SĖJIS KONSTITUCINĖ RU JURISPRUDENCIJA IEPA L · 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d.) eitos a ir b...

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3 (27)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAIPRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

MOKSLINIAI STRAIPSNIAIPRANEŠIMAI

VENECIJOS KOMISIJOJEKONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKAINFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

12

◆

LIE

PA–R

Ug

SĖJI

S

Nr. 3 (27)LIEPA–RUgSĖJIS

2012ISSN 1822-4520


Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

nr. 3 (27)Liepa–Rugsėjis

2012

vilnius

issn 1822-4520

Redakcinė kolegija

PirmininkėToma Birmontienė

Pirmininko pavaduotojasKęstutis Jankauskas

Nariai:Egidijus ŠileikisRima MekaitėValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasgedimino pr. 36, Lt-01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2012

5

TURINYS

18

42

52

66

75

80

82

94120

132148

156

171188

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgy-vendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konsti-tucijai, 2012 m. liepos 3 d.

Dėl Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. rugsėjo 5 d.

Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301 straips-nio 2 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. rugsėjo 25 d.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

Dėl pareiškėjo – kauno apygardos administracinio teismo prašymo (nr. 1b-18/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. liepos 5 d.

Dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respub-likos bankų įstatymo 87 straipsnio 2, 3, 4 dalys, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. rugsėjo 13 d.

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2012 m. rugsėjo 3 d.

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

2012 m. liepos 1–rugsėjo 30 d. konstituciniame teisme priimti nagrinėti prašymai

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

Prof. dr. Paolo Mengozzi. teisingumo teismas, nacionaliniai teismai ir valsty-bių narių pagrindinių principų apsauga

Prof. dr. Toma Birmontienė. konstitucinė valstybės biudžeto doktrina

Doc. dr. Volodimir Kampo. ukrainos konstitucinės justicijos doktrinos ir jų raidos perspektyvos

Mantas Varaška. Respublikos vadovo įgaliojimų trukmė: nuo stratego iki prezidento

Dr. Elena Masnevaitė. politikoje dalyvaujantys teisininkai ir etika: ar politika apskritai gali ir turi būti etiška?

PRANEŠIMAI

Romualdas Kęstutis Urbaitis. kai kurie Lietuvos konstitucinės justicijos ir glo-balizacijos procesų sąlyčio aspektai

Gintaras Kryževičius. konstitucijos įtaka teismų praktikos formavimui

Prof. dr. Gabriele Kucsko-Stadlmayer. konstitucingumo patikra austrijoje: tradicijos ir naujos tendencijos

Stanisław Rymar. svarbiausios Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo 2011 metų jurisprudencijos problemos

Aija Branta. Latvijos Respublikos konstitucinio teismo darbo 2011 m. rugpjū-čio–2012 m. liepos mėn. apžvalga

VENECIJOS KOMISIJOJE

venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2012 m. liepos 1–rugsėjo 30 d.

KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

222225229

231

192

206

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS įSTATYMO PAKEITIMO įSTATYMO įGYVENDINIMO įSTATYMO 4 STRAIPSNIO

5 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų egidijaus bieliūno, tomos birmontienės, prano kuconio, gedimino me-sonio, Ramutės Ruškytės, egidijaus Šileikio, algirdo taminsko, Romualdo kęstučio urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdy-je 2012 m. birželio 26 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 54/2010 pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo pra-šymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstaty-mo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinis teismasnustatė:

I

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti vals-tybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgy-vendinimo įstatymas) 4 straipsnio 5 dalies atitiktį konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.

nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme buvo įtvirtinta pareiškėjų administracinėje byloje teisė į tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimą, taigi jie buvo įgiję teisėtą lūkestį, kad minėtu lai-kotarpiu eitos a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigos bus įskaitomos į tar-nybos Lietuvos valstybei stažą. 2002 m. balandžio 23 d. valstybės tarnybos įstatymą išdėsčius nauja redakcija, įsigaliojusia 2002 m. liepos 1 d., nebeliko paslaugų valstybės tarnautojų sąvokos. pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta, kad laiko-tarpis einant valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straips-

2012 m. liepos 3 d. nutarimas ◆6

nio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei sta-žą įskaitomas tik valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) įsigaliojimo.

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad teisinio saugumo principas – vie-nas esminių konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti tei-sinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisė-tus lūkesčius.

abejotina, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes pagal oficialią-ją konstitucinę doktriną konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad tei-sinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus, kad teisinių santykių subjektai galė-tų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus; teisės aktais negalima reikalauti neįma nomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), ne-bent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit).

abejotina ir tai, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nereikalaujama dalykų, ku-rių įvykdymas negali visiškai priklausyti nuo asmens valios ir pastangų, nes tam, kad išliktų teisėtai įgytas tarnybos Lietuvos valstybei stažas, reikėjo per du mėnesius (nuo valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo paskelbimo iki jo įsigalioji-mo) įsidarbinti viešąjį administravimą vykdančiu valstybės tarnautoju. tokiu teisi-niu reguliavimu pabloginta viešąsias paslaugas teikusių valstybės tarnautojų teisinė padėtis – jie prarado teisę į priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – Lietuvos Respublikos seimo atstovo seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko vytauto kurpuveso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis neprieštarauja konstitucijai. seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. 2002 m. balandžio 23 d. nauja redakcija išdėsčius valstybės tarnybos įstaty-mą buvo reformuota valstybės tarnybos sistema, nustatytas naujas valstybės tarnybos modelis, pagal kurį valstybės tarnautoju laikomas fizinis asmuo, kuris eina pareigas valstybės tarnyboje ir atlieka šiame įstatyme nurodytą viešojo administravimo veiklą. konstitucinis teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tar-nybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius turi paisyti konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucijos normų ir principų.

◆ DĖL TARNYBOS LIETUVOS VALSTYBEI STAŽO SKAIČIAVIMO 7

valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 42 straipsnyje buvo nustatyta, kad tarnybos Lietuvos valstybei stažą sudaro Lietuvos valstybei ištar-nautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įsta-tymo 4 straipsnio 3 dalies 1–6 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius.

ginčijamoje Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vals-tybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki naujos redakcijos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo, į tarnybos Lietuvos valstybei stažą taip pat įskaitomas laikotar-pis einant valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje (2001 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nurodytas pareigas. taigi šiems valstybės tarnautojams tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo tvarka nepakito, todėl toks teisinis reguliavimas negali būti vertinamas kaip nustatantis teisės normų grįž-tamąją galią.

2. konstitucinis teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad valsty-bės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, kad konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai suponuoja tam tikrus reikalavimus valstybės tarnautojams. valstybės tar-nybos teisiniai santykiai prasideda asmenims įgijus valstybės tarnautojo statusą, ku-ris siejamas su asmens priėmimu į valstybės tarnybą, tuomet asmuo ir valstybė įgyja abipuses teises ir pareigas, kurių turinys kinta keičiantis valstybės tarnautojo statusui ir kurių nelieka jį praradus.

valstybės tarnautojai, kurie pagal valstybės tarnybos įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgy-vendinamos. atsižvelgiant į tai, kad pagal iki naujos redakcijos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą valstybės tarnautojams į tarny-bos Lietuvos valstybei stažą buvo įskaitomi ir ankstesnės redakcijos valstybės tarny-bos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 33 straipsnio 3 dalyje nustatyti laikotarpiai, ir siekiant išlaikyti garantijų valstybės tarnautojams tęstinumą, ginčijamoje Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 daly-je nustatyta, kad valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki naujos redakci-jos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo, į tarnybos Lietuvos valstybei stažą taip pat įskaitomas laikotarpis einant ankstesnės redakcijos valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas. taigi, įsigaliojus įstatymui, valstybės tar-nautojams, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2002 m. liepos 1 d., buvo išlaikytos jų iki tol turėtos socialinės garantijos, nustatytos ankstesnės redakcijos valstybės tar-nybos įstatyme.

konstitucinis teismas

konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar vals-tybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio


5 dalis neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui.

2. pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl ginčijamos nuostatos atitikties kons-titucijai, nurodo, kad asmenys, kurių teisė į tarnybos stažo skaičiavimą buvo įtvirtin-ta 1999 m. liepos 8 d. redakcijos valstybės tarnybos įstatyme, įgijo teisėtą lūkestį, kad šios redakcijos valstybės tarnybos įstatymo galiojimo laikotarpiu (nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d.) eitos a ir b paslaugų valstybės tarnautojų pareigos bus įskaitomos į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Įgyvendinimo įstatymo 4 straips-nio 5 dalies konstitucingumu tiek, kiek joje nenustatyta, kad laikotarpis einant a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas asmenims, priimtiems į pareigas valstybės tarnyboje po valstybės tarny-bos įstatymo pakeitimo įstatymo, priimto 2002 m. balandžio 23 d., įsigaliojimo, nors nustatyta, kad toks laikotarpis įskaitomas asmenims, priimtiems į pareigas valstybės tarnyboje iki šio įstatymo įsigaliojimo.

3. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti kai kuriuos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos teisinio reguliavimo raidos aspek-tus, inter alia susijusius su valstybės tarnybos stažu.

3.1. seimas 1995 m. balandžio 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos valdininkų įsta-tymą, kuris įsigaliojo 1995 m. gegužės 1 d. Šis įstatymas nustatė valstybės valdymo tarnybą, priėmimo į valstybės valdymo tarnybą tvarką, jos laikymąsi, valdininkų tei-ses, pareigas ir atsakomybę, tarnybos santykių pasibaigimą (1 straipsnis).

3.1.1. valdininkų įstatymo 3 straipsnyje „valstybės ir savivaldybių tarnautojai“ buvo nustatyta, kad įstaigų ir organizacijų darbuotojai (išskyrus 2 straipsnyje mi-nimus valstybės ir savivaldybių politikus), kuriems atlyginimas mokamas iš vals-tybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, laikomi valstybės ar savivaldybių tarnautojais; pagal tarnautojų pagrindinio darbo turinį ir pobūdį jie buvo skirstomi į profesi-nius korpusus (mokytojų, policijos, teisėjų, medicinos darbuotojų, diplomatų, val-dininkų ir t. t.).

3.1.2. pagal valdininkų įstatymo 5 straipsnį valstybės valdymo tarnybos tarnau-tojai sudarė profesinį valdininkų korpusą (1 dalis); valdininkais nebuvo laikomi tie tarnautojai, kurie atlieka ūkines-technines funkcijas (2 dalis). Šio įstatymo 23 straips-nyje buvo nustatyta, kad valdininkams suteikiamos trisdešimties kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. be to, už kiekvienų penkerių metų darbo stažą valstybės val-dymo tarnyboje turėjo būti suteikiama papildomai po dvi kalendorines dienas, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negalėjo būti ilgesnė kaip keturiasdešimt kalen-dorinių dienų (1 dalis); valdininkų stažas turėjo būti skaičiuojamas nuo 1990 m. kovo 11 d. (2 dalis).

3.1.3. taigi pagal valdininkų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą valstybės ar savivaldybių tarnautojais buvo laikomi inter alia tam tikri viešąsias paslaugas teikian-tys įstaigų ir organizacijų darbuotojai, kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar


savivaldybės biudžeto lėšų (pavyzdžiui, mokytojai, medicinos darbuotojai ir kt.). ta-čiau šis įstatymas reguliavo tik valstybės valdymo tarnybos tarnautojų (valdininkų) tarnybos stažo skaičiavimą.

3.2. seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė valstybės tarnybos įstatymą, kuris įsiga-liojo 1999 m. liepos 30 d. Šis įstatymas nustatė pagrindinius valstybės tarnybos prin-cipus, valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus (1 straipsnis). Įsigaliojus šiam įstatymui valdininkų įstatymas (1995 m. balandžio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neteko galios.

3.2.1. valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 2 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, įgijęs šio ir kitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savival-dybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar techni-nes funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei. Šio straipsnio 12 punkte buvo nustatyta, kad viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybės įsteigtų įstaigų veikla, teikianti visuomenei socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas. pagal valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakci-ja) 6 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai buvo skirstomi į viešojo administravimo (tarp jų – statutinius valstybės tarnautojus) ir paslaugų tarnautojus.

valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 7 straipsnyje „valsty-bės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos“ buvo nustatyta, kad valstybės tarnauto-jų, inter alia paslaugų tarnautojų, pareigybės skirstomos į 4 lygius: a lygį – pareigybes, kurioms būtinas aukštasis magistro (aukštasis universitetinis) arba jam prilygintas išsilavinimas; b lygį – pareigybes, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas; c lygį – pareigybes, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija; D lygį – pareigy-bes, kurioms nebūtinas vidurinis išsilavinimas.

3.2.2. valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą ir priemokos (31 straipsnis).

3.2.2.1. valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straips-nyje „priedas už tarnybos stažą“ buvo inter alia nustatyta, kad priedas už tarnybos stažą mokamas valstybės tarnautojui už metų, ištarnautų valstybės tarnyboje, skai-čių (1 dalis).

3.2.2.2. seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 27 straipsniu pakeitė vals-tybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnį. valstybės tar-nybos įstatymo 33 straipsnio „priedai“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Šio straipsnio 2 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad priedas už tarnybos stažą mokamas viešojo administravimo valstybės tarnautojams bei a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojams.


valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 3 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą, kuris nėra bendroji darbo trukmė, sudaro metų, ištarnautų Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d. einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigas, a ir b lygių pa-slaugų valstybės tarnautojų pareigas, skaičius.

3.2.2.3. seimas 2001 m. rugsėjo 27 d. priėmė valstybės tarnybos įstatymo 4, 33, 60, 62, 69, 78 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 2 straipsnio 1 dali-mi pakeitė valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalį. valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje (2001 m. rugsėjo 27 d. re-dakcija) buvo nustatyta:

„pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro metų, ištarnautų Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d. einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigas, a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1–6 punktuose nurodytas pareigas, skaičius. tarnybos stažas valstybės tar-nautojams skaičiuojamas vyriausybės nustatyta tvarka nuo tarnybos (darbo) valsty-bės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose pradžios arba paskyrimo (išrinkimo) į šias pareigas valstybės tarnyboje šio įstatymo, kitų įstatymų ar statutų nustatyta tvar-ka dienos. tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant šias pareigas valstybės ar sa-vivaldybės institucijose ar įstaigose stažas sumuojamas. Į tarnybos stažą įskaitomas stažuotės ar bandomasis laikotarpis, taip pat atostogų laikas, išskyrus šio įstatymo 52 straipsnyje nustatytas atostogas dėl asmeninių aplinkybių. pagal tarnybos stažą nustatomas šio straipsnio 5 dalyje nurodyto priedo dydis, šio įstatymo 50 straipsnyje nurodytų kasmetinių atostogų trukmė.“

3.2.3. taigi valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straips-nyje (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) buvo nustatytas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kuris turėjo būti mokamas inter alia a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojams; į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pagal šio straipsnio 3 dalį turėjo būti įskaičiuojamas tarnybos Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d. in-ter alia einant a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas laikotarpis.

3.3. seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tar-nybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu valstybės tarnybos įstatymą išdėstė nauja redakcija.

seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. gegužės 4 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas įsigalioja nuo 2002 m. liepos 1 d., išskyrus tuos valstybės tarnybos įstatymo straips-nius, kuriems šis Įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus“, o 1 straipsnio 2 da-lyje nustatyta, kad „valstybės tarnybos įstatymo 2, 21 ir 22 straipsniai įsigalioja nuo 2002 m. gegužės 1 d.“

3.3.1. valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 straips-nio 1 dalyje nustatyta:


„valstybės tarnyba – teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnauto-jo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyven-dinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių ins-titucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordi-nuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų at-žvilgiu, visuma.“

pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, ei-nantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytą vie-šojo administravimo veiklą.

3.3.2. valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 42 straips-nio „tarnybos stažas“ 1 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1–6 punktuose nu-rodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 3 dalies, kurioje buvo nustatyta, kam šis įstatymas netaikomas, 1–6 punktuose buvo nurodytos valstybės politikų, Lietuvos Respublikos konstitu-cinio teismo, Lietuvos aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjų, prokurorų, Lietuvos banko valdybos pirmininko, jo pa-vaduotojų, valdybos narių ir kitų Lietuvos banko tarnautojų, seimo ar Respublikos prezidento paskirtų valstybės institucijų ir įstaigų vadovų, kitų seimo ar Respublikos prezidento paskirtų valstybės pareigūnų, seimo ar Respublikos prezidento paskirtų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkų, jų pavaduotojų ir narių, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkų ir narių, profesinės karo tarnybos karių pareigos.

3.3.3. valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straips-nio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro parei-ginė alga, priedai ir priemokos. pagal šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus, tačiau šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.

be to, valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 36 straips-nio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui, turinčiam didesnį kaip penkerių metų tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kiekvienų paskesnių trejų metų tarnybos Lietuvos valstybei stažą suteikiamos papildomos 3 kalendorinės dienos kasmetinių


atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 42 ka-lendorinės dienos.

3.3.4. taigi 2002 m. balandžio 23 d. valstybės tarnybos įstatymą išdėsčius nauja redakcija paslaugų valstybės tarnautojų nebenumatyta, t. y. valstybės tarnybos įstaty-me (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvusios nustatytos paslaugų valstybės tarnautojų pareigos nebėra priskiriamos valstybės tarnybai; į tarnybos Lietuvos valstybei stažą nėra įskaičiuojamas laikotarpis einant valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakci-jos) 3 dalyje nustatytas a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas.

pažymėtina, kad ir pagal šiuo metu galiojantį valstybės tarnybos įstatymą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuo tar-nybos Lietuvos valstybei stažo priklauso priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kuris yra sudedamoji valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis, dydis ir kasmeti-nių papildomų atostogų trukmė.

4. kaip minėta, kartu su valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgy-vendinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. gegužės 4 d.

4.1. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio „socialinių ir kitų garantijų tęstinumo užtikrinimas valstybės tarnautojams“ 5 dalyje, kurios atitiktis konstitucijai ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, į tarnybos Lietuvos valstybei stažą taip pat įskaito-mas laikotarpis einant valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, nr. 66-2130; 2000, nr. 75-2270, nr. 102-3213; 2001, nr. 63-2278, nr. 85-2972) 33 straipsnio 3 dalyje nu-statytas pareigas.“

4.2. minėta, kad valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaičiuojamas tarnybos Lie-tuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d. einant inter alia a ir b lygių paslaugų valsty-bės tarnautojų pareigas laikotarpis.

4.3. taigi pareiškėjo ginčijamas Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nusta-tytas teisinis reguliavimas papildo valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą: valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaičiuojamas ir laikotarpis ei-nant valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas a ir b lygių pa-slaugų valstybės tarnautojų pareigas, kurios, kaip minėta, nuo 2002 m. liepos 1 d. nėra priskiriamos valstybės tarnybai. pažymėtina, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą nėra įskaičiuojamas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d.


taip pat pažymėtina, kad, atsižvelgiant į valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarny-bą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rug-sėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas; tokiems valstybės tarnautojams, priimtiems į valstybės tar-nybą iki ir po valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., taikomos skirtingos tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyk-lės, kurios lemia skirtingą su šiuo stažu susijusio priedo už tarnybą Lietuvos valsty-bei dydį ir kasmetinių atostogų trukmę, nors abi šių valstybės tarnautojų grupės yra vienodoje padėtyje, t. y. abiejų grupių valstybės tarnautojai pagal valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą buvo laikomi a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojais.

5. minėta, kad pareiškėjas ginčija Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.

5.1. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos tei-sės sistema ir pati konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškinti-nas neatsiejamai nuo konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio princi-po turinys atsiskleidžia įvairiose konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant tei-sę, ir ją įgyvendinant.

5.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo konstitucijoje, inter alia jos 29 straips-nyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. konstitucinio asmenų lygiateisišku-mo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (konstitu-cinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vie-nodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus sava-vališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. be to, konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kate-


gorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. konstitucinis asmenų lygybės principas nepanei-gia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (konstitucinio teismo 2008 m. spalio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). ta-čiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai patei-sinamas (konstitucinio teismo inter alia 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

5.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad kons-titucinis asmenų lygiateisiškumo principas yra susijęs su konstitucijos 33 straips-nio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teise lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. kaip 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo konstituci-nis teismas, piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respubli-kos valstybinę tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgiant į konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „ly-giomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų ly-gybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

valstybės tarnybos santykiai apima inter alia santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (konstitucinio teis-mo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). taigi konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respub-likos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tar-nyboje. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

6. konstitucinis teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimuo-se yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį.

Įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų tei-sinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos – iš vals-tybės (savivaldybių) biudžeto atlyginamos – profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo administravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant


tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vyk-dymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perima-mumą, taip pat veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti tokį valstybės tarnybos modelį, pagal kurį valstybės tarnauto-jams būtų priskiriami asmenys, atliekantys iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlygi-namą veiklą priimant sprendimus viešojo administravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad konstitucija nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėto-se institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį apima ir jo teisę regu-liuoti valstybės tarnybos stažo skaičiavimą ir su juo susijusius darbo užmokesčio dydį bei socialines garantijas, inter alia teisę valstybės tarnybos stažui prilyginti darbo, kuris atlyginamas iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teikiant tam tikras viešąsias paslaugas laiką. tačiau įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas yra saisto-mas konstitucijos, inter alia konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstituci-nių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.

7. minėta, kad, atsižvelgiant į valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. lie-pos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas; tokiems valstybės tarnautojams, priimtiems į valstybės tarnybą iki ir po valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., taikomos skirtingos tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklės, kurios lemia skirtingą su šiuo stažu susijusio priedo už tarnybą Lietuvos valstybei dydį ir kasmetinių atostogų trukmę, nors abi šių valstybės tarnautojų grupės yra vienodoje padėtyje, t. y. abiejų grupių valstybės tarnautojai pagal valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą buvo laikomi a ir b ly-gių paslaugų valstybės tarnautojais. taigi Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu vien pagal priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybi-nę tarnybą datą yra skirtingai reguliuojama vienodoje padėtyje esančių valstybės tar-nautojų darbo užmokestis ir socialinės garantijos.


minėta ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo prin-cipo; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas yra susijęs su konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teise lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Res-publikos valstybinę tarnybą; konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respub-likos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tar-nyboje; konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padė-tyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į valstybės tarnybą data.

8. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakci-jos) 3 dalyje nustatytas a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., ne-nustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir vals-tybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

tai konstatavęs, konstitucinis teismas netirs, ar valstybės tarnybos įstatymo pa-keitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis neprieštarauja konsti-tucijos 7 straipsnio 2 daliai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstaty-mo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, nr. 45-1709) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respubli-kos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas a ir b lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaito-mas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tar-nautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos


Respub likos konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė pranas kuconis gediminas mesonis Ramutė Ruškytė egidijus Šileikis algirdas taminskas Romualdas kęstutis urbaitis Dainius Žalimas

paskelbta: Valstybės žinios, 2012, nr. 79-4110.

18

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ įSTATYMO 2 STRAIPSNIO 5 DALIES (2012 M. KOVO 22 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. rugsėjo 5 d.Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės atstovams sei-

mo nariams vyteniui povilui andriukaičiui, andriui burbai, algimantui salamakinui,dalyvaujant suinteresuoto asmens – seimo atstovui seimo nariui Remigijui Že-

maitaičiui,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2012 m. rugpjūčio 23 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 8/2012 pagal pa-reiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinis teismasnustatė:

I

pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas ištirti seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) atitiktį konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.

1. pagal konstitucinį teisinės valstybės principą teisėkūros subjektai teisės ak-tus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skir-tingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius, turi būti paisoma teisės aktų hierarchijos, dėl kurios draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktais arba jį paneigtų. vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra rei-kalavimas netaikyti teisės akto, prieštaraujančio aukštesnės galios teisės aktui.

◆ DĖL DRAUDIMO ASMENĮ, APKALTOS PROCESO TVARKA PAŠALINTĄ IŠ PAREIGŲ, RINKTI SEIMO NARIU 19

konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad „konsti-tucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai asmuo, kurio seimo nario man-datas už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos prezidento <...> pareigų, pa-gal konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos prezidentu, seimo nariu <...>, t. y. negali užimti tokių konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal konstituciją yra susieta su konstitucijoje numatytos priesaikos davimu“. taigi ginčijama seimo rinkimų įstatymo nuostata, pagal kurią asmuo, kurį seimas apkal-tos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario manda-tą, negali būti renkamas seimo nariu tik jeigu nuo sprendimo pašalinti jį iš užimamų pareigų ar panaikinti jo seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir oficialiajai konstitu-cinei apkaltos doktrinai.

2. Remdamasis konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime suformu-luotomis oficialiosios konstitucinės apkaltos doktrinos nuostatomis, kad Respubli-kos prezidento, kaip ir bet kurio kito konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio priesaiką, šiurkščiai pažeidusio konstituciją, pašalinimas iš užimamų pa-rei gų apkaltos proceso tvarka nėra savitikslis ir kad apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet ir daug platesnė – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems konstituciją, su-laužiusiems priesaiką, užimti tokias konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, pareiškėjas teigia, kad ginčijama įstatymo nuostata prieštarauja konstitucijos 74 straipsniui.

3. konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja konsti-tucija. tai reiškia, kad seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiš-kas tiek, kiek jo galių neriboja konstitucija. taigi seimas yra saistomas konstitucijos ir galiojančių konstitucinio teismo nutarimų. seimas, nustatydamas ginčijamą teisi-nį reguliavimą, viršijo konstitucijoje jam nustatytas galias.

4. konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. pareiškėjas teigia, jog konstitucijos vientisumo princi-pas suponuoja tai, kad konstitucijos saugomų vertybių sandūroje turi būti randami sprendimai, užtikrinantys, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįs-tai apribota. konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, todėl negali-ma vienų normų ar principų aiškinti paneigiant kitų principų ar normų esmę. taigi įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apri-bota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti konstituciją. seimas, ginčijamą teisinį re-guliavimą nustatydamas nepakeitęs esamo konstitucinio apkaltos reguliavimo, savo sprendimą grindė tuo, kad jam tai leidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencija (toliau – ir konvencija), kuri pagal konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. pasak pareiškėjo, toks galio-

2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas ◆20

jančių konstitucijos normų interpretavimas pažeidžia konstitucinį teisės aktų hierar-chijos ir teisinės sistemos darnos principą, kartu ir konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjui nustatytus reikalavimus.

5. konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas konstitucijai. minėtu konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu ginčyta Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo nuosta-ta (2004 m. gegužės 4 d. redakcija), kad „Respublikos prezidentu negali būti ren-kamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai“, buvo pripažin-ta prieštaraujančia konstitucijai. Reikalavimai, asmeniui keliami, kad jis būtų ren-kamas seimo nariu ir Respublikos prezidentu, pagal esamą konstitucinį reguliavimą yra susieti, todėl sulaužęs priesaiką, šiurkščiai pažeidęs konstituciją ir apkaltos pro-ceso tvarka iš užimamų pareigų pašalintas asmuo nei Respublikos prezidentu, nei seimo nariu niekada negali būti renkamas, kol konstitucija nėra pakeista ar papil-dyta. tai žinodamas, bet to nepaisydamas, seimas priėmė ginčijamą seimo rinkimų įstatymo nuostatą, kuria pažeidžiama konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis.

6. atsižvelgiant į tai, kad ginčijama įstatymo nuostata neatitinka minėtos kons-titucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime suformuotos asmens, šiurkščiai pa-žeidusio konstituciją ar sulaužiusio priesaiką, negalėjimo būti renkamam inter alia seimo nariu doktrinos, šis įstatymas prieštarauja konstitucijos 107 straipsnio 1 da-liai, pagal kurią inter alia seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos die-nos, kai oficialiai paskelbiamas konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja konstitucijai, to paties straipsnio 2 daliai, pagal kurią konstitucinio teismo sprendimai klausimais, kuriuos konstitucija priskiria jo kom-petencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. pabrėžtina, kad pagal konstituciją kons-titucinio teismo nutarimo teisinė galia negali būti įveikta įstatymų leidėjui priėmus įstatymą, kuriame įtvirtinama tokia pat ar analogiška teisės norma, kokia buvo pri-pažinta prieštaraujančia konstitucijai.

II

1. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovo seimo nario R. Žemaitaičio rašytiniai paaiškinimai.

2. pasak suinteresuoto asmens atstovo, ginčijama Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostata neprieštarauja konstitu-cijai. jo nuomonė grindžiama šiais argumentais.

2.1. ginčijamas įstatymas buvo priimtas įgyvendinant europos Žmogaus tei-sių teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, draudžiantis Rolandui paksui būti renkamam į seimą, konvencijos protokolo nr. 1 3 straipsnio požiūriu yra neproporcingas. sei-mas, vykdydamas Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, turėjo įtvirtin-


ti restitutio in integrum, t. y. atkurti situaciją, buvusią iki minėto europos Žmogaus teisių teismo pripažinto žmogaus teisių pažeidimo.

2.2. konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, atsakingo valdymo imperatyvas, konstituci-nis teisinės valstybės principas; konstitucijos 18 straipsnyje, 138 straipsnio 3 daly-je išreikštas tautos pasitikėjimas konvencija, tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu ir europos sąjungos sutarties 2 straipsniu ir nepaneigta galimybė tam tikrus klausimus tiesiogiai reguliuoti konvencija, tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu ir europos sąjungos sutarties 2 straipsniu. pagal minėtas konstitucijos nuosta-tas reikalaujama ją aiškinti taip, kad nebūtų jokio prieštaravimo konvencijai, tarptau-tiniam pilietinių ir politinių teisių paktui ir europos sąjungos sutarties 2 straipsniui.

2.3. seimas, įgyvendindamas minėtą europos Žmogaus teisių teismo sprendi-mą, turėjo vadovautis ir suinteresuoto asmens atstovo nurodytais jungtinių tautų Žmogaus teisių komiteto aktais (dokumentais). pasak seimo atstovo, jeigu konsti-tucijos 56 straipsnio 2 dalyje expressis verbis būtų nustatytas ginčijamas draudimas būti renkamam į seimą, pagal jungtinių tautų Žmogaus teisių komiteto aktus tai būtų neproporcinga, tačiau konvencijoje įtvirtintą proporcingumo principą galima įgyvendinti priimant įstatymą ir tai buvo padaryta – nustatytas draudimas asmeniui, nušalintam nuo pareigų apkaltos proceso būdu, ketverius metus būti renkamam į seimą.

2.4. pasak suinteresuoto asmens atstovo, pareiškėjas, remdamasis neatitinkan-čiu europos sąjungos teisės ir netaikytinu konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies iii skyriaus 9.4 punktu, daro teisės klaidą, kai tei-gia, kad kolizijos su konvencija, tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu ir europos sąjungos sutartimi atvejais nacionalinė konstitucija turi viršenybę. euro-pos sąjungos sutarties 2 straipsnyje reikalaujama konvenciją, tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą Lietuvos Respublikos teritorijoje tiesiogiai taikyti net tuo atve-ju, kai jie prieštarauja nacionalinei konstitucijai. tiesioginis jų taikymas ir absoliuti viršenybė yra pagal europos sąjungos sutarties 2 straipsnį saugoma vertybė. Rem-damasis europos bendrijų teisingumo teismo 1970 m. gruodžio 17 d. sprendimo Internationale Handelsgesellschaft mbH v. Einfuhr- und Vorratsstelle fűr Getreide und Futtermittel (byla nr. 11-70) 3 punktu jis teigia, kad šis teismas išaiškino, jog kolizijos tarp europos teisės ir nacionalinės konstitucijos atveju europos teisė turi viršenybę.

2.5. seimo atstovas seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo pri-ėmimą sieja su konvencijos įgyvendinimu ir tuo aspektu, kad pagal europos Žmo-gaus teisių teismo 1991 m. lapkričio 29 d. sprendimo byloje Vermeire prieš Belgiją (pareiškimo nr. 12849/87) 25, 26 punktus šio teismo sprendimuose išaiškinta kon-vencija, pasak suinteresuoto asmens – seimo atstovo, yra tiesiogiai taikoma, kai jos reikalavimai yra pakankamai tikslūs, ir kad konvencijos galiojimas negali būti stab-domas. europos Žmogaus teisių teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą 110–112 punktai, pasak seimo atstovo, yra pakankamai tikslūs.


3. tuo atveju, jei, konstitucinio teismo vertinimu, ginčijama seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostata prieštarautų konstitucijai, suin-teresuoto asmens atstovas prašo kreiptis į europos sąjungos teisingumo teismą su prejudiciniais klausimais dėl konvencijos bei tarptautinio pilietinių ir politinių tei-sių pakto tiesioginio taikymo ir ryšio su naryste europos sąjungoje pagal europos są-jungos sutarties 2 straipsnį išaiškinimo.

III

konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – seimo narių grupės atstovai seimo nariai v. p. andriukaitis, a. burba, a. salamakinas iš esmės pakartojo pareiškėjo pra-šyme išdėstytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į klausimus.

konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovas seimo narys R. Žemaitaitis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į klausimus.

konstitucinis teismaskonstatuoja:

I1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar seimo rinkimų įstatymo

2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užima-mų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

2. Lietuvos Respublikos aukščiausioji taryba-atkuriamasis seimas 1992 m. lie-pos 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymą. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, inter alia seimo 2000 m. liepos 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu seimo rinkimų įstatymas (1992 m. liepos 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildy-mais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Šiame įstatyme nuostatos, drau-džiančios seimo nariu rinkti asmenį, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, nebuvo.

3. seimas 2004 m. liepos 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įsta-tymo 2, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, įsigaliojusį 2004 m. rugpjūčio 3 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. re-dakcija) 2 straipsnis (2002 m. birželio 20 d. redakcija) buvo papildytas nauja 5 dalimi, kurioje nustatyta: „seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos pro-ceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą.“

taigi seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 15 d. redak-cija) buvo įtvirtintos šios nuostatos:


1) nustatytas draudimas asmeniui būti renkamam seimo nariu, jeigu seimas ap-kaltos proceso tvarka yra pašalinęs jį iš užimamų pareigų, yra panaikinęs jo seimo nario mandatą;

2) nustatyta, kad minėtas draudimas visiems konstitucijos 74 straipsnyje nuro-dytiems asmenims, kuriuos seimas yra pašalinęs iš užimamų pareigų, yra panaikinęs jų seimo nario mandatą, taikomas esant bet kuriam konstitucijos 74 straipsnyje nu-statytam pagrindui: už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas.

4. iš seimo rinkimų įstatymo 2, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstaty-mo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad jis parengtas atsižvelgiant į konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos prezidento rin-kimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“.

5. Šiame kontekste paminėtina, kad prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) buvo nustatyta: „Respublikos prezidentu ne-gali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai.“

konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Res-publikos prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respub likos konstitucijai“, kuriame pripažino, kad:

1) prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. re-dakcija), kurioje nustatyta, kad Respublikos prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, panaikino jo sei-mo nario mandatą, – išskyrus nuostatą „jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai“ ir nuostatą, kad Respublikos prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužyta priesaika, pada-rymą, – neprieštarauja konstitucijai;

2) prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redak-cija) nuostata „jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo seimo nario manda-to panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai“ prieštarauja konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 59 straipsnio 2, 3 dalims, 74 straipsniui, 82 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 6 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucijos įsi-galiojimo tvarkos“ 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redak-cija) tiek, kiek joje nustatyta, kad Respublikos prezidentu negali būti renkamas as-muo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista kons-


titucija, sulaužyta priesaika, padarymą, prieštarauja konstitucijos 34 straipsnio 2 da-liai, 56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai.

6. seimas 2012 m. kovo 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstaty-mo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. balandžio 7 d., kuriuo pakei-tė seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį (2004 m. liepos 15 d. redakcija).

seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatyta: „seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario mandatą įsigalio-jimo dienos nepraėjo ketveri metai.“

taigi seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakci-ja) yra įtvirtintos šios nuostatos:

1) nustatytas draudimas asmeniui, kurį seimas apkaltos proceso tvarka yra paša-linęs iš užimamų pareigų ar panaikinęs jo seimo nario mandatą, būti renkamam sei-mo nariu, jeigu nuo sprendimo pašalinti jį iš užimamų pareigų ar panaikinti jo seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai;

2) nustatyta, kad minėtas draudimas visiems konstitucijos 74 straipsnyje nuro-dytiems asmenims, kuriuos seimas yra pašalinęs iš užimamų pareigų, yra panaikinęs jų seimo nario mandatą, taikomas esant bet kuriam konstitucijos 74 straipsnyje nu-statytam pagrindui: už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas.

7. apibendrinant pažymėtina, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) yra nustatytas terminas (ketveri metai nuo sprendimo pašalinti asmenį iš užimamų pareigų ar panaikinti jo seimo nario mandatą įsigalio-jimo dienos), kuriam pasibaigus asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka paša-lino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, gali būti renkamas seimo nariu.

8. iš seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiški-namojo rašto matyti, kad jis buvo parengtas reaguojant į europos Žmogaus teisių teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lie-tuvą (pareiškimo nr. 34932/04). Šiuo sprendimu europos Žmogaus teisių teismas, ypač atsižvelgdamas į nuolatinį ir negrįžtamą draudimą pareiškėjui būti renkamam į parlamentą, pripažino, kad šis apribojimas yra neproporcingas ir kad buvo pažeistas konvencijos protokolo nr. 1 3 straipsnis.

9. palyginus pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą seimo rinki-mų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija), su nustatytuo-ju šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 15 d. redakcija) matyti, jog jie skiriasi tuo, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) yra nustatytas draudimo būti renkamam seimo nariu laikas, t. y. seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš už imamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, jeigu nuo sprendimo pa-


šalinti jį iš užimamų pareigų ar panaikinti jo seimo nario mandatą įsigaliojimo die-nos nepraėjo ketveri metai.

II

1. minėta, kad konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegu-žės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“.

2. konstitucinio teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitu-cinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). konstitucinis teis-mas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (kons-titucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). konstitucinis teismas privalo užtikrinti konstitu-cinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktri-na bei precedentais (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). nuo konstitucinio teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir konstitucinio teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (konstitucinio teis-mo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jo-kio konstitucinio teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktri-nos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien konstitucinio teismo sudėties pasikeitimas) (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

konstitucinis teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitu-cines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė la-biau apginti, apsaugoti konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankes-nes sąlygas įgyvendinti konstitucijoje deklaruotus tautos siekius, kuriais grindžiama pati konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų


garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalini-mui iš teisės sistemos (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spa-lio 24 d. nutarimai).

oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičia-ma konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos konstitucijos viršeny-bės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pako-reguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas ati-tinkamame konstitucinio teismo akte (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spa-lio 24 d. nutarimas).

3. konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, priimtame konstituci-nės justicijos byloje dėl prezidento rinkimų įstatymo nuostatos atitikties konstituci-jai, atskleidžiant konstitucinę apkaltos sampratą pažymėta:

– konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių instituci-jų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad visos valstybės valdžią vykdančios instituci-jos – seimas, Respublikos prezidentas, vyriausybė, teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta tautos pri-imtai konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi konstituci-ja, teise, tautos ir Lietuvos valstybės interesais;

– valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasi-tikėjimą, tačiau kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikė-ti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi konstitucija, teise ir joms paklūsta, o konsti-tucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiks-mais diskredituoja valstybės valdžią;

– viena iš valstybės pareigūnų viešos demokratinės kontrolės formų yra konsti-tucinis apkaltos institutas: pagal konstitucijos 74 straipsnį už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos prezidentas, konstitu-cinio teismo pirmininkas ir teisėjai, aukščiausiojo teismo pirmininkas ir teisėjai, apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti paša-


linti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas sei-mo nario mandatas;

– konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros – institutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respub likos prezidentui, seimo nariams, konstitucinio teismo pirmininkui ir tei-sėjams, aukščiausiojo teismo pirmininkui ir teisėjams, apeliacinio teismo pir-mininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės val-džios pareigūnų, nepaisančių konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis konstitucija, teise, tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskre-ditavę valstybės valdžią.

4. nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą dėl prezidento rinkimų įstatymo nuostatos, pagal kurią asmuo negalėjo būti renkamas Respublikos prezidentu, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo seimo nario mandato panaikinimo apkal-tos proceso tvarka praėjo mažiau kaip 5 metai, atitikties konstitucijai (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas), konstitucinis teismas inter alia pažymėjo, kad seimo narių, vyriausybės narių, konstitucinio teismo teisėjų, kitų teismų teisė-jų, valstybės kontrolieriaus priesaika, kaip ir Respublikos prezidento priesaika, nėra vien formalus ar simbolinis aktas; atsižvelgiant į tai, kad nurodytų valstybės parei-gūnų priesaikos institutas, priesaikos turinys yra įtvirtinti konstitucijoje, šių asme-nų duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius; nurodytų valstybės pareigūnų priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad duodami priesaiką nurodyti asmenys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika; nuo priesaikos davimo jiems atsiranda konstitucinė pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokio-mis aplinkybėmis jos nesulaužyti.

atskleidęs Respublikos prezidento priesaikos konstitucinę teisinę reikšmę, konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo:

– konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos pre-zidentas, kurio veiksmai konstitucinio teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidu-siais konstituciją, o jis pats – sulaužiusiu priesaiką, ir kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų konstitucijos pažeidimą seimo buvo pašalintas iš užimamų pareigų, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu konstitucijos;

– asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos prezidentu, davė tautai Respublikos prezidento priesaiką, po to ją sulaužė, šitaip šiurkščiai pažeisdamas konstituciją, ir už tai apkaltos proceso tvarka seimo – tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal konstituciją negali dar kartą prisiekti tautai, nes visada kiltų ir nie-kada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patiki-mumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika tautai, ar šis asmuo vėl nesu-


laužys tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika tautai nebus fiktyvi.

atsižvelgiant į tai, kad pagal konstituciją prisiekti turi ne tik Respublikos pre-zidentas – valstybės vadovas, bet ir seimo nariai, vyriausybės nariai, konstitucinio teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, valstybės kontrolierius, konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime taip pat konstatuota:

„konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai asmuo, kurio sei-mo nario mandatas už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos prezidento, kons-titucinio teismo pirmininko ir teisėjo, aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisėjo, apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, pagal konstituciją niekada nega-li būti renkamas Respublikos prezidentu, seimo nariu, negali užimti konstitucinio teismo teisėjo, aukščiausiojo teismo teisėjo, apeliacinio teismo teisėjo, kito teismo teisėjo, vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. negali užimti tokių konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal konstituciją yra susie-ta su konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. kitoks konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkš-tų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų konstitucijos pažeidi-mą esme ir paskirtimi, su konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ky-lančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų pa-klūsta tautos priimtai konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vado-vaujasi konstitucija, teise, tautos ir Lietuvos valstybės interesais. kitoks konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės prin-cipu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.“

konstitucinis teismas minėtame nutarime pabrėžė, kad Respublikos preziden-to, kaip ir bet kurio kito konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio priesaiką, šiurkščiai pažeidusio konstituciją, pašalinimas iš užimamų pareigų apkal-tos proceso tvarka nėra savitikslis; apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet ir daug platesnė – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems konstituciją, sulaužiusiems priesai-ką, užimti tokias konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu; apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkš-čiai pažeidusio konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias konstitucijo-je numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda konstituci-joje numatytą priesaiką.


5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikin-tas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų konstitucijos pažei-dimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos prezidento, konstitucinio teismo pirmininko ir teisėjo, aukščiausiojo teismo pirmi-ninko ir teisėjo, apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio prie-saikos instituto, įtvirtinto inter alia konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra nu-matyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų konstitucijos pažeidimą seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo sei-mo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepa-žeidusiu konstitucijos ir galėtų duoti seimo nario priesaiką, taip pat iš konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems konstituciją, sulaužiusiems priesai-ką, užimti tokias konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų suda-romos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta tautos priimtai konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi konstitucija, teise, tautos ir Lie-tuvos valstybės interesais. atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos prezidento, kons-titucinio teismo pirmininko ir teisėjo, aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisėjo, apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas seimo nariu pagal kons-tituciją būtų beprasmis, nes jis pagal konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų pri-siekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstitu-ciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susiju-sių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.

6. konstitucinis teismas, minėtame 2004 m. gegužės 25 d. nutarime pažymėjęs, kad vienas iš konstitucijos 74 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriems esant tam tik-ras tame straipsnyje nurodytas valstybės pareigūnas gali būti pašalintas iš užimamų pareigų, gali būti panaikintas jo seimo nario mandatas, yra „paaiškėjus, kad padary-tas nusikaltimas“, konstatavo, jog:

– nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė konsti-tuciją ar sulaužė priesaiką, kad jis savo veikloje nesivadovavo konstitucija, tautos ir


Lietuvos valstybės interesais ir pan.; kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad tiesiogiai nesisieja su konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, šiurkščiu konstitucijos pažeidimu;

– iš konstitucijos 74 straipsnio, 56 straipsnio 2 dalies nuostatų kyla tai, kad nu-sikaltimas, kuriuo kartu nėra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužyta priesaika, ne-sukelia tokių pačių konstitucinių teisinių padarinių, kaip nusikaltimas, kuriuo kartu yra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužyta priesaika;

– konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, atlikęs teismo nuospren-džiu paskirtą bausmę, gali būti renkamas seimo nariu, reiškia, jog konstitucijoje ne tik nėra nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos pro-ceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, – konstitucija, darydama mi-nėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį rinkti seimo nariu.

7. pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – konstitucijos virše-nybės principas, įtvirtintas konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja konstitucija, taip pat 6 straips-nio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas ak-tas (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukš-čiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati konstitucija įtvirti-na mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja konsti-tucijai; šiuo atžvilgiu konstitucijoje įtvirtintas konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konsti-tuciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati konstitucija; konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir kons-titucinis teisinės valstybės principas (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lap-kričio 20 d. sprendimas).

8. konstitucija yra vientisas aktas (konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). konstitu-cinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucijos principai ir normos suda-ro darnią sistemą, kad nė vienos konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucijoje įtvir-tinta vertybių pusiausvyra.

konstitucinio teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal konstituciją įgalio-jimus oficialiai aiškinti konstituciją turi tik konstitucinis teismas; būtent konstitucinis teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: konstitucinio teismo aktuose yra


aiškinamos konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinė-je doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tar-pusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. konstitucinis teismas, oficialiai aiškindamas konstituciją, turi užtikrinti konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

konstitucinio teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti konstituciją, savo jurispru-dencijoje pateikti oficialią konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios konstitu-cijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, konstitucinis teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios tei-sės aktus; kitoks konstitucinio teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią kons-titucinio teismo konstitucinę paskirtį (konstitucinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

konstitucinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal kons-tituciją visi konstitucinio teismo aktai, kuriuose aiškinama konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikan-čias institucijas (pareigūnus) (konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami konstituciją, privalo paisyti oficia-liosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs konstitucinis teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konsti-tucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti konstituciją turi tik konstitucinis teismas, būtų nepaisoma konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

9. nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, jog aiškindamas konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės princi-pą, konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad:

– konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hie-rarchiją, kurioje konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nu-statytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje konstitucijoje;

– konstituciniam teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos prezidento aktą (jo dalį), vyriausybės teisės aktą (jo dalį) priešta-raujančiu konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – seimui, Respublikos prezidentui, vyriausybei – pagal konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai (konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

– priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto konstitucinio teismo jurisprudencija, inter


alia joje (konstitucinio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficia-lioji konstitucinė doktrina – konstitucijos nuostatų (konstitucijos normų ir prin-cipų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti konstitucinio teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nu-tarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisda-mas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbta-me ir įsigaliojusiame konstitucinio teismo nutarime išdėstytą konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (konstitucinio teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

– konstitucinio teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (konstitu-cinio teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutari-mai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

iš konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priim-tais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesi-derina su konstitucinio teismo aktuose išdėstyta konstitucijos nuostatų samprata. jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statu-są. kitoks konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda).

III

1. minėta, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į europos Žmogaus teisių teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįž-tamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į seimą buvo pri-pažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu konvencijos protokolo nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

taip pat minėta, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, ku-ris už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvar-ka buvo pašalintas iš Respublikos prezidento, konstitucinio teismo pirmininko ir teisėjo, aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisėjo, apeliacinio teismo pirmininko


ir teisėjo pareigų, yra implicitinė ir kyla iš visuminio konstitucinio teisinio regulia-vimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia konstituci-jos 59 straipsnyje, taip pat iš konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto; asmens, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesai-kos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos prezidento, konstitucinio teismo pirmininko ir teisėjo, aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisėjo, apeliacinio teismo pirmininko ir teisė-jo pareigų, rinkimas seimo nariu pagal konstituciją būtų beprasmis, nes toks asmuo pagal konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Res-publikai ir įgyti tautos atstovo teisių.

taigi minėtas europos Žmogaus teisių teismo sprendimas reiškia, kad konven-cijos protokolo nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respub-likos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos prezidento, kons-titucinio teismo pirmininko ir teisėjo, aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisėjo, apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam seimo nariu, yra nesuderinamos su konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straips-nio, nuostatomis.

2. konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos protokolas nr. 1, yra seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. konvencija ra-tifikuota seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respubli-kai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. konvencijos protokolas nr. 1 seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavi-mo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

pagal konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvie-nam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui konvencijoje įtvirtintas teises ir lais-ves, o pagal konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį europos Žmogaus teisių teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir konvencijos protokole nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei europos Žmogaus teisių teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais konvencijos straipsniais ir visos konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). pabrėž-tina, kad konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios


valstybių lygybės principu; konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionali-nių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, konvencijos ir jos protokolų da-lyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti konvencijos ir jos protoko-lų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia europos Žmogaus teisių teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sis-temų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacio-nalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia europos Žmogaus tei-sių teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo nr. 27238/95).

taip pat pažymėtina, jog europos Žmogaus teisių teismas įsteigtas siekiant už-tikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal konvenciją ir jos protokolus (konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausi-mus, jam pateikiamus kreipiantis pagal konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (kon-vencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant europos Žmogaus teisių teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsulta-cines išvadas konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

taigi europos Žmogaus teisių teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyven-dinant konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompeten-cijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. nors europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktua li ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia konstituci-nio teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti konstituciją.

3. minėta, kad valstybių, konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasi-rinkti konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia europos Žmogaus teisių teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) tei-sės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarp-tautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (konstitucinio teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). pa-gal konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. aiškindamas šią kons-titucijos nuostatą konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog seimo ra-tifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (konstitucinio teismo 1995 m.


sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. ba-landžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). taigi Lietuvos teisinėje sistemoje konvencija turi įstatymo galią (konstitucinio teismo 2007 m. sausio 16 d. nutari-mas). Įstatymo galią turi ir jos protokolas nr. 1.

pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, doktrininė nuostata, jog seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių su-tarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks tei-sinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią konstituciją) nustato tokį tei-sinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti tai-koma tarptautinė sutartis (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). taigi tais atvejais, kai seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju konstitucijoje, to-kios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

4. vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipa-reigojimus būtina atsižvelgti į konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucijos viršenybės principą. kaip pabrėžė konstitucinis teismas, Lietuvos Respublikos teisi-nė sistema grindžiama tuo, kad konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar ki-tas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas kons-titucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų konstitucijos nuostatoms (konstitucinio teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nu-tarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendin-ti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (konstitucinio teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). tai taikytina ir konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti konvencijoje pripažįstamų teisių ir lais-vių teisinės gynybos (konstitucinio teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).

5. minėta, kad nuo konstitucinio teismo precedentų, sukurtų priėmus spren-dimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstitu-ciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuo-statų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, panei-giama konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės ins-titutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institu-


tų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisi-nė sistema grindžiama tuo, kad konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar ki-tas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

vadinasi, europos Žmogaus teisių teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

6. kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisi-imtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarp-tautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (kons-titucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą konvencijos protokolo nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama konstitucijos viršenybės principu, vienintelis bū-das pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) konstitucijos pataisą (-as).

IV

Dėl Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redak-cija) atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar seimo rinkimų įstaty-mo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija) neprieštarauja konstituci-jos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. abejonę dėl seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) atitikties konstitucijai pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo manymu, seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, nesivadovavo oficialiąja konstitucine doktrina, iš-dėstyta konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, priimtame konsti-tucinės justicijos byloje dėl prezidento rinkimų įstatymo nuostatos, kuri iš esmės analogiška ginčijamai seimo rinkimų įstatymo nuostatai. pareiškėjo nuomone, sei-mas, nustatydamas tokį pat teisinį reguliavimą, koks jau buvo pripažintas antikons-


tituciniu, viršijo konstitucijoje nustatytas seimo galias, įstatymu nustatė kitokį nei konstitucijoje asmens, apkaltos proceso tvarka pašalinto iš užimamų pareigų ar ne-tekusio seimo nario mandato, išrinkimo į seimą teisinį reguliavimą, atvirai ignoravo minėtą konstitucinio teismo nutarimą ir mėgino įveikti jį įstatymu.

3. minėta, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatyta: „seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario manda-tą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai.“

minėta ir tai, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) yra nustatytas terminas (ketveri metai nuo sprendimo pašalinti as-menį iš užimamų pareigų ar panaikinti jo seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos), kuriam pasibaigus asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, gali būti renkamas seimo nariu.

4. kaip konstatuota konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, ku-riame suformuluota teisinė pozicija (ratio decidendi) turi precedento reikšmę ir sais-to konstitucinį teismą, pagal konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos prezi-dento, konstitucinio teismo pirmininko ir teisėjo, aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisėjo, apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo seimo nario mandatas, pagal konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos prezi-dentu, seimo nariu, niekada negali užimti konstitucinio teismo teisėjo, aukščiausiojo teismo teisėjo, apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, vyriausybės nario, valsty-bės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių konstitucijoje nurodytų pa-reigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

taigi seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redak-cija) nustatytas teisinis reguliavimas nesiderina su konstitucijos reikalavimu, kad asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos pro-ceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo seimo nario mandatas, niekada nebūtų renkamas seimo nariu.

5. konstatuotina, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nuostata, pagal kurią asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą pašalino iš užimamų parei-gų, panaikino jo seimo nario mandatą, praėjus ketveriems metams gali būti renkamas seimo nariu, yra pažeidžiama: konstitucijos 59 straipsnio 2, 3 dalys, kuriose įtvirtinta seimo nario priesaikos esmė ir jos paskirtis; įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos kons-titucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 straipsnis, kuriame nustatyta seimo nario priesaika; konstitucijos 82 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta Respublikos prezidento priesai-kos esmė ir jos paskirtis; konstitucijos 104 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti konstituci-nio teismo teisėjo priesaiką; konstitucijos 112 straipsnio 6 dalis, įtvirtinanti asmens,


paskirto teisėju, priesaiką; konstitucijos 74 straipsnis, kuriame nustatyta seimo teisė apkaltos proceso tvarka už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą pa-šalinti iš užimamų pareigų Respublikos prezidentą, konstitucinio teismo pirmininką ir teisėjus, aukščiausiojo teismo pirmininką ir teisėjus, apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, panaikinti seimo nario mandatą; konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato konstitucija ir rinkimų įstatymai. nurodyta seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nuostata taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

6. minėta, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad draudimas asmeniui, kurį seimas apkaltos proceso tvarka yra pašalinęs iš užimamų pareigų ar panaikinęs jo seimo nario mandatą, būti renkamam seimo nariu, jeigu nuo sprendimo pašalinti jį iš užimamų pareigų ar pa-naikinti jo seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai, visiems konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims, kuriuos seimas yra pašalinęs iš užimamų pareigų, yra panaikinęs jų seimo nario mandatą, yra taikomas esant bet ku-riam konstitucijos 74 straipsnyje nustatytam pagrindui: už šiurkštų konstitucijos pa-žeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas.

minėta ir tai, kad nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, jog asmuo kartu pažeidė konstituciją ar sulaužė priesaiką; kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio po-būdžio, kad tiesiogiai nesisieja su konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, šiurkščiu konstitucijos pažeidimu.

vadinasi, pagal seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį (2012 m. kovo 22 d. redakcija) seimo nariu ketverius metus negali būti renkamas ir toks asmuo, kurį sei-mas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužy-ta priesaika, padarymą.

7. kaip minėta, konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, atlikęs teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, gali būti renkamas seimo nariu, reiškia, jog konstitucijoje ne tik nėra nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų, buvo panaikin-tas jo seimo nario mandatas už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, – konstitucija, darydama minėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį rinkti seimo nariu.

taigi seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakci-ja), pagal kurią seimo nariu negali būti renkamas ir toks asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, yra nustatytas kitoks reikalavimas (sąlyga) asmeniui, kuris gali būti ren-kamas seimo nariu, negu tas, kuris įtvirtintas konstitucijoje.

8. konstatuotina, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas as-


muo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista kons-titucija, sulaužyta priesaika, padarymą, nesiderina: su konstitucijos 74 straipsniu, kuriame nustatyta seimo teisė apkaltos proceso tvarka už šiurkštų konstitucijos pa-žeidimą, priesaikos sulaužymą pašalinti iš užimamų pareigų Respublikos preziden-tą, konstitucinio teismo pirmininką ir teisėjus, aukščiausiojo teismo pirmininką ir teisėjus, apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, panaikinti seimo nario mandatą; su konstitucijos 56 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią seimo nariu negali būti renkamas asmuo, nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį; su konstitucijos 34 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato konstituci-ja ir rinkimų įstatymai.

9. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad:1) seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nuo-

stata „jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario man-datą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai“ prieštarauja konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 59 straipsnio 2, 3 dalims, 74 straipsniui, 82 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 6 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucijos įsiga-liojimo tvarkos“ 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužy-ta priesaika, padarymą, prieštarauja konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui.

10. kaip minėta, konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstata-vo, kad pagal konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė konstituciją, sulaužė prie-saiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė konstituciją, sulaužė priesaiką, ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos prezidento, konstitucinio teismo pirmininko ir teisėjo, aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisė-jo, apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo seimo na-rio mandatas, pagal konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos prezidentu, seimo nariu, niekada negali užimti konstitucinio teismo teisėjo, aukščiausiojo teis-mo teisėjo, apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, vyriausybės nario, valstybės kont rolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių konstitucijoje nurodytų pa-reigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

minėta, jog seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. re-dakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad asmuo, kurį seimas už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pa-šalino iš užimamų pareigų, panaikino jo seimo nario mandatą, praėjus ketveriems metams gali būti renkamas seimo nariu, taip pat kad seimo nariu negali būti renka-mas toks asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų,


panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pa-žeista konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą.

Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad:1) seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nuo-

stata „jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario man-datą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai“ prieštarauja konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 59 straipsnio 2, 3 dalims, 74 straipsniui, 82 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 6 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucijos įsiga-liojimo tvarkos“ 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužy-ta priesaika, padarymą, prieštarauja konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui.

taigi konstatuotina, kad seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama kons-titucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal konstituciją inter alia seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, ku-ris šiurkščiai pažeidė konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo seimo nario mandatas, įsta-tymų leidėjas mėgino įveikti konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo ga-lią ir pažeidė iš konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su konstitucinio teismo nutarime išdėstyta konstitucijos nuostatų samprata, konstituci-jos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 da-lyje įtvirtintą konstitucijos viršenybės principą, viršijo konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.

11. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad:1) seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija)

nuostata „jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo na-rio mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai“ prieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1, 2 da-lims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą už to-kio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista konstitucija, sulaužyta priesaika, pada-rymą, prieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.


vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 42-2042) nuostata „jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario mandatą įsiga-liojimo dienos nepraėjo ketveri metai“ prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 59 straipsnio 2, 3 dalims, 74 straipsniui, 82 straipsnio 1 daliai, 104 straips-nio 2 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, 112 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 da-lis (2012 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 42-2042) tiek, kiek joje nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį seimas apkaltos proceso tvarka paša-lino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos konstitucija, sulaužyta priesai-ka, padarymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.




42

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 301 STRAIPSNIO 2 DALIES (2007 M. GRUODŽIO 13 D.

REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdy-je 2012 m. rugsėjo 19 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 34/2009-11/2011-33/2011 pagal konstitucinio teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimu į vieną bylą sujungtus pareiškėjų – Lazdijų rajono apylinkės, vil-niaus miesto 4 apylinkės, Zarasų rajono apylinkės teismų prašymus ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymai nr. 1b-43/2009, 1b-10/2011, 1b-41/2011).

konstitucinis teismas nustatė:

I

pareiškėjų – Lazdijų rajono apylinkės, vilniaus miesto 4 apylinkės, Zarasų rajo-no apylinkės teismų prašymai grindžiami šiais argumentais.

administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir atpk) 1302 straipsnyje už pakartotinį transporto priemonių vairavimą vairuotojams esant neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų inter alia yra numatytas privalomas transporto priemonės konfiskavimas, todėl tai-kant ginčijamą atpk 301 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija), pagal kurią asmenims, padariusiems atpk 1302 straipsnyje numatytą administracinį tei-sės pažeidimą, negali būti paskirta mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta mi-nimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, transporto priemonė visuomet turi būti konfiskuojama. siekiant užtikrinti teisingą teismo procesą ir veiksmingą savininko teisių gynybą, transporto priemonės savininkui turi būti suteikta galimybė įrodyti, kad jis nėra at-

◆ DĖL TEISMO ĮGALIOJIMŲ SUŠVELNINTI ATPK NUSTATYTĄ SANKCIJĄ 43

sakingas už jo nuosavybės panaudojimą darant pažeidimą. tačiau net ir tuo atveju, kai savininkas įrodo, kad nėra atsakingas už jam priklausančios transporto priemo-nės panaudojimą darant atpk 1302 straipsnyje numatytą pažeidimą, teismas negali nesivadovauti ginčijama atpk 301 straipsnio 2 dalimi (2007 m. gruodžio 13 d. redak-cija) ir nekonfiskuoti tokios transporto priemonės. taigi, pasak pareiškėjų, teismui, priimančiam sprendimą dėl administracinės nuobaudos už atpk 1302 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą skyrimo, nesuteikta teisė atsižvelgti į bylai reikšmin-gas aplinkybes ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad nustatyta administracinė nuobauda neturi būti taikoma. Dėl šios priežasties teisingu-mo vykdymas tampa formalus, o tai prieštarauja konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

be to, asmenys, padarę administracinius teisės pažeidimus, negali būti diskri-minuojami ir jiems negali būti teikiama privilegijų kokiais nors konstituciškai nepa-teisinamais pagrindais. tuo tarpu ginčijamoje atpk 301 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) asmenys, padarę administracinį teisės pažeidimą, numatytą šio kodekso 1302 straipsnyje, yra išskirti iš visų kitų administracinius teisės pažeidi-mus padariusių asmenų, nes jiems nustatytos ypatingos administracinės nuobaudos skyrimo taisyklės. Dėl to atpk 301 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redak-cija) prieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovo seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduoto-jo juliaus sabatausko rašytiniai paaiškinimai. suinteresuoto asmens atstovo teigimu, ginčijama atpk 301 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nepriešta-rauja konstitucijai. jo nuomonė grindžiama šiais argumentais.

Įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamą nuostatą, atsižvelgė į avaringumo dėl vairavimo esant neblaiviam ar apsvaigusiam statistinius duomenis, tokių pažeidimų pavojingumą ir dėl jų padaromą žalą. taip pat buvo įvertinta atpk 301 straipsnio nuostatų taikymo praktika, pagal kurią asmenys, kurie patraukti atsakomybėn už vai-ravimą esant neblaiviems ar apsvaigusiems nuo svaigiųjų medžiagų ir kuriems pa-skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, daugeliu atvejų kreipdavosi į teismą, o šis, pažeidėjui sumokėjus baudą, šią nuobaudą (teisės vairuoti transporto priemones atėmimą) paprastai panaikindavo. taip pažeidėjai išvengdavo realių apri-bojimų naudotis įgyta teise vairuoti transporto priemones ir nuobaudomis nebūdavo pasiekiama visų atpk 20 straipsnyje numatytų jų tikslų. taigi priimdamas ginčijamą nuostatą įstatymų leidėjas vykdė konstitucinę pareigą imtis priemonių, užtikrinan-čių kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumą nuo pavojingų teisės pažeidimų.

pasak suinteresuoto asmens atstovo, atsižvelgus į pastarųjų penkerių metų eismo įvykių statistinius duomenis, galima daryti prielaidą, kad įstatymo normų sugriežti-nimas, kaip viena pagrindinių priemonių saugiam eismui užtikrinti, buvo veiksmin-


gas – avarijų dėl neblaivių vairuotojų kaltės gerokai sumažėjo. tokių avarijų 2007 m. buvo 801, per jas žuvo 69 ir sužeista 1211 žmonių, o 2011 m. buvo 300 tokių avari-jų, 27 žuvusieji ir 432 sužeistieji. taigi ginčijama įstatymo nuostata buvo veiksminga kaip prevencinė priemonė.


konstatuoja:

1. kaip minėta, pareiškėjai – Lazdijų rajono apylinkės, vilniaus miesto 4 apy-linkės, Zarasų rajono apylinkės teismai prašo ištirti, ar atpk 301 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitu-cinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo turinio elementas, todėl prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams traktuotinas kaip prašy-mas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjų abejonės dėl atpk 301 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) atitikties konstitucijai iš esmės grindžiamos tuo, kad teismas, priimantis sprendimą dėl administracinės nuobaudos už atpk 1302 straipsnyje numatytą pa-žeidimą skyrimo, negali atsižvelgti į bylai reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad nustatyta administracinė nuobau-da – transporto priemonės konfiskavimas – neturi būti taikoma.

3. atpk 301 straipsnyje „mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas“, kurio 2 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjai, nustatyta:

„organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, at-sižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenuro-dytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnes-nę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

asmenims, kurie padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą šio kodekso 1302 straipsnyje, negali būti paskirta mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta mi-nimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskir-ta administracinė nuobauda.

organas (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą, priimtą vadovaujantis šio straips-nio 1 dalimi, privalo motyvuoti. sprendimą sankcionuoja apylinkės teismo teisėjas.“

atpk 30 straipsnio 2 dalyje (2000 m. vasario 17 d. redakcija) nustatyta:„skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidė-

jo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. atsakomybę leng vinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą nustato šio kodekso 31 ir 32 straipsniai.“


3.1. atpk 301 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija), kurią ginčija pareiškėjai, aiškintina kartu su atpk 1302 straipsnio nuostatomis.

atpk 1302 straipsnyje „pakartotinis transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų“ (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) buvo nustatyta:

„transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvai-gusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio pir-mojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dalyse, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straips-nyje numatytus pažeidimus, – užtraukia vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki ketverių metų su transporto priemonės konfiskavi-mu, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.“

atpk 1302 straipsnis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) buvo pakeistas seimo 2010 m. gruodžio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidi-mų kodekso 5, 21, 26, 27, 29, 35, 5122, 877, 891, 116, 123, 1241, 125, 127, 1302, 131, 1331, 1671, 1672, 17223, 185, 1878, 191, 192, 1921, 221, 222, 225, 226, 231, 239, 2413, 2414, 259, 2591, 260, 2602, 262, 263, 264, 266, 267, 268, 269, 271, 272, 276, 282, 288, 304, 306, 308, 313, 314, 320, 326, 329, 334, 336, 337, 3381 straipsnių pakeitimo ir papildy-mo, 1244, 1321, 1971, 315 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir kodekso papil-dymo 1154, 1245, 1246, 1922 straipsniais įstatymo 20 straipsniu. atpk 1302 straipsnyje „pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo nar-kotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų“ (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) nustatyta:

„transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio pirmojoje, ketvirto-joje ir penktojoje dalyse, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, – užtraukia vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki ketverių metų su transporto priemonės konfiskavimu, teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims – administracinį areštą nuo dvidešim-ties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu, o teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims, kuriems administracinis areštas ne-gali būti skiriamas, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šim-tų litų su transporto priemonės konfiskavimu.“

pažymėtina, kad atpk 1302 straipsnyje (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija), pa-lyginti su anksčiau šiame straipsnyje (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) buvusiu įtvirtintu teisiniu reguliavimu, papildomai nustatyta nuobauda teisės vairuoti trans-porto priemones neturintiems asmenims, kuriems administracinis areštas negali būti skiriamas, – bauda nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šimtų litų su transporto priemonės konfiskavimu.


taigi pagal atpk 1302 straipsnį (2007 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gruodžio 14 d. redakcijos) administracinė atsakomybė atsiranda asmeniui, kuris vairavo transporto priemonę (nesvarbu, ar jis turi teisę vairuoti transporto priemones, ar jos neturi) būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, po to, kai jam buvo paskirta administracinė nuobau-da už: 1) transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (atpk 126 straipsnio (2007 m. gruodžio 13 d. re-dakcija) 1 dalis); 2) transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, kai nustato-mas vidutinis arba sunkus neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustaty-mo (atpk 126 straipsnio (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) 4 dalis); 3) transporto priemonės vairavimą esant apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psi-chiką veikiančių medžiagų, apsvaigimo patikrinimo vengimą, taip pat narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo (atpk 126 straipsnio (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) 5 dalis); 4) kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), padarytą esant neblaiviam (girtam) arba apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotro-pinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (atpk 127 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gruodžio 14 d. redakcijos); 5) transporto priemonės vairavi-mą esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichi-ką veikiančių medžiagų, neturint teisės vairuoti ar neturint teisės vairuoti tos rūšies transporto priemonės, arba neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vengimą, taip pat alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų var-tojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo (atpk 129 straipsnis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija).

pažymėtina, kad pakartotinis transporto priemonių vairavimas vairuotojams esant neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichi-ką veikiančių medžiagų yra pavojingas administracinis teisės pažeidimas, sukeliantis padidintą pavojų transporto eismo saugumui, žmonių gyvybei, sveikatai bei turtui. atpk 1302 straipsnyje už šį pažeidimą numatyta pagrindinė nuobauda – teisės vai-ruoti transporto priemones atėmimas, administracinis areštas arba bauda ir papildo-ma nuobauda – transporto priemonės konfiskavimas.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad atpk 1302 straipsnio sankcijoje nustatyta minimali nuobauda vairuotojams už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narko-tinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai jiems buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse, 127 straips-nio 3 dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, – teisės vairuoti transporto prie-mones atėmimas trejiems metams su transporto priemonės konfiskavimu, šios teisės


neturintiems asmenims – dvidešimties parų administracinis areštas su transporto priemonės konfiskavimu (2007 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gruodžio 14 d. redakci-jos), o asmenims, kuriems administracinis areštas negali būti skiriamas, – keturių tūkstančių litų bauda su transporto priemonės konfiskavimu (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija), palyginti su kitomis atpk nustatytomis sankcijomis už kelių eismo tai-syklių pažeidimus, yra griežta.

3.2. ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą atpk 301 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija), aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 1 dalyje ir 1302 straipsnyje (2007 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gruodžio 14 d. redakci-jos) matyti, kad teismas neturi įgaliojimų asmeniui, padariusiam atpk 1302 straips-nyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (t. y. vairavusiam transporto priemonę neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką vei-kiančių medžiagų, kai jam buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse, 127 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnyje numatytus pa-žeidimus), atsižvelgdamas į šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje (2000 m. vasario 17 d. redakcija) nurodytas aplinkybes, t. y. padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo as-menybę, taip pat atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyta mi-nimali arba švelnesnės nuobaudos nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti admi-nistracinės nuobaudos.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal atpk 301 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) teismas asmeniui, pada-riusiam atpk 1302 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (t. y. vairavusiam transporto priemonę neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, psi-chotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai jam buvo paskirta administra-cinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse, 127 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus), kartu su pagrindine nuobauda visada turi skirti ir papildomą nuobaudą – transporto priemonės konfiskavimą. net jeigu trans-porto priemonės, kuri nuosavybės teise priklauso ne pažeidėjui, savininkas įrodo, kad jis nėra atsakingas už jos panaudojimą darant atpk 1302 straipsnyje numatytą pažeidimą, teismas pagal atpk 301 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 13 d. redak-cija) negali nekonfiskuoti tokios transporto priemonės.

4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra reikšmingos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su teismų įgaliojimais vykdyti teisingu-mą ir jų skiriamų nuobaudų individualizavimu.

4.1. konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, ku-rioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ne kartą yra konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimuo-se), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti konstitucijoje, įstatymuo-se ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę,


apsaugoti žmogaus teises ir laisves. iš konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (konstitucinio teismo inter alia 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo pri-ėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svar-biausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo tu-riniu nėra neteisingi. kaip ne kartą konstatuota konstitucinio teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina konstitucija (konstitucinio teismo inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sau-sio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

4.2. konstitucinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, in-dividualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (konstitucinio teismo inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

4.3. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog pa-gal konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatyme, kuriuo nustatoma asmenų administracinė teisinė atsakomybė, ne-galima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo (nuobaudų, jų dydžių), kad teismas, at-sižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, negalėtų individualizuoti griežtos nuobaudos, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkretų teisės pažeidimą. teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas by-lai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. ir, priešingai, teisinis regu-liavimas negali būti toks, kad teismui nebūtų leidžiama, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš konstitucijos ky-lantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingo sprendimo ir šitaip įvykdyti teisingumo, antraip būtų pažeisti iš konstitucijos, inter alia jos 109 straips-nio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, būtų nukrypta nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampra-tos, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

pažymėtina ir tai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, vi-suomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažei-dimas. atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimti-niai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu.


5. minėta, kad pagal ginčijamą atpk 301 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) teismas neturi įgaliojimų asmeniui, padariusiam atpk 1302 straips-nyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (t. y. vairavusiam transporto priemo-nę neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai jam buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse, 127 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnyje numatytus pa-žeidimus), atsižvelgdamas į šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje (2000 m. vasario 17 d. redakcija) nurodytas aplinkybes, t. y. padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, taip pat atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingu-mo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyto-ji minimali arba švelnesnės nuobaudos nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

6. konstatuotina, kad pareiškėjų ginčijamoje atpk 301 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu teismui neleidžia-ma individualizuoti atpk 1302 straipsnyje (2007 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gruo-džio 14 d. redakcijos) įtvirtintos griežtos nuobaudos, inter alia skirti teisės pažeidėjui mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnės nuobaudos nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

taigi tokiu atpk 301 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nu-statytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos susidaryti situacijoms, kai teismas negalės, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovauda-masis teise, nenusižengdamas iš konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams priimti teisingo sprendimo byloje ir šitaip įvykdyti teisingumo. taip pažeidžiami iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypstama nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respubli-kos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

7. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad atpk 301 straips-nio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 109 straips-nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. tai konstatavęs, konstitucinis teismas netirs, ar atpk 301 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai.

9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste, atsižvelgiant į pareiškėjų prašy-muose pateiktus argumentus dėl ne pažeidėjui, bet kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, kurios panaudotos darant atpk 1302 straipsnyje numaty-tą pažeidimą, konfiskavimo, paminėtina konstitucinio teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnio pirmosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos konstitucijai“ sufor-muluota pozicija dėl administracinės nuobaudos – daiktų, kurie buvo administraci-nio teisės pažeidimo (kontrabandos) įrankis, konfiskavimo.


minėtoje konstitucinės justicijos byloje buvo prašoma ištirti, ar atpk 26 straips-nio 1 dalies (1996 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostata „konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, šio kodekso 210 straips-nyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose“, pagal kurią administracinių teisės pažeidimų (kontrabandos) bylose numatomas daiktų, kurie buvo šio pažeidi-mo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas, nepaisant to, ar šie daiktai nuosavybės teise priklausė pažeidėjui, ar kitiems asmenims, laikinai perdavu-siems šį daiktą teisės pažeidėjui, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui.

konstitucinis teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime pripažino, kad minėta atpk 26 straipsnio 1 dalies (1996 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostata konstitu-cijai neprieštarauja.

minėtame konstitucinio teismo nutarime inter alia konstatuota:– turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, vi-

suomet tam tikru mastu rizikuoja, nes jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika; kadangi savininkas pagal sutartį (įgaliojimo, panaudos, nuomos ir pan.) turtą perda-vė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą – kontrabandą, jį prarado, savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribo-jama; tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo kontrabandos įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, todėl savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra, tačiau jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą; toks teisinių santykių sureguliavimas ginčijamu įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjo atsa-komybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asme-nų nubaudimas;

– kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas kontrabandai panau-dojo daiktą (automobilį ir kt.), kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas; šiuo atveju įstatymas gina savininko teises ir prieš sąžiningą šio turto įgijėją.

pažymėtina, kad šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir kai sprendžia-mas ne pažeidėjui, bet kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, ku-rios buvo panaudotos darant atpk 1302 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (pakartotinį transporto priemonių vairavimą vairuotojams esant neblai-viems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), konfiskavimo klausimas.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodek-so 301 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija; Žin., 2007, nr. 138-5641)


prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.


konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė gediminas mesonis Ramutė Ruškytė egidijus Šileikis algirdas taminskas Romualdas kęstutis urbaitis Dainius Žalimas


KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO (NR. 1B-18/2012) IŠTIRTI, AR LIETUVOS

RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO įSTATYMO 5, 6, 16, 18, 19, 20 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO įSTATYMO

8 STRAIPSNIO 2 DALIS, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2011 M. BIRŽELIO 29 D. NUTARIMO NR. 765 „DĖL LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. SAUSIO 25 D. NUTARIMO NR. 86 „DĖL LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO

PAŠALPŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO“ 2 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. liepos 5 d.Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – kau-

no apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-18/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis „ta apimtimi, kuria nustato, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms“, ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Res-publikos vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo nr. 86 „Dėl Ligos ir motinys-tės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas „ta apimtimi, kuria nustatoma, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mo-kėjimas yra baigiamas pagal galiojusią šio nutarimo 481 punkto redakcijos pirmoje pastraipoje nustatytą tvarką“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 da-liai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ 53


nustatė:

pareiškėjas – kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo administraci-nę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teis-mą su prašymu ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 dalis „ta apimtimi, kuria nustato, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms“, ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Res-publikos vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės so-cialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimas nr. 765) 2 punktas „ta apimtimi, kuria nustatoma, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusią šio nutarimo 481 punkto redakcijos pirmoje pastraipoje nustatytą tvarką“, nepriešta-rauja konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – kauno apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar konsti-tucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straips-nio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja (tiek, kiek nurodyta pareiškėjo) Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punktas.

1.1. seimas 2010 m. liepos 2 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris pagal šio įstaty-mo 8 straipsnio 1 dalį įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 2011 m. liepos 1 d.

pareiškėjas ginčija Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies atitiktį konstitucijai tiek, kiek šio-je dalyje nustatyta, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straips-nio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) nuo 2011 m. liepos 1 d. taikoma naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms. pa-reiškėjo teigimu, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa po to, kai vaikui sueina vieni metai, paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir kurie turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis ma-žesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), mokamas šios pašal-pos (bend ros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas, t. y. mažesnė motinystės (tėvystės) pašalpa, o tiems asmenims, kuriems mo-tinystės (tėvystės) pašalpa po to, kai vaikui sueina vieni metai, skiriama po 2011 m.

2012 m. liepos 5 d. sprendimas ◆54

liepos 1 d., esant toms pačioms sąlygoms, skiriama visa priklausanti skirti motinystės (tėvystės) pašalpa, nepaisant to, ar asmuo turi draudžiamųjų pajamų.

Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.“ naujai skiria-mų socialinio draudimo pašalpų reguliavimas buvo įtvirtintas Įstatymo 7 straipsniu, kuriuo buvo pakeistos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straips-nio inter alia 1, 4 dalys. Šio įstatymo 21 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. redakcija) 1, 4 dalyse inter alia nustatyta:

„1. <...>. jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pa-baigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. <...>

4. jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už mo-tinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.“

seimo 2010 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 1, 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsniu buvo pakeista dar neįsigaliojusi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. lie-pos 2 d. redakcija), tačiau šios dalies nuostata „jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mė-nesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas vyriausybės tvirtinamų Ligos ir moti-nystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka“ liko nepakeista.

taigi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 daly-je (2010 m. liepos 2 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redak-cija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) nustatytą teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa, kurią apdraustasis pasirenka gauti, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra 40 procentų pašalpos gavėjo kompen-suojamojo uždarbio dydžio, tik pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra mokama atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. antraisiais vaiko priežiū-ros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama neatsižvelgiant į šias pajamas.

iki Įstatymo įsigaliojimo 2011 m. liepos 1 d. paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms taikomoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), kurios nuostatos taikomos nuo 2010 m. lie-pos 1 d. naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms, buvo inter alia nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis <...> kol vaikui sueis dveji metai, – 75 pro-


centai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“, o iki Įstatymo įsigalioji-mo 2011 m. liepos 1 d. paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms taikomoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) buvo inter alia nustatyta, kad „jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamų-jų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašal-pų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas vyriausybės tvirtinamų Ligos ir mo-tinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. <...>“

taigi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 da-lyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) nustatytą teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri buvo mokama, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais buvo 75 procentai pašalpos gavėjo kom-pensuojamojo uždarbio dydžio, buvo mokama visą motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpį atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas.

priėmus Įstatymą, kurio 8 straipsnio 2 dalį pareiškėjas ginčija, cituotos Ligos ir mo-tinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, kurios taikomos iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms, pakito ne tik tuo aspektu, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamos motinystės (tėvystės) pašalpos antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais mokamos neatsižvelgiant į apdraustojo turėtas drau-džiamąsias pajamas, bet ir tuo aspektu, kad buvo nustatytas mažesnis motinystės (tė-vystės) pašalpos dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais – vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio buvo nustatytas 40 procentų dydis.

1.2. vyriausybė 2011 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo nr. 86 „Dėl Ligos ir moti-nystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigalio-jo 2011 m. liepos 1 d. vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punkte nustatyta: „nustatyti, kad jeigu ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusius teisės aktus.“

pareiškėjas ginčija vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punk-to atitiktį konstitucijai tiek, kiek šiame punkte nustatyta, kad jeigu motinystės, tė-vystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, jų mokėjimas yra baigiamas pagal iki 2011 m. bir-želio 30 d. galiojusią vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir vyriau-sybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimas nr. 86) patvirtintų Ligos ir motinystės sociali-nio draudimo pašalpų nuostatų 481 punkto pirmojoje pastraipoje nustatytą tvarką.

vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 1.8, 1.9 punktais, kurių nuostatos pagal šį vyriausybės nutarimą taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai


skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, pakeistos Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų inter alia 48 punkto pirmoji pastraipa, 481 punkto pir-moji pastraipa, kuriose inter alia yra nustatyta:

„48. <...>. jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pa-baigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. <...>

481. kai apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurios yra mažesnės už moti-nystės (tėvystės) pašalpą (kai mokamos dvi pašalpos, – už bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. <...>“

taigi šis Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose nustaty-tas teisinis reguliavimas yra analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija), 21 straips-nio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa, kurią apdraustasis pasirenka gauti, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų me-tais yra 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, tik pirmai-siais vaiko priežiūros atostogų metais yra mokama atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama neatsižvelgiant į šias pajamas.

iki vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 įsigaliojimo 2011 m. liepos 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos buvo skiriamos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus, kurių 48 punkto pirmojoje pastraipoje (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis <...> kol vaikui sukaks dveji metai, – 85 procentai (nuo 2010 m. liepos 1 d. – 75 procentai) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“, taip pat kurių 481 punkto pirmo-joje pastraipoje (2011 m. balandžio 13 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad „kai apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi pajamų, kurios yra mažesnės už motinystės (tėvystės) pašalpą (kai mokamos dvi pašalpos, – už bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas“.

taigi šis Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose nustatytas teisinis reguliavimas buvo analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socia linio drau-dimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri buvo mokama tol, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais buvo 75 procentai pašalpos ga-vėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, buvo mokama visą motinystės (tėvystės) pa-šalpos gavimo laikotarpį atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas.


