GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA

ISSN 1392-6489

KARO ARCHYVAS

XXXIII

Vilnius 2018

„Karo archyvas“ – tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto leidinys

Mokslinis redaktorius ir sudarytojas – dim. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Redaktorių kolegijos nariai:prof. habil. dr. Gžegošas Blaščykas (Grzegosz Blaszczyk), Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika);dr. Ėrikas Jekabsonas (Eriks Jekabsons), Latvijos universitetas;dr. Vytautas Jokubauskas, Klaipėdos universitetas;prof. dr. Virgilijus Pugačiauskas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Lietuvos istorijos institutas;dr. Valdas Rakutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Valdemaras Rezmeris (Waldemar Rezmer), Mikalojaus Koperniko universitetas (Torunė, Lenkijos Respublika);prof. dr. Jonas Vaičenonis, Vytauto Didžiojo universitetas;dr. Manvydas Vitkūnas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Kalbos redaktorė Nijolė Andriušienė

Viršelio dizainerė Laima Adlytė

Maketavo Jolanta Girnytė

Pirmajame viršelyje – Dragūnų būrys (LCVA nuotrauka)

© Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2018 © Straipsnių autoriai, 2018

TURINYS

Pirmasis pasaulinis karas

VOKIETIJOS STRATEGIJA OKUPUOTOS LIETUVOS ATŽVILGIU 1917 METAIS Doc. dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS ........................................................... 8

Lietuvos Respublikos kariuomenė (1918–1940 m.)

TEISINĖS PASTANGOS SUREGULIUOTI LIETUVOS VYRIAUSIOJO KARO VADO IR KARIUOMENĖS VADO PAVALDUMĄ KRAŠTO APSAUGOS MINISTRUI, MINISTRUI PIRMININKUI IR RESPUBLIKOS PREZIDENTUI 1918–1940 M.Kęstutis KILINSKAS ............................................................................ 36

LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠARVUOTIEJI TRAUKINIAI 1920–1935 M.Dr. Andriejus STOLIAROVAS ............................................................. 58

LIETUVOS KARIUOMENĖS TANKAI IR JŲ VAIDMUO VALSTYBĖS GYNYBOS PLANUOSE XX A. 4-AJAME DEŠIMTMETYJEŠarūnas VOLUNGEVIČIUS ............................................................. 113

LIETUVOS KARO AVIACIJOS 7-OJI ESKADRILĖ 1938–1940 M.: ĮKŪRIMAS IR PASIRUOŠIMAS GINKLUOTAM KONFLIKTUIMindaugas SEREIČIKAS ................................................................... 185

LIETUVOS KARIUOMENĖS KOVOS STATUTAI XX A. 3–4 DEŠIMTMETYJELina KASPARAITĖ-BALAIŠĖ ........................................................... 231

PACIFIZMO REFLEKSIJA TARPUKARIO LIETUVOJE (XX A. 3–4 DEŠ.)Dr. Modestas KUODYS ...................................................................... 281

LIETUVOS SKAUTŲ APDOVANOJIMŲ ISTORIJA 1920–1940 M. Eduardas REMECAS .......................................................................... 330

Mokslinė informacija

LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS ISTORIJĄ PAPILDĖ NAUJAS, INTRIGUOJANTIS ISTORIKO IR ŠAULIO MINDAUGO NEFO TYRIMAS Lina KASPARAITĖ-BALAIŠĖ ........................................................... 374

Reziumė prancūzų ir anglų kalbomis ................................................ 379

SOMMAIRE

CONTENTS

Première guerre mondialeFirst world war

LA STRATEGIE ALLEMANDE ENVERS LA LITUANIE EN 1917(recherches d’archives et apercus historiographiques dans l’etudede la politique de l’Empire allemand)Doc. dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS ....................................................... 381

GERMAN STRATEGY IN RESPECT OF LITHUANIA IN 1917(Archival search and historiographical insight by exploring the policy of Kaiser Germany)Assoc. Prof. Dr Arūnas VYŠNIAUSKAS ............................................ 382

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

LES EFFORTS JURIDIQUES POUR REGLEMENTER LA SUBORDINATION DU COMMANDANT MILITAIRE SUPREME ET DU CHEF DE L’ARMEE AU MINISTRE DE LA DEFENSE, AU PREMIER MINISTRE ET AU PRESIDENT DE LA REPUBLIQUE EN LITUANIE EN 1918–1940Kęstutis KILINSKAS .......................................................................... 383

LEGAL EFFORTS TO REGULATE SUBORDINATION OF THE COMMANDER-IN-CHIEF AND THE COMMANDER OF THE ARMY TO THE MINISTER OF NATIONAL DEFENCE, THE PRIME MINISTER AND THE PRESIDENT OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA IN 1918–1940Kęstutis KILINSKAS .......................................................................... 385

LES TRAINS BLINDES DE L’ARMEE LITUANIENNE 1920–1935Lieutenant dr. Andriejus STOLIAROVAS ......................................... 387

ARMOURED TRAINS OF THE LITHUANIAN ARMED FORCES 1920–1935Lieutenant Dr Andriejus STOLIAROVAS ......................................... 389

LES CHARS DE L’ARMÉE LITUANIENNE ET LEUR RÔLE DANS LES PLANS DE DÉFENSE DE L’ÉTAT DANS LES ANNÉES 30 DU XXE SIÈCLEŠarūnas VOLUNGEVIČIUS .............................................................. 391

LITHUANIAN MILITARY TANKS AND THEIR ROLE IN THE NATIONAL DEFENSE PLANS OF THE 4TH DECADE OF THE 20TH CENTURYŠarūnas VOLUNGEVIČIUS .............................................................. 393

7E ESCADRILLE DE L’AVIATION MILITAIRE DE LA LITUANIE EN 1938–1940 : CRÉATION ET PRÉPARATION AU CONFLIT ARMÉ Mindaugas SEREIČIKAS ................................................................... 395

7TH SQUADRON OF THE LITHUANIAN MILITARY AVIATION IN 1938–1940: ESTABLISHMENT AND PREPARATION FOR THE ARMED CONFLICT Mindaugas SEREICIKAS ................................................................... 397

LES MANUELS DES OPÉRATIONS DE L’ARMÉE LITUANIENNE DANS LES ANNÉES 20 ET 30 DU XXE SIÈCLELina KASPARAITĖ-BALAIŠĖ ........................................................... 399

WAR STATUTES ON THE LITHUANIAN ARMY IN THE 1920S AND 1930S Lina KASPARAITE-BALAISE ........................................................... 401

RÉFLEXION SUR LE PACIFISME DANS LA LITUANIE DE L’ENTRE-DEUX-GUERRES (ANNÉES 20 ET 30 DU XXE SIÈCLE)Dr. Modestas KUODYS ...................................................................... 403

REFLECTION OF PACIFISM IN THE INTER-WAR LITHUANIA (3RD AND 4 TH DECADES) Dr. Modestas KUODYS ...................................................................... 405

HISTOIRE DES DECORATIONS DES SCOUTS DE LITUANIE 1920–1940Eduardas REMECAS .......................................................................... 406

HISTORY OF THE AWARD OF THE LITHUANIAN SCOUTS FROM 1920 TO 1940 Eduardas REMECAS .......................................................................... 407

8

VOKIETIJOS STRATEGIJA OKUPUOTOS LIETUVOS ATŽVILGIU 1917 METAIS

(Archyvinės paieškos ir istoriografinės įžvalgos tiriant kaizerinės Vokietijos politiką)

Doc. dr. Arūnas Vyšniauskas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnio tekstas išplaukė iš pranešimo, skaityto 2015 m. gruodžio 3 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferen-cijoje „Lietuva. 1914–1918 metai“. Jame nagrinėjami Vokietijos užsienio reikalų minis-terijos Politiniame archyve (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes) saugomi šaltiniai, tiesiogiai susiję su „Lietuvos (lietuvių) klausimu“, parodoma, kad nuo 1917 m. dėl revo-liucinių įvykių Rusijoje tapo itin aktuali jos valstybingumo problema. Į jos sprendimo peripetijas buvo įtraukta ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija: ji rūpinosi šios proble-mos diplomatiniais aspektais tarptautinės teisės požiūriu, rinko atitinkamą informaciją, dalyvavo problemos svarstymuose ir esminiuose sprendimų priėmimo procesuose. Vo-kietijos reicho politinės ir karinės vadovybės strateginė linija – atkurti Lietuvos valstybin-gumą lietuvių (lietuviakalbių) tautos pagrindu – aiškiai matoma nuo 1917 m. pavasario, o šios politikos vaisiai išryškėja 1918 m. Šią nuostatą lėmė ne vien vokiečių imperialistiniai planai, bet ir elementarus siekis sustiprinti Vokietijos reicho ir į jo sudėtį įėjusios Prūsijos valstybės geopolitinę padėtį Rytuose, įteisinant Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos ir kartu palaikant planuojamos lietuvių valstybės atskirtį nuo Lenkijos.

Prasminiai žodžiai: Oberostas, Pirmasis pasaulinis karas, Vokietija, Rusija, okupaci-ja, Lietuvos (lietuvių) klausimas, Vilnius, Lietuvos valstybingumas.

ISTORIOGRAFINĖS PASTABOS

Nuo 2014 m., minint šimto metų, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, sukaktį, daugelyje Europos šalių pastebimai padidėjo dėmesys šio karo istoriniams tyrimams. Ne išimtis ir Lietuva. Nors pas mus nėra labai išsamių „Didžiojo karo“ tyrimų, kaip kitose Europos šalyse, dabar itin palankus metas jiems skirti daugiau dėmesio ir sustiprinti lietuviškąją šios temos istoriografiją, pateikiant naujų tyrimų, komentarų ir vertini-

9

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

mų, žvelgiant iš Lietuvos pozicijų. Viena iš galimų šių istorinių tyrimų atnaujinimo galimybių – iki šiol nenaudotų archyvinių šaltinių paieška ir jų įtraukimas į istoriografiją, apie ką toliau ir bus rašoma šiame straips-nyje. Dėl to tikslinga glaustai apžvelgti dabartinį istoriografijos lygį, su-telkiant dėmesį į kaizerinės Vokietijos strateginę politikos okupuotos Lietuvos atžvilgiu liniją.

Žinoma, kad praktiškai visas lietuvių (lietuviakalbių1) gyvenamas že-mes, buvusias carinės Rusijos imperijos sudėtyje, 1915 m. rudenį baigė okupuoti kaizerinės Vokietijos reicho kariuomenė2. Greitai iš šių okupuo-tų žemių buvo sudarytas karinis administracinis vienetas – Oberostas. Į jo sudėtį šiaurinėje dalyje taip pat buvo įtraukta dalis latvių gyvenamų žemių (Vokietijos okupuotas Kuršas), o pietinėje dalyje – tautiškai mišri teritorija, kuriai priklausė Bialystoko (Balstogės) ir Gardino miestai. Ši pietinė teritorija dabar įeina į Lenkijos ir Baltarusijos valstybių sudėtį, tačiau istoriškai buvo susijusi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

Vokietijos politika okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1915–1918 m. istori-ografijoje jau yra nagrinėta. Tarpukariu, tiesa, nespėta parengti stambes-nių vokiečių politikai Lietuvoje skirtų istorijos veikalų. Šia tema buvo pa-skelbta tik keletas straipsnių ir M. Mašiotaitės-Urbšienės didesnė studija „Karo archyve“, taip pat išleista ir atskiru leidiniu 1939 m.3 Tarpukariu išleistuose lietuviškuose istorijos vadovėliuose vokiečių okupacijos lai-kotarpis iš esmės pavaizduotas tamsiomis spalvomis. Vokietijos pasiun-tinybė Kaune darė netgi diplomatinį spaudimą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai (URM) dėl tokio perdėm neigiamo vaizdavimo ir, vokiečių nuomone, juos įžeidžiančio skyriaus 1934 m. P. Šležo ir I. Malinausko „Lietuvos istorijos“ vadovėlyje. Ypatingą vokiečių diplomatų pasipiktini-mą sukėlė šio vadovėlio iliustracija, kurioje pavaizduoti vokiečių karei-viai, plėšikaujantys padegtoje lietuvių sodyboje: jos kieme vienas kareivis grasina pistoletu nušauti moterį šalia jau nužudyto ar sužeisto parkri-

1 Lietuviakalbiai – tai palyginti naujas terminas, kuris pradeda įsitvirtinti lietuviško-je akademinėje istoriografijoje. Šį terminą pastaruoju metu ėmė vartoti ne tik istorikai, bet ir kalbininkai. Šiame straipsnyje lietuviakalbiais vadinami gyventojai, kurių gimtoji ir vartojamoji kalba buvo lietuvių. 2 1915 m. rudens pabaigoje nusistovėjus Vokietijos ir Rusijos fronto linijai liko tik nedi-delis ploto, kuriame gyveno lietuviakalbiai, rytinis iškyšulys.3 MAŠIOTAITĖ-URBŠIENĖ, Marija. Vokiečių karo meto spauda ir Lietuva.  Kaunas: Spaudos fondas, 1939. Ats. iš: „Karo archyvas“.

10

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

tusio vyro ir ant jo ranką uždėjusios mažos dukrelės. Dėl Vokietijos pa-siuntinybės reakcijos naujame vadovėlio leidime šios iliustracijos buvo atsisakyta4. Nieko teigiamo apie vokiečių politiką okupuotoje Lietuvoje neparašyta ir A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“5, apimančioje ir laikotarpį, apie kurį atsiminimai dar buvo gyvi žmonių atmintyje. Kri-tinis požiūris į vokiečių okupacijos laikotarpį išreikštas ir vokiečių kalba 1932 m. Tilžėje išspausdintame dideliame Vydūno veikale apie septynių šimtų metų lietuvių ir vokiečių santykių istoriją6. XXI a. pradžioje šis vei-kalas, išverstas į lietuvių kalbą, buvo išleistas ir Vilniuje7.

Sovietmečiu kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpis Lietuvo-je gana nuodugniai aprašytas akademinėje „Lietuvos TSR istorijoje“, visuose jos leidimuose. Nors atskirų monografijų šia tema nebuvo, jai skirta gana daug vietos Komunistų partijos ir „Tarybų valdžios“ kūrimo 1918–1919 m. istorijai skirtuose veikaluose. Tuo metu neigiamas kaize-rinės Vokietijos okupacinio režimo įvaizdis buvo naudingas visai sovieti-nei istoriografijai, o lietuvių istorikai pratęsė prieškarinę vien negatyvaus Vokietijos vaidmens Lietuvos istorijoje akcentavimo tradiciją. Pabrėžia-mas Vokietijos politikos imperialistinis pobūdis, kartu nutylint daugelį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi peripetijų. Nepaisant per-dėto ideologizavimo, Lietuvos TSR iki 1990 m. paskelbtos akademinės publikacijos vis dėlto turi išliekamąją faktografinę vertę, be to, yra įdo-mios ir kaip „tarybinio“ laikotarpio vertinimų ir interpretacijų šaltiniai. Bene daugiausia kaizerinės Vokietijos politikos klausimais Lietuvoje rašė A. Stražas, sovietmečiu paskelbęs nemažai straipsnių akademinėje spau-doje. Tam buvo skirta ir jo 1972 m. apginta daktaro (dabar atitinka habi-lituoto daktaro) disertacija „Oberosto žemė“ ir jos vieta Vokietijos Rytų politikoje Pirmojo pasaulinio karo metais“8.

4 KOHRS, Michael H. Das Deutschland-Bild in litauischen Geschichtsschulbüchern. Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. T. 39 (1999), p. 58–59.5 Lietuvos istorija / red. A. Šapoka. Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidi-nys. Kaunas, 1936.6 STOROST-VYDŪNAS, Wilhelm. Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehun-gen. Kulturhistorische Darlegungen. Tilsit: Ruta-Verlag, 1932.7 VYDŪNAS. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Vilnius: Vaga, 2001.8 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie Abelio Stražo fondą Nr. R-569. 2010-10- Nr. SA-. Interneto prieiga: < http://www.archyvai.lt/lt/fondai/asmenu_doku-mentu_fondai/lcva_fr569_pazyma.html>.

11

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

Taigi, Lietuvoje ir lietuvių išeivijoje9 visą laiką daugiau ar mažiau buvo domimasi Vokietijos politika ir strategine linija okupuotoje Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Tai pasakytina ir apie lietuvišką istorio-grafiją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m., kai Lietuvos istorikai jau galėjo laisvai tirti ir rašyti, atsisakę senųjų ideologemų. Antai 2013 m. pasirodė naujai leidžiamos akademinės „Lietuvos istorijos“ X tomo I da-lis, kurios pirmame skyriuje plačiai aptariamas Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis Lietuvoje, nagrinėjant ir vokiečių politiką10. Šios dalies teks-to autorius E. Gimžauskas šia tema yra paskelbęs ir akademinių straips-nių, parašė įvadą savo sudarytam stambiam istorinių šaltinių rinkiniui, skirtam vokiečių okupacijos 1915–1918 m. laikotarpiui Lietuvoje11. Be to, daktaro disertacijos pagrindu E. Gimžauskas yra parengęs ir išleidęs monografiją apie baltarusių veiksnį Lietuvos valstybės formavimosi pro-cese 1915–1923 m.12 Joje vien jau dėl chronologinių rėmų nebuvo įma-noma apeiti Pirmojo pasaulinio karo peripetijų Lietuvos teritorijoje, ne-nagrinėjant Vokietijos planų ir strategijos okupuotose žemėse. Panašiai galima pasakyti ir apie 1996 m. išleistą R. Lopatos monografiją, skirtą 1914–1918 m. Lietuvos valstybingumo klausimui13.

9 Iš lietuvių išeivijos istorikų veikalų ypač minėtina Prano Čepėno dvitomė „Naujųjų laikų Lietuvos istorija“. Jos antrajame tome nemažai vietos skiriama Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiui. Žr.: ČEPĖNAS, Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. 1–2. [Chicago, Ill.]: K. Griniaus fondas, 1977–1986.10 Lietuvos istorija. T. X, d. 1: Nepriklausomybė (1918–1940 m.) / Danutė Blažytė-Baužienė, Edmundas Gimžauskas, Česlovas Laurinavičius, Dangiras Mačiulis, Gedimi-nas Rudis, Artūras Svarauskas, Jonas Vaičenonis; Lietuvos istorijos institutas. Vilnius: Baltos lankos, 2013.11 Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos ne-priklausomos valstybės genezė: dokumentų rinkinys / sudarė Edmundas Gimžauskas. Vil-nius: LII leidykla, 2006, 595, [1] p., 1 žml. lap.: žml. – (Lietuvos užsienio politikos doku-mentai. 1915–1940 metai / redakcinė kolegija: Zenonas Butkus, Česlovas Laurinavičius (pirmininkas), Rimantas Žalys).12 GIMŽAUSKAS, Edmundas. Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915–1923 m. Vilnius: LII leidykla, 2003.13 LOPATA, Raimundas. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918  m.  Vilnius: Mintis, 1996.

12

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

Pasižvalgius po istoriografijos aruodus vis dėlto tenka konstatuoti, kad lietuvių kalba neturime stambesnio apibendrinamojo tiriamojo vei-kalo apie Vokietijos politiką okupuotoje Lietuvos teritorijoje ir strategi-ją Lietuvos atžvilgiu Pirmojo pasaulinio karo metais. Šiai problematikai skirta minėta A. Stražo 1972 m. apginta disertacija išleista nebuvo. Be to, po to atsirado daugiau naujų publikuotų šaltinių, pasipildė istoriografi-ja (tiek Lietuvos, tiek kitų šalių: Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir kt.), pasikeitė daugelis vertinimų ir interpretacijų, dėl ko reikėtų šią temą išplėtoti, pateikti naujų apibendrinimų. Latviai, baltarusiai ir estai yra išleidę monografijų apie savo krašto padėtį Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvos istorikai, deja, tuo pasigirti nelabai gali. Lenkijos istori-kai nemažai nuveikė monografiškai vaizduodami lenkų žemių visumą, iš dalies ir Lietuvos teritoriją, 1914–1918 m. laikotarpiu.

O vokiečių kalba galima rasti net kelias monografijas, skirtas Vokie-tijos politikai Lietuvoje ir Baltijos kraštuose apskritai, Vokietijos santy-kiui su besiformuojančia Lietuvos valstybe14. Vieną iš jų, tiesa, parašytą iš Lietuvos į Izraelį emigravusio A. Stražo15, šio straipsnio autoriui teko recenzuoti akademinėje spaudoje16. Iš naujesnių publikacijų vokiečių kalba galima paminėti monografiją, skirtą priverstinių darbų politikos okupuotoje Lenkijoje ir Lietuvoje 1914–1918 m. istorijai17. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad vokiečių kalba yra išleista gana daug Pirmojo pasauli-nio karo problematikai skirtų veikalų, kuriuose vienaip ar kitaip paliečia-mi ir su Lietuvos istorija susiję klausimai, aptariami jos teritorijoje vykę karo veiksmai ir t. t.

14 COLLIANDER, Börje. Die Beziehungen zwischen Deutschland und Litauen während der Okkupation 1915–1918. Åbo: Åbo Akademi, 1935; BASLER, Werner. Deutschlands Annexionspolitik in Polen und im Baltikum 1914–1918. Berlin: Rütten & Loening, 1962; LINDE, Gerd. Die deutsche politik in Litauen im Ersten Weltkrieg. Wiesbaden: Otto Harrasowitz, 1965; BIENHOLD, Marianne. Die Entstehung des litauischen Staates in den Jahren 1918–1919 im Spiegel deutscher Akten. Bochum: Brockmeyer, 1976.15 STRAZHAS, Abba. Deutsche Ostpolitik im Ersten Weltkrieg: der Fall Ober Ost 1915–1917. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 1993.16 VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Abbos Stražo knyga apie Ober Ostą. Lietuvos istorijos studi-jos. T. 5 (1997), p. 210–217.17 WESTERHOFF, Christian. Zwangsarbeit im Ersten Weltkrieg. Deutsche Arbeitskräfte-politik im besetzten Polen und Litauen 1914–1918. Paderborn: Ferdinand Schöningh, 2011.

13

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

Lietuvių kilmės amerikiečio Vėjo Gabrieliaus Liulevičiaus (Vejas Ga-briel Liulevicius) anglų kalba 2000 m. išleistos monografijos18 apie vokie-čių politiką Oberoste akademinė sėkmė (ji 2002 m. publikuota ir vokie-čių kalba19, susilaukė palankių recenzijų) rodo, kad šios problematikos tyrimas būtų svarbus ne tik Lietuvai, ne tik Vokietijai, kurios istorikai anksčiau jau yra paskelbę šia tema kelias monografijas, bet ir platesniu tarptautiniu mastu. Tema būtų reikšminga visiems Pirmojo pasaulinio karo istorijos tyrėjams, nes Vokietijos ir jos sąjungininkų karo veiksmai ir strategija Rytų fronte nėra taip gerai ištirti kaip Vakarų fronte. Anks-čiau ar vėliau tai bus padaryta išsamiai.

Mintis, kad būtent 1917-ieji buvo Vokietijos politikos okupuotos Lie-tuvos atžvilgiu lūžio metai, istorikų jau yra iškelta. Kaip išsikristalizavo esminis vokiečių strateginis planas, vienaip ar kitaip atspindi ir publikuo-ti šaltiniai: paskelbti dokumentai, periodinė spauda ir kiti leidiniai, taip pat atsiminimai, tarp jų – generolo Ėricho Liudendorfo (Erich Luden-dorff) 1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje baigti rašyti ir 1919 m. pa-skelbti20. Lietuvos (lietuvių) klausimas (vok. litauische Frage) šiuose atsi-minimuose nagrinėjamas generolui net neslepiant savo užsiangažavimo. Kodėl vokiečiams Oberosto teritorijoje kariniais strateginiais sumetimais buvo naudinga proteguoti lietuvius ir baltarusius, o ne lenkus, atskleidžia šie esminiai Ė. Liudendorfo sakiniai apie jo tuometę poziciją: „Lenkija, išsidriekusi aplink Vakarų Prūsiją ir Rytų Prūsiją, būtų nesuderinama su Vokietijos kariniu saugumu. Vokiečių viešpatavimas Oberosto srityje turėtų remtis lietuviais ir baltarusiais [vok. Weissruthenen].“21 Iš toliau generolo išdėstytų minčių aiškėja, kad jis buvo už šiaurinių baltarusių gyvenamų teritorijų (gerokai polonizuotų) priartinimą prie lietuvių, o Lietuva turėjo įgyti valstybingumą, susijusį su Vokietijos reichu. Vokiečių generolas buvo prievartinio lietuvių germanizavimo priešininkas, bent

18 LIULEVICIUS, Vejas Gabriel. War Land on the Eastern Front: Culture, National Iden-tity, and German Occupation in World War I / Studies in the Social and Cultural History of Modern Warfare (Book 9). Cambridge: Cambridge University Press, 2000.19 LIULEVICIUS, Vejas Gabriel. Kriegsland im Osten. Eroberung, Kolonisierung und Mi-litärherrschaft im Ersten Weltkrieg. Hamburg: Hamburger Edition, 2002.20 LUDENDORFF, Erich. Meine Kriegserinnerungen 1914–1918. Berlin: Ernst Siegfried Mittler und Sohn, 1919. 21 Ten pat, p. 374.

14

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

taip rašo atsiminimuose. Žinoma, šie aukščiausio rango kariškio atsimi-nimai po pralaimėto karo tėra tik vienas iš šaltinių. Dėl to, norint susida-ryti išsamesnį ir objektyvesnį vaizdą, svarbu nagrinėti ir kitus šaltinius.

Ypatingą svarbą gali turėti archyviniai šaltiniai, o čia istorikams dar daug ką reikėtų nuveikti. Šiuo straipsniu norėtume atkreipti dėmesį į lie-tuvių istoriografijoje kol kas nenaudotus vokiškus archyvinius šaltinius, aptardami 1917 m. susidariusią padėtį ir atskleisdami Vokietijos politi-nės strategijos Lietuvos atžvilgiu bruožus. 1918 m. situaciją nušvietėme ne taip išsamiai, nes manome, kad tie metai Lietuvai buvo dar reikšmingesni, todėl jiems nagrinėti reikėtų skirti daugiau laiko, nuodugnesnių tyrimų ir didesnės apimties publikacijų. Dėl to rengiant toliau pateikiamą tekstą ne-siekta visapusiškai išnagrinėti šią temą. Tikslas buvo paprastesnis – atlikus archyvinę „žvalgybą“ Berlyne, pateikti akademinio pobūdžio jos ataskai-tą, taip pat kai kurias savo įžvalgas ir apibendrinamąsias išvadas.

VOKIETIJOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJOS POLITINIAME ARCHYVE – SVARBŪS VOKIŠKI ŠALTINIAI APIE LIETUVOS TARPTAUTINĘ SITUACIJĄ 1917–1918 M.

Impulsą parengti pranešimą Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos organizuojamai konferencijai, o jo pagrindu – šį straipsnį suteikė 2015 m. vasaros pabaigoje asmeninė savaitės trukmės tarnybinė kelionė į Berlyną. 2015 m. rugpjūtį, parėmus Lietuvos mokslo tarybai22, teko lankytis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archy-ve (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes – toliau PA AA). Vokietijos užsienio politika besirūpinanti institucija Auswärtiges Amt, pažodžiui jos pavadinimą išvertus iš vokiečių kalbos, galėtų būti vadinama Užsienio reikalų žinyba, tačiau, verčiant į kitas kalbas, įskaitant lietuvių, papras-tai įvardijama kaip Užsienio reikalų ministerija, o sutrumpintai – URM. Iki šiol lietuvių istorikai, nagrinėję Lietuvos 1914–1918 m. laikotarpį, šio Vokietijos archyvo fondais nesinaudojo.

22 Finansavimo sutartys su Lietuvos mokslo taryba KEL-151/2015 ir LIT-8-83.

15

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

Antai 2006 m. išleistame kol kas didžiausiame dokumentų rinkinyje apie Vokietijos okupuotą Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo metais23, be anksčiau skelbtų dokumentų, yra ir nemažai archyvinių šaltinių. Pasta-rieji paimti iš Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos (Foreign Office) archyvo ir skelbiami pirmą kartą, o iš Vokietijos archyvų tiesiogiai nėra paskelbta nė vieno. Peržvelgtuose Lietuvos istorikų straipsniuose taip pat nematyti, kad būtų panaudota PA AA saugoma medžiaga, susiju-si su 1917–1918 m. Lietuva.

Toliau aptarsime kai kuriuos šio archyvo 1917 m. įvykius aprašančius ar su jais susijusius archyvinius dokumentus, kokį įspūdį palieka bylose saugoma medžiaga ir kuo ji gali būti vertinga tiriant Vokietijos politiką Lietuvos atžvilgiu tais metais. Dėl nedidelės straipsnio apimties čia teks apsiriboti tik kelių istorinių dalykų nuodugnesniu nagrinėjimu, atkrei-piant dėmesį į Vokietijos karinių struktūrų ir URM bendradarbiavimą, karinės vadovybės ir reichskanclerio bei kitų institucijų susirašinėjimą sprendžiant Lietuvos (lietuvių) klausimą (litauische Frage).

Susipažinus su PA AA fondų XIX a. pab. aprašais ir archyvinėmis bylo-mis galima konstatuoti, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos URM Lietuva nebuvo išskiriama, jai specialiai skirtų bylų nerasta. Tiesa, jau nuo XIX a. pab. Vilniuje ir Kaune veikė Vokietijos reicho konsulatai, yra išli-kusių jų archyvinių bylų, tačiau tiek Vilniaus, tiek Kauno gubernijos tada buvo laikomos Rusijos imperijos dalimis, kas, Berlyno požiūriu, buvo vi-siškai suprantama. Net ir pranešimai iš gubernijų, apėmusių latvių ir estų gyvenamas žemes, kur nuo seno buvo stipri Baltijos vokiečių įtaka ir kur taip pat veikė keli Vokietijos reicho konsulatai, kaip medžiaga buvo kau-piama bylose, skirtose Rusijos imperijos administracijai. Tarp jų galima rasti ir bylų, specialiai skirtų medžiagai apie Rusijos imperijos baltiškas provincijas, tačiau vokiečiai Lietuvos prie jų tuomet nepriskirdavo. Tai netgi būtų galima pagrįsti tuomete Rusijos gubernijų geografine padėtimi, mat Kauno gubernija, kurioje gyveno daugiausiai lietuviškai kalbančių gyventojų, prie Baltijos jūros net neturėjo priėjimo, nes nuo jos vakaruose buvo atskirta siauro Kuršo (Kurliandijos) gubernijos ruožo. Rusijos bal-tiškomis provincijomis buvo laikomos iš esmės tik latvių ir estų gyvena-mos žemės, kuriose nuo seno buvo stipri vokiečių, besivadinančių Balten-deutsche (Baltijos vokiečiais), o kartais ir sutrumpintai – Balten (baltais),

23 Knygos bibliografiniai duomenys pateikti šio straipsnio 11-oje išnašoje.

16

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

įtaka24. Šios provincijos, vokiškai vadintos Russische Ostsee-Provinzen (Rusijos Baltijos jūros provincijos), baltische Provinzen (baltiškosios pro-vincijos), apėmė Estliandijos, Lifliandijos ir Kuršo gubernijas.

O Lietuva vokiečių nuo seno buvo įsivaizduojama kaip tarpinė teri-torija tarp etninių lenkų žemių ir etniškai rusiškos Rusijos imperijos da-lies, neturinti labai aiškių ribų, kurioje tam tikrų zonų gyventojai buvo etniškai mišrūs. Į šią Lietuvos sampratą pakliūdavo ne tik Kauno, Vil-niaus ir Suvalkų, bet ir Gardino, Minsko, o prisimenant senesnę istorinę praeitį – kartais net ir Mogiliovo, taip pat Vitebsko gubernijos. Tik po 1918 m., susiformavus Lietuvos valstybei etniniu (lietuviakalbių) pagrin-du ir įgijus Baltijos jūros pakrantės liniją, Vokietija geopolitiškai Lietuvą ima priskirti prie Baltijos kraštų.

Padėtis dėl Lietuvos kitokio traktavimo vis dėlto ėmė keistis kiek anksčiau – po 1915 m., kai Vokietijos kariuomenė iki tų metų rudens vidurio užėmė praktiškai visą etninės Lietuvos teritoriją ir dalį baltaru-siškų žemių. Toliau į rytus tarp Naručio ežero ir Daugpilio vokiečių ka-riuomenė nesiveržė, kai kur šiek tiek pasistūmėdama, kai kur atsitrauk-dama frontu palei patogią gynybos liniją, prisitaikydama prie vandens telkinių (pelkių, ežerų, upių) ir išnaudodama jų privalumus ilgalaikėms pozicijoms rengti. Prasimušti iki pat Dauguvos upės kranto tiek prie Daugpilio, tiek į vakarus nuo jo iki pat Rygos įlankos vokiečiams tuomet neužteko jėgų, nors fronto linija ėjo netoli nuo upės į pietus, vokiečių pusėje palikdama istorinį Kuršo regioną (latvių etnografinius regionus Kuršą ir Žiemgalą). 1915 m. spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje Rytų fronto vadovybė (Oberbefehlshaber Ost), nuo spalio 21 d. persikėlusi į Kauną, įsakė puolamųjų operacijų Rytuose toliau neberengti25. Artėjant šalčiams reikėjo rūpintis iškovotų pozicijų gynybinės linijos įtvirtinimu. Rytų fronto vyriausiasis vadas generolas feldmaršalas Paulius fon Hin-denburgas 1915 m. gruodžio 12 d. pristatė padėtį Vokietijos kaizeriui, su karine palyda apsilankiusiam Vilniuje26.

24 Šiuo metu Baltijos vokiečiams įvardinti vokiečių kalboje plačiau vartojamas Deutsch-balten pavadinimas, rašomas ir kaip Deutsch-Balten. 25 Der Weltkrieg 1914 bis 1918. Die militärischen Operationen zu Lande. Bd. 8 : Die Ope-rationen des Jahres 1915: Die Ereignisse im Westen im Frühjahr und Sommer, im Osten vom Frühjahr bis zum Jahresschluß. Berlin: E. S. Mittler & Sohn, 1932, S. 545–546.26 Ten pat, p. 549.

17

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

Po šių kariuomenės laimėjimų Vokietijos politiniuose ir akademi-niuose sluoksniuose sklandė kelios koncepcijos dėl Rytuose okupuotų sričių ateities, tad aukščiausios karinės vadovybės pozicija šiuo klausimu buvo itin svarbi. Tačiau aiškesnei politinei linijai išsikristalizuoti reikėjo laiko, nuolat analizuojant padėtį, norint susigaudyti tautiniuose santy-kiuose naujai užimtose lietuvių, latvių ir baltarusių žemėse. Čia gyveno nemažai lenkų ir žydų, o Kurše – vokiečių. Išsiaiškinti, kokia iš tikrų-jų yra padėtis, turėjo padėti ir vokiečių 1916 m. atliktas Vilniaus miesto gyventojų surašymas. Nors, pagal jį, lietuvių dalis buvo nedidelė, vokie-čiams nebuvo paslaptis, kad už keliasdešimties kilometrų nuo didžiausio Lietuvos miesto prasideda ištisinis kaimiškas lietuvių kalbos vartojimo arealas, supantis Vilnių iš trijų pusių. Tai atsispindėjo ir vokiečių pareng-tame ištisinių vartojamos kalbos plotų žemėlapyje, pateiktame 1917 m. Oberosto Spaudos skyriaus leidykloje išleistoje knygoje27. Šiame žemė-lapyje Vilnius, beje, parodytas kaip baltarusių, o ne kaip lenkų kalbos ištisinio vartojimo ploto dalis28.

Duomenis apie okupuotą kraštą vokiečiai rinko nuolat, tačiau PA AA dar nepavyko rasti 1916 m. bylų, kurių pavadinimuose figūruotų žodis Litauen (Lietuva). Vis dėlto 1917 m. pavasarį, praėjus pusantrų metų, kai Vilnius vokiečių buvo okupuotas, tokia byla atsirado29. Žodis Litauen jos viršelyje įrašytas po Rußland (Rusija) ir dvitaškio, o po Litauen skliaus-tuose dar parašyta Ober-Ost. Vadinasi, ministerijoje tuo metu Lietuvą imta traktuoti ne vien kaip vokiečių okupuotą Rusijos imperijos, bet ir kaip Oberosto sudėtinę dalį.

Ober Ost, Ober-Ost, Oberost ir Ob. Ost – taip sutrumpintai vokiečiai rašė 1915 m. lapkričio mėn. sudaryto karinio administracinio teritori-nio vieneto, apėmusio Vokietijos kariuomenės okupuotų vakarinių Ru-sijos gubernijų dalį, į kurią pakliuvo ir užimtos lietuvių (lietuviakalbių) gyvenamos žemės, pavadinimą. Šios karinės srities vyriausiasis vadas oficialiai buvo vadinamas Oberbefehlshaber der gesamten Deutschen

27 Das Land Ober Ost. Deutsche Arbeit in den Verwaltungsgebieten Kurland , Litauen und Bialystok-Grodno / Hrsg. im Auftrage des Oberbefehlshabers Ost. Stuttgart und Berlin: Verlag der Presseabteilung Ober Ost, 1917. 28 Ten pat. Žr. įkliją po 472 p.29 Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes (toliau – PA AA). R 22297 (bylos lapai ne-numeruoti).

18

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

Streitkräfte im Osten, pa-žodžiui išvertus į lietuvių kalbą – „visų Vokietijos ginkluotųjų pajėgų Ry-tuose aukščiausių įsaky-mų teisės [prerogatyvos] turėtojas“. Iš tikrųjų į šias pareigas einančio parei-gūno funkcijas įėjo ne tik vadovavimas karinėms pajėgoms, bet ir okupuo-tų teritorijų svarbiausių administravimo spren-dimų priėmimas. Nuo šio posto (vok. Ober-befehlshaber Ost) pava-dinimo ir kilo okupuoto krašto pavadinimas – Verwaltungsgebiet Ober-Ost (Oberosto valdymo sritis), arba Land Ober Ost (Oberosto kraštas). Jo vidaus administraci-nis suskirstymas 1916–1918 m. kelis kartus buvo keičiamas.

1916 m. Oberosto te-ritorija buvo suskirstyta į 6 sritis, vadovaujantis karinio administravimo

poreikiais ir iš dalies atsižvelgiant į buvusias gubernijų ribas, bet nepai-sant tautinės gyventojų sudėties. Nuo 1917 m. pavasario Oberostas buvo padalytas į 3 karinio valdymo sritis: Kuršą, Lietuvą ir Bialystoką–Gardi-ną. Šis padalijimas jau rėmėsi etnopolitiniu principu. Manoma, kad visoje Oberosto teritorijoje, ištuštėjusioje karo metais, buvo apie 3 mln. gyvento-jų. Nors tautiniu požiūriu teritorija nebuvo homogeniška, tačiau lietuviai (lietuviakalbiai) apie 109 tūkst. km² Oberosto plote sudarė santykinę dau-

1 pav. 1917 m. išleistos knygos viršelis, kuriame parodytas Oberosto teritorinis suskirstymas nuo 1917 m. pavasario

19

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

gumą. Lietuvos karinio valdymo sritis (vok. Verwaltungsgebiet Litauen) tapo pagrindine ir Oberosto dalimi.30

Kaupiantis dokumentams pirmoji Lietuvai skirta byla Vokietijos URM archyve buvo pildoma iš esmės laikantis kalendorinio principo, t. y. iš pradžių segami ankstesni dokumentai, o po to – vėliau datuoti. Tiesa, kartais anksčiau datuotas dokumentas į bylą pakliūdavo ir būdavo įsegamas kiek vėliau, kas suprantama, nes galėjo užtrukti dokumento siuntimas ar atsirasti kitų priežasčių. Pirmosios bylos, pažymėtos Bd. 131, pirmasis įsegtas dokumentas datuotas 1917 m. balandžio 1 d. Tai raštas, kuriame nurodyta, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerijai perduodama tam tikra Lietuvos (lietuvių) klausimu sukaupta medžia-ga. Iš tolesnių dokumentų matyti, kad jį aktyviau pradėta spręsti jau 1917 m. kovo mėn.

Iš tikrųjų byla užvesta 1917 m. balandį, o iki 1917 m. rugpjūčio mėn. imtinai, susikaupus pakankamai dokumentų, ji tapo gana stora. Vienas paskutinių jos dokumentų datuotas 1917 m. rugpjūčio 26 d. Kadangi įvairių raštų toliau daugėjo, jie pradėti segti į naują bylą, po to – į kitą, taip buvo daroma ir 1918 m. Iš viso susidarė 6 bylos, paskutinėje šios serijos byloje yra net ir 1919 m. dokumentų, nors Oberosto tuo metu jau nebebuvo. Vis dėlto, turint omenyje, kad, Vokietijai pralaimėjus karą, jos kariuomenė ir karinė administracija iš Lietuvos galutinai pasitraukė tik 1919 m., formaliai, vokiečių valdininkų požiūriu, su Oberostu susijusi 1919 m. datuota dokumentacija dar galėjo būti segama į Lietuvai skirtą paskutinę 1917 m. pradėtos serijos bylą. Ji apėmė laikotarpį nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. rugsėjo, taip užrašyta bylos viršelyje32. Visose šešio-se 1917–1919 m. bylose, kurių viršelyje įrašyta Rußland, o toliau Litauen (Ober-Ost), yra įdomios medžiagos33.

30 Knygos bibliografiniai duomenys pateikti šio straipsnio 27-oje išnašoje.31 Bd. – sutrumpintas žodis Band (liet. „tomas“).32 PA AA. R 22302.33 PA AA. R 22297, R 22298, R 22299, R 22300, R 22301, R 22302 (bylų lapai nenumeruoti).

20

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

2 pav. Vokietijos URM Politiniame archyve saugomos bylos, pradėtos 1917 m. ir skirtos

Lietuvai, viršelis. Dabar jos archyvinė signatūra – R22297. A. Vyšniausko nuotrauka

Bylos viršelis (2 pav.) atnaujintas jau po Pirmojo pasaulinio karo, su-segus prieš tai šioje byloje buvusius dokumentus ir byloms suteikus nau-jas saugojimo vietų signatūras. Bylos kartoniniame viršelyje archyvinės institucijos pavadinimas Politisches Archiv užrašytas tik 1924 m., vadi-nasi, naujasis viršelis atsirado vėliau. Bylos ankstesnis antraštinis užrašas liko po viršelio įsegtame pradiniame lape (3 pav.). Čia buvo užrašyta Rus-sland, žemiau mažesnėmis raidėmis – Litauen Ob-Ost. Tiek naujesniame

21

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

bylos viršelyje, tiek seno formato antraštiniame lape, tiek priklijuotame baltame lapelyje išspausdintas užrašas Gr. Hauptquartier. Taip vokiečių archyvarai pažymėjo, kad byloje saugomi Auswärtiges Amt susirašinėji-mo su Vokietijos reicho Didžiąja vadaviete (Großes Hauptquartier), kurią, be Vokietijos kaizerio, sudarė aukščiausio rango sprendimus priimantys kariniai ir politiniai organai, veikiantys per savo atstovus, dokumentai.

3 pav. Bylos, skirtos 1917 m. Lietuvai, pradinis viršelis34. A. Vyšniausko nuotrauka

34 PA AA. R22297.

22

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

Galima būtų konstatuoti, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kaip atskiras tyrimo objektas ir galimas tarptautinės teisės subjektas ne-sulaukė ypatingo Vokietijos URM susidomėjimo, bet, lietuvių žemes Ru-sijos imperijoje užėmus vokiečių kariuomenei, netrukus atsirado darbo ir diplomatams. Ypač nuo 1917 m. pavasario, pirmiausia dėl įvykių Ru-sijoje sparčiai kintant tarptautinei situacijai, Lietuvai imta skirti daugiau dėmesio. 1917 m. balandžio mėn., kai pradėta pirmoji Lietuvai skirta dokumentų byla, nebuvo atsitiktinis, nes 1917 m. kovo pradžioje (vasa-rio mėn. pagal senąjį kalendorių) Rusijos sostinėje be kraujo praliejimo įvyko demokratinė revoliucija, caras buvo priverstas atsisakyti sosto. Pa-sikeitus Rusijos aukščiausiajai valdžiai, naujoji Rusijos vyriausybė ir par-lamentas (Valstybės Dūma), bent jau kai kurių politikų lūpomis, greitai viešai ėmė žadėti viliojančias politines perspektyvas Vokietijos okupuotų Rusijos imperijos teritorijų tautoms, tarp jų – ir lietuviams. Jau iš pir-mųjų minėtoje byloje įsegtų vokiškų dokumentų aiškėja, jog Vokietijos reicho aukščiausioji politinė ir karinė vadovybė suprato, kad Lietuvos politinės ateities klausimas tampa ypač aktualus tarptautinėje arenoje ir būtina tuo neatidėliotinai užsiimti, ieškant Vokietijai palankiausių stra-teginių sprendimų.

Antai iš rusiškos spaudos greitai tapo žinoma, kad jau 1917 m. kovo mėn. Rusijoje buvo sudaryta Lietuvių tautos taryba, vienijanti įvairias lietuvių sroves ir aktualizuojanti Lietuvos ateities klausimą būsimo vals-tybingumo prasme. Kaip matyti iš 1917 m. gegužės 26 d. Vokietijos pa-siuntinybės Berne pranešimo Vokietijos reichskancleriui Teobaldui fon Betmanui Holvegui (Theobald von Bethmann Hollweg), vokiečiai žinojo, kad Lietuvių tautos taryba save laiko Lietuvos laikinąja vyriausybe ir jai pavyko patekti į priėmimą pas Rusijos laikinosios vyriausybės pirminin-ką kunigaikštį G. Lvovą35, kuris tuo metu buvo faktinis Rusijos vadovas. Vokietijos reicho politinę ir karinę vadovybę šie ir kiti Lietuvos klausimo kėlimo faktai privertė labai sunerimti. Mat dar 1917 m. balandžio 23 d. Kroicnacho kurorte (Bad Kreuznach) įvyko aukščiausiųjų Vokietijos rei-cho pareigūnų ir karinės vadovybės pasitarimas dalyvaujant kaizeriui. Aptariant karo tikslus buvo parengta Kroicnacho programa, kurioje, be kitų strateginių tikslų, spaudžiant karinei vadovybei, numatyta Lietuvos

35 Vokietijos pasiuntinybės Berne pranešimas Vokietijos reichskancleriui T. fon Betma-nui Holvegui, 1917 05 26 (nuorašas). PA AA. R 22297.

23

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

ir Kuršo aneksija, t. y. šių jau okupuotų kraštų prijungimas viena ar kita forma prie Vokietijos reicho. Tačiau norint tai pasiekti, įteisinant pagal tarptautinę teisę, reikėjo veikti subtiliai.

Dėl to tų pačių metų pavasarį buvo sukurptas planas sudaryti lietuvių atstovų tarybą ir vokiečių okupuotoje teritorijoje. Kaip rodo 1917 m. ge-gužės 12 d. Kurto fon Lersnerio (Kurt von Lersner) telegrama Vokietijos URM, generolas Ėrichas Liudendorfas leido Oberosto vadovui (Oberbe-felhshaber Ost) organizuoti Lietuvių patariamąją tarybą kaip kontrprie-monę Laikinosios vyriausybės iniciatyva Peterburge sudarytai Lietuvių nacionalinei tarybai neutralizuoti36. Pranešimo tekste toliau nurodoma, kad vokiečių organizuojamai Lietuvių tarybai nenumatyta suteikti Vals-tybės tarybos funkcijų, nes šios krašto tarybos pagrindinis uždavinys būtų sužinoti lietuvių pageidavimus ir perduoti juos valdžiai.

Lietuvos Taryba buvo išrinkta Lietuvių konferencijoje 1917 m. rugsė-jį, tačiau tai įvyko ne visai pagal vokiečių pirminį planą, o ir pati Lietuvos Taryba netapo vien paklusniu okupacinės valdžios įrankiu. Kita vertus, Lietuvos Taryba buvo sudaryta vien iš lietuvių atstovų, neįtraukus nei žydų, nei lenkų, nei baltarusių, nors jie ir sudarė Lietuvos karinės srities teritorijoje nemažą gyventojų dalį. Vis dėlto neatmestina, kad jų atsto-vų nebus įtraukta ateityje, o pats Lietuvos Tarybos organizavimo būdas atitiko vokiečių strategiją krašte – remtis lietuvių visuomenės veikėjais, labiausiai gerbiamais vyrais lietuviais. Dėl tokių instrukcijų lietuvės mo-terys ten net negalėjo pakliūti.

Minėtas K. fon Lersneris buvo vokiečių diplomatas, Vokietijos URM tarnautojas, komandiruotas į Didžiąją vadavietę (Großes Hauptquartier) palaikyti ryšių tarp ministerijos ir aukščiausiosios karinės ir politinės vadovybės. Didžioji vadavietė neturėjo savo etatinių tarnautojų apara-to, tai buvo Vokietijos aukščiausio lygmens politinius ir karinius spren-dimus priimančių institucijų atstovų susitikimų vieta, kuri karo metais, atsižvelgiant į padėtį frontuose ir situaciją, daug kartų buvo kilnojama, komandiniam centrui įkurdinti pasirinkus vieną ar kitą vietovę ne tik Vokietijoje, bet ir Liuksemburge, Prancūzijoje ir Belgijoje.

Remiantis įstatymais, ginkluotosioms pajėgoms de jure turėjo vado-vauti Vokietijos reicho kaizeris, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Vilhelmas II faktiškai atsisakė šių funkcijų, įgaliodamas Vokietijos

36 K. fon Lersnerio telegrama Vokietijos URM, 1917 05 12. PA AA. R 22297.

24

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

kariuomenės Sausumos pajėgų Generalinio štabo viršininką savarankiš-kai priimti sprendimus ir duoti karinius įsakymus. Nuo 1916 m. rugpjū-čio 29 d. į šias pareigas buvo paskirtas 69 m. generolas feldmaršalas Pau-lius fon Hindenburgas (Paul von Hindenburg), o jo dešiniąja ranka tapo minėtas 51 m. generolas Ėrichas Liudendorfas (Erich Ludendorff). Jie abu 1917–1918 m. ir turėjo esminę įtaką Didžiojoje vadavietėje priimamiems sprendimams, kurių svarbiausi buvo derinami su reicho žinybų atstovais, kai kuriais atvejais įsitraukiant ir kaizeriui.

Ėrichas Liudendorfas (1865–1937) dar XIX a. pabaigoje buvo pui-kiai išmokęs rusų kalbą, jau būdamas karininkas keletą mėnesių pralei-do Sankt Peterburge ir Maskvoje, domėjosi Rusijos reikalais. Dėl to jo karinės karjeros sąsaja su Vokietijos politika Rytuose nebuvo tokia jau atsitiktinė. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, iš pradžių jis pasižymėjo Vakarų fronte, o 1914 m. rugpjūčio mėn., susidarius kritiškai padėčiai dėl Rusijos armijos įsiveržimo, kartu su P. fon Hindenburgu buvo pa-skirtas vadovauti 8-ajai armijai Rytų Prūsijoje: Hindenburgas tapo šios armijos vyriausiuoju vadu, o Liudendorfas – jo štabo viršininku. 1914 m. lapkričio mėn. Hindenburgui buvo patikėta vadovauti visoms vokiečių karinėms pajėgoms Rytų fronte, išskyrus Makenzeno (Mackensen) armi-jų grupę. Ė. Liudendorfui tai reiškė Rytų fronto štabo perėmimą į savo rankas. 1916 m. Hindenburgui tapus Vokietijos kariuomenės Generali-nio štabo viršininku, Ė. Liudendorfas gavo pirmojo generalinio kvartir-meisterio postą, kas iš tikrųjų reiškė, kad jis kartu su Hindenburgu ėmė vadovauti visos Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms. 1917 m. generolo Ė. Liudendorfo įtaka nuolat augo ne tik karinėje srityje. Nuo jo labai pri-klausė ir su Lietuva susiję politiniai vokiečių sprendimai.

25

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

VOKIETIJOS KARINĖS VADOVYBĖS IR URM (AUSWÄRTIGES AMT) BENDRADARBIAVIMO 1917 M. KLAUSIMU

Tai, kad vokiečiai susirūpino Lietuvos klausimo sprendimu 1917 m., istoriografijoje jau minėta, akcentuojant Rusijos revoliucinių įvykių svar-bą. PA AA bylose saugoma medžiaga atskleidžia, kad nuvertus carą Rusi-joje 1917 m. vasario pabaigoje (pagal senąjį kalendorių, o pagal naująjį – tų metų kovo mėn.), daugėjo ženklų, liudijančių didėjančią šio klausimo reikšmę tarptautiniu mastu. Iš Rusijos ir kitų Europos šalių vokiečius pasiekdavo žinios dėl viena ar kita forma keliamo būsimo Lietuvos vals-tybingumo klausimo. Pačioje Rusijoje šia linkme buvo daromi tam tikri organizaciniai sprendimai, klausimą kėlė ir okupuotoje Lietuvoje likę lie-tuvių veikėjai. Esant tokiai padėčiai, aukščiausioji karinė vadovybė nuo 1917 m. pavasario siekė glaudžiau bendradarbiauti su Vokietijos aukš-čiausiąja politine valdžia ir užsienio reikalų tarnybos specialistais, keistis atitinkama informacija, rengti politines Lietuvos ateities koncepcijas.

Savo ruožtu lietuvių veikėjai, nepatenkinti griežtu okupaciniu reži-mu, rasdavo dėl to progų pasiskųsti Berlynui arba vokiečių diplomatams, pavyzdžiui, per Šveicarijoje veikusį Juozą Gabrį ir naudodami kitus ka-nalus. Ši vokiečiams nepalanki informacija kartais prasprūsdavo į neu-tralios Šveicarijos spaudą. Pavyzdžiui, 1917 m. gegužę joje buvo rašo-ma apie didelį skurdą Lietuvoje, kas iš tikrųjų nebuvo išgalvota, bet toks informacijos pateikimas buvo nenaudingas vokiečiams. Kaip matyti iš 1917 m. gegužės 26 d. Vokietijos pasiuntinybės Berne pranešimo Vokie-tijos reichskancleriui T. fon Betmanui Holvegui, atsakydamas į lietuvių veikėjų skundus dėl per daug kietų suvaržymų, Vokietijos pasiuntinys naudojo fronto artumo argumentą. Buvo pažymima, kad Lietuvoje oku-pacijos sąlygos griežtesnės, nes ji yra kur kas arčiau karo veiksmų zo-nos nei Lenkija37. Pasiuntinys savo rašte pažymėjo, kad karo atašė Berne gauna išsamią informaciją iš karinių struktūrų apie padėtį Lietuvoje, ir paprašė siųsti ir jam žinias, kurias galėtų panaudoti Šveicarijos spaudoje Vokietijos įvaizdžiui pagerinti. Taip būtų lengviau argumentuotai atrem-

37 Vokietijos pasiuntinybės Berne pranešimas Vokietijos reichskancleriui T. fon Betma-nui Holvegui, 1917 05 26 (nuorašas). PA AA. R 22297.

26

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

ti perdėtai nepalankų padėties Lietuvoje vaizdavimą38. Į prašymą buvo atsižvelgta. 1917 m. birželio 16 d. aukščiausioji karinių pajėgų vadovybė (Oberste Heeresleitung) davė nurodymą Oberosto vadovybei nuolat siųsti pranešimus pasiuntiniui į Berną apie padėtį Lietuvoje39.

Kadangi Rusijos valdžia pasitraukusių iš Lietuvos karo pabėgėlių orga-nizavimąsi ir pareiškimus panaudojo savo politiniams tikslams tarptauti-nėje arenoje, Vokietijos aukščiausioji karinė ir politinė vadovybė siekė Ru-sijoje kilusias iniciatyvas dėl Lietuvos valstybingumo klausimo sprendimo diskredituoti. Antai, sužinojus Rusijos imperijos sostinėje leisto įtakingo dienraščio „Novoje vremia“ paskelbtą informaciją apie Lietuvių naciona-linę tarybą ir jos atitinkamą pareiškimą, iš Vokietijos kariuomenės Sausu-mos pajėgų Generalinio štabo viršininko Politinio skyriaus buvo pasiųstas raštas Vokietijos URM atstovui prie Didžiosios vadavietės. Rašte prašoma informuoti, ar numatoma reaguoti į „Novoje vremia“ publikaciją. Reiškia-ma nuomonė, kad „Novoje vremia“ paskelbtas pareiškimas visiškai igno-ruoja tai, kad „didžiausia Lietuvos dalis yra mūsų rankose, taigi Peter-burge posėdžiaujanti Lietuvių nacionalinė taryba jokiu būdu negali žinoti lietuvių tautos norų“. Toliau raginama aktyviomis priemonėmis parodyti užsieniui, „kad mes Lietuvos interesus giname ir Rusija tai daryti nėra daugiau įgaliota“40. Iš tikrųjų tokio pobūdžio vokiečių propagandinė poli-tika 1917 m. antroje pusėje ir buvo vykdoma.

Tiesa, iš kai kurių vėlesnių dokumentų matyti, kad vokiečiai nuta-rė viešai spaudoje neužsipulti Rusijoje veikiančių lietuvių organizacijų, nes matė, kad ir tarp pačių lietuvių vyksta diferenciacija, jų santykiai su valdžia ir Rusijos revoliucinėmis partijomis nėra vienareikšmiai. Dėl to buvo galvojama, kaip tai išnaudoti, labiau akcentuojant pačios Rusijos valdžios prieštaringą laikyseną, jos demagogiją, primenant ankstesnę jos negatyvią poziciją lietuvių klausimu.

Žinoma, vien propaganda neapsiribota, o ką toliau daryti su Lietuva (ir Kuršu), aukščiausių vokiečių pareigūnų tartasi 1917 m. liepos 31 d. vykusiame pasitarime Bingene. Ten vokiečių buvo nuspręsta įgyvendinti jau nuo 1917 m. balandžio pastebimiau brandintą planą kurti Lietuvos

38 Ten pat.39 K. fon Lersnerio telegrama iš Didžiosios vadavietės Vokietijos URM, 1917 06 21. PA AA. R 22297.40 Kariuomenės Sausumos pajėgų Generalinio štabo šefo Politinio skyriaus raštas Vokie-tijos URM atstovui prie Didžiosios vadavietės, 1917 07 04. PA AA. R 22297.

27

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

valstybę, kurios pagrindą sudarytų lietuvių tauta. Buvo, žinoma, numa-tyta, kad būsima Lietuvos valstybė ateityje bus susieta su Vokietijos rei-chu41. Tačiau, kaip matyti iš vidinio susirašinėjimo 1917 m. rugpjūtį, Vo-kietijos URM atstovas pareiškė, kad pastarąjį tikslą reikia slėpti, apskritai nereikia skubėti jo įgyvendinti, nes tai gali sudaryti keblumų Vokietijai tarptautinės teisės požiūriu. Vokietijos diplomatijos specialistų pozicija Lietuvos atžvilgiu apskritai buvo subtilesnė nei kariškių.

Čia netgi neišvengta tam tikrų kolizijų tarp Oberosto ir Vokietijos URM, bent jau 1917 m. rudenį. PA AA saugomose bylose išlikę doku-mentai liudija, kad vokiečių diplomatai buvo tarptautinę teisę išmanantys realistai ir į Lietuvos valstybės sukūrimo, o faktiškai – teisinio atkūrimo klausimą iš esmės žiūrėjo supratingiau nei karinė ir okupacinės adminis-tracijos vadovybė. Ši savo ruožtu, įvedusi griežtą režimą Oberoste, norėjo visiškai kontroliuoti okupuotas teritorijas ir buvo nelabai patenkinta, kai Berlyne buvo imamasi savarankiškos politikos svarbiais Lietuvai klausi-mais, nesuderinus su okupacine valdžia. Tam net bandyta užbėgti už akių. Tai rodo ir kai kurie epizodai, susiję su lietuvių veikėjų kelione į konferen-ciją Šveicarijoje ir grįžimu iš jos 1917 m. lapkritį. Kalba eina apie lietuvių konferenciją, prasidėjusią 1917 m. lapkričio pradžioje Lozanoje, kurios paskutinis posėdis lapkričio 10 d. buvo surengtas Berne.

Lietuvos karinės valdybos viršininkas kunigaikštis Francas Jozefas fon Izenburgas-Biršteinas (Franz-Joseph von Isenburg-Birstein) pasiuntė te-legramą Oberosto Generalinio štabo šefui generolui Maksui Hofmanui (Max Hoffmann), kad konferencijos delegatai, grįžtantys iš Šveicarijos per Berlyną į Lietuvą, nebūtų priimti tenykštėse valdžios įstaigose. Tuo metu išvykusio generolo Hofmano telegrama iš karto nepasiekė ir pagal jo įgaliojimus buvo persiųsta Vokietijos URM. Berlyne nutarta kreiptis į generolą Liudendorfą, jam persiųstas Izenburgo-Biršteino telegramos tekstas, prašant paaiškinti kunigaikščio kreipimosi pagrindą42. Kažin ar toks užsienio reikalų žinybos valdininkų prašymas argumentuoti savo poziciją turėjo patikti aukšto rango kariškiams, įpratusiems įsakinėti, o ne rašyti pasiaiškinimus?

41 STRAZHAS, Abba. Op. cit., 1993, S. 176–178.42 K. fon Lersnerio telegramos generolui Ė. Liudendorfui tekstas, 1917 11 11. PA AA. R 22298 (bylos lapai nenumeruoti).

28

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

Generolas Ė. Liudendorfas lapkričio 12 d. per K. fon Lersnerį perda-vė Vokietijos URM atsakymą, kad kunigaikštis Izenburgas yra išvykęs į Berlyną pasikalbėti su iš Lozanos grįžusiais lietuviais, tie pokalbiai nu-matyti lapkričio 13 d. vakare. Generolo Ė. Liudendorfo atsakyme pami-nėtas Izenburgo prašymas, kad URM nepriimtų jokio lietuvio, kol pats kunigaikštis neatvyko į Berlyną, tačiau generolui šio kunigaikščio prašy-mo motyvai esą nežinomi, o greitai su juo susisiekti nėra galimybių, nes neaišku, kur šiuo metu jis yra43.

Kas gi iš tikrųjų įvyko grįžtant Lietuvos Tarybos delegacijai iš Švei-carijos per Vokietijos sostinę? Lietuvos delegacija apsistojo Berlyne. Jos garbei prestižiniame „Adlon“ viešbutyje 1917 m. lapkričio 13 d. vakare surengtame iškilmingame priėmime Lietuvos Tarybos pirmininkas An-tanas Smetona skaitė paskaitą dalyvaujant aukštiems vokiečių valdžios pareigūnams44.

Taigi Berlyne, vadovaujantis didžiosios politikos interesais, į Lietuvos klausimą buvo žiūrima kiek kitaip nei Oberosto ir jos Lietuvos karinės srities vadovybėje. Tai, kad 1917 m. lapkričio pirmoje dekadoje Lozanos–Berno lietuvių konferencijai (po to ji buvo vadinama Berno konferen-cija) nutarta suteikti didesnę reikšmę ir Berlyne surengtas diplomatinis iškilmingas Lietuvos Tarybos delegacijos priėmimas, gali būti siejama ir su tuomečiais revoliuciniais valdžios pakeitimo įvykiais Rusijoje. Kaip tik posėdžiaujant lietuviams Šveicarijoje, Rusijos sostinėje Petrograde 1917 m. lapkričio 6 ir 7 d. (pagal Rusijoje galiojusį Julijaus kalendorių – spalio 24 ir 25 d.) įvyko perversmas, po kurio valdžią paėmė bolševikai ir kairieji eserai. Juos slapta, naudodamasi tarpininkų paslaugomis, finan-savo Vokietijos URM, o Rusijos destabilizavimo programa, remiant jos revoliucines jėgas, buvo aprobuota vokiečių karinės vadovybės. Dėl to Didžiojoje vadavietėje turėjo būti aiški V. Lenino vadovaujamų bolševikų perversmo perspektyva, kurią buvo galima išnaudoti, siekiant sudaryti separatinę taiką su Rusija ir priversti ją tarptautinės teisės priemonėmis atsisakyti vakarinių imperijos teritorijų. Vėliau, 1918 m. kovo pradžioje,

43 K. fon Lersnerio telegrama iš Didžiosios vadavietės Vokietijos URM, 1917 11 12. PA AA. R 22298.44 Šios A. Smetonos paskaitos vokiečių kalba tekstas Berlyne buvo išleistas atskira bro-šiūra, žr.: SMETONA, Antanas. Die litauische Frage. Vortrag gehalten vor einer Ver-sammlung deutscher Politiker im Hotel Adlon zu Berlin am 13. November 1917. Als manuscript gedrückt. Berlin: Verlag Das neue Litauen, 1917.

29

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

tai ir buvo pasiekta Brest Litovsko taikos sutartimi. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaracija, kurią Lietuvos Taryba priė-mė suderinusi su Vokietija, kaip tik ir gali būti geriau suprantama šiame bendrame procese45.

Vokietijos 1917 m. Lietuvos atžvilgiu vykdyta politika davė vaisių 1918  m. derantis su Sovietų Rusija dėl taikos. Kaip matyti iš generolo Makso Hofmano atsiminimų, sovietų delegacijos nariai Brest Litovsko derybose, sutarę su vokiečių diplomatais dėl taikos be aneksijų principo, bandė iš pradžių laikytis pozicijos, pagal kurią tokios taikos sudarymas reikštų, kad Vokietijos kariuomenė atsitraukia iki sienų, kurios buvo 1914 m., prieš prasidedant karui. Vokiečiai paaiškino, kad taip nebus: iš-vaduotos Rusijos imperijos tautos – lenkai, lietuviai ir Kuršo gyventojai – pačios apsispręs. Šių tautų atstovai esą jau pareiškė, kad išstoja iš Rusijos, o Vokietija ir jos sąjungininkai tiesiogiai tarsis su jų atstovais, nedalyvaujant Rusijai46. Žinoma, tai sukėlė Sovietų Rusijos delegacijos pasipiktinimą, de-rybos netgi buvo kuriam laikui nutrauktos, tačiau vokiečiams pateikus ir kitus argumentus, taip pat ir dėl vykdyto kariuomenės tolesnio žygiavimo, prie derybų stalo vėl buvo susėsta, ir Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį, pagal kurią 1918 m. kovo 3 d. teisiškai išsižadėjo didžiulių etniškai neru-siškų teritorijų europinėje dalyje, taip pat ir Lietuvos.

Vos 20 dienų praėjus, kai buvo sudaryta Brest Litovsko taika, 1918 m. kovo 23 d., Vokietijos kaizeris, remdamasis Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. rezoliucija, pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tarp-tautinės teisės požiūriu tai buvo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės fak-tinis ir juridinis pripažinimas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvir-tinimo“ tarp kitų šalies visuomenei skirtų šventinių renginių, „kuriuose bus minimi šie Lietuvos valstybės atgimimui labai svarbūs įvykiai“, ats-kiru punktu nurodytas „pirmasis Lietuvos pripažinimas  de facto  ir  de

45 VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Steigiamasis Seimas transnacionalinės istorijos požiūriu. Iš: Steigiamajam Seimui – 90. Pranešimų ir straipsnių rinkinys / Sudarytojai Saulius Kaubrys, Arūnas Vyšniauskas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011, p. 217–249.46 HOFFMANN, Max. Wspomnienia („Wojna wśród niewyzyskanych sposobności”) / Z niemieckiego przetłumaczył Tadeusz Bałaban, major. Warszawa: Wojskowy instytut Naukowo-Wydawniczy, 1925, s. 168.

30

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

jure 1918 m. kovo 23 dieną“47. Šis svarbus tarptautinės teisės požiūriu įvy-kis, praėjus šimtui metų, 2018-aisiais bus minimas Lietuvoje.

Kitas svarbus dalykas Vokietijos strateginėje politikoje 1917 m. buvo nuostata, kad Lietuvos valstybės sostinė turėtų būti Vilnius, kas supran-tama, norint sustiprinti Lietuvą kaip valstybę ir kuriant tam tikrą atsvarą Lenkijai. Vilnius kaip Lietuvos sostinė buvo įrašytas su vokiečiais suderin-tame Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškime dėl nepriklau-somos Lietuvos valstybės atkūrimo. Valstybės ribos nebuvo apibrėžtos, todėl ketinta neapsiriboti vien tik lietuviakalbių gyvenamomis teritorijo-mis. Jos turėjo sudaryti valstybės branduolį, tačiau valstybė būtų apėmusi ir nemažas teritorijas, kurių gyventojų tautinė sudėtis buvo mišri.

Orientacija į didesnę Lietuvą vis dėlto labiau buvo būdinga Vokietijos strategijai, plėtotai nuo 1917 m. antrosios pusės, pasikeitus reichskan-cleriui. Mat iki tol šias pareigas ėjęs Teobaldas fon Betmanas Holvegas (Theobald von Bethmann Hollweg) gana kritiškai vertino Oberosto pie-tinės dalies (į pietus nuo menamos linijos Bialystokas (Balstogė)–Lyda) integravimo į Lietuvą perspektyvas, ragino čia labiau atsižvelgti į Len-kijos interesus, laikydamas šią zoną lenkų ekspansijos sritimi. Lietuvių (lietuviakalbių) gyvenamose teritorijose į šiaurę nuo linijos Gardinas–Vilnius lietuvių protegavimas jam nekėlė abejonių, vis dėlto tarpinėje zonoje tarp lietuviakalbių gyvenamų teritorijų ištisinio ploto ir linijos Bialystokas–Lyda jis ragino karinę vadovybę laikytis kuo didesnio neut-ralumo tautiniu požiūriu (į šią mišrią tautiškai zoną pakliuvo ir Vilnius). Nors čia irgi reikėjo vadovautis nuostata visomis priemonėmis patraukti lietuvius į Vokietijos pusę, šioje zonoje lietuvių gyveno nedaug, tad vo-kiečių politika neturėtų būti vykdoma skriaudžiant lenkus, nesiskaitant su jų interesais – tokią nuomonę išreiškė tuometis reichskancleris, kurio pozicija apskritai buvo palanki lenkams. Kaip matyti iš Hindenburgo at-sakymo reichskancleriui, jis nebuvo itin sužavėtas tokiomis instrukcijo-mis ir gynė nuomonę, kad visoje Oberosto teritorijoje turi būti vykdoma bendra politika ir užkirstas kelias lenkų propagandai48.

47 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“. Interneto prieiga Teisės aktų registre: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/218e50604d5211e5b0f2b883009b2d06>.48 P. fon Hindenburgo raštas reichskancleriui T. fon Betmanui Holvegui, 1917 05 02 (nuorašas, mašinraštis). PA AA. R 22297.

31

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

Šiame susirašinėjime juntama tam tikra trintis tarp reichskanclerio ir faktinio vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado. Nesutarimų būta ir dau-giau, o reichskanclerio ir aukščiausiosios karinės vadovybės (Hindenbur-go ir Liudendorfo) konfliktas baigėsi tuo, kad T. fon Betmanas Holvegas 1917 m. liepos 13 d. savo postą prarado. Jį pakeitė reichskancleris Geor-gas Michaelis (Georg Michaelis), o nuo 1917 m. lapkričio 1 d. iki 1918 m. rugsėjo 30 d. reichskanclerio pareigas ėjo Georgas fon Hertlingas (Georg von Hertling).

Reichskancleris G. Michaelis bandė Lietuvos atžvilgiu vykdyti aktyves- nę politiką49, jam vadovaujant Vilniuje įvyko lietuvių konferencija, kuri išrinko Lietuvos Tarybą. Reichskanclerio poste būnant G. fon Hertlingui, Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje priėmė nutarimą skelb-ti Lietuvos nepriklausomybę. Nors šis nutarimas nesulaukė Vokietijos reichskanclerio ir aukščiausiosios karinės vadovybės pritarimo, pats Lie-tuvos valstybės atkūrimo klausimas nebuvo kvestionuojamas, remiantis Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. nepriklausomybės akto tekstu, suderintu su vokiečių pareigūnais ir numačiusiu Lietuvos suartėjimą su Vokietija konvencijų pagrindu.

Įdomu ir tai, kad 1918 m. sausio 27 d. buvo pasirašytas įsakymas, ku-riuo nuo vasario 1 d. buvo atitinkamai pertvarkytas Oberosto teritorijos vidaus administracinis suskirstymas, panaikinant iki tol buvusią Bialy-stoko–Gardino karinio valdymo sritį, prijungiant ją administraciškai prie Lietuvos, pastarąją išskiriant į Šiaurės Lietuvą (Litauen, Bezirk Nord) ir Pietų Lietuvą (Litauen, Bezirk Süd)50. Šį sprendimą lėmė generolo Ė. Liu-dendorfo nuostata pietinę Oberosto dalį valdymo prasme labiau integruo- ti, susieti su Lietuva, bandant taip užkirsti kelią lenkų ekspansijai. Šį motyvą, remdamasis archyviniais dokumentais, pažymi lietuvių kilmės amerikiečių istorikas V. G. Liulevičius51.

49 LINDE, Gerd. Op. cit., 1965, S. 88.50 ВОЛКАВА, Вольга. Адмiнiстрацыiна-тэрытарыяльны падзел Нямецкай акупа-цыйнай зоны Обер Ост (1915–1918 гг.). Працы гістарычнага факультэта БДУ : навук. зб. Вып. 7 / рэдкал. : У. К. Коршук (адк. рэд.) [і інш.]. Мінск: БДУ, 2012, c. 31. [c. 28–34.]51 LIULEVICIUS, Vejas Gabriel. War Land on the Eastern Front, p. 198.

32

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

4 pav. Oberosto teritorija, apimanti Kuršą ir išplėstą į pietus Lietuvą, suskirstyta į centrinės policijos apygardas su policijos vadovybės centru Kaune. Žemėlapis buvo

išleistas kaip įsakymų ir potvarkių periodinio leidinio „Befehls- und Verordnungsblatt des Oberbefehlshaber Ost“ Nr. 107 priedas 1918 metais52

52 Vienas šio žemėlapio egzempliorių, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vru-blevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje, yra suskaitmenintas. Interneto prieiga: < http://elibrary.mab.lt/handle/1/2014>.

33

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

Taigi, vokiečių karinė vadovybė 1917 m. ir 1918 m. pirmoje pusėje numatė, kad Lietuva kaip valstybė bus ne tokia jau maža ir galimai apims ne tik buvusias carinės Rusijos Kauno, Suvalkų gubernijas (didžiąją jos dalį), dalį Vilniaus gubernijos, bet ir Gardino guberniją (bent jau nema-žą jos dalį). Šie neviešinami planai rėmėsi Vokietijos karinės vadovybės tikėjimu, kad vokiečiai karą laimės. Tokiu atveju didesnė Lietuvos vals-tybė, susijusi konvencijomis su Vokietijos reichu, būtų pastarajam nau-dinga strategiškai. Naudinga dar ir dėl to, kad tada ji taptų ne tik buferine valstybe, bet ir saugotų Vokietiją nuo Rusijos, o Rytprūsius – nuo atsikur-siančios Lenkijos valstybės apsupties.

1918 m. kovo mėn. tarptautinė situacija, kai Rusija Vokietijai ir Austri-jai-Vengrijai naudingomis sąlygomis pasitraukė iš karo, atrodo, tas per-galingo karo viltis palaikė. Karines pajėgas iš Rytų galima buvo permesti į Vakarų frontą ir pradėti naują didelį puolimą. Kaip žinoma, Pirmojo pasaulinio karo baigtį vis dėlto lėmė JAV įsitraukimas į karo Europoje su Vokietija ir jos sąjungininkais veiksmus. Tačiau tai, t. y. vokiečių pralai-mėjimo perspektyva, ėmė ryškėti tik 1918 m. rugpjūčio mėn., o atomazga ir Vokietijos kapituliacija įvyko tų metų lapkritį.

Archyvinė medžiaga, saugoma Vokietijos URM Politiniame archy-ve, atspindi Lietuvos klausimo svarstymus Vokietijos ir Rusijos santykių kontekste Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš jos matyti, kad Vokietijos aukščiausiose valdžios ir karinės vadovybės struktūrose nuo 1917 m. pa-vasario Lietuvos padėties ir ateities klausimai buvo sprendžiami aktyviau nei iki tol, šiais klausimais išryškėjo tam tikri nuomonių skirtumai ir net kolizijos. Jų būta ir 1918 m., o naujų, svarbesnių pokyčių Vokietijos stra-tegijoje Lietuvos atžvilgiu atsirado 1918-ųjų vasaros pabaigoje ir rudenį, kai ėmė aiškėti, kad Vokietijos karinės pajėgos karo nelaimės, kaip kad buvo tikimasi anksčiau. Naujos politikos Lietuvos atžvilgiu ruporu tada tapo naujasis reichskancleris Maksimilianas fon Badenas (Maximilian von Baden), užėmęs šį postą 1918 m. spalio 3 d. ir išbuvęs jame tik iki lapkričio 9 d., kai žlugo kaizerinė Vokietija. 1918 m. Vokietijos politikos pokyčiai Lietuvos atžvilgiu būtų atskiro tyrimo tema.

34

PIRMASIS PASAULINIS KARAS

APIBENDRINAMOSIOS IŠVADOS IR ĮŽVALGOS

1. Į Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio tyrimų istoriografiją nuolat įtraukiama naujų šaltinių, nes tų šaltinių daugelyje Europos šalių yra daug. Tačiau Lietuvoje kyla sunkumų dėl šio laikotarpio archyvinių do-kumentų, taigi padėtis nėra tokia džiuginanti. Mat besitraukiant Rusijos kariuomenei 1915 m. buvo išvežti ir daugelio valdžios įstaigų archyvai. Okupavus Lietuvos teritoriją kaizerinės Vokietijos kariuomenei, doku-mentai buvo kaupiami jau vokiečių okupacinės valdžios įstaigose ir ka-rinėse struktūrose. 1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje traukiantis iš Lietuvos Vokietijos kariuomenei, vokiečiai nemažą dalį šios medžiagos išgabeno. Be to, su Lietuva Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu susiju-sios dokumentacijos būta ir Vokietijos reicho, ir Rusijos (carinės, po-carinės ir sovietinės) centrinėse įstaigose. Dėl to tikslinės jos paieškos Vokietijos ir Rusijos archyvuose tiriant 1914–1918 m. laikotarpį būtų pageidautinos.

2. Vienas iš Vokietijos archyvų, kuriame saugomus dokumentus Lie-tuvos istorikai dar retai tiria, – Berlyne saugomas Vokietijos URM Po-litinis archyvas, kuriame yra ir su Lietuva Pirmojo pasaulinio karo lai-kotarpiu susijusios medžiagos. Kaip daugeliu kitų atvejų, ten saugomi archyviniai dokumentai patys savaime yra tik šaltiniai, kuriuos reikia „prakalbinti“, analizuoti, gretinti su kitais šaltiniais, įvertinti juos plates-niame kontekste, susieti su istoriografija, ją praturtinti ir atnaujinti fakto-grafiškai ir konceptualiai.

3. Straipsnyje pateikti pavyzdžiai rodo, kad Vokietijos URM susiraši-nėjimo su Didžiąja vadaviete, taip pat įvairūs kiti dokumentai „Lietuvos (lietuvių) klausimu“ (litauische Frage), tapę reikšmingi 1917 m., nebuvo tapatinami su „baltų klausimu“ (baltische Frage) ar „lenkų klausimu“ (pol-nische Frage). Šie dokumentai pradėti segti į atskiras Lietuvai skirtas bylas. Jose sukaupti istoriniai šaltiniai gali būti vertingi istorikams ieškant naujų faktų ir detalių tiek Vokietijos strategijos Lietuvos atžvilgiu, tiek kai ku-riais kitais su Lietuvos 1917–1918 m. istorija susijusiais klausimais.

4. Papildomų galimybių atsiveria pasinaudojus interneto prieiga prie karo meto spaudos ir dokumentų archyvų, bibliotekų ir muziejų fondų įvairiose duomenų bazėse, virtualiose parodose, istorijai skirtuose Lie-tuvos ir užsienio portaluose. Minint Pirmojo pasaulinio karo pradžios

35

Vokietijos strategija okupuotos Lietuvos atžvilgiu 1917 metais

šimtmetį šios medžiagos pastebimai padaugėjo.5. Turima medžiaga ir ligšioliniai istorikų tyrimai leistų teigti, kad

1917 m. įvykiai Rusijoje labai paveikė tuometę Vokietijos strategiją Lie-tuvos atžvilgiu. Buvo orientuojamasi į iškeltą Lietuvos valstybingumo klausimą ir tokį jo variantą, kuris būtų naudingas Vokietijos reichui. Vo-kietijos kariuomenės vadovybė strateginiais sumetimais buvo suintere-suota ne tik Lietuvos atskyrimu nuo Rusijos, bet ir jos atitolinimu nuo Lenkijos, taip pat Lietuvos valstybės sukūrimu, susiejant ją su Vokietijos reichu, kurį iš tikrųjų sudarė daug žemių, turinčių gana savarankiškų da-rinių statusą. Lietuvos valstybingumo klausimo strateginis sprendimas dėl kelių priežasčių Vokietijoje paspartėjo 1917 m. antroje pusėje.

6. Dėl ankstesnės lietuvių istoriografijos publikacijų (tarpukario, so-vietmečio, laikotarpio po 1990 m.) gausos sunku būtų tikėtis viską vienu gaistu „apversti“, t. y. atskleisti visiškai iki tol nežinomų esminių Vokie-tijos strategijos Lietuvos atžvilgiu Pirmojo pasaulinio karo metais daly-kų. Juo labiau kad užsienio šalių istorikai Vokietijos archyvų medžiagą yra panaudoję ir nemažai ja rėmęsi. Vis dėlto Lietuvos istorikams būtų naudinga pasinaudoti PA AA saugoma medžiaga tikslinant daugelį jau žinomų įvykių, papildant publikuotą medžiagą naujais faktais, kartais galbūt tik detalėmis, kurios, net jei ir neatrodo svarbios bendrame Vo-kietijos istorijos fone, gali būti gana reikšmingos to laikotarpio Lietuvos istorijai suprasti. Tai prisidėtų ir prie faktografinio mūsų istoriografijos atnaujinimo ir savo ruožtu galėtų pasitarnauti darant naujas konceptua-lias išvadas.

7. Vokietijos URM Politiniame archyve saugoma medžiaga iš dalies atspindi vokiečių karinių ir valdžios struktūrų ir lietuvių veikėjų santy-kius, kiek tai užfiksuota vokiečių valdininkų ir kariškių pranešimuose, tarpusavio susirašinėjimo korespondencijoje. Ši medžiaga taip pat galėtų būti naudojama atliekant tolesnius tyrimus.

Įteikta 2016 m. rugsėjo 15 d.

36

TEISINĖS PASTANGOS SUREGULIUOTI LIETUVOS VYRIAUSIOJO KARO VADO IR KARIUOMENĖS

VADO PAVALDUMĄ KRAŠTO APSAUGOS MINISTRUI, MINISTRUI PIRMININKUI IR

RESPUBLIKOS PREZIDENTUI 1918–1940 M.

Kęstutis KilinskasVilniaus universiteto Istorijos fakultetas

Istoriografijoje plačiai žinomas ir gausiai cituojamas 1935 m. išleis-tas Lietuvos kariuomenės vadovybės įstatymas. Pagrindines šio įstatymo nuostatas gana nuodugniai pristatė ir aptarė dauguma Lietuvos kariuo-menės istoriją tiriančių mokslininkų, tarp jų – Jonas Vaičenonis1, Vytenis Statkus2, Vytautas Lesčius3 ir Gintautas Surgailis.4 Tyrinėjant šias moks-lines publikacijas aiškėja, kad dažniausiai analizuojant minėtąjį įstatymą apsiribojama svarbiausiųjų Respublikos Prezidento, krašto apsaugos mi-nistro ir kariuomenės vado teisių ir pareigų pristatymu ir nesigilinama į jo rengimo politines aplinkybes, nesiimama šio įstatymo analizuoti plates-niame Lietuvos politinės santvarkos kontekste, nesiryžtama nuodugniau aptarti jo santykio su pagrindiniu valstybės dokumentu – Konstitucija ir juo labiau nemėginama ieškoti šio įstatymo pirmtakų arba jo projektų.

Taigi šiame straipsnyje imsimės savotiškos 1935 m. paskelbto kariuo-menės vadovybės įstatymo genezės – analizuosime krašto apsaugos mi-nistro, vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado (karinės vadovybės) pavaldumą (subordinaciją) Respublikos Prezidentui ir ministrui pir-

1 Jonas Vaičenonis, Kariuomenė, Lietuvos Nepriklausomybė, t. X, 1 d., sud. Danutė Blau-žytė-Bužienė, Edmundas Gimžauskas, Česlovas Laurinavičius, Dangiras Mačiulis, Gedi-minas Rudis, Artūras Svarauskas, Jonas Vaičenonis, Vilnius, 2013, p. 590.2 Vytenis Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940, Čikaga, 1986, p. 386–387.3 Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 1998, p. 86–90.4 Gintautas Surgailis, Lietuvos kariuomenė 1918–1940, Vilnius, 1998, p. 39–41; Lietuvos kariuomenės vadai, sud. Gintautas Surgailis, Vilnius, 1992, p. 143.

37

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

mininkui (politinei vadovybei) reguliuojančius teisės aktus ir jų santy-kį su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir politine santvarka. Taip pat atskleisime, kaip keitėsi kariuomenės vadovybės subordinacija politinei valdžiai Nepriklausomybės kovų, demokratinio ir autoritarinio valstybės valdymo laikotarpiais.

Tyrimas parengtas remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve Krašto apsaugos ministerijos (f. 384) ir Kariuomenės štabo (f. 929) fon-duose rastais ir iki šiol Lietuvos istoriografijoje nežinomais kariuomenės vadovybės subordinaciją ir valdymą apibrėžiančių įstatymų projektais, jų rengėjų posėdžių protokolais ir karinėje periodikoje publikuotais kariš-kių komentarais. Politinės diskusijos ir politinių partijų požiūris į tokio pobūdžio įstatymuose ir teisės aktuose numatytas nuostatas rekonstruo-jamas remiantis Steigiamojo Seimo stenogramomis5 ir Valstybės Tarybos posėdžių protokolais6. Itin svarbūs šaltiniai, be kurių tokio pobūdžio ty-rimas būtų neįmanomas, yra valstybės teisės aktai, Lietuvos konstituci-jos, Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai ir Stojimo į krašto apsaugos tar-nybą taisyklės, publikuotos laikraštyje „Laikinosios vyriausybės žinios“. Lietuvos konstitucijos tiriamos remiantis teisės istorikų Mindaugo Mak-simaičio, Stasio Vansevičiaus7 ir Kazimiero Valančiaus8 monografijomis. Dalį straipsnyje analizuojamų teisinių problemų, susijusių su Ypatingai-siais valstybės apsaugos įstatais ir karo justicija, istoriniuose tyrimuose palietė Modestas Kuodys ir Andriejus Stoliarovas. M. Kuodys, analizuo-damas karo padėties režimą tarpukario Lietuvoje, aptarė Ypatinguosius valstybės apsaugos įstatus ir jų turinį. Daugiausia dėmesio jis skyrė tei-siniams karo padėties režimo aspektams9, tačiau politinių jėgų ir kari-ninkijos konfliktų, dariusių įtaką kariuomenės vadų ir politikų santykių teisiniam sureguliavimui, o kartu ir Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų koregavimo niuansų nenagrinėjo. Lietuvos kariuomenės justicijos tyrėjo

5 Steigiamojo Seimo darbai, sąsiuviniai nr. 21–32, Kaunas, 1921; Steigiamojo Seimo dar-bai, sąsiuviniai nr. 33–42, Kaunas, 1922.6 Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918 m., sud. A. Eidintas, R. Lopata, Vil-nius, 1991. 7 M. Maksimaitis, S. Vansevičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius, 1997. 8 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989.9 Modestas Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., dakta-ro disertacija, Kaunas, 2008.

38

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Andriejaus Stoliarovo tyrimai apima ne tik karinių teisminių institucijų veiklą10, karininkų garbės teismo11 ir baudžiamosios teisės12 analizę, bet ir kariuomenės teisinio reguliavimo vidaus neramumams malšinti klau-simus13, taip pat atskleidžia Lietuvos kariuomenės teisėtvarkos ir justici-jos principų santykį su tarpukario Rusijos imperijoje galiojusia teise. Šių autorių tyrimais pasinaudota ir šiame darbe. Karininkijos nuomonė ir požiūris į 1935 m. kariuomenės vadovybės įstatymą atskleistas remian-tis Stasio Raštikio14 atsiminimais ir Juozo Aničo parengta Jurgio Bobe-lio15 biografija, karininkų atsiliepimais ir straipsniais „Kario“, „Kardo“ ir „Mūsų žinyno“ žurnaluose.

VALSTYBĖS TARYBOS IR VYRIAUSYBĖS KONFLIKTO ĮTAKA TEISINIAM POLITINĖS IR KARINĖS VADOVYBĖS SANTYKIŲ NUSTATYMUI

Pagal 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Tarybos priimtus Lietuvos Vals-tybės Konstitucijos pamatinius dėsnius, Lietuvos kariuomenė buvo Vals-tybės Tarybos prezidiumo, kuris turėjo teisę skirti vyriausiąjį karo vadą ir aukštuosius kariuomenės valdininkus, žinioje16. Nors svarstant šiuos dės-nius Jonas Vileišis iškėlė idėją, kad kariuomenė turi būti palikta Valsty-bės Tarybos žinioje, motyvuodamas tuo, kad „Prezidiumas gali suvartoti

10 Andriejus Stoliarovas, Lietuvos Respublikos karinė justicija 1919–1940 m., Kaunas, 2014; A. Stoliarovas, Lietuvos Respublikos kariniai teismai 1919–1940 m., daktaro diserta-cija, Kaunas, 2012.11 Andriejus Stoliarovas, „Kariško munduro“ garbės gynimas prieškario Lietuvoje, Lietu-vos istorijos metraštis, 2011, t. 1, p. 63–80.12 Andriejus Stoliarovas, Pirmosios Lietuvos Respublikos specialiosios baudžiamosios teisės šaltiniai. Rusijos imperijos 1869 m. karo įstatymų sąvadas: recepcija ir novelizacija, Istorija, nr. 79, 2010, p. 28–43.13 Andriejus Stoliarovas, Vidiniai neramumai Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., Acta historica Universitatis Klaipedensis, t. XXXII, 2016, p. 102–103.14 Stasys Raštikis, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės, t. 1, Vilnius, 1990; Stasys Rašti-kis, Įvykiai ir žmonės, t. 4, Čikaga, 1972.15 Jonas Aničas, Karo komendantas Jurgis Bobelis, Vilnius, 2011.16 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989, p. 7.

39

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

kariuomenę prieš Tarybą“17, balsuojant šiam pasiūlymui nebuvo pritar-ta ir Lietuvos kariuomenė tapo pavaldi Valstybės Tarybos prezidiumui. Tai buvo vienintelė teisinė nuostata, apibrėžianti kariuomenės politinę subordinaciją. Kaip rodo 1919 m. gruodžio mėn. Krašto apsaugos mi-nisterijos įsakymų, kuriais remiantis į pareigas skiriami aukšti kariuome-nės karininkai, analizė, Valstybės Tarybos prezidiumas savo konstitucinę pareigą vykdė kontrasignuodamas18 krašto apsaugos ministro įsakymus, kurie buvo išleidžiami „sulig Valstybės prezidiumo žinia“19. Tai reiškia, kad Valstybės Taryba teisę valdyti kariuomenę realizavo per Krašto ap-saugos ministeriją. Tačiau 1919 m. sausio mėn. Tarybos prezidiumo ir vyriausybės santykiai ima keistis: kairiosios politinės jėgos, perėmusios iniciatyvą valstybės kuriamajame darbe, siekė sustiprinti savo politines pozicijas ir perrinkti Valstybės Tarybos atstovus, o Taryba – priversti vy-riausybę laikytis Laikinosios Konstitucijos. Tarp politinės valdžios insti-tucijų atsiradusi įtampa pradeda atsispindėti ir kariuomenės vadovybės politinę subordinaciją nustatančiuose įsakymuose. Mykolo Sleževičiaus vyriausybė, norėdama parodyti augančią politinę galią ir ateityje tikėda-masi įgyti teisę valdyti kariuomenę, pradėjo skelbti vyriausybės nutari-mus20 kariuomenei, kas rodė vyriausybės sustiprėjusias pozicijas, paly-ginti su Valstybės Taryba.

1919 m. sausio mėn. svarbiu veiksniu Tarybos ir vyriausybės kovoje tapo kariuomenės daliniai: 2-asis pėstininkų pulkas, deklaravęs ištikimy-bę Valstybės Tarybai, atsisakė paklusti vyriausybei, o Kauno komendan-

17 Raimondas Lopata, Alfonsas Eidintas, Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, Vilnius, 1991, p. 359.18 Įsakymas Krašto apsaugos ministerijai, 1919 m. gruodžio 1 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 7; Įsakymas Krašto apsaugos ministerijai, 1919 m. gruodžio 10 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 4–5; Įsakymas Krašto apsaugos ministerijai, 1919 m. gruodžio 26 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 8; Įsakymas Krašto apsaugos ministerijai, 1919 m. gruodžio 26 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 30.19 Įsakymas Krašto apsaugos ministerijai, 1919 m. gruodžio 24 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 6.20 Krašto apsaugos ministro įsakymas, 1919 m. sausio 9 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 11; Krašto apsaugos ministro įsakymas, 1919 m. sausio 12 d., LCVA, f. 383, ap.7, b. 52, l. 16–17; Krašto apsaugos ministro įsakymas, 1919 m. vasario 4 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 20.

40

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

tūros kuopa, atvirkščiai, jai liko ištikima21. Tai rodo, kad kariuomenės daliniai pagal jiems vadovaujančių karininkų politines pažiūras suskilo: 2-ojo pėstininkų pulko vadas plk. ltn. V. Grigaliūnas-Glovackis atsisa-kė vykdyti krašto apsaugos ministro įsakymus, o kpt. K. Škirpa ir jo va-dovaujama karo komendantūra liko ištikima vyriausybei. Susiklosčiusi situacija turėjo įtakos Ypatingųjų valstybės įstatų nuostatų, prieštarau-jančių Laikinosios Konstitucijos nustatytam kariuomenės teisiniam pa-valdumui, paskelbimui, kadangi tai stiprino vyriausybės pozicijas ir tu-rėjo priversti jai paklusti 2-ojo pėstininkų pulko vadą. Reaguodama į jo nepaklusnumą vyriausybei, savavališką elgesį paskiriant Marijampolės karo komendantą kpt. Joną Motiejūną-Valevičių ir karo padėtį22, 1919 m. vasario 15 ir 16 d. vyriausybė paskelbė Ypatinguosius valstybės apsaugos įstatus ir Įstojimo į Lietuvos krašto apsaugą sąlygas, kuriose prisiskyrė sau teisę valdyti kariuomenę, kadangi šiuose teisės aktuose teigiama, kad krašto apsauga yra vyriausybės žinioje23, o teisę skelbti „karo stovį turi Ministrų Kabinetas“24. Faktiškai tai reiškė, kad karo komendantas yra pa-valdus krašto apsaugos ministrui25. Tą pačią dieną Ministrų Kabinetas paskelbė karo padėtį Seinų, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus ir Kauno miestuose ir paskyrė karo komendantus.26 Vyriausybės paskelbti teisės aktai prieštaravo Laikinajai Konstitucijai, todėl Tarybos prezidiumas jų nepripažino ir M. Sleževičiaus vadovaujama vyriausybė, palaikiusi tai nepasitikėjimu, buvo priversta atsistatydinti.

1919 m. kovo 5 d. Valstybės Taryba paskelbė Ypatinguosius valstybės apsaugos įstatus, kuriuose nurodė, kad karo padėtį skelbia ir panaikina Valstybės Tarybos prezidiumas, o karo metu armijai – vyriausiasis karo

21 Kęstutis Kilinskas, Pulkininkas prieš vyriausybę: plk. V. Girgaliūno-Glovackio ir My-kolo Sleževičiaus vyriausybių santykiai 1919 ir 1926 m., Acta historica universitatis Klai-pedensis, t. XXXII, 2016, p. 79–96.22 V. Grigaliūno-Glovackio apkaltinamasis raštas, 1919 m. balandžio 21 d., LCVA, f. 929, ap. 1, b. 3, l. 4–9.23 Įstojimo į Lietuvos krašto apsaugą sąlygos, 1919 m. vasario 16 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 39–41.24 Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai, 1919 m. vasario 15 d., LCVA, f. 383, ap. 7, b. 52, l. 36–38.25 Modestas Kuodys, Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo 21–24 d.), Karo archyvas, t. 26, 2011, p. 82.26 Ten pat, l. 39.

41

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

vadas27. Naujai buvo paskelbtos ir Sąlygos stoti į Lietuvos krašto apsaugą bei nurodyta, kad šį įstatymą skelbia Valstybės Tarybos prezidiumas28. Paskelbdama naujuosius teisės aktus, Valstybės Taryba susigrąžino 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose nustatytą kariuomenės pavaldumą. Tačiau šiuos pasikeitimus lėmė tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių sluoksnių atsiradusi trintis, kadangi Valsty-bės Taryba, kurioje dominavo kairieji, siekė apriboti socialistų liaudinin-kų vyriausybės galias29. Didelę reikšmę šiems įvykiams turėjo 2-ojo pės-tininkų pulko vado karininko Vinco Grigaliūno-Glovackio atsisakymas paklusti M. Sleževičiaus vyriausybei, jo palankumas Valstybės Tarybai ir vyriausybės siekis suvaldyti nepaklusnųjį pulko vadą30. Taigi, jau pirmai-siais valstybės kūrimo mėnesiais teisinis kariuomenės vadovybės paval-dumo politinei valdžiai klausimas tapo Tarybos ir vyriausybės politinės konkurencijos įkaitu ir priklausė nuo jų politinės galios.

Po pirmaisiais valstybės kūrimosi mėnesiais kilusio konflikto dėl ka-riuomenės vadovybės pavaldumo politinei valdžiai 1919 m. balandžio 4 d. buvo pakoreguoti Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai. Pa-naikinus Tarybos prezidiumą, įsteigtas Respublikos Prezidento institutas, kuriam pagal kompetenciją buvo priskirta Lietuvos kariuomenė ir teisė skirti vyriausiąjį karo vadą ir aukštesniuosius kariuomenės valdininkus31. Subordinuojant kariuomenės vadovybę Respublikos Prezidentui buvo sie-kiama didesnio stabilumo, kadangi galvota, kad, keičiantis Ministrų Ka-binetui, keisis ir kariuomenės vadovybė, todėl bandyta to išvengti32. Prak-tiškai susiklostė situacija, kad Respublikos Prezidento aktai ir įsakymai kariuomenei turėjo būti pasirašomi ministro pirmininko ir krašto apsau-

27 Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919 m. balan-džio 4 d., l. 2.28 Sąlygos stoti į Lietuvos krašto apsaugą, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919 m. balan-džio 4 d., l. 3.29 Modestas Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., daktaro disertacija, Kaunas, 2008, p. 31–32.30 Česlovas Laurinavičius, M. Sleževičiaus kabineto krizė, Lietuvos Nepriklausomybė, t. X, d. 1, sud. Danutė Blaužytė-Baužienė, Edmundas Gimžauskas, Česlovas Laurinavi-čius, Dangiras Mačiulis, Gediminas Rudis, Artūras Svarauskas, Jonas Vaičenonis, Vilnius, 2013, p. 144–145.31 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989, p. 7–13.32 Valstybės Taryba, XIV sesija, 3 posėdis, Laisvė, 1919 m. balandžio 6 d., p. 1.

42

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

gos ministro. Dėl šios vadovavimo kariuomenei tvarkos nepaisymo kilo keletas konfliktų tarp prezidento, ministro pirmininko ir krašto apsaugos ministro. 1919 m. liepos 6 d. sutiekiant karūžo laipsnį Karo mokyklos I laidos absolventams, buvo perskaitytas vyriausiojo karo vado S. Žukausko įsakymas, nepasirašytas nei ministro pirmininko, nei Respublikos Prezi-dento33. Šį įsakymą A. Smetona pasirašė „post factum“, tačiau M. Sleževi-čius tai laikė neteisėtu veiksmu, kadangi tuo metu dar nebuvo parengtas ir priimtas įstatymas dėl karinių laipsnių teikimo34. Vėliau, 1919 m. spa-lio mėn., Respublikos Prezidento aktu be ministro pirmininko ir krašto apsaugos ministro parašų gen. Silvestras Žukauskas buvo apdovanotas dviem Vyčio Kryžiaus ordinais ir atleistas iš pareigų, o vietoj jo naujuoju vyriausiuoju karo vadu paskirtas karininkas Pranas Liatukas35. Ministras pirmininkas M. Sleževičius šiuos prezidento veiksmus laikė prieštarau-jančiais Laikinųjų Konstitucijos dėsnių vienuoliktajam paragrafui, ku-riame teigiama, kad visi Respublikos Prezidento skelbiami aktai turi būti pasirašyti ministro pirmininko arba atitinkamo ministro36. Santykiai su Respublikos Prezidentu dėl kariuomenės valdymo teisėtumo tapo viena iš M. Sleževičiaus vadovaujamos ketvirtosios vyriausybės atsistatydinimo priežasčių. 1919 m. rugsėjo 26 d. keturi su Pažangos partija susiję minis-trai įteikė M. Sleževičiui atsistatydinimo pareiškimą, kuriame vyriausybės politiką įvardijo kaip „partijų varžymąsi dėl armijos ir vyriausiojo karo vado“37. Kaip matome iš Laikinųjų Konstitucijos pamatinių dėsnių nuos-tatų, nustatytas kariuomenės valdymas buvo nepakankamas ir sudarė prielaidas politinėms jėgoms tuo naudotis tarpusavio kovoje.

Reikia pasakyti, jog M. Sleževičius dėjo pastangas, kad sureguliuotų Lietuvos prezidento, ministro pirmininko ir karinės vadovybės santykius. 1919 m. jam vadovaujant vyriausybei, buvo parengtas trumpas Įstatymo

33 Feliksas Žigaras, Generolas Jonas Galvydis-Bykauskas ir pirmosios Karo mokyklos lai-dos, ats. red. A. Alonderis, Generolas Jonas Galvydis-Bykauskas 1864–1843, Vilnius, 2014, p. 139.34 Ministrų kabineto protokolas, 1919 m. liepos 11 d., LCVA, f. 923, ap. 1, b. 97, l. 24.35 Ministro pirmininko akto nuorašas, 1919 m. spalio 7 d., LCVA, f. 923, ap. 1, b. 58, l. 169.36 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989, p. 10.37 Raštas Ministrui Pirmininkui, 1919 m. rugsėjo 26 d., LCVA, f. 923, ap. 1, b. 11, l. 34–35.

43

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

apie Lietuvos kariuomenės organizaciją projektas, tačiau mums nepavyko rasti duomenų, rodančių, kad šis įstatymas buvo svarstytas arba priimtas. Įstatymo pirmajame paragrafe numatyta, kad Lietuvos kariuomenės karių skaičių taikos metu nustato Seimas, o karo metu – vyriausybė ir armijos vadas ir tvirtina Respublikos Prezidentas38. Panašaus pobūdžio, tačiau labai lakoniškas įstatymas vis dėlto buvo priimtas 1920 m. gegužės 7 d. Respubli-kos Prezidento įsakymu. Juo buvo atskirtos vyriausiojo karo vado ir krašto apsaugos ministro kompetencijos. Vyriausiajam karo vadui buvo pavestas kariuomenės rikiuotės ir operacijų valdymas, o krašto apsaugos ministro kompetencijai priklausė visas tiekimas, sanitarija, veterinarija, teismas, mobilizacija ir vietinė kariuomenė39. Tai rodo, kad, pasibaigus vyriausybės ir Tarybos konfliktui, vis dėlto buvo siekiama sureguliuoti karinės ir poli-tinės vadovybės santykius, o Nepriklausomybės kovų metu vykę konfliktai inspiravo mėginimus apibrėžti karo vadų pavaldumą politinei valdžiai.

BEVAISĖS PASTANGOS DEMOKRATIZUOTI KARIUOMENĖS VALDYMĄ

1920 m. birželio 12 d. Steigiamasis Seimas paskelbė Trečiąją laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurios aštuntas paragrafas numatė, kad aukštesniuosius kariuomenės ir valstybės valdininkus skiria Respublikos Prezidentas40. Ši Konstitucija ir gegužės 7 d. išleistas Respublikos Prezi-dento įsakymas karinės ir politinės vadovybės santykių nesureguliavo. 1920 m. birželio mėn. vykusiame kariuomenės dalinių vadų suvažiavime, kuriame dalyvavo kariuomenės dalinių vadai ir politinių partijų atstovai, plk. ltn. Vincas Grigaliūnas-Glovackis ir plk. ltn. Kazys Ladyga konstata-vo, kad skaitant Konstituciją „neaišku, kam priklauso kariuomenė“41. Po šio suvažiavimo, 1920 m. liepą, prasidėjo beveik pusantrų metų trukęs Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo, kurio svarbiausios

38 Įstatymo apie Lietuvos kariuomenės organizaciją projektas, 1919 m., LCVA, f. 923, ap. 1, b. 58, l. 46–47.39 Įsakymas Lietuvos kariuomenei, 1920 m. gegužės 7 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 5.40 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989, p. 7.41 Karo vadų suvažiavimo protokolai, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 87, l. 50.

44

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

nuostatos buvo parengtos posėdžiaujant karinių dalinių vadams, rengi-mas. Posėdžiuose dalyvavo ir įstatymo projektą rengė svarbiausieji ka-riuomenės pareigūnai: krašto apsaugos ministras plk. ltn. Konstantinas Žukas, Generalinio štabo viršininkas gen. ltn. Stasys Nastopka, II divizi-jos vadas, gen. štabo viršininkas gen. Maksimas Katche, I divizijos vadas plk. ltn. Kazys Ladyga, Vietinės kariuomenės brigados vadas gen. ltn. Jur-gis Kubilius, Susisiekimo, Artilerijos ir Tiekimo skyrių viršininkai42.

Svarbiausiais buvo laikomi kariuomenės vadovybės, jos vado ir krašto apsaugos ministro santykių sureguliavimo, jų teisių ir pareigų nustatymo klausimai. Per posėdžius buvo vienbalsiai nutarta, kad vyriausioji kariuo-menės vadovybė turi būti vienose rankose – krašto apsaugos ministro43. Diskusijų metu buvo siūlomi du kariuomenės subordinavimo politinei valdžiai variantai: plk. ltn. Kazys Ladyga pasiūlė, kad krašto apsaugos ministras būtų tiesiogiai pavaldus Respublikos Prezidentui44, o dauguma Karo tarybos narių, tarp jų ir plk. ltn. Konstantinas Žukas, gen. ltn. Mak-simas Katche, plk. Stasys Zaskevičius, – kad ministras priklausytų nuo suverenios valdžios, t. y. būtų skiriamas ministro pirmininko45. Dar viena rimta problema, su kuria teko susidurti įstatymo rengėjams, buvo Tie-kimo skyriaus pavaldumo klausimas. Plk. ltn. K. Ladyga teigė, kad Tie-kimo skyrius, kaip Operacijų ir Rikiuotės skyriai, turėtų būti pavaldus armijos vadui46. O plk. ltn. K. Žukas ir gen. ltn. Stasys Nastopka siūlė Tiekimo skyrių palikti krašto apsaugos ministro žinioje, motyvuodami tuo, kad tiekimo sritis nebepriklausanti karo vado kompetencijai47. Kaip matysime vėliau, ši problema parengtame įstatymo projekte buvo išspręs-ta Tiekimo skyriaus pavaldumo sritis paskirstant tarp krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado. Sanitarijos, Veterinarijos ir Kariuomenės intendantūros skyriai buvo priskirti krašto apsaugos ministro kompe-tencijai, tačiau drausmės ir rikiuotės klausimais – kariuomenės vadui48.

42 Karo Tarybos posėdžio protokolas, 1919 m. liepos 25 d., LCVA, f. 384, ap. 3, b. 161, l. 1.43 Ten pat, l. 2.44 Ten pat, l. 4.45 Ten pat.46 Karo Tarybos posėdžio protokolas, 1919 m. liepos 26 d., LCVA, f. 384, ap. 3, b. 161, l. 5.47 Ten pat. 48 Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo projektas, 1922 kovo 15 d., LCVA, f. 384, ap 3, b. 344, l. 203–206.

45

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

Rengiant šį įstatymo projektą buvo remtasi 1869 m. carinės Rusijos im-perijos kariuomenės įstatymų sąvadu. Tai rodo ne tik karininkų diskusi-jos, bet ir tai, kad 1921 m. gegužės mėnesį Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyriaus viršininkui įsakoma iš rusų kalbos išversti Rusijos imperijos Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymą49. Įstatymų rengėjai taip pat domėjosi Vakarų valstybių patirtimi. 1921 m. sausio mėn. Krašto apsaugos ministerijos projektų komisija krašto apsaugos ministro padėjėjui pristatė Danijos karo ministerijos organizavimo sche-mą ir aukštųjų valdymo organų organizacijos paaiškinimus, kurie turėjo „pasitarnauti kaip medžiaga išdirbant projektus ir dėsnius atitinkamų įs-taigų Lietuvoje“50. Karinėje spaudoje buvo apžvelgtos didžiausių Vakarų valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Anglijos, Vokieti-jos, Italijos – ir Rusijos aukštųjų kariuomenės vadovybių struktūros ir jų pokyčiai po Pirmojo pasaulinio karo. Buvo pabrėžiama, kad po Pirmojo pasaulinio karo daugelis Vakarų valstybių pasuko kariuomenės valdymo demokratizavimo keliu, ir kaip svarbiausi šio proceso požymiai nurodyti civilio, einančio krašto apsaugos ministro pareigas vyriausybėje, skyrimo ir kolegialaus organo, Karo Tarybos, sprendžiančio karo reikalus, forma-vimo principai pabrėžiant, kad iki Pirmojo pasaulinio karo vadovybės priešakyje stovėjo karo vadas, dažniausiai generolas, pavaldus tik vals-tybės galvai51. O po karo svarbiausieji reikalai buvo sprendžiami demo-kratiškai išrinktos politinės valdžios krašto apsaugos ministro ir Karo Tarybos, sudarytos iš svarbiausių civilių ir karinių valstybės pareigūnų52.

Iš šių straipsnių galime susidaryti įspūdį, kad kariuomenės valdy-mo demokratizavimas reiškė platesnį valstybės vykdomosios valdžios įtraukimą į karo reikalų svarstymą ir sprendimų priėmimą. Kai kuriuose straipsniuose spaudoje teigta, kad Lietuvos kariuomenei dėl itin kompli-kuotos padėties, kai Krašto apsaugos ministerijai tenka valdyti kreditus, pirkti arba rekvizuoti karo reikmenis, visiškai netinka buvusios carinės Rusijos imperijos kariuomenės aprūpinimo būdas, o kartu ir jos orga-

49 Įsakymas Literatūros skyriaus viršininkui, 1921 m. gegužės 7 d. 50 Raportas krašto apsaugos ministro padėjėjui, 1920 m. spalio 21 d., LCVA, f. 384, ap. 3, b. 344, l. 134.51 Leonas Radus-Zenkavičius, Aukštesnioji karo vadovybė buvo Didžiojo karo, Karys, nr. 31, 1921 rugpjūčio 4 d., l. 1.52 Aukštesnioji karo vadovybė buvo Didžiojo karo, Karys, nr. 43, 1921 spalio 27 d., l. 5.

46

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

nizacija bei valdymas, atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės ypatybes ir struktūrą53.

1921 m. antrojoje pusėje čia jau įvardinti asmenys parengė Ginkluo-tųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo, kuriame buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos kariuomenės ir jos įstaigų viršininkas yra krašto apsaugos ministras, o jam pavaldžios visos Krašto apsaugos ministerijos įstaigos, projektą. Karo metu kariuomenei vadovauti skiriamas kariuo-menės vadas, kurį iki karo pavaduoja Kariuomenės štabo viršininkas. Kariuomenės vadą, Ministrų Kabinetui pristačius, skiria ir atleidžia Res-publikos Prezidentas54. Šios įstatymo nuostatos aiškiai nurodė kariuo-menės pavaldumą demokratiškai išrinktai politinei valdžiai ir atskyrė politines ir karines valdžios institucijas, kariuomenės vadui suteikdamos savarankiškumą ir teisę valdyti kariuomenę, užtikrino jo savarankiškumą operatyvinėje srityje ir atskaitomybę Ministrų Kabinetui55. Politinei val-džiai buvo apribota teisė kištis į karinius reikalus: Ministrų Kabinetas ka-riuomenės vadui galėjo duoti tik bendrus nurodymus ir direktyvas krašto gynimo reikalais56. Krašto apsaugos ministrui buvo suteikta priežiūros ir kontrolės funkcija, jis turėjo skelbti ir vykdyti Ministrų Kabineto nutari-mus visais ginkluotųjų pajėgų klausimais ir svarbesniąsias kariuomenės ūkio ir maitinimo operacijas, jo žinioje taip pat buvo visų karo žinybos šakų centrinė kontrolė ir tiekimas. Kariuomenės dalinių formavimo ir steigimo teisė buvo suteikta Ministrų Kabinetui, kuris kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro prašymu leidžia steigti kariuomenės dalinius. Prie krašto apsaugos ministro turėjo būti įsteigta Karo taryba. Pagal šį įstatymą, visus karius į kariuomenę priima ir atleidžia krašto apsaugos ministras, išskyrus tuos, kurių priėmimo teisė priklauso Respublikos Prezidentui. Karo veiksmų zonoje kariuomenės vado įsakymus vykdo karo ir kitų Respublikos ir visuomenės įstaigų valdininkai ir gyventojai57.

53 Lietuvos kariuomenės tiekimų organizacijos klausimu, Mūsų žinynas, nr. 1, 1921, p. 124–129.54 Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo projektas, 1922 m. kovas, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 422, l. 13–18.55 Ten pat.56 Ten pat. 57 Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo projektas, 1922 m. kovas, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 422, l. 13–18.

47

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

Reikia pasakyti, kad 1920–1921 m. rengtas Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstai-gų valdymo įstatymas pasižymėjo aiškiomis demokratinėmis tendenci-jomis, ginkluotųjų pajėgų valdymas buvo išskaidytas tarp demokratiškai išrinktų valstybės valdymo institucijų, Prezidento, Ministrų Kabineto ir kariuomenės vadų, o prie krašto apsaugos ministro buvo įsteigta iš civilių ir karinių pareigūnų sudaryta Karo taryba.

1922 m. sausio 27 d. šio įstatymo projektas buvo įtrauktas į Steigia-mojo Seimo posėdžio darbotvarkę, tačiau, kaip rodo Steigiamojo Seimo posėdžių stenogramos, tądien jis nebuvo svarstytas58. Toks pat likimas jį ištiko ir sausio 31 d., tik vasario 1 d. įstatymas buvo apsvarstytas už už-darų durų59. Kadangi šio posėdžio stenogramos neišliko, neįmanoma pa-sakyti, kaip vyko šio įstatymo svarstymas, tačiau panašu, kad jis po Stei-giamojo Seimo posėdžio buvo grąžintas patikslinti, kadangi mūsų rastoje 1922 m. kovo 15 d. įstatymo versijoje pastebėjome tik vieną pataisą – kad karinių dalinių vadus, pradedant nuo atskirojo bataliono vado, brigados vado teikimu skiria Respublikos Prezidentas60. Daugiau Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymas Seime niekada nebuvo svarsty-tas ir priimtas, todėl visą demokratinės valstybės egzistavimo laikotar-pį kariuomenės valdymas buvo sureguliuotas tik 1922 m. Konstitucijos nuostatomis, kurios numatė, kad Respublikos Prezidentas yra vyriau-siasis visų ginkluotųjų pajėgų viršininkas. Už „Respublikos Ginkluotųjų pajėgų valdymą, tvarkymą ir vadovavimą joms atsako Seimui Ministrų kabinetas ar atitinkamas ministras. Karo metu ministrų kabinetui pasiū-lius, Respublikos prezidentas skiria vyriausiąjį kariuomenės vadą“61. Tai-gi matome, kad Konstitucija tik bendro pobūdžio nuostatomis, nedeta-lizuodama Prezidento, vyriausybės, Krašto apsaugos ministerijos ir karo vadų pareigų, apibrėžė kariuomenės valdymo schemą. Dėl šio Konstitu-cijos straipsnio kilusios diskusijos leidžia susidaryti įspūdį, kokios nuo-monės apie kariuomenės pavaldumą laikėsi politinės partijos. 1922 m. balandžio 10 d. Seimo narys krikščionis demokratas Elizėjus Draugelis

58 1922 m. sausio 27 d. 164 posėdžio stenograma, Steigiamojo Seimo darbai (nuo sausio 24 iki vasario 3 d. ), p. 38. 59 1922 m. vasario 1 d. posėdžio stenograma, Steigiamojo Seimo darbai, p. 83–84.60 Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo projektas, 1922 m. kovo 15 d., LCVA, f. 384, ap. 3, b. 344, l. 204–206.61 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989, p. 7–13.

48

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

pasiūlė pavesti ginkluotųjų pajėgų valdymą vienam asmeniui – Preziden-tui, motyvuodamas tuo, kad „ginkluotosios pajėgos būtų tik respublikos, tik valstybės, o ne kokios partijos žinioje“, tačiau tik tokiu atveju, jeigu išrinktasis Prezidentas išeis iš partijos ir prisieks Konstitucijai62. E. Drau-gelio poziciją palaikė ir krikdemas Vytautas Bičiūnas, kurio nuomone, Prezidentas būtų tas asmuo, kuris turėtų „daug didesnės įtakos ir daug didesnės svarbos“ kariuomenėje nei bet kas kitas63. Daugelis kairiųjų par-tijų atstovų prieštaravo kariuomenės pavaldumui Prezidentui. Žinoma, socialdemokratai prieštaravo ir pačios Prezidento institucijos egzistavi-mui. Socialdemokratų partijos vardu kalbėjo socialdemokratas Vladas Požėla64 ir jo bendrapartietis Vincas Čepinskis, kurie gynė nuomonę, kad Prezidentas būtų nepartinis, yra neįmanoma, todėl teisę vadovauti ka-riuomenei reikia suteikti Ministrų Kabinetui, o ne vienam asmeniui65. Jam antrino ir valstietis liaudininkas Pranas Ruseckas, pasak kurio, net ir „karo metu kariuomenės priklausymas vienam asmeniui neišsprendė dėl to kilusių problemų“66. Galiausiai, atsižvelgęs į Konstitucijos komisijos ir krikščionių demokratų bloko siūlymą bei kairiųjų partijų prieštaravimą Prezidento institucijai, Steigiamasis Seimas nutarė, kad kariuomenė bus vyriausybės žinioje67. Galutinė 1922 m. Konstitucijos formuluotė, kuria apibūdinamas ginkluotųjų pajėgų valdymas, skamba taip: „Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis visų ginkluotųjų pajėgų viršininkas. Už Res-publikos Ginkluotųjų pajėgų valdymą, tvarkymą ir vadovavimą joms atsako Seimui Ministrų kabinetas ar atitinkamas ministras. Karo metu, Ministrų kabinetui pasiūlius, Respublikos prezidentas skiria vyriausiąjį kariuomenės vadą.“68 Taip Lietuvos Konstitucijoje buvo įtvirtintos demo-kratinės kariuomenės valdymo nuostatos.

62 Steigiamojo Seimo stenogramos, 1922 balandžio 10 d. posėdis, p. 110.63 Ten pat, p. 110–113.64 1922 m. liepos 18 d. posėdžio stenograma, Steigiamojo Seimo darbai, 46 sąsiuvinis, 1922, p. 110–11.165 Steigiamojo Seimo stenogramos, 1922 balandžio 10 d. posėdis, p. 110–113.66 1922 m. liepos 18 d. posėdžio stenograma, Steigiamojo Seimo darbai, 46 sąsiuvinis, 1922, p. 114–115.67 Steigiamojo Seimo stenogramos, 1922 balandžio 10 d. posėdis, p. 124.68 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989, p. 7–13.

49

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

Karinės vadovybės nuomone, Konstitucijoje numatytas ginkluotųjų pa-jėgų pavaldumas politinei valdžiai neišsprendė Krašto apsaugos ministeri-jos ir aukštosios kariuomenės vadovybės tarpusavio santykių problemos. Štai 1922 m. pabaigoje Generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katche skundėsi krašto apsaugos ministrui, kad vadovavimo kariuomenei pama-tas per silpnas, jo nuomone, nėra aiškiai apibrėžtos krašto apsaugos minis-tro ir pirmojo ministro pavaduotojo rikiuotės srityje – kariuomenės vado veikimo ribos, taip pat neaiškus Generalinio štabo viršininko pavaldumas: esą neaišku, kas jam duoda įsakymus – krašto apsaugos ministras, jo padė-jėjas ar kariuomenės vadas, todėl reikalavo, kad būtų kuo greičiau ir tiks-liau apibrėžtos krašto apsaugos ministro teisės ir pareigos69. Veikiausiai dėl to aukštoji karininkija ir toliau stengėsi išspręsti šią problemą.

1924 m. kariuomenės vadovybės karo metu sutvarkymo projektą ėmė-si rengti gen. Leonas Radus-Zenkavičius. Jo parengtame įstatymo projek-te teigiama, kad Krašto apsaugos ministerija yra vyriausioji kariuomenės vadovavimo ir valdymo įstaiga. Ministerijai vadovauja krašto apsaugos ministras, kuris turi teisę po Respublikos Prezidento skelbti įsakymus ka-riuomenei. Kariuomenės vadas yra didžiausias viršininkas kariuomenės drausmės ir rengimosi karui klausimais. Kariuomenės vadui pavaldūs Vyriausiojo štabo, artilerijos, aviacijos, karo apygardų ir karo technikos viršininkai ir šaudymo inspektorius. Krašto apsaugos ministrui priklauso ūkio, finansų valdybos ir Kariuomenės teismas70.

Tačiau šis įstatymas taip ir liko Kariuomenės vyriausiojo štabo kabi-neto stalčiuose ir net nebuvo pradėtas svarstyti. Neturint jokio politinės valdžios priimto krašto apsaugos institucijų valdymą reguliuojančio įsta-tymo susidarė prielaidos karinei vadovybei keisti ginkluotųjų pajėgų val-dymo struktūrą pagal konkrečiu laiku kariuomenei vadovaujančių asme-nų nuostatas, pažiūras ir norus. Štai 1926 m. tuometis Vyriausiojo štabo viršininkas gen. ltn. K. Ladyga išplėtė Vyriausiojo štabo viršininko galias, skirdamas jam vadovauti kariuomenės dalims ir suteikdamas teisę duoti nurodymus Tiekimų valdybai ir Kariuomenės teismui71. Reikėtų pasakyti,

69 Generalinio štabo viršininko pareiškimas, 1922 m. lapkričio 20 d., LCVA, f. 384, ap. 3, b. 344, l. 134–135.70 Generalinio štabo I skyriaus viršininko raporto priedas Nr. 4, 1934 m. liepos 9 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 9.71 Generalinio štabo I skyriaus viršininko raporto priedas Nr. 5, 1934 m. liepos 9 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 10.

50

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

kad 1920 m. liepos mėn., svarstant Tiekimų skyriaus pavaldumo klausimą, rengiant Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymą, gen. ltn. K. La-dyga pasiūlė, kad kariuomenės Tiekimų valdyba būtų pavaldi kariuome-nės vadui, o tapęs Vyriausiojo štabo viršininku savo sumanymą įgyvendi-no. Keletą pataisų gen. K. Ladygos parengtoje schemoje padarė plk. Kazys Škirpa, 1926 m. kariuomenės vado institutą pavertęs kariuomenės vyr. inspektoriaus pareigybe, o kariuomenės dalinius – tiesiogiai pavaldžiais Vyriausiojo štabo viršininkui72. Reikia pasakyti, kad plk.  K.  Škirpa savo vizijose ir reformų planuose kariuomenės vyr. inspektoriui numatė svar-bų vaidmenį: jis turėjo būti pavaldus krašto apsaugos ministrui, o kilus karui – skiriamas vyriausiuoju karo vadu. Taikos metu kariuomenės vyr. inspektorius turėjo parengti „ginkluotąsias pajėgas laimėjimui karo metu“, taigi tai turėjo būti žmogus, atsakingas už kariuomenės parengimą ir šiuo klausimu likti savarankiškas, o biudžetiniai ir politiniai klausimai turėjo priklausyti krašto apsaugos ministro kompetencijai73.

Tokia kariuomenės valdymo schema egzistavo iki 1927 m., kol po valstybės perversmo Vyriausiojo štabo viršininkas ir vienas svarbiau-sių perversmo dalyvių plk. Povilas Plechavičius panaikino kariuomenės gen. inspektoriaus pareigybę, kad visa valdžia atsidurtų Vyriausiojo šta-bo viršininko rankose74. Nagrinėdami po 1926 m. gruodžio 17 d. per-versmo kariuomenės valdymą reglamentuojančius valstybės teisės aktus ir jų projektus galime pastebėti ir daugiau perversmo organizatorių ir vykdytojų pastangų atiduoti kariuomenės valdymą į jų rankas. Tokių po-žymių pirmiausia yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje Res-publikos Prezidentui Antanui Smetonai suteikiama teisė skirti ir atleisti iš tarnybos visų laipsnių karininkus ir valdininkus pagal įstatymą75. Tai reiškia, kad be Respublikos Prezidento žinios į tarnybą kariuomenėje ne-galėjo būti paskirtas nė vienas karininkas. Tais pačiais metais parengtame Ginkluotųjų pajėgų taikos metu valdymo įstatymo projekte yra nuosta-

72 Generalinio štabo I skyriaus viršininko raporto priedas Nr. 6, 1934 m. liepos 9 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 11.73 Jonas Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. Kazio Škir-pos Lietuvos kariuomenės vystymo planas, Karo archyvas, 2006, nr. 21, p. 351–352.74 Generalinio štabo I skyriaus viršininko raporto priedas Nr. 7, 1934 m. liepos 9 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 12.75 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989, p. 48.

51

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

ta, įpareigojanti (ne suteikianti teisę) krašto apsaugos ministrą atstovauti ginkluotųjų pajėgų reikalams pas Respublikos Prezidentą, Seime, Vyriau-sybėje, teisme ir visuomenėje76. Tai reiškia, kad Konstitucijos nuostatomis ir vyr. inspektoriaus pareigybės panaikinimu buvo siekiama suformuoti aiškią Respublikos Prezidento, ministro ir Vyriausiojo štabo viršininko pavaldumo grandinę, kai kariuomenė paklūsta svarbiausiems 1926 m. gruodžio 17 d. perversme dalyvavusiems asmenims – Antanui Smetonai, Antanui Merkiui ir plk. P. Plechavičiui. Šioje vadovavimo grandinėje ga-lime užčiuopti akivaizdžias autoritarinio režimo tendencijas.

1935 M. KARIUOMENĖS VADOVYBĖS ĮSTATYMAS: „PREZIDENTO VALIA – TAI VISKAS“

Gen. ltn. Petro Kubiliūno veikla taip pat patvirtina mūsų jau įvardytą tendenciją. 1930 m. jis vėl įsteigė 1927 m. panaikintą gen. inspektoriaus ins-titutą, o 1931 m. pradėjo rengti ir aukštesnės karo vadovybės įstatymų pro-jektą77. 1933 m. jį įteikė krašto apsaugos ministrui, siūlydamas apsvarstyti ir priimti78. Šiame įstatyme akivaizdžiai išplečiamos Respublikos Prezidento ir Vyriausiojo štabo viršininko teisės, bet susiaurinama krašto apsaugos minis-tro atsakomybė. Įstatymo projekto bendruosiuose dėsniuose teigiama, kad „Respublikos Prezidentas valdo kariuomenę per Krašto apsaugos ministrą ir Vyriausiojo štabo viršininką“. Respublikos Prezidentui suteikiama teisė skelbti mobilizaciją ir demobilizaciją, įsakyti kariuomenei pradėti ir baigti karo veiksmus, tvirtinti valstybės saugumui sudaromas karo konvencijas, skirti pulko vado lygmens kariuomenės viršininkus, priimti karininkus į karo tarnybą ir atleisti iš jos. Prezidentas taip pat turi aukščiausią kariuo-menės priežiūros teisę ir vadovauja Valstybės gynimo tarybos posėdžiams79.

76 Ginkluotųjų pajėgų valdymo taikos metu įstatymo projektas, 1928 m., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 259, l. 4.77 Generalinio štabo I skyriaus viršininko raporto priedas Nr. 8, 1934 m. liepos 9 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 13.78 Vyriausiojo štabo viršininko kreipimasis, 1933 m. gegužės 23 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 157.79 Įstatymo aukštajai kariuomenės vadovybei projektas, 1933 m. gegužės 23 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 158–160.

52

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Šiuo įstatymu A. Smetonai buvo užtikrinama teisė, nepriklausomai nuo krašto apsaugos ministro, pradėti karo veiksmus, skelbti mobilizaci-ją, kontroliuoti skyrimo į pareigas kariuomenėje klausimus ir t. t. O kraš-to apsaugos ministro vaidmuo atrodo gana formalus: jam paliekama teisė tvirtinti Vyriausiojo štabo viršininko įsakymus, atstovauti kariuomenei Ministrų Tarybos posėdžiuose ir pas Respublikos Prezidentą80. Tuo pat metu Vyriausiojo štabo viršininko pareigos išplečiamos: jam priklauso ne tik kariuomenės rengimas karui – karo metu jis turi tapti vyriausiuo-ju karo vadu, jo kompetencijos sričiai taip pat priskiriamos kariuome-nės mokymo ir drausmės priežiūros funkcijos, kurios 1922 m. įstatymo projekte buvo priskirtos krašto apsaugos ministro kompetencijai. Taigi, remdamasis šiuo įstatymo projektu, A. Smetona turėjo užsitikrinti realią galią kontroliuoti kariuomenės pasirengimą karui, personalo skyrimą ir ginklavimą. Panašu, kad panašaus principo gen. ltn. P. Kubiliūnas laikėsi ir rengdamas tolesnius aukštosios karinės vadovybės įstatymo projektus.

1934 m. žiemą parengtame Ginkluotųjų pajėgų valdymo karo metu įstatymo projekte įtvirtinta visiška kariuomenės vado priklausomybė nuo Respublikos Prezidento: kariuomenės vadas turėjo būti skiriamas ir atleidžiamas Respublikos Prezidento, karo veiksmų metu – vadovau-tis Prezidento įsakymais ir nurodymais, jokia kita įstaiga negalėjo duoti nurodymų ar įsakymų, susijusių su karo veiksmais. Respublikos Prezi-dento įsakymai turėjo būti kontrasignuojami kariuomenės vado, draus-mės priežiūros srityje jam buvo suteiktos krašto apsaugos ministro teisės. Įstatyme nebuvo nuostatų, kurios rodytų, kad kariuomenės vadas savo veiklą turi derinti su krašto apsaugos ministru. Jam netgi buvo suteikta teisė dalyvauti Ministrų Kabineto posėdžiuose, suteikus sprendžiamąjį balsą svarstant kariuomenės reikalus.

Šis įstatymo projektas dar labiau susiaurino krašto apsaugos ministro kompetenciją, palikdamas jam tik administracines funkcijas. Ministras turėjo rūpintis kariuomenės aprūpinimo organizavimu ir gamyba, palai-kyti ryšį su kariuomenės vadu ir visomis išgalėmis jam padėti81. Paskuti-niame 1934 m. pavasarį plk. Jono Mačiulaičio ir gen. ltn. P. Kubiliūno pa-rengtame įstatymo projekte iš esmės pakartojamos ankstesniojo projekto

80 Ten pat.81 Ginkluotųjų pajėgų valdymo karo metu įstatymo projektas, 1934 m. žiema, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 215–219.

53

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

nuostatos, tik kariuomenės vado pareigos dar labiau išplečiamos krašto apsaugos ministro kompetencijos sąskaita, įtvirtinant nuostatą, kad ka-riuomenės vadas gali duoti įsakymus krašto apsaugos ministrui paval-diems viršininkams82. Visuose gen. ltn. P. Kubiliūno vadovavimo Vyriau-siajam štabui laikotarpiu parengtuose aukštesniosios karinės vadovybės įstatymuose akivaizdžiai linkstama visą vadovavimo galią sutelkti Res-publikos Prezidento ir kariuomenės vado rankose, vis labiau apribojant krašto apsaugos ministro galias. Menkstantį krašto apsaugos ministro vaidmenį gen. ltn. P. Kubiliūno parengtuose kariuomenės valdymo pro-jektuose būtų galima paaiškinti komplikuotais pastarojo santykiais su krašto apsaugos ministru plk. Baliu Giedraičiu. Lietuvos istoriografijo-je įsitvirtinusi nuomonė, kad daugelį gen. ltn. P. Kubiliūno iniciatyvų ir sumanymų reorganizuoti ir reformuoti kariuomenę stabdė nesutarimai su krašto apsaugos ministru ir pasyvus pastarojo būdas83. Galbūt tai ver-tė generolą rengiant kariuomenės vadovybės veiklą reglamentuojančius įstatymų projektus suteikti kuo mažiau galių krašto apsaugos ministrui ir taip savotiškai atsirevanšuoti. Tačiau minėtasis įstatymas nebuvo priim-tas, o gen. ltn. P. Kubiliūno darbus nutraukė 1934 m. birželio 6 d. pučas.

Po 1934 m. birželio 6 d. pučo kariuomenės vadovybės įstatymų kūri-mo darbas nenutrūko, tik šįkart jį tęsė ką tik Vyriausiojo štabo valdybos viršininku, o vėliau ir kariuomenės vadu tapęs plk. ltn. S. Raštikis – jam vadovaujant buvo parengtas ir nuo 1935 m. sausio 1 d. įsigaliojo Kariuo-menės vadovybės įstatymas84. Kiek galima nustatyti iš archyvinių šalti-nių, plk. S. Raštikiui šį įstatymą rengti padėjo krašto apsaugos minis-tras gen.  ltn. Petras Šniukšta85 ir aukšto rango karininkai – plk. Stasys

82 Ginkluotųjų pajėgų valdymo karo metu įstatymo projektas, 1934 m. žiema (nurodama dokumente), LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 221–230. 83 Modestas Kuodys, Pulkininkas Balys Giedraitis, sud. Gintautas Surgailis, Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai, t. 2, p. 142; Vidmantas Jankauskas, Nepri-klausomos Lietuvos generolai, Vilnius, 1998, p. 174–175. 84 Stasys Raštikis, Įvykiai ir žmonės, t. 4, Čikaga, 1972, p. 18.85 Ten pat.

54

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Zaskevičius86, plk. J. Bobelis87 ir plk. ltn. Kazys Sprangauskas88. Rengiant šį įstatymą buvo nustatytos aiškios politinės vadovybės nuostatos, ku-rios turėjo būti įgyvendintos. Pirmiausia ginkluotosios pajėgos turėjo būti atribotos nuo „partinių ir egoistinių užgaidų“, o įstatymo pagrindu tapti „tautiškumas“. Respublikos Prezidento, krašto apsaugos ministro kariuomenės vadovavimo grandinėje turėjo būti akcentuota, kad „Prezi-dento valia – tai viskas“. Parengus įstatymą turėjo būti išvengta didesnių pasikeitimų ginkluotųjų pajėgų vadovybės organizacijoje, o taikos meto Krašto apsaugos ministerija sutvarkyta taip pat kaip ir karo metu89.

Prieš pradedant rengti šį įstatymą buvo išanalizuota padėtis to meto kariuomenės vadovybėje ir konstatuota, kad krašto apsaugos ministro, Vyriausiojo štabo viršininko ir kariuomenės vado santykiai priklauso nuo jų asmeninių santykių ir buvo reguliuojami vadovaujantis tik 1869  m. Rusijos karo įstatymų rinkinio pirmosios dalies I–IV knygų nuostato-mis90. Tarp esminių įstatymą keisti vertusių aplinkybių buvo dvigubas Vyriausiojo štabo viršininko pavaldumas krašto apsaugos ministrui ir kariuomenės vadui91.

Kaip paaiškėjo tyrimo metu, ši problema buvo įsisenėjusi. Dėl dve-jopo Gen. štabo viršininko pavaldumo plk. K. Kleščinskis skundėsi jau 1922 m.92 Pasak šio įstatymo rengėjų plk. S. Raštikio ir plk. J. Bobelio, 1935 m. paskelbtu kariuomenės vadovybės įstatymu siekta nustatyti aiš-kias krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vadas teises ir atsakomybės sritis93, kurios buvo „ne visai pastovios ir dažnai keitėsi drauge su etatų

86 Raportas Vyriausiojo štabo viršininkui, 1934 m. birželio 23 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 164–166.87 Jonas Aničas, Karo komendantas Kazys Bobelis, Vilnius, 2011, p. 134.88 Raportas Generalinio štabo valdybos viršininkui, 1934 m. liepos 9 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 1.89 Raportas Vyriausiojo štabo viršininkui, 1934 m. birželio 23 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 164–166.90 Generalinio štabo I skyriaus viršininko raportas, 1934 m. liepos 9 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b.,407, l. 1.91 Generalinio štabo I skyriaus viršininko raporto priedas Nr. 1a, 1934 m. liepos 9 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 1.92 Generalinio štabo viršininko pareiškimas, 1922 m. lapkričio 20 d., LCVA, f. 384, ap. 3, b. 344, l. 134–13.93 Stasys Raštikis, Įvykiai ir žmonės, t. 4, Čikaga, 1972, p. 18.

55

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

pakeitimais“94. Taigi naujasis kariuomenės vadovybės įstatymas turėjo sureguliuoti svarbiausių politinių ir karinių pareigūnų santykius ir iš-spręsti įsisenėjusias problemas.

Šis įstatymas taip pat buvo rengiamas studijuojant užsienio valstybėse – Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Suomijoje ir Čekoslovakijoje – galiojančius tokio pat pobūdžio įstatymus ir juose įtvirtintas nuostatas95. Įstatymo ver-siją, remdamasis analogiškais Vokietijoje galiojusiais įstatymais, pateikė ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje plk. K. Škirpa96. Bet, kaip galime spręsti iš S. Raštikio atsiminimų, įstatymo rengėjus labiausiai domino Lenkijoje, Es-tijoje ir Latvijoje galiojantys įstatymai97, tai rodo, kad lietuviškojo įstatymo rengėjai ypač domėjosi autoritarinių, o ne demokratinių režimų patirtimi.

Kaip ir anksčiau rengtuose projektuose, šįkart didžiausios ir svarbiau-sios galios valdyti kariuomenę buvo sutelktos Respublikos Prezidento ir kariuomenės vado rankose, krašto apsaugos ministrui paliekant ka-riuomenės kontrolės funkcijas. Respublikos Prezidentas buvo paskelbtas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, kuriam suteikta teisė skelbti mo-bilizaciją ir demobilizaciją, pradėti ir stabdyti karo veiksmus, skirti ir at-leisti viršininkus pulko vado ir aukštesnėmis teisėmis, priimti karininkus į karo tarnybą ir atleisti iš jos, tvirtinti drausmės administravimo ir ūkio statutus. Jis taip pat turėjo teisę inicijuoti, prižiūrėti ir tvirtinti Valstybės gynybos tarybos nutarimus.

