tradicija ir dabartis

Vida Olechnovičienė

Lietuvos Liaudies buities muziejus:Kalendorinių švenčių papročiai. Tradicijos aTgaja

ĮVADASLietuvos liaudies buities muziejus – XIX–XX a. pr. Lietuvos kaimų ir miestelių architektūros bei buities eks-pozicija po atviru dangumi – unikali galimybė etninei kultūrai skleistis įvairiausiomis formomis. Viena šios įvairovės apraiškų – renginiai. Sąvoka „renginys“ apibrėžiame visa tai, kas rengiama, organizuojama1. 2006 metais, ruošiantis švęsti muziejaus gyvavimo keturiasdešimtmetį ir rengiant jubiliejui skirtą parodą, buvo peržvelgtas sukauptas archyvas. Jame saugoma medžiaga atskleidė įvykusių muziejuje renginių raidą, jų gausą ir įvairovę. Renginius būtų galima klasifikuoti pagal įvairius požymius ar reikšmingumą. Tai Liaudies muzikos teatro trupės pasirodymai vasaros savaitgaliais, folkloro ir etnografinių ansamblių, kaimo kapelų kolektyvų koncertai, respublikiniai konkursai, tarptautiniai festivaliai, parodos, liaudies meistrų stovyklos, seminarai, renginiai, skirti tradicinėms kalendorinėms šventėms, darbo papročiams2. Muziejus – tradicinės žemdirbiškos kultūros lobyno sergėtojas. Žemdirbio kasdienybę sudarė cikliškų fenologinių reiškinių ir darbų seka, kasmet pasikartojanti, praskaidrinama šventėmis, kuriomis dažniausiai būdavo pradedami ir pabaigia-mi svarbesni žemės ūkio darbai. Tai atspindi daugelis muziejaus ekspozicijų. Siekiant jas papildyti, sukurti kuo tikroviškesnį ir gyvesnį įspūdį, atskleisti papročių, kurie dar ir dabar išlikę, prasmę, paversti lankytoją iš pasyvaus stebėtojo aktyviu dalyviu ir prisidėti prie nematerialaus etninės kultūros paveldo atgaivinimo bei iš-saugojimo, nuo 1975 metų organizuojami renginiai, skirti metų ciklo papročiams, tradicinėms kalendorinėms bei kai kurių ūkio darbų pradžios ir pabaigos šventėms. Palaipsniui susiformavo metinis renginių ciklas – Už-gavėnės, Velykos, Jurginės, Sekminės, Joninės, Žolinė, Kalėdų papročiams skirti renginiai.

Šio straipsnio tikslas – remiantis muziejaus archyve sukaupta medžiaga, organizatorių ir dalyvių pasako-jimais bei publikacijomis, chronologiškai apžvelgti Užgavėnes, kuriomis prasidėjo aukščiau minėto renginių ciklo formavimasis. Kalendorinių švenčių atgimimo muziejaus renginiuose pradžios apžvalga – tai pasveikini-mas atgimstančiam „Gimtojo krašto“ leidiniui. Jo tęstinumas suteiks galimybę pratęsti ir šią apžvalgą.

Pagrindiniai šaltiniai – muziejaus bibliotekos archyvo bylos (toliau ir nuorodose trumpinama: LLBM, b.), kuriose saugomi renginių aprašai, įvairūs dokumentai, susiję su renginių organizavimu, nuotraukos, publi-kacijų apie renginius iškarpos. Naudotasi ir medžiaga, saugoma muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus, atsakingo už renginių organizavimą, archyve (toliau ir nuorodose trumpinama: RSVS), taip pat straipsnio autorės, dirbančios šiame skyriuje nuo 1988 m. ir atsakingos už dalies renginių (Užgavėnių, Velykų, Sekmi-nių) scenarijų kūrimą bei anotacijų rašymą, asmeniniu archyvu. Pastebėtina, kad duomenų gausa nevieno-da: kai kurių metų renginių medžiaga (1982, 1983, 1985, 1989, 1990 m.) neišlikusi.

Užgavėnės Liaudies buities muziejuje. 1987. Iš LLBM rinkinių

UŽGAVĖNĖSKasmetinis renginių ciklas prasideda Užgavėnėmis – žiemos palydų šventės, Mėsiedo pabaigos papročius atspindinčiu renginiu. Tai ilgiausią ir mažiausiai nutrūkstamą (o gal ir visai nenutrūkstamą) „biografiją“ turintis muziejaus renginys, išlaikęs istorinių permainų išbandymus ir tapęs visos Lietuvos tradicija. Užgavėnės ilgai buvo vienintelis renginys muziejuje žiemą. Iki šiol jos kasmet išlieka masiškiausiu renginiu, sutraukiančiu dau-giausia dalyvių ir lankytojų. Todėl jas apžvelgsime plačiau, ypač laikotarpį iki 1990 metų.

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Skirtingos tik jų šventimo formos, laikas ir trukmė. Šventės paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį, pažadinti žemės vaisingumą. Lietuvoje ji švenčiama, likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų, nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Šventės ištakos pa-goniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti bei prisilinksminti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, kai skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės.

Kai kur Žemaitijoje Užgavėnių šventimo tradicija išliko iki sovietmečio ir toliau buvo tęsiama, kada „<...> jos buvo persekiojamos, draudžiamos, ir natūrali tradicija buvo totaliai nusmukdyta. Ji tik keliose šio krašto izoliuotose vietovėse, pavyzdžiui, Grūšlaukėje, Plateliuose, Kurtuvėnuose, užsispyrusių žmonių buvo išlaikyta ir nenutrūko“3. “<...> Plateliuose jos buvo rengiamos pagal vietinius papročius, be to, ir rajono valdžia tam netrukdė“. Kituose Žemaitijos miesteliuose, rajonų centruose rengtos masinės žiemos palydų šventės, datą nukeliant toliau nuo kalendorinių Užgavėnių. „<...> kur buvo daugiau aktyvių žmonių, ten šios „žiemos šven-tės“ niekuo nesiskyrė nuo natūralių Užgavėnių. Pagal vietos sąlygas kitur pritilta, pasisaugota, nes, viršūnėms liepiant, į šurmulį įsileista ir rusiškų skolinių – „snieguročkų“, „vankų duračiokų“. Beje, vienas iš impulsų jas įteisinti – valdžios noras greta sporto švenčių, ypač žirgų lenktynių, turėti teatralizuotą kultūros programą“4.

Muziejuje 1974 m. pirmiausia jas pradėjo švęsti darbuotojų kolektyvas. Apie tai byloja publikacija „Užga-vėnių tiesoje“ – specialiame renginio laikraštyje, išleistame 2004 m. vasario 22 d.:

„Užgavėnių atgimimas Lietuvoje prasidėjo prieš 30 metų, Rumšiškėse, muziejaus darbuotojų kolektyve, kuris, beje, šventė ir visas tradicines šventes.

