Regina KVAŠyT, Jurgita ė MAcIENė -...
-
Upload
vuongkhuong -
Category
Documents
-
view
236 -
download
0
Transcript of Regina KVAŠyT, Jurgita ė MAcIENė -...
ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS
Regina KVAŠyTė, Jurgita MAcIENė
Mokslinio darbo pradMenys
Mokomoji knyga
Vš Šiauli universiteto leidykla2010
recenzavo: doc. dr. Silvija PAPAURėLyTė-KLoVIENė (Šiaulių universitetas), doc. dr. Erika RIMKUTė (Vytauto Didžiojo universitetas).
Apsvarstyta Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros 2009 m. spalio 9 d. posėdyje (protokolo Nr. 2).
Spausdinama Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto tarybos 2010 m. vasario 8 d. (pro-tokolo Nr. 2) nutarimu.
ISBN 978-609-430-016-5 © Regina Kvašytė, 2010 © Jurgita Macienė, 2010 © Šiaulių universitetas, 2010 © VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2010
3
TUrinys
PRATARMĖ ...............................................................................................................................51. MOKSLODARBŲŽANRAIIRYPATYBĖS ....................................................................7
1.1. Mokslo darbo samprata .................................................................................................... 71.2. Mokslo darbų žanrai ........................................................................................................ 71.3. Mokslinio darbo metodologija, metodika ir metodai ...................................................... 111.4. Mokslinio teksto kalba ................................................................................................... 15
1.4.1. Stilistinės ypatybės .............................................................................................151.4.2. Mokslinio teksto kalbos priemonės .....................................................................16
2. STUDENTŲMOKSLODARBAI.....................................................................................252.1. Temos pasirinkimas ........................................................................................................ 252.2. Medžiagos rinkimas, fiksavimas, klasifikavimas .............................................................. 262.3. Mokslo darbų struktūra .................................................................................................. 32
2.3.1. Pirmasis antraštinis lapas ....................................................................................332.3.2. Antrasis antraštinis lapas (lydraštis) .....................................................................342.3.3. Turinys ...............................................................................................................352.3.4. Įvadas .................................................................................................................372.3.5. Referuojamoji dalis ............................................................................................422.3.6. Tiriamoji dalis ....................................................................................................442.3.7. Išvados ...............................................................................................................452.3.8. Šaltiniai ir literatūra ............................................................................................452.3.9. Santrauka ...........................................................................................................562.3.10. Priedas ...............................................................................................................56
3. BENDROJIDARBŲRENGIMOTVARKA ....................................................................583.1. Mokslo darbų įforminimas ............................................................................................. 583.2. citavimas ....................................................................................................................... 593.3. Nuorodos ....................................................................................................................... 693.4. Sutrumpinimai ............................................................................................................... 77
3.4.1. Raidiniai sutrumpinimai ir santrumpos ...............................................................783.4.2. Raidiniai grafiniai sutrumpinimai .......................................................................823.4.3. Neraidiniai grafiniai ženklai ................................................................................85
3.5. Kitų kalbų tikrinių vardų rašymas .................................................................................. 863.6. Kai kurių rašybos ir skyrybos ženklų spausdinimas ........................................................ 93
4
4. ILIUSTRACINĖSMEDŽIAGOSPATEIKIMAS ............................................................944.1. Lentelės ......................................................................................................................... 944.2. Paveikslai ....................................................................................................................... 95
5. VADOVAVIMASMOKSLODARBAMS,JŲRECENZAVIMASIRGYNIMAS .........975.1. Darbo vadovas................................................................................................................ 975.2. Darbo recenzentas.......................................................................................................... 985.3. Viešas darbų gynimas ..................................................................................................... 985.4. Darbų vertinimas ........................................................................................................... 99
6. MOKSLINĖSTIRIAMOSIOSVEIKLOSETIKA ........................................................101
CITUOTALITERATŪRA ....................................................................................................102
iliUsTraCiniai ŠalTiniai.............................................................................................106
METODINĖLITERATŪRA ................................................................................................114
priedai .................................................................................................................................1171 priedas. Pirmasis antraštinis lapas ....................................................................................1172 priedas. Antrasis antraštinis lapas (lydraštis) ....................................................................1203 priedas. Turinys ..............................................................................................................1234 priedas. Leidinių informacija autoriams ..........................................................................1245 priedas. Literatūros sąrašo pavyzdys ................................................................................1276 priedas. Baigiamojo bakalauro / magistro darbo santrauka ..............................................1317 priedas. Darbų rengimas .................................................................................................1328 priedas. Sutrumpinimai ir santrumpos ............................................................................1379 priedas. Rekomenduojama darbo vadovo / konsultanto atsiliepimo forma ......................14010 priedas. Rekomenduojama baigiamojo darbo recenzijos forma .....................................14111 priedas. Darbų gynimas.................................................................................................142
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 5
PRATARMĖ
Studijuojant tenka rašyti įvairaus sudėtingumo mokslo darbus: pradedant referatu ir bai-giant kiekvienos studijų pakopos baigiamuoju darbu. Kiekvienas iš jų pasižymi tam tikra specifi-ka, tačiau turi ir bendrų bruožų. Pradedančiajam svarbu išmokti organizuoti darbą, taip pat įgyti mokslo darbų rašymo teorijos pagrindų, kad vėliau galėtų juos tobulinti ir sėkmingai taikyti praktikoje. Išmokus iš pat pradžių tinkamai atlikti vienokį ar kitokį tyrimą, jį fiksuoti ir skelbti gautus rezultatus, tokius darbus bus lengviau rašyti. Šiems įgūdžiams ir gebėjimams formuoti skirtas leidinys Mokslinio darbo pradmenys.
