RINKIMŲ TRIKAMPIS: RUSIJA – LIETUVA – JAVapzvalga.eu/images/apzvalga_nr83.pdf · „Vieningoji...

_12016 RUGSĖJIS | Apžvalga

2016

m. r

ugsė

jis. N

r. 9

(83)

(564

). Le

idži

ama

nuo

1889

m. A

tkur

ta 1

989

m.,

2009

m.

RINKIMŲ TRIKAMPIS: RUSIJA – LIETUVA – JAV

KODĖL POLITIKOJE NEBEREIKIA TIESOS

KAIP KEITĖSI RUSIJOS POLITINĖS SISTEMOS VEIKIMAS

>> 11 p.

>> 29 p.

2_ Apžvalga | RUGSĖJIS 2016

GRĖSMĖS MIŠKAMS – NUO VABZDŽIŲ IKI POLITIKŲ

DONALDO TRUMPO ABEJONĖS DĖL NATO – ĮSPĖJIMAS BALTIJOS VALSTYBĖMS

TURTĖJANTI LIETUVA? KAPITALO PRITRAUKIMO DILEMA

JAV PREZIDENTO RINKIMŲ FINIŠO TIESIOJI – AMERIKIEČIŲ DARBININKŲ SUKILIMAS TĘSIASI

8

33

15

20

OLGA MORDOVINA: KELIONĖ Į TYLĄ IR SAVE

36

RINKIMŲ TRIKAMPIS: RUSIJA – LIETUVA – J AV

4Turinys

I viršelis • Eglės Knygauskaitės-Liakienės montažasIII viršelis • Nuotraukos iš asmeninio Olgos Mordovinos archyvoIV viršelis • www.wikipedia.org Deepak nuotrauka

Redaktorė: Romena ČIŪTIENĖ

Rašykite mums adresu: [email protected]ėjas - VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 Vilnius. Leidinį remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 6000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2016 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

3 | Giedresnio rudens belaukiant

APŽVALGOS TEMA

4-7 | Rinkimų trikampis: Rusija – Lietuva –

JAV

8-11 | JAV prezidento rinkimų finišo tiesioji –

amerikiečių darbininkų sukilimas tęsiasi

11-12 | Kodėl politikoje nebereikia tiesos

PASAULIS

13-15 | Mao Dzedongas iki šiol turi pasekėjų

15-17 | Donaldo Trumpo abejonės dėl NATO –

įspėjimas Baltijos valstybėms

OIKOS

17-20 | Dabartinė valdžia veja iš Lietuvos verslą

20-21 | Turtėjanti Lietuva? Kapitalo

pritraukimo dilema

22-24 | Kaip dar pagerinti investicinę aplinką?

REGIONAI

25-26 | Ar pagaliau turėsime strategiją Vilnijai?

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

27-28 | Tarptautinių iššūkių akivaizdoje –

socdemų tūpčiojimai Maskvai ir Minskui

29-31 | Kaip keitėsi Rusijos politinės sistemos

veikimas?

31-32 | Švietimas: tarp realybės ir pokyčių

priešaušrių?

33-35 | Grėsmės miškams – nuo vabzdžių iki

politikų

KELIONĖS

36-38 | Olga Mordovina: kelionė į tylą ir save


Politinis ruduo šį spalį įkaitęs ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Braška tektoninės plokštės JAV po-litikoje, rinkimų vajumi virpindamos visą pasaulį. Negali būti nesvarbu, kas stos prie galingiausios pasaulio vals-tybės vairo. Turbūt dar niekada JAV prezidento rinkimų kampanija nebuvo tokia ryški ir nesulaukė tokio didžiulio susidomėjimo. Ir Lietuvoje vyksta daug ir kokybiškos analizės Amerikos vadovo rinkimų tema, kurios maniera užsikrėtę politikos komentatoriai kur kas detaliau ėmė pjaustyti įžvalgomis bei įdomiais statistiniais skaičiavimais ir Lietuvos rinkiminius procesus.

Norėtųsi tikėti, kad adekvačiai mąs-tančių žmonių, kurie domisi pasauliniais ir valstybės valdymo procesais, daugėja, kad vis labiau įtikime patys esantys šio proceso dalyviai, turinčiais įtaką ir ga-linčiais spręsti. Nenuleidžiančiais rankų besikartojant korupciniams skandalams

ir nesijungiant prie mankurtų minios, vienu balsu bliaunančios „visi jie vagys“. Politinė kova, jei būtų suteiktas jai dera-mas dėmesys, apnuogina pretendentus į politikos elitą. Nevarbu kur – televizijoje ar susitikimuose su rinkėjais, debatai lei-džia atskirti pelus nuo grūdų. Rinkimų vajus Amerikoje yra geras pavyzdys, kaip patraukti rinkėjų susidomėjimą ir rinki-mus paversti tikru nacionaliniu įvykiu.

Žinoma, esama ir kito aspekto. Kaip XX amžiuje po „Didžiosios depresijos“ (III dešimtmečio ekonominė krizė), taip ir po XXI a. pradžios ekonominės krizės žmonės nori pokyčių. Ne per 20–30 metų, o kelis kartus greičiau. Jų nesu-laukę, ima nusivilti politika ir viešuoju valdymu plačiąja prasme. Tai puiki dirva politikos marginalams, žadantiems grei-tą efektą. Dažnai jie spjaudosi žmonėms įgrisusio politinio korektiškumo ir insti-tucinio atsargumo, taip suteikdami naują viltį. Kuo tai baigėsi XX amžiuje mes

žinome, todėl galima vieningai sutarti, jog globalios politinės tendencijos išties kelia nerimą: vis labiau populiarėjantys radikalų judėjimai Europoje, D. Trumpo fenomenas Amerikoje, gilyn į cinišką kriminalinę autokratiją grimstanti kai-mynė Rusija...

Šiame žurnale apžvelgiami ir įvai-riais pjūviais analizuojami lemtingi šio rudens įvykiai: rinkimai Lietuvoje ir JAV bei kiek blankiau pasauliui nušviesti rin-kimai į Rusijos Valstybės Dūmą, kuriuos prognozuoti buvo kur kas paprasčiau. Žinoma, jų reikšmė nuo to nė kiek ne mažesnė. Gal kiek užbėgdama už akių, pridėsiu: esama tikros vilties, kad po spalio Lietuvoje kiek prašviesės. Taip pat žunale šį kartą ypač gausu lietuviškų temų – investicijos, švietimas, Lietuvos regionai, interviu apie Lietuvos miškus ir daug viso kito.

Gero skaitymo ir tegu ruduo būna giedresnis! ■

GIEDRESNIO RUDENS BELAUKIANT

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Romena ČIŪTIENĖ

Nuo

trau

ka E

glės

Kny

gaus

kait

ės-L

iaki

enės


Ruduo – tarsi politinio derliaus nuė-mimo metas. Tam laikotarpiui galima priskirti įvairiose šalyse vykstančius parlamentų, valstybės vadovų rinkimus. Mums, Lietuvai, įdomūs didžiosiose, didžiulę įtaką turinčiose valstybėse vykstantis žmonių pasirinkimas. Rugsėjo 18-ąją išrinkta Rusijos Federacijos Vals-tybės Dūma, lapkričio pradžioje rengia-mi JAV Prezidento rinkimai, nekalbant jau apie Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus spalio 9 d., kelia nepaprastą susidomėjimą.

Pirmiausia sutikime, kad tai, iš pir-mo žvilgsnio, vienas su kitu nesusiję bal-savimai, tačiau darantys tam tikrą įtaką visų šalių rinkėjų nuotaikoms ir sprendi-mams. Mums ne tas pats, ar amerikiečiai pasirinks milijardierių, spalvingąjį ir kontraversišką D. Trumpą ar neblogai pažįstamą, Lietuvai simpatizuojančią H. Clinton; mus veikia jėgų balansas Rusijos parlamente, jo santykiai su prezi-dentu V. Putinu. Galų gale Rusijos ir JAV vadovai kuria tarptautinę atmosferą, daro įtaką geopolitiniams procesams, kurių dalimi esame mes. Vadinasi, rinki-mų trikampis Rusija–Lietuva–Jungtinės Valstijos, sukibęs ne tik savo politiniais kampais, bet ir kraštinėmis.

„FANTOMIŠKI“ RINKIMAI RUSIJOJEAnkstesni rinkimai į Rusijos Federa-

cijos Valstybės Dūmą (oficialiai dviejų rūmų parlamentas vadinasi Federalinis Susirinkimas, kurį kartu su Federacijos Taryba sudaro 620 deputatų; Dūmoje jų yra 450) vyko 2011 m. gruodžio 4 d. Tuomet paprastąją daugumą joje laimėjo proputiniškoji partija „Vieningoji Ru-sija“, gavusi 238 mandatus. Komunistai buvo antri (92 mandatai).

Apskritai, kaip rašo rinkimų portalas www.2016-god.com, tik trys politinės

partijos dalyvavo visose šešiose rinkimų kampanijose – Rusijos liberalų demo-kratų partija, komunistai ir judėjimas „Jabloko“. Dvi pirmosios iš jų turėjo mandatų visuose Dūmos šaukimuose.

Pagal Rusijos Konstituciją septintieji rinkimai turėjo vykti lygiai po ketverių metų, tačiau pernai, metų viduryje, buvo nutarta juos atkelti į rugsėjį. Rusijos portalai nepaaiškina tokio sprendimo priežasčių, bet manoma, kad valdančiajai V. Putino partijai „Vieningoji Rusija“ šis paankstinimas naudingesnis, nes taip geriau išnaudojamas agresyviai ir prieš Vakarus nukreiptai politikai metas.

Rusijos Konstitucinis Teismas nerado priežasčių, kodėl šių rinkimų negalima rengti anksčiau, negu numato

Konstitucija, ir V. Putinas 2016 m. birželio 17 d. pasirašė įsaką juos surengti rugsėjo 18 dieną (antras turas po dviejų savaičių). Šis įsakas galioja ir visiems kitiems rinki-mams į Federalinį Susirinkimą.

Šie rinkimai surengti pagal nau-ją tvarką: dvejus rinkimus egzistavusi proporcinė sistema, atvedusi į valdžią „Vieningąją Rusiją“, panaikinta, ir dabar pusė išrinktųjų pateks į Dūmą pagal par-tijų sąrašus, o kita pusė – iš vienmanda-čių apygardų. Taip Rusija perima Vakarų demokratinio pasaulio patirtį, tačiau rinkimus Vakarų apžvalgininkai vis tiek vadina „fantominiais“.

Skirtumu nuo 2011 m. vykusių rinkimų vadinama ir tai, kad šįkart bus viešesnė Centrinė rinkimų komisija,

APŽVALGOS TEMA

http

s://

pixa

bay.

com

/ , J

ohna

tan

nuot

rauk

a

Mums ne tas pats, ar amerikiečiai pasirinks milijardierių, spalvingąjį ir kontraversišką D. Trumpą ar neblogai pažįstamą, Lietuvai simpatizuojančią H.Clinton.

RINKIMŲ TRIKAMPIS: RUSIJA – LIETUVA – JAVČeslovas IŠKAUSKAS

_52016 RUGSĖJIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

kuriai, beje, nuo šių metų kovo vadovauja žinoma žmogaus teisių gynėja Ela Pan-filova (rugsėjo 12 d. jai sukako 63 metai). Kuo paaiškintas tas viešumo padidėjimas, sunku pasakyti, nebent tuo, kad rinkimų dieną komisijoje švytės didžiulė 20 metrų pločio švieslentė su rinkimų rezultatais on-line visose 225 apygardose. Dūmos rinkimų metu 15 regionų ir 13 milijoni-nių miestų rinkimų apylinkėse įrengtos vaizdo kameros, įrašančios rinkimų eigą.

Kur kas svarbesnis skirtumas nuo ankstesnių rinkimų – didesnė konku-rencija tarp kandidatų. Jei 2011 m. į 450 vietų Dūmoje pretendavo 3 087 kandi-datai, tai šiemet – daugiau kaip 6 500, kitaip sakant, po 14,5 kandidato į vieną vietą. Netgi partijų skaičius padvigubėjo – dabar jų varžėsi 14.

Atrodytų, rengdamas septintuosius Dūmos rinkimus, Kremlius pasauliui rodo demokratėjimo ženklus, bet iš tikrųjų jis tai daro todėl, kad yra garan-tuotas, jog jokia opozicija neišjudins val-dančiojo pokomunistinio elito pamatų.

Kaip ir Baltarusijoje, kur dėl akių į Aukščiausiąją Tarybą praleistos ir dvi vadinamosios opozicijos atstovės, V. Putinas visą laiką geležine ranka kontro-liavo rinkimų kampaniją. Pavyzdžiui, jis įvedė savotišką filtrą kandidatams: pirmą kartą Rusijoje jiems reikėjo de-klaruoti turtą, esantį užsienyje, ir ne tik jų, bet ir jų sutuoktinių bei nepilnamečių vaikų. Kitaip sakant, bet koks turtas

užsienyje galimiems Dūmos nariams tampa tarsi dėme ir rodo, kad jie nėra Rusijos patriotai...

Kita vertus, kaip rašo arabų kalba leidžiamas portalas Noonpost.net, prieš rinkimus V. Putinas pasistengė išvalyti jam neįtinkančią ir savo partijos sėkmei grasinančią aplinką, pakeitęs keliasde-šimt įtakingų valdininkų. Garsiausias buvo Prezidento administracijos vadovo Sergėjaus Ivanovo atleidimas, pakeičiant jį buvusiu diplomatu, estų kilmės japonų kultūros tyrinėtoju Antonu Vaino.

Portalo redakciniame straipsnyje rašoma, kad prezidentą papiktino S. Ivanovo pareiškimai apie 2015 m. rugsė-jį vykusią operaciją Sirijoje... Taip pat pakeista dešimtys gubernatorių, regionų vadovų.

Ir ką gi, „fantominiais“ vadinami Rusijos parlamento rinkimai vėl atnešė sėkmę valdantiesiems...

Iš tikrųjų, didelių permainų nėra – parlamente vėl vyraus V. Putino suburta „Vieningoji Rusija“, surinkusi daugiau kaip 50 proc. balsų. Likusieji – vadina-moji sisteminė opozicija, lojali V. Putino valdžiai – Vladimiro Žirinovskio libera-lai demokratai bei Genadijaus Ziugano-vo komunistai. Į parlamentą pagal bal-savimą už partijų sąrašus taip pat pateko partija „Teisingoji Rusija“. Visos šios keturios partijos dirbo Valstybės Dūmo-je ir anks tesnės sudėties parlamente ir šįkart buvo vienintelės, įveikusios 5 proc.

balsų slenkstį. Jos pasidalys pusę man-datų parlamento žemuosiuose rūmuose, o kiti deputatai išrinkti vienmandatėse apygardose.

Bet išskirtinis šių rinkimų bruožas vis tik yra: didžiuosiuose Rusijos miestuose, Maskvoje ir Sankt Peterburge, balsuoti atėjo vos 16 – 22 proc. rinkėjų. Apžvalgi-ninkai tokį abejingumą vadina pirmuoju požymiu, kad V. Putino diktatūros mono-litas gali imti eižėti..

LIETUVAI ARTIMESNI TIE, KAS JĄ GINTŲ

Kitame Žemės pusrutulyje artėja lapkričio 8 dieną vyksiantys JAV Pre-zidento rinkimai – vienas svarbiausių metų politinių įvykių pasaulyje. Rin-kimuose po vieną kandidatą iškėlė dvi didžiausios JAV partijos – demokratai ir respublikonai. Kadangi dabartinis prezidentas Barackas Obama trečiai kadencijai kandidatuoti negali, jau dabar aišku, kad Baltųjų rūmų laukia pokyčiai. Ir dar kokie!

Vasarą į finišo tiesiąją išėjo du par-tijų lyderiai – kontraversiškais pasisaky-mais garsėjantis respublikonas Donaldas Trumpas ir demokratų kandidatė, bu-vusio prezidento Billo Clintono žmona Hillary Clinton. Rinkimų kampanijoje išaiškėjo, kad džentelmenų šioje politi-nėje kovoje nėra: respublikonas nuolat žemino moterį, o ši irgi atsikirto spal-vingais epitetais. Milijardierius, kuris

Šiemet į 450 vietų Dūmoje pretendavo daugiau kaip 6500 kandidatų.

RF

Pre

zide

ntūr

os n

uotr

auka

(htt

p://

en.k

rem

lin.r

u )

6_ Apžvalga | RUGSĖJIS 2016APŽVALGOS TEMA

susikrovė turtus būdamas nekilnojamojo turto guru Amerikoje, žada pasitelkti savo, kaip verslininko, gabumus, kad praturtintų JAV. Dėl savo pasisakymų, kad negalima įsileisti į JAV nė vieno musulmono, kritikų netgi lyginamas su A. Hitleriu, D. Trumpas vis dėlto turi ir didelį būrį gerbėjų, kuriems patinka jo šiurkšti retorika. Beje, jis yra pasa-kęs, kad tikriausiai puikiai sutartų ir su V. Putinu, bei ne kartą jį išgyrė, kartu supeikęs B. Obamą.

D. Trumpas neturi politinės pa-tirties. Tuo tarpu H. Clinton jau kelis dešimtmečius nuolat yra visuomenės dėmesio centre. Kažkada laikyta tiesiog prezidento žmona ir netgi tapusi Mo-nicos Levinsky skandalo auka, ji vėliau įrodė savo vertę kaip senatorė, o 2008 m. prisijungė prie B. Obamos – asmens, kuris ją nugalėjo kovoje dėl galimybės būti Demokratų partijos kandidatu į JAV prezidentus, – administracijos. Beje, oficialiame H. Clinton puslapyje pa-žymima: „Hillary stovės petys į petį su sąjungininkais Europoje ir padės jiems sumažinti priklausomybę nuo Rusijos naftos. Kartu su partneriais Hillary stabdys Rusijos agresiją Europoje ir už jos ribų bei padidins kaštus, kuriuos Putinas turės mokėti už savo veiksmus.“

D. Trumpas abejojo, ar JAV gintų Baltijos šalis agresijos atveju. O su H.

Clinton, pasak politologo Vyčio Jur-konio, Lietuva jau turi gerą įdirbį bei kontaktus. „H. Clinton nėra naujokė užsienio politikoje, ji yra net porą kartų viešėjusi Lietuvoje, – teigė politologas portalui 15min.lt. – Su ja, priešingai negu su daugeliu kitų buvusių ir esamų kandidatų, Lietuva turi tam tikrą patirtį bei kanalus susisiekti, kalbėtis. Panašu, kad ją išrinkus, pereinamasis laikotarpis, per kurį būtų priprasta dirbti kartu su naująja administracija, būtų trumpiau-sias. Ir iš demokratų kandidatų, nepai-sant jai išsakomų priekaištų ir neretai girdimos kritikos, kad jos užsienio politika iš esmės nesiskirtų nuo dabarti-nės, ji atrodo solidžiausiai.“

Kitas politologas Linas Kojala teigė, kad jos priešingybė „D.Trumpas save bando pateikti kaip antisisteminį kandidatą, kuris esą stebuklingai išspręstų visas problemas. Net ir Ukrainos konf-likto kontekste jis tikino rasiąs bendrą kalbą su V. Putinu. Bet sunku tą vertinti rimtai, nes D. Trumpas neturi nuoseklios idėjinės linijos ar programos, kurią būtų galima analizuoti“. Kita vertus, anot V. Jurkonio, „užsienio politiką JAV spren-džia toli gražu ne vienintelis prezidentas. Reikia gerai žinoti ir išmanyti institu-cinę aplinką bei Vašingtono koridorius, suprasti, kaip veikia lobistai ir nuomonės formuotojai“. Tad tinkamas Lietuvos

diplomatų JAV darbas atneštų sėkmę ir respublikonų kandidato pergalės atveju.“

O kol kas rinkiminėse peštynėse tai vienas, tai kitas kandidatas iššauna į priekį. Ir vienas, ir kitas pasinaudoja prie-šininko nesėkme, kad nuteiktų rinkėjus prieš jį. Antai, susirgus H. Clinton, Res-publikonų štabas išplatino pareiškimą, kad vargu ar dažnai negaluojanti kandi-datė patemps sunkią galingiausios pa-saulio valstybės naštą. Jos štabas atsikirto, kad galbūt kandidatė buvo apnuodyta...

ABEJINGUMAS NEPADĖS GYVENTI GERIAU

Tarp šių rinkiminių sistemų įsi-spraudusi mažytė Lietuva, netrukus rinksianti 141 Seimo narį. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institu-to docentas, politologas Mindaugas Jastramskis DELFI portale rašė, kad, kai tik rinkimai artėja, vis daugėja nuomonių, kad tokios vangios rinkimų kampanijos dar nebūta, visai nėra už ką balsuoti. Iš tikrųjų, pasitikėjimas partijomis, kaip demokratijos insti-tucija, Lietuvoje jau seniai yra mažas. „Eurobarometro“ tyrimas įprastai rodo apie 8–9 procentus pasitikinčių jomis, o lietuviškose apklausose būna matyti ir dar mažesnių skaičių. Politologai kartais liūdnai juokauja, kad Lietuvoje pasiti-kinčių partijomis žmonių yra tiek pat, kiek ir esančių jų nariais, tai yra, apie tris procentus. Atrodo, kad likus mėnesiui iki rinkimų neisiančių balsuoti rinkėjų yra apie ketvirtadalis.

„Fantominiais“ vadinami Rusijos parlamento rinkimai vėl atnešė sėkmę valdantiesiems.

RF

Pre

zide

ntūr

os n

uotr

auka

(htt

p://

en.k

rem

lin.r

u )

Politologai kartais liūdnai juokauja, kad Lietuvoje pasitikinčių partijomis žmonių yra tiek pat, kiek ir esančių jų nariais, tai yra, apie tris procentus.


Aišku, kad vidutiniškai partijos kelia po 80 kandidatų. Kaip ir Rusijoje, savo kandidatus iškėlė 14 partijų bei koalici-jų, tad padauginę iš 80, gausime 1 120 kandidatų. Oficialiais VRK duomeni-mis, iš viso šiuose rinkimuose dalyvauja 1 412 kandidatų, iš jų 623 – vienman-datėse rinkimų apygardose, o 1 387 – daugiamandatėse rinkimų apygardose. Rinkimuose daugiamandatėje iš viso dalyvauja 442 apygardoje moterys ir 970 vyrų. Remiantis naujausiais, rugsėjo 14 d. paskelbtais visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ duomenimis, socialdemokra-tai (LSDP) galėtų tikėtis 17,2 proc. respondentų balsų, daugiamandatėje apygardoje antrą vietą užimtų 12,4 proc. reitingą turinti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), o Tėvynės są-junga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) liktų treti (10,5 proc.).

Bet tyrimas buvo atliktas dar rug-pjūčio pabaigoje, tad į reitingus neį-trauktas vadinamasis „auksinių šakučių“ skandalas, kaip ir Liberalų sąjūdžio lyderio E. Masiulio pasirodymas viešu-moje. Naujų niuansų atsirado ir šalies Prezidentės pasisakymuose apie dabarti-nės Vyriausybės darbą.

Bet bendrovės vadovas Ignas Zokas pastebi, kad „žvelgiant į pačius rinkimus, socdemams koją gali pakišti ne prezi-dentė, o sena problema – partijai gana sunkiai sekasi turimą potencialą paversti realiais rinkėjų balsais. Ir problemos esmė, tikėtina, glūdi ne rinkimų kam-panijos kokybėje – tiesiog simpatijas socdemams dažniau deklaruoja mažiau politika besidomintys rinkėjai. Be to, jeigu kalbėtume tik apie realiai dėl vietų Seime besivaržančias partijas, kairesnių pažiūrų rinkėjams rinkimų biuletenyje paprastai pateikiamas daug platesnis meniu nei dešiniesiems“.

Kas laimės? Klausimas įdomus, bet dar svarbesnis kitas: ar neliks politikams abejingi rinkėjai, kurie paskui kaltins juos neveiklumu? Vienintelė išeitis, rašo M. Jastramskis, – pilietiškumas. „Parody-kime, kad mums rūpi mūsų valstybė ir balsuokime. Racionaliai, atsakingai, pagal

Rinkimų, o tiksliau – jų spektaklio, Rusijoje

rezultatai nuspėti, tačiau vis vien ver-

čiantys sunerimti. Aktyvumas net ir su

didelėmis valdžios pastangomis buvo

katastrofiškai mažas, ypač didžiuosiuose

miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterbur-

ge, kur jis nesiekė nė 25 proc. Nepaisant

šio fakto, tai netrukdo Kremliui sudiri-

guoti dar didesnę valdžios uzurpaciją ir V.

