KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA · daiktinės ar prievolių teisės normas. II ... užtikrinta juose...

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 4 (32)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAIPRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

MOKSLINIAI STRAIPSNIAIVENECIJOS KOMISIJOJE

KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGAKONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

13

◆

SPA

LIS–

GR

UO

DIS

Nr. 4 (32)SPALIS–GRUODIS

2013ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

nr. 4 (32)SPALIS–GRUODIS

2013

vilnius

issn 1822-4520

Redakcinė kolegija

PirmininkėToma Birmontienė

Pirmininko pavaduotojasKęstutis Jankauskas

Nariai:Egidijus ŠileikisRima MekaitėValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2014

5

TURINYS

24

40

111

137

150

167

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-tą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nr. 1057 pa-tvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2013 m. spalio 9 d.

Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo įstatyme, įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2013 m. spalio 10 d.

Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu nr. 1654 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo prog ramos patvirtinimo“ patvirtintos sveikatos priežiūros įstaigų ir paslau-gų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai ir įstatymams, 2013 m. lapkričio 6 d.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 da-lies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birže-lio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 da-lies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2013 m. lapkričio 15 d.

Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo lai-kinojo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pa-reigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konsti-tucijai, 2013 m. lapkričio 20 d.

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2013 m. gruodžio 6 d.

Dėl Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų sociali-nio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 25 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu nr. 309 patvirtintų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 103.5 punkto atitikties Lietu-vos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 27 straipsnio 1 daliai, 2013 m. gruodžio 11 d.

Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. birželio 21 d. nutarimo nr. 960 „Dėl etilo alkoholio, naudojamo sveikatinimo reikmėms, atleidimo nuo akcizų taisyklių patvirtinimo“ (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 2.3 punkto atitik-ties Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymui, 2013 m. gruodžio 16 d.

60

Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2013 m. gruodžio 20 d.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarime nr. Xii-583 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su pra-šymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įsta-tymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai“ išdėstyto prašymo priėmimo, 2013 m. lapkričio 13 d.

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2013 m. lapkričio 4 d.

Dėl pareiškėjo prašymo, 2013 m. gruodžio 4 d.

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

2013 m. spalio 1 d.–gruodžio 31 d. konstituciniame teisme priimti nagrinėti prašymai

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

Romualdas Kęstutis Urbaitis. tarptautinė teisė ir konstitucinė justicija Lietuvoje

Dr. Brigitte Bierlein. naujausi Austrijos konstitucinio teismo jurisprudencijos pokyčiai

Prof. dr. Ferdinand Kirchhof. nacionalinių ir europos teismų bendradarbiavimas

Prof. dr. Egidijus Jarašiūnas. keletas nacionalinių teismų ir europos sąjungos teisingumo teismo veiksmingo bendradarbiavimo užtikrinimo aspektų

VENECIJOS KOMISIJOJE

venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2013 m. spalio 1 d.–gruodžio 31 d.

KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

189

178

192

261263

256

196

200213

219228

194

265

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ

Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 11 DALIES (2001 M. RUGPJŪČIO 3 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. RUGSĖJO 29 D. NUTARIMU NR. 1057 PATVIRTINTOS LIETUVOS RESPUBLIKOS

PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO ĮGYVENDINIMO TVARKOS

(1999 M. LAPKRIČIO 11 D. REDAKCIJA) 18 PUNKTO PIRMOSIOS PASTRAIPOS (2001 M. LAPKRIČIO 12 D., 2004 M. BALANDŽIO 7 D.

REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2013 m. spalio 9 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teismo teisėjų tomos birmontienės, prano kuconio, Gedimino mesonio, Ramutės Ruškytės, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Romualdo kęstučio urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdyje 2013 m. rug-sėjo 30 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 28/2010 pagal pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo teismo prašymą (nr. 1b-33/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-mo įgyvendinimo tvarkos 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituci-niams teisingumo, teisinės valstybės principams.

2013 m. spalio 9 d. nutarimas ◆6

konstitucinis teismasnustatė:

I

pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo teismo prašymas grindžiamas šiais argu-mentais.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta, kad teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys ne-susitaria kitaip, siekiama suderinti asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės grą-žinant natūra kaimo vietovėje esančią žemę, ir asmenų, kuriems išnuomota ši žemė, reikalinga jiems nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploa-tuoti, interesus. tačiau abejotina, ar tokiu teisiniu reguliavimu teisingai ir pro-porcingai suderintos nurodytų asmenų grupių teisės ir interesai, ar nėra suteiktas nepagrįstas prioritetas žemės nuomininkams, taip paneigiant asmenų, kuriems at-kurtos nuosavybės teisės į žemę, interesus, nepagrįstai ir neproporcingai apribojant šių asmenų nuosavybės teises, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą.

Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo nėra užtikrintas faktiškas žemės grąžinimas teisėtam jos savininkui. to nepaneigia ginčijamose teisės normose numatyta gali-mybė šalims – teisėtam žemės savininkui ir jos nuomininkui – susitarti kitaip, nei numatyta valstybinės žemės nuomos sutartyje, nes teisėtas žemės savininkas yra pri-klausomas nuo žemės nuomininko valios, jų abiejų valios derinimo, o ją suderinti esant skirtingiems interesams ir šalims nedarant nuolaidų yra sudėtinga.

