius klausimus. Studijuodamas nuotoliniu

būdu atradau tikrą malonumą mokytis ir įgijau naujos įdomios patirties.

Ramunė: Mano nuomone, nuotolinės studijos turi tik privalumus, nes galima vienu metu ir dirbti, ir studijuoti, nesvarbu, gyveni Lietuvoje ar užsienyje. Manau, kad žmogus visada turi žiūrėti į ateitį. Kad galėtum dirbti geresnį ir geriau apmokamą darbą, reikia turėti specialybę ir diplomą. Kodėl turizmas? Man patinka bendrauti su žmonėmis. O iš savo patirties visiems noriu pasakyti: “Jei tik turite noro studijuoti, bet galvojate, kad neturite laiko, nes dirbate - Jūs klystate!!! Viskas įmanoma su nuotolinėmis studijomis.”

Kolegijos auditorijose – ir užsiėmimai mokiniams, ir mokymai specialistamsKolegijos auditorijos ir laboratorijos – atviros ne tik studentams. Čia taip pat organizuojami įvairūs mokymai, kvalifikacijos kėlimo kursai, vyksta neformalusis vaikų ir suaugusiųjų švietimas. Daug dėmesio sulaukė Robotikos vasaros stovykla, organizuota pagal asociacijos INFOBALT, UAB „BAltic Orbis“ ir Robotikos akademijos vykdomą projektą PATINKA! (Patrauklios informacinių technologijų inovacijos kuria ateitį). Stovyklos metu 8 – 12 metų vaikai patys kūrė, konstravo robotus, mokėsi juos programuoti ir valdyti. Atlikdami praktines

Studijos Utenos kolegijoje tampa kai kurių šeimų tradicija. Vienas iš tokių pavyzdžių – pirmakursės Dantų technologijos studijų programos studentės Kristinos Vaitelytės istorija. 25-erių metų merginos iš Klaipėdos kelias dantų technologės profesijos link tiesus nebuvo. Iš pradžių Kristina baigė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, kur studijavo fotografijos technologijas. Pati Kristina save vadina laimės kūdikiu ir teigia, jog antroji specialybė – dantų technologija – ją pasirinko pati: ji gavo pasiūlymą dirbti vienoje Kauno dantų technikų laboratorijoje. ,,Dirbu su Cad/cam įranga ir, paprastai tariant, esu skaitmeninė dantų technikė, modeliuojanti dantis kompiuterinėmis programomis. Į šį darbą gilinausi savarankiškai, taip pat

Tęsia šeimos tradiciją

Kristina Vaitelytė tęsia dantų technikų šeimos tradiciją.

stažavausi Italijoje“, – pasakojo mergina.Šiais metais Kristina Vaitelytė pradėjo studijas Utenos kolegijos Dantų technologijos studijų programoje. ,,Esu trečia iš savo šeimos, siekianti aukštojo mokslo diplomo ir dantų techniko specialybės Utenos kolegijoje. Kolegiją baigė mano tėtis, sesuo Margarita, o dabar atėjo ir mano eilė. Ėjau ilgai ir vingiuotu keliu šios specialybės link, bet, jei ne mano ankstesnė patirtis, vargu ar gebėčiau padaryti tai, ką sugebu šiandien. O kiekviena studijų diena suteikia dar daugiau žinių ir pasitikėjimo savimi“, – sako Kristina.

