Valerija Pušnytė · 2018. 10. 4. · Baltas žydėjimas Gražų saulėtą rytą, Aplink tylu,...
Transcript of Valerija Pušnytė · 2018. 10. 4. · Baltas žydėjimas Gražų saulėtą rytą, Aplink tylu,...
Valerija Pušnytė
Prie atviro lango
Saulės blyksniai nenoromis gęsta
vakariniam dangaus pakrašty...
Kaip vaiduokliai šešėliai paskęsta
mėnesienos blausiam spindesy...
Pasėdėki prie atviro lango
apsigaubus žvaigždynų skara.
Paukščių takas nutįsęs per dangų
kvies kelionėn į tolius tave.
Gal rasi tu ten pievas žieduotas,
o gal žiemos pusnynuos miegos,
ar pavasariai kels savo puotas,
lapų patalus rudenys klos...
Palūkėk, neužverk savo lango
į viliojančius toliais takus...
Nesvarbu, kad jau žvilgsnis pavargo
beskaičiuodamas metų laikus...
Laiko klavyrai
Einu per gruodą,
brendu per rasą,
per jausmų sodą
į laiko tąsą.
Valandom trupa,
sekundėm byra,
kai širdį sopa,
laiko klavyrai...
Irena Miliukienė
Kai pražysta linai...
Kai pražysta linai
Mėlynai mėlynai,
Aukštas, giedras dangus
Nusileidžia žemai...
Kai pražysta linai
Mėlynai mėlynai,
Mūsų jūra gili
Išsilieja plačiai...
Kai pražysta linai
Mėlynai mėlynai,
Ežerų vilnimis
Mintys irias ramiai...
Kai pražysta linai
Mėlynai mėlynai,
Mano mylimo akys
Apkabina švelniai...
Ir nuo to mėlynumo
Man taip gera širdy,
Kad be skausmo, be pykčio
Tampam broliais visi...
Kai pražysta linai
Mėlynai mėlynai,
Aš jaučiu, kad šioj žemėj
Šitaip bus amžinai...
Gimtinė
Gimtinė – tai žaliosios pievos
Ir smėliu takeliai barstyti.
Gimtinė – tai žydintis sodas
Ir skambančios dainos sesytės.
Gimtinė – tai mažas šilelis,
Pakvipęs avietėm, žibuoklėm.
Gimtinė – tai vėjas išdykęs
Su mano vaikystės sūpuoklėm.
Gimtinė – tai švelnios bangelės
Kas rytą ramios Pyvesos.
Gimtinė – tai vakaras ilgas
Su skaitoma knyga mamos.
Dar – vagos, senelio suartos,
Išmintinga tėčio tiesa...
Tai kaipgi tavęs nemylėti,
Manoji Gimtine, miela?!
Lina Misevičienė
Kelias namo
Švelnus vėjelis ir tyras miško oras.
Akmenys, parimę lauko pakrašty...
Pilkas kelias, vedantis namų link,
Neleidžia pasiklysti girios sumaišty.
Keliaudama girdžiu, kaip ošia laibos
pušys,
Kaip tyliai šiugžda grybai augdami,
Kaip samanose šnibžda vabalėliai,
O volungė čirena sau rami...
Bet aš einu, kol kelias vinguriuoja,
Toks vienišas tarp medžių didelių.
Man nebaisu keliauti vienai,
Nes juo ėjau nuo pat mažų dienų.
Čia man kasryt paukšteliai čiulba,
Kasryt saulutė pateka skaisti.
O kelias šis manęs vis laukia,
Nes grįžt kasdien į Tėviškę turi.
Skrydis
Svajojau aš turėt sparnus,
Pajusti, ką kiekvienas paukštis
jaučia.
Norėjau aš keliaut po tolimus kraštus
Bei pamatyti didįjį pasaulį.
Ir netikėtai aš gavau sparnus.
Tapau paukščiu, labai galingu.
Iškleidęs nuostabius sparnus,
Aš nėriau į beribį dangų.
Skridau aš ilgus mėnesius, metus,
Apkeliavau tą platųjį pasaulį,
Ir nors daugybę aš šalių mačiau,
Grožėjausi jų turtais, nekenčiau
apgaulės.
Bet tik dabar tesupratau,
Kokia šalis man mylimiausia.,
Ir vėl pakėliau aš sparnus -
Sugrįžt gimtinėn brangiausion.
Gintarius Vžesniauskas
Neramus
Šiandien ramus pabūti negaliu –
lankau gimtąsias vietas,
ir vėl džiaugiuos kai tarp gėlių
pražydo lino žiedas.
Jis vienas Žemės amžinam kely
skaičiuoja vėjo pėdas,
čia dosnūs lietūs naktį lyja,
čia žydi lino žiedas.
Linguoja tėviškės brangios laukuos
ir saugo šventą vietą.
Nenoriu mirti – kas paguos,
jei skinsi lino žiedą?
Mes žinom tūkstančius kelių,
kuriais margi vežimai rieda.
Šiandien ramus nebūsiu, negaliu,
išvydęs lino žiedą.
Vėl atspėjai...
Tu ir vėl dar balandy atspėjai,
kad pas mus gegužė ateina...
Bet pavasaris ėjo – nuėjo –
man tik liko išgerti portveiną.
Nužydėjo tulpės be pastangų –
nežinau, ar gera tai idėja,
kai nepaiso jos postų, nei rangų,
jų reikšmė kasmet mažėja.
Bet juk pumpuras sprogti išbrinksta
vėl pajutęs pavasario galią...
Nes jei maudžia širdį ar inkstą,
reiškia, vėl(ę) į Dangų kelia...
Tau sakau: pasislėpt – daug alinių–
skystis baigsis ir vėl susigūši,
kai ant kojų – sunkių ir molinių –
šoka debesys Saulės mūšį.
Kai birželis pas liepą skubės,
užsidėsiu kepurę megztą.
Ir skaitysiu su paukščiais prie upės
laimingą poezijos tekstą.
Sonata Revinskaitė
Niekas jau...
Žaliuojantys ir kvepiantys,
Miškai ir sodai,
Nubarstantys takus žiedais,
Man širdį švelniai glosto
Atsiminimais dvelkiantys laukais.
