KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

Rūta Digrienė

VISUOMENĖS SVEIKATOS AUKŠTŲJŲ UNIVERSITETINIŲ

STUDIJŲ POREIKIO ĮVERTINIMAS

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė

Doc. dr. Aurelija Blaţevičienė

KAUNAS, 2009

2

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

VISUOMENĖS SVEIKATOS AUKŠTŲJŲ UNIVERSITETINIŲ STUDIJŲ POREIKIO

ĮVERTINIMAS

Rūta Digrienė

Mokslinė vadovė doc. dr. Aurelija Blaţevičienė, KMU Filosofijos ir socialinių mokslų katedra.

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra.

Kaunas; 2009. 60 p.

Darbo tikslas: įvertinti Visuomenės sveikatos aukštųjų universitetinių studijų poreikį tarp

Visuomenės sveikatos krypties kolegijų studentų.

Darbo uţdaviniai:

1. įvertinti ir palyginti aukštųjų universitetinių studijų poreikį tarp Vilniaus ir Kauno Visuomenės

sveikatos krypties kolegijų studentų; 2. įvertinti kolegijų studentų poţiūrį į Visuomenės sveikatos

specialisto karjeros galimybes; 3. įvertinti kolegijų studentų poţiūrį į aukštojo mokslo

prieinamumą.

Tyrimo metodika. Vykdyta vienmomentinė Visuomenės sveikatos krypties studentų apklausa

Vilniaus ir Kauno kolegijose. Apklausoje dalyvavo visų kursų Visuomenės sveikatos krypties

abiejų kolegijų studentai. Atsakymus pateikė 290 studentų. Tai sudarė 64,4 proc. viso studentų

kontingento. Duomenų analizė atlikta statistinės analizės programa SPSS (15 versija). Ryšiai tarp

poţymių buvo vertinami naudojant chi kvadrato ir z kriterijus.

Rezultatai. Tęsti studijas universitete norėtų 79,8 proc. Vilniaus ir 34 proc. Kauno kolegijos

studentų. Didţioji dalis Kauno kolegijos studentų, lyginant su Vilniaus kolegijos studentais, buvo

neapsisprendę dėl tolimesnių studijų, taip pat juos maţiau viliojo galimybė studijuoti

išlyginamosiose studijose. Statistiškai reikšmingai daţniau Vilniaus kolegijos studentai ketino

siekti karjeros bei ją sieti su savo specialybe, be to jie daţniau visuomenės sveikatos specialybę

įvardijo kaip perspektyvią. Vilniaus ir Kauno studentų nuomone aukštasis mokslas yra

prieinamas tik iš dalies (atitinkamai 47,3 proc. ir 31,1 proc.) ir jo siekti sunkiau maţas pajamas

turintiems ţmonėms (atitinkamai 77,1 proc. Vilniaus ir 54,4 proc. Kauno kolegijų studentų).

Išvados. Tęsti studijas universitete, studijuoti išlyginamosiose studijose, siekti karjeros ir ją sieti

su savo specialybe labiau motyvuoti Vilniaus kolegijos studentai nei Kauno. Studentai aukštąjį

3

mokslą vertina kaip dalinai prieinamą ir mano, kad jis neprieinamas maţas pajamas turintiems

ţmonėms.

Raktiniai ţodţiai. Visuomenės sveikata, Kauno kolegija, Vilniaus kolegija, išlyginamosios

studijos.

4

SUMMARY

Public Health Management

EVALUATION OF DEMAND FOR UNIVERSITY STUDIES IN PUBLIC HEALTH

Rūta Digrienė

Supervisor Aurelija Blaţevičienė, Dr. Sc. Assoc. Professor, Department of Philosophy and Social

Sciences.

Department of Health Care Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of

Medicine. Kaunas; 2009. 60 p.

Aim of the study: to evaluate the demand for university studies in public health among public

health students of colleges.

Objectives: 1) to evaluate and compare the demand for university studies among public health

students of Vilnius and Kaunas colleges; 2) to establish the attitude of college students towards

career opportunities for specialists in public health; 3) to evaluate the attitude of college students

towards access to higher education.

Methods. The cross-sectional survey was conducted in colleges of Vilnius and Kaunas and

involved public health students. Settings – Kaunas college (Kaunas University of Applied

Sciences) and Vilnius college (Vilnius College of Higher Education), subjects – public health

students of all study years, sample size – 290 (64,4% of total population of interest). Data

analysis was performed using „SPSS for Windows 15.0“software. Statistical associations were

evaluated using chi squared and Z tests.

Results. The demand for university studies in public health was 79,8% in Vilnius College and

34,0% in Kaunas College. The majority of public health students in Kaunas College were less

determined about subsequent university studies and less keen to undergo equalized studies.

Students of Vilnius College were more prone to pursue career in public health and to consider

public health as perspective specialty. The access to higher education was perceived by college

students rather as limited (47,3% in Vilnius and college 31,1% in Kaunas college), especially for

low income persons (77,4% and 54,4%, respectively).

Conclusions. More motivation to continue public health studies at university, to undergo

equalized studies, and to pursue career in public health was observed among Vilnius than Kaunas

5

college students. Students consider the access to higher education as limited, especially for low

income persons.

Keywords: public health, Kaunas College, Vilnius College, equalized studies.

6

SANTRUMPOS

ES - Europos Sąjunga

JAV - Jungtinės Amerikos Valstijos

KMU - Kauno medicinos universitetas

KRIS - Kauno - Roterdamo epidemiologijos programa

LR - Lietuvos Respublika

LRV - Lietuvos Respublikos Vyriausybė

MGL - minimalus gyvenimo lygis

NATO - Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija

PSO - Pasaulio sveikatos organizacija

SAM - Sveikatos apsaugos ministerija

UNICEF - Jungtinių Tautų Vaikų fondas

7

TURINYS

ĮVADAS...........................................................................................................................................8

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...........................................................................................10

1. LITERATŪROS APŢVALGA................................................................................................11

1.1. Visuomenės sveikatos mokslo raida..................................................................................11

1.2. Visuomenės sveikatos specialistų rengimas Lietuvoje ir uţsienyje..................................14

1.3. Aukštojo mokslo prieinamumas Lietuvoje ir uţsienyje....................................................18

1.4. Visuomenės sveikatos specialistų karjeros galimybių tyrimai Lietuvoje ir uţsienio

šalyse.................................................................................................................................24

1.5. Tyrimai, vertinantys visuomenės sveikatos specialistų poreikį Lietuvoje ir uţsienio

šalyse.................................................................................................................................27

2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA....................................................................................31

2.1. Tiriamasis kontingentas ir bendra tyrimo schema.............................................................31

2.2. Anketos turinys ir struktūra...............................................................................................32

2.3. Statistinė duomenų analizė................................................................................................33

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS.......................................................................................34

3.1. Universitetinių studijų poreikio įvertinimas tarp Visuomenės sveikatos krypties studentų

Vilniaus ir Kauno kolegijose.............................................................................................34

3.2. Studentų poţiūrio į visuomenės sveikatos specialisto karjeros galimybes įvertinimas tarp

Visuomenės sveikatos krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose............................39

3.3. Studentų poţiūrio į aukštojo mokslo prieinamumą įvertinimas tarp Visuomenės sveikatos

krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose................................................................47

3.4. Rezultatų aptarimas...........................................................................................................50

IŠVADOS.......................................................................................................................................53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS.............................................................................................54

LITERATŪRA...............................................................................................................................55

PRIEDAI........................................................................................................................................60

8

ĮVADAS

Visuomenės sveikata – tai mokslas apie sveikatą, jos tausojimo ir stiprinimo išteklius.

Visuomenės sveikatos specialistai dalyvauja šalies sveikatos politikos formavime, sveikatos

paslaugas teikiančių sistemų ir struktūrų planavime, jų valdyme ir darbo efektyvumo analizėje,

geba atlikti mokslinius visuomenės sveikatos tyrimus, organizuoti sveikatingumo įstaigų veiklą,

rengti specialias sveikatos programas, skirtas ligų, invalidumo ir mirtingumo prevencijai bei

visuomenės narių sveikatos gerinimui, per švietimą ir sveiko gyvenimo būdo propagavimą

skatina visuomenę gerinti ir saugoti savo sveikatą. Jie moka organizuoti minėtų programų

realizavimą bei jų efektyvumo kontrolę.

Efektyviam visuomenės sveikatos sistemos darbui reikalingi gerai išsilavinę visuomenės

sveikatos profesionalai. Nuo visuomenės sveikatos specialistų profesionalumo, pasirengimo ir

aktyvios veiklos didele dalimi priklauso gyventojų sveikata. Todėl visuomenės sveikatos

specialistų rengimui, tobulinimui ir perkvalifikavimui šalyje reikia skirti daugiau dėmesio.

Lietuvoje visuomenės sveikatos specialistus ruošia Kauno medicinos universitetas,

Vilniaus universitetas, Klaipėdos universitetas, Lietuvos ţemės ūkio universitetas, Lietuvos

veterinarijos akademija, Lietuvos kūno kultūros akademija bei Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir

Šiaulių kolegijos. Šiuo metu yra septynios I pakopos visuomenės sveikatos krypties studijų

programos, dešimt II pakopos programų ir septynios neuniversitetinės programos. Universitetai

suteikia visuomenės sveikatos bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį, kolegijos suteikia

visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir technologo bei dietisto (Vilniaus kolegija)

profesinę kvalifikaciją (1). Dalis studentų, baigusių aukštąsias neuniversitetines studijas, galvoja

apie karjerą ir siekia toliau studijuoti universitete. Ilgą laiką (iki 2007 m.) studentai, baigę

aukštojo neuniversitetinio mokslo institucijas ir norintys tęsti toliau studijas universitetuose, buvo

priversti studijuoti nuo pirmojo kurso, tuo būdu daugelį disciplinų jie jau buvo girdėję. Tačiau

išleidus Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006-02-03 d. įsakymą dėl papildomų

(išlyginamųjų) studijų organizavimo, atsirado galimybė tęsti studijas, nekartojant tų pačių dalykų.

Universitetams iškilo poreikis suţinoti, kiek Lietuvos studentų ketina toliau tęsti studijas,

nes nėra ţinoma apie visuomenės sveikatos krypties kolegijų studentų norus toliau tęsti studijas

aukštojoje mokykloje. Neaišku, ar tikslinga būtų kurti išlyginamąsias studijas baigusiems

9

aukštąsias neuniversitetines studijas, kad įgyti universitetų bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir kad

būtų suteikta galimybė studijuoti plečiančiosios magistratūros programas.

Tam, kad įvertintume visuomenės sveikatos krypties kolegijų studentų poreikį studijuoti

universitete, jų poţiūrį į karjeros galimybes bei aukštojo mokslo prieinamumą, nusprendėme apie

tai paklausti Vilniaus ir Kauno kolegijų Visuomenės sveikatos krypties visų kursų studentus.

Visa tai darydami tikimės išsiaiškinti išlyginamųjų studijų kūrimo tikslingumą baigusiems

aukštąsias neuniversitetines studijas. Taip sutrumpėtų studijų laikas ir vyktų perimamumas tarp

neuniversitetinio ir universitetinio aukštojo mokslo.

10

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas:

Įvertinti visuomenės sveikatos aukštųjų universitetinių studijų poreikį tarp Visuomenės sveikatos

krypties kolegijų studentų.

Darbo uţdaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti aukštųjų universitetinių studijų poreikį tarp Vilniaus ir Kauno

Visuomenės sveikatos krypties kolegijų studentų.

2. Įvertinti kolegijų studentų poţiūrį į Visuomenės sveikatos specialisto karjeros galimybes.

3. Įvertinti kolegijų studentų poţiūrį į aukštojo mokslo prieinamumą.

11

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Visuomenės sveikatos mokslo raida

Pasak istorikų, visuomenės sveikata prasidėjo nuo ţmogaus atliekamos sanitarijos prieš

tūkstančius metų (2), o visuomenės sveikatos sąvoka atsirado prieš apytiksliai 400 metų kartu su

ligų kontrole siekiant uţkirsti kelią tolesniam ligų plitimui (3).

Ligos visais amţiais kėlė ţmonėms baimę, todėl vienas svarbiausių visų laikų uţdavinių

buvo ir yra iki šiol - išvengti ligų ir išsaugoti sveikatą. Įvairiais laikotarpiais ţmoniją vargino

įvairios ligos, būdingos tam laikotarpiui (4). XVII - XVIII amţiuje infekcinės ligos plito viena po

kitos ir šios epidemijos paliko savo ţymes šeimose bei bendruomenėse. Mokslas tuo metu dar

nebuvo išaiškinęs, kad epidemijų prieţastys buvo specifiniai mikroorganizmai, pirminė

naudojama taktika buvo vengimas, tai yra epidemijos vietų šalinimas ar ligotų asmenų

izoliavimas (5). Tačiau apie organizuotą veiklą, išvengiant ligų bei stiprinant sveikatą, iki XIX

amţiaus ţinoma nedaug. XIX amţiaus pirmoje pusėje mokslininkai epideminių ligų plitimą siejo

su aplinka, ypač oru, tai yra buvo paplitusi „miazmų“ teorija. XIX pabaigoje infekcinių ligų

kilmė aiškinama „germų“ teorija, visuomenės sveikatos stiprinimo veikla grindţiama

bakteriologijos mokslo atradimais (4). Plėtojosi sanitarijos ir aplinkos inţinerijos metodai, tapo

prieinamos daug efektyvesnės intervencijos prieš epidemines ligas. Mokslo paţanga šiuo

laikotarpiu praskynė kelią moderniems ligų kontrolės bandymams, nukreiptiems į specifinius

mikroorganizmus. XIX amţiaus antroje pusėje ir XX amţiaus pirmoje pusėje buvo organizuotos

ir išdėstytos mokslu pagrįstos infekcinių ligų kontrolės priemonės per visuomenės sveikatos

infrastruktūrą, kuri buvo plėtojama kaip vietos ir valstybiniai sveikatos apsaugos skyriai (5).

Plėtojantis mokslui, keitėsi ir sveikatos koncepcijos. Kai buvo suprasta, kad ligų prieţastis yra

nesveika aplinka, imta ieškoti būdų kaip ją pakeisti ir tuo pačiu pagerinti visuomenės sveikatą.

Bakteriologijos ir mikrobiologijos mokslo plėtra suteikė supratimą, kad ligų plitimą galima

valdyti. Kai pripaţinta, kad specifines ligas sukelia specifinės bakterijos, buvo manoma, kad

kiekviena liga turi vieną prieţastį ir apsisaugoti nuo specifinių ligų sukėlėjų galima laikantis

asmeninės higienos bei šviečiant gyventojus. Tokia visuomenės sveikatos stiprinimo veikla ypač

išpopuliarėjo XX amţiaus pradţioje, kuomet paplito tuberkuliozė ir lytiniu keliu plintančios

ligos. Tuo metu profilaktinės medicinos metodai buvo riboti, o svarbiausia sveikatos stiprinimo

12

priemonė buvo profilaktiniai patikrinimai. Plėtojosi epidemiologija, socialinė bei profilaktinė

medicina (4).

Ilgą laiką visuomenės sveikata daugelyje Europos bei pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje,

buvo suvokiama kaip priemonių visuma kovai su infekcinėmis ligomis bei aplinkos tarša. Taip

suprantant visuomenės sveikatą, atitinkamai buvo rengiami šios srities specialistai ir kuriama

atitinkamų tarnybų infrastruktūra. Tuometinis Sovietų Sąjungos modelis darė įtaką beveik visai

Vidurio ir Rytų Europos sanitarijos ir epidemiologijos tarnybai. Ši tarnyba turėjo didelę įtaką

sveikatos sistemos paţangai Vidurinės Azijos respublikose ir visoje Europoje. Tačiau vis labiau

ėmė plisti lėtinės neinfekcinės ligos - cukrinis diabetas, kraujotakos sistemos sutrikimai,

piktybiniai augliai, kurios tapo pagrindine labiau išsivysčiusių šalių sveikatos problema. Todėl

reikėjo ieškoti būdų kaip kovoti su šiomis ligomis. XX amţiaus antroje pusėje mokslas sukaupė

pakankamai įrodymų, jog šias ligas sukelia gyvensenos (mitybos, tabako, alkoholio vartojimo,

fizinės veiklos) ir socialinės aplinkos (išsilavinimo, šeiminės padėties, ekonominių veiksnių)

įtaka. Vakarų šalyse ėmė plėtotis vadinamoji naujoji visuomenės sveikata (6). Naujoji

visuomenės sveikata apibrėţia sveikatą kaip investicinį faktorių geram visuomenės gyvenimui

(3). Naujasis visuomenės sveikatos mokslas remiasi daugelio mokslo sričių laimėjimais, tai

daugelio mokslinių disciplinų, liečiančių įvairius sveikatos aspektus, junginys (4).

Lietuvos mokslininkai įnešė nemaţą indėlį į visuomenės sveikatos koncepcijų plėtrą.

