TVINSTANTI EUROPAapzvalga.eu/images/apzvalga74_web-2.pdftam tikras nuolaidas, kad būtų susitarta...

_12015 SPALIS | Apžvalga

2015

m. s

palis

. Nr.

10

(74)

(555

). Le

idži

ama

nuo

1889

m. A

tkur

ta 1

989

m.,

2009

m.

TVINSTANTI EUROPA

KOMPROMISAS DĖL PABĖGĖLIŲ EUROPOS SĄJUNGOJE

>> 6 p.

KO RUSIJAI REIKIA SIRIJOJE?

>> 19 p.

2_ Apžvalga | SPALIS 2015

NEPALAUŽTOJI KARTA. PARTIZANŲ RYŠININKĖS ISTORIJA. II DALIS

„NORD STREAM 2“: AR PAVYKS „GAZPROM“ ĮVEIKTI EUROPOS SOLIDARUMĄ ENERGETIKOJE

MILDA ARČIKAUSKAITĖ: DAINUOJU – ESU GYVA!

PIENO SUPIRKIMO KAINŲ KRIZĖ

ĮSTATYMŲ LEIDYBA LIETUVOJE IR KITOSE ES ŠALYSE: FAKTAI IR TENDENCIJOS

METAI PO „APSAUGINĖS RIBOS“: GAZOS ATSTATYMO SUNKUMAI

21

39

60

56

29

33

LIETUVIŲ EMIGRANTŲ ŠEIMA: KALBA IR TAPATYBĖ

52

BŪTINI KOMPLEKSINIAI PABĖGĖLIŲ KRIZĖS SPRENDIMAI

9

Turinys

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS 3 | Tvinstanti Europa

APŽVALGOS TEMA 4-5 | Pabėgėliai - rimtas Europos vienybės išbandymas6-9 | Kompromisas dėl pabėgėlių Europos Sąjungoje 9-12 | Būtini kompleksiniai pabėgėlių krizės sprendimai12-14 | Aižėjanti Šengeno zona: hibridinės grėsmės14-16 | Kodėl broliai arabai nusisuka nuo Sirijos pabėgėlių?17-18 | Pabėgėlių krizė Europoje ir ją supanti misinformacija žiniasklaidoje

PASAULIS19-21 | Ko Rusijai reikia Sirijoje?21-23 | Metai po „Apsauginės ribos“: Gazos atstatymo sunkumai23-25 | Lietuva ir naujasis „Europos koncertas“

ENERGETIKA26-28 | Elektros energijos saugojimas29-31 | „Nord Stream 2“: ar pavyks „Gazprom“ įveikti Europos solidarumą energetikoje?

OIKOS31-32 | Socialinis modelis, dalinantis Lietuvą į dvi dalis33-36 | Pieno supirkimo kainų krizė

PILIGRIMAS36-38 | Ar sprogs Gailestingumo piligrimystės bomba Vilniuje?

ISTORIJOS PĖDOMIS39-41 | Nepalaužtoji karta. Partizanų ryšininkės istorija. II dalis

APŽVALGOS AIKŠTELĖ41-44 | Dovilė Šakalienė: Deja, kol kas sėkmingai kuriama priešprieša tarp klientų ir daktarų. Kur du mušasi, – trečias laimi44-45 | Konrado Adenauerio fondo vadovė Elisabeth Bauer: krizės Europos Sąjungą verčia galvoti apie vertybes, ne tik apie pinigus46-48 | Apie migrantus, žmogaus teises ir pavojų tautinei valstybei49-52 | Miša Jakobas: Svarbiausias dalykas mokykloje – moksleivių motyvacija52-55 | Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė

MŪZOS DVELKSMAS56-60 | Milda Arčikauskaitė: dainuoju – esu gyva!

POLITIKAI SKAITO60-63 | Įstatymų leidyba Lietuvoje ir kitose ES šalyse: faktai ir tendencijos

KELIONĖS63-66 | Portugalija – šiurkšti, bet svetinga žemė

_32015 SPALIS | Apžvalga REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Su vasaros karščiais pakilęs pabėgė-lių vajus palengva, stojus rudens orams, neslūgsta. Lėta ir romi Europa, eilę metų atsainiai sprendusi gausėjančio prieglobsčio ieškotojų būrio problemas, šią vasarą gavo smūginę jų injekciją, po kurios net paskiros jos kūno dalys (valstybės) refleksiškai ėmė spurdėti, ne-laukdamos nervinio impulso iš Briuselio. Statomos sienos, ašarinės dujos, nuolatos keičiami sprendimai bei spontaniški ministrų susitikimai apnuogino atrodytų seną ir akivaizdžią tiesą - Šengeno zonos perimetras kiauras. Kiauras fiziškai, kiauras morališkai. Didelis kiekis į Europą patekusių migrantų ir pabėgėlių - jau faktas. Srautų mažėjimas ilgesnėje perspektyvoje - nenumatytas, padidėji-mas - tikėtinas. Kita religija, kultūra ir net išvaizda keis Europos veidą ir 2015 metai yra pradžios taškas. Šiame žurnalo „Apžvalga“ numeryje atidžiai bandome pažvelgti į tai, koks šis taškas. Lūžis ar virsmas? Pabėgėlių krizė netruko apaugti gandais ir manipuliacijomis, panika ir spekuliatyvia statistika. Ši „Apžvalga“ leidžiasi į erelio skrydį pietų Europoje ramiai, bet įdėmiai apžvelgdama proble-mą įvairiais pjūviais: iš kur tas pabėgė-lių šuolis? Kokiais gandais bandoma įbauginti Europą? Kodėl oriai snaudžia nuo problemų izoliavęsi turtingieji Persų

įlankos broliai arabai? Analizei patei-kiame galimus kompleksinius pabėgėlių sprendimo būdus bei grįžtame prie Lietuvos ir ieškome atsakymų, kaip gi mus palies ši situacija? Nors panašu, kad pabėgėliai nesitaiko į Baltiškąjį regioną, jau dabar nerimaujama dėl tautiškumo ir identiteto. Prarasime jį? Keisimės ar izoliuosimės? Ar gali pabėgėlių srautų apnuogintos problemos būti adaptuo-tos mūsų regione hibridinių grėsmių kontekste?

Europos šalių lyderiai didina įsiparei-gojimus priimti vis daugiau migrantų. Panašu, kad ir Lietuva turės priimti kur kas daugiau negu yra įsipareigojusi.

Popiežius Pranciškus paragino kiekvieną parapiją, kiekvieną bažnyčią, kiekvieną vienuolyną ir kiekvieną religinę bendruo-menę priimti bent po vieną pabėgėlių šeimą. Ar tai bus išgirsta Lietuvoje?

Temos savaime nėra paprastos, tačiau nesiekiame bauginti. Kritinis mąstymas ir šaltas protas įkaitusiose situacijose visuomet yra privalumas. O įvykiai tiek pasaulyje, tiek mūsų regione nevėsta.

Tikimės, plati ir įvairiapusė „Apžval-ga“ prisidės prie brandžios Jūsų, skaityto-jų, nuomonės, kad į naujuosius procesus žvelgtumėte plačiai ir objektyviai šiame painiame informaciniame raiste. Ramiai, bet įdėmiai. Gero Jums skaitymo. ■

TVINSTANTI EUROPARomena ČIŪTIENĖ

I viršelis • Scanpix, www.flicr.com, www.wikimedia.com nuotraukosII viršelis • www.flicr.com, www.wikimedia.org, www.wikipedia.org, asmeninio A.Liekytės - Navickienės archyvo, asmeninio Kristinos Jakaitės - Bulbukaitės archyvo, asmeninio Mildos Arčikauskaitės archyvo nuotraukosIII viršelis • Nuotraukos iš žygio „Didžiosios Kovos apygardos partizanų takais" archyvoIV viršelis • Redos Trinkūnienės nuotrauka

Mums rašo: Vilius ARLAUSKAS, Martyna BRAŽIŪNAITĖ, Romena ČIŪTIENĖ, Aleksandras GRAŽELIS, Česlovas IŠKAUSKAS, Vytautas KERŠANSKAS, Simonas KLIMANSKIS, Linas KOJALA, Edita MIELDAŽĖ, Austė PETRAUSKIENĖ, Martynas PILKIS, Justina POŠKEVIČIŪTĖ, Vytautas RAŠKAUSKAS, Stasys ŠEDBARAS, Jonas ŠVAGŽLYS, Gytis ŽAKEVIČIUS, Aivaras ŽUKAUSKASDizainerė-maketuotoja: Judita ŠPOKAUSKIENĖ | Kalbos redaktorė: Regina GENKOVIENĖRedaktorė: Romena ČIŪTIENĖ

Rašykite mums adresu: [email protected]ėjas - VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 Vilnius. Leidinį remia ELP grupėwww.apzvalga.euPeriodiškumas - mėnesinis leidinys. Tiražas 5000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“10 (74) (555), 2015 m. spalio ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

ww

w.w

ikim

edia

.org

Mst

ysla

v C

hern

ov n

uotr

auka

4_ Apžvalga | SPALIS 2015APŽVALGOS TEMA

Šiemet taip ūmiai pasireiškusi pabėgėlių problema iš esmės ne nauja. Vos tik ku-riame nors regione plyksteli konfliktas, kyla karas ar ištinka gamtos katastrofa, pabėgėlių srautas nesulaikomai ver-žiasi ten, kur gyvenimas ramesnis, kur vyrauja santykinė taika. Taip buvo Pietų Sudane, Libijoje, Artimųjų Rytų šalyse, o istorija mena kataklizmus ir Europoje, ypač per abu pasaulinius karus.

KARO IR SANDĖRIO ĮKAITAIKaras Sirijoje, kuris tęsiasi nuo 2011

m. kovo, išprovokavo naują pabėgėlių bangą, kuri šį kartą užplūdo ne kaimyni-nes regiono valstybes, o Europą. Galbūt ši migrantų problema tokia skausminga dėl to, kad ji paliečia ramiai, sočiai ir kartu abejingai kitų skausmui gyvenantį europietį. Mes jau ne kartą įsitikinome, kad sotus gyvenimas yra susirūpinimo kitų bėdomis antipodas: argi Europa

jautriai reaguoja į Rusijos karą Ukraino-je ir šios valstybės suskaldymo realijas?

Basharo Assado režimas jau pus-penktų metų kariauja su daugybe suki-lėlių, kurie, susibūrę į gerai ginkluotas grupuotes, mėgina nuversti diktatorių. Pats B. Assadas, kuris rugsėjo 11-ąją atšventė 50-metį, šalį valdo jau 15 metų. Jo tėvas Hafezas al-Assadas šiame soste buvo net 29 metus. Prezidentas yra kvalifikuotas oftalmologas, tad jis gerai mato, su kuo dera draugauti, o prieš ką pasiųsti karo lėktuvus.

Jo pozicijos stiprios dar ir todėl, kad tarp sukilėlių prieš vyriausybinę kariuomenę kaunasi visame pasaulyje kaip teroristai įvardinami IGIL, tai yra „Islamo valstybės“ kovotojai. Kitaip sakant, antiteroristinės jėgos negali remti sukilėlių, tačiau jos nepalaiko ir diktato-riaus. Taigi karas Sirijoje atsidūrė aklavie-tėje ir paliktas savieigai. O, kaip sakoma,

Eglė

s K

nyga

uska

itės

-Lia

kien

ės m

onta

žas

PABĖGĖLIAI - RIMTAS EUROPOS VIENYBĖS IŠBANDYMASČeslovas IŠKAUSKAS

drumzlinam vandeny velniai veisiasi.Turima galvoje Rusija, kuri atvirai

pripažįsta, kad visomis jėgomis remia B. Assadą, nes esą taip siekia įveikti IGIL. Antai V. Putinas, viešėdamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblė-jos sesijoje, interviu JAV stočiai CBS patvirtino, kad siekia „išgelbėti“ Sirijos prezidentą. Gi JAV kaltina Rusiją stipri-nant savo karinį buvimą Sirijoje ir taip tvirtinant B. Assado pozicijas. Amerikie-čių duomenimis Maskva be tankų, arti-lerijos ir kareivių jau nusiuntė Sirijai ir kovinių bei žvalgybinių lėktuvų. Tačiau šie kaltinimai B. Obamos susitikime su V. Putinu rugsėjo 28 d. Niujorke išsakyti tarsi puse lūpų, siekiant normalizuoti Amerikos ir Rusijos santykius ir kartu neprarasti antiteroristinės koalicijos prieš „Islamo valstybę“.

Štai kodėl ne be pagrindo laikraštis „The Financial Times“ rugsėjo pabaigoje

Pabėgėlių antplūdis tampa rimtu išbandymu Europos atvirumo ir tolerancijos idėjai

_52015 SPALIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

rašė, kad B. Obama sutinka V. Putiną išvesti iš izoliacijos, kad būtų atgaivintos pastangos kovoti su IGIL. Laikraštis priduria, kad kitas Vašingtono žingsnis gali būti sumažinti Maskvos kritiką dėl Rusijos karo Ukrainoje, o ateityje – atšaukti sankcijas. Vadinasi, santykių normalizavimas tarp JAV ir Rusijos lyg pridengia nesibaigiantį konfliktą Ukrai-noje, dėl kurio šalys dar visai neseniai taip aštrino špagas. Tarsi teisindamasis Vašingtonas, kaip pastebi „The New York Times“, paskubėjo perspėti, kad būtent V. Putinas paprašė susitikti su B. Obama, o ne atvirkščiai...

Šios situacijos įkaitai – dešimtys tūkstančių pabėgėlių, o galų gale – ir mes, europiečiai. Apskritai 2015-ieji pasižymi tuo, kad, kaip skelbia JT Pa-bėgėlių agentūra, šiais metais pabėgėlių ir perkeltų asmenų skaičius pasaulyje pasiekė naują rekordą – 60 mln. žmonių. Per pirmąjį 2015 m. pusmetį 83 proc. padaugėjo pabėgėlių, kurie stengiasi pasiekti Europos Sąjungos teritoriją vandens keliu – per Viduržemio jūrą. Jos išplatintame pranešime akcentuota, jog, atsižvelgiant į tendencijas, tikėtina, kad pabėgėlių srautai dar labiau augs.

ARDOMA EUROPOS VIENYBĖPagrindinis pabėgėlių srautas

šiandien plūsta į Europą iš Sirijos, kuri jau penkerius metus yra kamuojama pilietinio konflikto. Sirai sudaro apie trečdalį visų Pietų Europą pasiekiančių pabėgėlių. Kitos dvi stambios grupės – migrantai iš Afganistano ir Eritrėjos. Nemažai pabėgėlių yra ir iš Libijos. Visi šie žmonės bėga nuo karo baisumų ir nestabilumo savo gimtosiose valstybėse. Nusikalstamos struktūros naudojasi šiuo srautu: pabėgėlių perpildyti laivai grimz-ta į jūros gelmes, dūsta sunkvežimiuose Rytų Europos keliuose, nukenčia nuo susidūrimų su tvarkos sergėtojais.

Rusija, ginklais remdama B. Assa-do režimą ir taip skatindama tolesnę suirutę Sirijoje, tą pabėgėlių skaičių tik didina. Kas gali paneigti, kad ji dėl to nesidžiaugia: dėl trinties Europos Są-jungoje, įvedusioje sankcijas Maskvai, ir

nesutarimų tarp Rytų Europos kaimy-nių. Dėl mėginimų atsispirti pabėgėlių srautui riejasi Vengrija, Kroatija, Serbija. Šalys statosi vielos barjerus, betonines sienas, stiprina pasienio kontrolę, viena kitai siuntinėja diplomatines notas.

Kaip portale Geopolitika.lt rašo politologas Viktoras Denisenko, pabė-gėlių antplūdis tampa rimtu išbandymu Europos atvirumo ir tolerancijos idėjai. Ne visos ES valstybės pajėgios deramai susitvarkyti su šiuo iššūkiu. Kartu atsi-randa veikėjų, kurie atvirai prieštarauja visuotinai priimtai tolerancijos idėjai ir dėl vietinės konjunktūros (dažniausiai artėjančių rinkimų) kartoja populistinius patriotinius šūkius.

V.Denisenko pastebi, kad plin-ta nuomonė, jog dauguma nelegalių migrantų, kurie veržiasi į Europos teritoriją, siekia ne pabėgti nuo karo baisumų, o yra paprasčiausi ekonomi-niai migrantai, ieškantys, kur geriau. Iš čia kyla tradicinės baimės, susijusios su atvykėliais. Tarp tokių baimių, pavyz-džiui, gajus įsitikinimas, kad migrantai gali paveržti darbo vietas iš vietinių gyventojų. Nemažai baimių susijusios ir su kultūriniais atvykstančių pabėgėlių skirtumais. Tarp tokių skirtumų daž-niausiai akcentuojama religija. Islamas masinėje europiečių sąmonėje stereo-tipiškai siejamas su agresija ir aktuali-zuoja kitą – terorizmo – baimę, nors tai neturi nieko bendro.

Tai migrantų problemos sprendimas iš esmės. Europoje egzistuoja sveikas supratimas, kad gydyti reikia ne simp-tomus, o ligą, t. y. kad būtina naikinti migracijos priežastis. Būtent šis užda-vinys, o ne migrantų adaptavimas, kol kas atrodo kaip pats didžiausias iššūkis. Sunku prognozuoti, kada ir kaip būtų galima stabilizuoti situaciją toje pačioje Sirijoje ar Afganistane. Kol to nėra, žmonės ir toliau bėgs iš neramių, karo apimtų regionų.

KO GALIME PASIMOKYTI IŠ ISTORIJOS?

Kaip žinome, Lietuva gali priim-ti 1105 migrantus. Bet čia irgi gajos

fobijos. O štai Šiaulių universiteto Hu-manitarinio fakulteto Istorijos katedros docentas, Humanitarinių tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Simonas Strelcovas siūlo žvilgtelėti bent į vieną mūsų istorijos etapą. „Šiandienos Lietuva gali pasimokyti, kaip spręsti pabėgėlių problemas iš 1939–1940 metų patirties“, – sako istorikas, kuris karo pabėgėlių Lietuvoje tema domisi apie 15 metų ir yra išleidęs monografiją „Antro-jo karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais“. „Lietuva, turėjusi 2,5 milijonus gyventojų, – toliau sako jis laikraščiui „Vakarų Ekspresas“, – per devynis mėnesius pasipildė beveik penktadaliu žmonių, iš jų – apie 15 tūkstančių buvo Lenkijos reguliarios kariuomenės karių. Netikėtą naštą gavusi valstybė sugebėjo susitvarkyti.“

Jo nuomone, tai, ką Lietuva padarė 1939–1940 metais, nepelnytai užmiršta. Tai – pasididžiavimo vertas periodas. Per 2 milijonus gyventojų turinčiai valstybei teko priimti daugiau negu 230 tūkstančių gyventojų, iš jų – apie 15 tūkstančių reguliarios kariuomenės karių. Ir su tuo buvo susidorota. Be to, perimtas Vilniaus krašto administravi-mas. Išlaikyta stabili valiuta. Paruošta visa įstatymų bazė, pabėgėliai aprūpinti būstu, maistu, patalyne, drabužiais. „Linkėčiau šios dienos Lietuvos at-sakingiems pareigūnams pasinaudoti specialistų patarimais ir archyvuose likusia kolegų patirtimi“, – savo interviu apibendrino S. Strelcovas. ■

Galbūt ši migrantų problema tokia skausminga dėl to, kad ji paliečia ramiai, sočiai ir kartu abejingai kitų skausmui gyvenantį europietį.


Kiekviename amžiuje, kiekviename de-šimtmetyje pasaulyje netrūko konfliktų, kurie būtų sprendžiami kompromisais – kai dvi prieštaraujančios pusės padaro tam tikras nuolaidas, kad būtų susitarta dėl daugmaž abi puses tenkinančio sprendimo. Kompromisų pagrindu Europos Sąjunga susikūrė, sukūrė savo pinigų sąjungą ir išsiplėtė į 28-ių šalių šeimą. Kaip kompromisą platėjančiai ES integracijai ES sukonstravo Bendrą Europos Kaimynystės politikos instru-mentą. Po 2004 m. įvykusio dešimties naujųjų šalių įsiliejimo į ES ši kaimy-nystės politika nustatė ES politinės bendruomenės ribas ir apibrėžė jos plė-tros potencialą. Kitaip tariant, Bendra Europos Kaimynystės politika turėjo tapti ES bendrojo saugumo užtikrinimo dalimi, buferiu, kuris sulaikytų poten-cialias grėsmes Europos Sąjungai. ES pietuose tai turėjo būti Šiaurės Afrikos valstybės, Sirija, Libanas, Palestinos autonomija ir Izraelis. Tačiau buferinė ES kaimynystės politika nesuveikė, nes 2011 m. prasidėjęs Arabų pavasaris apvertė viską aukštyn kojom. Domino principu besikaitaliojantys konfliktai nebuvo ilgalaikiai, tačiau pilietinis karas Sirijoje gerokai užtruko. Kaip teigia Europos Užsienio reikalų tarybos vyres-nysis politikos bendradarbis Richardas Gowanas, konflikto pradžioje ,,Europos diplomatai bandė numatyti, jog laikas nėra Sirijos lyderio Basharo Assado pusėje ir kad jam belieka arba eiti į kompromisus, arba žlugti“. Tačiau ES politikos sprendėjai pervertino B. As-sado jėgas ir vėliau pripažino,kad ,,jie nėra tinkamiausi tarpininkauti, ieškant politinio sprendimo dėl krizės Sirijoje“. Tinkamesnė spręsti šią krizę ES pasiro-dė Arabų lyga. Iš savo pusės ES prieš Siriją pasitelkė sankcijas ir debatus Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Tokia ES pasirinkta kryptis Sirijos atžvil-giu negalėjo baigtis kitaip nei kad yra dabar: pabėgėlių iš Sirijos ir kitų prie jų prisišliejusių migrantų antplūdžiu į ES. Tad dabartinė masinė migrantų banga ES politikams ir jos piliečiams iškėlė moralinę dilemą, ką pasirinkti: ar, esant ribotiems ištekliams, priimti spren-dimą, konfliktuojantį pagrindinėms vertybėms, kuriomis visuomenės save apibrėžia, ir bet kokia kaina priimti į ES plūstančius pabėgėlius ir migrantus. Arba priimti sprendimą, neprieštarau-jantį moralinėms visuomenės nuosta-toms ir riboti pabėgėlių į ES srautus. Ar ES geba kartu spręsti pabėgėlių problemą?

KOMPROMISAS DĖL PABĖGĖLIŲ EUROPOS SĄJUNGOJEEdita MIELDAŽĖ

VENGRIJA PASIKLIAUNA TIK SAVIMIŠimtai tūkstančių migrantų šiais

metais pasiekė Italijos krantus. Dar daugiau tūkstančių kirto Prancūzijos sieną ir įsikūrė Prancūzijos uoste Kalė, laukdami galimybės prasmukti į Didžią-ją Britaniją. Treti pėsčiomis, traukiniais, autobusais per Serbiją, Makedoniją, Kroatiją ir Vengriją atkeliavo į Vokie-tiją, Švediją ir Austriją prašyti politinio prieglobsčio. Toks migrantų nuspal-vintas paveikslas ES, kuri ir taip išgy-vena nelengvus laikus dėl ekonominės recesijos, sukėlė tikrą galvos skausmą. Ypač skausmingai į migrantų antplūdį sureagavo ES naujokė Vengrija, kurios geopolitinė padėtis tinka migrantams iš

Sirų pabėgėlė laiko A.Merkel atvaizdą Austrijos - Vengrijos pasienyje

ww

w.fl

icr.

com

nuo

trau

ka


A.Merkel: ,,Jeigu dabar turime atsiprašyti dėl to, kad parodėme draugišką veidą, reaguodami į kritišką situaciją, tada tai ne mano valstybė“.

Balkanų, Sirijos, Irako ir Afganistano. Vengrija iki šių metų rugsėjo vidurio su-laukė didžiausio nuo Antrojo pasaulinio karo migrantų antplūdžio ir daugiau nei 220 tūkst. prašymų suteikti pabėgėlio statusą. Šalis ribojasi su Austrija, per ku-rią eina migrantų kelias į pažadėtąją Vo-kietiją. Vengrijos parlamentas rugsėjo 21 d. leido Viktoro Orbano vyriausybei dis-lokuoti armiją prie Vengrijos sienų tam, kad kovotų su migrantų antplūdžiu. Dar prieš šį sprendimą Budapeštas pastatė sieną su Serbija ir smarkiai sumažino migrantų skaičių šalyje. Vengrijos prem-jeras V. Orbanas paskelbė ir kitą žinią, jog Budapeštas pradeda statyti sieną su Kroatija. ,,Mes negalime pasikliauti nei Serbija, nei Kroatija, niekuo kitu, tik savimi, kai reikia imtis veiksmų“, – teigė Vengrijos premjeras. Ir pridūrė, jog Vengrija veiks vienašališkai tol, kol ES ras bendrą pagrindą, kaip sureguliuoti migrantų antplūdį. Rugsėjo viduryje ties siena su Serbija Vengrijos policija prieš migrantus panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas. Migrantai mėtė į po-licininkus akmenis ir butelius, išliedami savo pyktį dėl atsiradusios sienos. Po šio įvykio tarp migrantų pasklido žinia, jog Vengrija nedraugiška migrantams šalis ir reiktų jos vengti. Tie, kurie to nespėjo padaryti, buvo įkalinti lėtoje pasienio eilėje, galėjo pamatyti patruliuojan-čius policininkus ir karius su šautuvais. Vienas Sirijos pilietis, su kitais migran-tais įstrigęs Vengrijos pasienyje, klausė: ,,Tai baisiau nei Basharas Assadas. Ką Europa su mumis daro?“

KROATIJOS, SLOVĖNIJOS, AUSTRIJOS REAKCIJA Į MIGRANTUS

Kai Vengrija uždarė sieną su Serbija, migrantai ėmė plūsti į Kroatijos pasie-nio miestą Tovarniką. Per antrą rugsėjo savaitę Kroatijoje užfiksuota daugiau nei 44 tūkst. migrantų, todėl, siekdami reguliuoti jų skaičių, daugiau nei šimtas Kroatijos policininkų pradėjo patruliuoti Tovarnike. Tačiau migrantų buvo per daug, kad pasienyje šimtas policininkų išlaikytų tvarką, tad keletas migrantų prasiveržė po atitvarus, siekdami toliau,

Vakarų Europos link, tęsti savo ke-lionę. Niekas tiksliai neatsakys, ar šis incidentas ir buvo pretekstas Kroatijos vyriausybei uždaryti septynis iš aštuonių pasienio punktų su Serbija. ,,Mes ne-galime šių žmonių (migrantų) daugiau registruoti ir apgyvendinti. Jie gaus maisto, vandens, medicininę priežiūrą ir galės judėti kitur“, – neslėpė valsty-bės tikslų Kroatijos premjeras Zoranas Milanovičius. Šią Kroatijos atsikraty-mo migrantais strategiją patvirtina ir BBC naujienų portalo skelbta žinia, jog Zagrebas neregistruoja migrantų kaip pabėgėlių ir leidžia jiems keliauti šiauriau, Slovėnijos link. Pastaroji vals-tybė, esanti arčiau turtingesnių ES šalių, pajuto migrantų antplūdį ir rugsėjo 17 d. sustabdė susisiekimą geležinkeliais su Kroatija. Migrantai į Slovėniją ėmė plūsti pėsčiomis geležinkelio bėgiais, todėl Slovėnijos policija, norėdama juos sustabdyti, panaudojo ašarines dujas. Ir, nors Slovėnijos premjeras Miro Ceraras, reaguodamas į šiuos įvykius, pabrėžė, jog jo šalis svarstys migrantų prašymus dėl pabėgėlio statuso ir nekurs pabėgėliams ,,koridoriaus“ į Austriją, realybė rodo ką kita. Tuos, kuriems pavyko kirsti Slovė-nijos teritoriją, Slovėnija perkėlė į priė-mimo centrus netoli sienos su Austrija. Liubliana taip pat įvedė dokumentų patikrą pasienyje su Austrija ir Vengri-ja. Rugsėjo 14 d. Austrija, reaguodama į Vokietijos sprendimą atkurti sienos kontrolę su Austrija, atkūrė pasienio kontrolę su Slovėnija, Slovakija, Ven-grija ir Italija. Savo ruožtu Vokietija tai padarė dieną anksčiau ir šiuo sprendimu sukėlė nuostabą tiek tarp migrantų, į Vokietiją besiveržiančių kaip į pažadėtą-ją žemę, tiek tarp ES šalių narių.

A.MERKEL – MOTINA PABĖGĖLIAMSNe taip seniai, dar prieš Berlynui

įvedant pasienio kontrolę su Čekija ir Austrija, įvairiuose Vokietijos miestuose buvo galima pamatyti siurrealistinius vaizdus. Minia vokiečių džiugiai pa-sitinka išvargusius po ilgos kelionės pabėgėlius, jiems ploja ir įteikia mažiems vaikams žaislų, o suaugusiems gėlių.

Pakankamai daug vokiečių šventė kartu su sirais, irakiečiais ir afganais. Jie šventė ir dėl savęs“. Veikiausiai dėl to, kad jų valstybė humaniška ir geba priimti tiek daug skirtingų tautybių žmonių. Oksfor-do universiteto Pabėgėlių studijų centro tyrėjas Olafas Kleistas pastebėjo, jog ,,tapo aišku, kad Vokietijos visuomenė pribrendo pokyčiams ir tapo smalsesnė ir atviresnė naujovėms“. Prie šios pabėgė-lių euforijos stipriai prisidėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Garsi jos frazė, kad ,,negali būti toleruojami tie, kurie abejoja kitų žmonių orumu. Negali būti toleruojami tie, kurie nepasiruošę padėti, kai dėl teisinių ir humanitarinių priežas-čių pagalba yra būtina“, – paskleidė žinią ne tik tarp vokiečių, bet ir tarp pabėgėlių, kad Vokietija jiems padės. Vokietijos kan-clerės pagrindinė žinia tautiečiams dėl pabėgėlių buvo ši: ,,Vokietija yra stipri valstybė – mums pavyks suvaldyti pro-blemą“. Per savo dešimties metų vadova-vimo Vokietijos vyriausybei laikotarpį A. Merkel sukūrė pragmatiškos ir strategiš-kai mąstančios politikės įvaizdį. Tačiau kartu ji, kaip pastoriaus dukra, nepamiršo krikščioniško požiūrio padėti vargstan-tiems pabėgėliams. Vokietijos kanclerės frazė, kad ,,jeigu dabar turime atsiprašyti dėl to, kad parodėme draugišką veidą, reaguodami į kritišką situaciją, tada tai ne mano valstybė“, – kaip tik ir iliustruoja dvilypį pragmatiškos, tačiau žmogaus teisėmis besirūpinančios politikės įvaizdį. Tikriausiai nieko nuostabaus, kad 26 metų migrantė Ghanaian Ophelya Ade,


Dortmunde, kitame Vokietijoje mieste, situacija negeresnė. Atvykėlių nėra kur apgyvendinti, be to, imigrantai juda į Vakarų Vokietiją, ten, kur ir taip labai trūksta gyvenamų namų, o jų vaikai kelia iššūkius mokytojams, nes pradeda lankyti mokyklas, nemokėdami vokie-čių kalbos. Todėl nenuostabu, jog per aštuonis šių metų mėnesius Vokietijoje surengta daugiau nei 200 išpuolių prieš migrantus. Ksenofobiškos nacionalisti-nės nuotaikos turtingiausioje Europos ekonomijoje, vien šiais metais žadan-čioje priimti daugiau nei 800 tūkst. pabėgėlių, tik stiprėja. Štai ,,Alterna-tyva Vokietijai“ partijos pavaduotojas Aleksanderis Gaulandas įsitikinęs, kad Vokietija turėtų pasirūpinti savo jaunų specialistų apmokymu, o ne kišti pinigus į ,,nekvalifikuotus užsieniečius“. Iš kitos pusės, didžiulė problema ta, jog Vokieti-jos migracijos tarnyba nespėja nagrinėti migrantų prašymų. Per septynis šių metų mėnesius 44 proc. į Vokietiją at-vykusių migrantų buvo iš Balkanų, šalių, kur nevyksta jokie kruvini susirėmimai ir valdžia ne tironų rankose. Tokie migrantai neturi galimybės gauti pabė-gėlio statuso ir turi kuo greičiau palikti Vokietiją. Tačiau šie migrantai išvykti neskuba, o jiems padeda ir nespėjanti su prašymais susidoroti Migracijos tarnyba.

Sirų pabėgėliai Vengrijoje

ww

w.w

ikim

edia

.org

Mst

ysla

v C

hern

ov n

uotr

auka

šiais metais atvykusi į Vokietiją, būdama nėščia, dabar jau septynerių mėnesių dukrytę Vokietijos kanclerės garbei pava-dino Angela Merkel. ,,Esu labai dėkinga, kad mano kančios sumažėjo, nes Angela Merkel mus priėmė, esu nustebusi, kiek ši moteris čia pasiekė“. Siras Monze-ris, dar prieš sienos kontrolės įvedimą atvykęs į Vokietiją, britų laikraščiui ,,The Guardian“ kalbėjo: ,,Merkel yra garbinga moteris, puoselėjanti žmogiškas vertybes ir labai taktiška. Ji yra motina sirams“.

NEPATENKINTA VOKIETIJAVokietija ir anksčiau puoselėjo

iliuzijas dėl migrantų. XX a. 6-ajame dešimtmetyje dar nesuvienytoje Vakarų Vokietijoje buvo kalbama, kad darbuo-tojai migrantai iš Turkijos ir Italijos yra tik pagalbinės rankos tokioms firmoms, kaip ,,Bosh“ ir ,,Daimler“. Tačiau šie ,,svečiai“ pasiliko Vokietijoje, netrukus jų vaikai sėdėjo mokyklos suoluose greta vokiečių vaikų. Visgi Vokietijoje buvo elgiamasi taip, tarsi imigrantai būtų laikini svečiai, o migrantų problemos šalyje visai nebūtų. Schleswig-Holstein žemės gubernatorius Torstenas Albigas nusivylęs A. Merkel kabineto politika dėl migrantų: ,,Kaip viskas baigsis? Federalinis vidaus reikalų ministras nieko nedaro, išskyrus tai, kad kiekvieną dieną mums siunčia vis naujų migrantų.

Bet pinigų jiems nepakaks“. Didėjantį nuomonių išsiskyrimą dėl migrantų galima regėti ir seseriškoje A. Merkel Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) Bavarijos Krikščionių socialistų sąjungo-je (CSU). Jos lyderis Horstas Seehoferis, Bavarijos žemės gubernatorius, pasikvie-tė į savo partijos konferenciją nacio-nalistą Vengrijos premjerą V. Orbaną, kad ,,rastų kartu su Orbanu sprendimą dėl migrantų“. Toks H. Seehoferio žingsnis itin oponuoja A. Merkel atvirų durų migrantams politikai. ,,Tai klai-da. Nematau būdo, kaip vėl užkimšti butelį. Greitai atsidursime nepaprastoje padėtyje, kurios nebus įmanoma ilgiau kontroliuoti“, – teigė CSU lyderis Bava-rijoje. Berlyno meras Michaelis Mulleris dar atviresnis: ,,Neturime daugiau laiko. Situacija labai rimta. Federalinė valdžia turėtų atsisakyti savo vilkinamos takti-kos. Atsakas apie migrantų krizę buvo pernelyg ribotas, šykštus ir negalutinis. Liepą sutarėme su kanclere dėl lanksčios pagalbos iš vyriausybės pusės. Mums nepadeda apibrėžtos sumos, kai pabėgė-lių daugėja kasdien“.

BĖDOS DĖL MIGRANTŲRugsėjį Berlyne buvo galima

pamatyti migrantus, besiglaudžiančius miesto parkuose ir ilgoje minioje belū-kuriuojančius prie registracijos centrų.

Prezidentė D. Grybauskaitė: „Sprendžiant migracijos krizę, Europai trūko ne vienybės, o išminties. Nors ir labai pavėluotai, pagaliau supratę, kad pasyvus pabėgėlių pasidalijimas ES viduje nėra panacėja, migracijos krizės imamės išmintingai ir iš esmės“.


Pabėgėliai iš Sirijos, Irako ir Eritrėjos niršta dėl to, kad kiti migrantai užima jų vietas ir verčia ilgai laukti atsakymo, o kartu ir socialinių garantijų, kurias sutei-kia pabėgėlio statusas. Reaguojant į visas šias problemas dėl migrantų, nereikia nė sakyti, jog Vokietija irgi išsikvėpė.

ES BENDRA POZICIJARugsėjo 23 d. Briuselyje surengtame

neeiliniame Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime, skirtame aptarti migracijos problemą, skirtingai nei išva-karėse, vyravo visai kitokios nuotaikos. Keturios Europos valstybės – Rumunija, Čekija, Slovakija ir Vengrija, besiprieši-nusios kvotų sistemai per dvejus metus iš Graikijos, Italijos ir Vengrijos po visą ES pasiskirstyti 120 tūkst. pabėgėlių, per EVT susitikimą buvo nuosaikesnės. EVT susitikime pabėgėlių problemai spręsti išryškėjo visas paketas priemonių. Pirmiausia siekis stiprinti ES išorės sie-nų apsaugą ir pabėgėlių srautų kontrolę, plečiant organizacijų, susijusių su ES išorinių sienų apsauga, operacijas. Taip pat atkreiptas dėmesys aktyviau vykdyti nelegalių migrantų grąžinimą į kilmės šalį, atskirti ekonominius migrantus nuo karo pabėgėlių, iki milijardo eurų skirti finansavimą JT Pasaulinei maisto programai bei didinti ES diplomati-nes pastangas sureguliuoti konfliktus Sirijoje, Irake ir Libijoje, skirti didesnę paramą pabėgėlių stovykloms Jordanijo-je, Turkijoje ir Libane. Po EVT susitiki-mo jos vadovas Donaldas Tuskas teigė, kad ,,aišku, jog didžiausias pabėgėlių ir migrantų srautas dar tik ateina. Dėl to turime pataisyti atvirų durų ir langų politiką. Dabar pagrindinis dėmesys tu-rėtų būti sukoncentruotas į mūsų išorės sienas, išorės pagalbą pabėgėliams ir į mūsų šalis kaimynes“. Lietuvos prezi-dentė Dalia Grybauskaitė po neeilinio EVT susitikimo pabrėžė, jog ,,spren-džiant migracijos krizę, Europai trūko ne vienybės, o išminties. Nors ir labai pavėluotai, pagaliau supratę, kad pasyvus pabėgėlių pasidalijimas ES viduje nėra panacėja, migracijos krizės imamės išmintingai ir iš esmės“. ■

Europa išgyvena didžiausią pabėgė-lių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo. Didėjantys žmonių srautai tapo nekon-troliuojamu stichiniu procesu ir rodo, jog Europos Sąjungai (ES) teks priimti daugiau migrantų negu planuota. Viešajame diskurse ši problema ima užgožti situacijos Ukrainoje ar Graikijos skolos krizės klausimus. Daugiausia diskusijų ir nesutarimų kelia pabėgėlių krizės sprendimo klausimai.

ES šalys jau yra sutarusios, kaip pa-skirstyti 40 tūkst. pabėgėlių, pasiekusių Italiją ir Graikiją. Pagal naują planą nu-tarta paskirstyti dar 120 tūkst. pabėgėlių. Iš viso Lietuvai per dvejus metus teks priimti 1105 pabėgėlius. Už kiekvieną priimtą pabėgėlį šalis gaus 6000 eurų vienkartinę išmoką. Europos Komisijos (toliau –Komisija) pasiūlytame plane yra numatytas privalomas ir nuolatinis kvotų paskirstymo mechanizmas. Tai reiškia, kad šalys turėtų priimti pabėgė-lių tiek, kiek yra pagal kiekvienai iš jų

Komisijos nustatytą kvotą. Kvotos būtų peržiūrimos kas ketvirtį.

Būtent dėl kvotų mechanizmo išsi-skiria šalių pozicijos. Akivaizdžiausias to įrodymas – Vidaus reikalų minis-trų tarybos balsavimas dėl Komisijos pasiūlytų kvotų. Pietinės ir Vakarų Europos šalys, tiesiogiai susidurian-čios su pabėgėlių antplūdžiu, palaiko Komisijos siūlomą mechanizmą. Tokią poziciją galima paaiškinti tuo, jog šioms šalims tenka didžiausia našta, priimant pabėgėlius, nagrinėjant jų prieglobs-čio prašymus, juos integruojant. Tuo tarpu Vidurio ir Rytų Europos šalys, tokios kaip Rumunija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija, taip pat Baltijos šalys nepritaria privalomam kvotų mechaniz-mui, bet solidarizuodamosi yra pasiren-gusios savanoriškai priimti pabėgėlius. Kalbama ir apie kultūriškai artimus migrantus. Pavyzdžiui, Lenkija anksčiau yra pareiškusi, kad priims 60 krikščionių šeimų iš Sirijos, kurios yra persekioja-mos dėl išpažįstamos religijos. Šios šalys

BŪTINI KOMPLEKSINIAI PABĖGĖLIŲ KRIZĖS SPRENDIMAISimonas KLIMANSKIS

ww

w.fl

icr.

com

Joh

n En

glar

t nu

otra

uka

Pabėgėlius palaikantis mitingas Vokietijoje


nėra taip ekonomiškai išsivysčiusios kaip senosios ES narės, todėl jų galimybės integruoti pabėgėlius mažesnės. Taip pat jos, priimant pabėgėlius, turi mažiau patirties nei Austrija, Vokietija ar Šve-dija, kurioms Antrojo pasaulinio karo metais yra tekę priimti pabėgėlius iš Rytų Europos. Minėtų Vidurio ir Rytų Europos šalių atstovai taip pat ragina ES ieškoti ilgalaikių problemos sprendi-mo būdų. Svarbus veiksnys, politikams sprendžiant dėl pabėgėlių priėmimo, yra ir visuomenės požiūris, reakcija į tai, į kurią daugiau mažiau atsižvelgiama.

Balsavimo metu visos šalys, rody-damos solidarumą ir supratingumą, sprendžiant problemą bei atsižvelg-damos į tai, kad Komisijos siūlomi pabėgėlių skaičiai yra priimtini, pritarė paskirstymo mechanizmui, išskyrus tas, kurios aktyviausiai priešinosi kvotoms, t. y. Rumunija, Vengrija, Čekija ir Slova-kija, o Suomija susilaikė. Tačiau tai, kaip teigė Lietuvos vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, buvo jų nuomonės išraiška, jog nesutinka su tokiu sprendi-mu, bet jo įgyvendinime dalyvaus. Tik viena Slovakija kol kas pareiškė, kad neketina vykdyti tokio sprendimo.

Šioje vietoje labai svarbu, kad anksčiau buvo susitarta dėl objektyvių kriterijų, kuriais remiantis, bus skirsto-mi pabėgėliai. Tai yra šalies BVP dydis ir gyventojų skaičius. Tokia formulė nediskriminuoja nė vienos šalies narės, priešingai nei pirminis Komisijos siūly-mas, kada, pavyzdžiui, Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims buvo siūlyta santykinai daugiau pabėgėlių nei kitoms, dides-nėms narėms.

Būtina kovoti ne tik su problemos pasekmėmis, bet ir su priežastimis.

Tačiau vien tai, kad sprendimas dėl pabėgėlių paskirstymo priimtas balsuo-jant, o ne vieningai, bendru sutarimu nėra gerai ir rodo konfrontaciją tarp valstybių. Ir tai kelia klausimų dėl ES gebėjimų efektyviai reaguoti į krizines situacijas.

Toks kvotomis paremtas mechaniz-mas tėra laikinas ir problemos neišspręs. Tai veikiau kova su krizės pasekmėmis.

su atvykstančių migrantų srautu, laikinai įvedė sienos kontrolę, buvo stabdomi traukiniai. Austrija, Vengrija, Čekija, Slovakija, siekdamos suvaldyti migrantų srautus, taip pat atnaujino sienų kon-trolę. Visa tai daro spaudimą pačiai Šengeno erdvei.

Tai yra pasekmė ir to, kad dabartinė ES bendroji migracijos ir prieglobs-čio politika praktiškai neveikia. Tokią politiką bandoma kurti nuo Amster-damo sutarties įsigaliojimo 1999 m., tačiau šios pastangos nebuvo sėkmingos. Pagrindinės to priežastys – skirtingi valstybių narių požiūriai ir interesai šiuo klausimu. Ne visos šalys yra perkėlusios direktyvas dėl pabėgėlių. Todėl šiandien turime skirtingą prieglobsčio politiką, susipriešinimą tarp šalių – vienos šalys pabėgėlio statusą ir prieglobstį suteikia lengviau, kitos kaip galima labiau riboja tokias galimybes. Graikija lengvai pra-leidžia migrantus, kurie toliau keliauja į Europą. Pagal Dublino reglamentą Graikija yra pirmoji šalis, kurią migran-tai pasiekia, privalo migrantus registruo-ti, nagrinėti jų prašymus, suteikti prie-globstį. Bet tiek Graikijos, tiek Italijos pabėgėlių centrai perpildyti, o tam, kad tinkamai vykdyti atranką ir perkėlimą pagal visus tarptautinius reikalavimus, reikia turėti efektyviai veikiančius tokius centrus, kur būtų galima nagrinėti atvykėlių paraiškas, užtikrinti duomenų perdavimą kitoms ES šalims ir sutikrinti juos su jų duomenų bazėmis bei priimti reikiamus sprendimus dėl prieglobsčio prašytojų. Todėl padėti turėtų ir kitos šalys narės.

Svarbiu žingsniu galima laikyti ES išorės sienų valdymo agentūros „Frontex“ operacijų sustiprinimą. Išorės sienų apsauga ir su tuo susijusių veiks-mų koordinavimas yra svarbu, norint tinkamai vykdyti bendrąją migracijos ir prieglobsčio politiką. Tačiau tam reikia išteklių, kurių iki šiol skiriama nepa-kankamai. Tą rodo ir skylėta pietinės išorinės ES sienos apsauga, per kurią pabėgėliai, pasirinkę rizikingą kelią jūra, neretai pakliūdami kontrabandininkams, be jokių dokumentų pasiekia ES.