užduotis stovyklautojai ne tik išbandė naujas technologijas, bet ir patyrė pažinimo ir kūrybos džiaugsmą. Jie taip pat dalyvavo diskusijose robotikos tema, žaidė judriuosius žaidimus, žiūrėjo filmus. O šiuo metu kolegijoje su pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo mokymo programą “Informacinių komunikacinių technologijų naudojimo ir valdymo įgūdžių tobulinimas” vyksta mokymai ilgamečiams socialiniams partneriams - VšĮ Utenos ligoninė sveikatos priežiūros specialistams (bendrosios praktikos

slaugytojams, kineziterapeutams, ergoterapeutams ir kt.). Juos kuruoja Utenos ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Jūratė Stankevičienė ir kolegijos neformalaus suaugusiųjų švietimo koordinatorė Dalia Stunžėnienė.4 dalyvių grupės (iš viso 105 dalyviai) susipažįsta su asmens sveikatos apsaugoje naudojamomis kompiuterinėmis programomis, Google dokumentų naudojimo galimybėmis bei virtualiomis mokymosi ir bendravimo aplinkomis, mokosi dirbti su MS Office taikomosiomis programomis, ieškoti informacijos. Mokymus veda dr. Vaida Bartkutė - Norkūnienė, dr. Jūratė Urbonienė, lektoriai Gerda Ivanickienė, Arūnas Pranaitis, Inga Dabkutė ir Juozas Urbanavičius.

Ateitį rinkis šiandien - studijuok Utenos kolegijoje!Tiesioginis priėmimas į valstybės nefinansuojamas laisvas vietas

vykdomas visus metus kolegijos nustatyta tvarka ir terminais.

Kreiptis į Dokumentų priėmimo tarnybą adresu Studijų skyrius, Maironio 18, II aukštas. Tel.: 8 687 82 516; 8 389 610 62; el. p. priemimas@utenos-kolegija.lt

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

6p

sl

..

.

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla, Technikumo g. 2, Naujasodžio k., Alantos pšt., LT-33315 Molėtų rajonasTel. (8-383) 58337, faksas (8-383) 53700, El. paštas alzum@is.lt Interneto svetainė: www.alantostvm.lt

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla, Technikumo g. 2, Naujasodžio k., Alantos pšt., LT-33315 Molėtų rajonasTel. (8-383) 58337, faksas (8-383) 53700, El. paštas alzum@is.lt Interneto svetainė: www.alantostvm.lt

Alantos akiračiai

Jau trečią kartą VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykloje vyksta Šiaurės Rusijos ir Sibiro lietuvių vaikų ir jaunimo lietuvių kalbos ir kul-tūros stovykla.Šiais metais stovyklauja vaikai, kurių dauguma turi lietuviškų šaknų, iš Irkutsko, Petrozavodzko, Sankt-Peterburgo ir Maskvos sričių. Stovyklautojai mokosi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, tautinių šokių, tradicinių lietuviškų patiekalų gamybos. Vyksta į išvykas į istorines Lietuvos vietas (Kernavę, Trakus, Vilnių, Kauną), susipažįsta su kitais lankytinais objektais. Liepos 13 d. mokyklos praktinio mokymo bazėje vyko tradicinių lietuvių amatų: kalvystės, juostų rišimo, vilnos vėlimo - užsiėmimai. Stovy-klautojai entuziastingai darbavosi kalvėje, vėlė įvairius ornamentus, išmėgino juostų rišimo metodus. Renginyje dalyvavo švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, kancleris Dainius Numgaudis, stovyklos iniciatorius profesorius Gintautas Želvys, mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis. Ministrė, kiti garbūs svečiai bendravo su stovyklautojais, išbandė tradicinių amatų ypatumus. Anot ministrės, svarbu, kad mūsų tremtinių palikuonys gali mokytis lietuvių kalbos. ŠMM norėtų, kad tokio pobūdžio stovyklos taptų tradicija, padedančia Rusijoje gyvenantiems lietuviams išsaugoti tautinę kultūrą, palaikyti ir stiprinti ryšius su Lietuva. Po užsiėmimų vyko graži šventė - Rusijos lietuvių vaikams įteikti sertifikatai.