Šventės sumanytojas – muziejininkas etnografas Vingaudas Baltrušaitis <...>. <...> šventėje panaudotas šviesaus atminimo gamtininko Česlovo Kudabos 1956 m. susuktas trumpametražis filmas apie tradicines žemaičių Užgavėnes. Filmas, trumpa Vingaudo Baltrušaičio Užgavėnių apžvalga, sotūs blynai sudarė šven-tės įžangą. Toliau šventės vadeles perėmė antrasis organizatorius – žurnalistė Regina Jakučiūnaitė (dabar Kubertavičienė), dirbusi ekskursijų vadove. Visi sugužėjome į muziejaus teritoriją, kur Žemaitijoje ir aikštėje prie karčemos surengėme mažytę šventę su Užgavėnių laužu, kaukėmis (kai kurių kaukėtų bendradarbių ar jų šeimos narių net nepavyko atpažinti!) bei rogėse pakinkytais eikliaisiais žemaitukais. Muziejaus laukai buvo apvažiuoti, ir ne po kartą. Ir buvęs noras iš rogių išversti bei sniege pasivolioti – kuo geresnį ateinančių metų derlių išburti. Įsiminė įspūdingiausios kaukės: pusantrų metukų Aistės (Morkūnų) ir jos mamos Teodoros.

Šventė visiems labai patiko, tad nuspręsta ją organizuoti ir muziejaus lankytojams. Taip prasidėjo Užga-vėnių atgimimas Lietuvoje. Sunkiausia būdavo gauti leidimą organizuoti Žiemos palydų šventę (Užgavėnių vardas tais laikais „nesiderino“ su socialistine tikrove). Leidimus duodavo ne kasmet, ir derinimas buvo ne-trumpas: partkomas, vietkomas, aukštieji partiniai organai. Ir – laukimas: leis, neleis“5.

Pirmas viešas Užgavėnių renginys – Žiemos palydos – muziejaus lankytojams surengtas 1981 m. Jos vyko Žemaitijos sektoriuje, dalyvavo 2 ansambliai ir 1800 lankytojų6. Pastebėtina, jog vienas ansamblis – iš Kurtuvėnų (vadovė Janina Lukoševičienė), kur dar buvo išlaikyta nenutrūkstama Užgavėnių šventimo tradicija. Jo dalyvavimas, kaip ir renginio vieta (Žemaitijos sektorius) bei scenarijaus aprašymas, liudija apie organizatorių siekį kuo autentiškiau parodyti žemaičių Užgavėnių tradicijas. Kito kolektyvo – LTSR ve-terinarijos mokslinio tyrimo instituto liaudies muzikos ansamblio – organizatorius Antanas Bernatonis tapo nuolatiniu daugelio muziejaus renginių dalyviu.

Vytautas Stanikūnas, muziejaus direktorius nuo įkūrimo iki 1989, prisimena: „Užgavėnės – tai pilna są-mojaus, pokštų, lyg realaus ir nerealaus pasaulio – tamsios žiemos šmėklų, vaiduoklių bei šviesėjančių dienų pranašų maišaties šventė. Saulė jau kopia aukštyn, bet žiema dar gili ir pikta. Tačiau visi žino, kad po paskutinio septynių savaičių išbandymo, – nes tuštės aruodai ir trumpės lašinių paltys, bus dar šalta ir nyku, – ateis pergalės prieš tamsą ir blogį šviesi Prisikėlimo diena, kuri besąlygiškai paskelbs pavasarį. Ir tada saulės spindulių užlietoje žemėje kalsis pirmieji žali daigai ir į žemę pabirs grūdai, žadantys naują der-lių. Bet sulaukti būtina. Ir prieš nelengvą ateinančios gavėnios rimties, susikaupimo, pasninko metą reikia skaniai ir sočiai pavalgyti ir pasilinksminti. Tam ir skirtos Užgavėnės“.

Liaudies buities muziejaus darbuotojai Užgavėnes švęsdavo kasmet. Tą vasario antradienį su kaukėmis ir be jų Rumšiškių miestelyje pasirodydavo persirengėliai, važinėdavo rogėmis po muziejų, pokštaudavo. Kar-tais į muziejų atklysdavo vienas kitas folklorinis kolektyvas ir įnešdavo jaunatviško šurmulio.

1981 metais, laukdami Užgavėnių, muziejininkai išdrįso plačiau pasigarsinti. Pasirodė nedidelė žinutė ir respublikinėje spaudoje, kad vasario 21 dieną muziejuje bus „žiemos palydos“ (juk – šiukštu – negalima buvo

rašyti „Užgavėnės“). Ta žinutė sukėlė išgąstį ir pasipiktinimą „sferose“. „Kaip išdrįso! Kur CK leidimas? Kas dabar bus?“

Tačiau šventės sulaikyti jau nebebuvo galima. Atėjęs sekmadienis apstulbino ir pačius muziejaus darbuo-tojus. Takais takeliais į muziejų traukė pulkai žmonių, keliai užsikimšo automobiliais, kurie įstrigdavo siauruose muziejaus keliukuose ir gilaus sniego pusnyse. Suplukę muziejaus arkliukai niekaip nesugebėjo pavėžinti visų norinčiųjų, o prekybininkai greitai išbaigė visas blynų atsargas. Tačiau tai nenumušė atvykusių svečių nuotaikos. Ją kėlė šaunūs dainininkai ir muzikantai, atvykę iš Kurtuvėnų, Veterinarijos mokslinio tyrimo insti-tuto studentai. Jie grieždami ir dainuodami lankė muziejaus sodybas, sveikino jų šeimininkes, linkėjo greito ir gražaus pavasario, kaulijo vaišių. O kaukių kaukių... Ko tik čia nematei. Ir tradicinė giltinė, ir ožys, ir gervė, o velnių, čigonų, ubagų – be skaičiaus. Liepsnojo laužai, o ant vieno iš jų sudegė ir Morė – praeinančios žiemos simbolis. Temstant žmonės su šypsenomis skirstėsi į namus.

Kliuvo, oi kliuvo muziejaus darbuotojams už savivaliavimą, bet pradžia buvo padaryta. Kitos Užgavėnių šventės buvo legalizuotos. Į jas kiekvienais metais suplūsdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Kandžiais žode-liais tarpusavyje pasikeiksnodavo Kanapinis su Lašininiu, vis ryškiau liepsnojo Morė. Jau kažkur pasąmonėje plazdėjo atgimimo nuojauta ir viltis. Visi juto, kad speigas, slėgęs ir tramdęs žmonių protus ir širdis, silpsta, netenka turėtos galios. Argi galima sulaikyti pavasario atėjimą, nors kokia šalta ir ilga būtų žiema!?“

Žinoma, Užgavėnės Rumšiškėse ir Lietuvos kaimuose skyrėsi. Ten nebūdavo tūkstančių žmonių. Tačiau galbūt ten viskas buvo tikriau ir arčiau tuometinio žmonių gyvenimo. Bet pagrindiniai Užgavėnių personažai ir atributai – persirengėliai, Morės, kaukės, rogės, blynai, Kanapinis su Lašininiu muziejuje buvo. Buvo ir gera nuotaika, ir viltis. Dar ir šiandien skamba ausyse tūkstantinės minios, svaidančios sniego gniūžtes degančios Morės link, žodžiai: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!..“7.