Putino „Vieningajai Rusijai“ turėti abso-

liučią parlamento kontrolę – konstitucinę

daugumą.

Nepaisant užfiksuotų gausybės pažeidimų,

kitaip nei 2011-aisiais, protesto balsų be-

veik nėra. Nėra, nes jie numalšinti. Sankci-

jomis, represyviais įstatymais, opozicijos

ir pilietinės visuomenės skaldymu ir bau-

ginimu. Nė viena tikrosios, o ne „sistemi-

nės“ opozicijos partija neperžengė 3 proc.

ribos, kuri užtikrina valstybės finansavimą

ir leidžia bent minimaliai veikti vis sudė-

tingesnėmis sąlygomis. „Užsienio agentų“

įstatymas apriboja bet kokią finansinę

paramą iš užsienio donorų, todėl Rusijos

demokratų veikimas vis labiau primins

pogrindines sovietmečio sąlygas...

...tuo tarpu Rusijos parlamentas gali vis

labiau priminti tai, ką matydavome „brež-

neviniais“ stagnacijos laikais. Į Dūmą iš-

rinktų (praleistų!) partijų lyderiai politinėje

arenoje nuo ankstyvųjų pokomunistinės

Rusijos dienų. Vis sunkiau šiuos žmones

vadinti politikais, nes jie – tiesiog funkcio-

nieriai, atliekantys savo funkcijas V. Putino

valdžios vertikalės įtvirtinimo darbuose.

Mano kolegos Europos liaudies partijos

frakcijoje pabrėžė dar prieš rinkimus: ELP

grupės vicepirmininkas Jacek Saryusz-

Wolski ir Parlamentinio saugumo ir gyny-

bos pakomitečio vicepirmininkas Jaromir

Štetina taikliai įvardino, kad Europos

Sąjungos ir Rusijos santykių atkūrimas bei

sankcijų panaikinimas gali būti siejamas

tik su pilnu Ukrainos teritorinio vientisu-

mo visišku atstatymu.

Žiūrint dar griežčiau, šiuos Dūmos rinki-

mus galima laikyti neteisėtais. Rinkimai

po trylikos metų pertraukos vyko mišria

rinkimine sistema: pusė iš 450-ies par-

lamentarų buvo renkami pagal propor-

cinę sistemą iš partijų sąrašų, kita pusė

– 225-iose vienmandatėse apygardose.

Keturios iš šių apygardų buvo sudarytos

Rusijos okupuotose teritorijose – Kryme ir

Sevastopolyje, jų gyventojų balsai taip pat

įskaičiuoti ir į bendrus partijų surinktus

balsus. Krymo okupacijos nepripažįsta

tarptautinė bendruomenė, šis Rusijos

veiksmas pasmerktas Jungtinių Tautų

Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr.

68/262, Europos saugumo ir bendra-

darbiavimo organizacijos Parlamentinės

Asamblėjos Baku deklaracijoje, esame

priėmę rezoliuciją dėl Ukrainos teritorijos

vientisumo Europos Parlamente.

Tad nors vykdydama „rinkimus“ Kryme

Rusijos valdžia šiuo veiksmu bandė pa-

siekti tarptautinį Krymo prijungimo prie

Rusijos faktą, iš principo ji pasiekė atvirkš-

čią veiksmą: okupuoto Krymo žmonių

balsais išrinkta daugiau nei pusė – 229

– Dūmos deputatų padaro parlamentą

neteisėtu. Ex injuria jus non oritur –

iš neteisės negali atsirasti teisė.

ELP

nuo

trau

ka

Algirdas Saudargas

RINKIMŲ SPEKTAKLIS – MARIONEČIŲ DŪMA

savo pažiūras“, – ragina politologas.***Belieka sujungti tuos tris globali-

nius rinkimų taškus. Ar tai įmanoma? Tik vienu aspektu: bet koks politinis veiksmas didžiosiose valstybėse veikia

ir mažųjų politinę sistemą, ekonomiką ir politiką. Tad akivaizdu, kas sudaro dau-gumą Rusijos Dūmoje, kas bus 45-asis JAV prezidentas (jie šioje šalyje renkami nuo 1789 m. pavasario), turės įtakos ir nuotaikoms Lietuvoje. ■


JAV Prezidento rinkimams pasiekus finišo tiesiąją rinkėjų palaikymas abiem kandidatams beveik išsilygi-no. Apie besikeičiančias amerikiečių nuotaikas, kandidatus, rinkiminius paža dus ir jų galimybes laimėti disku-tuojame su VU TSPMI dėstytoju doc. Kęstučiu GIRNIUMI.

Pirmiausia vertėtų pradėti klausimu, kodėl JAV pasiekė tokią situaciją, jog turime tokius du, kaip teigia politologai, ganėtinai kontraversiškus kandidatus – Hillary Clinton ir Donaldą Trumpą? Kaip pasikeitė JAV, kodėl iškilo būtent šie asmenys?H. Clinton iškilimas buvo beveik pro-gnozuotas. Kai jos vyras buvo preziden-tas, jis sukūrė nepaprastai galingą politinį aparatą, gavo labai daug įvairios finansi-nės paramos. Kai H. Clinton tapo sena-tore ir 2008 m. kandidatavo, visi manė, kad ji laimės, nes Demokratų partija faktiškai buvo tapusi pono B. Clintono partija. Ji nelaimėjo, nes žmonės sukilo ir išrinko B. Obamą. Būdama nepapras-tai ambicinga (dažniausiai, kai žmogus vienais metais pralaimi pirminiuose rinkimuose kitą kartą nekandidatuoja), ji, manau, gudriai ir apgalvotai sutiko ketve-rius metus būti užsienio reikalų ministre. Įgijo tariamą patirtį ir tada pasitraukė. Dažnai užsienio reikalų ministrai bando išlikti dvi kadencijas, bet ji 2012 m. baigė darbą, pradėjo kandidatuoti į JAV Prezidentus ir jau turėjo paramą.Kadangi ji jau buvo „pateptoji“, tai dauguma kitų politikų nutarė nekandi-datuoti. Vietoj to, kad dabar varžytųsi ir pralaimėtų, jie lauks ir, jei Hillary dabar pralaimės, galės kandidatuoti 2020 metais. Tad jos nepopuliarumą rodo ne tik, kad dauguma žmonių ja nepasitiki, bet ir tai, kad Sandersas, kuris nebu-vo demokratas, buvo nepriklausomas

senatorius, 74 metų „senukas“, besiva-dindamas socialistu, beveik ją įveikė. Tai rodo, kiek ji nepopuliari...

Kitaip tariant jos iškilimas buvo savai-minis?Tai nepotizmas. Gaila, bet B. Clintonas partiją padarė savo ir tada nutarė į tą partiją prastumti savo žmoną. G. W. Bu-šas buvo prezidentas, vienas jo sūnus irgi buvo prezidentas ir kai prasidėjo šitie rinkimai, buvo manoma, kad jo brolis, antras sūnus, taip pat bus išrinktas. Apgailėtina, jei tik dvi šeimos realiai gali kandidatuoti 350 mln. žmonių šalyje.Hillary laimėjo, nes ji buvo „patepta“ savo vyro, kuris užvaldė Demokratų par-tiją ir turėjo artimus ryšius su stambiais finansininkais.Trumpas yra kitas atvejis. Aš manau, kad tai yra Respublikonų partijos dege-neracijos požymis. Jau kokius šešerius ar aštuonerius metus kraštutiniai dešinieji, religiniai ir kitokie beveik, sakyčiau, fanatikai yra užvaldę partiją. Jie labai uoliai dalyvauja pirminiuose rinkimuose, kuriuose renka kandidatus, ir, jei nori

ww

w.w

ikim

edia

.org

Rim

anto

Laz

dyno

nuo

trau

ka

Kęstutis Girnius.

JAV PREZIDENTO RINKIMŲ FINIŠO TIESIOJI – AMERIKIEČIŲ DARBININKŲ SUKILIMAS TĘSIASI

Kalbino Lukas GRINIUS

gauti jų paramą, turi užimti nerealias ar net kvailas pozicijas. Reiškiamos vis labiau kraštutinės nuostatos. D. Trum-pas atsirado, nes jis buvo labiau kraštu-tinis už kitus, kalbėjo paprasta kalba ir turėjo stebuklingai gerą būdą pritraukti žmones, kad ir ką bepasakytų. Jei demokratų kandidatė būtų ne H. Clinton, respublikonai taip smarkiai pralaimėtų, jog partija turėtų persi-tvarkyti. Dabar yra galimybė, ypač kai susirgo H. Clinton, kad jų atotrūkis tarp partijų bus nedidelis, D. Trumpas gali pralaimėti gana mažu procentu, tada vėl galėtų aiškinti, jog pralaimėta ne dėl to, kad jų nuostatos atgrasios, bet dėl to, kad nuosaikieji respublikonai išdavė partiją ir nebalsavo už D. Trumpą.

Šiandien Respublikonų partijoje iškilo D.Trumpas, ar prieš dešimtmetį šis kan-didatas būtų turėjęs tokią galimybę?Per pastaruosius 20 metų Amerikos politinės partijos nebesugyvena. Dar 7–8 dešimtmetyje tarp jų buvo trintis. Bet kai reikėdavo susitarti gyvybiškais klausimais, buvo ieškoma kompromiso. Pastaraisiais metais kompromisas yra pasidaręs moralinės, dorovinės sil-pnybės požymiu ir tam priešinamasi. Kadaise demokratai buvo kartu libera-lūs ir iš dalies konservatyvūs. Respubli-konai irgi turėjo liberalesnių narių, nors dauguma konservatoriai. Dabar partijos tapo vienlytėmis, viena telkia deši-niuosius, kita kairiuosius, ir padidėjo tikimybė, kad kraštutinių pozicijų nuo-monės gali laimėti. Tačiau šį kartą labai svarbu, kad nebuvo daug rimtų kandi-datų. Iš respublikonų rimtesni kandi-datai buvo G. W. Bušas ir M. Rubio. M.Rubio buvo silpnas, o G. W. Bušo trūkumas, jog jo didžiausias privalumas buvo, kad jis buvo prezidento sūnus. O daugeliui žmonių tai nepatiko.


Ar negalėtų būti taip, kad į JAV atėjo nauja nacionalizmo banga? Pažvelgus į Europą – Brexit‘as, Vokietijos griežtųjų dešiniųjų reitingų didėjimas, įvairūs referendumai, kitų dešiniųjų partijų populiarumo augimas ir kt. Ar negali būti taip, kad amerikiečiai pavargo nuo globalios, bet silpstančios valstybės?Aš manau, kad yra du dalykai ir tai ne-būtinai nacionalizmas. Vienas dalykas yra tai, jog nepaisant to, kad JAV ūkis auga greičiau negu Europoje, eilinio amerikiečių darbuotojo perkamoji galia yra mažesnė negu 80-aisiais. Ilgą laiką amerikiečių darbuotojai naiviai tikėjo, kad JAV yra begalinių galimybių šalis – jei man dabar nesiseka, tai seksis po 10 metų, jei man nepasiseks, tai seksis mano vaikams. Dabar, po 20-ies ūkio merdėjimo metų, manau, kad jie įsisa-vino, kad jų gyvenimas negerėja ir kad jų vaikų gyvenimas taip pat negerės. Tai sukelia pyktį, kyla nepasitenkinimas ir kartais jis būna teisingas. Partija, kaip demokratai, kuri neva turėjo kovoti už socialinį teisingumą ir darbininkų teises, leidosi į kultūros kovas – abor-tus, gėjų teises, multikultūralizmą ir kt. Lygiai taip pat kyla pasipriešinimas tarptautinėms sutartims. Tam, kad galėtum savo iphone ar ipade nupirkti pigiau, dalis amerikiečių neteko darbo. Tad matomas eilinių darbininkų mini-sukilimas. Antra, jau dabar apskaičiuojama, kad po 30 metų JAV baltaodžiai sudarys ma-žumą. Yra nemaža dalis žmonių ir, nors negali jų vadinti rasistais ar ksenofobais, kuriems ne itin patinka, kad aplinka keičiasi ir jų gatvėje apsigyvena žmonės, su kuriais sunku susikalbėti. D. Trumpas lošia šiais klausimais, tačiau H. Clinton irgi itin karinga moteriškė. Trumpas akcentuoja įvairias problemas ir idėjas, tačiau neretai jos būna prieš-taringos. H. Clinton didintų karinį biudžetą ir jai būnant prezidente būtų didesnė galimybė, jog JAV įsiveltų į dar vieną konfliktą. Nacionalizmo yra, bet nemanau, kad tai varomoji jėga. Varomoji jėga – ūkio smukimas ir susvetimėjimas, nuojauta, kad tampi svetimas savo šalyje.

ww

w.fl

icr.

com

Don

keyH

otey

nuo

trau

ka

Jei kas pasodintų Trumpą ir paklaustų, kaip tu įsivaizduoji savo santykius su Rusija, tai, išskyrus keletą tokių frazių – noriu geresnių santykių, Putinas yra stiprus vadovas, jis gali priimti nutarimus, aš galiu priimti nutarimus ir mes priimsime gerus nutarimus, jis nieko daugiau neturi ką pasakyti.

Tada natūraliai kyla klausimas, ar prieš tai buvę prezidentai blogai valdė šalį? Jei susidaro tokia didžiulė masė, kuri palaiko D. Trumpo idėjas, tai galbūt jis savaime nėra toks blogas kandidatas? Jeigu jis sugrąžintų gerovę į šalį ar suteiktų ame-rikiečių darbuotojams kažkokias garanti-jas ir Amerika grįžtų į tuos aukso metus, galbūt jis yra tai, ko reikia JAV?Tai yra neįmanoma. JAV ūkis pablogėjo dėl globalizacijos. Kadaise Amerikos ir Europos šalys galėjo puikiai gyventi, mokėti dideles algas, kada varžėsi tik tarpusavyje. Tačiau atsiranda Kinija, Bangladešas, Vietnamas ir kt., kurių darbininkai gauna penktadalį tavo atlyginimo. Neišvengiamai tai veda prie nedarbo ir algų smukimo. Nemanau, kad būtų galima globalizaciją lengvai pakeisti. Antra, žmonių migraciją taip pat labai sunku sustabdyti.Nėra, kad buvo valdoma blogai, nors aš manau, kad buvo klaida per daug pataikauti pasiturintiems: esą mažinsime mokesčius, verslas suklestės, o jei verslas suklestės, ilgainiui visi suklestės. Toks požiūris buvo klaida, tačiau tai ne tiek prezidento kompetencija, kiek pakitęs pasaulio ūkis, sukėlęs problemų, kurių negalima išspręsti. Amerika jas spren-džia geriau negu Europa, bet nepa-kankamai gerai. Čia nėra vien tai, kad prastai buvo valdoma.

D. Trumpo viena iš įdomių idėjų yra suartėjimas su Rusija. Kodėl tokioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje jis šneka apie suartėjimą su Rusija?Tradiciškai tarp baltaodžių darbininkų lietuvių, ukrainiečių, lenkų ir panašių meilės Rusijai nėra. D. Trumpas neturi ryšių su Rusija, daug kalbėta, kad jis norėjo į ten investuoti, bet visgi jokių investicijų neturi. Norėjo susitikti su V. Putinu, bet V. Putinas su juo nesusitiko, tai rodo, kiek realios įtakos jis ten turi.Kada jis sako, kad būtų gerai, jog JAV santykiai su Rusija būtų geri, sunku tam priešintis. Ar blogi santykiai turėtų būti JAV siekis? Reikia klausti, kokios to gerėjimo sąlygos. Jeigu santykiai galėtų būti geri, neatsisakant principų, tai tikrai naudinga. Iš principo geri santykiai su užsienio šalimis turėtų būti kiekvieno siekis, tad čia nieko baisaus. Kai V. Putinas pasakė, kad D. Trum-pas yra spalvinga asmenybė, tai jis tai interpretavo kaip „brilliant“ – genialus. V. Putino liaupsinimas yra būdas plakti B. Obamą. Tikras vadas darytų tą ir tą, tačiau B. Obama yra silpnas ir nieko negali.

Ar tai gali būti D. Trumpo kampani-jos dalis, išnaudojant nesėkmingą B. Obamos bandymą suartėti su Rusija pirmosios kadencijos pradžioje?


Jie mano, kad galės už tai ką nors gauti. Kaip ir D. Trumpas, H. Clinton yra nepaprastai turtinga ir ji nebendrauja su paprastais žmonėmis. H. Clinton kaip demokratė mėgintų įvesti daugiau socia-linio teisingumo, bet ji dažnai nenuosekli. Ji kadaise sakė, jog Prekybos sutartis su Europa yra aukso standartas, kai B. San-dersas pradėjo kritikuoti tą sutartį ir kai paaiškėjo, kad žmonės pritaria tai kritikai, ji pasakė, kad reikia tą sutartį pakeisti. Ji nėra principų žmogus. Kaip kartais apie ją piktai sakoma: jei nori žinoti, ką Hilla-ry galvoja, tai reikia paskaityti paskutinių gyventojų apklausų rezultatus.

Europoje jaučiami signalai, kad na-cionalizmas stiprėja: Marine Le Pen iškilimas Prancūzijoje, Brexit'as ir kiti. D. Trumpas net palyginamas su Hitle-riu, ar gali būti, kad kartojasi 1933 m. scenarijus, kai demokratišku keliu į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, o dabar Amerikoje bus demokratiškai išrinktas D. Trumpas?A. Hitleris į valdžią atėjo ne visiškai de-mokratišku keliu – buvo padaryta klaida, buvo suformuota politinė vyriausybė ir tada įvyko pusiau oficialus perversmas. A. Hitleris per tris mėnesius sugebėjo suar-dyti visą konstitucinę tvarką. D. Trumpas negalės naudoti smurto, ardyti konsti-tucijos. JAV demokratinės institucijos

daug stipresnės, negu tuo metu buvo Vokietijoje. Europoje tuo metu depre-sija naikino pasitikėjimą demokratija. Amerikoje demokratija jau klesti 200 metų. D. Trumpas negalvoja apie kokį nors perversmą, o jeigu ir mėgintų, tai jam nepavyktų. Kalbos, kad dabartiniai Europos nacionalistai kelia tokią grėsmę kaip A. Hitleris, yra absurdiškos, kadangi padėtis yra visiškai skirtinga ir jie yra kitokie žmonės nei A. Hitleris.

Kalbant apie NATO, kodėl D. Trumpas taip pasyviai vertina NATO ir net užsi-mena apie jos prislopinimą?D. Trumpas teisingai pasakė, kad kiekvie-na NATO šalis turi pareigą skirti tuos du procentus. Negali būti taip, kaip kadaise – Lietuva moka vieną procentą, o Ame-rika neša naštą. Europos šalys stiprios, jų ūkis toks pat didelis kaip Amerikos ir dėl to būtų teisinga, kad jos pačios mokė-tų už saugumą, o ne Amerika. Tačiau nebuvo tinkama jo formuluotė: mes ginsime, jei jie įgyvendina įsipareigoji-mus. Įsi vaizduokite tokį scenarijų: Rusija puola, D. Trumpas skambina į Briuselį ir klausia, ar lietuviai jau susimokėjo. Čia nerealistiškas scenarijus, dėl to apie tokius dalykus jis neturėtų kalbėti.

Reitingams praktiškai supanašėjus, kaip manote, kokios galėtų būti D. Trumpo

ww

w.fl

icr.

com

Don

keyH

otey

nuo

trau

ka

Amerikiečiai turi tokį posakį – „viduria-vimas per burną“. Kalba negalvodamas ir nesustodamas. Jei kas pasodintų D. Trumpą ir paklaustų, kaip tu įsivaizduoji savo santykius su Rusija, tai, išskyrus keletą tokių frazių – noriu geresnių santykių, V. Putinas yra stiprus vadovas, jis gali priimti nutarimus, aš galiu priimti nutarimus ir mes priimsime gerus nutari-mus, jis nieko daugiau neturi ką pasakyti.

Kitaip tariant, bendra JAV užsienio po-litika, jei visgi būtų išrinktas D.Trumpas, stipriai nepasikeistų? Aš manau, kad tiek daug neturėtų pasi-keisti. Yra Valstybės departamentas, Gy-nybos departamentas, yra ilgalaikės pro-gramos ir projektai, kurie tęsiasi ir tęsiasi ir jų negalėsi panaikinti, yra strateginiai interesai. D. Trumpui nebūtų lengva viską keisti, bet reikėtų pabrėžti, kad jis vis tiek yra nesuvaldomo charakterio ir galėtų nusišnekėti, ką nors pasakyti, įžeisti, ir tada jau nebus taip lengva viską sugrąžinti į normalias vėžes. Kitaip sakant, jis gali užsienio politikoje pakišti pagalį į ratus.

Dar grįžtant prie D. Trumpo atėji-mo Amerikoje. Preliminariai keletas procentų piliečių valdo didžiąją dalį kapitalo, tačiau prieš keliasdešimt metų ta atskirtis buvo ženkliai mažesnė. Grįž-tant prie kandidatų – H. Clinton dažnai laikoma didesnio atvirumo, globalizmo šalininke, tačiau D. Trumpas koncen-truojasi į užsidarymą savyje, vidinių reformų klausimus ir kt. Ar negali būti, kad tai ir yra pagrindinis raktas, vedan-tis į Trumpo iškilimą ar netgi pergalę?Visgi neretai jis būna veidmainis. D. Trum-pas akcentuoja, kad darbo vietos turėtų likti Amerikoje, bet savo markės kaklaraiš-čius ir marškinius gamina Azijoje. Akcen-tuoja darbo vietų kūrimą, tačiau realiai vis tiek viskas bus atvežama iš kitų šalių.H. Clinton, žvelgiant iš šios perspektyvos, ne itin skiriasi. Akcentuoja, kad ji kovos „I will fight for you“. Tačiau paprasto žmogaus jau seniai nėra sutikusi. Iš didžiųjų bankų ji gaudavo 300 tūkstančių dolerių už pusvalandžio kalbą, kurioje gausu banalybių. Kodėl bankai taip daro?

Nors reitingai yra priartėję, bet dauguma apklausų rodo, kad H. Clinton laimės.


stip riosios savybės, kuo jis lenkia Hil-lary?Aš H. Clinton nemėgstu. Manau, kad ji nenuosekli, net liguistai ambicinga, bet ji vis tiek yra normali politikė. To negalima sakyti apie D. Trumpą. Pakankamai žmo-nių yra nepatenkinti dabartine padėtimi ir, kaip kadaise buvo Lietuvoje, jie balsuo-ja už tą žmogų, kuris labiausiai išsiskiria. Nors D. Trumpas laimėjo respublikonų pirminius rinkimus, jis varžėsi su silpnais kandidatais ir jam padėjo tai, kad jis buvo ryškesnė asmenybė. Iš pradžių buvo balsuojama už 16 kandidatų, po to už 7–8, ir jis surinkdavo šiek tiek daugiau už kitus. Jeigu jis būtų varžęsis tik su kokiais dviem kandidatais, tai jam būtų buvę laimėti sunku. Dėl įvairių priežasčių atsi-randa susvetimėjimas, nepasitenkinimas gyvenimu, pajutimas, kad šalis keičiasi neigiamai. Tačiau nors reitingai yra pri-artėję, bet dauguma apklausų rodo, kad H. Clinton laimės. Kyla klausimas, kai reikės atiduoti balsą, ar tavo nervai išsilai-kys ir ar tu galėsi balsuoti už D. Trumpą. H. Clinton ligos gali turėti poveikį.