2. pareiškėjo abejonės dėl ginčijamų Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punkto (toliau – ir ginčijamas teisinis regu-liavimas) atitikties konstitucijai grindžiamos tais pačiais argumentais.

2.1. pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo ati-tikties konstitucijos 23 straipsniui, remiasi konstitucinio teismo doktrinos fragmen-tu, kad „asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas išmokai gauti ir kuriam ši išmoka paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę“. pažymėtina, kad ši pareiškėjo nurodyta konstitucinio teismo doktrinos nuostata yra platesnės oficialiosios konstitucinės doktrinos dalis. konstitucinis teis-mas ne kartą yra konstatavęs, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitin-kamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę (konstitucinio teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. ba-landžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). pareiškėjas nutyli, kad ši jo nurodyta konstitucinio teismo doktrinos nuostata buvo suformuluota aiškinant konstitucijos 52 straipsnio nuostatą, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti šiame konstitucijos straipsnyje nurodytą senatvės pensiją, ir kad pagal oficialiąją konstitu-cinę doktriną būtent toks asmuo turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką (pen-siją), kuri prieš tai jam buvo paskirta ir mokama.

ginčijamas teisinis reguliavimas yra susijęs ne su konstitucijos 52 straipsnyje valstybės laiduojama teise gauti senatvės pensiją, o su vaikams auginti ir auklėti na-muose skirtų atostogų metu teiktina finansine parama, kuri yra viena iš konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų, todėl nu-rodytas oficialiosios konstitucinės doktrinos fragmentas niekaip nepagrindžia gin-čijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo konstitucijos 23 straipsniui. vadinasi, ši pareiškėjo prašymo dalis yra grindžiama ne teisiniais, o kitais motyvais, taigi šiuo po-žiūriu šis pareiškėjo prašymas laikytinas fiktyviu.

2.2. pasak pareiškėjo, abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konsti-tucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui jam kyla dėl to, kad yra nustatytos skirtingos sąlygos asmenims, auginantiems vaikus nuo vienų iki dvejų metų, dalyvauti darbo rinkoje, – jos priklauso nuo to, ar jiems motinystės (tėvystės) pa-šalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, ar nuo 2011 m. liepos 1 d. asme-nys, kuriems pašalpa paskirta nuo 2011 m. liepos 1 d., turi garantijas gauti visą darbo užmokestį be jokių apribojimų, t. y. neatsižvelgiama nei į darbo pobūdį (ar tai suderi-nama su vaiko priežiūra, ar ne), nei į gaunamą uždarbį (galima gauti bet kokio dydžio pajamas kartu su gaunama pašalpa). tuo tarpu asmenys, kuriems pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, praranda visą ar dalį darbo užmokesčio, kurį gauna (jei jį gauna) pašalpos mokėjimo laikotarpiu. taigi pareiškėjas mano, kad ginčijamu tei-siniu reguliavimu asmenys, esantys tokioje pačioje padėtyje, yra traktuojami skirtingai.

minėta, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnyje ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 48 punkto pirmojoje pas-


traipoje, 481 punkto pirmojoje pastraipoje nustatytas teisinis reguliavimas, galiojęs iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir nuo 2011 m. liepos 1 d., yra skirtingas inter alia tuo aspektu, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. antraisiais vaiko priežiūros atostogų me-tais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas ir vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuoja-mojo uždarbio dydžio yra nustatytas 40 procentų dydis, pagal kurį apskaičiuojamas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Šiame sprendime minėta, kad Įstatymas, kurio 8 straipsnio 2 dalį pareiškėjas ginči-ja, įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 2011 m. liepos 1 d. iš Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsniu (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.), matyti, jog nuostata, pagal kurią antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.

vadinasi, pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Ligos ir motinystės socialinio draudi-mo įstatymo 21 straipsnio (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. lie-pos 1 d.) nuostata, pagal kurią antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas drau-džiamąsias pajamas, yra taikoma tiems asmenims, kurie nebuvo įgiję teisės gauti mo-tinystės (tėvystės) pašalpą iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, kai galiojo ankstesnis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuris, pasak pareiškėjo, ribojo darbo užmokesčio gavimą antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais. pareiškėjas neanalizuoja ir nevertina šių nevienodoje padėtyje esančių asmenų grupių skirtumų. pareiškėjas taip pat neatsižvelgia į šios prašymo dalies kontekste svar-bias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pvz., į tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferen-cijuotą) reguliavimą tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

pareiškėjas teigia ir tai, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punkte nustatytą ginčijamą teisinį reguliavi-mą tiems draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, antraisiais vaiko priežiūros atos-togų metais mokama mažesnė motinystės (tėvystės) pašalpa, o tiems draudžiamųjų pa-jamų turintiems asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta po 2011 m. liepos 1 d., antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais mokama visa paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa. taigi pareiškėjas ginčija minėto teisinio reguliavimo atitiktį konstitu-cijos 29 straipsniui iš esmės dėl to, kad asmenys, kurie teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, pasak pareiškėjo, yra blogesnėje pa-dėtyje nei tie, kurie teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po 2011 m. liepos 1 d.

pareiškėjas, minėtu aspektu abejodamas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, pagal ku-rią šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socia-


linio draudimo pašalpoms, ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punkto, pagal kurį, jeigu motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusius teisės aktus, atitiktimi konstitucijos 29 straipsniui, nutyli, kad, kaip mi-nėta, Įstatymo 7 straipsniu buvo pakeista ne tik Ligos ir motinystės socialinio drau-dimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis – joje nustatyta, kad antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, bet ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, kurioje vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio yra nustatytas 40 procentų dydis, pagal kurį ap-skaičiuojamas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

taigi pagal Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą asmenys, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir kurie, pasak pareiš-kėjo, yra blogesnėje padėtyje nei tie asmenys, kuriems motinystės (tėvystės) pašal-pa paskirta po 2011 m. liepos 1 d., iš tikrųjų yra geresnėje padėtyje tuo aspektu, kad jiems nustatytas didesnis (75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio) motinystės (tėvystės) pašalpos dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais. vadinasi, pareiškėjas teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstitucijos 29 straipsniui. taigi pareiškėjo prašy-mas ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nuta-rimo nr. 765 2 punktas neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, yra grindžiamas ne teisiniais, o kitais motyvais.

2.3. pareiškėjas, nurodęs, kad motinystės apsauga yra iš konstitucijos kylanti valstybės pareiga, kad motinystės apsauga ir su ja susijusių garantijų apimtis negali būti paneigiama tam tikrais valstybės veiksmais, daro bendrą išvadą, kad „tam tikrų apribojimų taikymas motinoms, priklausomai nuo to, kada jos išėjo vaiko priežiūros atostogų, yra nepagrįstas ir prieštarauja konstitucijos 38 str. 2 d., 39 str. 1 d. ir 2 d. įtvirtintai šeimos ir motinystės apsaugos koncepcijai“.

Šiame kontekste paminėtina, jog konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja (konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. spren-dimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla nr. 14/03), 2006 m. kovo 29 d. sprendimai, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

2.3.1. pareiškėjas, teigdamas, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, nutyli savo prašymo kontekste ypač svarbią konsti-tucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotą oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad, pasirinkęs tokią konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuo-


jamos valstybės globos ir paramos formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skir-tos atostogos, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į jų paskirtį sudaryti tėvams sąlygas tam tikrą laiką patiems auginti ir auklėti vaikus namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla, taip pat į šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos paskirtį pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, gali nustatyti tokį teisinį re-guliavimą, pagal kurį ši parama būtų teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą.

minėta, kad pareiškėjo ginčijama Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis aiškintina kartu su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.), pagal kurią antraisiais vai-ko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas. pareiškėjas nuty-li, kad, įvertinęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 da-lies (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), pagal kurią vaiko priežiūros atostogų išleistam apdraustajam, atitinkamą mėnesį turinčiam draudžiamųjų pajamų, kurių dydis ma-žesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamas šios pašalpos ir tokių pajamų skir-tumas, o jeigu apdraustojo tokių pajamų dydis didesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą arba jai lygus, jam ši pašalpa nemokama, atitiktį konstitucijai, konstituci-nis teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad šiuo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu paneigiama konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija, ir šiuo aspektu nurodytas teisinis regu-liavimas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai. konstitucinis teismas minėtame nutarime taip pat konstatavo, jog vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nu-tarimu nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 481 punkto pirmojoje pastraipoje (2008 m. sausio 16 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), kurio, kaip minėta, konstitucinis teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nepripažino prieštaraujančiu konstitucijai tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama atsižvelgiant į tai, ar apdraustasis turi draudžiamųjų pajamų.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kurio atitiktis konstitucijai konstitucinio teismo buvo įvertinta (iš-tirta) ir kuris tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama atsižvelgiant į tai, ar apdraustasis turi draudžiamųjų pajamų, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, šiuo konstitucinio teismo įvertintu (ištirtu) aspektu yra analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.), kurios nuostatos pagal ginčijamą Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį yra taikomos iki 2011 m. birželio 30 d.


įskaitytinai paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms (būtent dėl to pareiškėjas ir ginčija Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies atitiktį konstitucijai).

taigi pareiškėjas iš esmės abejoja ir tokio turinio teisinio reguliavimo, kurio ati-tiktis konstitucijai yra įvertinta (ištirta) konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime, konstitucingumu. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 da-lies 3 punktą tai, kad prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai konstitu-ciniame teisme jau buvo tirta ir tebegalioja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nutarimas, yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą.

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsisa-kyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir vyriausy-bės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punktas neprieštarauja konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai.

2.3.2. pareiškėjas ginčija Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punkto atitiktį ir konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tiek, kiek antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama atsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas. konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.“ pareiškėjo prašyme nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ginčas būtų kilęs iš santykių, susijusių su dir-bančių motinų teise į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, t. y. atostogas, kurios yra įvardytos konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje.

be to, pareiškėjas nutyli konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pir-mosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos, kad pagal konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atos-togos būtų apmokamos atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą.

taigi konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, kuriai Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punkto atitiktį pareiškėjas gin-čija, yra įtvirtinta dirbančių motinų teisė į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo pirmosiomis vaiko gyvenimo savaitėmis, todėl pareiškėjo teiginys, kad konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai prieštarauja ginčijamas teisinis reguliavimas, kuris, pasak pa-reiškėjo, riboja tėvų teisę į antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais teiktiną finan-sinę paramą (kaip minėta, vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, inter alia jų metu teiktina finansinė parama, yra viena iš konstitucijos 39 straipsnio 1 daly-je garantuojamos valstybės globos ir paramos formų), teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstitucijos 39 straipsnio


2 daliai. vadinasi, pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir vy-riausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punktas neprieštarauja konstitu-cijos 39 straipsnio 2 daliai, yra grindžiamas ne teisniais, o kitais motyvais.

2.3.3. pareiškėjas, ginčydamas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punkto atitiktį konstitucijos 38 straips-nio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvys-tę ir vaikystę, remiasi vien bendro pobūdžio teiginiais, kad „motinystės apsauga yra iš konstitucijos valstybei kylanti pareiga“, kad „motinystės apsauga ir su ja susijusių garantijų apimtis negali būti paneigiama tam tikrais valstybės veiksmais“, nenurodo konkrečių garantijų, kylančių iš konstitucijos, ir kokias konkrečiai garantijas valsty-bė paneigė. tokie bendro pobūdžio teiginiai savaime nepagrindžia ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai.

Šiame kontekste pažymėtina, jog konstitucinis teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose konstitucijos nuosta-tose, inter alia jos 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir pa-rama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose.

Šiame sprendime konstatavus, kad, kaip minėta, pareiškėjas nepagrindė gin-čijamo teisinio reguliavimo savo nurodytu aspektu prieštaravimo konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, darytina išvada, kad pareiškėjas šiuo aspektu nepagrindžia ir ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo konstitucijos 38 straipsnio 2 da-liai, kurioje įtvirtintas bendras principas, detalizuotas neatsiejamai su ja susijusioje 39 straipsnio 1 dalyje.

2.4. savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę gauti tei-singą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, pareiškėjas grindžia tuo, kad dirbdamas asmuo į valstybinio socialinio draudimo fondą moka įmokas nuo visų gaunamų draudžiamųjų pajamų visose darbovietėse, šitaip prisidėdamas prie visų visuomenės narių, taip pat ir savo paties, socialinės apsaugos, kuri turi būti teikiama esant tam tikroms aplinkybėms, negalint tam tikrą laiką dirbti toje dar-bovietėje, kurioje dirbdamas jis mokėjo įmokas. pareiškėjo teigimu, „asmuo, kuris pradeda dirbti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, praktiškai dirba nemokamai (negauna motinystės (tėvystės) pašalpos ar jos dalies)“.

ginčijamas teisinis reguliavimas nėra susijęs su teise į socialinę apsaugą nedar-bo atveju, kuri įtvirtinta konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje (minėta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra susijęs su vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atosto-gų metu teiktina finansine parama, kuri yra viena iš konstitucijos 39 straipsnio 1 da-lyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų). kaip minėta, toks Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį finansinė parama vaikams


auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą, konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pripažintas kaip nepaneigiantis konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijos.

konstatuotina, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjo nurodyti atskiri (pavieniai) argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavi-mas prieštarauja konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

2.5. pareiškėjas, ginčydamas teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijos 52 straips-niui, remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad konstitucijos 52 straips-nyje įtvirtinta valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprū-pinti. pareiškėjas teigia, kad „konstitucijos 52 straipsnis įpareigoja įstatymų leidėją nu-statyti tokį teisinį socialinės paramos reguliavimą, kuris užtikrintų, šiuo atveju ligos pašalpos išmokėjimo būdą, kuris atitiktų socialinės paramos gavėjo teisėtus lūkesčius ir jo galimybes realiai gauti paramą, nesukurtų paramos gavėjui papildomų pareigų, taip pat neiškreiptų valstybės pareigos teikti piliečiams atitinkamą socialinę paramą ne tik paramos teikėjui, bet ir gavėjui tinkamu būdu“. Šis pareiškėjo teiginys yra susijęs su valstybės laiduojama socialine parama ligos atveju ir nėra susijęs su ginčijamu teisiniu reguliavimu – vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teiktina finan-sine parama, kuri yra viena iš konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos vals-tybės globos ir paramos formų. minėti pareiškėjo teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstitucijos 52 straipsniui. taigi ši pa-reiškėjo prašymo dalis yra grindžiama ne teisiniais, o kitais motyvais.

2.6. pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas, kuriuo valstybė, nustatyda-ma papildomus apribojimus (pašalpų mažinimą), nenumato galimybės asmeniui už-sidirbti trūkstamų pajamų kitais būdais, pažeidžia inter alia konstitucinius teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus.

pareiškėjas nenurodo, kaip, kada ir pagal kokią įstatymo, kito teisės akto normą pa-reiškėjo minimi asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kuris, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas.

iš tokio pareiškėjo argumentavimo galima suprasti, kad jis apskritai abejoja tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama atsižvelgiant į kitas šią pašalpą gaunančio apdraustojo draudžiamąsias pajamas, konstitucingumu. kaip minėta, būtent toks teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Ligos ir motinystės so-cialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) ir jis, kaip minėta, yra analogiškas nustatytajam Li-gos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruo-džio 4 d. redakcija). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, įvertinęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitiktį konstitucijai, konstitucinis teismas 2012 m. vasario 27 d. nu-tarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad tokiu Ligos ir motinystės socialinio


draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustaty-tu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vaiko priežiūros atostogų išleistam apdraustajam, atitinkamą mėnesį turinčiam draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už moti-nystės (tėvystės) pašalpą, mokamas šios pašalpos ir tokių pajamų skirtumas, o jeigu apdraustojo tokių pajamų dydis didesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą arba jai ly-gus, jam ši pašalpa nemokama, paneigiama konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvir-tinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. taigi minėtas konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nuta-rime įvertintas (ištirtas) teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad finansinė parama vai-kams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai.

konstatuotina, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjo nurodyti atskiri (pavieniai) argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavi-mas prieštarauja jo nurodytiems konstituciniams principams.

3. atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nors prašyme vartojama teisinė terminija, nei atskiri (pavieniai) argumentai, nei jų visuma teisiškai nepagrin-džia (ypač toks pareiškėjo pozicijos argumentavimas, kai, ginčydamas įstatyme nu-statyto teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai, jis nutyli kitą tame pačiame įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, paneigiantį jo poziciją, taip pat nutyli jo poziciją panei-giančias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas), kodėl, pareiškėjo nuomone, jo ginčijamas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nuta-rimo nr. 765 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja (tiek, kiek nurodyta pareiškėjo) konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 da-liai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punktas neprieštarauja konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas ne teisi-niais, o kitais motyvais.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą konstitu-cinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Šiame sprendime konstatuota ir tai, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiš-kėjo prašymą ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punktas neprieštarauja konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai.

4. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – kau-no apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 da-lis „ta apimtimi, kuria nustato, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms“, ir vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo nr. 765 2 punk-


tas „ta apimtimi, kuria nustatoma, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tė-vystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusią šio nutarimo 481 punkto redakcijos pir-moje pastraipoje nustatytą tvarką“, neprieštarauja konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – kauno apygardos administracinio teismo pra-šymą (nr. 1b-18/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straips-nio 2 dalis „ta apimtimi, kuria nustato, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms so-cialinio draudimo pašalpoms“, ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2011 m. birže-lio 29 d. nutarimo nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuos-tatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas „ta apimtimi, kuria nustatoma, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusią šio nutarimo 481 punkto redakcijos pirmoje pastraipoje nustatytą tvarką“, nepriešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.



66

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BANKŲ įSTATYMO

87 STRAIPSNIO 2, 3, 4 DALYS, LIETUVOS RESPUBLIKOS įMONIŲ BANKROTO įSTATYMO 35 STRAIPSNIO 3 DALIS NEPRIEŠTARAUJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vilniaus

apygardos teismo prašymą (nr. 1b-22/2012) „ištirti, ar: 1. LR bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija), nu-

statanti, kad antrąja eile tenkinami valstybės įmonės „indėlių ir investicijų draudi-mas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu, atitinka konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam privačios nuo-savybės apsaugos principui, 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo prin-cipui, konstitucijos 46 straipsniui, nustatančiam valstybei pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, bei konstituciniam teisinės valsty-bės principui; konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, saugančiai sąžiningos konkurenci-jos laisvę bei draudžiančiai monopolizuoti rinką;

2. LR bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) ta ap-imtimi, kuria nustatoma, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garanti-ja, tenkinami trečiąja eile, atitinka konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam privačios nuosavybės apsaugos principui, 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, konstitucijos 46 straipsniui, nustatančiam valstybei pareigą reguliuoti ūki-nę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, bei konstituciniams proporcin-gumo ir teisinės valstybės principams;

3. LR bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) ta apim-timi, kuria nustatyta, kad tik ketvirta eile tenkinami indėlininkų reikalavimai, susiję su privalomai draudžiamą indėlio sumą viršijančiu indėliu, neprieštarauja konstitu-cijos 46 straipsnio 2 daliai, įtvirtinančiai valstybei pareigą remti visuomenei naudin-gas ūkines pastangas ir nekliudyti reikštis bei plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų;

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO DALIES PRIĖMIMO IR DĖL PRAŠYMO DALIES GRĄŽINIMO 67

4. LR įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatoma, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenkinami trečiąja eile atitinka konstitucijos 23 straipsnyje įtvir-tintam privačios nuosavybės apsaugos principui, 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, konstitucijos 46 straipsniui, nustatančiam valstybei parei-gą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, bei konstituci-niam teisinės valstybės principui.“


nustatė:

pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar:– bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieš-

tarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenki-nami trečiąja eile, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniams proporcingumo, teisinės valstybės principams;

– bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad tik ketvirta eile tenkinami indėlininkų reikalavi-mai, susiję su privalomai draudžiamą indėlio sumą viršijančiu indėliu, neprieštarauja konstitucijos 46 straipsnio 2 daliai;

– Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakci-ja) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenkinami trečiąja eile, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas savo prašymo (nr. 1b-22/2012) re-zoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 2, 3, 4 dalys (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijai.

2. bankų įstatymo 87 straipsnyje (2004 m. kovo 30 d. redakcija) nustatyta:„1. pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santy-

kiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgi-mo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.

2. antrąja eile tenkinami valstybės įmonės indėlių ir investicijų draudimas rei-kalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar inves-

2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas ◆68

tuotojams, nurodytiems indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu.

3. trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija.

4. ketvirtąja eile tenkinami kiti banko kreditorių, išskyrus nurodytus šio straips-nio 1, 2, 3, 5 ir 6 dalyse, reikalavimai.

5. penktąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai pagal sandorius, turinčius vi-sus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius.

6. Šeštąja eile tenkinami banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdy-bos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai.“

3. pažymėtina, kad bankų įstatymo 87 straipsnis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas.

3.1. seimas 2004 m. lapkričio 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos antstolių įsta-tymo, notariato įstatymo, bankų įstatymo, centrinės kredito unijos įstatymo pa-keitimo įstatymą, kurio trečiojo skirsnio 1 straipsniu buvo pakeista bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) – joje išbrauktas žodis „privalo-mojo“ ir ji išdėstyta taip:

„trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija.“

bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) vėliau ne-buvo keičiama arba papildoma.

3.2. seimas 2011 m. balandžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos bankų įsta-tymo 38, 39, 40, 41, 44, 48, 54, 56, 58, 59, 60, 61, 64, 65, 67, 87 straipsnių, devintojo skirsnio pavadinimo, Įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildy-mo 701 straipsniu įstatymą, kurio 18 straipsniu pakeitė bankų įstatymo 87 straipsnio 4, 5 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija), papildė šį straipsnį nauja 6 dalimi, ir nusta-tęs, kad buvusi šio straipsnio 6 dalis laikytina 7 dalimi, pakeitė 7 dalį. minėto įsta-tymo, kuriuo inter alia buvo pakeistas bankų įstatymo 87 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalimi bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje (2004 m. kovo 30 d. redakcija) vietoj žodžio ir skaičiaus „ir 6“ buvo įrašyti skaičiai ir žodis „6 ir 7“ ir ji išdėstyta taip:

„ketvirtąja eile tenkinami kiti banko kreditorių, išskyrus nurodytus šio straips-nio 1, 2, 3, 5, 6 ir 7 dalyse, reikalavimai.“

bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis (2011 m. balandžio 21 d. redakcija) vėliau nebuvo keičiama arba papildoma.

4. pareiškėjas prašo ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.


pareiškėjas savo prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieštarauja inter alia konsti-tucijos 46 straipsnio 4 daliai. nutartimi, kuria kreipėsi į konstitucinį teismą, pareiš-kėjas argumentuotai atmetė bankrutuojančio ab banko „snoras“ kreditorių „astrave company Ltd“, „seatranscom Limited“ ir kt. prašymą kreiptis į konstitucinį teismą dėl bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies (2004 m. kovo 30 d. redakcija) atitikties in-ter alia konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai. vadinasi, pareiškėjas nesuabejojo, ar ban-kų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) prieštarauja inter alia konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, todėl šios konstitucijos nuostatos nurody-mas prašymo rezoliucinėje dalyje traktuotinas kaip techninė klaida.

taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 da-liai, 46 straipsnio 3, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, traktuo-tinas kaip prašymas ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis pareiškėjo prašymas yra grindžiamas atitinkamais teisiniais motyvais, taip pat atitinka kitus konstitucinio teismo įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl pra-šymas šia apimtimi priimtinas nagrinėti konstituciniame teisme.

5. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad vals-tybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenkinami trečiąja eile, ne-prieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniams proporcingumo ir teisinės valstybės principams.

nors pareiškėjas savo prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti bankų įstaty-mo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. kovo 30 d. redakcija) atitinkama apimtimi ati-tiktį konstitucijai, iš jo prašyme išdėstytų argumentų bei prie jo pridedamo minėto antstolių įstatymo, notariato įstatymo, bankų įstatymo, centrinės kredito unijos įstatymo pakeitimo įstatymo nuorašo matyti, kad jis iš tiesų ginčija bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) atitiktį konstitucijai.

pareiškėjas prašo ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nu-statyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenkinami trečią-ja eile, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straips-nio 3 daliai, konstituciniams proporcingumo ir teisinės valstybės principams. taigi pareiškėjas nurodytoms konstitucijos nuostatoms ginčija ne visą bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalį (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija), o tik jo nuostatą „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“.


be to, konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vienas iš konstituci-nio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balan-džio 10 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas ištirti, ar bankų įsta-tymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenkinami trečiąja eile, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniams proporcingumo ir teisinės valstybės principams, traktuoti-nas kaip prašymas ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkri-čio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


6. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškė-jo, nustatyta, kad tik ketvirta eile tenkinami indėlininkų reikalavimai, susiję su pri-valomai draudžiamą indėlio sumą viršijančiu indėliu, neprieštarauja konstitucijos 46 straipsnio 2 daliai.

pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnį teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai (2 dalies 5 punktas), suformuluotas teismo prašymas konstituciniam teismui (2 da-lies 6 punktas), prie teismo nutarties turi būti pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas (3 dalies 2 punktas).

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į jį su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja konstituci-jai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio sam-protavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja konsti-tucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos ati-tikties konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. taip pat konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstitucinio teismo įstatymą – ypač tais atvejais, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) buvo keičiami ir (arba) papildomi, – teismai, kreipdamiesi į konstitucinį teismą su prašymu ištir-


ti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstituci-jai, nutartyje privalo tiksliai nurodyti, kurios redakcijos teisės akto (jo dalies) atitiktis aukštesnės galios teisės aktui yra ginčijama.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad prie prašymo ištirti, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, turi būti pridedamas būtent tos redakcijos ginčijamo teisės akto (jo dalies) viso teksto nuorašas – „valstybės žiniose“ paskelbtas teisės akto tekstas.

pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalies atitikties konstitucijos 46 straipsnio 2 daliai.

minėta, kad bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija), kurią savo prašymo rezoliucinėje dalyje nurodo pareiškėjas, buvo pakeista ir išdėsty-ta 2011 m. balandžio 21 d. redakcija, kuri pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje bylo-je yra aktuali.

pareiškėjas prie prašymo nepridėjo bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalies (2011 m. balandžio 21 d. redakcija) nuorašo.

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas iš-tirti, ar bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad tik ketvirta eile tenkinami indėlininkų reikala-vimai, susiję su privalomai draudžiamą indėlio sumą viršijančiu indėliu, nepriešta-rauja konstitucijos 46 straipsnio 2 daliai, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų ir 3 dalies 2 punkto reikalavimų.

jei prašymas (jo dalis) neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašy-mas yra grąžinamas pareiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į kons-titucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

7. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas savo prašymo (nr. 1b-22/2012) re-zoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteik-tų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, tenkinami trečiąja eile, ne-prieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

seimas 2001 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įsta-tymą, kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. ne kartą buvo keičiamas arba papildomas ir Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis, inter alia jo 3 dalis, kuri buvo pakeista minėto 2004 m. lapkričio 4 d. priimto antstolių įstatymo, notaria-to įstatymo, bankų įstatymo, centrinės kredito unijos įstatymo pakeitimo įstatymo antrojo skirsnio 5 straipsniu ir 2008 m. gegužės 22 d. priimto Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 131, 18, 20, 21, 22, 23, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo priedu įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, kuri išdėstyta taip:


„3. antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja vals-tybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš europos sąjungos lėšų.“

seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos įmonių bankro-to įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeiti-mo ir papildymo, Įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymą, kurio 17 straipsniu Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnį papildė 8 dalimi. seimas 2012 m. birželio 19 d priėmė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11, 131 ir 35 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu pakeitė Įmonių bankro-to įstatymo 35 straipsnio 5 dalį. taigi Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 da-lis (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nei 2011 m. gruodžio 22 d. (redakcija, kurią prie Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies klaidingai nurodo pareiškėjas) pri-imtu įstatymu, nei vėliau priimtais įstatymais keista arba papildyta nebuvo.

nors pareiškėjas savo prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti Įmonių bankro-to įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitinkama ap-imtimi atitiktį konstitucijai, iš jo prašyme išdėstytų argumentų ir prie jo pridedamo minėto 2008 m. gegužės 22 d. priimto Įmonių bankroto įstatymo 1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 131, 18, 20, 21, 22, 23, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papil-dymo bei Įstatymo papildymo priedu įstatymo nuorašo matyti, kad jis iš tiesų ginči-ja Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) atitiktį konstitucijai.

pareiškėjas prašo ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje, pasak jo, nustatyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mo-kėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su vals-tybės garantija, tenkinami trečiąja eile, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui. pažymėtina, kad pareiškėjas, formuluodamas tokią prašymo apimtį, vietoj Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. redakci-ja) įtvirtintos antrosios eilės, kuria tenkinami inter alia reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei pri-valomojo sveikatos draudimo įmokų, dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pa-siskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, neteisingai nurodė trečią-ją eilę. taigi pareiškėjas nurodytoms konstitucijos nuostatoms ginčija ne visą Įmo-nių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalį (2008 m. gegužės 22 d. redakcija), o tik jo nuostatą „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudže-tą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija <...>“.


atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mo-kėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valsty-bės garantija, tenkinami trečiąja eile, neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavi-mai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės var-du pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija <...>“, neprieštarauja konsti-tucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.


vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straips-nio 2 dalimi, 28, 67, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. priimti pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar:– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo

30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straips-niui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkri-čio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straips-niui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija <...>“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

2. grąžinti pareiškėjui – vilniaus apygardos teismui prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek,


kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad tik ketvirta eile tenkinami indėlininkų rei-kalavimai, susiję su privalomai draudžiamą indėlio sumą viršijančiu indėliu, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 46 straipsnio 2 daliai.

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.



KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2012 m. rugsėjo 3 d. Nr. 2B-47Vilnius

Lietuvos Respublikos konstituciniame teisme 2012 m. liepos 19 d. gautas pa-reiškėjo – seimo narių grupės prašymas (nr.1b-20/2012) ištirti, ar „2012 m. birželio 6 d. vyriausybės nutarimas nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgy-vendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ pagal regulia-vimo apimtį ir normų turinį neprieštarauja konstitucijai – konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principams, konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, konstitucijos 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai bei įstatymams – civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalims, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 34 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 37 straipsnio 3 daliai“.

1. pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pa-grindimas su nuorodomis į įstatymus.

aiškindamas šią konstitucinio teismo įstatymo nuostatą konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitik-ties konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrin-džiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai. va-dinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straips-niai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punk-tai. prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrin-

2012 m. rugsėjo 3 d. potvarkis ◆76

džiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“.

pažymėtina ir tai, kad, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitu-cijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejo-ja, konkrečių konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškė-jo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių mo-tyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčija-mo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo ap-imtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti konstituciniame teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės insti-tucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinė-jimui (konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d. sprendimai).

2. atlikus pareiškėjo – seimo narių grupės prašymo išankstinį tyrimą nustaty-ta, kad prašyme pareiškėjo pozicija dėl ginčijamo teisinio reguliavimo apimties nėra aiškiai išdėstyta, t. y. neaišku, ar jis abejoja viso vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nu-tarimo nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas nr. 665), ar tik kai kurių šio vyriausybės nutarimo ir juo patvirtinto valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomo-se įmonėse tvarkos aprašo (toliau – ir aprašas) nuostatų atitiktimi prašyme nurody-toms konstitucijos ir atitinkamų įstatymų nuostatoms.

iš prašymo įžanginės ir rezoliucinės dalies galima daryti prielaidą, kad pareiškė-jas abejoja viso vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 atitiktimi visoms prašyme nurodytoms konstitucijos ir atitinkamų įstatymų nuostatoms. pareiškėjas nurodo kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, konstitucinio teis-mo suformuluotas aiškinant konstitucijos 46 straipsnį, 94 straipsnio 2 punktą, kons-titucinį teisinės valstybės principą, tačiau teisinių argumentų dėl viso vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 atitikties kiekvienam nurodytam konstituci-jos ir įstatymo straipsniui jis nepateikia, o samprotauja tik apie kai kurių vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 ir juo patvirtinto aprašo nuostatų atitiktį kai kuriems konstitucijos ar įstatymų straipsniams.

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – seimo na-rių grupės prašyme nėra aiškiai nurodyta teisinių motyvų, pagrindžiančių jo abejonę

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 77

dėl vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 prieštaravimo prašyme nuro-dytoms konstitucijos ir atitinkamų įstatymų nuostatoms.

3. pažymėtina, kad prašyme yra ir kitų trūkumų.3.1. prašyme keliamas klausimas inter alia dėl vyriausybės 2012 m. birželio 6 d.

nutarimo nr. 665 4 punkto, kuriame nustatyta, kaip tvarkomos valstybei tenkančios piniginės lėšos (turtas), atitikties konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 5 punktui.

pareiškėjas cituoja konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią vals-tybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, ir su šios nuostatos aiškinimu susijusią oficialiąją konstitucinio teismo doktriną. taip pat jis teigia, esą vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 4 punktu pažeidžia-mas vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 5 punktas, pagal kurį vyriausybė, remdamasi įstatymais, disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką.

konstatuotina, kad pareiškėjas nepaaiškina, kaip ir kodėl, jo nuomone, vyriau-sybė nesilaikė jai įstatymu pavesto įpareigojimo disponuoti valstybės turtu, nustatyti tokio turto valdymo ir naudojimo tvarką.

3.2. prašyme keliamas klausimas inter alia dėl aprašo 5 punkto, kuriame nusta-tyta, jog akcijų valdytojai privalo siekti, kad tam tikros aprašo nuostatos būtų tai-komos valstybės valdomos bendrovės dukterinėms ir paskesnės eilės dukterinėms bendrovėms, atitikties akcinių bendrovių įstatymo, taip pat civilinio kodekso nuo-statoms, pagal kurias akcininkų teisės gali būti apribotos tik įstatymu.

konstatuotina, kad pareiškėjas nepaaiškina, kaip aprašo 5 punkte nustatytu tei-siniu reguliavimu, pagal kurį įtvirtinta pareiga siekti, kad aprašo nuostatos būtų tai-komos dukterinėms įmonėms, yra apribojamos akcininkų teisės ir kaip konkrečiai pažeidžiami bendrovės valdybos įgaliojimai, teisės ir pareigos arba ribojamas valsty-bės valdomų įmonių ir jų dukterinių įmonių teisnumas.

3.3. prašyme keliamas inter alia dviejų aprašo nuostatų – 12.2 ir 15.1 papunk-čių – suderinamumo klausimas, nurodoma, kad šiose nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės valdomos įmonės turi užtikrinti valstybės investuo-to kapitalo grąžą, nesuderinamas su konstitucija ir įstatymais (pavyzdžiui, transporto veiklos pagrindų įstatymu). pažymėtina, kad iš prašymo neaišku, su kokiomis kons-titucijos, įstatymų nuostatomis minimas teisinis reguliavimas turėtų būti suderintas.

3.4. pareiškėjas nurodo, jog aprašo 15.2 papunktis, kuriame nustatyta, kad vals-tybės valdoma įmonė turi siekti pelningos veiklos, prieštarauja civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valstybės įsteigti juridiniai asmenys, nesiekiantys naudos sau, turi tenkinti viešuosius interesus.

konstatuotina, kad pareiškėjas nepaaiškina, kaip valstybės valdomos įmonės pelno siekimas gali prieštarauti viešųjų interesų tenkinimui, nenurodo, kodėl valsty-bės valdomos įmonės, siekdamos veikti pelningai, negali kartu siekti ir kito joms ke-liamo tikslo – teikti visuomenei svarbių ir naudingų paslaugų, t. y. nepaaiškina, kodėl pelno siekimas turėtų sumažinti jų teikiamų paslaugų kokybę.

2012 m. rugsėjo 3 d. potvarkis ◆78

3.5. pareiškėjas nurodo tam tikras nuostatas, įtvirtintas inter alia aprašo 18, 19.3, 24 punktuose, Xii skyriuje, ir teigia, kad jose įtvirtintas teisinis reguliavimas „neadekvačiai apsunkina vvĮ veiklą“, „turėtų būti vertinamas kaip biurokratinė našta, nesuteikianti pridėtinės vertės“ valstybės valdomai įmonei, „neatitinka visuo-tinai gerbtinų ebpo direktyvos rekomendacijų ir sukuria nepateisinamą administ-racinį mechanizmą“, tačiau iš jo samprotavimų neaišku, kokias konstitucijos ar kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatas ir kaip būtent galėtų pažeisti toks teisinis re-guliavimas.

3.6. pareiškėjas teigia, kad „aprašo 42.1 papunktis prieštarauja civiliniam ko-deksui“ ir „neatitinka civiliniame kodekse įtvirtinto juridinių asmenų skirstymo“, ta-čiau nepateikia šią jo poziciją pagrindžiančių aiškių teisinių motyvų.

3.7. pareiškėjas nurodo, kad aprašo 54 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, valstybės ir savivaldybių turto val-dymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, tačiau nepatei-kia šią jo poziciją pagrindžiančių aiškių teisinių motyvų.

4. apibendrinant minėtas pareiškėjo abejones konstatuotina, kad jis ne tik pra-šymo rezoliucinėje dalyje neprašo tirti vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 665 4 punkto, šiuo vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 5, 18, 24 punktų, 12.2, 15.1, 15.2, 19.3, 42.1 papunkčių, Xii skyriaus atitikties konstitucijos ir (arba) įstatymų nuostatoms, todėl neaišku, ar jam išvis dėl to kyla abejonių, bet ir nepatei-kia tokias abejones pagrindžiančių aiškių teisinių motyvų.

5. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – sei-mo narių grupės prašymas ištirti, ar „2012 m. birželio 6 d. vyriausybės nutarimas nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomo-se įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ pagal reguliavimo apimtį ir normų turinį neprieštarauja konstitucijai – konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principams, konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kons-titucijos 46 straipsnio 3 daliai, konstitucijos 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, kons-titucijos 128 straipsnio 2 daliai bei įstatymams – civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalims, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 da-lies 5 punktui, valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavi-mo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 34 straipsnio 1 dalies 1 punk-tui, 37 straipsnio 3 daliai“, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka inter alia konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 79

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 25 straips-nio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – seimo narių grupei prašymą nr. 1b-20/2012 ištirti, ar „2012 m. birželio 6 d. vyriausybės nutarimas nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir netur-tinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ pagal reguliavimo apimtį ir normų turinį neprieštarauja konstitucijai – konstituci-joje įtvirtintam teisinės valstybės, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principams, konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, konstitucijos 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai bei įstatymams – civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalims, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, vyriausy-bės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, valstybės ir savivaldybių turto valdy-mo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 34 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 37 straipsnio 3 daliai“.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

konstitucinio teismo pirmininkas Romualdas kęstutis urbaitis



2012 M. LIEPOS 1–RUGSĖJO 30 D.KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2012 m. liepos 4 d. potvarkiu nr. 2b-42 (Valstybės žinios, 2012, nr. 80-4186) priimtas pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-19/2012) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., 2012 me-tais nustatytas nuo 2 procentų iki 1,5 procento jų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, nenustačius sumažintų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-tybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 me-tų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalis tiek, kiek asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., 2012 metais nustatytas nuo 2 procentų iki 1,5 procento jų pajamų, nuo kurių skai-čiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2012 m. rugsėjo 3 d. potvarkiu nr. 2b-48 (Valstybės žinios, 2012, nr. 104-5283) priimtas pareiškėjo – vil-niaus miesto 1 apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-21/2012) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmosios pastraipos nuostata „tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuo-ti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba iš-nuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), kurie neviršija 0,04 ha teritori-jose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių tary-boms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono

◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 81

būdu besiribojančių nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės skly-pų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, arba išnuomoja-mi besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams“ tiek, kiek joje įtvirtintas laisvos valstybinės žemės plotų, įsiterpusių tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), pardavimas ne aukciono būdu besiribojančių nekilno-jamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktams.

parengė Arnoldas Matijošius

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

TEISINGUMO TEISMAS, NACIONALINIAI TEISMAI IR VALSTYBIŲ NARIŲ PAGRINDINIŲ

PRINCIPŲ APSAUGA

Prof. dr. Paolo MengozziEuropos Sąjungos Teisingumo Teismo generalinis advokatas

1. Susijusios problemos ir Italijos Konstitucinio Teismo sprendimas Granital

nuo teisingumo teismo sprendimo Van Gend en Loos1 priėmimo praėjo be-veik 50 metų. Įsteigus europos ekonominę bendriją (toliau – bendrija), remiantis šio sprendimo nuostatomis buvo pradėta kurti naują teisinę sistemą, kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai, ir jos yra pagrindinių asmens teisių apsaugos problematikos pagrindas, dėl kurio kilo ir vis dar kyla daug teisingu-mo teismo ir nacionalinių teismų diskusijų.

viena vertus, teisingumo teismas, remdamasis tuo, kad bendrijoje valstybių na-rių piliečiai yra laikomi jos teisinės sistemos subjektais, patvirtino, pirmiausia spren-dime Van Gend en Loos, kad viena iš steigiamosios sutarties nuostatų turi privalomąją galią ir suteikia asmens teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti, o neilgai tru-kus priimtame sprendime Costa prieš Enel2 jis teigė, kad valstybės narės negali prieš-tarauti bendrijos teisinei sistemai, kurią jos abipusiškai pripažino, ir teikti viršenybės vienašalei priemonei, kuri, jeigu būtų pradėta taikyti, būtų visiškai neveiksminga.

kita vertus, nacionaliniai teismai, remdamiesi ne tik nacionalinės teisės aktų lei-dėjo viršenybe, bet ir būtinybe apginti pagrindines valstybėse narėse veikiančių su-bjektų teises, kurių tinkamos apsaugos bendrijos teisė, jų nuomone, neužtikrina, ilgai nesutiko su teisingumo teismo aiškinimu, kad minėtiems subjektams bendrijos tei-sė gali būti taikoma tiesiogiai.

italijos konstitucinis teismas 1984 m. sprendime byloje Granital3 pripažino, kad „nedelsiant taikomos eb sutarties nuostatos turi įsigalioti ir likti galioti italijos teri-torijoje, o šalies ordinarinė teisė negali turėti įtakos jų veiksmingumui“, ir patikslino, jog „nesvarbu, ar ši teisė yra pirminė, ar antrinė“. tačiau jis dar kartą patvirtino byloje nr. 183/73 aiškiai išreikštą poziciją ir jos laikydamasis pirmiausia pabrėžė, kad virše-

1 teisingumo teismo 1963 m. vasario 5 d. sprendimas Van Gend en Loos, 26/62, Rink. p. 3.2 teisingumo teismo 1964 m. liepos 15 d. sprendimas Costa prieš Enel, 6/64, Rink. p. 1129.3 italijos konstitucinio teismo 1989 m. balandžio 21 d. sprendimas nr. 232.

◆ Teisingumo Teismas, nacionaliniai Teismai ir valsTybių narių pagrindinių principų apsauga 83

nybės apribojimai, leidžiami pagal konstitucijos 11 straipsnį ir nustatyti eb sutartyje, „vis dėlto gali suteikti eb institucijoms galią pažeisti pagrindinius mūsų konstituci-nės teisės principus ar neatimamas žmogaus teises“. be to, konstitucinis teismas pa-tikslino, kad jeigu eb institucijos imtųsi įgyvendinti teisės aktus, susijusius su tokiais pažeidimais, būtų galima teigti, jog eb sutartis nėra visiškai suderinama su minėtais pagrindiniais principais.

2. Europos Sąjungos susirūpinimas dėl sprendime Granital minimų viršenybės ir ultra vires doktrinų, ryškiai atsispindėjusių

Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendime Lissabon Urteil

iš italijos konstitucinio teismo pateikto paaiškinimo matyti, kaip veikia italijos teisinė sistema, kurioje turi būti paisoma ne tik valstybės suvereniteto, bet ir bend-rijos teisės, jos viršenybės, jei ji neprieštarauja pagrindiniams mūsų konstitucinės teisės principams. prie šio paaiškinimo dar ne kartą buvo grįžta ne tik mūsų kons-titucinio teismo, bet ir kitų europos sąjungos valstybių konstitucinių teismų prak-tikoje, pirmiausia sprendime Solange II4, kurį 1986 m. spalio 22 d. priėmė vokietijos Federalinis konstitucinis teismas (Bundesverfassungsgericht)5.

kai kuriuose kituose savo sprendimuose (2000 m. birželio 7 d. sprendime Maas-tricht-Urteil, 2005 m. liepos 7 d. sprendimuose Bananenmarktordnung, Europaïsche Hoftbefehl) vokietijos konstitucinis teismas dar kartą patvirtino sprendime Solange II pateiktą išaiškinimą, kad pagrindinių žmogaus teisių apsauga būdinga vokietijos Federacinės Respublikos konstituciniam savitumui ir bendrija, taikydama vokieti-joje teisines pasekmes sukeliančius aktus, privalo garantuoti teises, savo turiniu ir veiksmingumu lygiavertes toms, kurias vokietijos įstatymai skelbia esant neatima-mas. jis taip pat pridūrė, kad tokie aktai negali pažeisti kompetencijos suteikimo principų, priešingu atveju jie yra ultra vires, todėl negali būti taikomi.

iš šių dviejų – viršenybės ir ultra vires – doktrinų kylantis bendrijos teisės aktų veiksmingumo apribojimas vokietijoje buvo labai sugriežtintas 2009 m. birželio 30 d. vokietijos konstitucinio teismo priimtu sprendimu Lissabon Urteil6. jį priimdamas karlsrūhės teismas vėl rėmėsi vokietijos konstituciniu savitumu, tačiau ypač pabrėžė, kad jo esmė yra demokratinis principas, pagal kurį ginama vokietijos piliečių balsavi-mo teisė, laikoma pagrindine jų teise. jis priėjo prie išvados, kad nors ir galima teigti, jog Lisabonos sutarties ratifikavimo įstatymas atitinka vokietijos pagrindinį Įstatymą

4 Žr. bverfge 73, 339 2 bvR 197/83 Solange II.5 apie vokietijos konstitucinio teismo veiksmus, kurių jis ėmėsi po to, kai italijos konstitucinis

teismas nustatė savo poziciją, žr. mengozzi p. una sentenza decisiva della corte costituzionale tedesca. un passo avanti nell’integrazione europea? Diritto comunitario e degli scambi internazionali, 1987, p. 483.

6 Žr. Rossi L. s. La sentenza del bundesverfassungsgericht sul trattato di Lisbona e le implicazioni sul processo di integrazione europea. Rapporti tra ordinamento e diritti dei singoli. Studi degli allievi di Paolo Mengozzi, a cura di Lucia Rossi e di Elisa Barboncini. napoli, 2011, p. 112 ir bibliografija.

Prof. dr. Paolo Mengozzi ◆84

ir jo 23 straipsnio 1 dalį, kurioje pritariama europos integracijos procesui ir jį apibū-dinančiai Europarechtsfreundlichkeit [palankumas europos teisei. – Red. pastaba], mi-nėto įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas yra neteisėtas, nes nepalieka pakankamai laisvės vokietijos parlamentui priimant politinius sprendimus ekonomikos, socialinėje ir kultūros srityse (šios sritys yra suvereniteto pagrindas) ir vokietijai dalyvaujant supa-prastintos peržiūros procedūrose. todėl, kaip įpareigojo teismas, vokietijos vyriausy-bė, prieš išreikšdama savo poziciją dėl šių procedūrų, turėjo gauti parlamento pritarimą. konstitucinio teismo nuomone, europos parlamentas, dalyvaudamas vykdant šias procedūras, nepakankamai atsižvelgė į vokietijos pagrindiniame Įstatyme įtvirtintą de-mokratijos principą. taip yra dėl to, kad ši institucija, sudaroma pagal mažėjančio pro-porcingumo principą, nėra pritaikyta atstovauti europos sąjungos piliečių daugumai.

vokietijos konstitucinis teismas pridūrė, kad pasilieka išskirtinę teisę ginti vo-kietijos konstitucinį savitumą vykstant europos integracijai. tai sukėlė nemažą susi-rūpinimą: buvo manoma, kad iškilo rimta grėsmė europos sąjungos autonomijai ir veikimui7, nes ir kitų valstybių narių aukščiausieji teismai gali laikytis tokios pačios pozicijos kaip ir vokietijos konstitucinis teismas.

3. Šių problemų sprendimas, paremtas:a) sprendimu Mangold ir Honeywell

minėtas susirūpinimas europos sąjungoje po kurio laiko atslūgo, viena ver-tus, dėl sprendimo Mangold ir Honeywell, kurį 2010 m. liepos 6 d. priėmė vokietijos konstitucinis teismas, kita vertus, dėl prancūzijos konstitucinės tarybos (Conseil constitutionnel) 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo nr. 2010-605 ir Lenkijos konstitu-cinio tribunolo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo.

sprendime Mangold ir Honeywell karlsrūhės teismas turėjo nuspręsti, kokią reikš-mę suteikti teisingumo teismo sprendimui Mangold8. Įvairiose doktrinose ne kar-tą buvo teigiama, kad šis sprendimas paskelbtas ultra vires, nes įpareigojo vokietijos konstitucinį teismą horizontaliajam poveikiui (t. y. privačių asmenų santykiams) tai-kyti nediskriminavimo dėl amžiaus principą kaip bendrąjį bendrijos teisės principą ir padaryti tai anksčiau, negu vokietija yra įsipareigojusi konkrečiomis priemonėmis įgy-vendinti direktyvą. Šis, neatsisakydamas teisės nustatyti, ar koks nors europos sąjungos

7 Žr. poiares maduro m., grasso g. Quale europa dopo la sentenza della corte costituzionale tedesca sul trattato di Lisbona. Il diritto dell’Unione europea, 2009, p. 508. paprastesnį sprendimo aiškinimą žr.: caponi R. Democrazia integrazione europea, circuito delle corti costituzionali (dopo il Lissabon urteil). Rivista italiana di Diritto pubblico comunitario, 2010, p. 392; tosato g. L. L’integrazione europea è arrivata al capolinea? A proposito del recente „Lissabon Urteil“, 2009 m. rugsėjo 21 d. Romoje vykusio seminaro pranešimas (www.astridonline.it); Ziller j. solange iii, ovvero la europarechtsfreundlickeit del bundesverfassungsgericht. a proposito della corte costituzionale tedesca (bverfg) sulla ratifica del trattato di Lisbona. Rivista del diritto pubblico comunitario, 2009, p. 973; asero m. L’europa della corti riparte da karlsruhe? brevi note sulla europarechtsfreundlikeit nelle sentenze „Lisbona“ e „Honeywell“ della corte costituzionale tedesca. L’Unione europea dopo il Trattato di Lisbona. torino, 2011, p. 250.

8 teisingumo teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimas Mangold, c-144/04, Rink. p. i-9981.


teisės aktas arba teisingumo teismo sprendimas nėra įgyvendintas pažeidžiant kom-petencijos suteikimo principą ir todėl laikytinas ultra vires, tiesiogiai pritaikė Europa-rechtsfreundlichkeit principą, kurį buvo suformulavęs sprendime Lissabon Urteil, tačiau nepadarė iš to išvadų. vokietijos konstitucinis teismas paaiškino, kad:

1) prieš imdamasis spręsti, ar europos sąjungos teisės aktas gali būti laikomas ul-tra vires, jis privalo pateikti teisingumo teismui prašymą priimti prejudicinį spren-dimą; kol teisingumo teismas neišsakė savo pozicijos dėl nagrinėjamų sąjungos teisės klausimų, jis negali priimti sprendimo dėl šios teisės netaikymo vokietijoje;

2) kad europos sąjungos teisės aktas galėtų būti laikomas ultra vires, jo kompe-tencijos pažeidimas ne tik turi būti pakankamai akivaizdus, bet ir lemti struktūrinius valstybių narių ir viršvalstybinių organizacijų kompetencijos pokyčius;

3) ultra vires nelaikomi tokie teisingumo teismo sprendimai kaip Mangold, kuris, socialiniu požiūriu būdamas labai reikšmingas, įpareigojo vokietijos teismus taikyti nediskriminavimo dėl amžiaus principą anksčiau negu nustatyta direktyvoje, kadan-gi teisingumo teismo kompetencijai priklauso toliau plėtoti ir tobulinti sąjungos teisę;

4) tokiu atveju, kai europos sąjungos priemonė laikoma ultra vires, vokietijos konstitucinis teismas turi pareikšti savo nuomonę dėl teisingumo teismo priim-to sprendimo, bet nepakeisti jo savuoju, jei tokios priemonės išaiškinimas įprastose mokslinėse diskusijose gali sukelti skirtingų pasekmių;

5) europos sąjungos ultra vires teisės aktas, net ir pažeidžiantis pagrindinę tei-sę, gali likti galioti, jeigu nacionalinėje teisėje yra iš anksto numatyti kompensaciniai mechanizmai9.

4. b) Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendimu

savo ruožtu prancūzijos konstitucinė taryba prisidėjo prie 2 skyriuje minimo susirūpinimo mažinimo, nes prancūzijos kasacinis teismas organinį įstatymą dėl konstitucinės tarybos veikimo buvo išaiškinęs pagal konstitucijos 61-1 straipsnį. prancūzijos kasacinis teismas priėmė šį įstatymą nagrinėti visų pirma tam, kad atlik-tų prancūzijos įstatymo konstitucingumo patikros procedūrą; be konstitucingumo klausimo, iškilo ir įstatymo suderinamumo su sąjungos teise klausimas; antra, ka-sacinio teismo nuomone, jei konstitucinė taryba nuspręstų, kad svarstomasis įstaty-mas yra suderinamas su sąjungos teise, nei pats kasacinis teismas, nei kiti prancūzijos teismai negalėtų teikti teisingumo teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą10. konstitucinė taryba nepaisė šio kasacinio teismo išaiškinimo ir 2010 m. gegužės 12 d. sprendime11 paskelbė, kad nei minėti prancūzijos konstitucijos straipsniai, nei

9 tikslius Mangold/Honeywell Beschlus dėl Lissabon Urteil pateiktų naujų aspektų aiškinimus žr. caponi R. karlsruhe europeista (appunti e prima lettura del mangold-beschluss della corte costituzionale tedesca). Rivista italiana di diritto pubblico comunitario, 2010, p. 1108.

10 Šiuo klausimu teisingumo teismas 2011 m. birželio 22 d. sujungtose bylose c-188/10 (Azy Melki) ir c-189/10 (Selim Abdeli) skubos tvarka priėmė neigiamą sprendimą.

11 prancūzijos konstitucinės tarybos 2010 m. gegužės 12 d. sprendimas nr. 2010-605 Dc.


su jų taikymu susijęs minėtas organinis įstatymas neatleidžia prancūzijos teismų (net ir tais atvejais, kai kyla prioritetinis konstitucingumo klausimas) nuo prievolės kreip-tis į teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo.

5. c) Lenkijos Konstitucinio Tribunolo sprendimu

Lenkijos konstitucinis tribunolas pasekė vokietijos konstitucinio teismo sprendimu Mangold ir Honeywell ir 2011 m. lapkričio 16 d. išreiškė savo poziciją dėl skundo, kad kai kurie Reglamento (eb) nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo spren-dimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo straipsniai prieštarau-ja konstitucijai, taip pat pateikė nuorodą į išskirtinį konstitucinį principą, susijusį su europos integracija, ir padarė konkrečias išvadas. jis teigė, kad:

1) prieš paskelbiant, kad europos sąjungos teisės aktas prieštarauja Lenkijos kons-titucinei teisei, būtina gerai išsiaiškinti jo turinį pasinaudojant galimybe pagal sutar-ties dėl europos sąjungos veikimo (sesv) 267 straipsnį kreiptis į teisingumo teismą;

2) sąjungos teisė grindžiama konstitucingumo prezumpcija, nes joje pagrindi-nių teisių apsaugai teikiama pirmenybė, joje atsispindi išskirtinis Lenkijos konsti-tucinis principas europos integracijos atžvilgiu ir valstybių narių lojalumo europos sąjungai principas;

3) skundas, kuriuo ginčijamas europos sąjungos teisės akto suderinamumas su Lenkijos konstitucine teise, yra priimtinas tik jei skundo teikėjas, nurodydamas skundo motyvus, pažymi, kad tas europos sąjungos teisės aktas neužtikrina tokios geros asmenų teisių ir laisvių apsaugos, kaip Lenkijos konstitucija.

6. Dėl Čekijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimo pasikeitęs teigiamas trijų minėtų sprendimų traktavimas

teigiama atmosfera, tvyrojusi po to, kai vokietijos konstitucinis teismas priėmė sprendimą Mangold ir Honeywell12 ir prancūzijos konstitucinė taryba bei Lenkijos konstitucinis tribunolas išreiškė savo pozicijas, pasikeitė 2012 m. sausio 31 d. Čeki-jos Respublikos konstituciniam teismui priėmus sprendimą, kuriuo buvo panaikin-tas aukščiausiojo administracinio teismo sprendimas.

byla, kurioje Čekijos konstitucinis teismas išreiškė savo poziciją dėl vadinamų-jų slovakiškųjų pensijų, buvo septyniolikta su šiuo klausimu susijusi byla. Šiose bylo-se buvo aiškinamasi, kaip suderinti Čekijos piliečių pensijų didinimą su Reglamentu (eeb) nr. 1408/7113, į kurio vieną priedą buvo įtrauktas Čekijos Respublikos ir slo-vakijos Respublikos dvišalės sutarties14 20 straipsnis. Šiame straipsnyje buvo nusta-

12 2010 m. liepos 6 d. sprendimas 2 bvR 2661/06.13 1971 m. birželio 14 d. tarybos reglamento (eeb) nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo

pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems bendrijoje (oL L 149, 1971 m. liepos 5 d., p. 2–50).

14 sutartis dėl priemonių padėčiai po 1992 m. gruodžio 31 d. padalijimo reglamentuoti.


tyta, kad Čekijos piliečių, buvusių Čekoslovakijos geležinkelio darbuotojų, pensijų dydis turi būti apskaičiuojamas pagal prieš padalijimą dirbtą laikotarpį toje sutarties šalyje, kurios teritorijoje padalijimo dieną ar prieš šį padalijimą buvo piliečio darbda-vio buveinė. visais šiais atvejais didinti pensiją reikalavo Čekijos piliečiai, kurių pen-sijos, bent iš dalies, buvo apskaičiuotos pagal slovakijos sistemą (ne tokią palankią kaip Čekijos), nes tam tikrą laiką jie dirbo darbdaviui, kurio buveinė buvo dabartinė-je slovakijos teritorijoje. nagrinėdamas vieną iš šių bylų Čekijos konstitucinis teis-mas buvo panaikinęs aukščiausiojo administracinio teismo sprendimą, kuriuo šis, laukdamas teisingumo teismo prejudicinio sprendimo, buvo sustabdęs vieną su šiuo klausimu susijusį procesą. Čekijos konstitucinis teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad jis jau yra pareiškęs savo poziciją dėl minėto pensijų didinimo Čekijos pilie-čiams teisėtumo, ir, jo nuomone, sprendžiant šį klausimą turi būti vadovaujamasi ta sistema, kuri ir lėmė tokius padarinius ir kuri, kad ir koks būtų teisingumo teismo sprendimas, yra paremta konstitucijoje įtvirtintu Čekijos piliečių nediskriminavimo principu; be to, laukiant šio sprendimo būtų pažeista tų piliečių (t. y. ieškovų) teisė į teisingą teismo procesą15.

nepaisant tokios konstitucinio teismo pozicijos, aukščiausiojo administraci-nio teismo inicijuotas procesas teisingumo teisme nesibaigė ir Liuksemburgo teis-mas sprendimu Landtovà16 patvirtino, kad išskirtinis pensijos didinimas, nustatytas pavieniams ieškovams, kurie yra Čekijos piliečiai, nepažeidžia Reglamento (eeb) nr. 1408/71. tačiau pirmajame savo sprendime teisingumo teismas patikslino, kad jam pateikti dokumentai neginčijamai rodo, jog Čekijos konstitucinio teismo po-zicija suteikė erdvės be svarių priežasčių dėl pilietybės diskriminuoti Čekijos ir kitų valstybių narių piliečius17, o antrajame sprendime jis pridūrė, kad sąjungos teisė ne-draudžia, laikantis bendrųjų jos principų, Čekijai imtis priemonių ir atkurti lygybę panaikinus minėtiems asmenims anksčiau sudarytas palankesnes sąlygas18.

vadovaudamasis šia teisingumo teismo pozicija, bet neatsižvelgdamas į pirmąjį jo sprendimą, pagal kurį, siekiant patenkinti sąjungos teisės ir Čekijos konstitucijos reikalavimus, būtų reikėję padidinti vadinamąsias slovakiškąsias pensijas ir kitų vals-tybių narių piliečiams, Čekijos parlamentas ėmėsi veiksmų – panaikino šią privilegi-ją ex nunc, erga omnes, įskaitant Čekijos piliečius.

aukščiausiasis administracinis teismas patvirtino šio įstatymo galią turinčio tei-sės akto taikymą. jis paskelbė, kad neprivalo vykdyti ankstesnių konstitucinio teis-mo sprendimų, nes jo suteiktą privilegiją išskirtinai Čekijos piliečiams, slovakiškųjų pensijų gavėjams, teisingumo teismas pripažino prieštaraujančia sąjungos teisei;

15 Dėl nacionalinių teismų ir teisingumo teismo bendradarbiavimo, prisidėjusio prie asmens teisių apsaugos, ir dėl Čekijos konstitucinio teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimo šiuo klausimu žr. mengozzi p. La contribution du droit à la détermination de l’identité de l’union européenne. Il Diritto dell’Unione europea, 2011, p. 586.

16 teisingumo teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimas Landtovà, c-399/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje.17 Ibid., 47 punktas.18 Ibid., 53 punktas.


be to, buvo nustatyta, kad konstitucinis teismas neįvykdė savo įsipareigojimo pa-gal sesv 267 straipsnį kreiptis į teisingumo teismą su prašymu priimti prejudici-nį sprendimą.

sprendimas buvo apskųstas Čekijos konstituciniam teismui, o šis pareiškė neno-rintis prieštarauti savo praktikai, kad nacionalinės teisės aktai aiškinami pagal bendri-jos nuostatas, tačiau teigė, kad šiuo kriterijumi negalima vadovautis, jeigu jo taikymas prieštarauja pagrindiniams Čekijos konstitucinės sistemos principams ir kai susiduria-ma su europos sąjungos teisės aktais, viršijančiais Čekijos jai suteiktus įgaliojimus19.

todėl Čekijos konstitucinis teismas pareiškė savo nuomonę dėl sprendimo Landtovà suderinamumo su pagrindiniais šalies konstitucinės sistemos principais ir ėmėsi aiškinti, ar juo nebuvo viršyti Čekijos europos sąjungai suteikti įgaliojimai. jis at-kreipė dėmesį į tai, jog Čekijos konstitucija draudžia Čekijos piliečių diskriminaciją, ir padarė išvadą, kad Reglamento (eeb) nr. 1408/71 priedas, suderintas su Čekijos Res-publikos ir slovakijos Respublikos dvišalės sutarties 20 straipsniu, leidžia tarp valstybių narių piliečių netaikyti nediskriminavimo dėl pilietybės principo. todėl Čekijos kons-titucinis teismas antrą kartą nepaisė teisingumo teismo prejudicinio sprendimo – ne-kreipė dėmesio į tai, kad aiškinti minėtą reglamentą ir į jį įtrauktą dvišalės sutarties 20 straipsnį akivaizdžiai priklauso teisingumo teismo kompetencijai20.

taigi Čekijos konstitucinis teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju minėtas bendrijos principas neturėtų būti taikomas. jo nuomone, taikant Reglamento (eeb) nr. 1408/71 nuostatas būtinas užsienio elementas, kurio nebuvo, nes tai yra Čekijos vidaus situacija, susijusi su socialinio saugumo klausimais, kilusiais po Čekoslova-kijos padalijimo. jis padarė išvadą, kad teisingumo teismo sprendimai dėl Čekijos konstitucinio teismo įteisintos sistemos turėtų būti ignoruojami, nes yra ultra vires.

tokiu sprendimu Čekijos konstitucinis teismas konkrečiai apribojo tiesiogi-nį sąjungos teisės taikymą ir šios teisės viršenybę, kuria ankstesnėje valstybių na-rių teismų praktikoje buvo remiamasi tik kaip galimybe. taip pat svarbu pabrėžti, kad jis atsisakė suderinti savo sprendimą su teisingumo teismo pozicija, pagal sesv 267 straipsnį nustatyta per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą21, ir įparei-gojo Čekijos teisės aktų leidėją ir teismus nesivadovauti teisingumo teismo sprendi-mu, kaip laikytinu ultra vires.

19 Žr. sprendimus pl us 66/04 ir pl us 19/08 (Lisabonos sutartis I). 20 apie reakciją į tokį Čekijos antausį teisingumo teismui ir apie jo nurodytus du alternatyvius būdus,

kuriuos Čekija galėjo rinktis, žr. komarek j. Playing with matches: The Czech Constitutional Court’s Ultra Vires Revolution. prieiga per internetą: <http://verfassungsblog.de/playing-matches-czech-constitutional-court-ultra-vires-revolution>.

21 Čekijos konstitucinis teismas apsiribojo tuo, kad vykstant Landtovà procesui nusiuntė teisingumo teismui raštą, kuriame išdėstė, jog Čekijos vyriausybė pripažįsta, kad konstitucinio teismo įteisinta sistema yra nesuderinama su pilietybe grindžiamos diskriminacijos draudimu valstybėse narėse. kadangi teisingumo teismas negalėjo šio rašto pridėti prie procesinių dokumentų (pagal teisingumo teismo procedūros reglamentą į bylą galima įstoti tik bylos šalims pateikus prašymą), konstitucinis teismas savo antrajame sprendime apkaltino teisingumo teismą pažeidus principą audiatur et altera pars.


7. Glaudesnio Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo poreikis, kylantis dėl to, kad Europos Sąjungos teisinė sistema nėra visiškai

viršvalstybinė

Čekijos konstitucinio teismo sprendimas neabejotinai atskleidžia, kad Čekijos tei-sinėje sistemoje esama prieštaravimų tarp konstitucinio teismo ir teisės aktų leidėjo bei administracinių teismų. tačiau jis svarbus ir tuo, kad, viena, patvirtina, jog europos sąjungos teisinė sistema susiduria su sunkumais ir jos nepavyksta taikyti kaip visiškai viršvalstybinės, o antra, parodo, kad teisingumo teismas privalo bendradarbiauti su na-cionaliniais teismais ir prašymus priimti prejudicinį sprendimą priima net tada, kai pats performuluoja prejudicinį klausimą, kuris priešingu atveju būtų laikomas nepriimtinu.

kalbant apie pirmąjį iš dviejų Čekijos konstitucinio teismo sprendimų, kuriame tvirtinama, jog procesą sustabdžius laukiant teisingumo teismo prejudicinio spren-dimo būtų pažeistas teisingo teismo proceso principas, reikia nepamiršti, kad tei-singumo teismas maksimaliai riboja proceso trukmę. pirmiausia tokie procesai nuo devyniolikos mėnesių 2007 m. buvo sutrumpinti maždaug iki šešiolikos mėnesių 2011 m. vėliau įsigaliojo prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedū-ra, kurios numatyta trukmė yra trys mėnesiai, o kai kuriais atvejais 2011 m. jos fakti-nė trukmė buvo du su puse mėnesio.

tačiau nors ir buvo imtasi šių procedūrinių priemonių, teisingumo teismas, ben-dradarbiaudamas su nacionaliniais teismais, pradėjo naujai traktuoti pagrindines euro-pos sąjungos teisinės sistemos problemas. tai aiškiai matyti iš sprendimo Rottmann22.

8. Naujas bendradarbiavimo su nacionaliniais teismais būdas, Teisingumo Teismo įtvirtintas byloje Rottmann

byloje Rottmann vokietijos konstitucinis teismas kreipėsi į teisingumo teismą su prašymu nustatyti, ar bavarijos administracinio teismo sprendimas, kuriuo buvo pradėtas pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo procesas asme-niui, įgijusiam pilietybę apgaule, yra suderinamas su sąjungos teise. turima omeny-je tai, kad įgydamas vokietijos pilietybę minėtas asmuo automatiškai būtų praradęs austrijos pilietybę ir būtų ne tik tapęs asmeniu be pilietybės, bet ir praradęs europos sąjungos pilietybę, kuri yra paremta vienos iš valstybių narių pilietybe. anksčiau pri-imtame sprendime Micheletti teisingumo teismas buvo nustatęs, kad valstybės narės savo kompetencija pilietybės srityje turi naudotis paisydamos sąjungos teisės23, to-dėl reikėjo nustatyti, ar šis procesas neprieštarauja šiam įsipareigojimui. priimdamas sprendimą teisingumo teismas pirmiausia pažymėjo, kad pagal sąjungos teisę vals-tybė narė negali atimti pilietybės, jeigu taip yra pažeidžiamos pagrindinės asmens teisės arba tai prieštarauja kokioms nors sąjungos ar europos sąjungai privalomos 22 Žr. teisingumo teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimą Rottmann, c-135/08, Rink. p. i-1449.23 Žr. teisingumo teismo 1992 m. liepos 7 d. sprendimo Micheletti, c-369/90, Rink. p. i-4239, 10 punktą.


tarptautinės teisės nuostatoms. atsižvelgdamas į visus šiuos veiksnius teisingumo teismas teigė, kad sprendimas atimti natūralizacijos būdu suteiktą pilietybę, jį moty-vuojant nesąžiningais veiksmais, galėtų būti laikomas suderinamu su sąjungos teise, net jeigu atitinkamas asmuo netenka ne tik natūralizacijos būdu suteiktos valstybės narės, bet ir europos sąjungos pilietybės. tačiau, viena, teisingumo teismas tvirti-no, kad toks sprendimas negali prieštarauti proporcingumo principui, o antra, jis ne-siryžo priimti tokio sprendimo ir paliko klausimą spręsti nacionaliniams teismams.

Šis teisingumo teismui pateiktas klausimas buvo labai reikšmingas europos są-jungai; vis dėlto teisingumo teismas panoro į šį sprendimo priėmimo procesą įtrauk-ti nacionalinį teismą, kuris ir kreipėsi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ir taip paskatinti abipusiu pasitikėjimu pagrįstą bendradarbiavimą. tačiau nenorėda-mas šitaip bendradarbiaujant likti neveiklus, teisingumo teismas pirmiausia nurodė, kad taikant proporcingumo principą būtina atsižvelgti į keturis konkrečius aspektus: a) galimas pasekmes suinteresuotajam asmeniui ir jo šeimos nariams; b) suinteresuo-tojo asmens padaryto pažeidimo sunkumą; c) laiką, praėjusį nuo sprendimo suteikti pilietybę natūralizacijos būdu iki sprendimo dėl pilietybės suteikimo akto panaiki-nimo; d) galimybę suinteresuotajam asmeniui atgauti savo pirminę pilietybę. jis taip pat pasiūlė įvertinti, ar vadovavimasis proporcingumo principu reiškia, kad prieš įsi-galiojant sprendimui dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo suinteresuotajam asmeniui suteikiamas protingas terminas, per kurį jis gali mėginti atgauti savo kilmės valstybės narės pilietybę24.

9. įrodymas, kad sprendimu DEB Teisingumo Teismas pradėjo naujoviškai bendradarbiauti su nacionaliniais teismais

teisingumo teismas byloje DEB25 labai aiškiai parodė, kad labai stengiasi su-prasti nacionalinių teismų susirūpinimą ir kiek įmanoma užbėgti už akių tokiems 24 teisingumo teismo siekio priimant čia aprašytą sprendimą bendradarbiauti nepaneigė ir tai, kad

Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), prašydamas priimti prejudicinį sprendimą, pripažino, jog šiuo atveju bavarijos administracinis teismas neturėtų sustabdyti minėto pilietybės atėmimo proceso (Bundesverwaltungsgericht, 2010 m. lapkričio 11 d., bverwg 5 c 12.10).

jis pabrėžė, kad: a) šiuo atveju j. Rottmannui neturėjo būti nustatyta termino, per kurį jis galėtų atgauti austrijos pilie-

tybę, nes jis ėmėsi veiksmų tik praėjus šešiems mėnesiams po teisingumo teismo sprendimo priėmimo; b) bavarijos administracinio teismo pradėtas pilietybės atėmimo procesas jau buvo trukęs 10 metų,

todėl, atsižvelgiant į visuomenės interesą, jį reikėjo greičiau užbaigti; c) šio pilietybės atėmimo pasekmės negalėjo būti laikomos reikšmingomis, nes j. Rottmanno žmona

ir kiti šeimos nariai vis dar turi vokietijos pilietybę, todėl jam suteikiamas nuolatinio gyventojo statusas; d) pilietybės atėmimo procesas buvo pradėtas dėl itin rimtų suinteresuotojo asmens nusižengimų

(neteisingų deklaracijų), kurių mastas ilgainiui nepakito. aiškiai matyti, kad Bundesverwaltungsgericht vadovavosi visais Liuksemburgo teismo nurodytais

kriterijais. jis tik pridūrė, kad tų kriterijų taikymas šiuo atveju ir turėjo nulemti tokias pasekmes. ta-čiau tai nepaneigia to, kad nuoseklus vadovavimasis minėtais kriterijais padėjo įtvirtinti jų taikymą ateityje ir įrodė jų pagrįstumą bei tinkamumą siekiant kartu suderinti pagrindinius sąjungos teisės ir valstybių narių konstitucinės teisės principus.

25 Žr. teisingumo teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą DEB, c-279/09, dar nepaskelbtą Rinkinyje.


sprendimams, kokį priėmė Čekijos konstitucinis teismas. byloje DEB vienas vokie-tijos juridinis asmuo siekė, kad valstybei būtų taikoma deliktinė atsakomybė už tai, kad ši laiku neįgyvendino tam tikros bendrijos direktyvos. vokietijos konstitucinis teismas kreipėsi į Liuksemburgo teismą, kad šis išaiškintų, ar nacionalinės teisės ak-tas (civilinio proceso kodekso 116 straipsnio 2 dalis), pagal kurį ieškinį teismui ga-lima pateikti tik sumokėjus mokestį, o teisinė pagalba negali būti suteikta juridiniam asmeniui, kuris negali iš anksto atlikti šio mokėjimo ir neatitinka griežtų teisės aktų nustatytų sąlygų, neprieštarauja veiksmingos teisminės gynybos principui. teisingu-mo teismas, performulavęs pateiktą klausimą ir neatmesdamas tikimybės, kad šiuo atveju galėtų būti taikomas teisės kreiptis į teismus principas, apibrėžtas pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, pripažino, jog tai, kad juridinis asmuo privalo sumo-kėti teismo išlaidų avansą ir jam neteikiama nemokama teisinė pagalba, gali būti pa-teisinama.

Šiuo atveju teisingumo teismas pritaikė tokį patį veiksmų modelį, kaip ir by-loje Rottmann26, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nu-rodė vadovautis europos Žmogaus teisių teismo praktika pagrįstais principais. jis nurodė nacionaliniam teismui įvertinti, ar vokietijos teisės aktuose nustatytos teisi-nės pagalbos suteikimo sąlygos apriboja teisę kreiptis į teismą pažeidžiant pačią šios teisės esmę, ar jomis siekiama teisėto tikslo ir ar tarp naudojamų priemonių ir sie-kiamo tikslo yra pagrįstas proporcingumo ryšys. jis taip pat pasiūlė atsižvelgti į gin-čo dalyką, į tai, ar prašytojas turi pagrįstą galimybę laimėti bylą, kokią reikšmę jam turi byla, į taikytinas teises ir proceso sudėtingumą ir į tai, ar šis prašytojas turi gali-mybę veiksmingai vesti savo bylą, taip pat į nagrinėjamo juridinio asmens ir jo da-lininkų ar akcininkų finansinį pajėgumą ir galimybę gauti reikiamą sumą ieškiniui teisme pareikšti27.

26 apie byloje DEB pritaikytą bylos Rottmann modelį žr. mengozzi p. La tutela davanti ai giudici nazionali dei diritti riconosciuti ai singoli ed i principi generali del diritto dell’unione. Quaderni della rivista „Il diritto dell’Unione europea“. milano, 2011, p. 102.

27 kaip ir byloje Rottmann, šioje byloje berlyno Kammergericht (berlyno apeliacinis teismas, pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą), teisingumo teismui priėmus prejudicinį sprendimą, teigė, kad vokietijos įstatymai, kiek tai siejasi su teisine pagalba, neprieštarauja sąjungos teisei, todėl nėra pagrindo teikti teisinę pagalbą bendrovei Deb.

Kammergericht manymu, vokietijos įstatymai ir jų įgyvendinimas šiuo konkrečiu atveju tenkina tei-singumo teismo reikalavimą, kad nustatant teisės kreiptis į teismą sąlygas būtų siekiama teisėto tikslo ir kad tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo būtų pagrįstas proporcingumo ryšys. jis taip pat at-kreipė dėmesį į tai, kad vokietijoje, kitaip negu daugumoje kitų europos sąjungos valstybių narių (šiuo klausimu žr. generalinio advokato 2010 m. spalio 2 d. išvados byloje DEB 77 punktą), teisinė pagalba gali būti teikiama ir juridiniams asmenims, jeigu nutraukus procesą būtų pažeisti bendrieji interesai (dėl situacijų, kuriose pagal vokietijos teismų praktiką bendrieji interesai yra svarbūs, žr. minėtų išvadų 92 punktą), ir teigė, kad šiuo atveju tokio pažeidimo nebuvo. matyt, jis atsižvelgė į Liuksemburgo teismo sprendimą, kuriame teigiama, jog išnagrinėjus europos Žmogaus teisių teismo praktiką matyti, kad:

a) teikti teisinę pagalbą juridiniams asmenims iš esmės nėra draudžiama, o galimybė ją teikti turi būti įvertinta atsižvelgiant į taikytinas normas ir atitinkamo juridinio asmens padėtį (žr. sprendimo DEB 52 punktą);

b) skirtingas požiūris į, viena vertus, komercines bendroves ir, kita vertus, fizinius asmenis ir pel-no nesiekiančius juridinius asmenis remiasi objektyviu ir pagrįstu pateisinimu, susijusiu su teisinei


10. Formuojant Europos tapatybę vis svarbesnis tampa geresnis Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimas žmogaus teisių apsaugos

srityje, pagrįstas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika

kaip matyti iš bylų Rottmann ir DEB, teisingumo teismas, bendradarbiaudamas su nacionaliniais teismais, siekė, kad būtų išvengta tokių nesusipratimų, kaip Čekijos konstitucinio teismo atveju, ir atslūgtų byloje Lissabon Urteil išreikštas susirūpini-mas. tai rodo, kad einama nauja kryptimi – doktrinoje netgi teigiama, kad teisin-gumo teismo veiksmai suformavo tam tikrą jo ir nacionalinių teismų kooperacinį federalizmą (cooperative federalism)28.

galima sutikti arba nesutikti su šio reiškinio apibrėžtimi, tačiau labai svarbu pa-žymėti du dalykus. pirma, teisingumo teismas įžvelgia galimybę tokiais opiais ir su pagrindinių žmogaus teisių apsauga susijusiais klausimais, kaip pilietybė ar teisė kreiptis į teismą, su nacionaliniais teismais glaudžiau bendradarbiauti nei tada, kai šie pagal sesv 267 straipsnį pateikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą. pažy-mima, kad vis labiau į asmenį orientuotas sąjungos teisės aiškinimas paskatino tei-singumo teismą didesnį vaidmenį palikti nacionaliniams teismams, kad šie galėtų geriau spręsti žmonių problemas, nes būtent jie yra arčiausiai jų. antra, teisingumo teismas, nurodydamas nacionaliniams teismams įgyvendinti sąjungos teisę siekiant ginti pagrindines jos suteiktas asmens teises, vis dažniau remiasi europos Žmogaus teisių teismo praktika ir siekia ją suderinti su savąja. todėl net jeigu ir negalima kal-bėti apie tikrą kooperacinį federalizmą, galima drąsiai teigti, kad europos integracijos procese europos Žmogaus teisių teismo praktika paremtas glaudesnis teisingumo teismo bendradarbiavimas žmogaus teisių apsaugos srityje formuojant europos ta-patybę tampa vis svarbesnis29.

iš italų kalbos vertė Eglė Čibiraitė

pagalbai taikoma mokesčių sistema, nes joje numatyta galimybė visų teismo išlaidų neįtraukti į ap-mokestinamą pelną ir perkelti nuostolius į kitus mokestinius metus (žr. sprendimo DEB 50 punktą). be to, Kammergericht pritarė teisingumo teismo priimtam sprendimui, kad nustatant teisės kreiptis į teismą sąlygas turi būti siekiama teisėto tikslo ir kad tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys (žr. sprendimo DEB 60 punktą).

tačiau, kad neprieštarautų teisingumo teismo pozicijai, berlyno Kammergericht tuo neapsiribo-jo. generalinio advokato pateiktose išvadose buvo pabrėžta, kad vokietijos vyriausybė per posėdį pripažino, jog sąjungos teisės veiksmingumo išsaugojimas ir atitinkamai iš šios teisės kylančių as-mens teisių apsauga gali būti pripažįstami bendraisiais interesais (102 punktas). Kammergericht to neužginčijo; jis tik pažymėjo, kad bendrojo intereso buvimas turi būti nustatytas kiekvienu atveju atski rai ir negalima teigti, jog kiekvieną kartą, jai juridinis asmuo pateikia ieškinį, jis turi teisę reika-lauti vokietijos valstybės atsakomybės už sąjungos teisės pažeidimą.

28 Žr. kochenov D. nota a corte di giustizia 2 marzo 2010, Rottmann. Common Market Law Review, 2010, p. 1845.

29 Žr. asero m., Op. cit.


COURT OF JUSTICE, NATIONAL COURTS AND PROTECTION OF THE FUNDAMENTAL PRINCIPLES OF THE MEMBER STATES

Prof. Dr. Paolo MengozziAdvocate general of the Court of Justice of the European Union

Summary

in the Landtovà case the court of justice stated that in the czech Republic a “slovak pension” regime had given rise to a discrimination between czech citizens and other member states’ nationals. The czech legislator had modified that regime by eliminating the advantages provided for in favour of czech citizens and a ruling of the supreme administrative court had enforced the law introducing that modification. The czech constitutional court annulled that ruling maintaining that the court of justice’s position, followed by the czech legislator, clashes with the fundamental principles of the national constitutional system and is “ultra vires”.

This article, on one hand, stresses the way in which the czech constitutional ruling contrasts with the “europafreundlickeit” arising out from the german constitutional court judgment in the Mangold/Honeywell case and from some analogous stands taken by the French conseil constitutionnel and by the polish constitutional court; on the other hand, it illustrates the initiatives that, in order to avoid situations like the one which occurred in the czech Republic, the eu court of justice has been taking in order to increase the cooperation with the national courts.