Jis rekomenduojamas pirmiausia kalbotyros darbus rašantiems filologams, taip pat litera-tūrologijos ir kitų humanitarinių specialybių studentams – jeigu tai neprieštarauja bendrosioms profilinių katedrų nuostatoms. Daugelį metų vadovaujant įvairių studijų pakopų studentų dar-bams įgyta patirtis tobulinama ir taikoma savo moksliniuose tyrimuose. Šia patirtimi sumanyta pasidalyti ir su studentais, ir su darbams vadovaujančiais kolegomis. Tai palengvintų vadovavi-mą darbams – studentai galėtų savarankiškai skaityti ir atsirinkti reikalingą informaciją. Be to, pasitelkta mokslinio darbo metodikos ir magistro darbo seminaro modulių dėstymo metu įgyta patirtis. Ši informacija gali praversti studijuojant minėtus modulius, taip pat ir kitus dalykus, kai tenka dirbti su moksliniu tekstu. Stengiamasi kuo daugiau aiškinti mokslinio stiliaus reika-lavimus, remiamasi įvairia moksline ir metodine literatūra, teiginiai iliustruojami pavyzdžiais iš katedros kolegų paskelbtų straipsnių, taip pat jų vadovautų studentų darbų.
Kitas tikslas, kurio buvo siekiama rengiant šį leidinį, – aptarti požiūrių įvairovę ir, įverti-nus visus aspektus, padėti atsirinkti aiškiausią ir tinkamiausią darbo rengimo būdą, jokiu būdu nepretenduojant į vienintelę tiesą. Todėl aptariami skirtingi galimi variantai, kaip elgtis rašant. ypač norėtųsi atkreipti dėmesį į bibliografijos įforminimo reikalavimus. Nors aptariama tokių reikalavimų įvairovė, autorės rekomenduoja remtis šiuo metu galiojančiu standartu. Taip padary-ta, pasitarus su Šiaulių universiteto bibliotekos Bibliografijos skyriaus darbuotojomis. Mokomo-joje knygoje šios nuostatos išreikštos formuluotėmis r e k o m e n d u o j a m a ir pan. arba kitaip išryškintos. Panašiai išskiriami ir kiti iš kelių galimų pasirinkti variantų reikalavimai.
Leidinių, kuriuose apžvelgiami mokslo darbai ir jų rengimo dalykai, išleista nemažai – kiekviena aukštoji mokykla jų turėjo ir turi, ir ne po vieną. Šiauliuose neakivaizdžiai (ir ne tik) studijavę lituanistai kadaise naudojosi Česio Grendos ir Vytauto Sirtauto parengta metodine priemone (1970). Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto dėstytojai taip pat yra išleidę metodinių nurodymų: istorijos specialybės studentams (2003; 2008), filosofijos ir visuomenės mokslų specialybės studentams (2007). Lituanistai ligi šiol galėjo remtis literatų parengtomis re-komendacijomis: Valerijos Ramonaitės knyga Kursinis darbas (2001) ir Irenos Baliulės parengta atmintine (2008). Lituanistams skirtų leidinių išleista ir Vilniaus universitete, ir Vytauto Didžio-jo universitete, ir Vilniaus pedagoginiame universitete (jie paminėti literatūros sąraše) ir visi tinkami naudotis. Tačiau reikia turėti omenyje, kad kiekviename leidinyje gali būti konkrečios aukštosios mokyklos mokslo darbų rašymo reikalavimus atitinkančių normų. Be to, yra dalykų, kurie keičiasi. Norint palengvinti studentų savarankišką darbą ir paaiškinti svarbiausius dalykus, atspindėti pastaruoju metu galiojančias normas, ir parengtas šis leidinys. Supažindindamos su
6 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
įvairiais to paties dalyko tvarkymo variantais, autorės neketina neigti nei kalbinės, nei nekalbi-nės raiškos įvairovės, tiesiog ieško geriausio sprendimo ir jį siūlo, o ateityje nusiteikusios tobu-linti leidinį ir taisyti pastebėtus trūkumus.
Nuoširdžiai dėkojame humanitarinių mokslų daktarėms docentėms Erikai Rimkutei (Vy-tauto Didžiojo universitetas) ir Silvijai Papaurėlytei-Klovienei (Šiaulių universitetas), recenzavu-sioms leidinį, taip pat visiems Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos bei Literatūros istorijos ir teorijos katedrų kolegoms, kurie prisidėjo prie leidi-nio rengimo įvairiais patarimais.