Tarpukario Lietuvoje medicinos ir studijų centras buvo Kauno Vytauto Didţiojo universiteto

Medicinos fakultetas. Jame dirbę mokslininkai skleidė profilaktikos bei sveikatos stiprinimo

idėjas, prisidėdami prie visuomenės sveikatos veiklos atskirų komponentų plėtojimo. Vartus į

pasaulį Lietuvai atvėrė 1970 - 1972 m. prasidėjęs bendradarbiavimas su Pasaulio sveikatos

organizacija (PSO) (4). 1972m. Kaune pradėta PSO koordinuojama išeminės širdies ligos (IŠL)

profilaktikos Kauno ir Roterdamo epidemiologijos programa (KRIS). KRIS programos vykdymo

metu į Lietuvos epidemiologinių tyrinėjimų sritį buvo įdiegti visiškai nauji tuo laikotarpiu tyrimų

metodai. Jie epidemiologijos programose sujungė įvairius mokslus: sociologijos, psichologijos,

moderniosios biostatistikos, informatikos, sveikatos informacinių sistemų valdymo ir kitus. Tiek

Kauno mokslininkų grupei, tiek ir visai Lietuvai, KRIS buvo realaus tarptautinio

bendradarbiavimo pradţia, kuri davė galimybę dalyvauti dešimtimis skaičiuojamuose PSO

koordinuojamuose projektuose. Kaune buvo pradėta daug naujų mokslo projektų, kurie tyrinėjo

cukrinio diabeto, kvėpavimo sistemos ligų, tam tikrų vėţio apraiškų epidemiologiją. Jie išplėtė

13

epidemiologinius tyrinėjimus - buvo pradėtos tirti vaikų ir paauglių populiacijos, gimdyvės. Šių

tyrimų pagrindu KMU sukaupta mokslo informacija padėjo suformuoti didelę sveikatos rodiklių

duomenų bazę. Šia baze buvo naudojamasi pagrindţiant mokslinį nacionalinės sveikatos

politikos formavimą. Iš labiau ţinomų projektų, vykdytų Kaune, o vėliau ir plačiau Lietuvoje,

galima paţymėti širdies - kraujagyslių ligų ir rizikos veiksnių monitoringas (MONICA),

nacionalinės integruotos lėtinių neinfekcinių ligų programos (CINDI), juvenilinės hipertenzijos ir

kt. (6). Tarptautinis bendradarbiavimas, kuris suintensyvėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,

padėjo kuriant nacionalinę sveikatos politiką, formuojant socialinį ir medicininį ligų kontrolės

modelį bei paspartino šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo plėtrą (4).

Visuomenės mokslo pagrindas ilgą laiką buvo laboratoriniai mokslai. Nuo

mikrobiologijos mokslo paţangos priklausė kovos su infekcinėmis ligomis laimėjimai bei

vakcinų atradimas (4). Viena pagrindinių visuomenės sveikatos mokslo disciplinų -

epidemiologija (5). Šiuo metu epidemiologija tyrinėja ne tik infekcines epidemines, bet įvairias

kitas ligas bei veiksnius, sąlygojančius jų atsiradimą. Šiuolaikinė epidemiologija - tai mokslas

apie ligų ir su jomis susijusių veiksnių paplitimą populiacijoje bei galimybes kontroliuoti

sveikatos problemas. Epidemiologija leidţia suprasti ligos plėtojimosi istoriją ir numatyti jos

kontrolės būdus (4).

Visuomenės sveikatos moksle susiduria tiek specifinės disciplinos - epidemiologija,

biomedicininiai mokslai, tiek ir įvairias ţmonių veiklos sritis liečiančios mokslo sferos. Atsirado

naujų disciplinų, susijusių su nauju poţiūriu į visuomenės sveikatą. Vis didesnio dėmesio

susilaukia sveikatos sociologija, sveikatos ekonomika, sveikatos psichologija, sveikatos etika (4).

Pirmaisiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais paplito biomedicininiu principu pagrįsta

sveikatos samprata. Visuomenės sveikatos specialistai buvo rengiami pagal rusiškąjį higienistų

modelį (4). Tačiau pamaţu Lietuvoje sukaupus epidemiologijos ir visuomenės sveikatos mokslo

patirtį, atsirado būtinybė išplėsti sveikatos profesijos studijų programas, suteikti visuomenės

sveikatos specialistams daugiau ţinių ir įgūdţių. Tai tapo akivaizdu po 1990 metų, Lietuvai ėmus

reformuoti savo sveikatos sistemą. Norint įgyvendinti plačias sveikatos ugdymo, visuomenės

sveikatos programas, buvo būtina rengti naujos kompetencijos ir naujos kartos sveikatos

specialistus. Kauno medicinos universitete buvo pritarta trijų pakopų visuomenės sveikatos

studijų programų rengimo strategijai. Vilniaus universitete dar ilgokai buvo tęsiama „gydytojo

higienisto“ studijų programa, o Kauno medicinos universitete buvo parengta moderniosios

14

visuomenės sveikatos koncepcijomis grindţiama studijų programa. 1994 m. KMU įkurtas

Visuomenės sveikatos fakultetas, kuriame pradėta bakalauro studijų programa, 1998 m. pradėta

magistro studijų, o 1999 m. - doktorantūros studijų programos (6).

Remiantis literatūros šaltiniais galime teigti, kad modernioji visuomenės sveikata

pasiţymi šiais pagrindiniais bruoţais:

Lyderiavimu sveikatos prieţiūros sistemoje;

Bendradarbiavimu visuose sektoriuose;

Multidisciplininiu poţiūriu į sveikatos determinantes;

Politiniu įsipareigojimu vystyti visuomenės sveikatos politiką;

Dalyvavimu saugant populiaciją (7).

1.2. Visuomenės sveikatos specialistų rengimas Lietuvoje ir uţsienyje

Visuomenės sveikatos specialistų poreikio planavimas yra ypač aktualus, sudėtingas ir

ilgalaikis procesas, kuris priklauso nuo politinių, struktūrinių sveikatos sistemos pokyčių ir

visuomenės sveikatos veiklos sričių (8).

Visuomenės sveikatos specialistas yra medicinos specialistas, kurio darbo sritis -

visuomenės sveikata. Jis stebi ir vertina visuomenės sveikatos fizinės ir socialinės aplinkos būklę;

nustato visuomenės sveikatos poreikius; įgyvendina visuomenės sveikatos saugos priemones;

organizuoja ir vykdo visuomenės sveikatos programas; vykdo tyrimus, aiškinančius ligos

prieţastis ir profilaktikos galimybes; vykdo visuomenės sveikatos mokymą. Visuomenės

sveikatos prieţiūros specialistai dirba mokslinį tiriamąjį darbą, kuria ir tobulina koncepcijas,

teorijas ir metodikas ir taiko susirgimų profilaktikos priemones (9).

Visuomenės sveikatos specialistai gali sėkmingai dirbti aplinkosaugos, ekologijos

sektoriuje, maisto ir veterinarijos tarnybose, savivaldybių sveikatos skyriuose, tam tikrose

nevyriausybinėse organizacijose, universitetuose, kitose mokymo įstaigose ir sveikatos sektoriaus

institucijų vadovais (10).

Visuomenės sveikatos profesionalų rengime svarbų vaidmenį vaidina daug institucijų:

pradedant visuomenės sveikatos mokyklomis, apimant medicinos mokyklas, slaugos mokyklas,

kolegijas ir baigiant universitetais. Visuomenės sveikatos profesionalai studijuoja ne tik

epidemiologiją, biostatistiką, aplinkos mediciną, vadybą, socialinius mokslus, bet ir informatiką,

komunikaciją, etiką, teisę ir kt. (11).

15

Visuomenės sveikatos specialistų rengimo sistema įvairiose pasaulio šalyse skiriasi.

Vienur šie specialistai rengiami bakalauro lygmens studijose, kitur - magistro. Nepaisant įvairių

šalių skirtingų visuomenės sveikatos problemų ir poreikių, integracija į Europos Sąjungą

reikalauja siekti vieningų Europos standartų. Tai turi atsispindėti ir visuomenės sveikatos

specialistų paruošime, kurie sugebėtų dirbti Europos kontekste. Siekti aukštos specialistų

kvalifikacijos reiškia ne tik globalių problemų suvokimą, bet ir būtinybę atsiţvelgti į nacionalines

šalių specifikas (12,13).

Lietuvos sveikatos programoje 1997 - 2010 m. tarp artimųjų uţdavinių (iki 2005 m.) buvo

numatyta vykdyti visuomenės sveikatos prieţiūros reformą rengiant naujus ir perkvalifikuojant

dirbančius visuomenės sveikatos prieţiūros specialistus. Siekiant garantuoti visuomenės

sveikatos plėtrą, būtina rengti visuomenės sveikatos vadybininkus ir kitus visuomenės sveikatos

prieţiūros darbuotojus, tarp jų - bendruomenės slaugytojus, sveikatos ugdymo ir aplinkos

sveikatos specialistus, socialinius darbuotojus, epidemiologus, sveikatos ekonomistus, infekcinių

ligų kontrolės specialistus ir kt. (8).

Sveikatos prieţiūros specialistų rengimą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija

(SAM), kaip pagrindinė specialistų uţsakovė, o rengimo kokybę reglamentuoja ne tik švietimo ir

mokslo ministerijos (ŠMM), bet ir Europos Sąjungos (ES) norminiai dokumentai (14).

Pertvarkant visuomenės sveikatos sistemą ir siekiant garantuoti visuomenės sveikatos

specialistų rengimą, 2001 m. balandţio 2 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 247 buvo

patvirtintas visuomenės sveikatos prieţiūros specialybių ir subspecialybių sąrašas (15).

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymo 42 straipsnis nustatė bendruosius studijų

programų reikalavimus. Šis įstatymas ir LRV įsakymas Nr.624 pirmą kartą patvirtino, kad SAM

gali reguliuoti sveikatos specialistų mokymo procesą. Iki tol SAM oficialiai šiame procese

nedalyvavo, o universitetai bei kitos mokymo institucijos galėjo rengti specialistus bei numatyti

jų skaičių, remdamiesi savo priimtais standartais (15).

Visuomenės sveikatos specialistų rengimas, profesinis tobulinimas ir perkvalifikavimas

numatytas Lietuvos nacionalinėje visuomenės sveikatos prieţiūros strategijoje, kuri LRV

nutarimu Nr. 941 patvirtinta 2001 m. liepos 27 d.:

Visuomenės sveikatos specialistų rengimas ir tobulinimas organizuojamas

atsiţvelgiant į PSO regioninės sveikatos politikos ir strategijos principus ir ES

naujosios visuomenės sveikatos politikos reikalavimus.

16

Reikia:

a. sukurti visuomenės sveikatos specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir

perkvalifikavimo teisinę bazę;

b. tobulinti visuomenės sveikatos specialistų kvalifikacijos kėlimo ir

perkvalifikavimo materialinę bazę;

c. pasiekti, kad visuomenės sveikatos specialistų rengimo lygiai - iki diplomo

gavimo, gavus diplomą ir tolesnis tobulinimas - sudarytų bendrą

nepertraukiamą procesą (parengti ir patvirtinti visuomenės sveikatos

specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo programas,

integruoti teisės, ekonomikos, vadybos,socialinės rūpybos, informacinių

sistemų valdymo, sveikatos ugdymo, psichologijos disciplinas į visuomenės

sveikatos mokymo programas);

d. pasiekti, kad specialistų rengimas, tobulinimas ir perkvalifikavimas atitiktų

Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos poreikius, kurie turi būti reguliariai

vertinami ir prognozuojami (nustatomas visuomenės sveikatos specialistų

poreikis);

e. kitus sektorius, galinčius turėti įtakos visuomenės sveikatai, specialistų

rengimui ir tobulinimuisi, organizuoti pagal PSO regioninės sveikatos

politikos bei strategijos principus ir nacionalinius poreikius, o krašto apsaugos

sistemoje - pagal NATO reikalavimus (16).

Lietuvoje 2000 m. įteisinus binarinę aukštojo mokslo struktūrą, aukštojo mokslo

institucijų sistemoje vykdomos universitetinės ir neuniversitetinės studijos, tenkinančios

sveikatos paslaugų rinkos poreikius rengti įvairių profesijų specialistus. Įgyvendinant aukštojo

mokslo reformą, būtina uţtikrinti, kad universitetinės ir neuniversitetinės studijos būtų

suderintos, sudarytų integruotą visumą, kiek įmanoma tenkinančią šalies reikmes, tačiau išliktų

skirtingos ir nedubliuotų vienos kitų. Kolegijų atsiradimas lėmė Lietuvos ir ES šalių profesinio ir

aukštojo mokslo profesijų suderinamumą, akademinių ir profesinių kvalifikacijų pripaţinimą ir

adekvatumą, profesinio mokymo perimamumą ir tęstinumą (14). Tačiau Lietuvoje yra problema,

kad ne visi universitetai pripaţįsta kolegijose įgytą išsilavinimą, tad, norintis tęsti studijas

universitete, kolegijos absolventas kartais priverstas kartoti jau išklausytus kursus (17).

Perimamumas tarp neuniversitetinio ir universitetinio aukštojo mokslo spręstinas tiek politinėmis,

17

juridinėmis, tiek ir tarpusavio sutarimo bei pasitikėjimo priemonėmis. Universitetai turėtų būti

„paskatinti“ organizuoti papildomąsias studijas kolegijų absolventams, norintiems įgyti

universitetų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį turintiems

kolegijų absolventams turėtų būti suteikta galimybė studijuoti plečiančiosios magistratūros

programas išėjus ne didesnę kaip 40 kreditų papildomąją programą (18).

Lietuvoje visuomenės sveikatos specialistai pradėti ruošti prieš du dešimtmečius Kauno

Medicinos Universitete. Šiuo metu Lietuvoje visuomenės sveikatos specialistus ruošia Kauno

medicinos universitetas, Vilniaus universitetas, Klaipėdos universitetas, Lietuvos ţemės ūkio

universitetas, Lietuvos veterinarijos akademija, Lietuvos kūno kultūros akademija bei Kauno,

Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių kolegijos. Šiuo metu yra septynios I pakopos visuomenės sveikatos

krypties studijų programos, dešimt II pakopos programų ir septynios neuniversitetinės

programos. Universitetai suteikia visuomenės sveikatos bakalauro ir magistro kvalifikacinį

laipsnį, kolegijos suteikia visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir technologo bei

dietisto (Vilniaus kolegija) profesinę kvalifikaciją (1).

Visuomenės sveikatos specialistų mokymas Europoje ir Amerikoje turi ilgą istoriją, nors

ilgą laiką vyko diskusija - kuo medicinos mokykla skiriasi nuo visuomenės sveikatos mokyklos

(19).

Nepaisant sveikatos prieţiūros pasiekimų daugelyje šalių, pokyčiai susiję su visuomenės

sveikatos specialistų veikla, yra dideli. Tai ir infekcinių ligų didėjimas (ŢIV, įvairios gripo

atmainos), sudėtinga jų kontrolė; be to ir lėtinių neinfekcinių ligų didėjimas. Visų šių pokyčių

prevencijai ir kontrolei reikia globalaus poţiūrio ir tarpsektorinio bendradarbiavimo.

Visuomenės sveikatos specialistai turėtų būti pagrindinėse pozicijose sprendţiant šiuos pokyčius

(19,20). O tai reikalauja naujų programų ir mokymo metodų.

Visuomenės sveikatos specialistų ruošimas yra vienas iš pagrindinių sveikatos politikos

strategijos uţdavinių. Ir ypatingai tai svarbu, kai kalbame apie besivystančių šalių sveikatos

prieţiūros organizavimą. UNICEF, PSO ir kitos tarptautinės organizacijos labai prisidėjo prie to,

kad besivystančiose šalyse atsirastų visuomenės sveikatos specialistai. Nepaisant tarptautinių

iniciatyvų šiose šalyse trūksta visuomenės sveikatos mokyklų. Pvz., Pietryčių Azijoje, kur

gyvena apie 1,5 bilijono gyventojų, yra tik 12 visuomenės sveikatos mokyklų (20).

Dar viena iniciatyva, kurios tikslas buvo pagerinti visuomenė sveikatos specialistų

ruošimą, buvo pradėta 1992 m. Ji vadinosi Visuomenės sveikatos be sienų (angl. PHSWOW) ir ji

18

apėmė Afrikos ir Azijos šalis. Šios programos tikslas buvo išmokyti nustatyti praktines sveikatos

problemas ir suvokti bei išmokti vadovauti sveikatos prieţiūros sistemos reformai (20).