Kaip manote, kaip keistųsi Amerika, jei vis dėlto D. Trumpas būtų išrinktas ir kokią įtaką tai turėtų ilguoju laikotarpiu?Aš manau, kad būtų trumpalaikis šokas. Jis pats kapitalistas, ekonominė santvarka nebus smarkiai keičiama. Ūkis nepasi-keistų, užsienio politikos pokyčiai būtų nežymūs, gal būtų skatinamos įvairios priemonės gėjų, musulmonų, meksi-kiečių teisėms riboti. Tačiau Amerika vis tiek yra teisinė valstybė, egzistuoja Aukščiausiasis Teismas. Reikia prisimin-ti, kad ne viena valstija priėmė tokius santuokos įstatymus, kuriuose teigiama, kad santuoka yra tik tarp vyro ir moters, o Aukščiausiasis Teismas pasakė, kad tai pažeidžia Konstituciją, ir visi įstatymai tapo niekiniais. Jei D. Trumpas per daug atitoltų nuo konstitucinių normų, patys respublikonai nuo jo nusigręžtų. Bet ku-riuo atveju D. Trumpo kadencija būtų tik viena, antros jis niekada nebelaimėtų, nes paaiškėtų, kad jis nekompetentingas. ■

Dėkoju už pokalbį.

Linas KOJALA

KODĖL POLITIKOJE NEBEREIKIA TIESOS

devintajame dešimtmetyje visam pasau-liui melavo, jog Černobylio atominės elektrinės katastrofa tėra menkniekis, su kuriuo bus nesunkiai susidorota; JAV prezidentas Billas Clintonas savo laiku tiesiai į televizijos kamerą dievagojosi ne-turėjęs santykių su Baltųjų rūmų prakti-kante Monica Lewinsky; Šiaurės Korėjos vadai savo tautai pateikia melagingus sporto varžybų, kuriose dalyvauja šalies rinktinės, rezultatus – tam, kad skatintų pasididžiavimą valstybe. Melo lygmenys skiriasi, tačiau principas išlieka tas pats.

Visus šiuos atvejus galime identifi-kuoti ir pasmerkti, arba mažų mažiausiai kritikuoti, nes nekyla abejonių, kad jie – melagingi. Visgi šiandien gyvename laikotarpiu, kai tiesos prasmė keičiasi. Post-tiesa nėra tik būdas elitams pabėgti nuo nepalankių faktų, kaip minėtuose pavyzdžiuose, nes neapsiribojama vien elementariu faktų falsifikavimu; tai – jų nustūmimas į visišką periferiją, kai faktai ar tiesos paieškos tampa nereikš-mingi savaime.

Brexit šalininkai sėkmingai naudojosi tuo, kad tiesa ir faktai užima vis mažesnį vaidmenį politikoje.

c2.s

tati

cflic

kr.c

om n

uotr

auka

„Dar visai neseniai mūsų nuomonės išsi-skirdavo dėl to, kaip interpretuodavome faktus. Skirdavosi mūsų analizė. Skirda-vosi mūsų receptai problemoms spręsti. Bet iš esmės mes sutardavome dėl faktų. Taip buvo neseniai. Dabar daugelis mano, jog gali susikurti savo faktus“.

Tai - Martos Baron, „The Wa-shington Post“ vykdančiosios redaktorės, kalbos Temple universiteto studentams fragmentas. Joje iš esmės nusakyta tai, kas jau kurį laiką vadinama „post-tiesos“ (post-truth) era. Tai laikmetis, kuriame faktai ar teisybė praranda vertę bei vaidina vis mažesnį vaidmenį. Ypač – politiniame procese ir rinkimuose.

POST-TIESOS POLITIKOSTad kas yra post-tiesos politika? Jos

esmė – nuolatinis neteisingų ar mela-gingų faktų kartojimas. Atrodytų, kas gi čia naujo, juk melas yra neatsiejama socialinių santykių dalis nuo pat žmo-nijos pradžių pradžios. Sovietų lyderiai


buvo gerokai didesni, nei konkurentų. H. Clinton atsisakymas paviešinti kalbų turtingų verslininkų renginiuose tekstus dėl esą pasirašytų susitarimų jos pasiti-kėjimo rodikliams kerta gerokai labiau, nei faktas, kad Trumpas apskritai atsisa-ko paviešinti savo mokesčių deklaraciją dangstydamasis, kad tam kliudo atlie-kamas auditas. Tai yra akivaizdžiausias skirčių visuomenėse įrodymas.

PRIEŽASTYSTad kas gali lemti post-tiesos feno-

meno stiprėjimą? Juk dar nuo vidur-amžių, kuomet ėmė atsirasti buhalterijos pradmenys, skaičiai ir faktai ėmė stiprėti kaip neatsiejama realybės dalis; tarsi greta mūsų visų esanti ap-čiuopiama erdvė, dėl kurios visi gali-me sutarti bei laikyti atskaitos tašku. Ilgainiui, augant akademiniam potenci-alui, ekspertizei, tai vaidino vis ryškesnį vaidmenį.

Dabar situacija keičiasi. Naujienų šaltiniai vis labiau mus stumia į atomi-zuotą pasaulį, kuriame melas, gandai ir apkalbos sklinda neregėtu greičiu. Anot Chrisos Cillizza iš „The Independent“, du veiksniai ypač stiprina tiesos veiks-nio silpnėjimą. Visų pirma, žmonės vis labiau buriasi į pakankamai bendramin-čių grupes, ypač socialiniuose tinkluose (pvz., kviesdami draugauti tuos asmenis ar organizacijas, kurių idėjoms pritaria,

sekdami jų publikuojamą informaciją). Tokie „informacijos burbulai“ kuria iškreiptos tikrovės vaizdinį. Antra, ši „burbulinė“ tikrovė tampa save pa-laikanti - faktus ar jų interpretacijas gauname tik iš ten, kur jie tokie, kad jau patvirtina mūsų anksčiau turėtą pasaulėvaizdį. Jei D. Trumpas sako, jog nedarbas siekia 42 proc., problemų dėl įdarbinimo turinčiam asmeniui tai tam-pa patrauklesniu, artimesniu tikrovės atspindžiu, nei pagrįsta statistika. Jei faktas ima prieštarauti susiformavusiai nuomonei ar emocijai, yra atsisakoma būtent fakto, o ne atvirkščiai.

Prie to prisideda ir bendras visuo-menių nusivylimas. Pavyzdžiui, labiau-siai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse mažėja pasitikėjimas institucijomis. Tyrimai rodo, jog tų, kurie pasitiki valstybinėmis institucijomis, žiniasklai-da, nevyriausybiniu sektoriumi ir verslu, yra vos ketvirtadalis; ir šis skaičius per pastarąjį dešimtmetį mažėja. Daugiau nei 60 proc. europiečių nepasitiki savo šalių vyriausybėmis. Tokioje terpėje atsi-randa prielaidos stiprėti tiems, kurie ima siūlyti alternatyvą – net jei ji nepagrįsta niekuo, tik emocijomis.

POST-TIESA – BE ATSKAITOS TAŠKŲSvarbu, kur mūsų visuomenės

žengs ateityje – ar ir toliau nyks atskai-tos taškai, kurie galėtų padėti įvertinti, kas yra tiesa, o kas – tik melas. Kol kas atrodo, kad tokių atskaitos taškų net nebereikia, nes kiekvienas ima kurtis savitą tiesą, kuriai pakanka emocinio argumento.

Mes tikrai galime gyventi, ir jau praktiškai gyvename, pasaulyje, kuriame yra tik gausybė duomenų – jie prieina-mi vieno išmanaus telefono mygtuko paspaudimu – tačiau nėra faktų. Nusi-vylimas institucijomis, augantis apoli-tiškumas, elito ir ne elito skirtis tam tik augina terpę, kuri atvėrė duris post–tie-sos politikos erai. Deja, tai pavojinga tendencija, kuri gali paversti politiką ir juokinga, ir pavojinga – kitaip tariant, persunkta konspiracijos teorijų, susi-priešinimo bei nesusikalbėjimo. ■

BANGOS JAV IR DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

Šie procesai pastaruoju metu patraukė akį dėl dviejų priežasčių: Donaldo Trumpo kampanijos siekiant JAV prezidento posto ir Didžiosios Britanijos referendumo šalininkų veiks-mų agituojant už išstojimą iš Europos Sąjungos.

Abiem atvejais matome visišką faktų ar tiesos ignoravimą. „PolitiFact“ skaičiuoja, kad 54 proc. D. Trumpo teiginių, patikrinti nepriklausomuose šaltiniuose, pasirodo esantys visiškai klaidingi arba tokie neteisingi, kad „net kelnės turėtų degti“. Dar 32 proc. tėra pusiau teisingi arba labiau neteisingi. Pavyzdžiui, D. Trumpas yra ne kartą pareiškęs, jog dabartinis JAV prezi-dentas Barrackas Obama „įkūrė ISIS“ teroristinę organizaciją arba svarstė, jog tikrasis nedarbo lygis šalyje gali siekti 42 proc. Nepaisant to, jis tapo Respu-blikonų partijos pretendentų prezidento rinkimuose ir mėgaujasi žiniasklaidos dėmesiu – tokiu, kad D. Trumpo gauto nemokamo eterio laikas yra vertinamas 3 mlrd. dolerių.

Panašios tendencijos neseniai buvo akivaizdžios ir Didžiojoje Britanijo-je. Ryškiausias pavyzdys – išstojimo šalininkų argumentas, jog narystė ES britams kiekvieną savaitę kainuoja 350 milijonų svarų sterlingų. Ir visiškai nesvarbu, kad tikrasis skaičius – tą nėra sunku patikrinti – yra kone perpus ma-žesnis; tai nesukliudė šusnims reklami-nių bukletų bei autobusams, kurie zujo po didžiuosius miestus pasidabinę šia suma. Kuo labiau oponentai kritikavo šį melą, tuo labiau tai sutelkė išstoji-mo šalininkus ir kūrė „mes versus jie“ atmosferą.

Tiesa, tai nereiškia, jog priešingos stovyklos – JAV rinkimų atveju, de-mokratų kandidatė Hillary Clinton, o britų – ateities ES šalininkai – yra iš kito pasaulio, kuriame nemeluojama. Visgi pastebėtina, jog jų klaidinimai susilaukdavo daug rimtesnių pasekmių bei pasmerkimo iš jų pačių šalininkų pusės – kitaip tariant, jų melo kaštai

Gyvename laikmetyje, kuriame faktai ar teisybė praranda vertę bei vaidina vis mažesnį vaidmenį. Ypač - politiniame procese ir rinkimuose.

_132016 RUGSĖJIS | Apžvalga PASAULIS

Šių metų rugsėjo 7 dieną sukako 40 metų nuo ilgamečio Kinijos komunistų partijos lyderio Mao Dzedongo mirties. Nors jo vykdyta politika kainavo gyvybę kelias-dešimt milijonų Kinijos žmonių, dėl jo vaidmens šalies istorijoje nesutariama iki šiol. Vieni pabrėžia jo nusikaltimus žmo-giškumui, kiti teigia, kad be jo vykdytos politikos nebūtų įmanomas ir vėliau pra-sidėjęs Kinijos „ekonominis stebuklas“.

KOMUNIZMO IDĖJOMIS SUSIŽAVĖJO DAR JAUNYSTĖJE

Mao Dzedongas gimė 1893 m. Hu-nano provincijoje Kinijos pietuose, turtin-gų ūkininkų šeimoje. Vaikystėje Mao, kaip ir du jo broliai bei sesuo, dažnai patirdavo tėvo smurtą. Mao motina buvo religinga budistė, mėginusi sušvelninti griežtojo tėvo elgesį su savo vaikais. Nors Mao taip pat augo kaip budistas, dar paauglystėje jis nusivylė budizmu ir tapo ateistu. Jaunys-tėje jis žavėjosi nacionalistinėmis idėjomis, bet vėliau, studijuodamas Pekino universi-tete, Mao susidomėjo marksizmu.

1921 m. prisijungė prie Kinijos komunistų partijos. Ypač aktyviai jis veikė gimtojoje Hunano provincijoje, siekda-mas įtvirtinti jos autonomiją. Mao tikėjo, kad tai jam padės įtvirtinti joje komunis-tinį valdymą. Mao turėjo didelį palaikymą tarp neturtingų Kinijos valstiečių. 1927 m. jo vadovaujama Revoliucinė darbi-ninkų ir valstiečių armija, dar žinoma kaip Raudonoji armija, pradėjo sukilimą Hunane, tačiau jis buvo numalšintas. Mao ir jo rėmėjai pasitraukė į kalnuotą Dsiangsi provinciją Kinijos pietuose, kur ėmė kurti Kinijos Sovietinę Respubliką. Joje buvo diegiamos socialistinės idėjos. Kinijoje atsirado ir daugiau regionų, kuriuose valdžią įtvirtino komunistai. Ki-nijos valdančioji Kuomintango vyriausybė sunerimo dėl augančios komunistų įtakos ir į jų valdomas zonas ėmė siųsti savo

ww

w.fl

ickr

.com

, Nic

olas

Ray

mon

d nu

otra

uka

kariuomenę. Tačiau daugumą susirėmimų laimėjo komunistai. 1934 m. Mao tapo Kinijos komunistų partijos vadovu.

1937 m. komunistai įsitraukė į kovą prieš Japonijos imperiją, siekusią valdyti rytinę Kinijos dalį. Karą 1945 m. lai-mėjo kinai. Karo metu komunistai ėmė kontroliuoti vis daugiau Kinijos teritorijų, o 1949 m. jie įsitvirtino visoje šalyje ir paskelbė Kinijos Liaudies Demokratinę Respubliką. Kuomintango vyriausy-bė pasitraukė į Taivano salą. 1911 m. paskelbta Kinijos Respublika iki šiol tebegyvuoja Taivane. Nors Taivaną kaip nepriklausomą valstybę yra pripažinę tik labai nedaug valstybių, jis gyvuoja kaip savarankiška valstybė su visais nepriklau-somos šalies atributais.

ŽUVO DEŠIMTYS MILIJONŲ ŽMONIŲPerėmusi valdžią, Kinijos komunistų

partija ėmėsi ekonomikos reformų. Buvo siekiama ne tik pertvarkyti visą šalies ūkį iš kapitalistinio į socialistinį, bet ir paversti Kiniją iš atsilikusios agrarinės į stiprią industrinę šalį. Pirmaisiais komunizmo gyvavimo metais Kinija palaikė draugiškus santykius su Tarybų Sąjunga, todėl pasta-roji padėjo jai vystyti infrastruktūrą.

1958 m. buvo pradėta „Didžio-jo šuolio“ reforma. Jos metu daugybė žmonių iš kaimų buvo perkelti į miestus,

MAO DZEDONGAS IKI ŠIOL TURI PASEKĖJŲJonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

nacionalizuoti privatūs ūkiai, o valstiečiai buvo priversti pereiti dirbti į vadinamą-sias „liaudies komunas“. Didelė žemės ūkio produkcijos dalis buvo nusavinta ir paskirta miestų gyventojams. Dėl to Kinijos kaimuose kilo didžiulis badas. Skaičiuojama, kad dėl „Didžiojo šuolio“, trukusio iki 1962 m., metu vykdytos poli-tikos badu mirė net 30 mln. kinų.

„Didžiojo šuolio“ nesėkmė sukėlė pasipiktinimą Mao politika net pačioje Kinijos komunistų partijoje. Bijodamas galimo pasipriešinimo, 1966 m. Mao pradėjo garsiąją „Kultūrinę revoliuciją“. Jos metu siekta „apsaugoti“ Kiniją nuo neigiamos užsienio įtakos ir „išvalyti“ nuo „buržuazinio palikimo“. „Kultūrinės revoliucijos“ metu imta persekioti vi-sus asmenis, kurie būdavo įtariami kaip potencialūs Mao režimo priešai. Dėl šios priežasties į koncentracijos stovyklas buvo išsiųsta didelė dalis šalies inteligentijos. „Kultūrinės revoliucijos“ metu dar labiau imta keisti tradicinį kinų gyvenimo būdą, imtas naikinti istorinis šalies paveldas, pavyzdžiui, uždaryta daugybė šventyklų.

Studentai ir moksleiviai jungėsi į garsiuosius chunveibinų būrius. Šie būriai aršiai kovojo su vadinamaisiais „liaudies priešais“. Jie vykdydavo viešas egzekucijas miestų gatvėse, kankindavo nelojalumu režimui įtariamus žmones. Nors tikslus


vykdyti regiono kultūrinę asimiliaciją. Nors gyvendamas išeivijoje Dalai Lama yra aktyvus pasaulio bendruomenės narys (1989 m. jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija), nėra prošvaisčių, kad bent jau per artimiausius dešimtmečius Tibetui pavyks atkurti nepriklausomybę.

VERTINAMAS ĮVAIRIAISkaičiuojama, kad Mao vykdyta

politika pražudė 40–70 mln. kinų. Pagal žuvusiųjų skaičių jis lenkia žiauriausius Europos diktatorius Staliną ir Hitlerį. Tačiau Kinijoje Mao nėra vieningai pasmerktas. 1981 m. Kinijos komunistų partija paskelbė, kad 70 proc. Mao idėjų buvo teisingos, 30 proc. – klaidingos. Iki šiol šalyje tebestovi daugybė šiam žmogui pastatytų paminklų, o jo portretas vis dar kabo virš Tiananmenio aikštės Pekine.

Mao šalininkų teigimu, nors Mao buvo padaręs klaidų, tokių kaip „Didžiojo šuolio“ reformos, jo valdymo metu šalyje buvo pagerinta švietimo bei sveikatos apsaugos sistemos, sumažėjo neraštingu-mas, buvo tiesiami keliai ir plėtojama kita infrastruktūra. Be to, Kinija buvo suvie-nyta ir, skirtingai nei XIX a., nebepatyrė kitų šalių invazijų.

Panašūs argumentai pasitelkiami

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

, V

illa

Giu

lia n

uotr

auka

kalbant apie Tibeto okupaciją. Pavyzdžiui, kad tibetiečių gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 36 metų 1950 m. iki 67 m. 2000 m. Kita vertus, kalbant apie Mao vykdytos politikos įtaką šalies ekonomikai, negalima ignoruoti ir fakto, kad Taivanas, kurį valdo po komunistų pergalės iš Kinijos pasitrau-kę nacionalistai, vystėsi kur kas greičiau nei Kinija ir iki šiol smarkiai lenkia ją pagal ekonominį išsivystymą.

Per pastaruosius 66 metus Kinija iš tiesų padarė didžiulę ekonominę pažangą. Pavyzdžiui, 1950 m. Kinijos ir Indijos bendrasis vidaus produktas vie-nam gyventojui buvo daugmaž vienodas. Užtat dabar, nepaisant to, kad Indija taip pat sparčiai vystosi, Kinija lenkia Indiją kelis kartus. Tačiau reikia atkreip-ti dėmesį į tai, kad didžiausia pažanga buvo padaryta jau po Mao mirties, kada nuosekliai pereidama prie rinkos ekonomikos Kinija ėmė sparčiai vystytis. Todėl abejotina, kad dabartinė Kinijos valdžia vengia atsiriboti nuo Mao kulto nuoširdžiai tikėdama jo vykdytos poli-tikos nauda šaliai. Veikiau tai – išvengti režimo griūties, atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos pavyzdį, kai Gorbačiovo pra-dėta „pertvarka“ galiausiai lėmė sovietų imperijos žlugimą. ■

PASAULIS

„Kultūrinės revoliucijos“ aukų skaičius nėra žinomas, neabejojama, kad jos metu žuvo milijonai kinų. Be to, tarp chunvei-binų būrių taip pat įsiplieksdavo tarpu-savio konfliktai, todėl Mao teko pasiųsti kariuomenę kovoti su įsisiautėjusiais chunveibinų būriais.

Penktajame dešimtmetyje Mao va-dovavosi požiūriu, kad komunistinė šalis turi būti valdoma kolektyviškai, todėl didelė dalis sprendimų buvo priimama bendru Komunistų partijos sutarimu. Ta-čiau vėliau dalis Kinijos komunistų ėmė nepritarti Mao vykdomai politikai, tad šis ėmė stiprinti savo asmenybės kultą. Todėl būdavo kuriami propagandiniai filmai, knygos, siekiant dar labiau įtvirtinti Mao valdžią šalyje.

Nors Mao idėjų sėmėsi iš bolševikų revoliucijos Rusijoje, o Stalino valdymo metais palaikė draugiškus santykius su Sovietų Sąjunga, vėliau šių šalių santykiai ėmė prastėti. 1956 m. į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas pradėjo vadinamąją destalinizaciją, pamažu bandė gerinti santykius su Vakarų šalimis. Tačiau Mao vis dar vadovavosi ortodoksinėmis socia-lizmo idėjomis, todėl ėmė abejoti Sovietų Sąjungos pasirinktu keliu. Be to, Kinija nebenorėjo būti sovietų „jaunesnysis brolis“ ir siekė pati jai primesti savo valią. Įtampa tarp Kinijos ir Sovietų Sąjun-gos pasiekė apogėjų 1969 m., kai kilo pasienio konfliktas tarp dviejų galingiau-sių socialistinių pasaulio valstybių. Vyko susišaudymai tarp abiejų šalių pasienio pareigūnų. Kinija užėmė Sovietų Sąjun-gai priklausančią Damansko upę, o sovie-tai į tai atsakė bombarduodami Kinijos karinius dalinius ir vėliau susigrąžindami kinų užimtos teritorijos kontrolę. Per susirėmimus žuvo keli šimtai abiejų šalių kareivių, nors buvo baiminamasi, kad šis konfliktas gali virsti karu tarp dviejų branduolinių valstybių. Galutinai terito-riniai nesutarimai tarp Rusijos ir Kinijos išspręsti tik XXI a. pradžioje.

1950 m. Kinija okupavo Tibetą. Baimindamasis galimo susidorojimo, 24 metų Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama 1959 m. buvo priverstas persi-kelti į kaimyninę Indiją. Kinija pradėjo


„Mūsų partnerystė ir bendradarbiavi-

mas su NATO išlieka esminiu, tačiau

mes taip pat privalome prisiimti

atsakomybę užtikrinant savo pačių

saugumą ir kuriant stipresnius Eu-

ropos karinius pajėgumus. Globalinė

strategija reikalauja iš mūsų turėti

galimybę veikti autonomiškai, jeigu to

prireiktų ir tuomet kada to prireiktų.

Europa niekada nebus pajėgi apsiginti

savarankiškai, jei ES šalys tinkamamai

nefinansuos savo gynybos biudžetų. Nė

viena ES šalis atskirai negali atremti da-

bartinių grėsmių. Privalome būti vienin-

gi ir prisiimti atsakomybę už kontinento

ateitį. Tai reiškia gynybos biudžeto

asignavimus pagal NATO reikalavimus

(2 proc. BVP), taip pat skiriant daugiau

išlaidų Europos gynybos agentūros

(angl. – European Defence Agency, EDA)

vykdomiems karo tyrimams. ES taip pat

būtina suformuoti Operacinio lygmens

vadavietę su tinkamu planavimu,

vadovavimu ir kontrole, taip didinant

koordinavimą su NATO ir užtikrinant

galimybę veikti greitai.“

Josephas Daulas, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) grupės pirmininkas

ww

w.fl

icr.

com

, EP

P n

uotr

auka

„Įsipareigojimas, kurį mes davėme vieni kitiems su NATO kolektyvinės gynybos principu, jau ne vieną dešimtmetį yra kertinė globalaus stabilumo sąlyga. Tenekyla abejonės: JAV pasišventini-mas NATO penktajam straipsniui yra nepajudinamas. Mes niekada, niekada nepabėgame nuo savo įsipareigojimų. Ir nesvarbu, ką girdite šiame karštame politiniame laikotarpyje iš vieno as-mens Amerikoje. Jis nežino, ką kalba“.

Taip rugpjūčio pradžioje kalbėjo Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezi-dentas Joe Bidenas. Jis surengė specialų vizitą į Latvijos sostinę Rygą, kur susi-tiko su visų Baltijos valstybių lyderiais ir visuomene. Tam, kad patikintų, jog strateginiai JAV interesai nekinta, o NATO savo sąjungininkų nepaliks likimo valioje. Ypač dabar, kai Kremliaus užsienio politika darosi vis agresyvesnė.

J. Bideno vizitas buvo surengtas

Nepaisant skambių pareiškimų, D.Trumpo už sie-nio politikos strategija vis dar atrodo miglota.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Gag

e Sk

idm

ore

nuot

rauk

a neatsitiktinai. Šiuo metu vykstanti JAV rinkimų kampanija, ir Respublikonų pretendento Donaldo Trumpo retorika varo į neviltį Vidurio ir Rytų Europos valstybių apžvalgininkus. Būtent todėl, kad kone pirmą kartą aukščiausios JAV politinės pozicijos siekiantis kandidatas atvirai abejoja NATO egzistavimo pra-sme bei negaili šiltų žodžių Vladimiro Putino atžvilgiu.