Ginčijamas teisinis reguliavimas disonuoja su sutarties laisvės principu, teise ša-lims savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, faktiškai eliminuoja teisėto žemės savininko ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą valstybinės žemės nuomos sutar-ties objektu esančios žemės, į kurią jam atkurta nuosavybės teisė, atžvilgiu, nes, ne-sant suderintos šalių valios arba esant ginčui, šalis saisto valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytos teisės ir pareigos.

okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu neatsirado teisėta valstybinė nuo-savybė, tokiu būdu iš žmonių atimta žemė laikytina tik faktiškai valstybės valdomu turtu. taigi valstybė gali disponuoti tokia žeme tik tol, kol ją valdo, o pasibaigus šiai valstybės teisei jos sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukta prieš terminą, neperkeliant šia sutartimi valstybės prisiimtų įsipareigojimų teisėtam žemės savininkui. tokiu atveju asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į žemę grąžinant ją natūra, ir asmenų, išsinuomojusių (besinuomojančių) šią žemę, reikalin-gą jiems nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, in-teresai būtų derinami taikant Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas daiktinės ar prievolių teisės normas.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – Lietuvos Respublikos seimo atstovo buvusio seimo valstybės valdymo ir

◆ DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠNUOMOTĄ ŽEMĘ ATKŪRIMO 7

savivaldybių komiteto pirmininko vytauto kurpuveso, taip pat suinteresuoto as-mens – Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovės nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisės departamento direktorės Jelenos Liaskovskajos ra-šytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas ne-prieštarauja konstitucijai. suinteresuotų asmenų atstovų pozicija grindžiama šiais iš esmės analogiškais argumentais.

1. Ginčijamomis nuostatomis reguliuojamas nuosavybės teisių atkūrimas grąži-nant natūra kaimo vietovėse esančius žemės sklypus, kurie reikalingi juose esantiems kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploa-tuoti; taigi šie žemės sklypai nėra laisvi, žemės savininkai negali jais tiesiogiai naudo-tis. Šiuo atveju būtina suderinti asmenų, kurie pageidauja susigrąžinti žemės sklypus natūra, ir statinių, esančių tuose žemės sklypuose, savininkų interesus, užtikrinti jų pusiausvyrą. Grąžinus tokius žemės sklypus natūra be jokių apribojimų, kuriais būtų užtikrinta juose esančių statinių savininkų teisė naudotis statiniams eksploatuoti rei-kalingais žemės sklypais, būtų paneigti šių statinių savininkų interesai, taip pažei-džiant konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus.

minėti statiniai nėra visuomeninės paskirties, todėl jiems eksploatuoti reikalingi žemės sklypai nėra valstybės išperkami. taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, siekiant suderinti minėtų asmenų interesus, nustatyta, kad žemė gali būti grąžinama natūra, kartu numatant žemės nuomos teisinių santykių tęstinumą.

2. pastatų ir statinių savininkai, sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis, turi pagrindą tikėtis, kad jeigu jie vykdys sutarties sąlygas, sutartiniai santykiai truks nu-statytą laiką ir šių savininkų teisė naudotis žemės sklypu, kuris reikalingas jiems nuo-savybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, galės būti realiai įgyvendinama. nutraukus valstybinės žemės nuomos teisinius santykius ir neužtik-rinus pastatų ir statinių savininkų galimybių naudotis žeme, būtų pažeisti jų teisėti lūkesčiai.

Žemės nuomos teisinių santykių tęstinumas žemės nuosavybės teisei perėjus ki-tam savininkui numatytas ir civiliniame kodekse.

3. nuosavybės teisė nėra absoliuti. Žemės grąžinimas natūra nereiškia, kad visais atvejais, taip pat ir šiuo, kai joje yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausan-čių pastatų ir statinių, žemės savininkas galės ja naudotis, ją valdyti ir ja disponuoti be jokių papildomų sąlygų ar apribojimų.

4. konstitucinio teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija), pagal kurią natūra grąžintos žemės, kurioje yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių, savininkai buvo įpareigoti laikytis nustatytų servitutų, neprieštarauja konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalims. suinteresuo-tų asmenų atstovų nuomone, nors teisinis reguliavimas buvo pakeistas numačius, kad statinių savininkų teisės naudotis statiniams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu už-tikrinamos ne servitutu, o žemės nuomos sutartimi, tačiau jis grindžiamas tais pačiais


pagrindiniais principais, kad prioritetas teikiamas žemės grąžinimui natūra, turi būti apsaugotos žemės naudotojų teisės, derinami žemės ir statinių savininkų interesai.

paaiškinimuose taip pat pažymima, kad išnuomojami valstybinės žemės sklypai yra ne didesni, nei reikalinga statiniui eksploatuoti. todėl, suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovės teigimu, nustačius servitutą, žemės savininkui nebūtų suteikta daugiau galimybių naudotis jam priklausančiu žemės sklypu.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu užtikrinamas valstybinės žemės nuomininkų ūkinės veiklos tęstinumas. be to, ginčijamose nuostatose yra numatyta galimybė že-mės savininkui ir nuomininkui susitarti dėl kitokios žemės sklypo naudojimo tvar-kos, jeigu jų netenkina valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygos.

taigi, suinteresuotų asmenų atstovų nuomone, ginčijamos nuostatos nepriešta-rauja konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

konstitucinis teismaskonstatuoja:

I

1. pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis teismas prašo ištirti inter alia piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įsta-tymas) 4 straipsnio 11 dalies (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatos „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ atitiktį konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 da-liai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

iš pareiškėjo prašymo ir jo nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos matyti, kad nuosavybės teisės į žemės sklypus, išnuomotus pagal civilinėje byloje ginčijamus administracinius aktus ir nuomos sutartis, buvo atkurtos kauno apskrities viršinin-ko 2009 m. kovo 31 d. įsakymais. todėl pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje taikytinas ne Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija), o ankstesnės redakcijos Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redak-cija) nustatytas teisinis reguliavimas.

2. Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo nusta-tyta: „kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridi-niams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploa tacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.“

3. taigi konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs inter alia Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusita-ria kitaip“ atitiktį konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.


II

Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

1. kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ atitiktis konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingu-mo, teisinės valstybės principams.

2. seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 1997 m. liepos 9 d.

3. Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta: „kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juri-diniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra. piliečiai, ku-riems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų.“

4. pažymėtina, kad konstitucinio teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime Įstaty-mo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) pripažinta neprieštaraujančia konstitucijai. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, jog, siekiant užtik-rinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal paskirtį, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama na-tūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų; taip Įstatymu užtikrinama, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatų savi-ninkai turės galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija.

5. Įstatymo 4 straipsnio 11 dalis vėliau buvo ne kartą keičiama ir (ar) papildo-ma, inter alia seimo 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2001 m. rugpjūčio 17 d.

Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), kurios nuro-dytos nuostatos atitiktis konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridi-niams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.“

taigi Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo įtvirtinta inter alia taisyklė, kad, kaimo vietovės žemę išnuomojus fiziniams ar juri-


diniams asmenims (nuomininkams) jų nuosavybės teise šioje žemėje turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir šią žemę grąžinus natūra nuosa-vybės teises atkurti (būtent natūra) siekusiam asmeniui (savininkui), žemės savi-ninkas perima tas nuomotojo teises ir pareigas, kurios pagal žemės nuomos sutartį tenka ją išnuomojusiai valstybei (jos vardu veikusiai institucijai), jeigu savininkas ir nuomininkas nesusitaria kitaip. kitaip tariant, pagal Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatą „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ savininkas, kuriam at-kurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, toliau nuo-moja šią žemę joje esančių pastatų ir statinių savininkui valstybinės žemės nuomos sutartyje, sudarytoje iki nuosavybės teisių atkūrimo, nustatytomis sąlygomis.

6. palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija), su nustatytuoju Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rug-pjūčio 3 d. redakcija) matyti, jog teisinis reguliavimas pakito inter alia tuo aspektu, kad, savininkams grąžinus natūra kaimo vietovėje esančią užstatytą žemę, joje esan-čių pastatų ir statinių savininkams buvo nustatyta teisė toliau naudotis šia žeme ne žemės servituto, o žemės nuomos sutarties pagrindu, tačiau principas, kad, atkūrus nuosavybės teises, žemės savininką atitinkamai saisto šioje žemėje esančių pastatų ir statinių savininkų teisės į žemę, teisėtai naudotą jiems nuosavybės teise priklausan-čių pastatų ir statinių eksploatacijai, nepakito.

7. pažymėtina, kad nors seimo 2009 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respub-likos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (įsigaliojusiu 2009 m. gruodžio 28 d.) buvo pakeista inter alia Įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redak-cija), joje nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.

8. Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ aiškintina atsižvelgiant į civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) (toliau – ir ck), kuriame reguliuojami inter alia su nuomos, kartu ir žemės nuomos, bei daiktinėmis teisėmis susiję santykiai.

8.1. ck 6.562 straipsnyje „Žemės nuomos sutarties pabaiga“ inter alia nustatyta: „Žemės nuomos sutartis baigiasi: 4) kai nuomojama žemė parduodama, pado-vanojama ar kitaip perleidžiama nuomininkui; 6) šalių susitarimu.“

taigi Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuosta-ta „jeigu šalys nesusitaria kitaip“, aiškinama ck 6.562 straipsnio 6 punkto kontekste, reiškia ir tai, kad žemės nuomos sutartis gali būti nutraukta žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, ir jos nuo-mininko, kuriam nuosavybės teise priklauso šioje žemėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu.

paminėtina ir tai, kad pagal ck 6.562 straipsnio 4 punktą žemės nuomos sutartis baigtųsi ir tuo atveju, jeigu nuomojama žemė būtų perleista jos nuomininkui.


8.2. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos šios ck ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ nuostatos:

– „servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (vieš-pataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą“ (4.111 straipsnio 1 dalis); „servitutą gali nustatyti sandoriai “ (4.124 straipsnio 1 dalis);

– „užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms nau-doti“ (4.160 straipsnio 1 dalis); „užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užsta-tymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu “ (4.163 straipsnis);

– „ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam as-meniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo ko-kybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, iš-skyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas“ (4.165 straipsnio 1 dalis); „ilgalaikė nuoma nustatoma išnuomojamo nekilnojamojo daikto savininko ir nuomininko su-sitarimu “ (4.167 straipsnis).

taigi Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „jei-gu šalys nesusitaria kitaip“, aiškinama cituotų ck nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąži-nant ją natūra, ir jos nuomininko, kuriam nuosavybės teise priklauso šioje žemėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu galimybė naudotis žemės nuomos sutarties dalyku esan-čiu žemės sklypu ar jo dalimi gali būti užtikrinama nustatant inter alia daiktines teises.

8.3. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad ck 6.223 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu.

8.4. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šalys nesusitaria kitaip“, aiškinama minėtose ck nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, supo-nuoja inter alia tai, kad, nuomotojo teisėms ir pareigoms pagal valstybinės žemės nuomos sutartį perėjus žemės savininkui, kuriam atitinkama užstatyta žemė grąžinta natūra, jo ir šios žemės nuomininko, kuriam nuosavybės teise priklauso minėtoje že-mėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu:

– gali būti pakeistas žemės nuomos sutarties turinys, inter alia žemės nuomos mokesčio, nuomojamos žemės dydis;

– žemės nuomos sutartis gali būti nutraukta;– pastatų ir statinių savininko galimybė naudotis žemės nuomos sutarties dalyku

esančiu žemės sklypu ar jo dalimi gali būti užtikrinta nustatant inter alia daiktines teises.9. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos

kitos ck nuostatos, susijusios su žemės savininko ir jos nuomininko (šioje žemėje esančių pastatų ir statinių savininko) teisių gynyba inter alia teismo tvarka.


9.1. pažymėtina, kad ck inter alia nustatyta:– „Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai

įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas“ (6.217 straipsnio 1 dalis);– „Žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nu-

traukta: 1) jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; 2) jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėne-sius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino šio mokesčio nesumoka; 3) kitais įstatymų nustatytais atvejais“ (6.564 straipsnio 1 dalis);

– „vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; “ (6.223 straipsnio 2 dalis);

– „2. sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakei-čia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas .

3. kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pa-reikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. kreipimasis dėl sutarties pakeiti-mo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas;2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiau-

svyra“ (6.204 straipsnis).9.2. pažymėtina ir tai, kad pagal ck 4.126 straipsnį teismo sprendimu servitutas

nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (1 dalis); daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu (2 dalis).

