Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaAugalų genų bankas

Vilniaus universiteto botanikos sodasVytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas

Stasė Dapkūnienė, Rita Maršelienė

LELIJOS (LILIUM L.) VEISLIŲ MORFOLOGINIŲ IR DEKORATYVIŲ SAVYBIŲ APIBŪDINIMO APRAŠAS

Akademija, 2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib-liotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBNB).

Augalų genų banko kolektyvas dėkingas recenzentams, lelijos veislių selekcininkams: Viktorijai ir Kęstučiui Vyšniauskams (paveikslai: 20, 23, 24, 26-1, 26-2, 33-1, 33-2, 39-4, 39-6), Jonui Auksuoliui Liutkevičiui (paveikslai: 19-1), Antanui Markevičiui (paveikslai: 19-2, 19-3) ir Vilniaus universiteto botanikos sodo botaninių kolekcijų vyresniajai kuratorei Janinai Puočiauskienei (paveikslai: 22-2, 22-3, 26-3, 28, 29, 33-3, 36, 3—9-1, 39-2, 39-3, 39-5) – už suteiktą galimybę pasinaudoti lelijų nuotraukomis iš asmeninių katalogų, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo kolekcijų skyriaus vyriausiajai sodininkei Indrei Lukšytei (paveikslai: 25, 31, 32, 33, 37, 40, 41, 42) – už nuotraukų, reikalingų lelijų požymių iliustracijai, padarymą ir dailininkui Jonui Lukšei (paveikslai: 34 ir 43) – už piešinių apyžiedžio lapelių ir purkos formai iliustruoti perpiešimą.

Recenzentai:Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Fitopatologijos grupės mokslo darbuotoja dr. Vilija Snieškienė,Lietuvos edukologijos universiteto Biologijos ir chemijos katedros doc.dr.(hp) Juozas Proscevičius

Dizainas ir maketas Raimondo Baltrėno

Viršelyje: Petro Balčikonio Lilium ‘Venta’ (Azijinių hibridų grupė, I a/ b)

ISBN 978-609-8126-51-8

Turinys

Įvadas ..........................................................................................................................................4 Kilmė, sistematinė padėtis ir skirstymas ......................................................................................4Biologija, morfologija ir dauginimas ..........................................................................................8Agrotechnika .............................................................................................................................14Selekcija Lietuvoje ....................................................................................................................17Apibūdinimas ............................................................................................................................24Augalų apibūdinimo aprašai .....................................................................................................241. Vegetatyvinė augalo dalis ......................................................................................................242. Generatyvinė augalo dalis ......................................................................................................283. Pastabos ................................................................................................................................39Literatūros sąrašas ....................................................................................................................41Priedas ......................................................................................................................................43

4

Įvadas

Pasaulyje lelijos auginamos jau daugiau kaip 3000 metų. Lietuvoje savaime auga tik miškinė lelija (Lilium martagon L.). Darželiuose dar galima matyti baltąją (L. candidum L.), raibąją, kartais vadinamą tigrine (L. lancifolium Thunb., sin. – L.tigrinum Ker Gawl.), raudonąją (L.bulbiferum L.) ir karališkąją (L. regale E.H.Wilson.) lelijas. Selekcininkai sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę kuo įvairiausių ir puošniausių veislių. Šiuo metu lelijų veislės skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių. 2007 metais išleistame Tarptautiniame lelijų registre, kurio kas keli metai išleidžiamas papildymas (https://www.rhs.org.uk/plants/plantsmanship/plant-registration/lily-cultivar-registration/lily), nurodoma per 14 000 veislių. Lietuvos gėlių selekcininkai (Eicher-Lorkų šeima, Petras Balčikonis, Jonas Auksuolis Liutkevičius, Balys Kazelka, Vanda Sarakevičienė, Eugenijus Dambrauskas, Kęstutis ir Viktorija Vyšniauskai, Juozas Proscevičius...) yra sukūrę lelijų hibridų, išauginę jų sėjinukus. Tikinės, kad greitu laiku turėsime ir lietuviškų veislių, kurioms bus suteiktas Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Naujų veislių apsaugos sąjunga UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Végetales), jungianti valstybes, kuriose tiriamos naujai sukurtų augalų veislės, yra paruošusi augalų veislių aprašymo nuorodų kriterijus, tarp kurių yra ir lelijos. Augalų genų bankas tokių augalų dokumentaciją tvarko pagal Bioversity International (BI) reikalavimus. Apibūdinimo aprašai (Characterization descriptors) – vienas iš augalų genetinių išteklių dokumentų, padedančių lengvai ir greitai atskirti skirtingus augalų fenotipus. Juose nurodomi požymiai, kurie lengvai matomi plika akimi ir vienodai pasireiškia įvairiomis aplinkos sąlygomis. Pildant aprašus, rekomenduojama prisilaikyti tam tikrų reikalavimų. Jie smulkiai buvo aptarti 2012-2016 metais išleistuose raktažolių, vilkdalgių, bijūnų, jurginų, raganių, tulpių, viendienių, skiauteručių ir kaladžių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašuose. Aprašai turėtų būti vartojami tuomet, kai jie padeda kuratoriui prižiūrėti ir palaikyti kolekcijas ar kai tai naudinga augalų genetinių išteklių vartotojams. Aprašų lietuvių kalba lelijos veislių morfologinių – dekoratyvių savybių vertinimui Lietuvoje nėra. Pristatomas „Lelijos (Lilium L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas“ paruoštas, atsižvelgiant į UPOV ir BI reikalavimus. Tikimės, kas jis padės aprašyti esamas ir būsimas lietuviškas lelijos veisles.

Kilmė, sistematinė padėtis ir skirstymas

Lelija – daugiametis svogūninis augalas. Tai polikarpinis (daug kartų žydintis ir derantis), kasmet išauginantis vieną kartą žydintį ir derantį (monokarpinį) ūglį, augalas. Manoma, kad pavadinimas yra kilęs iš graikiško žodžio leirion ( baltoji). Laikoma, kad iš jo atsirado lotyniškas žodis lilium (lelija). Lelijos – kilniausi ir elegantiškiausi sodo augalai, įgiję unikalų skambesį daugelyje kultūrų. Jos puošia įvairių miestų herbus, freskas, baldus, indaujas, tautinius kostiumus, naudojamos parfumerijoje, farmacijoje ir želdiniuose.

Pasaulyje lelijos aptinkamos Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato ir subtropikų zonų rajonuose. Manoma, kad lelijos (Lilium) gentis jungia apie 100 rūšių, kurių didžioji pusė tarpsta Rytų Azijoje (Pietvakarinė ir Centrinė Kinija). Aptinkamos ir Šiaurės Amerikoje (Atlanto ir Ramiojo vandenyno pakrantės), Balkanų pusiasalyje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje (Baranova, 1999). Pirmoji lelija, patekusi Į Europą iš Palestinos, buvo baltoji lelija (L. candidum L.). 1576 metais iš Venecijos į Belgiją įvežtas baltosios lelijos cernuum varietetas (L. candidum var. cernuum Weston), iš Kanados – miškinė lelija (Lilium martagon L.) (Šipovskaja ir kt., 1972). Kitos rūšys į Europą pateko 18-20 a. vykusių ekspedicijų dėka. Kaip minėjome, Lietuvoje savaime auga tik miškinė lelija (Lilium martagon L.). Įvade buvo rašyta, kad darželiuose dar galima matyti baltąją (L. candidum L.), raibąją, kartais vadinamą tigrine, (L. lancifolium Thunb., sin. – L.tigrinum Ker Gawl.), raudonąją (L.bulbiferum L.) ir karališkąją (L. regale E.H.Wilson.) lelijas.

Sistematiškai Lelijos (Lilium L.) gentis priskiriama MAGNOLIOPHYTA – Magnolijūnų (gaubtasėkliai) skyriui, LILIOPSIDA (MONOCOTYLEDONES) – Lelijainių (vienaskilčiai) klasei, LILIIDAE – Lelijažiedžių poklasiui, LILIALES – Lelijiečių eilei, Liliaceae – Lelijinių šeimai.

5

Lelijų ‚aukso amžius“ prasidėjo tada, kai buvo sukurtos hibridinės veislės. Jau 2007 metų tarptautiniame lelijų registre (Matthews, 2007) įregistruota gerokai per 14 tūkstančių lelijų. Pirmasis lelijų veislių skirstymas į grupes pagal kilmę (Baranova, 1990) buvo pasiūlytas amerikiečių selekcininko Jano de Grafo (J. de Graaff) ir paskelbtas 1962 metais žurnale „ Populiarioji sodininkystė“ (Popular Gardening). Tarptautinė sodininkų draugija šio skirstymo prisilaiko ir visas lelijų rūšis bei veisles skirsto į devynias sodines grupes (Baranova, 1990; Austin McRae, 1998; Kirejeva, 2000): I. Azijinių lelijų hibridai (Asiatic Hybrids); II. Miškinės lelijos hibridai (Martagon Hybrids); III. Baltosios lelijos hibridai (Candidum Hybrids, sin. Euro-Caucasian hybrids); IV. Amerikiniai hibridai (American Hybrids); V. Ilgažiedės lelijos hibridai (Longiflorum Hybrids); VI. Vamzdiškų ir Orleano lelijų hibridai (Trumpet and Aurelian Hybrids); VII. Rytinių lelijų hibridai (Oriental Hybrids); VIII. Kiti hibridai (Other Hybrids) ir IX. Lelijų rūšys, žemesnio rango taksonai (Species and cultivars of species). Pagal žiedų išsidėstymą žiedyno ašies atžvilgiu visų grupių lelijos skirstomos tris pogrupius: a – žiedai nukreipti į viršų; b – žiedai nukreipti į šonus; c – žiedai nukreipti žemyn, o pagal žiedo formą (taurė, čalma arba tiurbanas, žvaigždiška, vamzdiška bei praskleista vamzdiška) – dar daugiau (Matthews, 2007).

I. Azijinių lelijų hibridai – pati gausiausia ir užimanti didžiausius plotus pasaulyje grupė. Grupei priklauso veislės, išvestos sukryžminus Azijos lelijų rūšis (Austin McRae, 1998): svyrančiąją (Lilium cernuum Kom.), taškuotają (Lilium davidii Duch.), raibają (L. lancifolium Thunb.), šlakuotąją (Lilium amabile Palib.), žemąją (Lilium pumilum DC.), vienspalvę (Lilium concolor Salisb.), raudonąją (Lilium bulbiferum L.) lelijas. Raudonoji lelija paplitusi Europoje. Ją sukryžminus su Lilium callosum Siebold & Zucc., Lilium dauricum Ker Gawl., Lilium lankongense Franch., Lilium leichtlinii Hook. f., Lilium wilsonii T. Moore (Austin McRae, 1998) buvo gauti hibridai, davę pradžią azijinių hibridų veislių grupei. Populiariausios yra a pogrupio veislės, kurių dauguma tinka apželdinimui ir skynimui, b ir c pogrupio veislės sodinamos želdynuose ir Lietuvoje nėra populiarios (Vyšniauskas, 2002). Azijiniai lelijų hibridai išsiskiria nereiklumu, didžiule žiedų ir atspalvių įvairove, skirtingu žydėjimo laiku, tinkamumu pražydinti ir atsparumu klimatinėms sąlygoms. Dėl minėtų priežasčių jie plačiausiai paplitę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (Dainauskaitė, 2002).

II. Miškinės lelijos hibridai – nedidelė lelijų hibridų grupė, apimanti apie 100 veislių, atsiradusių sukryžminus miškinę leliją ir jos formas (L. martagon var. martagon ir L. martagon var. pilosuisculum Freyh.) su geltonžiede menturinė lelija (Lilium hansonii Leichtlin ex D.D. T. Moore). Pirmieji kryžminimai atlikti dar 19 a. pabaigoje Olandijoje ir Anglijoje, tačiau dėl nedidelio vislumo šie hibridai reti iki šiol. Šiai grupei be aukščiau minėtų priskiriamos veislės, gautos kryžminimuose naudojant Lilium medeoloides A. Gray ir Lilium tsingtauense Gilg (Austin McRae, 1998). Būdingi miškinės lelijos hibridų požymiai – nedideli, daugiausia į apačią nulinkę žiedai su užsirietusiais vainiklapių galais. Jie pražysta anksti, apie birželio vidurį.

III. Baltosios lelijos hibridai – tai pati mažiausia (apie 30 veislių) grupė, kilusi iš baltosios lelijos (Lilium candidum L.) ir varinės lelijos (Lilium chalcedonicum L.). Dar 19 a. pirmoje pusėje Olandijoje buvo gautas pirmasis hibridas – Lilium x testaceum Lindl., kuris Lietuvoje labai retas. Įvairiose Lietuvos dalyse baltosios lelijos buvo paplitusios nevienodai: dažnai augintos Suvalkijoje, o Žemaitijos darželiuose – gana retos (Gudžinskas, 2010). Jų auginimas skiriasi nuo kitų grupių lelijų: svogūnai sodinami sekliai (1-2 cm gylyje), šarminėje, be drėgmės pertekliaus dirvoje kuo anksčiau, kai tik apdžiūsta žiedynkotis ir lapai (augalai pereina į ramybės būseną). Kai kurie autoriai žiemai rekomenduoja jas pridengti (Vyšniauskas, 2002). Baltosios lelijos ir jos formų kryžminimas su kitomis lelijų rūšimis – retas atvejis. Žinomi Lilium candidum kryžminimo su Lilium ledebourii (Baker) Boiss., Lilium pyrenaicum Gouan, Lilium parryi S. Watson, Lilium regale E.H.Wilson, Lilium monadelphum M. Bieb., Lilium kesselringianum Miscz. ir Lilium pomponium L. hibridai. (Austin McRae, 1998; Baranova, 1999). Baltosios lelijos grupę, kuri labai jautri pilkajam ir kekeriniam puviniams, baigia išstumti azijinių ir vamzdiškų lelijų hibridai.

IV. Amerikiniai hibridai – šiai grupei priskiriama apie 150 veislių, gautų sukryžminus Šiaurės Amerikos lelijų rūšis: Lilium pardalinum Kellogg. (leopardinė lelija), Lilium parryi S.Watson, ir Lilium humboldtii Roezl & Leichtlin ex Duch. bei jų hibridus – L. x burbanki (L. parryi x pardalinum) ir L. x pardabotdtii (Lilium humboldtii x pardalinum), L. humboldtii x parryi, L. roezlii x pardalinum

6

ir L. x gloriosum. Jas 1932 metais D. Griffiths išskyrė į Belinghamų (Bellingham Hybrids) selekcinę grupę. Šios grupės augalai pasižymi atsparumu, geru dauginimuisi ir įvairiaspalviais žiedais. Su šios grupės augalais dirbo amerikiečiai L. Burbank, A.Pery, Olandijoje – J. Zwet ir kt. Buvo sukurtos naujos veislių grupės: Del Norto hibridai (Del Norte Hybrids) ryškiais rožinės, fuksijos raudonumo žiedais; San Gabrielio hibridai (San Gabriel Hybrids) – oranžiškai auksinės - citriniškai geltonos spalvos žiedais; Bulovudo hibridai (Bullowood Hybrids) – su vos atlenktais apyžiedžio lapeliais, žvaigždiškos formos ir šviesios rožinės ar raudonos spalvos žiedais, žvakidės tipo žiedynais; Preri hibridai (Prairie Hybrids) – hibridai, kuriuose buvo panaudotos Lilium pensylvanicum Ker. Gawl., Lilium philadelphicum L. ir L. x hollandicum Bergmans rūšių lelijos. Amerikinių hibridų kūrimas neišeina iš mados. Kuriamos vis naujos veislės, panaudojant naujas rūšis ir tarprūšinius hibridus. Jau žinomi hibridai su Lilium bolanderi (Austin McRae, 1998), Lilium canadense, Lilium columbianum, Lilium grayi, Lilium kelleyanum, Lilium kelloggii, Lilium maritimum, Lilium michauxii, Lilium michiganense, Lilium occidentale, L. x pardaboldtii, Lilium pardalinum, Lilium parvum, Lilium philadelphicum, Lilium pitkinense, Lilium superbum, Lilium vollmeri, Lilium washingtonianum ir Lilium wigginsii (Matthews, 2007). Problema – lelijų silpnokas dauginimasis ir gan sudėtingas auginimas kultūroje (Baranova, 1990).