94

KONSTITUCINĖ VALSTYBĖS BIUDŽETO DOKTRINA1

Prof. dr. Toma BirmontienėLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

įVADAS

konstitucinę valstybės biudžeto doktriną, jos ypatumus lemia įvairūs veiks-niai, kai kuriems jų poveikį daro teisės tradicijos. valstybės biudžeto santykiai yra svarbi viešosios teisės – konstitucinės ir finansų teisės – sritis, net ir bendrosios tei-sės tradicijos valstybėse grindžiama statutų, o ne precedentine teise. moderniosiose konstitucijose, priimtose XX a. viduryje ir vėliau, valstybės biudžeto santykiai pa-prastai reglamentuojami įvairiu mastu2. valstybių teisės tradicija turi įtakos jų biu-džeto santykių teisinio reguliavimo lygmeniui: jeigu tie santykiai reglamentuojami konstitucijose, paprastai jis yra išsamesnis ir labiau imperatyvus, nubrėžiantis griež-tas ordinarinio teisinio reguliavimo ribas. kai kuriose valstybėse, kaip antai Dani-jos ir norvegijos karalystėse, šių santykių teisinio reguliavimo tradicija lėmė tai, kad jose biudžeto proceso nereglamentuoja specialieji įstatymai. kai kuriose valstybėse, kaip antai jav, biudžeto procesą ypač išsamiai reglamentuoja parlamento teisės ak-tai. valstybės biudžeto santykių teisinio reguliavimo ypatumus lemia ir tai, ar pagal konstitucinės teisės tradiciją šie klausimai priskiriami išimtinei parlamento kompe-tencijai, ar juos spręsti patikėta vyriausybei (kaip antai jungtinėje karalystėje).

valstybės biudžeto santykių teisinio reguliavimo ir biudžeto proceso konstitu-cinės kontrolės ypatumams įtakos turi ir valstybių valdžios institucijų įgaliojimų pa-siskirstymas. konstitucinio valstybės valdžios padalijimo principo įgyvendinimo ypatumai lemia valstybės valdymo formą. parlamentinėse respublikose valstybės biudžeto klausimus paprastai reglamentuoja parlamentų aktai. tačiau parlamen-tų biudžeto kontrolės funkcijos ypač ryškios prezidentinėse respublikose, kadangi parlamentai taip stengiasi kontroliuoti itin svarbią, daugiausia vykdomosios valdžios rankose sutelkiamą, biudžeto sudarymo ir vykdymo sritį (kaip antai jav). tačiau ir kai kuriose parlamentinėse valstybėse, kaip antai konstitucinėje parlamentinėje mo-narchijoje – jungtinėje karalystėje, parlamentas atlieka ypatingą vaidmenį kontro-liuodamas vyriausybės veiklą vykdant biudžetinę funkciją.

valstybės biudžeto proceso teisiniam reguliavimui didelę įtaką daro ir europos sąjungos teisė. kai kurie pasauliniai politiniai procesai, jeigu tokiems priskirtume ir 1 straipsnis parengtas 2012 m. rugsėjo 6–7 d. vykusioje Latvijos Respublikos konstitucinio teismo ir

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo teisėjų konferencijoje „konstitucinė kontrolė valstybės fi-nansų srityje“ perskaityto pranešimo pagrindu.

2 pažymėtina, kad yra ir XX a. pabaigoje priimtų konstitucijų, kuriose biudžeto santykiams, kaip ir apskri tai viešiesiems finansams, neskiriama atskiro dėmesio. prie tokių konstitucijų priskirtina 1993 m. priimta Rusijos Federacijos konstitucija.

◆ Konstitucinė valstybės biudžeto doKtrina 95

pasaulines ekonomikos krizes, skatina europos sąjungos valstybes ir jos institucijas imtis ypatingų priemonių, priimti politinius sprendimus, lemiančius valstybės biu-džeto sudarymą, tam tikrų sričių išlaidų mažinimą. Šiame kontekste paminėtina, kad 2012 m. kovo 2 d. visų europos sąjungos valstybių narių, išskyrus jungtinę karalystę ir Čekiją, valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė sutartį dėl stabilumo, koordinavi-mo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje (angl. Treaty on Stability, Coordi-nation and Governance in the Economic and Monetary Union3, tscg). Šia sutartimi siekiama apsaugoti visos euro zonos stabilumą, padaryti taip, kad nacionaliniai biu-džetai būtų subalansuoti arba pertekliniai (neperžengiama žemutinė struktūrinio de-ficito riba – 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto).

1. LIETUVOS KONSTITUCINĖS ISTORINĖS TRADICIJOS BRUOŽAI

pagal Lietuvos konstitucinę tradiciją valstybės biudžeto sudarymo ir kontrolės klausimai priskiriami svarbiai konstitucinio reguliavimo sričiai. pirmosiose laikinosio-se konstitucijose šiems santykiams nebuvo skirta dėmesio, o 1922 m. ir vėlesnėse, 1928 ir 1938 m., konstitucijose jie įvairiu mastu reglamentuoti atskiruose skirsniuose. pa-žymėtina, kad 1938 m. Lietuvos konstitucijoje ypač išplėstos Respublikos prezidento galios, nes, nesant seimo ar jo sesijos, jis galėjo tvirtinti ministrų tarybos pristatytą biu-džeto pakeitimo projektą. Lietuvos Respublikos Laikinajame pagrindiniame Įstatyme, priimtame 1990 m. ir galiojusiame iki 1992 m. Lietuvos Respublikos konstitucijos pri-ėmimo, valstybės biudžeto santykiai reglamentuoti v skirsnyje „biudžetinė sandara“.

kai kuriuos istorinius Lietuvos teisinio reguliavimo tradicijos bruožus atspindi ir dabartinė konstitucinė tradicija. pažymėtina, jog 1992 m. konstitucijos 131 straips-nio 2 dalies nuostata, kad svarstydamas biudžeto projektą seimas inter alia negali ma-žinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, gali būti vertinama kaip artima 1938 m. Lietuvos konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad svarsty-damas biudžeto projektą seimas inter alia negali mažinti įstatymais arba sutartimis nustatytų išlaidų. tai, kad parlamentas negali didinti biudžeto projekte numatytų iš-laidų, nenurodydamas tokių lėšų šaltinio, yra ne tik Lietuvos, bet neretai ir kitų vals-tybių konstitucinio reguliavimo nuostata, tačiau tai, kad parlamentas, svarstydamas biudžeto projektą, yra varžomas ir kitų įstatymų nuostatų, vertintina kaip Lietuvos biudžeto santykių konstitucinio reguliavimo ypatumas, dėl kurio kyla nemažai kons-titucinių klausimų, ir jis ne kartą interpretuotas Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo formuojamoje doktrinoje4.

valstybės biudžeto santykių reglamentavimo aspektu analizuojant mūsų kaimy-nių Latvijos bei Lenkijos ir estijos konstitucijas ryškėja skirtingos tradicijos. pažy-

3 prieiga per internetą: <http://european–council.europa.eu/media/639235/st00tscg26_en12.pdf>.4 konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. (Valstybės žinios, 2002, nr. 5-186) ir 2002 m. liepos 11 d.

(Valstybės žinios, 2002, nr. 69-2832) nutarimai (visus konstitucinio teismo aktus galima rasti interneto svetainėje www.lrkt.lt).

Prof. dr. Toma Birmontienė ◆96

mėtina, kad 1922 m. Latvijos Respublikos konstitucijoje, kuri (su pataisomis) šiuo metu galioja, valstybės biudžeto santykiai beveik neminimi, jie tam tikru mastu reg-lamentuojami konstitucijos v skirsnyje, skirtame įstatymų leidybai, jos 66 straips-nyje5. tokį kuklų konstitucinį šių santykių reglamentavimą galėjo lemti ir tai, kad ši konstitucija priimta XX a. pradžioje – 1922 m., tačiau pažymėtina, kad 1922 m. Lie-tuvos valstybės konstitucijoje jiems buvo skirtas savarankiškas Xii skirsnis „valsty-bės finansai“, kurį sudarė šeši straipsniai. taigi ne tik istorinis Latvijos Respublikos konstitucijos priėmimo laikotarpis lėmė tokį konstitucinio valstybės biudžeto san-tykių reglamentavimo lakoniškumą. tuo tarpu ir estijos Respublikos konstitucijoje, priimtoje 1992 m., ir Lenkijos Respublikos konstitucijoje, priimtoje 1997 m., šiems santykiams reglamentuoti skirti atskiri skirsniai. juose jie reglamentuojami skirtin-gu mastu, bet ypač išsamiai, plačiau nei 1992 m. Lietuvos Respublikos konstitucijoje, jie įtvirtinti Lenkijos Respublikos konstitucijoje. galėtume daryti išvadą, kad net ir mums artimose valstybėse susiklostė skirtingos konstitucinio valstybės biudžeto san-tykių reglamentavimo tradicijos.

taigi pagal Lietuvos konstitucinę istorinę tradiciją valstybės biudžeto sudarymo ir kontrolės klausimai priskiriami svarbiai konstitucinio reguliavimo sričiai. kai ku-riuos istorinės tradicijos bruožus atspindi ir dabartinis konstitucinis reguliavimas.

2. KONSTITUCINIO TEISMO įGALIOJIMAI TIRTI VALSTYBĖS BIUDŽETO įSTATYMUS

konstitucinis teismas yra suformavęs plačią savo įgaliojimų tirti negaliojančių teisės aktų konstitucingumo doktriną.

negaliojančių ar jiems prilygintinų teisės aktų tyrimo doktrina ypač aktuali vals-tybės biudžeto įstatymų tyrimui, nes paprastai į konstitucinį teismą kreipiamasi bai-giantis ar jau pasibaigus tokių įstatymų taikymui. valstybės biudžeto įstatymai (kaip ir savivaldybių ar kitų valstybinių biudžetų įstatymai) yra rengiami ir taikomi biudžeti-niams metams, kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną (konstitu-cijos 129 straipsnis).

konstitucinio teismo praktika tiriant nebetaikomus biudžeto įstatymus (valsty-bės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudže-to įstatymus) ir jų pakeitimus yra įvairi, ji grindžiama bendrąja konstitucinio teismo suformuota negaliojančių ar jiems prilygintinų teisės aktų tyrimo doktrina, kurios tam tikri ypatumai būdingi išskirtinai biudžeto įstatymų tyrimui.

konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

5 Latvijos Respublikos konstitucijos 66 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienais metais vyriausybės pa-teiktą valstybės biudžeto projektą parlamentas (saeima) svarsto ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudže-tinių metų pradžios (1 dalis); jeigu parlamentas priima sprendimą dėl papildomų išlaidų (neįei nančių į biudžetą), jis nurodo jų finansavimo šaltinius (2 dalis); kiekvienų biudžetinių metų pabaigoje vy-riausybė teikia parlamentui biudžeto įvykdymo ataskaitą (3 dalis).


konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teis-mo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti konstitucinio teismo teisę tais atvejais, kai į jį kreipėsi ne teismai, bet kiti konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginči-jamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panai-kintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai).

Ši doktrina buvo formuojama interpretuojant ir konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias konstitucinio teismo atsisakymą nagri-nėti paklausimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, konstitucinis teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną. Ši konstitucinio teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taiky-tina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

konstitucinio teismo įgaliojimų tirti negaliojančius ar jiems prilygintinus teisės aktus doktrina inter alia grindžiama pareiškėjo subjektiškumu.

oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, konstitucinis teismas privalo išnagrinė-ti konstitucinės justicijos bylą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba ki-tas teisės aktas galioja, ar ne. kai į konstitucinį teismą kreipiasi kiti konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, konstitucinis teismas, atsižvelgdamas į nagrinė-jamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimai).

pažymėtina, kad konstitucinio teismo jurisprudencijoje negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) buvo prilyginti ginčijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu oficialiai galiojo, bet nebegalėjo būti tai-komi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios tei-sės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip negu ginčijami teisės aktai (jų dalys) (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimai, 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime6 pažymėta, kad negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) gali būti prilyginti ir laikinai taikomi teisės aktai (jų dalys), kurių taikymo terminas yra nustatytas ir jais reguliuoti santykiai sprendžiant konstitucinės justicijos bylą yra pasibaigę, nors šie aktai (jų dalys) nėra oficialiai pripažinti negaliojančiais.6 konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2011, nr. 160-7591.


Šios doktrinos nuostatos buvo plėtojamos tiriant biudžeto įstatymus. konstitucinis teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime7 konstatavo, – tai pakartojo ir 2012 m. bir-želio 29 d. nutarime8, – kad teismo kreipimasis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į konstitucinį teismą, kaip konsti-tucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. net tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios tei-sės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, konstitucinis teismas neprivalo nagrinėti bylos tada, kai ati-tinkamas teisės aktas ne tik negalioja (nes negaliojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir paprastai yra tiriama), bet ir apskritai (t. y. ne tik atitinkamo teismo, kuris kreipėsi į konstitucinį teismą su atitinkamu prašymu, nagri-nėjamoje byloje) negali būti taikomas, taip pat kad ši aplinkybė turi būti visuomet įver-tinama tada, kai yra ginčijamas valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas ar kitas aktas, skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui.

be to, minėtuose konstitucinio teismo aktuose (2007 m. lapkričio 13 d. sprendi-me ir 2012 m. birželio 29 d nutarime ) konstatuota, kad kiekvienas valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taiko-mas įstatymas; asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų valstybės biu-džeto ir savivaldybių biudžetų lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitinkami biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 dieną; po šios datos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti, inter alia – tai ypač pabrėžtina – po minėtos datos jokiam asignavimų valdytojui neįmanoma praėjusių biudžetinių metų asignavimų pervesti taip, tarsi tai būtų padaryta dar anais biudžetiniais metais, nes jau yra prasidėję nauji biudžetiniai metai; todėl net jeigu būtų nustatyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų (atitinkamai seimo ir vyriausybės) intervencija į tą teisinį reguliavimą nebegalima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuo-ja; tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros sub jektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį.

minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos konstitucinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pripažintos mutatis mutandis taikytinomis ir vals-tybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Šiame nutarime konstitucinis teis-mas, priimdamas sprendimą netirti nebetaikomų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymų, įvertino ir tai, kad, jam ištyrus kitų ginčijamų pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų atitiktį konstitucijai, atitin-kamus ginčus dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžių sumažinimo sprendžiantis pa-reiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas galės įvykdyti teisingumą, t. y. išspręsti bylas neatsižvelgdamas į tai, ar ginčijamos valstybinio socialinio draudi-7 konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas. Valstybės žinios, 2007, nr. 118-4830.8 konstitucinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2012, nr. 78-4063.


mo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuosta-tos pripažintos prieštaraujančiomis, ar neprieštaraujančiomis konstitucijai. taigi šis konstitucinio teismo argumentas ypač svarbus vertinant jo sprendimą netirti nebe-taikomų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įstatymų nuostatų.

konstitucinio teismo praktika tiriant negaliojantiems prilygintinus pasibaigu-sių biudžetinių metų nebetaikomus valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų bei valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įstatymus įvairi. vienu atveju jis tyrė nebetaikomų valstybės (ar kitų) biudžetų įstatymų nuostatas: kai kreipėsi seimo na-rių grupė (1999 m. liepos 9 d.9, 2002 m. sausio 14 d.10 nutarimai) ir kai kreipėsi teis-mas (2000 m. lapkričio 8 d. nutarimas11), o kitais atvejais jų netyrė ir nutraukė bylą (jos dalį) ar pradėtą teiseną: kai kreipėsi seimo narių grupė (1999 m. lapkričio 23 d. sprendimas) ir kai kreipėsi teismai (2001 m. liepos 12 d. nutarimas12, 2007 m. lapkri-čio 13 d. sprendimas13, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas (dėl valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatų14).

taigi galima konstatuoti, kad nėra susiformavusios vienodos negaliojantiems prilygintinų nebetaikomų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įstatymų nagrinėjimo praktikos. skirtingus konstitucinio teismo sprendimus lėmė konkrečių bylų aplinkybės, kurias jis vertino priimdamas atitinkamą sprendimą.

tai, kad konstitucinis teismas dar nėra tyręs nepasibaigusių biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įstatymų nuostatų, lemia ir tokių įstatymų itin trumpas (kalendoriniai me-tai) taikymo terminas, ir pareiškėjų kreipimosi dėl tokių įstatymų terminas, kuris dažnai sutampa su besibaigiančiu (ar jau pasibaigusiu) jų taikymo laiku15.

svarstytina, ar dėl tokių reikšmingų įstatymų itin trumpo galiojimo laiko ateityje negalėtų imti formuotis konstitucinio teismo praktika jų konstitucingumą tirti sku-bos tvarka (nesilaikant bylų eiliškumo).

pažymėtina ir tai, kad jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, jo išlai-dos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį negali viršyti praėjusių metų vals-9 konstitucinio teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1999, nr. 61-2015.10 konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2002, nr. 5-186.11 konstitucinio teismo 2000 m. lapkričio 8 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2000, nr. 96-3042.12 konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2001, nr. 62-2276, 86.13 konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas. Valstybės žinios, 2007, nr. 118-4830.14 pažymėtina, kad konstitucinio teismo teisėjas e. Šileikis, nesutikdamas inter alia su konstitucinio teismo

2012 m. birželio 29 d. nutarime išdėstytais argumentais dėl atsisakymo tirti nebetaikomas valstybinio so-cialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatas, paskelbė atskirąją nuomonę.

15 kaip išskirtinį atvejį galima pažymėti šiuo metu rengiamą bylą nr. 28/2009 pagal 2009 m. birželio 23 d. konstituciniame teisme gautą seimo narių grupės kreipimąsi dėl 2009 metų valstybės biudže-to ir savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto įstatymų, su jų priėmimu susijusių teisės aktų bei įstatymų, darančių įtaką atitinkamų biudžetų pajamoms ir asignavimams, nuostatų atitikties konstitucijai, taip pat šiuo metu rengiamą bylą nr. 10/2012 pagal 2012 m. birželio 27 d. konstituciniame teisme gautą vilniaus apy-gardos administracinio teismo prašymą ištirti 2012 metų valstybinio socialinio draudimo fondo biu-džeto įstatymo ir jį varžančio pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų konstitucingumą.


tybės biudžeto 1/12 išlaidų (konstitucijos 132 straipsnis). taigi tam tikrais išimtiniais atvejais praėjusių biudžetinių metų valstybės biudžetas, finansiniai rodikliai, kurių taikymas baigėsi gruodžio 31 dieną, tam tikra apimtimi gali būti taikomi ir kitais biu-džetiniais metais. vadinasi, tam tikrais išimtiniais atvejais jau ir praėjusių biudžetinių metų valstybės biudžeto įstatymas, tam tikri valstybės biudžeto finansiniai rodikliai gali būti taikomi ir kitais biudžetiniais metais, tokių įstatymų konstitucingumas yra reikšmingas ir prasmingas. manytina, kad susidūręs su tokia situacija konstitucinis teismas turėtų pareigą aiškintis tokio valstybės biudžeto įstatymo konstitucingumą ir konstitucinė negaliojančių ar jiems prilyginamų teisės aktų tyrimo doktrina šiuo atveju neturėtų būti taikoma.

konstitucinis teismas, formuodamas konstitucinę valstybės biudžeto įstatymų doktriną, suformavo ir jų turinio konstitucingumo tyrimo ribų doktriną. Yra tam tik ri konstitucinio teismo įgaliojimų atitikties konstitucijai požiūriu tirti valstybės biudžeto įstatymų turinį ypatumai. konstitucinis teismas 2002 m. sausio 14 d. nu-tarime inter alia formavo griežtą valstybės biudžeto įstatymų tyrimo ribų doktriną. jis pažymėjo, kad tai, ar valstybės biudžete numatoma pakankamai lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams), ar jų nenumatoma, yra ne valstybės biudžeto įstatymo atitik-ties konstitucijai, bet valstybės biudžeto planavimo, valstybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir valstybės galimybėmis, taigi sociali-nio ir ekonominio tikslingumo, klausimai. vadinasi, konstitucinis teismas tam tikru mastu apribojo savo galimybes tirti tam tikras valstybės biudžeto įstatymo turinio nuostatas atitikties konstitucijai požiūriu.

tačiau vėliau konstitucinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime16 ši dokt-rininė nuostata buvo reinterpretuota – konstituciniam teismui suteikta galimybė valstybės biudžete numatomas lėšas vertinti jų pakankamumo aspektu ir pabrėž-ta, kad minėta konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime suformuluota doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip apimanti ir tuos atvejus, kai vals-tybės biudžeto įstatymu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad iškart matyti, jog lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma akivaizdžiai nepakankamai arba išvis nenumatoma, kartu nenumatant kitų (alternatyvių) finansavimo šaltinių, kurie pagal konstituciją atitinkamoms reikmėms gali būti numatyti, ir tai akivaiz-džiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, aki-vaizdžiai paneigia konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. taigi konstitucinio teismo atliekamo valstybės biudžeto įstatymų turinio nuostatų tyri-mo ribos buvo išplėstos.

konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d.17 ir 2006 m. rugsėjo 26 d.18 nuta-rimuose taip pat yra apibrėžtos tam tikros jo atliekamo tyrimo ribos. nors expressis verbis valstybės biudžeto įstatymai šiuose nutarimuose neminimi, manytume, kad

16 konstitucinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, nr. 141-5430.17 konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, nr. 62-2283.18 konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, nr. 104-3985.


konstitucinio teismo suformuotos doktrinos nuostatos turėtų būti taikomos ir to-kių įstatymų turinio konstitucingumo tyrimui. konstitucinis teismas konstatavo, kad valstybės ekonominės politikos turinio, priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), kartu ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bė-gant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternaty-vų, savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą ekonominę politiką atitikusio ūkinės veik los teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai, nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuo-menės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų konstitucijoje įtvirtintas, jos gi-namas ir saugomas vertybes.

taigi konstitucinis teismas yra suformavęs plačią savo įgaliojimų tirti valsty-bės biudžeto (ir kitų biudžetų) įstatymus jų galiojimo (taikymo) aspektu doktriną. nors ši doktrina inter alia grindžiama bendrąja konstitucine negaliojančių teisės aktų tyrimo doktrina, ji turi esminių ypatumų, dėl kurių netgi galima traktuoti ją kaip savarankišką. konstitucinis teismas taip pat suformavo griežtą valstybės biudžeto įstatymų turinio nuostatų tyrimo ribų doktriną, kurios tam tikros nuostatos vėliau buvo koreguojamos.

3. KONSTITUCINĖ VALSTYBĖS BIUDŽETO SAMPRATA

1992 m. konstitucijoje plačiai reglamentuojami viešųjų finansų, inter alia biu-džeto, santykiai19. valstybės biudžeto santykių reglamentavimą 1992 m. konstitu-cijoje galėtume priskirti detaliam konstituciniam reguliavimui. valstybės biudžeto santykiams yra skirtas konstitucijos Xi skirsnis „Finansai ir valstybės biudžetas“, jo 127–132 straipsniai, taip pat kituose skirsniuose esančios nuostatos, inter alia kons-titucijos 121, 134 straipsniai, 94 straipsnio 4 punktas, 67 straipsnio 14 punktas.

konstituciniai valstybės biudžeto reguliavimo klausimai yra susiję ir su kitomis konstitucijos nuostatomis, inter alia dėl konstitucinių parlamento įgaliojimų.

valstybės biudžeto santykiai kitų valstybių konstitucinėje jurisprudencijoje ne-retai yra interpretuojami kaip glaudžiai susiję ne tik su konstituciniais parlamen-to įgaliojimais, bet ir su inter alia rinkimų į parlamentą teise. vokietijos Federalinis konstitucinis teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendime20 interpretuoja parlamento ir vyriausybės įgaliojimų santykius tuo aspektu, kad tam tikrais atvejais išplėtus vy-riausybės kompetenciją – tam tikrų biudžetinių įsipareigojimų nesuderinus su par-lamentu (bundestagu) – gali būti pažeista piliečių rinkimų į parlamentą teisė, kuri

19 kai kurie šios doktrinos aspektai yra plačiai atskleisti v. sinkevičiaus moksliniuose straipsniuose, žr.: sinkevičius v. Lietuvos Respublikos seimo biudžetinė kompetencija konstitucinio teismo jurispru-dencijoje. Jurisprudencija, 2002, t. 31 (23), p. 25–35; sinkevičius v. mokesčių konstitucinė doktrina: kai kurios formavimosi problemos. Socialinių mokslų studijos, 2009, nr. 3 (3), p. 25–51.

20 vokietijos Federalinio konstitucinio teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimas (šį ir kitus vo-kie tijos Federalinio konstitucinio teismo sprendimus galima rasti jo interneto svetainėje www.bundesverfassungsgericht.de).


konstituciškai garantuoja demokratiškai renkamiems atstovams teisę spręsti svar-biausius valstybės klausimus; išplėtus vyriausybės kompetenciją gali būti ribojamos esminės parlamento galios, jo biudžetinė autonomija. parlamento biudžetinė kom-petencija – jo teisė kontroliuoti ir spręsti dėl svarbiausių, visų pirma didelio masto, valstybės prisiimamų finansinių įsipareigojimų, inter alia tarptautinių sutarčių ar eu-ropos sąjungos lygmeniu nustatomų įsipareigojimų, kurie turi būti patvirtinti parla-mento. taigi tik esant išankstiniam parlamento pritarimui federalinė vyriausybė gali priimti sprendimus dėl tokių finansinių įsipareigojimų garantijų21.

konstitucinis teismas konstitucinę biudžeto doktriną formavo daugelyje savo baigiamųjų aktų. su sudėtinga biudžeto įstatymų problematika jis susidūrė savo veik-los pradžioje, kai viešųjų finansų sistema dar tik formavosi, ir jam teko nelengva užduotis konstruoti biudžeto doktrinos elementus. pirmieji konstitucinio teismo žingsniai šioje srityje – jo 1996 m. vasario 28 d.22 ir kovo 15 d.23 nutarimai24. galima išskirti šios doktrinos plėtojimo etapą – 1996–2000 m. jau 1996 m. vasario 28 d. nu-tarime – pirmajame, kuriame aiškinti valstybės biudžeto klausimai, – konstitucinis teismas apibrėžė valstybės biudžeto sampratą: „valstybės biudžetas yra centralizuo-tas finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir perskirstoma dalis nacionali-nių pajamų. jį kasmet tvirtina seimas.“ Ši samprata plėtota vėlesniuose konstitucinio teismo aktuose, inter alia jo 2002 m. sausio 14 d. nutarime. jame pažymėta, jog vi-suotinai pripažįstama, kad valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų planas tam tikram laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešo-sios lėšos, ir kad teisiniu požiūriu valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžeti-niams metams patvirtinamas valstybės pajamų ir išlaidų planas.

valstybės biudžeto įstatymas pagal konstitucijos 129 straipsnio nuostatų sam-pratą seimo įstatymu tvirtinamas biudžetiniams metams, kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną. konstitucinis teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime ir 2012 m. birželio 29 d. nutarime, kaip minėta, valstybės biudžeto ir sa-vivaldybių biudžetų įstatymus įvertino kaip terminuotai galiojančius ir terminuotai taikomus įstatymus.

konstitucinio teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarime aiškinama valstybės biu-džeto įstatymo sandara ir pažymima, kad seimo priimtą valstybės biudžeto įstaty-mą sudaro ne tik straipsniai, kuriuose yra patvirtintos valstybės biudžeto pajamos

21 parlamento įgaliojimų svarba sprendžiant dėl biudžeto įsipareigojimų, inter alia kylančių iš tarp-tautinių sutarčių, ir juos kontroliuojant ypač pabrėžta vokietijos Federalinio konstitucinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendime.

22 konstitucinio teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1996, nr. 20-537.23 konstitucinio teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1996, nr. 25-630.24 vertinant pirmuosius konstitucinio teismo nutarimus, kuriais pradėta formuoti viešųjų finansų

dokt riną, galima sutikti su v. sinkevičiaus išsakyta nuomone, kad šiame pradiniame etape (konstitu-cinio teismo 1996 m. kovo 15 d., 1998 m. spalio 9 d. nutarimai) konstitucinis teismas formulavo ir kai kurias diskutuotinas nuostatas, kurios vėlesniuose aktuose buvo koreguojamos. Žr. sinkevičius v. mokesčių konstitucinė doktrina: kai kurios formavimosi problemos. Socialinių mokslų studijos, 2009, nr. 3 (3), p. 25–51.


ir išlaidos, savivaldybių biudžetų finansiniai rodikliai ir kt., bet ir įstatymo priedė-liai, sukonkretinantys pajamas, taip pat išdėstytas išlaidas pagal asignavimų valdy-tojus ir kitus rodiklius.

konstitucinis teismas, 1996 m. kovo 15 d. nutarime interpretuodamas kons-titucijos 127 straipsnio nuostatas ir lygindamas jas su konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto nuostatomis, ne tik išskyrė valstybės biudžeto pajamų formas, bet ir pada-rė išvadas, kad ne visos biudžeto pajamų teisinės formos turi tokią pat teisinę reikšmę ir kad konstitucijoje seimui yra nustatyta galimybė įvairiai reguliuoti biudžeto paja-mas atsižvelgiant į jų teisinę formą.

1997 m. birželio 17 d. nutarime25 interpretuodamas konstitucijos 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima seimas vyriausybės siūlymu, konstitucinis teismas suformulavo imperatyvų reikalavimą valstybinės paskolos ar valstybės kito esminio turtinio įsipareigojimo klausimą visuomet svarstyti ir sprendimą dėl jo priimti sei-me. valstybinės paskolos lėšos yra valstybės pajamos, o paskolų dengimas – valstybės biudžeto išlaidos, sprendimai dėl valstybinės paskolos paprastai priimami įstatymu tvirtinant valstybės biudžetą. konstitucinis teismas kaip itin svarbų išskyrė viešųjų finansų viešumo principą ir pažymėjo, kad valstybinės paskolos ir valstybės kitų es-minių turtinių įsipareigojimų svarstymas seime suponuoja viešą diskusiją.

konstitucinis teismas, 1997 m. liepos 10 d. nutarime26 interpretuodamas kons-titucijos 127 straipsnio 1 dalies nuostatas, apibūdino valstybės biudžeto lėšų tikslą ir pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos biudžete sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri sudaro būtinas sąlygas įgyvendinti valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveika-tos apsaugos, socialinio aprūpinimo ir socialinės šalpos, gamtos apsaugos programas, plėtoti ūkį, išlaikyti valstybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigas bei stiprinti kraš-to apsaugą. Šios nuostatos vėliau buvo interpretuojamos kituose konstitucinio teis-mo aktuose.

taigi konstitucinio teismo formuojamoje valstybės biudžeto doktrinoje gali-ma išskirti kai kuriuos esminius valstybės biudžeto sampratos doktrinos elementus. valstybės biudžetas traktuojamas kaip itin svarbus viešųjų finansų viešumo principu grindžiamas valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; valsty-bės biudžeto teisinė forma – įstatymas, kurio sudedamoji dalis yra jo priedėliai; toks įstatymas jo galiojimo ir taikymo aspektu yra terminuotas.

3.1. Biudžeto sistemos sandara

konstitucijos 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos biudžeto sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiš-ki vietos savivaldybių biudžetai. konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 25 konstitucinio teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1997, nr. 58-1351.26 konstitucinio teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1997, nr. 67-1696.


savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą. konstitucinis teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime pabrėžė, kad pagal konstituciją valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai, būdami savarankiški, drauge sudaro Lietuvos biudžeto sistemą.

biudžeto sistemai priskirtini ir kiti, konstitucijoje tiesiogiai neminimi, valstybi-niai biudžetai, kaip antai valstybinio socialinio draudimo fondo, privalomojo sveika-tos draudimo fondo biudžetai.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje atskleidžiama konstitucinė savivaldybės biudžeto samprata, interpretuojami savivaldybės biudžeto klausimų savarankiško sprendimo principai27. konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime savival-dybių biudžetai apibūdinti kaip šių savivaldybių tam tikro laikotarpio pajamų ir iš-laidų planai.

konstitucinis teismas 2000 m. lapkričio 8 d. nutarime (taip pat inter alia 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime28) interpretavo konstitucijos 127 straipsnio 1 dalį ir pažymė-jo, kad savivaldybių biudžetai, būdami savarankiški, kartu yra vienos Lietuvos biudže-to sistemos dalis. Šią nuostatą konstitucinis teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime aiškino sistemiškai, atsižvelgdamas į kitas konstitucijos 127 straipsnio nuostatas, taip pat į 121 ir 131 straipsnių nuostatas, ir padarė išvadą, kad savivaldybės įstatymuose numatytais asignavimais disponuoja savarankiškai, laikydamosi konstitucijos ir įsta-tymų; savivaldybių biudžetuose sukaupiamos lėšos socialinėms, ekonominėms ir ki-toms reikmėms finansuoti, savivaldybių įstaigoms išlaikyti; taip pat gali būti nustatyti asignavimai kapitalo investicijoms, gamtosaugos objektams, kitoms tikslinėms prog-ramoms finansuoti. interpretuodamas konstitucijos 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savivaldybių biudžetų savarankiškumo principą, konstitucinis teismas nustatė prin-cipą, kad jis negali būti aiškinamas kaip leidžiantis savivaldybėms įstatymuose nusta-tytus asignavimus naudoti ne pagal tikslinę paskirtį ar kad asignavimai, nepanaudoti pagal tikslinę paskirtį, neturi būti grąžinami į valstybės biudžetą.

konstitucinis savivaldybių savarankiškumo principas biudžeto santykių srityje yra įtvirtintas konstitucijos 121 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldy-bės sudaro ir tvirtina savo biudžetą; šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi nuosta-ta, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokes-čių bei rinkliavų lengvatas.

27 pažymėtina, kad savivaldybės biudžeto klausimai neretai tampa ir kitų valstybių konstitucinės kont-rolės objektu. estijos aukščiausiojo teismo 2010 m. kovo 16 d. sprendime pabrėžiama būtinybė aiškiai atskirti biudžeto lėšas, skirtas savivaldybių funkcijoms vykdyti ir valstybės perduotoms funk-cijoms įgyvendinti. savivaldybėms perduoti tam tikrą funkciją valstybė gali tik priimdama atitinkamą įstatymą arba sudarydama su jomis sutartis. Lėšos tokioms funkcijoms vykdyti turi būti numatytos valstybės biudžete. savivaldybės negali nevykdyti valstybės perduotų funkcijų. kai yra keičiama fi-nansavimo sistema, vietos savivaldos institucijoms turi būti garantuojama teisė būti išklausytoms. vietos savivaldos institucijų finansavimo stabilumas kyla iš teisinės valstybės ir savivaldybių savaran-kiškumo principų. Šį sprendimą galima rasti estijos aukščiausiojo teismo interneto svetainėje www.nc.ee/?lang=en.

28 konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2004, nr. 181-6708, 186.


konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime savivaldybių veiklos sa-varankiškumo principas toliau plėtotas biudžeto santykių kontekste ir pažymėta, kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais arba kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos, taip pat kad jeigu biudžetiniams metams nepasibaigus savivaldybėms perduodamos dar ir kitos valstybės funkcijos (nustato-mos pareigos), tam taip pat turi būti skiriamos lėšos – valstybės biudžete turi būti nu-matytos lėšos, reikalingos visaverčiam savivaldos veikimui užtikrinti.

konstitucinis teismas 1997 m. kovo 12 d. nutarime29 valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą išskyrė kaip savarankišką biudžetą, kuris neįtraukiamas į valstybės biudžetą ar savivaldybių biudžetus. vis dėlto konstitucinė biudžeto doktri-na apima ne tik valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, kurie expressis verbis mi-nimi konstitucijoje, bet ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto doktriną.

taigi konstitucinio teismo biudžeto doktrinoje atskleidžiami pagrindiniai biu-džeto sistemos sandaros elementai, esminiai jų bruožai, būdingi ne tik expressis ver-bis konstitucijoje minimiems valstybės biudžetui ir savivaldybių biudžetams, bet ir kitiems valstybiniams biudžetams, inter alia valstybinio socialinio draudimo fon-do biudžetui.

3.2. Valstybės biudžeto šaltiniai. Konstitucinės mokesčių doktrinos bruožai

konstitucinėje valstybės biudžeto šaltinių doktrinoje ypatingas dėmesys skiria-mas mokesčiams. konstitucinis teismas 1997 m. liepos 10 d. nutarime išskyrė mo-kesčius kaip vieną pagrindinių valstybės biudžeto šaltinių ir suformulavo svarbų principą, kad konstitucijos 127 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios Lietuvos Respub-likos biudžeto sistemą, nurodančios valstybės biudžeto formavimo šaltinius, kartu įtvirtina ir konstitucinę pareigą mokėti mokesčius.

konstitucinis teismas 1997 m. liepos 10 d. nutarime pabrėžė, kad pagrindinė mokesčių paskirtis – fiskalinė, jie naudojami sudaryti valstybės iždui, skirtam visuo-menės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti; mokesčiais reguliuojami vals-tybėje vykstantys socialiniai, ekonominiai procesai, remiamos naudingos ūkinės pastangos, pritraukiamas kapitalas, investicijos arba priešingai – stabdomos nepa-geidautinos socialinės ir ekonominės raidos tendencijos. mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų įgyvendinimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas.

konstitucinis teismas, 1997 m. liepos 10 d. nutarime interpretuodamas kons-titucijos 67 straipsnio 15 punktą, pirmą kartą suformulavo ir mokesčių sampratą: mokesčiai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintini juridinių ir fizinių asme-nų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą

29 konstitucinio teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1997, nr. 23-546.


(tam tikrais atvejais – į nebiudžetinius tikslinius fondus). mokesčių samprata plėto-ta ir vėliau – 2000 m. kovo 15 d. nutarime30 konstitucinis teismas nurodė, kad mo-kesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį ir apibrėžiami kaip valstybės nustatyti privalomi ir individua-liai neatlygintini juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai į valstybės (savivaldybės) biu-džetą nurodant jų dydį bei mokėjimo terminą. konstitucinio teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarime31 toliau tikslinama mokesčių samprata ir valstybinių mokesčių sąvoka bei kiti privalomi mokėjimai apibrėžiami kaip įstatymu teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei; įstatymu nustatant mokesčius ir kitus privalomus mokėji-mus jame privalo būti apibrėžti tokie esminiai mokesčio ar kito privalomo mokėjimo elementai kaip mokesčio ar kito privalomo mokėjimo mokėtojas, objektas, dydžiai, išimtys bei lengvatos, mokėjimo terminai. konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime32 kiti privalomi mokėjimai interpretuojami inter alia kaip turtiniai įpareigojimai asmenims, kurie taip pat turi būti grindžiami įstatymu.

ne tik mokesčiai, bet ir rinkliavos pagal konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalis yra viena iš valstybės biudžeto pajamų teisinių formų. interpretuodamas konstituci-jos 127 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplau-kų, konstitucinis teismas 1996 m. kovo 15 d. nutarime inter alia konstatavo, kad pagal konstituciją gali būti išskiriamos penkios valstybės biudžeto pajamų teisinės formos (reguliarūs mokesčiai, kiti privalomi mokėjimai, rinkliavos, pajamos iš valsty-binio turto, kitos įplaukos), kurios detalizuojamos atskiruose įstatymuose. konstitu-cinis teismas, šiame nutarime (jo nuostatos buvo plėtojamos ir kituose konstitucinio teismo nutarimuose) atskleisdamas rinkliavos sampratą, pažymėjo, kad tiek mokes-čiai, tiek valstybinės rinkliavos yra nustatomi įstatymu ir mokami į valstybės (sa-vivaldybės) biudžetą; tačiau valstybiniams mokesčiams konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme būdinga tai, kad jie yra privalomi, neatlygintini ir vienašališki. aiškindamas mokesčių ir rinkliavų santykių skirtingumą konstitucinis teismas pa-žymėjo, kad mokesčių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai mokesčių mokėto-jų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų santykiai, o rinkliava konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių prasme – tai privaloma įmoka į valstybės biudžetą už vals-tybės kompetentingų įstaigų juridiniams ir fiziniams asmenims atliktus veiksmus ar suteiktas paslaugas.

konstitucinio teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarime33 mokestiniai teisiniai san-tykiai apibrėžiami kaip prievoliniai santykiai tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo. tik įstatymuose gali būti nustatytas mokesčio objektas, mokestinių santykių subjek-tai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai, mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos;

30 konstitucinio teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2000, nr. 23-585.31 konstitucinio teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2002, nr. 55-2199.32 konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas. Valstybės žinios, 2005, nr. 113-4132.33 konstitucinio teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2000, nr. 88-2423.


poįstatyminiais teisės aktais gali būti reglamentuojama šių įstatymų įgyvendinimo tvarka, įgyvendinamos konkrečios mokesčių įstatymų normos.

konstitucinio teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime34 toliau plėtojant anks-tesniuose nutarimuose suformuluotas nuostatas buvo nurodyta, kad mokesčiai gali būti nustatomi tik seimo priimtu įstatymu. taip pat pabrėžta, kad apmokestinamasis objektas ir mokesčio dydis (tarifas) pagal konstituciją turi būti nustatomi tik įstatymu. taigi referendumu priimamu įstatymu tokie santykiai negali būti reglamentuojami35.

konstitucinio teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarime atskleidžiama teisinė mo-kesčio mokėjimo samprata: tai ne tik jų nustatymas įstatymais, bet ir šių įstatymų įgyvendinimo tvarka; teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principai ypač svarbūs nustatant mokesčius ir jų apskaičiavimo tvarką.

konstitucinio teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime atskleidžiama mokesčių mokėjimo tvarkos samprata, kuri inter alia apima mokesčių administravimo proce-dūras, mokesčių apskaičiavimo metodiką ir kt. be to, tikslinama mokesčių santykių teisinio reguliavimo samprata, kuri apima ne tik mokesčių nustatymą įstatymais, bet ir mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarkos nustatymą. mokesčių apskaičiavi-mo tvarka gali būti nustatoma ne tik įstatymais, bet ir poįstatyminiais teisės aktais, tačiau poįstatyminiuose teisės aktuose, nustatančiuose mokesčių įstatymų įgyven-dinimo tvarką, taigi ir mokesčių apskaičiavimo tvarką, negali būti teisės normų, nu-statančių kitokį teisinį reguliavimą, negu nustato įstatymas, ir konkuruojančių su įstatymo normomis.

konstitucinio teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime36 tik seimo kompetenci-jai priskirta nustatyti, kokia valstybės institucija turi sureguliuoti mokesčių adminis-travimo santykius, taip pat nustatyti apskaitos dokumentų papildymo trūkstamais rek vizitais tvarką. konstitucinio teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarime pabrėžta, kad seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus priva-lomus mokėjimus negali perduoti jokiai kitai institucijai, taip pat vyriausybei; vy-riausybė ar kita institucija negali tokių įgaliojimų prisiimti.

konstitucinis teismas 2002 m. birželio 3 d. nutarime pabrėžė, kad konstitucinis reikalavimas valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustatyti tik įsta-tymu yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija37. 34 konstitucinio teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2003, nr. 109-4887.35 v. sinkevičius požiūrį, jog įstatymai, nustatantys mokesčius, negali būti priimami ir keičiami referen-

dumu, pagrindė interpretuodamas konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 26 d. nutarimo nuosta-tą, kad įstatymus, kuriais nustatomi mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai, gali priimti tik seimas. Šią nuostatą v. sinkevičius interpretuoja kaip reiškiančią, kad negalima referendumu priimti įstatymų, kuriuose būtų numatomi mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai, taip pat nustatyti esminių mokes-čių ir kitų privalomų mokėjimų elementų. Žr. sinkevičius v. Lietuvos Respublikos seimo biudžetinė kompetencija konstitucinio teismo jurisprudencijoje. Jurisprudencija, 2002, t. 31 (23), p. 25–35.

36 konstitucinio teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2000, nr. 105-3318.37 konstitucinis teismas panašias nuostatas formulavo ir ankstesniuose savo aktuose. 1998 m. spalio 9 d.

nutarime yra pabrėžta, kad mokesčius gali nustatyti tik įstatymas, tai yra seimo prerogatyva. Šiame nu-tarime ši nuostata vertinama ir kaip viena pagrindinių mokesčių mokėtojų teisių apsaugos teisinių ga-rantijų. Formuluojamas ir vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų – jų privalomumas.


aiškinantis konstitucinę mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų doktriną svarbus yra juos reguliuojančių įstatymų galiojimas. konstitucinis teismas inter alia 2012 m. birželio 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (7 straipsnio 2 dalis); seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasi-rašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (70 straipsnio 1 dalis); konstitucinis teisi-nės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems tei-sėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama ki-tiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisinio reguliavimo pa-taisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nusta-tytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos.

konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. bir-želio 29 d. nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio regulia-vimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudary-tų prielaidas paneigti teisėtus asmenų lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. iš teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lū-kesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti tokią teisės akto įsigaliojimo datą, kuri yra ankstesnė už jo paskelbimo datą.

Ši konstitucinio teismo suformuota doktrina vertintina ir kaip reikšminga as-mens, mokesčių mokėtojo, teisių garantija.

konstitucinis teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime interpretavo įstatymų, re-glamentuojančių sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimą į privačius pensijų fondus, atitiktį konstitucijai. kaupiamosios pensijų įmokos yra valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurios yra piniginė prievolė valstybei, dalis. ginčijamuose įstaty-muose buvo nustatyta jų grįžtamoji galia. konstitucinis teismas konstatavo, kad įsta-tymų leidėjas, nustatęs tokių įstatymų grįžtamąją galią, pažeidė konstituciją. ištyręs tokių įstatymų turinį ir nustatęs, kad jie (nors juose ir nustatytos sumažintos kaupia-mosios įmokos) neprieštaravo konstitucijai, jis konstatavo, kad šie įstatymai įsigalio-jo nuo jų oficialaus paskelbimo.

vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas. kons-titucinio teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarime38 pažymėta, jog pagal konstituci-ją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas ir laiku atliekamas mokesčių mokėjimas; paisant konstitucijos, inter alia konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų, tam užtikrinti gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt.

38 konstitucinio teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, nr. 10-369.


seimo įgaliojimai ypač reikšmingi nustatant tinkamas mokesčių mokėjimo są-lygas, taip pat sankcijas už mokesčių nemokėjimą. konstitucinis teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime pažymėjo, kad pagal konstituciją tik seimas turi kompeten-ciją nustatyti valstybinius mokesčius, taip pat teisinę atsakomybę už mokesčių įsta-tymų pažeidimus; nustatydamas baudų už mokesčių įstatymų pažeidimus dydžius įstatymų leidėjas yra varžomas konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės princi-pų, kitų konstitucinių reikalavimų.

konstitucinis teismas 1997 m. liepos 10 d. nutarime suformulavo reikalavimą už mokesčių įstatymų pažeidimus nustatyti ir taikyti ne tik finansinę, bet ir admi-nistracinę, baudžiamąją atsakomybę. nesąžiningu mokesčių mokėjimu pažeidžiami esminiai laisvosios rinkos, grindžiamos sąžininga konkurencija, principai. Šiame nu-tarime konstitucinis teismas pabrėžė, kad mokesčio mokėtojų ir mokesčius admi-nistruojančių pareigūnų santykiai turi būti grindžiami ne tik valdingų nurodymų veiksmingu įgyvendinimu, bet ir mokesčio mokėtojų realia galimybe ginti savo tei-sėtus interesus.

konstitucinis teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime suformulavo kai kurias mokesčių ginčų nagrinėjimo garantijas, kurios vertintinos kaip mokesčius mokančių subjektų procesinės garantijos. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas mokesčių santykius, turi nustatyti mokesčių mokėjimo, ginčų nagrinėjimo, taip pat skundų dėl mokesčio administratorių priimtų sprendimų padavimo terminus; šie terminai turi būti pro-tingi, racionalūs, užtikrinantys galimybę laiku ir tinkamai informuoti mokesčio mo-kėtojus apie jų atžvilgiu priimtus mokesčio administratorių sprendimus, kad būtų laiku apskaičiuojami ir sumokami mokesčiai ir kad mokesčio mokėtojas turėtų gali-mybę laiku pasinaudoti savo teisių gynyba.

konstitucinės doktrinos ir ypač mokesčių doktrinos raidai įtakos turi Lietuvos narystė europos sąjungoje. Įsigaliojus seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtam Lietu-vos Respublikos konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“, kuris pagal konstitucijos 150 straipsnį yra konstitucijos sudedamoji da-lis, kinta ir konstitucinė mokesčių doktrina, nes ji toliau turėtų būti plėtojama atsi-žvelgiant į minėtas naujas konstitucines nuostatas. taigi aiškinantis su mokesčiais susijusio teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai turi būti atidžiai vertinamos ir ankstesniuose konstitucinio teismo aktuose suformuluotos doktrininės nuostatos.

konstitucinio teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarime pirmą kartą buvo sufor-muluota svarbi doktrininė nuostata, kad ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose suformuota oficialioji konstitucinė mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų doktrina įsigaliojus seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtam konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ turi būti plėtojama atsižvelgiant ir į minėtą konstitucijos pataisą (šios nuostatos pakartotos ir vėlesniuose konstitucinio teismo nutarimuose). konstitucinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutarime39 taip pat pa-

39 konstitucinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, nr. 141-5431.


žymėjo, kad nustatant mokesčius įstatymų leidėją saisto ir valstybės įsipareigojimai, kylantys iš Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių (inter alia iš dvišalių bei dau-giašalių sutarčių dėl pajamų ir (arba) kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo), taip pat reikalavimai, kylantys iš Lietuvos narystės europos sąjungoje.

taigi konstitucinio teismo jurisprudencijoje formuojama plati mokesčių dokt-rina, kurios raidai svarbi Lietuvos narystė europos sąjungoje ir kai kurie kiti tarptau-tiniai valstybės įsipareigojimai.

4. KONSTITUCINĖ VALSTYBĖS BIUDŽETO PROCESO SAMPRATA

analizuojant konstitucijos nuostatas ir konstitucinio teismo doktriną būtų ga-lima išskirti keletą biudžeto proceso stadijų, grindžiamų konstituciniu valdžių pada-lijimo principu – įstatymų leidžiamosios valdžios ir vykdomosios valdžios įgaliojimų atskyrimu.

valstybės biudžeto procesą sudaro šios stadijos: parengiamoji stadija – vyriau-sybės veikla sudarant ir pateikiant seimui valstybės biudžeto projektą (konstitucijos 94 straipsnio 4 punktas, 130 straipsnis); biudžeto svarstymo stadija – seimas svarsto valstybės biudžetą ir tai darydamas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų fi-nansavimo šaltinius, įstatymų numatytų išlaidų negalima mažinti, kol tie įstatymai nepakeisti (konstitucijos 131 straipsnis); biudžeto tvirtinimo stadija – seimas įstaty-mu tvirtina valstybės biudžetą (konstitucijos 87 straipsnio 14 punktas, 131 straips-nio 1 dalis); biudžeto vykdymo stadija – vyriausybė vykdo valstybės biudžetą ir teikia seimui biudžeto vykdymo apyskaitą (konstitucijos 94 straipsnio 4 punktas); biudžeto keitimo stadija – valstybės biudžetas gali būti keičiamas ta pačia tvarka, kaip ir sudaro-mas bei tvirtinamas (konstitucijos 132 straipsnis); biudžeto vykdymo kontrolė – sei-mas prižiūri, kaip vykdomas biudžetas (konstitucijos 87 straipsnio 14 punktas).

valstybės biudžeto proceso stadijose tam tikrus įgaliojimus turi ir kitos konsti-tucinės institucijos. pažymėtina, kad ir valstybės kontrolė turi konstitucinius įgalio-jimus prižiūrėti, kaip vykdomas valstybės biudžetas (konstitucijos 134 straipsnis).

konstitucinis teismas, 1999 m. birželio 3 d. nutarime40 interpretuodamas kons-titucijos nuostatas, pirmą kartą suformulavo biudžeto proceso sampratą, pažymė-jo, kad šis procesas apima įvairių valstybės valdžios institucijų veiklą, ir detalizavo kai kurias jo stadijas. Šios nuostatos toliau plėtotos inter alia konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime, kuriame pažymėta valdžių padalijimo principo reikš-mė biudžeto proceso stadijose ir išskirtos tokios atskiros biudžeto proceso stadijos: valstybės biudžeto projekto rengimas (sudarymas), biudžeto svarstymas seime ir jo patvirtinimas įstatymu, biudžeto vykdymas41.

40 konstitucinio teismo 1999 m. birželio 3 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1999, nr. 50-1624.41 kiti konstituciniai teismai taip pat susiduria su biudžeto proceso stadijų klausimais, inter alia Latvi-

jos Respublikos konstitucinis teismas 2012 m. kovo 3 d. sprendime yra suformulavęs kriterijus, pagal kuriuos turi būti vertinamos biudžeto parengimo ir tvirtinimo stadijos (šį ir kitus Latvijos Respubli-kos konstitucinio teismo sprendimus galima rasti jo interneto svetainėje www.satv.tiesa.gov.lv).


konstitucinis teismas, 1997 m. birželio 17 d. nutarime interpretuodamas kons-titucijos 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išskirtinę seimo teisę įstatymu tvirtinti valstybės biudžetą – valstybės pajamų ir išlaidų dydžius, padarė išvadą, kad ši konsti-tucinė nuostata apima ir seimo vykdomą finansinę kontrolę.

2002 m. sausio 14 d. nutarime konstitucinis teismas pabrėžė, kad pagal konstitu-ciją rengti (sudaryti) valstybės biudžeto projektą yra vien vyriausybės teisė ir pareiga, ir išskyrė teisinę formą, kuria vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo klausimus, teikia valstybės biudžeto projektą: tai gali būti daroma tik nutarimu. konstitucinis teismas taip pat nustatė kai kuriuos būtinus tokio nutarimo turinio elementus: vy-riausybė, teikdama seimui biudžeto projektą, privalo jame nurodytas pajamas bei asignavimus pagrįsti visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu; vy-riausybės parengtame valstybės biudžeto projekte turi būti numatytos lėšos, reika-lingos įstatymams įgyvendinti. konstitucinis teismas pabrėžė, kad tokia informacija privalo būti vieša.

minėtame konstitucinio teismo nutarime aiškinami ir seimo įgaliojimai vals-tybės biudžeto procese: svarstyti ir įstatymu tvirtinti vyriausybės pateiktą valstybės biudžeto projektą yra tik seimo kompetencija; nustatyti subjektus, kuriems skiriami valstybės biudžeto asignavimai, – tik seimo kompetencija. valstybės biudžeto įstaty-mo priėmimas – tai galutinis biudžeto sudarymas. taip pat nustatomi konstituciniai principai, kuriais seimas turi vadovautis sudarydamas kitų biudžetinių metų valsty-bės biudžetą. tai jis turi daryti atsižvelgdamas į esamą socialinę ir ekonominę padėtį, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, turimus arba galimus gauti finansi-nius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius, taip pat turi pai-syti konstitucijoje įtvirtinto teisingos ir darnios visuomenės siekio.

taigi konstitucinio teismo formuojamoje doktrinoje būtų galima išskirti tam tikras biudžeto proceso stadijas, kurios grindžiamos konstituciniu valdžių padalijimo principu.

5. VALSTYBĖS BIUDŽETĄ VARŽANČIŲ įSTATYMŲ DOKTRINA

konstitucinis teismas su nemenkais sunkumais susidūrė, kai reikėjo interpre-tuoti biudžeto svarstymo ir priėmimo stadiją aiškinant konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad svarstydamas biudžeto projektą seimas negali mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti. minėta, kad ši konstitucinė nuostata vertintina kaip Lietuvos konstitucinio reguliavimo ypatumas, kuris gali būti grin-džiamas istorine konstitucinio reguliavimo tradicija, atitinkamomis 1938 m. Lietu-vos konstitucijos nuostatomis42.

42 kaip minėta, 1992 m. konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostata, kad svarstydamas biudže-to projektą seimas inter alia negali mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeis-ti, gali būti vertinama kaip artima 1938 m. Lietuvos konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad svarstydamas biudžeto projektą seimas inter alia negali mažinti įstatymais arba sutartimis nu-statytų išlaidų. pažymėtina, kad kitų valstybių konstitucijose tokie biudžetiniai imperatyvai papras-tai nėra minimi.


konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatą pareiškėjų prašymu konstituci-nis teismas 2002 m. sausio 14 d.43 ir 2002 m. liepos 11 d.44 nutarimuose aiškino inter alia spręsdamas, ar tam tikruose įstatymuose a priori nustačius reikalavimą tam tikrą nacionalinio biudžeto lėšų procentą (lėšų dalį) skirti tam tikroms sritims, tokių įsta-tymų atitinkamai nekoregavus, valstybės biudžete galėjo būti nustatytos mažesnės lė-šos ir ar tokiu atveju patvirtintas valstybės biudžetas, neatsižvelgiant į tokių įstatymų nuostatas, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijai.

konstitucinis teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime inter alia pabrėžė konstitu-cinę vyriausybės pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą vadovautis įstatymais, kuriuose numatytos tam tikros išlaidos, juos vykdyti ir seimui pateikti tokį valstybės biudžeto projektą, kuriame būtų paisoma tokių įstatymų nuostatų dėl valstybės iš-laidų. konstitucinio teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarime pabrėžta, kad tai daryda-ma vyriausybė turi atsižvelgti į konstitucines valstybės funkcijas, inter alia turi būti užtik rinta valstybės valdžią vykdančių institucijų savarankiškumas, valdžių pusiau-svy ra, atsižvelgta į esamą socialinę ir ekonominę padėtį, visuomenės ir valstybės po-reikius bei galimybes, turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius.

pabrėžiama ir seimo pareiga paisyti savo priimtų įstatymų: jeigu kuriuose nors įstatymuose yra numatytos tam tikros išlaidos, seimas, svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžetą, privalo jais vadovautis.

konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje mini-mų įstatymų, kurių nuostatų turi būti paisoma rengiant, svarstant ir tvirtinant vals-tybės biudžetą, sampratą, suformulavo tam tikrus reikalavimus jiems: tokie įstatymai negali konkuruoti su valstybės biudžeto įstatymu (ar jį pakeisti), varžyti konstituci-nių vyriausybės įgaliojimų rengiant valstybės biudžetą ir seimo įgaliojimų jį tvirtinti.

konstitucinis teismas tokius biudžeto rengimą ir svarstymą varžančius įstaty-mus apibūdino kaip įstatymus, leidžiančius užtikrinti valstybės biudžeto santykių įvairiais biudžetiniais metais perimamumą, finansavimo tęstinumą tuomet, kai lėšų tam tikriems (ypatingiems, ilgalaikiams, strateginiams) visuomenės ir valstybės už-daviniams kryptingai spręsti reikia daugiau negu galima skirti per vienus biudžetinius metus; tokiuose įstatymuose galima numatyti tik išlaidas siekiant konkrečiai apibrėž-to, visuotinai svarbaus tikslo per įstatymo nustatytą laiką ir tik tada, kai šių reikmių negalima patenkinti per vienus biudžetinius metus; tokiuose įstatymuose negalima numatyti išlaidų valstybės nuolatinėms funkcijoms vykdyti, visuomenės kasdienėms

43 konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime inter alia Žemės ūkio ekonominių santykių valsty-binio reguliavimo įstatymo 16 straipsnis buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijos 129 straipsniui ir 131 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti kaip neatitinkantys konstitucinių tokiems įstatymams taikomų reikalavimų. ginčytos atitin-kamos biudžeto įstatymo nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis konstitucijai.

44 2002 m. liepos 11 d. nutarime konstitucinis teismas inter alia pripažino, kad sveikatos sistemos įsta-tymo 39 straipsnis bei mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai prieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 14 punktui, 94 straipsnio 4 punktui, 129 ir 130 straipsniams, 131 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principams.


reikmėms finansuoti; priešingu atveju būtų iškreipiama konstitucinė valstybės biu-džeto samprata: konstitucinis biudžetinių metų institutas netektų prasmės, būtų pa-neigiama vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga rengti valstybės biudžeto projektą bei konstitucinė seimo teisė ir pareiga tvirtinti valstybės biudžetą biudžetiniams me-tams atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę padėtį, visuomenės ir valstybės po-reikius bei galimybes, turimus arba galimus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius; taip būtų sudaromos prielaidos pažeisti ir konstitucinį socialinio teisingumo bei socia linės darnos imperatyvą.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nu-rodyti įstatymai, numatantys tam tikras išlaidas, yra ne taisyklė, bet išimtis. kitais, ne valstybės biudžeto, įstatymais, numatančiais tam tikras išlaidas, negalima re-guliuoti santykių, kuriuos pagal konstituciją galima reguliuoti tik valstybės biu-džeto įstatymu.

konstitucinio teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarime buvo toliau plėtojamos jo 2002 m. sausio 14 d. nutarime suformuluotos nuostatos, inter alia dėl vyriausybės įgaliojimų rengiant valstybės biudžeto projektą, kad iš konstitucijos 131 straips-nio 2 dalies nuostatos, jog negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, vyriausybei kyla pareiga rengiant valstybės biudžeto projek-tą numatyti jame tiek atitinkamos srities finansavimo išlaidų, kiek nustatyta tokias išlaidas numatančiuose įstatymuose.

toliau buvo plėtojama ir įstatymų, numatytų konstitucijos 131 straips-nio 2 dalyje, samprata pabrėžiant konstitucines seimo įgaliojimų įstatymų lei-dybos srityje ribas. seimas nėra visiškai laisvas įstatymais nusistatyti bet kokius apribojimus: įstatymais suvaržydamas save seimas negali pažeisti konstitucijos; konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostata, kad negalima mažinti įstatymų nu-matytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, reiškia, jog seimas gali priimti įstaty-mus, numatančius tam tikras išlaidas, ir kol tie įstatymai nepakeisti, suvaržyti save šiais įstatymais, kai svarsto ir tvirtina valstybės biudžeto projektą; svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžeto projektą seimas gali suvaržyti save ne bet kokiais įstatymais, numatančiais išlaidas, bet tik tokiais, kurie atitinka konstitucinę minė-tų įstatymų sampratą.

pažymėtina, kad tokį konstitucinio teismo doktrinos formulavimą le-mia Lietuvos biudžeto klausimų konstitucinis reguliavimas, įtvirtintas minėtoje konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatoje. nesant analogiškos konstituci-nės nuostatos, kiti konstituciniai teismai, susidūrę su panašiu teisiniu reguliavi-mu, kitaip sprendžia atskiro įstatymo ir biudžeto sankirtos klausimus. kaip antai Latvijos Respublikos konstitucinis teismas, 2012 m. kovo 3 d. sprendime bylo-je nr. 2011-11-01.p45 tirdamas analogišką situaciją, kai nesutapo atskiro įstatymo, numatančio tam tikrą procentinį finansavimą, ir atitinkamos valstybės biudžeto

45 Latvijos Respublikos konstitucinio teismo 2012 m. kovo 3 d. sprendimas byloje nr. 2011-11-01.p.


nuostatos, pagal kurias buvo nustatytas mažesnis finansavimas. Įstatymo ir biu-džeto nuostatų koliziją Latvijos konstitucinis teismas sprendė biudžeto nuosta-tų teisėtumą grįsdamas ekonominėmis biudžeto subalansuotumo sąlygomis bei visuomenės poreikiais ir pripažino atitinkamas valstybės biudžeto nuostatas ne-prieštaraujančiomis Latvijos Respublikos konstitucijai. Latvijos konstitucinis teismas savarankiškai nevertino minėto įstatymo konstitucingumo ir nepaneigė parlamento galimybės įstatymais nustatyti tam tikrą ilgalaikį tam tikrų ūkio sričių finansavimą (Latvijos konstitucijoje nėra nuostatos, analogiškos biudžeto priėmimą varžančiai Lietuvos konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatai).

apibendrinant konstitucinio teismo formuojamą konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, doktriną darytina išvada, jog kiekvienu atveju, kai kyla abejonė dėl vals-tybės biudžeto įstatymų nuostatų, kuriomis tokios išlaidos sumažintos, konstitucinis teismas turi pareigą įvertinti, ar tokie įstatymai atitinka konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies reikalavimus. valstybės biudžeto projekte (svarstant, tvirtinant valstybės biu-džetą) turi būti paisoma tokių įstatymų nuostatų, kadangi valstybės biudžete numa-tant sumažintas tokių įstatymų numatytas išlaidas atitinkamos jų nuostatos turi būti keičiamos kartu priimant valstybės biudžeto įstatymą, priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė dėl atitinkamų valstybės biudžeto įstatymo nuostatų atitikties konstitucijai.

6. KONSTITUCINĖ BIUDŽETO DOKTRINA EKONOMIKOS KRIZĖS SĄLYGOMIS

konstitucinis teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime pradėjo formuoti biu-džeto doktriną ekonomikos krizės sąlygomis. jos elementų jau būta ir ankstesniuose konstitucinio teismo aktuose, o apibendrinta ji 2010 m. balandžio 20 d. sprendime46. galima išskirti tokius jos bruožus.

visų pirma konstitucinis teismas apibrėžė valstybėje susiklosčiusios itin sun-kios ekonominės, finansinės padėties sampratą ir tą padėtį apibūdino kaip tokią, kuri susidaro, kai nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos ir negaunama reikiamų lėšų atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti – valstybės funk-cijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti.

konstitucinis teismas nustatė vyriausybės ir seimo pareigą reaguoti į esminius valstybės ekonomikos ir finansų būklės pakitimus inter alia pasinaudojus konsti-tucijos 132 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe peržiūrėti valstybės biudžetą (ir savivaldybių biudžetus), inter alia mažinti išlaidas (asignavimus) dar nesibaigus biu-džetiniams metams.

konstitucinis teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime nustatė reikalavimus valstybės ir savivaldybės institucijoms, kai jos dėl sunkios ekonominės padėties ne-

46 konstitucinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas. Valstybės žinios, 2010, nr. 46-2219.


gali vykdyti įsipareigojimų atitinkamiems ūkio subjektams (ar kitiems asmenims). konstitucinis teismas pabrėžė, kad teisinis reguliavimas, kai visi tokie asignavimai yra numatomi atitinkamiems asignavimų valdytojams būtent kitų metų valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose, labiausiai atitiktų iš konstitucijos kylantį as-mens teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvą, konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį teisingos, darnios visuomenės siekį, kitas konstitucijos nuo-statas. tačiau konstitucinis teismas padarė išlygą ir nurodė, kad tokio visų minėtų nepervestų asignavimų numatymo būtent kitų metų valstybės biudžete ir (arba) sa-vivaldybių biudžetuose privalomumo negalima suabsoliutinti, nes ekonominiai, fi-nansiniai sunkumai, dėl kurių valstybės ar savivaldybių institucijos liko skolingos atitinkamiems ūkio subjektams, kitiems asmenims, tuo metu gali būti dar neįveikti. vis dėlto konstitucinis teismas pabrėžė, kad valstybės ir savivaldybių institucijos turi tesėti savo įsipareigojimus ir negali savavališkai jų nevykdyti.

taigi 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime išsakytus konstitucinio teismo argu-mentus dėl finansinių įsipareigojimų ūkio subjektams ir kitiems asmenims tesėjimo galėtume vertinti ir kaip prieštaringus.

konstitucinis teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime suformulavo bend-ruosius principus, kurių turi būti paisoma, kai valstybėje kilus ekonomikos krizei įstatymų leidėjas gali priimti sprendimus mažinti socialines garantijas, taip pat nu-statė svarbias valstybės biudžeto, kuriame dėl ekonomikos krizės mažinamos sociali-nės garantijos, tvirtinimo sąlygas:

– konstitucinė valstybės biudžeto samprata suponuoja tai, kad valstybėje kilus ekonomikos krizei iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojamų insti-tucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems atlyginimas moka-mas iš minėtų biudžetų) atlyginimai, taip pat pensijos būtų mažinami ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; tvirtinant kitų metų biudžetą įstatymų leidėjui kyla pareiga įvertinti ekonominę valstybės padėtį ir iš naujo spręsti dėl minėtų socialinių garantijų mažinimo;

– valstybėje kilus ekonomikos krizei įstatymų leidėjas, priimdamas atitinkamus sprendimus, susijusius su socialinių garantijų ribojimu, turi paisyti konstitucinių tei-sinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsau-gos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo ir kitų imperatyvų; mažinti socialines garantijas galima tik kai yra išnaudotos visos galimybės ir neįma-noma sukaupti tiek lėšų, kiek jų būtina turėti, kad valstybė galėtų vykdyti šioje srity-je prisiimtus įsipareigojimus;

– pensijų ir valstybės tarnautojų (ir pareigūnų) atlyginimų mažinimas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis esant itin sunkią valstybės ekonominę pa-dėtį; tik oficialiai konstatavus, kad valstybėje susiklostė tokia itin sunki netrumpa-laikė ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, įstatymų leidėjas gali laikinai mažinti pensijas, atlyginimus; mažini-mas turi būti laikinas, juo neturi būti pažeidžiamos iki krizės laikotarpio buvusios


pensijų ir atlyginimų dydžių proporcijos47; lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisin-gumo principai nebūtų pažeisti, jeigu įstatymų leidėjas nustatytų ribą, žemiau kurios net ir ekonomikos krizės sąlygomis pensijos nebūtų mažinamos; valstybinės pensi-jos48 gali būti mažinamos didesniu mastu, tačiau laikantis proporcingumo principo;

– valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, asmenims, kurie dirba ar užsiima verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija neturi būti dėl to sumažinta didesniu mastu49 nei tiems asmenims, kurie, gaudami tokią pensiją, nedirba darbo ar neuž-siima verslu50;

– dėl ekonomikos ir finansų krizės sumažintas senatvės pensijas būtina kompen-suoti (šis reikalavimas siejamas ir su pensijos kaip atitinkamos išmokos santykiu su nuosavybės teise, ginama pagal konstitucijos 23 straipsnį51); įstatymų leidėjas, ma-žindamas pensijas, turi nustatyti asmenims susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatin-gos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti praradimus; valstybinės pensijos, jeigu yra sumažintos dideliu mastu, gali būti kompensuojamos, bet tik ma-žesniu mastu nei senatvės pensijos.47 konstitucinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime (jis įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. jį paskelbus

Valstybės žiniose) inter alia tyrė pensijų mažinimo proporcijas ir valstybinių pensijų mažinimo teisinį reguliavimą pripažino tam tikra apimtimi prieštaraujančiu konstitucijai. senatvės pensijų mažinimo proporcijos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis konstitucijai, tačiau toks teisinis reguliavimas, kai dirbančių (ar verslu užsiimančių) pensininkų pensijos buvo mažinamos didesniu mastu, pripa-žintas prieštaraujančiu konstitucijai.

48 konstitucinis teismas yra ne kartą, inter alia 2012 m. vasario 6 d. nutarime, konstatavęs, kad konsti-tucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopel-nus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir mokamos iš valstybės biudžeto; šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socia-linio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybė-mis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant konstitucijos normų bei principų, nu-statyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensi-jų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių; įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, dėl valstybinių pensijų taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu pri-siimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą.

49 analogiška nuostata dėl valstybinių pensijų suformuluota konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime.

50 konstitucinis teismas tai konstatavo plėtodamas jau anksčiau suformuluotą doktrininę nuostatą, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija (taip pat ir valstybinė), būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasi-rinkti darbą, t. y. mokama tik tam tikra pensijos dalis (konstitucinio teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. ir kiti nutarimai).

51 konstitucinis teismas, 2012 m. vasario 6 d. nutarime plėtodamas šią doktrininę nuostatą, pirmą kartą suformuluotą 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime (Valstybės žinios, 2002, nr. 113-5057), pažymėjo, kad konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę išmoką, samprata negali būti tapatina-ma su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje, inter alia civilinėje, teisėje.


konstitucinis teismas, 2012 m. vasario 6 d. nutarime tirdamas įstatymų nuosta-tas, skirtas pensijų, tarp jų valstybinių, mažinimui ekonomikos krizės sąlygomis, turė-jo galimybę vertinti ir tai, kaip įstatymų leidėjas laikosi konstitucinio teismo nustatytų ekonomikos krizės metu iš konstitucijos kylančių pensijų mažinimo reikalavimų, ir kai kurias tokių įstatymų nuostatas pripažino prieštaraujančiomis konstitucijai52.

taigi apibendrinant konstitucinę valstybės biudžeto ekonomikos krizės sąly-gomis doktriną išskirtinos tokios ekonomikos krizės sąlygomis svarbios valstybės biudžeto, kuriame mažinamos socialinės garantijos, tvirtinimo sąlygos: valstybės biudžetas, kuriame nustatyti sumažinti atlyginimai, pensijos, gali būti nustatomas tik vieniems biudžetiniams metams ir tvirtinant valstybės biudžetą kyla pareiga įvertin-ti, ar valstybėje vis dar yra susiklosčiusi sunki ekonominė padėtis, dėl kurios toks ma-žiau palankus finansavimas turi būti ir toliau nustatomas.

IŠVADOS

1. konstitucinę valstybės biudžeto doktriną, jos ypatumus lemia įvairūs veiks-niai, kai kuriems jų poveikį daro teisės tradicijos. pagal Lietuvos konstitucinę tradiciją valstybės biudžeto sudarymo ir kontrolės klausimai priskiriami svarbiai konstituci-nio reguliavimo sričiai. kai kuriuos Lietuvos teisinio reguliavimo tradicijos istorinius bruožus atspindi ir dabartinis konstitucinis biudžeto santykių reguliavimas.

2. 1992 m. konstitucijoje plačiai reglamentuojami viešųjų finansų, inter alia biu-džeto, santykiai. konstituciniai valstybės biudžeto reguliavimo klausimai yra susiję ir su kitomis konstitucijos nuostatomis, inter alia su konstituciniais parlamento įga-liojimais. valstybės biudžeto santykių teisinio reguliavimo ir biudžeto proceso kons-titucinės kontrolės ypatumams įtakos turi ir valstybių valdžios institucijų įgaliojimų pasiskirstymas, valdžių padalijimo principo įgyvendinimas.

konstitucinio teismo formuojamoje valstybės biudžeto doktrinoje galima iš-skirti kai kuriuos esminius valstybės biudžeto sampratos doktrinos elementus: vals-tybės biudžetas traktuojamas kaip itin svarbus viešųjų finansų viešumo principu grindžiamas valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; valsty-bės biudžeto teisinė forma – įstatymas, kurio sudedamoji dalis yra jo priedėliai; toks įstatymas jo galiojimo ir taikymo aspektu yra terminuotas.

konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad biudžeto sistemai priskirtini ir kiti, konstitucijoje tiesiogiai neminimi, valstybiniai biudžetai, kaip antai valstybinio socia linio draudimo fondo, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetai.

aiškindamas konstitucinę mokesčių doktriną konstitucinis teismas išskiria tam tikras biudžeto proceso stadijas, kurios grindžiamos konstituciniu valdžių padaliji-mo principu.

52 Įstatymų leidėjas nesilaikė reikalavimo dirbančių pensininkų gaunamų pensijų nemažinti daugiau nei nedirbančių; konstitucinio proporcingumo principo nesilaikyta ir mažinant kai kurių asmenų gauna-mas valstybines pensijas.


3. konstitucinis teismas yra suformavęs plačią savo įgaliojimų tirti valstybės biu-džeto (ir kitų biudžetų) įstatymus jų galiojimo (taikymo) aspektu doktriną. nors ši doktrina inter alia grindžiama bendrąja konstitucine negaliojančių teisės aktų tyrimo doktrina, ji turi esminių ypatumų, dėl kurių netgi galima traktuoti ją kaip savarankišką. konstitucinis teismas suformavo griežtą valstybės biudžeto įstatymų turinio nuostatų tyrimo ribų doktriną, kurios tam tikros nuostatos vėliau buvo koreguojamos.

4. konstitucinėje valstybės biudžeto šaltinių doktrinoje ypatingas dėmesys ski-riamas mokesčiams, atskleidžiama teisinė mokesčio mokėjimo samprata: tai ne tik jų nustatymas įstatymais, bet ir šių įstatymų įgyvendinimo tvarka; teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principai ypač svarbūs nustatant mo-kesčius ir jų apskaičiavimo tvarką. seimo įgaliojimai ypač reikšmingi nustatant tinka-mas mokesčių mokėjimo sąlygas, taip pat nustatant sankcijas už mokesčių nemokėjimą.

5. interpretuodamas konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad svars-tydamas biudžeto projektą seimas negali mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, konstitucinis teismas formulavo valstybės biudžetą varžančių įstatymų doktriną. jis suformulavo konstitucinę tokių įstatymų sampratą ir tokius biudžeto rengimą ir svarstymą varžančius įstatymus apibūdino kaip įstatymus, lei-džiančius užtikrinti valstybės biudžeto santykių įvairiais biudžetiniais metais per-imamumą, finansavimo tęstinumą tuomet, kai lėšų tam tikriems (ypatingiems, ilgalaikiams, strateginiams) visuomenės ir valstybės uždaviniams kryptingai spręs-ti reikia daugiau negu galima skirti per vienus biudžetinius metus; tokiuose įstaty-muose galima numatyti tik išlaidas siekiant konkrečiai apibrėžto, visuotinai svarbaus tikslo per įstatymo nustatytą laiką ir tik tada, kai šių reikmių negalima patenkinti per vienus biudžetinius metus; tokiuose įstatymuose negalima numatyti išlaidų valsty-bės nuolatinėms funkcijoms vykdyti, visuomenės kasdienėms reikmėms finansuoti.

konstitucinio teismo formuojamoje doktrinoje pabrėžiama, kad konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodyti įstatymai, numatantys tam tikras išlaidas, yra ne tai-syklė, bet išimtis. kitais, ne valstybės biudžeto, įstatymais, numatančiais tam tikras iš-laidas, negalima reguliuoti santykių, kuriuos pagal konstituciją galima reguliuoti tik valstybės biudžeto įstatymu.

6. konstitucinis teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime suformulavo bend-ruosius principus, kurių turi būti paisoma, kai valstybėje kilus ekonomikos krizei įstatymų leidėjas gali priimti sprendimus mažinti socialines garantijas, taip pat nusta-tė svarbias valstybės biudžeto, kuriame dėl ekonomikos krizės mažinamos socia linės garantijos, tvirtinimo sąlygas. konstitucinėje valstybės biudžeto ekonomikos krizės sąlygomis doktrinoje išskirtinos tokios ekonomikos krizės sąlygomis valstybės biu-džeto, kuriame mažinamos socialinės garantijos, tvirtinimo sąlygos: valstybės biu-džetas, kuriame nustatyti sumažinti atlyginimai, pensijos, gali būti nustatomas tik vieniems biudžetiniams metams; tvirtinant tokį valstybės biudžetą kyla pareiga įver-tinti, ar valstybėje vis dar yra susiklosčiusi sunki ekonominė padėtis, dėl kurios toks mažiau palankus finansavimas turi būti ir toliau nustatomas.


THE CONSTITUTIONAL DOCTRINE ON THE STATE BUDGET

Prof. Dr. Toma BirmontienėJustice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

in the article the main features, peculiarities and development of the features of the doctrine on the budget formulated by the constitutional court of the Republic of Lithuania are explained. it is emphasised that the constitutional doctrine on the state budget and the peculiarities thereof are determined by various factors, whilst some of them are influenced by the legal tradition. The current constitutional tradition also reflects some historical features of the Lithuanian legal regulation tradition. The issues of formation of the state budget and its control are attributed to an important area of constitutional regulation.

The 1992 constitution of the Republic of Lithuania provides broad regulation of relations of public finances, inter alia the relations of the budget. The constitutional issues of regulation of the state budget are also related with other provisions of the constitution, inter alia with the constitutional powers of the parliament. The distribution of institutions of state authority and the implementation of the principle of separation of powers are also influential upon the peculiarities of the legal regulation of relations of the state budget and the constitutional control of the process of the budget.

in the doctrine on the budget formulated by the constitutional court also certain essential elements of the doctrine on the concept of the state budget are singled out: the state budget is treated as an especially important state financial plan, which is based upon the principle of publicity of public finances and which redistributes public funds; the legal form of the state budget is a law and its constituent part – annexes; such a law, from the aspect of its validity and application, is time-limited. in addition, other state budgets not mentioned directly in the constitution, as, for instance, the budget of the state social insurance Fund and the budget of the compulsory Health insurance, are to be attributed to the budget system.

The article widely interprets the powers of the constitutional court to decide the compliance of budget laws with the constitution. The constitutional court has formulated a wide doctrine on its powers to investigate the law on the state budget (and on other budgets) in the aspect of their validity (application). This doctrine is inter alia grounded upon the general constitutional doctrine on investigating legal acts that are no longer valid. such a doctrine has certain essential peculiarities allowing to treat it as an independent doctrine. The constitutional court doctrine on the limits of investigation of the content provisions of laws on the state budget is also analysed.

The article pays much attention to the doctrine on laws restricting the state budget, which was formu-lated by the constitutional court. The constitutional court formulated it while interpreting the provision of paragraph 2 of article 131 of the constitution that the seimas, while debating the budget, is not allowed to reduce the expenditure established by laws as long as the said laws are not altered. While formulating the constitutional concept of such laws, the constitutional court emphasised their exceptional nature – it is not allowed to regulate, by means of laws that are not laws on the state budget and which provide for certain ex-penditure, the relations which, under the constitution, may be regulated only by the law on the state budget.

The article also reviews the constitutional doctrine on the state budget during an economic crisis and pays attention to the conditions under which the state budget reducing social guarantees is approved during such an economic crisis: the state budget providing for reduced salaries and pensions can be established only for the period of one year; while approving such a state budget, there is a duty to assess whether the difficult economic situation in the state, due to which such less favourable funding must be continued, still persists.

in the course of explaining the doctrine on the budget formulated by the constitutional court the author gives examples of the jurisprudence of some other courts as well.

120

UKRAINOS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS DOKTRINOS IR JŲ RAIDOS PERSPEKTYVOS1

Doc. dr. Volodimir KampoUkrainos Konstitucinio Teismo teisėjas

1. įVADAS

nepriklausomybės metais ukrainoje buvo sukurta keletas mokslinių konstitu-cinės justicijos doktrinų, apibendrinusių nacionalinę ir užsienio patirtį, spręstos ak-tualios šios justicijos problemos. plėtojant doktrinas didėjo ukrainos konstitucinio teismo – vienintelės konstitucinės jurisdikcijos institucijos – svarba laiduojant žmo-gaus teises ir laisves. iš šių doktrinų pirmiausia paminėtinos šiame straipsnyje apžvel-giamos juridinė ir sociologinė, taip pat prigimtinė teisinė2, politologinė3 ir istorinė4 doktrinos. jos atskleidžia įvairias metodologines ir konceptualias mokslo kryptis ir atspindi ukrainos mokslinio gyvenimo pliuralizmą (įvairovę) būtent konstitucinės justicijos srityje.

tačiau iki šiol ukrainos mokslinėje literatūroje nėra minėtų mokslinių konstitu-cinės justicijos doktrinų lyginamųjų tyrimų. Šis straipsnis – mėginimas užpildyti šią mokslo spragą.

Šiuo metu ukrainoje mokslinės konstitucinės justicijos doktrinos plėtojamos di-namiškai, bet sudėtingomis sąlygomis:

1) gyventojai vis labiau domisi konstitucinėmis bylomis, tačiau negali patys jų inicijuoti, nes asmenų teisė teikti konstitucinį skundą nėra įtvirtinta5;

2) valdžios institucijos ir pareigūnai ne visuomet sąžiningai vykdo ukrainos konstitucinio teismo sprendimus žmogaus teisių ir laisvių apsaugos klausimais6;

1 autorius dėkoja kolegoms iš ukrainos konstitucinio teismo o. kravčiuk ir i. nikitinai už pagalbą rengiant šį straipsnį.

2 Žr., pvz., Рабінович С. П. Юснатуралістичні підходи у конституційному правосудді України. Правосуддя: філософське та теоретичне осмислення. Київ, 2009, c. 207–237.

3 Žr., pvz., Речицький В. Правові засади контролю за додержанням конституційної процедури. Вдовіченко С. et al. Контроль за додержанням належної конституційної процедури. Київ: Алерта, 2011, c. 9–19.

4 Žr., pvz., Мироненко О. М. Конституцiйний Суд України: історія і сучасність, доктрина і практика. Київ: Київська правда, 2011, c. 464–878.

5 europos Žmogaus teisių teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ukrainos gyventojai neturi teisės teikti konsti-tucinio skundo (2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Prolinas prieš Ukrainą. Практики Європейського суду з прав людини. Рішення. Коментарі, 2011, № 1, c. 66). Dar žr.: Кампо В. Деякі проблеми розвитку конституційної юстиції в Україні. Право України, 2010, № 6, c. 60–69; Радзієвська В. В. Конституційна скарга як важлива форма захисту прав і свобод людини у Конституційному Суді України. Часопис Київського університету права, 2009, № 1, c. 103–107; Селіванов А., Євграфов П. Конституційна скарга громадян в реаліях сучасності. Право України, 2003, № 4, c. 80–85.