Krašto apsaugos ministras turėjo rūpintis kariuomenės tiekimo ir ap-rūpinimo reikalais, valdyti Krašto apsaugos ministerijos kreditus, skirti ir atleisti karininkus bataliono vado teisėmis, skelbti Respublikos Preziden-to įstatymus kariuomenei, prižiūrėti drausmę, kadangi drausmės kariuo-menėje priežiūra buvo numatyta kariuomenės vadui. Kariuomenės vadas privalėjo visas ginkluotąsias pajėgas rengti karui, tvirtinti mobilizacijos ir operacijų planus, mokymo ir taktikos statutus, nustatyti kariuomenės dislokaciją, parinkti vadus ir viršininkus, skirti ir atleisti karininkus bata-liono vado ir pulko vado padėjėjo tiesėmis, daryti pranešimus apie savo

94 Jurgis Bobelis, Kariuomenės vadovybės įstatymo sulaukus, Kardas, nr. 2, 1935 m. sau-sio 15 d., p. 28.95 Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 1, Čikaga, 1956, p. 335–336.96 Plk. K. Škirpos raštas „Pagrindiniai bruožai karo vadovybės organizacijos taikos meto“ (be datos), LCVA, f. 929, ap. 5, b. 407, l. 248–253.97 Stasys Raštikis, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės, t. 1, Vilnius, 1990, p. 335–336.

56

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

darbą krašto apsaugos ministrui ir Respublikos Prezidentui98. Pagrindinės šio įstatymo nuostatos atskleidžia, kad daugiausia kariuomenės valdymo svertų buvo sutelkta Respublikos Prezidento ir kariuomenės vado ranko-se, o krašto apsaugos ministro galių sumenkinimas jį pavertė kariuomenę ir prezidentą aptarnaujančiu biurokratu. Šiomis nuostatomis įstatymas panašus į gen. ltn. P. Kubiliūno rengtus analogiško įstatymo projektus, kuriuose taip pat sumenkintas krašto apsaugos ministro vaidmuo.

Taip pat pažymėtina, kad 1935 m. kariuomenės vadovybės įstatymas visiškai eliminuoja bet kokį vyriausybės vaidmenį kariuomenės valdy-me, o juk 1922 m. demokratiniu valstybės raidos laikotarpiu parengtame Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo projekte vyriausybė teikė Prezidentui vyriausiojo karo vado kandidatūrą ir suteikė teisę duoti jam „bendrus nurodymus“ kariuomenei krašto gynybos reikalais99. Taigi, 1935 m. išleistas kariuomenės vadovybės įstatymas, nors ir aiškiai api-brėžiantis kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ir Respublikos Prezidento teises ir pareigas, kartu liudijo ir aiškų kariuomenės valdymo posūkį autoritarinių tendencijų link.

Kai kurios šio įstatymo nuostatos, apibrėžiančios Respublikos Prezi-dento galias, buvo įtvirtintos valstybės Konstitucijoje. Remiantis Kons-titucija, Respublikos Prezidentas galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą, vadovauti prie Respublikos Prezidento gynybos reikalams spręsti įsteigtai Valstybės gynimo tarybai. Jis turėjo teisę spręsti dėl mobiliza-cijos, taikos ir karo veiksmų paskelbimo ar atšaukimo Ministrų Tarybos siūlymu100. Reikėtų atkreipti dėmesį į šimtas trisdešimt šeštame Kons-titucijos paragrafe įtvirtintą nuostatą, kad kariuomenės vadui byla dėl tarnybinio nusikaltimo gali būti keliama tik su Respublikos Prezidento sutikimu101. Kartu su Prezidento teise vienašališkai skirti kariuomenės vadą šią Konstitucijos nuostatą reikėtų vertinti kaip pabrėžiančią kariuo-menės vado priklausomybę nuo Prezidento ir kariuomenės vadui sutei-kiančią pastarojo teisinę globą. Taigi, 1935 m. kariuomenės vadovybės įstatymas ir 1938 m. Konstitucijos nuostatos galutinai įtvirtino autorita-

98 Kariuomenės vadovybės įstatymas, Kardas, nr. 1, 1935 m. sausio 15 d., p. 29.99 Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo projektas, 1922 m. kovo 15 d., LCVA, f. 384, ap. 3, b. 344, l. 204–206.100 Kazimieras Valančius, Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989, p. 26–27. 101 Ten pat.

57

Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918–1940 m.

rinio pobūdžio politinės ir karinės valstybės vadovybės santykius. Taip buvo sureguliuotas ir teisiškai įtvirtintas A. Smetonos ir svarbiausios jo autoritarinio režimo atramos – kariuomenės prioritetas.

IŠVADOS

lTeisiškai neapibrėžti ir nesureguliuoti svarbiausių valstybės politi-nės valdžios institucijų – Respublikos Prezidento, Seimo, ministro pirmi-ninko, krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado – santykiai sudarė prielaidas politinėms jėgoms įtraukti kariuomenę į tarpusavio politinės konkurencijos lauką ir paversti valstybės vidaus politikos veiksniu.

lTai, kad iki 1935 m. nebuvo aukščiausios karinės vadovybės įsta-tymo, lėmė sudėtingą kariuomenės valdymą ir kai kurių kariuomenės viršininkų dvejopą pavaldumą, o politinės ir karinės vadovybės santy-kius padarė priklausomus ne nuo teisinių procedūrų, o nuo karo vadų ir politikų asmeninių ryšių. Tai ypač išryškėjo A. Smetonos autoritarinio režimo laikotarpiu.

l1922 m. Konstitucijoje įtvirtinta demokratinio kariuomenės valdy-mo nuostata negalėjo būti įgyvendinta, kadangi demokratiniu valstybės egzistavimo laikotarpiu nebuvo priimtas įstatymas, kuris suteiktų teisę pi-liečiams per jų demokratiškai išrinktas institucijas valdyti ir kontroliuoti ginkluotąsias pajėgas. Iš dalies tai lėmė, kad 1935 m. Lietuvos kariuome-nės vadovybės įstatymas buvo parengtas remiantis Rusijos imperijos karo teise ir sudarė prielaidas egzistuoti autoritarinėms santvarkoms būdin-giems politinės ir karinės valdžios santykiams tarpukario Lietuvoje.

Įteikta 2017 m. gruodžio 6 d.

58

LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠARVUOTIEJI TRAUKINIAI 1920–1935 M.

Ltn. dr. Andriejus StoliarovasMechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“

ĮVADAS

Šarvuotasis traukinys – tai visiškai arba iš dalies šarvuotas ir gin-kluotas traukinys, skirtas kovos ir paramos veiksmams geležinkelio ruože vykdyti. Jį sudarė dvi pagrindinės dalys: kovinė ir bazinė. Kovi-nė dalis, kurią sudarė garvežys, keletas artilerijos platformų (vagonų), ginkluotų kulkosvaidžiais, patrankomis, haubicomis, ir keletas kul-kosvaidžių vagonų, ginkluotų kulkosvaidžiais, buvo skirta dalyvau-ti kautynėse. Bazinę dalį, kuri mūšiuose nebuvo naudojama, skirtą apsaugai ir paramai užtikrinti, sudarė keliolika keleivinių vagonų, skirtą kariams gyventi, mokytis, dirbti, maitintis, ilsėtis, gydytis, taip pat keliolika specialiosios paskirties prekinių vagonų, kuriuose buvo įrengti sandėliai ir dirbtuvės, ir kontrolinių platformų su geležinkelio medžiaga.

Šie traukiniai buvo plačiai naudojami įvairių šalių kariuomenėse nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vidurio. Jie dalyvavo ir svarbiausiuose XIX–XX a. karuose: JAV pilietiniame (1861–1865 m.), Prancūzijos–Prū-sijos (1870–1871 m.), Anglų–būrų (1899–1902 m.), Rusijos pilietiniame (1917–1922 m.), Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose (1914–1918 m. ir 1939–1945 m.), Lenkijos–Sovietų Rusijos (1919–1921 m.). Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų įvairių šalių kariuomenės turėjo ir šarvuotųjų traukinių. Ne išimtis ir Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija, bet kaimynės anksčiau pradėjo tuo rūpintis, turėjo daugiau ir ilgiau naudo-jamų šarvuotųjų traukinių.

Atkurtos Lietuvos Respublikos kariuomenės kariai pirmą kartą su šarvuotaisiais traukiniai susidūrė Nepriklausomybės kovų (1919–1920  m.) metu, nes jų, taip pat šarvuotųjų automobilių ir net tankų vietos fronte turėjo priešų kariuomenės – bolševikų, bermontininkų ir

59

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

lenkų1. Dalis jų su šarvuotąja karo technika buvo susipažinę tarnaudami dar carinės Rusijos imperijos, baltagvardiečių ir kitose kariuomenėse. Pirmieji šarvuotieji traukiniai Lietuvos kariuomenėje pradėti naudoti pačioje Nepriklausomybės kovų pabaigoje ir buvo naudojami iki XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigos.

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Lietuvos Respublikos kariuome-nės šarvuotųjų traukinių istorinę raidą 1920–1935 m. Šiam tikslui pa-siekti keliami trys uždaviniai: 1) išnagrinėti šarvuotųjų traukinių dalinio atsiradimo aplinkybes, jo formavimo ypatumus ir kovines funkcijas, už-duotis kovų su lenkais metu; 2) išanalizuoti šarvuotųjų traukinių struktū-rą, ginkluotę ir naudojimo taikos metu ypatumus; 3) apžvelgti šarvuotųjų traukinių dalinio funkcionavimo ypatumus aptariant Estijos ir Latvijos kariuomenių šarvuotųjų traukinių dalinių struktūrą.

Pirmiausia šio tyrimo aktualumą lėmė istoriografinė situacija, kurio-je šarvuotųjų traukinių tema palyginti menkai tyrinėta ir pristatyta tik bendrame kovinių dalinių ir karinės technikos istoriniame kontekste, nors informatyvios ikonografinės medžiagos (nuotraukų ir negatyvų) netrūksta. Todėl straipsnio autorius šia tema 2015 m. parengė kilnojamą-ją parodą „Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935  m.“ ir 2016 m. brošiūrą „Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1940 m.“

Daugiausia ikonografinės medžiagos yra saugoma Lietuvos archy-vuose, bibliotekose ir muziejuose, t. y. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus Zenono Ivinskio kolekcijoje, Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotonuotraukų skyriu-je, Lietuvos nacionalinio, Geležinkelių, Lietuvos aviacijos ir Vytauto Di-džiojo karo muziejų rinkiniuose ir privačiose kolekcijose.

Pagrindinė šia tema dokumentinė medžiaga saugoma Lietuvos centri-niame valstybės archyve: Kariuomenės tiekimo valdybos (f. 1), Šarvuočių rinktinės (f. 828), Kariuomenės štabo (f. 929) fonduose, Krašto apsaugos ministerijos įstaigų ir karinių dalinių asmens sudėties dokumentų kolek-cijoje (f. 930), Karo technikos valdybos (f. 1364), Artilerijos inspekcijos (f. 1373) fonduose, taip pat jau minėtoje Lietuvos nacionalinės Martyno

1 Z. Ivinskis, Šarvuočių rinktinės istorija: rinktinės 15-os metų sukakčiai pažymėti nuo 1920.VII.14 iki 1935.VII.14, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus kolekcijos (toliau – LNMMB RK RSK), f. 29–697, l. 65.

60

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus Zenono Ivinskio kolekcijoje (f. 29).

Rengiant tekstą buvo aktualūs aptariamojo laikotarpio įstatymų įgy-vendinamieji teisės aktai – įsakymai kariuomenei ir instrukcijos2, atsimi-nimai3. Ne mažiau vertingi jubiliejiniai leidiniai, skirti įvairių kariuome-nės dalinių sukaktims paminėti4, karių publikacijos5, įvairūs lietuvių6 ir užsienio7 istorikų mokslo darbai. Deja, istoriografija nagrinėjama tema-tika yra menka, tad tyrime pasitelktos literatūrinės pozicijos yra pagalbi-nės, daugiau skirtos bendram kontekstui atskleisti.

Nors pati tema nesulaukė deramo istorikų dėmesio, šiame kontekste minėtini istoriko Vytauto Lesčiaus darbai8, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas 1920 m. laikotarpiui, kai buvo pradėtas formuoti ir naudoja-

2 Instrukcija šarvuotiems traukiniams, Kaunas, [1922], d. I. Analogišką Šarvuotiems traukiniams instrukciją 1935 m. turėjo parengti mjr. Adolfas Zubavičius, tačiau nežino-ma, ar ji buvo parengta.3 J. Dovydaitis, Svaidom ugnį ir plieną, Lietuvos sparnai, 1938, Nr. 3, p. 83; J. Baublys, Geležinkelių būrys Vilniaus kryptimi, Karys, 1961, Nr. 5, p. 139.4 Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939, Kaunas, 1939.5 [J.] Kraucevičius, Plienu gaubta kariuomenė, Karys, 1924, Nr. 44; [J.] Budzilas, Šar-vuočių rinktinė, Mūsų žinynas, 1928, t. 15, Nr. 45; O. Žadvydas, Šarvuočių rinktinė, Ka-rys, 1970, Nr. 7.6 G. Ramoška, Lietuvos karo aviacija Nepriklausomybės karuose, Plieno sparnai, 1994, Nr. 2, p. 2–9; V. Orlov, Kauno tvirtovės istorija, Kaunas, 2007; V. Statkus, Lietuvos ginkluo-tos pajėgos 1918–1940 m., Chicago, 1986; Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2002, t. 2; 2004, t. 4; 2005, t. 5; Г. И. Косаковский, Железные дороги Литвы, Вилнюс, 1975.7 A. B. Шавровъ, Бронепоздѣзда. Значенiе, вооруженiе, организацiя и тактика бронепоздѣздовъ, Бѣлградъ, 1927; J. Soots, Estų Nepriklausomybės karai, Mūsų žiny-nas, 1931, t. XX, Nr. 73; T. Krawczak, J. Odziemkowski, Polskie pociągi pancerne w wojnie 1939, Warszawa, 1987; E. Andersons, The Military Situation in the Baltic States, Baltic Defence Review, 2001, vol. 2, no. 6; H. Walter, Soomusrongid, Laidoneri Muuseumi Aas-taraamat, Tallinn, 2002, Nr. 1; T. Tojak, Vabadussõjas langenud soomusronglased, Laido-neri Muuseumi Aastaraamat, Tallinn, 2002, Nr. 1; M. Õun, T. Noormets, J. Pihlak, Eesti soomusrongid ja soomusronglased 1918–1941, Tallinn, 2003; T. Nõmm, Eesti suurtükivägi 1918–1940. Relvastus ja ülesehitus, Laidoneri Muuseumi Aastaraamat, Tallinn, 2004; М. Коломиец, Бронепоезда Великой Отечественной. „Сухопутные броненосцы“ Красной Армии, Москва, 2010. 8 V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, Vilnius, 1998; V. Lesčius, Lietuvos kariuo-menė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 2004.

61

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

mas šarvuotasis traukinys „Gediminas“. Autorius trumpai aprašo trau-kinio atsiradimo aplinkybes, organizacinę struktūrą ir personalo sudėtį, nemažai dėmesio skiria traukinio naudojimo Nepriklausomybės kovose su lenkais atvejams. Tas pats pasakytina apie istoriko Arvydo Pociūno9 ir žurnalisto Vytauto Žeimanto darbus10. Pirmasis autorius bendrais bruo-žais nušviečia šarvuotųjų traukinių istorinę raidą, nuodugniau aptaria šarvuotę ir ginkluotę, karinio geležinkelio infrastruktūros kūrimo aplin-kybes, antrasis – trumpai pristato šarvuotojo traukinio „Gediminas“ atsi-radimo ir naudojimo kovose istoriją.

Šį straipsnį sudaro įvadas, dėstomoji dalis, suskirstyta į tris skyrius ir poskyrius, ir išvados.

1. ŠARVUOTOJO TRAUKINIO „GEDIMINAS“ FORMAVIMAS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ METU

1919–1920 m. vykstant Nepriklausomybės kovoms strategiškai svar-bus valstybei ir kariuomenei tapo geležinkelis. Tačiau, kad geležinkelių sistema funkcionuotų, reikėjo jį atkovoti, apsaugoti ir parengti naudo-ti. Viena iš tokių priemonių tapo Lietuvos kariuomenė ir jos šarvuotųjų traukinių, taip pat geležinkelių daliniai. Taikos metu Lietuva turėjo gan platų geležinkelių tinklą, buvo pagrindinių geležinkelio linijų sankirto-je, rūpinosi jo struktūros materialiniu aprūpinimu, technine baze, kelių kokybe ir tarnautojais. Šarvuotieji traukiniai tapo geležinkelių sistemos dalimi ir buvo naudojami kovinėms ir paramos funkcijoms vykdyti.

9 A. Pociūnas, Buvo pasiruošę ginti Lietuvą... Šarvuoti traukiniai ir tankai, Tėviškės ži-nios, 1989 m. gruodžio 5 d., Nr. 145; A. Pociūnas, Šarvuoti traukiniai Lietuvos kariuome-nėje, Karys, 1994, Nr. 5; A. Pociūnas, Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais, Kaunas, 2008.10 V. Žeimantas, „Gediminas“ – pirmasis lietuvių šarvuotasis traukinys, Geležinkeli-ninkas, 2000 m. rugpjūčio 1–15 d., Nr. 15; V. Žeimantas, Pirmajam Lietuvos šarvuotam traukiniui „Gediminas“ – 90 metų, <http://www.mokslasirtechnika.lt/2011-nr.1/2011-nr.1.html> [žiūrėta: 2015 07 24].

62

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

1.1. Atsiradimo aplinkybės ir formavimo ypatumai

1919 m. liepos 4 d. Vokietija perdavė siaurųjų ir plačiųjų geležinke-lių tinklą Lietuvai. Jį sudarė rusų ir vokiečių įvairiu laiku strateginiais ir prekybos tikslais nutiestos geležinkelių linijos, kurios ilgainiui buvo per-tvarkytos ir pritaikytos krašto reikmėms. 1919–1920 m. Lietuvoje buvo per 1000 km plačiojo (1435 mm pločio) ir siaurojo (750 mm ir 600 mm) geležinkelių linijų. Tačiau labai trūko geležinkeliams skirtos technikos, ją reikėjo nuomotis, sukomplektuoti, pritaikyti įvairioms reikmėms arba pirkti.

Pagaliau 1920 m. sausio 18 d. geležinkelio dirbtuvėse Kaune pagal Rusijos kariuomenės šarvuotųjų traukinių pavyzdžius buvo pradėtas gaminti pirmasis Lietuvos kariuomenės šarvuotasis traukinys. Jį kuriant daugiausia dirbo inžinieriai ir konstruktoriai mjr. Leonas Šilingas, Ge-orgijus Koršas, Jurgis Čiurlys, Vilius (Vilhelmas) Vaišvila, meistrai Fiše-

Lietuvos karinė vadovybė apžiūri šarvuotojo traukinio „Gediminas“ artilerijos platformą,ginkluotą 77 mm 1916 m. lauko patranka (Vokietija). Kaunas, 1920 m.Ant platformos iš kairės: 1-as – šarvuotojo traukinio vado pareigas ėjęs krn. / plk. ltn. Jonas Kraucevičius, 3-ias – armijos vadas plk. ltn. Kazys Ladiga, 5-as – krašto apsaugos ministras, ėjęs vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, plk. ltn. Konstantinas ŽukasVytauto Didžiojo karo muziejaus nuotraukų rinkiniai (toliau – VDKM), Fa-14938

63

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

ris11, Normantas12 ir darbininkai13. Rugpjūčio 25 d. traukinys buvo pa-rengtas ir pavadintas „Gediminu“14. Šį pavadinimą jam suteikė kraš-to apsaugos ministras, ėjęs vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, plk. ltn. Konstantinas Žukas15.

11 Straipsnio autoriui nežinomas minėto geležinkelio meistro vardas.12 Straipsnio autoriui nežinomas minėto geležinkelio meistro vardas.13 1934 m. J. Kraucevičiaus atsiminimai apie 1920–1924 m. Šarvuočių rinktinę, Lietu-vos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (toliau – LNMMB RKRS) Z. Ivinskio kolekcija, f. 29–730, l. 20; V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, Vilnius, 1998, p. 142.14 1920 01 18 Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir vyriausiojo kariuomenės vado padėjėjo krn. A. Merkio įsakymas mjr. R. Tornberiui (R. W. Thornberry), Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 828, ap. 1, b. 113a, l. 30. 15 1934 m. J. Kraucevičiaus atsiminimai apie 1920–1924 m. Šarvuočių rinktinę, LNMMB RK RSK, f. 29–730, l. 5.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ įgula prie garvežio. 1920–1921 m. Trečioje eilėje iš kairės stovi: 9-as – artilerijos platformos vadas ltn. Juozas Toliušis, 11-as – kulkosvaidžių vagono vadas ltn. Alfonsas Vilėniškis, 12-as – adutantas ltn. Kazys Pašys, 13-as – traukinio vado pareigas ėjęs plk. ltn. J. Kraucevičius, 14-as – traukinio vado pavaduotojas kpt. Petras Gudelis, 15-as – mechanikas ltn. Aleksandras Barota, 17-as – artilerijos platformos vadas ltn. Antanas Sidabras, 18-as – raštvedys karo valdininkas Mikas CicėnasVDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-13438

64

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Pirmosiomis dienomis, kai buvo sukomplektuotas šarvuotasis trau-kinys, pradėta komplektuoti nuolatinė vadovaujančio personalo kadrinė sudėtis. Eiti šarvuotojo traukinio „Gediminas“ vado pareigas buvo pati-kėta šarvuotosios karo technikos specialistui krn. Jonui Kraucevičiui16, kuris tapo pavaldus Generalinio štabo viršininkui. Tą pačią dieną eiti jo adjutanto pareigas buvo paskirtas ltn. Kazys Pašys17. Traukinio vado padėjėju tapo kpt. Juozas Giedraitis, kuris ėjo ir ūkio vedėjo pareigas18, vėliau jį pakeitė kpt. Petras Gudelis19. Traukinio raštinei vadovauti buvo paskirtas karo valdininkas Mikas Cicėnas20, artilerijos platformų vadu – vyr. ltn. Juozas Rymeikis21, ėjęs ir iždininko pareigas. Tačiau netrukus kai

16 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 422/7, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 2 d.; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 1/1, Kaunas, 1920 m. rugpjūčio 25 d., LCVA, f. 828, ap. 1, b. 5, l. 1.17 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 1/3, Kaunas, 1920 m. rugpjūčio 25 d., ten pat, b. 4, l. 1.18 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 9/3, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 9 d., ten pat, l. 10 ap; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 30/2, Kaunas, 1920 m. spalio 5 d., ten pat, l. 34 ap.19 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 30/7, Kaunas, 1920 m. spalio 5 d., ten pat, l. 35.20 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 3/2, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 1 d., ten pat, l. 1 ap.21 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 2/1, Kaunas, 1920 m. rugpjūčio 26 d., ten pat, l. 1; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 9/2, Kaunas, 1920 m.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kulkosvaidžių vagono komanda prie vagono, ginkluoto 7,92 mm kalibro 1908 m. modelio „Maxim 08“ (Vokietija) kulkosvaidžiais. Apie 1921 m. Iš kairės pirmas – kulkosvaidžių vagono vadas ltn. A. Vilėniškis

VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/12

65

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

kurių traukinio karininkų, atšauktų iš pareigų ir paskirtų į kitus dalinius, tarnybos vietas užėmė perspektyvūs jaunesnieji karininkai. Leitenantai Antanas Sidabras ir Juozas Toliušis buvo paskirti artilerijos platformos vadais22, Alfonsas Vilėniškis – kulkosvaidžių vagono vadu23, traukinio mechaniku – ankstesnės tarnybos patirties šarvuotajame traukinyje tu-rintis ltn. Aleksandras Barota24, o traukinio kareivių komandos viršila – kareivis Petras Visockis25.

1920 m. rugsėjo 1 d. šarvuotojo traukinio „Gediminas“ personalą su-darė 7 karininkai, 1 karo valdininkas ir 6226 (metų pabaigoje – 76) ri-kiuotės ir ne rikiuotės kareiviai, skirti į nuolatinę tarnybą iš artilerijos ir pėstininkų pulkų, Elektrotechnikos ir Atskirojo geležinkelių batalionų, naujokai iš etapo skirstymo punkto27. Nors pagal etatinę sudėtį traukiny-je turėjo būti per 100 karių, iš tikrųjų jų buvo mažiau ir viena pamaina, nors reikėjo mažiausiai dviejų28.

Tuo metu įvairiose kariuomenės dalyse trūko karių specialistų, todėl formuojant šarvuotąjį traukinį dalyvavo ir laikinai prie jo priskirti kitų ka-rinių dalinių kariai arba net jų padaliniai. Pvz., 1920 m. rugsėjo 22–spalio 2 (10)29 d. prie šarvuotojo traukinio buvo priskirta laisvai samdomų ge-ležinkelininkų brigada iš geležinkelio bataliono, kurią sudarė 3 kareiviai: mašinistas Adolfas Venskevičius, mašinisto padėjėjas Kazys Bražiūnas ir

rugsėjo 9 d., ten pat, l. 10 ap; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 30/3, Kau-nas, 1920 m. spalio 5 d., ten pat, l. 34 ap.22 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 8/6, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 7 d., ten pat, l. 10; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 30/5, Kaunas, 1920 m. spalio 5 d., ten pat, l. 35.23 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 13/3, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 14 d., ten pat, l. 15.24 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 25/4, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 29 d., ten pat, l. 26.25 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 11/2, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 11 d., ten pat, l. 14.26 V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 408.27 Ten pat, p. 412.28 1920 m. spalio mėn. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotojo traukinio „Gediminas“ vado adjutanto ltn. K. Pašio pranešimas Artilerijos skyriaus viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 7, l. 7.29 Kitais duomenimis, 1920 m. spalio 10 d.

66

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

kūrikas Otonas Gessas (Ottonas Hessas)30. Pagal patvirtintus etatus, šarvuotajam traukiniui vadovavo karinin-

kas – pulkininkas leitenantas. Jam buvo pavaldūs karininkai: traukinio vado padėjėjas-ūkio vedėjas, adjutantas, mechanikas, sprogdintojas, rašt-vedys (karininkas arba karo valdininkas), taip pat artilerijos platformos ir kulkosvaidžio vagono vadai, jaunesnieji karininkai – nuo leitenanto iki vyr. leitenanto. Traukinio kareivių komandai ir puskarininkiams vado-vavo viršila. Komandą sudarė: artileristai (po 8 prie kiekvieno pabūklo) ir kulkosvaidininkai (po 2 prie kiekvieno kulkosvaidžio), sprogdintojai, telefonistai, sekėjai, garvežio mašinistas, jo padėjėjas, kūrikas, geležin-kelininkai, raštininkai, šaltkalvis, dailidė, kalviai, iešmininkai, virėjai, ūkvedys, artelininkas, pasiuntinys, batsiuvys, siuvėjas ir vyr. gydytojo padėjėjas31.

Karo metu Lietuvos kariuomenės šarvuotąjį traukinį sudarė dvi pa-grindinės dalys – kovinė ir bazinė. Kovinę dalį – garvežys, 1–3 artilerijos platformos (vadintos lėkštvagoniais), ginkluotos patrankomis ir haubi-comis, 1–2 kulkosvaidžių vagonai, kurių kiekviename paprastai būdavo 4–6 kulkosvaidžiai. Bazinę dalį sudarė keliolika rusiško ir vokiško tipo keleivinių vagonų dalinio komandai gyventi (I ir II klasės karininkų, III klasės kareivių patalpos, prausykla), mokytis (klasės), dirbti (štabas, raštinė, sargybos būstas), maistui gaminti ir valgyti (virtuvė ir valgykla), ilsėtis, bendrauti ir spręsti aktualius reikalus (ramovė), gydytis (ambu-latorija), įvairios paskirties prekinių vagonų sandėliams ir dirbtuvėms, kontrolinės platformos su geležinkelio reikmenimis (bėgiais, įrankiais) ir pagalbinėmis priemonėmis32. Bazinis sąstatas buvo bendras visam trau-kiniui arba daliniui33, jis buvo naudojamas apsaugai ir paramai teikti34.

30 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 21/2, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 24 d., ten pat, b. 5, l. 19 ap; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 27/2, Kau-nas, 1920 m. spalio 1 d., ten pat, l. 31 ap; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 34/3, Kaunas, 1920 m. spalio 9 d., ten pat, l. 40.31 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymo Nr. 28/2 priedas, Kaunas, 1920 m. spalio 2 d., ten pat, b. 4, l. 32 ap–33 ap.32 Instrukcija šarvuotiems traukiniams, Kaunas, [1922], d. I, p. 3, 30.33 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 21 ap.34 [J.] Kraucevičius, Plienu gaubta kariuomenė, Karys, 1924, Nr. 44, p. 360.

67

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Šarvuotasis traukinys „Gediminas“ buvo komplektuojamas ir laiko-mas Kauno geležinkelio stoties komplekse, kur buvo tinkamos funkcinės zonos ir infrastruktūros objektai. Nuo 1920 m. spalio 10 d. iki lapkri-čio 12 (20)35 d. geležinkelio dirbtuvėse buvo šarvuojama ir ginkluojama traukinio kovinė ir remontuojama bazinė dalis36; nuo lapkričio 25 d. iki 1921 m. rugpjūčio 1 d. „Gediminas“ stovėjo ant atsarginių bėgių Kauno geležinkelio stotyje, prie siaurojo geležinkelio dirbtuvių, kuriose toliau buvo rengiamos ir šarvuojamos 2 artilerijos platformos, 2 kulkosvaidžių vagonai, buvo įrengti prekiniai vagonai, padidintas vagonų ir platformų skaičius37. Vėliau traukinys stovėjo XIX a. pab. Kauno tvirtovės statytojų įrengtoje trijų bėgių kelių karinėje geležinkelio stotyje, t. y. prie siauro-

35 Kitais duomenimis, 1920 m. lapkričio 20 d.36 Generalinio štabo Technikos skyriui įsakymas Nr. 8/1, Kaunas, 1920 m. lapkričio 24 d., LCVA, f. 929, ap. 9, b. 25, l. 11; 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotų-jų traukinių pulko istorinė apžvalga, ten pat, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 15 ap. 37 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, ten pat, l. 19–20; 1933 m. spalio mėn. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų trauki-nių pulko mechaniko vyr. ltn. A. Barotos raštas Geležinkelių valdybos Traukos tarnybos viršininkui, ten pat, b. 23, l. 57.

Kauno geležinkelio dirbtuvių tarnautojai ir darbininkai, parengę šarvuotąjį traukinį „Gediminas“, prie traukinio kovinės dalies. Apie 1921 m.VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/21

68

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

jo geležinkelio dirbtuvių Žemutinėje Fredoje38, kuri jungėsi su plačiuoju geležinkeliu39.

Iš pradžių šarvuotasis traukinys „Gediminas“ buvo nudažytas pran-cūziško, vėliau – vokiško tipo kamufliažu, t. y. slepiamąja spalva su ne-taisyklingų formų dėmėmis arba tik slepiamąja spalva, o atskiroms už-duotims vykdyti buvo maskuojamas medžiais ir šakomis40. Ant traukinio garvežio ir vagonų šonų buvo pavaizduotas baltas Vytis raudoname fone, baltos spalvos dažais parašytas traukinio pavadinimas ir vagonų nume-riai. Traukinio karininkai buvo ginkluoti 7,65 mm „Mauser“ (Vokietija), „Browning“ (Belgija) ir „Retolaza“ (Ispanija) pistoletais, kardais, puskari-ninkiai – 9 mm „Parabellum“ (Vokietija) pistoletais, kareiviai – 7,92 mm 1888 m. modelio lengvaisiais pėstininkų šaunamaisiais ginklais, 1898 m. modelio „Mauser“ (Vokietija) šautuvais ir karabinais, granatomis41. Iš

38 [J.] Budzilas, Šarvuočių rinktinė, Mūsų žinynas, 1928, t. 15, Nr. 45, p. 346; V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m., Chicago, 1986, p. 348.39 V. Orlov, Kauno tvirtovės istorija, Kaunas, 2007, p. 120–121; A. Pociūnas, Kauno tvir-tovės gynyba 1915 metais, Kaunas, 2008, p. 58.40 A. B. Шавровъ, Бронепоздѣзда. Значенiе, вооруженiе, организацiя и тактика бронепоздѣздовъ, Бѣлградъ, 1927, c. 19. 41 1920 09 08 Lietuvos Respublikos KAM šarvuotojo traukinio „Gediminas“ ginklų, įvai-rių įrankių ir kito turto statistinės žinios, LCVA, f. 929, ap. 4, b. 131, l. 1 ap; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 36/4, Kaunas, 1920 m. spalio 12 d., ten pat, f. 828, ap. 1, b. 5, l. 56.

Šarvuotasis traukinys „Gediminas“ Kauno geležinkelio stotyje. 1920 m. VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-15993

69

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

pradžių kariai daugiausia dėvėjo amerikietiškas karines uniformas su lie-tuviškais skiriamaisiais ženklais, o tarnybos ir darbo metu, be to, odinius ir darbo kostiumus.

1920 m. šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kovinę dalį sudarė gar-vežys, artilerijos platformos ir kulkosvaidžių vagonai, gauti iš Geležin-kelių valdybos ir kartu su ginkluote sukomplektuoti Kauno geležinke-lio ir artilerijos dirbtuvėse42. Vienu metu traukinį sudarė 1–3 artilerijos platformos, ginkluotos 4–6 75 mm 1916 m. (Prancūzija), 77 mm 1914 ir 1916 m. modelio lauko patrankomis ir 2 105 mm 1898/1909 m. modelio „Kruppo“ lauko haubicomis (Vokietija); ant vienos iš jų buvo pastatyta keturkampė šarvuota vadavietė, kurios galuose buvo įrengtos durys su pabūklų tarnybomis susisiekti, lubose padaryta anga, pro kurią viduje įrengtomis kopėčiomis buvo galima patekti į sekyklą, o šonuose įtaisy-ti 4 kulkosvaidžiai. Šarvuotieji vagonai buvo ginkluoti 4–16 7,92 mm 1908 m. modelio „Maxim 08“ (Vokietija) kulkosvaidžių43.

Vienas svarbiausių šarvuotojo traukinio komponentų buvo šarvai, kurie traukinio formavimo pradžioje buvo gauti iš Kauno geležinkelio dirbtuvių, o metalas rekvizuotas iš Brolių Šmidtų (Schmidt) ir Nikola-

42 O. Žadvydas, Šarvuočių rinktinė, Karys, 1970, Nr. 7, p. 205; A. Pociūnas, Buvo pasi-ruošę ginti Lietuvą... Šarvuoti traukiniai ir tankai, Tėviškės žinios, 1989 m. gruodžio 5 d., Nr. 145, p. 3; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 27a/1, Kaunas, 1920 m. spalio 1 d., LCVA, f. 828, ap. 1, b. 4, l. 31; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 56/14, Kaunas, 1920 m. lapkričio 18 d., ten pat, l. 67.43 Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 21/8, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 24 d., LCVA, f. 828, ap. 1, b. 5, l. 31ap; 1920 10 21 Lietuvos Respublikos KAM šarvuoto traukinio „Gediminas“ vado plk. ltn. J. Kraucevičiaus pranešimas Generalinio štabo viršininkui, ten pat, b. 7, l. 5; 1920 09 08 Lietuvos Respublikos KAM šarvuotojo traukinio „Gediminas“ ginklų, įvairių įrankių ir kito turto statistinės žinios, ten pat, f. 929, ap. 4, b. 131, l. 1; 1920 09 22 Lietuvos Respublikos KAM šarvuotojo traukinio „Gediminas“ ginklų, įvairių įrankių ir kito turto statistinės žinios, ten pat, l. 3–3 ap; 1920 10 01 Lietuvos Respublikos KAM šarvuotojo traukinio „Gediminas“ ginklų, įvairių įrankių ir kito turto statistinės žinios, ten pat, l. 4–4 ap; 1920 10 22 Lietuvos Respublikos KAM šarvuotojo traukinio „Gediminas“ ginklų, įvairių įrankių ir kito turto statistinės žinios, ten pat, l. 7; 1920 11 22 Lietuvos Respublikos KAM šarvuotojo traukinio „Gediminas“ ginklų, įvairių įrankių ir kito turto statistinės žinios, ten pat, l. 12; 1920 12 22 Lietuvos Respublikos KAM šar-vuotojo traukinio „Gediminas“ ginklų, įvairių įrankių ir kito turto statistinės žinios, ten pat, l. 17; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 21/8, Kaunas, 1920 m. rugsėjo 24 d., ten pat, f. 828, ap. 1, b. 5, l. 31ap.

70

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

jaus Rekošo dirbtuvių, atgabentas iš Kauno tvirtovės fortų44. Šarvais buvo apsaugota tik traukinio kovinė dalis, o bazinė taip ir liko nešarvuota. Šarvuoti buvo garvežio ratai, mašinisto kabina ir kitos svarbesnės dalys, artilerijos platformos – nešarvuotos, išskyrus jų šonus, kur buvo įrengti geležiniai bortai ir šarvuotos keturkampės vadavietės; jų šarvų storis sie-kė 15–20 mm, tik vėliau atskirai patrankos buvo pridengtos 16 mm storio skydais. Kulkosvaidžių vagonų sienelių 20–30 mm tarpai buvo užpildyti 4 mm storio geležiniais lakštais ir smėliu.

Techniškai šarvuotojo traukinio kovinė dalis buvo silpna, iš dalies šarvuota ir ginkluota įvairaus modelio ir kalibro pabūklais be specialių stovų, išskyrus vieną patranką, iš kurios buvo galima šaudyti bet kuria kryptimi, kaip ir iš pabūklų, kurie buvo pritaikyti šaudyti į visas puses45. Patrankos buvo primityviai ir nejudamai pritvirtintos, prastai buvo įreng-ti ir kulkosvaidžių vagonai. Juose kulkosvaidžiai buvo statomi tiesiog ant stovų, ir tai turėjo įtakos šaudymo kokybei. Bazinę dalį sudarantys kelei-viniai ir prekiniai vagonai buvo seni46.

1.2. Kovos su lenkais

1920 m. rugsėjo 10 d. dar nevisiškai sukomplektuoto šarvuotojo traukinio „Gediminas“ įgula gavo pirmąjį kovinį įsakymą vykti į Suval-kų frontą. Čia ji dalyvavo Augustavo–Suvalkų karinėje operacijoje – ko-vose su lenkais. Traukinio, kurį sudarė garvežys, 3 artilerijos platformos, ginkluotos 6 patrankomis, 2 kulkosvaidžių vagonai, ginkluoti 16 kul-kosvaidžių, 2 paprastos platformos, 2 III klasės vagonai ir 11 prekinių vagonų. Jo įgula, kurią sudarė menkai su traukinio techninėmis ir tak-tinėmis savybėmis susipažinę karininkai ir prastai apmokyti kareiviai, turėjo žvalgyti geležinkelio ruožą Suvalkų kryptimi. Tačiau, dar vyks-tant į Varėną, jau Kaišiadorių stotyje, aptikus šarvuotojo traukinio gar-vežio gedimą, buvo iškviestas paprastas garvežys. Jį pasitelkus, tik kitą dieną pavyko pasiekti Varėnos stotį. Ten, išžvalgius vietovę, prasidėjo mokomieji šaudymai. Rugsėjo 13–17 d. vyko šaudymo iš kulkosvaidžių

44 A. Pociūnas, Šarvuoti traukiniai Lietuvos kariuomenėje, Karys, p. 21.45 [J.] Kraucevičius, Plienu gaubta kariuomenė, Karys, p. 359.46 [J.] Budzilas, Šarvuočių rinktinė, Mūsų žinynas, p. 346.

71

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

ir pabūklų pratybos, jų metu tik iš vienos 77 mm patrankos buvo galima šaudyti visomis kryptimis, nes visos kitos buvo nejudamai pritvirtin-tos prie platformos. Rugsėjo 18–19 d. traukinys, grąžinus suremontuotą garvežį, tęsė kelionę Alytaus kryptimi, o įgulai gavus tolesnius nuro-dymus, rugsėjo 20 d. atvyko į Šeštokų stotį. Taigi rugsėjo 10–21 d. šar-vuotojo traukinio „Gediminas“ įgula atliko žvalgybą geležinkelio ruože Kaunas–Suvalkai47.

Kovos krikštą traukinys „Gediminas“ gavo rugsėjo 22 d. už Punsko, kur prie Seivų ežero ir Smalėnų apšaudė lenkų artilerijos pozicijas ir grį-žo į Šeštokus, nes ten buvo likusi traukinio bazė. Kitą dieną traukinio

47 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 2–3 ap.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ perėmimas iš geležinkelio dirbtuvių. Kaunas, 1920 m. Iš kairės: 2-as – artilerijos pulko vadas plk. ltn. Mikas Gedgaudas, 3-ias – traukinio vado padėjėjas kpt. Juozas Giedraitis, 4-as – artilerijos platformos vadas vyr. ltn. Juozas Rymeikis, 6-as – mjr. Lietuvos geležinkelių karinis viršininkas Adolfas Birontas, 7-as – ėjęs Generalinio štabo Technikos skyriaus viršininko pareigas mjr. Leonas Šilingas, 8-as – Geležinkelių dirbtuvių viršininkas inž. Jurgis Čiurlys, 11-as – krašto apsaugos ministras, ėjęs vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, plk. ltn. Konstantinas Žukas, 13-as – ėjęs Generalinio štabo viršininko pareigas plk. Konstantinas Kleščinskis, 14-as – ėjęs šarvuotojo traukinio „Gediminas“ vado pareigas plk. ltn. Jonas Kraucevičius, 15-as – traukinio vado adjutantas ltn. Kazys Pašys, 16-as – traukinio artilerijos platformos vadas ltn. Antanas Sidabras, 18-as – traukinio raštvedys karo valdininkas Mikas Cicėnas, 19-as – armijos vadas plk. ltn. Kazys Ladyga, 24-as – Kauno stoties komendantas kpt. Stanislovas KuizinasLietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyrius (toliau – LCVA Fs), P-19416

72

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

įgula tęsė savo veiksmus iki kryžkelės Vaitiekūnai–Punskas, apšaudė Ru-davkos kaimą ir Smalėnus, taip pat netoli buvusią priešininkų artilerijos bateriją, išardė nedidelį geležinkelio ruožą, kad lenkai negalėtų juo nau-dotis. Šias dvi dienas traukinio įgula veikė kartu su 3-iuoju pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulko padaliniu ir 6-ojo pėsti-ninkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko 6-ąja kuopa. Rugsėjo 23 d. va-kare traukinio kovinė dalis grįžo į Šeštokus. Į pozicijas traukinys išvyko ir kitą dieną, bet netrukus įgula gavo įsakymą vėl grįžti į Varėną, kur padalinys buvo priskirtas prie 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko. Rugsėjo 25 d. „Gedimino“ kariai gavo įsakymą išžval-gyti kelio ruožą Gardino link, bet traukinys sustojo prie tilto per Ūlos upę, kurį lenkai buvo susprogdinę. Jį kartu su vietos gyventojais sutaisius, atvyko į Marcinkonis. Prie Marcinkonių susidūrė su stipriomis lenkų pa-jėgomis. Jį apšaudė priešo pėstininkai ir artilerija (iš 4 pabūklų). Kauty-nių metu pastebėtą pro traukinį žygiuojančią lenkų gurguolę po kovos traukinys išblaškė, tačiau buvo priverstas atsitraukti ir grįžo į Varėną. Už pasižymėjimą prie Marcinkonių trys traukinio kareiviai buvo pakelti į jaunesniuosius puskarininkius, keturi – į grandinius. Rugsėjo 26–29 d. buvo pakartotinai atliekama žvalgyba Marcinkonių link, jos metu paaiš-kėjo, kad geležinkelio tiltas per Ūlos upę vėl susprogdintas. Traukinio vadovybė buvo net išsiuntusi ltn. K. Pašio vadovaujamą žvalgų grupę, bet ji priešo nepastebėjusi grįžo į Varėną48.

Rugsėjo 29 d. lenkai ėmė pulti Varėnos link, užėmė Mergežerio ir Zer-vynos kaimus prie Ūlos. Tik rugsėjo 30 d. buvo gautas įsakymas padėti 1-ajam pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulkui iš šių kaimų išstumti lenkus49. Traukinys, atlikus žvalgybą ir gavus pastiprini-mą – vieną pėstininkų būrį, paleido ugnį. Lenkai buvo išstumti. Šių veiks-mų metu užimtas Zervynos kaimas, kuriame buvo įsitvirtinusios 1–2 len-kų 205-ojo pėstininkų pulko kuopos, paimta keletas belaisvių ir nukauta 10 priešo karių, tačiau dėl karių trūkumo besitraukiančio priešo nebandy-ta persekioti, todėl traukinys buvo priverstas atsitraukti ir persigrupuoti. Šių veiksmų metu iš jo dar kartą buvo apšaudyti ir išsklaidyti lenkai50.

48 Ten pat, l. 4 ap–6 ap; V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 409.49 Ten pat.50 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 7–8 ap.

73

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Spalio 2 d. lenkai vėl užėmė Zervynos kaimą, bet, pamatę artėjantį šarvuotąjį traukinį su pėstininkais žvalgais, pasitraukė51. Netrukus kilo grėsmė, kad jie gali atkirsti geležinkelį ir atsitraukimo kelius į saugų už-nugarį. Traukinio vadovybė paprašė leidimo važiuoti į Valkininkus, kad ten atliktų žvalgybą. Tačiau leidimo visam sąstatui vykti negavo. Buvo pareikšta, kad dalis traukinio turi likti Varėnoje pėstininkų moraliai pa-laikyti. Į Valkininkus išvyko dvi artilerijos platformos, ginkluotos 75 mm patrankomis ir 105 mm haubicomis, ir bazė, vadovaujamos ltn. K. Pa-šio52. Tačiau Varėnoje po mūšio lietuviai pėstininkai atsitraukė. Trauki-niui kilo grėsmė būti apsuptam, todėl likusi jo dalis buvo priversta trauk-tis Valkininkų link, bet už Varėnos jau laukė ant bėgių civilių geležinkelio tarnautojų užverstas rąstų prikrautas prekinis vagonas. Vykstant kovos veiksmams buvo pažeistas garvežys, todėl toliau judėti nebuvo galima. Traukinio vadas krn. J. Kraucevičius liepė ardyti patrankas ir kulkosvai-džius, kad ginkluotė neatitektų priešui, ir apleisti traukinį. Priedangai užtikrinti buvo palikta karių grupė, vadovaujama ltn. A. Vileniškio, su trimis kulkosvaidininkais, kurie buvo įsitvirtinę galiniame kulkosvaidžių vagone, nes traukinys buvo apšaudomas išilgai geležinkelio. Jie dar porą trejetą valandų neleido lenkams priartėti prie traukinio, vėliau, pasinau-doję prieblanda, sėkmingai pasitraukė53.

Žuvo 2 traukinio komandos kulkosvaidininkai ir 3 kareiviai, buvo sužeisti 4 kariai54. Kaip karo grobis lenkams atiteko garvežys Nr. 4202, artilerijos platforma, 2 kulkosvaidžių vagonai, 1 paprasta platforma su geležinkelio įrankiais, 16 kulkosvaidžių, apie 60 artilerijos sviedinių, 10 tūkst. šovinių, 7 šautuvai, 4 telefono aparatai, 5 km telefono kabelio ir

51 Ten pat, l. 9–9 ap.52 1934 m. J. Kraucevičiaus atsiminimai apie 1920–1924 m. Šarvuočių rinktinę, LNMMB RK RSK, f. 29-730, l. 13; 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžvalga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 10–10 ap; V. Žeimantas, Pirmajam Lietuvos šarvuotam traukiniui „Gediminas“ – 90 metų, <http://www.mokslasirtechnika.lt/2011-nr.1/2011-nr.1.html> [žiūrėta: 2015 07 24].53 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 11–12.54 Z. Ivinskis, Šarvuočių rinktinės istorija: rinktinės 15-os metų sukakčiai pažymėti nuo 1920.VII.14 iki 1935.VII.14, LNMMB RK RSK, f. 29-700, l. 41; 1934 m. K. Pašio atsimini-mai apie šarvuočių rinktinę, LNMMB RK RSK, f. 29-732, l. 10.

74

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

daug kito turto55. Paimtus riedmenis lenkai panaudojo savo reikmėms ir pavadino naujai suformuotą šarvuotąjį traukinį „Janu Kilinskiu“ (Jan Kiliński)56.

Spalio 4 d. į Varėnos geležinkelio stotį buvo pasiųsti 5–6 Lietuvos karo aviacijos LVG CVI ir „Albatros C III“ (Vokietija) lėktuvai praras-tam traukinio sąstatui, kurį lenkai galėjo panaudoti prieš lietuvių kariuo-menę, sunaikinti. Tačiau to padaryti nepavyko – jis buvo tik apgadintas bombarduojant stoties rajoną. Traukinio sąstatą lenkai iš Varėnos suspė-jo išvežti ir paslėpti Vilniaus tunelyje57. Likusi šarvuotojo traukinio dalis su paprastu garvežiu buvo panaudota spalio 4 d. ginant Valkininkus ir remiant pėstininkus58, iš Valkininkų dislokuota į Rūdiškes, spalio 5–6 d. saugojo geležinkelio stotį nuo galimo priešo puolimo, spalio 6–7 d. Len-tvaryje – tiltą per Vokės upę. Spalio 8 d. buvo gautas įsakymas vykti į Vil-nių saugoti geležinkelio ruožo Vilnius–Lyda ir apsistoti Kirtimų stotyje. Tą pačią dieną geležinkelių kuopos statybos būriui įrengus kliūtį už Mer-kio upės geležinkelio tilto, nuo bėgių nuvažiavo iš Varėnos į Valkininkus vykęs lenkų šarvuotasis traukinys su garvežiu ir dviem vagonais59. Tačiau vakare lietuvių traukinys iš Vilniaus išvyko atgal į Lentvarį ir ten saugojo geležinkelio stotį. Spalio 9 d. dalis traukinio dalyvavo lenkų apšaudyme, tačiau tą pačią dieną, vykdydama karinės vadovybės nurodymą, išvyko į Vievį ir kitą dieną grįžo į Kauną60.

Nuo spalio 10 iki lapkričio 20 d. Kauno geležinkelių dirbtuvėse buvo šarvuojama ir ginkluojama kovinė traukinio dalis – garvežiai, du kul-kosvaidžių vagonai, viena artilerijos platforma, prancūziškos ir vokiškos

55 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė ap-žvalga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 12 ap–13; Šarvuotam traukiniui „Gediminas“ įsakymas Nr. 46a/3, Kaunas, 1920 m. spalio 30 d., ten pat, b. 4, l. 51.56 A. Pociūnas, Šarvuoti traukiniai Lietuvos kariuomenėje, Karys, p. 23.57 J. Dovydaitis, Svaidom ugnį ir plieną, Lietuvos sparnai, 1938, Nr. 3, p. 83; G. Ramoška, Lietuvos karo aviacija Nepriklausomybės karuose, Plieno sparnai, 1994, Nr. 2, p. 6; V. Les-čius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 2004, p. 389.58 O. Žadvydas, Šarvuočių rinktinė, Karys, 1970, Nr. 7, p. 206.59 J. Baublys, Geležinkelių būrys Vilniaus kryptimi, Karys, 1961, Nr. 5, p. 139; O. Žadvy-das, Šarvuočių rinktinė, Karys, 1970, Nr. 7, p. 208.60 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 14–15.

75

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

patrankos buvo pastatytos ant sukamųjų prietaisų, remontuojama ir pri-taikoma tarnybai bazinė dalis61.

Lapkričio 21 d. traukinys išvyko į Jonavą saugoti geležinkelio tilto nuo galimo lenkų kavalerijos brigados, kuri per frontą prie Giedraičių judėjo Kėdainių–Jonavos kryptimi, antpuolio. Tada traukinį sudarė ko-vinė dalis (garvežys, dvi artilerijos platformos su 4 pabūklais ir du kul-kosvaidžių vagonai su 10 kulkosvaidžių62) ir bazė, prie traukinio priskir-tas pėstininkų skyrius ir viena Elektrotechnikos bataliono kuopa. Visi prie traukinio priskirti padaliniai buvo paskirstyti tam tikrų užduočių vykdyti: vienas karių būrys buvo ant tilto, kitas – per 1 km nuo jo, dar kitas  – rezerve. Traukinio įgula atliko žvalgybą 15 km atstumu Šėtos miestelio link. Vėliau traukinys kelis kartus vyko į Kėdainius, nes 5 km nuo miesto buvo sugadintas geležinkelis, telefono ir telegrafo linijos. O dar vėliau jo kovinė dalis buvo priskirta prie 1-ojo pasienio pulko63. Šar-vuotasis traukinys „Gediminas“ iki lapkričio 24 d. veikė Kėdainiuose ir jo apylinkėse: Apytalaukyje, Ginaičiuose ir Pridotkuose apšaudė lenkų kavaleriją ir kitą dieną grįžo į Kauną64. Nuo 1920 m. lapkričio 25 d. iki 1921 m. rugpjūčio 1 d. „Gediminas“ stovėjo ant atsarginių bėgių Kauno geležinkelio stotyje, prie geležinkelio dirbtuvių, kur toliau buvo įrengti ir pusiau apšarvuoti du garvežiai, dvi artilerijos platformos (ant pabūklų uždėti skydai, įrengti amunicijos bokšteliai) ir du kulkosvaidžių vago-nai, sutvarkyti prekiniai vagonai, skirti kariams gyventi, padidintas va-gonų ir platformų skaičius65.

61 Ten pat, l. 15 ap.62 V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 411. 63 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 16–17.64 V. Žeimantas, „Gediminas“ – pirmasis lietuvių šarvuotasis traukinys, Geležinkelinin-kas, 2000 m. rugpjūčio 1–15 d., Nr. 15, p. 4. 65 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė ap-žvalga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 19–20; 1933 m. spalio mėn. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko mechaniko vyr. ltn. A. Barotos raštas Geležinkelių valdybos Traukos tarnybos viršininkui, ten pat, b. 23, l. 57.

76

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

1920 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotojo traukinio judėjimo ir kautynių schemaO. Žadvydas, Šarvuočių rinktinė, Karys, 1970, Nr. 7, p. 206

77

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

2. ŠARVUOTŲJŲ TRAUKINIŲ DALINIO ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA IR PERSONALO SUDĖTIS

2.1. Organizacinė struktūra, karių skaičius ir sudėtis

1920 m. rugpjūčio 25 – 1921 m. liepos 31 d. buvo naudojamas tik vienas šarvuotasis traukinys – „Gediminas“. Tačiau jo pagrindu, pa-pildžius šarvuotaisiais garvežiais, platformomis ir ginkluote, 1921 m. rugpjūčio 1 d. buvo suformuotas šarvuotųjų traukinių pulkas. Jį suda-rė pulko štabas ir trys šarvuotieji traukiniai – „Gediminas“, „Kęstutis“ ir „Algirdas“.

Netrukus suformuotam pulkui vadovauti buvo paskirtas plk.  ltn.  J.  Kraucevičius66. Eiti 1-ojo šarvuotojo traukinio „Gediminas“ vado pareigas patikėta kpt. P. Gudeliui67, 2-ojo šarvuotojo traukinio

66 Įsakymas kariuomenei Nr. 181/2, Kaunas, 1921 m. rugpjūčio 4 d; 1924 m. Lietuvos Re-spublikos KAM l. e. Šarvuočių rinktinės vado pareigas plk. ltn. J. Kraucevičiaus atestaci-jos lapas, ten pat, f. 930, ap. 5, b. 1361a, l. 10.67 1921 10 10 Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko kpt. Petro Gudelio tarnybos lapas, ten pat, ap. 2G, b. 180, l. 6 ap–7.

Lietuvos karinė vadovybė priima šarvuotųjų traukinių pulko paradą. 1922 m. LCVA Fs P-20195

78

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Šarvuotųjų traukinių pulko kovinės dalies (sąstato) schema. Autorius – ltn. Simas Sidabras, fotografas – Juozas Timukas. 1923 m. kovo 3 d.VDKM negatyvų rinkiniai, N–738

„Kęstutis“ – ltn. A. Sidabrui, laikinai į 3-iojo šarvuotojo traukinio „Al-girdas“ vado pareigas buvo paskirtas ltn. J. Toliušis68. 1921 m. rugpjūčio 1  d., pagal etatus, pulke buvo 21 karininkas ir karo valdininkas ir 182 kareiviai69. Faktiškai pulke visada tarnavo 100–150 karių.

Vėliau laikinaisiais ir nuolatiniais šarvuotojo traukinio „Gedimi-nas“ vadais buvo paskirti kpt. Nikolajus Rozanovas70, vyr. ltn. Henrikas

68 Šarvuotų traukinių pulkui įsakymas Nr. 2/2, Kaunas, 1921 m. rugpjūčio 2 d., ten pat, f. 828, ap. 1, b. 13, l. 3–3 ap.69 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, ten pat, b. 8, l. 22.70 Šarvuotų traukinių pulkui įsakymas Nr. 6/2, Kaunas, 1923 m. sausio 9 d., ten pat, f. 828, ap. 1, b. 22, l. 11; 1923 07 30 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės šarvuotųjų traukinių pulko kpt. N. Rozanovo tarnybos lapas, ten pat, f. 930, ap. 2R, b. 85, l. 2–2 ap.

79

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Bliumentalis71, kpt. Kazys Abaras (Abaravičius)72, mjr. Adolfas Zuba-vičius73, šarvuotojo traukinio „Kęstutis“ vadais – vyr. ltn. A. Sidabras74, vyr. ltn. Leonas Virbickas75, kpt. H. Bliumentalis76, vyr. ltn. Bronius Am-braziejus77, šarvuotojo traukinio „Algirdas“ – kpt. Juozas Musteikis78 ir vyr. ltn. H. Bliumentalis79.

71 1928 04 28 Lietuvos Respublikos KAM 2-ojo artilerijos pulko kpt. H. Bliumentalio tar-nybos lapas, ten pat, ap. 2B, b. 194, l. 3–3 ap; Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2002, t. 2, p. 196.72 Ten pat, p. 20.73 1934 01 15 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės šarvuotojo traukinio „Ge-diminas“ mjr. A. Zubavičiaus tarnybos lapas, LCVA, f. 930, ap. 2Z, b. 52, l. 11.74 Šarvuočių rinktinei įsakymas Nr. 2/4, Kaunas, 1924 m. sausio 2 d., ten pat, f. 828, ap. 1, b. 24, l. 5; 1928 03 19 Lietuvos Respublikos KAM 2-ojo artilerijos pulko kpt. A. Sidabro tarnybos lapas, ten pat, f. 930, ap. 8, b. 93, l. 304–l. 304 ap.75 Šarvuočių rinktinei įsakymas Nr. 295/2, Kaunas, 1924 m. gruodžio 30 d., ten pat, f. 828, ap. 1, b. 25, l. 82.76 1928 04 28 Lietuvos Respublikos KAM 2-ojo artilerijos pulko kpt. H. Bliumentalio tarnybos lapas, ten pat, f. 930, ap. 2B, b. 194, l. 3 ap.77 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2002, t. 2, p. 49.78 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2005, t. 5, p. 294.79 1928 04 28 Lietuvos Respublikos KAM 2-ojo artilerijos pulko kpt. H. Bliumenta-lio tarnybos lapas, LCVA, f. 930, ap. 2B, b. 194, l. 3 ap; Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 2, p. 196.

Šarvuotųjų traukinių pulko štabas tarnybos metu. 1922 m. Pirmoje eilėje iš kairės: raštvedys karo valdininkas Mikas Cicėnas, 4-as – adjutantas ltn. Kazys Pašys, toliau vadas plk. ltn. Jonas KraucevičiusVDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/3

80

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Nuo 1921 m. rugpjūčio 1 d. šarvuotojo traukinio dalinio vadovybė buvo pavaldi artilerijos viršininkui, nuo 1924 m. sausio 1 d. – Šarvuo-čių rinktinės vadui. Pastarasis buvo pavaldus artilerijos viršininkui, nuo 1925  m. rugsėjo 5 d. – II karinės apygardos viršininkui, nuo 1927 m. birželio 15 d. – karo technikos viršininkui80.

Išnagrinėjus aptariamojo laikotarpio šarvuotųjų traukinių pulko etatinę sudėtį teigtina, kad jo štabe tarnavo pulko vadas, mechanikas, sprogdintojas, pulko vado adjutantas (visi karininkai), ūkio vedėjas ir raštvedys (karo valdininkai), viršila (viršila), sprogdintojai (1 vyr. pus-karininkis, 2 grandiniai ir 6 eiliniai kareiviai), artilerijos sandėlio vedėjas (vyr. puskarininkis) ir inžinerijos sandėlio vedėjas (vyr. puskarininkis),

80 2014 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie Šarvuočių rinktinės fon-dą Nr. 828, <http://www.archyvai.lt/lt/fondai/kariuomene/lcva_f828.html> [žiūrėta: 2015 01 07].

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kariai dirbtuvėse. Apie 1922 m.VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/5

81

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

ūkvedys (vyr. puskarininkis), raštininkai (1 vyr. puskarininkis ir 3 j. pus-karininkiai), sanitarijos puskarininkis (vyr. puskarininkis), mechanikas (1 vyr. puskarininkis / laisvai samdomas civilis tarnautojas), 2 prožekto-riaus aptarnavimo specialistai (grandiniai), šaltkalvis (j. puskarininkis) ir kalvis (grandinis), dailidė (grandinis), siuvėjas (eilinis), 2 kurpiai (eili-niai) ir 2 virėjai (eiliniai), artelininkas81 (eilinis), geležinkelio amatininkai (2 j. puskarininkiai ir 7 eiliniai), geležinkelio meistras (vyr. puskarinin-kis). Iš viso štabe buvo 4 karininkai, 2 karo valdininkai, 1 viršila, 8 vyres-nieji ir 8 jaunesnieji puskarininkiai, 7 grandiniai ir 20 eilinių82.

1-ajam šarvuotajam traukiniui „Gediminas“ pagal patvirtintus etatus turėjo vadovauti majoras. Jam pavaldūs buvo dviejų artilerijos platfor-mų vadai ir vieno kulkosvaidžių vagono vadas (visi vyresnieji leitenan-tai), 2 jaunesnieji karininkai, artileristai (2 vyr. ir 4 j. puskarininkiai, 4 grandiniai ir 22 eiliniai), kulkosvaidininkai (1 vyr. ir 1 j. puskarininkis, 2 grandiniai ir 4 eiliniai), telefonistai (1 j. puskarininkis, 1 grandinis ir 2 eiliniai), garvežio mašinistai (2 vyr. puskarininkiai) ir jų padėjėjai (2 j. puskarininkiai), garvežio kūrikai (2 grandiniai), stebėtojai (2 grandi-niai ir 2 eiliniai), sanitarijos puskarininkis (1 j. puskarininkis). Iš viso jame tarnavo 6 karininkai, 5 vyresnieji ir 9 jaunesnieji puskarininkiai, 11

81 Artelininkas – įvairius ūkio darbus dirbantis asmuo.82 1921 m. Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės taikos meto etatai, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 43, l. 55.

Šarvuotųjų traukinių „Kęstutis“ ir „Gediminas“ įgula laisvu tarp mokymų metu. 1921–1922 m. VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/47

82

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

grandinių ir 30 eilinių83. 2-ajam šarvuotajam traukiniui „Kęstutis“ turėjo vadovauti kapitonas.

Jo artilerijos platformai ir kulkosvaidžių vagonui vadovavo karininkai (2 vyr. leitenantai), tarnavo 1 jaunesnysis karininkas, artileristai (1 vyr., 2 j. puskarininkiai ir 2 grandiniai, 11 eilinių), kulkosvaidininkai (1 vyr. ir 1 j. puskarininkiai, 2 grandiniai ir 4 eiliniai), telefonistai (1 j. puskarinin-kis ir 1 grandinis, 2 eiliniai), garvežio mašinistai (2 vyr. puskarininkiai), jų padėjėjai (2 j. puskarininkiai), garvežio kūrikai (2 grandiniai), stebė-tojai (2 grandiniai ir 2 eiliniai), sanitarijos puskarininkis (1 j. puskarinin-kis). Iš viso – 4 karininkai, 4 vyresnieji ir 7 jaunesnieji puskarininkiai, 9 grandiniai ir 19 eilinių84.

3-iajam šarvuotajam traukiniui „Algirdas“ turėjo vadovauti majo-ras ir dviejų artilerijos platformų vadai – vyresnieji leitenantai, taip pat tarnavo dar 2 jaunesnieji karininkai, artileristai (2 vyr. ir 3 j. puskari-ninkiai, 3 grandiniai ir 16 eilinių), kulkosvaidininkai (1 j. puskarininkis ir 1 grandinis, 2 eiliniai), telefonistai (1 j. puskarininkis, 1 grandinis ir 2 eiliniai), garvežio mašinistai (2 vyr. puskarininkiai), jų padėjėjai (2 j. puskarininkiai), garvežio kūrikai (2 grandiniai), stebėtojai (2 grandiniai ir 2 eiliniai), sanitarijos puskarininkis (1 j. puskarininkis). Iš viso – 5 ka-

83 Ten pat, l. 55 ap.84 Ten pat, l. 55 ap.

Šarvuotojo traukinio „Kęstutis“ garvežys ir šarvuotasis traukinys „Algirdas“ geležinkelio stotyje. 1921–1923 m. Geležinkelių muziejaus rinkiniai, GMIf-120

83

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

rininkai, 4 vyresnieji ir 8 jaunesnieji puskarininkiai, 9 grandiniai ir 22 eili-nių85. Tačiau minėti etatai niekada visi nebuvo užimti.

Pabrėžtina, kad traukinio vadas vadovavo rikiuotės, technikos ir ūkio tarnyboms. Jo padėjėjas ir adjutantas organizavo šarvuotojo traukinio ir geležinkelio tarnybą, apsaugą, vado-vavo nustatant išorinius ryšius, vykdė visus kitus vado nurodymus. Karinin-kas mechanikas prižiūrėjo riedmenis, geležinkelį, kaip jie taisomi, ryšius, signalizaciją ir apšvietimą. Karininkas sprogdintojas dirbo su sprogstamąja medžiaga ir įranga. Artilerijos platfor-mos vadas, kuriam talkino jaunesnieji karininkai, ir kulkosvaidžių vagono vadas, vykdė kovos užduotis, prižiūrė-jo jiems priskirtą ginkluotę86. Kareivių komandai vadovavo viršila. Ją sudarė puskarininkiai ir kareiviai  – artileris-tai ir kulkosvaidininkai, telefonistai, sprogdintojai, sekėjai, garvežio mašinistai, jų padėjėjai, drezinos vairuo-tojai, geležinkelio meistras ir amatininkai, elektromonteris, sanitarijos puskarininkis, apšvietimo specialistas, garvežio kūrikai, konduktorius, motociklininkas, raštininkai, sandėlininkai, dailidė, šaltkalvis, siuvėjas, batsiuvys ir virėjai.

Šarvuotąjį traukinį taikos metu sudarė tos pačios dvi pagrindinės da-lys. Tačiau kovinėje dalyje, be garvežio, galėjo būti 1–4 artilerijos platfor-mos, ginkluotos patrankomis ir haubicomis, 1–2 kulkosvaidžių vagonai, ginkluoti kulkosvaidžiais, 1–2 (šarvuota ir nešarvuota) drezinos, skir-tos žvalgybai. Bazinėje dalyje buvo keliolika keleivinių ir specialiosios paskirties prekinių vagonų, kontrolinės platformos su geležinkelio me-

85 Ten pat, l. 55 ap–56.86 Instrukcija šarvuotiems traukiniams, p. 8–10.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ karys eina sargybinio pareigas. Apie 1921 m.VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/9

84

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

džiaga ir pagalbinėmis priemonėmis, kabinamos priekyje ir gale87, kad platformos neužvažiuotų ant galimo sprogmens. Bazinis sąstatas buvo bendras visam traukiniui (daliniui)88.

Šalia šarvuotųjų traukinių turėjo veikti du pagalbiniai traukiniai, su-daryti iš garvežio, dviejų vagonų ir kontrolinių platformų89, techninės90 ir ūkinės91 paskirties traukiniai, turintys šarvuotą vagoną, ginkluotą pabū-klu ir kulkosvaidžiais, kuriame būdavo atitinkama karių įgula92.

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai galėjo būti priskirti tar-piniam (tarp lengvųjų ir sunkiųjų) šarvuotųjų traukinių tipui, nors joje veikė kaip taktinis vienetas – šarvuotųjų traukinių pulkas (kitų šalių ka-riuomenėse jis galėjo atitikti tik šarvuotųjų traukinių batalioną). Tačiau

87 Ten pat, p. 3, 30.88 [J.] Kraucevičius, Plienu gaubta kariuomenė, Karys, p. 360.89 Ten pat, c. 23–24. 90 Šarvuotojo pagalbinio traukinio techninę dalį sudarė garvežys, keletas keleivinių ir prekinių vagonų dirbtuvėms, komandai ir sandėliams (amunicijos, inžinerijos, kuro ir t. t.) įkurdinti, platformos kroviniams, drezinai gabenti, atsarginis šarvuotasis traukinys. 91 Šarvuotojo pagalbinio traukinio ūkinę dalį sudarė garvežys, keletas keleivinių ir pre-kinių vagonų, skirtų karininkams gyventi, maistui gaminti, valgyti, ginklų saugyklai, san-dėliui, ligoninei, pirčiai įrengti, ir platformų kroviniams gabenti.92 A. B. Шавровъ, Бронепоздѣзда. Значенiе, вооруженiе, организацiя и тактика бронепоздѣздовъ, c. 29–30.

Lietuvos kariuomenės vadovybė apžiūri šarvuotąjį traukinį „Kęstutis“. 1922 m.LCVA Fs, P-20194

85

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ sargybinis saugo traukinio bazinės dalies prekinius vagonus. Apie 1921 m. VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/22

Lietuvos kariuomenėje tokia trijų traukinių grupė puikiai tiko dalyvauti karo veiksmuose.

1924 m. sausio 1 d. šarvuotųjų traukinių pulkas buvo reorganizuo-tas į šarvuotųjų traukinių batalioną. Jį sudarė traukiniai „Gediminas“ ir „Kęstutis“93. Šarvuotasis traukinys „Algirdas“ buvo likviduotas, o jo įgula ir karinis turtas priskirtas traukiniui „Gediminas“94. Šarvuotųjų trauki-nių batalionui vietoje ilgamečio dalinio vado plk. ltn. J. Kraucevičiaus, kuris buvo paskirtas eiti Šarvuočių rinktinės vado pareigas95, pradėjo vadovauti kapitonas, vėliau – majoras Juozas Musteikis96. Tuo metu šar-vuotųjų traukinių batalione buvo 11 karininkų, 2 karo valdininkai ir 89 kareiviai97.

1-ajame šarvuotajame traukinyje „Gediminas“ tarnavo karininkas (majoras), 2 artilerijos platformos vadai ir 1 kulkosvaidžių vagono va-das (visi vyr. leitenantai), artileristai (1 viršila ir 1 vyr. puskarininkis, 4 j. puskarininkiai, 4 grandiniai ir 14 eilinių), kulkosvaidininkai (1 vyr. puskarininkis, 2 j. puskarininkiai, 2 grandiniai ir 9 eiliniai), telefonistai (1 j. puskarininkis, 1 grandinis ir 2 eiliniai), garvežio mašinistas (1 vyr.

93 Šarvuotų traukinių pulkui įsakymas Nr. 285/2, Kaunas, 1923 m. gruodžio 21 d., LCVA, f. 828, ap. 1, b. 22, l. 276; Šarvuotų traukinių pulkui įsakymas Nr. 285/3, Kaunas, 1923 m. gruodžio 21 d., ten pat, l. 276.94 Šarvuotų traukinių pulkui įsakymas Nr. 285/4, Kaunas, 1923 m. gruodžio 21 d., ten pat; Šarvuotų traukinių pulkui įsakymas Nr. 288/2, Kaunas, 1923 m. gruodžio 27 d., ten pat, l. 277 ap. 95 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2004, t. 4, p. 266.96 Šarvuočių rinktinei įsakymas Nr. 2/2, Kaunas, 1924 m. sausio 2 d., LCVA, f. 828, ap. 1, b. 24, l. 4 ap.97 Šarvuočių rinktinei įsakymas Nr. 1/3, Kaunas, 1923 m. gruodžio 27 d., ten pat, l. 1–3.

86

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

puskarininkis) ir jo padėjėjas (1 j. puskarininkis), garvežio kūrikas (1 grandinis), motociklininkas (1 grandinis), konduktoriai (6 eiliniai), gele-žinkelio meistras (1 j. puskarininkis), geležinkelio amatininkai (3 j. pus-karininkiai ir 3 eiliniai), elektromonteris (1 vyr. puskarininkis), raštinin-kas (1 j. puskarininkis), siuvėjas (1 eilinis) ir batsiuvys (1 eilinis), virėjai (2 eiliniai). Iš viso buvo 4 karininkai, 1 viršila, 3 vyr. puskarininkiai, 13 j. puskarininkių, 9 grandiniai ir 38 eiliniai98.

2-ojo šarvuotojo traukinio „Kęstutis“ įgulą sudarė: vadas karininkas (majoras), artilerijos platformos ir kulkosvaidžių vagono vadai (vyr. lei-tenantai), artileristai (1 viršila, 1 vyr. puskarininkis, 2 j. puskarininkiai, 2 grandiniai ir 3 eiliniai), kulkosvaidininkai (1 j. puskarininkis, 1 grandinis ir 6 eiliniai), telefonistai (1 j. puskarininkis, 1 grandinis ir 2 eiliniai), garvežio mašinistas (1 vyr. puskarininkis) ir jo padėjėjas (1 j. puskarininkis), gar-vežio kūrikas (1 grandinis), motociklininkas (1 grandinis), konduktorius (1 eilinis), ūkvedys (1 vyr. puskarininkis). Iš viso – 3 karininkai, 1 viršila, 3 vyr. puskarininkiai, 5 j. puskarininkiai, 6 grandiniai ir 17 eilinių99.

98 1925 12 31 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės taikos meto etatai, ten pat, f. 929, ap. 5, b. 165, l. 31.99 1925 12 31 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės taikos meto etatai, ten pat, l. 31 ap.

Šarvuotųjų traukinių pulko vadovybė važiuoja drezina. Žemoji Freda, Kaunas. 1922 m. LCVA Fs, P-20197

87

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Šarvuotieji traukiniai stovėjo Žemutinėje Fredoje, Žemuosiuose Šan-čiuose ir Linksmakalnyje100. Nuo 1925 m. laikinai, o nuo 1927 m. gruodžio nuolatinai reorganizuotas kovinis vienetas buvo dislokuotas viename di-džiausių Lietuvos geležinkelių mazgų – Radviliškyje. Dalinio vadovybei nauja dislokacijos vieta kėlė nepatogumų: naujos bazavimosi vietos aplin-ka buvo skurdi, pelkėta, nedaug miškingos vietovės, trūko tinkamų patal-pų karių tarnybai, kilo aprūpinimo ir saugumo problemų, nes neturėta ir atskiros karinės teritorijos. Net šarvuotojo traukinio dalys stovėjo trijose vietose: garvežiai – atskirai nuo kovinės dalies prie geležinkelių kuopos garvežių depo (300 m atstumu), kovinė dalis – po atviru dangumi prie vienų kareivinių, o bazinė dalis – kitame miestelio gale prie kitų geležin-kelių kuopos kareivinių. Problemų kilo ir dėl išvažiavimo iš depo, nes reikėjo važiuoti apsisukimo ratu, o šiam sugedus, garvežiai net negalėjo pajudėti iš vietos. Negalėjo garvežiai stovėti ir šalia kovinės dalies, nes buvo per trumpa atsarginė kelio atšaka101. Vykdant priskirtas tam tikras funkcijas, šarvuotieji traukiniai neretai stovėdavo Tauragėje ir čia dažnai

100 1934–1937 m. A. Sidabro atsiminimai apie Šarvuočių rinktinę, LNMMB RK RSK, f. 29-733, l. 6.101 1930 03 01 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės vado mjr. V. Asevičiaus ra-portas karo technikos viršininkui, ten pat, f. 1364, ap. 1, b. 177, l. 36 ap–37; 1931 06 02 Lietu-vos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės vado mjr. V. Asevičiaus raportas karo technikos viršininkui, ten pat, l. 80; 1930 05 17 Lietuvos Respublikos KAM karo technikos viršininko plk. K. Popeliučkos raportas Vyriausiojo štabo valdybos viršininkui, ten pat, l. 35.

Šarvuotininkai prie šarvuotojo traukinio „Algirdas“, ginkluoto dviem 105 mm haubicomis. 1921–1923 m. LCVA Fs, P-19414

88

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

buvo mato-mi pašalinių civilių asmenų. Pvz., ant atsarginių bėgių Tauragės geležin-kelio stotyje stovintį traukinį fotografuodavo pravažiuojantys tarptauti-nio traukinio Berlynas–Maskva keleiviai102.

Dėl tokios padėties susidarydavo ir avarinės situacijos. Pvz., 1934 m. spalio 3 d. Radviliškyje manevruodamas šarvuotasis traukinys susidūrė su taip pat manevruojančiu kitu traukiniu. Buvo nežymiai apgadintas jo garvežys, trys prekiniai vagonai. Pagrindinės nurodytos šio įvykio prie-žastys – rūkas, šarvų „dundėjimas ir klebėjimas“, sutrukdęs išgirsti signa-lus, blogai veikiantis prožektorius, slidūs bėgiai, garvežio mašinisto ir jo padėjėjo nuovargis ir aplaidumas. Karinė vadovybė dalinio viršininkui pareiškė papeikimą, o garvežio mašinistui ir jo padėjėjui skyrė keletą die-nų arešto103.

Vis dėlto problemų buvo ir daugiau. Vieta, kur stovėjo traukinio ko-vinė dalis, nebuvo tinkama artileristams mokyti, nes vienoje pusėje buvo tvora, kitoje – trukdė medžiai ir statiniai. Be to, artilerijos priemonėms reikėjo nuolatinės priežiūros, papildomos šarvuotės ir ginkluotės. Trau-

102 1934 06 04 Lietuvos Respublikos KAM Vyriausiojo štabo valdybos I skyriaus einančio Organizacijos dalies vedėjo pareigas gen. št. plk. ltn. A. Šovos raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 78, l. 32.103 Įsakymas Šarvuočių rinktinei Nr. 356/1, Kaunas, 1934 m. gruodžio 30 d., ten pat, f. 828, ap. 1, b. 73, l. 236 ap–238.

Radviliškio geležinkelio stotis. Apie 1931 m.LCVA Fs, P-20554

89

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

kinys stovėjo toliau nuo Šarvuočių rinktinės štabo, o tai kėlė nepatogu-mų organizuojant mokymus ir jų aprūpinimą. Todėl traukinių vadovybė puoselėjo mintį grįžti į Kauną. Net kita Kėdainiuose surasta vieta labiau tiko traukiniams dislokuoti, nes ten stovėjo 2-asis artilerijos pulkas104.

1926 m. mažinant kariuomenę buvo galvojama apie šarvuotųjų trau-kinių dalinio išformavimą, traukiniai kurį laiką buvo laikomi Kėdainių geležinkelių depe, kurį saugojo 2-ojo artilerijos pulko kariai. Tačiau 1927 m. rugsėjo 16 d. šarvuotųjų traukinių batalionas buvo ne išformuo-tas, o performuotas į kuopą. Ją sudarė tik šarvuotasis traukinys „Gedimi-nas“. Reorganizuojant šarvuotųjų traukinių batalioną šarvuotasis trau-kinys „Kęstutis“ taip pat buvo reorganizuotas ir likviduotas, o jo įgula ir karinis turtas perkelti į traukinį „Gediminas“ 105. 1927–1933 m. traukiniui vadovavo mjr. Kazys Abaras (Abaravičius)106, paskutinis traukinio vadas buvo mjr. Adolfas Zubavičius107.

104 1931 06 02 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės vado mjr. V. Asevičiaus raportas karo technikos viršininkui, ten pat, l. 80 ap.105 1939 05 15 A. Tumo užrašyti 1919–1935 m. Šarvuočių rinktinės istoriniai bruožai, LNMMB RK RSK, f. 29-737, l. 10.106 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 2, p. 20.107 1934 01 15 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės šarvuotojo traukinio „Ge-diminas“ mjr. A. Zubavičiaus tarnybos lapas, LCVA, f. 930, ap. 2Z, b. 52, l. 11.

Šarvuotojo traukinio „Kęstutis“ įgula prie traukinio. Apie 1927 m. LCVA Fs, P-19410

90

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Be traukinio vado, jo personalą sudarė: vyresnysis karininkas (kapito-nas), 2 artilerijos platformos vadai ir 1 kulkosvaidžių vagono vadas (lei-tenantai), viršila, artileristai (2 vyr. puskarininkiai, 4 j. puskarininkiai, 4 grandiniai ir 16 eilinių), kulkosvaidininkai (2 vyr. puskarininkiai, j. pus-karininkis, 4 grandiniai ir 13 eilinių), sprogdintojai (1 vyr. puskarininkis ir 1 grandinis), telefonistai (1 vyr. ir 1 j. puskarininkiai, 1 grandinis ir 4 eiliniai), garvežio mašinistas (1 viršila), jo padėjėjai (2 vyr. puskarinin-kiai), garvežio kūrikai (1 grandinis ir 1 eilinis), konduktorius (1 grandi-nis), drezinos vairuotojas (1 vyr. puskarininkis), jo padėjėjas (1 j. pus-karininkis), geležinkelio meistras (1 vyr. puskarininkis), geležinkelio amatininkas (1 grandinis ir 3 eiliniai), elektromechanikas (1 vyr. puska-rininkis), raštininkai (1 j. puskarininkis ir 1 eilinis), sandėlininkai (1 vyr. ir 1 j. puskarininkis, 1 grandinis), prožektoriaus aptarnavimo specialistai (1 vyr. ir 1 j. puskarininkis, 1 grandinis), dailidė (1 grandinis), sanitarijos puskarininkis (1 vyr. puskarininkis), šaltkalvis (1 grandinis), siuvėjas (1 eilinis) ir virėjai (2 eiliniai). Iš viso – 5 karininkai, 2 viršilos, 14 vyr. pus-karininkių, 9 j. puskarininkiai, 17 grandinių ir 43 eiliniai108.

Šarvuotąjį traukinį „Gediminas“ sudarė: 2 šarvuotieji garvežiai, 4 ar-tilerijos platformos, 2 kulkosvaidžių vagonai, 2 kontrolinės platformos,

108 1931 03 17 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės taikos meto etatai, ten pat, f. 828, ap. 1, b. 35, l. 5–6.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kariai reguliuoja prožektorių ant bazinės dalies prekinio vagono. Apie 1921 m. VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/17

91

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

prekinis vagonas su įrengta elektros stotimi ir prožektoriumi109, po 1 pre-kinį vagoną, skirtą artilerijos, inžinerijos, maisto, kuro (malkų) sandėliui, virtuvei įrengti, taip pat įvairioms kitoms reikmėms, 1 keleivinį I–II, 1 keleivinį III, 1 keleivinį IV klasės vagoną – dalinio štabui, sargybai, kla-sei ir ambulatorijai įkurdinti, nes specialaus sanitarinio vagono nebuvo, 1 dengtą karių gyvenamąjį vagoną110.

Šis šarvuotasis traukinys nebuvo visiškai sukomplektuotas. Vien jo ba-zinei daliai trūko vieno garvežio ir įrankių komplekto, I–II klasių vagono, sanitarinio vagono, dviejų III ir IV klasių, dviejų dengtų prekinių vagonų, dviejų pusvagonių anglims laikyti, dviejų prožektorių vagonų ir jos įran-gos komplekto, o kovinei daliai – dviejų kontrolinių platformų, dviejų šar-vuotųjų motorinių drezinų, dviejų motociklų su priekaba, keturių šarvuo-tųjų platformų keliams taisyti. Nebuvo įrengtos ir techninės dirbtuvės111.

1935 m. rugpjūčio 1 d. de jure, o rugpjūčio 14 d. de facto šarvuotųjų

109 Tik 1921 m. buvo įsigytas prožektorius. 1934 m. J. Kraucevičiaus atsiminimai apie 1920–1924 m. Šarvuočių rinktinę, LNMMB RK RSK, f. 29-730, l. 21.110 1931 m. liepos mėn. Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės papildomo inži-nerijos etatinio turto žinios, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 52, l. 93. 111 1934 11 12 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės vado plk. ltn. Z. Talevi-čiaus raportas karo technikos viršininkui, ten pat, b. 78, l. 77.

Šarvuotojo traukinio kariai laukia pietų prie traukinio virtuvės. Apie 1923 m.Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (toliau – LNMMB RKRs) Zenono Ivinskio kolekcija, F-29-761/14

92

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

traukinių kuopa buvo išformuota112. Traukinio garvežiai ir kai kurie vago-nai buvo perduoti Susisiekimo ministerijai, o kitas turtas – 2-ojo inžineri-jos bataliono geležinkelių kuopai113, kurioje likęs karinis inventorius buvo paskirtas statybos kuopoms, vietinėms ir kilnojamosioms dirbtuvėms.

2.2. Technika, karių ginkluotė, ekipuotė ir tarnyba

Taikos metu kariuomenėje liko ir Nepriklausomybės kovose naudota šarvuotoji karo technika (riedmenys). Ji buvo taisoma, keičiama nauja, taip pat iš naujo komplektuojama naudojant iš Geležinkelių valdybos gautas priemones. Šarvuotąjį traukinį sudarė garvežiai, artilerijos plat-formos, kulkosvaidžių vagonai, drezina, keleiviniai kelių klasių ir preki-niai vagonai, kontrolinės platformos.

Visada šarvuotųjų traukinių kovinę dalį sudarė vokiški prekiniai gar-vežiai (P5

4 serijos 1905 m. „Henschel“ (Nr. 653), 1906 m. ir 1908 m. „Bor-sing“ (Nr. 673 ir Nr. 689), 1903 m. „Hanomag“ (Nr. 684) firmų ir P4

3 serijos (Nr. 633), keturašės ir dviašės artilerijos platformos, kulkosvaidžių vago-nai, šešiavietė motorinė ir rankinė šarvuotosios drezinos. Pirmoji drezina buvo gauta 1921 m. spalio 11 d., antroji – 1934 m. balandžio 7 d.114 Bazinę dalį sudarė rusiški ir vokiški keturašiai, triašiai ir dviašiai keleiviniai I–II, III ir IV klasės ir prekiniai vagonai, kontrolinės platformos115.

Iš pradžių šie riedmenys buvo skirti tik vienam šarvuotajam traukiniui „Gediminas“, tačiau jo pagrindu formuojant kitus šarvuotuosius trauki-nius visa ši technika, papildyta ir iš geležinkelių dirbtuvių gauta techni-

112 Įsakymas Šarvuočių rinktinei Nr. 223/2, Kaunas, 1935 m. liepos 31 d., ten pat, b. 86, l. 154–155; Z. Ivinskis, Šarvuočių rinktinės istorija: rinktinės 15-os metų sukakčiai pažymėti nuo 1920.VII.14 iki 1935.VII.14, LNMMB RK RSK, f. 29-737, l. 11.113 V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m., p. 352.114 Šarvuotųjų traukinių pulkui įsakymas Nr. 13/6, Kaunas, 1923 m. sausio 20 d., LCVA, f. 828, ap. 1, b. 22, l. 16; 1923 m. spalio mėn. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko mechaniko vyr. ltn. A. Barotos raštas Geležinkelių valdybos Traukos tar-nybos viršininkui, ten pat, b. 23, l. 57; 1936 02 20 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės žinios apie 1924–1936 m. gautus ir perduotus riedmenis, ten pat, b. 81, l. 159; 1921 06 30 Lietuvos Respublikos KAM Tiekimų valdybos viršininko mjr. S. Zaskevičiaus pareiškimas krašto apsaugos ministrui, ten pat, f. 1, ap. 1, b. 144, l. 10. 115 1936 02 20 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės žinios apie 1924–1936 m. gautus ir perduotus riedmenis, ten pat, f. 828, ap. 1, b. 81, l. 159.

93

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

ka, buvo atitinkamai perskirstyta. Pvz., 1921 m. rugpjūčio 1 d. garvežys Nr.  653, artilerijos platforma Nr. 3, kulkosvaidžių vagonas Nr.  5 buvo skirti traukiniui „Gediminas“, artilerijos platforma Nr. 1 ir kulkosvaidžių vagonas Nr. 6 – traukiniui „Kęstutis“, artilerijos platforma Nr. 2 – trauki-niui „Algirdas“116. O performuojant ir išformuojant šarvuotuosius trau-kinius 1926 m. rugpjūčio 28 d. ir rugsėjo 22 d. garvežiai buvo perduoti 2-ajam artilerijos pulkui ir Geležinkelių valdybai, artilerijos platformos, kulkosvaidžių ir keleiviniai III ir IV klasės vagonai – 2-ajam artilerijos pulkui, I–II klasės vagonai, drezinos – 1935 m. rugsėjo 4 d. 2-ajam in-žinerijos batalionui. Kita dalis prekinių vagonų ir platformų 1926, 1929, 1930 ir 1935 m. buvo perduotos 2-ajam artilerijos pulkui, 2-ajam inžine-rijos batalionui ir Geležinkelių valdybai117.

1926 m. rugsėjo 22 d. šarvuotųjų traukinių batalionui priklausė du garvežiai, penkios artilerijos platformos, du kulkosvaidžių vagonai, ke-turi keleiviniai vagonai, vagonas-elektros stotis, vagonas-virtuvė, devy-niolika prekinių gyvenamųjų vagonų ir penki negyvenamieji prekiniai vagonai118. Batalione, performuotame į kuopą, liko tie patys riedmenys,

116 Šarvuotų traukinių pulkui įsakymas Nr. 1/5, Kaunas, 1921 m. rugpjūčio 1 d., ten pat, b. 4, l. 262 ap; 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko isto-rinė apžvalga, ten pat, b. 8, l. 20 ap. 117 1936 02 20 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės žinios apie 1924–1936 m. gautus ir perduotus riedmenis, ten pat, b. 81, l. 159.118 Šarvuočių rinktinei įsakymas Nr. 270/36, Kaunas, 1926 m. rugsėjo 30 d., ten pat, b. 28, l. 493.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kovinė dalis geležinkelio stotyje. 1921 m.VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14937

94

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

tik kovinėje dalyje sumažėjo viena artilerijos platforma119.Lietuvos kariuomenės atstovai nuolat ieškojo galimybių ir būdų mo-

dernizuoti karo techniką. Todėl, pvz., 1928 m. ketinta įsigyti automotrisą, tačiau išskirtinai karo tikslams firmos automotrisų negamino, nors spe-cialius užsakymus galėjo ir įvykdyti. Buvo domėtasi, kaip įsigyti trans-portui gabenti „Berliet“ (Prancūzija), keleiviams vežti „Fiat“ (Italija) ir „Tatra“ (Čekoslovakija) firmų geležinkelio technikos120.

Taikos metu šarvuotasis traukinys „Gediminas“ buvo ginkluotas 2 75 mm 1916 m. modelio (Prancūzija) ir 2 57 mm (Vokietija / Anglija?) patrankomis ir 4 7,92 mm 1908 m. modelio „Maxim 08“ kulkosvaidžiais (Vokietija). Šarvuotajame traukinyje „Kęstutis“ buvo įrengtos 2 77 mm 1896 m. / 1916 m. (Vokietija) patrankos ir 4 7,92 mm 1908 m. mode-

119 Šarvuočių rinktinei įsakymas Nr. 290/5, Kaunas, 1927 m. spalio 11 d., ten pat, b. 30, l. 349 ap.120 1928 11 18 Lietuvos Respublikos KAM komisijos karinei technikai pirkti aktas, ten pat, b. 44, l. 9 ap.

Lietuvos kariuomenės karininkai prie 2-ojo šarvuotojo traukinio „Kęstutis“ garvežio. Apie 1922 m. Apačioje stovi: 5-as – šarvuotojo traukinio „Kęstutis“ kulkosvaidžių vagono vadas ltn. A. Vilėniškis, 6-as – šarvuotojo traukinio „Gediminas“ artilerijos platformos vadas ltn. J. Toliušis, 7-as – kpt. Nikolajus RadionovasVDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/39

95

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

lio „Maxim 08“ kulkosvaidžiai, o šarvuotajame traukinyje „Algirdas“ – 2 105 mm 1898 m. / 1909 m. modelio haubicos (Vokietija) ir 2 7,92 mm 1908  m. modelio „Maxim 08“ kulkosvaidžiai121. Tiesa, ant šarvuotojo traukinio artilerijos platformos (viduryje) buvo šarvuota keturkampė vadavietė su keturiomis angomis kulkosvaidžiams šaudyti, bet to neuž-teko  – traukinyje turėjo būti mažiausiai vienas kulkosvaidžių vagonas bent su 14 kulkosvaidžių: 2 – bokštelyje ant stogo, 4 – vagono kampuose (sukami), 8 – iš šonų (po 4), o ant platformos papildomai – bent po 2 kulkosvaidžius bokšteliuose122.

1921 m. rugsėjo–1922 m. kovo mėn. geležinkelių ir artilerijos dirb-tuvėse buvo apšarvuoti du garvežiai, kovinėje dalyje – artilerijos platfor-mos su 75 mm prancūzų ir 57 mm vokiečių (anglų) gamybos patranko-mis, jose esančiuose bokšteliuose buvo įrengtos vietos kulkosvaidžiams, o bazinėje dalyje – I klasės keleiviniai ir 8 prekiniai vagonai123.

121 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apž-valga, ten pat, b. 8, l. 20 ap.–21; A. Pociūnas, Šarvuoti traukiniai Lietuvos kariuomenėje, Karys, p. 23; 1923 08 10 Lietuvos Respublikos KAM Artilerijos viršininko valdybos pa-reiškimas, LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 195–195 ap. 122 A. B. Шавровъ, Бронепоздѣзда. Значенiе, вооруженiе, организацiя и тактика бронепоздѣздовъ, c. 15. 123 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių pulko istorinė apžval-ga, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 8, l. 21–21 ap.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ garvežys „Kęstutis“. 1930 m. rugsėjo 25 d.VDKM nuotraukų rinkiniai, neinventorinta

96

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

1923 m. rugpjūčio 10 d. žiniomis, šarvuotųjų traukinių pulkas turėjo net 8 įvairių kalibrų (75 mm, 76,2 mm, 77 mm ir 105 mm) pabūklus124. Tačiau realių duomenų apie 76,2 mm patrankas, naudotas traukiniuose, aptikti nepavyko, o ir turimoje gausioje ikonografinėje medžiagoje jų tie-siog nematyti. 1923–1924 m. sandūroje į šarvuotųjų traukinių ginkluotę buvo įtrauktos vokiškos (angliškos) 57 mm patrankos. Šie pabūklai šar-vuotųjų traukinių ginkluotėje išliko iki XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio. Teiktinas 1934 m. pavyzdys, kai šarvuotojo traukinio keturiose artilerijos platformose buvo po dvi 57 mm kaponierių ir 77 mm patrankas ir viena 105 mm haubica, dviejuose kulkosvaidžių vagonuose – 25 1908 m. mode-lio „Maxim 08“ kulkosvaidžiai. O bazinę dalį sudarė keleiviniai vagonai (po vieną I–II, III ir IV klasės), skirti karininkams, kareiviams apgyven-

124 1923 08 10 Lietuvos Respublikos KAM Artilerijos viršininko valdybos pareiškimas, ten pat, f. 1373,ap. 1, b. 128, l. 195–195 ap.

Šarvuotieji traukiniai „Algirdas“ir „Kęstutis“ stovi ant atsarginių bėgių savo dislokacijos vietoje. Žemoji Freda, Kaunas, 1921–1923 m.Edvardo Vasiliausko asmeninė kolekcija

Šarvuotojo traukinio „Kęstutis“ įgula prie traukinio tarnybos metu. 1921–1923 m. LCVA Fs, P-19425

97

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

dinti, sargybos būstinei, štabui, klasėms įrengti, aštuoni prekiniai vagonai artilerijos, technikos inventoriui, kurui (malkoms) laikyti, maisto sandė-liui, virtuvei, elektros stočiai įrengti ir dvi kontrolinės platformos125.

Šarvuotieji traukiniai buvo nudažyti slepiamąja spalva netaisyklingų formų dėmėmis, atskiroms užduotims vykdyti buvo maskuojami paran-

125 1934 m. gegužės mėn. Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės vado mjr. A. Zubavičiaus raportas Šarvuočių rinktinės vadui, ten pat, f. 828, ap. 1, b. 78, l. 12; 1934 11 21 Lietuvos Respublikos KAM einančio Karo technikos štabo viršininko parei-gas plk. ltn. P. Kutkos atsakymas į paklausimą Vyriausiojo štabo valdybos II skyriaus viršininkui, ten pat, f. 1364, ap. 1, b. 177, l. 258.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ įgula ant artilerijos platformų prie 75 mm 1916 m. modelio (Prancūzija) ir dviejų 57 mm (Vokietija) patrankų. 1923–1931 m.Ruslano Kirejevo asmeninė kolekcija

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ įgula lauko pratybose. 1922 m. LCVA Fs, P-20191

98

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

kinėmis priemonėmis126. Ant traukinio garvežio ir vagonų šonų buvo ta pati simbolika – Vytis raudoname fone, traukinio pavadinimas ir vagonų numeriai. Šarvuotieji traukiniai buvo ginkluoti įvairių kalibrų artilerijos pabūklais (gamintojai Prancūzija ir Vokietija), kulkosvaidžiais (gamin-toja Vokietija), jų įgulos karininkai – 7,65 mm „Mauser“ (Vokietija) ir „Retolaza“ (Ispanija) pistoletais, kardais, puskarininkiai – 9 mm „Para-bellum“ (Vokietija) pistoletais, kareiviai – lengvaisiais pėstininkų šauna-maisiais ginklais – 7,92 mm 1888 m., 1898 m. modelio „Mauser“ (Vo-kietija) šautuvais ir karabinais, 7,71 mm 1914 m. modelio „Lee Enfield“ (Didžioji Britanija) šautuvais ir granatomis.

Kariai dėvėjo lietuviškas karines uniformas su išskirtiniais skiriamai-siais ženklais. Nuo 1923 m. tik šarvuotųjų traukinių dalinio kariai nešiojo

antpetinį ženklą, kuriame buvo pavaizduotas ratas, pabūklas ir sparnai, o nuo 1931 m. – bendrąjį šarvuotininkų ženklą, kuriame buvo pavaizduo-tas vikšras, pabūklo ir kulkosvaidžio vamzdžiai.

Karių tarnyba traukinių dalinyje vyko organizuotai, mokant siekta su-teikti reikalingų karybos žinių ir įgūdžių ir juos įtvirtinti. Kariai daliny-je išeidavo teorinį ir praktinį kursą. Jie mokėsi lietuvių kalbos, istorijos,

126 A. B. Шавровъ, Бронепоздѣзда. Значенiе, вооруженiе, организацiя и тактика бронепоздѣздовъ, c. 19.

1923 ir 1931 m. modelio šarvuotininkų antpetiniai ženklai Įsakymas kariuomenei Nr. 53/1, Kaunas, 1923 m. kovo 27 d.; Įsakymas kariuomenei Nr. 6/1, Kaunas, 1931 m. sausio 28 d.

99

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ įgula atlieka mankštos pratimus. 1923–1931 m.LNMMB RKRs Z. Ivinskio kolekcija, F-29-761/28

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ įgulos kariai klausinėjami artilerijos platformos vado ltn. J. Toliušio teorinių mokymų metu. Apie 1922 m. VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14934/4

100

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

politologijos, geografijos, matematikos, fizikos, geometrijos, karinių sta-tutų, tikybos, rikiuotės, šarvuočių taktikos (ginantis, puolant, stabdant), ryšių organizavimo, karo inžinerijos ir karo topografijos, ginkluotės (ar-tilerijos pabūklų, kulkosvaidžių, šautuvų, karabinų, pistoletų, granatų) pagrindų ir šaudybos, geležinkelio pažinimo, traukinio priežiūros daly-kų, gimnastikos, higienos. Taip pat buvo komandiruojami tobulintis į ki-tas krašto apsaugos ir susisiekimo žinybos įstaigas, jų rengiamus kursus, pvz., į pėstininkų, artilerijos pulką, ryšių batalioną, geležinkelių kuopą. Mokant buvo naudojama įvairi literatūra, brėžiniai ir kovos technika.

Laisvu nuo tarnybinių užduočių laiku kariai mokėsi, skaitė karinę li-teratūrą, sportavo, ilsėjosi karių ramovėje, klube127. Beje, Šarvuočių rink-tinė nuo 1925 m. rugpjūčio 25 d., t. y. minint šarvuotojo traukinio „Ge-diminas“ suformavimo datą, o nuo 1927 m. – liepos 14 d., minint pirmąjį šarvuotų automobilių susidūrimo su lenkais Nepriklausomybės kovų metu atvejį, švęsdavo savo šventę. Ji galiausiai 1929 m. rugsėjo 12-ąją tapo bendra visų kariuomenės technikos dalių švente128.

127 Įsakymas kariuomenei Nr. 102/1, Kaunas, 1922 m. balandžio 25 d.128 Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939, Kaunas, 1939, p. 202, 368.

Šarvuotųjų traukinių vadovybė ir šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kariai per iškilmes pozuoja bendrai nuotraukai. Apie 1923 m. VDKM nuotraukų rinkiniai, Fa-14943

101

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Tenka pridurti, kad kariuomenės šarvuotosios technikos riedmenys buvo nepakankamai eksploatuojami, nes jų rida sudarė ne kelis šimtus tūkstančių, o vos kelias dešimtis tūkstančių kilometrų129. Tai lėmė jų funkcijos ir uždaviniai, materialinis aprūpinimas ir techninės galimy-bės. Pvz., traukiniai dalyvaudavo manevruose, pratybose ir mokymuose Varėnos ir Gaižiūnų poligonuose, atlikdavo žvalgybą, tačiau jų veikimo teritorija dažniausiai apimdavo Kauno ir Radviliškio apylinkes, rečiau – tolimesnes vietas: Tauragę, Šiaulius, Mažeikius ar Klaipėdą. Traukiniai buvo kuriami kietuoju kuru – malkomis ir anglimis, jų vidutinis greitis siekė 30–45 km/h, didžiausias – 65 km/h.

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai buvo naudojami žvalgy-bos, priedangos ir paramos funkcijoms atlikti, strateginiams ir kariniams objektams saugoti, taip pat mobilizacijos metu.

Šarvuotojo traukinio privalumai buvo šie: moralinis aspektas (galė-

129 1934 12 06 Lietuvos Respublikos KAM šarvuotųjų traukinių kuopos mjr. A. Zubavi-čiaus raštas rinktinės Ūkio skyriaus viršininkui, LCVA, f. 1364, ap. 1, b. 409, l. 3.

Lietuvos karinė vadovybė ir Aukštųjų karininkų kursų klausytojai ant šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kontrolinių platformų su karinių sandėlių turtu prieš vykstant į Žemaičių rinktinės manevrus. 1922 m. rugsėjis. R. Kirejevo asmeninė kolekcija

102

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

jo priešą priversti trauktis, pasiduoti panikai), ugnies galia (lengvoji ir sunkioji artilerija, kulkosvaidžiai), manevringumas (gana didelis greitis, netikėtumo veiksnys), nesudėtingas techninis valdymas. Tačiau šarvuo-tojo traukinio eksploatacija (pagaminimas, suformavimas, išlaikymas ir apginklavimas) atsiėjo gana brangiai (vien garvežio remontas galėjo kai-nuoti iki 30 tūkst. Lt)130, naudojimo galimybės priklausė nuo geležinkelių tinklo (galėjo veikti tik tam tikrame jo ruože), jo veiksmai naktį ir žiemą buvo riboti (netiko efektyviems veiksmams vykdyti tamsiu paros metu, o šaltuoju metų laiku traukinys galėjo pradėti veikti tik po 3–6 val.)131. Trau-kinys buvo iš dalies šarvuotas, o jo šaudymo sektorius – ribotas (patrankų šaudymo sektorius siekė 90, kulkosvaidžių – 180 laipsnių, ne visada iš kar-to buvo galima šaudyti iš dviejų pabūklų), sudėtinga komplektacija, sun-ku palaikyti ryšį (kariai bendraudavo naudodamiesi ruporu, sutartiniais ženklais, telefonu)132. Dėl viso to šarvuotųjų traukinių ir buvo atsisakyta.

130 1935 01 02 Lietuvos Respublikos KAM Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų kursų Mechanikos ir vidaus degimo variklių kabineto vedėjo inž. M. Piskorskio raportas Karo technikos valdybos viršininkui, LCVA, f. 1364, ap. 1, b. 409, l. 1.131 Instrukcija šarvuotiems traukiniams, p. 6–7; 1934 06 04 Lietuvos Respublikos KAM Šarvuočių rinktinės vado gen. št. plk. ltn. A. Šovos raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 78, l. 32.132 A. B. Шавровъ, Бронепоздѣзда. Значенiе, вооруженiе, организацiя и тактика бронепоздѣздовъ, c. 5.

Šarvuotojo traukinio „Gediminas“ įgula rūpinasi garvežio„Kęstutis“kuro atsargomis. Apie 1930 m.VDKM nuotraukų rinkiniai, neinventorinta

103

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

3. ESTIJOS IR LATVIJOS KARIUOMENIŲ ŠARVUOTIEJI TRAUKINIAI 1919–1940 M.

1919–1940 m. visų Baltijos valstybių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) ka-riuomenės turėjo šarvuotųjų traukinių. Ypač svarbų vaidmenį jie suvaidi-no Nepriklausomybės kovų metu. Skirtingai nuo Lietuvos, Estijos ir Lat-vijos kariuomenės šarvuotųjų traukinių atsisakyti neskubėjo, jų daliniai buvo ne kartą performuoti, netgi modernizuoti, o galimos funkcijos ir užduotys perskirstytos atsižvelgian į kariuomenės poreikius ir galimybes.

Estijos kariuomenės šarvuotieji traukiniai Nepriklausomybės kovų (1919–1920 m.) laikotarpiu133 suvaidino ypatingą vaidmenį ir patyrė daug nuostolių134. Iš viso Estijos kariuomenė turėjo šešis plačiajam ir penkis

133 J. Soots, Estų Nepriklausomybės karai, Mūsų žinynas, 1931, t. XX, Nr. 73, l. 276. 134 H. Walter, Soomusrongid, Laidoneri Muuseumi Aastaraamat, Tallinn, 2002, Nr. 1, l. 17–27; T. Tojak, Vabadussõjas langenud soomusronglased, ten pat, l. 28–37.

Estijos kariuomenės plačiųjų geležinkelių šarvuotojo traukinio Nr. 2 įgula prie kulkosvaidžių vagono, ginkluoto 7,92 mm „Maxim MG08“ modelio sunkiaisiais kulkosvaidžiais (Vokietija). Estija, 1919 m. gegužė Estijos karo muziejaus – Generolo Laidonerio muziejaus (toliau – EKM GLM) rinkiniai, inv. Nr. KLMF 11005-036

104

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

siaurajam geležinkelių ruožams pritaikytus šarvuotuosius traukinius. Visi plačiųjų geležinkelių šarvuotieji traukiniai turėjo numerius, išskyrus šarvuotąjį traukinį Nr. 1, kuris buvo gavęs pavadinimą, kaip artilerijos ir kulkosvaidžių vagonai.

Šarvuotąjį traukinį Nr. 1 „Kapten Jrw“ („Kapitonas Irvis“) sudarė du artilerijos vagonai – „Pisuhänd“ („Vabalas“) ir „Wambola“ („Vambola“). Pirmasis buvo ginkluotas 2 76 mm patrankomis, antrasis – 107  mm patranka (Vokietija), juose dar buvo sumontuoti 22 kulkosvaidžiai. Šarvuotajame traukinyje Nr. 2 buvo trys artilerijos vagonai – „Uku“ („Perkūnas“), ginkluotas 76 mm patranka ir 122 mm haubica, „Kalew“ („Kalevas“), ginkluotas 76 mm paranka, ir „Sepp Willu“ („Kalvis Vilu“), ginkluotas 76 mm patranka ir 122 mm haubica. Be haubicų ir patrankų, juose dar buvo 23 kulkosvaidžiai.

Šarvuotąjį traukinį Nr. 3 sudarė du artilerijos vagonai – „Onu Tom“ („Dėdė Tomas“) ir „Tont“ („Girinis“ / „Vaiduoklis“). Be 20 kulkosvaidžių, pirmajame vagone buvo įtaisytos 76 mm ir 75 mm, antrajame – 76 mm patrankos.

Šarvuotąjį traukinį Nr. 4 sudarė trys artilerijos vagonai – „Pikker“ („Griaustinis“), „Kõu“ („Perkūnas“) ir „Tõll“ („Telis“). Kaip ir kituose trau-kiniuose, juose buvo 20 kulkosvaidžių ir artilerijos pabūklų. Pirmajame vagone buvo 122 mm haubica ir 75 mm patranka, antrajame – 105 mm M1916 modelio (Vokietija) haubica, trečiajame – 2 76 mm patrankos.

Estijos kariuomenės plačiųjų geležinkelių šarvuotojo traukinio Nr. 5 artilerijos vagono „Wõitleja“ („Karžygys“) įgula prie 120 mm haubicos ir 75 mm patrankos. Estija, 1919 m. ruduo EKM GLM rinkiniai, inv. Nr. KLMF1106-036

105

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Šarvuotojo traukinio Nr. 5 sąstatą sudarė du artilerijos vagonai – „Wõitleja“ („Karžygys“) ir „Tasuja“ („Keršytojas“). Juose buvo 18 kulkos-vaidžių, viename – 120 mm „Canet“ (Rusija) haubica, 75 mm ir 84 mm M1904 modelio (Didžioji Britanija) ir 76 mm patrankų.

Šarvuotąjį traukinį Nr. 6 sudarė trys artilerijos vagonai – „Tommi“ („Tomas“), „Rummu Jüri“ („Jurijus Rumo“) ir „Leitnant Sabolotnõi Kar-tetsch („Leitenantas Sabolotnis“). Pirmajame buvo pastatytos 57 mm (Vo-kietija / Anglija?), antrajame – 76 mm patrankos, trečiajame – 120 mm „Canet“ (Rusija) ir 107 mm haubicos, be to, traukinys buvo ginkluotas 12 kulkosvaidžių135.

Penki siaurųjų geležinkelių šarvuotieji traukiniai taip pat buvo nu-meruoti (išskyrus Nr. 1 „Heinaste“). Jie buvo ginkluoti patrankomis ir kulkosvaidžiais: šarvuotojo traukinio Nr. 1 ginkluotę sudarė 2 patrankos ir 12 kulkosvaidžių, Nr. 2 – patranka ir 9 kulkosvaidžiai, Nr. 3 – 2 pa-trankos ir 9 kulkosvaidžiai, Nr. 4 – patranka ir 6 kulkosvaidžiai, Nr. 5 –

135 M. Õun, T. Noormets, J. Pihlak, Eesti soomusrongid ja soomusronglased 1918–1941, Tal-linn, 2003, l. 18.

Estijos kariuomenės siaurųjų geležinkelių šarvuotojo traukinio Nr. 5 artilerijos vagono įgula prie 76 mm patrankos ir „Lewis“ kulkosvaidžių (Didžioji Britanija). Estija, 1920 m. kovasEKM GLM rinkiniai, inv. Nr. KLMF 11005-103

106

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

patranka ir 4 kulkosvaidžiai136. Ilgainiui šarvuotųjų traukinių dalys, jų sudėtis (artilerijos ir kulkosvaidžių vagonai ir platformos), karių skaičius ir ginkluotė kito137.

1919–1921 m. visi Estijos kariuomenės šarvuotieji traukiniai buvo įtraukti į šarvuotųjų traukinių divizioną, o 1921–1923 m. šarvuotų-jų traukinių dalinys veikė kaip šarvuotųjų traukinių brigada (ji buvo dislokuota Valge). Tačiau 1923 m. jau buvo suformuoti du šarvuotųjų traukinių pulkai – Tapoje ir Valge, nuo 1934 m. – tik Tapoje. Turimais duomenimis, iki 1940 m. šarvuotųjų traukinių pulką sudarė štabas, du šarvuotieji traukiniai – vienas lengvasis ir vienas sunkusis, sunkiųjų kul-kosvaidžių, pėstininkų ir technikos kuopos. Lengvieji šarvuotieji trauki-niai buvo ginkluoti 2 76 mm patrankomis, 8 sunkiaisiais ir 6 priešlėktuvi-niais sunkiaisiais kulkosvaidžiais, sunkieji – 5 (1 – 152 mm, 2 – 112 mm ir 2 – 105 mm) haubicomis ir 4 sunkiaisiais kulkosvaidžiais138.

136 Straipsnio autoriui nežinomi patrankų kalibrai ir pavadinimai. E. Andersons, The Military Situation in the Baltic States, Baltic Defence Review, 2001, vol. 2, no. 6, p. 123, 136–138; Estonian Army. 21 October 1919, <http://pygmy-wars.50megs.com/technical/orbats/estonianarmy.html> [žiūrėta: 2015 01 09]; Võidukad soomusronglased taastasid eestlaste eneseusu, <http://www.postimees.ee/1746525/voidukad-soomusronglased-ta-astasid-eestlaste-eneseusu> [žiūrėta: 2015 01 08].137 T. Nõmm, Eesti suurtükivägi 1918–1940. Relvastus ja ülesehitus, Laidoneri Muuseumi Aastaraamat, Tallinn, 2004, Nr. 4, l. 177–186.138 1939 07 01 Estijos Respublikos kariuomenės žinios, LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1063, l. 9

Estijos kariuomenės šarvuotųjų traukinių karių skiriamieji ženklai – raištis ir antkrūtinis ženklas. Pirmasis ryšėtas nuo 1918 m. iki XX a. 3-iojo dešimtmečio, antrasis segėtas nuo 1934 m. Autoriaus asmeninė skaitmeninė kolekcija

107

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

Latvijos kariuomenės šarvuotieji traukiniai buvo pagaminti arba pa-imti kaip karo grobis taip pat Nepriklausomybės kovų (1919–1920) metu. Iš pradžių, tik kuriantis kariuomenei, buvo penki, vėliau – keturi plačiųjų geležinkelių šarvuotieji traukiniai.

Šarvuotąjį traukinį Nr. 1 sudarė garvežys, 4 šarvuotieji vagonai ir 2 šar-vuotosios platformos, ginkluotę – 88 mm jūrinė, 77 mm lauko ir 37 mm, vėliau – 76,2 mm patrankos, 10 kulkosvaidžių. Nuo 1920 m. traukiniui papildomai buvo skirtas garvežys, 6 kulkosvaidžiai ir 2 76 mm patrankos.

Šarvuotąjį traukinį Nr. 2 „Komunistu iznīcinātājs“ („Komunistų nai-kintojas“) sudarė garvežys, 4, nuo 1920 m. – 5 šarvuotieji vagonai, gin-kluotę – 114,3 mm „Vickers“ (Didžioji Britanija) ir 105 mm haubicos, 9 kulkosvaidžiai.

Šarvuotasis traukinys Nr. 3, kurį sudarė garvežys ir 3 šarvuotieji va-gonai, buvo ginkluotas 105 mm haubica ir 77 mm patranka, 6–7 kulkos-

ap,11 ap–12; 1938 m. Latvijos Respublikos kariuomenės dislokacijos schema Nr. 5, ten pat, lapas nenumeruotas.

Estijos kariuomenės šarvuotojo traukinio įgula ant artilerijos vagono, ginkluoto 120 mm haubicomis. XX a. 3–4 dešimtmetis Tavio Veilerio (Taavi Veiler) asmeninė kolekcija

108

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

vaidžiais. Šarvuotąjį traukinį Nr. 4 sudarė garvežys, 4 šarvuotieji vagonai, nuo

1919 m. pab. – dar 2 šarvuotojo traukinio Nr. 5 priskirti vagonai, gin-kluotę – 2 77 mm ir 2 50 mm patrankos, 6 kulkosvaidžiai.

Šarvuotąjį traukinį Nr. 5 „Kalpaks“ („Kalpakas“) sudarė garvežys, 2 šarvuotieji vagonai (1919 m. pab. – perduoti šarvuotajam traukiniui Nr.  4), 1 šarvuotoji platforma, ginkluota 305 mm jūriniu pabūklu ir 2 kulkosvaidžiais139. Dar žinoma, kad Latvijoje (Liepojoje) kurį laiką veikė siaurųjų geležinkelių šarvuotasis traukinys „Pikols“ („Pikolis“).

1920 m. visi Latvijos kariuomenės šarvuotieji traukiniai sudarė šar-vuotųjų traukinių divizioną (buvo dislokuotas Rygoje, vėliau – kitose Latvijos vietose), nuo 1926 m. buvo įtraukti į šarvuotųjų traukinių pulko sudėtį140. 1938 m. šiame pulke buvo keturi šarvuotieji traukiniai ir artile-rijos, kulkosvaidžių, inžinerijos ir ryšių padaliniai. Traukiniai buvo gin-kluoti 105 mm haubicomis, 76 mm patrankomis, 7,7 mm „Vickers“ (Di-džioji Britanija) kulkosvaidžiais. Šarvuotieji traukiniai buvo dislokuoti Rygoje, vėliau du – Daugpilyje, kiti du – Rezeknėje141. 1940 m. pradžioje šarvuotųjų traukinių pulkas buvo išformuotas. Galiausiai 1940 m. vasarą Latvijos kariuomenė, kuri buvo įtraukta į Raudonosios armijos sudėtį,

139 Bruņoto vilcienu pulks. Latvieši vēstures likteņdzirnās, <http://latviansmilhistory.blogspot.ru/2009/10/brunoto-vilcienu-pulks.html> [žiūrėta: 2015 01 15].140 N., Bruņoto vilcienu pulka 20 gadi, Latvijas kareivis, 1939, Nr. 127, 2 lpp.141 1938 m. Latvijos Respublikos kariuomenės dislokacijos schema Nr. 6, LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1064, l. 8 ap, lapas nenumeruotas.

Latvijos kariuomenės šarvuotasis traukinys geležinkelio stotyje. 1919 m.Latvijos karo muziejaus (toliau – LKM) rinkiniai, inv. Nr. RM 2-79162/1557–ф

109

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

turėjo du šarvuotuosius traukinius. Jie papildė SSRS Baltijos karinio lai-vyno 10-ąjį atskirąjį geležinkelių artilerijos divizioną142.

Lyginant Baltijos valstybių šarvuotuosius traukinius pasakytina, kad šarvuotųjų traukinių kaip tokio tipo kovinių dalinių pajėgumus lėmė skirtinga Nepriklausomybės kovų patirtis ir karinės vadovybės pozicija. Jau 1918–1919 m. Estijos ir Latvijos kariuomenės šiose kovose panaudo-jo daugumą savo traukinių, skirtingai nuo Lietuvos kariuomenės, kurios šarvuotasis traukinys tik 1920 m. pabaigoje dalyvavo kovose su lenkais. Taip pat tiek bolševikai, tiek bermontininkai fronte gana dažnai pasitelk-davo šarvuotuosius traukinius, kai kuriuos kaip karo grobį paėmė minėtos šalys. Skyrėsi ir kovos pobūdis, karių, turėjusių profesinių žinių ir tarna-vusių šarvuočių daliniuose, patirtis, likusių nuo karo riedmenų skaičius.

Šių „tvirtovių ant bėgių“ Estijos ir Latvijos karinė vadovybė atsisakyti neskubėjo, nes šie traukiniai turėjo nemažą mobilumo, šarvuotės ir gin-kluotės pranašumą, galėjo remti kitus karinius dalinius, netgi būti jų jud-

142 М. Коломиец, Бронепоезда Великой Отечественной. „Сухопутные броненосцы“ Красной Армии, Москва, 2010, c. 53.

Latvijos kariuomenės šarvuotojo traukinio artilerijos platforma, ginkluota 152 mm kalibro M1877 modelio jūrine patranka „Canet“ (Rusija). XX a. 4-asis dešimtmetisLKM rinkiniai, inv. Nr. LKM 4-30650/8000–FT

110

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

riomis aprūpinimo bazėmis ir t. t. Galimybės panaudoti šiuos traukinius priklausė nuo geležinkelių tinklo. Labiausiai išplėtotą plačiojo ir siaurojo geležinkelių tinklą turėjo Latvija, gerokai retesnį (net už Lietuvos) – Estija, tačiau šis veiksnys neturėjo įtakos šarvuotųjų traukinių dalinių raidai.

Nepriklausomybės kovose Baltijos valstybių kariuomenės susidūrė su bolševikų, bermontininkų ir lenkų (tik Lietuvos kariuomenė143) šar-vuotaisiais daliniais, taip pat ir šarvuotaisiais traukiniais. Tačiau šiame straipsnyje pateikiami tik trijų Baltijos valstybių kariuomenių šarvuotųjų traukinių pagrindiniai duomenys, kadangi, palyginti su šiomis šalimis, ypač Nepriklausomybės kovų metu (1918–1921 m.), Lenkijos kariuome-nė turėjo labiau išplėtotą geležinkelių tinklą, daugiau šarvuotųjų traukinių (per 50), klasikinę, tačiau nuoseklią organizacinę struktūrą (divizionų, pulkų), sukomplektuotą personalą, galingesnę šarvuotę ir panašią gin-kluotę. 1931 m. vyko šarvuotųjų traukinių dalinių modernizavimas, dėl to pasikeitė dalinių struktūra, personalo sudėtis ir funkcijos. Šie šarvuotieji traukiniai dalyvavo ir Antrajame pasauliniame kare144.

Nepriklausomybės kovose Baltijos valstybių kariuomenių šarvuotųjų traukinių reikšmė ir funkcinis panaudojimo efektyvumas buvo didžiau-sias, tačiau taikos metu daugiausia dėl finansavimo, pasikeitusių karybos

143 Žinoma, kad 1920 m. rudenį Lietuvos teritorijoje veikė Lenkijos šarvuotieji traukiniai „Pederevskis“ / „Generolas Želigovskis“ (lenk. „Paderewski“ / „Generał Żeligowski“) ir „Mirtis“ (lenk. „Śmierć“).144 T. Krawczak, J. Odziemkowski, Polskie pociągi pancerne w wojnie 1939, Warszawa, 1987, s. 9–20, 23–35, 172–205. 

Latvijos kariuomenės šarvuotųjų traukinių karių antkrūtinis ženklas (XX a. 3–4 dešimtmetis) ir šarvuotųjų traukinių diviziono vėliava (apie 1925 m.)Autoriaus asmeninė skaitmeninė kolekcija

111

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1935 m.

tendencijų ir pačios kariuomenės poreikių perskirstymo, skiriant dau-giau dėmesio šarvuotiesiems automobiliams ir lengviesiems tankams, šarvuotųjų traukinių įtaka sumažėjo, tačiau, priešingai nei Lietuva, kitos kaimyninės valstybės jų neatsisakė, bet, sumažinusios skaičių, juos mo-dernizavo, perskirstė pajėgumus ir funkcijas.

IŠVADOS

1920 m. sausį pradėtas, o rugpjūčio 25 d. buvo baigtas formuoti pir-masis Lietuvos kariuomenės šarvuotasis traukinys „Gediminas“. Jo įgula rugsėjį ir spalį Suvalkų fronte dalyvavo kovose su lenkais. „Gediminas“ fronte vykdė žvalgomąsias ir paramos funkcijas, o taikos metu saugojo strateginius objektus, dalyvavo manevruose, pratybose ir mokymuose.

Visą laiką, kol funkcionavo šarvuotųjų traukinių koviniai daliniai, juos sudarė dvi pagrindinės dalys – kovinė ir bazinė. Į kovinę dalį įėjo prekiniai garvežiai, 1–4 keturašės ir dviašės artilerijos platformos, gin-kluotos patrankomis ir haubicomis, 1–2 kulkosvaidžių vagonai, ginkluoti kulkosvaidžiais, 1–2 motorinė ir rankinė šarvuotosios drezinos, skirtos žvalgybai vykdyti. Bazinę dalį sudarė keliolika rusiškų ir vokiškų ketur-ašių, triašių ir dviašių keleivinių I–II, III ir IV klasės ir prekinių vagonų, kontrolinių platformų. Bazinis sąstatas buvo bendras visam traukiniui arba daliniui, jis kovos veiksmuose nedalyvaudavo, bet buvo naudojamas apsaugai ir paramai užtikrinti.

Šarvuotieji traukiniai buvo ginkluoti įvairių kalibrų prancūziškomis ir vokiškomis (angliškomis) patrankomis, vokiškomis haubicomis ir kul-kosvaidžiais. Šarvuotieji traukiniai buvo nudažyti prancūzišku, vėliau – vokišku kamufliažu arba tik slepiamąja spalva, o atskiroms užduotims vykdyti maskuojami medžiais ir šakomis. Ant traukinio garvežių ir vago-nų šonų buvo pavaizduotas baltas Vytis raudoname fone, baltos spalvos dažais parašyti traukinio ir vagonų pavadinimai ir numeriai.

Traukinio įgula buvo ginkluota vokiškais, ispaniškais pistoletais, vo-kiškais ir britiškais šautuvais, karabinais ir granatomis. Iš pradžių kariai dėvėjo vokiškas ir (daugiausia) amerikietiškas, vėliau – tik lietuviškas ka-rių uniformas su skiriamaisiais ženklais.

1921 m. rugpjūčio 1 d. šarvuotojo traukinio „Gediminas“ pagrindu

112

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

buvo suformuotas šarvuotųjų traukinių pulkas. Jį sudarė trys traukiniai – „Gediminas“, „Kęstutis“ ir „Algirdas“. 1924 m. sausio 1 d. pulkas buvo reorganizuotas į šarvuotųjų traukinių batalioną. Jį sudarė traukiniai „Ge-diminas“ ir „Kęstutis“. 1927 m. rugsėjo 16 d. šarvuotųjų traukinių bata-lionas buvo performuotas į kuopą, ją sudarė tik „Gediminas“. 1935  m. rugpjūčio 14 d. buvo išformuotas paskutinis šarvuotasis traukinys. Šar-vuotieji traukiniai buvo dislokuoti Kaune (Žemojoje Fredoje, Žemuo-siuose Šančiuose ir Linksmakalnyje), nuo 1925 (1927) m. – Radviliškyje.

Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai galėjo būti priskiriami vidutinių šarvuotųjų traukinių tipui, bet dydžiu niekada neprilygo nu-statytam standartui. Performuojant ir išformuojant šarvuotuosius trauki-nius (dažniausiai dėl brangios eksploatacijos ir trūkstamo finansavimo), jų riedmenys buvo perduoti 2-ajam artilerijos pulkui, 2-ajam inžinerijos batalionui ir Geležinkelių valdybai.

Estijos ir Latvijos kariuomenėse šarvuotųjų traukinių daliniai buvo pradėti formuoti anksčiau nei Lietuvoje – 1918–1919 m. – ir funkcio-navo visą Nepriklausomybės laikotarpį, juos sudarė daugiau traukinių. Šių šalių šarvuotieji traukiniai buvo geriau aprūpinti ir pasirengę vykdyti kovines paramos ir žvalgybos funkcijas.

Įteikta 2016 m. rugpjūčio 1 d.

113

LIETUVOS KARIUOMENĖS TANKAI IR JŲ VAIDMUO VALSTYBĖS GYNYBOS

PLANUOSE XX A. 4-AJAME DEŠIMTMETYJE

Šarūnas VolungevičiusVytauto Didžiojo universitetas

ĮŽANGAKaro istorijoje Pirmasis pasaulinis karas įamžintas visų pirma dėl

beprecedenčio destruktyvumo ir milžiniško aukų skaičiaus. Tačiau dar viena ryški šio konflikto ypatybė yra ta, kad jo metu pirmą kartą karybos istorijoje buvo panaudoti ginklai, kurie nuo to laiko ne tik įtvirtino savo nepamainomą vaidmenį karybos teorijoje ir praktikoje, bet ir šiandien, praėjus beveik šimtmečiui nuo šio karo pabaigos, yra vienas iš valstybės karinės galios simbolių ir svarbiausių sudedamųjų dalių. Vieni ryškiausių šių ginklų pavyzdžių yra tankai, pirmą kartą pasirodę šiaurės rytų Pran-cūzijos mūšio lauke 1916 m. rugsėjį.

Po beveik dvejų metų Pirmojo pasaulinio karo pabaiga sudarė sąlygas atgimti Lietuvos valstybei ir vienam svarbiausių jos suverenumo ir nepri-klausomybės garantų – kariuomenei. Pirmieji Lietuvos Respublikos gyva-vimo metai buvo pažymėti nenutrūkstamų kovų dėl Nepriklausomybės su išorės priešais, kėlusiais mirtiną grėsmę valstybės egzistencijai. Lietuvos kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį apginant šalies nepriklausomy-bę ir tuo būdu patvirtino savo nenutrūkstamo stiprinimo ir vystymo būti-nybę, kad valstybė galėtų būti apginta ir ateityje. Nepriklausomybės kovų metu Lietuva dar neturėjo savo tankų, tačiau šių palyginti naujų kovos mašinų neginčijamai reikšmingas vaidmuo Pirmajame pasauliniame kare lėmė, kad ir tuometė Lietuvos karinė vadovybė suprato jų svarbą mūšio lauke ir siekiant sukurti modernias ir stiprias ginkluotąsias pajėgas.

Nuo pat pradžių, kai tik atsirado Lietuvos kariuomenės arsenale, tan-kai tapo išskirtine sausumos pajėgų dalimi. Pirmosios Lietuvos Respu-blikos sausumos pajėgų palyginti ribotos mechanizacijos ir motorizacijos kontekste tankai buvo ypatingi karo technikos vienetai ne tik dėl išskir-

114

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

tinės konstrukcijos, bet ir vaidmens, kuris buvo jiems numatytas galimų karo veiksmų atveju. Kaip ir pagrindinėms Lietuvos kariuomenės ginklo rūšims, tankams, atsižvelgiant į jų konstrukcijos ir ginkluotės ypatybes, iš anksto buvo numatytos specifinės kovinės užduotys, jų vykdymo būdai ir taktika. Tankų, kurie buvo gana brangi karo technika, Lietuvos kariuo-menė negalėjo daug turėti. Nepaisant to, jie buvo suvokiami ne tik kaip kone būtinas modernių sausumos pajėgų elementas, bet ir visų pirma kaip svarbus pagrindinių manevrinių dalinių paramos ginklas, jų kovi-nės galios daugiklis. Atsižvelgiant į tankams numatytą vaidmenį kovos lauke, esminiu tapo šių šarvuotųjų kovos mašinų kovinės vertės, sufor-muotos kelių tarpusavyje susijusių veiksnių, klausimas.

Pastaraisiais metais galima pastebėti išaugusį tyrėjų susidomėjimą ir su tuo susijusius darbus apie pirmosios Lietuvos Respublikos kariuome-nės ginkluotųjų pajėgų rūšis, dalinius ir pasirinktus technikos vienetus1. Nors Lietuvos kariuomenės tankai jau yra sulaukę istorikų dėmesio, ši tema dar toli gražu nėra visiškai ištirta, ypač jei kalbėtume apie šių kovos mašinų kovinę vertę, vietą ir vaidmenį, taip pat kovos veiksmus galimose karinėse operacijose.

Visų pirma norėtųsi paminėti dar 1939 m. pasirodžiusį veikalą, skirtą visų tarpukario Lietuvos kariuomenės karo technikos dalinių ligtolinei istorijai, kuriame žinių apie tankus pateikta vis dėlto mažai: palyginti trumpai aprašoma, kaip jie buvo įsigyti ir įtraukti į kariuomenės sudėtį, tačiau gana išsamiai – kaip vyko šarvuotųjų pajėgų (taip pat ir tankų) padalinių karių mokymas2. Šis leidinys išsiskiria ir išsamia bibliografija, kurioje, be kita ko, galima rasti nuorodas į visus iki to laikotarpio tarpu-kario Lietuvos karinėje spaudoje pasirodžiusius straipsnius, skirtus šar-

1 G. Surgailis, Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas, Vil-nius, 2011, 305 p.; G. Surgailis, Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vy-tauto pulkas, Vilnius, 2013, 192 p.; G. Surgailis, Antrasis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulkas, Vilnius, 2014, 292 p.; G. Surgailis, Ketvirtasis pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas, Vilnius, 2016, 277 p.; V. Grigoraitis, Lietuvos kariuomenės technika: sunkvežimiai, Karo archyvas, t. 16, Vilnius, 2000, p. 151–182; V. Edvinas, Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė 1935–1940 m., Karo archyvas, t. 25, Vilnius, 2010, p. 214–248; V. Joku-bauskas, E. Papečkys, Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m., Karo ar-chyvas, t. 27, Vilnius, 2012, p. 163–231; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba, Karo ar-chyvas, t. 30, Vilnius, 2015, p. 238–288. 2 Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939, Kaunas, 1939, 423 p.

115

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

vuotųjų pajėgų temai. Taip pat reikėtų paminėti Vytenio Statkaus gerai žinomą veikalą apie Lietuvos Respublikos ginkluotąsias pajėgas, kuriame tankams, tiesa, nėra skiriama daug dėmesio, tik glaustai apibūdinami jų įsigijimo procesai, techniniai duomenys ir kiti smulkūs faktai3.

Išsamiame Vido Grigoraičio veikale apie tarpukario Lietuvos kariuo-menės techniką daugiausia dėmesio skiriama tankų įsigijimo planams, procesams, kiekvieno atskiro šių kovos mašinų modelio techninėms cha-rakteristikoms ir tarnybos istorijai4.

Doc. dr. Vytautas Lesčius savo plačiame straipsnyje apie paskutinių dvejų pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo metų kariuomenės or-ganizacijos, dislokacijos ir ginkluotės pokyčius taip pat aptarė šio laiko-tarpio Šarvuočių rinktinės ir ją sudariusių tankų padalinių veiklą, orga-nizaciją, sudėtį ir pajėgumą5.

Savo išsamiuose darbuose apie tarpukario Lietuvos kariuomenės ir valstybės karinę galią, karinę doktriną dr. Vytautas Jokubauskas taip pat palietė tankų temą, ne tik aptardamas jų įsigijimo istoriją, bet ir, svar-biausia, atkreipdamas dėmesį į tankų vaidmenį kovos lauke bei jų pajėgų plėtros planus6.

Dr. Andriejaus Stoliarovo ir Arvydo Pociūno albumas apie pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės tankus yra ne tik naujausias indėlis į šios tematikos istoriografiją, bet ir bene pirmasis išskirtinai minėto laiko-tarpio Lietuvos ginkluotųjų pajėgų tankų istoriją nagrinėjantis veikalas7. Jame detaliai pristatoma Lietuvos kariuomenės tankų junginių struktūra, sudėtis, sausumos pajėgų turėtų ir planuotų įsigyti tankų konstrukcija, taip pat atkreipiamas dėmesys į kariuomenėje organizuotą su tankais su-sijusį kovinį rengimą, kovos mašinų ir jų dalinių karių likimus po pirmo-sios Lietuvos sovietinės okupacijos. Be to, šį leidinį praturtina itin gau-

3 V. Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m., Chicago, 1986, 1040 p. 4 V. Grigoraitis, Lietuvos kariuomenės technika 1918–1940, Vilnius, 2009, 271 p. 5 V. Lesčius, Lietuvos kariuomenės organizavimo, dislokavimo ir ginkluotės pokyčiai 1938–1940 m., Karo archyvas, t. 24, Vilnius, 2009, p. 116–205.6 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014, 587 p.; V. Jokubauskas, Karinė doktrina: tarpukario Lietuvos ka-riuomenės atvejis (1923–1940 m.), Karo archyvas, t. 29, Vilnius, 2014, p. 120–188. 7 A. Pociūnas, A. Stoliarovas, Tankai Lietuvos kariuomenėje 1924–1940 m., Vilnius, 2015, 148 p.

116

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

sios iliustracijos – tarpukario Lietuvos kariuomenės tankų nuotraukos. Vertingos informacijos suteikia ir Dalios Bukelevičiūtės išsami mo-

nografija apie dvišalius Lietuvos ir Čekoslovakijos santykius (įskaitant ir karinį bendradarbiavimą) 1918–1939 m., kadangi būtent su pastarosios valstybės karo pramonės sukurtais tankais Lietuvos kariuomenė siejo savo šarvuotųjų pajėgų modernizavimo planus 1937–1940 m.8

Šio darbo tikslas – ištirti Lietuvos kariuomenės tankų kovinius pajė-gumus, šių karo technikos vienetų vietą ir vaidmenį galimuose kariniuose veiksmuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje, kai Lietuvos šarvuotosios pajė-gos išgyveno sparčiausią plėtros etapą. Straipsnyje siekiama išanalizuoti Lietuvos sausumos pajėgų sudėtyje buvusių tankų modelių konstrukcijos savybes ir jų techninės būklės kaitą, apibūdinti įvairius tankų įgulų ir pada-linių mokymo ir kovinio rengimo aspektus ir problemas, išnagrinėti tan-kų panaudojimo vykdant kovos užduotis Lietuvos kariuomenėje teorinius pagrindus ir palyginti juos su per pratybas išryškėjusiais rezultatais, aptarti Lietuvos kariuomenės tankų pajėgų pageidautinos tolesnės plėtros planus.

Rengiant šį straipsnį daugiausia remtasi Lietuvos centriniame vals-tybės archyve (LCVA) saugomais dokumentais: fonde Nr. 509 sukaupta I pėstininkų divizijos, Nr. 538 – Gaižiūnų poligono štabo, Nr. 828 – Šar-vuočių rinktinės, Nr. 929 – Kariuomenės štabo, Nr. 1364 – Karo technikos valdybos dokumentacija. Ne mažiau svarbūs tyrimui buvo ir publikuoti šaltiniai, tiksliau – trijų pagrindinių tarpukario Lietuvos kariuomenės statutų – Pėstininkų, Kavalerijos ir Artilerijos – antrosios dalys, regla-mentavusios šių sausumos pajėgų rūšių kautynių veiksmus ir jų kovinį bendradarbiavimą su tankais9. Minėtų šaltinių informaciją papildė, ne-skaitant istoriografijos, straipsniai tarpukario karinėje periodinėje spau-doje – leidiniuose „Mūsų žinynas“, „Kardas“ ir „Karys“.

8 D. Bukelevičiūtė, Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 me-tais, Vilnius, 2010, 342 p.9 Pėstininkų statutas P-51, II dalis. Kautynės. 2 laida, Kaunas, 1939, 460 p.; Kavalerijos statutas K-51, II dalis. Kautynės, Kaunas, 1938, 544 p.; Artilerijos statutas A-51, II dalis. Kautynės, Kaunas, 1937, 314 p.

117

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

1. LIETUVOS KARIUOMENĖS TANKŲ MODELIAI, ĮSIGIJIMO APLINKYBĖS, TECHNINĖS SAVYBĖS, EKSPLOATACIJA

1.1. Lengvieji tankai „Renault FT 17“

Kalbant apie tankų padalinių kovinius pajėgumus, pirmuoju iš juos le-miančių veiksnių galima įvardyti šios karo technikos technines savybes. Konkretaus modelio tanko konstrukcija iš esmės lemia, kaip ir kokioms kovinėms užduotims atlikti jis gali būti naudojamas. Tiesa, ne mažiau svarbus aspektas – šių kovos mašinų techninė priežiūra. Ši sritis nepa-prastai svarbi, norint įvertinti realias, o ne nominalias tankų galimybes ir pasirengimą sklandžiai veikti ginkluotojo konflikto metu, kadangi dėl neišspręstų vienų ar kitų konstrukcijos dalių susidėvėjimo ar gedimo pro-blemų jie tiesiog nebus pajėgūs dalyvauti karo veiksmuose. Tinkamam tankų, kaip ir visos kitos karo technikos, naudojimui tiek taikos, tiek karo metu didelę reikšmę turi jų personalo (karių) parengimo kokybė.

