„Arcobacter spp. bakterijų paplitimas ir rūšinė įvairovė šviežioje ...
SMURTO PAPLITIMAS IR JO PREVENCIJA LIETUVOJE
Transcript of SMURTO PAPLITIMAS IR JO PREVENCIJA LIETUVOJE
SMURTO PAPLITIMAS IR JO
PREVENCIJA LIETUVOJE
1
TURINYS
ĮVADAS ......................................................................................................................... 1
I. SMURTAS – VISUOMENĖS SVEIKATOS PROBLEMA. SMURTO SAMPRATA .................. 2
II. REGISTRUOTAS SMURTAS LIETUVOJE 2005 - 2010 M. ............................................... 9
III. SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IR JO PREVENCIJA ............................................................ 16
Prevencija................................................................................................................ 24
Patyčių problema ir jos sprendimo būdai ................................................................. 29
IV. SMURTAS TARP INTYMIŲ PARTNERIŲ, SUTUOKTINIŲ IR KITŲ ŠEIMOS NARIŲ ....... 33
Smurtas prieš moteris .............................................................................................. 33
Smurtas prieš vyrus ................................................................................................. 38
V. SMURTAS IR JAUNIMAS .......................................................................................... 40
VI. SMURTAS PRIEŠ PAGYVENUSIUS ŽMONES ............................................................. 45
VII. SAVIŽUDYBĖS IR NUŽUDYMAI .............................................................................. 48
Nužudymai .............................................................................................................. 49
Savižudybės ............................................................................................................. 52
VIII. SMURTAS DARBE ................................................................................................. 55
Smurto darbo vietose dažnis ................................................................................... 58
Profesinių grupių smurto darbe tyrimai ................................................................... 60
Teisės aktai ir prevencija ......................................................................................... 65
IX. SMURTO PAPLITIMAS KLAIPĖDOS REGIONE ........................................................... 69
X. SANTRAUKA ............................................................................................................ 73
XI. REKOMENDACIJOS ................................................................................................. 75
Leidinys parengtas, vykdant tarptautinį Pasaulio sveikatos organizacijos, šv. Andriaus
universiteto (Škotija) ir Higienos instituto bendrą projektą „Smurto prevencijos stiprinimo
politika“. Dėkojame visiems šio leidinio autoriams už gerą ir sklandų bendradarbiavimą.
Tikimės, kad ir smurto problemos sprendimas bus pagrįstas glaudžiu tarpinstituciniu
bendradarbiavimu.
Autoriai:
Aušra Krupskienė, Higienos institutas
dr. Laura Narkauskaitė, Higienos institutas
dr. Robertas Povilaitis, Nacionalinis partneris smurto klausimams PSO, “Vaikų linija”
vadovas
Kristina Smirnova, Policijos departamentas, prie vidaus reikalų ministerijos
Asta Šidlauskienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Ligita Vaicekauskaitė, Švietimo ir mokslo ministerija
dr. Eglė Vileikienė, Vidaus reikalų ministerija
dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas
Vida Baliulytė, Valstybinis psichikos sveikatos centras
Ineta Pačiauskaitė, Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras
1
ĮVADAS
Pasaulio sveikatos organizacija 2002 m. paskelbtoje ataskaitoje “Smurtas ir sveikata”,
aprašo įvairias smurto formas, pasekmes sveikatai bei įvairias prevencines priemones, galinčias
sumažinti smurtą. Ši lietuviška ataskaita yra bandymas aprašyti kaip smurtas pasireiškia
Lietuvoje – ką mes žinome apie smurtą ir kaip jį sprendžiame. Tikrai turime įvairių ataskaitų,
kuriose buvo žvelgiama į vienokią ar kitokią smurto formą, tačiau čia bandysime pažvelgti į
įvairias smurto formas ir surinkti įvairių valstybės ir mokslo institucijų bei nevyriausybinių
organizacijų turimą informaciją apie smurtą prieš vaikus šeimose, jaunimo smurtą, smurtą tarp
partnerių, smurtą prieš vyresnio amžiaus žmones bei savižudybes. Bandymas aprašyti smurto
mastą Lietuvoje turėtų tapti rimtu žingsniu ieškant smurto problemos sprendimų.
Žvelgdami į įvairius statistinius duomenis, prisiminkime tam tikrą tendenciją, kad
tyrimais atskleidžiama tiktai dalis visuomenėje egzistuojančio smurto, tikrasis smurto mastas
paprastai dar didesnis. Dar mažiau smurto yra užregistruojama įvairių institucijų – vaiko teisių
apsaugos tarnybų, medicinos įstaigų, policijos.
Yra bent keletas priežasčių, kodėl turime rimtai analizuoti ir stengtis užkirsti kelią
smurtiniam elgesiui. Žmogžudystės ir savižudybės yra dvi iš penkių pagrindinių 15 - 29 metų
amžiaus jaunų žmonių mirties priežasčių. Smurtas sukelia fizines traumas ir yra susijęs su
įvairiomis chroninėmis ligomis. Vaikystėje patirtas smurtas yra siejamas su padidėjusia rizika
įsitraukti į sveikatai kenksmingą elgesį – rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą, fizinį
neaktyvumą. Smurtas taip pat siejamas ir su neigiamomis psichosocialinėmis pasekmėmis –
įvairiais psichikos sutrikimais, prastais pasiekimais mokykloje, įsidarbinimo sunkumais.
Smurtas sukelia sunkias ekonomines pasekmes – didelis krūvis tenka sveikatos priežiūros
įstaigoms ir teisėsaugos institucijoms, gali būti prarastas darbingumas, atsirasti pravaikštos, gali
būti prarandamas produktyvumas.
Bet viena svarbiausių žinių yra tai, kad smurtas gali būti sustabdytas. Tai nėra
nevaldomas reiškinys - derinant įvairias įstatymines priemones, tėvystės įgūdžių bei
prevencines programas mokykloms bei pasitelkdami kitas mokslo žiniomis pagrįstas
priemones, galime sumažinti smurtą.
Nacionalinis partneris smurto klausimams PSO,
Viešosios įstaigos “Vaikų linija” vadovas
dr. Robertas Povilaitis
2
I. SMURTAS – VISUOMENĖS SVEIKATOS
PROBLEMA. SMURTO SAMPRATA
dr. L. Narkauskaitė, A. Krupskienė
Smurtas yra viena skaudžiausių ir
aktualiausių visuomenės sveikatos problemų
pasaulyje. Smurto problema nepaprastai
sudėtinga ir įvairialypė: smurtas prieš
moteris, agresyvus elgesys su vaikais yra
viena iš pagrindinių visuomenės sveikatos
problemų ir žmogaus teisių pažeidimų.
Smurtas, priklauso nuo kultūros, vertybių,
socialinių normų, o tai ir yra viena
pagrindinių priežasčių, kodėl smurtas, kaip
visuomenės sveikatos problema, buvo ilgai
ignoruojamas. Smurtas kaip visuomenės
problema įvardyta XX a. viduryje.
Tikėtina, kad smurtas ir prievarta
visada buvo žmonių bendruomenės
egzistavimo dalis. Planetoje kasdieną žūsta
daugiau nei milijonas žmonių, o dar didesnė
dalis patiria kūno sužalojimus savižudybių ar
tarpasmeninio smurto pasėkoje. Pasaulio
sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis,
nuo agresyvaus elgesio ir smurto šeimose
kenčia apie 60 proc. Europos ir Centrinės
Azijos šalyse gyvenančių vaikų ir paauglių.
Kuo daugiau smurto yra šeimose, tuo daugiau
nuo tos problemos kenčia visuomenė.
Akivaizdu, kad smurtas yra viena svarbiausių
mirties priežasčių jaunų ir darbingo amžiaus
žmonių (15 - 44 m.) tarpe. Sąmoningas ir
nesąmoningas smurtas išeikvoja daug
žmonijos socialinių ir ekonominių lėšų. Nors
sunku apskaičiuoti prievartos ir smurto žalą,
akivaizdu, kad ji siekia milijardus JAV
dolerių, skiriamų sveikatos apsaugai, tuo
pačiu prarandant milijardus dolerių šalių
ekonomikoje dėl nukentėjusiųjų nedar-
bingumo, teisėsaugos sistemos išlaikymo bei
neįgyvendintų finansinių investicijų.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas
smurtą apibūdina kaip „šiurkšti prievarta“, o
prievartą – „jėgos vartojimas“. Prievartos
pobūdis visuomenėje gali būti įvairus:
materialinis, ideologinis, tiesioginis,
netiesioginis, socialinis, ekonominis,
politinis, moralinis, fizinis, psichologinis,
teigiamas, neigiamas, teisėtas, neteisėtas ir kt.
Neteisėta prievarta sietina su žmogaus teisių
bei laisvių ribojimais (varžymais) bei
tiesioginiais jų pažeidimais, t.y.
pasikėsinimais į gyvybę, sveikatą, asmens bei
turto neliečiamybę, laisvę, privatų gyvenimą,
individualybę, garbę, savigarbą (orumą) ir kt.
Visuomenė tampa vis jautresnė
įvairioms prievartos apraiškoms, vis naujus
veiksmus ji linkusi suprasti kaip prievartą.
Dabar prievartai priskiriama tai, kas prieš
kelis dešimtmečius nebuvo ja laikoma.
Šiuolaikinių informacinių technologijų
dėka visuomenė bet kuriuo paros metu
informuojama apie tokias prievartos rūšis,
kaip terorizmas, karai, ginkluoti susirėmimai,
įkaitų dramos, tačiau žymiai didesnė dalis
3
prievartos ir smurto atvejų vyksta uždaroje
aplinkoje: namuose, darbo vietose, mokyk-
lose, net sveikatos priežiūros ar socialinėse
įstaigose. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad,
nors biologiniai, genetiniai ir kiti
individualūs veiksniai lemia žmogaus polinkį
į agresiją, tačiau dažniausiai jie sąveikauja su
šeimyniniais, visuomeniniais, kultūriniais ir
kitais išorinio pobūdžio veiksniais, tokiu
būdu sudarydami aplinką, kurioje atsiranda
prievarta ir smurtas.
Smurtas dažnai traktuojamas kaip
neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis.
Nežiūrint to, kad įvairios prievartos rūšys
žmoniją lydi visais laikais, mes neturime su
tuo taikytis, kaip su neišvengiama žmonijos
egzistavimo dalimi. Smurto pasekmės
žmonių sveikatai, taip pat šeimos,
visuomenės, visos šalies gerovei skatina
domėtis šia problema, ieškoti jos priežasčių ir
jas šalinti. Kylant žmonių išsilavinimo lygiui,
socialinei gerovei, didėja nepakantumas
smurtui.
PSO 2002 m. pristatė ekologinį modelį
pritaikytą smurtinio elgesio aiškinimui ir
kuris įrodo, kad smurtą galima numatyti ir
išvengti sveikatos problemų. Išskiriami keturi
ekologinio modelio lygiai, įtakojantys
smurtinį elgesį – individualus, santykių,
bendruomenės, visuomenės:
Individualiame lygyje aiškinamasi,
kas didina tikimybę tapti auka ar
skriaudėju. Čia svarbūs biologiniai,
genetiniai, socialiniai veiksniai.
Santykių lygyje aiškinama kaip
artimi socialiniai santykiai su
bendraamžiais, šeimos nariais didina
smurto patyrimo ar smurto naudojimo
riziką.
Bendruomenės lygis analizuoja
kaip bendruomeninė aplinka – mokykla,
darbovietės, kaimynystė – daro įtaką
smurtautojams ar aukoms.
Visuomenės lygis aiškina kaip
sukuriama palanki smurtui aplinka ir
analizuoja tokius veiksnius, kaip kultūrinės
normos, pagal kurias yra priimtinas
smurtinis konfliktų sprendimo būdas,
priimtinas vyrų dominavimas prieš moteris
ir vaikus, jėgos naudojimas prieš piliečius.
Nei vienas veiksnys nepaaiškina
asmens (ar grupės) aukšto ar žemo smurto
rizikos laipsnio. Smurtą sąlygoja
kompleksinė daugelio veiksnių sąveika.
Individualiame lygyje asmeninė patirtis ir
biologiniai faktoriai įtakoja žmogaus elgesį ir
apsprendžia tikimybę, ar žmogus taps smurto
auka ar skriaudėju. Individualaus lygio
veiksniai: vaikystėje patirta nepriežiūra,
psichologiniai ir asmenybės sutrikimai,
alkoholio ar narkotikų vartojimas, polinkis į
agresiją. Tarpusavio santykiai (šeima,
draugai, intymūs partneriai, tos pačios
socialinės padėties partneriai) taip pat įtakoja
4
smurto riziką. Smurto riziką padidina
nebendravimas su tėvais ar smurtaujančių
draugų įtaka. Rizikos veiksniams,
susijusiems su socialine aplinka (tokia, kaip
mokykla, rajonas, darbo vieta) priklauso
aukštas nedarbo lygis, gyventojų tankumas,
vietinė narkotikų ar ginklų prekyba.
Prievarta namuose dažnai yra užslėpta
problema, nes pati auka ar kaltininkas ją retai
pripažįsta. Šie smurto atvejai retai įtraukiami
į nelaimingų atsitikimų statistiką. Prievarta
namuose dažniausiai susijusi su lyties
problemomis. 20 proc. Europos moterų yra
bent vieną kartą per savo gyvenimą tapusios
smurto aukomis, nukentėjusios nuo joms
pažįstamų asmenų. Svarbi problema yra senų
žmonių ir žmonių su psichinės sveikatos
problemomis išnaudojimas. Didėja socialiai
motyvuota prievarta prieš pabėgėlius ir
etnines grupes. Daugelyje Europos šalių jau
prieš 20 metų pradėtas registruoti vaikų
seksualinio, fizinio, psichologinio
išnaudojimo paplitimas bei priežastys.
Pastaraisiais metais stebint Lietuvoje
vykstančius socialinius procesus, ryškėja
visuomenės agresyvios elgsenos plitimo
tendencija, pasireiškianti įvairių formų
smurto protrūkiais daugelyje socialinių
institucijų (šeimoje, mokykloje, jaunimo
grupėse ir kt.). Ypač sudėtingi socialiniai
reiškiniai, glaudžiai susijęs su visuomenės
vertybėmis, tai - smurtas prieš vaikus, pačių
paauglių smurtavimas ar pasyvus šio
reiškinio stebėjimas. Lietuvoje egzistuoja
daugybė smurto prevencijos programų, šiai
sričiai skiriamos didelės lėšos, tačiau
tolerancija smurtui mūsų šalyje didelė, o
fragmentiškų tyrimų išvados neatskleidžia
tikrosios padėties.
Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai
byloja, jog šalį ištiko stipri visuomenės
sveikatos krizė, pasireiškianti dideliu save ir
kitus naikinančio socialinio elgesio
(savižudybės, alkoholio ir narkotikų
vartojimas, prievarta, smurtas) paplitimu.
Plintantys negatyvūs socialiniai reiškiniai
pirmiausiai paveikia pažeidžiamiausią
visuomenės dalį – vaikus ir paauglius.
Lietuvoje smurto problema labiau
susidomėta, 1990 metais, kai buvo atkurta
nepriklausomybė. Vilniaus universitete
pradėti tyrimai, nes suvoktas smurto mastas.
Nustatyta, kad per 90 proc. smurto aukų yra
moterys, kad smurtaujama kas trečioje
šeimoje. Mokyklose smurtauja vaikai prieš
vaikus, policininkai muša paauglius, seneliai
nukenčia nuo vaikaičių, sūnus muša motiną ir
tėvą… Iš kur tiek žiaurumo? Ieškodami
atsakymo į šį klausimą visada atsisukame į
šeimą. Pasirodo, smurtautojai užaugo tose
šeimose, kur buvo mušami jie patys, kur
matė, kaip tėvas kankina motiną, kur nebuvo
stengiamasi vienas kitą suprasti, taikiai
ieškoti problemų sprendimo būdų, kur
5
nebuvo artimo meilės. Smurtautojų karta
užaugina dar agresyvesnių smurtautojų kartą.
Smurto šeimoje kaina įspūdinga.
Anglijoje jo pasekmėms sušvelninti kasmet
išleidžiama 40 milijonų svarų sterlingų.
Smurtas prieš asmenį sukelia ilgai
trunkančias depresijas, dėl to sumažėja darbo
produktyvumas, ilgai trunka reabilitacijos
laikotarpis, brangiai kainuoja vaistai. Visa tai
neigiamai veikia šalies ekonominę plėtrą,
atsiliepia šalies biudžetui. Lietuvoje tokios
išlaidos neapskaičiuotos.
2011 m. Lietuva priėmė įstatymą, kuris
gintų asmenis nuo smurto privačioje erdvėje,
t.y. smurtas šeimoje dabar traktuojamas kaip
atskira nusikalstama veikla.
Įstatymas parengtas siekiant, kad
smurto atvejų būtų kuo mažiau, kad būtų
operatyviai reaguojama į kiekvieną smurto
privačioje erdvėje atvejį, kad nei vienas
smurto atvejis neliktų be atsakomybės,
smurtautojams pritaikant prevencines
poveikio priemones, o nukentėjęs asmuo būtų
apsaugotas ir gautų reikiamą pagalbą.
Pasaulyje atliekama daug įvairių
smurto tyrimų. Siekiant atlikti išsamią ir
moksliškai pagrįstą bet kokios prievartos ir
smurto analizę, reikia pradėti nuo smurto
formų įvairovės nustatymo. PSO smurtą
apibrėžia kaip „tyčinį fizinės jėgos ar galios
panaudojimą ar grasinimą tai panaudoti prieš
save, kitą asmenį, asmenų grupę ar
visuomenę, kas sukelia arba yra didelė
galimybė sukelti sužalojimus, mirtį,
psichologinę žalą, vystymosi sutrikimus ar
bet kokio pobūdžio žalą“. Šiame apibrėžime
pabrėžiamas tyčinis ir faktiškai įvykdytas
smurtas. Prievarta nelaikomi netyčiniai
nelaimingi atsitikimai, pavyzdžiui, kūno
sužalojimai autoįvykių metu, nudegimai.
Žodžiai „galios panaudojimas“ smurto
suvokimą praplečia veiksmais, kurių šaltinis
yra valdžios žmogui naudojimas, t.y.
grasinimai ir gąsdinimai. Taip pat tai reiškia
nepriežiūrą, pagalbos nesuteikimą. Tokiu
būdu išsireiškimą „tyčinis fizinės jėgos ar
galios panaudojimas“ reikia suprasti kaip
nepriežiūrą, įvairaus pobūdžio žiaurų elgesį
su kitu žmogumi (fizinį, seksualinį ar
psichologinį), nužudymą, taip pat bet kokio
pobūdžio pasikėsinimus į savo paties gyvybę
bei sveikatą.
Toks smurto apibūdinimas atskleidžia
įvairiapusį požiūrį į trumpalaikes ir ilgalaikes
smurto pasekmes ne tik žmonių sveikatai
(psichologinę žalą bei neigiamą įtaką
sveikatai ir vystymuisi), bet ir šeimos,
visuomenės bei visos šalies gerovei. Daugelis
smurto formų prieš moteris, vaikus ir senyvo
amžiaus žmones nesukelia rimtų kūno
sužalojimų ar invalidumo, nėra tiesiogine
mirties priežastimi, tačiau gali jiems sukelti
dideles fizines, emocines ir socialines
problemas.
6
Vienas svarbiausių smurto suvokimo
aspektų yra tyčinis, iš anksto suplanuotas
smurtinis elgesys, tačiau reikia atkreipti
dėmesį į keletą svarbių momentų. Visų
pirma, ketinimas panaudoti jėgą nebūtinai
reiškia ketinimą sukelti žalą, pavyzdžiui per
muštynes jaunuolis sudavė smūgius į galvą ar
panaudojo ginklą, kas galėjo sukelti rimtus
kūno sužalojimus ar net mirtį, nors nei viena
iš šių pasekmių nebuvo numatyta. Tėvas arba
motina smarkiai papurtė verkiantį kūdikį,
siekdami jį nutildyti, ko pasekoje galėjo būti
sukrėstos galvos smegenys, šiuo atveju buvo
panaudota jėga, tačiau nebuvo ketinimo
sukelti kūno sužalojimus. Antra, egzistuoja
skirtumas tarp ketinimo sukelti kūno
sužalojimus ir ketinimo „taikyti prievartą“.
Prievartą gali nulemti nusistovėjusios
visuomenės kultūrinės nuostatos. Kai kurie
žmonės sąmoningai žaloja kitus, tačiau,
atsižvelgdami į savo visuomenėje
galiojančias kultūrines nuostatas ir
įsitikinimus, to nelaiko prievarta. PSO
prievartą sieja su žmogaus sveikata ar
savijauta. Kartais pastovūs išpuoliai ir fizinis
smurtas prieš žmoną šeimoje gali būti
vertinamas kaip pilnai priimtinas elgesys toje
visuomenėje, tačiau PSO tokį elgesį vertina
kaip smurtinį, turintį rimtų neigiamų
pasekmių žmogaus sveikatai.
PSO pasiūlė universalią smurto klasifi-
kaciją, pagal kurią smurtas, priklausomai nuo
smurtautojo charakteristikos, skirstomas į tris
tipus:
Pasikėsinimas į savo paties gyvybę ar
sveikatą;
Tarpasmeninis smurtas;
Kolektyvinis smurtas.
Tai reiškia, kad egzistuoja skirtumas
tarp smurto, nukreipto į save, kito asmens ar
nedidelės asmenų grupės vykdomo smurto ir
smurto, kurį vykdo didelės grupės,
pavyzdžiui, organizuotos politinės grupės,
teroristinės grupuotės.
Smurtinis elgesys skirstomas į fizinį,
seksualinį, psichologinį smurtą ir deprivaciją
(nepriežiūrą).
Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo
jo amžiaus, gyvenamosios aplinkos, jo
santykių su aplinkiniais, gali turėti
subjektyvų ir skirtingą smurtinių veiksmų
vertinimą ir suvokimą, todėl kyla problema
įvairiose apklausose ir tyrimuose apibrėžiant
smurto sąvoką.
Skirtingose šalyse atliekami įvairūs
smurto tyrimai ir apklausos rodo, kad
respondentai, patyrę smurtą, nenoriai vartoja
šį žodį, be to, tam tikri smurtiniai veiksmai
įvairiai vertinami ir nusakomi. Pavyzdžiui,
anglų mokslininkų atliktoje apklausoje buvo
išsiaiškinta, jog 92 proc. smurtą patyrusių
respondentų smurtą namuose įvardijo kaip
rimtus kūno sužalojimus, 76 proc. -
7
stumdymą, purtymą, ir tik 68 proc. smurtui
priskyrė ir grasinimus.
Skirtingam smurto suvokimui ir
vertinimui įtaką daro kiekvieno asmens
nuostatos, kiek ir kokius veiksmus gali
laikyti normaliais ar tiesiog blogu elgesiu.
Sunkiai įvertinamas psichologinis
smurtas (užgauliojimai, grasinimai,
niekinimas ir kt.), kuris dažniausiai
toleruojamas tol, kol neperauga į fizinius
veiksmus. JAV atliktame tyrime įvairaus
amžiaus ir socialinio statuso moterų buvo
klausiama, kaip jos suvokia psichologinį
smurtą. Respondentės pripažino, kad sunku
atskirti, kada tam tikri veiksmai laikytini
psichologiniu smurtu, o ne paprastu
kasdienišku konfliktu. Konfliktai laikomi
gana natūraliu dalyku santykiuose, tačiau kai
įvairūs užgauliojimai, kontrolė ir izoliacija
nuo išorinės aplinkos tampa kasdienybe, tai
jau įvardijama kaip psichologinis smurtas.
Fizinio smurto ir jo stiprumo
suvokimas lemia, ar nukentėjusysis kreipsis
pagalbos, ar ne. Australijoje 2004 m. atliktos
apklausos duomenimis, iš 58 proc.
respondentų, patyrusių rimtus smurtinius
veiksmus, net 72 proc. niekur nesikreipė
pagalbos, nes paprasčiausiai nelaikė jų
rimtais.
Dauguma asmenų, ypač moterys,
vaikai, senyvo amžiaus asmenys, nenoriai
pripažįsta patyrę rimtus smurtinius
veiksmus, ypač jei smurtautojas yra artimas
asmuo – sutuoktinis, partneris, tėvas, mama,
suaugęs vaikas. Priešingai yra vertinami
veiksmai, padaryti nepažįstamo ar mažai
pažįstamo asmens. Manoma, kad yra keli
veiksniai, kurie lemia, kaip rimtai
vertinamas smurtas: buvo patirta sunkių
kūno sužalojimų, iškilo pavojus gyvybei. Be
to, skirtingai suvokiamas smurtas, patirtas
pastaruoju metu ir seniai praeityje. Kiek
kitoks suvokimas vyrauja kalbant apie
seksualinį smurtą: nesvarbu, kada jis buvo
patirtas – neseniai ar praeityje tėvų šeimoje,
dažniausiai vertinamas kaip ,,labai rimtas“
nepalyginamai dažniau nei taip įvardijamas
fizinis ar psichologinis smurtas.
8
LITERATŪRA
1. Valius L., Jaruševičienė L. Paauglių sveikatos priežiūra šeimos gydytojo praktikoje.
Kaunas, 2008.
2. Prieiga internete: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/provita/20060421/1-2.html.
3. World report on violence and health. World Health organization, 2002.
4. Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. Vilnius, 2001.
5. Injuries and violence in Europe: why they matter and what can be done. Violence and
Injury Prevention. WHO Regional Office for Europe, 2006; p. 26.
6. Sveikata 21 – sveikata visiems XXI amžiuje. Pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos
priežiūros principai Europos regione.
7. Valintėlienė R., Narkauskaitė L. Smurtas – visuomenės sveikatos problema. Smurto masto
ir priežasčių nustatymas. Visuomenės sveikata (Vilnius). 2010; 1(48)
8. Prieiga internete: http://www.teisesgidas.lt/modules/news/article_storyid_783.html
9. Prievarta ir jos įtaka sveikatai. PSO pranešimas apie situaciją pasaulyje.
10. Smurto prieš moteris šeimoje analizė ir smurto šeimoje aukų būklės įvertinimas. Tyrimo
ataskaita. BGI Consulting, 2008, Vilnius.
11. Mooney J. The Hidden Figure - Domestic Violence in North London. Middlesex
University. School of Sociology and Social Policy. 1993.
12. Violence Against Women. Princeton Survey Research Associates International 2006.
9
1 lentelė. Duomenys apie užregistruotų nusikalstamų veikų skaičių,
tenkantį 100 000 gyventojų 2005 – 2010 m.
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius 89 815 82 155 73 741 78 060 83 203 77 669
Nusikalstamų veikų skaičius, tenkantis
100 000 Lietuvos gyventojų 2 631 2 421 2 185 2 324 2 492 2 359
Išaiškintų nusikalstamų veikų dalis, proc. 41,9 44,3 44,5 43,7 44,2 46,5
II. REGISTRUOTAS SMURTAS LIETUVOJE
2005 - 2010 M.
dr. E. Vileikienė
Remiantis Nusikalstamų veikų
žinybinio registro 2005 - 2010 m.
duomenimis, 2010 m. užregistruotos 77669
nusikalstamos veikos, t. y. 13,5 proc. mažiau
nei 2005 m. Lyginant pastarųjų metų
statistinius duomenis, matyti, kad iki tol
mažėjęs užregistruotų nusikalstamų veikų
skaičius nuo 2008 m. pradėjo augti. Šis
užregistruotų nusikalstamų veikų augimas
tęsėsi ir 2009 m., o 2010 m. – sumažėjo.
Tiriamuoju laikotarpiu nuo 41,9 iki 46,5
proc. išaugo užregistruotų nusikalstamų
veikų išaiškinamumas. Atkreiptinas dėmesys,
kad tai yra didžiausia išaiškintų nusikalstamų
veikų dalis per pastaruosius šešerius metus.