1.3. Aukštojo mokslo prieinamumas Lietuvoje ir uţsienyje

Šiandien daug diskutuojama apie aukštojo mokslo prieinamumą. Naujasis Aukštojo

mokslo ir studijų įstatymas dar labiau paaštrino diskusiją apie aukštojo mokslo prieinamumą

Lietuvoje. Anot Studijų kokybės centro direktoriaus E. Stumbrio: „..., kad studijų prieinamumas

labiau priklausys nuo piniginės storio, o ne studentų gabumų - yra viena dabartinės aukštojo

mokslo reformos grimasų. Neturėtume aukštojo mokslo suvokti tik kaip paslaugos tarp kitų

paslaugų, nes šitaip rizikuojame prarasti tautos tapatumą“ (21).

Lietuvoje mokslo ir studijų institucijų finansavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos

Mokslo ir studijų įstatymo 23, 24, 25, 26, 27 ir 28 straipsniai (22) ir Lietuvos Respublikos

Aukštojo mokslo įstatymo VIII skirsnis „Aukštųjų mokyklų finansavimas“ (23).

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio 2 dalį į studijų išlaidas įskaičiuojamos

lėšos, būtinos studijoms organizuoti ir jų moksliniam lygiui palaikyti:

1. dėstytojų, mokslo ir kitų su studijomis susijusių darbuotojų darbo uţmokesčiui ir

valstybiniam socialiniam draudimui;

2. su studijomis ir jų mokslinio lygio palaikymu susijusioms prekėms ir paslaugoms;

3. studentų kultūros, sporto ir visuomeninei veiklai (23).

Studijų išlaidų, lėšų poreikio, studijų kainos nustatymą, taip pat studijų lėšų paskirstymą

mokslo ir studijų institucijoms reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšų

poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodika, patvirtinta Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 (paskutiniai pakeitimai 2008

m. rugsėjo 3 d. Nr. 854 nutarimu) (24). Ši metodika ne kartą tobulinta ir leidţia tikėtis didesnio

lėšų paskirstymo objektyvumo. Tam tikros institucijos gaunamų valstybės biudţeto lėšų dydį

nulemia atitinkamų studijų krypčių valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius ir tų krypčių

studijų brangumas (pvz., kuo daugiau studentų ir kuo brangesnės studijos, tuo daugiau institucijai

skiriama lėšų) (25).

Nepakankamą finansavimą bent iš dalies padeda kompensuoti studentų įmokos uţ

studijas, kurios yra reguliuojamos valstybės. Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 59 straipsnio 1 dalį

valstybės iš dalies finansuojami studentai per semestrą moka 4 MGL dydţio (1040 Lt per metus)

19

studijų įmoką, tačiau toks įmokos dydis neuţtikrina studijų kaštų padengimo – valstybės

finansuojamiems studentams skiriamos valstybės biudţeto lėšos kartu su šių studentų

mokamomis studijų įmokomis leidţia padengti tik apie 56 procentus jų studijų kaštų (25).

Aukštojo mokslo įstatymo 61 straipsnyje nurodyti asmenys mokantys nustatytą pilną studijų

kainą, kurią nustato valstybinės aukštosios mokyklos senatas ir kuri nurodoma priėmimo į

aukštąją mokyklą taisyklėse ir studijų sutartyje (23). Tai, kad studentai iš dalies arba visiškai

finansuoja savo studijas šiuolaikinėje visuomenėje yra visiškai normalus ir suprantamas dalykas.

Taip manoma dėl kelių prieţasčių. Pirma, visame pasaulyje sparčiai didėjant poreikiui įgyti

aukštąjį išsilavinimą, net ir labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios valstybės nebegali laiduoti

visiems prieinamo ir kartu nemokamo aukštojo mokslo. Lieka dvi išeitys - riboti stojančiųjų į

valstybines aukštąsias mokyklas skaičių arba siekti, kad bent dalį studijų išlaidų padengtų patys

studentai. Antra, aukštasis išsilavinimas sukuria didţiausią pridėtinę vertę, o atlyginimų skirtumai

tarp ţmonių, įgijusių atitinkamai vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, vis didėja. Todėl natūralu, kad

besimokantieji patys bus suinteresuoti investuoti į savo ateitį (17).

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 60 straipsnio 1 dalį gerai besimokantiems studentams, tai

yra tiems, kurie neturi akademinių skolų ir kurių studijų dalykų įvertinimų vidurkis per semestrą

yra ne maţesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ dešimties balų vertinimo skalėje pagal Vyriausybės

arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą, laiduojamas

nemokamas mokslas (23). Tačiau, priėmus šią pataisą, kilo daug diskusijų. Nes kriterijus „gerai“

besimokantis skiriasi skirtingose mokslo kryptyse ar pakopose, pvz., technologijų mokslų

studentai vertinami daug maţesniais balais, nei humanitarinių. Todėl baiminamasi, kad nukentės

tie, kurie bus vertinami grieţčiau. Štai Vilniaus Gedimino technikos universitete net 90,9 proc.

studentų rezultatų vidurkis per semestrą nesiekia 8 balų, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje

- įvertintieji 8 ir daugiau balų viršija 80 proc. tai reiškia, kad didesnė dalis mokančiųjų uţ mokslą

bus tarp technologijų mokslų studentų. Todėl studijuoti tiksliuosius mokslus gali tapti

neprieinama kai kuriems studentams (26).

Parama studentams kol kas nesprendţia aukštojo mokslo prieinamumo, nes valstybės

remiamų studijų ir didelės dalies stipendijų gavimas yra labiau susietas su mokymosi

pasiekimais, o ne su socialine padėtimi (18). Aktuali yra jaunų kaimo gyventojų ir jaunimo iš

kitų nepasiturinčių šeimų mokymosi prieinamumo problema. Jaunimas iš šeimų, kurių pajamos

yra maţos, neturi galimybių laisvai rinktis mokymosi įstaigos. Ją renkasi atsiţvelgdami į turimas

20

lėšas ir į šeimos finansinę padėtį. Šeimos, turinčios maţas pajamas, švietimui skiria maţai lėšų.

Jų vaikai ne visada gali įgyti aukštesnio lygio išsilavinimą. Dėl to jie patenka į menką profesinį

pasirengimą turinčių ar nekvalifikuotų asmenų grupę, sunkiai integruojasi į darbo rinką,

pasitenkina maţiausiai apmokamais darbais, t.y. vaikai įstringa toje pačioje socialinėje terpėje,

kaip ir jų tėvai. Taigi formuojasi tarsi uţburtas skurdo plėtros ir socialinės atskirties ratas,

didinantis šalies socialinių problemų mastą. Svarbu didinti aukštojo mokslo prieinamumą (ypač

jaunimui iš šeimų, turinčių maţas pajamas). Tikslinga savivaldybėse įsteigti fondus, teikiančius

tikslinę finansinę pagalbą (apmokančius studijas, skiriančius stipendijas ir pan.) jaunimui iš

socialiai remtinų šeimų. Reikėtų parengti teisinius aktus pagal kuriuos jaunimas, baigęs studijas ir

pasinaudojęs tokio fondo parama, tam tikram laikui (pvz., 3 metams) grįţtų į rajoną, jeigu jame

būtų atitinkamos įsidarbinimo galimybės. Taip laimėtų abi šalys: jaunimas įgytų profesiją ir

įsitvirtintų darbo rinkoje, o regionai būtų aprūpinti specialistais, kurių šiuo metu jiems stinga

(psichologais, teisininkais, medikais, uţsienio kalbų mokytojais ir kt.) (27).

Pagal aukštojo mokslo įstatymą valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų

pagrindinių, vientisųjų ir antrosios studijų pakopos studentai gali gauti valstybės paskolas studijų

įmokoms mokėti, jeigu jos nebuvo sumokėtos valstybės biudţeto lėšomis; gyvenimo išlaidoms;

dalinėms studijoms pagal tarptautines sutartis ir susitarimus (23). Studentams valstybės paskolas

suteikia Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Lėšos paskoloms gaunamos iš Lietuvos

Respublikos valstybės biudţeto asignavimų; lėšų, kurias fondas sukaupia iš delspinigių,

palūkanų, grąţinamų paskolų; rėmėjų lėšų bei kitų lėšų. Paskolos studentams skiriamos konkurso

būdu. Kalbant apie paskolas gyvenimo išlaidoms bei dalinėms studijoms pagal tarptautines

sutartis ir susitarimus, pirmenybė teikiama studentui, kuriam iki 18 m. buvo nustatyta globa arba

kurio vienas (vienintelis turėtų) ar abu tėvai mirę. Taip pat pirmenybė teikiama studentams,

gyvenantiems socialinę paramą gaunančioje šeimoje, studentams, kuriems nustatytas vidutinis

arba sunkus neįgalumo lygis bei (iš dalies) nedarbingiems studentams (28). Lietuvos studentų

sąjungos kreipimesi į LR prezidentą, LR seimą, LR vyriausybę, švietimo ir mokslo ministeriją,

vykdant aukštojo mokslo pertvarką, socialinei studentų padėčiai gerinti siūloma sudaryti sąlygas

pasiimti lengvatines paskolas gyvenimo išlaidoms visiems norintiems studentams (29). Paskolos

palūkanos yra 5 procentai. Paskolą grąţinti ir palūkanas mokėti reikia ne vėliau nei po 2 metų po

studijų baigimo ar nutraukimo dienos. Paskola gyvenimo išlaidoms ar dalinėms studijoms

uţsienyje turi būti grąţinta per 15 metų, laikas priklauso ir nuo mėnesinių pajamų. Paskola

21

studijoms grąţinama per laiką, ne daugiau kaip 3 kartus ilgesnį negu truko studijos, kurių

įmokoms buvo gautos paskolos. Jei socialinė padėtis itin prasta, tai įrodţius, paskolai grąţinti bus

suteikta daugiau laiko arba visai atleidţiama nuo jos grąţinimo (28). Privataus finansinio

sektoriaus dalyvavimas studijų paskolų teikimo srityje yra labai silpnas (18).

Uţsienio šalys yra pasirinkę skirtingus aukštojo mokslo finansinius modelius.

Skandinavijos šalyse aukštasis mokslas yra nemokamas, todėl universitetai ir kolegijos yra pilnai

finansuojami iš valstybės biudţeto. JAV, Australijos, Olandijos, Didţiosios Britanijos aukštosios

studijos yra finansuojamos per stipendijas ir paskolas. Valstybė finansuoja tik maţąją aukštųjų

studijų dalį (18).

Vis daugiau valstybių linksta į aukštojo mokslo masiškumą, tačiau tik nedaugelis jų

sugeba pripaţinti iš to entuziazmo išplaukiančią atitinkamą išvadą: to siekiant privalu arba

reikiamu mastu finansuoti universitetus (kaip tai daro Skandinavijos šalys), arba leisti jiems

patiems nustatinėti ir rinkti realius mokesčius uţ studijas (amerikietiškas aukštojo mokslo

finansavimo modelis) (30).

Amerikietiškas aukštojo mokslo ir studijų modelis remiasi prielaida, kad studijuojantysis

visų pirma ir daugiausiai investuoja į savo ţmogiškąjį kapitalą, į savo ateities karjerą, būsimas

pajamas ir savo padėtį visuomenėje. Todėl pagrįsta reikalauti, kad studijuojantysis susimokėtų uţ

investiciją, t.y. uţ jo galimybes plečiančias aukštojo mokslo paslaugas. Skandinaviškas modelis

aukštąjį išsilavinimą traktuoja kaip tokį „produktą“, iš kurio vartojimo laimi ne tik tiesioginis jo

vartotojas, bet ir aplinkiniai. Apsišvietęs, aukštesnės kvalifikacijos ir ir kultūros ţmogus gerina

socialinę aplinką ir gyvenimo kokybę ne tik sau ir savo šeimai, bet daug platesniu mastu - visai

visuomenei.

Pagrindinis amerikietiško modelio pranašumas yra jo suteikiamos aiškios, akademinės

rinkos veikimu pagrįstos aukštojo mokslo institucijų tarpusavio konkurencijos paskatos:

siekdamos pritraukti savo paslaugų vartotojų (studentų), institucijos konkuruoja siūlomų studijų

programų kokybe ir jų kaina. Statistika rodo, kad valstybės finansuojamuose Europos

universitetuose vienam studentui tenka nuo dviejų iki penkių kartų maţiau universiteto lėšų negu

mokestį uţ mokslą renkančiuose JAV universitetuose. Pastariesiems tai leidţia pritraukti

aukštesnio lygio profesūrą, įrengti geresnę studijų bei tyrimų infrastruktūrą ir dėstyti maţesnėms

studentų grupėms. Kitas šio modelio pranašumas siejamas su „protų nuotėkio“ grėsme. Kai

valstybės lėšomis įgijęs asmuo išvyksta dirbti svetur, mokesčių mokėtojų lėšomis netiesiogiai

22

subsidijuojama svetimos šalies ekonomika. O jei išsilavinimą įgyjantysis uţ jį susimoka, „protų

emigracijos“ sukeliama ekonominė netektis kur kas maţesnė. Esminis amerikietiško modelio

trūkumas - ribotas studijų prieinamumas. Net kai gabūs, bet neturtingi jaunuoliai gali tikėtis

studijų išlaidas padengiančios stipendijos, jos gavimo neapibrėţtumas gali juos atgrasyti siekti

aukštojo išsilavinimo.

Pagrindinis skandinaviško aukštojo mokslo finansavimo modelio pranašumas - studijų

prieinamumo uţtikrinimas visiems norintiems ir galintiems siekti aukštojo išsilavinimo. Galėjimą

studijuoti šiuo atveju lemia ne finansiniai studento ištekliai, o jo gebėjimai. Tai leidţia aukštąjį

mokslą padaryti prieinamą visiems visuomenės sluoksniams ir išvengti galimos „protų netekties“

dėl finansinių išteklių stokos. Skandinaviškam modeliui prikišama, kad jis santykiškai susilpnina

studijuojančiųjų motyvaciją, nes šie, gaudami aukštąjį mokslą „veltui“, yra menkiau motyvuoti

„nepaleisti vėjais“ aukštajam išsilavinimui skirtų lėšų.

Yra ir mišrių finansavimo modelių, kuriais siekiama suderinti abiejų variantų pranašumus

ir numatomas dalinis abiejų suinteresuotų šalių dalyvavimas finansuojant aukštąjį mokslą.

Atidţiau paţvelgus į pastaruoju metu ryškėjančias aukštojo mokslo finansavimo modelių

raidos tendencijas pasaulyje, galima gana patrikimai teigti, kad svarstyklių lėkštė vis labiau

krypsta didesnio paties studento įnašo į studijų finansavimą pusėn.

Vokietijos konstitucinis teismas 2005 m. pripaţino, kad Vokietijos administracinių

vienetų - ţemių (Bundeslander) - vyriausybės gali savo nuoţiūra įvesti mokestį uţ aukštąjį

mokslą. Septynios iš šešiolikos ţemių nedelsdamos įvedė tokį mokestį - iki 500 eurų uţ semestrą.

Šiuo metu jau vienuolika Vokietijos ţemių reikalauja tokio dydţio mokesčio uţ studijas. Nuo

mokesčio gali būti atleidţiami neįgalūs studentai (tik tuo atveju, jeigu neįgalumas maţina jų

darbingumą ne maţiau kaip 50 proc.), studentų tarybų nariai. Tačiau daugelyje ţemių

reikalaujama priemokos iš studentų, kurie studijuoja daugiau nei 5 - 7 metus, iš magistro studijų

programą pakeitusių studentų. Mokesčio naštą gali kiek palengvinti Vokietijos vyriausybės

mokama stipendija (iki 580 eurų per mėnesį), tačiau ji teikiama tik socialiai remtiniems ir

nustatytus akademinio paţangumo kriterijus atitinkantiems studentams. Tokią stipendiją gauna

tik maţdaug 25 proc. Vokietijos studentų. Prognozuojama, kad netolimoje ateityje mokestis uţ

aukštąjį mokslą didės.

Austrija taip pat neseniai ėmė pritaikyti studentų lėšas aukštajam mokslui finansuoti:

mokestis uţ studijas čia 363,36 euro uţ semestrą.

23

Didţiojoje Britanijoje mokestis uţ aukštąjį mokslą turi palyginti senas tradicijas, tačiau

pastaruoju metu jis gana sparčiai didėja: prieš kelerius metus maksimali tokio mokesčio riba

buvo 1000 svarų sterlingų uţ metus bakalauro pakopos studijų, o nuo 2005 metų ji šoktelėjo iki

3000 svarų sterlingų. Be to, nuo 2006/2007 akademinių metų iš esmės atsisakyta šio mokesčio

lengvatų, vietoje jų visiems paramos reikalingiems studentams suteikiama mokesčio dydţio

paskola, kurią reiks grąţinti baigus studijas ir tik kai būsimų pajamų lygis pasieks nustatytą ribą.

Magistro pakopos studijoms universitetai turi teisę nustatyti didesnes studijų įmokas. Įmokų

dydis priklauso nuo studijų programos ir uţ kai kurias iš jų mokama net keliolika tūkstančių

svarų sterlingų per metus.