Tankų įsigijimo procesas Lietuvos kariuomenėje, nepaisant sun-kios šalies ekonominės padėties ir ribotų biudžeto lėšų, prasidėjo jau po Nepriklausomybės kovų, 1923 m. Tankams pirkti buvo skirta 900 tūkst. auksinų. Neilgai trukus, Prancūzijoje buvo įsigyta dvylika tankų „Renault FT  17“. Šie pirmieji Lietuvos kariuomenės tankai buvo paga-minti 1917 m. ir jau naudoti Pirmajame pasauliniame kare10.

Lengvasis tankas „Renault FT 17“ svėrė 6,5 t, buvo 2,14 m aukščio, 1,74 m pločio ir 5 m ilgio (kartu su prie mašinos galo pritaisoma ir vietovės kliūtis įveikti padedančia atspara, be jos – 4,10 m), prošvaisa (tarpas tarp tanko apačios ir žemės) – 43 cm, vikšrų plotis – 34 cm. Keturių cilindrų 36 AG variklis padėdavo pasiekti didžiausią 8 km/val. greitį ir, nepapildžius degalų, nuvažiuoti 45–50 km. Skysčiu aušinamame variklyje, nuvažiavus 4 km, dėl perkaitimo grėsmės būtinai reikėjo keisti vandenį ir tai turėjo užtrukti apie 20 min. Degalų bake esančio benzino užtekdavo 10 val. „Re-nault FT 17“ galėjo įveikti 2 m pločio griovius, 75 cm gylio vandens kliūtis, 45° statumo įkalnes, 65 cm aukščio stačias sieneles, nulaužti iki 25 cm sto-rio medį. Tanko šarvų storis, priklausomai nuo vietos, įvairavo: horizonta-

10 V. Grigoraitis, Lietuvos kariuomenės technika 1918–1940 m., p. 103.

118

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

lių sienelių siekė 6 mm, vertikalių – nuo 8 iki 16 mm, bokštelis buvo apsau-gotas 22,5 mm storio šarvų. Jo įgulą sudarė 2 žmonės – vairuotojas ir tanko vadas, jų vietos atitinkamai buvo tanko korpuso priekyje ir bokštelyje. Lie-tuvos kariuomenės tankai „Renault“ buvo ginkluoti sunkiaisiais „Maxim“ sistemos kulkosvaidžiais su 3000 šovinių koviniu komplektu, nors galėjo būti apginkluoti ir sunkesne ginkluote, pvz., 37 mm pabūklais11.

Praėjus kiek daugiau nei dešimčiai metų, kai buvo įsigyta šių kovos mašinų, t. y. 1934 m., kelių kariuomenės dalinių ir padalinių vadai ra-portavo apie jau kone kritiškai prastą pirmųjų Lietuvos tankų techninę būklę12. Pirmiausia čia tenka paminėti išsamų 1934 m. kovo mėn. tankų kuopos vado raportą savo tiesioginiam viršininkui, Šarvuočių rinktinės vadui, atskleidžiantį tuo metu jo vadovaujamam padaliniui įvairiose sri-tyse kilusias problemas13. Pirmoji iš jų buvo tiesiogiai susijusi su technine tankų kovinio pajėgumo puse, t. y. pagrindine ginkluote – sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Raporte nurodyta, kad visi 22 tankų kuopoje esantys kulkosvaidžiai, ypač jų vamzdžiai, dėl susidėvėjimo yra blogos būklės. Ši problema gerokai mažino ginklų taiklumą ir patikimumą, nes dėl to jie dažnai užsikirsdavo. Kaip pažymėjo kuopos vadas, net ir patyrusiems kulkosvaidininkams atitikti mokomųjų ir kautynių pratimų reikalavimus šaudant iš tokių ginklų yra beveik neįmanoma14.

Negana to, raporte taip pat minima keletas tankų konstrukcijos ir ats-kirų jos dalių problemų, kurios trukdė tinkamai atlikti taktikos pratimus per manevrus ir, be abejo, būtų itin neigiamai paveikusios tankų galimy-bes sėkmingai veikti ginkluoto konflikto atveju. Pirma, jų seni ir susi-dėvėję mechanizmai dažnai gesdavo. Antroji problema, ypač kenkianti „Renault FT 17“ mobilumui, buvo itin blogas variklio aušinimas ir dėl to kylanti perkaitimo grėsmė. Dėl to ilgai trunkantį variklio aušinimo – vandens keitimo – procesą tekdavo pradėti pavažiavus vos 15–20 min.

11 1940 balandžio mėn. Lietuvos kariuomenės tankų duomenys, Lietuvos centrinis valsty-bės archyvas (toliau – LCVA), f. 828, ap. 1, b. 141, l. 1; 1935-09-17 tanko „Reno“ duome-nys, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 141, l. 2; „Reno“ lengvojo tanko aprašymas, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 141, l. 4; A. Pociūnas, A. Stoliarovas, min. veik., p. 18–19.12 1934-03-12 raportas Rinktinės vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 74, l. 26–27; 1934-09-21 raportas Karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 74, l. 117. 13 1934-03-12 raportas Rinktinės vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 74, l. 25–27.14 Ten pat, l. 26.

119

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

Negana to, Lietuvos kariuomenės tankų radiatoriai ir benzino bakai rū-dijo, užsiteršdavo ir prakiurdavo, rimta problema buvo per mažas jų grei-tis15. Kad ši nepaprastai bloga padėtis pasikeistų, kuopos vado nuomone, buvo būtina atlikti kapitalinį tankų remontą, nes iki tol nuolat atliekamas smulkus remontas nebuvo veiksmingas, bet brangus, tad su laiku jo kaina vis tiek būtų prilygusi arba net ir pranokusi kapitalinio remonto kainą16.

1934 m. rugsėjo mėn. raporte karo technikos viršininkui Šarvuočių rinktinės, kuriai ir priklausė tankų kuopa, vadas taip pat pabrėžė šarvuo-tųjų kovos mašinų kapitalinio remonto būtinybę, kartu nurodydamas, kad jų dalys susidėvėjusios ir nėra naujų atsarginių dalių. Tokia prasta tankų „Renault“ techninė būklė buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios, Šarvuočių rinktinės vado nuomone, dalinys, kurio pagrindinė kovinė jėga ir turėjo būti tankai, tuo metu nebūtų galėjęs įvykdyti ka-riuomenės vadovybės jam keliamų operatyvinių uždavinių17.

Apie bandymus pakeisti taip blogai susiklosčiusią padėtį sužino-me iš 1936 m. gegužės mėn. tuometinio Šarvuočių rinktinės vado gen.  št.  plk.  ltn. Antano Sidabro raporto karo technikos viršininkui, kuriame, be kita ko, pranešama apie atliktus tankų remonto darbus ir jų bandymų rezultatus18. Šiais remonto darbais, regis, pirmiausia buvo siekiama išspręsti mažos galios ir susidėvėjusių variklių keliamas proble-mas ir taip padidinti tankų mobilumą ir patikimumą. Raporte konkrečiai nenurodyta, kokie remonto darbai atlikti, tačiau pateikti pozityvūs trijų pirmųjų suremontuotų „Renault FT 17“ bandymų rezultatai: jų didžiau-sias greitis padidėjo iki 12,6 km/val., o variklių aušinimo vanduo neuž-virė net ir po aštuonių valandų nepertraukiamo darbo19. Rinktinės vado nuomone, šitaip suremontavus ir likusius devynis „Renault“, pirmosios tankų kuopos kovos mašinos būtų tinkamos dalyvauti kovos veiksmuose. Tiesa, nors remonto rezultatai ir buvo geri, gen. št. plk. ltn. A. Sidabras labiausiai akcentavo būtinybę bent dalį šių tankų perginkluoti priešo šar-vuotąją techniką sunaikinti galinčiais pabūklais20.

15 Ten pat, l. 26 a. p.16 Ten pat, l. 26 a. p.-27.17 1934-09-21 raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 74, l. 117.18 1936-05-14 raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 33. 19 Ten pat, l. 33.20 Ten pat, l. 33.

120

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

1.2. 1933 m. modelio lengvieji tankai „Vickers-Carden Loyd“

Naujos šarvuotosios technikos Lietuvos kariuomenei paieška prasidė-jo 1928 m., kai spalio 6 d. krašto apsaugos ministro įsakymu buvo suda-ryta komisija, turinti vykti į Didžiąją Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Italiją, Čekoslovakiją ir Vokietiją susipažinti su šių valstybių firmų gaminamais šarvuotaisiais automobiliais, tankais, žvalgybos, ryšių ir kitomis šarvuo-tosiomis kovos mašinomis. Komisija, kurią sudarė plk. ltn. Aleksandras Plechavičius (pirmininkas), mjr. Juozas Barzda-Bradauskas ir kpt. Vin-cas Asevičius, apsilankiusi D. Britanijos firmose „Vickers“, „Rolls-Royce“, „Crossley“ ir „Lanchester“, prancūzų – „Saurer“, „Citroen“, „Berliet“, „Re-nault“, italų – „Fiat“, čekoslovakų – „Škoda“, „Tatra“ ir kt., 1928 m. lapkri-čio 19 d. parengė santrauką šių užsienio gamintojų pasiūlymų, kuriuose buvo pristatyti karinės technikos modeliai, jų ypatybės, pranašumai, trū-kumai, pateiktos išvados dėl jų tinkamumo Lietuvos kariuomenei21.

Svarbiausia komisijos užduotis, regis, buvo rasti tinkamiausią Lietuvos kariuomenės kavalerijai skirtą šarvuotąjį automobilį. Buvo susipažinta su firmų „Vickers“, „Renault“ ir „Fiat“ siūlomais lengvaisiais ir vidutiniais tankais. Palankiausiai įvertinti, atrodo, buvo firmų „Renault“ ir „Fiat“ lengvieji tankai, turintys daug panašumų, tiek lyginant tarpusavyje, tiek su Lietuvos kariuomenės „Renault FT 17“. Tiesa, pastarąsias mašinas du anksčiau minėti tankai lenkė tokiomis techninėmis savybėmis kaip grei-tis, variklio galingumas, įgulos darbo sąlygos22. Vis dėlto tąkart nei naujų tankų, nei šarvuotųjų automobilių Lietuvos kariuomenė neįsigijo.

Mėginimai modernizuoti Lietuvos kariuomenės šarvuotosios techni-kos parką buvo atnaujinti jau XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo žengti 1932 m., kai tų pačių metų lapkričio 16 d. karo technikos viršininko iš Karo technikos tiekimo sky-riaus viršininko plk. ltn. Kazio Jonūno (pirmininkas), Šarvuočių rinkti-nės vado mjr. V. Asevičiaus ir šios rinktinės mjr. Alfonso Urbono sudary-ta komisija svarstė naujų šarvuočių ir tankečių (lengvųjų tankų) pirkimo klausimą23. Kariuomenės vertinimui tąkart savo gaminamų šarvuočių ir tankečių pasiūlymus pateikė aštuonios užsienio firmos: Didžiosios Brita-

21 1928-11-19 aktas, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 44, l. 6–10.22 Ten pat, l. 8 a. p.23 1932-11-16 aktas Nr. 100, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 89, l. 36–37 a. p.

121

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

nijos „Vickers Armstrongs“, Italijos „Fiat Ansaldo“, Prancūzijos „Berliet“ ir „Renault“, Nyderlandų „Siderius“, Šveicarijos „Vafenfabrik Solothurn“, Švedijos „Landsverk“, Vokietijos „Beni Spiro“. Iš visų pateiktų pasiūlymų komisija išskyrė keturis, labiausiai svarstytinus, kuriuos pateikė firmos „Fiat Ansaldo“, „Beni Spiro“, „Renault“ ir „Vickers Armstrongs“24.

Išanalizavus šiuos pasiūlymus, prieita prie išvados, kad visi keturi tankečių modeliai techniniu požiūriu yra beveik vienodi, nors geriausiu buvo laikomas firmos „Fiat Ansaldo“ variantas. Šio modelio kovos ma-šinos gabaritai buvo mažesni (dėl to tanketė sunkiau pastebima), turėjo dvigubo valdymo galimybę (dėl ko vienodai lengvai buvo galima važiuo-ti tiek į priekį, tiek atbulomis), geriau šarvuota. Turėdama tai omenyje, komisija rekomendavo, atsižvelgiant į geresnius techninius parametrus, įsigyti būtent firmos „Fiat Ansaldo“ gaminamų tankečių, nors taip pat paminėjo, kad dėl kainos parankiausias būtų firmos „Vickers“ variantas25. Ko gero, būtent ši, mažiausios kainos, aplinkybė ir lėmė, kad Lietuvos kariuomenės šarvuotosios technikos parkui atnaujinti ir papildyti galiau-siai buvo pasirinkta kompanijos „Vickers Armstrongs“ technika. 1933 m. gruodžio 9 d. Karo technikos tiekimo skyriaus viršininkas plk. K. Jonū-nas ir kompanijos „Vickers“ įgaliotinis pasirašė sutartį, kuria ši D. Brita-nijos firma įsipareigojo pristatyti 16 tankečių su ginkluote, amunicija ir atsarginėmis dalimis, Lietuvai už šią techniką sumokėjus 42 600 svarų ir 6 šilingus26. Taip 1935 m. vasario 4 d. Šarvuočių rinktinės žinion buvo galutinai perduotos naujosios Lietuvos kariuomenės šarvuotosios maši-nos – 1933 m. modelio „Vickers-Carden Loyd“ tanketės (lengvieji tan-kai), kurios Lietuvos biudžetui iš viso kainavo beveik 1,3 mln. Lt27.

Lengvasis tankas (dokumentuose ir istoriografijoje dažnai dar įvar-dijamas kaip tanketė) „Vickers-Carden Loyd“ (VCL) svėrė 3,8 t (su gin-kluote ir įgula), jo aukštis siekė 188 cm, plotis – 190 cm, ilgis – 365 cm, prošvaisa – 26 cm. Tankas, turėdamas 6 cilindrų, 56 AG, skysčiu aušina-mą variklį, galėjo pasiekti didžiausią 45 km/val. greitį, įveikti 45° įkal-nes, 1,5  m pločio griovius ir 0,6 m aukščio stačias sieneles. Mašina iš

24 Ten pat, l. 36.25 Ten pat, l. 36.26 V. Grigoraitis, Lietuvos kariuomenės technika 1918–1940 m., p. 109.27 Ten pat, p. 110.

122

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

viso turėjo 6 pavaras – 5 priekines ir 1 atbulinę. Pripylus pilną baką ir nepapildant degalų, keliais galėjo nuvažiuoti 200–300, o raižyta vietove – 70–100 km. Be degalų bake telpančių 97,8 l benzino, dar buvo gabenama 20,45 l tepalo ir 15,9 l aušinimo vandens. „Vickers-Carden Loyd“ buvo ginkluotas vienu sunkiuoju „Vickers“ sistemos kulkosvaidžiu, jo šarvų storis – nuo 6 iki 9 mm, įgulos, kurią sudarė du žmonės – vairuotojas ir tanko vadas, vietos atitinkamai įrengtos tanko priešakyje ir bokštelyje28.

Visi šešiolika naujųjų Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų „Vickers-Carden Loyd“ buvo skirti 1935 m. liepos 31 d. suformuotai Šarvuočių rinktinės 2-ajai tankų kuopai, sudarytai iš trijų būrių po penkis tankus kiekviename (vienas tankas teko kuopos vadui)29. Jau palyginti anksti šių kovos mašinų tarnyboje kilo tam tikrų problemų, kurių svarbiausiu šaltiniu, regis, buvo ne kokie nors techniniai defektai, o personalo, ku-riam jos buvo patikėtos, parengimo trūkumai ir klaidos. 1936 m. spalio 21 d. 2-osios tankų kuopos vadas kpt. Nikodemas Migevičius Šarvuočių rinktinės vadui pranešė, jog po pasikalbėjimo su rinktinės dirbtuvių vir-šininku paaiškėjo, kad visų jo vadovaujamo padalinio tankų tam tikros važiuoklės dalys (ritinėliai, vežimėliai) jau nudilusios ir klibančios30. Va-dinasi, neatlikus remonto, ilgesnį laiką šiais tankais važinėti nebus gali-ma. Kuopos vadas nurodė ir šios problemos priežastį – prastą karių teo-rinį pasirengimą, neleidusį jiems gerai susipažinti su tankų ypatumais ir neigiamai atsiliepusį gebėjimui praktiškai juos valdyti, vairuoti. Dėl ne-tinkamo tankų valdymo neracionaliai buvo eikvojami šarvuotųjų mašinų techniniai resursai, todėl jos dažniau gedo31. Tiesa, dar tų pačių metų (1936-ųjų) kariuomenės rudens manevrų metu lengvieji tankai VCL vei-kė palyginti gerai, ne taip dažnai ir rimtai gedo32. Pavyzdžiui, vieno iš manevruose dalyvavusių aptariamųjų tankų būrių sugedo vieno tanko

28 1940 balandžio mėn. Lietuvos kariuomenės tankų duomenys, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 141, l. 1; 1935-09-17 lengvojo tanko duomenys, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 141, l. 2; Lengvos tanketės „Vickers-Carden Loyd“ aprašymas, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 141, l. 4–4 a. p; A. Po-ciūnas, A. Stoliarovas, Tankai Lietuvos kariuomenėje 1924–1940 m., p. 20.29 V. Grigoraitis, Lietuvos kariuomenės technika 1918–1940 m., p. 111.30 1936-10-21 raportas Rinktinės vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 119 a. p.31 Ten pat, l. 119–119 a. p.32 1936-10-07 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 107 a. p.

123

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

starterio vienakryptė mova – „bendiksas“ (variklį teko paleisti sukant rankeną), kito tanko nutrūko lingių lapo „auskaras“, o dar vieno – at-sipalaidavo vikšras (pastaraisiais dviem atvejais gedimai buvo pašalinti vietoje)33. Tuo pat metu senesni „Renault FT 17“ į poligoną atvyko tokios būklės, kad jų buvo neįmanoma naudoti „sujungtų ginklų“ (t. y. bendra-darbiaujant su kitomis pajėgų rūšimis) pratybose34.

Jau kitais metais, 1937 m. liepos 8 d. duomenimis, tankai „Vickers-Carden Loyd“ atrodė esantys pakankamai geros būklės, kad galėtų būti aktyviai panaudoti kilus pavojui35. Tokią išvadą iš pirmo žvilgsnio leidžia padaryti minėtą dieną sudaryta duomenų suvestinė apie Šarvuočių rink-tinės pasirengimą išvykti iš nuolatinės dislokacijos vietos Radviliškyje, kilus pavojui valstybės saugumui. Joje pateikta informacija rodo, kad iš šešiolikos 2-osios tankų kuopos VCL prireikus per 1–3 valandas nuo įsa-kymo paskelbimo išvykti galėjo 15, o 1 tankas buvo paliekamas nuolati-nės dislokacijos vietoje apsaugai ir tarnybai. Tai labai skyrėsi nuo 1-osios tankų kuopos „Renault FT 17“ (iš viso 12 kovos mašinų) duomenų, ka-dangi net 9 jos tankai apibūdinti kaip negalintys išvykti, o 3 – taip pat paliekami apsaugai ir tarnybai36. Tiesa, kaip paaiškėjo iš tų pačių metų lapkričio mėn. sudaryto 2-osios tankų kuopos vado kpt. N. Migevičiaus raporto, tai, kad praktiškai visi VCL galėjo išvykti pavojaus atveju, dar nereiškė, kad šie tankai iš tiesų buvo geros techninės būklės37. Minėtame pranešime nurodoma, kad vos penki tankai buvo visiškai tvarkingi, o net dešimt (beveik du trečdaliai kuopos kovos mašinų) reikėjo iš pagrindų suremontuoti, t. y. išardyti, netinkamai veikiančias dalis sureguliuoti arba pakeisti naujomis ir pašalinti kitus trūkumus. Tokia padėtis neigiamai at-siliepė 2-osios tankų kuopos galimybėms sudaryti reikalaujamo pajėgu-mo parengties dalinį, galintį reaguoti paskelbus pavojų. Pasak kpt. N. Mi-

33 1936 m. Kariuomenės manevruose tankeliams „mėlynųjų“ pusėje duoti uždaviniai, uždavinius vykdant pastebėti netikslumai ir bendros pastabos manevruose, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 102.34 1936-10-27 Šaudymų ir taktiškų lauko pratimų 1936 metų Gaižiūnų poligono I-me laikotarpyje išdavos, LCVA, f. 509, ap. 1, b. 321, l. 27.35 1937-07-08 Žinios apie Šarvuočių rinktinės parengimą išvykti pavojui ištikus, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 131, l. 42.36 Ten pat, l. 42.37 1937 11 11 raportas Technikos skyriaus viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 150, l. 64–64 a. p.

124

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

gevičiaus, šį dalinį turėjo sudaryti 10 jo vadovaujamos kuopos tankų (du tankų būriai), o tai reiškė, kad pusė dalinio turėjo būti sukomplektuota iš remontuotinų kovos mašinų. Vadinasi, kuopos vado nuomone, galima tikėtis, kad nurodytas pozicijas nesugedę pakeliui pasieks vos penki iš dešimties parengties dalinio „Vickers-Carden Loyd“ tankų38. Negana to, tokia būklė kenkė ir mokymams, kuriuose dalyvavo tankų padaliniai, ka-dangi, pasak kpt. N. Migevičiaus, techniškai netvarkingos mašinos dau-giau ar mažiau gesdavo beveik po kiekvieno pratimo, o karo technikos dirbtuvės nebuvo pajėgios sparčiai suremontuoti sugedusių tankų39.

Su „Vickers-Carden Loyd“ patiriamų gedimų šaltiniais geriau supa-žindina 1938 m. gegužę technikos dirbtuvių viršininko ltn. Kazio Varka-lio sudarytas detalus trūkumų ir konstrukcinių netobulumų, pastebėtų remontuojant tankus, sąrašas40. Dokumente išskirtos kelios probleminės sritys: varikliai (susidėvėję stūmokliai, alkūniniai velenai, švaistikliniai guoliai, vožtuvai, smagračių krumpliaračiai, ventiliatorių poveržlės, šra-tiniai guoliai), kūginė pavara ir darbo ratai (nepatikimi odiniai tepalo žiedai, atramų neturinčios kūginės pavaros, nepakankamai sutepti darbo ratai), radiatoriai (jiems kenkė prasta tanko amortizacija), vežimėliai ir ritinėliai (iššokę ir laisvai besisukantys ratų stebulių dangteliai, susidė-vėję rutuliniai guoliai), elektros instaliacija (tinklas neturi saugiklių, kyla trumpojo jungimo ir gaisro pavojus). Technikos dirbtuvėse pagal galimy-bes buvo šalinami pastebėti trūkumai: taisomos arba keičiamos naujomis susidėvėjusios dalys, tobulinama konstrukcija (dedami elektros instalia-cijos saugikliai), teikiamos rekomendacijos tam tikrais tankų priežiūros klausimais41. Siekdamas taupyti VCL techninius resursus, Kariuomenės štabo I skyrius, organizuodamas pratybas 1938 m., įsakė šio modelio tan-kus naudoti tik visapusiškiems mokomiesiems pratimams atlikti42.

38 Ten pat, l. 64–64 a. p.39 Ten pat, l. 64–64 a. p.40 1938-05-09 2-os tankų kuopos tankus „V.C.L.“ remontuojant pastebėti trūkumai bei konstrukcijos netobulumai, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 150, l. 70–70 a. p. 41 Ten pat, l. 70–70 a. p.42 1938-02-11 įsakymas Gaižiūnų poligone 1938 m. pratimams organizuoti, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 2.

125

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

Technikos dirbtuvėse atliktų remonto darbų rezultatai buvo matyti jau per 1938 m. rudens kariuomenės manevrus, kurių metu sugedo tik vienas 2-osios tankų kuopos VCL43. Dėl prastos kokybės tepalo sugedo variklis, teko tanką iš dalies išardyti ir sunkvežimiu išvežti. Kiti kuopos tankai veikė normaliai, nors pasitaikė vienas kitas lengvas gedimas, bet jie buvo pašalinti vietoje: vieno tanko nutrūko vikšras (dėl vikšrų sąnario sudilimo), dar keli 2-osios tankų kuopos VCL gedo dėl variklių siurblių konstrukcijos defekto – nepakankamo degalų tiekimo44. Nepaisant šių santykinai nedidelių nesklandumų, matyti, kad 1938 m. rudenį, palyginti su gerokai sunkesne padėtimi prieš metus, 2-osios tankų kuopos tankų „Vickers-Carden Loyd“ techninė būklė apskritai buvo gana gera, o pats padalinys – geriau pasirengęs atlikti galimas kovines užduotis.

Vis dėlto Šarvuočių rinktinės technikos dirbtuvėms darbo netrūko ir vėliau. 1939 m. pradžioje kelių tankų VCL nebegalima buvo naudoti dėl perdėm susidėvėjusių variklių45. Remiantis specialios tyrimų komisijos pastabomis, technikos dirbtuvėse jau tų pačių metų balandžio mėn. buvo nutarta arba jau pradėta įgyvendinti nemažai techninių sprendimų, susi-jusių su tankų variklių, kūginių pavarų, radiatorių, vežimėlių ir ritinėlių gedimais46. Gedimų tyrimų išvadose taip pat pabrėžta būtinybė naudoti tinkamos kokybės tepalą, deramai sutepti ir išvalyti tokias konstrukcijos detales kaip oro filtrai ar vežimėlių ašys ir apskritai rūpintis, kad į jautrias vidines tanko variklio ir važiuoklės dalis nepatektų dulkių, smėlio ar pur-vo, dėl ko šios dalys greitai susidėvi ir genda47.

43 1938 m. kpt. Migevičiaus pastabos apie įvykusius per š. m. kariuomenės manevrus autopriemonių ir tankų gedimus, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 179, l. 59.44 Ten pat, l. 59; 1938 m. rugsėjo mėn. Šarvuočių rinktinės kariuomenės manevrų metu kovos mašinų gedimų sąrašas, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 179, l. 52; 1938-09-20 raportas kuo-pos vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 179, l. 60.45 1939 kovo mėn. Tyrimų komisijos posėdžio protokolas Nr. 58, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 151, l. 23–23 a. p. 46 1939-04-12 protokolas Nr. 73, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 151, l. 24–24 a. p.47 Ten pat, l. 24; 1939 kovo mėn. Tyrimų komisijos posėdžio protokolas Nr. 58, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 151, l. 23 a. p.; 1939-04-13 Šarvuočių rinktinės Technikos skyriaus pasta-bos dėl remontuojamų 2-osios tankų kuopos tankų problemų ir nurodymai joms pašalin-ti, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 151, l. 69.

126

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

1.3. 1935 m. modelio lengvasis tankas „Vickers-Carden Loyd“

Netrukus po to, kai Šarvuočių rinktinėje buvo suformuota 2-oji tan-kų kuopa, Lietuvos kariuomenė 1935 m. antrojoje pusėje pradėjo naujų lengvųjų tankų paieškas. 1935 m. rugsėjo 11 d. šių kovos mašinų pirkimo klausimą nagrinėjo karo technikos viršininko nurodymu sudaryta komisi-ja: Karo technikos tiekimo skyriaus plk. ltn. Petras Masiulis (pirmininkas), Šarvuočių rinktinės mjr. Jonas Kondratas ir 1-ojo husarų pulko ltn. Stasys Kuzmickas48. Iš keliolikos firmų ir privačių asmenų, kuriems kariuome-nė pateikė paklausimus dėl lengvųjų tankų pirkimo pasiūlymų, savo va-riantus pateikė keturios užsienio kompanijos: prancūzų „Renault“, švedų „Landsverk“, britų „Vickers“ ir „Straussler“49. Išnagrinėjus pateiktus pa-siūlymus, nepalankiausiai įvertinta buvo prancūzų „Renault ZB“ tanketė, kuri pasirodė esanti per maža, nemodernios konstrukcijos ir, palyginti su „Vickers“ gaminiu, prieš kurį neturėjo jokių pranašumų, per brangi. Ko-misijos manymu, visus techninius reikalavimus ir kariuomenės poreikius atitiko švedų gamybos lengvasis tankas „Landsverk 100“, pasižymintis modernesne už konkurentų konstrukcija ir solidžia ginkluote (galėjo būti apginkluotas automatiniu pabūklu). Kompanijos „Vickers“ pasiūlymas iš-siskyrė pačia patraukliausia kaina: britų siūlomas tankas su ginkluote kai-navo 81 960 Lt, o „Landsverk 100“ – 127 000 Lt be ginkluotės50. „Vickers“ lengvojo tanko didžiausias greitis buvo 10 km/val. didesnis už švediškojo modelio, tačiau, komisijos manymu, tai nėra taip svarbu, kaip greitis ne-lygia, raižyta vietove, kur „Landsverk 100“ galimai būtų turėjęs pranašu-mą dėl modernesnės pakabos sistemos, tačiau tai galėjo parodyti tik lauko bandymai. Be to, pažymėta, kad „Vickers“ kovos mašina nusileido švedų konkurentui konstrukcinių sprendimų modernumu ir joje negali būti tin-kamai įtaisytas automatinis pabūklas51.

Be minėtų kovos mašinų, buvo svarstomi kompanijų „Vickers“, „Landsverk“ ir „Straussler“ Lietuvos kariuomenei pateikti sunkesnių, 7 t, lengvųjų tankų pirkimo pasiūlymai. Šį kartą dėl nemodernios kons-trukcijos, mažo greičio ir variklio galingumo prasčiausiai įvertintas buvo

48 1935-10-10 aktas Nr. 121, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 9.49 Ten pat, l. 9.50 Ten pat, l. 9.51 Ten pat, l. 9.

127

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

„Vickers“ siūlomas lengvojo tanko modelis. Komisijos manymu, švedų gamintojo šioje tankų kategorijoje pasiūlytas „Landsverk 60“ su dvigubai galingesniu varikliu už pastarąjį buvo kur kas geresnis52. Vis dėlto didžiau-sią susidomėjimą, nors ir nežinant visų duomenų, sukėlė britų įmonės „Straussler“ siūlomas novatoriškos konstrukcijos tankas. Pagrindinė jo skiriamoji ypatybė buvo ta, kad jis galėjo vienodai gerai veikti ir kaip tan-kas, ir, nuėmus vikšrus (nuimti ar uždėti vikšrus užtrukdavo 8–12 min.), kaip ratinis šarvuotis. Ši kovos mašina, kurios kaina be ginkluotės siekė 165 000 Lt, taip pat išsiskyrė dideliu greičiu (didžiausias greitis su vikš-rais – 60 km/val., o be vikšrų – 85 km/val.), savitais važiuoklės ir pakabos konstrukciniais sprendimais ir, komisijos manymu, turėjo svarbių prana-šumų prieš konkurentus tiek kaip tankas, tiek kaip ratinis šarvuotis. Vis dėlto, nors ir susidariusi, regis, gerą nuomonę apie „Straussler“ tanką, ko-misija pabrėžė, kad būtina nuodugniau ištirti ir išbandyti siūlomus maši-nų variantus, ir susilaikė nuo konkrečių pirkimo rekomendacijų53.

Karo technikos viršininkas savo 1935 m. spalio 24 d. raporte kariuo-menės vadui pristatė šios komisijos svarstymus ir pranešė pritariantis jos nuomonei, kad, prieš perkant naują šarvuotąją techniką, reikia su-daryti naują specialią komisiją, kuri turėtų vykti pas pasirinktus užsie-nio gamintojus ir ten apžiūrėti bei išbandyti jų siūlomas kovos maši-nas54. Iš šio raporto taip pat sužinome, kad Krašto apsaugos ministerijos 1936–1937 m. nepaprastųjų išlaidų sąmatoje buvo numatyta 2 680 000 Lt, už kuriuos planuota įsigyti 16 lengvųjų tankų (tankečių) ir 6 šarvuotuo-sius automobilius (šarvuočius). Vis dėlto, išnagrinėjus gautus pasiūly-mus, paaiškėjo, kad šios sumos būtų nepakakę visiems planuojamiems naujos šarvuotosios technikos vienetams įsigyti, todėl prieš siunčiant pas gamintojus vertinimo komisiją kariuomenės vado brg. gen. Stasio Raš-tikio buvo prašoma išspręsti klausimus, susijusius su tuo, kokių tiksliai šarvuotųjų kovos mašinų reikia Lietuvos kariuomenės poreikiams pa-tenkinti55. Po mėnesio karo technikos viršininkui skirtame pranešime kariuomenės vadas nurodė vykdyti minėtais klausimais valstybės karo tarybos priimtus nutarimus – atsisakyti šarvuotųjų automobilių pirkimo

52 Ten pat, l. 9.53 Ten pat, l. 9–9 a. p.54 1935-10-24 raportas kariuomenės vadui, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 11.55 Ten pat, l. 11.

128

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

ir ypatingą dėmesį skirti dar vienai tankečių kuopai (maždaug 4 t svorio lengvieji tankai) ir vienai lengvųjų tankų kuopai (maždaug 7 t svorio ko-vos mašinos) reikalingos karo technikos įsigijimui56.

Remdamasi šiuo nutarimu, komisija, pirmininkaujama Karo techni-kos tiekimo skyriaus viršininko plk. ltn. K. Jonūno, kartu su to paties skyriaus plk. ltn. P. Masiuliu ir Šarvuočių rinktinės mjr. J. Kondratu iš naujo peržiūrėjo pateiktus lengvųjų tankų pasiūlymus57. Mažiausiojo svorio tankų (tankečių) kategorijoje ir vėl buvo išskirti kompanijų „Vic-kers Armstrongs“ ir „Landsverk“ gaminiai. Pastarasis modelis, spren-džiant iš jo aprašymų, komisijos manymu, pasirodė esąs modernesnis ir kone visais atžvilgiais atitinkantis kariuomenės reikalavimus. Vis dėlto švedų įmonės siūlomos kovos mašinos dar nebuvo nei apžiūrėtos, nei išbandytos, todėl komisija siūlė (jei pirkimo klausimą reikėtų spręsti dis-ponuojant tik gamintojų pateiktais duomenimis ir aprašymais) rinktis kaip mažiau rizikingą kompanijos „Vickers“ tanketės modelį. Toks siū-lymas buvo motyvuojamas tuo, kad „Vickers“ tanketė jau buvo naudo-jama Lietuvos kariuomenėje, todėl gerai pažįstama ir išbandyta, o britų firmos siūlomas naujesnis modelis nuo naudojamo kariuomenėje skyrė-si tik nauja pakabos sistema ir galingesniu varikliu, dėl ko turėjo gebėti pasiekti didesnį greitį važiuodamas nelygia vietove. Tačiau jo ginkluo-tės galimybės liko ribotos, kadangi, komisijos manymu, „Vickers“ kovos mašinoje nebuvo įmanoma įtaisyti „Oerlikon“ automatinio pabūklo58. Iš Lietuvos kariuomenei siūlomų 7 t svorio lengvųjų tankų komisija teigė negalinti rekomenduoti įsigyti kurio nors varianto, kadangi dominančias kovos mašinas (remiantis aprašymais, moderniausi ir atitinkantys reika-lavimus buvo firmų „Straussler Mecanization“ ir „Landsverk“ lengvieji tankai) dar reikėtų nuodugniai apžiūrėti ir išbandyti59.

Naujųjų Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų iki 4 t konkurso fa-voritas ir su tuo susijusios priežastys įvardytos 1936 m. kovo 5 d. karo technikos viršininko rašte kariuomenės tiekimo viršininkui60. Iš šio do-

56 1935-11-28 pranešimas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 12.57 1935-12-27 aktas Nr. 158, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 14–14 a. p. 58 Ten pat, l. 14.59 Ten pat, l. 14 a. p.60 1936-03-05 raštas kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 21–21 a. p.

129

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

kumento matome, kad 1935 m. liepos 13 d. skelbiant naujų šarvuotųjų kovos mašinų pirkimo konkursą, be kita ko, buvo siekiama įsigyti dvylika tankečių, ginkluotų „Oerlikon“ 20 mm automatiniais pabūklais, ir 4 to-kio pat modelio kovos mašinas, ginkluotas sunkiaisiais kulkosvaidžiais61. Įgyvendinusi šį planą, Lietuvos kariuomenė pirmą kartą įsigytų karinės technikos, kuri būtų palyginti greita ir manevringa važiuodama nely-gia vietove, turėtų patikimą šarvinę apsaugą ir ginkluotę, kuria galima efektyviai naikinti priešo šarvuotąją techniką. Deja, aptariamojo naujos karinės technikos pirkimo konkurso metu nė vienas gamintojas, atsiun-tęs savo pasiūlymus dėl lengvųjų tankų iki 4 t svorio gamybos, negalėjo pademonstruoti savo gaminio su jau įrengta tokio tipo ginkluote, t. y. automatiniu pabūklu62. Tokiu būdu tai, kad Lietuvos kariuomenei pri-klausantys „Vickers“ lengvieji tankai pasirodė esantys tinkami vykdyti toms užduotims, kurioms jie buvo numatyti, taip pat pageidavimas ka-riuomenę aprūpinti vieno tipo ir vienos firmos gamybos tanketėmis ir tai, kad konkurentai negalėjo pasiūlyti kovos mašinų su pranašesne gin-kluote, lėmė, kad karo technikos viršininkas aptariamajame rašte paprašė kariuomenės tiekimo viršininko leisti pirkti firmos „Vickers“ siūlomus 4 t lengvuosius tankus. Šešiolika šių kovos mašinų, ginkluotų „Vickers“ sistemos kulkosvaidžiais, iš viso turėjo kainuoti 43 712 svarų (vienas tan-kas – 2 732 svarus), arba pagal tuometį valiutos kursą – 1 311 360 Lt63. Palyginti su anksčiau įsigytais tos pačios britų firmos lengvaisiais tankais, naujieji turėjo pasiekti didesnį maksimalų greitį, turėti galingesnį variklį, storesnius šarvus, naują pakabos sistemą ir kainuoti 285 svarais (viene-tas) daugiau. O nuo 7 t svorio lengvųjų tankų įsigijimo rekomenduota laikinai susilaikyti ir į mėnesio trukmės komandiruotę į Čekoslovakiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Švediją pasiųsti specialią komisiją apžiū-rėti vietos gamintojų siūlomų kovos mašinų64.

1936 m. balandžio 27 d. karo technikos viršininkas pranešė kariuo-menės tiekimo viršininkui, kad, Valstybės karo tarybai nutarus pirkti „Vickers“ lengvųjų tankų, su britų firmos įgaliotiniu galutinai susitarta dėl komercinių ir techninių sutarties sąlygų. Pagal šios sutarties projektą,

61 Ten pat, l. 21.62 Ten pat, l. 21.63 Ten pat, l. 21–21 a. p.64 Ten pat, l. 21 a. p.

130

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Lietuva už šešiolika lengvųjų tankų (kiekvienas iš jų turėjo kainuoti apie 82 000 Lt) su atsarginėmis dalimis jiems ir kulkosvaidžiams, amuniciją ir visų jų transportavimą turėjo sumokėti kiek daugiau nei 47 tūkst. svarų, arba 1  420  000 Lt65. Jau kitą dieną krašto apsaugos ministras plk. Sta-sys Dirmantas paprašė ministro pirmininko įtraukti pirkimo klausimą į Ministrų Kabineto darbotvarkę ir leisti patvirtinti sutartį su „Vickers Armstrongs Ltd.“66. Beje, 1936 m. gegužės pradžioje Karo technikos tie-kimo skyriaus atstovas plk. ltn. P. Masiulis, apsilankęs užsienio šarvuo-tosios technikos gamintojų firmose, savo raporte iš Londono, be kita ko, pranešė gavęs bandymais patvirtintų duomenų, kurie rodo, kad firmos „Vickers“ gaminamos šarvų plokštelės kokybe pastebimai nusileidžia, pvz., čekų ar švedų gamintojų produkcijai67. Be to, jis teigė gavęs firmos „Vickers“ patikinimus, kad, laiku pateikus atitinkamą prašymą, galima šiek tiek pakeisti Lietuvos užsakymą ir vietoj jau užsakytų ir paruoštų ga-minti lengvųjų tankų įsigyti patobulintos konstrukcijos, didesnių gaba-ritų ir svorio (5 t), turinčio erdvesnę kovinę patalpą tanko modelį, labiau pritaikytą sunkesnei ginkluotei, arba bent dalį užsakytųjų kovos mašinų perginkluoti „Vickers“ sistemos 40 mm pusiau automatiniais pabūklais.

Plk. ltn. P. Masiulis gavo progą apžiūrėti pastarąjį modelį – tanką, ginkluotą 40 mm pabūklu, per minutę galinčiu iššauti apie 20 sviedinių, kurių pradinis greitis siektų 800 m/s, tačiau stokojančiu vietos radijo apa-ratui. Būtent tokio modelio tankus iš firmos „Vickers“ buvo įsigijusi ir Latvijos kariuomenė. Tiesa, dėl galimų Lietuvos pateikto užsakymo ir norimų įsigyti lengvųjų tankų modelių pakeitimų būtų padidėjusi ben-dra užsakymo kaina ir pailgėtų pristatymo terminai68. Ko gero, galima daryti prielaidą, kad būtent ši aplinkybė ir planai netolimoje ateityje įsi-gyti sunkesnių, geriau šarvuotų ir ginkluotų lengvųjų tankų lėmė, jog 1936 m. gegužės 2 d. įformintas pirminis užsakymas dėl šešiolikos „Vic-kers“ kovos mašinų pirkimo nebuvo pakeistas69.

65 1936-04-27 pranešimas kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 26; 1936-04-28 raštas ponui ministeriui pirmininkui, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 27.66 1936-04-28 raštas ponui ministeriui pirmininkui, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 27.67 1936-05-08 raportas Karo technikos tiekimo skyriaus viršininkui, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 205, l. 28.68 Ten pat, l. 28–28 a. p.69 V. Grigoraitis, Lietuvos kariuomenės technika 1918–1940 m., p. 113–114.

131

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

Tokiu būdu Lietuvos kariuomenę papildė šešiolika 1935 m. modelio lengvųjų tankų „Vickers-Carden Loyd“ ir buvo sukomplektuota Šarvuočių rinktinės 3-ioji tankų kuopa70. Naujosios kovos mašinos svėrė 4 t, jų aukš-tis siekė 193 cm, plotis – 190 cm, ilgis – 355 cm, prošvaisa – 32,7 cm. Jie turėjo galingesnį nei ankstesnio VCL modelio 6 cilindrų, 80 AG benzininį variklį ir galėjo pasiekti didžiausią 60 km/val. greitį. Nuo savo pirmtakų naujieji „Vickers“ tankai, kurių įgulą turėjo sudaryti 2 žmonės (vairuo-tojas ir tanko vadas), ginkluoti vienu sunkiuoju „Vickers“ sistemos kul-kosvaidžiu, taip pat skyrėsi kitokia važiuoklės pakabos sistema, bokštelio forma, storesniais šarvais ir stebėjimo angų apsauga iš neperšaunamo sti-klo. 1936 m. gruodį naujosioms kovos mašinoms buvo užsakytos radijo stotys71.

Apie naujųjų Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų galimybes važiuo-ti raižyta vietove įdomių žinių gauta per 1937 m. kovo 6 d. bandomuo-sius važiavimus72. Atliekant bandymus paaiškėjo, kad VCL suartą lauką ir pievą, lygų lauką ir 30° statumo įkalnę, padengtus atitinkamai 10, 30 ir 35 cm sniego danga, gali įveikti važiuodamas 2–3 pavara (įkalnė įveikta tik iki galo nuspaudus akceleratoriaus pedalą). 30–35 cm sniego sluoks-niu padengto 30° statumo šlaito tankas nepajėgė įveikti tik tuomet, kai jo viršuje po sniego danga pasiekė apledėjusią žemę ir pradėjo buksuoti, o 40° statumo įkalnė, padengta 20–25 cm storio sniego danga, apskri-tai pasirodė esanti per sunki užduotis. Sunkumų tankui sukėlė ir kelios duobės, iš kurių pirmoji buvo pailgos formos, apaugusi krūmais, 40–50° statumo šlaitais ir padengta 90 cm storio sniego danga, antroji – 140 cm gylio, visiškai užnešta sniegu, ir maždaug 50–60° statumo šlaitais. Abiem atvejais kliūties neįveikusį VCL teko traukti iš duobės kitai mašinai. Su nepatogumais buvo susidurta ir važiuojant rogių pravažinėtu, tačiau vie-tomis šonuose 20–30 cm storio sniego sluoksniu padengtu siauru lauko keliu, kadangi dėl nepakankamai plačių rogių vėžių tanko vikšrai vienu metu važiavo skirtingais paviršiais (rogių vėžėmis ir puriu sniegu) ir dėl

70 Ten pat, p. 114–115.71 1940 balandžio mėn. Lietuvos kariuomenės tankų duomenys, LCVA, f. 828, ap. 1, b.  141, l. 1; V. Grigoraitis, Lietuvos kariuomenės technika 1918–1940 m., p. 114–115; A. Pociūnas, A. Stoliarovas, min. veik., p. 20.72 1937-03-12 važiavimo lengvuoju tanku „Vickers-Carden Loyd“ 1937 m. kovo 6 d. duo-menys, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 131, l. 31.

132

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

to slydo į griovius. Nepaisant to, šia vietove tankas, nors ir sunkiai, galė-jo važiuoti 2 pavara, o rogėmis pravažinėtu, nors vietomis ir užpustytu, vieškeliu Radviliškis–Šiauliai – 3–4 pavara73. Tačiau vis dėlto, remiantis praktika, paaiškėjo, kad tankams „Vickers-Carden Loyd“ stora sniego danga (daugiau kaip 20–30 cm) buvo rimta kliūtis, smarkiai ribojusi jų manevringumą, kadangi vertė važiuoti keliais, ir dėl grėsmės įklimpti di-desnėse pusnyse beveik neleidusi nuo jų nuvažiuoti į atvirą lauką74.

Per 1938 m. rudens kariuomenės manevrus aikštėn iškilo keletas 3-iosios tankų kuopos kovos mašinų techninių nesklandumų, kurie, tie-sa, nebuvo labai rimti. Daugelyje kuopos tankų bildėjo vožtuvai, iš kar-terio ir ratų tekėjo dėl įkaitimo suskystėjęs tepalas. Be to, trūko vieno iš šių tankų vikšrai (dėl vikšro sąnario susidėvėjimo), kito – važiuoklės užpakalinėje spyruoklėje buvo pastebėtas įtrūkimas, o dar vieno nakti-nio žygio metu dėl atsilaisvinusių laikiklių iškrito gesintuvas75. Kadangi tiek anksčiau Lietuvos kariuomenės įsigytieji VCL tankai, tiek naujieji jų modeliai, įtraukti atitinkamai į 2-osios ir 3-iosios tankų kuopų sudėtį, buvo beveik tapatūs, jiems galiojo ir tos pačios technikos priežiūros tai-syklės ir reikalavimai76. Vis dėlto atliekant bandymus Šarvuočių rinktinė-je pastebėta naujųjų „Vickers“ kovos mašinų vikšrų tendencija kristi nuo varomųjų ratų. Šiuo klausimu susisiekus su gamintojo firma, sužinota, kad šis trūkumas išryškėja tik važiuojant pirmuosius 150 km, iki to laiko firma patarė važinėti kiek labiau nei įprastai įtemptais vikšrais, mažesniu greičiu, o važiuojant greičiau – nedaryti staigių posūkių77.

Visi šie techniniai nesklandumai, nors ir kėlė nepatogumų, nebuvo tokie rimti, kad galėtų esmingai pakenkti kovos padalinio pasirengimui.

73 Ten pat, l. 31.74 1938-01-14 Karo technikos viršininko Šarvuočių rinktinės parengties dalinių patikra 1938-01-07, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 159, l. 8.75 1938 m. rugsėjo mėn. Šarvuočių rinktinės kariuomenės manevrų metu kovos mašinų gedimų sąrašas, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 179, l. 52; 1938-09-20 Šarvuočių rinktinės 3-iosios tankų kuopos mašinose rastų trūkumų po kariuomenės manevrų sąrašas, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 179, l. 55.76 1939-04-13 Šarvuočių rinktinės Technikos skyriaus pastabos dėl remontuojamuose 2-osios tankų kuopos tankuose pastebėtų problemų ir nurodymai joms pašalinti, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 151, l. 69.77 1939-05-20 Karo technikos tiekimo skyriaus Technikos dalies pranešimas Šarvuočių rinktinės vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 151, l. 70.

133

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

Tai galime matyti ir iš 1939 m. birželio mėn. Šarvuočių rinktinės pasiren-gimo paskelbus pavojaus būklę duomenų suvestinės78. Šiame dokumente nurodoma, kad minėtu atveju iš rinktinės parengties daliniui priklau-siusios 3-iosios tankų kuopos per 3 valandas, kai buvo gautas įsakymas, vykdyti skirtų užduočių iš nuolatinės dislokacijos vietos turėjo išvykti 3 tankų būriai (kiekvienas po penkis tankus). O 1-oji ir 2-oji tankų kuopos, taip pat viena 3-iosios kuopos kovos mašina (iš viso 12 „Renault FT 17“ ir 17 VCL) turėjo pasilikti rinktinės tarnybai ir mobilizacijai vykdyti79. Tiesa, 3-ioji tankų kuopa, o kartu ir visa Šarvuočių rinktinė patyrė skau-dų smūgį dėl gaisro, kilusio dėl nelaimingo atsitikimo kuopos garažuose Vilniuje 1939 m. lapkričio 7 d. Gaisras, padaręs žalos už maždaug 800 tūkst. Lt, sunaikino septynis ir apgadino tris 3-iosios tankų kuopos VCL, taip pat nemažai kitos technikos. O dėl atsarginių dalių trūkumo, nesant galimybės grąžinti į rikiuotę bent dalies nukentėjusių kovos mašinų, nau-jausiais ir techniškai bene tvarkingiausiais tankais apginkluota Šarvuočių rinktinės kuopa neteko beveik pusės savo šarvuotosios karo technikos80.

1.4. Tankų padalinių karių mokymo problemos

Tankų padalinių koviniam pajėgumui ir galimybei sėkmingai vykdy-ti kovos užduotis, be pačių kovos mašinų techninių savybių ir būklės, be abejo, itin didelę reikšmę turėjo karių, personalo pasirengimo ir mo-kymo kokybė. 1932 m. rugsėjį Šarvuočių rinktinės inspekcinę apžiūrą atlikęs tuometis karo technikos viršininkas plk. Klemensas Popeliučka atkreipė dėmesį, kad dalies eilinių karių, priešingai nei puskarininkių, specialybės žinios yra menkos: jie prastai išmanė kulkosvaidžių ir vidaus degimo variklių veikimo principus ir sandarą (bet daugumos jų bendro-sios ir statutų žinios įvertintos kaip pakankamos)81.

Aptariamuoju aspektu daug sužinome iš jau minėto 1934 m. kovo mėn. tuo metu vienintelės Lietuvos kariuomenėje tankų kuopos vado pla-

78 1939-06-21 Žinios apie Šarvuočių rinktinės pasirengimą skelbiant pavojaus būklę, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 197, lapai nenumeruoti.79 Ten pat, lapai nenumeruoti.80 A. Pociūnas, A. Stoliarovas, Tankai Lietuvos kariuomenėje 1924–1940 m., p. 21.81 1932-09-13 aro technikos viršininko įsakymas Nr. 5, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 155, l. 77.

134

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

taus raporto Šarvuočių rinktinės vadui82. Dokumente nuosekliai išdėsty-tos visos tuo metu padalinį kamavusios problemos, susijusios tiek su tech-nika, tiek su žmonėmis ar patalpomis. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į mažą, palyginti su visu sąrašu, karių, galėjusių dalyvauti mokymuose ir kituose užsiėmimuose, skaičių. Tai lėmė būtinybė išskirstyti daugumą ka-rių į įvairias rinktinės ar kuopos tarnybas, neturinčias etatinio personalo. Tankų kuopos vado pateiktame sąraše matome, kad 1934 m. kovo 12 d. iš 87 žmonių 16 puskarininkių ir eilinių buvo komandiruoti dirbti įvai-rių darbų (ūkio skyriaus raštininko, rinktinės ūkvedžio, krautuvininko, ūkio skyriaus vežiko ir t. t.) į rinktinės štabą, 4 žmonės paskirti į rinktinės dirbtuves (dirbti šaltkalviu, kalviu, staliais), 7 kuopos nariai (kuopos virši-la, raštininkas, ūkvedys, maistininkas, batsiuvys ir virėjai) užsiėmimuose dalyvauti negalėjo, 12–18 karių ėjo įvairias pareigas kuopoje (budėtojo, patrulių, sargybinių ir t. t.), 8 žmonės, daugiausia naujokai, komandiruoti mokytis į kitus padalinius, dėl sveikatos iš rikiuotės buvo „iškritę“ 8–9 kariai. Taigi, mokymuose dėl vienų ar kitų priežasčių dalyvauti negalėjo mažiausiai 55 kuopos kariai. Negana to, tų pačių metų balandžio mėnesį, išleidus į atsargą 27 karius, jų pareigas turėjo perimti naujokai, kurie dėl to nebūtų mokomi svarbiausių specialybės dalykų, kaip numatyta moky-mo plane. Todėl kuopos vadas prašė, kad rinktinės štabe, ūkio skyriuje ir dirbtuvėse dirbantys žmonės būtų išskirti į atskirą etatinę grupę ir tik naujokams apmokyti galėtų būti priskirti tankų kuopai83.

Rūpesčių taip pat kėlė ir padalinio naujokai, kurių, be kita ko, buvo per mažai, pirmiausia – jų išsilavinimas. Iš atvykusių naujokų 25 žmones reikėjo skirti į mokomąsias dalis, kuriose buvo rengiami puskarininkiai ir įvairūs specialistai, todėl, kuopos vado nuomone, į tankų padalinį turėjo būti siunčiami naujokai, baigę bent pradinę mokyklą84. Naujokų sveika-ta taip pat buvo prasta. Kuopos vado pateiktais duomenimis, iš 1933 m. gegužės mėn. šaukimo 25 naujokų į naujokų rezervą buvo perkelti 7, o iš tų pačių metų lapkričio mėn. šauktinių, kurių atvyko 31, nuo tarnybos at-leisti 6 žmonės85. Kaip tam tikras trūkumas įvardyta ir tai, kad tankų kuo-pos kulkosvaidininkams nebuvo leidžiama dalyvauti poligone vykusiose

82 193403-12 raportas rinktinės vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 74, l. 25–27.83 Ten pat, l. 25–26.84 Ten pat, l. 26.85 Ten pat, l. 26.

135

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

„prizinio“ šaudymo iš sunkiųjų kulkosvaidžių varžybose, nors jų šaudymo mokymo programa ir pratimai beveik nesiskyrė nuo rengiamų pėstininkų ir kavalerijos sunkiųjų kulkosvaidžių padaliniams. Todėl, norint paskatin-ti kuopos karius pagerinti savo šaudymo rezultatus, siūlyta keisti padėtį86.

Kaip jau minėta, šiuo laikotarpiu tankų kuopos „Renault FT 17“ ir sunkieji kulkosvaidžiai buvo labai prastos būklės. Tam turėjo įtakos ir netinkami tokiam brangiam turtui laikyti garažai: kovos mašinoms, gin-klams ir amunicijai kenkė besikaupianti drėgmė, o žiemą dirbti dar ir ne-šildomose patalpose buvo labai sunku. Be to, nei garažuose, nei atokiau nuo jų stovinčiose kuopos kareivinėse (toks patalpų atskyrimas, kuopos vado manymu, buvo nepageidautinas ir net pavojingas) nebuvo priešgais-rinių priemonių87. Panaši informacija apie rinktinės infrastruktūros būk-lę pateikta ir 1934 m. rugsėjo mėn. tuometinio Šarvuočių rinktinės vado plk. ltn. Zigmo Talevičiaus raporte karo technikos viršininkui. Jame bene daugiausia kritikos sulaukė būtent tankų padalinys. Atkreiptas dėmesys dėl nepraktiškumo ir nepakankamo saugumo į didelį atstumą (500 m), skiriantį kareivines nuo garažų, apleistą, netvarkingą kuopos dislokacijos rajoną (ko gero, laikant jį laikinu), butų karininkams ir puskarininkiams trūkumą, per ankštas sandėlių patalpas, visiškai netinkamas ilgalaikiam arklių laikymui arklides, tankams kenkiančius drėgnus garažus88.

1935 m., siekiant patobulinti karių mokymo procesą, Šarvuočių rink-tinėje buvo suformuotas mokomasis būrys89. Būtent šiam padaliniui buvo patikėta per 6 mėn. mokomąjį kursą, baigiamą egzaminais, parengti tan-kų vadus ir vairuotojus, kurie iki tol buvo rengiami atskiruose rinktinės padaliniuose. Į mokomąjį būrį buvo atrenkami gabesni ir pagal sveikatos būklę tinkami kariai. Norintieji tapti tankų vadais turėjo, be kita ko, mo-kytis šarvuotųjų mašinų kovos taktikos, šaudybos, topografijos, išmanyti šios karo technikos ir jos ginkluotės konstrukciją. Tiesa, veiklos pradžio-je mokomajam būriui labai stigo mokomųjų priemonių: mokant tankų įgulas, trūko šių kovos mašinų modelių, brėžinių, vadovėlių90.

86 Ten pat, l. 26 a. p.87 Ten pat, l. 27.88 1934-09-21 raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 74, l. 117–117 a. p. 89 Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939, p. 204.90 Ten pat, p. 203–204.

136

1936 m. spalio mėn. 2-osios tankų kuopos vado kpt. N. Migevičiaus raporte Šarvuočių rinktinės vadui konstatuojama, kad karių pasirengi-mas ir išsilavinimas ir toliau kelia sunkumų91. Pirmiausia išskirtas per menkas eilinių karių teorinis pasirengimas valdyti tankus, turintis, kaip jau buvo minėta, neigiamą įtaką kovos mašinų eksploatacijai ir jų techni-nės būklės priežiūrai. Vadovaujantis kuopos karininkas netgi teigė, kad, jo manymu, nepagerinus teorinio mokymo kokybės, važinėti tankais derėtų uždrausti, nes jie būtų tik gadinami. Pasak kpt. N. Migevičiaus, eiliniai kariai turi išmanyti tankų konstrukciją ir valdymą, kaip ir šautu-vo dalių veikimą, todėl šiam tikslui juos mokant reikia naudoti atskirų tankų dalių pavyzdžius, brėžinius ir apskritai, prieš sodinant prie kovos mašinos vairo, iš pradžių nuodugniai su ja supažindinti. Taip pat atkreip-tas dėmesys į tai, kad dauguma eilinių karių vos moka rašyti ar skaityti arba net yra analfabetai (pasak kuopos vado, šiuo požiūriu geresni kariai tarnybos pradžioje atrenkami į mokomuosius dalinius), žemės ūkio dar-bininkai, iki tol nesusidūrę su kovos mašinomis, todėl tinkamas jų paren-gimas valdyti tokią karo techniką kaip tankai dar svarbesnis92.

Atkreipus dėmesį į mokymo kokybės spragas, buvo stengiamasi praturtinti Šarvuočių rinktinės mokomąjį būrį trūkstamomis mokymo priemonėmis93. Kad kareiviai geriau susipažintų su tankų konstrukcija ir veikimo principais, buvo padaryti atitinkami brėžiniai, variklių ir kitų konstrukcijos dalių, taip pat jų detalių pavyzdžiai, modeliai, o mokyti vairuoti įrengtas tankodromas su įvairiomis kliūtimis. Mokomajame bū-ryje buvo supažindinama su įvairiomis ryšių priemonėmis, tankų radijo aparatais ir kaip jie veikia. Nagrinėjant ginkluotę ir mokant šaudybos taip pat buvo pasitelkiami brėžiniai ir pačių ginklų bei šaudmenų pavyzdžiai, specialūs treniruokliai. Stengiantis įveikti mokomosios literatūros stygių, buvo paruošti ir išleisti konspektai apie atskiras tankų konstrukcijos da-lis, ginkluotę, radijo ryšio priemones, tankų valdymo instrukcija94.

Taigi, kaip matome, Lietuvos kariuomenės šarvuotųjų padalinių, kon-krečiai tankų, sudėties ir kovinio pajėgumo plėtra buvo ganėtinai sunkus ir lėtas procesas. Bene didžiausią įtaką tam darė riboti finansiniai ištek-

91 1936-10-21 raportas rinktinės vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 119–119 a. p.92 Ten pat, l. 119–119 a. p.93 Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939, p. 204.94 Ten pat, p. 204–207.

137

liai, atitekę krašto apsaugai, kurie neleido sparčiai plėtoti šios brangios karo technikos rūšies pajėgų. Kariuomenė, atsižvelgdama į turimas lėšas, buvo priversta atidžiai įvertinti numatytų įsigyti kovos mašinų kainos ir kokybės santykį ir vengti rizikingų, nors ir perspektyvių, neišbandytų variantų. Vis dėlto svarbiausia, ko gero, buvo tai, kad aptariamuoju laiko-tarpiu Lietuvos kariuomenės pasirinktų įsigyti tankų modelių techninės galimybės leido jiems vykdyti numatytas užduotis.

Lengvųjų tankų naudojimo Lietuvos kariuomenėje istorija aiškiai rodo, kad jais apginkluotų padalinių koviniam pajėgumui ir parengčiai ne mažesnę įtaką nei pačių kovos mašinų techninės savybės ir skaičius tu-rėjo jų techninė būklė ir galimybės palaikyti tinkamą priežiūros kokybę. Neišvengiamai gendančios technikos remontas buvo brangus, sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas, bet jis vis dėlto buvo būtinas norint, kad tan-kų kuopos išlaikytų realią kovinę vertę pavojaus atveju. Atskira problema buvo minėtuose padaliniuose tarnavusių karių mokymo ir išsilavinimo trūkumai. Tankų kuopoms, kaip karo technikos koviniams junginiams, reikėjo daugiau tam tikrų specialistų ir išsilavinusių eilinių karių, taip pat atitinkamų mokomųjų priemonių. Nepaisant minėtų problemų, vis dėlto, ypač nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio, Lietuvos kariuomenėje, pri-klausomai nuo galimybių, buvo dedamos pastangos nuosekliai tobulinti ir plėtoti šarvuotąsias pajėgas, įsigyjant naujų, modernesnių priemonių, išlaikyti tinkamą jų kovinę parengtį, atliekant būtinus remonto darbus, gerinant karių mokymo kokybę.

2. LIETUVOS KARIUOMENĖS TANKŲ KOVINIO PANAUDOJIMO TEORIJA IR PRAKTIKA

2.1. Šaudyba

Anksčiau aptartieji Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų konstruk-cijos duomenys, techninė būklė tarnybos metu ir tam tikri jų padalinių karių mokymo aspektai yra tik viena sudedamoji, nors ir turinti neabe-jotinai didelę reikšmę, šių kovos mašinų bendrojo kovinio pajėgumo dalis. Tankų galimybėms atlikti patikėtas kovines užduotis ne menkesnę įtaką turėjo ir jų veikimo taktika. Šiuo aspektu svarbu ne tik tai, kaip ir kokioms užduotims vykdyti kariuomenė planavo juos panaudoti, bet ir

138

kokios buvo praktinės galimybės, paaiškėdavusios mokymų metu, įgy-vendinti šiuos taktinius sprendimus, ir jų rezultatai. Vieną svarbiausių vaidmenų tankams vykdant kovines užduotis vaidino jų pagrindinė gin-kluotė ir įgulos gebėjimai tiksliai ją valdyti.

Kaip jau minėta, kiekvienas Lietuvos kariuomenės tankas buvo gin-kluotas vienu bokštelyje įtaisytu 7,92 mm kalibro sunkiuoju kulkosvai-džiu, kuriam priklausė maždaug 3000–4000 šovinių kovinis komplek-tas95. Šiame bokštelyje buvo tanko vado vieta, todėl, be vietovės žvalgymo, ryšių palaikymo ir kitų vadovavimo kovos mašinos veiksmams funkcijų, pagrindinė jo užduotis buvo taikinių aptikimas ir naikinimas kulkosvai-džio ugnimi96. Toks konstrukcinis ginkluotės vietos ir jos valdymo klau-simo sprendimas buvo pritaikytas tiek „Renault“, tiek VCL kovos ma-šinose. Taip pat galima pažymėti, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu, t. y. XX a. 4-ajame dešimtmetyje, tik sunkiaisiais kulkosvaidžiais ginkluoti ir palyginti nedidelio svorio (iki 7 t) lengvieji tankai buvo neatsiejama daugelio Europos šalių (taip pat ir didžiųjų valstybių – Didžiosios Brita-nijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Lenkijos) šarvuotųjų pajėgų dalis, turėjusi numatytą vietą kovos lauke (pirmiausia – žvalgyboje ir teikiant tiesioginės ugnies paramą)97. Vis dėlto sunkusis kulkosvaidis praktiškai neturėjo galimybių efektyviai kovoti su priešo šarvuotąja technika, ypač jei pastaroji buvo ginkluota galingesne ginkluote. Lietuvos kariuomenės tankų pagrindiniais taikiniais turėjo tapti šarvinės apsaugos neturintys priešo koviniai vienetai, pirmiausia pėstininkai ir jų sunkieji ginklai98.

Būtent tokioms kovinėms užduotims tankų įgulos turėjo būti ruošia-mos, pavyzdžiui, pagal 1932 m. šaudymo pratimų Gaižiūnų poligone pla-ną, patvirtintą poligono viršininko plk. Oskaro Urbono ir poligono štabo viršininko plk. Vinco Vitkausko99. Iš minėtame plane smulkiai apibūdintų

95 A. Pociūnas, A. Stoliarovas, Tankai Lietuvos kariuomenėje 1924–1940 m., p. 32.96 Ten pat, p. 15.97 Gen. št. plk. ltn. Jankauskas, Tankai ir prieštankiniai ginklai Ispanijos kare, Kardas, Nr. 1, Kaunas, 1939, p. 8; J. ltn. Pečiūra, Kaip klasifikuoti tankus, Mūsų žinynas, Nr. 135, Kaunas, 1936, p. 567, 569–570; Ltn. Pečiūra, Šarvuočiai ir motorizuota kariuomenė, Ka-rys, Nr. 13, Kaunas, 1938, p. 279–280; Ltn. Pečiūra, Šarvuočiai ir motorizuota kariuome-nė, Karys, Nr. 14, Kaunas, 1938, p. 402–403. 98 Ltn. Pečiūra, Pažinkime tankus, Karys, Nr. 40, Kaunas, 1939, p. 1116.99 1932 m. Šaudymo planas tankų komendantams, atliekantiems pratimus iš tankų, Gai-

139

šešių pratimų keturi buvo skirti pavieniams tankams „Renault FT 17“, o du – šių tankų būriui. Visi pratimai buvo padalyti į dvi dalis – į užduotis, atlie-kamas tankams stovint ir judant. Pavienių tankų įguloms buvo iškelta už-duotis iš 100 ir 200 m atstumo atakuoti šešis taikinius, imituojančius priešo pėstininkų lengvojo kulkosvaidžio grandį. Nepriklausomai nuo atstumo, iš sustojusio tanko šaulio reikalaujama, skyrus tam tikslui 50 šovinių, patai-kyti į visus šešis taikinius. O judančio tanko šaulys, atliekantis šį pratimą ir turintis dvigubai daugiau (100) šovinių, turėjo pataikyti bent į vieną taiki-nį. Pažymėtina, kad šiuos šaudymo pratimus vienodomis sąlygomis turėjo atlikti abu įgulos nariai100. Visam tankų būriui skirti pratimai buvo šiek tiek kitokie: skyrėsi taikinių pobūdis ir šaudymo atstumai. Taikiniai turėjo imituoti penkis sunkiųjų kulkosvaidžių lizdus ir prie kiekvieno jų esančius keturis priešo karius. Atliekantis pirmąjį pratimą tankų būrys, sustojęs 150 m atstumu, kiekvienam šauliui (atliekant tankų būrių pratimus šaudė tik tankų vadai) skyrus po 100 šovinių, turėjo „neutralizuoti“ 3 sunkiųjų kul-kosvaidžių lizdus ir 15 karius imituojančių taikinių. Antrąjį būrio pratimą atliekančio padalinio užduotis buvo judant iš 300 m atstumo ir kiekvienam šauliui turint po 200 šovinių apšaudyti ir „neutralizuoti“ bent vieną vaiz-duojamą sunkiojo kulkosvaidžio lizdą ir 5 menamus karius101.

Sudėtingesnė šaudymo pratimų programa pateikta 1935 m. vasarą su-darytame mokymų plane, skirtame tuo metu dar visai naujiems „Vickers-Carden Loyd“ tankams102. Atliekantys pirmus du šios programos prati-mus vietoje stovintys tankai turėjo per ribotą laiką (30 ir 40 s) trumpomis šūvių serijomis (iš viso užduočiai atlikti gavę 15 šovinių) apšaudyti ir kliu-dyti taikinius, esančius už 100 m. Vienas iš šių pratimų turėjo būti atlik-tas šauliams mūvint dujokaukes. Kitų dviejų šaudymo uždavinių tikslas buvo išmokyti tankų įgulas taikytis ir šaudyti tankui judant. Numatyti du šių užduočių atlikimo būdai. Veikiantys pirmuoju būdu tankai, judėdami 0–90° kampu taikinio atžvilgiu, šūviams atlikti (iš viso 20 šovinių) turėjo daryti penkis trumpus, 8–10 s trukmės, sustojimus. Antruoju – tankai, disponuojantys 30 šovinių, turėjo apšaudyti taikinį nesustodami, tik su-

žiūnų poligone, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 155, l. 44.100 Ten pat, l. 44.101 Ten pat, l. 44.102 1935-08-14 Šarvuočių rinktinės tankų-tankečių dalinių kulk. šaudymo programa, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 151, l. 12.

140

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

mažindami greitį nuo 10–12 km/val. iki 4–6 km/val. Šios užduotys buvo atliekamos nuo 400 arba 300 iki 100 m atstumu. Atliekant visus minėtus aptariamosios mokymo programos pratimus taikytasi į 6 krūtinės arba juosmens taikinius, išskleistus į liniją. Iš šaulių reikalauta pataikyti bent į vieną ar du iš jų. Atliekančių penktąjį kovinio šaudymo pratimą tankų taikinys buvo 150 m skersmens plote išdėstytos 3 taikinių grupės po 4–6 juosmens taikinius kiekvienoje. Norėdami, kaip reikalauta, kliudyti po vieną šių dviejų grupių taikinį, tankai turėjo 400–100 m atstumu, judė-dami 15–20 km/val. greičiu ir 15–25° kampu į abi puses nuo bendrosios judėjimo krypties, trumpam 6–7 kartus sustoti, kad tiksliai iššautų (tam turėdami 30 šovinių).

Šeštasis šaudymo pratimas nuo pastarojo skyrėsi tik tuo, kad tan-kams, judantiems 0–90° kampu, kad pataikytų į 200 m skersmens plo-te išdėstytas 3 taikinių grupes, reikėjo ne sustoti, o sumažinti greitį iki 4–6  km/val. Tam tikslui jie turėjo 40 šovinių. Paskutinis, septintasis, kovinio šaudymo pratimas buvo skirtas visam VCL tankų būriui išmo-kyti pulti taikinį, vaizduojantį 300 m skersmens plote išdėstytą etati-nės sudėties pėstininkų būrį su dviem sunkiųjų kulkosvaidžių lizdais. Kad įvykdytų šią užduotį, tankų būrys turėjo pasidalyti į du skyrius ir vienu metu pulti taikinį iš priekio ir sparno 90° kampu. Apšaudymas vyko 400–100  m atstumu, tankams sumažinus greitį nuo 15–20 iki 4–6 km/val., kiekvienam jų tam buvo skirti 75 šoviniai. Pagal užduoties įvykdymo sąlygas, reikėjo pataikyti į abu sunkiųjų kulkosvaidžių lizdus ir mažiausiai į 4 pėstininkų taikinius103.

Šie šaudymo pratimų planai rodo, kad tankų įgulos buvo rengiamos, atsižvelgiant į kovos aplinkybes, naikinti arba bent jau slopinti priešo taikinius, kurie pirmiausia kėlė grėsmę saviems pėstininkams arba ka-valerijai. Taip pat matome, kad šių kovos užduočių sudėtingumas labai priklausė nuo to, ar tankai turėjo šaudyti sustoję, ar judėdami.

Apie tankų šaudymo pratimų sudėtingumą 1938 m. rugsėjį, po pratybų Gaižiūnų poligone, savo raportuose kritiškai rašė keli aukšti kariuomenės karininkai, tarp jų ir Šarvuočių rinktinės vadas gen. št. plk. ltn. A. Sidab-ras. Šiuose dokumentuose pažymima, kad tais metais šaudymo pratimai, skirti tankams „Renault FT 17“, buvo per sunkūs, tad jų sąlygas pajėgė įvyk-dyti tik labai nedaug šaulių, o tai savo ruožtu neigiamai paveikė karių pasiti-

103 Ten pat, l. 12.

141

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

kėjimą savo ginklais ir profesionalumu. Tuo pat metu padėtis šiuo klausimu tankų „Vickers-Carden Loyd“ pratybose pasirodė esanti visiškai priešinga: jiems skirti šaudymo pratimai buvo įvertinti kaip per lengvi (juos lengvai atliko beveik visi šauliai), nepasiekiantys mokymo tikslų, priverčiantys švaistyti šaudmenis. Kitais metais kartu su šaudymo pratybų programos pakeitimais siūlyta įtraukti „prizinius“ šaudymus iš tankų – atitinkami pri-zai ir apdovanojimai turėjo paskatinti šaulius siekti geriausių rezultatų104.

Šaudymo pratimams atlikti tankai buvo specialiai ruošiami: dedami į juos ginklai ir jų optiniai taikikliai ne iš anksto poligono stovykloje, o tik atvykus į šaudyklą (nenorėta, kad žygio į ją metu pastarieji išsiderintų)105. 2-osios tankų kuopos „Vickers“ tankų optiniai taikikliai turėjo konstruk-cinių ydų, dėl kurių šaudant daromos pataisos neišlikdavo stabilios ir nu-kentėdavo šūvių taiklumas. Norint tiksliai pataikyti į priešo karį vaizduo-jantį taikinį, šaudant iš 100 m atstumo, reikėjo taikymosi tašką nustatyti apie 10–30 cm į kairę arba dešinę nuo objekto. Šaudant iš 300 m nuotolio ši pataisa didėjo ir taikymosi tašką tekdavo kreipti dar labiau į šoną  – ten, kur visai nebuvo taikinio. Tankui judant, pataisa nuolat keitėsi, o draudžiant ardyti optinius taikiklius, pašalinti trūkumų vietoje nebuvo galima106. Kaip parodė šaudymo pratybos, per šiuos optinius taikiklius nebuvo įmanoma tikrai gerai matyti taikinių, pvz., lietaus lašas, nukritęs ant taikiklio stiklo, galėjo ir visai uždengti šauliui matymo lauką107. Be to, optiniai taikikliai važiuojant išsiderindavo – dėl netobulos tvirtinimo konstrukcijos šios taikymo priemonės greitai išklibdavo. Į tai buvo atsi-žvelgta 3-iajai tankų kuopai skirtų kovos mašinų gamybos laikotarpiu, todėl, atlikus nedidelius konstrukcijos pakeitimus, naujesnio modelio

104 1938-09-10 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 174–174 a. p.; 1938-09-02 Gaižiūnų poligono II laikotarpio pasta-bos, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 177.105 1938-11-24 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos štabo viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 179.106 1938-11-22 Šarvuočių rinktinės 2-osios tankų kuopos vado raportas Technikos sky-riaus viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 182; 1938-11-22 Šarvuočių rinktinės tech-nikos dirbtuvių viršininko raportas Technikos skyriaus viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b.  171, l. 184; 1938-11-22 Šarvuočių rinktinės mokomojo būrio ltn. Permino raportas būrio vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 189.107 1938-11-22 Šarvuočių rinktinės ltn. Meižio raportas Technikos skyriaus viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 185.

142

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

VCL tankų optiniai taikikliai jau neklibėjo. Šarvuočių rinktinėje ardyti ir remontuoti optinius taikiklius buvo draudžiama, o bandymai taisyti jų techninius trūkumus centrinėse artilerijos dirbtuvėse, kurioms ir buvo pavesta ši užduotis, pradėti dar 1935 m., nebuvo sėkmingi108.

Šaudymo pratybas vertinusių karininkų nuomonės dėl eilinių karių šaudymo rezultatų 1938 m. pratybų metu išsiskyrė. Neigiamai vertinu-sieji jas padarė išvadą, kad kariai per mažai mokomi surasti ir taikytis į taikinį iš stovinčio ir judančio tanko nuolatinėje dislokacijos vietoje109. Tiesa, tuo metu nuolatinėje Šarvuočių rinktinės dislokacijos vietoje Ra-dviliškyje nebuvo tinkamos šaudyklos, kurioje būtų galima mokytis šau-dyti iš tankų, nors daliniui vadovavęs gen. št. plk. ltn. A. Sidabras ne kartą į tai atkreipė vadovybės dėmesį110. Pasak Šarvuočių rinktinės Technikos skyriaus viršininko, mokymo programoje, kiek leidžia galimybės, į šau-dymo pratybas buvo kreipiamas ypatingas dėmesys111.

O 2-osios tankų kuopos vadas kpt. N. Migevičius buvo patenkintas šaudymo pratybomis, kuriose dalyvavo ir jo vadovaujamo padalinio ka-riai112. Norėdamas tai pailiustruoti, jis pateikė duomenų suvestinę, kurio-je buvo pateikti 2-osios tankų kuopos 1938 m. Gaižiūnų poligone sureng-tų šaudymo pratybų rezultatai113. Visi šiame dokumente nurodyti septyni kovinio šaudymo pratimai (vieni, atliekami tankams judant, kiti – sto-vint), išskyrus vieną tankų būrio pratimą, buvo skirti individualioms

108 1938-11-24 Šarvuočių rinktinės vado raportas Karo technikos štabo viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 179; 1938-11-25 Šarvuočių rinktinės Technikos skyriaus viršininko raportas rinktinės vadui. LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 180; 1938-11-22 Šarvuo-čių rinktinės 2-osios tankų kuopos vado raportas Technikos skyriaus viršininkui. LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 182.109 1938-11-03 Karo technikos štabo raštas Šarvuočių rinktinės vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 178; 1938-11-22 Šarvuočių rinktinės ltn. Pustelniko raportas kuopos vadui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 187.110 1938-11-24 Šarvuočių rinktinės vado raportas Karo technikos štabo viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 179 a. p. 111 1938-11-25 Šarvuočių rinktinės Technikos skyriaus viršininko raportas rinktinės va-dui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 180.112 1938-11-22 Šarvuočių rinktinės 2-osios tankų kuopos vado raportas Technikos sky-riaus viršininkui, LCVA, f. 828, ap, 1, b. 171, l. 182 a. p.113 1938-11-22 2-osios tankų kuopos kautynių šaudymo pratimų 1938 m. sėkmingumo lentelė, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 183.

143

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

kovos mašinų įguloms ir atliekami tiek karininkų ir puskarininkių, tiek eilinių privalomosios tarnybos karių.

Pirmasis pratimas buvo atliekamas per ribotą laiką šaudant trumpo-mis serijomis 100 m atstumu iš stovinčio tanko. Ši užduotis, sprendžiant iš rezultatų, buvo pati lengviausia: ją įvykdė 100 % karininkų ir puskari-ninkių ir 95 % eilinių. Antrąjį pratimą, nuo pirmojo besiskiriantį tik tuo, kad jį atliekantys kariai turėjo mūvėti dujokaukes, įvykdė 100 % karinin-kų ir puskarininkių ir 90 % eilinių. Pastebimai sunkesnis pastariesiems buvo trečiasis pratimas, atliekamas šaudant 300–100 m atstumu iki taiki-nio iš judančio ir trumpai stabtelėjusio tanko. Karininkų ir puskarininkių rezultatai šiuo atveju nesiskyrė nuo ankstesnių (100 % buvo sėkmingi), o eiliniai kariai pasirodė prasčiau – užduotį įvykdė 66 % iš jų.

Sunkiausias pratimas pasirodė esantis ketvirtasis – šaudymas į taikinius iš judančio tanko 400–100 m atstumu, kadangi jį sėkmingai pavyko už-baigti 80 % karininkų ir puskarininkių ir tik 38 % eilinių. Penktojo pratimo užduotis buvo, važiuojant įvairiomis kryptimis 15°–25° kampu ir trumpai sustojus, šaudyti į taikinį iš 400–100 m atstumo. Šis pratimas pasirodė ypač sunkus eiliniams kariams (tik 30 % jį sėkmingai atliko), o karininkai ir pus-karininkiai vėl veikė be klaidų (100 % jį atliko sėkmingai). Sunkumų kėlė ir šeštasis pratimas, kai reikėjo nenurodytu, veikiausiai 400–100 m, atstumu nuo taikinio šaudyti įvairiomis kryptimis iš 0–90° kampu judančio tan-ko, jį valdyti ir stebėti kautynių lauką. Sėkmingai šią užduotį atliko 85 % karininkų ir puskarininkių ir 46 % eilinių. Galiausiai atliekant paskutinį, septintąjį, pratimą, t. y. taikinį atakuojant ir judant visu tankų būriu, sėk-mingai pasirodė 100 % karininkų ir puskarininkių ir 80 % eilinių114.

Kaip matyti, dauguma pratimų buvo atliekami tankams judant, o jų sėkmingo įvykdymo rezultatai dauguma atvejų (ypač šaudant iš didesnio atstumo) smarkiai skyrėsi nuo pasiektų šaudant iš stacionarios padėties. Taikliai šaudyti iš judančio tanko, kad ir kaip sunku būdavo, buvo labai svarbu pirmiausia dėl tankų ir jų įgulų saugumo, kadangi į važiuojančias kovos mašinas sunkiau pataiko priešo ugnis115. Šaudymas iš judančių tan-kų nebuvo toks sėkmingas, be minėtų taikiklių trūkumų ir šių pratimų sudėtingumo, dar ir dėl kietų tankų pakabų, nes važiuojant nelygia vie-

114 Ten pat, l. 183.115 Šaudymas iš judančio tanko, Karys, Nr. 33, Kaunas, 1935, p. 764–765.

144

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

tove buvo nuolat trūkčiojama116. Taikymosi ir šaudymo iš judančių tankų įgūdžiams ugdyti Šarvuočių rinktinės mokomojo būrio patalpose buvo įrengtas specialus treniruoklis, kurio bokštelyje buvo įtaisytas kulkosvai-dis su optiniu taikikliu ir šviesos koncentratoriumi. Bokštelį du žmonės galėjo judinti įvairiomis kryptimis, o spaudžiant kulkosvaidžio nuleistu-ką šviesos koncentratorius lygiagrečiai su ginklo vamzdžiu nukreipdavo spindulį, imituojantį šūvio liniją ir, derinant jį su optinio taikiklio ašimi, leidžiantį mokytis greitai ir tiksliai nusitaikyti117.

3-iosios tankų kuopos, kurios VCL tankų optiniai taikikliai, kaip mi-nėta, turėjo mažiau trūkumų nei 2-osios kuopos taikymosi priemonės, 1938 m. Gaižiūnų poligone atliktų šaudymo pratimų rezultatų suvesti-nėje nurodytas didesnis sėkmingai užduotis atlikusių karių skaičius118. Anksčiau aptartus septynis šaudymo pratimus 3-iojoje tankų kuopoje atliko 3 karininkai, 8 puskarininkiai ir 17–24 eiliniai. Kuopos karininkai ir puskarininkiai šiose pratybose pasirodė labai gerai, kadangi net penkis iš šešių individualių tankų įguloms skirtų pratimų visi atliko be klaidų (100  % sėkmingai). O privertė suklysti ketvirtasis pratimas, kėlęs dau-giausia sunkumų ir 2-osios kuopos šauliams: jo sąlygas sėkmingai įvykdė 33 % (t. y. vienas iš trijų) karininkų ir 50 % (keturi iš aštuonių) puskari-ninkių. Pratimus sėkmingai atlikusių eilinių 3-iosios kuopos karių skai-čius svyravo labiau, tačiau apskritai tokių buvo daugiau nei jų kolegų iš 2-osios tankų kuopos. Pirmąjį šaudymo pratimą sėkmingai atliko 80 %, antrąjį – 100 %, trečiąjį – 90 %, ketvirtąjį – 50 %, penktąjį – 95 %, šeštąjį – tik 25 % kuopos eilinių karių. Septintąjį šaudymo pratimą, skirtą visam tankų būriui, sėkmingai atliko du iš trijų (75 %) dalyvavusių būrių119.

Tankų įguloms ir padaliniams Lietuvos kariuomenės keliamus šaudy-mo įgūdžių ir taktikos reikalavimus gerai iliustruoja 1940 m. balandžio mėn. tuomečio kariuomenės vado div. gen. V. Vitkausko patvirtinta šau-dymo pratimų tankams programa120. Joje buvo numatyta dešimt moko-

116 1938-11-22 Šarvuočių rinktinės 2-osios tankų kuopos vado raportas Technikos sky-riaus viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 182 a. p.117 Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939, p. 206.118 1938-11-22 Šarvuočių rinktinės 3-ios tankų kuopos atliktų Gaižiūnų poligone šaudy-mo pratimų žinios, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 171, l. 186.119 Ten pat, l. 183.120 1940-04-27 Šarvuočių rinktinės iš „Vickers“ ir „Renault“ tankų kulkosvaidžių šaudy-

145

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

mojo šaudymo pratimų, atliekamų pirmaisiais mokymo metais, ir tiek pat kovinio šaudymo pratimų, skirtų antriesiems mokymo metams. Šau-doma turėjo būti tiek iš „Renault FT 17“, tiek iš „Vickers-Carden Loyd“ modelių tankų. Visi pratimai turėjo savo temas, tikslus, kurių reikėjo siekti mokant kovos mašinų įgulas.

Mokomojo šaudymo programos tikslas buvo išmokyti: 1) taikliai taikytis, 2) šaudyti sutelktąja ugnimi, 3) pereiti iš sutelktosios į išplės-tąją ugnį, 4) šaudyti trumpomis serijomis keičiant taikinius, 5) šaudyti mūvint dujokaukes, 6) šaudyti trumposiomis serijomis per ribotą laiką, 7) šaudyti į judančius taikinius121. Visi dešimt mokomųjų pratimų turė-jo būti atliekami iš vietoje stovinčių tankų. Tiesa, dauguma kitų prati-mų reikalavimų buvo padalyti į skirtus „Vickers“ ir „Renault“ tankams. Priklausomai nuo konkretaus pratimo, šie reikalavimai arba sutapdavo, arba buvo skirtingi. Dauguma mokomojo šaudymo pratimų buvo nu-matyta atlikti iš 25 m atstumo, tačiau, šaudant trumposiomis serijomis per ribotą laiką ir atliekant pratimą mūvint dujokaukes, šis nuotolis iš-augo iki 100 m „Vickers“ ir 75 m „Renault“ kovos mašinoms. Kiekvienai užduočiai, atliekamai arba pavieniais šūviais, arba trumposiomis šūvių serijomis, buvo skirta nuo 3 iki 20 šovinių. Dalies užduočių šaudymo laikas taip pat buvo ribotas. Daugiausia jo buvo skirta šaudymui į judan-čius taikinius: iš „Vickers“ tankų – 90 s, iš „Renault“ – 135 s. Atliekant kitus riboto laiko pratimus pastarosios kovos mašinos taip pat turėjo 15 s daugiau laiko („Vickers“ buvo skirta 30–45 s, „Renault“ – 45–60 s). Už-duočių taikiniai, įskaitant ir judančius, daugiausia vaizdavo lengvojo kul-kosvaidžio poziciją. Atliekant pratimus su judančiais taikiniais, pastarieji per numatytą laiką (priklausomai nuo tanko modelio – 90 arba 135 s) judėdavo 10 m tik horizontalia arba horizontalia ir vertikalia kryptimis. Trims iš didesnio nuotolio (100 ir 75 m) atliekamiems pratimams buvo skirti penki žmogaus krūtinės arba juosmens taikiniai, išskleisti į liniją 5 m atstumu vienas nuo kito. Mokomųjų šaudymo užduočių įvykdymo sąlygos, priklausomai nuo pratimo, nebuvo visiškai vienodos, tačiau vi-sada palankesnės „Renault FT 17“ tankams. Šių kovos mašinų šauliams atliekant visus pratimus leista kliudyti vienu taikiniu mažiau nei jų ko-legoms VCL tankuose, taip pat, vykdant kelias užduotis, pataikyti dviem

mo programa, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 247, l. 1–2.121 Ten pat, l. 1.

146

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

šūviais mažiau arba pasiekti didesnę pataikytų šūvių sklaidą į aukštį ir plotį (atitinkamai 32 ir 16 cm, o ne 24 ir 8 cm šaudant iš VCL)122.

Kovinio šaudymo programa, kurią sudarė dešimt pratimų, buvo ge-rokai sudėtingesnė ir turėjo, sprendžiant iš keliamų tikslų, parengti tan-kų įgulas individualiai ir būrio sudėtyje atlikti užduotis panašiomis į ti-krą kovą aplinkybėmis. Kovinio šaudymo pratimų tikslai buvo išmokyti: 1) sekti taikinius tankui važiuojant ir greitai šaudyti jam sustojus, 2) šau-dyti į judančius taikinius, 3) šaudyti mūvint dujokaukę, 4) sekti taikinį važiuojant vingiais ir greitai šaudyti tankui sustojus, 5) taikyti ir šaudy-ti judant, 6) tanko vadą vadovauti taikantis ir šaudant judant, 7) stebėti kautynių lauką, 8) tankų būrį šaudyti, vienam skyriui puolant iš priekio, kitam – iš sparno, 45° kampu123. Skirtingai nuo mokomųjų šaudymo pra-timų, šie pratimai turėjo būti atliekami nebe stovint vietoje, o važiuojant ir dauguma atvejų trumpai stabtelint iššauti arba tik sumažinant grei-tį iki 6 km/val. (VCL) ar 3–4 km/val. („Renault“). Buvo du pratimai, kai reikėjo, puolant taikinį, važiuoti pagrindine kryptimi vingiuojant 20°–30° kampu. Tankams „Vickers“, atsižvelgiant į užduotį, buvo nusta-tytas 10–15  km/val., o „Renault“ – 4–6 km/val. greitis. Skyrėsi ir mak-simalus užduoties atlikimo nuotolis: „Vickers“ jis siekė 300 arba 400 m, „Renault“ – 250 arba 300 m, o minimalus visais atvejais – 100 m. Pratimui atlikti skirtų šovinių skaičius buvo vienodas abiejų tipų tankams ir svyra-vo nuo 15 iki 60, o šaudymo laikas skirtingiems pratimams atlikti turėjo siekti 8–15 s (VCL) arba 10–20 s („Renault“). Taikiniai visiems tankams buvo vienodi. Septyniuose iš dešimties pratimų buvo naudojami penki krūtinės arba juosmens išskleisti į liniją, o dviejuose – 5 km/val. greičiu statmenai šaudymo krypčiai judantys taikiniai. Pagal šių pratimų atlikimo sąlygas, „Vickers“ tankai turėjo trimis šūviais kliudyti bent 2 iš 5 minėtų taikinių, o tankai „Renault“ – dviem šūviais kliudyti bent 1 iš 5. Tik vie-name, septintajame, kovinio šaudymo pratime, kurį atliekant penki krū-tinės taikiniai turėjo būti apšaudomi iš judančio tanko, „Vickers“ įguloms keliami reikalavimai sumažėjo – jie dviem šūviais turėjo kliudyti tik vieną taikinį, o „Renault“ kovos mašinomis šio pratimo visai nereikėjo atlikti. Atliekančios aštuntąjį kovinio šaudymo pratimą visų tankų įgulos turėjo, atitinkamai sumažinusios greitį, atakuoti 200 m skersmens plote išdėsty-

122 Ten pat, l. 1.123 Ten pat, l. 2.

147

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

tas tris taikinių grupes po 4–5 juosmens taikinius, kurių viena išdėstyta 100 m į gilumą. Tokiu būdu, ko gero, siekta pavaizduoti priešo pėstininkų skyrių, sudarytą iš trijų grandžių. Tankai „Vickers“ kiekvienoje iš šių tai-kinių grupių turėjo 5 tiksliais šūviais kliudyti po vieną taikinį, o tankai „Renault“ – 3 šūviais po vieną taikinį dviejose grupėse. Devintojo pratimo tankų taikiniai vaizdavo didžiausią grėsmę jiems mūšio lauke keliančius priešiškų pajėgų kovos vienetus – vieną prieštankinio pabūklo poziciją ir 100 m atstumu už jos kas minutę pasirodantį judantį tanką. Šios užduoties tikslas buvo įpratinti šaulį sekti kovos lauką, ją atliekant reikėjo, kad ir „Vickers“, ir „Renault“ tankai, šūviams atlikti sumažinę greitį arba trumpai sustoję, kliudytų abu taikinius. Paskutinis, dešimtasis, kovinio šaudymo pratimas buvo skirtas visam tankų būriui. Šį kartą 300 m plote išdėstyti krūtinės taikiniai vaizdavo visos sudėties priešo pėstininkų būrį, sudarytą iš kelių skyrių ir remiamą iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių pozicijų. At-likdamas užduotį, tankų būrys turėjo pasidalyti į du skyrius ir, sumažinęs greitį arba trumpai stabtelėjęs, paleisti ugnį, atakuoti taikinį iš priešakio ir sparno ir kliudyti kiekvieną kulkosvaidžio lizdą ir pėstininkų skyrių124.

Pažymėtina, kad visų kovinio šaudymo pratimų atlikimo sąlygos, taip pat kaip ir mokomojo šaudymo metu, naudojant „Renault FT 17“ tankus, buvo ne tokios griežtos, kaip nustatytos „Vickers-Carden Loyd“ įguloms. Mažesnis reikalaujamų kliudyti taikinių ar pataikymų į juos skaičius liu-dija ir prastesnį, palyginti su gerokai naujesniais „Vickers“ tankais, pran-cūziškųjų tankų taiklumą, ko gero, nulemtą pirmiausia kovos mašinų, jų ginkluotės amžiaus ir techninio susidėvėjimo. Nepaisant to, abiejų tipų tankai veikė, kaip parodė minėti šaudymo pratimai, labai panašiai. Jų įguloms buvo vienodai svarbu atidžiai sekti kovos lauką, sunkiaisiais kul-kosvaidžiais apšaudyti aptiktus taikinius, tankams toliau judant į priekį arba tik trumpai stabtelėjus paleisti ugnį iš stabilesnės pozicijos ir nuslo-pinti arba išvesti juos iš rikiuotės nepriartėjus arčiau kaip 100 m atstumu. Be to, buvo būtina atakos metu pavieniams tankams ar visam jų junginiui manevruoti, o ne judėti tiesia linija, kad priešui būtų sunkiau pataikyti į juos, arba, išstačius šarvą, atsižvelgiant į grėsmę, atitinkamu kampu, pa-didinti jų atsparumą ir sutelkti ugnį į pavojingiausius taikinius125. Tankų

124 Ten pat, l. 2.125 Pečiūra, Kaip tankų būrys puola įvairius taikinius, Karys, Nr. 28, Kaunas, 1936, p. 684-686.

148

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

pagrindiniai taikiniai, kaip ir anksčiau, liko pėstieji priešo kariai, ypač juos remiantys sunkieji ginklai.

2.2. Tankų judėjimas kovos lauke

Kaip matyti iš pateiktų kovinio šaudymo pratimų duomenų, buvo la-bai svarbu, kad tankai judėtų mūšio lauke. Greitis ir manevringumas tu-rėjo padėti jiems išvengti priešo ugnies ar bent sumažinti jos naikinamąjį poveikį, be to, leisti nuosekliai plėtoti priešo pozicijų puolimą. Kaip ir kitų manevrinių sausumos pajėgų vienetų, šarvuotųjų dalinių judėjimas žygio ar kautynių metu turėjo vykti ne gaivališkai, o remiantis tam tikro-mis kovos vienetų, padalinių rikiuotėmis, patvirtintomis kariuomenės vadovybės. Šios rikiuotės turėjo padėti išlaikyti tankų veiksmų darną, tvarką ir veiksmingumą.

Lietuvos kariuomenėje tankų būrys, sudarytas iš dviejų skyrių po dvi kovos mašinas kiekviename iš jų ir būrio vado tanko, galintis veikti tiek kuopos sudėtyje, tiek savarankiškai, naudojo keturių tipų reglamentuotas rikiuotes: „tankinę“ (t. y. tankiąją), žygio, manevrinę artėjimo ir manevri-nę kautynių126. „Tankinė“ rikiuotė buvo naudojama tik mokantis arba per paradus ir jungė tris rikiuotes: 1) būrys voroje, 2) būrys linijoje, 3) būrys skyrių voroje. Šiomis rikiuotėmis tankai važiuodavo gerokai arčiau vienas kito (3–5 m atstumu). Vienintelė žygio rikiuotė buvo žygio vora, kurios priešakyje turėjo važiuoti pats būrio vadas. 1935 m. atstumas tarp „Re-nault“ tankų turėjo siekti 10 m, o tarp „Vickers“ – 10–20 m127. O 1938 m. schemose matome, kad atstumas tarp tankų žygio voroje išaugo iki 25 m128. Daugiausia buvo manevrinės artėjimo rikiuotės, naudojamos artėjant prie priešo ir tikintis sąlyčio su juo, variantų: 1) būrys skyrių voroje (apverstos „U“ formos rikiuotė, skirta judėti per tam tikras kliūtis, raižyta vietove), 2) būrys trikampėj rikiuotėj kampu pirmyn (pleišto rikiuotė, leidusi abiem tankų skyriams lengvai išvystyti puolimą į priešo sparnus), 3) būrys tri-

126 1935-04-06 Pagrindinės tankų-tankečių būrio rikiuotės, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 102, l. 34–36 a. p.; 1938-02-17 Tankų komandos ir rikiuočių formos, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 170, l. 5–6 a. p.127 1935-04-06 Pagrindinės tankų-tankečių būrio rikiuotės, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 102, l. 34–35.128 1938-02-17 Tankų komandos ir rikiuočių formos, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 170, l. 5.

149

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

kampėj rikiuotėj kampu atgal (V formos rikiuotė, leidusi lengvai manev-ruoti tankų skyriais, šaudyti įstrižąja ugnimi), 4) būrys nuožulniai kairėn (rikiuotė, skirta kairiajam būrio sparnui apsaugoti), 5) būrys nuožulniai dešinėn (skirta dešiniajam būrio sparnui apsaugoti), 6) būrys voroje.

1935–1936 m. nurodoma, kad visais šiais atvejais atstumai tarp tan-kų turėjo siekti 30–50 m, o būrio vadas – užimti priešakinę poziciją (iš-skyrus „V“ rikiuotę, kurioje jo vieta buvo apatiniame kampe)129. 1938 m. schemose matyti, kad bent pleišto ir nuožulniųjų formų rikiuotėse nuo-tolis tarp būrio kovos mašinų padidėjo iki 50–100 m, o būrio vado vieta nuožulniosiose rikiuotėse buvo perkelta iš priešakinės į vidurinę pozici-ją130. Rikiuotės pasirinkimas turėjo priklausyti nuo konkrečių aplinky-bių  – vietovės sąlygų ar taktinės padėties. Vienintelė manevrinė kovos rikiuotė numatė būrio išsiskleidimą į liniją, geriausiai leidusią sutelkti tiesioginę ugnį, padalinio vadui užėmus vietą centre ir tankams, pagal 1935–1936  m. schemas, esant 30–50 m arba, pagal 1938 m. schemas, 50–100 m atstumu vienas nuo kito131.

Tankų kuopos – didžiausi tankų junginiai Lietuvos kariuomenėje – turėjo vadovautis joms nustatytomis rikiuotėmis, suskirstytomis į jau minėtus keturis tipus132. Mokymams ir paradams skirtomis „tankinėmis“ rikiuotėmis kuopa judėjo išlaikydama mažesnius nei kitais atvejais atstu-mus tarp savo padalinių (būrius turėjo skirti 10 m) ir formuodama vie-ną iš trijų rikiuočių: voros, linijos arba būrių voros. Žygiui besirengianti tankų kuopa, kaip ir tankų būrys, turėjo rikiuotis žygio vora, kad tarp būrių ir priešakyje važiuojančios kuopos vado mašinos liktų 30–50 m atstumas133. Manevrinės artėjimo rikiuotės, naudojamos kuopai artėjant

129 1935-04-06 Pagrindinės tankų-tankečių būrio rikiuotės, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 102, l. 35–35 a. p.; J. ltn. Pečiūra, Tankų būrys ir jo rikiuotės, Karys, Nr. 27, Kaunas, 1936, p. 658–660.130 1938-02-17 Tankų komandos ir rikiuočių formos, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 170, l. 6.131 1935-04-06 Pagrindinės tankų-tankečių būrio rikiuotės, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 102, l. 35 a. p.; 1938-02-17 Tankų komandos ir rikiuočių formos, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 170, l. 6; J. ltn. Pečiūra, Tankų būrys..., p. 659.132 1936-03-18 Pagrindinės tankų-tankečių kuopos rikiuotės, LCVA, f. 828, ap.1, b. 122, l. 19, 22–22 a. p., 35–35 a. p.; 1938-02-17 Tankų komandos ir rikiuočių formos, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 170, l. 5 a. p., 6 a. p.133 1936-03-18 Pagrindinės tankų-tankečių kuopos rikiuotės, LCVA, f. 828, ap.1, b. 122, l. 19, 35.

150

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

prie priešo, rengiantis sąlyčiui su juo, buvo trejopos: 1) trikampė rikiuo-tė kampu pirmyn, 2) trikampė rikiuotė kampu atgal, 3) kuopos būriai linijoje. Pirmuoju atveju vienas iš būrių stodavo į priešakinę poziciją, o likę du – jo užnugaryje, nuožulniai į kairę ir dešinę. Antroji trikampės rikiuotės forma buvo pagrįsta atvirkštine tvarka – du būriai juda pirmojo priekyje, nuožulniai į dešinę ir kairę puses. Naudojantys trečiąją artėjimo rikiuotę visi trys kuopos būriai turėjo išsirikiuoti į vieną liniją. Visais tri-mis minėtais atvejais nustatytieji atstumai tarp tankų būrių turėjo siekti 200–300 m. Kuopos vadas šiose rikiuotėse važiuodavo 30–50 m priešais vidurinę poziciją užimantį būrį. Tiesa, nuotoliai, atskirų tankų būrių ri-kiuotės ir vieta bendroje kuopos rikiuotėje, priklausomai nuo taktinių aplinkybių ir vietovės sąlygų, galėjo būti keičiami134.

Tankų kuopai buvo numatytos net septynios manevrinės kovos ri-kiuotės, kuriomis išsidėstęs šis padalinys turėjo stoti į kovą su priešo pa-jėgomis. Pirmosios dvi kovos rikiuotės savo būrių išsidėstymo forma pri-minė statųjį trikampį: pirmasis ir antrasis būriai turėjo išsirikiuoti vienoje tiesėje 50–100 m atstumu vienas nuo kito, o trečiasis būrys – 200–300 m už vieno iš jų, važiuojančio kairiajame arba dešiniajame sparne. Giliojoje rikiuotėje kuopos būriai turėjo išsirikiuoti kolona, 200–300 m atstumu vienas už kito. Minėtų kovos trikampio ir giliosios rikiuočių priešakyje esantys būriai judėjo į priekį išsiskleidę į liniją, o kiti būriai, formuojantys antrąjį ar trečiąjį kuopos ešelonus, galėjo išsirikiuoti ir kitaip, priklauso-mai nuo vietovės ir taktinių aplinkybių135. Formuojant plačiąją rikiuotę, pagal 1936 m. nuostatus, buvo numatytas kuopos būrių išsiskleidimas į vieną liniją 50–100 m atstumu vienas nuo kito, o pagal 1938 m. schemas, šis nuotolis jau buvo didesnis – iki 200–300 m136. Giliojoje ir plačiojoje rikiuotėse kuopos vado pozicija buvo 50–100 m prieš jo vedamus bū-rius137. Buvo numatytos dar trys manevrinės tankų kuopos kovos rikiuo-tės: „replės“, „frontas–dešinysis sparnas“ ir „frontas–kairysis sparnas“. Išsidėsčiusi „replių“ rikiuote tankų kuopa turėjo įveikti priešo poziciją,

134 Ten pat, l. 19, 35 a. p.135 Ten pat, l. 19, 22, 35 a. p.136 Ten pat, l. 19; 1938-02-17 Tankų komandos ir rikiuočių formos, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 170, l. 6 a. p.137 1936-03-18 Pagrindinės tankų-tankečių kuopos rikiuotės, LCVA, f. 828, ap.1, b. 122, l. 22.

151

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

rikiuotės viduryje esančiam būriui su kuopos vadu atakuojant ir sukaus-tant priešą frontaliai, o likusiems dviem būriams išsiveržiant į priekį, tai-kantis apsupti priešą ir kartu smogti į abu jo sparnus. Išsidėsčiusi rikiuote „frontas–sparnas“ kuopa siekė pagrindinėmis savo pajėgomis pulti vieną iš priešo sparnų. Tai turėjo būti atliekama vienam iš būrių puolant ir su-kaustant priešą frontaliai, o kitiems dviem būriams, išsidėsčiusiems į kai-rę arba dešinę nuo pirmojo, kreipiant savo puolimo kryptį į kairįjį arba dešinįjį priešo sparną ir jį apglėbiant. Atstumas tarp atakuojančių būrių, išsidėsčiusių tiek „replių“, tiek „frontas-sparnas“ rikiuote, priklausė nuo vietovės sąlygų138. Kaip matyti, galima pastebėti tendenciją tankų rikiuo-tėse plėsti atstumus tarp būrio ar kuopos kovos mašinų. Deja, bet nepa-vyko rasti dokumentų, pagrindžiančių tokius pokyčius. Galima tik daryti prielaidą, kad plečiant atstumus tarp tankų siekta padaryti jų junginius mažiau pažeidžiamus, labiau apsaugotus nuo priešo ugnies.

Kad tankų junginių veiksmai kovos lauke būtų darnūs, būtinai reikėjo palaikyti glaudžius ryšius tarp padalinių vadų ir likusių tankų. Padalinių, kurie turėjo VCL tankų, kuopos ir būrių vadų kovos mašinose buvo su-montuotos radijo stotys, sudarytos iš siųstuvo su mikrofonu ir imtuvo su ausinėmis. Šiomis radijo stotimis ryšys tarp judančių tankų galėjo būti palaikomas 4–6 km, stovint vietoje – 8–12 km atstumu139. O Lietuvos kariuomenės „Renault FT 17“ radijo įrangos neturėjo140. Be radijo ryšio priemonių, pagrindinė komandų perdavimo ir padalinio valdymo prie-monė tankų kuopų ar būrių vadams buvo skirtingų spalvų vėliavėlės. Iš 1935–1936 m. dokumentų matome, kad tankų būrių ir kuopų rikiuotės turėjo atitinkamus sutartinius ženklus, išreiškiamus viena tam tikros spalvos vėliavėle arba dviem skirtingų spalvų vėliavėlėmis141. 1938 m. tankų rikiuočių ir atskirų komandų sutartinius ženklus apibūdinančiame dokumente pagrindinis akcentas yra ne vėliavėlių spalva, o jas naudojant rodomi tam tikri ženklai rankomis. Kiekviena žygio ir manevrinė rikiuo-tė turėjo ją atitinkantį, rankomis viena arba dviem vėliavėlėmis rodomą

138 Ten pat, l. 19, 22–22 a. p.139 A. Pociūnas, A. Stoliarovas, min. veik., p. 20.140 V. Grigoraitis, Lietuvos kariuomenės technika 1918–1940 m., p. 104.141 1935-04-06 Tankų būrių sutartiniai ženklai, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 102, l. 34; 1936 m. Tankų-tankečių kuopos sutartiniai ženklai, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 122, l. 25.

152

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

signalą142. Visi būrio tankai turėjo dvi vėliavėles – pagrindinę ir pagalbi-nę. Būrio vado pagrindinės vėliavėlės spalva skyrėsi nuo kitų tankų vadų naudojamų analogiškų vėliavėlių spalvų, o pagalbinės viso padalinio vė-liavėlės buvo vienos spalvos. Įsakymų perdavimo procedūra šiomis ryšio priemonėmis atrodė gana komplikuota. Pirmiausia būrio vadas turėjo iškelti vėliavėlę ir ja duoti savo padaliniui ženklą „Dėmesio“. Tik po to, kai šį ženklą pakartodavo skyrių vadai, jis galėjo rankų judesiais ir vė-liavėlėmis duoti norimą įsakymą dėl atitinkamos rikiuotės. Šis signalas turėjo būti kartojamas tol, kol jį pakartos skyrių ir galiausiai eilinių kovos mašinų vadai 143. Tankų kuopos rikiavimui ir valdymui skirti sutartiniai ženklai buvo tokie pat kaip ir tankų būriams. Kuopos vado perduodamus įsakymus turėjo perimti tik būrių vadai, kurie, kuopai persirikiuojant, savarankiškai surikiuodavo savo vadovaujamus junginius, atsižvelgdami į vietovę ir taktines aplinkybes. Taip pat kaip ir tankų būryje, kuopos va-das pirmiausia turėjo, iškeldamas vėliavėlę, duoti ženklą „Dėmesio“, kurį pakartodavo būrių ir kitų tankų vadai. Tuomet kuopos vadas galėjo duoti norimą rikiuotę reiškiantį ženklą, kurio būrių vadams jau nebereikėjo kartoti, o tik vesti savo padalinius atitinkama tvarka144.

2.3. Tankų padalinių bendradarbiavimas su pėstininkais

Lietuvos kariuomenės negausūs ir techniškai ribotų kovinių galimy-bių šarvuotieji padaliniai nebuvo pajėgūs suvaidinti nors kiek svaresnio savarankiško vaidmens šalies ginkluotoje gynyboje. Tačiau, nepaisant to, jie turėjo aiškiai nustatytą vietą galimo ginkluoto konflikto atveju. Pa-grindinė jų užduotis buvo paremti ir sustiprinti kitas pajėgas. Visų pirma ši parama turėjo būti skirta Lietuvos kariuomenės pėstininkų ir kavaleri-jos daliniams. Pėstija, gausiausia kariuomenės ginklų rūšis ir jos pajėgu-mo pagrindas, buvo bene svarbiausia šio kovinio bendradarbiavimo su tankų padaliniais partnerė.

Pėstininkų ir tankų padalinių bendradarbiavimo kovos lauke princi-pai ir būdai nurodyti Pėstininkų statuto antrojoje, kautynėms skirtoje, dalyje. Ši pėstininkų mokymo priemonė kartu yra ir bene svarbiausias

142 1938-02-17 Tankų komandos ir rikiuočių formos, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 170, l. 3–4 a. p.143 Ten pat, l. 3–3 a. p.144 Ten pat, l. 4 a. p.

153

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

žinių apie Lietuvos kariuomenės šarvuotųjų pajėgų, pirmiausia tankų, veiksmų mūšyje teorinius pagrindus šaltinis. Šiam darbui aktualiausias 1939 m. išleistas Pėstininkų statutas145.

Pėstininkų ir tankų padalinių kovinio bendradarbiavimo pagrindinį principą puikiai iliustruoja Pėstininkų statute pabrėžiamas teiginys, kad šarvuotosios kovos mašinos yra tik pagalbinė pėstininkų kovos priemo-nė, nes jie turi gebėti atlikti savo kovines užduotis ir be šios pagalbos, jei šarvuočiai ar tankai išeitų iš rikiuotės ar per toli atsiliktų146. Tankų pri-skyrimas pėstininkų daliniui dažniausiai suvokiamas kaip trumpalaikis reiškinys, skirtas padėti pastarajam atlikti konkrečias kovines užduotis.

Toks priskyrimas iš esmės nekeitė pėstininkų veikimo kovos lauke būdų, tačiau turėjo įtakos užduoties vykdymo parengiamiesiems ir plana-vimo darbams. Pėstininkai taip pat buvo įpareigoti saugoti tankus. Tuo pat metu tankų pagrindinė užduotis, kaip minėta, buvo padėti pėstininkams nugalėti priešą, kulkosvaidžių ugnimi naikinant jo gyvąją jėgą arba savo svoriu – sunkiąją ginkluotę, pralaužiant gynybines užtvaras (pvz., spygliuo-tos vielos kliūtis). Šiuo atveju itin svarbų vaidmenį vaidino tankų sunkiųjų kulkosvaidžių veiksmingos ugnies nuotolis: naikinamosios ugnies į gerai matomus taikinius – iki 400 m (iš tokio nuotolio buvo šaudoma ir atliekant šaudymo pratimus), slopinamosios ugnies – iki 600–700 m147. Akcentuota, jog būtina siekti, kad tankai kautynių lauke pasirodytų priešui netikėtai, pvz., palyginti triukšmingomis ir gerai matomomis kovos mašinomis prie kovos lauko priartėti pasinaudojus nakties ar rūko priedanga148.

Vis dėlto svarbiausia, vykdant bendras kovines užduotis, – glaudus ir gerai suplanuotas pėstininkų ir tankų padalinių bendradarbiavimas: abiejų rūšių pajėgų vadai turėjo iš anksto suderinti visas kautynių pla-no smulkmenas, o pėstininkai – nedelsdami pasinaudoti jų naudai vei-kiančių tankų pasiektais rezultatais, juos remti ugnimi ir, jei prireiktų, fizinėmis jėgomis ir nereikalauti, kad šarvuotieji padaliniai vieni visiškai nuslopintų priešo pasipriešinimą. Pėstininkų daliniams priskirti tankai būdavo įtraukiami į jų struktūrą, o jų vadai tapdavo pavaldūs dalinių vadams. Orientuojantis į pėstininkų galimybes numatytos kovinės už-

145 Pėstininkų statutas P-51, II dalis. Kautynės. 2 laida, p. 202–216.146 Ten pat, p. 202.147 Ten pat, p. 202–206.148 Ten pat, p. 206.

154

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

duoties pobūdis, vietovės sąlygos ir priešo pozicijos turėjo lemti konkre-tų paramai numatomų skirti tankų skaičių, nors pagrindiniu koviniu jų vienetu buvo laikomas tankų būrys. Taip pat numatyta, kad dažniausia užduotims vykdyti vienam pėstininkų batalionui bus priskirtas vienas tankų būrys, o susidūrus su stipresniu priešu, jei įmanoma – viena tankų kuopa. Tankų kuopos vado užduotis – likti prie pėstininkų dalinio vado, kuriam priskirtas jo vadovaujamas padalinys, ir būti jo patarėju kovos mašinų panaudojimo klausimu, kartu palaikyti ryšį su tankų būriais, rū-pintis tiekimu ir įvairiais techniniais klausimais149.

Tankų panaudojimo taktika gerai įsitvirtinusio priešo puolime turė-jo būti kruopščiai suplanuota ir parengta vadovaujantis nustatyta tvar-ka150. Visų pirma, rengiantis puolimui, jie turėjo būti išsidėstę maždaug už kelių kilometrų nuo išeities pozicijos, t. y. puolimo pradžios ribos. Iš šios vietos tankų junginio vadas, remdamasis pėstininkų dalinio vado sumanymu, turėjo vykti išeities pozicijos žvalgyti. Šiuo atveju jo pagrin-dinė užduotis buvo rasti geriausius kelius, kuriais tankai galėtų pasiekti puolimo pradžios ribą, kruopščiai ir atidžiai išžvalgyti tiek ją, tiek priešo poziciją. Remiantis šios žvalgybos metu surinktomis žiniomis, pėstinin-kų vadui turėjo būti pateiktas siūlymas dėl geriausio įmanomo esamo-mis aplinkybėmis tankų panaudojimo būsimajame puolime varianto. Puolimui vadovaujančio pėstininkų dalinio vadas savo ruožtu, išklausęs siūlymus, turėjo priimti sprendimą ir duoti įsakymą, kuriame būtų nu-rodyta: 1) kuriems vienetams tankai yra priskiriami; 2) išeities (puolimo pradžios) riba ir šios pozicijos užėmimo laikas; 3) puolimo pradžia ir jo tvarka; 4) eiliniai ir galutinis puolimo tikslai; 5) numatoma parama tan-kams ugnimi; 6) susitelkimo vieta, pasiekus galutinį tikslą; 7) sutartiniai ženklai ryšiui tarp pėstininkų ir tankų palaikyti151.

Tiesa, kaip parodė pratybos poligonuose, praktiškai toli gražu ne visa-da pavykdavo laikytis šių procedūrų. Pavyzdžiui, aptardamas 1936 m. ka-riuomenės manevrus, Šarvuočių rinktinės vadas padarė išvadą, kad tankų būrių vadams įsakymai dažniausiai duodami skubotai ir yra neaiškūs. Be to, jie verčiami pernelyg rizikuoti ir vykti į kautynes prieš tai neišžvalgius vietovės, nežinant, kur tiksliai yra priešas, iš anksto nespėjus supažindin-

149 Ten pat, p. 206–207.150 Ten pat, p. 208–210.151 Ten pat, p. 208–210.

155

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

ti tankų įgulų su esamomis aplinkybėmis152. Panašias išvadas matome ir karo technikos viršininko pastabose dėl šarvuotųjų padalinių veikimo tų pačių metų mokymų Gaižiūnų poligone metu153. Visų pirma pastebėta, kad pėstininkų dalinių vadai prastai susipažinę su techninėmis ir taktinėmis tankų panaudojimo sąlygomis, todėl kartais duoda įsakymus, kurių tankų ekipažai paprasčiausiai negali įvykdyti. Be to, pėstininkų vadai, duodami įsakymus tankų padaliniams, nesuteikia jiems pakankamai laiko pasiruoš-ti užduočiai vykdyti, t. y. žvalgybai atlikti, ryšiui su pėstininkais, artilerija, aviacija užmegzti ir savo pačių koviniams įsakymams parengti. Šiuo atve-ju taip pat dažnai buvo pamirštama aptarti tankų veiklos suderinamumą su pėstininkų, ginkluotų sunkiaisiais ginklais, artilerija ir kitų rūšių pajėgų veiksmais. Tokie aplaidūs ar skuboti sprendimai per pratybas baigdavosi ne-susipratimais kovos lauke. Pavyzdžiui, tankai pradėdavo puolimą per vėlai arba nukreipdavo jį į tuščią vietą, atakuodavo poziciją, kurią tuo pat metu apšaudydavo savoji artilerija, likdavo atkirsti, kai pionieriai, nespėjus atsi-traukti tankams, susprogdindavo tiltus, arba prireikus jiems buvo atsisako-ma suteikti paramą pėstininkų sunkiųjų kulkosvaidžių ugnimi.

Tarp kitų planuojant veiksmus pasitaikiusių trūkumų nurodyta, kad dauguma atvejų pratimus atliekančių pėstininkų dalinių vadai neklaus-davo tankų padalinio vado, kaip geriau būtų galima panaudoti jo kovos mašinas, tačiau kartais viską iki smulkmenų palikdavo pastarojo nuožiū-rai arba, atvirkščiai, smulkmeniškai varžydavo jo veiksmus. Turėdamas tai omenyje, karo technikos viršininkas pabrėžė, kad pėstininkų vadai privalo tankų ekipažams (padaliniams) nurodyti aiškius uždavinius ir galutinius sprendimus priimti tik gavę tankų padalinio vado siūlymą dėl jo kovos vieneto panaudojimo154.

Atvejų, kai pėstininkų dalinių vadai neatsižvelgė į tankų vadų siūly-mus, nesuteikė jiems pakankamai laiko ryšiui su remiamais pėstininkų junginiais užmegzti, žvalgybai atlikti ir tinkamai pasiruošti puolimui, pasitaikė ir per 1937 m. rudens kariuomenės manevrus. Tai, be abejo,

152 1936-10-07 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 107.153 1936-10-24 Karo technikos viršininko pastabos dėl š. m. mokymo Gaižiūnų poligone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 75–75 a. p.154 Ten pat, l. 75–76.

156

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

neigiamai atsiliepė kovinių užduočių vykdymui155. 1938 m. rudens ma-nevrų metu Šarvuočių rinktinės vadas gen. št. plk. ltn. A. Sidabras ir vėl buvo priverstas atkreipti dėmesį į tankų kuopų vadų ir dalinių vadų, ku-riems buvo priskirtas kovos mašinų padalinys, bendradarbiavimo trū-kumus: pastarieji, duodami įsakymus tankų ekipažams, neklausdavo jų kuopos vado, turinčio šiais klausimais būti pagrindiniu remiamojo dali-nio vado patarėju, nuomonės156.

Parengus puolimo planą ir atlikus reikiamus parengiamuosius darbus, kitas tankų junginio veiksmų kovinės užduoties vykdymo etapas turėjo būti išeities pozicijos užėmimas157. Tai padaryti reikėjo kuo vėliau ir iš anksto išžvalgytomis prieigomis, taip pat kuo labiau slepiant nuo priešo, kad tankai artėja (pvz., naudojantis parengiamąja artilerijos ugnimi tankų variklių ūžesiui užgožti). Bendradarbiaujant su pėstininkais pageidauta, kad tankų išeities riba būtų kuo arčiau pėstininkų išeities pozicijos, tačiau, svarbiausia, kad ji būtų kuo sunkiau nustatoma priešo. Užėmę šią poziciją, tankai turėjo būti išrikiuoti puolimo plane numatyta rikiuote ir rūpestin-gai užmaskuoti158. Pratybų praktika taip pat parodė, kad tankų veiksmų sėkmei būtinam netikėtumo efektui pasiekti nereikėjo rinktis išeities ribos per arti priešo, kur kovos mašinas išduotų vien jų variklių ūžimas159.

Svarbiausia tankų ir pėstininkų padalinių bendradarbiavimo sritis vis dėlto buvo bendrai vykdomas puolimas. Šiuo atveju tankai turėjo visais atvejais pirmieji įsiveržti į priešo gynybos pozicijas ir, kreipdami savo smūgius į iš anksto nustatytas ugniavietes, praskinti kelią pėstinin-kams160. Pėstininkai savo ruožtu turėjo saugoti tankus atidžiai stebėdami kovos lauką ir visų pirma sutelkdami savo sunkiųjų ginklų ugnį į paste-bėtas priešo ugniavietes, ypač tas, kurios yra jo pozicijos sparnuose ir gi-lumoje. Svarbiausias pėstininkų uždavinys tuo metu – sunaikinti ar bent

155 1937-09-26 Pastabos dėl tankų veikimo 1937 m. rugs. mėn. rudens manevruose, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 65–66.156 1938-09-22 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 179, l. 49–49 a. p.157 Pėstininkų statutas P-51, II dalis. Kautynės. 2 laida, p. 210.158 Ten pat, p. 210.159 1932 m. Pratimo „Batalionas puolant“ VIII-24 nagrinėjimas, LCVA, f. 538, ap. 1, b. 11, l. 24.160 Pėstininkų statutas P-51, II dalis. Kautynės. 2 laida, p. 210.

157

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

nuslopinti priešo prieštankinius ginklus. Taip pat pabrėžta, kad pėstininkai turi sekti paskui puolančius tankus

tokiu atstumu, kuris leistų jiems nedelsiant ir neleidžiant priešui atsigau-ti išnaudoti kovos mašinų pasiektus rezultatus161. Jei kovos lauke susi-klostydavo palankios sąlygos užklupti priešą netikėtai, pėstininkai turėjo atakuoti kartu su tankais ir laikydamiesi kuo arčiau jų. Kai atstumas iki priešo didesnis, o vietovė atvira, tankai turi skubiai pulti kaip atskiras junginys ir, jei reikia, šiek tiek atsiplėšę nuo pėstininkų. Įsiveržę į ginamą poziciją, jie turi sunaikinti pėstininkams pavojingiausias ugniavietes, kad pastarieji, pasinaudodami tankų padarytomis spragomis, galėtų užimti atakuojamą plotą.

Jei matoma, kad tarp tankų ir pėstininkų puolimo metu susidarys per didelis atstumas, neleidžiantis vieniems kitų paremti, ir jei disponuojama daugiau nei vienu tankų vienetu, rekomenduota į puolimą kovos maši-nas leisti dviem junginiais162. Antrasis junginys, paskui kurį turėjo sekti pėstininkai, judėdamas paskui pirmąjį junginį, galėjo dengti jį ugnimi, naikinti ar slopinti jo paliktas ugniavietes ir dar geriau praskinti kelią pėstininkams. Siekiant kuo labiau suderinti tankų ir pėstininkų judėjimą, priklausomai nuo atstumo, kurį reikia įveikti, ir vietovės sąlygų, vienu atveju pėstininkai turėjo pradėti puolimą antrajam tankų junginiui va-žiuojant pro jų išeities ribą, kitu atveju – anksčiau už antrąjį (o kartais ir pirmąjį) kovos mašinų junginį, kad tankai galėtų pralenkti atakuojančius pėstininkus iš anksto nustatytu atstumu.

Bet kuriuo atveju svarbiausia – kad tankai pradėtų veikti priešą savo naikinamąja ugnimi anksčiau nei savieji pėstininkai pateks į priešo ugnies užtvarą ir spėtų padaryti pakankamai spragų spygliuotos vielos kliūtyse, taip pat sunaikinti pėstininkams pavojingiausias ugniavietes163.

Šių puolimo procedūrų turėjo būti laikomasi veržiantis tiek prie pirminės, tiek prie eilinių kovinėje užduotyje numatytų puolimo ribų. Tačiau visada svarbiausia tankų užduotis buvo slopinti priešą, kol ata-kuojamą plotą užims pėstininkai. Pasiekus tikslą, kovos mašinos turėjo saugoti juos nuo kontratakų arba, sustabdžius tolesnį puolimą, pasislėpti už artimiausios priedangos. Puolimo metu tankų įgulos privalėjo stebėti,

161 Ten pat, p. 210–211.162 Ten pat, p. 211–212.163 Ten pat, p. 212–213.

158

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

ar už jų slenkančių pėstininkų nesustabdė anksčiau nepastebėtos priešo ugniavietės, o jei taip nutiko, grįžti ir pašalinti šią grėsmę arba, pėstinin-kams ir toliau nejudant iš vietos, grįžti prie jų ir gauti naujus nurodymus. Kad geriau aptiktų priešo ugniavietes, tankai puldami turėjo judėti ne tiesia linija, o vingiuodami į vieną ar kitą pusę164.

Kautynių sąlygomis būtinam, tačiau sunkiai palaikomam ryšiui tarp tankų ir pėstininkų užmegzti patikimiausia priemonė buvo iš anksto nu-statyti signalai, rodomi ginklu, vėliavėlėmis ir pan., taip pat asmeninis susižinojimas, jei tarp jų yra nedidelis atstumas. Sutartiniai ženklai ap-ėmė svarbiausias judesio ir krypties pokyčių sąvokas. Taip pat svarbus vaidmuo teko pėstininkų siunčiamiems pasiuntiniams. Kad padėtų tan-kams lengviau rasti priešo ugniavietes, pėstininkai turėjo būti aprūpinti signalinėmis raketomis ir pažymėti aptiktas ugniavietes iššaudami šias raketas jų kryptimi165.

Per pratybas ir manevrus poligonuose buvo tobulinami veiksmai ap-tartąja puolimo tvarka, taip pat geriau nei bet kada atsiskleisdavo proble-mos, kurios galėtų trukdyti sėkmingai bendrai veikti tankų ir pėstininkų padaliniams realios kovos sąlygomis. Pavyzdžiui, karo technikos viršinin-kas 1932 m. inspekcinės apžiūros metu tankų būrio atliktą kovinį pratimą, kai jis padarė dvi 30 m pločio spragas spygliuotos vielos užtvaroje ir sunai-kino menamo priešo kulkosvaidžių lizdus, įvertino patenkinamai, tačiau pažymėjo, kad buvo padaryta klaida atakos pradžioje, paliekant išeities ribą, kadangi vienas iš tankų gerokai anksčiau už likusius pajudėjo pirmyn ir taip sudarė priešui patogią galimybę naikinti kovos mašinas pavieniui166.

Stebint 1935 m. mokymus Gaižiūnų poligone buvo kritikuojamos tan-kų įgulos ne tik dėl netinkamo išvažiavimo iš išeities pozicijų, nes tada kovos mašinos tapdavo lengvesniu taikiniu artilerijai, bet ir dėl to, kad, atlikdamos taktikos pratimus, per mažai dėmesio kreipė į priešo prieš-tankinių pabūklų ir artilerijos ugnį, savo pionierių paženklintas kliūtis167. Taip pat pabrėžta, kad mokymų metu pasitaikę atvejų, kai į priešo gi-namą poziciją įsiveržę tankai pernelyg ilgai joje užsibūdavo – realiomis

164 Ten pat, p. 213–214. 165 Ten pat, p. 214.166 1932-09-13 Karo technikos viršininko įsakymas Nr. 5, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 155, l. 77.167 1935-12-11 Kariuomenės štabo aplinkraštis Nr. 21, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 94.

159

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

kovos sąlygomis jiems būtų kilusi sunaikinimo grėsmė168. Panašios kriti-kos sulaukta ir 1936 m. vertinant pratimą, kurį atliekantys tankai rėmė pėstininkų pulko puolimą, nurodant, kad pirmieji, atakuodami įtvirtin-tą poziciją, padarė per mažai spragų vielų kliūtyse ir per ilgai važinėjo nedideliame plote ties apkasais, todėl būtų tapę patogiu taikiniu priešo pabūklams169. Vertinant tankų veiksmus 1938 m. mokymų metu, pa-girtas jų išėjimas iš išeities pozicijos ir atakos pradėjimas dviem viena kitą remiančiomis vilnimis, tačiau tuo pat metu pažymėta, kad, puolant pernelyg siaurame plote, pėstininkams nepakako padarytų spragų vielų kliūtyse, o antroji tankų vilnis dar ir pavėlavo170.

Per 1936 m. pratybas pastebėta, kad pėstininkams ne visuomet pavyk-davo išnaudoti tankų puolimo rezultatus, kadangi, pastariesiems esant priešaky ir savo ugnimi slopinant priešą, jie pernelyg lėtai judėjo į priekį, kad užimtų atakuojamą poziciją171. Apžvelgdamas šarvuotųjų padalinių pasirodymą 1936 m. pratybose Gaižiūnų poligone, karo technikos vir-šininkas gen. ltn. K. Popeliučka tankų ir pėstininkų bendrų puolamųjų veiksmų kontekste, be kita ko, dar kartą atkreipė dėmesį į šį deramos veiks-mų koordinacijos trūkumą: pėstininkai per tankų ataką elgėsi pernelyg pasyviai, per toli buvo atsilikę nuo jų arba liko gulėti vietoje ir nesistengė išnaudoti tankų pasiektų rezultatų172. Kartu išvadose karo technikos virši-ninkas pabrėžė, kad reikėjo išmokyti žemesnio rango pėstininkų vadus ir eilinius kareivius veikti itin energingai, kai tankai pradeda savo ataką, jei norima su jų pagalba pralaužti priešo ginamą poziciją.173. Savo išvadose dėl 1936 m. manevrų Šarvuočių rinktinės vadas, be kita ko, kategoriškai nurodė, kad puolantys tankai ir pėstininkai nebendradarbiavo ir pasta-

168 Ten pat, l. 94. 169 1936 m. Bendros pastabos dėl II-os pėst. divizijos dalių mokymo Gaižiūnų poligone 1936 metų II-me laikotarpyje, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 27 a. p.170 1939-03-21 III pėst. divizijos štabo I skyriaus nurodymai 1938 m. Gaižiūnų poligono II-ro laikotarpio mokyme pastebėtų trūkumų (paklaidų) pašalinimui bei dalinių ir vadų rengimo reikalu, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1114, l. 27 a. p.171 1936-10-27 Šaudymų ir taktiškų lauko pratimų 1936 metų Gaižiūnų poligono I-me laikotarpyje išdavos, LCVA, f. 509, ap. 1, b. 321, l. 27.172 1936-10-24 Karo technikos viršininko pastabos dėl š. m. mokymo Gaižiūnų poligone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 75 a. p.173 Ten pat, l. 76.

160

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

rieji visai nerėmė tankų ugnimi174. Taip pat griežtai gen. št. plk. ltn. A. Si-dabras įvertino pėstininkų ir tankų kovinį bendradarbiavimą 1937 m. pratybose, teigdamas, kad į tai visai nebuvo kreipiama dėmesio, ir pažy-mėdamas, kad karo metu tai galėtų turėti skaudžių padarinių175.

Kaip parodė vienas iš 1936 m. pratybų pratimų, kurį atliekant pėsti-ninkų bataliono veiksmus rėmė vienas tankų būrys, tankų puolimo mo-mento parinkimas priklausė nuo remiamojo pėstininkų dalinio, o ne nuo kovos mašinų junginio vado. Bataliono vadui nurodžius pačiam tankų būrio vadui pasirinkti puolimo laiką, pastarasis, negalėdamas sekti įvykių eigos visame bataliono veiklos bare, praleido patogų pulti momentą176. Pa-vyzdžiui, per vienas iš 1937 m. pratybų, vykdant užduotį, prieš tai nesude-rinus bendrų veiksmų su tankais, pėstininkai jiems skirtą užimti objektą puolė anksčiau, nei buvo įsakyta, ir be juos remti turėjusių tankų būrio. Tankų būrio vadas, pastebėjęs prie priešo priartėjusius savo pėstininkus, savo iniciatyva organizavo puolimo veiksmus jiems paremti, tačiau su pa-daliniu atvyko pavėlavęs – priešas jau buvo spėjęs palikti pozicijas177.

Bendrų pėstininkų ir tankų veiksmų teorinių pagrindų dėstymas Pėstininkų statute baigiamas tankų panaudojimo ypatingomis – miško ir gyvenvietės – sąlygomis aptarimu178. Tankų veiksmų šiose vietovėse principai, susiję su, pvz., galimų kovinių užduočių pobūdžiu ir apriboji-mais, buvo abiem atvejais beveik vienodi. Veikiantys miškingoje ir apgy-vendintoje vietovėje tankai visų pirma negalėjo laisvai manevruoti (ypač didesniu greičiu) ir laiku pastebėti grėsmių, bet priešui buvo patogu juos užklupti netikėtai ir iš arti. Dėl šios priežasties dar svarbesnė tapo savo pėstininkų, turėjusių laiku pastebėti gresiantį pavojų, apie jį pranešti tan-kų įguloms ir taip juos apsaugoti, parama179. Nepaisant išvardytų sunku-mų, statute laikytasi nuomonės, kad tankai šiomis kovos sąlygomis gali

174 1936-10-07 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 107.175 1937-09-30 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 58.176 1936 m. Bendros pastabos dėl II-os pėst. divizijos dalių mokymo Gaižiūnų poligone 1936 metų II-me laikotarpyje, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 24 a. p.177 1937 m. Raudonųjų pusės l. tankų būrio vado pastabos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 68 a. p.178 Pėstininkų statutas P-51, II dalis. Kautynės. 2 laida, p. 214–216.179 Ten pat, p. 214–216.

161

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

būti labai naudingi, kadangi pajėgtų bent iš dalies pavaduoti artileriją, kuriai veikti minėtomis aplinkybėmis būtų buvę sunku180. Pirminė ko-vos mašinų užduotis aptariamaisiais atvejais buvo padėti pėstininkams užimti pamiškes ar gyvenviečių pakraščius. Pažymėtina, kad kovos veiks-mams vykstant miške ar gyvenvietėje, tankai, priešingai nei veikdami atviresnėje vietovėje, nebeturėjo veržtis į priekį, aplenkdami pėstininkus, o lėtai judėti paskui priešakinius jų junginius ir taip padėti užimti arti-miausius pasipriešinimo taškus. Šiose vietovėse veikiantys tankų pada-liniai taip pat, skirtingai nei nurodoma bendrosiose nuostatose, galėjo būti skaidomi ir priskiriami remiamam pėstininkų junginiui skyriais (du tankai) arba jam priskiriamos net pavienės mašinos. Be to, tankai galėjo būti sėkmingai panaudoti ir remiant miškingoje ar apgyvendintoje vieto-vėje įsitvirtinusio priešo pozicijų apėjimo manevrą181.

Panašių į čia aptartas įžvalgų tankų ir pėstininkų padalinių kovinio bendradarbiavimo tema galime pastebėti ir aptariamojo laikotarpio kari-nėje spaudoje. Savo straipsniuose Lietuvos karininkai taip pat akcentavo detalaus kovinės užduoties planavimo, glaudaus bendradarbiavimo kovos lauke, efektyvios tarpusavio paramos ugnimi būtinybę, siekiant sėkmingų pėstininkų ir jiems svarbių paramos ginklų – tankų bendrų veiksmų182.

2.4. Tankų padalinių ir kavalerijos bendradarbiavimas

Be paramos pėstininkams, kita ne mažiau svarbi tankų padalinių už-duotis karinio konflikto atveju būtų buvusi parama antrajai manevrinei Lietuvos kariuomenės ginklo rūšiai – kavalerijai. Šio kovinio bendradar-biavimo pagrindai yra išdėstyti Kavalerijos statuto antrojoje dalyje apie kautynes183. Šiame kontekste, kaip ir kalbant apie pėstininkų veiksmus, visų pirma primenama, kad, nepaisant tankų ir kitų šarvuotųjų kovos mašinų teikiamos naudos vykdant kovines užduotis, jos yra tik pagalbinė

180 Ten pat, p. 214.181 Ten pat, p. 214–216.182 Gen. št. plk. ltn. Grinius, Tankų ir pėstininkų bendradarbiavimas, Mūsų žinynas, Nr. 109, Kaunas, 1934, p. 310–326; Nr. 110, Kaunas, 1934, p. 419–433; J. ltn. Pečiūra, Tan-kų bendradarbiavimas su kitomis ginklų rūšimis, Mūsų žinynas, Nr. 128, Kaunas, 1935, p. 437–440.183 Kavalerijos statutas K-51, II dalis. Kautynės, p. 75–88.

162

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

priemonė, kuriai dėl įvairių priežasčių negalint dalyvauti kautynėse, ka-valeristai turi gebėti įvykdyti skirtą užduotį ir be jų pagalbos184.

Šarvuotosioms kovos mašinoms, dalyvaujančioms veiksmuose kartu su raitininkais, buvo numatytos šios kovinės užduotys: 1) su kavalerijos veiksmais suderinti netikėti ir staigūs smūgiai, 2) savarankiškas svarbių ribų užėmimas, jei numatyta, kad savi raitininkai atvyks greitai, 3) sava-rankiška žvalgyba, 4) parama kavalerijai žvalgyboje ir saugoje, 5) tiesiogi-nė parama kavalerijai kautynių metu, 6) pasalos ir netikėti smūgiai, 7) ka-valerijos atsitraukimo priedanga, 8) priešo apsupimas ir jo atsitraukimo kelių atkirtimas, 9) kova su priešo šarvuotosiomis kovos mašinomis.

Greitų lengvųjų tankų kavalerijai teikiama svaria parama neabejojo ir Lietuvos kariuomenės karininkai, pabrėžiantys, kad tankai gali tapti galinga raitininkų smūgio priešui priemone ir, užtikrinus glaudų bendra-darbiavimą, gerokai sustiprinti jų veiksmingumą atliekant kone visų tipų kovines užduotis185.