Pastarąjį dešimtmetį šalyje nuolat
mažėjo gyventojų skaičius. Viena iš
priežasčių, lėmusių šias tendencijas, buvo
neigiamas gyventojų prieaugis, kai gyventojų
mirtingumas yra didesnis už gimstamumą.
Antra priežastis – nepalankios migracijos
tendencijos. Vien Statistikos departamento
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį kasmet
iš Lietuvos išvykdavo maždaug tūkstantis
gyventojų. Dėl minėtų priežasčių
analizuojant užregistruotų nusikalstamų
veikų skaičių tikslinga atsižvelgti ir į jų
skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų. 2005 m.
100 000 gyventojų teko 2631 užregistruotos
nusikalstamos veikos, šis rodiklis 2007 m.
sumažėjo iki 2185, vėlesniu 2008 - 2009 m.
laikotarpiu jis vėl išaugo, o nuo 2010 m.
pradėjo mažėti (1 lentelė).
Analizuojant oficialią užregistruotų
nusikalstamų veikų statistiką neįvertinamas
jų latentiškumas. Įvairiais viktimologiniais
tyrimais nustatyta, kad apie dalį nusikalstamų
veikų gyventojai nelinkę pranešti teisėsaugos
institucijoms, o viena iš nepranešimo
priežasčių yra nepakankamas pasitikėjimas
šiomis institucijomis, ypač policija.
Smurtinių nusikaltimų sąvokos nėra
10
1 pav. Užregistruotų ir išaiškintų sunkių sveikatos sutrikdymų skaičiaus kitimo tendencijos
2005 – 2010 m.
292 287 249
228 196
213
354 310 302
291 239 281
0
50
100
150
200
250
300
350
400
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Užregistruota Išsiaiškinta
Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse (toliau – BK). Šioje analizėje
remiamasi kriminologine smurtinių
nusikaltimų sąvoka, kuri apima šias
pagrindines nusikalstamų veikų grupes,
suskirstytas pagal atitinkamus BK skyrius:
nusikaltimus žmogaus gyvybei, nusikaltimus
žmogaus sveikatai ir nusikalstamas veikas
žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir
neliečiamumui. Prie smurtinių nusikaltimų
taip pat priskirtini ir plėšimai, kurie pagal
kėsinimosi objektą yra turtiniai, tačiau dėl jų
metu naudojamo smurto, kaip būtino šio
nusikaltimo sudėties elemento, juos sąlyginai
galima priskirti prie smurtinių nusikaltimų.
Panašiai kaip ir tyčinių nužudymų,
sunkių sveikatos sutrikdymų lyginamoji dalis
sudaro 0,3 - 0,4 proc. tarp visų šalyje
užregistruotų nusikalstamų veikų. 2005 -
2010 m. laikotarpiu sunkių sveikatos
sutrikdymų sumažėjo 21,5 proc., šiek tiek
sumažėjo ir jų lyginamoji dalis: 2005 - 2007
m. jie sudarė 0,4 proc. visų užregistruotų
nusikalstamų veikų, o 2008 - 2010 m. – 0,3
proc. Tarp nukentėjusių nuo sunkių sveikatos
sutrikdymų asmenų 19 proc. buvo moterų.
Beveik pusė 2010 m. nustatytų įtariamųjų
(kaltinamųjų) nusikaltimo padarymo metu
buvo apsvaigę nuo alkoholio. Svarbu ir tai,
kad beveik penktadalis sunkių sveikatos
sutrikdymų padaryti bendrininkų grupių, tuo
metu nenustatyta atvejų, kad sunkų sveikatos
sutrikdymą būtų padarę asmenys,
priklausantys organizuotoms nusikalstamoms
grupėms.
Nuo 2007 m. stebima tendencija, kad
išaiškintų sunkių sveikatos sutrikdymų
skaičius viršydavo tais metais užregistruotų
nusikaltimų skaičių. Taip galėjo atsitikti dėl
kelių priežasčių. Viena jų, kad iš tikro išaugo
minėtų nusikaltimų išaiškinamumas, nes
buvo išaiškinama vis daugiau ankstesniais
metais užregistruotų atvejų. 1 paveiksle
matyti, kad, nors užregistruotų sunkių
sveikatos sutrikdymų atvejų ir mažėjo,
išaiškintų nusikaltimų skaičius beveik
11
nepakito. Tačiau galima ir kita priežastis –
dalis sveikatos sutrikdymų galėjo būti
užregistruojami kaip nesunkūs, o vėliau po
ekspertų išvados jie galėjo būti
perkvalifikuojami į sunkius sveikatos
sutrikdymus, kurie atspindi antroje –
išaiškintų nusikaltimų kreivėje.
Remiantis 2010 m. duomenimis matyti,
kad didžiausia tikimybė nukentėti nuo
sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tamsiu
paros metu. Užregistruotų atvejų pradeda
daugėti nuo 18 val. iki 22 - 23 val., o po 2
val. nakties jų smarkiai sumažėja. Panašiai
kaip ir nužudymų atveju, dažniausiai (dviem
atvejais iš trijų) sunkūs sveikatos sutrikdymai
buvo užfiksuoti butuose, namuose ar kitose
gyvenamosiose patalpose, rečiau atvirose
vietovėse ar viešose vietose ir gatvėse. Nors
miestuose šie smurtiniai nusikaltimai
užregistruojami dažniau nei kaimo vietovėse,
tačiau šis skirtumas nėra toks didelis, kaip
nužudymų atveju. Iš turimų duomenų apie
nusikaltimo padarymo būdus matyti, kad
daugeliu atvejų sunkiai sveikata sutrikdoma
suduodant smūgius, žymiai rečiau nuduriant,
2010 m. nebuvo atvejų, kada nusikaltimas
padarytas panaudojant šaunamąjį ginklą.
Išžaginimai sudaro vos 0,2 - 0,3 proc.
visų užregistruojamų nusikalstamų veikų.
Kaip rodo tarptautiniai viktimologiniai
tyrimai, gana didelis jų latentiškumas, kai
nusikaltimo aukos dėl tam tikrų priežasčių
nelinkusios pranešti teisėsaugos institu-
cijoms, kad buvo išžagintos. Šių nusikaltimų
numanomos slėpimo priežastys gali būti
artimi aukos ir pažeidėjo santykiai, netikė-
jimas, kad nusikaltimas bus atskleistas ar
patirtas gėdos ir pažeminimo jausmas.
2005 – 2010 m. laikotarpiu nuo 265 iki
208 (21,5 proc.) sumažėjo užregistruotų
išžaginimų. Tačiau iki 2009 m. mažėjęs
užregistruotų išžaginimų skaičius 2010 m.
pradėjo augti (2 paveikslas). Neturint išsamių
viktimologinių tyrimų duomenų sunku įvar-
dinti, ar tai teigiama, ar neigiama tendencija.
Išaugęs užregistruotų išžaginimų skaičius
gali būti siejamas su sumažėjusiu jų laten-
tiškumu ir didesniu pasitikėjimu teisėsaugos
institucijomis.
Analizuojant užregistruotų ir išaiškintų
išžaginimų skaičiaus pokyčius matyti kelios
tendencijos. Viena jų – skirtingai nei nužu-
dymų ar sunkių sveikatos sutrikdymų atveju,
išžaginimų išaiškinama mažiau. Kita tenden-
cija, kad užregistruotų ir išaiškintų išžagini-
mų kreivės kinta panašiai, t. y. sumažėjus
užregistruotų išžaginimų skaičiui sumažėja ir
tais metais išaiškintų nusikaltimų skaičius ir
atvirkščiai. 2005 – 2010 m. laikotarpiu vidu-
tiniškai buvo užregistruoti 206,5, o išaiškinti
143,5 išžaginimo atvejai, t.y. vidutiniškai
išaiškinami du iš trijų nusikaltimų.
12
2 pav. Užregistruotų ir išaiškintų išžaginimų skaičiaus kitimo tendencijos 2005–2010 m.
265 253
200
164 149
208 172
180
105 125
124
155
0
50
100
150
200
250
300
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Užregistruota Išaiškinta
Aprašant pagrindines įtariamųjų
(kaltinamųjų) ir nukentėjusiųjų socialines
demografines charakteristikas atkreiptinas
dėmesys, kad šiuo atveju pažeidėjai gali būti
tik vyrai, o nukentėjusios – tik moterys. Taigi
galima lyginti tik suaugusiųjų ir vaikų iki 18
m. (įtariamųjų atveju – nepilnamečių)
santykį. 2010 m. tarp įtariamųjų (kaltina-
mųjų) buvo nustatyta 16,6 proc. nepilna-
mečių, o tarp nukentėjusiųjų buvo net 42,4
proc. mergaičių iki 18 metų. Remiantis tik
užregistruotais atvejais matyti, kad sąlyginai
mergaitės gana dažnai tampa išžaginimų
aukomis. Tačiau siekiant pagrįsti šią prielaidą
reikalingi išsamūs viktimologiniai tyrimai.
Gali būti, kad suaugusios moterys tiesiog
mažiau linkusios pranešti teisėsaugos institu-
cijoms apie seksualinės prievartos atvejus.
Remiantis 2010 m. duomenimis,
didžiausia tikimybė nukentėti nuo išžaginimo
yra tamsiu paros metu. Panašiai kaip ir
sunkių sveikatos sutrikdymų atvejais,
užregistruotų išžaginimų skaičius pradeda
didėti nuo 18 val. iki 22 - 23 val., o po 2 val.
nakties jų smarkiai sumažėja. Du iš trijų
išžaginimų buvo įvykdyti butuose, namuose
ar kitose gyvenamosiose patalpose, rečiau
atvirose vietovėse ar viešose vietose ir
gatvėse. Panašiai kaip ir užregistruotų sunkių
sveikatos sutrikimų atveju, šiek tiek daugiau
išžaginimų užregistruojama miestuose nei
kaimų vietovėse.
Lietuvoje, palyginti su kitomis Baltijos
šalimis, 100 000 gyventojų užregistruojama
daugiausia išžaginimų – 6,3. Panaši situacija
yra Estijoje – čia 100 000 gyventojų
13
3 pav. Įtariamųjų (kaltinamųjų) ir nukentėjusiųjų pagrindinės socialinės demografinės
charakteristikos (2010 m.)
10%
11%
79%
Įtariamieji (kaltinamieji)
Berniukų iki 17 m. Moterų nuo 18 m.
Vyrų nuo 18 m.
3%
35%
60%
2%
Nukentėjusieji
Berniukų iki 17 m. Moterų nuo 18 m.
Vyrų nuo 18 m. Mergaičių iki 17 m.
užregistruojami 6 išžaginimų atvejai, tačiau
Latvijoje šis rodiklis žymiai mažesnis – 3,5.
Mūsų šalyje Vidaus reikalų ministerijos
2010 m. duomenimis dauguma (net 97 proc.)
įtariamųjų (kaltinamųjų) buvo vyrai, beveik
trečdalis įtariamųjų buvo nepilnamečiai (3
paveikslas). Tai yra nusikaltimai, kuriuos
labai retai padaro moterys. Kita svarbi
įžvalga, kad iš 50 įtariamųjų moterų, net 20
buvo nepilnametės. Jeigu tokios tendencijos
išliks per artimiausius metus, tikėtina, kad
išaugs moterų arba merginų dalis tarp visų
įtariamųjų šiuo nusikaltimu.
Analizuojant 2006–2010 m. gyventojų
apklausų duomenis [1], matyti, kad nuo
nusikaltimų per metus nukenčia 6–8 proc.
gyventojų. Situacija šiek tiek buvo
pablogėjusi 2008 m., tačiau 2010 m. ji
nesiskyrė nuo 2006 m. (4 paveikslas).
Be jau aptartų rodiklių svarbus ir dar
vienas – t. y. latentinių ir užregistruotų
nusikaltimų santykis, kurį patikimai parodo
gyventojų viktimologinės apklausos. Jose
pagal griežtas atrankos metodikas atrenkamas
gana didelis respondentų skaičius (paprastai
kelis kartus didesnis, nei atliekant įprastas
apklausas).
Respondentai klausiami apie jų vikti-
mologinę patirtį (ar jie nukentėjo nuo nusi-
kaltimų), nusikaltimų pobūdį, aplinkybes,
aplinkybes, laiką, nusikalstmos veikos
dalyvius ir pan. Šios apklausos leidžia
adekvačiau įvertinti viktimizacijos lygį,
kadangi jose gaunami duomenys apie
padarytus, tačiau oficialiai neužregistruotus
nusikaltimus bei nusikaltimų aukas. Tačiau
tokie tyrimai šalies mastu pastaraisiais metais
nebuvo atliekami dėl pakankamai didelių
finansinių sąnaudų.
14
4 pav. 2006–2010 m. gyventojų apklausų rezultatai į klausimą „Ar per paskutinius 5 metus Jūs
ar kas nors iš Jūsų šeimos narių tapote nusikaltimo auka?“
6
8
7
79
74
81
12
17
12
3
1
0% 20% 40% 60% 80% 100%
2006 m.
2008 m.
2010 m.
Nukentėjo per paskutinius 12 mėn. Nenukentėjo
Nukentėjo per paskutinius 2-5 metus Nenurodė
Remiantis jau minėtų tyrimų rezultatais,
dauguma nukentėjusiųjų linkę pranešti
teisėsaugos institucijoms apie nusikaltimus
nuo kurių jie nukentėjo: 2008 m. į policiją
kreipėsi 74 proc., o 2010 m. – 80 proc.
Nukentėjusiųjų (procentinė dalis nuo visų
nukentėjusiųjų) (5 paveikslas).
Lyginant 2006 – 2010 m. tyrimų
rezultatus matyti, kad smurtinių nusikaltimų
problema visu tiriamuoju laikotarpiu,
gyventojų manymu, buvo viena iš
svarbiausių. 2007 ir 2008 – 2010 m.
dauguma respondentų pagal svarbumą jai
skyrė antrą vietą ir tik 2007 m. ji buvo
ketvirtoje svarbiausių šalies problemų sąrašo
pozicijoje. 2007 m. buvo ypatingi tuo, kad
smarkiai išaugo eismo saugumo problemos
aktualumas. Nepaisant to, jog anksčiau
buvusią svarbiausią, gyventojų manymu,
eismo saugumo problemą pakeitė vis
aktualesnė korupcijos problema, smurtinių
nusikaltimų svarba tiriamuoju laikotarpiu
nesumenko.
15
5 pav. 2006–2010 m. gyventojų apklausų rezultatai į klausimą „Ar Jūs ar Jūsų šeimos nariai dėl
šio nusikaltimo kreipėtės į policiją?“
77
74
80
23
26
20
0% 20% 40% 60% 80% 100%
2006 m.
2008 m.
2010 m.
Kreipėsi į policiją Nesikreipė į policiją
LITERATŪRA
1. Vidaus reikalų ministerijos užsakymu pagal tą pačią metodiką 2006–2010 m. atliktų
apklausų rezultatai. Plačiau žr. E. Vileikienė. Visuomenės saugumo jausmo ir teisėsaugos
institucijų veiklos vertinimas.
http://www.vrm.lt/fileadmin/Padaliniu_failai/Viesojo_saugumo_dep/naujas/Gyventoju_apklaus
a_2010.pdf
16
III. SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IR JO
PREVENCIJA
dr. R. Povilaitis dr. E. Vileikienė, A. Šidlauskienė,
L. Vaicekauskaitė, dr. L. Narkauskaitė, K.
Smirnova,
Smurtas prieš vaikus – socialinis
reiškinys, kurio atsiradimą sąlygoja įvairios
aplinkybės: skurdas, nedarbas, visuomenės
vertybių nepaisymas. Jo formos yra kelios:
fizinis, emocinis, lytinis smurtas, vaikų
nepriežiūra. Tai gali būti susiję ir su žinias-
klaida, naujų informacijos ir komunikacijos
technologijų paplitimu. Žiniasklaida smurtą
parodo kaip normalų reiškinį, skelbiamos
nuotraukos, rodomi siužetai, internete plati-
nama smurtinė medžiaga. Tai ypač neigia-
mai veikia paauglius.
Fizinis smurtas prieš vaikus supran-
tamas kaip faktinę ar potencialią fizinę žalą
vaiko sveikatai sukeliantys veiksmai sąveikos
(ar jos nebuvimo) su vaiku metu (pagal PSO
apibrėžimą). Fizinio smurto veiksmų pobūdis
gali būti įvairus: smūgiai, mušimas, žaloji-
mas ir kitoks poveikis vaiko kūno išoriniam
paviršiui ir vidaus organams, naudojant fizinę
jėgą, šaltąjį ar šaunamąjį ginklą arba kitus
daiktus, skysčius, medžiagas ir pan.
Emocinis smurtas prieš vaikus – nuver-
tinimas, menkinimas, žeminimas, šmeižtas,
padarymas „atpirkimo ožiu“, grasinimas, gąs-
dinimas, atskyrimas, nuolatinis kritikavimas,
šauksmai, patyčios, jausmų nepaisymas,
kvailinimas ar kitokie ne fizinio kontakto
priešiški elgsenos modeliai, judėjimo laisvę
apribojantys veiksmai, sukeliantys ar suda-
rantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emo-
cinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socia-
linei sveikatai ir vystymuisi (pagal PSO).
Seksualinis smurtas prieš vaikus – vai-
ko raidos požiūriu priklausomų vaikų ir
paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą,
kuriai jie nesubrendę, kurią ne visiškai suvo-
kia, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri
pažeidžia socialinius tabu ir kuria tvirkintojas
siekia patenkinti savo seksualinius poreikius
ir (ar) gauti su šia veikla susijusį pelną (pagal
PSO).
Remiantis Nusikalstamų veikų žiny-
binio registro duomenimis, 2010 m. Lietu-
voje nuo visų nusikalstamų veikų nukentėjo
3019 vaikų, iš jų – 2019 berniukų (66,8
proc.) ir 1000 mergaičių (33,1 proc.). Remia-
ntis užregistruotais atvejais, berniukai nusi-
kaltimo aukomis tampa dvigubai dažniau nei
mergaitės. 846 (28 proc.) nukentėjusieji buvo
10 – 13 metų, 276 buvo 7 – 9 metų, kiti – iki
6 metų. Lyginant pastarųjų šešerių metų
statistinius duomenis, matyti, kad nuo
nusikalstamų veikų nukenčia gerokai mažiau
vaikų: 2005 m. – 4955, o 2010 m. – 3019
(6 paveikslas).
17
Lyginant 2005 – 2010 m. duomenis
stebimos vaikų, nukentėjusių nuo smurtinių
nusikaltimų, skaičiaus mažėjimo tendencijos
(2 lentelė). Viena jų – per paskutinius
šešerius metus nuo 1124 iki 440, t. y. 60,9
proc. sumažėjo vaikų, nukentėjusių nuo
plėšimų. Minėtu laikotarpiu nuo 99 iki 64, t.
y. 36,4 proc. sumažėjo vaikų, nukentėjusių
nuo išžaginimų, ir nuo 82 iki 61 atvejo, t. y.
25,6 proc. sumažėjo nukentėjusiųjų nuo
seksualinių prievartavimų. Lyginant 2008 –
2010 metų duomenis seksualinio smurto
atvejų kiekvienais metais daugėja
vidutiniškai 2,5 proc. Seksualiniai
nusikaltimai dažniausiai yra latentiniai, ypač
tais atvejais, kai nukenčia vaikai. Lietuvoje
trūksta tokio pobūdžio išsamių mokslinių
tyrimų, todėl tenka pasikliauti tik statistiniais
duomenimis apie užregistruotus atvejus.
6 pav. Vaikai, nukentėję nuo nusikalstamų veikų (2005 – 2010 m.)
3329 3324 2982
2505 2192
2019
1626 1817
1589 1215
1030 1000
4955 5141
4571
3720 3222
3019
0
1000
2000
3000
4000
5000
6000
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Berniukai Mergaitės Iš viso
2 lentelė. Smurtiniai nusikaltimai, nuo kurių nukentėjo vaikai 2005 – 2010 m. (abs.sk.)
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Nužudymai 7 10 8 10 9 12
Sunkūs sveikatos sutrikdymai 11 13 12 14 9 10
Išžaginimai su pasikėsinimais 99 101 97 62 54 64
Seksualiniai prievartavimai 82 59 68 52 63 61
Mažamečių asmenų tvirkinimas 39 74 53 39 38 55
Privertimas lytiškai santykiauti 3 8 1 3 5 5
Plėšimai 1124 1037 928 800 581 440
18
Visų užregistruotų (ne tik smurtinių)
nusikalstamų veikų padarymo metu žuvo 18
vaikų. Beveik trečdalis - 1109 vaikai patyrė
turtinę žalą, dar daugiau – 1213 - fizinį
smurtą, 131 vaikas patyrė seksualinę
prievartą, 154 – psichologinę prievartą, 16 –
nepriežiūrą. Nuo tėvų nukentėjo 360 (t. y.
11,9 proc.), nuo patėvių ar įtėvių – 68 (t. y.
2,3 proc.), nuo globėjų – 10, nuo artimųjų –
42, nuo pedagogų – 12 vaikų.
Vadovaujantis savivaldybių vaiko
teisių apsaugos skyrių (toliau – VTAS)
duomenimis pastebimai sumažėjo registruoto
smurto apraiškų: 2010 m. smurtą patyrė 1250
vaikų, 2009 m. – 1203 vaikai, 2008 m.
smurtą patyrė 1048 vaikai. 7 paveiksle
pateiktos smurto raiškos tendencijos nuo
2004 - 2010 m.
Socialinės apsaugos ir darbo minis-
terijos duomenimis 2008 – 2010 m. fiziškai
prieš vaikus dažniausiai smurtavo artimi
suaugę žmonės (vaiko šeimos nariai ar kiti
artimieji), taip pat padaugėjo atvejų, kai prieš
vaikus smurtavo svetimi nepilnamečiai
vaikai. Psichologinį smurtą vaikai daugiau-
siai patyrė nuo artimų suaugusiųjų – 857
psichologinio smurto atvejai. Seksualinį
smurtą vaikai daugiau patyrė nuo svetimų
suaugusiųjų ir svetimų nepilnamečių – atitin-
kamai 185 ir 103 seksualinio smurto atvejai.
Tačiau kiekvienais metais daugėja atvejų ,
kai prieš vaikus seksualiai smurtavo suaugę
artimieji (84 atvejai), bei 69 atvejai, kai tai
darė artimi nepilnamečiai asmenys. Daugiau-
siai vaikų, patyrusių smurtą per 2008-2010
metų laikotarpį, buvo 10-14 m. amžiaus, ši
amžiaus grupė išlieka padidintos rizikos tarp
smurtą patiriančių aukų nuo 2008 metų. Tiek
berniukų, tiek mergaičių, patyrusių smurtą,
vidutinis amžius apie 11 metų.
7 pav. Nuo smurto nukentėjusių vaikų skaičiaus kitimas 2004 – 2010 m.
(pagal VTAS duomenis)
2359 2311
1639
1778
1048 1203
1250
0
500
1000
1500
2000
2500
2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
19
2007 - 2010 m. duomenimis, didžiąją
dalį patirto smurto atvejų sudaro fizinis
smurtas (vidutiniškai 53 proc.). Tačiau
padaugėjo ir seksualinio bei psichologinio
smurto atvejų (8 paveikslas).
Siekdama mažinti smurto prieš vaikus
ir tarp vaikų paplitimą, Lietuvos
Respublikos Vyriausybė 2008 m. patvirtino
Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos
ir pagalbos vaikams 2008 – 2010 metų
programą (toliau – Programa) bei programos
įgyvendinimo priemonių planą. Vykdant
Programą buvo įgyvendinamos priemonės,
orientuotos į smurto prieš vaikus prevenciją,
intervenciją ir postvenciją. Svarbiausia buvo
ugdyti visuomenės nepakantumą smurtui
prieš vaikus, kompleksiškai šalinti smurtinės
elgsenos priežastis. Reikėjo sukurti pagalbos
vaikams, nukentėjusiems nuo psichologinio,
fizinio, seksualinio išnaudojimo, ir jų
šeimos nariams pagalbos ir prevencijos
priemonių sistemą, galinčią sumažinti
smurto prieš vaikus plitimą. Programos
priemonės skirtos vaikams, galintiems
nukentėti ar nukentėjusiems nuo
psichologinio, fizinio, seksualinio
išnaudojimo bei nepriežiūros, jų šeimoms,
smurto ir patyčių prevencijai mokyklose.
Tarpinstitucinę Programą koordinavo
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Programa buvo įgyvendinama
bendradarbiaujant su Teisingumo
ministerija, Vidaus reikalų ministerija,
Kultūros ministerija, Sveikatos apsaugos
ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija,
Finansų ministerija, Policijos departamentu
prie Vidaus reikalų ministerijos.
Lietuvoje smurtą patyrusiems vaikams
8 pav. Smurto atvejų prieš vaikus pasiskirstymas pagal pobūdį (pagal VTAS duomenis)
56 56 57 46
38 33 31 41
6 11 12 14
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Fizinis smurtas Psichologinis smurtas Seksualinis smurtas
20
pagalba organizuojama savivaldybėse. Ją gali
suteikti įvairių sričių ir institucijų
specialistai: savivaldybių administracijų
vaiko teisių apsaugos skyriai, teisėsaugos
institucijos, sveikatos priežiūros įstaigos,
seniūnijų socialiniai darbuotojai, mokyklose
dirbantys socialiniai pedagogai bei
psichologai, nevyriausybinėse organizacijose
dirbantys specialistai.
Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos duomenimis 2008 – 2010 m.
aukštos kvalifikacijos specialistai
kompleksinę pagalbą suteikė 1848 prievartą
patyrusiems vaikams ir 1264 jų šeimų
nariams, kurių vaikai buvo patyrę įvairių
formų smurtą. Bendras skaičius aukų,
kurioms buvo suteikta pagalba įgyvendinant
Programą – 3112. Tų pačių metų duomenys
rodo, jog daugiausiai paslaugų buvo suteikta
10 – 14 metų amžiaus netiesioginio smurto
aukoms. Tai padidintos rizikos amžiaus
grupė (9 paveikslas).
Per Programos įgyvendinimo laikotarpį
vaikai nukentėjo nuo įvairių smurto formų:
seksualinį išnaudojimą patyrė 384 vaikai;
psichologinį smurtą išgyveno 658; fizinio
smurto metu sužalotas 751 vaikas.
Paslaugas teikiančios organizacijos
bendradarbiaudamos teikė paslaugas ne tik
įstaigų patalpose, bet ir buvo subūrusios
mobilias specialistų komandas darbui su
nukentėjusiais vaikais. Kompleksinė pagalba
smurto ar netiesioginio smurto aukoms
daugiausia teikta konsultuojant. Pažymėtina,
kad daugiausia suteikta psichologinių
konsultacijų (vaikų būklės psichologinis
įvertinimas, tėvystės įgūdžių mokymai, vaikų
paruošimas teisminiam procesui ir kt.) – 70
9 pav. Nuo smurto nukentėjusių vaikų skaičiaus pasiskirstymas pagal amžiaus grupes,
kurioms buvo suteiktos paslaugos
19%
27%
34%
20%
Ikimokkyklinio amžiaus 7-10 m. 11-14 m. 15-18 m.
21
proc., socialinių konsultacijų (socialinio
darbuotojo pagalba lydint vaikus į teisinius
procesus, sveikatos priežiūros įstaigas,
socialinės konsultacijos tėvams ir kt.) – 25
proc., teisinių (supažindinimas su
laukiančiomis teisinių procesų stadijomis,
atstovavimas teisme) - apie 4 proc., kita
pagalba (sveikatos apžiūros) - 1 proc.
Kompleksinių paslaugų smurto aukoms
iš socialiai saugių šeimų buvo suteikta beveik
du kartus daugiau nei aukoms iš socialinės
rizikos šeimų, gaunančių mažas pajamas,
neužtikrinančių reikiamos vaiko priežiūros.