6 Šiuo klausimu žr., pvz., Головань І. Деякі проблеми виконання рішень Конституційного Суду України. Вісник Конституційного Суду України, 2010, № 6, c. 132–151.

◆ Ukrainos konstitUcinės jUsticijos doktrinos ir jŲ raidos perspektyvos 121

3) nuolat kyla viešos diskusijos apie galimus ukrainos konstitucinio teismo po-kyčius ir jo pertvarkymą į konstitucinę tarybą ar ukrainos aukščiausiojo teismo konstitucinę kolegiją7;

4) tarptautinės organizacijos vis aktyviau domisi konstitucinių teismų veikla lai-duojant žmogaus teises ir laisves8.

taigi dėl gana sudėtingų mokslinių konstitucinės justicijos doktrinų plėtros ukrainoje sąlygų atsiranda sunkumų pirmiausia mokslininkams teoretikams ir kons-titucininkams, bet kartu jie yra skatinami ieškoti netradicinių sprendimų ir teikti veiksmingus praktinius pasiūlymus.

ukrainos mokslinių konstitucinės justicijos doktrinų, jų būklės ir raidos per-spektyvų lyginamoji analizė – labai sudėtingas klausimas, kurį kūrybiškai turi spręsti daugelis konstitucinės teisės mokslininkų. todėl šiame straipsnyje daugiau dėmesio skiriama tik dviejų mokslinių konstitucinės justicijos doktrinų, kurias parengė glau-džiausiai su ukrainos konstitucine praktika susijusių juridinio ir sociologinio pozi-tyvizmo mokyklų atstovai, lyginamajai analizei.

2. TEISINIS POZITYVIZMAS

ukrainos konstitucinė justicija perėmė sovietinę mokslinę doktriną, grindžiamą juridinės mokyklos teiginiais. kadaise sovietiniame teisės moksle vadinamųjų bur-žuazinių valstybių konstitucinės justicijos institutas buvo aršiai kritikuojamas dėl jo klasinio pobūdžio ir kėsinimosi į buržuazinio parlamento ir buržuazinio teisėtumo viršenybės principus9. teigta, kad toks institutas prieštarauja pačiai sovietinės teisi-nės sistemos esmei. tačiau kai kurie sovietiniai mokslininkai teisininkai manė, kad konstitucinė justicija gali veikti ir sovietinėje sistemoje10; jų idėjos buvo įgyvendintos sovietinės pertvarkos metais (1984–1991), 1989 m. įsteigus ssRs konstitucinės prie-žiūros komitetą11.

7 Žr. Селіванов А. Конституційний Суд України в нових умовах забезпечення конституційності у державі. Вісник Конституційного Суду України, 2006, № 4, c. 45–48.

8 tai rodo tarptautinių organizacijų (venecijos komisijos, esbo ir kt.) dokumentai ir medžiaga, jų rengiamos konferencijos, seminarai ir apskritojo stalo diskusijos. pavyzdžiui, žr. Відносини між конституційним судом та омбудсменом в контексті захисту прав людини: матеріали міжнар. семінару, організованого Конституційним Судом України, Венеціанською Комісією Ради Європи, АРД/Чеккі Консорціумом „Верховенство права“ та Німецьким Фондом міжнародного правового співробітництва, 1–2 липня 1999 р., м. Київ, Україна. Київ, 1999.

9 Žr. Нудель М. А. Конституционный контроль в капиталистических государствах. Москва: Юридическая литература, 1968.

10 Дрейшев Б. В. et al. Советское конституционное право. Ленинград: Изд-во Ленинградского Университета, 1975.

11 Žr. 1989 m. gruodžio 23 d. ssRs įstatymą nr. 974-i „Dėl ssRs konstitucijos (pagrindinio įstatymo) 125 straipsnio papildymų ir pakeitimų“. prieiga per internetą: <http://zakon.rada.gov.ua/cgi-bin/laws/main.cgi?nreg=v0974400-89> (ukrainiečių kalba).

Doc. dr. Volodimir Kampo ◆122

XX a. pradžioje teisinio normatyvizmo doktrinos (kaip vienos iš juridinio po-zityvizmo krypčių) kūrėjas H. kelsenas (1881–1973) pirmasis pasiūlė modelį, pagal kurį konstitucija leidžia įstatymų leidėjo įgaliojimų neturinčiai institucijai tikrinti ir nuspręsti, ar konkretus įstatymas neprieštarauja konstitucijai, taip pat ar toks įsta-tymas, pripažinus jį antikonstituciniu, naikintinas. H. kelsenas, numatęs galimybę tokią valstybės funkciją perduoti kuriam nors specialiam teismui, šiuolaikinį teisės mokslą papildė idėja įsteigti specialų konstitucinį teismą, galintį ne tik neleisti tai-kyti įstatymo konkrečioje byloje, bet ir apskritai jį atšaukti12. Ši H. kelseno mintis pirmiausia buvo įgyvendinta 1920 m. priimtose austrijos ir Čekoslovakijos konstitu-cijose, o vėliau – ir kitose europos valstybių konstitucijose (tarp jų Lietuvos, Rusijos, ukrainos, vokietijos Federacinės Respublikos).

kartu H. kelsenas konstituciniam teismui numatė vien negatyviojo įstatymų lei-dėjo, tam tikros atsvaros funkciją. jo nuomone, „įstatymo panaikinimas nereiškia, kad sukuriama teisės norma“, o konstitucinį teisingumą įgyvendinančios institucijos veiklą visiškai lemia ir riboja pati konstitucija; tokia veikla siekiama atkurti pažeistą konstitucinį teisėtumą.

H. kelseno nuomone, konstitucijose neturi būti su teisėmis susijusių bilių, kuriuos jis vadino prigimtinės teisės normomis, ir vertybinių normų-principų. jis rašė: „kai kurių konstitucijų tekstuose esama nuorodų į (prigimtinės teisės) principus ir į teisingumo, teisingo teismo, laisvės, lygybės, moralės ir kitus princi-pus, bet šios sąvokos aiškiai neapibrėžiamos. <...> tačiau konstitucinės justicijos požiūriu tokie principai gali kelti didelį pavojų. konstitucines nuostatas, kurios tik įstatymų leidėjui suteikia įgaliojimus atsižvelgti į teisingo teismo, teisingumo, lygybės principus, teismas gali interpretuoti kaip imperatyvias įstatymų turinio atžvilgiu.“13

pasak H. kelseno, tai reiškia, jog konstitucinis teismas reikalingas tam, kad iš es-mės spręstų konfliktus, galinčius kilti dėl: 1) valstybės institucijų kompetencijų pa-dalijimo; 2) šių institucijų viršytų įgaliojimų. tačiau toks teismas neturėtų kištis į žmogaus teisių ir laisvių gynimo reikalus.

pripažįstama, kad sovietinė ukrainos teisės mokykla nepriklausomybės metais tapo posovietinė, o jos pagrindu buvo sukurta konstitucinės justicijos juridinė dokt-rina, faktiškai pagrįsta H. kelseno sukurta konstitucinio teisingumo teorija. Ši dokt-rina buvo įgyvendinta ukrainos įstatymu „Dėl ukrainos konstitucinio teismo“14, taip pat paties konstitucinio teismo atitinkama praktika15. Šią konstitucinės justici-12 Келзен Г. Чусте Правознавство: 3 додатком: Проблема справедливости. 2004, c. 296–300. 13 cit. iš Боботов С. В. Конституционная юстиция: сравнительный анализ. 1994, c. 59.14 1996 m. spalio 16 d. ukrainos įstatymas nr. 422/96-bp „Dėl ukrainos konstitucinio teismo“.15 Ši praktika atsispindi ukrainos konstitucinio teismo nutarimuose, pvz., byloje nr. 2-рп/2010 dėl

ukrainos prezidento konstitucinio prašymo ištirti ukrainos ministrų kabineto 2010 m. sausio 12 d. nutarimo „kai kurie karinės nuosavybės realizavimo klausimai“ atitiktį ukrainos konstitucijai (kons-titucingumą) ir byloje nr. 4-рп/2010 dėl 52 ukrainos liaudies deputatų konstitucinio prašymo ištirti ukrainos ministrų kabineto 2010 m. vasario 2 d. nutarimo „Dėl bendrojo lavinimo mokymo įstaigos nuostatų pakeitimo“ atitiktį ukrainos konstitucijai (konstitucingumą).


jos doktriną plėtoja ukrainos mokslininkai g. kornijenko, p. steciukas, p. tkačiukas, v. Šapovalas ir kt.16

vienas iš šių dienų ukrainos konstitucinės justicijos sociologinės (realistinės) doktrinos kūrėjų s. Ševčiukas pažymi, kad ukrainos konstitucinio teismo per pir-mąjį veiklos dešimtmetį įgyta patirtis atskleidžia tam tikrą paradoksą: aiškindamas 1996 m. ukrainos konstituciją konstitucinis teismas daugiausia laikėsi ankstesnių istorinių laikotarpių, t. y. sovietinio laikotarpio, tradicijos. Žinoma, kad teorinis so-vietinės teisės šaltinis (nacionalinės istorinės tradicijos kontekste) buvo normaty-vizmas, kurio šalininkai konstituciją laikė vien formaliu tekstu, todėl ji dažniausiai aiškinta taikant pažodinį ir sisteminį metodus17.

mūsų nuomone, konstitucinės justicijos juridinė (normatyvinė) doktrina gana veiksmingai taikoma sprendžiant ginčus dėl kompetencijos ir valstybės valdžios ins-titucijų įgaliojimų viršijimo. tačiau kai sprendžiami žmogaus teisių klausimai, tokia doktrina mažiau naudinga, dažnai ji negali laiduoti veiksmingos šių teisių apsaugos18.

taigi konstitucinės justicijos normatyvinė doktrina tinkama tik kai yra vertinamas valstybės valdžios institucijų veiklos konstitucingumas. Ši doktrina turiniu artima ukrai-nos etatistų (valstybininkų) pažiūroms, bet šiek tiek svetima demokratams (liberalams).

3. SOCIOLOGINIS POZITYVIZMAS

Šiandien dalis ukrainos konstitucininkų laikosi konstitucinės justicijos sociolo-ginės doktrinos, prie kurios sudedamųjų dalių priskiriamos realistinė ir kai kurios ki-tos mokslinės pakraipos19.

16 Žr., pvz., Корнієнко М. І. Проблеми місцевого самоврядування і захист його інтересів Конс-титуційним Судом України. Конституцiйне судочинство: американський та український досвiд. Київ: iн-т демократiї iм. Пилипа Орлика, 1999, c. 80–85; Савенко М. Д. Правовий статус Консти-туцiйного Суду України. Disertacijos teisės mokslų daktaro moksliniam laipsniui gauti auto referatas. 2001; Стецюк П. Конституційний Суд України як суб‘єкт формування сучасного українського конституціоналізму (до постановки проблеми). Право України, 2010, № 6, c. 70–74; Ткачук П., Ткачук А. Роль і місце Конституційного Суду України у захисті основних прав і свобод людини. Вісник Конституційного Суду України, 2010, № 4, c. 118–131; Шаповал В. М. Сучасний консти-туціоналізм: монографія. Київ: Юрінком iнтер, 2005, c. 77–109.

17 Шевчук С. В. Способи тлумачення Конституції: порівняльний досвід. Конституція і консти-туціоналізм в Україні: вибіркові проблеми. Київ: Купріянова, 2007, c. 37.

18 Žr., pvz., ukrainos konstitucinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutarimą byloje nr. 5-рп/2011 dėl ukrainos aukščiausiojo teismo konstitucinio prašymo ištirti kai kurių ukrainos administracinės tei-senos įstatymo nuostatų ir ukrainos įstatymų „Dėl aukščiausiosios justicijos tarybos“, „Dėl kai kurių ukrainos teisės aktų dėl piktnaudžiavimo teise pateikti skundą pakeitimų“ atitiktį ukrainos konstituci-jai (konstitucingumą), taip pat žr. ukrainos konstitucinio teismo teisėjo v. kampo atskirąją nuomonę, pareikštą šioje ukrainos konstitucinio teismo byloje. Офіційний вісник України, 2011, № 50, с. 1990.

19 Žr.: Джунь В. Соціологія конституційного права (до постановки питання). Право України, 2010, № 11, c. 66–75; Кампо В. М. Проблеми становлення і розвитку реалістичної школи конститу-ційного права в Україні. Наука конституційного права України: сучасний стан та напрямки розвитку: матеріали виступів учасників „круглого столу“. Харків: Право, 2009, c. 14–20; Сліден-ко І. Д. Феноменологія конституційного контролю. Ґенеза, природа і позиціонування в контекс-ті аксіологічних, епістемологічних, праксіологічних, синергетичних аспектів: монографія. Київ: Істина, 2010.


kaip žinoma, europoje konstitucinės teisės sociologinės mokyklos pagrindus pa-dėjo prancūzų konstitucininkas L. Duguit (1859–1928). jis tvirtino, kad valstybė priva-lo kai kuriuos įstatymus priimti, o kai kurių – nepriimti. vadovaujantis šiuo požiūriu šalyse, kuriose veikė griežtų konstitucijų, žmogaus teisių garantijų ir deklaracijų dėl jų sistema (pirmiausia prancūzijoje ir jav), buvo laikomasi nuostatos, kad įstatymų leidė-jas neturi teisės leisti skelbiamoms žmogaus teisėms ir konstitucijoms prieštaraujančių įstatymų. L. Duguit, remdamasis socialinio solidarumo idėja, kuri, pasak jo, yra uni-versalus visuomenės raidos dėsnis, tvirtino, kad įstatymas, akivaizdžiai ir neabejotinai prieštaraujantis socialinio solidarumo elementams, tarsi apskritai neegzistuoja. vadi-nasi, įstatymai valstybę saisto tiek, kiek jie atitinka socialinio teisingumo idėją20.

Dėl socialinio solidarumo filosofijos poveikio XX a. antrojoje pusėje prancūzi-joje ir kitose europos šalyse, siekiant laiduoti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, imta diegti konstitucinės justicijos institutą. pačioje prancūzijoje šeštajame ir septintaja-me dešimtmetyje konstitucinės justicijos funkcijas pasidalijo konstitucinė taryba ir administraciniai teismai, konkrečiai – aukščiausioji administracinių teismų instan-cija prancūzijos valstybės taryba21. beje, būtent ji aktyviau už konstitucinę tarybą, kurios vykdoma konstitucinė patikra turėjo nemažai spragų, gynė žmogaus teises22.

ukrainoje konstitucinės justicijos sociologinės doktrinos, ypač jos porūšio rea-listinės doktrinos, formavimuisi daug įtakos turi šios justicijos amerikinis modelis. tai susiję su tuo, kad, mūsų nuomone, socialinio solidarumo idėjos nepriklausomoje ukrainoje neprigijo, nes pagrindinis ukrainos visuomenės bruožas – kiek destrukty-vus individualizmas. būtent individualizmas suartina ukrainos pliuralistinės visuo-menės modelį su amerikiniu liberalios visuomenės modeliu.

Įgyvendinus teisės, kaip pagrindinio žmogaus teisių garanto, viršenybės princi-pą jungtinėse valstijose jau XiX a. pradžioje susiklostė tokia valstybės konstitucinės justicijos struktūra, kurios svarbiausia grandimi tapo jav aukščiausiasis teismas23. teismo praktika tapo pagrindiniu tiek amerikinio konstitucinės justicijos modelio, tiek šios justicijos realistinės doktrinos šaltiniu.

taikant realistinę doktriną amerikinis konstitucinės justicijos modelis nuo pat pra-džių buvo grindžiamas prielaida, kad teismai vertina įstatymus atsižvelgdami į teisės viršenybę; ir dabar taikant šią doktriną yra manoma, kad bendroji (precedentinė) teisė ontologiškai yra pirmesnė nei valstybės nustatyta teisė ir turi pirmenybę prieš įstatymą24.

Realistinės mokyklos atstovai ypač vertina dinamišką konstitucijos aiškinimą. vienas žymiausių jav aukščiausiojo teismo teisėjų О. W. Holmesas (1841–1935)

20 Диуги Л. Конститыцуонное право. Общая теория государства. 1908 г. Одеса: Юpидична лiтератыра, 2005, c. 65–66.

21 Žr. batailler F. Le Conseil d‘Etat, Juge Constitutionnel. paris: R. pichon et R. Durand anzlias, 1966.22 Žr. Fromont m. La justice constitutionelle en France ou l’exception française. Le nouveau constitution-

nalisme: Melanges en l’honneur de Jerard Conac. paris: economica, 2001, p. 171–175.23 Dar žr. Филиппов С. В. Судебная система США: монография. Москва: Наука, 1980.24 Dar žr. Бондарь Н. С. Судебный конституционализм в России в свете конституционного

правосудия. Москва: Норма; ИНФРА-М, 2011, c. 86.


manė, kad konstitucijos nuostatos nėra matematikos formulės, įgyjančios esmę dėl joms būdingos formos. Šias nuostatas jis nagrinėjo visų pirma atsižvelgdamas į da-barties, o ne praeities visuomenės patirtį25. pasak О. W. Holmeso, konstitucija privalo tapti teisėjo nuožiūros objektu, o aiškinama ji turi būti dinamiškai, t. y. siejant su da-bartine visuomenės praktika.

vieno iš jav jurisprudencijos realistinės mokyklos kūrėjų R. poundo (1870–1964) nuomone, teisės negalima laikyti mechanine rašytinių normų visuma. teisę sudaro ne tik bendrosios taisyklės ir principai, sąvokos, teismų sprendimai ir jų veiklos mode-liai, bet ir mokslininkų doktrinos bei požiūriai, teisę taikančių profesionalų nuomonė26. Šios ir kitos teisės realistinės doktrinos idėjos atsispindėjo ukrainos autorių darbuose konstitucinės justicijos klausimais27, taip pat ukrainos konstitucinio teismo sprendi-muose, pavyzdžiui, priimtuose pirmaisiais jo veiklos metais28.

ukrainos teritorijoje teisės sociologinės mokyklos kūrėjai buvo e. erlichas (1862–1922) ir b. kistiakivskis (1868–1920)29. Šiuolaikinėje ukrainoje konstitucinės justicijos sociologinė doktrina, visų pirma realistinė jos pakraipa, pradėta kurti XX a. paskutiniame dešimtmetyje. kai kurie ukrainos konstitucinio teismo teisėjai taip pat yra konstitucinės justicijos realistinės doktrinos šalininkai30.

kad atskirtume daug kuo panašias realistinę ir sociologinę teisės mokyklas (ir atitinkamai konstitucinės justicijos realistinę ir sociologinę doktrinas), pateiksime ukrainos mokslininko v. kopočio poziciją. Šis mokslininkas nurodo, jog minėtos mokyklos skiriasi tuo, kad sociologinės teisės mokyklos tyrimo dalykas yra sociali-nė praktika, o teisinio realizmo mokyklos – teismų praktika. v. kopotis teigia, kad sociologinės teisės mokyklos atstovai taiko sociologinius metodus, o teisinio realiz-mo mokyklos atstovai – įvairius kitų mokslų metodus, tarp jų sociologijos ir psicho-logijos. be to, pasak jo, sociologinės teisės mokyklos atstovai mano, kad teisė veikia visą visuomenę, o teisinio realizmo mokyklos atstovai pripažįsta, kad teisė turi įtakos tik konkrečiam individui ir tik tokiu atveju yra įgyvendinami jos tikslai. galiausiai v. kopotis teigia, kad sociologinės teisės mokyklos atstovai teisės šaltiniu laiko visuo-

25 cit. iš: Friedman L. А Histоry of American Law. new York, 1985, p. 604.26 pound R. Jurisprudence. st. paul, minn.: West publishing co, 1959, vol. ii, p. 214.27 Žr. Шевчук С. Судова правотворчість: світовий досвід і перспективи в Україні: монографія,

2007; Скомороха В. Є. Захист прав і свобод людини у практиці Конституційного Суду України. Право України, 2009, № 6, c. 61–75.

28 Žr., pvz., ukrainos konstitucinio teismo 1998 m. vasario 26 d. nutarimą nr. 1-рп/1998 byloje dėl ukrainos liaudies deputatų konstitucinio prašymo ištirti ukrainos įstatymo „Dėl ukrainos liaudies deputatų rinkimų“ (ukrainos liaudies deputatų rinkimų byla) atitiktį ukrainos konstitucijai (konsti-tucingumą), taip pat 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimą nr. 18-рп/2004 dėl 50 ukrainos liaudies depu-tatų konstitucinio prašymo pateikti oficialų kai kurių ukrainos civilinio proceso kodekso 4 straipsnio nuostatų išaiškinimą (byla dėl teisėtų interesų) ir t. t.

29 Žr., pvz., Кістяківський Б. О. Вибране. Київ: Абрис, 1996; Стрижак А. Верховенство права і конституційне судочинство в Україні. Право України, 2010, № 3, c. 62–71.

30 Головін А. С. Захист прав і свобод людини і громадянина при здійсненні правосуддя в рішеннях Конституційного Суду України. 2011; Стрижак А. Верховенство права і конституційне судочинство в Україні. Право України, 2010, № 3, c. 62–71.


menės santykius, o teisinio realizmo mokyklos atstovai – valdžios įgaliojimus turin-čių subjektų empirinius sprendimus31.

v. kopočio nurodyti sociologinės ir realistinės teisės mokyklų skirtumai, mūsų nuomone, turi įtakos konstitucinės justicijos sociologinei ir realistinei doktrinoms, tačiau tuo neapsiriboja. pavyzdžiui, šių doktrinų skirtumai gali būti susiję su konkre-čiais dalykais, tokiais kaip atsiradimo ir plėtros stadijos.

akivaizdu, kad vertinant teoriniu metodologiniu požiūriu konstitucinės justi-cijos sociologinės ir realistinės doktrinų skirtumai nėra esminiai. abi doktrinos turi daug ką bendra, o pavyzdžiui, nuo konstitucinės justicijos normatyvinės doktrinos jos skiriasi tuo, kad abi neigia juridinį dogmatizmą ir pabrėžia praktikos reikšmę.

Realistinė doktrina sparčiau nei sociologinė veikia ukrainos konstitucinę justiciją, nors jos idėjų ir požiūrių praktinio taikymo rezultatai tebėra menki. Reikia pripažin-ti, kad realistinė doktrina vis dar nėra visuomenės visiškai pripažinta, o joje taikomos realiosios teisės, gyvosios konstitucijos ir kitos sampratos nelengvai skinasi kelią tarp mokslininkų, nepasitikinčių jokiomis kitomis doktrinomis, išskyrus normatyvizmą.

Daugelis europos konstitucinių teismų, be sociologinės (realistinės) doktrinos, taiko ir prigimtinės teisės doktriną, nors šie teismai veikia romanų-germanų teisės tradicijos valstybėse, kuriose dėl šios priežasties turėtų būti taikomas juridinis (nor-minis) arba sociologinis konstitucinės justicijos modelis. antai prigimtinės teisės doktriną palaiko vokietijos Federalinis konstitucinis teismas, kuris savo praktikoje ilgai laikėsi tik normatyvinės doktrinos. jis yra pažymėjęs, kad, jo įsitikinimu, konsti-tucinę teisę sudaro ne tik konkrečios rašytinės konstitucijos normos, bet ir tam tikri vidaus ryšiais susiję bendrieji principai ir svarbiausios idėjos, kurioms konstitucijos kūrėjai nesuteikė konkrečios teisės normos formos32.

taigi dėl susiklosčiusių aplinkybių tokiu konkretinimu priverstas užsiimti pats vokietijos konstitucinis teismas, tačiau, suprantama, tik tiek, kiek tai leidžia vokie-tijos pagrindinis Įstatymas, t. y. konstitucinis teismas oficialiai negali įsiterpti į kons-titucijos kūrėjų įgaliojimų sritį. ukrainos konstitucinis teismas keliose savo bylose laikėsi analogiškos pozicijos, pagrįstos prigimtinės teisės idėjomis33, – už tai jį dažnai kritikuoja juridinio pozityvizmo mokyklos šalininkai34, o palaiko konstitucinės justi-cijos politinės doktrinos rėmėjai35.

31 Копоть В. О. Правовой реализм. Київ: Киiв. Ун-т права НАН Yкраïни, 2010, c. 30–31.32 Рижков Г. Принцип правовоï держави в Основному Законi (Конституцiï) ФРН i судова практи-

ка Федерального Конституцiиного суду ФРН. Київ: Книги для бiзнесу, 2008, c. 3.33 Žr., pvz., ukrainos konstitucinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarimą byloje nr. 20-рп/2010 dėl

252 ukrainos liaudies deputatų konstitucinio prašymo ištirti 2004 m. gruodžio 8 d. ukrainos įstaty-mo nr. 2222-iv „Dėl ukrainos konstitucijos pakeitimo“ (konstitucinių pataisų teikimo procedūrų laikymosi byla) atitiktį ukrainos konstitucijai (konstitucingumą).

34 Любченко О. О. Верховна Рада України versus Конституційний Суд України: доля Закону України „Про внесення змін до Конституції України“ від 8 грудня 2004 року № 2222-Іv. Форум права, 2011, № 3, c. 486–492. prieiga per internetą: <http://www.nbuv.gov.ua/e-journals/Fp/2011-3/11loodku.pdf>.

35 Žr. Вдовіченко С. Л. et al. Контроль за додержанням належної конституційної процедури. Київ: Алерта, 2011 (Конституційна і муніципальна просвіта в Україні, c. 9–19, 32–45).


tačiau savo praktikoje ukrainos konstituciniam teismui nepakanka vien juri-dinės arba sociologinės doktrinos, kadangi konstitucijoje įtvirtintas teisės viršenybės principas leidžia jam taikyti ne tik valstybės pagrindinio įstatymo raidę, bet ir dvasią.

būtent realistinės doktrinos kūrėjai konstitucinės teisės mokslą papildė keletu sampratų ir teorijų: jau minėta realiosios teisės (gyvosios konstitucijos), taip pat realio-jo konstitucionalizmo36 ir realiosios vietos savivaldos37. Ši doktrina sėkmingai taikoma ne tik šalyse, kurios perėmė amerikinį konstitucinės justicijos modelį (australija, kana-da ir kt.), bet ir nepriklausomų valstybių sandraugos, vidurio ir Rytų europos valsty-bėse, kaip žinoma, formaliai priklausančiose romanų-germanų teisės šeimai38.

vis dėlto būtų neteisinga matyti vien dviejų ukrainos konstitucinėje justicijo-je dažniausiai taikomų juridinio ir sociologinio pozityvizmo mokyklų doktrinų skir-tumus ir nepaisyti jų panašumų. juk abiem doktrinomis siekiama to paties – sukurti teisinę valstybę (nors jų pozicijas pagrindžiantys metodai skirtingi).

mūsų nuomone, neatsitiktinai kai kurie ukrainos teoretikai ir konstitucininkai savo darbuose mėgina sujungti čia aptartų mokslinių konstitucinės justicijos juridi-nės ir sociologinės doktrinų filosofiją ir metodiką, pavyzdžiui, su prigimtinės teisės doktrina39.

4. KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS MOKSLINIŲ DOKTRINŲ PLĖTOJIMO PERSPEKTYVOS

ukrainoje konstitucinės justicijos doktrinos dar nėra tokios išplėtotos, kad būtų galima teigti, jog jos deramai atlieka teorinę pažintinę, idėjinę auklėjamąją ir praktinę taikomąją funkcijas. juk visiems žinoma ukrainos visuomenės bėda – neatsakingas žmonių požiūris į savo teises, naudojimąsi jomis ir jų apsaugą, taip pat ir konstituci-nės justicijos priemonėmis. Deja, visuomenė nepajėgė kai kuriems žmonėms įdiegti

36 Бондарь Н. С. Судебный конституционализм в России в свете конституционного правосудия. Москва: Норма, ИНФРА-М, 2011; Крусян А. Р. Сучасний український конституціоналізм: монографія, 2010.

37 Realiosios vietos savivaldos koncepciją atskleidžia ukrainos prezidento kreipimaisi (2010, 2011, 2012). Žr.: Послання Президента України Віктора Януковича до Українського народу. Україна ХХІ століття. Стратегія реформ і суспільної консолідації. Експертнa доповідь Київ: НІСД, 2010; Модернізація України – наш стратегічний вибір: Щорічне Послання Президента України до Верховної Ради України. 2011; Про внутрішнє та зовнішнє становище України в 2012 році: Щорічне Послання Президента України до Верховної Ради України. Київ: НІСД, 2012.

38 Банашак Б. Права і свободи особи в контексті судової практики Конституційного Трибуналу Польщі та Верховного Суду Польщі. Вісник Конституційного Суду України, 2012, № 2, c. 118–129; Бондарь Н. Конституционный Суд России – генератор „живого“ (судебного) конституционализма. Право України, 2010, № 6, c. 75–86.

39 Селіванов А. О., Стрижак А. А. Питання теорії конституційного правосуддя в Україні: актуальні питання сучасного розвитку конституційного правосуддя. Київ: Логос, 2010; Портнов А. В. Теоретичні основи формування конституційного судочинства в Україні: монографія. Київ: Логос, 2008; Рабінович П., Гончаров В. Конституція України як „живий інструмент“ (у світлі офіційного перетлумачення її положень). Юридичний вісник України, 2011, № 23 (831), c. 5.


konstitucinės pagarbos nei savo, nei kitų žmonių teisėms kultūros, taip pat neišmokė jų gerbti konstitucinės justicijos instituto. todėl reikės dar intensyviau skleisti mūsų konstitucinės justicijos doktrinas, kad jos iš esmės atitiktų savo mokslinę paskirtį.

pirmieji moksliniai konstitucinės justicijos problemų tyrimai nepriklausomoje ukrainoje pradėti dar XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje40. tačiau tik 1996 m. pradėjus dirbti ukrainos konstituciniam teismui mokslininkai galiausiai įgijo gali-mybę nagrinėti konstitucinę teismo praktiką, o ne vien su konstitucine justicija susi-jusius įstatymus ir kitus norminius teisės aktus. Šio teismo praktika padarė didžiulę įtaką konstitucinės teisės tyrimams ir prisidėjo prie to, kad, be tradicinės juridinės mokyklos, atsirado nauja – sociologinė – konstitucinės teisės mokykla, kuriai viena svarbiausių yra konstitucinės justicijos problematika.

pragmatiški mokslininkai konstitucininkai plačiai naudoja ir mėgina suderinti konstitucinės justicijos juridinės, sociologinės doktrinų, o pastaruoju metu – ir pri-gimtinės teisės doktrinos duomenis. be to, ir teismai, pavyzdžiui, ukrainos konsti-tucinis teismas, taikydami šias tris viena kitą papildančias ir tarpusavyje derinamas doktrinas, sprendžia svarbius ir ypač svarbius bylose kylančius klausimus.

pastarųjų dviejų dešimtmečių mokslo patirtis rodo, kad ukrainoje perspekty-viausi yra integruotieji tyrimai41. kai kuriuose jų svarbiausias vaidmuo skiriamas konstitucinės justicijos sociologinei (realistinei), o kituose – prigimtinės teisės dokt-rinai42. tačiau tai visai nemenkina konstitucinės justicijos juridinės (normatyvinės), istorinės ir politologinės doktrinų, nes kiekviena jų taip pat praplečia konstitucinės justicijos žiniją. kartais konstitucininkai stengiasi pagrįsti integruotus mokslo tiria-muosius darbus ir nepasinaudodami sociologiniu elementu43, tačiau, mūsų manymu, tokios pastangos nepateisinamos. vis dėlto ateityje ypatingas dėmesys bus skiriamas konstitucinės justicijos prigimtinės teisės doktrinai, kurioje naudojamasi vertybinė-mis kategorijomis, o ne vien įprastomis juridinėmis sąvokomis. Derinama su kitomis doktrinomis, ji turės pakeisti ukrainos konstitucinio teismo praktiką, kad būtų ne tik vartojamos teisinės sąvokos ir kategorijos, bet ir taikomos teisinės vertybės.

Dabar aišku, kad ukrainoje įvairios konstitucinės justicijos doktrinos tikrai bus plėtojamos. tai patvirtina šie faktai:

1) užsienio leidiniuose vis dažniau skelbiami ukrainos autorių darbai apie tai, kaip ukrainos konstitucinis teismas gina žmogaus teises ir laisves44;

40 Žr., pvz., Кампо В. М. Конституційний контроль. Засади, статус, механізми. Віче, 1993, № 6, c. 3–12; Юзьков Л. П. Верховенство Конституцiї i конституцiйнiсть законiв. Правова система України: теорiя i практика. 1993, c. 17–20.

41 Dar žr. Тімуш І. С. Інтегральний погляд на право: монографія. 2009.42 Савчин М. В. Конституціоналізм і природа конституції: монографія. 2009.43 Žr. Тесленко М. В. Правовая охрана Конституции Украины. 2009.44 Žr.: Баулин Ю. Нормативное выражение конституционных ценностей и их значение в

деятельности Конституционного Суда Украины. Конституционное правосудие в новом тыся-че летии: альманах. 2008, c. 218–223; Колос М. И. Современные и перспективные формы обращения в Конституционный Суд Украины за защитой прав и свобод фи зи ческих и юридических лиц. Теоретические и практические аспекты, связанные с индивидуальной


2) apginta daugiau kaip 20 disertacijų konstitucinės justicijos tematika; išleistos pirmosios monografijos ir mokymo priemonės šia tema ir t. t.45;

3) nuolat rengiamos konferencijos, apskritojo stalo diskusijos konstitucinės jus-ticijos klausimais46.

5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

mūsų nuomone, kad įvairiomis doktrinomis būtų veiksmingai prisidėta prie mokslinių ir praktinių konstitucinės justicijos problemų sprendimo, būtina iš anksto numatyti, kiek valstybė finansuos atitinkamus ukrainos konstitucinio teismo ir kitų valdžios institucijų užsakymu atliktinus mokslinius tyrimus. suprantama, tam turi būti rengiami konkursai.

kad konstitucinės justicijos moksliniai tyrimai būtų veiksmingesni, reikia pa-naikinti tam tikrą atotrūkį tarp šios justicijos teorijos ir praktikos, taip pat ukrai-nos mokslininkus įtikinti, jog būtina plėtoti šią justiciją. manome, kad konstitucinės justicijos klausimai yra aktualūs įvairių teisės sričių mokslininkams: civilinės, bau-džiamosios, administracinės, finansų, verslo teisės ir kitiems specialistams, o ne vien teisės teorijos ar konstitucinės teisės tyrėjams.

konstitucinė justicija svarbi visai valstybei, tad į šio mokslo problemų spren-dimą būtina žvelgti valstybiškai. valstybė kol kas lėtai sprendžia, kokie yra jos politikos prioritetai konstitucinės justicijos srityje. tačiau tai nekelia nuostabos, nes šioje srityje būtina elgtis atsargiai ir apgalvotai. greitai ateis laikas, kai tokie

конституционной жалобой в европейской модели конституционного правосудия: сборник материалов международной научно-практической конференции (13–14 мая 2010 г.). 2010, c. 87–95; Стрижак А. А. Роль Конституционного Суда Украины в обеспечении принципов демократического, правового государства в Украине. Жур нал конституционного правосудия, 2010, № 4, c. 31–38; Кампо В. М. Проблемы и перспек тивы развития украинской модели конституционной юстиции. Сравнительное конституционное обозрение, 2011, № 3 (82), c. 155–163; Головин А. Правовая природа и юридическая сила актов Конституционного Суда Украины. Конституционное правосудие в новом тысячелетии: альманах. 2011, c. 58–68.

45 Žr., pvz., Головін А. С. Захист прав і свобод людини і громадянина при здійсненні правосуддя в рішеннях Конституційного Суду України. Київ: Логос, 2011; Орзіх М. П., Єзеров А. А., Терлецький Д. С. Конституція України у судових рішеннях. Київ: Юрінком Інтер, 2011; Кампо В. М. Конституцiйна юстиція: теорія і практика. 2008; Мироненко О. М. Конституційний Суд України: історія і сучасність, доктрина і практика: монографія. 2011; Селіванов А. О. Конституційна юрисдикція і конституційне судочинство в Україні. 2010; Скомороха В. Є. Конституцiйна юрисдикцiя в Українi: проблеми теорії, методології і практики. Київ: МП Леся, 2007; Тесленко М. В. Конституційна юрисдикція в Україні. Київ: Школа, 2003.

46 ukrainos konstitucinis teismas savarankiškai ir bendradarbiaudamas su mokslo įstaigomis ir teisi-ninkus rengiančiomis mokyklomis kasmet organizuoja apskritojo stalo diskusijas, seminarus, kon-ferencijas ir t. t. 2011 m. spalio mėn. švenčiant ukrainos konstitucinio teismo įsteigimo 15-ąsias metines buvo surengta didžiulė tarptautinė konferencija „Žmogaus teisių apsauga konstitucinėje jus-ticijoje: individualaus skundo galimybės ir problemos“. be to, 2012 m. birželio 25 d. dalyvaujant žy-miausiems ukrainos mokslininkams konstitucininkams surengta apskritojo stalo diskusija tema „vertybinis požiūris į ukrainos konstituciją“.


prioritetai bus nustatyti, pavyzdžiui, rengiant ir tvirtinant naują ukrainos konsti-tucijos redakciją47.

akivaizdu, kad įvairios konstitucinės justicijos doktrinos turi padėti nustatyti ir įgyvendinti minėtus prioritetus, todėl būtina jas nuolat plėtoti. juk išsamiai moks-liškai neištyrus, pavyzdžiui, ukrainos konstitucinio teismo veiklos ji negali nei pa-gerėti, nei būti vykusiai atnaujinta ateityje vykdant konstitucines reformas. mūsų nuomone, tam laikotarpiui, kai minėta reforma bus rengiama ir įgyvendinama, vals-tybei būtina priimti aktą „Dėl priemonių konstituciniams teisiniams tyrimams plė-toti“, kuriame turėtų būti numatytas visų tyrimų, kartu ir konstitucinės justicijos, finansavimas.

iš rusų kalbos vertė Arnoldas Matijošius

DOCTRINES OF UKRAINIAN CONSTITUTIONAL JUSTICE AND PROSPECTS FOR THEIR DEVELOPMENT

Assoc. Prof. Dr. Volodymyr KampoJustice of the Constitutional Court of Ukraine

Summary

The article analyses the influence of various law schools on and their importance for constitutional justice doctrine in general. The entire official doctrine formed by the constitutional court of ukraine is classified by the author according to a doctrinal school (e.g., school of legal positivism, social law school, etc.) to which the reasoning employed in concrete cases (or groups of cases) of the court is ascribed, and fragments of the reasoning from concrete cases, which make evident the influence of a particular doctrinal school (or the symbiosis of several of them), are provided. The article points up obvious pluralism of the ukrainian scientific life in the area of constitutional justice.

The theory of dynamic interpretation of the constitution, prevailing in the us supreme court, is also accepted in ukraine, with individualism in interpreting human rights being distinctly expressed among the ukrainian public. Therefore, the constitutional justice of this country, which, even though, according to its origin, is to be placed under the kelsenian (european, centralised) system, also displays features of a composite constitutional justice model. it is precisely individualism that draws the ukrainian pluralistic public model closer to the american liberal public model.

it is emphasised that constitutional justice doctrines in ukraine are not yet properly fulfilling theoretical-cognitive, practical-applied and other functions, first of all, due to an irresponsible attitude

47 išsamiau apie ukrainos konstitucijos atnaujinimą žr.: Езеров А. Перспективы модернизации Конституции: О способах, проблемах и перспективах конституционной модернизации. Юридическая практика, 2008, № 37 (559), c. 14; Орзіх М., Єзеров А. Конституція України діє, конституційні перетворення тривають: до 15-ої річниці Конституції України. Юридичний вісник України, 2011, № 26 (834), c. 6–7; Кампо В. М. Конституційний Суд України та цивілізаційна модернізація правової системи України. Держава і право суверенної України: проблеми теорії і практики: матеріали наукової конференції до 20-ї річниці незалежності України (Київ, 21 червня 2011 р.). Київ: Юридична думка, 2011, c. 164–169; Селіванов А. Мотивація сучасної конституційної модернізації в Україні. Голос України, 2012, № 111 (5361), c. 4.


of people towards their rights as well as towards the exercise and protection (including the protection by means of constitutional justice) of these rights. scientific experience shows that in ukraine integrated research, where an important role is attached to sociological (realistic) and natural law doctrines of constitutional justice, while not leaving juridical (normative) and historical doctrines as well as those of political science, is the most promising. The article sets out reasons why ukrainian scientists-theoreticians and constitutionalists are facing difficulties in developing and applying doctrines, but draws a conclusion that at the same time they are also encouraged to seek unconventional solutions.

a suggestion is made that the state should provide ahead of time for competitive financing of scientific research to be carried out on the commission of the constitutional court of ukraine and other institutions of state authority. it is noted that constitutional justice research could be made more effective by narrowing the gap between the theory and practice of this justice and encouraging the willingness of scientists to develop research within this justice. The article states the relevance of constitutional justice to practitioners of civil, criminal, administrative, financial and other branches of law as well as scientists of corresponding areas of law.

132

RESPUBLIKOS VADOVO įGALIOJIMŲ TRUKMĖ: NUO STRATEGO IKI PREZIDENTO

Mantas VaraškaMykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedra

įVADAS

Šiais laikais kalbėdami apie valstybės vadovo instituciją turime omenyje prezi-dento ir valdovo sąvokas. jos pažinimas neatsiejamas nuo monarchijos ir respubli-kos valdymo formų sampratų, o turinys atrodo pakankamai aiškus ir neginčijamas. tačiau valstybės vadovo instituciją ir valstybės valdymo formas pasiūlius apibūdin-ti dar Xviii a. vidurio europos mąstytojams, jų nuomonė gerokai skirtųsi nuo šian-dieninių.

monarchija per šimtmečius atsispindėjo šv. augustino dieviškosios teisės mo-nizmo, šv. tomo akviniečio ribotos pasaulietinės valdžios tikybinio racionalizmo, marsilijaus paduviečio valdymo dualizmo, legistų (j. bodeno) suvereniteto, vyskupo (tačiau nebe šventojo) j. bossuet valstybės personalizavimo, j. Locke’o tautos prieši-nimosi, t. Hobbeso tautos įgalioto „leviataniškojo“ monarcho, g. Hegelio altruizmo ir (arba) valdžios korporatyvizmo ir daugelio kitų karalius mylėjusių ar jų nekentu-sių mąstytojų idėjose.

viduramžių monarchijų konstitucinės raidos procese valdovo institucija buvo neatsiejama ir reikšminga minėtos valdymo formos dalis. monarchai konstitucinius aktus pasirašydavo, skelbdavo, jų įgaliojimai, sosto užėmimo taisyklės ir dinastijos statusas būdavo įtvirtinami pirmuosiuose konstitucijų skyriuose. netgi XiX a. įsitvir-tinus parlamentų viršenybei ir apribojus monarchų valdžią kai kuriose vakarų euro-pos konstitucijose jų reglamentavimo pirmenybė išliko1.

samprotaudami apie respubliką ir jos vadovo instituciją mąstytojai ilgai nevar-tojo prezidento sąvokos. iki jav konstitucijos rengėjų darbų prezidento institucijos pavadinimo atitikmenų mokslinėje literatūroje ar oficialioje valstybinėje leksikoje2 ieškotume veltui. kita vertus, prezidento institucija buvo sudaroma, jo įgaliojimų ap-imtis ir trukmė nustatoma panašiai kaip ir kituose valstybės vadovo modeliuose, gy-vavusiuose įvairiose antikos ir viduramžių europos respublikose. taigi prezidento institucija pirmuosiuose jav konstituciniuose dokumentuose atsirado ne atsitikti-nai. jos turinys ir forma brendo ilgaamžėje respublikos raidoje ir juos tyrusių mąsty-tojų protuose.

1 1814 m. norvegijos karalystės konstitucija, b skyrius [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 18 d.]. prieiga per internetą: <http://www.stortinget.no/en/in-english/about-the-storting/The-constitu-tion/The-constitution>.

2 prezidento sąvoka buvo vartojama atskleidžiant visai kitų institucijų (parlamento, teismo) ar organi-zacijų (brolija, gildija) pirmininko vaidmenį.

◆ Respublikos vadovo įgaliojimų tRukmė: nuo stRatego iki pRezidento 133

tiriant šiuolaikinės respublikos vadovo instituciją ir jos savybes (pvz., įgaliojimų trukmės aspektą) tikslinga įvertinti jav prezidento konstitucinio modelio istorines prielaidas, glūdėjusias anksčiau gyvavusiose europos respublikose. tai leis pažinti valdymo institucijas, grįstas įvairių respublikos šalininkų (n. machiavelli, F. guiccar-dini, H. grotius, j. j. Rousseau ir kt.) teoriniais samprotavimais ir ilgainiui turėjusias nustelbti valdovo ir monarchijos valdymo formos viešpatavimą.

VALSTYBĖS VADOVO INSTITUCIJA SENOVĖS GRAIKIJOJE IR ROMOJE

v a. pr. kr. Atėnuose ir kituose senovės graikijos poliuose susiformavo strate-go (visas pavadinimas strategos epi tous naus / hoplitos) institucija. po peloponeso karo (501 m. pr. kr.) tarp agoros ir archontų įsiterpęs kas metus renkamas strategas buvo vienasmenė valdžios institucija, jungusi politinės ir karinės valdžios galias. nors ilgai-niui stratego politinė atskaitomybė agorai nunyko, iki atėnų ir kitų senovės graikijos valstybinių vienetų nepriklausomybės pabaigos jis išliko svarbiausiu polio pareigūnu3.

atėnų polyje iki iv a. pr. kr. stratego institucijos karinė valdžia buvo sutelkta į vadovavimą jūrų laivynui (naus), vėliau – sausumos pajėgoms (hoplites). instituci-jos raidos pradžioje stratego rinkimų į pareigas procedūra buvo glaudžiai susijusi su kandidato politinių tikslų (pirmiausia užsienio politikos srityje) atskleidimu ir įsipa-reigojimu juos įgyvendinti4. strategu išrinkto asmens galimybės po metų būti agoros perrinktam priklausė nuo jo gebėjimų įvykdyti duotus pažadus.

stratego institucijai atėnuose pamažu netenkant politinės atsakomybės šias pa-reigas ėjusių asmenų veiksmus imta vertinti ne kaip jų pačių, o kaip jų kandidatūras teikusių demagogų politinių sprendimų rezultatą. taigi agoroje strategus (phocion) imta skirti į pareigas jiems tiesiogiai nedalyvaujant ir jie būdavo perrenkami dešim-tis metų iš eilės5.

antikinių respublikų stratego institucijos veikloje ypač reikšmingas politinės at-sakomybės taikymo aspektas. nepateisinus agoros pasitikėjimo nuo pareigų anksčiau laiko nušalintų ir piniginėmis bausmėmis drausmintų asmenų (periklis)6 pavyzdžiai liudijo stratego įgaliojimų trukmės reliatyvumą ir šios institucijos atitiktį to meto val-džių padalijimo idėjai.

3 Hamel D. Athenian Generals: Military Authority in the Classical Period. bRiLL, 1998, p. 194 [interak-tyvus] [žiūrėta 2012 m. birželio 18 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=bD-tcbh7wmr0c&pg=pa194&dq=strategos&hl=lt&sa=X&ei=Q6jvt6vojsii-gag3_sRba&ved=0ceuQ6aewba#v=onepage&q=strategos&f=false>.

4 joint association of classical teachers. The World of Athens: An Introduction to Classical Athenian Culture: Background Book. cambridge university press, 984, p. 210 [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. birželio 18 d.]. prieiga per internetą:< http://books.google.lt/books?id=vgDkeqi4or8c&dq=strategos&hl=lt&source=gbs_navlinks_s>.

5 Ibid. 6 plutarch, perrin b. Plutarch’s Cimon and Pericles: With the Funeral Oration of Pericles. kessinger pub-

lishing, 2005, p. 272 [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. birželio 18 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=uYuaZkg6vvmc&dq=pericles+fined&hl=lt&source=gbs_navlinks_s>.

Mantas Varaška ◆134

maždaug tuo pačiu metu Senovės Romoje valstybės vadovo instituciją įkūni-jo renkami konsulai. su pertrūkiais veikę jau nuo v a. pr. kr. pradžios, du plebėjų ir patricijų interesams atstovavę konsulai nuolatiniais Romos pareigūnais tapo 367 m. pr. kr. turint omenyje tai, kad konsulų institucija, susiformavusi nuvertus karalių valdžią ir išvijus tarkvinijų, perėmė daugumą jų funkcijų, to meto Romos valstybės situa cija geografiniais, istoriniais ir netgi socialiniais aspektais tam tikru požiūriu ati-tiko Xviii a. pabaigos amerikos valstijų padėtį7.

konsulų atitiktį valstybės vadovo institucijai liudija nemenka valdžia (vadova-vimas kariuomenei, valstybės tarnybai, diktatoriaus skyrimas, dalyvavimas teisėkū-ros procedūroje (ediktai), valstybinių projektų įgyvendinimas, užsienio politikos formavimas – savų diplomatų delegavimas ir kitų valstybių diplomatų priėmimas). konsulai taip pat išlaikė nuverstų valdovų heraldinius požymius. jų aprangą žymėjo karališkieji ženklai, juos lydėdavo valstybės simboliais nešini liktoriai, o pareigų iš-skirtinumą pabrėžė dramblio kaulo valdovų sostai (sella curullis)8.

galbūt dėl tokio konsulų statuso sureikšminimo plebėjų luomo atstovai šias pa-reigas aristokratinėje Romos respublikoje užėmė ne iš karto9, nors tiesioginių drau-dimų kandidatus rinkti pagal kilmę nebuvo. kaip ir atėnų stratego, renkamo konsulo įgaliojimai truko vienus metus, bet jis galėjo būti perrinktas. Romos teisėje taip pat reikalauta, kad kandidatai į tokias pareigas būtų sulaukę 42 metų amžiaus.

svarbu pažymėti, kad išrinktas konsulas savo pareigas pradėdavo eiti prisiekęs. kadangi senovės Romos respublika buvo ne tik aristokratinė, bet ir teokratinė, kon-sulai įžadus paprastai duodavo kapitolijuje, jupiterio šventykloje. istorikų teigimu, konsulų priesaikos tekstas teisiškai nebuvo nustatytas, tačiau jame buvo ir dieviškųjų, ir pasaulietinių įsipareigojimų10. procedūros viešumas ir pasižadėjimas drauge vyk-dyti savo pirmtakų įsipareigojimus liudijo konsulo institucijos skaidrumą ir pirme-nybę prieš konkretų šias pareigas einantį asmenį.

VALSTYBĖS VADOVO INSTITUCIJA VIDURAMŽIŲ MIESTŲ RESPUBLIKOSE

Šventosios Romos imperijos erdvėse vii–viii a. kūrėsi dešimtys miestų vals-tybių, pasirinkusių respublikos valdymo formą. priežastys (valdžios suvereniteto

7 nuvertus monarchiją respublikos piliečiai bijojo tironijos atgaivinimo, todėl visų valdžios magistra-tų galias ribojo ne tik nustatydami valdymo laiką, bet ir institucijos atstovų skaičių (tik diktatorius buvo vienasmenis valdžios pareigūnas). plačiau žr. Zoch p. a. Ancient Rome: An Introductory Histo-ry. university of oklahoma press, 2000, p. 33 [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. birželio 18 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=95bu0o3LLlsc&dq=consul+rome&hl=lt&source=gbs_navlinks_s>.

8 pina polo p. The Consul at Rome: The Civil Functions of the Consuls in the Roman Republic. cam-bridge university press, 2011, p. 21 [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. birželio 18 d.]. prieiga per inter-netą: <http://books.google.lt/books?id=m-ZctZtbjykc&hl=lt&source=gbs_navlinks_s>.

9 Zoch p. a. Op. cit., p. 57. 10 pina polo p. Op. cit., p. 22.


šaltinio pripažinimo ir jo politinio realizavimo problemos), pasak m. Romerio, truk-džiusios imperijoje augti ir stiprėti absoliutinėms monarchijoms11, visiškai nekliudė rastis ir plėstis daugybei nedidelių respublikų. savo dydžiu ir valdžios organizavimo būdais (tiesioginiai piliečių susirinkimai) jos šiek tiek priminė antikinius polius. pla-čiai pasklidusios tokios respublikos daugiausia telkėsi pietų alpėse, apeninuose ir Šiaurės jūros priekrantėse. vėliau iš dalies jų kilo federacinės Šveicarijos ir nyderlan-dų respublikos.

Šveicarijos federalizmo ląstelės – kantonai – turėjo konstitucijas, renkamus vie-tos parlamentus, vykdomąsias tarybas ir kariuomenės vadus (banneret). nuo 1291 m. kurta kantonų sąjunga tuo metu neturėjo bendros vadovybės (žr. Pacte Fédéral Su-issede 1291), o ir pačių kantonų konstitucijos neįtvirtino aiškių vienasmenių valdy-mo institucijų, turinčių valstybės vadovo požymių (žr. Berno kantono konstitucinė santvarka)12.

nuo krikščioniškojo absoliutizmo nutolusiuose rytinių slavų kraštuose Xii–Xv a. gyvavo Naugardo ir Pskovo respublikos, valdomos susirinkimų, vadinamųjų večių (angl. veche, rus. bече). jose ne tik būdavo duodami pavedimai kunigaikščiams, bet ir iki gyvos galvos renkami posadnikai vykdomajai valdžiai įgyvendinti. posadnikų ins-titutas vėliau išsivystė iki kolegijos, kur jie kasmet išsirinkdavo savo vyriausiąjį13. Šiose santvarkose galima pastebėti būsimos parlamentinės monarchijos pradus (kunigaikštis (monarchas) prieš večę (parlamentą) ir posadniką (ministrą pirmininką), valstybės pa-reigūnų įgaliojimų trukmės elementus ir rinkikų kolegiją, veikusią pagal principą pri-mum inter pares.

apeninuose, kitame mažųjų respublikų židinyje, per šimtmečius susiklostė ori-ginalios valstybės vadovų – dožų ir gonfalonierų – institucijos. prekyba ir bankinin-kyste besivertusios respublikos buvo politiškai artimos popiežiaus sostui (gvelfų ir gibelinų frakcijos), tačiau išlikdavo savarankiškos. jų patirtį formuojant ir prižiūrint vietos valstybės vadovo instituciją geriausiai atspindi genujos, venecijos, Florencijos ir Lukos respublikų pavyzdžiai.

Genujoje dožo institucija drauge su konstitucija įsteigta 1383 m. iš pradžių dožo pareigybė buvo reikšminga, jis rinktas iki gyvos galvos, vėliau – tam tikriems sutar-tiems laikotarpiams14. ilgainiui genują, kartu ir jos vadovą, vis labiau ėmė silpnin-

11 Romeris m. Suverenitetas. vilnius: pradai, 1995, p. 42. 12 Žr.: pacte Fédéral suissede 1291 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 22 d.]. prieiga per inter-

netą: <http://www.lexilogos.com/declaration/suisse_pacte_tableau.htm>; Zschokke H., Zschokke e. The history of Switzerland, for the Swisspeople. c. s. Francis & co., 1855, p. 225 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 9 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=rQ4qaaaaYaaj&dq=swiss+history&source=gbs_navlinks_s>.

13 Feldbrugge F. m. j. Lawin Medieval Russia. bRiLL press, 2009, p. 159−160 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 8 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=lu3Higv5D5ic&dq=posadnik+pskov&source=gbs_navlinks_s>.

14 epstein s. a. Genoa and the Genoese, 958–1528. unc press books, 2002, p. 243 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 11 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=qm_cjj5352Yc&dq=andrea+doria+1528&source=gbs_navlinks_s>.


ti milano ir prancūzijos viešpatystės. 1528 m. genujos respubliką atkūrė a. Doria. jo iniciatyva priimta konstitucija įtvirtino aristokratinę santvarką ir iš aristokratijos luomo renkamą dožo instituciją. konstitucija nustatė šiuos reikalavimus valstybės vadovui: jis turėjo būti ne jaunesnis kaip 50 metų, renkamas dvejų metų kadencijai ir perrenkamas ne anksčiau kaip po penkerių metų pertraukos15. Šios konstitucijos nuostatos dėl dožo įgaliojimų trukmės galiojo ir tikrovėje. tokia a. Dorios sukur-ta valstybės vadovo institucija genujoje išsilaikė iki prancūzijos 1795 m. okupacijos.

pagrindinė genujos konkurentė Venecija pasirinko kitokį dožo institucijos mo-delį. nuo 1172 m. pagal respublikos aristokratų konstitucinius susitarimus dožas bū-davo renkamas iki gyvos galvos be teisės palikti savo įpėdinį ir privalėdavo prisiekti Didžiajai tarybai16. nors būta nedidelių pataisymų, ši dožo rinkimų tradicija veneci-joje išsilaikė daugiau nei 600 metų – iki 1797 m., kai žlugo pati respublika.

antrasis apeninų respublikų vadovų – gonfalonierų – modelis idėjiškai visoms visuomenės grupėms teikė daugiau galimybių turėti savo atstovą (atstovavimas frak-cijoms ir kandidatų rinkimai burtais). pagal jį buvo nustatyta trumpesnė įgaliojimų trukmė, dažniausiai nuo dviejų mėnesių iki vienų metų.

Luka respublikos valdymo formą pasirinko 1160 m. iš pradžių valstybės vado-vo galios buvo suteiktos iki gyvos galvos renkamam liaudies kapitonui (capitano del popolo). 1369 m. konstitucijoje, reaguojant į absoliutizmo grėsmę, kaip valstybės va-dovas nurodomas gonfalonieras, drauge su kolegijos nariais renkamas dviem mėne-siams. konstitucija įtvirtino ir kas pusmetį bei kas metus perrenkamas 36 ir 180 vietų atstovų kolegijas17.

Florencijos respublikos raidą (nuo 1115 m.) laikinai nustelbdavo stiprėjanti me-dičių aristokratija, 1533 m. galutinai sužlugdžiusi respubliką. Respublikos gyvavimo laikais Florencijoje veikė divieto rinkimų sistema, kuriai buvo būdinga galimybė pla-čiau atstovauti renkamose institucijose ir tų institucijų rinkimai burtais iš visuome-nės grupių pasiūlytų atstovų18. Florencijos gonfaloniero pareigas ėjo kas du mėnesius rotacijos principu burtais išrinktas vienas iš 8 ar 16 sinjorijos atstovų (kolegijos narių

15 London encyclopaedia, or Universal dictionary of science, art, literature and practical mechanics, com-prising a popular view of the present state of knowledge. printed for Thomas tegg, 1829, p. 49 [interak-tyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 11 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=aoptaaaaYaaj&dq=doge+doria+1528&source=gbs_navlinks_s>; epstein s. a. Op. cit., p. 315.

16 The Collected Works of Eric Voegelin. vol. 21. History of Political Ideas. vol. iii. The Later Middle Ages. university of missouri press, 1998, p. 232 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 11 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=3c5ucmcnr0wc&dq=venezia+constitution+doge&source=gbs_navlinks_s>; Lane F. ch. Venice, a maritime republic. jHu press, 1978, p. 95−96 [inte-raktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 11 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=pQpu2jgjcmwc&dq=venezia+constitution+doge&source=gbs_navlinks_s>.

17 Dunham s. a. A History of Europe during the Middle Ages. upper gower street press, 1833, p. 81 [in-teraktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 12 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=ZLiZunqWvYic&dq=gonfalonier+lottery&source=gbs_navlinks_s>.

18 Hallam H. View of the State of Europe during the Middle Ages. Harper & brothers press, 1837, p. 161 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 12 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=r_0oaaaaYaaj&dq=florencia+gonfalonier+lottery&source=gbs_navlinks_s>.


skaičius kito). tiesa, loterijas gana dažnai paveikdavo korupciniai susitarimai ir tie patys asmenys burtus laimėdavo nuolatos19.

tokios institucijų struktūros apeninų respublikose vis labiau įsigalėjo ir, ieškant idealios valstybės modelio, jas imta moksliškai nagrinėti (n. machiavelli, F. Quic-ciardini, b. Rucellai) drauge su kitų santvarkų pavyzdžiais. n. machiavelli ir jo ša-lininkai daugiau palaikė įvairių visuomenės grupių teisę užimti įvairias valstybės pareigas ir modernų piliečių tribūnatą, F. guicciardini ir kiti rėmė valstybės insti-tucijų įgaliojimų trukmės ribojimo ir rinkimų burtais metodus20. Šias tarpusavyje konkuruojančias idėjas draugėn jungė esminiai svarstymai apie lygaus atstovavi-mo valstybės vadovų institucijoms, jų atskaitomybės, įgaliojimų ir trukmės ribo-jimo principų užtikrinimą.

apibendrinant miestų respublikų patirtį modeliuojant valstybės vadovo institu-ciją pažymėtina:

a) tokio pobūdžio valstybiniuose dariniuose vadovo institucija būdavo renkama arba burtais skiriama tiesiogiai arba patikėtų rinkikų kolegijose;

b) valstybės vadovo rinkimams būdingas luominis atstovavimas;c) valstybės vadovas būdavo renkamas arba burtais skiriamas nustatytam laiko-

tarpiui, svyruojančiam nuo kelių mėnesių iki gyvos galvos, be teisės skirti savo įpėdinį;d) valstybės vadovo veiklą prižiūrėdavo kitos valdžios institucijos (asamblėjos,

tarybos);e) visuomenių susirinkimai arba patikėtos asamblėjos turėdavo teisę anksčiau

laiko nutraukti vadovo įgaliojimus.

VALSTYBĖS VADOVO INSTITUCIJA VIDURAMŽIŲ JUNGTINĖSE (FEDERACINĖSE) RESPUBLIKOSE

Renesanso epochoje respublikos idėjos pasiekė ir stambesnius valstybinius dari-nius, savo teritorija, gyventojų skaičiumi gerokai pranokstančius miestų ar kantonų respublikas. Didesnių respublikų sandaros, visuomenės sudėtingumas savaip paveikė valstybės valdymo, valdžios įstaigų ir pačios valstybės vadovo institucijos ypatumus.

1569 m. Liublino unija sukurta abiejų tautų Respublika savo steigiamajame akte21 nurodė valdžios institucijomis esant renkamą monarchą, dviejų pakopų (re-gioninę ir centrinę) atstovaujamąją valdžią (pavietų seimeliai ir Didysis seimas) bei teismus. administravimo požiūriu gana sudėtingoje federacijoje respublikos valdy-19 strathern p. The Medici: Godfathers of the Renaissance. Random House uk, 2009, p. 15 [interaktyvus]

[žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 12 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=XF8i5p7q4wYc&dq=strathern+paul&hl=lt&ei=baFFtuvgFsfmswasxncrcQ&sa=X&oi=book_result&ct=result&resnum=2&ved=0cc0Q6aewaQ>.

20 mccormick j. p. Machiavellian Democracy. cambridge university press, 2011, p. 92 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 12 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=qtxZ2laycuac&dq=gonfalonier+lottery&source=gbs_navlinks_s>.

21 1569 m. Liublino unijos paskelbimo aktas [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 9 d.]. prieiga per internetą: <http://www.lublin.eu/Liublino_unijos_paskelbimo_aktas-1-927-27-1216.html>.


mo forma vis dėlto liko deklaratyvi22, kadangi jai būdingus interesus (visuomenės bendrą reikalą) toliau gožė ne tik išlikę (ir ne visada vietiniai) monarchai23, bet ir nuo tautos nutolę aristokratai (ponai), susispietę atstovaujamosiose institucijose. tiesa, abiejų tautų Respublikoje valstybės vadovo institucijos atžvilgiu buvo realiai pasiek-ti trys unijos tikslai: faktiškai apriboti valdovo įgaliojimai ir jų trukmė, nustatyti valdovo rinkimai ir jo priesaika parlamentui. ateityje jie bus labai svarbūs apibrė-žiant ne tik kintančias monarcho, bet ir prezidento institucijos ypatybes.

Nyderlandų valstijų federacinė respublika kilo bemaž kartu (1579–1588 m.) su abiejų tautų Respublika. palyginus šias santvarkas valstybės vadovo institucijos po-žiūriu reikia pažymėti, kad nyderlandų stadhauderiai (ol. stadhouder; vykdomosios valdžios institucija) ir jų tarybos Hagoje buvo kur kas panašesnės ne į abiejų tau-tų Respublikos, o į vėlesnių laikų Šveicarijos konfederacijos vykdomosios valdžios padalinius.

1572 m. nyderlandų valstijoms nepriėmus ispanijos sosto atsiųsto eilinio stad-hauderio, krašte prasidėjo valstijų vienijimosi procesas. jį vainikavo 1579 m. utrech-to unijos sutartis, kuria vykdomoji valdžia patikėta stadhauderių tarybai, o du iš jų numatyti kaip jūrų ir sausumos karo pajėgų (paralelė su strategais) vadai24.

nuo 1588 m. respubliką valdė iki gyvos galvos renkami stadhauderiai ir jų rotacijos principu sudaromos tarybos. Daugiau nei du šimtus metų aristokratinių valstijų atstovaujamosiose institucijose gausėjant oranžistų, vis dažniau būdavo pa-sirenkami bendri stadhauderiai (princas viljamas iii), artimi aristokratų oranžie-čių dinastijai. visa tai respubliką galiausiai nuvedė iki vienasmenio stadhauderio institucijos 1742 m.25 turint omenyje tai, kad nyderlandų Respublikos konstitu-ciniai aktai ir patirtis darė didelę įtaką jav konstitucionalizmo šaukliams, galima manyti, jog nyderlandų stadhauderio institucijos vienasmeniškumas pastariesiems buvo pakankamai rimta prielaida kurti ne kolektyvinę, o vienasmenę valstybės va-dovo instituciją.

1215 m. priėmus deklaraciją Magna Carta Anglijos santvarka tapo, ko gero, labiausiai pažengusia konstitucinės monarchijos link. Deja, kitais šimtmečiais ne-stokota pavienių monarchų išsišokimų, virsdavusių išorės ir vidaus karais, trukdavu-siais ilgiau už taikos laikotarpius. karalystėje pradėjo kaltis pirmieji nepasitenkinimo ir nuoseklaus pasipriešinimo absoliutinei monarchijai daigai, kurių vaisiais tapo 1649 m. karaliaus karolio stiuarto nukirsdinimas, sosto panaikinimas ir o. cromwel-lio 1653 m. dokumentas „valdymo įrankis“.22 Robertson j. A Union for Empire: Political Thought and the British Union of 1707. cambridge univer-

sity press, 2006, p. 24 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 8 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=juh_oaftQ-Yc&dq=lublin+union&source=gbs_navlinks_s>.

23 bumblauskas a. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. vilnius: R. paknio leidykla, 2007, p. 294.24 The union, the united provinces as a netherlands confederacy, 1579 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m.

rugpjūčio 9 d.]. prieiga per internetą: <http://www.spanishsuccession.nl/dutchinstitutions.html>.25 goldstein L. F. Constituting Federal Sovereignty: The European Union in Comparative Context. jHu

press, 2001, p. 149 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 9 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=yQjqaaoo1Fuc&dq=dutch+union+1579&source=gbs_navlinks_s>.


puritonų revoliucija, anglijoje prasidėjusi apie 1625 m., 1643–1647 m. įsibėgėjo. iš pradžių monarchui teikti įvairūs pageidavimai, stiprėjant opozicijos jėgoms, virto reikalavimais, o požiūris į monarchą kaip į įteisintą valdžios konkurentą – griežtu sie-kiu panaikinti monarcho instituciją. to meto anglų požiūrį į absoliutinę monarchiją geriausiai apibūdino aukščiausiojo teismo priimtas nuosprendis karaliui, kuriuo ka-rolis stiuartas buvo apkaltintas absoliutizmu26. kiti kaltinimai iš esmės buvo antra-eiliai ir kilo iš pagrindinio pirmojo.

Dėl to, kas įvyko po karaliaus nukirsdinimo, anglija tapo ne tik išskirtinės vals-tybės valdymo formos, bet ir valstybės vadovo institucijos pavyzdžiu. netrukus po monarcho nuteisimo myriop sostas buvo panaikintas ir anglija kartu su Škotija, ai-rija ir dominijomis paskelbta jungtine valstybe27. pažymėtina, kad kitaip, nei teigia nemažai istorikų, nei šiame akte, nei vėlesniuose dokumentuose (1653 m. „valdymo įrankyje“) sukurta santvarka nebuvo vadinama respublika28. o. cromwellio įtvirtin-tas lordas protektorius nei iš pradžių, nei vėliau iki monarchijos restauracijos netu-rėjo požymių, leidžiančių jį bent teoriškai lyginti su respublikos vadovo, prezidento, institucija. atvirkščiai, o. cromwellis per gana trumpą savo protektoratą sugebėjo perimti nemažą dalį buvusių monarchų įpročių (išvaikė parlamentą, 1657 m. pri-ėmė dar vieną personalinę konstituciją) ir savo valia buvo palaidotas šalia kitų kara-lių vestminsterio abatijoje.

apibendrinant jungtinių (federacinių) respublikų patirtį modeliuojant valstybės vadovo instituciją pažymėtina:

a) valstybės vadovas būdavo renkamas netiesiogiai parlamentų arba federalinių atstovybių;

b) valstybės vadovo institucijos įgaliojimų trukmė buvo ir neribota, ir terminuo-ta (nyderlandai);

c) valstybės vadovo institucijos požymiai (pasyviosios rinkimų teisės reikalavi-mai (dinastinis aspektas), jų sąsajos su religine valdžia ir įgaliojimų trukmė) buvo ar-timi tradicinio monarcho bruožams.

vertinant viduramžių europos respublikų valdžios ir valstybės vadovo institu-cijos teisinio reglamentavimo patirtį akivaizdu, kad vadovų institucijų įgaliojimus

26 Žr.: gardiner s. R. The Constitutional Documents of the Puritan Revolution, 1625–1660: The Act abo-lishing the Office of King. An Act declaring England to be a Commonwealth. oxford: clarendon press, 1906 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 6 d.]. prieiga per internetą: <http://oll.libertyfund.org/index.php?option=com_staticxt&staticfile=show.php%3Ftitle=1434&layout=html>.

27 Žr. gardiner s. R. Op. cit. [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 6 d.].28 amžininkai, istorikai, analitikai neturėtų būti klaidinami žodžio commonweath reikšmės to meto

ang lų žodyne. antai ir versdami j. bodino Les Six livres de la République anglai (R. knollesas 1606 m.) visą antrąją knygą pavadino Of the diferent kinds of commonwealth, o joje buvo kalbama apie visas valdymo formas (monarchiją, aristokratiją, respubliką). taigi žodis commonwealth buvo vartojamas bendrajai valstybės sąvokai apibrėžti. puritonų revoliucijos laikais anglai skyrė žodžius commonwe-alth ir republic. netgi išlikusiose o. cromwellio kalbose apie republic ir commonwealth kalbama kaip apie du atskirus valdymo darinius. todėl jeigu anglai būtų iš tiesų pageidavę naująjį darinį vadinti bū-tent republic vardu, jis veikiausiai būtų atsispindėjęs tiesiogiai minimuose konstituciniuose ir (arba) steigiamuosiuose dokumentuose.


buvo mėginama riboti. Šis siekis reiškėsi ne tik valstybės vadovo pareigas atlikusių institucijų ar pareigūnų kompetencijos siaurinimu, bet ir įgaliojimų trukmės riboji-mu. Regima tendencija įvairiomis teisinėmis priemonėmis reguliuoti valstybės vado-vo įgaliojimų trukmę atspindėjo didėjantį poreikį užtikrinti tuometinių valstybinių santvarkų demokratiškumo garantijas.

poreikį riboti minėtų respublikų vadovų įgaliojimų trukmę atspindėjo ne tik tie-siogiai konstituciniuose dokumentuose nustatytos jos ribos, bet ir kiti mechanizmai, turėję užtikrinti valstybės vadovo įgaliojimų perdavimą: rinkimai, priesaika, kitų ats-tovaujamųjų institucijų kontrolės funkcijos. Šie reikalavimai vėliau atsiras pirmojo respublikos vadovo, prezidento, konstitucinio statuso turinyje.

VALSTYBĖS VADOVO INSTITUCIJOS UŽUOMAZGOS AMERIKOS VALSTIJOSE

buvusioms naujosios anglijos kolonijoms išsivaduoti iš jungtinės karalystės globos buvo padėtas tvirtas idėjinis pagrindas. jį sudarė jau minėto europos respub-likonizmo, jos teisinės minties, kolonijinio valstybinės raidos ir pirmųjų amerikos valstijų mąstytojų patirtys.

Renesanso laikų, nyderlandų, anglijos revoliucijų ir jų ideologinių puoselėtojų (n. machiavelli, F. guicciardini, H. grotius, j. althusius, j. Locke’as, F. Hutchesonas ir kt.) poveikis buvo akivaizdus jau ankstyvuoju kolonijinės amerikos laikotarpiu. tuo metu kai kuriose Šiaurės amerikos teritorijose (1639 m. konektikute, 1649 m. Rod ailende) buvo priimti ir įsigaliojo vietos valdymo ir visuomenės santykius nu-statantys statutai. juose ne tik buvo nuosekliai išgryninta įstatymų leidžiamoji, vyk-domoji ir teisminė valdžia, bet ir nustatytos jų ribojimo sąlygos. viena jų – įgaliojimų trukmė – buvo taikoma įstatymų leidžiamojo susirinkimo nariams ir pačiam valdy-tojui, nustačius vienų metų kadenciją29.

j. Locke’o ir anglijos vigų minčių apie parlamento viršenybę padrąsinta ameri-kos revoliucija prieš monarchą lėmė gana griežtą požiūrį į vykdomosios valdžios ins-tituciją. m. j. korzi teigia, kad amerikiečiai tuo metu kritiškai vertino viską, kas turėjo bet kokių sąsajų su monarchizmu. Šis jų požiūris atsispindėjo ir priimtuose sprendi-muose dėl vykdomosios valdžios ir vadovybių teisinio statuso.

1776 m. jav nepriklausomybės deklaracijoje ne tik buvo paskelbta apie valsti-jų suverenumą – joje iš esmės atsispindėjo per amžius susikaupę ir pratrūkę buvusių kolonijų kaltinimai britų monarchui. Deklaracijoje pažerti priekaištai karaliui jurgiui iii dėl jo diktato visose valdžios šakose ir kenkimo valstijų ūkio gerovei30. tai leido

29 The Fundamental orders of connecticut, january 14, 1639, p. 1 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spa-lio 10 d.]. prieiga per internetą: <http://www.law.ou.edu/ushistory/orders.shtml>; korzi m. j. Presi-dential Term Limits in American History: Power, Principles, and Politics. texas a&m university press, 2011, p. 18.

30 The 1776 Declaration of us independence: a transcription [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 10 d.]. prieiga per internetą: <http://www.archives.gov/exhibits/charters/declaration_transcript.html>.


manyti, kad šios valstybės valdžios sandara ir monarchijos valdymo forma ateityje bus nesuderinamos.

tais pačiais metais priimtoje virdžinijos deklaracijoje dėl tautos suvereniteto ir valdžių padalijimo principų įgyvendinimo buvo nustatyti reikalavimai įstatymų lei-džiamajai ir vykdomajai valdžiai. kol kas neminint konkrečių institucijų, buvo ap-siribota bendro pobūdžio nuostatomis dėl jų nuolatinio kaitumo ir perrinkimo sąlyginumo atsižvelgiant į valstijų interesus31. Šiame dokumente taip pat principin-gai buvo raginama valdžios ir visuomenės reikalus tvarkyti rinkimais ir balsavimais (plebiscitais). Šie deklaracijoje nustatyti siekiai padarė nemažą poveikį būsimų vals-tijų konstitucijų nuostatoms.

naujosios anglijos, arba amerikos valstijų, politikos, visuomenės veikėjai (j. jay, t. payne’as, a. Hamiltonas, t. shermanas, t. jeffersonas, b. Franklinas ir kt.) palaikė gana glaudžius ryšius su senojo žemyno intelektualais, buvo gerai susipažinę su eu-ropos respublikonizmo ir federalizmo patirtimi, kartu ir su įvairių respublikų vadovų institucijų veiklos teoriniais ir praktiniais aspektais. taigi būsimojo jav respublikos prezidento instituto modelio kūrėjai turėjo galimybę į jį įtraukti per šimtmečius su-kauptą gerąją respublikonizmo patirtį.

po nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo, likus mažiau nei dešimtmečiui iki federalinės konstitucijos priėmimo, amerikos valstijos parengė savo konstitucijas, kuriose, be kitų valdžios įstaigų, buvo įtvirtinta ir valstijos valdytojo pareigybė. nors savo statusu ir neprilygo valstybės vadovo pareigybei, gana daug bruožų leidžia ją ly-ginti su moderniausia respublikos vadovo, t. y. prezidento, institucija.

Daugelyje valstijų konstitucijų valdytojo kadencijos trukmė buvo 1–3 metai, tai-gi neilga, palyginti su prezidento kadencija32. negana to, dalis valstijų nustatė papil-domus apribojimus asmenims, siekiantiems pakartotinai užimti valdytojo pareigas. vienose jų tiems patiems kandidatams buvo nustatytas baigtinis kadencijų skaičius (pensilvanijos 1776 m. konstitucija), kitose buvo galima praleisti vieną kadenciją, perleidus savo pareigas naujam valdytojui (virdžinijos 1776 m. konstitucija)33.

taip europos respublikų konstitucionalizmo patirtis steigiant ir įgyvendinant ri-botus įgaliojimus turinčias valstybės vadovų institucijas jav dar buvo papildyta per trumpą laiką įgyta, tačiau reikšminga valstijų valdytojų konstitucine patirtimi. nau-josios valstybės vadovo institucijos forma ir turinys įgavo papildomų konstitucinių požymių, o vienas iš jų – įgaliojimų trukmė – buvo ypač svarbus.

31 The virginia Declaration of Rights [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 10 d.]. prieiga per internetą: <http://www.gunstonhall.org/georgemason/human_rights/vdr_final.html>.

32 adams W. p. The First American Constitutions: Republican Ideology and the Making of the State Cons-titutions in the Revolutionary Era. Rowman & Littlefield press, 2001, p. 270 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 13 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=stsmmWQsR7uc&dq=american+constitutions&source=gbs_navlinks_s>.

33 1776 m. pensilvanijos valstijos konstitucija [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 13 d.]. priei-ga per internetą: <http://avalon.law.yale.edu/18th_century/pa08.asp>; 1776 m. virdžinijos valstijos konstitucija, 19 skyrius [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 13 d.]. prieiga per internetą: <http://avalon.law.yale.edu/18th_century/jeffcons.asp>.


JAV PREZIDENTO YPATUMAI 1787 M. KONSTITUCIJOJE

per naujosios anglijos revoliuciją gimusios jav tapo puikia terpe minėtoms valstybės tvarkymo idėjoms įgyvendinti. Deklaruojančios tautos suverenumą, su-kilusios prieš svetimą monarchą ir neturinčios jokių vietos monarchinių ar aristo-kratinių sluoksnių jav buvo tiesiog pasmerktos plėtoti respublikos valdymo formą ir tautos atstovavimo bei valdžių padalijimo principais pagrįstą valdžios institucijų sistemą.

vertinant to meto jav teisininkų ir politikų samprotavimus apie tautos suvere-nitetą, valstijų bendradarbiavimą, valdžios įstaigų sistemą galima teigti, kad valstybės vadovo institucijos modeliavimui buvo skiriama daug dėmesio. svarstant ir plėtojant konstitucinį šios institucijos statusą buvo keliami keli pagrindiniai tikslai.

vieni tikslai – rinkti valstybės vadovą taip, kad jo kandidatūra atitiktų daugumos piliečių valią (Filadelfijos konvento (toliau – konventas) liepos mėn. posėdžiai), teisę būti renkamam valstybės vadovu suteikti kuo didesnei tautos narių daliai (konvento rugpjūčio mėn. posėdžiai) – atspindėjo atstovavimo tautai principą.

kiti tikslai – išrinktam valstybės vadovui nesuteikti pernelyg daug įgaliojimų, palyginti su kitomis valdžios įstaigomis (kad netaptų tironu), nustatyti, kad valstybės vadovas įgaliojimus turėtų tik ribotą laikotarpį, – kilo iš valdžių padalijimo prin-cipo (diskusijos truko viso konvento metu). plėtojant federalizmo idėją ir aiškėjant valstybės vadovo institucijos bruožams atsirado penktasis tikslas – nustatant valsty-bės vadovo rinkimų tvarką suderinti federacinių vienetų interesus.

Šių siekių konstitucinis įgyvendinimas atsispindėjo konvento (1787 m. gegužės–rugsėjo mėn.) ir pasirašytos konstitucijos ratifikavimo 1787–1789 m. (federalistų ir antifederalistų raštai) etapuose. apžvelgiant juos išskirsime svarbiausius įvykius, lė-musius konkrečius jav prezidento institucijos konstitucinius požymius.

1787 m. gegužės mėn. prasidėjus konventui delegatas Randolphas pristatė pir-muosius jav vykdomosios valdžios institucijos apmatus (virdžinijos planas). Ši institucija, kol kas neturinti konkretaus pavadinimo ir nežinant tikslaus jos narių skaičiaus, turėjo būti renkama nacionalinio įstatymų leidėjo konkrečiai dar nenusta-tytam, tačiau ribotam laikotarpiui34. vykdomosios valdžios veiklos priežiūrą buvo nutarta patikėti ją išrinkusiai institucijai.

34 vėliau delegatai apsisprendė vykdomosios valdžios instituciją rinkti parlamente ir suteikti jam teisę nutraukti jos įgaliojimus anksčiau, jei netinkamai vykdytų pareigas (apkaltos užuomazgos). tačiau diskusijos dėl vykdomosios valdžios narių skaičiaus ir įgaliojimų trukmės vėl atsinaujino susikirtus vienasmenio (Rutlige’as, pinkney) ir kolegialaus (Randolphas) darinio šalininkams. priimant spren-dimą dėl vienasmenės vykdomosios valdžios institucijos argumentuota tuo, kad nyderlandų valsti-jų kolegialaus darinio praktika nebuvo sėkminga (Wilsonas), ir priminta, jog visos valstijos (išskyrus pensilvaniją) pasirinko vienasmenius vietos valdytojus (shermanas), nurodydamos aiškią jų atsako-mybę (gerry). plačiau žr. madison j. The Debates in the Federal Convention of 1787. The constitution society, 1994 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 5 d.]. prieiga per internetą: <http://www.consti-tution.org/dfc/dfc-0529.txt>.


birželio mėn. viduryje valstijų atstovams baigus pirmąjį valdžios institucijų mo-deliavimo etapą buvo nuspręsta vykdomosios valdžios instituciją rinkti iš vieno nario septyneriems metams ir susieti ją su senato rūmų kadencijos trukme35. vykdomajai valdžiai suteiktos veto teisė ir teisė skirti administracinius pareigūnus ir numatyta už netinkamą pareigų vykdymą parlamente atimti įgaliojimus (apkalta).

Liepos mėn. konvente derantis dėl to, kokia turėtų būti valstybės vadovo insti-tucija, susikirto stiprios vykdomosios valdžios ir stipraus parlamento, didžiųjų ir ma-žųjų valstijų atstovų interesai. skirtingi jų pasiūlymai dėl vadovo įgaliojimų apimties, trukmės, santykio su kitomis valdžios institucijomis buvo perduoti specialiam komi-tetui. Šis per du mėnesius juos apibendrino ir grąžino konventui svarstyti jau pateik-damas konkretų valstybės vadovo institucijos pavadinimą – prezidentas.

atsižvelgdamas į komiteto išvadas, konventas prezidento institucijos statusą pertvarkė taip, kad, esant laikinai būtinybei, jo pareigomis negalėtų pasinaudoti nei įstatymų leidžiamosios, nei teisminės valdžios atstovai. konventas pritarė komiteto numatytai papildomai viceprezidento pareigybei ir tam, kad jis būtų renkamas drau-ge su prezidentu ketveriems metams.

