48 Tradicija ir dabarTis

Straipsnio tikslas – pristatyti Lietuvos liaudies buities muziejaus renginius, skirtus vasaros–žiemos laikotarpio papročiams, ir baig-ti metų ciklo apžvalgą, pradėtą šio žurnalo pirmajame numeryje. Pradėta Užgavėnėmis, nes jomis prasideda kasmetinis renginių kalendorius. Dėl šios priežasties žiemos papročiams skirtų ren-ginių aprašymas straipsniuose suskaidytas: pabaigos – Užgavė-nių – papročiams skirtas renginys atsidūrė pirmajame straipsnyje, o svarbiausiai šventei, artimai astronominei šio metų laiko pra-džiai, – Kalėdoms – teliko šio, paskutiniojo pabaiga. Teatleis tokį nepatogumą skaitytojas. Kita vertus, nuo Užgavėnių liaudiškajame kalendoriuje prasidėdavo nauji darbo metai, o Kalėdomis baigda-vosi žemdirbio darbų metų ratas. I. Končius „Žemaičio šnekose“ pažymi, kad Žemaitijoje Kalėdomis baigiasi metai, o samdiniams darbo metai prasideda Užgavėnėmis, baigiasi – per Kalėdas1. Pa-gal šią laiko dalijimo sampratą LLBM renginių kalendorius, kaip ir jų aprašymas žurnalo straipsniuose, yra tradiciškai nuoseklūs.

Vasaros–žiemos periodu netolygiai pasiskirstę žemdirbių dar-bai, nevienodai gausus renginių ir muziejaus kalendorius. Agrari-nė visuomenė, atspindima ekspozicijose, gyveno kasdienių darbų ritmu. Sunkiausi darbai žemdirbių laukdavo gegužės–rugpjūčio mėnesiais2. Šventės neretai tapdavo orientacine darbo data. Tai – kulminaciniai kalendoriaus taškai – perėjimas iš vieno metų peri-odo į kitą. Pabaigti vieno tarpsnio darbai ir rūpesčiai, prasideda naujas metų periodas, kuris neša naujus. Šventė – atokvėpio ga-limybė, kad sukauptum savas jėgas būsimoms užduotims, čia ir apeigos, kurių tikslas – užtikrinti už žmogų stipresnių jėgų paramą. Kalendorinės XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės šventės siejamos ir su šventųjų gyvenimu. Po Joninių (šv. Jono Krikštytojo gimimas – birželio 24 d.) ir Petrinių (šv. apaštalai Petras ir Paulius – birželio 29 d.) prasidėdavo šienapjūtė. Škaplierna (Švč. Merge-lė Marija Škaplierinė – liepos 16 d.) sieta su rugiapjūtės pradžia, šventa Ona (liepos 26 d.) – su jos pabaiga, Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų – rugpjūčio 15 d.) – ir vasarojaus pjūties pabaigtuvės. Kalėdomis pasibaigdavo visas metų darbų ratas. Šventės skirstomos pagal astronominius sezonus, kurie nustatomi pagal žemės padėtį orbitoje ir jos ašies polinkį Saulės atžvilgiu. Astronominė žiema Šiaurės pusrutulyje prasideda gruodžio 22 d. (žiemos solsticija, trumpiausia diena), pavasaris – kovo 22 d. (pa-vasario lygiadienis, lygi dienos ir nakties trukmė), vasara – birže-lio 22 d. (vasaros solsticija, trumpiausia naktis), ruduo – rugsėjo 23 d. (rudens lygiadienis – lygi dienos ir nakties trukmė). Šis skirs-tymas įtvirtintas ir tradiciniame kalendoriuje. Joninės artimos va-saros solsticijai, Kūčios ir Kalėdos – žiemos. Astronominių sezonų pradžia buvo skelbiama netgi tarpukario kalendoriuje3.

Per muziejaus gyvavimo laikotarpį (1966 m. įkurtas, 1974 m. atidarytas lankytojams) keitėsi ir objektyvios aplinkybės, turėju-sios įtakos organizuojamų renginių kalendoriui. Sovietiniais lai-

Vida Olechnovičienė

VasarOs–žiemOs paprOčiai LLBm renginiuOse

kais didžiosios vasaros ciklų šventės – Joninės, Žolinė ir žie-mos ciklo – Kalėdos – oficialiai buvo traktuojamos kaip „religinė atgyvena“. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, nebeliko jokių draudimų ar suvaržymų jas viešai švęsti, organizuoti specialius renginius. Pasikeitė ir valstybinių švenčių, per kurias nedirbama Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kalendorius. Se-nosios žemdirbių švęstos šventės tapo valstybinėmis: Velykos ir Kalėdos – nuo pat pirmųjų metų; Rasos (Joninės) – nuo 2003 m.; Žolinė – nuo 2002 m.; Kūčių diena – nuo 2010 m. Taip pakito ir potencialių muziejaus lankytojų darbo ir poilsio ritmas. Visos trys šventės patenka į aprašomąjį periodą. Straipsnyje peržvelgsime, kaip šie pokyčiai paveikė muziejaus renginių kalendorių.

Lietuvos liaudies buities muziejaus veiklos sezoniškumą auto-rė aptarė antrajame straipsnyje4. Suprantama, kad vasarą, kada muziejus daugiau lankomas, daugiau organizuojama ir renginių. Iš vasaros ciklo ryškiausios Joninės, Rugiapjūtė (Oninės), Žolinė, rengtos ne vienerius metus. 1975 m. birželio 26 d. dar vyko šiena-pjūtė (archyve saugomos spalvotos skaidrės), 1987 m. rugpjūčio 29 d. – linarūtė, pagal datą patenkanti į muziejaus vasaros sezono periodą (linus raudavo rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, kai jie pradėdavo ruduoti5). Rudens ciklo papročiai reprezentuojami kukliausiai. Muziejininkai tarsi prisijungia prie rimstančios gamtos. 1983, 1986 metais organizuotos Rudens šventės, 1993–1995 m. – Rudens gėrybių mugės, apie kurias tik paminėta metinėse ataskai-tose6, daugiau duomenų neišlikę. 1998 metų rugsėjo 11 dieną pirmą kartą organizuota, o 2000 rugpjūčio 16 d. pakartota Kūlimo šventė, kaip viena iš trijų renginių ciklo (Pirma vaga, Rugiapjūtė, Kūlimas), skirto tradicinės duonos gamybos procesui, dalių. Ja atkreiptas išskirtinis lankytojų dėmesys ne tik į žemdirbystės papročius, pri-skiriamus prie labiausiai nunykusių dėl žemės ūkio technologijų ir ūkininkavimo būdų pasikeitimų, bet ir dėl tų pačių priežasčių pana-šaus likimo materialios kultūros paveldą – klojimą. Deja, dėl mažo susirenkančių skaitlingumo daugiau nebeorganizuojama. Dalis ru-dens darbų – kūlimas spragilais, grūdų valymas arpu – buvo prista-toma 2010 ir 2011 metų rugsėjo mėn. organizuotų Amatų, darbų ir pramogų dienų metu. Iš žiemos ciklo, be jau pirmame straipsnyje aprašytų Užgavėnių, dominuoja svarbiausios žiemos šventės – Ka-lėdų, Kūčių papročiams skirti renginiai, kurių įvairūs variantai („Ka-lėdų pasaka“, Saldaturgis, edukaciniai užsiėmimai) ir jų kaita bus pristatyti toliau. Straipsnyje plačiau apžvelgtos Joninės, Rugiapjūtė (Oninės), Žolinė ir Kalėdų papročiams skirti renginiai. Jie ilgiau or-ganizuoti ir, išskyrus Jonines, tebevyksta iki šiol.

JOnInėS

Liaudyje sakoma, kad viską reikia spėti pasodinti iki Joninių, kad prigytų7. Šiai šventei skirto renginio „sodinukai“ muziejuje nepri-gijo. Kodėl? Klausimas, kurį kasmet, artėjant jų datai, muziejinin-

49 Tradicija ir dabarTis

kams užduoda daugelis lankytojų. Priežastis – ne viena. Siekiant visas išgvildenti, reiktų atsigręžti į muziejaus kūrimo, Joninių šven-timo tuo laikotarpiu Lietuvoje galimybes, įsigilinti į šventės pras-mę, apeigas ir daugelį kitų aplinkybių. Dabar – vienas bandymų. Aptariant šias aplinkybes, pasiremta etnologo Arūno Vaicekausko lietuviškų Joninių analize, pateikta žurnale „Liaudies kultūra“ 8.

Joninės švenčiamos birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiau-sia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža). Šios šventės ištakos Lietuvoje – Rasos šventė, neretai vadinama daugiskai-ta (Rasos). Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena (birželio 24 d.). Krikščioniškoji šventė susipynusi su senosiomis saulės virsmo, gamtos atsinaujinimo apeigomis. A. Vaicekauskas XX a. tradicijoje išskiria keletą šios šventės va-riantų, turinčių savo istoriją ir atsiradimo priežastis, tebeveikian-čių bendrąjį visuomenės supratimą. Tai: 1) tradicinė kaimo ben-druomenės šventė; 2) XX a. pirmosios pusės viešosios Joninės; 3) septintojo dešimtmečio pabaigoje užgimusi folklorinė Rasų šventė; 4) XX a. pabaigos senojo baltų tikėjimo bendruomenės vidurvasario šventė; 5) XXI a. pradžios viešos Joninės. Pirmieji du variantai atitinka muziejaus ekspozicijos chronologinius rė-mus, trečiasis sutampa su jo kūrimo pradiniu etapu. Todėl jie, re-miantis minėtu autoriumi, bus analizuojami šiame straipsnyje.