Šie vaikai į organizacijas buvo nukreipti
Vaiko teisių apsaugos skyrių arba įstaigų,
bendradarbiaujančių su VTAS. Siekiant
tobulinti kompleksinių paslaugų teikimą
vaikams, nukentėjusiems nuo smurto ar
netiesioginio šeimyninio smurto aukoms
(liudininkams) ir jų šeimų nariams, parengtas
ir 1500 egzempliorių tiražu išleistas
kompleksinių paslaugų aprašas
organizacijoms, teikiančioms kompleksines
paslaugas nuo smurto nukentėjusiems
vaikams ir jų šeimoms, valstybinėms bei
nevyriausybinėms organizacijoms, dirban-
čioms vaiko teisių apsaugos srityje.
Siekiant gerinti teikiamų paslaugų nuo
smurto nukentėjusiems vaikams ir šeimoms
kokybę, didelis dėmesys buvo skiriamas
vaiko teisių apsaugos specialistų ir socialinių
darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos
šeimomis, smurto prieš vaikus srityje
kvalifikacijos tobulinimui.
Įgyvendinant Programos priemonę
„Įsteigti vaikų socializacijos centrus
apskrityse“ 2008 metais įkurti 2 vaikų
socializacijos centrai Kauno ir vienas ─
Panevėžio apskrityse ir jų veiklai skirta 1,5
mln. Lt. 2009 – 2010 metais naujų
socializacijos centrų įsteigta nebuvo, nes
Lietuvoje tokio poreikio nėra.
Pagalba vaikui ir šeimai yra viena iš
Programos prioritetinių sričių. Ypatingai
didelis dėmesys buvo skiriamas tėvų
atsakomybei už vaikus skatinti, akcentuotas
darbas su socialinės rizikos šeimomis.
Padedant savivaldybėms buvo siekiama
skatinti šalyje pozityviosios tėvystės raišką
šeimoje bei visuomenėje, propaguoti vaikų
auklėjimą šeimoje be smurto. Socialinės
apsaugos ir darbo ministerija 2010 metais
parengė ir išleido „Pozityvios tėvystės
įgūdžių ugdymo metodines rekomendacijas“.
Socialinės apsaugos ir darbo
ministerija, siekdama paminėti Jungtinių
Tautų konvencijos ratifikavimo 20-metį,
organizavo akciją „Smurtui prieš vaikus –
Ne“. Buvo pagaminta informacinių leidinių,
įtvirtinančių šią nuostatą bei formuojančių
visuomenės nepakantumą smurtui prieš
vaikus šeimoje ir visuomenėje. Taip pat
užsakyta reklama mokykliniuose są-
siuviniuose apie Konvencijos nuostatas vaiko
22
teisių apsaugos srityje bei kita praktine
informacija ir sukurtas tinklapis
www.socmin.lt/vaikams. 2008 metų akcijoje
buvo pakviesti dalyvauti žymūs Lietuvos
krepšininkai, kurie bendraudami su vaikais
kvietė ir plačiąją visuomenę keisti požiūrį į
vaikų auklėjimą, pozityviai elgtis su vaikais.
Per Programos įgyvendinimo metus minėta
akcija tapo tęstinė. Beveik visose
savivaldybėse kasmet rengiamos tęstinės ir
ilgalaikės akcijos „Smurtui prieš vaikus –
NE“, kurios prisidėjo prie nepakantumo
smurtui formavimo visuomenėje. Taip pat
plėtojami projektai „Saugūs ir sveiki
mokykloje“, „Savaitė be patyčių“ bei
vykdoma kitokia veikla: vyksta paskaitos –
diskusijos mokyklose, organizuojamos
piešinių parodos, kuriami informaciniai
stendai, atliekami įvairūs tyrimai.
Švietimo ir mokslo ministerija
prevencinę veiklą orientuoja į ilgalaikes
pasaulyje efektyviomis pripažintas smurto ir
patyčių prevencijos programas. Mokyklos
gali rinktis skirtingo amžiaus vaikams
pritaikytas programas: „Zipio draugai“ –
priešmokyklinių grupių ir pirmų klasių
mokiniams, „Antrasis žingsnis“ („ Second
Step“) – pradinių klasių mokiniams bei
Olweus patyčių prevencijos programą visai
mokyklai. Šiuo metu jos visos yra vykdomos
Lietuvoje.
„Zipio draugai” – tai programa, skirta 5
- 7 metų amžiaus vaikų sunkumų įveikimo
įgūdžiams ugdyti. Lietuvoje ji įgyvendinama
priešmokyklinėse grupėse arba pirmosiose
pradinės mokyklos klasėse valandėlių
principu lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis nuo
2000 metų. Nuo to laiko programoje
dalyvavo daugiau kaip 85 tūkst. vaikų,
parengta apie 3 tūkst. pedagogų. Šiuo metu
programa įgyvendinama visose apskrityse, 47
rajonuose. „Zipio draugų” programos plėtrą
Lietuvoje koordinuoja ir išskirtines
programos vykdymo teises turi VšĮ „Vaiko
labui”.
Atlikus palyginamuosius programoje
dalyvavusių ir nedalyvavusių vaikų tyrimus,
pastebėta, kad programa ,,Zipio draugai“ turi
teigiamą įtaką vaikų gebėjimams įveikti
kasdienius sunkumus. Išaugo vaikų
pasitikėjimas savimi ir savo gebėjimais,
atsparumas neigiamai aplinkos įtakai,
gebėjimas susivaldyti, vaikai tapo jautresni
draugų ir artimųjų emocinei būsenai bei
problemoms, draugiškesni, gebantys drauge
rasti išeitį, susitarti. Sumažėjo agresyvaus,
nevaldomo elgesio atvejų, padidėjo
dėmesingumas. Pasikeitė programoje
dalyvaujančių pedagogų požiūris – jie
suprato, kad ir su mažais vaikais galima
kalbėtis apie jausmus bei problemas, išmoko
naujų kalbėjimosi su tokio amžiaus vaikais
būdų. Pakartotinai tarptautinis programos
23
tyrimas buvo atliktas Lietuvoje po vienerių
programos įgyvendinimo metų. Šis tyrimas
parodė, kad programoje įgytus sunkumų
įveikimo įgūdžius vaikai išlaikė ir po
vienerių metų. Tėvų apklausos duomenimis,
72 proc. apklausoje dalyvavusių tėvų
pastebėjo jiems vaiko elgesyje patinkančius
pasikeitimus, kuriuos jie siejo su vaiko
dalyvavimu programoje.
2008 - 2010 metų laikotarpiu buvo
parengti 42 nauji programos konsultantai
(psichologai); per 3 metus apmokyta apie
1000 naujų pedagogų, kurie programą diegia
dirbdami su savo grupių vaikais. Jiems
teikiamos individualios konsultacijos.
Reguliariai atnaujinama ir tobulinama
metodinė medžiaga anksčiau parengtiems
pedagogams, jiems organizuojami
kvalifikacijos atnaujinimo ir tobulinimo
seminarai. Taip pat programoje
dalyvaujančių vaikų tėvai aprūpinami
rekomendacijomis bei informaciniais
lankstinukais.
„Antrojo žingsnio” („Second Step“)
programa skirta pradinių klasių vaikų
socialinių-emocinių įgūdžių lavinimui bei
stiprinimui. Programos tikslas - mažinti vaikų
agresyvų elgesį, mokyti vaikus susitvarkyti
su savo jausmais, atsispirti impulsyviam
elgesiui, spręsti konfliktus, susitvarkyti su
problemomis ir suprasti savo elgesio
pasekmes. Programos įgyvendinimo teisės
Lietuvoje priklauso VšĮ „Paramos vaikams
centras“.
Lietuvoje programa įgyvendinama nuo
2004 m., per tą laiką paruošta virš 1000
mokytojų iš 320 mokyklų. Šiuo metu
„Antrojo žingsnio” vykdymo efektyvumas
gali būti pagrįstas tik užsienyje atliktais
tyrimais – Lietuvoje programos poveikis
vaikams dar nebuvo įvertintas. Užsienyje
atlikti tyrimai liudija, kad programa
efektyviai veikia vaikų socialinius įgūdžius,
ypač vaikų, turinčių didesnių elgesio ir
emocinių problemų.
2008 - 2010 metais išversta, adaptuota
ir išleista metodinė medžiaga, pritaikyta I-IV
klasių vaikams, parengti 57 programos
vadovai – konsultantai, reguliariai tobulinta
jų kvalifikacija, programą vykdyti savo
klasėse apmokyta beveik 900 pedagogų,
dirbantiems pedagogams teiktos
individualios konsultacijos, vykdyta
programos įgyvendinimo stebėsena,
koordinavimas ir sklaida (organizuoti
pristatymai mokyklų bendruomenėms,
savivaldybių atstovams, švietimo
darbuotojams), organizuota konferencija
„Antrasis žingsnis“ mūsų gyvenime“.
2008 m. Švietimo ir mokslo
ministerijos ir Specialiosios pedagogikos ir
psichologijos centro užsakymu VšĮ ,,Vaiko
namas“ atliko tyrimą „Smurto mokyklose
paplitimas, formos, priežastys, prevencija ir
24
pagalbos priemonės“. Apklaustų vaikų
amžius – nuo 6 iki 19 metų (vidurkis 12,8).
Pusė apklaustųjų – vyriškos, pusė –
moteriškos lyties.
Tyrimas parodė, kad 83 proc. mokinių
pastaraisiais mokslo metais mokykloje patyrė
emocinį smurtą iš kitų vaikų. 2/3 pradinių
klasių moksleivių yra mokykloje kitų vaikų
pravardžiuojami, iš pusės yra tyčiojamasi ir
rėkiama ant jų, kas ketvirtas sulaukia
grasinimų sumušti. Kas dešimtas vaikas tokį
elgesį mokykloje patiria dažnai. 80 proc. 5 -
8 klasių moksleivių buvo pravardžiuojami
šiais mokslo metais, o kas šeštas mokinys
mokykloje yra pravardžiuojamas kasdien.
Atstūmimą, bendraklasių ignoravimą,
tyčiojimąsi ir rėkimą bent kartą per
pastaruosius mokslo metus yra patyrę apie
pusę 5 - 8 klasių moksleivių; atstūmimą
kasdien patiria 4 proc. mokinių, o tyčiojimąsi
ir rėkimą – 6 proc. Grasinimų sumušti šiais
mokslo metais yra sulaukę apie trečdalis
moksleivių, 4 proc. to sulaukia kasdien,
reketavimą patyrė penktadalis moksleivių,
kasdien tai patiria 1 proc. moksleivių.
Grasinimą ginklu šiais mokslo metais patyrė
5 proc. moksleivių. 59,7 proc. mokinių
mokykloje patyrė fizinį smurtą iš kitų vaikų.
Pusė pradinių klasių moksleivių yra
nors kartais pargriaunami kitų vaikų,
trečdalis mušami, apspjaunami, iš jų atimami
ir gadinami daiktai. 6 10 proc. pradinių
klasių mokinių tokį elgesį patiria dažnai.
Daugiau nei pusė 5 - 8 klasių moksleivių
buvę pargriauti, kas dešimtas moksleivis tai
patiria bent kartą per savaitę. Trečdalio vaikų
daiktus bendraklasiai atėmė ir gadino, kas
ketvirtas šiais mokslo metais buvo
apspjautas, kas ketvirtas – mušamas vieno
moksleivio (6 proc. patiria mušimą bent kartą
per savaitę), kas penktas – apmėtytas
daiktais. Grupinį sumušimą ir smurto
filmavimą ar fotografavimą šiais mokslo
metais patyrę teigia 9 proc. vaikų.
Prevencija
Kasmet iš valstybės biudžeto lėšų
remiamos psichologinės pagalbos telefonu
paslaugos gyventojams, skambinantiems į
psichologinės pagalbos tarnybas, kurioms
suteikta 800-oji paslauga. Psichologinės
pagalbos telefonu tarnybų teikiama pagalba
dažnai yra vienintelis būdas pagalbos
reikalingiems, krizinėse situacijose
atsidūrusiems žmonėms išspręsti savo
problemas. Kasmet daugėja besikreipiančių
krizines situacijas išgyvenančių vaikų,
jaunuolių, moterų, vyresnio amžiaus žmonių.
Psichologinės pagalbos telefonu poreikis
išaugo ekonominės krizės sąlygomis,
gyventojams susidūrus su papildomomis
problemomis: 2006 m. tarnybos atsakė į 223
tūkst., 2008 m. – 246 tūkst., 2009 m. – 349
tūkst., 2010 m. - 293 300 tūkst. skambučių
25
(TEO duomenimis). Didėjant atsilieptų
skambučių skaičiui, lėšų jiems apmokėti
reikia daugiau, atitinkamai daugiau lėšų
reikia ir administravimo išlaidoms (3 lentelė).
2010 m. jau veikė 5 linijos, jungiančios
11 tarnybų veiklą. Į visas linijas yra galimybė
skambinti iš mobiliojo ryšio Bitė, Omnitel ir
Tele-2 operatorių. Per 2008 – 2010 m.
atsiliepta į 888,1 tūkst. gyventojų skambučių
(vidutiniškai 74,89 tūkst. per ketvirtį), linijos
per parą vidutiniškai buvo pasiekiamos 14
valandų.
Švietimo ir mokslo ministerija
įgyvendinant Programos priemonę
„Įgyvendinti švietimo ir mokslo ministro
įsakymu patvirtinto Krizių valdymo
mokyklose aprašo nuostatas“ Europos
Sąjungos struktūrinių fondų projekto
„Pagalbos mokiniui efektyvumo ir kokybės
plėtra“ lėšomis buvo parengti krizių valdymo
konsultantai, kurie apmokė krizių valdymo
komandas mokyklose. Kad šių komandų
veikla būtų efektyvi, jose dirbantys mokyklos
administracijos atstovai, pedagogai ir
švietimo pagalbos specialistai turi būti
specialiai apmokyti pagrindinių krizių
valdymo mokyklose principų bei strategijų.
2008 - 2010 m. krizių valdymo komandoms
mokyklose buvo organizuoti 278 seminarai,
kuriuose dalyvavo 4488 krizių valdymo
komandų nariai. (2008 metais buvo
organizuoti 26 seminarai, kuriuose dalyvavo
203 krizių valdymo komandos nariai, 2009
metais – 31 seminaras, 510 dalyvių, 2010
metais – 221 seminaras, 3775 dalyviai.).
2009 m. įgyvendinant Europos
Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamą
projektą „Pagalbos mokiniui efektyvumo ir
kokybės plėtra“ buvo parengta 30 krizių
valdymo konsultantų, kurie iki 2011 spalio
apmokys visų Lietuvos mokyklų krizių
valdymo komandas pagrindinių krizių
valdymo mokyklose principų ir strategijų. Iki
projekto pabaigos numatoma suorganizuoti
400 krizių valdymo mokyklose seminarų,
kuriuose dalyvaus 5800 mokyklos
administracijos atstovų, mokytojų, pagalbos
mokiniui specialistų, kurie padėtų didinti
mokyklos bendruomenės narių gebėjimą
efektyviai įveikti krizės sukeltas problemas ir
teikti bendruomenei veiksmingą pagalbą.
2010 m. minėto projekto lėšomis išleista
metodinė medžiaga mokyklų krizių valdymo
komandoms: „Krizių valdymas mokyklose“.
3 lentelė. Valstybės biudžeto lėšos skirtos psichologinių pagalbų linijų išlaidoms padengti
Metai
Skirta lėšų iš
Valstybės biudžeto,
tūkst. Lt
Iš jų:
Skambučiams
apmokėti
Administravimo
išlaidoms
2008 605 320 285
2009 629 377,4 251,6
2010 635 413 222
26
Asociacija „Konfliktų ir prevencijos centras“
2008 - 2009 metais organizavo mokymus,
taikydama mediacijos metodą: suformuotos
10 mokytojų grupės bendradarbiauti su
mokinių smurto - prevencijos grupėmis,
suorganizuota 10 trijų dienų seminarų
mokiniams tema „Konfliktų valdymas ir
mediacijos taikymas konfliktuose".
Lietuvos mokyklose įgyvendinamos
atnaujintos pradinio ir pagrindinio ugdymo
bendrosios programos, kurių turinys
orientuojamas į bendrųjų ir esminių dalykinių
kompetencijų ugdymą. Viena iš sudedamųjų
bendrųjų programų dalių yra
integruojamosios programos, tarp jų ir
„Prevencinės programos“. Šių
integruojamųjų programų tikslas – ugdyti
brandžią ir dorovingą asmenybę, gebančią
kurti ir palaikyti glaudžius tarpasmeninius
santykius bei atsparumą neigiamiems
gyvenimo reiškiniams. Prevencinės
programos nurodo mokyklai prevencinio
darbo kryptį ir gali būti įgyvendinamos
atsižvelgiant į mokyklos arba klasės
kontekstą keliais skirtingais būdais:
integruojant į mokomųjų dalykų programų
turinį; įvedant specialų kursą kuriai nors
klasei kaip pasirenkamąjį dalyką;
integruojant į papildomąjį ugdymą ir
neformaliojo švietimo programas;
integruojant į klasės valandėles; kitu
mokyklos pasirinktu būdu vykdant projektus
ir kt.
2008 metais Sveikatos apsaugos
ministerija, bendradarbiaudama su VšĮ
Vilniaus universiteto vaikų ligonine,
organizavo 10 seminarų Marijampolės,
Telšių, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių
apskrityse, Jurbarko, Šakių, Šilalės,
Tauragės, Plungės, Telšių, Pakruojo,
Pasvalio, Mažeikių, Skuodo miestuose.
Paskaitas išklausė 832 šeimos gydytojai,
vaikų ligų gydytojai, vaikų ir paauglių
psichiatrai, psichiatrai, visuomenės sveikatos
specialistai, psichologai, slaugytojai,
socialiniai darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su
vaikais ir šeimomis. Vilniaus universitetinės
vaikų ligoninės filialas Vaiko raidos centras
parengė ir išleido keletą leidinių:
„Šiuolaikinis požiūris į smurto ir patyčių
prevenciją“, „Patyčių samprata“, „Patyčių ir
konfliktų skirtumai“, „Efektyviausios smurto
prevencijos programos“, „Reagavimas į
vaiko agresiją“, „Prievartos prieš vaikus
požymiai“, „Prievartos šeimoje
atskleidimas“, „Psichikos sveikatos
priežiūros sistemos plėtra kaip prievartos
prevencija“, „Savižudybės kaip prievartos
rūšis“, „Rekomendacijos tėvams“,
„Rekomendacijos vaikams“. Buvo
organizuota Vaikų linijos kampanija „Be
patyčių“ ir kt. Dėl lėšų stygiaus 2009 – 2010
27
metais Sveikatos apsaugos ministerija
Programos priemonių nevykdė.
Kalėjimų departamento prie Teisin-
gumo ministerijos Mokymo centras organi-
zavo seminarus „Praktiniai seksualiai nusi-
kaltusių asmenų terapijos diegimo aspektai“.
Seminare dalyvavo Naujosios Zelandijos
Waikato universiteto Klinikinės psicholo-
gijos katedros profesorius D. Boers. Taip pat
buvo įsigyta knygų, skirtų laisvės atėmimo
įstaigų psichologinių tarnybų specialistų
kvalifikacijai tobulinti. 2008 – 2010 metais
buvo kuriama seksualiai nusikaltusių asmenų
terapijos programa Lietuvos bausmių
vykdymo sistemoje. Ji pradėta diegti laisvės
atėmimo vietose. 2008 – 2009 metais atlikta
išsami studija dėl seksualiai nusikaltusių
asmenų terapijos programos įteisinimo
Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje
galimybių. 2008 metais buvo parengta jos
vykdymo metodika. 2009 metais
psichologinė pagalba suteikta 208 asmenims,
seksualiai ir kitaip išnaudojusiems vaikus ir
už tai atliekantiems bausmę, 2010 metais
psichologinės konsultacijos buvo suteiktos
264 asmenims, nuteistiems už seksualinę
prievartą prieš vaikus.
2008 – 2010 metais visose bausmės
atlikimo vietose buvo renkami duomenys ir
analizuojami veiksmai asmenų, teistų už
seksualinę prievartą prieš vaiku. Naudojant
specializuotą metodiką STATIC-99, ištirti 47
nuteistieji. Taip pat pradėta taikyti
seksualinės prievartos rizikos nustatymo
metodika SVR-20, ištirta 88 nuteistųjų. 2010
m. buvo atliekamas programos efektyvumo
vertinimo tyrimas Pravieniškių 2-uosiuose
pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ir
Alytaus pataisos namuose. Tyrimo metu
nustatyta, kad programa SeNAT padeda
didinti nuteistųjų savivoką, savikontrolę,
lavina nuteistųjų socialinius įgūdžius,
sprendimų priėmimo strategiją. Tyrimas
parodė, kad įvykdyto nusikaltimo, jausmų ir
minčių analizė padeda nuteistiesiems
formuoti pozityvias nuostatas išankstinei
situacijai valdyti ir elgesio korekcijai.
Vilniaus apskrities vyriausiasis
policijos komisariatas (toliau – Vilniaus
AVPK) vykdo tęstinį ankstyvosios teisės
pažeidimų prevencijos ir saugaus eismo
projektą „Inspektorius Liūtas“ (Inspektorius
Liūtas – Lietuvos sostinės policijos simbolis),
skirtą jaunesniojo mokyklinio amžiaus
vaikams. Šis projektas skirtas teisinių žinių
sklaidai, saugaus elgesio ir atsakomybės
ugdymui, patyčių prevencijai. Kauno
apskrities vyriausiasis komisariatas šeštus
metus vykdo projektą „Būk saugus“ smurto ir
patyčių prevencijos klausimais, kuriame
dalyvauja pradinių klasių mokiniai iš 10
mokyklų. Pradėjus projektą su pirmokais, jis
tęsiamas, kai jie tampa antrokais, trečiokais,
ketvirtokais, t. y. projekte dalyvauja tie patys
28
vaikai. Jiems suteikiama vis daugiau ir
įvairesnių žinių, formuojami įgūdžiai, kaip
apsisaugoti nuo galimų grėsmių, kaip
išvengti gaisro ir kaip elgtis jam kilus,
informuojama, kur kreiptis įvykus nelaimei,
pratinama analizuoti įvairias situacijas.
Dalyvaujančių šiame projekte pedagogų
nuomone, projekto poveikis yra labai
pozityvus, jį būtina vykdyti ateityje ir į šią
veiklą įtraukti kiek įmanoma daugiau vaikų.
Daug dėmesio yra skiriama
nepilnamečių teisės pažeidimų prevencinėms
priemonėms organizuoti, individualiai
dirbama su linkusiais nusižengti,
pasižyminčiais delinkventiniu elgesiu
vaikais. Policijos pareigūnai propaguoja
teisines žinias, dalyvauja susitikimuose su
pedagogais, mokiniais ir jų tėvais, teikia
informaciją apie kriminogeninę padėtį
prižiūrimoje teritorijoje (taip pat ir apie
situaciją konkrečioje mokykloje ir jos
prieigose), apie teisinę atsakomybę už vaikų
padarytus teisės pažeidimus, dirba
individualų prevencinį darbą su linkusiais
nusižengti vaikais. Mokiniai mokomi, kaip
netapti nusikalstamos veikos ar kito teisės
pažeidimo, patyčių ir smurto aukomis,
informuojami, kur kreiptis tokiais atvejais.
Mokyklose ir vaikų globos įstaigose visiems
prieinamoje vietoje talpinama informacija
apie šias įstaigas kuruojančius policijos
pareigūnus, nurodomi teritorinės policijos
įstaigos budėtojų padalinio, pasitikėjimo ir
minėtų pareigūnų, Policijos departamento
pasitikėjimo telefonų numeriai. Vykdydami
smurto prevenciją mokyklose pareigūnai
organizuoja ir aktyviai prisideda
organizuojant renginius, konkursus, akcijas,
skirtas smurto prevencijai. Siekiant užtikrinti
vaikų saugumą (apsaugoti nuo užpuolimų,
daiktų atiminėjimo) patruliuojama mokyklų
teritorijose ir jų prieigose, organizuojami
reidai, mokyklų prašymu budima
renginiuose.
Vienas pagrindinių saugios ir sveikos
aplinkos kūrimo komponentų yra vaikų ir jų
tėvų teisinis švietimas, kuriame aktyviai
dalyvauja ir policijos pareigūnai,
organizuodami paskaitas, diskusijas,
konkursus. Nuo 1995 m. Policijos
departamentas kartu su Švietimo ir mokslo
ministerija kasmet organizuoja bendrojo
lavinimo mokyklų ir profesinio mokymo
įstaigų mokinių teisinių žinių konkursą
„Temidė“, kuris padeda ugdyti jaunuolių
teisinį sąmoningumą. Žaisminga konkurso
forma siekiama tų pačių nepilnamečių
nusikalstamumo prevencijos tikslų – skleisti
teisines žinias, mokyti vaikus kurti saugią
aplinką, ugdyti tinkamas elgsenos normas ir
atsakomybę, propaguoti sveikos gyvensenos
principus. Konkurso dalyviai daug dėmesio
skiria smurto prieš vaikus ir tarp vaikų temai.
Policijos departamento ir kitų policijos
29
įstaigų tinklapiuose yra patarimų vaikams ir
tėvams savisaugos ir atsakomybės
klausimais.
Nuo 2006 m. šalies policijos įstaigos
vykdo prevencinį projektą „Saugūs ir sveiki
mokykloje“, kuris apima vaikų teisinį
švietimą, jų laisvalaikio organizuotą
užimtumą, skatina pačių vaikų aktyvų
dalyvavimą kuriant sau saugią aplinką.
Kiekvienais metais Policijos departamentas
pagal galimybes skiria lėšų teritorinėms
policijos įstaigoms teisiniam švietimui ir
vaikų užimtumo renginiams (konkursams,
viktorinoms, varžyboms ir kt.) organizuoti,
jaunųjų policijos rėmėjų, kurie prisideda prie
saugios aplinkos mokykloje kūrimo, veiklai
aktyvinti. Pagal šio projekto programą
Policijos departamentas pagamino 10 tūkst.
DVD kompaktinių plokštelių su animaciniais
filmukais, kurių herojus policijos bičiulis
Amsis pataria vaikams saugumo klausimais.
Taip pat buvo parengtas ir išleistas
Moksleivio kalendorius-užrašinė. Leidinyje
yra nemažai naudingos ir įdomios
informacijos vaikams ir patarimų, skirtų
smurto prevencijai: apie patyčias ir elgesį jas
patyrus, pagalbą kitam, apie prekybą
žmonėmis, spausdinami Lietuvos policijos
bičiulio šuns Amsio patarimai.
Kiekvienais metais Policijos
departamentas organizuoja prevencinę
priemonę „Vasara“. Jos tikslas - užtikrinti
žmonių saugumą vasaros stovyklose ir kitose
lankomose laisvalaikio praleidimo vietose,
suaktyvinti vaikų teisės pažeidimų
prevenciją, prisidėti prie vaikų vasaros
užimtumo ir jų socializacijos. Peržiūrimi ir
koreguojami policijos patruliavimo maršrutai
bei tarnybos vykdymo juose laikas,
atkreipiant dėmesį į dažniausiai žmonių
lankomas poilsiavietes, stovyklavietes bei
kitas aktyvaus poilsio vietas; organizuojamos
bendros priemonės, optimaliai užtikrinančios
vaikų saugumą; operatyviai reaguojama į
įvykius, susijusius su vaikais, ir į visus vaiko
teisių ir teisėtų interesų pažeidimus.
Nustačius vaiko teisių pažeidimus, nedelsiant
informuojama vaiko teisių apsaugos
institucija.
Patyčių problema ir jos sprendimo būdai
Viena dažniausių smurto apraiškų
mokykloje – patyčios. Duomenų apie patyčių
paplitimą Lietuvoje galima rasti PSO
koordinuojamo kas ketverius metus
atliekamo Tarptautinio moksleivių sveikatos
ir gyvensenos tyrimo ataskaitose [1]. Šiuo
metu turimi jau ne vienerių metų tyrimo
rezultatai, taigi galima kalbėti ne tik apie
bendrą patyčių paplitimą, bet ir apie jo
pokyčius pastaraisiais metais [2]. Jei 1994 m.
atliktame tyrime 41,7 proc., berniukų ir 39,5
proc., mergaičių teigė patiriantys patyčias, tai
2006 m. tokių vaikų buvo kiek mažiau – 28
30
proc. berniukų ir 26,5 proc. mergaičių (10
paveikslas).