Autorės
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 7
1.MOKSLODARBŲŽANRAIIRYPATYBĖS
1.1. Mokslo darbo samprata
Mokslo darbų rengimas – ypač svarbi studijų proceso dalis, kai ugdomas studentų savaran-kiškumas, kūrybingumas, gebėjimas surasti, išanalizuoti ir įvertinti informaciją, gebėjimas rašyti moksliniu stiliumi, naudotis naujausiomis informacinėmis technologijomis. Studentų rašomi mokslo darbai žanru atitinka profesionalias mokslines publikacijas (straipsnius, disertacijas), tik būna mažesnės apimties, ne taip išsamiai analizuojantys tiriamąjį objektą, dažniausiai paremti mažesniu skaičiumi pavyzdžių.
Mokslo darbas reikalauja nemažai savarankiškumo: studentas turi pasirinkti pasiūlytą arba sugalvoti temą, apibūdinti tyrimo objektą, suformuluoti tikslą, iškelti uždavinius, susirasti reika-lingą teorinę medžiagą (mokslinę literatūrą), pritaikyti tyrimo metodus, analizuoti duomenis, daryti išvadas. Mokslo darbai turi turėti privalomas sudedamąsias dalis ir būti parašyti taisyklin-ga lietuvių kalba. Autorius (kalbamuoju atveju studentas) pats atsako už visą darbą ir galutinį rezultatą.
Pabrėžtina, kad naujų mokslinių atradimų šiandien laukiama dažniausiai iš disertacijų, kurios atspindi kelerių nuolatinio darbo metų rezultatus. Vis dėlto savo specialybės mokslą gali praturtinti ir kitų lygių studentų mokslo darbuose aprašyti ištirti dalykai. Pirmiausia tai nauji su-rinkti duomenys, taip pat nauja žinomų dalykų interpretacija, tyrimų rezultatai ir pan. (plačiau žr. Rienecker, Jørgensen 2003, 17).
Šiaulių universiteto (toliau ŠU) Humanitarinio fakulteto (toliau HF) bakalauro ir magistro studijų, kuruojamų Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros (toliau LKK katedra), studen-tai rengia tokius didesnės apimties mokslo darbus: kursinius ir baigiamuosius darbus (bakalau-ro studijų studentai – baigiamąjį bakalauro darbą, magistrantūros studijų studentai – baigiamąjį magistro darbą). Tai savarankiški rašto darbai, kurių pagrindinis tikslas yra ištirti. Tokio darbo paskirtis – mokslui priimtina forma skleisti mokslinio tyrimo rezultatus. Teksto siuntėjas ir gavė-jas yra tos pačios mokslo srities specialistai. Savarankiškas rašto darbas visada grindžiamas teorija ir / arba metodu – kitiems žanrams teorijos reikalavimas nekeliamas. Mokslo darbą sudaro tam tikros nustatytos sudedamosios dalys, jo struktūra palyginti griežta. Darbui keliami apibrėžti antrinės literatūros citavimo, išnašų pateikimo ir kt. reikalavimai; taip pat mokslo darbe vartoja-mi tiriamos srities terminai, metakalba. Rašydamas mokslo darbą, studentas įgyja naujų žinių, gebėjimų, išsiugdo naujų kompetencijų.
1.2.Mokslodarbųžanrai
Mokslo darbai funkcinės stilistikos požiūriu yra mokslinio stiliaus tekstai. Pagal nagrinė-jamą objektą (turinį, tematiką) skiriamos penkios mokslo kryptys: humanitariniai, socialiniai, fiziniai, biomedicinos ir technologijos mokslai. Mokslo darbų žanrai pagal formą yra skiriami į 1) rašytinius ir 2) sakytinius:
8 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
1) rašytiniai žanrai: referatas, tezės, straipsnis, anotacija, santrauka, recenzija, disertacija, mokslo studija, vadovėlis, monografija;
2) sakytiniai žanrai: pranešimas, paskaita. Šie tekstai paprastai yra pateikiami žodžiu, bet pirminė jų rengimo forma yra rašytinė, todėl galima teigti, kad pranešimas ir paskaita turi rašytinę ir sakytinę formą.
Mokslo darbų žanrai klasifikuojami taip pat pagal apimtį: 1) trumpesnės apimties ir 2) ilges-nės apimties darbai. LKK katedros kuruojami studentai dažniausiai rašo trumpesnius mokslo dar-bus – referatą, seminarinį darbą, tezes, pranešimą, straipsnį – ir per visą studijų laiką bent kelis ilgesnius (išsamesnius) mokslo darbus: kursinį darbą, baigiamąjį (bakalauro, magistro) darbą.
1. R e f e r a t a s – svarbiausių vieno ar kelių autorių minčių, teiginių rašoma tema san-trauka. Tai nedidelės apimties rašto darbas, kuriame turi atsispindėti studento gebėji-mas atrinkti ir pateikti reikiamą medžiagą. Tai nėra savarankiškas mokslo darbas, tačiau ir jame turi atsispindėti rašančiojo pozicija. Asmeninė nuomonė gali būti išdėstyta visame referato tekste arba jo pabaigoje. Rašydamas referatą, studentas nuodugniau įsi-gilina į aptariamą temą, geriau perpranta analizuojamą problematiką, mokosi dirbti su moksline literatūra: suprasti autoriaus poziciją, gebėti cituoti ir perfrazuoti kitų išsaky-tas mintis. Ugdomi gebėjimai aiškiai ir nuosekliai reikšti mintis, apibendrinti teiginius. Mokomasi tinkamai įforminti tekstą, cituoti, sudaryti bibliografinių nuorodų sąrašą. Referatą sudaro įvadas, viena ar kelios dėstymo dalys, išvados, literatūros sąrašas. Re-komenduojama referato apimtis yra 5–10 puslapių (nuo 10 000 iki 20 000 spaudos ženklų), bet dalyko dėstytojas referato apimtį gali patikslinti.