GRAŽBYLIAUJA RUSIJOS LYDERIUID. Trumpas nėra politikas – sep-

tyniasdešimtmetis milijardierius visą gyvenimą kūrė verslo imperiją, tad neturi patirties priimant valstybinės reikšmės sprendimus. Juo labiau užsie-nio politikos ar saugumo srityse, kurios, akivaizdu, jam yra visiškai naujos ir nepažintos.

Tiesa, vien tai nepaaiškina kai kurių jo idėjinių pasisakymų, kurie iškrenta iš konteksto žinant tai, kad jis atstovauja Respublikonų partijai. Kitaip tariant, tą pačią politinę jėgą, kurią į priekį dar visai neseniai vedė prezidentas Ronaldas Reaganas, titulavęs Sovietų Sąjungą „blogio imperija“ bei tiesiogiai prisidė-jęs prie jos žlugimo, taip pat George‘as W. Bushas, kuris 2002 metais Vilniaus Rotušės aikštėje ištarė garsiąją gausybės padėkos šūksnių sulaukusią frazę: „Tie, kas pasirinks Lietuvą savo priešu, iškart taps JAV priešu“. Dažnas respublikonas vis dar laiko Rusiją nedraugiška valstybe, ir turi tam aibę priežasčių.

Visgi šiandieninis Respublikonų atstovas kalba visiškai kitaip. Pasak D. Trumpo, kaimynių šalių teritoriją anek-suojantis ir Vakarų valstybių vieningai sankcionuojamas Rusijos vadovas V. Putinas yra „puikus lyderis – daug geresnis, nei dabartinis JAV prezidentas Barrackas Obama“. Be to, D. Trumpas pasidžiaugė sulaukęs šiltų žodžių savo

DONALDO TRUMPO ABEJONĖS DĖL NATO – ĮSPĖJIMAS BALTIJOS VALSTYBĖMSLinas KOJALA

PASAULIS

atžvilgiu ir iš Putino, kuris jį pavadi-no „puikiu“. Amerikiečių verslininkas teigė, kad jam garbė girdėti tokius komplimentus.


metų, kuomet ir susikūrė NATO. Nuo to laiko Aljanso kolektyvinės gynybos straipsnis buvo panaudotas tik vieną kartą – 2001 metų rugsėjo 11– ąją, po teroro aktų JAV. Visus kitus dešimtme-čius NATO sugebėjo būti stipri tuo, kad yra vieninga: priešininkai, suvokdami Aljanso jėgą bei ryžtą, buvo atgrasomi nuo bet kokių agresyvių veiksmų. Juk nepulsi vienos iš narių, jei manai, kad sureaguos visos likusios 27? Tad NATO gynėsi ne tik tankais, bet ir tvirtais politiniais pareiškimais, kurie neleisda-vo suabejoti, kad Penktasis straipsnis suveiktų.

Nuolatos skleisdamas abejonę Penk-tuoju straipsniu, klausdamas, ar JAV turėtų ginti valstybes, kurios neskiria 2 proc. BVP gynybai, D. Trumpas jau dabar silpnina NATO iš vidaus. Net ir nebūdamas prezidentu. Nors jam tai tėra kalbos kampanijos metu, kurios net nerūpi didelei daliai rinkėjų – užsienio politikos klausimus prioritetizuoja tik apie dešimtadalis amerikiečių – jos kuria nesaugumo atmosferą. Todėl J. Bideno vizitas į Baltijos valstybes buvo neatsi-tiktinis: jis atliko „žalos kontrolės“ funk-ciją, bandydamas sumažinti D. Trumpo kalbų sukeltą nerimą bei pademons-truoti potencialiems agresoriams, kad vienas žmogus netaps Aljanso byrėjimo pradžia.

ką amerikietis kalba apie NATO. Pasak Respublikono, tai yra „pasenusi orga-nizacija“, nebeatitinkanti globalaus pa-saulio realijų. Nors su tuo sutikti sunku, ypač dabar, kai NATO pademonstravo istorinį ryžtą Varšuvos Viršūnių susitiki-me stiprinant rytinių narių saugumą, D. Trumpo nuomone, saugumo architektū-rą reikia peržiūrėti iš esmės.

Didžiausią dėmesį D. Trumpas skiria „zuikiavimo“ problemai. Jis yra teisus teigdamas, kad didžioji dalis NATO narių, ypač Europoje, neper-nelyg rūpinasi gynybos politika bei pasikliauja NATO, kurio tris ketvir-tadalius pajėgumų sudaro būtent JAV. Tai akivaizdu skaičiuose: nors Aljanso narės sutaria, kad gynybos išlaidos turi siekti bent 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), šią ribą yra pasiekusios vos kelios valstybės: JAV (3,5 proc.), taip pat Didžioji Britanija, Estija, Graikija ir Lenkija. Tai – akmenukas ir į Lietuvos daržą: nors mūsų valstybė pastaruoju metu esant plačiam politiniam sutarimui padvigubino biudžetą iki 1,5 proc., ilgą laiką buvome skiriančiųjų mažiausiai. Tad D. Trumpas sėkmingai išnaudoja argumentą, kurį pasitelkia ir nuosaikesni politikai, tarp jų ir B. Obama.

Visgi jis savo retorika žaloja visą esamą saugumo architektūrą, kuri sėkmingai funkcionuoja dar nuo 1949

NATO Varšuvos Viršūnių susitikime šių metų liepos mėnesį Aljansas priėmė esminius sprendimus, stiprinančius rytinių narių saugumą; D. Trumpo pareiškimai priverčia abejoti jų laikymųsi.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Tim

D. G

odbe

e nu

otra

uka

Toks jų dialogas atrodo kiek ma-kabriškai žinant, kad JAV ir Rusijos santykiai šiandien neretai pavadinami Naujuoju šaltuoju karu. B. Obama, pradėjęs darbą Baltuosiuose Rūmuose 2008 metais, taip pat turėjo didelių lūkesčių tapti tuo, kuris pataisys nuola-tos įtemptus santykius su Kremliumi. Jis iškart inicijavo vadinamąją „perkrovimo“ politiką, kurios tikslas – pragmatinis bendradarbiavimas su Rusija, ypač ekonomikoje ir nusiginklavimo poli-tikoje, siekiant išvengti konfrontacijų bei nesusipratimų. Tokia strategija kėlė nerimą Baltijos šalyse, kurios baiminosi liksiančios pamirštos didžiųjų dėlionė-se. Deja, B. Obamos viltys versti naują santykių puslapį greitai žlugo: iš pradžių strateginiai siekiai išsiskyrė Sirijoje, kur Rusija remia diktatorių Basharą Al Assadą, o galiausiai buvo palaidoti karo Ukrainoje.

Dabar jau D. Trumpas tikina nea-bejojąs, kad panaudodamas savo dery-binius įgūdžius „pasieks susitarimą“ su V. Putinu. Tiesa, jis taip ir neatskleidžia, dėl ko jie ketina derėtis ar ką ketina pasiūlyti.

NATO – NEBEREIKALINGA ?Nors nėra aišku, kokia būtų V.

Putino ir D. Trumpo susitikimo darbo-tvarkė, yra pagrindo nerimauti dėl to,

PASAULIS


D. TRUMPO – NENUSPĖSITiesa, nors nuogąstavimui priežas-

čių tikrai nestokojame, neturėtume ir skubėti manyti, kad D. Trumpo prezi-dentavimas lemtų JAV ir Rusijos suartė-jimą. Tą lemia kelios priežastys.

Visų pirma, kertinė D. Trumpo nuostata užsienio politikos atžvilgiu yra tai, kad JAV turėtų tapti „nenuspėjama“. Kitaip tariant, daugeliu klausimų jis iki šiol neturi tvirtos pozicijos ir, ko gero, net pats negalėtų tvirtai pasakyti, kaip elgtųsi iškilus krizinei situacijai. Žino-ma, nenuspėjamos JAV šiandien tikrai nereikia, ypač Baltijos valstybėms; tačiau ir Rusija su Putinu priešakyje puikiai supranta, jog neprognozuojama JAV nebūtinai bus jai palanki. Kremliaus gražbyliavimas D. Trumpo atžvilgiu yra pirmiausiai ne parama jam, o siekis iš-balansuoti amerikiečių rinkimus, skleisti abejonę, prisidėti prie visuomenės skaldymo. Nes niekas negalėtų garan-tuoti, jog tapęs prezidentu D. Trumpas, dėl mums šiandien nežinomų priežasčių, kaip niekada sustiprintų rytinių NATO narių saugumą bei pareikštų, jog Aljan-sas yra pats svarbiausias užsienio politi-kos siekis. D. Trumpas neturi pažiūrų ar principų, tad jo nuomonė gali keistis.

Antra, bet kuriuo atveju JAV renka ne valdovą, o prezidentą, kuris būtų be galo įtakinga figūra, tačiau negalėtų priimti sprendimų vienas. Kongresas, o ypač Senatas, atlieka reikšmingą vaidmenį svarstant strateginius užsienio politikos klausimus; patyrę specialistai – patarėjai, biurokratai, institucijų vadovai, – kurie užpildytų aukščiausias pozicijas Respublikonams perėmus Baltuosius rū-mus, taip pat turėtų skatinti D. Trumpą elgtis atsakingai bei laikytis ilgamečių įsipareigojimų. Būti prezidentu – tai nekalbėti bet ką, kas ant liežuvio galo rinkimų kampanijos metu.

Tad belieka viltis, jog amerikiečiai elgsis atsakingai ir į aukščiausią poziciją išrinks asmenį, kuris yra pasirengęs pri-siimti atsakomybę. O jei laimės Trum-pas, teks laukti, kad JAV, net ir pasukusi į populizmą, išliktų principinga savo draugų atžvilgiu. ■

Kairiųjų valdžios pasyvumas ir negebė-jimas sukurti verslui palankias sąlygas, privedė prie skaudžių pasekmių – iš Lie-tuvos masiškai emigruoja verslas. Emi-gruojantis verslas su savimi nusineša ir čia sukurtas darbo vietas, bedarbiais palikdamas tūkstančius darbuotojų.

KETURI PRARASTI METAIDabartinė kairiųjų vyriausybė baigia

savo ketverių metų kadenciją. Tad dabar yra tas metas, kai galima įvertinti išrink-tųjų kadencijos darbus. Visgi geriausiai patys už save kalba nuveikti dirbai bei pasiekti rezultatai. O pasiekimai yra to-kie, apie kuriuos valdžios atstovai nenori kalbėti – iš Lietuvos išvažiuoja ne tik žmonės, bet emigruoja ir verlas. Norint įvertinti šios vyriausybės ekonominius laimėjimus, verta į pagalbą pasitelkti du kriterijus – pritrauktų užsienio inves-ticijų kiekį bei mastą ir Lietuvoje jau veikiančių verslo plėtojimosi bei augi-mo rodikius. Dėja, tačiau per ketverius paskutinius metus į Lietuvą neatkeliavo nė viena didelė užsienio kompaniją. Tik su nostalgija galime prisiminti, kaip as-meninėmis buvusio premjero Andriaus Kubiliaus pastangomis į Lietuvą buvo prisišauktos tokios visame pasaulyje gerai žinomos kompanijos kaip Barclays ar Western Union. Ir nors negalima teigti, kad užsienio kapitalas visai aplen-kė Lietuvą – pavienės užsienio įmonės

investuoja Lietuvoje, tačiau tai vyksta labiau iš inercijos, o ne dėl A. Butkevi-čiaus darbo.

Kitas kriterijus, kuriuo galima įvertinti dabartinę vyriausybę, yra kaip sparčiai auga ir plečiasi lietuviškas verslas, arba užsienio verslas, kuris jau yra investavęs Lietuvoje. Čia situacija seniai jau tapusi itin pavojinga – viena iš didžiausių lietuviško kapitalo įmonių „Vilniaus prekyba“, kuri kontroliuoja Maxima pre-kybos tinklus ir Akropolis centrus, jau prieš porą metų perkėlė savo būstinę, o kartu ir sumokamus mokesčius į užsienį. Vienas turtingiausių Lietuvos versli-ninkų Arvydas Avulis, kuriam priklauso koncernas „Hanner“, savo įmonių gru-pės valdymą taip pat iškėlė iš Lietuvos į Estiją ir viešai išsakė savo neigiamą poziciją dėl dabartinės valdžios požiūrio į vietinį verslą. Lietuvoje ne itin patogiai jaučiasi ir užsienio kapitalas – štai visai neseniai Alytuje veikusi „Coca Cola“ gamykla paskelbė, kad perkelia savo produkciją iš Lietuvos į Lenkiją, bulvių traškučių milžinė „Estrella Baltics“ savo produkciją taip pat perkelia į Lenkiją, Norvegijos įmonė „Orkla“, kuri valdo padažų fabriką „Suslavičius – Felix“, savo produkciją iškelia į Latviją, Švediją ir Austriją.

Lietuva ne tik kad nebepritraukia naujų didelių užsienio investuotojų, bet ir nesugeba išlaikyti ir sudaryti palankias

1.

ww

w.f

aceb

ook.

com

DABARTINĖ VALDŽIA VEJA IŠ LIETUVOS VERSLĄGytis ŽAKEVIČIUS

OIKOS


gėrimą dėtas cukrus pagamintas iš lietuviškų cukrinių runkelių. Paprastai sakant, aplinkui šias gamyklas buvo su-sitelkę tiek ūkininkai, tiek ir kitų verslo šakų atstovai, kaip logistai, tiekėjai ir t.t. Visi jie arba praras darbus, užsakymus, arba stipriai turės susimažinti diržus.

Tačiau cinizmo viršūnė yra tai, jog net ir suprantant šios problemos mastą bei reikšmę Lietuvos ekonomikai, mūsų premjeras, kuris save visuomet pristato kaip didžiu ekonomistu, ir toliau tvirti-na, kad šių nesveiką maistą gaminančių bendrovių pasitraukimas iš Lietuvos yra sveikintinas dalykas. Čia pat dar yra kliedima apie algų ir pensijų šalyje didi-nimą. Belieka tik paklausti ekonomisto premjero, kas tą ekonominę gerovę suneš, kad yra norima didinti minėtus dalykus.

LIETUVA VIRSTA FILIALŲ ŠALIMIJeigu ministro pirminko cinišką

atsakinėjimą dėl nesveiko maisto fabrikų pasitraukimo iš Lietuvos galime įvertinti kaip ekonomikos žinių stoką, tai štai Statistikos dapartamento pateikiami duomenys apie iš Lietuvos emigruojantį verslą verčia susimąstyti. Prieš kelerius metus dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš Lietuvos emigravo apie 1,45 milijar-dai eurų. O pernai iš Lietuvos išvažiavo

ekonomines sąlygas čia veikiančioms įmonėms. Visgi valdančioji dauguma ir toliau ignoruoja problemą, nesiima jokių veiksmų ją spręsti bei apsimeta, kad viskas su Lietuvos mokestine sistema yra gerai. Pastaruosius ketverius metus Lietuvos ekonomika dreifavo, ekspertai yra įsitikinę, kad dar tokie ketveri metai gali paversti Lietuvą visišku Europos Sąjungos užkampiu.

CINIZMO VIRŠŪNĖVisgi ši vyriausybė pasižymi keliais

bruožais, už kuriuos ji drąsiai, jei tai būtų aktorių įvertinimai, Hollywood‘o apdovanojimuose būtų nominuota oska-rais. Pirmas apdovanojimas būtų įteikia-mas už gebėjimą ignoruoti problemą ir apsimesti, kad jos visai nėra. Toks įžūlus melavimas bei žongliravimas skaičiais kairiųjų vyriausybėje dar buvo pastebi-mas praėjusioje kairiųjų kadencijoje, kai tuometinis finansų ministras įsikibęs laikėsi pozicijos, kad ekonominės krizės nėra, o globalūs ekonominiai reiškiniai aplenks Lietuvą. Dėl to tęsė išlaidavimo politiką. Kur visa tai nuvedė, nesunkiai galime prisiminti. Gaila, tačiau ir dabar-tinė vyriausybė tęsia įžūlaus melavimo bei problemų ignoravimo tendenciją.

Antras apdovanojimas A. Butke-vičiaus vyriausybei būtų skiriamas už nekompetenciją ir nenorą realiai pradėti darbus. Kiekvienas save gerbiantis šalies premjeras, matydamas, kad verslas iš šalies emigruoja, ryžtingai imtųsi veiksmų bei priemonių susidariusiai situacijai gelbėti. Tos priemonės galėtų būti mokestinės lengvatos, jau nekalbant apie ilgalaikį šalies konkurencingumo didinimą. Tačiau kaip ir buvo galima tikėtis, kairieji ar dėl kompetencijos, ar dėl noro stokos pasyviai stebi, kaip iš Lietuvos traukiasi ne tik stambus šalies ūkis, bet ir anksčiau Lietuvoje investavę užsieniečiai.

Tačiau didžiausias apdovanojimas dabartinei valdžiai būtų skiriamas už cinizmą. Bandoma sudaryti įspūdį, kad gėrimo „Coca Cola“ ar bulvių traškučių gamintojo „Estrella“ pasitraukimas iš Lietuvos yra pozityvus dalykas. Juk šis

amerikietiškas gėrimas turi nemažai cu-kraus savyje, o bulvių traškučiai taip pat neturi nieko bendro su sveika gyvense-na. Tad viską bandoma įvilkti į pozityvo rūbą, neva, kad šių verslų pasitraukimas iš Lietuvos yra naudingas Lietuvos žmo-nėms, nes bus išgeriama bei suvalgoma mažiau nesveiko maisto. Deja, tai yra tik dar vienas pavyzdys, kaip vyriausybė ciniškai žiūri į Lietuvos ekonomiką. Reikia suprasti, kad didžioji dalis šiose gamyklose pagamintos produkcijos yra eksportuojama į kitas šalis ir tik menka dalis yra realizuojama Lietuvoje. Antras argumentas yra tai, jog nesveiko maisto suvartojimas šalyje niekaip nekorealiuoja su jo pagaminimu Lietuvoje, nes šios produkcijos gamintojai, perkėlę savo fabrikus į kaimynines šalis, ir toliau sėkmingai eksportuos savo gaminius į Lietuvą, o mūsų šalies gyventojai ir toliau naudos juos. Trečias aspektas yra tai, kad Lietuva šioje situa cijoje pralai-mėjo – besitraukiantis užsienio kapitalas atleidžia šimtus įmonių darbuotojų, ša-lies biudžetas praras mokesčius, kuriuos būtų sumokėję šie fabrikai, jeigu būtų likę Lietuvoje. Taip pat nereikia pamirš-ti, kad Lietuvos ūkininkai tiekė didelius kiekius savo derliaus šiems fabrikams. Iš lietuviškų bulvių buvo gaminti „Estrel-la“ bulvių traškučiai, o į „Coca Cola“

Bandoma sudaryti įspūdį, kad gėrimo "Coca Cola" pasitraukimas iš Lietuvos yra pozityvus dalykas.

http

s://

ww

w.p

exel

s.co

m ,

Geo

rge

Bec

ker

nuot

rauk

a

OIKOS


apie 2,3 milijardai eurų. Tendencija yra aiški – Lietuvoje esančios sąlygos ne-tenkina verslo. Yra akivaizdu, kad jeigu situacija nepasikeis, ateityje padėtis tik blogės. Per pastaruosius metus Lietuvoje veikiančių įmonių eksportas sumažėjo apie 7,5 proc. Verslas aiškiai siunčia signalus, kad esančiomis sąlygomis jie nėra konkurencingi dėl to ir kelias ten, kur šalies politikams rūpi verslas.

Visai neseniai buvo oficialiai pa-skelbta, kad jungiasi Lietuvoje veikian-tys bankai – DNB ir „Nordea“ bankai steigia vieną banką Baltijos šalims. Tai, jog pastarieji bankai jungiasi į vieną, reiškia, kad konkurencija bankiniame sektoriuje dar labiau sumažės. Visgi svarbiausia žinia yra tai, kad naujojo banko centrine būstine pasirinkta Estija. Lietuvos rinka yra pati didžiausia iš visų trijų Baltijos valstybių, visgi bankas pasirinko Taliną, nes ten yra sukurtos palankesnės sąlygos verslo plėtrai.

Naujojo banko valdytojai spaudos konferencijoje aiškiai pasakė, kodėl pasirinko Estiją, o ne savo didesne rinka viliojusią Lietuvą. Pagrindinės priežastys buvo įvardijamos, kad Lietuvoje mokes-tinės, administracinės ir teisinės sąlygos yra ženkliai prastesnės nei Estijoje. Po tokio verdikto premjeras turėtų rimtai susiimti ir pradėti reformuoti minėtas sritis. Tačiau valdančioji dauguma ir toliau išlieka kurčia verslui ir ignoruoja siunčiamus signalus.

Besitraukiantys bankai Lietuvoje steigia tik filialus, o visas bankų valdy-mas ir pagrindiniai mokesčiai bus sumo-kami kaimyninėje Estijoje. Yra akivaiz-du, kad jeigu tokia kurčia politika tęsis ir toliau, tapsime filialų šalimi.

PRIEŽASTYS, KODĖL VERSLAS EMIGRUOJA IŠ LIETUVOS

Ieškant atsakymų, kodėl verslas emigruoja iš Lietuvos, vieno atsakymo surasti neįmanoma. Dažnai tokį ap-sisprendimą lemia ne viena, o daugelis priežasčių. Kartais verslininkai nutaria perkelti verslą ir dėl subjektyvių arba asmeninių dalykių. Visgi tai, jog Lietu-voje masiškai emigruoja verslas, verčia

išsamiau pažvelgti į šalies ekonomines aplinkybes.

Dažniausiai lietuviški pinigai yra investuojami į kaimynines šalis – Latviją ir Estiją, investicijų dėmesio sulau-kia Olandija bei Kipras. Nors tikslių duomenų nėra, tačiau galima daryti prielaidą, kad ir kaimyninė Baltarusija susilaukia vis didesnių investicijų iš Lietuvos. Taigi pirma prielaida yra tokia, jog neretais atvejais yra pasirenkama kaimyninė valstybė, kuri turi didesnę rinką ir gali pasiūlyti didesnius grąžos rodiklius.

Lietuviškas verslas labai dažnai tiesiogiai savo verslo neiškelia iš tėvynės, tačiau įregistruoja turto valdymo bendro-vę užsienyje. Fiziškai verslas egzistuoja Lietuvoje, tačiau oficialiai jis yra perkelia-mas į užsienio valstybę. Tai savo ruožtu reiškia, kad Lietuvoje veikiantis verslas mokesčius sumoka ne į Lietuvos biudže-tą, bet į biudžetą tos užsienio valstybės, kurioje yra oficialiai registruotas. Eks-pertai prognozuoja, kad ši tendencija ir ateityje bus ryški ir, jeigu valdžia nesiims jokių aktyvių veiksmų, ji tik dar labiau stiprės. Pagal neseniai Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktą apklausą aiškiai matyti, kad net 70 proc. apklaustų versli-ninkų nėra patenkinti valdžios priimtais sprendimais ir mano, kad tokie veiksmai skatina dalį arba visą verslą perkelti iš Lietuvos į užsienio valstybes.

Pagrindinės priežastys, verčiančios verslininkus trauktis iš Lietuvos, yra nestabili įstatyminė bazė ir nepalan-ki mokestinė aplinka. Versle vienas iš

svarbiausių sėkmės faktorių yra plana-vimas. Tačiau Lietuvoje verslą planuoti yra ypač sudėtinga, nes įstatymai keičiasi gana dažnai. Beveik neįmanoma nuspėti, kokia mokestinė reforma bus priimta artimiausiu metu, nes tokios reformos dažnai yra inicijuojamos ne „iš apačios“, t.y. ne paties verslo, bet gimsta valdi-ninkų kabinetuose. Didelę žalą daro ir nuolatinis kalbėjimas apie galimas permainas. Jau daugiau nei dešimt metų netyla kalbos apie progresinių mokesčių įvedimą, nekilnojamojo turto mokesčio tarifo keitimą. O štai minimalaus darbo užmokesčio kėlimas iki neregėtų aukš-tumų jau seniai tapo populistinių partijų pagrindiniu arkliuku politinių kampanijų metu.