Šiaurės Rusijos ir Sibiro lietuvių vaikų ir jaunimo lietuvių kalbos ir kultūros stovykla Alantos TVM

Rugsėjo pirmosios rytą Alantos technologijos ir verslo mokyklos vitražinę salę po vasaros atostogų tylos vėl užpildė gausiai susirinkęs šurmuliuojantis jaunimas.Renginio vedėja Vaida Saugūnienė po sugiedoto Lietuvos respublikos himno viltingai pasveikino visus sugrįžusius ir naujai atvykusius mokinius, mokytojus bei visą mokyklos bendruomenę. Šventėje buvo sulaukta ir svečių bei jų sveikini-mų – Molėtų rajono mero Stasio Žvinio, Panevėžio Prekybos ir amatų rūmų Utenos filialo direkto-riaus Sergejaus Rybakovo, UAB „Alantos agro-serviso“ direktoriaus Vytauto Sabaliausko. Buvo perskaityti dar vis į mokyklą plūstatntys sveikini-mai internetu ne tik iš Švietimo ir mokslo minis-terijos, bet ir kitų respublikos įstaigų bei mokyklų. Su mokslo ir žinių diena mokyklos bendruomenę sveikino ir mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis bei pavaduotoja ugdymui Inga Kavaliauskienė. Tarp skriejančių sveikinimų, linkėjimų ir gėlių gausos įsipynė Molėtų mero S.Žvinio atvežta ir iškilmingai įteikta padėka mokyklos direktoriui V.Pusvaškiui už ilgametį, kompetentingą ir vi-

2015-2016 m.m. rugsėjo 1-osios šventė Alantos technologi jos ir verslo mokykloje

siems jau tapusiu pavyzdžiu 30 metų jo darbą mokykloje.Šiemet mokslo metų pradžios šventė buvo iš-skirtinė ne vien sveikinimų gausa, svečiais ir jų dovanotomis gėlėmis, bet ir gražia idėja pakviesti visus dirbusius mokykloje ir ne vieną dešimtmetį paaukojusius jai kruopštaus darbo mokytojus-senjorus. Taip juos pagerbiant ir dėkojant. Bu-vusių mokytojų vardu iškilmingai visus sveikino Stanislovas Žiagūnas, linkėdamas ne tik brandžių žinių, bet ir saulėtų, šviesių patirčių.Mokyklos direktorius V.Pusvaškis pristatė moky-klos ateities viziją, esamus ir planuojamus bran-džius projektus ne tik mokyklos gražinimui, bet ir mokomajai bazei gerinti. Buvo aptartas mūsų mokytojų darbo indėlis mokykloje įsteigtuose Utenos kolegijos ir Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos filialuose, mokant kelių profesijų stu-dentus, bendradarbiavimo nauda su A.Stulginskio universitetu. Taip pat pristatyta ugdymo naujovė mokykloje – modulinis profesijos mokymas, kuris bus išbandytas jau šiais mokslo metais.

Po sveikinimų gausos ir jau nuveiktų bei planuojamų nuveikti mokykloje didelių darbų aptarimo, pavaduotoja ugdymui Inga Kavaliauskienė pristatė pirmakursiams jų auklėtojas bei pa-kvietė susirinkti visų grupių mokinius į klases artimesniam pokalbiui, susipažinimui. Visi išskubėję iš šventės išsinešė dalelę džiaugsmo ir nekantraus noro jau vėl pradėti mokytis.

Mokyklos vyr. lietuvių kalbos mokytoja Jolita Bukėnienė

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

37

ps

l.

..

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla, Technikumo g. 2, Naujasodžio k., Alantos pšt., LT-33315 Molėtų rajonasTel. (8-383) 58337, faksas (8-383) 53700, El. paštas alzum@is.lt Interneto svetainė: www.alantostvm.lt

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla, Technikumo g. 2, Naujasodžio k., Alantos pšt., LT-33315 Molėtų rajonasTel. (8-383) 58337, faksas (8-383) 53700, El. paštas alzum@is.lt Interneto svetainė: www.alantostvm.lt

Alantos akiračiai

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

8p

sl

..

.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

9p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 3 . . .2 0 1 4 . . . 4 . . .