2. S e m i n a r i n i s d a r b a s – panašios apimties kaip referatas (5–15 puslapių), tačiau jau daugiau savarankiško tyrimo reikalaujantis darbas. Jam keliami moksliškumo rei-kalavimai, neretai seminariniai darbai tampa kursinių darbų pagrindu. Seminarinio darbo rašymo tikslas yra išmokti dirbti mokslinį darbą: savarankiškai tirti pasirinktą ob-jektą, analizuoti rezultatus ir daryti išvadas. Mokomasi apibrėžti tyrimo objektą, tikslą, uždavinius, rinkti ir klasifikuoti medžiagą, studijuoti mokslinę literatūrą, tekstą rašyti moksliniu stiliumi.
3. K u r s i n i s d a r b a s – studento savarankiškas tam tikros temos nagrinėjimas, turįs mokslinio tiriamojo darbo elementų, skirtas ugdyti studento gebėjimui dirbti su moks-line literatūra, nagrinėti pasirinktos specialybės mokslines problemas. Pagal struktūrą kursinis darbas turi atitikti pagrindinius mokslo darbams keliamus reikalavimus, t. y. turi būti sudarytas iš visų būtinų mokslinio tiriamojo darbo struktūros elementų: įva-do, literatūros apžvalgos, tyrimo rezultatų analizės, išvadų, naudotos literatūros sąrašo. Parašyto kursinio darbo apimtis privalo būti 20–25 puslapiai (nuo 35 000 iki 45 000 spaudos ženklų). Priklausomai nuo studijų programos kursinis darbas gali būti kaip at-skiras studijų dalykas arba integruojamas į kitą dalyką.
4. B a i g i a m a s i s d a r b a s – savarankiškas mokslinis tiriamasis darbas, atliekamas studijų programos pabaigoje ir parodantis studento tyrėjo kompetenciją, t. y. studijų metu įgytą gebėjimą vykdyti mokslinę tiriamąją veiklą, susijusią su studijų metu įgyto-mis žiniomis. Universitete baigiamųjų darbų rengimo etapus ir gynimą reglamentuoja rektoriaus įsakymu patvirtinti baigiamųjų darbų rengimo ir gynimo tvarkos bendrieji principai bei fakultetų tarybų patvirtinti dokumentai.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 9
4.1. B a i g i a m a s i s b a k a l a u r o d a r b a s1 (rašomas baigiant, pavyzdžiui, studijų programą Lietuvių fi lologija) – savarankiškas mokslinis tiriamasis darbas, atskleidžiantis studento teorines žinias ir praktinius įgūdžius. Bakalauro darbo tema yra platesnė, o turinys – žymiai kokybiškesnis, palyginti su kursiniu darbu. Bakalauranto (bakalauro studijų studento) rašomame darbe būtina referuojamoji (teorinė) ir tiriamoji (empirinė) dalys. Parašyto bakalauro darbo apimtis turi būti 30–40 puslapių (nuo 50 000 iki 70 000 spaudos ženklų). Įvykdžius studijų progra-mą, parašius ir apgynus bakalauro darbą, suteikiamas bakalauro laipsnis.
4.2. B a i g i a m a s i s m a g i s t r o d a r b a s2 (rašomas baigiant, pavyzdžiui, Lietuvių kalbotyros studijų programą) – kvalifikacinis darbas, originali teorinė filolo-gijos krypties konkrečios mokslo šakos (pavyzdžiui, kalbotyros) studija, atsklei-džianti studento mokslinio tiriamojo darbo įgūdžius. Jame magistrantas (magist-rantūros studijų studentas) apibendrina atliktą tyrimą nagrinėjama tema, aptaria teorinius ir praktinius mokslininkų darbus, susijusius su analizuojamu objektu ir tyrimo uždaviniais, pateikia ginamas išvadas. Parašyto magistro darbo apimtis turi būti 45–60 puslapių (nuo 75 000 iki 105 000 spaudos ženklų). Įvykdžius studijų programą, parašius ir apgynus magistro darbą, suteikiamas magistro laipsnis.
Studentams, kurie aktyviai dalyvauja mokslinėje veikloje (skaito pranešimus konferencijo-se ar rašo straipsnius), tenka kurti tekstus, priskiriamus šiems žanrams:
1. Te z ė s – nedidelės apimties tekstas (paprastai 1–3 puslapiai), kuriame glaustai išdėsty-ti pranešimo, paskaitos ar kitokie teiginiai. Dažniausiai tezės yra paskelbiamos (išspaus-dinamos arba publikuojamos internete) prieš mokslinę konferenciją, kad jos dalyviai galėtų susipažinti su pagrindinėmis pateiksimų pranešimų mintimis. Tokio išankstinio tezių skelbimo tikslas – išsamiau supažindinti su tema ir skatinti diskusijas po išklausyto pranešimo. Tezės gali būti rašomos jau turint pranešimo tekstą, vis dėlto dažniau – kaip pranešimo užuomazga (apie tezes plačiau žr. Ramaneckienė, Bražienė 2006). ŠU HF bakalaurantų ir magistrantų mokslinių konferencijų tezių rinkiniai, pavadinti Studentų darbais, taip pat spausdinami.