Tradicinė kaimo bendruomenės šventė priklausė svarbiausioms (metinėms) kalendorinio ciklo žemdirbių šventėms. Tai lėmė jos pa-dėtis kalendorinių metų cikle. Apie buvusią ritualinę šventės struk-tūrą patikimų žinių nėra daug. Turime nemažai tradicinės žemdirbių šventės apeigų, tačiau, kaip pastebi A. Vaicekauskas: „Tai yra skir-tingų istorinių laikotarpių ir skirtingų etnografinių regionų informaci-jos projekcija į visumą.“ Svarbiausios žemdirbiško ritualo apeigos: vaistinių žolynų rinkimas ir Kupolės puošimas; įvairūs vidurvasario ugnies variantai – laužai, deguto statinės, šiaudais apvynioti ratų tekiniai, sudeginama „raganos“ pamėklė; tvartų ir galvijų apsauga

nuo šią naktį tariamai siautėjančių raganų; pasėlių laukų lankymas ir supimasis sūpuoklėmis; apeiginis Joninių vandens (ryto rasos arba maudymosi tekant saulei) sureikšminimas. Įprastinė vidurva-sario šventės apeigų atlikimo vieta – kalvos, pasėlių laukai ir van-dens telkiniai. Šventimo laikas aprėpė ne tiek pačią Joninių dieną, kiek šventinės dienos išvakares ir ypač tamsiąją paros dalį. Isto-riškai šv. Jono šventė nebuvo vienodai populiari visuose Lietuvos regionuose, populiaresnė šiaurinėse ir pietvakarinėse etnografinės Lietuvos srityse (A. Vaicekauskas: „Reikšmingesnės Joninių apei-gos žinotos tik Latvijos pasienyje ir Mažojoje Lietuvoje – regionuo-se, patyrusiuose žymesnę vokiečių kultūros įtaką.“). Ši tradicinio kaimo šventė sunyko dar XX a. pirmoje pusėje su pačiu bendruo-meniniu kaimu. Būtent tokį variantą, kaip išnykusią nematerialaus kultūros paveldo dalį, labiausiai tiktų atkurti atitinkamo laikotarpio materialaus paveldo fone – muziejaus kaimų fragmentų ekspozi-cijose. Tačiau muziejininkai, sovietiniais laikais daugiau orientuoti į materialinės kultūros tyrinėjimus, neatliko išsamių tyrimų šia tema (argi buvo galima ? – V. O). Jei kalbėti apie regionus, kuriuose ši šventė buvusi ypač populiari, ne visi jie turi išbaigtus atitikmenis muziejuje. Pvz., Mažosios Lietuvos ekspozicijos sektorius dar tik kuriamas. Todėl ir galimybės atsirasti reginiui, atspindinčiam au-tentiškas regionines tradicijas, iki šiol ribotos.

„Prie viešo XX a. pirmosios pusės Joninių šventės modelio su-kūrimo daug prisidėjo to meto visuomeninės ir kultūrinės Lietu-vos organizacijos. Jų aktyvumo dėka Joninės išpopuliarėjo visoje Lietuvoje, tačiau neteko anksčiau turėtų regioninių ypatybių. XX a. pirmojoje pusėje svarbiausiu Joninių šventės akcentu galutinai tapo Joninių laužai ir bendras jaunimo pasilinksminimas.<...>Dalis buvusių agrarinių apeigų išliko dėl pramoginio patrauklumo.<...> Atsirado ir visiškai naujų simbolinių momentų: žvakelių, įtaisytų gė-lių vainikėliuose, plukdymas upe arba paparčio žiedo ieškojimas, šventės dieną gimusių varduvininkų sveikinimas – jų galvos puo-šimas vainiku.“ Šitoks šventės modelis, atmetant gaisro pavojaus

Joninės. LLBM. 2006. I. Minioto nuotrauka. Iš LLBM rinkinių

50 Tradicija ir dabarTis

riziką mediniame šiaudastogiame vidurvasario kaime dėl laužų būtinumo, atrodytų nesunkiai įgyvendinamas muziejuje.

Septintajame XX šimtmečio dešimtmetyje, kiek atleidus sovieti-nio režimo gniaužtus, Lietuvoje kilo stipri folklorinio ir kraštotyrinio judėjimo banga. 1967 m. tuometiniai Ramuvos judėjimo nariai pir-mą kartą organizavo Rasų šventimą, laikydamiesi „lietuvių etninės tradicijos“. Laikui bėgant, ramuviškių pasiūlytą (sukurtą) vidur-vasario šventės modelį perėmė daugelis kraštotyrinio judėjimo entuziastų ir folkloro kolektyvų. Atsiradęs Vilniuje, folklorinis Rasų šventės modelis drauge su folkloro ansamblių judėjimu iš valsty-bės sostinės plito į kitus didžiuosius Lietuvos miestus – Kauną, Panevėžį, Klaipėdą, Šiaulius, vėliau ir į regioninius centrus. Popu-liarumo viršūnę folklorinis vidurvasario (Rasų arba Kupolių) šven-tės modelis pasiekė XX a. devintojo dešimtmečio pirmojoje pu-sėje. Realią folklorinės vidurvasario šventės sklaidos erdvę lėmė folkloro kolektyvų paplitimas ir jų sprendimas, kur švęsti Jonines. Siekiant išvengti sovietinių represinių struktūrų dėmesio, šventimo vietos neretai būdavo keičiamos. Kadangi folklorinė Rasų, arba Kupolių, šventė buvo sukurta pagal vieningą modelį (pagrindiniai šventinės struktūros dėmenys yra tie patys), šventė neteko bet kokių lokalinių ypatumų, kuriais pasižymėjo tradicinės Joninės. Kuriant folklorinį šventės modelį, į visumą dirbtinai buvo sujungtas visų ankstesnių tradicijų paveldas. Tuo pat metu folklorinėje Rasų (Kupolės) šventėje atsirado ir daugiau visiškai naujų (neaprašytų etnografiniuose šaltiniuose) struktūrinių elementų, kurie nebuvo fiksuoti tradicinės žemdirbių šventės ritualinėse struktūrose. Pa-vyzdžiui, žolynais papuošti vartai, per kuriuos patenkama į šven-tės vietą, ar sutartinių giedojimas, saulės palydėjimo ir sutikimo apeigos. Dar kitais atvejais tradicijoje žinomiems elementams su-teikiama nauja forma arba reikšmė, pvz., renkant žolynus mažiau dėmesio skiriama į vaistines jų savybes, o daugiau į mitologizuo-tas rinkimo „taisykles“, ateities spėjimus. Folklorinės vidurvasario šventės laikas, vieta, visi ugnies variantai be pakeitimų perimti iš etnografinės tradicijos. Dėl ateistų puolimo (Joninės sovietiniu po-žiūriu, kaip ir Oninės, Žolinė, Kalėdos, – „religinė atgyvena socia-listinėje tikrovėje“) vėl prisiminti Kupolių, Rasų pavadinimai. Būtent šiomis sąlygomis kartu su folklorinių Rasų modelio formavimusi prasidėjo ir muziejaus kūrimas. Įsteigtas 1966 m., lankytojams ati-darytas tik 1974 m. Per tą laiką susiformavo tradicija trumpiausios nakties šventę švęsti tam tikrose vietose, kurias pamėgo ar į kurias patogiau suvažiuoti folkloro entuziastams (1957 m. šventė atgai-vinta ant Rambyno kalno ir tapo masiniu jaunimo renginiu, kuriam sovietinė valdžia stengėsi suteikti naują prasmę. nuo 1967 m. ji švęsta Kernavėje. Galima tik spėti, kad galbūt ir tuo metu šven-čiančiųjų Rasas folkloristų būreliai užklysdavo į kuriamo muziejaus teritoriją, bet apie tai oficialių duomenų nėra. Vargu, ar ji tada buvo patraukli ir ar lengva buvo čia pakliūti. Atidarius muziejų, buvo griežti priešgaisrinės apsaugos reikalavimai, net neleidę pagalvoti apie šventę su laužais vasaros naktį.

Tik atgavus nepriklausomybę, siekdami gaivinti senąsias tra-dicijas, muziejininkai skubiai ėmėsi organizuoti šventes, kurios sovietiniais laikais nebuvo įmanomos: jau nuo 1990 m. renginių kalendoriuje atsirado Velykos ir Sekminės. Apie Jonines pradžio-je nepagalvota, manant, kad jų šventimas, tik „Rasų“ pavadinimu, spėjo įsišaknyti kitur. Folkloro ansambliai jau turėjo pamėgtas vie-tas, todėl manyta, kad juos bus sunku prisikviesti. Stabdė ir gaisro pavojaus baimė. Pirmas renginys Joninių pavadinimu muziejaus

ataskaitoje paminėtas 1989 m., tačiau daugiau informacijos apie jį archyve neišlikę. Čia saugoma Joninių šventės, įvykusios 1996 m. birželio 23–24 d., medžiaga9, leidžianti plačiau jį aptarti. 1996 m. tuometinio Informacijos ir renginių skyriaus vedėjai Danutei Bla-ževičienei į rankas pateko folklorinės Rasų šventės scenarijus ir kilo idėja jį pritaikyti muziejaus aplinkai. nutarta surizikuoti. Siekiant autentiškumo, viskas organizuota pagal tradicinius vietos ir laiko parametrus. Šventė prasidėjo saulei leidžiantis – 20 val., o baigėsi jai tekant – apie 4 val. ryto. Vyko pievoje prie centrinių vartų, ant šalia esančių kalvelių ir Pravienos upelio slėnyje. Ši vieta tiko ne tik pagal tradicijos, bet ir priešgaisrinės saugos reikalavimus. Upe-lis kartu tapo natūralia riba, skiriančia ekspozicinį muziejaus plotą nuo renginio užimtos teritorijos dalies. Taip tikėtasi apsaugoti me-dinius pastatus nuo galimo gaisro. Muziejininkės paruoštą scena-rijų įgyvendino folkloro ansambliai „Viešia“, „Susieda“, „Verpeta“, „Liktužė“, kapela „Rimgaudai“, muzikinė grupė „Ratuto“. Daugeliui jų renginio eiga buvo jau gerai pažįstama. Scenarijus atitiko A. Vai-cekausko aprašytąjį folklorinės Rasų šventės variantą: su vartais ir simboliniu apsiprausimu prie jų, kupoliavimu, vainikų pynimu ir mė-tymu ant kupolės, aukuro uždegimu, saulės palydėjimo apeigomis, vaišėmis, laužų, stebulių uždegimu, vainikų plukdymu, ąžuolo, lie-pos lankymu, degančių ratų ridenimu, prausimusi rasa, tekančios saulės pasveikinimu, giedant sutartines, pamėklės sudeginimu. Ansambliečiai aiškino susirinkusiesiems veiksmų prasmes. Sugu-žėjo geranoriškai nusiteikę lankytojai, tačiau dalis jų, sužinojusių, kad nebus įleidžiami toliau už upelio, į ekspozicines sodybas, ėmė reikšti nepasitenkinimą. Tačiau daugeliui, ėjusių deglais apšviesto-je procesijoje plukdyti Pravienoje vainikėlių, ar retam, sulaukusiam rytinės saulės išnirimo pro pieno baltumo rūką, renginys neabejoti-nai paliko įspūdį visam gyvenimui. Taip prasidėjo Joninių muziejuje istorija, kuri tęsėsi iki 2007 m. Eksperimentuota buvo kaip su nė su vienu kitu renginiu, keičiant jo vyksmo vietą ir laiką (tiek pasirenkant dieną – ar išvakarės, ar šv. Jono diena, tiek valandas), kol galiau-siai jo visiškai atsisakyta. 1997, 1998 m. buvo pakartotas 1996 m. scenarijus. Pirmąsias šventes filmavo ?Glinskis, deja, šios medžia-gos archyvas neįsigijo. Saugoma, tikimės, asmeniniame archyve. 1999 m. artimą Joninėms datą – birželio 26 d. – organizuotas kitas didelis renginys – Aukštaičių diena.