Jeigu migrantų srautai nemažės, ateityje gali tekti perskirstyti dar daugiau atvy-kėlių. O tai kelia įtampas tarp valstybių ir visuomenės. Pavyzdžiui, Vengrija ėmė statyti sieną pasienyje su Serbija (nors toks žingsnis atrodo daugiau populis-tinis, orientuotas į premjero Viktoro Orbano partijos tikslus ir tikslinį elek-toratą), Kroatija taip pat buvo uždariusi savo sieną su Serbija, bet po pastarosios ultimatumo vėl ją atidarė. Vokietija, kuri dar rugsėjo pradžioje teigė galėsianti priimti visus norinčius atvykti, matyda-ma, kad fiziškai nebepajėgia susitvarkyti

ELP frakcijos Pirmininko pavaduotoja Esther de LANGE:„... ši diskusija duoda stiprų signalą mūsų namams, nacionalinei valdžiai bei gyventojams apie solidarumo bei atsakomybės poreikį. Mes privalome būti pragmatiški ir priimti faktą, kad reaguoti į pabėgėlių krizę turėsime visi kartu.“

ww

w.e

ppgr

oup.

eu n

uotr

auka


Todėl, sprendžiant migracijos krizę, būtina kovoti su problemos priežastimis, apie ką kalba ir Vidurio, ir Rytų Euro-pos šalys. Rugsėjo 23 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba kaip tik patvir-tino strategines kryptis, kur vieningai priimti sprendimai turi padėti suvaldyti pabėgėlių krizę. Konkrečiai kalbant apie numatytus prioritetus ir priemones, pirmiausia didelis dėmesys skiriamas ES išorinių sienų apsaugai. Siekiant stiprin-ti sienų kontrolę ir suvaldyti migrantų srautus, numatyta dar labiau išplėsti iš-orės sienų valdymo agentūros „Frontex“ įgaliojimus, vykdant grąžinimo opera-cijas, sustiprinti Europos prieglobsčio ir paramos biuro ir Europolo pajėgumus.

Numatyta Graikijoje, Italijoje ir Ven-grijoje įsteigti migrantų valdymo centrus, vadinamuosius karštuosius taškus, kur bus vykdoma pirminė atvykėlių registra-cija, atranka ir paskirstymas. Tam, kad būtų galima lengviau atskirti pabėgėlius, kurie bėga nuo karo, teroro ir persekioji-mo, nuo ekonominių migrantų, ieškančių

ekonominės gerovės, buvo patvirtintas saugių šalių sąrašas, į kurį įtraukta Ser-bija, Kosovas, Juodkalnija, Makedonija, Albanija, Bosnija ir Hercogovina, Turkija. Tai yra šalys, kuriose nevyksta kariniai veiksmai ir negresia pavojus žmonių gyvybei. Iš šių šalių atvykę pabėgėliai bus laikomi ekonominiais migrantais ir išsiunčiami atgal.

Sutarta 1 mlrd. eurų skirti Jungti-nių Tautų įkurtoms Sirijos pabėgėlių stovykloms Jordanijoje, Turkijoje ir Libane tam, kad būtų padidintos šių šalių galimybės priimti pabėgėlius, juos registruoti, suteikti reikiamą būstą ir užtikrinti jų orumą būtent kaimyninėse šalyse. Nes nuo karo bėgantys žmonės pirmiausia ieško saugumo ir tai daž-niausiai daro savo kaimynystėje, kad, pavyzdžiui, pasikeitus padėčiai Sirijoje, jie galėtų greitai grįžti į savo namus.

Dar iki 1 mlrd. eurų padidintas finansavimas Jungtinių Tautų mais-to programai tam, kad būtų galima patenkinti regione esančių pabėgėlių

poreikius. Numatytas ir 1,8 mlrd. Eur skubios pagalbos patikos fondo šiaurės Afrikai steigimas. Šios lėšos turi būti skirtos socialinės ir ekonominės padėties gerinimui Šiaurės Afrikoje, Somalio pu-siasalyje, Sahelio ir Čado ežero regione, kas turėtų šalinti nelegalios migracijos priežastis.

Galiausiai kalbama apie būtiny-bę didinti ES diplomatines pastangas konfliktų sureguliavimui Sirijoje ir Irake, prisidėti prie nacionalinės vienybės vyriausybės Libijoje sudarymo. Visgi čia nebus taip lengva. Pavyzdžiui, kalbant apie Siriją, tai daroma Jungtinių Tautų formate, tačiau pasiekti proveržį diplo-matinėmis priemonėmis bus sudėtinga ir ypač po to, kai Rusija pradėjo didinti karinį aktyvumą Sirijoje. Tikėtina, kad tokiais žingsniais Rusija siekia išlaikyti savo įtaką šalyje, kur vyksta politinės transformacijos ir kuri jai yra strategiš-kai svarbi. Kita vertus, Rusija mėgina parodyti save kaip svarbią tarptautinę veikėją, pasirengusią apjungti bendra-darbiavimą su Vakarais, kovojant su „Is-lamo valstybe“. Tačiau tuo pačiu Rusija siekia padėti ir jai palankiam Basharo al Assado režimui, kuris taip pat kovoja su „Islamo valstybe“ ir dalyvauja pilie-tiniame kare. Tai reiškia, kad Rusija, remdama B. Assado režimą, kovoja ir su nuosaikiąja Sirijos opozicija, kuri yra svarbi Vakarų atrama, siekiant konflikto sureguliavimo ir politinės transforma-cijos. Būtent dėl požiūrio į B. Assado režimą išsiskiria Rusijos ir Vakarų interesai. Todėl tokie Rusijos veiksmai yra susiję su jos pačios interesais, t. y. jai palankaus režimo ir įtakos išlaikymu. O tai reiškia, kad esminių pokyčių Sirijoje tikėtis sunku.

Tad, bendrai vertinant, galima sutik-ti, kad visos šios priemonės yra svarbios ir orientuotos į migracijos krizės prie-žasčių šalinimą. Tai yra ilgalaikės prie-monės. Nors pavėluotai, bet galiausiai ES ima skirti dėmesį savo išorinių sienų apsaugai ir pagalbai pabėgėliams už savo ribų. Svarbiausia, kad tos priemonės būtų tinkamai įgyvendinamos, padedant visoms ES narėms.Migrantai perkeliami į maltiečių patrulinį katerį

ww

w.w

ikip

edia

.org

Ves

sel n

uotr

auka


SVARBI NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ PAGALBA

Žinoma, kaip jau minėta, reikia pasirū-pinti ir jau Europoje esančiais pabėgėliais, solidariai ir geranoriškai prisidedant Euro-pos valstybėms. Kitaip tariant, reikalingas kompleksinis požiūris į problemą. Siekiant užtikrinti sklandžią priimtų pabėgėlių integraciją, be visų formalių procedūrų į šį procesą reikėtų įtraukti ir nevyriausybines bei krikščioniškas organizacijas, turinčias patirtį su pabėgėliais. Integracijos į ben-druomenę procese jos sėkmingai gali atlikti tarpinį vaidmenį tarp žmogaus, kuriam suteiktas prieglobstis, ir bendruomenės.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – jų yra Lietuvoje. Štai liepos mėnesį šalies katalikų bažnyčia dėl „Islamo valstybės“ kovotojų vykdomo religinio persekiojimo priėmė tris krikščionių šeimas – iš viso 15 žmonių – iš Irako. Žmonės apgyvendinti Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos namuose, yra prižiūrimi savanorių, pade-dančių prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, pažinti Lietuvos kultūrą, taip pat jie mokosi lietuvių kalbos, aktyviai domisi persikvalifikavimo ir integracijos į darbo rinką galimybėmis.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ organizacija planuoja įsteigti bendruo-meninį centrą pabėgėliams, kuriame jie bus konsultuojami integracijos, profe-sinio mokymo ir kvalifikacijos, kultū-rinio ugdymo ir sielovados klausimais. Prisidėti ketina ir Jėzuitų ordinas, kuris labiau koncentruosis ties integracijos į darbo rinką klausimais. Be to, bažny-čia, vadovaudamasi krikščioniškosios atjautos principu, yra pasirengusi priimti pabėgėlius nepriklausomai nuo to, ar jie yra krikščionys, ar išpažįsta kitą religiją.

Spręsti migracijos krizę nebus lengva, tačiau labai svarbu, kad Europai pavyko susitarti ir atsigręžti ten, kur ji turėjo atsigręžti dar pačioje krizės pradžioje, t. y. į priežastis. Dabar svarbiausia praktinis viso to, kas sutarta, visų taisyklių įgyven-dinimas. Tik dirbant sutelktai, vieningai ir ryžtingai, į problemą žiūrint visapusiškai, ir ne vien ES, bet ir visai tarptautinei bendruomenei, galima tikėtis teigiamų poslinkių. ■

Į Europą plūstantys migrantai nėra tik šią vasarą kilusi problema. Apie ją jau keleri metai visai bendrijai trimituoja pietinės Europos šalys. Pastaruosius kelerius metus kasmet po beveik du mi-lijonus pabėgėlių bei migrantų absor-buojanti 500 milijonų gyventojų turinti Europa tai priimdavo kaip sprangų kąsnį, kurį, beveik ignoruodama, su-gromuliuodavo, beatsirandantį rėmenį užpildama paramos pabėgėlių progra-moms pinigais. Europa, viena vertus puoselėdama demokratines vertybes ir pagarbą žmogui, negalėjo tiesiog už-tverti savo krantų ir sienų, taip fiziškai neleisdama kirsti Šengeno zonos atė-jūnams, kita vertus, būdama istoriškai fragmentiška, ji iki šiol stokoja politinės valios spręsti pabėgėlių problemas iš esmės už Europos Sąjungos ribų.

Žinoma, į abi šias problemas yra aktyviai ieškoma atsakymų ir vykdomos įvairios priemonės, tačiau tiek sprendi-mai, tiek jų įgyvendinimo rezultatai kol

kas toli gražu nėra adekvatūs esamai situacijai. Liaudyje ironiškai sakoma, kad 90 procentų visų problemų išsispren-džia savaime, nesprendžiamos. Galima teigti, kad šiuo moto naudotasi ir iki šios vasaros, sprendžiant pabėgėlių problemas Europos mastu. Didžioji dalis Europos buvo įsitikinusi Šengeno zonos efekty-vumu ir jos pakraščių saugumu, todėl dėmesys buvo nukreiptas į kitus iššū-kius – finansinę pasaulio krizę, Graikiją, vėliau Ukrainą. Zonos saugumu buvo įsitikinęs ir „baltiškasis" jos kraštas, pats gan sklandžiai ir, dabar jau lyginant su pietų zona, labai skrupulingai pagal galiojantį reglamentą susitvarkęs su ne-palyginti mažesniu, bet visgi nuolatiniu pabėgėlių srautu. Tuo metu, kai Baltijos šalys atsidėjusios gaudė kiekvieną nele-galą ir sąžiningai prisiimdavo pirmosios saugios šalies pareigas (pagal Šengeno zonos reglamentą, pabėgėliais privalo pasirūpinti pirma Šengeno zonos šalis, į kurią pastarasis pateko, nepraleidžiant jo toliau į kitas Šengeno zonos valstybes),

ww

w.w

ikim

edia

.org

Gem

es S

ando

r nu

otra

uka

AIŽĖJANTI ŠENGENO ZONA: HIBRIDINĖS GRĖSMĖS

Romena ČIŪTIENĖ

Pabėgėliai veržiasi pro spygliuotą užtvarą Serbijos - Vengrijos pasienyje


Viduržemio baseine į šią praktiką žiūrėta pro pirštus: neturint galimybių atsitverti geležine uždanga, didžiulių administra-cinių pastangų ir pajėgumų reikalaujantis darbas, administruojant pabėgėlius, vykdytas fragmentiškai, galbūt grei-čiau imituojant nei nuoširdžiai siekiant efektyvumo. Kitaip tariant, pabėgėliams, patekusiems į Italiją ar Graikiją, buvo leidžiama tyliai keliauti tolyn. Tarnybos į tai žvelgdavo pro pirštus. Taip nespren-džiama problema sprendėsi savaime – pabėgėlių srautai palengva išsiskirs-tydavo didesniame plote – daugiausia Vokietijoje, D. Britanijoje, Švedijoje , likdami ir kitose ES šalyse.

Kas gi įvyko šią vasarą? Bangomis svyravę pabėgėlių srautai staigiai išaugo tam tikruose taškuose – nuo Sirijos per Turkiją į Balkanus iki pat Vengrijos nusitęsė daugiatūkstantinis pabėgė-lių srautas, kurį suvaldyti fiziškai tapo neįmanoma. Atskiros valstybės puolė gaivališkai taikyti atskiras priemones ir dėl bet kokių aktyvesnių ir šiurkštesnių veiksmų susilaukė pasaulinio pasmerki-mo. Dar labiau, pabėgėliai ir migrantai, naudodamiesi Šengeno reglamento biu-rokratiniais niuansais, ėmė naikinti savo tapatybes – pakeles nusėjo suplėšytais dokumentais, taip bet kokiame registra-cijos punkte leisdami sau prisistatyti vis kitaip, keičiant amžių, tautybę, priežas-tis, dėl ko atvyko ir panašiai. Situacija tapo nevaldoma. Į pirmą planą išėjusi humanitarinės krizės rizika užgožė bet kokius kiek kompleksiškesnius požiūrius į galimas grėsmes.

Karinė grėsmė Europoje realiai gre-sia tik pavieniuose regionuose, didžiojoje žemyno dalyje jos rizika maža arba labai maža. Kilus kariniam konfliktui, ažiota-žas būtų milžiniškas. Tačiau, jei netikėtai kilusio lokalaus karinio konflikto Euro-poje metu dauguma Europos valstybių dėl persipildymo pabėgėliais kentėtų nuo humanitarinių krizių, nevaldomai išaugu-sio nusikalstamumo bei gausiai pasipy-lusių terorizmo aktų ir būtų užsiėmusios savo gaisrų gesinimu, tas konfliktas gali praeiti ir pusiau pastebėtas.

Europoje šiuo metu tam kuriasi

išties palanki terpė. Jei seniau atvykėlis į Šengeno erdvę kreipdavosi dėl vizos, būdavo tikrinamas (kad ir paviršutiniš-kai, bet visgi praeidavo procedūrą, o ir asmenų, negavusių vizos, skaičius nėra jau toks mažas), tai šiuo metu, tarp šim-tų tūkstančių tapatybės neturinčių vyrų įsimaišyti teroristų stovyklose pareng-tiems kovotojams yra vieni niekai. Jie praeis sienas, pabėgėlių centruose susi-kurs naujas tapatybes, išlauks savo laiko, kol bus integruoti į europinę visuomenę ir pradės rutininį gyvenimą. Tuo pačiu bursis į kuopeles, seniai patikrintu ir be galo sunkiu atsekti tinkliniu metodu. Eigoje apsirūpins reikiamomis prie-monėmis – ginklais, sprogmenimis. Jie nepatikrinti, jų registracija butaforinė, jų skaičius – tik maža kruopelė dideliame pabėgėlių sraute. Šią vasarą praleidus tokią bangą žmonių vienu metu, at-rinkti, kas yra kas, bus ypatingai sunku. Ypač, kai per 70 procentų viso pabėgėlių srauto – suaugę vyrai.

Šiandien dar nėra atsakyta, kas ins-piravo staigų pabėgėlių srauto išaugimą ir jų koncentraciją atskiruose taškuose, bet diskusijos ar tai buvo koordinuoti, ar gaivališki veiksmai verda aršios. Netgi įvardijamos konkrečios šalys – kaltinin-kės. Jeigu priimtume prielaidą, kad buvo vykdomas konkretus planas, tuomet dėl parengtų teroristų infiltravimo į pabėgė-lių tarpą net nereiktų abejoti. Laikantis

šios prielaidos, galima būtų teigti, jog teroristinė fazė šioje epopėjoje dar prieš akis, o žinant tiek Islamo respublikos, tiek bendrai pasaulinio terorizmo turimą įdirbį, atakų pobūdį ir mastą progno-zuoti sunku. Viena aišku, mastai turėtų būti linkę tik augti. Prie viso to nederėtų pamiršti, kad decentralizuotos teroristų kuopelės pagrindinai išsilaiko pačios – o tai reiškia išaugusius narkotikų srautus, prekybą ginklais ir žmonėmis ir bendrai organizuoto nusikalstamumo stiprėjimą.

Dabar grįžkime į mūsų į Baltijos regioną ir modeliuokime situaciją čia. Visame Baltijos regione esama gan apčiuopiamos vadinamosios penkto-sios kolonos narių – nelojalių valdžiai piliečių, jaučiančių prielankumą kitai valstybei. Šios masės daugiau ar mažiau neorganizuotos, joms trūksta organiza-cinio įdirbio, finansų, o ir specialiosios tarnybos stebi bet kurį kiek aktyvesnį per padidinamą stiklą. Tam, kad mobili-zuoti šią piliečių masę, reikalingas konf-liktas ir jo eskalacija. Ir gerai parengti ar bent instruktuoti ir patyrę maištininkai. Didesnę jų grupę permesti iš kaimyninių šalių nėra taip paprasta. Baltijos regione veikia pakankamai efektyvi sienų kon-trolė ir nei turistų autobusais, nei miško takeliais, nei kokiu kitu būdu didesnė masė prasibrauti nepastebėta neturėtų. Visai kita situacija būtų, jei šios vasaros pietinės Europos situaciją pakartoti

„Žalieji žmogeliukai“ - naujasis hibridinio karo terminas

ww

w.w

ikip

edia

.org

Ant

on H

olob

orod

ko n

uotr

auka


Baltijos regione – kilus neramumams, katastrofai ar kitai nelaimei kokioje kaimyninėje slavų šalyje staiga į Baltijos šalis plūsteltų keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių, o jau tarp jų – ir specialiųjų tarnybų auklėtiniai arba jų instruktuoti nemažą patirtį panašiuose konfliktuose įgiję karo šunys (tarptautinis žargoninis karo samdinių terminas). Didelis jauno ir vidutinio amžiaus vyrų skaičius, tapa-tybių nebuvimas ir bendra sumaištis juos ištirpdytų minioje ir leistų nekliudomai užsiimti savo operacijomis. Tvyrant visuotinei įtampai, skaldyti žiežirbas ir kurti gaisrus būtų pakankamai papras-ta, kai esi tam ruoštas. Nėra išvaizdos, kalbos ar kultūrinio barjero. Juolab, kad prie pat sienos dislokuotos gausios konvencinės karinės pajėgos, bet kada pasirengusios įsiveržti ir gelbėti tėvynai-nį, o praminti kontrabandos takai leistų greitai organizuoti hibridinių konfliktų pradžiai pakankamą lengvąją pėstinin-kų ginkluotę. O kur dar išaugsiantis organizuotas nusikalstamumas, infor-macinės atakos, juodųjų pinigų srautų nukreipimas tinkamoms partijoms?.. Perpildyti Vakarai, patys sproginėjantys nuo teroristų atakų, tikrai neturės kada rūpintis regionu, kuris pats netenka valios priešintis.

Žinoma, tai juodžiausi scenarijai, šiuo metu labiau vertintini kaip teoriniai – be apčiuopiamų faktų, kad jie virsta realybe. Tačiau jie grįsti prielaidomis, kurias paneigti sunku. Nors iki šiol nesutariama dėl hibridinio karo apibrė-žimo, po Krymo aneksijos ir Ukrainos rytų konflikto galima teigti, jog šiame straipsnyje išdėstytos pabėgėlių kelia-mos grėsmės yra vadovėlinis hibridinio karo pavyzdys. Todėl tokie scenarijai turi gulti ant stalo specialiųjų tarnybų kabinetuose, rengiant planus, vykdant tarpinstitucinį bendradarbiavimą ar spaudžiant juos rašančius analitikus. Jie turi virsti kriterijais ir indikatoriais, ankstyvojo perspėjimo sistemomis, nepriekaištingais sprendimo priėmimo mechanizmais, vadovėliais visuomenei bei aiškiais teisės aktais tam, kad reikalui esant, visi būtume pasiruošę. ■

Sukrečiantys vaizdai iš visos Europos – pakelėse ar net kapinėse stovyklas įkūrę pabėgėliai, pilnos traukinių stotys paliktų daiktų ir miegančių žmonių, per vielų užtvaras besiveržiantys vyrai, moterys ir vaikai, privačiais automobi-liais nuo vienos sienos iki kitos žmones gabenantys austrai – štai kuo šiandien gyvena visa Europa. Europos Komisijos ir Europos Sąjungos šalių narių vyriau-sybės, nuolatos diskutuojančios dėl kvotų ir galimybių priimti, nerimaujantys europiečiai, bijantys atstumti nelaimės ištiktus žmones ir kartu manantys, kad jų valstybių, jų miestų ir miestelių, ben-druomenių ir šeimų gyvenimai pasikeis nebegrįžtamai.

Europiečiai nerimauja, kad sugrius jų socialinė sistema, kad išaugs musulmonų bendruomenė Europoje ir nusikalstamu-mas, kad senėjančioje Europoje musul-monų šeimose gims daugiau vaikų negu senųjų europiečių šeimose. Pateikiama daugybė argumentų, palaikant ar panei-giant šias baimes. Vienas skaičius yra visiškai aiškus – jei net ir visi 4 milijonai sirų pabėgėlių atvyktų į Europą ir jie visi be išimties išpažintų islamą, musulmonų bendruomenė Europoje išaugtų tik vienu

procentu – nuo 4 proc. šiuo metu iki 5 proc. Tačiau nerimas ir baimės priverčia

dairytis ir vis dažniau klausti – kodėl nelaimės ištiktos Sirijos kaimynai vengia padėti savo broliams arabams? Kodėl turtingieji Sirijos kaimynai nusisuka nuo Sirijos nelaimėlių? Pastarieji klausimai vis dažniau iškyla ne tik iššūkių alinamai ir skaldomai Europai, bet ir patiems Persijos įlankos šalių gyventojams.

Didžioji dauguma Sirijos pabėgėlių beviltiškai bando pasiekti Europą. Rizi-kuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, valtimis ir plaustais bando perplaukti Viduržemio jūrą. Kai kurie šaltiniai teigia, jog kasdien, norėdami pasiekti Europos krantus, nuskęsta 11 žmonių.

Saudo Arabija, Kuveitas, Bahrei-nas, Omanas, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai – Persų įlankos šalys, regis, tu-rinčios pakankamai materialinių išteklių ir galinčios padėti Sirijos nelaimėliams. Tačiau kodėl jos tyli? Tiesa, pasigirsta kai kurių pareiškimų, kurie dar labiau neramina išvargintą Europą – Saudo Arabija pasirengusi pastatyti 200 mečečių Vokietijoje, kad visi prieglobsčio ieškantys arabai turėtų kur melstis.

Šešios šalys, kalbančios panašia kalba, priklausančios tai pačiai etninei grupei,

Twit

ter.

com

kar

ikat

ūra

KODĖL BROLIAI ARABAI NUSISUKA NUO SIRIJOS PABĖGĖLIŲ?Austė PETRAUSKIENĖ


išpažįstančios tą pačią religiją, panašios kultūros ir esančios pačios turtingiausios – ne tik tarp arabų, bet ir tarp visų pasau-lio šalių – neatranda vietos savo broliams arabams. Šešios šalys nepasiūlė nė vienos vietos pabėgėliams. Regis, jos tiesiog džiaugiasi, kad šimtai tūkstančių traukia į Europą – ten, kur ir taip jau apstu arabų, turkų, somaliečių ir kitų šalių musulmonų, kurie jau dabar yra nemažas galvos skaus-mas Europos valstybių vyriausybėms.

Beveik prieš metus, 2014 metų gruodį, pasirodžiusi Amnesty Interna-tional ataskaita parodė, kad 95 procentai (tuo metu tai buvo maždaug 3,8 milijono pabėgėlių iš Sirijos buvo apsistoję pen-kiose, pačiose neturtingiausiose regiono valstybėse – Turkijoje, Libane, Jordanijoje,

Irake ir Egipte. Tiesa, per beveik metus laiko situacija gerokai pasikeitė – didelė dalis pabėgėlių pasiekė Europą ir čia ieško paguodos, prieglobsčio ir naujų namų.

KODĖL BROLIAIS ARABAIS NESIRŪPINA PERSIJOS ĮLANKOS ŠALYS?

Pirmiausia teigiama, kad Persijos įlankos šalys neturi sausumos sienų su Si-rija. Į jas negalima patekti ir per Vidurže-mio jūrą. Atrodo, kad kelias jūra į Europą yra tiesiog saugesnis ir paprastesnis nei per dykumas į Saudo Arabiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Katarą, Bahreiną, Oma-ną ar Kuveitą. Skamba kiek neįtikinamai.

Antra, kaip teigiama oficialiame Saudo Arabijos valdžios 2015 m. rugsėjo

11 d. išplatintame pranešime, – „Saudo Arabijos karalystė nesiruošia kalbėti apie savo pastangas paremti brolius ir seseris sirus jų kančios akivaizdoje“. Ar tai reiš-kia, kad musulmonai tiesiog nesigiria tuo, ką daro? Tuo, kas suvokiama kaip įprasta žmogiška pareiga? Vėlgi – skamba ne itin įtikinamai.

Trečia, Persijos įlankos šalys neturi teisinio reguliavimo, apibrėžiančio pabė-gėlius ir jų teises: čia atvykę sirai gauna

BVP DALIS VIENAM GYVENTOJUI

BVP dalis vienam gyventojui (JAV doleriai)

Kataras 97,518.6

Omanas 19,309.6

Kuveitas 48,926.5

Bahreinas 24,868.4

Turkija 10,529.6

Libanas 10,057.9

Jordanija 5,422.6

Egiptas 3,198.7Jungtinės Ameri-kos Valstijos 54,629.5

Didžioji Britanija 45,603.3

Vokietija 47,627.4

Lietuva 16,444.8

The World Bank duomenys, 2014 metai

PERSIJOS ĮLANKOS ŠALYS: PILIEČIAI IR NETURINTYS PILIETYBĖS GYVENTOJAI

Gyventojų skaičius, iš viso

Pilietybės neturinčių gyventojų dalis šalyje (proc. nuo visų šalies gyventojų)

Jungtiniai Arabų Emyratai 9 157 000 88,5 proc.

Saudo Arabija 30 770 375 32,7 proc.

Kataras 1 699 435 85,7 proc.

Omanas 4 149 917 44,0 proc.

Kuveitas 4 161 404 69,2 proc.

Bahreinas 1 314 562 52,0 proc.

● Libane buvo 1,1 milijono registruo-

tų pabėgėlių, tai sudarė 26 proc. visų

Libano gyventojų

● Jordanijoje buvo 618 615 registruo-

tų pabėgėlių, tai sudarė 9,8 proc. visų

Jordanijos gyventojų

● Turkijoje buvo 1,8 milijono registruo-

tų pabėgėlių, tai sudarė 2,4 proc. visų

Turkijos gyventojų

● Irake buvo 225373 registruoti pabė-

gėliai, tai sudarė 0,67 proc. visų Irako

gyventojų

● Egipte buvo 142543 registruoti

pabėgėliai, tai sudarė 0,17 proc. visų

Egipto šalies gyventojų

PRIEŠ METUS:

Amnesty International duomenys

TURKIJA

1.8m

EGIPTAS

133,000 SAUDO ARABIJA

0

LIBANAS 1.2m

KUVEITAS 0

KATARAS 0

JAE 0

JORDANIJA

628,427m

IRAKAS

247,861m

SIRIJA

PRIIMTŲ SIRIJOS PABĖGĖLIŲ SKAIČIUS

Apžvalga | SPALIS 201516_ APŽVALGOS TEMA

turistinę arba darbo vizas. Tai reiškia, kad, praėjus įstatymų numatytam laikui, jie privalo išvykti iš šalies. Kaip bebūtų neįprasta, nei Saudo Arabija, nei Jung-tiniai Arabų Emyratai, nei Kataras, nei Omanas, nei Bahreinas nėra prisijungę prie Ženevos konvencijos – 1951 metais Jungtinių Tautų organizacijos priimtos konvencijos dėl pabėgėlių ir žmonių, ne-turinčių pilietybės statuso ir teisių. Taigi formaliai Persijos įlankos šalims pabėgėlių problema net neegzistuoja. Kai kurie apžvalgininkai laikosi pozicijos, kad tai ir yra viena pagrindinių priežasčių.

Ketvirta, imigrantai bet kurioje iš Persijos įlankos šalių jau šiandien sudaro didžiąją dalį dirbančiųjų. Pvz., Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose imi-grantai sudaro daugiau nei 85 procentus

dirbančiųjų, čia jau dabar užsieniečių yra daugiau nei piliečių. Ir tikriausiai ne veltui šalių valdžios yra susirūpinusios dėl galimų pilietybės neturinčių laikinų gyventojų maištavimo.

Be to – Jungtiniai Arabų Emyratai drąsiai primena, kad nuo 2011 metų, nuo Sirijos konflikto pradžios čia apsigyveno 100 tūkstančių sirų, o iš viso Emyratuose jų gyvena daugiau kaip ketvirtis milijono.

Saudo Arabija dar labiau gina savo pozicijas – teigiama, kad šalis priglau-dė apie 2,5 milijono sirų, tačiau realūs skaičiai tėra tarp 100 000 ir 250 000. Be to, oficialiai Saudo Arabija teigia, kad jos vizų sistema padeda užtikrinti žmogaus orumą – gavęs darbo vizą, žmogus įgyja teisę į sveikatos apsaugą, išsilavinimą, so-cialinį draudimą, galimybę laisvai judėti, teisę į gyvenamąjį būstą. Kritikai teigia, kad darbo viza toli gražu nesuteikia gali-mybės gauti teisinę ir finansinę paramą, pretenduoti į pilietybę.

Penkta - saugumas. Europai neri-mą kelia kartu su pabėgėliais į Europą atvykstantys „Islamo valstybės“ ar „Al-Qaeda“ kovotojai. Dėl to paties neri-mauja ir Persijos įlankos šalys. Regione situacija yra pakankamai įtempta ir natūralu, kad šalys visokiais būdais bando išsaugoti savo stabilumą.

Tačiau yra ir kita pusė. Dažnai įsivaizduojama, kad Persijos

įlankos šalys yra labai turtingos. Tokia nuomonė atsiranda dėl to, kad visas turtas priklauso labai nedideliam skai-čiui žmonių. Dažniausiai – mažiau nei 3 milijonams vienos ar kitos šalies piliety-bę turintiems gyventojams. Bet šešios Persijos įlankos šalys ir čia tvirtai gina savo pozicijas – jos yra vienos didžiausių donorių, per Jungtinių Tautų fondus, per Maisto programą teikiančių piniginę pagalbą Sirijos pabėgėliams. Kuveitas per Jungtinių Tautų fondus nuo 2012 metų suteikė 800 milijonų JAV dolerių paramos – trečdalį visos Jungtinių Tautų teiktos paramos Sirijos pabėgėliams. Jungtiniai Arabų Emyratai skyrė 364 milijonus JAV dolerių paramos. Tiesa, šios sumos yra gerokai mažesnės negu Jungtinės Kara-lystės (skyrė 1 milijardą JAV dolerių) ar

Jungtinių Amerikos Valstijų (skyrė 3 mili-jardus JAV dolerių) skirtos sumos. Tačiau, palyginus šalių BVP rodiklius, Persijos įlankos šalių skirtos sumos nėra jau tokios mažos. Saudo Arabija taip pat teigia, kad Libanui ir Jordanijai pabėgėlių reikalams skyrė 700 milijonų JAV dolerių. Tačiau tai atrodo ne tiek jau daug, kai palygini su gerokai skurdesne Turkija – ji pabėgėlių išlaikymui skyrė 5,5 milijardo JAV dolerių.

Visgi Persijos įlankos šalys, net ir teigdamos, jog skiria pakankamai dėme-sio Sirijos krizei, tiek viduje, tiek išorėje sulaukia vis daugiau klausimų, vis labiau spaudžiamos keisti savo politiką. Atrodytų, kad Persų įlankos šalys galėtų prisijungti prie Ženevos konvencijos, sutvarkyti savo teisinę sistemą, išduoti daugiau darbo vizų ar šiuo metu tose šalyse dirbantiems sirams sudaryti galimybes pasikviesti savo šeimos narius, daugiau pinigų ir paramos skirti regionui. Žmonės stovy-klose Turkijoje, Libane, Jordanijoje šąla ir badauja. Libanas, Jordanija, Egiptas, Irakas nebeturi galimybių išlaikyti tiek pabėgėlių. Tačiau niekas nesiveržia į Saudo Ara-biją, Kuveitą, Bahreiną, Omaną, Katarą, Jungtinius Arabų Emyratus – kultūriškai ir religiškai artimas šalis, kurių ekonomi-nis išsivystymas leidžia pasirūpinti net ir tokia didele kelių milijonų žmonių minia. Kiek keistai atrodo, kai namų ieškoma už tūkstančio kilometrų, o tuo tarpu šalia Mekos stovi tuščia stovykla, turinti puikią infrastruktūrą, galinti talpinti didelę dalį Sirijos pabėgėlių.

Deja, Persijos įlankos šalys, užuot ėmusios spręsti savo regiono problemas, pasiūliusios sprendimus, kol kas lieka beveik neutralios. Ir nors istorijoje yra mo-mentų, kai buvo imtasi pabėgėlių proble-mų sprendimų (1993 m. Saudo Arabija, pasirašiusi memorandumą su Jungtinėmis Tautomis, priėmė 35 tūkst. Irako pabėgė-lių), tačiau šiandien neskubama. ■

Įdomu: Didžiosios Britanijos BVP 78 kartus viršija Jordanijos BVP, tačiau Jordanijoje yra 618 615 pabėgėlių – Didžioji Britanija tuo tarpu pasiruošusi priimti 20 000

ELP frakcijos Pirmininko pavaduotoja Mariya Gabriel:„Regiono šalių indėlis yra esminis, siekiant išvengti tolesnio radikalizmo plėtros. Turi būti įdėtos aiškios ir specifinės regiono valstybių pastangos, gerinant koordinavimą bei siekiant atverti papildomus kelius pabėgėliams. Europos Sąjungos vaidmuo yra užtikrinti, kad šie indėliai būtų vykdomi, dalyvauti, perskirstant įtakas regione ir sujungti regionines bei didžiąsias jėgas taikos procesui Sirijoje.“

ww

w.e

ppgr

oup.

eu n

uotr

auka

?

2015 SPALIS | Apžvalga

Prieglobsčio ieškotojai

APŽVALGOS TEMA_17

milijonų daugiau nei 90 procentų apsi-stoję Sirijos kaimynėse šalyse (UNHCR). Tas pats JT Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras praneša, jog, vedant globalią statistiką, prieš dešimt metų besivystan-čiose šalyse glaudėsi 70 procentų visų pabėgėlių, šiandieną – net 86 procentai. Tad teigti, jog Europa prisiima nepro-porcingai didelę dalį pabėgėlių, ar kad

ww

w.w

ikim

edia

.org

Europos pabėgėlių krizei užvaldžius žiniasklaidos antraštes, ji iškart apipin-ta gandais, pradėtos formuoti klišės ir stereotipai, viešąją erdvę užpildė liūdnų vaikų bei antklodėmis apsigobusių mi-nių vaizdai. Bėgančiuosius nuo karo ir neramumų iš Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos Europoje vis plačiau imta pri-lyginti nusikaltėliams. Jie pasitinkami ašarinėmis dujomis, vandens srovėmis ar net policijos smurtu. Su blogėjančiu pabėgėlių įvaizdžiu stipriai susiję keli žiniasklaidoje ne visada tiksliai nusako-mi ar be konteksto pristatomi aspektai. Didėjant neigiamai visuomenės nuo-monei apie pabėgėlius, šiuos aspektus aptarti darosi itin svarbu.

PABĖGĖLIŲ EUROPOJE SKAIČIUS Pabėgėlių integracija (jų teisinės

padėties, fizinio saugumo, kultūrinės adaptacijos, įdarbinimo bei kiti klau-simai) yra sudėtingas procesas, kurį apspręsti, oficialiai reglamentuoti ir įgyvendinti turi kiekviena vyriausybė, o tam reikalingi finansiniai, žmogiškieji ir fiziniai ištekliai. Visgi pristatyti Europos šalis, kaip prisiimančias daugumą pabė-gėlių ar kaip regioną, kuriame pabėgėlių krizė yra didžiausia, yra tiesiog netikslu, o įvertinti Europos finansinį pajėgumą suteikti prieglobstį jo prašantiems reiktų kiek platesniame kontekste.

Anot Jungtinių Tautų vyriausio-jo pabėgėlių reikalų komisaro (angl. „UNHCR“) šių metų liepą pateiktos statistikos, 1,8 milijono Sirijos pabėgėlių apsistoję Turkijoje, 1,17 milijono – Li-bane, 630 tūkstančių yra Jordanijoje, 250 tūkstančių – Irake, 130 tūkstančių – Egipte ir apie 24 tūkstančius kitose Šiaurės Afrikos regionuose (UNHCR). Namus dėl karo jau buvo priversti palikti net 10,5 milijono sirų: 6,5 milijono liko Sirijoje, 4 milijonai paliko šalį. Iš šių 4

ekonomiškai pajėgios Europos valstybės neturi sąlygų priimti pabėgėlius yra ne-tikslu ir pristatoma be esminio konteksto.

MIGRACIJA IR ŠALIŲ EKONOMIKAPriimti tūkstančius pabėgėlių nėra

nei logistiškai, nei teisiškai lengvas pro-cesas. Visgi argumentai, jog migrantai taps našta šalių ekonomikoms, praranda

PABĖGĖLIŲ KRIZĖ EUROPOJE IR JĄ SUPANTI MISINFORMACIJA ŽINIASKLAIDOJEJustina POŠKEVIČIŪTĖ

Human Rights Watch

Pabėgėlių kilmės šalys

Pabėgėlių kilmės ir tranzito šalys

Pabėgėlių galutinio atvykimo ir tranzito šalys

Pabėgėlių migracijos maršrutai, parengti pagal Human Rights Watch

Galutinio atvykimo šalys

PABĖGĖLIŲ SRAUTŲ KRYPTYS


minusus. Į vieną plačią kategoriją – pa-bėgėliai – sudedami mokytojai, gydytojai, statybininkai, vaistininkai, inžinieriai bei įvairiausių kitų profesijų atstovai.

GYVENIMO SĄLYGOS KAIMYNINĖSE ŠALYSE

Karo sutrikdyta esminė Sirijos inf-rastruktūra (elektros, vandens tiekimas), stiprėjantis maisto trūkumas, visiškai sulėtėjusi ekonominė veikla ir kiti karo padariniai jau įstūmė 80 procentų sirų žemiau skurdo ribos (UN News Cen-tre). Paprastai sakant, Sirija nebefunk-cionuoja kaip valstybė: jos institucijos, infrastruktūra, bet kokie šalies ilgalaikio socioekonominio vystymosi planai yra visiškai sustabdyti. Kaltinti ar demoni-zuoti žmones, bėgančius iš tokios šalies be ateities, yra mažų mažiausiai keista.

Kaip įspėja anksčiau minėtas JT Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras, Sirijos pabėgėlių gyvenimo sąlygos juos priglaudusiose šalyse yra sunkios ir vis blogėja. Štai žemiau nacionalinės skur-do ribos (3,84 JAV dolerių per dieną) 2014-aisiais gyveno 50 procentų Libane apsistojusių Sirijos pabėgėlių, o šiais me-tais šis procentas išaugo iki 70-ies. Panaši situacija ir Jordanijoje: čia žemiau nacio-nalinės skurdo ribos (3,2 JAV dolerių per dieną) gyvena net 85 procentai prisiglau-dusių sirų (UNHCR). Tikriausiai vieni

ikoniškiausių vaizdų, nusakančių Sirijos pabėgėlių sunkumus, yra internete greitai paplitusios nuotraukos iš 2013-ųjų žiemą Artimuosius Rytus sukausčiusios pūgos: šimtatūkstantinis pabėgėlių palapinių miestas, padengtas sniegu.

EUROPOS ATSAKASŠių metų rugsėjį Europos Sąjun-

ga, nors ne vienbalsiai, sutarė priimti ir tarpusavyje pasiskirstyti 120 tūkstančių pabėgėlių. Ir nors Europoje jų jau yra keturis kartus daugiau, šitoks žingsnis nustato minimalią kvotą, o ne galutinį į Europos Sąjungą įleistinų pabėgėlių skaičių. Sprendimą jau pasveikino su pabėgėliais dirbančios organizacijos: jos džiaugėsi vien dėl paties šalių susitarimo dalintis našta, užuot ją perdavus kitai na-rei. Kitas itin svarbus žingsnis, kurį, tiek norėdama mažinti atvykstančių pabėgėlių skaičių, tiek dėl humanitarinių paskatų galėtų žengti Europos Sąjunga, yra geriau finansuoti su pabėgėliais dirbančias or-ganizacijas. Pavyzdžiui, iš JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir jo partne-rių tarptautinės bendruomenės prašytų 5,5 milijardo JAV dolerių 2015-iesiems metams, šių metų liepą buvo gautas tik ketvirtadalis šios sumos (UNHCR).

Basharo Assado režimui, Islamo valstybei bei kitoms grupuotėms tebe-kariaujant Sirijoje, o Šiaurės Afrikos valstybėms tebekenčiant nuo režimų kaitų sukeltų neramumų, pabėgėlių Eu-ropoje gali tik daugėti. Nuo to, kiek apie pabėgėlių krizę yra informuoti Europos piliečiai, priklausys jų valstybių politika pabėgėlių atžvilgiu, tad racionaliai ir informuotai įsivertinti pabėgėlių priė-mimo sunkumus yra labai svarbu. Tiek tarptautinėje, tiek regioninėje žinias-klaidoje apie pabėgėlių krizę Europoje kalbama kasdien. Papildyti tą informaciją ir ją kiek kvestionuoti gali padėti speciali-zuotos humanitarinę pagalbą teikiančios institucijos, tarptautinės organizacijos bei vystymosi agentūros. Nesipelnančios iš skandalingos, grėsmes dar padidinančios ar tiesiog spekuliacinės informacijos, šios organizacijos papildo esminį Europos pabėgėlių krizės kontekstą. ■

savo svarumą, jei žiūrima į šalių ekono-mikas ilgame laike. Štai praeitų metų liepą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija išleido ataskaitą, aiškiai įvardijusią ilgalaikę migracijos naudą šalims – migrantų priėmėjoms. Ataskaitoje teigiama, jog imigrantai ryškiai teigiamai prisideda prie tiek aukštesnio, tiek žemesnio išsilavinimo reikalaujančių profesijų darbo rinkų. Per paskutinius dešimt metų imigran-tai sudarė 47 procentus darbo jėgos padidėjimo JAV bei net 70 procentų šio padidėjimo Europoje. Tik maža dalis šių migrantų pradėti naują gyvenimą kitoje šalyje atvyko per oficialius susitarimus, didžioji dauguma šalis pasiekė per gimi-nes, dėka judėjimo laisvės ar humanita-rinių priežasčių (OECD.org).

Migracija – kas ypač aktualu sparčiai senstančioje Europoje – padidina darbin-go amžiaus gyventojų skaičių bei apskritai prisideda prie žmogiškųjų išteklių vys-tymosi juos priėmusiose šalyse. Taip pat, priešingai dažnai paplitusiam mąstymui, žemesnio išsilavinimo migrantai neprisi-deda prie šalių ekonomikos mažiau dėl to, kad yra priklausomi nuo socialinių garan-tijų; jų indėlis statistiškai atrodo mažesnis dėl žemesnių atlyginimų (OECD.org). Žinoma, integruoti pabėgėlius į šalių-pri-ėmėjų darbo rinką nėra lengva, tačiau ilga-laikiai pliusai gali nusverti trumpalaikius

TURKIJA

1,805,255

EGIPTAS

132,375

LIBANAS

1,172,753 IRAKAS

249,726ŠIAURĖS AFRIKA

24,055

JORDANIJA

629,128

SIRIJA

PRIIMTŲ SIRIJOS PABĖGĖLIŲ SKAIČIUS

_192015 SPALIS | Apžvalga PASAULIS

Linas KOJALA

KO RUSIJAI REIKIA SIRIJOJE?

JAV įtakos mažėjimas galėjo paskatinti Rusijos aktyvų įsitraukimą į konfliktą? Kaip į jos siūlymą kautis su ISIS turėtų reaguoti Vakarai, kuriems tai skamba kaip priimtinas, bet su kitu Rusijos siūlymu išsaugoti cheminį ginklą prieš savus gyventojus panaudojusį B. Assado režimą nesuderinamas siekis? Ar Rusija neapsiskaičiavo, žengdama į sudėtin-gą, brangų ir, tikėtina, ilgai truksiantį konfliktą, gindama šiitams artimą Sirijos režimo mažumą bei stodama prieš suni-tų dominuojamą islamo pasaulį?

KONFLIKTO PRIEŠISTORĖChaosas prasidėjo 2011 metų pava-

sarį, kilus visuomenės protestams prieš diktatorišką Sirijos prezidento Assado režimą. Nepaisant tarptautinės ben-druomenės raginimų, jis atsisakė užleisti postą ir sukėlė pilietinį karą, kuris viso pasaulio dėmesį sukaustė 2013–taisiais, kai paaiškėjo, kad greta sostinės Damas-ko buvo panaudotas masinio naikinimo cheminis ginklas. Tai dar labiau paaštri-no konfliktą, kurio epicentre – režimui lojalūs kovotojai ir dešimtys (o gal ir šimtai) skirtingų opozicijos grupių.

ww

w.fl

icr.

com

kar

ikat

ūra

Rusija – ir vėl viso pasaulio dėmesio centre, tik šį sykį jau ne dėl įvykių Ukrainoje. Rengdama oro antskrydžius Sirijoje bei atvirai gindama diktatorių Basharą Al–Assadą, Rusija pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos ryžosi tokio plataus masto karinei operacijai už bu-vusios Sovietų Sąjungos teritorijos ribų. Ir šį sykį Kremlius nesivargino sulaukti tarptautinės bendruomenės palaiky-mo: apie oro atakų pradžią Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos didžiosios šalys buvo informuotos likus maždaug valandai iki operacijos.