Konkrečias užduotis tankų junginiui turėjo skirti kavalerijos dalinio, kuriam jis priskirtas, vadas, prieš tai turėjęs išklausyti tankų padalinio vado siūlymą dėl kovos mašinų panaudojimo ir leisti jam laisvai pasi-rinkti užduoties vykdymo būdą. Nepriklausomai nuo užduoties pobū-džio, ją vykdant buvo labai svarbu, kad raitininkai: 1) sudarytų su tan-kais aiškų veiksmų planą ir palaikytų ryšius, 2) paremtų tankų puolimą, savo sunkiųjų ginklų ugnį nukreipdami į priešo prieštankinius pabūklus ir kulkosvaidžius, 3) naudotų tankus tinkamoje jiems veikti vietovėje, 4) teiktų kovos mašinoms inžinerinę paramą, 5) neskaidytų tankų jungi-nio smulkiomis dalimis, o naudotų sutelktus186.

Daugelis kovinio tankų ir kavalerijos bendradarbiavimo bendrųjų principų buvo beveik tokie pat kaip ir jų veiksmų su pėstininkais. Pavyz-džiui, kovos mašinos turėjo padėti raitininkams laimėti savo ugnimi ir svoriu naikindamos priešo gyvąją jėgą, sunkiąją ginkluotę, įtvirtinimus, o įtraukiant jas į kautynes, visada siekti kuo didesnio netikėtumo efek-

184 Ten pat, p. 75.185 Ten pat, p. 77–78; J. ltn. Pečiūra, Tankų bendradarbiavimas su kitomis ginklų rūšimis, Mūsų žinynas, Nr. 128, p. 441; Ltn. Ingaunis, Kavalerijos bendradarbiavimas su motome-chanizuotais daliniais, Mūsų žinynas, Nr. 134, Kaunas, 1936, p. 453–461. 186 Kavalerijos statutas K-51, II dalis. Kautynės, p. 77–78.

163

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

to187. Kavalerijos pulkui paprastai būdavo priskirtas vienas tankų būrys (pagrindinis kovinių užduočių vykdymo vienetas), o išskirtiniais atve-jais – visa kuopa, kurios vadas, kaip ir bendradarbiaujant su pėstininkais, turėjo tapti pagrindiniu raitininkų vado patarėju dėl tankų panaudojimo ir palaikyti ryšį su savo būriais, taip pat rūpintis logistikos klausimais. Turimi tankai, kurių buvo palyginti nedaug, beveik visada naudoti būtent pagrindine kovos veiksmų kryptimi, siekiant veiksmų efektyvumo ir kar-tu taupyti kovos mašinų techninius ir degalų išteklius188.

Tai, kaip parodė pratybos, nebuvo taip paprasta, kadangi nepakanka-mai gerai tankų kovinio panaudojimo pagrindus išmanantys kavalerijos ir pėstininkų vadai buvo linkę jais remtis ir tada, kai tam nebūdavo jokios būtinybės. Negana to, šios technikos ir taktikos žinių spragos lemdavo ir netinkamus sprendimus parenkant tankams užduotis ar veikimo vie-toves (dėl šių klaidų įgulos nariai patirdavo traumų atsitrenkę į kovos mašinos vidaus sieneles ir prietaisus) arba netikslingai juos paskirstant (pvz., tankų būrys priskiriamas kavalerijos ar pėstininkų būriui)189.

Pasibaigus 1936 m. kariuomenės manevrams, Šarvuočių rinktinės va-das, ragindamas tankus pratybų metu naudoti ekonomiškiau ir raciona-liau, pažymėjo, kad kai kurie jų per visus tų metų mokymus nuvažiavo po 1000 km190. Vertinant tankų veiksmus per 1937 m. pratybas pastebėta, kad kavalerijos vadai perdėtai siekė per trumpą laiką panaudoti šias kovos mašinas kone visomis veiksmų kryptimis, kartais net gerokai viena nuo kitos nutolusiomis, taip pat aplinkybėmis, kuriomis jie negalėtų duoti ap-čiuopiamos naudos, o tik taptų labiau pažeidžiami191. Tiesa, per 1937 m. manevrus tankai vidutiniškai nuvažiavo po 150–215 km192. Nepaisant šių

187 Ten pat, p. 80.188 Ten pat, p. 80–81.189 1936-10-07 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 107; 1936-10-24 Karo technikos viršininko pastabos dėl š. m. mo-kymo Gaižiūnų poligone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 75 a. p.; 1937-09-30 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 58.190 1936-10-07 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 107.191 1937-09-26 Pastabos dėl tankų veiksmų 1937 m. rugs. mėn. rudens manevruose, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 64 a. p., 66.192 1937 m. Raudonųjų pusėje prie lengvų tankų būrio tarpininko pastabos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 62; 1937 m. Raudonųjų pusei l. tankų būrio vado pastabos, LCVA, f. 929,

164

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

trūkumų, tiek 1936 m., tiek 1937 m. manevrai parodė, kad tankų veiksmai su kavalerija yra sklandesni ir geresni, nei su pėstininkais, o vikšrinės šar-vuotosios kovos mašinos dėl savo manevringumo nelygioje vietovėje ir ne-priklausymo nuo kelių tinklo (priešingai nei kariuomenės ratiniai šarvuo-čiai) buvo rimta parama raitininkams ir pelnė jų vadų aukštą įvertinimą193.

Palyginti didelis Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų VCL greitis ir mobilumas raižytoje vietovėje lėmė, kad jie bene vieninteliai iš šarvuoto-sios technikos vienetų galėjo sklandžiai veikti kartu su raitininkais, taip pat ir žvalgyboje, priešakinėje ir užnugario saugoje. Tokiu atveju jie turėjo įeiti į žvalgybos raitelių rinktinės sudėtį ir dažniausiai laikytis jos tvarkos branduolyje, kad galėtų stoti į kautynes tik tada, kai pagal aplinkybes rei-kėtų siųsti į kovą pagrindines žvalgybos rinktinės pajėgas. Savarankiškus žvalgomuosius ar puolamuosius tankų veiksmus buvo numatyta vykdyti tik nedideliu atstumu nuo likusių žvalgų pajėgų, kad pastarieji galėtų juos greitai paremti194. Tiesa, vertinant 1937 m. kariuomenės manevrus atkreip-tas dėmesys, kad žvalgyboje, kaip ir kitais atvejais, dera šias kovos mašinas naudoti tikslingai, apgalvotai ir nerizikuoti be reikalo jas pademonstruo-ti priešininkui siunčiant atlikti tokių užduočių, kurias galima patikėti ir vieniems raitiesiems žvalgams195. Tuo pat metu tankai pasirodė esą nau-dingi priešakinėje saugoje šalinant iš kelio smulkesnes priešo grupes (tik tuo atveju, jei veikiama šviesiu paros metu ir judama kolonos priešakyje), kurios, net ir nedidelės, pajėgdavo sustabdyti ir gaišinti žygio vorą, kurios priešakyje judėjo ne tankai, o, pvz., motorizuotieji pėstininkai196.

Puolamosiose ir pasitinkamosiose kautynėse tankai turėjo veikti pa-grindinio smūgio kryptimi arba atlikti manevrus, nukreiptus į priešo sparną bei užnugarį, savarankiškai arba tai pačiai užduočiai skirto ka-valerijos ar motorizuotųjų pėstininkų dalinio sudėtyje. Atsižvelgiant į

ap. 3, b. 987, l. 69.193 1936-10-24 Karo technikos viršininko pastabos dėl š. m. mokymo Gaižiūnų poligone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 75 a. p.; 1937-09-26 Šarvuočių rinktinės raštvedžio-iždininko raportas ūkio viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 67 a. p.194 Kavalerijos statutas K-51, II dalis. Kautynės, p. 81–82.195 1937 m. Šarvuočių rinktinės vado pastabos dėl šių metų kariuomenės manevruose IX. 12-IX. 18 d. d. tankų ir šarv. automobilių naudojimo ir jų veikimo, LCVA, f. 929, ap. 3, b 987, l. 59 a. p. 196 1937 m. Raudonųjų pusės l. tankų būrio vado pastabos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 68.

165

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

didesnę raitininkų veiksmų spartą, Kavalerijos statute taip pat pabrėžta, kad iš tankų ir jų vadų, bendradarbiaujančių su kavalerija, irgi laukta ati-tinkamai operatyvių veiksmų, iniciatyvos, gebos greitai orientuotis pagal situaciją ir priimti racionalius sprendimus197.

Padedant tankams sutelktojo smūgio į priešo sparną ir užnugarį po-tencialą gerai atskleidė vienas 1936 m. rudens manevrų epizodas198. Rug-sėjo 24 d. vadinamiesiems „mėlyniesiems“ atstovavęs 1-asis husarų pul-kas su jį remiančiu lengvųjų tankų būriu iš užnugario puolė „raudonųjų“ dešiniajame sparne stovintį pėstininkų batalioną ir jį visiškai sunaikino, be to, paėmė „į nelaisvę“ daug jo karių ir įrangos. Negana to, kad pulta bene labiausiai pažeidžiama karinio dalinio pusė, raitelių ir tankų ataka buvo gerai tarpusavyje suderinta, netikėta ir staigi, o kovos mašinos veikė labai joms patogioje vietovėje. Tankams taip pat pavyko išlaikyti dide-lį bendro veikimo su kavalerija tempą, įgyvendinti raitininkų vadų pa-geidavimą per 15–20 min. sėkmingai sudalyvauti trijuose puolimuose ir įrodyti savo, kaip paramos ginklo, vertę199. 1937 m. vėl sėkmingai pasiro-dyta, kai per manevrus, rugsėjo 16 d., šį kartą jau „raudonųjų“ kavalerijos eskadronui, remiamam tankų būrio, pavyko sumušti ir priversti, patyrus daug nuostolių, atsitraukti „mėlynųjų“ pajėgas200. Tankai šioje atakoje ir vėl veikė labai gerai, kadangi į kautynes įsitraukė staiga ir netikėtai, o jų puolimas buvo nukreiptas į priešo užnugarį ir suderintas su pėsčiomis puolančiais raitininkais201.

Įprastinės bendro kavalerijos ir tankų puolimo procedūros, seka ir principai iš esmės nesiskyrė nuo anksčiau aptartų nustatytų bendradar-biavimo su pėstininkais principų, kadangi raitininkai taip pat beveik visada į kovą turėjo stoti kaip pėstininkai, nes žirgai pirmiausia buvo jų transporto priemonė. Buvo tikimasi, kad kavalerijos dalinio ir jį re-miančio tankų junginio vadai sudarys detalų planuojamo puolimo planą,

197 Kavalerijos statutas K-51, II dalis. Kautynės, p. 82.198 1936 m. Kariuomenės manevruose tankeliams „mėlynųjų“ pusėje duoti uždaviniai, uždavinius vykdant pastebėti netikslumai ir bendros pastabos manevruose, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 101 a. p.199 Ten pat, l. 101 a. p. – 102.200 1937 m. Raudonųjų pusėje prie lengvų tankų būrio tarpininko pastabos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 61 a. p.201 Ten pat, l. 61.

166

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

numatantį, be kita ko, tarpusavio paramą ugnimi, siektinus tikslus, sude-rinantį puolimo tvarką, laiką ir ryšius. Tam reikėjo, kad tankų padalinio vadas galėtų išžvalgyti būsimąjį kovos lauką ir turėtų progą pateikti rai-tininkų vadui savo siūlymus dėl kovos mašinų geriausio panaudojimo, prieš pastarajam priimant galutinį sprendimą. Po to, kaip įprasta, tankai turėjo kuo slapčiau užimti išeities ribos poziciją, kuri taip pat turėjo būti parinkta kuo geriau juos dengiančioje vietovėje202.

Kaip ir veikiant su pėstininkais, bendradarbiaujant su kavalerija ne vi-sada buvo laikomasi šių nuostatų. Pavyzdžiui, 1936 m. rudens manevrų metu, rugsėjo 23 d., kavalerijos dalinio vado įsakymu tankų būrys buvo du kartus pasiųstas į skubotas atakas. Antrosios atakos metu dvi kovos mašinos buvo išvestos iš rikiuotės203. Šias atakas siejo tai, kad raitininkų vadas abiem atvejais davė įsakymą pulti visiškai nesuteikęs tankų būrio vadui laiko išžvalgyti vietovei, kurioje teks veikti, ir priešo pajėgumams, negana to, pats neturėjo tikslių žinių apie priešo dispoziciją, jo karių skai-čių ir pajėgumą. Toks skubotumas, vertęs tankų padalinius veikti neiš-žvalgytoje vietovėje ir atakuoti priešą, kurio žinoma tik buvimo vieta, buvo įvertintas kaip pernelyg rizikingas tikros kovos sąlygomis204. Dalinis kovinis įsakymas, pateiktas neišklausius tankų padalinio vado pasiūlymo, kuriame konkrečiai nenurodoma kovinė užduotis, puolimo kryptys ir su-sirinkimo vieta, sumažino tankų junginio galimybes tinkamai atlikti už-duotį. Be to, skubotas įsakymas, neleidžiantis ne tik atlikti žvalgybos, bet ir tankų junginio vadui supažindinti savo įgulų su jo turiniu, padarė visą kovos mašinų padalinį pernelyg priklausomą nuo savo vado205. Vieno iš 1936 m. pratybose dalyvavusių tankų būrių vadas paminėjo tokią ataką, kai, raitininkų vadui davus skubotą įsakymą dėl aiškiai neatpažinto priešo puolimo, galiausiai paaiškėjo, kad tai tebuvo menkas jo vienetas, su kuriuo lengvai galėjo susitvarkyti vieni raiteliai206. Negana to, šio puolimo metu

202 Kavalerijos statutas K-51, II dalis. Kautynės, p. 82–83.203 1937 m. Kariuomenės manevruose tankeliams „mėlynųjų“ pusėje duoti uždaviniai, uždavinius vykdant pastebėti netikslumai ir bendros pastabos manevruose, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 101–101 a. p.204 Ten pat, l. 101–102; 1936-10-07 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos vir-šininkui, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 107.205 1937 m. Mėlynųjų tankų būrio vado pastabos dėl kariuomenės manevrų, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 103.206 Ten pat, l. 103.

167

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

sugedus būrio vado tankui, likusios kovos mašinos, ekipažams nežinant, kur yra susirinkimo vieta, ilgokai sukiojosi kovos lauke aplink būrio vadą, kol jis įsėdo į kitą tanką. Kitą kartą tankų būrio vadui nurodė, o ne leido pačiam pasirinkti išeities ribą, kuri pasirodė esanti per arti priešo, o priei-gos – gerai matomos, taigi nebuvo galimybės tankų panaudoti netikėtai207.

Įprastinių, bendrų kavalerijos, veikiančios pėsčiojoje rikiuotėje, ir tankų puolamųjų veiksmų principai buvo praktiškai tokie pat kaip ir tankų padalinių bendradarbiavimo su pėstininkais gairės. Pagrindiniai tokio puolimo akcentai, kaip jau aptarta, buvo šie: 1) tankai turėjo pra-dėti veikti priešą naikinamąja ugnimi anksčiau, nei raitininkai pateks į jo ugnies užtvarą, 2) tankai privalėjo pirmieji įsiveržti į priešo poziciją, padaryti spragas vielų kliūtyse ir slopinti jo pasipriešinimą, kol atakuoja-mą objektą užims raitininkai, 3) puolimo metu raitininkai turėjo saugoti ir remti tankus ugnimi, laikytis už jų tokiu atstumu, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, leistų nedelsiant išnaudoti tankų atakos rezul-tatus208. Ryšių tarp kavalerijos ir tankų padalinių kautynių metu užmez-gimo ir palaikymo būdai bei bendri šių pajėgų rūšių veiksmai miškingoje ar apgyvendintoje vietovėje taip pat nesiskyrė nuo analogiškų dalykų, numatytų tankams veikiant su pėstininkais209.

Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tankams galėjo tekti remti ir specifinį kavalerijos puolimo būdą – raitąją ataką. Padėti raitininkams sė-kmingai užbaigti šį veiksmą (dėl būtino didelio greičio tai galėjo padary-ti, ko gero, tik „Vickers“ kovos mašinos) tankai galėjo dviem būdais: visu greičiu verždamiesi kavalerijos priešakyje arba savarankiškai smogdami į priešo sparną210. Bet kuriuo atveju jie privalėjo atakuoti priešą pirmieji ir sutrikdyti jo pasipriešinimą, kol raiti kavaleristai galės pasiekti jį savo kar-dais. Atakai pavykus, tankai pirmieji ir nelaukdami kavalerijos turėjo im-tis persekioti priešą arba saugoti jos sparnus nuo kontratakų. Persekiojant tankų užduotis buvo nublokšti priešą tolyn ir neleisti jam persigrupuoti211.

Per 1937 m. kariuomenės manevrus buvo pademonstruota, kokių rezultatų galima pasiekti sėkmingai organizavus persekiojimą (tiesa,

207 Ten pat, l. 103.208 Kavalerijos statutas K-51, II dalis. Kautynės, p. 83–86.209 Ten pat, p. 86–88.210 Ten pat, p. 87.211 Ten pat, p. 87.

168

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

veikiant kartu su pėstininkais), kai, vieniems pėstininkams sėkmingai nubloškus priešą, 1,5 km jį persekiojusiems tankams pavyko išplėsti užimtos teritorijos ribas212.

Gynybinėse kovose tankai turėjo tapti besiginančio dalinio rezervu ir neleisti priešui prasiveržti, o stabdomosiose kautynėse jų užduotis buvo paremti staigius, riboto masto puolimus, kuriais siekiama sustabdyti ar sutrikdyti priešo veržimąsi į priekį, arba dengti kitų stabdančiųjų pada-linių atitrūkimo nuo priešo veiksmus. Šiose kovose tankų reikšmė dar labiau padidėdavo, jei dalinio, kurio sudėtyje jie veikė, gynybos ribos bū-davo plačios213.

1937 m. kariuomenės manevrai suteikė ne vieną progą patikrinti tan-kų efektyvumą stabdomosiose kovose. Vertinant šias pratybas buvo pa-brėžta, kad dėl puolančio priešo prieštankinių pabūklų grėsmės stabdant, atitrūkimo nuo priešo veiksmams paremti tankai turi būti naudojami tik tuomet, kai kyla grėsmė, jog atitrūkti mėginantis padalinys nesugebės to padaryti savo jėgomis214. Taip nutiko šių manevrų metu, rugsėjo 16 d., kai tankų būrys padėjo atitrūkti atskirai veikusiam ir stipresnio priešo spau-džiamam kavalerijos eskadronui, kuriam vienam būtų buvę labai sunku tai padaryti215. Kita svarbi tankų užduotis stabdomosiose kautynėse buvo dengti savo dalinio sparnus ir kontratakuoti, priešui mėginant jį apsup-ti216. 1937 m. manevrai taip pat pateikė kelis sėkmingo tankų panaudoji-mo kontratakose, kuriomis siekta neleisti priešo pajėgoms apsupti savo dalinių ar atkirsti jiems atsitraukimo kelių, pavyzdžių, įrodžiusių tankų tinkamumą ir vertę šiose kritinėse situacijose217.

212 1937 m. Raudonųjų pusėje prie lengvų tankų būrio tarpininko pastabos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 61 a. p.213 Kavalerijos statutas K-51, II dalis. Kautynės, p. 87.214 1937 m. Šarvuočių rinktinės vado pastabos dėl šių metų kariuomenės manevruose IX. 12-IX. 18 d. d. tankų ir šarv. automobilių naudojimo ir jų veikimo, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 59; 1937 09 26 Pastabos dėl tankų veikimo 1937 m. rugs. mėn. rudens manev-ruose, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 64 a. p.215 1937 m. Raudonųjų pusėje prie lengvų tankų būrio tarpininko pastabos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 61 a. p.216 1937-09-26 Pastabos dėl tankų veikimo 1937 m. rugs. mėn. rudens manevruose, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 65.217 1937 m. Šarvuočių rinktinės vado pastabos dėl šių metų kariuomenės manevruose IX. 12-IX. 18 d. d. tankų ir šarv. automobilių naudojimo ir jų veikimo, LCVA, f. 929, ap. 3,

169

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

2.5. Tankų padalinių bendradarbiavimas su artilerija

Paskutinė sudedamoji tankų padalinių bendradarbiavimo kovos lauke su pagrindinėmis Lietuvos kariuomenės ginklų rūšimis dalis buvo jų są-veika su artilerija. Šios sąveikos teoriniai principai buvo išdėstyti Artileri-jos statute218. Kad galėtų sėkmingai įvykdyti skirtas užduotis, remiančio-sios artilerijos vadas turėjo atitinkamu laiku gauti aiškius tankų padalinio vado nurodymus ir žinoti: 1) savo tankų savybes ir jų ženklus, 2) tankų užduotis ir kurie priešo gynybiniai įrenginiai gali jiems trukdyti, 3) tankų išeities ribą, judėjimo kryptį ir susirinkimo vietą, 4) atsitraukimo kryp-tį nepavykus sėkmingai baigti užduoties, 5) tankų sutartinius ženklus ugniai paleisti arba nutraukti ir taikiniams nurodyti219. Tankų naudai visų pirma veikė artilerijos, priskirtos viso pėstininkų ar kavalerijos dalinio (kuriam ir priklausė kovos mašinos) kovos veiksmams paremti, paren-gimas būsimai atakai. Šios priešo pozicijos apšaudymo prieš puolimą (artilerinio parengimo) procedūros baigiamojoje dalyje artilerija turėjo nukreipti savo ugnį į priešo stebėjimo postus ir spėjamas prieštankinių pabūklų ugniavietes. Taip pat dūminiais sviediniais tuo pat metu priešais stebėjimo postus ir spėjamas prieštankinių pabūklų pozicijas galėjo būti padaroma dūmų uždanga220. Šie veiksmai turėjo sutrukdyti priešui apšau-dyti puolančius tankus prieštankine ugnimi ir nutaikyti į juos savo artile-riją. Tankams atakuojant priešo poziciją, užduotis naikinti pasirodančius jo prieštankinius pabūklus turėjo tekti atskiroms artilerijos baterijoms, tiesiogiai priskirtoms tankų puolimui remti221. Šios baterijos turėjo iš anksto nustatytuose veikimo baruose įrengti stebėjimo postus ir paruoš-ti šaudymo į spėjamas prieštankinių pabūklų vietas duomenis. Tankams pasiekus iš antžeminių artilerijos stebėjimo postų nematomą ribą, šių ats-kirųjų baterijų paramos kovos mašinoms užduotis būdavo įvykdyta, ir jos vėl tapdavo tiesiogiai pavaldžios savo artilerijos dalinio vadui222. Be to,

b. 987, l. 59; 1937-09-26 Pastabos dėl tankų veikimo 1937 m. rugs. mėn. rudens manev-ruose, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 64 a. p.218 Artilerijos statutas A-51, II dalis. Kautynės, p. 161–162.219 Ten pat, p. 161–162.220 Ten pat, p. 161–162.221 Ten pat, p. 161–162.222 Ten pat, p. 162.

170

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

dalyvaujantys kautynėse tankai galėjo bent iš dalies pavaduoti artileriją ir atlikti tam tikras ugnies paramos manevriniams daliniams užduotis, ir tokiu būdu leisti artileristams labiau sutelkti paramą tankams223. Tiesa, sklandus ir tikslus tankų ir artilerijos padalinių bendradarbiavimas ma-nevrų ir pratybų metu pasirodė esąs sunkiai įgyvendinama užduotis. Ver-tindami 1935, 1936 ir 1937 m. mokymus, aukšto rango kariuomenės kari-ninkai konstatavo, kad ši sritis gerokai apleista: tankų ir artilerijos vienetų bendradarbiavimui nebuvo skiriama deramo dėmesio, tankų atakų para-ma artilerijos ugnimi iki galo neaptarta ir dažnai apskritai nevykdoma224.

Tankų ginkluotė, jos naudojimo principai ir taktika buvo šių kovos mašinų kovinio pajėgumo ir kartu jų vaidmens planuojamuose kovos veiksmuose pagrindas. Lietuvos kariuomenės tankų pagrindinė gin-kluotė, leidusi veiksmingai kovoti tik su priešo gyvąja jėga ir sunkiąja ginkluote, bet ne su šarvuotąja technika, ir tai, kad šios karo technikos vienetų turėta palyginti nedaug, lėmė, kad tankus buvo numatyta nau-doti (ir jų įgulos atitinkamai tam ruoštos) kaip pagrindinių manevrinių ginklų rūšių pagalbinę priemonę. Nepaisant tokio iš pirmo žvilgsnio riboto vaidmens, šios tankų teikiamos paramos kovinių veiksmų metu svarba kariuomenėje buvo suprantama ir jų pagalba vertinama. Buvo sie-kiama, kad pėstininkai, kavalerija, tankai ir artilerija sudarytų vieningai, darniai veikiantį kovinį vienetą, kurio sudėtyje esantys atskirų sausumos pajėgų rūšių elementai remtų ir stiprintų vienas kitą. Kariuomenės ma-nevrai ir pratybos aiškiai parodė, kad sklandus bendradarbiavimas kovos lauke yra sunkus darbas, kuriam reikia tinkamai pasirengti, o jo detales tarpusavyje suderinti ir nuosekliai tobulinti atitinkamas kompetencijas. Nepaisant klaidų, kariuomenės pratybose ne kartą įsitikinta, kad tinka-mai naudojami tankai gali tapti rimta paspirtimi ar net kovinės užduoties sėkmę lemiančiu veiksniu.

223 J. ltn. Pečiūra, Tankų bendradarbiavimas su kitomis ginklų rūšimis, Mūsų žinynas, Nr. 128, p. 440–441.224 1935-12-11 Kariuomenės štabo aplinkraštis Nr. 21, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 95; 1936-10-07 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 107; 1936-10-24 Karo technikos viršininko pastabos dėl š. m. mokymo Gaižiūnų poligone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 922, l. 75 a. p.; 1937-09-30 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 987, l. 58.

171

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

3. LIETUVOS KARIUOMENĖS TANKŲ PADALINIŲ PLĖTROS PLANAI

Kaip šiame darbe jau ne kartą buvo minėta, Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų modeliai turėjo kelis pastebimus trūkumus. Ribotų gali-mybių tankų ginkluotė ir šarvinė apsauga („Renault FT 17“ dar ir mažas greitis) darė juos labai pažeidžiamus potencialaus priešo šarvuotosios technikos, jei tik ji buvo ginkluota ne vien sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Negana to, Lietuvos kariuomenės turimų tankų nominalus skaičius (44 vienetai) buvo tiesiog per mažas. Šie trūkumai kariuomenėje neliko ne-pastebėti, ypač turint omenyje XX a. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusė-je pablogėjusią tarptautinio saugumo padėtį Europoje ir konfliktus, ga-liausiai pasibaigusius Antruoju pasauliniu karu, kartu regiono valstybių kariuomenių, taip pat ir jų šarvuotųjų pajėgų, augimą ir stiprėjimą. Dėl to šalies kariuomenės vadovybė ir karininkija, sekusi šarvuotųjų pajėgų organizacijos, sudėties ir taktikos tendencijas įvairiose kariuomenėse225, pateikė nemažai planų ir pasiūlymų, kaip sustiprinti, modernizuoti Lie-tuvos tankų padalinius ir kartu visą kariuomenę, padidinti jos gynybinę galią. Dalis šių planų buvo pradėti įgyvendinti.

Visų pirma galima pažymėti mėginimus sustiprinti pajėgumus ir grą-žinti kovinę vertę 1-ajai tankų kuopai, apginkluotai „Renault FT 17“ tan-kais. Šiuo klausimu 1936 m. karo technikos viršininkui savo pasiūlymus pateikė Šarvuočių rinktinės vadas gen. št. plk. ltn. A. Sidabras226. Pasiū-lymo esmę sudarė noras bent dalį prancūziškų tankų perginkluoti prieš-tankiniais pabūklais. Tai buvo būtina dėl to, kad „Renault FT 17“, net ir suremontuotais ir geresnius važiavimo duomenis leidžiančiais pasiekti varikliais, buvo per lėti ir per menkai ginkluoti, taigi kone bejėgiai prieš

225 Naujas tankų dalių statutas Jungtinėse Valstybėse, Kardas, Nr. 10, Kaunas, 1931, p.  155; Prancūzų, anglų, amerikiečių ir rusų tankų statutai, Kardas, Nr. 12, Kaunas, 1931, p. 179–185; Prancūzų tankų statuto II ir III dalys, Kardas, Nr. 12, Kaunas, 1932, p. 184–186; K. Z. B., Prieššarvinės apsaugos klausimu, Kardas, Nr. 17, Kaunas, 1936, p. 450–453; V. N., Tankų panaudojimas pagal naują anglų lauko tarnybos statutą, Mūsų žinynas, Nr. 8, Kaunas, 1937, p. 228–230; J. ltn. Ašmutaitis, Vengrų pažiūros į tankelių panaudojimą, Mūsų žinynas, Nr. 4, Kaunas, 1938, p. 631–636.226 1936-05-14 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 33.

172

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

greitesnes ir sunkiau ginkluotas kovos mašinas, nuo kurių jie negalėjo nei pabėgti, nei apsiginti227. Be to, 1-ajai tankų kuopai iki visos sudėties (16 kovos mašinų) trūko 4 tankų. Todėl Šarvuočių rinktinės vadas pasiū-lė įsigyti 9 arba 6 „Renault FT 17“ (jei būtų įmanoma tai padaryti sumo-kant dvigubai ar trigubai mažiau nei už panašius „greituosius“ tankus), ginkluotus prieštankiniais pabūklais228. Atsižvelgiant į įsigytųjų mašinų skaičių, tai leistų 1-ojoje tankų kuopoje suformuoti arba tris kautynių būrius ir vieną rezervo būrį (visuose būtų po 5 tankus), arba tris visos sudėties kautynių būrius su dar dviem tankais kuopos rezerve. Bet ku-riuo atveju kuopoje dar buvo viena kovos mašina, skirta padalinio vadui, o kiekvienas tankų būrys turėjo turėti ne mažiau kaip du tankus, gin-kluotus prieštankiniais pabūklais, kai likusieji ginkluoti senąja sunkiųjų kulkosvaidžių ginkluote. Negana to, siekiant dar labiau sutaupyti, buvo siūloma pasidomėti, ar nebūtų įmanoma įsigyti pirkinio dalimis, kad vė-liau būtų galima jas sumontuoti Šarvuočių rinktinės dirbtuvėse229.

Tų pačių metų rudenį gen. št. plk. ltn. A. Sidabras karo technikos viršininkui pateikė dar vieną, jau platesnį, raportą, kuriame pristatė ambicingesnį, tačiau, jo manymu, būtiną Lietuvos kariuomenės šarvuo-tųjų pajėgų stiprinimo būdą230. Visų pirma atkreipiamas dėmesys, kad suintensyvėjo valstybių ginklavimosi procesas, kurio sudėtine ir viena svarbiausių dalių yra investicijos į karo aviacijos, motomechanizuotųjų pajėgų, priešlėktuvinės ir prieštankinės apsaugos plėtrą ir tobulinimą. Savo raporte Šarvuočių rinktinės vadas norėjo atkreipti dėmesį būtent į priešiškų motomechanizuotųjų pajėgų, ypač atsižvelgiant į dviejų galingų ir nedraugiškų Lietuvai kaimyninių valstybių (turėta omenyje Lenkija ir Vokietija) keliamą grėsmę ir būdus jai pasipriešinti231. Pirmiausia kons-tatuota, kad Lietuvos kariuomenė yra prastai pasirengusi prieššarvinės apsaugos srityje. Svarbiausia, kad, rinktinės vado nuomone, kariuomenė neturi nieko, kas galėtų efektyviai sustabdyti į krašto gilumą prasiver-žusius priešo motomechanizuotuosius junginius, galinčius padaryti ypač

227 Ten pat, l. 33.228 Ten pat, l. 33.229 Ten pat, l. 33.230 1936-11-19 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 120–121.231 Ten pat, l. 120.

173

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

daug nuostolių, jei tai atsitiktų dar nesibaigus Lietuvoje mobilizacijai. Kariuomenės daliniuose prieštankinių pabūklų turėta nedaug ir tie

patys buvo nepakankamai judrūs, kad jais būtų galima suspėti užkirsti kelią šiai grėsmei, o pasyviosios užtvaros, t. y. inžinerinės kliūtys, grei-tai judančių motomechanizuotųjų dalinių galėjo būti palyginti nesunkiai apeitos232.

Todėl, gen. št. plk. ltn. A. Sidabro įsitikinimu, kariuomenei veikiant plačiuose frontuose, vienintelė šią itin svarbią užduotį galėtų atlikti tik sava motomechanizuotoji rinktinė. Jos formavimas ir jai reikalingos technikos įsigijimas turi tapti prioritetiniu valstybės ginklavimosi pro-gramos punktu233. Ši rinktinė turėtų būti kariuomenės rezervinis jun-ginys, naudotinas prasiveržusiems priešo junginiams, taip pat ir moto-mechanizuotiesiems, kontratakuoti. Šarvuočių rinktinės vado siūlomą motomechanizuotąjį junginį turėjo sudaryti: 1) štabas, 2) ryšių ir žval-gybos kuopa (apie 18 motociklų su priekabomis, iš kurių kai kurie būtų iš dalies šarvuoti ir ginkluoti kulkosvaidžiais, taip pat keli sunkvežimiai), 3) pėstininkų batalionas, judantis didesnio pravažumo pusiau šarvuotais sunkvežimiais, 4) trys tankų kuopos, iš kurių viena būtų aprūpinta ma-žiausio svorio tankais, ginkluotais tik kulkosvaidžiais (pvz., VCL), o dvi – 6–8 t tankais, ginkluotais prieštankiniais pabūklais ir kulkosvaidžiais, 5) motorizuotoji artilerijos baterija (pageidautina, 105 mm haubicų), 6) motorizuotoji šešių prieštankinių pabūklų kuopa, 7) motorizuotasis priešlėktuvinių kulkosvaidžių būrys, 8) priešcheminės apsaugos būrys, 9) logistikos padaliniai234.

Toks visiškai ratine ir vikšrine karo technika aprūpintas ir įvairias sausumos pajėgų rūšis jungiantis dalinys turėjo sugebėti palyginti greitai įveikti didelius atstumus (net ir kai nėra gerų kelių), staigiai stoti į mūšį ir sėkmingai kovoti kad ir su gausesnėmis priešo pajėgomis235. Pažymėtina, kad Šarvuočių rinktinės vado propaguojama motomechanizuotoji rink-tinė turėjo būti naujas, nuolatinės sudėties kariuomenės dalinys, aprū-pintas pažangesne karo technika, o ne improvizuotai suformuotas, staiga prireikus, iš esamų junginių.

232 Ten pat, l. 120.233 Ten pat, l. 120.234 Ten pat, l. 121.235 Ten pat, l. 121.

174

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Pastarasis variantas, gen. št. plk. ltn. A. Sidabro manymu, būtų nepa-siteisinęs, nes tuo metu kariuomenė stokojo kai kurių šiai rinktinei reika-lingų specialių junginių, tinkamos karo technikos, parengtų veikti tokio dalinio sudėtyje žmonių236. Šią nuomonę iš dalies patvirtino per 1935 m. pratybas pirmą kartą kariuomenėje improvizuotai iš įvairių sausumos pajėgų rūšių (įskaitant ir VCL būrį) suformuotos motomechanizuotosios rinktinės veiksmų išvados, kuriose pažymėta, kad šioms pajėgoms va-dovaujantys vadai turi turėti atitinkamo darbo patirties, o ne improvi-zuoti237. Šarvuočių rinktinės vadas norėjo matyti kariuomenės sudėtyje bent tris papildomas tankų kuopas, iš kurių dvi būtų tokios, kokių iki tol labiausiai trūko, – aprūpintos lengvaisiais tankais, ginkluotais galingesne ginkluote ir geriau šarvuotais, bet kartu gebančiais judėti dideliu greičiu ir galinčiais veiksmingai kovoti su priešo šarvuotąja technika. Tiesa, se-niau suformuotos Šarvuočių rinktinei priklausančios tankų kuopos ne-turėjo įeiti į motomechanizuotojo junginio sudėtį, o, kaip anksčiau, remti pėstininkų ir kavalerijos dalinius238.

1937 m. kovą karo technikos viršininkas brg. gen. K. Popeliučka savo ruožtu pateikė raportą kariuomenės vadui, parengtą pavedus apsvarsty-ti tuo metu daug svarstymų sukėlusį naujų tankų pirkimo klausimą, to meto tankų taktines savybes ir naudojimo galimybes239.

Remdamasis savo surinkta medžiaga, brg. gen. K. Popeliučka išsamiai nušvietė tankų konstrukcijos raidos tendencijas nuo Pirmojo pasaulinio karo iki pat 1936 m. pabaigos, pabrėždamas, kad ši karo technikos rūšis buvo nuolat tobulinama ir stiprinama. Apibendrindamas jis nurodė, kad aptariamuoju laikotarpiu tankai buvo kone visuotinai skirstomi į keturias grupes: tanketes, lengvuosius, vidutinius ir sunkiuosius tankus. Pirmųjų dviejų grupių kovos mašinos dėl mažų gabaritų ir didelio greičio labiau-siai tiko žvalgyboje, taip pat, turint galingesnę ginkluotę, kitų kariuome-

236 Ten pat, l. 121.237 Su motomechanizuota rinktinėle Gaižiūnų poligono linkui, Kardas, Nr. 7, Kaunas, 1935, p. 157; Su motomechanizuota rinktinėle Tartoko kryptimi, Mūsų žinynas, Nr. 122, Kaunas, 1935, p. 509–513.238 1936-11-19 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 109, l. 121.239 1937-03-23 Karo technikos viršininko raportas kariuomenės vadui, LCVA, f. 1364, ap. 1, b. 524, l. 7–6 a. p.

175

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

nės dalių paramai, priešo apėjimo manevrams vykdyti. Vidutiniai tankai, visapusiškai suderinti: turintys gana galingą ginkluotę, patikimą šarvinę apsaugą ir pasižymintys greičiu ir manevringumu, buvo universaliausi, kadangi kovos lauke galėjo sėkmingai kovoti su visomis galimomis grės-mėmis (taip pat ir kitais tankais), atlikti tiek įvairių ginklo rūšių paramos, tiek savarankiškas puolamąsias užduotis. Geriausiai šarvuoti ir ginkluoti (bet ir brangiausi) sunkieji tankai pirmiausia buvo skirti stipriai įtvirtin-toms priešo gynybos pozicijoms pralaužti 240.

Vertindamas, kokių naujų tankų modelių reikėtų Lietuvos kariuome-nei, karo technikos viršininkas iškart atmetė dėl didelės kainos sunkiųjų ir sunkesniųjų vidutinių tankų įsigijimo galimybę. Kartu jis pažymėjo, kad tuo metu kariuomenės naujausi pirkiniai – lengvieji tankai (turėti omenyje VCL) dėl riboto veiksmingumo kulkosvaidžių ginkluotės la-biausiai tinka žvalgybai ir kovai su riboto pajėgumo priešu, tačiau visiš-kai negalėtų pasipriešinti geriau ginkluotai šarvuotajai technikai241.

Tokią pat išvadą dėl ribotų šio tipo karo technikos kovinių pajėgumų leido daryti ir tuo metu vykusio Ispanijos pilietinio karo eigą sekusiųjų įžvalgos242. Atsižvelgus į Lietuvos valstybei priimtiniausios kainos ir ka-riuomenės prieššarvinių pajėgumų stiprinimo būtinybės aspektus, siū-lyta siekti įsigyti naujų, geriau šarvuotų ir ginkluotų lengvųjų arba jiems techniškai artimų lengvesnio tipo vidutinių tankų.

Konkretindamas savo siūlymą, karo technikos viršininkas nuro-dė, kad naujoji technika turėtų būti 6–7 t svorio, ginkluota mažiausiai vienu 20–37 mm pabūklu (jei galima, kartu su kulkosvaidžiu), turėti 13–20 mm storio šarvus ir, pageidautina, radijo ryšio įrangą, gebėti pa-siekti 40–50 km/val. greitį, įveikti 1,7–1,9 m pločio griovius. Nors raporte ir nebuvo kalbama apie konkrečius planuojamų įsigyti tankų skaičius, pa-žymėtina, kad brg. gen. K. Popeliučka norėjo, kad kiekvienas tankų būrys taptų mišrios sudėties junginiu, kuriame šalia trijų lengvųjų tankų, jau esančių kariuomenės ginkluotėje ir ginkluotų tik kulkosvaidžiais, atsiras-tų du naujos konstrukcijos ir geriau ginkluoti lengvieji tankai. Tokie su-stiprintos sudėties junginiai turėjo leisti laisviau ir lanksčiau juos panau-

240 Ten pat, l. 7–6.241 Ten pat, l. 6–6 a. p.242 Ltn. Čyžas, Tankai ispanų pilietiniame kare, Mūsų žinynas, Nr. 10, Kaunas, 1937, p. 487–488.

176

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

doti platesnėms nei iki tol kovinėms užduotims vykdyti243. Tuo pat metu, sekant užsienio karišką spaudą, pastebėta, kad tiek mažosios, tiek didžio-sios valstybės, planuojančios gaminti ar įsigyti tankų, ypatingą dėmesį kreipė būtent į panašios konstrukcijos, kokią apibūdino brg. gen. K. Po-peliučka, gana universalios paskirties lengvuosius tankus. Apskritai bū-tent lengvieji tankai (kuriuos, atsižvelgiant į techninių charakteristikų skirtumus, dar galima suskirstyti į kelias smulkesnes grupes) aptariamuo-ju laikotarpiu sudarė didžiausią Europos kariuomenių šarvuotųjų pajėgų dalį. Tokie tankai, ypač mažosioms valstybėms, buvo bene parankiausi dėl pirkimo ir eksploatacijos kainų ir kartu apčiuopiamai sustiprino ko-vinius pajėgumus244. Todėl manytume, kad Lietuvos kariuomenės įsigyti „Vickers-Carden Loyd“ iš principo atitiko bendrąsias tuometes šarvuo-tųjų pajėgų plėtros tendencijas, tačiau, deja, nepadėjo išspręsti prieššar-vinių priemonių pajėgumų sukūrimo Lietuvos tankų pajėgose klausimo.

Bene ambicingiausią ir labiausiai išplėtotą Lietuvos kariuomenės šar-vuotųjų pajėgų plėtros planą savo 1938 m. balandžio raporte karo tech-nikos viršininkui pasiūlė Šarvuočių rinktinės vadas gen. št. plk. ltn. A. Si-dabras245. Jo nuomone, Lietuva gerokai atsilieka nuo daugumos kitų valstybių šarvuotųjų kovos mašinų (tankų ir šarvuočių) ginkluotosiose pajėgose nuošimčiu. Todėl reikia siekti daugiau jų įsigyti, kad kiekviena karo metu mobilizuota pėstininkų divizija ar brigada turėtų bent po vieną tankų kuopą, kiekvienas kavalerijos pulkas – po vieną mišrią šarvuočių ir tankų kuopą, kiekviena divizijos lengvoji rinktinė (DLR, pirmiausia žval-gybai skirtas, mobilizuojamas dalinys) – po vieną lengvųjų tankų būrį.

Tuo metu mobilizuotos Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų pa-grindą turėjo sudaryti 4 pėstininkų divizijos, 2 pėstininkų brigados (kiekvienas iš šių šešių dalinių turėjo turėti, be kita ko, po vieną DLR) ir 3 kavalerijos pulkai246. Tiesa, suprasdamas, kad dėl Lietuvos eko-nominės padėties neįmanoma greitai taip išplėsti šarvuotųjų pajėgų,

243 1937-03-23 Karo technikos viršininko raportas kariuomenės vadui, LCVA, f.  1364, ap. 1, b. 524, l. 6 a. p.244 A. S., Tankai ir prieštankinė apsauga, Mūsų žinynas, Nr. 4, Kaunas, 1937, p. 457–458, 460–461. 245 1938-04-22 Šarvuočių rinktinės vado raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 929-S, ap. 5, b. 448, l. 35–36.246 Ten pat, l. 35.

177

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

gen. št. plk. ltn. A. Sidabras savo raporte pirmiausia pasiūlė kiek kuklesnį šio plano variantą, perpus sumažinantį pėstininkus turinčių remti kovos mašinų skaičių.

Šios sudėties Lietuvos kariuomenė karo metu turėjo turėti mažiausiai 3 lengvųjų tankų kuopas pėstininkų divizijų paramai vykdyti, 2 lengvųjų tankų kuopas, skirtas išskirstyti būriais šešioms DLR, 2 lengvųjų tankų kuopas ir 1 šarvuočių kuopą kavalerijos pulkų paramai užtikrinti247. Tuo metu kariuomenės arsenale buvusios šarvuotosios technikos kiekis gero-kai skyrėsi nuo to, kurio pageidauta: pėstininkų paramai – viena ne visos sudėties lengvųjų tankų (turimi omenyje „Renault FT 17“) kuopa, ben-drai DLR ir kavalerijos pulkų paramai – iš viso dvi lengvųjų tankų (VCL) kuopos ir pusė šarvuočių kuopos. Taigi, Šarvuočių rinktinės vado nuo-mone, iki modernios kariuomenės lygį atitinkančio šarvuotosios techni-kos kiekio Lietuvai trūko 32 lengvųjų tankų (dalis jų tuo metu jau buvo užsakyti Čekoslovakijoje) pėstininkų paramai užtikrinti, 32 lengvesnio modelio lengvųjų tankų (galbūt tokių kaip VCL) ir 6 lengvųjų žvalgybos šarvuočių kavalerijos ir DLR paramai vykdyti248.

Taikos metu, kad būtų patogiau mokyti, aprūpinti ir tvarkyti mobi-lizacijos reikalus, iš visų šių šarvuotųjų padalinių siūlyta sudaryti šar-vuotąjį pulką, formuotiną išplėtus Šarvuočių rinktinę249. Tiesa, kad šio dalinio sudėtis taikos metu pernelyg neišsiplėstų – neviršytų Šarvuočių rinktinės etatų ir neišaugintų su tuo susijusių išlaidų, dalis kuopų turėjo būti kadrinės (t. y. taikos metu ne visos sudėties, papildomos tik mobi-lizacijos metu rezervo kariais). Tad siūlomą šarvuočių pulką turėjo su-daryti: 1) štabas, 2) 1-asis tankų batalionas, skirtas pėstininkų dalinių paramai užtikrinti ir susidedantis iš vienos visos ir dviejų kadrinių tan-kų kuopų, 3) 2-asis šarvuotasis batalionas, skirtas kavalerijos pulkams remti ir susidedantis iš vienos lengvųjų tankų kuopos, vienos šarvuočių kuopos ir kadrinės lengvųjų tankų kuopos, 4) 3-iasis tankų batalionas, skirtas divizijų lengvosioms rinktinėms remti ir susidedantis iš vienos įprastos ir vienos kadrinės lengvųjų tankų kuopos. Aptartoji struktūra, gen. št. plk. ltn. A. Sidabro manymu, turėjo atitikti Lietuvos kariuomenės

247 Ten pat, l. 35.248 Ten pat, l. 35–35 a. p.249 Ten pat, l. 35 a. p.

178

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

šarvuotųjų pajėgų būtinąjį minimumą250.Nepasitikėjimo ir abejonių dėl Lietuvos kariuomenės tankų pajėgų ko-

vinių pajėgumų ir tolesnio jų plėtojimo perspektyvumo kilo 1939 m. rug-sėjo 1 d. Europoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Šių abejonių šaltiniu tapo pirmojo šiame kare ginkluoto konflikto tarp nacistinės Vo-kietijos ir kaimyninės Lenkijos patirtis ir remiantis ja padarytos išvados. Lietuvos kariuomenės štabo I skyrius dar tais pačiais metais pateikė savo išvadas apie tuomet jau Lenkijos sutriuškinimu pasibaigusį karą su Vokie-tija ir, įvertinęs pagrindinius ginkluotojo konflikto aspektus, kariavusių šalių strategiją ir taktiką, pateikė savo siūlymus ir rekomendacijas, kaip, atsižvelgiant į naujojo karo diktuojamas sąlygas, reikėtų pertvarkyti įvai-rius Lietuvos kariuomenės ir atskirų jos ginklo rūšių veiklos aspektus251.

Pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad abiejų potencialių Lietu-vos priešų – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – galimi karo veiksmai turėjo būti pagrįsti gausių ir sutelktų šarvuotųjų ir motomechanizuotųjų dalinių naudojimu giliems prasiveržimams į priešo užnugarį vykdyti, siekiant ap-eiti ir galiausiai apsupti techniškai silpnesnes, todėl ne tokias paslankias oponuojančias pajėgas (pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenę)252. Įsitikinęs, kad sėkmę kovos lauke tankai galėjo lemti tik sutelkti į didesnes pajėgas (taip, kaip juos naudojo Vokietijos kariuomenė), Štabo I skyrius neigiamai vertino tolesnę Lietuvos tankų pajėgų plėtrą253. Remiantis šiuo požiūriu, Lietuvai derėjo visiškai atsisakyti naujų tankų įsigijimo programų, kadan-gi ji finansiškai niekada neišgalės įsigyti jų tiek, kad galėtų leisti sėkmingai priešintis galimų priešų šarvuotosioms pajėgoms. Užuot tai darius, reikė-tų lėšas investuoti į gerokai pigesnius už tankus prieštankinius artilerijos pabūklus ir jais sustiprinti prieššarvinius pajėgumus. O tankai įvertinti (kaip ir karo aviacija) kaip per brangi Lietuvai karo technikos rūšis, kuri, negalint įsigyti reikiamo kiekio, neduos apčiuopiamos naudos, o jau ka-riuomenės turimi tankai gali būti naudingi tik ginantis už gamtinių kliū-čių ir remiant pėstininkų divizijas254. Tiesa, karinėje spaudoje pasirodė

250 Ten pat, l. 35 a. p. -36.251 1939 m. Kariuomenės štabo I skyriaus referavimas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1134, l. 38–45.252 Ten pat, l. 38–39.253 Ten pat, l. 40.254 Ten pat, l. 40.

179

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

anoniminio Lietuvos šarvuotųjų pajėgų atstovo nuomonė, prieštaraujanti tokioms kategoriškoms išvadoms255. Autorius teigė, kad net ir techniškai silpnesni ir į ne tokius didelius vienetus sutelkti tankai (su sąlyga, kad bus atitinkamai apginkluoti), sumaniai naudojami, gali gintis nuo gausesnių priešo šarvuotųjų pajėgų ne prasčiau už prieštankinius pabūklus.

Be to, tankai pranoko pastaruosius savo mobilumu, universalumu (gebėjimu greitai reaguoti į besikeičiančią padėtį kovos lauke, atlikti kur kas daugiau kovinių užduočių) ir puolamuoju potencialu, būtinu visa-pusiškiems motomechanizuotiesiems daliniams256. Lietuvos karinės va-dovybės norą ir toliau stiprinti tankų pajėgas liudijo ir 1939 m. pabaigo-je – 1940 m. pradžioje pareikštas pageidavimas (kuris, tiesa, taip ir liko neįgyvendintas) iš Sovietų Sąjungos įsigyti 20, o vėliau – 32 lengvuosius tankus T-26, ginkluotus 37 mm pabūklais257.

Naujasis Šarvuočių rinktinės vadas gen. št. plk. ltn. Pranas Grebliaus-kas 1940 m. pradžioje pateikė naujų savo vadovaujamo dalinio taikos ir karo metų etatų projektą258. Juo, be kita ko, buvo siekiama išplėsti Šar-vuočių rinktinės sudėtį ir labiau pritaikyti dalinį to meto kovos lauko sąlygoms. Visų pirma, planuojant įsteigti batalionų vadų pareigybes, pa-brėžta, kad tankų naudojimui smulkiais padaliniais karo sąlygomis galint pasirodyti neefektyviam, teko numatyti galimybę iš Šarvuočių rinktinės stipresnių padalinių karo atveju suformuoti kovinį tankų batalioną, kurio parengimu turėjo būti rūpinamasi dar taikos laikotarpiu259. Nors rapor-te tai ir nebuvo akcentuota, galima daryti prielaidą, kad šiuo pasiūlymu bandyta bent iš dalies įdiegti tankų naudojimo didesniais, sutelktais dali-niais principą. Tam turėjo pagelbėti ir į rinktinės sudėtį numatyti įtraukti du, rinktinės vado manymu, būtini padaliniai – priešlėktuvinė kuopa ir inžinierių (pionierių) būrys. Pirmasis iš jų turėjo būti atsakas į Vokietijos ir Lenkijos karo metu aiškiai suvoktą karo aviacijos grėsmę sausumos vie-netams. Be priešlėktuvinės apsaugos tankų junginių veiklai grėsė būti pa-

255 Šarvuotininkas, Dėl straipsnio „Lenkijos katastrofos priežastys ir vokiečių-lenkų karo pamokos“, Kardas, Nr. 3, Kaunas, 1940, p. 65–67.256 Ten pat, p. 66–67.257 A. Pociūnas, A. Stoliarovas, Tankai Lietuvos kariuomenėje 1924–1940 m., p. 28.258 1940-01-23 Gen. št. plk. ltn. P. Grebliausko raportas karo technikos viršininkui, LCVA, f. 828, ap. 1, b. 230, l. 5–6.259 Ten pat, l. 5.

180

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

ralyžiuotai. O inžinierių būrys turėjo užtikrinti tankų dalinių mobilumą, šalindamas kliūtis jų kelyje, atlikti ardymo, sprogdinimo ir kitokias inži-nerinių kliūčių naikinimo užduotis. Abu šie padaliniai organiškai turėjo priklausyti Šarvuočių rinktinei ir būti joje rengiami dar taikos metu260.

Pirmieji konkretūs svaresni sprendimai Lietuvos tankų pajėgų stipri-nimo klausimu buvo priimti 1937 m. pirmojoje pusėje. Tų pačių metų pradžioje komisija, sudaryta iš Karo technikos tiekimo skyriaus virši-ninko plk. ltn. inž. Vinco Broniaus Aleksandravičiaus (pirmininko), to paties skyriaus plk. ltn. P. Masiulio ir ltn. Albino Griškevičiaus, karo tech-nikos viršininko įsakymu apsvarsčiusi 8 t svorio lengvųjų tankų pirkimo galimybes, rekomendavo įsigyti čekų firmos „Českomoravska-Kolben-Danek“ (ČKD) siūlomą tanką TNH-L, kuriame galėjo tilpti 3–4 žmonių įgula, turintį 150-170 AG variklį, iki 25 mm storio šarvus ir ginkluotą vienu pabūklu ir dviem kulkosvaidžiais261. Didžiausias šio modelio kon-kurentas, regis, buvo švedų gamybos „Landsverk 60“ tankas. Tiesa, ko-misija įvertino, kad čekoslovakiškoji kovos mašina kai kuo pranoko kon-kurentą: jos šarvinė apsauga buvo tvirtesnė, tankas sklandžiau įveikdavo kliūtis (griovius, įkalnes), jame buvo daugiau vietos įgulai, patogesnės pavarų perjungimo ir vairavimo sistemos, galų gale jis buvo pigesnis. Ki-tais atžvilgiais abi konstrukcijos buvo apylygės262.

Prie tokios pat rekomendacinės išvados minėta komisija, tik papil-dyta dar vienu nariu – Šarvuočių rinktinės mjr. Alfonsu Jančiu, priėjo ir 1937  m. kovo mėn., dar kartą svarstydama šešių užsienio tankų ga-mintojų pasiūlymus263. Naujajai karo technikai buvo keliami šie principi-niai reikalavimai: 1) ginkluotė, susidedanti mažiausiai iš vieno pabūklo ir vieno kulkosvaidžio, 2) atsparūs automatinių prieššarvinių pabūklų iki 20 mm kalibro šūviams iš 300 m atstumo priešakiniai šarvai, 3) trijų žmonių įgulai įrengtos vietos, 4) didelis greitis, geras manevringumas ir pravažumas. Pasak komisijos, geriausiai visus šiuos reikalavimus vėl ati-tiko firmos ČKD tankas LTL, kurį ir siūlyta įsigyti264. LTL buvo specialiai Lietuvai skirtas tanko modelis, kurį čekoslovakų firma suprojektavo pa-

260 Ten pat, l. 5–5 a. p.261 1937-01-09 Komisijos aktas, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 203, l. 171–172.262 Ten pat, l. 171–172.263 1937 03 23 Komisijos aktas, LCVA, f. 1364, ap. 3, b. 203, l. 174–174 a. p.264 Ten pat, l. 174–174 a. p.

181

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

gal lietuvių pageidavimus modifikuodama tanką TNH265.1937 m. gegužės 26 d. Lietuvos kariuomenė su kompanija ČKD pa-

sirašė 21 naujos konstrukcijos tanko ir atsarginių dalių jiems pirkimo už 12,9 mln. čekų kronų sutartį266. 1939 m. sausio mėn. į Lietuvą išban-dyti buvo pristatyti dviejų tankų modelių prototipai – pagal lietuvių pa-geidavimus suprojektuotas LTL ir Šveicarijos kariuomenei skirtas LTH. Galiausiai tų pačių metų kovo 10 d. po šių tankų prototipų bandymų Lietuvos atstovai nusprendė pasirinkti ne specialiai Lietuvai sukurtą LTL, o pastarajam techninėmis savybėmis kiek nusileidusį, tačiau paprastesnį variklį turintį LTH, kurio prototipo pagrindu turėjo būti sukonstruotas naujas, patobulintas lengvojo tanko modelis LLT267.

Pagal 1939 m. liepos 1 d. parengtą ir tų pačių metų gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybės patvirtintą 1937 m. sutarties su ČKD pataisą, dau-giausia susijusią su techninėmis tankų gamybos sąlygomis, Čekoslovaki-jos firma įsipareigojo visus tankus pagaminti ir paruošti priėmimui per devynis mėnesius nuo 1939 m. balandžio 20 d., kai turėjo būti pradėta serijinė LLT gamyba268. Naujieji Lietuvos kariuomenės tankai LLT turėjo būti 7,5 t svorio, 4,27 m ilgio, 1,98 m pločio, 2,15 m aukščio, gebėti įveikti iki 1,9 m pločio griovius, 0,8 m aukščio stačias kliūtis, 0,9 m gylio vandens kliūtis ir iki 45° statumo įkalnes. Šešių cilindrų, 128 AG, vandeniu aušina-mi benzininiai varikliai turėjo padėti jiems pasiekti 48 km/val. greitį. Tan-ko priekinė dalis buvo apsaugota 25 mm, šonai ir galas – 15 mm, viršus ir dugnas – 6–10 mm storio šarvais. Trijų žmonių įgulos valdomas LLT buvo ginkluotas 20 mm kalibro automatiniu pabūklu „Oerlikon“ (turin-čiu 255–400 sviedinių atsargą) ir dviem 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiais ZB vz. 37 (turinčiais 2600–3000 šovinių atsargą; taip pat buvo numatyta jį apginkluoti 37 mm kalibro pabūklu), aprūpintas teleskopiniu taikikliu ir radijo stotimi. Dalis šių kovos mašinų turėjo papildyti Šarvuočių rink-tinės 3-iosios tankų kuopos (kaip minėta, nukentėjusios nuo gaisro Vil-niuje 1939 m. rudenį) sudėtį, o likusios – įsilieti į naują, 4-ąją, tankų kuo-

265 D. Bukelevičiūtė, Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 me-tais, p. 240.266 Ten pat, p. 240–241.267 Ten pat, p. 242–243; A. Pociūnas, A. Stoliarovas, min. veik., p. 23.268 D. Bukelevičiūtė, Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 me-tais, p. 243–244.

182

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

pą269. Vėluojant gamybos darbams, pirmasis iš Lietuvos užsakytųjų tankų LLT buvo išbandytas 1940 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje, o tų pačių metų liepą buvo surinkti ir sėkmingai išbandyti jau 16 šių tankų. Deja, bet naujųjų tankų gamybai artėjant prie pabaigos, 1940 m. liepos 17 d. paaiškėjo, kad Čekoslovakiją 1939 m. okupavusi Vokietija atšaukė leidimą išvežti pagamintus tankus270. Todėl šių tankų, turėjusių lemti Lie-tuvos šarvuotųjų pajėgų aukštesnį kokybinį lygį, 1940 m. birželį Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos kariuomenė jau nesulaukė.

Taigi, kaip matyti, aptariamuoju laikotarpiu Lietuvos karininkai pa-teikė ne vieną pasiūlymą, kuria linkme toliau reikėtų vystyti kariuome-nės tankų pajėgumus. Daugumoje šių planų buvo siūloma siekti kieky-binio ir, svarbiausia, kokybinio tankų pajėgų šuolio, tobulinti jų dalinių organizaciją. Tolesnių darbų šia linkme svarbą diktavo supratimas, kad kariuomenės „Renault FT 17“ ir „Vickers-Carden Loyd“, visų pirma dėl savo ginkluotės, turi rimtų kovinio panaudojimo suvaržymų, be to, bū-tinai reikėtų šarvuotąsias pajėgas papildyti naujo modelio ir aukštesnio kovinio pajėgumo lygio tankais, galinčiais savarankiškai efektyviai kovoti su vis didesne grėsme tampančia potencialių priešų šarvuotąja technika. Pagrindas teigiamiems pokyčiams šioje srityje įgyvendinti buvo padėtas 1937 m., Lietuvos kariuomenei užsakius čekoslovakų gamybos lengvųjų tankų, kurių pagrindinę ginkluotę jau turėjo sudaryti ne sunkusis kul-kosvaidis, bet prieššarvinis pabūklas, o šarvinė apsauga bent iš dalies apsaugoti nuo šių ginklų ugnies. Tiesa, ketvirtojo dešimtmečio pabaigo-je kilusio Antrojo pasaulinio karo metu pademonstruoti nauji karybos būdai sukėlė tam tikrų abejonių dėl Lietuvos šarvuotųjų pajėgų perspek-tyvų, tačiau bet kuriuo atveju galutinai jų ir kitų Lietuvos kariuomenės pajėgų modernizaciją nutraukė sovietinė okupacija, kai buvo užgrobta nepriklausoma valstybė ir sunaikinta jos kariuomenė.

269 A. Pociūnas, A. Stoliarovas, Tankai Lietuvos kariuomenėje 1924–1940 m., p. 25–26.270 D. Bukelevičiūtė, Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 me-tais, p. 245–246.

183

Lietuvos kariuomenės tankai ir jų vaidmuo valstybės gynybos planuose XX a. 4-ajame dešimtmetyje

IŠVADOS

1. XX a. 4-ajame dešimtmetyje, Lietuvos kariuomenei siekiant pa-pildyti tankų pajėgas galingesnėmis kovos mašinomis, du kartus organi-zavus jų pirkimo konkursus, pavyko įsigyti 32 naujus mažiausio svorio kategorijos (iki 4 t) lengvuosius tankus. Jie buvo pasirinkti daugiausia dėl palankiausios kainos. Naujųjų tankų, atstovaujančių Europos valstybių kariuomenėse aptariamuoju laikotarpiu gana gausiai šarvuotųjų kovos mašinų klasei, buvo geras kainos ir kokybės santykis. Jie dėl savo techni-nių savybių puikiai tiko numatytoms užduotims atlikti. Be to, renkantis antrą kartą, šie tankai jau buvo išbandyti Lietuvos kariuomenėje, todėl atrodė, kad tai – racionalus pasirinkimas, net ir palyginti, regis, su pra-našesniais, tačiau neišbandytais konkurentų modeliais.

2. Lietuvos kariuomenės ginkluotėje buvę „Renault FT 17“ ir „Vic-kers-Carden Loyd“ priklausė lengvųjų tankų kategorijai ir turėjo daug konstrukcijos panašumų. XX a. 4-ajame dešimtmetyje daugelį šių tankų persekiojo didesnės ar mažesnės techninės problemos, kurias sukelda-vo tokios priežastys kaip konstrukcijos susidėvėjimas, jos netobulumai, defektai ar netinkama priežiūra, eksploatacija. Prasta tankų techninė bū-klė kėlė didelę grėsmę, nes karo atveju daug ar net dauguma šių kovos mašinų tiesiog nebūtų pasiekusios kovos lauko arba nuolat gestų. Tiesa, kariuomenės vadovybė, suprasdama šios karo technikos svarbą ir žino-dama, kokia ji brangi, dėjo visas pastangas, kad būtų atliekami atitinkami remonto darbai gerai šių kovos mašinų techninei būklei palaikyti ir joms grąžinti į rikiuotę.

3. Sprendžiant tankų padalinių koviniam pajėgumui itin svarbų mo-kymo klausimą susidurta su tokiomis problemomis kaip nepakankamas į tarnybą priimtų naujokų išsilavinimas, netinkama jų sveikatos būklė ar dėl organizacinių netobulumų atsiradęs mažas galinčių dalyvauti mo-kymuose karių skaičius, nepakankamos mokymo priemonės, teorinio rengimo spragos. Visa tai, be abejo, atsiliepė tankų padalinių kovinei parengčiai, karių mokymo procesui, tankų techninei būklei. Tiesa, ka-riuomenės vadovybės pastangomis buvo bandyta mažinti aprūpinimo mokomosiomis priemonėmis ir literatūra problemas. Šaudymo iš tankų pagrindinės ginkluotės programose ir planuose atsispindėjo, kad pagrin-diniais Lietuvos kariuomenės tankų taikiniais turėjo tapti priešo gyvoji

184

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

jėga ir sunkioji ginkluotė, ypatingas dėmesys kreiptas į taikinių apšau-dymą tankams judant ir manevruojant. Nepaisant įvairių su šaudymu iš tankų sunkiųjų kulkosvaidžių susijusių sunkumų, pažymėtina, kad pra-tybose dalyvavusių karių rezultatai buvo gana geri.

4. Lietuvos kariuomenės tankai buvo dviejų pagrindinių sausumos pajėgų ginklo rūšių – pėstininkų ir kavalerijos – paramos ginklas, skirtas padėti sėkmingai įgyvendinti jiems pavestas kovines užduotis, tad nebu-vo numatyta, kad jie visiškai savarankiškai vykdys kovos veiksmus. Sie-kiant, kad kovos lauke visos ginklo rūšys remtų viena kitą, tankams labai svarbu buvo puolant sulaukti pėstininkų, kavalerijos ar artilerijos ugnies paramos. Bet per pratybas ir kariuomenės manevrus išryškėjo nemažai tankų padalinių kovinio bendradarbiavimo su sausumos pajėgų ginklo rūšimis problemų: kavalerijos ir pėstininkų vadai buvo nepakankamai gerai susipažinę su tankų veikimo pagrindais ir techninėmis savybėmis arba į tai nekreipė dėmesio. Dėl to tankams buvo skiriamos netinka-mos užduotys, nesuteikiama reikiama parama, nesuderinamas bendrų veiksmų planas. Tiesa, tikslingas, netikėtas priešui ir suderintas su pa-grindinio kovinę užduotį vykdančio dalinio veiksmais tankų įtraukimas į kautynes pratybose baigdavosi sėkmingai. Pratybų praktika patvirtino, kad sėkmingai tankų veiklai kovos lauke svarbiausia buvo netikėtumo veiksnys, gerai suderintas veiksmų su kitomis kariuomenės ginklo rūši-mis planas ir sklandus jo vykdymas.

5. XX a. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje Lietuvos kariuomenės aukšti karininkai pateikė ne vieną pasiūlymą, kaip modernizuoti ir efek-tyviai stiprinti šarvuotąsias pajėgas. Visus juos, nepaisant skirtingų de-talių, jungė bendra mintis, kad Lietuvai reikia įsigyti didesnio kovinio pajėgumo šarvuotųjų kovos mašinų, kadangi kariuomenės turimi tankai dėl savo nepakankamai galingos ginkluotės, neleidžiančios efektyviai ko-voti su priešo šarvuotąja technika, turėjo pastebimų kovinio pajėgumo ir panaudojimo apribojimų. Atsižvelgiant į tai, siūlyta įsigyti naujos kons-trukcijos, geriau šarvuotų, pabūklais ginkluotų, manevringų lengvųjų tankų. Dėl to 1937 m. Čekoslovakijoje buvo užsakyta pagaminti būtent šių bendrųjų savybių turinčių tankų LLT, bet jais, deja, papildyti Lietuvos kariuomenės nespėta.

Įteikta 2017 m. spalio 31 d.

185

LIETUVOS KARO AVIACIJOS 7-OJI ESKADRILĖ: PASIRENGIMAS

GINKLUOTAM KONFLIKTUI

Mindaugas SereičikasKlaipėdos universitetas

ĮVADAS

XX a. pirmojoje pusėje karybos teorijoje vyko esminiai pokyčiai, įkvėpti Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose įgyto patyrimo ir sparčiai to-bulėjančios ginkluotės. Nauji, iki Pirmojo pasaulinio karo nenaudoti, ginklai, gerokai didesnė jų greitašauda ir šio karo mūšiuose išmoktos taktikos pamokos apskritai keitė karybos sampratą. Valstybėms aktyviai plėtojant savo pajėgumus, eksperimentuojant su Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose pasiteisinusia šarvuotąja technika ir karo aviacija, mažėjo anks-čiau dominavusios kavalerijos svarba, o artilerijos funkcijos reikšmingai pasikeitė. Vykstant šiems procesams, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje aviacijai ginkluotame konflikte buvo numatyta įvairių užduočių – kari-nių oro pajėgų orlaiviai privalėjo vykdyti tolimosios ir artimosios žval-gybos skrydžius, gabenti krovinius, bombarduoti antžeminius taikinius, remti sausumos pajėgų puolimą ir kautis oro mūšiuose. Pastarosioms funkcijoms buvo teikiama ypatinga svarba.

Šiame kontekste 1935 m. buvo pradėtas įgyvendinti Lietuvos kariuo-menės modernizavimo planas1, žymintis Lietuvos karo aviacijos 3-iąjį

1 Jonas Vaičenonis, „Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939)“. Darbai ir die-nos, 2000, t. XVII, p. 144–180.

186

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

plėtros etapą2. Įgyvendinant modernizavimo planą buvo numatyta I, II ir III grupėje įkurti papildomai po vieną eskadrilę3. II (naikintuvų) grupėje įsteigta nauja naikintuvų eskadrilė susirašinėjimo dokumentuose vadi-nama 7-ąja eskadrile.

Lietuvos karo istoriografijoje 3-iasis Karo aviacijos plėtros etapas nuosekliai nebuvo nagrinėtas, taip pat iki šiol dėmesio nesulaukė atskirų Karo aviacijos eskadrilių istorija. Ši tema minimaliai analizuota Vytenio Statkaus4, Vytauto Jokubausko5, Algirdo Gamziuko6 darbuose. Daugiau-sia su straipsnio tema susijusią informaciją nagrinėjo ir savo darbuose pateikė Gytis Ramoška7.

Straipsnio naujumas sietinas ne vien su tuo, kad tai – palyginti mažai tyrinėta tema, bet ir su siekiu pasiūlyti naują karinio potencialo analizavimo būdą. Lietuviškoje istoriografijoje dominuojantys karinio potencialo anali-zavimo būdai, autoriaus nuomone, pernelyg supaprastina istorinę tikrovę.

Tyrimo aktualumas grindžiamas argumentu, kad apie XX a. ketvir-tojo dešimtmečio antrojoje pusėje Karo aviacijoje įvykusius pokyčius ir jų poveikį kariniam potencialui nėra plačiau diskutuota. Periodizuojant Karo aviacijos plėtrą laikomasi prielaidos, jog naujas suformuotas Karo aviacijos struktūrinis padalinys reikšmingai padidina karinį potencialą. Vis dėlto šis vyraujantis požiūris, manytina, nėra visiškai pagrįstas, todėl

2 Lietuvos karo aviacijos plėtrą ir modernizavimą galima suskirstyti į tris etapus. Pir-masis etapas – 1920–1927 m. suformuotos keturios kovinės eskadrilės, iš jų dvi apgin-kluotos naujais lėktuvais, parengtas skraidantysis personalas, sukurta ir išplėsta Kauno aerodromo infrastruktūra. Antrasis etapas – 1930–1934 m. suformuotos dar dvi kovinės eskadrilės, įsteigta Karo aviacijos mokykla ir pradėta kryptingai rengti būsimus lakūnus, įkurti Zoknių ir Pajuosčio aerodromai. Karo aviacijos dirbtuvėse pradėta serijinė lėktuvų gamyba. Trečiasis etapas – 1935–1938 m. suformuotos dar dvi eskadrilės, vyko kovinių eskadrilių perginklavimas, išplėstos Karo aviacijos dirbtuvės, daug dėmesio skirta skrai-dančiojo personalo rengimui. 3 Gytis Ramoška, Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, p. 70–77.4 Vytenis Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m. Čikaga: Vydūno jaunimo fondas, 1986.5 Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014.6 Algirdas Gamziukas, Aviacija Lietuvoje 1819–1940. Kaunas: Lietuvos technikos mu-ziejus, 1993.7 Gytis Ramoška, „Mūsų Fiatai. Naikintuvai Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacijos tarny-boje“. Plieno sparnai, 9, 2009; Gytis Ramoška, Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009.

187

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

svarbu pateikti objektyvų ir tikslų karinio potencialo vertinimą. Lietuvos karo aviacijos 7-osios eskadrilės kaip atvejo analizės pasirin-

kimas grindžiamas siekiu patikrinti būtent 3-iojo Karo aviacijos plėtros etapo poveikį bendram Karo aviacijos kariniam potencialui. Lietuvos karo aviacijos 3-iajame plėtros etape buvo siekiama sustiprinti karinį Karo aviacijos potencialą įsteigiant, naują papildomą naikintuvų eskadri-lę (7-ąją eskadrilę). Būtent ji turėjo reikšmingai padidinti Karo aviacijos karinį potencialą prietrytinėje Lietuvos dalyje. Atsižvelgiant į tai savaime kyla klausimas: kaip pasikeitė Lietuvos karo aviacijos karinis potencialas įsteigus 7-ąją eskadrilę? Šios eskadrilės kaip atvejo pasirinkimas taip pat grindžiamas tyrimui reikalingos informacijos prieinamumu – apie 7-ąją eskadrilę yra išlikę pakankamai duomenų, kurie leistų atlikti tyrimą tai-kant naują analizės būdą.

Tyrimo tikslas – pasiūlius naują analitinį būdą, įvertinti Lietuvos karo aviacijos 7-osios eskadrilės karinį potencialą. Siekiant iškelto tikslo, su-formuluoti trys uždaviniai:

1. Atlikti Lietuvos karo aviacijos karinio potencialo istoriografijos analizę, nustatyti vyraujančius analizės būdus ir, siekiant juos patobulin-ti, pasiūlyti naują tyrimo būdą.

2. Naudojant pasiūlytą analizės būdą įvertinti Lietuvos karo aviacijos 7-osios eskadrilės karinį potencialą – kovos priemonių ir personalo ko-kybę ir pakankamumą pavestoms užduotims vykdyti.

3. Išanalizuoti 1939 m. rudenį vykusią Lietuvos karo aviacijos 7-osios eskadrilės mobilizaciją.

Pagrindiniai tyrimo šaltiniai – Lietuvos centrinio valstybės archy-vo (toliau – LCVA) fonde „Karo aviacijos grupės, eskadrilės ir teismai Nr.  531“ saugomi Karo aviacijos II grupės štabo ir 7-osios eskadrilės veiklos dokumentai. Atskirų dokumentų, susijusių su eskadrilės veikla, organizacija, apginklavimu, taip pat pavyko aptikti fonde „Karo aviaci-ja ir karo aviacijos karininkų ramovė Nr. 1323“. Pažymėtina, kad LCVA saugomi eskadrilės veiklos dokumentai fragmentiški – neišliko daug eskadrilės tvarkomųjų dokumentų, o lėktuvų eksploatacijos ir ginkluo-tės duomenys nėra išsamūs. Šie informacijos apribojimai neleidžia vi-sapusiškai ir tiksliai įvertinti eskadrilės karinio potencialo naudojant straipsnyje siūlomą analitinį būdą. Vis dėlto, palyginti su kitų eskadrilių išlikusiais dokumentais, 7-osios eskadrilės tvarkomųjų dokumentų išliko daugiausiai. Antrąją šaltinių grupę sudaro publikuoti šaltiniai – tai karo

188

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

istorikų atlikti tyrimai, kuriuose analizuojamas Lietuvos karo aviacijos karinis potencialas, naikintuvų Fiat C.R. 20 eksploatacijos istorija. Dėl duomenų fragmentiškumo, nenuoseklumo atliekant tyrimą tik minima-liai panaudota memuaristika, o periodinėje spaudoje skelbta informacija šiuo atveju nebuvo aktuali.

Straipsnis suskirstytas į keturias dalis. Pirmojoje analizuojami Karo aviacijos istoriografijoje kariniam potencialui įvertinti naudojami ana-litiniai būdai ir remiantis jų apžvalga siūlomas naujas būdas. Antrojo-je straipsnio dalyje, remiantis pasiūlytu analizės būdu, analizuojamas 7-osios eskadrilės karinis potencialas. Trečioji straipsnio dalis skirta 1939 m. rugsėjo mėn. mobilizacijai, jos eigos ir pastebėtų trūkumų anali-zei. Straipsnio pabaigoje pateiktos išvados.

1. KARINIO POTENCIALO VERTINIMO ANALITINIS BŪDAS

Lietuvos karo aviacijos arba jos struktūrinių padalinių karinis potenci-alas gali būti apibrėžiamas atsakymu į klausimą: Kaip efektyviai tikėtino ka-rinio konflikto metu Lietuvos karo aviacijai pavyktų kovoti su kitos valstybės karinėmis oro pajėgomis? Lietuvos karo istorijos tyrėjai, siekdami atsakyti į šį klausimą, pasitelkdavo du analitinius būdus (žr. 1 lentelę).

189

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

1 lentelė. Karo aviacijos potencialui įvertinti naudoti analitiniai būdai89101112131415161718

Eil. nr. Analitinis būdas Autoriai

1. Nominalių statistinių duomenų analizė

Vytenis Statkus8, Algirdas Gamziukas9, Gytis Ramoška10, Jonas Balčiūnas11, Antanas Navaitis12, Algimantas Liekis13,

Gintautas Surgailis14, Vytautas Lesčius15, Vytautas Jokubauskas16, Waldemar Rezmer17

2.

Skirtingų valstybių karinėse oro

pajėgose naudojamų lėktuvų lyginamoji

analizė

Egidijus Papečkys18

Sudaryta autoriaus

8 Vytenis Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m. Čikaga: Vydūno jaunimo fondas, 1986, p. 191–193, 254.9 Algirdas Gamziukas, Aviacija Lietuvoje 1819–1940. Kaunas: Lietuvos technikos mu-ziejus, 1993, p. 5–19; Algirdas Gamziukas, Gytis Ramoška, Lietuvos karinė aviacija 1919–1940. Kaunas: Lietuvos aviacijos muziejus. 10 Gytis Ramoška, Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, p. 72–73.11 Jonas Balčiūnas, „Pro memoria. Lietuvos karo aviacijos sunaikinimas 1940–1941 me-tais“. Plieno sparnai, t. 9, 2009, p. 14–24. 12 Antanas Navaitis, „Karo aviacijos paskutinieji metai“. Plieno sparnai, t. 2, p. 10–16.13 Algimantas Liekis, Lietuvos karo aviacija (1919–1940). Vilnius: Lietuvos mokslų aka-demija, 1999.14 Gintautas Surgailis, Lietuvos kariuomenė 1918–1998. Vilnius: LR krašto apsaugos ministerija, 1998, p. 54–55. 15 Vytautas Lesčius, „Lietuvos kariuomenės organizavimo, dislokavimo ir ginkluotės po-kyčiai 1938–1940 m.“ Karo archyvas, t. XXIV, 2009, p. 187–188. 16 Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014, p. 156–162. 17 Waldemar Rezmer, Litewskie Lotnictwo Wojskowe 1919–1940. Torunė: M. Koperniko universitetas, 1999. 18 Egidijus Papečkys, „Neatsakyti ir diskutuotini tarpukario Lietuvos kariuomenės (1938–1940) istoriografijos klausimai“. Karo archyvas, t. XXV, 2010, p. 366–391.

190

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Lietuvos karo aviacijos arba jos struktūrinių padalinių karinis poten-cialas tradiciškai yra vertinamas remiantis nominaliais karo aviacijos sta-tistiniais duomenimis – lėktuvų, o rečiau ir lakūnų skaičiumi. Iš naujausių tyrimų galima išskirti karo istoriko Egidijaus Papečkio straipsnį, kuriame autorius lygina Lietuvos karo aviacijos lėktuvų ir tikėtinų Lietuvos prieši-ninkių (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) oro pajėgų lėktuvų tech-ninius duomenis19.

Plačiausiai istoriografijoje naudotas pirmasis analitinis būdas kri-tikuotinas, nes jį naudodamas tyrėjas neįvertina svarbių su lyginamais objektais susijusių veiksnių ir remiasi nepagrindžiamomis prielaidomis, kad visi ginkluotėje esantys lėktuvai: a) yra techniškai tvarkingi ir b) visiš-kai aprūpinti įranga, reikalinga pavestoms užduotims vykdyti. Vertinant ir lyginant tik lėktuvų ir (arba) lakūnų skaičių neatsižvelgiama į svarbius kokybinius skirtumus, tokius kaip lėktuvo techninis susidėvėjimas, jo pi-lotavimo ypatumai, lėktuvo patikimumas, lakūnų kvalifikacija ir sukaupta patirtis. Galima teigti, kad karo aviacijos istorijos tyrimuose dažniausiai naudojami statistiniai duomenys neleidžia įvertinti visų svarbių aspektų, todėl gali būti apibūdinti tik kaip nominalūs, o ne kaip realūs.

Skirtingų valstybių karinių oro pajėgų lyginamosios analizės metodas yra pranašesnis už nominalių statistinių duomenų analizę, nes pastaroji neleidžia nustatyti realaus jėgų pasiskirstymo ir jų masto. Vis dėlto, ly-ginant karo lėktuvų techninius duomenis ir taktines savybes, ne visada įmanoma užtikrinti, kad pateiktų duomenų palyginamumą, pavyzdžiui, skirtingame aukštyje didžiausias lėktuvo greitis gali būti skirtingas, o pa-keitus propelerį iš medinio į metalinį, lėktuvo kilimo sparta gali reikš-mingai pakisti. Taip pat, kaip ir taikant pirmąjį analitinį būdą, naudojant skirtingų valstybių oro pajėgų lyginamosios analizės metodą, lieka gana didelė grėsmė neįvertinti svarbių kokybinių skirtumų, kurie gali turėti didelę reikšmę tikėtino konflikto metu.

Galima teigti, kad naudojant aptartus analitinius būdus gauti tyrimų rezultatai leidžia suformuluoti preliminarias išvadas, kuriomis atsklei-džiamos tik bendrosios tendencijos. Naudojant šiuos analitinius būdus gauti rezultatai nėra pakankami, jie neleidžia nuodugniai įvertinti rea-laus karinių oro pajėgų potencialo ir tiksliai konstatuoti situacijos.

19 Ten pat.

191

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

Atsižvelgiant į istoriografijoje naudojamų analitinių būdų ribotumą, straipsnyje siūlomas naujas būdas, kurį taikant karinis potencialas su-vokiamas ir matuojamas kaip dalinio ar padalinio (straipsnyje – 7-osios eskadrilės) pasirengimas vykdyti jam iškeltas užduotis. Pasirengimas vyk-dyti užduotis apibrėžiamas kaip tam būtinų išankstinių sąlygų įgyvendini-mo mastas. Kitaip tariant, kuo didesnis išankstinių sąlygų įgyvendinimo mastas, tuo didesnis dalinio arba padalinio karinis potencialas, nes tikėti-no karinio konflikto metu jis efektyviau galės vykdyti keliamas užduotis. Siūlomą analitinį būdą ir jo modus operandi galima suskirstyti į du etapus:

I etapas: daliniui arba padaliniui keliamų bendrųjų užduočių nu-statymas, jų aktualumo įvertinimas, taip pat nuo dalinio arba padalinio nepriklausančių objektyvių priežasčių, kurios gali trukdyti įgyvendinti pavestas užduotis, nustatymas.

II etapas: skirtoms užduotims reikalingų išankstinių sąlygų nustaty-mas ir jų įgyvendinimo masto dalinyje arba padalinyje analizė.

Lietuvos kariuomenės skirtingoms ginklo rūšims ir jų daliniams bei padaliniams karinio konflikto metu keliamas užduotis galima suskirstyti į dvi grupes: a) bendrąsias, apibrėžiamas kariniuose statutuose, ir b) kon-krečias, apibrėžiamas gynybos planuose.

Rengiantis tikėtinam kariniam konfliktui sudaromi gynybos planai, kuriuose skirtingiems daliniams ir padaliniams numatytos užduotys operatyviniu lygiu yra suderintos20. Vis dėlto gynybos planuose nurody-tos užduotys yra sukonkretintos ir detalizuotos. Pažymėtina, kad kon-krečios užduotys karinio konflikto metu gali ypač sparčiai keistis, todėl vertinti pasirengimą vykdyti konkrečias užduotis netikslinga ir dėl ribo-tų pirminių šaltinių neįmanoma.

Apibendrintos ginklo rūšims ir jų daliniams bei padaliniams kelia-mos užduotys yra pateikiamos ginklo rūšių statutuose21. Šiuose doku-mentuose įvardytos bendrosios užduotys, kurias privalo vykdyti visi tam tikros ginklo rūšies daliniai ir padaliniai. Statutuose pateikiamos bazinės užduotys, kurios gynybos planuose atskiriems daliniams sukonkretina-

20 Vytautas Lesčius, „Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse“. Karo archy-vas, t. XXV, 2010, p. 252–264.21 Kavalerijos statutas. II dalis. Kautynės K-51. Kaunas: Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1938; Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės P-51. Kaunas: Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1936.

192

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

mos. Manytina, jeigu dalinys arba padalinys yra pasirengęs įgyvendinti bendrąsias užduotis, jis bus pasirengęs įgyvendinti ir bendrųjų užduočių pagrindu suformuluotas konkrečias užduotis.

Antrajame analizės etape išskiriamos svarbiausios būtinos išankstinės sąlygos, kurių įgyvendinimo (pasiekimo) mastas analizuojamas. Būtino-sios sąlygos siejamos su dalinio ir padalinio aprūpinimu gyvąja jėga ir ko-vos priemonėmis, taip pat gyvosios jėgos kvalifikacija. Kaip ir bendrosios užduotys, būtinosios išankstinės sąlygos nustatytos ginklo rūšių statutuose.

Siūlomas analitinis būdas sujungia anksčiau minėtų dviejų tradici-nių analizės būdų privalumus, o taip pat reikalauja į mokslinę apyvar-tą įtraukti naujus, iki šiol neanalizuotus, statistinius kovos priemonių techninius ir gyvosios jėgos kvalifikacijos duomenis. Platesnis skirtingų duomenų analizavimas ir gautų rezultatų susiejimas su keliamomis už-duotimis leidžia tiksliau įvertinti karinį potencialą ir išvengti anksčiau aprašytų analitinio tyrimo trūkumų.

1.1. Lietuvos karo aviacijos naikintuvų užduotys ir išankstinės sąlygos Naikintuvų paskirtis, taip pat jiems keliamos užduotys ir veikimo bū-

dai aprašyti 1937 m. kariuomenės vado patvirtintame Aviacijos naikintuvų statute Av-55 (toliau – Statutas). Statute konstatuojama, kad karas neįsivaiz-duojamas be puolamosios aviacijos intensyvaus naudojimo, kurio pagrin-dinis tikslas ir siektinas rezultatas yra persvara (dominavimas) ore. Teigia-ma, kad persvarai ore pasiekti tinkamiausia priemonė yra naikintuvai ir jų veiksmingas naudojimas22. Remiantis bendraisiais dėsniais, Statute naikin-tuvams iškeltas pagrindinis tikslas – neleisti veikti priešo oro pajėgoms ir jas naikinti arba ginti savąsias oro pajėgas ir padėti sausumos pajėgoms veikti23. Ginkluoto konflikto metu Lietuvos karo aviacijos naikintuvams buvo nu-matytos aštuonios naikintuvų kautynių užduotys (žr. 2 lentelę).

22 Aviacijos naikintuvų statutas Av-55. Kaunas. Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1937, p. 5–6.23 Ten pat, p. 47.

193

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

2 lentelė. Naikintuvų kautynių užduotys ginkluoto konflikto metu

Eil. nr.

Naikintuvų užduoties

pavadinimas

Naikintuvų užduoties tikslas ir trumpas aprašymas

1.Žvalgomųjų oro balionų numušimas

Priešo žvalgybai iš oro naudojamų balionų numušimas.

2. Apsaugos užduotys

Naikintuvų apsaugą numatyta naudoti dviem atvejais: a) saugant nuo priešo naikintuvų tam tikrame fronto ruože savą-sias oro pajėgas; b) neutralizuojant priešo vykdomą oro žvalgybą.

3. Antskrydžiai

Naikintuvų įsiveržimas į priešo užnugarį, t. y. reidas, kurio metu tikimasi sutikti priešo lėktuvų ir juos numušti, neutralizuoti prie-šo oro pajėgų veikimą ir sudaryti palankias sąlygas veikti savajai žvalgybos aviacijai.

4.Lydėjimas

ir suderinta apsauga

Naikintuvai naudojami bombonešiams ir žvalgybos lėktuvams, kai jie vykdo pavestas užduotis, saugoti. Lydėjimo ir suderin-tos apsaugos tikslas – užtikrinti saugų kitų lėktuvų skrydį ir jų užduočių vykdymą, saugant nuo priešo oro pajėgų puolimo. Skirtingai nei antskrydžio atveju, šios užduoties metu naikintuvai nesiekia įsivelti į oro kautynes.

5.„Slapukai“ žemėje ir

medžioklė ore

Naikintuvai, parinkus tinkamas vietas, yra užmaskuojami ant žemės ir laukia praskrendančių priešo lėktuvų. Pastebėję lėktuvus pakyla ir pradeda oro kautynes. „Slapuko“ techniką numatyta naudoti, kai priešo lėktuvai skraido reguliariai ir yra galimybių išnaudoti netikėtumo veiksnį.

6. Budėjimas aerodrome

Esant ginkluoto konflikto tikimybei, aerodrome visą laiką budi naikintuvų eskadrilės dalis, kuri yra pasiruošusi per trumpiausią laiką, gavusi signalą, pakilti į orą ir vykdyti pavestas užduotis.

7. Naktinės užduotys

Naikintuvams naktines užduotis numatyta skirti dviem atvejais: a) siekiant apsaugoti Lietuvos teritoriją ir joje esančius objektus nuo naktinio bombardavimo; b) siekiant neutralizuoti priešo žvalgybą iš oro.

8.Šalutinės

(papildomos) užduotys

Naikintuvus numatyta taip pat panaudoti ir papildomoms užduo-tims, iš kurių pirmoji – žvalgyba, vykdyti. Ši užduotis būtų vykdo-ma tik ypatingomis sąlygomis, kai neįmanoma panaudoti žvalgy-bos lėktuvų. Antroji papildoma užduotis – žemės taikinių puolimas naudojant kulkosvaidžius ir bombas. Numatyta šią užduotį skirti tik tuomet, kai siekiama sustabdyti sparčiai besiveržiantį priešą, sukelti paniką jam besitraukiant, arba turint patikimos informaci-jos apie priešo gyvosios jėgos didelius junginius.

Sudaryta autoriaus pagal: Aviacijos naikintuvų statutas Av-55. Kaunas: Kariuomenės šta-bas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1937, p. 47–67; Štabų žinynas. Kaunas: Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1938, p. 84.

194

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Lietuvos karo istorijos istoriografijoje plačiai naudojamame Štabų ži-nyne pateikiamas Statute keliamų užduočių apibendrinimas ir patikslin-tos taktinės sąlygos. Šiame žinyne kaip pagrindinė naikintuvų užduotis išskiriama kova su priešo lėktuvais budėjimo aerodrome metu, ne ma-žiau kaip trijų naikintuvų grupės sudėtyje patruliuojant ore, lydint savus lėktuvus, puldinėjant priešo aviacijos pajėgas tiek ore, tiek aerodromuose ir atakuojant žemės taikinius kulkosvaidžių ugnimi. Apibrėžiant naikin-tuvų taktines veikimo galimybes numatyta, kad jų veikimo zona (skers-muo) siekia 300–400 km, o veikimo aukštis – 500–9000 m (atakuojant žemės taikinius – 25–200 m). Vienai svarbiausių užduočių, t. y. patru-liavimui ore, nustatytos specialiosios sąlygos – trukmė – ne ilgiau kaip 1,5 val., veikimo zona (skersmuo) – 10–15 km24.

Dalis naikintuvams iškeltų užduočių, prasidedant Antrajam pasau-liniam karui, buvo nebeaktualios arba dėl objektyvių priežasčių neį-vykdomos. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje užduotis naikinti žvalgomuosius oro balionus skambėjo archajiškai ir atrodė negrįžtamai praradusi aktualumą. O „slapukams“ žemėje ir medžioklei ore reikėjo ypatingų sąlygų, kurių tikėtis karinio konflikto metu buvo pernelyg op-timistiška. Ši užduotis labiau tiko Statuto puslapiams nei realiems kovos veiksmams. Siekiant sėkmingai įvykdyti aptariamą užduotį, reikėjo ne vien tik, kad priešo oro pajėgos periodiškai skraidytų tais pačiais marš-rutais, bet ir rasti vietą, kuri būtų saugi (nepasiekiama priešo artilerijos, pėstininkų) ir tinkama naikintuvams leistis ir nepastebėtiems kilti.

Dėl ribotos infrastruktūros dar dviejų Statute numatytų užduočių visi Lietuvos karo aviacijos naikintuvai negalėjo tinkamai įvykdyti: pirmiau-sia – naktinių, nes Kauno aerodromas tik iš dalies buvo pritaikytas leistis naktį, o kitų aerodromų ir nusileidimo aikštelių infrastruktūra buvo iš-plėtota dar mažiau. Dauguma lėktuvų neturėjo įmontuotų prožektorių, kurie galėtų būti panaudoti ne vien oro kautynėse, bet ir leidžiantis. Nai-kintuvai Fiat C.R. 20 nebuvo aprūpinti naktiniams skrydžiams reikalinga įranga. 1940 m. esanti infrastruktūra ir priemonės tik išimtiniais atvejais leido atlikti naktinius skrydžius, tačiau tai nebuvo rutininės užduotys nei lėktuvų įguloms, nei aptarnaujančiajam personalui. 1940 m. pavasarį Kariuomenės štabas pastebėjo, kad ypač trūksta naktiniams skrydžiams parengtų lakūnų – tik 15–20 proc. jų buvo baigę aklojo pilotavimo kur-

24 Štabų žinynas. Kaunas: Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1938, p. 84.

195

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

sus, tačiau praktikos itin stokojo, tad patikimai skraidyti naktį negalėjo25. Dėl anksčiau minėtų priežasčių tikėtino karinio konflikto atveju naktinių užduočių jie vykdyti negalėtų, o budėtų aerodrome praktiškai tik dieną, nes naktį organizuoti budėjimą buvo neįmanoma.

Galima teigti, kad 1938–1940 m. 7-oji eskadrilė, kaip ir kitos Lietuvos karo aviacijos naikintuvų eskadrilės, galėjo vykdyti pusę (4 iš 8) jai pa-vestų užduočių: antskrydžius, apsaugos, lydėjimo ir suderintos apsaugos, taip pat šalutines (papildomas) užduotis.

Pažymėtina, kad lietuviškoje karo teorijoje naikintuvams numatyti panašūs tikslai kaip ir Statute. Pirmasis karo aviacijos naikintuvų gru-pės vadas mjr. Antanas Mačiuika, analizuodamas aviacijos panaudojimo galimybes galimų karinių konfliktų metu, teigė, kad būsimuose karuose ypatingą svarbą įgaus šalių galimybės sparčiai atlikti mobilizaciją, t. y. perkelti savo karines pajėgas į numatytas vietas ir jas sutelkti. Dėl šių priežasčių padidės mobiliųjų ginklų ir karinių dalinių, kurie galėtų jau pirmosiomis karinio konflikto valandomis dalyvauti kautynėse, svarba. Mjr. A. Mačiuika teigė, kad vienas iš tokių svarbiausių ginklų yra puo-lamoji aviacija, kurios sudedamoji dalis – naikintuvai. Pastaruosius au-torius savo darbe vadino „kautynių lėktuvais“26. Naikintuvams tikėtino karinio konflikto metu buvo numatytos trys svarbiausios užduotys – sau-goti bombonešius, kautis oro kautynėse ir atakuoti gyvąją priešo jėgą že-mėje27. Tikėtina, kad rengiant Aviacijos naikintuvų statutą ir formuluo-jant jų užduotis buvo pasinaudota mjr. A. Mačiuikos mintimis. Vis dėlto, skirtingai nuo teorinių svarstymų, Statute galimybės naikintuvus naudoti žemės taikiniams atakuoti vertinamos rezervuotai, motyvuojant galimais dideliais šių kovos lėktuvų nuostoliais28.

Kaip jau buvo minėta pristatant straipsnyje naudojamą analitinį būdą, visapusiškai užtikrintos išankstinės sąlygos turėjo tiesioginę įtaką dalinio kariniam potencialui, t. y. kuo didesnis išankstinių sąlygų įgyvendinimo mastas, tuo dalinio karinis potencialas tikėtino karinio konflikto metu taip

25 Vytautas Lesčius, „Lietuvos kariuomenės organizavimo, dislokavimo ir ginkluotės po-kyčiai 1938–1940 m.“ Karo archyvas, t. XXIV, 2009, p. 188–190.26 Antanas Mačiuika, Būsimasis karas ir aviacija. Kaunas: Lietuvos aeroklubas, 1934, p. 12–18.27 Ten pat, p. 27–29.28 Aviacijos naikintuvų statutas..., p. 63.

196

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

pat didesnis. Statute išskirtos penkios išankstinės sąlygos (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Išankstinės sąlygos, būtinos sėkmingai pavestoms naikintu-vų užduotims įvykdyti

Eil. nr. Išankstinė sąlyga Išankstinės sąlygos trumpas aprašymas

1.Kovos priemonių

kokybė ir pakankamumas

Naikintuvų skaičius (kiekybinė persvara), techninė būklė, patikimumas, jų ginkluotė.

2. Geras lakūnų pasirengimas

Geras pasirengimas vykdyti pavestas užduotis susideda iš motyvacijos, išugdytų gebėjimų dalyvauti oro kautynėse ir sukauptos lakūno patirties.

3. Geras ryšių organizavimas

Nuolatinis ryšių palaikymas su viršininku (vadaviete), kitais aviacijos daliniais ir padaliniais, taip pat vykdant užduotį tarp naikintuvų ore.

4.Žvalgybinės informacijos išsamumas

Tiksli informacija apie priešo pajėgas, ginkluotę ir kautynių taktiką.

5. Bendradarbiavimas Glaudus bendradarbiavimas su kitų rūšių aviacija ir priešlėktuvine apsauga.

Sudaryta autoriaus pagal: Aviacijos naikintuvų statutas Av-55. Kaunas: Kariuomenės šta-bas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1937, p. 10–11.

Straipsnyje, siekiant įvertinti 7-osios eskadrilės karinį potencialą, ana-lizuojamos pirmosios dvi išankstinės sąlygos, siejamos su eskadrilės aprū-pinimu kovos priemonėmis ir gyvąja jėga. Dėl objektyvių priežasčių įver-tinti visų išankstinių sąlygų neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad autoriui nepavyko rasti pakankamai duomenų apie ryšių organizavimą tiek 7-ojoje eskadrilėje, tiek II (naikintuvų) grupėje. Statute operacijų metu numatyta palaikyti ryšį naudojant sutartinius lėktuvo manevrus, t. y. vizualiai per-duodamus signalus. Pažymėtina, kad, remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, ryšių organizavimas minimaliai analizuojamas vertinant 1939 m. rugsėjo mėn. vykusią Lietuvos kariuomenės mobilizaciją. Pasku-tinių dviejų išankstinių sąlygų – žvalgybinės informacijos išsamumo ir bendradarbiavimo – įgyvendinimas yra nulemtas daugiau kitų veikėjų nei pačios eskadrilės, todėl šios dvi sąlygos straipsnyje nebus analizuojamos. Pažymėtina, kad pastarųjų sąlygų (ypač bendradarbiavimo su kitomis es-

197

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

kadrilėmis ar kitais daliniais) analizė verta atskiro darbo platesniame kon-tekste. Kitos išankstinės sąlygos, neįvardytos Statute, straipsnyje laikantis tyrimo prieigos taip pat neanalizuojamos. Pažymėtina, kad kitos galimos išankstinės sąlygos, pavyzdžiui, lėktuvų maskuotė ar aprūpinimas para-šiutais, yra antrinės, jų svarba eskadrilės kariniam potencialui yra išvesti-nė iš 3 lentelėje pateiktų pirmųjų dviejų išankstinių sąlygų.

2. LIETUVOS KARO AVIACIJOS 7-OSIOS ESKADRILĖS KARINIO POTENCIALO VERTINIMAS

2.1. Pirmosios išankstinės sąlygos vertinimas: 7-osios eskadrilės kovos priemonių kokybė ir pakankamumas Įgyvendinant Lietuvos kariuomenės modernizavimo planą, nuo

1938 m. balandžio 1 d. pradėta formuoti trečiąją naikintuvų eskadrilę, kuri operatyviniu lygmeniu priskiriama II (naikintuvų) grupei, o ben-druose susirašinėjimo dokumentuose vadinama 7-ąja eskadrile29. Eska-drilės vadu buvo paskirtas kpt. Juozas Vaičius,30 technikos karininku – ltn. Jonas Grincius31. 1938 m. balandžio 12 d. Karo aviacijos viršininkui įsakius, formuojamai 7-ajai eskadrilei buvo perduoti 9 5-osios eskadrilės naikintuvai Fiat C.R. 2032 (gamykliniai numeriai: 30, 31, 34, 35, 36, 38, 40, 41 ir 43)33. Perdavus naikintuvus, balandžio mėn. pabaigoje eskadrilė buvo perkelta iš Šiaulių į Kauno įgulą ir šioje dislokacijos vietoje išbuvo,

29 Slaptas įsakymas Karo aviacijai Nr. 3, 1938 m. kovo 30 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 1323, ap. 1, b. 450, l. 3.30 Įsakymas Karo aviacijai Nr. 26, 1938 m. balandžio 22 d. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 449, l. 51.31 Įsakymas Karo aviacijai Nr. 19, 1938 m. kovo 31 d. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 449, l. 41.32 Italijoje, Turino aviacijos gamykloje Aeronautica d`Italia, XX a. trečiojo dešimtmečio antrojoje pusėje suprojektuotus ir pagamintus metalinių konstrukcijų dvisparnius naikin-tuvus Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacija pradėjo naudoti 1928 m. pabaigoje. Fiat A. 20 tipo 410 AG skysčiu aušinamais varikliais naikintuvai galėjo pasiekti didžiausią 270 km/val. greitį ir pakilti į 6 km aukštį. Didžioji dalis Fiat C.R. 20 naikintuvo buvo dengta audiniu, o liemens priekis ir galas – duraliuminio skarda.33 Karo aviacijos technikos dalies vedėjo raštas Nr. 60896 7-osios eskadrilės vadui, 1938 m. balandžio 12 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 194, l. 2.

198

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

iki buvo likviduota Lietuvos karo aviacija34.Dauguma 7-ajai eskadrilei perduotų naikintuvų Fiat C.R. 20 Lietuvos

karo aviacijoje buvo eksploatuojami beveik dešimt metų (žr. 4 lentelę). Tik trijų perduotų lėktuvų eksploatacijos laikas buvo trumpesnis – 10 1928 m. įsigytų Fiat C.R. 20 buvo perduota 1-ajai eskadrilei, o kiti pradėti eksploatuoti vėliau. Vis dėlto neskraidžiusių, keletą metų išbuvusių nešil-domoje, kintančios drėgmės patalpoje, audiniu dengtų naikintuvų nega-lima vadinti patikimesniais nei pradėtų eksploatuoti 1928 m. Naikintuvų Fiat C.R. 20 viršutiniai ir apatiniai sparnai ir liemuo buvo dengti audiniu. Net ir neeksploatuojant, dėl kintančios drėgmės, jeigu ir ne visas, tai tam tikrose vietose (įtempimo taškuose, kur buvo sąlytis su metalu), audinys galėjo prarasti atsparumą35.

Likus metams iki 7-oji eskadrilė suformavimo, 1937 m. gegužės mėn., buvo atliekamas periodinis naikintuvų Fiat C.R. 20 techninės būklės pa-tikrinimas. Iš 9 naikintuvų patikrinimo metu 2 buvo remontuojami Karo aviacijos dirbtuvėse. Patikrinus likusius 7 Fiat C.R. 20, nustatyta, kad vie-nas iš jų yra netinkamas skraidyti (gamyklinis Nr. 38). Šio naikintuvo bū-tinai reikėjo keisti variklį ir jo tvirtinimo rėmą. Dar dviem naikintuvams (gamyklinis Nr. 31 ir Nr. 35) nustatyta smulkių liemens, laikančiųjų ir stabilizuojančiųjų plokštumų gedimų, o dėl sinchronizatoriaus gedimo buvo pažeisti (peršauti) dviejų naikintuvų (gamykliniai Nr. 35 ir Nr. 36) propeleriai36.

34 7-osios eskadrilės vado raportas Nr. 68/sl II grupės vadui ir raporto priedas: 7-osios eskadrilės persikėlimo planas, 1938 m. balandžio 29 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 196, l. 1–2. 35 Gytis Ramoška, „Mūsų Fiatai. Naikintuvai Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacijos tarny-boje“. Plieno sparnai, 9, 2009, 11.36 1937 05 28 5-os eskadrilės lėktuvų periodinio tikrinimo žinios Nr. 2691. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 1–2.

199

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui4

lent

elė.

193

7–19

38 m

. 7-o

sios e

skad

rilė

s nai

kint

uvų

Fiat

C.R

. 20

eksp

loat

acijo

s duo

men

ys

Eil.

nr.

Lėkt

uvas

(g

amyk

linis

num

eris

)

Nai

kint

uvo

eksp

loat

acijo

s Li

etuv

os k

aro

avia

cijo

je

prad

žia*

***

1937

m. b

irže

lio 1

d. d

uom

enys

1938

m. g

eguž

ės 1

d. d

uom

enys

Rem

on-

tuot

a

kart

ų

Skra

idyt

a

vala

ndų

Nut

ūpim

ų sk

aiči

us

Rem

on-

tuot

a

kart

ų

Skra

idyt

a

vala

ndų

Nut

ū-

pim

ų sk

aiči

us

1.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 30

)19

28*

Buvo

rem

ontu

ojam

as**

1***

270

val.

00 m

in. *

**45

3***

2.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 31

)19

28 1

2 21

135

8 va

l. 27

min

.68

01

420

val.

50 m

in.

800

3.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 34

)19

28 1

0 04

151

7 va

l. 21

min

.92

12

578

val.

25 m

in.

974

4.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 35

)19

28 1

2 21

250

6 va

l. 28

min

.82

22

563

val.

35 m

in.

944

5.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 36

)19

28 1

2 21

129

1 va

l. 35

min

.53

91

344

val.

55 m

in.

630

6.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 38

)19

28 1

0 18

238

8 va

l. 40

min

.64

22

440

val.

50 m

in.

743

7.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 40

)19

34 0

4 18

Buvo

rem

ontu

ojam

as**

127

3 va

l. 10

min

.56

08.

Fiat

C.R

. 20

(Nr.

41)

1934

04

181

235

val.

35 m

in.

467

130

5 va

l. 40

min

.60

39.

Fiat

C.R

. 20

(Nr.

43)

1931

06

241

287

val.

20 m

in.

549

135

7 va

l. 55

min

.64

2

Suda

ryta

aut

oria

us p

agal

: 5-o

sios

eska

drilė

s lė

ktuv

ų pe

riod

inio

tikr

inim

o ži

nios

Nr.

2691

, 193

7 m

. geg

užės

28

d. L

CVA

, f. 5

31, a

p. 1

, b. 1

95, l

. 1–2

; 5-

osio

s es

kadr

ilės

lėkt

uvų

peri

odin

io ti

krin

imo

žini

os, 1

937

m. g

eguž

ės 2

8 d.

LC

VA, f

. 531

, ap.

1, b

. 195

, l. 3

; 7-o

sios

eska

drilė

s lė

ktuv

ų pe

riod

inio

tik

rini

mo

žini

os, 1

938

m. g

eguž

ės 3

1 d.

LCV

A, f.

531

, ap.

 1, b

. 195

, l. 1

8–19

. * N

aiki

ntuv

o Fi

at C

.R. 2

0 (ga

myk

linis

Nr.

30) t

iksli

eksp

loat

acijo

s pra

džio

s dat

a nen

usta

tyta

, tač

iau,

rem

iant

is G

yčio

Ram

oško

s str

aips

niu

„Mūs

ų Fi

atai

. Nai

-ki

ntuv

ai F

iat C

.R.2

0 Li

etuv

os k

aro

avia

cijo

s tar

nybo

je“ (P

lieno

spar

nai,

9, 2

009,

p. 1

0), m

anyt

ina,

kad

naik

intu

vas p

radė

tas e

kspl

oatu

oti 1

928

m. p

abai

goje

. **

Peri

odin

io n

aiki

ntuv

ų te

chni

nės b

ūklė

s tik

rini

mo

met

u bu

vo re

mon

tuoj

amas

Kar

o av

iaci

jos d

irbtu

vėse

, tod

ėl p

atik

rini

mo

lape

duo

men

ys n

epat

eikt

i.**

*Nai

kint

uvas

Fia

t C.R

. 20

(gam

yklin

is N

r. 30

) 193

7 m

. birž

elio

1 d

. atli

ekan

t tec

hnin

ės b

ūklė

s pat

ikri

nim

ą Kar

o av

iaci

jos d

irbtu

vėse

buv

o re

mon

tuo-

jam

as p

o pr

iver

stin

io n

utūp

imo

ir ap

lauž

ymo

šaud

ymo

prat

ybų

met

u, to

dėl j

o ek

splo

atac

ijos d

uom

enys

nep

atei

kiam

i. 19

38 m

. geg

užės

1 d

. tec

hnin

ės

būkl

ės p

atik

rini

mas

nea

tlikt

as, n

es 1

938

m. b

alan

džio

27

d. įv

ykus

avia

kata

stro

fai š

is na

ikin

tuva

s buv

o su

dauž

ytas

ir n

uraš

ytas

. Nai

kint

uvo

eksp

loat

a-ci

jos d

uom

enys

pat

eiki

ami 1

938

m. b

alan

džio

27

d. (T

yrim

o ak

tas N

r. 80

598/

8, 1

938

m. g

eguž

ės 5

d. L

CVA

, f. 1

323,

ap.

1, b

. 500

, l. 3

)**

**K

ituos

e pe

riod

inių

lėkt

uvų

būkl

ės ti

krin

imo

doku

men

tuos

e pa

teik

iam

os k

itos

lėkt

uvų

eksp

loat

acijo

s pr

adži

os d

atos

, bes

iskir

ianč

ios

nuo

kelių

di

enų

iki k

elio

likos

mėn

esių

. Nes

ant g

alim

ybių

pat

ikri

nti,

lent

elėj

e pa

teik

iam

a ša

ltiny

je n

urod

yta

data

.

200

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Lietuvos karo aviacijoje naikintuvai Fiat C.R. 20 buvo intensyviai eks-ploatuojami. 1938 m. vidutiniškai kiekvienas 7-ajai eskadrilei perduotas Fiat C.R. 20 ore buvo išbuvęs po 394 val. ir atlikęs 705 nutūpimus. Visiems lėktuvams iki 1938 m. balandžio 1 d. bent kartą buvo atliktas kapitalinis re-montas, o trys iš jų Karo aviacijos dirbtuvėse buvo remontuoti du kartus37.

1938 m. balandžio 31 d. tikrinant perduotus eskadrilei lėktuvus nusta-tyta, kad visi eskadrilei priklausantys naikintuvai turi laikančiųjų ir stabi-lizuojančiųjų plokštumų pažeidimų. Plokštumos buvo ne kartą lopytos, o vairalazdės ir stabilizatoriaus reguliavimo mechanizmai dėl susidėvėjimo buvo atsilaisvinę. Taip pat buvo nutrūkusios posūkio vairų lynų vijos, trijų lėktuvų pažeistos (sulankstytos) apatinių sparnų nerviūros. Išskyrus nai-kintuvą Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 40), visi kiti turėjo liemens pažeidi-mų – audinio celonas buvo susidėvėjęs, susproginėjęs ir nutrupėjęs. 5 nai-kintuvų varikliuose rasta gedimų, vieno iš jų (gamyklinis Nr. 41) variklį nuspręsta pakeisti. Buvo būtina kapitališkai suremontuoti naikintuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 43) kairįjį apatinį sparną. Dėl anksčiau minėtų gedimų ir trūkumų iš 8 naikintuvų du pripažinti netinkamais skraidyti38.

Siekiant pašalinti ne kartą tikrinant nustatytus Fiat C.R. 20 variklių trūkumus, buvo nuspręsta juos remontuoti. Eskadrilei persikėlus į nuo-latinės dislokacijos vietą – Kauno aerodromą, ir toliau Fiat A. 20 vari-klių remontas būvo atliekamas Zoknių dirbtuvėse. Numatyta, kad visos atsarginės šių naikintuvų dalys bus laikomos Zokniuose, o 7-ajai eska-drilei perduoti tik svarbiausių atsarginių dalių komplektai39. Sprendimas ir toliau variklius remontuoti Zoknių dirbtuvėse galėjo būti motyvuotas šioje bazėje tarnaujančių motoristų sukaupta patirtimi ir esama infras-truktūra, nes nuo 1933 m. Zokniuose buvo dislokuota 3-ioji eskadrilė, ginkluota itališkais lengvaisiais bombonešiais Ansaldo A. 120 su Fiat A. 22 tipo varikliais, kurie buvo labai panašūs į Fiat A. 20 variklius, įrengtus Lietuvos karo aviacijos įsigytuose naikintuvuose Fiat C.R. 2040.

37 7-os eskadrilės lėktuvų periodinio tikrinimo žinios, 1938 m. gegužės 31 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 18–19.38 7-os eskadrilės lėktuvų periodinio tikrinimo žinios, 1938 m. balandžio 31 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 20. 39 Technikos dalies vedėjo raštas Nr. 61514 Karo aviacijos tiekimo skyriaus viršininkui, 1938 m. birželio 30 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 194, l. 21. 40 Taisyklės motorų Fiat A-20 ir A-22 vartojimui (vertėjas Jonas Mikėnas). Kaunas: Vy-riausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, 1929, p. 5–7.

201

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

Stringant remonto darbams, 7-osios eskadrilės vadas 1938 m. lie-pos 16 d. kreipėsi į Zoknių dirbtuves dėl perduotų naikintuvų variklių remonto. Daugiau kaip po mėnesio buvo pranešta, kad varikliai nere-montuojami dėl mechanikų trūkumo41. Siekiant paspartinti naikintuvų variklių remonto darbus kreiptasi į Karo aviacijos dirbtuves, tačiau ir iš čia buvo gautas atsakymas, kad laisvų mechanikų nėra. Apie kilusią pro-blemą buvo pranešta Karo aviacijos tiekimo skyriaus viršininkui42.

1939 m. rugsėjo 11 d. buvo atliekamas paskutinis periodinis naikin-tuvų Fiat C.R. 20 techninės būklės patikrinimas. Jo metu nustatyta, kad tik 1 iš 743 naikintuvų (gamyklinis Nr. 41) gali būti eksploatuojamas ir neatlikus remonto. Naikintuvas Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 43), kurio po paskutinio periodinio patikrinimo buvo pakeistas variklis, pripažin-tas netinkamu skraidyti, kol bus atliktas skubus remontas. Buvo būtina pakeisti naikintuvo radiatorių, suremontuoti variklį, atnaujinti liemens audinio celoninę dangą ir kartu pašalinti audinio laisvumą. Palyginus su 1938 m. atlikto naikintuvų periodinio tikrinimo rezultatais galima teigti, kad daugumos naikintuvų techninė būklė pablogėjo. Visi nustatyti nai-kintuvų sparnų ir jų tvirtinimo elementų gedimai turėjo būti nedelsiant pašalinti. Tą patį galima pasakyti apie liemenį – visų naikintuvų liemens audinio apsauginio celoninės dangos būklė, palyginti su 1938  m., dar labiau suprastėjo. Nustatyti daugumos (6 iš 7) naikintuvų valdymo siste-mų gedimai – dėl susidėvėjimo atsiradęs per didelis vairalazdės prijun-gimo taškuose ir stabilizatoriaus reguliavimo mechanizmo laisvumas44.

1939 m. periodinio techninės būklės patikrinimo metu vidutiniškai vie-nas naikintuvas Fiat C.R. 20 buvo skraidęs 506 val. 7-osios eskadrilės lakūnai per 15 mėn. tarnybos (t. y. nuo tada, kai buvo suformuota eskadrilė) kiekvie-nu naikintuvu vidutiniškai buvo skraidę apie 118 val. Lyginant naikintuvų

41 Zoknių dirbtuvių viršininko raštas Nr. 440 Karo aviacijos 7-os eskadrilės vadui, 1938 m. rugpjūčio 23 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 194, l. 47. 42 Karo aviacijos dirbtuvių telefonograma Nr. 91 Zoknių dirbtuvių viršininkui, 1938 m. rugpjūčio 20 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 194, l. 46.43 Pastaba. Naikintuvas Fiat CR. 20 (gamyklinis Nr. 35) buvo remontuojamas Karo avia-cijos dirbtuvėse, todėl jo techninė būklė periodinio tikrinimo metu nebuvo tikrinama ir patikrinimo lape duomenys nepateikti.44 Karo aviacijos slaptos 7-os eskadrilės lėktuvų tikrinimo žinios, 1939 m. rugsėjo 11 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 70.

202

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

eksploatacijos intensyvumą ankstesniais metais galima teigti, kad tarnybos metu 7-os eskadrilės naikintuvai buvo eksploatuojami intensyviau. Per 15 mėn. eksploatacijos 7-ojoje eskadrilėje vieno naikintuvo ore praleistas lai-kas vidutiniškai sudarė apie 24 proc., skaičiuojant nuo jo eksploatavimo Lie-tuvos karo aviacijoje pradžios, viso skraidyto laiko. Kitaip tariant, daugiau kaip 10 m. Lietuvos karo aviacijoje naudotų naikintuvų beveik ketvirtadalis eksploatacijos rezultatų buvo pasiekta paskutiniais tarnybos metais.

5 lentelė. 1939 m. rugsėjo mėn. 7-osios eskadrilės naikintuvų Fiat C.R. 20 eksploatacijos duomenys

Eil. nr.

Lėktuvas(gamyklinis

numeris)

Naikintuvo eksploatacijos

pradžia Lietuvos karo aviacijoje**

Skraidyta valandų

Nuo 1938 05 iki 1939 09 skraidytų valandų

skirtumas

Naikintuvo ore praleisto

laiko dalis per eksploatacijos

7-ojoje eskadrilėje laikotarpį

1. Fiat C.R. 20 (Nr. 31) 1928 09 24 496 val. 35 min. 76 val. 15 %

2. Fiat C.R. 20 (Nr. 34) 1928 10 04 710 val. 45 min. 132 val. 19 %

3. Fiat C.R. 20 (Nr. 35)* 1928 12 21 Buvo remontuojamas

4. Fiat C.R. 20 (Nr. 36) 1928 10 10 430 val. 20 min. 86 val. 20 %

5. Fiat C.R. 20 (Nr. 38) 1928 10 18 564 val. 15 min. 124 val. 22 %

6. Fiat C.R. 20 (Nr. 40) 1931 05 16 427 val. 00 min. 154 val. 36 %

7. Fiat C.R. 20 (Nr. 41) 1931 05 19 442 val. 30 min. 137 val. 31 %

8. Fiat C.R. 20 (Nr. 43) 1931 05 19 478 val. 20 min. 121 val. 25 %

Sudaryta autoriaus pagal: Karo aviacijos slaptos 7-os eskadrilės lėktuvų tikrinimo žinios, 1939 m. rugsėjo 11 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 70; 7-os eskadrilės lėktuvų periodinio tikrinimo žinios, 1938 m. gegužės 31 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 18–19. *Fiat C.R. 20 (Nr. 35) periodinio naikintuvų techninės būklės patikrinimo metu buvo re-montuojamas Karo aviacijos dirbtuvėse, todėl patikrinimo lape duomenys nepateikiami. **Kituose periodinių lėktuvų būklės tikrinimo dokumentuose pateikiamos kitos lėktuvų eksploatacijos pradžios datos, besiskiriančios nuo kelių dienų iki keliolikos mėnesių. Ne-sant galimybių patikrinti, lentelėje pateikiama šaltinyje nurodyta data.

203

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

Palyginti su kitomis naikintuvų eskadrilėmis, 1938 m. 7-osios eska-drilės vidutinis vieno naikintuvo ore išbūtų valandų skaičius buvo gero-kai didesnis. 1938 m. balandžio mėn., tuo pat metu, kai buvo įkurta 7-oji eskadrilė, 5-oji eskadrilė buvo apginkluota naujais, Jungtinėje Karalystėje pagamintais naikintuvais Gloster „Gladiator“ Mk.I.45 Vidutiniškai 1938 m. kiekvienu 5-ajai eskadrilei priklausiusiu naikintuvu buvo skraidyta 50 val., o 7-osios eskadrilės naikintuvais – 70 val., t. y. 30 proc. ilgiau. Nors 1-oji eskadrilė skraidė trimis mėnesiais ilgiau, tačiau vidutiniškai vieno naikintuvo ore išbūtų valandų skaičiumi reikšmingai skyrėsi  – 7-osios eskadrilės naikintuvai buvo 57 proc. aktyviau eksploatuojami nei 1-osios eskadrilės prancūziškieji Dewoitine D.501L.

6 lentelė. 1938 m. Karo aviacijos II (naikintuvų) grupės eskadrilių skraidymo duomenys

Eskadrilės pavadi-nimas

Lėktuvų skaičius

1938 04 01

Lėktuvų skaičius

1938 12 31

Skrai-dyta

mėnesių

Per 1938 m. atlikta

skrydžių

Ore išbūta laiko

Viduti-niškai vieno

naikin-tuvo ore išbūtų

valandų skaičius

Vidu-tinė

vieno skry-džio

trukmė

1-oji eskadrilė 13 13 12 mėn. 1217 526 val.

05 min. 40 val. 26 min.

5-oji eskadrilė 14 14 9 mėn. 1525 694 val.

35 min. 50 val. 27 min.

7-oji eskadrilė 9 8 9 mėn. 1715 639 val.

10 min. 70 val.* 22 min.

Sudaryta autoriaus pagal: Žinios apie 1-os eskadrilės lėktuvais atliktus skraidymus 1938 metais, 1939 m. sausio 21 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 219, l. 12; Žinios apie 7-os eskadrilės lėktuvais atliktus skraidymus ir jų remontą 1938 metais, 1939 m. sausio 24 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 219, l. 20; Žinios apie 5-os eskadrilės lėktuvais atliktus skraidymus ir jų remontą 1938 metais, 1939 m. sausio 24 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 219, l. 23. * Skaičiuojant vidutiniškai vieno naikintuvo ore išbūtas valandas, 7-osios eskadrilės lėktu-vų skraidytas laikas buvo padalytas iš 8 naikintuvų skaičiaus, nes 1938 m. balandžio 27 d. Fiat C.R. 20 buvo sudaužytas ir nurašytas ir visus metus buvo skraidoma 8 naikintuvais.

45 Gytis Ramoška, Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, p. 72–73.

204

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Aktyvesnę naikintuvų eksploataciją lėmė dvi priežastys. Palyginti su kitomis eskadrilėmis, 7-ojoje eskadrilėje buvo gerokai mažiau naikintuvų, o lakūnų skaičius panašus, todėl, siekiant įvykdyti skraidymo programą, lėktuvai buvo eksploatuojami intensyviau. Antroji priežastis buvo susiju-si su karo lakūnų rengimu Lietuvos karo aviacijos mokykloje ir personalo formavimo politika. Atsižvelgiant į mokinių lakūnų skaičių eskadrilėje ir santykinai trumpesnę vidutinę vieno skrydžio trukmę46 galima teigti, kad 7-oji eskadrilė buvo pereinamoji, skirta Karo aviacijos mokyklos bai-giamojo kurso mokiniams lakūnams. 7-oje eskadrilėje baigiamojo kurso mokiniai lakūnai, kuriuos, baigus mokslus, numatyta skirti naikintuvų pilotais, atlikdavo skraidymo stažuotę. Dėl šios priežasties eskadrilės nai-kintuvai buvo intensyviau naudojami, tai rodo skraidymo krūvis, kuris tekdavo atliekant kasmetines lakūnų skraidymo programas47.

1 pav. 1938 m. balandžio–1940 m. birželio mėn. 7-osios eskadrilės nai-kintuvais atliktų skrydžių skaičius

0

1938

m. b

alandis

1938

m. ge

gužė

1938

m. b

irželi

s

1938

m. li

epa

1938

m. ru

gpjūtis

1938

m. ru

gsėjis

1938

m. sp

alis

1938

m. la

pkritis

1938

m. g

ruodis

1939

m. sa

usis

1939

m. va

saris

1939

m. k

ovas

1939

m. b

alandis

1939

m. ge

gužė

1939

m. b

irželi

s

1939

m. li

epa

1939

m. ru

gpjūtis

1939

m. ru

gsėjis

1939

m. sp

alis

1939

m. la

pkritis

1939

m. g

ruodis

1940

m. sa

usis

1940

m. va

saris

1940

m. k

ovas

1940

m. b

alandis

1940

m. ge

gužė

1940

m. b

irželi

s

100200300400500600700800

408 443

121188

178

19848 59 31 43

6692

164

106

590

26

265143 81 77 51 9 37 60

140

697

54

Sudaryta autoriaus pagal: 7-os eskadrilės skraidymo žurnalas. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 198, l. 1–334.

Kaip jau minėta, naikintuvuose Fiat C.R. 20 buvo įrengti Fiat A. 20 tipo 410 AG varikliai. Pažymėtina, kad pakeisti variklį, priešingai nei kitus svarbesnius lėktuvo mazgus, buvo ypač sunku dėl technologinio sudėtingumo ir riboto atsarginių variklių skaičiaus. Karo aviacijos dirb-tuvėse varikliai buvo tik remontuojami, o ne gaminami, kaip kiti lėktuvo

46 7-os eskadrilės skraidymo žurnalas. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 198, l. 1–334.47 Antanas Mikutis, „Karo aviacijos tarnyboje“. Plieno sparnai, 1, 1992, p. 2–13.

205

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui7

lent

elė.

193

9 m

. rug

sėjo

mėn

. 7-o

sios

esk

adri

lės

naik

intu

vų F

iat C

.R. 2

0 va

rikl

ių e

kspl

oata

cijo

s du

o-m

enys

Eil.

nr.

Lėkt

uvas

(g

amyk

linis

num

eris

)Sk

raid

yta

vala

ndų

Vari

klio

nu

mer

is ir

ek

splo

atac

ijos

prad

žios

dat

a

Vari

klio

dar

bo

vala

ndos

nuo

pr

adži

os

Vari

klio

dar

bo

vala

ndos

po

pask

utin

io

kapi

talin

io

rem

onto

Išna

u-

dota

va

rikl

io

resu

rso

dalis

Išna

udot

a va

rikl

io

resu

rso

dalis

iki k

ito

kapi

talin

io re

mon

to

1.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 31

)49

6 va

l. 35

min

.N

r. 35

919

31 0

5 01

270

val.

30 m

in.

2 va

l. 15

min

.54

%2

%

2.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 34

)71

0 va

l. 45

min

.N

r. 34

519

28 1

0 01

393

val.

10 m

in.

92 v

al. 4

0 m

in.

79 %

92 %

3.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 35

)*Bu

vo re

mon

tuoj

amas

4.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 36

)43

0 va

l. 20

min

.N

r. 33

719

28 0

9 01

481

val.

30 m

in.

80 v

al. 4

0 m

in.

96 %

80 %

5.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 38

)56

4 va

l. 15

min

.N

r. 35

619

31 0

6 01

364

val.

15 m

in.

28 v

al. 5

5 m

in.

73 %

28 %

6.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 40

)42

7 va

l. 00

min

.N

r. 35

819

31 0

5 01

324

val.

20 m

in.

55 v

al. 0

5 m

in.

65 %

55 %

7.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 41

)44

2 va

l. 30

min

.N

r. 35

019

32 1

1 01

318

val.

30 m

in.

41 v

al. 3

0 m

in.

64 %

41 %

8.Fi

at C

.R. 2

0 (N

r. 43

)47

8 va

l. 20

min

.N

r. 36

419

36 0

4 02

130

val.

25 m

in.

45 v

al. 3

0 m

in.

26 %

45 %

Suda

ryta

aut

oria

us p

agal

: Kar

o av

iaci

jos

slapt

os 7

-os

eska

drilė

s lė

ktuv

ų tik

rini

mo

žini

os, 1

939

m. r

ugsė

jo 1

1 d.

LC

VA, f

. 531

, ap

. 1, b

. 195

, l. 7

0.

* Fia

t C.R

. 20

(Nr.

35) p

erio

dini

o na

ikin

tuvų

tech

ninė

s būk

lės p

atik

rini

mo

met

u bu

vo re

mon

tuoj

amas

Kar

o av

iaci

jos d

irbtu

vėse

, tod

ėl

patik

rini

mo

lape

duo

men

ys n

epat

eikt

i.

206

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

mazgai, pavyzdžiui, laikančiosios ir stabilizuojančiosios plokštumos ir pan. Įsigyjant Fiat C.R. 20, buvo įsigyti ir 6 atsarginiai Fiat A. 20 vari-kliai48. 1938 m. balandžio mėn. Lietuvos karo aviacijos atsarginių dalių sandėlyje buvo 4 atsarginiai Fiat A. 20 tipo varikliai, 2 variklio rėmai ir 4 propeleriai. Pažymėtina, kad atsarginiai varikliai nebuvo visiškai nauji49.

Nors pagrindiniuose šaltiniuose apie naikintuvų Fiat C.R. 20 variklius nėra informacijos apie jų eksploatacijos resursus50, remiantis LCVA saugo-ma medžiaga galima teigti, kad Fiat A. 20 tipo varikliai buvo kapitališkai remontuojami vidutiniškai jiems išdirbus ne daugiau kaip 100 val., o vari-klis, eksploatuotas 500 val., nurašomas kaip susidėvėjęs51. 1939 m. rugsėjo mėn. 3 naikintuvų variklių resursas jau artėjo į pabaigą, o dar 2 variklių buvo išnaudoti apie du trečdaliai resurso. Atsižvelgiant į naikintuvų eks-ploatacijos intensyvumą, 1940 m. pirmojoje pusėje buvo būtina atlikti 3 naikintuvų variklių kapitalinį remontą, o 2 naikintuvams pakeisti variklius naujais. Pažymėtina, jog 3 naikintuvų variklių, atlikus kapitalinį remontą, veiklos resursas būtų pratęstas dar apie 100 val., tačiau po to jie turėjo būti nurašyti kaip techniškai susidėvėję. Remiantis eksploatacijos duomenimis galima teigti, kad 1940 m. pabaigoje – 1941 m. pirmojoje pusėje 7-osios eskadrilės visų naikintuvų variklių resursas būtų buvęs visiškai išnaudotas.

48 Gytis Ramoška, „Mūsų Fiatai. Naikintuvai Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacijos tarny-boje“. Plieno sparnai, 9, 2009, p. 4. 49 7-os eskadrilės paliekamo karo aviacijos technikos turto lentelė, 1938 m. balandžio mėn. LCVA, f. 531, ap. 1, 196, l. 4. 50 Jonas Mikėnas, Aviacijos varikliai. Kaunas: Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo sky-rius, 1934, p. 1–193; Taisyklės motorų Fiat A-20 ir A-22 vartojimui (vertėjas Jonas Mikėnas). Kaunas: Vy-riausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, 1929, p. 5–7.51 7-os eskadrilės vado raštas Nr. 30 Karo aviacijos Zoknių dirbtuvių viršininkui, 1939 m. vasario 13 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 6; 7-os eskadrilės lėktuvų tikrinimo žinios, 1939 m. rugsėjo 11 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 70.

207

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

Kovos priemonių kokybė: 7-osios eskadrilės naikintuvų Fiat C.R. 20 patikimumas

Eksploatuojant naikintuvus Fiat C.R. 20 buvo pastebėti keli svarbūs technologiniai trūkumai, dėl kurių susidarė avarinės situacijos, pasibai-gusios ne vien lėktuvų praradimu, bet ir lakūnų žūtimi. Iki 1940 m. birže-lio 15 d. dėl įvairių priežasčių buvo sudaužyti ir nurašyti 8 iš 15 1928 m. įsigytų Fiat C.R. 20 naikintuvų.

8 lentelė. Naikintuvų Fiat C.R. 20 avarijos, po kurių jie buvo nurašyti

Eil. nr.

Lėktuvas (gamyklinis

numeris)

Avarijos data

Naikintuvą pilotavusio lakūno

vardas, pavardė

Ar žuvo lakū- nas

Trumpas avarijos priežasties aprašymas

1. Fiat C.R. 20 (Nr. 29) 1934 07 11 Mjr. Eugenijus

Kraucevičius NeSugedus sinchroni-

zatoriui kulkos nukirto propelerio mentę.

2. Fiat C.R. 20 (Nr. 30) 1938 04 27 Lak. mok. jaun.

psk. Kazys Smetona Taip

Dėl pilotavimo klaidos perėjo į nevaldomą

suktuką ir nepavykus išlyginti nukrito.

3. Fiat C.R. 20 (Nr. 32) 1936 09 25 Ltn. Antanas

Skaržinskas TaipDėl pilotavimo klaidos kitam lėktuvui pažeidus aukščio vairus nukrito.

4. Fiat C.R. 20 (Nr. 33) 1933 06 30 Kpt. Ignas Vylius Ne

Sugedus sinchro-nizatoriui kulkos nukirto

propelerio mentę.

5. Fiat C.R. 20 (Nr. 37) 1936 10 15 Ltn. Bronius

Šabonas Taip Nulūžo sparnai.

6. Fiat C.R. 20 (Nr. 38) 1940 06 13

Lak. mok. eil. Gediminas Janulevičius

Ne Skrydžio metu iškrito iš lėktuvo ir nevaldomas

lėktuvas nukrito.

7. Fiat C.R. 20 (Nr. 39) 1936 05 24 Kpt. Povilas

Nakrošis Taip

Dėl lėktuvo gedimo (nutrūkusių valdymo

lynų) perėjo į nevaldomą suktuką ir nepavykus

išlyginti nukrito.

8. Fiat C.R. 20 (Nr. 42) 1935 02 11 Ltn. Pranas

Kvietinskas Taip Nulūžo sparnai.

Sudaryta autoriaus pagal: Saulius Lukšys, Rimvydas Mintautas, Jonas Monkevičius, Palū-žę sparnai. Vilnius: Užtupo leidykla, 1997, p. 35–43; Gytis Ramoška, „Mūsų Fiatai. Nai-kintuvai Fiat C.R.20 Lietuvos karo aviacijos tarnyboje“. Plieno sparnai, 9, 2009, p. 10–12.

208

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Du naikintuvai buvo sudaužyti ir nurašyti dėl nepatikimo kulkosvai-džių sinchronizatoriaus, kuriam sugedus kulkos pažeidė (nukirto) pro-pelerį. Per Palangoje vykusias šaudymo pratybas į oro taikinius dėl šios priežasties 1933 m. birželio 30 d. buvo prarastas pirmasis naikintuvas Fiat C.R. 20, dar po metų, 1934 m. liepos 11 d., per identišką avariją – sudaužytas ir nurašytas antrasis naikintuvas Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 29)52. 1937 m. liepos 22 d. vėl dėl to paties sinchronizatoriaus gedimo buvo peršauta ir nuplėšta naikintuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 30) propelerio mentė, priverstinai leidžiantis naikintuvas kapotažavo ir buvo smarkiai aplaužytas. Lakūnas ltn. J. Grincius, nors ir sužeistas, liko gyvas, o naikintuvas po kapitalinio remonto buvo grąžintas eskadrilei53. Dažną kulkosvaidžių sinchronizatoriaus gedimą iliustruoja tai, jog 1937 m. ge-gužės mėn. per lėktuvų periodinį patikrinimą buvo nustatyta, kad kulkos pažeidė dviejų naikintuvų (gamykliniai Nr. 35 ir Nr. 36) propelerius54, o tikrinant po metų užfiksuotas pakartotinis naikintuvo Fiat C.R. 20 (ga-myklinis Nr. 36) sinchronizatoriaus gedimas55.

Įsisenėjusią sinchronizatorių problemą suskubta spręsti tik 1939 m. Karo aviacijos dirbtuvėse užsakant naują sinchronizatorių naikintuvui Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 38)56. Karo aviacijos dirbtuvės pagamino 3 naujus sinchronizatorius, vienas jų buvo išbandytas 1939 m. per vasaros šaudymo pratybas. Po bandymų 7-osios eskadrilės vadas raportavo, kad naują sinch-ronizatorių pavyko sureguliuoti nuolatiniam šaudymui, ir per visas praty-bas neįvyko nė vieno incidento, kurio metu būtų pažeistas propeleris. Ban-dymo metu nustatyti pagaminto sinchronizatoriaus trūkumai: per trumpa leidimo svirtelė ir per didelė jos trintis, nepatikimai sinchronizatorius pri-tvirtintas prie variklio ir nepakankamas jo tepimas. Po atliktų bandymų es-kadrilės vadas mjr. J. Vaičius reziumavo, kad, pašalinus minėtus trūkumus,

52 Gytis Ramoška, „Mūsų Fiatai. Naikintuvai Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacijos tarny-boje“. Plieno sparnai, 9, 2009, p. 10.53 Eugenijus Raubickas, „Palangos aerodromas“. Plieno sparnai, 10, 2013, p. 10.54 5-os eskadrilės lėktuvų periodinio tikrinimo žinios Nr. 2691, 1937 m. gegužės 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 1–2. 55 7-os eskadrilės lėktuvų periodinio tikrinimo žinios, 1938 m. gegužės 31 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 18–19.56 7-os eskadrilės vado raštas Nr. 91 Karo aviacijos dirbtuvių viršininkui, 1939 m. balan-džio 25 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 12.

209

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

naujas sinchronizatorius kulkosvaidžiams Vickers būtų tinkamesnis nei naudoti iki tol57. Pastebėti trūkumai 1940 m. gegužės mėn. Karo aviacijos dirbtuvėse buvo pašalinti, tobulinant naujuosius sinchronizatorius58.

Italijoje, Turine, išbandant priimamus Lietuvos karo aviacijai paga-mintus naikintuvus Fiat C.R. 20, jų konstruktoriai teigė, kad jie yra visiš-kai atsparūs ir dėl apkrovos sulūžti ore negali59. Vis dėlto jų eksploatacijos laikotarpiu įvyko dvi aviakatastrofos, kai, atliekant aukštojo pilotažo fi-gūras (manevruojant), nulūžo naikintuvų sparnai. 1935 m. vasario 11 d. ltn. Pranui Kvietinskui pikiruojant naikintuvą Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 42), ore nulūžo jo sparnas ir lakūnas žuvo60. Identiška aviakatastrofa įvyko 1936 m. spalio 15 d., kai per bombardavimo treniruotę, išvedant iš pikiravimo padėties naikintuvą Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 37), nulūžo kairysis apatinis jo sparnas ir pilotas ltn. Bronius Šabonas, nespėjęs išsi-gelbėti parašiutu, žuvo61.