9.3. taigi apibendrinant visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą cituotose ck nuo-statose, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– žemės nuomos sutartis prieš terminą vienos iš šalių reikalavimu gali būti nu-traukta tais atvejais, kai kita šalis sutarties nevykdo arba ją vykdo netinkamai ir taip iš esmės yra pažeidžiama sutartis, inter alia įstatyme expressis verbis nustatytais su-tarties pažeidimo atvejais;

– atsiradus išimtinėms sutartinių įsipareigojimų vykdymą ar įvykdymo gavimą iš esmės pasunkinančioms aplinkybėms, atitinkančioms įstatyme nustatytus kriteri-jus, ir šalims nesusitarus dėl sutarties pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta arba jos sąlygos pakeistos teismo tvarka; sutartis teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu gali būti pakeista ir tuo atveju, kai kita šalis ją iš esmės pažeidė;

– tarp žemės savininko ir joje esančių statinių savininko nutrūkus žemės nuo-mos santykiams, statinių savininko galimybė naudotis žeme, reikalinga šiems stati-niams naudoti pagal paskirtį, gali būti užtikrinta servitutu, kuris, statinių ir žemės savininkams nesusitarus, gali būti nustatytas teismo tvarka.


10. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti ir kitą susijusį teisinį reguliavimą, kuriuo reglamentuojami valstybinės žemės nuomos santykiai.

11. pažymėtina, kad pagal ck 6.549 straipsnio 2 dalį valstybinės žemės nuomos sutarties terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgiau kaip 99 metams.

Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) 22 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir vyriausybė.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjū-čio 3 d. redakcija) bendrais bruožais apibrėžto žemės nuomos joje esantiems kitiems as-menims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti teisinio reguliavimo įgyvendinimo tvarka tam tikrą laikotarpį, reikšmingą pareiškėjo nagrinė-jamai civilinei bylai, buvo sukonkretinta įstatymą lydinčio teisės akto lygmeniu.

12. vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtino naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskir-čiai (veiklai) tvarką. Ši tvarka vėliau buvo ne kartą keičiama ir (ar) papildoma, inter alia vadovaujantis Žemės įstatymu (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) priimtu vy-riausybės 2001 m. vasario 20 d. nutarimu nr. 180 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriau-sybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ dalinio pakeitimo“ (įsiga-liojusiu 2001 m. vasario 24 d.), kuriuo minėta tvarka buvo išdėstyta nauja redakcija.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad naudoja-mų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (2001 m. vasario 20 d. redakcija) 31 punkte (2002 m. spalio 15 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta:

„31. naudojami žemės sklypai išnuomojami laikantis šių reikalavimų: 31.4. žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko su-

sitarimu atsižvelgiant į valstybės interesus ir žemės sklype esančio pastato, statinio ar įrenginio saugaus naudojimo terminą, kuris nustatomas pagal patvirtintą pasta to, statinio ar įrenginio statybos projektinę dokumentaciją, o pastatų, statinių ar įrengi-nių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., – pagal techninės apskaitos (kadastrinių ma-tavimų) byloje nurodytus statinio nusidėvėjimo duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui.

nuomotojas sprendime dėl valstybinės žemės sklypo išnuomojimo privalo nu-rodyti valstybinės žemės sklypo nuomos termino nustatymo motyvus. “

taigi pagal vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu nr. 260 patvirtintos nau-dojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veik lai) tvarkos (2001 m. vasario 20 d. redakcija) 31.4 punkte (2002 m. spalio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą užstatytos žemės nuomos terminas valstybi-nės žemės nuomos sutartyje turėjo būti nustatomas atsižvelgiant į inter alia pastato ar


statinio naudojimo trukmę, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui, ir turėjo būti nuomotojo motyvuotas.

13. seimas 2004 m. sausio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstaty-mo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2004 m. vasario 21 d.), kuriuo Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

13.1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Že-mės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) nuostatos:

– „sprendimus išnuomoti valstybinę žemę, vyriausybės nutarimais perduotą pa-tikėjimo teise savivaldybėms, priima savivaldybės taryba, o kitą valstybinę žemę – apskrities viršininkas. sprendime turi būti išdėstyti valstybinės žemės nuomos sutarties termino nustatymo motyvai. “ (9 straipsnio 1 dalis);

– „ žemės sklypų, išnuomojamų statiniams ar įrenginiams eksploatuoti arba statyti ir eksploatuoti, nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į ekonomiškai pa-grįstą statinio ar įrenginio naudojimo trukmę“ (9 straipsnio 3 dalis);

– „valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu: 1) ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais stati-niais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturin-čius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo pri-klausiniui). Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal nekil-nojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį“ (9 straipsnio 6 dalis).

taigi pagal cituotose Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 9 straips-nio nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą užstatytų žemės sklypų nuomos termi-nas valstybinės žemės nuomos sutartyje turėjo būti nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turėjo būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis buvo ribojamas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.

13.2. paminėtina, kad nors Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 9 straipsnis vėliau buvo ne kartą keičiamas, jame nustatytas minėtas teisinis regulia-vimas nepakito.

14. pažymėtina, kad minėtose Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija), vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu nr. 260 patvirtintos naudojamų valstybi-nės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (2001 m. vasario 20 d. redakcija) nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo buvo reglamentuojamas pagal valstybinės žemės nuomos sutartį nuomojamo užstaty-to žemės sklypo dydis, jo nuomos termino nustatymas, pareiškėjas neginčija, šių nuo-statų atitiktis konstitucijai nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

15. Apibendrinant šiame konstitucinio teismo nutarime cituotą ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kon-tekste pažymėtina, kad, viena vertus, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Įsta-tymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), atkūrus savininkui


nuosavybės teises grąžinant natūra kaimo vietovėje esančią užstatytą žemę, išnuo-motą kitiems asmenims jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių eks-ploatacijai, buvo įtvirtintas žemės nuomos teisinių santykių tęstinumas; kita vertus, pagal visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą inter alia nurodytose Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) nuostatose, sudarant užstatytos valstybinės žemės nuomos sutartis šalių galimybes tarpusavio susitarimu nustatyti išnuomojamo že-mės sklypo dydį, jo nuomos terminą riboja imperatyvios teisės aktų normos, t. y. už-statytų žemės sklypų nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turi būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis ribojamas at-sižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.

vadinasi, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo numatyta tik tokios žemės, kuri reikalinga joje esantiems kitiems asmenims nuosa-vybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams naudoti, nuoma ir su ja siejama piliečių, kuriems minėtoji žemė jų pageidavimu grąžinama natūra, prievolė perimti žemės nuomotojo teises ir pareigas.

16. kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, kuria reguliuojamas nuosavybės teisių atkūrimas natūra grąžinant užstatytą žemę, atitiktis konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisi-nės valstybės principams.

16.1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pirmiausia pažymė-tinos šios oficialiosios konstitucinės restitucijos – nuosavybės teisių atkūrimo – dokt-rinos nuostatos:

– Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeis-tas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; įsta-tymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį); įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių at-kūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia konstitucinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavy-bės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija (konstitucinio teis-mo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. spalio 27 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai);

– reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įsta-tymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilieti-nės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės intere-sai (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d.,


2013 m. gegužės 30 d. nutarimai); atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti deri-nami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai (konstitucinio teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas); įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų konstitucijos normų bei principų (konstitucinio teismo 2005 m. rug-pjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

16.2. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos aiškinant konsti-tucijos 23 straipsnį, 46 straipsnio 1 dalį:

– konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga in-ter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia konstitu-cinio teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai);

– įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises (inter alia konstituci-nio teismo 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);

– pagal konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu riboja-ma dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (inter alia konstitucinio teis-mo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai);

– asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veik-los laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir as-mens ūkinės veiklos laisvė (konstitucinio teismo 2002 m. kovo 14 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);

– ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai);

– sutarčių sudarymo laisvė, kaip ir nuosavybės teisės, turi tam tikras ribas (kons-titucinio teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas).

16.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs konstitu-cinis teismas, konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikala-vimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia konstitucinio teismo 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegu-žės 16 d. nutarimai).

konstitucinio teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš kons-titucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir vi-suomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu rei-kia šiems tikslams pasiekti (inter alia konstitucinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).


konstitucinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, taip pat teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo nepaisymą (konstitucinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

17. kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ atitiktis konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingu-mo, teisinės valstybės principams.

18. pareiškėjo nuomone, abejotina, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu teisingai ir proporcingai suderintos asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natū-ra kaimo vietovėje esančią žemę, ir asmenų, kuriems išnuomota ši žemė, reikalinga jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių eksploatacijai, grupių teisės ir interesai, ar nėra suteiktas nepagrįstas prioritetas žemės nuomininkams; pareiškėjo manymu, esant nustatytam ginčijamam teisiniam reguliavimui nėra užtikrintas fak-tiškas žemės grąžinimas teisėtam jos savininkui; šis teisinis reguliavimas, pasak pa-reiškėjo, disonuoja su sutarties laisvės principu, faktiškai eliminuoja teisėto žemės savininko ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, nes, nesant suderintos šalių valios arba esant ginčui, šalis saisto valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytos teisės ir pa-reigos; be to, pasak pareiškėjo, valstybė gali disponuoti savininkams grąžintina žeme tik tol, kol ją valdo, o pasibaigus šiai valstybės teisei jos sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukta prieš terminą, neperkeliant šia sutartimi valsty-bės prisiimtų įsipareigojimų teisėtam žemės savininkui.

19. vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai atsižvelgtina į konstitucinio teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimą, kuriame, kaip minėta, Įstaty-mo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) pripažinta neprieštaraujan-čia konstitucijai. minėta, jog šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad, siekiant užtikrinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal pa-skirtį, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, jog piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nu-statytų žemės servitutų. konstitucinis teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime laikėsi teisinės pozicijos, jog šitaip Įstatyme užtikrinama, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatų savininkai turės galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija; taigi, nors įstatymų leidėjas išplėtė, palyginti su prieš tai galiojusiu restitucijos įstaty-mu, žemės grąžinimą kaimo vietovėje natūra, kartu Įstatyme numatytos būtinos ga-rantijos, kad žemė, esamos infrastruktūros ir toliau būtų naudojamos pagal paskirtį.

20. sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. re-dakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės sa-


vininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, pa-žymėtina, kad, kaip minėta, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną:

– reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įsta-tymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės tei-ses nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai; atkuriant nuosavybės tei-ses į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; naujų sąlygų, ku-rios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, at-kuriant savininkų nuosavybės teises į žemę grąžinant ją natūra, galimos ir tokios si-tuacijos, kai, inter alia dėl objekto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, pobūdžio, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, inter alia jų konstitucinę teisę į nuosavybę, šios žemės naudotojams turi būti sudarytos galimybės ja naudotis ir toliau. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą derinti žemės savininkų ir nau-dotojų interesus, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tai darydamas jis privalo paisyti konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia konstitucinį proporcingumo principą.

20.1. minėta, jog Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakci-ja) buvo įtvirtinta inter alia taisyklė, kad, kaimo vietovės žemę išnuomojus fiziniams ar juridiniams asmenims (nuomininkams) jų nuosavybės teise šioje žemėje turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir šią žemę grąžinus natūra nuosavybės teises atkurti (būtent natūra) siekusiam asmeniui (savininkui), žemės sa-vininkas perima tas nuomotojo teises ir pareigas, kurios pagal žemės nuomos sutartį tenka ją išnuomojusiai valstybei (jos vardu veikusiai institucijai), jeigu savininkas ir nuomininkas nesusitaria kitaip.

pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakci-ja) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ buvo reguliuojamas žemės nuomos sutarties galiojimas atkūrus nuosavybės teises į kaimo vietovės žemę, išnuomotą fiziniams ar juridiniams asmenims jų nuosavybės teise šioje žemėje turimų pastatų ir statinių eksploatacijai; taigi šia nuostata nebuvo reguliuojami su valstybinės žemės nuomos sutarties suda-rymu, jos sąlygų nustatymu ir (ar) keitimu susiję santykiai.