Įdomu, kad, nuo pirmojo Užgavėnių renginio prabėgus daugiau nei ketvirčiui amžiaus ir jam dešimte-riopai išaugus (dalyvauja per 20 ansamblių ir 20 tūkstančių lankytojų), renginio apraše minėtos problemos lieka aktualios ir šiandien: reikėtų daugiau ansamblių, daugiau arklių kinkinių pasivažinėjimui, daugiau in-formacijos, daugiau vietos automobiliams statyti, daugiau etnografinių valgių… Išlikusios nuotraukos liudija apie dalyvavusių kaukių tradiciškumą, beje, sugretinę su paskutiniųjų metų Užgavėnių kaukėmis, galime pasidžiaugti: reikalai nė kiek nesuprastėjo. Tuo įtikina 1 ir 2 iliustracijos – nuotraukos iš pirmųjų (1981 m.) ir paskutiniųjų (2008 m.) Užgavėnių.

1982 metų Užgavėnių (Žiemos palydų) aprašas neišliko, o 1983 metų Užgavėnės net nepaminėtos metų ataskaitoje. Bene bus taip nutikę, kad, kaip rašoma aukščiau minėtoje 2004 m. publikacijoje: leis, neleis, pa-krypo į antrąją pusę… Per tą laiką Užgavėnėmis muziejuje susidomėjo ir jame apsilankė tuometinio Mokslinio-metodinio kultūros centro (dabar LLKC) specialistai kartu su kultūros ministro pavaduotoju J. Glemža. „<...> paaiškėjo, kad ten ir sąlygos neblogos, ir iniciatyvių žmonių nestinga, tad galima ryžtis ir didesniam, šalies masto, renginiui. Juk ne kiekvienas užsimanęs galėjo vykti į tolimą Žemaičių miestelį...“8

Pačią šventės idėja plėtojo Mokslinis-metodinis kultūros centras, o koordinuoti jos realizavimą buvo paves-ta etnografei Birutei Imbrasienei. Ji prisimena: „Buvo siekiama, kad Rumšiškių (LLBM – V. O.) šventėje būtų atstovaujama visiems regionams. Jiems buvo pavesta įsikurti „savo“ etnografinėse sodybose. Kurtos pro-gramos, kviesti geresni folkloro kolektyvai (juos būrė folkloro entuziastai ir ypač Zita Kelmickaitė) <...>. <...> Aptarus šventės pobūdį, scenarijų rašė Klaipėdos fakultetų dėstytoja Irena Bieronaitė (dab. Menų fakultetų dėstytoja, docentė, hum. m. daktarė) <...>. <...>Sumanymas, aišku, turėjo atitikti visus to meto kanonus, gauti begalę tvirtinimų, palaiminimų.“ Dėl leidimo tada sunkumų jau nebuvo: „Buvo netgi nebylus užsakymas – kaž-ko panašaus jau reikia... Žinota, jog Rumšiškės jau kažką daro, tad prisibijota, kad padarys ne taip...“9.

Tad 1984 metais renginys atgimė galingesne jėga: vyko 4 muziejaus sektoriuose, dalyvavo Kauno, Vil-niaus, Kaišiadorių saviveiklininkai. Programoje paminėti 9 ansambliai – Vilniaus valstybinio V. Kapsuko uni-versiteto liaudies muzikos ansamblis „Ratilio“ (vadovė Z. Kelmickaitė), Vilniaus pedagoginio instituto liau-dies muzikos ansamblis „Poringė“ (vadovė M. Baltrėnienė), Vilniaus inžinerinio statybos instituto liaudies muzikos ansamblis (vadovas E. Vyčinas), LTSR Mokslų Akademijos liaudies muzikos ansamblis (vadovė A. Ragevičienė), Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos liaudies muzikos ansamblis (vadovė D. Račiū-naitė), Kauno m. pramonės statybos projektavimo instituto liaudies muzikos ansamblis (vadovas V. Stulga), LTSR veterinarijos mokslinio tyrimo instituto liaudies muzikos ansamblis „Verpeta“ (vadovas A. Bernatonis), Kauno m. „Armonikos“ svetainės muzikantai10. „Ratilio“, „Verpeta“, „Poringė“ tapo nuolatiniais dalyviais. Sukurta renginio emblema (dailininkas A. Šakalys, žr. Iliustracija (3)), pagamintos gairelės.

Nuo tų metų daubos ir kalneliai tarp Miestelio ir Žemaitijos sektorių (priešais smuklę) tapo nuolatine vieta renginio kulminacijai – laužui, o vienam kalnelių prigijo Morės kalnelio vardas. Apie šią vietovę žurnalistai skelbė: „Amfiteatras čia ne blogesnis negu senovės Graikijoje 11“.

1985 m. žiemos palydos paminėtos tik ataskaitoje.1986–1987 metais renginys tapo „valstybinės“ svarbos reikalu. Jo organizavimas patikėtas gausiam

profesionalų būriui. 1986 m. periodinė spauda kaip renginio organizatorius mini ne tik muziejų, Kaišiadorių

rajoną, bet ir LTSR kultūros ministeriją. Priskaičiuota 20 dalyvavusių ansamblių. Vien jiems vėžinti reikėjo paruošti 22 roges, o iš viso – 40. Dabar šią problemą lengvai išsprendžia motulė gamta, retai sniegu apdovanodama. Išleistos gairelės ir lipdukai su renginio simbolika, skrajutės rusų ir lietuvių kalbomis. Pa-žymėtina, jog parengiamųjų darbų sąraše pirmą kartą paminėtos Užgavėnės: numatyta „pagaminti lentas ir išrašyti iš etnografų darbų trumpų citatų, aiškinančių vieną ar kitą senovinį Užgavėnių paprotį“12. Beje, šmaikštūs užrašai teritorijoje iki šiol yra viena ne tik renginio apipavidalinimo, bet ir senųjų Užgavėnių tra-dicijų propagavimo formų. Po renginio spaudoje sumirgėjo gausybė reportažų. Informacija apie įvykusį renginį su fotomenininko Klaudijaus Driskiaus nuotraukomis pakliuvo ant žurnalo „Švyturys“ viršelio13.