Aštuntaisiais eksploatacijos metais išryškėjo dar vienas nepatikimas lėktuvo technologinis sprendimas. 1936 m. vasario mėn. į Karo aviacijos dirbtuves atgabentam Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 36) reikėjo pakeis-ti sparnų drobę. Ją nuėmus, viršutiniame dešiniajame sparne pastebėtas trūkęs vielos tenderis. Išanalizavus lėktuvo borto knygą nustatyta, kad šiuo lėktuvu prieš remontą kpt. J. Mikėnas atliko staigių posūkių treni-ruotę. Karo aviacijos dirbtuvių mechanikai konstatavo, kad jau kelis kar-tus šio tipo lėktuvų sparnuose buvo trūkę lynai ar juos laikantys tende-riai. Dėl šios priežasties nuspręsta Fiat C.R. 20 tikrinti dažniau62. Praėjus keliems mėnesiams, ruošiantis aviacijos šventei, 1936 m. gegužės 24 d., nutrūkus naikintuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis numeris Nr. 39) lynams,

57 7-os eskadrilės vado raštas Nr. 9 Karo aviacijos dirbtuvių viršininkui, 1940 m. sausio 12 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 101.58 Karo aviacijos dirbtuvių raštas Nr. 394, 1940 m. gegužės 25 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 250, l. 10.59 Leonardas Peseckas, Karo lakūno pasakojimai. Kaunas: Lietuvos aviacijos muziejus, 2006, p. 101–102.60 Karo aviacijos viršininko raportas Nr. 973 kariuomenės vadui, 1935 m. vasario 27 d. LCVA, f. 930, ap. 2K, b. 405, l. 18.61 Gytis Ramoška, „Mūsų Fiatai. Naikintuvai Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacijos tarny-boje“. Plieno sparnai, 9, 2009, p. 11.62 Karo aviacijos Tiekimo skyriaus dirbtuvių raštas Nr. 37690, 1936 m. vasario 13 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 144, l. 30.

210

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

žuvo karo lakūnas kpt. Povilas Nakrošis. Karo aviacijos dirbtuvių inžinierius mjr. Stasys Jakštys po 1939 m.

rugsėjo mėn. atliktos periodinės lėktuvų techninės apžiūros išskyrė nuo-latinius naikintuvų Fiat C.R. 20 gedimus, dėl kurių būtina dažniau juos tikrinti. Mjr. S. Jakštys pažymėjo, kad krypties vairo rateliai yra per maži, jie nesisukioja ir dėl to greitai susidėvi valdymo lynai. Be to, posūkio vai-ras remiasi į aukščio vairą stačiu kampu ir dėl to praduriama drobė, o važiuoklės vidaus spyrių tvirtinimas yra per silpnas63.

Naikintuvo Fiat C.R. 20 technologiniai trūkumai mažino jo patikimu-mą atliekant kovos užduotis. Statute numatyta, kad pagrindiniai naikin-tuvo ginklai yra kulkosvaidžiai ir galimybė manevruoti64. Naikintuvo Fiat C.R. 20 technologiniai trūkumai buvo susiję su jo ginkluote (kulkosvaidžių sinchronizatoriumi) ir galimybėmis manevruoti – esant didelei apkrovai, atliekant aukštojo pilotažo figūras, pikiruojant, kildavo grėsmė, kad įtam-pos taškuose gali lūžti naikintuvo sparnai arba nutrūkti valdymo lynai.

Kovos priemonių kokybė: 7-osios eskadrilės naikintuvų Fiat C.R. 20 ginkluotė

Nepublikuotuose šaltiniuose ir istoriografijoje šia tema naikintuvų Fiant C.R. 20 ginkluotės duomenys yra prieštaringi. Vienareikšmiškai galima teigti tik tai, kad Lietuvos karo aviacijoje naudoti naikintuvai Fiat C.R. 20 buvo ginkluoti dviem 7,7 mm šoviniais pro propelerį, naudojant sinchronizatorių, šaudančiais Vickers firmos kulkosvaidžiais65.

Istoriografijoje pateikiami skirtingi kitos Fiat C.R. 20 ginkluotės duo-menys. Aviacijos istoriko G. Ramoškos teigimu, be kulkosvaidžių, naikin-tuvuose Fiat C.R. 20 buvo įrengti bombolaidžiai, kuriais galima buvo skrai-dinti ir atakos metu paleisti 2 po 12,5 kg sveriančias bombas66. V. Statkus,

63 7-os eskadrilės lėktuvų tikrinimo žinios. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 70.64 Aviacijos naikintuvų statutas Av-55. Kaunas: Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1937, p. 6.65 Karo aviacijos 7-osios eskadrilės vidinis ginklų orderis Nr. 12, 1940 m. liepos 3 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 13. 66 Gytis Ramoška, „Mūsų Fiatai. Naikintuvai Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacijos tarny-boje“. Plieno sparnai, t. 9, 2009, p. 2–13.

211

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

remdamasis III (bombonešių) grupės vado plk. ltn. Jono Liorento pateikta informacija, rašė, kad „Fiat C.R. 20 buvo nusenę, ginkluoti 2 kulkosvaidžiais ir bombolaidžiu 2 kg skeveldrinėmis bombomis“67. E. Papečkys, lygindamas Lietuvos karo aviacijos lėktuvus su Lenkijos karinių oro pajėgų naudotais lėktuvais, pažymi, kad Fiat C.R. 20 bombomis nebuvo ginkluoti68.

Vis dėlto, remiantis fragmentiškais nepublikuotais šaltiniais, many-tina, kad naikintuvai Fiat C.R. 20 4-ojo dešimtečio pabaigoje nebuvo ginkluoti bombomis, nes Karo aviacijos taikos meto etatų Nr. 95 ginklų turto lentelėje 7-ajai eskadrilei nenumatyta 0,9–3 kg svorio bomboms skirtų bombolaidžių69. Taip pat Karo aviacijos dirbtuvėse pildytuose pri-ėmimo–perdavimo aktuose nepažymėta, kad Fiat C.R. 20 būtų įrengta bombų mėtymo įranga70.

Palyginti su Lenkijos, SSRS ir Vokietijos karinių oro pajėgų naikintu-vų ginkluote, Fiat C.R. 20 ginkluotės turėjo mažiau ir prastesnės kokybės. Dauguma 1940 m. minėtų valstybių karinių oro pajėgų naudotų naikin-tuvų buvo ginkluoti ne vien kulkosvaidžiais, kurių juose buvo įrengta daugiau, bet ir 20 mm patrankėlėmis71.

Iš Lietuvos kariuomenės štabo karininkų sudaryta komisija, 1940 m. apsvarsčiusi Lenkijos ir Vokietijos karo patirtį, kritiškai įvertino Fiat C.R. 20 ginkluotę ir galimybes ją naudojant vykdyti 7-ajai eskadrilei pavestas užduotis. Brg. gen. Klemenso Popeliučkos vadovaujama komisija, įver-tinusi Fiat C.R. 20 ginkluotę, konstatavo, kad ji nėra pakankama ir tik ją modernizavus naikintuvai galėtų būti naudojami mažesnio masto už-

67 Vytenis Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m. Čikaga: Vydūno jaunimo fondas, 1986, p. 192. 68 Egidijus Papečkys, „Neatsakyti ir diskutuotini tarpukario Lietuvos kariuomenės (1938–1940) istoriografijos klausimai“. Karo archyvas, t. XXV, 2010, p. 385.69 Karo aviacijos taikos meto etatų Nr. 95 ginklų turto lentelė, 1936 m. kovo 27 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 2. 70 Lėktuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 34) priėmimo–perdavimo žinios Nr. 91009, 1940 m. gegužės 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 111; Lėktuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 38) priėmimo–perdavimo žinios Nr. 90804, 1940 m. balandžio 30 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 117; Lėktuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 43) priėmimo–perdavimo žinios, 1940 m. birželio 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 119; Lėktuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 34) priėmimo–perdavimo žinios Nr. 91009, 1940 m. gegužės 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 111.71 Egidijus Papečkys, „Neatsakyti ir diskutuotini tarpukario Lietuvos kariuomenės (1938–1940) istoriografijos klausimai“. Karo archyvas, t. XXV, 2010, p. 386.

212

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

duotims vykdyti. Modernizuojant ginkluotę visų pirma buvo siekiama pagerinti naikintuvų Fiat C.R. 20 galimybes efektyviau kovoti su priešo šarvuotąja technika ir gyvąja jėga72.

1940 m. balandžio mėn. Karo aviacijos dirbtuvėse į naikintuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 38) apatinius sparnus buvo įmontuoti 2 papildomi kul-kosvaidžiai. Atlikus patobulinimus, naikintuvas balandžio 30 d. buvo grą-žintas eskadrilei73. Buvo numatyta po lėktuvo aerodinaminių bandymų ir bandomųjų šaudymo pratybų nuspręsti, ar atlikti patobulinimai yra tinkami ir pakankami. Dėl blogų oro sąlygų ir šlapios aerodromo dangos užsitęsus bandymams, eskadrilės vadas kreipėsi į Karo aviacijos tiekimo skyriaus vir-šininką, siūlydamas dirbtuvėse remontuojamuose naikintuvuose Fiat C.R. 20 (gamykliniai Nr. 31, 34 ir 41) įrengti tik kulkosvaidžių vietas sparnuose ir sulaukus bandymų rezultatų nuspręsti dėl kulkosvaidžių montavimo74.

Eskadrilės vadui raportuojant apie 1940 m. sausio–liepos mėn. šaudy-mo pratybų rezultatus, pažymėta, kad per šaudymo pratybas išbandyti Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 38) įmontuoti sparniniai Darne kulkosvaidžiai. Iš-bandant naudoti 1020 7,9 mm SS tipo šoviniai75. Deja, Sovietų Sąjungos okupacija sustabdė Fiat C.R. 20 naikintuvų ginkluotės modernizavimą.

Kovos priemonių pakankamumas: naikintuvų skaičius 7-ojoje eskadrilėje

1936 m. patvirtintoje Karo aviacijos technikos turto lentelėje, kuria buvo vadovaujamasi ginkluojant eskadrilę, numatyta, jog naikintuvų grupės trečioji eskadrilė turėtų būti ginkluota 12 kovos lėktuvų (naikin-tuvų) ir 2 „Ž“ tipo lavinimosi lėktuvais76. 1938 m. išleistame Štabų žinyne

72 Vytautas Lesčius, „Lietuvos kariuomenės organizavimo, dislokavimo ir ginkluotės po-kyčiai 1938–1940 m.“, Karo archyvas, t. XXIV, 2009, p. 187.73 Priėmimo–perdavimo žinios Nr. 90804, 1940 m. balandžio 30 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 103.74 7-os eskadrilės vado raštas Nr. 67 Karo aviacijos tiekimo skyriaus viršininkui, 1940 m. balandžio 12 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 102.75 7-osios eskadrilės žinios apie išnaudotus šaudymo pratimams atlikti šovinius 1940 m. sausio–liepos mėn. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 250, l. 31.76 Karo aviacijos taikos meto etatai Nr. 95, technikos turto lentelė, 1936 m. kovo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 3.

213

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

numatyta, kad naikintuvų eskadrilėje turėtų būti 12 naikintuvų ir 1 ryšių lėktuvas77. Statute taip pat pažymima, kad eskadrilę sudaro 3 grandys po 3–4 naikintuvus, t. y. ne mažiau kaip 12 naikintuvų78.

1938 m. balandžio mėn. eskadrilei nebuvo pakankamai skirta naikin-tuvų, t. y. tik 75 proc. naikintuvų eskadrilei numatyto kovos lėktuvų skai-čiaus. Palyginti su kitomis naikintuvų grupės eskadrilėmis, 7-oji eskadrilė kiekybiškai buvo ginkluota silpniausiai: 1938 m. pabaigoje 1-ojoje eska-drilėje pavestas užduotis galėjo vykdyti 1379, 5-ojoje – 14 naikintuvų80. Nors buvo numatyta, kad eskadrilių ginkluotę sudarys ne vien naikintu-vai, bet ir ryšių palaikymui bei lavinimuisi skirti lėktuvai, 1938–1940 m. taikos meto sąlygomis pastarųjų lėktuvų nebuvo skirta.

Naikintuvų skaičius 7-ojoje eskadrilėje 1938–1940 m. nebuvo pastovus dėl planinio (periodinio) remonto arba dėl pavienių remonto darbų, ku-rie buvo atliekami lėktuvus apgadinus (žr. 9 lentelę). Be to, 1938–1940 m. buvo prarasta keletas naikintuvų. 1940 m. birželio 15 d., palyginti su 1938 m. balandžio mėn., eskadrilės naikintuvų skaičius sumažėjo dviem naikintuvais. 1938 m. balandžio 27 d. buvo sudaužytas ir po to nurašytas mokinio lakūno jaun. psk. Kazio Smetonos pilotuotas ir avariją patyręs81 naikintuvas Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 30)82. Antrasis eskadrilės nai-kintuvas Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 38) dėl mokinio lakūno Gedimino Janulevičiaus pilotavimo klaidos 1940 m. birželio 13 d. sudužo ir buvo nu-rašytas83. Sovietų Sąjungos okupacijos išvakarėse 7-ojoje eskadrilėje buvo 7 naikintuvai, t. y. tik 58 proc. numatyto kovos lėktuvų skaičiaus.

77 Štabų žinynas. Kaunas: Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1938, p. 74. 78 Aviacijos naikintuvų..., p. 12.79 Žinios apie 1-os eskadrilės lėktuvais atliktus skraidymus 1938 m., 1939 m. sausio 21 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 219, l. 12.80 Žinios apie 5-os eskadrilės lėktuvais atliktus skraidymus ir jų remontą 1938 m., 1939 m. sausio 24 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 219, l. 23.81 Žinios apie Karo aviacijos mokyklos nelaimingus atsitikimus ir lėktuvų apgadinimus 1937 m. LCVA, f. 1451, ap. 3, b. 79, l. 1.82 1-os eskadrilės ltn. Jurgio Draugelio raportas Nr. 5 komisijos pirmininkui, 1938 m. gegužė 3 d. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 500, l. 6.83 Jaun. psk. Gedimino Janulevičiaus karo lakūno vardo suteikimo lapas II eilės karo lakūno vardui gauti. LCVA, f. 1451, ap. 3, b. 89. l. 123; 7-osios eskadrilės skraidymų žur-nalas. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 198, l. 333–334.

214

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

9 lentelė. 1938–1940 m. įvykusios 7-osios eskadrilės lėktuvų aviaka-tastrofos ir jų padariniai

Eil. nr.

Įvykio data

Lėktuvo modelis ir gamyklinis

numeris

Lakūno karinis laipsnis, vardas,

pavardė

Trumpas įvykio aprašymas

Veiksmai po įvykio

1. 1938 04 27Fiat C.R. 20 (gamyklinis

Nr. 30)

Lak. mok. jaun. psk. Kazys Smetona

Perėjo į nevaldomą suktuką ir nepavykus

išlyginti nukrito

Lėktuvas nurašytas

2. 1938 11 22Fiat C.R. 20 (gamyklinis

Nr. 35 )

Jaun. psk. Bronius Vasiliauskas

Užkalkėjus aušinimo sistemai,

priverstinio tūpimo metu

apgadintas

Lėktuvas remontuotas

Karo aviacijos

dirbtuvėse

3. 1939 06 17Fiat C.R. 20 (gamyklinis

Nr. 36 )

Jaun. ltn. Aleksandras

Kostkus (Kostkevičius)

Šaudymo metu propeleriu ir

sparnu užkabino taikinį

Lėktuvas remontuotas

Karo aviacijos

dirbtuvėse

4. 1940 06 13Fiat C.R. 20 (gamyklinis

Nr. 38)

Lak. mok. Gediminas Janulevičius

Skrydžio metu iškrito iš lėktuvo

ir nevaldomas lėktuvas nukrito

Lėktuvas nurašytas

Sudaryta autoriaus pagal: 7-os eskadrilės skraidymo žurnalas, 1938–1940 m., LCVA, f. 531, ap. 1, b. 198, l. 7–8, 333–334; Lėktuvo Fiat C.R. 20 (Nr. 35) avarijos aktas Nr. 99/63078, 1938 m. lapkričio 30 d. LCVA, f. 1323, ap. 1 b. 508, l. 4; 7-os eskadrilės raštas Technikos dalies vedėjui, 1940 m. kovo 5 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 97.

Nuo pat pradžių, kai tik buvo suformuota, dėl nepakankamo lėktuvų skaičiaus 7-oji naikintuvų eskadrilė negalėjo savarankiškai ir visapusiškai vykdyti dalies jai numatytų užduočių. Eskadrilėje nuo 1938 m. balan-džio 27 d. buvo tik dvi visiškai sukomplektuotos grandys (8 naikintuvai). Statute numatyta, kad mažiausias taktinis vienetas yra grandis (3–4 lėk-tuvai), tačiau dalis naikintuvų užduočių buvo vykdomos grandžių rink-tinių (kurias sudarė 2–3, o aktyviame bare – 4–5 grandys), pavyzdžiui, apsaugos arba lydėjimo ir suderintos apsaugos užduotys84. Trūkstant nai-

84 Aviacijos naikintuvų statutas Av-55. Kaunas: Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, 1937, p. 12, 50, 54.

215

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

kintuvų, užtikrinti sklandų minėtų užduočių vykdymą buvo sunku, todėl eskadrilė šias dvi užduotis visapusiškai galėjo vykdyti tik bendradarbiau-dama su kitomis Karo aviacijos naikintuvų eskadrilėmis.

Antrosios išankstinės sąlygos vertinimas: 7-osios eskadrilės skraidančiojo personalo sudėtis ir pasiruošimas

Vertinant 7-osios eskadrilės karinį potencialą ir analizuojant skrai-dančiojo personalo sudėtį siekiama atsakyti į du tarpusavyje susijusius klausimus, iš kurių pirmasis – ar 1938–1940 m. 7-ojoje eskadrilėje buvo pakankamai skraidančiojo personalo pavestoms užduotims vykdyti? Sie-kiant atsakyti į šį klausimą, straipsnyje analizuojami eskadrilės skraidan-čiojo personalo 1938–1940 m. sudėties pokyčiai ir lyginama su naikintu-vų eskadrilės etatų sąrašu. Antrasis klausimas – ar 1938–1940 m. 7-ojoje eskadrilėje tarnavę lakūnai buvo tinkamai pasiruošę vykdyti jiems pa-vestas užduotis? Statute teigiama, kad naikintuvo lakūnas turi būti ypač geras pilotas ir šaulys85. Tinkamai pasirengęs karo lakūnas gali būti api-būdinamas kaip motyvuotas, turintis pakankamai gebėjimų ir patirties, kad galėtų visapusiškai įgyvendinti nustatytas užduotis. Lakūnų pasiren-gimui keliami reikalavimai plačiau pristatomi 10 lentelėje.

10 lentelė. Lakūnų pasirengimui keliami reikalavimai

Reikalavimas Trumpas aprašymas Objektyvūs duomenys

MotyvacijaPasiryžimas visapusiškai atlikti

individualias ir komandines užduotis, siekti užsibrėžtų tikslų

Nėra

Gebėjimas dalyvauti oro kautynėse

Lakūno skraidymo technika, kovos taktika, taiklumas

Išskraidytų valandų skaičius,lakūno kvalifikacija

Kovinė patirtis Reali patirtis oro kautynėse, dalyvavimas oro mūšiuose

Atliktų skrydžių į frontą irpergalių oro kautynėse

skaičius

Sudaryta autoriaus

85 Aviacijos naikintuvų statutas..., p. 7.

216

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Objektyvių duomenų, leidžiančių išanalizuoti lakūnų motyvaciją, nėra. Manytina, kad Lietuvos karo aviacijos lakūnų motyvacija buvo pa-kankama, nes aptariamu laikotarpiu nebuvo užfiksuota nė vieno lakūnų dezertyravimo atvejo. Aukštą motyvaciją taip pat galimai rodo didelis karių, norinčių tarnauti lakūnais, skaičius. Pavyzdžiui, 1936 m. lapkričio mėn. į formuojamą Karo aviacijos mokyklos IV laidą pareiškė norą stoti daugiau kaip 100 šaukiamojo amžiaus jaunuolių, iš jų priimta mažiau nei pusė, t. y. 40 mokinių lakūnų86. Pažymėtina, kad panaši tendencija buvo visą 4-ąjį dešimtmetį. Dviejų likusių reikalavimų lakūnų pasirengimui analizė pristatoma toliau.

1938 m. įsteigtos Lietuvos karo aviacijos 7-osios eskadrilės skraidan-tysis personalas buvo komplektuojamas remiantis Karo aviacijos taikos meto etatų sąrašu Nr. 9587, pagal kurį naikintuvų eskadrilėje buvo nu-matyta 13 skraidančiojo personalo etatų, iš jų 7 buvo skirti karininkams, 6  – kareiviams. Šaliai pradėjus kariauti ir 7-ajai eskadrilei perėjus prie organizacijos pagal Karo aviacijos karo meto etatų sąrašą Nr. 49, skrai-dančiojo personalo turėjo padaugėti nuo 13 iki 14 (žr. 11 lentelę). Pa-lyginus taikos ir karo meto etatų sąrašus galima teigti, kad reikšmingo skraidančiojo personalo skaičiaus skirtumo nėra.

11 lentelė. Naikintuvų eskadrilės skraidančiojo personalo etatų sudė-tis taikos ir karo metu

Pareigos

Karo aviacijos taikos meto etatų sąrašas Nr. 95

Karo aviacijos karo meto etatų sąrašas Nr. 49

Etatų skaičius

Karinis laipsnis (skaičius)

Etatų skaičius

Karinis laipsnis (skaičius)

Eskadrilės vadas 1 mjr. (1) 1 mjr. (1)Eskadrilės vado pavaduotojas 1 kpt. (1) 1 kpt. (1)

Technikos karininkas 1 kpt. (1) 1 kpt. (1)

Žinių karininkas - - 1 kpt. (1)Karo lakūnai karininkai 4 kpt. (2); ltn. (2) 4 kpt. (1); ltn. (3)

86 Antanas Mikutis, „Karo aviacijos tarnyboje“. Plieno sparnai, 1, 1992, p. 2–13.87 Karo aviacijos karo meto etatai Nr. 95, LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 8–9.

217

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

Karo lakūnai kareiviai 6 vrš. (3); vyr. psk. (3) 6 vrš. (3); psk. (3)

Iš viso: 13mjr. (1), kpt. (4), ltn. (2), vrš. (3),

vyr. psk. (3)14

mjr. (1), kpt. (4), ltn. (3), vrš. (3),

psk. (3)

Sudaryta autoriaus pagal: Karo aviacijos karo meto etatai Nr. 95, LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 8–9; Karo aviacijos karo meto etatai Nr. 49, LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 1.

1938–1940 m. 7-osios eskadrilės skraidančiojo personalo komplekta-vimo eigą galima suskirstyti į tris etapus (žr. 12 lentelę):

I etapas (1938 m. balandžio mėn.): 1938 m. balandžio mėn. iš kitų Karo aviacijos padalinių į 7-ąją eskadrilę buvo perkelti karo lakūnai, ku-rie turėjo sudaryti formuojamos eskadrilės branduolį.

II etapas (1938 m. gegužės–gruodžio mėn.): pavasarį ir vasarą vy-kusio skraidymo stažuotės metu labiausiai pasižymėję mokiniai lakūnai, baigę Karo aviacijos mokyklą, rudenį buvo paskirti nuolat tarnauti karo lakūnais į 7-ąją eskadrilę.

III etapas (1939 m. sausis–1940 m. spalis): 1939–1940 m. eskadrilės skraidančiojo personalo sudėtis kito dėl rotacijos. 1939 m. pavasarį ir va-sarą 7-ojoje eskadrilėje skraidymo stažuotę atliko Karo aviacijos moky-klos mokiniai lakūnai, iš jų į nuolatinę tarnybą eskadrilėje buvo paskirti 4. Naujai paskirti karo lakūnai kareiviai pakeitė 1938 m. lapkričio mėn. tarnybą eskadrilėje pradėjusius 4 lakūnus, kurie buvo perkelti į kitas nai-kintuvų eskadriles.

218

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

12 lentelė. 1938–1940 m. 7-osios eskadrilės etatinė skraidančiojo personalo sudėtis

Eil. nr.

Pavardė, vardas, karinis laipsnis*

Tarnybos eskadrilėje laikotarpis

Eskadrilėje eitos pareigos

Personalo formavimo

etapas

1. Vaičius Juozas, mjr. 1938 04 01–1940 01 16 Eskadrilės vadas

I eta

pas

2. Varanavičius Vytautas, kpt.

1938 04 13–1940 02 16

Karo lakūnas, nuo 1939 09 01 – eskadrilės

vado pavaduotojas

3. Grincius Jonas, kpt. 1938 04 14–1940 11 01

Technikos karininkas, nuo 1940 02 – eskadrilės vado

pavaduotojas

4. Vachauzas Aleksandras, vrš.

1938 04 01–1940 07 16 Karo lakūnas kareivis

5. Kasperiūnas Petras, jaun. psk.

1938 04 01–1939 03 23 Karo lakūnas kareivis

6. Žerolis Jonas, jaun. psk.

1938 04 01–1939 09 18 Karo lakūnas kareivis

7. Alekna Leonas, jaun. psk.

1938 11 01–1939 09 18 Karo lakūnas kareivis

II e

tapa

s

8. Žeiba Stasys, jaun. psk.

1938 11 01–1939 09 18 Karo lakūnas kareivis

9. Vasiliauskas Bronius, jaun. psk.

1938 11 01–1939 09 18 Karo lakūnas kareivis

10.Kostkus

(Kostkevičius) Aleksandras, ltn.

1938 09 01–1940 10 04 Karo lakūnas karininkas

11. Numgaudas Vaclovas, jaun. ltn.

1938 09 01–1939 09 12 Karo lakūnas karininkas

12. Valevičius Juozas, ltn. 1938 09 01–1940 10 22 Karo lakūnas karininkas

13.Krosniūnas

(Krasnickas) Stasys Ksaveras, ltn.

1938 09 01–1940 10 22 Karo lakūnas karininkas

14. Svilas Alfonsas, kpt. 1938 10 20–1939 09 01

Eskadrilės vado pavaduotojas

219

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

15. Tribė Leopoldas, ltn. 1939 11 18–1940 10 22 Karo lakūnas karininkas

III e

tapa

s

16. Juzeliūnas Vladas, jaun. psk. 1939 11 01–** Karo lakūnas kareivis

17. Juška Kazys, jaun. psk. 1939 11 01–** Karo lakūnas kareivis

18. Knistautas Vladas, jaun. psk. 1939 11 01–** Karo lakūnas kareivis

19. Užkurys Stasys, jaun. psk. 1939 11 01–** Karo lakūnas kareivis

20. Adomaitis Jonas, mjr. 1940 01 16–1940 08 05 Eskadrilės vadas

21. Irlikis Valentinas, ltn. 1940***– 1940 11 16 Karo lakūnas karininkas

Sudaryta autoriaus pagal: 1938 m. įsakymai Karo aviacijai. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 449, l. 41, 51, 57, 60; Karo aviacijos komendantūros (1939 01 01–1940 12 31) abėcėlinė liktinių puskarininkių VI knyga. LCVA, f. 930, ap. 7, b. 7362, l. 7, 79, 92, 97, 242, 274, 267; Karo aviacijos komendantūros abėcėlinė liktinių puskarininkių VII knyga. LCVA, f. 930, ap. 7, b. 7996, l. 249–250; Karo aviacijos liktinių puskarininkių V knyga. LCVA, f. 930, ap. 7, b. 6757, l. 8, 115, 275-276, 285, 298–299; Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918–1953, t. 1–10.* Lentelėje nurodomas karo lakūno tarnybos metu 7-ojoje eskadrilėje turėtas aukščiau-sias karinis laipsnis. ** Tarnybos pabaigos 7-ojoje eskadrilėje data nenustatyta. Manytina, kad tarnavo iki es-kadrilės likvidavimo. *** Tiksli tarnybos 7-ojoje eskadrilėje pradžios data nenustatyta.

Išanalizavus skraidančiojo personalo pokyčius galima teigti, kad 7-oji eskadrilė buvo pereinamoji, skirta Karo aviacijos mokyklos baigiamojo kurso mokiniams lakūnams, numatytiems naikintuvų pilotais, skrai-dymo stažuotei atlikti88. Kasmet eskadrilėje pasikeisdavo apie 40 proc. skraidančiojo personalo sudėties.

Nepaisant gana didelės kaitos, apie 80 proc. skraidančiojo persona-lo etatų buvo užimti (žr. 12 ir 13 lenteles). Pažymėtina, kad eskadrilėje lakūnų nuolat būdavo gerokai daugiau nei naikintuvų. Vidutiniškai vie-nam eskadrilei priklausančiam naikintuvui teko 1,5 lakūno. Šis santy-kis dar labiau sumažėdavo pavasarį ir vasarą, kai į eskadrilę paskirdavo

88 Antanas Mikutis, „Karo aviacijos tarnyboje“. Plieno sparnai, 1, 1992, p. 2–13.

220

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Karo aviacijos mokyklos mokinius lakūnus skraidymo stažuotei atlikti. Pavyzdžiui, 1940 m. birželio 15 d. 7-ojoje eskadrilėje tarnavo 17 lakūnų (iš jų – 6 mokiniai lakūnai)89, o naikintuvų Fiat C.R. 20 buvo tik 7, t. y. vienam naikintuvui teko daugiau kaip 2 lakūnai. Apibendrinant galima teigti, kad eskadrilėje tarnavusio skraidančiojo personalo pakako eska-drilei pavestoms užduotims vykdyti.

II grupės vadas mjr. Vytautas Čemarka 1939 m. Karo aviacijos vir-šininkui apie 7-osios eskadrilės karo lakūnus rašė: „7-ta eskadrilė gin-kluota senstelėjusiais naikintuvais Fiat C.R. 20, tačiau turi gerų, patyrusių lakūnų.“90 Lietuvos karo aviacijos lakūnų patirtį ir pasiruošimą vykdyti kovines užduotis tiksliausiai rodo trijų pakopų lakūnų kvalifikacijos sis-tema. Pagal nuo 1934 m. veikiančią kvalifikacijos sistemą, buvo nustaty-tos trys kvalifikacinės kategorijos: a) mokinys lakūnas, b) II rango karo lakūnas, c) I rango karo lakūnas. I rango karo lakūnas tikėtino karo atve-ju galėjo savarankiškai atlikti visas kovines užduotis. Kitaip tariant, šis lakūnas buvo visapusiškai pasirengęs dalyvauti kare ir sėkmingai vykdyti jam pavestas įvairias kovines užduotis.

1939 m. balandžio mėn., t. y. praėjus metams, kai buvo suformuota eskadrilė, tik 29 proc. (4 iš 14) lakūnų buvo suteikta aukščiausia lakūno kvalifikacija (žr. 13 lentelę). Praėjus dar metams, situacija nepasikeitė – patyrusių ir savarankiškai galinčių vykdyti kovines užduotis lakūnų es-kadrilėje tebuvo trečdalis (33 proc.). Pažymėtina, kad nė vienas 7-ojoje eskadrilėje 1938–1940 m. tarnavęs karo lakūnas neturėjo kovinės patir-ties, t. y. nė vienas iš 7-osios eskadrilės lakūnų nebuvo dalyvavęs tikrame oro mūšyje ar vykdęs kokios kitos kovinės užduoties karinio konflikto metu.

89 Karo aviacijos skraidančiojo personalo sąrašas ir išskraidytos valandos iki 1940 06 15. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 601, l. 11.90 II grupės vado slaptas raportas Nr. 163/sl Karo aviacijos viršininkui, 1939 m. balan-džio 27 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 218, l. 35.

221

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

13 lentelė. 1939–1940 m. 7-osios eskadrilės karo lakūnų pasiskirsty-mas pagal kvalifikaciją

Karininkai lakūnai

Kareiviai lakūnai

Iš viso

I rango karo lakūnų dalis

nuo visų lakūnųI rango II

rango I rango II rango

1939 m. balandžio 1 d. 3 5 1 5 14 29 proc.1940 m. balandžio 1 d. 2 2 1 4 9 33 proc.

Sudaryta autoriaus pagal: 7-os eskadrilės žinios apie atliktus skridimus, išskraidytas va-landas, lėktuvų remontą. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 196, l. 111. Pastaba. Mokiniai lakūnai neįskaičiuoti.

Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, 1940 m. birželio 15 d. 7-ojoje eskadrilėje tarnavo 11 iš numatytų 13 karo lakūnų (žr. 14 lentelę). Es-kadrilėje 5 iš 13 lakūnų (arba 39 proc.) buvo suteikta aukščiausia lakū-no kvalifikacija – I rangas. Pažymėtina, kad 4 lakūnai (žr. 14 lentelėje eil. nr. 8–11) į nuolatinę tarnybą eskadrilėje buvo paskirti 1939 m. lapkri-čio 1 d., t. y. tik ką baigę Karo aviacijos mokyklą. Lyginant šių lakūnų ir į eskadrilę skraidymo stažo įgyti paskirtų paskutinio kurso mokinių lakū-nų (žr. 14 lentelėje eil. nr. 12–17) skraidytą laiką pastebimas tik minima-lus – nuo 10 iki 50 val. – skirtumas. Galima teigti, kad esminio kokybinio skirtumo tarp šių lakūnų pasirengimo nebuvo. Dėl šios priežasties realus kvalifikuotų, t. y. pasiruošusių dalyvauti kariniame konflikte, lakūnų es-kadrilėje buvo mažai.

222

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

14 lentelė. 7-osios eskadrilės skraidančiojo personalo sudėtis 1940 m. birželio 15 d., Lietuvą okupuojant Sovietų Sąjungai

Eil. nr. Pavardė, vardas, karinis laipsnis Skraidyta laiko Lakūno

kvalifikacijaSudėties

tipas1. Adomaitis Jonas, mjr. 1074 val. 40 min. I rangas

Etat

inė

sudė

tis

2. Grincius Jonas, kpt. 436 val. 40 min. I rangas3. Varanavičius Vytautas, kpt.* 970 val. 05 min. I rangas4. Irlikis Valentinas, ltn. 423 val. 50min. I rangas5. Tribė Leopoldas, ltn. 268 val. 05min. II rangas

6. Kostkus (Kostkevičius) Aleksandras, ltn. 250 val. 45 min. II rangas

7. Vachauzas Aleksandras, vrš. 978 val. 00 min. I rangas8. Juzeliūnas Vladas, jaun. psk. 251 val. 15 min. II rangas9. Juška Kazys, jaun. psk. 264 val. 10 min. II rangas

10. Knistautas Vladas, jaun. psk. 268 val. 05 min. II rangas11. Užkurys Stasys, jaun. psk. 226 val. 05 min. II rangas12. Čiapas Vladas, m. l. jaun. psk. 215 val. 20min. m. l.

Kin

tant

i su

dėtis

13. Satkauskas Romas, m. l. jaun. psk. 217 val. 15 min. m. l. 14. Svetikas Aleksas, m. l. jaun. psk. 188 val. 10 min. m. l. 15. Antanavičius Povilas, m. l. gr. 210 val. 05 min. m. l. 16. Janulevičius Gediminas, m. l. gr. 217 val. 50 min. m. l. 17. Lasauskas Petras, m. l. gr. 215 val. 50 min. m. l.

Sudaryta autoriaus pagal: Karo aviacijos skraidančio personalo sąrašas su išskraidytomis valandomis iki 1940 06 15. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 601, l. 11.Pastaba. M. l. – mokinys lakūnas. * Kitais duomenimis, 1940 m. vasario 16 d. kpt. V. Varanavičius buvo išleistas į atsargą.

Apibendrinant atliktą analizę galima teigti, kad 1938–1940 m. eska-drilės lakūnų pasirengimas karui nebuvo visapusiškas – didžiąją jos skrai-dančiojo personalo dalį sudarė karo lakūnai, turintys palyginti nedaug skraidymo patirties. Eskadrilėje vienu metu tarnavo nuo 3 iki 5 (nuo 29 iki 39 proc.) lakūnų, kuriems buvo suteikta aukščiausia kvalifikacija, kas rodė, kad šių lakūnų kovinis rengimas yra baigtas ir jie gali savarankiškai dalyvauti oro kautynėse.

223

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

3. LIETUVOS KARIUOMENĖS MOBILIZACIJA 1939 M. RUGSĖJĮ: 7-OSIOS ESKADRILĖS PASIRUOŠIMO TIKĖTINAM KARUI TESTAS

Nors Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė 1938–1940 m. nedalyvavo kariniame konflikte, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir 1939 m. rugsėjo mėn. Lietuvos kariuomenei vykdant mobilizaciją, ji turėjo realią galimybę pasitikrinti savo pasirengimą. 1939 m. rugsėjo mėn. vykusios mobilizacijos analizė leidžia papildyti šio straipsnio 2 skyriuje atliktos analizės įžvalgas, nes, nagrinėjant mobilizacijos eigą ir jos metu kilusias problemas, galima įvertinti ir kitus šiame darbe neanalizuotus eskadrilės pasirengimo ir karinio potencialo aspektus.

1939 m. rugsėjo 17 d. 16 val. 7-oji eskadrilė gavo įsakymą dėl mobiliza-cijos paskelbimo. Tuo metu visi etatiniai eskadrilės pareigūnai, esantys savo tarnybos vietose, vadovaujantis Karo meto eskadrilės etatų sąrašu Nr. 49, buvo paskirti į mobilizacijos plane numatytas tarnybos vietas. Paskelbus mobilizacijos įsakymą, buvo išstatyta priešlėktuvinė apsauga, tačiau dėl priemonių stokos nebuvo sudaryta cheminės apsaugos komanda91.

Kauno aerodrome paskelbus pavojaus signalą, buvo numatyta, prieš išsikeliant į lauko aerodromus ir kitas mobilizacijos vietas, eskadrilėms priklausančius lėktuvus išsklaidyti Kauno aerodromo pakraščiuose, 7-osios eskadrilės lėktuvus – nuo aerostoties iki kelio, einančio pro kapi-nes Garliavos link92.

7-oji eskadrilė, vykdydama mobilizacijos planą, rugsėjo 17 d. iš nuo-latinės dislokacijos vietos persikėlė į numatytą mobilizacijos vietą – No-reikiškių dvarą (apie 5 km nuo Kauno aerodromo)93.

Paskelbus mobilizaciją, tą pačią dieną į eskadrilę pradėjo rinktis mo-bilizuojami atsargos kariai. Atvykę kariai buvo apginkluoti iš kariuome-nės centrinio sandėlio gautais ginklais, kurie pradėti išduoti rugsėjo 18 d.

91 7-os eskadrilės slaptas raštas Nr. 125/sl Karo aviacijos štabui, 1939 m. lapkričio 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 78.92 Karo aviacijos II grupės vado slaptas raštas Nr. 292/sl 7-os eskadrilės vadui, 1939 m. rugsėjo 5 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 64.93 7-os eskadrilės vado skubus slaptas raportas Nr. 99/sl. II grupės vadui, 1939 m. rugsėjo 21 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 14.

224

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

5 val., dar po valandos jie jau būdavo aprūpinami uniforma94.

15 lentelė. Atsargos karių atvykimo ir susisiekimo priemonių prista-tymo į 7-ąją eskadrilę 1939 m. rugsėjo mėn. laikas

Data

Atsargos kariai Susisiekimo priemonės

Kari-ninkai

Karei- viai

Lengvieji automobiliai

Sunkve-žimiai

Motociklai be priekabų

Dvira- čiai

Nuo mob. paskelbimo iki rugsėjo 17 d. 24 val.

- 10 - 2 - -

Nuo rugsėjo 17 d. 24 val. iki rugsėjo 18 d. 14 val.

- 58 2 - 2 2

Nuo rugsėjo 18 d. 14 val. iki rugsėjo 18 d. 20 val.

- 11 - - - -

Vėliau atvykę / pristatytas turtas 2 10 - - - -

Iš viso: 2 89 2 2 2 2

Sudaryta autoriaus pagal: Į 7-ąją eskadrilę atsarginių atvykimo ir susisiekimo priemonių pristatymo laikas. LCVA, f. 531, ap. 1, b.223, l. 77.

Dauguma (76 proc.) atsargos karių atvyko pirmąją parą, kai buvo pa-skelbta mobilizacija (žr. 15 lentelę). Taip pat per pirmąją parą į eskadrilę buvo pristatytos visos susisiekimo priemonės. Paskutinis atsargos karys atvyko 1939 m. rugsėjo 20 d. 7.30 val. Pažymėtina, kad iš mobilizacijos plane numatytų dviejų karininkų atvyko tik vienas (jaun. ltn. Galinksas Zigmas). Vietoje antrojo karininko iš Karo aviacijos mokyklos 1939 m. rugsėjo 20 d. atvyko mjr. Jonas Pyragius. Kad pastarasis atvyks, eskadri-lės mobilizacijos plane nebuvo numatyta95.

Paskelbus mobilizaciją, 7-oji eskadrilė buvo ginkluota 6 Fiat C.R. 20 naikintuvais, o dar 2 buvo remontuojami ir skraidyti negalėjo96. Palygi-

94 Ten pat.95 Į 7-ą eskadrilę atsarginių atvykimo ir susisiekimo priemonių pristatymo lentelė Nr. 1. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 77.96 Mobilizacijos metu gauto turto lentelė, 1939 m. rugsėjo 20 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 3–4.

225

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

nus su eskadrilės ginklų lentelėje numatytu kovos lėktuvų skaičiumi gali-ma teigti, kad mobilizacijos metu eskadrilėje buvo tik 50 proc. numatytų lėktuvų.

7-osios eskadrilės ryšio lėktuvu rugsėjo 17 d. buvo paskirtas Lietu-vos šaulių sąjungos (toliau – LŠS) Aviacijos būrio mobilizuotas Klemm KL-35b, o jo pilotu – LŠS narys, lakūnas, jaun. psk. Antanas Valaitis97, kuris nuo 1939 m. rugpjūčio 25 d. Karo aviacijos mokykloje dalyvavo atsargos karių mokymuose98.

Mobilizacijos metu eskadrilės skraidančiojo personalo sudėtį, be jau minėtų mjr. J. Pyragiaus ir jaun. psk. J. Valaičio, papildė iš atsargos mobi-lizuoti lakūnai: psk. Leonas Miliūnas, jaun. psk. Jonas Dovydaitis, gr. Ana-tolijus Kraucevičius, eil. Jurgis Steikūnas, eil. Juozas Vytautas Aidas99.

Remiantis atsargos lakūnų pakartotinių mokymų duomenimis gali-ma teigti, kad 7-osios eskadrilės mobilizacinis skraidančiojo personalo rezervas buvo palyginti nedidelis. 7-ojoje eskadrilėje 1938–1939 m. 6 at-sargos lakūnai pakartotinai atliko skraidymo pratimus. Dauguma jų (4 iš 6) pratimus atliko 1939 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Iš šiose pakartotinėse pratybose dalyvavusių lakūnų tik kpt. Leonas Taunys100 ir mjr. Jonas Py-ragius101 turėjo skraidymo naikintuvais patirties. Likusių lakūnų patir-tis buvo minimali: iš Karo aviacijos mokyklos 1934 m. už nepažangumą buvo pašalintas gr. Anatolijus Kraucevičius102, o 1937 m. už drausmės pa-žeidimus skraidant – jaun. psk. Jonas Dovydaitis103. Eil. Jurgis Steikūnas 1936 m. buvo baigęs Lietuvos aeroklube civilių lakūnų kursus ir patirties

97 Karo aviacijos viršininko slaptas raštas Nr. 1314 – Ryšio lėktuvų ir jiems pilotų pasky-rimas, 1939 m. rugsėjo 17 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 22. 98 Ats. psk. Valaičio Antano skraidymo mokymo žinios. LCVA, f. 930, ap. 7, b. 5337, l. 1–4.99 Karo aviacijos eskadrilės žmonių sąrašas. 1939 m. lapkričio 14 d. 7-os eskadrilės vado rašto Nr. 125/sl priedas. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 78.100 Asevičius Vytautas ir kt., Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 8. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2008, p. 38–39.101 Asevičius Vytautas ir kt., Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953, t. 6. Vilnius: Lie-tuvos nacionalinis muziejus, 2006, p. 128–129.102 Aviacijos štabo puskarininkių lakūnų mokyklos mokinių abėcėlinė knyga. LCVA, f. 930, ap. 7, b. 4439, l. 82–84.103 II laidos mokinių lakūnų abėcėlinė knyga – mokinių lakūnų tarnyba. LCVA, f. 930, ap. 7, b. 5005, l. 32–35.

226

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

skraidyti kovos lėktuvais turėjo ypač mažai104. Taip pat nepatyręs lakūnas buvo ir aspirantų kursus baigęs jaun. ltn. Jonas Jasinskas105.

16 lentelė. 1938–1939 m. 7-ojoje eskadrilėje pakartotinius skraidymo

pratimus atlikę atsargos lakūnai

Eil. nr.

Pavardė, vardas, karinis laipsnis

Skrydžių skaičius

Ore išbūta laiko Metai

1. Taunys Leonas, kpt. 24 10 val. 05 min. 1938 m.2. Dovydaitis Jonas, jaun. psk. 19 6 val. 45 min. 1938 m.3. Pyragius Jonas, mjr. 7 2 val. 00 min. 1939 m.4. Jasinskas Jonas, jaun. ltn. 26 7 val. 05 min. 1939 m.5. Kraucevičius Anatolijus, gr. 34 10 val. 45 min. 1939 m.6. Steikūnas Jurgis, eil. 16 4 val. 55 min. 1939 m.

Sudaryta autoriaus pagal: Karo aviacijos atsargos lakūnų 1939 m. rugsėjo mėn. atliktų skridimų žinios. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 545, l. 198–201; 7-os eskadrilės 1938 m. rugpjū-čio mėn. lakūnų skraidymo žinios. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 194, l. nenumeruoti.

Mobilizacijos metu numatyta eskadrilę papildyti 2 sunkvežimiais (iš Kauno miesto, t. y. gyventojų, – 1, Technikos dalies – 1), taip pat iš gyven-tojų karo reikmėms mobilizuoti 4 motociklus be priekabų ir 2 dviračius106. Paskelbus mobilizaciją į 7-ąją eskadrilę buvo pristatyti karo reikmėms mobilizuoti sunkvežimiai „Chevrolet“ (reg. Nr. 1264) ir „Renault“ (reg. Nr. 1292), motociklai B.S.A. (reg. Nr. 294) ir N.S.U (reg. Nr. 156), dvira-čiai „Latvello“ (reg. Nr. 1088) ir „Opel“ (reg. Nr. 1088)107. Iš Karo aviacijos Autobūrio 1939 m. rugsėjo 17 d. buvo paskirti 5 kariai – vairuotojai ir jų padėjėjai108.

104 Viktoras Ašmenskas, Lietuvos aeroklubas 1927–1940 metais. Vilnius: Lietuvos Respu-blikos krašto apsaugos ministerija, Lietuvos aeroklubas, 2007, p. 97–98. 105 Asevičius Vytautas ir kt., Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 4. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2004, p. 64.106 Mobilizacijos metu gauto turto lentelė, 1939 m. rugsėjo 20 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 3–4.107 7-os eskadrilės vado raštas Nr. 338 Technikos dalies vedėjui, 1939 m. spalio 7 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 70.108 Į 7-ąją eskadrilę atvykusių kareivių sąrašas. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 42.

227

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

Baigus rinktis atsargos kariams ir eskadrilę papildžius susisiekimo priemonėmis, 1939 m. rugsėjo 22 d. Karo aviacijos vadas įsakė sudaryti 2 savaičių trukmės mokymo programas mobilizuotiems lakūnams kari-ninkams ir puskarininkiams. Iš teorinių ir praktinių užsiėmimų suside-dančią programą pavesta pradėti įgyvendinti nuo rugsėjo 25 d.109

1939 m. rugsėjo 30 d. 10 val. gautas demobilizacijos įsakymas visoms Karo aviacijos dalims. Įsakyta nuo 30 d. pereiti prie taikos metų etatų ir demobilizuoti pašauktus atsargos karius. Siekiant sustiprinti visus Karo aviacijos taikos meto dalinius, nuspręsta palikti 5 mobilizacijos metu mobilizuotus karininkus, taip pat 1914–1915 m. gimusius atsargos ka-reivius, o pašauktiems eilinių karo pratimų atlikti kariams pratybų laiką pratęsti: karininkams ir puskarininkiams – iki spalio 6 d., o kareiviams – iki spalio 13 d.110

Dar tebevykstant mobilizacijai Karo aviacijos viršininkas įsakė pra-nešti apie mobilizacijos metu pastebėtus trūkumus ir sunkumus111. 1939 m. rugsėjo 28 d. 7-osios eskadrilės vadas II grupės vadui raportavo apie mobilizacijos eigą ir jos metu kilusias problemas. Eskadrilės vadas pastebėjo, kad atsargos kariai nuo mobilizacijos pradžios į eskadrilę rin-kosi 4 dienas ir toks ilgas rinkimosi laikotarpis labai pasunkino eska-drilės formavimą ir sumenkino galimybes veikti, t. y. vykdyti eskadri-lei pavestas užduotis112. Dėl ilgo rinkimosi laikotarpio visi karininkai ir puskarininkiai buvo užimti atsargos karių priėmimu ir turto tvarkymu. Eskadrilės vadas pažymėjo, jog, jei reikėtų tuojau pat paskelbus mobili-zaciją pradėti veikti, to padaryti nepavyktų turint tiek taikos meto eska-drilės pareigūnų113. Pažymėtina, kad dauguma eskadrilės karininkų buvo lakūnai, todėl, jiems priimant atsargos karius ir turtą, kovines užduotis

109 Karo aviacijos štabo viršininko slaptas raštas Nr. 1354/sl II grupės vadui, 1939 m. rug-sėjo 22 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 219, l. 145.110 Karo aviacijos štabo raštas Nr. 3386 – demobilizacijos įsakymas Karo aviacijos dalims, 1939 m. rugsėjo 30 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 25.111 Karo aviacijos štabo viršininko slaptas operatyvinis raštas Nr. 3326, 1939 m. rugsėjo 22 d. LVCA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 22.112 Karo aviacijos 7-os eskadrilės vado slaptas raportas Nr. 106/sl II grupės vadui, 1939 m. rugsėjo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 56.113 7-os eskadrilės vado slaptos žinios II grupės vadui apie per mobilizaciją 7-oje eskadri-lėje išryškėjusius nesklandumus, netikslumus ir trūkumus, 1939 m. rugsėjo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 24.

228

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

galinčių vykdyti lakūnų skaičius liktų minimalus114.Kaip jau minėta, eskadrilei veikti karo meto sąlygomis buvo sunku

dėl gyvosios jėgos trūkumo. Antrąją mobilizacijos dieną į eskadrilę buvo atvykę tik 50 proc. turėjusių atvykti atsargos karių115. Per mobilizaciją į eskadrilę iš 127 atsargos karių neatvyko 43 kariai116. Pažymėtina, kad mobilizacijos metu į eskadrilę neatvyko 43 atsargos kariai, o iš dviejų atsargos karininkų rugsėjo 22 d. atvyko tik vienas – jaun. ltn. Zigmas Galinskas, antrasis – jaun. ltn. Albertas Jasilionis – į tarnybos vietą taip ir neatvyko117.

Atvykusių karių kvalifikacija buvo nepakankama – ypač trūko gerai parengtų žemesniosios grandies karių specialistų. Pavyzdžiui, iš 36 karių susidedančios eskadrilės motoristų komandos nebuvo įmanoma sufor-muoti, nes atvykę atsargos kariai nebuvo tinkamai parengti kaip moto-ristai. Tokia pat situacija susiklostė ir formuojant eskadrilės degazuotojų komandą, nes nebuvo nė vieno šioms pareigoms parengto specialisto118. Eskadrilės vado nuomone, mobilizuoti karininkai labai nutolę nuo tar-nybos ir savarankiškai negali atlikti jiems pavestų pareigų119. Mobilizuo-tas karininkas jaun. ltn. Z. Galinskas buvo netinkamas eiti pagal mobi-lizacijos planą jam paskirtas pareigas (apsaugos komandos viršininko), nes nesugebėjo vadovauti ir tvarkyti eskadrilės ūkio turto120. Remiantis išlikusiais dokumentais galima manyti, kad paskirstant atsargos karius

114 7-os eskadrilės vado slaptas raportas Nr. 106/sl II grupės vadui, 1939 m. rugsėjo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 56.115 7-os eskadrilės vado slaptos žinios II grupės vadui apie per mobilizaciją 7-oje eskadri-lėje išryškėjusius nesklandumus, netikslumus ir trūkumus, 1939 m. rugsėjo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 24.116 7-os eskadrilės slaptas raštas Nr. 125/sl Karo aviacijos štabui, 1939 m. lapkričio 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 78.117 7-os eskadrilės vado slaptas raportas Nr. 106/sl II grupės vadui, 1939 m. rugsėjo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 56.118 7-os eskadrilės slaptas raštas Nr. 125/sl Karo aviacijos štabui, 1939 m. lapkričio 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 78.119 7-os eskadrilės vado slaptas raportas Nr. 106/sl II grupės vadui, 1939 m. rugsėjo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 56.120 7-os eskadrilės vado slaptos žinios II grupės vadui apie per mobilizaciją 7-oje eskadri-lėje išryškėjusius nesklandumus, netikslumus ir trūkumus, 1939 m. rugsėjo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 24.

229

Lietuvos karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui

ir numatant dalinius, į kuriuos jie turėtų atvykti paskelbus mobilizaciją, nebuvo atsižvelgta į jų gebėjimus ir ankstesnę tarnybą.

Kiti mobilizacijos metu kilę sunkumai buvo susiję su reikalingo turto trūkumu. Pirmiausia – eskadrilei buvo nepakankamai skirta susisieki-mo priemonių. Eskadrilės vado vertinimu, jeigu daliniui reikėtų skubiai perkelti iš vienos vietos į kitą, skirtų susisiekimo priemonių tikrai nepa-kaktų121. Be to, vienas iš dviejų eskadrilei skirtų sunkvežimių („Renault“, reg. Nr. 1292) buvo prastos techninės būklės122, todėl jį (kaip ir mobili-zuotus dviračius) teko skubiai remontuoti123.

Per mažai naikintuvų eskadrilėms karo metu buvo numatyta skirti ryšininkų ir ryšio priemonių124. Pažymėtina, kad mobilizacijos metu es-kadrilė kuprinių ir šalmų visai negavo, o dujokaukių ir kastuvėlių trū-ko apie 50 proc. karių. Kurioziška situacija susidarė ir eskadrilei skyrus arkliais traukiamą lauko virtuvę, nes arklių neskirta – nebuvo numaty-ta mobilizacijos plane. Eskadrilės veiklą riboję ir jos karinį potencialą mažinę trūkumai iki demobilizacijos nebuvo pašalinti, nes kariuomenės sandėliuose trūko eskadrilei reikalingo turto125.

Apibendrinant galima teigti, kad nuo tada, kai buvo paskelbta mobili-zacija, eskadrilė galėjo visu savo turimu kariniu potencialu veikti praėjus 3 dienoms. Pažymėtina, kad pirmąsias 3 mobilizacijos dienas dėl anks-čiau aptartų trūkumų eskadrilė galėjo veikti tik vienos grandies (kurią sudarė 2–3 naikintuvai) pajėgumu, t. y. naudodama tik trečdalį savo kari-nio potencialo126, o vėlesniu laikotarpiu dėl naikintuvų stygiaus eskadrilė galėjo veikti 2 grandimis.

121 7-os eskadrilės vado slaptas raportas Nr. 106/sl II grupės vadui, 1939 m. rugsėjo 28 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 56.122 7-os eskadrilės vado raštas Nr. 353 Technikos dalies vedėjui, 1939 m. spalio 20  d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 71.123 7-os eskadrilės slaptas raštas Nr. 125/sl Karo aviacijos štabui, 1939 lapkričio 14  d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 78.124 7-os eskadrilės vado slaptos žinios II grupės vadui apie per mobilizaciją 7-oje eska-drilėje išryškėjusius nesklandumus, netikslumus ir trūkumus, 1939 09 28. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 191, l. 24.125 7-os eskadrilės slaptas raštas Nr. 125/sl Karo aviacijos štabui, 1939 m. lapkričio 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 223, l. 78.126 Ten pat.

230

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

IŠVADOS

1. Lietuvos karo aviacijos istoriografijoje, siekiant įvertinti karinį po-tencialą, vyrauja nominalių duomenų apie lėktuvus, rečiau – ir apie lakū-nus analizė. Šis analizės būdas nepakankamas dėl nepagrindžiamų prielai-dų, nes jį naudojant gauti rezultatai leidžia nustatyti tik preliminarų karinį potencialą. Konceptualiai toks analizės būdas neleidžia įvertinti aviacijos karinio dalinio ar padalinio pasirengimo, nes nėra susijęs su jam keliamo-mis užduotimis. Tik siejant turimus resursus, t. y. išankstines veiklos sąly-gas, su keliamomis užduotimis galima tiksliai įvertinti karinį potencialą.

2. 1938 m. suformuota 7-oji eskadrilė reikšmingai nepadidino Lietu-vos karo aviacijos karinio potencialo. Ji Antrojo pasaulinio karo išvaka-rėse savarankiškai galėjo vykdyti tik 2 iš 4 užduočių. Tai lėmė tarpusavyje susijusios kelios priežastys:

2.1. Eskadrilė buvo apginkluota Fiat C.R. 20 naikintuvais, kurie 1938–1940 m. negalėjo užtikrinti pranašumo ore kovojant su kitų vals-tybių naikintuvais. Fiat C.R. 20 turėjo svarbių technologinių trūkumų, dėl kurių susidarydavo įvairios avarinės situacijos. Jų ginkluotė nusileido visų kitų tuo metu Lietuvos karo aviacijos ir tikėtinų priešininkų naudotų naikintuvų ginkluotei. Galiausiai dėl intensyvios eksploatacijos naikintu-vai greitai techniškai susidėvėjo.

2.2. Nuo pat pradžių, kai buvo suformuota eskadrilė, naikintuvų skai-čius joje buvo gerokai mažesnis, nei numatyta. Trūkstant naikintuvų, užtikrinti sklandų ir savarankišką užduočių vykdymą buvo sunku, todėl eskadrilė galėjo veikti tik kaip parama kitai eskadrilei.

2.3. Eskadrilės skraidančiojo personalo formavimo politika lėmė, kad joje patyrusių ir savarankiškai galinčių vykdyti kovos užduotis lakūnų buvo mažai – tik apie trečdalis, skaičiuojant nuo visų eskadrilėje tarnau-jančių lakūnų skaičiaus. Patyrusių lakūnų stygius vertinamas kaip esminė priežastis, dėl kurios 7-osios eskadrilės karinis potencialas buvo minima-lus. Dėl santykinai menkos lakūnų patirties kur kas reikšmingesni tapo naikintuvų technologiniai trūkumai ir susidėvėjimas.

3. Per 1939 m. rugsėjo mėn. vykusią mobilizaciją eskadrilė susidūrė su reikšmingais sunkumais, susijusiais su gyvosios jėgos kvalifikacijos ir būtino materialinio turto trūkumu. Paskelbus mobilizaciją eskadrilė ga-lėjo visapusiškai veikti tik praėjus 3 dienoms.

Įteikta 2016 m. lapkričio 14 d.

231

LIETUVOS KARIUOMENĖS KOVOS STATUTAI XX A. 3–4 DEŠIMTMETYJE

Lina Kasparaitė-BalaišėVytauto Didžiojo universitetas

ĮVADAS

Lietuvos valstybė ir jos kariuomenė, atkurta po pasaulį sukrėtusio glo-balaus karinio konflikto, istorijoje įvardijamo Pirmuoju pasauliniu karu, savo valstybingumą grindė tinkamai parengtų ginkluotųjų pajėgų plėtra. Lietuvos kariuomenė XX a. 3–4 dešimtmetyje funkcionavo kaip viena iš pagrindinių valstybės suvereniteto išsaugojimo laiduotojų. Artėjančio kito ginkluoto konflikto nuojautos vertė Europos valstybes tobulinti savo kariuomenių parengtį taikant karo frontuose įgytą patirtį ir tuo metu atsiradusias karybos naujoves. Lietuva negalėjo likti šio proceso nuoša-lyje ir nereaguoti į potencialias grėsmes nacionaliniam saugumui, todėl svarbiausi taikos meto uždaviniai buvo maksimaliai susitelkti į parengtį neutralizuoti šias grėsmes. Kariuomenės galios didinimo ir kovinės pa-rengties tobulinimo komponentai buvo vieni svarbiausių veiksnių, tu-rėjusių Lietuvai užtikrinti teritorinio vientisumo išsaugojimo ir išorinės agresijos atrėmimo galimybę. Taikos garantijos svarbus veiksnys – kovi-nė parengtis, o jos pagrindas yra kovinis rengimas – ginkluotųjų pajėgų funkcionalumo taikos metu sukūrimas, kad jos galėtų darniai vykdyti skirtas užduotis karo metu1.

To meto kovinio rengimo tikslai turėjo būti orientuoti į kariuomenės vienetų gebą efektyviai veikti vykdant bendrus veiksmus, o vadų spren-dimai – atitikti standartizuotų normų reikalavimus2. Būtent šios normos buvo reglamentuotos to meto Lietuvos kariuomenės kovos statutuose,

1 E. Kisinas, Kario ugdymas. Vadovėlis kariniams instruktoriams ir vadams, Vilnius, 2000, p. 110.2 R. Steiger, U. Zwygart, Karinė pedagogika. Vadovėlis kariniams instruktoriams ir va-dams, Vilnius, 1999, p. 10.

232

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

t. y. norminiuose dokumentuose, apibrėžiančiuose teorines nuostatas ir praktines įvairių ginkluotųjų pajėgų rūšių rengimo ir naudojimo mūšyje, kovos veiksmų organizavimo, valdymo, paramos ir kitas užduočių vyk-dymo rekomendacijas3. Be to, kariuomenės statutuose ir kituose kariuo-menės dalių veiksmus reglamentuojančiuose norminiuose dokumen-tuose apibrėžta ginkluotųjų pajėgų strategija ir taktika4. Šie dokumentai Lietuvos kariuomenėje buvo rengiami keliais etapais, atnaujinami ir tai-komi praktikoje mokant karinius vienetus.

Iki šiol aptariamojo laikotarpio Lietuvos kariuomenei skirtus kovos statutus Lietuvos istorikai analizuoja kitų temų ir tyrimų kontekste. Bene plačiausiai Lietuvos kariuomenės kovos statutų nuostatas nagrinėjo isto-rikas Vytautas Jokubauskas5 mokslinėse publikacijose apie Lietuvos karo doktriną, su ja susijusią karybos principų raidą ir Lietuvos kavalerijos funkcionavimą. Autorius savo tyrimuose išskyrė pagrindines pėstininkų kovos statutų taktines nuostatas, susijusias su karinių operacijų tipais, aptarė jų pokyčius ir esminius skirtumus, taip pat apžvelgė esmines kava-lerijos, artilerijos, šarvuotosios technikos ir aviacijos kovos veiksmų tak-tines nuostatas, pateiktas standartizuotuose kovos taisyklių rinkiniuose. Statutų rengimo tvarkos ir jų rengėjų identifikavimo probleminių klausi-mų autorius nelietė, taip pat nuodugniau neanalizavo atskirų kovos sta-tutų redakcijų, nuosekliai ir sistemiškai neaptarė dokumentų skirtumų.

Kitame kolektyviniame šio istoriko ir Egidijaus Papečkio mokslinia-me straipsnyje6 apie Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklus XX a. 3–4 dešimtmetyje remiamasi pėstininkų ir artilerijos statutų nuostatomis, ta-čiau tik orientuojantis į technines ginkluotės charakteristikas.

3 Enciklopedinis karybos žodynas, red. Z. Kulys, E. S. Kisinas, V. Tininis, Vilnius, 2008, p. 296.4 V. Jokubauskas, Karinė doktrina: tarpukario Lietuvos kariuomenės atvejis (1923–1940 m.), Karo archyvas, 2014, t. XXIX, p. 127. 5 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014; V. Jokubauskas, Karinė doktrina: tarpukario Lietuvos kariuome-nės atvejis (1923–1940 m.), Karo archyvas, 2014, t. XXIX, p. 120–188; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir terito-rinių dragūnų tarnyba, Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 238–287.6 V. Jokubauskas, E. Papečkys, Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m., Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 163–231.

233

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

Istorikas Jonas Vaičenonis moksliniame straipsnyje7 apie Lietuvos ka-riuomenės modernizavimo procesą taip pat šiek tiek palietė kariuome-nės statutų klausimą. Jis aptarė naujų statutų rengimo poreikį, kaip vieną iš kariuomenės moderninimo etapų, pateikė išleistų statutų sąrašus, bet plačiau dokumentų nenagrinėjo.

Reikėtų paminėti ir Šiaulių universitete Mindaugo Jonaičio apgintą bakalauro baigiamąjį darbą8 apie XX a. 4-ojo dešimtmečio antrosios pu-sės struktūrinius Lietuvos kariuomenės pokyčius vykdant kariuomenės vado div. gen. Stasio Raštikio reformas. Čia autorius, kaip ir minėtasis is-torikas J. Vaičenonis, statutų rengimo klausimus nagrinėjo kariuomenės reformų kontekste, taip pat pateikė reikšmingų statistinių duomenų apie kariuomenės reikmėms išleistus statutus, tačiau jų turinio neanalizavo.

Minėtina ir išeivijoje išleista buvusio Pirmosios Lietuvos Respubli-kos kariuomenės karininko Vytenio Statkaus knyga apie Lietuvos gin-kluotąsias pajėgas9. Joje aktualias Lietuvos kariuomenės statutų ir kitų leidinių redakcijas autorius pateikia remdamasis karo mokslo žurnale Mūsų žinynas 1938 m. publikuotu straipsniu ir periodiniame leidinyje Karys XX a. 3–4 dešimtmetyje išspausdintais straipsniais. Dar 2010 m. publikuotame E. Papečkio diskusiniame straipsnyje10 apie Lietuvos ka-riuomenės 1938–1940 m. istoriografijos klausimus galima pastebėti, kad, tirdami Lietuvos kariuomenės istoriją, mokslininkai beveik nesiremia svarbios publikuotų šaltinių grupės – kariuomenei skirtų statutų medžia-ga. Nors šiandien situacija šiek tiek kinta, statutų normos naudojamos tiriant Lietuvos kariuomenės rengimo, plėtros problemas, bet, kaip ma-tyti iš aptartos istoriografijos, atskirai, kompleksiškai ir sistemiškai pačių Lietuvos kariuomenės standartizuotų kovos normų, jų rengimo tvarkos ar juo labiau atsakingų asmenų kompetencijų iki šiol dar nenagrinėjo nė vienas Lietuvos mokslininkas. Tokia dokumentų analizė aktuali visapu-siškai atskleidžiant Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo sistemą XX a.

7 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939), Darbai ir dienos, 2000, t. 21, p. 131–175.8 M. Jonaitis, Struktūriniai pokyčiai Lietuvos kariuomenėje 1934–1940 m. (Stasio Raš-tikio reformos), Bakalauro darbas, Šiaulių universitetas, 2012.9 V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m., Čikaga, 1986, p. 709–718.10 E. Papečkys, Neatsakyti ir diskutuotini tarpukario Lietuvos kariuomenės (1938–1940) istoriografijos klausimai, Karo archyvas, 2010, t. XXV, p. 368–369.

234

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

3–4 dešimtmetyje ir vieną iš sudėtinių kariuomenės galios komponentų, t. y. intelektinę ir koncepcinę dalį, apimančią eventualaus karo principus, koncepcijas, doktrinas, statutus, mokomąją literatūrą ir kitus dokumen-tus, reglamentuojančius kariuomenės naudojimo tvarką ir sąlygas11. Galų gale bendras, susistemintas kovos statutų vaizdas pasitarnaus mokslinin-kams, ateityje tirsiantiems kariuomenės rengimo ir plėtros temas.

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos kariuomenei skirtų ko-vos statutų, kuriuose reglamentuotos kovos taisyklės ir taktika mūšyje, rengimo tvarką, atsakingų rengėjų kompetencijas, dokumentų redakci-jas ir pagrindines jų nuostatas. Tyrimo chronologinės ribos – XX a. 3–4 dešimtmetis, tačiau ankstesnių chronologinių ekskursų prireiks, siekiant supažindinti su kovos statutų rengimo priešistore, kuri galėjo turėti įta-kos vėlesniems standartizuotų kovos dokumentų rengimo procesams.

Tikslą numatyta pasiekti remiantis ne tik mokslininkų įdirbiu, bet ir publikuotais, taip pat archyviniais šaltiniais. Straipsnio objektas ir yra publikuoti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų rūšims – pėstininkų, artilerijos, kavalerijos, priešlėktuvinės gynybos ir aviacijos pajėgoms – skirti ko-vos statutai. Tai yra statutai tų pajėgų rūšių, kurioms buvo išleisti atskiri standartizuotų kovos normų dokumentai. Taip pat atliekant tyrimą buvo aktualūs ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi archyviniai šaltiniai – Vyriausiojo štabo dokumentai, leidžiantys atskleisti statutų rengimo tvarką, planus ir nustatyti atsakingus už šių dokumentų rengi-mą asmenis. Šiuos duomenis papildyti leido ir Lietuvos kariuomenei12 išleistuose įsakymuose esanti informacija.

11 Lietuvos karinė doktrina, Vilnius, 2016, p. 3–3.12 Įsakymai kariuomenei – 1918–1940 m. Lietuvos krašto apsaugos ministro leisti do-kumentai. Nuo 1918 m. lapkričio 23 d. vadinami įsakymais Krašto apsaugos ministerijai, nuo 1919 m. birželio 5 d. – įsakymais Lietuvos kariuomenei, nuo 1924 m. sausio 1 d. iki 1927 m. sausio 1 d. – Krašto apsaugos ministro įsakymais. 1940 m. liepos 6 d. pakeista į įsakymus Liaudies kariuomenei.

235

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

LIETUVOS KARIUOMENĖS STATUTŲ RENGIMO TVARKA

Lietuvos kariuomenėje buvo siekiama įdiegti bendrą požiūrį į jos ren-gimo kovai sistemą. Tai turėjo atsispindėti standartizuotų veiklos normų dokumentuose, todėl statutuose pateikiamos reglamentuotos nuostatos, pagal kurias Lietuvos ginkluotosios pajėgos turėjo būti rengiamos kovos veiksmams. Pirmieji tokio tipo dokumentai Lietuvos kariuomenėje buvo parengti dar tebevykstant Nepriklausomybės kovoms arba iš karto po jų, paskubomis, neskiriant statutų normoms reikiamo dėmesio.

1926 m. Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyriaus viršininkas plk.  ltn.  Juozas Lanskoronskis išdėstė savo nuomonę šiuo klausimu ir pažymėjo, kad Lietuvoje nėra vieno požiūrio į Lietuvos kariavimo siste-mą, o statutų nuostatos surinktos iš prancūzų ir kitų šalių kariuomenių norminės literatūros, kur yra daug nesuderinamų Lietuvos sąlygomis da-lykų13. Situacija pasikeitė 1926 m., kai buvo pradėti vykdyti Vyriausiojo štabo viršininko gen. št. plk. ltn. Kazio Škirpos numatyti reformos planai: sumažintos kai kurios karinės struktūros ir dalys, siekta pertvarkyti ka-riuomenės organizacinę struktūrą, pakeitus iki tol galiojusius statutus ir netinkančias Lietuvos kariuomenei struktūras14. Tiesa, šie veiksmai užsi-tęsė, o prie statutų klausimo kariuomenėje grįžta po poros metų.

1928 m. sausio 4 d. Vyriausiojo štabo III (operacijų) skyriaus viršininkas gen. št. plk. Boleslovas Jakutis, kurio atsakomybės sritis buvo karo veiksmų planų rengimas ir kariuomenės mokymas, parengė nurodymus rengian-tiems ir leidžiantiems statutus. Juose buvo pateikta statutų rengimo tvarka ir tvirtinimo procedūros. Pagal šias taisykles, už kariuomenės dalių aprūpi-nimą statutais buvo atsakingas Vyriausiojo štabo viršininkas, kurio preroga-tyva buvo ir statutinių nuostatų kontrolė, kad šios atitiktų bendrą Lietuvos karo doktrinos kryptį. Taip pat tas pats viršininkas turėjo rūpintis statutų tobulinimu, atsižvelgdamas į karo mokslo pažangą tarptautinėje arenoje15.

13 V. Jokubauskas, Karinė doktrina: tarpukario Lietuvos kariuomenės atvejis (1923–1940 m.), Karo archyvas, 2014, t. XXIX, p. 144.14 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939), Darbai ir dienos, 2000, t. 21, p. 136,15 1928 m. sausio 4 d. Vyriausiojo štabo III (operacijų) skyriaus viršininko gen. št. plk. B. Ja-kučio nustatyta tvarka statutams ruošti ir leisti, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 633, l. 8.

236

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Visi Lietuvos kariuomenei skirti statutai galėjo būti rengiami Vyriau-siojo štabo viršininko įsakymu, kariuomenės dalių ar karo apygardų vir-šininkams nurodžius motyvuotą poreikį, Vyriausiojo štabo Karo mokslo valdybai ar Kariuomenės mokymo kolegijai parodžius pagrįstą iniciatyvą. Pastarieji du padaliniai buvo atsakingi už statutų rengimo procesą. Naujo statuto rengimo idėja turėjo būti aiškiai pagrįsta ir kartu su darbo planu pristatyta Karo mokslo valdybos viršininkui, kuris, susipažinęs su pateik-tu pasiūlymu, perduodavo jį nagrinėti Karo mokslo kolegijai. Ši kolegija, kurią sudarė Karo mokslo valdybos viršininkas, atitinkamos pajėgų rū-šies viršininkas, karo mokslo įstaigų (Karo mokyklos, Aukštųjų karininkų kursų) viršininkai ir Vyriausiojo štabo valdybos viršininko paskirti kiti specialistai, nustatydavo esminius inicijuojamo statuto rengimo principus ir pasiūlydavo už jo parengimą atsakingą asmenį ar įstaigą. Statuto rengi-mas prasidėdavo po to, kai Vyriausiojo štabo viršininko įsakymu būdavo paskiriamas atsakingas rengėjas, turintis parengti statuto projektą16.

Statutams rengti dažniausiai buvo skiriami Karo mokslo valdybos na-riai, kai kuriais atvejais – atitinkamų sričių specialistai. Parengtą statuto projektą turėjo tvirtinti Vyriausiojo štabo viršininkas ir krašto apsaugos ministras. Statutai, kurių nuostatos buvo taikomos ne tik kariuomenės įstaigoms, tokie kaip Įgulos, Drausmės, turėjo būti svarstomi tarpžinybi-nėje komisijoje ir tvirtinami ne tik krašto apsaugos ministro, bet ir Res-publikos prezidento17. Tai buvo dokumentas, nustatantis standartizuotą statutų rengimo tvarką, tačiau realūs statutų atnaujinimo veiksmai būda-vo pradedami kiek vėliau.

1929 m. vasario 26 d. buvo sudarytos specialios komisijos, kurios tu-rėjo parengti suplanuotus kariuomenei skirtus statutus. Tarp tuo metu numatytų parengti dvylikos naujų statutų redakcijų devyni buvo kovos statutai, pvz., Lauko tarnybos, Pėstininkų, Kavalerijos, Artilerijos, Avia-cijos, ir Šarvuočių taktikos vadovėlis (žr. 1 lentelę).

16 Ten pat, l. 8. 17 Ten pat, l. 8–8 ap.

237

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

1 lentelė. 1929 m. atnaujinamų statutų ir atsakingųjų rengėjų sąrašas18

Eil. nr.

Statuto / dokumento pavadinimas

Atsakingasis rengėjas

(komisijos pirmininkas)

Rengėjai (komisijos nariai)

1. Lauko tarnybos statutas. I dalis

Gen. št. plk. Boleslovas Jakutis Gen. št. plk. Vaclovas Griganavičius

2. Lauko tarnybos statutas. II dalis

Gen. št. plk. Kazys Škirpa

Plk. ltn. Juozas Lanskoronskis,gen. št. mjr. Kazys Grinius

3. Lauko tarnybos statutas. III dalis

Gen. št. plk. Jonas Jackus Gen. št. plk. ltn. Justinas Kibirkštis

4. Pėstininkų statutas. I dalis

Gen. št. plk. Zenonas Gerulaitis Mjr. Marijonas Želnys

5. Pėstininkų statutas. II dalis

Gen. št. plk. Z. Gerulaitis Gen. št. plk. J. Jackus

6. Kavalerijos statutas Plk. ltn. Julius Betcheris Gen. št. plk. ltn. Kazys Tallat-Kelpša

7. Artilerijos statutas. Rikiuotė

Plk. Oskaras Urbonas Gen. št. plk. ltn. J. Kibirkštis

8. Artilerijos statutas. Lauko tarnyba Plk. Petras Bytautas Gen. št. plk. V. Griganavičius

9. Aviacijos statutai Gen. št. plk. ltn. Stasys Pundzevičius Mjr. Antanas Gustaitis

10. Šarvuočių taktikos vadovėlis

Gen. št. plk. ltn. Kazys Tallat-Kelpša Gen. št. mjr. Vaclovas Žadeika

Iš šiame dokumente numatytų parengti naujų devynių kovos statutų 1931 m. buvo išleisti tik trys: Lauko tarnybos statuto I dalis ir abi Pėsti-ninkų statuto dalys. Tai buvo tik senesnių statutų, kurių nė viena nuostata nebuvo pakeista, nauji leidimai, tačiau neparengta nė vieno naujo statuto.

Taigi statutų atnaujinimo problema nebuvo išspęsta. Pasikeitus kari-nei vadovybei buvo grįžta prie šios problemos sprendimo. 1934 m. Lietu-vos kariuomenei pradėjęs vadovauti gen. št. plk. ltn. Stasys Raštikis matė neatidėliotiną poreikį atnaujinti kariuomenės statutų bazę. Jo teigimu, didžiausia kariuomenės rengimo problema – karinių statutų, kurie yra kariuomenės mokymo pagrindas, trūkumas19. Nors, kaip matyti iš jau

18 Įsakymas kariuomenei, Nr. 16, 1929 m. vasario 26 d.19 S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, 1990, p. 328.

238

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

aptartų veiksmų, statutų atnaujinimas neliko kariuomenės vadovybės veiklos paraštėse, vis dėlto šie planai nebuvo tinkamai įgyvendinami. Kaip pripažino savo atsiminimuose S. Raštikis, labiausiai apleista sritis ir buvo statutai. Jie turėjo sudaryti kariuomenės rengimo sistemos pagrin-dą, nes jai modernizuoti ir reorganizuoti, ginkluotei įsisavinti reikėjo ir tam tikro žinių bagažo, todėl buvo imtasi atitinkamų priemonių20.

1934 m. spalio 20 d. Vyriausiojo štabo viršininkas gen. št. plk. ltn. S. Raš-tikis patvirtino direktyvinį raštą dėl būtinybės koreguoti tuo metu ak-tualias statutų redakcijas. Juos taisyti skatino tobulėjantis karo mokslas, kintanti kariuomenės mokymo ir kariavimo metodika. Be kita ko, šiomis sąlygomis iškilo ir visiškai naujų statutų poreikis. Tame pačiame rašte nu-rodyta kuo skubiau, t. y. per keturis mėnesius, parengti naujus dokumen-to priede išvardytus statutus21. Buvo pateiktas detalus naujų ir jau turimų, bet koreguotinų kovos statutų sąrašas: pėstininkams – Rikiuotės statuto trys dalys (Rikiuotės mokymas, Kautynių mokymas, Lauko tarnybos mo-kymas), Pėstininkų žvalgybos ir sekimo instrukcija; kavalerijai – taip pat kaip ir pėstininkams, išskyrus žvalgybos instrukciją; artilerijai – Artile-rijos statuto keturios dalys (Medžiaginė lengvų ir sunkių lauko pabūklų dalys, parakai, sviediniai, degtuvai ir t. t., Rikiuotės mokymas, Šaudyba, Taktika), prieštankinių ir lydimųjų priemonių (šaudmenys, organizacija, mokymas, šaudyba, taktika, tiekimas), tolimačio ir kitų optinių prietaisų naudojimo instrukcija; aviacijai – Aviacijos statuto keturios dalys (Tech-niškoji dalis ir mokymas, Aviacija kautynėse, Aviacijos tiekimas ir tarny-bos, Aviacija lauke – žygiai ir pastoviai), zenitinių priemonių (šaudme-nys, organizacija, rikiuotės mokymas, šaudyba, taktika) ir priešlėktuvinės kariuomenės apsaugos instrukcijos; šarvuočių daliniui – šarvuočių nau-dojimo (tankų, tankečių, šarvuotųjų automobilių, šarvuotojo traukinio aprūpinimas, organizacija, mokymas, lauko tarnyba ir tiekimas) ins-trukcija; visoms kariuomenės rūšims – didelių junginių vadovavimo ir taktikos, tarpininkų tarnybos pratybose instrukcijos. Taip pat ketinta atnaujinti ir išleisti šiuos ne kovos veiksmus reglamentuojančius doku-mentus: ryšių tarnybai – Ryšių statutą (radijo, telefono, telegrafo ir kitų

20 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939), Darbai ir dienos, 2000, t. 21, p. 163.21 1934 m. spalio 20 d. Vyriausiojo štabo viršininko gen. št. plk. ltn. S. Raštikio direkty-vinis raštas Nr. 21 apie naujų statutų rengimą, LCVA, f. 1481, ap. 1, b. 41, l. 34.

239

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

pagalbinių priemonių naudojimas kovoje), ryšių palaikymo taisykles; in-žinerijos tarnybai – Karo lauko rengimo dėsnius (papildymą), Keliai, jų statyba ir ardymas, pontonų naudojimo instrukciją ir dokumentą apie geležinkelių dalinių organizaciją, mokymą ir tarnybos specifiką; Vidaus tarnybos statutą (kario pareigos ir teisės, kariuomenės sudėtis ir priklau-somybė, tarnybos tvarka ir eiga dalyse, pagarbos ir iškilmių taisyklės), kariuomenės tarnybų (intendantūros, ginklavimo, sanitarijos, veterinari-jos ir transporto) veikimo lauke instrukciją22.

Praėjus mėnesiui buvo paskirti atsakingieji šių dokumentų rengėjai (žr. 2 lentelę).

2 lentelė23. 1934–1935 m. naujai rengiamų ir koreguotinų kovos statu-tų atsakingųjų rengėjų sąrašas24

Eil. nr.

Statuto / instrukcijos pavadinimas Atsakingasis rengėjas

Galutinė dokumento parengimo

dataPėstininkų dalims skirti dokumentai

1. Pėstininkų statutas. I dalis. Rikiuotės mokymas Plk. Mikas Rėklaitis

1935-05-012. Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynių mokymas

Gen. št. plk. ltn. Kazys Grinius3. Pėstininkų statutas. III dalis.

Lauko tarnybos mokymas

4. Sunkiųjų kulkosvaidžių rikiuotės statutas

Plk. Vincas Vitkauskas ir mjr. Ignas Mikučionis 1935-03-01

22 1934 m. spalio 20 d. Vyriausiojo štabo viršininko gen. št. plk. ltn. S. Raštikio direktyvi-nio rašto Nr. 21 apie naujų statutų rengimą priedas Kariuomenei reikalingų naujų statutų sąrašas, ten pat, l. 35–36.23 2 lentelėje, siekiant parodyti bendrą statutų rengimo kontekstą, pateikiami visi tuo metu planuoti atnaujinti ar perleisti standartizuotų normų dokumentai, šiam tyrimui ak-tualūs kovos statutai ir jų rengėjai išskirti kita spalva.24 Lentelė sudaryta remiantis: 1934 m. gruodžio 18 d. Vyriausiojo štabo viršininko gen. št. plk. ltn. S. Raštikio direktyvinis raštas apie atsakingų rengėjų paskyrimą naujiems statutams parengti, LCVA, f. 1481, ap. 1, b. 41, l. 32–32 ap.

240

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

5. Sunkiųjų kulkosvaidžių oro taikinių šaudymo statutas Plk. V. Vitkauskas

1935-09-01

6. Mažojo kalibro šaudymo statutas 1935-12-30Artilerijos dalims skirti dokumentai

7. Artilerijos statutas. I dalis. Medžiaginė dalis Kpt. Vincas Stasaitis 1935-05-01

8. Artilerijos statutas. II dalis. Rikiuotės mokymas Gen. št. mjr. Pranas Matulis

1936-01-019. Artilerijos statutas. IV dalis.

Taktika Plk. ltn. Vincas Jasulaitis

Kavalerijos dalims skirti dokumentai

10. Kavalerijos statutas. II dalis. Kautynių mokymas Gen. št. mjr. Antanas Simanas

Rėklaitis 1935-05-0111. Kavalerijos statutas. III dalis.

Lauko tarnybos mokymasAviacijos dalims skirti dokumentai

12.Aviacijos statutas. I dalis. Puolančioji aviacija. Bombonešiai

Mjr. Viktoras Reimontas 1936-01-01

13. Aviacijos statutas. II dalis. Puolančioji aviacija. Naikintuvai Mjr. Antanas Mačiuika

1935-05-0114. Žvalgančiosios aviacijos statutas Mjr. Vsevolodas Šenbergas15. Pilotažo vadovėlis Mjr. Česlovas Januškevičius 1935-04-01

16. Aviacijos ginklų medžiaginė dalis. I Mjr. Jonas Liorentas

1935-05-0117. Aviacijos ginklų medžiaginė

dalis. IIKpt. Antanas Kalniūnas

(Zagurskis)18. Lėktuvų mechanikams vadovėlis Kpt. Juozas Kraucevičius

19. Šaudymas ore. I dalis. Naikintuvai Kpt. Jonas Adomaitis

Ryšių tarnybos dalims skirti dokumentai20. Radijo ryšiai. Medžiaginė dalis Mjr. Augustas Šilius (Šulcas) 1935-05-01

Inžinerijos tarnybos dalims skirti dokumentai

21. Karo lauko rengimo dėsniai (papildymas) Ltn. Adolfas Švažas 1935-05-01

22.Pontonieriams instrukcija: medžiaga, organizacija, techniškas ir taktiškas mokymas

Mjr. Jonas Maculevičius 1935-11-01

241

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

Šarvuočių dalims skirti dokumentai

23. Tankų ir tankečių daliniams instrukcija

Adm. mjr. Jonas Kondrotas ir ltn. Pranas Ambraziūnas 1935-05-01

24. Šarvuotiems auto. daliniams instrukcija Mjr. Pranas Budraitis

1935-05-0125. Šarvuotiems traukiniams instrukcija Mjr. Adolfas Zubavičius

26. Autotarnybos statutas Plk. ltn. Vladas Aužbikavičius Visoms kariuomenės rūšims skirti dokumentai

27. Didžiųjų junginių vadovavimas ir taktika. Statutas

Gen. št. plk. Juozas Lanskoronskis 1935-05-01

28. Vidaus tarnybos statutas Gen. št. plk. ltn. Antanas Gaušas 1935-06-01

29. Kariuomenės tarnybų veikimas lauke. Instrukcija

Gen. št. plk. Vaclovas Žadeika. Bendradarbiai: mjr. Vaclovas

Šliogeris, Karo sanitarijos valdybos viršininko padėjėjas

ir plk. ltn. Antanas Karosas

1935-02-01

Priešlėktuvinės gynybos dokumentai

30.

Prieštankinė, priešlėktuvinė ir priešcheminė apsauga. Oerlikon. I dalis. Rikiuotė ir taktinis vartojimas

Plk. V. Vitkauskas

1935-02-01

31.Prieštankinė, priešlėktuvinė ir priešcheminė apsauga. Oerlikon. II dalis. Šaudymo statutas

32.Prieštankinė, priešlėktuvinė ir priešcheminė apsauga. Oerlikon. III dalis. Medžiaginė dalis

1935-06-01

33.Zenitinės priemonės: medžiaga, organizacija, mokymas, šaudyba-taktika. Instrukcija Gen. št. mjr. Antanas Sidabras 1935-05-01

34. Kariuomenės priešlėktuvinės apsaugos instrukcija

Reikia pasakyti, kad šiame etape numatyti kovos statutų rengimo pla-nai iš esmės buvo įgyvendinti. Dauguma kovos statutų buvo atnaujinti, kiti planuoti statutai išleisti taisyklių ar instrukcijų pavidalu. Be to, buvo parengtas ir šiame sąraše nepaminėtas artilerijos ir aviacijos pajėgoms sąveikauti skirtas standartizuotų kovos normų dokumentas.

242

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

ATSAKINGŲJŲ STATUTŲ RENGĖJŲ KOMPETENCIJA

Aptarti konkrečius asmenis, kurie buvo atsakingi už naujų statutų parengimą, tikslinga siekiant nustatyti jų kompetenciją, atsižvelgiant į profesinę patirtį, kvalifikaciją ir einamas pareigas. Tai leis geriau suvokti standartizuotų kovos normų dokumentų kokybės standartus.

1929 m. sudarytame atnaujinamų statutų sąraše (žr. 1 lentelę) nurody-ti aštuoni atsakingieji kovos statutų rengėjai. Štai Lauko tarnybos statuto atskirų dalių atsakingaisiais rengėjais buvo paskirti gen. št. plk. B. Jakutis, gen. št. plk. K. Škirpa ir gen. št. plk. J. Jackus.

Tuometis Vyriausiojo štabo III (operacijų) skyriaus viršininkas gen. št. plk. B. Jakutis karo tarnybą pradėjo carinės Rusijos kariuomenėje, tarnaudamas baigė Karo mokyklą Maskvoje, taip pat dalyvavo Pirmaja-me pasauliniame kare. 1919 m. vasario mėn. buvo mobilizuotas į Lie-tuvos kariuomenę ir paskirtas Karo mokyklos viršininko adjutantu, po metų – 3-iosios brigados štabo viršininku. 1920 m. dalyvavo Nepriklau-somybės kovose. Nuo 1921 m. gegužės mėn. ėjo Generalinio štabo III (operacijų) skyriaus viršininko pareigas, į kurias skyrimas oficialiai buvo patvirtintas 1922 m. kovo mėn. 1923 m. sausio mėn. dalyvavo Klaipė-dos prijungimo operacijoje. Tai buvo kovinės ir administracinės patirties turintis karininkas, ilgą laiką dirbęs Kariuomenės štabe, 1923 m. baigęs Aukštuosius karininkų kursus25 Lietuvos kariuomenėje, taip pat Belgijos karo akademiją (d’École royale militaire)26.

Kitas rengėjas, turėjęs talkinti gen. št. plk. B. Jakučiui, buvo Vyriau-siojo štabo I (mobilizacijos) skyriaus viršininkas gen. št. plk. V. Griga-navičius. Tai buvo karininkas, karo tarnybą pradėjęs carinės Rusijos ka-riuomenėje, ten baigęs Karo mokyklą, vėliau – artilerijos žvalgų kursus, tarnavęs artilerijos daliniuose. Lietuvos kariuomenėje tarnybą šis ka-rininkas pradėjo 1919 m. gegužės mėn. artilerijos dalinyje, kiek vėliau buvo paskirtas vadovauti baterijai, tuo metu dalyvavo ir Nepriklausomy-bės kovose. 1922 m. baigė I Aukštųjų karininkų kursų laidą ir tais pačiais

25 Nuo 1923 m. – Aukštieji karininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kursai, nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo karininkų kursai.26 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2004, t. IV, p. 31.

243

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

metais išvyko mokytis karybos į Čekoslovakiją. Baigęs šiuos mokslus, tarnybą tęsė Vyriausiojo štabo I (mobilizacijos) skyriuje, kuriam vėliau pradėjo vadovauti27. Šio karininko didesnioji tarnybos dalis išskirtinai buvo susijusi su artilerija, nors kursai Lietuvos kariuomenėje ir mokslai užsienyje galėjo papildyti trūkstamas žinias.

Tuo metu Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Lietuvos kariniu atstovu Vokietijoje dirbęs gen. št. plk. K. Škirpa turėjo sukaupęs patirties Pirmojo pasaulinio karo frontuose, Lietuvos Nepriklausomybės kovų mūšiuose, taip pat ir strateginės kariuomenės plėtros srityje. Tarnybą pradėjęs ca-rinės Rusijos kariuomenėje, ten baigė Peterhofo karo mokyklą ir gavo pirmąjį karininko laipsnį. 1918 m. buvo pirmasis savanoris, užsirašęs į Lietuvos kariuomenę, iš pradžių tarnavo Apsaugos ministerijos štabo (vėliau – Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas) Organizacijos skyriu-je, vėliau buvo paskirtas į Vilniaus karo komendantūrą, kur faktiškai ėjo komendanto pareigas. Karininkas dalyvavo Nepriklausomybės kovose, o kovai su Lenkijos kariuomene suformavo I savanorių pulką. Lietuvos kariuomenėje 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, o užsienyje – Ciuricho aukštojo technikos instituto karinį fakultetą Šveicarijoje ir Bel-gijos karo akademiją (d’École royale militaire). Dar būdamas Vyriausio-jo štabo viršininku, gen. št. plk. K. Škirpa parengė toliaregišką Lietuvos kariuomenės reformos planą, kurio pamatinės idėjos buvo bandomos įgyvendinti XX a. 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje28. Neabejotinai dėl patirties ir kompetencijos K. Škirpai buvo patikėta rengti ir kariuomenei aktualų dokumentą. Be šio dokumento, karininkas turėjo rūpintis ir Karo lauko įrengimo statuto rengimu.

Kiti gen. št. plk. K. Škirpai turėję talkinti karininkai buvo plk.  ltn.  J.  Lanskoronskis ir gen. št. mjr. K. Grinius. Abu jie tuo metu buvo įgiję karinį išsilavinimą užsienio karinėse mokymo įstaigose, taip pat turėjo realios kovos patirties. Išsamiau apie šių karininkų kompeten-ciją taip pat rašoma šiame skyriuje.

Kitas patirties realiose Pirmojo pasaulinio karo ir Lietuvos Nepriklau-somybės kovose turėjęs gen. št. plk. Jonas Jackus buvo paskirtas atsakingu už trečiosios Lauko tarnybos statuto dalies rengimą. Karininkas carinės

27 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2003, t. III, p. 219.28 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. K. Škirpos Lie-tuvos kariuomenės vystymo planas, Karo archyvas, 2006, t. XXI, p. 316–319.

244

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Rusijos kariuomenėje 1916 m. buvo baigęs Vladimiro karo mokyklą, po metų – karininkų šaulių mokyklą ir paskirtas kulkosvaidininkų instruk-toriumi. Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo savanoriu, o vykstant Nepriklausomybės kovoms vadovavo kulkosvaidininkų kuopai. Vėliau, taikos metu, ėjo pulko vado pavaduotojo pareigas, vadovavo batalionui ir pulkui. Kai buvo rengiamas statutas, ėjo Vyriausiojo štabo IV (tarny-bų) skyriaus viršininko pareigas, iki tol 1924 m. buvo baigęs Aukštuosius karininkų kursus Lietuvos kariuomenėje ir Generalinio štabo akademiją (Vysoká škola válečná) Čekoslovakijoje29.

Kartu su juo statutą turėjo rengti Karo mokslo valdybos ir Aukštųjų karininkų kursų mokymo dalies viršininkas (kiek vėliau – 2-ojo artileri-jos pulko vadas) gen. št. plk. ltn. J. Kibirkštis. Karininko tarnybos pradžia buvo carinės Rusijos kariuomenėje, su kuria dalyvavo Pirmojo pasauli-nio karo kovose. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje jis pradėjo savanoriu 1918 m. pabaigoje pėstininkų gretose, vėliau tarnavo artilerijos dalinyje ir kartu su juo dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Kovų pabaigoje tapo baterijos, paskui – artilerijos pulko vadu. 1923 m. buvo baigęs III Aukš-tųjų karininkų kursų laidą, o vėliau ir Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją (Vysoká škola válečná). Po mokslų užsienyje tarnybą tęsė Vy-riausiojo štabo III (operacijų) skyriuje30.

Rūpintis pėstininkų dalims skirtų statutų rengimu buvo numatytas Vyriausiojo štabo valdybos viršininkas gen. št. plk. Z. Gerulaitis. Karo tarnybą jis pradėjo carinės Rusijos kariuomenėje, jos sudėtyje dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose, tuo metu Petrograde baigė Vladimiro karo mokyklą. Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo savanoriu, daly-vavo Nepriklausomybės kovose: vadovavo kuopai, vėliau – batalionui. Tai buvo karininkas, kuris taip pat turėjo realios kovinės ir administra-cinio darbo kariuomenėje patirties, 1922 m. įgijęs įgijęs karinį išsilavini-mą Aukštuosiuose karininkų kursuose Lietuvos kariuomenėje ir Belgijos karo akademijoje (d’École royale militaire)31.

Kitas šio statuto rengimu turėjęs rūpintis karininkas buvo kariuome-nės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas mjr. M. Želnys, kurio karo tarnyba taip pat prasidėjo carinės Rusijos kariuomenėje. 1921 m. jis kaip

29 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2004, t. IV, p. 16.30 Ten pat, p. 218–219.31 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2003, t. III, p. 173.

245

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

karininkas buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenės pėstininkų pulką. Vėliau ėjo kuopos ir bataliono vado pareigas, baigė III Aukštųjų karinin-kų kursų laidą, po to ėjo Karo mokyklos taktikos užsiėmimų mokymo dalies vedėjo pareigas32. Mjr. M. Želnys 1929 m. kovo 20 d. buvo išleistas į atsargą, todėl prisidėti prie dokumento rengimo nebegalėjo.

Kavalerijos statuto rengimu turėjo rūpintis ilgametis Aukštųjų kari-ninkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kursų laisvai samdomas taktikos mokomojo dalyko etatinis lektorius plk. ltn. J. Betcheris33, vokie-čių tautybės carinės Rusijos kariuomenės generalinio štabo karininkas, dėl aukštos kvalifikacijos pakviestas į kuriamą Lietuvos kariuomenę. Jis tarnybą Lietuvoje pradėjo 1920 m. rugsėjo mėn. laisvai samdomo tar-nautojo teisėmis divizijos štabo ryšių komandoje, jaunesniojo karininko vietoje, kiek vėliau buvo perkeltas į Karo mokslo skyrių. 1922 m. sausio mėn. buvo paskirtas statutų projektų rengėju, o po metų – minėtų kursų laisvai samdomu lektoriumi. Tarnybos metu plk. ltn. J. Betcheriui dažnai tekdavo dalyvauti didžiuosiuose kariuomenės manevruose ir kitose lau-ko pratybose. 1932 m. sausio mėn. karininkas buvo išleistas į atsargą34.

Rengiant Kavalerijos statutą turėjo dalyvauti ir tuometis I karo apy-gardos štabo viršininkas gen. št. plk. ltn. K. Tallat-Kelpša, karininkas, savo karo tarnybą pradėjęs carinės Rusijos kariuomenėje, kavalerijos dalinyje, vėliau jo sudėtyje dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo kovose. 1919 m. pradžioje savanoriu tarnybą pradėjo Lietuvos kariuomenėje – buvo paskirtas karininku prie Kauno miesto komendantūros, o netrukus perkeltas į Apsaugos ministerijos štabą. Nuo 1920 m. pabaigos tarnavo kavalerijos pulke, vadovavo eskadronui, po metų buvo išsiųstas į Belgi-ją mokytis karybos, bet greičiau nei po metų atšauktas, tuo metu baigė Aukštuosius karininkų kursus, o po pertraukos, 1926 m. pabaigoje,  – pradėtus karo mokslus užsienyje. Karininkui, iki ėmėsi rengti statutą, teko tarnauti ir Vyriausiojo štabo III (operacijų) skyriuje35.

Tuo metu už Artilerijos statuto rengimą atsakingais buvo paskirti plk.  O. Urbonas ir plk. Petras Bytautas. III karo apygardos viršininkas

32 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2008, t. VIII, p. 239–240.33 Kardas, 1927, Nr. 3, p. 59.34 1932 m. sausio 5 d. plk. ltn. J. Betcherio tarnybos lapas, LCVA, f. 930, ap. 2B, b. 145, l. 1–4.35 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2008, t. VIII, p. 15–16.

246

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

plk. O. Urbonas turėjo rūpintis šio statuto rikiuotės dalies rengimu. Šis karininkas puikiai išmanė artilerijos tarnybos specifiką – pradinį artileri-jos specialybės išsilavinimą įgijo Konstantino artilerijos karo mokykloje dar tarnaudamas carinės Rusijos kariuomenėje, kurios gretose dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose, vadovavo baterijai. 1921 m. buvo mobi-lizuotas į Lietuvos kariuomenę ir po kiek laiko paskirtas į artilerijos pul-ko vado pareigas. Šis karininkas turėjo ir administracinio darbo Lietu-vos kariuomenėje patirties, 1923 m. Lietuvos kariuomenėje buvo baigęs Aukštuosius karininkų kursus, be to, parengęs artilerijos tarnybos vado-vėlį36. Jam talkinti turėjo gen. št. plk. ltn. J. Kibirkštis, taip pat artilerijos srities specialistas.

Tuomečiam Aukštųjų karininkų kursų Artilerijos skyriaus inspekto-riui ir lektoriui plk. P. Bytautui teko kuruoti kitos Artilerijos statuto da-lies – Lauko tarnybos – rengimą. Jis taip pat buvo tos pačios Konstantino artilerijos karo mokyklos auklėtinis, tarnavęs šioje įstaigoje vyr. karinin-ko teisėmis, taip pat ilgą laiką kaip karininkas tarnavęs Rusijos kariuo-menės artilerijos dalyse. Lietuvos kariuomenėje plk. P. Bytautas taip pat buvo artimai susijęs su artilerijos dalimis, ėjo ir artilerijos viršininko pa-reigas, dalyvavo kuriant Varėnos poligoną, kuris pirmiausia buvo skirtas artilerijos mokymams, parengęs keletą artilerijos vadovėlių. Karininko išsilavinimą buvo įgijęs tik XX a. pr. Rusijos kariuomenėje37. Plk. P. By-tauto pagalbininku buvo paskirtas minėtasis artilerijos specialistas ir Če-koslovakijoje karo mokslus baigęs gen. št. plk. V. Griganavičius.

Aviacijos statutus rengti buvo patikėta karo aviacijos viršininkui gen. št. plk. ltn. S. Pundzevičiui, turinčiam ilgametės karo tarnybos pės-tininkų dalyse patirties, baigusiam Prahos karo akademiją (Vysoká škola válečná) Čekoslovakijoje, Aukštųjų karininkų kursų pirmosios laidos karininkui, ėjusiam Generalinio kariuomenės štabo III (operacijų) sky-riaus viršininko, pėstininkų pulko vado pareigas38. Karo aviacijos vir-šininku jis buvo paskirtas tik 1927 m. kovo 12 d., nors kaip sausumos pajėgų specialistas ir nebuvo itin glaudžiai susijęs su šia pajėgų rūšimi, todėl statutų rengimo procese dalyvauti buvo paskirtas ir Karo aviacijos štabo viršininkas mjr. Antanas Gustaitis, turintis tarnybos aviacijos sri-

36 Ten pat, p. 102.37 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2002, t. II, p. 186.38 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2006, t. VI, p. 180.

247

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

tyje patirties. Šis karininkas buvo trumpai tarnavęs Rusijos kariuomenėje, įsto-

jęs į artilerijos mokyklą, bet dėl politinių priežasčių nespėjęs jos baigti. 1919  m. kovo mėn. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir iš karto buvo išsiųstas mokytis į Karo aviacijos mokyklą. Ją baigus, jam buvo su-teiktas inžinerijos leitenanto laipsnis ir karininkas paskirtas Karo aviaci-jos mokomojo būrio vado padėjėju, kiek vėliau – lakūnu mokiniu. Kaip lakūnas dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Taikos metais baigė aukš-tojo pilotažo kursus, buvo Aviacijos karininkų kursų aviacijos teorijos instruktorius, vadovavo eskadrilei. 1928 m. baigė Aukštąją aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokyklą (École Superieure d’Aeronautique et de Construction Mecanique, vėliau – l’Ecole Nationale Supérieure de l’Ae-ronautics) Prancūzijoje. Mjr. A. Gustaitis jau tuo metu buvo pagarsėjęs lėktuvų konstravimo srityje39.

Be kariuomenei reikalingų standartizuotų dokumentų, buvo numaty-ta parengti vadovėlį, kuriame būtų išdėstyta šarvuotųjų automobilių tak-tika. Šio vadovėlio atsakinguoju rengėju buvo paskirtas I karo apygardos štabo viršininkas gen. št. plk. ltn. K. Tallat-Kelpša, tarnavęs kavalerijos dalyse ir karybą studijavęs Belgijoje. Jis buvo kavalerijos specialistas, o šarvuotųjų automobilių taktikos srityje neturėjo patirties.

Kitas vadovėlio rengėjas – 4-ojo pėstininkų Karaliaus Mindaugo pul-ko vado padėjėjas gen. št. mjr. Vaclovas Žadeika taip pat buvo ne šios srities specialistas. Jis, karo tarnybą pradėjęs carinės Rusijos kariuomenės pėstininkų dalinyje, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose. 1919 m. savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas į pėstininkų da-linį. Kurį laiką Nepriklausomybės kovų metu dalyvavo mūšiuose kaip kuopos vadas. Vėliau jam teko daugiau dirbti administracinio pobūdžio darbus, tarnauti Vyriausiojo štabo I (mobilizacijos) skyriuje. 1928 m. ka-rininkas baigė karo mokslus Čekoslovakijoje. Vėliau parengė leidinį Che-mijos ginklo vartojimas kautynėse (1930 m.)40.

1934 m. patvirtintų atsakingųjų kovos statutų rengėjų sąraše buvo keletas karininkų (žr. 2 lentelę). Bendrai visoms sausumos pajėgų rū-šims ir aviacijai skirto kovos statuto Didžiųjų junginių vadovavimas ir taktika rengimu turėjo pasirūpinti tuometis Generalinio kariuomenės

39 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2003, t. III, p. 254.40 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2008, t. VIII, p. 320.

248

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

štabo valdybos II (informacijos) skyriaus viršininkas gen. št. plk. Juozas Lanskoronskis. Karininkas karo tarnybą pradėjo Rusijos kariuomenėje, vėliau tęsė Lietuvoje, pėstininkų daliniuose, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, kur jam teko vadovauti kuopai. 1922 m. baigė pirmąją Aukštųjų karininkų kursų laidą, kiek vėliau studijavo Sen Siro specialiojoje karo mokykloje (The École Spéciale Militaire de Saint-Cyr) Prancūzijoje ir Bel-gijos generalinio štabo akademijoje (d’École royale militaire). Parengė leidinį apie administracinį kariuomenės skirstymą Karinės organizacijos bruožai (1927 m.)41.

Pėstininkams skirtus kovos statutus rengti buvo patikėta plk. M. Rė-klaičiui (rikiuotės mokymas), gen. št. plk. ltn. K. Griniui (kovos, lauko tarnybos mokymas) ir plk. V. Vitkauskui (šaudymo mokymas).

Plk. M. Rėklaitis Lietuvos kariuomenėje tarnavo beveik nuo jos įkū-rimo, t. y. nuo 1919 m. sausio 15 d. Tiesa, kovinės patirties jis jau buvo įgijęs Rusijos imperijos kariuomenėje, kurios sudėtyje dalyvavo Pirmaja-me pasauliniame kare. Lietuvos kariuomenėje karininkas dalyvavo Lie-tuvos nepriklausomybės kovose, nuo 1923 m. gruodžio 7 d. pradėjo eiti I karo apygardos štabo viršininko pareigas, vėliau buvo Kėdainių aps-krities karo komendantas. 1930 m. vasario 17 d. buvo laikinai paskirtas (1931  m. spalio 27 d. patvirtintas) į 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžio-jo kunigaikščio Gedimino pulko vado pareigas, jas 1934 m., rengdamas aptariamus dokumentus, vis dar ėjo. Karininkas buvo baigęs Aukštuo-sius karininkų kursus ir Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus. 1922 m. plk. M. Rėklaitis dalyvavo rengiant Pėstininkų rikiuotės statutą (jo redakcija dar kartą išleista ir 1931 m.)42. Veikiausiai dėl to buvo pa-skirtas rengti ir naująjį Rikiuotės statutą.

Gen. št. plk. ltn. K. Grinius buvo paskirtas rengti du pėstininkams skir-tus statutus – Kovos ir Lauko tarnybos. Abu dokumentai buvo panašaus pobūdžio, todėl glaudžiai susiję su pėstininkų dalių taktiniu rengimu. Ap-tariant šio karininko kompetenciją pažymėtina, kad karo tarnybą pradėjo Baltojoje (baltagvardiečių) armijoje, kurios gretose dalyvavo Rusijos pi-lietiniame kare ir gavo karininko laipsnį. Lietuvos kariuomenėje tarnavo nuo 1919 m. rugpjūčio 1 d.: iš pradžių – kavalerijos dalyse, po mokslų už-sienyje – Vyriausiojo štabo III (operacijų) skyriuje, 1930 m. vasario 17 d.

41 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2005, t. V, p. 20–21.42 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2006, t. VI, p. 248–249.

249

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

tapo šio skyriaus viršininku. K. Grinius buvo baigęs Aukštuosius karinin-kų kursus ir dvi užsienio karo mokslo įstaigas – Sen Siro specialiąją karo mokyklą Prancūzijoje ir Belgijos generalinio štabo akademiją43.

Plk. V. Vitkauskui tuo metu teko rengti šaudymo iš sunkiųjų kulkos-vaidžių ir mažo kalibro ginklų, prieštankinės, priešlėktuvinės ir priešche-minės apsaugos taktiniam naudojimui reglamentuoti skirtus statutus. Karininkas, iki pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, kovinės patirties buvo įgijęs tarnaudamas Rusijos imperijos kariuomenėje ir kovodamas Pirmojo pasaulinio karo frontuose. 1919 m. sausio 1 d. jis įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su bermontininkais ir lenkais, 1923 m. – Klaipėdos prijungimo operacijoje. 1925–1927 m. ėjo 9-ojo pėstininkų pulko vado pareigas. Baigęs Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus, 1927–1930 m. buvo Aukštųjų karininkų kursų lektorius. 1929 m. balan-džio 19–lapkričio 3 d. stažavosi Vokietijos kariuomenėje. 1930–1939 m. dirbo kariuomenės Generaliniame štabe, buvo Kariuomenės inspekcijos Pėstininkų skyriaus viršininkas, pėstininkų inspektorius44.

Sunkiųjų kulkosvaidžių rikiuotės statutą rengti, be plk. V. Vitkausko, buvo paskirtas ir mjr. I. Mikučionis, jau iš pat pradžių tarnybos patirties įgijęs Lietuvos kariuomenėje. Jis 1918 m. gruodžio 28 d. tarnybą pra-dėjo eiliniu kareiviu, 1920 m. lapkričio 15 d.–1921 m. gruodžio 18 d. mokėsi Karo mokykloje, įgijo leitenanto laipsnį. Ją baigęs, tarnavo pės-tininkų pulkuose, o 1932 m. lapkričio 9 d. buvo paskirtas kariuomenės inspektoriaus, to paties plk. V. Vitkausko, padėjėju. Karininkas buvo bai-gęs Aukštuosius karininkų kursus ir Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosvaidininkų skyrių45. I. Mikučionio tuometės pareigos rodo, kodėl jis buvo paskirtas vienu iš statuto rengėjų.

Artilerijos statutus rengti buvo paskirti trys karininkai: kpt. V. Stasai-tis (techninės priemonės), gen. št. mjr. P. Matulis (rikiuotė) ir plk. V. Ja-sulaitis (taktika). Kpt. V. Stasaitis, 2-ojo artilerijos pulko artilerijos tech-nikas, turėjo parengti su technine pabūklų sritimi susijusį statutą, o kiti karininkai – standartizuotus artilerijos kovos veiksmus reglamentuo-jančius dokumentus. Gen. št. mjr. P. Matulis 1920 m. lapkričio 15 d. – 1921 m. gruodžio 18 d. mokėsi Karo mokykloje, įgijo leitenanto laipsnį.

43 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2003, t. III, p. 225–226.44 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2008, t. VIII, p. 269–270.45 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2005, t. V, p. 243.

250

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Iš pradžių tarnavo pėstininkų, vėliau – artilerijos dalyse. 1931 m. spalio 22  d. buvo paskirtas Vyriausiojo štabo valdybos II (informacijos) sky-riaus ypatingųjų reikalų karininku. Šis karininkas tobulino savo kompe-tenciją Vytauto Didžiojo karininkų kursų Artilerijos skyriuje ir tų pačių kursų Generalinio štabo skyriuje46.

Plk. V. Jasulaitis Lietuvos kariuomenėje tarnavo beveik nuo pirmųjų jos organizavimo dienų. Neturėdamas karinės patirties, įstojo savanoriu 1919 m. sausio 23 d., o vasario 1 d. buvo priimtas į Karo mokyklos I laidą. Baigusiam ją V. Jasulaičiui buvo suteiktas karininko laipsnis, jis buvo pa-skirtas į artilerijos dalinį, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Vėliau irgi daugiausia tarnavo įvairiose artilerijos dalyse. Mokėsi Aukštųjų karinin-kų kursų Artilerijos skyriuje. Studijavo Fontenblo artilerijos mokykloje (École d’Artillerie de Fontainebleau) Prancūzijoje. 1934 m. šioje valstybėje tobulinosi ir Artilerijos balistikos kursuose. Po mokslų užsienyje ėjo Ats-kirosios artilerijos grupės vado padėjėjo pareigas. 1930 m. liepos 24 d. buvo paskirtas Kariuomenės inspekcijos Artilerijos skyriaus viršininku, o baigęs kursus Prancūzijoje – 2-ojo artilerijos pulko vadu. Šias pareigas ėjo ir rengdamas minėtąjį artilerijos taktikai skirtą statutą47.

Naujus kavalerijos kovos statutus rengti buvo patikėta gen.  št.  mjr. A. S. Rėklaičiui, kuris karo tarnybą pradėjo Lietuvos kariuomenėje ir 1919 m. gruodžio 16 d. baigė Karo mokyklos II laidą. Kiek vėliau ka-rininkas buvo paskirtas į 1-ąjį pasienio pulką, dalyvavo kovose su Lenki-jos kariuomene Kalvarijos–Lazdijų pasienio ruože, 1923 m. – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijoje, po to tarnavo 2-ajame ulo-nų pulke. 1924 m. A. S. Rėklaitis kvalifikaciją kėlė Aukštuosiuose Vytau-to Didžiojo karininkų kursuose, 1931–1933 m. studijavo Čekoslovakijos generalinio štabo akademijoje (Vysoká škola válečná). Po studijų Prahoje buvo paskirtas 2-ojo ulonų pulko vadu ir Alytaus įgulos viršininku. Nuo 1934 m. birželio 20 d. pradėjo eiti Kavalerijos štabo viršininko pareigas, kol tų pačių metų spalio 27 d. buvo perkeltas į Generalinio štabo valdybos III (operacijų) skyrių. Aptariamų statutų rengimo metu 1935 m. liepos 20 d. buvo paskirtas atkurto 3-iojo kavalerijos pulko (nuo 1936 m. birželio 4 d. – 3-iasis dragūnų Geležinio Vilko kavalerijos pulkas) vadu48.

46 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, ten pat, p. 191.47 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2004, t. IV, p. 68–69.48 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2006, t. VI, p. 247.

251

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

Aviacijos pajėgoms skirtų statutų rengimu turėjo rūpintis mjr. Vikto-ras Reimontas (bombonešių veikimas), mjr. Antanas Mačiuika (naikin-tuvų veikimas) ir mjr. Vsevolodas Šenbergas (žvalgybos aviacija). Tuo-metis Karo aviacijos mokyklos viršininkas mjr. V. Reimontas, paskirtas bombonešių veiksmus mūšyje reglamentuojančio statuto rengėju, buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės auklėtinis, dalyvavęs Nepriklau-somybės kovose. Karininkas nuo 1922 m. tarnavo karo aviacijos pajėgose, turėjo oro žvalgo specialybę. Lietuvos kariuomenėje buvo baigęs aviaci-jos kursus ir Aukštuosius karininkų kursus, Italijoje – Aukštuosius karo aviacijos kursus, Italijos karinėse oro pajėgose atlikęs stažuotę. Tarnybos metu mjr. V. Reimontas parengė du aviacijos pajėgoms naudingus leidi-nius: pirmasis glaudžiai susijęs su jo rengtu statutu – Bombų mėtymas (1934 m.), kitas – Aviacijos vadovėlis (1939 m.)49. Abejonių nekelia šio karininko patirtis ir kompetencija, kurios reikėjo šiam statutui parengti.

Kitas aviacijos pajėgų karininkas, Naikintuvų grupės vadas mjr. An-tanas Mačiuika, paskirtas atsakingu už naikintuvų kovos standartizuoto dokumentą rengimą, taip pat buvo nepriklausomos Lietuvos kariuome-nės auklėtinis, dalyvavęs Nepriklausomybės kovose pėstininkų dalyse, o nuo 1922 m. tarnavęs karo aviacijos pajėgose. Iš pradžių ten savo karjerą jis pradėjo nuo oro žvalgo, vėliau, baigęs aukštojo pilotažo kursus, tapo lakūnu. Nuo 1927 m. tarnavo 1-ojoje eskadrilėje – pilotavo naikintuvą, vėliau tapo ir šios eskadrilės vadu. Karininkas buvo susipažinęs su kitų valstybių karo aviacijos pajėgomis, nes tarnybos reikalais lankėsi D. Bri-tanijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Taip pat buvo leidinių Būsimasis karas ir aviacija (1934 m.) ir Oreivystė. Aviacijos atsi-radimas ir pažanga (1937 m.) autorius50.

Žvalgybos aviacijos statuto rengimu turėjo pasirūpinti tuometis Karo aerodromo komendantas mjr. Vsevolodas Šenbergas. Tai buvo karinin-kas, nuo pat Lietuvos kariuomenės įkūrimo tarnavęs kuriamose karo aviacijos pajėgose, kaip lakūnas dalyvavęs ir Nepriklausomybės kovose. Vėliau Lietuvos kariuomenėje mjr. V. Šenbergas, be aviacijos kursų, baigė Aukštuosius karininkų kursus51.

49 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, ten pat, p. 244.50 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2005, t. V, p. 125.51 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, Vilnius, 2007, t. VII, p. 270–271.

252

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Tuometis Vyriausiojo štabo IV (tarnybų) skyriaus tiekimo dalies vedė-jas gen. št. mjr. Antanas Sidabras turėjo rūpintis priešlėktuvinės apsaugos standartizuotų normų dokumentais. Šis karininkas karo tarnybą pradėjo savanoriu Lietuvos kariuomenėje 1919 m. kovo mėn. ir iš karto buvo pa-skirtas į artilerijos dalinį, o baigęs trumpus bazinius kario mokymus jau po mėnesio išsiųstas į Nepriklausomybės kovų frontą. 1919 m. rugpjūčio 1–gruodžio 16 d. mokėsi Karo mokykloje ir baigė jos II laidą, t. y. per kiek daugiau nei tris mėnesius įgijo bazinių karininkui būtinų žinių. Vėliau ka-rininkas buvo paskirtas tarnauti į artilerijos dalinį, dalyvavo Nepriklau-somybės kovose. Nuo 1920 m. rugsėjo mėn. buvo perkeltas į šarvuotojo traukinio platformos vado pareigas, o po metų paskirtas šio traukinio vadu. 1925 m. kvalifikaciją kėlė Aukštuosiuose karininkų kursuose – bai-gė Artilerijos skyrių, vėliau – Generalinio štabo akademiją (Vysoká škola válečná) Čekoslovakijoje. Po mokslų užsienyje tarnybą tęsė Vyriausiojo štabo valdybos II (informacijos), vėliau – IV (tarnybų) skyriuje52.

Apibendrinant pasakytina, kad 1929 m. už kovos statutų rengimą at-sakingais buvo paskirti aukštas pareigas Lietuvos kariuomenėje einantys vyresniojo laipsnio karininkai. Visoms pajėgų rūšims ir pėstininkams skirtų statutų rengimu turėję rūpintis karininkai buvo baigę Belgijos ir Čekoslovakijos karo mokslo įstaigas, o už kavalerijos ir artilerijos kovos normų standartizavimą atsakingi paskirti karininkai – Lietuvos kariuo-menėje organizuotus kursus, bet susipažinę su Vakarų Europos valstybių karo mokslu. Išskirtinai artilerijai skirtų statutų rengimu turėjo rūpintis carinės Rusijos kariuomenės artilerijos mokyklą baigę karininkai, o avia-cijos pajėgoms – Čekoslovakijoje ir Prancūzijoje įgijusieji karinį išsilavi-nimą. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai manytina, kad ne dėl šių asmenų kom-petencijos statutai nebuvo parengti – tai galėjo lemti ir išorinės priežastys.

1934 m. situacija buvo kiek panaši – šiuo laikotarpiu atsakingaisiais statutų rengėjais tapo taip pat aukštas pareigas Lietuvos kariuomenėje ėję vyresnieji karininkai. Visoms ginkluotosioms pajėgoms, išskyrus aviaci-ją, skirtus statutus rengė Prancūzijoje, Belgijoje ar Čekoslovakijoje mo-kęsi karininkai, šios srities specialistai. Karo aviacijos pajėgoms skirtus statutus rengė savo sričių specialistai, du iš trijų stažuotėse ir komandi-ruotėse buvo susipažinę su Italijos, D. Britanijos, Čekoslovakijos, Danijos ir Prancūzijos karo aviacijos pajėgų ypatumais.

52 Ten pat, p. 62–63.

253

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

KOVOS STATUTŲ REDAKCIJOS

Lietuvos ginkluotųjų pajėgų veiksmus mūšyje, užduotis, valdymą ir kitas svarbias funkcijas reglamentavo skirtingi statutai (žr. 3 lentelę). Pir-mieji bendro pobūdžio visų pajėgų, kovos veiksmus reglamentuojantys statutai Lietuvos kariuomenei buvo parengti ir išleisti 1919 m. Tai buvo Laikinasis lauko tarnybos statutas ir Lauko tarnybos statutas. Pastarasis norminis dokumentas galiojo iki 1923 m., kol buvo parengta nauja, gero-kai papildyta Lauko tarnybos statuto I dalis (dar kartą išleista ir 1931 m.)53. Pagal dabar galiojantį apibrėžimą šis Lauko tarnybos statutas buvo oficia-lus dokumentas, nustatantis ginkluotųjų pajėgų vienetų veiksmų, vadova-vimo ir valdymo tvarką bendrajame mūšyje, reglamentuojantis bendrojo mūšio rengimą, pajėgų judėjimą, išdėstymą, paramą ir kitus klausimus54.

Taigi 1923 m. išleistame ir 1931 m. perleistame standartizuotų nor-mų dokumente Lauko tarnybos statutas. I dalis55, šešiuose jo skyriuose, buvo aprašyta: kariuomenės organizacijos struktūra, dalinių ir padalinių valdymo tvarka mūšio metu; ryšių tarnybos veikla, organizacija, ryšių priemonės; žinių apie priešo pajėgas rinkimo savitumai; apsaugos orga-nizavimas, kariuomenės žygio saugos dalys, kariuomenės apsauga poil-sio metu; kariuomenės žygio organizavimas, tvarka, tipai ir jų ypatumai; eventualios kariuomenės poilsio vietos (pastovis).

Plačiau aptarsime šio statuto nuostatas, apibrėžiančias kovinės para-mos rūšį – žvalgybą, kuri tuometiniame dokumente įvardijama bendru terminu susižinojimas. Šiuo terminu apibūdinamas duomenų apie prie-šo pajėgas (dydis, išsidėstymas, veiksmai) rinkimas ir vietovės žvalgyba (reljefas, gamtinės kliūtys, keliai, gyvenvietės)56, t. y. informacija, reika-linga pajėgoms rengiantis kovos veiksmams. Šie veiksmai buvo operaty-vinė pagalba ir, kalbant šiuolaikiniais terminais, suprantama kaip taktinė žvalgyba, kurią organizuoja visų ginkluotųjų pajėgų rūšių taktinių jungi-

53 P. Jakštas, Lietuvos karinė spauda 1918–1938, Mūsų žinynas, 1938, Nr. 11–12, p. 818.54 Enciklopedinis karybos žodynas, red. Z. Kulys, E. S. Kisinas, V. Tininis ..., p. 317.55 Lauko tarnybos statutas, I dalis, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1923; Lauko tarnybos statutas, I dalis, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kau-nas, 1931.56 Lauko tarnybos statutas, I dalis, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1931, p. 49.

254

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

nių, dalinių ir padalinių vadai ir štabai57. Pačiame dokumente kaupiami taktinės žvalgybos duomenys suprantami kaip vienas sėkmingos karinės operacijos veiksnių: „Kad sektųsi kariauti, kiekvienas viršininkas turi ži-noti visa, kas galėtų turėti įtakos jo kariuomenės veiksmams; kliudyti prie-šininkui šių žinių gauti; visomis priemonėmis rinkti žinių apie artimiau-sias savo dalis, nelaukdamas, iki orientuos vyresnysis viršininkas.“58

Statute nurodyti keli taktinės žvalgybos būdai: paieška ir stebėjimas (sekimas), šnipinėjimas (čia traktuojamas kaip žvalgų prasiskverbimas į priešo gretas, siekiant išsiaiškinti priešo planus), belaisvių ir vietos gy-ventojų apklausos, priešo siunčiamų laiškų ir telegramų nagrinėjimas, telefonu ir radijo ryšiu perduodamos informacijos pasiklausymas, aero-fotografavimas59.

Žvalgybos duomenų rinkimą organizuoti buvo patikėta junginio šta-bo, o ten kur nebuvo štabo – kovinio vieneto viršininkui. Štabo surinkti žvalgybos duomenys – tai informacija apie priešo kovinių vienetų sudė-tį, galimus artilerijos taikinius, priešo artilerijos baterijų sudėtį, priešo gynybinius veiksmus (inžinerinius įtvirtinimus), judėjimą geležinkeliu, priešo aerodromų vietas, lėktuvų skaičių, vietos gyventojų nuotaikas, priešo užimtos teritorijos ekonominę padėtį, bendrą užimtos vietos pa-dėtį. Atskiri žvalgybos viršininkai privalėjo rinkti žinias jau atsižvelg-dami į konkrečias užduotis60. Remiantis dokumento nuostatomis, žval-gus61 turėjo skirti visos kovinės dalys, bet numatyta, jeigu atstumas iki priešo dislokacijos vietos didesnis negu pusės dienos žygio, žvalgybos užduotys turi būti pavestos kavalerijai, o tinkamomis oro sąlygomis – taip pat ir aviacijai62. Be kita ko, statute teigiama, kad žvalgyba, kaip ir karas, pasižymi puolamąja dvasia. Ši mintis buvo grindžiama tuo, kad

57 Enciklopedinis karybos žodynas, red. Z. Kulys, E. S. Kisinas, V. Tininis ..., p. 706.58 Citata, Lauko tarnybos statutas, I dalis, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1931, p. 49.59 Ten pat, p. 49–50. 60 Lauko tarnybos statutas. I dalis, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1931, p. 50–51.61 Žvalgas šiame kontekste suprantamas kaip Lietuvos kariuomenės karys, kuris renka ir kaupia informaciją apie veikiantį priešą, Enciklopedinis karybos žodynas, red. Z. Kulys, E. S. Kisinas, V. Tininis ..., p. 702.62 Lauko tarnybos statutas. I dalis, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1931, p. 51–52.

255

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

taktiniai žvalgų veiksmai, prasidėjus mūšiui, turi būti sutelkti į priešo kovos rikiuotės sparnus, ieškant labiausiai pažeidžiamų vietų, kad, jas radus, galima būtų apsupti, įsiskverbti į priešo užnugarį. Veikiant to-kiomis sąlygomis buvo galimi žvalgybos grupių susirėmimai su priešu, todėl ir pačios žvalgybos grupės turėjo būti gerai parengtos kovai63. Tai itin aktualu buvo atliekant kavalerijos žvalgybos užduotis, kurios turėjo koviniam žvalgybos patruliui būdingų bruožų – žvalgybos užduotis jis turėjo vykdyti ne tik slaptai stebėdamas, bet ir antpuoliais bei aktyviais kovos veiksmais. Pėstininkų žvalgybos užduotys statute apibrėžtos irgi panašiai, išskyrus tai, kad jos buvo vykdomos artimame ruože, dažniau-siai savo pajėgų ir priešo sparnuose. Be to, vykdant pėstininkų žvalgy-bos užduotis, buvo numatyta informaciją rinkti kiek įmanoma slaptai, o susiremti su priešu – tik išimtiniais atvejais, kai nėra jokios kitos ga-limybės tęsti užduotį. Dokumente reglamentuota ir oro žvalgyba, kurią numatyta naudoti dideliu nuotoliu ir dideliems plotams žvalgyti. Ji ver-tinta dėl žvalgybos duomenų perdavimo operatyvumo64. Statute pažy-mėta ir tai, kad skirtų užduočių žvalgybos veiksmus turi atlikti ir kitos kariuomenės rūšys bei tarnybos – artilerijos, inžinerijos, ryšių ir kitos, bet būtinai vengiant sąlyčio su priešu65.

Pažymėtina, kad šio dokumento visas reglamentas galiojo iki 1936 m., kai daugelis nuostatų buvo perkeltos į iš naujo patvirtintą dokumentą Pėstininkų statutas. II dalis. Vertinant su žvalgyba susijusias normas ga-lima pastebėti, kad Pirmojo pasaulinio karo frontuose pasiteisinę, tuo metu modernūs žvalgybos būdai, t. y. perimtų iš priešo dokumentų na-grinėjimas, radijo ir telefono pokalbių pasiklausymas, žvalgyba iš oro ir ant žemės, karo pabėgėlių ar belaisvių apklausos66, buvo integruoti ir į aptariamą statutą.

63 Ten pat, p. 53.64 Ten pat, p. 55, 64–64, 69–70.65 Ten pat, p. 75.66 T. J. Finnegan, Military Intelligence at the Front, 1914–1918, Studies in Intelligence, 2009, Vol. 53, p. 25–26, 38.

256

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

3 lentelė. 1919–1940 m. Lietuvos kariuomenėje išleisti kovos statutai67

Eil.nr.

Ginkluotųjų pajėgų

rūšisMetai

Visos pajėgųrūšys Pėstininkai Artilerija Kavale-

rijaAviacijos pajėgos

Priešlėktuvinėgynyba

1. 1919 Lauko tarnybos statutas Laikinasis rikiuotės statutas – – – –

2. 1920 – – – – – –3. 1921 – Pėstininkų rikiuotės statutas (projektas) – – – –

4. 1922 – Pėstininkų rikiuotės statutas. I dalis. Pėstininkų parengimas – – – –

5. 1923 Lauko tarnybos statutas. I dalis

Pėstininkų rikiuotės statutas. II dalis. Pėstininkų veiksmai manevrinėse kautynėse – – – –

6. 1924 – – – – – –

7. 1925 – –Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. Pabūklo

mokymas; Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Baterijos mokymas

Kavalerijos statutas. I dalis. Vieno mokymas

– –

8. 1926 – – – – – –9 1927 – – – – – –

10. 1928 – Pėstininkų rikiuotės statutas. I dalis. Pėstininkų mokymas – – – –

11. 1929 – – – – – –12. 1930 – Pėstininkų rikiuotės statutas. I dalis – – – –

13. 1931 Lauko tarnybos statutas. I dalis Pėstininkų rikiuotės statutas. II dalis – – – –

14. 1932 – – – – – –15. 1933 – – – – – –16. 1934 – – – – – –17. 1935 – – – – – –

18. 1936 – Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės – – –Priešlėktuvinėsapsaugos oro

sekėjų tarnybos statutas

19. 1937 – Pėstininkų statutas. I dalis. RikiuotėArtilerijos rikiuotės statutas. II dalis.

Kautynės; Artilerijos ir aviacijosbendradarbiavimo statutas

–Aviacijos

naikintuvų statutas

–

20. 1938 – – Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. RikiuotėKavalerijos

statutas. II dalis. Kautynės

– –

21. 1939 – Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės – –Žvalgomosios

aviacijosstatutas

–

22. 1940 – – Artilerijos statutas. I dalis. Rikiuotė – – –

67 Lentelė sudaryta remiantis: P. Jakštas, Lietuvos karinė spauda 1918–1938, Mūsų žiny-nas, 1938, Nr. 11–12, p. 819–823; V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. ..., p. 709–718; taip pat išlikusiomis kovos statutų redakcijomis.

257

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

3 lentelė. 1919–1940 m. Lietuvos kariuomenėje išleisti kovos statutai67

Eil.nr.

Ginkluotųjų pajėgų

rūšisMetai

Visos pajėgųrūšys Pėstininkai Artilerija Kavale-

rijaAviacijos pajėgos

Priešlėktuvinėgynyba

1. 1919 Lauko tarnybos statutas Laikinasis rikiuotės statutas – – – –

2. 1920 – – – – – –3. 1921 – Pėstininkų rikiuotės statutas (projektas) – – – –

4. 1922 – Pėstininkų rikiuotės statutas. I dalis. Pėstininkų parengimas – – – –

5. 1923 Lauko tarnybos statutas. I dalis

Pėstininkų rikiuotės statutas. II dalis. Pėstininkų veiksmai manevrinėse kautynėse – – – –

6. 1924 – – – – – –

7. 1925 – –Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. Pabūklo

mokymas; Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Baterijos mokymas

Kavalerijos statutas. I dalis. Vieno mokymas

– –

8. 1926 – – – – – –9 1927 – – – – – –

10. 1928 – Pėstininkų rikiuotės statutas. I dalis. Pėstininkų mokymas – – – –

11. 1929 – – – – – –12. 1930 – Pėstininkų rikiuotės statutas. I dalis – – – –

13. 1931 Lauko tarnybos statutas. I dalis Pėstininkų rikiuotės statutas. II dalis – – – –

14. 1932 – – – – – –15. 1933 – – – – – –16. 1934 – – – – – –17. 1935 – – – – – –

18. 1936 – Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės – – –Priešlėktuvinėsapsaugos oro

sekėjų tarnybos statutas

19. 1937 – Pėstininkų statutas. I dalis. RikiuotėArtilerijos rikiuotės statutas. II dalis.

Kautynės; Artilerijos ir aviacijosbendradarbiavimo statutas

–Aviacijos

naikintuvų statutas

–

20. 1938 – – Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. RikiuotėKavalerijos

statutas. II dalis. Kautynės

– –

21. 1939 – Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės – –Žvalgomosios

aviacijosstatutas

–

22. 1940 – – Artilerijos statutas. I dalis. Rikiuotė – – –

67 Lentelė sudaryta remiantis: P. Jakštas, Lietuvos karinė spauda 1918–1938, Mūsų žiny-nas, 1938, Nr. 11–12, p. 819–823; V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. ..., p. 709–718; taip pat išlikusiomis kovos statutų redakcijomis.

258

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Pėstininkų statutai

Pėstininkai aptariamuoju laikotarpiu buvo pagrindinė Lietuvos gin-kluotųjų pajėgų rūšis, kuriai turėjo būti skiriamos svarbiausios kovinės užduotys, o standartizuotose kovos taisyklėse reglamentuoti visi jų veiki-mo principai. Pirmasis rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kuriame nurodyti aptariamojo laikotarpio Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos principai, buvo 1919 m. išėjęs leidinys Pėstininkų kova lauke68. Tai nebu-vo savarankiškai parengtas taisyklių rinkinys, o Prancūzijos kariuomenės analogiško leidinio pažodinis vertimas. Pirmasis norminis dokumentas, apibrėžęs pėstininkų kovos taktiką, buvo tais pačiais metais išleistas Lai-kinasis rikiuotės statutas. 1921 m. buvo parengtas ir išleistas Pėstininkų rikiuotės statutas, o po metų – papildyta šio statuto versija, kurioje išskir-ta dalis pėstininkų rengimui reglamentuoti. 1923 m. pasirodė šio statuto II dalis – bendrieji reikalavimai pėstininkų veiksmams mobilioje kovoje. Praėjus metams buvo išleisti šių dviejų statutų papildymai pastebėtoms klaidomis ištaisyti ir pakeitimams pateikti. 1928 m. su papildymais Pėsti-ninkų rikiuotės statutas, t. y. I dalis, skirta pėstininkų mokymui, buvo vėl išleistas. 1930 ir 1931 m. buvo pakartotinai išleistos šių dviejų kovos statu-tų versijos. Visiškai naujas Pėstininkų statutas, skirtas išskirtinai jų kovos veiksmams, pasirodė 1936 m., o nauja Pėstininkų statuto dalis, apibrėžian-ti rikiuotės specifiką, – 1937 m. Paskutinis aptariamojo laikotarpio pėsti-ninkų kovos veiksmus reglamentuojantis statutas buvo išleistas 1939 m.

1923 m. patvirtintame ir išleistame, o 1931 m. perleistame leidiny-je Pėstininkų rikiuotės statutas. II dalis. Pėstininkų veiksmai manevrinėse kautynėse pažymėta, kad šio dokumento tikslas – pateikti bendrą tų laikų kovos etapų vaizdą ir diegti suvokimą, kad pėstininkams privalu sąvei-kauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitomis pajėgų rūšimis, taip pat akcen-tuoti intensyvaus ugnies priemonių ir technikos naudojimo svarbą69.

Statute pagal kovos veiksmų pobūdį reglamentuotos trijų rūšių karinės operacijos (mūšiai): puolamosios, gynybinės ir pasitiktinės. Bet labiausiai akcentuojami puolamieji, o ne gynybiniai kovos veiksmai. Pabrėžiama, kad karinėse operacijose pergalės pasiekiamos tik vykdant puolamuo-

68 Pėstininkų kova lauke, Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyrius, Kaunas, 1919.69 Pėstininkų rikiuotės statutas. II dalis. Pėstininkų veiksmai manevrinėse kautynėse, Vy-riausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1931, p. 5.

259

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

sius veiksmus, kurie traktuojami kaip suteikiantys iniciatyvos išlaikymo garantiją. Tokių veiksmų tikslas – sunaikinti gyvąją priešo jėgą ir užimti jo kontroliuojamą teritoriją, o tokių karinių operacijų sėkmės lemiamasis veiksnys – ugnis ir judesys, ypač ugnies galia70. Kaip puolamųjų veiksmų pagrindas buvo išskirti tik du gana primityvūs, savaime suprantami, visas karines operacijas vykdant reikalingi veiksniai: nusiteikimas puolimą at-likti iki galo ir tinkamai suderinti pėstininkų ir artilerijos veiksmai. Taip pat buvo išskirtos keturios tokio pobūdžio operacijų fazės: artėjimas, kon-takto su priešininku sudarymas, puolimas ir ataka, kartu su užimtos prie-šo kontroliuojamos teritorijos užėmimu71. Pažymėtina, kad čia lemiamoji puolimo fazė – ataka suprantama kaip priešo gyvosios jėgos naikinimas durtuvais. Tokio pobūdžio operacijos buvo būdingos manevriniam karui.

Gynybinės operacijos ir gynybiniai veiksmai dokumente pateisinami tik kaip laikini, kol bandoma tausoti savo pajėgas, siekiant jas panaudoti puolimui kitoje vietoje, arba kol vietos sąlygos nepalankios puolimui ar norint laimėti laiko72. Šiais veiksmais turėjo būti siekiama išlaikyti tam ti-krą teritoriją. Čia gynybiniai kovos veiksmai sieti su poziciniu karu, aptarta ir pozicijos, kaip specialiai įtvirtinto gynybos rajono, specifika. Gynybinių veiksmų pagrindiniu sėkmės veiksniu laikyta ugnis (sunkiųjų kulkosvai-džių), o judesys atliekamas tik siekiant išstumti priešininko pajėgas73.

Trečioji pėstininkams skirtame statute reglamentuota karinių opera-cijų rūšis – pasitiktinė kova, tuo metu vadinta susitinkamosiomis kau-tynėmis, buvo dviejų puolančių kovos veiksmus vykdančių pusių susi-rėmimas. Ši operacijų rūšis taip pat buvo būdinga manevriniam karui. Dokumente pateiktos keturios tokių operacijų ypatybės: prasta abiejų pusių parengtis kovai, situacijos neaiškumas, kova dėl iniciatyvos, greitų ir netikėtų kovos veiksmų svarba74.