Man šito krašto niekas nepakeis,
Nepakeis, šito jo grožio...
Upės driekiasi grioviais,
Ir smilgom aukštom, ir nendrėm
pūkuotom!
Atrodytų, bėgsiu aš pievomis
Pienių ir usnių žiedais,-
Ilgas kelias link namų,
Man nuklotas...
Sutiksiu aš gandrą,
Gaudantį svirplį,
Ar žalią žiogą,
Klegėsiu lyg gervė
Aukštom natom į dangų !
Ir niekas nepakeis,
Man šito ,jo krašto grožio,
Ieškosiu meilės ten pirmos,
Ir tų su meilės ilgesiu akių,
Lyg mėlyni žiedai linų,
Aš jų ieškosiu..
Jos man spindės lyg deimantai iš tolo!
Aš nusiprausiu su šaltinio vandeniu,
Ir Tave nuprausti norėčiau...
Tas laukimas Tavęs,
Man tarsi troškulys...
O koks Tu jautiesi, žmogus laimingas,
Kai būni pagirdytas...
Niekas jau man nepakeis,
Šito ,jo krašto grožio,
Nors akmenis ir akmenukus
Paverstum pinigais,
Ar jaustumeis laimingu?
Jei išrautum medį su šaknimis --
Liktų ten duobė...-
Lyg randas sieloj...
Todėl,niekas nepakeis
Šito,jo grožio!
Marek Domanski
Žiema…
Be batų
Baltais
Ėjai letai
Ant pirštų galiukų
Ir tik karalienėmis
Laimėdavai partiją
Be šacho ir mato
Be nieko...
Ir vėl ir vėl
Vidutė Sereikienė
Pavasaris
Pavasaris sveikina mus vėlei
Švelniu vėjūkščio dvelkimu...
Jis prikėlė karklo pumpurėlį,
Snaudalius tapo „kačiuku“...
Pirmąjį nektarą neša bitės
Iš pūkuotųjų gražuolių...
Šilumos banga per žemę ritas,
Žydi šalpusniai, snieguolės...
Kasdien saulutė šypsosi linksmai,
Žerdama žalumą pievoms,
Tą kilimą ji margina gelsvai,
O miškus dabina ievom...
Baltų žiedlapių stiklas sudūžta...
Kaip gaila! Baigėsi puota...
Žiedkočiai skuba vaisiams sukt
gūžtą,
Grįžta bitutė ratuota...
-Neliūdėkit... – ji dūzgia praeiviams,
Puota lig rudenio tęsis...
Nors gyvenime viskas praeina, -
Viskas iš naujo vėl rasis...
Linai
Čia Upytės laukai
Mėlynuoja žydrai.
Tartum jūra rami
Sveikina vilnimi...
Mielasis Lineli,
Žydraaki laukų,
Tave myli lietuviai
Nuo pat vystyklų..
Užmerki akeles,
Kol sėklelės subręs,
Vario dėžutėje,
Stebuklas slepiasi.
Mielasis Lineli,
Žydraaki laukų,
Tave myli lietuviai
Nuo pat vystyklų...
Kasmet žydėk ilgai,
Ačiū, kad rengi šiltai,
Kad saugai nuo ligų!
Mėlynaki laukų.
Ona Bartulytė
Linai nusipelnė
Atidarau senelės skrynią,
kvepiančią linu,
ir sveiką drobės kvapą
godžiai kvėpinu.
Ilgai tas lino kvapas lydi.
(Miestietės jo tegu pavydi.)
O sėmenų aliejus?
Sveika ir skanu!
Jis vėlgi kilęs iš linų.
Prie šių gėrybių pridėta
žmogaus ranka.
Taip galbūt paveldėta
į liną trauka...
Liną mes verpiam,
iš jo audžiam raštus.
Tai pasklido
po kitus kraštus.
Žinom: lino pančiu
pančiotas arklys
ir prie grandinės
rištas gyvulys.
O lininę drobę
priglaudus prie kūno,
malonu ir senukui,
ir vaikeliui būna.
Visiems aišku:
linas nusipelnė
sukurti apie jį pasaką
kaip Vaižganto,-
taurią ir švelnią...
Iš lino
Žiūriu į rusvą grūdą lino-
ir melsvas žiedas akyse.
Tas primena dangaus mėlynę,
o grūdas „traška“ dantyse.
Garsėja sėmenų aliejus
sočiąja riebia rūgštimi.
Tik į keptuvę jį paliejus,
regėti augalą imi.
Ir aišku: akyse tau linas,
kai žydi mėlyna spalva,
ar grūdo kupinas žiedynas-
vadinamoji galvena.
Iš lino net ir maistas, vaistas,
ir mezginiai, ir audiniai...
Jei žmogui sumanyti leista,-
ir dar kitokie gaminiai.
O tie, kurie linus augina,
verti didžiausios pagarbos.
Kviečiu visus: pagerbkim liną
ir tuos, kurie augins, globos!
Tenai, kur kviečia Lino kraštas,
jei nuvažiuoti sumanai,-
tikrai gėrėsies drobių raštais, KUR MĖLYNUOJANTYS LINAI...
Onutė Šerėnienė
Tas dangiškas laukas linų
Laukas linų pražydo lyg jūra,
Vilnyja žydrynės banga.
Džiaugsmas nerimo mano krūtinėj,
Kiek pamena vaiko galva.
Širdį sušildo ilgesio jūra,
Mėlyna paukštė svajų.
Buvo čia laimė, laikiau ją delnuose,
Išrovė šaknis iš gelmių.
Kojom basom, maža dar mergytė,
Per tėviškės lauką linų.
Bėgiojom kartu su išdykėliu vėju,
Ir kilom kartu link dausų.
Grožis gimtinės pamiltas vaikystėj,
Išnyra lyg aukso skrynia.
Regiu prieš save aš tą mėlyną lauką,
Ir saulė pražysta veide.
Tėvynė
Kokios tu valdžios bebūtum,
Brangiausia Tu – mūsų širdy.
Ir meilė man sielą užvaldo,
Kai gero ką nors išgirsti.
Tėvynė mieliausia pasauly,
Tu žemė darbštuolių žmonių.
Jų meilė padangę palaiko,
Ir protas aukštai iškeltų.