1987 m. renginio pagrindinių priemonių ir organizacinio komiteto sąrašą patvirtino Lietuvos TSR kultūros ministras J. Bielinis. Už meninės programos parengimą ir realizavimą atsakingu paskirtas Mokslinis meto-dinis kultūros centras, renginio režisiere – muzikologė Z. Kelmickaitė, renginio dailininku – palangiškis ar-chitektas K. Aleknavičius. Organizaciniame komitete – kultūros ministro pavaduotojai D. Trinkūnas ir R. Ki-bildis, MMKC direktorius J. Mikutavičius. Renginio vedėjai – S. Kavaliauskas ir V. Povilionienė. Pagaminti suvenyriniai medaliai ir plastikiniai maišeliai su renginio emblema. Jais prekiauta. Įėjimo bilietas į renginį kainavo 1 rublį (tiek, kiek įėjimo bilietas į muziejų)14.

Didžiulis dėmesys buvo skirtas renginio apipavidalinimui: vien iš anksto pagamintų eksponatų išdėsty-mui teritorijoje buvo numatyta 20 valandų (šeštadienį 8–24 val. ir sekmadienį nuo 6 iki 10 val.), apie 100 eksponavimo vietų tvarkė 15–20 architektų, dizainerių, dailininkų. Apgailestauta, kad nuo 1986 m. renginio neišsaugoti nei tradicinis ant 10 metrų ilgio drobės išrašytas „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“, nei 3x3 m ploto tekstas apie Užgavėnių tradicijas, nei ugnies, sniego, žydrieji paukščiai, kurių vien sparnų mostas – 3 m15. Renginio dailininko K. Aleknavičius nuomone: „Norint tinkamai papuošti muziejaus teritoriją, reikia panau-doti 160 įvairios apimties elementų“16.

1988 m. skrajutėje, išleistoje tik lietuvių kalba, pristatyta renginio programa ir dalyviai, netgi paaiškinta daugelio Užgavėnių veiksmų, laikytų magiškais, prasmė, išvardinti tradiciniai Užgavėnių (taip ir pavadinta skrajutėje) persirengėliai: Gervė, Ožys, Meška, Arklys, Jautis, Avinas, Gaidys, Giltinė, Elgeta, Čigonas, Vel-nias, Žydas (pirklys),Vengras (gydytojas)17. Suvažiavusių į renginį priskaičiuota apie 20 tūkstančių. Buvo ir svečių iš Kanados, JAV18. Muzikas, Toronto lietuvių chorų dirigentas Vaclovas Verikaitis pastebėjo: „Daug jaunimo – patiko jis man, kažkoks gražiai linksmas“19. Tarp dalyvių pirmą kartą minimas Lietuvos veterinari-jos akademijos ansamblis „Kupolė“ (vad. A. Bernatonis), ilgam tapęs vienu pagrindiniu daugelio muziejaus renginių scenarijų įgyvendintojų.

Nuo 1989 m. renginys vadinamas tikruoju Užgavėnių vardu20. Tad, žvelgiant į muziejaus Užgavėnių istori-ją, galima taip pat justi laipsnišką „politinio klimato atšilimą“, būdingą visam visuomeniniam XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos gyvenimui: pradžioje – šiukštu, jokių Užgavėnių, vėliau vengiama tik jų pavadinimo, skrajutės dviem kalbomis – rusų ir lietuvių, kol galiausiai visiškai išsilaisvinama. Kai kurių susirinkusiųjų da-lyvavimas jose – savita pasipriešinimo forma, ypač juntama tame entuziastingame skandavime, deginant Morę, suvokiamą kaip tamsos ir visokio blogio simbolį…

Pirmųjų „žiemos palydų“, vykusių Lietuvos liaudies buities muziejuje, reikšmę, atgaivinant Užgavėnių idėją, Birutė Imbrasienė apibūdina šitaip:

Persirengėliai. Užgavėnės Lietuvos liaudies buities muziejuje. 2006. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

„Dar ir dabar mums į Liaudies kultūros centrą paskambina žmonės ir teiraujasi, kada Rumšiškėse Užgavė-nės. Nes iš tikro jos tokios ir buvo, tiesa, tokios, kokios tuo laiku galėjo būti, – užšifruotos sovietiniu žargonu ir prismaigstytos apsaugos perkūnsargių. Kita tos šventės pusė buvo reali galimybė išeiti į platesnę viešumą per spaudą, televiziją, filmus, tai skatino dalykiškai pasitempti, pasirankioti savo regiono autentiškesnės pa-protinės medžiagos. Apniko galimybės pojūtis – kas suvaldys įsišėlusią publiką?.. Dainuoja, šoka ir pasakoja, kad net iš koto virsk, – šventėje visi išankstiniai scenarijai (nors jie ir turėjo reikalingus režisūros rėmus, kad dalykinė paprotinė pusė neišskystų) susivartydavo, buvo vietoje koreguojami, personažai galėjo veikti tiek, kiek žinojo tradiciją. Manau, kad po Rumšiškių pamokų kitokios šventės pasidarė ir rajonuose, ir kai kuriuose miesteliuose. Tad kartais ne tik vietinė iniciatyva maitino respublikinius renginius, bet ir jie duodavo impulsų pasitempti provincialams. Tiesa, buvo ir neigiamų padarinių – pavyzdžiui, kartais, nuvažiavęs į Dzūkiją, pa-matydavai to, kas dėdavosi Rumšiškių žemaičių sodyboje, atspindžių. Taip juos, matyt, užburdavo matytas nuoširdus žemaitiškas bendravimas, gražios kaukės… Jas dzūkai imdavo net užsakinėti Žemaitijoje. Kaip Vilniaus verbas dabar vežasi į kitus regionus, net ten riša, taip ir kaukes tada imta „importuoti“. Bet lūžis įvyko – Užgavėnių personažai buvo įteisinti ir įtvirtinti, o svetimkūniai – išeliminuoti21.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muziejus atgavo ne tik teisę tradiciškai vadinti, bet ir „nepriklauso-mai“ – savarankiškai ir vien savo jėgomis – organizuoti renginį. Suprantama, valstybėje atsirado svarbesnių reikalų. Muziejuje dirbantys istorikai tapo ir scenaristais, ir režisieriais, dailininkai restauratoriai – apipavida-lintojais, visa darbuotojų komanda – idėjų įgyvendintojais. Žinoma, padėjo sukaupta patirtis, bet užgriuvo finansiniai sunkumai, nulemti bendros šalies ekonominės situacijos. Kuro kainų šuoliai trukdė atvykti ne tik renginių dalyviams, bet ir lankytojams. Dėl brangių kelionių ypač pasidarė sunku prisikviesti ansamblius iš Žemaitijos, kur gyviausios Užgavėnių tradicijos. Daugelis ansamblių, paprašę konkrečios sumos už daly-vavimą ir jos negavę, visiškai atsisakydavo atvykti. Įsakymo „iš aukščiau“ juk jau nebebuvo. Muziejui tapo neįperkama ir renginio reklama žiniasklaidoje. Tad tuo laikotarpiu sumažėjo ir jo užmojai. 1992 m. dalyvauja 10 ansamblių, daugiausia atvykusių iš Kauno ir Vilniaus, tolimiausi svečiai – iš Utenos22. Renginys vyksta tik 3 muziejaus sektoriuose: Žemaitijos, Miestelio ir Suvalkijos. Apie lankytojų skaičių spauda, pažymėdama priežastį (benzinas brangus), pastebi: daug, bet mažiau23. 1993 ir 1994 m. renginys apsiriboja tik Žemai-tijos sektoriumi, Miesteliu, Morės kalneliu, kviestinių ansamblių vos po penkis, 1995 m. jų padaugėja iki aštuonių. 1997 m. prie nuolatinių renginio dalyvių „Kupolės“ (Kaunas, vad. A. Bernatonis), „Ūlos“ (Vilnius, vad. J. Bukontaitė) prisijungia Radviliškio kultūros centro folkloro ansamblis, vadovaujamas A. Virgailienės, kasmet paruošiantis naują, aktualią ir originalią programą. Dalyvaujančių ansamblių – vėl 1024.