Panaši tendencija stebima ir tyčiojimosi
iš kitų atveju. 1994 m. 40,3 proc. apklaustų
berniukų ir 27,9 proc. mergaičių atsakė, kad
ir patys tyčiojasi iš kitų vaikų. 2006 m.
besityčiojančių iš kitų vaikų buvo 20,2 proc.
berniukų ir 16,6 proc. mergaičių (11
paveikslas).
Šiandien vis dažniau žiniasklaida
praneša apie patyčių ir smurto problemas
mokyklose. Šiomis temomis rengiamos
10 pav. Patyčių patyrimo paplitimo pokytis 1994 - 2006 (proc.)
39,5 38,4
32,3
26,5
41,7 42
36,4
28
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
1994 m. 1998 m. 2002 m. 2006 m.
Mergaitės Berniukai
11 pav. Tyčiojimosi iš kitų paplitimo pokytis 1994 - 2006 (proc.)
27,9 29,1
26,5
16,6
40,3 40,3 41,3
30,3
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
1994 m. 1998 m. 2002 m. 2006 m.
Mergaitės Berniukai
31
televizijų laidos, rašomi straipsniai, vyksta
įvairūs renginiai visuomenei, organizuojamos
konferencijos. Patyčių problema minima
įvairiuose Seimo ar Vyriausybės
dokumentuose, į jos sprendimą įsitraukia
valstybės institucijos, nevyriausybinės
organizacijos bei verslo įmonės.
Viešoji įstaiga „Vaikų linija“ 2004 m.
inicijavo kampaniją „Nustok tyčiotis“ (vėliau
pavadinimas pakeistas į „BE PATYČIŲ“),
kurios metu siekė į patyčių problemą
atkreipti visuomenės dėmesį. Vykdant
kampaniją buvo paviešinti tarptautinių tyrimų
duomenys, parengti pranešimai žiniasklaidai,
kreiptasi į valstybės vadovus ir pagrindines
valstybės institucijas, galinčias inicijuoti
problemų sprendimą, išleista metodinė
medžiaga, organizuoti mokymai mokyklų
darbuotojams, pasitelkti visuomenei žinomi
žmonės. Šiuo metu veikia „Vaikų linijos“
specialiai visuomenės švietimui skirta
interneto svetainė www.bepatyciu.lt .
2007-uosius metus galima vadinti lūžio
metais – į patyčių problemą atkreiptas
valstybės vadovų bei įvairių valstybės
institucijų dėmesys. LR Vaiko teisių
apsaugos kontrolieriaus įstaiga aktyviai
įsitraukė į problemos sprendimą. LR Seimo
Švietimo ir kultūros komitetas surengė
seminarą. 2007 m. Prezidentūroje vyko
pasitarimas smurto prevencijos mokyklose
klausimais. Tais pačiais metais Ministras
Pirmininkas sudarė darbo grupę veiksmų
programai parengti. Metų pabaigoje įvyko
aukšto lygio konferencija, kurioje buvo
pristatyta įvairių šalių geroji patirtis,
dalyvavo tarptautinio lygio ekspertai.
Konferenciją atidarė LR Prezidentas V.
Adamkus, Seimo pirmininko pavaduotojas G.
Steponavičius, Nyderlandų Karalystės,
Norvegijos Karalystės bei Jungtinės
Karalystės ambasadoriai.
Tai, kad patyčių problema yra aktuali
tiek mokyklų bendruomenėms, tiek
darželiams, tiek valstybinėms,
nevyriausybinėms organizacijoms bei verslo
įmonėms, rodo labai aktyvus dalyvavimas
Vaikų linijos inicijuotoje „Savaitėje BE
PATYČIŲ“. Renginiai vyko 2010 ir 2011
metais. 2011 metais vykusi „Savaitė BE
PATYČIŲ“ sulaukė daugiau kaip 1000
ugdymo ir kitų institucijų palaikymo.
Švietimo ir mokslo ministerija,
siekdama, kad mokyklose mažėtų smurto ir
patyčių, didėtų socialinis ir psichologinis
saugumas, įgyvendindama Programos
priemones, pasirašė bendradarbiavimo sutartį
su bendrove Olweus International AS
(Norvegija) dėl Patyčių ir smurto prevencijos
programos Olweus diegimo Lietuvoje.
Programos esmė – išmokyti visą mokyklos
personalą atpažinti, pastebėti patyčias ir
tinkamai į jas reaguoti. Programos
įgyvendinimo funkcija patikėta Specialiosios
32
pedagogikos ir psichologijos centrui. 2008 –
2010 metais vykdomas pilotinis programos
diegimo projektas pasirinktose Lietuvos
Respublikos bendrojo lavinimo mokyklose.
2008 metais programa buvo pradėta
įgyvendinti 29 bendrojo lavinimo mokyklose,
o 2010 metais jau buvo įgyvendinama 64
bendrojo lavinimo mokyklose visoje
Lietuvoje. 2008 metais išleista prof. D.
Olweus knyga „Patyčios mokykloje: ką
žinome ir ką galime padaryti“. Taip pat
išversta, adaptuota ir išleista (pakeitimus
suderinus su autoriais) metodinė programos
medžiaga, skirta instruktoriams ir
mokykloms. Iš norvegų kalbos išversti bei
išleisti trys vaikams skirti filmai apie
patyčias: „Patyčios. Scenos iš vaikų
kasdienybės“, „Žaismingai lengvai“, „Jie
spardo ir tavo sielą“.
Teigiamu poslinkiu galime laikyti tai,
kad vis daugiau vaikų pasisako suaugusiems
apie patiriamas patyčias. Tokiais atvejais
mokyklos darbuotojai gali pritaikyti Olweus
programos siūlomas priemones, ir ženkliai
didėja tikimybė, kad vaikai sulauks pagalbos.
Mokiniai nurodo, kad mokytojai dažniau
reaguoja į patyčias ir aktyviau stengiasi
padėti nei prieš prasidedant programos
įgyvendinimui mokykloje. Olweus programą
įgyvendinusiose (2009 – 2010 m.) mokyklose
žodinių patyčių skaičių pavyko sumažinti
nuo 21,6 proc. iki 17,3 proc. Su santykiais
susijusių patyčių (atstūmimo, apkalbų,
melagingų gandų) objektais dažniau tampa
mergaitės, tačiau tokio pobūdžio patyčias
patiria ir berniukai. Berniukai dažniau nei
mergaitės tampa fizinių patyčių aukomis.
Elektronines patyčias (internetu ir/ar
mobiliuoju telefonu) sakosi patiriantys
mažiau nei 10 proc. berniukų ir mergaičių.
Beveik du trečdaliai patyčias patiriančių
mergaičių jas patiria iš savo bendraklasių.
80 proc. mokyklų, įgyvendinusių
Olweus patyčių prevencijos programą 2008 –
2009 metais, toliau tęsia programos veiklas –
vykdo Olweus programos kokybės
užtikrinimo sistemą. Šiose mokyklose
patyčių ir toliau mažėja.
LITERATŪRA
1. Prieiga internete: http://www.hbsc.org
2. Zaborskis A., Vareikienė I. Patyčios
Lietuvos mokyklose HBSC tyrimo
duomenimis: Pokyčiai 1994 - 2006 ir
tarptautinis palyginimas. Modernūs požiūriai
į patyčių ir smurto prevenciją mokyklose.
Tarptautinės konferencijos pranešimai.
Vilnius: Multiplex. 2008
33
IV. SMURTAS TARP INTYMIŲ PARTNERIŲ,
SUTUOKTINIŲ IR KITŲ ŠEIMOS NARIŲ
dr. E. Vileikienė, dr. L. Narkauskaitė, K. Smirnova
Partnerio smurtas yra šabloniškas
elgesys, apibūdinamas kaip kito asmens
kontroliavimas ir piktnaudžiavimas savo
galia. Dažniausiai tai vyro elgesys su
moterimi turint minty intymius santykius. Jis
gali pasireikšti daugeliu formų, įskaitant
fizinį, seksualinį, psichologinį, ekonominį
smurtą ir socialinės izoliacijos taikymą, bet
tuo neapsiribojant. Dažniausiai tai yra visų
šių formų derinys. Visos smurto prieš moteris
formos yra tokios pat rimtos, kaip ir intymių
santykių partnerio smurtas. Tai yra viena iš
pagrindinių moterų sužeidimų bei mirties
priežasčių.
Intymūs partneriai, nepriklausomai nuo
socialinės, ekonominės, religinės ar kultū-
rinės grupės, smurtauja visose šalyse. Nors
moterys gali būti agresyvios santykiuose su
vyrais ir smurto pasitaiko tos pačios lyties
partnerių santykiuose, tačiau dažniausiai
smurtauja vyrai prieš moteris. Intymaus
partnerio smurtas yra labiausiai paplitusi
smurto prieš moteris forma, ypač tokiuose
ekonomiškai gerai išvystytuose regionuose
kaip Europa.[1]
Smurtas prieš moteris
Smurtas prieš moteris – aktuali mūsų
visuomenės problema. Susirūpinimas mote-
rimis, kenčiančiomis fizinę, seksualinę, eko-
nominę bei emocinę prievartą, auga tiek
Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu. Atsiranda
vis daugiau iniciatorių, besistengiančių keisti
situaciją, atliekami sociologiniai tyrimai, stei-
giami krizių centrai, organizuojamos preven-
cinės kampanijos, seminarai, konferencijos,
bandoma atkreipti visuomenės dėmesį per
žiniasklaidą, reklamą, informacinius leidi-
nius ir pan. Vis aktyviau į šios problemos
sprendimo paieškas įsitraukia ne tik
specialistai, bet ir savanoriai, ypač moterys,
pačios patyrusios smurtą, taip pat šalies
politikai.
Smurtas prieš moteris gali būti
suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme.
Siaurąja prasme – tai fizinis smurtas, plačiąja
prasme – tai yra fizinė, psichologinė, seksua-
linė prievarta, žmogaus nepriežiūra. Jungti-
nės Tautos 1993 m. priėmė Smurto prieš
moteris panaikinimo deklaraciją, kurioje
terminas „smurtas prieš moteris“ reiškia „bet
kokį smurto aktą prieš lytį, kuris daro arba
gali daryti moterims fizinę, lytinę ar
psichologinę žalą bei sukelti kančią, taip pat
reiškia grasinimus atlikti tokius veiksmus,
prievartą arba despotiškai atimti laisvę tiek
visuomeniniame, tiek privačiame gyvenime“.
Kalbant apie moterų patiriamą smurtą,
išskiriamas buitinis smurtas, kuris yra nema-
tomas ir jam pasipriešinti sunku. Smur-
taujantis vyras siekia izoliuoti moterį, apri-
34
boti jos laisvę kontroliuodamas moters ryšius
su šeima ir draugais, neretai drausdamas
įsidarbinti. Tai verčia pasijusti pačią auką
kalta dėl pavartoto prieš ją smurto. Naudo-
jamo prieš moterį smurto tikslas yra valios
atėmimas, bandymas versti ją paklusti,
palaužti psichologiškai, padaryti priklausomą
nuo smurtautojo, kuris vienintelis ją baudžia
ir guodžia. Prie moterų, patiriančių smurtą,
grupės priskiriamos ir prekybos žmonėmis
aukos [2]. Kad smurtas prieš moteris
susilaukė tarptautinio dėmesio, yra viso
pasaulio mote-rų organizacijų nuopelnas.
Nors iš pradžių buvo manoma, kad tai tik
žmogaus teisių pažeidimas, dabar smurtas
prieš moteris laikomas svarbia visuomenės
sveikatos problema.
Atlikus 48 apklausas įvairiose pasaulio
šalyse pastebėta, kad nuo 10 proc. iki 69
proc. moterų pranešė apie fizinius partnerių
vyrų išpuolius prieš jas. Australijoje,
Kanadoje ir JAV 3 proc. moterų, turėjusių
reguliarų sekso partnerį, buvo fiziškai jo
užpultos per pastaruosius 12 mėnesių. 38
proc. Pietų Korėjoje ir 52 proc. Palestinoje
(Vakarų krantas ir Gazos ruožas) visų
ištekėjusių moterų patiria savo vyro smurtą.
Daugelis šių moterų fizinį smurtą patyrė ne
vieną kartą, o toks jų vyrų elgesys nuolat
kartojasi. Tyrimai rodo, kad intymiuose
santykiuose fizinį smurtą dažnai lydi
psichologinis ir seksualinė prievarta. Japoni-
joje iš 613 moterų, prieš kurias buvo smur-
taujama, 57 proc. vienu metu patyrė fizinį,
psichologinį smurtą bei seksualinę prievartą,
ir mažiau nei 10 proc. nukentėjo tik nuo
fizinio smurto. Moterys tampa fizinės agre-
sijos aukomis, jei tokį elgesį kurį laiką tole-
ruoja. Pavyzdžiui, Leone (Nikaragva) atlikto
tyrimo duomenimis, 60 proc. moterų, kurios
smurtą patyrė per paskutinius vienerius
metus, buvo užpultos savo partnerių vieną
kartą, o 20 proc. - daugiau nei šešis kartus.
Londone atlikto tyrimo duomenimis, mote-
rys, prieš kurias smurtaujama, vidutiniškai
per paskutinius vienerius metus patiria po 7
fizinio smurto išpuolius.
Netinkamo elgesio pasekmės yra labai
skaudžios, tai siejama ne tik su sveikata bei
individualia laime, bet ir su visos visuomenės
gerove. Gyvenimas su smurtaujančiu partne-
riu veikia moters saviraišką ir jos gebėjimus
gyventi visuomenėje. Tyrimais nustatyta, kad
smurtą patyrusių moterų veiksmai riboti: jos
neturi informacijos apie galimą pagalbą , jos
nedalyvauja visuomenės gyvenime, jų emo-
cijų nepaiso draugai ir giminės. Nenuostabu,
kad tokios moterys nesugeba tinkamai
pasirūpinti savimi, savo vaikais arba susirasti
darbą, daryti karjerą.
Partnerio smurto problemą moterys
įvardijo dvigubai dažniau nei vyrai. Taip pat
pastebėta, kad ją, kaip vieną svarbiausių
35
šalies problemų, dažniau nurodė ištekėjusios
ar su partneriu gyvenančios moterys.
Lietuvoje trūksta išsamių mokslinių
tyrimų apie smurtą prieš moteris, todėl sudė-
tinga nustatyti, koks šios problemos mastas iš
tikrųjų. Šioje ataskaitoje remiamasi oficialiai
prieinamu informacijos šaltiniu – Nusikals-
tamų veikų žinybinio registro duomenimis.
Remiantis šiais duomenimis, 2010 m. nuo
sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio
padarytų smurtinių nusikaltimų nukentėjo
334 moterys. Iš jų 21 buvo nužudyta, 7
sunkiai sutrikdyta sveikata, 93 patyrė
nesunkius sveikatos sutrikdymus, 91 moteriai
buvo grasinama nužudyti ar sunkiai
sutrikdyti sveikatą arba ji buvo
terorizuojama, dar 11 moterų nukentėjo nuo
išžaginimų, seksualinių prievartavimų ar
privertimo lytiškai santykiauti (12
paveikslas).
2005 - 2010 m. laikotarpiu nuo 28 iki
21 sumažėjo nužudymų, nuo 185 iki 93
užregistruotų nesunkių sveikatos sutrikimų,
nuo 124 iki 91 sumažėjo užregistruotų
grasinamų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti
sveikatą arba terorizavimo atvejų. Neturint
išsamių viktimologinių tyrimų duomenų ir
neįvertinus didelio šių nusikaltimų
12 pav. Moterys, 2005 – 2010 m. nukentėjusios nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio
28 18 18 18 19 21
7 9 9 10
8 7
185 184
149
137
102
92
35 41
44
61
44 42
124
97
100
55
81
91
5 5 5 4 8 11
0
20
40
60
80
100
120
140
160
180
200
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Nužudymas (BK 129-130 str.)
Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK135-136 str.)
Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK138 str.)
Fizinio skausmo sukėlimas arnežymus sveikatos sutrikdymas (BK140 str.)
Grasinimas nužudyti ar sukiaisutrikdyti sveikatą, žmogausterorizavima (BK 145 str.)
Išžaginimas, seksualinisprievartavimas ar privertimas lytiškaisantykaiuti (BK 149-151 str.)
36
latentiškumo, būtų sudėtinga spręsti,
teigiamos ar neigiamos šios tendencijos.
Kita, nors ir mažesnė, grupė moterų,
kurios nukentėjo nuo savo vaikų ar įvaikių.
2010 m. nuo tokių smurtautojų nukentėjo 103
moterys. Iš jų 5 buvo nužudytos, 1 sunkiai
sutrikdyta sveikata, 28 patyrė nesunkius
sveikatos sutrikdymus, 19 moterų buvo
grasinama nužudyti ar sunkiai sutrikdyti
sveikatą arba jos buvo terorizuojamos (13
paveikslas).
Analizuojant 2005 – 2010 m. duomenis
apie moterų, nukentėjusių nuo sutuoktinio,
partnerio ar sugyventinio bei nukentėjusių
nuo vaikų ar įvaikių padarytų smurtinių
nusikaltimų, matyti tam tikri skirtumai. Per
paskutinius šešerius metus nuo 464 iki 334, t.
y. 28 proc. sumažėjo moterų, kurios nuken-
tėjo nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyven-
tinio. Tačiau moterų, nukentėjusių nuo savo
vaikų ar įvaikių, skaičius pakito nežymiai (4
lentelė).
Policijos departamentas prisideda prie
Valstybinės smurto prieš moteris mažinimo
strategijos, patvirtintos 2006 m. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu, numatytų
priemonių įgyvendinimo.
Kaupiami, sisteminami ir analizuojami
statistiniai duomenys, susiję su pranešimais
apie smurtą prieš moteris, gautais teritorinėse
policijos įstaigose, taip pat renkami statisti-
niai duomenys apie ikiteisminio tyrimo įstai-
gose užregistruotas ir ištirtas nusikalstamas
veikas, susijusias su smurtu prieš moteris
(paplitimas, dinamika, tendencijos); pagal
kompetenciją rengiami pasiūlymai dėl
13 pav. Moterys, 2005 – 2010 m. nukentėjusios nuo vaikų ar įvaikių padarytų smurtinių
nusikaltimų
7 9 5 8
6 5
3 1 3 4
1 1
29 29 25
23
20
28
5
10 9 10
8
6
20
17
14 11
14
19
0
5
10
15
20
25
30
35
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Nužudymas (BK 129-130str.)
Sunkus sveikatossutrikdymas (BK 135-136str.)
Nesunkus sveikatossutrikdymas (BK 138 str.)
Fizinio skausmo sukėlimasar nežymus sveikatossutrikdymas (BK 140 str.)
Grasinimas nužudyti arsukiai sutrikdyti sveikatą,žmogaus terorizavima (BK145 str.)
37
efektyvesnių smurto prieš moteris preven-
cijos ir užkardymo priemonių.
Specializuotos pagalbos kriterijus
labiausiai atitinka moterų organizacijų
kuriami ir valdomi krizių centrai. Ypač
pažangu, kai tokiuose krizių centruose teikia-
ma ir nemokama psichologinė pagalba
telefonu. NVO krizių centrų pagalba yra
prieinama ir patraukli visų visuomenės
grupių moterims. Skirtingai negu valstybės ar
savivaldybių steigiamos socialinės pagalbos
institucijos, žvelgiančios į klientą iš neutra-
lios profesionalo pozicijos, minėti krizių
centrai yra geriau pritaikyti būtent šiai
tikslinei grupei – smurtą ir prievartą
patiriančioms moterims. Nerekomenduojama
teikti pagalbą smurtą ir prievartą patyrusioms
moterims vadinamosiose mišrios socialinės
pagalbos įstaigose kartu su socialinės rizikos
grupių atstovais (neįgalieji, išėję iš įkalinimo
įstaigų ir kt.). Taip pat nerekomenduojama
smurtą patyrusių moterų ir jų vaikų nukreipti
į bendros paskirties nakvynės namus. Abiem
atvejais moterys ir vaikai patiria naujų savo
teisių suvaržymų, tad, ekspertų vertinimu,
padaroma žala viršija tikėtiną naudą.
Specialistams, dirbantiems su smurtą ir
prievartą patyrusiomis moterimis, tenka labai
svarbus vaidmuo. Jie turėtų būti dėmesingi
padėdami nukentėjusiajai susigrąžinti
ramybę, saugumą ir gerovę. Dažnai šeiminį
smurtą kenčiančioms moterims su vaikais
reikalinga pastogė. Išsprendus trumpalaikio
prieglobsčio problemą, dažnai būtina ir
kitokia pagalba, t. y. butas ar prieglauda,
moterų pagalbos centras, vaikų priežiūra,
pastovus būstas, finansinė parama, ilgalaikė
medicininė priežiūra, psichologinė pagalba
bei konsultacijos vaikams, socialinė ir
dvasinė parama, įdarbinimas, teisinė pagalba,
galimybės lavintis ir mokytis. Visais atvejais
moteriai būtina suteikti dvasinę, psichologinę
pagalbą bei socialinę paramą [2].
Smurtą patyrusios moterys neskuba
viešinti savo gyvenimo, neskuba kreiptis į
organizacijas. Pirmiausia paramos ir
paguodos jos ieško artimiausioje aplinkoje –
pas gimines, draugus ar kaimynus. O į
policiją, medikus, psichologus, socialinius
darbuotojus, nevyriausybines organizacijas
pagalbos kreipiasi tik ypatingu atveju, kai
nebenori taikstytis su esama padėtimi, kai
nusibosta kęsti prievartą. Todėl šioms
moterims turi būti organizuojama parama.
4 lentelė. Moterys, 2005 – 2010 m. nukentėjusios nuo sutuoktinio, partnerio ar
sugyventinio bei nukentėjusios nuo vaikų ar įvaikių padarytų smurtinių nusikaltimų.
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Nukentėjo nuo
sutuoktinio, partnerio ar
sugyventinio
464 448 418 359 321 334
Nukentėjo nuo vaikų ir
įvaikių 111 103 96 96 96 103
38
Nors teikti prevencinę pagalbą nelengva
apskritai, tačiau pagalbos smurtą patyrusiai
moteriai procesas yra dar sudėtingesnis, ilgai
trunkantis, itin atsakingas, reikalaujantis
daugybės pastangų.
Smurtas prieš vyrus
Apie vyrų sumuštas moteris kone
kasdien informuoja policijos suvestinės. Tad
nenuostabu, kad dalis visuomenės tokį
smurtą vertina kaip įprastą nevykusio
šeiminio gyvenimo normą.
Smurtas prieš vyrus slepiasi po
stereotipiniais vaidmenimis, primestais
kiekvienai lyčiai, vyrams gėda prisipažinti
apie patirtą moters smurtą XXI amžiaus
visuomenėje. Tai beveik uždrausta tema,
tačiau vyrai taip pat gali patirti fizinį,
psichologinį ir seksualinį moterų smurtą, o
gynyba nėra pagrindinis moterų smurto prieš
vyrus motyvas. Pykčio nevaldymas,
vaikystės patirtis, nepasitenkinimas tarpusa-
vio santykiais, galia ir kontrolė gali nulemti
moterų smurtą prieš vyrus. Patirtą moterų
smurtą vyrai bandė sustabdyti kalbėdami bei
prašydami nutraukti smurtinius konfliktų
sprendimo būdus, tokio jų elgesio nesureikš-
mindami. Pastaruoju metu didelis dėmesys
sutelktas kovai su smurtu prieš moteris ir
vaikus, o apie vyrų patiriamą smurtą dar tik
užsimenama be didelių atgarsių. Smurtas
prieš vyrus dažniausiai slepiasi po sunkiai
pastebima psichologinio smurto forma, kurio
iniciatorė gali būti ir moteris. Lietuvos
statistikos duomenimis, 2006 m. (2005 m.)
36 (62) vyrai nukentėjo nuo sutuoktinės ir 47
(36) – nuo sugyventinės.
Lietuvos ir pasaulio duomenys rodo,
jog smurtą patiriančių vyrų yra mažuma, o
vyrai, jų patiriamos problemos, vyriškumas
– Lietuvoje nauja tyrinėjimų sritis. Vyrai,
kaip lytiniai subjektai ar socialinių problemų
objektai, lieka visuomenės dėmesio užribyje.
Vos keli tyrimai skirti vyrų vaidmenų kaitos
analizei, stengiantis atkreipti dėmesį į jų
socialines problemas. L. Kublickienė (2003)
nustatė, jog trečdaliui Lietuvos vyrų iškyla
grėsmė jaustis realiai neatitinkantiems mūsų
visuomenėje dominuojančio normalaus vyro
apibūdinimo. A. Tereškinas (2004) pastebėjo,
jog savirefleksija ir savivoka, skatinama vyrų
diskusijų grupių ir terapijos, gali padėti
nugalėti vyriškumo stereotipus ir smurto
kultūrą. G. Navaitis (2005) padarė išvadą, jog
nemenka dalis vyrų neigia savo vyriškumą,
teigdami neturį normaliam šeimoje gyvenan-
čiam vyrui reikiamų savybių. Tad nenuosta-
bu, jog tik retas kuris išdrįsta kalbėti apie
savo problemas, juolab savo šeimoje patyręs
moters smurtą, nes jį pripažinęs gali
sugriauti vyraujantį stereotipinį vyro, kaip
šeimos galvos, įvaizdį. Vyrai išgyvena gėdos
jausmą ir baimę būti atstumtiems, jei prabiltų
apie šią problemą.
39
Pagalba moters smurtą patiriančiam
vyrui šiandieninėje visuomenėje nepakan-
kama. Pasaulyje vis populiarėja ,,karštosios“
vyrų linijos, vyrai kuria pagalbos tinklapius
internete, steigiamos įvairios organizacijos,
siekiančios jiems padėti. Lietuvoje taip pat
pradedama atkreipti dėmesį į vyrų problemas,
tačiau bent kol kas vyrų krizių centrai skirti
smurtaujantiems vyrams. Žinoma, tokie
centrai reikalingi, nes interviu su tyrime
dalyvavusiu vyru parodė, jog ir psichologinį
smurtą patyręs vyras gali nuskriausti savo
moterį. Kyla klausimas, ar toks vyras, atėjęs į
Krizių centrą, gaus visapusišką pagalbą? Ar
bus atkreiptas dėmesys į smurto prieš moterį
priežastis ir ar bus dirbama kartu su šeima ar
pora, o ne tik su smurtautoju? Atsakymas
neaiškus. Vyrų krizių centrai dar tik kuriami
ir dar tik pradeda teikti paslaugas smurtau-
jantiems ar krizę išgyvenantiems vyrams.
Tačiau, atsižvelgus į galimas vyrų problemas,
būtent paslaugų teikimo pradžioje naudinga
atkreipti dėmesį į tai, kad į vyrų krizių centrą
pagalbos gali pasibelsti ir smurtą patyręs
vyras, praradęs savo vyriškąjį ,,aš“. Žinoma,
vyrai į pagalbą žiūri skirtingai ir ne visada
mano, jog jiems reikalingi atskiri centrai, nes
nevyriška ieškoti pagalbos ar turėti problemų,
ypač psichologinių. Tyrime dalyvavę vyrai
bandė patys spręsti smurto prieš juos
problemą, tačiau nė vienas nesulaukė
teigiamų ar norėtų rezultatų [3].
Apie smurtą prieš vyrą šeimoje
sužinoma dažniausiai iš žiniasklaidos, vyrai
nedrįsta garsiai apie tai kalbėti. Išsamių šios
problemos tyrimų Lietuvoje trūksta, galima
sakyti, jų visai nėra.