20.2. pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šalys nesusitaria kitaip“, aiškinama ck įtvir-tinto teisinio reguliavimo kontekste, suponuoja inter alia tai, kad, nuomotojo teisėms


ir pareigoms pagal valstybinės žemės nuomos sutartį perėjus žemės savininkui, ku-riam atitinkama užstatyta žemė grąžinta natūra, jo ir šios žemės nuomininko, kuriam priklauso minėtoje žemėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu:

– gali būti pakeistas žemės nuomos sutarties turinys, inter alia žemės nuomos mokesčio, nuomojamos žemės dydis;

– žemės nuomos sutartis gali būti nutraukta;– pastatų ir statinių savininko galimybė naudotis žemės nuomos sutarties dalyku

esančiu žemės sklypu ar jo dalimi gali būti užtikrinta nustatant inter alia daiktines teises.pabrėžtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą

ck nuostatose:– žemės nuomos sutartis prieš terminą vienos iš šalių reikalavimu gali būti nu-

traukta tais atvejais, kai kita šalis sutarties nevykdo arba ją vykdo netinkamai ir taip iš esmės yra pažeidžiama sutartis, inter alia įstatyme expressis verbis nustatytais su-tarties pažeidimo atvejais;

– atsiradus išimtinėms sutartinių įsipareigojimų vykdymą ar įvykdymo gavimą iš esmės pasunkinančioms aplinkybėms, atitinkančioms įstatyme nustatytus kriteri-jus, ir šalims nesusitarus dėl sutarties pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta arba jos sąlygos pakeistos teismo tvarka; sutartis teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu gali būti pakeista ir tuo atveju, kai kita šalis ją iš esmės pažeidė;

– tarp žemės savininko ir joje esančių statinių savininko nutrūkus žemės nuo-mos santykiams, statinių savininko galimybė naudotis žeme, reikalinga šiems stati-niams naudoti pagal paskirtį, gali būti užtikrinta servitutu, kuris, statinių ir žemės savininkams nesusitarus, gali būti nustatytas teismo tvarka.

20.3. taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo numatyta tik tokios žemės, kuri reikalinga joje esantiems kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir sta-tiniams naudoti, nuoma ir su ja siejama piliečių, kuriems minėtoji žemė jų pageidavi-mu grąžinama natūra, prievolė perimti žemės nuomotojo teises ir pareigas.

Šiame nutarime minėta, kad pagal visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą inter alia Žemės įstatyme (2004 m. sausio 27 d. redakcija), sudarant užstatytos valstybinės žemės nuomos sutartis šalių galimybes tarpusavio susitarimu nustatyti išnuomojamo žemės sklypo dydį, jo nuomos terminą riboja imperatyvios teisės aktų normos, t. y. užstatytų žemės sklypų nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į statinio naudo-jimo trukmę ir turi būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis riboja-mas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.

20.4. vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, nuosavybės teisės, sutarties sudarymo laisvė buvo apribotos neproporcingai.

21. taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina že-


mės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ nebuvo nukrypta nuo iš konstitucijos 23 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų, taip pat nebuvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, apimantis inter alia proporcingumo princi-pą, ir konstitucinis teisingumo principas.

22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo konstitucijos 23 straips-niui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

III

Dėl Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostatos „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia vyriausybės 1997 m. rug-sėjo 29 d. nutarimu nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pa-tvirtintos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir tvarka) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostatos „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria ki-taip“ atitiktis konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams tei-singumo, teisinės valstybės principams.

2. pareiškėjo abejonės dėl tvarkos 18 punkto minėtos nuostatos atitikties kons-titucijai grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Įstatymo 4 straipsnio 11 da-lies nuostatos konstitucingumo.

3. vyriausybė 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respubli-kos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgy-vendinimo tvarkos ir sąlygų“ (įsigaliojusiu 1997 m. spalio 4 d.) patvirtino piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką. Ši tvarka vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimu nr. 1274 „Dėl Lietu-vos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-mo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ dalinio pakeitimo“ (įsigaliojusiu 1999 m. lapkri-čio 18 d.) buvo išdėstyta nauja redakcija.

4. tvarka (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija), inter alia jos 18 punkto pirmoji pastraipa, kurios nuostata ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, vėliau buvo


ne kartą keičiama ir (ar) papildoma, inter alia vyriausybės 2001 m. lapkričio 12 d. nutarimu nr. 1347 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nu-tarimo nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ dalinio pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2001 m. lapkričio 17 d.), vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutari-mu nr. 387 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-jį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2004 m. balandžio 11 d.).

5. tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmojoje pastraipoje (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta:

– „kaimo vietovėje esanti žemė, kurią naudoja arba nuomoja fiziniai ar juridiniai asmenys nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pasta-tytiems), taip pat poilsiaviečių pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti ir kuri pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama. Apskrities viršininkui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip. Šių žemės sklypų plotai ir ribos nustatomi že-mės reformos žemėtvarkos projektuose“ (18 punkto pirmoji pastraipa (2001 m. lap-kričio 12 d. redakcija);

– „kaimo vietovėje esanti žemė, kurią naudoja arba nuomoja fiziniai ar juridiniai asmenys nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pasta-tytiems), taip pat poilsiaviečių pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti ir kuri pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra. Apskrities viršininkui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina že-mės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip. Šių žemės sklypų plotai ir ribos nustato-mi žemės reformos žemėtvarkos projektuose“ (18 punkto pirmoji pastraipa (2004 m. balandžio 7 d. redakcija).