Visgi Vladimiro Putino žaidimas nėra toks paprastas. Viena vertus jis de-monstruoja raumenis bei autoritariniams lyderiams įprastą vienašališkumą prii-mant strateginius sprendimus, bet greta to tiesia pasauliui ranką skelbdamas, kad kova prieš „blogį“ – radikalaus islamo terorizmą skatinančią Islamo valstybę (ISIS) – yra bendras globalaus saugumo interesas. Nenuostabu, kad Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje išklau-sęs kritiškos Barracko Obamos kalbos, V. Putinas atsakė kandžiomis replikomis Vašingtono atžvilgiu, tačiau nepamiršo pasiūlymo burti „tarptautinę koaliciją“, kuri būtų pajėgi sustabdyti ISIS.

Galima manyti, kad Kremlius tokiais veiksmais siekia užpildyti „galios vakuumą“ – situaciją, kai ankstesnį amerikiečių ir Europos šalių domi-navimą Vidurio Rytuose keičia naujų galios centrų formavimasis. Nors karas Sirijoje vyksta jau daugiau nei ketverius metus ir nusinešė apie 300 tūkstan-čių gyvybių, tuo pačiu paskatindamas didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, Vakarų pasaulio lyderiai nepasiūlė beveik nieko daugiau nei derybas, diplomatines priemones ir politinio sutarimo paieškas. Bet ar vien

Tačiau ne vien jos: pusę Sirijos teritori-jos – daugiau, nei B. Assado šalininkai, kuriems teliko vos apie trečdalis – šiuo metu kontroliuoja radikalūs džihado kovotojai ISIS, kurie kruvinais išpuoliais naikina visus, stojančius skersai kelio.

Vakarai pasmerkė B. Assadą ir iki šiol reikalauja jo pasitraukimo, tačiau atsidūrė komplikuotoje situacijoje: prieš režimą kaunasi ne tik nuosaiki, Sirijos valstybę atkurti siekianti opozicija, bet ir ISIS kovotojai, ne kartą deklaravę ketiną sunaikinti visą Vakarų civilizaciją. Jų ekspansiją amerikiečiai ir jų sąjunginin-kai stabdo, rengdami oro antskrydžius, bet, net ir pasiekus tam tikrų laimėjimų, tai problemos nesprendžia, nes ISIS pozicijos išlieka stiprios, o B. Assadas – vis dar nepajudinamas. Viena pasta-rosios aplinkybės priežasčių – nuolatinė Rusijos parama B. Assadui.

Kremliaus politika paremta papras-tais išskaičiavimais. Sovietų Sąjunga, o vėliau Rusija laiko Siriją savo sąjungi-ninke jau beveik pusę amžiaus – beveik tiek pat, kiek šalį valdo Assadų šeima. Tai buvo abipusiai naudinga politika: Maskva rėmė Sirijos režimą, apmokė

20_ Apžvalga | SPALIS 2015PASAULIS

Todėl nereikia susikurti iliuzijos, kad Rusijos veiksmai, kurie nukreipti prieš ISIS, sutampa su Vakarų siekiu stabdyti radikalų islamą. Pagrindinis esamo Sirijos režimo išlikimo kliuvinys, tuo pačiu užprogramuojantis nepalankią Rusijai politinę transformaciją, yra bū-tent nuosaikūs sukilėliai, kuriuos remia JAV. Tą rodo ir Rusijos kariniai antskry-džiai, kurie nukreipti į teritorijas, valdo-mas ne ISIS, o būtent opozicinių pajėgų. Stodama į mūšį su jais, Rusija užkerta kelią bet kokiam politiniam dialogui, kuris ilgainiui leistų pasiekti pagrindinį tikslą – nuversti B. Assadą, suvienyti Siriją ir įveikti ISIS. O tai nebus lengva žinant, kad ISIS ne tik subūrė per 20 tūkst. kovotojų iš įvairių šalių, bet ir stiprėja organizacine prasme, nes sugeba prievartavimų ir naujai įvedamų mokes-čių okupuotose teritorijose būdu kasdien surinkti apie milijoną dolerių.

Politinio susitarimo galimybė menka ir dėl nesutampančių kitų regiono veikėjų interesų. Pavyzdžiui, netrūksta infor-macijos, kad Saudo Arabija remia ISIS kovotojus. Tą pirmiausiai sąlygoja vidinės islamo religinės skirtys: B. Assado reži-mas artimas šiitams, tuo metu daugelis Saudo Arabijoje yra sunitai, kurie norėtų, kad ši kryptis įsivyrautų ir Sirijoje. Tuo metu Iranas, kuriame yra 90 proc. šiitų, laikosi priešingos pozicijos ir kartu su Rusija remia B. Assadą – pavyzdžiui,

neseniai Teheranas suteikė milijardo dolerių kreditą tam, kad B. Assado sis-tema funkcionuotų ir galėtų importuoti būtinųjų prekių.

Realiausio scenarijaus atveju, anot ekspertų, ilgainiui B. Assadas veikiausiai bus nuverstas, bet neaišku, ar naujasis režimas sugebės integruoti opoziciją bei sukurti tvarią struktūrą, kurios nesunai-kintų vidinė priešprieša. Tuo ir gąsdina V. Putinas, teigdamas, kad, sunaikinus B. Assadą neliks Sirijos valstybinių struktūrų, kurios vienintelės yra pajėgios atkurti bent šiokį tokį stabilumą.

Šalutinė Rusijos svarbos tarptauti-nėje arenoje išaugimo pasekmė – Krem-liaus diplomatinės izoliacijos, kuri buvo akivaizdi dėl veiksmų Ukrainoje, pabaiga. Ilgainiui tai gali reikšti ne tik didesnį Va-karų valstybių norą kalbėtis su Rusija, bet ir ekonominių sankcijų, kurios šiuo metu taikomos Kremliui, švelninimą. Svarbiau-si sprendimai Europos Sąjungos laukia 2016 metų pradžioje, kai bus svarsto-ma, ar 28 valstybės pritaria dėl trečiojo lygmens sankcijų pratęsimo konstatuo-damos, jog situacija Rytų Ukrainoje iš es-mės taip ir nepasikeitė, ar atsiras tų, kurie teigs, kad tik didesnis Rusijos įtraukimas gali padėti išspręsti saugumo krizes.

PABĖGĖLIŲ PROBLEMANors konfliktas Vidurio Rytuose

gali atrodyti tolimas, jo pasekmes jau

ww

w.w

ikim

edia

.org

Sco

tt B

obb

nuot

rauk

a

kariuomenę, teikė žvalgybinę informa-ciją, o mainais gavo JAV įtakai regione oponuojančią valstybę. Be to, Rusija įkūrė Sirijoje vienintelę, ne buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje esančią, jūros pajėgų bazę, kuri leidžia aktyviai įsitraukti į Viduržemio jūros regiono reikalus. Tai iš esmės būtina sąlyga tam, kad būtų įgyvendintas Rusijos laivyno strateginėje doktrinoje keliamas tikslas didinti operacijų Viduržemio jūroje skaičių ir susigrąžinti kadaise Sovietų Sąjungos turėtą įtaką.

Ilgą laiką Rusijos bazė Tartuse buvo sąlyginai nedidelė, aptarnaujama vos ke-liasdešimties rusų karių ir galinti priimti tik nedidelius laivus. Tačiau dėl pasta-rųjų sprendimų Maskva ne tik padidino pagalbos B. Assadui mastą, bet ir išplėtė savo strateginį pajėgumą – dabar bazė pajėgi priimti ir didžiausius karinius laivus, tuo pačiu išplėsdama Rusijos galimų veiksmų arsenalą.

KO DABAR SIEKIA RUSIJA? Pastaraisiais sprendimais Sirijoje

Rusija siekia įgyvendinti kelis tikslus. Visų pirma norima išlaikyti politiškai palankų B. Assado režimą – nors pasta-ruoju metu jo pozicijos svyravo, o kon-troliuojama teritorija, lyginant su 2014 metais, sumažėjo ketvirtadaliu, visiško žlugimo gali tekti palaukti. V. Putinas atvirai deklaravo, kad Rusija priešinsis visiems, kas bandys nuversti B. Assa-dą – tarp jų ir nuosaikiosios opozicijos atstovams, kuriuos palaiko Vakarai.

Visgi parama B. Assadui yra tik tarpinis siekis platesnėje strategijoje, kurios esmė – įtvirtinti Kremliaus, kaip reikšmingo veikėjo regione, statusą. Nors B. Assadas išlaiko valdžią, Kremliaus siunčiamos žinutės leidžia suprasti, kad ilgainiui gali būti ruošiamasi Sirijoje įvyksiančiai transformacijai, kurios metu Rusijai svarbiausia išlikti dėmesio centre, apginti strateginius interesus bei išsaugoti politinę ir karinę įtaką. Be to, aktyvus dalyvavimas ir išaugantis Rusijos statusas naudingas sprendžiant kitus geopolitinius iššūkius – pavyzdžiui, nukreipiant Vakarų dėmesį nuo situacijos Ukrainoje.

Nuo pat pirmųjų Rusijos smūgių Sirijoje pasitvirtino analitikų prognozės: jos taikinys – ne ISIS


pajuto ir Europa. Tai – ne tik padidėjusi terorizmo rizika, bet ir augantys pabėgė-lių srautai. Skaičiuojama, kad maždaug pusė Sirijos gyventojų, apie 11 milijo-nų, turėjo palikti namus, ir mažiausiai keturi milijonai jau įgijo pabėgėlio statusą užsienyje. Du milijonai sirų šiuo metu yra Turkijoje, daugiau nei milijo-nas – Libane, dar 600 tūkst. glaudžiasi Jordanijoje. Skaičiuojama, kad maždaug pusė jų yra nepilnamečiai. Konfliktui ne tik nesibaigiant, bet ir intensyvėjant, daugelis jų praranda viltį kada nors sugrįžti bei ieško naujo gyvenimo – tai viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių srautai į Europą pastaruoju metu išaugo iki neregėtų skaičių.

Skaičiuojama, kad vien per pirmuo-sius septynis 2015 metų mėnesius ES valstybės sulaukė daugiau nei 500 tūks-tančių prašymų suteikti pabėgėlio statusą – beveik tiek pat, kiek per visus 2014–uo-sius. Tikėtina, kad iki metų pabaigos šis skaičius padvigubės, o artimiausiu metu mažėjimo tendencijų tikėtis neverta. Kitaip tariant, reikėtų ruoštis sudėtingai situacijai, kuri tęsis ne kelis mėnesius, o mažiausiai trejus ar penkerius metus. Per šį laiką į Europą gali persikelti apie 5 milijonai pabėgėlių, mat prognozuojama, kad vien šiemet į Vokietiją atvyks apie 1,5 milijonai pabėgėlių.

ES kol kas daugiausiai laiko svarstė, kaip spręsti problemos pasekmes – inte-gruoti į Europą jau atvykusius žmones. Pagrindinė priemonė, dėl kurios buvo diskutuojama – kvotos, išskirstančios apie 160 tūkst. migrantų į skirtingas ES valstybes. Greta to – paspartintos atvykusių registravimo procedūros, sustiprinta išorinės ES sienos kontrolė, parama už ES ribų pabėgėlius prii-mančioms valstybėms, tokioms kaip Turkija ar Jordanija. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje problema bus išspręsta tik tuo atveju, jei konfliktai Vidurio Ry-tuose bus sureguliuoti bei tūkstančiams žmonių nebeliks paskatos bėgti. Deja, kol kas didžiausią norą keisti situaciją Sirijoje sau palankia linkme rodo Rusija, o toks iškreiptas galios balansas taps grėsme Europai. ■

PASAULIS

Penkiasdešimt dienų besitęsusi Izraelio „Apsauginės ribos“ operacija 2014-ųjų vasarą ženkliai pablogino Gazos ruožo būklę, kuri dar prieš operaciją primi-nė besitęsiančią humanitarinę krizę. Praėjus daugiau nei metams po šios operacijos, gyvenimas Gazoje nepage-rėjo. Norėdami atsakyti į esminį klau-simą – kodėl atstatyti Gazos ruožą yra tiesiog neįmanoma be didesnių politinių pokyčių – pirma apžvelkime operacijos padarinius ir mažai sėkmingas pastan-gas juos ištaisyti.

„APSAUGINĖ RIBA“ IR JOS PADARINIAI

„Apsauginė riba“ buvo trečioji Izraelio operacija Gazos ruože, savo

destruktyvumu aplenkusi net 2008-2009 m. vykdytą „Lietą šviną“: per 50 operacijos dienų Gazos ruože žuvo virš 1500 civilių (iš jų – net 539 vaikai), savo namus buvo priversti palikti apie 110 tūkstančių palestiniečių (Amnesty International). Operacijos metu buvo bombarduoti civiliniai objektai, jų sąraše – Jungtinių Tautų įsteigtos mokyklos bei ligoninės, ką Izraelio kariuomenė teisino teigdama, kad ten slėpėsi „Hamas“ kovotojai. Kaip praneša JT Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, „Apsauginės ribos“ metu buvo sunaikinta ar apgriau-ta 30 procentų Gazos ruožo švietimo institucijų, 50 procentų darželių, 17 ligoninių, 56 sveikatos apžiūros punktai, sunaikinta ar stipriai paveikta virš 18

METAI PO „APSAUGINĖS RIBOS“: GAZOS ATSTATYMO SUNKUMAIJustina POŠKEVIČIŪTĖ

ww

w.w

ikim

edia

.org

Bor

is N

ieha

us n

uotr

auka

Sunaikintas greitosios pagalbos automobilis Shijaiyah mieste Gazos ruože


tūkstančių namų. Apie 20 procentų visų Gazos ruožo gyventojų reikia ilgalaikės psichologinės pagalbos, o iš beveik 3 tūkstančių sužeistų vaikų daugiau nei tūkstantis liko neįgalūs visam gyvenimui (Ohchr.org). Izraelio pusėje netektys buvo septyni civiliai, žuvę nuo raketų, paleistų „Hamas“ kovotojų, bei 66 kariai (BBC).

Turbūt vienas geriausiai Izraelio kariuomenės atakų skalę iliustruojančių karinių veiksmų buvo Shejaiya kvartalo bombardavimas. Liepos 20-ąją viename tankiausiai apgyvendintų Gazos miesto rajonų prasidėjusios atakos paliko dau-giau nei 600 subombarduotų pastatų ir tūkstančius palestiniečių privertė ieškoti prieglobsčio ligoninėse bei mokyklose (The New York Times). Į gatves išbėgę mažai, arba nieko su savimi nepasiėmę palestiniečiai, per griuvėsius ir nuolau-žas sužeistuosius bandančios pasiekti greitosios bei iš ką tik subombarduotų pastatų tebesiveržiantys dūmai: tokie vaizdai iš Shejaiyos žiniasklaidos buvo transliuojami atakos dienomis. Sun-kiosios artilerijos, minosvaidžių bei oro atakų nuniokoto rajono vaizdai tikriau-siai ne vienam priminė Aleppo – Sirijos pilietinio karo smarkiai bombarduoto miesto – griuvėsius.

KARO NUSIKALTIMAI IR NEBAUDŽIAMUMO PROBLEMA

„Izraelio nebaudžiamumas yra didžiulė sveikatos apsaugos problema. Kiekvienas vaikas ir suaugęs gali išvengti visų sužeidimų, amputacijų. Ši trage-dija nėra neišvengiama – ji yra sukurta žmonių. Ciniškai suplanuota ir brutaliai įvykdyta Izraelio vyriausybės“ – taip teigė Mads Gilbert, norvegų gydytojas, „Apsauginės ribos“ metu dirbęs Shifa ligoninėje Gazoje, „The Nation“ savai-traščiui. Tiesa, M. Gilbert, dirbusiam Gazoje ir per dvi ankstesnes Izraelio operacijas ir drąsiai kalbančiam apie Izraelio kariuomenės vykdomus žiau-rumus, 2014-ųjų spalį Izraelis uždraudė grįžti į Gazą dėl neįvardintų saugumo priežasčių.

„Apsauginei ribai“ pasibaigus,

Izraelio ir „Hamas“ veiksmus analizavęs Jungtinių Tautų tyrimas apkaltino tiek Izraelio vyriausybę, tiek „Hamas“ karo nusikaltimais (The Guardian). Nors „Hamas“ teigė leidę raketas į Izraelio karinius objektus, grupuotės veiksmai buvo įvardinti kaip nepaisę civilių taikinių. Izraelis kaltinamas taikymusi į civilinius objektus, neproporcingos artilerijos panaudojimu gyvenamuo-siuose rajonuose bei kitais nusikalti-mais, susijusiais su konkrečiais atvejais. Tikriausiai vienas groteskiškiausių Izraelio atakos pavyzdžių buvo Gazos paplūdimyje, priešais žurnalistų pamėg-tą „Al Deira“ viešbutį, sušaudyti keturi žvejų vaikai: du dešimtmečiai, vienas vienuolikametis bei vienas devynerių metų berniukas (The Washington Post). Šių metų vasarą paties Izraelio vykdytas tyrimas pripažino išpuolį prieš vaikus kaip teisėtą, mat jie buvo supainioti su „Hamas“ taikiniais (Times of Israel).

TARPTAUTINĖS BENDRUOMENĖS PAŽADAI

„Apsauginei ribai“ pasibaigus, Kaire 2014-ųjų spalį vykusios donorų konfe-rencijos metu tarptautinė bendruomenė prižadėjo Gazos ruožo atstatymui skirti net 3,5 milijardo JAV dolerių, Europos Sąjunga - daugiau nei pusę milijardo, JAV – 212 milijonų, o Kataras teigė suteiksiąs Gazai net vieną milijardą (BBC). Praėjus pusei metų po šios kon-ferencijos, Tarptautinių vystymosi agen-tūrų asociacija (angl. „AIDA“), kuriai priklauso apie 80 Gazos ruože ir Vakarų Krante veikiančių tarptautinių organi-zacijų, išleido Gazos ruožo atstatymo ataskaitą. Joje teigiama, jog iš žadėtų 3,5 milijono JAV dolerių tik 26,8 procentai pasiekė pagalbą palestiniečiams teikian-čias organizacijas.

„Atstatymų beveik nebuvo, nepa-sirašyta jokia ilgalaikė taikos sutartis, nėra jokio plano užbaigti Gazos ruožo blokadą. Tarptautinė bendruomenė plačiai atsimerkusi juda kito išvengiamo konflikto link, remdama status quo, kurį pati sakė turinti pakeisti“ – taip ataskaitoje teigė „Oxfam“ organizacijos

generalinis direktorius Winnie Byanyi-ma (AIDA Jerusalem). Pačios „Oxfam“ šią liepą išleistoje ataskaitoje detaliau įvardijami Gazos atstatymo sunkumai. Joje pranešama, jog nors pusė švietimo institucijų buvo atstatyta, nebuvo atsta-tytas nė vienas iš 18 tūkstančių visiškai sugriautų ar netinkamų gyventi gyve-namųjų pastatų. Tiek sveikatos institu-cijų, tiek gyvenamųjų pastatų, vandens sistemų ir kitų infrastruktūros objektų atstatymas yra stipriai stabdomas Izrae-lio blokados, dėl kurios į Gazą patenka limituojamas kiekis statybinių ir kitų esminių ruožo atstatymui medžiagų ir įrenginių (Oxfam). Anot JT humanita-rinių reikalų koordinavimo biuro (angl. „UNOCHA“), mažiau nei 1 procentas statybinių medžiagų, reikalingų atstatyti Gazos ruožui, iki šiol pasiekė Gazą.

STRUKTŪRINĖS PROBLEMOS, REIKALAUJANČIOS STRUKTŪRINIŲ POKYČIŲ

Gazos ruožo atstatymo proble-ma neslypi fondų trūkume. Situacija Gazoje – aukščiausias pasaulyje (43 procentai) nedarbo lygis, lėtėjanti ekonominė veikla, mažėjantys geriamo vandens ištekliai, psichologinės pagal-bos poreikis vaikams ir suaugusiems bei kitos problemos – susidarė nenatūraliai. Jau aštuonis metus besitęsianti Izraelio žemės, oro ir jūros blokada iš esmės stabdo regiono vystymąsi, nekalbant jau apie karines operacijas, nusinešančias tūkstančių civilių gyvybių bei daran-čias ilgalaikę žalą Gazos ruožo ir taip silpnai infrastruktūrai. 80 procentų visų Gazos ruožo gyventojų yra priklausomi nuo humanitarinės pagalbos, darbo neturi net 60 procentų jaunimo, žvejai tegali pasiekti trečdalį jiems Oslo susi-tarimu prižadėtų vandenų. Apskaičiuo-ta, jog blokada sumažino Gazos ruožo BVP net 50 procentų (UNOCHA). Izraelis kontroliuoja ne tik statybinių medžiagų, bet ir medikamentų importą į Gazą, o jau prieš „Apsauginę ribą“ pasireiškęs stiprus elektros energijos trūkumas Gazos ruože virsta stiprėjan-čia krize po to, kai per operaciją Izraelis


Galime pasidžiaugti bent tuo, kad pirmais smuikais „Europos koncerte“ Kremlius negrieš

PASAULIS

LIETUVA IR NAUJASIS „EUROPOS KONCERTAS“Linas KOJALA

„Europai reikalinga nauja saugumo architektūra, kuri remtųsi Jungtinių Tautų Organizacijos Chartija. Kol nebus pasiekta organinė santarvė su visomis žemyno istorinėmis dalimis, įskaitant Rusiją, tol Europos proble-mos nebus išspręstos. Sprendimo pa-matas – teisiškai įpareigojanti Euro-pos saugumo sutartis. Dabar tam yra

ww

w.w

ikim

edia

.org

Dar

ragh

Doy

le n

uotr

auka

puiki galimybė, nes Rusija grįžta su visu savo intelektualiniu ir ekonomi-niu potencialu: nuversdama sovietinę sistemą ir atmesdama jos atkūrimo galimybę. Rusija tapo valstybe, kuri dera su Europa.“

Tai Rusijos prezidento Dimitri-

jaus Medvedevo kalba pirmojo vizito į

subombardavo vienintelę Gazos elek-trinę (Aljazeera).

Politiniai Gazos ruožo humanitari-nės krizės sprendimo būdai yra dvejopi ir stipriai susiję. Pirma, tai turi būti tarptautinės bendruomenės spaudimas Izraeliui, jog šis nutrauktų nelegalią Gazos ruožo blokadą. Gazos ruože visiškai suvaržyta judėjimo laisvė, vyksta importo ir eksporto kontrolė, kas porą metų kartojasi civilių aukų nepaisančios operacijos, vėliau bandoma taisyti dali-nai nepataisomą žalą žadamais pinigais. Tai negali būti toleruojama. Antra, spaudimas ekonominėmis sankcijomis, įvairiais boikoto tipais negali būti efek-tyvus, jei tuo pat metu Izraeliui ir toliau bus dosniai tiekiama karinė technika. Štai, pavyzdžiui, JAV, Gazos ruožo atstatymui pažadėjusi 212 milijonų JAV dolerių, per pastaruosius metus tik stiprino paramą Izraeliui: JAV Izraeliui skiriamas negrąžinamas finansavimas karinei technikai įsigyti bei karinėms pratyboms vykdyti 2007-aisiais siekė 2,5 milijardo JAV dolerių, 2010-aisiais – 2,8 milijardo, o 2014-aisiais – 3,1 milijardo (Fas.org) JAV dolerių. Kitas pavyzdys – Vokietija, šių metų gegužę susitarusi Izraeliui parduoti keturis karinius laivus už 430 milijonų eurų, iš kurių 115 milijonų bus subsidijuojami Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigais (Reuters).

Bandyti padėti Gazos ruožui, tuo pat metu tiekiant karinę techniką Izra-eliui bei nekeičiant politinio status quo, nėra nei efektyvi ilgalaikė, nei trumpa-laikė pagalba. „Pasaulis užmerkia akis ir užsidengia ausis prieš Gazos gyventojus būtent tada, kai jiems mūsų pagalbos reikia labiausiai. Gazos ruožo atstatymas negali vykti be tam skirtų finansų, bet vien pinigų neužteks. Kol tebesitęs Izra-elio blokada, mes galėsime tik atstatyti gyvenimą kančioje, skurde ir neviltyje“ – nykią Gazos ruožo ateitį piešia Tony Laurance, britų organizacijos „Medical Aid for Palestinians“ vadovas (AIDA Jerusalem). Jei politinis status quo nesikeis, neturime pagrindo įsivaizduoti kitokios šio regiono ateities. ■


Vokietiją metu 2008 metais. Naujasis Kremliaus vadovas, kurio vakarietiškos manieros ir sąlyginai liberali laikysena tapo vilties spinduliu Vakarų politi-kams, siūlė nebemarginalizuoti Rusijos ir keisti NATO dominuojamą saugu-mo sistemą. Visos Europos valstybės, pamiršdamos kituose blokuose turimus įsipareigojimus, buvo kviečiamos daly-vauti naujos saugumo sistemos kūrime. Esminis vaidmuo naujoje tvarkoje žadėtas įtakingiausioms valstybėms, nes saugumas, anot D. Medvedevo, gali būti padalijamas. Ir tai nėra vien geopolitika: Rusija taip pat deklaravo siekį atsiverti ekonomiškai, modernizuotis ir mažinti priklausomybę nuo energetikos žaliavų eksporto (teisybės dėlei: tokia misija buvo išsikelta tuoj po Sovietų Sąjungos žlugimo, bet nė per žingsnį nepriartėjo prie realybės – žaliavų eksportas iki pat šių dienų sudaro apie pusę Rusijos biudžeto).

D.Medvedevas manipuliavo eko-nomikos ir saugumo santykiu, puikiai suvokdamas, kad tokia retorika – tarsi muzika finansinės krizės tebekamuoja-mų europiečių, ypač nuolatos naujų rin-kų besidairančios Vokietijos gyventojų, ausims. Todėl ši idėja Europoje susilau-kė sąlyginio palaikymo. Juk dokumentas siūlė tai, ką galima laikyti standartiniais ir visiems priimtinais principais – pa-garbą suverenitetui ir teritoriniam integralumui, atmetė jėgos naudojimo galimybę, žadėjo griežtą ginklavimosi kontrolę.

Net karas Gruzijoje, kurį Vidu-rio Europos šalys iškart pavadino

grėsme visam žemynui, nepalaidojo D.Medvedevo planų. Greitai nuslūgus aistroms, 2009 metų pabaigoje, Pran-cūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir D.Medvedevas susitiko Diuvilyje, kur kelias dienas aptarinėjo Kremliaus siūlymus. Kitaip tariant, likus mėnesiui iki NATO viršūnių susitikimo, didžio-sios Vakarų valstybės dėliojo naujas figūras Europos saugumo žemėlapyje. Žemėlapyje, kuriame NATO vai-dmuo atrodė vis mažiau reikšmingas ir nebeatitinkantis tikrovės. Ir stebėtis tuo neverta: Kremliui NATO visuomet buvo didžiausią antagonizmą kėlusi organizacija. Bet ne tik Rusijai. Vakarų Europai NATO dažnai siejosi su JAV įtaka, kuri Irako ir Afganistano karų metu europiečiams kėlė alergiją. Be to, vis labiau ryškėjo noras grąžinti Euro-pos saugumo reikalų branduolį į Senąjį žemyną, o tai reiškia – kalbėtis su Ru-sija. Tokia Rusija, kuri nėra nei grėsmė, nei varžovė, o greičiau ekonominė ir energetinė partnerė.

„EUROPOS KONCERTAS“Kai kas šią tendenciją pavadino

naujojo Europos koncerto užuomaz-gomis – koncepcija, kuri suformuluota 1815 metais kaip mechanizmas įgy-vendinti Vienos kongreso nutarimus. Rusija, Prūsija, Austrija ir Britanija iškėlė pagrindinį tikslą balansuoti galią ir išlaikyti pusiausvyrą, o tuo pačiu – išsaugoti teritorinį status quo bei ginti esamas valdžios struktūras. Tai buvo pirmasis modernus bandymas sukurti kažką panašaus į kolektyvinio saugumo sistemą. Praktikoje didžiosios Europos galios geopolitinius nesutarimus turėda-vo spręsti diplomatinėmis priemonėmis: sukviečiant kongresą, įvertinant įtakos zonų pasidalijimą ir randant subalan-suotą didžiųjų galių interesams spren-dimą. Nors ši sistema trūkinėjo, galių balansavimas leido išlaikyti tam tikrą stabilumą ir iš dalies apribojo didesnių konfliktų grėsmę.

Kaip yra pastebėjęs prof. Tomas Janeliūnas, ir D.Medvedevo Kremlius,

ir dabartinė Rusija mielai atkurtų tokią sistemą šiandien. Vien dėl dydžio, strateginės lokacijos ir turimo bran-duolinio ginklo ši didžiausia pasaulyje teritoriškai, bet tik Italijos ekonomikos dydžio šalis naujajame koncerte griežtų pirmaisiais smuikais ir pasiektų keturis tikslus:

- Legitimuotų Rusijos inte-resų ir privilegijų zoną – ne veltui D.Medvedevo siūlytoje naujoje Europos saugumo sutartyje buvo apstu nuorodų į tai, kad NATO plėtra turi baigtis, nes iškreipia balansą;

- Sumažintų JAV įtaką Europoje ir pakirstų esamų saugumo principų ir sutarčių galiojimą;

- Suskaldytų transatlantinį sau-gumo bendradarbiavimą;

- Padidintų Rusijos įtaką, spren-džiant tarptautinius klausimus.

Paprastai tariant, naujasis klubas, priešingai nei dabar, esą atitiktų visų didžiųjų žaidėjų interesus ir paklotų pamatus stabilumui.

KONFLIKTO UKRAINOJE SUKELTI POKYČIAI

Staigiai peršokime į šias dienas ir suprasime per trumpą laiką įvykusio pokyčio mastą. Jį geriausiai atspindi pernelyg mažai dėmesio susilaukusi istorinė Angelos Merkel kalba 2014 metų pabaigoje, Australijoje vykusio G20 susitikimo paraštėse. Vokietijos kanclerė be įprasto diplomatinio nuo-lankumo pareiškė, kad Rusija, laikyda-ma Ukrainą savo įtakos zona, pažeidė suvereniteto, teritorinio integralumo ir tarptautinės teisės principus bei metė iššūkį Europos taikai. Taip pat pridūrė negalinti patikėti, kad agresija vyksta tuo metu, kai nuolatos kalbame apie tragišką pasaulinių karų patirtį.

Tai nebuvo tik žodžiai: Berlynas tapo skirtingų nacionalinių interesų „klijais“, priimant beprecedentį istorinį sprendimą – sektorines ES ekonomines sankcijas prieš Rusiją, kurios galioja iki šiol. Niekada istorijoje 28 skirtingos valstybės nesusitarė dėl tokių kaštų Eu-ropai pareikalausiančių priemonių prieš

Kremliui NATO visuomet buvo didžiausią antagonizmą kėlusi organizacija.

_252015 SPALIS | Apžvalga PASAULIS

vieną iš svarbiausių prekybinių partne-rių – ankstesni bandymai dažniausiai baigdavosi fiasko. Ir pagrindiniu to va-rikliu buvo Vokietija, kuri nuo septinto dešimtmečio be didesnių protrūkių su Sovietų Sąjunga, o vėliau – Rusija, vyk-dė „Ostpolitik“ – politiką, kuri paremta pragmatizmu ir ekonominiais interesais, o ne vertybėmis.

Tad Europos didieji, nors ir min-džikuodami, nuo pakankamai rimtų svarstymų Diuvilyje apie žemyno sau-gumo sistemos perbraižymą per šešerius metus perėjo prie laikysenos, kuri, nors ir perdėtai, it magnetas traukia „šaltojo karo epitetus“. Tuo metu Rusija nuo bandymų Vakarams primesti naują saugumo koncepciją perėjo į „paskuti-nio šiaudo griebimą“ primenantį atvirą smurtą prieš Ukrainą. Ir, nepaisant aukštų V.Putino reitingų, tą sunku pavadinti pergale. Juk Ukraina – tai šalis, kuri visai neseniai buvo valdoma prorusiško prezidento ir prorusiško par-lamento; juk tai šalis, kurios visuomenė Rusiją vertino kaip draugišką kaimynę, o ES ir Eurazijos sąjungą – kaip lygia-verčius partnerius.

POKYČIŲ MASTAS IR LIETUVOS VAIDMUO

Įvyko Vokietijos metamorfozė – iš šalies, kuri ES imdavosi lyderystės beveik išskirtinai tik ekonominiais klausimais, ji virto valstybe, kurios sver-tai apėmė ir bendrą užsienio politiką. Kitaip tariant, bandymą sukurti naująjį Europos koncertą pakeitė koncertas su ryškiu dirigentu ir normatyvine nuosta-ta. Johno Kennedy terminais kalbant, Vokietija pabudo ir ėmėsi tikros lyde-rystės sunkiausiu Europai metu.

O kur šiame dinamiškame ES – Rusijos santykių kontekste įsipaišo Lietuva? Nagrinėjant tą patį laikotarpį, galima įžvelgti du lūžius, kurie nebūti-nai tapatūs Europos koncerto užuomaz-goms ir greitam jų žlugimui. Pradinėje stadijoje Lietuva tebepulsavo Valdo Adamkaus akcentuotos regioninės lyderystės idėja – Lietuva buvo laikoma nenuilstančia „šaltojo karo“ kovotoja.

Dalios Grybauskaitės pirminė retorika pasikeitė į santykių su ekonomiškai pa-jėgesnėmis Vakarų valstybėmis priorite-tizavimą, o veikimo būdas – nuo grįsto vertybine retorika į „briuseliškai“ sude-rintą ir koordinuojamą su partneriais. Tiesa, iškilus naujiems geopolitiniams iššūkiams, dar iki Maidano tą pakeitė sugrįžusi kovinga retorika ir prioritetas Rytų politikai.

Ir visgi atsirado naujos, kol kas sunkiai apčiuopiamos, bet pastebimos tendencijos požymių: Lietuvos užsie-nio politika ėmė nuosekliai persidengti su Vokietijos pozicija. Sprendžiant strateginės svarbos Berlynui klausi-mus – pavyzdžiui, dėl krizės sprendimo priemonių, ES ekonominio modelio ir finansinės kontrolės mechanizmų, Graikijos ateities, energetikos politikos ir net saugumo situacijos – Vilnius an-trino A.Merkel. D.Grybauskaitė atvirai deklaravo, jog Europos ateitis yra ant A.Merkel pečių. Stebėtis gal ir neverta, žinant, kad pagal prekybos apyvartą Vokietija buvo antra didžiausia Lietu-vos prekybos partnerė. Tačiau kartu tai viduriniojo laikotarpio, kai Lietuvos veiksmams užsienio politikoje ieškota

legitimacijos ES, pasekmė. Atsižvel-giant į kontekstą – šaltus santykius su Lenkija, jau įprastą Baltijos valstybių tarpusavio stagnaciją, ribotą suartėjimo potencialą Šiaurės šalių vektoriuje – Vokietija tapo bene svarbiausiu Lietuvos Europos politikos flagmanu.

Bet ilgainiui tai kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Ar Lietuva nebenori išskirtinio vaidmens ir sieks šlietis prie Vokietijos, tuo bandydama atrasti nišą didžiųjų galių prieangyje? Tačiau kaip tai dera su ambicinga ir savarankiška retorika – ne tiek Rusi-jos klausimu, kiek sprendžiant kitas problemas. Juk atrodytų, kad, siekiant didesnės naudos santykyje su Vokietija, reikėtų kitaip reaguoti į tokias Berlynui aktualias problemas kaip migracija. Tai nebūtinai sąlygotų realų politinį nuolaidžiavimą, bet bent jau sąlygotų kitokį diskursą.

Nežinia ir tai, ar Lietuva nori būti visaapimančios normatyvinės politikos šalininkė, ar tik pragmatiška naciona-linių interesų gynėja? Kitaip tariant, ar, eidami išvien su Berlynu, akcentuosime europietiškumo viršenybę, ar tą dary-sime tik tada, kai tai tiesiogiai persi-dengia su savais interesais? Ar siekiame įpareigojančio europietiško solidarumo, strategines problemas perkeldami į viršnacionalinį lygmenį, ar pasitelksime tai kaip nepastovų įrankį ad hoc proble-moms spręsti?

Ar susitapatinsime su ES „plėtros nuovargio“ nuotaika ir atsisakysime ambicijų siūlyti narystės perspektyvą Rytų partnerystės šalims? Ar Vokietijos Europos politika yra mūsų siekiamybė ir niša, o gal jos kaštų ir naudos poten-cialas neatrodo perspektyvus?

Vienaip ar kitaip Lietuva ieško savo vietos kintančioje ir daugiau iššūkių, nei pergalių pastaruoju metu keliančioje Europoje. Naujos kryptys kol kas kelia daugiau galvosūkių, nei siūlo sprendi-mų. Galime pasidžiaugti bent tuo, kad pirmais smuikais „Europos koncerte“ Kremlius negrieš – o dar 2008 metais tai atrodė realu. ■

Bandymą sukurti naująjį Europos koncertą pakeitė koncertas su ryškiu dirigentu ir normatyvine nuostata. Johno Kennedy terminais kalbant, Vokietija pabudo ir ėmėsi tikros lyderystės sunkiausiu Europai metu.

26_ Apžvalga | SPALIS 2015ENERGETIKA

Mokslininkai suskaičiavo, kad Saulės energijos, pasiekiančios Žemę per dvi minutes, užtektų žmonijos vienerių metų poreikiams elektrai, šilumai bei degalams. Suprantama, nerealu tokį kiekį energijos „sugaudyti“ per dvi minutes, to niekas ir nedarys. Be Saulės energijos Žemėje yra vėjo, jūros bangų ir kitokios atsinaujinančios energijos – jų kiekiai ne mažiau įspūdingi.

Svarbiausiąja problema tampa ne atsinaujinančių išteklių energijos pa-vertimas mums taip reikalinga elektra (tą daryti jau mokame), bet pagamintos elektros saugojimas. Saulė nešviečia naktį, vėjai pučia irgi ne kasdien, todėl iš saulės šviesos bei vėjo pagaminamos elektros kiekiai kinta dienos (paros) bėgyje. Paros bėgyje labai kinta ir suvartojamos elektros kiekiai. Vartotojui tai nerūpi – jis nori gauti elektrą be sutrikimų.

Ne vien atsinaujinančiai energe-tikai reikia elektros saugojimo veiklos - pagamintą dabartinėmis technolo-gijomis (anglimi, dujomis ar mazutu

kūrenamose elektrinėse bei branduo-linėse jėgainėse) elektrą taip pat bū-tina saugoti dėl jau minėto vartojimo netolygumo ar dėl galimų sutrikimų perdavimo tinkluose.

KODĖL ELEKTRA NEGELBSTI ŽMONIJOS?

Jau daugiau kaip 100 metų vartojame elektros energiją. Nuo XIX amžiaus pa-baigos elektra tapo ne tik pramonės pa-žangos varikliu, bet ir svarbiausia žmonių gyvenimo kokybę gerinančia energijos rūšimi. Tačiau elektra netapo pasiekiama (ar prieinama) visiems Žemės gyvento-jams. Žmonija susidūrė ne su elektros trūkumu, o su techniniais sunkumais ją gaminant, saugojant ir ekonomiškai naudojant. Daugelis pasaulį dabar kan-kinančių problemų, tarp jų ir pabėgėlių migracija, būtų lengviau sprendžiamos, jei neturtingiausiuose pasaulio regio-nuose būtų užtektinai elektros energijos. Sunku patikėti, bet XXI amžiuje net 1,3 milijardai žmonių, gyvenančių Afri-koje ir Azijoje, nesinaudoja elektra nei

buityje, nei ūkinėje veikloje. Skurdas ir nepritekliai tuose regionuose varo šimtus tūkstančių pabėgėlių ieškoti laimės Euro-poje, JAV ar Australijoje. Jau daug metų apie šias problemas kalbama Jungtinių Tautų organizacijoje, Afrikos Sąjungoje, Pietryčių Azijos valstybių organizacijoje. Deja, tų valstybių vyriausybės mieliau išlaidauja ginklavimuisi, negu elektros tiekimui savo vargstantiems gyventojams. Suprantama, skurdžiose valstybėse ne-reikėtų siekti iškart sukurti europinio pa-vyzdžio elektros tinklų sistemas, pradėti reikia nuo paskirstytos elektros gamybos. Kaip gerą pavyzdį galima paminėti 75 milijonų JAV dolerių vertės Rokfelerio fondo projektą „Išmanioji galia“, kuriuo per trejus metus (2014-2017 m.) ketina-ma elektrifikuoti 1000 kaimų Indijoje. Elektrą gamins iš atsinaujinančių išteklių, o sukurtą ir išbandytą verslo modelį bus siekiama pritaikyti dar septyniose Afri-kos ir Azijos valstybėse.

SAUGOTI = TAUPYTI

Iki branduolinių jėgainių paplitimo elektros energijos saugoti nelabai ir rei-kėjo – sumažėjus elektros poreikiui naktį, elektrinėse sumažindavo garų slėgį kati-luose. Atominėse elektrinėse paros bėgyje mažinti (ir didinti) elektros gamybą daug sudėtingiau ir neekonomiška. Saugiau, kai ji dirba nuolatiniu režimu visą laiką, su-stabdoma tik eksploataciniam aptarnavi-mui. 1960-1980 metais, žymiai padidėjus elektros gamybai branduolinėse jėgainėse, imtasi ir jos saugojimo veiklos. Tuo metu naujų elektros saugojimo būdų neišrado, pasinaudojo jau seniai žinomais: švino rūgštinėmis baterijomis (išrastomis 1859 metais) bei hidroakumuliacinėmis elek-trinėmis (pirmosios buvo pastatytos 1890 metais Italijoje ir Šveicarijoje). Brangstant naftai ir dujoms bei pradėjus inten-syviai vystytis atsinaujinančių išteklių

Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė

ww

w.w

ikip

edia

.org

Sau

lelis

nuo

trau

ka

ELEKTROS ENERGIJOS SAUGOJIMASAleksandras GRAŽELIS

_272015 SPALIS | Apžvalga ENERGETIKA

energetikai, elektros saugojimo svarba dar labiau padidėjo. Imta ieškoti įvairesnių jos saugojimo būdų, tačiau nieko geresnio už hidroakumuliacines elektrines nesu-rasta. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis 2012 metais pasaulyje buvo įrengta apie 140 GW galios elektros energijos saugyklų. 99 proc. šio kiekio sudaro hidroakumuliacinės elektrinės ir tik 1 proc. - kitokių technologijų saugy-klos. Tą likusį vieną procentą pasidalina suspausto oro saugyklos, įvairių tipų (ličio jonų, švino rūgštinės, nikelio-kadmio, natrio-sieros, nikelio-metalų hidridų) baterijos ir akumuliatoriai, smagračiai, vandenilio generatoriai. Bandymų ir tyrimų stadijoje yra superkondensatoriai, superlaidininkų magnetinės energijos kaupikliai, srautinės baterijos.

Dar didesnę svarbą hidroakumu-liacinės elektrinės įgijo, pradėjus kurti didžiulius vėjo jėgainių parkus bei saulės šviesos elektrines. Kai vėjo ir saulės šviesos jėgainėse gaminama elektros dalis padidėja iki 15-20 proc. visame tuo pat metu gaminamos elektros kiekyje, elektros energijos saugojimo sistemos turi būti parengtos užtikrinti nenutrūkstamą energijos tiekimą, mažėjant vėjo greičiui arba atsiradus nenumatytam energijos tiekimo poreikiui. Taigi sugebėjimas greitai grąžinti į tinklą saugomą elektrą yra vienas iš svarbiausių aspektų, vystant naujas energijos saugojimo technologijas.

KITOS TECHNOLOGIJOS – HAE ŠEŠĖLYJE

Suspausto oro saugojimo sistemos dar mažai paplitęs energijos saugojimo būdas. Pasaulyje įrengtos tik dvi didelio galingumo požeminės saugyklos – 290 MW (Vokietijoje) ir 110 MW ( JAV). Perteklinė elektros energija panaudoja-ma orui suspausti saugykloje. Suspaustas oras kartu su degančiomis gamtinėmis dujomis leidžiamas per aukšto arba žemo slėgio turbinas, sukančias elektrą gaminančius generatorius. Tokiame ga-mybos cikle nedirba kompresoriai, todėl sutaupoma iki 40 proc. elektros. Įmonės, kurios technologiniuose procesuose naudoja suspaustą orą, gali jo sukaupti

slėgiminiuose induose nakties metu, kai elektra pigesnė.

Smagratyje energija sukaupiama, įsukant jį iš tinklo imama elektra. Kai elektrą reikia grąžinti į tinklą, smagratį įsukęs variklis veikia kaip generatorius. Naujausių tipų smagračiai įsukami iki 20000-50000 aps/min. greičio, turi magnetinius guolius ir dirba vakuume, siekiant išvengti trinties nuostolių guo-liuose ir į orą. Jų tarnavimo laikas prak-tiškai neribotas, jie nekenkia aplinkai, o naudingumo koeficientas siekia 97 proc.

Galima tikėtis, kad ateityje padidės vandenilio gamyba, elektrolizės būdu vandenį skaidant į vandenilį ir deguo-nį, šiam tikslui panaudojant perteklinę atsinaujinančių išteklių elektrą. Vande-nilis kuro elementuose gamintų elektrą elektromobiliams varyti arba kitiems tikslams.