2. P r a n e š i m a s – tekstas, dažniausiai skaitomas per mokslines konferencijas. Jame tu-rėtų atsispindėti tiriamos temos naujumas, aktualumas, o pateikiami teiginiai būtų grindžiami įrodymais, faktais, argumentuojami ir komentuojami. Galima parengti vaiz-dinę medžiagą (išspausdintą padalyti klausytojams arba rodyti pateiktis ekrane). Ka-dangi raštu parengtas tekstas skaitomas balsu, reikėtų vengti ilgų, sudėtingų sakinių. Paprastai pranešimui skaityti skiriama 15–20 min. (tiksliau iš anksto nurodo renginio organizatoriai), todėl ir teksto ilgis turėtų būti adekvatus: ne per trumpas, kad užtektų pateikiamos informacijos, bet ir ne per ilgas, kad nereikėtų praleisti svarbių minčių. Visi pranešėjai privalo laikytis reglamento, taip pat ir studentai, skaitantys pranešimus bakalaurantų ir magistrantų mokslinėse konferencijose.
3. S t r a i p s n i s – nedidelės apimties rašinys (paprastai 6–15 puslapių arba kaip nurodyta leidėjų), spausdinamas straipsnių rinkinyje, knygoje ar tęstiniame leidinyje. Moksliniai straipsniai rašomi kokios nors mokslo šakos specialistams, tyrėjams (mokslininkams)
1 Toliau tekste vadinamas bakalauro darbu arba baigiamuoju darbu, jeigu nebūtina atskirti nuo baigiamojo magistro darbo.2 Toliau tekste vadinamas magistro darbu arba baigiamuoju darbu, jeigu nebūtina atskirti nuo baigiamojo bakalauro darbo.
10 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
ir besidomintiems tos mokslo šakos naujovėmis. Straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir faktais, įrodymais, argumentais pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurody-ta naudota literatūra. Nuo mokslinio pranešimo straipsnis skiriasi didesne apimtimi, nuodugnesniu reiškinio tyrimu, faktų gausa, sudėtingesne kalba ir pateikimo forma (išskyrus atvejus, kai konferencijų medžiaga, t. y. pranešimų tekstai, spausdinama). Straipsnis gali būti ir mokslo populiarinamasis. Tokie straipsniai rašomi visiems besido-mintiems tiriamuoju dalyku, dažniausiai ne specialistams, todėl turėtų būti nesudėtin-gi, parašyti suprantama ir patrauklia kalba. Dažniausiai tokie straipsniai spausdinami žurnaluose ir laikraščiuose arba tokios paskirties periodiniuose ar vienkartiniuose leidi-niuose.
4. R e c e n z i j a – kritinis naujo mokslo, literatūros, meno kūrinio arba leidinio įvertini-mas; straipsnis, kuriame pateiktas toks įvertinimas. Paprastai skelbiamas periodiniame leidinyje arba per radiją, televiziją, internete. Mokslinė recenzija – išsami, argumentuo-ta mokslo darbo analizė, ne mažesnė kaip 0,25 autorinio lanko3, paskelbta mokslo lei-diniuose. Akademinė recenzija – studentų mokslo darbų analizė ir vertinimas (plačiau žr. Marcinkevičienė 2002).
5. A n o t a c i j a – trumpas (nuo kelių iki keliolikos eilučių) knygos ar straipsnio turinio išdėstymas, apibūdinimas, pateikiamas pačiame leidinyje arba skelbiamas spaudoje, bibliotekų kataloguose. Kartais tokio teksto reikalauja konferencijų rengėjai (paprastai tada, kai nereikalaujama tezių), dažniausiai tokios anotacijos nespausdinamos (plačiau žr. Bražienė, Ramaneckienė 2006).
6. S a n t r a u k a – straipsnio, knygos, disertacijos, paskaitos ir pan. apibendrinimas (iki pusės puslapio arba kaip nurodyta leidėjų), paprastai pateikiama teksto pabaigoje (re-tais atvejais – teksto pradžioje). Joje nusakoma tema, glaustai išdėstomi esminiai teigi-niai ir pateikti apibendrinimai, padarytos išvados. Dažnai santrauka rašoma kita kalba nei visas tekstas (pavyzdžiui, tekstas parašytas lietuvių, o santrauka – užsienio kalba). Toks tekstas kaip viena iš darbo dalių privalo būti ir baigiamuosiuose darbuose (plačiau žr. skirsnį 2.3.9. Santrauka).Be aptartų, dar yra skiriami kiti mokslo darbų žanrai:
1. D i s e r t a c i j a – tai trečiosios studijų pakopos – doktorantūros – baigiamasis darbas, kuriame atsiskleidžia mokslininko kompetencija ir kuris viešai ginamas mokslo laips-niui gauti. Disertacijoje yra pateikiamos išsamios referuojamoji ir tiriamoji dalys, da-romos tyrimo duomenimis pagrįstos išvados, pridedamas išsamus literatūros sąrašas. Disertacijai keliami naujumo, aktualumo reikalavimai, o tyrimo metu gauti rezultatai turi būti aprobuoti, t. y. paviešinti straipsniuose, pranešimuose ir pan. Disertacijos ap-imtis – 100–200 puslapių (8–14 autorinių lankų).