Australijos modelis turi išskirtinių bruoţų. 1989 m. Australijoje įsigaliojo įstatymas,

nustatęs 1800 Australijos dolerių (AUD) mokestį visiems studentams. 1996 m. priimtos šio

įstatymo pataisos leido studentų įmokų dydį diferencijuoti pagal tikėtiną būsimų pajamų dydį,

tad, pavyzdţiui, kai kurių specialybių - tesės ar medicinos - studijos pabrango (2006 m.) iki 8000

AUD per metus. Tačiau visais atvejais, nustatant įmokų dydį, atsiţvelgiama į būsimas atitinkamą

išsilavinimą įgijusio specialisto pajamas ir tai nesiejama su studijų kaštais. Maţas pajamas

turintys studentai gali būti iš dalie ar visiškai atleisti nuo mokesčio uţ mokslą. Mokestis

mokamas dalimis, tačiau jei studentas gali ir nori sumokėti visą metinę įmoką iš karto, jis gauna

20 proc. mokesčio sumos nuolaidą. Neišgalintys susimokėti uţ mokslą gali gauti paskolą - daliai

studijų įmokos ar visai įmokai padengti. Tačiau imantys tokią paskolą turi sumokėti didesnę

studijų įmoką: prie jos pridedama 20 proc. „paskolos mokestis“. Pradėti paskolą grąţinti privalu

tik tada, kai absolvento pajamos pasiekia tam tikrą lygį, kuris indeksuojamas vartotojų kainų

infliacijos indeksu. Paskola mokama dalimis, kurių dydį lemia gaunamos pajamos ir nustatytas

paskolos grąţinimo procentas.

Apibendrinant galima išskirti dvi esmines tendencijas: pirma, vis daugiau valstybių,

nepajėgdamos ar nenorėdamos skirti daugiau biudţeto lėšų aukštajam mokslui finansuoti, skatina

pačių studentų dalyvavimą finansuojant savo studijas, antra, studentų įnašų dydis laipsniškai

didinamas, taip netiesiogiai pripaţįstama, kad pagrindinis būsimos išsilavinimo naudos gavėjas

yra studijuojantysis (30).

24

1.4. Visuomenės sveikatos specialistų karjeros galimybių tyrimai Lietuvoje ir uţsienio

šalyse

Visuomenės sveikatos darbo jėga - tai raktas į visuomenės sveikatos infrastruktūros

stiprinimą (31).

Visuomenės sveikata pritaikoma visuose darbo sektoriuose, apimant valstybinį, privatų,

duodantį pelną, privatų, neduodantį pelną ir savanorišką (31).

Kaip veiklos sritis, visuomenės sveikata siūlo plačias galimybių ribas, reikalingas visų

lygmenų įgūdţių. Visuomenės sveikata apima daug paţįstamų profesijų, tačiau dirbant

visuomenės sveikatoje galima atlikti ir daug maţiau paţįstamų vaidmenų - dirbti sveikatos

pedagogu, sanitarijos specialistu, aplinkos inţinieriumi, ligų tyrinėtoju ir daugelį kitų. Kai kurie

ţmonės pasirenka šiose srityse visuomenės sveikatos praktiką kaip karjeros pradţią ir gauna

mokymą visuomenės sveikatoje ar su visuomenės sveikata susijusioje srityje kaip dalį jų

profesinio išsimokslinimo. Kitiems visuomenės sveikata - tai tarsi postūmis susieti savo tolesnę

karjerą su ligų prevencija. Karjera visuomenės sveikatoje gali būti susijusi ir techniniu lygiu - tai

laboratorijos technikai, radiacinio saugumo technikai, techniniai darbuotojai sveikatos

statistikoje, uţkrečiamų ligų klinikose ir kt. (31).

Pasirengiant darbui visuomenės sveikatoje reikalingos svarbios ţinios, įgūdţiai ir

poţiūriai, kurie sudaro visuomenės sveikatos praktikos pagrindą. Visuomenės sveikatos

darbuotojai domisi ligų prevencija, o ne reagavimu po ligos ar susiţalojimo. Vienas geriausių to

pavyzdţių yra imunizavimo programos. Prevencija apima ir ankstyvą ligos diagnozavimą, kad

gydymas būtų greitas ir išvengta komplikacijų. Visuomenės sveikatos specialistai moko

bendruomenę sveikos gyvensenos, įgalinant asmenis priimti savus sprendimus, rūpinasi motinos

ir vaiko sveikata. Infekcinių ligų kontrolė - tai dar viena sritis, kur dirba visuomenės sveikatos

specialistai, jų surinkta informacija dalijamasi per PSO. Dalyvavimas epidemiologinėse

programose suteikia galimybę surinkti informaciją apie bendruomenę ir gyventojus, identifikuoti

naujai pasirodančias problemas ir suvestinę informaciją pateikti suinteresuotiems asmenims.

Visuomenės sveikatos specialistai dirba ir srityse, susijusiose su aplinkosauga, profesine sveikata

bei srityse, reikalaujančiose administracinių įgūdţių (31).

Siekiant išsiaiškinti Kauno medicinos universiteto visuomenės sveikatos fakulteto

absolventų karjeros galimybes, Antipova E. (2005) atliko tyrimą, apklausiant visuomenės

25

sveikatos fakulteto absolventus. Vykdyta vienmomentinė apklausa, naudojant dvi anketas. Viena

skirta apklausti Visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinį laipsnį įgijusiems absolventams,

kita - Visuomenės sveikatos magistro kvalifikacinį laipsnį įgijusiems absolventams. Su 10

respondentų įvyko nestruktūrizuotas interviu. Tyrime dalyvauti buvo pakviesti 270 absolventų,

baigę studijas 2001 - 2003 metais. Atsakymus pateikė 80 absolventų; tai sudarė 66,6 proc. viso

absolventų kontingento, su kuriuo pavyko susisiekti (120 ţmonių). Visuomenės sveikatos

specialistai, baigę KMU Visuomenės sveikatos fakultetą, sėkmingai įsidarbina pagal įgytą

specialybę. Rezultatai parodė, kad pagal įsidarbinimo vietą dominuoja valstybės tarnyba

(Valstybinė Visuomenės Sveikatos Prieţiūros Tarnyba, savivaldybės, visuomenės sveikatos

centrai, LR sveikatos apsaugos ministerija, KMU) - 69,6 proc. absolventų; sveikatos prieţiūros

įstaigos (Kauno medicinos universiteto klinikos, ligoninės) - 63,1 proc. absolventų. Studijomis

patenkinti 79,5 proc. bakalaurų ir 87,8 proc. magistrų. Studijų metų absolventai įgijo pakankamai

teorinių ţinių ir jas sėkmingai pritaikė praktikoje (32).

Soethout MB ir kt (2008) tyrimo tikslas buvo nustatyti kaip keičiasi studentų

susidomėjimas visuomenės sveikatos specialybės karjera studijuojant medicinos fakultete.

Tyrimas buvo atliktas Olandijoje, Amsterdamo universiteto medicinos centre. Tyrimas buvo

vykdomas 2002 m. (N=1371) ir 2003 m. (N=1293). Buvo išskirtos trys visuomenės sveikatos

specialybės (jaunimo sveikatos prieţiūra, profesinė sveikata, socialinio draudimo sveikata) ir

palygintos su maţiausiai populiaria specialybe (mikrobiologija), daugiausiai populiaria

specialybe (pediatrija) ir su susidomėjimo vidurkiu kitomis specialybėmis. Rezultatai parodė, kad

15 proc. pirmųjų metų studentų domėjosi karjera jaunimo sveikatos prieţiūroje, 0,5 proc.

profesinėje sveikatoje ir 0,5 proc. socialinio draudimo sveikatoje (vidurkis visomis medicinos

specialybėmis buvo 5 proc.). Apklausus paskutinių kursų studentus, susidomėjimas jaunimo

sveikatos prieţiūra sumaţėjo iki 1 proc., domėjimasis socialinio draudimo sveikata nepakito, o

profesine sveikata nesidomėjo niekas. Pediatrija (populiariausia specialybe) domėjosi 30 proc.

pirmųjų kursų studentų ir 20 proc. paskutinių kursų studentų. Visuomenės sveikata nėra populiari

tarp medicinos fakulteto studentų rankantis karjerą. Išimtis yra tik susidomėjimas jaunimo

sveikatos prieţiūra, kuris stebimas pirmais metais, o vėliau maţėja. Susidomėjimo trūkumas

atitinka autorių lūkesčius ir ankstesnius rezultatus, tačiau apie susidomėjimo maţėjimą jaunimo

sveikatos prieţiūra išdėstyta anksčiau nebuvo. Dauguma medicinos mokymo programų atkreipia

daug maţiau dėmesio į visuomenės sveikatos specialybes palyginti su klinikinėmis specialybėmis

26

ir, atrodo, medicinos fakulteto studentai daugiau domisi gydymu negu prevencija, kuri yra

svarbiausias visuomenės sveikatos dėmesio centras. Tai gali paaiškinti susidomėjimo trūkumą

visuomenės sveikatos specialybėmis. Pakankamas dėmesys visuomenės sveikatai gali privesti

prie didesnio studentų domėjimosi, kad pasirinktų karjerą visuomenės sveikatoje (33).

Houghton ir kt. (2002) tyrimo tikslas buvo apibūdinti visuomenės sveikatos absolventų

karjeros kelius ir įvertinti jų sugebėjimus bei ţinias, kurias jie įgijo studijų metu. Buvo atlikta

absolventų, 1992 - 1999 įgijusių Adelaidės universiteto bakalauro laipsnį su specializacija

visuomenės sveikata, telefoninė apklausa (124 baigusieji). Rezultatai parodė, kad 59 baigusiųjų

dirbo visuomenės sveikatos srityje. Jie labiau vertino bendras ţinias, tokias kaip bendravimą ir

bendradarbiavimą, nei specifinius, visuomenės sveikatai reikalingus sugebėjimus bei ţinias.

Baigusieji paţymėjo, kad jų studijos turėtų būti patobulintos praktiniu supaţindinimu su

specialybe bei studijų programa labiau pritaikyta pagal darbo visuomenės sveikatos srityje

specifiką (34).

Siekiant išsiaiškinti kokią įtaką paskutinio kurso metai turi karjeros pasirinkimui, atliktas

tyrimas Didţiojoje Britanijoje Notingemo Medicinos fakultete. Atlikta studentų, kurie mokėsi

visuomenės sveikatoje ir epidemiologijoje paskutiniame kurse 1973 - 1993 metais anketinė ir

telefoninė apklausa (266 baigiantieji). Informacija buvo gauta iš 203 studentų, iš kurių 78 proc.

tuo metu dirbo medicinos srityje. Iš dirbančių medicinos srityje 44 proc. dirbo bendroje

praktikoje ir 8 proc. visuomenės sveikatoje. Iš viso 19 proc. pasirinko mokslinę karjerą, įskaitant,

kad 9 iš 15 pasirinko mokslinę karjerą visuomenės sveikatoje. Rezultatai parodė, kad 60 proc.

baigiančiųjų paskutinio kurso metai turi įtakos jų karjeros pasirinkimui ir padidina tikimybę

pasirinkti mokslinę karjerą (35).

Apibendrinant galime teigti, kad studentai domisi karjera visuomenės sveikatoje jau

bestudijuodami aukštojoje mokykloje, tačiau prie didesnio susidomėjimo privestų pakankamas

dėmesys visuomenės sveikatai. Baigusieji studijas siekia karjeros įvairiuose visuomenės

sveikatos darbo sektoriuose, nes visuomenės sveikata siūlo plačias galimybių ribas, ir sėkmingai

įsidarbina pagal įgytą specialybę.

27

1.5. Tyrimai, vertinantys visuomenės sveikatos specialistų poreikį Lietuvoje ir uţsienio

šalyse.

Ţmonės yra svarbiausi ištekliai sveikatos prieţiūroje. Įvairūs mechanizmai ir prietaisai,

kurie yra neatskiriama sveikatos prieţiūros dalis, reikalauja ţmogaus prisilietimo, kompetencijos

ir atsidavimo, kad jie būtų pritaikyti ir pilnai panaudoti sveikatos prieţiūros teikime. Ţmonių

išteklių planavimas yra bet kurios sveikatos prieţiūros sąlygos raktas (36).

Sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių planavimas yra problemiškas ir sudėtingas

uţdavinys visame pasaulyje. Ilgą laiką jam buvo skiriama per maţai dėmesio. Bandymai planuoti

ţmogiškuosius išteklius daugelyje šalių buvo pradėti tik per pastaruosius dvidešimt metų (37).

Nuo sveikatos apsaugos sistemos reformos pradţios Lietuvoje (1991 m.) sveikatos

prieţiūros ţmogiškųjų išteklių problemos analizei buvo skiriamas nepakankamas dėmesys. Iki

šiol nėra aiškaus modelio, kuriuo būtų apibrėţtas moksliniais tyrimais paremtas ilgalaikis

sveikatos ţmogiškųjų išteklių planavimas, jų poreikis ir geografinis bei specialybių

pasiskirstymas. Taip pat nėra ilgalaikių priėmimo į medicinos, stomatologijos, slaugos,

visuomenės sveikatos bei farmacijos studijas planų (38).

Stebimas netolygus sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių pasiskirstymas pagal

specialybes bei regionus, lytį, amţiaus grupes. Skandinavijos šalys, klydusios planuojant

ţmogiškųjų išteklių poreikį (pvz. Švedija, Suomija ir kt.), sudaro palankias sąlygas Lietuvos

sveikatos specialistų integravimui į savo sveikatos prieţiūros sistemas. Todėl sveikatos prieţiūros

ţmogiškųjų išteklių pasiskirstymo bei analizės problema yra labai aktuali (38).

Sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių planavimas yra sudėtinė sveikatos prieţiūros

sistemos reformos dalis (38). Sveikatos apsaugos ministerijos strateginiame 2007 - 2009 m.

veiklos plane pabrėţiama, kad sveikatos apsaugos sektoriaus ţmogiškųjų išteklių poreikio

planavimas turi uţtikrinti, kad profesionalių sveikatos prieţiūros darbuotojų skaičius, įgūdţiai ir

kompetencija atitiktų esamas ir būsimas visuomenės reikmes (39). Sveikatos apsaugos

ministerijos misijoje pabrėţiamas siekis „formuoti ir įgyvendinti sveikatos politiką, uţtikrinančią

visuomenės sveikatą, aukštą sveikatinimo veiklos kokybę ir racionalų išteklių panaudojimą“ (40).

Pagrindinis sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių planavimo tikslas - garantuoti, jog

ateityje šalyje būtų reikiamas sveikatos prieţiūros specialistų skaičius, kurie suteiktų kokybiškas

paslaugas. Planuojant pasiūlą, atsiţvelgiama į kasmet studijas baigiančių absolventų skaičių ir

28

pasitraukimą iš profesijos dėl mirties, išėjimo į pensiją, migracijos, profesijos pakeitimo ir kt.

Poreikio analize siekiama nustatyti koks bus specialistų poreikis ateityje, remiantis būsimu

sveikatos prieţiūros paslaugų poreikiu, kuris nustatomas atsiţvelgiant į demografinius,

socialinius, institucinius, technologijų ir kitus pokyčius. Pasiūla ir poreikis palyginamas -

nustatoma, ar ateityje specialistų bus per daug, ar jų stigs. Tuomet ieškoma sprendimų, kurie

padėtų išvengti sveikatos prieţiūros specialistų trūkumo ar pertekliaus ateityje (37).

Sveikatos prieţiūros specialistų ikidiplominės ir podiplominės studijos trunka ilgai, nėra

tikslių duomenų apie jų skaičių, pasiskirstymą, demografinius rodiklius, suteikiamas paslaugas.

Tai leidţia teigti, jog sveikatos prieţiūros specialistų poreikio planavimas yra labai svarbus,

tačiau tuo pat metu ir sudėtingas, ir ilgalaikis procesas, kuriam būtini naujausi moksliniai tyrimai,

nuolatinė stebėsena ir prognozių atnaujinimas (41).

Ţ. Jankauskienės ir kt. (2005) atliktame tyrime apklausta 10 ekspertų, kurie pabrėţė, kad

nors sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių vystymo gairės jau numatytos Nacionalinės

sveikatos koncepcijoje (1991), Lietuvoje nėra aiškios ţmogiškųjų išteklių planavimo strategijos,

aiškių ţmogiškųjų išteklių politikos metmenų. Ekspertai išskyrė tokius sveikatos prieţiūros

ţmogiškųjų išteklių poreikio nustatymo kriterijus:

1. sveikatos prieţiūros įstaigų apklausa, jų restruktūrizacijos planų įvertinimas;

2. sveikatos prieţiūros paslaugų plėtra;

3. darbo laiko sąnaudos, darbo krūvio nustatymas, sveikatos paslaugų prieinamumas;

4. Europos Sąjungos standartai ir sveikatos rodiklių dinamika;

5. studijuojančiųjų sveikatos prieţiūros specialybėse skaičius;

6. sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių skaičius, pasiskirstymas ir kitimo tendencijos

Lietuvoje bei uţsienyje;

7. optimalaus santykio tarp pirminės, antrinės sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančių

specialistų nustatymas (42).