Be kita ko, statute pabrėžta nuolatinės pėstininkų žvalgybos reikšmė. Taip pat akcentuotas ir psichologinis karių pasirengimas: auklėjant turi būti kariams įskiepyta <...> puolimo dvasia75, – kuris taip pat sietas su puo-

70 Ten pat, p. 5, 32–33.71 Ten pat, p. 33, 35.72 Pėstininkų rikiuotės statutas. II dalis. Pėstininkų veiksmai manevrinėse kautynėse, Vy-riausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1931, p. 6–7.73 Ten pat, p. 127–132.74 Ten pat, p. 168–169.75 Ten pat, p. 23.

260

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

lamiesiems uždaviniams būdingais energingumo, judrumo ir veržlumo bruožais. Pažymėtina, kad šiame statute, be artilerijos ir aviacijos paramos, buvo aptarti ir šarvuotųjų kovos mašinų paramos pėstininkams ypatumai. Būtent tankus naudoti buvo numatyta tik vykdant puolamuosius kovos veiksmus ir tik remiant pėstininkams. Jokių savarankiškų užduočių šioms kovos mašinoms numatyta nebuvo. Panašiu principu ketinta naudoti ir šarvuotuosius traukinius, išskyrus tik tai, kad jais remtis galima buvo ir organizuojant gynybinius kovos veiksmus76. Šis standartizuotų normų do-kumentas galiojo iki 1936 m., kol buvo patvirtintas naujas statutas.

1936 m. išleistame pėstininkams skirtame leidinyje Pėstininkų statu-tas. II dalis. Kautynės jau galima pastebėti daug pokyčių. Šis dokumen-tas buvo pozicionuojamas kaip pagrindinis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų standartizuotų kovos normų rinkinys. Statuto preambulėje buvo pateiktas kariuomenės vado įsakymas, skelbiantis, kad dokumente apibūdinamas pėstininkų, kaip pagrindinės sausumos pajėgų rūšies, veikimas mūšyje, išsamiai nagrinėjami pagrindiniai pėstininkų vienetų kovos veiksmai, įvairios kovos rūšys. Įsakyme pažymėta, kad žemesniesiems pėstininkų vienetų vadams (kuopos ir žemesniems) statute yra pateikta visa kovo-jant reikalinga informacija ir pamatinės žinios apie kitas sausumos ir avi-acijos pajėgų rūšis. Taip pat pabrėžta, kad šio dokumento nuostatomis turi vadovautis ir kitos pajėgų rūšys, veikdamos pėsčiąja kovos rikiuote, o visi pėstininkų ir kitų pajėgų rūšių vadai privalo išmanyti visas pateik-tas nuostatas, kad gebėtų efektyviai veikti sąveikaudami su pėstininkais77. Šiame statute, priešingai negu prieš tai galiojusiame, jau nebeteigiama, kad karinių operacijų tikslas yra sunaikinti priešo gyvąją jėgą, nes tiks-las formuluojamas taip – sunaikinti priešo jėgas. Nepakitęs liko manevro, kaip ugnies ir judesio derinio, siekiant galutinio tikslo, traktavimas – pės-tininkai turi pasiekti priešą ir nugalėti jį durtuvų kovoje78. Šiame doku-mente jau aiškiai nurodoma, kad kovos veiksmai gali būti ir puolamieji, ir gynybiniai. Nėra skiriami geresni ar blogesni veiksmai, abu variantai galimi – tai priklauso nuo sąlygų. O pajėgų gebėjimas taikyti abiejų rūšių veiksmus pakaitomis vertinamas kaip tinkamas pasirengimas kovai, nes,

76 Ten pat, p. 30.77 Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1936, p. 3.78 Ten pat, p. 123.

261

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

kaip nurodyta dokumente, karinės operacijos nebūna tik puolamosios ar tik gynybinės, jos – abiejų veiksmų kombinacija.

1931 ir 1936 m. statutuose skiriasi ir sudėtingų mūšio sąlygų verti-nimas, nes naujesniajame statute kova miške, naktį, esant rūkui, trak-tuojama kaip vykstanti veiksmų efektyvumą didinančiomis, o ankstes-niajame  – sunkinančiomis ir jį ribojančiomis aplinkybėmis79. Kita šio statuto taktikos naujovė – gynybinių kovos veiksmų skirstymas į nor-malaus ir plataus baro gynybą, kur pirmuoju atveju sėkmės veiksniu laikoma ugnis, o antruoju – judesys (smūgis). Taigi gynybinių veiksmų metu įvykdyti užduotį jau siekiama ne tik ugnimi, bet ir taktiniu judė-jimu. Be to, pažymimi operatyvinio ir taktinio stabdymo veiksmai, apie kuriuos ankstesniame dokumente nebuvo užsiminta80. Čia jau galima pastebėti, kad gynybiniai veiksmai nenuvertinami, o juos siekiama kuo nuodugniau aprašyti, detalizuoti, pabrėžti efektyvumo didinimo veiks-nius (vietovės parengimą, maskavimą ir pan.), išnagrinėti kovos fazes. Be kita ko, šiame statute atskirai nebeišskiriama pasitiktinė kova, ji aprašo-ma tik kaip puolamosios kovos sudedamoji dalis. Dar čia paminėta nauja kovos forma, kurios ankstesniame dokumente nebuvo, t. y. stabdomo-ji kova, kurią organizuoti buvo numatyta siekiant laimėti laiko, tausoti pajėgas ar sekinti priešą. Operatyvine ir taktine prasme šie stabdomieji veiksmai apėmė stabdymą ugnimi, trumpalaikį gynimąsi, pasalas, riboto ploto puolimą, kelių, tiltų ardymą, minavimą ir kliūčių priešo pajėgoms sudarymą, siekiant riboti jų mobilumą. Ši kovos forma buvo puolamųjų ir gynybinių veiksmų derinys, kuriame pastarieji vyravo. Stabdomosios kovos veiksmai paprastai buvo numatyti pėstininkams, turintiems sun-kiosios ginkluotės, ir artilerijai, o likę pėstininkai turėjo atlikti saugos, žvalgybos užduotis ir sudaryti mobilų rezervą81. Į aptariamąjį statutą įtrauktos stabdomosios karinės operacijos rodo, kad Prancūzijos ir Vo-kietijos pajėgose taikoma karybos teorija buvo perimama ir Lietuvos ka-riuomenėje82. Dar net neįtraukta į standartizuotų normų dokumentą, ši kovos veiksmų rūšis buvo pristatoma ir analizuojama viešojoje spaudoje.

79 Ten pat, p. 5–7.80 Ten pat, p. 8–11.81 Ten pat, p. 139, 194–197.82 V. Jokubauskas, Karinė doktrina: tarpukario Lietuvos kariuomenės atvejis (1923–1940 m.), Karo archyvas, 2014, t. XXIX, p. 151.

262

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Štai ką tik Generalinio štabo karo akademiją Vokietijoje baigęs būsimasis kariuomenės vadas gen. št. plk. ltn. S. Raštikis karo mokslo žurnale Mūsų žinynas 1932 m. dėstė, kad Vokietijos kariuomenės stabdomųjų operacijų tikslas  – laimėti laiko ir padaryti priešui kuo daugiau nuostolių, kartu taupant savo pajėgas. Savo pajėgų tausojimas laikytas vadovybės veiklos prioritetu, nes dėl silpnumo besiginantieji neišvengiamai turėtų veikti plačiame fronte. Taip pat stabdomojoje kovoje pajėgos privalėjo nuolat skirtingais intervalais keisti traukimosi ir priešinimosi taktikas83.

Tame pačiame statute gen. št. plk. ltn. K. Grinius 1934 m. analogiš-kai pristatė Prancūzijos kariuomenės požiūrį į stabdomąsias operacijas ir teigė, kad gynyba ir stabdomieji veiksmai, net ir turint negausias pajėgas, yra įmanomi, jie organizuojami tikslingai nusprendus trauktis, sulaikant priešo pajėgas tam tikromis kryptimis ir informuojant štabą apie priešo laimėjimus, taip pat siekiant laimėti laiko, nukreipti priešo pajėgas į iš anksto numatytas kovos vietas, kur joms būtų suduotas netikėtas smū-gis, ir visais atvejais stabdyti priešą vengiant lemiamų kautynių84. Tačiau dar iki pasirodant šiems straipsniams, stabdomosios operacijos Lietuvos karininkams buvo ne naujiena: jie su šios kovos ypatumais buvo supa-žindinti Aukštosios karo mokyklos Generalinio štabo kursuose. Tas pats gen. št. plk. ltn. K. Grinius, remdamasis Prancūzijos karo mokslo nuos-tatomis, 1932 m. aiškino kursantams mobiliosios gynybos, kurią vykdant buvo numatyti ir stabdomieji veiksmai, specifiką85. Taigi naujos kovos formos įtraukimas turėjo būti natūralus reiškinys, paskatintas karininkų rengimo teorijoje jau taikytos praktikos.

Grįžtant prie aptariamojo statuto galima pažymėti, kad, be jau minė-tų dalykų, šiame dokumente buvo ir naujovių: aptarta karo meto kovinių vienetų sudėtis ir organizacija, pateikti pėstininkų naudojamų ginklų tech-niniai duomenys, šaudymo taisyklės, nurodytos pagalbinės karių naudo-jamos priemonės (inžinerinio darbo įrankiai, priešcheminės apsaugos ir ryšio priemonės), aptarta artilerijos ir kavalerijos kovinių vienetų organi-zacinė struktūra ir taktinis naudojimas, kovos veiksmų specifika žiemos

83 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis ..., p. 250.84 Ten pat, p. 250–251.85 K. Grinius, Judrus gynimas, Generalinio štabo kursų leidinys, 1932, VDKM, S-18509, l. 4–6.

263

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

metu esant sniego, šarvuotųjų automobilių naudojimo žvalgybai, apsau-gai, ugnies paramai ir ryšiams palaikyti ypatumai86. Taip pat buvo išplė-tota teorinė dalis apie šarvuotųjų kovos mašinų naudojimą, tankų veiks-mai reglamentuoti ne tik kaip tiesioginės paramos pėstininkų veiksmams puolamosiose operacijose vienetų, bet ir kaip savarankiškus uždavinius – prasiveržimą į priešo pozicijų gilumą ir artilerijos bei rezervų naikinimą – galinčius įgyvendinti padalinius87. Naujovė čia buvo reglamentavimas par-tizaninės kovos veiksmų, kuriuos reguliariųjų pajėgų kariai turėjo vykdyti priešo užnugaryje, kad sumažintų priešo pajėgų išgyvenamumą ir apribotų jų mobilumą88. Be kita ko, šiame statute jau buvo pristatyti pėstininkų ko-vos būdai su priešo kavalerijos, šarvuotųjų kovos mašinų daliniais, prieš-lėktuvinės apsaugos specifika, išsamiai aprašyti priešcheminės apsaugos, dūminių uždangų naudojimo maskuojant įvairius veiksmus ypatumai89. Pažymėtina, kad šis 1936 m. išleistas statutas 1938 m. buvo išverstas į rusų kalbą, išleistas ir naudotas Sovietų Sąjungos kariuomenės kariams moky-ti90. Tai rodo siekį pažinti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų, kaip eventualaus priešo, taktiką ir organizacinę struktūrą pasirengimo karui etape.

Apibendrinant 1931 ir 1936 m. pėstininkų kovos statutų ypatybes pasakytina, kad šių dokumentų struktūra kardinaliai skiriasi, vėlesnio-jo statuto struktūra yra kur kas detalesnė, pats dokumentas – platesnis, išsamiai aprašomas kiekvienas veiksmas ar aptariamas dalykas, o ir šio dokumento tikslas konkretesnis – ne tik pateikti kovos principus, bet ir visą mūšiui reikalingą informaciją, kuria vadovaujantis turėjo būti orga-nizuojami kovos veiksmai. Taip pat 1936 m. dokumentas išsiskiria kalbos nuoseklumu, sklandumu, aiškiai ir standartizuotai vartojami karybos terminai. Šis statutas apima platesnius kovinių vienetų taktinius veiks-mus, aiškiau reglamentuoja įvairių karinių operacijų vykdymą.

1939 m. išleisto Pėstininkų statuto, skirto kovos veiksmams reglamen-

86 Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1936, p. 16–21, 45–49, 65–78, 245, 216–217.87 Ten pat, p. 206–207.88 Ten pat, p. 247–250.89 Ten pat, p. 262–263, 411, 420, 424, 438.90 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939), Darbai ir dienos, 2000, t. 21, p. 161, J., У. Литовский боевой устав пехоты, Mūsų žinynas, 1938, Nr. 10, p. 626–627.

264

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

tuoti, redakcija – pakartotas 1936 m. dokumentas, kuriame ištaisytos ko-rektūros klaidos, bet esminių pakeitimų nepadaryta. Minėtinas tik vienas nedidelis pakeitimas – vietoje 1936 m. statute aprašytų pėstininkų kovos veiksmų prieš artileriją atsirado kovos veiksmų prieš kavaleriją aprašy-mas91. Kariams netgi buvo leidžiama naudotis 1936 m. dokumento re-dakcija, pažymėjus ištaisytus netikslumus.

1922 m. išleistame ir 1931 m. perleistame Pėstininkų rikiuotės statute, skirtame pėstininkų rengimui rikiuotės veiksmams, gana plačiai patei-kiami įvairūs su rikiuote susiję nurodymai. Tačiau čia aptarsime tik tas nuostatas, kurios tiesiogiai siejosi su kovos veiksmų mokymu, t. y. su ko-vos rikiuote, tuo metu vadinta manevrine. Įžanginėje dokumento dalyje pažymėta, jog statuto nuostatomis privalo vadovautis visi vadai, kad būtų suvienodintas karių mokymas ir kartu vieningai taikomos karo doktri-nos idėjos92. Remiantis šiuo dokumentu, kovos rikiuotės mokymas buvo orientuotas į kovinių vienetų rengimą puolamiesiems veiksmams. Keltas tikslas – kovotoją išmokyti greitai persirikiuoti pagal poreikį, vietovėje tvarkingai judėti rikiuote, atsiradus kliūčių, keisti judėjimo būdus (eiti, bėgti, šliaužti), užimti šaudymo pozicijas arba priedangas, naudoti kas-tuvėlį atliekant puolimo ir gynybos veiksmus, šaudyti iš įvairių padėčių ir įvairiomis sąlygomis (judant ir nejudant), surasti ir nurodyti taikinius, valdyti ugnį (ją paskirstyti, sutelkti, nutraukti) pagal komandas ir sava-rankiškai, stebėti priešo ir savo pajėgų karius, perduoti komandas. Šios rikiuotės veiksmų iš esmės turėjo būti mokoma skyriaus sudėtyje93. Buvo numatytos trijų tipų rikiuotės: vorelė, sauja ir vilnis. Pirmuoju atveju ka-riai buvo laisvai rikiuojami vienas už kito penkių metrų atstumu: šios rikiuotės privalumai – galimybė prisitaikyti prie vietovės, esant siauroms priedangoms, ir taip išvengti priešo artilerijos ugnies, taip pat apsaugo-ti sparnus. Sauja – laisvos formos rikiuotė, kuria, sekdami vadą, kariai turėjo judėti grandimis išlaikydami ne daugiau kaip penkių metrų atstu-mą: naudojama puolant, kai tikimasi priešo ugnies, apšaudant artilerijai,

91 Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1936, p. 262; Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1939, p. 262. 92 Pėstininkų rikiuotės statutas. I dalis. Pėstininkų parengimas, Vyriausiojo kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1931, p. 7.93 Ten pat, p. 104–105.

265

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

raižytoje vietovėje, turint plačias priedangas, veikiant su tankais. Trečioji kovos rikiuotė – vilnis buvo laužyta, sudaryta išlaikant penkių ar daugiau metrų atstumą, naudojama vykdant frontaliosios ugnies kovos veiksmus ir rengiantis paleisti ugnį. Be šių pagrindinių rikiuočių, šiame statute pa-žymėta, kad, atsižvelgiant į kovos aplinkybes, galima organizuoti ir kitų tipų rikiuotes (kartį, dvilypes vilnis)94. Manevravimo rikiuotė buvo skai-doma į dviejų rūšių artėjimo rikiuotes (vorelę ir saują) – prieškovinę ir kovos (vilnį). Pažymėtina, kad 1928 m. išleisto Pėstininkų rikiuotės sta-tuto95 nuostatos buvo tapačios 1922 m. išleisto dokumento nuostatoms.

1937 m. išleidus Pėstininkų rikiuotės statutą96, nebegaliojo aptartasis statutas. Remiantis šiuo dokumentu, manevravimo rikiuotė naudojama, kad pajėgos galėtų patogiai ir saugiai judėti priešo užimtame kovos veiks-mų rajone. Jame nurodyti tie patys kaip ir anksčiau rikiuotės tipai (vilnis, vorelė, sauja), taip pat rūšys, tik plačiau aprašyta jų paskirtis: artėjimo ri-kiuotė turėjo būti organizuota siekiant saugiai judėti priešo kovos veiks-mų įtakos rajone, kai artėjama prie kovos lauko prieš puolimą ir kovos rikiuotės išsiskleidimą. O pati rikiuotė apibrėžta kaip kovai pritaikytas vienetų suskirstymas vietovėje97. Numatyti šia rikiuote išsidėsčiusių ko-votojų veiksmai – tokie pat kaip ir ankstesniajame statute. Nauja 1937 m. dokumente tai, kad buvo detalizuoti individualūs kario judėjimo būdai, pateikiant ne tik jų aprašymą, bet ir vizualų vaizdą98. Visi kiti su manev-ravimo rikiuote susiję nuostatai liko tapatūs anksčiau patvirtintiems.

Apibendrinant pėstininkų standartizuotų kovos statutų redakcijas pa-žymėtina, kad iki XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio jų normos iš esmės nekito, 3-iojo dešimtmečio pradžioje išleisti dokumentai buvo tik perlei-džiami, jų nuostatos taip pat nesikeitė.

Nagrinėdami nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio leistus pėstininkų ko-vos statutus matome visai kitą situacija. Tai jau – naujo tipo dokumentai,

94 Ten pat, p. 107–115.95 Pėstininkų rikiuotės statutas. I dalis. Pėstininkų mokymas, Vyriausiojo kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1928.96 Pėstininkų statutas. I dalis. Rikiuotė, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1937.97 Pėstininkų statutas. I dalis. Rikiuotė, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1937, p. 6–8. 98 Ten pat, p. 34–41.

266

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

kurių normos aiškiai apibrėžė kovos veiksmų principus ir kuriuose daug dėmesio skiriama pėstininkų veiksmams įvairiose eventualaus mūšio su bet kuriomis tuo metu galimomis priešo pajėgomis situacijose, taip pat sąveikai ir kitų pajėgų veiksmų ypatumams.

Kiek kitokia padėtis susiklostė rengiant pėstininkų rikiuotės veiks-mų statutus: šie dokumentai, net ir pakartotinai išleisti, iš pradžių buvo tiesiog pažodinės versijos, tik 1937 m. statutas buvo iš naujo sudarytas, plačiau išdėstytas, nors jo nuostatų esmė liko ta pati.

Artilerijos statutai

Aptariamuoju laikotarpiu buvo išleisti šeši artilerijos kovos veiksmus ir taktiką reglamentuojantys statutai: 1925 m. – Artilerijos rikiuotės sta-tutas. I dalis. Pabūklo mokymas ir Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Baterijos mokymas99, 1937 m. – Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Kau-tynės ir Artilerijos ir aviacijos bendradarbiavimo statutas100, 1938 m. – Ar-tilerijos rikiuotės statutas. I dalis. Rikiuotė,1011940 m. – Artilerijos statutas. I dalis. Rikiuotė102.

1925 m. Artilerijos rikiuotės statute103, kuris buvo skirtas veiksmams su pabūklu reglamentuoti, buvo detaliai išdėstyti pabūklų transportavimo ir techniniai naudojimo principai, vadų komandos, organizacija. Tais pa-čiais metais pasirodžiusioje II statuto dalyje, skirtoje baterijos mokymui organizuoti, jau buvo nustatyti ir artilerijos kovos veiksmai. Dokumen-to pradžioje pažymėta, kad čia pateikiamos tik pagrindinės ir papras-čiausios baterijos rikiavimo formos, kurias naudojant privaloma laikytis

99 Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. Pabūklo mokymas, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1925; Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Baterijos mokymas, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1925.100 Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švieti-mo skyrius, Kaunas, 1937; Artilerijos ir aviacijos bendradarbiavimo statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1937.101 Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. Rikiuotė, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1938.102 Artilerijos statutas. I dalis. Rikiuotė, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1940.103 Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. Pabūklo mokymas, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1925.

267

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

statuto nuostatų, tačiau kartu nedraudžiama naudoti ir kitų dokumente nenumatytų rikiavimo būdų104. Šis teiginys jau savaime suponuoja min-tį, kad artilerijos rikiuočių standartizavimas nebuvo tuo metu aktualus ir būtinas dalykas, tad paliktas vadams spręsti savo nuožiūra. Baterijos sudėtis aptariamajame statute taip pat reglamentuota. Ją turėjo sudary-ti keturi pabūklai, aštuonios (haubicų – dvylika) šaudmenų dėžės, trys dviračiai ryšininkams, naudojantiems telefono aparatus, kulkosvaidžių būrys ir vežimų vilkstinė (gurguolė). Pateikta ir baterijos struktūra: ko-vos dalis, baterijos rezervas ir gurguolė. Numatytos dviejų rūšių baterijos rikiuotės – žygio ir kovos105. Iš esmės šis statutas buvo skirtas baterijos ju-dėjimo tvarkos, ugnies valdymo komandų, šaudmenų tiekimo, pabūklų dalių taisymo klausimams, iškilmių ir ceremonijų rikiuotės veiksmams aptarti. Kovos veiksmų ir taktinių nuostatų dokumente pateikta nebuvo.

Toliau reikėtų plačiau apžvelgti ir 1937 m. išleisto statuto, skirto bū-tent artilerijos kovos veiksmams, nuostatas. Jo preambulėje pateiktame kariuomenės vado įsakyme, kaip ir kituose statutuose, pažymėta, kad šiame dokumente tik bendrais bruožais aptarti taktiniai pajėgų veiksmai, todėl jo nuostatas reikia lanksčiai derinti atsižvelgiant į konkrečias są-lygas106. Čia artilerijos veiksmai apibrėžiami kaip kovoje kitoms pajėgų rūšims, ypač pėstininkų ir kavalerijos, teikiama parama. Atskirai sava-rankiškų užduočių šios rūšies pajėgos pagal statutą neturėjo vykdyti.

To meto artilerijos ugnies galia buvo pakankama, tačiau mobilumas – ribotas dėl vangaus kovos pozicijų keitimo, kuris priklausė nuo kelių pra-važumo ir turimų transporto priemonių107. Lietuvos kariuomenės artile-rija aptariamame statute pagal pabūklų rūšis ir jų paskirtį buvo skirstoma į lengvąją (lengvieji 75, 76 ir 84 mm pabūklai ir 105, 127 mm haubicos) ir sunkiąją (sunkieji 105 mm pabūklai ir 155 mm haubicos). Joje vyravo lengvoji artilerija – pabūklai, kuriais, kaip ir kitose Baltijos šalyse, buvo ginkluoti pėstininkų divizijų, taip pat atskirieji artilerijos pulkai ir gru-

104 Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Baterijos mokymas, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1925, p. 3.105 Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Baterijos mokymas, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1925, p. 5–6.106 Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1937, p. 3.107 Ten pat, p. 5.

268

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

pės108. Lengvoji artilerija, palyginti su sunkiąja, buvo kur kas judresnė, bet jos ugnies galia ir šūvio nuotolis – kur kas mažesnis.

Dokumente buvo išskirti taktiniai ir techniniai artilerijos uždaviniai. Vykdydama pirmuosius, puolamųjų veiksmų metu ji turėjo saugoti ir rem-ti ugnimi pajėgas artėjimo fazėje, užimant išeities ribą, užtikrinti ugnies paramą joms puolant, o ginantis – neutralizuoti artėjančias priešo pajėgas tolimąja ugnimi, remti saugos pozicijas, neutralizuoti priešo pajėgas, jam priartėjus prie pagrindinių besiginančiųjų pozicijų ir jų gilumoje, remti sąveiką. Šios artilerijos užduotys buvo glaudžiai susijusios su techniniais uždaviniais, kuriuos sudarė priešo gyvosios jėgos, ugnies, vadovavimo ir tiekimo priemonių naikinimas ir slopinimas, jo artilerijos, įtvirtinimų ir kliūčių, šarvuotųjų kovos mašinų naikinimas109. Pastarųjų sėkmingas įvyk-dymas buvo tiesiogiai susijęs su gebėjimu valdyti ugnį, kurios efektyvumo veiksniai buvo trys: taiklumas, greitis ir laikas. Dokumente ugnis suskirsty-ta į tipus, kurių buvo šeši: naikinamoji, slopinamoji, ardomoji, užtveriamo-ji, trikdomoji ir draudžiamoji110. Visų artilerijos uždavinių įgyvendinimas priklausė nuo artilerijos ugnies valdymo ir gebėjimo priimti konkrečioje situacijoje tinkamus sprendimus. Taip pat paminėtos trys tokio valdymo formos: centralizuotas, necentralizuotas ir mišrusis. Pirmuoju atveju artile-rijos vienetams vadovauja, priima sprendimus ir derina jų veiksmus vienas junginio vadas, t. y. valdoma iš vieno centro. Nurodyta, kad, valdant cen-tralizuotai, galima efektyviausiai panaudoti artilerijos ugnį, atsižvelgiant į esamas sąlygas ir uždavinius, taip pat sutelkiant ugnį į taikinius. Toks val-dymo būdas turėjo būti taikomas kovojant siauruose kovos veiksmų plo-tuose, turint pakankamai laiko nenutrūkstamam ryšiui palaikyti ir sekimui užtikrinti, stebėti patogią vietovę ir tinkamas topografines priemones.

Decentralizuotai artilerijai vadovaujama iš kelių centrų, kai artilerijos vienetai priskiriami pėstininkų vadams. Tokiu būdu galima tiksliai koor-dinuoti artilerijos ir pėstininkų veiksmus ir organizuoti jų sąveiką. De-centralizuoto, arba tikslinio, valdymo būdą buvo numatyta taikyti tada, kai veikiančių pajėgų greitis ir mobilumas yra svarbesnis už ugnies sutel-

108 V. Jokubauskas, E. Papečkys, Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m., Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 172.109 Artilerijos rikiuotės statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1937, p. 8, 12–13.110 Ten pat, p. 93, 101.

269

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

kimą, kai vietovė nepatogi stebėti ir ryšiui palaikyti, kai kovos veiksmų plotai yra platūs.

Trečiąjį valdymo būdą sudarė abu aptartieji valdymo būdai, efekty-viai derinami tarpusavyje, t. y. kai numatyta, kad daliai artilerijos vienetų vadovaus vienas artilerijos junginio vadas, o likusiems padaliniams  – pėstininkų vadas111. Visus tris valdymo būdus mūšyje numatyta derinti tarpusavyje reaguojant į kintančias sąlygas.

Artilerijos rikiuočių naudojimo standartizuota tvarka buvo nustatyta tik 1938 m., išleidus Artilerijos rikiuotės statutą112, skirtą artilerijos žy-gio, kovos rikiuočių, išskleidimo, vadovavimo, pasirengimui techniniams darbams, kovai ir ugnies valdymo reglamentavimui. Šiame statute buvo numatytos trys artilerijos rikiuotės, dokumente vadinamos „santvarko-mis“, – žygio, poilsio ir kovos. Visų jų paskirtis buvo apibrėžta vienodai – priešo užimtoje vietovėje saugiai judėti, naudoti ugnį ir mažinti savo pajėgų nuostolius113. Čia taip pat reglamentuota dviejų būdų artilerijos baterijos pabūklų statymo ugniavietėje tvarka: vienu atveju buvo galima pabūklus išdėstyti viena linija, tarp jų paliekant vienodus, ne mažesnius kaip dvidešimties metrų tarpus, kitu atveju – netiesia linija, paliekant įvairaus ilgio, bet ne mažesnius nei dvidešimties metrų tarpus, atsižvel-giant į tai, kad baterijos frontas būtų ne ilgesnis kaip šimtas metrų.

Reglamentuojant ugniaviečių užėmimo veiksmus akcentuotas jų mas-kavimo būtinumas ir priešlėktuvinės apsaugos ugnies parama. Nurodyta ir pačios ugniaviečių įrengimo gynybos veiksmams tvarka: išvalyti šau-dymo lauką, užmaskuoti pabūklus ir kitas priemones nuo oro žvalgybos, įrengti aikštelę pabūklui statyti, numatyti kelius į ugniavietę, juos užmas-kuoti, paženklinti, prireikus pastatyti sargybą, įrengti apkasus, slėptuves, priedangas, atsargines ir klaidinamąsias ugniavietes114.

Vadovaujantis dokumentu, šia tvarka turėjo būti įrengiamos ugnia-vietės esant palankioms sąlygoms, turint pakankamai laiko, o kitais atve-jais buvo galima ir nesilaikyti šių nuostatų, atlikti tik būtiniausius darbus.

111 Ten pat, p. 25–27.112 Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. Rikiuotė, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1938.113 Ten pat, p. 23–24.114 Artilerijos rikiuotės statutas. I dalis. Rikiuotė, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1938, p. 111, 147–148.

270

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Statute taip pat reglamentuota nuostata, kad visi artilerijos kariai privalo mokėti visus Pėstininkų statute įtvirtintos manevravimo rikiuotės veiks-mus, judėjimo būdus, užimti pėstininkų šaudymo pozicijas ir šaudyti iš įvairių padėčių, naudoti kastuvėlį, dujokaukę, stebėti priešo ir savo pajė-gų veiksmus, dubliuoti komandas arba, esant būtinybei, veikti savaran-kiškai115. Pažymėtina, kad šis statutas buvo susistemintus artilerijos pasi-rengimo mūšiui veiksmus reglamentuojantis dokumentas.

1940 m. buvo išleistas dar vienas Artilerijos statutas116, skirtas rikiuo-tės reglamentavimui. Tai buvo ankstesnė pakartota versija, tad išskirtinių ar esminių pakeitimų jame nepadaryta. Tik pakeista artilerijos baterijos pabūklų statymo ugniavietėje tvarka: tarpai tarp pabūklų turėjo būti ne mažesni kaip dvidešimt, o ne trisdešimt metrų117.

Kaip jau minėta, 1937 m. buvo išleistas Artilerijos ir aviacijos bendra-darbiavimo statutas, reglamentuojantis šių pajėgų sąveiką mūšio metu. Išėjus šiam dokumentui, nebegaliojo iki tol aktualios Artilerijos šaudymo su lėktuvu laikinosios taisyklės. Jis buvo skirtas vadovaujantiesiems artile-rijos ir aviacijos pajėgoms.

Statute numatyta, kad artilerijai priskirti karo aviacijos žvalgai turi vykdyti šias užduotis: žvalgyti artilerijos taikinius ir nustatyti jų padėtį vietovėje, stebėti visą šaudymo procesą ir koreguoti artilerijos ugnį, ti-krinti artilerijos ugniaviečių maskavimą118. Šių uždavinių vykdymo tvarka buvo detaliai aprašyta dokumente. Kaip vienas svarbiausių sėkmingo už-duočių atlikimo veiksnių statute nurodytas sklandaus ryšio tarp artilerijos ir jai priskirtų lėktuvų palaikymas ir abiejų pajėgų specifikos suvokimas. Ryšiai tarp šių sąveikaujančių vienetų turėjo būti palaikomi dviem kryp-timis: iš lėktuvo – su žeme ir žemėje – su lėktuvu. Pirmuoju atveju buvo numatyta naudoti šias ryšio priemones: radijo telegrafą, radijo telefoną, šviečiamąsias dūmų raketas, išmetamuosius pranešimus, žodinius prane-šimus, lėktuvui nutūpus ant žemės. Ryšiui su lėktuvu palaikyti buvo nu-matyta naudoti ryšių aikštelėse tiesiamus audinius, radijo ryšį ir specialiai

115 Ten pat, p. 274.116 Artilerijos statutas. I dalis. Rikiuotė, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1940.117 Ten pat, p. 108.118 Artilerijos ir aviacijos bendradarbiavimo statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švie-timo skyrius, Kaunas, 1937, p. 6.

271

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

sukonstruotą rašytinių pranešimų perdavimo įtaisą (ant popieriaus para-šytus pranešimus lėktuvo įgula paimdavo prie virvės pritvirtintu kabliu, skrendant lėktuvui gana žemai)119. Oro žvalgai pagal šį statutą artilerijai nurodyti taikinius galėjo keliais būdais: geografinėmis koordinatėmis, pagal vietovės orientyrus, polinėmis koordinatėmis, taikinių numeriais, šviečiamosiomis raketomis ir numetę iš lėktuvo žemėlapį su pažymėtais taikiniais. Analogišku būdu artilerija turėjo nurodyti taikinius oro žval-gams, išskyrus pagal orientyrus ir šviečiamosiomis raketomis120. Oro žval-gai pagal statutą visą reikiamą informaciją rinkdavo fiksuodami objektus plika akimi arba fotografuodami ir šifruodami aeronuotraukas121.

Apžvelgus artilerijos kovos statutus galima pastebėti, kad iki XX a. 4-ojo dešimtmečio antrosios pusės šioje srityje iš esmės nebuvo regla-mentuojami artilerijos veiksmai mūšyje. Planai 1929 m. parengti ir išleis-ti du artilerijos statutus, skirtus rikiuotei ir lauko tarnybai, nebuvo įgy-vendinti dėl sisteminio požiūrio į artilerijos veiksmus neturėjimo. todėl ir standartizuotų normų laiku nesukurta. Bent iš dalies šioje situacijoje galėjo pagelbėti Pėstininkų statutas, kuriame fragmentiškai buvo aptarti artilerijos veiksmai mūšyje. Tik 1937–1938 m. statutuose aiškiai, stan-dartizuotai ir konkrečiai buvo reglamentuoti artilerijos veiksmai mūšyje, taip pat išaiškinta artilerijos ir aviacijos sąveikavimo specifika.

Kavalerijos statutai

Atskirai kavalerijos kovos veiksmams reglamentuoti per visą aptaria-mąjį laikotarpį buvo išleisti tik du statutai – 1925 m. Kavalerijos statutas. I dalis. Vieno mokymas122 ir 1938 m. Kavalerijos statutas. II dalis. Kautynės123. Pirmasis dokumentas buvo skirtas individualiam rengimui, antrasis – jau kompleksinis, išsamus, suderintas su kitų pajėgų rūšių dokumentais.

119 Artilerijos ir aviacijos bendradarbiavimo statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švie-timo skyrius, Kaunas, 1937, p. 17, 31.120 Ten pat, p. 43, 53.121 Ten pat, p. 57–58.122 Kavalerijos statutas. I dalis. Vieno mokymas, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1925.123 Kavalerijos statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo sky-rius, Kaunas, 1938.

272

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

1925 m. išleistas Kavalerijos statutas buvo skirtas individualiam ka-valerijos kario mokymui valdyti žirgą ir pačiai jojimo technikai bendrais bruožais reglamentuoti. Kaip pažymėta jo preambulėje, mokant indivi-dualių kavaleristo įgūdžių turi būti parengtas raitelis, kuris tobulai valdy-tų savo žirgą ir ginklą, jodamas įvairiu greičiu, įvairiomis kovos ir lauko tarnybos sąlygomis124. Nuodugniau panagrinėjus šio statuto nuostatas galima pastebėti, kad jame reglamentuota žirgo valdymo technika, vado komandos, raitelio veiksmai tik su kardais ir pikėmis (ietimis), ir tik ri-kiuotėse ceremonijų metu, o bendresnių nurodymų dėl kovos veiksmų technikos ar taktikos čia nėra.

Plačiau apžvelgti reikėtų 1938 m. Kavalerijos kovos statutą, kurio preambulėje pažymėta, kad dokumentas skirtas bendriesiems kavaleri-jos kovos principams ir jų ypatumams įvairiomis mūšio aplinkybėmis pateikti. Kadangi jame buvo reglamentuotas pagrindinis kavalerijos ko-vos būdas – kovos veiksmai pėsčiomis, visos jo nuostatos suderintos su nagrinėto Pėstininkų kovos statuto normomis125, Šiame dokumente atsi-skleidžia kavalerijos reikšmė kaip sausumos pajėgų rūšies, kuri išsiskiria savo mobilumu ir ugnies galia, taip pat kaip gebanti kovos užduotis vyk-dyti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo laiku. Kavalerijai mobilumo sutei-kė žirgai ir iš dalies motorizuotosios priemonės, o ugnies galia priklausė nuo automatinių ginklų skaičiaus. Kavalerijos statute buvo išvardyti nu-matyti naudoti ginklai: kardas, karabinas, šautuvas su durtuvu, lengvasis ir sunkusis kulkosvaidžiai, automatinis pabūklas, pistoletas, rankinė ir šautuvinė granatos, retesniais atvejais – ir minosvaidžiai126.

Kavalerijos privalumai dokumente apibūdinti keliais aspektais: didelis veikimo spindulys, gebėjimas veikti netikėtai, derinant kovą pėsčiomis ir raitomis, staigiai pradėti ir nutraukti kovos veiksmus, tinkamumas kovo-ti plačiuose baruose, geba greitai pasinaudoti pasiekta pergale ir išlaikyti užimtas ribas, tiksliai ir greitai keisti kovos intensyvumą127. Nors kavale-

124 Kavalerijos statutas. I dalis. Vieno mokymas, Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1925, p. 3.125 Kavalerijos statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo sky-rius, Kaunas, 1938, p. 3–4.126 V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba, Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 255–256.127 Kavalerijos statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo sky-rius, Kaunas, 1938, p. 15–16.

273

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

rija Lietuvos kariuomenėje tuo metu buvo remiančioji pėstininkų kovos veiksmus ir sąveikaujančioji su jais sausumos pajėgų rūšis, bet dokumen-te apibrėžti ir savarankiškai vykdomi jos uždaviniai: puolant, ginantis, atliekant žvalgybą, įsiveržiant į priešo užnugarį. Šie savarankiški uždavi-niai galimi, jeigu į kavalerijos vienetus būtų integruota (būtų jų sudėtyje) motorizuotųjų ir mechanizuotųjų priemonių, artilerijos, aviacijos ar pės-tininkų paramos vienetų128. O naudoti kavaleriją taip, kad ši sausumos pajėgų rūšis būtų efektyviausia, numatyta tuomet, kai susiklosčiusiomis mūšio sąlygomis reikia greitai ir netikėtai veikti, būti mobiliai129.

Kovos uždaviniai dokumente išdėstyti šia tvarka: žvalgyba, priedanga saugant kovos užduotis vykdančias ar joms besirengiančias pajėgas, ko-vos rikiuotės sparnų sauga, priešo kovos rikiuotės sparnų ir užnugario puolimas, tuščių fronto vietų užpildymas, judraus rezervo sudarymas, priešo pajėgų persekiojimas, pajėgų atsitraukimo priedanga130. Pagal statuto nuostatas, kavaleristai turėjo kovoti pėsčiomis, kaip pėstininkai, nes žirgai buvo tik transporto priemonė tolimiems atstumams greitai įveikti. Kavalerija, esant menkai motorizacijai ir prastai kelių sistemai, iš esmės buvo skirta žvalgybai atlikti, sparnams dengti ir greitai reaguoti į kovos veiksmus, pasiuntus ją į pavojingiausius ruožus131. Vienai pagrin-dinių kavalerijos funkcijų – žvalgybai – aptariamajame dokumente skir-tas atskiras skyrius, kuriame konstatuota, kad kavalerija žvalgo dideliu atstumu, o arti žvalgybą atlieka pėstininkai132. Kavalerijos vienetai per puolamąsias operacijas turėjo rinkti duomenis apie priešo buvimo vie-tą, veiksmus, pajėgų išdėstymą, saugos postus, kovos pozicijas ir pan., o per gynybines  – apie visus priešo pajėgų veiksmus. Atskiriems žval-gybos uždaviniams atlikti turėjo būti formuojamos žvalgomosios rinkti-nės, kurios informaciją rinktų 10–20 ir daugiau kilometrų atstumu nuo pagrindinių pajėgų. Be to, duomenims rinkti nurodyta naudoti ne tik pasyvų stebėjimą, bet ir kovos veiksmus. Kavalerijos patruliai žvalgybą

128 Ten pat, p. 5.129 Ten pat, p. 16.130 Ten pat, p. 17–18.131 V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba, Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 254.132 Kavalerijos statutas. II dalis. Kautynės, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo sky-rius, Kaunas, 1938, p. 304.

274

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

turėjo vykdyti slapta, vengdami kontakto su priešu133. Remiantis šio sta-tuto nuostatomis, kavalerija galėjo atlikti užduotis visose karinių opera-cijų fazėse. Lemiamose puolimo fazėse kavalerijos veiksmai sparnuose turėjo būti remiami intensyvia sunkiosios ginkluotės ugnimi, o jos ataka, kaip netikėto susirėmimo su priešu būdas, galėjo būti rengiama tik iš-skirtiniais atvejais, esant palankioms aplinkybėms, nedidelių, mažesnių už eskadroną, dalinių sudėtyje. Tokių atakų galėjo pasitaikyti žvalgybos, persekiojimo ar priedangos metu, netikėtai užklupus žygiuojančias, besi-ilsinčias, besitraukiančias arba labai išvargintas priešo pajėgas134.

Kaip matyti iš aptartų dokumentų, iki 1938 m. kavalerijos užduotys ir veiksmai mūšyje nebuvo nei standartizuoti, nei atskirai reglamentuo-ti. Tik kavalerijos žvalgybos užduotys buvo aptartos iki tol galiojusiame Lauko tarnybos statute. 1929 m. planuotas parengti naujas Kavalerijos statutas nepasirodė. Situacija iš esmės pakito tik 1938 m., išleidus atski-rai kavalerijai skirtą ir konkrečiai jos veiksmus mūšyje reglamentuojantį standartizuotų normų dokumentą, kuriame nebeapsiribota žvalgyba, nes jai buvo numatyti ir kur kas modernesni bei universalesni uždaviniai.

Karo aviacijos statutai

Aptariamuoju laikotarpiu buvo išleisti tik du Lietuvos karo aviacijai skirti statutai: 1937 m. Aviacijos naikintuvų statutas135 ir 1939 m. Žvalgo-mosios aviacijos statutas136.

Naikintuvų veiksmus mūšyje reglamentuojančio statuto pasirodymą galima sieti su naujų Lietuvos karo aviacijos orlaivių įsigijimu. Vykdant 1935 m. patvirtintą Lietuvos kariuomenės reformų ir modernizacijos pla-ną, 1936–1937 m. buvo įsigyti 28 nauji naikintuvai (14 – Dewoitine D.501L (Prancūzija) ir 14 – Gloster Gladiator Mk.I (Didžioji Britanija)137. Iki tol Lie-

133 Ten pat, p. 305, 308, 318.134 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis..., p. 257.135 Aviacijos naikintuvų statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1937.136 Žvalgomosios aviacijos statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kau-nas, 1939.137 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis ..., p. 160–161.

275

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

tuvos karo aviacija naudojo dar 1928 m. įsigytus 15 naikintuvų Fiat CR.20 (Italija)138. Šiame naikintuvų veiksmams reglamentuoti skirtame statute pa-žymėta, kad jie – viena efektyviausių puolamųjų priemonių oro mūšyje.

Aktyvūs puolamieji veiksmai ir orlaivių naikinimas turėjo suvaržyti priešo aviaciją, nes tai – vienas veiksmingiausių oro mūšio būdų. Taip pat numatyta naikintuvus naudoti tik ten, kur jie gali veikti efektyviausiai ir kur būtiniausia (tai lėmė pajėgų padėtis, saugomų objektų svarba ir priešo aviacijos aktyvumas). Dokumente nurodyta, kad oro erdvės gy-nyba naikintuvais būna veiksminga šiomis sąlygomis: turint jų daugiau negu priešas, juos galima panaudoti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku (sutelkimas), sklandžiai sąveikaujant su kitais karo aviacijos ir priešlėk-tuvinės gynybos padaliniais. Šių orlaivių veikimo pagrindas oro mūšyje buvo manevras ir ugnis139. Naikintuvas dokumente apibūdintas tik kaip puolamųjų veiksmų priemonė, stiprinanti puolimą. Pagal statuto nuosta-tas naikintuvams buvo numatytos keturios pagrindinės kovos užduotys: vykdyti oro erdvės gynybą užtikrinant saugų savo aviacijos pajėgų lėktu-vų ir žvalgybos priemonių veikimą, naikinant priešo orlaivius; vykdyti oro erdvės gynybą užtikrinant saugų savo pajėgų bombonešių veikimą, sąveikaujant su priešlėktuvinės gynybos padaliniais; ginti ribotą oro er-dvę nuo priešo puolimo ir trukdyti jo žvalgybai veikti. Be šių užduočių, statute nurodyta, kad orlaiviai gali atlikti ir specialias nereglamentuotas užduotis. Šalutinės užduotys, kurias galėjo vykdyti naikintuvai, buvo žvalgyba ir antžeminių taikinių naikinimas kulkosvaidžių ugnimi arba bombomis. Nurodyti naikintuvų veikimo sėkmės veiksniai buvo šie: profesionaliai parengti, bebaimiai ir fanatiškai tikintys „puolimo dvasia“ lakūnai, gera techninė orlaivių būklė ir aprūpinimas modernia ginkluo-te, išsami žvalgybinė informacija apie priešo aviacijos pajėgas, veiksmų koordinavimas su savo karo aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos pada-liniais140. Kovinė naikintuvų padalinių organizacija reglamentuota taip: kovinis vienetas apibrėžtas kaip vienas naikintuvas su lakūnu ir ginkluo-te, mažiausias taktinis vienetas – grandis (3 arba 4 orlaiviai, išskirtiniais

138 G. Ramoška, Grandiozinis pirkinys, Lietuvos aviacijos istorija 1919–1940 m., < http://www.plienosparnai.lt/page.php?883> [žiūrėta 2017-09-10].139 Aviacijos naikintuvų statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1937, p. 5–6.140 Ten pat, p. 9–11, 62.

276

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

atvejais – 2), neskaldomas vienetas – eskadrilė (3 grandys), operacijos vienetas – grupė (kelios eskadrilės)141.

Kaip jau minėta, naikintuvų kovinių vienetų veiksmai vyko ore, sta-tute buvo reglamentuoti trys tokios kovos etapai: artėjimas, puolimas ir atsitraukimas. Artėjimo metu naikintuvui, kad kova būtų sėkminga, rei-kėjo kuo ilgiau išlikti priešo nepastebėtam arba „pirmiau pastebėti, negu būti pastebėtam“ ir išlaikyti skridimo aukštį, t. y. skristi aukščiau už prie-šo lėktuvus. Puolantys naikintuvų kovos vienetai taip pat turėjo stengtis skristi aukščiau už priešo lėktuvus ir laikytis virš jų galinės dalies, kuri labiausiai pažeidžiama, taip pat saulėtą dieną neskristi prieš saulę.

Statute buvo reglamentuotos trys naikintuvų puolimo kryptys: iš prie-kio, iš užpakalio ir iš šono, taip pat numatytas dviejų tipų naikintuvų kovos vieneto atsitraukimas – kaip sudėtinis oro mūšio manevras arba kaip priverstinis atsitraukimas nutraukiant mūšį. Atsitraukimo priežas-tys galėjo būti trys: po nepasisekusio puolimo, siekiant pasirengti kitam puolimui, priešui netikėtai užpuolus arba kovos metu praradus persva-rą, atsiradus techninių ginkluotės ar lėktuvo gedimų ir pažeidimų. Pa-sitraukimo būdas turėjo būti pasirinktas atsižvelgiant į aplinkybes, tar-kime, lėktuvas, atsitraukimą atliekantis nesant techninių kliūčių, turėjo tai daryti staigiais posūkiais, netiesia skrydžio trajektorija. Kitu atveju buvo galima pasitraukti leidžiantis žemiau už priešo lėktuvus, bet, kaip nurodyta statute, toks atsitraukimo būdas įmanomas tik turint greitesnį už besivejančio priešo naikintuvą, nes dažniausiai besileidžiantis orlaivis būna numuštas142. Naikintuvų kovos vienetų statute buvo aptartos ir jų rikiuotės: grandies – kampinė ir nuolydžio, eskadrilės – plokščioji nuo-lydžio ir statmenoji, eskadrilės grandžių rinktinės rikiuotė143. Lemiamas mūšio ore pergalės veiksnys – netikėtai ir iš arti paleista ugnis. Be šios nuostatos, statute buvo užfiksuota ir kita – pergalę galima pasiekti, nors ir nepavyko netikėtai pasirodyti, lakūnui sumaniai ir drąsiai atlikus puo-limą. Asmeninės lakūnų savybės ir įgūdžiai – valia, pasiryžimas nugalėti, atkaklumas, taiklus šaudymas, profesionalus lėktuvo valdymas, remiantis

141 Ten pat, p. 12.142 Aviacijos naikintuvų statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1937, p. 23–25, 27–28, 87.143 Ten pat, p. 82–86.

277

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

statuto nuostatomis, taip pat lemia kovos veiksmų efektyvumą144. Karo aviacijos pajėgų žvalgybos veiksmai buvo reglamentuoti 1939 m.

standartizuotų normų dokumente Žvalgomosios aviacijos statutas. Jame buvo apibrėžta pagrindinė žvalgybos aviacijos paskirtis – oro žvalgy-ba, t. y. informacijos apie priešo ir savo kariuomenės pajėgas rinkimas ir teikimas, sąveikavimas su kitomis pajėgų rūšimis, ryšio palaikymas tarp vadovybės ir pajėgų vienetų. Pagal paskirtį žvalgybos aviacija buvo dviejų tipų – tolimosios (strateginė) ir artimosios žvalgybos. Struktūrinis žvalgybos aviacijos organizacinis vienetas – eskadrilė145. Žvalgomosios aviacijos uždaviniai statute išdėstyti šia tvarka: žvalgyba plika akimi ir naudojant fotoaparatą, artilerijos įsišaudymo stebėjimas, artilerijos taiki-nių žvalgyba, pėstininkų palyda mūšyje, antžeminių taikinių puolimas ir ryšio palaikymas tarp mūšyje dalyvaujančių pajėgų146.

Pažymėtina, kad šio statuto nuostatos buvo glaudžiai susijusios su anksčiau aptarto Artilerijos ir aviacijos bendradarbiavimo statuto nuos-tatomis, tik čia kur kas smulkiau reglamentuoti techniniai aviacijos žval-gų veiksmai, naudojamos priemonės ir būdai, įtraukti aviacijos vienetų vadų, lėktuvo įgulos ir viso personalo uždaviniai, žvalgomosios aviacijos kovos veiksmai ir veiksmai sąveikaujant su kitomis sausumos pajėgų rū-šimis (pėstininkų, kavalerijos, šarvuotosios kovos technikos dalimis).

Reikia paminėti, kad 1935 m. įgyvendinant bendrą Lietuvos kariuo-menės modernizacijos planą karo aviacijos struktūroje taip pat buvo pa-daryta reikšmingų pakeitimų – visos eskadrilės sujungtos į žvalgybos, naikintuvų ir bombonešių grupes147. Po šių struktūrinių pokyčių prasi-dėjo ir atitinkamų normatyvinių dokumentų rengimas.

Apibendrinant pasakytina, kad Lietuvos kariuomenės aviacijos pajė-gos ilgą laiką neturėjo atskirų standartizuotų kovos statutų, tik 1937 m. išleistas statutas reglamentavo naikintuvų veiksmus mūšyje. Jų paskirtis, uždaviniai ir kovos ypatumai taip pat buvo apibrėžti 1936 m. Priešlėktuvi-nės apsaugos oro sekėjų tarnybos statute. 1939 m. pasirodžiusiame statute buvo standartizuoti aviacijos pajėgų žvalgybos specifiniai veiksmai. Iš jie

144 Ten pat, p. 21–22.145 Žvalgomosios aviacijos statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kau-nas, 1939, p. 5–6.146 Ten pat, p. 12.147 A. Gamziukas, Aviacija Lietuvoje 1919–1940, Kaunas, 1993, p. 9–10.

278

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

jau buvo reglamentuoti 1937 m. statute, kurio normos skirtos artilerijos ir aviacijos pajėgų sąveikai detalizuoti, taip pat aviacijos veiksmai mūšy-je buvo reglamentuoti ir 4-ojo dešimtmečio antrosios pusės pėstininkų ir kavalerijos statutuose. Nors 1929 m. ir planuota parengti išskirtinai aviacijos pajėgoms skirtus statutus, sumanymas įgyvendintas nebuvo. 1935  m. naujų statutų rengimo plane, be jau aptartų aviacijos pajėgų standartizuotų normų dokumentų, dar buvo numatyta parengti bombo-nešių kovos statutą, bet šis darbas taip ir liko nebaigtas.

Priešlėktuvinės gynybos statutas

Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė Lietuvos kariuomenėje tuo metu buvo naujas struktūrinis vienetas, įkurtas 1935 m. Kauno miestui ir svar-biausiems Lietuvos kariniams objektams – Linkaičių ginklų dirbtuvėms ir Tryškių ginklų sandėliams – saugoti nuo oro antpuolių148. Jai 1936 m. buvo išleistas standartizuotų normų dokumentas Priešlėktuvinės apsau-gos oro sekėjų tarnybos statutas, kuris, kaip pažymėta preambulėje, buvo skirtas priešlėktuvinės gynybos kariams vadovautis ir juos mokyti149. Sta-tute deklaruojamas priešlėktuvinės apsaugos tikslas – vykdyti oro erdvės gynybą nuo priešo oro žvalgybos, oro antpuolių ir taip remti savo pajėgas karinių operacijų metu, taip pat ne kovos rajonuose vykdyti oro erdvės gynybą ir taip saugoti gyventojų gyvybę ir turtą. Buvo numatytos ir oro erdvės gynybos pagal veiklos būdą priemonės – įspėjamosios, aktyviosios ir pasyviosios. Pirmąsias naudojo stebėtojų ir pavojaus signalų perdavimo tarnyba. Aktyviosios priemonės buvo naikintuvai, zenitinė artilerija, ze-nitiniai kulkosvaidžiai, lauko sunkieji ir lengvieji kulkosvaidžiai, šautuvai, pagalbinės priemonės – prožektoriai, garsagaudžiai ir balionų užtvaros. Visos jos buvo skirtos tiesioginei kovai su priešo aviacijos pajėgomis. O trukdyti priešo aviacijos pajėgoms veikti, didinti savo pajėgų išgyvena-mumą ir šalinti puolimo padarinius turėjo padėti pasyviosios priemonės: maskavimas, slėptuvės, priešcheminės ir priešgaisrinės apsaugos priemo-nės. Kiekviena iš jų statute buvo apibūdinta, aprašytas jos naudojimo bū-

148 E. Vaidotas, Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė 1935–1940 m., Karo archyvas, 2010, t. XXV, p. 223.149 Priešlėktuvinės apsaugos oro sekėjų tarnybos statutas, Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Kaunas, 1936, p. 3.

279

Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje

das. Tarkime, tie patys naikintuvai, kaip statute nurodyta, naudotini oro mūšyje, t. y. jų paskirtis tokia pat kaip ir aviacijos pajėgų sudėtyje veikian-čių. Naikintuvai, gindami oro erdvę, turėjo sąveikauti su zenitinės artileri-jos ir kitais padaliniais, kurių tikslas – oro taikinių naikinimas arba atgra-symas, kuris priverčia priešo lėktuvus keisti kryptį ar atstumą. Pagalbinės priemonės turėjo padėti prieš tai išvardintiems padaliniams veikti naktį, o oro balionai – trukdyti priešo lėktuvų skrydžiams virš svarbių objektų150.

Reglamentuojant pasyviąsias apsaugos priemones, nemažai dėmesio skiriama išgyvenamumą didinančiai priemonei – maskavimui. Doku-mente maskuotės tikslas suformuluotas taip – suklaidinti priešo lakūnus pakeičiant ar paslepiant ginamo objekto bendrą vaizdą, įrengiant fiktyvius klaidinančius objektus. Tai leista daryti naudojant tokius reglamentuotus maskavimo būdus: gamtinį, kuriuo buvo galima prisitaikyti prie vietos ypatumų, techninį (augalinį, dekoracinį, dažomąjį, dūminį, šviesos), ku-riuo įmanoma panaikinti tikruosius objekto kontūrus arba jį paslėpti151. Kitos išgyvenamumo didinimo priemonės, susijusios su priešchemine ir priešgaisrine apsauga, statute taip pat buvo reglamentuotos ir apibūdin-tos, taip pat kaip sekimo punktų funkcijos ir uždaviniai, personalo veikla. Statute buvo pateikta ir techninė informacija, reikalinga personalo sklan-džiam darbui užtikrinti, pvz., atstumams nustatyti, objektams identifi-kuoti, negarsiniams signalams perduoti ir pan.

IŠVADOS

Visų Lietuvos kariuomenei skirtų statutų atnaujinimo, rengimo ir nuostatų kontrolės prerogatyva priklausė Vyriausiojo štabo viršininkui (vėliau – kariuomenės vadui), o siūlyti rengti naują standartizuotų nor-mų dokumentą galėjo visi dalinių vadai. Ši tvarka įsigalėjo nuo 1928 m., parengus ir patvirtinus oficialias kariuomenės statutų rengimo taisykles.

Dauguma paskirtų atsakingais už naujų statutų rengimą karininkų buvo kompetentingi savo srities specialistai, ilgai tarnavę Lietuvos ka-riuomenėje, praktiškai susipažinę su Vakarų Europos valstybių karo mokslo naujovėmis. Matyti, kad Lietuvos kariuomenės kovos statutuose

150 Ten pat, p. 5–9.151 Ten pat, p. 10–11.

280

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

buvo pritaikytos Prancūzijos, Belgijos, Čekoslovakijos, D. Britanijos ir Italijos karybos žinios ir patirtis.

XX a. 3-iajame dešimtmetyje parengti pagrindiniai Lietuvos kariuo-menės kovos statutai galiojo iki 4-ojo dešimtmečio vidurio arba XX a. antrosios pusės. Nors 1929 m. planuota peržiūrėti galiojančius ir parengti trūkstamus kovos statutus, apsiribota išleidžiant tuometinių kovos statu-tų redakcijas, kuriose visiškai nieko nebuvo pakeista. Tai verčia šiek tiek patikslinti istoriografijoje susiformavusią nuostatą, kad 1929–1934  m., t. y. Vyriausiojo štabo viršininko gen. ltn. Petro Kubiliūno vadovavimo kariuomenei laikotarpiu, buvo išleista nemažai statutų, nes naujų pa-grindinių standartizuotų kovos normų dokumentų tuo metu nebuvo parengta. Daugiau iniciatyvos parodyta tik rengiant pėstininkams, kaip pagrindinei sausumos pajėgų rūšiai, skirtus dokumentus, o kitoms pa-jėgoms numatyti norminiai leidiniai buvo leidžiami fragmentiškai. Taip pėstininkams skirti kovos statutai buvo pagrindiniai dokumentai, apibrė-žiantys visų ginkluotųjų pajėgų veiksmus mūšyje.

Progresyvus proveržis statutų rengimo ir skelbimo srityje pastebimas tik 4-ojo dešimtmečio viduryje. Tuo metu buvo parengtos naujos, pažan-gios kovos statutų redakcijos. Procesą paskatino kariuomenės vadovybės sudėties pokyčiai – jos viršūnėje atsidūręs gen. št. plk. ltn. Stasys Raštikis, pradėtos vykdyti kariuomenės modernizavimo reformos, kurių viena iš sudedamųjų dalių buvo esamų statutų atnaujinimas ir naujų rengimas, atsižvelgiant į struktūrinius pajėgų ir karybos inovatyvius pokyčius.

Lietuvos kariuomenės kovos statutuose buvo nurodyti principai, ku-riais grindžiami efektyvių pajėgų kovos veiksmai: taktinė žvalgyba, visų pajėgų sąveika, veiksmų sparta ir netikėtumas, judri kova, ugnies galia ir manevras, tikslus ugnies valdymas, kovos veiksmų pobūdžio keitimo geba, išgyvenamumo didinimo priemonės, tikslinis vadovavimas ir pa-skutinis, bet svarbiausias – kovos dvasia. Tai turėjo užtikrinti karinių operacijų sėkmę ir būti nuolat ir nuosekliai taikomi.

Įteikta 2017 m. spalio 10 d.

281

PACIFIZMO REFLEKSIJA TARPUKARIO LIETUVOJE (XX A. 3–4 DEŠ.)

Dr. Modestas KuodysKauno IX forto muziejus

ĮVADAS

Šiandieninės komplikuotos geopolitinės situacijos akivaizdoje Lietu-vos Respublikai stiprinant savo ginkluotąsias pajėgas, visuomenėje nere-tai pasigirsta šiam procesui prieštaraujančių balsų, abejojama mažos vals-tybės galimybėmis apsiginti, neigiamas pats grėsmės egzistavimas arba apskritai idealistiškai smerkiamos bet kokios prievartos ir „militarizmo“ apraiškos. Tokios retorikos motyvai gali būti įvairūs – nuoširdūs arba ins-piruoti užsakymo, tačiau pačia bendriausia prasme ji laikytina pacifistinio požiūrio išraiška. Panaršius internete susidaro įspūdis, jog šiuolaikiniam žmogui pacifizmas dažniausiai asocijuojasi su tam tikrais nesmurtinį pro-testą atspindinčiais populiariosios kultūros (pirmiausia – muzikinio jos dėmens) simboliais, gimusiais XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje ir glaudžiai susijusiais su Vakarų pasaulio realijomis: pasipriešinimo Vie-tnamo karui (1965–1975 m.) Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) akci-jomis1, studentų demonstracijomis laisvojoje Europoje, hipių gyvenimo būdu2. Tačiau iš tiesų to, ką abstrakčiai galėtume pavadinti pacifistinėmis nuostatomis, istorinės šaknys glūdi kur kas giliau ir yra gerokai senesnės už patį terminą3. Politinių ir socialinių teorijų tyrėjai jas užčiuopia jau

1 Šis judėjimas prieš karą Vietname kartu su kova už juodaodžių pilietines teises buvo bene labiausiai XX amžiuje JAV visuomenę sujudinęs ir supriešinęs procesas: Baringer M., Antiwar movement U.S // The Encyclopedia of the Vietnam War, Vol. 1, second. ed., edited by S. C. Tucker, Santa Barbara: ABC CLIO, 2011, p. 53–55. 2 Alvah D., Antiwar protests, Non-U.S // ten pat, p. 55–57. 3 Žodis „pacifizmas“, kurio autoriumi yra laikomas prancūzas Emilis Arno (E. Arnaud) į mokslo ir žiniasklaidos apyvartą pateko po 1901 m. Didžiosios Britanijos Glazgo mieste įvykusio tarptautinio taikos kongreso. Tačiau labiausiai terminą išgarsino kitas prancūzų

282

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

antikinėje Graikijoje4, nors dažniau linkstama „atsispirti“ nuo šventojo Augustino (354–430 m.) mokymo apie teisingą karą5. Vėlesnėse epochose autoritetų, reprezentavusių ir interpretavusių taikos idėją, radosi kur kas daugiau. Reformacijos procesui ir religiniams karams Europoje besibai-giant (XVII a.), atsirado savitų krikščioniškų religinių srovių (menonitai, kvakeriai ir kt.), savo etines normas grindusių atsisakymo prievartos ir pagarbos gyvybei principais. Tarp šios rūšies pacifistų labiausiai pagarsė-jo kvakeriai (angl. quakers), ypač kai jų bendruomenė išsiplėtė ir sutvir-tėjo persikėlusi iš Britanijos į rytinę Šiaurės Amerikos pakrantę (Naująją Angliją)6. Vis dėlto ši ir kitos, vėliau susiformavusios, panašios religinės bendruomenės tolesnei pasaulietinio pacifizmo raidai neturėjo didesnės įtakos7, todėl istorikų yra nagrinėjamos kaip atskiras objektas.

Pirmuoju mąstytoju, moderniųjų laikų aušroje iškėlusiu žmonijos tai-kaus sambūvio viziją, paprastai yra laikomas XVII a. Nyderlanduose gy-

mąstytojas – Emilis Fago (E. Faguet), parašęs knygą „Le Pacifisme“ (išleista 1908 m.): Van den Dungen P., Pacifism: Sources of Inspiration and Motivation // West European Paci-fism and the Strategy for Peace, ed., P. van den Dungen, New York: Palgrave Macmillan, 1985, p. 19–20.4 Dawson D., Militarism and Morality in the Ancient World, Boulder: Westview Press, 1996, p. 65–66.5 Cady D. L., From Warism to Pacifism: A Moral Continium, second ed, Philadelphia: Temple University Press, 2010, p. 7.6 Išsamiai apie juos: Baldwin-Weddle M., Walking the Way of Peace: Quaker Pacifism in the Seventeenth Century, Oxford: Oxford University Press, 2001.7 2016 m. tokio tipo pacifistinį nusiteikimą pasauliui priminė Holivudo ekranizuota ir „Oskaru“ apdovanota Dezmondo Doso (D. Doss) istorija. Melo Gibsono (M. Gibson) re-žisuoto filmo „Hacksaw Ridge“ (lietuviškas pavadinimas – „Pjūklo ketera“) pagrindinis herojus – provincialus amerikietis jaunuolis, 1944 m. savanoriu užsirašęs į kariuomenę, kad padėtų savo šaliai (JAV) kovoje su Japonija, bet dėl nepalenkiamų religinių įsitikinimų (adventistas) netgi karinio tribunolo akivaizdoje nesutikęs paimti ginklo į rankas. Tapęs be-ginkliu sanitaru pačiame mūšių dėl Okinavos pragare (1945 m.), jis, nepaisydamas kulkų ir skeveldrų, suteikė pirmąją pagalbą daugybei sužeistų kuopos draugų, vilko juos iš kautynių lauko. D. Doso moralinė laikysena ir žygdarbis plačiai pagarsėjo, buvo įvertinti aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Be to, reikia pažymėti, kad laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų didžiausiose totalitarinėse valstybėse – Sovietų Sąjungoje ir nacių Vokietijoje – net ir religinės „prigimties“ pacifistinių pažiūrų besilaikantys žmonės ir jų bendrijos patirdavo žiaurų persekiojimą. Jie netoleruoti ir pokarinėje Sovietų Sąjungoje. Persekiojimas atgimė ir nūdienos Rusijoje. Antai 2017 m. balandžio pabaigoje imtasi teisinių priemonių Jehovos liudytojų, garsėjančių savo pacifistinėmis nuostatomis, legaliai veiklai nutraukti. Žr.: www.delfi.lt/news/daily/world/Rusijos-teismas-uzdraude-jehovos-lidytojus.d?id=74421050.

283

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

venęs juristas Hugo Grocijus (H. Grotius, 1583–1645 m.)8, bet dar toliau, plėtodamas ją savo traktate „Į amžinąją taiką“ (vok. Zum ewigen Frieden. Ein philosophischer Entwurt, 1795 m.), pažengė vokiečių filosofas Imanu-elis Kantas (1724–1804 m.)9. Šviesių, autoritetingų asmenybių skleidžia-mos humaniškos idėjos rado šalininkų ir gana sparčiai plito. Oficialios „taikos bičiulių“ draugijos Europoje pradėjo kurtis XIX a. pirmoje pusė-je. 1843 m. Londone įvyko Pirmasis generalinis taikos konventas (angl. First General Peace Convention): susirinko 334 dalyviai, kurių dauguma buvo britai, 26 delegatai iš JAV ir tik 6 iš kitų Europos valstybių10. Taigi pacifistų judėjimo pradininkai ir aktyviausi nariai iš pradžių buvo bri-tai, bet po kelių dešimtmečių iniciatyvą perėmė prancūzai. XIX amžiuje pacifistų draugijos išplito ne tik visame Europos žemyne ir JAV11, jų at-sirado ir Japonijoje, Pietų Amerikos šalyse. Rusijos imperijoje platesnei pacifistų veiklai sąlygos buvo gana komplikuotos, tačiau juos visame pa-saulyje išgarsino rašytojas Levas Tolstojus (1828–1910 m.).

Vakaruose pacifistų judėjimas apogėjų pasiekė 1889–1914 m.12 Jis ne-buvo visiškai vienalytis, todėl tyrėjų yra skirstomas į atšakas pagal ide-ologines ištakas (socialistinė ir krikščioniškoji-humanistinė) arba pagal reikšmingiausias tarptautines organizacijas13. Nepaisant to, šis savotiškas pacifistų internacionalas suvaidino reikšmingą vaidmenį kuriant tarp-tautinės humanitarinės ir karo teisės principus (pvz., 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijos), plėtojant dar 1863 m. įsteigto Raudonojo Kryžiaus veiklą, keliant 1901 m. pradėtos teikti Nobelio taikos premijos14 prestižą.

8 Anderski S., The Novelty of Pacifism // West European Pacifism, min. veik., p. 3.9 Cady D. L., min. veik., p. 10.10 Cooper S. E., Patriotic Pacifism: Waging War on War in Europe 1815-1914, Oxford: Oxford University Press, 1991, p. 22. 11 Ten pat, p. 60.12 Ten pat, p. 219–220. 13 Būtina paminėti dvi svarbiausias tarptautines organizacijas, susikūrusias 1889–1891 m. Pirmoji vienijo Vakarų Europos šalių parlamentarus ir vadinosi Tarpparlamen-tine sąjunga (ang. Inter-Parliamentary Union). Antrosios veikla reiškėsi per 1889–1914 ir 1919–1939 m. vykusius visuotinius taikos kongresus (angl. Universal Peace Congress) ir nuolatinį 1891 m. įkurtą organą – Tarptautinį taikos biurą (pranc. Bureau International de la Paix), į kurio vadovaujamą judėjimą įsijungė apie milijoną europiečių ir amerikie-čių: Cooper S. E., min. veik, p. 8.14 Beje, pirmasis asmuo, gavęs Nobelio taikos premiją (1901 m.), buvo Raudonojo Kry-

284

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Didžiojo, arba Pirmojo pasaulinio, karo išvakarėse ir jam vykstant (1914–1918 m.) Vakarų Europos visuomenėse pacifistinės organiza-cijos buvo ganėtinai stiprios: jų idėjos, net ir susidurdamos su vyriau-sybių spaudimu bei karo cenzūra, „spinduliavo“ iš grožinės literatūros, prasiskverbdavo į spaudą, veikė gyventojų mases15. Siaubinga karo patir-tis, atskleidusi sunkiai suvokiamą žmogaus gyvybės nuvertėjimą, sukėlė pasibaisėjimą militarizmu ir paskatino dar platesnį pacifistinių nuotaikų plitimą16. Dėl to kūrėsi naujos, reformavosi anksčiau veikusios, o paskui neretai ir tarpusavyje jungėsi įvairios nacionalinės pacifistų draugijos. Tačiau šis konsolidacijos procesas nesibaigė vieno pasaulinio branduolio susidarymu. Tarpukariu egzistavo bent keletas ryškesnių tarptautinių pa-cifistinių organizacijų. Gana aktyviai veikė atsinaujinęs Tarptautinis tai-kos biuras, o 1921 m. Nyderlanduose buvo įsteigtas karo priešininkų in-ternacionalas „Paco“ (esperanto kalba pavadinimas reiškia taiką), vienijęs daugiau nei trisdešimties šalių atstovus. XX a. trečiojo dešimtmečio vi-duryje ėmė plisti grafo Rišaro Nikolo Kudenhove-Kalergi (R. N. Couden-hove-Kalergi, 1894–1972 m.) inspiruotas Paneuropos judėjimas, skelbęs taikaus Senojo žemyno tautų susivienijimo idėją. Jį labai rėmė įtakingi Prancūzijos politikai ir pasaulyje garsūs mokslininkai, tarp jų  – Alber-tas Enšteinas (A. Enstein, 1879–1955 m.), Zigmundas Froidas (S. Freud, 1856–1939 m.). Antikarines nuostatas tada taip pat propagavo gana daug žinomų rašytojų, tokių kaip Nobelio premijos laureatas britas Džordžas Bernardas Šo (G. B. Shaw, 1856–1950 m.)17 arba vokietis Tomas Manas (T. Mann, 1875–1958 m.), kiti įvairių sričių menininkai. Ne mažiau svarbu

žiaus organizacijos įkūrėjas šveicaras Anri Diunanas (H. Dunant, 1828–1910 m.): Eretas J., Krauju aplaistomas jubiliejus // XX amžius, 1940 02 03, p. 3. 15 Žr. pvz.: Tyle C. M., The Great War and Women’s Consciousness: Images of Militarism and Womanhood in Women’s Writings 1914–1964, London: Macmillan 1990, p. 103–129; White R. S., Pacifism and English Literature: Ministrels of Peace, New York: Palgrave Macmillan, 2008. Net ilgai kurstytų karingų nuotaikų apimtoje Vokietijoje 1914 m. vasa-ros pabaigoje vyko gana didelės socialdemokratų organizuotos pacifistinės demonstraci-jos: Verhey J., The Spirit of 1914: Militarism, Myth and Mobilization in Germany, second ed., Cambridge: Cambridge University Press, p. 2003, p. 52–57. 16 Berghahn V. R., Europe in The Era of Two World Wars: From Militarism and Genocide to Civil Society, 1900–1950, Princeton: Princeton University Press, 2006, p. 70.17 Verta priminti, kad 1925 m. apdovanotas Nobelio premija už literatūrą B. Šo atsisakė paimti pinigus, kaip pats teigė, dėl to, kad jie buvo skirti iš kapitalo, sukaupto už sprogs-tamųjų medžiagų patentus: White R. S., min. veik., p. 61.

285

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

ir tai, jog tuo metu pacifizmo idėjos plėtotė nustojo būti vien europiečių arba, plačiau imant, Vakarų krikščioniškosios civilizacijos atstovų prero-gatyva. Svarų indėlį šioje srityje paliko Indijos nacionalinio išsivadavimo lyderis Mohandas Karamčiandas Gandi (M. K. Gandhi, 1869–1948 m.), tarp savo šalininkų gavęs Mahatmos („Didžiosios sielos“) vardą.

Taikos išsaugojimas po Didžiojo karo tapo oficialiu prioritetu ir po-litiniu lygmeniu. Šiuo siekiu buvo pagrįstas Tautų Sąjungos įsteigimas ir veikla. XX a. trečiajame dešimtmetyje Europoje buvo pasirašyta nemažai tarpvalstybinių sutarčių (pirmiausia pažymėtinos 1925 m. Lokarno su-tartys ir 1928 m. Briano-Kelogo (Briand-Kellog) paktas), kuriomis šalys signatarės oficialiai pasižadėjo nebeeskaluoti ankstesnių prieštaravimų ir atsisakyti karine jėga paremtų santykių. Tačiau vėliau per dešimt metų šie įsipareigojimai prarado bet kokį poveikį realybei – 1939–1945 m. pasau-lis degė naujo, dar baisesnio karo liepsnose. O jam pasibaigus, siaubingų griuvėsių, genocido nusikaltimų akivaizdoje vėl atsigręžta į pacifistinį idealą, tiesa, ne visai nuoširdžiai, nes juo ne tik bandyta grįsti kelią į švie-sią žmonijos ateitį, bet ir naudotasi kaip priemone agresyviems tikslams užmaskuoti. Taip kova už visuotinę taiką, nusiginklavimą tapo vienu iš svarbiausių destruktyvios ir ciniškos Sovietų Sąjungos propagandos leit-motyvų Šaltajame kare18. Neretai pasitelkdama angažuotus „kapitalisti-nio pasaulio“ intelektualus, Maskva nuolat kaltino JAV ir kitas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) nares imperializmu ir militariz-mu, nors pati akivaizdžiai puoselėjo globalios ekspansijos siekius. Tačiau svarbu akcentuoti, jog pacifistiniame judėjime Vakaruose būta ne tik sa-vanaudiško angažuotumo, bet ir sąžiningo idealizmo. Ryškus autentiško viešo autoriteto pavyzdys – nesmurtinį pasipriešinimą afroamerikiečių segregacijai propagavęs pastorius Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis (M. L. King Jr., 1929–1968 m.).

Tendencingi „Amerikos militarizmo“ demaskavimo veiksmai nesi-baigė, pasibaigus Vietnamo ir net Šaltajam karui. Ši tradicija tarsi nau-jai atgijo po 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedijos, prasidėjus karinėms kampanijoms Afganistane ir Irake. Tai iliustruojančių pavyzdžių rasti nesunku netgi pavarčius Vakaruose solidžių leidyklų išleistą politologinę

18 Harmel C., The Soviet Union and the Uses of Pacifism // West European Pacifism and the Strategy for Peace, ed., P. van den Dungen, New York: Palgrave Macmillan, 1985, p. 158–170.

286

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

literatūrą19. Kitas populiarus vienpusių kaltinimų objektas – Izraelis. Jis dėl ypatingo dėmesio savo saugumui ir aktyvios gynybos politikos taip pat labai dažnai yra puolamas kairuoliškų pažiūrų demokratinio pasaulio žurnalistų, tarptautinių organizacijų aktyvistų ir net akademinės sferos atstovų20. Tai neturėtų stebinti – pacifistinės nuotaikos ne tik šiandieni-nės Vakarų Europos intelektualų, bet ir gyventojų yra stiprios21. Tai pir-miausia pasakytina apie Vokietiją, kurioje psichologinė Antrojo pasau-linio karo trauma skaudžiai išgyvenama visą antrąją XX amžiaus pusę22. Rytų Azijoje šiek tiek panaši buvo Japonijos situacija23.

Visa ši glausta istorinė apžvalga rodo, kokios plačios ir daugiašakės gali būti pacifizmo ir militarizmo – dviejų visiškai priešingų, bet iš esmės beveik neatskiriamų reiškinių – studijos. Anglosaksiškoje akademinėje

19 Žr. pvz.: Bacewich A.J.,The New American Militarism: How Americans Are Seduced by War, Oxford: Oxford UP, 2005; Martin G., Steuter E., Pop Culture Goes to War: Enlis-ting and Resisting Militarism in the War on Terror, Lanham-Plymouth: Lexhington books, 2010; Branagan M., Global Warming, Militarism and Nonviolence: The Art of Active Resi-stance, Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2013.20 Daugelis jų publikuotų tyrimų yra ganėtinai tendencingi. Kita vertus, ir patys Izrae-lio politologai nestokoja kritiško požiūrio į savo valstybės karinius reikalus, militarizmo tema jiems nėra tabu. Tokio subalansuoto analitinio tyrimo pavyzdžiu gali būti laikomas šis straipsnių rinkinys: Militarism and Israeli Society, ed. G. Sheffer, O. Barak, Blooming-ton: Indiana University Press, 2010. 21 Noro aktualizuoti pacifistinę mintį Europos Sąjungoje iliustracija galima laikyti ir Austrijos išleistas dviejų eurų nominalo monetas su Bertos fon Sutner (B. von Suttner, 1843–1914 m.) atvaizdu (žr.: www.ecb.europa.eu/euro/coins/2euro/). Ši senos Habsbur-gų imperijos aristokratų giminės atstovė savo visuomeninę veiklą ir literatūrinę kūrybą skyrė pacifizmo propagavimui. 1905 m. šis jos humanistinis indėlis į žmonijos santykių tobulinimą buvo įvertintas Nobelio taikos premija. Žr.: www.nobelprize.org/nobel prizes/peace/laureates/1905/suttner-bio/).Tai, kad monetas papuošė ne kokios nors kitos, nepalyginamai žinomesnės pasaulinio masto asmenybės (kurių istorinė Austrija vien tarp muzikų, rašytojų ir mokslininkų turi įspūdingą plejadą), o B. fon Sutner portretas – nors ir nedidelis, bet labai iškalbingas simbolis, atspindintis plačią ir savotiškai ambicingą tendenciją. 22 Išsamiai žr.: Dalgaard-Nielsen A., Germany, Pacifism and Peace Enforcement: Man-chester University Press, 2006.23 Išsamiai žr.: Yamamoto M., Grassroots Pacifism in Post -War Japan. The Rebirth of a Nation, London – New York: Routledge Curzon, 2005; Chiba S., On Constitional Paci-fism in Post-War Japan: Its Theoretical Meanings // Peace Movements and Pacifism after September 11., eds. S. Chiba, T. J. Schoenbaum, Northampton: Edward Elgar Publishing Inc., 2008, p. 128–154.

287

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

terpėje jos yra nepaprastai išplėtotos, dėl to sunku aprėpti bei pristatyti net ir žymiausius veikalus. Lietuvos socialiniai ir humanitariniai mokslai šiuo požiūriu atrodo gana kukliai, nors iš tiesų juos lyginti su vakarie-tiškaisiais dėl skirtingų istorinių aplinkybių poveikio ir turimų išteklių nelabai adekvatu. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės dvidešimtme-čio tyrimų, kuriuose vienaip ar kitaip prisiliečiama prie militarizmo, vi-suomenės militarizacijos problemų, jau šiek tiek yra24, tačiau pacifizmo temai dėmesio iki šiol beveik nebuvo skirta. Iš dalies tokią situaciją galima suprasti: Lietuvoje XX a. 3–4 dešimtmetyje apie tai mažai ir dažnai nelabai aiškiai kalbėta, didesnės diskusijos neįsiplieksdavo. Visai kitokia reikšmė tam buvo teikiama to meto Vakarų Europoje ir už Atlanto, taip pat Sovietų Sąjungoje. Vien jau dėl to verta pabandyti įdėmiau pažvelgti, kiek ir kaip šios tendencijos atsispindėjo mūsų krašte, pasvarstyti, kas tai lėmė.

Straipsnio tikslas – apibendrinti pacifistinių nuostatų refleksiją Lie-tuvos viešojoje erdvėje XX a. 3–4 dešimtmetyje. Šiam siekiui įgyvendinti numatyti keturi uždaviniai: 1) išryškinti globalių antikarinių nuotaikų at-spindžius viešajame gyvenime; 2) pristatyti pacifistinių idėjų reiškėjus ir jų vertinimus tuometėje Lietuvoje; 3) išanalizuoti militarizmo ir antimi-litarizmo priešpriešos bruožus oficialiojoje retorikoje; 4) įvertinti ryšio tarp nuolatinės karo grėsmės ir pacifistinių idėjų patrauklumo Lietuvoje galimybę.

Straipsnis orientuotas į bendrąsias, viešojoje erdvėje ryškiausiai atsi-skleidusias pozicijas pacifizmo tema, jame nesiekiama nagrinėti nedide-lių, nelabai įtakingų draugijų, siaurų intelektualų sambūrių ar paskirų asmenybių nuostatų bei veiklos25. Tai galėtų tapti kitų – savarankiškų,

24 Žr. pvz.: Surgailis G., Karinės ir visuomeninės organizacijos Lietuvoje 1918–1940 metais // Karo archyvas, 1997, t. XIV, p. 48–99; Surgailis G., Lietuvos kariuomenė 1918–1998 m., Vilnius: LR krašto apsaugos ministerija, 1998; Vaičenonis J., Lietuvos ka-riuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940), Vilnius: Versus aureus, 2004; Jokubauskas V., „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lie-tuvos atvejis, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014. 25 Suskaičiuoti tarpukario Lietuvoje oficialiai ar pusiau oficialiai veikusias visuomeni-nes, kultūrines organizacijas, religines-filosofines grupes, kurios ne tik vienaip ar kitaip reflektavo, bet ir palaikė pacifistines idėjas, gana sunku dėl diagnozei būtinų „simptomų“ (kriterijų) sąlygiškumo ir tokio pobūdžio platesnių tyrimų trūkumo. Pacifistinės pakrai-pos paramasoniško internacionalo atstovus savo monografijoje trumpai yra pristačiusi Laima Kastanauskaitė. Žr.: Kastanauskaitė L., Lietuvos inteligentija masonų ir paramaso-niškose organizacijose (1918–1940), Vilnius: Vaga, 2008, p. 30–92, 96–104.

288

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

siauresnių – tyrimų objektu. Kol kas prasmingiausia, atrodo, būtų pa-čiai problematikai suteikti tam tikrus kontūrus, kurie vėliau palengvintų gilesnę konkrečių aspektų analizę tiems, kas tuo susidomės. Supranta-ma, mūsų pateiktas požiūris dėl subjektyvių paklydimų galimybės tikrai nepretenduoja tapti nepajudinamu, nebekoreguojamu kitų analogiškos tematikos ir problematikos darbų pagrindu.

Straipsnio koncepcija įpareigoja šiek tiek stabtelėti ir pakomentuoti tyrimo ašimi tapusius terminus. Iš karto tenka konstatuoti, jog jie tiek nagrinėjamo laikotarpio amžininkų, tiek šiuolaikinių politologų apibūdi-nami kaip daugiaprasmiai: gali būti aiškinami labai paprastai – vos vienu sakiniu arba sudėtingai, išskiriant įvairias išlygas ir niuansus. Tačiau nuo galimų komplikacijų gelbsti tai, jog daugumoje tyrime naudotų šaltinių (periodikoje ir kituose spaudiniuose) į platesnius teorinius išvedžiojimus nesileidžiama. Analizuotuose tekstuose dažniausia dominuoja du reikš-miniai žodžiai: „pacifistai“ (arba „taikos šalininkai“) ir „karo priešinin-kai“ („antimilitaristai“)26, kurie labai dažnai vartojami kaip sinonimai, nors tai – ne visai tikslu. „Pacifizmas“ – platesnis terminas, žymintis su-absoliutintą taikos idėją, kai smerkiami ne tik karai, bet ir fizinė prievarta tarp žmonių27. Antikarinės nuostatos – tai sudėtinė pacifizmo dalis, siau-resnis jo aspektas. Prieinamiausiuose lietuviškuose tarptautinių žodžių žodynuose pacifizmo terminas aiškinamas supaprastintai, akcentuojant pirmiausia antikarinį jo turinį28. Tik specializuotoje akademinėje literatū-roje išryškinami iš giluminių apmąstymų kylantys įvairūs papildomi kon-tekstiniai, semantiniai niuansai29. Analizuojant pacifizmo sampratas ne-

26 Dabartinis ir anuometinis antimilitarizmo termino aiškinimas iš esmės nesiskiria: „Plačiąja prasme [tai] – kariuomenės, karo tarnybos ir apskritai karo neigimas“. Žr.: An-timilitarizmas // Lietuviškoji enciklopedija, t. 1, Kaunas: Spaudos fondas, 1933, p. 204. 27 White R.S., min. veik., p. 6.28 Žr. pvz.: www.zodynas.lt/terminu-zodynas/p/pacifistas; www.lietuviuzodynas.lt/ter-minai/pacifizmas. 29 Pavyzdžiui, Duglas P. Lekis (D. P. Lackey) išskyrė keturis pacifizmo tipus: 1) Univer-salusis krikščioniškasis pacifizmas, skelbiantis, kad žudyti yra nuodėmė. 2) Universalusis Gandžio pacifizmas, atmetantis prievartos naudojimą, siekiant politinių tikslų. 3) Dalinis, arba ribotas, šv. Augustino pacifizmas, smerkiantis smurtą tarp individų, bet pateisinan-tis valstybės prievartos monopolį, teisę kariauti gynybinį karą. 4) Antikarinis pacifizmas, kuris yra ribotas dėl to, kad smerkia karus, bet pateisina asmens teisę į savigyną. Žr.: Lac-key D.P., The Ethics of War and Peace, New York: Prentice Hall, 1989, p. 6–24. Dar įvai-

289

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

išvengiamai tenka susidurti su jam priešingu terminu – „militarizmas“30, todėl jį prasminga bent trumpai pakomentuoti. Militarizmo aiškinime taip pat yra išryškėjusios dvi esminės plotmės. Jas įtvirtino šio reiški-nio tyrimų pradininku laikomas vokiečių kilmės, bet anglosaksiško-je akademinėje terpėje išgarsėjęs istorikas Alfredas Vagtsas (A. Vagts, 1892–1986 m.). Savo dar 1937 m. pirmąkart išleistame ir klasika virtusia-me veikale „Militarizmo istorija“ jis konstatavo egzistuojant dvi milita-rizmo formas – kariškių (angl. militarism of the military) ir civilių (angl. civilian militarism)31. Pirmoji forma žymi kariškių dominavimą valstybės valdyme, jos resursų pajungimą ginklavimuisi, agresyviai užsienio politi-kai32. Antroji – valstybės piliečių militarizaciją – sukarinimą ne tik tiesio-gine (karinio parengimo), bet ir kultūrine prasme. Pastaruoju atveju šalyje plačiai diegiamos ir propaguojamos kariškos vertybės (narsa, kovingu-mas, disciplina, subordinacija ir t. t.) ir kariška stilistika (uniformos, ce-remonijos). Tai nebūtinai susiję su pasirengimu kokiam nors konkrečiam

resnis pacifizmo tipų, kilusių iš skirtingų religinių arba filosofinių nuostatų, spektras pri-statytas Peterio van den Dungeno straipsnyje. Žr.: Van den Dungen P., Pacifism:Sources of Inspiration and Motivation // West European Pacifism, min. veik., p. 29–30. Tarpukario Lietuvoje bandymų moksliškai tipologizuoti ir analizuoti pacifizmo sampratas būta ne-daug. Vienas iš reikšmingesnių šiuo požiūriu, regis, būtų teisininko, dėsčiusio Vytauto Didžiojo universitete, Martyno Kavolio indėlis. Savo publikacijoje „Socialinė taikos ir karo reikšmė“ jis išskyrė keturias pacifizmo paradigmas: 1) „Asketiškoji taikos pažiūra“ – krikščioniška artimo meile grįstas pacifizmas. 2) „Imperialistinė arba absoliutinė taikos pažiūra“ – užkariautojų pasiteisinimas, jog jie savo valdas plečia, siekdami kuo platesnio taikos ir „teisingos“ tvarkos įtvirtinimo. 3) „Politinė taikos pažiūra“ – nuostata, kad taiką tarp valstybių gali užtikrinti jų konstruktyvus bendradarbiavimas tarptautinėse instituci-jose ir savotiška integracija. 4) „Teisiškoji taikos pažiūra“ – nuostata, grįsta tikėjimu teisės principų viršenybe, jų galia sureguliuoti santykius tarp valstybių. Šiuo atveju priimtinu laikomas tik karas teisei apginti. Žr.: Kavolis M., Socialinė taikos ir karo reikšmė // Mūsų žinynas, 1937, Nr. 4, p. 404. 30 Literatūroje anglų kalba, ypač filosofinio pobūdžio, kartais yra vartojamas specifinis terminas „Warism“, žymintis savotišką militarizmo atitikmenį arba – tiksliau – kraštutinę jo išraišką. Šį terminą išversti į lietuvių kalbą sunku. Jis reiškia ne tik karo pateisinimą, bet ir savotišką jo šlovinimą, paremtą įsitikinimu, kad tai yra progreso ir visokeriopo atsinaujinimo šaltinis. Žr. pvz.: Cady D. L., From Warism to Pacifism: A Moral Continum, second ed.: Philadelphia: Temple University Press, 2010. 31 Plačiau žr.: Vagts A., A History of Militarism: Civilian and Military, second. ed. New York: Meridian books, 1959, p. 13–17.32 Žr. pvz.: www.zodynas.lt/terminu-zodynas/m/militarizmas; www.lietuviuzodynas.lt/terminai/militarizmas.

290

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

numatomam kariniam konfliktui – svarbiausia čia atitinkama atmosfera, „paradinis“ ritmas, forma, fonas. Panašiai šiuos du reiškinius atskyrė ir vėlesni jų tyrėjai, nors esama ir tam tikrų papildymų bei korekcijų33.

Straipsnyje, analizuojant požiūrį į pacifizmą ir (neišvengiamai) į mili-tarizmą tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.), pirmiausia vadovaujamasi istorizmo principu, t. y. siekiama atskleisti šių reiškinių sampratas tiria-muoju laikotarpiu, susilaikant nuo šiandien gana madingos tendencijos praeities reiškinius dirbtinai „pritempti“ prie šiuolaikinių „universalių“ teorinių schemų.

GLOBALIŲ ANTIKARINIŲ NUOTAIKŲ ATŠVAITAI LIETUVOJE XX A. PIRMOJE PUSĖJE

XX a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje, kai Lietuva po ilgai trukusios svetimųjų priespaudos kaip valstybė pasauliui atgimė nedide-lės, nepriklausomos, į modernėjimą orientuotos respublikos pavidalu, institucionalizuotas pacifizmas (oficialios nacionalinės draugijos, ilgai-niui išplėtojusios tarptautinius ryšius) Europoje ir JAV egzistavo beveik šimtą metų. Tada tai jau nebuvo vien visuomeniniai judėjimai – jų idėjas, nors neretai tik deklaratyviai, palaikė ir dauguma pažangiausių demokra-tinių šalių vyriausybių. Vaizdžiai tariant, pacifistinė mintis sudygo kaip sėkla, virto augalu, žydėjo ir mezgė vaisius. Po Didžiojo karo prasidėjo naujas vilčių ir nusivylimų etapas, susijęs su 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija, Tautų Sąjunga ir įvairiomis tarptautinėmis taikdariškomis iniciatyvomis. Be to, būta įvykių ir ne didžiosios politikos sferoje, kurie

33 Antai Džonas R. Džilis (J. R. Gillis) pirmenybę teikė siauresniam militarizmo apibrėži-mui, esminiu jo kriterijumi laikydamas kariškių dominavimą valstybės valdymo struktū-roje. Visuomenės karingumo ugdymą, jos karinio parengimo procesą mokslininkas vadi-no militarizacija. Gillis J. R., Introduction // The Militarization of the Western World, ed. J. R. Gillis, London: Rutgers University Press, 1989, p. 1. A. Vagtso apibrėžtasis „kariškių militarizmas“ kai kurių kitų autorių yra vadinamas „politiniu militarizmu“, o „civilių mili-tarizmas“ – visuomeniniu arba socialiniu militarizmu (angl. social militarism). Žr.: Berg-hahn V. R., Europe in the Era of Two World Wars: From Militarism and Genocide to Civil Society, 1900–1950, Princeton: Princeton University Press, 2006, p. 73; Johnson M., Mili-tarism and The British Left, 1902–1914, Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2013, p. 7–10.

291

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

vienaip ar kitaip suaktualino pacifistines ir antikarines nuostatas. Paro-dyti, kiek ir kaip tai atsispindėjo Lietuvos viešojoje erdvėje, ir bus bando-ma šiame skyriuje.

Prieš sutelkiant tiriamąjį žvilgsnį į XX a. 3–4 dešimtmečių lietuviško-sios spaudos puslapius, tenka padaryti nedidelį apibendrinamąjį ekskursą į moderniojo Lietuvos valstybingumo išvakares – tautinio sąjūdžio ato-mazgos laikotarpį. Jis iš esmės sutapo su taikos idėjų sklaidos apogėjumi prieškariniame Vakarų pasaulyje. Pacifistų internacionalo tema, neper-žengianti carinės cenzūros leidžiamų ribų, yra pastebima pirmuosiuose legaliuose lietuviškuose laikraščiuose, pirmiausia kairiosios, tada save va-dinusios „pirmeiviškąja“, pakraipos. Tereikia pavartyti „Naująją gadynę“ ar „Lietuvos žinias“. Tai – dėsningas reiškinys: Europoje pacifistines nuos-tatas tada (o ir vėliau) stipriausiai reiškė įvairaus plauko socialistai ir anar-chistai34. Kita vertus, prielankumo taikos idėjai netrūko ir katalikiškoje spaudoje, kuri to meto Lietuvoje leista didžiausiais įmanomais tiražais (pavyzdžiui, savaitraštis „Šaltinis“ – 15 tūkst. egzempliorių) ir pasiekdavo plačias gyventojų mases35. Apskritai kone visų lietuvių tautinio sąjūdžio politinių ir pasaulėžiūrinių srovių publicistų tekstuose ginkluotos kovos metodai laikomi nepriimtinais, kariškos vertybės, karo tarnyba nėra aukš-tinama. Tai – liūdnai pasibaigusių 1831 ir 1863 m. bajoriškųjų sukilimų, beprasmiškai pražūtingos rekrutų prievolės ir reformuoto jos pakaitalo patirčių atgarsis. Ir to meto grožinėje literatūroje „kareiviavimo“ motyvas beveik visada apipintas tragiškos lemties gija. 1904 m. Rusijos–Japonijos karas tik dar labiau sustiprino tokias iš esmės pacifistines nuotaikas. To meto lietuvių visuomenėje imperinis patriotizmas nebuvo ryškus, nepasi-duota ir smurtinėms 1905-ųjų revoliucijos aistroms. Lietuviškose guber-nijose ji praėjo nepalyginamai taikiau nei latvių ar lenkų žemėse36. 1914 m. vasarą didžiuosiuose Rusijos miestuose suputojusi vokiečių sutriuškinimo „užmėtant juos kepurėmis“ isterijos banga lietuviškąją inteligentiją atvirai glumino. Tolesnė karo eiga, kaizerinės okupacijos brutalumas tik stiprino rezignaciją, priešiškumą prievartai. Ryškiau išreikštos ginkluotos kovos ar

34 Johnson M., min. veik., p. 1.35 Urbonas V., Lietuvių periodinė spauda: raidos istorija ir dabartis // Gimtasis kraštas: praeities ir dabarties kultūros metraštis, 2012, t. 5, p. 51.36 Aleksandravičius E., Kulakauskas A., Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 153–155.

292

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

juo labiau keršto dvasios to meto lietuviškos visuomenės autoritetų die-noraščiuose ir kiek vėliau rašytuose atsiminimuose beveik nėra. Tačiau 1918–1920 m. realijos krašte privertė prislopinti humanistines nuostatas ir pasiduoti išlikimo ginkluotoje kovoje instinktui. Viešosios politinės re-torikos tonas tapo kur kas ryžtingesnis, radikalesnis, nors nenusisukta ir nuo idealistinių vilčių  – tikėjimo didžiųjų demokratijų deklaruotais vi-suotinės taikos siekiais. Lietuvos sąlygomis tokia pacifizmo nuotaika kaip pokarinėje Vakarų Europoje nelabai galėjo formuotis. Tačiau tam tikrų jos atspindžių, pirmiausia kultūros sferoje, būta. Juos dažniausiai inici-juodavo inteligentai ir menininkai, lankęsi ar studijavę Vokietijoje, Švei-carijoje, Prancūzijoje, skaitę tų šalių spaudą, užčiuopę tenykščių kūrėjų, intelektualų gyvenimo pulsą37. Vis dėlto tai neturėjo didesnio poveikio nei Lietuvos visuomenės sąmonei, nei valdžios viršūnės politinėms vizi-joms. Gyvenimo realybė neleido ilgiau puoselėti idealistinių vilčių. Taip lūkesčiai, susieti su Vakarų demokratijų deklaruotomis taikos išsaugojimo Europoje perspektyvomis, gana greitai – dar neįpusėjus XX a. trečiajam dešimtmečiui – ėmė blankti, o kartais net įgaudavo piktoko skepsio pa-vidalą38. Tai nesunku pastebėti įdėmiau pažvelgus į kai kurias tuometinio oficiozo pirmuosiuose puslapiuose pateiktas publikacijas. Kritišką jų toną lėmė nepalankia Lietuvai linkme besiklostanti „Vilniaus byla“. Antai po ciniškos real politik simboliu lietuvių visuomenei tapusios 1923 m. Am-

37 Kaip pavyzdį galima nurodyti kad ir ambicingą literatų avangardistų sambūrį, į viešu-mą išėjusį 1922 m. su leidiniu „Keturių vėjų pranašas“, o 1924–1928 m. leidusį literatūrinį žurnalą „Keturi vėjai“. Šio sambūrio pagrindinis „ideologas“ Kazys Binkis 1920–1921 m. „žmonėjosi“ Berlyne. Kaip tik tada jis perskaitė savotiška sensacija tapusį vokiečių ra-šytojo Bernhardo Kelermano (B. Kellermann) antikarinį romaną „Lapkričio 9-oji“ (Der 9 November), kuriame dramatiškai pavaizduota, kaip kaizerio armijos štabo vadovybė pasmerkia beprasmiškai mirčiai savo karius, davusi įsakymą žūtbūt išlaikyti Keturių vėjų (pranc. Quatre vents) kalvą. Iš čia ir lietuviškojo žurnalo pavadinimas, turėjęs simboli-zuoti ryžtingos, sąmoningos mažumos pasiaukojamą kovą už meno atsinaujinimą. Žr.: Kuzmickas V., Kazys Binkis: Gyvenimas ir kūryba, Kaunas: Šviesa, 1985, p. 59. Beje, pir-mojo žurnalo numerio viršelyje pavadinimas pirmiausia buvo užrašytas prancūziškai, o po to dar aštuoniomis kalbomis, tarp jų – ir latviškai bei estiškai (lietuviškas užrašas stambiu, raudonu šriftu sudaro tarsi foną). Nepaisant šios pavadinimo kilmės istorijos, svarbu konstatuoti, kad antikarinė ar pacifistinė retorika visuose „Keturių vėjų“ nume-riuose yra neryški, „užčiuopiama“ daugiausia tik potekstėje. 38 Žr. pvz.: Dilys A., Gresiantis žmonijai pavojus, Nusiginklavimo konferencija // Lietu-va, 1924 08 09, p. 2.

293

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

basadorių konferencijos buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis platokame straipsnyje smarkokai išpliekė esą „veidmainiškai“ taikos ir demokratijos idėjas skleidusias Prancūziją, D. Britaniją ir JAV. Jis skaity-tojams aiškino taip: „Didžiausią atsakomybę neša pasaulio šeimininkai – Santarvės didžiūnai. Jie mokėjo karo metu leisti gražius obalsius, kad pri-trauktų daugiau sąjungininkų ir moraliai susilpnintų priešą. Jie mokėjo tą priešą [Vokietiją – M. K.], kurį jie skelbė vieninteliu militarizmo kal-tininku, nuveikti, visiškai nuginkluoti ir sunaikinti materialiai. Deja, jie nemokėjo arba, teisingiau pasakius, nenorėjo sutvarkyti pasaulio taip, kad valstybių ir tautų tarpusavio santykiai būtų varomi ne brutalia pajėga, bet teise ir teisingumo dėsniais.“39 Taip pat smarkiai kliuvo ir svarbiausiai po-karinę tvarką ir taiką apsaugoti turėjusiai tarptautinei institucijai. Ją J. Pu-rickis įvertino net nebandydamas surasti bent kiek diplomatiškesnių epi-tetų: „Kad nepasirodytų pasaulio akyse visiškais apgavikais, jie [Santarvės nariai – M. K.] įkūrė Tautų Sąjungą, prirašė jos statute labai gražių obalsių [šūkių – M. K.]. Bet ta Sąjunga serga ir, matyti, sirgs ir toliau rachitizmu visą savo amžių. Ji šį tą daro labdarybės ir socialinėje dirvoje, bet politi-koje, savo svarbiausiame uždavinyje – ji rachitikas, neūžauga, kuris moka žaisti, bet nieko rimto nepadaro.“40 Pikta šio įžvalgaus žurnalisto progno-zė netolimoje ateityje iš esmės išsipildė. Po daugiau nei dešimtmečio ofi-ciozinė Lietuvos spauda atvirai pripažino, jog „pacifizmas šiandien pergy-vena sunkią krizę ir vargu ar jis beprisikels nuo tų skaudžių smūgių, kurių jam teko patirti paskutiniuoju laiku. Pacifizmas buvo identifikuojamas su Tautų Sąjungos dvasia, bet kas šiandien bepaliko iš Ženevos įstaigos – visi matome. Tautų Sąjungos kūrėjų viltis – spręsti tarptautinius kivirčus tai-kiu būdu – nepasiteisino. Vėl grįžtame prie senų pajėgos metodų“41.

Vis dėlto toks emocingas kaip J. Purickio požiūris Lietuvos viešojoje erdvėje ne tik trečiajame dešimtmetyje, bet ir vėliau buvo daugiau išimtis42,

39 Vygandas [J. Purickis] Militarizmas prieš Didįjį karą ir po karo // Lietuva, 1923 10 13, p. 1.40 Ten pat.41 Pacifizmo krizė // Lietuvos aidas, 1936 04 23, p. 4.42 Pavyzdžiui, gana aštriai pacifizmą viename straipsnyje 1925 m. demaskavo Antanas Graurogkas: „[Pacifizmas] geras ir naudingas tenai, tose šalyse, kur manoma, kad krašto gerovė reikalauja pavergimo ir ginklu pajungimo kitų mažesnių tautų; tenai pacifizmas yra geras vaistas nuo sunkios ligos, kuri jau ne vieną didelę tautą yra pražudžiusi. Bet

294

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

o ne norma. Dažniausiai spaudoje apie didžiųjų Europos valstybių taikos palaikymo iniciatyvas stengtasi atsiliepti su pagarbiu pritarimu, palaiky-mu, nors iš potekstės bent kiek praprusęs skaitytojas galėjo nesunkiai su-prasti, jog tai laikoma formaliu diplomatinės rutinos dalyku – siekiamybe, kuri vargu ar artimiausioje ateityje bent iš dalies taps realybe43. Manyta, kad pasaulinėje arenoje simboliškai ginti „taikos reikalą“ geriausia patikė-ti moterims – kaip motinoms, duodančioms ir puoselėjančioms gyvybę. Antai 1932 m. buvo atsiliepta į Tarptautinės vaikams globoti sąjungos Že-nevoje (pranc. Union internationale de secure aux enfants Genêve) kvie-timą žymiausiems savo šalyse rašytojams periodinėje spaudoje paskelbti straipsnių taikos tema. Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga šią garbę suteikė Sofijai Čiurlionienei44. Panašus bendradarbiavi-

šaukti prie taikingumo ir naikinti karingumą ten, kur priešas tyko prie tėvynės vartų, reiškia tą patį, ką raginti prie kapituliacijos ir būti priešams talkininku. Kas tai yra, ar sa-vižudybė... ar dar blogiau?“ <...> Imperialistinėse šalyse pacifizmo propaganda yra reika-linga sudaryti pusiausvyrai ir apsaugoti visuomenei nuo avantiūrų, iššaukiamų nesuval-domo karingumo ir gobšumo. Lietuvos liaudis, papratusi visiems rankas bučiuoti, ta liga neserga, priešingai, jai ir karingumas, ir kitos karinės ypatybės, kol ji veda apsigynimo kovą, yra būtinos.“: Graurogkas A., Pacifizmas ir mes // Trimitas, 1925, Nr. 12, p. 354.43 Šį savotišką „cinizmą“ viename savo straipsnių įtikinamai pagrindė būsimasis kariuo-menės vadas plk. ltn. Stasys Raštikis. Jis pažymėjo, jog per 3421 rašytinės žmonijos metus buvo 3135 karo metai, iki 1860 m. valstybės pasirašė apie 8000 taikos sutarčių, kurios trukdavo ne ilgiau kaip dvejus metus. Tad, anot Raštikio, „taip buvo praeityje, taip bus ir toliau, nes kol visi žmonės nevirs taikos ir meilės angelais, tol karai, kaip visų piktybių padariniai, neišnyks iš žmonijos gyvenimo, tai yra vienas visuomenei atmintinas daly-kas“. Todėl „su ta mintimi turime apsiprasti ir pacifistų gražioms kalboms pritardami, didelių vilčių jų pastangų sėkmingumui dėti neturėtume“.: a., Lietuviai, galvokime vyriš-kai – sako plk. ltn. Raštikis, nagrinėdamas kariuomenės ir visuomenės santykių klausimą // Lietuvos aidas, 1933 11 16, p. 6. Panašias mintis savo straipsnyje išdėstė ir plk. Juozas Lanskoronskis. Žr.: Lanskoronskis J., Tautos Nepriklausomybė ir kariuomenė //Lietuvos aidas, 1933 02 15, p. 5. 44 Pažymėtina, jog S. Čiurlionienė nebuvo nuosekli pacifistė – Nepriklausomybės kovų laikotarpiu rengė ir skleidė karišką propagandą Lietuvos kariams ir visuomenei. Nepai-sant to, prireikus ji sėkmingai susitvarkė ir su „taikos pasiuntinės“ misija. Užsakytame S. Čiurlionienės straipsnyje sudėtos visos tokiu atveju reikalingos frazės, o jo turinį ge-riausiai apibendrina ši citata: „Kai dabar pesimistai nustoja pusiausvyros ir desperatiškai skelbia Taikos idėją pralaimėjus, mums, mažos šalies piliečiams, kurie tik savo kuriamąja jėga esame gyvi, reikia juoba įsitempus kultūros darbą savo krašte dirbti ir kartu priartėti prie viso pasaulio geros valios žmonių, kurie skelbia moralinį nusiginklavimą. Tam žmo-nijoje sustiprėjus visi kiti nusiginklavimai lengvai bus įvykinti.“ žr.: Čiurlionienė S., Karo

295

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

mas vyko ir vėliau. 1936 m. Lietuvos moterų taryba nusiuntė delegates į kongresą Jugoslavijos mieste Dubrovnike, prisijungdama prie tarptauti-nės akcijos trisdešimt dienų (nuo gruodžio 15-osios iki sausio 15-osios) paskirti pacifizmo propagandai – ėmėsi platinti specialius pašto ženklus su užrašu „Pax“ (lot. taika) bei atitinkamo pobūdžio literatūrą45. Tokia parodomoji veikla – „valdiško“, konjunktūrinio pacifizmo išraiška. Be to, reikia pažymėti, jog tos pačios Lietuvos moterų tarybos narės kartu dirbo ir „militarizmo“ labui, nes aktyviai rėmė Lietuvos kariuomenę46. Siekiant sušvelninti šį paradoksą, taikos ženkliukų platinimo akciją viešinančiame straipsnyje esminę mintį stengtasi rutulioti taip, kad idealistinės deklara-cijos nesikirstų su šalies gynybiniais interesais. Šios pastangos „pagimdė“ „doktriną“, kuri skelbė: „Ir šalia visuotinio tiek vyrų, tiek moterų karinio pasiruošimo, kurio iš mūsų reikalauja tėvynės laisvės saugojimo pareiga, mes garsiai galime tarti pasauliui – mes karo nenorime, mes trokštame taikos ir teisėtumo. Mes stojame į pacifistų eiles ir jų idėjas nešiojame, remiame kiekvieną pastangą ir darbą, siekiantį pasaulio taikos.“47

Kituose panašiuose straipsniuose buvo raginama visas viltis dėl tai-kos ateityje sudėti į vaikus – jiems skiepyti draugiškumą ir pagarbą sve-timoms tautoms, pertvarkant švietimo sistemą sekti neutralitetą pasirin-kusių Šiaurės šalių, o ne militaristinių diktatūrų pavyzdžiu48.

Apskritai reikia pažymėti, kad Lietuvos spaudos puslapiuose, nors ir nereguliariai, pasirodydavo bendro pobūdžio informacijos, pristatančios tiek pacifistinio judėjimo raidą Europoje49, tiek žymiausius antikarinių,

pavojus jaunajai kartai // Lietuvos aidas, 1932 03 19, p. 7.45 J. Žv., Pasikalbėjimas su ponia V. Lozoraitiene. Kongresas Dubrovnike. Moterų po-licija. Kino filmos vaikams. Apie auklėjimą // XX amžius, 1936 12 07, p. 5; Visuomenės veikimas // Naujoji vaidilutė, 1936, Nr. 12, p. 507.46 Beleckienė O., 1936 metai Lietuvos moterų gyvenime // Naujoji vaidilutė, 1937, Nr. 1, p. 1–2. 47 F. P., Pasiruoškime gintis, bet trokštame taikaus kūrybos darbo! Dėkimės į taikos sti-prinimo talką! // Rytinis Lietuvos aidas, 1936 11 03, p. 2. 48 Biržiškienė B., Jaunimas ir vaikai taikos pasiuntiniai // XX amžius, 1936 12 22, p. 2.49 Žr. pvz.: V. G. [V. Gustainis], Tarptautinis taikos kongresas // Lietuva, 1924 09 03, p. 2; Telegramos. Įdomi pacifistų brošiūra E [elta], Paryžius, 30.IX // Lietuva, 1924 10 01, p. 7; Martel R., Pacifizmas dirba // Lietuvos aidas, 1930 07 14, p. 3; Martel R., Pacifistinis judėjimas Prancūzijoj. Victoro Margueritte: Non! // Lietuvos aidas, 1931 08 08, p. 7; Mar-tel R., Pacifistinis judėjimas Prancūzijoj. Ernesto Judet‘o „Saugumo politika“// Lietuvos

296

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

taikaus tautų sugyvenimo idėjų propaguotojus, tokius kaip L. Tolstojus, A. Nobelis, F. Nansenas (F. Nansen, 1861–1930m.), M. Gandis ir kt. Apie šias asmenybes dažniausiai rašyta pagarbiai, kaip apie iškilius kūrėjus, moralinius autoritetus, sykiu apgailestaujant, jog jų subrandintoms ge-resnio pasaulio vizijoms tokie abejingi pasaulio galingieji. Skaitantys vo-kiečių, prancūzų kalbomis Lietuvos inteligentai turėjo galimybę susipa-žinti su Vakarų Europoje pagarsėjusiais antikarinio pobūdžio Adriano Gustavo Anri Barbiuso (A. G. H. Barbusse, 1873–1935 m.), Ernsto Junge-rio (E. Jünger, 1895–1998 m.), Ericho Marijos Remarko (E. M. Remarque, 1898–1970 m.) ir kitų rašytojų romanais. E. M. Remarko knygos buvo išleistos ir lietuviškai, o apie kitų autorių kūrinius Lietuvos skaitytojai šiek tiek galėjo sužinoti iš kultūrinėje spaudoje pasirodžiusių išverstų iš-traukų arba literatūrinių naujienų apžvalgų50.

Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios, nuolat didėjant įtampai tarp Lietuvos ir nacionalsocializmo keliu pasukusios Vokietijos, lietuviš-ka žiniasklaida į kiekvieną tarptautinėje arenoje pasigirdusį įtakingesnio taikos šalininko balsą reaguodavo gana entuziastingai, pabrėždama Lie-tuvos ištikimybę teisingumo ir humanizmo principams. Sykiu tuo tarsi norėta atkreipti menamų užsienio stebėtojų dėmesį į Lietuvos saugumo problemas51 ir suteikti šiokią tokią viltį savajai nerimo apimtai visuome-nei. 1935 m. ginkluotas konfliktas su galinga Vokietija atrodė realus, o bent kiek apčiuopiamesnės tarptautinės paramos, nors ir desperatiškai

aidas, 1931 08 12, p. 7; Aidai iš užsienio. Visuomeninis gyvenimas. Nusiginklavimas // Naujoji Romuva, 1932, Nr. 3, p. 70; J. Val., B. S., Laiškai iš užsienių. Paryžius. Ar visa-da naudingas pacifizmas? Prancūzų pokarinis pacifizmas // Lietuvos žinios, 1933 11 11, p. 3; Coudenhove-Kalergi R. N., Dvidešimties metų karas. Didžiojo karo pradžios 20-ies metų sukaktuvių proga // Lietuvos aidas, 1934 07 30, p. 2; Pacifisto kalba atvira, nuoširdi ir įtikinama // Lietuvos žinios, 1937 01 27, p. 1, 6; P. K-nas, Seni kariai apie taiką. Tarp-tautinis kombatantų kongresas. Vokiečiai, italai ir anglai nedalyvavo. Karinga nuotaika taikos tribūnoje // XX amžius, 1938 07 01, p. 2; Anglijos pacifistai iš įsitikinimo. Karo tarnyba ir medis. „Ar jūs gintumėtės nuo žudiko“// XX amžius, 1939 08 19, p. 10.50 Išsamiau žr.: Jokubauskas V., Didžiojo karo atminimas: Diskursas ir atminimo prak-tika tarpukario Lietuvoje // Lituanistica, 2016, t. 62, Nr. 4, p. 237–38. 51 XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pasaulinė opinija pacifistinį, ištikimybe Versalio sistemos principams grįstą požiūrį į tarpvalstybinius santykius vis dar laikė aukštesnės politinės moralės išraiška, tačiau neoficialiai toks požiūris jau nepajėgė atsverti real poli-tik motyvacijos. Kasparavičius A., Lietuva 1938–1939 m.: Neutraliteto iliuzijos, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 38.

297

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

ieškojusi, Lietuva iš esmės nesulaukė. Tiesa, toks pabrėžtinai taikingas to-nas lietuviškoje žiniasklaidoje atsirado ne iš karto. 1930–1935 m. preten-zijos Vokietijai dėl nelojalumo kurstymo reikštos gana atvirai ir drąsiai, mat tikėtasi, jog Vakarų demokratijos neleis vėl išvešėti vokiškajam mi-litarizmui. Progų konstatuoti šią grėsmę tikrai netrūko: jų ėmė rastis kur kas anksčiau, nei buvo žengti pirmieji didesni Adolfo Hitlerio žingsniai laužant ginklavimosi apribojimus ir pačią Versalio sistemą. Revanšizmo stiprėjimą vokiečių masėse išraiškingai bylojo agresyvi jų reakcija ne tik į įvairias politinio, bet ir kultūrinio gyvenimo aktualijas. Vienas iš itin simbolinių tokio pobūdžio įvykių, sulaukusių atgarsio ir Lietuvoje, buvo 1929 m. Berlyne pademonstruota jau iki tol plačiai pagarsėjusio Vokieti-jos rašytojo E. M. Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ (vok. Im Western nichts Neues)52 amerikietiškoji ekranizacija (angl. All Quiet in the Western Front). Radikalėjanti ir vis labiau revizionistinėms nuotaikoms pasiduodanti vokiečių visuomenė šį kūrinį sutiko nevienareikšmiškai, o pati filmo premjera buvo sužlugdyta chuliganiškų veiksmų. Toms kelias dienas įvairiuose Berlyno kino teatruose vykusioms nacionalsocialistų akcijoms vadovavo Reichstago narys Jozefas Gebelsas (J. Goebbels) – bū-simasis Trečiojo Reicho propagandos ministras. Prieš pat prasidedant seansams, piktavaliai salėse tarp žiūrovų paleisdavo tai baltų pelių, tai gyvačių, paskui pradėdavo triukšmauti, išprovokuodavo muštynes su socialdemokratų šalininkais53. Dėl šių neramumų teismas nedelsdamas uždraudė filmo demonstravimą. Vis dėlto ažiotažo paveikti vokiečiai ma-siškai plūdo į kaimyninių šalių – Prancūzijos, Belgijos ir Olandijos – pa-sienio miestelius, kur turėjo galimybę pamatyti tą tiek pasipiktinimo jų tėvynėje sukėlusį kino filmą54.

Po poros metų šis kontroversiškai išgarsėjęs filmas pasiekė Lietuvos ekranus. Suprantama, pirmiausia jis demonstruotas laikinojoje sostinė-je – Kaune, viename iš geriausių ir moderniausių kino teatrų „Forum“ (dabar šis pastatas Laisvės al. pažymėtas 46 numeriu). Pasirūpinta ir

52 Martel R., „Vakaruose nieko nauja“. Knyga apie karą // Lietuvos aidas, 1929 07 15, p. 4. 53 A. G. [A. Gricius], Baltosios pelės, gyvatės ir peštynės Berlyno kinuose. Nacional-socialistų kova su „Vakarų fronte nieko naujo“ filmu (Mūsų Berlyno korespondento) // Lietuvos aidas, 1930 12 18, p. 4. 54 A., Vokiečiams brangiai kaštavo „Vakarų fronte nieko naujo“ // Lietuvos aidas, 1931 03 24, p. 4.

298

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

intriguojančia „įvykio“ reklama spaudoje. Didžiausio tiražo šalies dien-raščio antraštės skelbė: „Pasaulinis triumfas! Pasinaudokite nedaug kam pasitaikančia proga! Šio paveikslo mūsų publika labai laukia. Numatyti 4 seansai.“55 Iš tiesų, sensacija sutraukė daugybę žiūrovų. „Lietuvos aido“ reporteris neperdėdamas konstatavo: „Tokios spūsties, tokio žmonių su-sigrūdimo nei viename Kauno teatre dar nematyta. Žmonių eilėms tvar-kyti tiek prie kasų (šeštadienį jų prireikė net dviejų), tiek kino fojė prirei-kė geroko būrio policininkų. Dauguma žiūrovų šeštadienį bilietų negavo. Apie kino [teatrą – M. K.] „Forum“ didžiausias susigrūdimas buvo ir sekmadienį.“56Taip pat pažymėta, jog tai ne pirmas Didžiojo karo kru-vinąją dramą vaizduojantis filmas, kurį išvydo kauniečiai (anksčiau jie turėjo progų pamatyti „Vakarų frontą“, „Verdeną“, „Didįjį paradą“), bet jis vienintelis sukėlė tokį ažiotažą. Kitame atsiliepime, netrukus išspausdin-tame tame pačiame dienraštyje, buvo palankiai įvertintas ir filmo turinys, ypatingai pažymint, kad nacionalsocialistų protestai dėl jo neva Vokietiją įžeidžiančio turinio, yra nepagrįsti57. Apskritai tuometė Lietuvos publi-ka, pasipiktinusi vokiečių intrigomis Klaipėdos krašte ir, matyt, vis dar prisimindama kaizerinės okupacijos negandas, savotiškai skandalingą E. M. Remarko kūrinio ekranizaciją, sprendžiant iš žiniasklaidos infor-macijos, sutiko su beveik neslepiamu piktdžiugišku pasitenkinimu, nors vėliau į viešumą iškilo ir viena kita kritiška nuomonė58. Žinoma, Berlynas

55 [reklaminis skelbimas] // Lietuvos aidas, 1931 03 27, p. 4.56 A., „Vakarų fronte nieko naujo“ Kaune // Lietuvos aidas, 1931 03 24, p. 5. 57 Recenzentas straipsnyje taikliai pastebėjo: „Jei karo pasmerkimo, taikos idėja vokie-čių nacionalistus įžeidžia, tai, ko gero, jie gali laikyti įžeidimu ir Nobelio taikos premiją a. a. Strezemanui“ [Gustav Stresemann (1878–1929 m.) – Vokietijos kancleris ir užsienio reikalų ministras (1923–1929 m.), 1926 m. apdovanotas Nobelio taikos premija]. A., „Va-karų fronte nieko naujo“ Kaune // Lietuvos aidas, 1931 03 24, p. 5. 58 Pasak vieno tautininkų pažiūrų kritiko, „Remarko veikale aiškiai matyti ir raudonu siūlu per visus puslapius eina antimilitaristinė tendencija su kosmopolitiškumo raugu, kas užmuša, gal ir netiesiogiai, nacionalinį karžygiškumą, norą pasiaukoti tėvynei, o žu-vusiųjų kautynių lauke kultą lyg ir išniekina“. Žr.: Žukauskas J. [recenzija], Beletristika. W. T. Scanlon’as, „Dieve, pasigailėk mūsų!“ Didžiojo karo apysaka. Vertė Petras ir Kostas Jurgėlos (Jurgelevičiai), Marijampolė, 1934, p. 400, kaina 4 Lt // Vairas, 1934, Nr. 5, p. 116. Gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius į šios Remarko knygos ekranizacijos Holivude priežas-tis pažvelgė giliau, iškeldamas dvejopų standartų problemą informacinio karo kontekste. Šis įžvalgus karininkas buvo linkęs iš dalies pateisinti vokiečių pretenzijas. Pasak Bulvi-čiaus, „didžiųjų valstybių organai, norėdami parodyti savo pacifistinę nuotaiką, kartais

299

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

diplomatiniais kanalais reiškė nepasitenkinimą tuo, kad Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos Pirmojo pasaulinio karo laikų kaizerio kariuomenės ir jos vadovybės „juodinimui“. Tačiau tik Klaipėdoje, veikdama per auto-nominius valdžios organus ir vietos revanšistus, Vokietija pasiekė, kad filmo demonstravimas būtų nutrauktas59. Tiek politinių aistrų sukėlusi ekranizacija įžiebė naują ne tik romano „Vakarų fronte nieko naujo“, bet ir kitų į jį siužetu labai panašių literatūros kūrinių populiarumo pliūpsnį. Antai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tokiu sugretinimo principu Lie-tuvos spaudoje buvo gana plačiai reklamuojama amerikiečių autoriaus V. T. Skanlono (W. T. Scanlon) apysaka „Dieve, pasigailėk mūsų!“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Petras ir Kostas Jurgėlos (Jurgelevičiai)60. Be to, lietuviškoje bulvarinėje spaudoje netgi skelbta, kad Remarkas savo roma-ne naudojosi kur kas anksčiau labai kukliu tiražu išleista, todėl plačiau nežinoma vieno lietuvių kilmės autoriaus parašyta knyga61. Ir tai ne vie-nintelis atvejis, kai suabejota šio garsaus rašytojo moraliniu autoritetu. Būta straipsnių, kuriuose jis parodytas kaip prabangų gyvenimą pamė-gusi, nuolatinio dėmesio savotiškai išlepinta asmenybė62.

Taigi vaizdiniai Pirmojo pasaulinio karo tematika Lietuvos, kaip ir kitų šalių, kurias jis palietė, žiniasklaidoje, menininkų kūryboje tarpukariu su-kosi ir pynėsi nuolat – gal tik kiek blankiau, provincialiau. Vis dėlto tai sti-prino bendros Europos istorijos pajutimą, primindavo apie taikos trapumą

finansuoja pacifistinių filmų gamybą ir aukština rašytojus pacifistus, ypač tuos, kurie apie numatomųjų priešų militarizmą rašo. Tiesa, vienos rūšies pacifistų vyriausybės ir genera-liniai štabai nemėgsta – būtent tų pacifistų, kurie ima neigiamai rašyti apie savo valstybės kariuomenę, savos valstybės imperializmą ir militarizmą. Šiuos, savaime aišku, laiko savo galių silpnintojais. Tačiau apie kitas kariuomenes, kitų valstybių imperializmą rašyk, kiek tik nori, skleisk pacifizmą, kiek tik patinka“. Bulvičius V., Karinis valstybės rengimas, Kaunas: Kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyrius, 1939, p. 14.59 G. V. [Valentinas Gustainis], Kodėl Klaipėdoje uždrausta „Vakarų fronte nieko naujo“ // Lietuvos aidas, 1931 05 22, p. 7.60 [Reklaminis skelbimas viršelio vidinėje pusėje] // Naujoji Romuva, 1934, Nr. 163.61 Antai teigta, kad Remarkas siužeto kompoziciją, stilistiką nusižiūrėjo ir net iš dalies nukopijavo nuo 1912 m. Hamburge vokiečių kalba išleistos knygos Das Menschenschlach-thaus („Žmonių skerdykla“), kurią parašė iš Gumbinės kilęs mažlietuvis Vilius Lamšus, mokytojavęs Hamburge. Žr.: Lietuvis – Remarko pirmtakūnas // Sekmadienis, 1934 07 01, p. 6.62 Kaip dabar gyvena „Vakarų fronte nieko naujo“ autorius Remarkas // XX amžius, 1937 11 12, p. 6.

300

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

ir jos kainą63. Kita vertus, tos iš užsienio Lietuvą pasiekiančios antikarinės nuotaikos neturėjo rimtesnės institucinės ir organizacinės paramos.

TARPUKARIO LIETUVOS PACIFISTAI: TARP ILIUZIJŲ IR DEMAGOGIJOS Nors taikos iniciatyvos tarptautinėje arenoje, iškiliųjų humanistų an-

tikarinės idėjos XX a. trečiojo, o ypač ketvirtojo dešimtmečio oficiozinėje Lietuvos spaudoje buvo vertinamos ganėtinai palankiai, į pacifizmo, arba nusiginklavimo, šauklius šalies viduje žvelgta įtariai ir dažniausiai prie-šiškai. Šiame skyriuje pabandysime tai pailiustruoti ir pakomentuoti.

Bet prieš imantis savo pagrindinio siekio, pirmiausia tenka trumpai aptarti didelę įtaką lietuvių visuomenei turėjusios Katalikų bažnyčios požiūrį į karą. Apmąstant įvairius pasaulio istorijos pavyzdžius susida-ro įspūdis, kad religinės kilmės (nebūtinai krikščioniškas) pacifizmas pasižymi bene didžiausiu tvarumu, o neretai ir kategoriškumu. Dėl to jis dažnai sulaukdavo išskirtinio valdžios ar kitų organizuotų oponentų spaudimo. XX a. pirmosios pusės lietuviškoje publicistikoje pozityvistai ir marksistai nepraleisdavo progos įgelti dvasininkijai dėl to, kad jos hie-rarchai vienareikšmiškai nepasmerkia karo, prievartos, neatsiriboja nuo valstybės galios struktūrų, taip esą absoliučiai pamindami Kristaus mo-kymą apie artimo meilę, gailestingumą, neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę. Į tokius aiškiai angažuotus kaltinimus tekdavo kantriai atsakinėti.

Tarpukariu buvo paskelbta bent keletas didesnės apimties straips-nių64, kuriuose gana išsamiai gvildenta karo moralumo problema. Juos

63 Kairiųjų pažiūrų rašytojas Antanas Venclova po apsilankymo vienoje iš baisiausių Di-džiojo karo mūšių Vakarų Europoje vietoje – Verdene 1937 m. viename savo straipsnyje taip išliejo ten jį užplūdusias emocijas: „Ir supratau, kad juo didesnis būrys bus tų, kurie reikalauja taikos, jai dirba ir ja dieną naktį rūpinasi, tuo Verdeno laukai bus toliau nuo mūsų, tuo jie su savo kapais, su savo bauginančiais šešėliais vis labiau nugrims į praeitį. Europa iškankinta, sužalota, sudaužyta, sukruvinta. Dvi dešimtys taikos metų anaiptol neužgydė kruvinų žaizdų, tos žaizdos ligi šiol alma, pūliuoja.“ Žr.: Venclova A., Mirties laukai ties Verdenu // Šalys ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1972, p. 50.64 Kuronieitis A. [Jakštas A.], Antimilitarizmas Lietuvoje // Draugija, 1922, Nr. 5–6, p.  233–237; Būčys P. P., Kariuomenė, tauta, žmonių giminė // Židinys, 1935, Nr. 7, p. 3–11; Yla S., min. str., p. 8; Česaitis I., Karas ir moralė // Mūsų žinynas, 1938, Nr. 4, p. 548–573.

301

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

parašė autoritetingi teologai, katalikų intelektualai. Kai kurias jų min-tis prasminga perteikti. Vienas pirmųjų dar XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje konkrečiai šį klausimą svarstyti ėmėsi kunigas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas (1860–1938 m.) – iškilus katalikiškosios spaudos organizatorius, publicistas, visuomenininkas. Gerai valdąs plunksną, pasižymintis plačia erudicija ir matematiko logika dvasininkas galėjo argumentuotai atremti suprimityvintus priekaištus. Savo publikacijoje, pasitelkęs pavyzdžius iš Šventojo Rašto, jis parodė, kad Dekalogo (kon-krečiai penktojo Dievo įsakymo – „Nežudyk“) nuostatų negalima supras-ti tiesmukai – būtina suvokti kontekstą, iš kurio ir kyla išimtys. Esminė iš jų – teisė gintis nuo užpuolimo. Šio universalaus dar šv. Augustino sufor-muluoto principo būtina įgyvendinimo priemonė yra sava kariuomenė. Kartu A. Dambrauskas-Jakštas paprastai, bet emociškai paveikiai paaiš-kino, kodėl Lietuvai pacifistinės iliuzijos nieko, išskyrus tautos ir valsty-bės pražūtį, negali duoti:

„Karo pavojus, lyg Damoklo kardas, nuolat ant mūsų kabo. Mūsų nepriklausomybė, mūsų žemės reforma baisiai nepatinka mūsų stipres-niems imperialistams kaimynams. Jie griežia dantis ir laukia tik progos visą Lietuvą pasiglemžti. Pavojus didelis, visiems aiškus. Vien tik mūsų antimilitaristai to nemato. Jie net šioje kritiškoje valandoje drįsta kelti klausimą: ar jie nenusikals žmogžudyste, jei kovoj užmuš priešą? Ar ne geriau būtų šovus į orą, užuot į ginkluotą užpuoliką!.. O Sancta lituana simplicitas! Užpuolikas tų skrupulų neturės, jis drąsiai šaus jiems į kak-tą ir stengsis kuo daugiausiai „prakeiktų lietuvių“ mūšio lauke pakloti!.. Apsimąstykit, ponai antimilitaristai, kol yra laiko! Tai ne Kristaus moks-las, kurį jūs šnekat, bet išgverusio senio Tolstojaus. Per vien laikyti savo skriaudžiamuosius brolius ir jų užpuolikus yra tas pats, kas per vien lai-kyti Kristų ir Barabą.“65

Panašiai, taikydamas į jautriausią skaitytojų širdžių vietą, Lietuvos teisę ginti savo teritoriją ir nepriklausomybę 1935 m. kultūros žurnale „Židinys“ išspausdintame straipsnyje įrodinėjo vyskupas Petras Pranciš-kus Būčys: „Užimdama Vilnių, Lenkija padarė mums skriaudą, suardė visuotinę tvarką ir teisybę. Karas visuotinei tvarkai ir teisybei atstatyti yra taip pat teisėtas ir doras, kaip ir karas tai tvarkai apginti.“66 Argumen-

65 Kuronietis A. [Jakštas A.], min. str., p. 236–237.66 Būčys P. P., min. str., p. 8.

302

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

tas  – labai stiprus. To meto lietuvių visuomenei Vilniaus kraštas buvo „šventas“ – tokiu turėjo tapti ir galimas karas dėl jo.

1938 m. „Mūsų žinyne“ išspausdintame straipsnyje kunigas Ignas Če-saitis ragino tiesmukai nesuprasti ir nesuabsoliutinti tezės, jog „dorovi-nė Evangelijos doktrina skelbia tautoms taiką ir santarvę“, nes Evangelija „atvirai pripažįsta ir karių profesijos teisėtumą“67. Jis pažymėjo, kad, sie-kiant apginti nuo užpuolimo, išsaugoti taiką, tenka ruoštis arba net naudo-ti ginklą. Ne vieną skaudžią Didžiojo karo istorijos pamoką gavusios vals-tybės labiau nei bet kada iki tol naudojasi kiekviena proga taikos siekiams deklaruoti, tačiau, nepaisant to, nepasitiki viena kita, abejoja tarptautinio arbitražo efektyvumu, todėl neketina atsisakyti kariuomenės, ruošiasi galimus konfliktus spręsti jėga. Rūsčios realybės esą nenori suprasti tik „kraštutiniai pacifistai“ – įvairios „mistiškosios sektos“, Tolstojaus šalinin-kai, „masoniškojo humanizmo teoretikai“, socialistai. Jų nuostatos – uto-pinės. Savo straipsnį I. Česaitis baigė vienareikšmišku priesaku: „Krikš-čioniškos dorovės vardu galime reikalauti, kad būtų veikiama prieš karą, kad kiekvienas darytų kas galima taikos naudai, bet nevalia piliečiui atsi-žadėti savo vaidmens, jei vieną dieną kraštas būtų verčiamas kariauti.“68 Labai palankiai apie kariuomenės reikšmę valstybėje, karo tarnybą atsi-liepė ir pagrindinis tuo laikotarpiu lietuvių tautos ugdymo vizijos kūrėjas, visuomenės moraliniu autoritetu laikytas profesorius Stasys Šalkauskis69.

Reziumuojant katalikų publicistų požiūrį į pacifizmą reikia konsta-tuoti, jog jis pasižymėjo subalansuotumu, gyvenimiškumu. Buvo remia-mos taikos iniciatyvos tarptautinėje arenoje, nes jomis rūpinosi abu tar-pukario laikotarpio popiežiai – Pijus XI ir Pijus XII70, bet kartu pripažinta ir valstybės teisė gintis ir stiprinti savo gynybos priemones. Pusiau rimtai pasižiūrėjus, pacifizmo ribas katalikams savotiškai ženklino vien jau fak-tas, kad ir pats Vatikanas turėjo savo simbolinę gvardiją.

Dvasininkų, teologijos žinovų komentarai buvo labai reikšmingi mo-raline prasme, pagrindžiant ginkluotųjų pajėgų stiprinimo, tautos karinio

67 Česaitis I., Karas ir moralė // Mūsų žinynas, 1938, Nr. 4, p. 549, 550.68 Ten pat, p. 573.69 Šalkauskis S., Kariuomenė, kaipo tautos ugdymo veiksnys // Židinys, 1935, Nr. 7, p. 12–18. 70 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 452.

303

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

rengimo siekius. Sykiu tai leido viešumoje įtikinamai marginalizuoti tuos, kuriems taikus sambūvis tapo besąlygiška dogma. Kaip idėjiniai pacifistai tarpukario Lietuvos spaudoje pirmiausia yra įvardijami rusų rašytojo L. Tolstojaus šalininkai71, bet konkrečios informacijos apie juos labai mažai72. Paprastai būdavo pažymima, kad tai esanti savotiška sekta, išpažįstanti ne-sipriešinimo blogiui jėga principą, pasisakanti prieš kariuomenę, politinės galios siekimą, propaguojanti krikščionišką artimo meilę, dorovinį tobuli-nimąsi, asketišką gyvenimą. Tokios nuostatos buvo gana artimos kataliky-bei, tačiau šios konfesijos dvasininkai L. Tolstojaus mokymą laikė erezija ir jokio palankumo jam nerodė. Dar daugiau – net į intelektualią publicistiką kartais prasprūsdavo pagiežingas subjektyvizmas. Kaip iliustraciją galima pateikti čia jau pacituotą A. Dambrausko-Jakšto poziciją. Bet būta ir dar piktesnių epitetų. Antai kunigas Stasys Yla viename savo straipsnių rėžė tokį verdiktą: „Reikalaudamas nesipriešinti piktam, tolstojizmas toleruoja piktos valios triumfą, anarchiją ir dėl to prilygsta komunizmui.“73

Be tolstojininkų, XX a. trečiojo dešimtmečio provyriausybinėje ir ka-talikiškoje spaudoje kartkartėmis minėti ir kiti – ne dėl religinių prie-žasčių „pacifistinėms iliuzijoms“ pasidavę „nesubrendėliai“ ir „svajoto-jai“ – legalių kairiųjų partijų ir jaunimo organizacijų nariai, „bedieviai“ mokytojai, dėl savo komforto besibaiminą „savanaudžiai miesčionys“ bei

71 Valstybės Prezidentas kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dienos proga „Lietu-vos aidui“ rašo // Lietuvos aidas, 1935 05 25, p. 1.72 Ne tik to meto spaudoje, bet ir ligšiolinėje istoriografijoje žinios apie Lietuvos tols-tojininkus gana fragmentiškos. Žinoma, jog jų ėmė rastis jau XIX–XX a. sandūroje. Iki Antrojo pasaulinio karo tokiais „keistuoliais“ daugiausia garsėjo Šiaulių kraštas, nors buvo jų ir apie Panevėžį, Kėdainius. Žymiausiais tolstojininkais Lietuvoje laikomi An-driejus Kalendra (1885–1952 m.), gyvenęs Šiauliuose, paskui Kruopiuose (dabartiniame Akmenės rajone), Edvardas Levinskas (1893–1975 m.), mokytojavęs Šiauliuose, Joniškyje ir netoli jo esančioje Žagarėje. Pastarasis rūpinosi L. Tolstojaus raštų vertimu, laikraščių leidyba. Šiame bare dirbo ir kiti. Pavyzdžiui, L. Tolstojaus veikalą „Pirmoji pakopa“ iš-vertė Mikalojus Kuprevičius (Kuprevičius G., Koncertas: Tyto alba, 2014, p.16). Nepri-klausomoje Lietuvoje vieša tolstojininkų veikla buvo šiek tiek pastebimesnė tik iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio. 1922 m. jie trumpai leido laikraštį „Meilės keliais“, 1923–1924 m. – „Atgimimą“. Laisviau jaustis tolstojininkams trukdė ir katalikų dvasininkijos priešiškumas, ir padidintas teisėsaugos dėmesys dėl, kaip manyta, antivalstybinių pažiūrų skleidimo. Žr.: Masionienė B., Tolstojystė Lietuvoje // Problemos, 1970, Nr. 6, p. 74–82. 73 Yla S., Krikščioniškasis pacifizmas. Karo ir taikos problemos pagrindai // XX amžius, 1936 12 23, p. 8.