Kita svarbi priežastis, verčianti verslą bėgti iš Lietuvos, yra nepalan-ki mokestinė aplinka. Nors Lietuvoje pelno mokestis tesiekia 15 proc., tačiau, pavyzdžiui, Estijoje yra taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas, jeigu įmonė nusprendžia visą uždirbtą pelną rein-vestuoti. Reinvestavimas – tai įmonės „raumenų auginimas“, kai uždirbti pinigai pasilieka įmonėje, o už tuos pi-nigus atnaujinama arba perkama įranga, technika, samdomi nauji darbuotojai, konsultantai, kitais būdais užtikrinama verslo plėtra ir augimas. Lietuvoje visais atvejais yra taikomas pelno mokesčio tarifas, nepriklausomai nuo to, ar pelnas buvo išdalintas akcininkams, ar reinves-tuotas įmonėje. Estijos valdžia skatina verslus investuoti ir augti, o Lietuvos valdžia siekia, kad įmonės pravalgytų uždirbtus pinigus. Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje buvo apsunkinta galimybė optimizuoti pelno mokestį, jeigu įmonė praeityje patyrė nuostolių.

Mokesčių specialistai pažymi, kad dar viena svarbi priežastis, dėl kurios verslas traukiasi iš Lietuvos, yra ir divi-dendų apmokestinimas. Pasaulis tampa globalesnis, o verslas ieško geriausių būdų optimizuoti mokesčius. Dėl šios priežasties lietuvių įkuriamos tarpinės įmonės Olandijoje ar Kipre turi vie-ną tikslą – išvengti didelių lietuviškų mokesčių. Pavyzdžiui, jeigu lietuviško

Pagrindinės priežastys, verčiančios verslininkus trauktis iš Lietuvos, yra nestabili įstatyminė bazė ir nepalanki mokestinė aplinka.

OIKOS


Prieš ketvirtį amžiaus iš sovietinio lagerio išsiveržusi Lietuva nepaprastai optimistiškai vertino ateitį. Tikėta, kad atsilikimas nuo Vakarų šalių gali būti ištirpdytas dar prieš Sąjūdžio kartai sulaukus pensiją. Laisvę atgavę lietuviai drąsiai stiebėsi link turtingų demokra-tiškų valstybių ir sugebėjo sukurti mažą ekonominį stebuklą, įstoti į NATO ir Eu-ropos Sąjungą (ES). Tačiau atlyginimai nuo pasiturinčių šalių vis dar skiriasi kartais, nors kainos parduotuvėse pa-našėja. Vilties pasivyti Vakarus – daug mažiau. Ar įmanoma įveikti šią prarają?

Pirma, trumpam nusikelkime į XIV amžių. Jau krikščionybės atėjimo į Lietu-vą laiku atsilikome nuo Vakarų valstybių panašiai kaip dabar. Istoriko Edvardo Gudavičiaus vertinimu, surikiavus to meto valstybių gyventojų uždarbius kaip futbolo komandų lentelę, Prancūzija turėtų 10 taškų, Vokietija – 7, Lenkija – 4, Lietuva – 2, o Maskva apskritai būtų „ne toje lygoje“ (Lietuvos žinios, „Lie-tuvių atlyginimai Vakarų lygį pasieks po tūkstančio metų“, 2016-04-28).

Nors per pastaruosius 700 metų gyvenimo kokybė Vakarų civilizacijoje (įskaitant ir Lietuvą) pašoko daugybę

kartų, šiandien pajamų atsilikimas nuo senųjų ES narių mažai tepasikei-tęs. Įžvalgusis Gintaras Beresnevičius Lietuvai stojant į ES pranašavo, kad lietuviams lemta „suteikti gyvybinį impulsą europinei civilizacijai“. Tačiau prabėgę metai rodo pačios Lietuvos nuovargį. Emigracija neslopsta (tiek iš rajonų į Vilnių, tiek iš Lietuvos – į užsienį), įvairių sričių viešosios reformos sulaukia menkos sėkmės. Kaip turime keisti Lietuvą, kad siekis „gyventi kaip Vakaruose“, neemigruojant iš Lietuvos, būtų prieinamas daugeliui tautiečių?

PRITRAUKTO KAPITALO SVARBAKapitalizmas – dabartinė ekonomi-

nė sistema – savaime nurodo į kapitalą. Laisvos rinkos sąlygomis siekiant, jog šalies gyventojai praturtėtų, jų darbo ver-tė turi augti: didėti darbo našumas, kilti sukuriamų produktų ir paslaugų kaina. Tuomet ilgainiui kils ir atlyginimai.

Norint našiau dirbti, pagaminti kokybiškesnes (ir kartu brangesnes) prekes bei paslaugas, yra reikalingos sąlygos – pažangi gamybinė įranga, patalpos, įdiegta kokybiška vadyba. Visa tai neįmanoma be kapitalo investicijų. Lietuva paliko SSRS ekonominę sistemą turėdama santykinai

http

://w

ww

.pub

licdo

mai

npic

ture

s.ne

t , C

harl

es R

onde

au

nuot

rauk

a

kapitalo įmonė yra investavusi Balta-rusijoje ir uždirbo pelną, tai Lietuvoje mažiausias dividendų apmokestini-mo tarifas yra 10 proc., kai tuo tarpu Olandijoje toks tarifas tesiekia 5 proc. Akivaizdu, kad mokestinė bazė Lie-tuvoje turėtų būti peržiūrėta iš esmės, pritaikant ją taip, kad lietuviškas verslas liktų Lietuvoje.

Kada situacija pasikeis?Yra akivaizdu, kad dabartinė valdžia

yra neįgali pakeisti susidariusios situ-acijos. Dar ketveri metai tokios neat-sakingos ir į rezultatus neorientuotos politikos Lietuvą nuvarys prie bankroto ribos. Į Lietuvą vėl pradės investuoti didžiosios užsienio kompanijos tuo-met, kai valdžia atliks namų darbus ir visais įmanomais būdais gerins Lietuvos mokestinę bazę, investuos į šalies inf-rastruktūrą ir ilgalaikėje perspektyvoje ruoš kvalifikuotus bei rinkos poreikius atitinkančius darbuotojus.

Taip pat svarbu suprasti, kad užsienio kapitalas nepuls investuoti Lietuvoje, jeigu šalies valdžia negerbs ir nekreips išskirtinio dėmesio vietiniam verslui. Tik įsiklausimas ir konstruk-tyvus bendradarbiavimas, siekiant išspręsti verlui opias preblemas, gali at-vesti tiek lietuvišką verslą, tiek ir pačią valstybę prie ekonomikos augimo. Bet kad tai įvyktų, turi pasikeisti valdžios atstovų požiūris į verslininką. Nauji įstatymai ir idėjos turi gimti iš bendra-darbiavimo su verslininkais, nes tik jie žino, ko labiausiai reikia įmonėms, kad jos augtų, mokėtų didesnius atlygini-mus, įdarbintų daugiau darbuotojų, mokėtų didesnius mokesčius ir nebėgtų iš Lietuvos.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad iš Lietuvos emigravo apie ketvirtadalis gyventojų. Užsienyje gyvenantys tautie-čiai yra sukaupę milžinišką patirtį versle, akademiniame ir profesiniame gyvenime. Dabartinei valdžiai itin trūksta akyvaus bendravimo su užsienio diaspora. O juk šie lietuviai yra pasirengę bet kada grįžti į Lietuvą ir savo idėjomis, verslais ir darbu stiprinti Lietuvos ekonomiką. ■

TURTĖJANTI LIETUVA? KAPITALO PRITRAUKIMO DILEMAMartynas PILKIS

OIKOS


mažai kapitalo, o ir turėtasis dėl „prichva-tizacijos“ neišnaudotas efektyviai.

Būtent todėl tiesioginių užsienio investicijų vaidmuo yra labai svarbus. Tikimasi, kad į Lietuvą atėjęs kapitalas atneš ne tik materialias investicijas, bet ir gerins šalies darbo klimatą, perimant geriausias vakarietiškos darbo kultū-ros praktikas. Apmaudu, tačiau pagal vienam gyventojui tenkančias užsienio investicijas šiuo metu Lietuva yra viena mažiausiai užsienio kapitalo pritrauku-sių šalių ES. Tai reiškia, kad galimybės našiai dirbti ir gerai užsidirbti Lietuvoje – palyginti prastos. Brėžiant analogiją su XIV amžiumi, galime prisiminti, kad tuomečių Vakarų technologijų (mūri-nės pilys, veisliniai žirgai ir kt.) skvarba LDK buvo maža, konkuruoti su Vo-kiečių ordinu buvo sudėtinga. Panašus atsilikimas matomas ir šiandien.

YRA IR VIENAS „BET“Lietuvai norint gyventi turtingiau,

kapitalo investicijos – būtinos. Apie tai daug kalbama tebeverdančioje disku-sijoje dėl Darbo kodekso keitimo. Esą, sukūrus darbdaviams palankesnį darbo santykių reguliavimą (darbuotojus len-gviau priimti, lengviau atleisti ir pan.), investicijos išaugtų. Tai yra vienas iš investicinės aplinkos gerinimo ir įsiklau-symo į verslo poreikius būdų.

Noras pagerinti sąlygas poten-cialiems darbdaviams savaime nėra kritikuotinas: ilgalaikėje perspektyvoje, tikėtina, tai turėtų pagerinti bendrą ša-lies gerovę. Kita vertus, rūpinantis verslu nedera pamiršti čia ir dabar gyvenančių žmonių. Jų baimės – ne be pagrindo.

Pavyzdžiui, naujo Darbo kodekso siūlymuose numatoma, kad nors dar-buotojus atleisti bus galima lengvai, valstybė jais deramai pasirūpins – visai kaip skandinaviškame flexicurity sociali-nės apsaugos modelyje. Tačiau nenoriai kalbama, kad valstybės siūlomos ga-rantijos ir pagalba ieškant naujo darbo atleistiesiems nė iš tolo negalės prilygti Vakarų valstybėms, taikančioms analo-gišką sistemą. Negana to, apsidrausti nuo nedarbo paprasčiausiu būdu – taupant

sunkumų neišspręs. Net jei pavyktų pri-traukti daugiau investicijų, pagilėtų kitos, visų pirma demografinės, problemos.

Po rinkimų politikų ir jiems talki-nančių ekspertų laukia rimtas iššūkis. Norint į Lietuvą sugrąžinti šviesios atei-ties perspektyvą, reikalingi sprendimai, kuriuose derėtų darbuotojų ir darbdavių interesai. Ieškant tokių sprendimų, verta pradėti nuo trijų gairių.

Pirma, atkreipti dėmesį į gegužės mėnesį Tarptautinio valiutos fondo (TVF) išleistą pranešimą apie itin aštrią pajamų nelygybę (TVF pranešimas Nr. 16/126). Anot TVF, tokia situacija ne tik skatina emigraciją, bet ir stumia dalį žmonių į elementarų skurdą, padaro visiškai priklausomus nuo valstybės bei, galiausiai, atneša politines problemas (įskaitant vadinamąjį populizmą). Antra, varžantis dėl užsienio investicijų, kon-kuruoti vertėtų ne tik paprastinamomis atleidimo procedūromis ir mažinamais mokesčiais verslininkams, tačiau siūlyti gerai išsilavinusius darbuotojus. Strin-ganti švietimo pertvarka, savo vertę pra-randantys aukštojo (aukštojo?!) mokslo diplomai, valstybinių brandos egzaminų maskuojama beraštystė – problemos, rei-kalaujančios dėmesio nedelsiant. Trečia, būtina puoselėti jau primirštą lietuviško darbštumo etiką. Jeigu lietuviai vėl garsės kaip tauta, kuri mėgsta kruopščiai, sąži-ningai dirbti ir gerai užsidirbti, kodėl gi investuotojams nenorėti čia atvykti? ■

juodai dienai – Lietuvoje taip pat vargiai įmanoma, nes vidutinės pajamos nėra pa-kankamai aukštos didesniam taupymui.

DILEMA, IR KAS TOLIAU?Lietuvai būtina pritraukti kapitalą

ir neleisti išeiti jau esančiam kapitalui, kaip kad įvyko su Alytuje uždaromu „Coca-Cola“ fabriku. Pagrindinis būdas tai daryti – gerinti sąlygas darbdaviams, kartu jas bloginant darbuotojams. Ilgu laikotarpiu Lietuvai tai apsimokėtų: kurį laiką kantriai padirbėję lietuviai džiaug-tųsi išaugusia gerove.

Deja, toks planas turi rimtą ydą: ieškoti palankesnių sąlygų kitose šalyse gali ne tik kapitalas, bet ir darbuotojai. Krizės akivaizdoje išaugusi lietuvių emigracija į Vakarus taip ir liko nesuvaldyta. Kasmet į valstybes, siūlančias darbuotojams geresnes sąlygas, išvyksta dešimtys tūkstančių, dau-guma jų – darbingo amžiaus. Gausi išeivių bendruomenė didžiuosiuose mies tuose palengvina naujų migrantų įsikūrimą. Nors įsitvirtinti užsieniuose nėra lengva (tik prisiminkime spektaklį „Išvarymas“...), pasiryžusių tam žmonių nemažėja.

Gyventojų skaičiaus mažėjimas verslininkams sąlygų negerina: vis sunkiau rasti darbuotojų, vis mažesnė prekių paklausa vietinėje rinkoje, vis didesnė mokestinė pensijų našta. Verslui palankios politikos lazda turi antrą galą. Akivaizdu: nuolaidžiavimas darbdaviams darbuotojų sąskaita ilgalaikių Lietuvos

Liet

uvos

nac

iona

linis

dra

mos

tea

tras

, nuo

trau

ka

iš s

pekt

aklio

„Iš

vary

mas

“

OIKOS


„Coca-Cola“ sprendimas uždaryti gamyklą Alytuje ir išsikelti į Lenkiją, motyvuojant siekiu optimizuoti veiklos kaštus ir padidinti gamybos efektyvu-mą, kai dėl to bus atleista 80 darbuo-tojų, vėl atnaujino diskusijas apie šalies investicinę aplinką. Teigiama, jog tokį įmonės sprendimą galėjo paskatinti ne-liberalizuoti darbo santykiai ir per dide-lis darbo jėgos apmokestinimas. Turint omeny, kad tai ne pirmas toks atvejis – visai neseniai „Intersnack Group“ bulvių traškučių gamybą nusprendė perkelti taip pat į Lenkiją, o pagardų gamintojas „Suslavičius-Felix“ – į Latviją, Švediją ir Austriją, turbūt pagrįstai kyla klausimų dėl užsienio investuotojų pasitraukimą lėmusių veiksnių ir Vyriausybės politi-kos gerinant verslo sąlygas.

Bendrai žvelgiant, tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Lietuvoje daugėja. 2012–2015 m. duomenimis, t. y. dabartinės Vyriausybės darbo metais, vienam šalies gyventojui tenkančios TUI augo nuo 4 072 iki 4 592 eurų. Tai rodo, kad Lietuva yra patikima ir stabili šalis, užsienio verslininkai pasitiki verslo aplinka. Tačiau tai yra apibendrintas vaizdas. Žiūrint lokaliai, į atskirus regi-onus, galima pastebėti atvejų, kada vieni investuotojai pasitraukia, kiti ateina. Bet apskritai investicijų judėjimo balansas yra teigiamas. Tačiau nepaisant to, bet kurio stambaus investuotojo pasitrauki-mas yra tam tikras iššūkis, ypač regio-nams, nes tai susiję su galimu nedarbo ar emigracijos padidėjimu.

LENKIJOS PRANAŠUMAS – DIDESNĖ RINKA

VšĮ „Investuok Lietuvoje“ teigimu, investicijų judėjimą lemia siekiai opti-mizuoti įmonių veiklą ir jų funkcijas pa-gal specializaciją koncentruoti atskirose

„Žmogiškieji ištekliai Invest LT+“ ir „Regio Invest LT+“. Pagal pirmąją prie-monę valstybės biudžeto ir ES paramos lėšomis finansuojami užsienio investuo-tojų, investuojančių Lietuvoje į gamybą ir paslaugas, darbuotojų mokymai ir kvali-fikacijos tobulinimai, įskaitant mokymų darbo vietoje organizavimą. Antroji priemonė skirta ne šalies didmiesčiuose (Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje) veiklą vykdančioms ar planuojančioms vykdyti labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms, iš dalies finansuojant tokių įmonių investicijas į inovatyvios gamybos ar inovatyvių paslaugų verslo pradžią ar plėtrą.

Tačiau nors Lietuvoje verslo sąlygos vertinamos geriau negu Lenkijoje, pastarosios privalumas, kaip minėta, yra didesnė rinka. Tačiau Lietuva yra maža ir santykinai atvira ekonomika, todėl in-vesticinį patrauklumą reikia sieti su pa-našaus profilio šalimis, kaip antai Latvija ar Estija. Pastaroji pagal ekonominės laisvės ir verslo sąlygų indeksus lenkia Lietuvą – atitinkamai 9 ir 16 vietos.

šalyse (pavyzdžiui, gamyba – vienose, logistika – kitose), gamybos koncentra-cija didelėse rinkose ir šalies investici-nė aplinka. Iš tiesų regione gaminant vietinei rinkai skirtą produkciją, gamyba didelėse rinkose leidžia geriau išnaudo-ti masto ekonomiją, kada gaminant ir tiekiant didesniais kiekiais produkcijos vieneto kaštai pasiskirsto didesniam var-totojų skaičiui. Lygiai taip pat tiekėjai gali pasiūlyti gamintojams didesnį kiekį žaliavų palankesnėmis sąlygomis. Tai yra tokių rinkų kaip Lenkija privalumas.

Kalbat apie šalies vidaus situaciją, Lietuva yra įgijusi didžiulį potencialą augti. Pagal ekonominės laisvės indek-są šalis yra pakilusi į 13 vietą tarp 180 pasaulio valstybių ir lenkia kaimynes Latviją (36 vieta) ir Lenkiją (39 vieta). 2016 m. pauliniame verslo sąlygų „Doing Business“ indekse Lietuva pakilo iš 24 į 20 vietą tarp 189 šalių, kai Latvija ir Lenkija užima atitinkamai 22 ir 25 vietas. Nemažai nuveikta šalinant biurokratinius suvaržymus. Investicijoms skatinti, Ūkio ministerija yra patvirtinusi priemones

„Coca - Cola“ sprendimas uždaryti gamyklą Alytuje ir išsikelti į Lenkiją, motyvuojant siekiu optimizuoti veiklos kaštus ir padidinti gamybos efektyvumą, kai dėl to bus atleista 80 darbuotojų, vėl atnaujino diskusijas apie šalies investicinę aplinką.

http

s://

pixa

bay.

com

, B

renk

ee n

uotr

auka

OIKOS

KAIP DAR PAGERINTI INVESTICINĘ APLINKĄ?Simonas KLIMANSKIS

_232016 RUGSĖJIS | Apžvalga OIKOS

INVESTUOTOJAI ŽIŪRI Į BENDRĄ ŠALIES APLINKĄ

Nors teigiama, kad „Coca-Cola“ pasitraukimą lėmė neliberalizuota darbo rinka, pažymėtina, kad šioje įmonėje darbuotojų kaita buvo labai maža, o pra-ėjusiais metais įmonės pelnas augo 2,3 karto, todėl tiesioginės koreliacijos, kad būtent darbo rinkos lankstumas nulėmė investuotojo pasitraukimą, nėra. Tą pa-grindžia ir Estijos pavyzdys, kur darbo santykiai buvo liberalizuoti dar 2009 m., tačiau ta pati „Coca-Cola“ savo gamyklą šioje šalyje uždarė 2010 m.

Kita vertus, galvojant apie naujų investicijų pritraukimą, darbo rinkos lankstumas yra svarbus kriterijus. Pasau-lio ekonomikos forumo 2015–2016 m. konkurencingumo ataskaitoje Lietuva kukliausiai atrodo būtent pagal dau-gelį darbo rinkos efektyvumo rodiklių: įdarbinimo ir atleidimo tvarką (120 vieta iš 140), atleidimo iš darbo išlaidas (109 vieta), mokesčių poveikį paskatai dirbti (123 vieta), gebėjimą išlaikyti (108 vieta) ir pritraukti (116 vieta) talentingus specialistus. Lenkijos, Latvijos ir ypač Estijos rezultatai pagal šiuos kriterijus yra geresni. Todėl lankstesni darbo santykiai leistų verslui greičiau reaguoti į rinkos pokyčius, padidintų šalies konkurencin-gumą. Tačiau Darbo kodekso pakeitimai turi būti daromi dėl jų visiškai sutarus su socialiniais partneriais, o ne stumiami buldozeriu. Deja, Seimas, atmesdamas prezidentės veto ir palikdamas galioti birželį priimto naujojo Darbo kodekso variantą, nežiūrint kai kurių siūlomų pakeitimų, užtikrino darbdavių interesus ir pernelyg sumažino darbuotojų, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, apaugą.

Todėl naujasis Darbo kodeksas yra taisytinas taip, kad būtų užtikrintas tinkamas balansas tarp darbdavio ir darbuotojo interesų, apsaugant socialiai pažeidžiamiausius darbuotojus, nes, prie-šingu atveju, jų sąlygų apsunkinimas gali didinti įtampą visuomenėje, skatinti šešė-lį, emigraciją ir nepasitikėjimą valstybę.

Paprastai investuotojai, rinkda-miesi šalį, į kurią investuoti, vertina daug veiksnių – tai ir darbo rinkos

stiprybes. Pirmiausia – tai inovacijos. Lietuva vis labiau matoma kaip inovacijų šalis: čia veikia sparčiausias internetas, lietuviški moksliniai lazeriai naudojami pažangiausiose pasaulio įmonėse ir sudaro apie 10 proc. pasaulio rinkos, į orbitą buvo paleisti du lietuviški palydovai, Lietuvoje kuriamos technologijos jau naudojamos sudėtingiausioms onkologinėms ligoms gydyti, galiausiai šalis pradėjo stojimo procedūrą į vieną pažangiausių pasaulyje Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizaciją (CERN). Tačiau šalies ino-vatyvumo požiūriu tai pavieniai pažangos atvejai. Lietuva per 12 narystės ES metų inovacijų reitinge pakilo vos per vieną vietą. Moksliniams tyrimams ir eksperi-mentinei plėtrai skiriama tik 1,02 proc. BVP (ES vidurkis – 2,03 proc. BVP). Todėl tam reikalinga kryptinga valstybės politika, nes būtent inovacijų plėtra, jų taikymas įvairiuose ūkio sektoriuose ryš-kiai prisidėtų prie ekonomikos konkuren-cingumo ir produktyvumo didinimo.

Taip pat reikia mažinti darbo jėgos apmokestinimą mažas pajamas gaunan-tiems asmenims, mokesčių naštą per-keliant kitiems šaltiniams, kurių apmo-kestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui. Tą nuolat pabrėžia Europos Komisija ir ne vienas ekonomistas. Tiesa, darbo apmokestinimą šiek tiek sumažins patvirtinta „Sodros“ reforma, įvestos įmokų lubos, kurios per šešerius metus nuosekliai mažės nuo 120 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) (7,48 tūkst. eurų) iki 60 VMDU (3,7 tūkst. eurų), ir numatytas darbdavio įmokos „Sodrai“ tarifo mažėjimas – nuo 2017 m. 1 proc., o nuo 2018 m. dėl to bus sprendžiama kasmet, įvertinant įtaką viešųjų finansų tvarumui. Nors realesnį mokestinės naštos sumažėjimą dėl šios reformos darbdaviai pajus maždaug po dvejų ar trejų metų, visgi tai palankus signalas investuotojams, kad yra siekiama mažinti darbo apmokestinimą. Kad ir nedideliais žingsneliais.

SVARSTYTINA PELNO APMOKESTINIMO PERŽIŪRA

Šalia to atkreiptinas dėmesys ir į

lankstumas, darbo jėgos kvalifikacija, mokestinė aplinka, požiūris į korupciją, viešojo sektoriaus efektyvumas ir pan.

Pavyzdžiui, nors pasiekta pažanga kovojant su korupcija – per praėjusius metus pasauliniame korupcijos suvokimo indekse Lietuva pakilo iš 39 vietos į 32, o lyginant pastarųjų penkerių metų pažan-gą, šalis pakilo per 20 pozicijų. Bet to ne-pakanka. Reikia geriau išnaudoti turimus kovos su korupcija įrankius. Pavyzdžiui, Estija minėtame indekse užima 20 vietą.