Sveikatos prieţiūros specialistų poreikį (išskyrus gydytojus) pagal suteikiamas paslaugas

dėl informacijos stokos planuoti neįmanoma, todėl buvo atliktas ekspertų nuomonės tyrimas,

taikant Delfi apklausos metodiką. Šio metodo tikslas - nustatyti būtiną specialistų skaičių ateityje

ir įvertinti, ar nustatytas skaičius buvo pasiektas. Šiuo atveju poreikis daţniausiai išreiškiamas

kaip specialistų ir gyventojų skaičiaus santykis ir gali būti nustatomas visai šaliai ir jos

regionams. Atliekant šį tyrimą buvo apklausti LR Seimo sveikatos reikalų komiteto, Nacionalinės

29

sveikatos tarybos nariai, apskričių gydytojai, teritorinių ligonių kasų direktoriai ir Valstybinės

ligonių kasos atstovai, LR sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, universitetų ir kolegijų

dekanai ir katedrų vedėjai, visuomenės sveikatos centrų direktoriai, sveikatos prieţiūros

specialistų profesinių organizacijų vadovai ir Pasaulio sveikatos organizacijos atstovas Lietuvoje.

Šio tyrimo metu buvo išsiųsti 128 klausimynai, gauti 54 atsakymai (atsakomumas 42,5 proc.).

Visais atvejais, išskyrus gydytojus ir vaistininkus, specialistų poreikis iki 2015 m. buvo didesnis

nei rodiklis, buvęs 2005 m. Visuomenės sveikatos specialistų poreikis buvo 1,3 karto didesnis

(41).

Tarvydienės N. (2008) tyrimo tikslas buvo ištirti bendro lavinimo mokyklų visuomenės

sveikatos prieţiūros specialistų poreikį ir vykdomą veiklą mokyklų vadovų poţiūriu. Į klausimus

atsakė 107 bendro lavinimo mokyklų vadovai . Direktorių nuomone, medicinos kabinetai (76,4

proc.) ir visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai (97,2 proc.) yra reikalingi, tačiau specialistų

vykdoma veikla nepatenkina vadovų lūkesčių. Kaimo ir miesto mokyklų vadovų nuomonė dėl

medicinos kabinetų ir visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų reikalingumo nesiskiria.

Kaimo bendrojo lavinimo mokyklų vadovų lūkesčių mokyklų visuomenės sveikatos prieţiūros

specialistai nepatenkina visose vykdomose veiklose. Miesto mokyklų vadovų lūkesčius

patenkina, kontroliuodami, kad mokykloje būtų įvykdyti higienos normų reikalavimai, rinkdami

informaciją apie mokinių profilaktinius sveikatos patikrinimus, suteikdami pirmąją medicinos

pagalbą (43).

Ţmogiškųjų išteklių paklausos aprūpinimo planavimas sveikatos prieţiūroje yra maţai

nagrinėjama tema, menkai sutariant kaip tai turi būti atliekama. Daugumoje sveikatos prieţiūros

sistemų ţmogiškųjų išteklių planavimas yra valdomas sveikatos prieţiūros išlaidų su lėšomis,

kurios diktuoja aprūpinimo ţmogiškaisiais ištekliais apimtį. Sveikatos prieţiūros politikos kūrėjai

vis daugiau pripaţįsta labiau integruoto sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių planavimo

reikalingumą, sukuriant ţmogaus išteklių vadybą, atsiliepiant į sistemos poreikius ir planą.

Siekiant pagerinti darbo jėgos planavimą buvo atlikta sveikatos prieţiūros sistemų apţvalga

penkiose šalyse: Australijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje (44).

Australijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje priėmimas i medicinos

mokyklą yra kontroliuojamas centrinės valdţios per universiteto vietų finansavimą. Tai nevyksta

Vokietijoje, kur nėra jokios medicinos darbo jėgos bendros apimties kontrolės. Vokietijoje yra

tam tikras centrinis ligoninių planavimas, tačiau nėra darbo jėgos planavimo jų viduje. Medicinos

30

darbo jėgos planavimas šiose keturiose šalyse yra nulemtas reliatyviu poreikio sveikatos

prieţiūrai apskaičiavimu iš demografinės prognozės, išteklių apribojimų, tikėtino atsistatydinimo

ar kito egzistuojančio medicinos darbuotojų praradimo. Kai kuriose šalyse, ypač Prancūzijoje ir

Jungtinėje Karalystėje, sveikatos prieţiūros specialistų stygius sukėlė valstybinį nerimą ir didelę

vidurinio medicinos personalo emigraciją. Ţmogiškųjų išteklių planavimo praktika šiose šalyse

(išskyrus Vokietiją, kur nėra nieko) yra panaši ir neefektyvi, kadangi ignoruojamos svarbios

svarstomos ekonominės problemos. Nepaisant pastangų suplanuoti, visos šalys patyrė sveikatos

prieţiūros specialistų pertekliaus ir stygiaus ciklus. Dauguma šalių pasitiki sveikatos prieţiūros

specialistų iš kitų šalių, tokių kaip Ispanija, imigracija, skirta trumpalaikiam sveikatos prieţiūros

specialistų stygiaus pašalinimui (44).

JAV medicinos institutas atliko tyrimus, kurių rezultatai parodė, kad labai trūksta

visuomenės sveikatos specialistų su specialiais įgūdţiais (profesinės sveikatos srityje,

epidemiologų). Taip pat, trūksta ir adekvačių darbo vietų ir darbo organizavimo, kuris leistų

visuomenės sveikatos specialistams pritaikyti visas savo kompetencijas (45).

Pagrindinė sveikatos prieţiūros ţmonių išteklių poreikio planavimo kliūtis yra reikiamų

duomenų trūkumas. Lietuvoje kol kas nėra duomenų bazės, kurioje būtų visa būtina ir laiku

atnaujinama informacija, todėl vienas pagrindinių sėkmingą planavimą uţtikrinančių veiksnių

turi būti integruota, nuolat atnaujinama, lanksti ir informatyvi, efektyviai komunikuojančių

registrų ir duomenų bazių sistema, pateikianti būtina informaciją sveikatos prieţiūros ţmonių

išteklių poreikiui planuoti. Sveikatos prieţiūros ţmonių išteklių poreikio planavimas turi būti

nuoseklus ir nuolatinis procesas, o atsiţvelgiant į planavimo rezultatus, turi būti imamasi

reikiamų priemonių (41).

Nepaisant augančio dėmesio į stiprų sveikatos prieţiūros darbuotojų stygių, ţmonių

išteklių krizės sprendimus yra sunku pasiekti, ypač neturtingose šalyse. Nors yra ţinomos

svarstomos problemos ir išvystytos ţmogiškųjų išteklių strategijos, problema yra ta, kad kai

kurios senos vadovavimo sistemos ir vadovaujantys sveikatos prieţiūros ţmogiškiesiems

ištekliams nedirba šiandieniniame kontekste (46).

31

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tiriamasis kontingentas ir bendra tyrimo schema

Tyrimo atlikimo objektu buvo pasirinktos Vilniaus ir Kauno kolegijos. Siekiant

išsiaiškinti aukštųjų universitetinių studijų poreikį, numatyta apklausti Vilniaus ir Kauno kolegijų

Visuomenės sveikatos krypties visų kursų studentus. Šiam tyrimui atlikti buvo gautas bioetikos

centro leidimas (1 priedas).

Tyrimas atliktas 2008 m. spalio mėnesį. Kolegijų dekanatuose susirinkimų metu katedrų

vedėjai buvo supaţindinti su anketų turiniu ir paaiškinta anketų pildymo eiga. Anketos buvo

išdalintos Vilniaus (300 anketų) ir Kauno (150) kolegijų Visuomenės sveikatos krypties

studentams. Anketos uţpildytos anoniminiu būdu. Anketos surinktos praėjus mėnesiui po jų

išdalijimo. Atsakymus pateikė 290 studentų. Tai sudarė 64,4 proc. viso studentų kontingento,

kuriems buvo išdalintos anketos. Anketas uţpildė 184 Vilniaus kolegijos ir 106 Kauno kolegijos

studentai; tai atitinkamai sudaro 63,4 proc. ir 36,6 proc. viso ištirto kontingento.

Tyrime dalyvavo 274 moterys ir 16 vyrų. Tai sudaro atitinkamai 94,5 proc. ir 5,5 proc.

visų dalyvavusiųjų tyrime. Studentų amţius svyravo nuo 18 iki 45 metų. Daugiausia dalyvavusių

tyrime yra 18 - 22 metų amţiaus studentų. (1 lentelė)

1 lentelė. Studentų pasiskirstymas pagal amţių

Amţius n proc.

18 20 6,9

19 81 27,9

20 83 28,7

21 55 19,0

22 28 9,8

23 8 2,9

24 1 0,3

25 1 0,3

26 3 1,0

27 2 0,7

28 3 1,0

30 1 0,3

33 1 0,3

34 1 0,3

37 1 0,3

45 1 0,3

Viso 290 100

32

Respondentų amţiaus vidurkis ± 20,5 metų.

Tyrime dalyvavę studentai studijuoja biomedicininės diagnostikos, dietologijos bei

kosmetologijos studijų programose, kurias baigus suteikiamas Visuomenės sveikatos specialisto

profesinis bakalauras (1 pav.).

39%

19%

42%

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

1 pav. Studentų pasiskirstymas pagal studijų programą (proc.)

Pirmame kurse studijuoja 124 (42,8 proc.) studentai, antrame - 100 (34,5 proc.) ir

trečiame - 66 (22,8 proc.) studentai.

2.2. Anketos turinys ir struktūra

Pagal lietuvių ir uţsienio autorių literatūros analizę sudaryta anketa (2 priedas). Atliktas

pilotinis tyrimas. Jis buvo atliekamas 2008 m. balandţio mėn. Kauno kolegijoje. Paruoštos

anketos buvo išdalintos 20 Kauno kolegijos Visuomenės sveikatos krypties studentų. Anketos

surinktos praėjus dviems savaitėms po jų išdalijimo. Apţvelgus atsakymus buvo atlikti

koregavimai anketoje.

Kuriant anketą ir apklausiant studentus norėta išsiaiškinti ar Vilniaus ir Kauno kolegijų

studentai ketina siekti universitetinio išsilavinimo, ką jie galvoja apie visuomenės sveikatos

specialisto karjeros galimybes bei aukštojo mokslo prieinamumą.

Anketa sudaryta iš 20 klausimų. Ji padalinta į tokius klausimų blokus:

1 - 5 klausimais studentų buvo prašoma pateikti informaciją apie individualius duomenis:

lytis, amţius, kokioje kolegijoje, studijų programoje ir kuriame kurse studijuoja.

6 - 10 klausimais buvo siekta išsiaiškinti studentų siekius tobulintis visuomenės sveikatos

srityje bei studijuoti išlyginamosiose studijose universitete.

11 - 18 kausimai atspindėjo studentų poţiūrį į karjeros galimybes bei siekius susieti

profesinę karjerą su savo specialybe.

33

19 - 20 klausimai atspindėjo studentų nuomonę apie aukštojo mokslo prieinamumą.

2.3. Statistinė duomenų analizė

Duomenų analizė atlikta statistinės analizės programa SPSS (15 versija).

Atlikta palyginamoji dviejų kolegijų Visuomenės sveikatos krypties studentų nuomonių

analizė bei palyginamoji Visuomenės sveikatos krypties trijų specialybių studentų nuomonių

analizė.

Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami chi kvadrato (χ²) kriterijumi bei laisvės laipsnių

skaičiumi (df). Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas p lygmuo. Ryšiai buvo

laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.

Lyginant du santykinius dydţius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis, buvo

apskaičiuojamas z kriterijus. Jeigu z > 1,96, skirtumas tarp poţymių laikytas statistiškai

reikšmingu.

Kai kuriuose klausimuose (8, 11, 12, 13, 20) buvo galima pasirinkti ne vieną, bet kelis

atsakymų variantus, todėl respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal respondentų

skaičių, o pagal atsakymų daţnį.

34

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Universitetinių studijų poreikio įvertinimas tarp Visuomenės sveikatos krypties

studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose

Atliekant tyrimą siekta išsiaiškinti ar studentai ateityje planuoja tobulintis visuomenės

sveikatos srityje. Gauti statistiškai reikšmingi rezultatai. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad daugiau

kaip pusė abiejų kolegijų respondentų ketina tobulintis vėliau. Reikšmingai daugiau Vilniaus

kolegijos studentų nei Kauno ketina tobulintis artimiausiu metu - atitinkamai 31,1 proc. ir 9,4

proc. studentų. Kauno kolegijos respondentai maţiau motyvuoti tobulintis, nes net trečdalis jų

(30,2 proc.) to neketina daryti, manydami, kad turi pakankamai ţinių bei neturi tam laiko (2

pav.).

66,260,4

9,42,7 *

31,1 *30,2

0

10

20

30

40

50

60

70

80

ne, turiu

pakankamai žinių ir

neturiu tam laiko

taip, bet vėliau taip, artimiausiu

metu

pro

c.

Vilniaus Kauno

2 pav. Studentų skirstymas pagal planavimą tobulintis visuomenės sveikatos srityje

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

χ² = 53,52; df = 3; p < 0,05

Analizavome ar respondentai po studijų baigimo norėtų tęsti studijas universitete.

Statistiškai reikšmingai didesnė Vilniaus kolegijos (79,8 proc.) respondentų dalis nei Kauno (34

proc.) teigė, kad jie norėtų tęsti studijas universitete, tačiau reikšmingai maţesnė dalis (14,2

proc.) buvo neapsisprendusi dėl tolesnių studijų. Ir tik nedidelė dalis studentų - tiek Kauno, tiek

Vilniaus kolegijoje neketina toliau studijuoti (3 pav.).

35

6

34

23,5

42,5

14,2 *

79,8 *

0

20

40

60

80

100

taip ne nežinaup

roc.

Vilniaus kolegija Kauno kolegija

3 pav. Studentų skirstymas pagal siekį tęsti studijas universitete

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

χ² = 60,8; df = 2; p < 0,05

Analizuojant prieţastis, dėl kurių respondentai pasirinktų tolesnes visuomenės sveikatos

studijas, nustatėme, kad svarbiausia prieţastis - noras gilinti ţinias (atitinkamai Kauno kolegija -

50,9 proc.; Vilniaus - 44,8 proc.). Perspektyvią specialybę, kaip prieţastį, dėl kurios respondentai

rinktųsi tolesnes visuomenės sveikatos studijas, paţymėjo daugiau Vilniaus kolegijos studentų

(29,9 proc.) nei Kauno (19,8 proc.). Tik nedidelė abiejų kolegijų respondentų dalis pasirinko

specialybės prestiţą bei kitas prieţastis. Respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal

respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį. Studentų nuomonės statistiškai reikšmingai

skyrėsi (χ² = 10,48; df = 3; p < 0,05).

Siekėme suţinoti ar studentai norėtų, kad būtų suteikta galimybė po kolegijos studijuoti

išlyginamosiose studijose. Tyrimo metu nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp Vilniaus ir

Kauno kolegijų studentų nuomonių. Reikšmingai daugiau - net 172 (94 proc.) Vilniaus kolegijos

studentų norėtų turėti tokią galimybę. Tuo tarpu, tik šiek tiek daugiau nei pusė (58,1 proc.)

Kauno kolegijos studentų norėtų turėti galimybę studijuoti išlyginamosiose studijose. Maţos

dalies studentų (atitinkamai Vilniaus - 2,7 proc. ir Kauno - 17,1 proc.) tokia galimybė nevilioja

išvis (2 lentelė).

36

2 lentelė. Studentų skirstymas pagal siekį studijuoti išlyginamosiose studijose

Galimybė studijuoti

išlyginamosiose studijose

Vilniaus kolegija Kauno

kolegija

proc. n proc. n

taip 94* 172 58,1 61

ne 2,7 5 17,1 18

neturiu nuomonės 3,3 6 24,8 26

viso 100 183 100 105

χ² = 55,69; df = 2; p< 0,05;

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

Studentų pasiteiravome, kokios studijų formos jie norėtų, pratęsdami studijas universitete.

Statistiškai reikšmingai daugiau Vilniaus kolegijos studentų (42,9 proc.) nei Kauno (19 proc.)

pirmenybę teikia dieninei formai. Vilniaus kolegijos respondentus vilioja ir neakivaizdinė studijų

forma. Tuo tarpu Kauno kolegijos studentai pirmenybę teikia nuotolinei formai - 22,9 proc.

studentų ir neakivaizdinei formai - 21,9 proc. studentų. Daug maţiau studentus vilioja vakarinė

studijų forma (3 lentelė).