LITERATŪRA
1. World report on violence and health.
World Health organization, 2002.
2. Metodinės rekomendacijos, skirtos
prieglobstį smurto šeimoje aukoms
teikiančių organizacijų darbuotojams ir
savanoriams. 2007 m., Kaunas
3. A.Didžbalytė. Moterų smurtą patyrusių
vyrų patirties analizė. Socialinis darbas.
Patirtis ir metodai. 2008; 2(2)
40
V. SMURTAS IR JAUNIMAS
dr. L. Narkauskaitė, K. Smirnova
Jaunimo smurtas yra viena iš labiausiai
matomų smurto formų visuomenėje. Visame
pasaulyje žiniasklaida kasdien teikia informa-
ciją apie smurtaujančias gaujas, jaunuolių
smurtą mokyklose ar gatvėse. Pagrindiniai
tokio smurto aukų kaltininkai dažniausiai yra
patys paaugliai ir jaunimas. Nužudymai ir ne
mirtini užpuolimai, įtraukiant į juos jaunus
žmones, didina pasaulinius ankstyvos mirties,
sužalojimų ir negalios rodiklius. Smurtaujan-
tys jaunuoliai stipriai žaloja ne tik smurto
aukas, nuo tokio jų elgesio kenčia šeima,
draugai, kiti bendruomenės nariai. Nukentė-
jusiųjų gydymas didina sveikatos priežiūros
išlaidas, mažina jų veiklos produktyvumą,
smurtaujant suniokojamas turtas, tai apskritai
kenkia visuomenei. Jaunimo smurto proble-
ma negali būti vertinama atskirai nuo kitų
elgesio problemų. Smurtaujantys jauni žmo-
nės dažnai būna linkę į įvairius kitus
nusikaltimus. Jie taip pat dažnai turi kitų
problemų: nelanko mokyklos, piktnaudžiauja
narkotinėmis medžiagomis, serga lytiškai
plintančiomis ligomis, neatsargiai vairuoja.
Tačiau ne kiekvienas smurtaujantis jaunuolis
turi kitų su smurtiniu elgesiu susijusių
problemų ir ne visos jaunų žmonių proble-
mos siejasi su smurtu. Matydamas smurtą
namuose ar fiziškai bei seksualiai išnaudotas
vaikas ar paauglys, ateityje smurtą gali
suprasti kaip priimtiną būdą problemoms
spręsti. Ilgalaikio poveikio ginkluoti
konfliktai taip pat smukdo bendrąją elgesio
kultūrą, dėl to jaunuolių smurto išpuoliai
tampa dažnesni. Kad būtų tinkamai suprastos
ir pašalintos jaunimo smurtinį elgesį lemian-
čios priežastys, reikia sukurti ir įgyvendinti
efektyvias prevencines programas.
Kai kuriose šalyse duomenys apie
jaunų žmonių nužudymus gali būti siejami su
nemirtinu smurtu. Tokie palyginimai suteikia
išsamesnių žinių apie jaunimo smurto proble-
mą. Nemirtino smurto tyrimai rodo, kad
vienam jauno žmogaus nužudymui tenka 20-
40 nemirtino smurto aukų, kurioms suteikia-
mas gydymas ligoninėje. Kai kuriose šalyse,
tarp jų Izraelyje, Naujojoje Zelandijoje,
Nikaragvoje, aukų skaičių santykis yra dar
didesnis. Izraelyje 100 000 gyventojų per
metus tenka 196 smurtines traumas patyrusių
jaunuolių iki 18 metų amžiaus gydymo atve-
jai. Tai sudaro 1,3 proc. 100 000 vyrų ir 0,4
proc. 100 000 moterų lyginant su jaunimo
žmogžudysčių atvejų rodikliais.
Tyrimais Eldorade, Kenijoje buvo
nustatyta, kad nemirtinų smurto aukų
santykis tarp vyrų ir moterų buvo 2.6:1. Kiti
tyrimai parodė, kad santykis yra maždaug
03:01 Jamaikoje, 4-5:1 Norvegijoje.
Atsiskleidė, jog nemirtinų smurtinių traumų
lygis paprastai dramatiškai didėja paauglys-
tėje ir ankstyvoje jaunystėje. Johanesburge,
41
Pietų Afrikoje, nustatyta, kad 3,5 proc.
smurto aukų buvo 13 metų arba jaunesnės,
tačiau 14 – 21 metų amžiaus nukentėjusiųjų
buvo jau 21,9 proc. ir net 52,3 proc. jaunų 22
– 35 metų žmonių patyrė nemirtinas
smurtines traumas. Atlikti tyrimai Jamaikoje,
Kenijoje, Mozambike ir kai kuriuose
Brazilijos, Čilės, Kolumbijos, Kosta Rikos,
Salvadoro ir Venesuelos miestuose taip pat
rodo, kad tarp paauglių ir jaunimo vyrauja
aukšti nemirtinų traumų nuo smurto rodikliai.
Jaunimo nusikalstamumas yra sociali-
nis reiškinys, kurio nepavyksta išvengti nė
vienai valstybei. Tačiau jo reiškimosi būdai ir
prevencijos metodai atskirose šalyse yra
skirtingi. Tai priklauso nuo įvairiausių
socialinių, ekonominių, teisinių, religinių ir
kitokių priežasčių. Lietuvoje nusikalstamu-
mas auga, keičiasi ir jo kokybė – nusikaltimai
sunkėja. Daugiau nusikaltimų padaro arba
dalyvauja juose nepilnamečiai. Ši tendencija
nepalanki.
Nepilnamečių nusikalstamumas yra
specifinė bendrojo nusikalstamumo dalis.
Nusikalstamumo statistika ir kriminologijos
teorija liudija, kad kas trečias recidyvistas
pirmą nusikaltimą yra padaręs dar
paauglystėje [1].
2002 m. buvo atliktas bene pirmasis
Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo
tyrimas, kuriame analizuojamas jaunimo
latentinis (galima sakyti, „realus“) nusikalsta-
mas elgesys. Kaip žinia, kriminologiniai
statistiniai duomenys bei jų analizė mažai ką
pasako apie realų nusikalstamumą. Jie parodo
daugiau teisėsaugos institucijų ir jų darbuoto-
jų veiklą bei darbo krūvį, atskleidžia
gyventojų elgseną, vertinant (faktines ar
tariamas) nusikalstamas veikas, nei realias
nusikalstamumo apimtis bei tendencijas. Šio
tyrimo duomenimis, tarp asmenų, kaltinamų
padarius nusikaltimus, kasmet yra apie 13 -
14 proc. nepilnamečių. 2002 m. nustatyta 3,5
tūkst. 14 - 17 metų amžiaus nepilnamečių,
kaltinamų padarius nusikaltimus. Tai sudarė
13,7 proc. visų kaltinamų asmenų. Tarp
nepilnamečių nusikaltimus dažniausiai pada-
ro 16-17 metų amžiaus jaunuoliai. Tai
daugiau nei du trečdaliai (69,4 proc.) visų
nusikaltusių nepilnamečių. 14 - 15 metų
amžiaus nepilnamečiai sudaro apie 30 proc.
(2002 m. – 30,6 proc.). Per paskutinius
penkerius metus 14 - 15 metų amžiaus
nusikaltėlių dalis padidėjo. Svarbi nepilna-
mečių struktūroje yra nusikaltimų, susijusių
su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžia-
gomis, grupė. Nors jie sudaro nedidelę dalį
bendroje nepilnamečių nusikalstamumo
struktūroje, tačiau kelia susirūpinimą visuo-
menei dėl savo potencialo plisti bei keliamo
didelio pavojaus sveikatai [2].
42
2010 m. Lietuvoje atlikto Neigiamos
vaikystės patirties tyrimo duomenimis [3], 19
- 21 metų amžiaus tiriamųjų grupėje buvo
nustatytas šeimos aplinkoje patirto fizinio,
seksualinio, psichologinio smurto bei
nepriežiūros vaikystėje paplitimas. Apklausa
buvo atlikta pagal JAV Ligų kontrolės ir
prevencijos centro sukurtas anketas
neigiamai vaikystės patirčiai įvertinti. Beveik
dvigubai daugiau moterų nei vyrų vaikystėje
patyrė seksualinę prievartą, daugiau nei
trečdalis (36,5 proc.) moterų patyrė
psichologinę nepriežiūrą. Daugiau vyrų nei
moterų vaikystėje buvo patyrusių fizinę
prievartą ir nepriežiūrą (14 paveikslas).
2008 m. VšĮ ,,Vaiko namas“ atlikto tyrimo
„Smurto mokyklose paplitimas, formos,
priežastys, prevencija ir pagalbos priemonės“
duomenimis, du trečdaliai 9 - 12 klasių
moksleivių buvo per šiuos mokslo metus
pravardžiuojami, o 7 proc. moksleivių yra
pravardžiuojami kasdien. Daugiau nei pusė
moksleivių patyrė rėkimą, o 4 proc. tai patiria
kasdien. Atstūmimą ir tyčiojimąsi šiais
mokslo metais patyrė trečdalis moksleivių, o
kasdien tai patiria 2 - 3 proc. mokinių.
Penktadalis 9 - 12 klasių moksleivių šiais
mokslo metais išgirdo grasinimų sumušti,
kasdien tai išgirsta 2 proc. mokinių. Reke-
tavimą šiais mokslo metais patyrė 7 proc.
moksleivių, kasdien reketuojami 2 proc.
mokinių. Su grasinimais ginklu šiais mokslo
metais susidūrė 4 proc. 9 - 12 klasių mokinių.
Patiriamo emocinio smurto bėgant
metams mažėja: vyresnių klasių moksleiviai
rečiau nei vidurinių klasių moksleiviai patiria
bendraamžių atstūmimą, pravardžiavimą,
tyčiojimąsi, reketavimą, grasinimą sumušti.
14 pav. Patirto smurto formos ir jų paplitimas respondentų vaikystėje
6,6
9,4
3,5
31,5 30
7,8 6 6
24,6
36,5
0
5
10
15
20
25
30
35
40
Psichologinėprievarta
Fizinė prievarta Seksualinėprievarta
Fizinė nepriežiūra Psichologinėnepriežiūra
Vyrai Moterys
43
Tačiau rėkimas ir grasinimas ginklu patiria-
mas panašiu dažnumu. Iš kas penkto 9 - 12
klasių moksleivio šiais mokslo metais buvo
atimti ir sugadinti daiktai. Kas dešimtas buvo
mušamas vieno moksleivio, tiek pat buvo
apspjauti. 4 proc. vyresnių klasių moksleivių
teigia šiais mokslo metais patyrę grupinį
mušimą ir smurto filmavimą ar
fotografavimą.
Nuo 2008 m. policijos generalinio
komisaro nurodymu šalyje vienerius metus
buvo vykdyta prevencinė priemonė „Jauni-
mas“. Veikla buvo organizuota atsižvelgiant į
tuo metu padažnėjusius platų atgarsį
visuomenėje sukėlusius nepilnamečių ir
jaunimo daromus sunkius smurtinius nusikal-
timus. Buvo siekiama sustiprinti šių
nusikaltimų ir kitų nepilnamečių ir jaunimo
daromų teisės pažeidimų prevenciją. Per
vietinės žiniasklaidos priemones kreiptasi į
gyventojus prašant informuoti policiją apie
pastebėtus daromus teisės pažeidimus, opera-
tyviai į juos reaguojama. Kaupta, išsamiai
nagrinėta ir analizuota informacija apie
paauglių ir jaunimo grupes, linkusias daryti
teisės pažeidimus, jų veiklos pobūdį, ryšius
su anksčiau teistais asmenimis, taip pat su
tais, kurie įtraukia nepilnamečius į
nusikalstamą veiklą ir girtavimą. Vykdytos
priemonės, skirtos tokių grupių pažeidimų
užkardymui, grupių skaldymui. Buvo
atliekami jaunuolių, įtariamų teisės
pažeidimų padarymu, patikrinimai dėl ginklų
ar kitų įrankių, pritaikytų žmonėms žaloti,
nešiojimo. Išsamiai analizuotas nepilnamečių
pakartotinis nusikalstamumas, organizuotos
priemonės jam mažinti. Buvo sustiprintas
policijos patruliavimas savaitgaliais ir šven-
čių dienomis, ypač kaimo vietovėse.
Reguliariai organizuotos tikslinės priemonės,
skirtos teisės pažeidimams, susijusiems su
nepilnamečių ir jaunimo girtavimu, išaiškinti
ir jų prevencijai. Kiekvienoje mokymo
įstaigoje, savivaldybės ir seniūnijos patalpoje
yra viešai paskelbti šias įstaigas prižiūrinčių
policijos pareigūnų kontaktiniai duomenys,
teritorinės policijos įstaigos ir Policijos
departamento pasitikėjimo telefonų numeriai.
Teigiami 2008 - 2009 m. vykdytos priemonės
„Jaunimas“ rezultatai paskatino organizuoti
ją dar kartą. 2010-11-15 prasidėjusi priemonė
„Jaunimas“ bus vykdoma dar vienerius
metus. Akcentuojama paauglių ir jaunimo
girtavimo prevencija, grupinio ir pakartotinio
nusikalstamumo prevencija ir kontrolė.
Šalies policija daug dėmesio skiria
paauglių (ypač tų, kuriuos galima priskirti
rizikos grupei) užimtumui. Tuo siekiama
atitraukti juos nuo neigiamos socialinės
aplinkos įtakos ir nepageidautinos veiklos,
skatinti prasmingai praleisti laisvalaikį ir pan.
2010 m. Policijos departamentas kartu su
Lietuvos krepšinio federacija organizavo
krepšinio turnyrą „Vietoj gatvės - krepšinis“,
44
taip pat buvo organizuotas futbolo turnyras
„Vietoj gatvės - futbolas“. Šiuose sporto
renginiuose dalyvavo paaugliai iš visų 10
apskričių. Utenos apskrityje labai populiarios
įvairios sporto varžybos, organizuojamos tarp
policijos pareigūnų ir vaikų. Tai geras
nepilnamečių teisės pažeidimų prevencijos,
laisvalaikio užimtumo pavyzdys; tokia veikla
didina pasitikėjimą policija.
Didelis prevencinis darbas su rizikos
grupės vaikais ir jų šeimomis atliekamas
Policijos jaunimo klube, kuris prieš 10 metų
buvo įsteigtas Vilniuje, Kėdainių policijos
jaunimo centre. Pagrindinis šių įstaigų tikslas
– ankstyvoji teisės pažeidimų prevencija.
Policijos klubai vaikams ir jaunimui atlieka
kontroliuojamąją socialinės rizikos vaikų
funkciją ir užima labai reikalingą tarpinę
poziciją tarp socialinių institucijų, teikiančių
pagalbą elgesio problemų turintiems
vaikams ir jų šeimų nariams, bei
teisėsaugos
institucijų, taikančių baudžiamojo poveikio
priemones. Pažymėtina vieninga policijos,
socialinių pedagogų, psichologų ir kitų
specialistų veikla ir visapusiška pagalba visai
šeimai siekiant mažinti neigiamos socialinės
aplinkos įtaką, smurtą šeimoje, skatinti
pozityvų elgesį, mokymosi motyvaciją,
ugdyti turiningo laisvalaikio poreikį.
LITERATŪRA
1. A. Dapšys. Nepilnamečių nusikals-
tamumo prevencijos sistemos esmė ir jos
kūrimo kryptys. Teisės problemos. 1994, Nr.
3, p. 34.
2. Jaunimo nusikalstamas elgesys:
nukentėjusieji ir kaltininkai. Mokinių
apklausa, projektas „Mare Balticum“. Teisės
institutas, 2002
3. Povilaitis R., Mažionienė M. Neigiamos
vaikystės patirtys. Tyrimo ataskaita, 2011.
45
VI. SMURTAS PRIEŠ PAGYVENUSIUS
ŽMONES
dr. L. Narkauskaitė, K. Smirnova
Smurtas tarp senyvo amžiaus žmonių
tampa vis labiau pastebima problema šių
dienų pasaulyje. Smurtas gali pasireikšti ne
tik fizine, psichologine, emocine ar žodine
agresija, bet ir kaip netinkamas finansinis ar
kitoks materialinis elgesys, nukreiptas prieš
kitą asmenį. Nepaisant, kokia forma smurtas
pasireiškia, jis gali sukelti įvairių fizinės ir
psichinės sveikatos problemų, sąlygojančių
gyvenimo kokybės sumažėjimą. Smurtas
dažnai gali būti kentėjimų, skausmo ar net
traumų priežastis. Nepaisant to, apie šį reiški-
nį yra labai mažai informacijos. Egzistuo-
jantys duomenys dažniausiai yra prieštaringi
ir pagrįsti artimųjų ar prižiūrinčiųjų asmenų
parodymais, o ne pačių senyvo amžiaus žmo-
nių suteikta informacija. Todėl objektyvių,
tyrimais pagrįstų, duomenų trūkumas jaučia-
mas daugelyje Europos Sąjungos šalių, tarp
jų ir Lietuvoje.
Europos viktimologijos mokslo atstovai
pagyvenusius žmones laiko labiausiai pažei-
džiamų asmenų grupe, turinčia didesnę tiki-
mybę patirti įvairiausio pobūdžio viktimiza-
cinius poveikius. Nuo smurto dažniausiai
nukenčia ligoti, neįgalūs, nuo kitų asmenų
priežiūros priklausomi vyresni žmonės.
Žymiai daugiau vyresnių moterų nei vyrų
gyvena skurde, todėl joms gresia didesnis
smurto pavojus. Pagyvenusiems žmonėms
dažniau gresia tarpasmeninis smurtas.
Europoje dėl to kasmet žūva 8300 vyresnių
žmonių. Smurto prieš vyresnius žmones
paplitimas Europoje yra apie 3 proc., bet jį
patiria apie 25 proc. senesnių, reikalingų
globos ir priežiūros gyventojų.
Prancūzijoje vyresni nei 65 m. pagy-
venę žmonės sudaro 16 proc. populiacijos, iš
jų 6 proc. gyvena ne šeimose, o institucijose.
2004 m. 600 000 vyresnių nei 65 m. ir 680
0000 vyresnių nei 75 m. patyrė smurtą ir
nepriežiūrą. Tai dažniausiai smurto atvejai,
patirti šeimoje ir institucijose. 1991 m. JAV
atliktame tyrime nurodoma, kad 842 000
pagyvenusių žmonių kenčia dėl nepriežiūros,
735 000 žmonių nukenčia nuo kitų smurto
formų. 1992 m. Kanadoje telefoninės apklau-
sos metu apklausti 2000 pagyvenusių žmo-
nių, iš jų 4 proc. pareiškė buvo patyrę smurtą
[1]. Lietuvoje padėtis išskirtinė tuo, kad, be
suaktyvėjusios brutalios viktimizacijos Lietu-
vos kaimuose ir vienkiemiuose, pagyvenusių
žmonių teisės pažeidinėjamos darbo, sveika-
tos draudimo, prekių ir paslaugų teikimo
srityse. Taigi pagyvenę žmonės susiduria su
daugybe nesprendžiamų problemų. Pastarųjų
kelerių metų statistikos duomenys rodo, kad
nusikaltimai vienkiemiuose vidutiniškai
sudaro 3 proc. bendro nusikalstamų veikų
skaičiaus Lietuvos kaimuose. Būtina pabrėž-
ti, kad viktimizacijos procesai Lietuvos vien-
46
kiemiuose yra ypač latentiški, nes pagyvenę
žmonės retai kreipiasi į policiją, nepasitiki
teisėsaugos institucijomis, bijo tolesnių
persekiojimų arba tiesiog negali pasikviesti
pagalbos [2].
Viktimizacijos baimė itin būdinga
pagyvenusiems asmenims. Tai įtampa, neri-
mas, kad galima tapti nusikaltimo auka.
Pagyvenusių asmenų viktimizacijos atvejų
vienkiemiuose analizė rodo, kad užpultų
vienkiemių aukų išsigelbėjimas – tai atsi-
tiktinumo dalykas, pavyzdžiui, netikėtai pasi-
rodė medžiotojai, pro šalį važiavo kaimynas
ir pan. Tai turi tiesioginės įtakos pagyvenusių
asmenų baimės jausmui, kuris gali ir nepri-
klausyti nuo objektyvių viktimogeninių
veiksnių. Asmuo įtiki, kad užpuolus jo
likimas priklauso tik nuo atsitiktinių aplin-
kybių, kurių jis negali pakeisti. Taigi asmuo
susitapatina su nusikaltimo aukos vaidmeniu.
Daugeliu atvejų pagyvenę žmonės nebijo
prarasti savo nedidelio turto, tačiau bijo
kankinimų, žalojimo, ir tai yra pagrin-dinis
veiksnys, kuriantis ir palaikantis baimę.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad asmenys
saugiausiai jaučiasi savo namuose. Viktimi-
zacijos baimė turi įtakos ne tik pagyvenusio
asmens mobilumui, bet ir asmeniniams santy-
kiams. Baimė mažina pagyvenusių žmonių
socialinį aktyvumą, jie vengia viešų vietų,
mažiau juda, daugiau laiko praleidžia namuo-
se, tampa izoliuoti. Tai paranku plėšikams,
kurie žino, kad asmuo bus namuose, jam pen-
siją atnešė paštininkas, jis jos neturėjo
galimybės išleisti, po plėšimo vargu ar suge-
bės kreiptis į policiją, mažai bendrauja su
kaimynais ir t. t. Akivaizdu ir tai, kad baimė,
nuolatinė įtampa, stresas turi įtakos pagyve-
nusių žmonių sveikatai, ypač psichikai [2].
Informatikos ir ryšių departamento prie
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis,
šalyje mažėja sunkių bei labai sunkių
nusikaltimų, tačiau ir pavieniai nusikaltimai,
padaryti vienkiemiuose, ypač susiję su
smurto panaudojimu prieš senyvo amžiaus
žmones ir neįgalius asmenis, šalyje sukelia
itin platų atgarsį. Ši visuomenės dalis negali
pasirūpinti savo saugumu taip, kaip kiti
žmonės, jiems sunku, atsitikus nelaimei,
išsikviesti pagalbą, kadangi gyvena vieni
atokiose vietovėse. Siekiant užtikrinti, kad
vienkiemiuose ir nuošalesnėse gyvenamo-
siose vietovėse gyvenantys asmenys, atsiti-
kus nelaimei (užpuolimas ar kitas teisės
pažeidimas, sveikatos sutrikimas, gaisro atve-
jis ar kt. ekstremalios aplinkybės), turėtų
galimybę operatyviai informuoti specialiąsias
tarnybas, 2006 m. buvo parengta ir pradėta
įgyvendinti prevencinė programa „Būk sau-
gus su mobiliu“.
Įgyvendinat projektą, vienkiemių ir
nuošalesnių gyvenamųjų vietovių gyvento-
jams buvo dalijami skubios pagalbos įrengi-
niai. Skubios pagalbos įrenginys sukonstruo-
47
tas taip, kad, kartą paspaudus pagalbos
mygtuką, pokalbio iš nukentėjusiojo pusės
negalima nutraukti, t. y. to negali padaryti ir
užpuolikas. Įrenginyje įmontuotas jautrus
mikrofonas leidžia pagalbos centro operato-
riui girdėti ne tik žmogaus balsą, bet ir viską,
kas vyksta patalpoje, – daugeliu atveju tai
labai padeda vertinant tai, kas atsitiko. Įrengi-
nys turi atsarginį akumuliatorių, kuris
užtikrina ryšį net sutrikus elektros tiekimui
būste. Kritiniu atveju, nenorint, kad užpuo-
likas sužinotų apie tai, jog jau susisiekta su
pagalbos centru, įrenginyje įmontuoto
garsiakalbio garsą galima pritildyti – pagal-
bos centre ir toliau girdi, kas kalbama bei kiti
garsai įvykio vietoje, tačiau kita pusė negirdi
operatoriaus. Tai gali apsaugoti auką nuo
desperatiškų užpuoliko veiksmų. Susisiekus
su pagalbos centru, nukentėjusiam nereikia
sakyti savo adreso ar aiškinti, kaip pas jį
atvažiuoti – šią informaciją operatorius gauna
iš anketos, kurią žmogus užpildo prieš
įsigydamas šį įrenginį. Tai užtikrina greitesnę
reikiamą pagalbą. Anketoje numatyti punktai
nusako galimą atitinkamų pavojų riziką:
sveikatos sutrikimo, gaisro, nusikaltimo, kt.
Joje nurodyta piliečio kraujo grupė, ligos, dėl
kurių gali prireikti skubios pagalbos, bei kita
svarbi informacija, leisianti operatyviau bei
tiksliau reaguoti į iškvietimą.
Įgyvendindamas programą Policijos
departamentas pasirašė trišales sutartis su
UAB „AKTKC – Apsaugos centras“ ir
atitinkamomis savivaldybėmis. 2010 m. pro-
jektas „Būk saugus su mobiliu“ buvo įgyven-
dinamas 37 savivaldybėse. Projekto metu
buvo išdalinta 620 skubios pagalbos įren-
ginių. Taip pat apie 25 įrenginius įsigijo ir
patys gyventojai. Kiekvienas namas, daly-
vaujantis projekte, matomoje vietoje pažy-
mėtas specialiu lipduku. Nuo 2007 m. kovo
mėn. iki 2011 m. vasario 28 d. (t. y. per 4
metus) iš gyventojų, kuriems buvo išdalinti
įrenginiai, buvo gauti 462 pagalbos prašymai
(227 – dėl medicininės pagalbos, 219 – dėl
įvairių teisėtvarkos pažeidimų ir 16 – dėl
gaisrų). Projekto vykdymo metu nė vienas
projekte dalyvaujantis asmuo nenukentėjo
nuo smurtinių nusikalstamų veikų, tokių kaip
nužudymas, plėšimas. Padidėjo gyventojų
saugumo jausmas.
LITERATŪRA
1. Prieiga per internetą:
http://www.medileg.fr/Maltraitance-envers-
les-personnes
2. R.Uscila. Pagyvenusių žmonių
viktimizacija Lietuvos kaimuose ir
vienkiemiuose: viktimologinė analizė.
Jurisprudencija, 2005, t. 70(62).
48
VII. SAVIŽUDYBĖS IR NUŽUDYMAI
dr. E. Vileikienė, V. Baliulytė
Daugelyje pasaulio šalių savižudybė
yra smerkiama dėl religinių ar kultūrinių
priežasčių, o kai kuriose šalyse savižudiškas
elgesys yra kriminalinis nusikaltimas, už kurį
baudžiama pagal įstatymą. 2000 m. 1,6 mili-
jono žmonių visame pasaulyje mirė nuo savi-
žudybių, tarpasmeninio ar kolektyvinio smur-
to, pusė iš jų buvo savižudybės, beveik treč-
dalis žmogžudysčių ir apie penktadalis karo
aukų.
Savižudybė yra tryliktoje vietoje pagal
mirties priežastį pasaulyje. Apskritai savižu-
dybių skaičius didėja priklausomai nuo žmo-
gaus amžiaus. Savižudybių tarp 75 metų am-
žiaus ir vyresnių žmonių yra maždaug tris
kartus daugiau nei tarp 15 - 24 metų žmonių.
Vidutiniškai pasaulyje trys vyrų savižudybės
tenka vienai moters savižudybei. Šis santykis
įvairiose pasaulio šalyse skiriasi, pavyzdžiui,
nuo mažiausio (1:1) Kinijoje iki aukščiausio
(10:1) Puerto Rike. Savižudybių tarp miesto
bei kaimo gyventojų, tarp skirtingų rasinių ir
etninių grupių skaičius taip pat nevienodas.