2000 m. vyko dvi skirtingos šventės: nuo birželio 23 d. 20 val. iki saulės tekėjimo – tradicinė muziejaus darbuotojų organizuota pagal anksčiau aptartą scenarijų ir toje pat vietoje, o 24 d. nuo 12 iki 19 val. kultūros centro „Vijolina“ – moderni, kaip ir visos masi-nės šiuolaikinės šventės: su prekyba, populiarių muzikos grupių pasirodymais, karuselėmis ir kitomis pramogomis teritorijoje prie malūno. Dominavo draugiška, smagi nuotaika, apie vidurnaktį pradėjo pirmieji skirstytis, ištvermingiausi liko iki paryčių“ 10. Ten-ka pripažinti, kad galimam lietui reikėjo geriau pasiruošti – bent jau dengta estrada muzikantams, būtų mažiau nusivylusiųjų. Su-sirinkusios publikos linksmybės ne visiems dalyviams patiko. Iš ansambliečių girdėjosi replikos: „Čia ne Rasos.“ Šios nuotaikos atspindėjo dvejopą požiūrį, susiformavusį į vidurvasario šventę. „Vienas – Rasa – išrinktųjų, sugebančių ją suvokti, šventė ir antra – masinis žmonių susiėjimas, noras jo metu ieškoti gamtos prie-globsčio, nakties laužo, noras pasibūti drauge, nelabai paisant senojo ritualo.“11 Muziejininkų tikslas – suderinti juos abu ir ugdyti kiekvieną lankytoją, plečiant suvokiančiųjų šventės prasmes ratą, pasirodė ne taip jau lengvai pasiekiamas. 2001 ir 2002 m. rengi-

51 Tradicija ir dabarTis

niai suorganizuoti laikantis tradicinių laiko parametrų – šv. Jono dienos išvakarėse nuo 20 val. iki 4.30 val.

2003 m., paskelbus birželio 24-ąją laisva diena, muziejuje pa-keistas ir renginio laikas, ir vieta. Birželio 22 d. jis vyko nuo 14 iki 18 val. dzūkų kaime – bendrėje. Šviesus paros metas pasirinktas labiausiai saugumo sumetimais. Dėl vietos pakeitimo susirinku-sieji galėjo ne tik prisiminti ar pasimokyti, kaip tradiciškai švęsti trumpiausios nakties šventę, bet ir patekti į ekspozicijas. Palikta ir galimybė švęsti tikrąjį vakarą – Joninių išvakares, tik kitur, bet jau žinant, kaip ir ką daryti. Taip muziejus toliau vykdė edukaci-nę misiją, mažiau grėsmės sukeldamas saugomiems mediniams turtams. net ir laužas ar stebulė, uždegti renginio pabaigoje atokiau medinių pirkių, dienos šviesoje neatrodė tiek pavojingi. nebuvo tarp susirinkusiųjų ir įkaušusių. Jau nebe pirmus metus Joninių šventei vadovaujantys ansamblio iš Kaišiadorių nariai pastebėjo, kad daugėja žmonių, susirenkančių ne vien alaus pa-gerti, bet pradedančių suprasti archajiškų ritualų prasmę12.

2004 m. vėl grįžta prie „vakarinio“ varianto, tik laikas sutrumpin-tas: pradžia 20 val., pabaiga – 24 val. Dalyvavo folkloro ansam-bliai „Varangė“, „Lokysta“, Č. Kriščiūno šeimos liaudiškos muzikos kapela. 2005 m. Joninių papročiai buvo pristatomi net tris dienas: birželio 23 d. nuo 20 val., birželio 24, 25 dienomis – nuo 14 val. „tiems, kurie nesuspėjo...“ – kupoliavimas, burtai, dainos, rateliai, šokiai. Dalyvavo folkloro ansambliai „Verpeta“, „Goštauta“, „Varan-gė“, liaudiškos muzikos kapela „Ratuto“. 2006 m. birželio 24 d. – šeštadienį – Joninės vyko nuo 13 val. iki 16 val. Dalyvavo folkloro ansambliai „Selija“, „Verpeta“, Č. Kriščiūno šeimos kapela.

2007 m. birželio 23 d. Lietuvos liaudies buities muziejus ir Žemaitukų arklių augintojų asociacija pakvietė dalyvauti bendro-je šventėje: nuo 10 val. – Žemaitukų arklių augintojų asociacijos 10-mečio, o nuo 16 iki 20 val. – Joninėse. Visiems vaikams, moks-leiviams, Jonams ir Janinoms įėjimas buvo nemokamas. Tai iki šiol paskutinis Joninėms skirtas renginys. Priežastis – ne tik kasmet

vis labiau jaučiamas žmonių stygius per ilgąsias šventes. Pavarg-ta nuo eksperimentų, nesumažinančių įtampos: susirenkantiems norisi šėlti visoje teritorijoje laužų šviesoje, muziejininkams – la-viruoti tarp šių norų patenkinimo, tradicijų puoselėjimo, saugumo užtikrinimo. Eksperimentai greičiausiai neprisidėjo ir prie dalyvių gausinimo. Tačiau per šiuos vienuolika metų apsilankiusiems buvo suteikta proga pagilinti supratimą apie vieną gražiausių metų ciklo vidurvasario šventę. Per tą laiką Jonava, esanti visai netoli Rum-šiškių, tapo „Jonų sostine“. ne taip toli ir Kernavė.

Gal ir gerai, kad masinio Joninių renginio „sodinukai“ Lietu-vos liaudies buities muziejuje neprigijo. Mažiau trikdžių, ar, kaip dabar įprasta sakyti net tarp kultūrininkų, mažiau konkurencijos nuo seniau gyvuojantiems. Taip juk, nors pasyviai, bet prisideda-ma prie jau susiformavusių tradicijų palaikymo, neužgožiant jų naujų brukimu. Kiek jau mūsų toj Lietuvėlėj paliko – tenka dalin-tis. Greičiausiai ateityje prie šios temos bus sugrįžta ir muziejuje. Visaip galima prisidėti prie šiuolaikinių masinių Joninių švenčių gražėjimo. Etnologine stovykla, edukaciniu užsiėmimu ar visiškai naujais būdais, ugdančiais kad ir kitur švęsiančius.

RUGIAPJūTėS IR OnInIų PAPROČIAI

Rugiapjūtės papročiams skirtų renginių istorijoje išsiskiria trys skirtingi etapai. Du pirmieji trumpai paminėti šio žurnalo antrame numeryje, apžvelgiant „Pirmosios vagos“ renginius13.

Pirmasis etapas – nuo muziejaus atidarymo lankytojams. 1975 metais, tik atidarius muziejų, jau įvyko pirmoji „Rugiapjūtė“, organizuota entuziastų, susibūrusių į saviveiklinį folkloro ansam-blį, kuris organizavo ir kitas su darbo papročiais susietas, sovie-tiniais laikais nedraustas šventes („Pirmosios vagos“, „Šienapjū-tę“, „Linarūtę“). Archyve saugomos Š. Žukausko spalvotos šių renginių skaidrės. Muziejininkė nijolė Andrejevienė prisimena: „Ansamblyje dalyvavo įvairių profesijų ir amžiaus žmonės, pro-fesionalaus folkloristo ar etnografo nebuvo. Keletas ansamblie-

Rugiapjūtė. LLBM. 2010. V. Didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

52 Tradicija ir dabarTis

čių, pasinaudodami įvairia etnografine literatūra, liaudies dainų rinkiniais, parašydavo scenarijus, mokydavo kitus liaudies šokių, dainų ir žaidimų. Keletas iš ansamblio vadovų buvo muzikai pro-fesionalai, todėl mokė dainas iš gaidų, pagrodavo armonika. Susidomėję liaudies dainomis, ansambliečiai pavieniui ir kolek-tyviai pradėjo patys jas užrašinėti, rengė ekspedicijas į kaimus. Muziejaus administracijai likdavo tik organizacinis ir techninis darbas: reklamuoti, parūpinti reikiamą inventorių, sutvarkyti mu-ziejaus aplinką. Susirinkdavo labai daug žmonių, susidomėjimas buvo labai didelis. <...> Rūbai – šventiniai – ne darbo, neatspindi regiono. Lankytojai kviečiami kartu šokti, žaisti, bet drovisi, lieka pasyviais žiūrovais. Dėl įvairių priežasčių mėgėjiškas folkloro an-samblis iširo. <...> Pirmosios šventės iš dalies pasiekė savo tiks-lą – pažadino kai kurių žmonių norą domėtis tradicijomis, išmok-ti liaudies dainas, bet daugumai tai buvo jau tarsi seniai miręs dalykas.“14 1976 m. Rugiapjūtės šventėje dalyvavo Viršužiglio kultūros namų saviveiklininkai ir Skriaudžių kanklininkai. 1977 m. rugpjūčio 13 dieną Varėnos r. Perlojos etnografinis ansamblis lan-kytojams pristatė programą „Rugiapjūtės pabaigtuvės”. 1984 m. ataskaitoje paminėta Rugiapjūtės pabaigtuvių šventė15.