Delegatai palaikė komitete aprobuotus ankstesnius kolegos morriso siūlymus dėl prezidento ir viceprezidento rinkimų ne parlamente, o valstijų rinkikų kolegijoje. konservatyvūs delegato Rutlidge’o raginimai palikti prezidento institucijos rinkimus parlamente ir leisti jam eiti pareigas tik vieną septynerių metų trukmės kadenciją konvente buvo atmesti akivaizdžia delegatų balsų dauguma36.

prezidento įgaliojimų trukmės modelis pertvarkytas atsižvelgus į komiteto mo-tyvus. konventas iš esmės pritarė komitetui pateiktiems delegatų morriso, kingo, Randolpho ir Williamsono projektams, kuriuose leidžiama tą patį asmenį perrinkti neribotą skaičių kartų, tačiau nustatoma trumpesnė kadencijos trukmė37.

konvente nekilo aštresnių ginčų įtvirtinant iš tautos piliečių renkamo preziden-to pasyviosios rinkimų teisės reikalavimus, kadangi jie buvo išnagrinėti jau anksčiau. Reikalavimai pretendentui – ne mažiau kaip trisdešimt penkeri metai amžiaus, iš jų bent keturiolika turi būti gyventi kartu su tautiečiais, privaloma pilietybė. Lyties, ra-sės, turto, religijos cenzai kandidatams nenustatyti.

konstitucijos projekte buvo nustatyti tokie prezidento rinkimų ypatumai, kurie labiau tenkino mažesnių valstijų ir stipresnės vykdomosios valdžios atstovus. nors tautos suvereniteto tiesioginio atstovavimo šalininkai (delegatai morrisas, Lutheris) neįtikino konvento prezidento rinkimus patikėti kol kas politiškai neišprususiai liau-džiai, jų lūkesčius iš dalies tenkino atsiradusi galimybė valstijų visuomenėms skirti savus prezidento rinkikus ir iš tolimiausių valstijų balsuoti vienu metu, taip išven-giant korupcijos ar balsavimo rezultatų iškreipimo. 35 Ibid. 36 Ibid. 37 Rugsėjo 6 d. atkakliausi prezidento institucijos šalininkai (spaightas ir Williamsonas) siūlė šios insti-

tucijos kadenciją pailginti iki septynerių arba šešerių metų, tačiau konventas didele balsų dauguma šiuos projektus atmetė. Žr. ibid.


tuo pačiu metu konventas galutinai apsvarstė ir priėmė komiteto patikslintas pre-zidento patraukimo atsakomybėn nuostatas. nors delegatai madisonas ir pink ney, vengdami politinių intrigų, prieštaravo apkaltos bylos vedimui parlamente (senate), kiti delegatai (shermanas, morrisas) dėl prezidento paskirtų teisėjų šališkumo nesu-tiko leisti vykdyti apkaltos aukščiausiajame teisme. Delegatas morrisas, papildomai argumentuodamas senato teisę vykdyti apkaltą, pabrėžė jos politinės atsakomybės turinį ir tai, kad dėl trumpos prezidento kadencijos senatas galės politiškai įvertinti tokio politiko veiksmus neatsižvelgdamas į apkaltos rezultatus38.

išklausęs išsakytas nuomones, konventas nustatė, kad prezidento įgaliojimai gali būti nutraukti dėl išdavystės, korupcijos, senato siūlymu ir atstovų Rūmų spren-dimu likusiam kadencijos laikui šias pareigas perduodant viceprezidentui. Drauge konstitucijos projekte apkaltos (arba įgaliojimų trukmės sutrumpinimo) proceso objektais tapo viceprezidentas ir kiti aukščiausieji valstybės pareigūnai (teisėjai, par-lamento nariai).

Filadelfijos konventui aprobavus konstitucijos projektą diskusija dėl jo persi-kėlė į valstijas ir viešąją erdvę. konstitucijos projekto ratifikavimo valstijose metu (1787–1789 m.) jav spaudoje ir atviruose laiškuose valstijų bendruomenėms buvo skirta daugiau nei 150 komentarų.

Federalistai ir antifederalistai vienodai pripažino ch. L. montesquieu įgaliojimų apimties (trukmės) lygtį (kuo didesni valdžios įgaliojimai, tuo mažesnė turi būti jos įgaliojimų trukmė)39, tačiau nagrinėjant pačią prezidento instituciją nesutarė dėl jos vaidmens ir valdžios svorio, palyginti su kitomis valdžios įstaigomis.

Dar iki prezidento institucijos statuso svarstymo amerikiečių samprotavimus apie valstybės vadovo įgaliojimų trukmę paveikė t. jeffersonas. tuo metu eidamas ambasadoriaus prancūzijoje pareigas būsimasis jav prezidentas 1787 m. rudenį j. adamsui (kitam būsimajam prezidentui) rašė: „konstitucijos projekte nustatytas prezidento statusas primena prastą Lenkijos karaliaus kopiją. Renkant jo atstovą ne-ribotai kas ketverius metus toks postas taps intrigų, korupcijos ir netgi užsienio įta-kos taikiniu.“40 Šiuos būgštavimus t. jeffersonas grindė ir svarbių prezidento galių (aukščiausiasis karo pajėgų vadas) apsaugos motyvais.

Į tironą išsigimsiančio prezidento baimė amerikiečių neapleido ir ratifikuojant konstituciją. antifederalistai baiminosi, kad neribotą skaičių kartų perrenkant asme-nį prezidentu, turinčiu ypač plačias galias, jis taps žiauresniu valdovu nei britų karalius. todėl vieni jų (R. H. Lee, m. smithas) atkakliai gynė vienos kadencijos principą, o ra-

38 madison j. Op. cit.39 clinton g. (cato) anti-Federalist papers: Letter v. The New-York Journal. 1787 [interaktyvus] [žiūrė-

ta 2011 m. spalio 17 d.]. prieiga per internetą: <http://www.constitution.org/afp/cato_05.htm>; madi-son j. The Federalist No. 52: The House of Representatives. new York packet, 1788 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 17 d.]. prieiga per internetą: <http://www.constitution.org/fed/federa52.htm>.

40 mayer D. n. The Constitutional Thought of Thomas Jefferson. university of virginia press, 1994, p. 95 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 11 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=ohmLn2utHHic&dq=jefferson+polish+king&source=gbs_navlinks_s>.


dikaliausieji (g. clintonas) – kasmetinius rinkimus41. R. H. Lee prezidento perrinkimo idėją smerkė ir dėl padėties tarp rinkimų neapibrėžtumo, kai baigęs įgaliojimus pre-zidentas gali mėginti atidėti ar vilkinti rinkimus tol, kol jo šansai laimėti bus geriausi.

Federalistai dėl prezidento įgaliojimų trukmės (perrinkimo) turėjo kitokią nuo-monę. jie gynė prezidento įgaliojimų atnaujinimą remdamiesi gausybe argumentų apie teigiamą tokios galimybės įtaką prezidento pareigas einančiam asmeniui. a. Ha-miltonas ir kiti iš perrenkamo prezidento tikėjosi vykdomosios valdžios stabilumo, nepriklausomumo, kaupiamos valdymo patirties ir teigiamos motyvacijos siekti to-liau eiti šias pareigas42. kiek vėliau, jau stebėdamas jav prezidentizmo raidą, a. to-cquevillis taikliai pažymės, kad perrinkimo galimybė pradedantiesiems šio vaidmens atlikėjams pridėjo „kūrybingo ryžtingumo“43.

apibendrinant jav konstitucijos projekto šalininkų ir priešininkų polemiką dėl prezidento įgaliojimų ir jų trukmės verta pažymėti svarbiausią šių ginčų aplinkybę.

jau Filadelfijos konvente vykusios diskusijos dėl prezidento institucijos statuso turėjo gana žmogiškus motyvus. konstitucijos ratifikavimo eiga, artėjantis jos įsiga-liojimas ir tai, kad kažkas neišvengiamai žengs į prezidento postą, jaudino daugelio jav mąstytojų vaizduotę ir skatino šias pareigas iš anksto vertinti pagal palankumą ar priešiškumą tikėtinam jų vykdytojui.

oficialiai g. Washingtonas jav prezidentu tapo 1789 m., tačiau realiai einantį šias pareigas daugelis jį regėjo jau prieš dvejus metus, prezidento institucijai atsiradus konstitucijos juodraštyje. Įvairių jav politologų ir istorikų nuomone44, g. Washing-tono asmenybės bruožai prezidento konstitucinio statuso kūrėjams buvo kur kas reikšmingesni už didžiųjų vakarų europos mąstytojų idėjas. generolo šalininkai jam rengė stipraus ir ilgaamžio prezidento ateitį, jo priešininkai ar ambicingi bendražy-giai kėlė parlamento vaidmenį ir stengėsi su juo susieti vykdomąją valdžią. vertinant jav prezidento institucijos galutinius bruožus ratifikuotoje konstitucijoje reikėtų su-tikti su nuomone, kad kai kurios prezidento įgaliojimų ir jų trukmės reguliavimo spragos buvo paliktos panaikinti pačiam g. Washingtonui, tikintis tautos tėvo elgesio pavyzdžių ir gerosios praktikos precedentų jo įpėdiniams45.

41 Lee H. R., smith m. Letters from the Federal Farmer to the Republican: #14. The constitution socie-ty, 1994 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 17 d.]. prieiga per internetą: <http://www.constitution.org/afp/fedfar14.htm>; clinton g. Op. cit.

42 Hamilton a. The Federalist no. 72: The same subject continued, and Re-eligibility of the executive considered. Independent Journal, 1788 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 17 d.]. prieiga per in-ternetą: <http://www.constitution.org/fed/federa72.htm>.

43 De tocqueville a. Democracy in America. penguin classics edition, 2003, viii skyrius [interaktyvus] [žiūrėta 2006 m. gruodžio 26 d.]. prieiga per internetą: <http://xroads.virginia.edu/~HYpeR/De-toc/1_ch08.htm>.

44 bailey j. D. Thomas Jefferson and Executive Power. cambridge university press, 2007, p. 121−122 [in-teraktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 17 d.]. prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=mWu7gggkDjuc&dq=jefferson+polish&source=gbs_navlinks_s>; korzi m. j. Op. cit., p. 45−46.

45 genovese m. a. Presidential Prerogative – Imperial Power in an Age of Terrorism. stanford university press, 2010, p. 42 [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. prieiga per internetą: <http://books.goog-le.lt/books?id=v6nvRZb-2aac&dq=thomas+payne+president+term&source=gbs_navlinks_s>.


apžvelgtas jav prezidento institucijos konstitucinio modeliavimo ke-lias laikytinas esminiu etapu abstrakčias vakarų europos mąstytojų idėjas ir klasikinių respublikų patirtį pritaikant konkrečios naujos valstybės valdymo formos ir jos vadovo tikrovei. prezidento institucija šiame etape sujungė mo-narcho kritikų ir tautos suvereniteto bei valdžių padalijimo principo autorių argumentus. naujojo valstybės vadovo turiningieji požymiai apėmė ir įgalio-jimų trukmės ribojimo reikalavimus.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

apibendrinant išnagrinėtų respublikos pobūdžio santvarkų patirtį pažymėtina, kad respublikos vadovo institucija yra buvusi ir vienasmenė, ir kolegiali, tačiau pa-mažu ryškėjo jos vienasmeniškumo tendencija. ji atsispindi ir šių laikų pasaulio res-publikų praktikoje.

valstybės vadovo institucijos įgaliojimai riboti ir išoriškai (kitos visuomenės atstovaujamosios institucijos, magistratai, teismai, kilmingųjų tarybos), ir iš vidaus (esant kolektyvinei institucijai). jo įgaliojimų trukmė priklausydavo nuo kitų poli-tinių subjektų (parlamento, asamblėjos, rinkikų), galiausiai ir nuo institucijų, nepri-klausančių valstybės politinei sistemai (jav – nuo aukščiausiojo teismo).

Respublikos vadovai paprastai neužimdavo religinių pareigų ir nevykdydavo religinių funkcijų. senovės graikijos strategų ar Romos konsulų kompetencijai pri-skiriami religinės veiklos požymiai laikytini išimtiniais. vėlesnėse viduramžių ar naujųjų laikų respublikose respublikos vadovo ir valstybės religijos ryšys faktiškai nutrūko.

valstybės vadovo įgaliojimų trukmę nustatydavo įvairaus pobūdžio teisiniai do-kumentai: konstitucijos, statutai, miestų chartijos ir kt. valstybės vadovas įvairiais būdais būdavo renkamas tiesiogiai arba miesto ar valstybės visuomenės grupėms atsto vaujančių asmenų (parlamentarų, rinkikų), kartais kandidatūrą lemdavo burtai.

valstybės vadovo įgaliojimų trukmę lemdavo kelios nuo vadovo nepriklausan-čios aplinkybės: rinkimai, priesaika, nustatytas laikotarpis ir įgaliojimų nutraukimas nesilaikant prisiimtų įsipareigojimų. valstybės vadovo įgaliojimai prasidėdavo as-meniui (asmenims) prisiekus, o jų trukmė buvo susijusi su priimtos priesaikos vyk-dymu. jau antikinių respublikų vadovai prisiekdavo ne kaip savarankiški valstybės veikėjai, o kaip tos institucijos laikinieji atstovai.

išrinkto valstybės vadovo įgaliojimų trukmė buvo nuo kelių mėnesių iki gyvos galvos, kai kuriose rinkimų sistemose būdavo draudžiama asmenis perrinkti ir nu-matoma rotacija (renkant kolegiją). visose tirtose respublikose vadovu renkamas as-muo negalėjo skirti šių pareigų perėmėjo.


HEAD OF THE REPUBLIC AND TERM LIMITS: HISTORICAL APPROACH

Mantas VaraškaDepartment of Constitutional Law of the Faculty of Law of Mykolas Romeris University

Summary

most of researches, dedicated to the analysis of the republican head of state, are based on its prerogatives and relations with other government institutions. president in the present literature of law is also determined as a common and “steady” part of the republic. The last one sign is mentioned to highlight some shortcomings understanding this institution in a timeline of human thought.

This topic could be described as a short overview about the evolution of leading institutions of some well-known historical republics. its peculiarity lies in the analysis of tenures of different republics’ rulers, indicating how term limits were assigned and executed in particular states. such an unusual concept is useful in understanding the origins of the president institution. it also expresses the causality of some features (oath, elections, representation, responsibility, impeachment) of presidential office in modern constitutions.

The research includes highest officials of ancient (Strategos in athena and consul in Rome), medieval (Doge in venice, Gonfaloniere in Florence, Posadnik in pskov,) and modern (Stadtholder in the united provinces of netherlands, protector in the commonwealth, governor in the british colonies, president in the us) republics. including some comparative aspects, these examples generally are presented as historically connected events, advancing the last, sophisticated type of institution (president office).

using term limits as a research option of the object helps us to find out, how ideas to separate and share power affected the development of the republic and various institutions. Head of republic was the one of most important targets, limiting and preventing its authority. Regarding the findings of this analysis, we should note that term limits were inherent to all types of republican rulers. moreover, this feature became meaningful explaining other attributes (oath, election or impeachment) of dedicated institution in a modern republic.

148

POLITIKOJE DALYVAUJANTYS TEISININKAI IR ETIKA: AR POLITIKA APSKRITAI GALI IR TURI

BŪTI ETIŠKA?1

Dr. Elena MasnevaitėVilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros lektorė

1. BENDROSIOS (POLITINĖS) IR SPECIALIOSIOS (TEISINĖS) KOMPETENCIJŲ SANTYKIS

kokia politika yra etiška? Šis klausimas, matyt, egzistuoja tiek, kiek ir pati po-litika. kaip ir klausimas, ar politika apskritai turi būti etiška. o kaip tuo atveju, kai politikoje dalyvauja specifinis subjektas, t. y. teisininkas? Dviejų, t. y. politiko ir tei-sininko, vadinkime, statusų susidūrimas, arba, tiksliau, sinergija, sukelia papildomų klausimų. iš dalies tą galima paaiškinti šių profesijų įvaizdžių skirtingumu.

pavyzdžiui, studentai, paklausti, ar reikėtų numatyti papildomų reikalavimų kandidatams į Lietuvos Respublikos seimo narius ar pan., beveik visada pageidauja tokiems asmenims nustatyti išsilavinimo, geriausia – teisinio arba ekonominio, cen-zą. tai iliustruoja tam tikrą Lietuvos visuomenės sąmonėje susiformavusią priešprie-šą tarp politikos ir kompetencijos, kitaip tariant, dažnas lietuvis mano, kad politika ir kompetencija tarpusavyje nedera. galbūt tai buvo vienas iš socialinių akstinų, paska-tinusių Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą seimo narį įvardyti „profesionaliu politiku“, o jo darbą seime – „profesine veikla“2.

iš to darytina išvada, kad asmuo, einantis tokias pareigas, turi turėti atitinkamą kompetenciją, kitaip jis negalėtų vykdyti savo profesinės veiklos. tokia kompetenci-ja vadintina politine. tačiau mus domina ne konkretus politinės kompetencijos tu-rinys, o jos santykis su turima kita, konkrečiai – teisininko, kompetencija tam tikrų etikos taisyklių taikymo ir laikymosi kontekste, nes pirmąją, t. y. politinę, kompeten-ciją turi, pavyzdžiui, visi seimo nariai, o antrąją – tik tie, kurie yra baigę teisės studi-jas ir įgiję tam tikrą mokslinį laipsnį.

akivaizdu, kad dėl to jų bendroji kompetencija yra platesnė, taigi ir galimybės daryti įtaką priimant politinius sprendimus – jeigu laikysimės pozicijos, kad tokiu atveju yra reikšmingas profesinio autoriteto galios aspektas, – didesnės. kitaip ta-riant, ta aplinkybė, kad politines pareigas einantis asmuo turi teisininko išsilavinimą, bus traktuojama kaip ypatingas šio asmens pranašumas tokiose srityse, kuriose iš tie-sų reikalingos specialios teisinės žinios, pavyzdžiui, įstatymų leidybos srityje. kaip

1 straipsnis parengtas vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto surengtoje 4-ojoje metinėje tarp-tautinėje mokslinėje konferencijoje „globalizacijos įtaka teisei: visuomeninė ir profesinė teisininko atsakomybė“, vykusioje 2012 m. rugsėjo 21 d. kaune, perskaityto pranešimo pagrindu.

2 Žr., pvz., konstitucinio teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą. Valstybės žinios, 2004, nr. 105-3894.

◆ Politikoje dalyvaujantys teisininkai ir etika: ar Politika aPskritai gali ir turi būti etiška? 149

asmuo gali naudotis teisinėmis žiniomis, t. y. siekti politinių tikslų ir manipuliuoti pateikiama nuomone ar, priešingai, teikti prioritetą teisinei kompetencijai, ir kas gali ar turėtų riboti jo laisvą apsisprendimą tokioje situacijoje, ir yra esminis šio straips-nio klausimas, kurį, nepaisant tam tikro skepsio dėl nagrinėjamos tematikos, kelti yra tikslinga, nes matydami, kaip elgiasi teisininkai, vertindami jų kultūros lygį, žmonės susidaro nuomonę apie teisinę sistemą apskritai3. vadinasi, politikoje teisinio nihiliz-mo taip pat reikia vengti.

2. POLITIKOJE DALYVAUJANČIO TEISININKO SĄVOKA

pirmiausia, žinoma, reikėtų apibrėžti, kas laikytinas politikoje dalyvaujančiu tei-sininku, nes tai, kad tam tikras politikas yra baigęs teisės studijas ir įgijęs teisininko profesiją, savaime nereiškia, jog jis laikytinas politikoje dalyvaujančiu teisininku. to-kio statuso, jeigu galima taip vadinti, buvimas sietinas su auditorijos, į kurią yra nu-kreipta jo veikla, suvokimu, kad atitinkamas politikas pagal profesiją yra teisininkas, netgi šios aplinkybės vertinimu kaip esminės tam tikro politiko savybės.

paprastai kalbant, tikslinė auditorija tokio politiko išsakomą nuomonę, argumen-tus pirmiausia identifikuoja kaip profesionalaus teisininko pateikiamą išvadą, kuri, akivaizdu, negali būti klaidinga, nes ją pateikė profesionalas, o tik paskui prisimena-ma (arba nebūtinai), kad šis asmuo dar užsiima ir politine veikla, kuri paprastai jam ir suteikia platformą įvairiems savo įsitikinimams, įskaitant teisinius, reikšti. tam, be abejo, turi įtakos ir paties politiko laikysena, kurią būtų galima apibūdinti kaip „la-biau teisininko“. kad geriau suvoktume sąvokos „politikoje dalyvaujantis teisininkas“ turinį, galime prisiminti visus politines pareigas einančius ar kitais pagrindais politi-koje dalyvaujančius asmenis, turinčius teisinį išsilavinimą. tie „pamirštieji“ ir bus ta dalis teisininkų, kurie negali būti įvardijami kaip politikoje dalyvaujantys teisininkai, nes jie pirmiausia identifikuojami kaip politikai, nepabrėžiant jų išsilavinimo.

3. POLITIKAMS TAIKOMI BENDRIEJI ETIKOS REIKALAVIMAI

aptariant politikoje dalyvaujančių teisininkų etikos problematiką derėtų iš-siaiškinti, kokie bendrieji etikos reikalavimai yra taikomi politikams. Šį klausimą, konkrečiai – elgesio viešajame gyvenime principų ir reikalavimų pagrindus, taip pat priemones, užtikrinančias elgesio kontrolę ir atsakomybę už padarytus pažeidi-mus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodeksas4 (to-liau – kodeksas), kuris, beje, valstybės politikus apibrėžia kaip asmenis, įstatymų nustatyta tvarka išrinktus į Lietuvos Respublikos seimo nario, Lietuvos Respublikos prezidento, europos parlamento nario, savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės

3 mikolaitis s. teisininkų gildijos etika ir moralė. Justitia, 2000, nr. 2, p. 21.4 patvirtintas valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu ir

galiojantis nuo 2006 m. spalio 1 d. Valstybės žinios, 2006, nr. 102-3938.

Dr. Elena Masnevaitė ◆150

mero pareigas ar paskirtus į Lietuvos Respublikos vyriausybės nario, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas (2 straipsnio 1 dalis), t. y. pernelyg siaurai. politikoje dalyvaujančiu asmeniu turėtų būti laikomas ir tokių pareigų neinantis, tačiau ak-tyviai joje dalyvaujantis ar dalyvavęs (tuo atveju, jeigu jis vis dar turi didelį autorite-tą visuomenėje) asmuo. atitinkamai politikoje dalyvaujančiu teisininku turėtų būti laikomas asmuo, atitinkantis pirmiau aprašytą kriterijų ir turintis teisininko išsila-vinimą (kodekse, be kita ko, vartojama sąvoka „kandidatas į valstybės politikus“5 (2 straipsnio 2 dalis), tačiau ir jos apibrėžtyje nurodomų subjektų nepakanka, kad būtų galima teigti, jog ji apima visus atvejus, kada galima kalbėti apie politikoje da-lyvaujančius teisininkus).

kaip vienas iš kodekso tikslų nurodomas valstybės politikų ir kandidatų į vals-tybės politikus atsakomybės už savo veiklą ir atskaitomybę visuomenei skatinimas (1 straipsnio 1 dalis). tai galėtų būti laikoma išeities tašku ir nustatant etikos reika-lavimus politikoje dalyvaujantiems teisininkams (pavyzdžiui, toks asmuo turi at-sakingai reikšti savo nuomonę įvairiais teisiniais klausimais), tačiau problemiška yra tai (be to, kas jau minėta dėl pernelyg siaurai apibrėžiamo subjektų rato), kad kodeksas taikomas ne visiems valstybės politikams. išimtis (įskaitant dalinę) yra daroma Lietuvos Respublikos prezidentui ir europos parlamento nariams6 bei kan-didatams į valstybės politikus (3 straipsnis). kita vertus, jis taikomas parlamentinių partijų pirmininkams ir jų pavaduotojams, kurie nebūtinai eina kokias nors politi-nes pareigas (praktikoje retas atvejis).

kaip minėta, kodeksas nustato tik valstybės politiko elgesio viešajame gyveni-me, kuris pagal kodekso 2 straipsnio 8 dalį apima valstybės politiko politinę veiklą, taip pat valstybės politiko elgesio, nesusijusio su jo privačiu gyvenimu, – pagal ko-

5 kandidatai į valstybės politikus – tai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti kandidatais į Lie-tuvos Respublikos seimo narius, Lietuvos Respublikos prezidentus, europos parlamento ar savival-dybės tarybos narius.

6 tikroji padėtis yra tokia, kad europos sąjungos teisės aktai nenustato bendrųjų europos parlamento narių elgesio etikos taisyklių, tačiau Lietuvos nacionalinių taisyklių, konkrečiai – kodekso, kaip pa-rodė europos parlamento nario v. tomaševskio atvejis, taikymas yra nesuderinamas su europos są-jungos teise, konkrečiai su europos parlamento narių statuto 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad europos parlamento nariai yra laisvi ir nepriklausomi. Reaguojant į tai, 2011 m. balandžio 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos seimo kreipimasis į europos sąjungos tarybą, europos parla-mentą ir europos komisiją dėl politikų etikos standartų europos sąjungoje ir jos valstybėse narėse, kuriuo siūloma apsvarstyti, kaip būtų galima kontroliuoti europos sąjungos imunitetus ir privile-gijas turinčių politikų etiką, aiškiau nustatant santykį su politikų etiką kontroliuojančių institucijų kompetencijos sritimis europos sąjungos valstybėse narėse, atsižvelgiant į tai, kad tokių institucijų veikla kiekvienoje valstybėje yra konstituciškai apibrėžtos viešojo administravimo ir teisingumo sis-temos dalis. Žr.: europos parlamento teisės reikalų komiteto 2010 m. birželio 29 d. pranešimą dėl prašymo ginti valdemaro tomaševskio imunitetą ir privilegijas (2010/2047(imm)) [žiūrėta 2011 m. birželio 12 d.]. prieiga per internetą: <http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//ep//teXt+RepoRt+a7-2010-0214+0+Doc+XmL+v0//Lt>; europos par la mento 2005 m. rug-sėjo 28 d. sprendimą „Dėl europos parlamento narių statuto priėmimo“ (2005/684/eb, euratom). oL 2005/L 262/1; Lietuvos Respublikos seimo 2011 m. balandžio 19 d. kreipimąsi į europos sąjun-gos tarybą, europos parlamentą ir europos komisiją dėl politikų etikos standartų europos sąjun-goje ir jos valstybėse narėse. Valstybės žinios, 2011, nr. 48-2285.


dekso 2 straipsnio 4 dalį privačiu gyvenimu nelaikomi valstybės politiko elgesys ar asmeninės savybės, susijusios su kai kuriomis jo privataus gyvenimo aplinkybėmis ir galinčios turėti reikšmės viešiesiems interesams, – principus, kurių sąrašas pateikia-mas kodekso 4 straipsnyje. tai:

• pagarbažmoguiirvalstybei – laikytis žmogaus teisių ir laisvių ir jas užtikrinti, vadovautis Lietuvos Respublikos konstitucija ir teise, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis (1 punktas);

• teisingumas – vienodai tarnauti visiems žmonėms nepaisant jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, išsilavinimo, religinių įsitikinimų, politinių pažiūrų, amžiaus ar kitų skirtumų (2 punktas);

• sąžiningumas – pareigas eiti sąžiningai ir laikytis aukščiausių elgesio standar-tų, vengti situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abejonę, priėmimą (3 punktas);

• skaidrumas irviešumas – nekelti abejonių dėl sąžiningumo priimant sprendi-mus, taip pat pateikti visuomenei savo elgesio ir sprendimų motyvus, visada laikytis atvirumo ir viešumo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ribojančius informacijos atskleidimą, deklaruoti savo privačius interesus (4 punktas);

• padorumas – elgtis deramai pagal einamas pareigas, vengti situacijų, kai poli-tiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, vengti nesąžiningų pranašumo siekimo būdų, gautą oficialią informaciją naudoti tik pareigoms atlikti ir nesipelnyti iš jos (5 punktas);

• pavyzdingumas – deramai elgtis visuomenėje, laikytis visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų (6 punktas);

• nesavanaudiškumas – tarnauti valstybei ir visuomenės interesams, vengti ta-riamų ar tikrų viešųjų ir privačių interesų konfliktų, jiems iškilus, imtis visų reikiamų priemonių, kad jie būtų išspręsti greitai ir atitiktų visuomenės interesus, nenaudoti savo pareigų ar padėties siekiant daryti įtaką kito asmens sprendimui, kuris galėtų būtų naudingas politikui ar jo artimam asmeniui (7 punktas);

• nešališkumas – neturėti sutartinių ar kitų santykių, kurie galėtų kliudyti at-likti valstybės politiko pareigas ir varžytų jo apsisprendimo laisvę priimant sprendi-mus, taip pat būti objektyviam priimant sprendimus ir vengti išankstinio nusistatymo (8 punktas);

• atsakomybė – atsakyti už savo elgesį viešajame gyvenime, priimamus sprendi-mus ir atsiskaityti už juos visuomenei (9 punktas).

pateiktasis valstybės politiko elgesio principų sąrašas niekuo neypatingas – iš esmės tai yra tipinis viešąsias pareigas einančių asmenų veiklos etikos principų są-rašas7. taigi valstybės politikams taikomas viešojo elgesio standartas nėra specialus,

7 galima palyginti su tuo, kad valstybės tarnautojai turi laikytis analogiškų veiklos etikos principų. tiesa, valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nėra minimi sąžiningumo ir skaidru-mo principai, tačiau jie gali būti išvedami iš kitų valstybės tarnautojams eksplicitiškai nustatytų veiklos etikos principų. Žr.: Valstybės žinios, 1999, nr. 66-2130; ibid., 1999, nr. 105; ibid., 2002, nr. 45-1708.


itin aukštas. be to, kodekso nuostatos yra orientuotos į privatų valstybės politiko, kandidato į valstybės politikus ir (ar) jiems artimo asmens interesą, t. y. nėra pagrin-do iš kodekse pateikiamų valstybės politikui ir kandidatui į valstybės politikus arti-mų asmenų (2 straipsnio 3 dalis) ir privačių interesų (2 straipsnio 5 dalis) apibrėžimų daryti išvados, kad prie tų subjektų priskiriamos, pavyzdžiui, politinės partijos ar kiti politiniai junginiai, o prie interesų – politinis interesas, netgi ir tuo atveju, kai kalba-ma apie neturtinį suinteresuotumą8.

netgi priešingai – kokiu pagrindu remiantis būtų galima teigti, jog politikas, pasinaudodamas tuo, kad visuomenėje yra plačiai žinoma apie jo teisinį išsilavini-mą, ir atitinkamą teisinę situaciją aiškindamas per populizmo ar savo pasirinktos politinės pakraipos prizmę, nors ir suvokdamas, kad jo reiškiama pozicija neatitin-ka teisės postulatų arba juos atitinka tik iš dalies, pažeidžia viešąjį interesą, kuris kodekso 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžiamas kaip visuomenės suinteresuotumas, kad politikas viešajame gyvenime elgtųsi vadovaudamasis konstitucija ir teise, priimtų sprendimus tik valstybės, savivaldybės ir visuomenės labui? Ypač pastaruoju aspek-tu, nes – prisidengiant visuomenės gerove – pagrįstai galima kelti atitinkamo teisi-nio ar netgi konstitucinio reguliavimo tinkamumo klausimą. Dar galima prisiminti populiariąją frazę „kur du teisininkai, ten trys nuomonės“. ir tokiu atveju nepadės jokie asmeninio sąmoningumo reikalavimai9, nes paprasčiausiai nėra galimybės nu-statyti jo lygio.

4. SPECIALIEJI ETIKOS REIKALAVIMAI, TAIKYTINI POLITIKOJE DALYVAUJANTIEMS TEISININKAMS

kalbant apie, vadinkime, specialiąją politikoje dalyvaujančių teisininkų etiką, nuomonių tam tikrais teisiniais klausimais pliuralizmas ne visada gali būti laikomas šios koncepcijos atskaitos tašku, o jeigu bus laikomasi pozicijos, kad politikų sam-protavimams negali būti taikomas tiesos reikalavimas (žinoma, išskyrus įžeidimą ar šmeižtą), – šį reikalavimą sudėtinga pritaikyti politinei reklamai, – ši koncepcija bus pasmerkta žlugti. kita vertus, specialiąją politikoje dalyvaujančių teisininkų etiką ga-lima ir, matyt, reikėtų laikyti siekiu, o ne imperatyvu, todėl ir neverta kalbėti apie to-kias dramatiškas pasekmes.

specialius etinius reikalavimus, taikytinus politikoje dalyvaujantiems teisinin-kams, lengviau apibrėžti negatyviuoju būdu, t. y. išvardijant netoleruotinus atvejus. pateikti baigtinį jų sąrašą dėl politinio gyvenimo dinamikos ir jo situacijų įvairovės nėra galimybės, tačiau galima paminėti tam tikrus aspektus, kurių identifikavimas

8 tokie atvejai nelaikytini ir tokiu asmeniniu suinteresuotumu, koks yra apibrėžtas viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme (2 straipsnio 6 dalyje). Žr.: Valstybės žinios, 1997, nr. 67-1659; ibid., 2000, nr. 18-431.

9 Žr. cornell R. profesinio elgesio kodeksas. etikos taisyklių laikymasis stiprina teisininkų nepriklauso-mybę. Justitia, 1996, nr. 1, p. 28.


būtų pagrindas tam tikrą atvejį kvalifikuoti kaip specialiųjų politikoje dalyvaujančių teisininkų etikos taisyklių pažeidimą.

orientacinis tokių atvejų sąrašas būtų toks:• informacijapateikiamaakivaizdžiaiklaidinančiubūdu,pavyzdžiui,asmeninė

ar politinės konjunktūros nulemta nuomonė, tą suprantant ir to siekiant, pateikiama kaip autoritetinga teisinė nuomonė;

• išsakantasmeninęarpolitinėskonjunktūrosnulemtąnuomonętyčianuty-lima, kad tai tėra subjektyvus ar politiškai angažuotas tam tikros situacijos verti-nimas, ir sudaromas įspūdis, jog pateikiama nusistovėjusi ir visuotinai priimtina pozicija;

• pasisakantįvairiaisteisiniaisklausimaistyčianutylima,kadyraatstovaujamatam tikrai politinei partijai, jėgai ir pan., nors ši vieša pozicija akivaizdžiai neatitin-ka ankstesnių pasisakymų tuo pačiu arba analogišku klausimu (pavyzdžiui, anksčiau parašytuose moksliniuose darbuose išdėstytos pozicijos ir pan.), t. y. sąmoningai nu-slepiamas atstovavimo faktas, kuris turėtų būti atskleidžiamas;

• pateikiant individualųteisinįatitinkamossituacijosvertinimąnutylima,kadyra ir kitokių nuomonių, o ne argumentais oponuojama joms;

• atitinkamos žinybos (pavyzdžiui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento)teisiniam personalui daromas spaudimas, kad jis pateiktų vienokią ar kitokią išvadą, ar pan.;

• einanttamtikraspareigas(pavyzdžiui,patarėjoteisėsklausimais10), apsiribo-jama nekritiška pozicija ir pritarimo funkcijos vykdymu, nors dėl demonstruojamo politinio lojalumo nukenčia, pavyzdžiui, teisės aktų projektų kokybė ir pan.

akivaizdu, kad specialieji etiniai reikalavimai, taikytini politikoje dalyvaujan-tiems teisininkams, ne konkuruoja su bendraisiais valstybės politikų elgesio prin-cipais, o juos papildo, arba – labai plačiai suprantant – netgi detalizuoja. tačiau tai tik teorinis požiūris, praktikoje dar nėra pasitaikę atvejų, kad tokio pobūdžio situa-cijoje valstybės politikas būtų traukiamas atsakomybėn, kuri numatyta kodekse. tai būtų tam tikra revoliucija, nors kodekse numatytos poveikio priemonės, taikyti-nos etikos pažeidimą padariusiam valstybės politikui, yra labiau simbolinio pobū-džio. pagal kodekso 9 straipsnio 1 dalį tai gali būti svarstymas vienoje iš kodekso 6 straipsnyje numatytų komisijų (2 punktas), pažeidimo konstatavimas (3 punk-tas), rekomendacija suderinti savo elgesį su kodekso ar kito teisės akto reikalavimais (4 punktas), rekomendacija viešai atsiprašyti (5 punktas). kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, asmens traktavimas kaip politikoje dalyvaujančio teisininko dažniausiai grindžiamas autoriteto galia, netgi tokios neskausmingos poveikio prie-monės taikymas būtų reikšmingas, juo labiau kad kodekso 6 straipsnyje numatytų

10 Dažniausiai tokias pareigas einantis asmuo yra valstybės tarnautojas, todėl jam bus taikomos ne ko-dekso, o valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nuta-rimu nr. 968 patvirtintų valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių nuostatos. Valstybės žinios, 2002, nr. 65-2656.


komisijų sprendimai yra vieši ir turi būti skelbiami „valstybės žinių“ priede „infor-maciniai pranešimai“11.

5. PABAIGA, ARBA VIETOJ IŠVADŲ

teisinėje visuomenėje teisininkui skirtas ypatingas vaidmuo. Ši profesija įparei-goja: teisininkas turi gerbti savo profesijos orumą ir išlaikyti profesinę kompeten-ciją12. iš esmės kiekvienas viešai savo nuomonę išreiškiantis teisininkas vienaip ar kitaip prisideda prie visuomenės teisinio švietimo ir teisinės sąmonės formavimo. todėl šios profesijos atstovas, ypač tuo atveju, kai dalyvauja politikoje, – tai papras-tai sudaro palankesnes sąlygas jo paskleistai žinutei pasiekti platesnę auditoriją, – turi suprasti savo santykį su teisine sistema13 ir atsakingai jį vertinti, atitinkamai laikyda-masis tam tikrų etikos taisyklių, nepaisant to, ar yra koks nors tai garantuoti turintis teisinis mechanizmas.

LAWYERS PARTICIPATING IN POLITICS AND ETHICS: CAN AND SHOULD POLITICS BE ETHICAL AT ALL?

Dr. Elena MasnevaitėLecturer at the Department of Public Law of the Faculty of Law of Vilnius University

Summary

What kind of politics is ethical? This question apparently exists as long as politics itself. so is the question whether politics should be ethical at all. a situation of no less concern is when politics involves participation of a specific subject—lawyer. The collision or, to be more precise, synergy of the two statuses, i.e. that of a politician and of a lawyer, evokes additional questions. partly it is explainable by the differences between these professions.

a person who holds a respective office must have appropriate competence. otherwise he or she could not carry on his or her professional activity. That kind of competence should be called political. This article, however, does not deal with concrete contents of political competence. it concerns the relationship between political competence and the lawyer’s competence in the context of application

11 galima ir tokia situacija, kad politikoje dalyvaujantis teisininkas dėl neetiško elgesio sudrausminamas tam tikros visuomeninės organizacijos, kuriai jis priklauso, nustatytais pagrindais ir tvarka. kaip pa-vyzdį būtų galima nurodyti Lietuvos teisininkų draugiją, kurios aktualios redakcijos statute numatyta, kad jos narys privalo laikytis moralės ir teisininko profesinės etikos normų (4.9 punkto d papunk-tis), o jų nesilaikymas yra pagrindas asmenį pašalinti iš Lietuvos teisininkų draugijos (4.11 punktas). Žr. Lietuvos teisininkų draugijos statutą [žiūrėta 2011 m. birželio 12 d.]. prieiga per internetą: <http://www.ltd.lt/dok/LtD%20statutas%202010%2003%2019.pdf>. kita vertus, jeigu asmuo, turintis teisinį išsilavinimą, daugiau nieko nedaro, tik dalyvauja politikoje, jam turėtų būti taikomos būtent kodekso nuostatos, nes jo profesinė veikla – politika.

12 tokio pobūdžio pareigos teisininkams buvo formuluojamos teisininko (teisėjo, prokuroro, notaro, advokato ir kt.) etikos kodekso, kuris taip niekada ir nebuvo priimtas, projekte. Žr. Justitia, 1997, nr. 2, p. 26–29.

13 cornell R. Op. cit., p. 28.


and observance of particular rules of ethics. all members of parliament have political competence, but not all of them have the other one: only those who have completed corresponding studies and have been awarded a certain scientific degree in law.

but it is not sufficient to define the term of a lawyer who participates in politics: a politician whose profession is a lawyer per se does not mean that he or she is supposed to be considered as a lawyer participating in politics. The existence of this kind of status, if it is appropriate to call it that way, should be linked with an audience towards which his or her activity is oriented. The perception of a respective politician as a professional lawyer, even considering this factor as a main feature of a such politician, is an essence of the discussed conception.

The list of principles of conduct set for state politicians in Lithuania is not extraordinary at all—actually, it is a typical list of ethical principles set for holders of public offices. Thus, the standard of public behaviour applicable to state politicians is not specific or very high.

special ethical requirements applicable to lawyers participating in politics are easier to be defined in negative terms, i.e. by enumerating all the intolerable situations. because of the dynamics of political life and the variety of its contexts, it is impossible to provide a finite list of such situations. some aspects, however, can be pointed out. Their identification would be assumed to be a background for a particular case in order to acknowledge an infringement of special rules of ethics set for lawyers participating in politics. it is obvious that special ethical requirements applicable to lawyers participating in politics do not compete with the common principles of conduct set for state politicians, but they rather serve to supplement them or even, in a wider understanding, to detail them.

every lawyer publicly expressing his or her opinion contributes to formation of legal education and legal conscience of society. Therefore, a representative of this profession, especially if he or she participates in politics—because it usually creates more favourable conditions for him or her to communicate his or her message to a broader audience—must understand his or her relation to the legal system and evaluate it with responsibility, by respectively observing certain ethical rules. However, a question is raised whether there is any legal mechanism to guarantee the observance of these rules.

PRANEŠIMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko Romualdo Kęstučio Ur-baičio pranešimas „Kai kurie Lietuvos konstitucinės justicijos ir globalizacijos procesų sąlyčio aspektai“ perskaitytas 2012 m. rugpjūčio 30–31 d. Astanoje (Kazachstanas) vy-kusioje tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija – valstybės ir visuomenės socialinės modernizacijos pagrindas“, skirtoje Konstitucijos dienai paminėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus pranešimas „Konstitucijos įtaka teismų praktikos formavimui“ perskaitytas 2012 m. rugsėjo 21 d. Mykolo Romerio universitete vykusioje konferencijoje, skirtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20-mečiui paminėti.

Austrijos Konstitucinio Teismo teisėjos Gabrielės Kucsko-Stadlmayer pranešimas „Konstitucingumo patikra Austrijoje: tradicijos ir naujos tendencijos“ perskaitytas 2012 m. birželio 21–22 d. Bukarešte (Rumunija) vykusioje konferencijoje, skirtoje Ru-munijos Konstitucinio Teismo įsteigimo 20-osioms metinėms.

Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo teisėjo Stanisławo Rymaro praneši-mas „Svarbiausios Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo 2011 metų jurispru-dencijos problemos“ perskaitytas 2012 m. birželio 13–14 d. Birštone vykusioje Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo tei-sėjų XVI konferencijoje „Konstitucinės justicijos aktų konstrukcijos pagrindai“.

Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pavaduotojos Aijos Brantos pranešimas „Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo darbo 2011 m. rugpjūčio–2012 m. liepos mėn. apžvalga“ perskaitytas 2012 m. rugsėjo 6–7 d. Jūrmaloje (Lat vija) vykusioje Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų XI konferencijoje „Konstitucinė kontrolė valstybės finansų srityje“.

KAI KURIE LIETUVOS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS IR GLOBALIZACIJOS PROCESŲ

SĄLYČIO ASPEKTAI

Romualdas Kęstutis UrbaitisLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

1. įVADAS

Šiuolaikinis pasaulis sunkiai įsivaizduojamas be tarpvalstybinių, tarpinstitucinių ryšių, informacijos sklaidos, jos prieinamumo tiek regiono, tiek viso pasaulio mas-tu ir kitų globalizacijai būdingų elementų. narystė europos ir pasaulio konstitucinių teismų konferencijose, dalyvavimas dvišalėse ir daugiašalėse tarptautinėse konferen-

◆ Kai Kurie Lietuvos Konstitucinės justicijos ir gLobaLizacijos procesų sąLyčio aspeKtai 157

cijose ir panašiuose forumuose, taip pat aktyvus darbas europos tarybos venecijos komisijoje tapo daugelio konstitucinių teismų1 veiklos dalimi. tokio pobūdžio tarp-tautinis bendradarbiavimas, narystė tarptautiniu lygmeniu pripažintuose konstitu-cinių teismų klubuose teikia akivaizdžią naudą plėtojant tarptautinį teisėjų dialogą.

konstituciniai teismai, rengdami nagrinėti konstitucinės justicijos bylas, neretai vertina ir kitose valstybėse įtvirtintą teisinį reguliavimą, kitų konstitucinių teismų pa-tirtį sprendžiant panašias bylas, analizuoja jų priimtus sprendimus.

valstybių teisės sistemoms tiesioginę įtaką daro ir tokie globalizacijos nulemti veiks-niai kaip valstybių dalyvavimas įvairiose tarptautinėse organizacijose, įsipareigojimai, prisiimti sudarius dvišales arba daugiašales tarptautines sutartis. valstybių, ypač euro-pos, teisės sistemas, kartu ir konstitucinę justiciją, smarkiai paveikė XX–XXi amžių san-dūroje išryškėjusi teisės europeizacija, t. y. tokia teisės raidos tendencija, kuriai būdinga didelė europinės, ypač europos sąjungos (toliau – es), teisės įtaka nacionalinei teisei.

paminėti veiksniai tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai atsispindi konstitucinių teis-mų veikloje, jų formuojamoje konstitucinėje doktrinoje, priimamuose baigiamuo-siuose aktuose, neretai lemia jų kokybę. taigi globalizacija skverbiasi ir į kiekvienos valstybės konstitucinę justiciją.

galima įžvelgti daug konstitucinės justicijos ir globalizacijos procesų sąsajų ir jas tirti įvairiais pjūviais, pavyzdžiui: nacionalinių monocentrinių (konstituciocentri-nių) teisės sistemų suderinamumas su visuotinai pripažintais tarptautiniais standar-tais; valstybės ar jos konstitucinio teismo dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, forumuose, konkrečioje konferencijoje įtaka (tiek aiškiai matoma, tiek latentinė) na-cionalinei konstitucinei jurisprudencijai; globalizacijos poveikis atskirų valstybių konstitucinei justicijai, jos raidai.

Šio pranešimo apimtis ribota, todėl jame pristatomos tos konstitucinės justicijos ir globalizacijos procesų sąsajos, kurios vienaip ar kitaip atsispindi Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo (toliau – ir konstitucinis teismas) baigiamuosiuose aktuose. pra-nešime daugiausia dėmesio skiriama žmogaus teisių problematikai. nagrinėjant šias sąsajas siekiama atskleisti tarptautinės teisės, es teisės, europos tarptautinių teismų – europos bendrijų teisingumo teismo (dabar – europos sąjungos teisingumo teismas; toliau – ett) ir europos Žmogaus teisių teismo (toliau – eŽtt) – jurisprudencijos įtaką konstitucinei justicijai. taip pat siekiama parodyti, kad sprendžiant konstitucinės justicijos bylas svarbi yra ir užsienio valstybių patirtis, inter alia reglamentuojant visuo-meninius santykius, sprendžiant panašias konstitucinės justicijos bylas.

2. VALSTYBĖS UŽSIENIO POLITIKA IR KONSTITUCINĖ JUSTICIJA

valstybių teisės sistemoms, inter alia konstitucinei justicijai, tiesioginės įtakos turi konstitucijose įtvirtinti užsienio politikos principai ir jais grindžiama valstybės vykdoma užsienio politika. nuo to priklauso tarptautiniai valstybių įsipareigojimai,

1 konstituciniams teismams priskiriamos visos konstitucinę priežiūrą vykdančios institucijos.

158 Romualdas Kęstutis Urbaitis ◆

t. y. kokiose tarptautinėse organizacijose jos dalyvauja, kokios dvišalės arba daugiaša-lės tarptautinės sutartys tampa nacionalinės teisės sistemos dalimi ir pan.

Lietuvos užsienio politika grindžiama penkiais svarbiausiais Lietuvos Respub-likos konstitucijoje (toliau – konstitucija) įtvirtintais užsienio politikos principais: 1) vadovavimasis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis (pagarbos tarptautinei teisei principas) (135 straipsnio 1 dalis); 2) prisidėjimas prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (135 straipsnio 1 dalis); 3) dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės in-teresams ir jos nepriklausomybei (136 straipsnis); 4) karo propagandos draudimas (135 straipsnio 2 dalis); 5) konstitucinis Lietuvos valstybės geopolitinės orientaci-jos principas (šio principo aspektai įtvirtinti konstituciniuose aktuose „Lietuvos Res-publikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“, taip pat išplaukia iš visuminio konstitucinio teisinio re-guliavimo ir Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos konstitucinės tradicijos)2.

minėtieji konstituciniai užsienio politikos principai ne tik nubrėžia Lietuvos užsie-nio politikos kryptį šią politiką vykdančioms valstybės institucijoms, bet ir turi įtakos nacionalinės teisės (inter alia konstitucinės justicijos) turiniui. nuo šių konstitucinių principų priklauso, kokie globalizacijos procesai ir kiek atsispindės konstitucinėje justi-cijoje, kaip jie vienu ar kitu laikotarpiu lems oficialų konstitucijos nuostatų aiškinimą.

valstybės vykdomos užsienio politikos rezultatas – į Lietuvos teisės sistemą de jure ar de facto inkorporuoti tarptautiniai aktai, darantys tiesioginę įtaką ir konstituci-nei justicijai. Reikia pripažinti, kad tarptautinis veiksnys nacionalinėje konstitucinė-je justicijoje labai ryškus, todėl neretai kyla klausimas, kaip vieni ar kiti tarptautiniai aktai patenka į nacionalinę teisės sistemą, kokia jų teisinė galia ir pan. Lietuvos teisės sistemai didžiulę įtaką daro es teisė, todėl norint geriau suprasti tarptautinės teisės įtaką konstitucinei justicijai reikia atskleisti es teisės ir Lietuvos teisės santykį.

2.1. Tarptautiniai aktai Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje

Lietuvos konstitucinis teismas, pripažindamas glaudų nacionalinės teisės ryšį su tarptautine teise, yra konstatavęs, kad Lietuva, kaip ir daugelis kitų valstybių, save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, pripažįsta tarptautinės teisės prin-cipus ir normas, jos papročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi3, o sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradici-ja ir konstitucinis principas4.

2 Žalimas D. konstitucinis Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslų ir principų įtvirtinimas. Konstitucinė jurisprudencija, 2012, nr. 1 (25), p. 397–400.

3 pavyzdžiui, konstitucinio teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas (konstitucinio teismo aktus žr. interneto svetainėje www.lrkt.lt).

4 pavyzdžiui, konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas.


vertinant tarptautinių aktų įtaką Lietuvos konstitucinei justicijai visų pirma rei-kia kalbėti apie Lietuvos Respublikos seimo (parlamento) ratifikuotas tarptautines sutartis (seimas yra ratifikavęs dvišales, trišales ir daugiašales tarptautines sutartis, sudarytas su 74 pasaulio valstybėmis, tarptautines sutartis su 18 tarptautinių organi-zacijų, 376 konvencijas, 20 es sutarčių5).

pagal konstituciją tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo seimas, yra sudedamo-ji Lietuvos teisinės sistemos dalis (138 straipsnio 3 dalis). konstitucinis teismas jau vienuose pirmųjų savo baigiamųjų aktų pažymėjo, jog konstitucijoje yra įtvirtinta „vadinamoji paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžia-ma taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisės sistemoje (in-korporuojamos į ją)“6, seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią7, o sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pri-pažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) suponuoja tai, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktuose (inter alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose, išskyrus pačią Konstituciją) nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti tai-koma tarptautinė sutartis8.

svarbu pažymėti, kad Lietuvos konstitucinėje justicijoje teisės aiškinimo šaltiniu pripažįstamos ne tik ratifikuotos tarptautinės sutartys, bet ir kiti tarptautinės teisės aktai. konstitucinis teismas, siekdamas sustiprinti savo argumentus, ne kartą rėmėsi de jure į Lietuvos teisę netransformuotais tarptautiniais aktais, kaip antai:

1) valstybės sudarytomis, bet Seimo neratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis. atskleisdamas neratifikuotų tarptautinių sutarčių teisinę galią teisės aktų hierarchi-joje konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad po konstitucijos įsigaliojimo sudary-tos ir įsigaliojusios neratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys teisinių santykių subjektams taip pat yra privalomos, nors jų teisinė galia nuo ratifikuotų su-tarčių teisinės galios skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik konstitucijai, bet ir įstatymams9;

2) ne valstybės vardu sudarytomis tarptautinėmis sutartimis. pagal Lietuvoje ga-liojantį teisinį reguliavimą, ne Lietuvos Respublikos, o ministerijų ar vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitin-kamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. nepaisant to, nagrinėdamas bylas konstitucinis teismas ne kartą rėmėsi tokio pobūdžio susitarimais (inter alia tarpinstitucinėmis sutartimis), o juose įtvirtinto teisinio reguliavimo pavyzdžiais stiprino savo poziciją aiškindamas konstitucijos nuostatų turinį. pavyzdžiui, 1999 m. gruodžio 21 d. nuta-

5 prieiga per internetą: <http://www.urm.lt/index.php?580393001> [žiūrėta 2012 m. birželio 15 d.].6 pavyzdžiui, konstitucinio teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada.7 pavyzdžiui, konstitucinio teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas.8 pavyzdžiui, konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas.9 pavyzdžiui, konstitucinio teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas.


rime, kuriame buvo tiriama Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatų atitiktis konstitucijai10, ir 2007 m. spalio 22 d. nutarime, kuriame tirta Lietuvos Respubli-kos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatų atitiktis konstitucijai11, konstituci-nis teismas pateikė inter alia tarptautinės teisėjų asociacijos centro tarybos 1999 m. lapkričio 17 d. priimtoje visuotinėje teisėjo chartijoje įtvirtinto teisinio reguliavimo, atitinkamai susijusio su teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu ir su reikalavi-mais teisėjo socialinėms (materialinėms) garantijoms, pavyzdžius;

3) kitais tarptautiniais aktais. konstitucinis teismas savo baigiamųjų aktų moty-vuojamosiose dalyse yra pateikęs nuorodų ne tik į tarptautines sutartis, bet ir į kitus tarptautinius aktus. pavyzdžiui, tirdamas vyriausybės nutarimo atitiktį konstitucijai ir siekdamas atskleisti jame pripažintos saugotina teritorijos, trakų nacionalinio par-ko, unikalumą, konstitucinis teismas 2010 m. vasario 9 d. nutarimo motyvuojamo-je dalyje pažymėjo, kad ši teritorija yra įtraukta į preliminarųjį unesco12 pasaulinio paveldo sąrašą, taip pat kad 2003 m. balandžio 3–4 d. Lietuvoje vykusioje tarptauti-nėje konferencijoje „trakų istorinis nacionalinis parkas – unesco pasaulio paveldo sąrašuose: poreikis ir galimybės“ buvo priimta rezoliucija, tiesiogiai susijusi su na-grinėjama konstitucinės justicijos byla. kiek vėliau, 2010 m. lapkričio 29 d., priimta-me nutarime konstitucinis teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ssRs okupacijos žalos atlyginimo“ nuostatų atitikties konstitucijai, be kita ko, rėmėsi jungtinių tautų generalinės asamblėjos 2005 m. gruodžio 16 d. rezoliuci-ja nr. 60/147, kuria patvirtinti nukentėjusių nuo sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimų ir sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų asmenų tei-sės į gynybos priemones ir žalos atlyginimą pagrindiniai principai ir gairės.

taigi Lietuvos konstitucinėje justicijoje teisės aiškinimo šaltiniais yra pripa-žįstama ne tik seimo ratifikuotos ir taip į nacionalinę teisės sistemą inkorporuo-tos tarptautinės sutartys, bet ir kiti tarptautiniai aktai, turintys reikšmės nagrinėjant konk rečią konstitucinės justicijos bylą.

2.2. ES teisės įtaka konstitucinei justicijai

Lietuvos teisės sistema, inter alia konstitucinė justicija, europeizacijos proceso veikiama nuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo – 1990 m. kovo 11 d. Dar iki Lie-tuvai tampant visateise es nare konstitucinis teismas ne viename savo nutarime13, siekdamas sustiprinti argumentus, rėmėsi es teisės aktais, juose įtvirtintą teisinį re-guliavimą pateikdamas kaip pavyzdį.10 konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas.11 konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas.12 prie 1972 m. lapkričio 16 d. paryžiuje priimtos pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos kon-

vencijos Lietuvos Respublika prisijungė 1992 m. kovo 31 d. (ši konvencija Lietuvos Respublikoje įsi-galiojo 1992 m. birželio 30 d.).

13 pavyzdžiui, konstitucinio teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 1998 m. lapkričio 11 d., 1998 m. gruodžio 9 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai.


galima sakyti, kad europeizacijos proceso kulminacija Lietuvoje pasiekta 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuva tapo visateise es nare. nuo tada europinė Lietuvos integracija nuolat didėja. pripažįstama, kad es – „vienas iš europos šalių atsakymų globalizacijos iššūkiui“, ji peržengia įprastinės tarptautinės organizacijos ir valstybi-nio darinio ribas, es teisė grindžiama integracijos idėja, o es tinkamiausia kvalifi-kuoti kaip regiono integracijos organizaciją (tai yra „kartu su valstybėmis narėmis ta pačia kryptimi veikianti bendra organizacinė struktūra, kuriai, siekiant sutelkti bend ras jėgas, valstybės patikėjo tam tikrų sričių tvarkymą“)14.

neabejotina, kad es ir jos teisės specifika lėmė specifinį es teisės ir Lietuvos tei-sės santykį.

Lietuvai tapus es nare buvo pakeista konstitucija ir joje15 expressis verbis įtvirtintas es teisės viršenybės principas: es „teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“; „jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama europos sąjun-ga, europos sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“.

es teisės viršenybės principas – vienas pagrindinių es principų, tačiau tai yra specialioji viršenybė16, grindžiama tik tuo, kad, remdamosi savo konstitucijose įtvir-tintomis galimybėmis, es steigiančios ar prie jos prisijungusios šalys jai patikėjo spręsti tik tam tikrus klausimus, todėl apie es teisės pirmenybę galima kalbėti tik neperžengiant pirminę es teisę sudarančių europos bendrijų steigimo ir europos sąjungos sutartyse numatytų ribų. es teisės specialiosios viršenybės koncepcija grin-džiama dar 1964 m. liepos 15 d. byloje Costa prieš ENEL nustatyta ett pozicija, kad es teisė turi pirmenybę prieš nacionalinę teisę tik aiškiai apibrėžtose srityse, kurias šalys perdavė es institucijoms.

es teisės ir nacionalinių konstitucijų santykio problematika atsispindi ir užsie-nio valstybių konstitucinių teismų sprendimuose. Lisabonos sutarties ar įstatymų dėl jos ratifikavimo konstitucingumas buvo vertinamas inter alia prancūzijos Respubli-kos konstitucinės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendime, vokietijos Federalinio konstitucinio teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendime, Čekijos Respublikos konsti-tucinio teismo 2008 m. lapkričio 26 d., 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimuose, Latvi-jos Respublikos konstitucinio teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendime, vengrijos konstitucinio teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendime, austrijos konstitucinio teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendime. visiems šiems sprendimams bendra tai, kad juose pabrėžiamas konstitucinės tvarkos atvirumas europos integracijai, kartu atkreipiant dėmesį į valstybių narių konstitucinio tapatumo, taigi iš esmės suvereniteto, reikšmę.

14 jarašiūnas e. europos sąjungos teisinio kvalifikavimo problemos. Jurisprudencija, 2011, nr. 18 (4), p. 1343–1344.

15 konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 2 dalis.16 jarašiūnas e. Lietuvos Respublikos konstitucija ir europos integracija. Konstitucija, nacionalinė teisė

ir Europos teisė. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo ir Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo aštuntosios konferencijos medžiaga. Druskininkai, 2003 m. birželio 24–27 d. vilnius: Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2004, p. 23–24.


valstybių narių konstitucinius teismus sieja tvirtas tikėjimas konstitucijos, kaip vals-tybės suvereniteto atspindžio ir garantijos, pamatine reikšme dabartiniame europos integracijos etape, taip pat ypatingu konstitucinės justicijos vaidmeniu saugant vals-tybių narių konstitucinį tapatumą, kuris kartu išreiškia sutartinį es tapatumą.

antai Lenkijos Respublikos konstitucinis tribunolas, sprendęs, ar konstituci-jai neprieštarauja Lisabonos sutarties nuostatos, pagal kurias numatytos įprasta ir su-paprastintos sutarčių, kuriomis grindžiama es, peržiūros procedūros (es sutarties 48 straipsnis), taip pat įtvirtinančios tarybos įgaliojimus priimti reikiamas nuosta-tas, jeigu sutartyse nėra numatyti sąjungos įgaliojimai, būtini tam, kad sąjunga, siek-dama sutartyse nurodytų tikslų, galėtų imtis reikiamų veiksmų sutartyse apibrėžtose srityse (sutarties dėl europos sąjungos veikimo 352 straipsnis), 2010 m. lapkričio 24 d. nutarime konstatavo, kad Lenkijos konstitucijos nuostatos, susijusios su tei-se prisiimti tarptautinius įsipareigojimus ir pareiga tokius prisiimtus įsipareigojimus vykdyti17, neleidžia tarptautinei organizacijai ar institucijai perduoti įgaliojimų pri-imti Lenkijos konstitucijai prieštaraujančius teisės aktus ar sprendimus ir nesuteikia pagrindo tokiam kompetencijos perdavimui, dėl kurio Lenkija negalėtų veikti kaip suvereni ir demokratinė valstybė.

Lietuvos konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucijoje es teisės atžvilgiu yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti es teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai es teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama es, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos tei-sės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją18.

tokią konstitucinio teismo poziciją iš esmės galima laikyti absoliučios konstitu-cijos viršenybės Lietuvos teisės sistemoje doktrinos tęsiniu. pagal šią doktriną kons-titucijos viršenybės principas yra konstitucinis principas, pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas, jis „<...> reiškia, kad konstitucija teisės aktų hierar-chijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja konstitucijai. Šiuo atžvilgiu konstitucijoje įtvir-tintas konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu tei-sinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati konstitucija. konstitucijos viršenybės principo pažei-dimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas“19;

17 Lenkijos Respublikos konstitucijos 90 straipsnio 1 dalis („Lenkijos Respublika tarptautinės sutarties pagrindu gali perduoti tarptautinei organizacijai ar tarptautinei institucijai valstybės valdžios institucijų kompetenciją tam tikrais klausimais“), 91 straipsnio 3 dalis („jeigu tai kyla iš Lenkijos Respublikos ratifikuotos sutarties, steigiančios tarptautinę organizaciją, jos nustatyta teisė taikoma tiesiogiai ir turi pirmumą kolizijos su įstatymais atveju“).

18 pavyzdžiui, žr. konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimus, 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą.

19 konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas.


„konstitucija yra <...> aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas“20.

svarbu pažymėti, kad, nepaisant glaudžios europinės integracijos, Lietuvoje yra monocentrinė (konstituciocentrinė) teisės sistema, grindžiama H. kelseno suformu-luota teisės aktų piramidės, grundnorm, idėja, joje pripažįstamas konstitucijos virše-nybės prieš es teisę principas.

kalbant apie es teisės ir nacionalinės konstitucinės justicijos santykį tikslinga atskirai aptarti ett ir konstitucinio teismo santykį. ett užtikrina, kad aiškinant ir taikant sutartis, kuriomis grindžiama es, būtų laikomasi teisės, taigi ett yra oficia-lus es teisės aiškintojas. atitinkamai konstitucinis teismas Lietuvoje vykdo konsti-tucinę teisminę kontrolę ir garantuoja konstitucijos viršenybę.

pažymėtina, kad nors Lietuvoje pagal hierarchiją konstitucija yra aukščiau už es teisę, tačiau es teisė įpareigoja, todėl ett ir konstitucinio teismo veikla vienodai svarbi. konstitucinis teismas savo baigiamuosiuose aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad ett jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiš-kinimui ir taikymui21.

konstituciniam teismui nėra tekę vertinti pirminės es teisės aktų atitikties kons-titucijai, tačiau, konstituciniu lygmeniu es teisę pripažinus nacionalinės teisės dalimi, nagrinėjant konstitucinės justicijos bylas neretai iškyla būtinybė taikyti nacio nalinės teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta antri-nė es teisė, ar net tiesiogiai remtis sutartyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu. ne vienoje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas, atskleisdamas nacio nalinės teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia ginčijamą), tiesiogiai rėmėsi tiek pir-mine, tiek antrine es teise. be to, iki 2012 m. liepos 1 d. ett jurisprudencijoje sufor-muluotais konkretaus teisinio reguliavimo išaiškinimais konstitucinio teismo pozicija buvo grindžiama 14 nutarimų, kuriuose pateiktos nuorodos į 41 ett sprendimą.

tuo atveju, kai jau yra ett praktika, kaip aiškinti konkretų es teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstitucinis teismas ja remiasi, tačiau ką daryti, kai to-kios praktikos nėra? manytina, kad konstitucinis teismas turi remtis tik tokiu es tei-sės aktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, dėl kurio jam nekyla abejonių, tačiau jei jų kyla, jis turi stabdyti konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ett dėl prejudicinio sprendimo. kitaip tariant, konstitucinis teismas, naudodamasis tuo, kad valstybėje narėje taikant es teisę tarsi galutiniu kriterijumi tampa konstitucinė teisė, negali pretenduoti į viršenybę prieš ett. Šiame kontekste paminėtina, kad konsti-tucinis teismas kol kas tik vieną kartą yra kreipęsis į ett dėl prejudicinio sprendi-mo. tirdamas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo nuostatos atitiktį konstitucijai 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu jis kreipėsi į ett su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl europos parlamento ir tarybos direktyvos, reguliuojančios elektros energijos vidaus rinkos bendrąsias taisykles, nuostatos aiškinimo.20 konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas.21 paskutinį kartą konstitucinis teismas tai pakartojo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarime.


3. KONSTITUCINIS IR TARPTAUTINIS ŽMOGAUS TEISIŲ LYGMENYS

iš to, kaip užtikrinamos ir saugomos žmogaus teisės, dažniausiai sprendžiama, ar konkreti valstybė yra demokratinė, o pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, realus jų įtvirtinimas, veiksmingas gynimas, apsauga yra būtini konstitucinės demokrati-jos elementai, vienas pagrindinių ramsčių, ant kurių valstybėje laikosi teisė ir demo-kratija, taip pat yra „teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės raison d’être“22. kiekviena demokratinė valstybė privalo teisinėmis, materialinėmis, orga-nizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisė-to kėsinimosi ar ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones, priešingu atveju ji „negalėtų būti laikoma bendru visos visuo-menės gėriu“23. taigi žmogaus teisės yra neatsiejama šiuolaikinių konstitucijų gina-mų vertybių dalis.

Lietuvoje pagal konstituciją žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 straips-nis). Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas reiškia inter alia tai, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos24, tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisė-je jos yra įtvirtinamos, nustatomi jų apsaugos standartai25.

prigimtinės žmogaus teisės ir jų gynimas – labiausiai globalizacijos paveiktos konstitucinės vertybės, jau seniai peržengusios nacionalinių teisės sistemų ribas. Šiuolaikinė žmogaus teisių sistema nėra tik atskirų valstybių teisėkūros rezultatas – joje atsispindi visos tarptautinės bendruomenės kelis šimtmečius puoselėtos filoso-finės ir teisinės idėjos, žmogaus teisių įtvirtinimas nacionalinėse teisės sistemose, jų turinys ir gynimas yra nustatyti tarptautinėje teisėje. visa tai lemia, kad analizuojant konstitucinį žmogaus teisių institutą galima matyti ryškias globalizacijos procesų ir konstitucinės justicijos sąsajas.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių, tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas tei-sinis reguliavimas, susijęs su žmogaus teisėmis, daro didelę įtaką konstitucijos nuo-statų turinio aiškinimui. konstitucinis teismas savo nutarimus ne kartą yra grindęs inter alia jungtinių tautų, prie jos veikiančių organizacijų priimtais dokumentais, es teisės aktais, tarptautinėmis konvencijomis, tarptautinėmis sutartimis. kaip tei-sės aiškinimo šaltinis Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui yra svarbi ir eŽtt ju-risprudencija26.

vienas iš tarptautinės teisės aktų, neabejotinai padariusių didžiausią įtaką Lietu-voje formuojant oficialiąją konstitucinę žmogaus teisių doktriną, yra 1950 m. Žmo-gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Šios konvencijos nuostatas

22 konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai.23 Ibid.24 konstitucinio teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai.25 konstitucinio teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas.26 paskutinį kartą konstitucinis teismas tai pakartojo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarime.


aiškina ir jos taikymo praktiką formuoja nuo 1959 m. sausio 19 d. veikiantis eŽtt. Reikia pritarti nuomonei27, kad tiek, kiek konvencijoje yra įtvirtintos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, ji laikytina europos valstybių konstitucija ir turi didelę įtaką visos europos konstitucinės teisės transformacijai, o jos vaidmuo pertvarkant euro-pos valstybių konstitucines teisės sistemas neturi precedento.

tai, kad konvencija yra daugiau nei tik tradicinė tarptautinė sutartis, Lietu-vos konstitucinis teismas pabrėžė jau savo veiklos pradžioje – 1995 m. sausio 24 d. priimtoje išvadoje, kurioje sprendė dėl kai kurių konvencijos nuostatų atitikties konstitucijai. Šioje išvadoje konstitucinis teismas inter alia pažymėjo, kad tai yra „ypatingas tarptautinės teisės šaltinis“, „tikslo, požiūriu konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos“; konvencija, kaip ir kitos tarptautinės sutartys, neturi prieštarauti konstitucijai, nes „priešingu atveju Lietu-vos Respublika negalėtų užtikrinti konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisi-nės gynybos“. be to, konstitucinis teismas konstatavo, kad valstybės institucijos „turi tiesiogiai taikyti konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti konvencijos nuostatas“, šios nuostatos „turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi“, o prieštaraujan-čiomis konstitucijai jos galėtų būti pripažintos, jeigu: „1) konstitucija nustatytų išsa-mų ir baigtinį teisių ir laisvių sąrašą, o konvencija nustatytų kokias nors kitas teises ir laisves; 2) konstitucija draustų kokius nors veiksmus, o konvencija apibrėžtų šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę; 3) kokia nors konvencijos nuosta-ta negalėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisės sistemoje dėl to, kad ji nesutam-pa su kokia nors konstitucijos nuostata.“

konstitucinis teismas iki 2012 m. liepos 1 d. daugiau nei 34 baigiamuosiuose aktuose savo poziciją tiesiogiai grindė konvencijos tekstu, inter alia jos 2–8, 10, 11, 14 straipsniuose, protokolo nr. 1 1 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu. taigi konvencija daro tiesioginę įtaką formuojant konstitucinę žmogaus teisių doktriną.

konvencijai ir jos taikymui būdingas permanentiškumas. tai, kad konvencijos nuostatos turėtų realią įtaką žmogaus teisių apsaugai, o žmogaus teisių pažeidimai nebūtų susiejami tik su konkrečiu laikotarpiu, užtikrina eŽtt formuodamas savo praktiką.

Reikia pritarti nuomonei28, kad eŽtt ir konstitucinių teismų jurisdikcijų santy-kis priklauso nuo daugelio veiksnių: konvencijos statuso nacionalinėje teisėje, kons-titucinio teismo įgaliojimų, demokratijos principų gerbimo.

kalbant apie praktinį konstitucinio teismo ir eŽtt jurisdikcijos santykį pa-žymėtina, kad konstitucinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl žmogaus teisių, daž-nai remiasi eŽtt jurisprudencija (konstitucinio teismo baigiamuosiuose aktuose įvairiais konvencijos aiškinimo aspektais expressis verbis nurodoma daugiau nei

27 Frowein j. a. The transformation of constitutional law through the European Convention on Human Rights. Dialogue between judges. strasbourg, 2007, p. 87.

28 Lapinskas k. europos tarptautinių teismų ir nacionalinių konstitucinių teismų jurisdikcijos ir jurisprudencijos sąlyčio problemos. Konstitucija, nacionalinė teisė ir Europos teisė, p. 84–85.


90 eŽtt sprendimų), joje nustatytais bendraisiais žmogaus teisių apsaugos princi-pais, jų taikymo standartais.

Dažnai eŽtt sprendimai daro tiesioginę įtaką konstitucinio teismo priimamiems sprendimams. vienas ryškiausių eŽtt jurisprudencijos svarbos Lietuvos konstituci-jos aiškinimui pavyzdžių – didelio atgarsio29 Lietuvoje sulaukęs konstitucinio teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kuriame iš esmės pirmą kartą aiškinta konstitucinė šeimos samprata. Šiame nutarime konstitucinis teismas pabrėžė, kad, siekiant atskleis-ti konstitucinę šeimos sampratą, būtina atsižvelgti ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikuodama konvenciją, ir į eŽtt jurispru-denciją. apibendrinęs eŽtt nagrinėtas bylas30, konstitucinis teismas pažymėjo, kad eŽtt jurisprudencijoje nėra pateikta išsamaus kriterijų, pagal kuriuos galima apibrėžti šeimą, sąrašo, tačiau joje analizuojama šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka, o pagal konvencijos 8 straipsnį yra ginami ir kiti bendro gyvenimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt.

Ši konstitucinio teismo išvada tiesiogiai susijusi su tokiu 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateiktu Lietuvos konstitucijoje įtvirtintų nuostatų aiškinimu: konstituci-nė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš konstitucijoje įtvirtinto santuokos instituto, ir nors santuokos ir šeimos ryšys yra neatsiejamas ir neginčijamas, tai ne-reiškia, kad pagal konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pa-grindu sudarytos šeimos, santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas. konstitucinis teismas pažymėjo, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama san-tykių turiniu (t. y. šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prierai-šumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas), o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai es-minės reikšmės neturi.

4. UŽSIENIO VALSTYBĖSE TAIKOMO TEISINIO REGULIAVIMO IR KONSTITUCINIŲ TEISMŲ PRAKTIKOS įTAKA KONSTITUCINEI

JUSTICIJAI

Dar vienas labai svarbus konstitucinės justicijos ir globalizacijos procesų sąlyčio aspektas – užsienio valstybėse taikomo teisinio reguliavimo ir konstitucinių teismų praktikos įtaka konstitucinei justicijai.

Daugeliu atvejų konstituciniai teismai, rengdami nagrinėti konstitucinės justi-cijos bylas, susirenka visą jiems prieinamą informaciją tiek apie užsienio valstybių

29 nagrinėjant šią bylą konstitucinio teismo posėdyje išryškėjo vertybiniai požiūrių į šeimą, kaip teisinę kategoriją, skirtumai, iš esmės susiję su teisės į šeimos gyvenimą gerbimu ir teisės į santuoką turiniu.

30 eŽtt 1979 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Marckx prieš Belgiją (pareiškimas nr. 6833/74), 1994 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Kroon ir kt. prieš Nyderlandus (pareiškimas nr. 18535/91), 1994 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Keegan prieš Airiją (pareiškimas nr. 16969/90), 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimas byloje El Boujaidi prieš Prancūziją (pareiškimas nr. 25613/94).


konstitucijose ar kituose teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą, identišką nag-rinėjamajam byloje arba panašų į jį, taip pat aktualią konstitucinių teismų praktiką. neretai atlikti šį darbą pavedama konstituciniuose teismuose įsteigtiems struktūri-niams padaliniams (Lietuvoje šią funkciją vykdo teisės departamentas). kuo tiksles-nei informacijai apie užsienio valstybėse galiojantį teisinį reguliavimą, konstitucinių teismų jurisprudenciją gauti yra naudojamos įvairios informacijos sklaidos priemo-nės (internetas, bibliotekose esantys sprendimų sąvadai ir pan.), be to, tam pasitel-kiamos tam tikros organizacijos, pvz., venecijos komisija, pasinaudojama tiesiogiai įvairiuose tarptautiniuose forumuose užmegztais ryšiais ir pan.

vadinasi, tinkamam konstitucinės kontrolės vykdymui, viena vertus, didelę reikšmę turi informacijos surinkimas, kita vertus, labai svarbu užtikrinti tinkamą na-cionalinės konstitucinės justicijos sklaidą, t. y. jos prieinamumą kitiems konstituci-niams teismas. prie to gali (turi) prisidėti ne tik tokios organizacijos kaip venecijos komisija, bet ir visi konstituciniai teismai, kuo operatyviau ir kiek įmanoma dau-giau nacionalinių konstitucinių teismų sprendimų išversdami į dažniausiai vartoja-mas užsienio kalbas.

pažymėtina, kad užsienio valstybėse taikomo teisinio reguliavimo ir jų konstitu-cinių teismų praktika tiesiogiai arba netiesiogiai atsispindi ir Lietuvos konstitucinio teismo jurisprudencijoje. vienais atvejais tokia praktika lieka nematoma, t. y. kons-titucinio teismo baigiamųjų aktų tekstuose ji nėra pateikiama, bet jos analizė padeda teisėjams nusistatyti poziciją nagrinėjamu klausimu ir lieka „vidaus vartojimui“. ki-tais atvejais užsienio valstybėse taikomo teisinio reguliavimo ir (arba) konstitucinių teismų praktika konstitucinio teismo baigiamųjų aktų tekstuose nurodoma.

paminėtini keli naujausi nutarimai, kurių tekstuose konstitucinis teismas, siek-damas sustiprinti savo argumentus, pateikė užsienio valstybėse taikomo teisinio re-guliavimo ir (arba) konstitucinių teismų praktikos pavyzdžių.

1) 2012 m. kovo 29 d. nutarime dėl įstatymų nuostatų, kuriomis reguliuojami inter alia su valstybės biudžeto lėšų paskirstymu politinėms partijoms susiję santy-kiai, konstitucinis teismas nurodė Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo 2010 m. sausio 20 d. nutarimą, kuriame nagrinėtas viešojo politinių partijų finansa-vimo teisinis reguliavimas. jame konstitucinis tribunolas, be kita ko, pažymėjo, kad nuostata, kuria sumažintas politinių partijų veiklai skiriamų dotacijų dydis, nepažei-džia politinio pliuralizmo principo, nes neriboja konstitucijoje įtvirtintos politinių partijų kūrimo ir veiklos laisvės.

2) 2011 m. spalio 25 d. nutarime, kuriame buvo sprendžiama dėl teisinio regu-liavimo, susijusio su teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu konstitucijai pasekmė-mis, konstitucinis teismas pateikė užsienio valstybėse taikomo teisinio reguliavimo ir konstitucinių teismų praktikos pavyzdžių ir pažymėjo, kad vienose valstybėse nuostatos, konkrečiais atvejais nustatančios konstitucinių teismų priimtų sprendi-mų teisinę galią laiko požiūriu, inter alia kai konstitucinio teismo sprendimai veikia retro aktyviai (ex tunc), yra expressis verbis įtvirtintos konstitucijoje (austrija, Lenki-


ja, portugalija), kitose valstybėse tai reglamentuojama ir konstitucinio teismo įsta-tymu (ispanija, slovėnija, vokietija), o dar kitose valstybėse įstatymu yra suteikta teisė tam tikra apimtimi konstitucinę kontrolę vykdantiems teismams nustatyti, kada konstitucinio teismo sprendimai veikia retroaktyviai (ex tunc) (graikija, slovėnija, veng rija). konstitucinis teismas pažymėjo, jog konstitucijos 107 straipsnio 1 daly-je31 yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad konstitucinio teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties konstitucijai galia nukreipiama į ateitį ir įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį konstitucinio teismo sprendimų dėl tei-sės aktų atitikties konstitucijai galia veiktų retroaktyviai. nutarime pabrėžta, jog tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas konstitucinio teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai. konstitucija nepaneigia seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalintos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą, kurį konstitucinis teismas savo spren-dimu pripažino prieštaraujančiu konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas konstitucinio teismo sprendimas.

3) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime konstituciniam teismui buvo būtina atskleis-ti konstitucinę šeimos sampratą. kadangi byloje tirtas Lietuvos visuomenei labai opus vertybių klausimas, konstitucinis teismas nutarime expressis verbis pateikė užsienio valstybių (Čekijos, kroatijos, prancūzijos, slovėnijos, vengrijos, vokietijos) konstitu-cinių teismų, sprendusių panašias bylas, praktikos pavyzdžių, kurie parodė, kad šeimos sampratos aiškinimas minėtų užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencijo-je nėra vienareikšmis, o šeima apibrėžiama atsižvelgiant į visuomenėje tam tikru lai-kotarpiu vyraujančią šeimos gyvenimo formų įvairovę, demografinius, ekonominius ir socialinius visuomenės gyvenimo pokyčius. Šią išvadą konstitucinis teismas patei-kė nutarime. taip buvo akcentuota, kad šeimos samprata nėra vienalytė, ją apibrėžti yra sudėtinga ir konstitucinis teismas negali atitinkamai į tai nereaguoti.

4) 2010 m. vasario 3 d. nutarime, kuriame buvo sprendžiama dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmokų už netur-tinę žalą teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai, konstitucinis teismas, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad visose es valstybėse narėse ir daugelyje pasaulio valstybių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė yra draudžiama privalomuoju draudimu: kai kurių užsienio valstybių (belgijos, jungtinės karalystės, prancūzijos, vokietijos ir kt.) įstatymuose neturtinės žalos atlyginimo ribos nenumatytos, o mo-ralinės žalos dydį pinigais tokiose valstybėse įvertina teismas, vadovaudamasis nu-sistovėjusia teismų praktika; kai kurių užsienio valstybių (Danijos, estijos, Latvijos)

31 konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos prezidento aktas, vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.“


teisėje yra įtvirtintas principas, pagal kurį ribojamas neturtinės žalos pagal privalo-mojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis atlyginimas. konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad būtinumas atlyginti asmeniui padaryta materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas ir kad konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas asmens teisės į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones.

5) 2008 m. spalio 1 d. nutarime spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos seimo rin-kimų įstatymo nuostatų atitikties konstitucijai konstitucinis teismas nurodė Len-kijos Respublikos konstitucinio tribunolo 2004 m. gruodžio 14 d. nutarime, jav aukščiausiojo teismo 1968 m. spalio 15 d. nutarime, kanados aukščiausiojo teismo 2003 m. liepos 27 d. nutarime įtvirtintą teismų praktiką, susijusią su politinių parti-jų vaidmeniu.

vertinant pateiktus pavyzdžius pažymėtina, kad nors užsienio valstybėse tai-komo teisinio reguliavimo ir konstitucinių teismų praktika yra pakankamai svarbi vienos ar kitos konstitucinės vertybės sampratai atskleisti, ji dažnai būna skirtinga, paveikta konkrečių valstybių teisinio reguliavimo tradicijų, valstybių raidos ir kitų svarbių veiksnių, todėl ji konstitucinio teismo niekaip nesaisto ir neįpareigoja. nere-tai tokios praktikos pavyzdžiai labiau reikalingi nagrinėjamos teisinės problemos su-dėtingumui, nevienareikšmiškumui ir kitiems ypatumams atskleisti.

5. IŠVADOS

1. Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių, konstitucinę justiciją tiesiogiai ir ne-tiesiogiai veikia globalizacijos procesai, kaip antai: tarptautinis konstitucinių teismų bendradarbiavimas, valstybės dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, narystė es ir veiksminga informacijos sklaida, suteikianti galimybę inter alia atsižvelgti į užsienio valstybėse taikomą teisinį reguliavimą, pasinaudoti konstitucinių teismų jurispru-dencija, suformuota sprendžiant panašias konstitucinės justicijos bylas. globali-zacijos poveikio atskirų valstybių konstitucinei justicijai intensyvumas pirmiausia priklauso nuo konstitucijose įtvirtintų užsienio politikos principų ir jais grindžiamos valstybių užsienio politikos.