Nepriklausomybės metais Užgavėnių šventimas „įsibėgėja“ visoje Lietuvoje: jos pradedamos organi-zuoti sostinėje, įvairiuose miestuose ir miesteliuose. Muziejininkams džiugu – atgaivinome, tačiau sunkiau prisikviesti ansamblius, kuriems patogiau likti švęsti gimtajame mieste. Vis dėlto paskutinį sekmadienį prieš Užgavėnių antradienį vykti į Rumšiškes – taip dažniausiai dauguma suvokia ir vadina muziejų – tampa visos Lietuvos tradicija. Taip, kaip Žirgų lenktynės – ant Sartų ežero, Kaziuko mugė – Vilniuje, Joninės – Kernavėje (deja, nutrūkusi)… Sekmadienis prieš Užgavėnių antradienį – tradicinė šio renginio diena muziejuje. Juk antradienis daugeliui – darbo diena. Tiesa, kasmet atsiranda nesuprantančių, kodėl renginio data keičiasi. Tad vis tenka priminti, kad Užgavėnių laikas priklauso nuo Velykų, kurios neturi pastovios datos. Dauguma renginio dalyvių ir lankytojų – jaunimas – nuo pat pirmųjų renginių, kada aktyviausi buvo aukštųjų mokyklų studentai. Šis renginys, ko gero, labiausiai populiarina muziejaus veiklą tarp jaunimo. Šiemet jaunave-džiams skirtame užsiėmime dalyvavo vilniškis Povilas. Paklausus, ar anksčiau girdėjęs apie muziejų, atsa-kė: „Rumšiškės (jis taip vadina muziejų) mums artimos. Užgavėnėse dalyvaujame 13 metų iš eilės. Gal iš vidaus ir pastebimi organizaciniai sunkumai, bet renginys visada puikus“25. Jaunuolis šoko ansamblyje, bet į renginį atvykdavo savarankiškai su draugų kompanija. Linksmumu, siautulingumu, karnavaliniais, netgi erotiniais elementais šis renginys ypač patrauklus jaunimui. Jaunimo susidomėjimas Užgavėnėmis sutei-kia vilties, kad Valentino diena ar Helovinas dar negreit užgoš šią tradicinių linksmybių puotą. Moksleiviai taip pat noriai atvyksta į renginį, tačiau šventės šurmulyje ypač mažiesiems nelengva suvokti, kas ir kodėl vyksta, ką reiškia viena ar kita apeiga. Siekdami „užsiauginti“ sąmoningus Užgavėnių dalyvius, parengėme ir nuo 2001 metų vykdome edukacinius užsiėmimus moksleivių grupėms26.

Didelės muziejininkų pastangos, rėmėjų parama, – ir renginys vėl sugrįžo į ankstesnes vėžes: kasmet daly-vauja apie 20 ansamblių ir daugiau nei 20 tūkstančių lankytojų. Tai turbūt optimalus skaičius žmonių, galinčių, neužstrigus kelių „kamščiuose“, pasiekti muziejų, renginiui dar nepasibaigus. Šie kamščiai – kasmetinė ir lig šiol neišsprendžiama problema. Informacinės visuomenės sąlygos atvėrė platesnes galimybes informacijai apie visus renginius sklisti.

Tiesa, muziejaus renginių, vykstančių po atviru dangumi, sėkmė priklauso ir nuo oro, pvz., 2002 m. per Užgavėnes pliaupė lietus, ir lankytojų sulaukėme net dvigubai mažiau nei prieš metus27.

Scenarijaus schema, siekiant populiarinti ir saugoti senąsias Užgavėnių tradicijas, iš esmės nepakito nuo pirmųjų renginių: persirengę ansambliečiai lanko sodybose šeimininkaujančius, atlieka tradicines persiren-

gėlių improvizacijas, įtraukdami lankytojus. Vaišinamasi blynais ir šiupiniu, juokaujama, pokštaujama ir triukš-maujama, važinėjama arkliais, ant specialios konstrukcijos – ant pavažos užmauto rato – vežiojama Morė, jos sudeginimas – kulminacinis renginio momentas. Schema ta pati, atlikėjai ir situacijos vis kitos ir niekada nepasikartojančios, nesurepetuotos, kaip anų laikų kaime...

Beje, įdomūs ir skaičiai: 2008 m. „žiemos ir blogio simbolis“, kurį negailestingai supleškinome, buvo 8 m aukščio, galvos diametras – 2,5 m, vien „biustui“ uždengti reikėjo 15 m medžiagos, prijuostė – 3 m ilgio. Sijonui medžiagos neprireikia, mat kasmet jis „suraukiamas“ iš eglišakių. Šiupinio, kuris besivaišinančiam kainuoja „porą žodžių“ (žinoma, ne bet kokių), buvo išvaišinta 130 kg, blynų – apie 100 kg. Berungtyniaudami patys lankytojai iškepė blynų iš 30 l tešlos28.

Senąsias Užgavėnių tradicijas atspindi ne tik ansambliečių veikla, renginio apipavidalinimas; jos aprašo-mos ir paaiškinamos renginio anotacijoje, skrajutėse. Siekiant pateikti platesnį aprašymą, patogiau lankytojui pristatyti renginio programą ir dalyvius, pateikti praktinių patarimų, kaip pasigaminti kaukę, 2004 m. išleistas pirmas specialus renginio laikraštis „Užgavėnių tiesa“. Laikraščio tiražas – 2000 egzempliorių. 2006 metais pasirodė dar viena „Užgavėnių tiesa“29.

Kasmetinis ir dažniausias žiniasklaidos atstovų bei nuolatinių lankytojų (nesigirdami tvirtiname: tokių turime) klausimas prieš kiekvieną renginį – kas naujo? Tenka ieškoti pusiausvyros tarp autentiško papro-čių atkūrimo, ko reikalauja muziejaus, kaip institucijos, saugančios materialųjį ir nematerialųjį paveldą, paskirtis, ir siekio išlikti įdomiam šiuolaikiniam lankytojui. Dabartinis muziejus – ne tik vieta, kur ateinama pasisemti žinių apie praeitį, bet ir kultūros centras siaurąja prasme, kur pramogaujama ir linksminamasi, bet nepamirštami ir edukaciniai tikslai.