Antrasis etapas – Rugiapjūtė – „duonos“ švenčių ciklo sudeda-moji dalis. 1998 metų liepos 25 dieną Rugiapjūtės šventė suorga-nizuota kaip viena iš trijų renginių ciklo, skirto tradicinės duonos gamybos procesui, dalių. Ciklą sudarė Pirmosios vagos, Rugia-pjūtės ir Kūlimo šventės. Jis vėl pakartotas 1999 ir 2000 m. Rengi-nių scenarijus, naudodamiesi etnografine literatūra, parengė mu-ziejininkai, o įgyvendino kviestiniai folkloro ansambliai. Visiems renginiams pritaikytas Pirmosios vagos renginiui sukurtas mode-lis: lankytojų supažindinimas su fonduose saugomais padargais, darbų ir apeigų, folkloro atlikimas, įtraukiant į šią veiklą lankyto-jus, pabaigtuvių vaišės ir bendras pasilinksminimas. Rugiapjūtės scenarijų parengė Snaigė Lauciūtė16. Jis tapo pagrindu ir vėliau organizuotiems renginiams. Kadangi Rugiapjūtė, skirtingai nei kiti du ciklo renginiai, sutampa su šiltuoju metų laiku ir aktyviu muzie-jaus veiklos periodu, jos papročiams atspindėti skirtas renginys organizuotas ir 2006 m. Pirmąjį scenarijų įgyvendino Lietuvos ve-terinarijos akademijos folkloro ansamblis „Kupolė” (vadovas An-tanas Bernatonis) Aukštaitijos gatviniame kaime. Buvo prisiminti prapjovų ir paskutinio pėdo pjovimo, vainiko pynimo, parnešimo, įteikimo papročiai. 2006 metais renginys vyko Žemaitijos sekto-riuje, dalyvavo folkloro ansambliai „Verpeta“ ir „Selija.“

Trečiasis etapas – Rugiapjūtė ir Oninės. nuo 2009 metų jau trejus metus iš eilės šeštadienį, artimiausią šv. Onos datai (liepos 26 d.), muziejuje suorganizuojamas renginys, apimantis darbo (rugiapjūtės) ir vardadienio (Onos šventimo) papročius. Daugelio darbų pradžia ir pabaiga tradiciniame kalendoriuje sieta su šven-tųjų vardais. Rugiapjūtės laikas pagal senąjį kalendorių būdavo nuo Škaplierinės (07 16) iki Oninių (07 26). Etnologai teigia Onines buvus rugiapjūtės pabaigtuvėmis17. Iki tol Rugiapjūtės renginiai, atspindintys jos pradžios ir pabaigos papročius, vyko taip pat dienomis, artimomis Oninėms: 1998 m. – liepos 25-ąją, 1999 m. – liepos 31-ąją, 2006 m. – liepos 29 d. Idėja scenarijų papildyti šio vardadienio šventimo elementais kilo Janinai Samulionytei, Bui-ties, amatų ir verslų skyriaus vedėjai. Skyrius į Oninių papročius lankytojų dėmesį atkreipė dar anksčiau. 2006 m. liepos mėnesį suvalkietiškoje stuboje buvo įrengta juos iliustruojanti interjero ekspozicija. Ant laukųjų durų užkabintas ąžuolo lapų vainikas, se-

klyčioje stalas paserviruotas vardadienio vaišėms, varduvininkės kėdė papuošta žolynų vainiku. Vardadienio dieną – liepos 26 d. – muziejų aplankiusios Onos buvo apdovanotos vardadienio atviru-kų, saugomų muziejaus fonduose, kopijomis. Ekskursijų vadovai ir sodybos šeimininkė lankytojams pasakojo apie šventės kilmę ir šventimo būdą. Tai buvo pirmas, bet daugiau statiškas vardadie-nio šventės papročių pristatymas. 2008 m. muziejuje įgyvendintas projektas „Senųjų rugių veislių auginimo atgaivinimas ir jų pritai-kymas tradicinių verslų palaikymui“, bendrai finansuotas Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos. Vienas iš įgyvendintų uždavinių – pastatyta duonkepė krosnis ir įrengta veikianti duonos kepimo ekspozicija. Tad atsi-rado galimybė ir „jungtiniame“ renginyje akivaizdžiai pailiustruoti liaudyje dar ligi šiol gyvus posakius „Šv. Ona – duonos ponia“, „Šv. Ona – gera žmona, aptepa duoną su smetona”. Paprotys tvir-tina: Oninėms iškepdavo šviežios duonos, nes iki Oninių steng-davosi nupjauti rugius18. Todėl kasmet nuo 2009 metų renginyje kepama duona. nusistovėjo ir renginio vieta – Mičiūnų sodyboje, Aukštaitijos kaimo „užusienyje“19, kur išmūryta naudojimui pritaiky-ta duonkepė. Ta pačia proga surengta virtuali vardadienio atvirukų paroda. Parodoje jos autorė J. Samulionytė pateikia įdomių duo-menų ir apie vardadienių šventimą20.

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, Oninių šventės ištakos glūdi dar pagoniškoje Lietuvoje. Svarbiausias šventės akcentas – naujo derliaus surinkimo pradžia. Šv. Ona atneša visas vasaros gė-rybes. Kažkada šią šventę mūsų protėviai vadindavo nokiu arba Sirpstu. Taigi visa tai, kas sunoksta, išsirpsta turi būti pagerbta. Išties liepos pabaigoje jau apstu prisirpusių uogų, kasamos pirmo-sios šviežios bulvytės, savo gėrybėmis pradeda džiuginti ne tik so-dai, daržai, bet ir girios. Todėl šventėje rengiamos šviežio derliaus vaišės: skinamos prisirpusios uogos, pasikasama šviežių bulvių, pasikepama naujo derliaus duonos, gaminami daržovių patieka-lai, o temstant organizuojamos vakaronės. Šias tradicijas vėliau perėmė ir krikščioniškoji kultūra, sutapatinusi Sirpstą su Mergelės Marijos motinos — šv. Onos — vardu. Ji laikoma ypatinga moterų globėja ir užtarėja, saugotoja nuo ugnies, nuo gaisro. Oninės visa-da buvo populiarios Lietuvoje. Šv. Onos garbei daugelyje Lietuvos parapijų įvesti atlaidai, o po jų rengiamos šventės, vaišės21.

nuo 2009 metų už „unifikuoto“ renginio organizavimą atsakinga Gintarė Jančiūtė. Kasmet noriai scenarijų įgyvendina du ansam-bliai, į kuriuos susibūrę aplinkinių vietovių gyventojai: „nedėja“ – rumšiškėnai ir „Praviena“ – Pravieniškių ir gretimų kaimų gyven-tojai. nuo 2010 m. lankytojai mokomi pinti vainikus, taip palaikant senovinę varduvininkų sveikinimo tradiciją. Onos ir Onutės, pa-teikusios asmens dokumentą, į muziejų įleidžiamos nemokamai. Jos gali nemokamai išsiperti muziejaus pirtyje. Pirtis prieš šventę, pabaigus sunkius darbus, po talkos – tradicinis dalykas Lietuvos kaime. Mičiūnų gryčios durys ir „varduvininkės“ kėdė prieš šventę papuošiamos vainikais, o kiekviena varduvininkė ant jos pakiloja-ma, pasveikinama ir apdovanojama. Susirinkusieji kviečiami daly-vauti, pašaunant duoną į krosnį, o vėliau prisiminti iki tol nueitą grū-do kelią. Pirmiausia susipažįstama su rugiapjūtės darbo įrankiais, jų raida ir regioniniais skirtumais. Parodėlę iš muziejaus fondų kas-met surengia ir pristato muziejininkė Sigita Žukauskaitė. Pasidali-nus darbo įrankius – senovinių kopijas, ansambliečiai pakviečia į netoli sodybos auginamų rugių lauką padirbėti. Ansamblių nariai parodo, kaip buvo kertami ir rišami rugiai, o norintieji gali šiuos

53 Tradicija ir dabarTis

darbus išbandyti. Skamba būdingos darbui dainos, prisimenami papročiai, atliekami veiksmai, senovėje laikyti labai svarbiais: pir-mojo pėdo apeigos – „prapjovos”, paskutinio pėdo pagerbimas, Ievaro, pabaigtuvių vainiko pynimas, iškilmingas vainiko įteikimas šeimininkams22. Pabaigoje vaišinamasi (ir tik ką iškepta duona su šviežiai sumuštu sviestu), dainuojama, šokama, žaidžiama.

Pirma Oninių-Rugiapjūtės šventė Lietuvos liaudies buities muziejuje pritraukė beveik 600 dalyvių. Kol kas šį skaičių galime laikyti nuolatiniu – 2011 m. buvo 596 lankytojai.

Rugiapjūtės, kaip ir anksčiau aprašyti Pirmosios vagos, pa-pročiai priskiriami prie labiausiai nunykusių žemdirbystės pa-pročių, nes pasikeitė žemės ūkio technologijos ir ūkininkavimo būdai. Toks renginys sukuria gyvą praeities paveikslą, ir būtent muziejus yra pati tinkamiausia vieta pristatyti žemdirbystės pa-pročius, ūkininkavimo būdus, nesuardant materialaus ir nemate-rialaus paveldo vienovės. Problema – kaip rasti lėšų ir pritraukti kuo daugiau lankytojų, atrodytų, visiškai šiuolaikinei visuome-nei neaktualia tema. Vienas sėkmingų žingsnių – sujungimas su vardadienio šventimu, kas yra aktualiau dabarties žmogui. Kitą pasufleravo 2011 m. suorganizuota Šienapjūtės stovykla, į kurią dalyviai registravosi iš anksto. Taip bent garantuojama išlaidų grąža. Tokia praktika nuo seno taikoma užsienio muzie-juose (pvz., Vokietijoje): jei neužsiregistruoja reikiamas dalyvių skaičius, renginys neorganizuojamas. Siekiant padidinti dalyvių skaitlingumą, tą pačią dieną muziejuje organizuojami jaunimui patrauklesni renginiai, pvz., šiemet Klojimo teatre renginio pa-baigoje parodytas miuziklas ,,Eglė – karalienė žalčių“ (projekto vadovas – Gediminas Zujus). Toks neskaitlingas, nemasiškas renginys, bet vienas iš nedaugelio išlikusiųjų labiausiai atitinka tradicinę bendruomeninio kaimo šventės dvasią.