V. Ilgažiedės lelijos hibridai – bene pati mažiausia hibridų grupė, gauta sukryžminus Azijos lelijų rūšis: ilgažiedę leliją (Lilium longiflorum Thunb.), taivaninę leliją (Lilium formosanum Wallace) ir taivaninės lelijos žemaūgį varietetą (Lilium formosanum var. formosanum, sin. L. formosanum var. pricei Stokes), Lilium philippinense Baker ir Lilium wallichianum Schult. & Schult. f. Skiriamasis šios grupės požymis – ilgo siauro vamzdelio pavidalo žiedai su užsirietusiais galais. Lietuvos sąlygomis jos praktiškai neišgyvena ir todėl laukinės rūšys ir formos gali būti dauginamos sėklomis. Sėjinukai jau sekančiais metais pražysta.

VI. Vamzdiškų ir Orleano lelijų hibridai – antra pagal gausumą (po Azijinių hibridų) lelijų veislių grupė. Pirmasis šios grupės hibridas buvo sukurtas 1900 metais nežinomo sodininko Kju (Kew) botanikos sode Anglijoje, sukryžminus Lilium leucanthum var. chloraster (Baker) E.H. Wilson su Henrio (Lilium henryi Beker. Nors pats hibridas neišliko, bet pasitarnavo stimulu tolimesniems baltųjų vamzdiškų lelijų kryžminimams su Henrio lelija. 1928 metais pražydo E. Debras Prancūzijoje, netoli Orleano sukurtas hibridas – L. x aurelianense Debras, gautas sukryžminus Lilium sargentiae E.H. Wilson su Henrio lelija. Selekcinkas ją padaugino ir išplatino Europoje ir Amerikoje. To pasekoje visi hibridai gauti kryžminant baltąsias vamzdiškas lelijas su Henrio lelija buvo pavadini Orleano hibridais (Aurelian Hybrids). Lilium sulphureum Baker ex Hook. f. – trečioji lelija su vamzdišku apyžiedžiu, kurią 1935 metais amerikietis T. Barry sukryžmino su Henrio lelija. Paskutinė iš Vamzdiškų lelijų, sukryžminta su Henrio lelija – karališkoji lelija (Lilium regale E.H.Wilson). Gauti hibridai papildė jau Vamzdiškų ir Orleano hibridų grupę. Amerikietis selekcininkas L. Freimann po daugkartinių kryžminimų pirmasis gavo hibridus geltonais vamzdiškais žiedais. Vėliau F. Abbey išaugino hibridus rožiniais žiedais, J. de Graff – geltonais, rausvais, baltais, oranžiniais ir kitų spalvų apyžiedžiais. Latvių selekcininkas V. P. Orechovs, kryžminant Henrio leliją su L. x aurelianense ir kitomis vamzdiškomis lelijomis, gavo prasivėrusius baltos, kreminės ir oranžinės spalvos su spalvinėmis dėmėmis ant apyžiedžio lapelių ir švelniai kvepiančius hibridus, kurie buvo išskirti į atskirą Latgalijos hibridų grupę (Latgalii Hybrids). Susidomėjimas šios grupės lelijų veislių kūrimu didelis ir šiais laikais. Neliko nuošalyje ir Lietuvos selekcininkai.

VII. Rytinių lelijų hibridai – priskiriami gražiausioms lelijoms. Susidomėjimas jomis neatlėgsta iki šiol. Pirmasis (Baranova, 1990) hibridą – L. x parkmannii, Amerikoje, Bostone 1869 metais sukūrė F. Parkman, sukryžminęs puošniąją leliją (Lilium speciosum Thunb.) su auksuotąja lelija (Lilium auratum Lindl.). Šis, kaip ir A. Waterers gautas labai išvaizdus, puošniosios lelijos rubra formos kryžminimo su auksuotąja lelija rezultatas, sunyko dėl virusinės infekcijos. Tai atbaidė selekcininkus bent trisdešimčiai metų. Tik 1938 metais Australijos selekcininkui R. Wallace sukryžminus aukščiau minėtų lelijų sodines formas, pavyko sukurti labai dekoratyvią ir atsparią virusinėms ligoms veislę ‘Jillian Wallace’. Susidomėjimas Rytinių lelijų hibridais vėl atgimė. Daug pasiekė Australijos, Naujosios Zelandijos ir Amerikos selekcininkai, kryžminimuose naudodami ir kitas artimas lelijų rūšis: Lilium japonicum Thunb. ir Lilium rubellum Baker. Selekcininkės N.Pfeiffer

7

dėka 1942 metais gauti ypatingai atsparūs virusinei infekcijai hibridai stambiais, be jokių dėmių žiedais, kurie 1955 metais buvo apjungti į Pfeifer hibridų grupę (Pfeiffer Hybrids). J. de Graaff atrinko ir pagerino minėtus hibridus, atlikdamas pakartotinus kryžminimus su Lilium japonicum ir Lilium rubellum. Amerikiečiui E. Kline pavyko gauti hibridus švarios rožinės spalvos ir įvairuojančios (nuo plokščios žvaigždiškos iki vamzdiškos) formos žiedais. Būtent šie, Cameo hibridų (Cameo Hybrids) hibridinės grupės hibridai, gauti sukryžminus Lilium auratum var. platyphyllum Baker. su Lilium japonicum Thunb. ir Lilium autatum var. auratum (sin. Lilium auratum var. tricolor Baker) su Lilium japonicum, hibridai buvo pirmosios rytinių lelijų veislės su vamzdiškos formos apyžiedžiu. Gauti puošniosios lelijos var. speciosum (sin. L. speciosum var. punctatum (Cels) Marnock) ir Henrio lelijos (L. Woodriff JAV ir J. McEwin Australija) bei rytinių lelijų veislių su Lilium sargentiae E. H. Wilson (Naujoji Zelandija), Lilium nepalense D. Don (R. Wallace, Australija) (Austin McRae, 1998) hibridai. Šiuolaikinės veislės gerokai skiriasi nuo praėjusiame amžiuje išvestų veislių. Dabar žiedai dažniausiai nukreipti į viršų, stambūs arba labai stambūs, plačiais vainiklapiais. Atsiranda vis daugiau trumpesnio vegetacijos periodo veislių, kurias labiau tinka auginti ir Lietuvos klimato sąlygomis (Vyšniauskas, 2002).

VIII. Kiti hibridai – tai labai sudėtingi, mišrios kilmės hibridai, gauti tarpusavyje kryžminant skirtingoms grupėms priklausančias lelijas. Šios grupės hibridai vadinami pagal naudojamų kryžminimuose lelijų grupes arba jų trumpinius. Didelis indėlis gaunant šiuos hibridus priskiriamas Nyderlandų, Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos ir Kanados selekcininkams. Tarptautiniame lelijų registre ((Matthews, 2007) tokių veislių įregistruota apie 500. Jų skaičius nuolat auga, nes hibridų gavimui taikomos naujausios technologijos. Pirmieji buvo LA hibridai (Longiflorum-Asiatic Hybrids), sukurti apie 70-uosius praeito šimtmečio metus Japonijoje. Jie savo išvaizda labai panašūs į azijinių lelijų hibridus, bet turi stambesnius įvairiaspalvius žiedus, tvirtesnius žiedynkočius su vešlesniais lapais. Šių lelijų žiedai nukreipti į viršų. LA hibridai iš Longiflorum lelijų paveldėjo stambų žiedą, vaškinę vaininklapių faktūrą, o iš azijinių – nereiklumą ir atsparumą šalčiui (Žuleva, Čierienok, 2002). Šios lelijos tinka ir ankstyvam pražydinimui, tačiau yra imlesnės virusinėms ligoms. OT hibridai, dar vadinami Orientpet hibridais (Oriental x Trumpet Hybrids), savo išvaizda turi panašumo su rytinėmis lelijomis. Jų gigantiški žiedai paprastai nukreipti į šonus ir į apačią, ir labai retai į viršų. Jos žydi vėliausiai iš visų lelijų, nuo liepos vidurio – iki rugpjūčio pabaigos. Žiedų kvapas kiek švelnesnis ir malonesnis nei Rytinių lelijų. Šios savo grožiu įspūdingiausios lelijos yra pačios lepiausios ir jautriausios ligoms, ypač pilkajam puviniui (botryčiui), mažiau atsparios šalčiui. Todėl pirmais metais po sodinimo prieš žiemą jas būtina mulčiuoti durpėmis. LO hibridai (Longiflorum x Oriental hybrids) – tai ilgažiedės ir rytinės lelijų hibridai, kurių žiedai primena ilgažiedės lelijos hibridus, yra trumpo vamzdelio ar piltuvėlio formos, baltos, baltai rožinės, ryškiai rožinės spalvos ar baltos su rožinės spalvos spinduliais ir žiotimis. Tai lelijos skynimui ir auginamos tik uždaro grunto sąlygomis. LO hibridus sukryžminus su rytinėmis lelijomis gaunami LOO hibridai (LOO Hybrids), kurie šiek tiek atsparesni šalčiui. Pastarųjų žiedai stambūs (iki 25 cm skersmens) ir yra švelnių rožinės spalvos atspalvių. Jau yra sukurti OA hibridai (Oriental x Aziatic Hybrids), AT hibridai arba Azijipetai (Aziatic Hybrids x Orleans Hybrids), MA hibridai arba Martaziatai (Martasiat Hybrids), miškinės lelijos ir Azijinių lelijų kryžminimo rezultatas ...

IX. Lelijų rūšys, žemesnio rango taksonai. Šiai grupei priskiriamos visos lelijų rūšys, porūšiai, varietetai, formos, gamtiniai tarprūšiniai hibridai. Laukinių lelijų žiedas yra trumpo vamzdelio formos, nukreiptas į apačią, vainiklapių galai užsirietę į viršų. Kvepia stipriai, bet maloniai. Lietuvos sąlygomis pražysta pačios pirmosios, birželio viduryje. Anksti pasirodę daigai nukenčia nuo vėlyvųjų pavasarinių šalnų Laukinės lelijos labiausiai mėgsta nedidelį pavėsį, purų puveningą ir kalciu turtingą dirvožemį. Vegetatyviškai dauginasi lėtai, todėl daugelį metų gali augti nepersodinamos (Vyšniauskas, 2002). Lietuvoje nuo seno žinomos (Gudzinskas, 2010; Žumbakienė, 2016) raudonoji lelija (Lilium bulbiferum L.), baltoji lelija (Lilium candidum L.), miškinė lelija (Lilium martagon L.), karališkoji lelija (Lilium regale E. H. Wilson), kiek rečiau auginamos – raiboji lelija (Lilium lancifolium Thunb.), žvakidinė lelija (Lilium pensylvanicum Ker Gawl.), leopardinė lelija (Lilium pardalinum Kellogg), menturinė lelija (Lilium hansonii Leichtlin ex D. D. Moore), Henrio lelija (Lilium henryi Baker), žemoji lelija (Lilium pumilum DC.) ir iš Kaukazo kilusi kaukazinė lelija (Lilium monadelphum M.Bieb.).

8

Apibendrinant reikėtų pridurti, kad 1997 metais Šiaurės Amerikos lelijų augintojų komiteto iniciatyva Tarptautinėje lelijų konferencijoje Tasmanijoje buvo peržiūrėta ir patvirtinta aukščiau minėta klasifikacija. Nutarta (Kirejeva, 2000), kad 1, 5, 6, 7, 8 lelijų grupėse išskirtini trys pogrupiai, nusakantys lelijos žiedo orientaciją pagrindinės ašies atžvilgiu (a – statūs, b – horizontalūs, c – nusvirę žemyn) ir keturi pogrupiai, nusakantys apyžiedžio formą (a – vamzdiška, b – taureliška, c – plokščia, d – tiurbaniška). Žiedo orientacija nuo žiedo formos atskiriama pasviruoju brūkšneliu. Pavyzdžiui, nusakant, kad lelijos veislė priklauso Azijinių hibridų grupei su nukreiptais į viršų taureliškais žiedais bus žymima: Ia/b).

Biologija, morfologija ir dauginimas

Savo biologija beveik visos lelijų rūšys prisitaikiusios prie kontinentinio vidutinio klimato su ryškiu metų sezoniškumu sąlygų. Žiemą lelijos antžeminė dalis apmiršta, o svogūnas žiemoja dirvoje, apklotas nukritusių lapų kilimu ir sniegu. Atšilus, dėka svogūnuose sukauptų medžiagų, prasideda vegetacija. Vegetacijos metu atsinaujina ir paauginamas svogūnas, subrandinamos sėklos.

Svogūno centre išauga nauji žvyneliai. Svogūno išorėje esantys žvyneliai apmiršta. Jaunesniame svogūne daugiau žvynelių išauginama negu apmiršta, o sename – atvirkščiai. Atsparumą klimatinėms sąlygoms nusako sąlygos natūraliose jų kilmės vietose (Kirejeva, 2000).

Kaip buvo minėta, lelijos gentis priklauso lelijainių (vienaskilčių) augalų klasei. Tai reiškia, kad sėklai dygstant pasirodo vienas skilčialapis, duodantis pradžią svogūnui. Svogūnas – pakitęs požeminis stiebas su sultingais, tarpusavyje prigludusiais žvyniškais lapais (žvynais), kuriuose kaupiasi vanduo, atsarginės maisto medžiagos ir yra vegetatyvinio dauginimosi organas (Naujalis ir kt., 2009). Lelijų svogūnai stambūs (skersmuo – 2-20 cm ir daugiau), sudaryti iš purių, priklausomai nuo rūšies baltos, gelsvos, geltonos, rausvos, violetinės ar kitos spalvos žvynelių (1 pav.). Iš svogūno pagrindo (dugnelio) susiformuoja pagrindinės ir įtraukiamosios šaknys, sultingi žvyniški lapai (žvynai) ir stiebas su žiedynkočiu. Pagrindinės (maitinamosios) šaknys yra daugiametės, todėl, iškasant bei sodinant svogūnus, stengiamasi jų nepažeisti (Atkočaitytė ir kt., 1977). Jos gali metamorfozuoti, t,y., pakeisti savo funkciją. Lelijos pagrindinės šaknys gali sutrumpėti, susiraukšlėti ir tuo pasikeitimu įtraukti svogūną giliau į žemę, esant nepalankioms sąlygoms arba prilaikyti svogūną, pučiant stipriam vėjui ir esant dideliam žiedynui. Tai įtraukiamosios šaknys. Jeigu lelijos svogūno gylis dirvoje optimalus, tai įtraukiamosios šaknys gali atlikti maitinamųjų šaknų funkciją. Lelijos augalai gali turėti

pridėtines (aukščiau svogūno) šaknis. Tai vienmetės šaknys, kurios išauga ant požeminės ūglio dalies virš svogūno ir sunyksta kartu su stiebu. Dėka šių šaknų, augalui praradus svogūną, gali vystytis antžeminė dalis ir net subrandinti sėklas (Otroško, 1993).

Svogūno žvynai – pakitę, prisitaikę kaupti maisto medžiagas ir dalyvauti augalo vegetatyviniame dauginime, lapai. Beveik visų lelijų žvynai išsidėsto spirale aplink dugnelį. Jauni žvynai formuojasi svogūno centre, greitai didėja dėl maisto medžiagų kaupimosi, senesnius žvynus nustumdami į dugnelio pakraščius. Formuojasi naujas, daugeliu atvejų nežymiai asimetriškas svogūnas. Naujai susiformavęs pakaitinis svogūnas per vegetacijos laikotarpį turi pasiekti motininio svogūno dydį (2-20 ir daugiau cm skersmens).

1 pav. Lelijos sandaros schema (pagal Fiodorova, 2005): 1 – svogūnas, 2 – pagrindinės ir įtraukiamosios šaknys, 3 – pridėtinės šaknys, 4 – požeminiai dukteriniai svogūnėliai, 5 – žiedynkotis, 6 – lapai, 7– antžeminiai (pažastiniai) svogūnėliai, 8 – žiedas, 9 – žiedynas

9

Svogūno tipai gali įvairuoti. Įprastos formos svogūnas gali nesusidaryti ir stebime tik gulsčią požeminį stiebą gausiai apaugusį žvynais (šakniastiebinis), gali įsikurti šalia motininio svogūno (artimas šakniastiebiniui), gali formuotis gulsčio sustorėjusio (stolonas) stiebo gale (stoloninis), ant nesustorėjusių gulsčių požeminių stiebų, tarsi tam tikrose vietose įsišaknijant (tariamai stoloninis) ir suformuoti nežymiai asimetrišką svogūną (2 pav). Svogūnų tipas, skaičius priklauso nuo rūšies ir veislės. Tai požeminiai vegetatyviniai lelijos organai.