Baseinas – žemėlapis mūsų,
Gimtinė ant priešo akių.
Įrodymas meilės, tėviškei šventas,
Prie senų Kernavės pastatų.
Tėvynė šviesesnė už šviesą,
Nors budelių pilna juodų.
Pražydai kaip rožė skaisčiausia
Tų Baltijos kelio dienų.
Nušvito padangė ir džiaugsmas
Aplankė daugybę širdžių.
Bet grietinę visą nulaižė
Tas katinas juodas žmonių.
Emilija Valentinavičienė
Mylėkim savo Tėvynę
Pavaikščiokim lyg sode
po savo Tėvynę.
Išbraidykim upelius,
jauskim jų gyvybę.
Pas baltuojančias ievas
pabūkim svečiuose.
Šoka ten jos vestuves,
upelių šlaituose.
Skęsta sodų žieduose
mylima gimtinė.
Apipinta ji miškais,
lyg vainikų pynėm.
Ežerėlių, ežerų,
mirganti mėlynė.
Pailsėkime prie jų,
Tarp kvapnių pušynų.
Atsigerkim iš šaltinio
tyro vandenėlio,
iš gilios, stiprios versmės
šalto gaivumėlio...
Aplankykim akimis
lygumas, kalnelius,
jau banguoja žiemkenčiai,
brandina grūdelius.
Aguonėlių dega ten
raudonos liepsnelės.
Jos mums mena bebaimes
didvyrių širdeles...
Aplankykime dvarus,
nuolat jie gražėja.
Pasėdėkim tyloje
su dvasia jų vėlių.
Nebarstykime pėdų
po margą Europą...
Kurkimės ir ant akmens,
nes lietuvis moka...
Kur besiblaškytum
pasaulio platybėj...
nerasi kitos Tėvynės,
nei sielos ramybės... Melsvos akys
Pasakyki ar girdėjai,
kur auginami linai?
Jie Upytėje bujoja,
laukai žydi mėlynai...
Ten mergelių ilgos kasos,
lyg linų pluošto šilkinio...
O bernelių švelnios akys,
melsvos lyg žiedeliai lino...
Matau tolimus peizažus –
žydinčius visur laukus,
peržydėjusius geltonus
Moterėlių raunamus...
Lino pluoštą su rateliais
verpė motinos, dukrelės.
Kylančiai aukštyn saulelei,
pokšėjo pilkos staklelės.
Liejos dailios lino drobės
kvepiančios gaiviu kvapu...
Dvelkė šiluma ir meile
rankšluosčiai rinktu raštu...
Kai bernelis rinkos žmoną –
sekė raunančias linus...
kurios švelniai rauna liną,
dailiai riša pėdelius.
Ir kurios akelės spindi,
melsvos, primena žiedus.
Kai nukarš linų galveles,
pasipirš radęs piršlius.
Elvyra Gruzdevienė
Gimtinei
Ar galima surinkt tiek žodžių,
Kad galėčiau apsakyt –
Kokia graži – kokia sava – kokia...
nepaprasta... Gimtinė...
Kai klausia kas – kurioj šaly
gimiau...
Kokia mintis, kokia goda, užgimsta
pirmutinė...
Lietus... (mintyse – Lietuva)...
Ramus – tarytum veidrodis vanduo...
Ak, ne lietus... tai ežeras, tai upė... o
gal jūra...
Gamta... vanduo – skaidrus, sraunus,
sūrus... gaivus.
Visokio jo yra – ir visas jis sugūra...
Ištroškusion širdin... Širdis – sava...
Gimtinė... ji – sava. Ji – Lietuva...
užgimus lietuje...
Aš čia gimiau... o gal išdygau – kaip
rugys...
Smėlėtoj dirvoj. O paskui – pavirtęs
duona,
Pamaitinau išalkusį... beje...
Motulė kepa duoną
Krosny... tamsoje... žioruoja
židinys namų – daug sakančia
liepsna...
geltona... saulėta, pritemusi - žalia...
na, ir įpūstais vakaro gaisais –
raudonai...
Nostalgija – tyla ir ramuma...
nepasiklysk...
Į tėviškę atves Tavasis kelias...
Kai klausia – kur gimei – taip noris
pasakyt...
Kad aš - saulėtos pienės skrendantis
pūkelis...
Kad aš – smiltis... Dulkėto vieškelio
dalis...
kad juo sugrįžta tas – kuris svetur
paklydo...
o čia – jo laukia, čia namai... čia
ežerai jausmų...
čia žydi obelys, o rudenys pakvimpa
obuoliais –
Motulė kepa duoną...
Čia – Lietuva. Tai – prisimink –
esi... Lietuvis... širdimi –
gelsva - žalia – raudona...
Nesumaišyk spalvų ... jausmų...
parėjęs – pasilik...
Čia Lietuva... lietus palaisto rugį ...
kvepia duona...
Nepasiklysk.
Elvyra Gruzdevienė
Linai
Einu... mano pėdos palieka
Dirvoj taką išmintą
Ji – minkšta ir švelni...
Nors šalia – jūros bangos siūruoja...
Aš – sausom basom kojom...
Vandeny..?
Patikėkit – apsvaigsta galva,
Kai eini melsvažiede banga
Sausom kojom –
lyg Dievo sūnus...
Apkabinus jos keterą –
Ne ranka – širdimi...
Švelniai liečiant... linus...
Juk tai jie – čia pavirto... staiga
Vandenynu melsvu...
Jei tiki tu stebuklais –
Tai ateiki čionai –
Į Upytė – kur žydi linai...
Vasaros vidury
Liepoms kvepiant medum
Stebuklingi jausmai
Aplankys ir tave –
Tik ateik – pabraidyt...
Ir pajusk širdimi –
Jau pražydo linai...
Adelė Danguolė Samulionienė
Mėlynažiedis linelis
Išpurentas, apsėtas laukelis,
Sudygo želmenėliai liauni.
Dienos ėjo,
Jie paūgėjo.
Kasdien akimis matuojam,
Kada gi pražys laukiam.
Pražydo, pražydo,
Mėlynai, mėlynai.
Dieną gražiai mėlynuoja,
Vakare - užsimerkia.
Siūbuoja, liūliuoja,
Kaip marių vanduo.