Pavyzdžiui, Arkties regione 100 000 šiauri-
nės Kanados vietinių gyventojų tenka 59,5 –
74,3 savižudybės, o bendras savižudybių
skaičius Kanadoje yra 15,0 atvejų 100 000
gyventojų. Vidutiniškai yra apskaičiuota, kad
tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus bei
jaunesnių nei 25 metų amžiaus žmonių
bandymų nusižudyti ir nusižudymų santykis
gali siekti 100-200:1. Apie 10 proc. žmonių,
bandžiusių nusižudyti, nusižudo. Moterims
kyla vidu-tiniškai daugiau minčių apie
savižudybę nei vyrams. Atsižvelgiant į
ankstesnius bandy-mus nusižudyti, galima
prognozuoti savižu-dybę ateityje, ypač per
pirmuosius 6 mėne-sius po pirmojo
bandymo. Įvairiose šalyse smurtinių mirčių
skai-čius priklausomai nuo jų išsivystymo
lygio. 2000 m. besivystančiose šalyse 100
000 gy-ventojų teko 32,1 smurtinės mirtys,
išsivys-čiusiose šalyse tokių atvejų 100 000
gyven-tojų buvo 14,4. Lyginant savižudybių
ir žmogžudysčių skaičius įvairiose šalyse
mato-mi dideli skirtumai. Pavyzdžiui,
Afrikoje ir Amerikoje žmogžudysčių skaičius
beveik tris kartus didesnis už savižudybių
skaičių, o Europoje ir Pietryčių Azijoje
savižudybių (19,1 atvejų/100 000 gyventojų
Europoje ir 12 atvejų/100 000 Pietryčių
Azijoje) dvigubai daugiau nei žmogžudysčių
(8,4 atvejai/100 000 gyventojų Europoje ir
5,8 atvejai/100 000 gyventojų Pietryčių Azi-
joje), Vakarų Ramiojo vandenyno regione,
savižudybių yra beveik šešis kartus daugiau
nei žmogžudysčių (atitinkamai 20,8
atvejų/100 000 gyventojų ir 3,4 atvejai/100
000 gyventojų).
49
Nužudymai
Nužudymai yra patys sunkiausi
nusikaltimai žmogaus gyvybei. Kriminologų
teigimu, nužudymų skaičius yra vienas iš
rodiklių, kurį galima lyginti su kitomis
šalimis. Tai iš dalies atspindi šalies gyventojų
gebėjimą spręsti problemas smurtiniu ar
nesmurtiniu būdu. Ataskaitoje analizuojami
tik tyčiniai nužudymai pagal BK 129-131 str.
Analizuojant 2005 – 2010 m. duomenis
tyčinių nužudymų, sunkių sveikatos
sutrikdymų ir išžaginimų atvejų (15
paveikslas.). Pvz., 2005 – 2010 m.
laikotarpiu nuo 390 iki 217, arba net 44,4
proc. sumažėjo nužudymų.
15 pav. 2005 – 2010 m. Lietuvoje užregistruoti nužudymai, sunkūs sveikatos sutrikdymai ir
išžaginimai
390
294 280
301
259
217
354 310
249
228
196 213
265 253
200 164
149
208
0
50
100
150
200
250
300
350
400
450
2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Nužudymai (BK 129-131 str.) Sunkūs sveikatos sutrikdymai (BK 135 str.)
Išžaginimai ir pasikėsinimai
50
Tyčinių nužudymų lyginamoji dalis
sudaro vos kelis procentus tarp visų šalyje
apie užregistruotus sunkius smurtinius
nusikaltimus, matyti tam tikros teigiamos
tendencijos – nuolat mažėjo užregistruotų
nusikalstamų veikų. Apžvel-giant
užregistruotų nužudymų skaičiaus pokyčius
per pastaruosius šešerius metus matyti kelios
teigiamos tendencijos (5 lentelė). Viena, jau
anksčiau minėta, kad visų pagrindinių
užregistruotų smurtinių nusikal-timų skaičius
pastaraisiais metais mažėjo. Tyčinių
nužudymų per pastaruosius šešerius metus
sumažėjo net 44,4 proc. Kita teigiama
tendencija, kad tolygiai mažėjo ir jų
lyginamoji dalis: 2005 m. jie sudarė 0,5 proc.
visų užregistruotų nusikalstamų veikų, o
2010 m. – 0,3 proc. Tai svarbus rodiklis, nes
tiriamuoju laikotarpiu mažėjo ne tik
nužudymų, bet ir visų užregistruotų nusikals-
tamų veikų skaičius. Tiesa, jis nebuvo toks
didelis – 2005 m., palyginti su 2010 m.,
užregistruota 13,5 proc. nusikalstamų veikų
mažiau, tačiau nužudymų sumažėjo net 44,4
proc. Tai vienas didžiausių teigiamų pokyčių
tiriamuoju laikotarpiu.
Pastebėta ir dar viena teigiama
tendencija – tai pakankamai didelis nužudy-
mų išaiškinamumo lygis. Beveik visu 2005 –
2010 m. laikotarpiu kalendoriniais metais
užregistruotų ir kalendoriniais metais išaiš-
kintų nužudymų skaičius mažai skyrėsi.
Tačiau analizuojant tik nužudymų išaiškina-
mumo lygį gali susidaryti klaidingas įspūdis,
kad išaiškinami beveik visi užregistruoti
nužudymai. Tai ne visiška tiesa, nes gana
didelė nužudymų dalis išaiškinama po kelerių
metų. Kadangi nužudymų skaičius nuolat
mažėjo, tikėtina, jog teisėsaugos pareigūnai
turėjo daugiau galimybių išaiškinti anksčiau
padarytus nužudymus, tačiau vis tiek tam
tikra jų dalis likdavo neištirta. Lyginant
absoliučiais skaičiais tiriamuoju laikotarpiu
išaiškintų nužudymų skaičius sumažėjo nuo
330 iki 256, t. y. 22,4 proc.
Remiantis 2010 m. duomenimis apie
užregistruotus nusikaltimus, iš dalies atsis-
kleidžia jų padarymo aplinkybės. Jie nėra
tikslūs, nes pagrindiniai statistiniai duomenys
apie nužudymo aplinkybes, tokias kaip
nusikaltimo vieta, padarymo būdai ir priemo-
nės fiksuojamos tada, kai užregistruojamas
5 lentelė. Užregistruotų ir išaiškintų nužudymų skaičiaus kitimo tendencijos 2005–2010 m.
Nužudymai
(129-131 str.) 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
Užregistruota 390 294 280 301 259 217
Išaiškinta 330 296 256 279 253 256
Išaiškinamumas, proc. 84,6 100,7 91,4 92,7 97,7 118
Nusikalstamų veikų
skaičius
100 000-čių gyventojų
11,4 8,6 8,3 8,9 7,7 6,6
51
nužudymas. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu
gali paaiškėti naujos aplinkybės, tačiau jos
nebefiksuojamos statistinių duomenų bazėse.
Dažniausiai (dviem atvejais iš trijų)
nužudytieji randami butuose, namuose ar
kitose gyvenamosiose patalpose, beveik kas
penktas – atvirose vietovėse, kas dešimtas –
viešose vietose ar gatvėse. Atkreiptinas
dėmesys, kad miestuose užregistruota beveik
dvigubai daugiau nužudymų palyginti su
kaimo vietovėmis. Apie nužudymų būdus
duomenų yra dar mažiau, tačiau iš turimų
matyti, kad dažniausiai (daugiau nei pusė
nustatytų atvejų) žmonės nužudomi suduo-
dant smūgius, apie ketvirtadalis – nuduriant,
bet nustatyti tik keli atvejai, kada nusikal-
timas padarytas panaudojant šaunamąjį
ginklą.
Atkreiptinas dėmesys, kad duomenis
apie nukentėjusius asmenis ir įtariamuosius
(kaltinamuosius) galima lyginti su tam
tikromis išlygomis, nes jie nepakankamai
išsamūs todėl, kad ne visi nužudymai yra
išaiškinami ir ne visi įtariamieji yra
nustatomi. Kartais nužudymas gali būti
padarytas ir prieš kelerius metus, bet jis
išaiškintas ir nustatyti įtariamieji tik 2010
metais. Nepaisant visų minėtų išlygų, matyti
tam tikros tendencijos. 9 atvejais iš 10
įtariamieji (kaltinamieji) buvo vyrai, vyresni
nei 18 m. Kas dešimtas įtariamasis buvo
nepilnametis. Analizuojant nukentėjusių
asmenų socialinius demografinius duomenis
matyti, kad tarp nužudytų asmenų 37 proc.,
arba daugiau nei kas trečias nužudytasis,
buvo moterys. Įtariamųjų (kaltinamųjų)
nužudymais amžiaus vidurkis yra apie 33 m.
Daugiausiai įtariamųjų yra 21 - 40 m.
amžiaus grupėje, o vyresnio amžiaus grupėse
jų skaičius žymiai mažesnis. Pvz., nustatyti 4
vyresni nei 66 m. įtariamieji (kaltinamieji),
vyriausiam iš jų buvo 72 m. Nuo nužudymų
nukentėjo sąlyginai nedaug vaikų iki 18 m.,
tačiau nukentėjusiųjų dalis pradeda augti nuo
21 m. ir sumažėja tik vyriausiųjų amžiaus
grupėje (vyresnių nei 66 m.). Jauniausiam
2010 m. nukentėjusiajam buvo 5 m., o
vyriausiam – 89 m.
Atkreiptinas dėmesys, kad net du
trečdaliai 2010 m. nustatytų įtariamųjų
(kaltinamųjų) nusikaltimo padarymo metu
buvo apsvaigę nuo alkoholio. Svarbu ir tai,
kad beveik trečdalį nužudymų padarė
bendrininkų grupės. 2010 m. nustatyti tik keli
atvejai, kai nužudymą padarė organizuotos
nusikalstamos grupės.
Lietuvoje, palyginti su kitomis Baltijos
šalimis, 100 000 gyventojų užregistruojama
daugiausia nusikaltimų žmogaus gyvybei –
net 7,4. Estijoje - šiek tiek mažiau (6,3), o
Latvijoje šis rodiklis beveik dvigubai
mažesnis nei Lietuvoje – 3,7.
52
Savižudybės
Lietuva jau du dešimtmečius pirmauja
tarp valstybių, pasižyminčių itin prastais
visuomenės psichikos sveikatos rodikliais.
Dideli savižudybių, prievartos, smurto ar
kitokio destrukcinio elgesio, nukreipto tiek į
save, tiek į kitus, rodikliai – tai psicholo-
giškai neatsparios ir nesugebančios spręsti
kasdienio gyvenimo problemų visuomenės
požymiai.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje
savižudybių pasitaikydavo ženkliai mažiau
nei Estijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ar kitose
Europos valstybėse (pvz., 1930 metais Lietu-
voje 100 000 gyventojų teko 9 savižudybės,
Estijoje ir Vengrijoje – apie 30), tačiau
pirmaisiais sovietinės okupacijos metais
savižudybių skaičius Lietuvoje padidėjo
daugiau kaip 5 kartus [1].
Kitas ryškus savižudybių skaičiaus
augimo šuolis stebimas pirmaisiais Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo metais. 1991 m.
Lietuva savižudybių skaičiumi jau pirmavo
tarp Baltijos šalių, o 1994 m., aplenkusi
Vengriją, tapo pirmaujančia valstybe
Europoje (45,8 atvejai 100 000 gyventojų).
1996 m. savižudybių rodiklis išaugo iki 46,4
atvejų 100 000 gyventojų, o 1997 – 1999 m.
šiek tiek sumažėjo (44 atvejai 100 000
gyventojų), tačiau 2000 m. šoktelėjo iki 46,6
atvejų 100 000 gyventojų. Tai didžiausias
savižudybių rodiklis Lietuvoje 1990 – 2010
m. laikotarpiu. Nuo 2003 m. iki 2007 m.
savižudybių skaičiaus 100 000 gyventojų
dinamika buvo įgavusi mažėjimo tendenciją.
2003 – 2007 m. savižudybių rodiklis
sumažėjo 27,8 proc., nuo 40,2 iki 30,4 atvejo
100 000 gyventojų. Tačiau 2008 m. jis vėl
padidėjo iki 33,1 atvejo 100 000 gyventojų, o
2009 m – iki 34,1 atvejo 100 000 gyventojų.
Išankstiniai 2010 m. duomenys rodo
savižudybių skaičiaus mažėjimo tendenciją,
nes 100 000 gyventojų teko 30,6
savižudybės.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad
didžiąją savižudybių dalį sudaro vyrų
savižudybės. Lietuvoje vyrų nusižudo 5
kartus daugiau nei moterų. Jei 100 000
gyventojų moterų savižudybių 1986 m. teko
10 atvejų, 1994 m. – 13,4 atvejo, 2004 m. –
14,0 atvejų, 2009 m. – 10,4 atvejo, tai vyrų
atitinkamai 1986 m. – 42 atvejai, 1994 m. –
81,9 atvejo, 2004 m. – 70,1 atvejis, 2009 m.
– 61,3 atvejai. Didžiausią savižudybių rizikos
grupę sudaro 45 - 59 metų vyrai, gyvenantys
kaime. Lyginant moterų savižudybių
rodiklius amžiaus grupėse, didžiausiai rizikos
grupei priskiriamos 45 - 59 metų bei 75 metų
ir vyresnės moterys. Lietuvoje jau dešimt
metų kaimo gyventojų savižudybių rodiklis
beveik du kartus didesnis nei miesto
gyventojų.
Savižudybių skaičius problemą atspindi
paviršutiniškai. Mėginimų nusižudyti atvejų
53
skaičius, deja, lieka nežinomas ir niekur
neregistruojamas. Moksliniai tyrimai leidžia
daryti prielaidą, kad 10 kartų daugiau žmonių
mėgina nusižudyti ir 10 kartų daugiau
galvoja apie savižudybę.
1990 – 2000 m. Lietuvoje vykusios
socialinės, politinės, ekonominės permainos
parodė, kad didelė dalis gyventojų nepajėgė
tinkamai prisitaikyti naujoje, socialinio
aktyvumo reikalaujančioje aplinkoje, kas ir
lėmė savižudybių dažnio augimo šiuo
laikotarpiu tendenciją. Atsižvelgiant į šias
aplinkybes, ypač svarbu, kad, vykdant
savižudybių prevenciją, valstybės pastangos
būtų skiriamos modernioms psichosocialinio
pobūdžio programoms, būtų siekiama padėti
individams, šeimoms ir bendruomenėms įgyti
reikiamą psichologinį atsparumą ir tinkamai
prisitaikyti naujoje aplinkoje.
1999 m. pradėta vykdyti Valstybinė
psichikos ligų profilaktikos programa,
patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1999 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1441.
Siekiant užkirsti kelią savižudybių skaičiaus
augimui, šioje programoje buvo numatytos
priemonės, skirtos programų padidintos
savižudybės rizikos asmenų grupėms
sudarymui ir vykdymui, taip pat specialistų
mokymui, šviečiamųjų radijo ir televizijos
laidų rengimui. Valstybinė psichikos ligų
profilaktikos programa buvo vykdoma iki
2009 metų, kai Lietuvos Respublikos
Vyriausybė nutarimu Nr. 645 patvirtino
Valstybinę psichikos sveikatos strategijos
įgyvendinimo 2008–2010 metų programą.
2003 m. balandžio 10 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 451
patvirtinta Savižudybių prevencijos 2003 –
2005 metų programa. Šios programos
įgyvendinimo priemonės buvo organi-
zuojamos keliomis kryptimis: informacijos
teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas,
pagalba rizikos grupėms ir asmenims,
moksliniai tyrimai ir analizė, kurių tikslas –
nustatyti prevencinių priemonių poreikį ir
veiksmingumą, pagrįsti jų pasirinkimą,
ieškoti naujų prevencijos būdų. Programą
vykdė Sveikatos apsaugos ministerija,
Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės
apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų
ministerija, Ūkio ministerija, Krašto
apsaugos ministerija, Vilniaus universitetas,
Kauno medicinos universitetas, vietos
savivaldos institucijos, psichikos sveikatos
priežiūros įstaigos ir kt.
2007 m. balandžio 3 d. Lietuvos
Respublikos Seimui patvirtinus Psichikos
sveikatos strategiją, parengta Valstybinė
psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo
2008 – 2010 metų programa, kurios tikslas –
sukurti Lietuvos Respublikoje tokią psichikos
sveikatos priežiūros sistemą, kuri padėtų
veiksmingai ir racionaliai, vadovaujantis
šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir
54
vertybėmis, stiprinti visuomenės psichikos
sveikatą, teikti visapusišką pagalbą psichikos
ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims bei
jų šeimoms. Šio tikslo įgyvendinimui skirtos
priemonės numatytos ir Valstybinėje
psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo
2011 – 2013 metų programoje.
Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministras 2009 m. balandžio 24 d.
įsakymu Nr. V-318 patvirtino Nevyriau-
sybinių organizacijų, dalyvaujančių sveika-
tinimo veikloje, skatinimo programą. Ja
siekiama, kad nevyriausybinės organizacijos
aktyviai dalyvautų formuojant bei įgyven-
dinant sveikatos politiką, gerinant visuo-
menės informavimą apie sveiką gyvenseną,
profilaktines programas ir kitas su sveika-
tinimu susijusias sritis. Viena iš prioritetinių
sričių – psichikos sveikatos stiprinimas ir
savižudybių bei smurto prevencija.
Siekiant užtikrinti vaikų savižudybių
prevenciją ir suteikti reikiamą pagalbą
atsižvelgta į vieną iš Europos Komisijos
komunikato „Dėl ES vaiko teisių strategijos
įgyvendinimo“ tikslų – įdiegti vieningą
visoje ES pagalbos vaikams liniją 116111.
2007 m. spalio 27 d. Europos Komisijos
priimtą sprendimą vykdyti įpareigotos
valstybės narės. 2009 m. Valstybės vaiko
teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
įrengta Pagalbos vaikams linija, skirta ne tik
išklausyti, bet ir padėti skambinančiam nuo
smurto nukentėjusiam vaikui bei
suaugusiems, kurie praneša apie smurtą
patiriančius vaikus. Skambinančiajam
sutikus, kad būtų imtasi priemonių spręsti
išdėstytą problemą, telefonu bei raštu
susisiekiama su įvairiomis įstaigomis bei
organizacijomis (mokyklomis, vaiko teisių
apsaugos skyriais (tarnybomis), savivaldybių
socialiniais darbuotojais, dienos centrais ir
pan.) paraginant imtis priemonių keisti
susidariusią padėtį. Nuo 2009-09-14 iki
2010-03-24 Pagalbos vaikams linijos
konsultantai atsakė į 24997 skambučius,
vidutiniškai per dieną atsiliepiama į 200 -
480 skambučių.
LITERATŪRA
1. Žemaitienė N., Zaborkis A. Suicidal
tendencies and attitude towards freedom to
choose suicide among Lithuanian
schoolchildren: results from three cross-
sectional studies in 1994, 1998, and 2002.
BMC Public Health, 2005, 5: 83.
55
VIII. SMURTAS DARBE
dr. B. Pajarskienė
Smurtas darbo vietose nėra naujai
atsiradęs ar nežinomas reiškinys Lietuvoje.
Žinia, fizinės jėgos prieš darbuotoją
panaudojimas yra greičiau pastebimas, todėl
fizinį smurtą yra lengviau priskirti
smurtiniam įvykiui ir dokumentuoti kaip
įvykusį faktą. Esant konfliktinei situacijai
pastebėti ir elgesį priskirti psichologiniam
smurtui darbe yra sunkiau. Tam reikia aiškių
kriterijų, specialių žinių ir praktikos.
Svarbiausios, be abejo, yra moksliniais
tyrimais pagrįstos žinios. Lietuvoje tyrinėti
smurtą darbe, kaip darbo aplinkos rizikos
veiksnį, akcentuoti, kad tai yra saugos ir
sveikatos darbe problema, pradėta visai
neseniai, jei lygintume su kitomis Šalimis.
Išskirtini 2005 metai dėl trijų priežasčių.
Pirma, 2005 metais Lietuvoje įsigaliojo
„Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo
metodiniai nurodymai“, kurie įpareigojo
Lietuvos darbdavius psichologinį smurtą,
kaip ir kitus darbo vietos psichosocialinės
rizikos veiksnius, identifikuoti, tirti, nustatyti
ir imtis reikiamų priemonių, kad ši rizika
būtų pašalinta ar sumažinta [15]. Antra,
publikuotas pirmasis mokslinis straipsnis
apie Lietuvoje darbo vietose patirtą
psichologinį smurtą ir jo pasekmes sveikatai
[7]. Trečia, 27 ES šalyse, tarp jų ir Lietuvoje,
naudojant vieningą metodiką atliktas
ketvirtasis Europos darbo sąlygų tyrimas,
kuris įgalino šalies smurto darbe rodiklius
pamatyti Europos kontekste [4].
Pastaraisiais metais Lietuvoje psicho-
loginio smurto darbe problematikai skiriama
daugiau dėmesio. Nacionalinė sveikatos
taryba, šį klausimą įtraukdama į 2010 metų
metinį pranešimą, atkreipė dėmesį į tai, kad
Lietuvoje psichologinis smurtas darbo
vietose yra darbuotojų sveikatos problema
[16]. Moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų
ir diskusijų šia tema viešoje erdvėje
pastebimai daugėja. Organizuojami moky-
mai, seminarai ir konferencijos, į kurių
programas įtraukiami ir smurto darbe klau-
simai. Tokiu būdu formuojama nuostata, kad
smurtas darbe pažeidžia asmens teises ir
orumą, sukelia stresą, žaloja sveikatą. Toks
elgesys yra nenaudingas niekam, nes
neigiamas jo pasekmes patiria ir darbuotojai,
ir darbdaviai, ir organizacijos. Galima teigti,
kad šiuo metu esame psichologinio smurto
darbe problemos pripažinimo etape. Pripa-
žinimo, kad smurtas darbo vietose egzistuoja,
nepriklausomai nuo to, ar jis suvokiamas
kaip problema, ar yra ignoruojamas.
Lietuvoje galioja saugos ir sveikatos darbe
teisės aktų nuostata, kad darbuotojams turi
būti sudarytos saugios ir sveikatai
nekenksmingos darbo sąlygos visais su darbu
susijusiais aspektais. Jau yra prieinami ir geri
kitų šalių smurto darbe valdymo pavyzdžiai,
56
tačiau vis dar stokojama žinių ir įgūdžių, kaip
šią problemą spręsti. Kyla abejonių, ar kitų
šalių geroji patirtis gali būti pritaikoma darbo
vietose Lietuvoje dėl lietuvių istorinės
praeities nulemto kultūrinio savitumo,
susiformavusių socialinių stereotipų, vertybių
sistemos ir elgesio normų. Nuogąstaujama,
kad vyraujantys socialiniai stereotipai,
lietuviams būdingas uždarumas, nepasi-
tikėjimas, moralinis konformizmas gali tapti
kliūtimi kitose šalyse sėkmingai taikomų
smurto darbe valdymo modelių diegimui
Lietuvos darbo vietose [22].
Visuotinį psichologinio smurto ir jo
apraiškų (formų) darbo vietose supratimą,
Lietuvoje atliktų tyrimo duomenų lyginimo
galimybes apsunkina tai, kad naudojami
skirtingi tyrimo metodai, vartojami skirtingi
psichologinio smurto apraiškų terminai bei jų
apibrėžimai. Akivaizdu, kad tyrėjai į psicho-
loginį smurtą darbe žiūri tarytum skirtingai,
akcentuoja ne tuos pačius dalykus, todėl
apibendrinti, pamatyti visumą, atsakyti į
klausimą, su kokia rizika patirti psichologinį
smurtą tiriamuoju laikotarpiu susiduria
darbuotojai konkrečiose darbo vietoje, yra
ganėtinai keblu. Dažniausiai tyrinėjamas
užgaulus pasikartojantis elgesys darbe,
kuriuo siekiama kerštingai, piktybiškai paže-
minti, pakenkti darbuotojui ar darbuotojų
grupei (angl. bullying/mobbing). Lietuvių
autorių spausdintuose literatūros šaltiniuose
ši tam tikrą apibrėžtą laiką trunkanti
psichologinio smurto darbe forma, kuriai
būdingas kartotinumas ir nuo įprasto
konflikto besiskirianti tuo, kad konflik-
tuojančios pusės pagal jėgas yra
nelygiavertės, ir todėl silpnesnei pusei priski-
riama aukos pozicija, kitai – smurtautojo,
vadinama skirtingai. Siekiant tiksliau
atskleisti smurto darbe tyrinėjimus Lietuvoje
reikia atsižvelgti į tai, kad vieni autoriai
daugiau orientuojasi į paties smurto, kaip
reiškinio, analizę, kiti - į smurto dažnio
rodiklių nustatymą, galimų pasekmių ar
veiksmingų prieš smurtą nukreiptų priemonių
išaiškinimą. Tyrimuose naudojami skirtingi
metodai ir terminologija, skiriasi smurto
apraiškų vertinimo laikotarpis (per pasku-
tinius 6 darbo mėnesius ar per 12 mėnesių).
Dėl minėtų skirtumų šioje publikacijoje
vengiama daryti apibendrinimus. Stengtasi
tyrimus aprašyti, pateikiant publikacijose
naudojamus autentiškus terminus ir nurodyti
tiriamo reiškinio apibrėžimą, jei jis
publikacijoje yra.
Daug nuveikė J.Veinhardt, atskleis-
dama diskriminacinę mobingo prigimtį. Ji
tyrė diskriminuojančius veiksmus darbuotojų
santykiuose, aiškinosi jų ryšį su organizacijų
klimatu ir jo sudedamosiomis dalimis,
analizavo šio termino vartoseną. Akcentuo-
jama, kad „diskriminuojanti veika yra bet
koks išskiriantis, nelygiai traktuojantis,
57
priešiškas ir asmens orumą žeidžiantis
elgesys, susijęs su objekto, prieš kurį jis
taikomas, išskirtinumu“ [22]. Autorė
mobingo pasireiškimą darbuotojų santy-
kiuose mato kaip specifinį diskriminavimo
būdą, pasireiškiantį konfliktų eskalavimu,
priešišku elgesiu, fiziniu ir psichologiniu
smurtu, teroru. Mobingą kaip diskriminaciją
darbuotojų santykiuose J.Veinhardt įžvelgia
aukos išskyrime, poveikio priemonių,
kuriomis siekiama pažeminti, išstumti iš
organizacijos, taikyme [24]. Tai sąlygoja
specifinę mobingo taktiką, pasireiškiančią
dažnai ir ilgai trunkančiais užsipuolimais,
kurie vargina auką, sukelia psichosomatinius
sutrikimus. Diskriminuojantys santykiai,
diskriminacijos veiksniai (prietarai ir stereo-
tipai) rodo, kad egzistuoja mobingui palanki
aplinka [27]. Sudarytas mobingo sąvokos
raktinių žodžių žemėlapis ir išaiškinti
dažniausiai smurtui darbe apibūdinti naudo-
jami veiksmai: bauginti, palaužti, erzinti,
kankinti, išskirti, priešiškai, nedraugiškai
bendrauti, gniuždyti, varginti, pulti, ieškoti
priekabių, neetiškai bendrauti [23]. Originalia
anketa apklausus 1379 asmenis, dirbančius
viešajame ir privačiajame sektoriuje, ir
išanalizavus mobingo raišką pagal 15
kriterijų (diskriminacija dėl fizinių požymių,
sveikatos, demografinių požymių, psicholo-
ginių savybių, veiksmus pagal užsipuolimo
galimybes, veiksmus, veikiant per socialinius
santykius, darbuotojų socialinių pažiūrų puo-
limą, puolimą kasdienėje veikloje, puolimą
sveikatos srityje, vadovo įtakos darbuotojų
santykiams, neatpažintos diskriminacijos
darbuotojų santykiuose, diskriminaciją
matančių, tačiau jos nepatyrusių darbuotojų ir
netolerancijos (nepakantumo) kitokiems)
daroma išvada, kad daugiausia diskrimi-
nuojančių konfliktų darbe kyla dėl demo-
grafinių požymių, o socialinės darbuotojo
pažiūros yra ryškiausias mobingo objektas
[24].