2 3

1 4 52 pav. Lelijos svogūno tipai (pagal Jefferson-Brown ir Howland, 1997; Baranova, 1999): 1 – nežymiai asimetriškas,

2 – šakniastiebinis, 3 – artimas šakniastiebiniui, 4 – stoloninis, 5 – tariamai stoloninis

Antžeminiams vegetatyviniams organams priklauso lapai ir stiebas. Lelijos lapai linijiški, lancetiški ar elipsiški, lankiškai ar lygiagrečiai gysloti, bekočiai ir labai retai – kotuoti (3 pav.). Lapų ilgis – nuo 2 iki 20 ir daugiau cm, o plotis gali būti nuo 2-3 milimetrų iki 5-6 ir daugiau centimetrų. Lapų išmatavimai kinta net tame pačiame augale: viršūninėje ir apatinėje dalyje – smulkesni, o vidurinėje – stambesni (Kirejeva, 2000). Lelijos lapo forma kinta vystymosi fazių eigoje, bet išlieka pastovi rūšiai.

3 pav. Kotuotas puošniosios lelijos (Lilium speciosum Thunb.) lapas

4 pav. Lelijos daigo pirmojo lapo tipai (pagal Baranova, 1999): a – lapo makštis

Lelijų rūšis pagal pirmojo lapo formą (4 pav.) galima suskirstyti į keturias grupes (Baranova, 1999): 1 – nedidelis, 0,8-2,0 cm ilgio, kiaušiniškos formos nusmailėjusia viršūne ir lapalakščiu ir ilgu lapkočiu; 2 – didelis, 2,5-3,5 cm ilgio, ištęstai menteliškos formos su buka ir tolygiai nusmailėjančiu pagrindu lapalakštis, pereinantis į trumpą lapkotį; 3 – didelis, 2,5-3,5 cm ilgio, elipsiškos formos su tolygiai nusmailėjusia viršūne ir ilgu lapkočiu; 4 – lapas linijiškas su neišreikštu lapkočiu. Pagal pirmojo

10

lapo formos tipą ir sėklų dygimo greitį sprendžiama apie tėvinių ar motininių požymių paveldėjimą lelijos hibriduose. Iš praeitų metų svogūno dugnelio viršutinėje dalyje susiformavusio ūglio (Otroško, 1993) iškeliamas stiebas – žiedynkotis, su lapais, žiedynu ir jame esančiais žiedais (1 pav.). Jo aukštis, spalva, plaukuotumas, stangrumas, lapų šsidėstymas,pažastinių svogūnėlių formavimas – tai lelijos veislėms charakteringi požymiai. Lapų išsidėstymas gali būti: pražanginis, menturinis prigludęs prie žiedynkočio ir (5 pav.) pereinamosios formos, kai žiedynkočio apačioje lapai išsidėstę menturiu, o aukščiau – pražangiai.

Žiedynkotis, žiedynas, žiedas, vaisius ir sėkla priskiriami augalo generatyviniams organams. Žiedynkotis užsibaigia žiedynu – tam tikta tvarka išsidėsčiusiomis žiedų grupėmis su visomis jiems

1 2 3 46 pav. Lelijos žiedyno tipai (pagal Fiodorova, 2005): 1 – kekė, 2 – skydelis, 3 – paprastasis skėtis, 4 – šluotelė

priklausančiomis struktūromis. Lelijos žiedynas priklauso raceminiams žiedynams (6 pav.).Gali būti kekė, skydelis, šluotelė, paprastas ar sudėtinis skėtis. Lelijos žiedas priskiriamas žiedams su paprastuoju apyžiedžiu. Apyžiedis – sterili žiedo dalis, esanti apie kuokelius ir piestelę. Apyžiedžio lapeliai šeši: trys vidinio apyžiedžio rato segmentai ir trys išorinio apyžiedžio lapo segmentai – apyžiedžio lapeliai supa šešis kuokelius ir vieną piestelę (7 pav.). Ant apyžiedžių lapelių yra nektarą išskiriančios liaukos – nektarinės. Jų išskiriamas nektaras kaupiasi nektaro grioveliuose (nectary furrow), esančiuose bazalinėje apyžiedžio lapelio (arčiau žiedo centro) dalyje ir privilioja apdulkinančius vabzdžius (Kingsley, 1999). Apie žiedo formos tipą sprendžiama pagal žiedo išilginį pjūvį (8 pav.). Naujų veislių apsaugos sąjunga (UPOV) išskiria keturias pagrindines lelijos žiedo apyžiedžio formas (8 pav.): vamzdiška (trumpet – shaped), taureliška (bowl – shaped), plokščia ar su šiek tiek atlenktomis apyžiedžio lapelių viršūnėmis (flat or with tepal tips recurved) ir tiurbaniška (tepal strongly recurved). Kiti autoriai nurodo penkias (Dainauskaitė, 2002), šešias (Jefferson-Brown ir Howland, 1997) ar septynias (Nesaule ir Orehovs, 1973) lelijos žiedo formas. Lelijos veislių žiedas, priklausomai

1 2 35 pav. Lelijos lapų išsidėstymo ant žiedynkočio tipai (pagal Jefferson-Brown

ir Howland, 1997): 1 – pražanginis, 2 – menturinis, 3 – prigludęs prie žiedynkočio

7 pav. Lelijos žiedo sudėtinės dalys (pagal Fiodorova, 2005): 1 – vidiniai apyžiedžio lapeliai, 2 – išoriniai apyžiedžio lapeliai, 3 – piestelė, 4 – kuokeliai su dulkinėmis, 5 – kuokelių koteliai, 6 – žiotys

11

1 2 3 4 8 pav. Pagrindinės lelijos žiedo formos pagal išilginį žiedo pjūvį (pagal UPOV, 2010): 1 – vamzdiška, 2 – taureliška,

3 – plokščia, 4 – tiurbaniška (čalmiška)

nuo grupės kuriai priskiriamas, gali būti įvairių formų (9 pav.). Lelijos su pavieniais žiedais – retas atvejis.Tokius žiedus turi Lilium catesbaei Walter, Lilium neilgherrense Wight, kai kurios pirmus metus žydinčios ir nusilpusios lelijos. Žiedyne gali būti nuo penkių iki trisdešimt penkių ir daugiau žiedų.

1 2

3 4 5 6

7 8 9 109 pav. Tipinės lelijos hibridų žiedo formos (pagal Fiodorova, 2005): 1 – Azijinių lelijų hibridai,

2 – Miškinės lelijos hibridai, 3– Baltosios lelijos hibridai, 4 – Amerikiniai hibridai, 5 – Ilgažiedės lelijos hibridai, 6 – Vamzdiškų ir Orleano lelijų hibridai, 7 – Rytinių lelijų hibridai, 8 – Kiti hibridai (LA), 9 – Kiti hibridai (LO), 10 – Kiti hibridai (OT)

Žiedo dydį nusako žiedo skersmuo (5-30 cm) ir ilgis. Žiedai (10 pav.) žiedyne gali būti statūs (erect, upward-facing), pusiau horizontalūs (erect to horzontal, semi-pendant), horizontalūs, t.y. – nukreipti į išorę (horizontal, outward facing) ir nusvirę žemyn (drooping, pendant). Lelijos žiedo ir jo sudėtinių dalių spalva, pirminės ir tretinės spalvos išraiška, jos vieta apyžiedžio lapelyje, kaip ir kiti aukščiau minėti požymiai svarbūs veislių aprašyme. Juos nuodugniai aptarsime žemiau. Augalams nužydėjus užsimezga sėklos. Jos plokščios, lengvos, skiriasi forma, storiu ir plėviško pakraščio dydžiu. slepiasi trilizdėse dėžutėse.

Lelijos dauginamos sėklomis ir vegetatyviniu būdu (svogūnų lizdo dalijimas, įšaknydinant svogūno žvynų požeminius dukterinius ir antžeminius pažastinius svogūnėlius bei stiebo ir lapų atkarpas, audinių kultūrų metodu in vitro). Sėklomis dauginamos tik rūšinės lelijos. Sėklos sėjamos vos tik surinkus, kadangi labai greitai mažėja daigumas. Sėklas rinkti – tik natūraliai pradedant atsiverti dėžutėms, kadangi gemalas baigia bręsti būdamas dėžutėje. Tai užtrunka, priklausomai

12

nuo rūšies, nuo kelių dienų iki šešių ir daugiau mėnesių. Galimi atvejai, kai ir subrendusios sėklos ilgai nedygsta. Priežastis – gemalą supančiuose audiniuose esančios dygimą stabdančios medžiagos (inhibitoriai) ir pačių audinių nepakankamas laidumas dujoms. Sėklų ramybės periodo trukmė apsprendžia sėklų daigumą. Palaikius surinktas sėklas tris metus – jos nedygsta. Sėjinukų išeigą gali padidinti 15 valandų sėklų pamirkymas 0,04 % cinko sulfato tirpale. Substratas parenkamas pagal rūšies kilmę. Azijinių lelijų sėklas rekomenduojama sėti daržo žemės, lapinio komposto ir smėlio mišinyje (1:1:1), daugumai amerikinių lelijų – pridėti mineralizuotų durpių, o baltosios, miškinės ir vamzdiškoms lelijoms vietoj durpių įmaišyti gesintų kalkių (Otroško, 1993). Pradiniame etape visų lelijų sėklos dygsta vienodai: pasirodo šaknelė ir sėklaskiltė. Toliau iš sėklaskiltės išsivysto pirmasis lapas. Vienų lelijų (11 pav.) sėklaskiltė neiškyla virš dirvos paviršiaus (požeminis sėklos dygimo tipas) ir sėkla lieka dirvoje, o kitų – iškyla į paviršių, yra žalia (viršžeminis sėklos dygimo tipas) ir sėkla iškeliama iš dirvos. Tarpinis dygimo tipas, kai dirvoje sėklaskiltė labai išbujoja, bet neiškyla virš dirvos, būdingas nedaugeliui lelijų: L. monodelphum M.Bieb., L. ledebourii (Baker) Boiss., L. rhodopeum Delip., L. polyphyllum D. Don. Požeminio dygimo tipo lelijų sėklos dygsta ilgai, 1-2 mėnesius. Priešingai, antžeminio dygimo tipo sėklos dygsta 10-30 dienų ir pirmaisiais gyvenimo metais daigas jau turi 5-7 tikruosius lapus (Baranova, 1999).

10 pav. Žiedo orientacija žiedyne (pagal Jefferson-Brown ir Howland, 1997; UPOV, 2010): a – statūs, b – pusiau horizontalūs, 3 – horizontalūs, 4 – nusvirę žemyn

11 pav. Lelijos sėklų dygimo tipai (pagal Baranova, 1999): 1 – pažeminis, 2 – antžeminis, 3 – tarpinis; a – haustorija, b – skilčialapio kotelis, c – diegamakštė, d – šaknelė

Lelijos veislės, hibridai ir netgi rūšys gali būti dauginamos vegetatyviniu būdu (12 pav.). Dauginimas svogūnų kero išskirstymu – pats paprasčiausias, tinkantis visoms rūšims ir veislėms būdas. Tinkamiausias metas skirstyti svogūnų kerą vasaros pabaiga –rudens pradžia ir anksti pavasarį (iki daigų pasirodymo arba vos pradėjus kaltis iš žemės daigams). Pavėlavus, ypač jeigu keras nemenkas, labai lūžta daigai. Labai svarbu kuo greičiau pasodinti ir stengtis nepažeisti svogūno šaknų. Nespėjus iš karto pasodinti svogūnų, jie palaikomi popieriniuose maišeliuose. Ilgesniam laikymui atskirti svogūnai užpilami pjuvenomis ir patalpinami patalpoje, kurioje temperatūra temperatūra ne aukštesnė nei 1-4°C. Jau minėjome, kad ant lelijos žiedynkočio dalies tarp motininio svogūno ir dirvos paviršiaus susiformuoja dukteriniai požeminiai svogūnėliai. Jie gali būti panaudoti dauginimui. Tam tikslui jie atskiriami nuo stiebo ir išsodinami į dėžutes paauginimui. Dauginimas svogūno žvynais paremtas tuo, kad lelijos svogūno žvynas formuoja naujus svogūnėlius. Taip galima dauginti lelijas ištisus metus, bet geriausias dauginimo koeficientas – pavasarį. Panaudojama iki dviejų trečdalių svogūno žvynų. Tai įgalina šį dauginimo būdą derinti kartu su svogūno kero skirstymu. Sveikus atlaužtus svogūno žvynus rekomenduojama apdoroti fungicidais arba pamirkyti kalio permanganato tirpale, apipudruoti medžio anglis milteliais ir patalpinti polietileno maišelyje su aukštapelkių durpių substratu arba iškaitintu smėliu. Dauginamoji medžiaga šešias savaites laikoma patalpoje 22-25°C temperatūroje. Po to keturias savaites žemesnėje, 17-18°C temperatūroje ir visą likusį iki pasodinimo

13

laiką – 2-4°C temperatūroje. Pasodinus į substratą dėžutėse ir pasirodžius daigams, augalėliai dar 2-3 mėnesius paauginami dėžutėse ir po to persodinami į pastovią vietą. Gerai prižiūrint jau antrais vegetacijos metais užauga tinkamas realizacijai svogūnas. Kai kurios lelijų veislės gali dukterinius svogūnėlius išauginti ir ant antžeminės stiebo dalies, lapų pažastyse. Šie stiebiniai svogūnėliai gali būti nevienodo dydžio, spalvos, skirtis susiformavimo laiku ir kiekiu. Žiedų ir pumpurų pašalinimas

1 2

3 412 pav. Pagrindiniai lelijų vegetatyvinio dauginimo būdai (pagal Kirejeva, 2000): 1 – svogūnų kero išskirstymas,

2 – požeminių dukterinių svogūnėlių atskyrimas ir įšaknydinimas, 3 – svogūno žvynų atskyrimas ir įšaknydinimas, 4 – antžeminių stiebinių svogūnėlių atskyrimas ir įšaknydinimas

pagerina antžeminių stiebinių svogūnėlių kokybę. Lelijos žydėjimo pabaigoje svogūnėliai atsiskiria ir pradeda byrėti ant dirvos. Tai tinkamas metas juos panaudoti dauginimui. Surinkti svogūnėliai apdorojami fungicidų tirpalu arba pamirkomi kalio permanganato tirpale ir išsodinami į substratą dėžutėse arba tiesiai į lysvę 3-4 cm atstumu vienas nuo kito, kas 20-25 cm eilutėmis, 3-5 cm gylyje. Gerai prižiūrimi augalai pražysta ir išaugina visavertį svogūną trečiais vegetacijos metais. Trūkstant sodinamosios medžiagos lelijas galima dauginti stiebo atkarpomis ir lapų auginiais. Pirmuoju atveju stiebas dar neprasidėjus butonizacijai sukarpomas 7-8 cm ilgio atkarpomis, kurios nuožulniai iki pažastinio lapo pasodinamas į dirvos substratą. Maždaug po 30-50 parų atkarpos pažastinėje dalyje susiformuoja tinkamas dauginimui svogūnėlis (13 pav.). Dauginant lapų auginiais, atpjaunamas

1 213 pav. Lelijų dauginimas stiebo atkarpomis ir lapo auginiais (pagal Kirejeva, 1984): 1 – stiebo atkarpomis,

2 – lapo auginiais

lapas su dalimi stiebo ir išsodinamas vertikaliai, bet iki lapo pažasties, į dirvos substratą dėžutėje. Uždengiamas plėvele ir laikomas iki svogūnėlio susiformavimo pažastinėje dalyje. Lelijų dauginimas

14

steriliomis, dirbtinai sukurtomis sąlygomis vadinamas dauginimu in vitro arba dauginimas audinių kultūrų metodu (14 pav.). Tai sudėtingas daugiapakopis dauginimo būdas, reikalaujantis sterilumo, specialių laboratorinių sąlygų ir personalo specialaus pasiruošimo. Kadangi lelija, kaip augalas pasižymi dideliu regeneraciniu potencialu, tai eksplantu (augalo ar audinio dalis, kuris bus sodinama

į maitinamąją terpę) gali būti bet kuri augalo dalis. Eksplantas sterilinamas, pasodinamas į iš anksto paruoštą sterilią maitinamąją terpę mėgintuvėliuose ir laikomas 20-23°C temperatūroje kol pasirodys smulkūs svogūnėliai. Pasirodžius mikrosvogūnėliams su lapeliais, augalėlis (dabar jau vadinamas regenerantu) persodinamas į naują, padauginimui skirtą, terpę. Susiformavęs svogūnėlių kerelis išskirstomas... Šis padauginimo būdas gali būti derinamas su virusinės infekcijos iš lelijų eliminacija. Patikrinus elektroninės mikroskopijos ir kitais metodais, tolimesniam dauginimui naudojami tik sveiki regenerantai. Laikoma, kad šio metodo pagalba, iš vieno lelijos svogūno per metus galima išauginti iki 20 000 naujų augalėlių (Kirejeva, 2000).