Šiemet dar kartelį, jau po renginio, internete pakvietėme kirsti rugių, vėliau – vežti į kluoną, Susirinko pulkelis norinčiųjų. Pasiro-do, nėra jau taip neįdomu. Žingsnis po žingsnio – ir galbūt gali susiburti bendraminčiai, kurie senoviniuose darbuose atras poil-sio būdą, o, juos atlikdami, kurs muziejaus gyvumo ir patrauklumo įspūdį pirmą kartą jį lankantiems. Diesdorfo muziejuje, seniausia-me Vokietijos muziejuje po atviru dangumi, švenčiančiame šimto metų sukaktį, straipsnio autorei teko pabendrauti su tokiais sava-noriais. Jie kasmet su šeimomis susirenka į muziejų iš aplinkinių vietovių į XX a. pradžios kūlimo ir bulviakasio darbus.

Rugiapjūtės renginių medžiaga panaudota Lietuvos liaudies buities muziejaus parodoje „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi”, vykusioje Sankt Peterburgo „Duonos“ muziejuje 2011 m. rugsėjo 15 – spalio 29 d.23

ŽOLInė

„Žolinė“ – jauniausias muziejaus renginys tarp skirtų tradiciniam kalendoriniam metų ciklui. Pirmoji suorganizuota 2002-aisiais, antraisiais valstybinės šventės metais (valstybinė šventė įteisinta 2000 m.). Taigi 2012 m. jau švęsime dešimtmetį. Jam besibaigiant, galima konstatuoti: tai įvairiomis prasmėmis pastoviausias rengi-nys iš šiame straipsnyje apžvelgiamų. Vyko kasmet, visada toje pat vietoje – Aukštaitijos sektoriuje, visada tuo pačiu laiku, šventės dieną – rugpjūčio 15 d. netgi scenarijaus, kuris straipsnyje bus aptartas, pagrindas išlieka be ryškių pasikeitimų. Galima ir pasi-džiaugti, kad per gana trumpą laikotarpį Žolinė išpopuliarėjo tarp lankytojų: trečias pagal amžių kalendorinis muziejaus renginys

kasmet išlieka trečiu pagal lankytojų gausą – nuo 1000 iki 5000 lankytojų (Užgavėnėms – trisdešimt, Velykoms – dvidešimt metų).

Jei Sekminėmis tradiciniame žemdirbių kalendoriuje žengiama iš pavasario į vasarą, tai Žolinė laikyta vasaros–rudens slenksčiu. Tai – vasarojaus pabaigtuvės, padėka už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimas, o kartu ir atsisveikinimas su želmenimis ir gėlėmis. Kad toji padėka būtų visuotinė, mūsų paprotynas ragino šią dieną, metus visus darbus, susieiti giminėms, kaimynams, bi-čiuliams, pasidalinti pilnatvės džiaugsmu ir pačiomis gėrybėmis. „Kas per Žolinę nesueina krūvon, tie bus biedni” – sakydavo Lietu-vos kaime. Ikikrikščioniškoje Lietuvoje apie tą laiką buvusi šventė, skirta apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai atlikti ir atiduoti jai užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Priėmus krikščiony-bę, šventė sutapatinta su Dievo motinos Marijos į Dangų ėmimo švente. Per ilgus šimtmečius moterys neatsisakė tą dieną į baž-nyčią nešti pirmąjį derlių – įvairių išaugintų javų, daržovių, vaisių, žolynų. Žoline ši šventė praminta todėl, kad bažnyčioje pradėtos šventinti laukų žolelės, gėlės ir kiti augalai. Paprotys aiškinamas Marijos laidotuvių legenda. Kadangi Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, tai jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas Marijos kūnas. Taip senosios kultūros elementai taikliai įsipynė į krikščioniškąjį Dievo motinos Marijos kultą. Ir pačią puokštę vadindavo Žoline. Pašventintas daržoves namuose pasi-dalydavo ir suvalgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Šventin-tomis vaistažolėmis gydydavosi sunkiai susirgę. Senoliai šventin-tas varpas pavasarį sutrindavo ir, tikėdamiesi gero būsimojo der-liaus, įberdavo į sėjamus javus. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą. Apie Žolinę sakoma, kad tai „vienintelė šventė, kai žolynai lenkia galvas, prašydami, kad juos nupjautų ir nuneštų į bažnyčią pašventinti. Paskui jau net ir pievų šienauti negalima. Puokštę prieš kitų metų Žolinę sudegin-davo – kas dievo, tas pas jį su dūmais išeina.“24 Žolinė švenčiama visuose Lietuvos regionuose. Garsiausi atlaidai – Pivašiūnuose, Krekenavoje, Zarasuose, Pažaislyje.

Rugpjūtis – metas, kada muziejaus sodybų darželiai pasipuo-šia įvairiaspalviais žiedais, sodai – nunokusiais „alyvinukais“, laukai – apsunkusiomis nuo brandos javų varpomis ir bręstan-čiomis linų galvutėmis. nepasidalinti šiuo vaizdu ir žiniomis apie jį, „nesušaukti krūvon“ lankytojų – neigti mūsų laikus pasiekusią tradiciją. Kol rugpjūčio 15 d. buvo darbo diena, nebuvo tam są-lygų. Įteisinus Žolinę kaip valstybinę šventę, suskubta domėtis, ką galima padaryti. Idėja surengti muziejuje Žolinės šventimą gimė Ryšių su visuomene skyriuje. nuo 2002 m. iki 2010 m. už renginį buvo atsakinga skyriaus vedėja Danutė Blaževičienė. Šventės vietą nulėmė tuo metu vienintelio kulto pastato muzieju-je – Račkiškių koplyčios – dislokacija. Ji – Aukštaitijos sektoriuje. Pagrindiniu renginio akcentu tapo Žolinės puokščių darymas ir jų šventinimas per šv. Mišias koplyčioje. Muziejininkė Gražina Žum-bakienė ištyrė regioninius puokščių ypatumus ir šventės dieną surengė parodėlę. Jos ir J. Samulionytės padedamas, kiekvie-nas norintysis galėjo susidėlioti savo kraštui būdingą puokštę, sužinoti, kam koks jos dėmuo buvo naudojamas senovėje. Po šv. Mišių buvo žaidžiami liaudiški žaidimai, šokama, dainuojama. Čekiškės mėgėjų teatras parodė spektaklį – komediją „Apsiriko” (rež. Kristina Kriščiūnienė), Elektrėnų savivaldybės Gilučių mė-

54 Tradicija ir dabarTis

gėjų teatras – K. Vijūno „Bobutės susipyko” (rež. Zina Janauskie-nė). Koncertavo Alovės folkloro ansamblis „Susiedai”.

„Lietuvos ryto” priedas kauniečiams „Laikinoji sostinė” patei-kė nuotraukų iš pirmo Žolinės renginio muziejuje, jį aprašė: „nuo seno Žolinė – Švenčiausios Mergelės Marijos atlaidai – vyksta Pivašiūnuose (Alytaus r.). nemažas būrys kauniečių, ieškančių ramesnės vietos šiai šventei paminėti, skubėjo į Lietuvos liau-dies buities muziejų Rumšiškėse. <...> „Pivašiūnuose vyksta ne Žolinė, o Gariūnų turgus su katalikišku kvapu”, – sakė ne vienas kaunietis, paklaustas, kodėl pasirinko muziejų, o ne populiarųjį Alytaus rajono miestelį. <...> „Iš kokio jūs krašto kilęs?” – klaus-davo moterys kiekvieną, panorėjusį nusipirkti puokštę. Sužino-jusios, iš kur pirkėjas, jos imdavo iš įvairių žolių, linų, javų bei gėlių rinkti puokštę. Atvykusiems iš Dzūkijos į puokštę įdėdavo morką su visais lapais, buroką, obuolį ar net kopūsto galvą. <...> Pranciškonų vienuolis aukojo šv. Mišias sausakimšoje koplyčio-je. <...> Saulei kaitinant iki 30 laipsnių, muziejuje galima buvo pamatyti daugybę tautiečių, apsirengusių tautiniais drabužiais, ir pusnuogius vyriškius bei merginas.“25

2003 m. Žolinės scenarijų papildė darželio gėlių ir kitų anuo laiku kaimuose augintų naudingų augalų pristatymas Pagirių sodyboje specialiai pasodintame darže (šio bendravimo su lan-kytojais išdava – parengtas specialus edukacinis užsiėmimas „Kam gėlių darželis reikalingas“, kurį, pastebėjusi didelį lanky-tojų susidomėjimą, paruošė G. Žumbakienė). Dabar čia kasmet sodinami būdingiausi augalai, pateikiami lietuviški ir lotyniški jų pavadinimai. Tad ir pavienis lankytojas, čia užklydęs, gali su jais susipažinti. Renginio svečiai pavaišinti šventiniu valgiu – kiauši-niene, kepta dūminėje Klepšių gryčioje. Grojo ir šokdino folkloro ansamblis „Verpeta“, Kalvarijos teatras „Titnagas“ parodė Stasio Žemaičio komediją „Jaunikis iš Kauno“.