2. Lietuvoje pripažįstama, kad sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat principui pacta sunt servanda) yra valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis princi-pas. konstitucinis teismas teisės aiškinimo šaltiniu pripažįsta ne tik į nacionalinę teisės sistemą inkorporuotas (t. y. seimo ratifikuotas) tarptautines sutartis, bet ir ki-tus tarptautinius aktus, turinčius reikšmės konkrečios konstitucinės justicijos bylos nag rinėjimui.

3. Lietuvos teisės ir es teisės santykis yra specifinis, grindžiamas dviem pagrin-diniais principais: 1) es teisės specialiosios viršenybės principu, pagal kurį es teisė turi pirmenybę prieš nacionalinę teisę tik aiškiai apibrėžtose srityse, kurias Lietuva yra


perdavusi es institucijoms; 2) konstitucijos viršenybės principu, grindžiamu pamati-ne nuostata, kad konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą ir joks teisės aktas negali prieštarauti jai. pažymėtina, kad konstitucinis teismas negali pretenduoti į viršenybę prieš es teisės aiškinimo praktiką formuojantį ett naudodamasis tuo, kad valstybėje narėje taikant es teisę tarsi galutiniu kriterijumi tampa konstitucinė teisė; taigi ett ir konstitucinio teismo veikla yra vienodai svarbi.

4. prigimtinės žmogaus teisės ir jų gynimas – labiausiai globalizacijos procesų paveiktos konstitucinės vertybės, o analizuojant konstitucinį žmogaus teisių institu-tą galima pastebėti ryškias globalizacijos procesų ir konstitucinės justicijos sąsajas. tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su žmogaus teisė-mis, daro didelę įtaką konstitucijos nuostatų turinio aiškinimui. Lietuvoje formuoja-mą ir plėtojamą konstitucinę žmogaus teisių doktriną labiausiai paveikė konvencija ir eŽtt jurisprudencija.

5. užsienio valstybėse taikomas teisinis reguliavimas ir konstitucinių teismų praktika niekaip nesaisto ir neįpareigoja konstitucinio teismo, tačiau tiesiogiai arba netiesiogiai atsispindi jo jurisprudencijoje ir vertintina kaip labai svarbus konstituci-nės justicijos ir globalizacijos procesų sąlyčio aspektas. konstitucinio teismo nutari-muose pateikiami užsienio valstybėse taikomo teisinio reguliavimo ir konstitucinių teismų praktikos pavyzdžiai labiau reikalingi nagrinėjamos teisinės problemos sudė-tingumui, nevienareikšmiškumui ir kitiems ypatumams atskleisti.

171

KONSTITUCIJOS įTAKA TEISMŲ PRAKTIKOS FORMAVIMUI

Gintaras KryževičiusLietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas

įžanga1. pastarieji du dešimtmečiai – radikalių Lietuvos valstybės ir visuomenės pokyčių laikotarpis. pripažįstama, kad viena ryškiausių jo tendencijų – teisės reikš-mės didėjimas, pasireiškiantis pirmiausia konstitucijos svarbos augimu, jos poveikio stiprėjimu. akivaizdžiausiu šių dienų mūsų valstybės teisinės sistemos ypatumu tapo konstitucijos imperatyvų ir vertybių įtaka visoms teisinės aplinkos sritims, taigi ir teisės normų taikymo praktikai.

esminga tai, kad konstitucija virto realiu teisės aktų teisiškumo matu. matu, tu-rinčiu gana aiškiai apibrėžtus ir toliau plėtojamus vertybinius kriterijus, kurių toles-nę raidą garantuoja praktiniai instrumentai (galimybė tiesiogiai taikyti konstituciją, kreiptis į konstitucinį teismą dėl atitinkamų teisės aktų konstitucingumo patikros, kitos priemonės).

Įdiegtoji jurisprudencinės konstitucijos koncepcija pakeitė ne tik pačios konsti-tucijos sampratą, bet ir Lietuvos teisės sistemos suvokimą, priversdama ir teismus ati-tinkamai keisti savo požiūrį. Šiandien į visą nacionalinę teisę žvelgiama (bent jau taip turėtų būti) jos konstitucingumo aspektu. tai reiškia, kad mūsų valstybėje įsivyravo ir tarpsta globalios konstitucionalizacijos kultūra.

taigi turime ir teisines paskatas, ir teisines prielaidas į taikytiną teisę žvelgti per jos konstitucingumo prizmę. turime gana išplėtotą šios srities teisinę mintį, kuri, tie-sa, dažnai lenkia teisinę realybę. ir tai natūralu, nes teisinės sąmonės raida negalima be konfliktų. nors, dera pripažinti, pasiektas tam tikras, gal net esminis, sąmonės lū-žis. mūsų karta tą žino2. bet kokiu atveju požiūris į teisę per jos konstitucingumą ir

1 tekste vartojamos santrumpos: Lietuvos Respublikos konstitucija – konstitucija; Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas – bk; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas – bpk; Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas – ck; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas – cpk; Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas – konstitucinis teismas; Lietuvos aukščiausiasis teismas – aukščiausiasis teismas; Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius – Lat bbs, bbs; Lietuvos aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyrius – Lat cbs, cbs; baudžiamoji byla – b. b.; civilinė byla – c. b; administracinės teisės pažeidimo byla – admin. t. paž. b.

2 vienas, tačiau labai iliustratyvus, pavyzdys – radikali konstitucinės teisės paradigmos kaita; šį aspektą savo darbuose plačiai aprašė e. kūris. jis konstatavo, kad dar visai neseniai „<...> greta siauro konsti-tucijos traktavimo tik kaip jos teksto paradoksaliai gyvavo tokia konstitucinės teisės šaltinių sampra-ta, kai konstitucija tebuvo vienas iš konstitucinės teisės šaltinių (tegu ir laikomas svarbiausiu) <...>. konstituciją buvo įprasta aiškinti remiantis ne (vien) pačios konstitucijos logika, ne tik jos nuosta-tų sklaida ir tarpusavio ryšiais, bet įstatymais ir kitais teisės aktais, sukonkretinančiais konstitucijos nuostatas. Šiuo atžvilgiu ribos tarp konstitucinės teisės ir ordinarinės (pirmiausia statutinės) teisės tarsi nė nebuvo.“ Šiandien „naujoji konstitucinės teisės paradigma radikaliai skiriasi bent trimis at-žvilgiais“, be kita ko, tuo, kad iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos pašalinti visi kiti aktai, išskyrus konstituciją ir konstitucinio teismo aktus, taip pat tuo, kad įtvirtinta gyvosios konstitucijos idėja.

172 Gintaras Kryževičius ◆

mums, teismams, ir bet kuriam kitam, taikančiajam teisę, nors ir įsisąmonintas, visa-da bus nepaprastas uždavinys vien dėl to, kad jam reikalingas nuolatinis įdirbis.

Šiandien vertindamas konstitucinės tikrovės raidos dvidešimtmetį norėčiau pasidalyti mintimis apie kai kuriuos svarbiausius pastebėtus dalykus, leidžiančius pamatyti tam tikrą, tegul ir fragmentišką, teismų veiklos taikant konstituciją retro-spektyvą, įžvelgti ryškiausias dabarties ir ateities tendencijas.

Jurisprudencinės Konstitucijos koncepcija ir teismai. tam tikrą laiką gyva-vusios konstitucinio pozityvizmo idėjos sugriuvo konstituciniam teismui 2003 m. gegužės 30 d. nutarime3 įtvirtinus plačią konstitucijos sampratą, apimančią ne tik

Žr. kūris e. konstitucija kaip teisė be spragų. Jurisprudencija, 2006, nr. 12 (90), p. 7–14. taip pat žr., pvz.: kūris e. konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės tei-sės paradigma. Teisės problemos, 2003, nr. 3, p. 8–32; kūris e. konstitucinė justicija Lietuvoje: pir-masis dešimtmetis. Justitia, 2003, nr. 3–4, p. 2–12; kūris e. konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis. Konstitucinis teisingumas ir teisės viešpatavimas. tarptautinės konferencijos, skirtos Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įsteigimo 10-mečiui, medžiaga, vilnius, 2003 m. rugsėjo 4 d. vilnius: Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2004, p. 22–46; kūris e. konstitucija, konstitu-cinė doktrina ir konstitucinio teismo diskrecija. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. bal-tijos ir skandinavijos šalių konferencijos medžiaga, vilnius, 2002 m. kovo 15–16 d. vilnius: Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2002, p. 9–40; kūris e. konstitucinių principų plėtojimas konsti-tucinėje jurisprudencijoje. Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje = Rozwój zasad konstytucyjnych w prawoznawstwie konstytucyjnym. Lietuvos Respublikos konstitucinio teis-mo ir Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo konferencijos medžiaga, neringa, 2001 m. bir-želio 11–12 d. vilnius: Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2002, p. 43–44.

konstitucinės teisės paradigmos transformavimasis Lietuvoje ypač plačiai nagrinėtas ir e. jarašiū-no, e. Šileikio darbuose. Žr., pvz.: jarašiūnas e. jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, nr. 12 (90), p. 24–33; jarašiūnas e. konstitucijos stabilumas: kelios mintys apie konstitucijos pataisas. Konstituciniai valdžių sandaros principai. vilnius: valstybės žinios, 2008, p. 58–80, ypač p. 59; jarašiū-nas e. konstitucija, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas ir teisės konstitucionalizacija. Kons-titucingumas ir pilietinė visuomenė. vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003, p. 132–150; jarašiūnas e. Lietuvos Respublikos konstitucija ir europos integracija. Konstitucija, nacionalinė teisė ir Europos teisė = Konstytucja, prawo krajowe a prawo europejskie. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo ir Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo aštuntosios konferencijos medžiaga, Druskininkai, 2003 m. birželio 24–27 d. vilnius: Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2004, p. 6–36; jarašiū-nas e. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. vilnius: teisinės informacijos centras, 2003, p. 17–46; Šileikis e. Alternatyvi konstitucinė teisė. vilnius: teisinės informacijos cent-ras, 2003, p. 35–59, 73–78, 93–110; kt.

3 konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2003, nr. 53-2361. Šiame nu-tarime įtvirtintas konstitucinio teismo aktų, kaip teisės šaltinių, statusas. jame atsispindi ir gyvosios konstitucijos idėja: konstitucinis teismas toliau plėtojo savo ankstesniuose aktuose pateiktą konstitu-cijos nuostatų sampratą, išaiškindamas, kad konstitucija yra tai, ką konstatuoja Konstitucinis Teismas, Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. tai reiškia, kad siaurą konstitu-cijos traktavimą tik kaip jos tekstą pakeitė platusis požiūris, t. y. požiūris, kad oficialioji konstitucinė doktrina kartu su konstituciniu dokumentu sudaro dinamišką, nuolat atsinaujinančią gyvąją konstitu-ciją, kitaip tariant, tai, kad formuluojama oficialioji konstitucinė doktrina yra svarbi sudedamoji pa-čios konstitucijos dalis. taigi buvo įtvirtinta jurisprudencinės konstitucijos koncepcija, ne tik rodžiusi naują teisinio gyvenimo brandos lygį, bet ir iškėlusi naujus uždavinius visiems teisę taikantiems su-bjektams. bene svariausia, lėmusia teisinės sąmonės virsmą, tapo ankstyviausioji konstitucinio teismo šios srities jurisprudencija. Žr., pvz., konstitucinio teismo 2003 m. spalio 29 d. (Valstybės žinios, 2003, nr. 103-4611), 2004 m. gegužės 13 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 81-2903), 2004 m. liepos 1 d. (Valsty-bės žinios, 2004, nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 181-6708, atitaisy-

◆ Konstitucijos įtaKa teismų praKtiKos formavimui 173

konstitucinio dokumento tekstą, bet ir konstitucinę jurisprudenciją. Įsitvirtino po-žiūris, kad oficialioji konstitucinė doktrina kartu su konstituciniu dokumentu sudaro dinamišką, nuolat atsinaujinančią „gyvąją konstituciją“. oficialioji konstitucinė dokt-rina tapo svarbia sudedamąja pačios konstitucijos dalimi. atitinkamai papildžius teismų įstatymą (33 straipsnį)4, oficialioji konstitucinė doktrina tapo ir įstatymo ly-gmeniu įteisintu teisės šaltiniu, kurio teismai, nagrinėdami bylas, privalo paisyti.

antai aukščiausiojo teismo praktika gana nuosekliai patvirtina požiūrį, kad konstitucijos tekstą reikia vertinti tik kaip „išeities tašką atskleidžiant tikrąją kons-titucinio reguliavimo prasmę ir turinį, kad tikrasis „svorio centras“ suprantant konstituciją kaip norminę tikrovę iš konstitucijos – pagrindinio akto perkeliamas į konstitucinę jurisprudenciją“5. būtent konstitucinėje doktrinoje yra suformuluoti konstituciniai teisės šakų pagrindai, o tai reiškia, kad būtent doktrina sudaro prielai-das atskirose teisės šakose įsitvirtinti konstitucinėms dimensijoms.

Dar vienas pastebėtas dalykas – kitas dėsningumas: netolygus atskirų sričių konstitucinės doktrinos plėtojimas nuosekliai lemia ir netolygų konstitucinės di-mensijos taikymą teismų praktikoje. akivaizdu, kad teismų baigiamuosiuose aktuo-se dažniausiai orientuojamasi būtent į tą konstitucingumo aspektą, kurį oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje jau yra atskleidęs konstitucinis teismas.

Doktrina tapo pozityviu teisinio reguliavimo instrumentu, orientuojančiu tei-sinę praktiką, universaliu praktikų įrankiu, plačia teismų argumentacijos baze. nors gerai atsimename nesenus laikus, kai nemažai tų pačių praktikų abejojo, ar konstitu-cinė jurisprudencija Lietuvoje turi ateitį ir bus pripažinta.

tik trumpai priminsiu, kaip įvairiais laikotarpiais į konstitucinėje praktikoje sukurtus konkrečius kurios nors teisės šakos pagrindus reagavo tos šakos atstovai. pasaulyje žinoma įvairi patirtis6. kai kada konstitucinėje jurisprudencijoje sufor-

mas 2004, nr. 186) nutarimus, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą (Valstybės žinios, 2005, nr. 113-4132), 2006 m. kovo 28 d. nutarimą (Valstybės žinios, 2006, nr. 36-1292), 2006 m. gegužės 9 d. (Valstybės žinios, 2006, nr. 51-1894), 2006 m. birželio 6 d. (Valstybės žinios, 2006, nr. 65-2400), 2006 m. rugpjūčio 8 d. (Valstybės žinios, 2006, nr. 88-3475, atitaisymas 2006, nr. 137) sprendimus, 2007 m. spalio 22 d. (Vals-tybės žinios, 2007, nr. 110-4511), 2007 m. spalio 24 d. (Valstybės žinios, 2007, nr. 111-4549) nutarimus, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą (Valstybės žinios, 2007, nr. 118-4830), 2008 m. vasario 20 d. (Valsty-bės žinios, 2008, nr. 23-85220), 2011 m. sausio 6 d. (Valstybės žinios, 2011, nr. 3-93), 2011 m. gruodžio 22 d. (Valstybės žinios, 2011, nr. 160-7591) nutarimus ir kt.

4 Valstybės žinios, 2002, nr. 17-649.5 jarašiūnas e. jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, nr. 12 (90), p. 24.6 Žr., pvz., safjan m. konstitucinis tribunolas: svarbiausios problemos ir jurisdikcija naujų konstitucijos

nuostatų kontekste. Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis = Constitutional Justice: the Present and the Future. tarptautinės konferencijos, skirtos Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įkūrimo penke-rių metų sukakčiai, medžiaga, vilnius, 1998 m. balandžio 23–24 d. vilnius: Lietuvos Respub likos kons-titucinis teismas, 1998, p. 75. Lenkijos Respublikos konstitucinio tribunolo pirmininkas m. safjanas 1998 m. yra pasakęs, kad „ne taip tolimoje praeityje tiesioginė nuoroda į konstituciją peržiūrint bylą buvo laikoma ikonoklastika, nesiderinančia su tinkamais norminių teisės aktų aiškinimo ir taikymo me-todais“. sweet a. s. governing with judges. Constitutional Politics in Europe. new York: oxford univer-sity press, 2000, p. 121–123 (apie italijos aukščiausiojo teismo ir konstitucinio teismo konfrontaciją). taip pat žr. L. garlickio lyginamąją studiją, kurioje aptariamos vokietijos, italijos ir Lenkijos atitinka-mais laikotarpiais susiklosčiusios konstitucinės tikrovės (teisės konstitucionalizavimo raidos) situacijos


muluoti konkrečios teisės šakos pagrindai buvo tiesiog ignoruojami arba vertinami priešiškai (vadovautasi vadinamąja legicentrine teisės samprata patį šakinių pradų formulavimą suvokiant kaip konstitucininkų įsibrovimą į ne savo, svetimą, sritį). Lietuvoje toks požiūris jau atgyvenęs, jeigu apskritai kada nors yra buvęs. antro-ji reakcija – konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluoti ordinarinės teisės kons-tituciniai pagrindai pripažįstami, tačiau faktiškai jiems jokios didesnės reikšmės neteikiama, o suabsoliutinamas įstatymo tekstas – atsakymų į kilusias problemas ieškoma ir randama būtent jame. Daugiau tokių pavyzdžių galima rasti ankstyvojo-je praktikoje, nors jų yra ir dabar. trečioji reakcija – dabar diegiama ir puoselėjama siekiant jos dominavimo – konstitucinėje doktrinoje atskleistų konstitucinių pradų įsisąmoninimas ir gebėjimas jais nuosekliai, taip, kaip reikalaujama dėl hierarchinio teisės sistemos sutvarkymo, vadovautis. tai – konstituciocentrinis teisės sistemos modelis, kuriame aiškiai skiriamas aukščiausiasis konstitucinis ir ordinarusis regu-liavimas, pagrįstas konstituciniais imperatyvais7. toliau plačiau aptariamas šio mo-delio pritaikymas Lietuvos teismuose.

Konstituciocentrinių idėjų plėtra teismų praktikoje. viena iš globalios kons-titucionalizacijos8 apraiškų – konstituciocentrizmas. pagal konstitucinėje doktrinoje įtvirtintą konstituciocentrinę teisės sistemos sampratą, visas teisinis gyvenimas turi vykti tik laikantis konstitucijos, aukščiausios galios ir tiesiogiai taikomo akto, impe-ratyvų, kad konstitucijos standartų viršenybės turi būti paisoma visose teisės šakose9.

taigi pradedant nagrinėti kiekvieną bylą pirmiausia turėtų būti atlikta atitinka-mų klausimų konstitucinė analizė – būtinu atributu turi tapti (ir tai yra mūsų sie-

(garlicki L. constitutional courts versus supreme courts. International Journal of Constitutional Law. oxford university press and new York university school of Law. 2007, vol. 5, no. 1, p. 44–68. prieiga per internetą: <icon.oxfordjournals.org/>; turano L. spain: Qius Custodiet Ipsos Custodes? The struggle for jurisdiction between the Tribunal Constitucional and the Tribunal Supremo. Ibid., 2006, vol. 4, no. 1, p. 151–162; mesonis g. Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrindai. vilnius: Registrų centras, 2010, p. 238 (pateikiama nuoroda į šaltinį, kuriame analizuojama kontroversiška visuomenės ir teismų reakcija į Čekijos Respublikos konstitucinio teismo sprendimus).

7 pacituosiu kelis konstitucininkus: „konstitucija yra „skėtis“, kuris uždengia viską – visą ordinarinę teisę, ir sukurtąją, ir tą, kuri turi būti sukurta, tačiau dėl kokių nors priežasčių nėra sukurta. taigi konstitucinė teisė neturi kokio nors specifinio teisinio reguliavimo dalyko, kuris ją skirtų nuo kitų teisės sričių (šakų): visi santykiai, kurie yra arba gali būti reguliuojami ordinarinės teisės nuostatomis, kartu yra ir konstitucinės teisės reguliavimo dalyko „elementas“. nuo ordinarinės teisės ji skiriasi ne pagal reguliavimo dalyką, o pagal galią“ (kūris e. konstitucija kaip teisė be spragų. Jurisprudencija, 2006, nr. 12 (90), p. 11); „konstitucija yra ne tiek sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis <...>, kiek tokios sistemos norminė principinė ašis“ (Šileikis e. Alternatyvi konstitucinė teisė, p. 55). taigi vienas svarbiausių konstitucijos bruožų yra tai, kad ji integruoja visą teisės sistemą – svarbiausius teisės ir jos kūrimo principus, įvairių teisės šakų pamatines normas.

8 plačiau žr., pvz., mesonis g. Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrindai, 6 skyrius, p. 205–244.9 plačiau žr., pvz., jarašiūnas e. konstitucinio teismo jurisprudencijos įtaka teisės šakoms. Studia i

materiały. t. Xvii: VII Konferencja Trybunału Konstytucyjnego Rzeczypospolitej Poskiej i Sądu Konstytucyjnego Republiki Litewskiej. Sieniawa, 26–29 czerwca 2002 r. = Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo VII konferencija. Sieniava, 2002 m. birželio 26–29 d. Warszawa: biuro trybunału konstytucyjnego, 1997, p. 147–162.


kiamybė) konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotų kiekvienos teisės šakos konstitucinių pradų ir pagrindų analizė. tegul tai – vis dar idealistinis požiūris, ta-čiau teismų, ypač aukštesniųjų grandžių, praktikoje jo vis dažniau laikomasi.

pastebime, kaip nuosekliai evoliucionuoja ir mūsų požiūris į atskirų teisės šakų plėtrą, – nyksta fobijos dėl to, kad teisės šakos gali prarasti savo originalumą. moko-mės – ir, atrodo, mums tai pavyksta – surasti pusiausvyrą išlaikančią takoskyrą tarp konstitucinių ir šakinių normų10. jau galime kalbėti apie būdingą Lietuvos teisės sis-temos raidos bruožą – akivaizdų kiekvienos teisės šakos konstitucinių pradų vaid-mens didėjimą.

mums pavyko suderinti konstitucinės jurisprudencijos ir kitų jurisprudencinių sistemų, pvz., kasacinės jurisprudencijos, santykius, kurie kadaise nebuvo dalykiš-kai tolerantiški ir pakankamai veiksmingi11. Yra pagrindas teigti, kad mums pavyko pasiekti vadinamąjį tarpfunkcinės partnerystės, besisiejančios kompetencijos insti-tucijų lojalumo standartą. Šis standartas pirmiausia reiškia konstitucinio lygmens institucijų jurisprudencijų derinimą ar darną vengiant šių jurisprudencijų suprieši-nimo. beje, ši realija atspindi naują teisinio gyvenimo brandos lygį.

Teismų pareiga išmanyti konstitucinę doktriną. Ką tai reikštų ir ar šiandien tai yra reali siekiamybė? Ar pakanka žinoti, ką pasakė Konstitucinis Teismas, ar dar būtina išmanyti, kaip jis tai padarė, kokiais interpretaciniais ar reinterpreta-ciniais principais vadovavosi darydamas savo išvadą?

taigi „išmanyti“ pirmiausia reiškia žinoti konstitucinės jurisprudencijos para-metrus – ir kiekybinius, ir kokybinius – ir juos suvokti. kokybiniai standartai: dokt-

10 jau nekyla debatų ir nėra abejojančiųjų, kad konstitucija, oficialioji konstitucinė doktrina nepakeičia šakinių teisės normų: nei civilinės, nei baudžiamosios, nei darbo, nei finansų, nei civilinio ar baudžiamojo proceso normų. pasak e. Šileikio, „svarbu įžvelgti ne tik konstitucionalizuotą administracinę ar civilinę teisę, bet ir administracinę ar civilinę teisę kaip „konkretizuotą konstituciją“ (žr. Šileikis e. Alternatyvi konstitucinė teisė, p. 77, 96). toks požiūris, be kita ko, autoriui leido kalbėti apie tam tikrą konstitucinės jurisprudencijos ir kitų jurisprudencinių teiginių bei koncepcijų sistemų, tarp jų ir kasacinės jurisprudencijos, santykį – tarpfunkcinę partnerystę, „susišaukiančios“, t. y. besisiejančios, kompetencijos institucijų lojalumą.

11 Žr., pvz., Šileikis e. aukščiausiasis teismas prieš konstitucinį teismą? Justitia, 2006, nr. 1, p. 13–31. autorius, analizuodamas vadinamosios pakso bylos peripetijas, itin kritiškai vertina aukščiausio-jo teismo poziciją, kai šis nė nebandė ieškoti sąsajų su konstitucine jurisprudencija. antai e. Šileikis teigia, kad aukščiausiasis teismas „ėmėsi aiškinti konstituciją, savaip atskleisdamas <...> kons-titucinio teismo teisinės padėties klausimus“; „teismas, tarsi apsitverdamas išimtinai bpk (pvz., 20 str., 301 str.) nuostatų formuluotėmis ir jam tinkamu siauruoju (izoliuotu, formaliu) konstitu-cijos (109 str., 111 str.) aiškinimu, pernelyg kategoriškai (be menkiausios išlygos) <...> teigė, „kad negalima net iš dalies (nors truputį) remtis <...> konstitucinio teismo pagal analogiškus principus (iš esmės klasikiniame teismo procese) rengta ir pateikta išvada“. „Šiuo atveju aukščiausiasis teismas neatsižvelgė į konstitucinį „tarpfunkcinės partnerystės“ principą (t. y. konstitucinio lygmens institu-cijų – susišaukiančios kompetencijos – lojalumo principą) teisminės valdžios kontekste. teismas būtų pasielgęs solidžiau ir įžvalgiau išaiškindamas, kad konstitucinio teismo atlikto tyrimo ir konstatavi-mo (tuo labiau vertinimo ir kvalifikavimo) rezultatas pagal konstituciją (109, 111 str. 1 d.) jo nesaisto, bet jis privalo atitinkamai į jį atsižvelgti, nepaneigti iš esmės ir neleisti kilti abejonių dėl jo pagrįstumo (konstitucijos 5, 107 str. 1 d.). jei viso to teismas nenorėjo pripažinti (ištarti vartodamas konstituci-jos nuostatų formuluotes ir jas aiškinančio konstitucinio teismo frazes), jis teisminės valdžios darnos labui galėjo bent jau savais žodžiais pakeisti kai kurias kategoriškas frazes.“


rinoje suformuluota pačios konstitucijos ir jos interpretacijos samprata, išaiškinta konstitucinės justicijos institucijos misija, konstitucijos nuostatų virtimas aiškių ir sukonkretintų tikrinimo taisyklių tinklu; suformuluota jurisprudencijos tęstinumo koncepcija – ne kartą oficialiai išaiškintų normų ir principų taikymas, tolesnės konsti-tucinės interpretacijos susaistymas suformuluotais interpretavimo pagrindais; išryš-kinta konstitucinių vertybių sistema parodant konstitucinės jurisprudencijos kokybę ir kartu tampanti orientyrais-standartais kitiems konstituciją aiškinantiems subjek-tams12. visi šie kokybiniai standartai įprasmina kitus konstitucijos aiškinimo savitu-mus, kuriuos lemia ypatinga jos vieta, reikšmė ir vaidmuo: tam tikrą interpretavimo teorijos pasirinkimą (pažintinė arba formalistinė, skeptiškoji arba realistinė, mišrio-ji arba dviejų pirmųjų tarpinė); konstitucijos interpretavimo laisvės ribas, jų apibrė-žimą (kas yra konstitucijos interpretavimas – mechaninė loginių operacijų seka ar kūrybinis procesas); konstitucijos interpretavimo metodų pasirinkimą (aiškindamas tiek konstituciją, tiek įstatymo normas konstitucinis teismas iš esmės laikosi tos pa-čios aiškinimo metodų taikymo doktrinos, kaip ir bendrieji teismai); požiūrį į kons-tituciją kaip į didžiausio norminio krūvio teisės aktą (šis konstitucijos pobūdis lemia

12 Žr., pvz., pirmuosius (reikšmingiausius) šioje srityje konstitucinio teismo aktus: 2004 m. gegužės 24 d. nutarimą (Valstybės žinios, 2004, nr. 85-3094) ir kt. (apibendrinta 10 metų plėtota konstitu-cijos samprata); 2003 m. gegužės 30 d. (Valstybės žinios, 2003, nr. 53-2361), 2003 m. spalio 29 d. (Valstybės žinios, 2003, nr. 103-4611), 2004 m. gegužės 13 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 81-2903), 2004 m. liepos 1 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 181-6708, atitaisymas 2004, nr. 186) nutarimus, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą (Vals-tybės žinios, 2005, nr. 113-4132), 2006 m. kovo 28 d. nutarimą (Valstybės žinios, 2006, nr. 36-1292) ir kt. (atskleistas konstitucinio teismo interpretacinės misijos suvokimas); 1998 m. rugsėjo 24 d. (Valstybės žinios, 1998, nr. 85-2382), 2002 m. vasario 23 d. (Valstybės žinios, 2002, nr. 43-1636), 2002 m. lapkričio 25 d. (Valstybės žinios, 2002, nr. 113-5057), 2003 m. gruodžio 3 d. (Valstybės ži-nios, 2003, nr. 115-5221), 2004 m. balandžio 15 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 56-1948), 2004 m. gegužės 25 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 85-3094) nutarimus ir kt. (atskleisti konstitucijos aiš-kinimo principai, suformuota jos aiškinimo doktrina); 2004 m. gegužės 25 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 85-3094), 2004 m. gruodžio 13 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 181-6708, atitaisymas 2004, nr. 186), 2006 m. kovo 28 d. (Valstybės žinios, 2006, nr. 36-1292) nutarimus ir kt. (išaiškinti oficia-liosios konstitucinės doktrinos formavimo principai, evoliucija pabrėžiant, kad formavimas – tai ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas, nuoseklus, nenutraukiamas ir niekuomet nebūnantis visiš-kai baigtas procesas, apimantis ir reinterpretacijos galimybę, nes pati konstitucijos, kaip aukščiau-sios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja lemia tai, kad konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų, t. y. aiškinant konstitucijos normas ir principus, tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtintus jos tekste ir sudarančius darnią sistemą, visada bus galimybė atskleisti iki tol nebuvusius atskleistus konstitucinio reguliavimo aspektus); 2004 m. liepos 1 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. (Valstybės žinios, 2004, nr. 181-6708, atitaisymas 2004, nr. 186), 2006 m. kovo 14 d. (Valstybės žinios, 2006, nr. 30-1050), 2006 m. kovo 28 d. (Valstybės ži-nios, 2006, nr. 36-1292) nutarimai ir kt. (atskleista oficialiosios konstitucinės doktrinos esmė – ne tik įvairių konstitucinių nuostatų, ypač – konstitucinių principų („konstitucinės norminės sistemos karkaso“) turinys, bet ir jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio tei-sinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė). taip pat žr. konstitucinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. (Valstybės žinios, 2010, nr. 46-2219), 2010 m. gegužės 3 d. (Valstybės žinios, 2010, nr. 52-2568) sprendimus ir kt. konstitucinės doktrinos raida iki 2010 m. nuosekliai atskleista leidinyje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: 1993–2009. vilnius: Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2010.


jos aiškinimo daugiapakopiškumą, interpretavimų grandines, jų tinklo persipyni-mą); nuolatinį konstitucinio teismo interpretacijos papildymą, tęsinį13.

tai mažų mažiausiai reiškia, jog bendrieji teismai privalo ne tik žinoti konstituci-nės doktrinos postulatus, patvirtinančius, kad konstitucijos tos pačios normos ir prin-cipai yra ne kartą aiškinti, atskleisti patys įvairiausi konstitucinio reguliavimo niuansai aptariant daugumą konstitucijos nuostatų14, bet, svarbiausia, išmanyti jų formavimo, plėtojimo, kaitos (reinterpretavimo) kanonus, o tai iš esmės reiškia būtinybę išmanyti konstitucijos aiškinimo specifiką. giluminis (turiningasis) doktrinos išmanymas, api-mantis tiek minėtąjį aspektą, tiek požiūrį į doktrinos reikšmę, yra sudėtingas procesas, kuriam būtina, kaip jau ne kartą sakyta, teisinio mąstymo pertvarka.

kokia yra šių dienų realybė? tai, kad konstitucinė dimensija vis dažniau atsi-randa teismų praktikoje, reiškia, jog teismai geriau perpranta ir išmano konstituciją, labiau įsisąmonina konstitucinių principų ir normų reikšmę. neseniai galėjome ma-tyti, kad vyrauja domėjimasis tik siauru dalykiniu įstatymų nustatytu reguliavimu, jį konkretinančiais žemesnės galios aktais neįžvelgiant aukščiausiųjų hierarchinių tei-sės sistemos sąsajų, nesuvokiant jos kaip vieno darinio, nesiaiškinant tikrojo verty-bių santykio ar tik formaliai paminint atskirus konstitucijos principus (tai nekeitė esmės), o pastarųjų metų praktika aiškiai rodo vis ryškėjančią tendenciją žvelgti pla-čiau (bent jau aukštesnių grandžių teismų praktikoje): tegul tai nebus palaikyta ne-kuklumu, bet noriu pasidžiaugti, kad aukščiausiojo teismo, pvz., pastarųjų ketverių metų, jurisprudencijoje aiškiai išsiskiria tendencija aiškinti plačiame teisės sistemos, kurios viršūnėje yra konstitucija, kontekste. taigi galima teigti, kad vis labiau atsisa-koma riboto, izoliuoto požiūrio, kad konstituciniai aspektai tampa norma, neatsieja-ma kasacinių problemų analizės dalimi. o dėl to esame sulaukę viešos kritikos, kai, pavyzdžiui, kadaise laikėmės išimtinai šakinio akto (bpk) nuostatų formuluočių ir jam tinkamo (siaurojo, izoliuoto) konstitucijos aiškinimo15.

13 plačiau žr.: jarašiūnas e. jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, nr. 12 (90), p. 24–33; me-sonis g. Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrindai, ypač 3–5 skyrius, p. 91–205, kuriuose, be kitų svarbių aspektų, nuosekliai analizuojama konstitucijos aiškinimo metodų tipologija, šio aiškinimo diskrecijos ir teisinių argumentų ribos, moralės ir teisės santykis, konstitucinis paprotys ir kt.; jankaus-kas k. konstitucijos aiškinimas ir teisminė teisėkūra kaip konstitucinių vertybių įgyvendinimo prielai-da. Parlamentas ir valstybinės valdžios institucijų sąranga. vilnius: mykolo Romerio universitetas, 2008, p. 193–244 (analizuojami teisėkūros ir teisės aiškinimo pagrindai, teismo diskrecija ir vertybių pasirin-kimo laisvė, teisės aiškinimo rezultatų adekvatumas, skiriami teisminės teisėkūros ypatumai ir kt.).

14 tai, kad dauguma konstitucijos nuostatų jau yra išaiškintos, nurodo kai kurie autoriai, pvz., e. jara-šiūnas (jarašiūnas e. jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, nr. 12 (90), p. 32).

15 Šileikis e. aukščiausiasis teismas prieš konstitucinį teismą? galvosūkis dėl juridinio fakto. Justitia, 2006, nr. 1 (59), p. 19–20. analizuodamas konstitucinio teismo ir aukščiausiojo teismo jurispruden-cijos neadekvatumą ir vertindamas tai konceptualiu teoriniu požiūriu, be visapusiškų kritinių pastabų abiem teismams, e. Šileikis pažėrė ir kritikos aukščiausiajam teismui dėl požiūrio į bk, bpk ir kons-titucijos santykį. be kita ko, jis pabrėžė, kad „<...> tikslinga pažvelgti baudžiamojo kodekso, baudžia-mojo proceso kodekso ir konstitucijos santykio požiūriu. aukščiausiasis teismas izoliuotu vienpusiu požiūriu pasirinko trapų argumentą (pradžios poziciją), kad minėti pirmosios instancijos teismo nuo-sprendžio motyvai dėl nesirėmimo konstitucinio teismo išvada „atitinka bpk reikalavimus“. Šiuo atve-ju aukščiausiasis teismas po nurodytų žodžių neturėjo dėti taško, t. y. <...> galėjo bandyti pašalinti


tiesa, reikia pripažinti, kad ir šiandien įvairiose nutartyse konstitucinė dimensija išreikšta nevienodai (ir dėl to nereikėtų stebėtis, nes tai pirmiausia priklauso nuo teisėjo teisinio mąstymo platumo). galima rasti ir mechaniško požiūrio, mechaniško konsti-tucinių klausimų įterpimo pavyzdžių. Šiaip ar taip, būtų tikslu kalbėti apie vis ryškėjan-čias konstitucionalizacijos tendencijas, nors jų plitimo tempas mūsų ir netenkina.

grįžkime prie pastarųjų ketverių metų aukščiausiojo teismo praktikos. ji rodo, kad kasacinėse bylose analizuoti įvairiausi konstituciniai aspektai, pvz.: teisinės vals-tybės principas; konstitucinės valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principas; teisė kreiptis į teismą; teisingumo vykdymas; teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas; teismo proceso viešumas (neviešumas); teisė į tinkamą procesą; lygiatei-siškumo principas; teisė būti išklausytam; teisėtų lūkesčių principas; teisinio aišku-mo reikalavimas; teisė į gyvybę; teisė į atvaizdą; žmogaus laisvė; pilietybė; veiklos laivės principas; laisvė rinkis darbą ar verslą; susirinkimų laisvės principas; saviraiš-kos laisvė; laisvė reikšti mintis ir įsitikinimus; teisė streikuoti; teisė laisvai vienytis į bend rijas, politines partijas ir asociacijas; narystės bendrijoje savanoriškumo prin-cipo turinys; asociacijų laisvės esmė; ūkinės veiklos laisvė; sutarčių laisvė; sąžinin-gos konkurencijos laisvė; informacijos laisvė; viešojo intereso samprata, gynimas; socia linio intereso pusiausvyra; socialinis solidarumas; socialinės garantijos; socia-linis draudimas; darbo užmokestis; profesinės sąjungos; antstoliai; pareiga valstybei priklausantį turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo taip, kad būtų tenkinami ne tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, bet ir kad šis tur-tas tarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei; disponavimo valstybės turtu būdų ir sąlygų nustatymas; valstybės pareiga žemės nuosavybės teisi-nius santykius reguliuoti taip, kad būtų suderinti visų tų santykių subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija – naudoti ją pagal paskirtį; vertingos vie-tovės; vartotojų teisių apsauga; universiteto autonomija; bendrijų teisė; daugiabučių namų savininkų bendrojo naudojimo objektai; teisė reikalauti visiškai atlyginti pada-rytą žalą bendrais pagrindais; žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, parei-gūnų veiksmais, atlyginimas; neturtinės žalos esmė ir pareiga ją nustatyti; turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas; nuosavybės teisė; nuosavybės teisės atkūrimas, restitu-cija, nuosavybės teisės ribojimas (servitutas, vindikacija); bendroji nuosavybė; garbė ir orumas; pripažinimas neveiksniu; šeimos samprata; vaiko teisės; vaikų išlaikymas; pilnamečių išlaikymas; santuokos registravimas; paveldėjimas; civilinė atsakomy-bė; transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimas; teisėjų kaltės klausimas, nekaltumo prezumpcija, veikos pripažinimas nusikaltimu; baudžiamosios teisės (baudžiamosios atsakomybės) traktavimas kaip griežčiausios priemonės (lot. ultima ratio) – šiomis nuostatomis remtasi siekiant atriboti baudžiamąją ir kitų rū-šių teisinę atsakomybę (civilinę, administracinę, drausminę); nusikalstamas mode-

akivaizdžias abejones, ar tokie motyvai atitinka konstitucijos reikalavimus. toks trūkumas vertas kriti-kos, nes jis akivaizdžiai disonuoja konstitucijos tiesioginio taikymo bei konstitucinio teismo sprendi-mų galutinumo ir neginčijamumo principui. be to, pateikta siaura, formali argumentacija <...>“.


lis; provokavimas daryti nusikalstamą veiką, provokacijos sąvoka; operatyvinė veikla; poveikio priemonių proporcingumas; švelnesnės bausmės skyrimas; turto konfiska-vimas (konfiskacijos paskirtis, konfiskacija administracinės teisės pažeidimų bylose); savavaldžiavimas; juridinio asmens atsakomybė; kai kurie privataus kaltinimo bylų proceso probleminiai klausimai; baudžiamosios atsakomybės už melagingų paro-dymų davimą probleminiai klausimai, susiję su konstitucine nuostata, draudžiančia versti duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius ar artimus giminaičius; iki-teisminio tyrimo pradėjimo teisėtumas; neteisėtas vertimasis ūkine veikla; principas non bis in idem; teisės aktų hierarchija; teisės normų galiojimas laiko požiūriu; kons-titucinio teismo kompetencija; teisė kreiptis į konstitucinį teismą; teisės aiškinimas; instancinė teismų sistema (instancinis teismų nepavaldumas, principas tantum devo-lutum quantum appellatum); kasacinės praktikos privalomumas; teismo preceden-tas (precedentai ir apžvalgos, precedentai ir senatas, teismų praktikos nevienodumas, precedentų konkurencija ir kt.); teisės spraga; reikalavimai teismo baigiamiesiems aktams; sprendimo turinys, struktūra, vykdymas; sprendimas už akių ir kt.16

16 Žr., pvz., šias per pastaruosius ketverius metus priimtas aukščiausiojo teismo kasacines nutartis: teisinės valstybės principas (c. b. nr. 2k-409/2011, 3k-7-349/2011); konstitucinis valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principas (c. b. nr. 3k-3-35/2010); teisė kreiptis į teismą (c. b. nr. 3k-3-46/2010, 3k-3-149/2010, 3k-3-87/2010, 3k-3-26/2010, 3k-7-470/2009, 3k-7-404/2011, 3k-3-199/2011, 3k-3-317/2012, 3k-3-40/2012); teisingumo principas (b. b. nr. 2k-356/2012, 2k-28/2012); teisingumo vykdymas (c. b. nr. 3k-3-278/2010, 3k-3-155/2011, 3k-3-39/2011, 3k-3-392/2012); teismo nepriklausomumas ir nešališkumas (c. b. nr. 2k-647/2011, 3k-3-495/2011, 3k-3-268/2010, 3k-3-234/2012, b. b. nr. 2k-152, 2k-143); teismo proceso viešumas (neviešumas) (b. b. nr. 2k-122/2010); teisė į tinkamą procesą (b. b. nr. 2k-254/2011); lygiateisiškumo principas (c. b. nr. 3k-3-290/2012); teisė būti išklausytam (b. b. nr. 2k-36/2012); teisėtų lūkesčių principas (c. b. nr. 3k-3-560/2011, 3k-3-230/2012); teisinio aiškumo reikalavimas (b. b. nr. 2k-271/2012); teisė į gyvybę (b. b. nr. 2k-99/2012); teisė į atvaizdą (c. b. nr. 3k-3-22/2012); žmogaus laisvė (b. b. nr. 2k-357/2012); pilietybė (c. b. nr. 3k-3-298/2011); veiklos laivės principas, laisvė rinkis darbą ar verslą (c. b. nr. 3k-3-19/2011, 3k-3-3/2012); susirinkimų laisvės principas (c. b. nr. 3k-3-144/2011); saviraiškos laisvė (b. b. nr. 2a-3/2012); laisvė reikšti mintis ir įsitikinimus (c. b. nr. 3k-3-222/2012); teisė streikuoti (c. b. nr. 3k-3-81/2012); teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas, narystės bendrijoje savanoriškumo principo turinys (c. b. nr. 3k-3-274/2010, 3k-7-470/2009, 3k-3-376/2009, 3k-7-201/2011); asociacijų laisvės esmė (c. b. nr. 3k-3-287/2011, 3k-3-212/2011)); ūkinės veiklos laisvė (c. b. nr. 3k-3-207/2010); sutarčių laisvė (c. b. nr. 3k-7-262/2010, 3k-3-81/2011, 3k-3-90/2012); sąžiningos konkurencijos laisvė, informacijos laisvė (c. b. nr. 3k-3-193/2009, 3k-3-326/2012); viešojo intereso samprata, gynimas (c. b. nr. 3k-3-363/2010, 3k-3-27/2009, 3k-3-306/2010, 3k-3-206/2010, 3k-3-41/2011, 3k-3-38/2011, 3k-3-359/2012); socialinio intereso pusiausvyra, socialinis solidarumas (c. b. nr. 3k-3-489/2011, 3k-3-194/2012); socialinės garantijos (c. b. nr. 3k-3-550/2011); socialinis draudimas (b. b. nr. 2k-377/2012); darbo užmokestis (c. b. nr. 3k-3-411/2011); profesinės sąjungos (c. b. nr. 3k-3-13/2011, 3k-3-248/2012); antstoliai (c. b. nr. 3k-3-41/2012); pareiga valstybei priklausantį turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo taip, kad būtų tenkinami ne tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, bet ir kad šis turtas tarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (c. b. nr. 3k-3-518/2011 (valstybinės reikšmės miškai), 3k-3-299/2012); disponavimo valstybės turtu būdų ir sąlygų nustatymas (c. b. nr. 3k-3-53/2012); valstybės pareiga žemės nuosavybės teisinius santykius reguliuoti taip, kad būtų suderinti visų tų santykių subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija – naudoti ją pagal paskirtį (c. b. nr. 3k-3-231/2012, 3k-3-57/2012, 3k-3-20/2012); vertingos vietovės (c. b. nr. 3k-3-344/2011); vartotojų teisių apsauga (c. b. nr. 3k-7-297/2012); universiteto autonomija (c. b. nr. 3k-3-342/2011); bendrijų teisė (c. b. nr. 3k-3-274/2010); daugiabučių namų savininkų bendrojo naudojimo objektai (c. b. nr. 3k-3-475/2011); teisė reikalauti visiškai atlyginti padarytą žalą bendrais pagrindais


apibendrindamas padaryčiau išvadą, kad nemažai dėmesio reikia skirti vien nuo-latiniam doktrinos sekimui, jos gilinimui, plėtimui, reinterpretavimui, kai ji koreguoja-ma. kur kas sudėtingesnis dalykas – konstitucijos aiškinimo specifika, kuri nesutampa

(c. b. nr. 3k-3-428/2009, 3k-3-89/2010, 3k-3-114/2011, 3k-7-70/2011, b. b. nr. 2k-194/2012); žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimas (c. b. nr. 3k-3-534/2009, 3k-3-75/2010, 3k-3-428/2009); neturtinės žalos esmė ir pareiga ją nustatyti (c. b. nr. 3k-3-171/2011); turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas (b. b. nr. 2k-7-85/2011, c. b. nr. 3k-3-279/2012, 3k-3-215/2012); nuosavybės teisė (c. b. nr. 3k-3-296/2010, 3k-3-332/2010, 3k-3-233/2010, 3k-3-2/2009, 3k-3-389/2012, 3k-3-4/2012); nuosavybės teisės atkūrimas (c. b. nr. 3k-3-35/2010, 3k-3-47/2010, 3k-3-167/2009, 3k-3-111/2009, 3k-3-212/2009, 3k-3-48/2010, 3k-3-566/2009, 3k-3-395/2012, 3k-7-165/2012, 3k-3-80/2012); restitucija (c. b. nr. 3k-3-452/2009, 3k-3-121/2012); nuosavybės teisės ribojimas (servitutas – c. b. nr. 3k-3-259/2011; vindikacija – c. b. nr. 3k-3-149/2011); bendroji nuosavybė (c. b. nr. 3k-3-376/2009); garbė ir orumas (c. b. nr. 2k-p-444/2011); pripažinimas neveiksniu (c. b. nr. 3k-3-166/2012); šeimos samprata (b. b. nr. 2a-6/2012, c. b. nr. 3k-3-16/2012); vaiko teisės (c. b. nr. 3k-3-281/2012, 3k-3-209/2012); vaikų išlaikymas (c. b. nr. 3k-7-204/2009, 3k-3-200/2009, 3k-3-119/2012); pilnamečių išlaikymas (c. b. nr. 3k-3-516/2011, 3k-3-11/2011); santuokos registravimas (c. b. nr. 3k-3-332/2009); paveldėjimas (c. b. nr. 3k-3-183/2009); civilinė atsakomybė (c. b. nr. 2k-502/2011); transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimas (c. b. nr. 2k-239/2011); teisėjų kaltės klausimas (c. b. nr. 3k-3-207/2011); nekaltumo prezumpcija (b. b. nr. 2k-372/2012, 2k-p-9/2012, c. b. nr. 3k-375/2010, 2k-p-444, 2k-407/2011); veikos pripažinimas nusikaltimu (b. b. nr. 2k-285/2012, 2k-232/2012, 2k-161/2012); baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimas (b. b. nr. 2k-7-76/2012); nusikalstamas modelis (b. b. nr. 2k-293/2009, 2k-262/2012, 2k-165/2012); provokavimas daryti nusikalstamą veiką, provokacijos sąvoka (b. b. nr. 2a-p-6/2008, 2a-p-2/2009, 2k-7-86/2011, 2k-284/2012); operatyvinė veikla (b. b. nr. 2k-42/2010); poveikio priemonių proporcingumas (b. b. nr. 2k-7-83/2010, 2k-p-267/2011); švelnesnės bausmės skyrimas (b. b. nr. 2k-226/2010, 2k-129/2012); turto konfiskavimas (b. b. nr. 2k-7-83/2010, 2k-368/2011, 2k-194/2012, c. b. nr. 3k-3-45/2012 (konfiskacijos paskirtis), admin. t. paž. b. nr. 2at-4/2012 (konfiskacija administracinės teisės pažeidimų bylose); savavaldžiavimas (b. b. nr. 2k-383/2011); juridinio asmens atsakomybė (b. b. nr. 2k-345/2011, 2k-p-95/2012, 2k-7-84/2012); teisės aiškinimas (c. b. nr. 3k-3366/2010, 3k-3-406/2011, 3k-3-432/2011 (eŽtk santykis su Lietuvos vidaus teisine sistema); kai kurie privataus bylų proceso probleminiai klausimai (b. b. nr. 2k-375/2008, 2k-7-337/2006); baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą probleminiai klausimai, susiję su konstitucine nuostata, draudžiančia versti duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius ar artimus giminaičius (b. b nr. 2k-168/2011); ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumas (b. b. nr. 2k-131/2012); neteisėtas vertimasis ūkine veikla (b. b. nr. 2k-388/2009); principas non bis in idem (b. b. nr. 2k-152/2006, 2k-686/2007, 2k-102/2008; 2k-7-68/2009, 2k-269/2010, 2k-306/2010, 2k-118/2012, 2k-388/2012, 2k-301/2012, 2k-23/2012, c. b. 3k-3-148/2012); teisės aktų hierarchija (c. b. nr. 3k-3-207/2012); teisės normų galiojimas laiko požiūriu (c. b. nr. 3k-3-479/2011, 3k-3-459/2011, 3k-3-137/2012, 3k-3-100/2012); konstitucinio teismo kompetencija (c. b. nr. 3k-7-70/2011, 3k-3-205/2012); teisė kreiptis į konstitucinį teismą (c. b. nr. 3k-3-354/2012, 3k-3-133/2012); teisės aiškinimas (c. b. nr. 3k-3-366/2010); instancinė teismų sistema (c. b. nr. 3k-3-466/2009 (instancinis teismų nepavaldumas), 3k-3-95/2010, 3k-3-46/2010 (principas tantum devolutum quantum appellatum), b. b. nr. 2k-108/2012); kasacinės praktikos privalomumas (c. b. nr. 3k-3-439/2011, 3k-3-345/2011, 3k-3-128/2011); teismo precedentas (c. b. nr. 3k-3-365/2010, 3k-3-570/2009, 3k-3-247/2009, 3k-3-44/2010, 3k-3-137/2010, 3k-3-292/2012, b. b. nr. 2k-343/2012; b. b. 2k-134/2010 (precedentai ir apžvalgos); c. b. nr. 3k-3-601 (precedentai ir senatas), 3k-3-552/2009, 3k-3-460/2011, 3k-3-382/2011, 3k-3-371/2011, 3k-3-378/2011, 3k-3-173/2012, 3k-3-213/2012, 3k-3-218/2012, 3k-3-92/2012, 3k-3-7-110/2012, 3k-3-52/2012, 3k-3-128/2012, 3k-3-31/2012, 3k-3-32/2012, 3k-3-19/2012, b. b. nr. 2k-p-100/2008, 2k-7-301/2011, 2k-331/2011, 2k-90/2012, 2k-268/2012, 2k-296/2012, 2k-299/2012, 2k-577/2011, 2k-268/2012, 2k-7-301/2011, c. b. nr. 3k-3-477/2011, 3k-3-102/2011(teismų praktikos nevienodumas, precedentų konkurencija)); teisės spraga (b. b. nr. 2a-7-15/2009, c. b. nr. 2k-p-444/2011); reikalavimai teismo baigiamiesiems aktams (b. b. nr. 2k-371/2012); sprendimo turinys, struktūra, vykdymas (c. b. nr. 3k-3-499/2009, 3k-3-172/2010, 3k-3-137/2010, 3k-3-108/2011); sprendimas už akių (c. b. nr. 3k-3-154/2010, 3k-3-329/2011, 3k-3-396/2012, 3k-3-24/2012) ir kt.


su ordinarinės teisės aiškinimo standartais. nei viena, nei kita teismams nėra paprasta ir lengva, turint galvoje vien tai, kad šiandien konstitucinė doktrina yra labai plati, jau daug mažiau fragmentiška, apimanti daugumą konstitucinio reguliavimo sričių. tie-sa, didele paspirtimi tapo konstitucinio teismo išleistas 1993–2009 m. konstitucinės jurisprudencijos sąvadas. tai iš tiesų rimtas ir kiekvienam praktikui būtinas leidinys. gavome ne tik koncentruotą ir susistemintą informaciją, bet ir dar vieną pamoką, kaip protinga būtų viešinti jurisprudenciją ir kokia viena priimtiniausių formų būtų tiks-linga tai daryti. nors šis sąvadas ir labai svarbus šaltinis, vis dėlto vertintinas tik kaip orientyras, įvadas į plačią jurisprudenciją, kuri taip pat privalo būti vertinama plačiame kontekste: „jokia <...> baigiamojo akto oficiali konstitucinės doktrinos nuostata nega-li būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas ir su kito-mis oficialiomis konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis tame konstitucinio teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose konstitucinio teismo aktuose, taip pat su kitomis konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis)“17.

Kaip minėta, Konstitucijos aiškinimas, palyginti su įstatymų aiškinimu, yra specifinis. Teismai, patys aiškindami Konstituciją, turi remtis Konstitucinio Teis-mo suformuluota oficialiąja doktrina, taigi tais doktrinos standartais, kuriais aiš-kindamas Konstitucijos tekstą remiasi Konstitucinis Teismas. tai – ne tik ypač sudėtingas, bet ir ypač reikšmingas procesas, nes reiškia ne tik tiesioginį subjektinių teisių ir teisėtų interesų, pareigų apibrėžimą, bet ir vertybių bei tikslų paiešką konsti-tucijoje, jų pavertimą realybe18.

Šiuo atžvilgiu – kelios pastabos dėl tiesioginio Konstitucijos taikymo, kuriam reikalingos ypatingos įžvalgos, nors konstitucinis teismas jau yra išaiškinęs pagrin-dinius šio instituto klausimus: atskleidęs tokio taikymo svarbą, būtinumą, principus ir padarinius, ypač tais atvejais, kai įstatymų leidėjas nesuskubo pakeisti nekonstitu-ciniu pripažinto teisinio reguliavimo, taip pat esant teisės spragai19. Šiame kontekste noriu pažymėti konstitucinės jurisprudencijos indėlį, kai konstitucinis teismas, ana-lizuodamas teisės spragų panaikinimą, nurodė, kad tiesiogiai taikyti Konstituciją – teismų pareiga, o ne nuožiūra. jei teismas vengtų įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus taikyti inter alia pirmiausia konstituciją ir šitaip užtikrinti žmogaus tei-ses ir laisves, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą. kartu būtų paneigtas požiūris, kad teismai, turintys taikyti įsta-

17 Žr., pvz., konstitucinio teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimo konstatuojamosios dalies i skyriaus 6 punkto 3 dalį (Valstybės žinios, 2010, nr. 79-4078) ir kt.

18 karpen u. konstitucijos įgyvendinimas: konstitucinė teisė atsižvelgiant į ekonominę ir socialinę pa-žangą. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas, p. 52.

19 Žr. konstitucinio teismo aktus, kuriuose išaiškinta konstitucijos tiesioginio taikymo doktrina: 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą (Valstybės žinios, 2002, nr. 85-3094), 2006 m. rugpjūčio 8 d. spren-dimą (Valstybės žinios, 2006, nr. 88-3475; atitaisymas 2006, nr. 137), 2007 m. birželio 7 d. nuta-rimą (Valstybės žinios, 2007, nr. 65-2529), 2008 m. vasario 1 d. sprendimą (Valstybės žinios, 2008, nr. 15-520), 2008 m. kovo 15 d. (Valstybės žinios, 2008, nr. 32-1114), 2010 m. birželio 29 d. (Valsty-bės žinios, 2010, nr. 134-6860), 2011 m. rugsėjo 28 d. (Valstybės žinios, 2011, nr. 118-5564), 2011 m. gruodžio 22 d. (Valstybės žinios, 2011, nr. 160-7591) nutarimus ir kt.


tymo nuostatas, kuriose yra teisės spragų, gali tų bylų nespręsti vien dėl to, kad įsta-tymų leidėjas atitinkamų santykių dar nėra deramai sureguliavęs įstatymu (arba tas teisinis reguliavimas, kurį buvo nustatęs įstatymų leidėjas, buvo pripažintas priešta-raujančiu konstitucijai). tai buvo reikšmingas ženklas teismams, beje, kadaise lėmęs ir esmines aukščiausiojo teismo kasacinės praktikos korektūras20.

Šiandien konstitucinės jurisprudencijos postulatams adekvati aukščiausio-jo teismo praktika yra akivaizdi. pavyzdžiui, iškalbingi du atvejai, kai aukščiausio-jo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija savo nagrinėtose bylose teisės spragas pašalino remdamasi konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotomis teisės spragų šalinimo taisyklėmis, vienoje iš jų – tiesiogiai remdamasi konstituciniais prin-cipais21. galima priminti ir rezonansinę a. Ūso bylą, kurioje aukščiausiasis teismas,

20 galima priminti nuo 1999 iki 2007 m. toleruotą ydingą praktiką, kai buvo laikomasi nuostatos, kad „tiesiogiai LR konstitucijos normos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai ginčo teisinio santykio nede-talizuoja kiti teisės norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai“ (pvz., c. b. 3k-3-108/1999, 3k-3-808/2001, 3k-3-421/2003, 3k-3-92/2007 ir kt.). taip buvo sukurta praktika, pagal kurią konstitucija gali būti tiesiogiai taikoma tik tuo atveju, kai ginčo santykio nereguliuoja kiti teisės aktai, tačiau ji ne-taikoma, jei žemesnės galios teisės aktai ginčo santykį reguliuoja. būtent konstitucinė jurisprudenci-ja (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai ir kt.), į kurią, deja, nebuvo suskubta laiku atsižvelgti, paneigė tokį požiūrį. buvo nurodyta, kad pagal konstituciją įstaty-mų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimy-bė tiesiogiai taikyti konstituciją. taigi analogiškai teismai negali atsisakyti taikyti konstitucijos arba nustatyti, kad ji yra taikoma tik esant tam tikriems kriterijams. kitas pavyzdys – c. b. nr. 3k-7-7/2007. viena iš šioje byloje priimtos nutarties formuluočių yra tokia: „tais atvejais, kai nacionalinė teisė nereg-lamentuoja valstybės atsakomybės už tam tikrus pažeidimus, teismas valstybės atsakomybę nustato, vadovaudamasis tarptautinėmis sutartimis kaip nacionalinės teisės sistemos dalimi.“ akivaizdu, kad kasacinis teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, turėjo ne tik remtis europos žmogaus tei-sių konvencija, bet pirmiausia tiesiogiai taikyti konstituciją (žr., pvz., konstitucinio teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad „<...> konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies norma įpareigoja įstatymų leidėją išleisti žalos atlyginimą nustatančius įstatymus. <...> konstitucija yra tie-sioginio taikymo aktas, todėl net ir nesant atitinkamo įstatyminio reguliavimo asmuo gali reikalauti jam atlyginti neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais padarytą žalą tiesiogiai remdama-sis konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi bei kitais konstitucijos straipsniais, kuriuose nustatytos atitin-kamų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo garantijos“. taigi akivaizdu, jog tai, kad įstatymų leidėjas tam tikrų santykių nesureguliavo įstatymais, nereiškia, kad šie santykiai nacionalinėje teisė-je apskritai nereglamentuoti ir kad tokia atsakomybė nekyla iš konstitucijos. trečias pavyzdys – c. b. nr. 3k-3-123/2007. kritikuotinas nutarties teiginys „civiliniame kodekse yra užtikrinama konstitu-cijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir iš-tikimais piliečiais“. jis nesiderina su konstitucijos viršenybės principu, kuriuo grindžiama visa teisės sistema. Ši formuluotė sudaro prielaidas manyti, kad konstitucines normas garantuoja ir jų vykdymą užtikrina ne pati konstitucija, o žemesnės galios teisės aktas, konkrečiu atveju – ck, kartu taip yra pa-neigiamas konstitucijos viršenybės principas. tuo tarpu pagal konstitucinę jurisprudenciją (žr., pvz., konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimus) įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti konstitucijos nuostatas. tai reiškia, kad žemesnės galios teisės aktų buvimas ar nebuvimas negali lemti konstitucinių normų apsaugos ar įgy-vendinimo, nes tokiu atveju konstitucijos gynimas ir įgyvendinimas taptų priklausomas nuo žemesnės galios teisės aktų, taip paneigiant konstitucijos viršenybės principą.

21 1. 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje (b. b. nr. 2k-p-429/2007) aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo teisės spragą, susijusią su bk 38 straipsnio 4 dalies taikymu. pagal bk 38 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straips-nio 1 dalį, per vienus metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo bau-džiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės


nemažai remdamasis konstitucine jurisprudencija, iš tikrųjų šalino teisės spragą (ar gali vykti ir kaip turi vykti procesas kaltinamajam mirus), nors tiesiogiai to ir neįvar-dijo teisės spraga22.

nesiimsiu aptarti visų galimų tiesioginio taikymo formų, tik pabrėšiu, kad vis dėlto vyrauja kombinuotasis (dar vadinamas simultaniniu) konstitucinių ir įstatymų normų taikymas23; teisės spragos tiesiogiai autonomiškai taikant konstituciją šalina-mos labai retai.

atsakymas, kodėl teismai nedažnai tiesiogiai taiko konstituciją, matyt, priklau-sytų nuo to, koks teisinis mentalitetas, teisinės sąmonės lygmuo vyrauja, kaip tei-sėjai tam yra pasirengę. tačiau dėl tiesioginio taikymo visada neišvengiamai lieka tikimybė tam tikros rizikos, kad atsiras neigiamų padarinių – kitokių, nei yra pa-teikęs konstitucinis teismas, interpretacijų, subjektyvizmo, kolizijų. taip bendrosios

už visas padarytas nusikalstamas veikas. plenarinės sesijos teigimu, ši materialinės teisės norma įpa-reigoja teismą, nagrinėjantį bylą dėl naujo tyčinio nusikaltimo padarymo, tame pačiame nuospren-dyje (jeigu dėl naujo nusikaltimo priimamas apkaltinamasis nuosprendis) išspręsti baudžiamosios atsakomybės klausimą ir už veikas, dėl kurių anksčiau kaltinamasis, vadovaujantis bk 38 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. tačiau bpk nenustatyta bylų sujungimo ir sujungtų bylų nagrinėjimo tvarka, kai nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo per vie-nus metus padaro naują tyčinį nusikaltimą.

siekdama pašalinti šią teisės spragą plenarinė sesija pasirėmė konstitucinio teismo 2006 m. rugpjū-čio 8 d. nutarimu, kuriame išaiškinta, kad „teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) paša-linimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas“. tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia taikant teisės analogiją, bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia konstituciją), taigi ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos ir pa-gal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). išanalizavusi trijose aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus nutartyse formuotą praktiką, plenarinė sesija nutar-tyje pateikė apibendrintas taisykles, kaip šiuo atveju turėtų būti elgiamasi. taigi teisės spraga pašalinta remiantis teismo precedentais, kuriuose buvo taikoma baudžiamojo proceso įstatymo analogija.

2. 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje (b. b. nr. 2a-7-15/2009) aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo teisės spragą, susijusią su bk 75 straips-nio taikymu. Įstatymuose nėra aiškiai reglamentuota, kaip turi būti įgyvendintas bk 75 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatytas reikalavimas naują veiką padariusiam asmeniui skirti bausmes pagal bk 64 straipsnį tiek toje situacijoje, kai baudžiamasis procesas dėl, tikėtina, padarytos nusikalsta-mos veikos pradedamas bausmės vykdymo terminui nepasibaigus ar teismui dar nespėjus priimti bk 75 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyto sprendimo atleisti nuteistąjį nuo bausmės, tiek tuo atveju, kai duomenys apie, tikėtina, padarytą naują nusikalstamą veiką paaiškėja jau priėmus bk 75 straips-nio 4 dalies 1 punkte numatytą sprendimą. tokios situacijos nenumatytos nei bpk 358 straipsny-je, skirtame su bausmės vykdymo atidėjimu susijusių klausimų sprendimo tvarkos nustatymui, nei bpk nuostatose, reglamentuojančiose baudžiamųjų bylų atnaujinimo tvarką, nei kuriose nors kitose bpk nuostatose. tai, pasak išplėstinės teisėjų kolegijos, pripažintina teisės spraga.

aukščiausiasis teismas suformulavo konstatuotos teisės spragos šalinimo taisykles, be to, remda-masis konstituciniais principais pridūrė, kad proceso atnaujinimas tokiais atvejais neturi prasmės.

22 aukščiausiojo teismo b. b. nr. 2k-p-444/2011.23 kombinuotasis (simultaninis) konstitucinių ir įstatymų normų taikymas – kai kartu taikomos įstatymų

ir konstitucijos normos, principai, esantys teisiniu konkrečiose bylose priimamų sprendimų pagrindu. pripažįstama, jog tokiu atveju konstitucijos normų formuluotės turi būti tokios, kad dėl savo aiškumo ir nedviprasmiškumo būtų teismo sprendimo (plačiąja prasme) turinį lemiančiu teisiniu veiksniu. kaip žinoma, dauguma konstitucinių nuostatų yra išplėtotos ir, atsižvelgiant į suderinamumą su konstitucija, sukonkretintos įstatymuose. taigi konstitucija ir įstatymai tiesiogiai taikomi kartu.


kompetencijos teismo atliekamas teisminis ad hoc teisės spragų šalinimas, sudaran-tis prielaidas tam tikros kategorijos bylose (kalbu apie teismo precedento efektą) for-muotis vienodai teismų praktikai, jeigu spraga būtų pašalinta konstitucinio teismo aiškinimo neatitinkančia interpretacija, galėtų gana ilgam sujaukti teisinę tikrovę. tai priklausytų nuo to, kaip greitai tokiuose konstitucinei jurisprudencijai disonuojan-čiuose precedentuose įtvirtintą teisę įstatymų leidėjas pakeistų (iš esmės ar pakore-guodamas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu ir taip teisės spragą pašalindamas į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.

kita vertus, nėra pagrindo netikėti ar abejoti šiuolaikinių teisininkų profesio-nalumu; kaip teigė vienas kadenciją baigęs konstitucinio teismo teisėjas, „tiesiogi-niai konstitucijos taikymo pavojai kiek perdėti“. vis dėlto reikia sutikti – „pavojų priminimas reikšmingas vien dėl to, kad taip pabrėžiama, jog konstitucijos turinio atskleidimas, jos normų ir principų konkretinimas bei įgyvendinimas yra ypač su-dėtingas procesas“24.

Bendrosios kompetencijos teismo „teisė ar pareiga“ ar šio teismo „teisė ir pareiga“ kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai konkrečioje byloje kyla abejonių dėl atitinkamo taikytino teisės akto konstitucingumo? Dėl šio gana ilgai diskutuoto ir kategoriškiau neaiškinto klausimo šiuo metu nekyla abejonių. Į jį, 2006 m. pra-dėjus formuoti koncepciją, atsakyta oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje pateikus visą taisyklių sistemą25. taip, teismai, kilus abejonių dėl konstitucingumo, turi būtent pareigą kreiptis į konstitucinį teismą. būtent tinkamai suvokta pareiga, kaip atsva-ra teismo diskrecijai kreiptis, lemia ypatingą tokių kreipimųsi reikšmę. nepašalinęs savo abejonių, – o jas pašalinti gali tik konstitucinis teismas, – bendrosios kompe-tencijos ar specializuotas teismas negalėtų priimti teisingo sprendimo.

vis dar lieka neatsakyta į labai svarbų klausimą: kokios yra konstitucinės tos pareigos įgyvendinimo garantijos? ar tai, kad objektyvizuotų garantijų nėra ir pasi-kliaujama tik subjektyviuoju veiksniu – teisėjo nuožiūra, jo teisine sąmone, vis dėlto nereiškia, kad ši teismo pareiga yra daugiau formali, nei reali, nepaisant konstituci-nės doktrinos išaiškinimų? negalima pamiršti, kad Lietuvoje, kol nėra galimybės pa-duoti individualaus konstitucinio skundo, tai yra vienintelė forma, kuria asmuo gali pasiekti konstitucinį teismą. kadangi realiai ji absoliučiai priklauso nuo teismo nuo-žiūros, šiuo požiūriu situacija tebėra nelygiavertė ir neapibrėžta.

kita vertus, tokia situacija skatina tikėtis, kad teisėjai, nagrinėdami konkrečias bylas, bus ypač įžvalgūs, preciziški ir, matyt, turėdami bent mažiausią argumentuo-tą abejonę, neužkirs kelio atitinkamą klausimą nagrinėti ir išspręsti konstituciniame

24 jarašiūnas e. konstitucija, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas ir teisės konstitucionalizacija. Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė, p. 148.

25 Žr. konstitucinio teismo aktus, kuriuose išaiškinta konstitucijos tiesioginio taikymo doktrina: 2006 m. kovo 28 d. (Valstybės žinios, 2006, nr. 36-1292), 2007 m. spalio 24 d. nutarimus (Valstybės žinios, 2007, nr. 111-4549), 2007 m. gegužės 22 d. (Valstybės žinios, 2007, nr. 57-2200), 2007 m. birželio 27 d. (Vals-tybės žinios, 2007, nr. 72-2866), 2007 m. liepos 5 d. (Valstybės žinios, 2007, nr. 76-3019), 2010 m. ba-landžio 22 d. (Valstybės žinios, 2010, nr. 48-2335) sprendimus ir kt.


teisme. teisės moksle galima rasti keleriopų siūlymų, kaip asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę kreiptis į konstitucinį teismą, suteikti daugiau garantijų. pa-vyzdžiui, siūlyta nustatyti galimybę suteikti bylos dalyviams teisę apskųsti atsisaky-mą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į konstitucinį teismą arba nustatyti tokį reguliavimą, pagal kurį teismas turėtų pareigą kreiptis į konstitucinį teismą esant tokiam šalies prašymui. kad ir kokia forma tai būtų daroma, aktyvesnis naudojima-sis šiuo institutu nebūtų beprasmis bent jau dėl svarbiausios priežasties: teismo krei-pimusi į konstitucinį teismą yra ginama ne tik konkretaus individo teisės ir teisėti interesai konkrečioje byloje, bet ir visos visuomenės interesai, kai pasiekiama, kad iš teisės sistemos visam laikui ir galutinai būtų pašalintos konstitucijai prieštarau-jančios teisės normos. taigi teismai, įsisąmoninę savo konstitucinę teisę ir pareigą (prerogatyvą), neturėtų praleisti progų tapti aktyviais konstitucinės justicijos daly-viais ir kelti konstitucingumo problemas, taip prisidėdami prie valstybės konstitu-cinės sistemos saugumo užtikrinimo. Šiaip ar taip, aišku viena: šia teise turėtų būti naudojamasi kompleksiškai pasvėrus ir kitus dalykus – teisinio efekto operatyvumą, galimybę patiems tiesiogiai taikyti konstituciją, žinoma, aiškinant ją pagal konstitu-cinio teismo nustatytas taisykles. kreipimusi neturėtų būti stengiamasi apsidrausti nuo „nepatogaus“ sprendimo ar pasyviai nustumti problemą, vengti patiems ieško-ti teisinės išeities.

kreipimųsi į konstitucinį teismą nuo 1993 m. nuolat daugėjo, nors šis procesas nebuvo visiškai nuoseklus. padėtis kito, nes, pirma, teismai suprato tokių kreipimų-si svarbą, antra, juos kreiptis skatino konstitucinė jurisprudencija, kurioje buvo iš-plėtota teismų pareigos kreiptis į konstitucinį teismą doktrina. norėtųsi manyti, kad pagerėjo kreipimųsi argumentavo kokybė ir praėjo tie laikai, kai girdėdavome prie-kaištus, jog kartais sunku suprasti, kokiais teisiniais argumentais grindžiama nutar-tis kreiptis į konstitucinį teismą. kita vertus, žinoma ir tai, kad kinta pačių teisinių situa cijų, kurių konstitucinė patikra reikalinga, sudėtingumas: jos ypač specifinės, daugiaplanės, dažnai kompleksinės.

iš viso nuo 1993 m. iki šiol (2012 m. rugsėjo 1 d.) teismai į konstitucinį teismą kreipėsi net su 726 prašymais (galima palyginti su tuo, kad seimas pateikė 12, seimo narių grupės – 162, prezidentas – 2, vyriausybė – 3 prašymus). pagal 294 prašymus prieštaravimų konstitucijai nenustatyta, pagal 359 prašymus jie nustatyti26.

aukščiausiasis teismas, naudodamasis šia prerogatyva, siekia išlaikyti tam tik-rą solidumą. taip yra iš dalies dėl paties kasacinio teismo prigimties, jo kvalifikaci-nių gebėjimų (šiuo metu aukščiausiajame teisme dirba keturi buvę konstitucinio teismo teisėjai, taigi jų požiūris į tiesioginį konstitucijos taikymą yra drąsesnis, jie geba adekvačiau vertinti būtinybę kreiptis į konstitucinį teismą). Įsigaliojus 2000 m. bk ir 2002 m. bpk, aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius į konstitucinį teismą kreipėsi vienintelį kartą (o iš viso – antrą kartą), civilinių bylų skyrius (nuo

26 prieiga per internetą: <www.lrkt.lt/stat _bendra.html>.


1993 m.) – dešimtyje bylų27. kaip jau minėta, palyginti nedidelis kreipimųsi į kons-titucinį teismą skaičius neatspindi šio klausimo nagrinėjimo teismuose dažnumo ir masto. neretai, nors ir nesikreipiama į konstitucinį teismą, tokia galimybė argumen-tuotai svarstoma28.

27 visi aukščiausiojo teismo kreipimaisi į konstitucinį teismą pateikti interneto svetainėje, žr. www.lat.lt/lt/veikla/kreipimaisi-i-konstitucini-teisma.html. ištirti atitinkamų įstatymų konstitucingumą aukščiau-siasis teismas prašė šiais atvejais: keldamas turto konfiskavimo, nusikaltimo įrankių, pinigų ir kitokių vertybių, gautų ar įgytų nusikalstamu būdu, problemą; konkurencijos klausimą; gyvenamųjų patalpų privatizavimo vilniaus universiteto bendrabutyje problemą; paskolos ir palūkanų, finansinio susitarimo problemą; nuosavybės grąžinimo natūra aspektą; turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo genocido byloje klausimą; žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju pagal civilinę ir baudžiamąją teisę problemą; kal-tinimo nagrinėjimo teisme ribų, kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifika-vimo pakeitimo teisme klausimus; teisėjų įgaliojimų laiko ir įgaliojimų pratęsimo klausimą; nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės nuomos klausimą; įmonių bankroto, restruktūrizavimo problemas; deliktinės atsakomybės, solidariosios atsakomybės, regreso teisės aspektus.

28 pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje nr. 2k-510/2010 kasatorius kėlė bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (artimo giminaičio ar šeimos nario nužudymas) konstitucingumo klausimą. jis teigė, jog ši bk nor-ma prieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valsty-bės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys lygūs. jo nuomone, čia asmenys suskirstyti pagal tam tikrus socialinius požymius ir tuos požymius turinčių asmenų gyvybė vertinama labiau negu tokių požymių neturinčių asmenų gyvybė. tačiau kreiptis į konstitucinį teismą kasatorius neprašė. aukš-čiausiasis teismas konstatavo, kad nėra pagrindo kreiptis į konstitucinį teismą dėl atitinkamo išaiški-nimo, nes griežtesnės atsakomybės už tam tikrus požymius turinčio žmogaus nužudymą numatymas bk 129 straipsnio 2 dalyje (ši norma nustato griežtesnę atsakomybę ne tik už artimojo giminaičio, bet ir už mažamečio, nėščios moters, tam tikras tarnybos pareigas einančio asmens ir kt. nužudymą) nesietinas su konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata dėl asmenų lygybės. minėta konstitucijos nuostata sietina ne su įstatymo ginamu gėriu, o su draudimu varžyti teises ar teikti privilegijas kalti-ninkui priklausomai nuo jo kilmės, socialinės padėties ir kt. Dėl kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kasacinio teismo nuomone, toks klausimas nekyla, nes aptariamojoje bk normoje numatyta vienoda atsakomybė bet kuriam kaltininkui, nužudžiusiam savo artimąjį giminaitį (šį klausimą konstitucinis teismas jau išsprendė 2012 m. birželio 4 d. nutarime (Valstybės žinios, 2012, nr. 64-3246).

arba, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje nr. 2k-91/2010 buvo keliamas bk 170 straipsnio („kurs-tymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“) atitikties konstitu-cijos 25 straipsniui klausimas. teisėjų kolegija, remdamasi konstitucine doktrina dėl konstitucijos 25 straipsnio aiškinimo, atmetė šį prašymą. kolegija nurodė: „kasatorių prašymas kreiptis į kons-titucinį teismą dėl bk 170 straipsnio atitikties konstitucijos 25 straipsnio nuostatoms grindžiamas tuo, kad, jų manymu, bk 170 straipsnyje nepagrįstai išplečiamas draudžiamų veikų sąrašas, numa-tant atsakomybę už tyčiojimąsi ir niekinimą, kai konstitucijos 25 straipsnis numato atsakomybę tik už nusikalstamus veiksmus kurstant neapykantą, prievartą bei diskriminaciją, šmeižtą ir dezinforma-ciją. taigi, kasatorių manymu, taip susiaurinama teisė reikšti savo įsitikinimus. kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė kasatorių prašymą kreiptis į konstituci-nį teismą. kasatoriai neteisingai supranta konstitucinių teisių turinį, nes naudojimasis konstituci-nėmis teisėmis vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje yra neatskiriamas nuo pareigos gerbti kitą asmenį, socialinę grupę ar tautą. antai konstitucijos preambulėje skelbiamas sie-kis puoselėti tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės vals-tybės; konstitucijoje pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės (18 straipsnis ir kt.), tačiau pabrėžiama, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laiky-tis konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 straipsnis); įtvirtintas asmenų lygybės principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privile-gijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 straipsnis). konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta, kad „laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti in-formaciją negali būti ribojama kitaip kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, gar-bei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“.“


Baigiamosios pastabos. standartas – į taikytiną teisę žvelgti per jos konstitu-cingumo prizmę – teismams turėjo tapti (ir, manau, daugumai tapo) aksioma, kas-dieniu darbo įrankiu ir plataus masto galimybe prisidėti prie valstybės konstitucinės sistemos saugumo užtikrinimo. kita vertus, tai, kad yra jurisprudencinė konstitu-cija, reiškia, jog šalyje yra suformuota aiški ir išplėtota ordinarinės teisės tikrinimo sistema29.

taigi teismai (bendrosios kompetencijos ir administraciniai) šalia konstituci-nio teismo tapo svarbia konstitucinės justicijos grandimi. Ši partnerystė – bene svar-biausias svertas užtikrinant tiek subjektinių teisių gynimą, tiek konstitucinės kultūros plėtotę, patikima garantija laukiant dar turiningesnio konstitucijos taikymo efekto.

29 jarašiūnas e. jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, nr. 12 (90), p. 24.

188

KONSTITUCINGUMO PATIKRA AUSTRIJOJE:TRADICIJOS IR NAUJOS TENDENCIJOS

Prof. dr. Gabriele Kucsko-StadlmayerAustrijos Konstitucinio Teismo teisėja

1. KONSTITUCINGUMO KONTROLĖS ATSIRADIMAS AUSTRIJOJE

austrijos konstitucinis teismas savo tradicijas puoselėja nuo pat įsteigimo XiX a. ir pirmųjų konstitucinių sąjūdžių. pagal pirmąją 1867 m. austrijos imperijos konstituciją buvo įsteigtas naujas teismas – Reichsgericht. jam buvo suteikti įgalioji-mai pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai administracinius aktus, jeigu šie pažei-džia pagrindines politinėmis vadinamas teises, pavyzdžiui, teisę balsuoti, teisę būti politinės partijos nariu ar žodžio laisvę. tad būtent 1867 m. kilo mintis, kad reikalin-gos veiksmingos ir įgyvendinamos konstitucinės garantijos.

tačiau tuo metu teisminė įstatymų patikra nebuvo vykdoma, ir tik 1920 m. Fe-deralinėje Respublikos konstitucijoje1 jau buvo numatytas toks konstitucinis teismas, koks jis yra ir šiandien: turintis plačius įgaliojimus tirti įstatymų atitiktį konstituci-jai ir papildomus įgaliojimus taikyti baudžiamąją atsakomybę aukščiausiems valdžios pareigūnams, prižiūrėti rinkimų ir referendumų, tarptautinių sutarčių ir nuostatų taisyklingumą bei saugoti pagrindines teises nuo jų pažeidimo aukščiausios galios individualiais administraciniais sprendimais. Ši samprata europoje buvo nauja. ją sukūrė vienos universiteto teisės profesorius H. kelsenas, gerai žinomas kaip austri-jos konstitucijos ir naujos europos konstitucinės justicijos sistemos kūrėjas2. pagal vadinamąją kelseno sampratą teismams priskiriami ir įgaliojimai vykdyti konstitu-cinį teisingumą. tuo užsiima centralizuotame teisme, nagrinėjančiame konstitucines bylas, dirbantys teisėjai. Ši samprata priešpriešinta jungtinėse amerikos valstijose įgyvendintai epizodinės teisminės kontrolės sistemai. austrijoje buvo atlikta keletas H. kelseno sistemos patobulinimų ir nuo tada, išskyrus 1933–1945 m. pertrauką, kai buvo įvesti autoritariniai režimai, ji vis dar galioja iki šių dienų.

2. įSTATYMŲ PATIKRA KONSTITUCINIAME TEISME

svarbiausia konstitucinio teismo įgaliojimų dalis – įstatymų patikros vykdymas. palyginti su prancūziškąja sistema, austriškajai būdingi šie trys ypatumai: 1) konsti-tucinis teismas tikrina tik priimtus įstatymus a posteriori tvarka; 2) konstitucinis teismas turi įgaliojimus panaikinti teisės aktų nuostatas, pripažintas prieštaraujan-čiomis konstitucijai, todėl tokios nuostatos nebegalioja; 3) patikrą gali inicijuoti ir fi-ziniai asmenys.1 bundes-verfassungsgesetz 1920 (b-vg), bgbl 1920/ idFbgbl i 2012/1.2 kelsen H. Wesen und Entwicklung der Staatsgerichtsbarkeit. 1929, vvDstRL 30, 5.