6. Šiame konstitucinio teismo nutarime minėta, jog Įstatymo 4 straipsnio 11 da-lyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo įtvirtinta inter alia taisyklė, kad, kai-mo vietovės žemę išnuomojus fiziniams ar juridiniams asmenims (nuomininkams) jų nuosavybės teise šioje žemėje turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir šią žemę grąžinus natūra nuosavybės teises atkurti (būtent natūra) siekusiam asmeniui (savininkui), žemės savininkas perima tas nuomotojo teises ir pareigas, kurios pagal žemės nuomos sutartį tenka ją išnuomojusiai valstybei (jos vardu veikusiai institucijai), jeigu savininkas ir nuomininkas nesusitaria kitaip.

taigi tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmosios pastrai-pos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostatoje „teisės ir


pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu ša-lys nesutaria kitaip“ įtvirtintas teisinis reguliavimas analogiškas nustatytajam Įstaty-mo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

7. pažymėtina, kad tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punktas vė-liau buvo pakeistas ir naujai išdėstytas vyriausybės 2011 m. balandžio 20 d. nutari-mu nr. 457 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ ir kai kurių jį keitusių nuta-rimų pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2011 m. balandžio 24 d.), tačiau jame nustatytas teisi-nis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.

8. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisi-nės valstybės principams, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, tei-sinės valstybės principams neprieštaravo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. re-dakcijos) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmo-sios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštaravo konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija; Žin., 2001, nr. 71-2518) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo Lietu-vos Respublikos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nuta-rimu nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-


jamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 1999, nr. 97-2807) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d. redakcija; Žin., 2001, nr. 96-3393) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį per-eina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštaravo Lietuvos Respubli-kos konstitucijai.

3. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nu-tarimu nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 1999, nr. 97-2807) 18 punkto pirmosios pastraipos (2004 m. balandžio 7 d. redakcija; Žin., 2004, nr. 53-1803) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos su-tartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

konstitucinio teismo teisėjai: pranas kuconis Gediminas mesonis egidijus Šileikis Algirdas taminskas Romualdas kęstutis urbaitis Dainius Žalimas

paskelbta: Valstybės žinios, 2013, nr. 107-5296.

24

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KOMPENSACIJŲ UŽ VALSTYBĖS

IŠPERKAMĄ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ DYDŽIO, ŠALTINIŲ, MOKĖJIMO TERMINŲ BEI TVARKOS, TAIP PAT VALSTYBĖS GARANTIJŲ IR

LENGVATŲ, NUMATYTŲ PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYME, ĮSTATYMO

(2003 M. SPALIO 14 D. REDAKCIJA) 7 STRAIPSNIO (2005 M. GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJA) 4 DALIES (2011 M. LAPKRIČIO 10 D.

REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2013 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teismo teisėjų tomos birmontienės, prano kuconio, Gedimino mesonio, Ramutės Ruškytės, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Romualdo kęstučio urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės atstovui sei-

mo nariui vyteniui povilui Andriukaičiui,suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovams seimo nariui ka-

ziui starkevičiui ir seimo kanceliarijos kaimo reikalų komiteto biuro patarėjai Gin-tarei Dešukaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2013 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 5/2012 pagal pa-reiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą (nr. 1b-3/2012) ištir-ti, ar Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengva-tų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tyme, įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinis teismasnustatė:

I

pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.iš kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,

mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numaty-

◆ DĖL KOMPENSACIJŲ UŽ VALSTYBĖS IŠPERKAMĄ MIESTŲ ŽEMĘ 25

tų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įsta-tymo (toliau – kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas) (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 da-lyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra aišku, kada piliečiams būtų išmokamos piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą mies-tų žemę, miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d. kadangi teisinis re-guliavimas nustatant paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, kurios turi būti mokamos periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą) – nesvarbu, ar tai nustatyta įstatymu, ar pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu, – turi būti toks, kad būtų aišku, kokia piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu pe-riodiškumu) turi būti išmokėta asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas (konstitucinio teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), ginčijamas teisinis regu-liavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo buvusio atstovo tuomečio seimo nario edmundo pupinio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarau-ja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

seimui 1998 m. birželio 16 d. priėmus kompensacijų už valstybės išperkamą ne-kilnojamąjį turtą įstatymą vyriausybei buvo pavesta nustatyti atlyginimo už atskirus nekilnojamojo turto objektus (žemę, mišką, vandens telkinius, ūkinės komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus) termi-nus, o kompensacijoms skirtas lėšas turėjo skirstyti vyriausybė ar jos įgaliota insti-tucija. kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas buvo ne kartą keičiamas, tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį atlyginimo už valstybės iš-perkamą nekilnojamąjį turtą terminus nustato vyriausybė, išliko nepakitęs. kadangi lėšos, reikalingos išmokėti piniginėms kompensacijoms piliečiams už valstybės iš-perkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sau-sio 31 d., bus numatomos kasmet tvirtinamame Lietuvos Respublikos valstybės biu-džeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme, pareiškėjų teiginys, kad neaišku, kada bus išmokamos šios piniginės kompensacijos, yra nepa-grįstas. nustatydama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bū-dus, sąlygas, tvarką, valstybė negali prisiimti tokių finansinių ir kitų įsipareigojimų, kurie visuomenei ir valstybei būtų nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų nepropor-cingai didelė finansinė ir kitokia našta, jie galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešprie-šą, neleistų ar trukdytų valstybei užtikrinti kitas konstitucines vertybes, vykdyti jai pagal konstituciją tenkančias funkcijas. Atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekil-


nojamąjį turtą turi būti siekiama asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų pusiausvyros. kadangi valstybės finansiniai ištekliai yra ri-boti, besąlygiškai vykdant įsipareigojimus vienai asmenų grupei gali nukentėti visos valstybės, kartu ir visų piliečių, interesai. taigi seimas priėmė tokias kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo pataisas, kuriomis, viena vertus, teisingai atlyginama piliečiams, turintiems teisę gauti kompensaciją už valstybės iš-perkamą jų nekilnojamąjį turtą, kita vertus, užtikrinami visos visuomenės interesai. Įstatymų leidėjas nepakeitė piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumo ir ne-nustatė jokių naujų sąlygų, kuriomis būtų pabloginta padėtis tų piliečių, kuriems turi būti mokamos piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą miestų žemę, miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendimai atkurti nuosavybės teises būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas nacionalinės žemės tarny-bos prie Žemės ūkio ministerijos raštas, kuriame pateikta informacija su šia konsti-tucinės justicijos byla susijusiais klausimais.