Agrotechnika

Tinkamas auginimo vietos parinkimas ir dirvos paruošimas numatomoms auginti lelijoms – vienas pagrindinių darbų. Kaip ir visiems augalams, taip ir lelijoms, parenkant dirvą reikia laikytis sėjomainos. Negalima sodinti lelijų į tą pačią vietą. Netinka sodinti po tulpių, hiacintų ir kitų svogūninių augalų, nes šie augalai dažnai serga tomis pačiomis grybinėmis ligomis, dirva gali būti nualinta, užteršta kenkėjais. Svarbu atsižvelgti į augalo biologines savybes, priklausomybę grupei, dauginimosi potencialą, augalo aukštį, svogūno dydį ir kt. Parenkant vietą lelijoms auginti, dėmesys kreipiamas į apšvietimo sąlygas. Atvira, saulėta vieta tinkama Azijinių, Vamzdiškų, Orleano lelijų hibridų, kai kurių rūšinių lelijų: raiboji (Lilium lancifolium), žvakidinė (Lilium pensylvanicum), raudonoji (Lilium bulbiferum), svyrančioji (Lilium cernuum) ir jų hibridų auginimui. Miškinės (Lilium martagon), Henrio (Lilium henryi) lelijų ir jų hibridų auginimui parinkime ūksmingą ar su daliniu pavėsiu vietą (Fiodorova, 2005). Nepamirškime, kad lelija – daugiametis augalas, galintis nepersodintas augti ne mažiau 5-6 (miškinė lelija – 10 ir daugiau) metų. Dažniausiai trečiais metais azijinės lelijos tik spėja sutvirtėti, suvešėti. Tos, kurios dauginasi labai gerai, labai sutankėja jau 5 - 6 tais metais. Tinkamiausias persodinimo laikas pasibaigus vegetacijai, praėjus pusantro – dviems mėnesiams po masinio žydėjimo. Lietuvos klimato sąlygomis – tai laikas nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. M. F. Kirejeva nurodo, kad, esant būtinybei, lelijas galima persodinti viso vegetacijos periodo metu, bet svarbu nepažeisti svogūno šaknų (Kirejeva, 1984). Jeigu reikia lelijas persodinti anksčiau, tuomet sodinkime su iki trečdalio patrumpinta antžemine dalimi. Vėlai žydinčias lelijas, priklausančias Azijinių hibridų, Vamzdiškų ir Orleano hibridų grupėms, geriau persodinti pavasarį, bet pačioje vegetacijos pradžioje, dar nepasirodžius daigams. Priešingai, baltoji (Lilium candidum), kaukazinė (Lilium monadelphum), menturinė (Lilium hansonii), kanadinė (Lilium canadense) ir miškinė (Lilium martagon) lelijos nepakenčia pavasarinio persodinimo. Beveik visos lelijos gerai tarpsta vidutinio sunkumo, laidžioje vandeniui, purioje ir turtingoje humusu dirvoje. Sunkias, molingas dirvas būtina drenuoti, papildyti smėliu, lapiniu kompostu ar durpėmis (Kirejeva, 2000). Azijiniai, Amerikiniai ir Rytinių lelijų hibridai geriau auga silpnai rūgštinėje dirvoje, todėl dirvos praturtinimas durpėmis ar kompostu labai veiksmingas. Priešingai, Vamzdiškų ir Orleano lelijų hibridai, baltoji, karališkoji (Lilium regale) ir Henrio (Liliun henryi) lelijos geriau auga ir vystosi dirvoje su silpnai šarmine reakcija. Minėtoms lelijoms sodinti parinkta dirva, priklausomai nuo dirvos rūgštingumo, šarminama. Kad pakelti dirvos rūgštingumą vienetu dedama medžio pelenų – 150-200 g/m2 arba kalkių – 200-500 g/m2, arba kaulamilčių – 30-50 g/m2. Literatūros šaltiniuose pateikiama daug

14 pav. Lelijos regenerantai in vitro sąlygomis

15

skirtingų tręšimo būdų ir normų, rekomenduojamų ruošiant dirvą sodinimui. Naujesnieji šaltiniai rekomenduoja tręšti kompleksinėmis „Kemira“ firmos trąšomis arba trąšų mišiniais, turinčiais kalio, fosforo ir azoto trąšų (80-100 g/ m2). Iki sodinimo dirva kelis kartus drėkinama ir giliai (iki 40 cm) perkasama. Perkasimo metu ji ir pravėdinama, jeigu buvo įnešta kalkinių medžiagų. Pastarosios gali nudeginti augalo šaknis. Lelijos svogūno sodinimo gylis priklauso nuo dirvos mechaninės sudėties, svogūno tipo, svogūno dydžio ir paties augalo aukščio. Sunkesnėse dirvose lelijos sodinamos sekliau, o lengvesnėse giliau. Vidutiniškai lelijos svogūnas sodinamas taip, kad virš svogūno liktų 10-12 cm dirvos sluoksnis , o žemiau svogūno ne mažiau 30 cm įdirbtos ir išpurentos dirvos sluoksnis (15 pav.). Praktiškai laikoma, kad sodinti reikia taip, kad svogūno dugnelis būtų trijų svogūno aukščių gylyje (Fiodorova, 2005). Šakniastiebinio ir stoloninio tipo svogūnai sodinami giliau. Baltoji lelija ir jos hibridai sodinami sekliai, 2-3 cm gylyje, kad svogūno viršus vos užsižertų dirva (Kirejeva, 2000). Kaip minėjome aukščiau, svogūno pasodinimo gylis priklauso nuo augalo aukščio ir svogūno dydžio. Smulkesni svogūnai ir žemaūgių lelijų svogūnai sodinami sekliau. Atitinkamai didėja ir paliekami tarpai tarp svogūnų, bei tarpueilių plotis.

Sodininkai mėgėjai ir N. K. Fiodorova (Otroško, 1993; Fiodorova, 2005), sodinant lelijas rekomenduoja iškasti reikiamo gylio griovelį arba duobutę. Jo dugną užpildyti trąšia dirva iki reikiamo gylio (tos vietos kuri liesis su lelijos svogūno dugneliu). Virš jo užpilti nestorą sluoksnį rupaus smėlio ar žvyro, o toje vietoje, kur bus dedamas svogūnas, padaryti kauburėlį iš smėlio. Ant pakilimo dėti lelijos svogūną, šaknis atsargiai paskleisti aplink.. Svogūną pilnai užpilti žvyru. Tik tada užpilti iki viršaus trąšia dirva. Taip vadinama „smėlio kapsulė“ apsaugo svogūną nuo perteklinės drėgmės ir grybinių ligų infekcijos. Naujai pasodintas lelijas patariama mulčiuoti durpėmis, lapais arba pjuvenomis. Mulčiavimas padeda palaikyti reikiamą drėgmę, apsaugo nuo šalčio žiemą ir perkaitimo vasarą. Mulčiavimui naudojamos pjuvenos ruošiamos iš anksto, prieš 2-3 mėnesius. Pjuvenos sumaišomos su ištirpintomis trąšomis (2,6 kg šlapalo + 1,5 kg superfosfato + 0,5 kg kalio sulfato vienam kubiniam metrui pjuvenų), drėkinamos, sukasamos storu sluoksniu ir paliekamos kaisti. Prieš mulčiavimą kelis kartus gerai permaišomos, kad išsivėdintų (Kirejeva, 2000). Naujai

pasodintas lelijas artėjant žiemai būtina papildomai pridengti eglišakėmis ar sausais lapais. Nudengiama tik pavasarį atšilus orams. Lapus reikia nudengti kaip galima anksčiau, nes daigai po lapais greitai išsikraipo, dalį lapų perauga. Tada, neišlaužius daigų, labai sunku nudengti. Pirmais metais lelijos būna silpnesnės. Tam, kad augalas sustiprėtų, nuskabomi susiformavę pumpurai. Antraisiais – trečiaisiais metais augalai gausiai žydi, formuojasi nauji svogūnai ir didėja keras. Ketvirtaisiais ir tolesniais metais (priklausomai nuo veislės) žydėjimo intensyvumas mažėja, augalas pradeda atsilikti aukščiu. Tai signalas, kad lelijas vėl turime persodinti. Priežiūra vegetacijos metu, jeigu buvo tinkamai parinkta sodinimo vieta, paruošta dirva ir įneštos reikalingos organinės ir mineralinės trąšos – minimali (žiūrėti, kad vegetacijos metu neperdžiūtų ir neperkaistų dirva, purenimas ir ligotų augalų šalinimas). Didžiausias poreikis vandeniui iki žydėjimo ir žydėjimo metu. Laistoma tik dirva šaknų zonoje, stengiantis, kad vanduo nepatektų ant lapų. Po žydėjimo laistoma tik prasidėjus sausroms. Kad dirva neperkaistų galimas mulčiavimas ir nupjauta žole. Praktikuojamas apsodinimas vienmečiais augalais, kurių šaknys driekiasi paviršiuje. Priešingai, neturėtume lelijų sodinti arti aukštesnių medžių. Medžių šaknys išnaudoja maisto medžiagas ir pasisavina drėgmės atsargas. Pastebėjus, kad lelijos atsilieka augimu, skursta, 2-3 kartus papildomai tręšiama mineralinėmis ar organinėmis trąšomis (skiestomis srutomis, santykiu 1: 20; paukščių mėšlu, santykiu 1: 30) .

15 pav. Lelijos svogūno sodinimas dirvoje (pagal Jefferson-Brown ir Howland, 1997)

16

Pirmasis papildomas tręšimas – pasirodžius daigams, antrasis – butonizacijos metu ir trečiasis – pasibaigus žydėjimui. Pirmo tręšimo metu vyrauja azotinės trąšos, antrojo – fosforo, trečiojo – kalio. Drėgnu oru lelijas gali pažeisti kekerinis puvinys. Tai grybinė liga, sukeliama patogeno Botrytis cinerea. Norint apsisaugoti nuo šios ligos, nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio vidurio kas 10-14 dienų augalai purškiami fungicidais. Juos reikia kaitalioti (Vyšniauskas, 2002). Aukščiau minėjome, kad svarbu lelijos hibridų priklausomybė vienai ar kitai sodinei grupei. Tos pačios grupės augalus reikėtų sodinti kartu vienoje vietoje, nes tai palengvina priežiūrą ir specifinių grupės reikalavimų laikymąsi. Lietuvos sąlygomis lengviausia auginti Azijinių lelijų hibridus. Pasak Giedriaus Rumės (Rumė, 2008), tai nereiklumo, universalumo ir neišsenkančios įvairovės derinys. Jos, kaip ir tarpgrupiniai, LA (Longiflorum-Aziatic Hybrids) hibridai, priskirti VIII sodinei grupei – nereiklūs dirvai. Nepakenčia tik labai sunkaus molyno ir pernelyg perdžiūstančių ir nederlingų smėlynų. Tinkamiausia yra įdirbta, neutralios reakcijos ar silpnai rūgšti, lygi ir be įdubų daržo žemė. Netinka didelių medžių kaimynystė. Šios lelijos mėgsta atvirą vietą, kur vėjai sparčiai nudžiovina nuo lapų perteklinę drėgmę ir apsaugo nuo lietingomis vasaromis plintančių puvinių. Dar vienas patarimas (beje tinkantis ir kitų grupių lelijoms): skindami lelijų žiedus, nepjaukite stiebų prie pat žemės, palikite augalui bent trečdalį, o dar geriau – ne mažiau kaip pusę žiedynkočio su lapais, nes kitąmet lelija gali ir nepražysti. Miškinių lelijų hibridai gerai auga ir lengvesnėje, ir sunkesnėje dirvoje. Dirva turi būti pakankamai humusinga, neutralios ar šarminės reakcijos. Sodinant rūgštesnėse dirvose, jas būtina pakalkinti. Rūgščioje dirvoje skursta, kadangi negali įsisavinti maisto medžiagų. Jeigu pakanka drėgmės, miškinės lelijos hibridai puikiai auga ir atviroje vietoje. Vis dėlto geriausios sąlygos – daliniame šešėlyje arba po stambesniais medžiais (Vyšniauskas, 2002). Minimos grupės hibridai – ilgaamžiškiausi. Jei vieta parinkta tinkamai, joje nepersodinti gali augti iki dešimties metų. Augalai aplamai nemėgsta persodinimo ir po jo pilnai atsigauna tik po 3-4 metų. Šalčiui atsparūs ir Lietuvoje gerai žiemoja nepridengti. Baltosios lelijos hibridai, kaip ir pati baltoji lelija (Lilium candidum), Lietuvoje auga sunkiai, nes kenčia nuo drėgmės pertekliaus, ir tik retais metais puikuojasi savo grožiu. Sodinti baltažiedę leliją ir jos hibridus reikia sekliai, vos ne žemės paviršiuje, svogūnėlį nuo svogūnėlio tolokai, kad suvešėję lapai nedengtų vienas kito ir leistų vėjui kuo greičiau nudžiovinti rasą. Augalai nepakenčia sunkesnės, rūgščios dirvos ir žemesnių vietų. Rūgščios dirvos kalkinimui tinkamiausia kreida. Tinkamiausias persodinimo laikas – augalo ramybės periodas, kuris prasideda rugpjūčio ir baigiasi rugsėjo mėnesį. Persodinti reikia tuojau po žiedynkočio nudžiūvimo, kol dar nepradėjo augti jau rudenį atželiantys nauji lapai (Vyšniauskas, 2002; Rumė, 2008). Rudenį pradeda augti ir šaknys, kurių augimas tęsiasi ir kitų metų pavasarį. Taigi reikia sudaryti sąlygas kuo ilgesnei vegetacijai. Rekomenduojama antžeminę dalį pridengti eglišakėmis ir agroplėvele, kad atžėlusi rudenį lapų rozetė nenušaltų. Pavasarį nereikia skubėti nudengti, nes, neatšilus dirvai, šaknys negali įsisavinti vandens. Ankstyvo nudengimo pasekmė – žuvusi rudenį susiformavusi lapų skrotelė ir žiedų užuomazgos (Otroško, 1993). Amerikiniai hibridai Lietuvos klimato sąlygomis auga gerai, bet labiau neplinta dėl silpno dauginimosi. Šalčiams atsparūs, bet kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Sodinama saulėtoje arba su daliniu pavėsiu vietoje. Svarbu, kad dirva būtų laidi, puveninga ir silpnai rūgštinės reakcijos. Vienoje vietoje gali augti daugelį metų. Dažno persodinimo nemėgsta ir atsigauna tik po 1-2, o kartais ir daugiau metų. Dauginamos išskirstant šakniastiebinio tipo svogūnais, nudžiūvus žiedynkočiams (Vyšniauskas, 2002). Lelijos tinka auginimui kartu su rododendrais, azalijomis, pentiniais (Otroško, 1993). Ilgažiedės lelijos hibridai išsiskiria išskirtinai geru dauginimusi dukteriniais svogūnėliais ir visais įmanomais dauginimosi būdais. Ilgažiedės lelijos hibridai neatsparūs Lietuvos šalčiams, išskyrus jų tarpgrupinius hibridus su azijiniais hibridais (minėjome aukščiau). Vamzdiškų ir Orleano lelijų hibridai paplitę ir Lietuvoje. Pačios žinomiausios latvių selekcininko V. Orechovo sukurti hibridai, priskiriami Latgala serijai. Nemažai lietuviškų veislių sukūrė P.Balčikonis, J.A.Liutkevičius, Eicher – Lorkų šeima, B. Kazelka ir R. Maršelienė. Deja, dėl lėto vegetatyvinio dauginimosi ir mažo gyvybingumo jos nepaplito. Daugumos vamzdiškų ir Orleano hibridų kvapas labai stiprus, todėl ne visų mėgstamas. Labiau vertinami švelniau kvepiantys hibridai, kurių žiedai nukreipti į šonus, o stiebai tvirti. Kita bėda, kad lelijos linkusios sirgti kekeriniu puviniu, fuzarioze ir virusinėmis ligomis. Hibridai – įvairaus aukščio: nuo žemaūgių (iki 0,5 m) iki milžiniškų (iki 2m). Šalčiui dauguma jų – atsparūs, bet besniegėmis žiemomis gali iššalti. Nepakenčia