3 lentelė. Respondentų skirstymas priklausomai nuo studijų formos pasirinkimo

Studijų forma Vilniaus kolegija Kauno kolegija

proc. n proc. n

dieninė 42,9* 78 19 20

vakarinė 11 20 15,2 16

neakivaizdinė 41,2* 75 21,9 23

nuotolinė formos 1,1* 2 22,9 24

neturiu nuomonės 3,8 7 21 22

viso 100 182 100 105

χ² = 73,36; df = 4; p < 0,05

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

Taip pat analizavome kaip universitetinių studijų poreikis priklauso nuo respondentų

specializacijos. Atsakymus pateikė 113 biomedicininės diagnostikos (39 proc.), 55 (19 proc.)

dietologijos ir 122 (42,1 proc.) kosmetologijos specialybių studentai.

Analizuojant kaip planavimas tobulintis visuomenės sveikatos srityje priklauso nuo

studentų specializacijos, nustatyta, kad statistiškai reikšmingai daugiau dietologijos (34,5 proc.)

specialybės studentų, lyginant su kosmetologijos specialybės (14 proc.), planuoja tobulintis

artimiausiu metu. Didţiausia dalis visų specialybių respondentų teigė, jog tobulintis jie ketina

vėliau. Tarp neketinančių tobulintis nebuvo nei vieno dietologijos specialybės studento (4 pav.).

37

15

0

65,5

16,5 14

57,6

27,434,5 *

69,5

0102030405060708090

ne, turiu

pakankamai žinių

ir neturiu tam

laiko

taip, bet vėliau taip, artimiausiu

metu

pro

c.

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

4 pav. Studentų skirstymas pagal planavimą tobulintis visuomenės sveikatos srityje

* - p<0,05, lyginant su kosmetologijos specialybe

χ² = 18,41; df = 4; p < 0,05;

Po studijų baigimo tęsti studijas universitete norėtų didţioji studentų dalis. Tęsti studijas

universitete norėtų statistiškai reikšmingai daugiau dietologijos specialybės studentų nei

kosmetologijos. Nemaţai studentų dar nėra apsisprendę dėl tolesnių studijų - 19,5 proc. bom.

diagnostikos, 16,7 proc. dietologijos ir net 32,8 proc. kosmetologijos specialybių studentų. Ir tik

maţa dalis visų krypčių respondentų tęsti tolesnių studijų nenorėtų (5 pav.).

67,2

13,319,5

3,7

16,7

51,6

15,6

32,8

79,6 *

0

20

40

60

80

100

taip ne nežinau

pro

c.

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

5 pav. Studentų skirstymas pagal siekį tęsti studijas universitete

* - p<0,05, lyginant su kosmetologijos specialybe

χ² = 15,45; df = 4; p < 0,05;

Svarbiausia prieţastimi, tęsiant studijas universitete, studentai laiko norą gilinti ţinias. Tai

galima pasakyti apie biom. diagnostikos (50,4 proc.) bei kosmetologijos (51,2 proc.) specialybių

studentus, kurių, paţymėjusių šią prieţastį buvo statistiškai reikšmingai daugiau, nei dietologijos

38

specialybės respondentų (31 proc.). Dietologijos specialybės studentai svarbiausia prieţastimi,

tęsiant studijas universitete, laiko ne norą gilinti ţinias, bet visuomenės sveikatos specialybės

perspektyvumą (39,7 proc.). Nedidelė dalis visų krypčių respondentų mano, kad jie pasirinktų

tolesnes studijas dėl specialybės prestiţo bei kitų prieţasčių (6 pav.). Respondentų atsakymai

buvo skaičiuojami ne pagal respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį.

13,7

39,7

12,119,2

23,9

12

50,4 *

17,2

31

22,4

7,2

51,2 *

0

10

20

30

40

50

60

70

Perspektyvi

specialybė

Noras gilinti

žinias

Specialybės

prestižas

Kita

pro

c.

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

6 pav. Studentų skirstymas pagal visuomenės sveikatos studijų pasirinkimą

* - p < 0,05 lyginant su dietologija

χ² = 15,41; df = 6; p < 0,05;

Siekiant išsiaiškinti ar studentai norėtų turėti galimybę po kolegijos studijuoti

išlyginamosiose studijose, nustatyta, kad yra statistiškai reikšmingas skirtumas tarp atsakiusiųjų

trijų specialybių studentų nuomonių. Norą studijuoti išlyginamosiose studijose pareiškė

reikšmingai maţiau biom. diagnostikos ir kosmetologijos studentų lyginant su dietologijos.

Galimybė studijuoti išlyginamosiose studijose nevilioja 8 proc. biom. diagnostikos ir 11,5 proc.

kosmetologijos specialybių studentų. Likusieji studentai šiuo klausimu nuomonės neturėjo (4

lentelė).

4 lentelė. Studentų skirstymas pagal siekį studijuoti išlyginamosiose studijose

Galimybė studijuoti

išlyginamosiose

studijose

biom.

diagnostika dietologija kosmetologija

proc. n proc. n proc. n

taip 79,5* 89 96,3 52 75,4* 92

ne 8 9 0 0 11,5 14

neturiu nuomonės 12,5 14 3,7 2 13,1 16

viso 100 112 100 54 100 122

χ² = 11,54; df = 4; p < 0,05;

* - p < 0,05 lyginant su dietologijos specialybe

39

Pratęsiant studijas aukštojoje mokykloje, studentai labiausiai norėtų dieninės bei

neakivaizdinės studijų formos. Studentų nuomonės statistiškai reikšmingai skyrėsi (χ² = 24,36; df

= 8; p < 0,05). Dieninę studijų formą rinktųsi 44,4 proc. dietologijos, 40,2 proc. biom.

diagnostikos specialybių studentų. Daugiau kosmetologijos specialybės respondentų rinktųsi

neakivaizdinę studijų formą (38 proc.) nei dieninę (24 proc.). Neakivaizdinę studijų formą kaip ir

dieninę rinktųsi panaši dietologijos studentų dalis (42,6 proc.). Nedaug visų trijų krypčių

respondentų rinktųsi vakarinę bei nuotolinę studijų formas. Įdomu paţymėti, kad kosmetologijos

specialybės studentai, priešingai nei kitų specialybių, labiau rinktųsi nuotolinę formą nei

vakarinę. Tam tikra studentų dalis neturi nuomonės šiuo klausimu - tai teigė 14 proc.

kosmetologijos bei 10,7 proc. biom. diagnostikos specialybių studentų, bet tarp dietologijos

specialybės studentų tokių nebuvo.

3.2. Studentų poţiūrio į visuomenės sveikatos specialisto karjeros galimybes įvertinimas

tarp Visuomenės sveikatos krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose`

Įvairių ţmonių supratimas apie karjerą yra skirtingas. Tyrimo metu siekėme suţinoti ką

apie karjerą mano visuomenės sveikatos krypties studentai. Todėl paklausėme kas, studentų

manymu, yra karjera ?

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad studentams karjera, visų pirma, yra savo tikslų pasiekimas.

Tai paţymėjo daugiau kaip pusė visų Vilniaus kolegijos respondentų (69,1 proc.), tai yra

statistiškai reikšmingai daugiau nei Kauno kolegijos (39,7 proc.) respondentų. Tačiau prestiţinę

specialybę pasirinko statistiškai reikšmingai maţiau Vilniaus (5,5 proc.) nei Kauno (28,2 proc.)

kolegijų studentų. Likusieji studentai kaip karjeros apibūdinimą pasirinko aukštas uţimamas

pareigas bei didelį atlyginimą. Respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal respondentų

skaičių, bet pagal atsakymų daţnį (7 pav.).

40

18,5

6,914,5

39,7

28,2

17,6

5,5 *

69,1*

0

10

20

30

40

50

60

70

80

aukštos

užimamos

pareigos

savo tikslų

siekimas

prestižinė

specialybė

didelis

atlyginimas

pro

c.

Vilniaus kolegija Kauno kolegija

7 pav. Karjeros apibūdinimas

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija;

χ² = 51,34; df = 3; p < 0,05;

Sėkmingą profesinę karjerą lemia įvairūs veiksniai. Tarp Vilniaus ir Kauno studentų,

kurie įvardijo šiuos veiksnius, nuomonių neaptikome statistiškai reikšmingo skirtumo. Kaip

svarbiausius veiksnius, lemiančius karjerą, studentai nurodo darbo patirtį bei išsimokslinimą. Tai

paţymėjo beveik trečdalis abiejų kolegijų respondentų. Ne maţiau svarbios studentams atrodo ir

asmeninės charakterio savybės. Paţintys ir ryšiai studentams atrodo maţiausiai svarbūs, kaip

lemiantys profesinę karjerą ( 5 lentelė).

5 lentelė. Veiksniai, lemiantys sėkmingą profesinę karjerą

Veiksniai, lemiantys karjerą

Vilniaus kolegija Kauno kolegija

proc. n (ats.

sk.) proc.

n (ats.

sk.)

darbo patirtis 27,5 147 31,1 60

išsimokslinimas 28,6 153 28,5 55

asmeninės charakterio savybės 25,8 138 20,7 40

paţintys ir ryšiai 18,1 97 19,7 38

viso 100 535 100 193

χ² = 10,62; df = 5; p > 0,05

Siekiant karjeros, susiduriama ir su kliūtimis, kurios gali trukdyti. Studentų nuomonės

statistiškai reikšmingai skyrėsi (χ² = 17,64; df = 7; p < 0,05). Studentai, kaip svarbiausią kliūtį,

siekiant profesinės karjeros, įvardijo patirties stoką - 29,9 proc. Kauno ir 24,3 proc. Vilniaus

kolegijų studentų. Dar viena kliūtimi, kuriai skyrė daugiau dėmesio, respondentai įvardijo

nepasitikėjimą savimi ir savo sugebėjimais - 22,1 proc. Vilniaus ir 17,9 proc. Kauno kolegijų

studentų. Šiek tiek maţiau studentų kliūtimis paţymėjo baimę rizikuoti, baimę keisti darbą,

41

atsakomybės ir savarankiškumo baimę bei jautrumą kritikai. Amţių ir lytį studentai nelaiko

svarbiomis kliūtimis, siekiant profesinės karjeros. Respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne

pagal respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį.

Karjera - tai darbuotojo pareigybių ar darbo vietų raida įmonėje (-ėse); visos ţmogaus per

darbinį gyvenimą uţimtos pareigybės. Daţniausiai karjera asocijuojasi su darbuotojo kilimu

aukštyn, nors pastaruoju metu, “plokštėjant“ organizacinei valdymo struktūrai, vis labiau

akcentuojama horizontali karjera, kuri suprantama kaip perkėlimas į naujas, tačiau to paties lygio

pareigas arba didesnės atsakomybės, savarankiškumo suteikimas jau esamose pareigose. Buvo

įdomu suţinoti ar respondentai ţada siekti karjeros. Vertindami respondentų atsakymus

nustatėme statistiškai reikšmingą skirtumą tarp Vilniaus ir Kauno kolegijų respondentų. Daugiau

kaip pusė visų Vilniaus kolegijos respondentų būtinai ţada siekti tolimesnės karjeros. Tuo tarpu,

Kauno kolegijoje, ţadančių siekti karjeros, tik vienas trečdalis. Tačiau Vilniaus kolegijoje yra

reikšmingai maţiau negalvojančių apie karjeros siekimą. Kauno kolegijoje yra nedidelė dalis

studentų, kurie visai neţada siekti karjeros. Vilniaus kolegijoje tokių respondentų nebuvo (8

pav.).

0

14,1

31,1

51,5

10,6 6,813,6 *

72,3 *

0102030405060708090

taip, būtinai apie tai

negalvojau

ne jau dabar

siekiu

karjeros

pro

c.

Vilniaus Kauno

8 pav. Studentų skirstymas pagal karjeros siekimą

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija;

χ² = 77,09; df = 3; p < 0,05;

Kaip veiklos sritis, visuomenės sveikata siūlo plačias galimybių ribas, todėl studentų

paklausėme, ar jie galvoja profesinę karjerą susieti su savo specialybe. Tyrimo metu nustatėme,

kad statistiškai reikšmingai daugiau Vilniaus kolegijos studentų (64,7 proc.) norėtų susieti

profesinę karjerą su savo specialybe nei Kauno (31,7 proc.). Didesnė Kauno kolegijos studentų

dalis ketina tai daryti tik iš dalies - 43,3 proc. studentų, Vilniaus kolegijos - tik 25,5 proc.

42

studentų. Kai kurie studentai dar nėra apsisprendę ir neţino, ar jie susies profesinę karjerą su savo

specialybe. Tarp Kauno kolegijos studentų yra tokių, kurie visai neketina sieti profesinės karjeros

su savo specialybe, tačiau tarp Vilniaus kolegijos studentų taip manančių visai nėra (6 lentelė).

Buvo įdomu suţinoti kodėl visuomenės sveikatos krypties studentai sietų profesinę

karjerą su savo specialybe. Studentų nuomonės statistiškai reikšmingai skyrėsi. Didţiausia

studentų dalis mano, kad visuomenės sveikatos specialisto specialybė yra perspektyvi - tai

paţymėjo statistiškai reikšmingai daugiau Vilniaus (91,1 proc.) nei Kauno (59 proc.) kolegijų

respondentų. Tačiau manančių, kad juos tenkina atlyginimas Vilniaus kolegijoje (6,3 proc.) yra

statistiškai reikšmingai maţiau studentų, nei Kaune (33,3 proc.). Tik nedidelė abiejų kolegijų

respondentų dalis paţymėjo, kad lengva rasti darbą (6 lentelė).

6 lentelė. Profesinės karjeros siekis

Siekis sieti profesinę

karjerą su savo

specialybe

Vilniaus

kolegija Kauno kolegija

proc. n proc. n

taip 64,7* 119 31,7 33

iš dalies 25,5 47 43,3 45

ne 0 0 11,5 12

neţinau 9,8 18 13,5 14

viso 100 184 100 104

χ² = 42,24; df = 3; p < 0,05;

Specialybės ypatybės proc. n proc. n

perspektyvi specialybė 91,1* 144 59 62

lengva rasti darbą 2,6 4 7,7 8

tenkina atlyginimas 6,3* 10 33,3 35

viso 100 158 100 105

χ² = 38,76; df = 2; p < 0,05;

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

Siekėme suţinoti, ką studentai mano apie aukštųjų universitetinių studijų diplomo įtaką

profesinei karjerai. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad didţioji studentų dalis mano, jog aukštųjų

universitetinių studijų diplomas svarbus profesinei karjerai - taip teigė statistiškai daugiau

Vilniaus (61 proc.) nei Kauno (31,4 proc.) kolegijų respondentų. Dalinę diplomo įtaką profesinei

karjerai paţymėjo statistiškai reikšmingai maţiau Vilniaus nei Kauno kolegijos studentų. Kiti

studentai paţymėjo neţino apie diplomo įtaką karjerai arba mano, kad jos nėra (9 pav.).

43

3,3

20,9

31,4

2,9

37,3

28,4

14.8 *

61 *

0

10

20

30

40

50

60

70

taip ne iš dalies nežinaup

roc.

Vilniaus kolegija Kauno kolegija

9 pav. Respondentų skirstymas priklausomai nuo diplomo įtakos profesinei karjerai

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija;

χ² = 27,35; df = 3; p < 0,05;

Kadangi mūsuose vyrauja nuomonė, kad ir turint aukštųjų universitetinių studijų diplomą

karjeros lengviau siekti vyrams, nusprendėme apie tai paklausti studentų. Tyrimo metu nustatyta,

kad tarp atsakiusiųjų dviejų kolegijų studentų nuomonių statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta.

Ir Vilniaus, ir Kauno kolegijų studentai mano, kad karjeros galimybės tiek vyrams, tiek moterims

yra vienodos - tai nurodė atitinkamai 70,7 proc. ir 77,1 proc. studentų. Nedidelė studentų dalis

mano, kad turint aukštųjų universitetinių studijų diplomą karjeros lengviau siekti vyrams ir visai

maţa teikia pirmenybę moterims. Kiti studentai šiuo klausimu nuomonės neturėjo (7 lentelė).

7 lentelė. Studentų skirstymas pagal tai, kam lengviau siekti karjeros

Lengviau siekti

karjeros

Vilniaus

kolegija Kauno kolegija

proc. n proc. n

vyrams 23,9 44 12,4 13

moterims 1,6 3 2,9 3

abiem vienodai 70,7 130 77,1 81

neturiu nuomonės 3,8 7 7,6 8

viso 100 184 100 105

χ² = 7,25; df = 3; p > 0,05

Buvo įdomu suţinoti, koks trijų specialybių studentų poţiūrio į karjeros supratimą

skirtumas, palyginus jį tarpusavyje. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad visų specialybių studentai

pirmiausia karjerą supranta kaip savo tikslų siekimą. Tai paţymėjo statistiškai reikšmingai

daugiau dietologijos (71,7 proc.) nei kosmetologijos (49,1 proc.) specialybių studentų. Nemaţai

kosmetologijos specialybės studentų karjerą supranta kaip prestiţinę specialybę (23 proc.), o taip

44

galinčių įvardinti karjerą visai nedaug tarp biom. diagnostikos ir dietologijos specialybių studentų

- atitinkamai 6,3 proc. ir 6,7 proc. Šių dviejų specialybių respondentai vis dėlto labiau karjerą

supranta kaip aukštas uţimamas pareigas. Respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal

respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį (10 pav.).