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

0p

sl

..

.

Nuo šiol mėgstantys aktyvias pramogas gamtoje galės išbandyti didžiausią Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse trasą, nusileidžiant lynu virš vandens. Tai bus galima padaryti Zarasų aktyvaus poilsio, vandens turizmo ir sporto parke, kuris baigiamas kurti unikalioje Zaraso ežero Didžiojoje saloje. 2015 metų, rugsėjo 7 dieną, Zarasų rajono savivaldybės administracija, atstovaujama direktoriaus Ramūno Keršio, ir MB „Promo sport“, atstovaujanti “Board Sport” su “Sesitec” kompaniją, sudarė sutartį, kuri davė startą naujo aktyvaus turizmo traukos objekto statybai – didžiausio Baltijos šalyse lynų parko vandens sporto mėgėjams ir profesionalams, aktyvaus turizmo propaguotojams. Pasak Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus R. Keršio, parką pamėgs ne tik adrenalino mėgėjai, bet ir

Zarasuose veiks didžiausia Pabaltijyje vandenlenčių trasa mėgstantys turiningą poilsį su šeima. Atnaujinus Zaraso ežero Didžiosios salos infrastruktūrą, jau yra įrengtos vaikų žaidimo, sporto aikštelės, atnaujintas pagrindinis Zarasų miesto paplūdimys. Praalkus bus galima užkasti čia pat įsikursiančioje kavinėje. Veiks vandens pramogų įrangos nuomos punktas, kuriame atvykę lankytojai čia pat galės išsinuomoti visą pramogavimui būtiną įrangą − nuo vandenlentės iki hidrokostiumo.„Tikime, kad vandenlenčių parko projektas skatins aktyvų zarasiečių laisvalaikį, domėjimąsi sportu. Šio projekto dėka bus sukurta naujų darbo vietų, o ateityje, tikime, bus organizuojami nacionaliniai, tarptautiniai vandenlenčių čempionatai, tokiu būdu garsinant Zarasų krašto vardą“, – įsitikinęs Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas. Zaraso ežere, ties Didžiąja sala, montuojama įranga. Lynų parko išskirtinumas iš kitų veikiančių parkų yra tas, jog tai apskrito rato, net 650 metrų, moderni šešių bokštų “full size” sistema, kuri leis vienu metu vandeniu skrieti šešiolikai vandenlenčių bei vandens slidžių sporto mėgėjų ar profesionalų. Lynų parke bus diegiama šioje srityje pasaulyje lyderiaujančios kompanijos “Sesitec” moderniausia technologija. Numatyta, jog įranga bus sumontuota dar rugsėjo mėnesį. Nors nekantriausi šio sporto fanai trasą galės išbandyti jau 2015 metais, tačiau objektas visiškai funkcionuoti pradės nuo 2016 metų kurortinio sezono pradžios, kuomet bus atrinktas šio pramogų parko koncesininkas.Aktyvų poilsį ir ekstremalius pojūčius siūlančio parko statyba bendrai finansuojama Europos Sąjungos ir Zarasų rajono savivaldybės lėšomis. Ypatingai džiugu, kad WAKE (vandenlenčių) kultūra Lietuvoje sparčiai auga ir siekia pasaulinių standartų.

Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Ramūnas Keršys.

LANKYTINOS VIETOS ZARASuOSEApžvalgos ratas ir Zaraso ežero pakrantė

Praeinantiems 17 m. aukščio ratu atsiveria Zaraso ežero panorama. Nusileidus laipteliais žemyn galima keliauti Zaraso ežero pakrantę juosiančiu taku arba patogiai įsitaisyti ant suolelių ir mėgautis vandens telkinio kraštovaizdžiu.