2. M o k s l o s t u d i j a – mokslo veikalas, kuriame nagrinėjama kokia nors problema (apimtis – ne mažiau kaip 2 autoriniai lankai). Paprastai skiriama kurios nors mokslo srities specialistams ir tam tikrų studijų programų studentams.
3 Vieną autorinį lanką sudaro 40 000 spaudos ženklų (su tarpais), t. y. apie 14 A4 formato puslapių arba 16 A5 formato puslapių (žr. Bendradarbiavimas → Autoriams, leidykla „Eugrimas“. Prieiga per internetą: <http://www.eugrimas.lt/index.php?page=skyriai&id=4>. Dar žr. „vienas autorinis lankas yra 40 000 spaudos žen-klų arba maždaug 13 (A4 dydžio) 12 dydžio šriftu per 1,5 intervalo kompiuteriu spausdinti puslapiai po 1800 spaudos ženklų kiekviename puslapyje)“ (Autorinių darbų sutartis. Viešoji įstaiga „Versmės“ leidykla. Prieiga per internetą: <www.versme.lt/autorine_sut.pdf>.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 11
3. M o n o g r a f i j a – neperiodinis ir netęstinis leidinys (bibliografinis vienetas), kuriame sistemingai arba išsamiai išnagrinėta viena tema (dalykas, klausimas, problema). Moks-lo monografija – monografija, atitinkanti tokioms monografijoms keliamus mokslinio lygio (naujumo, ankstesnių tos temos tyrimų apibendrinimo, recenzavimo), tiražo ir adresato reikalavimus.
4. Va d ov ė l i s – mokomasis leidinys, kuriame suprantamai, sistemingai pagal mokymo programą išdėstyti kurios nors disciplinos pagrindai.
1.3.Moksliniodarbometodologija,metodikairmetodai
Mokslinis pažinimas (ir su juo susijusi veikla – mokslinis darbas) atliekamas, remiantis tam tikra metodologija, kuri turi būti aiški mokslo darbą rengiančiam asmeniui. M e t o d o l o g i -j a – tai tyrimo tikslai ir turinys, kurie lemia metodikos ir konkrečių metodų, kuriais šis darbas atliekamas, pasirinkimą. Visa tai turi būti paaiškinta mokslo darbe.
„Metodologiją galima apibrėžti kaip teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija) ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus ir techniką (mokslo krypties metodologija). Metodologija, kaip žinių sistema, gali bū-ti aprašomoji (deskriptyvinė), aprašanti, kaip funkcionuoja mokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžianti jo struktūrą, ir normatyvinė (preskriptyvinė), formuojanti paties mokslinio pažini-mo proceso reikalavimus ir atsakanti į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas“ (MDM). Nuo to, ką studijuoja tyrėjas, ko jis siekia, priklauso ir kaip tai reikia padaryti, t. y. m e t o d i k a. Dėsningas ir atvirkščias turinio, tikslo bei metodikos ryšys (Lileikienė, Šaparnis, Tamošiūnas 2004, 16). Tai tyrėjo tam tikra loginės veiklos sistema, tam tikra vartojamų standartizuotų būdų sistema, pagal kurią renkami, apdorojami ir apibendrinami faktai.
M e t o d a s (gr. μέυοδος [methodos] ‘tyrimo kelias’): 1. tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka, sąmoningai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti; 2. reiškinių tyrimo būdas (TŽŽ 2003). Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairias priemones. Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t. y. remtis objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Tai yra sistemingas medžiagos (stebėjimai, statistiniai duomenys, tekstai, šaltiniai ir t. t.) rinkimo ir apdorojimo būdas, įgalinantis spręs-ti konkrečios rūšies pažinimą. Metodas yra tas įrankis, kurį taikant tyrimas vyksta nuosekliai ir kryptingai. Humanitariniuose ir visuomenės moksluose naudojami dviejų pagrindinių tipų metodai: 1) bendrieji mokslo disciplinų (analitinis-aprašomasis, struktūrinis, funkcinis, lygina-masis, modeliavimo ir kt.) ir 2) specialieji tiriamosios mokslo srities, arba disciplinos, metodai (Trimailovas 2007, 12).
Kiekviena mokslo sritis ar jo kryptis turi savų tyrimo metodų, nors, aišku, yra ir bendrų tyrimo metodų, todėl skiriami universalieji (bendrieji) ir specifiniai (specialieji) metodai. Kal-bant apie kalbotyros darbus, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvienas kalbos lygmuo gali reikalauti skirtingų metodų. Vieni metodai universalesni, pavyzdžiui, aprašomasis arba gretinamasis meto-dai tiks kelioms mokslo šakoms, kiti – specifiškesni, tinkantys tik tam tikriems tyrimams atlikti.