◆ Konstitucingumo patiKra austrijoje: tradicijos ir naujos tendencijos 189

austrijos konstitucijoje nustatyti du skirtingi kreipimosi dėl patikros modeliai: konkrečioji teisminė patikra, inicijuojama sprendžiant konkrečias bylas, ir abstrak-čioji teisminė patikra, inicijuojama nesant jokios konkrečios bylos. pastaroji grindžia-ma federaline austrijos konstitucijos struktūra. Federalinės vyriausybės prašymu konstitucinis teismas tiria žemės įstatymo, o nacionalinio susirinkimo prašymu – federalinio įstatymo atitiktį konstitucijai. Federalinių įstatymų patikrą gali inicijuoti ir vienas trečdalis parlamento rūmų narių. tai – svarbi politinė priemonė, naudoja-ma mažųjų politinių partijų, jei joms pavyksta susiburti į pakankamai pajėgų parla-mento bloką. tačiau abstrakčioji teisminė patikra sudaro labai mažą dalį (3 proc.) visų konstitucinio teismo bylų. praktiškai daug svarbesnė yra konkrečioji teismi-nė patikra. ją gali inicijuoti bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, jeigu nagrinėjamoje byloje jie turi taikyti teisės nuostatą, kurios konstitucingumu abejoja. tačiau pats konstitucinis teismas šios patikros neinicijuoja. tokia ex officio konstitu-cinė patikra gali būti pradėta nagrinėjamoje byloje, jeigu fiziniai asmenys skundžia-si dėl administracinės valdžios veiksmų, pažeidžiančių pagrindines jų teises, o bylą nagrinėjantis teismas padaro išvadą, kad jam kyla abejonių dėl byloje būtino taikyti teisės akto atitikties konstitucijai joje laiduojamų teisių požiūriu. tokio pobūdžio pa-tikra atliekama gana dažnai. Daugelyje tokių bylų konstitucinis teismas ginčijamus teisės aktus panaikina: 2011 m. taip buvo padaryta 33 bylose iš 36. galiausiai ir pa-tys fiziniai asmenys gali tiesiogiai ginčyti įstatymą, jeigu konkrečios jo nuostatos tai-komos sprendžiant jų bylas ir nėra jokio kito būdo asmeniui kreiptis į konstitucinį teismą. apskritai iš 2011 m. konstitucinio teismo pranešimo apie bylas matyti, kad iš 250 bylų, kuriose buvo atlikta įstatymų patikra, 72 bylose (30 proc.) buvo priimti sprendimai panaikinti teisės aktą.

apibendrinant galima teigti, kad konstitucinė patikra yra pripažinta pagrindiniu Rechtsstaat principo elementu. Rechtsstaat principas yra tarp svarbiausių aust rijos konstitucijos principų, tokių kaip demokratija, federalizmas, liberalizmas ir valdžių atskyrimas. konstitucinė patikra laikoma ypač reikšminga fizinių asmenų teisinei apsaugai. viename iš savo 1998 m. priimtų sprendimų konstitucinis teismas kons-tatavo, kad tokiai teisinei apsaugai kyla grėsmė, nes teisinės nuostatos vis dažniau įgyja konstitucinių nuostatų statusą; tai neleidžia konstituciniam teismui įvertin-ti tokių nuostatų atitikties konstitucijai. konstitucinio teismo nuomone, tokie tei-siniai veiksmai, jeigu jų imamasi pernelyg dažnai, sumenkina konstitucinės patikros reikšmę ir yra nesuderinami su pagrindiniu Rechtsstaat principu3. Remdamasis to-kiais argumentais, konstitucinis teismas 2001 m. panaikino konstitucinį įstatymą kaip pažeidusį pagrindinį principą4. taigi konstitucinio teismo jurisprudencija pa-tvirtina, kad atliekant konstitucinę patikrą nustatoma ir leistinas pačių konstitucinių pataisų mastas.

3 vfslg 11.756/1988.4 vfslg 16.327/2001.

190 Prof. dr. Gabriele Kucsko-Stadlmayer ◆

3. NAUJOS TENDENCIJOS

a) Europos žmogaus teisių konvencija

nors pastarąjį amžių pagrindiniai konstitucinės patikros elementai išliko, kons-titucinio teismo uždaviniai po su kitais klausimais susijusių konstitucinių reformų labai pasikeitė. viena iš jų – europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – konven-cija) ratifikavimas – suteikė stiprų ir netikėtą postūmį pagrindinių teisių ir laisvių raidos srityje5. 1964 m. šiai konvencijai suteiktas konstitucinio įstatymo statusas ir ją imta taikyti tiesiogiai. Dabar bet koks konstituciniam teismui teikiamas prašy-mas gali būti grindžiamas ir konvencijoje laiduojamomis žmogaus teisėmis. gerai žinoma, kad europos Žmogaus teisių teismas (strasbūro teismas) dinamiškai plė-tojo savo jurisprudenciją, o konstitucinis teismas – nors iš pradžių ir nenoriai – vis plačiau savo praktikoje ja naudojasi. tad pagrindinės teisės tapo svarbiausiu konsti-tucinės patikros standartu, ypač kai ji susijusi su procesinių teisių garantijomis (kon-vencijos 6 straipsnis) ir teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (konvencijos 8 straipsnis). būtent dėl to konstitucinis teismas turėjo iš esmės pakeisti keleto tei-sės sričių nuostatas, pavyzdžiui, dėl administracinės priežiūros, baudžiamojo pro-ceso arba tėvų pareigos rūpintis vaikais. bendro pobūdžio ir metodologinę svarbą turi tai, kad buvo įdiegtas proporcingumo patikros institutas, kuris strasbūro teis-mo jurisprudencijos pavyzdžiu turi būti taikomas kiekvieną kartą, kai tikrinama, ar konkretūs valstybės veiksmai nepažeidė konvencijos laiduojamų teisių. tačiau pats H. kelsenas demokratijos teorijos argumentais būtų ginčijęs tokį esą ypač lankstų konstitucinės patikros standartą.

b) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

Lisabonos sutartimi įtvirtinus europos sąjungos pagrindinių teisių chartiją (to-liau – chartija) atsirado visiškai nauja tendencija. austrijai įstojus į europos sąjungą (1995 m.) pirmaisiais metais konstitucinis teismas europos laisvių ir principų ne-taikė kaip konstitucinių garantijų, todėl negalėjo tikrinti įstatymų atitikties europos sąjungos pirminei teisei, ypač joje įtvirtintoms keturioms laisvėms. tаip konstituci-nis teismas iš esmės atsisakė savo kompetencijos tikrinti įstatymų ir administraci-nių aktų atitiktį europos sąjungos teisei ir perdavė tokią patikrą administraciniam teismui. tačiau 2009 m. įsigaliojus chartijai padėtis pasikeitė. nuo tada konstitu-cinis teismas nebegalėjo neigti tiesioginio šių teisių poveikio ir turėjo pripažinti jų panašumą į kitas pagrindines teises, kurias laiduoja konstitucija ir konvencija. pa-vyzdžiui, 2012 m. kovo 14 d. išvadoje konstitucinis teismas pakeitė savo ankstesnę jurisprudenciją6. chartijoje įtvirtintos teisės dabar jau yra pripažįstamos „konstitu-

5 bgbl 1958/210.6 vfgH 14. 3. 2012, u 466/11.

◆ Konstitucingumo patiKra austrijoje: tradicijos ir naujos tendencijos 191

ciškai laiduotomis teisėmis“, kurias konstituciniame teisme galima tiesiogiai apgin-ti. taip atsirado „sąjungos teisės patikra“, integruota į tradicinę konstitucinę patikrą. tokios išvados turi didelę praktinę reikšmę, kadangi keletu aspektų chartijoje nusta-tytų teisių turinys yra platesnis nei tokių pačių teisių, įtvirtintų konvencijoje. tačiau neaišku, kaip ir kiek socialinės chartijoje nustatytos teisės bus teismingos konstitu-ciniam teismui.

c) Administracinės justicijos reforma

kaip minėta, austrijos administracinės patikros sistema iš esmės pasikeitė dėl konvencijos 6 straipsnio ir to, kaip jį aiškina strasbūro teismas. vienintelis centra-lizuotas administracinis teismas, pagal austrijoje įprastą sampratą tikrinantis visų administracinių sprendimų teisėtumą, galintis juos panaikinti nesigilindamas į bylos esmę, susidūrė su problema taikydamas konvencijos 6 straipsnį, kuris plačiąja prasme išeina už išsamios teisminės patikros visose bylose dėl pilietinių teisių ir baudžiamų-jų kaltinimų ribų. kad šie reikalavimai būtų patenkinti, nuo devintojo dešimtmečio pabaigos įsteigta daug atitinkamus įgaliojimus turinčių nepriklausomų arbitražo ins-titucijų7. tačiau tai – dar ne istorijos pabaiga. po ilgų diskusijų priėmus konstitucijos pataisą buvo įgyvendinta didelė administracinės justicijos reforma – įsteigti devyni žemės administraciniai teismai ir du federaliniai pirmosios instancijos teismai. nuo 2014 m. sausio 1 d. jie galės priimti sprendimus bylose dar prieš pateikiant prašymą centriniam administraciniam teismui arba konstituciniam teismui8, tačiau tai iš es-mės nepakeis prašymo teikimo konstituciniam teismui sistemos. Ypač svarbu, kad dėl to nebus suteikta jokios galimybės ginčyti administracinio teismo ir aukščiau-siojo teismo sprendimų konstituciniame teisme, kai pareiškėjas tvirtinа, esą yra pa-žeistos jo pagrindinės teisės. toks konstitucinės patikros modelis, kaip žinome, veikia vokietijoje. tad didžiulė bylų eilė konstituciniame teisme nesumažės (2011 m. gauta 4 400 skundų). Šiame amžiuje vyksiančiose diskusijose vyraus būtent šis klausimas.

iš anglų kalbos vertė Arnoldas Matijošius

7 bgbl 1988/685.8 verwaltungsgerichtsbarkeits-novelle, bgbl i 2012/51.

192

SVARBIAUSIOS LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO 2011 METŲ

JURISPRUDENCIJOS PROBLEMOS

Stanisław RymarLenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo teisėjas

1. BENDROSIOS PASTABOS

1.1. konstitucinis tribunolas 2011 m. priėmė 114 aktų: 59 nutarimus ir 55 spren-dimus nutraukti tyrimą. Daugiausia priimta nutarimų, kuriuose konstitucinis tribu-nolas nustatė ginčijamų teisės aktų hierarchinę atitiktį konstitucijai ar konstitucinės kontrolės pagrindų netinkamumą. 25 nutarimuose konstatuota bent vienos nuo-statos hierarchinė neatitiktis konstitucijai1. trys nutarimai: nr. k 35/082, k 9/113 ir k 3/094, priimti visos sudėties konstitucinio tribunolo, sukėlė daug politinių emoci-jų ir smarkias teisininkų diskusijas.

1.1.1. nutarime nr. k 35/08 konstitucinis tribunolas nagrinėjo 1981 m. gruodžio 12 d. dekreto „Dėl karo padėties įvedimo“ (Dz. u. [Dziennik Ustaw. – Vertėjos pastaba], nr. 29-154) konstitucingumą. konstitucinis tribunolas ištyrė buvusios konstitucinės sistemos nuostatų atitiktį galiojančios Lenkijos Respublikos konstitucijos 7 straipsniui ir Lenkijos Liaudies Respublikos konstitucijos, Įstatymų Leidžiamojo seimo priimtos 1952 m. liepos 22 d. (Dz. u., 1976, nr. 7-36), 31 straipsnio 1 daliai. nutarimo moty-vuojamojoje dalyje konstitucinis tribunolas konstatavo, kad tiriant nuostatas, priimtas iki konstitucijos įsigaliojimo, materialusis kriterijus siejamas su nutarimo priėmimo metu galiojusiomis konstitucinėmis normomis, o kompetencijos ir proceso kriterijai – su normomis, galiojusiomis tiriamų nuostatų priėmimo metu.

Dekretas dėl karo padėties įtvirtino materialinės teisės nuostatas, nustatančias asmens konstitucinių teisių ir laisvių suvaržymą. Šios nuostatos leido iš esmės suvar-žyti minėtas teises. Dekreto 4 straipsnio 1 dalyje numatyta sustabdyti piliečių teisių, įtvirtintų Lenkijos Liaudies Respublikos konstitucijoje, įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse, kurių šalis buvo Lenkijos Liaudies Respublika, galiojimą arba apriboti jas. Represinis dekreto dėl karo padėties nuostatų pobūdis pasireiškė baudimu už veiks-mus, už kuriuos iki 1981 m. gruodžio 13 d. nebuvo baudžiama, taip pat griežtesne baudžiamąja atsakomybe už veikas, uždraustas tuo metu galiojusiuose teisės aktuose. aptariamajame dekrete nemaža administracinių teisės pažeidimų dalis buvo perkva-

1 Informacja o istotnych problemach wynikających z działalności i orzecznictwa Trybunału Konstytucyj-nego w 2011 roku. Warszawa, 2012, s. 93 et al.

2 konstitucinio tribunolo 2011 m. kovo 16 d. nutarimas nr. k 35/08 (otk Zu [Orzecznictwo Trybu-nału Konstytucyjnego Zbiór Urzędowy. – Vertėjos pastaba], nr. 2/a/2001-11).

3 konstitucinio tribunolo 2001 m. liepos 20 d. nutarimas nr. k 9/11 (otk Zu, nr. 6/a/2001-61).4 konstitucinio tribunolo 2011 m. birželio 8 d. nutarimas nr. k 3/09 (otk Zu, nr. 5/a/2001-39).

◆ SvarbiauSioS KonStitucinio tribunolo 2011 metų juriSprudencijoS problemoS 193

lifikuota į nusikaltimus. pagal šį dekretą represijos vykdytos tiek prieš piliečius, kurių veikos kvalifikuotos kaip „veiksmai siekiant atkurti Lenkijos valstybės nepriklauso-mybę“, tiek prieš piliečius, padariusius šiame dekrete uždraustas veikas, nesusijusias su minėtais veiksmais. taigi minėto dekreto konstitucingumo tyrimas ir konstituci-nio tribunolo nutarimo priėmimas buvo reikšmingas visiems konstitucinių teisių ir laisvių subjektams, o ne tik asmenims, kuriuos tuometės valdžios institucijos buvo pripažinusios „neteisėtos antikomunistinės veiklos dalyviais“.

vertindamas 1981 m. gruodžio 12 d. dekretų turinį konstitucinis tribunolas konstatavo, kad juos priėmė tai daryti įgaliojimų neturintis subjektas. vadinasi, buvo peržengtos konstitucinės kompetencijos priimti norminį aktą ribos. aptariami dek-retai priimti 1981 m. gruodžio 12 d., vykstant viii kadencijos seimo trečiajai sesi-jai. pagal tuo metu galiojusią teisę valstybės taryba galėjo priimti dekretus tik tarp seimo sesijų. taigi dekretų priėmimas seimo sesijos metu buvo neteisėtas, teisiniu pagrindu nepagrįstas veiksmas. valstybės taryba savo veiksmais pažeidė ne tik tei-sėkūros procesą reglamentuojančias konstitucines nuostatas, bet ir bendruosius vals-tybės institucijų veikimo principus.

1.1.2. nutarime nr. k 9/11 konstitucinis tribunolas nagrinėjo Rinkimų įstatymo nuostatų konstitucingumą ir konstatavo, kad nuostata, pagal kurią per parlamento ir prezidento rinkimus balsuojama dvi dienas, prieštarauja konstitucijai. taip pat konsta-tuota, kad konstitucijai prieštarauja įstatyme įtvirtintas draudimas platinti nustatytus reikalavimus atitinkančio dydžio rinkimų plakatus ir šūkius bei radijo ir televizijos lai-dose skelbti mokamus rinkimų skelbimus. be to, konstitucinis tribunolas nustatė, kad balsavimas rinkimuose pavedant tai daryti įgaliotam asmeniui, balsavimas paštu ir tik vienmandačių apygardų sudarymas senato narių rinkimuose neprieštarauja konstitu-cijai. konstitucinis tribunolas nutarimo nr. k 9/11 motyvuojamojoje dalyje priminė konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotus rinkimų teisės standartus, visų pirma draudimą priimti Rinkimų įstatymo pakeitimus likus šešiems mėnesiams iki nustaty-tos rinkimų datos, priedermę vadovautis vacatio legis bei rinkimų teisės pakeitimų ir vi-suomenės gyvenimo sąlygų suderinamumo principais.

1.1.3. nutarime nr. k 3/09 konstitucinis tribunolas išdėstė nuomonę dėl kata-likų bažnyčios turtinius ir jai padarytos žalos atlyginimo klausimus reglamentuojan-čiame įstatyme įtvirtinto mechanizmo konstitucingumo. Lenkijos įstatymų leidėjas bažnyčios juridiniams asmenims suteikė galimybę reikalauti iš valstybės atkurti nuo-savybės teises į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą arba jį grąžinti. nustatytąja tvarka turi būti atliekamas tyrimas dėl teisių į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį tur-tą ar jo dalį atkūrimo arba dėl minėto turto ar jo dalies perdavimo bažnyčios juri-diniams asmenims (įstatymo nuostatose šis tyrimas vadinamas reguliuojančiuoju). atitinkamoms ginčijamoms nuostatoms netekus galios, tyrimas iš dalies turėjo būti nutrauktas. nutarimo nr. k 3/09 motyvuojamojoje dalyje konstitucinis tribunolas vis dėlto konstatavo, kad „<...> valstybės santykius su katalikų bažnyčia reguliuo-jantis įstatymas paskatino priimti teisės aktus, kuriais siekiama atlyginti žalą, atsira-

194 Stanisław Rymar ◆

dusią dėl komunistinės valdžios padarytų didelių žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pažeidimų. Šis reglamentavimas paskatino įstatymais spręsti kitų bažnyčių ir religi-nių organizacijų turtinius klausimus. Remiantis priimtais įstatymais buvo sukurtos ir iki šiol teisėtai veikia: evangelikų bažnyčios reikalų komisija, Žydų religinių bend-ruomenių reikalų komisija, Lenkijos stačiatikių bažnyčios reikalų komisija ir mišri bažnyčių komisija“. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal bažnyčių ir religinių or-ganizacijų lygiateisiškumo principą nenumatyta, kad turi būti vienodai elgiamasi su visomis bažnyčiomis ir religinėmis organizacijomis. Šis principas užtikrina, kad vals-tybės institucijos, paisydamos bažnyčių ir religinių organizacijų ypatumų, nustato teisines lygiateisiškumo įgyvendinimo ribas. teisinių skirtumų gali atsirasti dėl baž-nyčių ir religinių organizacijų skirtumų. Lygiateisiškumo principas neužtikrina fak-tinės lygybės. konstitucinio tribunolo nuomone, ten, kur tarp bažnyčių ir religinių organizacijų esama skirtumų, su šiais subjektais turi būti elgiamasi skirtingai. kaip žinoma, bažnyčių ir religinių organizacijų skirtumų atsiranda dėl tikinčiųjų skaičiaus ir atitinkamų religinių bendrijų vaidmens valstybės istorijoje.

1.2. Šiame pranešime neįmanoma išsamiai apžvelgti visų konstitucinio tribu-nolo 2011 m. jurisprudencijos problemų, todėl, turėdamas omenyje jų aktualumą ir tarptautinį konferencijos pobūdį, toliau savo dėmesį skirsiu trims, mano nuomo-ne, svarbiausiems klausimams, t. y.: a) galimybei tirti europos sąjungos (es) antrinės teisės konstitucingumą (2 punktas); b) Lenkijos ir es teisinės tvarkos aksiologiniam panašumui (3 punktas); c) europos Žmogaus teisių teismo (eŽtt) sprendimų po-veikiui konstitucinei jurisprudencijai (4 punktas).

2. EUROPOS SĄJUNGOS ANTRINĖS TEISĖS KONSTITUCINGUMO KONTROLĖ

2.1. visos sudėties konstitucinio tribunolo priimtame nutarime nr. sk 45/095 pirmą kartą jo istorijoje kalbama apie galimybę tikrinti es antrinės teisės konsti-tucingumą. iki tol konstitucinis tribunolas savo nutarimuose buvo vertinęs tik es pirminės teisės6 ir antrinę teisę perkeliančių įstatymų7 konstitucingumą. byloje nr. sk 45/09 tirtas skundas dėl es tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamento (eb) nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo8 (toliau – Reglamentas nr. 44/2001).

2.2. Lenkijos teisės literatūroje nėra vienos bendros nuomonės antrinės teisės konstitucingumo kontrolės klausimais. viena vertus, aiškinama, kad konstitucinės normos nenustato tokio tyrimo pagrindo, be to, jis prieštarautų teisės prigimčiai.

5 konstitucinio tribunolo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas (otk Zu, nr. 9/a/2001-97).6 konstitucinio tribunolo 2005 m. gegužės 11 d. nutarimas nr. k 18/04 (otk Zu, nr. 5/a/ 2005-49) ir

2010 m. lapkričio 24 d. nutarimas nr. k 32/09 (otk Zu, nr. 9/a/2010-108).7 konstitucinio tribunolo 2005 m. balandžio 27 d. nutarimas nr. p 1/05 (otk Zu, nr. 4/a/2005-42) ir

2010 m. spalio 5 d. nutarimas nr. sk 26/08 (otk Zu, nr. 8/a/2010-73).8 oL L 12, 2001 01 16, p. 1 (su pakeitimais).


Laikomasi nuomonės, kad antrinė teisė išvedama iš kitos teisinės tvarkos, ne tarp-tautinės ar nacionalinės teisės. kita vertus, kai kurie autoriai pabrėžia, kad nors kons-titucijos 188 straipsnis9 nenustato konstitucinio tribunolo kompetencijos vykdyti es antrinės teisės konstitucingumo kontrolę, tokios kontrolės pagrindas galėtų būti konstitucinį skundą10 reglamentuojanti konstitucijos 79 straipsnio 1 dalis11. kalbant apie teisės akto konstitucingumo tyrimą pagal konstitucinį skundą, pažymėtina, kad šiuo klausimu yra dvi prieštaringos pozicijos.

2.2.1. pasak vienai iš jų atstovaujančių autorių, konstitucijos 79 straipsnis nelai-kytinas es antrinės teisės aktų konstitucingumo kontrolės pagrindu12. jų nuomone, es antrinė teisė nėra nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės dalis, o konstitucijos 188 straipsnis nenustato kompetencijos tirti šios teisės aktų konstitucingumo. taigi antrinės teisės tikrinimas galėtų būti vertinamas kaip nacionalinių teismų ir es tei-singumo teismo, kuriam vieninteliam suteikta teisė tirti šios rūšies teisės aktus, įga-liojimų pažeidimas.

2.2.2. kitos nuomonės besilaikantys autoriai teigia, kad konstitucijos 79 straips-nis tiek, kiek numato „kitą norminį aktą“, vertintinas kaip konstituciniam tribunolui suteikta kompetencija tirti minėtų aktų konstitucingumą atsižvelgiant į konstitucijos 188 straipsnį ir gali būti es antrinės teisės aktų konstitucinės kontrolės pagrindas13. minėti aktai atitinka konstitucinėje jurisprudencijoje nustatytus materialiuosius nor-minio akto kriterijus14. taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis principu, jog kons-9 Šioje nuostatoje nustatyta: „konstitucinis tribunolas priima sprendimus bylose dėl: 1) įstatymų ir

tarptautinių sutarčių atitikties konstitucijai, 2) įstatymų atitikties ratifikuotoms tarptautinėms sutar-tims, kurioms ratifikuoti reikia išankstinio įstatyme išreikšto sutikimo, 3) centrinių valstybės insti-tucijų leidžiamų aktų atitikties konstitucijai, ratifikuotoms tarptautinėms sutartims ir įstatymams, 4) politinių partijų tikslų ir veiklos atitikties konstitucijai, 5) konstitucinių skundų, apie kuriuos kal-bama 79 straipsnio 1 dalyje.“ [Čia ir toliau konstitucijos straipsnių vertimas paimtas iš: Užsienio šalių konstitucijos. vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004, p. 252. – Vertėjos pastaba.]

10 k. Działochos 7 pastaba dėl 91 straipsnio, žr. Konstytucja Rzeczpospolitej Polskiej: Komentarz. pod. red. L. garlickiego. t i. Warszawa, 1999, s. 8.

11 Šioje nuostatoje nustatyta: „kiekvienas, kurio konstitucinės teisės ar laisvės buvo pažeistos, turi teisę įstatymo nustatytais pagrindais kreiptis į konstitucinį tribunolą su skundą dėl įstatymo ar kito nor-minio akto, kuriuo remdamasis teismas ar viešojo administravimo institucija priėmė galutinį spren-dimą dėl jo laisvių, teisių ar pareigų, įtvirtintų konstitucijoje, atitikties konstitucijai.“

12 grzybowski m. prawo międzynarodowe i wspólnotowe jako wzorzec i przedmiot kontroli norm. Księga XX-lecia orzecznictwa Trybunału Konstytucyjnego. pod. red. m. Zubika. Warszawa, 2006, s. 343–344; j. trzcińskio 9 pastaba dėl konstitucijos 79 straipsnio, žr. konstytucja Rzeczpospolitej Polskiej: Ko-mentarz. t. i, s. 15; plg. su L. garlickio 16 pastaba dėl konstitucijos188 straipsnio, žr. konstytucja Rzeczpospolitej Polskiej: Komentarz. pod. red. L. garlickiego. t v. Warszawa, 2007, s. 28; master-nak-kubiak m. Przestrzeganie prawa międzynarodowego w świetle Konstytucji Rzeczpospolitej Pols-kiej. kraków, 2003, s. 221–222.

13 Wojtyczek k. Przekazywanie kompetencji państwa organizacjom międzynarodowym: Wybrane zaga-dnienia prawnokonstytucyjne. kraków, 2007, s. 327; jaroszyński t. Rozporządzenie wspólnotowe jako przedmiot skargi konstytucyjnej. Europejski przegląd Sądowy, 2007, nr. 4, s. 30; Wiącek m. glosa do postanowienia tk, 17 Xii 2009, u 6/08. Państwo i Prawo, 2010, nr. 6, s. 123–124.

14 Wyrozumska a. prawo międzynarodowe oraz prawo unii europejskiej a konstytucyjny system źródeł prawa. Otwarcie konstytucji RP na prawo międzynarodowe i procesy integracyjne. pod. red. k. Wójto-wicza. Warszawa, 2006, s. 90. autorės nuomone, „<...> narystė es keičia ir konstitucinio tribunolo įgaliojimus <...>. neleisti a priori konstituciniam tribunolui tirti es pirminės ir antrinės teisės aktų


titucija yra aukščiausios galios aktas, Lenkijos teisės sistemos dalimi negali būti konstitucinės normos neatitinkantis norminis aktas. vienintelė institucija, įgalio-ta vertinti šią neatitiktį ir ją šalinti, yra konstitucinis tribunolas, kurio materialioji kompetencija turi būti visa apimanti (t. y. „turi apimti visas galiojančias ir valstybės institucijų taikomas teisės normas)15. konstitucijos 91 straipsnio 3 dalyje nurodyti norminiai aktai turi pirmenybę tik prieš įstatymus ir kaip tarptautinė sutartis, kuria remiantis jie buvo priimti, negali prieštarauti konstitucinei normai16.

2.3. konstitucinis tribunolas nutarime nr. sk 45/09, kurio motyvuojamojoje dalyje atskleidė doktrinos skirtumus ir savo jurisprudenciją, konstatavo, kad „nor-miniu aktu pagal konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį gali būti ne tik šalies institucijų priimtas aktas, bet ir tam tikras sąlygas atitinkantis tarptautinės organizacijos, kurios narė yra Lenkijos Respublika, organo priimtas aktas. pirmiausia tai yra europos są-jungos teisės aktai, kuriuos priima jos institucijos. minėti aktai yra Lenkijos teisinės tvarkos sudedamoji dalis ir reglamentuoja asmens teisinę padėtį“17. pagrįsdamas leis-tinumą tikrinti es antrinės teisės konstitucingumą, konstitucinis tribunolas rėmėsi: a) konstitucijos 79 straipsnio išaiškinimu; b) materialiąja norminio akto koncepcija; c) konstitucinio skundo apsaugine funkcija.

2.4. aptariamasis nutarimas, kaip sustiprinantis žmogaus teisių apsaugos už-tikrinimą pagal Lenkijos konstitucines normas, be abejo, laikytinas precedentiniu. konstitucinis tribunolas ne tik pasisakė už antrinės teisės konstitucingumo kontro-lę, bet ir pareiškė nuomonę dėl prejudicinių klausimų teikimo teisingumo teismui (2.4.1 punktas) ir galimo nutarimo dėl es antrinės teisės prieštaravimo konstitucijai pasekmių (2.4.2 punktas).

2.4.1. Dėl prejudicinių klausimų konstitucinis tribunolas laikėsi tokios pat po-zicijos, kaip vokietijos konstitucinis teismas18, ir neatmetė galimybės kreiptis į tei-singumo teismą su prejudiciniu klausimu. nutarimo nr. k 45/09 motyvuojamojoje dalyje teigiama, kad, „tapdama es nare, Lenkijos Respublika tam tikrose srityse eu-ropos sąjungos naudai atsisakė dalies valstybės institucijų įgaliojimų <...>. vado-vaujantis vienu svarbiausių es teisės principų ‒ subsidiarumo principu (es sutarties 5 straipsnio 1 dalis), europos sąjungos įgaliojimus, be kita ko, teisėkūros srityje ri-boja valstybių stojimo į es sutartys. be to, Lenkijos Respublika pritarė teisės aktų

konstitucingumo būtų neteisinga, vienaip vertintinas su ratifikuota sutartimi susijęs įgaliojimų ne-vykdymas pagal 90 straipsnį, o visai kitaip – formalaus tyrimo proceso nebuvimas. pažymėtina, kad konstitucinis tribunolas privalo vykdyti savo įgaliojimus, atsižvelgdamas į apribojimus, kylančius iš pagal konstitucijos 90 straipsnį priimtos sutarties“ (ibid., s. 91).

15 Wiącek m. Op. cit., s. 123–124.16 garlicki L., masternak-kubiak m. Władza sądownicza a stosowanie prawa międzynarodowego i

prawa unii europejskiej. Otwarcie konstytucji RP na prawo międzynarodowe i procesy integracyjne, s. 184; k. Działochos 8 pastaba dėl 8 straipsnio, žr. Konstytucja Rzeczpospolitej Polskiej: Komentarz. pod. red. L. garlickiego. t ii. Warszawa, 2001, s. 26.

17 konstitucinio tribunolo nutarimas nr. sk 45/09.18 vokietijos Federalinio konstitucinio teismo 2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Honeywell, 2 bvR

2661/06.


konstitucingumo kontrolės funkcijų skirstymui <...>. perskirsčius funkcijas, es tei-singumo teismas įgijo teisę teikti galutinį es teisės išaiškinimą ir užtikrinti vienodą jos taikymą visose es valstybėse narėse, taip pat priimti galutinį sprendimą dėl ant-rinės teisės aktų atitikties sutartims ir bendriesiems es teisės principams. vadinasi, būtent šiame kontekste vertintina konstitucinio tribunolo kompetencija tirti es tei-sės atitiktį konstitucijai. prieš konstatuojant, kad antrinės teisės aktas prieštarauja konstitucijai, būtina išsiaiškinti tyrimo dalyką sudarančių es antrinės teisės normų turinį. Dėl to pagal sutarties dėl europos sąjungos veikimo (sesv) 267 straipsnį ga-lima kreiptis į es teisingumo teismą su prejudiciniu klausimu dėl abejonių keliančių nuostatų išaiškinimo ar jų galiojimo patvirtinimo“.

2.4.2. kalbant apie galimo es antrinės teisės nekonstitucingumo nustatymo pa-sekmes pažymėtina, kad konstitucinis tribunolas įtvirtino naują ir anksčiau Lenkijos konstitucinėje teisėje nežinotą nekonstitucinės normos neveiksmingumo konstrukciją.

pagal konstitucijos 190 straipsnio 3 dalį teisinės galios netenka nuostata, kons-titucinio tribunolo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios normai. tačiau, atsižvelgiant į es teisės specifiką ir nacionalinės institucijos atliekamo jos konsti-tucingumo tyrimo išskirtinumą, pažymėtina, kad dėl nacionalinei teismų sistemai priklausančio teismo sprendimo nekonstitucinė antrinės teisės nuostata nepraran-da savo galios. juk sprendimus dėl minėtų aktų teisinės galios priima kitos, ne es valstybės narės, institucijos. taigi reguliavimas, susijęs su konstitucinio tribunolo nutarimų pasekmėmis, tiek, kiek juo numatyta, kad nekonstitucine pripažinta nor-ma netenka galios, turi būti aiškinamas vadovaujantis europos integracijos solida-rumo ir es sutartyje įtvirtintu valstybių narių lojalumo principais. viena iš galimų konstitucinio tribunolo nutarimo pasekmių gali būti es antrinės teisės akto netai-kymas Lenkijoje, kitaip tariant, reikėtų „Lenkijos Respublikos teritorijoje sustabdyti konstitucijai prieštaraujančių es teisės normų taikymą“. nutarimo nr. sk 45/09 mo-tyvuojamojoje dalyje taip pat pažymėta, kad „<...> tokios konstitucinio tribunolo nutarimo pasekmės būtų sunkiai suderinamos su es valstybės narės įsipareigojimais ir pirmiau nurodytu lojalumo principu (es sutarties 4 straipsnio 3 dalis). Dėl to eu-ropos komisija gali pradėti tyrimą, o Lenkija dėl sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymo gali būti apskųsta es teisingumo teismui (sesv 258–260 straipsniai). Žinoma, nutarimas dėl es teisės prieštaravimo konstitucijai turi būti ultima ratio po-būdžio ir priimtas nesant kitų būdų išspręsti es teisės normų koliziją“. priėmus nu-tarimą dėl es antrinės teisės normų nekonstitucingumo, kompetentingos institucijos turi nedelsdamos imtis veiksmų joms pašalinti iš teisinės sistemos.

3. AKSIOLOGINIS KONSTITUCINĖS IR EUROPOS TEISINĖS TVARKOS BENDRUMAS

3.1. konstitucinis tribunolas 2011 m. nagrinėjo dar vieną svarbią konstitucinės jurisprudencijos problemą, t. y. aksiologinį Lenkijos konstitucinės tvarkos ir es teisės


bend rumą. nutarime nr. k 45/09 jis visų pirma pabrėžė, kad tiek es teisė, tiek konsti-tucija laiduoja panašaus lygio pagrindinių teisių apsaugą. pagal es sutarties 6 straipsnio 1 dalį europos sąjunga pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. europos sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, turinčioje tokią pat galią, kaip sutartys, nustatytas teises, laisves ir prin-cipus, kurių turinys buvo suderintas 2000 m. gruodžio 12 d. strasbūre. konstitucinis tribunolas atkreipė dėmesį, kad „<...> pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas išsamus teisių, laisvių ir principų katalogas buvo suformuluotas remiantis Žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencija; šios konvencijos šalis yra ir Lenkijos Respublika. be to, prisimintina, kad pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 ir 4 dalyse numaty-tų teisių, garantuojamų konvencijos, reikšmė ir apimtis yra tokia pati, kaip numatytųjų konvencijoje. tačiau tai negali sutrukdyti es teisėje nustatyti platesnio masto apsaugos. kiek chartijoje pripažįstamos iš es valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų kylan-čios pagrindinės teisės, tiek šios teisės yra aiškinamos vadovaujantis minėtomis tradici-jomis. kita vertus, remiantis <…> chartijos 53 straipsniu, nė viena jos nuostata nebus aiškinama kaip apribojanti ar pažeidžianti tam tikrose srityse taikomas žmogaus teises ir pagrindines laisves, reglamentuojamas es ir tarptautinėje teisėje bei europos sąjun-gos ar visų jos valstybių narių pasirašytose konvencijose, ypač pirmiau paminėtoje kon-vencijoje ir es valstybių narių konstitucijose <…>. taigi aukšto lygio pagrindinių teisių (žmogaus teisių) apsaugą europos sąjungoje laiduoja pagrindinių teisių chartija, kon-vencija ir konstitucinės valstybių narių tradicijos“19.

3.2. pirmiau pateikta nuomonė sietina su nutarime nr. k 18/04 atskleista Lenkijos teisinės tvarkos struktūros sudedamųjų dalių gausumo koncepcija20. jos formavimuisi įtakos turėjo svarbiu Lenkijos įsipareigojimu tarptautinei bendrijai laikomas konstitu-cinis tarptautinės teisės paisymo principas, kuriuo turi vadovautis valstybės konstituci-nės institucijos21. konstitucinis tribunolas taip pat yra pažymėjęs, kad norminis minėtos struktūros pagrindas yra įtvirtintas konstitucijos 90 straipsnio 1 dalyje22. jei es teisinė tvarka, susidedanti iš europiniu bei nacionaliniu lygmeniu priimamų normų, turi daug sudedamųjų dalių, vadinasi, galima kalbėti apie jos dinamiškumą bei bendrijos ir nacio-nalinės teisinės tvarkos santykio keitimąsi vykstant eb teisės pokyčiams. taigi dėl bet kokio es teisės mechanizmo pakeitimo būtina atlikti su juo susijusio valstybių narių konstitucinio mechanizmo analizę. vertinant padėtį iš Lenkijos pozicijos teigtina, kad konstitucinio testo garantija bei pagrindu visų pirma laikytina konstitucijos 90 straips-nio 1 dalis ir 91 straipsnio 3 dalis23, kurių nuostatos nesuteikia pagrindo perduoti tarp-tautinei organizacijai įgaliojimą priimti teisės aktus ar sprendimus, prieštaraujančius 19 konstitucinio tribunolo nutarimas nr. sk 45/09.20 konstitucinio tribunolo 2004 m gegužės 11 d. nutarimas nr. k 18/04 (otk Zu, nr. 5/a.2005-49).21 konstitucinio tribunolo 2005 m. balandžio 27 d. nutarimas nr. p 1/05 (otk Zu, nr. 4/a/2005-42).22 Šioje nuostatoje įtvirtinta: „Lenkijos Respublika remdamasi tarptautine sutartimi gali perduoti tarp-

tautinei organizacijai ar tarptautinei institucijai valstybės valdžios institucijų kompetenciją tam tik-rais klausimais.“

23 Šioje nuostatoje įtvirtinta: „jeigu tai kyla iš Lenkijos Respublikos ratifikuotos sutarties, steigiančios tarptautinę organizaciją, jos nustatyta teisė taikoma tiesiogiai ir turi pirmumą kolizijos su įstatymais atveju.“


konstitucijai. be kita ko, draudžiama įgaliojimus perduoti remiantis minėtomis konsti-tucinėmis normomis, jei dėl to Lenkijos Respublika prarastų galimybę veikti kaip nepri-klausoma ir demokratinė valstybė24.

3.3. konstitucinius pamatus papildydamas teisinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos policentriškumo koncepcijos elementais25, konstitucinis tribunolas konstatavo, kad europos teisės koncepcija ir jos santykis su nacionaline teise nepaneigia teisi-nės kolizijos galimybės. kad tokio prieštaravimo neliktų, – atsižvelgiant į konstitucijos 8 straipsnio 1 dalį26, – negalima nei panaikinti konstitucinės normos galiojimo ir pa-keisti jos es teisės norma, nei jos taikyti tik toje srityje, kurios es teisė nereglamentuoja. atsiradus „prieštaravimui, kurio neįmanoma panaikinti“27, reikėtų keisti konstituciją ar europos teisę arba priimti sprendimą išstoti iš es28. kitais atvejais konstitucinis tribu-nolas pripažįsta būtinybę rengti „europos teisei palankų išaiškinimą“29. tai gali būti su-siję su konstitucinėmis nuostatomis, reglamentuojančiomis tiek asmens statusą (pvz., konstitucijos 62 straipsnio 1 dalis30), tiek viešojo administravimo institucijų sanda-rą (pvz., senato statusą ir jo vaidmenį rengiant vyriausybės poziciją, pristatomą per es tarybos posėdžius)31. Ši pareiga laikytina konstituciniu principu, kurio norminį pagrindą sudaro konstitucijos preambulė ir konstitucinė priedermė paisyti tarptau-tinės teisės (konstitucijos 9 straipsnis)32. Įpareigojimas rengti europos teisei palankų išaiškinimą vertintinas kaip viena iš formaliųjų – konstituciškai įtvirtintų – norminių

24 konstitucinio tribunolo nutarimas nr. k 18/04; taip pat žr. konstitucinio tribunolo 2009 m. vasario 18 d. nutarimą nr. kp 3/08 (otk Zu, nr. 2/a/2009-9).

25 plačiau žr. Łętowska e. multicentryczność współczesnego systemu prawa i jej konsekwencje. Państwo i Prawo, 2005, nr. 4, s. 3.

26 nuostatoje sakoma, kad konstitucija Lenkijos Respublikos teisės aktų hierarchijoje užima aukščiau-sią vietą.

27 konstitucinio tribunolo nutarimas nr. k 18/04. panašią poziciją konstitucinis tribunolas yra su-formulavęs Lenkijai dar nesant es nare, kai vertino kai kurių biokuro įstatymo nuostatų konstitu-cingumą. tuomet jis konstatavo, kad, „atsižvelgiant į konstitucinės kontrolės pagrindo konstrukciją, rengiant su europos teise susisiejantį išaiškinimą būtina vadovautis dviem dalykais: pirma, rengti tokį išaiškinimą galima, jei (ir tik tuomet) iki įstojimo į es priimtuose Lenkijos nacionalinės teisės aktuose nenurodomas akivaizdžiai skirtingas problemos sprendimo būdas (sprendimo strategija), antra, esant kelioms interpretavimo galimybėms vertėtų pasirinkti tą, kuris tiksliausiai atskleidžia bendrijos tei-sės (acquis communautaire) laimėjimus“ (konstitucinio tribunolo 2004 m. balandžio 21 d. nutarimo nr. k 33/03 motyvuojamosios dalies 9 punktas (otk Zu, nr. 4/a/2004-31).

28 konstitucinio tribunolo nutarimo nr. p 1/05 motyvuojamosios dalies 4.3 punktas.29 konstitucinio tribunolo nutarimai nr. k 18/04 ir k 33/03. principas, kurio išaiškinimas pateikiamas

konstitucinio tribunolo nutarime nr. k 18/04, vėliau buvo patvirtintas 2010 m. lapkričio 24 d. nuta-rime nr. k 32/09 (otk Zu, nr. 9/a/2010-108).

30 spręsdamas dėl europos sąjungos sutarties konstitucingumo, konstitucinis tribunolas pateikė es tei-sei palankų konstitucijos 62 straipsnio 1 dalies išaiškinimą (žr. nutarimo nr. k 18/04 motyvuojamo-sios dalies 18.2 punktą).

31 spręsdamas dėl 2004 m. kovo 11 d. priimto ministrų tarybos bendradarbiavimo su seimu ir sena-tu įstatymo 9 straipsnio nuostatos, kurioje nekalbama apie senato vaidmenį sprendžiant su Lenkijos Respublikos naryste europos sąjungoje susijusius klausimus (Dz. u., nr. 52-515), konstitucinis tri-bunolas pareiškė, kad „būtina parengti tokį konstitucinių normų išaiškinimą, kuris Lenkijos valsty-bės institucijoms (įskaitant parlamentą) užtikrintų galimybę dalyvauti perkeliant es teisę į Lenkijos Respublikos teisės sistemą“ (žr. nutarimo nr. k 24/04 motyvuojamosios dalies 6 punktą).

32 plg. su Winczorek p. konstytucja Rp a prawo wspólnotowe. Państwo i Prawo, 2004, nr. 11, s. 7.


aktų interpretavimo taisyklių. konstitucinio tribunolo jurisprudencijoje yra sufor-muluota taisyklė, pagal kurią konstitucinė materija turi būti keičiama ją interpre-tuojant (žr. nutarimą nr. k 18/04), ir tik nesant galimybės pašalinti prieštaravimus tikslinga imtis keisti konstituciją (žr. nutarimą nr. p 1/05).

3.4. pastaruoju metu vertindamas Lenkijos konstitucinės tvarkos ir es tei-sės santykį konstitucinis tribunolas vadovavosi „valstybių suverenios lygybės eu-ropos integracijos procese principu“ ir „konstitucinio savitumo“ samprata33. abi sąvokos pirmą kartą pavartotos nutarime nr. k 32/09, kuriame kalbama apie Lisa-bonos sutarties konstitucingumą. teigdamas, kad suvereniteto principo sampra-ta ilgainiui keičiasi, ir pripažindamas būtinybę plėtoti jos aiškinimą, konstitucinis tribunolas yra konstatavęs, kad „valstybių suverenios lygybės integracijos procese principas“ bei su juo susijęs „konstitucinis savitumas“ turi būti suprantamas kaip draudimas perduoti „valstybės konstitucinį savitumą užtikrinančių valdžios insti-tucijų įgaliojimus“. Šioje srityje norminis pagrindas yra konstitucijos preambulė, 2, 4, 5, 8, 90 straipsniai, 104 straipsnio 2 dalis ir 126 straipsnio 1 dalis. nutarimo dėl Li-sabonos sutarties konstitucingumo motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad „įga-liojimai, kuriuos draudžiama perduoti, lemia konstitucinį savitumą, kitaip tariant, atskleidžia vertybes, kuriomis grindžiama konstitucija“. plėtodamas šią mintį ir rem-damasis Lenkijos teisės doktrinos nuostatomis34, konstitucinis tribunolas nustatė, kad „visiškai draudžiama perduoti įgaliojimus, kurie suteikia teisę nustatyti pagrin-dinius konstitucijos principus, valstybės savitumą sudarančias asmens teises, visų pirma užtikrinančias žmogaus orumo ir konstitucinių teisių, valstybingumo, demo-kratijos, teisinės valstybės, socialinio teisingumo, subsidiarumo principų apsaugą, taip pat įgaliojimus, susijusius su konstitucinių vertybių apsaugos tobulinimu, teisės aktų leidyba ir valstybei šioje srityje suteikta kompetencija“.

3.5. Remiantis išsamiu nutarimų nr. k 18/04 ir k 32/09, kurių nuostatos atkar-totos nutarime nr. k 45/09, tyrimu galima konstatuoti, kad, pabrėžiant konstitucinė-je jurisprudencijoje aksiologinę teisinių tvarkų sanglaudą ir konstitucinę priedermę rengti es teisei palankią interpretaciją, yra nustatomos integracijos proceso ir es tei-singumo teismo aktyviosios jurisprudencijos ribos. kitaip tariant, „konstitucinis

33 plg. sąvokas „konstitucinis savitumas“ ir „suvereniteto esmė“, žr. vokietijos konstitucinio teis-mo 2009 m. birželio 30 d. nutarimą 2 bve 2/08–2 bve 5/08–2 bvR 1010/08–2 bvR 1022/08–2 bvR 1259/08–2 bvR 182/09; taip pat žr. Wójtowicz k. poszanowanie tożsamości konstytucyjnej państw członkowskich unii europejskiej. Przegląd Sejmowy, 2010, nr. 4, s. 16–20 ir ten pat minimą vokieti-jos konstitucinio teismo nutarimą; be to, žr.: otwarcie systemu konstytucyjnego niemiec na sprawy jedności europy. Przegląd Sejmowy, 2009, nr. 6, s. 134; Wojtyczek k. europeizacja konstytucji v Re-publiki Francuskiej. Przegląd Sejmowy, 2008, nr. 6, s. 148–150, 155 ir ten pat minimą prancūzijos Respublikos konstitucinės tarybos nutarimą.

34 Wojtyczek k. Przekazywanie kompetencji państwa organizacjom międzynarodowym, s. 284–302. au-torius tiesiogiai nevertina sąvokos „konstitucinis savitumas“, tačiau nurodo „penkias su įgaliojimų perdavimu susijusių apribojimų rūšis“, t. y.: „1) valstybingumo principą; 2) pagrindinius valstybės santvarkos nustatymo principus; 3) reikalavimą užtikrinti geresnį konstitucinių vertybių įgyvendini-mą; 4) reikalavimą perduoti tik su tam tikrais klausimais susijusius įgaliojimus; 5) draudimą perduoti valstybės teisės aktų leidybą ir kompetenciją šioje srityje“ (p. 302).


savitumas“, kurį visų pirma sudaro: a) konstitucijos viršenybės principas35, b) valsty-bingumo (nepriklausomybės) išsaugojimo principas36 ir c) teisių ir laisvių apsaugos principas37. atsižvelgiant į tai, kad šie principai kiekvieną kartą skatina ieškoti ge-riausio sprendimo, būtų sunku nepritarti lenkų mokslinėje literatūroje paplitusiam požiūriui, jog „<...> teisinės konstitucinio savitumo sudedamosios dalys, glaudžiai susijusios su es sutartyje įtvirtintu tautinio tapatumo gerbimo principu, konstituci-niams teismams leidžia pagrįsti būtinybę saugoti esminius konstitucinės teisinės tvar-kos elementus nuo perdėto europos teisės poveikio ir remtis es teisingumo teismo aktyvumu (kūrybingumu) <...>. konstitucinių teismų praktika rodo, kad šis kons-titucinis „skydas“ naudojamas kaip įspėjamasis ir nenumatoma ateityje jo naudoti prieš europos sąjungą ar jos institucijas“38. Šiuo požiūriu jurisprudencijoje suformu-luotą konstitucinio savitumo sampratą derėtų vertinti tik kaip vieną iš nacionalinio konstitucinio teismo teisėjų dialogo su teisingumo teismu priemonę.

35 konstitucinis tribunolas pirmą kartą dėmesį į konstitucijos viršenybės principą atkreipė nutari-me nr. k 18/04, kuriame konstatavo, kad „dėl iš konstitucijos 8 straipsnio 1 dalies kylančios teisės viršenybės Lenkijos Respublikos teritorijoje ji naudojasi pirmumo teise taikymo ir veikimo srityse“ (kritinis požiūris išdėstytas k. Działochos 10 pastaboje dėl konstitucijos 8 straipsnio (Konstytucja Rzeczpospolitej Polskiej: Komentarz. t. i, s. 34; ten pat žr. a. Wyrozumskos pastabą). Ši formuluotė reiškia, kad konstitucija turi viršenybę ir ypatingą galią visų Lenkijos Respublikoje galiojančių tarp-tautinių sutarčių atžvilgiu, įskaitant sutartis, susijusias su įgaliojimų „kai kuriose srityse“ perdavimu. tai patvirtina minėtų sutarčių ir jų sudedamąsias dalis sudarančių aktų konstitucingumo tikrinimo mechanizmas (konstitucijos 188 straipsnio 1 punktas, taikomas susietas su 8 straipsnio 1 dalimi). atsižvelgdamas į tai, kad jos konstitucinio lygio klausimais turi atitikti konstituciją, konstitucinis tribunolas laikosi „paskutinio žodžio teismo“ pozicijos (žr. sprendimą nr. p 37/05). konstitucinis tribunolas kartu iškėlė koncepciją, kad es teisė remiasi konstitucine valstybių narių teise, pagal ku-rią europos teisė yra išvestinė, palyginti su konstitucine teise, kurios galia kyla iš konstitucijos. kons-titucijos, kaip aukščiausios galios ir tautos suverenią valią išreiškiančio akto, normos negali prarasti galios ar būti pakeistos dėl prieštaravimo tarptautinės teisės normoms, kurio neįmanoma panaikinti. tarptautinės normos, tarptautinės teisės požiūriu turinčios pirmumo teisę, panaudojimas nereiškia konstitucinės normos panaikinimo ar galios netekimo. Šiuo atveju įstatymų leidėjas turi teisę sava-rankiškai atsakyti į klausimą, kaip panaikinti atsiradusį prieštaravimą, įskaitant tikslingumo keisti konstituciją klausimą.

36 būtinybę toliau taikyti nepriklausomybės principą konstitucinis tribunolas yra nurodęs nutari-muose nr. k 18/04 ir k 32/09 (taip pat žr. konstitucinio tribunolo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą nr. kp 1/09 (otk Zu, nr. 5/a/2009-68), kuriame atkreipė dėmesį į įgaliojimų tik tam tikrose sri-tyse perdavimo ir galimybės savarankiškai spręsti dėl Lenkijos Respublikos likimo tarpusavio pri-klausomumą). konstitucinio tribunolo nuomone, konstitucija draudžia perduoti įgaliojimus, kurių netekusi Lenkijos Respublika negalėtų veikti kaip nepriklausoma valstybė. Doktrinoje nurodoma, kad šiuo atveju kalbama apie iš valstybingumo principo, kuris neleidžia atsisakyti kompetencijos ir visų įgaliojimų, kylantį draudimą (Wojtyczek k. Przekazywanie kompetencji państwa organizacjom międzynarodowym, s. 268). es teisė negali taip pakeisti valstybių narių konstitucinės realybės, kad jos, kaip tarptautinės teisės subjektai, negalėtų savarankiškai naudotis savo teisėmis ir vykdyti savo pareigų.

37 teisių ir laisvių apsaugos principo, kaip turinčio įtakos apibrėžiant nagrinėjamo dalyko ribas, svarba atskleidžiama nutarimuose nr. k 18/04 ir k 45/09. konstitucijos normos žmogaus teisių ir laisvių sri-tyje nustato minimalius reikalavimus, kurių turi būti paisoma ir kurie negali būti mažinami ar ginči-jami dėl es reguliavimo nustatymo.

38 Wróbel a. Wprowadzenie: tożsamość konstytucyjna czyli o zapędzaniu pszczół do ula. Europejski Przegląd Sądowy, 2011, nr. 8, s. 1.


4. EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMŲ REIKŠMĖ KONSTITUCINEI JURISPRUDENCIJAI

4.1. kita reikšminga problema, konstitucinio tribunolo nagrinėta 2011 m., yra susijusi su eŽtt sprendimų svarba konstitucinei jurisprudencijai. nutarimuo-se nr. k 11/10 ir p 38/08 konstitucinis tribunolas plėtojo savo jurisprudenciją ir pirmą kartą kalbėjo apie teisminės valdžios institucijų ir konstitucinio teismo su-saistymą strasbūro teismo sprendimu dėl trečiųjų valstybių39, be to, vadovaudamasis nuo statomis dėl policentrinės teisinės sistemos ir jos sudedamųjų dalių, yra pažymė-jęs būtinybę nuolat aiškinti Lenkijos konstitucines normas remiantis europos žmo-gaus teisių konvencijos (eŽtk) standartais40.

4.2. prieš aptariant nutarimą nr. p 38/08 pažymėtina, jog Lenkijos konstitucinėje jurisprudencijoje vyrauja nuomonė, kad nors eŽtt sprendimai valstybei narei (vals-tybei in toto41) yra privalomi, ji esą negali neprisiimti atsakomybės dėl kompetentin-gų institucijų, galinčių imtis veiksmų sprendimui įvykdyti, stokos, kadangi kiekviena valstybės viešojo administravimo institucija pagal savo kompetenciją turi paisyti mi-nėto sprendimo ir jį vykdyti. neginčytina, kad konstitucinis tribunolas ‒ vykdydamas konstitucinę kontrolę ‒ privalo taikyti interpretacijos principus ir metodus, kurie leistų apriboti galimą priešpriešą tarp Lenkijos taikomoje teisėje ir eŽtt sprendimuose su-formuluotų standartų. kaip pavyzdys paminėtinas konstitucinio tribunolo nutarimas nr. p 8/0442, priimtas po to, kai eŽtt 2001 m. lapkričio 15 d. paskelbė sprendimą bylo-je Werner prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 26760/95). strasbūre nagrinėtos bylos dalykas buvo susijęs su teisės į nešališką teismą pažeidimu, padarytu dėl procesinių garantijų stokos tiriant bylą dėl bankroto administratoriaus atšaukimo. Lenkijos įstatymų leidė-jas, vykdydamas eŽtt sprendimą, padarė bankroto teisės pakeitimus, tačiau jis nenu-matė tinkamo laikino teisinio reguliavimo, kuriuo būtų buvusi pagerinta atitinkama teisinė padėtis. Dėl to nuostatos, kuriomis, kaip pripažino eŽtt, buvo pažeista eŽtk 6 straipsnio 1 dalis, tebebuvo taikomos bylose, kuriose sprendimas dėl tam tikro su-bjekto bankroto buvo priimtas anksčiau, nei įsigaliojo naujas įstatymas. tokia teisinė padėtis paskatino konstitucinį tribunolą pasisakyti valstybės susaistymo eŽtt spren-dimu problematikos klausimu ir nurodyti, be kita ko, būtinybę kazuistiškai vertinti ga-liojančias vidaus teisinio reguliavimo nuostatas jų atitikties tarptautinei teisei požiūriu. konstitucinio tribunolo nuomone, eŽtt nusprendus, kad Lenkijoje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pažeistas sąžiningo teismo proceso principas, nebūtina pakartotinai vertinti jo pažeidimo ‒ pakanka pasiremti eŽtt sprendimu. taigi konstitucinis tri-bunolas pripažino bankroto teisės nuostatų prieštaravimą konstitucijos 78 straipsniui.

39 konstitucinio tribunolo nutarimo nr. k 11/10 motyvuojamosios dalies 3.3.3 punktas.40 konstitucinio tribunolo nutarimo nr. p 38/08 motyvuojamosios dalies 5.6 punktas.41 Łętowska e. Zapewnienie skuteczności orzeczeniom sądów międzynarodowych. Zapewnienie efek-

tywności orzeczeń sądów międzynarodowych w polskim porządku prawnym. pod. red. a. Wróbla. Warszawa, 2011, s. 49.

42 konstitucinio tribunolo 2004 m. spalio 18 d. nutarimas (otk Zu, nr. 9/a/2004-92).


4.3. konstitucinės kontrolės byloje nr. p 38/08 nagrinėtos civilinio proce-so kodekso ir kitų įstatymų nuostatos, suteikiančios teismų referentams teisę pri-imti sprendimą dėl išlaidų civilinėse bylose. konstitucinė problema kilo suabejojus, ar teismo referentas gali turėti teismo įgaliojimus vykdyti teisinės apsaugos veiks-mus, taip pat ar jis yra įgaliotas – atsižvelgiant į konstitucinį teisės į teismą ir teisės į teismuose vykdomą teisingumą užtikrinimą – priimti sprendimus tam tikrais gin-čytinais klausimais. kaip vienas iš konstitucinės kontrolės pagrindų buvo nurodoma eŽtk 6 straipsnio 1 dalis.

tiesa, konstitucinis tribunolas dėl procesinių pažeidimų nutraukė ginčijamų nuostatų tyrimą pagal eŽtk 6 straipsnio 1 dalį, tačiau atkreipė dėmesį, kad „<...> kons-titucinė teisė į teismą aiškinama remiantis ne tik doktrinoje išplėtotomis nuostatomis, tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte bei konvencijoje nustatytais žmogaus teisių standartais, bet ir konstitucine jurisprudencija (1999 m. kovo 16 d. nutarimas nr. sk 19/98; otk Zu, nr. 3/1999-36, p. 209). tarptautinės teisės normose numa-tytos teisės į teismą garantijos yra tiesiogiai įtvirtintos konstitucijos nuostatose, nes į konstitucijos 45 straipsnio 1 dalį perkeltas konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys“43. vadovaudamasis šiuo požiūriu ir policentrinės teisinės sistemos bei jos su-dedamųjų dalių koncepcija, konstitucinis tribunolas išplėtojo savo jurisprudenciją44 – jis konstatavo, kad „<...> konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimas itin svarbus dėl konstitucinės teisės į teismą užtikrinimo. interpretuodamas konstitucines nor-mas, konstitucinis tribunolas atsižvelgia į europos Žmogaus teisių teismo jurispru-dencijoje įtvirtintą poziciją“45. Šiuo atveju pozicijos naujoviškumas pasireiškė tuo, kad buvo aiškiai pabrėžtas nuolat kintantis Lenkijos konstitucinės jurisprudencijos ir eŽtt praktikos santykis. Įvertinęs konstitucijoje ir konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisių apsaugos standartų bendrumą bei aksiologinę sanglaudą, konstitucinis tribunolas pri-tarė policentrinės teismų sistemos, kurioje skirtingi teisminės valdžios centrai galu-tinai sprendžia dėl žmogaus teisių turinio ir galimo jų pažeidimo valstybės valdžios institucijų vykdomais veiksmais, koncepcijai46. esant tokiai tarpusavio priklausomybės sistemai, konvencijoje nustatytų žmogaus teisių apsaugos standartų pakeitimas (juos sugriežtinant) negali neturėti įtakos konstitucinėje jurisprudencijoje taikomam apsau-gos lygiui ir galiausiai turi jį keisti (sugriežtinti apsaugą).

43 konstitucinio tribunolo 2010 m. gruodžio 7 d. nutarimas nr. p 11/09 (otk Zu, nr. 10/a/2010-128), 2005 m. gruodžio 13 d. nutarimas nr. sk 53/04 (otk Zu, nr. 11/a/2005-134, s. 1548) ir 2001 m. ba-landžio 2 d. nutarimas nr. sk 10/00 (otk Zu, nr. 3/2001-52, s. 321).

44 konstitucinio tribunolo 2007 m. lapkričio 20 d. nutarimas nr. sk 57/05 (otk Zu, nr. 10/a/2007-125, s. 1532), 2003 m. gruodžio 17 d. nutarimas nr. sk 15/02 (otk Zu, nr. 9/a/2003-103, s. 1200) ir 2004 m. liepos 20 d. nutarimas nr. sk 19/02 (otk Zu, nr. 7/a/2004-67, s. 86).

45 kiekvieną kartą būtina atskleisti standartą pagal atitinkamų eŽtk nuostatų turinį, kad būtų galima jas palyginti su konstituciniame tribunole ginčijamos normos turiniu. aptariamame kontekste svar-bu tai, kad išskirtinę teisę interpretuoti eŽtk turi eŽtt, kuris pagal konvencijos 32 straipsnį yra kompetentingas spręsti eŽtk ir jos papildomų protokolų aiškinimo ir taikymo klausimus.

46 pavyzdžiui: Łętowska e. Dialog i metody: interpretacja w multicentrycznym systemie prawa. cz. i. Europejski Przegląd Sądowy, 2008, nr. 11, s. 4–8; cz. ii. Ibid., 2008, nr. 12, s. 4–8.


4.4. prieš apžvelgiant nutarimą nr. k 11/10 pažymėtina, kad Lenkijos teisinė-je doktrinoje aktyviai aptariama problema, kaip eŽtk pasirašiusias valstybes sais-to strasbūro teismo sprendimai dėl trečiųjų šalių. kaip žinoma, eŽtk 46 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad europos tarybos valstybės narės įsipareigoja paisyti sprendi-mų bylose, kuriose jos yra teismo proceso šalys. mokslinėje literatūroje minėta nuo-stata aiškinama dvejopai. viena vertus, teigiama, kad ši pareiga, susijusi su bylose dėl trečiųjų šalių priimtų sprendimų vykdymu, tampa pozityvia pareiga įstatymų leidy-bos srityje (eŽtk 46 straipsnio 1 dalis, aiškinama kartu su 1 straipsniu) ir laikytina sąžiningo sutarties vykdymo nuostatos išaiškinimu (vienos konvencijos 26 straips-nis) bei pagarbos eŽtt išraiška47. kita vertus, laikantis nuomonės, kad pareiga vyk-dyti eŽtt sprendimus nėra tapati iš tarptautinės teisės kylančiai priedermei paisyti eŽtk nuostatų48, teigiama, kad pagal eŽtk 32 straipsnio 1 dalį visos valstybės na-rės, įgyvendindamos konvenciją, privalo atsižvelgti į eŽtt suformuotą jos nuosta-tų sampratą nepaisydamos to, ar ji atskleidžiama bylose prieš atitinkamą valstybę, ar bylose prieš kitas valstybes, esančias eŽtk šalimis49.

4.5. byloje nr. k 11/10 nagrinėtas prašymas ištirti konstitucingumą baudžiamo-jo kodekso nuostatos, kuria išplėstos baudžiamosios atsakomybės už viešą nacistinės ir totalitarinės sistemos propagavimą bei neapykantos kurstymą nacionaliniu, etniniu, ra-siniu ir religiniu pagrindu ar dėl jokios religijos neišpažinimo ribos. pareiškėjai gin-čijo baudžiamojo kodekso pataisą, pagal kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė už nacistinę ir totalitarinę sistemas propaguojančių spaudinių, įrašų ir kitų daiktų, taip pat nacistinės, komunistinės ir kitos totalitarinės simbolikos platinimą, gamybą, įrašinėjimą, gabenimą, įsigijimą, saugojimą, demonstravimą, pervežimą ar persiun-timą. konstitucinis tribunolas nustatė, kad toks reguliavimas tiek, kiek numato bau-džiamąją atsakomybę už įvairių formų „nacistinės, komunistinės ar kitos totalitarinės simbolikos naudojimą“, prieštarauja konstituciniam baudžiamosios teisės apibrėžtumo principui (konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis) ir pažeidžia žodžio laisvę (konstituci-jos 54 straipsnio 1 dalis).

4.6. konstitucinis tribunolas nutarimo nr. k 11/10 motyvuojamojoje dalyje, at-likęs išsamią teisinę ir lyginamąją analizę, konstatavo: „<...> totalitarinį režimą pro-paguojančios medžiagos rengimo, platinimo ir skelbimo bei neapykantos kurstymo tautiniu, religiniu, etniniu ar rasiniu pagrindu kriminalizavimas yra pagrįstas, jei-gu teisinis reguliavimas yra tikslus ir nesuteikia galimybės nepagrįstai kištis į žodžio

47 bodnar a. Zmiana konstytucji jako konsekwencja wykonania wyroku etpcz – glosa do wyroku etpcz z 20.05.2010 r. w sprawie alajos kiss v. Węgry. ibid., 2010, nr. 10, s. 43–44.

48 a. Wróbelio 65 pastabą dėl konstitucijos 46 straipsnio žr.: Konwencja o Ochronie Praw Człowieka i Podstawowych Wolności. t. ii: Komentarz do artykułów 19–59 oraz Protokołów dodatkowych. pod. red. L. garlickiego. Warszawa, 2011, s. 404. autorius pabrėžia, kad eŽtk 46 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta jokių pagrindų įpareigoti valstybes, kurios nėra eŽtt išspręstos bylos šalys, vykdyti spren-dimus, priimtus bylose dėl trečiųjų valstybių, ir jų paisyti.

49 paprocka a. Wpływ orzecznictwa ETPCz na rozumienie konstytucyjnych praw i wolności w Polsce – kil-ka uwag na marginesie orzecznictwa Trybunału Konstytucyjnego (autorė pateikė spausdinti parengtą tekstą). Warszawa, 2012.


laisvę ir išplėstai jos aiškinti. Žodžio laisvė yra ypač saugoma vertybė. kai į ją kiša-masi naudojantis baudžiamąja teise, įstatymų leidėjas ir teismai privalo būti itin tiks-lūs ir atsargūs. panaši istorinė Lenkijos ir vengrijos patirtis, taip pat su žodžio laisve susijusių baudžiamųjų nuostatų apibrėžtumo reikalavimas rodo, kad pagal Lenkijos baudžiamojo kodekso 256 straipsnio 2 dalį atitinkančią vengrijos teisės akto nuosta-tą baudžiamoji atsakomybė numatyta tik už konkrečiai naudojamus simbolius ir tik jei jie naudojami viešai.“

Šiame kontekste Lenkijos konstituciniam tribunolui buvo svarbi vengrijos konstitucinio teismo nuomonė dėl baudžiamojo kodekso 265/b straipsnio. 2000 m. gegužės 9 d. priimtame nutarime (byla nr. 14/2000 ab) teigiama, kad ginčijama nuostata neprieštarauja konstitucijai ir tarptautinei teisei. tiesa, eŽtt buvo kitos nuomonės ir byloje Vajnai prieš Vengriją konstatavo, kad minėta nuostata yra ne-pakankamai apibrėžta50. strasbūro teismo nuomone, 269/b straipsnyje draudžiama naudoti skirtingos prasmės simbolius. teisinis netikrumas viešojoje erdvėje gali su-kelti vadinamąsias chilling effect pasekmes ir skatinti autocenzūrą. eŽtt taip pat nu-rodė, jog baimė, kad tam tikras simbolis gali būti naudojamas totalitarinei tvarkai propaguoti, negali būti pagrindas riboti asmens laisvę pagal baudžiamosios teisės nuostatas. taip pat jis pabrėžė, jog vengrijos baudžiamojo kodekso 269/b straipsnyje nepagrįstai nereikalaujama pateikti įrodymų, kad naudojant tam tikrą simbolį buvo propaguojamas totalitarinis režimas.

Laikydamasis pozicijos, kad vidaus reikalų institucijos savo veikloje priva-lo atsižvelgti į eŽtt jurisprudenciją, konstitucinis tribunolas taip pat įsipareigo-jo taikyti interpretacijos principus ir metodus, leidžiančius riboti galimą iš Lenkijoje taikomos teisės kylančių ir eŽtt nustatytų standartų prieštaravimą, dėl to nutarime nr. k 11/10 sprendimą byloje Vajnai prieš Vengriją įvertino kaip reikšmingą teisės nuostatų konstitucingumo tyrimui. Šio nutarimo motyvuojamojoje dalyje konstitu-cinis tribunolas nurodė, kad nors „pagal eŽtk 46 straipsnį eŽtt sprendimai vals-tybei, kuri yra teismo proceso šalis, yra privalomi, trečiosios valstybės, kurios yra prisijungusios prie eŽtk, turi siekti kurti tokią žmogaus teisių apsaugos sistemą, ku-rioje kuo plačiau būtų remiamasi pagal konvenciją eŽtt jurisprudencijoje nustaty-tais standartais“. vadinasi, konstituciniam tribunolui nesvetima teisinės doktrinos nuostata, kuria pabrėžiama konstitucinio ir tarptautinio teismų priedermė susipažin-ti su vienas kito jurisprudencija, o priimant sprendimus konstituciniu ir europos lyg-meniu remtis bendru standartu51.

iš lenkų kalbos vertė Teresė Vyšniauskaitė

50 eŽtt 2008 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Vajnai prieš Vengriją (pareiškimas nr. 33629/06).51 e. Łętowska, žr. Quis iudicabit? – europejska wspólnota sędziów czy sędziowska wieża babel? Euro-

pejski Przegląd Sądowy, 2010, nr. 10, s. 6.

206

LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO DARBO

2011 M. RUGPJŪČIO–2012 M. LIEPOS MĖN. APŽVALGA

Aija BrantaLatvijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pavaduotoja

man didelė garbė ir didelis džiaugsmas tęsti puikią mūsų tradiciją – apžvelgti per pastaruosius metus konstitucinio teismo nuveiktus darbus. praėjęs laikotarpis – nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki šių metų liepos 31 d. (toliau šį laikotarpį vadinsiu apžvalgi-niu) – išsiskyrė ne tik kaip įtempto darbo, bet ir kaip švenčių bei apmąstymų metas. tuo laikotarpiu konstitucinis teismas minėjo savo veiklos 15 metų sukaktį:

– 2011 m. gruodžio 9 d. suėjo 15 metų nuo tada, kai pirmieji konstitucinio teis-mo teisėjai davė teisėjo priesaiką ir konstitucinis teismas susirinko į savo pirmąjį po-sėdį, kuriame buvo sprendžiami organizaciniai klausimai;

– 2012 m. balandžio 28 d. suėjo 15 metų nuo pirmojo teismo posėdžio, kuriame per žodinį procesą (teismo posėdyje dalyvavo bylos šalys) buvo išnagrinėta pirmoji byla;

– 2012 m. gegužės 7 d. suėjo 15 metų nuo pirmojo konstitucinio teismo nuta-rimo paskelbimo.

svarbiausias renginys, kuriame konstitucinis teismas apžvelgė, kas nuveikta per 15 metų, ir numatė, ką reikės nuveikti ateityje, buvo 2011 m. rugsėjo 29–30 d. kartu su venecijos komisija suorganizuota tarptautinė konferencija „konstitucinio teismo vaidmuo saugant konstitucines vertybes“. kaip žinome, šią konferenciją praturtino ir Lietuvos patirtis – Ramutės Ruškytės pranešimas apie Lietuvos konstitucinio teismo vaidmenį užtikrinant teisę į socialinę apsaugą.

praėjusių sukaktuvių nuotaikos paskatino tai, kas nuveikta per apžvalginį laiko-tarpį, pagal galimybes palyginti su konstitucinio teismo 15 metų darbais apskritai ir apibūdinti bendras konstitucinio teismo raidos tendencijas bei padiskutuoti apie jas.

pirmiausia – trumpas bendras apžvalginio laikotarpio apibūdinimas konstituci-nio teismo raidos kontekste.

Įprastai konstitucinio teismo veikla yra skirstoma į tris etapus. buvęs konstitu-cinio teismo pirmininkas aivaras endzinis yra nurodęs du etapus: iki 2001 m., kai įsigaliojo konstitucinio teismo įstatymo pakeitimai dėl konstitucinio skundo1, ir vė-liau. apie trečiąjį etapą per mūsų susitikimą prieš dvejus metus kalbėjo konstitucinio teismo pirmininko pavaduotojas viktoras skudra2. jo nuomone, trečiasis etapas pra-1 2000 m. lapkričio 30 d. konstitucinio teismo įstatymo pakeitimo įstatymas.2 skudra v. konstitucinio teismo darbo 2009 ir 2010 m. – laikotarpiu tarp konferencijų – apžvalga. praneši-

mas, perskaitytas 2010 m. rugsėjo 10 d. Daugpilyje vykusioje Latvijos Respublikos konstitucinio teismo ir Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo konferencijoje „teisėtų lūkesčių principas konstitucinio teismo praktikoje“. prieiga per internetą: <http://www.satv.tiesa.gov.lv/?lang=1&mid=24&rid=653>.

◆ Latvijos RespubLikos konstitucinio teismo daRbo 2011 m. Rugpjūčio–2012 m. Liepos mėn. apžvaLga 207

sidėjo 2009 m. pirmojoje pusėje ir juo vyko tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai konsti-tucinio teismo darbo pokyčiai.

apžvalginiam laikotarpiui, vaizdingai sakant, būdinga tai, kad ankstesnių metų kiekybė daug prisidėjo prie naujos konstitucinio teismo, ypač jo kolegijų, darbo ko-kybės atsiradimo. Dėl to labai sumažėjo bylų, kartu ir priimtų sprendimų skaičius, ta-čiau daug sudėtingesnis tapo konstitucinio teismo kolegijų darbas.

pranešimuose apie ankstesnius dvejus metus mano kolegos pabrėžė didelį bylų skaičių ir milžinišką darbo krūvį rengiant nutarimus tose bylose. per apžvalginį laiko-tarpį padėtis pasikeitė. 2009 m. buvo iškelta 117 bylų, 2010 m. – 75 bylos, 2011 m. – tik 21 byla, o per septynis 2012 m. mėnesius – 16 bylų.

taigi, palyginti su 2010 m. apžvalginiu laikotarpiu, bylų sumažėjo triskart. be to, šis skaičius yra mažesnis ir jeigu lyginsime su laikotarpiu iki ekonomikos krizės, – pa-vyzdžiui, 2006 m. buvo iškeltos 43 bylos. ar bylų skaičiaus mažėjimas gali būti aiški-namas tuo, kad konstitucinis teismas gauna mažiau prašymų? ir taip, ir ne.

viena vertus, palyginti su rekordiniu 2009 ir 2010 m. gautų prašymų skaičiumi, per apžvalginį laikotarpį iš tiesų prašymų gauta mažiau: 2009 m. – 445, 2010 m. – 335 prašymai, 2011 m. – tiktai 180 prašymų, per septynis 2012 m. mėnesius (iki 2012 m. liepos 31 d.) – 125 prašymai.

kita vertus, žvelgiant į iškeltų bylų skaičių apskritai matyti, kad yra pakitęs ir gautų prašymų bei iškeltų bylų proporcinis santykis: 2009 m. bylos buvo iškeltos apy-tiksliai pagal 26 proc., 2010 m. – pagal 22 proc., 2011 m. – pagal 12 proc., o per sep-tynis 2012 m. mėnesius – pagal 13 proc. prašymų.

kaip būtų galima paaiškinti procentinį iškeltų bylų skaičiaus mažėjimą? visų pirma išsamesnis tapo konstitucinių skundų vertinimas nagrinėjant juos konstitu-cinio teismo kolegijose ir sprendžiant dėl bylos iškėlimo arba atsisakymo kelti bylą.

kaip žinome, konstitucinio teismo įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje numatyta: „nagrinėdama konstitucinį skundą (prašymą), kolegija gali atsisakyti kelti bylą ir tais atvejais, kai skunde pateiktas teisinis pagrindimas yra akivaizdžiai nepakankamas prašymui patenkinti.“

tikimybė, kad prašymas bus patenkintas, vertinama atsižvelgiant į jau nemažą konstitucinio teismo jurisprudenciją. Dėl to daug dažniau įmanoma daryti pagrįstą išvadą, kad ir išsamiai suformuluotas prašymas yra akivaizdžiai nepakankamas pra-šymui patenkinti ir reikia pagal konstitucinio teismo įstatymo 20 straipsnio 6 dalį priimti sprendimą atsisakyti kelti bylą. Dėl to kolegijų sprendimai darosi vis išsames-ni ir labiau pagrįsti, o kai kuriuos iš jų galima prilyginti mažiems nutarimams.

Šioje konstitucinio teismo proceso stadijoje kyla problema, apie kurią buvo kal-bama jau nuo pat konstitucinio skundo įgyvendinimo; dėl skirtingos konstitucinio teismo kolegijų praktikos tam tikrais atvejais pagal panašius prašymus viena kole-gija atsisako kelti bylą, o kita ją iškelia. siekiant išvengti tokių situacijų, kai tik dvie-jų teisėjų balsais galima nulemti kokio nors konstitucinio skundo likimą ir neleisti jo pareiškėjui įgyvendinti savo pagrindinių teisių, jau nuo 2010 m. sausio 1 d. kons-

208 Aija Branta ◆

titucinio teismo įstatymo 20 straipsnis yra papildytas 71 dalimi: „jeigu kolegija nu-sprendžia atsisakyti kelti bylą, o teisėjas, kolegijos narys, balsuoja prieš tokį kolegijos sprendimą ir, be to, turi motyvuotą pagrindą prieštarauti, nagrinėti prašymą ir priim-ti sprendimą pavedama visos sudėties teismo tvarkomajam posėdžiui.“

nors ši norma dar nėra praktiškai taikyta, tai, kad ji yra, dar labiau paakina kiek-vieną teisėją atidžiai įsigilinti į visus prašymo niuansus, kad ir kokia būtų kolegų nuo-monė.

vertinant iškeltų bylų skaičiaus sumažėjimą reikia atsižvelgti į tai, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. galioja 2011 m. gegužės 19 d. priimti konstitucinio teismo įsta-tymo3 pakeitimai, pagal kuriuos yra numatyti papildomi konstitucinio skundo patei-kimo termino apribojimai.

jau anksčiau konstitucinio teismo įstatymo 192 straipsnio 4 dalyje buvo nu-matyta, kad pateikti konstituciniam teismui konstitucinį skundą galima per šešis mėnesius nuo paskutinės institucijos sprendimo įsigaliojimo dienos. bet jeigu as-muo negalėjo pasinaudoti bendrosiomis teisių apsaugos priemonėmis, konstitucinio skundo pateikimo terminas neribotas.

naujojoje normoje (konstitucinio teismo įstatymo 192 straipsnio 4 dalies pa-skutinis sakinys) nustatyta: „jeigu nėra galimybių konstitucijoje nustatytas pagrin-dines teises apginti bendrosiomis teisių apsaugos priemonėmis, konstitucinį skundą (prašymą) konstituciniam teismui galima pateikti per šešis mėnesius nuo pagrindi-nių teisių pažeidimo momento.“

Dėl šios normos taikymo kolegijų praktikoje daug diskutuota, o šiuo metu ją būtų galima laikyti vienu iš konstitucinio teismo proceso klausimų, į kuriuos jau ar-timiausiu metu reikės atkreipti daugiau dėmesio, kad būtų galima suderinti kolegi-jų praktiką.

pateiksiu šios problemos pavyzdį, susijusį su šių metų liepos 19 d. iškelta byla. konstitucinį skundą pateikė aukščiausiojo teismo teisėjas, nuo 2007 m. dirbantis aukščiausiojo teismo senato administracinių bylų departamente. jis ginčija įstaty-mo „Dėl teismų valdžios“ 86 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad teisėjo parei-gos nesuderinamos su priklausymu partijoms ir kitoms politinėms organizacijoms. Ši norma galiojo jau tuomet, kai konstitucinio skundo pareiškėjas apsisprendė tap-ti teisėju. ginčijama minėtos normos atitiktis Latvijos Respublikos konstitucijos 102 straipsniui, kuriame nustatyta: „kiekvienas turi teisę burtis į draugijas, politines partijas ir kitas visuomenines organizacijas.“

be abejo, konstituciniame skunde teisiškai yra pagrįsta tai, kad ginčijama nor-ma prašymo pateikėjui yra apribotos konstitucijos 102 straipsnyje nustatytos pagrin-dinės teisės, tačiau teisiniai argumentai dėl to, ar šis apribojimas iš tiesų neatitinka konstitucijos, tėra labai lakoniški. kadangi minėtas konstitucijos straipsnis konsti-tucinio teismo sprendimuose iki šiol nebuvo aiškintas, konstitucinio teismo kole-

3 2011 m. gegužės 19 d. konstitucinio teismo įstatymo pakeitimo įstatymas.


gija teturėjo ribotas galimybes vertinti, ar konstituciniame skunde nurodytas teisinis pagrindas yra pakankamas prašymui patenkinti. tačiau daugiau diskusijų šioje bylo-je prireiks ne vien dėl prašymo iš esmės, bet ir dėl to, ar šiuo konkrečiu atveju skun-do pateikimo terminas atitiko nustatytuosius reikalavimus. tikiuosi, kad rengiant šią bylą ir priimant sprendimą bus suformuluota ir bendra minėtos konstitucinio teis-mo įstatymo normos interpretacija.

absoliuti dauguma konstituciniame teisme gautų prašymų tebėra konstituci-niai skundai. 2001–2011 m. ir dauguma bylų konstituciniame teisme buvo iškelta pagal konstitucinius skundus. 2012 m. padėtis pasikeitė.

per pirmuosius septynis 2012 m. mėnesius iškelta 16 bylų, tačiau tik pusė jų, aš-tuonios, iškeltos pagal fizinių ir juridinių asmenų konstitucinius skundus. keturios bylos iškeltos pagal teismų, trys – pagal saeimos deputatų ir viena – pagal Latvijos Respublikos ombudsmeno prašymą.

sprendžiant tiek dėl teismų, tiek dėl saeimos deputatų, tiek dėl ombudsmeno prašymų neretai kyla klausimas, ar ir šiems pareiškėjams nereikėtų taikyti į konstitu-cinio teismo įstatymo 20 straipsnio 6 dalį panašios normos, nes tai suteiktų kolegijai teisę atsisakyti kelti bylą, jeigu ji padarytų išvadą, kad prašyme nurodytas teisinis pa-grindas yra akivaizdžiai nepakankamas prašymui patenkinti. pavyzdžiui, ar teisinga tai, kad iš individo reikalaujama pateikti išsamų ir pagrįstą prašymą, o saeimos depu-tatai turi teisę pateikti paviršutiniškai parengtą dokumentą?

apžvalginiu laikotarpiu saeimos deputatų pateiktų prašymų kokybės klausi-mas iškilo ir priimant vieną iš plačiausiai žiniasklaidos nušviestų konstitucinio teis-mo kolegijos sprendimų, t. y. sprendimą kelti bylą pagal saeimos deputatų prašymą, kuriame buvo ginčijama keleto įstatymo „Dėl referendumo ir įstatymo inicijavimo“ normų atitiktis konstitucijai. prašymas buvo pateiktas visai prieš pat referendumą dėl konstitucijos pakeitimų projekto, kuriame buvo numatyta rusų kalbai suteikti ant rosios valstybinės kalbos statusą ir į kurį buvo įtraukti reikalavimai, tiek priklau-santys, tiek nepriklausantys konstitucinio teismo kompetencijai. prašyme taip pat buvo prašoma sustabdyti centrinės rinkimų komisijos (cRk) sprendimo dėl šio re-ferendumo galiojimą.

konstitucijos 78 straipsnyje nustatyta: „ne mažiau kaip vienas dešimtadalis rin-kėjų turi teisę pateikti valstybės prezidentui visiškai parengtą konstitucijos pakeiti-mų projektą arba įstatymo projektą, kurį prezidentas perduoda saeimai. jeigu saeima jo nepriima be turinio pakeitimų, jis yra perduodamas tautos referendumui.“ prašy-mo dalyje, dėl kurios iškelta byla, keletas įstatymo „Dėl referendumo ir įstatymo ini-cijavimo“ normų yra ginčijama tiek, kiek jose nenumatyta valstybės prezidento ir saeimos teisė bei pareiga įvertinti rinkėjų pateikto įstatymo projekto atitiktį kons-titucijai ir joje įtvirtintus pagrindinius principus, taip pat spręsti dėl rinkėjų pateik-to įstatymo projekto tolesnio nenagrinėjimo, jeigu konstatuojama, kad jis neatitinka konstitucijos. Šiuo metu ši byla yra parengta nagrinėti, o konstitucinis teismas apsi-spręsti minėtais klausimais turi ją nagrinėdamas, todėl iš esmės jų neaptarsiu.