Tad scenarijus papildomas vis naujais elementais arba senieji apvelkami nauju „rūbu“ – forma: blynų valgy-mo – kąsniavimo varžybos (2001 m.), kaukių konkursas – kolekcijų „Užgavėnės – 2003“ pristatymas (2003 m.), viktorina „Šiupinynas“ (2003 m.). Net renginio pavadinimas šiek tiek keičiamas. Štai 2003 m. muziejus vienai dienai pasiskelbia Užsigavėjimo respublika, skrajutė tampa respublikos piliečio pasu, „valiuta – šypsena“.

2004 m. Užgavėnės skelbiamos kaip „Užsigavėjimo mugė“. Pristatant pavadinimą, aiškinama: „Sku-bame pranešti tradicinių muziejaus Užgavėnių gerbėjams, kad nenusivilsite: renginio turinys ir esmė nepasikeitė. Linkusieji įtarti, nekaltinkite muziejininkų staigiu posūkiu į komerciją. Prisipažįstame, kad, pasirinkdami pavadinimą, šiek tiek pasidavėme madai: jei aukštosios mokyklos rengia muges, kodėl ir mes negalėtume. Stebėdami vis didėjantį visuomenės vartotojiškumą, vis augantį malonumą pirkti–par-duoti, siūlome savo mums neįkainojamą prekę – tradiciją. Žemiau išvardinsime dar ne vieną argumentą, kuris, manytume, leidžia sieti mūsų renginio pavadinimą su muge.

Organizuodami Užgavėnes, kasmet pastebime, kad pirmieji apie jas pradeda teirautis būtent prekybi-ninkai. Pagalvojome, kodėl panašiai nepavadinus renginio? Juolab kad reginių, įvairių pramogų ir kitokių atrakcijų įvairove, margumu Užgavėnės yra artimos mugės dvasiai. Tad prekybininkai – savotiški šių metų Užgavėnių krikštatėviai.

Užgavėnės muziejuje vyksta sekmadienį. Taigi čia tik prasideda baigiamasis pokalėdinio mėsiedo links-mybių akordas. Toliau jis ligi pat Pelenų dienos (trečiadienio) vilnija per miestus, miestelius ir kaimus. Rytų ir pietryčių Lietuvoje XX a. pr. savitai būdavo švenčiamos visos trys paskutiniosios mėsiedo dienos. Tad pradi-niame etape labai svarbu „apsirūpinti“ ne tik vaišėmis, kurių gausą garantuoja prekybininkai, bet ir idėjomis. Pastarosios pravers vėliau švenčiant savo gyvenamojoje vietoje. Jų apsčiai pasisemsite lankydami muziejaus

Deganti Morė. Užgavėnės LLBM. 2008. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

– „Mažosios Lietuvos“ – sodybas ir čia įsikūrusius folkloro ansamblius (jų laukiama apie 20), sugužėjusius iš visos didžiosios Lietuvos. Visi kartu prisiminsime, kas tradiciškai šiomis dienomis veikiama ir kodėl, kad ne tik kūnas, bet ir dvasia užsigavėtų. Muziejaus aplinka – tinkamiausia vieta tradicijoms prisiminti ir jas gaivinti. Kita vertus, mugė prieš šventę – irgi tradicija (prisiminkime prieš Kalėdas vykusius „saldaturgius“).

Tradicinėse Užgavėnių persirengėlių improvizacijose taip pat nemaža prekybinių sandėrių elementų: „žydai“ siūlydavo „tavorus – šeškenas, meškenas, devyndrekio“ ir kt., ieškodavo pirkti netekėjusių merge-lių – „bergždinykių“, „čigonai“ mainydavo „arklius“, „velniai“, „giltinės“ supirkinėdavo „dūšias“. Tuo metų laiku senajame kaime pasirodydavo daugiau keliaujančių smulkių žydų prekeivių – juk, artėjant pasninkui, padidėdavo ir silkių paklausa. Jų pasirodymas savotiškai pranašavo mėsiedo pabaigą. Persirengėliai juos parodijuodavo.

Renginyje, tikimės, bus užganėdinti ir tie, kuriems didžiausias malonumas yra pirkti–parduoti, ir tradicijų puoselėtojai. Galėtume dar ilgai ieškoti ir, ko gero, rastume argumentų apsiginti nuo kritikos, tačiau juk sako-ma: „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“. Ar tai pasitvirtins – spręsti jums, mieli ir laukiami lankytojai“30.

Tad kad ir kokių gudrybių griebsimės, siekdami sudominti ir pritraukti lankytojus, siekis saugoti ir puoselėti ne tik materialiojo, bet ir nematerialaus paveldo vertybes visada išlieka pagrindiniu. Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Generalinė konferencija 2003 m. spalio 17 d. priėmė „Nemateria-laus kultūros paveldo apsaugos konvenciją“, kurią lapkričio 3 d. pasirašė ir Lietuva. Konvencijoje pabrėžiama nematerialaus kultūros paveldo, kaip kultūros dalies, apsaugos svarba bei gilias šaknis turinti nematerialaus kultūros paveldo ir materialaus kultūros ir gamtos paveldo tarpusavio priklausomybė. Apibūdinant nemateria-laus paveldo sąvoką, papročiai, apeigos ir šventiniai renginiai išskiriami kaip viena jo reiškimosi sričių.

Apibrėžiant apsaugą – priemones, kuriomis siekiama užtikrinti nematerialaus kultūros paveldo gyvybin-gumą, šalia nustatymo, dokumentavimo, mokslinio tyrimo, išsaugojimo, apsaugos, išvardinti: propagavimas, turtinimas, perdavimas, ypač per formalų ir neformalų švietimą31. Muziejus – institucija, savo veikla aprėpianti daugelį šių priemonių.

Užgavėnių papročiai žinomi visoms Europos tautoms. Galima džiaugtis, kad muziejaus renginys įgauna tarptautinį pobūdį: trečius metus iš eilės jame dalyvauja užsienio kolektyvai: 2006 m. – ansambliai iš Balta-rusijos, 2007 m. – karnavalo grupė iš Bulgarijos, 2008 m. – ansamblis iš Danijos „Dunkelfolket“, ansamblis iš Latvijos „Troksnu iela“. Danai pristatė originalias medines kaukes, išreiškiančias skirtingą žmogiškąją prigimtį. Latvių pasirodymas paliudijo mūsų kultūrų giminingumą. Plačiau bendraudami ne tik pažįstame ki-tas kultūras, skatiname pagarbą jų įvairovei, semiamės kūrybingumo, bet ir kitokiame kontekste įvertiname savąją bei ją populiariname. Susidomėjimas Užgavėnėmis muziejuje didėja ir kitose šalyse. Štai 2008 m. į muziejų pasisemti analogiškų renginių organizavimo patirties buvo atvykę kolegos iš Latvijos; specialiai į renginį buvo organizuotos ir atvyko grupės iš Maskvos, Rygos. Renginį filmavo Pietų Korėjos televizija32. Etnologo L. Klimkos nuomone, lietuviškos Užgavėnių tradicijos yra įdomios Europai, nes jos savitos ir ar-chaiškos, ypač archaiškos žemaitiškos kaukės. Tad renginius, juos gerai pareklamavus, atvažiavusiųjų ne-nuviliant gera organizacija, galima išpopuliarinti ir parodyti ne blogiau, kaip Venecijos karnavalą. Jie galėtų tapti atrakcija ir pasauliui. Bent jau ne prastesne nei pomidorų mūšiai Ispanijoje ar žirgų lenktynės be balno apie vieną Italijos miesto fontaną33.