Elektrą galima saugoti įvairių tech-nologijų pagrindu veikiančiose baterijose ir akumuliatoriuose. Nors beveik kas pusę metų pranešama apie išrastą naują bate-rijų technologiją, bet net senosios švino rūgštinės baterijos dar konkuruoja su naujesnėmis technologijomis. Šiuo metu daugkartinio krovimo baterijų standartu tapo ličio jonų baterijos. Ši technologija naudojama ne tik didelėse elektros sau-gyklose, bet ir elektromobiliuose, nešio-jamuose kompiuteriuose, išmaniuosiuose telefonuose. Naujausią jų panaudojimo galimybę šių metų pavasarį pristatė

milijardierius, išradėjas, inžinierius Elo-nas Muskas, kompanijų „Tesla Motors“ , „SpaceX“ ir „PayPal“įkūrėjas. Tai „Tesla Motors“ gaminamos baterijos, skirtos na-mams ir biurams. Namams skirta baterija „Tesla Powerwall“ talpina 7 arba 10 kWh energijos ir kainuos atitinkamai 3 – 3,5 tūkst. JAV dolerių. Biurams skirta speciali „Tesla Powerpack“ versija talpina 100 kWh, jos kaina 25 tūkst. JAV dolerių. Baterijos garantinio tarnavimo trukmė 10 metų.

„TeslaMotors“ sukurtos namų ir biurų baterijos tinka kaupti namų ūkiuose saulės šviesos moduliais arba vėjo jėgainėmis gaminamą elektrą. Jas galima taip pat įkrauti iš elektros tinklo tomis valandomis, kai elektros tarifai mažesni.

Baterijų technologijomis pagrįs-tas elektros saugojimas ateityje įgis daug didesnę reikšmę. Tai įvyks tada, kai didesniąją automobilių parko dalį sudarys elektromobiliai, o visa elektra bus tiekiama išmaniaisiais tinklais. Elektros saugyklomis taps elektromobilių baterijų įkrovimo stotys bei kiekvienas prie išma-niojo tinklo prijungtas elektromobilis.

ELEKTROS SAUGOJIMO PERSPEKTYVOS ES

Europos Sąjungos energetikos veiks-mų plane iki 2050 m. elektros energijos saugojimas pripažįstamas labai svarbia veikla Europos elektros tinklų sistemos valdymui ir lankstumui. Numatoma

PASAULYJE PRIE TINKLO PRIJUNGTOS ELEKTROS ENERGIJOS SAUGYKLOS

Šaltinis: IEA analizė (2014) ir EPRI pranešimas (2010)

Saugojimo technologija Saugyklų galia (talpa) (MW)

Hidroakumuliacinės elektrinės 140000

Kitos technologijos 976

Iš jų:

Suspausto oro saugyklos 440

Natrio-sieros baterijos 304

Ličio jonų baterijos 100

Švino rūgštinės baterijos 70

Nikelio-kadmio baterijos 27

Smagračiai 25

Redokso srautinės baterijos 10


koeficientas 74 proc. Elektrinė buvo pa-statyta rezervuoti Ignalinos AE galią, jei ji atsijungtų, taip pat akumuliuoti naktį gaminamos elektros perteklių. Kruonio HAE labai pagelbėtų, jei ištiktų elektros tinklų sisteminė avarija, nes jos hidro-agregatai visu savo pajėgumu į tinklą sugeba įsijungti mažiau nei per 2 min. Kai viršutinis baseinas pilnas vandens, HAE gali dirbti kaip įprasta hidroe-lektrinė, tiekdama į elektros energijos sistemos 330 kV tinklą iki 900 MW galios energiją daugiau kaip 12 valandų.

Elektros energijos rinka Lietuvoje kinta. Šių metų pabaigoje turėtų pradėti veikti elektros jungtys NordBalt ir LitPol Link, daugiau elektros gami-nama vėjo jėgainėmis ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Kruonio HAE atsiranda daugiau galimybių plėsti veiklą, todėl nuspręsta pastatyti dar vieną, penktąjį, elektrinės hidroagre-gatą. Jis bus efektyvesnis ir lankstesnis nei keturi senieji įrenginiai. Pagal jo techninę charakteristiką hidroagregatas galės dirbti 110-225 MW galia siurblio režimu bei 55-225 MW galia genera-toriaus režimu. Naujojo hidroagregato naudingo veiksmo koeficientas 4 proc. didesnis nei esamų įrenginių.

Kruonio HAE galingumo padi-dinimas įtrauktas į Baltijos energijos rinkos ir jungčių planą (BEMIP) bei Europos Komisijos bendro intereso projektų (PCI) sąrašą. Projektas galės

pretenduoti į ES paramą pagal ES inf-rastruktūros tinklų priemonę (CEF), o hidroagregato statybos kaštai gali siekti 100-110 mln. eurų. Penktasis hidroagre-gatas turėtų pradėti veikti 2019 metais.

ESTIJOS HAEEstijoje nėra kalnų, tačiau tai nesu-

trukdė estams sugalvoti neįprastos kons-trukcijos hidroakumuliacinę elektrinę. Vanduo bus imamas iš Baltijos jūros ir 7 metrų skersmens kanalu tekės žemyn į didžiulį rezervuarą, įrengtą granito uolienoje 500 metrų žemiau jūros lygio, sukdamas turbinas ir gamindamas elektrą. Esant elektros pertekliui siste-moje, generatoriai dirbs variklių režimu, turbinos – siurblių režimu, išpumpuo-damos vandenį į jūrą. HAE bus stato-ma Muugos uoste, netoli (13 km) nuo Talino. Muugos HAE projektas taip pat įtrauktas į Baltijos energijos rinkos ir jungčių planą bei Europos Komisijos bendro intereso projektų sąrašą. Estai planuoja HAE pastatyti iki 2024/2025 metų. Muugos HAE galia sieks 500 MW, granito uolienoje įrengto van-dens rezervuaro tūris 4,75 mln. kub. m. Gaminant elektrą, rezervuaras užsipildys per 12 valandų. Iškirstą granitą estai pa-naudos skaldai kelių tiesimui. Į turbinų salę, įrengtą 500 metrų gylyje, aptarnau-jantis personalas pateks vertikalioje 6,5 m skersmens šachtoje įrengtu liftu, dar viena tokia šachta skirta ventiliacijai. ■

siekti, kad elektros saugojimo technolo-gijos taptų pigesnės ir ilgaamžiškesnės, patikimiau ir saugiau veiktų sudėtingo-mis eksploatavimo sąlygomis.

Europos Sąjunga užsibrėžė tikslą 2020 metais 20 proc. visų rūšių energi-jos gaminti iš atsinaujinančių išteklių. Tikėtina, kad elektros, pagamintos iš šių išteklių (daugiausia iš vėjo ir saulės šviesos), dalis bendrame elektros energi-jos kiekyje sudarys 35-40 proc. Elektros energetikos sistemos privalės tapti gero-kai lankstesnės, siekiant balansuoti šios energijos gamybos (taip pat ir vartojimo) netolygumus. Šiai užduočiai patikimiau-siu techniniu sprendimu pasirinkta naujų HAE statyba. Planuojama iki 2020 metų pastatyti apie 60 HAE, kurių bendras galingumas siektų 27 GW ir dabar vei-kiančių HAE bendrą galią padidintų apie 50 proc. Šiuo metu Europos Sąjungoje yra apie 50 GW galios elektros energijos saugyklų, šis dydis prilygsta maždaug 5 proc. per parą pagaminamos elektros kiekiui. Pastačius daugiau elektros saugy-klų, ES galės sumažinti elektros importą, mažinti elektros tarifus vartotojams, didinti elektros gamybą iš atsinaujinan-čių išteklių, efektyviau perduoti elektros energiją tarp valstybių.

Didžioji dalis ES valstybių turi geras galimybes statyti HAE, nes jose yra kalnų masyvai – Alpės, Pirėnai, Karpatai, Sudetai, Tatrai, Rodopai bei kiti, kurie iškilę virš jūros lygio 1000 metrų ir dar aukštesni. Ir tik Danijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje aukščiausios žemės paviršiaus vietos tėra apie 300 metrų aukščio. Iš šių šalių šiuo metu hidroakumuliacinę elektrinę turi tik Lietuva, rengiasi HAE statyti ir Estija.

KRUONIO HAEKruonio hidroakumuliacinė elek-

trinė pradėjo veikti 1992 metais. Šiuo metu jos galia 900 MW, veikia 4 hidroagregatai, kiekvieno jų galia 225 MW. Generatoriaus režimu hidroagre-gatai veikia 160-225 MW galios ribose, o veikiant siurblio režimu 225 MW galia nekinta. Elektrinės naudingumo

ww

w.g

reen

chip

stoc

ks.c

om n

uotr

.

„Tesla Motors“ baterija „Tesla Powerwall“

_292015 SPALIS | Apžvalga ENERGETIKA

2011 m. pradėjo veikti Šiaurės srautas, kuriuo į Vokietiją per metus gali būti transportuojama iki 55 mlrd. kub. m. gamtinių dujų. Švęsdamas projekto įgyvendinimą, Rusijos prezidentas Vla-dimiras Putinas negailėjo gerų žodžių buvusiam Vokietijos kancleriui Gerhar-dui Schroederiui, turėjusiam prorusiškų nuostatų. Remiant G.Schroederiui, pirmoji Kremliaus plano dalis pavyko ir Europa buvo bent dalinai „pririšta“ prie rusiškų dujų šiauriniu vamzdžiu.

Tačiau Pietų srautas susidūrė su sunkumais, kai Europos Komisija išaiš-kino, jog dvišalės Rusijos bei projekte dalyvaujančių ES valstybių sutartys prieštarauja antimonopolinėms europi-nėms taisyklėms. Nors tiek Rusija, tiek kai kurios projekte dalyvaujančios Euro-pos valstybės įvairiais būdais siekė apeiti išaiškinimą, EK laikėsi griežtos pozici-jos. Todėl geopolitinės įtampos įkarštyje

ww

w.w

ikip

edia

.org

Phi

lfae

buck

ie n

uotr

auka

Vamzdynų tiesimo laivas Castoro Sei statybos darbuose Baltijos jūroje Gotlando salos pietryčiuose

Rugsėjo 4-ąją Vladivostoke vykusia-me ekonomikos forume Rusijos dujų gigantė „Gazprom“ su keliomis Europos kompanijomis pasirašė susitarimą Bal-tijos jūros dugnu nutiesti antrąją „Nord stream“ vamzdyno atšaką. Projekto įgyvendinimas leistų Rusijai pasiekti jau seniai užsibrėžtą strateginį tikslą – tiekiant dujas į Europą, apeiti šiandien pagrindine tranzitine valstybe esančią Ukrainą. Tokio susitarimo pasirašymas dabartinėje geopolitinėje situacijoje parodo, kad Vakaruose atsiranda vis daugiau politinių žaidėjų, siekiančių peržiūrėti santykius su Rusija. Vis dėlto išlieka keletas nežinomųjų, galinčių nu-lemti kitokią nei pesimistinę įvykių eigą – juk ir „South stream“ projektas atrodė nebeišvengiamas, kol vieninga ES pozi-cija privertė Rusiją netikėtai atsisakyti dujotiekio statybų 2014 m. gruodį. Šiuo tekstu norėtųsi atkreipti dėmesį į tris klausimo aspektus: galimas pasekmes Ukrainai, Vokietijos veiksnį ir Europos energetinės sąjungos perspektyvas.

UKRAINA – PAGRINDINĖ SUSITARIMO PRALAIMĖTOJA

Viena esminių Rusijos gamtinių dujų tiekimo Europai strategijos detalių yra rasti būdą, kaip apeiti pagrindinę dujų arteriją – Ukrainą. Planas pa-prastas: Ukrainai praradus tranzitinės valstybės statusą, ji netenka svertų prieš vienašalius Rusijos veiksmus nutraukti dujų tiekimą ir 2006 ar 2009 m. maty-tas vadinamojo „dujų karo“ scenarijus pasisuka Kijevui nenaudinga linkme. Arba kitaip, Rusijai atrišamos rankos nevaržomai šantažuoti Ukrainą.

Šį tikslą pasiekti turėjo padėti du grandioziniai – Šiaurės ir Pietų srauto – dujų vamzdynų į Europą, aplenkiant Ukrainą, projektai. Nepaisant didelio Baltijos jūros valstybių pasipriešinimo,

praėjusiais metais Rusijos prezidentas netikėtai paskelbė apie projekto, turėju-sio pilnai pakeisti tranzitinius Ukrainos vamzdynus, nutraukimą, nepaisant to, kad ji jau buvo investavusi kelis šimtus milijonų dolerių.

Antrosios „Nord stream“ atšakos įgyvendinimas, dėl kurio „Gazprom“ susitarė su keliomis energetikos kompa-nijomis iš Europos, padvigubintų esamą pralaidumą ir, atsižvelgiant į mažėjantį gamtinių dujų suvartojimą Europoje, iš principo būtų pakankamas atsisakyti tranzito per Ukrainą. Tiesa, to daryti neleistų dabar galiojančios ES energe-tikos rinkoje konkurencijos taisyklės, tačiau, net ir pasinaudojant puse antro-sios atšakos pajėgumo, dujų srautas per Ukrainą sumažėtų iki 30 mlrd. kub. m. per metus. Skaičiuojama, kad Ukrainai turimus dujotiekio tinklus išlaikyti apsi-moka tik esant 35-37 mlrd. kub. m. dujų

„NORD STREAM 2“: AR PAVYKS „GAZPROM“ ĮVEIKTI EUROPOS SOLIDARUMĄ ENERGETIKOJE?Vytautas KERŠANSKAS


ww

w.w

ikip

edia

.org

Bai

r 1

75

nuo

trau

ka

Dujotiekio klojimo laive Castoro Sei virinami vamzdžiai

tranzito mastams per metus. Tad šalia apskaičiuotų maždaug 2 mlrd. JAV dol., kurių Ukrainos biudžetas netektų dėl sumažėjusio srauto, seno ir susidėvėjusio dujotiekio išlaikymas taptų per didele našta Kijevui.

Dar daugiau, Ukraina prarastų pa-grindinį svertą, apsaugantį nuo netikėto dujų tiekimo nutraukimo – tranzitinės valstybės statusas reiškė, kad dujų iš Rusijos negaudavo ir kitos valstybės. Statuso praradimas leistų Kremliui šantažuoti Kijevą ir šokdinti pagal savo taisykles bei kainas.

VOKIETIJA STIPRINA SAVO ĮTAKĄ?Ekspertai prognozuoja, kad antro-

sios dujų atšakos tarp Rusijos ir Vo-kietijos esminių pokyčių dujų srautams neatneš. Dėl gausiai vystomos žaliosios energetikos ir siekio mažinti anglies di-oksido kiekį atmosferoje, Vokietija, kaip ir kitos ES valstybės siekia mažinti ir gamtinių dujų suvartojimą. „Gazprom“ taip pat negalės pasiūlyti tokių kainų, kad išstumtų iš Norvegijos ar Nyderlan-dų tiekiamas gamtines dujas.

Vokietijai šis projektas, viena vertus, užtikrina dujų tiekimo iš Rusijos stabi-lumą, kita vertus, atveria naujas galimy-bes Europos energetikos rinkoje. Dėl

augančios žaliosios ir atsinaujinančios energetikos rinkos Vokietijoje, „tradici-nės“ energetikos kompanijos susiduria su rimtais finansiniais iššūkiais, kuriuos dalinai atsverti padėtų Vokietijos tapi-mas rusiškų dujų saugojimo ir paskirsty-mo po Vakarų Europą tašku (angl. hub).

Pasirašius susitarimą tarp „Gazprom“ ir kitų šalių – Vokietijos BASF ir E.ON, Austrijos OMV, jungtinės Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės „Shell“ bei Pran-cūzijos „Engie“ – jokie aukšti Vokietijos pareigūnai nepakomentavo ir, juo labiau, nesukritikavo šio projekto. Tai tik parodo, kad dabartinė valdžia Berlyne nepriešta-rauja antrajam vamzdžiui Baltijos jūros dugnu. Be to, galima daryti prielaidą, jog Rusijos lobistinės grupės Vokietijoje turi didelę įtaką ir, grįsdamos abipuse ekono-mine nauda, jos „prastumia“ projektus, nepalankius Bendrijai.

EUROPOS ENERGETINĖ SĄJUNGA PAKIBS ANT PLAUKO?

Europos Komisijos į priekį stu-miamos Europos energetinės sąjungos tikslas yra, diversifikuojant šaltinius, su-kuriant veikiančius rinkos mechanizmus bei panaikinant „energetines salas“, ES depolitizuoti energetikos sritį ir taip ap-saugoti šiandien energetiškai nesaugias

Rusijos iniciatyva stumiamą antrosios

„Nord Stream“ atšakos projektą rei-

kėtų vertinti dabartinėje geopolitinėje

perspektyvoje. Ukrainos likimas toli

gražu neišspręstas ir, panašu, kad fron-

tas, turėsiantis didelę įtaką didžiausios

Europos saugumo krizės sprendimui,

persikėlė į Siriją. Rusija ir toliau gilina

įtampą santykiuose su Vakarais. Nors

Europos Komisijai sėkmingai sustabdžius

„South Stream“ projektą tikėjomės, kad

Rusijos energetiniai čiuptuvai nesugebės

surakinti visos Europos, su Turkija Maskva

susitarė dėl „Blue Stream“ projekto

įgyvendinimo. Tačiau dabar matome,

kad partneriai dėl skirtingo požiūrio į

Vidurio Rytų krizės sprendimą gali rimtai

susikirsti ir dėl dujų vamzdžio. Todėl

šiame kontekste antrosios „Nord Stream“

atšakos projektas nusidažo naujomis

spalvomis. Noriu atkreipti dėmesį į du

aspektus. Pirma, projekto įgyvendinimas

leistų Rusijai pasiekti jau seniai užsibrėžtą

strateginį tikslą – tiekiant dujas į Europą

apeiti tranzitine valstybe esančią Ukrainą.

Taip Ukraina prarastų ne vien 2 mlrd.

JAV dol. metinių pajamų, bet ir galimybę

priešintis, Rusijai vykdant „dujų politiką“.

Antra, Rusijai strategiškai itin patogu

turėti tik jai pavaldų koridorių dujų trans-

portavimui į Vakarų Europą, taip niekam

nesumokant už transportavimo kaštus.

Tačiau tai tik dar labiau įtvirtintų šiandien

ir taip didelę Rusijos dujų gigantės įtaką

Europoje – tai kelia didelę grėsmę Vidurio

ir Rytų Europos valstybių energetiniam

saugumui ir iš esmės prieštarauja

Europos solidarumo idėjai.

Algirdas Saudargas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

_312015 SPALIS | Apžvalga OIKOS

valstybes nuo galimų manipuliacijų. Tačiau Rusijos ir Vokietijos suokalbis dėl antrojo „Nord stream“ vamzdžio esamos geopolitinės įtampos bei pra-tęstų ekonominių ir politinių sankcijų Rusijos atžvilgiu fone, atrodo, gali būti rimtu signalu dėl ES lyderės vaidmenį vis labiau prisiimančios valstybės tikslų.

Pastebėtina, kad kanclerė Angela Merkel pastaraisiais metais nėra inicija-vusi jokių su energijos šaltinių diversi-fikacija susijusių projektų, o daugiausia vokiečių iniciatyva Europos Parlamente buvo nepriimtas EP raportas dėl Ener-getinio saugumo strategijos, akcentavęs energetinei sąjungai, taigi ir pažeidžia-miausioms valstybėms, svarbiausius aspektus.

Tikėtina, kad jeigu „Nord stream 2“ projektas pajudės, Rusija išnaudos visus įmanomus kanalus, siekiant ES konku-rencijos bei antimonopolijos taisyklėse padaryti išimtį šiam projektui. Rusijai strategiškai itin patogu turėti tik jai pavaldų koridorių dujų transportavimui į Vakarų Europą, taip niekam nesumo-kant už transportavimo kaštus. Tačiau tai tik dar labiau įtvirtintų šiandien ir taip didelę Rusijos dujų gigantės įtaką Europoje.

Nepaisant to, kad „Gazprom“ su energetikos kompanijomis iš Vaka-rų jau pasirašė įpareigojančią sutartį dėl projekto, išlieka daug neatsakytų klausimų: kas finansuos 10 mlrd. JAV dol. siekiantį projektą? Kaip šis pro-jektas dera su ES siekiu diversifikuoti energetinių resursų šaltinius? Į kokią poziciją patenka Vidurio ir Rytų Eu-ropos valstybes? Kaip elgsis Europos Komisija? EK viceprezidentas Energe-tinei sąjungai Maroš Šefšovič žurnalui „Politico“ pareiškė, kad tokio masto projektai turi būti suderinti su ES teise. Turint omenyje tai, kad EK reikalavi-mus laikytis ES konkurencijos teisės nuostatų iš principo sužlugdė „South stream“, analogiška pabaiga tikėtina ir „Nord stream 2“ projektui. Tačiau pa-našu, kad čia laukia dar ilgas politinis ir teisinis mūšis, nulemsiantis ir Europos energetinės sąjungos ateitį. ■

Lietuvoje vis labiau įsisiūbuoja diskusijos dėl taip vadinamo socialinio modelio. Šio projekto rengėjai, užsakovai bei kai kurie ekspertai teigia, kad toks modelis Lietuvai reikalingas, tuo tarpu profsą-jungos, pramonininkų konfederacija ir prezidentė ragina neskubėti. Įdomu yra ir tai, kad net kai kurios valdančiosios daugumos partijos pažėrė kritikos koali-cijos partnerių ruoštam modeliui.

GRAŽŪS TIKSLAIDabar ir patys socialdemokratai,

kurie ir buvo socialinio modelio ini-ciatoriais, sutinka, kad šio projekto pristatymas buvo visiškas viešųjų ryšių fiasko. Po to, kai visuomenėje buvo pristatytas pastarasis didelės apimties siūlymas, iškilo nemažai klausimų ir

abejonių. Ekspertai pasigedo modelio pagrįstumo bei finansinio ir matema-tinio paaiškinimo. Aiškumo nepridėjo ir tai, jog pastarasis dokumentas šiuo metu egzistuoja trijuose pavidaluose – vienas buvo užregistruotas LR Seime, kitokia dokumento kopija buvo svarstyta Vyriausybėje, o dar kitaip modifikuota socialinio modelio kopija buvo atiduota į Trišalę tarybą svarstymui. Tad disku-tuoti apie patį socialinį modelį ir priimti sprendimą yra ypač sunku, nes neaišku, apie kurią dokumento versiją kalbama.

Vertinant plačiai žiniasklaidoje ap-rašytą socialinį modelį, neįmanoma nesi-žavėti išsikeltais tikslais: didinti Lietuvos ekonominį konkurencingumą tarptau-tinėje rinkoje, tapti labiau matomiems ir patrauklesniems užsienio kapitalo

ww

w.w

ikip

edia

.org

B

arba

ra M

undt

er n

uotr

auka

Naujasis darbo kodeksas stipriai palies mažamečius vaikus auginančias šeimas. Pagal naujas taisykles bus apsunkintos galimybės į tėvystės atostogas išėjusiems tėvams sugrįžti į buvusią savo darbo vietą

SOCIALINIS MODELIS, DALINANTIS LIETUVĄ Į DVI DALISGytis ŽAKEVIČIUS

32_ Apžvalga | SPALIS 2015OIKOS

Hir

oo Y

amag

ata

nuot

rauk

a

Lietuva pagal darbuotojų samdymo ir atleidimo reguliavimą užima tik 125 vietą pasaulyje.

įmonėms, kurti daugiau bei geriau ap-mokamų darbo vietų, sudaryti dirban-tiesiems geresnes sąlygas ne tik daugiau uždirbti, bet ir daugiau laiko praleisti su nepilnamečiais vaikais ir šeima.

Pats dokumentas yra ne tik didelės apimties, išsikėlęs ambicingus tikslus, bet ir tiesiogiai įtakojantis bei keitimų įvai-riose įstatyminėse knygose reikalaujantis dokumentas. Socialinis modelis reikalau-ja permainų Darbo kodekse, Užimtumo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsiti-kimų darbe ir profesinių ligų įstatyme, Nedarbo socialinio draudimo įstatyme ir Pensijų socialinio draudimo įstatyme.

DIDŽIAUSI PAKEITIMAIPagrindinė mintis, kodėl reikia re-

formuoti esamą darbo kodeksą yra ta, jog dabartinį darbo kodeksą galime vadinti „sovietiniu“, kuris realybėje neveikia. Darbdaviai, matydami dabartinio darbo kodekso nelankstumą, nesunkiai jį apei-na, todėl natūraliai kyla klausimas, kodėl palikti žaidimo taisykles tokias, kuriomis didžioji dauguma darbdavių nesinaudoja.

Finansų ekspertai teigia, jog pasiūly-tas socialinis modelis yra bene vieninte-lis šios Vyriausybės projektas, kurį rimtai galima svarstyti. Bene didžiausias iššūkis yra darbo santykių liberalizavimas. Taip yra todėl, kad darbo kodeksas po Lietu-vos nepriklausomybės atgavimo beveik

nebuvo reformuojamas ar tobulinamas. Tad nesunku įsivaizduoti, jog Lietuvoje virš 20 metų nejudintą darbo kodeksą yra itin sunku staiga paversti liberaliu ir vakarietiškus standartus atitinkančiu teisės aktu.

Bene daugiausia kritikos susilaukė siūlymai mažinti išeitines kompensaci-jas ir trumpinti įspėjimo dėl atleidimo laikotarpį. Šiuo metu išeitinės kompensa-cijos tiesiogiai priklauso nuo darbo stažo. Tokios praktikos siūloma atsisakyti.

Taip pat trumpėja ir darbuotojų įspėjimo laikotarpis jų atleidimo metu. Tačiau Lietuva pagal darbuotojų sam-dymo ir atleidimo reguliavimą užima tik 125 vietą pasaulyje. Todėl permainos šioje srityje jau seniai brendo.

Kitas svarbus siūlymas yra kas me-tus mažinti darbdavio socialinio drau-dimo įmoką vienu procentiniu punktu. Toks pakeitimas yra itin reikalingas, nes Lietuvoje egzistuojantys darbo mokes-čiai yra vieni didžiausių visoje Europoje.

Itin svarbūs pakeitimai yra sietini su bedarbių pašalpų susiejimu su nedarbo trukme, jų padidinimu ir pensijų indek-savimu. Tai reiškia, kad, didėjant užimtu-mui bei vidutiniam darbo užmokesčiui, didės ir senatvės pensijos. Dabar gi pensijos neretais atvejais yra didinamos, visiškai to nepagrindžiant finansiškai, bet besivaikant politinių dividendų.

Galiausiai toks socialinis modelis

leistų efektyviau perkvalifikuoti bedar-bius ir būtų siūloma daugiau nuotolinio darbo galimybių.

SU KUO NESUTINKA KRITIKAILietuvos Profesinių Sąjungų konfe-

deracija „piestu stoja“ prieš tokį socialinį modelį. Jų teigimu, toks darbo kodek-sas tik blogintų darbuotojų situaciją. Konfederacija kategoriškai nesutinka su darbo užmokesčio sumažinimu, darbuotojo atleidimo iš darbo supapras-tinimu, išeitinių išmokų bei įspėjimo terminų mažinimu, maksimalios darbo laiko savaitės ilginimu nuo 48 iki 60 valandų, privalomo viršvalandinio darbo nustatymu ir terminuotų darbo sutarčių įvedimu nuolatinio pobūdžio darbui.

Kitas svarbus aspektas yra tai, ar valstybė finansiškai pajėgi išlaikyti tokį socialinį modelį. Pagal dabartinius Vyriausybės skaičiavimus tokio modelio įdiegimas Lietuvai atsieitų per 90 mili-jonų eurų per metus.

Verta paminėti ir tai, jog naujasis darbo kodeksas stipriai palies mažame-čius vaikus auginančias šeimas. Taip yra todėl, kad pagal naujas taisykles bus ap-sunkintos galimybės į tėvystės atostogas išėjusiems tėvams sugrįžti į buvusią savo darbo vietą.

Opozicija ypatingai kritikuoja naująjį dokumentą dėl terminuotų darbo sutarčių. Jos be rimtos priežasties suteiks galimybę darbdaviui sudaryti tokią sutartį su darbuotoju iki 2 metų, o tam tikrais atvejais tokia sutartis galės būti sudaroma net iki 5 metų. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog tokią terminuotą sutartį yra nesudėtinga nutraukti ir vėl pasirašyti. Kitaip tariant, tokiomis aplinkybėmis darbdavys galės nuolat su darbuotojais sudarinėti terminuotas sutartis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tei-gė, kad dabartinis socialinis modelis yra netobulas. Ji pabrėžė, kad tokios darbo kodekso pataisos turi būti suderintos su visomis suinteresuotomis šalimis ir visais socialiniais partneriais. Ji vylėsi, kad Trišalėje taryboje pavyks ištaisyti val-dančiųjų klaidas ir visuomenei pateikti kokybišką socialinį modelį. ■


Pieno šiuo metu pasigaminame daugiau, nei suvartojame ar galime parduoti, eksportuojant į kaimynines šalis.

OIKOS

kokybišką ir aukščiausios klasės pieną. Palyginimui – dar pernai metais vidu-tinė pieno supirkimo kaina siekė apie 26 euro centus. Tad yra natūralu, jog ūkininkai nebesugeba iš pieno gamybos išsilaikyti ir jiems yra reikalinga skubi finansinė pagalba. Pagrindinė priežastis, kodėl krenta pieno kaina, sietina su ženkliu pieno pa-klausos sumažėjimu. Pieno rinkoje, kaip ir kiekvienoje ekonomikos srityje, galioja elementarus pasiūlos ir paklausos dėsnis, kuris iš esmės ir lemia pieno supirkimo kainas. Taigi, jeigu pienas yra paklau-sus, jo suvartojimo kiekiai yra dideli ar yra atveriamos naujos rinkos, natūralu, kad supirkimo kainos auga. Tačiau dėl Rusijos paskelbto embargo tiek lietuviš-kas pienas ir jo gaminiai, tiek ir pienas iš kitų Europos Sąjungos valstybių negali būti eksportuojamas į Rusiją. Tai yra didžiulės rinkos praradimas ir natūra-lu, kad atsiranda pieno ir jo gaminių rezervai. Kitaip tariant, pasiūla viršija paklausą. Tokiu būdu pieno supirkėjai

ww

w.w

ikip

edia

.org

Gun

nar

Ric

hter

nuo

trau

ka

Lietuvos pieno ūkininkai atsidūrė ant be-dugnės krašto – pieno supirkimo kainos pasiekė dar neregėtas žemumas. Jeigu kainos ir toliau bus tokios žemos, o val-dančioji dauguma nesiims jokių ryžtingų veiksmų, Lietuva pieną turės įsivežti iš kaimyninių valstybių. Lietuvos pieno ūki-ninkai skundžiasi, kad jau dabar laikyti melžiamas karves yra nuostolinga, nes pajamos, gaunamos už pieno pardavi-mą, nepadengia patiriamų išlaidų.

Kas atsakingas už Lietuvos pieno ūkių naikinimą? Europos ūkininkai vieningai sukilo, reikalaudami Europos Sąjungos įsikiši-mo į nekontroliuojamą pieno supirkimo kainų smukimą. Protestuojantys ES ūki-ninkai į Briuselį suvažiavo traktoriais, ap-siginklavę nupjautu šienu ir iškalbingais plakatais, grasinančiais, jog, jeigu kainos nedidės, jiems teks visas laikomas karves išskersti, paruoštus pašarus sunaikinti, sukauptus pieno rezervus išpilti, o ūkius uždaryti. Tarp protestuojančių Europos ūkininkų buvo ir Lietuvos žemdirbių.

Kodėl pienas taip atpigo? Pieno supirkimo kainoms ir toliau ritantis žemyn, neišvengiamai reikia ieškoti tokios susiklosčiusios situacijos priežasčių. Visų pirma, mažos kainos smogia ūkininkams, kuriems pieno ga-myba tampa nepelninga veikla. Neretais atvejais ūkininkų gaunamos pajamos iš pieno supirkėjų tik šiek tiek viršija patiriamas išlaidas ir kaštus. O kartais ir patiriamos išlaidos yra ženkliai didesnės negu pajamos, gaunamos už pieno par-davimus. Šios vasaros pabaigoje kainos dar kartą krito ir pasiekė dar neregėtas žemumas – nuo 17 -18 euro centų jos smuktelėjo dar apie 1,5 cento. Kai kurie pieno supirkinėtojai tvirtina, jog yra pasirengę mokėti ir po 20 euro centų už

gali rinktis ūkininkus, iš kurių supirks pieną, dėl ko atsiranda derybinis prana-šumas. Reziumuojant galima teigti, kad pieno šiuo metu pasigaminame daugiau, nei suvartojame ar galime parduoti, eksportuojant į kaimynines šalis. Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į mitybos įpročių kaitą, kurioje ženkliai sumažėjo tiek pieno, tiek jo gaminių racionas ir suvartojamas kiekis. Mitybos įpročių kaita ypač paste-bima didžiausioje pasaulio valstybėje Kinijoje. Tad jei Rusija, taikydama eko-nomines sankcijas Europai, neleidžia į šalį įsivežti pieno gaminių iš Europos, tai Kinijoje pieno produktų suvartojimas natūraliai sumažėjo.ES TIESIA PAGALBOS RANKĄ ŪKININKAMS Pieno gamintojai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje susidu-ria su krintančiomis pieno supirkimo kainomis. Ūkininkai savo produkciją parduoda pigiau, mažiau gauna iš to pajamų. Dėl šios priežasties Europos

PIENO SUPIRKIMO KAINŲ KRIZĖGytis ŽAKEVIČIUS

34_ Apžvalga | SPALIS 2015OIKOS

įsipareigojimus, ūkiai sunkiai juos įgyvendina, o mąstančių apie naujojo laikotarpio paramą investicijoms reikėtų gerai paieškoti. Tačiau tokia situacija yra rezultatas, bet ne priežastis, kodėl pieno rinka yra tokia nesvetinga bei nepelnin-ga ūkininkams. Pagrindinė priežastis, kodėl ūki-ninkauti ir gaminti pieną Lietuvoje yra nenaudinga, slypi pieno supirkimo kainos sandaroje. Jeigu galutinis pieno vartotojas parduotuvėje už vieną litrą pieno sumoka virš vieno euro, tai pieno gamintojas, pri-duodamas savo žaliavinį pieną, iš pieno perdirbėjo gauna vos 15 -18 euro centų. Kitaip tariant, liūto dalį pieno galutinėje kainoje nusisiurbia įvairiausi tarpinin-kai, kurie stovi tarp pieno gamintojo ir galutinio vartotojo. Tokie tarpininkai yra pieno perdirbėjai, pieno gaminių gamin-tojai ir įvairių prekybos tinklų savininkai. Šie tarpininkai, turėdami žymiai geresnes derybines pozicijas, pieno supirkimo kainas mažina kaip įmanydami, tačiau galutinė kaina vartotojui ne tik kad nemažėja, tačiau yra žinoma ir atvejų, kai galutinės kainos netgi didėjo. Tokia situacija ekonomikoje yra vadinama oligopolija, kai keletas rinkos dalyvių, šiuo atveju pieno supirkėjai ir perdirbėjai, ūkininkams gali primesti savo sąlygas ir nepagrįstai mažinti supirkimo kainas. Yra akivaizdu, kad kuo mažesne kaina iš ūkininkų bus nupirkta produkcija, tuo didesni pelnai bus garantuoti iš galutinės produkcijos pardavimų.

LR Žemės ūkio ministerijos bandymas suvaldyti situaciją pieno rinkoje Žemės ūkio ministerija, reaguoda-ma į vis blogėjančią Lietuvos žemdirbių situaciją, nutarė pakeisti Pieno supirkimo

taisykles. Naujosios supirkimo taisyklės reikalauja, kad, parduodant pieną, būtų sudaroma privaloma pirkimo sutartis, ku-rioje būtų aiškiai įvardinama bazinių rodi-klių pieno kaina. Gamintojams gali būti mokami priedai ir priemokos, tačiau tai turi būti įvardinta sutartyje. Apie siūlo-mus pieno kainos supirkimo pasikeitimus supirkėjas turi informuoti ne trumpiau nei prieš 30 kalendorinių dienų. Taip pat Žemės ūkio ministerijos pateiktame įstatymo projekte buvo siūloma riboti supirkėjo pelnus. Doku-mente numatoma, jog už tos pačios rūšies pieną turi būti mokama vienoda kaina, kainos pasikeitimas turi būti pagrįstas bei praneštas iš anksto. Šiuo įstatymu buvo siekiama sureguliuoti verslo objektą, per-kančius – parduodančius žaliavinį pieną ir prekiaujančius pieno gaminiais, idant kai-nos būtų skaidrios ir atitinkančios rinką. Žemdirbiai tvirtina, kad šis įstatymas nieko nepakeitė ir jis yra realybėje ne-veikiantis, nes pieno supirkėjai ir toliau naudojasi savo geresnėmis sąlygomis bei laiko itin žemas pieno supirkimo kainas. Rugpjūtis jau buvo pirmasis mėnuo, kai įsigaliojo priimti pakeitimai. Tačiau per šį mėnesį kainos ne tik kad nepadidėjo, jos netgi nukrito vienu euro centu. Že-mės ūkio rūmų atstovai stipriai abejoja šių pakeitimų realia nauda. Jų teigimu, šis įstatymas tik bendrai viską reglamen-tuoja, tačiau nėra lydinčių teisės aktų. Taip pat yra pastebima, kad iš šio įstaty-mo iškrito prekybininkai, kurie stipriai iškelia galutinio vartojimo pieno kainas ir reikalauja, kad ūkininkai dirbtinai ma-žintų žaliavinio pieno pardavimo kainas. Jie šitoje grandinėje daro bene didžiausią įtaką. Taip pat abejojame ar ministerijai užteks pajėgumų užtikrinti šio įstatymo

Komisija yra nusiteikus gelbėti pieno sektorių. Šiuo metu yra numatyta per 500 milijonų eurų lėšų pieno gavybos sektoriui gelbėti. Dalį šių lėšų taip pat gaus Lietuvos ūkininkai. Europos komisaras, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, viešėdamas Lietuvoje, teigė, kad Europa turi kaip niekada daug problemų žemės ūkio srityje. Jis pabrėžė, kad su didžiuliais iššūkiais susiduria ne tik pieno gamintojai, bet ir kitų kultū-rų gamintojai bei augintojai. Visgi jis padėtį Lietuvoje reziumavo paprastai – sunkiausia situacija pieno sektoriuje yra Baltijos valstybėse, o Lietuvoje pieno supirkimo kainos yra mažesnės už pa-gaminimo savikainą. Dėl šios priežasties Lietuvos ūkininkams gresia bankrotas, o visas pieno sektorius Lietuvoje atsidūrė ties žlugimo riba. Lietuvos pieno gamintojai gau-na pačią mažiausią pieno supirkimo kainą, kuri yra net 25 proc. mažesnė už Europos Sąjungos šalių vidurkį. Ir nors šių metų pradžioje pieno gamintojams, patyrusiems nuostolius dėl Rusijos ekonominio embargo, jau buvo suteikta per 14 milijonų eurų parama iš Europos Sąjungos paramos fondų, o tiesioginės išmokos taip pat buvo paankstintos (jų skirta jau per 18,2 milijonų eurų), situacija pieno sektoriuje vis blogėja. Todėl Europos Komisija iš jau mi-nėto 500 milijonų eurų fondo, kuris yra skirtas stabilizuoti situacijai pieno sektoriuje, net 28,7 milijonus eurų skiria Baltijos regionui. Lietuva iš šio fondo gaus didžiausią dalį, t.y. 12,6 milijonus Eur. Tačiau ar pavyks stabilizuoti pieno sektorių priklausys nuo to, ar teisingai įsisavinsime šias lėšas.

Kodėl Lietuvoje niekas nenori būti pie-no gamintoju? Kad Lietuvoje niekas nestoja į eilę tapti pieno gamintoju, geriausiai ilius-truoja faktas, jog šiuo metu daugiau nei pusę pieno gamintojų sudaro 65 metų ir vyresni ūkininkai. Jaunimas, matyda-mas dabartinę situaciją pieno rinkoje, neturi ambicijų ir siekių tapti pieno gamintojais. O ir šiuo metu, prisiėmę

Informacija paimta iš Žemės ūkio ministerijos duomenų

LIETUVOS PIENO ŪKIŲ, LAIKANČIŲ PIENINES KARVES, IR KARVIŲ SKAIČIAUS KITIMO DINAMIKA 2012–2015 METAIS

2012 m. sausio 1 d.

2013 m. sausio 1 d.

2014 m. sausio 1 d.

2015 m. sausio 1 d.

Pieno ūkių skaičius (tūkst.) 77,6 70,6 64,4 60,1

Karvių skaičius (tūkst.) 328,4 316,4 310,4 313,5

_352015 SPALIS | Apžvalga OIKOS

„Apžvalgos“ redakcijos komanda pa-kalbino šešėlinės Vyriausybės žemės ūkio ministrą Kazį Starkevičių dėl su-sidariusios situacijos pieno sektoriuje.

Gerb. Seimo nary, Jūsų manymu, kokios pagrindinės priežastys lemia, kad žaliavinio pieno kainos ūkininkams šiais metais pasiekė dar neregėtas žemumas? Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl

pieno supirkimo kaina yra tokia maža

– maža rinka. Po ekonominio embargo,

kai lietuviški pieno gaminiai nebegali

būti eksportuojami į Rusiją, rinka pieno

produktams ženkliai susitraukė, tenka

ieškoti naujų rinkų. Dabartinė pieno

krizė tarsi turėtų būti globali, tarkim,

lenkiški pieno produktai taip pat negali

būti eksportuojami į Rusiją. Visgi Len-

kijoje melžiamų karvių kiekis didėja,

kai Lietuvoje nuolatos mažėja. Lietuvos

ūkininkai parduoda savo melžiamas

karves kolegoms iš Lenkijos. Taip yra

todėl, kad dabartinė LR Žemės ūkio

ministrė nesugeba sudaryti tinkamų

sąlygų pieno ūkiams. Lietuvos ūkininkai

per ilgai buvo maitinami pažadais, jog

išmokos didės bei bus skiriama pakan-

kamai pinigų dabartiniams ūkiams išlai-

kyti. Na, o Vyriausybės išleistos naujos

pieno supirkimo sugriežtintos taisyklės

realiai buvo tik veiklos imitavimas. Aš

tai pavadinčiau savotiška dūmų uždan-

ga, kai buvo sudaromas vaizdas, kad

greitai situacija pagerės. Kaip matome

iš rezultatų, ji nė kiek nepagerėjo, o

netgi ir pablogėjo.

Kitas dalykas, kuris mane neramina,

yra premjero požiūris į ūkininkus. Prieš

metus vykęs ūkininkų protestas buvo

nuramintas, bet jo dalyviai paduoti į

teismą. Nors jie buvo išteisinti dėl pro-

testų, tačiau Vyriausybė padavė apelia-

ciją tokiam teismo sprendimui. Keista

atrodo tai, jog ministras pirmininkas

pažadėjo neteikti apeliacijos, tačiau

vėliau tokius savo žodžius pamiršo. Tai

yra labai aiškus signalas, kad ši valdžia

nenori įsiklausyti į ūkininkų problemas

ir dar labiau nenori, jog ūkininkai gintų

savo teises.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog žemės

ūkio ministerija neefektyviai dalina

išmokas už melžiamų karvių ūkius.

Štai jeigu ūkininkas dar 2007 metais

laikė tokius galvijus, jis gauna išmokas

už istorines karves, nors jų seniai jau

nebeturi. Tai, be abejo, nėra teisinga

dabar ūkininkaujančių atžvilgiu. Aš

savo ruožtu teikiau pastabas Žemės

ūkio ministerijai, deja, likau neišgirstas.

Tokia tvarka prisideda prie situacijos

ūkininkams blogėjimo.

Vyriausybė pieno krizei stabilizuoti iš Europos Komisijos gavo apie 12,6 mili-jonus eurų. Kaip šie pinigai turėtų būti panaudoti ir į ką ypatingą dėmesį turė-tų atkreipti Žemės ūkio ministerija?Pagal dabartinę tvarką ši parama bus

išdalinama ūkininkams priklausomai

nuo jų pagaminamos produkcijos kiekio.

Aš esu įsitikinęs, jog šie pinigai turėtų

būti naudojami, stiprinant pieno ūkio

kooperaciją. Be abejo, stiprinami turėtų

būti ne fiktyvūs kooperatyvai, kurie

realiai nevykdo jokios veiklos, o tie

kooperatyvai, kurie ne tik gamina pieną,

bet ir perdirba bei gamina produkciją iš

pieno. Geras pavyzdys yra kooperatyvas

„Pienas Lt“, kuris vienija ūkininkus ir

vykdo gana efektyvią veiklą. Deja, bet

ministerija eina lengviausiu keliu, kuris

yra vienkartinis ir iš esmės nespren-

džiantis įsisenėjusių bėdų.

Žemės ūkio ministerija neseniai pa-keitė Pieno supirkimo taisykles, idant būtų suvaldyta ydinga situacija Lietu-vos ūkininkams, tačiau jau kitą mėnesį po įstatymo pakeitimo žaliavinio pieno kainos vėl krito. Kokios to priežastys?Atvirai pasakius, aš nuo pat pradžių

netikėjau, kad šios taisyklės veiks, nes

joms buvo padaryta per daug nuolaidų.

Nuolaidų buvo padaryta visų pirma

prekybininkams ir perdirbėjams. Antras

dalykas, pieno supirkimo kontrolė buvo

atiduota į pačios ministerijos valdomą

įstaigą. Kaip žinia, Rinkos reguliavimo

agentūra neturi pakankamai žmogiš-

kųjų resursų, kad sugebėtų tinkamai

užtikrinti kontrolę. Antras dalykas, šios

agentūros vadovai yra užsitraukę teisė-

saugos nemalonę dėl galimai vykdytos

korupcijos. Taigi, tai verčia stipriai abe-

joti kontrolės bei priežiūros užtikrinimu.