210 Aija Branta ◆

tačiau tai, kad minėta byla iškelta per apžvalginį laikotarpį, įdomu daugiausia dėl to, kad konstitucinis teismas, tuo metu susiklosčius gana įtemptai politinei situacijai, tvarkomajame posėdyje turėjo apsispręsti dėl prašymo sustabdyti cRk sprendimu paskirtą referendumą. tvarkomojo posėdžio sprendime konstitucinis teismas pažy-mėjo, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą jis „nevertina galimos 2012 m. vasario 18 d. numatyto referendumo atitikties arba neatitikties konstitucijai. <...> Laikino-sios priemonės yra laikomos nepaprastuoju konstitucinio teismo proceso elementu ir taikomos tik svarbiems tikslams pasiekti. taigi prašant jas taikyti būtina teisiškai pagrįsti, jog yra reali galimybė, kad ateityje vykdyti konstitucinio teismo nutarimą bus sunku arba neįmanoma“4. pateiktame prašyme nebuvo svarių argumentų, ku-rie iš esmės pagrįstų laikinosios priemonės taikymą iki atitinkamos bylos nagrinėji-mo, todėl konstitucinis teismas konstatavo, kad jis „neturi pagrindo sustabdyti cRk 2012 m. sausio 3 d. sprendimu nr. 1 paskelbto referendumo dėl Latvijos Respublikos konstitucijos pakeitimų įstatymo projekto“.

kaip žinome, 2012 m. vasario 28 d. vyko referendumas dėl minėto įstatymo projek-to. Įstatymo projekte buvo numatyta pakeisti konstitucijos 4, 18, 21, 101 ir 104 straips-nius – įtraukti į juos nuostatą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos vartojimo ir nustatyti, kad ir savivaldybėse darbo kalbos yra latvių ir rusų kalbos, be to, kiekvienas turi teisę gauti informaciją latvių ir rusų kalbomis. už šio konstitucijos pakeitimo pri-ėmimą balsavo 273 347, prieš – 821 722 rinkėjai. negaliojančiais buvo pripažinti 3 524, arba 0,32 proc., balsavimo biuletenių. prieš minėtus pakeitimus balsavo 74,8 proc. bal-savime dalyvavusių rinkėjų, tai sudaro 53 proc. bendro rinkėjų skaičiaus5.

minėtas referendumas suaktualino Latvijos konstitucinės teisės mokslo diskusi-ją daugeliu temų, tarp jų diskusiją apie konstitucijos branduolio buvimą ir aprėptį. Diskusija tęsiasi iki šiol. po šio referendumo saeima parengė ir priėmė įstatymo pro-jektą dėl esminių įstatymo „Dėl referendumo ir įstatymo inicijavimo“ pakeitimų. Šis įstatymas taip pat yra karštų diskusijų objektas. apie tolesnį šio klausimo sprendi-mą, akivaizdu, galėsime daug įdomaus papasakoti per mūsų susitikimą kitais metais.

kadangi nutarimas vis dėlto yra svarbiausias konstitucinės teisės elementas, jei-gu turėsime omenyje valstybės teisinės sistemos santvarką ir teisinės minties raidą, toliau daugiausia kalbėsiu apie per apžvalginį laikotarpį priimtų nutarimų pobūdį.

Daugiau kaip per 15 veiklos metų konstitucinis teismas iš viso yra priėmęs 215 nu-tarimų. per apžvalginį laikotarpį parengta 17 iš jų. Daug ar mažai?

jeigu lyginsime su 2010–2011 m., per apžvalginį laikotarpį priimtų nutarimų akivaizdžiai sumažėjo. prieš dvejus metus apžvelgėme 25 nutarimus, priimtus nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn., pernai, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo

4 konstitucinio teismo 2012 m. sausio 20 d. tvarkomojo posėdžio nutarimas nr. 2012-03-01. [visus konstitucinio teismo aktus galima rasti interneto svetainėje www.satv.tiesa.gov.lv. – Red. pastaba.]

5 Žr. cRk informaciją apie 2012 m. vasario 28 d. referendumo dėl Latvijos Respublikos konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto priėmimo rezultatus. prieiga per internetą: <http://www.tn2012.cvk.lv/report-results.html>.


mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn., – 30, o per šį apžvalginį laikotarpį – tik 17 nutari-mų (3 nutarimai priimti 2010 m. ir 14 nutarimų – 2011 m.).

apžvelgus visą konstitucinio teismo veiklos laikotarpį galima daryti išvadą, kad 2010 m. iškeltose bylose buvo parengta rekordiškai daug nutarimų – 34. trys iš jų priimti per apžvalginį laikotarpį. taigi 2011 m. konstituciniam teismui prireikė dau-giau negu pusės metų, kad baigtų visas 2010 m. iškeltas bylas. Šiuo metu padėtis yra pasikeitusi, nes per pirmąjį 2012 m. pusmetį buvo baigtos visos 2011 m. iškeltos by-los. todėl didžiuodamiesi galime sakyti, kad konstituciniam teismui pavyko laiku susitvarkyti su milžinišku darbu dėl 2010 m. iškeltų bylų kiekio ir bent teismo posė-džiuose grįžti prie tokio darbo ritmo, koks buvo prieš krizę.

per apžvalginį laikotarpį labai sumažėjo panašių bylų skaičius, t. y. 2009 m. apy-tiksliai trijuose ketvirtadaliuose bylų buvo keliami tapatūs arba panašūs reikalavimai ir jos buvo nagrinėjamos ne kaip atskiros bylos, o sujungtos su kitomis bylomis. kal-bant apie 2011 m. iškeltas bylas, su kita byla buvo sujungta tik viena byla. per septynis 2012 m. mėnesius iškeltose bylose panašių reikalavimų apskritai nebuvo.

apžvalginio laikotarpio savitumas tas, kad padaugėjo nutarimų, parengtų nag-rinėjant bylą teismo posėdyje dalyvaujant bylos dalyviams, t. y. vadinamojo žodinio proceso tvarka.

Dėl didelio bylų skaičiaus 2009–2010 m. jos paprastai nagrinėtos rašytinio pro-ceso tvarka, o teismo posėdžiai, kuriuose dalyvauja bylos šalys, rengti tik iškilus absoliučiai būtinybei. tokia padėtis netenkino įstatymų leidėjo, todėl 2011 m. gegu-žės 19 d. priimti konstitucinio teismo įstatymo pakeitimai, kuriais numatyta, kad „sprendžiant dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka arba teismo posėdyje, kuriame dalyvauja bylos šalys, atsižvelgiama ir į galimą bylos įtaką teisės sistemai, konstitucinių institucijų tarpusavio santykius, ligšiolinę konstitucinio teismo ju-risprudenciją ir valstybės biudžetą“.

taigi per apžvalginį laikotarpį teismo posėdžiuose (apytiksliai viename trečdalyje visų teismo posėdžių), kuriuose dalyvavo bylos šalys, nagrinėtos 6 bylos.

konstitucinio teismo indėlis į doktrinos formavimą nepriklauso nuo to, koks sprendimas bus priimtas dėl ginčytos normos atitikties arba neatitikties aukščiausios teisinės galios teisės normoms. keli vadinamieji atitikties nutarimai sudarė reikšmin-gą doktrinos dalį ir dažnai buvo cituojami vėlesnėje konstitucinio teismo praktikoje. tačiau negalima paneigti, kad vadinamųjų atitikties ir neatitikties nutarimų propor-cija kelia susidomėjimą.

iš 215 konstitucinio teismo priimtų nutarimų 214-oje viena arba keletas ginči-jamų normų (aktų) yra pripažintos atitinkančiomis aukščiausios teisinės galios teisės normas arba jų neatitinkančiomis. viename nutarime to daryti nebuvo būtina, nes byloje buvo nagrinėjama tokia norma, kurią konstitucinis teismas jau anksčiau buvo pripažinęs neatitinkančia aukščiausios teisinės galios teisės normų.

pagal nutarimo rezoliucinės dalies formuluotę 89 sprendimai iš 214 expressis verbis yra nutarimai dėl atitikties, t. y. konstitucinis teismas rezoliucinėje dalyje yra

212 Aija Branta ◆

padaręs tik tokią išvadą, kad ginčijama norma atitinka aukščiausios teisinės galios normas. prie nutarimų dėl atitikties su tam tikra išlyga būtų galima priskirti dar bent 6 nutarimus, kuriuose ne tik pateikta išvada dėl atitikties, bet ir nurodytos arba ati-tikties sąlygos, arba teisingos normų interpretacijos.

95 sprendimuose ginčytos normos ar aktai be išlygų pripažinti neatitinkančiais aukščiausios teisinės galios normų. Dar 24 nutarimuose bent viena norma kokio nors asmens arba asmenų grupelės atžvilgiu pripažinta neatitinkančia aukščiausios teisinės galios normų arba nutarime yra sąlyga, kurią reikia įvykdyti, kad norma jas atitiktų.

taigi apskritai galima sakyti, jog absoliučioje daugumoje konstitucinio teismo daugiau kaip per 15 darbo metų priimtų nutarimų yra padaryta išvada, kad arba pati ginčijama norma, arba jos interpretacija, arba ši norma bendrame kontekste su ko-kiu nors į kitą aktą įtrauktu reguliavimu neatitinka aukščiausios teisinės galios nor-mų ir būtina arba pripažinti šią normą nebegaliojančia, arba padaryti kokias nors kitas pataisas.

per apžvalginį laikotarpį ši proporcija šiek tiek pakito: 9 nutarimai – absoliu-ti dauguma iš 17 per apžvalginį laikotarpį parengtų nutarimų – yra dėl atitikties. tik 6 nutarimuose visos ginčytos normos pripažintos neatitinkančiomis aukščiausios tei-sinės galios normų, viename nutarime jų neatitinkančia pripažinta viena iš dviejų ginčytų normų, o viename nutarime ginčytos normos atitiktis konstitucijai susieta su užduotimi, kurią turi įvykdyti ministrų kabinetas.

mano nuomone, ši aplinkybė vertintina teigiamai. tai iš esmės rodo Latvijos teisės sistemos plėtrą pastaruoju laikotarpiu, be kita ko, ir dėl konstitucinio teismo doktrinoje pateiktų išvadų.

nors per apžvalginį laikotarpį buvo parengta mažiau konstitucinio teismo nu-tarimų, tai nereiškia, kad jo teisėjai turėjo mažiau darbo arba kad jis buvo lengves-nis, nes bylose kyla vis daugiau ginčų ir jos tampa vis sudėtingesnės. tą, beje, rodo ir tai, kad vis daugiau teisėjų per apžvalginį laikotarpį pareiškė atskirąsias nuomones.

taigi per visą konstitucinio teismo veiklos laikotarpį iš viso 23 teisėjai yra balsa-vę prieš nuomonę, pareikštą 17 nutarimų. teisėjai yra parašę 17 atskirųjų nuomonių dėl 16 nutarimų (vienoje byloje du teisėjai, kiekvienas atskirai), vienoje byloje atski-roji nuomonė liko nepaskelbta teisėjui iškeliavus amžinybėn.

iš šių 23 atvejų, kai teisėjai balsavo prieš nutarime pareikštą nuomonę, keturi atvejai buvo apžvalginiu laikotarpiu, t. y. tuo laikotarpiu vienoje byloje vienas, o kito-je byloje trys teisėjai parašė atskirąsias nuomones. be to, vienu atveju balsai dėl nuta-rimo rezoliucinės dalies pasiskirstė po lygiai: trys už atitiktį ir trys už neatitiktį. Dėl to pirmą kartą konstitucinio teismo veikloje reikėjo taikyti konstitucinio teismo įsta-tymo 30 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „balsams pasiskirsčius po lygiai, teismas parengia nutarimą, kad ginčijama teisės norma (aktas) atitinka aukščiausios teisinės galios teisės normą.“

Įdomu tai, kad yra du europos konstitucinių teismų darbo procesinių klausimų reglamentavimo variantai, ką daryti, kai teisėjų balsai pasiskirsto po lygiai. Latvijos


įstatymų leidėjas pasirinko į vokietijos modelį panašų sprendimą. Lietuvoje ir dauge-lyje kitų šalių, kiek žinau, yra kitoks reglamentavimas, t. y. tokiu atveju lemiamas yra teismo posėdžio pirmininko balsas. jeigu Latvijoje būtų buvęs toks reglamentavimas, ši byla būtų buvusi išspręsta kitaip.

kartu su nutarimais esminę reikšmę formuojant teisės doktriną turi ir atskiri konstitucinio teismo sprendimai dėl bylos teisenos nutraukimo. per apžvalginį lai-kotarpį parengti šeši sprendimai dėl teisenos nutraukimo. bent trijuose iš jų6 galima rasti naujų išvadų, kurios galėtų būti reikšmingos konstitucijos normų interpretacijai.

taigi galime kalbėti apie 20 konstitucinio teismo per apžvalginį laikotarpį pri-imtų nutarimų, kuriuose padarytas išvadas derėtų įvertinti išsamiau. Deja, per pra-nešimui skirtą laiką neįmanoma prie kiekvieno iš minėtų nutarimų daugiau sustoti, todėl paminėsiu tik tai, kuo jie svarbūs, kokios jų temos ir spręstos problemos.

apibūdindama tai, su kuo buvo susijusios per apžvalginį laikotarpį nagrinėtos bylos, pirmiausia atkreipsiu dėmesį į tas konstitucijos normas, atitiktis kurioms buvo vertinama. Reikia atsižvelgti į tai, kad kai kuriose bylose buvo ginčyta atitiktis tik vie-nai konstitucijos normai, bet yra ir tokių, kuriose ginčyta atitiktis dviem ar net trims konstitucijos straipsniams. vis dėlto vertinama atitiktis ne kiekvienam konstitucijos straipsniui, paminėtam bylos pavadinime, nes nustačius, kad ginčijama norma neati-tinka vieno konstitucijos straipsnio, paprastai nėra vertinama jos neatitiktis kitiems konstitucijos straipsniams.

taigi per apžvalginį laikotarpį daugiausia bylų7 nagrinėta dėl ginčijamų normų atitikties konstitucijos 91 straipsnio pirmajam sakiniui (lygiateisiškumo principas) tiek bendrame kontekste su kitomis konstitucijos normomis, tiek atskirai. apie šioje srityje susiklosčiusią konstitucinio teismo praktiką esame kalbėję šiai temai skirtoje konferencijoje. per apžvalginį laikotarpį išnagrinėtos bylos pagal metodiką atitinka šią praktiką, todėl jų išsamiau neaptarsiu.

antra pagal aktualumą pagrindinė teisė, apžvalginiu laikotarpiu nagrinėta kons-titucinio teismo nutarimuose8, – konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuo-savybę. konstitucinis teismas per apžvalginį laikotarpį keletu aspektų išplėtojo šią doktriną, taigi prie kai kurių iš šių bylų stabtelėsiu ilgėliau.

socialinių teisių srityje tris kartus9 buvo vertinta normų atitiktis konstituci-jos 109 straipsniui (teisė į socialinę paramą), dvi bylos buvo susijusios su atitiktimi 106 straipsniui (teisė pasirinkti darbą pagal savo sugebėjimus ir kvalifikaciją)10, o vie-noje byloje11 dėl atitikties 107 straipsniui (teisė gauti atliktą darbą atitinkantį atlygį) 6 Žr. konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą dėl teisenos nutraukimo byloje

nr. 2011-15-01, 2012 m. kovo 28 d. sprendimą dėl teisenos nutraukimo byloje nr. 2011-10-01 ir 2012 m. birželio 8 d. sprendimą dėl teisenos nutraukimo byloje nr. 2011-18-01.

7 konstitucinio teismo bylos nr. 2011-02-01, 2011-04-01, 2011-05-01, 2011-09-01, 2011-14-03, 2011-15-01, 2011-19-01 ir 2011-20-01.

8 konstitucinio teismo bylos nr. 2010-71-01, 2010-74-03, 2011-01-01, 2011-05-01 ir 2011-09-01.9 konstitucinio teismo bylos nr. 2011-03-01, 2011-08-01 ir 2011-20-01.10 konstitucinio teismo bylos nr. 2011-04-01 ir 2011-14-03.11 konstitucinio teismo byla nr. 2010-11-01.

214 Aija Branta ◆

buvo priimtas išplėtotas sprendimas dėl teisenos nutraukimo (apie ją vėliau taip pat daugiau pakalbėsiu).

konstitucijos 92 straipsnio pirmasis sakinys (teisė į teisingą teismą) ir trečia-sis sakinys (teisė į teisingą materialinės ir moralinės žalos atlyginimą) konstitucinio teismo nutarimų rezoliucinėse dalyse12 paminėti tris kartus, o viena byla buvo susi-jusi su konstitucijos 96 straipsnyje nustatyta pagrindine teise į privatų gyvenimą13.

keletą kartų įvairiais aspektais buvo vertinta ginčytų normų atitiktis teisinės valstybės principams, t. y. konstitucijos 1 straipsniui14 (teisėtų lūkesčių, teisingumo principai), 83 straipsniui15 (teisėjo nepriklausomumo principas). viena byla buvo su-sijusi su konstitucijos 87 straipsniu16, t. y. valstybės kontrolės kaip konstitucinės ins-titucijos teisėmis.

pirmą kartą konstitucinio teismo praktikoje buvo aiškinamas konstitucijos 113 straipsnis (autoriaus teisės)17.

Dauguma per apžvalginį laikotarpį nagrinėtų bylų, kad ir koks reikalavimas jose suformuluotas, buvo susijusios su įvairiais valstybės biudžeto aspektais ir konstitu-cinio teismo įgaliojimų ribomis šiose bylose. tiesiogiai tai nagrinėta vadinamojo-je automobilių kelių fondo byloje18, kurioje expressis verbis konstituciniam teismui teko pagrįsti, kiek jis gali tikrinti valstybės biudžeto įstatymo atitiktį konstitucijai, taip pat byloje19 dėl konstitucinių institucijų biudžeto reikmių nagrinėjimo tvarkos, kuri buvo susijusi su paties konstitucinio teismo biudžeto reikmių nagrinėjimo pro-cedūra. kadangi šie klausimai siejasi su pagrindine mūsų konferencijos tema, šiame pranešime jų smulkiau nenagrinėsiu.

kitaip nei 2009–2010 m., kai nutarimuose tiek temų, tiek apimties požiūriu vy-ravo vadinamosios krizės bylos, per apžvalginį laikotarpį tokių bylų nebebuvo tiek daug ir jų pobūdis pasikeitė.

taigi apžvalginiu laikotarpiu nebėra nutarimų dėl tokių normų, kuriomis, sie-kiant konsoliduoti valstybės biudžetą, būtų numatyta, kiek procentų sumažinti išlai-das socialinėms reikmėms. taip pat nėra tokių bylų, kurios būtų susijusios su kokios nors socialinės išmokos atšaukimu apskritai. ginčytos normos, kurias įstatymų lei-dėjas priėmė turėdamas tikslą užtikrinti valstybės biudžeto pajamas ir (arba) suma-žinti jo išlaidas, tapo labiau niuansuotos ir sudėtingiau vertinamos.

pavyzdžiui, siekiant pagerinti mokesčių mokėjimą ir sumažinti nelegalaus darbo mastą, į viešųjų pirkimų įstatymą buvo įtraukta norma, kuria konkretaus pretenden-to darbuotojams išmokėto atlyginimo dydis buvo susietas su šalies atitinkamos šakos

12 konstitucinio teismo bylos nr. 2010-72-01, 2011-16-01 ir 2011-21-01.13 konstitucinio teismo byla nr. 2010-72-01.14 konstitucinio teismo bylos nr. 2011-04-01, 2011-08-01, 2011-10-01, 2011-11-01 ir 2011-18-01.15 konstitucinio teismo bylos nr. 2011-10-01 ir 2011-18-01.16 konstitucinio teismo byla nr. 2011-18-01.17 konstitucinio teismo byla nr. 2011-14-03.18 konstitucinio teismo byla nr. 2011-11-01.19 konstitucinio teismo byla nr. 2011-18-01.


įmonių darbuotojų vidutiniu atlyginimu, numatant, kad pretendentas šalinamas iš tolesnio dalyvavimo pirkimo procedūroje, jeigu jo darbuotojų vidutinis atlyginimas yra mažesnis negu 70 proc. atitinkamos šakos vidutinio rodiklio.

Įvertinęs minėtą normą konstitucinis teismas padarė išvadą, kad joje numatant skirtingą požiūrį turėtas teisėtas tikslas – didinti visuomenės gerovę ir užtikrinti kitų asmenų teisių apsaugą iš dalyvavimo pirkimo procedūroje pašalinant ne visus mo-kesčius mokančius pretendentus, skatinant inkasuoti visus mokesčius ir laiduojant sąžiningą pirkimo procedūros pretendentų konkurenciją20.

kartu konstitucinis teismas padarė išvadą, kad norma nėra tinkama šiam tei-sėtam tikslui pasiekti – ji gali riboti teises tokių pretendentų, kurie yra įvykdę visus mokesčių mokėjimo įsipareigojimus valstybei, tačiau neriboti teisių pretendentų, ku-rie šių įsipareigojimų nėra įvykdę iki galo. o „pašalinti pretendentą iš dalyvavimo pirkimo procedūroje remiantis akivaizdžia prezumpcija neleistina“21. ginčyta norma buvo pripažinta neatitinkančia konstitucijos 91 straipsnio.

su įstatymų leidėjo laisve tvarkyti valstybės socialinį biudžetą tam tikru požiū-riu buvo susijusios ir dvi22 per apžvalginį laikotarpį išnagrinėtos bylos dėl vadinamo-jo faktinių įmokų principo valstybinių pensijų draudimo srityje. buvo vertinama šių normų atitiktis konstitucijos 109 straipsnyje nustatytai pagrindinei teisei į so-cialinę apsaugą ir socialiai atsakingos valstybės principui. konstitucinis teismas pa-darė išvadą, kad faktinių socialinio draudimo įmokų tvarka atitinka iš konstitucijos kylančius principus, t. y. užtikrina, kad asmens pensijos dydis bus teisingas – pro-porcingas sumokėtoms socialinio draudimo įmokoms – ir priklausys nuo asmens dalyvavimo kuriant pensinį kapitalą. kartu užtikrinamas pensijų sistemos ilgalaikiš-kumas, nes būsimos kartos turi teisę į pensiją pagal faktiškai sumokėtas socialinio draudimo įmokas23.

konstitucijos 109 straipsnyje nustatytos pagrindinės teisės į socialinę apsaugą kartu su lygybės principu buvo vertinamos ir byloje24 dėl neįgalumo pašalpos mokė-jimo valstybės visiškai išlaikomam asmeniui nutraukimo. konstitucinį skundą šioje byloje pateikė laisvės atėmimo įstaigoje esantis asmuo.

konstitucinis teismas pažymėjo: „jeigu neįgalus asmuo yra laisvės atėmimo įs-taigoje, jo teisė į socialinę apsaugą bent minimaliai yra įgyvendinama valstybei su-teikiant visą išlaikymą. <...> valstybės socialinio draudimo pašalpos mokėjimas arba visas valstybės išlaikymas yra alternatyvios galimybės įgyvendinti asmens teisę į socia linę apsaugą.“25 konstitucinis teismas nustatė, kad ginčijama norma „ne atsi-sakoma valstybės pozityviosios pareigos bent minimaliai įgyvendinti teisę į sociali-nę apsaugą, o visuomenės gerovės ir kitų žmonių teisių apsaugos labui pašalinamas

20 Žr. konstitucinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimo nr. 2011-05-01 19 punktą.21 konstitucinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimo nr. 2011-05-01 22.1 punktas.22 konstitucinio teismo bylos nr. 2011-03-01 ir 2011-08-01.23 Žr. konstitucinio teismo nutarimo nr. 2011-03-01 24 punktą.24 konstitucinio teismo byla nr. 2011-20-01.25 konstitucinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarimo nr. 2011-20-01 14 punktas.

216 Aija Branta ◆

dvigubas laisvės atėmimo įstaigoje esančio neįgalaus asmens aprūpinimas. taip gin-čijama norma ribojama asmens teisė nustatytais atvejais gauti valstybės socialinio draudimo pašalpą, tačiau pati savaime ji nepažeidžia konstitucijos 109 straipsnyje nustatytos pagrindinės teisės“26 į socialinę apsaugą.

Daugelyje per apžvalginį laikotarpį išnagrinėtų bylų išryškėjo tokia problema, kad į biudžeto įstatymo projektų paketą yra įtraukiami ir patvirtinami įvairių įstaty-mų projektai, vadinasi, atitinkama įstatymų projektų priėmimo procedūra parlamen-te turi būti specifiškai reguliuojama.

Šią problemą puikiai atskleidžia vadinamoji teisėjų atlyginimo byla27, inicijuo-ta pagal daugiau kaip dviejų šimtų teisėjų ir prokurorų konstitucinius skundus po to, kai teisėjų ir prokurorų atlyginimas buvo nustatytas valstybės ir savivaldybių insti-tucijų pareigūnų ir darbuotojų atlyginimo įstatymu, o ne, kaip iki 2011 m. gruodžio 31 d., įstatymu „Dėl teismų valdžios“ (teisėjų atlyginimas) ir prokuratūros įstatymu (prokurorų atlyginimas). teisėjų atlyginimas buvo susietas su centrinės statistikos valdybos oficialiame statistikos pranešime paskelbtu valstybėje dirbančių asmenų ankstesnių metų vidutiniu mėnesio bruto darbo užmokesčiu pritaikant atitinkamą koeficientą. ginčytu reguliavimu buvo įtvirtinta, kad „nustatomas teisėjo mėnesinis atlyginimas susiejamas su valstybės tiesioginio valdymo įstaigos aukštos kvalifikaci-jos teisininko mėnesiniu atlyginimu pritaikant atitinkamą koeficientą. nustatomas prokuroro mėnesinis atlyginimas susiejamas su rajono (miesto) teismo teisėjo be kvalifikacijos klasės mėnesiniu atlyginimu pritaikant atitinkamą koeficientą“.

taigi ginčytomis normomis iš esmės buvo įgyvendinta teisėjų ir prokurorų at-lyginimo reforma, nors jos ir buvo priimtos kaip biudžeto įstatymo projektų paketo dalis. pareiškėjų nuomone, priimdamas ginčijamas normas įstatymų leidėjas padarė tiek procesinių, tiek turinio klaidų ir pažeidė konstitucijos 107 straipsnyje nustatytą pagrindinę jų teisę (teisę už atliktą darbą gauti tinkama atlyginimą), taip pat teisėjų nepriklausomumo ir teisėtų lūkesčių principus.

konstitucinis teismas jau anksčiau buvo padaręs išvadą, kad pagal konstituci-jos 107 straipsnį yra ginama ir teisėjų teisė už darbą gauti tinkamą atlyginimą. tin-kamas teisėjų darbo užmokestis patenka ir į konstitucijos 83 straipsnyje nustatytos normos dėl teisėjų nepriklausomumo turinį28. 2012 m. priimtame nutarime kons-titucinis teismas įvertino procesinius aspektus, susijusius su minėtų konstitucijos normų turiniu ir teisėjo teise teikti konstitucinį skundą, ir padarė išvadą, kad kiek-vienas teisėjams nustatytas nepagrįstas į konstitucijos 107 straipsnį įtrauktų teisių apribojimas lemia konstitucijos 83 straipsnio pažeidimą, tačiau ne kiekvienu kons-titucijos 83 straipsnio pažeidimu pažeidžiamos konstitucijos 107 straipsnyje įtvir-tintos teisės. kiek teisėjų atlyginimo sumažinimas atitinka konstituciją, vertintina

26 Ibid.27 konstitucinio teismo byla nr. 2011-10-01.28 Žr. konstitucinio teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarimo 6 ir 8.2 punktus, 2010 m. birželio 22 d. nuta-

rimo 19.2 punktą.


atsižvelgiant į konstitucijos 107 straipsnį. savo ruožtu reikalavimas, susijęs su atlygi-nimo sistemos turiniu ir jos priėmimo procedūra, kyla iš konstitucijos 83 straipsny-je įtvirtinto teisėjų nepriklausomumo principo. Dėl to toks reikalavimas vienas pats, jeigu jis nėra susijęs su pagrindinių teisių pažeidimu, negalėtų būti keliamas konstitu-ciniame skunde. sprendžiant tokius ginčus įstatymas „Dėl teismų valdžios“ ir kons-titucinio teismo įstatymas numato teisingumo tarybos teisę pateikti konstituciniam teismui prašymą. jeigu ginčijamos normos nesumažino teisėjų ir prokurorų atlygi-nimo faktinės vertės, konstitucinis teismas neturi pagrindo tęsti teisenos byloje29.

kadangi konstitucinis teismas neturėjo pagrindo manyti, jog konkrečioje eko-nominėje situacijoje, atsižvelgiant į teisėjų, prokurorų ir kitų visuomeniniame sek-toriuje dirbančių žmonių atlyginimo tarpusavio santykius, teisėjų ir prokurorų atlyginimo faktinė vertė būtų buvusi sumažinta, buvo padaryta išvada, kad ginčija-mos normos nepažeidžia konstitucijos 107 straipsnyje nustatytos pareiškėjų teisės už atliktą darbą gauti tinkamą atlyginimą30. Dėl to nebuvo pagrindo toliau nagrinėti konstitucinio skundo pagrindu iškeltos bylos ir teisena byloje buvo nutraukta.

tačiau į sprendimą dėl teisenos nutraukimo šioje byloje konstitucinis teismas įtraukė ir keletą svarbių išvadų dėl saeimos pareigos įstatymų leidybos procese bend-radarbiauti su teismų valdžiai atstovaujančia institucija – teisingumo taryba31.

užsitęsusios krizės byla apžvalginiu laikotarpiu būtų galima laikyti vadinamąją „parex“ bylą. ji buvo iškelta pagal keleto akcinės bendrovės „parex banka“ (toliau – „parex“ bankas) mažumos akcininkų – įvairiose užsienio šalyse, tarp jų ir europos sąjungos valstybėse, registruotų juridinių asmenų konstitucinį skundą. byloje buvo ginčijama kredito įstaigų įstatymo nuostata, kad kredito įstaigos taryba tam tikroje situacijoje turi teisę, nesušaukusi akcininkų susirinkimo, jo vardu priimti sprendimą dėl kredito įstaigos pagrindinio kapitalo padidinimo ir patvirtinti pagrindinio kapi-talo didinimo sąlygas. minėtais atvejais ligtoliniai kredito įstaigos akcininkai neturė-jo pirmenybės teisės įsigyti naujos emisijos akcijų.

Šioje byloje buvo išnagrinėta labai daug faktines aplinkybes atskleidžiančios me-džiagos, susijusios su 2008 m. rudenį kilusia finansų krize ir su Latvijos vyriausybės veiksmais, kai Latvijos ekonomikai sistemiškai svarbus „parex“ bankas patyrė finansi-nių sunkumų. jo daugumos akcininkai savo akcijas pardavė Latvijos valstybei už sim-bolinę kainą – du latus (iš pradžių akcijas įsigijo valstybei priklausanti akcinė bendrovė „Hipotēku ir zemes banka“), tai padarė ir vienas mažumos akcininkas, tačiau kiti ma-žumos akcininkai, taip pat ir pareiškėjai, to nepadarė. ginčytose normose nustatyta tvarka buvo atlikta banko rekapitalizacija, dėl kurios labai sumažėjo mažumos akcinin-kų įtaka banke. Šių akcininkų nuosavybės teisės sumažėjo nuo 15,2 proc. iki 3,7 proc.

29 konstitucinio teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo dėl teisenos nutraukimo byloje nr. 2010-10-01 27 punktas.

30 konstitucinio teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo dėl teisenos nutraukimo byloje nr. 2010-10-01 29.3 punktas.

31 konstitucinio teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo dėl teisenos nutraukimo byloje nr. 2010-10-01 30 punktas.

218 Aija Branta ◆

nagrinėjant bylą atsirado daug informacijos ir pasigirdo nuomonių dėl atsakin-gų valstybės institucijų veiksmų gelbėjant šį sistemiškai svarbų banką, kurios nebu-vo susijusios su prašymu iš esmės ir kurių įvertinti konkrečioje byloje visiškai nebuvo įmanoma. kartu konstituciniam teismui teko formuluoti ir daugelį išvadų tais klau-simais, kurie galėtų turėti reikšmės kuriant doktriną. atsižvelgdama į gana didelę nutarimo apimtį (pagal spaudos ženklų skaičių jis patenka į ilgiausių konstitucinio teismo nutarimų dešimtuką), paminėsiu tik keletą svarbiausių išvadų.

vienas iš klausimų buvo susijęs su konstitucijos 105 straipsnyje nustatytų pa-grindinių teisių, t. y. nuosavybės teisių, aprėptimi. konstitucinis teismas padarė iš-vadą, kad tarp jų patenka akcininkų teisė akcininkų susirinkime spręsti su akcinės bendrovės veikla susijusius klausimus, tarp jų ir klausimus dėl pagrindinio kapita-lo padidinimo, pagrindinio kapitalo padidinimo sąlygų patvirtinimo, taip pat dėl to, ar ligtoliniai akcininkai turi pirmenybės teisę įsigyti naujos emisijos akcijų. Šias ak-cininkų teises aprėpia konstitucijos 105 straipsnis nepriklausomai nuo to, kiek sėk-minga yra kredito įstaigos ūkinė veikla, taip pat jis aprėpia teisę, tarpininkaujant akcininkų susirinkimui, dalyvauti sprendžiant su finansinių sunkumų turinčios kre-dito įstaigos gelbėjimu susijusius klausimus32.

tačiau konstitucinis teismas pažymėjo ir tai, kad „jeigu valstybė dalyvauja gel-bėjant tokią kredito įstaigą, kuri be valstybės pagalbos tikriausiai taptų nemoki ir būtent dėl valstybės paramos gali sėkmingai tęsti savo veiklą, būtų neetiška, jeigu atitinkamos kredito įstaigos akcininkai adekvačiu indėliu neprisidėtų prie kredito įstaigos gelbėjimo, tačiau gautų nepagrįstos naudos iš į kredito įstaigą investuotos valstybės paramos, be to, tai neatitiktų teisingumo principo. apribojimais, dėl kurių kredito įstaigos akcininkai jos gelbėjimo procese turi prisiimti proporcingą naštą, pa-lyginti su ta našta, kurią prisiima mokesčių mokėtojai, jeigu kredito įstaigai suteikia-ma valstybės parama, siekiama teisėto tikslo - užtikrinti visuomenės gerovę“33.

bylos konstitucinį teisinį reguliavimą apibūdina tokia išvada: „<...> ginčijamo-je normoje nustatytų apribojimų apimtis yra didesnė negu reikia teisėtam tikslui pa-siekti, be to, yra ir kitų priemonių teisėtam tikslui pasiekti, kurios asmens pagrindines teises apribotų mažiau. nauda visuomenei neatsveria šių apribojimų.“ taigi ginčyta norma buvo pripažinta neatitinkančia konstitucijos 105 straipsnio. tačiau konstitu-cinis teismas nepatenkino į prašymą įtrauktų prašymų ir nepripažino šios normos negaliojančia nuo jos priėmimo dienos.

Ši byla buvo paini dėl to, kad joje susipynė Latvijos konstitucinės teisės normos ir dviejų skirtingų europos sąjungos teisės šakų – valstybės paramos ir bendrovių tei-sių – normos. be kita ko, konstitucinis teismas nutarime dar kartą pažymėjo, jog jo „nutarimai neskundžiami, todėl tuo atveju, kai bylos baigtis priklauso nuo direktyvos interpretavimo, konstitucinis teismas turi įsitikinti, kad šio klausimo jau anksčiau nėra išaiškinęs europos sąjungos teisingumo teismas, kad tai, kas nustatyta atitinka-32 konstitucinio teismo 2011 m. spalio 19 d. nutarimo nr. 2010-71-01 13.4 punktas.33 konstitucinio teismo 2011 m. spalio 19 d. nutarimo nr. 2010-71-01 19.3 punktas.


moje direktyvoje, yra taip aišku, jog nekelia jokių pagrįstų abejonių, ir turi spręsti, ar yra būtinas europos sąjungos teisingumo teismo prejudicinis sprendimas“34. konk-re čioje byloje toks sprendimas nebuvo būtinas.

išnagrinėjus minėtą bylą valstybės teisės ir pareigos kištis į kredito įstaigos veik-lą ir prisiimti atsakomybę už nesėkmes bankų sektoriuje klausimas konstitucinio teismo nėra baigtas nagrinėti. Įdomu tai, kad nutarimas „parex“ byloje buvo pa-skelbtas dar prieš „Latvijas krājbanka“ veiklos sustabdymą. situaciją šiose dviejose kredito įstaigose sunku palyginti. tačiau noriu pabrėžti, kad jau artimiausioje ateityje konstitucinis teismas turės galimybę indėlininkų pagrindinių teisių aspektu įvertinti reguliavimą, susijusį su nemokia kredito įstaiga, – kai nagrinės bylą, iškeltą pagal ke-leto „krājbanka“ indėlininkų, tarp jų ir plačiai už Latvijos ribų žinomo kompozito-riaus Raimondo paulo, konstitucinį skundą.

apžvalginiu laikotarpiu vadinamojoje tuščių laikmenų byloje35 konstitucinis teismas pirmą kartą per visą savo veiklos laikotarpį aiškino konstitucijos 113 straips-nyje įtvirtintas pagrindines teises. Šiame straipsnyje nustatyta, kad „valstybė pripa-žįsta mokslinės, meninės ir kitokios kūrybos laisvę, taip pat saugo autoriaus teises ir patento teises“. konstitucinis teismas pažymėjo, kad šis straipsnis apima du tar-pusavyje atskirtinus aspektus: kūrybos laisvę ir kūrybos rezultato – sukurto darbo – apsaugą. Šioje byloje ginčijamų normų atitiktis minėtam straipsniui buvo įvertinta pareigos užtikrinti autoriaus teisių apsaugą aspektu. konstitucinis teismas padarė iš-vadą, kad „konstitucijos 113 straipsnyje nustatyta pareiga saugoti autoriaus teises ap-ima tiek autoriaus teisių subjektų asmeninių, tiek turtinių teisių apsaugą“36.

ginčijamos ministrų kabineto nutarimų normos buvo priimtos įgyvendinant įgaliojimus, įstatymų leidėjo perduotus autorių teisių įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje, ir nustatė laikmenų ir įrangos, už kurias mokamas laikmenos atlygis, sąrašą, taip pat laikmenos atlygio dydį. gaunamas laikmenos atlygis užtikrina autorių teisių ir gre-tutinių teisių subjektų teisę gauti teisingą atlygį už įstatymų leidėjo padarytą išimtį – informacijos atkūrimą asmeniniam naudojimui.

Ši konstitucinio teismo byla sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, deja, tiek nagrinėjant bylą, tiek paskelbus nutarimą ji ne visuomet atskleidė tikrąjį jos turinį.

konstitucinės teisės požiūriu byla iš esmės buvo dėl to, ar ministrų kabinetas nutarime tinkamai įvykdė įstatymu jam nustatytą pareigą, o žiniasklaidoje vykusiose diskusijose ir pikete prie konstitucinio teismo pastato vyko debatai ir dėl įstatymo, kuriuo ministrų kabinetui buvo suteikti įgaliojimai ir kuris konstituciniame teisme visai nebuvo ginčytas.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad ginčytos normos yra priimtos 2005 m. ir nepakeistos galiojo iki bylos nagrinėjimo. nors dėl sparčios informacinių technolo-gijų plėtros naudojimosi autorių teisių objektais praktika iš esmės pasikeitė, laikme-

34 konstitucinio teismo 2011 m. spalio 19 d. nutarimo nr. 2010-71-01 24 punktas.35 konstitucinio teismo byla nr. 2011-17-03.36 konstitucinio teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimo nr. 2011-17-03 12.2 punktas.

220 Aija Branta ◆

nų ir įrangos, už kurias mokamas laikmenos atlygis, sąrašas nėra pakeistas. ministrų kabinetas nevykdė pareigos reguliariai tikslinti į ginčijamas normas įtrauktų laikme-nų ir įrangos sąrašą. „ginčijamos normos neatitinka konstitucijos 113 straipsnio, nes ministrų kabinetas nėra iš esmės įvertinęs technologijų plėtros įtakos atkūrimui nau-dojamoms laikmenoms ir įrangai, už kurias mokamas laikmenos atlygis.“37

nutarimo rezoliucinėje dalyje ginčijamos normos buvo pripažintos neatitinkan-čiomis konstitucijos 113 straipsnio ir negaliojančiomis nuo 2012 m. lapkričio 1 d., jeigu ministrų kabinetas iš naujo neįvertins laikmenų ir įrangos sąrašo atitikties au-torių teisių įstatymo 34 straipsnyje nustatytam įgaliojimų perdavimui, susijusiam su technologijų plėtros nulemtais pokyčiais.

absoliučioje daugumoje per apžvalginį laikotarpį baigtų bylų buvo vertinta įsta-tymo atitiktis aukščiausios teisinės galios teisės normoms, tik dviejose bylose, įskai-tant ir ką tik apžvelgtą bylą, ginčijamas normas buvo patvirtinęs ministrų kabinetas, o vienu atveju – savivaldybė.

prieš keletą metų vykusiame mūsų susitikime mano kolegos kalbėjo apie skir-tingą situaciją ir didelę konstitucinio teismo darbo apimtį tikrinant savivaldybės norminius teritorijos planavimo aktus – įpareigojančias taisykles. per apžvalginį lai-kotarpį tokių bylų iš esmės sumažėjo. parengtas vienas nutarimas, viena byla nu-traukta pareiškėjo prašymu, nes savivaldybė ginčytą planą pakeitė. tarp 2012 m. iškeltų bylų nėra nė vienos bylos dėl kokios nors savivaldybės teritorijos planavimo.

minėta vienintelė byla buvo susijusi su vienos pajūrio savivaldybės detaliuoju planu. Šis planas ginčytas dėl jame numatyto mobiliojo ryšio operatoriaus bazinio bokšto įrengimo. konstitucinį skundą pateikė atitinkamam žemės sklypui priklau-sančio nekilnojamojo turto savininkai, kurie manė, kad yra pažeista konstitucijos 105 straipsnyje nustatyta jų pagrindinė teisė – teisė į nuosavybę. Daugelis klausimų, nagrinėtų šios bylos nutarime38, buvo susiję su tam tikro detaliojo plano tvirtinimo procedūra, kurią konstitucinis teismas įvertino ir pripažino atitinkančia tam tikru laikotarpiu galiojusius norminius aktus.

kartu nutarime išnagrinėjus tam tikrus klausimus buvo papildyta konstituci-nio teismo praktika, susijusi su nuosavybės teisės kaip pagrindinės teisės aprėpti-mi. pareiškėjai manė, kad ginčijamas detalusis planas pažeidžia jų pagrindinę teisę į nuosavybę, nes sumažina jų nuosavybės vertę, taip pat turi neigiamos įtakos krašto-vaizdžiui ir „teisei į vaizdą“.

konstitucinis teismas pažymėjo, kad planuojama įrengti bazinė stotis yra apy-tiksliai 110–170 m atstumu nuo pareiškėjų nekilnojamojo turto ribų, jos apsaugi-nė juosta nepažeidžia pareiškėjų nuosavybės teisių, o ginčijamas detalusis planas netrukdo jiems ir toliau naudotis savo nuosavybe savivaldybės teritoriniame plane nustatytu būdu – užstatyti atskirais namais (namais šeimai). be to, pareiškėjai nebu-vo pakankamai pagrindę to, kad dėl pastatytos bazinės stoties jų nuosavybės rinkos 37 konstitucinio teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimo nr. 2011-17-03 14.2 punktas.38 konstitucinio teismo 2011 m. spalio 12 d. nutarimas nr. 2010-74-03.


vertė labai sumažėjo. todėl konstitucinis teismas konstatavo: „to, kad du arba trys pareiškėjai planuoja kada nors savo turtą nusavinti, dar nepakanka konkrečių pareiš-kėjų pagrindinių teisių pažeidimui konstatuoti.“39 konstitucijoje taip pat nėra nu-matyta neribota pareiškėjų teisė į įprastinio kraštovaizdžio ir aplinkos išsaugojimą40.

konstituciniame teisme nėra nesvarbių bylų, kiekviename nutarime galima ras-ti svarbių išvadų, taip pat tokių, kurios galėtų būti įdomios kaimyninių šalių teisinin-kams. Deja, per man skirtą laiką nėra galimybės apžvelgti visų nutarimų.

baigdama dar norėčiau pridurti, kad dauguma konstitucinio teismo nutarimų yra verčiama į anglų kalbą ir juos galima rasti konstitucinio teismo interneto svetainėje.

iš latvių kalbos vertė Daiva Puškoriutė-Ridulienė

39 konstitucinio teismo 2011 m. spalio 12 d. nutarimo nr. 2010-74-03 17.2 punktas.40 konstitucinio teismo 2011 m. spalio 12 d. nutarimo nr. 2010-74-03 17.3 punktas.

VENECIJOS KOMISIJOJE

Liepos 2–3 d. tiranoje (albanija) vyko venecijos komisijos surengta konfe-rencija „europos rinkimų paveldas – de-šimt gerosios rinkimų praktikos kodekso metų“, kurioje valstybės narės buvo ragi-namos įgyvendinti šio kodekso nuostatas.

Liepos 3–5 d. vienoje (austrija), austrijos Respublikos federalinės vi-daus reikalų ministerijos Rinkimų rei-kalų departamente, lankėsi kazachstano centrinės ir regioninių rinkimų komisijų nariai. jiems buvo suteikta galimybė su-sipažinti su austrijos valdžios institucijų veikla rinkimų srityje. Šis vizitas sureng-tas vykdant bendrą europos sąjungos finansuojamą ir venecijos komisijos įgy-vendinamą projektą „parama kazachsta-no rinkimų procesui“.

Liepos 4–6 d. marakeše (marokas) venecijos komisijos atstovai dalyvavo 6-ajame prancūzų kalbą vartojančių kons-titucinių teismų asociacijos (accpuF) kongrese „pilietis ir konstitucinio teismo teisėjas“.

Liepos 5 d. strasbūre (prancūzi-ja), europos taryboje, per darbo vizitą prancūzijoje tuniso nacionalinio stei-giamojo susirinkimo ir vidaus reikalų ministerijos Regionų ir vietos savivaldos institucijų komiteto delegacija ir veneci-jos komisija bei europos vietos ir regioni-nių valdžios institucijų kongreso atstovai pasikeitė nuomonėmis apie atstovų rin-kimo būdą, vietos savivaldos institucijų

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2012 m. liepos 1–rugsėjo 30 d.

veiksmų kontrolę, savivaldos institucijų autonomijos principo laikymąsi.

Liepos 6 d. europos tarybos gene-ralinis sekretorius paprašė venecijos ko-misijos pateikti nuomonę dėl Rumunijos vyriausybės ir parlamento veiksmų kitų valstybės institucijų atžvilgiu suderina-mumo su konstituciniais principais ir teisinės valstybės principu.

Liepos 9 d. Rumunijos ministras pirmininkas v. ponta paprašė venecijos komisijos pateikti nuomonę dėl vyriau-sybės nepaprastojo potvarkio dėl įsta-tymo nr. 47/1992, reglamentuojančio konstitucinio teismo struktūrą ir veiklą, pakeitimo ir vyriausybės nepaprastojo potvarkio dėl įstatymo nr. 3/2000, regla-mentuojančio referendumo organizavi-mą, pakeitimo ir papildymo.

Liepos 11–14 d. bregenze (austri-ja) venecijos komisijos atstovai dalyvavo 5-ojoje tarptautinėje elektroninio balsa-vimo konferencijoje.

Liepos 12–13 d. vienoje (austri-ja) venecijos komisijos atstovai dalyvavo europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (esbo) žmogiškosios di-mensijos susitikime, kuriame, be kitų klau-simų, aptartas ir rinkimų stebėjimas.

Liepos 26 d. tunise (tunisas) vene-cijos komisijos delegacija ir tuniso nacio-nalinio steigiamojo susirinkimo atstovai pasikeitė nuomonėmis apie įvairių kons-titucinių sistemų privalumus ir trūkumus.

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 223

Liepos 26–28 d. maputu (mozam-bikas) venecijos komisijos atstovai da-lyvavo pietų afrikos teismų pirmininkų forumo surengtoje konferencijoje.

Rugpjūčio 7 d. strasbūre (prancūzi-ja), europos taryboje, venecijos komisi-jos pirmininkas g. buquicchio pranešė, kad liepos 4 d. jis padarė pareiškimą, ku-riuo išreiškė susirūpinimą dėl mėginimų daryti spaudimą Rumunijos konstituci-niam teismui ir pažeisti jo nepriklauso-mumą. tačiau rugpjūčio 6 d. jis vėl gavo iš konstitucinio teismo pranešimą, kad spaudimas tebedaromas, o kai kuriems teisėjams yra grasinama. g. buquicchio taip pat pabrėžė, kad pagal bendrą tei-sinės valstybės principą spaudimas bet kokiam teismui, konstituciniam ar bend-rosios kompetencijos, siekiant daryti po-veikį jo sprendimams yra nepriimtinas. pastaraisiais metais venecijos komisi-jai keletą kartų teko įsikišti stengiantis apsaugoti konstitucinių teismų nepri-klausomumą naujosiose demokratinėse šalyse, tačiau jos pirmininkui atrodo ne-įtikėtina tai, kad antrą kartą per trumpą laikotarpį europos tarybos ir europos sąjungos valstybės narės konstitucinis teismas yra priverstas kreiptis į venecijos komisiją ir prašyti apginti jo nepriklau-somumą. g. buquicchio kreipėsi į visas Rumunijos valstybės institucijas ir poli-tines partijas, prašydamas gerbti kons-titucinio teismo nepriklausomumą ir susilaikyti nuo bet kokio spaudimo. Dėl grasinimų kai kuriems teisėjams vene-cijos komisijos pirmininkas pabrėžė, jog tikisi, kad Rumunijos valdžios instituci-jos apgins teisėjus bei jų šeimas ir imsis visų priemonių, kad už tokius grasini-mus būtų patraukta atsakomybėn.

Rugsėjo 5 d. bosnijos ir Hercego-vinos teisingumo ministras paprašė ve-necijos komisijos nuomonės dėl šalies ministrų atsistatydinimo.

Rugsėjo 6–spalio 17 d. tbilisyje (gruzija) venecijos komisijos rinkimų eks pertas gruzijos centrinės rinkimų komisijos prašymu padėjo jai pasireng-ti artėjantiems parlamento rinkimams. jis patarė teisės ir techniniais klausimais, visų pirma susijusiais su centrinės rinki-mų komisijos instrukcijų rengimu.

Rugsėjo 7 d. vienoje (austrija) ve-necijos komisijos atstovai dalyvavo ICL Journal surengtoje konferencijoje „Lygi-namoji konstitucinė teisė ir įstatymų lei-dyba“.

Rugsėjo 10–11 d. bukarešte (Rumu-nija) lankėsi venecijos komisijos delega-cija, rengianti nuomonę dėl konstitucinės padėties Rumunijoje ir vyriausybės ne-paprastųjų potvarkių dėl konstitucinio teismo įstatymo ir Rumunijos referen-dumų įstatymo pakeitimų.

Rugsėjo 10–11 d. vienoje (austri-ja) venecijos komisijos atstovai dalyvavo europos konstitucinių teismų konfe-rencijos Xvi kongreso parengiamajame posėdyje.

Rugsėjo 12 d. strasbūre (prancū-zija) venecijos komisijos pirmininkas europos tarybos ministrų komitetui pri-statė 2011 metų pranešimą.

Rugsėjo 18 d. Romoje (italija) ve-necijos komisijos pirmininkas dalyvavo parlamento užsienio reikalų komisijos Žmogaus teisių komiteto posėdyje. jis apžvelgė padėtį vengrijoje ir Rumunijo-je bei arabų pavasario įvykius.

Rugsėjo 20 d. budapešte (vengrija) lankėsi venecijos komisijos delegacija,

224224

rengianti nuomonę dėl teismų pagrindi-nio įstatymo pakeitimų, kuriuos vengri-jos parlamentas patvirtino atsižvelgdamas į nuomonę cDL-aD(2012)001.

Rugsėjo 27 d. Libijos visuotinio nacionalinio kongreso pirmininko pa-vaduotojas paprašė venecijos komisijos paramos rengiant demokratinės Libi-jos konstituciją. numatoma, kad vene-cijos komisijos delegacija su darbo vizitu tripolyje lankysis po plenarinės sesijos (spalio mėn. antrojoje pusėje). numatyta kartu su tarptautine vadybos grupe šį vi-zitą surengti ir prašomą paramą suteikti pagal valstybės bendradarbiavimo su eu-ropos sąjunga programą.

Rugsėjo 27–28 d. sankt peterbur-ge (Rusija) vyko venecijos komisijos ir

Rusijos konstitucinio teismo surengta konferencija „politinės partijos demo-kratinėje visuomenėje: teisiniai organi-zavimo ir veiklos pagrindai“.

Rugsėjo 28–spalio 2 d. tbilisyje (gruzija) venecijos komisijos atstovai eu-ropos tarybos parlamentinės asamblėjos prašymu teikė teisinę pagalbą jos rinkimų stebėjimo misijai (2012 m. spalio 1 d. vyko gruzijos parlamento rinkimai). parlamen-tinės asamblėjos delegacija šių rinkimų eigą stebėjo kartu su esbo Demokra-tinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (oDiHR) atstovais. prieš rinkimus dele-gacija susitiko su rinkimuose dalyvavu-sių politinių partijų vadovais ar atstovais, centrinės rinkimų komisijos pirmininku, visuomenės ir žiniasklaidos atstovais.

parengė Ieva Saudargaitė

KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

Jurisprudencija, 2012, 19 (1), p. 49–70: spausdinamas Mykolo Rome-rio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros lektorės dr. Rūtos Petkuvienės, šios katedros asis-tentės Astos Atraškevičiūtės ir Baudžia-mosios teisės ir kriminologijos katedros docento Artūro Petkaus straipsnis „Su-sirinkimo laisvės įgyvendinimas Lietu-voje ir Europos Sąjungoje: teisiniai ir praktiniai aspektai“ (anglų k.).

straipsnis skirtas susirinkimo laisvės įgyvendinimui Lietuvoje ir kai kuriose ki-tose europos sąjungos valstybėse. jame nagrinėjama galimybė riboti susirinkimo laisvę atsižvelgiant į teisinius, politinius ir socialinius veiksnius. teigiama, kad sprendimo priimant skleidžiamas idėjas ir reiškiamas nuomones taikių susirinkimų metu arba priimant jas vė liau ar apskritai atmetant kokybė priklauso nuo valstybė-je konkrečiu laikotarpiu susifor mavusios demokratinės visuomenės. tačiau fizinis idėjų sklaidos suvaržymas įgyven dinant susirinkimų laisvę, nors ir legitimus, netu-rėtų tapti pagrindine kontrolės priemone, nes valstybės raida šia linkme yra visiškai priešinga demokratinių idėjų plitimui vi-suomenėje. teisinis švietimas turėtų tapti prioritetine valstybės vykdomos politikos sritimi, juo labiau kad šis prioritetas – tai gerosios demokratinių valstybių patirties sklaidos garantas, veiksmingos neteisėto elgesio, pasireiš kiančio neapykantos ki-tokio tikėjimo, rasės, tautos arba lytinės orientacijos asmenims kurstymu, preven-cijos pagrindas.

autoriai teigia, kad šiuolaikinės de-mokratijos iššūkiu valstybei tampa ne formalus teisių ir laisvių pripažinimas ir reglamentavimas, bet praktinio jų įgyven-dinimo užtikri nimas. Įvertinus europos sąjungos valstybių patirtį ir nacionalinės teisės sistemos ypatumus, teikiamos reko-mendacijos, kaip ginčą dėl teisės organi-zuoti susirinkimą išspręsti laiku, t. y. taip, kad sprendimo priėmimo procesas netap-tų kliūtimi įgyvendinti susirinkimų laisvę. pažymima, kad ginčą dėl teisės organi-zuoti taikų susirinkimą išspręsti po susi-rinkimo datos yra beprasmiška, nes taip paneigiamas susirinkimo teisės socialinis reikšmingumas.

Jurisprudencija, 2012, 19 (1), p. 231–248: spausdinamas Mykolo Ro-merio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros lek-torės dr. Jolantos Bieliauskaitės straips-nis „Subsidiarumo principo poveikis socioekonominių žmogaus teisių įgy-vendinimui Lietuvoje: teorinis požiū-ris“ (anglų k.).

autorė pažymi, kad dėl globaliza-cijos, vis dažnesnių ekonomikos kri-zių, įvairių socialinių procesų keičiasi valstybės galimybės užtikrinti socialinį žmogaus saugumą ir jį garantuojančias žmogaus teises, todėl atsiranda būtiny-bė keisti socialinės politikos kryptis ir jos įgyvendinimo priemones. kad valstybės socialinės saugos politiką įgyvendinanti socialinės saugos sistema būtų kuriama ar atskirų jos sričių reforma būtų vykdo-

226226

ma nuosekliai ir nepažeidžiant žmogaus teisių, būtina nustatyti principus, kuriais reikėtų ją pagrįsti.

straipsnyje nagrinėjama subsidiaru-mo principo samprata, kilmė ir reikšmė socioekonominių žmogaus teisių įgy-vendinimui, jo taikymo konstituciniai pagrindai ir lygmenys, įvertinama kele-tas Lietuvai aktualių socialinės apsaugos problemų.

autorė atskleidžia, kad subsidiaru-mo principo taikymo reguliuojant visuo-menės narių santykius pagrindas glūdi prigimtinių žmogaus teisių koncepcijoje. Šis principas leidžia pažvelgti į žmogaus teisių katalogą kaip į nuoseklią sistemą, skirtą asmens orumui, autonomijai ir saugumui užtikrinti.

Derinant negatyviąją ir pozityviąją subsidiarumo prasmes – pirmenybę tei-kiant asmenų (žemesnių socialinių viene-tų) aktyvumo ir iniciatyvos skatinimui ir remiant tuos, kurie negali savarankiškai vykdyti savo funkcijų ir (ar) savimi pasirū-pinti, – palaikoma teisės esmę išreiškianti teisių ir pareigų pusiausvyra, užtikrinama žemesnių socialinių vienetų au tonomija ir kiekvieno visuomenės nario teisių ap-sauga. pažeidus šių prasmių pusiausvyrą (per didelė valstybės globa arba, priešin-gai, socialinių problemų ignoravimas) gali būti pažeistos ne tik atskiro žmogaus, bet ir visų visuomenės narių teisės. aiškinda-mas konstitucinių teisių turinį, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, nors tiesiogiai to ir neįvardydamas, atskleidžia abi subsidiarumo principo prasmes, taip jis kuria konstitucinę žmogaus teisių ju-risprudenciją.

kartu su solidarumo ir socialinio tei-singumo principais subsidiarumo princi-

pas leidžia suderinti skirtingus socialinės saugos sistemos dalyvių interesus ir veiks-mingai įgyvendinti socioekonomines žmogaus teises, todėl gali būti laikomas vienu iš socialinės saugos principų.

Jurisprudencija, 2012, 19 (2), p. 443–458: spausdinamas Mykolo Ro-merio universiteto Viešojo saugumo fakulteto Teisės katedros profesorės dr. Birutės Pranevičienės ir tos pačios katedros lektorės Agnės Margevičiūtės straipsnis „Teisė į religinį švietimą Lie-tuvoje“.

straipsnyje nagrinėjama konstitu-cinės teisės į minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę esmė ir su religijos laisve susijusi teisė į religinį švietimą. pateikiama tarp-tautinių ir nacionalinių teisės aktų, su-sijusių su religijos laisve ir vaiko teisių apsauga, sisteminė analizė, aptariamas valstybėms keliamas uždavinys užtikrinti vaikų ugdymą atsižvelgiant į tėvų įsitiki-nimus ir vaikų poreikius. autorės ana-lizuoja teisės į religijos laisvę ir tikybos mokymą privalomojo lavinimo procese teisinį reguliavimą. ištyrus nacionalinius teisės aktus išryškėjo teisinio reguliavi-mo disfunkcijos. Įstatymai numato teisę tėvams (globėjams) rūpintis religiniu ir doroviniu vaikų auklėjimu pagal savo įsi-tikinimus, tai apima teisę rinktis tradici-nės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos mokymą valstybinėse mokymo įstaigose. pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, privalomąjį ugdymą teikian-čios formalaus švietimo įstaigos, atsi-žvelgdamos į vaiko (jeigu jam yra sukakę 14 metų) arba jo tėvų (globėjų) prašymą, turi sudaryti sąlygas vaikams mokytis ti-kybos. tačiau įstatyme nėra numatyta,

◆ Konstitucinės teisės publiKacijų apžvalga 227

kurio iš tėvų prašymas dėl tikybos mo-kymo turi būti tenkinamas tuo atveju, kai tėvų religiniai įsitikinimai ir prašy-mai dėl tikybos mokymo skiriasi. tokiu atveju, vadovaujantis tarptautiniais teisės aktais, apsisprendimo dėl religinio mo-kymo laisvė yra privatus šeimos reikalas, o valstybinė mokykla turėtų užtikrinti al-ternatyvaus dorovinio mokymo dalyko – etikos – dėstymą.

Lietuvos teisės aktuose numatyta, kad kai negali užtikrinti vaiko ar tėvų rei-kalavimus atitinkančio religinio moky-mo, mokykla privalo įskaityti mokiniui tikybos mo kymą sekmadieninėje moky-kloje ar kitoje tikybos mokymo grupė-je pagal įstatymo numatytus kokybinius reikalavimus. Formaliai įstatymas nu-mato teisę į vaiko ir tėvų religinius įsi-tikinimus atitinkantį tikybos mokymą nevalstybinėje religinio mokymo įstai-goje (sekmadieninė je mokykloje), tačiau tokiu atveju įskaityti tikybos mokymą ga-lima tik pagal formaliojo švietimo įstaigo-je parengtą ir švietimo ir mokslo ministro pa tvirtintą tikybos mokymo programą. toks teisinis reguliavimas iš esmės nelei-džia neformaliojo švietimo įstaigoms pa-tvirtinti tikybos mokymo programos, dėl to nėra galimybės įskaityti mokinio ir jo tėvų įsitikinimus bei pageidavimus atitin-kančio tikybos mokymo.

Jurisprudencija, 2012, Nr. 19 (3): šis mokslo darbų leidinio numeris skir-tas prof. dr. Juozui Žiliui, atšventusiam savo 70-metį. jame yra 21 autoriaus straipsniai. be doc. dr. egidijaus bieliū-no ir gedimino buloto atsiminimų apie profesorių, galima rasti šiuos straipsnius: prof. habil. dr. mindaugo maksimaičio

„istorinės LDk teisės aidas moderniojoje Lietuvos teisėje“, prof. dr. jono prapiesčio „valstybingumo atkūrimo ir konstituci-nio įtvirtinimo ištakose“, prof. dr. vytauto sinkevičiaus „1992 m. konstitucijos ren-gimas: to laikotarpio užrašų fragmentai“, prof. dr. mildos vainiutės „konstitucijos preambulė – raktas konstitucinio regu-liavimo sistemai suprasti“, prof. dr. egidi-jaus jarašiūno „kokybiniai ir kiekybiniai užsienio politikos įgyvendinimo pa-rametrai Lietuvos Respublikos kons-titucijoje“, prof. dr. egidijaus Šileikio „apkaltos instituto konceptualaus supra-timo paieška“, doc. dr. Dalios vasarienės „Lietuvos Respublikos finansų sistemos konstituciniai pagrindai“, prof. dr. to-mos birmontienės „ekonomikos kri-zės įtaka konstitucinei socialinių teisių dokt rinai“, prof. dr. egidijaus kūrio „apie konstitucinio teismo teisėjų atski-rąsias nuomones: keli bihevioristiniai aspektai“, prof. dr. Rimos ažubalytės „konstitucinio teismo jurisprudencijos įtaka baudžiamajam procesui“, prof. egi-dijos stauskienės „konstitucinės jus-ticijos įtaka Lietuvos civilinio proceso teisei“, prof. dr. vytauto nekrošiaus „vie-šojo intereso gynimas civiliniame pro-cese ir konstitucinio teismo doktrina“, prof. dr. vytauto mizaro „intelektinės nuosavybės teisės klausimai konstituci-nio teismo praktikoje“, doc. dr. justino usonio „Darbo teisės prob lemų evoliu-cija Lietuvoje po 1990 m.“, prof. dr. ge-novaitės Dambrauskienės „apylinkės teismo teisėjų darbo krūvio normavi-mas – svarbi teisingumo vykdymo sąly-ga“, doc. dr. Reginos valutytės „teisinės pasekmės pažeidus pareigą kreiptis į tei-singumo teismą prejudicinio sprendi-

228228

mo pagal valstybių konstitucinę teisę“, prof. dr. sauliaus katuokos „tautinės ma-žumos samprata ir subjektiškumas tarp-tautinėje teisėje“, prof. dr. justino Žilinsko „teisingo karo“ dokt rina ir jos atspindžiai mūsų dienomis“, prof. dr. olego Fedosiu-ko „baudžiamųjų įstatymų leidyba prieš neteisėtas pajamas ir korupciją: tarp gerų siekių ir legitimumo“.

Teisė, 2012, 83, p. 18–36: spaus-dinamas Vilniaus universiteto Tei-sės fakulteto Viešosios teisės katedros profesoriaus dr. Gedimino Mesonio straipsnis „Vėliava – flag – drapeau, arba ir vėl apie žmogaus teises“.

straipsnyje analizuojama įvairių koncepcijų reikšmė atskleidžiant konk-

rečios žmogaus teisės turinį. pažymima, kad net vakarų demokratinėse valstybė-se sprendžiant dėl žmogaus teisių turi-nio nuolat konkuruoja individualistinis ir traibalistinis požiūris į šias teises. au-torius koncepcijų dichotomiją iliustruo-ja žodžio laisvės turinio raidos kontekste. Ši raida apžvelgiama per valstybės vėlia-vos teisinio statuso prizmę, analizuojant jungtinių amerikos valstijų aukščiau-siojo teismo jurisprudenciją ir kitų ša-lių sukauptą teisinio reguliavimo patirtį. konstatuojama, kad pagal anglų-ame-rikiečių (liberaliąją) žmogaus teisių ir laisvių koncepciją sprendžiant žmogaus teisės turinio problemą pirmenybę links-tama teikti konkretaus asmens, o ne gru-pės interesui.

parengė Zita Kadūnienė

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

Rugpjūčio 30–31 d., Astana (Ka-zachstanas)

konstitucinio teismo pirmininkas Romualdas kęstutis urbaitis dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „konstitu-cija – valstybės ir visuomenės socialinės modernizacijos pagrindas“, skirtoje konstitucijos dienai paminėti. jis per-skaitė pranešimą „kai kurie Lietuvos konstitucinės justicijos ir globalizacijos procesų sąlyčio aspektai“.

Rugpjūčio 31 d., Vilniuskonstitucinis teismas ir Lietuvos

teisininkų draugija pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo įgyvendinant pro-jektą „galimybių akademija“. projekto tikslas – parengti jaunąjį teisininką, ku-ris dar neturi praktinės teisinio darbo patirties. bendradarbiavimo sutartimi konstitucinis teismas įsipareigojo vie-nam atrinktam projekto dalyviui suteikti konstituciniame teisme praktikos vietą, paskirti praktikos vadovą, o jai pasibai-gus pateikti šio dalyvio vertinimą ir cha-rakteristiką.

Rugsėjo 6–7 d., Jūrmala (Latvija)Šiemet vykusios kasmetinės dviša-

lės, jau vienuoliktos, Lietuvos Respub-likos konstitucinio teismo ir Latvijos Respublikos konstitucinio teismo tei-sėjų konferencijos tema – „konstitucinė kontrolė valstybės finansų srityje“.

Įžangines kalbas pasakė teismų pir-mininkai gunaras kūtris (Latvija) ir Ro-mualdas kęstutis urbaitis (Lietuva).

pranešimus apie konstitucinę kont-rolę valstybės finansų srityje, parengtus pagal savo teismų praktiką, perskaitė tei-sėjai uldis kinis (Latvija) ir gediminas mesonis (Lietuva). svarbiausias konsti-tucinių teismų jurisprudencijos proble-mas aptarė teisėjos toma birmontienė (Lietuva) ir aija branta (Latvija).

Rugsėjo 9–11 d., Viena (Austrija)konstitucinio teismo teisėja toma

birmontienė ir laikinai konstitucinio teismo kanclerio pareigas einantis Ry-tis krasauskas dalyvavo europos kons-titucinių teismų konferencijos (ektk) pirmininkų susirinkimo posėdyje, ku-riame buvo svarstomas pasirengimas Xvi kong resui.

ektk šiemet mini savo įkūrimo 40-ąsias metines. Šiai organizacijai, įkur-tai 1972 m. Dubrovnike (kroatija), ro-tacijos principu trejus metus vadovauja vienas iš teismų – ektk, vienijančios 40 europos valstybių teismų, narių.

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, pirmasis iš baltijos valstybių teis-mų, ektk pirmininkavo 2005–2008 m. organizacijos nariu jis tapo 1997 m.

Rugsėjo 10 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi

ukrainos aukščiausiojo administracinio teismo delegacija. ją priėmė konstituci-nio teismo teisėjas gediminas mesonis ir teisės departamento direktorius kęstutis jankauskas. teisėjas g. mesonis svečiams papasakojo apie konstitucinio teismo

230230

kompetenciją, teisėjų paskyrimo tvarką, subjektus, galinčius kreiptis į konstitucinį teismą. taip pat buvo aptartos aktualios Lietuvos ir ukrainos teisės problemos, abiejų teismų darbo specifika.

ukrainos aukščiausiojo administra-cinio teismo delegacija Lietuvoje lankė-si Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kvietimu.

Rugsėjo 21–22 d., Batumis (Gruzija)konstitucinio teismo teisėja Ramutė

Ruškytė dalyvavo tarptautinėje konfer-encijoje „konstitucinių teismų vaidmuo derinant nacionalinius įstatymus su ac-quis communautaire“, kurią organizavo gruzijos konstitucinis teismas kartu su europos komisijos techninės pagalbos ir keitimosi informacija biuro (taieX) institucijų kūrimo skyriumi. konferenci-joje teisėja perskaitė pranešimą „Lietuvos stojimo į europos sąjungą ypatumai ir

konstitucinio teismo vaidmuo derinant nacionalinę teisę su europos sąjungos teise“.

Rugsėjo 27–28 d., Vilniuskonstituciniame teisme vyko pir-

moji dvišalė Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo ir ukrainos kons-titucinio teismo teisėjų konferencija tema „teismų nepriklausomumo garan-tijos“. Įžangines kalbas pasakė šių teismų pirmininkai Romualdas kęstutis urbaitis ir anatolijus Holovinas, sveikinimo žodį tarė ukrainos ambasadorius j. e. vale-rijus Žovtenko. pranešimus perskaitė teisėjai toma birmontienė (Lietuva) ir petro steciukas (ukraina).

antrąją konferencijos dieną svar-biausias konstitucinių teismų jurispru-dencijos problemas aptarė teisėjai gediminas mesonis (Lietuva) ir natalija Šaptala (ukraina).

parengė Vaiva Minkevičienė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRAKONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. bulletin on constitutional case-law. special edition / venice commission. – strasbourg: venice commission. – issn 1025-8124.

Relations with other state powers. – 2012. – 319 p.2. bulletin de jurisprudence constitutionnelle. edition spéciale / commission de

venise. – strasbourg: commission de venise. – issn 1025-8108. Relations avec les autres pouvoirs de l’etat. – 2012. – 319 p.3. classical and modern trends in constitutional Review / constitutional court of

the Republic of bulgaria. – sofia: Feneya publishing House, 2012. – 230 p. – isbn 978-619-163-006-6.

The influence of constitutional Review on modern trends of constitutional Law / toma birmontienė. p. 163–176.

4. constitution of the Federative Republic of brazil: constitutional text of october 5, 1988 with the alterations introduced by constitutional amendments no. 1/92 through 64/2010 and by revision constitutional amendments no. 1/94 through 6/94 / translated and revised by istvan vajda, patricia de Queiroz carvalho Zim-bres, vanira tavares de souza. – 5th rev. ed. – brasilia: senado Federal, 2010. – 435 p. – isbn 978-85-7018-300-2.

5. international journal of constitutional Law. – new York: oxford university press, inc. – issn 1474-2640.

Vol. 10, No. 1. – 2012. – 297 p. beyond „law vs politics“ in constitutional adjudication: Lessons from south

korea / chaihark Hahm. p. 6–34. The canadian charter of Rights and the minister of justice: Weak-form

review within a constitutional charter of Rights / james b. kelly, matthew a. Hennigar. p. 35–68.

epistemic discretion in constitutional law / matthias klatt, johannes schmidt. p. 69–105.

concentric democracy: Resolving the incoherence in the european court of Human Rights case law on freedom of expression and freedom of associa-tion / stefan sottiaux, stefan Rummens. p. 106–126.

state and religion against the backdrop of religious radicalism / paul cliteur. p. 127–152.

state and religion, a multidimensional relationship: some comparative law remarks / aernout j. nieuwenhuis. p. 153–174.

232232

an unconstitutional constitutional amendment – The turkish perspective: a comment on the turkish constitutional court‘s headscarf decision / Yaniv Roznai, serkan Yolcu. p. 175–207.

secularization by law? The establishment clauses and religion in the public square in australia and the united states / augusto Zimmermann, Lael Da-niel Weinberger. p. 208–241.

Rethinking the constitution-treaty relationship / Remy Z. Levin, paul chen. p. 242–260.

Rethinking the constitution-treaty relationship: a reply to Remy Z. Levin & paul chen / William m. carter. p. 261–267.

Rethinking the constitution-treaty relationship: a rejoinder to William m. carter / Remy Z. Levin, paul chen. p. 268–271.

The composite state of china under „one country, multiple systems“: The-oretical construction and methodological considerations / guobin Zhu. p. 272–297.

Vol. 10, No. 2. – 2012. – p. 299–599. two concepts of group rights for the palestinian-arab minority under israel‘s

constitutional definition as a „jewish and democratic state“ / michael m. ka-rayanni. p. 304–339.

introduction: gender, sexual orientation, and equal citizenship / michel Ro-senfeld. p. 340–354.

Dignity and sexuality: claims on dignity in transnational debates over abor-tion and same-sex marriage / Reva b. siegel. p. 355–379.

The politics and risks of the new legal pluralism in the domain of intimacy / jean L. cohen. p. 380–397.

state paternalism and religious dress code / cecile Laborde. p. 398–410. patriarchy as the exclusive domain of the other: The veil controversy, false

projection and cultural racism / susanna mancini. p. 411–428. Demystifying culture / ayelet shachar. p. 429–448. gender parity and state legitimacy: From public office to corporate boards /

julie c. suk. p. 449–464. Why parite is a better goal than quotas / nadia urbinati. p. 465–476. sexuality and citizenship in contemporary constitutional argument / nicho-

las bamforth. p. 477–492. by reason alone: catholicism, constitutions, and sex in the americas / julieta

Lemaitre. p. 493–511. gender and democratic citizenship: the impact of ceDaW / Frances Raday.

p. 512–530. comparative (in)equalities: ceDaW, the jurisdiction of gender, and the he-

terogeneity of transnational law production / judith Resnik. p. 531–550. There is no such thing as a right to dignity / conor o‘mahony. p. 551–574.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 233

There is no such thing as a right to human dignity: a reply to conor o‘ma-hony / emily kidd White. p. 575–584.

There is no such thing as a right to dignity: a rejoinder to emily kidd White / conor o‘mahony. p. 585–587.

adjudicating social welfare rights in Hong kong / karen kong. p. 588–599.6. istorija konstitucii ukrainy / v. n. Šapoval, А. v. korneev. – Кiev, 2012. – 127 p. –

isbn 978-966-2607-31-4. 7. judgments of the israel supreme court: Fighting terrorism within the Law. – je-

rusalem: The supreme court of israel. – vol. 2. – 2006. – 227 p. 8. konstitucijne pravo ukraini: navčalnij posibnik / v. F. godovanec, А. s. golovin. –

kiiv: Dp vidavničij dim „personal“, 2011. – 385 p. – isbn 978-617-02-0066-2. 9. konstitucijnij sud ukraini: Rišenja. visnovki / konstitucijnij sud ukraini. – Кiiv:

jurinkom inter. Кn. 1: 1997–2001. – 2001. – 511 p. – isbn 966-667-012-7. Кn. 2: 1997–2001. – 2001. – 503 p. – isbn 966-667-012-7. Кn. 3: 2001–2002. – 2002. – 383 p. – isbn 966-667-062-3. Кn. 4: 2002–2003. – 2004. – 582 p. – isbn 966-667-146-8. Кn. 5: 2004. – 2005. – 478 p. – isbn 966-667-146-8. Кn. 6: 2005. – 2006. – 230 p. – isbn 966-667-245-6. Кn. 7: 2007. – 2008. – 225 p. – isbn 978-966-313-377-5. Кn. 8: 2008. – 2008. – 474 p. – isbn 978-966-313-422-2. Кn. 9: 2009. – 2009. – 555 p. – isbn 978-966-313-447-5. Кn. 10: 2010. – 2011. – 431 p. – isbn 978-966-171-376-4. Кn. 11: 2011. – 2012. – 375 p. – isbn 978-966-171-526-3.10. konstitucionnoe pravosudie: vestnik konferencii organov konstitucionnogo

kontrolja stran molodoj demokratii. – erevan: centr konstitucionnogo prava Respubliki Аrmenija. – issn 1829-0125.

vyp. 1 (55). – 2012. – 143 p. konstitucionalizm kak fundamental‘nyj princip prava v pravovom gosudars-

tve / g. arutjunjan. p. 5–16. koncepcija sudebnogo konstitucionalizma: metodologija issledovanija v

svete praktiki konstitucionnogo pravosudija / n. bondar. p. 17–46.11. Landmark Decisions of the constitutional court 2007–2011 / constitutional

court of Romania. – bucharest: universul juridic, 2012. – 669 p. – isbn 978-973-127-839-1.

12. Les nouveaux cahiers du conseil constitutionnel / conseil constitutionnel. – pa-ris: Dalloz. – issn 2112-2679.

no. 36. – 2012. – 221 p. La constitution et l’audiovisuel / pierre de montalivet. p. 7–18. La constitution et la liberte de la presse / bertrand de Lamy. p. 19–30. La constitution et l’internet / isabelle Falque-pierrotin. p. 31–44.

234234

Le conseil constitutionnel, juge electoral et la liberte d’expression / Richard ghevontian. p. 45–54.

Les interdits et la liberte d’expression / guy carcassone. p. 55–66. publication et commentaire de la decision no. 2012-647 Dc sur la loi visant

a reprimer la contestation de l’existence des genocides reconnus par la loi. p. 67–80.

Decisions du conseil constitutionnel, janvier-mars 2012– Resumes analy-tiques des decisions rendues au cours du trimestre. p. 81–132.

La liberte d’expression dans les jurisprudences constitutionnelles / michel verpeaux. p. 137–156.

Liberte d’expression, liberte de pensee, libertes hors du droit? Deux decisions controversees de la cour supreme des etats-unis / charles Fried. p. 157–164.

jurisprudence administrative et judiciaire en matiere constitutionnelle – chro-nique de l’observatoire (normes, pouvoirs publics et autorites administra-tives), etude coordonnee / guillaume Drago, gweltaz eveillard, aurelie Duffy-meunier, Laetitia janicot, agnes Roblot-troizier. p. 165–182.

Droit compare – la cour constitutionnelle autrichienne / gerhart Holzinger. p. 157–164.

Revue doctrinale janvier-mars 2012. p. 165–182.13. Lider: prezidentskaja vlast’ na rubeže epoch: monografija / v. А. malinovskij. –

Аstana: norma-К, 2012. – 522 p. – isbn 978-601-7263-18-8. 14. odluki i rešenija na ustavniot sud na Republika makedonija. – skopje: ustaven

sud na Republika Маkedonija. – 2011.1.01.–31.12. – 2012. – XXXi, 1468 p.15. političeskij predmet konstitucii / vsevolod Rečickij. – Кiev: Duch i Litera, 2012. –

726 p. – isbn 978-966-378-247-8. 16. sbornik rešenij konstitucionnogo suda Respubliki tadžikistan 1996–2011. –

Dušanbe: eR-graf, 2012. – 673 p. – isbn 978-99947-870-2-9.17. sravnitel’noje konstitucionnoje obozrenije / institut prava i publičnoj politiki. –

moskva: institut prava i publičnoj politiki. – issn 1812-7126. nо. 2. – 2012. – 180 p.18. studia i materiały / trybunał konstytucyjny. – Warszawa: biuro trybunału

konstytucyjnego. – issn 1426-1030. Xv konferencja sędziów trybunału konstytucyjnego Rzeczypospolitej

polskiej i sądu konstytucyjnego Republiky Litewskiej: galiny, 1–4 czerwca 2011 r. – Warszawa: biuro trybunału konstytucyjnego, 2012. – 253 p. – (stu-dia i materiały; t. XLi). – isbn 978-83-87515-63-8.

prawo ubezpieczeń spolecznych w orzecznictwie trybunału konstytucyjne-go / teresa Liszcz. p. 9–60; 133–184.

interpretacja mozliwości ograniczania praw socjalnych w orzecznictwie sądu konstytucyjnego Republiki Litewskiej / algirdas taminskas. p. 61–78; 185–202.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 235

Wybrane aspekty w orzecznictwie sądu konstytucyjnego (15 czerwca 2010 r. – 15 maja 2011 r.) / Ramutė Ruškytė. p. 91–112; 213–234.

przegląd orzecznictwa polskiego trybunału konstytucyjnego w 2010 r. / sta-nisław biernat. p. 113–122; 235–244.

parengė Vilija Jarulaitienė

Konstitucinė jurisprudencijaLietuvos respublikos Konstitucinio teismo biuletenis

nr. 3 (27)2012 Liepa–rugsėjis

Kalbos redaktorės Dangirutė Giedraitytė, Rima Mekaitė Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2012 11 06. 29,5 sp. l.tiražas 130 egz. užsakymas 17686.

išleido Lietuvos respublikos Konstitucinis teismasgedimino pr. 36, Lt-01104 Vilnius

el. paštas [email protected]

spausdino uaB „Baltijos kopija“Kareivių g. 13B, Lt-09109 Vilnius

el. paštas [email protected]


LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3 (27)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAIPRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

MOKSLINIAI STRAIPSNIAIPRANEŠIMAI

VENECIJOS KOMISIJOJEKONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKAINFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

12

◆

LIE

PA–R

Ug

SĖJI

S

Nr. 3 (27)LIEPA–RUgSĖJIS

2012ISSN 1822-4520

SĖJIS KONSTITUCINĖ RU JURISPRUDENCIJA IEPA L · 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d.) eitos a ir b...

Documents

Transcript of SĖJIS KONSTITUCINĖ RU JURISPRUDENCIJA IEPA L · 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d.) eitos a ir b...