17

ir vėlyvųjų pavasarinių šalnų, kurių pažeisti augalai atsigauna tik po kelerių metų. Minimų lelijų auginimui geriausiai tinka priesmėliai ir lengvi priemoliai. Dirvožemis turi būti purus, puveningas ir būtinai šarminės reakcijos (idealus pH-7,5). Rūgštesnis dirvožemis kalkinamas pelenais, kreida ar dolomitmilčiais. Kadangi daugumos hibridų svogūnai– stambūs, sodinti juos reikia giliau (ne mažesniame kaip trijų svogūnų aukščio gylyje). Lietuvos sąlygomis būtina pridengti bent 10 cm durpių sluoksniu ar eglišakių šakomis (Vyšniauskas, 2002). Rytinių lelijų hibridai G. Rumės nuomone, tikrai netinka Lietuvai (Rumė, 2008). Nors išvesta ir anksti žydinčių (įprastai rytinės lelijos pražysta tik vasaros pabaigoje), Lietuvos vasaros joms yra per vėsios ir per trumpos. Pirmuosius pora metų lelijos vystosi normaliai ir gražiai žydi, bet vėliau svogūnėlio masė neišvengiamai ima mažėti ir sunyksta. Kai kurios šiuolaikinės veislės ir hibridai yra ankstyvesni, todėl gali augti ir Lietuvoje. Vieta turi būti šilta, saulėta ir apsaugota nuo vėjų. Dirvožemis – purus, puveningas ir būtinai rūgštus. Prieš sodinimą rekomenduotina įterpti rūgščių durpių, pušų spyglių ar žemės iš pušyno. Vegetacijos metu rytinės lelijos reiklios drėgmei, bet žiemoti mėgsta sausai ir gerai apdengtos storu durpių sluoksniu, eglių šakomis ar šiaudais. Ant viršaus rekomenduojama užmesti plėvelę, bet neuždengti visiškai, palikti šonus neuždengtus vėdinimui. Rytinių lelijų hibridai geriau auga nešildomuose šiltnamiuose, storai apdengti šiaudais (Vyšniauskas, 2002). Rytinių lelijų hibridų yra sukūręs ir Lietuvos selekcininkas P. Balčikonis, kuriuos jis augino polietileno plėvelės šiltnamyje. Kiti hibridai – tai tarpgrupiniai hibridai: LA, OT, LO, LOO, OA, AT, M... Apie LA hibridus minėjome, aptariant Azijinių hibridų grupę. Lietuvoje aptinkami OT hibridai iš Orienpet sekcijos. Jie gauti sukryžminus rytinius hibridus su Henrio lelija. Šie hibridai žiemoja gerai, yra tvirti, dekoratyvūs, bet nevislūs. Taigi artimesni Rytinių lelijų hibridams. Norint jų auginimui taikyti agrotechnines priemones, būtina atsižvelgti į tėvines formas ir jų priklausymą vienai ar kitai grupei.

Selekcija Lietuvoje

Visų šiandien želdynuose ar prie sodybų auginamų lelijų pramotė – rūšinės lelijos. Daugelis jų išlieka populiarios sodybose ir šiandien. Kitų rūšių lelijas augina selekcininkai profesionalai. Jos, kaip išskirtinių savybių ar požymių turėtojos, panaudojamos naujų lelijos veislių kūrimui. Rūšinės lelijos atlaikė tūkstantmečių klimato kaitą, ligų ir kenkėjų antplūdžius ir yra mažiau reiklios (Austin McRae, 1998). Kaip minėjome aukščiau, Lietuvoje nuo seno (16 pav.) žinomos (Gudzinskas, 2010; Žumbakienė, 2016) raudonoji lelija (Lilium bulbiferum L.), baltoji lelija (Lilium candidum L.),

1 2 316 pav. Lietuvoje nuo seno auginamos lelijų rūšys: 1 – baltoji lelija, 2 – miškinė lelija , 3 – karališkoji lelija

miškinė lelija (Lilium martagon L.), karališkoji lelija (Lilium regale E.H.Wilson), kiek rečiauauginamos (17 pav.): – raiboji lelija (Lilium lancifolium Thunb.), žvakidinė lelija (Lilium pensylvanicum Ker Gawl.), leopardinė lelija (Lilium pardalinum Kellogg), menturinė lelija (Lilium hansonii Leichtlin ex D. D. Moore), Henrio lelija (Lilium henryi Baker), Seržento lelija (Lilium sargentiae Wilson), žemoji lelija (Lilium pumilum DC.) ir iš Kaukazo kilusi kaukazinė lelija (Lilium monadelphum M. Bieb.).

18

1 2 317 pav. Lietuvoje retai auginamos lelijų rūšys: 1 – Seržento lelija, 2 – leopardinė lelija , 3 – raiboji lelija

Žmogiškoji lietuviškų gėlių selekcija prasidėjo 1959 metais, įkūrus Lietuvos sodininkų draugiją. Draugijos steigėjais buvo pavieniai sodininkai, gėlininkai ir bitininkai (Marcinkus, 2009). Prie draugijos 1980 metų rugpjūčio 23 dieną įsikūrė Gėlių selekcininkų sekcija, vadovaujama agronomo Petro Balčikonio (Balčikonis, 1988). Pradėtas leisti informacinis leidinys „Gėlių kolekcionavimas ir selekcija“. Išėjo trys numeriai (1988, 1989 ir 1990 metais), kuriuose pateikiama informacija apie gėlių hibridizaciją, paveldimumo mechanizmo stebėjimus, vertingas kolekcijas, naujausių pasaulio veislių charakteristikas, buvusias ir būsimas gėlių parodas... 1989 metais gėlių selekcininkų sekcija reorganizuota į susivienijimą – oficialią, savarankišką, teisiškai įregistruotą organizaciją. Įteisinami Lietuvos gėlių selekcininkų susivienijimo organizuojamų gėlių parodų ir Lietuvos gėlių selekcininkų susivienijimo atliekamos gėlių veislių registracijos nuostatai, vedama lietuviškų gėlių veislių registracija, išduodami gėlių veislių autoriams registracijos pažymėjimai., Po Petro Balčikonio daugelį metų susivienijimui vadovavo dr. Danutė Jadvyga Dainauskaitė. Jos pastangomis 1996 metais išleidžiamas pirmasis lietuviškų gėlių veislių registras, kuriame suregistruotos gėlių veislės: 161 kardelių, 27 lelijų, 6 vilkdalgių, 8 raganių ir 1 rožių – tik dalis Lietuvos gėlių selekcininkų nuveikto darbo. Susivienijimas dabar pervardintas į Lietuvos gėlių selekcininkų draugiją, kuriai vadovauja valdybos pirmininkas Edvinas Misiukevičius. Draugija jungia gėlių ir kitų dekoratyvių augalų selekcija, kolekcionavimu, dauginimu, platinimu ir kitais gėlininkystės klausimais besidominčius asmenis, kurie nori šioje srityje tobulėti, bendradarbiauti ir savo veikla prisidėti prie gėlininkystės plėtros Lietuvoje. A.Žobakas, nurodo, kad 1988 metų liepos 16-17 dienomis Vilniuje vykusioje „Lelijų ir ankstyvųjų kardelių parodoje“ buvo pristatomi 8 selekcininkų (P. Balčikonis, N. Eicher-Lorka, R. Butkevičius, V. Eicher-Lorka, J. Tarvidas, K. Nedzveckas, A. Šatkuvienė ir B. Kazelka) 54 įvairių grupių lelijų sėjinukai. 1988 metų balandžio – rugsėjo mėnesiais Vilniuje vykusioje „Ilgalaikėje gėlių parodoje“ eksponuoti 6 P. Balčikonio , 14 V. Eicher-Lorkos ir 1 A. Zviagincevos lelijų sėjinukas (Žobakas, 1989). Tame pačiame leidinyje Nina Eicher-Lorka pristato Semiono Eicher-Lorkos darbus, kuriant lelijų lietuviškas veisles. Selekcininkas lelijų selekciją pradėjo 1950 metais ir jai pašventė beveik 30 metų. Selekcininkas kūrė azijinių, vamzdiškų ir rytinių lelijų hibridus. Dirbdamas su vamzdiškomis lelijomis, kryžminimams dažnai naudojo žiedadulkių mišinius, su tikslu gauti ne vien įdomių žiedų formų ir atspalvių, bet sukurti labiausiai atsparių lietuviško klimato išdaigoms hibridų. Baltai žydinčius hibridus S. Lorka brokuodavo, nes tik keli turėjo pakankamai aiškius skirtumus nuo Lilium regale. 1971, 1973 ir 1974 metais TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje buvo eksponuoti 21 vamzdiškų ir 6 rytietiškų lelijų hibridai. Net 18 iš jų buvo pripažinti geriausiais ir gavo aukščiausią įvertinimą (N. Eicher-Lorka, 1989).

19

Taigi pirmieji lelijų selekcininkai Lietuvoje buvo Semionas (1913-1977), Nina ir Vladimiras Eicher-Lorkos. Vėliau prisijungė kiti, aukščiau minėti lelijų ir kitų gėlių selekcininkai. Nedaug išliko Eicher-Lorkų sukurtų lelijų veislių (18 pav.). Kelios saugomos Vilniaus universiteto botanikos sode, Viktorijos ir Kęstučio Vyšniauskų dekoratyvių augalų kolekcijoje...

1 2 318 pav. Eicher-Lorkų lelijų veislės: 1 – ‘Kama Gredeši’, N. Eicher-Lorka; 2 – ‘Lilit’, V. Eicher-Lorka;

3 – ‘Makijaž’, V. Eicher-Lorka

Petras Balčikonis (1918-1997) laikomas Lietuvos gėlių selekcijos pradininku (19 pav.) Gėlių selekcininkas gimė Ėriškiuose (Panevėžio rajonas). Tiek daug visko per tą gyvenimą būta: 1957 metais baigta Dotnuvos akademija (dabar Lietuvos žemės ūkio akademija); darbas Vytėnų bandymų

1 2 319 pav. 1 – Ona ir Petras Balčikoniai 1997.08.08; 2 –miškinės lelijos baltažiedė forma ‘Baltuolė’; 3 – gausiažiedė

miškinės lelijos forma ‘Augūnė’

stotyje, kur svajojo tapti sodo augalų selekcininku; darbas Dūkšto bandymų stoties Rojaus medelyne, kur nuo P. Balčikonio rankų apleistas A. Hrebnickio sodas atgijo; darbas Avižienių medelyne (Vilniaus rajonas)... Visad troško, kad atsirastų kuo daugiau selekcininkų, todėl ne vienam tapo mokytoju ir pamilti selekciją paskatino. Mirė 1997 metų spalio 18 dieną Avižieniuose. Petras Balčikonis atrinko baltažiedę ir gausiažiedę miškinės lelijos formas (19 pav.), sukūrė lelijų veisles, priklausančias Azijinių, Vamzdiškų ir Orleano hibridų bei Rytinių lelijų hibridų grupėms (20 pav.).

20

1 2 3

4 5 620 pav. P. Balčikonio azijinių lelijų veislės: 1 – ‘Alytus’, 2 – ‘Balčikonio Taškuotoji’, 3 – ‘Onutė’

ir rytinių lelijų sėjinukai (4-6)

Jonas Auksuolis Liutkevičius jau sukūręs

lietuviškų tulpių, kardelių, jurginų, viendienių ir lelijų veislių. Selekcininkas (21 pav.) gimė 1936 metų sausio 26 dieną Kalvarijoje (Marijampolės rajonas). Tai šeštasis vaikas ūkininkų Mikalinos ir Petro Liutkevičių šeimoje. Pagal išsilavinimą suvirintojas. Pasak selekcininko „nereikia baigti jokių specialių mokslų, kad galėtum kurti naujas veisles. Svarbu labai didelis noras, kantrybė ir kruopštumas... Įdomu, kad niekuomet nežinai, ką gausi...“. Lelijų, kaip ir kitų gėlių, selekcijos ėmėsi paskatintas P. Balčikonio ir sukūrė daugybę lelijų veislių, priklausančių azijinių hibridų bei vamzdiškųjų ir Orleano hibridų grupėms (22 pav.).

1 2 322 pav. J. A. Liutkevičiaus vamzdiškų (1) azijinių lelijų (2-3) veislės: 1 – ‘Karalienė Morta’, 2 – ‘Draugė’, 3 – ‘Fėja’

21 pav. J. A. Liutkevičius prie savo sukurtų lelijų veislių 2009 metais su Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyriaus vedėja dr. Regina Juodkaite

21

Viktorija Vyšniauskienė (23 pav.) vieno didžiausių Lietuvoje daugiamečių gėlių ūkio, įsikūrusio pačioje Raseinių pašonėje, Gabšiuose, šeimininkė. Kartu su vyru Kęstučiu Vyšniausku iš pradžių augalus kolekcionavo savo malonumui, jais puošė sodybą. Vėliau tai tapo verslu ir svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu. Vyšniauskų daugiamečių gėlių ūkyje auginama per 5000 pavadinimų gėlių. Viktorija lelijų selekcija užsiima beveik 20 metų. Vyšniauskų pastangomis pavyko išgelbėti dalį mirusio selekcininko P.Balčikonio lelijų kolekcijos veislių: ‘Gausiažiedis Bokštas’, ‘Sėkmė’, ‘Saulėtekis’, ‘Ponia Nina’, ‘Meilutė’, ‘Ramutė’, ‘Balčikonio Taškuotoji’, ‘Rapsodija’, ‘Daratelė,’ ‘Ramybė Žemei’ ir sėjinukų: PBL-X-2, PBL-97-10, PBL-97-X-12. Selekcininkė yra sukūrusi perspektyvių savo lelijų veislių (24 pav.), su kuriomis galima susipažinti tinklapyje adresu: http://vysniauskugeles.lt/produkto-kategorija/lelijos-lilium/.

1 2 324 pav. V. Vyšniauskienės lelijos: 1 – ‘Žvilgsnis’, 2 – ‘Varpų Skambesys’, 3 – ‘Rožinė Melodija’

Rita Maršelienė (25-1 pav.) gimė 1957 metais spalio 15 dieną Kupiškio rajono Naivių kaime. Buvo vienintelis vaikas šeimoje. Vėliau gyveno Aukštaičių kaime, senelių iš motinos pusės sodyboje,

1 2 325 pav. Lelijų selekcininkė R. Maršelienė ir jos vamzdiškų lelijų hibridai: 1 – selekcininkė prie azijinių lelijų

hibridų sėjinukų VDU Kauno botanikos sode, 2 ir 3 – selekcininkės sukurti vamzdiškų lelijų hibridai

23 pav. Lelijų selekcininkė V. Vyšniauskienė (nuotr. iš asmeninio selekcininkės albumo)

22

kuri buvo prie pat miško, todėl lig šiolei atsiminimuose žibuokliavimas ir lauko gėlių rinkimas mamai ir močiutei su seneliu... Tikslingas susidomėjimas augalais, jų dauginimo in vitro sąlygomis, konsultuojant dr. N. Burbulis ir dr. S. Dapkūnienei, prasidėjo jau studijuojant Lietuvos Žemės ūkio universitete (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas). 1990 metais selekcininkė pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode darbininkės, po dviejų metų – agronomės pareigose. Susidomėjimas lelijomis atsirado 1994 metais, kai kolegė Judita Varkulevičienė pakvietė į gėlių selekcininkų susirinkimą pas Joną Auksuolį Liutkevičių Kalvarijoje. Pabendravusi su sekcininkais Petru Balčikoniu bei J. A. Liutkevičiumi ir jų padrąsinta, nes jau apie lelijų selekciją nemažai išmanė, surizikavo – 1995 metais išdygo pirmieji Ritos Maršelienės azijinių hibridų sėjinukai. 1995 metais, nuvykusi į Latvijos lelijinikų draugijos rengiamą lelijų parodą „Lilium Balticum” Rygoje (Latvija), susipažino su žymiais lelijų selekcininkais: Guntis Grants, Antra Balode, Dāvids Hercbergs, Andris Krūmiņš, Dēzija Šķimele ir jų padrąsinta įstojo į lelijininkų draugiją. Parodoje prisirinko lelijų žiedadulkių, kurias panaudojo kryžminimams. Kauno botanikos sode augo kelios vamzdinių lelijų veislės ir rūšinės lelijos: Lilium henryi, Lilium regale, Lilium sargentiae. Jas pradėjo kryžminti tarpusavyje ir su Rygoje nusipirktomis vamzdinių lelijų veislėmis. Išaugo pirmieji sėjinukai. 14 iš jų selekcininkas dr. Juozas Procevičius įvertino kaip būsimas naujas lelijų veiles. Šiuo metu yra išlikę gautų hibridų sėjinukai (25-2 pav. ir 25-3 pav.) ir, norisi tikėti, kad ateis laikas ir Ritos Maršelienės veislėms…

Eugenijus Dambrauskas (gim. 1957 12 12) dabar dirba Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filiale Sodininkystės ir daržininkystės institute selekcijos sektoriuje jaunesniuoju mokslo darbuotoju. Selekcininkas žinomas kaip lietuviškų agurkų veislės ‘Kauniai’ ir hibridų ‘Krukiai’, ‘Daugiai’, ‘Žalsviai’, ‘Pūkiai’, ‘Ulonai’, ‘Troliai’, ‘Gintai’, ‘Artai’ autorius ir bendraautorius. Nedaug kam žinoma, kad minimas selekcininkas yra prisidėjęs ir prie lietuviškų lelijų veislių kūrimo. Keletas E. Dambrausko veislių yra išlikę Vilniaus universiteto botanikos sode: ‘Karelija’, ‘Abaddon’, ‘Saulės Zuikis’ (26 pav.), ‘Havana’ ir ‘Ugnė’.