Kad psichologinio smurto darbe
problemos būtų pateiktos ir tinkamai
visuomenės suprastos, be abejo, labai svar-
bios yra susistemintos ir lietuvių kalba publi-
kuotos kitų šalių moksliniais tyrimais
pagrįstos žinios. Jos įgalina susipažinti su
kitose šalyse atliktų smurto darbe tyrimų
rezultatais ir galimais problemos sprendimo
būdais. Publikacijoje „Psichologinis smurtas
darbe. Problema ar fikcija?“ aptarti psicho-
loginio smurto terminai, tyrimo metodai ir
smurto apraiškų dažnis, pristatytos galimos
smurto darbe priežastys ir pasekmės [12].
Naudojant raktinius žodžius – slauga, smur-
tas, patyrimas ir sveikata – Medline duomenų
bazėje rasti 1432 straipsniai. Pagal
pasirinktus kriterijus atrinkti ir išanalizuoti
29 Didžiojoje Britanijoje, JAV, Naujojoje
Zelandijoje, Australijoje, Ispanijoje, Azijos
šalyse ir Lietuvoje atliktų tyrimų pagrindu
58
publikuoti moksliniai straipsniai. Juose
aptariamas smurto poveikis slaugytojų
gyvenimo bei darbo kokybei [9]. Mokslinėje
literatūroje apžvelgta organizacijos klimato
tyrimų raida ir sandara, išanalizuotas
mobingo, kaip diskriminacijos darbuotojų
santykiuose, poveikis organizacijos klimatui
bei suformuluota išvada, kad organizacijos
klimato būklė yra reikšmingas signalas,
skatinantis ieškoti mobingo konfliktų
užuomazgų dar ankstyvojoje latentinėje
fazėje [21].
Smurto darbo vietose dažnis
Ketvirtojo Europos darbo sąlygų
tyrimo duomenimis, Lietuvos darbo vietose
ujimo/priekabiavimo (angl. bullying/
harassment), nepageidautino lytinio dėmesio,
diskriminavimo dėl amžiaus dažnis didesnis
už bendrą ES rodiklį, o fizinio smurto
rodikliai priešingai - mažesni. Lietuvos
darbuotojai dėl grasinimų panaudoti fizinę
jėgą dažniau patiria ne patį fizinį smurtą,
kuris priskiriamas psichologiniam smurtui, o
jo grėsmę. Lietuvos įmonėse, įstaigose ir
organizacijose ujimo/priekabiavimo,
nepageidautino seksualinio dėmesio,
diskriminavimo dėl amžiaus dažnumas
didesnis, palyginti su bendru ES šalių ar
artimiausių kaimyninių šalių rodikliais (16
paveikslas). Lietuvos darbo vietose 1,5 karto
16 pav. Psichologinio smurto darbe apraiškos Lietuvoje lyginant su ES, Estija ir Latvija
(proc.) [4]
0 2 4 6 8 10 12
Lietuva
ES
Estija
Latvija
Nepageidaujamas seksualinis dėmesys Diskriminacija dėl amžiaus
Ujimas/priekabiavimas
59
dažniau patiriamas nepageidautinas
seksualinis dėmesys, palyginti su ES šalių
vidurkiu, ir 2,5 karto dažniau, palyginti su
Latvija. Dėl amžiaus Lietuvos darbuotojai
diskriminuojami 2 kartus dažniau, lyginant su
Estijos ir net 4 kartus dažniau - su Latvijos
darbuotojais.
Lietuvos Statistikos departamento 2007
metų antrajame ketvirtyje atlikto tyrimo
duomenimis, per 12 mėn. darbo laikotarpį 29
tūkst. (10 proc.) dirbančiųjų patyrė smurtą ar
smurto grėsmę. Daugiausia (7 proc.) su
smurtu susidūrė policininkai, sienos apsaugos
ir socialiniai darbuotojai (viešojo valdymo ir
privalomojo socialinio draudimo sektoriai).
Priekabiavimą ir bauginimą darbe patyrė 25
tūkst. (8,8 proc.) apklaustų asmenų,
dažniausiai apdirbamosios gamybos (2,5
proc.), prekybos (2 proc.), švietimo (2 proc.)
darbuotojai, ypač moterys [6].
Klaidinga manyti, kad smurto darbe
aukomis tampama tik dėl neetiško vadovų ar
kolegų elgesio. Dažnai smurtauja ir įstaigoje
nedirbantys asmenys: klientai, pacientai ar jų
artimieji, kiti įstaigoje nedirbantys žmonės.
Statistikos departamento atlikto tyrimo
duomenimis, daugiau nei 5 tūkstančiai svei-
katos ir socialinio darbo sektoriaus darbuo-
tojų (5 proc.) per 12 darbo mėnesių patyrė
smurtą ar smurto grėsmę iš asmenų, kuriems
pagal savo darbo turinį teikė paslaugas [6].
Higienos institutas 2008 - 2009 metais
atlikdamas tyrimą „Psichologinio smurto
vilniečių darbo vietose paplitimas ir jo
pasireiškimo formos bei rizikos veiksniai“
apklausė 315 atsitiktinai atrinktų dirbančiųjų
jų namuose. Tyrime dalyvavo 202 moterys ir
113 vyrų, kurių amžiaus vidurkis 37,2±12,9,
darbo trukmės vidurkis 7,6±17 metai.
Dauguma apklaustųjų (94 proc.) dirbo visu
etatu ir daugiau kaip pusė (59 proc.) buvo
įgiję aukštąjį išsilavinimą. Siekiant
išsiaiškinti galimas psichologinio smurto
formas ir jų paplitimą, smurtautojus ir darbe
taikytas priešsmurtines priemones naudotas
adaptuotas Smurto sveikatos priežiūros
sektoriuje klausimynas, tiriamiesiems
pateikiant Pasaulio sveikatos ir Tarptautinės
darbo organizacijų nuostatas atitinkančias
psichologinio smurto apraiškų sąvo-kas ir jų
apibrėžimus. Žeminimas (angl. abuse)
apibrėžtas kaip žeminantis elgesys, kai
menkinamas žmogus arba dėl jo darbuotojas
gali pasijusti negerbiamas ir nevertinamas.
Ujimas (angl. bullying / mobbing) apibrėžtas
kaip pasikartojantis užgaulus elgesys,
siekiant kerštingai, piktybiškai pažeminti,
pakenkti darbuotojui ar darbuotojų grupei;
Priekabiavimu (angl. harassment) vadintas
bet koks nepageidautinas elgesys darbe,
žeidžiantis žmogaus orumą dėl amžiaus,
negalios, užsikrėtimo ŽIV, šeiminės padėties,
60
lyties, seksualinės orientacijos, rasės, kalbos,
religijos, politikos, profesinių sąjungų, kitos
nuomonės ar įsitikinimų, nacionalinės ar
socialinės kilmės, dėl sąsajų su mažuma,
turtu, kilme ar kita padėtimi. Grasinimu
(angl. threat) įvardintas žadėjimas panaudoti
fizinę jėgą ar valdžią prieš darbuotoją
(darbuotojų grupes) ir jo sukelta fizinės,
seksualinės, psichologinės skriaudos baimė
arba kitos neigiamos pasekmės [25].
Tyrimas parodė, kad 45 proc. tyrime
dalyvavusių 315 vilniečių per 12 mėnesių
darbo laikotarpį yra patyrę vieną ar daugiau
psichologinio smurto apraiškų. Žeminimas
dažniausiai nustatyta vilniečių psichologinio
smurto darbe apraiška (33 proc.), rečiausia –
priekabiavimas (14 proc.). Pasikartojančio
užgaulaus elgesio, siekiant kerštingai, pikty-
biškai pažeminti, pakenkti darbuotojui
paplitimas siekė 20 proc. (17 paveikslas). 73
proc. darbe priekabiavimą patyrusių vyrų ir
38 proc. moterų teigė, kad dažniausiai prieka-
biaujama dėl kitos nuomonės ir įsitikinimų.
Seksualinį priekabiavimą Vilniaus darbo
vietose patyrė tik moterys (28 proc.
priekabiavimą patyrusių moterų).
Nustatyta, kad teisingumo darbe
nebuvimas, konfliktai, neapibrėžti įparei-
gojimai ir netinkamas vadovavimo stilius
ženkliai padidina psichologinio smurto darbo
vietose riziką. Dažniausiai darbuotojus uja ir
žemina vadovai (atitinkamai 47 proc. ir 45
proc.), o grasina ir priekabiauja klientai,
pacientai ir kiti įstaigose nedirbantys
asmenys (atitinkamai po 45 proc.). Tyrimu
taip pat nustatyta, kad per 12 mėnesių
laikotarpį sveikatos priežiūros ir socialinio
darbo sektoriuje priekabiavimo paplitimas
(30,3 proc.) statistiškai patikimai didesnis,
lyginant su švietimo (5,3 proc.), viešojo
valdymo ir gynybos, socialinio draudimo (5,7
proc.) bei prekybos, transporto priemonių
remonto, asmeninių ir namų ūkio reikmenų
taisymo (7,2 proc.) sektoriais. Įrodyta, kad
švietimo sektoriaus darbuotojams grasinama
rečiau (4 proc.), lyginant su sveikatos
priežiūros ir socialinio darbo (21,1 proc.)
prekybos, transporto priemonių remonto,
asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo
(20 proc.) sektoriuose dirbančiais
darbuotojais. Todėl nestebina tai, kad
Lietuvos tyrėjai daugiausia dėmesio skiria
gausiausios sveikatos priežiūros sektoriuje
dirbančios profesinės grupės – slaugytojų
darbe patirto psichologinio smurto
tyrinėjimams.
Profesinių grupių smurto darbe tyrimai
Slaugytojų tyrimų rezultatai rodo, kad
kai kuriose darbo vietose psichologinio
smurto apraiškų paplitimas gali siekti net 100
proc. Nelygu, kokia smurto forma tirta ir kiek
laiko darbe trukęs smurtas vertintas. 2006
metų vasario - birželio mėn. septyniose
61
Kauno apskričių gydymo įstaigose, naudojant
Negatyvaus elgesio klausimyną, įvertintas
1020 dirbančių bendrosios praktikos
slaugytojų, kurių amžius nuo 20 iki 70 metų
(vidurkis 43,25 metai), darbe patiriamas
negatyvus elgesys per 6 darbo mėnesius.
Nustatyta, kad negatyvų elgesį darbe patiria
visos bendrosios praktikos slaugytojos.
Dažnai (kartą per savaitę ir dažniau) per 6
mėnesių laikotarpį 12,3 proc. slaugytojų
darbe patyrė vieną iš 22 tirtų negatyvaus
elgesio formų, dvi tokio elgesio formas
patyrė 5,5 proc. slaugytojų , tris – 2,3 proc.,
daugiau nei 3 negatyvaus elgesio darbe
formas patyrė 9,3 proc. slaugytojų. Labiau-
siai paplitusi negatyvaus elgesio forma – gan-
dų ir apkalbų platinimas, užgaulios ir asmenį
įžeidžiančios pastabos apie įpročius, pažiūras
ir asmeninį gyvenimą. Rečiausiai nustatyti
grasinimai jėga, fiziniu susidor-ojimu ir
konkretūs užgauliojantys veiksmai. Dažną
negatyvų elgesį darbe patyrusios slaugytojos
4,4 patikimai dažniau jautė depresijos simp-
tomus, daugiau nei 2 kartus dažniau skundėsi
kvėpavimo sutrikimais ir raumenų skausmais
kojose, jautė įtampą/ stresą ir irzlumą,
palyginti su negatyvaus elgesio nepatyru-
siomis slaugytojomis. Dažną negatyvų elgesį
darbe patyrusios 1,5 karto patikimai dažniau
skundėsi galvos ir nugaros skausmais, 1,9
karto dažniau – nerimu ir miego sutrikimais
palyginti su negatyvaus elgesio nepatyru-
siomis slaugytojomis [18-19].
Apklausus 98 su priklausomybės
ligomis sergančiais asmenimis dirbančias
slaugytojas, kurių amžius nuo 20 iki daugiau
nei 60 metų, nustatyta, kad emocinį smurtą
patyrusios slaugytojos dažniausiai susiduria
su žodine agresija (80,6 proc.), įžeidinėjimais
(48,0 proc.) ir žeminimu (44,9 proc. ). Rečiau
17 pav. Psichologinio smurto darbe apraiškos vilniečių darbo vietose (proc.)
0 5 10 15 20 25 30 35
Žeminimas
Ujimas
Grasinimai
Priekabiavimas
Visi Vyrai Moterys
62
– su tyčiojimusi (27,6 proc.), priekabiavimu
(19,4 proc.) ir izoliacija (2,0 proc. Dažniausia
reakcija į emocinį smurtą – pykčio (31,6
proc.) ir bejėgiškumo jausmai (28,6 proc.).
46,4 proc. slaugytojų pirmaisiais darbo
metais pirmąkart patyrė smurtą būdamos 20-
25 metų amžiaus. Kasdieniniame darbe 96,9
proc. slaugytojų patiria emocinį smurtą, 35,7
proc. – fizinį. Kaip fizinio smurto pasekmę,
slaugytojos jaučia nuotaikos svyravimus,
miego sutrikimus, baimę, arterinio
kraujospūdžio padidėjimą, depresiją ar yra
likęs sužeidimo randas. [10].
2007 metais spalio 1 - 10 dienomis
trijose sveikatos priežiūros įstaigose atlikta
apklausa, kurioje dalyvavo 100 sveikatos
priežiūros darbuotojų, iš jų 91 proc. moterų.
Tyrime dalyvavo darbuotojai nuo 24 iki 65
metų amžiaus (vidurkis 54 metai), daugumą
jų (76 proc.) sudarė slaugos darbuotojai.
Tyrimu buvo siekiama nustatyti psicho-
loginio spaudimo apraiškas, priežastis bei
galimas psichologinės įtampos tarp darbuo-
tojų mažinimo priemones sveikatos priežiū-
ros įstaigose. Rezultatai parodė, kad 50 proc.
apklaustųjų darbe patyrė ignoravimu
pasireiškiantį psichologinį spaudimą. 45
proc. darbuotojų nurodė, kad individualios
vadovo savybės, o 32 proc. , kad didelis
darbo krūvis yra psichologinio spaudimo
darbe priežastys. Kas antras apklaustasis
mano, kad darbo krūvio ir darbo laiko
suderinimas padėtų sumažinti psichologinį
spaudimą, o kas devintas tai sieja su
darbuotojų švietimu apie jų teises ir pareigas.
Ir tik labai maža dalis (3-5 proc.) apklaustųjų
nurodė, kad psichologinį spaudimą įstaigoje
padėtų sumažinti tokios priemonės, kaip
sisteminis prievartos darbe faktų fiksavimas,
platesnis informavimas apie darbo santykius,
psichologo (pasitikėjimo darbuotojo) priė-
mimas, sankcijų už psichologinę prievartą
įvedimas, psichologinio klimato gerinimo
programų įstaigoje sudarymas, darbuotojų
laisvalaikio organizavimas, saugių darbo
sąlygų užtikrinimas ir darbo užmokesčio
atitikimas realioms darbo sąnaudoms [20].
Psichikos sveikatos slaugytojų darbo
saugumo vertinimas buvo atliktas 2009 m.
lapkričio – 2010 sausio mėn. Apklausta
naudojantis originaliai sukurtu klausimynu
105 apskrities ligoninės psichikos sveikatos
slaugytojų, kurių daugumą sudarė moterys,
32 - 45 metų amžiaus ir iki 20 metų darbo
stažą turintys asmenys. Didžioji dalis
respondentų mano, jog mažinti psichologinį
spaudimą padėtų darbo užmokesčio ir realių
darbo sąnaudų (87 proc.) atitikimas, saugių
darbo sąlygų užtikrinimas (87 proc.),
psichologinio klimato gerinimo programos
įstaigoje sudarymas (67 proc.), darbo krūvio
ir darbo laiko suderinimas (59 proc.),
darbuotojų laisvalaikio organizavimas (58
proc.). Mažiausiai (32 proc.) buvo manančių,
63
kad sisteminis prievartos faktų darbe
fiksavimas galėtų mažinti psichologinį
spaudimą darbe. Šiuo tyrimu nustatyta, kad
62,5 slaugytojų (66,7 proc. vyrų ir 61,3 proc.
moterų) darbe patiria smurtą. Iš jų 42 proc.
vyrų ir 37 proc. moterų taip pat patyrė ir
psichologinį spaudimą. [5].
Vienoje didžiausių Lietuvos daugia-
profilinių ligoninių 2007 metų lapkričio –
2008 metų sausio mėn. buvo įvertintas per 12
darbo mėnesių slaugytojų patirtas
įžeidinėjimas/žeminimas ir ujimas. Tyrime
dalyvavo ir Smurto sveikatos priežiūros
sektoriuje klausimyną užpildė 297 ligoninėje
dirbančios slaugytojos. Įžeidinėjimas/
žeminimas apibrėžtas kaip žeminantis
elgesys, kuris menkina žmogų arba dėl kurio
žmogus gali pasijusti negerbiamas ir never-
tinamas. Ujimas – pasikartojantis užgaulus
elgesys, siekiant kerštingai, piktybiškai paže-
minti, pakenkti darbuotojui ar darbuotojų
grupei. Dažniausiai įžeidinėjamos/žemina-
mos buvo 6 - 10 metų ligoninėje dirbančios
(73,68 proc.), o ujamos – daugiau nei 20
metų dirbančios (48,57 proc.) slaugytojos,
tačiau jų amžiaus ar darbo trukmės ir
psichologinio smurto apraiškų ligoninėje daž-
nio ryšys nenustatytas. Nustatyta, kad 50
proc. tyrime dalyvavusių slaugytojų per 12
mėnesių buvo įžeidinėjamos/žeminamos
pacientų ar jų artimųjų, o rizika patirti įžei-
džiantį elgesį septyniuose ligoninės skyriuose
skirtinga. Priimamojo ir ambulatorinio skyrių
slaugytojų rizika patirti pacientų ar jų
artimųjų įžeidinėjimą/žeminimą 3 kartus pati-
kimai didesnė, chirurginio – 2 kartus didesnė,
palyginti su kituose skyriuose dirbančiomis
slaugytojomis. Taip pat nustatyta, kad slau-
gytojų, kurios dirba pamainomis, rizika darbe
patirti ujimą 1,57 karto patikimai didesnė,
palyginti su slaugytojoms, kurios nedirba
pamainomis [14].
Atlikus tyrimą septyniose vidurinėse
mokyklose ir Negatyvaus elgesio klausimynu
apklausus 470 mokytojų (63,4 proc. mokyk-
lose dirbusių mokytojų), nustatyta, kad darbe
patyrusieji psichologinį terorą (bulingą) 3
kartus dažniau skundėsi streso simptomais,
palyginti su jo nepatyrusiais mokytojais.
Tiriamiesiems buvo pateiktas bulingo apibrė-
žimas ir nustatyta, kad per 6 darbo mėnesius
keletą kartų per savaitę ir dažniau psicholo-
ginį terorą darbe patyrė 2,6 proc. mokytojų
[7]. Kitu tyrimu nustatyta, kad aukštesnis
kolegų priekabiavimo lygis yra susijęs su
didesniu mokytojų emociniu išsekimu.
Mokytojai, kurie matė, jog prie jų kolegų
buvo priekabiaujama, taip pat pasižymėjo
aukštesniu emocinio išsekimo lygiu. Dėl to
tyrimo autoriai daro išvadą, kad bendradarbių
priekabiavimas gali būti svarbus mokytojų
sveikatos rizikos veiksnys. Tyrimas atliktas
2008 metų lapkričio – 2009 metų vasario
mėn. Apklaustas 351 mokytojas iš 8 vidu-
64
rinių mokyklų. Tiriamųjų amžiaus vidurkis
45,2±10,01 metai, darbo stažas 22,5±10,56
metai, pamokų vidurkis per savaitę 21,5±5,1,
dauguma papildomo darbo neturėjo. Tyrimui
naudota Priekabiavimo darbe skalė ir
Emocinio išsekimo skalė. [1].
Nustatytas patikimas koreliacinis ryšys
tarp jūrininkų psichologinio smurto patyrimo
ir kaklo bei peties skausmų, migrenos,
depresijos, prostatos ligų, plaštakos/rankos
skausmų, nealerginės kilmės odos ligų. Tyri-
mas atliktas Klaipėdos jūrininkų ligoninės
Jūros medicinos centre 2006 metų birželio –
rugsėjo mėn. Apklausti 370 jūrininkai
naudojant Negatyvaus elgesio darbe klau-
simyną. Psichologinis teroras apibrėžtas kaip
tokia situacija, kai vienas ar keli asmenys
pakartotinai per tam tikrą laikotarpį patiria
keletą negatyvaus elgesio aktų iš vieno ar
kelių bendradarbių. Šiuo tyrimu nustatyta,
kad per 6 mėnesių laikoarpį bent vieną
negatyvaus elgesio formą darbe patyrė 75
proc., o dažnai psichologinį terorą išgyveno
3,8 proc. tyrime dalyvavusių jūrininkų [8].
2004 metų gegužės mėn. viešojo admi-
nistravimo įstaigoje naudojant adaptuotą
Smurto sveikatos sektoriuje klausimyną per
savaitę apklausti 353 darbuotojai. Tyrime
dalyvavo 268 moterys ir 85 vyrai, kurių
amžius nuo 20 iki 63 metų (vidurkis 38,4
metai). Iš jų santuokoje ar partnerystėje
gyveno 59 proc., buvo įgiję aukštąjį išsila-
vinimą 79 proc., dirbo vadovais 9,9 proc.,
vyriausiaisiais specialistais 48 proc., vyres-
niaisiais specialistais 28 proc. ir specialistais
15 proc. Surinkta informacija apie darbe
patirtą bauginimą per 12 mėnesių laikotarpį,
bauginusius asmenis (vadovai, kolegos,
klientai) ir nepranešimo apie patirtą baugi-
nimą priežastis. Bauginimas darbe buvo
apibrėžtas kaip pasikartojantis, žeminantis,
įžeidžiantis, slegiantis, bauginantis tyčinis
elgesys. Nustatyta, kad bauginimus darbe
patyrė 72 proc. tyrime dalyvavusių vyrų ir 67
proc. moterų, nuolat bauginami jautėsi apie 5
proc. bauginimus patyrusių asmenų. Dažniau
bauginimo aukomis tapo aukštojo išsila-
vinimo neturintys vyrai (91 proc.), vadovės
(89 proc.), vyresnės negu 39 metų (80 proc.)
ir 6 – 10 metus įstaigoje dirbančios moterys
(80 proc.). Dauguma – 89 proc. bauginimus
patyrusių vyrų ir 86 proc. moterų - apie tai
niekam nepranešė. Didžioji dalis vyrų, nepra-
nešusių apie patirtą bauginimą, nurodė, kad
nežinojo, kam pranešti (43 proc.). 38 proc.
moterų, nepranešusių, kad darbe patyrė
psichologinį smurtą, nurodė, kad nepranešė,
nes bijojo pasekmių. Nemanė, jog tai svarbu,
ir todėl niekam apie patirtą bauginimą
nepranešė 39 proc. vyrų ir 34 proc. moterų.
Tyrimu nustatyta, kad, nepriklausomai nuo
lyties, užimamų pareigų ar darbo trukmės
įstaigoje, dažniausiai smurtavo vadovai [11].
65
Teisės aktai ir prevencija
Darbuotojų teisę turėti saugias ir
sveikas darbo sąlygas garantuoja Lietuvos
Respublikos Konstitucija, Darbuotojų saugos
ir sveikatos įstatymas (Žin., 2003, Nr. 70-
3170) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos
norminiai teisės aktai [2]. Pareiga sudaryti
darbuotojams saugias ir sveikatai
nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu
susijusiais aspektais priskirta darbdaviui.
2004 metų sausio 1 dieną Lietuvos įmonėse
įsigaliojo profesinės rizikos vertinimo tvarka
[15]. 2005 metų rugpjūčio 1 dieną pradėti
taikyti psichosocialinių rizikos veiksnių
vertinimo principai [17]. Remiantis šiais
teisės aktais darbdaviui atstovaujantis ar jo
įsakymu įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir
sveikatai gerinti organizuoja psichosocialinės
rizikos veiksnių, tarp jų ir smurto, rizikos
vertinimą. Nustačius riziką numato ir tvirtina
su darbuotojų atstovu suderintą planą
psichosocialinei rizikai mažinti ir/ar šalinti
[17]. Dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų
sudarymo darbuotojas turi teisę kreiptis į
darbuotojų atstovą, padalinio vadovą ar kitą
darbdavio įgaliotą asmenį, darbdaviui
atstovaujantį asmenį, įmonės saugos ir
sveikatos komitetą, Valstybinę darbo
inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos ar kitas valstybės institucijas
teigdamas pasiūlymus ar reikalaudamas, kad
būtų sudarytos saugios ir sveikatai nekenks-
mingos darbo sąlygos visais su darbu susiju-
siais aspektais, taip pat ir dėl smurto. Tačiau
oficialios statistikos, ar Lietuvos įmonėse
įgyvendinama priešsmurtinė politika, nėra.
Higienos instituto atlikto tyrimo
„Psichologinio smurto vilniečių darbo vietose
paplitimas ir jo pasireiškimo formos bei
rizikos veiksniai“ rezultatai leidžia teigti, kad
vilniečių darbovietėse dažniausiai nebuvo
imtasi jokių smurto prevencijos priemonių.
Buvo bandoma išsiaiškinti smurtavimo
priežastis ir aplinkybes tik 33 proc. ujimo ir
žeminimo atvejais ir apie 40 proc. –
priekabiavimo ar grasinimų atvejais, o
didžiajai daugumai (nuo 76 proc. iki 91
proc.) smurto darbe apraiškas patyrusių
vilniečių vadovas nepasiūlė jokios pagalbos,
apie 50 proc. atvejų patirto smurto priežasčių
ir aplinkybių net nebuvo bandoma
išsiaiškinti, o smurtautojai nepatyrė jokių
savo netinkamo elgesio pasekmių (18
paveikslas).
Akivaizdu, kad daugeliui organizacijų
imtis veiksmų, siekiant apsaugoti darbuotojus
nuo psichologinio smurto rizikos, yra tikras
iššūkis. Su šia problema susiduria ir kitos
šalys. 2009 metų pavasarį, siekiant padėti
užtikrinti gerą darbuotojų sveikatą ir gerovę,
Europos darbo vietose 31 Europos šalyje,
taip pat ir Lietuvoje, atlikta įmonių
(ESENER) apklausa, kuri parodė, kad
psichosocialinės rizikos problemas spręsti yra
66
sunkiau nei kitus darbo vietos saugos ir
sveikatos klausimus, o svarbiausios kliūtys
tam yra klausimo jautrumas bei
informuotumo, laiko, darbuotojų, lėšų ir
mokymų trūkumas. Dau-guma (77 proc.)
ESENER apklausoje dalyvavusių Europos
šalių įmonių vadovų, sveikatos ir saugos
specialistų nurodė, jog stokoja informacijos,
kaip spręsti konkrečius smurtavimo darbo
vietose klausimus [3]. Siekiant padėti
darbdaviams užpildyti šią informacijos
spragą Higienos institutas parengė
„Rekomendacijas, kaip valdyti psichologinį
smurtą darbo vietose“ [13]. Rekomendacijos
parengtos remiantis gerąja Europos šalių
praktika ir tarptautinių organizacijų
siūlymais, tikintis, kad jos padės formuoti ir
įgyvendinti prieš smurtą nukreiptą politiką
Lietuvos darbo vietose. Taip pat šiuo metu
Higienos institutas dalyvauja tarptau-tiniame
Leonardo da Vinči projekte
„CONFLICTMAN (2010 - 2012)“, kurį
koordinuoja Norvegijos darbo tyrimų insti-
tutas (angl. The Work Research Institute –
WRI, vadovas Steinar Widding). Siekiama
gerąją Norvegijos konfliktų darbe valdymo
patirtį įdiegti mažose ir vidutinėse Lietuvos
įmonėse, kad būtų galima sumažinti konfliktų
eskalavimą ir smurto riziką darbo vietose.