Manau, kad pieno kainos stabilizuosis

ir šiek tiek padidės žiemą, kai pieno

kiekiai sumažės. Na, bet tai, be abejo,

yra natūralus rinkos dėsnis, o ne šios

Vyriausybės vykdomos politikos pada-

rinys.

Lietuvos pieno ūkiai bus stiprūs, jeigu

Žemės ūkio ministerija rems jų bendra-

darbiavimą ir kooperavimąsi. Koope-

ravimasis – tai diegimas vakarietiškų ir

tvarių standartų, kurie ypač plačiai yra

taikomi Skandinavijos valstybėse. Tokie

kooperatyvai ne tik vienija pieno ūkius,

bet ir bendrai sugeneruoja žymiai

didesnius pieno kiekius, patys gamina

produkciją iš pačių pagaminto pieno.

Tai leidžia padidinti ūkininkų pelnus ir

stiprina pieno ūkius. Aš esu įsitikinęs,

kad toks kelias yra reikalingas Lietuvos

pieno ūkiams, kad pastarieji stiprė-

tų, generuotų pakankamas pajamas,

o ūkininkams netektų piketuoti prie

Vyriausybės.

Olg

os P

osaš

kovo

s nu

otra

uka

Apžvalga | SPALIS 201536_PILIGRIMAS

AR SPROGS GAILESTINGUMO PILIGRIMYSTĖS BOMBA VILNIUJE?

Martynas PILKIS

laikymąsi ir supirkėjų kontrolę. Šiuo metu įstatymo kontrolė yra pavesta Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai. Yra akivaizdu, kad Žemės ūkio ministerijos paruoštas įstatymas yra paviršutiniškas ir nesprendžiantis problemos iš esmės. Kad šie pakeitimai yra pasmerkti, geriausiai parodė ir toliau smunkančios pieno supirkimo iš ūki-ninkų kainos. Prekybos tinklai ir pieno supirkėjai ir toliau dalinsis didžiuliais pelnais, o visą šį procesą Žemės ūkio ministerija tik abejingai stebės.

Ko reikia Lietuvos pieno ūkiams? Lietuvos pieno ūkiams vienareikš-miškai reikia skaidrių ir rinkos sąlygas atitinkančių sąlygų. Žaliavinio pieno supirkimo iš ūkininkų kainos turi būti sąnaudas dengiančios su tam tikra pelno marža, antraip artimiausiu metu nebe-liks lietuviškų pieno ūkių, o mums pieną teks įsivežti iš kaimyninių valstybių. Visą šį procesą turi užtikrinti ir kontro-liuoti LR Žemės ūkio ministerija, kuri šiuo metu nesiima jokių realių veiksmų situacijai suvaldyti. Vienas iš pagrindinių ministerijos uždavinių turėtų būti pieno tiekimo grandinės sureguliavimas. Sureguliavi-mas yra būtinas, nes šioje grandinėje yra didžiulis derybinių galių disbalansas, dėl ko ūkininkai turi pačias silpniausias po-zicijas ir yra išnaudojami. Nesąžiningas prekybos praktikų naudojimas nuolat silpnina ūkininkų pozicijas ir kelia pavo-jų visam pieno sektoriui. Ūkininkams savo ruožtu galima patarti jungtis į taip vadinamus koo-peratyvus. Jungimasis į kooperatyvus stiprina pačius ūkininkus derybose su pieno supirkėjais. Praktika rodo, jog pieno supirkėjai visais būdais bando sil-pninti ūkininkų pozicijas, diferencijuo-dami supirkimo kainas ir stengdamiesi išvilioti ūkininkus iš šių kooperatyvų, pasiūlydami individualiai ženkliai di-desnes supirkimo kainas, negu bendram kooperatyvui. Tad tarp ūkininkų turėtų būti stiprus susitarimas, nesileisti mani-puliuojamiems pieno supirkėjų. ■

Kunigas Mariusz Marszalek: „Popiežius ragina rūpintis tais, kurie dar nepatyrė gailestingos Dievo meilės, ypač akcentuoja gailestingumo ir labdaros darbus".

Dar gerokai iki masinio turizmo pra-džios šimtus tūkstančių žmonių į Romą pritraukdavusi piligrimystė ateinančiais metais, tikimasi, užplūs ir Vilniaus mies-tą. Popiežiaus Pranciškaus paskelbti Šventieji Gailestingumo metai ne tik trauks žmones atvykti prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos ir Dievo Gai-lestingumo šventovių Lietuvos sosti-nėje. Šv. Tėvo ypatingas rūpestis 2016 metams – kiekvieną tikintįjį paskatinti kasdienybėje (netgi politinėje kasdieny-bėje!) gyventi gailestingumu, o taip pat išryškinti ypatingą Bažnyčios, kaip gai-lestingumo liudytojos, misiją pasaulyje. „Apžvalga“ gilinosi į popiežiaus Pran-ciškaus nurodymus bei kalbino Vilniaus piligrimų centro vadovę Inesą ČAIKAUS-KIENĘ ir Dievo Gailestingumo šventovės rezidentą kun. Mariusz MARSZALEK.

POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS IŠIMTINIS KVIETIMAS

1300 metų pradžioje Romoje susirinkusi itin gausi piligrimų minia nuoširdžiai tikėjo, kad Bonifacas VIII paskelbs visuotinius atlaidus, leisdamas atkeliavusiems įžengti į naują amžių su atgailos nuraminta sąžine. Taip buvo atgaivinta iš Senojo Testamento žino-ma jubiliejinių metų tradicija: kas 50, o vėliau kas 25-erius metus Bažnyčioje švenčiami jubiliejiniai metai. Romą ar kitą Šv. Tėvo numatytą vietą tais metais aplankę tikintieji laimi visuotinius atlaidus.

„Nežinoma, kodėl popiežius Pran-ciškus nutarė paskelbti Šventuosius metus anksčiau nei 2025 m.“, – sako kun. M.Marszalek, atkreipdamas dėmesį į tai, kad dabartinis Bažnyčios vadovas nuo pat pontifikato pradžios yra gailes-tingumo popiežius – rūpinasi tais, kurie yra toli nuo Kristaus ir Jo Bažnyčios: „Popiežius ragina rūpintis tais, kurie dar

nepatyrė gailestingos Dievo meilės, ypač akcentuoja gailestingumo ir labdaros darbus.“

GAILESTINGUMO METAI POLITINIAME GYVENIME?

Politikos pasaulyje popiežiaus lyderystė ir skelbiama žinia garsiai aptarinėjama ir daug kam nepato-gi. Rugsėjį įvykęs Pranciškaus vizitas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo plačiai nušviestas globalios žiniasklaidos ir atgaivino svarbias politines diskusijas. Amerikiečiai turėjo progą vėl sužinoti, kad popiežiaus – o kartu ir Katalikų Bažnyčios – pažiūros nesutampa su politinės JAV kairės požiūriu į gyvybės apsaugą ir su politinės JAV dešinės po-žiūriu į pagalbą skurstantiems žmonėms bei tautoms.

Kas aktualu Lietuvos politiniam peizažui Gailestingumo metais? Pirma, korupcija. Bulėje, kuria buvo paskelbti Gailestingumo metai („Misericordiae Vultus“), Pranciškus išskirtinai atkreipė dėmesį į korupciją, vadindamas ją „pū-liuojančia visuomenės žaizda“, „dangaus keršto besišaukiančia nuodėme“, kuri

2015 SPALIS | Apžvalga PILIGRIMAS_37

Gailestingumo paveikslo originalo kopi-jas galima pamatyti tiek Filipinuose, tiek pagrindinėse JAV bažnyčiose. Ypatinga Šv. Faustinos ir jos nuodėmklausio pal. kun. Mykolo Sopočkos istorija kartu su nepamirštama, lietuvių bei aplinkinių tautų gerbiama ir lankoma Aušros Vartų Gailestingumo Motina sudaro prielaidas Vilniui būti ne be pagrindo tituluoja-mam Gailestingumo miestu.

Dvasiškai augti galima ne tik dyku-moje. „Populiarusis šv. Jokūbo piligrimų kelias Ispanijoje yra žygio piligrimystė, o Vilniuje siūlome unikalią miesto piligri-mystę“, – teigia I.Čaikauskienė. Atvyks-tantiems į sostinę užsienio piligrimams siūlomi vienos, trijų dienų ar savaitės piligrimystės pasiūlymų rinkiniai, suteikiama visa reikalinga informacija. Paslaugas Vilniaus piligrimų centras taip pat teikia ir lietuviams, ypač kviesdamas vietos gyventojus giliau pažinti savo sostinę.

Pašnekovė sutinka, jog per pili-grimystę Bažnyčia reaguoja į šiuolai-kinio žmogaus troškimą keliauti, bet tai anaiptol ne pataikavimas madai:

niuansų, svarstant ir migrantų/pabėgėlių krizę, ir neseniai atsinaujinusį buvusių KGB talkininkų paviešinimo klausimą, ir kitus politinius reikalus.

TURIZMO PLĖTRA VILNIUJE – PER GAILESTINGUMĄ?

Nuo šių metų pradžios įkurtam Vilniaus piligrimų centrui vadovauti pradėjusi Inesa Čaikauskienė teigia, jog Gailestingumo metai Lietuvos sostinei yra puiki galimybė pritraukti religinių turistų – piligrimų: „Daugelis vilniečių net patys nežino, kad jų maršrutai į darbą ir kitur eina pro ypatingas vietas ne tik mūsų, bet ir globaliu mastu“.

2000 metais šv. Jonas Paulius II šventąja paskelbė Faustiną Kowalską, lenkų vienuolę, ypatingą Dievo gailes-tingumo apaštalę. Tarpukariu esminius vienuolystės metus praleidusi Vilniuje, šv. Faustina atgaivino ir išpopuliarino pamaldumą Dievo gailestingumui, kuris dabar plačiai praktikuojamas visame krikščionių pasaulyje. Pagal jos norą 1934 m. nutapyto ir Dievo Gailestingu-mo šventovėje Vilniuje esančio Dievo

„atima iš žmonių ateities viltį, kadangi savo įžūlia galia bei godumu žlugdo silpnųjų planus ir trypia vargingiausiuo-sius“. Lietuvoje, anot tarptautinių in-deksų, paskutinį dešimtmetį korupcijos lygis likęs stabilus. Tikėkimės, stiprūs Šv. Tėvo žodžiai teiks jėgų politikams, kovojantiems su korupcija ir gerinan-tiems vargšų padėtį visuomenėje.

Antra, popiežius kalba, koks santy-kis tarp gailestingumo ir teisingumo yra tinkamas. Nors „teisingumas yra pilie-tinės visuomenės pamatinė sąvoka“, bet „gailestingumas neprieštarauja teisingu-mui, [..] tai du vienos vieningos tikro-vės, besiplėtojančios meilės didžiausios pilnatvės link, matmenys“. Pranciškus pabrėžia: „Tas, kuris apeliuoja vien į teisingumą, rizikuoja jį sugriauti. Todėl Dievas pranoksta teisingumą gailestin-gumu ir atleidimu. Tai jokiu būdu ne-reiškia, kad teisingumas nuvertinamas ar padaromas nereikalingu, priešingai, kas padaro klaidą, tam tenka bausmė. Tačiau tai ne pabaiga, bet atsivertimo pradžia, nes taip patiriamas atleidimo švelnu-mas.“ Tokia išmintis pridėtų svarbių

Eval

do L

asio

nuo

trau

ka

Inesa Čaikauskienė:,,Daugelis vilniečių net patys nežino, kad jų maršrutai į darbą ir kitur eina pro ypatingas vietas ne tik mūsų, bet ir globaliu mastu".

38_ Apžvalga | SPALIS 2015PILIGRIMAS

subarė per išpažintį netėviškai pasiel-gęs kunigas, galbūt išgirdo nepagrįstas apkalbas iš kitų tikinčių. Atvirai laukia-me sugrįžtančių.“ Pontifikato pradžioje Pranciškaus priminimas apskriejo pasaulį – „Dievas niekada nepavargsta ir nepaliauja mums atleisti, bet mes pa-vargstame prašyti jo atleidimo. Niekada nepavarkime!“

Kalbėdamas apie lūkesčius Gailes-tingumo metams, kun. Mariusz sako, kad pasauliečiams nebūtina padaryti didelių stebuklų: „Kitąmet kasdieny-bėje giliau išgyvenkite tai, ką Mišiose girdite sekmadienį – Evangeliją. Kovoti su nuosavomis ydomis, pasirūpinti savo šeima – tai irgi gailestingumo ženklas. Stebuklus daro Dievas, ne mes.“ Anot jo, be vidinio atsivertimo, atgailos už savo nuodėmes bei gailestingumo artimui pajautos imtis karitatyvinės veiklos nepatartina – tai gali būti tik puikybės išraiška, todėl Gailestingumo durų peržengimą drauge turi lydėti vidinis darbas ir širdies durų atvėrimas, kam ateinančiais metais pakviestas bus kiekvienas Lietuvos gyventojas.

RENGINIAI LIETUVOJENeabejotina, kad Bažnyčia Lietu-

voje švęs Gailestingumo metus kie-kvienoje vyskupijoje ne tik ypatingų durų atvėrimu, bet ir kitais renginiais. Numatoma surengti gausybės dalyvių sulauksiantį Nacionalinį gailestingumo kongresą, taip pat tikimasi pritraukti itin daug jaunuolių dalyvauti Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje 2016 m. vasarą. Tiksli programa bus paskelbta iki šių metų pabaigos.

Artėjantys Šventieji Gailestingumo metai kol kas atrodo pripildyti kelionių pažadų: tiek raginimo tarptautinei ir vietinei piligrimystei, tiek postūmių leistis į vidinę kelionę savo sąžinėje, tiek impulsų ieškoti kelių gailestingai padėti vargo ir nuodėmių prislėgtiesiems. Gal dėl to, jog reta kelionė būna be neti-kėtumų, popiežius Pranciškus Gailes-tingumo metų skelbimo bulę užbaigia palinkėdamas – „šiais Jubiliejaus metais leiskime Dievui mus nustebinti.“ ■

savo jėgas turi atlikti piligriminę kelionę [..], nukakti prie Šventųjų durų Romoje ar į kurią nors kitą vietovę“.

Gailestingumo durys popiežiaus nu-rodymu bus atvertos kiekvienoje vysku-pijoje. Vilniuje jos bus įtaisytos Gailes-tingumo šventovėje. Priėję išpažinties ir kitas sąlygas išpildę katalikai, peržengę pro šias duris, laimės visuotinius atlai-dus. Susieti fizinį durų perėjimo veiksmą su dvasiniu atsinaujinimu popiežius ypač ragina, primindamas, kad „žengdami pro Šventąsias duris, leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums.“

Labiausiai kviečiami nuo Bažnyčios ir sakramentų nutolę katalikai. Kun. M.Marszalek pabrėžia, kad nupulti nuo tikėjimo lengva – apie tai gražiai primena ir evangelinis pamokymas apie „siaurą kelią į gyvenimą“ (pgl. Mt 7, 14): „Svarbu, kad daug žmonių yra anksčiau sužeisti pačios Bažnyčios. Galbūt juos

„Piligrimystė praktikuojama nuo pirmų krikščionybės amžių ir nėra įprastas poilsinis keliavimas. Jeigu nori gauti įkvėpimą savo darbams, gyvenimo kryp-ties keitimui, piligrimystėje turi pats dėti savo pastangas, išeiti iš patogumo zonos, permąstyti save ir gyvenimą.“

Pačiai I. Čaikauskienei piligrimystė padėjo apsispręsti išeiti iš jau pradėtos perspektyvios karjeros aplinkos apsaugos srityje: „Praeituose darbuose viskas buvo nepaprastai aišku, gerai sekėsi. Tačiau kelias, kuriuo ėjau, nebuvo artėjimas prie Dievo. Šis sprendimas buvo mano piligrimystės atradimas.“

PERŽENGTI DURIS – TIKRAI IR SIMBOLIŠKAI

Paskelbdamas Gailestingumo metus, pats popiežius atkreipė dėmesį į piligrimų kelius, kurie „simbolizuoja kiekvieno žmogaus per gyvenimą nuei-namą kelią“. Anot Pranciškaus, artėjan-čiais metais „kiekvienas [katalikas] pagal

Gailestingojo Jėzaus vienuolyno kiemas

Eval

do L

asio

nuo

trau

ka

_392015 SPALIS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

„Dar ir šiandien visus tuos žuvusius vyrus prisimenu, vis su ašarom. Jaunys-tės ir viso gyvenimo auka dėl Tėvynės, o kaip jie dabar niekinami... Ar juos kas užjaučia?“ – tęsia prisiminimus Apolo-nija Liekytė – Navickienė (slapyvardžiai: Lu-lu, Šaka), mieliau pasakojanti apie kovos bičiulių narsius žygius, nei apie savuosius, nors visą laiką buvo greta ir gelbėjo kuo tik įmanydama.

„Pamenu, su partizanų vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu šventėme Kalėdas. Prie vieno stalo su kitais partizanais sėdėjome. Kaip gražiai jie tada giedojo, kaip gražiai meldėsi. Klausiau jų, ar bijo mirti. Sakė: „bijom taip, kaip ir visi. Bet stojom į šitą rikiuotę ir esam pasiruo-šę mirti tam, kad jūs gyventumėt. Jūs gyvenkit!” O juk kitaip ir nebūdavo – apie jų žūtis girdėdavau kone kasdien. Ir žuvo jie visi ligi vieno.

Ir dabar, jau būdama sena, pagalvoju, kaip būtų baisu, jeigu reikėtų aukotis ir mirti. O kaip jiems, tiems jauniems vyrams, kai visas gyvenimas, visas grožis dar prieš akis? Ir dar tokiomis sąlygomis: būdavo, kas priglaus, o kas kaip į šunį pažiūrės, - tikrai ne visi buvo palankiai nusiteikę. Ir naktys miško šaltos būda-vo. Pati ne kartą esu miške nakvojusi, slėpusis po eglėmis nuo apsupimų. Taip norėdavosi tomis akimirkomis sukibti su žeme. Rodos, norisi prapulti tenai, kad tik nebebūti čia, paviršiuje, kur ieško ir supa. Pats žmogus lendi į žemę, prie jos glaudiesi, kai tyko pavojus.

Bet tikrai, kiek daug anuomet buvo rizikos, kokia begalė pavojų. Ir per visą tą ugnį jauni perėjom, viskam įveikti drąsos užteko.

KOVOJANTI LIETUVAKad ir 1945 m. rugpjūčio įvykiai.

Ryšininkavau Kęstučio apygardos

partizanams. Ypač artimas man buvo partizanų vado Saturno būrys – ne vienas kaimynas ir draugas į šito būrio gretas įsijungė. Vieną rugpjūčio naktį apsupo jų mišką ir patį Saturną smarkiai sužeidė. Miegu aš savo klėtyje ir girdžiu paryčiais pro miegus: „Pole!” (mano vardo – Apo-lonija - trumpinys). Atidarau duris, o priešais mane stovi Jonukas (užsislaptinęs partizanas, turėjęs ginklą, bet vaikščiojęs laisvėje) ir vadas Saturnas su peršautais plaučiais. Pasirodo, grioviais iš apsupimo rato išsiveržę sugebėjo iki manęs atsigau-ti, kad gydyčiau Saturno žaizdą. Paprašė, kad išeitų tėvukai ir mažosios sesutės iš namų, o mudu su broliu Vladu, irgi ryšininku, pasiliktume. Paguldėm tuodu partizanus ant šieno, Saturną sutvarstėm ir jie visą dieną prabuvo mūsų kluone. O tuo metu rusai jau kratė apylinkes, visur iš apsupties išsiveržusių partizanų ieško-dami, todėl skubiai susisiekiau su kitomis ryšininkėmis ir tarėmės, kaip išgabenti Saturną su Jonu į saugesnę vietą.

Galiausiai brolis nuėjo atvesti arklių, o mes su Jonuku ruošėm patalus vežimui iškloti ir Saturnui paguldyti, kai išgirdom, kad sodybą supa. Nėrėm abu į šalimais

esančias daržovių lysves, o viršum mūsų rusai atidengė kryžminę ugnį ir kad pila, kad šaudo! Nuslinkom lysvėm pamažu iki nusekusio sodybos prūdo ir palindom po atsidengusių medžių šaknų pastogėm. Tas prūdas buvo gale daržinės, kurioje gulėjo Saturnas. Man tik viena mintis: „kas dabar bus, kai jį ten atras?“

Matyt, Jonas tą pat pagalvojo, nes, nutaikęs progą, iš po prūdo medžių užuovėjos išlindo ir puolė staigiai bėgti link čia pat buvusio miško pro ramiai stoviniuojančius ir šaudyti nepasirengu-sius stribus. Tie, baisiai rėkdami, puolė jį vytis miško link. O Saturnas, kai tik ru-sai nutolo, sužeistas nusirito nuo šieno, išslinko į netoli namų augusias avižas ir jomis nusigavo į kiek tolėliau buvusius rūsius, kur jį leisgyvį suradęs kaimynas, taip pat partizanų ryšininkas, padėjo per upę persikelti į saugesnę vietą.

VORKUTOS LAGERIAINe ką mažiau pavojų tykojo Sibire.

Vorkutos lageryje, vadinamame „peresil-ka“ (laikinas naujai atvykusių tremtinių paskirstymo į kitus lagerius punktas – aut. past.), buvom aštuonios moterys, o visi kiti - vyrai. Dirbdavom įvairiausius pur-vinus, dažniausiai valymo, darbus. Kartais tekdavo valyti lagerio viršininkų namus.

Vienąsyk taip bevalant mane paste-bėjo vienas iš viršininkų. Man nežinant, jis paprašė vienos iš valytojų, kad pas jį mane atviliotų. Ta valytoja sugudravo į mane kreiptis pagalbos, gabenant į taisyklą krūvą batų, tačiau, kai pakeliui užėjome į viršininko namus, supratau, kad kažkas ne taip. Ji nežinia kaip tuoj pat iš kambario išsmuko, o netikėtai ten atsiradęs viršinin-kas iš vidaus užrakino duris ir man išrėžė: „aš tave paliksiu čia, bet lagerio tu nebe-matysi, aš išpuošiu tave, išrėdysiu ir būsi man žmona, tik ar sutinki?“ Aš, visa per-sigandusi ir pamačiusi kitas duris, staigiai

Lagerio kasdienybė

NEPALAUŽTOJI KARTA. PARTIZANŲ RYŠININKĖS ISTORIJA. II DALIS

Kalbino Vytautas RAŠKAUSKAS

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io A

. Lie

kytė

s-N

avic

kien

ės a

rchy

vo

40_ Apžvalga | SPALIS 2015ISTORIJOS PĖDOMIS

pro jas smukau ir tekina nubėgau atgal į savo baraką. Viską papasakojau lagerio draugėms. Visą ateinantį mėnesį, iki pat perkėlimo kitur, jos mane sergėjo, žvilgs-nių neatitraukdamos, o nakčiai apklodavo kaldromis taip, kad manęs visai nesimaty-davo. Galima sakyti, jog taip ir pratūnojau po tomis kaldromis visą mėnesį, retkarčiais slapčiomis išsprukdama į tualetą.

Būdavo, tiesa, susirinkimai, į kuriuos eiti privaloma, kitaip tuoj pat skelbtų paiešką. Pasodina tuose susirinkimuose mane priešais tą viršininką ir kad žiūri jis į mane, kad žiūri, akių neatplėšda-mas! Parbėgu išsigandusi po kiekvieno susirinkimo, uždangsto mane vėl tomis kaldromis draugės ir slepiuosi.

Tam mėnesiui prabėgus, iššaukia visus pagal pavardes. Iššaukia vyrus, iššaukia moteris, uždaro lagerio vartus, o mane vie-ną palieka viduje. Ateina pats viršininkas, laiko iškėlęs mano bylą ir klausia: „ar pasi-liksi?“. Ir vėl ta pati melodija, kaip nebe-reikės man nieko dirbti, kaip būsiu laisva, būsiu kailiniuota, jokio vargo nebematysiu. O aš pradėjau visa gerkle rėkti: „ne ne ne!“ Su dideliu trenksmu ir staugimu jis įsakė atidaryti vartus ir mane išleido, visaip grasindamas mano gyvenimą sužlugdyti. Bet man buvo bent šiek tiek ramiau, nes pėsčiomis į mums priskirtą lagerį keliavo-me kartu su draugėmis.

Buvo liepos mėnuo. Ėjome, kol prieš akis išniro didžiulė Vorkutos upė. Buvau girdėjusi, kad už jos yra baisus

lageris, į kurį patekti būtų reiškę pražūtį. Bet nežinojau, kad man bus skirta kalėti dar baisesnėje vietoje – taip vadinamoje moterų „Antrojoje plytinėje“. Tai - buvęs griežto režimo vokiečių lageris, kur beveik kiekviename žingsnyje po žeme guli žmogus. Kažkuomet ten belaisviai tiesė geležinkelį ir žinojome, kad kiekvienas to geležinkelio metras nusėtas išbadėjusių, nepakeliamo darbo iškankintų žuvusiųjų kaulais. Tas pat pasakytina apie miesto ar paties lagerio gatves bei pastatus – visur žmonių kaulai.

Atsimenu, kiek vėliau atidarė kar-jerą ir turėjom nukasti paviršinį žemės sluoksnį, kad tolesniam kasimui būtų pa-siekiami molio klodai. Sunku jums būtų įsivaizduoti, kiek ten iškasdavome kaulų iš pačių seniausių laikų. Per amžius ten buvo kalinami žmonės, o dabar jų kaulus krūvomis vežė ir metė į Vorkutos upę. Net ir po mirties nebuvo ten ramybės. Ir aš į šitą baisybę papuoliau.

Užrašė, nieko nelaukdami, mane ir likimo draugę iš karšto didelio pečiaus iš-krauti plytas, sudėti į vežimėlius ir išstumti laukan. Aštuonias valandas dvi moterys vis iš naujo turėjo imti po tas penkias plytas, krauti į vagonėlius ir stumti laukan.

Vos įėjau pirmų plytų išimti ir supra-tau, kad negalėsiu to nežmoniško krosnies karščio nuo kalėjimų išvargusi ir paliegusi pernešti. Ėmiau ir pasakiau, kad tegul ge-riau man dar 120 metų kalėjimo skiria, o aš šito darbo nedirbsiu. Mano akivaizdoje

Lagerio kasdienybė

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

A. L

ieky

tės-

Nav

icki

enės

arc

hyvo

viena jauna ukrainietė, išimdama iš kros-nies plytas, tiesiog užsidegė, tačiau ją pargriuvusią tuoj apipylė kibiru vandens ir privertė darbą tęsti toliau, be jokios pertraukos, ką jau kalbėti apie apžiūrą.

Mane dar kalbino moterys, kad bent po vieną plytą kraučiau, nes kitaip už-darys dešimčiai parų į karcerį, o karcerio paras reikėdavo vandenyje išstovėti su 200 gramų duonos daviniu dienai. Kar-cerio nenorėjau, bet nė tos vienos plytos pakelti nebeįstengiau. Tuoj prisistatė viršininkas su lagerio raštininke. Virši-ninkas įsakė jai skirti man karcerio, bet ši griežtai atsisakė, liepdama man po darbo pas ją apsilankyti. Nesuprasdama, kaip pavyko nuo tos baisios bausmės išsisukti, užėjau į jos kontorą, o ji, išsitraukusi savo dukters nuotrauką, ištiesė man. Ta jos dukra atrodė lygiai kaip aš! Raštininkė mane nužvelgusi apsikabino, pabučiavo ir pavadino tikru savo dukters atvaizdu. Pa-keitė ir mano darbą – užrašė kasti sniego.

Ryšininke buvau tapusi taip pat ir Vorkutoje. Platindavau laikraštė-lius, rašytus ranka. Gaudavau su pas mus atsiųstais plytų ar anglių sąstatais paslėptų laikraštėlių, juos ranka perrašy-davau, taip padaugindavau ir siųsdavau vagonais toliau, į kitas anglių kasyklos šachtas. Žinodama, kas kuriose šachtose darbuojasi, pajėgiau laikraštį išplatinti daugybei kalinių. Tokiu pat būdu rink-davau rinkliavas rašymo priemonėms, kuriomis leidėją aprūpindavo turintieji

_412015 SPALIS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

leidimus išeiti iš lagerio teritorijos. Per laiką visai įsidrąsinau: ir plytinėje

laikraštėlių prisegdavau, ir vagonuose į šachtas pridėdavau, ir norintiems atski-rai padalindavau. Ilgainiui jau turėdavau nemažai kopijų, o jas slėpdavau ir savo kambaryje, kur gyvenau su dar trimis moterimis. Trumpam buvome priglaudę ir penktą moterį, lietuvę, kuri jau buvo atka-lėjusi savo bausmės laiką ir todėl vadino-me ją laisvąja. Kartą, jau gyvenant pas mus tai laisvajai, netikėtai įeina į mūsų kambarį kariškiai ir klausia: „kuri lova laisvosios?” Tuoj pat sumečiau, kad jie, ko gero, mane įtaria spaudos platinimu, todėl pasakiau, kad laisvosios lova yra toji, kuri iš tiesų buvo mano. Mat mano pagalvėje tuo metu buvo įsiūta krūvelė „Laisvės varpo“ laikraš-čių, parengtų platinimui. Pamaniau, kad gal laisvosios moters lovos jie netikrins, o jei visgi būtų patikrinę – būčiau prisipaži-nusi, tačiau tąsyk surizikavau. Ir išties, visų kalinių lovas iškratė, o mano lovos, idant čia guli laisvoji, vienintelės nepalietė. Prieš keletą metų aš tą moterį sutikau ir jai šitą istoriją papasakojau.

Ir kiek dar daug mano gyvenime buvo tokių pavojingų akimirkų, tokių pavojų, bet visur visada jutau Dievo globą, visur laimingai iš mirties gniaužtų išslydau! Net sunku dabar tuo patikėti.

Paleido mane 1956 metais. Grįžau laimingai į Lietuvą. Kalbino nors keletą lapų atsiminimų parašyti. Ir norėjau, bent nedidelę dalį to, ką galėčiau papa-sakoti, užrašyti, bet taip ir neįstengiau. Rankos, vaikeli, nebepakeliu.“ ■

Miela Apolonija, viso labo nedidelė dalis Jūsų kančių ir vilties kelio sutilpo šiuose pusla-piuose. Tačiau įstabaus Jūsų gyvenimo pėdsakas neišdildomai įsirėžęs Tėvynės ir kiekvieno mūsų atmintyje. Tai mes apie Jus rašome, tai mes Jūsų istoriją su didžia pagarba skaitome, žinodami, kad Jums ir visiems Tėvynės laisvės sargams at-simokėti galime nebent patys atsidėdami laisvės darbui. Ir visgi, priimkite šį tekstą kaip simbo-linę padėką už išsaugotą tikėjimą Lietuva, už išlaikytą ir mums perduotą viltį ateities kūry-bai. Juk nieko nėra brangiau jaunai ir veržliai širdžiai už kilnaus ir didžio žmogaus žygį, kaip liudijimą, kad įmanoma gyventi tiesoje.

Min

daug

o A

žuši

lio n

uotr

auka

DOVILĖ ŠAKALIENĖ: DEJA, KOL KAS SĖKMINGAI KURIAMA PRIEŠPRIEŠA TARP KLIENTŲ IR DAKTARŲ. KUR DU MUŠASI, – TREČIAS LAIMI

traukiasi iš Sveikatos apsaugos ministe-rijos (toliau – SAM) „Psichikos sveikatos 20-30” darbo grupės. Kiek anksčiau apie tai paskelbė ir gydytojas, vaikų ir paauglių psichiatras, Jungtinių Tautų pranešėjas Dainius Pūras. Jūs pati esate šios grupės narė, sakykite, kas vyksta?

Aš buvau narė šios darbo grupės, kuri po kiek laiko buvo performuota ir suma-žintos sudėties grupėje aš asmeniškai nedalyvauju. Tačiau faktiškai šios grupės ar grupių veikimo tvarka ir laikotarpis paties jos nariams yra nežinomas bei neaiškus. Pavyzdžiui, jei mes nesutin-kame ir prieštaraujame tam, kas vyksta – darbas sustoja. Aiškiai suprantame, kad iš mūsų tikimasi klusnumo, tuo tarpu esminių pokyčių reikalavimas ir sistemi-nė kritika užblokuoja bet kokią diskusiją. Kitaip sakant, aš matau visišką nesusikal-bėjimą arba nenorą kalbėtis. Kol buvau toje grupėje, mačiau daug nesuprantamų dalykų, pavyzdžiui, paprašome reika-lingos informacijos, kurią SAM ar jai pavaldžios įstaigos gali lengvai pateikti, kad savo ruožtu mes galėtume pateikti realius ir argumentuotus pasiūlymus,

Kalbino Vilius ARLAUSKAS

Mūsų institucijose vis dar yra išlikusi neveikimo kultūra. Visada ieškoma priežaščių, kodėl kažko nedaryti, nes nedaryti yra daug lengviau nei kažką keisti.

Dovilė Šakalienė

Šį mėnesį pradedame pokalbių ciklą apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Praėjusį mėnesį Vilniuje įvyko akcija „Šmėkla“, kurios metu daugiau nei septyni šimtai žmonių vienai minutei atsigulė ant Katedros aikštės grindinio – taip aktyvistai siekė atkreipti dėmesį į savižudybių mastą Lietuvoje. Nors šis pavyzdys tik dar kartą patvirtina, kad visuomenei šis klausimas yra itin aktu-alus, tačiau esama situacija nesikeičia jau keliolika metų. Apie šią situaciją bei pastaruoju metu itin paaštrėjusias dis-kusijas dėl Sveikatos apsaugos ministe-rijos psichikos sveikatos darbo grupės kalbamės su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktore Dovile Šakaliene.

Mūsų pokalbio išvakarėse (2015-09-24) žinomas Lietuvos telefoninių psicholo-ginės pagalbos tarnybų asociacijos pre-zidentas Paulius Skruibis pareiškė, kad

42_ Apžvalga | SPALIS 2015APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Priskirti darbuotojai tapo kur kas kompetentingesni, jie suvokė terminus, sąvokas, faktus, situaciją. Žinoma, mūsų ambicijų lygis vis dar skiriasi, nes mes norime daugiau, greičiau, moderniau, o jie vis dar atsargiai žiūri į pokyčius, tačiau pokalbis jau vyksta ta pačia kalba. O štai su SAM darbo grupėmis vyksta emocinė rezignacija, nes mes nori-me, kad tragiška psichikos sveikatos ir savižudybių situacija pasikeistų, bet jaučiamės beviltiškai. Mus kaip kokius vaikus bara ir sako, kad negalima kri-tikuoti, o viešai kritikuoti yra apskritai labai blogai. Susiduriame su absurdiškais dalykais, kai mums pasakoma, kad jei kalbėsime viešai, jie pareikš, kad mes nusišnekame. Taigi, mes visi tegalime konstatuoti, kad bendras darbas nebeį-manomas. Visi nariai, kurie priklauso-me „Psichikos sveikatos 20-30” darbo grupei, nusprendėme ją palikti.

Ar tai ką nors pakeis? Pats išėjimas yra jau pavėluotas. Pavyz-džiui, rugpjūčio viduryje buvo surengtas posėdis dėl Psichikos sveikatos įstaty-mo rengimo, tačiau tuo metu sirgau ir negalėjau atsakyti į paskutines užklausas. Buvo surengtas susitikimas. Posėdžio

pavadinimas gražus, esą siekta aptarti bendradarbiavimo šioje grupėje su ne-vyriausybininkais perspektyvas. Dar-botvarkėje buvo itin svarbių sveikatos apsaugos institucijų vadovų pasisakymai, o pabaigoje buvo numatyta truputį laiko pasisakyti nevyriausybinių organizacijų atstovams. Dėl onkologinės ligos į šį po-sėdį negalėjau ateiti, tačiau mano kolegos nuėjo. Įsivaizduokite, tris valandas vienas valdininkas po kito skaitė moralus ne-vyriausybininkams bei tarybiniu stiliumi gyrėsi, kokia neįtikėtinai puiki padėtis psichikos sveikatos paslaugų teikimo srityje. Kolegoms žadėtas laikas pasisa-kyti nebuvo suteiktas. Šiame posėdyje dalyvavo Rimantė Šalaševičiūtė, kurią aš nuoširdžiai užjaučiu. Violetinės isterijos metu, kai dėl savo darbo Vaiko teisių kontrolierės pareigose ji buvo puolama ir galiausiai pašalinta iš šių pareigų, mes – Žmogaus teisių stebėjimo institutas – ją buvome paskelbę Žmogaus teisių šaukle. Maniau, kad tai žmogus, kuris nori sisteminių pokyčių. Bet minimo posėdžio-moralizavimo sesijos metu ji mane išvadino populiste, kad aš drįstu kažką viešai kritikuoti ir net nesivarginu atsiųsti informacijos. Tokiais momentais sunku suprasti ar tai tingėjimas pasido-mėti, kas vyksta, ar čia kažkoks gynybiš-kas uždarumas, kai žmogus nebemato, kas vyksta. Labai gaila.

Keista, kad tokie žinomi ir savo srityje itin daug nuveikę specialistai, kaip P. Skruibis nėra išklausomi ir jų patirtis nėra efektyviai panaudojama. Tai labiausiai nuvilia. Iš tikrųjų, kalbant apie mūsų sveikatos apsaugos sistemą, viena iš pagrindinių problemų – žmo-gaus teisių aspektas. Tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl aš dalyva-vau šioje grupėje. Lietuvoje neturime nei pagarbos pacientui, nei gydytojui. Mūsų iniciatyva buvo pradėta kabėti apie pri-vataus gyvenimo gerbimą, apie jautrius paciento duomenis, poreikį jį informuoti bei gauti sąmoningą paciento sutikimą vienam ar kitam tyrimui, ar sprendimui priimti. Deja, padaryta viskas atrodo specialiai blogai – nesuteikta jokio laiko

tačiau šios informacijos mums nepatei-kia. Kai dar kartą bandai paaiškinti, kad be reikalingos informacijos yra sunku dirbti – išgirsti pasiūlymą ją rinkti po kruopelytę patiems. Priminsiu, kad SAM tikrai turi reikalingą informaciją bei dau-gybę žmonių, kurie ministerijoje dirba, gauna atlyginimus, tačiau dėl nesupran-tamų priežasčių tiesiog nenori dalintis informacija su specialistais, nemokamai skiriantiems savo asmeninį laiką, kad pa-dėti. Tai yra visiškai nesuvokiama. Darbo grupėje dirbantys ekspertai turi pateikti savo ekspertizę, analizę, teikti pasiūly-mus, o ne dirbti techninį darbą.

Kaip veikia ši darbo grupė?Pavyzdžiui, valstybinių institucijų darbuotojai gauna atlyginimą už daly-vavimą šiose darbo grupėse. Kiekviena darbo valanda jiems yra apmokama, o mes, nevyriausybinių organizacijų atstovai, negauname nė cento – tai mūsų laisvalaikio sąskaita vykstantis darbas. Pinigai čia nėra svarbiausias dalykas, tačiau norisi, kad aukštos kvalifikacijos bei didžiulės darbo patirties sukaupę ekspertai neturėtų jaudintis dėl kažko-kių logistinių niuansų, o tiesiog prisi-dėtų savo kompetencija prie reikiamų pokyčių įgyvendinimo. Tačiau šiose darbo grupėse į mus žiūrima priešiškai. Yra du keliai: arba tu turi atlikti visą darbą už juos (SAM bei kitų valstybinių institucijų atstovus), arba tiesiog nieko nedaryti ir apsimesti, kad viskas gerai, su viskuo sutikti. Mes jautėme šitą konf-liktiškumą ir, tiesą sakant, jau ne vieną kartą tarp kolegų buvo kilusi mintis, kad reiktų viską mesti, nes neįmanomi jokie pokyčiai. Tačiau vis dar tikėjome, kad pavyks pasiekti sutarimą. Čia matau tam tikrą paralelę su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pati daugiau nei dvylika metų dirbau su jais ir pradžioje, prieš dešimt metų, atrodo, buvo neį-manoma susišnekėti, o dabar procesai ženkliai pajudėjo. Per ilgą darbą įvairiose darbo grupėse, posėdžiuose bei nuolatinį atkaklų bandymą kalbėtis pavyko sutarti dėl reformos būtinybės, išdiskutuoti esminius pokyčius ir pasiekti progresą.

Dovilė Šakalienė: „Lietuvoje neturime nei pagarbos pacientui, nei gydytojui".

ww

w.w

ikip

edia

.org

Jos

ie K

emp

nuot

rauk

a


ww

w.t

oran

ge.u

s nu

otra

uka

mokslams, nei prisiimamai atsakomybei už žmogaus gyvybę. Minkštųjų paslaugų – ypač psichikos sveikatos srityje kri-tiškai trūksta. Užtat sveikatos apsaugos sistemoje sukasi didžiuliai pinigai ir kie-kvienas iš mūsų, mokėdami santykinai didelius mokesčius ir tylėdami, remiame ydingą sistemą. Tiesą sakant, palyginus mūsų ir kitų šalių piliečių sumokamus mokesčius sveikatai, sužinome, kad mes mokame tikrai labai daug. Eskaluoja-mas kaip esminė ir vienintelė problema paciento-gydytojo korupcinis aspektas, kyšių ėmimas, yra ledkalnio viršūnė ir iškreiptos sistemos padarinys. Kartais atrodo, kad vienintelis dalykas, ką gali padaryti – tai 16 metų besimokiusiam neurochirurgui, kuris kasdien atlaiko klaikų stresą, operuodamas sunkius ligonius, po operacijos įteikti pinigų, nes tau gėda, kad dabartinė sistema jam moka neproporcingai jo lygiui. Susikoncentravus į „vokelius dakta-rui“, nepastebimas kambaryje stovintis dramblys – aukščiausio lygio politinė oligarchinė farmacinė korupcija. Deja, kol kas sėkmingai kuriama priešprieša tarp klientų ir daktarų. Kur du mušasi – trečias laimi. Tad paklauskime savęs, kas tas trečias, kas džiugiai trina riebias rankeles ministerijų ir didelių įstaigų bei kompanijų koridoriuose, kad mūsų dar neemigravę talentingi, kompetentingi ir profesionalūs gydytojai dirba už grašius

mąsto – kam kišti galvą kažkur ir po to gauti per ją? Daug lengviau sėdėti ir tyliai imituoti veiklą. Kita vertus, tai ne pasiteisinimas – juk turime labai tei-giamų pavyzdžių. Vienas jų – Valstybės kontrolė. Ji dirba labai efektyviai, daro pavydėtinai tikslius ir kompetetingus sisteminius ir finansinius auditus. Kai paskaitau jų ataskaitas – širdis džiaugiasi. Kitas pavyzdys – Valstybinė mokesčių inspekcija. Jau kuris laikas turbūt niekas nebebijo eiti į VMI – dar ir patys tau pa-skambina ir primena, kad turi mokesčių permoką. Kviečia ateiti, kur paaiškins, ką ir kaip užpildyti, kad gautum pinigus. Taigi, pokyčiai įmanomi. Antras faktorius yra korupciniai intere-sai. Visi kuo puikiausiai žino, kad medi-cinos korifėjai iš viešųjų pirkimų pelnosi ir tai nuolatinis procesas. Asmeniniuose pokalbiuose su aukščiausiais valstybės pareigūnais tai be kalbų pripažįstama. Deja, visi atsargūs ir nesiima spręsti šios problemos. Toks jausmas, kad visi baiminasi, nes susirgus gali būti „neap-tarnauti“. Na, tikrai, ar išties manome, kad nuo korupcijos slėpimo yra geriau daugiau nei dviems milijonams paci-entų ir dešimtims tūkstančių gydytojų? Aišku, yra valstybinės tarnybos, kurios tuo rūpinasi ir siekia tam užkirsti kelią, tačiau tai tęsiasi per ilgai. Gydytojų atlyginimai yra maži, neadekvatūs nei įdėtoms pastangoms, ilgamečiams

šiems papildomiems klausimams, o, turint galvoje, kokie nerealistiški lai-ko limitai skiriami konsultacijai, nėra ko stebėtis, kad ligoninėje pakišamas dokumentas, ant kurio bakstelima pirštu – prašom čia, čia ir čia pasirašyti. SAM numatytų 15 min. konsultacijos laiko neužtenka normaliam gydytojo pokal-biui su pacientu apie jo ligą bei tyrimų rezultatus. O kur dar būtinas laikas jo apžiūrai, receptų išrašymui bei supažin-dinimui su visa informacija dėl privačių duomenų apsaugos dokumento. Tada tikrai pagrįstai pacientai piktinasi, kodėl jiems tenka pasirašinėti tai, su kuo jie nėra supažindinti. Čia niekas nekaltina gydytojų, čia kalta absurdiška tvarka, kuri įspaudžia gydytojus į tokius rėmus. Šioje grupėje dirbau, tikėdamasi, kad pacientų bei gydytojų teisės bus suprastos ir pra-dėtos gerbti. P. Skruibis, R. Povilaitis, N. Žemaitienė ir kiti ten esantys žmonės, kurie tikrai gerai išmano psichiatrijos bei psichologijos metodus, ne tik nebuvo išklausyti, bet jie dar ir buvo barami už tai, kad nori padėti. Tiesą sakant, mums pradžioje tiesiai šviesiai buvo pasakyta – jūs nesitikėkite čia nieko pakeisti, jokių revoliucijų nebus.