Investuotojai dažnai ieško siauros specializacijos darbuotojų. Jeigu rinko-je jų trūksta, tai yra veiksnys, turintis įtakos pasitraukti į rinkas, kuriose tokių specialistų yra. Todėl būtina pertvarkyti švietimo sistemą taip, kad ji atitiktų darbo rinkos ir valstybės poreikius. Tiesa, šioje srityje jau imamasi teigiamų pokyčių: priimtos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, kurios turėtų pakelti aukštojo mokslo kokybę, orientuoti stu-dijas į rinkos poreikius. Tačiau dar reikia Profesinio mokymo įstatymo pataisų, kurios reformuotų profesinį mokymą rengiant rinkos poreikius atitinkančius specialistus, pakeltų mokymo kokybės kartelę ir sukurtų skaidrų profesinių mokyklų valdymą.

Taip pat labai svarbu išnaudoti savo

Turi būti užtikrintas tinkamas balansas tarp darbdavio ir darbuotojo interesų, apsaugant socialiai pažeidžiamiausius darbuotojus, nes, priešingu atveju, jų sąlygų apsunkinimas gali dididnti įtampą visuomenėje, skatinti šešėlį, emigraciją ir nepasitikėjimą valstybe.

24_ Apžvalga | RUGSĖJIS 2016OIKOS

Tačiau žvelgiant šalies mastu, šiame kontekste dar kartą reikia atkreipti dė-mesį į užimtumo regionuose ir regioninės atskirties problemas. Todėl jas spren-džiant pirmiausia būtina sudaryti realias paskatas žmonėms likti ir kurti Lietuvoje, ypač regionuose, pavyzdžiui, numatant galimybę valstybei kompensuoti dalį gyventojo gauto kredito, skirto pirmajam būstui įsigyti ar renovuoti. O augantis ar bent jau stabilus gyventojų skaičius yra prielaida kurtis verslams, ateiti investi-cijoms. Be abejo, svarbu, kad regionuose darbo jėga būtų kvalifikuota, todėl čia dar kartą atsiremiama į jau minėtą švietimo sistemos pertvarkos būtinybę. Taip pat pačios savivaldybės, siekdamos pritrauk-ti investuotojus, turi labiau išnaudoti efektyviausias rinkodaros priemones – interneto svetainės skiltis, kuriose anglų kalba būtų pateikta informacija apie rajono privalumus, darbuotojų pasiūlą, esamą infrastruktūrą, investavusių įmo-nių sėkmės istorijas, taip pat operatyviai veikiančias duomenų bazes, kuriose būtų visi potencialiai parduodami ar nuomoja-mi žemės sklypai, pastatai ir pan.

Taigi, dauguma problemų, turinčių įtakos investicinei aplinkai, nėra nau-jos, apie jas kalbama kelerius metus. Be abejo, kai kuriose srityse imamasi reformų, bet kai kur jos neįgyvendina-mos. Todėl greta svarstymų apie naujas priemones, Vyriausybė ir Seimas turi išgirsti tą signalą, kurį siunčia pasitraukę investuotojai, ir ryžtingai spręsti minėtas problemas. Auganti šalies ekonomika leidžia imtis priemonių joms spręsti. ■

pelno apmokestinimą bei mokesčio lengvatą reinvestuojamam pelnui, kuri svarstoma kaip paskata investuoto-jams. Beje, tokia lengvata Lietuvoje jau galiojo iki 2001 m. Dažnai kalbama apie investicinio patrauklumo didinimą, struktūrines reformas, pavyzdžiu rodo-mą Estiją, kurią, beje, dėl palankesnės mokestinės, administracinės ir teisinės aplinkos pasirinko susijungę „DNB“ ir „Nordea“ bankai. Tačiau šioje šalyje pelno mokesčio lengvata yra ne mažesnio tarifo taikymas, o kiek kitokia. 2000 m. Estija pakeitė apmokestinimo pelno mokesčiu principą, pereidama nuo kaupimo prie pinigų principo. Tai turi teigiamą poveikį investicijų pritraukimui, tačiau reikia pastebėti, kad Estija pagal investicijų pritraukimą lenkdavo Lietuvą ir iki 2000 m., kai Lietuvoje galiojo pelno mokes-čio lengvata reinvestuojamam pelnui, o Estijoje ne. Tai reiškia, kad, kaip jau minėta, šalies patrauklumą investicijoms lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su bendra aplinka, o ne tik mokestinės lengvatos. Tačiau apmokestinimas taip pat turi tam tikros įtakos.

Kai kurių ekonomistų teigimu, tokį „estišką“ modelį būtų galima įdiegti ir Lietuvoje, kurioje galioja klasikinė kau-pimo principu paremta pelno apmokes-tinimo sistema. Taikant pinigų principą, apmokestinimą lemia įmonės ne pelno (ne)buvimas ar (ne)reinvestavimas, o pinigų išmokėjimas fiziniams asmenims, jų panaudojimas su pelno uždirbimu nesusijusioms reikmėms (pavyzdžiui, pra-mogoms, o ne verslo plėtrai), akcininkų

poreikiams (vartojimui įmonės sąskaita), dividendams, pirkimams didesne nei rinkos kaina iš susijusių įmonių ir pan. Kitaip tariant, įmonė deklaruoja per mo-kestinį laikotarpį išmokėtas pinigų sumas ir priklausomai nuo to, kam jos išmokė-tos, apskaičiuoja mokestį. Taigi, įmonės apmokestinamos pelno mokesčiu tik tuo atveju, jeigu daro minėtas išmokas. Jeigu įmonė pinigus laiko banko sąskaitoje, jie nėra apmokestinami. Tuo tarpu pagal kaupimo principą apmokestinamas visas įmonės uždirbtas pelnas, neatsižvelgiant į pinigų judėjimą.

Pabrėžiamas pelno apmokestinimo pinigų principu privalumas, lyginant su pelno mokesčio lengvata reinves-tuojamam pelnui, kuri svarstoma kaip paskata investuotojams. Nes investicijos gali būti daromos ne vien iš pelno, bet ir iš akcininkų įnašų, skolintomis ar ES paramos lėšomis. Taip pat, taikant pinigų principą, sumažėtų galimybės piktnaudžiauti. Taigi, pelno mokesčio reformos idėja verta apmąstymo.

„Coca-Cola“ pasitraukimas ir 80 darbuotojų atleidimas – skaudus smūgis Alytaus miestui, kuriame nedarbas ir taip vienas didžiausių šalyje (t. y. 10 proc.), galėjęs grėsti emigracijos banga. Taip pat šalies biudžetas neteks šios bendrovės sumokamų mokesčių.

Kita vertus, yra ir gerų naujienų – Danijos kapitalo baldų gamybos įmonė UAB „Theca Furniture“, vykdydama plė-trą, atidarė fabriką Alytuje ir sukurs 140 naujų darbo vietų. Taip pat Alytuje žval-gosi dar kelių užsienio šalių investuotojai.

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Aur

iux

nuot

rauk

a

_252016 RUGSĖJIS | Apžvalga REGIONAI

Vilniaus ir Šalčininkų rajonų proble-mos yra įsisenėjusios ir visiems gerai žinomos. Lietuvai atkūrus nepriklau-somybę, šis regionas turėjo potencialo tapti ekonomiškai klestinčia apskritimi – lygiai taip, kaip daugelyje kitų Euro-pos šalių sparčiai auga greta sostinių įsikūrę regionai.

Deja, tenka pripažinti, kad to padaryti nepavyko dėl dviejų esminių priežasčių: per mažo valstybės ir poli-tikų dėmesio regionui; Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) įsigalėjimo, kuris sukūrė savotišką „apsuptos tvirto-vės“ būseną; ji žalinga ne tik Pietryčių Lietuvos gyventojams, bet kelia nacio-nalinio saugumo klausimus. Lyginamo-joje perspektyvoje Vilnius ir Šalčininkų rajonai pagal socialinius, ekonominius, kriminogeninius rodiklius ne tik nėra lyderiaujantys, bet ir daugeliu atveju smarkiai atsilieka nuo kitų Lietuvos vietų arba yra pačioje prasčiausioje padėtyje. Pavyzdžiui, nusikalstamumas regione gerokai lenkia visos Lietuvos vi-durkį (atitinkamai 1 127,7 nusikalstamų veikų tūkstančiui gyventojų Lietuvoje ir 1 260,2 Vilniaus rajone).

Be to, regione žemiau negu vidu-tiniškai išvystyti socialiniai dariniai: bendruomenės, asociacijos, nevyriau-sybinės organizacijos, bendrų idėjų ar interesų susivienijimai. Greta LLRA, kitų aktyvių politinių tautinių bendrijų darinių, iš kurių galėtų rinktis vietos gyventojai, taip pat praktiškai nėra. Tai apsunkina demokratijos funkcionavimą, neleidžia atsirasti įvairovei ir skatina dirbtinį regiono uždarumą. Socioeko-nominis atsilikimas šiuose Lietuvos rajonuose sąveikauja su daugiataute gy-ventojų sudėtimi, sudarydamas prielai-das įvairioms įtampoms. Tuo naudojasi ir išorės jėgos, suprantančios Pietryčių

V.Tomaševskio politinė vertikalė LLRA ypatingą dėmesį skiria tiems, kurie dirba švietimo srityje arba prisisdeda prie rinkėjų nuomonės formavimo.

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

, Stu

f nu

otra

uka

Lietuvos geopolitinę prasmę. Skleisda-ma propagandą ir dezinformaciją, Rusija siekia išprovokuoti diskusijas jautriais klausimais, supriešinti dalį visuomenės su Lietuvos valstybės idėja. Tokie veiks-mai pirmiausia nukreipiami į socialiai ir ekonomiškai jautriausias tautinių bendrijų grupes, kurios gyvena savo-tiško informacinio vakuumo sąlygomis (pavyzdžiui, lietuviški televizijos kanalai jiems yra nepasiekiami arba neatrodo aktualūs).

V. Tomaševskio politinė vertikalė LLRA ypatingą dėmesį skiria tiems, kurie dirba švietimo srityje arba prisi-deda prie rinkėjų nuomonės formavimo. Nemaža dalis partijos atstovų vadovau-ja įvairiems būreliams ar muziejams, leidžia arba redaguoja LLRA vykdomą politiką palaikančius leidinius, orga-nizuoja LLRA svarbius renginius, yra

prieš Lietuvos švietimo reformas nu-teikinėjančios Lietuvos lenkų mokytojų draugijos „Macierz Szkolna“ kūrėjai ir aktyvūs nariai. Tik nedidelė dalis LLRA atstovaujančių Seimo ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių neturi nieko bendro su švietimu – daugelis LLRA lyderių regione buvo mokyklų direkto-riai, direktorių pavaduotojai ugdymui, mokytojai (dažniausia lenkų kalbos arba istorijos), švietimo skyriaus vadovai ir darbuotojai ar bent jau aktyvūs „Ma-cierz Szkolna“ nariai. Skaičiuojama, kad Vilniaus rajone yra politizuota 95 proc. tautinių mažumų mokyklų – jų vadovais skiriami partijai lojalūs ar jos nariais esantys asmenys. Vilčių, kad LLRA galėtų keistis, nėra, nes tapusi viena iš tradicinio politinio spektro partijų ji prarastų savo identitetą ir ilgametes savo pozicijas. Todėl partija siekia išlaikyti

AR PAGALIAU TURĖSIME STRATEGIJĄ VILNIJAI?Laurynas KASČIŪNAS

26_ Apžvalga | RUGSĖJIS 2016REGIONAI

šalių regionams. ES regionų vystymo politika vykdoma tiek bendresnio po-būdžio įstatymais, numatančiais paramą atskiriems regionams, priklausomai nuo jų raidos scenarijų (Italijoje 2002 m. įkurtas Neišsivysčiusių sričių fondas regioninei plėtros politikai nepakanka-mai išsivysčiusiose šalies srityse finan-suoti), tiek konkrečiai įvardytų regionų vystymui reglamentuoti skirtais teisės aktais (2009 m. Slovėnijoje priimtas specialus įstatymas, skatinantis labiau-siai atsilikusio Pomurjės regiono plėtrą). Remdamiesi tokia europine praktika ir panaudodami pirmiau aprašytą, didelės apimties valstybinį specialų investicinį fondą, esame pasirengę kaip jo specialią investicinę programą sukurti ir išplėtoti „Investicinį Vilniaus regiono fondą”. Šis specializuotas fondas sudarytų galimy-bes dalį aukščiau minėtų lėšų investuoti į įvairius Vilniaus regione plėtojamus ekonominius projektus. Didesnis inves-ticijų atėjimas, daugiau darbo vietų pri-vačiame sektoriuje, didesni atlyginimai reikštų tai, kad vietos gyventojai taptų mažiau priklausomi nuo savivaldybės, t. y. nuo jos skirstomų socialinių pašalpų, nuo darbo savivaldybės įmonėse ar įstai-gose. O LLRA prarastų svertus stiprinti „apgultos tvirtovės“ mitą. ■

imtis? Kai kas kalba, kad visų proble-mų esmė – klausimų, susijusių su „w“ raide, sprendimas. Nesutinku su tokia nuomone, nes taip teigiantieji patenka į LLRA sukurtą politinio žaidimo lauką. Naujausi sociologiniai tyrimai rodo, kad palankus požiūris į Kremliaus vykdomą politiką yra būdingas socialiai jau-triausiems tautinių bendrijų atstovams. Rusiją kaip draugišką Lietuvai valstybę įvardija absoliuti dauguma tautinių ben-drijų atstovų, kurie patenka į mažiausias pajamas gaunančių kategoriją. Vilniuje tautinių bendrijų atstovų gretose pro-kremliškos pažiūros yra daug mažiau populiarios nei Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose. Todėl ekonominės regionų, kuriuose gausiai gyvena tautinės bendri-jos, modernizacijos programos turi būti Lietuvos tautinių bendrijų politikos pri-oritetu. Todėl Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra įsitikinę, kad Vilniaus regiono ekonominis vystymasis negali būti paliktas ligšiolinei savieigai, kurios rezultatas – regiono ekonominis ir socialinis atsilikimas. Valstybė turi įgyvendinti specialius stambaus masto projektus, kad išjudintų šio regiono eko-nominę plėtrą. Kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktikoje netrūksta mechanizmų, kaip padėti silpniausiems

Didesnis investicijų atėjimas, daugiau darbo vietų privačiame sektoriuje, didesni atlyginimai reikštų tai, kad vietos gyventojai taptų mažiau priklausomi nuo savivaldybės.

http

s://

pixa

bay.

com

įtampą tarp lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos piliečių. Paradoksalu, bet LLRA nėra suinteresuota ir teigiamais socioekonominiais pokyčiais regione, nes didesnis investicijų atėjimas, daugiau darbo vietų privačiame sektoriuje, di-desni atlyginimai reikštų tai, kad vietos gyventojai taptų mažiau priklausomi nuo vietos politikų. Pavyzdžiui, mažėtų savivaldybių, kurios sėkmingai mani-puliuoja socialinių pašalpų skirstymu ir yra įdarbinusios daug žmonių, įtaka. Juk šiuo metu socialiai remtini asmenys yra išimtinai priklausomi nuo savival-dybės darbuotojų, skirstančių jiems vienokias ar kitokias gėrybes: socialinį būstą, pašalpas, darbą. Paramos teiki-mas suasmeninamas ne tik dėl to, jog ją teikiantys priklauso LLRA arba yra su ja susiję. Tą lemia ir faktas, jog nemaža dalis socialiai pažeidžiamų asmenų rajo-ne nepakankamai moka lietuvių kalbą ir išmano šalies teisinę bazę, todėl tampa visiškai priklausomi nuo administracijos darbuotojų. Pastaruoju metu pastebimas dalies lenkakalbių žiniasklaidos priemo-nių atitolimas nuo fundamentaliosios LLRA politinės linijos (vienas, bet toli gražu ne vienintelis pavyzdys – radijo stotis „Znad Wilii“). Jas netgi imta skųsti Lenkijos pareigūnams, atsakin-giems už finansinės paramos žiniasklai-dai teikimą, taip siekiant vėl susigrąžinti pastarąsias į LLRA „glėbį“ ar bent jau atimti finansavimą iš Lenkijos Res-publikos iždo. 2016 m. LLRA nario ir atstovo Vilniaus miesto savivaldybės taryboje Jaroslavo Kaminskio pastango-mis buvo įsteigta viešoji įstaiga „Zorza“, kuri siekia įkurti Pietryčių Lietuvoje lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbomis transliuojančią radijo stotį. Tai parodo, kad praradusi kontrolę „Znad Wilii“ atžvilgiu LLRA siekia susikurti alterna-tyvią radijo platformą. Likusios LLRA kontrolėje visuomenės informacinės priemonės – „Tygodnik Wilenszczyz-ny“, „Magazyn Wilenski“ ir „L24.lt“ išlaiko tvirtą ryšį su V. Tomaševskio vadovaujama partija bei toliau for-muoja vienai partijai palankų „apgultos tvirtovės“ mitą. Kokių veiksmų reikėtų


Artėjant rinkimams į Lietuvos Respu-blikos Seimą, užsienio politika ir toliau išlieka pagrindinių debatų paraštėse. Per ketverius savo gyvavimo metus ši vyriausybė savo veiksmais (o tiksliau – pasyvumu) visuomenę pratino prie iliuzijos, kad savarankiška užsienio po-litika Lietuvai nereikalinga ir kad daug geriau ją perleisti Europos Sąjungos institucijoms. Sunku keisti dabarti-nių valdančiųjų požiūrį į tarptautinius santykius – retransliuoti popierines naujienas iš Briuselio šiems žymiai paprasčiau nei „daryti politiką“. Tačiau visuomenei pats metas atmerkti akis ir pripažinti stipriai pasikeitusią realybę.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų mūsų užsienio politikos strategija atrodė kaip amžina piramidė, sudaryta iš trijų pakopų. Globalus jos pamatas – JAV ir NATO transatlantinės saugumo garantijos, antroji pakopa – kontinen-tinė integracija Europos Sąjungoje, bei trečioji – vieninga regioninė politika su tokiomis kaimyninėmis šalimis kaip Skandinavijos ir Baltijos valstybės, kaimynė Lenkija. Keičiantis Lietu-vos Vyriausybėms, užsienio politikos strategija kisdavo, tačiau minėtieji trys lygmenys atrodė kaip nepajudinama piramidė, stovėsianti ir išliksianti tokia pat per amžius. Deja, per pastaruosius kelerius metus pirmą kartą Nepriklau-somos Lietuvos istorijoje patekome į situaciją, kuomet visais trimis lygme-nimis – globaliuoju, kontinentiniu bei regioniniu – Lietuvos užsienio politikos strategijai gresia pavojai.

Globaliuoju lygmeniu - didžiausi pokyčiai prasidėjo tada, kai super-valstybės Baltuosius rūmus perėmė B. Obamos administracija. Demokratų lyderis JAV užsienio politikos kursą simptomiškai pasuko nuo Europos į

Tolimuosius Rytus ir kovą su terorizmu. Priešraketinės gynybos sistemų Lenki-joje ir Čekijoje projektų stabdymas bei kiti simptominiai veiksmai sukėlė atviras abejones, kiek tvarios ir ilgalaikės yra mūsų sąjungininkų saugumo garanti-jos Lietuvai. Galima nė neabejoti, kad šis tarptautinių santykių susvyravimas padrąsino Rusiją imtis agresijos jautres-niuose Rytų Europos taškuose ir suma-žino Europos Sąjungos valstybių ryžtą jai pasipriešinti. Vėliau, Putino agresijos Ukrainoje akivaizdoje, JAV administra-cija tarsi prabudo ir pasiūlė naujų garan-tijų Europos NATO valstybėms. Tačiau tai nepašalina europiečių susirūpinimo dėl JAV strategijos posūkio.

Reikėtų pridurti, kad D. Trumpo rinkiminė kampanija bei pasisakymai apie NATO pabaigą tik patvirtina, kad JAV užsienio politikos susvyravimas nėra vieno asmens (B. Obamos, D. Trumpo ar kt.) problema. Spaudimas „išeiti iš Europos“ ar net apskritai sugrįžti prie istoriškai pažįstamos izoliacionistinės politikos JAV kyla ir

iš apačios – elektorato, kuriam kur kas aktualesnės yra JAV vidaus politikos problemos. Ir šis spaudimas niekur nepradings, kaip bepasibaigtų artėjantys prezidento rinkimai Amerikoje. Tai labai rimtas globalusis iššūkis Lietuvos užsienio politikos strategijai, į kurį da-bartinė Lietuvos vyriausybė ir parla-mentinė dauguma atsisako reaguoti.

Antruoju – kontinentiniu – iššūkiu galima vadinti nesibaigiantį krizinį lai-kotarpį Europos Sąjungoje. Ekonominė krizė, demokratijos deficitas, sprendimų priėmimo krizė ir viską karūnuojanti migracijos krizė byloja, jog ES valstybės narės neturi vieningos vizijos, kaip kurti Sąjungos ateitį ir juolab – kaip kalbėti vienu balsu išoriniuose santykiuose su kaimynais. Tokioje situacijoje Lietuvai jau neužtenka šūkio „kur eis Europa (ar Vokietija), ten ir mes“ : ES nėra nuo visa ko saugantis skėtis, ir jos institucijų vykdoma politika tikrai neatstos savaran-kiškos valstybių užsienio politikos. Labai apmaudu, kad ši Lietuvos vyriausybė to nesupranta. Sąjungą krečiančių krizių

TARPTAUTINIŲ IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE – SOCDEMŲ TŪPČIOJIMAI MASKVAI IR MINSKUIAudronius AŽUBALIS

Lietuvos užsienio politika – viena iš tų sričių, kurioje visuomet būdavo siekiama išlaikyti nuoseklumą ir aiškią darbų kryptį.


ww

w.w

ikip

edia

.org

Ted

fro

m W

ashi

ngto

n, D

C, U

SA n

uotr

auka

28_ Apžvalga | RUGSĖJIS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

akivaizdoje ryškėja, kad šalys narės turi skirtingus tarptautinės politikos žemėla-pius, todėl, užuot apsiribojus naujienų iš Briuselio retransliavimu, Lietuvai reikia pasirinkti, kur, kada ir su kuo jai yra pakeliui.

Trečiasis Lietuvos užsienio politikos strateginis dėmuo sukasi apie didžiausius partnerius regione – Lenkiją. Po Smo-lensko tragedijos ėmė byrėti senoji L. Kačinskio Lenkijos telkiančios lyderys-tės Rytų Europoje strategija. Naujieji užsienio politikos vairininkai pirmenybę teikė vadinamajam Veimaro trikampiui ir klaidingai įtikėjo, kad Lenkijos didžiosios valstybės statusui pasiekti privalomas susitaikymas su Kremliumi. To pradėta siekti bet kokia kaina, kartais ir kaimyni-nių interesų sąskaita.

2012 m. rudenį suformuota nau-joji Lietuvos vyriausybė pati dar labiau sumaišė bendradarbiavimo su lenkais kortas: iš pradžių imta atsiprašinėti R. Sikorskio už Lietuvos padarytas „klai-das“, o vėliau, pasikeitus Lenkijos po-litinei vadovybei ir atsivėrus galimybių langui atgaivinti strateginius dvišalius ryšius, pradėta kaip tik kritikuoti J. Kačinskio dešiniųjų vyriausybę dėl esą netinkamo šios požiūrio į Europos inte-graciją, migrantų krizę ir t.t.

Galiausiai Lietuvos valdantieji atsisakė paremti ir mano inicijuotą rezoliuciją dėl strateginės partnerys-tės su Lenkija globalios, europinės ir regioninės užsienio politikos klausimais. Balsavimas Seime „prieš“ paliudijo visišką valdančiųjų pasimetimą santy-kiuose su partneriais regione. Paskutinis to pavyzdys – liūdnai nuskambėjusios Baltraitienės vaišės kolegai iš Latvijos.

VIETOJVAKARIETIŠKOS POLITIKOS – PARAMA RUSIJAI IR BALTARUSIJAI

Matydami, jog Lietuvos užsienio politikos strategijos piramidė patiria pavojingus seisminius smūgius, turėtu-me sutelkti pajėgas į santykių gilinimą su pagrindiniais saugumo partneriais tiek globaliame, tiek europiniame, tiek regioniniame lygmenyje. Tačiau vietoj

to paskutiniai Vyriausybės mėnesiai pa-sižymėjo reveransais nedemokratiniams režimams Rytuose.