1 2 326 pav. E. Dambrausko lelijos: 1 – ‘Karelija’, 2 – ‘Abaddon, 3 – ‘Saules Zuikis’

Juozas Proscevičius (27 pav.) gimė 1953 metais Lazdijų rajono Aštriosios Kirsnos kaime. Augo Joniškio rajono Stungių kaime. Domėjimasis augalais , jų dauginimu, galimybe kurti kažką kitokio išryškėjo dar mokyklos suole. Apsisprendimas, pasirinkti genetikos studijas Vilniaus universitete nesulaukė pritarimo, bet jaunatviškas užsispyrimas davė savo – 1976 metais baigtos studijos Vilniaus universitete ir įgyta biologo (genetika ir selekcija) kvalifikacija. Tolimesniame mokslininko ir lelijų selekcininko kelyje domėjosi gražių augalų genetika ir viskuo, kas susiję su jų kryžminimu tradiciniais ir netradiciniais metodais, galimybe įveikti tarprūšinius augalų hibridizacijos izoliacinius barjerus, panaudojant ir audinių kultūrų metodus, ir viską, kas pasitarnautų 27 pav. J.Proscevičius

lelijų hibridizacijos įkarštyje

23

naujų, originalių veislių kūrimui. Taikydamas izoliuotų gemalų kultivavimo in vitro metodus sukūrė skirtingoms grupėms priklausančių lelijų hibridus (28 pav.). Atliko azijinių lelijų hibridų (AH) kryžminimus su Lilium candidum, Lilium concolor, Lilium pumilum, Lilium taliese ir tolimaisiais

1 2 328 pav. J. Proscevičiaus hibridai, gauti kryžminant azinius lelijų hibridus (AH) su rūšinėmis lelijomis: 1– AH x

Lilium monadelphum, 2 – AH x Lilium candidum, 3 – AH (Toscana) x Lilium pumilum

vamzdiškais lelijų hibridais – (vamzdiškų lelijų hibridai x AH) x (Lilium longiflorum x AH). AH x Lilium concolor ir AH x Lilium pumilum buvo pakartotinai kryžminami su AH. Atlikti Lilium martagon x AH ir Lilium candidum x AH bei lelijų (29 pav.), priskirtų VIII grupei (kiti hibridai): LAA x AH, LAA x LLAA kryžminimai. Selekcininką J. Proscevičių, kaip mokslininką, domino lelijų alopoliploidinių formų paveldėjimo dėsningumai. Nemažai tolimųjų tarprūšinių hibridų ozizarino ir kolchicino pagalba buvo konvertuoti į poliploidines formas, kad, atstačius fertilumą, juos būtų galima pakartotinai kryžminti su pradinėmis tėvinėmis formomis. Taigi šį selekcininką domino ir domina tai, kas neįprasta, sunku ir neprognozuojama. Tikimės, kad 23 metų genetikos kurso dėstymas studentams ir didelė profesionali patirtis sudomins ir atves jaunus tyrėjus lelijų selekcijos link.

1 2 329 pav. J. Proscevičiaus tarpgrupiniai lelijų hibridai; 1 – ‘Kasparas’ (Lilium martagon f. album x Lilum hansonyi) x

Lilium monadelphum, 2 – ‘Olimpija’ (vamzdiškų lelijų hibridai x AH, 3 – AH x AH x Lilium concolor hibridas

Žinoma, kad prie lietuviškų lelijų eislių kūrimo yra prisidėję R. Butkevičius, B. Kazelka, K. Nedzveckas, A. Šatkuvienė, J. E. Tarvidas ir A. Zviaginceva, bet aptikti jų veislių nepavyko.

24

Apibūdinimas

Augalų apibūdinimo aprašai

Apibūdinimo aprašai (Characterization descriptors) padeda lengvai ir greitai atskirti skirtingus fenotipus ir, manome, aprašyti visas viendienių veisles. Juose nurodomi požymiai, kurie lengvai matomi plika akimi ir vienodai pasireiškia įvairiomis aplinkos sąlygomis. Minimalus vertinamų augalų ar jų dalių kiekis ne mažiau 10. Aprašomas augalas turi būti sveikas, normaliai išsivystęs, be ligų ir kenkėjų pažeidimų ir visą vertinimo laiką augti toje pačioje vietoje. Žiedo spalvų vertinimas atliekamas pirmoje dienos pusėje, nesant tiesioginiam saulės apšvietimui (geriau uždaroje patalpoje) ir baltame fone. Pagrindine spalva laikoma ta, kurios yra daugiausia, antrinė – užima mažesnį plotą negu pagrindinė. Papildoma (tretinė) spalva pasireiškia mažiausioje žiedo dalyje. „Lelijos (Lilium L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas“ paruoštas, atsižvelgiant į UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Végetales) ir BI (Bioversity International) reikalavimus, apibendrinus informaciją, publikuotuose literatūros šaltiniuose. Požymių pateikimo tvarka: vegetatyvinė augalo dalis, generatyvinė augalo dalis.

1. Vegetatyvinė augalo dalis

Iš sudygusios sėklos (ar dauginimui naudojamos augalo dalies) išsivysto pagrindiniai augalo organai – šaknys, stiebas ir lapai, kurie augalo gyvenime atlieka gyvybines funkcijas. Šie organai vadinami vegetatyviniais. Dygstant lelijos sėklai pasirodo skilčialapis, duodantis pradžią svogūnui – pakitusiam požeminiam stiebui su sultingais žvynais. Iš lelijos svogūno centro išauga žiedynkotis (dažnai vadinamas stiebu, kartais – žiedynstiebiu)), kuris viršuje suplonėja ir užsibaigia žiedynu. Žiedynkotyje išsidėstę lapai. Požeminių lelijos organų (šaknys, svogūnas) charakteristikos nustatomos iškasus augalą.

1.1. Šaknų tipas (1 pav.)

1. Pagrindinės (daugiametės);2. Įtraukiamosios;3. Pridėtinės.

1.2. Svogūno tipas

1. Motininis;2. Dukterinis;3. Stiebinis antžeminis;4. Stiebinis požeminis.

1.3. Motininio svogūno dugnelio augimo kryptis (Baranova, 1981)

Tai svarbus požymis dalinai atsakingas už motininio svogūno tipą. Kai dugnelio augimo kryptis horizontali formuojami šakniastiebinio ir stoloninio tipų svogūnai. Įžambaus dugnelio augimo atveju formuojamas tariamai stoloninis, o beveik vertikalaus – nežymiai asimetriškas svogūnas. Simetriškų svogūnų lelija neformuoja.

1. Horizontali;2. Įžambiai vertikali;3. Beveik vertikali.

25

1.4. Motininio svogūno tipas (2 pav.)

1. Nežymiai asimetriškas;2. Šakniastiebinis;3. Artimas šakniastiebiniui;4. Stoloninis;5. Tariamai stoloninis.

1.5. Motininio svogūno spalva (Šipovskaja ir kt., 1972)

Spalva priklauso nuo išorinių žvynų spalvos. Ji nustatoma, naudojantis RHS (Royal Horticultural Society) ar kitu standartiniu spalvų įvertinimo katalogu. Neturint katalogo, priskiriama vienai iš žemiau nurodytų.

1. Balta ir jos atspalviai;2. Geltona ir jos atspalviai.3. Raudona ir jos atspalviai;4. Šviesos poveikyje besikeičianti;5. Kita (žymėti pastabų lauke).

1.6. Svogūno žvyno forma (Nesaule ir Orechovs, 1973)

1. Trikampiška;2. Kiaušiniška;3. Menteliška;4. Kitokia (žymėti pastabų lauke).

1.7. Dukterinių stiebinių svogūnėlių vieta

1. Nėra;2. Ant požeminės žiedynkočio dalies virš motininio svogūno;3. Ant antžeminės žiedynkočio dalies lapų pažastyse (pažastiniai).

1.8. Dukterinių svogūnėlių išsidėstymo ant žiedynkočio pobūdis (30 pav.)

1. Retai, nevisose lapų pažastyse;2. Vidutiniškai;3. Gausiai, po kelis lapų pažastyse.

1 2 330 pav. Dukterinių svogūnėlių išsidėstymo ant žiedynkotis pobūdis: 1– retai, 2– vidutiniškai, 3– gausiai

26

1.9. Lapų tipas

1. Lapas bekotis;2. Lapas kotuotas.

1.10. Lapai pagal lapalakščio plotį [cm]

Matuojamas lapalakščio plotis antrame augalo aukščio trečdalyje, plačiausioje lapo vietoje.

1. Labai siaurai (iki 0,3);2. Siauri (0,4-1,0);3. Vidutinio pločio (1,1- 3,0);4. Platūs (3,1 – 5,0);5. Labai platūs (virš 5,0).

1.11. Lapai pagal lapalakščio ilgį [cm]

Matuojamas lapalakščio ilgis antrame augalo aukščio trečdalyje, ilgiausioje lapo vietoje.

1. Labai trumpi (iki 3, 0);2. Trumpi (3,1-5,0);3. Vidutinio ilgio (5,1-15,0);4. Ilgi (15,1-20,0);5. Labai ilgi (virš 20,0).

1.12. Lapalakščio forma

Lapalakščio formą apsprendžia lapo ilgio ir pločio santykis.

1. Linijiška (lapalakštis ilgas ir siauras, vienodo pločio per visą ilgį);2. Linijiškai trikampiška (lapalakštis ilgas, siauras, bet prie pamato platesnis);3. Elipsiška (lapalakštis plačiausias ties viduriu, vienodai siaurėjantis į galus);4. Lancetiška (lapalakštis plačiausias apačioje, tolygiai vienodai siaurėjantis link viršūnės);5. Kitokia (žymėti pastabų lauke).

1.13. Lapalakščio gyslotumas

Gyslotumas analizuojamas, skaičiuojant gyslas apatinėje lapalakščio pusėje.

1. Nedidelis (iki 5 gyslų);2. Vidutinis (6-9 gyslos);3. Gausus (10-19 gyslų);4. Kitoks (žymėti pastabų lauke).

27

1.14. Lapalakščio plaukuotumo pobūdis

1. Plaukelių nėra;2. Plaukeliai išsidėstę pagal gyslas;3. Plaukeliai išsidėstę lapalakščio pakraščiuose;4. Kitoks (žymėti pastabų lauke).

1.15. Lapalakščio blizgumo pobūdis

1. Neblizgus;2. Vos pastebimas;3. Vidutiniškai blizgus;4. Stipriai blizgus;5. Kitaip blizgus (žymėti pastabų lauke).

1.16. Lapalakščio spalva

Nustatoma naudojantis spalvų įvertinimo katalogu. Jo neturint, priskiriama vienai iš žemiau nurodytų.

1. Šviesiai žalia;2. Žalia;3. Tamsiai žalia;4. Kitokia (žymėti pastabų lauke).

1.17. Lapalakščio forma skerspjūvyje

1. Linijiška;2. V-formos;3. Kitokia (žymėti pastabų lauke).

1.18. Lapų išsidėstymo ant žiedynkočio tipas

1. Pražanginis;2. Pražanginis prigludęs prie žiedynstiebio;3. Menturinis;4. Mišrus (apačioje menturinis, o toliau –pražangus);5. Kitoks (žymėti pastabų lauke).

28

2. Generatyvinė augalo dalis

Generatyviniams augalo organams priklauso žiedynkotis, žiedai, žiedynai, vaisius ir sėkla. Apraše didesnis dėmesys bus skiriamas žiedų ir jų dalių aprašymui, kaip charakteringiems veislės išskirtinumo požymiams. Nebus aptariamas vaisius ir sėklos, kaip mažiau svarbūs požymiai lelijos veislių aprašymui.

2.1. Lelijos aukštis [cm] (Dainauskaitė, 2002)

Matuojamas masinio žydėjimo metu nuo žemės paviršiaus iki aukščiausio taško. Lelijos aukštis sutampa su žiedynkočio, įskaitant žiedyną, ilgiu.

1. Labai žemos (iki 50,0);2. Žemos (51,0-80,0);3. Vidutinio aukščio (81,0-100,0);4. Aukštos (101,0-120,0);5. Labai aukštos (daugiau nei 121,0).

2.2. Žiedynkočio tvirtumas

1. Tvirtas (žiedynas laikosi vertikaliai);2. Vidutinio tvirtumo (žiedynas nusvyra apie 20 laipsnių kampu);3. Silpnas (žiedynas nusvyra apie 30 laipsnių kampu);4. Labai silpnas (žiedynas nusvyra apie 45 laipsnių kampu).

2.3. Žiedynkočio spalva (31 pav.)

1. Šviesiai žalia;2. Žaliai purpurinė;3. Purpurinė;4. Tamsiai purpurinė;5. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

1 2 3 431 pav. Žiedynkočio spalva: 1 – šviesiai žalia, 2 – žaliai purpurinė, 3 – purpurinė, 4 – tamsiai purpurinė

29

2.4. Žiedynkočio paviršiaus pobūdis (32 pav.)

1. Plikas;2. Plaukuotas (padengtas trumpais plaukeliais);3. Veltiniškas (padengtas ilgais plonais plaukeliais);4. Kitoks (detalizuoti pastabų lauke).

1 2 332 pav. Žiedynkočio paviršiaus pobūdis: 1 – plikas, 2 – plaukuotas, 3 – veltiniškas

2.5. Žiedyno tipas (Fiodorova, 2005)

Žiedynkotis viršūnės link suplonėja ir užsibaigia žiedynu. Žiedynas – tam tikta tvarka išsidėsčiusios žiedų grupės. Lelijos žiedynas priklauso raceminiams žiedynams. Raceminiuose žiedynuose viršūniniai žiedai yra patys jauniausi ir pradeda žydėti vėliausiai (Naujalis ir kt., 2009). Lelijos žiedynas gali būti paprastas (kekė, skydelis) ar sudėtinis (šluotelė), kaip parodyta 6 pav.

1. Kekė (pagrindinė žiedyno ašis pailgėjusi, šoninės ašys – žiedkočiai ryškūs, vienodo ar nevienodi ilgio);

2. Skydelis (paprastosios kekės variantas, kai nevienodo ilgio šoninės ašys staigiai trumpėja žiedyno viršūnės kryptimi, dėl ko skirtingos brandos žiedai susitelkia vienoje plokštumoje);

3. Paprastasis skėtis (Pagrindinė žiedyno ašis sutrumpėjusi, o beveik vienodo ilgio žiedkočiai išauga iš vienos vietos);

4. Šluotelė (sudėtinis iš kekės kilęs žiedyno tipas, kai šoninių ašių šakojimosi intensyvumas mažėja nuo žiedyno pagrindo link viršūnės, įgaunant piramidišką formą);

5. Kitoks (detalizuoti pastabų lauke).

2.6. Žiedų skaičius žiedyne [vnt.]