6,3 116,7 5

2313

63

19,7

71.7 *

16,7

49,1

14,9

0

20

40

60

80

aukštos

užimamos

pareigos

savo tikslų

siekimas

prestižinė

specialybė

didelis

atlyginimas

pro

c.

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

10 pav. Karjeros apibūdinimas

* - p < 0,05 lyginant su kosmetologija

χ² = 25,1; df = 6; p < 0,05;

Svarbiausiais veiksniais, lemiančiais sėkmingą profesinę karjerą, visų specialybių

studentai paţymėjo darbo patirtį bei išsimokslinimą. Biom. diagnostikos specialybės studentams

(31,5 proc.) išsimokslinimas pasirodė svarbiausias veiksnys, o daugiausia kosmetologijos (30,9

proc.) ir dietologijos (29,4 proc.) studentų pasirinko darbo patirtį. Kaip reikšmingus veiksnius

respondentai paţymėjo ir asmenines charakterio savybes bei paţintis ir ryšius. Tarp trijų

specialybių studentų nuomonių statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (8 lentelė).

8 lentelė. Veiksniai, lemiantys sėkmingą profesinę karjerą

Veiksniai, lemiantys karjerą

biom.

diagnostika dietologija kosmetologija

proc.

n

(ats.sk.) proc.

n

(ats.sk.) proc. n (ats.sk.)

darbo patirtis 25,1 67 29,4 48 30,9 92

išsimokslinimas 31,5 84 27,6 45 26,5 79

asmeninės charakterio savybės 25,5 68 26,4 43 22,5 67

paţintys ir ryšiai 17,9 48 16,6 27 20,1 60

viso 100 267 100 163 100 298

χ² = 11,76; df = 10; p > 0,05

Siekiant profesinės karjeros, susiduriama su įvariomis kliūtimis. Įvardijant jas, tarp trijų

specialybių studentų nuomonių statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta. Visų trijų specialybių

45

studentai svarbiausiomis kliūtimis, trukdančiomis karjerai, paţymėjo patirties stoką bei

nepasitikėjimą savimi ir savo sugebėjimais. Šiek tiek maţiau profesinės karjeros siekimą, jų

manymu, įtakoja baimė rizikuoti. Kitoms kliūtims, galinčioms trukdyti karjerai, studentai teikė

maţiau reikšmės (9 lentelė).

9 lentelė. Kliūtys, siekiant profesinės karjeros

Kliūtys, siekiant karjeros

biom.

diagnostika dietologija kosmetologija

proc.

n (ats.

sk.) proc.

n (ats.

sk.) proc.

n (ats.

sk.)

amţius 5 15 6,8 13 3,8 11

lytis 3,7 11 2,6 5 2,7 8

patirties stoka 23,3 70 24,3 46 29,3 85

baimė rizikuoti 13,7 41 15,8 30 16,5 48

jautrumas kritikai 9 27 10 19 5,8 17

baimė keisti darbą 13,3 40 8,9 17 8,9 26

nepasitikėjimas savimi ir savo

sugebėjimais 19,7 59 21,6 41 22 64

atsakomybės ir savarankiškumo

baimė 12,3 37 10 19 11 32

viso 100 300 100 190 100 291

χ² = 13,11; df = 14; p > 0,05

Vertinant studentų nuomones apie karjeros siekius, statistiškai reikšmingų skirtumų

nerasta. Du trečdaliai dietologijos (70,9 proc.) bei pusė biom. diagnostikos (56,8 proc.) ir

kosmetologijos (52,1 proc.) specialybių studentų ţada būtinai siekti karjeros. Nors ir nedaug, bet

yra ir tokių studentų, kurie jau dabar, besimokydami kolegijoje, siekia karjeros. Tačiau tarp

studentų yra ir tokių, kurie apie karjeros siekimą negalvoja bei jos siekti neketina. Įdomu

paţymėti, kad tarp dietologijos specialybės studentų nebuvo tokių, kurie neţada siekti karjeros

(10 lentelė).

10 lentelė. Studentų skirstymas pagal karjeros siekimą

Karjeros siekimas

biom.

diagnostika dietologija kosmetologija

proc. n proc. n proc. n

taip, būtinai 56,8 63 70,9 39 52,1 63

apie tai negalvojau 28,8 32 18,2 10 29,7 36

ne 6,3 7 0 0 3,3 4

jau dabar siekiu karjeros 8,1 9 10,9 6 14,9 18

viso 100 111 100 55 100 121

χ² = 10,68; df = 6; p > 0,05

46

Siekiant išsiaiškinti ar studentai ketina profesinę karjerą sieti su savo specialybe,

statistiškai reikšmingo skirtumo tarp trijų specialybių studentų nuomonių nerasta. Apie pusę visų

trijų specialybių respondentų galvoja profesinę karjerą susieti su savo specialybe. Sieti profesinę

karjerą su savo specialybe tik iš dalies ketina apie trečdalis studentų - 36,3 proc.dietologijos, 31,4

proc. kosmetologijos bei 30,3 proc. biom. diagnostikos. Kai kurie studentai dar nėra apsisprendę

ir neţino, ar jie susies profesinę karjerą su savo specialybe (11 lentelė).

Vertinome studentų nuomones, kodėl jie ţada susieti savo karjerą su savo specialybe.

Statistiškai reikšmingai daugiau dietologijos (93,5 proc.) bei kosmetologijos (84,3 proc.)

respondentų nei biom. diagnostikos (63,5proc.) savo specialybę vertina kaip perspektyvią. Daug

maţiau studentų tenkina atlyginimas bei nedidelė dalis jų mano, kad lengva rasti darbą. Pastarojo

teiginio nepasirinko nei vienas dietologijos studentas (11 lentelė).

11 lentelė. Profesinės karjeros siekis

Siekis sieti profesinę

karjerą su savo

specialybe

biom.

diagnostika dietologija kosmetologija

proc. n proc. n proc. n

taip 49,1 55 56,4 31 54,5 66

iš dalies 30,3 34 36,3 20 31,4 38

ne 4,5 5 0 0 5,8 7

neţinau 16,1 18 7,3 4 8,3 10

viso 100 112 100 55 100 121

χ² = 8,09; df = 6; p > 0,05

Specialybės ypatybės proc. n proc. n proc. n

perspektyvi specialybė 63,6 61 93,5* 43 84,3* 102

lengva rasti darbą 8,3 8 0 0 3,3 4

tenkina atlyginimas 28,1 27 6,5 3 12,4 15

viso 100 96 100 46 100 121

χ² = 21,48; df = 4; p < 0,05

*- p < 0,05 lyginant su biomedicinine diagnostika

Analizavome studentų nuomones apie aukštųjų universitetinių studijų diplomo įtaką

profesinei karjerai priklausomai nuo respondentų specializacijos. Trijų specialybių studentų

nuomonės statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Didţioji studentų dalis mano, kad diplomo įtaka yra

svarbi. Daugiausia tam pritaria dietologijos studentai - 58,4 proc., šiek tiek maţiau biom.

diagnostikos - 53,1 bei kosmetologijos studentų - 44,1 proc. Iš dalies pritariančių šiai nuomonei

daugiausia tarp kosmetologijos specialybės studentų. Gana nemaţai studentų visgi dar nėra

apsisprendę dėl diplomo įtakos profesinei karjerai (11 pav.).

47

53,1

2,7

26,5

58,4

5,7

17

44,1

2,5

29,723,7

17,718,9

0

10

20

30

40

50

60

70

taip ne iš dalies nežinau

pro

c.

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

11 pav. Respondentų skirstymas priklausomai nuo diplomo įtakos profesinei karjerai

χ² = 8,54; df = 6; p > 0,05

Įdomu buvo suţinoti trijų specialybių studentų nuomones, kam, jų manymu, lengviau

siekti karjeros, turint aukštųjų universitetinių studijų diplomą. Statistiškai reikšmingo skirtumo

tarp studentų nuomonių neaptikta. Daugiausiai visų specialybių studentų mano, kad tiek vyrams,

tiek moterims karjeros galimybės yra vienodos - tai nurodė 75,9 proc. biom. diagnostikos, 72,1

proc. kosmetologijos bei 69,1 proc. dietologijos specialybių studentų. Kai kurie studentai

pirmenybę teikė vyrams, tačiau tokių, kurie manė, kad moterims lengviau siekti karjeros, buvo

gerokai maţiau, o tarp dietologijos specialybės studentų tokių neatsirado. Likusieji studentai

nuomonės šiuo klausimu neturėjo. (12 lentelė)

12 lentelė. Studentų skirstymas pagal tai, kam lengviau siekti karjeros

Lengviau siekti

karjeros

biom.

diagnostika dietologija kosmetologija

proc. n proc. n proc. n

vyrams 20,5 23 25,4 14 16,4 20

moterims 0,9 1 0 0 4,1 5

abiem vienodai 75,9 85 69,1 38 72,1 88

neturiu nuomonės 2,7 3 5,5 3 7,4 9

viso 100 112 100 55 100 122

χ² = 8,69; df = 6; p > 0,05

Studentų poţiūrio į aukštojo mokslo prieinamumą įvertinimas tarp Visuomenės

sveikatos krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose

Parama studentams kol kas nesprendţia aukštojo mokslo prieinamumo. Daugelis studentų

mokymosi įstaigą renkasi atsiţvelgdami į turimas lėšas ir į šeimos finansinę padėtį.

48

Mums buvo įdomu suţinoti ar, respondentų nuomone, aukštasis mokslas yra prieinamas

visiems. Didţiausia Vilniaus ir Kauno kolegijos studentų dalis mano, kad aukštasis mokslas yra

prieinamas visiems tik iš dalies - atitinkamai 47,3 proc. ir 31,1 proc. Reikšmingai daugiau

Vilniaus kolegijos studentų nei Kauno linkę manyti, kad aukštasis mokslas nėra prieinamas.

Reikšmingai maţiau Vilniaus kolegijos respondentų nėra apsisprendę dėl aukštojo mokslo

prieinamumo (13 lentelė).

13 lentelė. Studentų skirstymas pagal aukštojo mokslo prieinamumą

Aukštojo mokslo

prieinamumas

Vilniaus

kolegija Kauno kolegija

proc. n proc. n

taip 12 22 21,7 23

iš dalies 47,3 87 31,1 33

ne 40,2* 74 19,8 21

neţinau 0,5* 1 27,4 29

viso 100 184 100 106

χ² = 63,64; df = 3; p < 0,05

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

Egzistuoja mokymosi prieinamumo problema, todėl siekėme suţinoti studentų nuomonę

kam aukštasis mokslas, jų nuomone, yra neprieinamas. Svarbiausia kategorija ţmonių, kam

neprieinamas aukštasis mokslas, studentai paţymėjo turinčiuosius maţas pajamas. Taip

teigusiųjų statistiškai reikšmingai daugiau Vilniaus nei Kauno kolegijoje. Didesnė Kauno nei

Vilniaus kolegijos studentų dalis paţymėjo, kad tai yra ir neįgalieji. Tačiau visai maţai studentų

pirmenybę teikė dirbantiesiems bei gyvenantiems kituose miestuose (12 pav.). Respondentų

atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį.

15,15,8 2

28,8

5,6

54,4

11,2

77,1 *

0102030405060708090

neįgaliesiems dirbantiesiems turintiems

mažas

pajamas

gyv. kituose

miestuose

pro

c.

Vilniaus kolegija Kauno kolegija

12 pav. Aukštojo mokslo neprieinamumas

49

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija;

χ² = 25,17; df = 3; p < 0,05

Daugelis studentų mokymosi įstaigą renkasi atsiţvelgdami į turimas lėšas. Įvairių ţmonių

nuomonės dėl aukštojo mokslo prieinamumo skiriasi. Įdomu buvo palyginti kaip skiriasi Vilniaus

ir Kauno kolegijų visuomenės sveikatos krypties trijų specialybių studentų nuomonės.

Nustatėme, kad studentų nuomonės statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Apie pusę (54,5 proc.)

dietologijos specialybės respondentų aukštąjį mokslą vertina kaip dalinai prieinamą, tuo tarpu

kosmetologijos (41 proc.) studentų bei biom. diagnostikos (35,4 proc.) studentų, pareiškusių tokią

nuomonę, yra maţiau. Panaši visų specialybių respondentu dalis mano, kad aukštasis mokslas yra

neprieinamas. Įdomu paţymėti, kad aukštojo mokslo prieinamumą paţymėjo tik nedidelė dalis

studentų. Likusieji studentai išreiškė neţinojimą dėl aukštojo mokslo prieinamumo (13 pav.).

12,4

54,5

34,6

41

13,115,9

35,436,3

10,9

17,2

28,7

0

10

20

30

40

50

60

70

taip iš dalies ne nežinau

pro

c.

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

13 pav. Studentų pasiskirstymas pagal aukštojo mokslo prieinamumą

χ² = 12,43; df = 6; p > 0,05

Vertinant kam aukštasis mokslas yra neprieinamas, trijų specialybių studentų nuomonės

statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal

respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį. Studentai beveik vieningai pritarė, kad aukštasis

mokslas neprieinamas maţas pajamas turintiems ţmonėms. Tai nurodė 71,1 proc. biom.

diagnostikos, 68,3 proc. dietologijos ir 66,2 proc. kosmetologijos specialybės studentų. Tam

tikra, nors ir nedidelė, studentų dalis mano, kad kita kategorija ţmonių, kam neprieinamas

aukštasis mokslas yra neįgalieji - tai paţymėjo 23 kosmetologijos, 22,2 proc. dietologijos ir 16,4

proc. biom. diagnostikos specialybių studentų.

50

Rezultatų aptarimas

Vienas svarbiausių klausimų, kai kalbama apie sveikatos politiką, yra: ar vyriausybė turi

investuoti daugiau ruošiant ir palaikant visuomenės sveikatos specialistus, taip pat investuoti į

infrastruktūrą, kuri leistų uţtikrinti efektyvesnį sveikatos prieţiūros sistemos funkcionavimą?

Todėl labai svarbu buvo suţinoti ir pačių visuomenės sveikatos specialistų nuomonę apie

tolimesnio tobulėjimo poreikį.

Iš tyrimo rezultatų galime spręsti, kad Vilniaus ir Kauno kolegijų studentai yra

susidomėję tolesnėmis visuomenės sveikatos studijomis ir tobulėjimu visuomenės sveikatos

srityje. Tačiau didţioji studentų dalis ketina tobulintis tik vėliau. Galime daryti prielaidą, kad

studentai esamuoju periodu uţsiėmę dabartinėmis studijomis ir todėl jie galvoja tik apie vėlesnį

tobulinimąsi. Įdomu paţymėti, kad net trečdalis Kauno kolegijos respondentų visai neketina

tobulintis, manydami, kad turi pakankamai ţinių. Artimiausiu metu labiausiai apsisprendę

tobulintis dietologijos specialybės studentai.

Tęsti studijas universitete bei studijuoti išlyginamosiose studijose labiau motyvuoti

Vilniaus kolegijos studentai nei Kauno. Didţioji dalis Kauno kolegijos studentų, lyginant su

Vilniaus kolegijos studentais, buvo neapsisprendę dėl studijų tęsimo universitete. Galime

numanyti, kad galbūt tarp neapsisprendusiųjų buvo tų, kurie neketina tobulintis dėl turimų

pakankamų ţinių ar neturi nuomonės dėl išlyginamųjų studijų.

Daugiausia studentų abiejose kolegijose tolesnes visuomenės sveikatos studijas pasirinktų

dėl noro gilinti ţinias. Studentai supranta, kad, norint būti geru savo srities specialistu, reikia įgyti

reikiamų ţinių, atitinkamą kompetenciją ir įgūdţius. Nemaţa dalis Kauno respondentų mano, kad

jų specialybė prestiţinė ir dėl šios prieţasties jie rinktųsi tolesnes visuomenės sveikatos studijas.

Lyginant su E. Antipovos atliktu tyrimu KMU Visuomenės sveikatos fakultete, bakalaurų

Visuomenės sveikatos studijų pasirinkimą didţiąja dalimi lėmė specialybės perspektyvumas bei

noras gilinti ţinias (31).

Lyginant pagal specializacijas, dėl tolimesnių studijų universitete ir išlyginamųjų studijų

labiausiai apsisprendę dietologijos specialybės studentai, kurie rinktųsi tolesnes studijas dėl savo

specialybės perspektyvumo.