nuo 2004 m. kasmet renginyje vykstanti interpretacinė pro-grama „Žolinė. Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3–4 deš.“ ypač

prisideda prie atgijusio kaimo įspūdžio kūrimo. Programos orga-nizatorė – Gita Šapranauskaitė. 2004, 2005 m. programa vyko aukštaičių vienkiemyje, nuo 2006 m. perkelta į gatvinio kaimo Tauragnų sodybą. Programos esmė – istorinių-etnokultūrinių temų pristatymas, plėtojant ir išnaudojant interpretacinio metodo gali-mybes, „atgaivinant” buities, kalbos, bendravimo vaizdus. Pro-gramos metu gyvai pristatoma etnokultūrinė-istorinė medžiaga muziejaus ekspozicijoje. Panaudojama muziejaus archyve ir ki-tuose šaltiniuose sukaupta pasirinkto laikotarpio ir temos medžia-ga, pateikiama jos interpretacija. Taip stengiamasi atskleisti kaimo bendruomenės socialinę-kultūrinę tradiciją, jos detales ir faktus, pateikti „atgaivintą“ šventadienio, Žolinių paveikslą. Projekte da-lyvaujantys moksleiviai, jų tėvai, muziejininkai gyvai ir betarpiškai perteikia medžiagą muziejaus lankytojams ir juos kviečia, kartais netgi provokuoja aptarti pristatomo laikotarpio politinio gyvenimo temas, kaimo kasdienio gyvenimo įvykius: derlius, gyvuliai, ūkis, jaunimo, vaikų auklėjimas, maistas. Didžioji dalis projekto daly-vių yra moksleiviai, todėl programos metu pristatoma daug temų, susipažindinančių su XX a. 3–4 deš. jaunimo laisvalaikio leidimo būdais, pramogavimu, atspindi kaimo bendruomenėje nusisto-vėjusias bendravimo normas. Pagrindinis principas – lankytojų sudominimas pasirinkta tema ir temos sugretinimas su nūdiena. Svarbiausia – parodyti, kad gyvenimas, žinoma, keitėsi, bet tik ne žmonės. Pagrindinis įrankis – pokalbis, diskusija, pasakojimas. Pagrindiniai rekvizitai – pristatomo laikotarpio aplinka (interjeras, eksterjeras), programos interpretatorių apranga, eksponatai ar jų kopijos, kurie yra iliustracija arba „raktas“ į temą (laikraštis/knyga, laikrodis, aprangos detalė ir pan.). Programą vykdo Kauno jėzuitų gimnazijos etnokultūros klubo moksleiviai, Rumšiškių vysk. A. Ba-ranausko vidurinės mokyklos jaunųjų muziejininkų klubas, kartais dalyvauja minėtų mokyklų mokytojai, moksleivių tėvai, muzieji-ninkai, jų šeimų nariai. Iš viso 20–30 asmenų. Kiekvienais metais prieš programos demonstravimą vyksta 1–2 dienų seminaras, jų

Žolinė. LLBM. 2006. I. Minioto nuotrauka. Iš LLBM rinkinių

55 Tradicija ir dabarTis

metu aptariamos temos, kurias numatoma pristatyti. Kviečiami į seminarą amžininkai, prisimenantys XX a. 3–4 deš., muziejinin-kai, pristatoma kiekvieno dalyvio asmenybė (vardas, amžius, so-cialinis statusas ir pan.), jo pagrindinė tema, aprangos detalės. Vienas svarbiausių rezultatų, pasiekiamų vykdant šią programą, taikliai nusakytas lankytojo, pabuvojusio joje: „niekad negalvo-jau, kad istorijos mokymasis gali būti toks įdomus.“26

Žolinę muziejininkai puikiai išnaudoja kaip progą įvairiausiomis formomis pateikti kuo daugiau ir įvairiapusių žinių apie iki šiol gana pasyviai ekspozicijose pristatomą paveldo sritį – augalininkystę. Kuriamos tuo laiku prinokstančių vaisių, daržovių kompozicijos, kurios panaudojamos kaip iliustracinė medžiaga arba „prizinis fon-das“ viktorinoms, konkursams ir pan. Muziejininkai, siekdami šio tikslo, neapsiriboja savo jėgomis ir kviečia pastaruoju laiku išgar-sėjusius žinovus. nuovirus pirčiai, grožiui ir sveikatai renginiuose nuo 2005 m. demonstruoja ir gamina žolininkė Adelė Karaliūnaitė, kasmet pristatomos Jadvygos Balvočiūtės ūkyje užaugintos žolės. Lankytojai gali pasimokyti, kaip pasigaminti vaistinių aliejų ar smil-kalų iš Lietuvoje augančių augalų (senoliai tikėjo, jog jonažolės, kadagių ir pelynų smilkalai padėdavo pasveikti nuo 99 ligų).

Aukštaitijoje tradicinė šventė neįsivaizduojama be alaus. 2006 m. Daujėnų vienkiemyje, kurio gryčioje įrengta aludario ekspozicija, šei-mininkavo kolegos iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“. Jie supažindino lankytojus su senosios aludarystės reikmenimis, alaus gamybos ir vaišinimosi tradicijomis. Kartu su folkloro ansambliu, propaguojan-čiu archajinį krašto etnomuzikavimo savitumą ir vaišių dainas, lanky-tojai galėjo skudučiuoti, pūsti ragus, padainuoti ir pašokti.

Programai paįvairinti kasmet kviečiami vis kiti mėgėjų tea-trai: 2007 m. Kudirkos naumiesčio kultūros centro mėgėjų tea-tras parodė A. Griciaus komediją „Buvo buvo, kaip nebuvo…”, 2008 m. Utenos kultūros centro „Žaliaduonių” teatras – spektaklį „Sudiev, kvietkeli”. 2009 mėgėjų Jurbarko miesto teatras – spek-taklį „Brangusai pabučiavimas“, 2010 m. Rokiškio liaudies teatro aktoriai suvaidino A. Keturakio spektaklį „Amerika pirtyje“.

Į scenarijų įterpiama ir šiuolaikinės kultūros elementų, pvz., 2008 m. po tradicinės dalies parodyta Roko Radzevičiaus roko opera „Žuvų piemuo“, vyko Jaunimo bigbendo koncertas ir Ar-gentinos Salsa klubo koncertas-pamoka, vakare atliktas Tarptau-tinės jaunimo roko operos „Eglė – karalienė žalčių“ fragmentas. Solistai – iš Kanados, Amerikos, Argentinos, Anglijos, Vokietijos, Belgijos ir Lietuvos. Įspūdį sustiprino lazerių projekcijos vandens ir dūmų sienose. naujovėmis siekiama patraukti platesnį įvairaus amžiaus lankytojų ratą, supažindinti su senosiomis Žolinės tradi-cijomis ir skatinti dabar ją švęsti muziejuje.

Apibendrinant galima pastebėti, kad Žolinės renginyje vėl savitai panaudojamos buities muziejaus kompleksiškumo teikia-mos galimybės, aptartos antrame „Gimtasai kraštas“ numeryje27.

Renginio epicentras – aukštaičių gatvinis kaimas. Pagrindinis akcentas – naujo derliaus, Žolinės puokščių šventinimas prie kaimo įsikūrusioje koplyčioje. Įtraukus į renginio kompleksą kulto pastatą ir šv. Mišias, muziejuje vykusiai sujungiami Žolinės (kaip ir per anksčiau organizuotą Sekminių renginį) krikščioniškieji ir liaudiškieji papročių elementai, lankytojui pateikiamas platesnis ir išsamesnis šventės įspūdis ir vaizdas, nepažeidžiant mūsų religi-jai ir kultūrai būdingo sinkretizmo. Tiesa, atsivėrė naujos galimy-bės – muziejaus Miestelio sektoriuje atkurta ir 2011 m. pašventin-ta bažnyčia. Tik, perkėlę renginį arčiau jos, kažin ar išsaugosime

bendruomeninės kaimo šventės dvasią, būdingą Aukštaitijai, Dzūkijai, ilgiau gyvenusioms kaimuose. Tektų viską kelti į Žemaiti-jos ir Suvalkijos sektorius, esančius arčiau Miestelio ir bažnyčios. Šv. Mišios bažnyčioje neabejotinai būtų iškilmingesnės ir įspū-dingesnės. Vienas svarbių Žolinės renginio „nuopelnų“ iki šiol ir buvo, kad jis tarp lankytojų populiarina Aukštaitijos sektorių, nes nuo seniau vykstančios Užgavėnės ir Velykos dažniausiai apim-davo Žemaitiją, Suvalkiją, Miestelį, o Aukštaitiją palikdavo nuo-šalyje. Aukštaitijos kaimas toliau nuo centrinių vartų ir ne visada pėstiesiems lankytojams užtenka noro ar sveikatos iki jo nukeliau-ti. Dėl to iki Žolinės čia vyko mažiau ir renginių. Ji atgaivina gatvinį kaimą, tampa sudedamąja gyvos ekspozicijos dalimi.

Žolinės puokštėms rišti panaudojami muziejaus darželiuose ir laukuose specialiai auginami ir jo pievose augantys augalai, auginamos kultūros pristatomos derliui skirtoje kompozicijoje ir viktorinoje-loterijoje, muziejaus specialistė papasakoja apie dar-želius, jų augalus ir panaudojimą. Taigi per Žolinę ypač gyvai ir plačiai pristatoma iki šiol mažiau renginiuose panaudota paveldo dalis – tradicinė augalininkystė (per Velykas pristatomos verbos, per Rugiapjūtę supažindinama su grūdinėmis kultūromis, Sekmi-nės ir Jurginės susijusios su gyvulininkyste, per Jonines didesnis dėmesys skiriamas laukiniams augalams). Dabartinis žmogus, visus metus galintis įsigyti įvairių vaisių ir daržovių prekybos cen-truose ir jau nesusimąstantis apie tai, kas gi prinoksta ir užauga iki Žolinės, turi galimybę akivaizdžiai pamatyti ir daugiau sužinoti apie augintas kultūras ir jų pritaikomumą dabartiniame gyveni-me. Viktorina – ne tik pažintis su augalais, bet ir su jais susijusia folkloro dalimi (mįslės, galvosūkiai ir kt.). Retai kur kitur pamatysi tiek į vieną būrį sukviestų visoje Lietuvoje žinomų įvairių augalų ekspertų, iš kurių galima gauti daug praktinių patarimų. Dabar-tinėje urbanistinėje Lietuvoje, žinoma, jau nėra aktualu kopūstų ar morkų šventinimas. Tačiau ta pati Lietuva išgyvena kaimo so-dybų „renesanso“ laikotarpį. Ką jose sodinti ir kaip panaudoti – šiuolaikiniai klausimai, į kuriuos atsakymus galima rasti ir muzie-jaus Žolinės metu. Taip ji įgauna aktualumą ne tik kaip truputį pakraipyta senosios agrarinės šventės rekonstrukcija.