Nuo menkiausio vėjelio,
Lenkia žiedelius.
Mažus, mažus,
Gražius, gražius.
Peržydėjo, papilkėjo,
Svyra sunkios galvelės.
Pilnos sėklelių,
Šilko spalvelės.
Stiebelis plonas,
Laukia jo kančios.
Klojės, velės,
Spaliai išbyrės.
Smagiai sukas ratelis,
Driekias plonas siūlelis.
Akis malonina,
Aukso gijelės.
Baltas žydėjimas
Gražų saulėtą rytą,
Aplink tylu, ramu,
Tik štai padykęs vėjas
Suspurda tarp šakų.
Pajudinti žiedeliai
Nubarsto lapelius.
Nukrinta obuoliukas,
Dar visiškai rūgštus.
Norėčiau vėją aš subarti,
Kam drebina šakas,
Išsklaido žiedus baltus,
Pasėja į plaukus manus.
Ona Striškienė
Sudilo drobulė
Šalia kelio mėlynavo linai,
pro juos basakojė bėgo jaunystė.
Kas vakarą jie šnabždėjo tyliai:
– Kada, vai kada mes pražysim.
Linelio ilgoji kančia išvargta,
linksmai sukės ratelyje ritė.
Mergaitės gyvenimui ruošės tada,
Rietimus audė plonyčius.
Senai sudilo drobulė motulės austa,
nebepyška staklės, nezvimbia ritės.
Senoji raštų knyga dingo slapčia,
kas jas beskaitys, – ženklai nematyti.
Komodos stalčiuose tuščia, deja.
Reikia įvairių siūlų prisidažyti,
vašelis negrabiai iškrito staiga.
Norėjau mielus vardus išrašyti.
Gimtinės beržai
Ten tebestovi baltieji beržai.
Jiems liūdna, kad negali išeiti?
Išbyrėjo iš jų seni inkilai,
o žadėjom sugrįžt, sutaisyti.
Priglundu prie senųjų beržų,
kiekvieną mielai jie priglaudžia.
Neišdavėm jūsų vaikystės draugai,
jūs kantriai mūs laukiat pareinant.
Kai kepino saulė, stovėjot ramiai,
nužvelgdami dūzgiantį kiemą,
sugijo žaizdelės, paliko randai.
Sužeidę gal širdį, gal sielą...
Stovėkit senieji gimtinės beržai,
nors neperi jau ten varnėnai.
Sugrįžtam, pareinam mintyse dažnai,
sapne čia dažnai mes parbėgam.
Bronė Bagušienė
Naujamiesčiui
Naujamiesti, mano gimtine,
Pušyno ir upių glėby.
Koks džiaugsmas pripildo krūtinę,
Kada tik namo sugrįžti!
Ištartas čia pirmas žodelis,
Pirma parašyta raidė,
Čia mano tėvai ir seneliai,
Sava čia – aukštaičių – tarmė.
Čia gotiško stiliaus bažnyčioj
Vitražai ir skambūs varpai,
Gėlynai prie gatvių ir gryčių,
Galerijos šviesūs langai.
Čia mokslo, kūrybos tvirtovė –
Gražiai išpuošta mokykla.
Čia šmtmetį ąžuolas stovi
Iškėlęs galingas šakas.
Čia pat Vadaktėliai. Ustronė,
Kur vargo kadais knygnešiai,
Vieta, apdainuota Maironio,
Išvaikčioti čia jo takai.
Tarp medžių čia Kiršinas teka,
Čia Šuoja banguoja ramiai,
Nevėžis kaip tėvas man šneka“
„Gerai, kad namo sugrįžai“.
Bronė Bagušienė
Mano žemė
Kokia gražuolė mano žemė,
Kai rūko rūbais apsirengia.
Skaidrus, lengvutis, baltas šydas
Lyg skisčią nuotaką ją dengia.
Kokia laiminga mano žemė;
Kai rytas švelniai apkabina,
Žemčiūgų, deimantų karoliais
Jos žalsvą rūbą išdabina.
Kokia turtinga mano žemė,
Kada nuomedžių auksu lyja
Ir klevo lapai saulėj dega
Lyg spindinčio lauže žarijos.
Džiugi jinai, kai po pusnynais
Eglės glėby kiškelis miega,
Upelis krykštauja nubudęs,
Žibutės mirksi iš po sniego.
Kokia rami manoji žemė,
Kai rengiasi nakties miegelio.
Jai miglos patalėlius kloja,
O užliūliuoja ją paukšteliai.
Janina Jakimavičiūtė- Baltušnikienė
Aš jaučiu ilgesį šieno
Aš sapnuoju ilgesį šieno,
Suguldytą ilguos pradalgiuos,
Ir tėvelį rasotoj pievoj
Sukant dalgį, nuplautą rasos.
Aš matau, kai per mano laukus
Saulėlydis mums atneša tylą,
Vakaruose sukyla dangus
Ir žvaigždės į upę subyra.
Kaip paprastas tyras melsvumas
Į žemės širdį nusileidžia,
Kaip sutirštėja rūko dūmai,
Girdžiu kaip aidi skambios dainos.
Aš pajuntu, kaip nakties pasaka
Už mano nugaros sustoja,
Kaip tyliai širdis plaka,
Ir kaip vilnija vasarojus.
Naktis pasilieka už lango
Patiesus šešėlius po kojom.
Suskilusį mėlyną dangų
Pilki debesėliai apkloja.
Lino žiedas
Vėjelis, debesį praplėšęs,
Išpylė lietų iš dangaus:
Ant tėviškėlės žalio veido,
Ant lino žiedo, ant žmogaus.
Ir lijo lijo lijo...
Nuo paryčių, lig sutemų.
Nusviro lino melsvas žiedas
Ant žemės sulitų pečių.
Sesutės drobių nebeaudžia,
Nesiuva broliams marškinių,
Tad neskubėk, linelio žiede,
Dar pasiprauski lietučiu.
Zita Viseckaitė – Skindzerienė
Lino juosta
Iš lino juostą tautinę išausiu,
mūsų Lietuvėlę apjuosiu ratu,
apsaugoti nuo blogio, priešų
bei nuo galimųjų negandų.