Kam naudinga šita stagnacija? Valdininkų nenoras dirbti yra vienas iš faktorių, tačiau yra dar kelios grupės, kurioms ši stagnacija itin naudinga. Pra-dėsiu nuo trečio faktoriaus. Mūsų ins-titucijose vis dar yra išlikusi neveikimo kultūra. Visada ieškoma priežasčių, kodėl kažko nedaryti, nes nedaryti yra daug lengviau nei kažką keisti. Faktas, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl to, kaip jie jaučiasi – o jaučiasi neįgalūs pilietiš-kai, socialiai. Paradoksalu, kad, būdamas emigrantu, žmogus jaučiasi kur kas geriau nei savo gimtojoje šalyje. Politinės valios sukurti į žmogų orientuotą sociali-nę infrastruktūrą, užtikrinti visuomenės poreikių patenkinimą moderniais meto-dais ir praktikomis – taip pat ir psichikos sveikatos srityje – nėra, mes stagnuoja-me, išlikusi orientacija į Rusijos patirtį ir metodus. Ministerijos darbuotojas

Dovilė Šakalienė: „Sveikatos apsaugos sistemoje sukasi didžiuliai pinigai ir kiekvienas iš mūsų, mokėdami santykinai didelius mokesčius ir tylėdami, remiame ydingą sistemą".


ir tenusipelno pacientų pykčio. Kitaip sakant, reikia pakeisti tą, kuris užsako bei leidžia šią muziką.

Tai kaip tie pinigai perskirstomi?Pavyzdžiui, kai vaiko raidos centrui rei-kia specialisto, nėra iš kur paimti pinigų, tačiau kai reikia itin brangios įrangos, jų atsiranda. Kuo brangesnė perkama įranga – tuo didesnę pinigų dalį galima pasidalinti. Aišku, ir smulkmė praverčia. Gydymo įstaigoms perkami kompiute-riai neretai kainuoja ženkliai brangiau nei rinkos kaina. Perviršis pasidalina-mas, tačiau dalybose juk nedalyvauja du šimtai ligoninės darbuotojų. Deja, pats liūdniausias veiksnys sveikatos apsau-gos stagnacijoje – farmakoterapiniai interesai. Pas mus farmacijai nueina ne liūto dalis, bet praktiškai viskas. O paslaugoms, kurių itin reikia, lieka tik trupiniai. Vaistų reikia, bet lygiai taip pat reikia ir lydinčių psichosocialinių, psichologinių, psichoterapinių paslau-gų. Šiuolaikinė medicina stovi tarsi ant dviejų kojų – farmacinės priemonės (medikamentai) ir terapinės nemedika-mentinės priemonės. Biomedicininį mo-delį, kai buvo manoma, kad tabletė viską pataisys, jau seniai pakeitė biopsichoso-cialinis modelis, kai suvokiama, kad itin svarbu psichologija ir netgi socialinis tinklas, bendruomenė. Žmogus nėra biorobotas, o sudėtinga psichinė-emo-cinė sistema, funkcionuojanti socialinėje aplinkoje. Tam, kad pacientai gautų mo-dernią pagalbą, būtina pusiausvyra tarp šių sričių. Deja, dabar nemedikamenti-nių paslaugų poreikis patenkinamas tik 5 %. Taigi, turime vieną rudimentinę kojelę, dėl kurios ir visuomenės sveikata nugriuvusi ant šono, ir sveikatos apsau-gos sistema yra luoša. Šiuo aspektu visai nestebina, kad ir už vaistus Lietuvoje permokame. Ir absurdiškas argumentas, kad Lietuvos rinka maža net juoko ne-kelia – farmacijos kompanijos parduoda vaistus daugelyje valstybių, Lietuva yra integrali ES dalis, bet kažkodėl permo-kame už vaistus kelissyk. Belieka ir čia paklausti – kam tai naudinga, kas iš to pelnosi? ■

Pastarieji keli metai žymėjo didelius iššūkius Europos Sąjungai (ES) – pra-dedant finansų krize, kurios pasekmės vis dar jaučiamos, baigiant žemyno saugumo sistemos aižėjimu, kurį paska-tino Rusijos veiksmai Ukrainoje. ES yra priversta ieškoti ilgalaikių sprendimų, tačiau susiduria su sunkumais, nes atstovauja 28 valstybes su skirtingomis politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinė-mis pasaulėžiūromis.Minėtos krizės išryškino Angelos Merkel atstovaujamos Vokietijos lyderystę. Vokietija vis dažniau prisiima Europos vienytojos vaidmenį, ieškant kompromi-so tarp skirtingų šalių interesų. Būtent Berlyno politinė valia, priimant spren-dimą dėl sankcijų Rusijai ar sprendžiant migrantų krizės klausimus, buvo lemia-ma. Tačiau kokių tolesnių sprendimų galime tikėtis? Kokią kryptį rinksis ES? Kaip klostysis santykiai su Rusija? Tai yra klausimai, apie kuriuos diskutavome su ponia Elisabeth Bauer, Konrado Adenauerio Fondo (KAF) va-dove Baltijos ir Šiaurės šalyse. Daugiau

nei du dešimtmečius KAF jungia Lie-tuvą ir Vokietiją. Pasak E. Bauer, KAF akademiniai interesai apima saugumo politiką ir tarptautinius santykius, o iššūkių akivaizdoje Lietuva ir Vokietija turi dar labiau stiprinti bendradarbia-vimą.

Konrado Adenauerio Fondo vadovė Baltijos ir Šiaurės šalyse Elisabeth Bauer

Ingo

s Lu

kavi

čiūt

ės f

oto

KONRADO ADENAUERIO FONDO VADOVĖ ELISABETH BAUER: KRIZĖS EUROPOS SĄJUNGĄ VERČIA GALVOTI APIE VERTYBES, NE TIK APIE PINIGUSKalbino Albert KOMAR

Konrado Adenauerio Fondo akademiniai interesai apima saugumo politiką ir tarptautinius santykius, o iššūkių akivaizdoje Lietuva ir Vokietija turi dar labiau stiprinti bendradarbiavimą.


Sėkminga integracija į euro-atlantines organizacijas, tradicinių politinių partijų įsitvirtinimas ir vyriausybių stabilumas įrodo, kad nuo K.Adenauerio fondo vei-klos pradžios Baltijos valstybės žengė didelį žingsnį į priekį. Kokius naujus vei-klos tikslus fondas išsikelia sau dabar?Konrado Adenauerio fondas aktyviai vykdė savo veiklą dar iki jūsų prisijungi-mo prie ES ir NATO. Esame su jumis jau 23 metus. Mūsų pagrindinis tikslas išlieka toliau plėsti dvišalius santykius tarp Vokietijos ir kitų šalių. Antra, mes visą laiką atsižvelgiame į kintančius šalių, kuriose vykdome veiklą, poreikius ir bandome plėsti naujas iniciatyvas, ieškoti naujų partnerių: šiuo metu daug dėmesio skiriame švietimo projektams, daug bendradarbiaujame su EPP (Euro-pos Liaudies Partija - aut. pastaba). Esa-me atviri naujiems pasiūlymams. Didelę dalį laiko užima tinklaveika, kuri leidžia ne tik tiksliai nustatyti konkrečius organizacijų poreikius, bet ir diskutuoti, paruošti siūlymus.Šiuo metu Baltijos regione ir visoje Europoje užsienio ir saugumo politika yra aktualiausia tema. Bet mes taip pat tęsiame pradinius savo veiklos tikslus: tolesnį politinių partijų vystymą, politi-nio elito ugdymą, Baltijos, Vokietijos ir Šiaurės šalių kooperacijos vystymą.

Kadangi minėjote saugumo klausimus, pastaruosius dvejus metus ir turbūt dar kelis ateinančius metus situacija Ukrainoje išlieka dėmesio centre. Jūsų nuomone, ką Ukrainos konfliktas įnešė į Europos saugumo darbotvarkę? Kaip saugumo padėtis gali vystytis per atei-nančius kelerius metus?Nenorėčiau spėlioti apie ateitį, nes Ukrainos konflikto situacijoje yra per daug kintamųjų, kurie gali radikaliai pakreipti visą situaciją. Pirma, manau, kad padėtis dar ilgai išliks tokia, kokia yra dabar. Antra, krizės akivaizdoje galima pastebėti tam tikrų Europos po-litikos klausimų, kurie ilgą laiką nebuvo plėtojami, grįžimą į darbotvarkę. Galima pastebėti ir vienybės jausmą, nes visi ES veiksmai Ukrainos konflikte buvo

vykdomi, pasiekus visų šalių pritarimą. Drįsčiau teigti, kad užsienio politikos srityje konfliktas atnešė daugiau vieny-bės. Grįžo diskusijos, kurios galiausiai privedė prie didesnės vienybės.

Vokietija savo ruožtu vaidina didelį vaidmenį santykiuose su konflikte da-lyvaujančia Rusija. Kaip įvertintumėte dabartinę Vokietijos-Rusijos santykių būklę?Nesu šio klausimo ekspertė, tačiau san-tykiai tam tikra prasme išlieka „specifi-niai“, nes Rusija laiko mus reikšmingais partneriais Europos vakaruose. Visgi at-sakomybė, kuri tenka Vokietijai Europos užsienio politikoje, atsispindi ir Vokieti-jos-Rusijos santykiuose. Todėl negalima nepastebėti, kad sankcijos Rusijai buvo palaikomos Vokietijos.

Lietuvoje tvirta Vokietijos kanclerės Angelos Merkel laikysena Rusijos atžvilgiu neliko nepastebėta, tačiau ar tam pritarė ir kitos politinės jėgos? Juk valdančioji koalicija sudaryta ir iš socialdemokratų, kurie daug atviresni bendradarbiavimui su Rusija. Ar Vokie-tija yra tokia vieninga šiuo klausimu, kaip tai atrodo iš A. Merkel pozicijos?Vokietijoje retas nesutinka su mūsų užsienio politikos formuotojų priimta pozicija šiuo klausimu. Tai, kaip viskas susiklostė, nepaliko jokios galimybės prieštarauti ar skleisti ką nors priešin-go. Tačiau šiuo metu Vokietijos vidaus politikoje yra daug svarbesnių klausimų nei saugumo politika. Migracijos ir prieglobsčio prašytojų politika dabar užgožia visas kitas temas.

Šiuo metu matome naująjį Lenkijos prezidentą aktyviai siekiantį didesnio NATO matomumo regione. Ne paslap-tis, kad to siekia ir visos trys Baltijos šalys. Kokia yra Vokietijos pozicija NATO buvimo regione klausimu?Mes suprantame Jūsų saugumo pro-blemas. Tačiau mūsų apsisprendimai, išplaukiantys iš šalies istorinės patirties, skatina atsargumą. Daugeliui vokie-čių dalyvavimas NATO apsiriboja

humanitarinių ar logistikos misijų įgyvendinimu.

Palietėte ir aktualią migracijos pro-blemą. Jūsų nuomone, kiek dar truks bendros ES strategijos paieškos ir kokia ji galėtų būti?Ši krizė yra didžiausia tokio pobūdžio problema, su kuria yra tekę susidurti pokario Europai. Padėtis Afrikos valsty-bėse, Vidurio-Rytuose ir toliau negerėja, todėl krizės padariniai tampa vis labiau juntami. Europos lygmenyje reikia dau-giau solidarumo. Žinoma, susitarti nėra lengva, bet norėčiau pacituoti vieną jauną žmogų iš Latvijos, dalyvavusį K.Adenauerio fon-do organizuotoje tarptautinėje studentų akademijoje: „Mes negalime savanaudiš-kai prašyti solidarumo saugumo srityje. Solidarumą turime rodyti ir mes patys“. Tik tokie forumai, kuriuose susibūrę skirtingų šalių atstovai aptaria aktualias problemas, gali padėti suartinti pozicijas. Minėtoje akademijoje dalyvavę vokiečiai taip pat pagilino žinias apie jūsų istoriją ir jos problematiką, todėl nuo šiol geriau supras Baltijos šalių argumentus.Šiuo atveju priminsiu Konrado Adenau-erio žodžius, jog žmonės turi susitikti ir tartis, kad geriau suprastų vienas kitą. Ir tai būtų žingsnis link sprendimų.

Tad ES stokoja solidarumo ir gebėjimo susitarti?Europos bendruomenės pamatas yra solidarumas. Iš vienos pusės yra saugu-mas, iš kitos - solidarumas. Ir suvokimas apie tai atsirado mūsų aptartų krizių fone. Taip pat manau, kad diskusijos dėl šių vertybių tęsis dar ilgai. ES ilgą laiką buvo suvokiama kaip ekonomine gerove paremtas darinys. Tačiau dabar mes ir vėl grįžtame prie pagrindinių Sąjungą kūrusių vertybių. Nes vos prieš 5 metus, jei ko nors paklausčiau apie solidaru-mą, visi sakytų, kad ES sukasi tik apie pinigus. Šiandien mes matome, kad diskusijų centre yra ne ekonomika, bet vertybės. Mane džiugina, kad apie ES ir vėl kalbame kaip apie vertybių, o ne materialinės gerovės sąjungą. ■


Migrantų krizė Europoje privertė ne vieną apžvalgininką, politiką, o taip pat ir paprastus piliečius įsitraukti į aršias diskusijas dėl svetimšalių priėmimo į klestinčią Europą. Plačiai paplitęs skep-ticizmas ir kartais atviras priešiškumas migrantų atžvilgiu slepia ne tik Europos visuomenių, bet ir dabartinės politinės realybės suvokimo bėdas, su kuriomis dar ilgai nebus susitvarkyta.

Ilgus metus pabėgėlių problemą narstantis Oksfordo universiteto pro-fesorius Alexanderis Bettsas šiuo metu Europą krečiančią masinę imigraciją pavadino „pagrindine šio amžiaus Eu-ropos problema“. Įtakingas amerikiečių žurnalas Foreign Policy krizę pavadino lemiamu momentu Europai, parody-siančiu, kaip vieningai ši gali tvarkytis su didžiausiomis problemomis nuo II pasaulinio karo laikų.

Tačiau pati Europa neatrodo apsisprendusi. Vengrija, Slovakija ir kitos šalys yra priešiškai nusiteikusios pabėgėlių atžvilgiu. Europos Sąjungai patvirtinus pabėgėlių priėmimo kvo-tas, rugsėjo 22 d. Slovakijos premjeras Robertas Fico pareiškė, jog verčiau ryšis pažeidimams, negu sutiks su „diktatu“. Tuo tarpu Vokietija, pademonstravusi iniciatyvą ir kvietusi Europos Sąjungos šalis solidarizuotis, priimant pabėgė-lius, vėliau atnaujino sienos su Austrija kontrolę. Vokiečių ir kitose visuomenėse, tarsi užmirštant ne visai seną istoriją, vis labiau stiprėja ir antiimigracinės nacionalistinės nuotaikos. Skepticizmas neaplenkia ir Lietuvos.

Skeptiški dešinieji teigia, jog naujieji pabėgėliai kelia grėsmę kultūriškai vien-tisų Europos visuomenių solidarumo pamatams arba kelia teroro pavojų Eu-ropoje (nors rimto pagrindo tam teigti taip pat kol kas nėra). Populistai dažnai

kalba apie „veltėdžius“ ekonominius pa-bėgėlius, mažinsiančius vietinių ekono-minę gerovę, nepaisant to, kad Jungtinių Tautų duomenimis mažiausiai 70 proc. atkeliaujančių žmonių yra iš karų bei ekstremizmo draskomų Sirijos, Eri-trėjos, Afganistano ir kitų šalių. Kitaip, negu skelbia populistai, mano Nobelio premijos laureatas Alvinas Rothas ir kiti ekonomistai. Jie teigia, kad imigrantai gali tapti ekonomine „palaima“ priiman-čioms šalims, pradedant vartojimu ir baigiant išsilavinusiais darbuotojais.

Tačiau galiausiai diskusijos apie terorizmo ir multikultūralizmo grėsmes bei baimės, kad „jie atims mūsų darbus“ tik dangsto šiandienos politinės tikro-vės interpretacijos problemas, į kurias nenorima pažvelgti iš esmės.

ŽMOGUS AR PILIETIS?Vienas labiausiai paplitusių ar-

gumentų tarp žmonių, palaikančiųjų pabėgėlius, yra paremtas žmogaus teisėmis į orumą, laisvą judėjimą ir t.t.

Kitaip tariant, individai, kenčiantys nuo negandų savoje šalyje, turi teisę į geresnį gyvenimą turtingesnėse valstybėse. Šiuo atveju skirtis tarp „karo pabėgėlio“ ir „ekonominio migranto“ neturi didelės reikšmės, kadangi net ir ekonomi-niu pagrindu migruojantys piliečiai dažnai bėga nuo nepavydėtinų sąlygų savoje šalyje. Užtenka prisiminti prieš dešimtmetį D. Britaniją užplūdusius imigrantus iš Zimbabvės, kurie buvo deportuoti, nes neatitiko „tipinio“ karo pabėgėlio apibrėžimo. Tiesa, šiandien sutinkama, jog buvo neatsižvelgta į tai, kad Roberto Mugabės kontroliuojamoje šalyje socioekonominė padėtis buvo tiesiog tragiška. Žmogaus teisių gynėjai skeptikams neretai kerta ir istoriniu argumentu, primindami, kad daugelyje šalių prie blogos padėties prisidėjo ir klestintys Vakarai (nuo karų Vidurio Rytuose iki Afrikos žemyno valstybių sienų braižymo).

Imigracijos priešininkai savo ruožtu teigia, jog atvykėliai sukels sunkumų,

ww

w.w

ikim

edia

.org

Deu

tsch

hild

e nu

otra

uka

Pabėgėlių mitingas prie Brandenburgo vartų Vokietijoje

APIE MIGRANTUS, ŽMOGAUS TEISES IR PAVOJŲ TAUTINEI VALSTYBEI

Aivaras ŽUKAUSKAS


valstybės, kurios koncepcijoje vyrauja piliečiai, nyksmą.

ŠVENTOSIOS TREJYBĖS IŠNIEKINIMAS

Kritiškumas pabėgėlių ir imigrantų atžvilgiu neretai veikia kaip reakcija į tautinės valstybės eroziją, kuri yra vienas iš didžiausių tariamų galvos skausmų dešiniesiems. Kaip teigia italų filosofas Giorgio Agambenas, pabėgėlis ir mi-grantas šiandien tampa viena svarbiau-sių (jei ne pačia svarbiausia) politinės ir socialinės tikrovės figūrų, nurodančių į naujo tipo politinę bendruomenę, jau nebesiremiančią iki šiol šventa laikyta valstybės-tautos-teritorijos trejybe.

G.Agambeno teigimu, jau nuo I pasaulinio karo gyvename periode, ku-riame migracija ir pabėgėliai yra tapę iš tiesų masiniu socialiniu ir politiniu reiš-kiniu. Apie tai liudija ir iki šiol neregėti žmonijos mobilumo mastai. Dėl konf-liktų, o kartu ir padidėjusio mobilumo, įvairių šaltinių duomenimis, šiandien yra skaičiuojama daugiau nei 200 mln. tarp-tautinių migrantų. Būtent į šį augančio „bevalstybiškumo“ (angl. statelessness) skaičių nurodo ir G.Agambenas, kalbė-damas apie „lemtingą posūkį tautinės valstybės gyvenime.“ Tautinėje valsty-bėje, kurioje pagrindinis veikėjas yra pilietis, nėra erdvės žmogui kaip tokiam. Tačiau būtent toks žmogus vis dažniau sutinkamas, pradedant pabėgėliais ir baigiant migrantais. Pastarieji nebūtinai turi būti iš trečiojo pasaulio – tą pui-kiai demonstruoja ir lietuvių bei lenkų migracija į D. Britaniją, Švediją ir kitas šalis. Vertinimo tendenciją tarsi patvirti-na ir nesenas Vokietijos miesto Duis-burgo mero pareiškimas, jog jis mieliau „sutiktų dvigubai daugiau sirų, jeigu už tai galėtų atiduoti Rytų europiečius“.

Vis didesnė žmonijos dalis šiandien negali būti apibrėžta tik per tautinės valstybės prizmę. Būtent tai išjudina iki šiol bandomą palaikyti nacionalistinės trejybės valstybė-tauta-teritorija fikci-ją. Šiuolaikinio pabėgėlio ir migranto figūros pasirodo kaip ribiniai veikėjai, pa-tvirtinantys šiandien vyraujančių tautos,

remiasi dar Aristotelio pateikta nuo gamtinių poreikių priklausančio (gr. zoe) bei pilnaverčio gyvenimo (gr. bios), įmanomo tik politinėje bendruome-nėje, perskyra. Šis kokybinis gyvenimo atskyrimas, perkeltas į žmogaus teisių politikos sritį, leidžia H. Arendt už-čiuopti žmogaus teisių politikos para-doksą – žmogaus teisės praktikoje yra piliečių, arba, prancūzų filosofo Jacqueso Ranciere‘o žodžiais tariant, „tų, kurie jau turi teises“ teisės. Priverstinių migrantų atveju tai virsta teisėmis tų, kurie išties neturi jokių teisių, kadangi žmogaus teisės jiems gali būti taikomos tik tuo atveju, kai jie yra piliečiai.

Jeigu žmogaus teisės gali būti suta-patintos su piliečio teisėmis, žmogaus teisių kategorija kaip tokia nebetenka savo prasmės. Tokiomis žmogaus teisė-mis paremtame pasaulyje žmogus-pabė-gėlis neturi pagrindo įgauti teisių ir jo-mis pasinaudoti. Išstūmimas iš politinės bendruomenės neretai reiškia išstūmimą ir iš žmonijos kaip tokios. Toks žmogus tegali „leistis būti išgelbėjamas“. Pabė-gėlis, turintis tapti pagrindine žmogaus teisių ginama figūra, tik išryškina jų krizę. Vieninteliu keliu iš tokios situ-acijos tampa radikalus politinis veiks-mas. Tą 2002 m. padarė daugiau nei 60 pabėgėlių Pietų Australijoje, Woomeros pabėgėlių stovykloje užsisiuvę burnas ir taip pareiškę protestą dėl priverstinio ir ištęsto sulaikymo pabėgėlių stovyklose bei sąlygų jose.

Šis paradoksas, išryškinantis iliuzinį žmogaus teisių pobūdį, gali būti pas-tebimas ir šiandien, Europą užplūdus imigrantų bangai. Tai ypač atsispindi kritikų replikose. Daugeliu atvejų žmo-gaus teisių gynėjų argumentai neveikia būtent dėl žmogaus teisių supratimo, kuris jau įsitvirtino praktiniame ly-gmenyje ir daro žmogaus teisių sąvoką labiau retorine figūra, o ne praktine priemone. Tačiau net ir šio didžiulio tarptautinės sistemos trūkumo konteks-te žmogaus teisių fikcija nėra vienintelė problema. Paradoksalu, tačiau žmogaus teisių iliuzijos išryškėjimas ir „beteisių“ minios gausėjimas nurodo ir į tautinės

susijusių su integracija. Pasak skeptikų, migrantai iš kitų kraštų (ypač musul-moniškų) ne tik sunkiai įsilies į vietines bendruomenes, tačiau ir atsisakys pri-siimti politines, kultūrines ir socialines atsakomybes, būdingas europiečiams. Tai trukdytų jiems tapti visaverčiais egzistuojančių politinių bendruomenių nariais, o galiausiai sukeltų pavojų ir bendram ES šalių stabilumui.

Matant tokius ir panašius gin-čus, galima išskirti bent dvi stovyklas, skirtingai traktuojančias į Europą plūstančius svetimšalius. Pirmoji vertina migrantus kaip žmones, turinčius pama-tines žmogaus teises, nepriklausomai nuo jų statuso politinėje bendruomenėje. Tai galima pavadinti idealiuoju požiūriu. Antrasis požiūris migrantus mato kaip piliečius, netekusius savo vietos vienoje ar kitoje politinėje bendruomenėje, taigi ir teisių, atsirandančių su įsipareigoji-mais jai. Būtent antroji prieiga domi-nuoja šiandienos politinėje praktikoje, taip atskleidžiant žmogaus teisių (taip, kaip jas suprantame pirmąja prasme) iliuziją.

Žmogaus teisių netikrumo pro-blema pabėgėlių ir migrantų klausimu nėra nauja. Šį klausimą dar prieš pusę amžiaus plėtojo garsi Vokietijos (o vėliau JAV) politinė mąstytoja Han-nah Arendt. Savo jau klasika tapusioje knygoje „Totalitarizmo šaknys“ pabėgė-lės duonos ragavusi teoretikė teigė, jog žmogaus teisės pasirodė esančios iliuzija tarpukario metais, kuomet Europa turėjo tvarkytis su masėmis žmonių, netekusių pilietybės. Nors žmogaus teisių doktrinoje kalbama apie savaime žmoguje slypintį orumą, atnešantį pa-matines teises, ši fikcija sugriuvo iškart, kai Europą pasiekė didelis skaičius žmonių, netekusių visko (įskaitant ir specifinius ryšius su kitais žmonėmis), išskyrus savo žmogiškumą. Kitaip tariant, pabėgėlių masės turėjo kentėti stovyklo-se dėl to, kad faktiškai nepriklausė jokiai egzistuojančiai politinei bendruome-nei, kurioje įmanomas žmogaus teisių išskleidimas.

H. Arendt žmogaus teisių analizė


piliečio ir žmogaus savokų neadekvatumą naujiems iššūkiams. Išsivysčiusios šalys susiduria su vis didėjančia „ne-piliečių“ mase, kuri nenori būti nei natūralizuota, nei grąžinta atgal į savo tėvynę. Didė-jant mobilumui, didės ir tokių žmonių masė visame pasaulyje. Tai jau kurį laiką atspindi ir laisvą vidinį judėjimą propa-guojanti Europa. Ir tai verčia permąstyti mūsų tikrovės matymą.

KAS TOLIAU: TARP UTOPIJOS IR ŽAIDIMO BAIMĖS

Ne naujiena, kad tautinė valstybė šiandien susiduria su problemomis. Pasaulis jau kurį laiką negali būti traktuojamas grynai tautiniu, o „Tautų Europa“, kurią įvairiomis formomis bando pristatyti analitikai ir mąstytojai, yra labiau romantiška svajonė, įmanoma po dar vieno Europą atgal bloškiančio konflikto. Pernelyg didelis teritorijos su-reikšminimas ir homogeniškos kultūros fikcija, kurią bandoma išsaugoti, kartais skatinant visuomenės baimę, tampa vis keblesniu uždaviniu augančio pasaulio mobilumo ir „tautų maišymosi“ akivaiz-doje.

Visa tai veda mus prie gana radi-kalios ir gąsdinančios išvados, į kurią daro aliuzijas ir pats G.Agambenas

– galimybę traktuoti Europą kaip ateri-torinį, t.y. nesusaistytą teritorijos junginį, kuriame visi gyventojai (ir piliečiai, ir ne-piliečiai) būtų traktuojami kaip esantys pabėgėlio situacijoje, t.y. kaip tie, kurie nėra priklausomi nuo teritorijos ar konkrečios politinės bendruomenės, taip atspindint vis labiau atitrūkusį nuo konkrečios teritorijos gyvenimą.

Nors šiuolaikinio pasaulio procesai, atrodo, yra palankūs G.Agambeno pra-našystėms, sunku manyti, jog tokio (ar panašaus) scenarijaus būtų galima laukti artimoje ateityje. Europoje (o ypač jos Rytuose) vis dar yra jaučiami per ilgą laikotarpį nusistovėję uždari bendruo-meniniai saitai ir mitai, užkertantys kelią atsiverti kitų kultūrų plūsmui.

Be jokios abejonės, ilgalaikiai ben-druomeniniai saitai yra labai svarbūs. Tačiau jie ir nebūtų didžiausia proble-ma, jei politiniais sumetimais nebūtų kurstoma baimė, net ir suprantant, jog proporciškai dabartiniai srautai nėra didesni už 1992 m. Bosnijos konflikto metu plūdusius pabėgėlius.

Dar visai neseniai mūsų žinias-klaidoje aidėjo gąsdinimai „barbarų penktąja kolona“ bei „bastūnų minio-mis“, kurios užpuls Lietuvą, atims iš mūsų tapatybę ir gyvenimo gerovę bei,

žinoma, išmokas (kurių didžioji dalis nebus išmokama tiesiogiai pabėgėliams). Visgi išgirdus apie lietuvius, žudančius ir prievartaujančius užsienyje, ar tiesiog dėl išprusimo ir kultūros stokos (sumaišytos su dideliais kiekiais alkoholio) nesuge-bančius pagarbiai elgtis su kitų valstybių piliečiais svetur, galima pagrįstai kelti klausimą apie tai, kas yra „barbarai“ ir „bastūnai“? Kur brėžiama riba tarp jų ir „civilizuotų Vakarų“? Manau, jog ne vien Duisburgo merui šis klausimas pasirodytų sudėtingesnis nei atrodo kai kuriems viešosios erdvės atstovams. Dėl šios priežasties vertėtų atsiriboti nuo neapykantos kurstymo bei menkinančių mitų skleidimo pačiose bendruomenėse.

Dabartinė pabėgėlių krizė, žmogaus teisių ir tautinės valstybės problemos negali būti vertinami vienareikšmiškai neigiamai ar teigiamai – abi pusės kelia rimtus klausimus. Esmė tame, jog šie įvykiai ir procesai, kurių mastai nuolatos auga, kviečia mus permąstyti savo poli-tinę ir socialinę tikrovę, istoriją, o kartu ir jų pagrindines sąvokas (žmogaus teisės, tautinė valstybė ir t.t.), kuriomis šią tikrovę vertiname. Tai gąsdina, tačiau anksčiau ar vėliau tai teks padaryti, o migrantai ir pabėgėliai gali ir turi tapti svarbiais šio proceso iniciatoriais. ■

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Migrantų krizė - lemiamas momentas Europai, parodysiantis, kaip vieningai ši gali tvarkytis su didžiausiomis problemomis nuo II pasaulinio karo laikų

ww

w.w

ikim

edia

.org

Edw

ards

G.M

arte

ns n

uotr

auka


sėkmės prisideda ir Izraelio valstybės, užsienio organizacijų finansinė parama, padedanti užtikrinti tinkamas moky-mosi sąlygas mokiniams. Tačiau pats svarbiausias dalykas, padedantis mūsų gimnazijai pasiekti aukštų rezultatų, yra aukšta mokinių motyvacija.

Kokie, Jūsų manymu, yra didžiausi Lietuvos švietimo sistemos trūkumai? Pavyzdžiui, Vilniaus Licėjaus direk-torius Saulius Jurkevičius yra rašęs, jog šiandieniniai mokiniai jaučia per mažai atsakomybės už savo veiksmus, o mokytojai dėl iškreipto vaiko „teisių“

Vik

tori

jos

Dūd

ėnie

nės

nuot

rauk

a

Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazija

Dalinamės interviu su Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu. Ši gimnazija jau daugelį metų patenka į geriausių Lietuvos mokyklų dešimtuką, pavyzdžiui, šiemet pagal abiturientų rezultatus užėmė antrąją vietą Lietuvoje tarp mokyklų, nedarančių priimamų mokinių atrankos, nusileisda-ma tik Panevėžio Juozo Balčikonio gim-nazijai. M. Jakobas gimnazijai vadovauja nuo 1991 m., yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir Garbės sidabro ženklu už nuopelnus.

Jūsų vadovaujama gimnazija jau dau-gelį metų patenka į geriausių Lietuvos mokyklų dešimtuką. Kaip Jums pavyko pasiekti tokius puikius rezultatus?Manau, kad didžiausią įtaką tam turėjo mokykloje galiojanti disciplina bei aukšta moksleivių motyvacija. Bendraudamas su savo mokiniais, nuolat jiems kalbu apie mokslo ir žinių naudą gyvenime, kad be savo pačių pastangų jie niekuomet nepasieks sotaus ir turtingo gyvenimo. Daugelis vaikų tikisi, kad susikurti gerovę jiems padės tėvai, kiti mano, kad pagal-bos sulauks iš artimųjų. Tokiu atveju aš jiems atsakau: galbūt iš pradžių iš tėvų jūs gausite viską, ko panorėję, bet neišvengia-mai ateis laikas, kai savo gerovę teks kurti patiems ir jei nuo pat mažumės nebūsite išmokę daug ir stropiai dirbti, gyveni-me turėsite daug sunkumų. Būtent to suvokimas mokinius labiausiai motyvuoja daugiau dėmesio skirti mokslui, nes jie žino, kad mokykloje mokomasi ne šiaip sau, jog visa tai bus naudinga gyvenime. Be to, savo mokiniams taikome gana aukštus reikalavimus, pavyzdžiui, namų darbai užduodami kasdien, pamokų lan-komumas griežtai kontroliuojamas, bet suvokdami mokymosi naudą, mokiniai laikosi šių reikalavimų.Kalbant apie mūsų gimnaziją, prie jos

suvokimo net neturi užtektinai galimy-bių imtis priemonių prieš nedrausmin-gus mokinius. Galbūt tai ir yra didžiau-sia Lietuvos švietimo sistemos bėda?S. Jurkevičių gerai pažįstu ir labai gerbiu šį žmogų, daugeliu klausimų sutinku su jo pozicija. Šiuo atveju vėlgi reikia grįžti prie mokinių motyvavimo problemos. Jei mokinys nesuvokia, kam yra reika-lingas mokymasis, tuomet iš tiesų yra sunku jį priversti ne tik daugiau dėmesio skirti mokslui, bet ir laikytis elemen-tarių, kiekvienam mokiniui privalomų taisyklių. Be abejo, mokytojams turi būti suteikiama teisė imtis priemonių prieš taisyklių nesilaikančius moksleivius, kartais tos priemonės gali būti ir pakan-kamai griežtos, pavyzdžiui, šalinimas iš mokyklos. Vis dėlto esant probleminėms situacijoms, paprastai stengiuosi rasti išeitį, bendraudamas su mokiniais bei jų tėvais ir išspręsti problemas kiek įmano-ma taikiau.

Pastarąjį dešimtmetį didelė dalis gabių abiturientų renkasi studijas kitose šaly-se, daugelis jų, net ir pabaigę mokslus, pasilieka gyventi svetur. Kokia situacija yra Jūsų gimnazijoje? Ar dauguma abiturientų savo ateitį sieja su Lietuva ar su Izraeliu, ar svajoja apie gyvenimą turtingose Vakarų Europos šalyse?Būna įvairiai. Pavyzdžiui, Izraelyje suda-romos puikios galimybės kvalifikuotiems specialistams siekti karjeros ir gyventi materialiai komfortišką gyvenimą. Tarp mūsų mokyklos mokinių esama tokių, kurie, baigę mokslus, išvyksta į Izra-elį arba kitas užsienio šalis. Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, kad didžioji dalis mūsų gimnazijos abiturientų gyvena ir dirba Lietuvoje, turi gerus darbus bei prisideda prie Lietuvos gerovės kūrimo.Sutinku, jog šiandieninėje Lietuvoje jau-nimo emigracijos mastai yra dideli ir tai

MIŠA JAKOBAS: SVARBIAUSIAS DALYKAS MOKYKLOJE – MOKSLEIVIŲ MOTYVACIJAKalbino Jonas Kazimieras ŠVAGŽLYS


reformuotąjį judaizmą išpažįstančių jų tautiečių. Pavyzdžiui, JAV absoliuti dau-guma sekuliarių žydų palaiko Demokratų partiją, o didžioji dalis ortodoksų balsuo-ja už konservatyvius respublikonus dėl jų nuostatų šeimos politikos, abortų ir panašiais klausimais. O kokia situacija yra Lietuvoje? Iš tiesų, tarp žydų gausu įvairių pažiūrų žmonių. Kartais netgi mėgstame pajuo-kauti, jog kiekvienas žydas yra savo šalies ministras pirmininkas, nes turi daugybę idėjų, kaip turėtų būti valdoma valstybė. Kaip jau minėjote, tradicinį judaizmą išpažįstantys žydai būna gana konserva-tyvūs ir palaiko konservatyvias politines jėgas, o sekuliarūs žydai paprastai būna gerokai liberalesni. Kiek tenka bendrauti su Lietuvos žydais, tarp jų taip pat yra įvairių pažiūrų žmonių. Kalbant apie vadinamuosius „vertybių karus“, laikausi pozicijos, jog tolerancija kitaip gyvenantiems yra svarbus daly-kas demokratinėje visuomenėje, tačiau tai nereiškia, jog būtina pritarti visoms liberalioms naujovėms. Pavyzdžiui, ne-pritariu patyčioms kitokios orientacijos žmonių atžvilgiu, tačiau manau, jog tra-dicinė šeima yra visuomenės pagrindas ir dėl to pasisakau būtent už tradicines šeimos vertybes. Apskritai, pagarba bei tolerancija visuomet turi būti abipusė, ir „progresyvūs“ žmonės taip pat turėtų suvokti, jog ne visiems yra priimtinos jų peršamos naujovės ir savo nuostatas daugeliu atveju reikėtų reikšti santūriau.

Šiek tiek paliesime vieną skaudžią temą – antisemitizmą. Ar Jums gyvenime yra tekę patirti priešiškumo būtent dėl Jūsų tautybės?Deja, taip. Kai kuriems mūsų gimnazijos mokiniams taip pat yra tekę patirti ap-linkinių priešiškumą vien dėl to – tau-tybės. Ypač nemalonu skaityti anoni-minius komentarus internete, kuriuose vos ne džiūgaujama dėl Holokausto bei siūloma jį pakartoti. Apskritai, sunku suvokti, kaip galima niekinti kurią nors visą tautą. Pavyzdžiui, galbūt kai kurie nemėgsta žydų dėl jiems nepatinkančio vieno ar kito asmens arba organizacijos.

vėliau nusprendėme sujungti šias klases. Be abejo toks sprendimas gimnazijos bendruomenėje sulaukė įvairių reakcijų, buvo nuogąstaujančių, kad rusakal-biams moksleiviams gali būti sudėtinga pasivyti lietuviškai kalbančius bendra-amžius. Šie nuogąstavimai nepasitvir-tino ir mūsų gimnazijoje besimokantys rusakalbiai vaikai puikiai išlaiko visus egzaminus, įskaitant ir lietuvių kalbos. Tikiu, jog įdėjus pastangų ir turint tinkamą motyvaciją, tikrai įmanoma puikiai išmokti valstybinę kalbą ir gerai išlaikyti valstybinius egzaminus.

Pakalbėkime apie Lietuvos žydų ben-druomenės realijas. Kokie yra svarbiau-si dalykai Lietuvos žydų tapatybėje?Manyčiau, jog įvairios tautinės tradicijos yra svarbiausias mus vienijantis veiksnys. Be abejo jos yra susijusios ir su mūsų re-ligija, judaizmu. Nors žydų tarpe esama ir nemažai nereligingų žmonių, daugelis jų tautinei tapatybei teikia didelę reikšmę.

O tarp Lietuvos žydų yra daug žmonių, atsivertusių į kitas religijas, arba prie-šingai – žmonių, priėmusių judaizmą, nors jų tėvai nėra žydai?Manau, jog yra. Nemažai žydų sudaro santuokas su kitų tikėjimų atstovais ir dalis jų tokiais atvejais priima sutuok-tinio tikėjimą. Be to, yra daug atvejų, kai vaikai auga šeimose, kuriose tėvai išpažįsta skirtingas religijas, pavyzdžiui, judaizmą bei krikščionybę ir tokiu atveju vaikai paprastai save identifikuoja su kuria nors iš šių religijų, nors yra perėmę daug tiek tėvo, tiek motinos tautos tradicijų, susijusių su religija. Pažįstu ir į judaizmą atsivertusių žmonių, tokiu būdu įsiliejusių į Lietuvos žydų ben-druomenės gyvenimą.

Pastaruosius kelis dešimtmečius Vakarų pasaulyje vyksta vadinamieji „vertybiniai karai“ tarp tradicines moralines verty-bes išpažįstančių žmonių ir vadinamųjų progresyvistų. Tarp žydų taip pat esama nesutarimų tarp socialiai konservatyvių žmonių (ypač išpažįstančių ortodok-sinį judaizmą) ir tarp sekuliarių bei

tampa rimta problema. Tačiau nereikia skubėti smerkti visų, išvykstančių dirbti ar mokytis svetur. Yra daugybė atvejų, kai išvykę ir Vakaruose įgiję patirties lietuviai vėliau grįžta į tėvynę, čia sukuria verslus, investuoja svetur uždirbtus pinigus. Ga-lima būtų pažiūrėti į žydų tautos atvejį. Žydai ištisus šimtmečius neturėjo savo atskiros valstybės, bet, nepaisant to, suge-bėjo išsaugoti savo tapatybę. Yra daugybė atvejų, kuomet JAV bei kitose šalyse gyvenantys turtingi žydai investuoja į Izraelį, teikia paramą šiai valstybei. Tad galbūt panašiai elgsis ir kai kurie lietuviai. Juk jeigu svetur išvykęs ir ten sėkmingą karjerą padaręs lietuvis vėliau čia įsteigs kokį nors verslą, užsiims filantropine vei-kla, ar tokiu būdu, net ir gyvendamas ne Lietuvoje, nebus naudingas savo tėvynei? Svarbiausia, kad gyvendami svetur lietu-viai neprarastų savo tapatybės ir ryšio su savo tauta bei valstybe.

Prieš kelerius metus Lietuvoje priimtas įstatymas, pagal kurį visi Lietuvos abi-turientai turės laikyti vienodą valstybi-nės lietuvių kalbos egzaminą. Šis įsta-tymas sulaukė daug pasipiktinimo tarp lenkakalbių bei rusakalbių gyventojų. Tuo tarpu Jūs apie šį įstatymą visuomet atsiliepėte pozityviai, nors Šolomo Alei-chemo gimnazijoje didelė dalis moks-leivių taip pat yra rusakalbiai.Laikausi nuostatos, jog visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės, privalo gerai mokėti valstybinę kalbą. Juk be jos vargiai įmanoma studijuoti universitete, vėliau gauti gerą darbą. Tikiu, jog šis įstatymas ateityje išeis į naudą visiems.

O Jūsų gimnazijoje egzistuoja tam tikra atskirtis tarp rusakalbių bei tų mokinių, kuriems gimtoji kalba yra lietuvių?Nepasakyčiau, jog tokia atskirtis pas mus egzistuoja. Nepriklausomybės pradžioje, kai dar tik kūrėsi mūsų gimnazija, daugeliu klausimų reikėjo ieškoti kompromiso ir buvo nuspręsta steigti atskiras klases lietuviškai bei rusiškai kalbantiems moksleiviams. Tačiau tokia praktika nebuvo teisinga ir


dalyvavimą, tvarkant apleistus už Lietuvos laisvę žuvusių žydų savanorių kapus, taip pat pagarbius jų lyderių tekstus apie iškilų lenkų kilmės tarpu-kario Lietuvos veikėją Mykolą Romerį. Be to, nacionalistinės idėjos šiandie-ninėje Europoje yra aktualios, nes dėl augančios imigracijos daugelis euro-piečių savo šalyse nebesijaučia kaip namuose. Ši problema taip pat liečia ir žydų tautybės Vakarų Europos gyvento-jus, nes dėl tarp musulmonų paplitusio antisemitizmo daugėja antisemitinių išpuolių. Tad galbūt problema ne pa-čiame nacionalizme, bet jo pateikimo formoje? Pavyzdžiui, prof. Vytauto Radžvilo tekste „Lietuva-lietuviams“ iš-sakomos toli gražu ne ksenofobiškos, o būtent nuosaikaus ir protingo naciona-lizmo idėjos, tačiau agresyvus šio šūkio naudojimas masiniuose renginiuose iš tiesų gali asocijuotis su šovinizmu ir kelti pagrįstą pasipiktinimą.Pats nacionalizmas savaime nėra jokia blogybė. Priešingai – kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę, o imigrantai turi prisitaikyti prie galiojančių visuomenės normų. Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje daug diskutuojama pabėgėlių klausimu. Daliai šių žmonių iš tiesų reikia pagalbos ir Lietuva tikrai turėtų padėti tokiems žmonėms, tačiau svarbu užtikrinti, kad tarp jų nebūtų potencialių teroristų ir kad atvykėliai tinkamai integruotųsi į

jog jį stebina Efraimo Zuroffo veikla, kadangi šis žmogus gana daug ben-drauja su Kremliui lojaliais asmenimis, nors antisemitizmo problema Lietuvoje atsirado būtent carinės Rusijos valdžios metais, o Rusijoje ir šiandien gajus anti-semitizmas, kurį kursto netgi kai kurie šios šalies valdžios atstovai. Kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu? Gal iš tiesų esama žmonių, kurie yra suintere-suoti antisemitizmo augimu, jog galėtų tai išnaudoti asmeniniais tikslais?Vėlgi, esama įvairių žmonių bei orga-nizacijų, turinčių įvairius, anaiptol ne visuomet kilnius tikslus. Asmeniškai yra tekę bendrauti su E. Zuroffu. Šio žmogaus šeima skaudžiai nukentėjo nuo Holokausto ir todėl jam išties rūpi, jog šiandieniniame pasaulyje būtų užkirs-tas kelias galimiems antisemitiniams išpuoliams. Manau, kad apmąstyti savo veiklą bei įvaizdį derėtų ir Lietuvos tautininkams, jog jų organizuojamuose renginiuose būtų mažiau tokių radikalių ir dviprasmiškų šūkių kaip „Lietuva - lietuviams“, galinčiu įžeisti didelę dalį Lietuvos piliečių.