Renginiu muziejus prisideda prie prasmingesnio laisvalaikio praleidimo per valstybines šventes ir naujų jų šventimo tradicijų formavimo. Renginio metu propaguojamos bendravimo, gimi-nių susitikimų tradicijos, ypač aktualios vartotojiškoje svetimė-jančioje visuomenėje

KALėDOS

Šiems papročiams skirtų renginių pradžia reikėtų laikyti 1990 m.28, kada gruodžio pabaigoje muziejuje buvo suorganizuota Kalėdų šventė vienos Vilniaus mokyklos šeštokams. Renginį organizavo ir jame dirbo muziejininkai nijolė Andrejevienė, Vingaudas Baltru-šaitis, Erika nenartavičiūtė, Arvydas Sadauskas. Jis vyko Aukštai-tijos Kirdeikių gryčioje, kurios interjeras, remiantis etnografiniais tyrimais, buvo pakoreguotas taip, kad atitiktų Aukštaitijos regiono valstiečių gyvenamojo namo kalėdinį interjerą. Scenarijų paruošė E. nenartavičiūtė. Dalyvavo folklorinio ansamblio „Verpetukas” vaikai, jie mokė atvykusiuosius šokių, žaidimų ir dainų. Susirin-kusiuosius aplankė tradicinis lietuviškų Kalėdų personažas – Ka-lėda, atgaivintas pagal aprašymus, rastus etnografinėje literatū-roje. Tiesa, tada jų dar nebuvo tiek daug. Šventė truko 3 val. Po jos parengtame pranešime siūlyta organizuoti tokius renginius

56

kasmet, laikotarpiu tarp Kalėdų ir Trijų Karalių. netgi prognozuo-ta, kad 4 sodybose per vieną dieną galima priimti 12 grupių, o per 10 vaikų atostogų dienų – 120 grupių. Įdomi šių laikų žmogui kaina – grupei 4 rub. už ekskursiją ir po 1 rub. asmeniui (palygin-kite: muziejininko vidutinis atlyginimas „popieriuje“ – 120 rublių, duonos kepalas – 28 kapeikos, kuro kaina – ?). Kad prognozės pasitvirtintų, reikėjo ne vien muziejininkų entuziazmo. Labiausiai trūko šildomų patalpų. Vis dėlto jau 1991 m. įvyko daugiau kalė-dinių renginių moksleiviams: gruodžio 25, 26, 27, 28 ir sausio 4, 5 dienomis. Juos pagal 1990 metų papildytą scenarijų organizavo Masinių renginių (dabar Ryšių su visuomene skyriaus) darbuoto-jai D. Blaževičienė, I. Kaulakytė, V. Olechnovičienė29. Renginiai vyko Žemaitijos Kartenos sodybos troboje, kur buvo šiokia tokia galimybė apsiginti nuo šalčio, pakuriant krosnį ir įsijungiant elek-trinį radiatorių. Šie renginiai, dabar vadinami edukaciniais užsiė-mimais, vyksta iki šiol, yra populiariausi tarp moksleivių. Vedami ir suaugusiesiems. 2008 m. pravesta 60, 2009 ir 2010 m. – po 112 užsiėmimų – skaičius, artėjantis prie prognozuoto. Jis didžiausias iš pravedamų kitomis temomis. Labai išaugo per paskutinius me-tus, nes atsirado galimybė priimti moksleivius dviejose, vėliau ir trijose šildomose patalpose: 2005 m. įrengta Aukštaitijos Pakapių gryčios interjero ekspozicija su kuriama krosnimi, 2008 m. – gre-timoje Mičiūnų gryčioje, 2010 m. Kartenos troboje pastatyta po naudoti tinkamą krosnį. Taigi 2009–2010 m. kalėdiniu laikotarpiu (aktyviausias metas – paskutinės dvi savaitės iki moksleivių atos-togų) buvo dirbama trimis komandomis po du muziejininkus. Už-siėmimai aprašyti leidinyje „Etninės kultūros renginiai Lietuvoje“, muziejų internetinėje svetainėje30. Daugybė šiltų dalyvavusiųjų padėkų saugoma Ryšių su visuomene skyriaus archyve. Vienoje jų – moksleivius atvežusios grupės vadovės iš Kauno Vilmantės Bogdienės muziejininkų darbo įvertinimas: „ypatingai dvasinga veikla, žadinanti vaikų giliausius jausmus, meilę ir pagarbą lietu-vybei bei šalia esančiam. Vaikai ir mes grįžome praskaidrėjusio-mis sielomis, linksmi ir laimingi.“

Vieši renginiai, skirti Kalėdų papročiams, surengti vėliau. Pa-gal pasirinktą jiems laiką ir keliamus tikslus išsiskiria du variantai. Abu, organizuoti po dvejus metus iš eilės ir abiejų atsisakyta. Trumpai aptarsime pagal chronologiją.

Pirmasis toks renginys, pavadintas „Kalėdų pasaka“, įvyko 1998 m. gruodžio 27 d., „tarpušvenčiu“. Jo atsiradimas susijęs su valstybės švenčių kalendoriaus pakitimais, įvykusiais atga-vus nepriklausomybę: pirma ir antra Kalėdų diena tapo laisva-dieniais. Laikantis tradicijos, kad pirma diena skirta šeimai, o kitos – viešnagėms ir kelionėms, muziejuje pasiūlyta laisvalaikio praleidimo alternatyva, primenant senovines Kalėdų pramogas lauke. Renginiui skirtoje vietoje – muziejaus Miestelio aikštėje – papuošta eglė, surengtos lenktynės rogėmis, jojimo varžybos, pasivažinėjimas arkliais, aktyvūs žaidimai. Susirinkusiųjų lau-kė susitikimas su Kalėda. Tik, deja susirinko nedidelis būrelis. Renginys dar pakartotas 1999 m. gruodžio 26 dieną. Dėl mažo lankytojų skaičiaus jo atsisakyta.

2006 m. gruodžio 16 d. taip pat Miestelio aikštėje surengtas Aukcionas „Arklių turgus“ ir „Kalėdinis prekymetis“. Renginio tiks-las – sukurti kuo tikroviškesnį XX a. pradžios prieškalėdinio tur-gadienio įspūdį ekspoziciniame Miestelyje. Jame, kaip paskelb-ta programoje, netrūko „šventinių gardumynų ir meistrų darbų eglei papuošti ar dovanai paruošti, peno ir širdžiai, ir skrandžiui“. Skambėjo Advento dainos, buvo žaidžiami žaidimai, važinėja-masi arkliais, o arbatinė vaišino pasninkiniais valgiais. Renginį aprašė ir nuotraukas iš jo publikavo „Kauno diena“ 31.

2007 m. surengtas Saldaturgis. Pagrindiniu jo akcentu, palie-kant prekybą kaip tradicinei šventei reikalingus atributus, į progra-mą įtraukta daugiau XX a. pradžios turgums būdingų pramogų (pvz., loterija) ir siekta įvairesnių edukacinių tikslų. Skrajutėje tei-giama: „Didžiųjų žiemos švenčių laukimą senovėje paįvairindavo prieššventiniai prekymečiai. Kokių įdomių sekmadieninių mugių būta: pirmoji gruodyje – šeškaturgis, kur prekiauta žvėrių kailiukais ir šiltais drabužiais, pirštinėmis, šalikais, žieminėmis kepurėmis; an-troji – skaistaturgis, kur visokių dovanėlių galima pasirinkti, o ypač mylimai mergelei, kad veidelis skaistesnis būtų; trečioji – saldatur-gis, ten prekiauta skanumynais kalėdiniam stalui paįvairinti: aguo-nomis, medumi, meduoliais, kūčiukais, spanguolėmis, šviežiais ir džiovintais vaisiais. Mes į savąją užgriebėme iš kiekvienos po šį bei tą, primaišėme to ir ano, užbarstėme šiokio ir anokio trupiniais ir dovanojame Jums kaip skalsos, darnos, sveikatos ir visokeriopos gerovės būsimiems metams linkėjimą. Pirksit, nepirksit - derėkitės, o ką pamatysit ar išgirsit – po kepure ar užantin dėkitės, kad at-einančios šventės ne tik vaišių, bet ir tradicinių pramogų gausa džiugintų.“32 Surengta Kalėdinių atvirukų iš muziejaus fondų pa ro-da, lankytojai buvo mokomi pasigaminti žaisliuką eglutei, karpinį, žvakę, naminių saldainių; kalėdinių burtų ir žaidimų. Turgaus aikš-tėje siūlomus pirkti produktus (buvo visko, kas reikalinga tradici-niam Kūčių stalui: nuo šienui padėti po staltiese iki kviečių, avižų ar spanguolių kisieliui) pristatė etnologė Gražina Kadžytė, atskleisda-ma jų simbolines prasmes ir regioninius vartojimo ypatumus. Belie-ka tik apgailestauti, kad visa tai nebuvo nufilmuota. Fotoreportažą iš renginio publikavo laikraštis „15min“33. Muziejiniam saldaturgiui pavyko prisivilioti vos vieną kitą iš iki tol jau spėtos sugundyti prekių ir pramogų gausa didžiųjų prekybos centrų lankytojų masės. Mažą renginio dalyvių skaičių greičiausiai lėmė nepatogus jiems laikas. Įtemptai dirbant savaitėmis (šiuolaikinio žmogaus ritmas pasikei-tęs) paskutiniai savaitgaliai prieš Kalėdas skiriami tvarkymo ir pasi-ruošimo darbams, apsiperkant dažniausiai kuo arčiau, kelionėms paprastai paliekamos šventinės dienos. Galbūt ir per greitai, bet viešų renginių atsisakyta. Vėlgi: lietuviškų Kalėdų unikalumas – Kū-

Tradicija ir dabarTis

Kalėdinis saldaturgis. LLBM. 2006. I. Minioto nuotrauka. Iš LLBM rinkinių

57 Tradicija ir dabarTis

čios. Sunku įsivaizduoti, kad galima perteikti jų dvasią masiniame renginyje. Kai edukacinio užsiėmimo dalyvių „šeima“ – dešimt dvi-dešimt žmonių, dar verta bandyti. Todėl taip ir tebedirbama.