Gražutės regioninio parko lankytojų centras ir Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“

Gražutės regioniniame parke taip pat yra įsikūręs labiausiai nutolęs nuo vandenyno Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“. Šis muziejus – unikali per 30 metų kaupta jūros gyvūnų, spalvingųjų koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų kolekcija. Eksponatų – nemažiau kaip 2000, ir jų skaičius nuolat didėja. Čia taip pat galima pamatyti didžiulį omarą, Japonų jūros ežiuką, džiovintą rykliuką, plėšrūnę piraniją... Muziejuje Jums bus papasakotos kvapą gniaužiančios istorijos apie pavojingas jūrų keliones, nuodingąsias kriaukles, gydomuosius sepijų miltelius, bus parodyti neįprasti ir neregėti jūros gelmių gyventojai. O kas pasiilgo jūros, galės ją išgirsti, ošiančioje kriauklėse.

Kultūros centras Dusetų dailės galerija

Kultūros centras Dusetų dailės galerija - originalus rajono kultūros centras, kuris traukia ne vien smalsuolių žvilgsnius, bet paskatino burtis visus rajone gyvenančius ir kuriančius menininkus. Modernioje galerijoje veikia trimačių projekcijų ekspozicija, eksponuojami žymaus dailininko Šarūno Saukos darbai.

Zarasaičio ežero paplūdimys

Zarasaičio ežero paplūdimys pagal architektūrinio kolektyvo „a2sm“ projektą įgavo humanišką šiuolaikišką pavidalą. Zarasaičio ežero paplūdimys su atviru plaukimo baseinu jau keletą dešimtmečių laikomas Zarasų miesto poilsiautojų traukos centru. Daugelio kartų žmonėms įsimintinos vasaros Zarasuose asocijuojasi su šuoliais nuo dešimties metrų šuolių į vandenį tramplynu – vieninteliu tokiu Lietuvoje. Šiuo metu džiugina atnaujinta tramplyno ir baseiną juosiančio tilto infrastruktūra.

Šlyninkos vandens malūnas

Šlyninkos vandens malūnas – tai jau tris šimtmečius menantis ir iki šių dienų veikiantis technikos paveldo statinys su autentiška įranga. Čia gaminami tautinio paveldo miltai, kruopos, sėlenos. Šalia malūno amatų namuose jums pasiūlys čia kepamos tautinio paveldo ruginės, kvietinės duonos, įvairių kepinių, senovinių patiekalų gaminamų iš čia sumaltų miltų. Atsigaivinti galėsite žolelių arbata, duonos gira, lietuvišku alumi.

Stelmužės ąžuolasStelmužės ąžuolas – Lietuvos gamtos paminklas, vienas iš seniausių ąžuolų Europoje, o Lietuvoje - pats seniausias medis. Spėjama, kad jo amžius yra apie 1000-1500 ar net 2000 metų. Ąžuolas yra 23 metrų aukščio, 3,5 m skersmens ir 13 m apimties prie žemės (kamienui apimti reikia 8-9 vyrų).Stelmužės ąžuolas – medis, matęs nemažai. Čia užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kariaunos. Pro čia žengė kaizerio bei Hitlero kariuomenė. Drevėje rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas byloja, kad ji tikriausiai buvusi vieno iš Napoleono kario slėptuve jam bėgant iš Rusijos.Apie ąžuolą sklando legendos ir pasakojimai. Buvo manoma, kad per drevę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po jo šaknimis gali būti lobis, o po šakomis senovėje degusi šventoji ugnis. Prie medžio šaknų būdavo deginami aukurai bei aukos dievams. Nėra tiksliai žinoma, kas nutiko su jo viršūne. Legendos pasakoja, kad ja baudžiauninkai užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis negalėtų pravažiuoti.

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

2p

sl

..