Pradėkime nuo aukščiausio Lietuvos pareigūno ES – socialdemokratų dele-guoto Vytenio Andriukaičio pareiški-mų. Visai neseniai interviu laikraščiui „Ekspress Nedelia“ jis viešai apkaltino Europos Sąjungą ir konkrečiai Lietu-vą rusofobija. Dar daugiau, Lietuvos eurokomisaras puolė teisinti iki ausų į dopingo skandalą įklimpusią Rusijos olimpinę rinktinę. Būtų galima ranka numoti į šio socialdemokrato antieu-ropinę leksiką. Tačiau tai, kad jis tame pačiame interviu prabyla apie neva blogą rusakalbių gyventojų savijautą Lietuvoje, yra pavojinga, nes artėjama prie tautinės nesantaikos kurstymo. Esu įsitikinęs, Rusijos tautybės Lietuvos piliečiai yra išmintingi ir supranta, jog kritika Krem-liui nėra rusofobija.

Dar didesnę dovanėlę Lietuvos valdantieji įteikė Minskui, savo veiks-mais ne tik palaimindami ne tik ne-saugaus Astravo AE projekto statybas, bet ir Europos bankų finansavimą šiam egzistencinę grėsmę Lietuvai keliančiam projektui.

Pirma žalia šviesa tam buvo uždegta dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietu-va skandalingai balsavo už ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą. Tai galėjo būti išskirtinė proga Lietuvai tarptautiniu mastu iškelti Astravo AE klausimą ir suformuluoti A. Lukašenkai reikalavimą dėl projekto stabdymo. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko tylėjimo ir linksė-jimo kelią. Sankcijų atšaukimas Balta-rusijai atvėrė galimybę Minskui siekti Europos finansų institucijų paramos savo ūkio ir infrastruktūros projektams. Viena iš tokių platformų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurio direktorių valdyba kaip tik rugsėjo pra-džioje patvirtino keturmetės finansinės paramos Baltarusijai strategiją.

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje institucijoje yra balso teisę turintis Lie-tuvos atstovas iš Finansų ministerijos. Tačiau ERPB sprendimas dėl finansa-vimo Baltarusijos projektams Lietuvos

Finansų ir Užsienio reikalų ministerijų nebuvo blokuojamas – nuspręsta pritarti strategijai, kuri de facto atvers balta-rusiams galimybę siekti finansavimo svarbiausiems ūkio ir infrastruktūros projektams.

Lietuvos diplomatai guodžiasi į strategiją įterpta sąlyga, kad skiriamas europinis finansavimas esą negalės būti naudojamas Astravo AE. Tačiau eksper-tai iš šio punkto juokiasi: juk Astravo statyboms parankūs darbai gali būti lengvai „pakišti“ po bet kuriuo kitu dau-giamilijoniniu ūkiniu ar infrastruktūri-niu projektu – ir tam nebūtina projektų aprašuose minėti atominės jėgainės. Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma, nes faktiškai visa šiandieninė Baltarusijos ūkio strategija yra renčiama aplink Astravo AE. Minimoje strategijoje kal-bama apie paramą kitiems energetikos projektams, bet tokių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su Astravu, Balta-rusijoje tiesiog nėra. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minskas galės siekti paramos transporto infrastruktūros projektams, o tai taip pat – galimybių laukas, kuriame galima „pakišti“ Astravo AE statyboms reikalingus darbus.

Teko girdėti pasiteisinimą, kad laimindama ERPB paramos Baltarusijai strategiją Lietuvos Vyriausybė tiesiog nenori susipykti su europinėmis finansų institucijomis, kad neprarastų paramos kitiems Lietuvai prioritetiniams pro-jektams. Tačiau jei nesaugių Astravo AE statybų nutraukimas nėra Lietuvos energetinis prioritetas, ką dar vadinti prioritetu?

Galima apibendrinti, kad Lietuvos užsienio politikos strategijos piramidė patiria pavojingiausius seisminius smū-gius nuo Nepriklausomybės atgavimo laikų. Užuot pradėję juos spręsti, mūsų valdantieji ir toliau gyvena savo komfor-to zonoje, kalbėdami apie „twitterinės“ diplomatijos pasiekimus bei, progai pasitaikius, toliau tūpčiodami prieš Maskvą ir Minską. Naujoji Lietuvos vyriausybė užsienio politikoje turės labai daug darbo. Ir jį turės atlikti tie, kurie išdrįs matyti realybę. ■

_292016 RUGSĖJIS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Šiais metais buvo paminėtos Rugpjūčio pučo Maskvoje 25-osios metinės. Pučo, kuris lėmė blogio imperijos pabaigą. Visgi demokratinės Rusijos vizijos žybsnis nevirto ilgai degančia ugnimi, o pokomunistinėje Rusijoje nuo pat 1991-ųjų susikūrė uždara, neformaliais ryšiais susaistyto valdančiojo elito po-litinė sistema su autoritariniu lyderiu priešakyje.

Egzistuoja skirtingi aiškinimai, kaip veikia po SSRS griūties susiformavusi Rusijos politinė sistema. Dominuojan-tys požiūriai teigia, kad šalyje veikia griežtai centralizuota valdžios vertikalė, autoritarinis ar net diktatūrinis valdžios modelis, svarstoma apie klanų tin-klus arba žiniasklaidos kontrole grįstą režimą (mediakratiją). Tačiau skirtingi požiūriai vadovaujasi bendra prielaida, kad nagrinėjant galios koncentraci-ją Rusijoje būtina analizuoti įtakos grupes – jų susiformavimą, santykį tarp politinių, ekonominių ir karinių veikėjų, formalių ir neformalių saitų reikšmę, skirtingų įtakos grupių sąveiką.

Galios koncentracija tarp elito ap-mąstoma dar nuo Aristotelio laikų, ta-čiau didžiausias dėmesys elito grupėms ir jų įtakai pasiektas XX a. besiplėtojant sociologijos mokslams. Buvo pradėtos nagrinėti prielaidos, kaip maža politi-nė klasė gali būti gerokai įtakingesnė nei likusi visuomenės dalis, kokiomis sąlygomis tampama elito atstovu arba kodėl elito grupės ilgainiui tampa vis uždaresnės ir neįsileidžia naujų žaidėjų. Būtent nuo šių svarstymų atsispiria ir mokslininkai, nagrinėjantys elito grupes pokomunistinėje Rusijoje. Dauguma jau ankstyvąjį Rusijos Federacijos veikimo laikotarpį analizavusių mokslininkų sutinka, kad nuo pat 1991-ųjų susikūru-sioje sistemoje didžiausią galią turėjo ne

institucionalizuoti, formalūs veikėjai, o elito klanai bei jų sąveika.

Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu susiformavusi sistema buvo grįsta oli-garchija, o didžiausią įtaką paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje turėjo va-dinamoji „septynių bankininkų“ grupė, kuri kontroliavo maždaug 50 proc. visos Rusijos ekonomikos. Ekonominis elitas, privatizavęs svarbiausias ūkio šakas, galėjo atlikti savarankišką vaidmenį ir turėjo įtaką politikai, tai paskutiniais B. Jelcino valdymo metais pasižymėjo itin ryškia jo sprendimams daroma įtaka. Tuometis oligarchas, naftos kompani-jos „Yukos“, su kuria vėliau susidorojo Vladimiras Putinas, vadovas Michailas Chodorkovskis per 1997 m. interviu apibūdino tuometę politinę sistemą kaip geriausią verslo šaką: „Politika yra pelningiausia verslo sritis Rusijoje. Ir

taip bus amžinai“. Šie žodžiai puikiai atspindi tuomečio ekonominio elito turėtą įtaką valdžios atstovams ir veiku-sios sistemos bruožus.

V. Putino valdymo modelis trans-formavo sistemą ir ekonominio elito – oligarchų – dominavimą neutralizavo teisinėmis ir prievartinėmis priemo-nėmis priversdamas daugelį oligarchų parduoti savo verslą ir pasitraukti į užsienį, nuteisiant ir įkalinant juos, daliai suteikiant galimybę likti versle iš-reiškiant absoliutų lojalumą V. Putinui. Taip jau 2005 m. penkioms stambiau-sioms esminių Rusijos ekonomikos šakų įmonėms, bendrai kuriančioms trečdalį šalies vidaus produkto, vadovavo V. Putino statytiniai iš politinės aplinkos. Nors Rusijos politinė sistema – lyg uždara dėžė, apie kurios turinį galima daug spekuliuoti, tačiau ne žinoti iki

KAIP KEITĖSI RUSIJOS POLITINĖS SISTEMOS VEIKIMAS?Vytautas KERŠANSKAS

Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu susiformavusi sistema buvo grįsta oligarchija.

ww

w.w

ikim

edia

.org

, R

F pr

ezid

ento

spa

udos

tar

nybo

s nu

otra

uka


galo, daugelis mokslininkų aiškina, kad būtent įsigalėjusi buvusių jėgos struk-tūrų – silovikų – grupė turėjo didelę ar net didžiausią įtaką Rusijos politikai visą pokomunistinį laikotarpį.

Rusijos elitą tyrinėjanti Olga Krištanovskaja pademonstruoja, kad silovikų skaičius tarp politinio elito tik augo: jei 1993 m. jie sudarė vos 11 proc. vadinamojo elito, tai 2008 m. valdant V. Putinui – jau 31 proc. Jėgos struktūrų atstovų tarp elito sumažėjo D. Medve-devo v aldymo metu, kadangi jis siekė į valstybės aparatą įtraukti daugiau jaunų žmonių, tačiau prasidėjus trečiajam V. Putino prezidentavimo laikotarpiui si-lovikų skaičius vėl smarkiai išaugo – iki net 47 proc. 2014 m.

2016 m. liepos pabaigoje įvykę pareigybiniai perstumdymai parodo KGB/FSB sistemos atstovų stiprėjimo tąsą, pvz., Kaliningrado srities guberna-toriumi tapo buvęs V. Putino apsauginis Jevgenijus Ziničevas, o Federalinei muitinės tarnybai vadovauti paskirtas dabartinio Rusijos saugumo tarybos se-kretoriaus, buvusio FSB vadovo Nikola-jaus Patruševo bendražygis Vladimiras Bulavinas.

Nepaisant augančios asmenų, kylančių iš įvairių galios ir saugumo struktūrų, įtakos išaugimo, V. Putino sistemoje visuomet milžinišką įtaką tu-rėjo artimiausias jo bendražygių būrys: dar iki SSRS griūties kartu su KGB dirbę bičiuliai (ypač kartu tarnavę Vo-kietijos Demokratinėje Respublikoje)

ar ankstyvuoju pokomunistinės Rusijos laikotarpiu dirbę Sankt Peterburge (va-dinamoji Sankt Peterburgo mafija).

Todėl iki pastarųjų metų Vladimiras Putinas buvo laikomas moderatoriumi tarp įvairių skirtingų intereso grupių, kuris nors ir turi sprendimo galią, ja dalijasi su artimiausiais savo bendra-žygiais: premjeru Dmitrijumi Medve-devu, „Rosneft“ vadovu Igoriu Sečinu, verslininkais broliais Rotenbergergais ar Genadijumi Timčenko bei kitais. Tačiau per pastaruosius metus net trys vidinio rato nariai buvo eliminuoti: tai buvęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas, Prezidento admi-nistracijos vadovas Sergejus Ivanovas ir Federalinės narkotikų kontrolės tar-nybos vadovas Viktoras Ivanovas. Visi trys buvo laikomi artimiausiais Putino bendražygiais, kurie turėjo savo atskirą vaidmenį Rusijos valdžios vertikalėje.

Jakunino eliminavimas buvo sieja-mas su kitų grupių įtakos išaugimu, o pasiūlytą Kaliningrado gubernatoriaus vietą traktavęs kaip įžeidimą, dabar jis yra savotiškame „egzilyje“ – Berlyne kuria analitinį centrą. Tačiau po to, kai įtakingas pareigas prarado ir Viktoras Ivanovas, ir net anksčiau būsimu Putino įpėdiniu laikytas Sergejus Ivanovas,

Antonas Vainow

ww

.wik

imed

ia.o

rg,

ITA

R-T

ASS

nuo

trau

ka

SILOVIKŲ SKAIČIUS TARP VALDŽIOS ELITO PAGAL O. KRIŠTANOVSKAJOS SKAIČIAVIMUS

50

40

30

20

10

0 3,2 11,217,4

25,1 22 20

47

31,1

M. G

orba

čiov

as

D. M

edve

deva

s

D. M

edve

deva

s

V. P

utin

as (2

002)

V. P

utin

as (2

008)

V. P

utin

as (2

014)

B. J

elci

nas

(199

3)

B. J

elci

nas

(199

9)

Silovikų skaičius tarp valdžios elito (proc.)


Mokslo metų pradžia įprasta: vėl moky-klų reitingai, vėl geltonieji autobusiukai, vėl nepasitenkinimo švietimu gaidos žiniasklaidoje, valdžios atstovų trykš-tantis optimizmas – atlyginimai didės. Viskas kasmet kartojasi. Švietimo politikoje irgi beveik taip pat: daug pa-rodomųjų iniciatyvų, tačiau akivaizdžiai kapstomės vietoje, jau nebepataikome į pokyčių ritmą.

2016 metų pavasarį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organi-zacija (EBPO) paskelbė Lietuvai jos mokymosi išteklių apžvalgą (šios elitinės organizacijos nare mes norime tapti). Išvados aiškios ir taiklios, įvertinti pozi-tyvūs pokyčiai ir išryškintos spręstinos problemos. Rekomendacijose iš esmės vyrauja dvi temos: švietimo finansavimo veiksmingumo palaikymas ir mokytojų profesinės karjeros sistemos kūrimas. Abejoti dėl tokių siūlomų politikos taikinių nėra argumentų.

Kodėl atkreiptas dėmesys į finan-savimo problemą? Pirmiausia, tikėtina, vertinta švietimo finansavimo masto ma-žėjimo tendencija, išryškėjusi pastaraisiais metais. Šių metų BVP dalis, tenkanti švietimui, yra pati mažiausia per pastarąjį dešimtmetį – tesiekia vos per keturis nuošimčius minėto dydžio. O beatodai-riškai didinta tik minimalioji alga visus auklėtojus, mokytojus, dėstytojus, tyrėjus pagal darbo užmokesčio dydį iš esmės priartino prie tos minimalios ribos. Lie-tuvos statistikos departamento duome-nimis, vidutinis mokytojų atlyginimas iki mokesčių 824 eurai per mėnesį, bet prof-sąjungos nesutinka su tokia skaičiuote ir skelbia savo dydį – 640 eurų. Panašu, kad jos teisios, nes trečdalis pedagogų dirba nevisu krūviu, o dešimtadalis turi mažiau kaip 9 pamokas per savaitę. Be to, svarbi ir kita aplinkybė: skaičiuojama, kad dirba apie 32 tūkst. mokytojų, tai mokyklų va-dovų yra apie 3 tūkst. Taip, kaip vienam mokytojui tenka apie 10 mokinių, taip

http

s://

pixa

bay.

com

, Ger

alt

nuot

rauk

a

Šių metų BVP dalis, tenkanti švietimui, yra pati mažiausia per pastarąjį dešimtmetį - tesiekia vos per keturis nuošimčius minėto dydžio.

ŠVIETIMAS: TARP REALYBĖS IR POKYČIŲ PRIEŠAUŠRIŲ?Valentinas STUNDYS

pradėta kalbėti apie naują Rusijos poli-tikos etapą.

Šie galios perstumdymai artimiau-sioje V. Putino aplinkoje signalizuoja, kad prezidento iniciatyva į valdantįjį elitą įtraukiama vis daugiau jo valdymo metais sistemoje užaugusių jaunų vei-kėjų, pakeičiant jais senuosius bendra-žygius.

Daugiausia dėmesio sulaukęs nauja-sis V. Putino paskyrimas – S. Ivanovą Prezidento administracijos vadovo poste pakeitęs Antonas Vaino, iki tol buvęs protokolo pareigūnu. Netrukus po paskyrimo A. Vaino pradėtas laikyti realiu kandidatu į Rusijos Ministro Pirmininko pareigas po 2018 m. Prezi-dento rinkimų, per tą laiką jis gali būti atsakingas už naujos kartos technokra-tų, dirbančių sistemai ir visiškai lojalių V. Putinui, parengimą. Panašiu keliu į elito viršūnę pateko ir D. Medvedevas, kuris prieš tai dirbo centrinėje Vyriau-sybėje, Prezidento administracijoje ir buvo „ruošiamas“ svarbioms pareigoms valdžios vertikalėje.

Kol kas šiuos naujai paskirtus pareigūnus sunku priskirti kuriai nors Rusijoje veikiančių elito grupių, tačiau jie leidžia brėžti pokyčių tendencijas V. Putino galios vertikalėje. Šiuo metu jie labiau laikytini sistemos produktu nei joje realią galią tu rinčiais subjektais. Darant prielaidą, kad šie pareigūnai ruošiami tapti naujuoju V. Putino sistemos politiniu elitu, per artimiau-sius metus pamatysime, ar jie iš savo funkcijas atliekančių pareigūnų virs į savotišką „politbiurą“ pretenduojančiais asmenimis.

Vis daugiau svarbių pareigų užima vidutinės kartos technokratai, karjerą padarę Putino valdymo laikotarpiu. Jie – ne politikos formuotojai, o vykdy-tojai. Ypač lojalūs vykdytojai. Ir nors elito grupės išlieka pagrindiniu Rusijos politinės sistemos veikėju, vis daugiau ženklų rodo apie Rusijos prezidento ambicijas sukurti kuo didesnį vien tik jam pavaldžių ir lojalių žmonių tinklą ir taip galbūt judėti vienasmenio valdymo modelio link. ■


Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Lietuvos viešosios išlaidos švietimui kaip BVP dalis viršija ES vidurkį, tačiau išlai-dos vienam mokiniui yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Vykdomos ir vykusios reformos buvo tiesiog neefektyvios ir padėties iš esmės nepakeitė.

O tarptautiniai ekspertai nuolat pri-mena būtinybę atlikti vakardienos nepada-rytus darbus. Todėl svarbu sutelkti dėmesį EBPO siūlymus dėl politikos prioritetinių krypčių, ypač siekiant veiksmingo sistemos finansavimo: užtikrinti reikiamą investicijų į švietimą lygį, reguliariai vertinti išlaidas švietimui ir stebėti, ar mokykloms skiria-mas pakankamas finansavimas, susilaikyti nuo visuotinio „klasės krepšelio“.

Svarbu ir kita: švietimo politika neturi priklausyti nuo Seimo koalicijų kaitos – ji turi būti pagrįsta nuoseklia strategija ir aiškiais, nacionaliniu mastu sutartais tikslais ir siekiais, kaip plėtoti efektyviai veikiančią sistemą. Kai kurių partijų atstovai vis drąsiau kalba apie nacionalinio susitarimo būtinybę. Tokių pavyzdžių turime. Taip pat reikalinga konkrečiai įteisinti, ką reiškia švietimo prioritetiškumas valstybėje, nes kol kas tai tėra deklaracija. Tokia nauja pradžia būtų esminių pokyčių viltis. ■

švietimo sėkmė. Kitų valstybių pažangos pavyzdžiai patvirtina, kad, investuojant į mokytojų karjeros sistemą, kuriamas pedagogo profesijos patrauklumas ir prestižas, nuosekliai gerėja mokinių pasiekimai tarptautiniu mastu. Mes kito pasirinkimo neturime.

Šios kadencijos Seimo patvirtintoje (buvusios Seimo kadencijos – parengtoje) Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje tiksliai pastebėta, kad naci-onaliniu ir tarptautiniu mastu švietimo sistemai ir kiekvienai švietimo įstaigai keliami vis aukštesni kokybės standartai, vis labiau didinami reikalavimai mo-kytojams ir dėstytojams, nuolat didėja reikalavimai ugdymo, profesinio mokymo ir studijų aplinkai ir veiklos sąlygoms, ir visam tam reikia atitinkamų investicijų. Strategijoje pripažįstama, kad itin svarbu išlaikyti Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomenduojamą ne mažesnę negu 6 proc. BVP valstybės biudžeto dalį švietimui. Nepamirštamas ir Europos Tarybos raginimas didinti iš-laidas moksliniams tyrimams ir švietimui. Taigi viską žinome, matome ir surašome teisingai, bet vis negebame to įgyvendinti.

Europos Komisija šių metų savo ataskaitoje pabrėžia, kad maži dėstytojų atlyginimai ir dideli krūviai daro poveikį studijų kokybei.

http

://t

heno

bleh

eart

.com

, Sam

Will

iam

son

nuot

rauk

a

vienam vadovui – 10 mokytojų. Teisūs EBPO ekspertai, rekomenduodami tęsti mokyklų tinklo reformos įgyvendinimą, didinti švietimo finansavimo efektyvumą.

Ar mūsų politika šiuo požiūriu nuosekli ir efektyvi? Tik iš dalies. Kairių-jų vyriausybės įeis į švietimo istoriją dėl dviejų nesisteminių iniciatyvų – progra-mų: 2000-aisias beatodairiškai pradėto mokyklų tinklo optimizavimo ir 2015 metais paskelbtos mokytojų skaičiaus optimizavimo programos. Ir viena, ir kita reikalinga, tačiau įgyvendinama chaotiškai ir nenuosekliai, iš esmės mažinant švieti-mo finansavimą ir nesiekiant kokybinių permainų bei aplinkos sąlygų gerinimo. Nors bendrojo ugdymo mokyklų per pas-tarąjį dešimtmetį sumažėjo bene perpus, tačiau nenormalu, kad iki šiolei mokyklos dėl lėšų stygiaus negali visa apimtimi įgyvendinti ugdymo planų, t. y. nukenčia mokiniai, nes apribojamos jų galimybės rinktis arba dirbama didelėse klasėse. Ten-ka apgailestauti, kad šios valdžios švietimo finansavimą suvokia tik kaip biudžeto lėšų išlaidavimą, o ne kaip pačią rimčiausią investiciją į žmogų ir mūsų ateitį.

Visiškai panaši padėtis aukštojo mokslo sektoriuje. Studijų krepšelis likęs beveik toks, koks buvo krizės laikotarpiu. Kasmet mažėja valstybės finansuojamų vietų skaičius, o mokyklų tinklas lieka nepakitęs. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro šiais metais atliktas tyrimas atskleidė aukštųjų mokyklų dėstytojų ir tyrėjų darbo užmokesčio katastrofišką būklę: asistentų, lektorių, docentų ir profesorių atlyginimų skalė – nuo 345 iki 1 518 eurų iki mokesčių, o mokslo darbuotojų – nuo 568 iki 1 809 eurų. Ir Europos Komisija šių metų savo ataskaitoje pabrėžia, kad maži dėstytojų atlyginimai ir dideli krūviai daro poveikį studijų kokybei.

Antrasis ekspertų rekomendacijų pa-ketas yra sutelktas į būtinybę keisti mūsų mokytojų karjeros sistemą, t. y. suformuo-ti strateginį požiūrį į mokytojų rengimą, profesinį tobulinimą, profesinės karjeros sistemą ir užtikrinti geresnį finansavi-mą. Tai problema, nuo kurios efekty-vaus sprendimo priklausys ir Lietuvos



Kalbiname Kazlų rūdos miškų urėdijos vyr. miškininką, buvusį Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininką Justiną Urbanavičių. Kalbamės apie aktualiau-sias grėsmes Lietuvos miškams ir kaip su jomis pavyksta susitvarkyti tiesiogiai miškuose dirbantiems specialistams.

Gerbiamas Justinai, pačios gamtos išdaigos dažnai pridaro nemažai žalos miškams. Papasakokite apie stipraus vėjo padarinius – vėjovartas. Kaip su jomis susitvarkote? Stiprus vėjas padaro daug žalos miškui – jis ne tik nuniokoja miškus, sugadina brangią padarinę medieną, bet ir po vėjo padarinių gali iššaukti didžiulius kenkėjų židinius, kurie alina pažeistus ir nusilpusius medžius. Šias išvartas miškininkams labai sudėtinga tvarkyti, nes dažnai medžiai būna susukti vienas su kitu arba pavojingai pavirtę. Sunku prie tokios medienos privažiuoti ir technikai, kadangi, ypač eglynuose, daž-nai būna atplėštos šaknys nuo žemės su visa žemės paklote. Dažniausiai žala miškui nustatoma vizualiai, nes sunku apskaičiuoti, kiek ir kokios medienos yra sugadinta, tikslus kiekis ir žala daž-niausiai nustatoma po galutinio miško sutvarkymo.Svarbu tinkamai ūkininkauti miškuose: būtina laikytis kirtimo taisyklių, paren-kant biržes kirtimo plotus šlieti pagal nustatytą tvarką, tuomet miškai bus atsparesni vėjams bei įvairioms kitoms stichinėms nelaimėms.