18 pav. Smurto apraiškų prevencija vilniečių darbo vietose (proc.)
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Ujimas
Žeminimas
Grasinimai
Priekabiavimas
Jokių pasekmių smurtautojui
Nebuvo bandoma išsiaiškinti smurto priežastis ir aplinkybes
Vadovas nesiūlė pagalbos
67
LITERATŪRA
1. M. Astrauskaitė, A. Perminas, R.M. Kern. Sickness, colleagues’ harassment in teacher’
work and emotional exhaustion. Public health, 2010; 46(9):628-634.
2. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (Žin., 2003, Nr. 70-3170)
3. Europos įmonių apklausa apie naują ir kylančią riziką, Europos darbuotojų saugos ir
sveikatos agentūra, 2010.
4. Fourth European Working Conditions Survey. European Foundation for the Improvement
of living and working conditions. 2007. Prieiga per internetą:
http://www.eurofound.europa.eu/pubdocs/2006/98/en/2/ef0698en.pdf.
5. Istomina N., Vainauskas R., Čižauskaitė A. Psichikos sveikatos slaugytojų darbo saugumo
vertinimas. Sveikatos mokslai, 2010, 5: 3495-3500.
6. Lietuvos Statistikos departamentas. Nelaimingi atsitikimai darbe. Informacinis
pranešimas. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=6510.
7. Malinauskiene V., Obelinis V., Dopagiene D. Psychological terror at work and
cardiovascular diseases among teachers. Acta Medica Lituanica, 2005; 2(12): 20–25.
8. Sąlyga J., Malakauskienė R., Jonutytė I. Lietuvos jūrininkų patiriamo psichologinio teroro
ir fizinės sveikatos ryšys. Sveikatos mokslai, 2008, 2:1613-1615.
9. Skvarčevskaja M., Istomina N., Razbadauskas A., Mačiulis V. Psichikos slaugytojų
patiriamas smurtas – tarptautinės problemos vertinimas, Sveikatos mokslai, 2008, 2:1653-
1657.
10. Skvarčevskaja M., Razbadauskas A. Slaugytojų patiriams smurtas ir jo vertinimas,
Sveikatos mokslai, 2006, 1-2:26-30.
11. Pajarskienė
B., Mackevičiūtė J. Bauginimai darbe vienoje viešojo administravimo
įstaigoje. Visuomenės sveikata, 2006; 2(33): 84-89.
12. Pajarskienė B. Psichologinis smurtas darbe. Problema ar fikcija? Visuomenės sveikata,
2007; 4(39):22-26.
13. Pajarskienė B., Vėbraitė I., Jasiukevičiūtė T. Rekomendacijos kaip valdyti psichologinį
smurtą darbo vietose. Visuomenės sveikata, 2011; 1(52):128-135.
14. Pajarskienė B., Mikutytė I.
Vienos Lietuvos ligoninės slaugytojų rizika darbe patirti
įžeidinėjimą/žeminimą ir ujimą. Visuomenės sveikata, 2009; 3(46):64-70.
15. Profesinės rizikos vertinimo nuostatai. Žin., 2003, Nr. 100-4504.
68
16. Pajarskienė B. Psichologinis smurtas darbe – nauja sveikatos problema Lietuvoje.
Nacionalinės sveikatos tarybos Metinis pranešimas, Urbanizacija – nauji iššūkiai žmonių
sveikatai. Nacionalinė sveikatos taryba, 2010:46-47.
17. Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai. Žin., 2005, Nr. V-669/A1-
241.
18. Vasilavičius P. Kauno apskrities gydymo įstaigų slaugytojų patiriamas negatyvus elgesys
darbe ir sąsajos su subjektyviu savo sveikatos vertinimu. Daktaro disertacija, 2008.
19. Vasilavičius P., Januškevičius V., Ustinavičienė R., Vainauskas S., Šidagytė R. Kauno
apskrities gydymo įstaigų slaugytojų patiariamo negatyvaus elgesio sąsajos su sveikatos
sutrikimais. Visuomenės sveikata, 2010; 1(48):59-82.
20. Valiulienė Ž., Psichologinio spaudimo raiška sveikatos priežiūros darbuotojų kolektyve.
Sveikatos mokslai, 2008, 6: 1983-1986.
21. Vveinhardt J. Mobingo kaip diskriminacijos darbuotojų santykiuose poveikis organizacijos
klimatui. Verslas: Teorija ir praktika, 2009; 10(4): 285-297.
22. Vveinhardt J., Žukauskas P., Mobingo specifiškumas: Lietuviškojo mentaliteto bruožai.
Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2010;
20 (1). Prieiga per internetą: http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/20/173.pdf.
23. Vveinhardt. Mobingas Lietuvoje: padalinio ir organizacijos situacija pavienių teiginių
lygmenimis. Verslas:Teorija ir praktika, 2010; 11(3): 238-247.
24. Vveinhardt J. Mobingo koncepto semantinės išvestinės. Profesinės studijos:teorija ir
praktika, 2010; 6: 218-226. Prieiga per internetą:
http://pstp.siauliukolegija.lt/ps06/dvidesimtas.pdf.
25. Workplace violence in the health sector. Country case studies research instruments. Survey
questionnaire. Geneva 2003.
26. Žukauskas P., Vveinhart J. Diskriminacija kaip darbuotojų tarpusavio santykių
disfunkcija.Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 2008;
14: 171-179. Prieiga per internetą: http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/14/171.pdf.
27. Žukauskas P., Vveinhardt J. Diagnosis of Mobbing as Discrimination in Employee
Relations. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics, 2009; (4):103-113. Prieiga per
internetą: http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/inzeko/64/1392-2758-2009-4-64-103.pdf
69
IX. SMURTO PAPLITIMAS KLAIPĖDOS
REGIONE
K. Smirnova, I. Pačiauskaitė
Šioje ataskaitoje Klaipėdos regionas
apibūdinamas neatsitiktinai. Jis yra vienas
didžiausių Lietuvoje, todėl Klaipėdos visuo-
menės sveikatos biuras pasirinktas kaip
regioninis partneris bendrame PSO ir šv.
Andriaus universiteto projekte.
Administracinių teisės pažeidimų ir
eismo įvykių registro duomenimis, Klaipėdos
apskrityje 2009 m. buvo įvykdyti 29 vaiko
teisių pažeidimai (pagal Administracinių
teisių pažeidimo kodekso 181(3)
straipsnį), o
2010 m. įvykdyti 33 vaiko teisių pažeidimai.
To paties registro duomenimis, 2009 m.
Klaipėdos apskrityje užregistruotas 61 nepil-
namečių (14-16 m.) chuliganizmo atvejis
(pagal Administracinių teisių pažeidimo
kodekso 175 straipsnį), iš kurių 9 įvykdė
vyrai ir 52 moterys. 2010 m. užregistruota 59
nepilnamečių chuliganizmo atvejai, iš kurių 6
įvykdė vyrai ir 53 – moterys.
Klaipėdos visuomenės sveikatos biuras
pakankamai gerai dirba smurto prevencijos
srityje. 2006-2008 m. miesto savivaldybės
užsakymu jo darbuotojai vykdė tyrimą vado-
vaudamiesi Europos jaunimo narkotikų pre-
vencijos programa (ECAD - The Youth in
Europe Drug prevention program). Tyrimą
inicijavo Islandijos Reikjaviko universiteto
mokslininkai. Jo tikslas - išsiaiškinti veiks-
nius, turinčius įtakos kvaišalų vartojimui, ir
teikti pagalbą Europos miestų politikams
kovojant su jaunimo potraukiu narkotikams.
2008 metais ECAD tyrime dalyvavo
1896 respondentai (346 respondentais mažiau
nei 2006 metais). Didžioji jų dauguma gimę
1992 metais (beveik 82,5 proc.), apie dešim-
tadalis - 1993 – 1994 metais, o likę beveik
8,0 proc. gimę iki 1992 metų. Ir 2006 metais
tyrime dalyvavusiųjų amžius pasiskirsto
panašiomis proporcijomis, tik jie dvejais
metais vyresni. Tyrimo metu respondentai
lankė dešimtą klasę. Kaip tiriamieji vertina
smurto proveržius, ryškėja iš jų atsakymų į
pateiktus teiginius.
Teiginį „Kai kuriose situacijose jėgos
panaudojimas prieš kitus žmones yra
pateisinamas“ kaip iš dalies ar net labai
tinkamą pažymėjo 64,5 proc. apklaustųjų
2008 metais ir 68,5 proc. apklaustųjų 2006
metais.
Teiginį „Kai kas nors su manimi blogai
elgiasi, manau, dera primušti ar suduoti“ kaip
iš dalies ar net labai tinkamą pažymėjo
atitinkamai 34,3 proc. ir 38,4 proc.
Teiginį „Kartais tenka žmonėms suduo-
ti, kad apgintum savo garbę“ iš dalies ar kaip
net labai tinkamą pasirinko 41,5 proc. 2008
m. ir 43,2 proc. 2006 m. apklaustųjų.
Teiginį „Mano draugų grupėje bailiu
laikomas kiekvienas, kuris į mušimą neatsako
tuo pačiu“ iš dalies ar kaip net labai tinkamą
70
pasirinko atitinkamai 28,5 proc. (2008 m.) ir
31,9 proc. (2008 m.) tiriamųjų.
Kad respondentai nėra lengvai supy-
kdomi ar suerzinami, rodo tai, kad 68,2 proc.
per 2008 metų tyrimą ir 65,9 proc. tiriant
2006 metais pasirinko, kad tik kartais ar retai
būna lengvai supykdomi ar suerzinami. Ati-
tinkamai 70,0 proc. ir 64,5 proc. per pastarąją
savaitę beveik niekada nepatyrė pykčio prie-
puolių, kurių nebūtų galėję kontroliuoti. Dau-
giau nei 75 proc. 2008 m. ir apie 70 proc.
2006 m. apklaustųjų atsakė, kad per pastarąją
savaitę nepasitaikė situacijų, kad būtų norėję
gadinti daiktus. Taip pat apie 80 proc.
respondentų vieno ir kito tyrimo metu
pažymėjo, jog per pastarąją savaitę nė karto
nešaukė ant kitų ir nemėtė daiktų. Dažniau-
siai per savaitę apklaustiesiems dešimtokams
tenka susiginčyti - 17,6 proc. (2008 m.) ir
19,5 proc. (2006 m.).
Nors kartą per pastaruosius 12 mėnesių
patyrusių fizinį smurtą dalis sudarė 16 proc.
tiek vienais, tiek ir kitais tyrimo metais, o
panaudojusių fizinį smurtą kartą per 12
mėnesių dalis sudarė beveik penktadalį, o 2 ir
daugiau kartų – atitinkamai 11,8 proc. (2008
m.) ir 15,0 proc. (2006 m.).
Per 12 mėnesių laikotarpį kam nors
sudavę prisipažino beveik 55 tyrime vienais
ir kitais metais dalyvavusių respondentų, ką
nors parvertę per tą patį laikotarpį atsakė
beveik 40 proc. respondentų, beveik du treč-
daliai kam nors įspyrė ir panaši dalis kam
nors trenkė. Mažesnė dalis yra tų, kurie laikė
ką nors už pakarpos, ir tų, kurie grasino kam
nors smurtu – maždaug po trečdalį respon-
dentų. Seksualiai priekabiavusių per pasta-
ruosius 12 mėn. dalis sudarė 5 proc. 2008
metais ir 8 proc. 2006 metais, o vertusiųjų ką
nors lytiškai santykiauti – atitinkamai 3,8
proc. ir 5,8 proc.
Klaipėdos apskrities policijos pareigū-
nai, vykdydami numatytus uždavinius,
organizuoja įvairias priemones, skirtas teisės
pažeidimų, taip pat ir smurtinių, užkardymui
ir jų prevencijai. Kartu su mokyklomis
vykdyta prevencinė akcija „Mėnuo be
patyčių“; kartu su vaikų teisių apsaugos
specialistais organizuota akcija „Netylėk, jei
esi skriaudžiamas“ (vaikai buvo raginami
pranešti apie patirtą smurtą).
2010 m. buvo vykdytos 1107 tikslinės
priemonės, skirtos užkardyti akcizais apmo-
kestinamų prekių apyvartos taisyklių pažei-
dimus ir stabdyti gabenimą ar prekybą namų
gamybos alkoholiniais gėrimais nesilaikant
įstatymų. Taip pat buvo vykdoma nusikalti-
mų bei kitų teisės pažeidimų viešose vietose
ar „ karštuosiuose taškuose“ prevencija.
2010 m. buvo įgyvendinama tęstinė
prevencinė programa „Teisės pažeidimų
prevencija - visuomenės saugumo užtikri-
nimo garantas“. Jos tikslas - kurti saugią
71
aplinką ir užtikrinti viešąją tvarką, stiprinti
teisėtvarkos pažeidimų prevenciją.
Buvo organizuoti susitikimai su
gyventojais, jiems suteikta žinių apie apsisau-
gojimo nuo nusikalstamų veikų būdus.
Žmonės paskatinti burtis į saugios kaimy-
nystės grupes. Klaipėdos apskrityje įkurtos
78 tokios grupės. Informacija apie programą
yra policijos komisariatų interneto tinklala-
piuose, periodiškai skelbiama spaudoje.
Klaipėdos apskrities policijos komisa-
riatas ir jo teritoriniai policijos komisariatai
savarankiškai ir kartu su socialiniais partne-
riais 2010 m. parengė ir įgyvendino 13
prevencinių programų. Didžioji jų dauguma
skirta nepilnamečių teisės pažeidimų preven-
cijai, vaikų užimtumui. Organizuotos 23
sportinės, turistinės stovyklos, kiti renginiai,
skirti vaikų teisiniam švietimui.
Gaila, kad pastaruoju metu dėl
projektams (apskritai policijos prevencinei
veiklai) skiriamo mažo finansavimo,
dažniausiai jie įgyvendinami tik iš dalies,
nepasiekiama iškeltų tikslų ir nesulaukiama
numatytų rezultatų.
Klaipėdos miesto savivaldybė veiklą,
susijusią su smurto prevencija, organizuoja ir
vykdo per biudžetines ar viešąsias įstaigas. Ji
įvairi: įgyvendinamos atskiros tam tikrų
programų priemonės, konsultuojama
(telefonu, internetu, gyvai), vykdomi projek-
tai ir programos. Bendradarbiaujama su
nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios
teikia pagalbą moterims, nukentėjusioms nuo
smurto. Klaipėdos miesto visuomenės
sveikatos biuras padeda nevyriausybinėmis
organizacijoms skleisti informaciją, infor-
muoti visuomenę apie vykdomas akcijas bei
rengiamus projektus apie smurtą prieš
moteris.
2010 metais nuo liepos iki rugsėjo mėn.
buvo suorganizuoti keturi susitikimai su
nevyriausybinėmis organizacijomis, atsto-
vaujančiomis Klaipėdos miesto neįgalie-
siems, vaikų teisės apsaugos tarnybos ir
gausios šeimos organizacijos atstovais. Vyko
diskusija apie smurtą ir su juo susijusias
problemas. Susitikimo metu buvo aptartos
problemos ir vykdomos veiklos.
Kiekvienais metais savivaldybė iš
Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo
specialiosios programos finansuoja Saugios
aplinkos bendruomenei kūrimo programos
priemones: skubi psichologinė pagalba krizių
įveikimo metu, skubi psichologinė
konsultacija telefonu, psichologinė konsulta-
cija internetu.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos
sprendimais nustatytos tam tikros miesto
tvarkos taisyklės, kuriomis siekiama išvengti
smurto per viešus renginius, gatvėse ir
ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, draudžiama
viešų renginių metu vartoti alkoholį, neštis
gėrimus stiklinėje taroje.
72
Ugdymo įstaigose privaloma tvarka
kiekvienais mokslo metais vykdoma
tarptautinė programa, kurios tikslas – smurto
ir patyčių prevencija. Susitinkama su
pedagogais, moksleiviais ir jų tėvais, vyksta
diskusijos, skaitomos paskaitos, konsultuo-
jama. Ugdymo įstaigose savivaldybės
direktoriaus įsakymu sudaromos prevencinės
komisijos, kurios tiria kiekvieno
individualaus smurto atvejo priežastis ir
numato galimus sprendimo būdus.
Mokyklose visuomenės sveikatos
priežiūros specialistai, kiek leidžia jų
kompetencija, vykdo prevencines priemones
tarp mokinių.
Profesinio ugdymo įstaigose Klaipėdos
miesto visuomenės sveikatos biuras
organizuoja paskaitas-diskusijas su proble-
miniais ar rizikos grupės moksleiviais ir
pedagogais konfliktų sprendimo ir smurto
prevencijos klausimais.
73
X. SANTRAUKA
Smurtas – daugialypis reiškinys. Jį gali-
ma analizuoti psichosocialiniu, edukaciniu ir
teisiniu požiūriu. Tai atsiskleidžia apiben-
drinus dėl įvairaus smurto kylančių problemų ir
galimų jų sprendimo būdų aprašymus.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje,
nustatyti smurto mastą sudėtinga, nežinomos
efektyvios priemonės jam stabdyti. Tačiau
kasmet įgyjama vis daugiau žinių ir patirties.
Aiškėja, kad smurto galima išvengti ir rasti
daug tinkamų būdų jį sumažinti, kad nekentėtų
vaikai, šeimos, bendruomenės.
Nacionalinės smurto prieš vaikus pre-
vencijos ir pagalbos vaikams programos 2008 -
2010 metų priemonių plano įgyvendinimas
pagerino visuomenės informavimą, tarpins-
titucinį bendradarbiavimą ir specialistų profe-
sinį pasirengimą teikti pagalbą vaikams, paty-
rusiems įvairių formų smurtą, fizinį ar seksua-
linį išnaudojimą.
Apibendrinant Programos įgyvendintų
priemonių rezultatus, galima teigti, kad savi-
valdybių įstaigoms bendradarbiaujant su ne-
vyriausybinėmis organizacijomis pagalba tapo
prieinama socialinės rizikos šeimoms, kuriose
vaikas nuo smurto gali nukentėti dažniausiai.
Pagerėjo su nuo smurto nukentėjusiais vaikais
dirbančių vaiko teisių apsaugos, švietimo,
socialinių paslaugų, įkalinimo įstaigų specia-
listų kvalifikacija. Taip pat buvo stiprinamos
tarnybos, teikiančias psichologinę pagalbą tele-
fonu. Įgyvendinant Programą nuosekliai ir
sistemingai buvo dirbama su asmenimis,
nuteistais už seksualinę prievartą prieš vaikus.
Programos įgyvendinimo periodu Lie-
tuvoje nebuvo garantuojama galimybė kiek-
vienai aukai ir jos šeimai gauti būtiną kom-
pleksinę pagalbą (psichologinę, medicininę,
teisinę, socialinę ir k).Tai ryškus trūkumas, nes
dėl patirto seksualinio išnaudojimo ar
seksualinės prievartos bei nesuteiktos reika-
lingos pagalbos, netinkamos jos kokybės arba
pagalbos ir paramos trūkumo, kitų priežasčių
(neigiamos specialistų, šeimos narių, visuo-
menės reakcijos ir požiūrio į auką, aukos
stigmatizavimo ir kt.) vaiko elgesys gali tapti
probleminis, negatyvus.
Šiuo metu galiojantis teisinis reglamen-
tavimas kompleksiškai nesprendžia smurto
privačioje erdvėje problemos ir neatsižvelgia į
jos specifiką. Dažniausiai smurto šeimoje
pasekmės – tai nežymus sveikatos sutrikdymas.
Tokiu atveju be raštiško nukentėjusio asmens
skundo neįmanoma pradėti tyrimo, nes
nukentėjusysis turi spręsti, ar kreipsis į teismą
dėl jo atžvilgiu panaudotos prievartos, ar nori,
kad smurtaujantis asmuo būtų nubaustas pagal
įstatymą. Aukos, paaiškinus, kad dėl patirto
smurto šeimoje jos turi kreiptis į teismą priva-
taus kaltinimo tvarka, dažniausiai niekur
nesikreipia, kadangi bijo arba nesugeba to
padaryti dėl įvairių priežasčių: iš karto nemo-
kamų teisinių konsultacijų negauna, nes dėl to
reikia registruotis pas teisininką, pačios negali
pateikti įrodymų, o smurtavimo liudininkų
dažniausiai nebūna. Nėra veiksmingų smurto
74
šeimoje aukų apsaugos būdų, dažniausiai jos
lieka toje pačioje aplinkoje su smurtautoju.
Iš tiesų stebina, kokia svarbi nusikals-
tamumo bei asmeninio saugumo tema ir kiek
mažai turime patikimų bei metodiniu požiūriu
gerai parengtų ir atliktų kriminologinių tyrimų,
kurių trūkumą neretai nevykusiai užpildo
atrankinė, paviršutiniška ir į sensacijas orien-
tuota žiniasklaidos informacija, atitinkamai
formuojanti ne tik menkai informuotų ir žinias-
klaida itin pasitikinčių gyventojų, bet kartais ir
specialistų požiūrį į nusikalstamumą. Oficialios
statistikos apie jaunimo nusikalstamumą taip
pat pateikiama nedaug.
Lietuvoje nėra atlikta viktimologinių
tyrimų, atspindinčių viktimizacijos baimės
įtaką pagyvenusių asmenų sveikatai, tačiau
galima remtis užsienio šalių tyrimais, liudi-
jančiais, kad, vyresnių žmonių manymu, jie yra
lengviausias ir dažniausias nusikaltėlių
taikinys; palikus savo namus dienos metu,
jaučiama ne tik įsilaužimo baimė, bet ir baimė
būti apiplėštam nakties metu. Taigi dėl
viktimizacijos baimės (tikros arba menamos)
pagyvenę asmenys suvaržo savo gyvenseną, tai
neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę, tampa
rimta socialine problema.
Smurtas ir Lietuvos darbo vietose taip
pat yra problema, sietina su netinkama
psichosocialine aplinka, asmenį žeminančių
veiksmų toleravimu ir darbuotojo teisių igno-
ravimu bei socialiai neapsaugota aukos pozi-
cija. Jei pripažįstame faktą, kad psichologinis
smurtas darbe yra darbuotojų saugos ir sveika-
tos problema, turime rasti būdų, kaip bendro-
mis pastangomis šią problemą spręsti. Kitų
šalių geroji patirtis skatina remtis moksliniais
tyrimais pagrįstomis žiniomis ir deramą dėmesį
skirti sveikos psichosocialinės darbo aplinkos ir
etiškų darbinių santykių ugdymui.
Savižudybės yra labai svarbi ir sunkiai
sprendžiama problema Lietuvoje. Ypač skau-
du, kad jų skaičiumi mūsų respublika - viena iš
pirmaujančiųjų pasaulyje. Tačiau savižudybių,
kaip ir kitų smurto formų, galima išvengti,
sumažinti jų skaičių. Remiantis užsienio šalių
patirtimi, gerų rezultatų pasiekti įmanoma tada,
kai vykdomos valstybinės prevencinės progra-
mos, kurių įgyvendinimo priemonės yra skirtos
ne tik psichikos ir elgesio sutrikimų preven-
cijai, paplitusių savižudybės būdų kontrolei,
sveikatos priežiūros specialistų mokymui, bet ir
formuoja visuomenės požiūrį ir elgesį. Žino-
tina, kad savižudybių skaičiaus mažinimas – tai
ilgas, kryptingas ir sudėtingas procesas, reika-
laujantis nuolatinio įvairių institucijų bendra-
darbiavimo ir koordinuotos veiklos, švietėjiško
darbo ir laiko, kad visuomenė spėtų įsisavinti
tikrąsias vertybes, rastų pozityvius problemų
sprendimo būdus, išmoktų ieškoti išeities iš
sudėtingų situacijų.
75
XI. REKOMENDACIJOS
Apžvelgus pateiktus oficialius ir moks-
linių tyrimų duomenis bei aptarus išsakytas
problemas, rekomenduotina veiklą tobulinti
keliomis kryptimis.
Moksliniai smurto priežasčių ir pasekmių
tyrimai, išlaidos prevencinėms priemonėms tu-
rėtų tapti prioritetiniais. Kadangi smurto prieš
pagyvenusius žmones, smurto prieš vyrus ir
moteris šeimoje problemos yra nagrinėjamos
nepakankamai, būtina vykdyti naujus moksli-
nius šeiminio smurto tyrimus ir remiantis gau-
tais rezultatais sukurti tikslų ir optimalų šeimi-
nio smurto apibrėžimą, neišskiriant lyties kaip
smurto aukos ir smurto iniciatoriaus.
Kad informacija būtų išsami ir pasitarnautų
parenkant veiksmingesnes prevencijos priemo-
nes ir pagalbos būdus smurto aukoms, būtina
sistemingai kaupti ir analizuoti statistinius duo-
menis apie nukentėjusius ir smurtaujančius as-
menis ir atlikti viktimologinius tyrimus.
Tobulinti ir plėsti ankstyvąją prevencinę ir
šviečiamąją veiklą regionų ir visos valstybės
mastu, organizuoti švietimo, informavimo ir ki-
tas prevencines priemones, formuojančias ne-
pakantumą agresijai. Siekti visuomenės infor-
mavimo apie konstruktyvius problemų ir kon-
fliktų sprendimų būdus, akcentuoti toleranciją
kiekvieno visuomenės nario unikaliai ir subjek-
tyviai patirčiai. Skatinti lyčių ir socialinę lygy-
bę smurto prevenciją integruojant į socialinę ir
švietimo politiką.
Efektyviau dirbti su smurto aukomis. Ska-
tinti nevyriausybinių organizacijų, viešųjų įstai-
gų ir krizių centrų steigimą ir vystymą visoje
Lietuvoje, ypač mažesniuose miesteliuose ir
kaimo vietovėse. Tobulinti jų veiklos metodus,
siekiant užtikrinti kokybišką ir efektyvią pagal-
bą nuo smurto kenčiantiems žmonėms.
Tobulinti vaikų, nukentėjusių nuo smurto,
apklausos mechanizmą, siekiant užtikrinti jų
interesų apsaugą ir išvengti pakartotinio trau-
mavimo ikiteisminių ir teisminių procedūrų
metu. Kaip rodo atlikta analizė, vyriausiuosiuo-
se policijos komisariatuose bei apygardų teis-
muose buvo įrengti vaikų apklausos kambariai,
tačiau trūksta ten dirbančių kvalifikuotų specia-
listų ir psichologų, kurie galėtų tinkamai ap-
klausti vaikus. Numatoma toliau plėsti tokių
kambarių tinklą ir siekti, kad būtų užtikrintas
kvalifikuotų psichologų dalyvavimas teisminių
procedūrų metu.
Užtikrinti, kad specialistai būtų tinkamai
pasirengę dirbti su žmonėmis, patyrusiais įvai-
rių formų smurtą, ypač su vaikais, nukentė-
jusiais nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų
veikų.
Skatinti darbdavius kartu su darbuotojais
formuoti ir įgyvendinti priešsmurtinę politiką
darbo vietose gerinant psichosocialinę ir fizinę
darbo aplinką, ugdant organizacinę kultūrą ir
organizuojant mokymus konfliktų ir smurto
darbe temomis. Būtina registruoti ir nedelsiant
nagrinėti smurto darbe atvejus. Smurto aukai
suteikti reikiama teisinę ir psichologinę pagal-
bą, o smurtautojui, jei nepakanka pokalbio, tai-
kyti ir drausmines priemones.
76
Išleido Higienos institutas
Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius
Tel. +370 5 262 4583, faks. +370 5 262 4663
El. paštas [email protected]
www.hi.lt
Parengė spaudai ir atspausdino UAB „Ekopija“
A.Tumėno g. 4, 6 aukštas, Vilnius,
Tel. +370 640 49820
El. paštas [email protected]
www.ekopija.lt
Tiražas 500 vnt.
77
Smurto paplitimas ir jo prevencija Lietuvoje
ISBN 978 – 9986 – 457 – 33 - 6