Į juostą įausiu kaimo sodžių,
papuoštą gegužio baltais žiedais,
visus kalnelius, slėnius žaliuosius
ir melsvi upeliai juostoj vinguriuos.
Oš čia tamsios girios ir šilojai,
Baltija barstys gintarus gelsvus.
Tu, Marijos žeme mylimoji,
augink savus palaimintus vaikus.
Į juostą įdėsiu kas gražiausia,
mūsų Lietuvoj yra mieliausia.
Ji graži buvo dar ir gadynėj,
todėl protėviai nuo priešų gynė.
Lino juosta Lietuvą apjuosiu,
kad skambėtų jos dainos vakarais.
Pas močiūtes būtų gražūs raštai
ir žydėtų gėlės po jų langais.
Rytas
Tamsioji naktelė
greitai iškeliavo,
krištolo raselė
žemę išbučiavo.
Už senelio sodo
aušta jau aušra,
kryžius ją sveikina
su šventa malda.
Sučiulbo lakštutė
baltoje obely,
bučiuoja saulutė,
taip gera – širdy.
Šalia sodo upelis
tyras čiurlena,
raibos žąselės
linksmai gagena.
Rytas nuostabus
žadina visus.
Šis grožis puikus
sveikina mus.
Gražina Kirsnienė
Vakaras tėviškėje
Vyšnios pražydo žiedais mėnesienos,
Upės krantuos linguoja purienos,
Ežero gelmėje nardo mėnulis ,
Mėnesienos take plaukioja žuvys..
Vakaro pasaka vartus atidarė ,
Žvaigždes lyg avis į dangų suvarė,
Dievo namai langus atvėrė ,
Žmonių viltis lyg karolius suvėrė.
Pievos subrido į mėlyną rūką ,
Pienė į aukštį pakėlė pūką ,
Nusimaudęs mėnulis į dangų pakilo,
Nušvietė kelią į saulėtekį tylų .,
Gimė dovanotas viešpaties rytas ,
Šiltas,ramus,rasa aptaškytas...
Diena pakibo ant beržo šakų ,
Eikime pinti saulei kasų .
Ten dar mėlynuoja linai
Graži mūsų žemė, platūs laukai.
Kai kur dar mėlynuoja linai,
Tėvų rankos augina, prižiūri,
O sūnus į Norvegiją bilietą turi...
Sublizgo saulėj lėktuvo sparnai,
Lietuvą palieka mūsų vaikai ,
Mokėsi, ieškojo tėvynėje laimės,
O rado abejingumą, ateities baimę
Palieka vaikystę ir pievas gėlėtas,
Tėviškės namus, takus smėlėtus,
Čia naktį į šulinį įkrenta žvaigždės,
Čia išmokom ištarti pirmąją raidę,
Dar kai kur mėlynuoja linai ,
Tai mūsų kraujas, tėvelių kapai,
Ištroškusius linus pagirdo lietus,
O kaip namo sugrąžinti vaikus...
Daiva Batavičienė
Nostalgija kaimui Kažkur ten toli, kur žaliuoja laukai
Stovi senas pakrypęs namelis.
Be langinių gražių, be gyvybės ženklų
Verkia senas svyruoklis berželis.
Ir kieme taip tylu, negirdėti balsų,
Net šunelis seniai nebeloja.
Kaip širdelei graudu, tarp namelio langų,
Neaplanko ir nieks nevažiuoja.
O atrodo visai neseniai dar tenai,
Kiemuose garsiai žąsys klegeno.
Lakstė šunys smagiai ir juokavo vaikai,
Jie visi kažkada čia gyveno.
Jau užaugę vaikai, pasimirę tėvai,
Liko kaimuose tuščios sodybos.
Oi kaip ilgu namų, kaip sunku be tėvų-
Miesto triukšmas ir žemės dalybos.
Lino žiede Lino mėlynas žiede,
Ko žvelgi taip liūdnai?
Ašarėlės ko rieda
Kai mane pamatai?
Sužydėki lineli,
Mėlynai, mėlynai.
Prisilies vėl rankelės
Prie tavęs būtinai.
Visada tavo rūbą
Man nešiot malonu.
Laikas bėga ir skuba,
Bet mes visad kartu.
Lino mėlynas žiede,
Tik žydėk mėlynai.
Liesis mūsų rankelės
Prie tavęs būtinai.
Danguolė Palmaitienė
Svajos
Tų linų mėlynų
Nemačiau, o ilgiuos.
Jų žydrųjų akių
Begaliniuos laukuos.
Ne tarp mūrų šaltų,
Ne dulkėtuos keliuos.
Ieškau aukšto dangaus
Ir svajos neramios.
Ten manoji širdis
Kur sužydę laukai
Pasiklydom juose
Amžinai mėlynai...
Vakaras
Sakai, čia gera ir ramu
Tarp debesų ir vėjų,
Tarp neišbraidžiotų takų
Šviesiu širdies lytėjimu.
Tarp miško medžių plakamų,
Lietuj įsiskaudėjusių
Minčių, laiškų neišsiųstų,
Pabirusių eilėraščių.
Sakai, čia gera ir ramu.
Su gęstančiu saulėlydžiu
Kalbuosi lyg senu draugu,
Anksti ryte atėjusiu...
Aldona Liutkevičienė
Meilė gimtinei
Vakario klausiau ir Aušrinės,
Ieškojau metuos sidabriniuos,
Iš kur ta meilė begalinė,
Gimtinės kraštui ir Tėvyne?!
Atsklido aidas iš toli –
Jinai šalia, ji netoli.
Ji kūdikystėj, dar lopšy,
Tėvų kasdieniam rūpesty.
Vaikystės pievų margume,
Jaunystės žvaigždžių lietuje,
Šaltoj rytinėj rasoje,
Linų žiedelių melsvume.
Ji – gegužinių trankume,
Tėvų suskirdusiam delne,
Jų meilėje, jų širdyse,
Visur visur surasim ją.
Po darbo, prakaitą nuplovę,
Ir nusišluostę į lininę drobę,
Pamiršę nuoskaudas, vargus,
Daina, šokiu malšino rūpesčius visus.
Jie mėgo suktis valso sūkury,
Skambėjo juokas, dainos pagiry.