1. Mažai žiedų (mažiau nei 5);2. Vidutiniškai žiedų (6-20);3. Daug žiedų (21-40);4. Labai daug žiedų (daugiau nei 41).

30

2.7. Žiedo tipas (33 pav.)

Nustatomas pagal apyžiedžio lapelių skaičių. Apyžiedis – sterili žiedo dalis apie kuokelius ir piestelę. Daugumos lelijų rūšių ir veislių žiedai turi tris vidinio ir tris išorinio apyžiedžio rato segmentus. Šiuolaikinės selekcijos pasiekimų rezultatas – lelijos su didesniu apyžiedžio lapelių skaičiumi.

1. Tuščiaviduris (6 apyžiedžio lapeliai);2. Pusiau pilnaviduris (7-11 apyžiedžio lapelių);3. Pilnaviduris (daugiau nei 12 apyžiedžio lapelių).

1 2 333 pav. Žiedo tipas: 1 – tuščiaviduris (‘Daratėlė’, P.Balčikonis), 2 – pusiau pilnaviduris (‘Lily Luxurious’), 3 –

pilnaviduris (‘Fata Morgana’)

2.8. Žiedo apyžiedžio forma

UPOV rekomenduoja žiedo formą nustatyti pagal žiedo (be kotelio) išilginį pjūvį (8 pav.) ir išskiria 4 tuščiavidurio lelijos žiedo formos tipus:

1. Vamzdiška;2. Taureliška;3. Plokščia;4. Tiurbaniška (apyžiedžio lapeliai stipriai užsilenkę);5. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

2.9. Žiedo erdvinė orientacija žiedyne

Rekomenduojame prisilaikyti aukščiau nurodytų (10 pav.) rekomendacijų.

1. Žiedai statūs, nukreipti į viršų (erect, upward – facing);2. Žiedai pusiau horizontalūs (erect to horizontal, semi-pend);3. Žiedai išsidėstę horizontaliai (horizontal, outward facing);4. Žiedai nusvirę žemyn (drooping, pendant).

31

2.10. Grupė pagal žydėjimo pradžią

Lelijų veislių žydėjimo pradžia priklauso nuo klimatinių sąlygų, kuriose tarpsta augalai. Žydėjimo pradžia laikoma, kai išsiskleidžia apie 10 procentų žiedų.

1. Ankstyva (pražysta birželio mėnesį);2. Vidutiniškai ankstyva (pražysta liepos mėnesį);3. Vėlyva (pražysta rugpjūčio mėnesį);4. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

2.11. Žiedų kvapas

1. Žiedai nekvepia;2. Silpnas malonus;3. Silpnas nemalonus;4. Stiprus malonus;5. Stiprus nemalonus.

2.12. Žiedo dydžio grupė [cm]

Žiedo dydis nustatomos pagal žiedo skersmenį. Skersmuo matuojamas pilnai išsiskleidus žiedui plačiausioje jo vietoje. Įvertinę lelijos veislių žiedų įvairovę rekomenduojame skirti 5 žiedų dydžio grupes.

1. Labai smulkūs žiedai (iki 2,5);2. Smulkūs žiedai (2,6-11,5);3. Vidutiniai žiedai (11.6-17,5);4. Stambūs žiedai (17,6-20,0);5. Labai stambūs žiedai (daugiau nei 20,0).

2.13. Vidinio/ išorinio apyžiedžio rato lapelių forma (34 pav.)

1. Lancetiška;2. Pailgai lancetiška;3. Elipsiška;4. Kiaušiniška;5. Kiaušiniška su staigiai smailėjančia apatine dalimi;6. Kiaušiniška su tolygiai smailėjančia apatine dalimi;7. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

1 2 3 4 5 634 pav. Vidinio/išorinio apyžiedžio lapelių forma (pagal Baranova, 1990): 1 – lancetiška, 2 – pailgai lancetiška,

3 – elipsiška, 4 – kiaušiniška, 5 – kiaušiniška su staigiai smailėjančia apatine dalimi, 6 – kiaušiniška su tolygiai smailėjančia apatine dalimi

32

2.14. Apyžiedžio lapelių viršūnės forma (35 pav.)

1. Buka;2. Tolygiai nusmailėjusi;3. Staigiai nusmailėjusi;4. Iškirpta;5. Nukirsta;6. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

1 2 3 4 535 pav. Vidinio/ išorinio apyžiedžio lapelių viršūnės forma (pagal Naujalis ir kt., 2009): 1 – buka,

2 – tolygiai nusmailėjusi, 3 – staigiai nusmailėjusi, 4 – iškirpta, 5 – nukirsta

2.15. Apyžiedžio lapelio pakraščio banguotumas (36 pav.)

Apyžiedžio lapelio pakraštys gali būti lygus arba banguotas. Galima banguotumo išraiška – nuo vos pastebimo iki stipraus, smulkiai, smulkiai – stambiai ir tik stambiai banguotas.

1. Banguotumo nėra;2. Silpnas;3. Vidutinis;4. Stiprus.

1 2 336 pav. Apyžiedžio lapelio pakraščio banguotumas: 1 – silpnas (‘Jitka’), 2 – vidutinis (‘Gran Sasso’),

3 – stiprus (‘Laimes Spele’)

2.16. Erdviškai struktūrizuoti dariniai ant apyžiedžio lapelių (37 pav.)

1. Iškilūs taškeliai/gumburėliai;2. Briaunos;3. Speneliai.

33

1 2 337 pav. Erdviškai struktūrizuoti dariniai: 1 – iškilūs taškeliai/gumburėliai, 2 – briaunos, 3 – speneliai

2.17. Apyžiedžio lapelių tekstūros pobūdis

1. Glotni;2. Aksominė;3. Grublėta;4. Briaunota;5. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

2.18. Apyžiedžio lapelių tvirtumo pobūdis

1. Gležnas;2. Stangrus;3. Odiškas;4. Kitoks (detalizuoti pastabų lauke).

2.19. Pagrindinės žiedo spalvos grupė

Pagrindine lelijos žiedo spalva laikoma dominuojanti spalva. UPOV rekomenduoja lelijos žiedo spalvą vertinti keliose zonose (distalinėje, centrinėje, pakraščio, bazalinėje, nektarines juosiančioje ir nektarinių) viršutinėje apyžiedžio lapelių pusėje (38 pav.) ir išorinėje vidinių apyžiedžių lapelių pusėje. Lelijos žiedų spalvos grupė nustatoma, naudojantis spalvų vertinimo skale (Royal Horticultural Color Chart). Neturint spalvų vertinimo skalės, distalinės, centrinės, pakraščio, bazalinės zonų ir išorinės vidinio rato apyžiedžio lapelių spalva priskiriama vienai iš žemiau nurodytų grupių.

1. Balta ir jos atspalviai;2. Geltona ir jos atspalviai;3. Oranžinė ir jos atspalviai;4. Rožinė ir jos atspalviai;5. Raudona ir jos atspalviai;6. Violetinė ir jos atspalviai;7. Ruda ir jos atspalviai.

38 pav. Lelijos žiedo spalvos vertinimo zonos (pagal UPOV, 2010)

34

2.20. Nektarines juosiančios zonos ir nektarinių spalva

1. Balta;2. Žalia;3. Gelsvai žalia;4. Geltona;5. Oranžinė;6. Oranžiškai rausva;7. Rausva (rožinė);8. Raudona;9. Ryškiai raudona su violetiniu atspalviu;10. Purpurinė;11. Ruda su violetiniu atspalviu;12. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

2.21. Žiedo antrinės (tretinės) spalvos išraiškos pobūdis (39 pav.)

Lelijos apyžiedžio lapelių pagrindinė spalva gali būti papildyta antrine ar tretine spalva. Pagrindine spalva laikoma ta, kurios daugiausia, antrinė užima mažesnį plotą negu pagrindinė. Papildoma (tretinė) spalva pasireiškia mažiausiame apyžiedžio lapelio plote. Visuomet pirmiau aptariama antrinė spalva, o po to – tretinė (jei tokia yra).

1. Taškeliai;2. Gausūs susiliejantys taškeliai, pereinantys į dėmę (tango);3. Apvadas aplink taškelius (dažniausiai kitos spalvos);4. Dryžiai/štrichai (brusmarks);5. Potėpiai;6. Apvadas apyžiedžio lapelių pakraštyje;7. Kitoks (detalizuoti pastabų lauke).

1 2 3

4 5 639 pav. Antrinės/tretinės spalvos išraiška: 1 – taškeliai (‘Viltis’, J. A. Liutkevičius); 2 – gausūs susiliejantys taškeliai,

pereinantys į dėmę (‘Grožio Aura’, J. A. Liutkevičius), 3 – apvadas aplink taškelius; 4 – dryžiai/ štrichai (brushmarks) (‘Geltonoji Žvaigždė’, P. Balčikonis), 5 – potėpiai (‘Balčikonio Atminimui’, J. A. Liutkevičius), 6 – apvadas pakraštyje (‘Nėriniuotoji’, V. Vyšniauskienė )

35

2.22. Taškelių išsidėstymas apyžiedžio lapelyje (40 pav.)

1. Viename trečdalyje;2. Dviejuose trečdaliuose;3. Visame apyžiedžio lapelio plote.

1 2 340 pav. Taškelių išsidėstymas: 1 – viename trečdalyje, 2 – dviejuose trečdaliuose, 3 – visame plote

2.23. Taškelių skaičius (41 pav.)

1. Taškelių nėra;2. Tik pavieniai taškeliai;3. Vidutiniškas;4. Gausus.

1 2 341 pav. Taškelių skaičius: 1 – tik pavieniai taškeliai, 2 – vidutiniškas 3 – gausus

2.24. Antrinės/ tretinės spalvos išraiškos darinių spalva

Minėti dariniai buvo aptarti aukščiau, 2.21. poskyryje.

1. Balta;2. Geltona;3. Rusvai geltona;4. Ruda;5. Raudonai ruda;

36

6. Rausva;7. Raudona;8. Ryškiai raudona su violetiniu atspalviu;9. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

2.25. Nektarinių tipas (42 pav.)

1. Atvertas;2. Pusiau atvertas;3. Uždaras.

1 2 342 pav. Nektarinių tipas: 1 – atvertas;, 2 – pusiau atvertas 3 – uždaras

2.26. Kuokelio kotelio ilgis

1. Trumpas (iki 2/3 piestelės ilgio);2. Vidutinio ilgio (neviršija piestelės ilgio);3. Ilgas (iškyla gerokai virš piestelės purkos).

2.27. Kuokelio kotelio spalva

1. Balta;2. Žalia;3. Gelsvai žalia;4. Geltona;5. Oranžinė;6. Oranžiškai rausva;7. Rausva (rožinė);8. Raudona;9. Ryškiai raudona su violetiniu atspalviu;10. Purpurinė;11. Ruda su violetiniu atspalviu;12. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

37

2.28. Kuokelio dulkinės spalva

1. Oranžiškai geltona;2. Oranžiškai ruda;3. Rausvai ruda;4. Ruda;5. Purpurinė;6. Raudonai purpurinė;7. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

2.29. Žiedadulkių spalva

1. Šviesiai geltona;2. Geltona;3. Oranžinė;4. Šviesiai ruda;5. Ruda;6. Oranžiškai ruda;7. Raudonai ruda;8. Tamsiai ruda;9. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

2.30. Purkos forma (43 pav.)

1. Kaiščio/kuolelio formos;2. Smulkiagalvė (skersmuo neviršija 3 mm);3. Stambiagalvė (skersmuo iki 10 mm).

1 2 343 pav. Purkos forma (pagal Baranova, 1990): 1 – kaiščio (kuolelio) forma, 2 – smulkiagalvė, 3 – stambiagalvė

38

2.31. Piestelės liemenėlio spalva

1. Balta;2. Žalia;3. Gelsvai žalia;4. Geltona;5. Oranžinė;6. Oranžiškai rausva;7. Rausva (rožinė);8. Raudona;9. Ryškiai raudona su violetiniu atspalviu;10. Purpurinė;11. Ruda su violetiniu atspalviu;12. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

2.32. Piestelės purkos spalva

1. Pilka;2. Pilkai žalia;3. Žalia;4. Geltona;5. Oranžinė;6. Raudona su violetiniu atspalviu;7. Purpurinė;8. Tamsiai purpurinė;9. Ruda;10. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

39

3. Pastabos

Čia nurodoma bet kokia papildoma informacija................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

40

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

..............................................................................................................................................................

..............................................................................................................................................................

..............................................................................................................................................................

..............................................................................................................................................................

..............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

41

Literatūros sąrašas

ATKOČAITYTĖ, Aldona; BALIŪNIENĖ, Angelė; BOGUŠEVIČIŪTĖ, Alina; KAULAKIS, Mečislovas; LUČINSKIENĖ, Aldona; PETRAUSKAITĖ, Elena; RADAUSKIENĖ, Elena; RUGYTĖ, Jadvyga; SAMSONAITĖ, Julija. Gėlių augintojo vadovas. Vilnius, 1971, P 78-83.

AUSTIN McRAE, Edward. Lilies. A Guide for Growers and Collectors. Portland, Oregon: Timber Press, 1998, 392 p. ISBN 9780881924107.

BAGDONAITĖ, Aldona; GALINIS, Vytautas; JANKEVIČIENĖ, Ramunė; LEKAVIČIUS, Algirdas; NATKEVIČAITĖ-IVANAUSKIENĖ, Marija; PIPINYS, Jonas; PURVINAS, Erikas; RIBOKAITĖ, Birutė; SNARSKIS, Povilas; STANCEVIČIUS, Antanas;; ŠARKINIENĖ, Irena. Lietuvos TSR flora, t.2. Vilnius: Mintis, 1963, P. 508-511.

BALČIKONIS, Petras. Gėlių kolekcionavimas ir selekcija. Informacinis leidinys, Nr.1, Vilnius: VAK CMTIB rotaprintas, 1988, P.3.

BALTRUŠIS, Zenonas. Pagrindinės Lietuvoje auginamos lelijos. Sodo spalvos,. Nr. 8, Vilnius: UAB „Katikauga‘, 2009, P. 5--8. ISSN 1392-5849.

BIOVERSITY international. 2007. Developing crop descriptor lists. Guidelines for developers. Bioversity Technical Bulletin, no. 13. Rome, Italy, 71 p.

DAGYS, Jonas. Augalų anatomija ir morfologija. Kaunas, 1985. 346 p.DAINAUSKAITĖ, Danutė. Lelijos – gėlių karalienės. Sodo kraitė, 2002/3 Nr,7, P. 29-33.

ISSN 1648-1534. EICHER-LORKA, Nina. Gėlių kolekcionavimas ir selekcija. Informacinis leidinys, Nr.2,

Vilnius: VAK MTIPC rotaprintas, 1989, P. 55-59.Gėlių kolekcionavimas ir selekcija. Informacinis leidinys, Nr.3, Vilnius: ŽŪM MTIPC

rotaprintas, 1990 , 45 p.GUDŽINSKAS, Zigmantas. Tradiciniai Lietuvos darželių augalai. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos centras, 2010. 159 p. ISBN 978-5-420-01665-7.JANKEVIČIENĖ, Ramunėlė. Botanikos vardų žodynas. Vilnius: Botanikos instituto leidykla,

1998. 523 p. ISBN 9986-662-10-9.JEFFERSON-BROWN, Michael; HOWLAND, Harris. The Gardener’s Guide to Growing

Lilies. RHS, 1995. 160 p. ISBN 0 7153 0339 2. KINGSLEY, Rebeca (projector manager). Lilies. Rochester: Grange Books, 1999, 64 p. ISBN

1-84013-249-3.MARCINKUS, Feliksas(sudarytojas). Mėgėjiškai sodininkystei Lietuvoje – 50 metų. Vilnius:

Tautodailė, 2009. 216 p. ISBN 978-9986-423-44-7MATTHEWS, Victoria (compiler). The International Lily Register And Check list 2007

(Fourth Edition), London: The Royal Horticultural Sočiety, 2007, 948 p. ISBN 978-1-902896-80-9. [žiūrėta 2017 m. sausio 20 d.]. Prieiga per internetą <https://www.rhs.org.uk/plants/pdfs/plant-register-supplements/Lilies/lily-register-and-checklist>.