IV

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – seimo narių grupės atstovas sei-mo narys v. p. Andriukaitis iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argu-mentus ir atsakė į konstitucinio teismo teisėjų klausimus.

2. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai seimo narys k. starkevičius ir seimo kanceliarijos kaimo reikalų komiteto biuro patarėja G. Dešukaitė palaikė suinteresuoto asmens paaiškinimuose išdėstytą poziciją ir atsa-kė į konstitucinio teismo teisėjų klausimus.

k. starkevičius papildomai pažymėjo, kad vyriausybei 2012 m. sausio 25 d. pri-ėmus nutarimą nr. 131 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2000 m. birželio 27 d. nutarimo nr. 730 „Dėl piliečių, kuriems atlyginama pinigais už valstybės išperka-mą žemę, mišką ir vandens telkinius, ir piliečių, kuriems atlyginama pinigais, kai jie atsisako perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai mieste, sąrašų sudarymo ir atlyginimo tvarkos aprašo“ pakeitimo“ buvo pa-tikslinta piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvar-ka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo tvarka. nustatyta, kad kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams tokia piniginė kompensacija pradedama mokėti ne anksčiau kaip kitais kalendori-niais metais po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo; iki visiško atsiskai-tymo mokama dalimis, proporcingomis valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytoms lėšoms ir atsižvel-giant į tai, kokią sumą kiekvienam piliečiui liko išmokėti, o likusi mokėti mažesnė nei 1 000 Lt suma išmokama neskaidant jos dalimis. k. starkevičiaus nuomone, taip


buvo „patikslinti kriterijai, buvo atsižvelgta į tuometinę mūsų šalies ekonominę situa-ciją, krizės padarinius“.

konstitucinis teismaskonstatuoja:

I

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar kompensacijų už valstybės iš-perkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) neprieš-tarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio „Atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnoja-mąjį turtą terminai“ (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nustatytas piniginių kompensacijų už atskirus nekilnojamojo tur-to objektus (jų rūšis), kai sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti įstaty-me nustatytais laikotarpiais po šio straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų pabaigos, mokėjimo teisinis reguliavimas. Joje inter alia įtvirtinta: „tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams piniginė kom-pensacija už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., vyriausybės nustatyta tvarka mokama iš valsty-bės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytų lėšų.“

1.2. pažymėtina, kad nors pareiškėjo prašyme konstituciniam teismui nėra nu-rodyta, kurių kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 da-lies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nuostatų atitiktimi konstitucijai jis abejoja, iš jame pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja šiuo teisiniu reguliavimu tik tiek, kiek juo reguliuojami piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėji-mo santykiai.

1.3. pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl kompen-sacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. re-dakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitikties konstitucijai, teigia, kad iš šio teisinio reguliavimo nėra aiš-ku, kada piliečiams būtų išmokamos piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą miestų žemę, miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendi-mai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d., nors teisi-nis reguliavimas, pagal kurį nustatomi paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, kurios turi būti mo-kamos periodiškai, dydžiai ir mokėjimo terminai (periodiškumas), turi būti toks, kad


būtų aišku, kokia piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti išmokėta asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas.

iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis ginčija kompensacijų už valstybės išperka-mą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintą pinigi-nių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo teisinį reguliavimą tik tuo aspektu, kad juo, pasak pareiškėjo, nenustatyti šių piniginių kompensacijų mokėjimo terminai.

1.4. taigi pareiškėjo prašymas ištirti kompensacijų už valstybės išperkamą nekil-nojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruo-džio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitiktį konstitucijai traktuotinas kaip prašymas ištirti šio įstatymo 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. re-dakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyti pinigi-nių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo terminai, atitiktį konstitucijai.

2. vadinasi, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pa-reiškėjo prašymą tirs, ar kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redak-cija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyti piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės tei-ses priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo terminai, neprieštarauja konstituci-niam teisinės valstybės principui.

II

1. seimas 1998 m. birželio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvar-kos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą, skirtą inter alia kompensacijų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečiams pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atkūrimo įstatymą už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, dydžiui, šaltiniams, mokėjimo terminams ir tvarkai reglamentuoti (1 straipsnis).

2. seimas 2003 m. spalio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvar-kos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. spalio 31 d. Šio įstatymo 1 straipsniu kompensacijų už valstybės išperkamą nekil-nojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir leng vatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo


įstatyme, įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, inter alia buvo pa-keistas jo pavadinimas: nuo šio įstatymo įsigaliojimo jis vadinamas kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvar-kos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu.

2.1. kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas (2003 m. spalio 14 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, inter alia sei-mui 2011 m. lapkričio 10 d. priėmus Lietuvos Respublikos kompensacijų už valsty-bės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išliku-sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šio įstatymo 1 straips-niu buvo pakeista kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstaty-mo (2003 m. spalio 4 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2010 m. sausio 19 d. redakcija).

kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio „Atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamą-jį turtą terminai“ (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek tiriama šioje byloje, buvo inter alia nustatyta:

„tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2009 m. sau-sio 1 d. ir iki 2010 m. gruodžio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius išmokama 2011 metais, kai po 2011 m. sausio 1 d. – kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo (išskyrus piniginę kom-pensaciją už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises pri-imtas po 2012 m. sausio 31 d.). tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už valstybės išper-kamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. bir-želio 1 d., vyriausybės nustatyta tvarka mokama iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytų lėšų. “

taigi kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) inter alia įtvirtintas bendrasis piniginių kompensacijų už iš-perkamą žemę, mišką, vandens telkinius, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2011 m. sausio 1 d., mokėjimo teisinis reguliavimas, pagal kurį piniginė kompensacija išmokama kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo.

nustatyta ir šio bendrojo piniginių kompensacijų mokėjimo teisinio reguliavi-mo, taikomo inter alia mokant pi

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA · daiktinės ar prievolių teisės normas. II ... užtikrinta juose...

Documents

Transcript of KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA · daiktinės ar prievolių teisės normas. II ... užtikrinta juose...