12 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Kokiu ar kokiais (gali būti ir keli) metodais atliekamas darbas ir motyvuotas konkrečių metodų pasirinkimas, turi būti aprašyta pačiame darbe, dažniausiai jo įvade arba, jeigu reikia išsames-nio aprašymo, toliau tekste. Be to, jis „turi būti pateikiamas taip aiškiai, kad skaitytojas galėtų sekti tyrimą arba jį pakartoti tokiomis pačiomis sąlygomis ir gauti tą patį rezultatą“ (Rienecker, Jørgensen 2003, 167).
Kalba gali būti tiriama įvairiais būdais, nuo to priklauso ir metodo pasirinkimas. Pasiren-kant metodą svarbu atsižvelgti į tai, koks yra:
1) tyrimo tikslas;2) tyrimo aspektas;3) tiriamasis kalbos lygmuo.Kiekvienas pasirinktos grupės metodas savo ruožtu gali būti svarbus tam tikros tematikos
darbui, todėl reikia atsižvelgti į mokslo sritis. Vis dėlto, net jeigu rašomas kalbotyros ar literatū-rologijos, t. y. humanitarinių mokslų darbas, gali būti pasitelkti ir kitų, pavyzdžiui, socialinių, mokslų metodai. Sąlygiškai galima skirti dvi mokslo darbams atlikti reikalingų metodų grupes: 1) medžiagos (informacijos) rinkimo ir 2) gautų duomenų apdorojimo metodai.
Su patirtimi susiję, t. y. empiriniai, tyrimai remiasi dvejopais principais: indukcija ir deduk-cija. „Atliekant indukcinius tyrimus pirmiausia surenkami duomenys, jie analizuojami, klasifi-kuojami, o tada daromi apibendrinimai, išvados. Tiriant dedukciniu metodu pirmiausia suformu-luojama problema, tada nurodoma, kaip ją reikėtų spręsti“ (Rimkutė, Utka 2008, 24). Ir deduk-ciniai, ir indukciniai tyrimai yra pagrįsti konkrečiais metodais, kurie savo ruožtu skirstomi pagal tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, pagal aspektą skiriami diachroniniai ir sinchroniniai metodai.
Diachroniniams metodams būdingas istorinis kalbos faktų tyrimas ir interpretavimas, kai atsižvelgiama į jų kitimą, evoliuciją. Šioje metodų grupėje išskirtini tokie pagrindiniai metodai kaip filologinis, lyginamasis istorinis ir vidinės rekonstrukcijos. „Filologinis metodas remiasi ta pačia kalba rašytų skirtingų laikotarpių tekstų lyginimu. Lyginant vienodas funkcijas atlie-kančius kalbos reiškinius ankstesniuose ir vėlesniuose tekstuose, nustatoma tų reiškinių raida“ (Palionis 1999, 267). Kitas ne mažiau svarbus diachroninei kalbos būklei tirti yra lyginamasis is-torinis metodas, „kai lyginami giminiškų kalbų faktai, nustatomi reguliarūs fonemų atitikmenys ir tuo būdu stengiamasi atkurti (rekonstruoti) tų kalbų praeitį, siekiančią tolimus priešrašytinius laikus“ (Ibid., 267). Artimas kalbamajam metodui yra vidinės rekonstrukcijos metodas. Tačiau tarp jų yra vienas esminis skirtumas – lyginamos giminiškos kalbos, o vidinė rekonstrukcija tai-koma tos pačios kalbos reiškiniams. Šie metodai gali būti derinami tarpusavyje ir tai leidžia gauti neblogų rezultatų (Ibid., 268).
Sinchroniniams metodams kaip diachroninių metodų priešpriešai būdinga tai, kad jie reiš-kinius tyrinėja tokius, kokie jie egzistuoja tam tikru laikotarpiu. Taigi, šių metodų paskirtis nėra nustatyti kalbos reiškinių kitimus. Tiriant kalbą šiuo aspektu metodų pasirinkimas yra didesnis: galima pasirinkti gretinamąjį (konfrontacinį), distribucinį, tiesioginių dėmenų, transformacinį, opozicijų, statistinį, kartografinį, instrumentinį metodus (plačiau žr. Palionis 1999, 268–271). Iš sinchroninių metodų dažniausiai remiamasi aprašomuoju (dar vadinamas deskriptyviniu) meto-du. Tai toks metodas, kai analizuojami surinkti duomenys: „apibrėžiamas reiškinys ar objektas, skaidomas į sudedamąsias dalis, tos dalys lyginamos ir klasifikuojamos. Galiausiai pateikiamos išvados, kuo pasižymi analizuoto vieneto vartosena“ (Rimkutė, Utka 2008, 24).