Iš tiesų šis šūkis yra prieštaringai vertinamas ir kelia daug diskusijų. Kita vertus, nemanau, jog visi Lietuvos nacionalistai yra priešiškai nusistatę prieš žydus ar kitas tautines mažumas. Pavyzdžiui, teko skaityti apie tautininkų

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su Vilniaus Šalomo Aleichemo gimnazijos mokiniais ir direktoriumi Miša Jakobu

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

ja

R. D

ačka

us n

uotr

auka

Tačiau nereikia pamiršti, kad visokių žmonių pasitaiko kiekvienoje tautoje. Kai kas nors pasako, jog nekenčia žydų, tokiam žmogui norėtųsi pasiūlyti nesi-naudoti Google, Facebook ar net papras-čiausiu šratinuku. Juk šiuos dalykus taip pat sukūrė žydai!Kitas dalykas – manau, jog dalies žmonių priešišką nusistatymą žydų tautos ir ypač Izraelio valstybės atžvilgiu lemia vado-vavimasis stereotipais bei tam tikrų žinių stoka. Neretai tenka girdėti kaltinimus, jog Izraelis netinkamai elgiasi su arabų ma-žuma. Tačiau dažniausiai yra nutylima tai, jog Izraelis nesutarimus stengiasi spręsti taikiomis priemonėmis ir jėga naudojama tik tuomet, kai nebelieka kitos išeities. Be to, Izraelis (išskyrus nebent pavienius eks-tremistus, kuriuos taip pat smerkia ir patys žydai) niekuomet nevykdo teroro išpuolių prieš arabų civilius, tuo tarpu radikalios musulmonų organizacijos rengia išpuolius būtent prieš Izraelio civilius. Tokios gru-puotės tyčia naudojasi civiliais arabais kaip skydu, kad vėliau galėtų apkaltinti Izraelį neva naikinant taikius arabus. Taip pat šiame kontekste dažniausiai nutylima, jog Izraelis teikia daugybę socialinių garantijų arabų mažumai, o, patys to norėdami, Izraelio arabai gali puikiai integruotis į šalies visuomenę.

Prieš kelerius metus duotame interviu Vitalijus Korakorskis atkreipė dėmesį,


Lietuvos visuomenę, perimtų jos kultūri-nes normas.Mes, Lietuvos žydai, tikrai gerbiame Lietuvos suverenumą ir jos tautiškumą, tik pasisakome prieš radikalias idėjas bei raiškos formas. Šiuo atveju galima pa-žvelgti į Izraelio pavyzdį. Šalies premjeras Benjaminas Netanyahu yra siūlęs šalies Konstitucijoje apibrėžti, jog Izraelis yra žydų tautos valstybė, bet visi jos piliečiai turi lygias teises. Tokiu būdu norima apibrėžti valstybės prigimtį ir jos kultū-rines normas. Analogiškai galima teigti, jog kaip valstybė Lietuva yra susikūrusi lietuvių tautos pagrindu, tačiau gerbianti ir užtikrinanti lygias teises visiems šalies piliečiams. Tačiau masinių renginių metu vertėtų rinktis mažiau kontraversiškus šūkius, kurie nesukeltų dviprasmybių ir asociacijų su ksenofobija.

Visai atsitiktinai prisiminiau vieną ne-seniai perskaitytą anekdotą: „Pokalbis žydų mokykloje. Mokytojas sako vaiko tėvui: - Jūsų sūnui prastai sekasi šie da-lykai (....). Reikės samdyti repetitorių; - O kurie dalykai jam gerai sekasi? - klausia vaiko tėvas; - Na, jam gerai sekasi (...) dalykai; - Puiku, šiems dalykams mes ir samdysime repetitorių!“ Kaip mano-te, galbūt tai padeda paaiškinti žydų tautybės žmonių sėkmę įvairiose srityse, kuomet tėvai bei pedagogai stengiasi atrasti kiekvieno vaiko talentą, neskuba jo „nurašyti“, kai jam kažkas nesiseka?Tame yra tiesos. Dirbdamas su moks-leiviais, visuomet stengiuosi, jog jie neprarastų pasitikėjimo savimi ir reali-zuotų savo gabumus. Laikytis discipli-nos ir įvykdyti numatytus reikalavimus privalo visi mokiniai, bet jeigu vaikas yra mažiau gabus kuriems nors dalykams, jokiu būdu negalima jo „nurašyti” kaip niekam tikusio, dažniausiai galima rasti kitų sričių, kur jis galėtų realizuoti savo gebėjimus. Yra ir tokių mūsų moksleivių, kurie vietoj universitetinio pasirenka profesinį išsilavinimą. Svarbu, kad jie būtų dori ir sąžiningi žmonės.

-Dėkui už pokalbį. Linkime sėkmės, ugdant jaunąją Lietuvos kartą. ■

Apie emigraciją Lietuvoje kalbama daug, tačiau dažnai apsiribojama asmeninė-mis istorijomis, o kalbos bei tapatybės klausimai paliečiami tik probėgšmais. Šiais metais Kristina Jakaitė-Bulbukienė apsigynė disertaciją „Lietuvių emigran-tų šeima: kalba ir tapatybė“. Šiuo metu mokslininkė dirba Vilniaus universitete, Lituanistinių studijų katedroje. Be tyrimų ši mokslininkė moko užsieniečius lietuvių kalbos bei dėsto keletą kursų bakalauro ir magistrantūros studentams. Apie šį tyri-mą, penkerius metus užtrukusį darbą bei visus iššūkius, su kuriais tenka susidurti doktorantams, ir kalbamės su mokslinin-ke. Jūsų dėmesiui pirmoji pokalbio dalis. Gal papasakotumėte, kaip susidomėjote šia tema?Dirbdama Vilniaus universitete, Litua-nistinių studijų katedroje, nusprendžiau stoti į doktorantūrą. Mūsų katedra yra taikomojo pobūdžio ir viena iš sričių, kurioje mes dirbame – mokome lietu-vių kalbos kaip svetimosios. Jau įstojusi, įsitraukiau į „Emigrantų kalbos“ projektą (vadovė prof. dr. Meilutė Ramonienė, rėmė VLKK). Jo tikslas buvo ištirti lietu-vių arba lietuvių kilmės asmenų kalbinį elgesį ir kalbines nuostatas, t. y., ką jie mano apie lietuvių kalbą ir kitas kalbas,

kaip jie elgiasi su kalbomis, koks yra jų santykis su tapatybe, kuo jie jaučiasi esą. Supratau, kad ta gyva me-džiaga, gyvi žmonės ir tai, ką mes darome, yra labai įdomu. Susikūrėme metodiką, kiekybinį ir kokybinį klausimynus ir ėmė-mės darbo. Tada aš nusprendžiau keisti savo disertacijos temą, tad mano kelias iki disertacijos temos buvo ilgas, o tema atsirado dirbant su šiuo projektu.

Pas lietuvius namuose Los Andžele

Iš a

smen

inio

Kri

stin

os J

akai

tės

- B

ulbu

kien

ės a

rchy

vo

LIETUVIŲ EMIGRANTŲ ŠEIMA: KALBA IR TAPATYBĖKalbino Vilius ARLAUSKAS

Mes, gyvendami Lietuvoje, esame pakankamai vientisi, mūsų tapatybė pakankamai vientisa, aišku, galime jaustis ir lietuviais, ir europiečiais, tačiau, žvelgdami į emigraciją, pradedame matyti, kad šių žmonių tapatybė yra sudėliota iš detalių.


pasikalbėti tų įmonių darbuotojus ir taip pat kalbindavome jų klientus. Dar apsilankėme šeštadieninėje mokykloje, padėjo šios mokyklos direktorė, ji paragi-no tėvus pasikalbėti su mumis, kol laukia savo vaikų. Duomenis rinkti buvo labai įdomu, bet ir sunku.

Gal galite papasakoti šiek tiek daugiau apie bangų skirtumus?Kaip jau sakiau, disertacijoje analizuoju tik JAV surinktus kiekybinius (438 anke-tas) ir kokybinius (20 interviu) duomenis, taigi kalbėsiu apie JAV atvejį. Visų pirma, atskiros bangos emigravo dėl skirtingų priežasčių. Kaip paaiškėjo, būtent emi-gracijos priežastis yra vienas iš veiksnių, kuris lemia kalbos išlaikymą. Antras da-lykas, visos trys bangos (XX a. pradžios, pokario bei dabartinė) emigracijos šalyje atsidūrė skirtingoje situacijoje pagal patį požiūrį į emigrantų kalbą. Tarkim, pokario banga į JAV atvyko tuo metu, kai buvo labai stipri idėja, kad viena kalba – viena šalis. Amerikoje buvo labai stiprus judėjimas English only ir atvykėliai jautė didelį spaudimą, kad jie turi prisitaikyti, kalbėti anglų kalba. Dabartiniai emi-grantai taip pat turi išmokti vietinę šalies kalbą, bet jie nepatiria tokio didelio spau-dimo. Ilgą laiką JAV vyravo požiūris, kad užsienio kalbos nėra reikalingos, o dabar ši situacija stipriai pasikeitė.Dar vienas veiksnys – išvažiavusių žmonių išsimokslinimas. Pirmoji, XX a.

Respondentų kokybinėms apklausoms ieškojome patys per asmeninius ry-šius. Aš važiavau į dvi komandiruotes: į Vokietiją, Miuncheną, ir į JAV, Los Andželą. Pavyzdžiui, ryšių mezgimas Vokietijoje vyko tokiu būdu: mano di-sertacijos vadovė ir projekto vadovė prof. dr. Meilutė Ramonienė padėjo surasti lietuvių bendruomenės Miunchene pirmininką, kuris sutiko man pagelbėti. Aš susitikau su juo, pakalbinau jį, jo seserį, mamą, tada atsivertėme jo turimą bendruomenės narių sąrašą ir pradėjau skambinti jiems ir prašyti susitikti. Rei-kia pasakyti, kad emigrantai yra pavargę nuo įvairių tyrimų, tačiau apie kalbą jie paprastai sutikdavo pasikalbėti. Po pokalbio respondento prašydavo, kad paprašytų savo draugų, kad ir jie sutiktų pasikalbėti. Tokiu būdu aš Miunchene įrašiau 24 interviu per 5 dienas. Kartais emocijos imdavo viršų, nes ne vienas respondentas apsiverkdavo, kalbėdamas apie save, pasakodamas savo emigracijos istoriją, gvildendamas kalbos klausimus. Turiu pastebėti, kad dažnai kalbos klau-simas yra užaštrintas ir skaudus.

Kaip sekėsi surasti respondentų JAV?Per draugų draugus ir jų giminaičius.Mums pasisekė, kad tyrimą galėjome daryti Santa Monikoje, kur įsikūrusios lietuvių įmonės. Šių įmonių klientai yra lietuviai arba lietuvių kilmės asme-nys. Buvome tose įmonėse ir prašėme

Iš a

smen

inio

Kri

stin

os J

akai

tės

- B

ulbu

kien

ės a

rchy

vo

Kaip vyko šis tyrimas?Projekte siekėme ištirti emigraciją į Vakarus, nes emigracija į Rytus vyko dėl kitų priežasčių. Emigracija į Vakarus taip pat labai skirtinga, priklauso nuo konkre-čios bangos. Bendrame projekto tyrime norėjome apžvelgti daug šalių ir įžvelgti bendrus dėsnius. Projekte stengėmės, kiek buvo įmanoma, surasti kuo daugiau respondentų iš skirtingų bangų ir kartų. Pirmoji karta yra ta, kur asmenys patys išvažiavo, ji išsiskiria į dvi dalis – tai tie, kurie suaugę išvažiavo, ir tie, kurie išvažiavo su tėvais, būdami vaikai. An-troji karta – tie, kurie gimė ne Lietuvoje. Trečioji karta – tie, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje, t. y. tie, kurių seneliai emigravo.Aš savo tyrimui pasirinkau tik dvi šalis: Vokietiją bei JAV, o disertacijoje susikon-centravau tik į JAV. Visi užduoda klausi-mą, o kodėl ne Anglija ar Ispanija, kur tiek daug lietuvių. Tačiau tiek Vokietijoje, tiek JAV gyvena įvairių bangų ir kartų emi-grantų. Norėjau palyginti skirtingų bangų ir kartų kalbinį elgesį ir kalbines nuostatas.Mūsų tyrimas rodo bendrąsias tendencijas, tai nėra toks tyrimas, kai respondentai atrenkami atsitiktiniu būdu. Mūsų atveju tai buvo paprasčiausiai neįmanoma, mes dėkojome kiekvienam respondentui, kuris sutiko atsakyti į kiekybinę anketą (siun-tėme internetu) arba sutiko su mumis kalbėtis. Pats kokybinis interviu būdavo pakankamai ilgas, jis trukdavo apie 40 min., kartais 90 min. ar net 120 min. Kal-biesi su respondentu tiek, kiek jis su tavimi kalba, nes norisi išsiaiškinti vienokio ar ki-tokio elgesio priežastis. Turėjome tam tikrą numatytą biudžetą, ir kiekybinei anketai atlikti buvome pasamdę įmonę. Ji padėjo surinkti reikiamą respondentų skaičių.Bet ir mes patys, dalyvaujantys projekte, turėjome gerokai pasistengti, ieškodami respondentų. Projekte kiekybinę anketą užpildė daugiau nei 2000 respondentų.

Kaip vykdėte respondentų paiešką?Kiekvienas projekto dalyvis per savo asmeninius ryšius ieškojo emigravusių asmenų ar jų vaikų ir anūkų. Apklausą atlikusi įmonė ieškojo respondentų per bendruomenes, reklamavo šią apklausą. Cepelinas ir lietuviškas alus Los Andželo lietuvių bendruomenės namuose


bangos vaikai šiuo metu dar tik auga. Kalbos išlaikymas nėra išlaikymas konkrečioje šeimoje, svarbus išlaikymas visoje kartoje. Kalba išlieka tik per kartas. Žiniasklaidoje vis perskaitau, kad štai šie tėvai nešneka su vaikais lietuviškai arba kaip tik štai tie tėvai kalba su vaikais lietuviškai, bet kalbos išlaikymo klausimas yra visai ne čia. Akcentą reikia perkelti į svečioje šalyje užaugusio žmogaus apsis-prendimą. Svarbu, ar tie lietuvių vaikai užaugę savo vaikus kalbins lietuviškai. Kas jiems yra įdėta į galvas ir širdis, ant kokio pagrindo jie stovi? Jei jie kalbins savo vaikus ir lietuviškai, vadinasi kalbos per-davimas įvyko. Jei jie nuspręs nekalbinti, vadinasi kalbos perdavimas kitai kartai neįvyko. Kaip jų vaikai pasielgs su kalba ar ji bus perduota kitai kartai, pamatysime po dvidešimties trisdešimties metų.

Kokių dėsnių pastebėjote? Tikriausiai domėjotės ir panašiais kitose šalyse atliktais tyrimais?Kai paskaitai kitose šalyse publikuojamus straipsnius, pamatai, kad išvados daromos iš vienos bangos, emigravusios vienu konkrečiu metu į vieną konkrečią šalį. Yra bendrų dėsnių, tačiau jie labai priklauso nuo įvairių politinių, socialinių, istorinių ir kitų sąlygų. Kas vieniems tinka, kitiems yra nepritaikoma jų situacijoje, kartais tas pats dalykas duoda atvirkščią rezultatą.Pavyzdžiui, toks paprastas dalykas kaip šeimos samprata, požiūris į šeimą. Reikia pasakyti tai, kad pati šeimos samprata yra iš esmės pasikeitusi. Pokario bangos šeima buvo gana patriarchališka. Jei tėvai

Iš a

smen

inio

Kri

stin

os J

akai

tės

- B

ulbu

kien

ės a

rchy

vo

pasakydavo, tai jų ir buvo klausoma. Da-bar santykiai tarp tėvų ir vaikų yra lais-vesni, vaikų auklėjimas yra kitoks. Toks modelis, kuris vyravo pokario šeimoje, kai tėvai pasakė ir vaikai kalba tik lietuviškai, dabartinėje šeimoje nėra įmanomas arba jis įmanomas su išlygomis.Tie pokario emigrantai, kurie širdyje buvo ypač susiję su Lietuva ir kurie sakydavo, kad pas mus namuose yra Lietuva ir, peržengę slenkstį, kalbėsime tik lietuviškai, buvo itin stiprūs. Jie buvo kieti ir jų vaikai su jais kalbėjo tik lietuviškai ir nežinojo, kad būtų galima kaip nors kitaip pasielgti. Žinoma, toks elgesys kartais peržengdavo mūsų įsivaizduojamas ribas. Viena respon-dentė pasakojo, kad ji mamos klausdavo, ar gali iš mokyklos pasikviesti draugę Jes-sicą, mama jai atsakydavo, kad gerai, bet, sakydavo, gal tu geriau pasikviesk Onutę? Mama taip sugebėdavo suformuluoti, kad ta respondentė ilgai nesuprato, kad mama jai neleisdavo pasikviesti amerikiečių drau-gių. Tai pačiai respondentei teko susidurti ir su kita tėvų pastanga išlaikyti lietuvių kalbą. Ji visą vaikystę skaitė tik lietuviškas knygas. Po kiek laiko, prisimindama vai-kystę, ji pagalvojo, kodėl ji neidavo į savo miestelio biblioteką? Pasirodo, mama buvo paskambinusi į biblioteką ir paprašiusi, kad jos dukrai knygų neišduotų. Tikrai nenoriu pasakyti, kad visa pokario banga būtent taip elgėsi, bet kietumas tikrai atsi-spindi. Manau, kad dabartinėje, demokra-tiškesnėje šeimoje tai neįmanoma.Nors toks kietumas dabar neįsivaizduo-jamas, tačiau dabartiniams emigrantams kai kurios kalbos išlaikymo sąlygos yra

pradžios banga, iš esmės buvo nuskurdę valstiečiai ir amatininkai, kurie važia-vo į JAV užsidirbti, susikurti geresnio gyvenimo. Jie išvažiavo, tautiškumo nesiedami su kalba. Tuo metu Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje.Vyravo lenkiška kultūra. Pagal JAV gyventojų statistikos duomenis, šie žmo-nės užsirašydavo kaip rusai arba lenkai. Rusais pagal šalį, iš kurios išvažiavo, o lenkais pagal tikėjimą ir tik nedidelė dalis iš jų užsirašė kaip lietuviai, nors paprastai jie kalbėjo lietuviškai. Užsidir-busi pirmoji banga daug pinigų ir jėgų skyrė išsimokslinimui. Jie statė bažnyčias, ligonines, mokyklas, įkūrė vyrų ir moterų vienuolyną. Ten vienuoliai buvo rengiami dirbti lietuviškose mokyklose. Tas ekono-minis motyvas ir tai, kad jie patys dažnai buvo beraščiai, sudarė kitokį mikroklima-tą. Jie mokėsi ir stengėsi išlaikyti lietuvių kalbą, tačiau šalia to jie mokėsi rašyti, skaityti, anglų kalbos, taip pat matemati-kos, buhalterijos ir kitų dalykų.Pokario banga iš esmės labai skyrėsi. Didžiąją pokario bangos dalį sudarė šeimos su vaikais. Tai buvo aukštesnis visuomenės sluoksnis, dažnai inteligenti-ja, kuri buvo baigusi mokslus Lietuvoje ar Vokietijoje, tose perkeltųjų asmenų arba „dipukų“ stovyklose. Jų tautiškumas buvo stipriai siejamas su kalba. Tuo metu Lie-tuvoje taip pat vyravo idėja, kad lietuvių tauta lygu lietuvių kalba. Nors pirmoji banga atvykusius labai rėmė ir padėjo jiems įsitvirtinti, tačiau buvo ir nema-žos konfrontacijos, jų atsiminimai bei žinios apie Lietuvą labai skyrėsi. Vieni ją prisiminė tamsią, kurioje nebuvo darbo, o kiti – okupuotą. Tad antrajai bangai labai svarbi buvo kalba kaip tautiškumo dalis.

O kaip ta trečioji, išvykusi po Nepriklau-somybės, banga?Apie trečiąją bangą sunku kalbėti, nes ji dabar dar tik moko savo vaikus lietu-vių kalbos arba jos nemoko. Pavyzdžiui, matyti, kad pokario banga savo vaikus ir anūkus išmokė lietuvių kalbos. Nesakau, kad visiems tai pavyko, tačiau tikrai kalbi-nau pokario bangos anūkų, kurie su savo vaikais kalba lietuviškai. Paskutiniosios

Los Andželo šeštadieninė lietuviška mokykla, Motinos diena


palankesnės. Turiu galvoje jau minėtą dalyką, kad nebėra manoma, kad reikia mokėti tik vieną, tos šalies, kurioje gyveni, kalbą, požiūris į užsienio kalbas yra pakitęs, jų nauda neabejojama. Priešingai, dabar teigiama, kuo daugiau moki kalbų, tuo tavo gyvenimas geresnis, šios idėjos tikrai yra stiprios. Dar vienas kalbos išlaikymą lemiantis veiksnys – grįžimas į Lietuvą. Pokario bangos vaikams, nepri-klausomai nuo jų šeimos pajamų, nebuvo galima pažadėti kelionės į Lietuvą. Dabar yra visos sąlygos čia grįžti, lankyti gimi-nes, kalbėti su jais internetu, atostogauti, klausytis radijo įrašų ir t. t. Aišku, nepai-sant visų šių galimybių, kalba išmokstama, tiesiogiai bendraujant su vaikais akis į akį. Neužtenka tik klausytis, reikia, kad vaikas tau atsakytų lietuviškai. Tam reikalingo laiko šiuolaikiniai žmonės turi mažiau, o vaikui paprasčiau yra atsakyti angliškai.

Pokario bangos lietuvių vaikai jau yra sukūrę šeimas su ten gyvenančiais vietiniais. Kokia kalbos situacija šiose šeimose?Pokario kartos vaikai stengėsi kurti šei-mas su lietuviais. Į lietuvį vaikiną mergi-nos žiūrėdavo pro padidinamąjį stiklą, nes norėjo susirasti lietuvį partnerį. Ypač buvo spaudžiamos merginos, nes moters indėlis paprastai į kalbos išlaikymą yra didesnis. Pokario banga stengėsi įkalti vinį į galvą, kad reikia susirasti partnerį lietuvį tam, kad išlaikytum kalbą. Su lietuviu gali tęsti ir puoselėti tradicijas, švęsti šventes. Pokario banga nesidžiaugė mišriomis šeimomis. Vienas iš respondentų, pokario lietuvių vaikas, pasakojo, kad gimnazijoje jo draugės buvo amerikietės, universitete amerikietės, bet tada jis suprato, kad su amerikietėmis jam nieko neišeis ir nutarė ieškoti lietuvės. Ir jam pasisekė.Pastebėjau, kad mišriose šeimose, ypač tose, kur amerikietis partneris yra gerokai nutolęs nuo savo šaknų, dažnai yra palaikomas noras išlaikyti lietuvių kalbą, keliaujama į Lietuvą, nes amerikietis par-tneris nori, kad vaikai pažintų savo šaknis.Tie, kurie išvažiavo patys, turi labai aiškų praktinį motyvą – susikalbėti su sene-liais, giminėmis, jiems svarbi kalba kaip

3 lentelė. Respondentų, turinčių vaikų, nuomonė dėl vaikų kalbėjimo namie lietuviškai

Stengiausi / stengiuosi, kad vaikai namie kalbėtų lietuviškai / JAV

N Proc.

Visiškai sutinku 164 52%

Sutinku 41 13%

Nei sutinku, nei nesutinku 36 11%

Nesutinku 16 5%

Visiškai nesutinku 18 6%

Nepritaikoma 39 13%

Iš viso: 314 100%

2 lentelė. Respondentų, turinčių vaikų, nuomonė dėl vaikų vedimo į lietuviškas mokyklėles, ben-druomenės renginius ir pan.

Stengiausi / stengiuosi vaikus vesti į lietuviškas mokyklėles, bendruomenės renginius ir pan. / JAV

N Proc.

Visiškai sutinku 117 37%

Sutinku 61 20%

Nei sutinku, nei nesutinku 24 8%

Nesutinku 20 6%

Visiškai nesutinku 25 8%

Nepritaikoma 67 21%

Iš viso: 314 100%

1 lentelė. Respondentų, lietuvių kalbos išmokusių ne Lietuvoje, atsakymai apie tai, kur išmoko lietuvių kalbos

Kur išmokote lietuvių kalbos? / JAV(Buvo galima rinktis daugiau nei vieną atsakymą.) N Proc.

Iš artimųjų (šeimos, giminių, draugų) 133 93%

Lietuvių bendruomenėje 48 34%

Lietuvių kalbos kursuose 25 17%

Lituanistinėje mokykloje 63 44%

Kitur 11 8%

Iš viso: 143 -

galimybė domėtis Lietuva. Emigrantai ti-krai stebina domėjimusi Lietuva. Dažnas kiekvieną dieną atsiverčia internetinius dienraščius ir juos peržvelgia.Kiekybiniai duomenys rodo, kad visų kartų respondentams yra svarbu išsau-goti pačią lietuvių kalbą kaip tokią ir lietuvišką kultūrą. Tiems, kurie gimė jau ne Lietuvoje, lietuvių kalba yra namų kalba, o darželyje ir mokykloje jie išmoksta vietinę kalbą. Taip palaipsniui gyvenamosios šalies kalba jiems tampa

pirma kalba pagal stiprumą. Vienas iš labai svarbių motyvų, kuris šiems žmo-nėms padeda neprarasti noro mokytis ir gilinti lietuvių kalbos žinias, yra noras būti kitokiam nei likusi visuomenės dalis, t. y. turėti savo šaknis, turėti savitą tapatybę. Amerikos visuomenėje dabar yra labai ryškus noras ieškoti savo šaknų, pramokti tą kalbą, nukeliauti į tą šalį. Manau, kad dabartinės bangos augan-tiems vaikams šis motyvas turėti šaknis irgi bus labai svarbus. ■

56_ Apžvalga | SPALIS 2015MŪZOS DVELKSMAS

MILDA ARČIKAUSKAITĖ: DAINUOJU – ESU GYVA!Kalbino Martyna BRAŽIŪNAITĖ

Charizmatiškąją dainininkę Mildą pirmą kartą išgirdau per šiųmetę Kultūros naktį. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje ji su savo suburtu merginų Laisvo balso ansambliu atliko prieškario Lietuvos bei lietuvių liaudies dainas. Milda Arčikauskaitė – dainininkė, kompo-zitorė, aktorė, psichologinės dainavimo mokyklos Laisvo balso studijos įkūrėja ir mokytoja. Milda moko ne vien dainuoti, bet ir taisyklingai, raiškiai kalbėti, be ko šiandien, kaip sako ji, turbūt nė vienas neišsiverstume. Dainininkė nuo vaikystės yra linkusi į įvairius menus: domisi balsų skambesiu, kalbomis, teatru, rašymu. Milda apsistojo ties muzika, tačiau drąsiai žengia ir į kitas meno sritis – tai rodo įvairūs tarpdisciplininiai projektai, tokie kaip muzikos ir poezijos ar muzikos ir šokio dermė. Klausant Mildos atrodo, kad ji kaip gyvsidabris: niekuomet nenu-stygsta vietoje, tuo judrumu pasižymi ir jos meniniai ieškojimai.

Milda, pradėsiu nuo tradicinio klausimo: kodėl nusprendėte tapti dainininke? Bai-gėte Lietuvos muzikos ir teatro akade-miją, galėjote rinktis, kaip pati sakote, iš daugybės veiklų, o nuo vaikystės buvote apsupta meno žmonių.Muzika, garsai mane jaudina, veikia iki pat širdies gelmių. Spalvos – nupieštos, nutapytos, taip pat mane traukia, tai tiesiog beprotiškai gražu. Vaikystėje bei jaunystėje daug svarsčiau apie būsimą profesiją, svajojau, kuo tapsiu užaugusi. Man visada, nuo mažų dienų, buvo labai svarbu, kokia žmogaus pro-fesija. Nežinau, kodėl, kažkokia mistika. Pačiai juokinga, bet iki šiandien taip yra: susipažįstu su žmogumi ir iškart klausiu: Kuo užsiimate, kokia Jūsų profesija? (šyp-sosi). Vaikystėje daug piešdavau, lipdy-davau, leidau savo laikraštį. Dar būdama nemokyklinio amžiaus svajojau dirbti

astronome, nes žavėjo dangaus šviesulių pasaulis. Vėliau – dizainere-juvelyre, nes akį traukė mamos auskarai, ypač dideli. Labai trumpai buvau pajutusi norą sekti tėvo (Lietuvos teatro dailininko Jono Arčikausko – aut. past.) pėdomis ir tapti teatro dailininke, tačiau tai neilgai truko. Buvau rimtai apsisprendusi tapti aktore. Taip pat labai norėjau dirbti žurnaliste, kol supratau, kad iš tikrųjų aš ne žurna-listė, o rašytoja. Galiausiai suvokiau, kad svarbiausia man yra dainavimas ir muzi-kos komponavimas. Visa tai puikiai dera

Dainavimas arba giedojimas teikia gyvastį. Panašiai, kaip vaikštant miške ir kvėpuojantgrynu oru ar išsimaudžius jūroj karštą vasaros dieną, kai galva pradeda svaigtiir tvinksėti, ar įsimylėjus šaunų žmogų, ar sutikus sielos draugą, kai pajuntibendrystę, kuri praturtina tave ir neša beribį džiaugsmą.

Iš a

smen

inio

Mild

os A

rčik

ausk

aitė

s ar

chyv

o

su rašymu ir vokalo mokytojos profesija.Dainininkės profesiją pasirinkau ir dėl to, kad tai tiesiogiai su kūnu susijusi veikla. Kai dainuoji, reikia aktyviai dirbti fiziškai. Man įdomu pažinti savo kūną, dirbant su savo balsu. Būna taip, kad ir manęs paklausia, kuo aš užsiimu, ką veikiu. Atsa-kau: aš dainuoju. Ir man šioje frazėje telpa viskas. Visos mano veiklos, visa mano filosofija. Tai magiška frazė.Yra profesijų, kurios remiasi vien fiziniu darbu, yra ir tokių, kurios susijusios su mentaliniais procesais, kur reikia spręsti problemas grynai protu. Man patinka vis-ką susieti, įtraukiant pojūčius. Nepakanka vien sausai sugroti natas, kaip parašyta. Juk visa yra būsenos – mes nuolat kaip nors jaučiamės, o muzika, kiti menai padeda tai išreikšti. Muzika – emocijų menas. Neužtenka remtis vien jos istorija ir teorija. Be abejo, tikiu, kad profesionaliam muzikantui reikalingos teorinės, istorinės žinios, bet be pojūčių, jausmų nieko nebus. Yra ir kitas kraštutinumas: kai muzikantas per daug emocionalus, taško savo energiją į šalis, neturėdamas stipresnio teorinio pagrindo ir techninio paruošimo – toks atlikėjas nepaliečia ir nesujaudina. Taigi siekiu minėtų dalykų dermės.Išbandžiusi skirtingus menus, veiklas – dirbau radijo laidų vedėja, dainavimo mokytoja muzikos mokyklose, žurnaliste – pajutau, kad muzikoje galiu būti stipriau-sia. Jeigu jos nebūtų, laikas eitų bepras-miškai, tuščiai. Man labai svarbus ir šokis, judesys, nes jeigu nejudėčiau, suglebčiau – kokia dainininkė tada būčiau? Teatras irgi visada su manimi, o tai jau savaime yra menų simbiozė: vaidybos, muzikos, teksto, spalvų ir šviesų, filosofijos. Visos mano svajonių profesijos vis dar gy-vena manyje. Noriu ne tik dainuoti ir vesti balso užsiėmimus, bet ir aktyviai kurti muziką ir literatūrinius tekstus. Apskritai, nenoriu apsiriboti viena profesija, viena

_572015 SPALIS | Apžvalga MŪZOS DVELKSMAS

mokymą. 2014 m. lapkritį atsirado Laisvo balso studija. O šių metų sausį, sukūrusi Laisvo balso ansamblius, pajutau, kad man ypač gera dirbti su ansambliais... ateina nuostabūs žmonės...ir apskritai labai gera dirbti šį darbą! (juokiasi). Mano studija tapo dar gyvesnė! Jau anksčiau žinojau, kad darbas, kai sėdi prikaustytas prie biuro stalo, priklausomas nuo kažkieno nurodymų – ne man. Tai nereiškia, kad neturiu atsakomybės jausmo ar pareigin-gumo – kaip tik priešingai! Tiesiog aš aiškiai jaučiu, kad noriu šį bei tą sukurti, noriu nuolat tobulinti savo mokyklą. Kai esu pati sau direktorė, turiu puikią galimybę gyventi, nuolat įsiklausydama į save ir keisdama darbo įpročius bei mokyklos taisykles pagal savo atradimus, pastebėjimus, nuojautas, įgytas patirtis. Nepakartojamas jausmas! Kartais net gailiuosi, kad nemečiau vidurinės mo-kyklos... Kiek būčiau nuveikusi! Būčiau žymiai prasmingiau praleidusi laiką. Aš visada sakydavau, kad mano mokymasis vyksta už mokyklos ribų: teatre, namie, koncertuose... Nors mokykloje buvo šaunių žmonių ir gerų dalykų, bet buvo ir labai daug pykčio, žudomo laiko. Tuomet atrodė, kad neįmanoma mesti mokyklos, nes vėliau neįstosi į aukštąją ir t.t. O štai labai žymi JAV kontrabosininkė Esperan-za Spalding, kuri dainuoja ir kuria muzi-ką, mokyklos nebaigė. Ji metė ją būdama šešiolikos, išsilaikė egzaminus eksternu ir, dar nė dvidešimties neturėdama, įstojo į Berklio muzikos koledžą – vieną žymiau-sių muzikos mokyklų pasaulyje. Sulaukusi dvidešimt kelerių metų ji jau pati dėstė šiame koledže. Gyvenimas nestovi vietoje, tad laiką reikia leisti prasmingai. Per daug jo atidaviau kažkam kitam. Dirbdama savo studijoje, jaučiu, kad galiu tobulėti ir tobulinti ją taip, kaip noriu. Kadangi po truputį vis daugėja žmonių, norinčių joje mokytis, išaugome iki trijų ansamblių, kurie nuo šio rudens sujungti į vieną. Taip pat šiam sezonui subūriau naujų narių ansamblį. Laisvo balso ansambliai skirti tik moterų balsams.Iš tikrųjų, Laisvo balso studija pamažu tampa tam tikru organizmu, žmonių ugdymo centru, o man ypač patinka šį

Arba išvis, kaip susivokti savyje? Pasufle-ruosiu savo atrastą būdą, vieną iš daugy-bės, kaip mąstyti ir tai pajausti. Kartais būna, kad sėdi spektaklyje ar koncerte ir verki. Taip gražu, kad verki, ašaros teka upeliais. Netgi žliumbi arba raudi. Tik negarsiai, kad netrukdytum renginio. Arba negali pratarti nė žodžio. Kas nors klausia: Na, kaip patiko spektaklis? Na, kaip koncertas? O tu galvoji: Kaip jis gali manęs šito klausti? ir negali žodžio pratarti, nes viskas tarsi jau pasakyta. Tokį poveikį man darydavo muzika ir teatras nuo vaikystės. Tada ima bręsti planas chu-liganas – gimsta didžiulis troškimas pačiai kurti tose sferose. Štai ir atsakymas. Kiti, žinoma, atras kitus, gal panašius būdus, kaip atskleisti savo pašaukimą.Na, kitą kartą būna, kad nueini į prastą spektaklį ar koncertą ir neįvyksta nieko, ką čia ką tik pasakojau. Tuomet geriau einu išgerti arbatos su Vincentu van Gogu.

Jūs ne tik užsiimate menais, bet ir jau kuris laikas mokote kitus. Papasakokite apie savo neįprasto pavadinimo Laisvo balso studiją. Kaip kilo idėja ją įkurti ir kaip sekasi šiandien?Jau ne pirmą kartą girdžiu, kad žmonėms įdomus, patrauklus šis pavadinimas. Kaž-kokiu būdu pavadinimas padeda pajausti, kad čia yra tai, ko jiems reikia. O viskas prasidėjo nuo to, kad ilgai galvojau, kokį darbą noriu dirbti šalia savo kūrybinės ir koncertinės veiklos. Mokyti dainavimo pradėjau gana anksti, dvidešimties metų, ir gana greitai ir lengvai įsisukau į šią vei-klą, nors neturiu pedagogės išsilavinimo. Gal todėl, kad pradėjau nuo privačių pa-mokų. O gal todėl, kad man labai patinka bendrauti su žmonėmis, pasakoti, ko pati esu išmokusi. Kita vertus, susipažinęs su mokiniais ir jų lūkesčiais, atsinaujini pats. Komunikacija, bendravimas man apskritai yra viena įdomiausių sričių. Kai 2013 m. Užupio meno inkubatoriuje įkūriau savo kūrybinę dirbtuvę ir pradėjau vesti pamokas, pagaliau pasijaučiau laisva, nuo nieko nepriklausoma. Iš pradžių studija vadinosi tiesiog Dainavimo studija. Norėjau kantriai išlaukti, kol susiformuos mano filosofija ir požiūris į dainavimo

sfera, siekiu viską, kas mane domina, sujungti į bendrą visumą.

Kas Jus žavi būtent scenos menuose – teatre, muzikoje – ir kuo jie skiriasi nuo, tarkime, literatūros, dailės ar kitų menų?Man patinka tiek muzika, tiek teatras, nes šios sferos pasižymi akimirkos žavesiu. Gyvai atliekama muzika, kaip ir teatro pasirodymas, vyksta čia ir dabar, neats-kiriama nuo žiūrovo ar klausytojo laike ir erdvėje, kitaip nei, pavyzdžiui, žiūrint į paveikslą. Nors ten irgi vadovaujamės akimirkos įspūdžiu, bet tai vyksta kitaip. Šitai turbūt ateina iš to, kad ir šiaip gyve-nime mėgstu sustabdyti save ir pajusti, kad gyvenu dabar. Žavi, kad toks garsas, kokį išleisiu koncerto metu, niekada nepasikar-tos. Tai didelė atsakomybė. Jau minė-jau, kad man svarbus teatras, nes jame jungiama daug meno sričių – tai atspindi mane, nes man svarbu neapsiriboti viena profesija ar veikla... Rinkdamasi studijas, susitelkiau ties muzika ir dainavimu, nes jaučiau, kad man nepakanka sėdėti vienoje vietoje ir skaityti, rašyti. Man reikia judėti, jausti savo kūną. Kai dainuoju, galiu geriau pažinti save – ir fiziškai, ir psichologiškai. Dainuodama randu labai daug atsakymų, kokia esu aš, koks yra mano kūnas, kokia yra mano psichika, siela. Kodėl žmonės eina į koncertus? Muziki-niai garsai juos jaudina, pakylėja aukščiau. Gera klausytis. Užsimiršti... arba kaip tik – prisiminti. Kodėl žmonės eina į teatrą? Kažkada iškėliau šį klausimą ir suvo-kiau: todėl, kad mato ten save. Teatras atspindi mus. Mūsų draugystes, intrigas, džiaugsmus, nuosmukius. Tai mažas mūsų gyvenimo maketas. Visas mūsų gyveni-mas vienoje dėžėje. O nejaugi nesmagu visiems kartu susirinkti ir pasižiūrėti į save? Menas mums pasakoja apie mus – glosto savimeilę. Jaučiamės pamaloninti ir esame apimti bendrumo jausmo.Teatrinė kalba veikia, nes ji ypatinga – atitolina mus nuo buities. Nemėgstu buitinio teatro. Teatras yra magija. Ir muzika yra magija. Man viskas labai svarbu: ir scenos menai, ir dailė, ir kiti menai. Bet kaip atsirinkti, kurioje iš tų sferų nori tapti profesionalu?

58_ Apžvalga | SPALIS 2015MŪZOS DVELKSMAS

žmogus kartais šneka, kad negali suprasti: lietuviškai čia jis ar uzbekiškai.Žmonių poreikiai skiriasi, bet yra ir panašumų – dauguma nori atsikratyti įtampos, balso suvaržymo – akivaizdu, kad to reikia ne vien dainininkui, bet ir visiems žmonėms. Būtų baisu, jei visi veržtųsi į didžiąją sceną, bet tai, kad daug žmonių tiesiog domisi savo balsu, man atrodo normalu ir labai džiugina. Kai ku-rie žmonės nori tapti dainininkais ar stoti į aktorinio meistriškumo kursus. Tačiau daugybė žmonių tiesiog nori dainuoti, jaučia vidinį poreikį, kuris juos galbūt nuo vaikystės kamuoja, nes jie neturėjo galimybės lankyti muzikos mokyklą ar buvo nutraukę mokymąsi. Visiems žmo-nėms bendras noras išlaisvinti savo balsą ar daugiau apie jį sužinoti, galbūt tiesiog išgirsti, koks jis yra. Šios pamokos padeda suvokti tai, apie ką dauguma žmonių net nepagalvoja – kad jie gali išreikšti save per įvairią muziką, stilius, žanrus, o ne vien per popmuziką.

Pastebėjau, kad daugelis Jūsų projektų sukasi apie balsą, jo potencialą – tai matyti ir iš pavadinimų „Laisvo balso an-samblis“ ar „Balsologijos“ projektas. Ar balsą suvokiate vien mechaniškai, kaip instrumentą, ar plačiau, tarsi savotišką metaforą?Į balsą, šį nuostabų, gyvą „instrumentą“, Dievo tvarinį, žinoma, dažnai žiūriu iš techninės pusės, nes atsieti save nuo technikos dainininkui, ypač profesio-nalui, būtų visiškai nenaudinga. Tai gali būti ir yra metafora, be jokios abejonės. Dainavimas, laisvas balsas... yra gyveni-mas, gyvastis. Filosofija, gyvenimo būdas. Pasaulio pojūtis. Kas nors jaučia didžiulę aistrą ir gyvenimo prasmę, aptarnaudamas klientus restorane ar spręsdamas finan-sines, logistines problemas, užduotis. Tai žmogaus darbas, pašaukimas, šitaip jis neša naudą kitiems ir yra reikalingas pa-sauliui. Kaip gerai, kad yra tokių žmonių! Kartais pagalvoju, kaip suktųsi pasaulis, jeigu jų nebūtų ir nebūtų kam nudirbti tokius darbus? Nes aš, štai, jaučiuosi gyva tada, kai dainuoju. Ir tai šventa. Dainavi-mas arba giedojimas teikia gyvastį. Jaučiu

Aišku, didelį vaidmenį čia vaidina psicho-loginiai momentai – žmonės bijo, nedrįsta dainuoti. Man net keista, kai, pavyzdžiui, dvidešimtmetė ar vos penkiolikmetė mergina klausia, ar jai dar nevėlu moky-tis dainuoti. Tikrai nevėlu – juk kaip tik paauglystėje balsas bręsta, formuojasi. Kai tai įvyksta, net palankiau pradėti aktyviai dainuoti! Nebūtina balso eikvoti, esant labai jaunai, galima ir vėliau mokytis tų dalykų, prie jų sugrįžti, naujai atrasti savo balsą, ypač jei vaikystėje dainavai. Dauge-liui neįprasta, bet puikus metas to mokytis yra studijuojant ar baigus studijas, nes tai investicija į save, savęs tobulinimą.

O koks šių užsiėmimų tikslas? Užsiėmimais siekiama kuo labiau pajusti savo balsą, jo savitumą. Taip pat išlaisvinti jį, išmokti kontroliuoti, sąmoningai valdy-ti, panaudoti taip, kaip nori. Pajusti, kad dainavimas ir jo mokymasis – natūralus ir nebaisus žmogui dalykas. Tai padeda pažinti save, savo kūną ir psichiką.Įvairių tikslų būna, tai priklauso nuo žmogaus. Dažniausi – atsikratyti scenos baimės ar ją sušvelninti, gebėti tvarkytis su jauduliu, švarinti artikuliaciją, mokytis raiškumo, intonacijos. Išmokti taisyklingai kvėpuoti. Daug dirbame su greitakalbė-mis, tekstais, kalbomis, eilėraščiais. Man pačiai nepaprastai įdomus oratorystės menas, traukia senovės Graikija... Labai daug kas priklauso nuo to, kokiu tempu, tyliai ar garsiai, aukštai ar žemai, rišliai ir aiškiai ar visai neaiškiai kalbame. Visi šie dalykai lemia, ar padarysime įspūdį pašnekovui, pavyzdžiui, darbo pokalbyje arba skaitydami pranešimą prieš audi-toriją, ar ne. Kartais šnekamės vienu du, kartais miniai žmonių – tai skirtingos situacijos. Yra tokių žmonių, kurie neturi problemų šnekėdami, jie tiesiog skambiai, raiškiai šneka. Tokių klausytis malonu-mas! Yra tokių, kurie šneka, tarsi būtų prisipylę į burną akmenėlių ir šnekėdami barstytų juos į šalis... panašiai kaip toj pasakoj, kur mergelės pamotę ir netikras seseris nubaudė ir, joms tik prasižiojus kokį žodį ištart, iš burnos krisdavo rupū-žės ir kiti šiurpūs gyviai (juokiasi). Na, čia stiprus palyginimas. Bet patikėkit manim,

savo tvarinį vadinti kūrybine laboratorija. Joje vystoma įvairi veikla. Be ansamblių užsiėmimų vedu individualias pamokas-konsultacijas. Be to, organizuoju ir vedu savaitgalio seminarus, kurie skirti mote-rims ir vyrams, norintiems savarankiškai tobulinti savo kalbėjimo ir dainavimo gebėjimus.

Papasakokite daugiau, kaip vyksta užsiė-mimai Laisvo balso studijoje.Sunku net papasakoti, kaip jie vyksta, rei-kėtų viską gyvai pamatyti ir patirti. Nors iš tikrųjų aš laikausi aiškios darbo siste-mos ir pamokos plano. Trumpai tariant, stengiuosi derinti tradicinius ir netradi-cinius, įprastus ir naujus, išmušančius iš vėžių dalykus. Pavyzdžiui, prasidainuoti galima ne vien mums visiems žinomais, muzikos mokykloje išmoktais būdais. Yra labai įvairių būdų, kaip apšilti kūną, balso stygas, kaip prieiti prie kūrinio, kaip for-muoti repertuarą. Savo mokiniams rodau daug kvėpavimo pratimų, įvairių žaidimų. Kuriame asociacijas, mėgdžiojame žvėrių, paukščių leidžiamus garsus ar motorus, laivo sirenas. Labai daug improvizuoja-me tam, kad pajustume, koks yra mūsų tikras balsas ir, bene svarbiausia, kad pasijaustume esantys kūrybingi! Kūrinius, dainas skiriu, atsižvelgdama į mokinių balso prigimtį, neįrėmindama dainininkų viename stiliuje. Todėl mūsų ansambliai nereprezentuoja vieno stiliaus. Mes „para-gaujame“ įvairių epochų, susipažįstame su įvairiais žanrais tam, kad lavintume savo muzikinį suvokimą ir tobulintume balsą.Sakyčiau, individuali pamoka įdomi, nes, bendraudamas su vienu žmogumi, gali jį labiau pažinti ir galbūt jam daugiau duoti, bet, dirbant su ansambliais, yra sukuriama neįtikėtina atmosfera. Juose labai linksma! Vieni žmonės dainuoja, kiti lavina kal-bėjimą. Ruošiame įvairias kalbas, susiju-sias su jų darbu, profesine veikla. Mano pamokas lanko ne tik dainininkai ar aktoriai, bet visi, kuriems svarbu aiškiai ir gražiai kalbėti: mokytojai, renginių, laidų vedėjai, advokatai, vadovai ir kiti. Sutinku įvairiausių profesijų atstovų! Dirbdama šį darbą jaučiu, koks beprotiškai įdomus yra gyvenimas! (šypsosi).