Per daugelį metų renginys tapo masinis su gerosiomis ir blogosiomis šio reiškinio pusėmis. Jis kasmet su-laukia žiniasklaidos dėmesio. Tiesa, ji ne visada masiškume stengiasi ir sugeba įžvelgti saujelės muziejininkų tikslus ir siekius palaikyti tradiciją, kartais nepelnytai metami kaltinimai dėl visuose masiniuose renginiuose maždaug vienodai išryškėjančių mūsų visuomenės blogybių atšvaitų.

Galbūt ir teisingi kaltinimai, kad muziejus prisideda prie vietinių papročių niveliacijos. Esą muziejaus įta-koje Užgavėnes pagal žemaitiškus papročius pradėjo švęsti dzūkai, o Kanapinis su Lašininu, iš liaudiškųjų pasakojimų atgaivinti muziejuje, visuose Lietuvos kampeliuose kaunasi vienodai – šieno pilnu maišu, kaip ir Morė baigia užgožti aukštaitiškąjį Gavėną. Bet juk muziejus niekuo dėtas, kad vestuvinis žemaitiškas piršlio korimo ar kitas – vainikėlio deginimo – paprotys ilgainiui išplito po visą Lietuvą. Dabar jau pripažįstama, jog tradicijos, kaip ir kultūra, kinta. Kita vertus, niekas netrukdo, užuot aklai kopijavus, praverti savo krašto praeities lobynus. Vėlgi, kas gali pamatuoti, kas geriau – ar dzūkai, žemaitiškai švenčiantys Užgavėnes, ar tie patys dzūkai, švenčią Heloviną?!...

•

Nuo 1981 metų vykstantis renginys (vadintas Žiemos palydų švente, nuo 1989 m. – Užgavėnėmis), išlaikęs laiko, permainų išbandymus, o kartu ir besikeičiantis, tapo tradicija ne tik muziejuje, bet ir visoje Lietuvoje. Nors muziejuje atgaivinti Užgavėnių renginiai dabar vyksta daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių (pasikeitus darbo ritmui, skirtingai nei agrarinėje Lietuvoje, jie, kaip ir muziejuje, rengiami sekmadienį, o ne antradienį), daug žmonių sekmadienį prieš Užgavėnes skuba į Rumšiškes, į Lietuvos liaudies buities muziejų. Susiforma-vusi tradicija tęsiama. Ji reprezentuoja nematerialųjį Lietuvos kultūros paveldą. Juolab kad susidomėjimas

Užgavėnėmis muziejuje didėja ir tarptautiniu mastu. Lietuvos muziejininkų ir kultūrininkų uždavinys – tobuli-nant organizavimą, populiarinti jas visame pasaulyje.

Nuorodos:1 Lietuvių kalbos žodynas. T. XI, Vilnius, leidykla „Mokslas“, p. 447.2 Žukauskaitė S. Medžiaga, surinkta rengiant parodą „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir dabartis“. – LLBM, b.11239.

3 Šorys J. Šventės Rumšiškėse: nuo „žiemos palydų“ iki Užgavėnių. Apie sovietmečio tradicinės kultūros pro-veržius kalbamės su Liaudies kultūros centro etnografe Birute Imbrasiene. – Šiaurės Atėnai, 2000 m. kovo 4 d. Nr. 9 (499), p. 10.

4 Ten pat.5 Užgavėnių tiesa, specialus renginio laikraštis, vienkartinis muziejaus leidinys. Užgavėnių 2004 m. vasario 22 d. Medžiaga. – RSVS.

6 Žiemos palydų šventės aprašymas LTSR liaudies buities muziejuje 1981 vasario 21 d. – LLBM, b. 623, p. 2–4.7 Interviu su V. Stanikūnu, 2008 m. liepos 16 d.8 Šorys J. Šventės Rumšiškėse: nuo „žiemos palydų“ iki Užgavėnių. Apie sovietmečio tradicinės kultūros pro-veržius kalbamės su Liaudies kultūros centro etnografe Birute Imbrasiene. – Šiaurės Atėnai, 2000 m. kovo 4 d. Nr. 9 (499).

9 Ten pat.10 Žiemos palydų šventė, 1984. – LLBM, b. 2829.11 Albertavičius J. Žiema bėga – žemė rodos. –Švyturys, 1986, 04 Nr. 7.12 Žiemos palydų šventė, 1986. – LLBM, b. 4283, p. 7.13 Švyturys, 1986, 04 Nr 7.14 Žiemos palydų šventė, 1987. – LLBM, b. 5073.15 Aleknavičius K. Ataskaita už 1987 m. vasario 22 d. Žiemos palydų šventės Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje, apipavidalinimą ir eksponavimą. – RSVS.

16 Aleknavičius K. Pasiūlymai 1988 m. vasario 28 d. šventei. – Ten pat.17 Žiemos palydų šventė, 1988. – LLBM, b.579.18 Gimtasis kraštas, 1988 m. kovo 10–16.19 Gimtasis kraštas, 1988 m. balandžio 7–13 d.20 Žukauskaitė S. Medžiaga, surinkta rengiant parodą „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir dabartis“. – LLBM, b. 11239, p. 9.

21 Šorys J. Šventės Rumšiškėse: nuo „žiemos palydų“ iki Užgavėnių. Apie sovietmečio tradicinės kultūros proveržius kalbamės su Liaudies kultūros centro etnografe Birute Imbrasiene. – Šiaurės Atėnai, 2000 m. kovo 4 d. Nr. 9 (499).

22 Užgavėnių, įvykusių 1992 m. kovo 1 d., medžiaga. – LLBM, b. 9318, p. 11.23 Gimtasis kraštas, 1992 m. kovo 5–11.24 Užgavėnių, įvykusių 1997 m. vasario 9 d., medžiaga. – LLBM, b. 10551.25 Interviu, 2008 m. rugpjūčio 13 d.26 Olechnovičienė V. Du kartus šiais metais Lietuvos liaudies buities muziejus varė žiemą. – Muziejininkystės biuletenis, 2001/1.