.. . . r u d e n s . . . k o k t e i l i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

A. BARANAUSKO IR A. VIENUOLIO-ŽUKAUSKO MEMORIALINIS MUZIEJUSTel.: +370 381 58 015, +370 612 81 067, www.baranauskas.lt

• 9 ekspozicijos: A. Baranausko klėtelė, A. Vienuolio-Žukausko, B. Buivydaitės, J. Biliūno, L. ir S. Didžiulių memorialiniai muziejai, S. Petraškos akmens tapybos paroda, Šeimyniškėlių piliakalnio istorinis kompleksas, Siauruko ir Arklio muziejai.• Edukacinės programos literatūrai, krašto istorijai, amatams ir papročiams pažinti.• Aktyvios pramogos: pasivažinėjimas rankine drezina, triračiu, arklio traukiamu vežimaičiu ar važiu, šaudymas iš lanko.• Ekskursijos su gidu po Anykščių kraštą.

PAŽINKITE ANYKŠČIŲ ŠILELĮ – NUO SAMANŲ IKI PUŠŲ VIRŠŪNIŲ!

Pažintinė programa „ANYKŠČIŲ ŠILELIS: MIŠKAS KITAIP“Kasdien - su muziejaus gidu prie Puntuko akmens ir Lajų take

Kaina: 4 Eur, mokiniams, studentams, pensininkams – 3 Eur. Programai prašome registruotis iš anksto tel. +370 381 51 227 (P.–Pn. 8–17 val. ir Š. 10–17 val.).

1. Esate iškovojęs ne vieną medalį. Kuris medalis Jums pats brangiausias?- Trečia vieta Lietuvos pirmenybėse su Anykščių sporto mokyklos komanda ir bronza Barselonos olimpinėse žaidynėse. Tai pirmas ir paskutinis mano iškovoti medaliai.2. Medalius ir apdovanojimus eksponuojate „ant sienos“ ar laikote „stalčiuje“?- Turiu artipilnę dėžutę, laikau joje. Apdovanojimus esu kartą demonstravęs viešai parodoje Anykščiuose, tai buvo kokiais 2007 metais...3. Jus vadino „gudriuoju lapinu“. Kur – politikoje ar krepšinyje - gudrumo reikia daugiau?- Reikia visur. Tik gudrumas krepšinyje leidžia pasiekti rezultatą, kuris daug ką nudžiugina, o gudravimai politikoje žmones dažnai nuvilia.4. Aukštaūgiai dažnai skundžiasi nepatogumais, kuriuos sukelia ūgis. Kokius dažniausius nepatogumus, su kuriais susiduriate, išskirtumėte?- Visų pirma, komfortiškai įsitaisyti ankštoje vietoje ir, žinoma, aukštaūgiams nepritaikytose lovose. O šiaip - prisitaikai ir imi nebepastebėti.5. Labiausiai imponuojantis politikas?- Visiškai idealaus nerandu, politikas idealus nebus niekada. Nėra politikų, kurie nors kartą nesugudrauja... Arčiau idealo būtų Vinstonas Čerčilis.

13 klausimų Sergejui Jovaišai„Aukštaitiškas formatas“ uždavė 13 klausimų anykštėnui, vienam tituluočiausių Lietuvos krepšininkų, Seimo nariui Sergejui Jovaišai.

6. Kokių vaisių sultis labiausiai mėgstate?- Obuolių – kriaušių.7. Ar daug problemų Jums kyla, norint nusipirkti drabužius?- Šiais laikais jau nebe, o anksčiau buvo.8. Jūsų telefonas “mygtukinis” ar išmanusis?- “Mygtukinis”, nes su juo man patogiau, o išmaniais leidžiu mėgautis vaikams.9. Gyvenote Vokietijoje. Kokį pagrindinį skirtumą išskirtumėte lyginant Vokietiją su Lietuva?- Vokiečiai didžiuojasi, kad moka mokesčius, o pas mus ir daugelyje kitų šalių - kad sugeba jų išvengti.10. Ar laikote kokį nors naminį gyvūną?- Taip, šiuo metu - du šunis.11. Ar kainas eurais mintyse vis dar konvertuojate į litus?- Kartais, bet vis rečiau.12. Ar esate ką nors pirkęs internetu?- Taip, bet specialias prekes, kurių nereikia matuotis. Pavyzdžiui, pirkau žiūronus.13. Ar vengiate skaičiaus 13?- Man tai laimingas skaičius. Su juo žaidžiau rinktinėje.