Metų ciklo papročiams skirti renginiai sudaro Lietuvos liaudies buities muziejaus renginių kalendoriaus pagrindą. Jais papildo-ma ir pagyvinama ekspozicija po atviru dangumi, sukuriamas išsamesnis praėjusios būties paveikslas. Taip stiprinama mate-rialaus ir nematerialaus paveldo vienovės samprata, pristatomi visuomenei išnykę papročiai, prisidedama prie išlikusių saugoji-mo. Renginiai reprezentuoja etninę kultūrą, suteikia daugiau ga-limybių prasmingai praleisti valstybines šventes ir laisvalaikį. Tai viena versmių, maitinančių gyvąją tautos tradiciją.

N u o r o d o s :1 Končius I. Žemaičio šnekos, Vilnius, 1996, p. 158–159.2 Šaknys Ž. B. Šeimos gyvenimas, Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas. 1. Papročiai, Žiemgalos leidykla, Kaunas, 2007, p. 109.

3 Ten pat, p. 111.4 Olechnovičienė V. Pavasario ciklo papročiai Lietuvos liaudies buities muziejuje, Gimtasai kraštas, Žiemgalos leidykla, Kaunas, 2008, p. 72.

5 Šaknys Ž. B. Šeimos gyvenimas, p.130.6 Žukauskaitė S. Medžiaga, surinkta rengiant parodą „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir dabartis“, LLBM byla 11239.

7 Šaknys Ž. B. Šeimos gyvenimas, p.125.8 Vaicekauskas A. Lietuviškos Joninės: nuo kaimo bendruomenės iki šiuo-laikinės miesto šventės, Liaudies kultūra, 2009/4 (127), p. 33–38.

9 Blaževičienė D. Joninių šventės, įvykusios 1996 m birželio 23–24 d., me-džiaga, LLBM byla 11461.

10 Laikinoji sostinė, 2000 m. birželio 26, nr. 149 (1344), p. 5.11 Marcinkevičienė n. Rasos Joninės Kupolės, Vilnius, 1991, p. 4.12 Savičiūnaitė V. Joninės be paparčio žiedo, bet su saule, Lietuvos rytas, 2003 m. birželio 23 d., nr. 144, p. 5.

13 Olechnovičienė V. Pavasario ciklo papročiai Lietuvos liaudies buities muziejuje, p. 77.

14 Lietuvos muziejaus po atviru dangumi patirtis organizuojant tradicines liaudies šventes ir ateities perspektyvos. Buities skyriaus vyr. mokslinės bendradarbės n. Pliuraitės Andrejevienės pranešimas Archangelske 1989 rugsėjo 7–12 d., LLBM byla 6514.

15 Žukauskaitė S. Medžiaga, surinkta rengiant parodą „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir dabartis“.

16 Lauciūtė S. Rugiapjūtės šventės, įvykusios 1998 m. liepos 25 dieną, medžiaga, LLBM byla 0666.

17 Klimka L. Lietuvos žinių 2010 m. rugpjūčio 15 d. surengtoje diskusijoje „Žolinė – iš tradicijų, kultūros ir tikėjimo gilumų“. www.alfa.lt; Tautos me-tai, Vilnius, 2008, p. 189; Šaknys Ž. B. Šeimos gyvenimas, p.128.

18 Ten pat.19 „užusienis“ – sodyba už gatvinio kaimo – www.lkz.lt20 www.llbm.lt/parodos/virtualios_parodos/virtuali_vardadieniu_atviruku_ paroda

21 www.valstietis.lt22 Pirmoji rugiapjūtės diena vadinta prapjovomis. Į prapjovų lauką šeiminin-kė būtinai nešdavosi duonos – tegul duona su duona susitinka. Kai visos pjovėjos supjaudavo bent po vieną rugių pėdą, prasidėdavo prapjovų vaišės. Pirmasis pėdas, vadintas šeimininku, svečiu, diedu, buvo pjau-namas su ypatinga pagarba. Šis pėdas turėjo ypatingą galią: išsaugoti trobas nuo gaisro, teikė skalsą žmonėms ir gyvuliams. Pirmąjį rugių pėdą šeimininkė apdengdavo drobine skarele ir ant jo padėdavo duonos, sū-rio, sviesto. Rugių lauke, susėdę aplink šį vaišių stalą, pjovėjos ir rišėjai vaišindavosi ir dainuodavo. Grįžusias iš prapjovų pjovėjas, nešančias pir-mąjį pėdą, šeimininkai sutikdavo su duona ir druska: sena namų duona pasitikdavo naują duoną. Pasitinkant sakyta: Šviežia duona parėjo!

Baigiant pjauti rugius, paskutiniam pėdui palikdavo didesnį plotą. Paskuti-nis pėdas turėjo būti kiek didesnis, kad kitais metais rugiai būtų brandūs, geri. Rugiapjūtės pabaigtuvių papročiuose svarbią vietą užėmė vainiko pynimas ir vaišės. Jį pindavo iš paskutinio pėdo varpų. Vainiką pagarbiai parnešdavo ir įteikdavo šeimininkei. Įteikiant vainiką, buvo sakomos oraci-jos. Svetys rugys turėjo būti gerai sutiktas ir gražiai priimtas: ,,Atėjo svetys,

vardu rugys. Dabar tas svetys nebuvėlis prašo, kad būtų jis linksmai sutik-tas ir maloniai priimtas. Jis reikalauja, kad būtų daržinės išvalytos, klojimai iššluoti ir klėtys išvėdintos, nes ten pareis ilsėtis.“ Įteikus pabaigtuvių vai-niką, visi laistydavosi vandeniu, tikėdami, kad duona būsianti skalsesnė. Pabaigtuvių vainiką įnešdavo į seklyčią ir pakabindavo garbingiausioje trobos vietoje – krišktasuolėje. Ten jis ir sulaukdavo naujo derliaus.

Su paskutinio pėdo papročiais siejosi ir kita apeiga – ievaro pynimas. Lietuviai tikėjo, kad, pjaunant rugius, derliaus dievybė traukdavosi į ne-nupjautą rugių plotą, o baigiant pjauti, – ji įeidavo į paskutinį rugių pėdą, ypač jo varpas. Dėl tos priežasties paskutinis rugių plotelis buvo laiko-mas nepaprastu. Moterys, sustojusios aplink jį ratu, ne plika ranka, o per sijoną ar prijuostę, išravėdavo. Tai darydavo, kad ateinančiais metais ru-giai būtų šviesūs, švarūs. Tada dainuodamos supindavo kuokštelį į kasą ir nulenkdavo į šeimininko sodybos pusę. Ant ievaro ar po juo padėdavo duonos su druska ir taip palikdavo.

Rugiapjūtė baigdavosi vaišėmis, kurioms buvo ruošiamasi iš anksto: tau-pomi geriausi valgiai, daromas alus, gira. Buvo įprasta vaišintis šviežiais sūriais, sviestu, duona, medumi, dešromis, skilandžiais, lašiniais.

23 www.llbm.lt/parodos/kilnojamos_parodos24 Žumbakienė G. Žolynai nulenkė galvas, Kauno diena, 2005, rugpjūčio 16 d., p. 4.

25 Patašius M. Rumšiškėse – senovinių Žolinės švenčių sugrįžtuvės, Laiki-noji sostinė, 2002 m. rugpjūčio 16 d., nr. 188, p. 8.

26 Šapranauskaitė G. Etnografinės programos. Muziejų edukacinės pro-gramos suaugusiems. Mokomoji knyga, Gimtasis žodis, Vilnius, 2010, p. 128–129.

27 Olechnovičienė V. Pavasario ciklo papročiai Lietuvos liaudies buities muziejuje, p. 80.

28 nenartavičiūtė E. Kalėdinis renginys vaikams. Pranešimas, LLBM byla 9892.

29 LLBM byla 9178.30 Olechnovičienė V. Lietuvos liaudies buities muziejus: mus vis dažniau atranda žiemą. Etninės kultūros renginai Lietuvoje, 2003 vasaris–gegu-žė, Vilnius, 2003, p. 15–16; Morkūnienė T. Kalėdinės dienos Lietuvos liaudies buities muziejuje – www. muziejai.lt

31 Kauno diena, 2006 m. gruodžio 18 d., p. 4.32 Olechnovičienė V. Tekstas Saldaturgio 2007 m. programai. Asmeninis archyvas.

33 15 min. 2007 m. gruodžio 7 d., p. 4.

TRADITIOn AnD ThE PRESEnT TIME

Vida Olechnovičienė

SUMMER AnD WInTER CUSTOMS In ThE LIThUAnIAn OPEn AIR MUSEUM

SummaryThe article describes the events of the Lithuanian open air museum dedicated to the customs of summer-winter period. During the existence of the museum (it was established in 1966 and opened to the visitors in 1974) objective circumstances have changed: after the restoration of Lithuania’s independence the old festivals – Easter, St. John’s Day, the Assumption and Christmas – became state holidays. Since then the museum has started organizing various events.

The events dedicated to the customs of the year cycle form the basis of the museum’s events. They add to the open air exposition and enliven it. They represent the ethnic culture and allow the people to spend their leisure time in a more meaningful way. They are one of the sources nourishing the live tradition of the nation.

Lietuvos liaudies buities muziejusJ.Aisčio g. 2, LT-56335, Rumšiškės, Kaišiadorių r

Gauta 2011 10 15Atiduota spausdinti 2011 11 14