NAUJALIS, Jonas Remigijus; MEŠKAUSKAITĖ, Edita; JUZĖNAS, Sigitas; MELDŽIUVIENĖ, Audronė. Botanikos praktikos darbai. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2009, 315 p. ISBN 978-9955-33-478-1.

RUMĖ, Giedrius. Lelijos. Sodo kraitė, 2008/3 Nr,31, P. 10-14. ISSN 1648-1534. TARVIDAS, Jonas. Lietuviškos gėlių veislės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1996, 74

p. ISBN 9986-19-208-0THE PLANT LIST: A working list of all plant species. Version 1.1 (September 2013)[žiūrėta

2017 m. vasario 6 d.]. Prieiga per internetą <http://www.theplantlist.org/pl1.1.searching?q═Lilium/>.UPOV. Guidelines for the conduc of tests for distinctness, uniformity and stability: Lily. TG/

59/7, Geneva, 2010-03-24, 34 p.VYŠNIAUSKAS, Kęstutis. Lelijos. Sodo spalvos (Serija Gėlių spalvos), Nr.17. Vilnius, 2002,

31 p. ISSN 1392-771x.ŽOBAKAS, Alfonsas. Gėlių kolekcionavimas ir selekcija. Informacinis leidinys, Nr.2, Vilnius:

VAK MTIPC rotaprintas, 1989, P. 9, 14.

42

ŽUMBAKIENĖ, Gražina. Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys. Lietuvos liaudies buities muziejus, 2016, 215 p. ISBN 978-9955-9661-5-9

БАВАНОВА М. В. О связи структуры луковиц с экологическими условиями. Жизненые формы: структуры, спектры и эволюция. Москва: Наука, 1981. С. 76-89.

БАВАНОВА, Марина Васильевна. Лилии. Ленинград: Агропромиздат, Ленинигр. отделение, 1990. 384 с. ISBN 5-10-000140-2

БАВАНОВА, Марина Васильевна. Лилии. Ленинград: Агропромиздат, Ленинигр. отделение, 1999. 230 с. ISBN 5-02-026121-1

БАВАНОВА, Марина Васильевна. Луковичные растения семейства лилейных (география, биоморфологический анализ, выращивание). Санкт-Петербург: Наука, 1990. 284 с. ISBN 5-10-000140-2.

ЖУЛЕВА, Вера Макаровна; ЧЕРЕНОК, Лариса Георгиевна. Цветы луковичные и клубнелуковмчные. Москва: Изд. Дом МСП, 2002. С. 143-180. ISBN 5-7578-0152-2.

ФЕДОРОВА, Наталья Константиновна. Лилии. Москва: Клазель-Букс, 2005, 95 с. ISBN 5-93395-057-2.

КИРЕЕВА, Маргарита Филипповна. Лилии. Москва: Россельхозиздат, 1984, 206 с. КИРЕЕВА, Маргарита Филипповна. Лилии. Москва: ЗАО «Фитон», 2000, 160 с. ISBN

5-93457-018-X.НЕСАУЛЕ, Вальдемар Петрович; ОРЕХОВ, Виктор Петрович. Лилии. Рига: издательство

«Лесма», 1973, 150 с. ОТРОШКО, Александр Васильевич. Лилии: цветы и растения. Москва: Хоббикнига,

1993, 176 с. ISBN 5-85561-004-7.ШИПОВСКАЯ, Елена Иполитовна; КОЛОКОЛЬНИКОВА, Валерия Ивановна;

МАТРОСОВА, Галина Викторовна. Лилии (виды, разновидности и гибридные формы). Москва: Издательство Московского университета, 1972, 159 с.

43

Priedas

Lelijos pavadinimas .........................................................................................................................................................................................................................................................................................

Vertina-mo

para-metro

numeris

Vertinamo parametro turinys Vertina-mo

para-metro

numeris

Vertinamo parametro turinys

Vegetatyvinė augalo dalis

1.1. Šaknų tipas 1.2. Svogūno tipas1. Pagrindinės (daugiametės); 1. Motininis;2. Įtraukiamosios; 2. Dukterinis;3. Pridėtinės. 3. Stiebinis antžeminis;

4. Stiebinis požeminis.1.3. Motininio svogūno dugnelio

augimo kryptis1.4. Motininio svogūno tipas

1. Horizontali; 1. Nežymiai asimetriškas;2. Įžambiai vertikali; 2. Šakniastiebinis;3. Beveik vertikali. 3. Artimas šakniastiebiniui;

4. Stoloninis;5. Tariamai stoloninis.

1.5. Motininio svogūno spalva 1.6. Svogūno žvyno forma1. Balta ir jos atspalviai; 1. Trikampiška;2. Geltona ir jos atspalviai. 2. Kiaušiniška;3. Raudona ir jos atspalviai; 3. Menteliška;4. Šviesos poveikyje besikeičianti; 4. Kitokia (žymėti pastabų lauke).5. Kita (žymėti pastabų lauke).

1.7. Dukterinių stiebinių svogūnėlių vieta

1.8. Dukterinių svogūnėlių išsidėsty-mo ant žiedynkočio pobūdis

1. Nėra; 1. Retai, nevisose lapų pažastyse;2. Ant požeminės žiedynkočio dalies

virš motininio svogūno;2. Vidutiniškai;

3. Ant antžeminės žiedynkočio dalies lapų pažastyse (pažastiniai).

3. Gausiai, po kelis lapų pažastyse.

1.9. Lapų tipas 1.10. Lapai pagal lapalakščio plotį [cm]1. Lapas bekotis; 1. Labai siaurai (iki 0,3);2. Lapas kotuotas. 2. Siauri (0,4-1,0);

3. Vidutinio pločio (1,1- 3,0);4. Platūs (3,1 – 5,0);5. Labai platūs (virš 5,0).

44

1.11. Lapai pagal lapalakščio ilgį [cm] 1.12. Lapalakščio forma1. Labai trumpi (iki 3,0); 1. Linijiška;2. Trumpi (3,1-5,0); 2. Linijiškai trikampiška;3. Vidutinio ilgio (5,1-15,0); 3. Elipsiška;4. Ilgi (15,1-20,0); 4. Lancetiška;

5. Kitokia (žymėti pastabų lauke).1.13. Lapalakščio gyslotumas 1.14. Lapalakščio plaukuotumo

pobūdis1. Nedidelis (iki 5 gyslų); 1. Plaukelių nėra;2. Vidutinis (6-9 gyslos); 2. Plaukeliai išsidėstę pagal gyslas;3. Gausus (10-19 gyslų); 3. Plaukeliai išsidėstę lapalakščio

pakraščiuose;4. Kitoks (žymėti pastabų lauke). 4. Kitoks (žymėti pastabų lauke).

1.15. Lapalakščio blizgumo pobūdis 1.16. Lapalakščio spalva1. Neblizgus; 1. Šviesiai žalia;2. Vos pastebimas; 2. Žalia;3. Vidutiniškai blizgus; 3. Tamsiai žalia;4. Stipriai blizgus; 4. Kitokia (žymėti pastabų lauke).5. Kitaip blizgus (žymėti pastabų lauke).

1.17. Lapalakščio forma skerspjūvyje 1.18. Lapų išsidėstymo ant žiedynkočio tipas

1. Linijiška; 1. Pražanginis;2. V-formos; 2. Pražanginis prigludęs prie

žiedynstiebio;3. Kitokia (žymėti pastabų lauke). 3. Menturinis;

4. Mišrus (apačioje menturinis, o toliau –pražangus);

5. Kitoks (žymėti pastabų lauke).

Generatyvinė augalo dalis

2.1. Lelijos aukštis [cm] 2.2. Žiedynkočio tvirtumas1. Labai žemos (iki 50,0); 1. Tvirtas (žiedynas laikosi vertikaliai);2. Žemos (51,0-80,0); 2. Vidutinio tvirtumo (žiedynas

nusvyra apie 20 laipsnių kampu);3. Vidutinio aukščio (81,0-100,0); 3. Silpnas (žiedynas nusvyra apie 30

laipsnių kampu);4. Aukštos (101,0-120,0); Labai silpnas (žiedynas nusa apie 45

laipsnių kampu).5. Labai aukštos (daugiau nei 121,0).

2.3. Žiedynkočio spalva 2.4. Žiedynkočio paviršiaus pobūdis1. Šviesiai žalia; 1. Plikas;2. Žaliai purpurinė; 2. Plaukuotas (padengtas trumpais

plaukeliais);3. Purpurinė; 3. Veltiniškas (padengtas ilgais plonais

plaukeliais);4. Tamsiai purpurinė; 4. Kitoks (detalizuoti pastabų lauke).5. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

45

2.5. Žiedyno tipas 2.6. Žiedų skaičius žiedyne [vnt.]1. Kekė; 1. Mažai žiedų (mažiau nei 5);2. Skydelis; 2. Vidutiniškai žiedų (6-20);3. Paprastasis skėtis; 3. Daug žiedų (21-40);4. Šluotelė; 4. Labai daug žiedų (daugiau nei 41).5. Kitoks (detalizuoti pastabų lauke).

2.7. Žiedo tipas 2.8. Žiedo apyžiedžio forma1. Tuščiaviduris (6 apyžiedžio lapeliai); 1. Vamzdiška;2. Pusiau pilnaviduris (7-11 apyžiedžio

lapelių);2. Taureliška;

3. Pilnaviduris (daugiau nei 12 apyžiedžio lapelių).

3. Plokščia;

4. Tiurbaniška;5. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

2.9. Žiedo erdvinė orientacija žiedyne 2.10. Grupė pagal žydėjimo pradžią1. Žiedai statūs, nukreipti į viršų (erect,

upward – facing);1. Ankstyva (pražysta birželio mėnesį);

2. Žiedai pusiau horizontalūs (erect to horizontal, semi-pendant);

2. Vidutiniškai ankstyva (pražysta liepos mėnesį);

3. Žiedai išsidėstę horizontaliai (horizontal, outward facing);

3. Vėlyva (pražysta rugpjūčio mėnesį);

4. Žiedai nusvirę žemyn (drooping, pendant).

4. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

2.11. Žiedų kvapas 2.12. Žiedo dydžio grupė [cm]1. Žiedai nekvepia; 1. Labai smulkūs žiedai (iki 2,5);2. Silpnas malonus; 2. Smulkūs žiedai (2,6-11,5);3. Silpnas nemalonus; 3. Vidutiniai žiedai (11.6-17,5);4. Stiprus malonus; 4. Stambūs žiedai (17,6-20,0);5. Stiprus nemalonus. 5. Labai stambūs žiedai (daugiau nei

20,0).2.13. Vidinio/išorinio apyžiedžio rato

lapelių forma2.14. Apyžiedžio lapelių viršūnės forma

1. Lancetiška; 1. Buka;2. Pailgai lancetiška; 2. Tolygiai nusmailėjusi;3. Elipsiška; 3. Staigiai nusmailėjusi;4. Kiaušiniška; 4. Iškirpta;5. Kiaušiniška su staigiai smailėjančia

apatine dalimi;5. Nukirsta;

6. Kiaušiniška su tolygiai smailėjančia apatine dalimi;

6. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

7. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).2.15. Apyžiedžio lapelio pakraščio

banguotumas2.16. Erdviškai struktūrizuoti dariniai

ant apyžiedžio lapelių1. Banguotumo nėra; 1. Iškilūs taškeliai/gumburėliai;2. Silpnas; 2. Briaunos;3. Vidutinis; 3. Speneliai.4. Stiprus.

46

2.17. Apyžiedžio lapelių tekstūros pobū-dis

2.18. Apyžiedžio lapelių tvirtumo po-būdis

1. Glotni; 1. Gležnas;2. Aksominė; 2. Stangrus;3. Grublėta; 3. Odiškas;4. Briaunota; 4. Kitoks (detalizuoti pastabų lauke).5. Kitokia (detalizuoti pastabų lauke).

2.19. Pagrindinės žiedo spalvos grupė 2.20. Nektarines juosiančios zonos ir nektarinių spalva

1. Balta ir jos atspalviai; 1. Balta;2. Geltona ir jos atspalviai; 2. Žalia;3. Oranžinė ir jos atspalviai; 3. Gelsvai žalia;4. Rožinė ir jos atspalviai; 4. Geltona;5. Raudona ir jos atspalviai; 5. Oranžinė;6. Violetinė ir jos atspalviai; 6. Oranžiškai rausva;7. Ruda ir jos atspalviai. 7. Rausva (rožinė);

8. Raudona;9. Ryškiai raudona su violetiniu

atspalviu;10. Purpurinė;11. Ruda su violetiniu atspalviu;12. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

2.21. Žiedo antrinės (tretinės) spalvos išraiškos pobūdis

2.22. Taškelių išsidėstymas apyžiedžio lapelyje

1. Taškeliai; 1. Viename trečdalyje;2. Gausūs susiliejantys taškeliai,

pereinantys į dėmę (tango);2. Dviejuose trečdaliuose;

3. Apvadas aplink taškelius (dažniausiai kitos spalvos);

3. Visame apyžiedžio lapelio plote.

4. Dryžiai /štrichai (brusmarks);5. Potėpiai;6. Apvadas apyžiedžio lapelių

pakraštyje;7. Kitoks (detalizuoti pastabų lauke).

2.23. Taškelių skaičius 2.24. Antrinės/tretinės spalvos išraiškos darinių spalva

1. Taškelių nėra; 1. Balta;2. Tik pavieniai taškeliai; 2. Geltona;3. Vidutiniškas; 3. Rusvai geltona;4. Gausus. 4. Ruda;

5. Raudonai ruda;6. Rausva;7. Raudona;8. Ryškiai raudona su violetiniu

atspalviu;9. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

47

2.25. Nektarinių tipas 2.26. Kuokelio kotelio ilgis1. Atvertas; 1. Trumpas (iki 2/3 piestelės ilgio);2. Pusiau atvertas; 2. Vidutinio ilgio (neviršija piestelės

ilgio);3. Uždaras. 3. Ilgas (iškyla gerokai virš piestelės

purkos).2.27. Kuokelio kotelio spalva 2.28. Kuokelio dulkinės spalva

1. Balta; 1. Oranžiškai geltona;2. Žalia; 2. Oranžiškai ruda;3. Gelsvai žalia; 3. Rausvai ruda;4. Geltona; 4. Ruda;5. Oranžinė; 5. Purpurinė;6. Oranžiškai rausva; 6. Raudonai purpurinė;7. Rausva (rožinė); 7. Kita (detalizuoti pastabų lauke).8. Raudona;9. Ryškiai raudona su violetiniu

atspalviu;10. Purpurinė;11. Ruda su violetiniu atspalviu;12. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

2.29. Žiedadulkių spalva 2.30. Purkos forma1. Šviesiai geltona; 1. Kaiščio/kuolelio formos;2. Geltona; 2. Smulkiagalvė (skersmuo neviršija 3

mm);3. Oranžinė; 3. Stambiagalvė (skersmuo iki 10

mm).4. Šviesiai ruda;5. Ruda;6. Oranžiškai ruda;7. Raudonai ruda;8. Tamsiai ruda;9. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

2.31. Piestelės liemenėlio spalva 2.32. Piestelės purkos spalva1. Balta; 1. Pilka;2. Žalia; 2. Pilkai žalia;3. Gelsvai žalia; 3. Žalia;4. Geltona; 4. Geltona;5. Oranžinė; 5. Oranžinė;6. Oranžiškai rausva; 6. Raudona su violetiniu atspalviu;7. Rausva (rožinė); 7. Purpurinė;8. Raudona; 8. Tamsiai purpurinė;9. Ryškiai raudona su violetiniu

atspalviu;9. Ruda;

10. Purpurinė; 10. Kita (detalizuoti pastabų lauke).11. Ruda su violetiniu atspalviu;12. Kita (detalizuoti pastabų lauke).

Dapkūnienė Stasė, Maršelienė Rita

Lelijos (Lilium L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas [metodinė priemone] Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2017 - 48 p.: iliustr.

ISBN 978-609-8126-51-8

Leidinys, kaip metodinė priemonė, skiriamas lelijų selekcininkams, plačiajai visuomenei, agronominio bei biologinio profilio studentams, želdynų specialistams, lelijos veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimui.

Lelijos (Lilium L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas

Leidinį spausdino:UAB “Spaudvita”, tel. (8 347) 60 711

Užs. Nr. 331. Tiražas 100 egz.