_592015 SPALIS | Apžvalga MŪZOS DVELKSMAS

kad galėtų išgyventi arba tapti žinomas. Skaudu, bet tai itin dažnas reiškinys.Kita vertus, kuriu ne tik sau, bet ir klausytojui, žiūrovui. Savo kūryba, menu norisi dalytis, o ne pasilikti vien tik sau. Kūryba turi kisti, įgauti naują lygmenį. Labai gera gauti atsaką, nuoširdų, teigia-mą atsiliepimą, išgirsti įdomią nuomonę. Kai Gedulo ir vilties dienos minėjime birželio mėnesį dainavau lietuvių liaudies dainas, daug žmonių po renginio priėjo prie manęs ir dėkojo. Buvo labai malonu. Tai reiškė, kad mano dainavimas pasiekė jų širdis, vadinasi, pasiekė tikslą. Noriu, kad ir mano pačios kūryba netolimoje ateityje paliestų žmonių širdis.

Šiandien, o gal ir visais laikais, kūrybiš-kumas reikalingas ne vien kuriančiajam meną, bet ir kiekvienam žmogui. Kaip Jūs suprantate kūrybiškumą ir kiek jis reikalingas kasdienybėje? Manau, kad kiekvienoje specialybėje, kiekviename darbe kūrybiškumas įgauna naujas prasmes, išraiškas. Man kūrybišku-mas reiškia lankstumą, vaizduotę, džiugų nusiteikimą, meilę žmonėms. Kai kuriems žmonėms kūryba asocijuojasi su posa-kiu „Per kančias į žvaigždes“. Žinoma, kai stengiesi kažko pasiekti, susiduri su sunkumais, bet juos gali įveikti, rasti išeitį, tad tai jokiu būdu nereiškia kančios. Jeigu myli savo darbą, gali prie jo prieiti įvairiais būdais ir jausti kitą žmogų. Pavyzdžiui, mokytojas turi nuolat pasitelkti kūry-biškumą, psichologines žinias tam, kad pajustų, kodėl mokinys liūdnas, užsidaręs ir prakalbintų jį. Lygiai taip pat kūrybiš-kumas reikalingas ir kituose darbuose – net ir fabrike gali krauti krovinius švil-paudamas ar dainuodamas, taip lengviau ir darbą nudirbti. Šiandien pastebiu vieną teigiamą pokytį: kaip gerai, kad atsigręžiame į tai, kas buvo anksčiau – turiu omenyje specializuo-tas parduotuvėles, kurias parduotuvių tinklai buvo beveik išstūmę. Juk Vilniuje vingiuoja Odminių, Labdarių gatvės, kurių pavadinimai kilę nuo senovėje ten dirbusių žmonių amato. Man labai patinka ateiti į Tymo turgų čia, Užupyje, ir pabendrauti su pardavėjais. Kai perki ką

Charmsą skaitau originalo kalba. Kartais einu sau ir mąstau arba kalbu ispaniškai, klausausi sąskambių. Pastebėjau, kad kai žmogus kalba gražiai, įdomiai, savitai, man taip gera klausytis visaip skambančių garsų ir jo tariamų žodžių, kad tai net daro fizinį, fiziologinį poveikį!Analizuodama šiuos dalykus, supratau, kad tai susiję su mano muzikine klausa. Turint gerą klausą, daug lengviau išmokti ir įsiminti žodžius, juos ištarti. Domiuosi garsais, sąskambiais ir tuo, kokį meną galima iš jų sukurti. Svarbiausia tai, kad kiekviena kalba išreiškia tam tikrą būseną, taigi skirtingoms emocijoms atskleisti bei išreikšti renkuosi skirtingas kalbas.Kalbos svarbios ir dėl to, kad tai komunikacijos priemonė, o man patinka kalbėtis su žmonėmis.

O kai kuriate muziką, ar galvojate apie klausytoją?Pirmiausia galvoju apie tai, ko pati noriu išmokti kurdama ir dainuodama, ką noriu atrasti, kokia to prasmė man pačiai konkrečiame gyvenimo etape. Kai žmogui patinka tai, ką jis daro, jis gali geriau perteikti savo darbą ir nešti džiaugsmą kitiems. Labai gaila, kad kartais meni-ninkai būna priversti užgniaužti savo idėjas, kūrybingumą, potencialą, o kartais net keisti stilių ar požiūrį vien dėl to, kad būna nesuprasti neišsilavinusių ar tiesiog kitokį skonį turinčių piliečių. Tuomet jis turi tenkinti ne savo, o kitų poreikius,

tai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šis jausmas tarsi užplūsta visą galvą ir visą kūną. Panašiai kaip vaikštant miške ir kvėpuojant grynu oru ar išsimaudžius jūroj karštą vasaros dieną, kai galva prade-da svaigti ir tvinksėti, ar įsimylėjus šaunų žmogų, ar sutikus sielos draugą, kai pajun-ti bendrystę, kuri praturtina tave ir neša beribį džiaugsmą. Neįkainojami dalykai. Kiekvienam žmogui linkiu atrasti pojūtį savyje, kada jis jaučiasi esąs gyvas. Tada gyvenimas įgauna visai kitų atspalvių! Aš domiuosi balso prigimtimi ir psichologija, tembrais... vokalinėmis tech-nikomis. Taigi, nors labai myliu instru-mentus, pavyzdžiui, klarnetą, kontrabosą, violončelę, fleitą, fortepijoną, kartais kuriu muziką tik balsams. Nagrinėju balsą, ką ir atspindi mano projektų pavadinimai.

Muzikos ir poezijos projekte „Milosz Clouds“ („Milošo debesys“) skaitote poeto eilėraščius lietuviškai, lenkiškai ir angliškai, o programoje „Singing Hindi Zahra“ dalį dainų atliekate berberų kal-bomis. Kodėl Jus domina įvairios kalbos?Todėl, kad kalba yra muzika! Kalbos man visą gyvenimą buvo svarbios. Kai buvau maža, pasakiau visiems, kad mokysiuo-si persų kalbos, nors net nebuvau jos girdėjusi! Vėliau suvokiau, kad man tiesiog gražiai skambėjo žodis „persai“. Nuo trejų metų mokiausi anglų, o rusų kalbos išmokau žiūrėdama televizorių. Šiandien rusų rašytojus Josifą Brodskį ir Daniilą

„Laisvo balso" ansamblis

Iš a

smen

inio

Mild

os A

rčik

ausk

aitė

s ar

chyv

o

60_ Apžvalga | SPALIS 2015POLITIKAI SKAITO

nors iš žmogaus, kuris išmano ir myli savo amatą, ne vien įsigyji prekę, bet ir šio bei to išmoksti. Jie tiesiog kitaip parduoda. Pavyzdžiui, viena moteris turguje parda-vinėja ropes ir apie jas šneka taip, kaip aš apie dainavimą. Ji žino, kiek ten vitaminų, net yra gavusi apdovanojimą už tai, kad rūpinasi žmonių sveikata. Jūs pamatytu-mėte, kaip ji myli ropes! (šypsosi).Man atrodo, labai svarbu, kad pats gerai jaustumeisi, kad tau būtų gera dirbti savo darbą ir kartu, kad neštum naudą kitiems – privalo būti ta apykaita. Bet apsižvalgy-kime aplink ir paklauskime žmonių, ar jie visi dirba būtent tai, ką nori?

Kokiuose renginiuose lankotės laisvalai-kiu, kas Jus įkvepia iš lietuvių menininkų?Iš Lietuvoje vykstančių meno renginių daugiausia domiuosi ir lankausi šiuolaiki-nės akademinės, klasikinės, senovinės mu-zikos koncertuose ir džiazo festivaliuose. Man labai brangus ir patinka visoks teatras – tiek klasikinis, tiek modernusis. Apskritai manau, kad bet kokio meno pa-skirtis – gydyti sielą, praskaidrinti kasdie-nybę. Tiek laukuose žmonės dainuoja, kad palengvintų savo dalią – taip juk ir bliuzas gimė, tiek kare, ir taip yra nuo senų laikų, tad tai negali nieko nereikšti.O įkvepia mane dailininkas Rimvydas Mulevičius, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas, daugybę metų atidavęs studentams, kuriantis vi-tražus bažnyčioms ir privačioms erdvėms, puikiai išmanantis grafiką bei tapybą. Kaip muzikantei ir dailininkų dukrai man labai gera bendrauti su dailininku, ir ne bet kokiu, o būtent su Rimu Mule. Jis nepaprastai gyvastingas, išsilavinęs žmo-gus, į daug ką žiūri su humoru – paben-dravusi su juo, pasikraunu tiek emocine, tiek intelektine prasme.Man brangiausi tie žmonės, apie kuriuos galiu pasakyti jie jaučia pasaulį – ne vien sėdi savo lopinėlyje ir niekuo nesirūpina. Kai žmogui pasidaro viskas vis vien, jis tampa nebegyvas. O su tokiais žmonėmis kaip Rimas Mulė labai įdomu, jis įkvepia kurti savo dalykus, dirbti savo darbus, nesustoti, eiti pirmyn ir suteikia man viltį, kad pasaulyje dar yra gyvų žmonių. ■

Seimo Parlamentinių tyrimų departa-mentas (PTD) atliko reikšmingą ir gana išsamų tyrimą ,,Teisėkūros tendencijos ir rodikliai Europos Sąjungos valstybėse ir Lietuvoje“.Kuo šis tyrimas gali pasitarnauti parlamentarams, organizuojant savo darbą, ir visuomenei, susidarant kuo

teisingesnį įsivaizdavimą, ką ir kaip veikia jų išrinktieji į Seimą ir ką jie iš tikrųjų turėtų veikti?

Mūsų visuomenėje daugeliui kaip kuolu įkalta į galvas, kad Seimo narys nuo ryto iki vakaro kiaurus metus turi sėdėti Seimo posėdžių salėje ir per daug nesigin-čydamas balsuoti ir balsuoti. Rinkėjams vos ne kasdien bandoma įteigti, kad Seimo narys ir pats Seimas in corpore praktiškai visada atsako už viską, kas vyksta vals-tybėje, lyg nebūtų Vyriausybės, ministrų ir ministerijų, kitų valstybės institucijų. Pavyzdžiui, parašė laikraštis apie nuo tilto niekdarių numestą šuniuką – kitą dieną į daugybę mikrofonų reikia atsakinėti, ką dabar darys Seimas... Taip nuosekliai ir įkyriai formuojama iškreipta visuomenės nuomonė apie Seimą ir jo narius.

Brandžios demokratijos šalyse parla-mentarai atlieka mažiausiai tris funkcijas:

1) įstatymų leidybos;2) parlamentinės kontrolės; 3) atstovavimo.Parlamentinių tyrimų departamento

(toliau – PTD) tyrimas išryškino tikrai labai, švelniai tariant, įdomius Lietuvos Respublikos Seimo veiklos organizavi-mo skirtumus, lyginant su Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių parlamentais.

PIRMASIS PARADOKSAS: KAS TEIKIA PARLAMENTUI ĮSTATYMŲ PROJEKTUS IR KAS TURĖTŲ TEIKTI

Mūsų Konstitucijoje pasakyta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Seimo nariai, šalies vadovas ir Vyriausy-bė, taip pat 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių.

Kaipgi pasiskirsto šių subjektų akty-vumas? PTD ėmė duomenis iš praeitos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo statistikos, nes ši kadencija nepasibaigu-si, todėl ir duomenų nėra, nors vargu ar tendencijos yra iš esmės pasikeitusios.

ĮSTATYMŲ LEIDYBA LIETUVOJE IR KITOSE ES ŠALYSE: FAKTAI IR TENDENCIJOS

Stasys ŠEDBARAS, Seimo TS-LKD frakcijos narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas

Iš a

smen

inio

Sta

sio

Šedb

aro

arch

yvo

Rinkėjams vos ne kasdien bandoma įteigti, kad Seimo narys ir pats Seimas in corpore praktiškai visada atsako už viską, kas vyksta valstybėje, lyg nebūtų Vyriausybės, ministrų ir ministerijų, kitų valstybės institucijų.

_612015 SPALIS | Apžvalga POLITIKAI SKAITO

paprastai santykis tarp registruotų ir priimtų teisės aktų yra devyni iš dešimt. Štai čia situacija jei nejuokinga, tai tikrai liūdna: iš minėtų 5 052 visų teisės aktų priimta tik 2 487 (49 proc.), o iš 2 972 įstatymų projektų – tik 1 790 (60 proc.).

Dar įdomesnė padėtis matyti pana-grinėjus teisėkūros efektyvumą pagal tai, kas registravo teisės aktų projektus. Iš Seimo narių įregistruotų 3 097 bet kokių teisės aktų projektų buvo priimti tik 1 194 teisės aktai (38,6 proc.), o iš Vyriausybės registruotų 1 752 projektų – 1 184 (beveik 68 proc.).

Tuo tarpu per paskutinę kadenciją Danijos parlamente iš 857 įstatymų projektų priimti 852 įstatymai, Liuk-semburge – iš 440 projektų priimti 372 įstatymai, Kipre – iš 383 projektų priimti 318 įstatymų.

Štai čia ir išlenda yla iš maišo. Įvai-riose ataskaitose kai kurie Seimo nariai, ypač per rinkimus, dirbtinai kelia savo ,,vertę“. Tiesą sakant, jie apgaudinėja rinkėjus, jeigu nepateikia kito skaičiaus – o kiek iš jų įregistruotų projektų buvo reikšmingi, kokybiški ir dėl to tapo galiojančiais teisės aktais?

Žmonės turi žinoti, kad Seimo posėdžių sekretoriate įregistravus bet kokį teisės akto projektą, kad ir turintį vieną sakinį, įsijungia brangiai mokesčių mokėtojams kainuojantis mechanizmas:

vyriausybės pateiktų įstatymų projektų, o parlamento deputatų – tik 31,5 proc., Švedijoje – 99,8 proc. vyriausybės pa-teiktų projektų ir tik 2,8 proc. deputatų pateiktų įstatymų projektų, Jungtinėje Karalystėje – 90,8 proc. vyriausybės pa-teiktų projektų ir tik 4,2 proc. deputatų pateiktų įstatymų projektų.

Kokią išvadą galime iš to padaryti? Ogi tai, kad ne tiek Seimo nariai turi stengtis lopyti teisėkūros spragas, o bū-tent Vyriausybė ir už savo veiklos sritis atsakingi ministrai, kurie turi ne du-tris padėjėjus, o ištisus tarnautojų aparatus, vadinamus ministerijomis.

Bet tai dar nėra pagrindinis rodiklis, kuris galėtų atskleisti tikrąją parlamen-taro veiklos esmę ir reikšmę.

REGISTRUOTŲ PROJEKTŲ GAUSA – BŪDAS PASIPUIKUOTI PRIEŠ RINKĖJUS

Jei žiūrėtume plačiau, bet kokių teisės aktų projektų per praėjusią kadenciją buvo priregistruota net 5 052. Seimo nariai registravo 3 097 (61,3 proc.), o Vy-riausybė – tik 1 752 (34,6 proc.). Tačiau būtų neteisinga ir nesąžininga neparodyti dar vieno – tikrojo rodiklio: o kiek iš tos gausos projektų yra priimama ir jie tampa įstatymais, kitais teisės aktais?

Yra tokia bendra europinė 90 proc. teisėkūros taisyklė. Tai reiškia, kad

Pagal praėjusios kadencijos (2008-2012 m.) duomenis, Seimo posėdžių se-kretoriate iš viso buvo užregistruoti 2 972 įstatymų projektai. Vyriausybė registravo 51 procentą, Seimo nariai – 47 procentus projektų, t.y. beveik po lygiai.

Kas čia tokio – pasakytumėte. O reikalas tas, kad tai nėra normalu. Būtent parlamentinės daugumos sudaryta vy-riausybė modernios demokratijos šalyse yra pagrindinis įstatymų projektų inicia-torius. Ji atsako už krašto reikalų tvarky-mą ir geriausiai mato (arba turi matyti), kokį teisinį reguliavimą reikia nustatyti arba keisti. Štai per panašų laiką Danijoje beveik 98 procentus įstatymų projektų parlamentui pateikia Vyriausybė, Liuk-semburge – virš 94, Graikijoje – virš 80 procentų ir pan. Kita vertus, modernios demokratijos šalyse neįsivaizduojama, kad parlamentas iš viso galėtų tiek gauti įstatymų projektų ir kokybiškai juos apsvarstyti. Štai Britų parlamente per kadenciją įregistruoti 36, Italijoje – 52, Ispanijoje – 33 įstatymų projektai.

Papildant šiuos duomenis, būtina pasakyti, kokį rezultatą pasiekia parla-mentaro ir Vyriausybės pateiktas įstaty-mo projektas. Lietuvoje iš Vyriausybės pateiktų įstatymų projektų priimami 74,6 proc., Seimo narių – tik 37,4 proc.

Kitose šalyse padėtis dar įdomes-nė. Štai Danijoje priimami 100 proc.

Bet kokių teisės aktų projektų per praėjusią kadenciją buvo priregistruota net 5 052

ww

w.w

ikip

edia

.org

Rus

savi

a nu

otra

uka

62_ Apžvalga | SPALIS 2015POLITIKAI SKAITO

(ir kitų Vakarų šalių) parlamentarai neturi ką veikti, kad tiek laiko skiria vienam įstatymui?

Atsakymas labai paprastas: pasižiū-rėkime, kiek originalių (tai yra, naujų įstatymų arba visiškai naujų jų redak-cijų) priima Europos parlamentai? Štai Lietuvoje tokių originalių įstatymų per kadenciją priimta tik 4,9 proc. Vadinasi visi kiti priėmimai (virš 95 proc.) yra jau galiojančių įstatymų pataisos. Nesibai-giančios pataisos, kartais pataisai dar ne-įsigaliojus – priimtõs pataisõs pãtaisos...

Tačiau kitur yra kitaip. Štai per kadenciją Vengrijoje priimti 37,4 proc., Kipre – 33,3 proc., Švedijoje – 17,9 proc. originalių įstatymų.

Ką tai reiškia? Tai, kad neskubant, gerai išdiskutavus, dešimt kartų pasvėrus, galima priimti įstatymą, kurio nereikės bėgti taisyti po metų ar pusmečio. Juk taip tuščiai švaistomas laikas, kurį galima būtų skirti kitoms dviem privalomoms parlamento nario funkcijoms vykdyti.

KĄ IŠ TIESŲ TURI VEIKTI PARLAMENTO NARYS?

Be abejo, svarstyti ir priimti įsta-tymus. Jau aptarėme, kad šią funkciją galima ir būtina vykdyti daug efektyviau, ekonomiškiau ir kvalifikuočiau.

Pagrindinis šaltinis, iš kurio parla-mentas turėtų gauti įstatymų projektus, yra vyriausybė. Jeigu parlamentinėje res-publikoje vyriausybė nesugeba parengti ir pateikti įstatymų leidėjui reikalin-gų projektų, vadinasi, parlamentinė

buvo priimti. Iš šių priimtų projektų net 1 239 arba beveik pusė (o įstaty-mų – daugiau kaip pusė) buvo priimta ypatingos skubos tvarka. Į šį skaičių, žinoma, įeina ir tie projektai, kurie buvo apsvarstyti bendra tvarka ir, nesant jokių pasiūlymų ir pastabų, tik priėmimui buvo pasiūlyti priimti ypatinga skuba, tačiau tarp jų buvo ir tokių, kurie buvo priimti per keletą valandų. Tai reiškia, kad šių projektų nesvarstė komitetai, savo pastabų neteikė visuomenė ir suinteresuotos institucijos, taip pat buvo apribota Seimo narių teisė teikti savo pasiūlymus.

Palyginimui: Suomijoje pagreitinta tvarka priimama 0,4 proc., Švedijoje – 0,6 proc., Jungtinėje Karalystėje – 4,4 proc. įstatymų ir taip toliau.

Pagal plenarinių posėdžių skaičių ir priimtų įstatymų skaičių esame ryškūs lyderiai nuo kito galo. Mūsų parlamentas per 367 plenarinių posėdžių valandas su-gebėjo priimti 425 įstatymus (įstatymus, o ne bet kokius kitus teisės aktus), tai yra, po 1,16 įstatymo per posėdžio valandą. Pasibaigus kiekvienai sesijai, pasigiriame, kaip produktyviai Seimas dirbo.

Štai Jungtinėje Karalystėje per 1 131 (!) plenarinio posėdžio valandą buvo priimti 36 įstatymai (vienam įstatymui – daugiau kaip 31 valanda), Italijoje – per 837 plenarinių posėdžių valandas priimti 52 įstatymai, Švedijoje – per 720 plenarinių posėdžių valandų priimti 248 įstatymai ir taip toliau.

Kyla pagrįstas klausimas: ar minėtų

būtinai išvadas turi parašyti Seimo Teisės departamentas ir Europos Teisės departamentas, projektas įtraukiamas į darbotvarkę, išdalijamas Seimo nariams, jo pateikimui Seimo posėdžių salėje numatomas laikas, Seimo nariai klausosi iniciatoriaus, paprastai atsakoma į krūvą klausimų, sugaištama nemažai brangaus laiko, kol įvyksta pirmasis balsavimas. Dar gerai, kad jo metu niekam tikęs projektas pasiunčiamas ,,į šiukšlių dėžę“.

Jeigu jis ,,prašoka“ pateikimo stadiją, čia ,,užsiveda“ visa teisėkūros mašina: paskiriamas pagrindinis, o neretai ir pa-pildomas (papildomi) komitetas, privalu projektą skelbti visuomenei ir prašyti suinteresuotų institucijų nuomonių, ga-vus jas – rengti klausymus (pasitarimus), po to – skirti pakankamai laiko svarstyti komiteto posėdyje. Tada jau komitetas sprendžia, ar siūlyti Seimui svarstyti įstatymą, ar jį tobulinti, ar atmesti. Kai Seimas atmeta įstatymo projektą šioje stadijoje, būtų gerai, kad Seimo kancelia-rija suskaičiuotų ir visuomenei praneštų, kiek visi šie veiksmai kainavo. O juk projektas gali būti atmestas ir priėmimo metu, kai atlikta dar daugiau veiksmų!

Tada tie ,,rašytojai“, kurie tik ,,kepa“ įstatymų projektus, kurie niekam nerei-kalingi ir, ko gero, iš anksto žinant, kad nebus priimti, turėtų rinkėjams pasiaiš-kinti, ar jie tikrai tinkamai vykdo Tautos atstovo pareigas.

SKUBUMAS TINKA TIK BLUSOMS GAUDYTI

Taip teigia lietuvių liaudies išmintis. Lietuvos Respublikos Seimo statu-te, pagrindiniame dokumente, pagal kurį, greta Konstitucijos, dirba Tautos atstovybė, yra numatytos pagreitintos įstatymų priėmimo procedūros: skubos ir ypatingos skubos tvarka.

Mes neneigiame, kad kartais gali susidaryti tokia situacija, kai Seime pri-imti įstatymą gali tekti per vieną dieną. Tačiau akivaizdu, kad tokių atvejų negali būti daug.

Minėjome, kad per praeitą kadenciją Seime buvo užregistruoti iš viso 5 052 teisės aktų projektai, iš kurių tik 2 487 Lietuvos Respublikos Seimas

ww

w.w

ikip

edia

.org

Mar

cin

Bia

lek

nuot

rauk

a


PORTUGALIJA – ŠIURKŠTI, BET SVETINGA ŽEMĖČeslovas IŠKAUSKAS

KELIONĖS

„Obrigado“. Šį portugalų kalbos žodį kartojome nuolat, keliaudami po Iberijos pusiasalio šalį, nusitęsusią ilga juosta pagal Atlanto vandenyną nuo ispaniškųjų Pirėnų iki saulėtosios Algarvės. Trumputis „ačiū“ kiek pana-šus į kitą sąvoką „abrigado“, kuri reiškia šiltai apsirengusį, nuoširdų, jaukų... Gal kartais ir klydome tardami, tačiau portugalai tik šypsojosi: jie suprato, kad mes norime sakyti „nuoširdus ačiū“, „širdingas ačiū“, „šiltas ačiū“.

Apskritai, iš beveik 11 mln. portu-galų gyventojų, pagal „Eurobarometer“ apklausą, angliškai moka susikalbėti tik 26 proc. gyventojų, o prancūziškai – 24 proc. Todėl mus glumino, kad net pas-laugų sferoje dirbantis jaunimas sunkiai kalbėdavo angliškai ir prašydavo geriau

Senolis portugalas ant grotelių iškepė žuvį...

Iš a

smen

inio

Čes

lovo

Iška

usko

arc

hyvo

prašnekti prancūziškai, jau nekalbant apie vyresnius. Vieno viešbučio jauna administratorė sakė, kad mokykloje buvo mažai anglų kalbos pamokų. Is-panų kalbą moka vos 9 proc. portugalų, nes nuo seno šios dvi tautos yra konku-rentės – tiek kolonijinėje politikoje, tiek tarpusavio santykiuose.

Betgi mūsų „obrigado“ visi suprato. Ir tai svarbiausia. Apskritai, būnant bet kurioje šalyje, privalu išmokti bent kele-tą jos žodžių – tiek gerbiant tautą, tiek tikintis malonesnio užsieniečio aptar-navimo. Tad mes, keliaujantys nuomotu automobiliu nuo Porto iki Sagreso ir atgal per kalnuotas Portugalijos vieto-ves, neprašovėme. Stebuklingasis „ačiū“ atvėrė kelius net į 81-rių metų senolio, pasiūliusio mums butą ant smėlėto Viduržemio jūros kranto Salemos

dauguma, ją suformavusi, yra nestabili, nesilaikanti atsakingo valdymo principo.

Teisėkūra turi būti itin atsakingas procesas ir prasidėti ne parlamente, o ministerijoms diskutuojant su interesų grupėmis, tariantis su aktyviais visuo-menės nariais, vadovaujantis jau galio-jančių teisės aktų veikimo monitoringo išvadomis, būtinai pasitelkiant įvairių sričių mokslininkus. Būtų dar geriau, jei iš garbių mokslininkų turėtume kažką panašaus į prancūziškąją Valstybės tarybą, kuri galėtų pateikti ekspertinį teisės akto projekto vertinimą ir tai padėtų parla-mentarams apsispręsti dėl vieno ar kito teisės akto.

Skaitytojui, ko gero, jau vėl kyla kitas klausimas: o ką tada veiksite jūs, Tautos atstovai?

Į šį klausimą pateiktume kitą: ar daug girdime apie parlamentinę kontrolę Lietuvoje? Kaip ji vyksta? Koks jos efek-tyvumas? O juk tai nė kiek ne mažiau svarbi, jei ne svarbesnė, Tautos atstovybės funkcija, užtikrinanti, kad vykdomoji valdžia, daugybė įstaigų ir įstaigėlių, kuriose darbuojasi tūkstančiai tarnautojų, tikrai tarnauja žmonėms (kaip reikalau-ja Konstitucija), o ne sau ar ,,grupelei draugų“? Žinoma, tokiu atveju parlamen-taras turi būti tikras tos srities, kurioje vykdys parlamentinę kontrolę, žinovas, o ,,ne kiekviena melžėja“. Apie tai visų pirma turi galvoti rinkėjas, rinkimų dieną eidamas prie balsadėžės.

Nė kiek ne mažiau svarbu ir atsto-vavimo funkcija. Viena vertus, tai šalies reprezentavimas svetur, šalies interesų gynimas organizacijose, kurių narė yra Lietuva ir kur atstovavimo funkcija priklauso parlamentarams (vieniems ar kartu su kitų institucijų atstovais).

Tačiau Tautos atstovui labai svar-bu palaikyti nuolatinį ryšį su rinkėjais, jausti gyventojų nuotaikas, lūkesčius, girdėti nusiskundimus ir išryškinti esamas problemas, kurias parlamentinės kontrolės rėmuose galėtų spręsti. Juk tik taip užsimegztų labiau dalykiškas ryšys tarp gyventojų ir jų rinktų atstovų, o tai, be jokios abejonės, sustiprintų pasitikėji-mą Seimu ir apskritai savo valstybe. ■

64_ Apžvalga | SPALIS 2015KELIONĖS

Keista, kad nedidelė, ilgu ruožu palei vandenyną išsidėsčiusi valstybė (daugiau kaip 92 tūkst. kv. km ploto), XV-XVI a. iškilo į pasaulines galybes ir net tapo tolimiausių kraštų kolonizatore. Kažkada jos ekonominė, politinė ir kul-tūrinė įtaka prilygo Anglijai, Prancūzijai ir Ispanijai. XV – ojo amžiaus pradžioje portugalų armados išsilaipino Šiau-rės Afrikoje, apiplaukė Pietų žemyną, paskui užėmė Azorus, o 1500-aisiais atplaukė prie Brazilijos krantų. Iki tol portugalai didžiojo keliautojo Vasco da Gamos pastangomis įsitvirtino Indijos vandenyne, net buvo užėmę Bahreiną.

1580 m. Portugalija buvo suvie-nyta su Ispanija, todėl jos ekspansinis savarankiškumas sumenko. Tiesa, mokslininkų duomenimis, dar 1815 m. Portugalijos imperija tarp visų pasaulio galybių užėmė 10 vietą ir valdė 10,4 mln. kv. km kolonijų teritorijos. Portu-galijos kolonijinė imperija savo kolonijas galutinai prarado tik prieš 16 metų, kai nepriklausomybę paskelbė Makao

nuo seno išmoko sūdyti menkę jūroje, kad ji atlaikytų ilgą kelionę namo ir išdžiovinti saulėje ant laivo stiebų. Taip paruošta menkė gali būti laikoma ištisus mėnesius, vėliau mirkoma vandenyje ir naudojama maistui. Bet pernelyg inten-syvi žvejyba privertė portugalus pradėti importuoti menkę iš Norvegijos. Matyt, tokia žuvis ir pateko ant mūsų stalo... Užtat iš rytą nusipirktos tik ką naktį sugautos žuvies išvirta žuvienė buvo nuostabi. Pakvipo namais...

Apskritai, automobiliu sukartus 2400 km per visą Portugaliją, užgrie-biant vakarinius Ispanijos rajonus tarp Badajozo bei Cacereso, su keturių dienų lepinimusi Sagreso paplūdimiuose ga-lima vadinti gerai subalansuotu poilsiu. Portugalija ypač tinka tokioms kelio-nėms. Įvairi gamta ir gana „aštrūs“ jos peizažai, vandenyno vėjai, neleidžiantys labai įkaisti orams, puikus paplūdimių smėlis, puikūs jūros gėrybių valgiai ir nuostabus vynas – ko daugiau gali norėti neišrankus keliautojas...

kurorte, širdį. Žmogus ne tik paįvairino nuobodžią pensininko kasdienybę (sakė gaunąs apie 400 eurų pensiją), bet ir surengė tik ką įlankoje sugautos žuvies (peixe) kepimo ceremoniją.

Savo namo kieme, kuriame žmogus augina šiek tiek vynuogių, pomido-rų, prieskoninių daržovių, alyvuogių, kriaušių, migdolų, įrengtas židinys su grotelėmis. Šviežias neišdarinėtas žuve-les jis tiesė ant šių grotelių, kepė jas ant karštos ugnies, kurios dūmą paskanino sumestais trintais migdolų kevalais, vis papūsdamas specialia vėduokle. Ant terasos stalo jos buvo patiektos su jaunu, vos metų raudonuoju vynu (vinho tinto). Pirštus apsilaižysi...

Žuvis Portugalijoje nėra brangi, tačiau jų nacionalinio patiekalo – sar-dinių ant grotelių – kaina irgi atitin-ka savo statusą. Tačiau štai Aljezuro miestelio restorane patiekta žuvis (tai buvo gigantiška menkė arba bacalhau) buvo tik ką atšildyta, persūdyta ir sausa kaip pintis. Pasirodo, portugalų žvejai

Vyskupų sodas Castelo Branko mieste

Iš a

smen

inio

Čes

lovo

Iška

usko

arc

hyvo

_652015 SPALIS | Apžvalga KELIONĖS

pavadinimu „International“.Leisdamiesi vandenyno pakrante

žemyn (visiškai priartėti prie jo galime tik pietuose), aplankome vieną iš labiau-siai į Vakarus nutolusių iškyšulių Sinesą (Cabo de Sines), prieš tai, žinoma, užsu-kę į Fatimą. Tai nedidelis, vos už 30 km nuo Leiros į pietryčius nutolęs mieste-lis, kurio šerdyje – tikėjimo šiuo, prieš 98 metus įvykusiu, stebuklu simbolis. Dabar čia įkurtas tikras memorialas su 1928 m. pastatyta bažnyčia, didžiule aikšte, kuri dukart didesnė negu šv. Petro aikštė Romoje, kolonada. Aikštėje yra kriptos, kuriose galima pasimelsti, didžiulė erdvė dvasinėms konferenci-joms ir susitikimams su dvasininkais, galima sudeginti pašventintą vaško žva-kę, o Pasirodymo koplyčioje Mergelės Marijos skulptūros karūnoje pamatyti kulką, kuria 1981 m. pasikėsinta į Joną Paulių II. Beje, dar už 30 km į rytus yra senas miestas Tomaras, kuriame galima pasigrožėti tamplierių ordino pilimi, sinagoga, Emanuelio I, XV a. pabaigoje išvijusio žydus, skulptūra.

Leisdamiesi gana nykiais, vynuo-gynais ir alyvmedžiais apsodintais keliais link Sagreso, galite užsukti į bet kurį žvejų kaimelį ir nusipirkti šviežios žuvies. Greta būtinai surasite paplūdimį, kurį netikėtai aptikome Karapateiro-je (Carrapateira) – vos už 44 km nuo pietvakarinio Europos iškyšulio. Na, žinoma – ir Sagreso uolos, atviras van-denynas, besijungiąs su Viduržemio jūra, įspūdingas Sent Vinsento kyšulys su NATO priklausančiu fortu ir švyturiu.

Į rytus, kur beužsuktum prie jūros, – ramūs, saulėti užutekiai, kuriuose puikūs pliažai, kvapą gniaužiantys reginiai ir jūrų gėrybių pilni kavinių valgiaraščiai. O ir kava Portugalijoje nuostabi – espre-so ar amerikietiška. Po poilsio Salemoje (šis kurortinis miestelis paprastai turisti-niuose maršrutuose nežymimas) aplan-kome Burgau, kitus pajūrio kaimelius, bet labiausiai stebino Lagosas – pirmasis vergų turgus Europoje. Tiesa, ne jis ar bažnyčios mus traukė, o pakrantės uolos bei urvai, po kuriuos už 12 eurų žmogui pusvalandį jus pairstys kateris. Brangu,

Portugalijoje siekė 16,2 proc. Pagal BVP šalis užima 55 vietą pasaulyje, o vienam gyventojui jo tenka beveik tiek pat, kiek Lietuvoje. Portugalijos skolos 2009 m. siekė 78 proc. BVP. Buvo prognozuo-jama, kad 2012 m. jos pasieks net 108 proc. BVP. Palyginimui: 2001 m. ban-krutavusios Argentinos skolos tesiekė 62 proc. BVP.

Tiesa, bankrotas Portugalijos neištiko. Bet ji kartu su Ispanija, Italija ir kitomis Pietų Europos šalimis dar neatsitraukė nuo šios prarajos. Daž-niausiai tai suvokiama, lyginant kainas. Labai populiariame šalies prekybos tinkle „Intermarché“ vynuogės, kurias gausiai augina patys portugalai, pomi-dorai ir kitos daržovės bei vaisiai, ypač egzotiniai, brangesni negu Lietuvoje. Alus taip pat, žinoma, brangesnis negu vynas. Tačiau 100 gr taurė gero „Porto“ vyno (puikus, aromatingas, saldokas ir tirštas etaloninis 13,5 laipsnių portugalų gėrimas) kavinėje atsieis apie 7 eurus... Papietauti vidutiniame restorane Porto pagrindinėje aikštėje, kur įsikūrusi meri-ja, 3 asmenims kainuos apie 60 eurų.

Sintra – už sostinės Lisabonos įsikūręs pasakiško grožio buvusių Por-tugalijos karalių atokvėpio ir rezidencijų kampelis. Apie jį atskira kalba. Už 6 eurus galite jį apvažiuoti atviru auto-busu, išlipdami ir įlipdami bet kurioje stotelėje, galite ilgėliau grožėtis karališ-kais Palacio da Pena rūmais arba tiesiog stebėtis įspūdingomis uolomis, didžiulių baltų akmenų kalnais tarp žalių pušynų, aikčioti nuo įmantrių vairuotojo viražų siaurais keliukais (gatvėmis), maurų tvirtovės liekanomis, panirti į vandeny-no vėsą didžiuliame Kaskajaus (Cascais) paplūdimyje... Nuo aukščiausio Sintros kalno (530 m.) atsiveria stulbinama panorama. Tiesiog gaila, kad tenka išvažiuoti, nes sukinėti automobilio vairą turistų užkimštomis gatvelėmis gana sunku. Gerai, kad stovėjimo aikštelės Portugalijoje paprastai neapmokestintos. Sintroje viešbučio radimo galimybės gana menkos, tad sukame į Lisabonos priemiestį, kur už 80 eurų lengvai trys žmonės randa nakvynvietę skambiu

(Macau arba Aomenas) – seniausia europiečių kolonija Kinijoje.

Įdomu, kad 2012 m., kai Portuga-liją supurtė didžioji ekonominė krizė (nedarbo lygis tada pasiekė 14,9 proc.), anot žurnalo „Der Spiegel“, kvalifikuoti portugalų darbininkai iš Lisabonos pa-traukė į Angolą, buvusią koloniją, 1974 m. paskelbusią nepriklausomybę, kurios ekonomika pavydėtinai sparčiai augo. Po „gvazdikų“ revoliucijos į Portugaliją iš Angolos grįžo dauguma iš 350 tūkst. Angoloje gyvenusių portugalų. Dabar apie 150 tūkst. jų vaikų ir vaikaičių patraukė atgal. Kuriozas: kai daugelis arabų ir Afrikos šalių žmonių ieško lai-mės Europoje, europiečiai traukia atgal – į savo buvusias kolonijas...

Dažnai sakoma, kad Portugalija žengia Graikijos keliu ir jos laukia gili ekonominė praraja. Mes nejutome, kad taip yra, o ir paprasti portugalai to ne-tvirtina. Viešas JAV centrinės žvalgybos valdybos informacinis portalas „World Fact Book“ (https://www.cia.gov/libra-ry/publications/the-world-factbook/geos/po.html) tvirtina, kad po įstoji-mo į ES 1986 m. pradėję ekonomikos reformas, portugalai 1999 m. sėkmingai priėmė eurą, bet įklimpo į skolas. Anot Seimo nario Armino Lydekos, analiza-vusio padėtį euro zonos šalyse, Por-tugalijai stojant į ES, jos BVP vienam gyventojui nesiekė 50 proc. ES vidurkio, dabar jis išaugo iki 70 proc. Iki de-vintojo dešimtmečio Portugalija buvo viena skurdžiausių Europos valstybių, kurią tuomet lenkė ir Lietuva. Tūks-tančiai kaimo gyventojų dar ir dabar yra beraščiai, tačiau, išnaudodami ES privalumus, portugalai Lietuvą daugeliu rodiklių pralenkė. Per narystės ES me-tus, dirbančių Portugalijos žemės ūkyje sumažėjo (nuo 23 proc. triskart). Kaimo gyventojai niekur nedingo - pritraukus investicijų, jie gavo darbą pramonės įmonėse.

Seimo narys apie Portugaliją „Vaka-rų eksprese“ rašė senokai, o padėtis ES smarkiai pasikeitė. Anot CŽV portalo, nedarbas Portugalijoje sumažėjo ir dabar siekia 13,9 proc. 2013 m. nedarbas

66_ Apžvalga | SPALIS 2015KELIONĖS

Čia verta priminti, kad nuo vi-duramžių į portugalų kraują įsigėręs nepalankumas ispanams, kurių karalius Pilypas II 1580 m. pasiglemžė karaliaus Emanuelio I sostą kaip jo anūkas. Tiesa, ispanai buvo išvaryti 1640 m., bet po to dar 28 metus užtrukęs karas šimtme-čiams uždėjo neapykantos ženklą tarp Iberijos pusiasalio kaimynų. Dabar jis pasireiškia nebent sporte, gal ir portuga-lų nenoru mokytis ispanų kalbos (vos 9 proc. portugalų ją moka).

Daugybė dalykų sudomino Portu-galijoje. Ne tik portveinas, gaminamas šalia Porto esančiuose Doro slėniuose, ne tik gražuolis miestas prie Doro upės žiočių, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ne tik pati triukšmin-giausia jo dalis – paupio panorama su dviejų aukštų metaliniu tiltu, suprojek-tuotu Gustavo Eifelio asistento, ne tik įvairiaspalvių krantinės pastatų fasadai, dažniausiai iškloti tradicine portu-gališka glazūruotų plytelių mozaika, vadinama azulechu... Verta pravažiuoti Portugaliją nerija – siauru žemės ruožu šalia Aveiro. Ruožo gale į šį miestą jūsų automobilį perkels keltas. Čia jus žavės spalvingi nameliai ties Sao Jacintu, ra-mūs paplūdimiai, jachtų siluetai Ovaro „mariose“.

Dar klausėmės fado – ilgesingų por-tugališkų dainų, baladžių apie nelaimin-gą meilę, mirtį, neviltį, pritariant gitarai. „Fado“ reiškia „likimas“. Jo emocingo atlikimo galima pasiklausyti ir viename Porto krantinėje įsikūrusiame nakti-niame bare. Iš anksto staliuką rezerva-vome ir mes, tačiau koncertas su vynu prasidėjo vėlai, o mes turėjome skubėti į metro... Teliko parsivežti fado įrašus kompaktiniame diske.

Kelionė po Portugaliją pirmyn ir atgal nėra egzotika, tačiau „aštri“ gamta, jos sukurti stebuklai ilgam įsirėžia į prie nuosaikių peizažų pripratusio lietuvio širdį. Svarbiausia – žmonės. Jie paprasti, nesipuikuoja prieš svetimšalius, paslau-gūs, mielai puola padėti, net sustreikavus automobilio navigatoriui, tad stebuklin-gąjį „obrigado“ mes jiems tarėme ypač dažnai. ■

tvarkingesni, ne taip išdeginti saulės. Apsukom palyginus nedidelį ratą – pro Badajozą, Meridą, Caceresą. Kadangi toliau į viršų prasidėjo tankus ežerų ir upių tinklas, trukdęs važiuoti geresniais keliais, vertęs nutolti net link Madri-do, nutarėme grįžti į Portugaliją. Nors kalnai šioje šalyje nesiekia 1500 m, netrukus patekome į aukštumų rajonus, kuriais judėjimas sulėtėjo: serpantinai, dažni kaimeliai, grėsmingos uolos...

Vertas dėmesio nedidelis, vos 20 km nuo sienos nutolęs Castelo Bran-ko miestas su sena tamplierių pilimi, į kalną kopiančiu senamiesčiu, siauromis jo gatvelėmis ir vadinamaisiais Vysku-po sodais ( Jardim Episcopal), kuriuos suprojektavo XVIII a. vyskupas Joanas de Mendonsa. Sode išdėstyti šventieji ir apaštalai su liūtais, kaip rašoma pros-pektuose apie Portugaliją, sergėja beveik perpus mažesnius Ispanijos okupacijos laikų karalius.

bet nesigailėsite: juk čia buvo kuriami „bojevikai“, o kraują stingdo neįprasti reginiai.

Po apsilankymo čia 2008 m. viename portale rašiau (http://www.delfi.lt/gyvenimas/laisvalaikis/pietu-portugalija-tokia-neiprasta-ir-miela.d?id=17425645): „Laivelis, blaškomas aukštų bangų, lankstosi tarp jūros uolų, tamsiausių užutekių, uolų nišų, kurių viršuje tai švysteli saulė, tai išnyra it statulos visokio pavidalo žvėrys, o čia pat ant jų kabarojasi vikrūs krabai... Vėjas, saulė ir tamsa: štai tas nepakar-tojamas įspūdis, kuris nustelbia nemažą pasiplaukiojimo baimę, kad net pirštai nubąla, tvirtai įsikibus į katerio ranke-nas...“ Išlipi, užkopi aukštais laipteliais ant skardžio ir net nusipurtai: taip viskas buvo baisu ir sykiu nepakartojama.

Po jūros malonumų norėjome palyginti šalį su Ispanija. Žinoma, vakarų Ispanija turtingesnė, ten laukai

Tokių paplūdimių kaip Burgau čia daug

Iš a

smen

inio

Čes

lovo

Iška

usko

arc

hyvo

TVINSTANTI EUROPAapzvalga.eu/images/apzvalga74_web-2.pdftam tikras nuolaidas, kad būtų susitarta...

Documents

Transcript of TVINSTANTI EUROPAapzvalga.eu/images/apzvalga74_web-2.pdftam tikras nuolaidas, kad būtų susitarta...