Liepsnojo Joninių laužai,
Ir mes su jais, ir mes tenai...
Kartu su jais, kartu –
Ir vakar, šiandien ir rytoj,
Kartu eilėraštyje,
Šoky ir dainoj...
Gintautė Lauciutė -Bakanavičienė
Ačiū, dieve
Ačiū Dieve, už saulėtą rytą,
Dangų giedrą, obelis žalias,
Ačiū Dieve, kad galiu matyti,
Gausų sodą, pievas dar žalias.
Ačiū Dieve, užu upė bėgtį,
Jos čiurlenimą dviejuos krantuos,
Ačiū Dieve, kad galiu girdėti,
Kaip pliuškenas žuvys vandenuos.
Ačiū Dieve, kad galiu pakviesti,
Į namus draugų ir artimų,
Ačiū Dieve, kad galiu paliesti,
Kūdikį, švelnumą jo delnų.
Ačiū Dieve, už beribį aukštį,
Paukščio skrydį jo sparnų galia,
Ačiū Dieve, kad galiu pajausti,
Meilės jausmą esančių šalia.
Ačiū Dieve, kad ramybės uoste,
Jūros dvelksmą audrina banga,
Ačiū Dieve, kad galiu užuosti,
Kaip aplinkui kvepia mūs gamta.
Kaimo kryžius
Pakelėj tyliai stovi parimęs,
Kryžius vienišas ir neramus,
Jo mukelė truputį pakrypus,
Lyg apglėbti norėtų visus.
Aplink kryžių našlaičių gėlynas,
Kaimo moterų rankų trapių,
Ir tvorelė medinė, alksnyno,
Gaspadorių iš sodžiaus kiemų.
Lenkia galvas praeinant pro šalį,
Jaunas – senas, ramus – neramus,
Pakelėj žiogai groja smuikeliais,
Kryžiui saugančiam kaimo namus.
Mėlynumas...
Mėlyno dangaus,
Mėlyna žydrynė,
Mėlynom akutėm,
Mėlynai mirksės,
Mėlyni linai,
Mėlynai pražydę,
Mėlynuoju vingiu,
Mėlynai tikės.
Vida Stakėnienė
Tėviškės laukai
Mano Tėviškės laukai,
Išvaikščioti po pėdą.
Ten gražu tikrai,
Matau, kaip išsigandus lapė bėga.
Tėviškės arimuose būti,
Man taip gera ir smagu.
Kartais pavargstu truputį,
Bet ten ramybę surandu.
Ten man brangus kiekvienas vingi,
Akmuo pakelėj nukritęs.
Ten liks ilgai mano širdy,
Ir saulės spindulys nušvitęs.
Tėviškės gimti laukai,
Man primins vaikystę.
Ten pirmi geri draugai.
Pirmieji saulės spinduliai nušvitę.
Ten viskas man taip artima,
Taip miela ir brangu.
Širdis tenai laiminga,
Ten gera ir smagu.
Grįžtu į Gimtinę
Kai grįžtu į Gimtinę,
Ten kvepia duona kasdieninė,
Įkvepiu oro gaivaus,
Žiūriu į mėlynę Dangaus.
Gimtinėje taip gera,
Ten labai gražu.
Tvenkinys teka,
Yra daug miškų.
Grįžtu į Gimtinę,
Švelnus jausmas apima krūtinę.
Ten auga duona kasdieninė,
Ir šviečia saulė auksinė.
Gimtinėje man gera ,
Ten labai gražu.
Gandrai ten klegena,
Yra jų lizdų.
Ana Aleksandravičienė
Obels žemė
Atsiremsiu į seną obelį,
Žemė pumpuru jos vėl teka už
švilpynės vėjo.
Išgrosiu Mendelsono jai maršo
pasaką.
Šaknys godžiai gyvastį semia,
Medis juk ir numiršta stovėdamas.
Atsiremsiu į obelį savo, dviese mes
subrandiname pėdą,
kurią suteikė, kaip malonę,
vabalui, žolėje braido basas,
kaip ir žmonės juk, kaip ir žmonės.
Vienas kitas paviršių tik nešamės.
Nors ir dedamės, kuo mums dėtis
nereikėtų. Eisiu išjausti šerdies
žingsnio,
kvėpuoja lėtas bitės ten darbadienio
gausmas,
dubenėlyje medaus įklimpęs.
Žemei mudvi dar kart nusilenksim.
Prie švarių purvas joks neprilimpa,
Obels žemė - gimtinės slenkstis.
Atsiremsiu į seną obelį,
išputos man žiedais pavasarį,
žeme ris kai nunokusį obuolį,
aš naujai jas abi... atrasiu.
Baltas Motinos balandis
Ir kyla balandis nuo Motinos delno,
Ir skrenda, ir Atmintį amžiną pelno.
Skrajok, – veria dangų. Ją laukti
išmokė
Kantriai. Viena mato jį sūnų kitokį.
Įvysčiusi netektį į savo dalią,
Praskleidusi gedulo juodą drobelę,
Į sapną pakvietusi, glaudžia,
myluoja.
Tik motina gali, mama taip mieloji
Mylėti nematant, tik jaučiant
suprasti,
Pažinęs Aukščiausiojo buvo jis
prasmę.
Eilėraščio pynėmis puošė, dabino…
Ir balandžiu virtęs, jai žinią
skraidina:
Vienintelė, Mama, esi tu. Aš lauksiu,
Kol laiveliu laiko pas mane
atplauksi.
Suklupsiu, kaip sūnūs, kad klumpa,
ant kelių,
Dėkosiu už išsuptą savąją dalią.
Bučiuosiu rankas už kantrybę ir
rūpestį.
Laiminga šalia manęs, mama, vėl
būsi.
* * *
Ir kyla balandis nuo Motinos delno,
Ir Dievo palaimos per ją nusipelno.
Į dalią pareina, aplanko jos būtį,
Ne vieniša motina žemėj, kad būtų.
Angelė Bražaitė
Paukščių sonetas
Parsineša kregždutė sidabrinė
Snapelyje palaimą, sparneliuose gimtinę.
Taip mes visi susistyguojam širdis,
Varnėną, vieversį kaskart išgirdę.