Nemaţai Vilniaus ir Kauno respondentų, pratęsiant studijas aukštojoje mokykloje,

rinktųsi dieninę studijų formą. Iš to galime spręsti, kad studentai rimtai nusiteikę studijų atţvilgiu

ir nori skirti joms daugiau laiko, kad tinkamai pasirengtų būsimai profesinei veiklai. Tačiau

51

panaši dalis studentų abiejose kolegijose rinktųsi neakivaizdinę studijų formą, o Kauno kolegijos

respondentai dar ir nuotolinę studijų formą. Galime numanyti, kad studentai galvoja derinti

tolesnes visuomenės sveikatos studijas su darbu. Tai galime pasakyti ir apie kosmetologijos

studentus, kurių daugiausia pasirinko neakivaizdinę studijų formą.

Nepaisant sveikatos prieţiūros pasiekimų daugelyje šalių, pokyčiai susiję su visuomenės

sveikatos specialistų veikla, yra dideli. Tai ir infekcinių ligų didėjimas (ŢIV, įvairios gripo

atmainos), sudėtinga jų kontrolė; be to ir lėtinių neinfekcinių ligų didėjimas. Visų šių pokyčių

prevencijai ir kontrolei reikia globalaus poţiūrio ir tarpsektorinio bendradarbiavimo. Visuomenės

sveikatos specialistai turėtų būti pagrindinėse pozicijose sprendţiant šiuos pokyčius (19).

Daţniausiai karjera asocijuojasi su darbuotojo kilimu aukštyn, aukštom uţimamom

pareigom. Tačiau mūsų apklaustieji studentai šiam karjeros apibūdinimui skiria maţai dėmesio.

Studentams, visų pirma, karjera yra savo tikslų pasiekimas. Taip mano daugiau Vilniaus nei

Kauno respondentų.

Veiksnių, lemiančių sėkmingą profesinę karjerą yra daug, tačiau, studentų nuomone,

svarbiausi iš jų yra darbo patirtis bei išsimokslinimas. Svarbiausiomis kliūtimis, siekiant

profesinės karjeros studentai įvardijo patirties stoką ir nepasitikėjimą savimi bei savo

sugebėjimais.

Siekti karjeros ketina statistiškai reikšmingai daugiau Vilniaus nei Kauno kolegijos

respondentų. Iš to galime spręsti, kad Vilniaus kolegijos studentai labiau motyvuoti siekti

karjeros, nes didţioji jų dalis jau yra apsisprendusi.

Daugiau studentų Vilniaus kolegijoje nei Kauno norėtų susieti profesinę karjerą su savo

specialybe ir darytų tai dėl specialybės perspektyvumo, o Kauno respondentai ir dėl tenkinančio

atlyginimo. Savo specialybę, reikšmingai daţniau kaip perspektyvią, vertino kosmetologijos bei

dietologijos nei biom. diagnostikos specialybių studentai.

Studentų manymu, diplomas turi įtakos profesinei karjerai. Jo įtaką labiau vertina

Vilniaus nei Kauno kolegijos studentai. Lyginant E. Antipovos atliktu tyrimu KMU Visuomenės

sveikatos fakultete tiek bakalauro, tiek magistro diplomas turi įtakos įsidarbinant. Galime

numanyti, jog diplomas byloja apie absolvento, kaip būsimo darbuotojo aukštesnę kvalifikaciją ir

teikia privalumų įsidarbinant (31).

52

Studentai paneigė mūsuose vyraujančią nuomonę, kad ir turint aukštųjų universitetinių

studijų diplomą, karjeros lengviau siekti vyrams. Studentų nuomone, karjeros galimybės tiek

vyrams, tiek moterims yra vienodos.

Vilniaus ir Kauno studentų nuomone aukštasis mokslas yra prieinamas tik iš dalies.

Tačiau beveik tiek pat Vilniaus kolegijos respondentų mano, kad aukštasis mokslas visai nėra

prieinamas. Biom. diagnostikos specialistai labiau linkę manyti, kad aukštasis mokslas yra

neprieinamas nei kitų krypčių respondentai, kurie aukštąjį mokslą vertino kaip dalinai prieinamą.

Studentų apsisprendimą dėl dalinio ar visiško mokslo neprieinamumo tikriausiai nulėmė tai, kad

daugiausia studentų mano, jog siekti aukštojo mokslo sunkiau maţas pajamas turintiems

ţmonėms.

53

IŠVADOS

1. Statistiškai reikšmingai daţniau Vilniaus kolegijos respondentai lyginant su Kauno norėtų

tęsti studijas universitete bei studijuoti išlyginamosiose studijose, teikdami pirmenybę

dieninei studijų formai.

2. Tyrimo duomenys parodė, kad statistiškai reikšmingai daţniau Vilniaus kolegijos

respondentai siektų karjeros, ją supranta kaip savo tikslų pasiekimą, karjerą susietų su

visuomenės sveikatos specialybe bei jie labiau pabrėţė diplomo svarbą. Abiejų kolegijų

respondentai darbo patirtį ir išsimokslinimą įvardijo kaip svarbiausius veiksnius siekiant

karjeros, o kliūtimis - patirties stoką ir nepasitikėjimą savimi.

3. Studentai aukštąjį mokslą vertina kaip dalinai prieinamą. Statistiškai reikšmingai daţniau

Vilniaus kolegijos respondentai lyginant su Kauno teigė, kad aukštasis mokslas Lietuvoje

yra neprieinamas. Abiejų kolegijų respondentai įvardijo, kad aukštasis mokslas

sunkiausiai prieinamas turintiems maţas pajamas ţmonėms.

54

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Atlikus Visuomenės sveikatos aukštųjų universitetinių studijų poreikio įvertinimo tyrimą

Vilniaus ir Kauno kolegijose ir išanalizavus jo rezultatus, nustatyta, kad baigę kolegijas studentai

ir įgiję visuomenės sveikatos profesinį bakalauro laipsnį, norėtų tęsti studijas toliau. Todėl

rekomenduotina:

1. Įsteigti universitetines išlyginamąsias studijas, kurias baigę absolventai toliau galėtų

studijuoti magistrantūroje ir doktorantūroje.

2. Atsiţvelgiant į tyrimo duomenis, siūlyti inovatyvias studijų formas, tokias kaip

nuotolinės studijos.

3. Bendradarbiauti su potencialiais darbdaviais bei organizuoti šviečiamąsias akcijas

visuomenei apie visuomenės sveikatos specialistų reikalingumą ir tolimesnes jų karjeros

galimybes.

4. Praktinių įgūdţių pagerinimui į studijų programą integruoti daugiau praktinių uţsiėmimų,

o jų pasėkoje absolventai įgytų daugiau pasitikėjimo savimi.

55

LITERATŪRA

1. Atvira informavimo konsultavimo orientavimo sistema [interaktyvus]. Studijų ir mokymo

programos [ţiūrėta 2008 m. balandţio 10 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.aikos.smm.lt/aikos/webdriver.exe?MIval=/DizPirmas.html>.

2. History of public health [Online]. Ohio Department of Health [cited 2008 May 10]. Available

from: < http://www.odh.ohio.gov/public_health/history/history1.aspx>.

3. Ten statements on the future of public health in Europe [Online]. EUPHA report 2004-1.

[cited 2008 Jun 12]. Available from:

<http://www.eupha.org/documents/publications/eupha_10_statements.pdf>.

4. Kalėdienė R., Petrauskienė J., Rimpela A. Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija

ir praktika. Kaunas: Šviesa; 1999.

5. Turnock B.J. Public health - what it is and how it works? Jones and Bartlett Publishers, 2004.

6. Grabauskas V. Nuo klasikinių epidemiologinių tyrimų iki sveikatos politikos formavimo.

Visuomenės sveikatos mokslas ir studijos: atsakas į laikmečio iššūkius. Kaunas: KMU

leidykla; 2004. p. 7-18.

7. Tilson H., Gebbie KM. The Public Health Workforce. Annual Rev. public Health

2004;25:344-56.

8. Kalėdienė R., Ščeponavičius A. Visuomenės sveikatos specialistų vaidmuo atiliepiant į

sveikatos sistemos reformos iššūkius. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas

2006. Ţmonių ištekliai sveikatos prieţiūroje. Vilnius, 2007; 41-44.

9. Lietuvos profesijų klasifikatorius [interaktyvus] [ţiūrėta 2008 m. rugpjūčio 18 d]. Prieiga per

internetą: <http://www.ldrmt.lt/mod/klasifikatorius/profesijos_inc.php?kodas=222501>.

10. Šumskas L. Šiuolaikinių visuomenės sveikatos specialistų rengimas ir tarptautinio

bendradarbiavimo įtaka kuriant visuomenės sveikatos mokyklą. Visuomenės sveikatos

mokslas ir studijos: atsakas į laikmečio iššūkius. Kaunas: KMU leidykla; 2004. p. 74 - 87.

11. Gebbie K., Rosenstock L., Hernandez L. M., editors. Who will keep the public healthy?

Educating public health professionals for the 21 st century. Washington, DC: The National

Academic Press; 2003.

12. Ricciardi W. Globalisation and health in Europe: harmonising public health practices.

European Journal of Public Health 2003;13(4):4-5.

56

13. Cavallo F., Rimpela A., Normand C., Bury J. Public health training in Europe. Development

of European masters degrees in public health. European Journal of Public Health 2001

Jun;11(2):171-173.

14. Jankauskienė Ţ., Gostevičienė B., Uţaitė L. Sveikatos prieţiūros specialistų rengimo

problemos Lietuvos kolegijose. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2006.

Ţmonių ištekliai sveikatos prieţiūroje. Vilnius, 2007; 48-50.

15. Grabauskas V., Padaiga Ţ., Misevičienė I., Kalėdienė R., Šumskas L., Dičkutė J. Visuomenės

sveikatos specialistų rengimo Lietuvoje strategija. Visuomenės sveikatos mokslas ir studijos:

atsakas į laikmečio iššūkius. Kaunas:KMU leidykla; 2004. p. 182-195.

16. Dėl Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros strategijos patvirtinimo: Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 27 d. nutarimas Nr. 941. Valstybės ţinios 2001;66-

2418.

17. Ţelvys R., Ţilinskaitė R. Lietuvos aukštojo mokslo reforma: laimėjimai ir problemos. Acta

Paedagogica Vilnensia. 2004;12:1-10.

18. Projekto „Lietuvos aukštojo mokslo (LAM) sistemos plėtra 2007-2012 m.:

konkurencingumas ir finansavimo modelis“ santrauka. ISM Vadybos ir ekonomikos

universitetas, Vytauto Didţiojo universitetas, 2006.

19. Lichtveld YM, Cioffi PJ. Public health workforce development: progress, challenges, and

opportunities. J Public Health Management and Practice 2003;9(6):443-450.

20. Beaglehole R., Dal Poz RM. Public health workforce: challenges and policy issues. Human

resources for health 2003;1:4.

21. Interviu su Eugenijum Stumbriu: studijų prieinamumas: ar piniginė nusvers gabumus

[interaktyvus]. Aukštojo mokslo reforma [ţiūrėta lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą:

<http://209.85.129.132/search?q=cache:k6F4y1d7YroJ:www.amreforma.lt/index.php%3Fopti

on%3Dcom_search%26searchword%3Drengiama+su+Eugenijum+Stumbriu:+Studij%C5%B

3+prieinamumas:+ar+pinigin%C4%97+nusvers+gabumus%3F&cd=4&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

&lr=lang_lt>.

22. Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 1991

m. vasario 12d. Nr. I - 1052. Valstybės ţinios 1991;7-191.

23. Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 2000

m. kovo 21 d. Nr. VIII - 1586. Valstybės ţinios 2000;27-715.

57

24. Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir

studijų institucijoms metodikos patvirtinimo: Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m.

spalio 11 d. nutarimas Nr. 1272. Valstybės ţinios 2004;151-5493.

25. Švietimo ir mokslo ministerijos projektinis pasiūlymas „Aukštojo mokslo reforma: studijų

finansavimas“, 2007 [interaktyvus]. Lietuvos mokslininkų sąjunga [ţiūrėta 2008 m. spalio 2

d.]. Prieiga per internetą: <http://mokslasplius.lt/lms/?q=lt/node/578>.

26. Atsiţvelgiant į prezidento pataisas, atnaujintas Aukštojo mokslo įstatymas, 2008.06.26

[interaktyvus]. Lietuvos mokslininkų sąjunga [ţiūrėta 2008 m. spalio 30d.]. Prieiga per

internetą: <http://mokslasplius.lt/lms/?q=lt/node/1523>.

27. Gruţevskis B., Okunevičiūtė - Neverauskienė L. Jaunimo integracijos į darbo rinką

problemos. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. ISSN 1392-6241. 2003, Nr. 6. p. 174-189.

28. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002m. gruodţio 21 d. nutarimo Nr. 2073 „ dėl

valstybės paskolų aukštųjų mokyklų studentams suteikimo, administravimo ir grąţinimo

tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 25 d.

nutarimas Nr. 942. Valstybės ţinios 2006;104-3977.

29. Lietuvos studentų sąjunga [interaktyvus]. Kreipimasis 2007-08-30 [ţiūrėta 2008 m. rugsėjo

28 d.] Prieiga per internetą:

<http://www.lss.lt/doc/POZICIJA_AMR_klausimu%5B2%5D.doc>.

30. Čekanavičius L., Grebliauskas A., Miliauskas G. Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo

modelio projekcijos. Ekonomika. ISSN 1392 - 1258. 2008, 8 tomas.

31. Careers in public health [Online]. Encyclopedia of public health [cited 2008 Dec 14].

Available from:< http://www.enotes.com/public-health-encyclopedia/careers-public-health>.

32. Antipova. E. Kauno medicinos universiteto visuomenės sveikatos fakulteto absolventų

karjeros galimybių vertinimas: magistro diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos

universitetas; 2005.

33. Soethout MB, Ten Cate OJ, van der Wal G. Development of an interest in a career in public

health during medical school. Public Health 2008 Apr;122(4):361-6.

34. Houghton S, Braunack -Mayer A, Hiller JE. Undergraduate public health education: a

workforce perspektive. Aust N Z J Public Health 2002 Apr;26(2):174-9.

58

35. Nguyen-Van-Tam JS, Logan RF, Logan sa, Mindell JS. What happens to medical students

who complete an honours year in public health and epidemiology? Medical Education 2001

Feb;35(2):134-6.

36. Ray B. Human resource planning in health care. Health Administrator [Online] 2001 Jul-

Dec;11-13(1-2):14-6 [cited 2009 Jan 19]. Available from: <http://indmed.nic.in/>.

37. Grabauskas V., Kimtys A., Kalėdienė R. Visuomenės sveikatos studijų poreikis. Visuomenės

sveikatos mokslas ir studijos: atsakas į laikmečio iššūkius. Kaunas: KMU leidykla; 2004. p.

53-63.

38. Gaiţauskienė A., Grabauskas V., Kučinskienė Z. ir kt. Lietuvos gydytojų skaičiaus raida ir

planavimas 1990 - 2015 metais. Atviros Lietuvos fondo projekto „Sveikatos ţmogiškųjų

išteklių raida ir planavimas Lietuvoje“ ataskaita, 2002.

39. LR Sveikatos apsaugos ministerija [interaktyvus]. Sveikatos apsaugos ministerijos 2007-2009

metų strateginis veiklos planas [ţiūrėta 2008 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą:

<http://sena.sam.lt/images/Dokumentai/AIDS/Veiklos%20planai/1%20a%20forma%202007.

doc>.

40. LR Sveikatos apsaugos ministerija [interaktyvus]. LR Sveikatos apsaugos ministerijos misija

[ţiūrėta 2009 m. sausio 10 d.] Prieiga per internetą:

<http://www.sam.lt/lt/main/apie_ministerija/misija>.

41. Starkienė L., Padaiga Ţ. Lietuvos sveikatos prieţiūros ţmonių išteklių poreikio planavimas.

Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2006. Ţmonių ištekliai sveikatos

prieţiūroje. Vilnius, 2007; 24-26.

42. Jankauskienė Ţ., Prapiestis J., Juozulynas A., Liepuonienė R. Sveikatos prieţiūros

ţmogiškųjų išteklių politikos vystymasis. Sveikatos mokslai. 2005; 2:70-75.

43. Tarvydienė N. Mokyklos vadovų poţiūris į visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų

veiklą: magistro diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2008.

44. Bloor K., Maynard A. Planning human resources in health care: towards an economic

approach. An international comparative review [Online]. Canadian Health Services Research

Foundation 2003 [cited 2008 Feb 12]. Available from: <

http://www.chsrf.ca/final_research/commissioned_research/programs/pdf/bloor_report.pdf>.

45. Gebbie KM, Turnock BJ. The Public Health Workforce, 2006: New Challenges. Health

affairs 2006;5:923-933.

59

46. Mary L O‘Neil. Human resource leadership: the key to improved results in health. Human

resources for health 2008 Jun 20;6:10.

60

PRIEDAI