. . . Rytis Kulbokas >

> Anykštėnas Sergejus Jovaiša Seime atstovauja Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai.

2 0 1 5 . . . 3 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

43

ps

l.

..

. . . k r y ž i a ž o d i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Antrajame šių metų „Aukštaitiško formato“ numeryje spausdinto kryžiažodžio „Vasara“ teisingas atsakymas – REVOLVERIS. Šį kryžiažodį teisingai išsprendė 79 skaitytojai: anykštėnai M.R.Parnavienė, E.Jurėnaitė, D.Patumsienė, A.Patumsis, Z.Kvedarienė, V.Malinauskienė, B.Petrikonienė, V.Lančickienė, A.Burneikienė, A.Lunevičius, E.Tamulėnienė. E.Lukauskaitė, R.Venclovienė, V.Kazlovienė, A.Skirmantienė, D.Varnienė, N.Varnas, D.Šlamienė, V.Žemaitienė, A.Vilčinskas, R.Budrytė, V.Dikčiūvienė, D.Sriubienė, V.Laucys, M.Pupeikienė, V.Vilčinskienė, V.Daugelavičienė, J.Mieželienė, J.Pranckevičienė, D.Kundrotienė, A.Skaržauskienė, V.Laucys, V.Bieliūnienė ir G.Žvironaitė; L.Dobrodiejienė, R.Laucienė, B.Jakseborgienė, L.Šaltenienė, Z.Matelienė, L.Kaušylienė, A.Kaušylas ir V.Kaušylaitė iš Utenos; T.Prudnikovienė, G.Gudelis, E.Mičelienė, G.Paškevičiūtė ir E.Slavinskienė iš Naujųjų Elmininkų; B.Gudonienė, E.Sunkurytė, R.Dolmantienė, P.Dolmantas ir V.Mogylienė iš Viešintų; E.Kiškienė, D.Sudeikienė ir R.Puolis iš Kavarsko; B.Aukštakalnienė ir G.Šulskienė iš Kurklių, L.Ruša ir D.Rušienė iš Vilniaus, A.Mackelis iš Toliejų, V.Urbutienė iš Naujikų, R.Vaiginytė iš Aknystų, S.Želnienė iš Maželių, E.Trečiokaitė iš Jatkonių, A.Bagdonienė iš Vaitkūnų, R.Šiaučiūnienė iš Mitašiūnų, A.Lisauskienė iš Mickūnų, A.Juknonienė iš Rubikių, A.Kuolienė iš Kunigiškių, V.Milaševičienė iš Raguvėlės, V.Vilutienė iš Linkmenų, P.Kuorienė iš Dubingių, M.Baltrūnienė iš Piktagalio, J.Liubeckaitė iš Molėtų, K.Rimkuvienė iš Antupių, K.Imbrasaitė iš Šovenių, J.Šeštokienė iš Repšėnų, O.Arienė iš Bareišių bei B.Pajarskienė nenurodžiusi kur gyvena.Burtai lėmė, kad šį kartą prizas - 30 eurų utenos juvelyrinių dirbinių parduotuvės „Auksara“ čekis - atiteks E.TREČIOKAITEI iš Jatkonių. Prašome skaitytoją užsukti į redakciją atiimti čekio.

„Miškas“ Vienas iš teisingai kryžiažodį „Miškas“ išsprendusių skaitytojų gaus 30 eurų „Auksaros“ čekį. Teisingus atsakymus galite pranešti telefonu (8-381) 58246, paštu (Vilniaus g. 29, LT 29145, Anykščiai) arba elektroniniu paštu (vidmantas.s@anyksta.lt).

2 0 1 5 . . . 3 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

4p

sl

..

.