Kokie vabzdžiai - kenkėjai labiausiai kenkia Lietuvos medžiams? Ar pa-vyksta su jais susitvarkyti? Kokie nauji metodai taikomi kovojant su jais? Norint auginti našius ir sveikus miš-kus, miškų savininkams ir naudotojams reikia turėti miškininkystės srities žinių,

nes kyla nemažai klausimų. Sanitari-nė miškų priežiūra – viena iš sričių, kur reikia ne tik specifinių žinių, bet ir patirties. Kokie bus ateities miškai, žinoma, didžiausia atsakomybė krenta ant miškininkų pečių.Vabzdžių daromą žalą miškui įvertinti

GRĖSMĖS MIŠKAMS – NUO VABZDŽIŲ IKI POLITIKŲKalbino Romena ČIŪTIENĖ

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Jus

tino

Urb

anav

ičia

us a

rchy

vo


vienareikšmiškai nėra paprasta. Leng-viausia miškuose pastebėti nuo medžių liemenų kenkėjų (kitaip jie vadinami kinivarpomis) nudžiūvusius ar džiūs-tančius medžius, apskaičiuoti medienos tūrį ir žalą. Liemenų kenkėjų vabalai ir lervos graužia takus po žalių medžių

ww

w.p

exel

s.co

m

Dažniausiai žala miškui nustatoma vizualiai, nes sunku apskaičiuoti kiek ir kokios medienos yra sugadinta.

Justinas Urbanavičius.


žieve. Kenkėjų apnikti medžiai nudžiūva per kelis mėnesius. Medžiams nudžiū-vus sumažėja prekinė medienos vertė lyginant su žalia mediena. Paruošiama smulkesnė mediena, nes tenka kirsti jau-nesnius, nevisai subrendusius medžius. Kinivarpos pavojingiausios spygliuo-čiams, ypač eglėms. Eglėms daugiausia žalos padaro žievėgraužis tipografas, pušims – didysis ir mažasis kirpikai. Miškams labai žalingi spyglius ir lapus graužiantys vabzdžiai. Tai didžiausiuose plotuose išplintantys miško kenkėjai. Į nugraužtą lają skirtingos medžių rūšys reaguoja nevienodai: eglės gali nudžiūti, pušys yra atsparesnės, lapuočiai – dar atsparesni, tačiau pakenkimo pase-kmės gali pasireikšti vėliau. Spyglių ar lapų netekę medžiai apsilpsta, tampa neatsparūs ligoms, ekstremalesniems klimato poveikiams, kitų rūšių vabz-džių pakenkimams, sumažėja medynų stabilumas, tokiuose medynuose kelerius metus priauga mažiau medienos ir nudžiūva daug daugiau medžių lyginant su natūraliu atkritimu. Jei nugraužiama ir antrus metus, medžių džiūvimas būna

Kenkėjų apnikti medžiai nudžiūva per kelis mėnesius.

ww

w.p

exel

s.co

m

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Jus

tino

Urb

anav

ičia

us a

rchy

vo


gausesnis ir intensyvesnis.Miško želdinius lengvose sausose dir-vose labiausiai žaloja pušinių straubliu-kų vabalai, šaknis graužia grambuolių lervos. Tai vieni žalingiausių vabzdžių, trukdančių atkurti iškirstus miškus. Taip pat grambuoliai kelia problemų veisiant miškus plotuose, kurie anksčiau nau-doti žemės ūkio kultūroms auginti. Dėl vabzdžių pakenkimo gali tekti medelius sodinti kelis kartus, naudoti brangias augalų apsaugos priemones, miškas pradės žaliuoti vėliau arba augs ne tos medžių rūšys, kurių tikėjomės.Svarbu išsiaiškinti, kas mišką pažei-dė, gal ne kenkėjai, bet ligos, klimato veiksniai, žvėrys, tarša, netinkamas ūkininkavimas. Jei pastebime vabzdžių nugraužtų spyglių ar lapų, dažniausiai jau gali būti vėlu organizuoti purški-mus insekticidais, jei tam nesiruošta iš anksto. Pakenktuose medynuose po nugraužimo 2–4 metus būna daugiau džiūstančių medžių, ypač jei juos dar apninka ligos ar kiti kenkėjai. Todėl rei-kia kelerius metus tokį nugraužtą mišką stebėti, laiku rasti ir pašalinti džiūs-tančius medžius. Jei medžius apniko liemenų kenkėjai, reikia taip pat kuo skubiau tuos medžius iškirsti ir medieną su kenkėjais išgabenti, nepaleisti naujos kenkėjų kartos atgal į mišką. Netolimoje ateityje bepiločiai skraidy-mo aparatai miškininkams bus didžiulė pagalba ūkininkaujant miškuose. Bepi-lototės technikos galimybės jau dabar leidžia ją naudoti miško patologiniuose žvalgymuose, vertinant medynų sani-tarinę būklę: atsiradusias vėjavartas-vė-jalaužas, sniegalaužas, lapų pažeidimą nuo spyglius ir lapus griaužiančių vabzdžių.

Seimo kadencija eina į pabaigą. Buvo daug iniciatyvų reformuoti aplinkos apsaugos bei miškų sistemas, tačiau nepanašu, kad politikams pavyko susitarti. Kaip Jūs manote, ar miškų sistemą reikėtų pertvarkyti ir kaip? Pradėsiu nuo to, kad miškas – tai vienas didžiausių mūsų turtų, kuris turi būti ne tik racionaliai ir atsakingai prižiūrimas,

bet ir išsaugomas ateities kartoms kaip vienas iš svarbiausių gamtos turtų.Miškai – svarbiausias šalies atsinau-jinantis gamtos turtas. Jų reikšmė yra neįkainuojama formuojant Lietuvos gamtinį karkasą ir kraštovaizdį, kuriant žmonių gyvenimo kokybę ir poilsio sąlygas. Miško produkcija sudaro svarią šalies ekonomikos dalį. Nepaisant miš-ko nuosavybės formos, miškai pirmiau-sia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti tinkamai saugomas ir tvarkomas, o jo teikiamos gėrybės racionaliai naudo-jamos ir išsaugomos ateities kartoms.Lietuvoje veikianti valstybinių miškų val dymo sistema yra viena iš esminių stabilios medienos sektoriaus veiklos sąlygų, skati nančių ekonominį šalies vystymąsi, ir tai rodo sistemos tvaru-mą, todėl bet kokios miškų reformos ir pertvarkymai turi b ū ti grįsti Lietuvos miškų tradicijomis, specia listų praktine patirtimi, atsižvel-giant į visuomenės nuomonę ir valsty-bės interesus.Mano manymu, būtina didinti Lietuvos miškingumą apželdinant mišku neder-lingiausius ir kitus nenaudojamus žemės

plotus, kuriuose miško įveisimas prisi-dėtų prie Lietuvos gamtinio kraštovaiz-džio tvarkymo ir ekologinio stabilumo didinimo.Būtina užtikrinti miško ekosistemų tvarumą, biologinės įvairovės išsaugo-jimą ir visuomenės bendrųjų reikmių, susijusių su miškais, tenkinimą: užtikri-nant racionalų nepertraukiamą ir tvarų miško išteklių naudojimą, neviršijant moksliškai pagrįstos subalansuotos miškų kirtimo normos, derinant miškų galimybes su šalies ūkio poreikiais.Svarstant miško kirtimų padidinimo galimybes valstybinės reikšmės miškuo-se būtina pažymėti, kad šiuo klausimu reikalinga platesnė diskusija su įvairio-mis suinteresuotomis nevyriausybinė-mis aplinkosauginėmis organizacijomis.Būtina išsaugoti miškų ūkinės veiklos kompleksiškumą, apimantį miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miško išteklių naudojimą, prekybą me-diena ir kitais miško ištekliais. Valstybi-nių miškų pardavimas ar privatizavimas būtų ypač žalingas valstybinių miškų vystymuisi.Valstybinių miškų, skirtų nuosavybės teisės atkūrimui, statuso ir pilnaverčio miškininkavimo juose klausimas yra įsisenėjusi žemės reformos problema, kuri iki šios dienos nebaigta spręsti. Būtina užtikrinti, kad nuosavybės grąži-nimui skirti (rezerviniai) miškai turėtų šeimininkus, o tie, kurie patenka į valstybinės reikšmės miškų masyvą arba ribojasi su šiais valstybinės reikšmės miškų masyvais, būtų perduoti patikėji-mo teise valstybinėms įmonėms, miškų urėdijoms, kurios kuo greičiau įtrauktų šiuos miškus į miško išteklių naudoji-mą ir užtikrintų miškų ūkio pajamas iš šių miškų.Prioritetas atlikti tikslius matavimus ir žinoti tikrą savo turtą.Girininkai susiduria su vieningos informacinės sistemos veikimu, būtina supaprastinti „skaitą“ ir tt., mažinti biu-rokratinį darbą girininkijose. Girininkas daugiau laiko turi praleisti miške. ■

Ačiū už pokalbį.

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Jus

tino

Urb

anav

ičia

us a

rchy

vo


OLGA MORDOVINA: KELIONĖ Į TYLĄ IR SAVEEdita MIELDAŽĖ

Su Olga Mordovina susipažinau prieš devynerius metus Estijoje, kai kartu studijavome Tartu universitete pagal mainų programą. Jau tada Olga buvo asmenybė, nuoširdžiai bendraujanti ir siekianti kiekvieną kuo giliau suprasti. Nuo to laiko nutekėjo nemažai vandens, tačiau Olgos entuziazmas pažinti save ir kitus nemažėjo. Ji baigė antropolo-gijos studijas Švedijoje ir turėjo gali-mybę iš arti pažvelgti į vietnamiečių kasdienybę. Ketverius metus Olga dirbo tarptautinėje nuomonės tyrimų kom-panijoje Londone, stažavo Pietų Afrikos Respublikoje. Visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis globalizacijos vyksmas. Skubėjimas, įtampa, stresas – tai, kas mus dažnai lydi kasdienybėje, buvo nesvetima ir Olgai. Todėl ji nusprendė viską mesti – darbą, požiūrį, prisiriši-mus ir vykti pusmečiui į Aziją ieškoti savęs. Šis interviu ne tik apie įspūdį, kurį vakariečiui padarė Rytų kultūra, šis interviu – tai kelionė į save, į savo sąmoningumą.

Kaip kilo mintis keliauti į Aziją?Olga Mordovina: Azija visąlaik mane žavėjo savo paslaptimis. Visada do-mėjausi antropologija. Studijų metu Švedijoje turėjau galimybę nuvažiuoti į Vietnamą daryti antropologinį tyri-mą savo magistro darbui. Du su puse mėnesio gyvenau mažame kaimelyje su vietnamiečiais ir patyriau, kokia yra jų kasdienybė. Tokiu būdu pirmą kartą susidūriau su Azija. Prieš pusmetį, ke-lerius metus gyvendama šurmulingame Londone, suvokiau, jog noriu pokyčių gyvenime. Mečiau darbą ir išvykau savęs ieškoti į Aziją.

Kodėl į Aziją?Olga Mordovina: Galvoje buvo įsivaiz-davimas, kad geriausia vieta savęs ieškoti

yra Azija. Iš pradžių, neturėjau jokio tikslo, tik nuvažiuoti į Pietryčių Aziją. Prieš vykdama į Aziją, galvojau, nuo ko pradėti savo kelionę, tad nusprendžiau, kad reiktų Azijoje už ko nors konkretaus užsikabinti, pavyzdžiui, kursų. Atsi-tiktinai sužinojau apie jogos mokyklą vienoje Tailando saloje Ko Phangan ir nusprendžiau, kad mėnesį trunkantys jogos kursai būtų puiki atsiskyrimo patirtis bei pradžia mano kelionėms po Aziją. Taip nusipirkau bilietą į Tailandą, į vieną pusę.

Kokie buvo tavo įspūdžiai po mėnesio jogos kursų Tailande?Olga Mordovina: Tai buvo visiškai kita joga, negu buvau prieš tai girdėjusi ar pabandžiusi. Ji vadinasi hatha* joga.

?

Tailande su Budos statula.

Kalbino Lukas GRINIUS

Kursai intensyviai vyko šešias valandas per dieną ir šešis kartus per savaitę. Praktikuodama hatha jogą, supratau, kad esu mokoma autentiškos iš Indijos kilusios jogos, kurios esmė – pusiausvy-ra tarp kūno ir proto, reguliuojant per kūną tekančią energiją, atliekant Asanas (pratimus), Pranajamą (kvėpavimą) ir Dhijaną (meditaciją).

Po patirties Tailande, kur link pakrypo tavo kelias?Olga Mordovina: Po patirties Tailande, keliavau po kitas Tailando salas. Vėliau su drauge prancūze mėnesį keliavome po Indijos miestus. Pradėjusios nuo De-lio, aplankėme Varanasi, Agros mieste esantį garsųjį Tadžmahalą ir didžiausią Indijos valstiją Radžastaną. Galiausiai nuvykome į mažiausią valstiją Indijoje Goa, kurios krantus skalauja Arabų jūra, o paplūdimiuose baltas smėlis ir daug saulės. Kelionę Indijoje baigėme

Olga Mordovina: ,,Tam, kad save išgirstume, turime užtildyti viską aplink save. Skirkime sau bent penkiolika minučių per dieną. Tiesiog pasėdėkime užsimerkę ir pabandykime susisiekti su savimi tyloje: atsakykime sau, ką aš jaučiu ir ko noriu, o ne ko kiti iš manęs nori“.

KELIONĖS

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Olg

os M

ordo

vino

s ar

chyv

o


Mumbajuje: draugė išskrido į Prancūzi-ją, o aš tęsiau kelionę į Nepalą.

Koks tavasis įspūdis apie Indiją?Olga Mordovina: Indija yra labai įdomi šalis, tačiau ten vykstant reikia supras-ti, kad tai yra visai kitas pasaulis. Tavo principai ir viltys Indijoje nieko nereiš-kia, nes ten vyrauja taisyklės, mūsų suvo-kiamos kitaip. Dabar galiu pasakyti, kad nors patirtis Indijoje įdomi, tačiau ji yra sunki šalis keliauti, ypač dviem mergi-noms. Pavyzdžiui, daug kur negalėjome ramiai praeiti – nuolat šalia išdygdavo indų, norinčių kažko paklausti ar įsiūlyti.

Ar pavyko Indijoje įkvėpti dvasinės išminties? Olga Mordovina: Nors po Indiją ke-liavome kaip turistės, vienas aplankytas Indijos miestas – Varanasis padarė didelį įspūdį. Mieste kasdien kremuojama ir deginama beveik du šimtai mirusiųjų kūnų. Visas šis procesas vyksta atvirai, visiems matant, prie specialių takų palei šventą Gangos upę. Prieš deginimą kūnai suvyniojami, o sudegus, pelenai suberiami į Gangos upę. Kiekvieno indo svajonė yra mirti Varanasyje, nes tikima, kad mirus Varanasyje, daugiau ne-sireinkarnuosi (neįsikūnysi). Varanasyje nedeginami šventuolių, besilaukiančių moterų ir vaikų kūnai. Jie metami tiesiai į šventą Gangos upę, kurioje ir skalbia-ma, ir prausiamasi, ir iš jos geriama. Ši upė yra simbolis to, kokia yra galinga indų įtikėjimo ir tikėjimo galia.

Kas dar tavęs laukė kelionėje po Aziją, kai palikai mistiškąją Indiją?Olga Mordovina: Manęs laukė Nepalas su dešimties dienų tylėjimo meditacija Vipasana**. Vipasana – meditacijos technika, kurią naudojant tikima, jog Buda nušvito. Praktikuojant Vipasaną, atveriamos durys kiekvienam priartėti prie šio nušvitimo. Mano Vipasanos praktika atrodė taip: dešimt dienų vienuolyne Nepale reikėjo privalomai tylėti, buvo draudžiama su savimi turėti techniką, rašymo ir skaitymo priemo-nes. Dešimt dienų turėjau išmokti būti

su savimi: keltis 4 val. ir eiti miegoti 21.30 val. Pirmoji meditacija prasidėda-vo 4.30 val. Dešimt valandų per dieną, su mažomis pertraukomis, medituoda-vome. Galvojau, kad sunkiausia šioje praktikoje bus ištylėti, tačiau sunkiau buvo dešimt valandų per dieną išsėdėti. Laisvu nuo meditacijos laiku galėjau išsiskalbti, išsiprausti ir mažoje teritori-joje pasivaikščioti. Meditacijoje dalyva-vo po 80 moterų ir vyrų, tarp jų po 30 užsieniečių.

Koks šios tylos meditacijos tikslas?Olga Mordovina: Per dešimt dienų buvo keliamas reikalavimas ne tik tylėti, bet ir nenaudoti jokių kitų technikų, apie kurias išmanai. Per pirmas tris medita-cijos dienas po dešimt valandų per dieną

reikėjo tik sėdėti ir stebėti savo kvėpavi-mą. Iš pradžių net penkiolikai sekundžių buvo sudėtinga susitelkti, nes protas išsigandęs žaidė savo žaidimus. Bet tai suprantama, nes šios meditacijos tikslas ir buvo išmokti labiau kontroliuoti savo protą. Juk dažniausiai gyvenime protas ir mintys mus kontroliuoja. Mes tapati-namės su savo mintimis. Mes nuolat esame jose. Tai, apie ką pagalvojame, atrodo, yra tiesa. Taigi po trijų dienų jau bandžiau kontroliuoti savo protą ir kon-centruotis tik į kvėpavimą, o ne į skanią itališką picą ar dar kažką. Vėliau stebėjo-me savo kūno pokyčius tris valandas per dieną sėdėdami ir visiškai nejudėdami.

Kokios kilo emocijos, kai negalėjai visiš-kai pajudėti?

Varanasi, prie kūnų deginimo prieigų.

KELIONĖS


Olga Mordovina: Išlindo daug emo-cijų, bet tai suprantama, nes siekėme suprasti, kad visos emocijos ir pojūčiai yra laikini. Tarkim, negalint pajudėti, tau pradeda spausti koją ar niežėti odą. Tada imi galvoti, kad tai nepraeis, kol nepakeisi padėties ar nepasikasysi. Tačiau tai netiesa – net nieko nedarant, tau daugiau nebespaudžia kojos ir nebeniežti odos. Tas pats su bet kokiais kitais kūno pojūčiais. Pavyzdžiui, skausmas yra labai stiprus pojūtis, užgniaužiantis visus kitus pojūčius, kuriuos turime. Vipasanos me-ditacijoje turime pripažinti, kad skausmas yra, bet ties juo nesikoncentruoji. Po ilgos meditacijos pradedame suprasti, kad skausmas mažėja arba visai išnyksta. Nes kai tavo kūnas tyli, tavo protas irgi tyli.

Ką pajutai po dešimties dienų meditacijos tyloje toli nuo Londono ir Vilniaus, beveik pačiame pasaulio krašte? Olga Mordovina: Buvau labai laiminga, kad turėjau galimybę pasinerti į save. Kai pagalvoji, kiek mažai laiko mes būname su savimi. Tiesiog turint galimybę tik sėdėti ir nieko nedaryti. Žmogus net penkių minčių negali išbūti su savimi, nes šiuolaikinė visuomenė įvairiomis tech-nikomis mus vis labiau atitraukia nuo minčių apie save. Galiausiai, kai dešimt dienų tyloje turi galimybę pasinerti į save, pradedi suprasti, kad nesi vien savo kūnas, emocijos ir protas, kuris kaip

beždžionė, visur laipioja ir bando tave iškoncentruoti. Tada keli sau klausimą, kas tu esi? Po meditacijos, kurią atlikau, jau gali išjausti ir sau atsakyti. Supranti, kad tavyje yra šventa dalelytė, kuri rodo, kad nesi tik materialus pradas, kad esi kažkas aukštesnio. Taigi transformacija skirtingiems žmonėms meditacijos metu vyksta skirtingu lygiu. Man asmeniškai po meditacijos pakilo temperatūra – tai buvo mano organizmo reakciją į fizinį nuovargį ir emocijų išsivalymą.

Gal galėtum padėti atsakyti, kaip žmo-gui, gyvenančiam šiuolaikinėje visuo-menėje, save išgirsti? Olga Mordovina: Pirmiausia tam, kad save išgirstume, turime užtildyti viską aplink save. Skirkime sau bent penkiolika minučių per dieną. Tiesiog pasėdėkime užsimerkę ir pabandykime susisiekti su savimi tyloje: atsakykime sau, ką aš jaučiu ir ko noriu, o ne ko kiti iš manęs nori.

Buda yra pasakęs: ,,Esame tai, ką mąs-tome. Savo mintimis kuriame pasaulį“. Sakyki, kaip savo mintis sutvarkyti, kad jos mums, o ne mes joms paklustume?Olga Mordovina: Mes turime išmok-ti valdyti savo mintis ir protą. Turime suprasti, kad kaip ir destruktyvus maistas, destruktyvios emocijos, taip ir mūsų negatyvios mintys veikia mūsų gyve-nimą, mūsų sveikatą. Žmogus dažnai

nesupranta, kad turi pakeisti tai, ką gal-voja, ir tik tada aplink kažkas keisis. No-rint išvalyti savo mintis, turime išmokti kontroliuoti savo protą. Kad kontroliuo-tume savo protą, turime išgirsti save. Kad išgirstume save, turime pabūti tyloje.

Kaip išmokti išgirsti savo mintis kasdie-nybės triukšme ir strese? Olga Mordovina: Tikrai, kai išeini iš meditacijos ir esi visiškai švarus bei su-sibalansavęs, save girdi kuo puikiausiai. Kai važiavau iš Vipasanos meditacijos į Nepalo sostinę Katmandu, iškart papuo-liau į sostinės triukšmą. Žinoma, po dešimties dienų tylos triukšmas mane išderino. Tad tikrai yra menas išmokti gyventi tokiame pasaulyje, kuris negai-lėdamas pažeria ir stresą, ir triukšmą, ir kitų ,,malonių“ staigmenų. Žinoma, būti su savimi geresnės sąlygos Indijos vienuolyne nei Londono centre. Tačiau turime išmokti būti su savimi visuome-nėje, o ne nuo jos atsiskirdami. Žmogus – socialinė būtybė, dirbanti ir uždirbanti pinigus, bendraujanti su kitais žmonė-mis, bet tai nereiškia, kad mes negalime būti sąmoningi. Baisiausias dalykas, kai žmogus nesąmoningas ir nežino, dėl ko gyvena, dėl ko daro vieną ar kitą dalyką. Sunkiausias darbas – darbas su savimi! ■

**Žodis „vipassana“ reiškia matyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Daugiau kaip prieš 2 500 metų ją iš naujo atrado Buda Gautama ir mokė juos kaip universalaus vaisto nuo visuotinių bėdų. Šia jokiai religijai ar sektai nepriklausančia technika siekiama pašalinti visus proto nešvaru-mus, kad žmogus patirtų visiško išsilaisvinimo palaimą. Tai ne paprasčiausias pagydymas nuo ligų, o žmogiškojo kentėjimo išgydymas iš esmės.http://www.lt.dhamma.org

*Žodis ,,Hatha“ kilo iš Sanskrito terminų ,,ha“, reiškiančio saulę ir ,,tha“, reiškiančio mėnulį. Hatha joga remiasi teigiamos ir neigiamos ener-gijos keliavimu žmogaus kūne. Ši joga stimu-liuoja širdies ir kraujagyslių, virškinimo, nervų ir endokrinines sistemas. Galutinis rezultatas yra geresnė protinė savijauta, emocinis stabilumas ir gera fizinio kūno savijauta.(www.jogatau.lt)

KELIONĖS

Naujajame Delyje, Indijoje.

RINKIMŲ TRIKAMPIS: RUSIJA – LIETUVA – JAVapzvalga.eu/images/apzvalga_nr83.pdf · „Vieningoji...

Documents

Transcript of RINKIMŲ TRIKAMPIS: RUSIJA – LIETUVA – JAVapzvalga.eu/images/apzvalga_nr83.pdf · „Vieningoji...