Ledonešis pratrūko giesmėmis,-
Dangaus mėlynėj sklando čaižios strėlės.
Žvaliai nusijuokė liekna pušis –
Ant jos šakų čiulbės lakštingalėlės!
Nušviskime džiugiai želmenimis,
Pasiųskime viltis pro savo langus...
Pakilkime nuo žemės maldomis-
Nusišypsos mums dangūs…
Žmogeli mielas, pastebėk, klausykis,-
akimirkų džiugių neišbaidyki…
Anastazija Grigaliūnienė
Dūminė pirkelė
Dūminę tavo pirkelę
Seniai laiko broliai užklojo,
Užmarštis vėliavą kelia,
O vėjas aidą kartoja.
Sudužo visos puodynės,
Kvepėjusios pienu, medum...
Virpesy žaidžia žydrynė-
Praeitis kviečia vidun.
Ten pasiklydęs ratelis
Vis tebeverpia gijas,
O samanotas takelis
Niekur tavęs nenuves.
Gandras ten lizdą vis krauna
Ąžuolo seno glėby,
Pempės ten klyksmą pagaunu,
Purienų akis pabaly.
Nakties simfonija
Kaip skaidrus kūdikio sielos balsas
Skamba lakštingalos naktinė daina...
O mėnuo po ežerą nardo
Žarsto sidabrą, sėja rasas...
Undinės nendrėmis plaukus šukuoja,
Supa paukštelį šiltam lizde...
Siela jau supas vakaro mėliuos,
Rausva spingsulė plazda lange.
Naktis pasėja žvaigždžių karolius-
Sužaižaruoja visas dangus...
Merkiasi akys ,mintys jau poilsio gulas,
Sapnas nuskendo minkštuos pataluos.
Kreivas berželis šakom pabeldžia
Senos trobelės mažan langan.
Sutemų pirštais per visą naktį
Ūkanos pievose audeklą audžia...
Skambiomis trelėmis laiminusi naktį
Lakštingalėlė nori nusnūst.
Jolanta Šilenskienė
Ugnies išnešimas iš kaimo
Po kojomis sučiauška gilės,
mažytė kalvė vėsta
nuo priekalo akordų,
kurių kaip muzikos klausiau.
Ant stogo juodas varnas
neprižada geresnio oro
ir vėjas tiktai iš gailesčio
nenupučia mažytės kalvės.
Uždarė kalvę, taip paprastai
žmogus duris užsklendžia,
nešiojo dalimis, kas slenkstį,
žaizdrą, laimingą pasagą,
kas pasirinko laumę.
O paskutinę – nešė ugnį,
kaip atšvaitą gūdžioj naktyj,
pakėliau ranką prisidengt akis,
užsidegė dangus ir kregždės
šaukėsi pagalbos.
Prisikėlimas
Vaikystėje didelis sodas
šiandien atrodo mažytis,
metai iš metų briedis
gipsinis žiūri kaip braunas
per tvorą erškėtrožė.
Regiu,
kaip pjauna dalgiu dobilieną,
kaip ligos šienauja,
ir trūksta, taip trūksta žmonių,
kurių nemylėjome.
Girti mėlynieji geniai
krausto kišenes dėl cento,
jų moterys sočios,
laimingos ir putnios būna
gal valandą metuose.
Žinau, tebesu skoloje
už lietų, galulaukę,
apleistą pavargus.
Skilinėjanti žemė vis panašesnė
į džiūstantį lopą.
Balti kaminai ir vienas
raudonas stogas grožisi
savo atvaizdu baloje,
paukščiai gieda priešais koplyčią.
Laikas! Jau laikas – prisikelt!
Rita Japkevičienė
Apie linus
Išrovėme LINUS
RŪTAS ir MĖTAS,
Iš žemės Lietuvos,
Tik žodžiai tie,
Tik žodžiai
Dar paklydę vėjuos...
Linelių mėlynų žiedai,
Mergelių taip mylėti,
Išlikę dainose močiučių,
Ar muziejaus klėtyj,
Pražysta mums
Pavasario dangaus žydryne,
Pražysta akimis anūkų,
Pražysta...
.....ilgesio gilaus mėlyne...
Mėlynoji ištikimybė
Ką tik prisirpusi
Miško mėlynė,
Nusišypsojusi beribio dangaus
Žydrumui,
Iškilmingai paskelbė
Viduvasarį.
Šilto vėjo
Linguojami pievos
Varpeliai
Smagiai suskambo
Ir pabudino
Rugiagėlių mėlynąjį
Žydėjimą.
Melsvų ežerėlių
Ilgesingos akys
Vis dar nepavargsta
Ištikimai gėrėtis
Vasaros žavesiu ir šiluma.
Ateik,
Apsigaubsiu pečius
Neužmirštuoliu skraiste
Ir padovanosiu
Tau bučinį.
Kvapų kaip rugiagėlė,
Ežerėlio gaivumo,
Mėlynės saldumo
Ir karštą – kaip vasarą.
Vilius Masilionis
Ar čia ežeras, ar jūra
Kai kartą vaikščiojai kaimą,
Išvydai ko nematęs tu, brolyti.
O ką išvyst tau teko laimė?
Niekaip negali to apsakyti.
Lyg ir ežeras, lyg jūra,
Lyg dangus čia mėlynuoja.
Kas gi tokią spalvą turi,
Pučiant vėjuj taip banguoja?
Dar, brolau, tu nežinai,
Kas čia prieš akis banguoja,
Kas taip žydi dyvinai,
Tartum jūra mėlynuoja?
Tai ne ežeras, ne jūra,
Ne vanduo čia tyvuliuoja,
Ne vilnelės krantan gura,
Ir ne kūdra mėlynuoja.
Tartum ežeras, kaip jūra,
Lyg dangus, taip mėlynai,
Lino akys dangun žiūri,
Žydi šitaip dyvinai.
Kelias ir svajonė
Vingiuoja, raitos, bėga kelias.
Laukais jis nusiraivo lyg žaltys,
Apsuptas pramintų takų, takelių
Kur matos horizonto pakraštys.
Vingiuoja kelias vis tolyn tolyn,
Ten kur dangus ir žemė susiliečia.
Mano svajonės skrenda ton šalin,
Kur karšta saulė ar sniegynai šviečia.