27 Olechnovičienė V. 2002-ųjų Užgavėnės Lietuvos liaudies buities muziejuje. – Muziejininkystės biuletenis, 2002/1, p. 38.

28 Užgavėnių, vykusių 2008 m. vasario 4 d., medžiaga. – RSVS.29 Užgavėnių tiesa, 2006 02 26 – RSVS.30 Olechnovičienė V. Užsigavėjimo Mugė. – Užgavėnių tiesa, 2004 m. vasario 22 d. – RSVS.31 Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija. – Valstybės žinios, Nr. 188, 2004 m. gruodžio 31 d., p. 24–26.

32 Užgavėnių, vykusių 2008 m. vasario 4 d., medžiaga. – RSVS.33 Mačiulienė J. Ar išdrįsime varžytis su Venecija? – Lietuvos žinios, 2008 02 04, p. 14–15.

Vida Olechnovičienė

OPEN AIR MUSEUM OF LITHUANIA: CUSTOMS OF CALENDAR FESTIVALS. REFRESHING OF THE TRADITION

SummaryThe event earlier called the Seeing off the winter and since 1989 the Shrovetide passed the test of time and changes and became a tradition not only of the Museum but of all Lithuania. Though the Shrovetide events refreshed by the Museum now take place in many big and little towns of Lithuania (because of the changes of the rhythm of the work, now different than it was in agrarian Lithuania, they are organized on Sunday and not on Tuesday) a lot of people on Sunday before the Shrovetide go to Rumšiškės Open Air Museum. The tradition is carried on and represents the immaterial heritage of Lithuanian culture. The interest in the Shrovetide event in the Museum has increased on a world scale. The aim of Lithuanian museum and cultural workers is to popularize it all over the world.

LIETUVAS BRīVDABAS MUZEJS: KALENDāRO SVēTKU IERAŽAS. TRADīCIJU ATDZIMŠANA

KopsavilkumsSarīkojums (saukts par Ziemas pavadīšanas svētkiem, kopš 1989. g. – par Meteńiem (Užgavėnės)), kas notiek kopš 1981. gada, izturējis laika un pārmaińu pārbaudījumus, bet reizē arī attīstījies, tas kļuvis par tradīciju ne tikai muzejā, bet arī visā Lietuvā. Lai gan muzeja atjaunotie Meteńu sarīkojumi tagad notiek daudzās Lietuvas pilsētās un pilsētińās (mainoties darba ritmam, citādi nekā agrārajā Lietuvā, tie arī muzejā tiek rīkoti svētdienā, nevis otrdienā), daudz cilvēku svētdienā pirms Meteńiem steidzas uz Rumšišķiem, uz Lietuvas brīvdabas muzeju. Noformējusies tradīcija tiek turpināta. Tā pārstāv nemateriālo Lietuvas kultūras mantojumu. īpaši tāpēc, ka interese par Meteńiem muzejā palielinās arī starptautiskā līmenī. Lietuvas muzeja un kultūras darbinieku uzdevums – pilnveidot sarīkojuma organizāciju, popularizēt Meteńus visā pasaulē.

LITEwSKIE MUZEUM LUDOwE: OByCZAJE śwIąT KALENDARZOwyCH. ODRODZENIE TRADyCJI

Streszczenie tekstuOrganizowana od 1981 roku impreza (zwana świętem Pożegnania Zimy, od 1989 r. – Zapusty) wytrzymała próbę czasu, zachodzących zmian, jednocześnie przeobrażając się, i stała się tradycją nie tylko w Muzeum, lecz również w całej Litwie. Chociaż odrodzone przez Muzeum obchody Zapustów odbywają się obecnie w wielu miastach i miasteczkach Litwy (w wyniku zmiany rytmu pracy, odmiennego niż w rolniczej Litwie, organizuje się je w niedzielę, nie zaś we wtorek), wielu ludzi w niedzielę przed Zapustami śpieszy do Rumšiškės (Rumszyszki), do Litewskiego Muzeum Ludowego. Ukształtowana tradycja jest kontynuowana. Reprezentuje ona niematerialne dziedzictwo kulturowe Litwy. Tym bardziej, że zainteresowanie Zapustami organizowanymi przez Muzeum wzrasta również na skalę międzynarodową. Zadaniem działaczy kultury i pracowników muzeów jest popularyzacja tej tradycji na świecie przez jej doskonalenie.

Литовский музей народного быта: обычаи рождественских праздников. возрождение традиции

резюмеорганизуемое с 1981 года мероприятие (называемое праздником проводов зимы, с 1989 г. – масленица), пережившее испытание временем и переменами, а вместе с тем и эволюционирующее, стало традицией не только в музее, но и во всей Литве. хотя возрожденный в музее праздник масленицы теперь отмечается в большинстве городов и городков Литвы (в результате изменения ритма нашей жизни в отличие от аграрной Литвы праздник, как и в музее, теперь отмечается в воскресенье, а не во вторник), множество людей в воскресенье перед масленицей спешит в румшишкес, в Литовский музей народного быта. сформировавшаяся традиция продолжает свою жизнь. она представляет нематериальное наследие литовской культуры, тем более что интерес к масленице в музее повышается и в международном масштабе. задача музееведов и культурологов Литвы – совершенствовать организацию и популяризировать праздник во всем мире.

LITAUISCHES FREILICHTMUSEUM: BRÄUCHE DER KALENDERFESTE. wIEDERGEBURT DER TRADITION

ZusammenfassungDie seit dem Jahr 1981 organisierte Veranstaltung (genannt als das Begleitfest des winters, und seit dem Jahr 1989 Fastnacht), hatte Zeit- und Veränderungenerprobungen standgehalten, und zugleich wirkte evolutionierend. Sie wurde zur Tradition nicht nur im Museum, sondern auch in ganz Litauen. Die im Museum wiederbelebten Veranstaltungen der Fastnacht vollziehen zur Zeit in mehreren Städten und Städtchen Litauens (da der Arbeitsrhythmus sich verändert hatte, wird sie zur Zeit im Unterschied zu dem Agrarlitauen wie in ganz Litauen, so auch im Museum, nicht am Diensttag, sondern am Sonntag veranstaltet), beeilen sich mehrere

Menschen am Sonntag vor der Fastnacht nach Rumšiškės, in das litauische Freilichtmuseum. Die entstandene Tradition wird fortgesetzt. Sie repräsentiert das nichtmaterielle Erbe der litauischen Kultur. Das Interesse für die Fastnacht im Museum steigt auch im internationalen Niveau. Deshalb steht vor den Mitarbeitern des Museums und der Kultur die Aufgabe, die Organisation dieser Veranstaltung zu vervollkommnen und in der ganzen welt zu verbreiten.

Lietuvos liaudies buities muziejusJ. Aisčio g. 2 , LT – 56335 Rumšiškės

Gauta 2008 11 05 Atiduota spausdinti 2008 11 11