304

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

šiaip įvairūs keistuoliai. Viešojoje erdvėje lietuviškieji pacifistai tarsi virto kažkokia beforme abstrakcija, kuriai prireikus galėjo būti priskirti visi, pasisakantys prieš Lietuvos kariuomenės stiprinimą, visuomenės karinio rengimo užmojus. Jų pavardžių nenorėta „reklamuoti“. Išimčių – labai nedaug. Pavyzdžiui, 1922 m. viename katalikiško laikraščio „Draugija“ straipsnyje kaip vienas ryškesnių antimilitarizmo šauklių įvardytas po-etas Butkų Juzė (t. y. Juozas Butkus)74 – tai tuo metu buvo visiems aiški nuoroda į keturvėjininkų sambūrį. Panašiomis progomis taip pat mėgta postringauti, jog tokių veikėjų Lietuvos padangėje atsiranda todėl, kad vi-suomenę, ypač inteligentiją, „tvirkina“ įvairi žalinga filosofinė ir politinė literatūra, kaip teigta, be rimtesnių kliūčių plūstanti ne tik iš Rytų, bet ir iš Vakarų. Kaune esą buvo gana populiarūs kai kurie antikarinės pakrai-pos vokiški ir prancūziški laikraščiai75. Vakarietiškąjį pacifizmą smarkiai viename savo rašinių „sutaršė“ socialinio kritiko vaidmens spaudoje ne-vengęs matematikas ir fizikas, VDU docentas Paulius Slavėnas. Jis išskyrė dviejų tipų pacifizmą: 1) skleidžiamą didžiųjų valstybių propagandistų, kurie taikos idėja veidmainiškai dangstė savo šalies imperialistinius tiks-lus, o militarizmu kaltino kitas, pirmiausia potencialias, priešininkes, ir 2) individualistinį. Į pastarąjį publicistas pažvelgė nebūdingu tiksliųjų mokslų atstovui kampu, šio įsitikinimo prigimtį aiškindamas demokrati-nės Europos „moraliniu pakrikimu“. Pasak Slavėno, „bevaikės prancūzų šeimos yra visiems žinomas statistikos faktas. Nedaug kuo skiriasi ir An-glija. Būtent Londone krenta į akis nepaprastas senmergių, senbernių ir kambarinių šunų gausumas“. O tai ir esanti problemos esmė, nes „visokie antišeimyniniai gaivalai yra pagrinde asocialūs ir egoistiški, bet kartu su tuo jie pakankamai landūs ir veiklūs visuomenėje veikti. Savo egoizmą, savo kailiu susirūpinimą ir žmonių neapykantą šitokie tipai, filosofiškai tariant, apipavidalina šunų globa ir pacifizmu“76. Tokį taikingumo gar-binimą autorius ragino „rauti su šaknimis“, nes „kultūra, kuri veda prie ištižimo ir kapituliacijų, nėra kultūra, bet rafinuota demoralizacija“77.

74 Kuronietis A. [Jakštas A.], min. str., p. 234. 75 Bučys P. P., Kariuomenė, tauta, žmonių giminė // Židinys, 1935, Nr. 7, p. 4.76 Slavėnas P., Mums reikia išmokti patogiai gulėti ir po Damoklo kardu. Psichologinis karas. Karinė propaganda ir kultūrinis darbas. Pacifizmas ir brangesnės už taiką idėjos // XX amžius, 1939 04 15, p. 3. 77 Ten pat, p. 3.

305

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

Pacifizmo fenomeną analizuoti bandė ir gen. št. mjr. Vytautas Bul-vičius – tragiško likimo asmenybė, vienas iškiliausių tarpukario Lietu-vos karininkų mąstytojų. Savo konceptualioje knygoje „Valstybės karinis rengimas“, be kitų temų, pateikdamas savo įžvalgas apie „pacifistus  – antimilitaristus“78, jis pažymėjo, kad tai – sąlyginė grupė, turinti įvairių atmainų. Autorius išskyrė ir apibūdino dvi esmines pacifistų rūšis – te-oretikus ir praktikus79. Teoretikai – ignoruojantys plėšrūniškus žmogaus instinktus, vienareikšmiškai atmetantys bet kokią ginkluotą prievartą kaip absoliutų blogį, tačiau negalintys pasiūlyti jokių realių būdų tai uto-pinei idilei pasiekti; praktikai – tai kovotojai už visuotinę taiką, savo tiks-lo siekiantys veikdami įvairiose tarptautinėse struktūrose, inicijuojantys tarpvalstybinio arbitražo, žmogaus teisių apsaugos, nusiginklavimo kon-ferencijas ir sutartis80. Pirmuosius V. Bulvičius vertino neigiamai81, an-truosius – iš esmės palankiai, nes jie savo kilnaus tikslo siekė racionaliai,

78 Bulvičius V., Karinis valstybės rengimas, Kaunas: Kariuomenės štabo Spaudos ir švie-timo skyrius, 1939, p. 12–15.79 Kitas lietuviškos kariškos minties atstovas spaudos baruose – Balys Vosylius antika-rinių nuostatų žmones taip pat skirstė į dvi grupes – „sąmoninguosius“ ir „nesąmonin-guosius“, bet tam skirstymui pasirinko kiek kitokį nei V. Bulvičius principą. „Sąmonin-gieji pacifistai“ – priešiški kariuomenei, nes suvokia galimus karo veiksmų padarinius, o Lietuvos atveju dar ir mano, kad mažos šalies kova su didesniais agresoriais gali būti visiškai beviltiška. „Nesąmoningųjų“ pacifistų laikyseną lemia ginklų ir kitų karo atributų baimė – jie nenori ar nepajėgia pripažinti žiaurios konfliktų tarp žmonių tikrovės. Vosy-lius B., Karinis visuomenės auklėjimas // Mūsų žinynas, 1937, Nr. 6, p. 677–678.80 Taip apibrėžiama praktinio pacifizmo sąvoka politologinėje literatūroje vartojama iki šiol. Kaip pavyzdį galima pateikti šiam reiškiniui skirtą Endriu Fialos (A. Fiala) knygą. Beje, tai, ką V. Bulvičius apibūdino kaip teorinį pacifizmą, E. Fiala vadina absoliučiuoju pacifizmu (religinėmis, metafizinėmis nuostatomis pagrįstą visišką karo ir prievartos at-metimą). Žr.: Fiala A., Practical Pacifism, New York: Algora Publishing, 2004, p. 8. Sen-dis E. Kuperis (S. E. Cooper), nagrinėjęs Vakarų Europos pacifistų praktikų pastangas sustabdyti žmonijos ritimąsi į Didįjį karą, šios jų veiklos kilnumui išryškinti pasirinko „patriotinio pacifizmo“ pavadinimą. Žr.: Cooper S. E., Introduction // Patriotic Pacifism: Waging War on War in Europe 1815–1914, Oxford: Oxford UP, 1991, p. 5.81 Būtina pabrėžti, kad V. Bulvičius kritiškai vertino ne tik besąlygiškąjį pacifizmą, bet ir tokio pat pobūdžio militarizmą. Žr.: Bulvičius V., min. veik., p. 324. Savo vizijoje piliečio šalies gynėjo pareigą jis siekė kuo labiau humanizuoti, pabrėždamas būtinybę Lietuvos kariams skiepyti riteriškas, t. y. garbingos kovos, manieras. Karininkas vylėsi, kad „Lietu-va kariaus tik užpulta, kai kitos išeities nebebus, o „tarptautinę teisę laužysime tik tuomet, jei ją priešas laužys. Kare, kur tik galėsime, visur įnešime žmoniškumo dvasios, kur tik galėsime, naikinsime aklos neapykantos dvasią“ (p. 326).

306

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

blaiviai vertindami situaciją82. Karininkas netgi atidavė jiems savotišką duoklę, savo knygoje propaguodamas kai kuriuos praktinio pacifizmo principus. Pavyzdžiui, ragindamas ruoštis karui, sykiu jis akcentavo bū-tinybę remti racionalias taikos šalininkų pastangas („visur, kur tik mato-me žmonijos gyvenime pragiedrulių, juos turime sveikinti, stiprinti“)83. Kitaip tariant, einamieji gynybiniai reikalai neturėtų visiškai išsklaidyti vilčių dėl visuotinės taikos idealo, kuris galbūt bus įgyvendintas kada nors tolimoje ateityje.

O štai teoretikams kandaus, bet vaizdingo žodžio V. Bulvičius nepa-gailėjo: „Tokios rūšies pacifistai kaip Remarkas nesiūlo jokio plano ka-rams išvengti ir turbūt negalvoja apie kokį nors planą. Tokie žmonės kiek primena nihilistus, kurie viską kritikuoja, visas blogybes nurodinėja, bet ką nors praktiško padaryti, kad tų blogybių nebūtų, nesugeba. O jeigu ir pasiūlo ką nors, tai tas pasiūlymas dažniausiai ne žemei, bet dangui pritaikytas ir aiškiausiai neįvykdomas. Jų pasiūlymai kaip ir galvojimas eina iš jausmų.“84 Pacifistų teoretikų idealizmas, pasak Bulvičiaus, var-giai galėtų kelti simpatijas dar ir dėl to, kad jie, skirtingai nuo daugumos militaristų, save laikė beveik šventaisiais, puikuodavosi ginantys neginči-jamą tiesą85. Ir teorinis, ir praktinis pacifizmas plito iš tam tikrų globalių židinių.

Savo knygoje V. Bulvičius nurodė svarbiausias tarptautines organiza-cijas ir neformalias jėgas, vienaip ar kitaip jas „spinduliavusias“. Tai – Ka-talikų Bažnyčia, Tautų Sąjunga, Hagos tarptautinis tribunolas, Kominter-nas, masonų ložės, „Rotary“ klubas, Raudonasis Kryžius.86 Kitas šią temą palietęs autorius – teisininkas Martynas Kavolis prie jų dar priskyrė ir tarptautinį moterų judėjimą87. Pažymėtina, kad V. Bulvičiaus sąraše nėra nurodytas Paneuropos projektas, nors pacifistinės vizijos jame užėmė centrinę vietą. Greičiausiai, nenorėdamas leistis į detalesnį aptarimą, šį

82 Ten pat, p. 324.83 Ten pat, p. 326.84 Ten pat, p. 14.85 V. Bulvičius pabrėžė, kad Lietuvos jaunimą mokyklose reikėtų supažindinti su abiem kraštutinumais – pacifizmu ir militarizmu, tačiau ši informacija turėtų būti pateikiama kritiškai. Tai esą padėtų susiformuoti sveikam požiūriui į savo šalies gynybos reikalus. 86 Bulvičius V., min. veik., p. 18.87 Kavolis M., min. str., p. 404–405.

307

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

internacionalą autorius priskyrė masonų kategorijai. Padarius šią prielai-dą dar būtina pridurti, jog minėtas tarptautinis judėjimas nebuvo kažkas tolima ir egzotiška – jis turėjo filialą ir Lietuvoje – nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Kaune veikė atitinkamas intelektualų klubas. Jo nariais tapo žinomi lietuvių akademinio ir visuomeninio elito žmonės, tarp kurių pirmiausia paminėtini Vincas Čepinskis, Valentinas Gustai-nis, Vladas Kurkauskas, Juozas Purickis, Mykolas Romeris, Jonas Vileišis ir Zigmas Žemaitis. Šis sambūris 1932 m. lietuvių kalba išleido žymiausio Senojo žemyno tautų taikaus sambūvio ideologo grafo R. N. Kudenhove-Kalergi knygą „Pan-Europos ABC“88. Tai, atrodo, buvo pati įtakingiausia adekvačiųjų pacifistų „praktikų“ grupė tuometėje Lietuvoje. O nihilisti-nės pakraipos „teoretikų“ atstovais, ko gero, reikėtų laikyti kai kuriuos legaliai besireiškusius kairiuosius visuomenininkus ir kultūrininkus, aiš-kinusius, jog valstybė kariuomenei tenkančias lėšas turėtų skirti švieti-mui ir kultūrai.

Tokias idėjas skleidė ir jaunimo karinio parengimo siekius ketvirtaja-me dešimtmetyje nuosekliai kritikavo žurnalas „Mokykla ir visuomenė“. Jo redakcinę politiką atitinkama vaga kreipė Vytauto Didžiojo universite-to profesoriai Pranas Augustaitis ir Antanas Purėnas89. Panašių nuostatų laikėsi ir tam tikra dalis žemesnio rango pedagogų, kuriuos sovietinė isto-riografija vėliau „pagerbė“ „antifašistų“ arba „pažangiųjų“ mokytojų var-dais. Ne visi iš jų, bent jau tuo metu, buvo susiję su komunistiniu pogrin-džiu, kurio propagandoje antikarinė demagogija užėmė išskirtinę vietą. Lietuvos spaudoje legalieji kairiosios pakraipos antimilitaristai yra gana aiškiai atskiriami nuo komunistų. Pirmieji laikomi paklydėliais, antrieji – „antivalstybiniu gaivalu“, kuris sąmoningai siekė susilpninti visuomenės paramą šalies nepriklausomybę ginti turinčiai kariuomenei. Iš Maskvos valdomi Lietuvos komunistų partijos agitatoriai kiekviena pasitaikiusia proga skelbė taikingus Sovietų Sąjungos – „viso pasaulio proletariato tėvynės“ – siekius, ragino priešintis kapitalistų ir fašistų militarizmui, imperialistinio karo kurstymui. Tai buvo pati skambiausia pasaulinei publikai skirta sovietų propagandos gaida, nenusilpusi visą didžiąją XX

88 Kastanauskaitė L., min. veik., p. 103.89 Ažubalis A., Kazlauskaitė-Markelienė R., Žilėnienė V., Karinis rengimas Lietuvos mokykloje (1929–1940 m.), Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2009, p. 149.

308

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

amžiaus dalį. Jos patrauklumą ir veiksmingumą Rusijos bolševikų vadai suprato labai anksti. Kaip pažymėjo Aleksandras Štromas, neatsitiktinai vienas pirmųjų iš trijų Lenino vyriausybės dekretų (1917 m. spalio 28 d.) buvo skirtas taikos klausimui90. Komunistai šia stipria „korta“ norėjo lošti vieni ir visaip stengėsi diskredituoti konkurentus, pirmiausia Mas-kvai nepavaldžius demokratinės orientacijos kairiuosius. Prieita netgi iki to, kad 1928 m. šeštajame Kominterno kongrese visa socialdemokratų veikla buvo paskelbta socialfašizmu. Lietuvos pogrindininkai irgi gavo atitinkamus įsakmius nurodymus. Stebina ne tik atvirai pagiežingas jų tonas, bet ir keista vidinė logika: „Kova prieš karo pavojų iškelia būtiną reikalą atvirai ir negailestingai kovoti prieš socialdemokratiją, prieš viso-kius „pacifistinius“ melagingus mokslus, kad ir kažin kokiais antraštėliais ir iškabomis jie būtų patiekiami. Komunistai turi atkakliai ir sistemiškai sklaidyti visokių rūšių pacifistinius rūkus.“91 Tokios priešiškos nuostatos laikytasi iki pat ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kai Kominternas iškėlė uždavinį suburti „antifašistinius liaudies frontus“ iš kuo platesnių visuo-menės sluoksnių – tada prakeiksmų socialdemokratų adresu atsisakyta. Lietuvos spauda (net ir kairiosios pakraipos) sovietų deklaruojamus tai-kos siekius vertino skeptiškai92.

Veidmainišką Kominterno ir jo agentų visame pasaulyje skleidžiamą pacifistinę propagandą Lietuvoje vienas pirmųjų įstabiai demaskavo tei-sininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis93. Pats būdamas socialdemo-kratinių pažiūrų nuoširdus humanistas, jis, atrodytų, natūraliai turėjo tapti kairiojo antimilitarizmo, plačiai vešėjusio XX a. trečiojo dešim-tmečio Europoje, šalininku ir galbūt net skelbėju. Tačiau gilus analitinis protas, gyvenimiška patirtis ir Rusijos pažinimas neleido jam „susirgti“ šia „pažangaus teisuoliškumo“ liga, kuri akivaizdžiai kamavo kai kuriuos Steigiamojo ir trijų vėlesnių seimų socialdemokratų frakcijos narius.

90 Shtromas A., The Soviet Union and the Politics of Peace // West European Pacifism and the Strategy for Peace, ed. P. Van den Dungen, New York: Palgrave Macmillan, 1985, p. 130.91 Komunistinio internacionalo kova su karo pavojumi // Komunistas, 1929, Nr. 1, p. 19.92 Žr. pvz.: Sovietų pacifizmo priežastis //Lietuvos žinios, 1934 10 25, p. 1; P. N., Milita-rizmas: Atgal į viduramžius // Lietuvos žinios, 1934 10 31, p. 3.93 Janulaitis A., Lietuva ir dabartinė Rusija. Kas tai yra dabartinė Rusija, kas ir kaip ją valdo, ir ką Lietuva iki šiol iš jos turėjo, ir ko gali laukti, Kaunas: Raidė: 1925, p. 32–33.

309

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

Nemažiau konceptualiai Sovietų Sąjungos taikos propagandos vei-dmainiškumą savo 1937 m. išleistoje knygoje „Komunizmas Lietuvoje“ atskleidė kunigas S. Yla. Aštuntąjį veikalo skyrių jis pavadino „Pacifis-tinė ir antimilitaristinė akcija“94. Jame autorius įtikinamai paaiškino, ko Maskva tokia propaganda siekia: suvedžioti taikos trokštančias mases, nuteikti jas prieš savo valstybes, kariuomenes ir taip atverti kelią sovietų ekspansijai, demagogiškai dangstomai liaudies revoliucijų ir internacio-nalinės pagalbos joms vardais95. S. Yla konstatavo, kad Kominterno agen-tų veikla šia linkme buvo aktyvi ir Lietuvoje. XX a. ketvirto dešimtmečio antroje pusėje susidariusią situaciją jis įvertino taip: „Nors mūsų krašte, atrodo, dar nėra viešai veikiančių komunistų ar jiems artimų pacifistinių organizacijų, tačiau „pacifistinė“ akcija tyliai ir atsargiai varoma mūsų visuomenėje, ypač liaudyje ir moksleivijoje, tiek žodžiu, tiek raštu. Šita akcija yra nukreipta daugiau antimilitaristine kryptimi ir varoma mūsų kariuomenėje ir kariuomenėn besiruošiančios jaunuomenės tarpe.“96

Kad tai buvo gana rimta problema, rodo ir faktas, jog ją viešai pri-pažino pats Respublikos prezidentas Antanas Smetona. 1935 m. gegužę „Lietuvos aidui“ jis teigė: „Ne paslaptis, kad nestinga pakurstų, siekian-čių visokiais būdais pakirsti mūsų ginklo pajėgą. Tie pakurstos yra mūsų tautos priešai, norintieji iš pasalų sunaikinti jos laisvę. Įsiterpę kariuo-menėn ar pagal ją slankiodami, jie nori klastingai parausti jos vieningą drausmę. Visuomenė neprivalo kęsti tokių gaivalų, kaip gera šeimininkė neapsikenčia piktžolėmis savo darže. Pagedusio gaivalo neturi būti nei kariuomenėje, nei arti jos. Kariuomenė saugo savo kraštą, o visuomenė turi saugoti savo kariuomenę.“97 Tai buvo esminė priežastis, dėl kurios tuometėje Lietuvoje į visas antikarines idėjas ir jas kėlusius sambūrius žvelgta įtariai, o dažnai ir priešiškai.

94 Daulius J. [Yla S.], Komunizmas Lietuvoje, Kaunas: Šviesa, 1937, p. 136–142. 95 Ten pat, p. 136–137.96 Daulius J. [Yla S.], min. veik., p. 138–139.97 Valstybės Prezidentas kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dienos proga „Lietu-vos aidui“ rašo // Lietuvos aidas, 1935 05 25, p. 1.

310

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

MILITARIZMAS IR ANTIMILITARIZMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS OFICIALIOJOJE RETORIKOJE

Pacifizmo refleksijos Lietuvos viešojoje erdvėje XX a. 3–4 dešimtme-tyje analizė neįmanoma, nepristačius tuo metu vyravusio požiūrio į mili-tarizmą, neišsiaiškinus, kaip jį suprato, ką apie jį manė politikai, valdžios pareigūnai ir kariuomenės atstovai.

Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918-aisiais kūrėsi labai sudėtingo-mis sąlygomis. Šį procesą komplikavo ne tik specifinė krašto geopolitinė padėtis, materialiniai sunkumai, bet ir specialistų bei kariškų tradicijų stoka98. Rusijos imperijos kariuomenėje katalikai lietuviai, skirtingai nuo daugiausia liuteronų tikėjimą išpažįstančių latvių ir estų, iš esmės negalė-jo padaryti karjeros, be to, neturėjo ir savo tautinių dalinių Pirmojo pa-saulinio karo metais (nors parodė gana unikalų patriotinio susipratimo ir saviorganizacijos pavyzdį)99. Tarp 1917 m. rugsėjo pabaigoje sudarytos Lietuvos Tarybos narių ir į ją nepatekusių pradedančiųjų politikų kariš-kių ar bent kiek glaudžiau susijusiųjų su kariuomene iš esmės nebuvo100. Problemišką tuomečio lietuvių politinio elito karinių reikalų neišmany-mą, pasak vieno iš aktyviausių Lietuvos kariuomenės kūrėjų Kazio Škir-pos, dar labiau aštrino gana paplitusios „nusistatymo prieš militarizmą“ nuotaikos101. Iš dalies dėl to 1918-aisiais Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos gynybos organizavimas vyko padrikai, neišvengta klaidų. Bene rimčiausią iš jų padarė pirmoji šalies vyriausybė (1918 m. lapkričio 2 d. – gruodžio 26  d.). Ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras, ekscentriškas intelektualas, pernelyg kliovėsi tarptautine teise, Antantės

98 Vosylius B., Karinis visuomenės auklėjimas // Mūsų žinynas, 1937, Nr. 6, p. 676.99 Plačiau žr.: Lesčius V., Lietuvos kariuomenė 1918–1920, Vilnius: Leidybos centras, 1998, p. 17–59. 100 Tam tikra išimtimi tarp Lietuvos valstybės kūrėjų galėtume laikyti Joną Basanavičių, kuris turėjo šiokios tokios karo gydytojo patirties, įgytos Bulgarijoje XIX a. pab. – XX a. pr.: Basanavičius J., Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851–1922 m., Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 121.101 Škirpa K., Kariuomenės kūrimo pirmos pastangos ir pirmos kliūtys // Mūsų žinynas, 1938, Nr. 11–12, p. 703.

311

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

sąjungininkų gera valia ir tikėjimu, jog pasibaigęs alinantis karas Euro-poje ilgam sukurs taikingą atmosferą, užtikrins mažų valstybių sienų ne-liečiamumą. Numatant tokią perspektyvą, Lietuvai kariuomenė apskritai esą turėjo būti nereikalinga – pakaktų vien milicijos vidaus tvarkai pa-laikyti102. Tačiau šios iliuzijos greitai subliūško susidūrus su bolševikų, o paskui su bermontininkų ir lenkų ekspansija. Realios grėsmės akivaiz-doje teko formuoti naują, racionaliau susidariusią situaciją vertinančią vyriausybę. Pamoką, kad ginkluota jėga yra daug patikimesnis argu-mentas už idealistinius lozungus, teko išmokti. Tačiau tai nereiškia, jog 1919–1920 m. apgynus valstybingumą, antikarinės ir tam tikru pavidalu išreikštos pacifistinės nuostatos iš Lietuvos politinių sluoksnių retorikos visiškai išnyko. Bent jau demokratinių seimų laikotarpiu (1920–1926 m.) raginimų apriboti kariuomenės įtaką valstybėje, mažinti išlaidas pasi-girsdavo gana dažnai ir neretai be rimto reikalo – vien kaip pretekstas kairiajai opozicijai padaryti skambų demaršą politinėje arenoje nuola-tos dominavusiems krikščionims demokratams, kurie, reikia pripažinti, įsijautę į „Dievo palaimintųjų“ vaidmenį, dažnokai nesusilaikydavo nuo pagundų piktnaudžiauti karo padėties ir kitais turimais administraciniais viešojo gyvenimo suvaržymo svertais.

Kairiųjų stovykloje ryškiausiai pacifistiniam požiūriui atstovavo so-cialdemokratai. Jie nuosekliai laikėsi milicinės kariuomenės idėjos, o karštų debatų Seime metu nevengdavo užsipulti „lietuviškojo militariz-mo“. Antai 1922 m. vasario mėnesį, svarstant Karo mokyklos projektą, vienas LSDP frakcijos lyderių, profesorius Vincas Čepinskis piktinosi: „Pas mus kai kurie mano, kad nėra militarizmo – daugelis karininkų, daugelis uniformuotų žmonių gatvėse dar nereiškia, kad pas mus vieš-patauja militarizmas. Bet aš turiu pasakyti, kad visų tų išorinė išvaizda ir, kas svarbiausia, jų elgesys aiškiai rodo, kad pas mus yra militarizmas ir militarizmas blogiausios rūšies, nes viskas, kas pas mus daroma, sulig kurpaliu ne Vakarų Europos <...> bet sulig reakcinės Rusijos kurpaliu.“103

Palaikydamas radikaliausių socialdemokratų nuostatas, dar atviriau priešiškumą kariuomenei reiškė valstiečių ir liaudininkų frakcijos narys Jurgis Žitinevičius. „Mes žinome, kiek toji armija kaštuoja, ir argi galima

102 Truska L., Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 90. 103 Steigiamojo Seimo darbai (toliau – SSD), 1922 02 03, 167 pos., p. 12.

312

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

bus ateityje visą laiką laikyti tokią armiją, kaip ligi šiol turime, aš manau, kad armijos laikymas kenkia labai krašto atstatymui“, – iš Seimo tribūnos dėstė jis. J. Žitinevičiaus nuomone, „laikymas nuolatinės didelės armijos tai yra noras turėt visuomet parengtą grūmojamąjį kumštį, ir toks milita-rizmas politiniu atžvilgiu yra nuolatinis pavojus. Dėl to ir reikėtų atsisakyti nuo to pavojaus ir sutvarkyti ginkluotąsias pajėgas milicijos pagrindais“104.

Išlaidų kariuomenei mažinimas tapo vienu svarbiausių socialdemo-kratų partijos lozungų per 1926-ųjų pavasario rinkimų į Trečiąjį Seimą kampaniją. Agitatoriai buvo specialiai instruktuojami, kaip įtikinamiau pateikti tą „lėšų švaistymo“ problemą masinei auditorijai105. Valstiečiai liaudininkai, epizodiškai bendradarbiavę su krikščionimis demokratais, XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje laikėsi kur kas nuosaikesnės pozi-cijos. Militarizmo kritikų atsirasdavo net ir tarp valdančiojo krikdemų bloko narių. Pavyzdžiui, 1921 m. pavasarį, aptariant Šaulių sąjungos įsta-tymą, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė garsiai samprotavo: „Matyt, milita-rizmo idėja auga ir plečiasi ir pas mus, ir vietoj to, kad ją naikinus ir vijus iš mūsų gyvenimo, mes ją ginam ir platinam; pradedam leisti įstatymus, kad kaip nors dar labiau įgudinus žmones, jaunimą į karą, kad jis pamiltų dar labiau vartoti tą ginklą, negu kad šiandien vartoja.“106

Tiesa, Lietuvos kariuomenė tada buvo gana didelė – joje tarnavo dau-giau nei 51 tūkstantis karių ir jai tekdavo apie pusę viso valstybės biudže-to107, bet tai lėmė svarios priežastys: vos pasibaigus didžiosioms kovoms dėl nepriklausomybės, niekas negalėjo užtikrinti, kad jos vėl neatsinau-jins. Jau 1922 m. karių skaičių imta mažinti, pradėta persiorientuoti, pri-sitaikyti prie taikos meto gyvenimo108. Apskritai kariuomenės veiksnys politiniuose šalies procesuose demokratinių seimų laikotarpiu neturėjo tokios reikšmės kaip paskesnius keturiolika autoritarizmo metų. Tačiau ir tada jis nė iš tolo nepasiekė tipiško karinių režimų lygio, kur vyriausy-bė išreiškia ją suformavusių kariškių valią.

104 SSD, 1922 04 10, 196 pos., p. 115.105 Dagys J., Į praeitį atsigręžus. Biržiečio ekonomisto atsiminimai, Kaunas: ARX Baltica, 2006, p. 88. 106 SSD, 1921 04 20, 82 pos., p. 27.107 Jokubauskas V., min. veik., p. 115.108 Žr.: Vaičenonis J., Lietuvos kariuomenės skaičiai 1920–1939 m. // Karo archyvas, t. 17, Vilnius, 2002, p. 151–156.

313

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo abu tautininkų lyderiai – prezidentu tapęs Antanas Smetona ir ministro pirmininko pareigas iki 1929 m. ėjęs A. Voldemaras – padarė tinkamas išvadas iš 1918 m. pamo-kų: suprato, jog be kariuomenės neišsivers, kad ši institucija turi saugo-ti ne tik šalies nepriklausomybę, bet ir jų asmeninę valdžią. Reikėjo tik savo rankose išlaikyti jos kontrolę. Tai padaryti pavyko taikant apgalvotą kadrų politiką ir socialines paskatas. Karininkija, kaip ir valdininkija, tapo pagrindine režimo atrama, mainais už lojalumą įgijusia ganėtinai privilegijuotą statusą109. Lietuvos karininkų algos buvo didesnės nei kai-myninėse šalyse, o ir iš krašto apsaugai skiriamų valstybės biudžeto lėšų ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje personalo išlaikymui ir gerovei tekdavo gerokai daugiau nei ginklams įsigyti110. Nepaisant to, tuo metu oficialiojoje retorikoje ėmė vis labiau stiprėti karinė – patriotinė gaida, atliepusi siekius konsoliduoti ir kariškai organizuoti visuomenę. Kaip ir dera autoritarinėse šalyse, tokią vidaus politikos liniją turėjo palaiminti aukščiausioji valdžia. „Tautos vadu“ tituluojamas prezidentas A. Smeto-na savo poziciją šiuo klausimu viešai išsakė ne kartą. 1934 m. VDU stu-dentų korporacijos „Ramovė“ šventėje jis kalbėjo: „Šią valandą yra karo pavojus visur, ir jis eina kasdien didyn. Visos tautos ruošiasi jį tinkamai pasitikti: ginkluojasi ir kariškai auklėja jaunimą. Štai Italija ir Vokia [Vo-kietija – M. K.] yra sumilitarizavusios visą priaugantį jaunimą, o Lenkija tam tikru instatymu ima ginklo pajėgos talkon ne tik vyrus, bet ir mo-teris. Šiais kraštais seka ir kiti. Tokiu būdu ištikus karui, grumsis ne tik kariuomenės, bet ir tautos. Štai kodėl svarbu šiandien visuotinis karinis auklėjimas, kariškas paruošimas.“111 Kita proga jis taip pat aiškino, jog „tik neišmanėliai arba piktos valios žmonės gali teigti, kad ginklo pajėga paimanti iš valstybės iždo daug lėšų ir nieko gero jai neduodanti. Jeigu

109 Truska L., Kritiškas žvilgsnis į mūsų kariuomenės praeitį // Tautinis atgimimas ir isto-rija, Vilnius: Edukologija, 2012, p. 74–78. 110 Jokubauskas V., min. veik., p. 127.111 Valstybės prezidento kalba metinėje Ramovės korporacijos šventėje spalių 21 d. // Lie-tuvos aidas, 1934 10 22, p. 1. Lietuvos spauda karinio jaunimo rengimo temai užsienyje skyrė nemažai dėmesio. Žr. pvz.: Balčiūnas J., Prieškarinis jaunimo parengimas // Lietu-vos aidas, 1929 07 29, p. 6; Juškys B., Jaunuomenės karinis rengimas svetur (Prancūzija, Lenkija, Čekoslovakija, Latvija, Estija, Suomija, SSRS, Vokietija, Italija, Anglija, JAV, Japo-nija), Kaunas: Sakalas, 1938.

314

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

tai būtų tiesa, tai kam dabar visos šalys suskato skubotai ginkluotis?“112 Šį leitmotyvą greitai perėmė visa oficialioji spauda. Vienas po kito

įvairiuose leidiniuose ėmė rastis straipsnių, kuriuose pabrėžta būtiny-bė skleisti visuomenėje kariškas vertybes, stiprinti „moralinius ginklus“, ruoštis krašto gynybai. Po poros metų kitoje žiniasklaidos plačiai išgar-sintoje kalboje A. Smetona karinį visuomenės rengimą tiesiogiai susie-jo su jos organizuotumu ir drausmingumu113. Pastarąjį savo kalbose ir raštuose „Tautos vadas“ dažnai vadindavo „susiklausymu“, iš esmės jam priskirdamas žodžio „paklusnumas“ reikšmę.

Rengiant Lietuvos piliečius kovai už šalies nepriklausomybę, XX a. tre-čiajame dešimtmetyje didžiausią reikšmę turėjo 21 metų sulaukusių vyrų terminuota privalomoji karo tarnyba ir Šaulių sąjungos veikla. Ilgainiui tuo neapsiribota – nuspręsta ne tik stiprinti jau egzistuojančią sistemą, bet ir ją plėsti. Vienas pirmųjų svarbesnių žingsnių jaunosios kartos militari-zavimo kryptimi buvo karinio rengimo pamokų moksleiviams įvedimas 1929 m.114 Panašūs užsiėmimai numatyti ir aukštųjų mokyklų studenti-jai115. Tačiau patriotiškai nusiteikęs akademinis jaunimas ir pats rodė ini-ciatyvą spartinti šį procesą, suteikti jam solidesnį kultūrinį ir intelektua-linį turinį. Šį tikslą išsikėlė 1931 m. įsteigta Vytauto Didžiojo universiteto studentų atsargos karininkų korporacija „Ramovė“116. Ilgametis universi-

112 Valstybės Prezidentas kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dienos proga „Lietu-vos aidui“ rašo // Lietuvos aidas, 1935 05 25, p. 1.113 Autoritarizmo ir karinio pasirengimo neatskiriamą jungtį, kaip valstybės egzistencijos garantą, A. Smetona subtiliai suformulavo taip: „Kai tauta drausmingai išauklėta, tai kiti vengia jos liesti, nes žino, kad atspari. O kai trūksta jai drausmės, tai bet kas jos kėsinasi.“ [Todėl] „norint tautai būti laisvai, reikia jai būti ginkluotai ir drausmingai auklėtai“. Žr.: Be drausmės tauta ne tauta. Valstybės prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta rugsėjo 15 d. per iškilmingus pietus XII aspirantų laidos proga // Lietuvos aidas, 1937 09 17, p. 5.114 Ažubalis A., Kazlauskaitė -Markelienė R., Žilėnienė V., min. veik., p. 8.115 Klemenčiūnas A., Mūsų universitete tikrai galimas kariškas rengimas // Karys, 1934, Nr. 1, p. 13; Studentai prašo kariškų mokslų universitete // Lietuvos aidas, 1935 11 25, p.  5; J. K. B. [J. K. Beleckas], Universitete bus privalomas krašto gynimo ir apsaugos kursas. V. D. Universiteto etatų pakeitimo projektas perduotas komisijai // Lietuvos aidas, 1937 10 29, p. 4; Ganda K. P., Karinio rengimo paskaitas universitete pradėjus // Lietuvos aidas, 1938 10 06, p. 3. 116 Liaugminas A., Militarizmas ar tautiškumas // Vairas, 1933, Nr. 12, p. 472; Plačiau apie korporacijos tolesnę veiklą šia kryptimi: Krašto karinimo reikalu // Lietuvos aidas, 1935 01 10, p. 2; Stud. Ats. Kar. „Ramovės“ korp. Kariškos propagandos komisija // Lietu-

315

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

teto rektorius Mykolas Romeris teigiamai vertino kariuomenės vaidmenį patriotiškai auklėjant piliečius, mokant ginti bendrus interesus117.

Kariniam Lietuvos jaunimo rengimui svariai pasitarnavo šalies sporto reikalų suvalstybinimas. Ne tik dėl to, kad fizinis lavinimas padeda ge-riau pasirengti karo tarnybai, bet ir dėl to, kad sportas – savotiškas karo pakaitalas, o varžybų aistros, kaip ir karo išgyvenimai bei su jais susiję pasiaukojimo vaizdiniai, tampa konsoliduojančia atmintimi, stiprinan-čia nacionalinį identitetą118. Apskritai tuo metu beveik visuotinai, ypač nedemokratinėse šalyse, į visuomenės sveikatos ir demografijos rodiklius buvo žvelgiama grynai per kariuomenės interesų prizmę – kuo populia-cija gausesnė, jaunesnė ir sveikesnė – tuo valstybės žmogiškasis karinis potencialas galingesnis.

1932 m. Kaune buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai, o po dvejų metų prie jų – Aukštieji kūno kultūros kursai, kurie šalies bendrojo lavinimo mokykloms turėjo ruošti ne tik fizinio lavinimo, bet ir karinio rengimo mokytojus119. 1934 m. pradėtoje ir plačiai išgarsintoje Kūno kultūros rūmų sporto talkoje, kuri to meto žiniasklaidoje mirgėjo sutrumpintu „Sporūtos“ pavadinimu, nevengta akcentuoti jos reikšmės kariams būtinų savybių ir įgūdžių stiprinimui. Vienas ryškesnių to požymių – ypatingas dėmesys priešcheminės apsaugos pratyboms120. Jojimo sportą taip pat pa-sistengta pritaikyti kavalerijos poreikiams121. Pragmatiškas kūno kultūros pamokų pritaikymas kariniam jaunimo rengimui daugelyje Europos vals-tybių (ypač imperinėse) buvo praktikuojamas nuo XIX a. pabaigos122, tar-

vos aidas, 1935 12 06, p. 5; Alkis M., Romuviečiams į penktus metus žengiant // Lietuvos aidas, 1936 10 25, p. 3.117 Dilis, Akademinė jaunuomenė petys petin su kariuomene. V. D. Universiteto studen-tijos kariuomenės šventės minėjimas // Lietuvos aidas, 1936 11 23, p. 8.118 Mangan J. A., Prologue: Combative Sports and Combative Societies //Militarism, Sport, Europe: War Without Weapons, ed. J. A. Mangan, London: Frank Cass Publishers, 2003, p. 1–2.119 Ažubalis A., Kazlauskaitė-Markelienė R., Žilėnienė V., min. veik., p. 11.120 Žr.: Žvirėnas M., Priešcheminė apsauga // Sporūta: Kūno kultūros rūmų sporto talka, red. A. Jurgelionis, Kaunas: LR švietimo ministerijos Kūno kultūros rūmai, 1933, p. 286–302.121 Jo. Leo., Lietuviai ant žirgų! Sporūtos raitininkų sulėkimams pasirengta visoje Lietuvoje. Apskričių raitininkų sulėkimuose gausus dalyvių skaičius // Lietuvos aidas, 1933 10 05, p. 7.122 Karinis rengimas Didžiosios Britanijos bendrojo lavinimo mokyklose tapo norma 1870–1875 m. Panašiai buvo ir kitose Europos šalyse. Plačiau žr.: Mangan J. A., Ndee

316

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

pukariu ši tendencija tik dar labiau sustiprėjo. Karišką potekstę turėjo ir įvairūs amžių sandūroje gimę ir vėliau sėkmingai plėtojęsi atletikos judė-jimai, tokie kaip čekų „Sokol“, labai imponavęs patriotiškai nusiteikusiems lietuvių sporto entuziastams123. Taip pat palankiai žiūrėta ir į skautiją124 – ji nuo 1930 m. tapo pagrindine oficialia mokyklinio jaunimo organizacija125.

1935-ieji tapo svarbiu atskaitos tašku, žymėjusiu nuoseklios, kryptin-gos Lietuvos visuomenės militarizacijos politikos pradžią. Iki tol daugiau kalbėta apie idėjas, vizijas, o praktinių žingsnių žengta mažai. Naujasis etapas prasidėjo viešai paskelbtu siekiu „sukarinti“ šalies piliečius, sufor-muoti glaudų ryšį tarp jų ir ginkluotųjų pajėgų. Neapsiribota vien jaunimu ir vyrais – tam tikras karinis rengimas numatytas ir moterims126. Kariškų akcentų viešojoje erdvėje akivaizdžiai padaugėjo. Tokį foną kūrė ne vien tikrosios tarnybos kariai ar 1935 m. į KAM sistemą visiškai integruoti šau-liai, bet ir jaunalietuviai. Tarp pastarųjų ir atitinkamų sukarintų fašistinių Italijos jaunimo formuočių būta panašumų – dėl uniformos, saliutavimo pakelta į viršų ranka ir pan. (nors to nenorėta pripažinti)127. Kita vertus – tokia „mada“ tuo metu vyravo visose autoritarinėse Vidurio ir Rytų Euro-

H. S., Military Drill – Rather More than Brief and Basic: English Elementary Schools and English Militarism // Militarism, Sport, Europe: War Without Weapons, ed. J. A. Mangan, London: Frank Cass Publishers, 2003, p. 75–87, 169–183. Atskirai norėtųsi išryškinti Tur-kijos atvejį. Jis unikalus tuo, kad šioje šalyje 1926 m. įvestas ir griežtai kontroliuojamas mokyklinio jaunimo karinio rengimo kursas (jo oficialūs pavadinimai kito) egzistuoja iki šiol. Tai tradicija, kuria siekiama įtvirtinti turkų, kaip karių nacijos, ideologemą. Žr.: Gül Altinay A., The Myth of the Military – Nation: Militarism, Gender and Education in Turkey, New York: Palgrave MacMillan, 2004, p. 124. 123 Čekų „Sokol“ ir suomių „Suojeluskunta“ – sukarinto sporto judėjimų pavyzdys, jų fizi-nio ir karinio lavinimo programos turėjo didžiulę įtaką svarbiausiai Lietuvos karinei visuo-meninei organizacijai – Šaulių sąjungai. Išsamiai apie tai žr.: Jokubauskas V., Veikti šauliš-kai: sportas ir karinis parengimas tarpukariu Lietuvoje // Istorija, 2015, t. 98, Nr. 2, p. 5–35.124 Jurgelevičius P., Skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, 1927, Nr. 35, p.1 193–204. 125 Globys G., Skautavimas autoritarinėje Lietuvoje: išeivijos skautų refleksijos // Acta humanitarica universitatis Saulensis, t. 7, 2008, p. 62.126 Vyt. G., Karinis moterų parengimas // Lietuvos aidas, 1935 04 18, p. 6; J. K. Bl. [J. K. Beleckas], Greitai nustatys Lietuvos moterų karinio parengimo planą. Iš moterų karinio parengimo paskutinio susirinkimo // Lietuvos aidas, 1935 05 24, p. 5; Atsarginis, būsima-sis karas ir studentės // Lietuvos aidas, 1938 04 02, p. 6. 127 Jaunalietuvių sveikinimasis // Jaunoji karta, 1937, Nr. 10, p. 7.

317

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

pos šalyse128. Tik ji buvo labiau mėgdžiojama išoriškai, nei įgyvendinama doktriniškai: konservatyvūs vietos politiniai lyderiai ir tų šalių visuomenės nebuvo pasirengusios totalitariniams sąjūdžiams ir tokiems socialinės in-žinerijos eksperimentams, kokius tuo metu demonstravo Italija ir ypač na-cionalsocialistinė Vokietija. Vis dėlto apie Italijos jaunimo karinio rengimo sistemą129 Lietuvos oficiozinėje spaudoje rašyta ne be susižavėjimo130.

Skleidžiant karišką propagandą Lietuvos spaudoje, dėstant ir pagrin-džiant visuomenės sukarinimo vizijas, dažniausiai pabrėžtinai vengta žo-džio „militarizmas“ 131. Mažų tautų atstovams jis asocijavosi su grobikišku karu, archajišku jėgos kultu. Tautininkams oponavusių politinių srovių laikraščiai net ir varžomos žodžio laisvės sąlygomis visaip stengdavosi pabrėžti diktatūrinę militarizmo prigimtį. Pavyzdžiui, pagrindinis vals-tiečių liaudininkų dienraštis 1934 m. publikavo straipsnį „Militarizmas: atgal į viduramžius“, kuriame labai kritiškai komentuotos visuomenės ir ypač jaunimo militarizavimo tendencijos Sovietų Sąjungoje, Vokietijoje, Italijoje ir Lenkijoje. Pasak autoriaus, „dabartiniai visų spalvų ir plauko diktatoriai teisingai pastebi, kad mūsų laikų žmogus neturi karingo pato-so, pasiryžimo žudyti ir aukoti savo gyvybę. Todėl visi jie lyg susitarę sva-joja išauklėti jaunime karingą dvasią. Ir kaip svajoja!“132 Nors straipsnyje

128 Vagts A., min. veik., p. 410–416, 469–473. 129 Tarpukario Italijoje 6–8 m. berniukai priklausė sukarintai organizacijai „Figli della Lupa“ („Vilkės vaikai“), 8–14 m. – marširuodavo kaip „Balillos“ nariai, 14–18 m. – pri-klausė „Avangardui“, o 18 m. – tapdavo jaunaisiais fašistais ir galėjo tarnauti kariuome-nėje. Plačiau žr.: Vescovi R., Children into Soldiers: Sport and Fascist Italy // Militarism, Sport, Europe: War Without Weapons, ed. J. A. Mangan, London: Frank Cass Publishers, 2003, p. 169–190.130 Vosylius B., Karinis visuomenės auklėjimas // Mūsų žinynas, 1937, Nr. 6, p. 674–675. 131 Vienoje savo viešų kalbų visos kariuomenės vardu gen. št. pulkininkas S. Raštikis aiš-kiai pabrėžė: „Nei aš asmeniškai, nei kiti mūsų kariai ir bendrai visi lietuviai nesame militaristai, jokių karų mes nenorime ir mūsų krašto troškimas – su visais artimesniais ir tolimesniais kaimynais gražiai ir taikingai gyventi. Tačiau iš antros pusės, kiekvieno iš mūsų šventa pareiga savo kraštą ginti nuo visų išorinių pavojų, iš kur jie tik bebūtų kilę. Prieš ginkluotą užpuolimą mes turime vartoti ginklą, nes toks gynimasis yra pateisintas visais dorovės ir moralės principais.“: Jei būsime vieningi, jei turėsime stiprią ir gerai gin-kluotą kariuomenę, tada Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė bus užtikrintos. Vyriausiojo štabo viršininko gen. št. pulk. Raštikio kalba per radiją 1934 m. lapkričio mėn. 23 d. // Lietuvos aidas, 1934 11 26, p. 4.132 P. N., Militarizmas: Atgal į viduramžius // Lietuvos žinios, 1934 10 31, p. 3.

318

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

apie Lietuvos situaciją tiesiogiai nerašyta, daugelis teiginių bent iš dalies būtų tikę ir jai apibūdinti. Tad nenuostabu, kad kai kuriuos iš jų pašalino cenzūra, palikdama kelis tuščius teksto stulpelius laikraščio puslapiuose.

Bet radosi ir tokių autorių, kurie linko savo pažiūras deklaruoti atvirai, nesibaimindami parodyti karingumo. Tokiems imponavo Italijos fašistų lyderio B. Musolinio šūkiai, jog „militarizmas esąs tautos auklėjimo aukš-čiausioji forma. Militarizmas – heroizmo ir pasiryžimo pasiaukoti mo-kykla. Be šios bazės, be militarizmo, negali būti ir tautiškos sąmonės“133. Panašaus entuziazmo „Vairo“ puslapiuose tiesiog netvardė jauniesiems tautininkams artimas Pranas Karalius. Pasak jo, „militarizmas mažai tau-tai yra išsigelbėjimo veiksnys, tai būtina jos išlikimo sąlyga, tai savisaugos instinkto padiktuotas nusiteikimas“134. Publicistas siūlė vadovautis šūkiu „Vyrui karas – tai žaidimas“, nes „tai ir būtų mūsų senosios kovotojų tau-tos tradicijų garbinga tąsa“135. O tos tradicijos, P. Karaliaus įsitikinimu, rė-mėsi vos ne spartietišku garbės imperatyvu: „Kovoje arba laimėt, arba žūt, kad nematytum pralaimėjimo.“ Jis ir kiti „Vairo“ žurnalo bendradarbiai, tokie kaip svarbiausiu radikalaus lietuviško nacionalizmo ideologu laiko-mas Vytautas Jakševičius-Alantas, norėjo tautą matyti dinamišką, veržlią, t. y. „žygiuojančią“ – atsisakiusią baudžiauninkiško romumo ir baimingu-mo136. Suprantama, kad į pacifizmą jie žvelgė su panieka.

Vis dėlto viešumoje tada kur kas svaresnis buvo ne isteriškas politi-kuojančių literatų radikalų, bet ramus racionalaus gynybinio militarizmo šalininkų – autoritetingų, viešo kalbėjimo nevengusių Lietuvos karinin-kų balsas. Tiesa, jie patys savęs militaristais dėl minėtos prastos šio žo-džio reputacijos nevadino, bet, objektyviai žvelgiant, jis jiems apibūdinti tiktų visų pirma dėl požiūrio į šalies gynybą ir tam tikro karinio lobizmo. Absoliuti dauguma kariškoje ir kitoje spaudoje savo įžvalgomis su visuo-mene besidalinančių įvairaus rango karininkų pabrėždavo, jog karas lydi žmoniją nuo pat jos atsiradimo, tad naivu tikėtis, kad šis atgrasus reiški-nys staiga ims ir išnyks. Raginta ruoštis tokiam išbandymui, nes vien tik moraliniai argumentai priešo nesustabdys.

„Mūsų tarptautinė situacija mažiausiai pareina nuo mūsų pačių noro

133 Ten pat, p. 3.134 Karalius Pr., Kovojančios tautos mokykla // Vairas, 1936, Nr. 5, p. 557.135 Ten pat, p. 556.136 Žr.: Alantas V., Žygiuojanti tauta, Kaunas: Pažanga, 1940.

319

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

taikiai su visais sugyventi, – pagrįstai tvirtino plk. Juozas Lanskorons-kis. – Ji iki didžiausio laipsnio yra sąlygojama santykiais, kurie yra ar gali susidaryti tarp mūsų didžiųjų kaimynų“, nes „didžiųjų tautų susidūrime mažosios tautos ir prieš jų norą gali būti įveltos į bendrą sūkurį.“137 Todėl tvirtinta, kad tokiai nedidelei, galingesnių priešiškų kaimynių supamai valstybei kaip Lietuva nuo pat mažens reikėtų ruošti jaunimą tėvynės gynybai138. Spaudoje pasitaikydavo ir raginimų net „priešmokyklinio amžiaus jaunimui skiepyti karingumas ir pasiaukojimas pasakomis ir paveiksliukais“, <...> pamokyti gražių melodijų, kariškų dainelių“. Siūly-ta „didžiųjų švenčių, vardinių ar gimimo dienų progomis <...> nupirkti vaikui ne lėliukę, bet šautuvą, pistoletą, karduką, aliuminių kareivėlių ir kt., kas keltų ir ugdytų kūdikio sieloje karingumą“139. Tam, suprasdamos padėties rimtumą, pritardavo net ir kai kurios visuomenininkės140, nors Lietuvos moterų judėjimas šalyje atliko tarptautiniais ryšiais susisaisčiu-sio oficialaus taikos idėjos ir kitų humanistinių vertybių propaguotojo misiją. Bet alternatyvus, į oficialius rėmus neįtrauktas viešai demons-truojamas pacifistinis nusiteikimas, jei ir buvo toleruojamas, tai laikytas

137 Lanskoronskis J., Tautos Nepriklausomybė ir kariuomenė // Lietuvos aidas, 1933 02 15, p. 5.138 Žr. pvz.: Narušis S., Karinis visuomenės rengimas // Židinys, 1935, Nr. 7, t. 22, p. 27; Naučikas K., Karinimo linkme… // Lietuvos aidas, 1935 03 01, p. 5; J. Zv., Pasikalbėji-mas su atsargos gen. Ladyga // XX amžius, 1936 12 23, p. 12; Kovas visada laimėjo tie, kurie ruošėsi ir kovojo, o ne tie, kurie su baime galvojo apie žlugimą. Kariuomenės vado gen. št.  pulkininko Raštikio kalba, vakar pasakyta per radiją // Rytinis Lietuvos aidas, 1936 11 24, p. 1; Šova A., Tautos karinis rengimasis ir kultūra //Lietuvos aidas, 1938 11 08, p. 9; Bulvičius V., min. veik., p. 10. 139 Dielininkaitis P., Kariškoji propaganda, Kardas, 1935 09 15, Nr. 18, p. 383. Tuome-tinėje Italijoje tokios vizijos jau buvo tapusios realybe: „[F]ašistinės Romos žaislų krautu-vės užverstos kariškais „ginklais“: lėktuvais, tankais, patrankomis, šautuvais, kardais. Šie „ginklai gana pigūs, prieinami ir plačiajai publikai: už 2–3 litus, mūsų pinigais skaitant, čia galima nusipirkti motoru aprūpintą lėktuvą ar tanką“. „Gatvėse, aikštėse čia tolydžio sutinki pipiriukų su šautuvuku ant pečių ar su karduku prie šono. Kai mažieji Romos piliečiai žaidimo aikštelėje važinėjasi vaikiškais dviračiais ar automobiliukais, dažniausiai irgi esti „ginkluoti“. Proletarų vaikai, kurie neišgali nusipirkti tikrųjų „ginklų“, susiranda kur nors pagaliuką, lentukę ir taip vaikosi vienas paskui kitą murzini, sušilę, – įsivaiz-duodami esą romėnų kariai, kovoją su skydu ir durklu.“ Žr.: V. K-nas, Žaislų vitrinose pasižvalgius. Militarinė dvasia: vyrauja karo ginklai (Mūsų korespondento Romoje) // Lietuvos aidas, 1938 01 26, p. 3. 140 Česnavičienė K., Kariškos dvasios auklėjimas // Lietuvos aidas, 1936 12 14, p. 4.

320

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

trumparegišku, nepatriotišku141. Tokią nuomonę stengtasi formuoti ir vi-suomenėje. Neatsitiktinai nuostata išsklaidyti „pacifistų svajones ir mela-gystes“ kaip atskiras punktas figūravo ir 1935 m. patvirtintame Kariškos propagandos spaudoje plane142. Taigi viešojoje erdvėje antikarinės idėjos buvo nuosekliai marginalizuojamos, jos nepajėgė konkuruoti su oficialiai plačiai propaguojamomis karinėmis – patriotinėmis nuostatomis.

BRĘSTANČIO KARO ATMOSFERA IR PACIFISTINIO BEJĖGIŠKUMO PAGUNDOS

Negalima suprasti ir paaiškinti Lietuvos viešojoje erdvėje XX a. 3–4 dešimtmetyje vyravusio požiūrio į pacifizmą, neatsižvelgus į to meto vi-suomenės saugumo pojūtį, t. y. nepasidomėjus, kiek ją trikdė nuolatinis virš Lietuvos ir visos Europos „pakibęs“ karo pavojus. Suprantama, šiuo atveju tas įvertinimas tegali būti hipotetinis, grindžiamas negausiomis ir nelabai reprezentatyviomis užuominomis šaltiniuose, nes kitų statistiškai „pasveriamų“ duomenų iš esmės nėra. Šalies gyventojų nuotaikas tada ganėtinai veikė žiniasklaida – ne tik radijas, bet ir spausdinta periodika. Tiesa, dėl cenzūros ir oficiozinių leidinių provyriausybinės redakcinės politikos įvykiai ir procesai buvo komentuojami kiek tendencingai. Vis dėlto ir remiantis tokia medžiaga galima susidaryti šiokį tokį vaizdą mus dominančiu klausimu. Toks ir yra šio skyriaus siekis.

Perspėjimų apie netolimoje ateityje kilsiantį pasaulinį karą pagrin-diniuose Lietuvos dienraščiuose ir specialioje kariškoje spaudoje ėmė rastis maždaug nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio143. Iki tol, nors

141 Vienoje publikacijoje B. Vosylius aiškino: „Šiuo metu, kada daug siauros pasaulėžiū-ros žmonių, nesuprasdami gyvenimo tikrovės ir pasaulinės politikos būklės, kariuomenę laiko atgyvenusiu organizmu, sukurtu esą tik tam, kad keltų tarptautinius nesusipratimus ir lietų kraują, kada jie nori visiško kariuomenės sunaikinimo, geros valios žmonės ir tikri patriotai – savo tėvynės laisvės brangintojai kariuomenėje mato žmonių moralės išsigelbėjimą ir aukščiausių idealų įgyvendinimą.“Žr.: Vosylius B., Karinis visuomenės auklėjimas // Mūsų žinynas, 1937, Nr. 6, p. 680.142 1936 m. kovo mėn. Kariškos propagandos spaudoje plano nuorašas // Lietuvos centri-nis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 509, ap.1, b. 312, l. 20.143 Žr. pvz.: Tauta ir kariuomenė // Lietuva, 1923 12 30, p. 2; A. T., Tautos apsigynimo

321

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

šalies saugumo situacija ir buvo gana pavojinga, stengtasi pasiguosti tuo, jog Tautų Sąjunga bus pajėgi sustabdyti nedidelius lokalius karus ir išlai-kyti stabilumą Europoje. Bet juo toliau, tuo labiau viltys, kad augančios tarptautinės įtampos atslūgs, menko144. „Tautų santykiai šiuo metu kaip liūnai, – 1933 m. viešoje kalboje pripažino prezidentas A. Smetona, – vi-sur linksi, nieko tikro nėra. Oras tvankus, gali kilti audrų.“145 Tai buvo, rodos, pirmas tokiu giliu pesimizmu persmelktas viešas valstybės vadovo pareiškimas. Nerami nuotaika palaipsniui vis labiau skverbėsi į laikraš-čių puslapius. „Milžiniškas juodas karo šešėlis pakibo virš pasaulio ir stovi ties juo šiurpiu fantomu, kankindamas vaizduotę, slėgdamas visus šviesesnius gyvenimo reiškinius“146, – 1935-aisiais vaizdingai konstatuo-ta viename savaitraštyje. Kad prošvaisčių maža, rodė ir faktas, jog tais metais neatsirado asmenybės, kuri būtų pripažinta verta Nobelio taikos premijos147. Nenuostabu, kad taip viskam klostantis dar po metų Lietu-vos kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis jau nebeieškojo įmantresnių retorinių formų grėsmei apibūdinti: „Pasaulis serga naujojo karo baimės liga ir serga ne be pagrindo. Kalbama ir rašoma apie karą. Tveriamos naujos totalinio, viską naikinančio, staigaus ir kitoniško karo teorijos. Visur kalami nauji ginklai. Žodis „karas“ pasidarė jau ne naujiena, nes jis visur ir beveik visų lūpose. Tai yra nedžiuginantis reiškinys.“148 Vil-tį, kad žmonija gali rasti kitų būdų tarpusavio prieštaravimams išspręsti, gniuždė akivaizdūs faktai: per beveik du dešimtmečius po Didžiojo karo pasaulyje įvyko 25 lokaliniai ginkluoti konfliktai, iš jų net 16 – Europo-

reikalu // Lietuva, 1924 09 18, p. 1; Politinė apžvalga // Lietuva, 1928 01 03, p. 1; Bau-bliauskas J., Dėl nuodingų dujų // Mūsų žinynas, 1926, Nr. 33, p. 479; Stebūnas Z., Ar bus vėl Pasaulinis karas // Diena, 1929 10 06, p. 3. 144 Kaip pasaulis ginkluojasi. Kada bus nauja pasaulinė katastrofa // XX amžius, 1936 10 05, p. 5. 145 Valstybės Prezidento kalba prie Laisvės paminklo lapkričio 23 d. // Lietuvos aidas, 1933 11 25, p. 1.146 Šiemet karo nebus. Astrologai garantuoja už 1935 m. // Įdomus mūsų momentas, 1935 06 09, p. 3.147 Tarp dinamito ir taikos // Lietuvos žinios, 1935 11 23, p. 4.148 Kovas visada laimėjo tie, kurie ruošėsi ir kovojo, o ne tie, kurie su baime galvojo apie žlugimą. Kariuomenės vado gen. št. pulkininko Raštikio kalba, vakar pasakyta per radiją // Rytinis Lietuvos aidas, 1936 11 24, p. 1.

322

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

je149. Taip pat buvo pabrėžiama, kad „visur karo reikalams skiriami mi-lijonai ir milijardai, visur karo reikalai dominuoja. Šitas kariškas drugys visumoje nėra kraujo troškimas, o tik noras sudaryti kuo didžiausią ats-parą, noras atgrasinti kraujo trokštančius, kurių, deja, pasaulyje dar ir šiuo metu yra“150. Taigi XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos žiniasklaidoje, gana plačiai besiremiančioje užsienio spaudos medžiaga, jau net nebebandyta kurti iliuzijų, kad naujo pasaulinio karo žmonijai kaip nors pavyks išvengti151. Visuomenė savotiškai buvo pratinama prie minties, jog gana greitai teks pažvelgti į akis lemčiai. Tokia akistata gali sukelti ryžtą arba paniką. Norą priešintis dažnai sugniuždo išgąstis, atsi-radęs įvertinus potencialių priešininkų galią, įsivaizdavus mūšių žiauru-mą, nuostolius. Tuometėje Lietuvos spaudoje gana dažnai svarstyta, koks bus būsimojo karo pobūdis ir trukmė152. Naujasis pasaulinis konfliktas dažniausiai „pieštas“ remiantis praėjusiojo patirtimi, tik kone vieningai tvirtinant, jog šis būsiąs dar didesnis ir siaubingesnis. Vienas baisiausių jo akcentų turėjo būti cheminio ir kitų masinio naikinimo ginklų panau-dojimas. Publikacijos šia tema tiek kariškoje, tiek „geltonojoje“ Lietuvos spaudoje rėžte rėžė akį153. Bulvarinių laikraščių straipsnių turinys savotiš-kai apsipratusią su nuolatine karo grėsme ir net gebančią ta tema juokauti visuomenę (tai rodo karikatūros laikraščiuose – ir ne vien satyriniuose),

149 D., 25 karai per paskutinius 19 metų // Lietuvos aidas, 1937 12 31, p. 2.150 Ginklo garbei // Lietuvos aidas, 1936 05 16, p. 4.151 Žr. pvz.: Pakalnis A., Ar jau karo išvakarės // XX amžius, 1938 09 27, p. 3; Duff Coo-per A., Antras Pasaulinis karas // Lietuvos aidas, 1939 07 05, p. 4.152 Šepetys J., Mintys dėl būsimojo karo ilgumo // Mūsų žinynas, 1938, Nr. 5, p. 800–802; Dabartiniai karo patyrimai ir ateities karas // XX amžius, 1938 02 03, p. 3. 153 Žr. pvz.: Ed. Ka, Ateities dujų karas // Lietuvos aidas, 1930 12 05, p. 4; Bakteriologi-nis karas. Būsimojo karo baisumai ir perspektyvos // Lietuvos žinios, 1933 09 03, p. 3; Iš „D.N. W“. Elektrinis karas. Būsimojo karo baisumai ir perspektyvos // Lietuvos žinios, 1933 09 07, p. 3; Kazys, Artimiausių dienų karo baisenybės. Chemija ir mikrobai – žmo-nių masės naikintojai // Sekmadienis, 1933 10 01, p. 4; Artileristas, Mes ir būsimasis karas. Svarbesnės karo cheminės medžiagos ir jų ypatybės // Sekmadienis, 1933 11 05, p. 5; Artileristas, Mes ir būsimasis karas, Ką veiksim, kai mus nuodys // Sekmadienis, 1933 11 12, p. 5; P. K., Mirties spindulių karas. Būsimojo karo baisumai // Lietuvos žinios, 1934 03 22, p. 3; Dujų karo išvakarėse // Sekmadienis, 1937 01 31, p. 8; Bakteriologinis ka-ras. Mikrobinis karas galimas? Kaip bacilinis karas vyks // Lietuvos aidas, 1938 02 23, p. 2; Man verčiau dujos... // Lietuvos aidas, 1939 11 06, p. 8; K-as, Kaip vyks rytojaus karas? // Lietuvos žinios, 1939 01 02, p. 2.

323

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

kai kada vis tiek šiurpindavo. Štai kokią „gerąją naujieną“ 1933 m. Kalėdų proga rašiniu, pavadintu „Dujos!.. Dujos!“, skaitytojams perdavė popu-liarus Šiauliuose leistas savaitraštis „Įdomus mūsų momentas“: „Praėjo laikai, kuomet priešingų kariuomenių susitikimas išsispręsdavo dvikova tarp tų kariuomenių vadų. Bet būsimajame kare, be armijų, bus priversti dalyvauti visi be išimties krašto gyventojai, seneliai, moterys, vaikai! Bū-simajame kare užfrontės nebus. Visur bus frontas. Karo charakterį dabar pakeitė karo technikos išsivystymas, o daugiausia aviacija ir chemija. Šių laikų orlaivis gali labai toli prasiskverbti užfrontėn ir per kelias sekundes su savo toninėm ardomom, uždegamom ir dujinėm bombom išžudyti tūkstančius ramių gyventojų, sunaikinti pramonės centrus ir t. t.“154

Toks „karinis parengimas“ jautresnių nervų žmones, tikėtina, galėjo pastūmėti į neviltį ar isteriją, bet ne įkvėpti ryžtą kovoti, atsispirti negan-doms. Nenuostabu, kad ilgainiui informaciją apie būsimąjį karą, ginkluo-tės technologijas spaudoje imta redaguoti atsakingiau, vengiant siaubą keliančių realistinių detalių. Oficioziniuose laikraščiuose netgi atsirado raminančių straipsnių, kuriuose aiškinta, kad cheminis ginklas nėra jau toks baisus, kad jau išrasta gana efektyvių apsaugos priemonių155. Apskri-tai tuo metu visuomenę bandyta padrąsinti samprotavimais arba įrodi-nėjimais, jog net ir didžiausius sunkumus galima ištverti, per baisiausius konfliktus išgyventi – tereikia tik tam pasiruošti, tinkamai morališkai nusiteikti – nepasiduoti panikai ir kapituliacinėms nuotaikoms. Aiškin-ta, jog net tokia maža valstybė kaip Lietuva, susitelkusi, pakankamai ap-siginklavusi, sumaniai veikdama, gali duoti rimtą atkirtį kur kas dides-niam agresoriui („ežys mažas, bet didžiausiam šuniui neįveikiamas“)156.

Teisininkas Martynas Kavolis į pasirengimo gynybai procesą kvietė pažvelgti kiek netipiškai. Jis aiškino taip: „Tuo tarpu, kai kariavimas turi savo blogas puses, ruošimasis karui tautai neduoda užmigti ir pasenti. Jis verčia gerai susitvarkyti viduje, jis reikalauja tautos politinio subrendimo ir vienybės, jis skatina fiziškąjį ir psichiškąjį tautos sveikatingumą. Todėl ir mes turime taip pat išnaudoti karinio pasiruošimo gerąsias ypatybes. Kitaip atsiliktume kultūrinėse tautų varžytinėse. Jei karas ir galėtų ap-vilti, tinkamas ruošimasis prie karo blogo neatneš. Tačiau šį ruošimąsi

154 B. N., Dujos!.. Dujos! // Įdomus mūsų momentas, 1933 12 25, p. 6.155 Žr. pvz.: Ar ne per daug įsibauginta dujų? // Lietuvos aidas, 1936 08 11, p. 7. 156 Neveravičius F., Tikroji tautos jėga // Lietuvos aidas, 1935 03 21, p. 6.

324

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

kariauti mes tesuprantame tik kaipo priemonę tobulintis individualiai ir kolektyviai bei apsiginti, o ne užkariauti.“157

Dažnai ir gana atvirai apie karinio pasirengimo ir nusiteikimo svarbą viešumoje įžvalgomis pasidalydavo kariuomenės vadas brg. gen. S. Rašti-kis. Dar prieš užimdamas šias pareigas 1934 m., jis, primindamas neseną praeitį, dėstė: „Ginkluota jėga iki šiol dar yra ir be jokių abejonių dar ilgai bus vienu iš svarbiausių tautos laisvės pagrindų. Juk kiekvienam iš mūsų dabar yra visiškai aišku, kas iš mūsų šiandien būtų buvę, jei prieš 16 metų nebūtumėm padarę griežtų žygių savo kariuomenei suburti. Atsa-kymas aiškus: jei neturėtume savo kariuomenės, tai turbūt neturėtume ir savo nepriklausomos Lietuvos.“158 Dėl to, – tęsė savo mintį jis, – „<...>jei norime likti laisvi ir nepriklausomi, neturime užmiršti savo apsaugos ir turime būti gerai pasirengę gintis. Nejaugi mes, būdami ypatingoje ge-ografiškoje padėtyje ir matydami kitų ginklavimąsi ir rengimąsi karui, būsime kaip anie kiškiai, gyvatės užhipnotizuoti, t. y. tupėsime, drebėsi-me ir nieko nedarysime? Ne, to nebus, nes to norėtų mūsų priešai, bet ne mes patys sau. Nieko svetimo mes nenorime, nieko mes nepulsime, bet gali būti, kad mūsų kraštas, kaip maža valstybė, visiškai be mūsų noro galės būti įtrauktas į kitų didesnių valstybių ginkluotą susirėmimą.“159 Racionalios mintys, svarūs argumentai, bet, deja, netolima ateitis parodė, kad valstybės ginkluotųjų pajėgų vadovybės veiksmai ryžtingumu nepri-lygo žodžiams. Paradoksalu, bet Lietuva 1938–1940 m., kad ir neblogai apsiginklavusi, turinti nemenką kariškai parengtų vyrų rezervą, lemtin-gų išbandymų akivaizdoje pasuko pacifistiniu nuolaidų keliu, nors tokio maršruto galimybė iki tol nuolat kritikuota viešojoje erdvėje. Pasak šiuos įvykius emigracijoje giliai ir konceptualiai apmąsčiusio poeto Jono Ais-čio, lietuviai pristigo to automatinio jausmo ir ryžto, kuriuo zylė, ginda-ma savo lizdelį, puola vanagą... ir net lokį160.

Kitas įdomus dalykas, krintantis į akis tyrinėjant XX a. ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės lietuviškų dienraščių publikacijas apie bū-simąjį pasaulinį konfliktą, – tai bandymai atspėti arba „apskaičiuoti“ jo

157 Kavolis M., Socialinė taikos ir karo reikšmė // Mūsų žinynas, 1937, Nr. 4, p. 405.158 Jei būsime vieningi, jei turėsime stiprią ir gerai ginkluotą kariuomenę, tada Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė bus užtikrintos. Vyriausiojo štabo viršininko gen. št. pulk. Raš-tikio kalba per radio 1934 m. lapkričio mėn. 23 d. // Lietuvos aidas, 1934 11 26, p. 4.159 Ten pat.160 Aistis J., Milfordo gatvės elegijos, London: Nida, 1968, p. 142.

325

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

pradžios datą161. Iki Čekoslovakijos okupacijos dar ginčytasi dėl konkre-čių metų, kada Europą apims karo liepsnos, o 1939-aisiais kalbos sukosi jau tik apie mėnesius ir net dienas. Šiandieninių, šiek tiek bendrųjų XX a. istorijos žinių turinčių žmonių suvokimas apie Antrojo pasaulinio karo pradžią yra gana stereotipinis: dažnai manoma, jog nacistinė Vokietija Lenkiją užpuolė staiga, šiai to net nenujaučiant. Toks vaizdinys greičiau-siai yra suformuotas tam tikros publicistikos ir iš dalies trivialesnio po-būdžio kino dokumentikos bei istoriografijos. Bet iš tiesų 1939-ųjų rug-sėjo 1-oji nebuvo perkūnas iš giedro dangaus. Tuo galima įsitikinti vien jau pavarčius tų metų didžiausių Lietuvos dienraščių vasaros pabaigos numerius. Ypač tam tinka kad ir katalikiškosios opozicijos leistas „XX amžius“. Jo straipsnių antraštės labai iškalbingos, o informacija, galima sakyti, tiesioginė – ne vien iš oficialių naujienų agentūrų komunikatų, bet ir Varšuvos gyvenimą iš arti stebėjusių liudininkų korespondencijos. Jau prieš savaitę iki lemtingosios dienos laikraščio skaitytojai buvo infor-muojami, kad Lenkija aktyviai ruošiasi karui, gyvena karo nuotaikomis, vyksta mobilizacija, sostinės skveruose kasami apkasai, statomi priešlėk-tuviniai pabūklai162. Šios žinios turėjo padėti susivokti, kad visa tai daro-ma ne šiaip sau – numatoma ilgai brendusio konflikto atomazga.

Antrojo pasaulinio karo pradžią Lietuvos visuomenė sutiko gana su-trikusi, paskui nuotaikos ėmė svyruoti. Pirmosiomis rugsėjo dienomis

161 Kai kurios prognozės buvo kone pranašiškos. Antai 1938 m. pabaigoje „Lietuvos ži-nios“ su komentarais perspausdino žymaus Kominterno funkcionieriaus Georgijaus Di-mitrovo kalbą. Jis teigė, kad Vengrija „bus puolama 1939 m. pavasarį, o Lenkija bus oku-puota tų pačių metų rudenį. Rumunija ir Jugoslavija bus „sutvarkytos“ 1940 m. Prancūzi-ja, Belgija, Olandija, Danija ir Šveicarija bus puolamos 1941 m., karas prieš SSRS prasidės 1941 rudenį“: „D.H.“, Karas prieš SSRS prasidėsiąs 1941 m. rudenį, – sako Dimitrovas // Lietuvos žinios, 1938 11 10, p. 12. Taip pat žr.: Karas 1940 metais // Rytinis Lietuvos aidas, 1938 08 12, p. 2. 162 Kaip lenkai ruošiasi karui. Kiek reikia maisto dviem savaitėms // XX amžius, 1939 08 25, p. 7; Sirijos Gira V., Šiandien ar rytoj? Specialus pranešimas „XX amžiui“ iš Varšuvos // ten pat, 1939 08 26, p. 8; Lenkija pasirengusi sumobilizuoti 4 mil. karių. Mo-bilizacija vykdoma gaivalingu tempu. Visoj Lenkijoj džiaugsmas dėl sutarties su Anglija pasirašymo. Telefonu iš Varšuvos // ten pat, 1939 08 26, p. 12; „Penkios minutės prieš karą“. Moderniškas Varšuvos randez!-vous – priešlėktuviniai apkasai. Antrasis praneši-mas iš Varšuvos // ten pat, 1939 08 28, p. 5; Varšuva energingai ruošiasi gintis. Nutrauktas susisiekimas su Vokietija // ten pat, 1939 08 28, p. 5; Visuotinė mobilizacija Lenkijoje // ten pat, 1939 08 31, p. 4.

326

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Kaune jautėsi tam tikra desperacija: gyventojai puolė karštligiškai pirk-ti maisto produktus išgyvenimo atsargoms ir įvairias kitas pramonines, barteriniams mainams tinkamas prekes. Tačiau gana greitai, Vyriausybei raminant ir taikant tam tikras prekybos sferos policinės kontrolės prie-mones163, šis panikos požymių turintis sujudimas nurimo, grįžta prie ankstesnio drausmingo gyvenimo ritmo. Tikėjimas įstatymais ir vals-tybės galimybėmis užtikrinti jų vykdymą tuo metu nesumenko. Reikia pažymėti, kad paskutiniais Lietuvos valstybingumo metais, vienas po kito įvykus dramatiškiems sukrėtimams, nemaža dalis visuomenės labai palankiai vertino aukštais valstybės pareigūnais tapusius karininkus, su jais siejo viltis, kad valstybė sėkmingai pergyvens sunkų, pavojų kupiną laikotarpį. Antai vienoje 1939 m. pavasario Valstybės saugumo policijos pažymoje apie gyventojų požiūrį į brg. gen. Jono Černiaus164 vyriausybę, kurioje, be paties premjero, buvo dar trys generolai (Kazys Musteikis, Kazys Skučas ir Jonas Sutkus), rašoma: „Ūkininkija reiškia pasitenkini-mą, kad dabartinėje Ministrų taryboje vyrauja kariškiai, iš to daro išvadą, kad dabar jau jokiam priešui nebus daroma bet kokių nuolaidų. Jie įsiti-kinę, kad ministrai kariškiai daug prisidės prie ūkininkų būklės pageri-nimo, nes jie per ūkininkaičius kareivius puikiai pažįsta jų gyvenimą.“165 Tačiau tai – tik vienas epizodas, neleidžiantis kalbėti apie tokių nuotaikų pastovumą ir ilgalaikiškumą. Tuo laikotarpiu jos gana ryškiai svyravo. Šie pokyčiai labai priklausė nuo įvykių tarptautinėje arenoje ir to, kaip jie paliesdavo Lietuvą. Vienu atveju šalies gyventojus apimdavo nerimas arba baimė su pacifistinio bejėgiškumo atspalviu, kitais atvejais – sukil-davo karingas ūpas. Pavyzdžiui, 1938 m. kovo pabaigoje, Lenkijai patei-kus Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, žymi

163 Plačiau žr.: Vaskela G., Lietuva 1939–1940 metais: Kursas į valstybės reguliuojamą eko-nomiką, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002, p. 44–54. 164 Plačiau apie asmenybę ir veiklą žr.: Rudis G., Jonas Černius – vilties generolas //Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940), Vilnius: Alma litera, 1997, p. 409–425; Jankauskas V., Jonas Černius. Sąžiningai atlikęs pareigą, Nepriklausomos Lie-tuvos generolai, I dalis, Vilnius: Lietuvos dailės akademija, 1998, p. 216–227; Paulauskas H., Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius, Vilnius: Rosma, 2006. 165 1939 04 01 Valstybės saugumo policijos (toliau – VSP) Šiaulių apygardos biuletenis // LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 92.

327

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

dalis lietuvių troško duoti ryžtingą atkirtį Varšuvos grasinimams166. Tai rodo visuomenės nuotaikas stebėjusių valstybės institucijų – saugumo policijos, karo komendantų, apskričių viršininkų – raportai, ataskaitos. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį valstybės stimuliuotas antilenkiš-kumas neliko be pėdsako – jis, akivaizdu, bent pradiniu – emocionaliau-siu – momentu užgožė karo baimę167. Visai kitokią reakciją sukėlė nacių Vokietijos spaudimas. Ryžtą jai priešintis gerokai prislopino racionaliai pasvertas karinio potencialo ir technologinio išsivystymo skirtumas. An-tai po 1938-ųjų rudenį Vokietijos įvykdyto Čekoslovakijai priklausančio Sudetų krašto atplėšimo Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus virši-ninkas plk. Kostas (Konstantinas) Dulksnys savo pažymoje konstatavo, jog „yra nemažas skaičius asmenų, tame tarpe ir karių, kurie su nepasiti-kėjimu ir nusivylimu žiūri į kariuomenę. Kalbose pažymima, kad, girdi, jeigu Čekoslovakija, kuri buvo taip apsiginklavusi ir turėjo sąjungininkų, negalėjo kariauti, tai Lietuvai nesą ko galvoti net apie gynimąsi. Pasak jų, dabar reikią Lietuvos kariuomenę sumažinti pusiau, o biudžeto lėšas pa-skirti kitoms, naudingesnėms sritims plėsti. Nesą reikalo išleisti milijonų į užsienį už perkamus ginklus“168. Bet po metų, kai Vokietija, užpuldama Lenkiją, pradėjo Antrąjį pasaulinį karą ir kai į tai reaguodama Lietuvos

166 Tai iliustruojantį epizodą savo atsiminimuose yra užfiksavęs ir poetas Jonas Aistis: „1939 m. rudenį, važiuojant iš Kauno autobusu į tėviškę [Pakaunėje – Rumšiškių km. – M. K.], atsisėdo šalia puskarininkėlis ir užkalbino. Pasirodo, jis buvo gretimo kaimo vai-kinas, liktinis puskarininkis, tarnavęs zenitinės artilerijos daliny. Išėjo kalba apie lenkų ultimatumą. Paaiškėjo, jo dalinio nekantriai laukta karo veiksmų: pro mus būtų nepra-skridęs nė vienas lėktuvas, mes būtume parodę savo šaltą kraują ir visas rupūžes ištaškę ore... Tai buvo paprastas kaimo bernelis, baigęs vien pradžios mokyklą, bet modernus kareivis, įtikėjęs technika. Esu tikras, kad jis būtų atlikęs savo pareigą geriau negu kariuo-menės vadas.“: Aistis J., min. veik., p. 143. Plačiau apie lietuvių reakciją į 1938 m. Len-kijos ultimatumą žr.: Janauskas G., Jėga nėra teisė. 1938 metų Lenkijos ultimatumas ir Lietuvos visuomenė // Prievartos vaisiai: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1920–1940 metais, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, p. 58–61. 167 Istorikas Algimantas Kasparavičius lietuvių antilenkiškumą dėl jo iracionalių bruožų, tam tikro metafiziškumo pagrįstai prilygino religijai. Žr.: Kasparavičius A., Katastrofos nuojautos: Lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse // Karo archy-vas, t. XXVII, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2012, p. 263.168 1938 10 17 Kariuomenės štabo II skyriaus viršininko plk. K. Dulksnio pažyma // LCVA, f. 929, ap. 1, b. 631, l. 56.

328

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

vyriausybė paskelbė dalinę mobilizaciją169, nemažai šalies gyventojų ir karių buvo jau kitokios nuotaikos. 1939 m. rugsėjo 18 d. Valstybės sau-gumo policijos Šiaulių apygardos biuletenyje konstatuota: „Karingumo ūpas, jei reikėtų kariauti, yra geras. Daugelis jaunų vyrų yra pasiryžę vyk-ti į kariuomenę ir jokio nusiminimo nerodo. Kiekvieną valandą laukia mobilizacijos.“170 Po kelių savaičių vėl pažymėta, jog „staiga pašaukus di-delį kiekį atsarginių [karių], visų ūpas pakilo, nes dauguma manė, kad jie šaukiami žygiavimui atsiimti Vilniaus kraštą“171.

Tokie duomenys liudija per tarpukarį išaugusį lietuvių visuomenės karinį nusiteikimą, kurį vargiai galėjo pakirsti abstrakčios pacifistinės idėjos. Kita vertus, tuo metu nuolat kaitusi nerimo dėl artėjančio karo atmosfera, autoritarinis „auklėjimas“ tiek plačiajai Lietuvos visuomenei, tiek elitui padarė tam tikrą poveikį, pasireiškusį vidiniu sutrikimu, kai viltis ir lūkesčius keitė nusivylimas, stumiantis į demoralizaciją, masi-nusią rinktis pasyvų prisitaikymą arba kraštutinumais paremtą veiklą. Šį reiškinį, ko gero, prasminga pavadinti emociniu ir moraliniu „perdegi-mu“. Gal todėl Antrojo pasaulinio karo metais, kai vieną krašto okupaci-ją keitė kita, nebeturint tvirtų ir atsakingų politinių autoritetų, anksčiau suformuotos kariškos aspiracijos, pasirengimas naudoti prievartą įgavo ir ne tik dinamiškų patriotinių, bet ir kraupių antihumaniškų pavidalų.

IŠVADOS1. Antikarinės, pacifistinės, idėjos nepriklausomoje Lietuvoje (1918–

1940 m.) daugiausia sklisdavo per periodinę ir kitokią spaudą, tačiau tai nebuvo intensyvus procesas. Oficialioji žiniasklaida tam skirdavo nedaug dėmesio, nors su tarptautinėmis taikos šalininkų organizacijomis, jų vei-kla, o taip pat įvairiais pacifistinio turinio kultūros reiškiniais (literatūroje, kine ir pan.) bendrais bruožais supažindindavo. Lietuviškoji viešoji erd- vė, nors ir provinciali, nebuvo atitrūkusi nuo pasaulinių realijų. Tačiau

169 Išsamiau žr.: Jokubauskas V., Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobili-zacija // Karo archyvas, t. XXVII, 2012, p. 275–332. 170 1938 10 17 Kariuomenės štabo II skyriaus viršininko plk. K. Dulksnio pažyma // LCVA, f. 929, ap. 1, b. 631, l. 154.171 1939 09 18 VSP Šiaulių apygardos biuletenis // LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 127.

329

Pacifizmo refleksija tarpukario Lietuvoje (XX a. 3–4 deš.)

ši informacija inertišką, agrarinę Lietuvos visuomenės daugumą nelabai paveikė – tą poveikį vargiai įmanoma lyginti su situacija Vakarų Europos šalyse.

2. Tarptautines diplomatinio pobūdžio taikos šalininkų iniciatyvas sisteminė Lietuvos žiniasklaida vertino palankiai, bet į vietinius pacifis-tus, priklausomai nuo jų ideologinės kilmės ir tikslų, žvelgė arba labai kritiškai, arba net priešiškai. Pabrėžtinai stengtasi jų „nereklamuoti“, ne-minėti ryškesnių asmenybių. L. Tolstojaus šalininkai vadinti atitrūkusiais nuo tikrovės, legaliai veikę kairuoliškos pakraipos antikariniai inteligentų sambūriai – neatsakingais ir nepatriotiškais, o komunistai – sąmoningai kenkiančiais Lietuvai. Apskritai pacifizmas laikytas negyvenimiška ir net žalinga idėja, silpninančia valstybės savisaugos, besiremiančios krikščio-niškuoju teisingo (gynybinio) karo principu, galias.

3. Didumai lietuvių visuomenės elito dar iki 1918 m. buvo artimos antikarinės ir pacifistinės idėjos, tačiau Nepriklausomybės kovų realybė ir šalies integralumo problemos privertė nuo jų atitolti. Kiek aktyviau anti-karines nuostatas Lietuvos seimuose 1920–1926 m. kėlė tik socialdemo-kratai. Autoritarinio režimo laikotarpiu (1927–1940 m.) kariuomenė tapo pagrindine prezidento valdžios atrama, o dėl nuolatinių išorinių pavojų valstybingumui Lietuvoje ėmė stiprėti „gynybinio militarizmo“ tendenci-jos – pradėti rengti ir įgyvendinti visuomenės sukarinimo planai. Šalies politinė vadovybė ir įtakingi kariuomenės atstovai spaudoje piliečius nuo-latos nuteikinėjo grėsmių akivaizdoje nepasiduoti pacifistinėms iliuzijoms.

4. Lietuva, kaip ir kitos Europos valstybės, XX a. trečiajame dešimt-metyje gyveno būsimo naujo pasaulinio karo nuojauta, o ketvirtajame – jo laukimu. Žiniasklaidoje netrūko baimę keliančios informacijos apie tuo tikslu kuriamus galingus ginklus ir numatomus pražūtingus jų pa-darinius. Tačiau Lietuvos visuomenė savotiškai prisitaikė prie nuolatinio nerimo atmosferos. Nėra pakankamo pagrindo teigti, kad būsimo karo baimė labai padidino šalies piliečių imlumą pacifistinėms idėjoms – jų perspektyvumu nelabai tikėta. Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį su-siformavusi lietuvių kariška mąstysena dėl autoritarizmo poveikio stoko-jo savarankiškumo, pasižymėjo nuotaikų svyravimais, buvo nepakanka-mai atspari demoralizacijai ir radikalizmui.

Įteikta 2017 m. spalio 25 d.

330

LIETUVOS SKAUTŲ APDOVANOJIMŲ ISTORIJA 1920–1940 M.

Eduardas Remecas

ĮVADAS

Skautai – tai visuomeninė organizacija, ugdanti vaikus ir jaunimą. Jos pradininko anglų generolo Roberto Badeno-Powellio (1857–1941) XX a. pradžioje išdėstytos idėjos pirmiausia išplito Didžiojoje Britanijoje ir jos kolonijose, o po Pirmojo pasaulinio karo ir daugelyje kitų pasaulio ša-lių. Pirmieji lietuvių skautų vienetai 1918 m. susikūrė Rusijoje. Lietuvoje skautizmo idėjas pradėjo skleisti iš Rusijos grįžęs Petras Jurgėla-Jurge-levičius (1901–1992), kuris, 1919  m. Vilniuje baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, o vėliau, baigęs Karo mokyklą, iki 1930 m. tarnavo kariuomenėje. 1918 m. spalio mėnesį Vil-niuje P. Jurgėlos-Jurgelevičiaus iniciatyva buvo įsteigtas pirmasis skautų vienetas Lietuvoje, o 1919 m. – Kaune. Vėliau sukurta ir organizacija. 1922–1925  m. skautų organizacija vadinosi Lietuvos skautų asociacija (LSA), 1925–1930 m. – Lietuvos skautų brolija (LSB), o nuo 1930 m. rug-sėjo mėnesio – Lietuvos skautų sąjunga (LSS). Trumpą laikotarpį – nuo 1925 m. gegužės 28 d. iki 1927 m. kovo 18 d. – Lietuvoje savarankiškai veikė ir Lietuvos jūrų skautų sąjunga1. Nuo pat pradžių Lietuvos skautų organizacija buvo kuriama tautinės organizacijos principu. Dėl to nuo 1925 m. skautus pradeda globoti Lietuvos prezidentas Aleksandras Stul-ginskis (1885–1969), nuo 1930 m. spalio 1 d. Skautų sąjunga pateko Lie-tuvos švietimo ministerijos globon, o jos šefu tapo prezidentas Antanas Smetona (1874–1944). Lietuvoje savarankiškai veikė ir tautinių mažumų skautų organizacijos – lenkų, rusų ir net trys žydų („Hašomer Hacair“ – nuo 1920 m., Žydų skautų asociacija „Berit Trumpeldor“ – 1928–1934 m. ir „Brit Chašonaim“). Šios organizacijos aktyviai veikė iki XX a. 4-ojo

1 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, [Brooklyn, N. Y.], 1975, p. 192, 202.

331

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

dešimtmečio vidurio. Vėliau jos buvo uždarytos, o dalis narių įsiliejo į Lietuvos skautų sąjungos veiklą.

Skautija buvo jauniausioji grandis, kurios nariai – vaikai ir paaugliai buvo mokomi karinių dalykų. Jos veikla ir struktūra visiškai atitiko vals-tybės poreikius nuo pat mažens pilietiškai ugdyti gerai kariškai parengtą valstybės gynėją. Nuo 1918 iki 1940 m. per skautijos eiles visoje Lietuvoje perėjo apie 100 000 vyrų ir moterų. Respublikos Prezidento ir vyriau-siojo ginkluotųjų pajėgų vado artimiausi bendradarbiai ir prezidentūros pareigūnai buvo skautai ir skautybės rėmėjai. XX a. 4-ajame dešimtmety-je Lietuvos skautų sąjungai, Lietuvos tautinio jaunimo sąjungai „Jaunoji Lietuva“ ir Lietuvos šaulių sąjungai didelę įtaką darė tautininkai, formuo-dami pakopinę sistemą – skautas – karys – šaulys, o jaunalietuviai suda-rė visuomeninį valstybės gynybos stuburą2. Skautų šūkis buvo „Dievui, Tėvynei, Artimui!“ Skautų sąjungą 1940 m. sudarė apie 16 tūkst. narių (po 8 tūkst. skautų ir skaučių), ir tai buvo trečia pagal jų skaičių tautinė organizacija Lietuvoje3.

Tarpukario Lietuvos skautų organizacija turėjo įsteigusi net penkis apdovanojimus – ordinus: Gedimino vilko, Svastikos, Lelijos, Maltos kryžiaus ir ordiną „Už nuopelnus“. Šie apdovanojimai visoje to meto Lietuvos apdovanojimų sistemoje buvo labai svarbūs. Tai nebuvo vals-tybiniai apdovanojimai, bet juos buvo galima nešioti prikabintus žemiau valstybinių apdovanojimų. Skautų ordinai (išskyrus ordiną „Už nuopel-nus“) pagal nustatytą nešiojimo eilę buvo vertinami labiau nei „Jaunosios Lietuvos“ ar ugniagesių organizacijų apdovanojimai.

Lietuvos skautų apdovanojimų ir jais apdovanotų asmenų tema buvo nagrinėta ne vieno autoriaus ir knygose, ir tam skirtuose straipsniuose. Pirmasis apie Lietuvos skautų garbės ženklus 1993 m. daug informacijos surinko ir pateikė kolekcininkas Algimantas Astikas (1929–1990). Kny-gos-katalogo, skirto tarpukario Lietuvos apdovanojimams ir ženkleliams, autorius aprašė skautų apdovanojimų išvaizdą ir žinomus jų variantus bei

2 Vaičenonis J., Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940), Vilnius: Versus aureus, 2004, p. 138.3 Didžiausia tautinė organizacija buvo Lietuvos šaulių sąjunga – apie 62 tūkst., antroji – Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ – apie 50 tūkst. narių, ketvirtoji – Lietuvių tautininkų sąjunga – apie 13 tūkst. narių.

332

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

paminėjo keletą ordinais apdovanotų asmenų pavardžių4. 1998–1999 m. kitas kolekcininkas Liudas Šulinskas paskelbė du nedidelius straipsnelius apie retą pirmos laidos Svastikos ordiną5 ir Lietuvos jūrų skautų garbės ženklus6. Netrukus po to, 2001 m., pasirodė iki šiol plačiausiai ir išsa-miausiai aprašyta Lietuvos skautų ordinų istorija. Tai buvo dar vieno ko-lekcininko – Viliaus Kavaliausko knyga, skirta 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ordinams ir medaliams, kurioje yra ir atskiras skyrius apie skautų apdovanojimus7. Joje pateikti ne tik visų skautų apdovanojimų aprašai, bet ir informacija apie apdovanojimų nešiojimo tvarką, kai ku-riuos apdovanotuosius, taip pat du apdovanojimų diplomai. Be darbų, aprašančių pačius apdovanojimus, būtina paminėti ir publikacijas, ku-riose paminėti skautų ordinais apdovanoti asmenys. Pirmieji apdova-notųjų sąrašai buvo paskelbti plačiausiai skautų veiklą nušviečiančioje 1975 m. JAV išleistoje Petro Jurgėlos knygoje „Lietuviškoji skautija“8. Tų pačių apdovanotų asmenų pavardės, pridėjus apdovanotus užsieniečius, buvo pakartotos V. Kavaliausko 2003 m. išleistoje knygoje9. Remdamasis pastarąja, 2007 m. Giedrius Globys paskelbė skautų ordinais apdovanotų Lietuvos karininkų sąrašą10.

Nepaisant to, kad tarpukario Lietuvos skautų apdovanojimų istorija aprašyta ne vienoje publikacijoje, išsamių šiai temai skirtų tyrimų iki šiol nebuvo. Kaip pažymėta, visų pagrindinių darbų autoriai buvo kolekcinin-kai, todėl paskelbtuose darbuose mažai naudota įvairių šaltinių, trūksta cituotų šaltinių detalios analizės ir tikslių nuorodų į naudotus šaltinius. Pagrindinis visų autorių žinių šaltinis buvo patys apdovanojimai ir P. Jur-

4 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 22–23, 84–90.5 Šulinskas L., Svastikos ordinas (I laida, 1920–1928), Žvilgsnis į skautų praeitį, Kolek-cija 6, 1998, p. 34–35.6 Šulinskas L., Lietuvos jūrų skautų garbės ženklai, Kolekcija 7, 1999, p. 24–26.7 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 437–454.8 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 99–103, 282.9 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metais Lietuvos Respublikos ordi-nais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, Vilnius, 2003, p. 665–672.10 Globys G., Lietuvos karininkai skautiškoje veikloje, Karo archyvas, XXII t., 2007, p. 131–152.

333

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

gėlos knyga. Tik V. Kavaliauskas tiriamai temai geriau atskleisti panaudo-jo ir archyvinius šaltinius. Tačiau jais pasinaudota simboliškai ir tik tais, kuriuose minimi apdovanojami ir apdovanoti asmenys. Todėl iki šiol mes vis dar neturime atsakymų į daugelį klausimų: kas kūrė ir gamino Lietu-vos skautų apdovanojimus, kokia jų savikaina, kiek jų buvo pagaminta, kodėl yra dizaino skirtumų, kaip tiksliai juos reikia datuoti ir kt. Taip pat neaišku, kiek tiksliai buvo apdovanotųjų, nes visuose šaltiniuose pateikia-mas skirtingas Lietuvos skautų ordinais apdovanotų asmenų skaičius.

Šio straipsnio tikslas – susisteminti visų tarpukario Lietuvos skautų ordinų istoriją, išsiaiškinti ir atskleisti nežinomus faktus apie jų įsteigimą, kūrimą ir gamybą, nustatyti ordinų gamintojus, jų pagaminimo datas, apdovanojimų diplomų dailininkus ir jų sukūrimo datas, taip pat kiek buvo pagaminta, patikslinti apdovanotųjų skaičių. Straipsnyje tautinių mažumų skautų organizacijų apdovanojimai nebus aprašomi, nes apie jų egzistavimą kol kas duomenų neturime.

Rengiant šį straipsnį pagrindiniai šaltiniai buvo Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos Lietuvos skautų sąjungos bylos (F 576), taip pat to meto periodinė spauda – „Karys“, „Lietuvos aidas“, „Skautų aidas“, „Skautybė“ ir kt.

Straipsnis yra suskirstytas į dvi pagrindines dalis: „Lietuvos skautų apdovanojimai iki 1930 m.“ ir „Lietuvos skautų sąjungos apdovanojimai 1930–1940 m.“, o pastarasis skyrius – į poskyrius, skirtus kiekvienam iš skautų ordinų pristatyti.

LIETUVOS SKAUTŲ APDOVANOJIMAI IKI 1930 M.

Iki to laiko, kai 1930 m. buvo pertvarkyta ir pateko valstybės globon, skautų organizacija nebuvo labai gausi (turėjo apie 3–4 tūkst. narių), fi-nansiškai stipri ir vieninga. Tuo metu ji dar tik formavosi. Kaip jau minė-ta, 1922–1930 m. pradžioje ji vadinosi asociacija, o vėliau – brolija. Nuo 1925–1927 m. atskirai Lietuvoje veikė Lietuvos jūrų skautų sąjunga, bet jos vyriausiuoju vadovu, kaip ir visų skautų, buvo Lietuvos prezidentas A. Stulginskis. Organizacija neturėjo vieningos nuomonės dėl daugelio dalykų – uniformos, ženklų, vėliavų ir kt. 1924 m. nustatyta uniforma jau 1928 m. buvo keičiama, o vieno dizaino vėliavų ir antspaudų pavyzdžiai

334

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

buvo priimti tik 1930 m. Kaip ir organizacija, nebuvo aiški ir apdovano-jimų sistema.

A. Astikas savo knygoje nurodo, kad pirmųjų skautų apdovanojimų atsiradimo data nežinoma, bet pirmieji jų buvo skirti 1924 (Gedimino vilko) ir 1925 m. (Svastikos)11, o L. Šulinskas nurodo, kad pirmasis skau-tų apdovanojimas yra Svastikos ordinas, įsteigtas 1920 m., tais pačiais metais pirmasis juo apdovanotas buvo Petras Jurgėla12. V. Kavaliauskas savo knygoje teigia, kad Gedimino vilko ordinas buvo įsteigtas 1924 m., bet vėliau tekste autorius pats sau prieštarauja ir nurodo, kad 1920 m. šiuo ordinu buvo apdovanotas P. Jurgelevičius (Jurgėla)13. Toliau autorius rašo, kad Maltos kryžius ir Svastikos ordinas buvo įsteigti 1925 m., o Le-lijos ordinas ir ordinas „Už nuopelnus“ – 1928 m.14 Tokios pat nuomonės buvo ir A. Astikas. Iš visos pateiktos informacijos matome, kad autorių nuomonės įvairuoja, tad dalis pateiktos informacijos negali būti teisin-ga. Tiksliai pasakyti, kada buvo įsteigtas vienas ar kitas apdovanojimas, sunku ir dėl to, kad keitėsi jų pavadinimai, be to, dalis jų užfiksuoti tik įsakymuose ir apdovanotiesiems taip ir nebuvo įteikti. Daugelio proble-minių klausimų nepadeda išspręsti ir tai, kad archyvinių bylų, datuotų iki 1930  m., išlikę labai mažai, o pastarosiose žinių apie skautų garbės ženklus nėra. Vis dėlto pabandykime viską sudėlioti į vietas.

Pirmųjų skautų apdovanojimų įsteigimo data galime laikyti 1920 m. Būtent tais metais žurnale „Ateitis“ pasirodė skautų veiklą pristatantis P.  Jurgelevičiaus (Jurgėlos) straipsnis, kuriame buvo aprašyti ir skautų garbės ženklai. Straipsnyje minimi šie ženklai: Sidabrinio vilko – teikia-mas Tėvynės sūnui, ištarnavusiam skautu ne mažiau kaip dvejus metus ir pasižymėjusiam skautų darbe; Sidabrinio garbės vilko – teikiamas skau-tininkams už ypatingą darbą skautijai; Svastikos – teikiamas už ypatingus nuopelnus skautijai skautininkams, instruktoriams ir pašaliniams asme-nims; Bronzos (Maltos) kryžius, prikabintas prie raudono kaspino, – tei-kiamas už kieno nors gyvybės išgelbėjimą, pačiam neatsidūrus dideliame

11 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 84–85.12 Šulinskas L., Svastikos ordinas (I laida, 1920–1928). Žvilgsnis į skautų praeitį, Kolek-cija 6, 1998, p. 35.13 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 437, 439.14 Ten pat, p. 441, 444, 449, 451.

335

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

pavojuje; Sidabrinis kryžius, prikabintas prie šviesiai mėlyno kaspino, – už atliktą žygdarbį, atsidūrus dideliame pavojuje15; „Už pasižymėjimą“, paauksuotas, prikabintas prie balto kaspino, – teikiamas skautui, atli-kusiam savo prievolę, kuri davė ypatingų vaisių, nors ir neatsidūrusiam dideliame pavojuje, arba už ypatingą skautų darbą16. Šiame aprašyme randame beveik visus žinomus skautų apdovanojimus, išskyrus Lelijos ordiną ir ordiną „Už nuopelnus“, bet vietoje jų minimas nežinomas – „Už pasižymėjimą“. Visi aprašyti skautų garbės ženklai buvo perimti iš tarp-tautinės skautų organizacijos.

Pirmą kartą Lietuvos skautų apdovanojimas buvo įteiktas 1920 m. ba-landžio 23 d. švenčiant skautų globėjo šv. Jurgio šventę. Tai buvo Svasti-kos ženklas, kurį „už uolų pasidarbavimą skautų idėjos naudai“ Lietuvos skautų paspirties (rėmėjų) draugijos tarybos pirmininkas Jurgis Alekna (1873–1952) įteikė P. Jurgelevičiui (Jurgėlai)17. Šis apdovanojimas buvo pavadintas aukščiausiu skautų garbės ženklu. 1923 m. birželio 25 d. įsaku pirmą kartą buvo skirtas Sidabrinis (Maltos) kryžius su mėlynu kaspinu 10-osios draugovės Anykščiuose skiltininkui Kazlauskui už skęstančiojo išgelbėjimą, esant pavojui gelbėtojo gyvybei18.

1924 m. pirmą kartą buvo įteiktas Sidabrinio garbės vilko ženklas. Tačiau šis ženklas buvo skirtas ne Jurgiui Aleknai, kaip kad rašė A. As-tikas ir V. Kavaliauskas19. Jurgiui Aleknai Sidabrinio garbės vilko žen-klas buvo įteiktas 1925 m. balandžio 19 d., o kartu toks pat apdovanoji-mas buvo skirtas ir šešerius metus skautams vadovavusiam vyresniajam skautininkui Vsevolodui Šenbergui (1898–1985)20. Tą pačią dieną buvo apdovanoti dar trys asmenys: kunigai Vladas Mažonavičius (Mažo-

15 Cituojamame tekste Bronzinio ir Sidabrinio kryžiaus skyrimo sąlygos klaidingai su-keistos vietomis.16 Jurgelevičius P., Pirmieji skauto žingsneliai, Ateitis 9, 1920, p. 185–186.17 Balandžio 23 d. ..., Lietuva 92, 1920 balandžio 27, p. 4.18 Lietuvos skautų asociacijos vyriausiojo štabo įsakymai Nr. 10, Skautų aidas 5, 1923, p. 3.19 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 22; Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 439.20 Lietuvos skautų asociacijai įsakymas. 1925 m. balandžio 19 d., Skautų aidas 23, 1925, p. 2; Petras B., Skautų patrono šv. Jurgio šventė Kaune, Skautų aidas 23, 1925, p. 3; Skautų paradas, Lietuva 87, 1925 balandžio 20, p. 6.

336

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

nas) (1881–1945), Morkus Morkelis (1893–1957) ir Jonas Petrika (1885–1941). Visi jie gavo Svastikos ženklus. Pirmajam Sidabrinio garbės vilko ženklas buvo skirtas P. Jurgelevičiui (Jurgėlai), bet kada tai tiksliai įvy-ko, nei spaudoje, nei vado įsakymuose aptikti nepavyko. 1926 m. spaudo-je rašoma, kad P. Jurgelevičius Garbės vilko ženklu buvo apdovanotas dar 1920 m.21 Tačiau iš tos pačios spaudos mes žinome, kad tais metais P. Jur-gelevičius (Jurgėla) buvo apdovanotas Svastikos ženklu. Kad P. Jurgelevi-čius (Jurgėla) Sidabriniu garbės vilko ženklu buvo apdovanotas 1924 m., nurodo ir pats P. Jurgėla22. Jis savo knygoje rašo ir apie savo apdovanojimą 1920 m. Svastikos ženklu, ir apie visus kitus apdovanotuosius 1925 m. Tad ši informacija yra patikimiausia. Apie Lelijos ordiną pirmą kartą užsiminta tik 1928 m. birželio 29 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos skautų brolijai įsa-kymas Nr. 1 dėl apdovanojimo šiuo ordinu nusipelniusių asmenų23.

Tiriant ankstyviausių Lietuvos skautų apdovanojimų sistemą su-siduriama su dar vienu klausimu – ar visi apdovanojimai buvo realūs, nes šiandien mes žinome vos apie vieną apdovanojimą, kuris priklausė V. Mažonavičiui24, taip pat ir tai, kad Sidabrinis, arba Bronzinis, (Maltos) kryžius taip niekada ir nebuvo pagamintas. Iš spaudoje paskelbtų straips-nių galime spręsti, kad garbės ženklai tikrai buvo įteikti tik 1925 m. Skau-tui P. Jurgelevičiui (Jurgėlai) apdovanojimai, matyt, nebuvo įteikti, nes Svastikos ženklu jis dar kartą buvo apdovanotas 1928 m. birželio 29 d. įsakymu, o ankstyvosiose P. Jurgelevičiaus (Jurgėlos) nuotraukose Sida-brinio garbės vilko ženklo nematome. Tad pirmieji skautų ženklai – Svas-tikos ir Sidabrinio garbės vilko – buvo pagaminti tik 1925 m.

Kaip atrodė Sidabrinio garbės vilko ženklas, sužinome tik iš nuotrau-kos, kurioje matome J. Alekną su ant kaklo kabančiu apdovanojimu25. Tai buvo sidabrinio vilko figūrėlė, pakabinta ant žalios su trimis baltais dryžiais juostos. 1925 m. Svastikos ženklas buvo svastika su centrinėje

21 Jūrų skautų vadovų suvažiavimas, Lietuva 85, 1926 balandžio 17, p. 4.22 Jurgelevičius P., Pirmieji skauto žingsneliai, Ateitis 9, 1920, p. 103.23 Lietuvos skautų brolijai. 1928 m. birželio 29 dienos įsakymas Nr. 1, Skautų aidas 5, 1928, p. 29.24 Šulinskas L., Svastikos ordinas (I laida, 1920–1928). Žvilgsnis į skautų praeitį, Kolek-cija 6, 1998, p. 35.25 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 71; Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 438.

337

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

kryžmoje pritvirtinta lelija, kurios centriniame lapelyje įrėžtas dvigubas (tuo metu vadintas Vyčio) kryžius. Ženklas buvo pagamintas iš sidabro, 19 x 19 mm dydžio. Ženklas turi auselę, prie kurios prikabinta grandelė ir toks pat kaip Garbės vilko ženklo kaspinėlis. Kitoje ženklo pusėje ranka įrėžta: 5N / KUN. / MAŠONAVIČIUI26.

Ankstyvasis Svastikos ženklas, palyginti su įprastais 30–40 mm dy-džio apdovanojimais, buvo labai mažas. V. Kavaliauskas šio apdovanoji-mo, matyt, dėl to net neaprašė, nors nuotrauką įdėjo ir ženklą pavadino Baltosios svastikos ordinu27. Tačiau šis ženklas iki 1930 m. ordinu neva-dintas. Prie ordinų jis priskiriamas tik nuo 1930 m., bet minėtas pavadi-nimas – Baltosios svastikos ordinas – niekada nevartotas28. Kodėl ženkle įrėžtas numeris 5 – lieka neaišku, nes šiuo ženklu buvo apdovanoti keturi asmenys (1920 m. – vienas, 1925 m. – trys). L. Šulinskas prie apdovano-tų asmenų klaidingai priskaičiavo ir 1925 m. apdovanotą V. Šenbergą29, kuris buvo apdovanotas ne Svastikos, o Sidabrinio garbės vilko ženklu. Galbūt buvo dar vienas jį gavęs žmogus, bet jokio kito iki 1928 m. apdo-vanoto skautų garbės ženklu asmens P. Jurgėla nemini.

Be straipsnyje nagrinėjamų apdovanojimų, L. Šulinskas išskyrė ir ap-rašė dar vieną – jūrų skautų Inkaro ordiną30. Šis ženklas, pasak autoriaus, datuojamas 1922–1925 m. Deja, be paties ženklo, jokių kitų šaltinių ko-lekcininkas nepateikė. Tačiau autorius nurodė, kad šiuo ženklu buvo ap-dovanoti keturi asmenys. Kad tai – apdovanojimas, kolekcininkas galbūt sprendė iš ženklo antrojoje pusėje įrėžto įrašo: „3 / St. Burlevičiui / 1923“. Šį ženklą, kaip skautų apdovanojimą, aprašė ir V. Kavaliauskas31. Bet visi turimi faktai rodo ką kita. Pirmiausia ordinu pavadintas ženklas yra

26 Šulinskas L., Svastikos ordinas (I laida, 1920–1928). Žvilgsnis į skautų praeitį, Kolek-cija 6, 1998, p. 35.27 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 445.28 Šis pavadinimas buvo sugalvotas L. Šulinsko. Žr.: Lietuvos jūrų skautų garbės ženklai, Kolekcija 7, 1999, p. 25.29 Šulinskas L., Svastikos ordinas (I laida, 1920–1928). Žvilgsnis į skautų praeitį, Kolek-cija 6, 1998, p. 35.30 Šulinskas L., Lietuvos jūrų skautų garbės ženklai, Kolekcija 7, 1999, p. 25.31 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 440–441.

338

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

identiškas pirmajam jūrų skautų ženkleliui (tas pats dizainas, metalas ir dydis). Antra – ženklelis turėjo auselę, tad jį buvo galima nešioti ir paka-bintą. Trečia – apie tokį apdovanojimą nerašoma nei tuometėje spaudoje, nei, svarbiausia, P. Jurgėlos knygoje, nors jis buvo jūrų skautų draugovės vadas. Yra ir dar vienas faktas, apie kurį rašysime vėliau.

Tačiau jūrų skautai tikrai turėjo savo apdovanojimų sistemą. Spaudoje minima, kad 1925 m. įsikūrusi Lietuvos jūrų skautų organizacija 1926 m. balandžio 17 d. vykusiame II suvažiavime nusprendė apdovanoti P. Jur-gelevičių (Jurgėlą) Garbės vilko ženklu, bet šiuo ženklu jis jau buvo ap-dovanotas, todėl pasiūlyta apdovanoti Lietuvos jūrų skautų Garbės vilko kaspinu, tvirtinamu prie jau turimo ženklo, taip pat ordinu „Už nuopel-nus“. Kartu buvo apdovanoti kiti pasižymėję skautai: Garbės vilko žen-klu – Kastantas Jurgelevičius (1904–1988), ordinu „Už nuopelnus“ – Julius Jurgelevičius (1906–1986) ir Paulius Labanauskas (1908–1999), Svastikos ženklu – inžinierius Vladas Skardinskas (1882–1954)32. Apie šiuos 1926 m. apdovanotus asmenis nei P. Jurgėla, nei V. Kavaliauskas neužsimena. Ta-čiau P. Jurgėlos knygoje yra labai svarbi išnašoje pateikta žinutė: „1926 m. Lietuvos jūrų skautijos vadų suvažiavimas nutarė prašyti Skautų Šefą, kad teiktųsi Lietuvos jachtklubo pirmininką inž. V. Skardinską už nuopelnus jūrinei skautijai apdovanoti Svastika. Šis garbės ženklas per neapdairu-mą skirtas naujajam Jachtklubo pirmininkui R.  Visockiui, kuris žymiai vėliau pradėjo talkinti jūros skautams.“33 Inžinierius Ričardas Visockis (1882–1950) Svastikos ženklu buvo apdovanotas 1928 m. Iš šios žinutės aiškėja, kad Lietuvos jūrų skautai tikrų apdovanojimų neteikė, o savo nu-tarimus siuntė skautų šefui, kuris buvo visų Lietuvos skautų vadas. Šios žinutės atskleidžia ir dar vieną minėto ordino „Už nuopelnus“ paslaptį.

Kolekcininkas L. Šulinskas savo straipsnyje apie Lietuvos jūrų skautų garbės ženklus aprašė ir ordiną „Už nuopelnus“. Autorius, pateikdamas nuorodą į P. Jurgėlos knygą, parašė, kad P. Jurgėla 1925 m. sukūrė antrą-jį jūrų skautų apdovanojimą – ordiną „Už nuopelnus“ – Baltosios svas-tikos ordiną34. Paskelbtas ordinas – tai baltu emaliu padengta svastika, kurios centre pritvirtinta lelija ir Gediminaičių stulpų ženklas (1 pav.).

32 V. M. Jūrų skautų vadovų suvažiavimas, Lietuva 85, 1926 balandžio 17, p. 4.33 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 102.34 Šulinskas L., Lietuvos jūrų skautų garbės ženklai, Kolekcija 7, 1999, p. 25.

339

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

Tačiau cituodamas P. Jurgėlą, kolekcinin-kas padarė šiurkščią klaidą, kurią vėliau pakartojo ir kolekcininkas V. Kavaliaus-kas35. P. Jurgėla savo knygoje pateikė visai kitą informaciją: „Latvijos skautų garbės ženklo Baltosios Lelijos pavyzdžiu buvau suprojektavęs LJS (Lietuvos jūrų skau-tai) garbės ženklą „Už nuopelnus“, kuris po LJS įjungimo į LSB (Lietuvos skautų brolija) buvo Vyriausio štabo priimtas ir pavadintas Lelijos ordinu.“36 Tad ordinas „Už nuopelnus“ yra ne Svastikos, o pir-minis Lelijos ordino pavadinimas. Kad tai tikrai buvo Lelijos ordinas, rodo ir tas faktas, kad visi 1926 m. ordiną „Už nuo-pelnus“ gavę asmenys vėliau buvo apdo-vanoti naujais Lelijos ordinais (1928 m. – J. Jurgelevičius ir P. Labanaus-kas, 1931  m. – P.  Jurgelevičius). Išsiaiškinus Lelijos ordino kilmę lieka neatsakytas klausimas dėl Svastikos apdovanojimo dizaino įvairovės.

Kaip jau minėta, 1925 m. pavyzdžio Svastikos ženklas buvo mažas, su prie jo pritvirtinta lelija. Antrasis apdovanojimo variantas – čia jau apra-šyta baltu emaliu dengta svastika su sidabrine lelija, ant kurios pritvirtinti Gediminaičių stulpai. Šio apdovanojimo kitoje pusėje buvo išgraviruota: „6 / St. Burlevičiui / 1928“37. Trečiasis jo variantas – svastika, nepadeng-ta emaliu, su paauksuota lelija ir užrašu „Budėk“. Visi trys apie skautų apdovanojimus rašę kolekcininkai sutaria, kad pirmojo ir antrojo vari-anto Svastikos ženklai datuojami 1925–1928 m., o trečiasis – po 1928 m. Ženklų teikimo data nustatyta pagal išlikusiuose žinomuose ženkluose įrėžtus numerius (5 ir 6), pavardes ir datą (1928 m.). Kuo remiantis buvo

35 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 444–445.36 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 202.37 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 86; Šu-linskas L., Lietuvos jūrų skautų garbės ženklai, Kolekcija 7, 1999, p. 25; Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 445.

1 pav. Svastikos ordinas, nešiotas S. Burlevičiaus, ~1928 m. (A. Astiko piešinys)

340

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

datuotas trečiasis variantas, išsamiau paaiškino tik V. Kavaliauskas, nuro-dęs, kad 1928 m. Lietuvos skautijos vadovybės sprendimu buvo įsteigtas Svastikos ordinas38. Tačiau iš tikrųjų tokio sprendimo nebuvo. Svastikos ženklas buvo įsteigtas dar 1920 m., o naujojo, trečiojo varianto, Svastikos apdovanojimo data yra visai kita, nei manyta iki šiol.

Nors žinoma, kad 1928 m. birželio 29 d. Svastikos ženklu buvo apdo-vanota 13 asmenų, tarp jų ir Latvijos lietuvių skautas, mokytojas Stasys Burlevičius,39 tačiau apdovanojimai jiems buvo pagaminti ir įteikti tik 1931 m. sausio 3 d.40 Vadinasi, S. Burlevičiui skirtas apdovanojimas, ku-riame įrėžtas numeris 6, yra vienetinis – unikalus. Gal tai galėjo būti naujojo ženklo bandomasis variantas, o gal išankstinė lietuvių skautų do-vana? Naujasis Svastikos ženklas savo kompozicija labai panašus į Lietu-vos jūrų skautų pirmąjį ženklelį, kuris teiktas 1922–1925 m. Šis ženklelis buvo vienintelis skautų ženklas, puoštas Gediminaičių stulpais. Tačiau jau 1925 m. jūrų skautai savo ženklą pakeitė, o 1927 m. jų organizacija įsijungė į Lietuvos skautų broliją. Tad Lietuvos jūrų skautai, kurie glau-džiai bendravo su latvių skautais, prie šio ženklo kūrimo prisidėti nega-lėjo. S. Burlevičiaus apdovanojimas yra išskirtinis ir dėl svastikos, kuri padengta baltu emaliu. Lietuvos skautų Svastikos ženklai nei iki tol, nei po to nebuvo dengiami emaliu. Latvijos Svastikos ordinas buvo dengtas raudonu, o Estijos – baltu emaliu. Antras pagal svarbą Latvijos skautų apdovanojimas buvo Baltosios lelijos ordinas. Šis ordinas su centre bal-tame fone pavaizduota raudona svastika buvo sidabrinis. Atsižvelgiant į tai, kad S. Burlevičius turėjo ankstyvąjį Lietuvos jūrų skautų ženklelį, puoštą Gediminaičių stulpais, ir į tai, kad išvaizdos požymiai sietini su Latvijos skautų garbės ženklais, galima manyti, kad šis apdovanojimas buvo suprojektuotas paties S. Burlevičiaus iniciatyva ir pagamintas Latvi-joje. Čia tiktų prisiminti jau minėtą jūrų skautų Inkaro ordiną. Svastikos garbės ženklo sukūrimo peripetijos rodo, kad tą patį S. Burlevičius galėjo padaryti ir su Lietuvos jūrų skautų ženkleliu – perkurti į apdovanojimą.

38 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 445. Autoriaus nuomone, iki tol ženklas buvo vadinamas Baltosios svastikos ordinu.39 Lietuvos skautų brolijai. 1928 m. birželio 29 dienos įsakymas Nr. 1, Skautų aidas 5, 1928, p. 29.40 B., Skautų veikėjų suvažiavimas, Skautų aidas 1, 1931, p. 5.

341

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

Aptariant ankstyvuosius Lietuvos skautų apdovanojimus negalima nepaminėti ir dar vieno, jau užmiršto, garbės ženklo. Senojoje spaudoje užfiksuota, kad 1928 m. birželio 30 d. prezidentui A. Smetonai apsilan-kius pirmojoje skautų stovykloje, Vilniaus skautų vadas Pranas Žižmaras (1907–1944) prezidentui prie krūtinės prisegė garbės ženklą. Po kelių dienų garbės ženklas buvo prisegtas ir stovykloje apsilankiusiam mi-nistrui pirmininkui Augustinui Voldemarui (1883–1942)41. P. Žižmaras buvo Vilniaus lietuvių skautų Gedimino draugovės įkūrėjas, jai vadovavęs 1926–1933 m. Koks tai buvo ženklas, daugiau informacijos niekur nepa-teikta, bet kolekcininko A. Astiko knygoje galime rasti Vilniaus lietuvių skautų Gedimino draugovės ženklelį, kuriame nurodyta 1928 m. data. Šio ženklelio buvo trys variantai – žalvarinis, sidabruotas ir sidabrinis su pritvirtintais auksiniais Gediminaičių stulpais ir lelija42. Garbės ženklas turėjo būti pagamintas iš brangiausių medžiagų, tad jis buvo sidabrinis su auksuotomis ar auksinėmis detalėmis. Kiek Vilniaus skautų garbės ženklų buvo pagaminta ir išdalyta, nežinoma, bet spaudoje dar minima, kad tų pačių metų liepos mėnesį Vilniaus skautai Klaipėdoje krašto ko-mendantui plk. ltn. Raimundui Liormonui (1892–1997) įteikė Gedimino draugovės ženklą43.

LIETUVOS SKAUTŲ SĄJUNGOS APDOVANOJIMAI 1930–1940 M.

Nuo 1930 m. Lietuvos skautų veikla suintensyvėjo. Balandžio 14 d. Lietuvos skautų brolija priėmė statutą, kuriame, be kitų dalykų, buvo įvardyti organizacijos simboliai – vėliavos, ženklai ir garbės ženklai. Nuo 1930 m. spalio 1 d. organizacija persitvarkė į Lietuvos skautų sąjungą ir pateko Lietuvos švietimo ministerijos globon, o jos šefu tapo prezidentas Antanas Smetona. Pagal 1930 m. statutą, skautų garbės ženklai buvo šie:

41 Ed., P. Prezidentas ir p. ministeriai pirmininkai aplankė skautus, Lietuvos aidas 123, 1928 liepos 4, p. 6; Lietuvos tautinė skautų stovykla Kaune, Skautų aidas 5, 1928, p. 12–13.42 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 378–379.43 Vilniaus skautai..., Lietuvos keleivis 163, 1928 liepos 17, p. 3.

342

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

1) ordinas „Už nuopelnus“; 2) Maltos kryžius; 3) Lelijos ordinas; 4) Svas-tika; 5) Gedimino vilkas44. Beveik visi skautų apdovanojimai, išskyrus ordiną „Už nuopelnus“, buvo teikiami skautų šefo įsakymu. Ordinas „Už nuopelnus“ buvo teikiamas vyriausiojo skautininko įsakymu. Skautų or-dinai dažniausiai buvo teikiami Vasario 16-osios – Lietuvos nepriklauso-mybės ir Balandžio 23-iosios – Šv. Jurgio, skautų globėjo, dienos proga. Informacijos, kas buvo šių ordinų (išskyrus Lelijos ordiną) dailininkai, nei spaudoje, nei archyvinėse bylose rasti nepavyko. Žinoma tik tai, kad prie Lietuvos skautų uniformos, vėliavų ir garbės ženklų pertvarkymo 1927 m. prisidėjo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966), bet pagrindinį darbą atliko Kauno meno mokyklos mokiniai45.

Gedimino vilko ordinas

Kaip jau rašyta, šis ordinas iš pradžių buvo vadinamas Sidabrinio gar-bės vilko ženklu. Jis buvo įsteigtas 1920 m., o pirmą kartą skirtas 1924 m. P. Jurgelevičiui (Jurgėlai). Pirmieji ženklai buvo pagaminti 1925  m. ir įteikti J. Aleknai ir V. Šenbergui. Kas buvo šių ženklų dailininkas ir ga-

mintojas, duomenų neturime. 1930  m. statute ženklo pava-dinimas dėl tautinių sume-timų buvo pakeistas į Gedi-mino vilko ordiną. 1930  m. Lietuvos skautų brolijos statu-te nurodoma, kad Gedimino vilkas yra paprastas vilkas su šarvais, ordinas nešiojamas ant kaklo, prikabintas prie žalios su baltomis linijomis austos juostos (2 pav.). Šis ordinas teikiamas skautinin-kams ir įžymiausiems tautos ir valstybės vyrams už ypatin-

44 Lietuvos skautų  brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V. D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 29.45 Skautų kronika. Vyr. štabe, Skautų aidas 3, 1927, p. 13.

2 pav. Lietuvos skautų sąjungos Gedimino vilko ordinas (1932–1937 m.), pagamintas graverės A. Gerštykienės arba reljefiško kalimo graverių auksakalių dirbtuvės „Ivaza“ (Lietuvos nacionalinis muziejus – LNM)

343

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

gai svarbius nuopelnus Lietuvos skautijai46. Šiandien šios ordino teikimo nuostatos būtų nepriimtinos, bet tuo

metu valstybei vadovaujančių moterų nebuvo ir niekas net nesusimąstė, kad galėtų būti kitaip. Šiuo aukščiausiojo laipsnio ordinu buvo apdova-nota tik 17 asmenų (12 lietuvių ir 5 užsieniečiai)47.

Naujos išvaizdos ordino piešinys pirmą kartą buvo publikuotas 1930  m.48 1931 m. rugsėjo 2 d. parengtame Lietuvos skautų sąjungos 1932 m. sąmatos projekte buvo numatyta skirti 100 litų Gedimino vilko ordino projekto gamybai ir nurodyta pagaminti 20 ženklų po 15 litų, bet šių sumanymų buvo atsisakyta (jie byloje išbraukti)49.

Naujo pavadinimo ordinas pirmą kartą buvo įteiktas 1932 m. ba-landžio 23 d. vyriausiesiems skautininkams plk. ltn. Mikui Kalmantui (1895–1976)50 ir plk. Juozui Šarauskui (1894–1941)51. Tų pačių metų liepos mėnesį ordinas buvo įteiktas ir pirmajam užsieniečiui – Latvijos skautų vadovui gen. Kārliui Goppersui  (1876–1941)52. Archyviniai do-kumentai rodo, kad šie ordinai buvo pagaminti Lietuvoje. 1932 m. ba-landžio 23 d. kaunietė graverė A. Gerštykienė53, laikrodžių parduotuvės, graviravimo ir ženklų dirbtuvės savininkė (Laisvės al. 15), pateikė sąs-kaitą už pagamintus du sidabrinius Gedimino vilko ordinus, kurių kiek-vienas kainavo po 20 litų54. 1932 m. birželio 10 d. buvo gauta antroji A. Gerštykienės sąskaita, kurioje nurodyta, kad sidabrinio iš abiejų pu-

46 Lietuvos skautų  brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V. D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 30.47 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 103, 282.48 Lietuvos skautų  brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V. D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 76; Skautų aidas 2, 1930, p. 14.49 Sąjungos tarybos posėdžių protokolai. Sąjungos vyriausiojo štabo pajamų-išlaidų są-matos ir biudžetas, 1931–1937, LCVA, f. 576, ap. 5, b. 15.50 Lietuvos skautų sąjungos šefo aktai. Nr. 6, Skautų aidas 8, 1932, p. 2.51 M. I., Skautų patrono šv. Jurgio šventės iškilmės Kaune, Lietuvos aidas 92, 1932 balan-džio 25, p. 6.52 Lietuvos skautų atstovai Latvijoje, Lietuvos aidas 159, 1932 liepos 16, p. 1.53 Anastazija Gerštykienė buvo žymaus graverio Juozo Gerštyko (1888–1929) žmona. Po vyro mirties ji pratęsė jo veiklą ir graviravimo darbus dirbo iki 1935 m.54 Susirašinėjimas ūkio reikalais, 1932, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 67, l. 308; Vyriausio štabo ūkio dalies kasos pinigų žurnalas, 1930–1933, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 22, l. 25.

344

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

sių oksiduoto Gedimino vilko ordino kaina – 20 litų55. Po metų, 1933 m. balandžio 23 d., Gedimino vilko ordinu buvo apdovanotas prezidentas Antanas Smetona56, o rugpjūčio 17 d. – į Lietuvą atvažiavę skautų ju-dėjimo įkūrėjas generolas lordas Robertas Badenas-Powellis (1857–1941)57 ir Anglijos skautų vadovas gen. Alfredas Burtas (1875–1949). Archyviniuose šaltiniuose apie prezidentui A. Smetonai gamintą ordiną duomenų nėra, o užsieniečiams pagaminti du ordinai, pagal A.  Gerš-tykienės 1933 m. rugpjūčio 16 d. pateiktą sąskaitą, kainavo 30 (po 15) litų58. Iš nurodytos ordinų kainos galime spręsti, kad jie atpigo 5 litais.

1934 m. balandžio 23 d. Gedimino vilko ordinais buvo apdovanotas švietimo ministras inžinierius Konstantinas Šakenis (1881–1956) ir už-sienio reikalų ministras dr. Dovas Zaunius (1892–1940)59. Tų pačių metų liepos mėnesį apdovanoti ir du užsieniečiai – Latvijos skautų centro vyr. skautininkas Jāzepsas Dombrovskis ir Pasaulio skautų biuro direkto-rius, D. Britanijos diplomatas Hubertas S. Martinas (1879–1938)60. Deja, bet archyve 1934 m. sąskaitų nėra išlikę, tad duomenų apie pagamintus šiuos apdovanojimus neturime. Bet ordinus ir toliau gamino A. Geršty-kienė, nes dar ir 1935 m. pradžioje jos sąskaitos buvo apmokamos.

1935 m. spalio 25 d. Gedimino vilko ordinas buvo skirtas net trims as-menims, skautų rėmėjams: kariuomenės vadui gen. št. plk. Stasiui Rašti-kiui (1896–1985), švietimo ministrui prof. Juozui Tonkūnui (1894–1968) ir ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui (1882–1939)61. Paskutinį kartą Gedimino vilko ordinas buvo įteiktas 1937 m. vasario 16 d. Jis buvo skir-tas Lietuvos skautų sąjungos Garbės teismo pirmininkui vyr. skautinin-

55 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1933, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 61, l. 67.56 Skautų patrono šventė Kaune IV. 30, Skautų aidas 5, 1933, p. 4–5.57 Jo Leo., Lietuvos skautų triumfas Baltijos pajūryje, Lietuvos aidas 185, 1933 rugpjūčio 18, p. 8.58 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1933, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 61, l. 350; Vyriausio štabo ūkio dalies kasos pinigų žurnalas, 1930–1933, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 22, l. 46.59 Lietuvos skautų sąjungos šefo aktai. Nr. 5, 6, Skautų aidas 9, 1934, p. 156.60 Laucius K., Tarp ošiančių Latvijos pušų ir šniokščiančių jūros bangų, Skautų aidas 15–16, 1934, p. 276, 291.61 Sąjunga pagerbė įžymiuosius savo rėmėjus, Skautų aidas 16, 1935, p. 249.

345

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

kui Kazimierui Ubeikai (1884–1942)62. Visus šiuos ordinus gamino jau naujas Kauno graveris. 1935 m. lapkričio 12 d. už trijų sidabrinių Gedi-mino vilko ordinų su pakabukais pagaminimą reljefiško kalimo graverių auksakalių dirbtuvei „Ivaza“ buvo sumokėti 45 litai63. Šios dirbtuvės sa-vininkas buvo žymus graveris Pilypas Ivanovas (1883–1964)64. 1937 m. kovo 3 d. P. Ivanovui už ordino pagaminimą buvo sumokėta 17 litų65. Tad P. Ivanovo pagaminti Gedimino vilko ordinai kainavo 15–17 litų. Bet tai nebuvo visa jų kaina. Lietuvos skautų sąjunga dar papildomai turėjo įsi-gyti ordinų juostų. Jos buvo užsakomos išausti skirtingiems gamintojams. Pavyzdžiui, 1935 m. spalio 29 d. už 4,5 metrus juostos Gedimino vilko ordinui Antaninai Varnienei (Kaunas, Italijos g. 34) buvo sumokėta 8,10 lito (po 1,80 lito už metrą)66. 1937 m. vasario 15 d. M. Jančienei už juostas ordinams buvo sumokėta 12 litų67. Ši moteris Kaune (Laisvės al. 24) va-dovavo rankdarbių kursams, medžiagų ir siūlų rankdarbiams krautuvei.

Įvairioje literatūroje nurodytas skirtingas šiuo ordinu apdovanotų asmenų skaičius. P. Jurgėla pateikia 16 pavardžių68, A. Astikas šią infor-maciją pakartoja – ne mažiau kaip 16 žmonių69, V. Kavaliauskas vienoje knygoje rašo, kad ordinas įteiktas 18 apdovanotųjų70, o kitoje pateikia 20 asmenų sąrašą71. Tikrąjį apdovanotų asmenų skaičių atskleidžia to meto spauda ir archyviniai duomenys. 1935 m. Lietuvos skautų sąjungai šven-

62 Lietuvos skautų sąjungos šefo aktai. Nr. 1, Skautų aidas 4, 1937, p. 78.63 Vyriausio štabo kasos knyga, 1935, LCVA, f. 576, ap. 3, b, 208, l. 53; LSS Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1935, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 135, l. 1186–1187.64 Škiudienė R., Dailininko Jono Juozo Burbos darbai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose, Lietuvos muziejų rinkinių kaupimas ir tyrimas. Atradimai, problemos, perspektyvos. IV mokslinė konferencija, Trakai, 2001, p. 38.65 LSS tarybos pirmijos kasos knyga, 1937, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 370, l. 8.66 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1935, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 135, l. 1136.67 Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmijos kasos knyga, 1937, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 370, l. 5.68 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 103, 282.69 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 84.70 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 438.71 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metais Lietuvos Respublikos ordi-nais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, Vilnius, 2003, p. 665.

346

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

čiant penkerių metų sukaktį buvo paskelbti apdovanotų skautų ordinais asmenų skaičiai. Suvestinėje nurodyta, kad Gedimino vilko ordinu apdo-vanota 16 asmenų72, jų pavardės ir apdovanojimo datos pateiktos vienoje archyvinėje byloje73 ir 1935 m. skautų sąjungos leidinyje74. Tiesa, archy-viniame sąraše įrašyta 13 apdovanotųjų 1924–1934 m., bet į jį neįtraukti 1935 m. spalio 25 d. apdovanoti trys asmenys. Sąrašai įdomūs dar ir dėl to, kad juose P. Jurgelevičius (Jurgėla) yra įrašytas aštuntuoju ir nurodyta, jog jis apdovanotas 1933 m. (byloje) ir 1925 m. (leidinyje), o pirmasis yra J. Alekna, apdovanotas 1924 m. Tačiau mes jau žinome, kad ši informa-cija yra klaidinga: 1924 m. buvo apdovanotas P. Jurgelevičius (Jurgėla), o J. Alekna – 1925 m. Sudarytuose apdovanotųjų sąrašuose yra ir dau-giau neatitikimų. Galbūt jis buvo rengiamas paskubomis arba informa-cija jam buvo renkama iš įvairių išsklaidytų šaltinių. Sudarytame sąraše nerasime į V. Kavaliausko parengtą sąrašą įtrauktų 1934 m. apdovanotų švietimo viceministro Antano Daniliausko (1876–1941) ir Kauno miesto burmistro Antano Merkio (1887–1955), taip pat Estijos prezidento Jaa-no Teemanto (1872–1941)75. Abu minėti lietuviai tais metais buvo apdo-vanoti Svastikos ordinu. Apie aukščiausio skautų pasižymėjimo ženklo įteikimą Estijos prezidentui buvo pranešta „Lietuvos aide“,76 bet „Skautų aide“ rašoma, kad prezidentui buvo įteikta tik tautinė juosta77. Tad turimi duomenys rodo, kad jie Gedimino vilko ordinu apdovanoti nebuvo. Re-miantis įvairiais šaltiniais ir patikrinus visą spaudoje skelbtą informaciją apie apdovanojimų skyrimą nustatyta, kad iš viso Gedimino vilko ordinu buvo apdovanota 17 asmenų. Jiems graverė A. Gerštykienė pagamino 11 ordinų, o graveris P. Ivanovas – 4 ordinus.

72 Žagaraitis A., Lietuvos skautų sąjungos penkmetis, Karys 48, 1935 lapkričio 28, p. 1200.73 Įsakymai ir skautų apdovanojimo lapai, 1936, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 210, l. 75. 74 L.S.S. ordinais apdovanoti, Lietuvos skautų  sąjunga:  Lietuvos skautų  sąjungos įstaty-mas: Lietuvos skautų sąjungos statutas: 1930.X.–1935.X trumpa veikimo apžvalga ir sudė-ties žinios, Kaunas, 1935, p. 30.75 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metais Lietuvos Respublikos ordi-nais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, Vilnius, 2003, p. 665.76 Lietuvių skautai pagerbė estų valstybės galvą, Lietuvos aidas 161, 1932 liepos 19, p. 2.77 Zeras, Po Lietuvos vėliava užsienyje. Estų skautų tautinėj stovykloj, Skautų aidas 19, 1932, p. 5.

347

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

Svastikos ordinas

1930 m. Lietuvos skautų brolijos statute nurodyta, kad Svastikos ordi-nas yra „skautiškas ženklelis ant paprastos svastikos“. Nešiojamas kairėje krūtinės pusėje, prikabintas prie balto žaliais dryžiais kaspino (3 pav.). Svastika teikiama skautų rėmėjams, visuomenės veikėjams ir Lietuvos skautų brolijos nariams už didelius nuopelnus Lietuvos skautijai78.

Šis ordinas buvo antras pagal svarbą skautų apdovanojimų sistemoje. Kaip numatyta sta-tute, ordinas daugiausia buvo teikiamas skau-tų globėjams ir rėmėjams, taip pat žinomiems visuomenės veikėjams, kurie dalyvavo skautų draugovių veikloje ir rėmė jas finansiškai – pir-ko vėliavas, uniformas, finansavo renginius ar išvykas. Svastikos ordinu buvo apdovanota daug švietimo darbuotojų – mokytojų, mokyklų va-dovų, inspektorių, dėstytojų, apskričių vadovų ir karininkų. Iš viso Svastikos ordinu, skirtingais duomenimis, buvo apdovanota nuo 110 iki 127 asmenų.

Kaip jau rašyta, tai buvo ankstyviausias Lie-tuvos skautų apdovanojimas. Pirmą kartą jis buvo skirtas 1920 m. balandžio 23 d. P. Jurgele-vičiui (Jurgėlai), bet tuo metu realus apdovano-jimas dar nebuvo teikiamas. 1925 m. balandžio 19 d. pirmieji pagaminti Svastikos ženklai buvo įteikti kunigams V. Mažonavičiui (Mažonui), M. Morkeliui ir J. Petrikai. Kas buvo šių ženklų dailininkas ir gaminto-jas, nežinoma. 1928 m. birželio 29 d. Svastikos ženklais buvo apdovano-ta 15 asmenų79, tačiau apdovanojimai jiems buvo pagaminti ir įteikti tik

78 Lietuvos skautų brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V.D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 30.79 Lietuvos skautų brolijai. 1928 m. birželio 29 dienos įsakymas Nr. 1, Skautų aidas 5, 1928, p. 29. Įsakyme įrašyta 13 pavardžių, bet taip pat buvo apdovanoti ir dar 2 asmenys – Vladas Rozmanas ir Nikodemas Švogžlys.