Bet mano gimtas kraštas čia,
Čia mano upės, kalvos ir miškai.
Skaisti saulutė ir mėnuo delčia,
Juodi arimai, geltoni laukai.
O tos svajonės, tos sparnuotos
Po platųjį pasaulį vis skraidina,
Kaip ragana ant savo šluotos,
Bet palieku kaskart gimtinėj,
Vida Stakėnienė
Grįžtu į Gimtinę
Kai grįžtu į Gimtinę,
Ten kvepia duona kasdieninė,
Įkvepiu oro gaivaus,
Žiūriu į mėlynę Dangaus.
Gimtinėje taip gera,
Ten labai gražu.
Tvenkinys teka,
Yra daug miškų.
Grįžtu į Gimtinę,
Švelnus jausmas apima krūtinę.
Ten auga duona kasdieninė,
Ir šviečia saulė auksinė.
Gimtinėje man gera ,
Ten labai gražu.
Gandrai ten klegena,
Yra jų lizdų.
Tėviškės laukai
Mano Tėviškės laukai,
Išvaikščioti po pėdą.
Ten gražu tikrai,
Matau ,kaip išsigandus lapė bėga.
Tėviškės arimuose būti,
Man taip gera ir smagu.
Kartais pavargstu truputį ,
Bet ten ramybę surandu.
Ten man brangus kiekvienas vingis,
Akmuo pakelėj nukritęs.
Ten liks ilgai mano širdis,
Ir saulės spindulys nušvitęs.
Tėviškės gimti laukai,
Man primins vaikystę.
Ten pirmi geri draugai.
Pirmieji saulės spinduliai nušvitę.
Ten viskas man taip artima,
Taip miela ir brangu.
Širdis tenai laiminga,
Ten gera ir smagu.
Ramutė Gasiūnienė
Balandžio akimirkos
Koks gražumas gamtos!
Kiek raidos ir stebuklų už lango!
Kiek šviesos, šilumos!
Keičia peizažą magas be vargo.
Vėjas be atvangos
Žadina Žemę aistringu tango.
Jie užburti dainos-dovanos-
Paukščių klegesio margo.
Daug gelsvos žalumos-
Pirmas rūbas gamtos po letargo...
Jau smaragdo spalvos
Rengias apdarą kloniai ir kalvos.
Koks veiklumas gamtos!
Jos stebuklai ir žmogų aplanko:
Teikia kūnui jėgos,
Širdžiai džiaugsmo, o rankom vėl
darbo...
Lino žiedas
Lino žiede-
Artojo viltis, malda,
Atkaklaus darbo nauda,
Arimo grumsto galia,
Audimo staklių daina.
Lino žiede-
Motulės akių šviesa,
Padangė --žydra, sava,
Jūružės melsva banga,
Martelių kraičio pradžia.
Lino žiedą
Gaivina rasa skaidri,
Myluoja saulužė šviesi,
Maitina žemelė dosni,
Lanko drugeliai margi...
Linų žiedai
Vasarą žydi trumpai,
Gimtinę puošiant melsvai...
Svarbūs lietuviui linai!
Vertingi jie bus amžinai...
Dalia Meškonytė
Širdies šauksmas
Ko ieško akys horizonte,
Ten, arti arti dangaus –
To širdžiai mielo mėlyno vaiskumo,
Atklydusio iš vaikystės rojaus.
Širdy melodija vingiuoja,
Ir kelia ją iki dangaus –
Mamos dainoj girdėti žodžiai:
„Mėlynai mėlynai kaip akelės
brangaus“.
Dainon, lovatiesėn įausta
Lino gyvenimas, kančia.
Lyg anspaudas visam įspausta –
Čia mano kraštas – Aukštaitija.
Linų žieduos paskendę kaimai,
Baltom staltiesėm puošti stalai.
To širdžiai mylimo vaiskumo
Širdis ilgėsis amžinai.
***
Pro lango stiklą byra laiko smiltys,
Kažkur prasideda ir baigiasi diena.
Renku lyg derlių ką tik užgimusias
viltis,
Darbų, svajonių kraitė mano kupina.
Kasdien lyg smėlio laikrodį apverčia
Iš ryto po nakties diena.
Kylu ir vėl žingsniuoju paskui viltį,
Dar daug padovanos šita diena.
Kas vakarą lyg karolius – darbus
Peržiūri sąžinė ir širdis mana.
Kažkur gavau, kažką padovanojau,
Kažką gal pavogė užgęstanti diena.
Negaila... o gal nebegaila,
To, kas nublanko ryto aušroje,
Paleidau, pamiršau jau vakar,
Už lango – nauja vilčių aušra.
Rima Špokevičienė
Nerimas
Lietuva vakarė gintaro
Ašarom pasruvus...
Mielieji mano, kur Jūs,
Kaip Jums, kur Jūs pakliūvot?
Wizzair ir Ryanair oro linijomis
išskubėjo
Gal trečdalis mūsų tautiečių.
Ar nesuklydot, nepaskubėjot,
Ar dienos Jums nemiglotos?
Ir turime ir neturim -
Dviprasmiškas būvis mūsų.
Todėl atsigręžę vis žiūrim
Kur Jūs, kaip Jums vaikai mūsų?
Elgėmės taip, kaip gebėjom,
Kaip elgtis buvom išmokę.
Turėti turėti skubėjom –
Pamiršę mylėti... ar nesuspėję...
Gintaro ašarom verkia
Gimta Lietuva pasiilgus...
Kur Jūs, kaip Jums,
Ar Jums neilgu?
Ilgesys
Pasiilgau linų...
Ar žinai? Nežinai...
Kurie puošė laukus
Mėlynai mėlynai...
Pasiklydo linai –
Nebėra jų laukuos.
Ar sugrįš vėlei jie?
Ar ir vėl sužaliuos?
Kur pradingo linai?
Ar žinai? Nežinai?
Ar dar jie sužydės
Mėlynai mėlynai?
Ilgesys gal prišauks
Juos ir vėl į namus –
Lietuvos linas puoš
Vėl mažus ir senus.
Gal ir vėl subanguos
Mėlynžiedžiai linai?..
Gal ir vėl pasipuoš
Lietuva mėlynai?..