3 pav. Lietuvos skautų sąjungos Svastikos ordinas (1931–1935 m.), pagamintas graverės A. Gerštykienės (Trakų istorijos muziejus)

348

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

1931 m.80 Iki 1930 m. Svastikos ordinas buvo vadinamas ženklu arba tie-siog svastika. 1930 m. statute pavadinimas Svastikos ženklas buvo pa-keistas į pavadinimą Svastikos ordinas.

Naujo dizaino ordino projektas pirmą kartą buvo publikuotas 1930 m.81 Naujieji ordinai pirmą kartą buvo įteikti 1931 m. sausio 3 d. Jais buvo apdovanota 15 neapdovanotų asmenų ir tiek pat asmenų, ap-dovanotų dar 1928 m. Tiesa, spaudoje paskelbtame 1931 m. įsakyme nu-rodytos 14 žmonių pavardės82, bet aprašant šventės eigą paminėta, kad Svastikos ordinas buvo įteiktas ir atvykusiai Vilniaus lietuvių skautų gar-bės narei Emilijai Vileišienei (1861–1935)83. Spaudoje taip pat rašoma, kad Svastikos ordinu 1931 m. buvo apdovanotas ir diplomatas, inžinie-rius Voldemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942),84 tačiau manytina, kad tai – straipsnio autoriaus klaida, nes šefo įsakyme įrašyta Lietuvos skau-tų rėmimo draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininko Viktoro Gailiaus (1893–1956) pavardė. Tų pačių metų balandžio 23 d. Svastikos ordinu buvo apdovanoti dar du asmenys85.

Pirmuosius Lietuvos skautų sąjungos Svastikos ordinus pagamino gra-verė A. Gerštykienė. Jai 1931 m. sausio 3 d. už 25 Svastikos ordinus buvo sumokėta 300 litų, o kovo 24 d. už dar 6 – 72 litai (po 12 litų už vieną)86. Iš viso, pagal išlikusias apyskaitas, 1931 m. buvo pagamintas 31 Svastikos ordinas, bet apdovanotųjų sąraše nurodyti 32 asmenys. Tad vienam jų ordinas įteiktas nebuvo. 1931 m. rugsėjo 2 d. parengtame Lietuvos skautų sąjungos 1932 m. sąmatos projekte buvo numatyta skirti 240 litų 20 Svas-tikos ordinų pagaminti, bet šio sumanymo atsisakyta (byloje išbraukta)87. 1932 m. Svastikos ordinais buvo apdovanoti trys asmenys, bet, remiantis

80 B., Skautų veikėjų suvažiavimas, Skautų aidas 1, 1931, p. 5.81 Lietuvos skautų brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V.D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 76; Skautų aidas 1, 1930, p. 15.82 Lietuvos skautų sąjungos šefo įsakymai. Įsakymas Nr. 7, Skautų aidas 1, 1931, p. 2.83 Alg., Reikšmingas Lietuvos skautų sąjungos veikėjų suvažiavimas, Lietuvos aidas 4, 1931 sausio 7, p. 5.84 Ten pat.85 Įsakymas Nr. 16, Skautų aidas 8, 1931, p. 2.86 Susirašinėjimas ūkio reikalais, 1931, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 48, l. 1, 12, 41, 161.87 Sąjungos tarybos posėdžių protokolai. Sąjungos vyriausiojo štabo pajamų–išlaidų są-matos ir biudžetas, 1931–1937, LCVA, f. 576, ap. 5, b. 15.

349

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

išlikusiomis sąskaitomis, minėti apdovanojimai tais metais nebuvo ga-minti. 1933 m. Svastikos ordinu buvo apdovanoti 33 asmenys (balandžio 23 d. – 10, liepos 17 d. – 2, lapkričio 1 d. – 21). Tačiau išlikusios A. Gerš-tykienės sąskaitos rodo, kad ordinų buvo pagaminta tik 30: 1933 m. ba-landžio 23 d. už 10 Svastikos ordinų pagaminimą sumokėta 70 litų ir 2,5 lito už 10 adatėlių jiems prisegti, rugpjūčio 16 d. už 5 ordinus – 35 litai, lapkričio 4 d. už 15 ordinų – 105 litai (po 7 litus už vieną)88. 1934 m. or-dinu buvo apdovanoti 9 asmenys, bet tų metų sąskaitų neišliko. 1935  m. Svastikos ordinu buvo apdovanoti 25 asmenys (vasario 16 d. – 11, balan-džio 23 d. – 10, spalio 25 d. – 4). Tais metais ordinais apdovanotieji gavo skirtingus apdovanojimus. 1935 m. vasario 15 d. A. Gerštykienė pateikė savo paskutinę sąskaitą už ordinus. Jai buvo sumokėti 105 litai už 15 pa-gamintų Svastikos ordinų89. 1935 m. gegužės 11 d. už 10 pagamintų Svas-tikos ordinų 60 litų sąskaitą pateikė firma „Gravelit“. Kartu buvo pateikta ir 9 litų sąskaita už 2 Svastikos ordino dėžutes90.

Firma „Gravelit“, įsikūrusi Kaune, savo veiklą pradėjo tik 1935 m. Ji priklausė graveriams Antanui Pranskevičiui (1876–?) ir Edvardui Kel-bauskui (1907–?),1938 m. viduryje įmonės pavadinimas „Gravelit“ buvo pakeistas į pavadinimą „Graviūra“. Ši firma perėmė visus A. Gerštykienės užsakymus ir skautų ordinus gamino iki sąjungos likvidavimo 1940 m. Deja, tikslių duomenų, kiek nuo 1935 iki 1940 m. buvo pagaminta or-dinų, archyvinėse bylose nėra. Finansinėse ataskaitose užfiksuotos tik sumokėtų už ordinus pinigų sumos, nenurodant nei jų pavadinimų, nei kiekio. Išsiskiria tik viena 1940 m. gegužės 1 d. „Graviūros“ sąskaita, kur nurodyta, kad už 5 sidabrinių Svastikos ordinų pagaminimą gauta 40 litų (po 8 litus už ordiną)91. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tris dalykus. Pirmiausia – 1940 m. balandžio 23 d. paskutinį kartą Svastikos ordinu buvo apdovanoti devyni asmenys. Antra – sąskaitoje įrašytas žodis „sida-brinių“, nors visi žinomi Svastikos ordinai pagaminti iš paprasto metalo.

88 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1933, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 61, l. 292, 349, 522; Vyriausio štabo ūkio dalies kasos pinigų žurnalas, 1930–1933, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 22, l. 44, 46, 52.89 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1935, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 135, l. 147.90 Ten pat, l. 597.91 Lietuvos skautų sąjungos pajamų ir išlaidų dokumentai, 1940, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 383, l. 26.

350

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Ir trečia – ordinų kaina. Pirmieji A. Gerštykienės pagaminti ordinai kai-navo po 12 litų, bet jau nuo 1933 m. jų kaina buvo sumažinta iki 7 litų, o nuo 1935 m. „Gravelit“ firmoje pagaminti kainavo po 6 litus. Tad ar tikrai keletas Svastikos ordinų buvo pagaminti iš sidabro, ar padidėjusią ordinų kainą lėmė didesnės metalų kainos, kol kas lieka neaišku.

Kaip ir Gedimino vilko ordino, Svastikos ir kitų skautų ordinų juos-telės buvo užsakomos papildomai ir jų gamintojai buvo skirtingi. Pir-mųjų ordinų juosteles gamino firma „Joli“, šilkinių dailės dirbinių ir kar-kasų dirbtuvė, įsikūrusi Kaune, Laisvės al. 26. Pagal pateiktas keturias sąskaitas, šiai firmai nuo 1930 m. gruodžio 16 d. ir per visus 1931 m. buvo sumokėta 203,5 lito92. 1935 m. vasario 19 d. už ordinų juostas 26,80 lito buvo sumokėta A. Varnienei93, 1936 m. gegužės 26 d. 8 li-tai – M. Jančienei94, 1937 m. vasario 15 d. ir liepos 3 d. 12 ir 10 litų – vėl M. Jančienei95. 1938 m. lapkričio 30 d. už ordinų juostas 31,20 lito buvo sumokėta „Marginiams“96. Kiek ir kokių juostelių buvo užsakyta, šiose sąskaitose nenurodyta. 1940  m. kovo 2 d. už ordinų juostas vėl buvo sumokėta A. Varnienei. Sąskaitoje nurodyta, kad pagaminta 5,5 metro juostos ordinų „Už nuopelnus“ ir Svastikos ordinų juostelėms pagaminti už 11 litų (1 m – 2 litai)97.

O ar įmanoma atpažinti, kuris ordinas kuriam gamintojui priklauso? Iki šiol nei A. Astikas, nei V. Kavaliauskas nepastebėjo ir nenurodė, kad ordinai buvo skirtingų variantų, o apie gamintojus apskritai nerašyta. Nustatyti ordinų skirtumus galima lyginant pačius ordinus ir remian-tis turima ikonografinė medžiaga. Tarp žinomų ordinų akivaizdžiausias skirtumas – juostelių skersinukai. Vieni jų pagaminti iš vielutės, kiti –

92 Vyriausio štabo ūkio dalies kasos pinigų žurnalas, 1930–1933, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 22, l. 3, 8, 13.93 Lietuvos skautų sąjungos kasos knyga, 1935, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 365, l. 5.94 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo kasos knyga, 1936, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 368, l. 23.95 Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmijos kasos knyga, 1937, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 370, l. 5, 35.96 Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmijos kasos knyga, 1938, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 379, l. 85. Bendrovė „Marginiai“ buvo medienos dirbinių ir audinių gamintoja, įsteigta 1930 m. spalio mėn. Kaune. Joje dirbo kelios dešimtys audėjų.97 Lietuvos skautų sąjungos pajamų ir išlaidų dokumentai, 1940, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 385.

351

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

plokštelės (3–4 pav.). Pirmųjų ordinų nuo-traukos buvo išspaus-dintos 1931 m. „Skautų aide“98. Tokiomis vie-lutėmis pakabintus or-dinus mes matome ir visose iki 1935 m. apdo-vanotųjų nuotraukose. Tačiau tų, kurie buvo apdovanoti skautų or-dinais 1935 m. ir vėliau, fotografijose jau mato-me ordinus su plokšte-lėmis99. Šie skirtumai būdingi ne tik Svastikos, bet ir Lelijos ordinui bei ordinui „Už nuopelnus“.

Nuo 1931 m. kartu su apdovanojimais buvo pradėti teikti ir jų diplo-mai. Svastikos ir Lelijos ordinų diplomų atvaizdai išspausdinti V. Kava-liausko knygoje, bet papildomos informacijos apie juos nepateikta100. Pir-mųjų Svastikos ir Lelijos ordinų diplomų projektus parengė dailininkas Liudas Truikys (1904–1987). Jam už atliktą darbą 1931 m. sausio 17 d. buvo sumokėta 200 litų (po 100 litų už projektą)101. Archyvinėse bylose užfiksuota, kad 1933 m. birželio 19 d. Vaclovas Kosciuška (1911–1984)102 gavo 5 litus už aštuonių diplomų kaligrafišką išrašymą103, o 1935 m. va-

98 Skautų aidas 1, 1931, p. 2.99 Pavyzdžiui, plk. Mikas Rėklaitis (1896–1976) apdovanotas 1935 m., aviacijos inžinie-rius plk. Antanas Gustaitis (1898–1941) – 1937 m. ir kt.100 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 447, 450.101 Susirašinėjimas ūkio reikalais, 1931, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 48, l. 97.102 Vaclovas Kosciuška – būsimas Lietuvos dailininkas grafikas, nuo 1929 m. mokėsi Kau-no meno mokykloje, ją baigė 1935 m.103 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1933, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 61, l. 423.

4 pav. Lietuvos skautų sąjungos Svastikos ordinas (1935–1940 m.), pagamintas firmos „Gravelit / Graviūra“ (LNM)

352

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

sario 15 d. Valdemarui Manomaičiui (1912–2000)104 buvo išmokėta 7,50 lito už 15 Lelijos ir Svastikos ordinų liudijimų išrašymą105. Nuo 1937 m. balandžio 23 d. apdovanotiesiems pradėti teikti naujo pavyzdžio diplo-mai. Juos parengė dailininkas Balys Macutkevičius (1905–1964)106, ku-riam 1937 m. gegužės 2 d. už ordinų vinječių nupiešimą buvo sumokėti 75 litai107. Kokių konkrečiai ordinų diplomai teikti, nenurodyta, bet jie tikrai buvo Svastikos ir Lelijos ordinų, nes sąskaita už ordino „Už nuopel-nus“ diplomą pateikta atskirai.

Kaip jau rašyta, Svastikos ordinu, skirtingais duomenimis, buvo apdo-vanota nuo 110 iki 127 asmenų. P. Jurgėla pateikia 110 asmenų pavardes108, A. Astikas nurodo, kad apdovanota ne mažiau kaip 123 asmenys109, o V. Kavaliauskas paskelbė 127 asmenų pavardes110. Bet apdovanotųjų buvo gerokai daugiau. 1935 m. paskelbtais duomenimis, Svastikos ordinu jau buvo apdovanoti 103 žmonės111. Tačiau į šį skaičių neįtrauktos atskirai ap-dovanotos jau minėta Emilija Vileišienė (1931 m.) ir Matilda Sabienė (Šo-kelytė) (1933 m.). Remiantis vėlesniais statistiniais duomenimis, Svastikos

104 Valdemaras Manomaitis – būsimas Lietuvos dailininkas keramikas, nuo 1931 m. mo-kėsi Kauno meno mokykloje, ją baigė 1937 m.105 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1935, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 135, l. 141.106 Balys Macutkevičius – Lietuvos  tapytojas  modernistas, grafikas, 1930–1934  m.  Vil-niaus universitete studijavo dailę, o 1936–1937 m.  Vytauto Didžiojo universitete – eko-nomiką.107 Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmijos kasos knyga, 1937, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 370, l. 18.108 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 102–103, 282.109 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 86.110 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 446; Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metais Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, Vilnius, 2003, p. 671–672.111 Žagaraitis A., Lietuvos skautų sąjungos penkmetis, Karys 48, 1935 lapkričio 28, p. 1200 (nurodytas skaičius – 101); Įsakymai ir skautų apdovanojimo lapai, 1936, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 210, l. 72–74; L.S.S. ordinais apdovanoti, Lietuvos skautų sąjunga: Lietuvos skautų sąjungos įstatymas: Lietuvos skautų sąjungos statutas: 1930.X.–1935.X trumpa vei-kimo apžvalga ir sudėties žinios, Kaunas, 1935, p. 30–31 (pateiktos 102 pavardės, 1 asmens pavardė praleista).

353

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

ordinu 1936 m. buvo apdovanota 15, 1937 m. – 13, 1938 m. – 10 asmenų112. 1939 m. vasario 16 d. įsakymu apdovanota 11 asmenų, o gruodžio 8 d. – 3 asmenys. Dar nežinoma, kiek asmenų (rašoma eilė) Svastikos ordinais buvo apdovanota kovo 4 d.113 Deja, bet nei kiek, nei kas buvo apdovanoti, nei spaudoje, nei archyvinėse bylose rasti nepavyko. Kol kas pavyko iden-tifikuoti tik Generalinio štabo plk. Bronių Gertų (1896–1973)114. 1939 m. Svastikos ordinu dar buvo apdovanotas ir Latvijos skautų Zemgalės tunto Jelgavos miesto vadas, mokytojas Hugo Štolcsʼas (1886–1942)115. 1940 m. vasario 16 d., balandžio 7 ir 23 d. buvo apdovanota dar 12 asmenų. Tad iš viso Svastikos ordinais buvo apdovanotas daugiau kaip 171 asmuo, iš jų ne mažiau kaip 36 – moterys, t. y. 25 % daugiau, nei manyta iki šiol. Tarp apdovanotųjų net 51 – karininkas (žr. 1 lentelę), o 46 – mokytojai ir mokyklų direktoriai. Žinodami tam tikrų pagamintų ordinų skaičių ir tai, kad jų gamintojas 1935 m. pasikeitė, galime manyti, kad A. Gerštykienės pagamintų ordinų galėtų būti apie 80, o „Gravelit / Graviūros“ – apie 90.

1 lentelė. Svastikos ordinu apdovanotų karininkų sąrašas116117

Eil.nr. Pavardė, vardas, data Pareigos Data

1. ALANTA Povilas (1897–1940) Kauno skautų rėmėjas, plk. 1939 02 16

2. BABICKAS Kazys (1901–1968) Kauno skautų ir skaučių rėmėjas, plk. ltn. 1940 02 16

3. BARANAUSKAS Pranas (1902–1944) Kėdainių tunto tuntininkas, ats. kpt. 1935 04 23

4. BAUBLIAUSKAS Jokūbas (1895–?)

Radviliškio skautų vietininkijos vietininkas, plk. ltn. 1940 04 23

5. BUDREVIČIUS Povilas (1892–1956) Kauno r. vadijos vadas, ats. plk. 1935 04 23

112 Apdovanota ordinais, Skautybė 15, 1938, p. 195.113 Šv. Kazimiero – skautų globėjo diena, Lietuvos aidas 103, 1939 kovo 6, p. 10; Šv. Kazi-miero – skautų patrono – diena Kaune, Skautų aidas 5, 1939, p. 122.114 B. Gertaus nuotrauka su Svastikos ordinu paskelbta leidinyje Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953, t. 3, Vilnius, 2003, p. 173.115 Skautu un viņu draugu svētki Jelgavā, Zemgales balss 104 (Jelgava), 1939, 9 maijā, p. 4; Valsts Prezidenta 265. rīkojums 1939.g. 13.septembrī, Valdības Vēstnesis 208 (Rīgā), 1939, 14 septembrī, p. 1.116 Visų apdovanotųjų sąrašai yra parengti atskirai publikuoti.117

354

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

6. ČAPLIKAS Julius (1888–1941) Skautų rėmėjas, II divizijos vadas, gen. ltn. 1935 04 23

7. ČERNIUS Jonas (1898–1977) Gen. št. plk. 1937 02 16

8. DARIUS Steponas (1896–1933) „Lituanicos“ pilotas, kpt. 1933 07 17

9. DAUKANTAS Teodoras (1884–1960)

Buv. Lietuvos skautams remti draugijos c. v. pirmininkas,

ats. gen. ltn.1931 01 04

10. GĖGŽNA Juozas (1897–1964) Panevėžio skautų rėmėjas, amatų mokyklos direktorius, ats. vyr. ltn. 1939 02 16

11. GENYS Petras (1894–1969) Tauragės tunto skautų rėmėjas, 7 pėst. ŽK Butegeidžio pulko vadas, plk. 1935 04 23

12. GERTUS Bronius (1896–1973) Gen. št. plk. 1939 03 ...

13. GIEDRAITIS Juozas (1892–1967)

Raseinių apskrities viršininkas, plk. ltn. 1935 02 16

14. GIRĖNAS Stasys (1893–1933) „Lituanicos“ pilotas, ats. kpt. 1933 07 17

15. GRIGALIŪNAS Juozas (1896–1959) Kauno skautų rėmėjas, plk. 1939 02 16

16. GUSTAITIS Antanas (1898–1941) Aviacijos inžinierius, plk. 1937 02 16

17. IGNATAVIČIUS Jonas (1894–1968) Seinų r. skautų tunto rėmėjas, ats. kpt. 1933 11 01

18. JAŠINSKAS Mykolas (1890–1962)

Rokiškio r. tunto rėmėjas, Rokiškio komendantas, plk. ltn. 1934 04 23

19. JUOZAPAITIS Leonas (1901–1980) Buv. Vilniaus skautas, kpt. 1933 11 01

20. JURGELEVIČIUS Petras (1901–1992) Skautininkas, kpt. 1920 04 23

1928 06 29

21. KAMARAUSKAS Petras (1897–?) Šiaulių r. tunto veikėjas, kpt. 1934 04 23

22. KUKUTIS Mikas (1900–?) Skautininkas, Klaipėdos gubernatūros reikalų vedėjas, ats. kpt. 1937 02 16

23. LANSKORONSKIS Juozas (1893–1980)

Klaipėdos r. vadas, 6 p. Pilėnų kun. Margio pulko vadas, gen. št. plk. 1936 02 16

24. MATULIONIS Vincas (1894–1943)

Vilkaviškio r. tunto rėmėjas, Vilkaviškio apskr. karo komendantas,

plk. ltn.1933 04 23

25. MERKYS Antanas (1887–1955) Kauno miesto burmistras, plk. ltn. 1934 04 23

26. MICHALAUSKAS Kleofas Vytautas (1890–1943)

Šiaulių r. tunto vietininkas Mažeikiuose, plk. ltn. 1933 04 23

27. MICHELEVIČIUS Antanas (1895–1956) Jūrų skautų rėmėjas, plk. ltn. 1935 10 25

28. MIKALAUSKAS Vytautas Sergejus (1901–1959) Panevėžio skautų rėmėjas, mjr. 1940 04 23

29. MOTIEJŪNAS-VALEVIČIUS Jonas (1893–1959)

Lietuvos skautams remti draugijos Utenos skyriaus pirmininkas, Utenos apskr. viršininkas, mjr.

1931 01 04

355

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

30. MURNIKAS Petras (1886–1956) Raseinių tunto rėmėjas, plk. ltn. 1935 10 25

31. NAGEVIČIUS Vladas (1880–1954) Skautų rėmėjas, gen. ltn. 1931 01 04

32. NAVAKAS Kazimieras (1894–1945) Brg. gen. 1937 04 23

33. POPELIUČKA Klemensas (1892–1948) Brg. gen. 1937 02 16

34. PUODŽIŪNAS Jonas (1891–?) Alytaus r. tunto rėmėjas, plk. ltn., gyd. 1933 04 23

35. RAŠČIUS Jonas (1894–1951) Biržų skautų rėmėjas, apskr. viršininkas, kpt. 1937 02 16

36. RĖKLAITIS Antanas (1897–1977)

Tauragės skautų rėmėjų būrelių pirmininkas, gen. št. plk. ltn. 1939 02 16

37. RĖKLAITIS Mikas (1896–1976)

1 p. DLK Gedimino pulko vadas, plk. 1935 02 16

38. REKLAITIS Viktoras (1890–1942) 

Kauno skautų rėmėjas, inžinierius, jūr. kpt. 1931 01 04

39. RINKEVIČIUS Juozas (1899–1945)

Buv. Panevėžio tunto tuntininkas, I divizijos št. kpt. 1935 02 16

40. ROZMANAS Vladas (1893–1943)

Panevėžio skautų rėmėjas, Biržų apskr. viršininkas, mjr.

1928 06 29117

41. RUŽANCOVAS Aleksandras (1893–1966) Kauno skautų rėmėjas, mjr. 1940 02 16

42. SALADŽIUS Pranas (1893–1965)

Kauno skautų rėmėjas, Kauno miesto ir apskr. karo komendantas, plk. ltn. 1933 04 23

43. SKLĖRIUS Alfonsas (1890–1943) Panevėžio skautų rėmėjas, plk. 1940 04 23

44. STAŠKEVIČIUS Antanas (1892–1942)

Skautų rėmėjas, Panevėžio miesto ir apskr. viršininkas, ats. ltn. 1933 11 01

45. SVYLAS Aleksandras (1893–1936)

9 p. DLK Vytenio pulko vadas, plk. 1935 02 16

46. TAMAŠAUSKAS Pranas (1878–1951) Panevėžio skautų rėmėjas, gen. ltn. 1928 06 29

47. TUMAS Juozas (1893–1977) Kauno Šančių tunto rėmėjas, 2 p. DLK Algirdo pulko vadas, plk. 1936 02 16

48. VAITKUS Feliksas (1907–1956) JAV lietuvių lakūnas, ats. jaun. ltn. 1935 10 26

49. VITKAUSKAS Marijonas (1893–1987) Kauno skautų rėmėjas, plk. ltn. 1939 02 16

50. ŽUKAITIS Stepas (1902–1961) Panevėžio tunto vadovas, skautininkas, vyr. ltn. 1928 06 29

51. ŽUTAUTAS Vladas (1896–1941)

Trakų tunto skautų rėmėjas, Trakų miesto ir apskr. komendantas, plk. ltn. 1936 02 16

117 Neįtrauktas į pirminius apdovanotųjų sąrašus (Skautų aidas 5, 1928, p. 29).

356

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Lelijos ordinas

1930 m. Lietuvos skautų brolijos statute nurodoma, kad Lelijos ordi-nas – lelijėlių ir rūtos lapelių kombinacija, kurios viduryje yra Vytis. Ne-šiojamas kairėje krūtinės pusėje, prikabintas prie žalio auksiniais kraštais kaspino. Ordinas teikiamas Lietuvos skautų brolijos aktyviems skautinin-kams ir užsienio skautų organizacijų skautininkams už nuopelnus Lietu-vos skautų organizacijai118.

Šis ordinas buvo trečias pagal svarbą. Kaip ir numatyta statute, jis buvo teikiamas tik skautams. Lelijos ordinu daugiausia buvo apdovanoti skautams vadovavę asmenys. Taip pat būtent šis ordinas daugiausia buvo skirtas užsienio skautams apdovanoti. Iš viso Lelijos ordinu, skirtingais duomenimis, buvo apdovanota nuo 83 iki 99 asmenų.

Lelijos ordino pirmtakas buvo ženklas „Už pasižymėjimą“. Apie jį 1920 m. buvo rašoma, kad tai – paauksuotas, segamas prie balto kaspino ir duodamas skautui už ypatingą darbą ženklas119. Vėliau šis ženklas tapo Lietuvos jūrų skautų garbės ženklu „Už nuopelnus“. Šiuo ženklu pirmieji trys Lietuvos jūrų skautai buvo apdovanoti 1926 m., bet tikrieji ženklai jiems buvo įteikti vėliau, įtraukus jūrų skautus į Lietuvos skautų broliją.

Ženklo „Už nuopelnus“ projektą pagal Latvijos skautų Baltosios lelijos garbės ženklo pavyzdį parengė P. Jurgelevičius (Jurgėla). 1927–1928 m. Lietuvos skautų brolija perėmė šį Lietuvos jūrų skautų ženklą ir pavadino jį Lelijos ordinu120. Pirmą kartą Lelijos ordinais skautai buvo apdovanoti 1928 m. birželio 29 d. Iš viso tuo metu buvo apdovanota 20 asmenų121, tačiau apdovanojimai jiems buvo pagaminti ir įteikti tik 1931 m.122 Le-lijos ordino projektas pirmą kartą buvo publikuotas 1930 m.123 Kaip ir

118 Lietuvos skautų brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V.D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 30.119 Jurgelevičius P., Pirmieji skauto žingsneliai, Ateitis 9, 1920, p. 186.120 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 202.121 Lietuvos skautų brolijai. 1928 m. birželio 29 dienos įsakymas Nr. 1, Skautų aidas 5, 1928, p. 29. Įsakyme įrašyta 18 pavardžių, bet taip pat buvo apdovanoti ir dar du: Vytautas Einoris ir Saulaitis (Saulius) Antanas. 122 B., Skautų veikėjų suvažiavimas, Skautų aidas 1, 1931, p. 5.123 Lietuvos skautų brolijos statutas ir jo priedai,[priimta 1930 V.D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 76.

357

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

visi kiti, šie ordinai pirmą kartą buvo įteikti 1931  m. sausio 3  d. Tą dieną Lelijos ordinai buvo įteikti ir dar 13 asmenų124. Tų pačių metų vasarą buvo apdovanoti ir 4 užsieniečiai. Tad iš viso 1931 m. buvo įteikti 37 Lelijos ordinai.

Pirmuosius Lelijos ordinus pagamino A. Gerštykienė (5 pav.). Pagal jos 1931 m. kovo 24 d. pateiktą sąskaitą už 40 pagamintų Lelijos ordinų buvo sumokėta 320 litų (po 8 litus už vieną)125. Ordinai buvo gauti dalimis, o pirmie-ji 21 vnt. – 1931 m. sausio 3 d.126 1932 m. Le-lijos ordinais buvo apdovanota 10 asmenų, iš jų 9 – užsieniečiai. Pagal 1931 m. rugsėjo 2 d. parengtą Lietuvos skautų sąjungos 1932 m. są-matos projektą buvo numatyta pagaminti 20 Lelijos ordino ženklų po 9 litus už vienetą, bet šio sumanymo vėliau atsisakyta127. Remiantis išlikusiomis sąskaitomis, ordinų tais metais ne-gaminta. Vadinasi, iš 47 iki tol apdovanotų as-menų 7 ordinus gavo vėliau. 1933 m. A. Gerš-tykienė pagamino 20 Lelijos ordinų (balandžio 23 d. – 1, rugpjūčio 16 d. – 5, lapkričio 4 d. – 14), už juos buvo sumokėta 200 litų (po 10 litų už vnt.)128. Tais metais ordinais buvo apdova-nota 10 asmenų (vasario 16  d.  – Sofija Čiur-lionienė (1886–1958), rugpjūčio 17 d. – pasaulio skaučių vadovė Olave

124 Alg., Reikšmingas Lietuvos skautų sąjungos veikėjų suvažiavimas, Lietuvos aidas 4, 1931 sausio 7, p. 5; Lietuvos skautų sąjungos šefo įsakymai. Įsakymas Nr. 7, 9, Skautų aidas 1, 1931, p. 2, 3.125 Susirašinėjimas ūkio reikalais, 1931, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 48, l. 12 ir 161.126 Ten pat, l. 1.127 Sąjungos tarybos posėdžių protokolai. Sąjungos vyriausiojo štabo pajamų–išlaidų są-matos ir biudžetas, 1931–1937, LCVA, f. 576, ap. 5, b. 15.128 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1933, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 61, l. 292, 349, 522; Vyriausio štabo ūkio dalies kasos pinigų žurnalas, 1930–1933, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 22, l. 44, 46, 52.

5 pav. Lietuvos skautų sąjungos Lelijos ordinas (1931–1935 m.). Dailininkas P. Jurgelevičius (Jurgėla). Pagamintas graverės A. Gerštykienės (Trakų istorijos muziejus)

358

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Baden-Powell (1889–1977), balandžio 23 d. – keturi, lapkričio 1 d. – taip pat keturi asmenys). 1934 m. sąskaitų nėra išlikę, tad ar ordinai buvo gaminti, nežinome. Tais metais Lelijos ordinu buvo apdovanoti septyni asmenys, iš jų penki – užsieniečiai. Jei 1934 m. ordinai nebuvo gamin-ti, vadinasi, jie dar nebuvo įteikti keturiems asmenims. Paskutinį kartą A. Gerštykienė užsakytus ordinus pagamino 1935 m. Graverei pagal va-sario 15 d. pateiktą sąskaitą už 15 Lelijos ordinų buvo sumokėti 135 litai (po 9 litus už vnt.)129. Tais metais buvo apdovanoti tik keturi asmenys. Tad A. Gerštykienės pagamintais ordinais buvo apdovanoti visi tie, kurie jų dar nebuvo gavę, taip pat jų užteko ir keturiems asmenims, apdovano-tiems 1935 m., ir septyniems, apdovanotiems 1936 m.

Nuo 1937 m. Lelijos ordinus pradėjo gaminti naujas gamintojas – gra-viūros dirbtuvė „Gravelit“ (6 pav.). Jai 1937 m. gegužės 1 d. už pagamin-tus Lelijos ordinus buvo sumokėta 90 litų130. 1938 m. lapkričio 15 d. tai

pačiai firmai, bet pervadin-tai į „Graviūrą“, pagal spalio 12  d. sąskaitą už Lelijos or-dinus sumokėti 204 litai131. Deja, bet kiek už šias pinigų sumas buvo pagaminta or-dinų, sąskaitose nenurodyta. Žinodami, kad A. Gerštykie-nės pagaminti ordinai kaina-vo po 8–10 litų, spėjame, kad panašia kaina jie turėjo būti parduodami ir naujojo ga-mintojo. 1937 m. 90 litų sąs-kaita rodytų, kad vienas or-dinas galėjo būti pagamintas už 9 litus arba 7,5 lito ir buvo pagaminta 10 arba 12 ordinų,

129 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1935, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 135, l. 147.130 Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmijos kasos knyga, 1937, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 370, l. 18.131 Tarybos pirmijos kasos knyga, 1938, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 379, l. 82.

6 pav. Lietuvos skautų sąjungos Lelijos ordinas (1937–1940 m.), pagamintas firmos „Gravelit / Graviūra“ (LNM)

359

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

o 1938 m. – 24 ordinai po 8,5 lito už vienetą. Ordinų kainos sumažinimas labai tikėtinas, nes vienu litu šis gamintojas sumažino ir Svastikos ordino gamybos kainą. 1939 m. sąskaitų nėra išlikę, bet žinoma, kad tais metais ordinų gamybai buvo išleista 280,55 lito132. Paskutinį kartą užsakytus Le-lijos ordinus „Graviūros“ firma pagamino 1940 m. Pagal pateiktą gegužės 1 d. sąskaitą už 5 Lelijos ordinus buvo sumokėta 60 litų133. Tad 1940 m. pagaminti Lelijos ordinai kainavo jau po 12 litų. Tokį ženklų kainos šuolį turėjo lemti padidėjusios ordinų gamybos sąnaudos. Gaminant Lelijos ir Svastikos ordinus buvo naudojamas auksas. Svastikos ordinų buvo auk-suojama centrinėje dalyje esanti lelija, o Lelijos ordinams aukso reikėjo dvigubai daugiau, nes buvo auksuojamos keturios stilizuotos lelijos. Dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo aukso kaina nuo 1938 m. iki 1940 m. šoktelėjo 1,5 karto. Kiek aukso reikėjo vieno ordino gamybai, nežinoma, bet būtent aukso brangimas ir turėjo lemti išaugusią ordinų savikainą.

Kaip ir kitų skautų ordinų, Lelijos ordino juostelės buvo užsakomos papildomai ir jų gamintojai buvo skirtingi: firma „Joli“, A. Varnienė, M. Jančienė, „Marginiai“.

Kaip jau rašyta, Lelijos ordinu, skirtingais duomenimis, buvo apdova-nota nuo 83 iki 99 asmenų. P. Jurgėla pateikia 99 pavardes134, A. Astikas nurodo, kad apdovanota ne mažiau kaip 88 asmenys135, o V. Kavaliauskas paskelbė 83 pavardes136. Bet apdovanotųjų buvo gerokai daugiau. 1935 m. paskelbtais duomenimis, Lelijos ordinu jau buvo apdovanoti 65 asme-nys137. Tačiau į šį sąrašą neįrašytas 1934 m. apdovanotas latvis Belizaras

132 L.S.S. tarybos pirmijos 1939 m. sąmatos vykdymas, Skautybė 9, 1940, p. 264.133 Lietuvos skautų sąjungos pajamų ir išlaidų dokumentai, 1940, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 383, l. 26.134 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 101–102, 282.135 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 87.136 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metais Lietuvos Respublikos ordi-nais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, Vilnius, 2003, p. 669–670.137 Žagaraitis A., Lietuvos skautų sąjungos penkmetis, Karys 48, 1935 lapkričio 28, p. 1200 (nurodytas skaičius – 63); Įsakymai ir skautų apdovanojimo lapai, 1936, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 210, l. 72–74 (pateiktos 62 pavardės, neįtraukta pasaulio skaučių vadovė Olave Baden-Powell, vienas estas ir Jonas Kirlys, apdovanotas 1935 m. spalio 25 d.); L.S.S. ordinais apdovanoti, Lietuvos skautų sąjunga: Lietuvos skautų sąjungos įstatymas: Lietuvos skautų sąjungos statutas: 1930.X.–1935.X trumpa veikimo apžvalga ir sudėties žinios, Kau-nas, 1935, p. 31–32 (pateiktos 65 pavardės).

360

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Radziņšas. Spaudoje galime rasti informacijos ir apie dar tris apdovano-tus žmones. Dienraštyje „Lietuvos aidas“ parašyta, kad 1931 m. Lelijos ordinu buvo apdovanotas Albinas Graževičius (Gražiūnas)138, o 1932 m. apdovanoti latviai Stanislovas Burlevičius ir vyr. ltn. Georgas Eduardas Vikš-Sobolevskis139. Tačiau jokiuose oficialiuose sąrašuose šios pavardės neminimos. Lelijos ordinu S. Burlevičius tikrai negalėjo būti apdovano-tas, bet jam galėjo būti įteiktas Svastikos ordinas, skirtas dar 1928 m. Ar buvo apdovanoti kiti du asmenys, ar tai tik laikraščiuose paskelbta klai-dinga informacija – neaišku. Remiantis vėlesniais statistiniais duomeni-mis, Lelijos ordinu buvo apdovanota: 1936 m. – 7 asmenys, 1937 m. – 7 lietuviai ir 10 užsieniečių, 1938 m. – 10 asmenų140. Dar 10 asmenų, tarp jų – 2 lietuviai – Studentų skautų korporacijos „Vytis“ skautininkas Vilius Bražėnas (1913–2010) ir Jurbarko tunto tuntininkas skautininkas Kostas Korzonas (1909–2000) – ir 8 užsieniečiai, apdovanoti pačioje 1938 m. pabaigoje141. 1939 m. vasario 16 d. ir gruodžio 8 d. įsakymais buvo ap-dovanoti du asmenys, 1940 m. vasario 16 d. ir balandžio 23 d. – dar trys. Tad iš viso Lelijos ordinais buvo apdovanota ne mažiau kaip 115 asmenų, tarp jų – 28 moterys, 80 lietuvių ir net 35 užsieniečiai, t. y. 14 % daugiau, nei buvo žinoma iki šiol. Tarp visų apdovanotųjų buvo 15 mokytojų ir 20 Lietuvos ir užsienio karininkų, tarp jų – trys mokytojai (žr. 2 lentelę). Žinodami pagamintų ordinų skaičių ir tai, kad jų gamintojas pasikeitė 1937 m., galime manyti, kad A. Gerštykienės pagamintų ordinų galėtų būti apie 72, o „Gravelit / Graviūros“ – apie 43. Kaip ir Svastikos, Lelijos ordinų gamintojus galima atskirti pagal juostelių skersinukus – A. Gerš-tykienės pagaminti iš vielutės, o „Gravelit / Graviūros“ – plokštelės.

138 Alg., Reikšmingas Lietuvos skautų sąjungos veikėjų suvažiavimas, Lietuvos aidas 4, 1931 sausio 7, p. 5.139 Grįžo pulk. Šarauskas, Lietuvos aidas 166, 1932 liepos 25, p. 6.140 Apdovanota ordinais, Skautybė 15, 1938, p. 195.141 Kas yra apdovanotieji mūsų garbės ženklais užsienių skautai, Skautų aidas 24, 1938, p. 509.

361

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

2 lentelė. Lelijos ordinu apdovanotų karininkų sąrašas

Eil. nr. Pavardė, vardas, data Pareigos Data

1. JASINEVIČIUS Juozas (1904–1978)

Ukmergės skautų tunto tuntininkas, skautininkas, mokytojas, ats. jaun. ltn. 1937 02 16

2. JURGELEVIČIUS (Jurgėla) Petras (1901–1992) Skautininkas, kpt. 1931 01 04

3. KALMANTAS Mikas (1895–1976) Vyr. skautininkas, plk. ltn. 1931 01 04

4. KAZAKEVIČIUS Juozas (1905–?)

Kauno r. tunto skautininkas, sanitarijos jaun. ltn. 1931 04 23

5. KORSAKAS Kostas (1905–?) Šiaulių skautų tunto skautininkas, mokytojas, ats. jaun. ltn. 1937 02 16

6. KRAUNAITIS Izidorius (1899–1964) Skautininkas, mjr. 1933 11 01

7. KUKUTIS Mikas (1900–) Klaipėdos r. tunto tuntininkas, skautininkas, kpt. 1934 04 23

8. MAČIUIKA Antanas (1901–1940) Vyr. skautininkas, mjr. 1933 11 01

9. MAŽEIKA Juozas (1905–1993)

Utenos r. tunto paskautininkis, mokytojas, ats. jaun. ltn. 1933 11 01

10. METELICINAS Aleksas (1908–?)

Kauno Šančių tunto skautininkas, jaun. ltn. 1936 04 23

11.MIKELEVIČIUS

(Michelevičius) Bronius (1910–1986)

Vyr. skautų štabo paskautininkis, Panevėžio jūrų skautų draugininkas,

jaun. ltn.1928 06 29

12. PEČIŪRA Vytautas (1908–1986)

Vyr. skautų štabo bendradarbis paskautininkis, jaun. ltn. 1931 01 04

13. ŠARAUSKAS Juozas (1894–1941) LSS vyr. skautininkas, plk. 1931 01 04

14. ŠENBERGAS Vsevolodas (1898–1985)

Užsienio dalies vedėjas, vyr. skautininkas, mjr. 1928 06 29

15. VALUŠIS Aloyzas (1901–1998)

Užsienio dalies vedėjas, vyr. skautininkas, mjr. 1932 04 23

16. ŽUKAITIS Stepas (1901–1961)

Buv. Panevėžio tunto tuntininkas, vyr. skautininkas, kpt. 1933 04 23

Užsieniečiai

17. BURT Alfred (1875–1949) Anglijos skautų vadovas, brg. gen. 1932 04 23

18. GOPPERS Karlis (1876–1941) Latvijos skautų vadovas, gen. 1931 05 12

19. KOIK Alo (1892–1940) Estijos skautų vyriausios vadijos viršininkas, mjr. 1937 02 16

20. LENDIŅŠ Jānis (1892–1945) Latvijos skautų užsienio dalies vedėjas, plk. 1934 07 28

362

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

Maltos kryžius

1930 m. Lietuvos skautų brolijos statute nurodoma, kad Maltos kryžius yra dviejų laipsnių: bronzinis ir sida-brinis. Abiejų laipsnių kryžius dėvimas kairėje krūtinės pusėje: bronzinis – pri-kabintas prie raudono baltais pakraš-čiais kaspino, sidabrinis – prikabintas prie balto raudonais kraštais kaspino. Maltos kryžius teikiamas už žygdarbius gelbstint artimą ir tėvynę: antro laips-nio ordinas – už žmogaus gyvybės iš-gelbėjimą ar kitą žygdarbį, kai nebuvo pavojaus jo (gelbėtojo) gyvybei, pirmo laipsnio – už žygdarbį, atliktą, kai buvo kilęs pavojus jo gyvybei142. Apie šio or-dino dizainą statute nerašoma, bet pa-teikta iliustracija (7 pav.)143.

Kolekcininkai A. Astikas ir V. Kavaliauskas teigė, kad šie ordinai nie-kam neįteikti, nes nebuvo pagaminti, tačiau savo knygose jie pateikė labai detalius (net nurodė matmenis) ordinų išvaizdos aprašymus144. Kuo re-miantis tai buvo padaryta, autoriai nepaaiškino.

Dviejų laipsnių – sidabrinio ir bronzinio – Maltos kryžiaus, įsteigto dar 1920 m., juostelės iš pradžių skyrėsi – vieno buvo mėlyna, kito – raudo-na. Pirmą kartą Sidabrinis (Maltos) kryžius buvo įteiktas 1923 m. birželio 25 d., o Bronzinis kryžius – 1925 m. balandžio 19 d.145 Iki 1930 m. šis apdo-vanojimas buvo įteiktas tik tris kartus146. Priėmus Lietuvos skautų brolijos

142 Lietuvos skautų brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V.D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 29–30.143 Ten pat, p. 76.144 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 89–90; Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 442.145 Lietuvos skautų asociacijai įsakymas, Skautų aidas 23, 1925, p. 2.146 Trečią kartą apdovanojimas – Sidabrinis kryžius buvo įteiktas 1925 m. kovo 14 d.

7 pav. Lietuvos skautų sąjungos Maltos kryžiaus projektas

363

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

statutą, pradėta rūpintis asmenų, apdovanotų šiais ženklais, atranka ir visų skautų garbės ženklų gamyba. Pirmieji keturi naujaisiais Maltos kryžiais buvo apdovanoti jau 1931 m. sausio 4 d. Visi jie turėjo gauti II laipsnio apdovanojimus, bet, skirtingai nuo Svastikos ir Lelijos ordinų, Maltos kry-žiai dar nebuvo pagaminti. Pagal Lietuvos skautų sąjungos 1931 m. rugsėjo 2 d. parengtą 1932 m. sąmatos projektą, tais metais už 150 litų turėjo būti pagamintas Maltos kryžiaus projektas, o už 750 litų – po 50 abiejų laipsnių ordinų (I laipsnio – po 8, II laipsnio – po 7 litus)147. 1932 m. vasario mėn. „Skautų aide“ buvo pranešta, kad skautai už atliktus žygdarbius gelbstint gyvybes gali būti apdovanoti Maltos kryžiumi, ir paskelbtas raginimas tuntininkams Vyriausiajam skautų štabui pranešti apie skautų ir skaučių atliktus žygdarbius148. 1932 m. šiuo ordinu buvo apdovanoti dar keturi as-menys: vienas – I laipsnio, trys – II laipsnio. 1935 m. spalio 16 ir 19 d. šie apdovanojimai buvo skirti paskutinį kartą, juos gavo trys žmonės. Iš viso nuo 1923 iki 1935 m. Maltos kryžiumi buvo apdovanota 14 asmenų: I laipsnio – 3, II laipsnio – 11. Tarp apdovanotųjų buvo ir dvi moterys.

Skirtingoje literatūroje nurodyta, kad apdovanotų asmenų buvo ma-žiau – 12149, 13150, tik P. Jurgėla paminėjo 14151. P. Jurgėla kaip vieną pir-mųjų, apdovanotų Maltos kryžiumi, paminėjo Marijampolės skiltininką G. Sakalauską, bet apie šį apdovanotą asmenį niekur kitur nerašoma ir į jokius kitus sąrašus jo pavardė neįtraukta. Tačiau oficialiuose aktuose kaip apdovanotas 1923 m. birželio 25 d. minimas Kazlauskas, bet pas-tarojo pavardės vėliau sudarytuose sąrašuose nebeliko. Pažymėtina, kad visuose sudarytuose apdovanotų asmenų sąrašuose netikslumų yra ir kur kas daugiau. Pirmiausia tiek archyvinėje byloje paminėta152, tiek P. Jur-

147 Sąjungos tarybos posėdžių protokolai. Sąjungos vyriausiojo štabo pajamų–išlaidų są-matos ir biudžetas, 1931–1937, LCVA, f. 576, ap. 5, b. 15.148 Skautų žygdarbiai pažymėti, Skautų aidas 4, 1932, p. 1a.149 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metais Lietuvos Respublikos ordi-nais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, Vilnius, 2003, p. 666.150 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 89; Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 444; L.S.S. ordinais apdovanoti, Lietuvos skautų sąjunga: Lietu-vos skautų sąjungos įstatymas: Lietuvos skautų sąjungos statutas: 1930.X.–1935.X trumpa veikimo apžvalga ir sudėties žinios, Kaunas, 1935, p. 32; Žagaraitis A., Lietuvos skautų sąjungos penkmetis, Karys 48, 1935 lapkričio 28, p. 1200. 151 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 460.152 Įsakymai ir skautų apdovanojimo lapai, 1936, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 210, l. 76.

364

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

gėla, tiek V. Kavaliauskas nurodo, kad skautas Povilas Protas buvo ap-dovanotas 1926 m. Tačiau įsakymas dėl šio skauto apdovanojimo buvo paskelbtas dar 1925 m. „Skautų aide“153. Taip, matyt, atsitiko dėl to, kad leidinyje klaidingai įrašyta 1926 m. data. Dar vienas neaiškumas kilo dėl 1935 m. apdovanotų asmenų. Remiantis spalio 16 d. skautų šefo įsakymu, II laipsnio Maltos kryžiumi buvo apdovanota Halina Pagirskytė154, bet vėliau „Skautų aide“ randame įrašą, kad apdovanota Bronė Jasiukevičiū-tė155. Vėliau visuose leidiniuose minima tik ši skautė.

Kodėl Maltos kryžiaus ordinu vėliau niekas nebuvo apdovanotas ir ko-dėl jis taip niekada ir nebuvo pagamintas, archyviniai šaltiniai neatsklei-džia. Žinoma tik tai, kad šio apdovanojimo problematika buvo svarbi dar ir 1940 m. Tų metų balandžio 28 d. Lietuvos skautų sąjungos tarybos posė-dyje brolijos vadas plk. J. Šarauskas pasiūlė Maltos kryžiaus ordino pava-dinimą pakeisti į kitą ir pavadinti jį Budžio kryžiumi, bet dėl nesutarimų nutarta šio klausimo nesvarstyti ir palikti pirmijai paieškoti tinkamiau-sio pavadinimo. Taip pat buvo prašoma jos pakeisti ir kitus ordinus156. Ar buvo norima pakeisti tik pavadinimus, ar ir ordinų išvaizdą – neaišku.

Ordinas „Už nuopelnus“

Lietuvos skautų brolijos statute nurodoma, kad ordinas „Už nuopel-nus“ – tai medalis, kurio vienoje pusėje yra užrašas „Už nuopelnus“ ir brolijos ženklelis tarp dviejų rūtos šakelių, o kitoje pusėje – užrašas „Bu-dėk“ ir pavaizduota skautiškai saliutuojanti ranka (8 pav.). Ordinas ne-šiojamas kairėje krūtinės pusėje, prikabintas prie geltono žaliais kraštais kaspino. Organizacijos vienetas gautą ordiną tvirtina prie vėliavos koto. Ordinas gali būti teikiamas Lietuvos skautų brolijos nariams, organiza-cijos vienetams ir ne skautams už žymų pasitarnavimą brolijai darbu157.

Šis ordinas buvo žemiausio laipsnio Lietuvos skautų apdovanojimų

153 Lietuvos skautų asociacijai, Skautų aidas 21–22, 1925, p. 1.154 Lietuvos skautų sąjungos šefo aktai, Nr. 12, Skautų aidas 15, 1935, p. 234.155 Lietuvos skautų sąjunga 1935 m., Skautų aidas 18, 1935, p. 281.156 Protokolai ir veikimo planai, 1940, LCVA, f. 576, ap. 4, b. 41, l. 2.157 Lietuvos skautų brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V.D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 29–30.

365

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

sistemoje. Kadangi skautai – organizacija, ugdanti vaikus ir jaunimą, nieko keisto, kad šiuo ordinu buvo ap-dovanota labai daug 16–20 metų skautų. Ordinas taip pat dažnai buvo teikiamas ir skautams vadovaujantiems jauniems mokyklų mokyto-jams. Pagal išvaizdą apdova-nojimas turėjo būti vadina-mas ne ordinu, o medaliu. Būtent taip jis neretai ir va-dintas tuometėje spaudoje ir archyvinėse bylose. Įvairioje literatūroje nurodoma, kad iš viso ordinu „Už nuopelnus“, skirtingais duomenimis, buvo apdovanota nuo 186 iki 250 asmenų ir 3 draugovės.

Literatūroje rašoma, kad ordinas „Už nuopelnus“ įsteigtas 1928 m., ir pateiktos tais metais keturių apdovanotųjų pavardės158. Tačiau nei archy-viniai, nei spaudos duomenys šio ordino įsteigimo datos nepatvirtina, be to, jokiuose šaltiniuose nepavyko rasti duomenų, kad literatūroje minimi asmenys būtų buvę apdovanoti. Pirmieji garbės ženklą „Už nuopelnus“ įsteigė Lietuvos jūrų skautai ir šiuo ženklu 1926 m. apdovanojo tris skau-tus. Tačiau jiems ženklai nebuvo įteikti, o Lietuvos jūrų skautams įsijun-gus į Lietuvos skautų broliją, ženklas „Už nuopelnus“ (projektas) buvo pervardytas į Lelijos ordiną. 1928 m. birželio 29 d., skelbiant įsakymą dėl apdovanojimo Svastikos ir Lelijos ordinais, ordinas „Už nuopelnus“ visai nepaminėtas. Apie ordiną „Už nuopelnus“ neužsiminta ir aprašant 1928 m. birželio 29–30 d. Kaune vykusią Lietuvos tautinę skautų stovyk- lą, nors kiek buvo apdovanota Svastikos ir Lelijos ordinais – parašyta159. Tiesa, archyviniuose šaltiniuose galime rasti žinutę, kad 1928 m. apdova-

158 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 88; Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 451–452. Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 99.159 Lietuvos tautinė skautų stovykla Kaune, Skautų aidas 5, 1928, p. 12.

8 pav. Lietuvos skautų sąjungos ordinas „Už nuopelnus“ (1935–1940 m.), pagamintas firmos „Gravelit / Graviūra“ (LNM)

366

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

notųjų ordinais „Už nuopelnus“ būta. 1934 m. spalio 22 d. buvo kreiptasi į vyriausiąjį skautininką su prašymu įteikti ordiną „Už nuopelnus“ Vac-lovui Auguliui ir Izidoriui Jonaičiui, kurie juo buvo apdovanoti 1928 m. tautinėje stovykloje, bet apdovanojimai jiems dar neįteikti160. Šiems as-menims ordinai „Už nuopelnus“ oficialiai buvo įteikti 1934 m. spalio 28 d., Vytauto Didžiojo universiteto studentų skautų korporacijai „Vytis“ švenčiant dešimtmečio sukaktį161.

Ordino „Už nuopelnus“ piešinio projektas pirmą kartą buvo publikuo-tas 1930 m. Lietuvos skautų brolijos statute ir leidinyje „Skautų aidas“162, o pirmieji ordinai „Už nuopelnus“ įteikti 1931 m. sausio 4 d. įsakymu. Tą dieną apdovanojimai buvo įteikti 9 asmenims ir Panevėžio Didžiojo Lietu-vos kunigaikščio Kęstučio draugovei163. Kad ordinu „Už nuopelnus“ pirmą kartą asmenys buvo apdovanoti tik 1931 m., patvirtina ir dar trys šaltiniai. Pirmiausia – laikinasis ordino pažymėjimas (teiktas iki diplomų pagami-nimo), pažymėtas pirmuoju numeriu, išduotas 1931 m. sausio 12 d. vyr. skiltininkui Kaziui Bandžiui, kuris buvo apdovanotas tų pačių metų sausio 4 d.164 Antra – archyve yra išlikęs sąsiuvinis, kuriame pateikti ordinu „Už nuopelnus“ apdovanotų skautų sąrašai. Šiame sąsiuvinyje skautai surašyti eilės tvarka pagal apdovanojimo laiką, jis pradedamas nuo 1931 m. sausio 4 d.165 Trečia – archyve saugoma byla, kurioje yra skautų ordinais apdova-notų asmenų sąrašas, sudarytas 1935 m. gale166. Iš šio sąrašo matyti, kad ordinas „Už nuopelnus“ pradedamas teikti tik nuo 1931 m. Tačiau įdomu tai, kad abiejuose sąrašuose nepaminėti ne tik asmenys, apdovanoti 1928 m., bet ir V. Augulis bei I. Jonaitis, kurie buvo apdovanoti 1934 m. Galima būtų manyti, kad asmenys, kurie buvo apdovanoti 1928 m., ir jų apdova-nojimai galėjo būti oficialiai nepripažinti Vyriausiojo skautų štabo arba tuo

160 Vyriausio skautininko įsakymai ir įsakymams medžiaga, 1934, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 90, l. 44.161 K. M-kas, Didelė V. D. U-to studentų skaučių-tų dešimtmečio šventė, Skautų aidas 22, 1934 lapkričio 15, p. 398–399. 162 Lietuvos skautų brolijos statutas ir jo priedai, [priimta 1930 V.D. m. balandžio m. 14 d.], Kaunas, 1930, p. 76; Skautų aidas 1, 1930, p. 13.163 Lietuvos skautų sąjungos šefo įsakymai. Įsakymas Nr. 6, Skautų aidas 1, 1931, p. 3.164 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 452.165 Narių apdovanojimo sąrašai, 1928–1940, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 3.166 Įsakymai ir skautų apdovanojimo lapai, 1936, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 210, l. 76–78.

367

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

metu ordinas „Už nuopelnus“ dar nebuvo oficialiai įteisintas. Tad oficialia ordino „Už nuopelnus“ įsteigimo data reikėtų laikyti 1930 m.

Pirmuosius ordinus „Už nuopelnus“ pagamino A. Gerštykienė. Pa-gal jos 1931 m. birželio 17 d. pateiktą sąskaitą už 31 pagamintą bronzi-nį medalį buvo sumokėti 155 litai (po 5 litus už vieną). Kartu buvo pa-gamintas ir vienas sidabrinis medalis, kurio kaina – 40 litų167. Pagal 1931 m. rugsėjo 2 d. parengtą Lietuvos skautų sąjungos 1932 m. sąmatos projektą, buvo numatyta pagaminti 50 ordinų „Už nuopelnus“ po 6 litus už vienetą, bet šio sumanymo atsisakyta168. Remiantis išlikusiomis sąs-kaitomis, ordinų 1932 m. negaminta. 1933 m. A. Gerštykienė pagamino 41 ordiną „Už nuopelnus“: 1933 m. vasario 15 d. – 6 už 24 litus, 1933 m. balandžio 23 d. – 15 už 60 litų, 1933 m. lapkričio 4 d. – 20 už 70 litų169. Iš šių sąskaitų galime spręsti, kad pirmieji pagaminti ordinai kainavo po 4 litus, o vėlesni – po 3,5 lito. Archyvinių bylų su 1934 m. sąskaito-mis neišlikę, tad kiek buvo pagaminta ordinų – nežinome. 1935 m. vasa-rio 15 d. A. Gerštykienei už pagamintus 15 ordinų „Už nuopelnus“ buvo sumokėti 45 litai (po 3 litus už vnt.)170. Tais pačiais metais ordinų gamybą perėmė firma „Gravelit“, kuriai pagal 1935 m. gegužės 11 d. sąskaitą už 10 ordinų „Už nuopelnus“ buvo sumokėta 30 litų171. Firma „Gravelit“, vėliau pavadinta „Graviūra“, šiuos ordinus gamino iki pat 1940 m. Tačiau išliku-siose kasos knygose, kiek ir kokių ordinų buvo pagaminta, nenurodyta (iš-skyrus 1940 m.). Kasos knygose rašoma, kad 1936 m. sausio 28 d. firmai „Gravelit“ už ordinus sumokėta 150 litų, o gegužės 20 d. už ordinus ir me-dalius – 123 litai172. Žinant, kad Lelijos ordinai buvo pradėti gaminti tik nuo 1937 m., ir tai, kokios jų buvo kainos, galima manyti, kad pagal pirmąją

167 Susirašinėjimas ūkio reikalais, 1931, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 48, l. 323.168 Sąjungos tarybos posėdžių protokolai. Sąjungos vyriausiojo štabo pajamų–išlaidų są-matos ir biudžetas, 1931–1937, LCVA, f. 576, ap. 5, b. 15.169 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1933, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 61, l. 104, 292, l. 522; Vyriausio štabo ūkio dalies kasos pinigų žurnalas, 1930–1933, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 22, l. 37, 44, 52.170 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1935, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 135, l. 147.171 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo atskaitomybės dokumentai, 1935, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 135, l. 597.172 Lietuvos skautų sąjungos Vyriausio štabo kasos knyga, 1936, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 368, l. 5, 23.

368

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

sąskaitą buvo sumokėta už pagamintus Svastikos ordinus (25 vnt. po 6 li-tus), o pagal antrąją – už ordinus „Už nuopelnus“ (41 vnt. po 3 litus). Tačiau pagal antrąją sąskaitą galėjo būti sumokėta ir už penkis Svastikos ordinus, nes, žinant pagamintų ordinų ir apdovanotų asmenų skaičių, matyti, kad tiek jų trūktų. Tad 123 litai galėjo būti sumokėti ir už 5 Svastikos ordinus, taip pat už 31 ordiną „Už nuopelnus“. 1937 m. kovo 13 d. firmai „Gravelit“ už pagamintus ordinus buvo sumokėti 285 litai173. Tų metų kasos knygoje mokėta suma už Lelijos ordinus atskirta, tad atrodo, kad pinigai buvo su-mokėti tik už Svastikos ordinus ir ordinus „Už nuopelnus“. Žinant, kad tais metais Svastikos ordinu buvo apdovanota 13 asmenų, galima manyti, kad 1937 m. buvo pagaminta 10 arba 15 Svastikos ordinų ir 65 arba 75 ordinai „Už nuopelnus“. 1938 m. lapkričio 30 d. „Graviūrai“ už Svastikos, Lelijos ordinus ir ordinus „Už nuopelnus“ buvo sumokėta 308,50 lito174. 1939 m. kasos knygų neišliko, bet spaudoje skelbta, kad ordinų gamybai buvo išleis-ta 280,55 lito175. 1940 m. gegužės 1 d. pagal „Graviūros“ pateiktą sąskaitą už 30 ordinų „Už nuopelnus“ buvo sumokėta 97,50 lito (po 3,25 litus už vnt.)176. 1940 m. sąskaitos rodo, kad visų ordinų gamyba pabrango: Svasti-kos ordino – nuo 6 iki 8 litų, Lelijos ordino – nuo 8,5 iki 12 litų ir ordino „Už nuopelnus“ – nuo 3 iki 3,25 lito. Kada įvyko kainų pokytis, neaišku.

Kaip ir kitų skautų ordinų, ordino „Už nuopelnus“ juostelės buvo užsakomos papildomai ir jų gamintojai buvo skirtingi: 1931 m. – firma „Joli“, 1935 m. – A. Varnienė, 1936–1937 m. – M. Jančienė, 1938 m. – bendrovė „Marginiai“, 1940 m. – A. Varnienė. 1940 m. kovo 2 d. pa-gal A.  Varnienės pateiktą sąskaitą už 5,5 metrų juostelėms ordino „Už nuopelnus“ ir Svastikos ordino juostelėms pagaminti buvo sumokėta 11 litų177. Yra žinoma, kad vienam ordinui reikėjo nuo 6 iki 8 cm juostelės, tačiau iš turimų duomenų apskaičiuoti, kiek ordinų juostelių galėjo būti

173 Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmijos kasos knyga, 1937, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 370, l. 9.174 Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmijos kasos knyga, 1938, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 379, l. 83.175 L. S. S. Tarybos pirmijos 1939 m. sąmatos vykdymas, Skautybė 9, 1940, p. 264.176 Lietuvos skautų sąjungos pajamų ir išlaidų dokumentai, 1940, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 383, l. 26.177 Lietuvos skautų sąjungos pajamų ir išlaidų dokumentai, 1940, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 385.

369

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

pagaminta, negalime. Tokie skaičiavimai negalimi dėl to, kad, be ordinų juostelių, buvo gamintos ir ordino „Už nuopelnus“ juostos vėliavoms, ku-rių ilgio ir pločio nežinome.

Kartu su ordinu buvo išduodamas ir apdovanojimo diplomas. Kada atsirado pirmieji ordino „Už nuopelnus“ diplomai ir kaip jie galėjo at-rodyti, nežinome, bet, jei tokie buvo, jie turėjo būti piešti ir rašyti ranka. Tik 1937 m. visi ordinų diplomų blankai buvo atspausdinti spaustuvėje. Ordino „Už nuopelnus“ diplomo vinjetę nupiešė dailininkas B. Macutke-vičius, jam 1937 m. lapkričio 12 d. už tai buvo sumokėti 25 litai178.

Kaip jau rašyta, ordinu „Už nuopelnus“, skirtingais duomenimis, buvo apdovanota nuo 186 iki 250 asmenų ir 3 draugovės. P. Jurgėla pateikia 178 pavardes, bet nurodo, kad buvo apdovanota apie 250 asmenų179, A. Astikas teigia, kad apdovanoti buvo ne mažiau kaip 186 žmonės ir 3 draugovės180, o V. Kavaliauskas rašo, kad ordinu apdovanoti 186 asme-nys, iš jų – 4 užsieniečiai ir 3 skautų organizacijos181, bet paskelbė tik 182 asmenų pavardes182. Bet, kaip rodo įvairūs to meto šaltiniai, apdovanotų asmenų ir draugovių buvo gerokai daugiau.

1935 m. paskelbtais duomenimis, ordinu „Už nuopelnus“ jau buvo ap-dovanotas 121 asmuo183, 1936 m. – 47 asmenys184, o 1937 m. – 13 asmenų185.

178 Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmijos kasos knyga, 1937, LCVA, f. 576, ap. 1, b. 370, l. 58.179 Jurgėla P., Lietuviškoji skautija, 1975, p. 99–101, 282.180 Astikas A., Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, Vilnius, 1993, p. 88.181 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius, 2001, p. 454.182 Kavaliauskas V., Už nuopelnus Lietuvai. 1918–1940 metais Lietuvos Respublikos ordi-nais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, Vilnius, 2003, p. 669–670.183 Žagaraitis A., Lietuvos skautų sąjungos penkmetis, Karys 48, 1935 lapkričio 28, p.  1200; Įsakymai ir skautų apdovanojimo lapai, 1936, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 210, l. 72–74; L.S.S. ordinais apdovanoti, Lietuvos skautų  sąjunga:  Lietuvos skautų  sąjungos įstatymas: Lietuvos skautų sąjungos statutas: 1930.X.–1935.X trumpa veikimo apžvalga ir sudėties žinios, Kaunas, 1935, p. 32–34.184 Lietuvos skautų sąjungos vyriausio skautininko įsakymas Nr. 5, Skautų aidas 2, 1936, p. 34; M., Apdovanotieji skautiškais ordinais ir pakeltieji į skautininkų laipsnius, Karys 21, 1936 gegužės 21, p. 522.185 Lietuvos skautų brolijos vado įsakymas Nr. 4, Skautų aidas 4, 1937, p. 83; Lietuvos skautų brolijos vado įsakymas Nr. 6, Skautų aidas 5, 1937, p. 105; Lietuvos skaučių seseri-jos vadės įsakymas Nr. 11, Skautų aidas 8, 1937, p. 172.

370

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

P. Jurgėla savo knygoje iš apdovanotųjų tais metais paminėjo tik Bernardą Laurinavičių, tačiau asmuo tokia pavarde ordinu apdovanotas nebuvo186. 1938 m. buvo apdovanoti 38 piliečiai ir dar ne mažiau kaip 13 užsienie-čių187. 1939 m. ordinu „Už nuopelnus“ apdovanoti 28188, o 1940 m. – 33 asmenys189. Tad iš viso ordinu „Už nuopelnus“ buvo apdovanoti net 293 as-menys, tarp jų – 75 moterys ir 17 užsieniečių. Tačiau nustatyti tikslų apdo-vanotųjų ir išdalintų ordinų skaičių sunku. Kaip jau minėta, sąrašuose ne-randame 1934 m. apdovanotų V. Augulio ir I. Jonaičio, tačiau du asmenys į sąrašus įrašyti po du kartus190. Archyviniuose šaltiniuose randame, kad 1937 m. birželio 10 d. aktu Nr. 10a ordinu buvo apdovanotas niekur kitur neminimas Amerikos lietuvis Vaclovas Rachinskas191. Galbūt šiuo ordinu buvo apdovanota dar ir daugiau niekur nepaminėtų asmenų. Pažymėtina, jog P. Jurgėla savo knygoje nurodė, kad 1936 m. ordinu buvo apdovano-tas ir jūrų skautas Romualdas Dačinskas, o 1936–1940 m. – Šakių tunto adjutantas Kęstutis Kasponis, tačiau jokių tai patvirtinančių šaltinių rasti nepavyko. Dėl to jų ir asmenų, ordinu apdovanotų 1928 m., į apdovanotųjų sąrašus neįtraukiame. Ordinu „Už nuopelnus“ daugiausia buvo apdovanoti ne tik jauni skautai, bet ir 59 mokytojai, taip pat ne vienas karininkas. G. Globys nurodė tik ltn. Eugenijų Petrauską,192 bet jų buvo 11 (žr. 3 lentelę). Dar buvo ir apdovanotų skautų, kurie karininkais tapo vėliau.

186 Apdovanotas Antanas Laurinavičius.187 Lietuvos skaučių seserijos vadės įsakymas Nr. 15, Skautų aidas 19, 1938, p. 395; Lietu-vos skautų brolijos vado įsakymas Nr. 23, Skautų aidas 21, 1938, p. 426; Kas yra apdova-notieji mūsų garbės ženklais užsienių skautai, Skautų aidas 24, 1938, p. 509.188 Lietuvos skautų brolijos vado įsakymas Nr. 6, Skautų aidas 4, 1939, p. 86; Iš broli-jos vado įsakymų, Skautų aidas 6, 1939, p. 142; Lietuvos skautų brolijos vado įsakymas Nr. 35, Skautų aidas 24, 1939, p. 502.189 Lietuvos skaučių seserijos vadės įsakymas Nr. 2, Lietuvos skautų brolijos vado įsaky-mas Nr. 6, Skautų aidas 4, 1940, p. 70; Iš seserijos vadės įsakymų, Lietuvos skautų brolijos vado įsakymas Nr. 14, Skautų aidas 8, 1940, p. 150; Lietuvos skaučių seserijos vadės įsa-kymas Nr. 7, Skautų aidas 11–12, 1940, p. 218.190 Kairys Juozas apdovanotas 1935 m. vasario 16 d. ir 1936 m. balandžio 23 d.; Romual-das Šeštakauskas apdovanotas 1933 m. lapkričio 1 d. ir 1934 m. balandžio 22 d.191 Narių apdovanojimo sąrašai, 1928–1940, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 3.192 Globys G., Lietuvos karininkai skautiškoje veikloje, Karo archyvas, XXII t., 2007, p. 147.

371

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

3 lentelė. Ordinu „Už nuopelnus“ apdovanotų karininkų sąrašas

Eil. nr. Pavardė, vardas, data Pareigos Am-

žius Data

1. Avižonis Vytautas (1906–2000)

Vyr. skautų štabo bendradarbis, skiltininkas, gydytojas, ats. jaun. ltn. 30 1936 02 16

2. Bandžius Kazys (1909–1945)

Kėdainių r. tunto vyr. skiltininkas, ats. ltn. 21 1931 01 04

3. Butkus Mečislovas (1915–?)

Kauno Pilies skautų tunto vyr. skiltininkas, ats. jaun. ltn. 23 1938 10 31

4. Cieminis Martynas Andrius (1913–1984)

Radviliškio skautų vietininkijos skiltininkas, ltn. 27 1940 04 23

5. Karalius Pranas (1909–1993)

Vyr. skautų štabo bendradarbis, paskautininkis, mokytojas, ats. ltn. 26 1936 02 16

6. Kišonas Vladas (1914–2007)

Kauno „Aušros“ skautų tunto I DLK Kęstučio draugovės draugininko skautų

skyriaus padėjėjas, vyr. skiltininkas, mokytojas, ats. jaun. ltn.

22 1937 03 04

7. Lesniauskas Viktoras (1910–2002)

Klaipėdos tunto paskautininkis, jaun. ltn. 25 1936 02 16

8. Meškelis Benjaminas (1909–1941)

Alytaus skautų tunto vadijos narys, mokytojas, ats. jaun. ltn. 27 1937 02 16

9. Namikas Juozas (1890–1978) Utenos r. tunto mokytojas, ats. ltn. 43 1933 11 01

10. Petrauskas Eugenijus (1905–1981)

Kauno r. tunto paskiltininkis, jaun. ltn. 25 1931 04 23

11. Sidabras Simonas (1898–1967)

Telšių tunto skautas vytis, gimnazijos direktoriaus pavaduotojas,

dailininkas, ats. vyr. ltn.37 1936 02 16

Be asmenų, ordinas „Už nuopelnus“ buvo teikiamas ir pasižymėju-sioms draugovėms. Tokių draugovių buvo ne trys, o devynios: 1931 m. Panevėžio Kęstučio draugovė; Kauno Birutės draugovė; Šiaulių Vytauto Didžiojo draugovė; 1932 m. Kauno Kęstučio draugovė; 1939 m. Kauno Algirdo draugovė; Kauno tvirtovės skautų vyčių draugovė; Vilniaus Ge-dimino draugovė; 1940 m. Rokiškio Prutenio draugovė; Šiaulių Dariaus-Girėno draugovė. Pagal skautų statutą, ordiną gavusi draugovė jį turėjo segti prie vėliavos. Tačiau ar tikrai ordinas buvo teikiamas draugovėms ir segamas prie vėliavos – nelabai aišku. Pirmoji 1931 m. sausio 3 d. ordinu „Už nuopelnus“ apdovanota Panevėžio draugovė savo vėliavą papuošė or-dino kaspinu193. Tik apie ordino kaspino ant vėliavos koto užrišimą rašoma

193 Skautų aidas 3, 1931, p. 5.

372

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ (1918–1940 M.)

ir 1932 m. kovo 4 d. ordiną įteikiant Kauno draugovei194. Už šią plačią or-dino juostą firmai „Joli“ 1932 m. kovo 3 d. buvo sumokėta 30 litų195. Trečią kartą – 1939 m. vasario 10 d., ordiną įteikiant Kauno Algirdo draugovei, vėl rašoma, kad brolijos vadas prisegė ordino „Už nuopelnus“ „kaspiną“ (juostą) prie algirdėnų vėliavos196. Tačiau archyvinėje byloje, kurioje pa-teiktas apdovanotųjų sąrašas, prie paminėtos 1939 m. gruodžio 8 d. apdo-vanotos Vilniaus Gedimino draugovės yra įrašas, kad „kaspinas“ ir ordinas įteikti197. Šalia kitų išvardytų apdovanotų draugovių tokių įrašų nėra. Tad ar ordinas buvo įteiktas visoms draugovėms, ar tik daliai – lieka neaišku.

Žinodami tam tikrų pagamintų ordinų kiekį ir tai, kad ordinų gamin-tojas pasikeitė 1935 m., galime manyti, kad A. Gerštykienės pagamintų ordinų galėtų būti iki 100, o „Gravelit / Graviūros“ – apie 200. Kaip ir Svastikos, taip ir Lelijos ordinų gamintojus galima atskirti pagal juostelių skersinukus – A. Gerštykienės pagaminti iš vielutės, o „Gravelit / Graviū-ros“ – plokštelės.

IŠVADOS

Apibendrinant straipsnyje pateiktus duomenis ir išsakytas mintis ga-lima padaryti šias išvadas:

1. Gedimino vilko ordinas, iki 1930 m. vadintas Sidabrinio garbės vilko ženklu, įsteigtas 1920 m., pirmą kartą skirtas 1924 m., o pagamin-tas 1925 m. Ordinas buvo aukščiausiojo laipsnio. Svastikos ordinas iki 1930 m. vadintas ženklu. Įsteigtas ir pirmą kartą skirtas 1920 m., o pa-gamintas 1925 m. Lelijos ordinas įsteigtas 1927–1928 m. Nuo 1920 m. Lelijos ordino pirmtakas buvo ženklas „Už pasižymėjimą“, vėliau pervar-dytas į ordiną „Už nuopelnus“, tapo Lietuvos jūrų skautų garbės ženklu. Pirmieji ženklai buvo skirti Lietuvos jūrų skautams 1926 m. Ženklo „Už nuopelnus“ projektą parengė P. Jurgelevičius (Jurgėla). Lietuvos skautų

194 Vėverselis V., Kaunas, Karys 12, 1932, p. 240; Vėverselis V., Kauno tuntas. Draugovės dešimtmetis, Skautų aidas 6, 1932, p. 1a.195 Susirašinėjimas ūkio reikalais, 1932, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 67, l. 119.196 Germantas, Kauno Aušros tuntas, Skautų aidas 4, 1939, p. 96.197 Narių apdovanojimo sąrašai, 1928–1940, LCVA, f. 576, ap. 3, b. 3.

373

Lietuvos skautų apdovanojimų istorija 1920–1940 m.

brolija perėmė Lietuvos jūrų skautų ženklą ir pavadino jį Lelijos ordinu. Pirmą kartą Lelijos ordinas skautams skirtas 1928 m., o įteiktas 1931 m. Maltos kryžius, įsteigtas 1920 m., skirtas teikti 1923 m., bet niekada neį-teiktas. Buvo dviejų laipsnių – sidabrinis ir bronzinis. Ordinas „Už nuo-pelnus“ buvo įsteigtas 1930 m., o įteiktas 1931 m.

2. Kas gamino pirmuosius skautų ordinus, nežinoma. Nuo 1931 iki 1935 m. visus ordinus, išskyrus Maltos kryžiaus, gamino Kauno graverė A.  Gerštykienė. Vėliau Gedimino vilko ordinus 1935–1937 m. gamino reljefiško kalimo graverių auksakalių dirbtuvė „Ivaza“, 1935–1940 m. Svastikos, Lelijos ordinus ir ordinus „Už nuopelnus“ – firma „Gravelit / Graviūra“. Ordinų juostelių gamintojai buvo skirtingi: 1931 m. – firma „Joli“, 1935 m. – A. Varnienė, 1936–1937 m. – M. Jančienė, 1938 m. – bendrovė „Marginiai“, 1940 m. – A. Varnienė.

3. Graverė A. Gerštykienė 1932–1934 m. pagamino 11 Gedimino vilko ordinų, o reljefiško kalimo graverių auksakalių dirbtuvė „Ivaza“ 1935–1937  m. – 4. 1931–1935 m. A. Gerštykienė pagamino apie 80, „Gravelit / Graviūros“ firma 1935–1940 m. – apie 90 Svastikos ordinų. 1931–1935 m. A. Gerštykienė pagamino apie 72, o „Gravelit / Graviūros“ firma 1937–1940 m. – apie 43 Lelijos ordinus. 1931–1935 m. A. Geršty-kienė pagamino iki 100, o „Gravelit / Graviūra“ 1935–1940 m. – apie 200 ordinų „Už nuopelnus“.

4. Pirmieji Svastikos ir Lelijos ordinų diplomai buvo įteikti 1931 m. Jų projektus parengė dailininkas Liudas Truikys. Nuo 1937 m. apdova-notiems asmenims pradėti teikti naujo pavyzdžio spausdinti diplomai. Jų vinjetę parengė dailininkas Balys Macutkevičius.

5. Gedimino vilko ordinu 1924–1937 m. buvo apdovanota 17 asme-nų, Svastikos ordinu 1925–1940 m. – daugiau kaip 171 asmuo. Lelijos ordinu 1928–1940 m. apdovanoti 115, Maltos kryžiumi 1923–1935 m. – 14 asmenų: I laipsnio – 3, II – 11. Ordinu „Už nuopelnus“ 1931–1940 m. buvo apdovanoti 294 asmenys ir 9 draugovės.

Įteikta 2017 m. rugsėjo 21 d.

374

LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS ISTORIJĄ PAPILDĖ NAUJAS, INTRIGUOJANTIS ISTORIKO

IR ŠAULIO MINDAUGO NEFO TYRIMAS

Lina Kasparaitė-Balaišė

2017 m. rugsėjo 28 d. Vytauto Didžiojo universitete, Prezidento Val-do Adamkaus muziejuje-bibliotekoje, Kaune, Mindaugas Nefas apgynė daktaro disertaciją tema „Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lie-tuvos visuomenėje 1919–1940 m.“1, kurią parengė 2012–2017 m. studijų Vytauto Didžiojo universitete laikotarpiu, vadovaujant moksliniam va-dovui prof. dr. Jonui Vaičenoniui.

Šioje M. Nefo parengtoje disertacijoje nagrinėjama sukarintos orga-nizacijos – Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919–1940 m. Remiantis istoriografija ir iki šiol tik epizo-diškai nagrinėtais šaltiniais pateikiamas platus organizacijos ideologijos ir jos paveikumo tyrimas. 1919 m., t. y. Nepriklausomybės kovų metu, įkurta organizacija, joms pasibaigus, savo veiklos nenutraukė – toliau ją plėtojo ne tik karinėje, bet ir kultūros bei sporto srityse. Atliekant tyri-mą mėginta nustatyti priežastis, lėmusias šios organizacijos įsitvirtinimą Lietuvos visuomenėje ir veiklą iki 1940 m. sovietinės okupacijos. Siekta nustatyti, kaip šaulių ideologija paveikė Lietuvos visuomenę ir atskiras jos grupes. Šaulių ir jų propaguotos ideologijos santykio su kitomis gru-pėmis – politinėmis partijomis, valdžios institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis ir tautinėmis bendruomenėmis – analizė leido nustaty-ti jos paveikumo lygį. Tyrime daug dėmesio skiriama LŠS formavimosi aplinkybėms, procesas lyginamas su kitų Vidurio ir Rytų Europoje vei-kusių analogiškų sukarintų organizacijų raida. Apžvelgiamos priemonės, kurias pasitelkus visuomenėje buvo skleidžiamos šaulių idėjos, atsižvel-giant į bendrą LŠS raidą vertinamas jų įtaigumas.

1 M. Nefas, Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919–1940 m., mokslo daktaro disertacija, Kaunas, 2017, 297 p.

375

Lietuvos šaulių sąjungos istoriją papildė naujas, intriguojantis istoriko ir šaulio Mindaugo Nefo tyrimas

Tyrimo tikslas – išanalizuoti LŠS ideologines nuostatas, jų sklaidos priemones, poveikį ir santykį su atskiromis Lietuvos visuomenės gru-pėmis 1919–1940 m. Tikslui pasiekti buvo suformuluoti aštuoni užda-viniai: nustatyti LŠS ideologines nuostatas ir jų koreliaciją su sukarintų organizacijų, veikusių XIX a. vid.–XX a. pirmoje pusėje Vidurio ir Rytų Europoje, ideologinėmis nuostatomis; atlikti LŠS įkūrimo aplinkybių ir organizacinės struktūros pokyčių analizę; išnagrinėti organizacijos ir po-litinės Lietuvos valdžios reikalavimus, keltus asmenims, siekusiems tapti šauliais, buvusiems šauliais, ir nustatyti, kokias veiklos sritis ir funkcijas LŠS numatė atskiroms visuomenės grupėms; įvertinti Vlado Putvinskio, kaip „šaulių ideologo“, vaidmenį kuriant ir tobulinant šaulių ideologiją ir organizacinę struktūrą; nustatyti šaulių ideologijos skleidimo būdus Lietuvos visuomenėje ir įvertinti jų paveikumą atskiroms visuomenės grupėms; ištirti šaulių ideologijos santykį su kitomis Lietuvos visuo-menės grupėmis ir visuomenės organizacijomis; ištirti LŠS santykius su Lietuvos Respublikos politine valdžia (seimais, vyriausybėmis, preziden-tu) ir įvertinti šaulių pozicijas valstybingumui svarbiausių įvykių metu; įvertinti šaulių ideologijos nuostatų realizavimo problematiką Lietuvos okupacijos metu 1940 m. birželio mėn.

Remdamasis šiais uždaviniais, disertacijos autorius M. Nefas gynimo tarybos komisijai ir visiems susirinkusiesiems pristatė tyrimo rezultatus.

Disertacija buvo ginama viešame Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų srities istorijos krypties

Disertacijos autorius M. Nefas gynimo tarybai ir susirinkusiems svečiams pristato atlikto tyrimo rezultatus. 2017 m. rugsėjo 28 d., Kaunas Marijos Bražienės nuotrauka

376

MOKSLINĖ INFORMACIJA

tarybos posėdyje. Jos gynimo tarybai pirmininkavo doc. dr. Arūnas Streikus (Vilniaus universitetas), nariai buvo prof. dr. Vygandas Varei-kis (Klaipėdos universitetas), dr. Vytautas Jokubauskas (Klaipėdos uni-versitetas), dr. Algimantas Kasparavičius (Lietuvos istorijos institutas) ir dr. Tomas Blaszczakas (Vytauto Didžiojo universitetas).

Po tyrimo autoriaus kalbos įvardyti disertacijos privalumų ir trūkumų buvo pakviestas jos gynimo tarybos narys prof. dr. V. Vareikis. Savo kalbą pradėjęs simbolišku pastebėjimu dėl disertacijos gynimo vietos – Kauno miesto, kuris susijęs su nagrinėjamu objektu: būtent Kaune Lietuvos šau-lių sąjunga buvo įkurta ir likviduota. Toliau savo kalboje gynimo tarybos narys pažymėjo, kad disertaciją vertino vadovaudamasis dviejų rūšių kri-terijais: formaliaisiais ir neformaliaisiais. Vertinant pagal pirmąjį kriteri-jų, buvo pasakyta, kad M. Nefo tyrimas atitinka disertacijai keliamus rei-kalavimus: autorius atliko kruopštų darbą tirdamas archyvinius šaltinius, tinkamai sutvarkė mokslinį aparatą. Vis dėlto buvo pareikšta ir keletas pastabų. Visų pirma tyrimo metu suformuluoti uždaviniai galėjo būti su-jungti, neišskaidyti ir labiau orientuoti į ideologijos aspektą. Disertacijos tekste mažai atsispindi LŠS nagrinėjamu laikotarpiu išryškėjęs neigiamas požiūris į tautines mažumas, taip pat juntamas autoriaus šališkumas. Bet vertinant atliktą tyrimą ne tik formaliųjų kriterijų požiūriu, pažymėta, kad tekstas, nors kartais ir stokojantis akademiškumo, yra įdomus, pra-turtintas įvairiais literatūros šaltiniais.

Dr. V. Jokubauskas paantrino, patvirtindamas šio profesoriaus išsaky-tą nuomonę apie teigiamus ir neigiamus disertacijos bruožus. Be to, jis pažymėjo, kad disertacijos tekstas praturtintas ir informatyviomis lente-lėmis bei iliustracijomis, tiesa, kai kurias iš jų, dr. V. Jokubausko nuomo-ne, derėjo atidžiau atrinkti ir apipavidalinti. Išryškinti buvo ir trūkumai – be metodinių pastabų, atkreiptas dėmesys į tai, kad tyrime suformuluota ideologijos koncepcija kelia abejonių, taip pat temos ir uždavinių korelia-cija yra probleminė. Tam tikros LŠS ideologinės nuostatos ne visur aiškiai išdėstytos, kai kur jų formuluotės kelia diskusinių klausimų. Nepaisant išsakytų kritinių ir šiaip smulkių pastabų, dr. V. Jokubauskas disertaciją įvertino teigiamai.

Gynimo tarybos narys dr. A. Kasparavičius savo kalbą pradėjo pozi-tyviu pastebėjimu, kad šis disertacijos gynimas – pats linksmiausias per dešimt metų. Iš tiesų, M. Nefas yra charizmatiška ir energinga asmenybė, nestokojanti iškalbos ir pozityvaus požiūrio. Nepaisant to, gynimo tary-

377

Lietuvos šaulių sąjungos istoriją papildė naujas, intriguojantis istoriko ir šaulio Mindaugo Nefo tyrimas

bos narys dr. A. Kasparavičius, kalbėdamas apie disertaciją, išsakė ir kele-tą kritinių pastabų. Pirmiausia jis pažymėjo, kad tekste gretinami 1919 m. ir 1940 m. įvykiai iš esmės buvo skirtingo pobūdžio ir toks gretinimas neturi motyvuoto pagrindo. Nors tyrime naudota daug šaltinių, bet, pa-sak jo, dalis pateiktos medžiagos nelabai nuosekliai išdėstyta. Disertacijos tekste pastebėta taisytina metodologinė problema – reikėjo pateikti atski-rą skyrių, kuriame būtų aiškiai, sistemiškai ir glaustai apibrėžta ideologija, nes liko neaišku, kaip nuodugniai darbe nagrinėjama LŠS ideologija buvo paveikusi visuomenę. Kiti vartojami terminai taip pat turėjo būti atskirai paaiškinti, pvz., „paramilitarinis“, „paramilitaristinis“. Taip pat dr. A. Kas-paravičius pažymėjo, kad disertacijos įvade pasigedo šaltinių aptarimo, o išvadose kai kurie teiginiai kelia diskusinių klausimų, konstruojant tekstą kartais neišlaikomas atstumas tarp autoriaus ir šaltinių, kartais kalba sto-koja akademiškumo. Nepaisant to, galutinis šio tarybos nario verdiktas – nors disertacija turi trūkumų, kuriuos, manoma, autorius ištaisys rengda-mas monografiją, M. Nefo darbas atitinka jai keliamus reikalavimus.

Kitas gynimo tarybos narys dr. T. Blaszczakas sutiko su teigiamais kitų tarybos narių išsakytais disertacijos vertinimais. Pritarė ir dr. A. Kaspara-vičiaus pastabai dėl ideologijos apibrėžimo. Be kita ko, dr. T. Blaszczakas pateikė kitų pastabų dėl faktografinių klaidų, nurodant Lenkijoje veiku-sios analogiškos organizacijos atsiradimo laiką, taip pat dėl šio lenkiškojo veiksnio įtakos LŠS ideologijai. Atkreipė dėmesį, kad autoriui šią įtaką reikėtų išnagrinėti rengiant monografiją. Aptariant V. Putvinskio idėjas, komisijos nariui kilo klausimas, ar tikslinga jo idėjas vadinti filosofija. Kaip kitą tyrimo trūkumą dr. T. Blaszczakas įvardino tai, jog darbe vi-siškai nebuvo aptartas faktas, kad LŠS ideologija reiškėsi ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis. Kalbant apie LŠS santykius su tautinėmis mažu-momis, pasak šio komisijos nario, reikėjo atkreipti dėmesį ir į baltarusių tautinę mažumą, kuri iki 1923 m. vaidino ryškų vaidmenį LŠS veikloje. Kaip baigdamas savo kalbą dr. T. Blaszczakas pažymėjo, šie trūkumai di-sertacijos vertės nesumenkina, taisytinų dalykų yra, bet disertacija atitin-ka tokiems darbams keliamus reikalavimus.

Paskutinis kalbėjo disertacijos gynimo tarybos pirmininkas doc. dr. A. Streikus, pažymėjęs, kad esminės jo pastabos sutampa su jau išsakytosiomis. Keletas kitų tarybos narių neišsakytų pastebėjimų – pasi-rinkimas atlikti LŠS tyrimą per ideologijos prizmę – perspektyvus, todėl būtų buvę pravartu įvade tai labiau akcentuoti, tam reikėjo probleminiu

378

MOKSLINĖ INFORMACIJA

požiūriu giliau apžvelgti jau atliktus tyrimus, praplėsti ir šaltinių aptari-mą. Pirmininkas pažymėjo, kad tyrimui iliustruoti naudojamos karika-tūros ir komiksai praturtina tekstą. Taip pat, pasak jo, M. Nefas sėkmin-gai susidorojo su išsikeltu tikslu ir uždaviniais, nuosekliai atskleidė šaulių ideologines nuostatas ir jų raidą, bet neišnaudojo visų galimybių tyrimą padaryti dar originalesnį. Tai būtų buvę įmanoma įgyvendinti lyginant LŠS ideologijos nuostatas su didžiosiomis ir populiariosiomis ideologijo-mis. Be to, disertacijoje aptariant LŠS santykius su kitomis visuomeninė-mis organizacijomis pasigendama gilesnės jų ideologijų analizės, o patei-kiant antilenkiškas ar antivokiškas organizacijos nuostatas, pirmininko nuomone, šiek tiek painiojami ideologijos ir politinių aplinkybių nulemti procesai. Taip pat buvo akcentuota, kad autoriui pasirinkus tyrimui ideo-logiją kaip „raktinį“ reiškinį, derėjo aiškiau ir nuodugniau jį aptarti. Galų gale gynimo tarybos pirmininkas doc. dr. Arūnas Streikus reziumavo, kad, nepaisant šių pastabų, M. Nefo disertacija yra kvalifikuotas tyrimas, atitinkantis reikalavimus ir vertintinas teigiamai.

Baigiant reikėtų pasakyti, jog visi gynimo tarybos nariai konstatavo, kad M. Nefo ginama disertacija atitinka tokio pobūdžio darbams keliamus reikalavimus, ir vieningai sutarė – disertacijos tekstas yra vertas atskiros monografijos. M. Nefo disertacija „Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919–1940 m.“ buvo sėkmingai apginta. Visi besidomintys šia tema su disertacija gali susipažinti Vytauto Didžio-jo universiteto, Klaipėdos universiteto ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose. Tikimės šia tema sulaukti M. Nefo monografijos, kuri papildytų pastarųjų metų tyrėjų, tokių kaip prof. dr. J. Vaičenonis, prof. dr. V. Vareikis, dr. V. Jokubauskas ir dr. H. Vitkus, Lietuvos šaulių sąjungos istorijos ir veiklos tyrimus2. Toks leidinys sudomintų ne tik aka-deminę bendruomenę ar Lietuvos šaulių sąjungos narius, bet ir plačiąją visuomenę, o ir LŠS pasitikdama savo šimtmetį turėtų solidų leidinį.

2 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014, 588 p.; Paramilitarism in the Eastern Baltics, 1918–1940: Cases Studies and Comparisons. Paramilitarizmas Rytų Baltijos regione 1918–1940: atvejo stu-dijos ir lyginimai, Acta Historica Universitatis Klaipedensis, vol. XXVIII, Ed. by V. Joku-bauskas, V. Safronovas, V. Vareikis, 2014, 320 P; V. Jokubauskas, J. Vaičenonis, V. Vareikis, H. Vitkus, Valia priešintis. Paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos: ko-lektyvinė monografija, sud. H. Vitkus, V. Vareikis, Klaipėda, 2015, 320 p.

RÉSUMÉ

SUMMARY

381

LA STRATÉGIE ALLEMANDE ENVERS LA LITUANIE EN 1917

(recherches d’archives et aperçus historiographiques dans l’étude de la politique de l’Empire allemand)

Doc. dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS Académie Militaire Lituanienne du Général Jonas Žemaitis

L’article examine les sources conservées aux Archives politiques du ministère allemand des Affaires étrangères (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes) et directement liées à la «  question lituanienne  ». Il montre que, dès 1917, la question de l’État lituanien est devenue d’actualité en raison des événements révolutionnaires en Russie et que le ministère allemand des Affaires étrangères s’est impliqué dans les péripéties de sa résolution. Il se préoccupait des aspects diplomatiques de cette problématique du point de vue du droit international, collectait les informations correspondantes et participait aux discussions sur le problème et aux processus essentiels des prises des décisions. La ligne stratégique du commandement politique et militaire du Reich allemand de restaurer un État lituanien sur la base du peuple lituanien (lituanophones) est clairement visible à partir du printemps 1917, et les fruits d’une telle politique sont nettement observables en 1918. Cette attitude a été déterminée non seulement par les projets de l’impérialisme allemand, mais aussi par l’objectif de renforcer la position géopolitique à l’est du Reich allemand et de la Prusse qui lui en faisait partie, en légitimant la séparation de la Lituanie de la Russie et en soutenant aussi l’indépendance du futur État lituanien de la Pologne.

Première guerre mondiale

382

GERMAN STRATEGY IN RESPECT OF LITHUANIA IN 1917

(Archival search and historiographical insight by exploring the policy of Kaiser Germany)

Assoc. Prof. Dr Arūnas VYŠNIAUSKAS The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania

Sources stored in the political archives of the German Ministry of Foreign Affairs (Politische Archiv des Auswärtigen AMTE) directly connected with the Lithuanian issue were analysed in the article. The sources stated that since 1917 due to revolutionary events in Russia, the issue of Lithuanian statehood was actualized, and the German Ministry of Foreign Affairs was included in its solution. The Ministry took care of the diplomatic aspects of this problem in terms of international law, collected relevant information and participated in the deliberations of the problem and essential decision-making processes. The strategic line of the political and military leadership of the German Reich to restore the Lithuanian statehood on the basis of the Lithuanian (Lithuanian speaking) nation was clearly visible since spring 1917, while the fruits of such policy more clearly were seen in 1918. This condition was determined not only by the plans of German imperialism, but also by the elementary desire to strengthen the geopolitical situation of the German Reich and the state of Prussia, part of the German Reich, in the east by legalizing the separation of Lithuania from Russia and maintaining the planned separation of the state of Lithuania from Poland.

First world war

383

LES EFFORTS JURIDIQUES POUR REGLEMENTER LA SUBORDINATION DU COMMANDANT MILITAIRE SUPREME

ET DU CHEF DE L’ARMEE AU MINISTRE DE LA DEFENSE, AU PREMIER MINISTRE ET AU PRESIDENT

DE LA REPUBLIQUE EN LITUANIE EN 1918–1940

Kęstutis KILINSKASUniversité de Vilnius

L’article étudie la réglementation juridique de la subordination du commandement de l’armée (commandant militaire suprême, chef de l’armée et chef de l’état-major général) au pouvoir politique de l’État (ministre de la Défense, président du Seimas et Président) entre 1918 et 1940. Pendant l’existence de la République de Lituanie de l’entre-deux-guerres, nous pouvons distinguer les périodes des luttes de l’indépendance et de réglementation démocratique puis autoritaire des relations entre les autorités politiques et militaires.

Pendant les luttes d’indépendance, l’évolution de la réglementation juridique de la subordination entre les fonctionnaires supérieurs de l’armée, le ministre de la Défense et le commandant militaire suprême a été surtout influencée par le conflit entre le Conseil d’État et le Gouvernement qui a eu lieu entre les forces politiques de droite et de gauche. Ignorant les principes fondamentaux de la Constitution provisoire du 2 novembre 1918, le Gouvernement a tenté de prendre la direction de l’armée entre ses mains ; mais, après son échec et la victoire de la droite dans cette lutte, les fondements fondamentaux de la Constitution provisoire ont été corrigés le 4 avril 1919 et le commandant militaire suprême est devenu subordonné au Président. La subordination du commandant militaire suprême au Président n’a pas apporté une plus grande stabilité dans les relations entre le pouvoir politique et l’armée, et elle n’a pas fait cesser les conflits entre les politiques et les officiers, toutefois elle a inspiré le corps des officiers à préparer une loi qui séparerait clairement les limites de compétence et les sphères d’activité des politiques et des militaires et réglementerait leur interaction. On n’a réussi à adopter cette loi que le 7 mai 1920, mais elle ne séparait que les fonctions du ministre de la Défense et du commandant militaire suprême.

Pendant la période du Seimas constituant a été préparé un projet de loi sur les forces armées et l’administration de leurs institutions qui avait des orientations démocratiques claires. La direction des forces armées était alors

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

384

répartie entre les institutions démocratiquement formées de l’administration de l’État : le Président, le cabinet des ministres et les chefs de l’armée, tandis qu’était créé auprès du ministre de la Défense un conseil de guerre, composé de fonctionnaires civils et militaires. Mais cette loi n’a pas été débattue ni adoptée. Les relations entre le commandement militaire et politique pendant la période démocratique de l’État ont été réglementées uniquement par la Constitution de 1922.

Pendant la période autoritaire de l’État ont été instaurées des dispositions autoritaires de direction de l’armée qui se reflètent dans les Constitutions de 1928 et 1938 ainsi que la loi de 1935 sur le commandement de l’armée. Ces lois élargissaient les pouvoirs du Président et du chef de l’armée pour diriger l’armée, diminuant ainsi le rôle du ministre de la Défense dans la direction de l’armée, et soulignant la relation étroite entre le Président A. Smetona et le chef de l’armée le colonel S. Raštikis. Ainsi a été concentré entre les mains de ces personnes le plus grand pouvoir juridique de direction de l’armée.

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

385

LEGAL EFFORTS TO REGULATE SUBORDINATION OF THE COMMANDER-IN-CHIEF AND THE COMMANDER

OF THE ARMY TO THE MINISTER OF NATIONAL DEFENCE, THE PRIME MINISTER AND THE PRESIDENT

OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA IN 1918–1940

Kęstutis KILINSKASVilnius University

The article deals with the legal regulation of subordination of the military commanders (the Commander-in-chief, the Commander of the Army, and the Chief of the General Headquarters) to the political state authority (the Minister of National Defence, the Speaker of the Seimas, and the President) in 1918–1940. In the interwar period of the Republic of Lithuania, we can distinguish between the phase of struggle for independence and the democratic and authoritarian phases of regulation of the political and military authority relations.

During the period of independence struggles, changes in the legal regulation of the subordination of the highest military officers – the Minister of National Defence and the Commander-in-chief – were most significantly influenced by the conflict between the State Council and the Government, which was caused by the encounter of right and left political forces in the situation where the Government despite the framework statements of the Provisional Constitution of 2 November 1918 unsuccessfully attempted to take over control of the Army and, having gained the support of the right-wing political forces, on 4 April 1919, managed to make corrections in the Provisional Constitution, according to which the Commander-in-chief became subordinate to the President.

The subordination of the Commander-in-Chief to the President did not lead to greater stability in relations between the political powers and the Army, and did not stop the conflicts between politicians and military officers, nevertheless, it inspired the military officers to draw up a law that clearly distinguished between the competences of political and military officials, the areas of their activity and regulated interaction. The law was approved on 7 May 1920; however, it only described the separate duties of the Minister of National Defence and the Commander-in-Chief.

During the period of the Constituent Seimas, a draft law on the control of the Armed Forces and their institutions was prepared. The draft law was

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

386

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

characterized by obvious democratic tendencies, which meant that the control of the Armed Forces could have been shared by the democratically elected state powers, President, Cabinet of Ministers and military commanders, and the Military Council composed of civilian and military officials could have been established at the National Defence Ministry, however, the draft law was not debated and approved. For this reason, relations between the military and political leadership during the democratic period of the development of the state were regulated, from as late as 1922, with the approval of the constitutional provisions.

In the authoritarian period of the state, the authoritarian provisions of the Army control were implemented, which was reflected by the Constitution of 1928 and the Law on the Lithuanian Armed Forces of 1935. The above-mentioned laws extended the powers of the President and the Commander of the Army to control the army thus undermining the role of national defence in the management of the Army and supporting the close collaboration of President A. Smetona and Colonel S. Raštikis, the Commander of the Army. The greatest legal power to control the Army was in the hands of these persons.

387

LES TRAINS BLINDÉS DE L’ARMÉE LITUANIENNE 1920-1935

Lieutenant dr. Andriejus STOLIAROVASBrigade d’infanterie mécanisée de l’armée lituanienne « Loup de fer »

La formation du premier train blindé de l’armée lituanienne, le « Gediminas », a commencé le 18 janvier et s’est achevée le 25 août 1920. Son unité a participé dès septembre et octobre sur le front de la Suvalkija aux combats pour l’indépendance contre les Polonais. Le «  Gediminas  » remplissait au front les fonctions de reconnaissance et de soutien au combat, et, en temps de paix, il protégeait les sites stratégiques, participait aux manœuvres, exercices et entraînements.

Le train blindé comprenait deux parties principales : la partie de combat et la partie de base. La partie de combat possédait des locomotives de série, une à quatre plateformes d’artillerie à quatre ou deux essieux, armées de canons et d’obusiers, un ou deux wagons à mitrailleuses, armés de mitrailleuses, et une ou deux draisines, motorisée ou manuelle, blindée ou non, pour effectuer la reconnaissance. La partie de base comprenait une dizaine de wagons russes et allemands à quatre, trois ou deux essieux pour les passagers de classe I–II, III et IV et les marchandises qui permettaient à l’unité de se loger (officiers en classe I–II et soldats en classe III, toilettes), étudier (classes), travailler (quartier général, administration, loge de la garde), préparer les repas et manger (cuisine et cantine), se détendre (mess) et se soigner (dispensaire). Cette partie comprenait également des wagons de marchandises à usage spécifique pour les entrepôts et les ateliers, ainsi que des plateformes de contrôle avec le matériel ferroviaire (rails, outils) et des outils d’assistance. Le convoi de base était commun à tout le train ou l’unité qui ne participait pas aux combats mais était utilisée pour assurer protection et soutien.

Les trains blindés étaient armés avec des canons français et allemands (anglais) de différents calibres, des mitrailleuses et obusiers allemands. Les trains blindés étaient peints avec un camouflage français, puis allemand, ou simplement une couleur de dissimulation, et ils étaient masqués avec des arbres et des branches pour effectuer certaines missions. Un Vytis blanc sur fond rouge était représenté sur les côtés des locomotives et des wagons des trains, les noms et numéros des trains et des wagons étaient écrits à la peinture blanche.

L’unité du train était armée de pistolets allemands et espagnols ainsi que de carabines, grenades et fusils allemands et britanniques. Au début, les soldats portaient des uniformes allemands et (surtout) américains, puis, uniquement

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

388

des uniformes lituaniens avec des insignes distinctifs.Le 1er août 1921, sur la base du train blindé « Gediminas » a été constitué le

régiment des trains blindés. Il comprenait trois trains : « Gediminas », « Kęstutis » et «  Algirdas  ». Le 1er  janvier  1924, le régiment a été réorganisé en bataillon des trains blindés qui comprenait les trains « Gediminas » et « Kęstutis  ». Le 16 septembre 1927, le bataillon des trains blindés a été réorganisé en compagnie et il comprenait seulement le « Gediminas ». Le dernier train blindé a été retiré le 14 août 1935. Les trains blindés étaient stationnés à Kaunas (dans les quartiers de Žemoji Freda, Žemieji Šančiai et Linksmakalnis) puis, à partir de 1925 (1927), à Radviliškis.

Les trains blindés de l’armée lituanienne pouvaient être classés dans la catégorie des trains blindés moyens, mais, par leur taille, ils n’ont jamais atteint la norme établie. Lorsque les trains blindés ont été reconfigurés et retirés (le plus souvent à cause de leur exploitation chère et d’un manque de financement), leur équipement roulant a été transféré au 2e régiment d’infanterie, au 2e bataillon de génie et à la direction des chemins de fer, tandis que le matériel militaire restant a été attribué non seulement aux unités de combat, mais aussi aux ateliers locaux et mobiles.

Dans les armées estonienne et lettonne, des unités des trains blindés ont constituées plus tôt qu’en Lituanie (1918-1919), elles ont été en activité pendant toute la période de l’indépendance, c’est-à-dire jusqu’en 1940, et comprenaient plus de trains. Les trains blindés de ces pays étaient mieux équipés et préparés pour remplir les fonctions de soutien au combat et de reconnaissance.

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

389

ARMOURED TRAINS OF THE LITHUANIAN ARMED FORCES 1920-1935

Lieutenant dr Andriejus STOLIAROVASMechanized Infantry Brigade Iron Wolf

of the Lithuanian Armed Forces

The formation of the Lithuanian armoured army train, Gediminas, whose crew participated in the independence battles with the Poles in September and October on the Suwalki front, started on 18 January 1920 and was completed on 25 August 1920. Train Gediminas conducted exploratory and combat support functions at the front, and in peacetime guarded strategic facilities, and took part in manoeuvres, exercises and training.

The armoured train consisted of two main parts – the basic and the combat parts. The combat part included locomotives, 1-4 four-axle and biaxial artillery platforms armed with cannons and howitzers, 1-2 machine gun carriages armed with machine guns, 1-2 motor and manual armoured and non-armoured railcars designed to conduct reconnaissance. The basic part included a dozen Russian and German four-axle, two-axle and three-axle passenger cars of I-II, III and IV class and freight cars to accommodate the unit’s team (I-II class rooms for army officers, III class rooms for soldiers, a washroom), learning (classes), working (headquarters, office, the guard), cooking and eating (kitchen and dining room), entertainment (officers club), medical treatment (outpatient department), and various special purpose freight cars for storage and workshops, control platforms with railway materials (rails, tools) and aids. The basic formation was common to the whole train or units, which did not participate in combat actions but was used to ensure protection and support.

Armoured trains were equipped with various calibre French and German (English) cannons, howitzers and German machine guns. Armoured trains were painted in French and later in German camouflage, or only in camouflage colours or for individual tasks – masked by trees and branches. The White Vytis on a red background was depicted on the sides of locomotives and cars, and the names and numbers of trains and cars were written in white paint.

The train crew was armed with German, Spanish pistols, German and British guns, shotguns and grenades. At first, soldiers wore German and (mostly) American, and later only Lithuanian military uniforms with insignia.

On 1 August 1921, the regiment of armoured trains, based on the armoured

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

390

train Gediminas, was formed. It consisted of three trains - Gediminas, Kęstutis and Algirdas. On 1 January 1924, the regiment was reorganized into the armoured train battalion. It consisted of the Gediminas and Kęstutis trains. On 16 September 1927, the armoured train battalion was transformed into a squadron, and consisted of only the Gediminas train. On 14 August 1935, the last armoured train was disbanded. Armoured trains were deployed in Kaunas (Žemoji Freda, Žemieji Šančiai ir Linksmakalnis), and from 1925 (1927) – in Radviliškis.

Armoured trains of the Lithuanian army could be attributed to the type of medium armoured trains, but never equalled the standard in size. During reshaping and disbanding of armoured trains (usually due to their expensive operation and lack of funding), their vehicles were transferred to the 2nd Artillery Regiment, 2nd Engineering Battalion and the Railway Board, and the remaining military inventory was attributed not only to combat units, but also to local and mobile workshops.

Formation of armoured train units of the Estonian and Latvian armed forces began earlier than in Lithuania – in 1918-1919 and they functioned during the entire period of independence, namely until 1940, and consisted of more trains. Armoured trains in these countries were better equipped and prepared to carry out reconnaissance and combat support functions.

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

391

LES CHARS DE L’ARMÉE LITUANIENNE ET LEUR RÔLE DANS LES PLANS DE DÉFENSE DE L’ÉTAT DANS LES

ANNÉES 30 DU XXE SIÈCLE

Šarūnas VOLUNGEVICIUSUniversité Vytautas le Grand

Dans les années 30 du XXe siècle, afin de renforcer ses forces blindés, l’armée lituanienne a réussi en deux fois à acquérir au total 32 chars légers neufs « Vickers-Carden Loyd » de la catégorie de poids la plus légère. Le facteur prix très favorable a eu probablement l’impact le plus important sur leur choix. Les nouveaux chars représentaient la classe, assez nombreuse dans les armées européennes de l’époque, de véhicules blindés de combat à chenilles légers, rapides et manœuvrables, mais relativement peu blindés et armés, ils se distinguaient par un bon rapport qualité-prix, et leurs caractéristiques techniques convenaient bien aux missions qu’ils devaient effectuer. Par ailleurs, acheter ces chars une deuxième fois semblait être le choix le moins risqué car ils avaient déjà été testés dans l’armée.

Les «  Renault FT 17  » de construction plus ancienne, déjà dans l’armée lituanienne, et les modèles nouvellement achetés «  Vickers-Carden Loyd  » appartenaient à la catégorie des chars légers. Dans les années 30, beaucoup de ces chars avaient fréquemment des problèmes techniques plus ou moins importants, provoqués par l’usure de la structure, ses imperfections, des défauts ou une mauvaise maintenance et exploitation des véhicules de combat. Le mauvais état technique des chars et les diverses pannes fréquentes compromettaient sérieusement les capacités des véhicules de combat à fonctionner efficacement non seulement lors des exercices, mais aussi lors d’un éventuel conflit militaire. Il est vrai que, comprenant l’importance et le prix élevé de ce matériel militaire, l’armée faisait des efforts permanents et, dans de nombreux cas, réussis pour résoudre ces problèmes grâce à des travaux de réparation et de maintenance technique appropriés.

Le processus de la formation de militaires particulièrement important pour la capacité de combat des unités de chars était entravé par le niveau éducatif des nouvelles recrues souvent insuffisant, leur état de santé ou le faible nombre de militaires pouvant participer aux exercices qui était déterminé par des défauts d’organisation ainsi que des moyens de formation insuffisants et les lacunes de la préparation théorique. Tous ces problèmes avaient, sans doute, un impact négatif

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

392

sur la préparation au combat des unités blindées, par conséquent cela obligeait à faire des efforts pour améliorer la qualité de la formation des militaires des forces blindées. En matière de formation au tir de mitrailleuses lourdes, principal armement des chars de l’armée lituanienne, nous voyons que les principales cibles de ces véhicules de combat devaient être les soldats de l’ennemi et son armement lourd, en mettant l’accent sur le mouvement et les manœuvres des chars lors de l’attaque.

Les chars de l’armée lituanienne étaient une arme de support des deux principales catégories d’armes des forces terrestres, l’infanterie et la cavalerie, qui était destinée à aider ces dernières à effectuer les missions de combat confiées, et ils n’étaient donc pas prévus pour des actions de combat entièrement autonomes. Par ailleurs, il était très important lors d’une attaque que les chars obtiennent le support du feu de l’infanterie, de la cavalerie ou de l’artillerie ou bien un support d’autre nature. Les exercices et les manœuvres de l’armée ont permis de mettre en lumière un certain nombre de problèmes qui apparaissaient dans la coordination des chars avec les principales catégories d’arme, comme une trop faible connaissance par les commandants de la cavalerie ou de l’infanterie des bases du fonctionnement des chars et de leurs caractéristiques techniques, ou une négligence de ces principes. Cela a déterminé que des missions inappropriées étaient affectées aux chars, le support nécessaire n’était pas apporté et des plans d’actions communes n’étaient pas coordonnés. C’est vrai qu’en même temps l’introduction au combat des chars ciblée, inattendue pour l’ennemi et coordonnée avec les actions des autres unités de combat se terminait avec succès dans les exercices. Les exercices confirmaient que, pour une action réussie des chars sur le champ de bataille, le facteur de surprise, un plan d’actions bien coordonné avec les autres forces et son exécution étaient le plus important.

Dans la deuxième moitié des années 30, certains officiers supérieurs de l’armée lituanienne ont fait des propositions pour renforcer les forces blindées. Malgré des détails divergents, elles étaient unies par l’idée que la Lituanie avait besoin de véhicules blindés d’un niveau de capacité de combat plus élevé qui, contrairement aux anciens chars utilisés dans l’armée, seraient capables de combattre efficacement un matériel blindé ennemi similaire. Compte tenu de cela, il a été proposé d’acquérir des chars légers de nouvelle construction, mieux blindés, armés de canons et manœuvrables. À vrai dire, les chars LLT, conformes à ces exigences et commandés par l’armée, n’ont pas eu le temps de rejoindre les forces blindées de la Lituanie.

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

393

LITHUANIAN MILITARY TANKS AND THEIR ROLE IN THE NATIONAL DEFENSE PLANS OF THE 4TH DECADE

OF THE 20TH CENTURY

Šarūnas VOLUNGEVIČIUSVytautas Magnus University

In the 4th decade of the 20th century, the Lithuanian Army, in order to strengthen its tank forces, twice implemented the purchase of 32 new Vickers-Carden Loyd light tanks. The most favourable factor for their choice was their price. The new tanks represented the then model of the European armies with a relatively large unit of light, fast, maneuverable but relatively easy armoured and armed combat crawler machines sold by good price-quality ratio, and their technical characteristics were well suited to the tasks they were supposed to perform. In addition, when choosing these tanks for the second time, they had already been tested in the army, and seemed to be the least risky option.

The older Renault FT 17 which was part of the Lithuanian Army and the newly acquired tanks of the Vickers-Carden Loyd model belonged to the category of light tanks. In the 4th decade of 20th century, many of these tanks were haunted by technical problems, both big and small, caused by the wear and tear of a structure, imperfections, defects or improper maintenance and operation of the combat machines. Such poor technical condition of the tanks, and various permanent failures seriously affected the ability of combat machines to function effectively not only during exercises but also during a possible military conflict. What is true, is that the staff of the military forces, understanding the importance and value of the war machines, made great efforts, which in many cases were successful, to solve the problems above by appropriate repair and maintenance work.

The training of soldiers was of particular importance in combating the capabilities of the tank divisions, however, it was hampered by common circumstances such as the low level of education of new recruits, the state of their health or organizational imperfections related to training, including low capacities which allowed participation of only a comparatively small number of soldiers in the training, lack of training means, and gaps in theoretical training. Undoubtedly, all of these problems had a negative impact on the combat readiness of tanks, and motivated efforts to improve the quality

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

394

of training soldiers operating the armoured vehicles. Training shooting practice involved heavy machine guns, which were the main ammunition in the tank divisions of the Lithuanian Army, revealed that the main target of these combat vehicles could have been the enemy’s living force and its heavy weaponry, and consequently the movement of tanks and manoeuvring during an attack was emphasized.

The Lithuanian Army’s tanks were used to support two main types of land forces – infantry and cavalry – in order to help them complete their combat missions and for this reason were not foreseen for fully independent combat action. In addition, it was very important for tanks to receive the infantry, cavalry or artillery fire, and other types of combat support during an attack. The exercises and army maneuvers helped to highlight a number of the problems that arise in the combat cooperation of tank divisions with the other divisions that used the main types of weapons. These problems were the lack of knowledge of cavalry and infantry commanders regarding the basics of operation and technical characteristics of the tanks, and their disregard of them. This led to the inappropriate assignment of tanks, the lack of necessary support, and the lack of coordination of the joint action plan. Meanwhile, the purposeful – and unexpected for the enemy – introduction of combat tanks in fighting, and their actions coordinated with the other combat units proved to be successful during exercises. The military exercises confirmed that successful activities of the tanks in the field were mainly based on the element of unexpectedness, and a well-coordinated plan for action with the other forces, and its implementation.

In the second half of the 1940s, the Lithuanian army’s high-ranking military forces officers came up with proposals to strengthen the armoured forces, and despite small differences in opinions, they admitted that there was a need for Lithuania to have armoured combat vehicles representing a higher level of combat capability, which, unlike the forces already in service, would be capable of effectively combating similar armoured vehicles of the enemy. In view of this, it was proposed to purchase the new type light tanks that were better armoured and armed, and maneuverable. LLT tanks compliant with the mentioned requirements were ordered by the Army, however, there was not sufficient time to supplement the composition of the Lithuanian armoured forces.

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

395

7E ESCADRILLE DE L’AVIATION MILITAIRE DE LA LITUANIE EN 1938–1940 : CRÉATION

ET PRÉPARATION AU CONFLIT ARMÉ

Mindaugas SEREIČIKASUniversité de Klaipėda

Mettant en œuvre la modernisation de l’aviation militaire de la Lituanie et afin d’accroître son potentiel militaire, la 7e escadrille d’avions de chasse, déployée à l’aérodrome de Kaunas, a été créée le 1er avril 1938. L’escadrille était armée d’avions de chasse italiens Fiat C.R. 20. En tenant compte des processus de modernisation de l’aviation militaire de la Lituanie, l’objectif de cet article est, en proposant une nouvelle méthode analytique, d’évaluer le potentiel militaire de la 7e escadrille de l’aviation militaire de la Lituanie.

Dans l’historiographie de la science militaire de la Lituanie, on a le plus souvent tenté d’évaluer le potentiel des forces militaires aériennes en s’appuyant sur les résultats de l’analyse des données nominales sur les avions et plus rarement les pilotes. Le potentiel militaire a été rarement évalué en comparant les caractéristiques techniques des avions utilisés dans les forces militaires aériennes de la Lituanie avec celles des éventuels ennemis. Ces dernières méthodes d’analyse contiennent des suppositions impossibles à fonder, et les résultats obtenus en les utilisant permettent de déterminer uniquement un potentiel militaire préliminaire. Dans l’article, le potentiel militaire a été compris comme les possibilités de l’escadrille à remplir avec succès (efficacement) les missions confiées. Une réalisation réussie des missions confiées est comprise comme la mise en œuvre de conditions préalables nécessaires au combat : une suffisance quantitative et qualitative des moyens de combat et des effectifs.

La 7e escadrille de l’aviation militaire de la Lituanie, tout comme les autres escadrilles d’avions de chasse de l’aviation militaire lituanienne, pouvait théoriquement en 1938-1940 effectuer la moitié des missions confiées (4 sur 8) pour des raisons objectives. Pourtant, une analyse détaillée de la réalisation des conditions préalables nécessaires au combat a révélé que, sur les quatre missions qu’il était théoriquement possible de réaliser, la 7e escadrille était prête à effectuer seulement deux missions.

Les moyens de combat de la 7e escadrille, les avions de chasse Fiat C.R. 20, étaient techniquement usés : la moitié des avions de l’escadrille ont eu une révision

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

396

complète deux fois et plus, mais, en raison d’une exploitation intense, leur état se dégradait rapidement. Les avions de chasse utilisés Fiat C.R. 20 se caractérisaient par d’importantes insuffisances technologiques, à cause desquelles ont eu lieu différentes situations d’urgence, et à la fin des années 1930 l’armement des avions de chasse Fiat C.R. 20 était considérablement dépassé par l’armement des avions de chasse utilisés dans les forces aériennes militaires des potentiels ennemis de la Lituanie. Il est possible d’affirmer que le mauvais état technique des avions de chasse a déterminé le fait que la 7e escadrille n’a pas pu pleinement effectuer les missions confiées.

Dès la formation de l’escadrille, le nombre d’avions de chasse dans celle-ci a été considérablement inférieur à ce qui était prévu. À cause de ce manque d’avions, il était compliqué d’assurer une bonne exécution des missions, par conséquent l’escadrille n’a pu pleinement effectuer que deux des missions confiées.

Bien que le personnel volant de la 7e escadrille était plus nombreux que les avions en 1938-1940, il y avait peu de pilotes expérimentés : seulement environ un tiers du total des pilotes servant dans l’escadrille. Le manque de pilotes expérimentés doit être considéré comme une des principales raisons réduisant le potentiel militaire de la 7e escadrille.

Lors de la mobilisation en septembre 1939, l’escadrille a été confrontée à d’importantes difficultés liées à la qualification des effectifs et des insuffisances importantes du matériel. Après la déclaration de la mobilisation, l’escadrille n’a pu pleinement fonctionner que trois jours après. Les trois premiers jours de mobilisation, l’escadrille n’a pu fonctionner qu’avec les forces d’une seule unité (2-3 avions de chasse), c’est-à-dire seulement au tiers de son potentiel militaire.

En 1938-1940, le potentiel militaire de l’aviation militaire de la Lituanie n’a pas significativement augmenté avec la formation de la 7e escadrille, car cette escadrille n’a pu effectuer que le quart de ses missions en raison d’avions de chasse techniquement usés et du nombre insuffisant de pilote expérimentés.

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

397

7TH SQUADRON OF THE LITHUANIAN MILITARY AVIATION IN 1938–1940: ESTABLISHMENT AND PREPARATION

FOR THE ARMED CONFLICT

Mindaugas SEREIČIKASKlaipeda University

During the modernization of the Lithuanian Military Aviation and seeking to increase its military potential, the 7th Fighter Squadron was established on 1 April 1938 and stationed at Kaunas aerodrome. The squadron was equipped with nine Fiat C.R. 20 Italian fighters. In the light of the ongoing modernization processes of the Lithuanian Military Aviation, the goal of the article is to evaluate the military potential of the 7th Squadron of the Lithuanian Military Aviation using the proposed new analytical method.

The military potential of the Air Force is generally assessed in Lithuanian military historiography on the analysis of nominal data on aircrafts, and sometimes on pilots. The military potential is sometimes assessed by comparing the technical characteristics of aircrafts used in the Air Force of Lithuania and their potential opponents. The latter analysis techniques hide unjustified assumptions, and the results obtained from using them allow only a preliminary military potential to be determined. The military potential was understood in the article as squadron opportunities to carry out its assigned tasks successfully (effectively). The successful execution of the tasks assigned was conceived as the implementation of the necessary pre-conditions for the fight – quantitative and qualitative adequacy of fighting tools and manpower.

In 1938-1940, the 7th Squadron of the Lithuanian Military Aviation as well as other fighter squadrons of the Lithuanian Military Aviation due to objective reasons, theoretically could only carry out half (4 of 8) of assigned tasks. However, detailed analysis of the implementation of the necessary pre-conditions for the fight revealed that the 7th Squadron was ready to carry out only two of the four theoretically possible tasks.

Fighting measures of the 7th Squadron –Fiat C.R. 20 fighters were technically worn out: half of the squadron aircraft had been rebuilt two or more times; however, due to intensive operation their condition deteriorated rapidly. Fiat C.R. 20 fighters were characterized by significant technological limitations that resulted in a variety of emergency situations, and at the end of 1940s, the weaponry of Fiat C.R. 20 fighters was significantly worse than potential fighter

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

398

weapons used in the Air Force of the Lithuanian opponents. It can be stated that bad technical condition of fighters was the reason why the 7th Squadron was unable to fully carry out its mission.

The number of fighters since the formation of squadrons was significantly lower than expected. It was difficult to ensure the smooth execution of tasks in case of shortage of fighters, so the squadron could carry out only two of all assigned tasks.

Although from 1938 to 1940, there were more flying personnel in the 7th Squadron than aircraft, only about one third of of all pilots serving with the squadron were experienced pilots. Lack of experienced pilots was regarded as one of the main reasons reducing the military potential of the 7th Squadron.

During the mobilization in September 1939, the squadron encountered significant difficulties related to the qualification of manpower and shortcomings in important material property. After the announcement of the mobilization, the squadron was ready to operate after three days. During the first three days of mobilization the squadron was only able to operate at the potential of one chain (2-3 fighters), i.e. only one-third of its possessed military potential.

In 1938-1940, the military potential of the Lithuanian Air Force due to the formation of the 7th Squadron did not increase significantly, as the squadron, due to technically worn-out fighters and shortage of experienced pilots, could carry out only a quarter of the tasks assigned.

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

399

LES MANUELS DES OPÉRATIONS DE L’ARMÉE LITUANIENNE DANS LES ANNÉES 20 ET 30 DU XXE SIÈCLE

Lina KASPARAITĖ-BALAIŠĖUniversité Vytautas le Grand

Dans les années 20 et 30 du XXe siècle, l’objectif de la préparation au combat de l’armée lituanienne était de former les forces à la défense de l’État afin qu’elles soient capables d’interagir efficacement en conditions de guerre et d’effectuer des combats. Une formation efficace et standardisée des forces devait être garantie avec des documents de normes de combat standardisées  : les manuels des opérations. Les premiers manuels des opérations ont été publiés pour l’armée lituanienne lors des luttes de l’Indépendance, puis ils ont été corrigés, complétés et mis à jour. La préparation organisée de ces publications a commencé dès 1928, après l’élaboration et l’approbation des règles officielles de préparation des manuels des opérations de l’armée. Des officiers compétents, occupant des postes élevés et dont la majorité avaient directement eu connaissance des théories de la science de la guerre des pays d’Europe occidentale et pouvaient les adapter en Lituanie, ont été désignés comme rédacteurs des manuels des opérations. De cette façon, les connaissances militaires de la France, de la Belgique, de la Tchécoslovaquie, de la Grande-Bretagne et de l’Italie ont été adaptées dans les manuels des opérations de l’armée lituanienne.

Il a été essayé de mettre à jour les manuels en 1929, mais la plupart des documents à l’époque ont seulement été réédités sans rien corriger. La dynamique de publication des manuels des opérations est visible exclusivement pour les forces d’infanterie en tant que principales unités de combat, tandis que les documents destinés aux autres forces étaient publiés de manière parcellaire. De même, les publications des normes de combat standardisées pour les forces d’infanterie étaient les principaux documents qui définissaient les actions de toutes les forces armées lors de combats.

À partir de 1935, une élaboration et une publication systématiques ont eu lieu dans le domaine de la mise à jour des manuels des opérations de l’armée lituanienne. Les manuels des opérations pour les forces d’infanterie ont été alors mis à jour et de tout nouveaux ont été élaborés : des documents réglementant les actions de l’artillerie, de la cavalerie, des forces aériennes et de la défense anti-aérienne. Il s’agissait d’un processus global de réformes de modernisation de l’armée lituanienne.

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

400

Dans les manuels des opérations de l’armée lituanienne, les actions de combat efficaces des forces étaient exprimées essentiellement par les principes suivants : la reconnaissance tactique, l’interaction entre toutes les forces, la rapidité et l’imprévisibilité des actions, le combat mobile, la puissance de feu et la manœuvre, le contrôle précis du feu, la capacité à modifier la nature des actions de combat, les actions pour accroître la capacité de survie, un commandement ciblé, et le dernier principe, mais le plus important : l’esprit de combat. Ce dernier principe, qui s’appuyait sur une motivation au combat élevée des militaires permettant de surmonter toutes les épreuves et de vaincre l’ennemi, était le fondement de tous les autres principes. Tous ces principes étaient la base qui devait garantir la réussite des opérations militaires et devait être appliquée en permanence à toutes les étapes, de manière cohérente et systématique.

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

401

WAR STATUTES ON THE LITHUANIAN ARMY IN THE 1920S AND 1930s

Lina KASPARAITĖ-BALAIŠĖVytautas Magnus University

In the 1920s and 1930s, the aim of the combat training provided to the Lithuanian Army was to prepare the forces for armed defence of the state so that they could effectively interact under the conditions of war and carry out combat actions. Standardized combat normative documents – statutes – were required to provide effective and standardized training of the forces. The first war statutes were issued when the Lithuanian Army participated in the battles for independence, and when the battles came to an end these statutes were amended, supplemented and updated. The systematic preparation of publication of the statutes began in 1928 when the official rules for preparation of the statutes of the Army were approved. Most often high-ranking and competent officers who were directly acquainted with the Western-European military science theories and who could adapt them in Lithuania were nominated as responsible compilers of the war statutes. Thus, in the war statutes prepared for the Lithuanian Army, French, Belgian, Czechoslovakian, British and Italian warfare knowledge was used.

Some efforts to revise the existing statutes were made in 1929, but most of the publications were newly issued without any changes. In the sphere of publication of the war statutes, any dynamics were related exceptionally to the forces of the infantry as the main combat units, while documents devoted to other forces were only occasionally published. Also, the standardized combat publications for infantry forces were the main documents defining the actions of all the armed forces during a battle.

Since 1935, regular preparation and publishing were carried out in order to update the statutes of the Lithuanian Army. At that time, the combat statutes were renewed for the infantry forces, and new publications regulating the activities of the artillery, the cavalry, military aviation and anti-aircraft defence forces in battle were issued.

According to the war statutes of the Lithuanian Army, effective combat actions were mainly based on the following preconditions: tactical intelligence, interaction of all forces, speed and unexpectedness of action, mobile combat, fire power and maneuver, precise fire control, ability to change the nature of combat

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

402

actions, actions to increase survival, and the last but the most important – the combat spirit.

The combat spirit based on the high motivation of the soldiers enabling them to overcome all challengers and defeat the enemy was the cornerstone for the other principles that might have ensured the success of military operations and had to be applied continuously, consistently and systematically at all stages of the operations.

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

403

RÉFLEXION SUR LE PACIFISME DANS LA LITUANIE DE L’ENTRE-DEUX-GUERRES

(ANNÉES 20 ET 30 DU XXE SIÈCLE)

Dr. Modestas KUODYSMusée du Fort IX de Kaunas

L’article analyse, en s’appuyant surtout sur la presse périodique et autres sources publiées, un thème encore peu étudié dans l’historiographie : la vision du pacifisme et de ces concepts dans l’espace public lituanien des années 20 et 30 du XXe siècle. Le premier des quatre chapitres de l’article décrit les échos des sentiments anti-guerres internationaux dans la vie publique lituanienne. La presse informait la société sur les représentants les plus connus des idées pacifistes, les organisations internationales de défense de la paix ou les événements culturels, tels l’adaptation du roman de E.M. Remarque «  À l’Ouest, rien de nouveau » à Hollywood en 1930. Ce film, qui a aussi intéressé de nombreux spectateurs lituaniens, a été très mal accueilli en Allemagne. Le deuxième chapitre de l’article présente les représentants des idées pacifistes et anti-guerres ainsi que leurs considérations en Lituanie. Il y a peu d’informations dans la presse sur les pacifistes lituaniens et celles-ci sont assez abstraites. On mentionnait surtout les disciples de L. Tolstoï et les groupes légaux d’intellectuels de gauche. Une assez grande attention était accordée pour démasquer les slogans de nature démagogique des communistes anti-guerres. Les idéalistes pacifistes étaient jugés avec plus d’indulgence, bien que leurs attitudes étaient qualifiées de naïves. On regardait de la manière la plus favorable les pacifistes dits pratiques qui aspiraient à réduire par des moyens diplomatiques la tension internationale. La presse lituanienne traitait de manière assez détaillée le point de vue de l’Église catholique sur la guerre. Le troisième chapitre de l’article analyse combien et comment on manipulait avec les notions du militarisme et de l’antimilitarisme dans la rhétorique politique de la Lituanie : on commente les discours des membres du Seimas, des dirigeants de l’État, des officiers supérieurs et autres personnalités publiques. Après avoir considéré le spectre des opinions qui circulaient à l’époque, on peut constater que la voix des pacifistes n’a été un peu plus audible que dans la première moitié des années 20, et, plus tard, la propagande de la préparation militaire de la société l’a presque entièrement supplantée. L’idée s’est installée solidement que la Lituanie ne pouvait pas se fier au droit international, mais qu’elle devait être prête à se défendre par les

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

404

armes contre d’éventuels agresseurs. Un tel point de vue était encouragé par une situation internationale trouble et l’émergence des contours d’une nouvelle guerre mondiale.

Il y avait un nombre assez considérable d’informations sur ce sujet dans la presse lituanienne et elles renforçaient parfois le niveau d’inquiétude de la société. Toutefois, l’appréhension d’une future guerre n’a pas eu un plus grand impact sur la propagation des sentiments pacifistes parmi les habitants de la Lituanie.

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

405

REFLECTION OF PACIFISM IN THE INTER-WAR LITHUANIA (3RD AND 4 TH DECADES)

Dr. Modestas KUODYSKaunas IX Fort Museum

In this article, which is mainly based on periodical publications and other published sources, analysis of the almost unexplored subject of historiography is carried out focusing on the attitudes towards pacifism and its concepts in the Lithuanian public space in the 1920s and 1930s. The first of the article’s four parts highlights the reflections of global anti-war moods in the public life of Lithuania. The press introduced society to the ideas of the world’s most prominent pacifists, international peace-keeping organizations or cultural events such as the movie adaptation of Remarque’s novel All Quiet on the Western Front by Hollywood in 1930. This film attracted a large Lithuanian audience, even if it was met in Germany with a very hostile reception. The second part of the article presents pacifists, and the authors of anti-war ideas, and how they were received in Lithuania. There is very little information about the Lithuanian pacifists in the press, and it is rather abstract. Most often followers of L. Tolstoy and communications of the legitimate leftist intellectuals were mentioned. Particular attention was paid to the demagogic anti-war communist slogans. Pacifist idealists were assumed as less harmful although their attitudes were called naive. The so-called pacifist practitioners who sought to reduce international tension by means of diplomatic means were most welcome. The Lithuanian press was also aware of the attitude of the Catholic Church to the war. The third part deals with how much and how the concepts of militarism and anti-militarism were used for manipulations in the political rhetoric of Lithuania when the statements of members of the Seimas, heads of state, senior officers, and other public figures were commented on. Having evaluated the spectrum of opinions circulating at that time, it can be stated that the voice of the pacifists in public was somewhat more pronounced only in the first half of the 1930s, and later it was almost completely overshadowed by the official propaganda of the military training of the public. The notion that Lithuania could not rely on international law but must be prepared to resist potential aggressors was firmly established. Such an attitude was inspired by the troubled international situation that emerged in relation to the perspective of the new world war.

There was quite a lot of information about this in the Lithuanian press, and at times it increased the degree of anxiety in society. However, fears about the upcoming war did not have a greater impact on the spread of pacifist moods among the population of Lithuania.

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

406

HISTOIRE DES DÉCORATIONS DES SCOUTS DE LITUANIE 1920–1940

Eduardas REMECASMusée national de Lituanie

L’Organisation des scouts de Lituanie (fondée en 1918) avait jusqu’à l’occupation en 1940 cinq décorations – ordres : Loup de Gediminas, Swastika, Ordre du lys, Croix de malte et Ordre du mérite. Presque tous ces ordres, appelés insignes avant 1930, ont été créés en 1920. Avant 1930, lorsque le statut de la Confrérie des scouts de Lituanie a été adopté, les décorations étaient décernées très rarement et la majeure partie d’entre elles ne l’étaient que par décrets. À partir de 1931, les ordres étaient remis chaque année. L’ordre du Loup de Gediminas était le niveau le plus élevé et seuls les chefs et les officiels supérieurs de l’organisation des scouts le recevaient. Le deuxième ordre selon l’importance était celui de la Swastika qui était surtout décerné aux mécènes des scouts, tandis que l’Ordre du lys et l’Ordre du mérite étaient destinés aux scouts.

Tous les ordres étaient fabriqués en Lituanie, à l’exception de la Croix de Malte qui n’a jamais été fabriquée. La graveuse A. Gerštykienė a fabriqué les ordres entre 1931 et 1935. Plus tard, entre 1935 et 1937, l’Ordre du Loup de Gediminas a été produit par l’atelier de frappe en relief des graveurs orfèvres « Ivaza », et l’Ordre de la Swastika, l’Ordre du Lys et l’Ordre du mérite ont été produits entre 1935 et 1940 par la société « Gravelit / Graviūra ». Les rubans des ordres étaient faits par différentes tisseuses de Kaunas. Plus de 600 Lituaniens et étrangers ont reçu les ordres des scouts de Lituanie : 17 personnes ont reçu l’Ordre du Loup de Gediminas entre 1924 et 1937 ; plus de 171 personnes ont reçu l’Ordre de la Swastika entre 1925 et 1940 ; 115 personnes ont reçu l’Ordre du Lys entre 1928 et 1940 ; 14 personnes ont reçu la Croix de Malte entre 1923 et 1935 : trois du premier rang et 11 du deuxième rang ; 294 personnes et neuf unités ont reçu l’Ordre du mérite entre 1931 et 1940.

L’armée de la République de Lituanie (1918–1940)

407

HISTORY OF THE AWARD OF THE LITHUANIAN SCOUTS FROM 1920 TO 1940

Eduardas REMECASLithuanian National Museum

Until 1940, the Lithuanian Scouts Association (founded in 1918) had five orders of awards, namely the Order of Gediminas’ Wolf, the Swastika, the Order of the Lily, the Cross of Malta and the Order for Merits. Almost all of the Orders, which until 1930 had been called badgers, were established in 1920. Until 1930, when the Statute of the Lithuanian Scout Brotherhood was enacted, awards were very rarely given and only resolutions were issued regarding the award. From 1931, orders were awarded every year. The Order of Gediminas’ Wolf was of the highest rank and was awarded only to the top managers and officers of the Scout Association. The second most important order was the Swastika, and it was mostly awarded to scout supporters while the Order of the Lily and the Order for Merits were awarded to scouts.

All the orders except for the Cross of Malta, which was never produced, were made in Lithuania. Lithuanian master engraver A. Gerštykienė produced the orders during 1931–1935. Later, the Order of Gediminas’ Wolf was produced by the Ivaza Workshop of engravers-goldsmiths using embossed forging techniques during 1935–1937; the Swastika, the Order of the Lily, and the Order for Merits were produced by the Gravelit & Graviūra Company during 1935–1940. Ribbons for the Swastika, the Order of the Lily, and the Order for Merits were manufactured by various women weavers. Orders of Lithuanian Scouts were awarded to more than 600 Lithuanians and foreigners: the Order of Gediminas’ Wolf was awarded to 17 persons during 1924–1937; the Swastika was awarded to more than 171 persons during 1925–1940; the Order of the Lily was awarded to 115 persons during 1928–1940; the Cross of Malta was awarded to 14 persons, including 3 orders of the 1st degree, and 11 orders of the 2nd degree, during 1923–1935; the Order for Merits was awarded to 294 persons, and 9 units in 1931–1940.

Army of the Republic of Lithuania (1918–1940)

KARO ARCHYVAS XXXIII

Mokslinis redaktorius ir sudarytojas dim. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis

2018-06-07. Tiražas 300 egz. Užsakymas GL-340.

Išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija,Šilo g. 5A, LT-10322 Vilnius

Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras,Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r.

„Karo archyvo“ XXXIII tomo straipsnius recenzavo:

Dokt. Lina Kasparaitė-BalaišėDokt. Gintautas JakštysDr. Vytautas JokubauskasDokt. Egidijus PapečkysDr. Valdas RakutisDr. Simonas StrelcovasDr. Andriejus StoliarovasDr. Gintautas SurgailisProf. dr. Jonas VaičenonisDoc. dr. Manvydas Vitkūnas