Naujos kalbotyros mokslo (kaip ir kitų mokslų) kryptys reikalauja ir naujų metodų. Jie for-muojami ir plėtojami kartu su pačia mokslo raida.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 13
Pavyzdžiui, sociolingvistiniams tyrimams tinkamas anketavimo metodas – toks mokslinio tyrimo metodas, kuriuo surenkamos įvairios nuomonės arba faktai pagal pateiktus klausimus. Šiam tikslui reikia sudaryti anketą (klausimyną), kuriai svarbu apgalvotai formuluoti, kokie klau-simų blokai reikalingi norint pasiekti iškeltą tikslą. Įvertinti, ar užtenka vienos universalios an-ketos, ar reikia kelių tipų, pavyzdžiui, studentų ir dėstytojų požiūriui tirti (tai galima išsiaiškinti, remiantis apklausiamųjų imtimi ir tiriamųjų klausimų specifika) (Lauze 2008, 30). Reikėtų atsi-žvelgti ir į tai, ar panašaus pobūdžio tyrimai nėra jau atlikti. Jeigu yra, verta pasvarstyti, ar pana-šios tematikos klausimynus rengiant nereikėtų remtis jau turimais pavyzdžiais (vėliau tai leistų gretinti gautus duomenis). Galima naudotis ir kitų sudaryta anketa (pavyzdžiui, darbo vadovo), tačiau būtina atsiklausti autorių ir nurodyti tai darbe (Ibid., 31). Šiek tiek paprastesnis, tačiau taip pat sociolingvistikos, ir ne tik, darbams tinkantis yra apklausos metodas – kai nagrinėjami klausimai, kurie reikalauja individualaus požiūrio į iškeltą problemą. Tokie iš pirmo žvilgsnio patrauklūs ir paprasti metodai reikalauja išmanymo – ir sudarant anketą, ir analizuojant gautus duomenis. Todėl šiam darbui turi būti rengiamasi atsakingai: būtina konsultuotis su vadovu, taip pat r e k o m e n d u o j a m a pasitarti su specialistais.
Tokios krypties kaip lingvistinė kultūrologija vienu iš pagrindinių metodų laikoma konceptualioji analizė. „Konceptualiosios analizės esmę sudaro semantinė rekonstrukcija. Šis reiškinys pagrįstas tuo, kad žodžio reikšmė neapsiriboja tik vienu žodžiu – ji išryškėja iš platesnio kon-teksto. <...> Konceptualiąja analize vadinamo metodo objektas – koncepto kalbinė raiška. Šis metodas yra tinkamas abstrakčios reikšmės žodžiams, nes konceptualioji analizė formalizuoja tai, ką sufleruoja intuicija, kas egzistuoja kolektyvinėje pasąmonėje ir išreiškiama kalba. Jeigu kalbama apie abstrakčios reikšmės žodžių analizę, metodo esmę galima nusakyti taip: remiantis tekstais, žodynų definicijomis žiūrima, kaip abstrakčius reiškinius pavadinantis žodis „elgiasi“ tekste, kokius materialius objektus ar subjektus jis primena, koks santykis tarp jo ir sinonimi-nių raiškos priemonių.“ Lingvistinei kultūrologijai itin vertingas yra konceptualiosios analizės rezultatus patikslinantis ir papildantis asociacijų eksperimentas. Eksperimentiniai kalbos analizės būdai nėra tradicinių metodų alternatyva, bet tik pageidaujamas (kartais net būtinas) jų papildy-mas, leidžiantis patikslinti bei patikrinti tradicinio aprašymo duomenis (Papaurėlytė-Klovienė 2007, 34–35).
Analizė apskritai yra universalesnis metodas, kuris gali būti pritaikomas skirtingiems porei-kiams. Teigiama, kad tai pagrindinis bet kurios kalbinės analizės metodas (Čermák 1999, 19). Pasirinktas analizės metodas gali būti tikslinamas pagal šakas, pavyzdžiui, fonetinė analizė, darybinė analizė (plačiau žr. Urbutis 2009, 154–1714), leksikografi nė analizė (Papaurėlytė-Klovienė 2007, 36) ir kt.
Mokslo darbui atlikti remiantis tiriamuoju klausimu galima pasirinkti tik vieną metodą. Vis dėlto dažnai tai pačiai problemai spręsti gali būti panaudoti keli skirtingi metodai. Todėl, jei naudojamas tik vienas iš jų, turėtų būti argumentuota, kodėl pasirinktas būtent šis metodas, o ne kitas.
Tyrimo metodikos aprašymas ar konkrečių metodų aptarimas randamas ir įvairiuose moks-liniuose straipsniuose.
4 V. Urbutis vartoja terminą darybos analizė.
14 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
••••
Darbo tikslo – ištirti ir aprašyti naujadarų darybą bei vartosenos polinkius – sie-kiama taikant a p r a š o m ą j į m e t o d ą (kur reikalinga, dar ir s u b s t i t u c i -j o s bei s k a i č i a v i m o m e t o d ų elementus) (Vaskelienė 2007, 169)5.
Surinkti pavyzdžiai tiriami a p r a š o m u o j u a n a l i t i n i u m e t o d u, dariniai analizuoti taikant š i u o l a i k i n ė s d a r y b i n ė s a n a l i z ė s m e t o -d u s, aptariant darybinius sinonimus taikomas p a k e i t i m o (s u b s t i t u c i j o s)6 m e t o d a s [kursyvas autorės] (Vaskelienė 2008, 312).
Šnektos fonetika analizuota naudojant s t e b ė j i m o, į r a š o k l a u s y m o ir s k a i č i a v i m o m e t o d u s, be to, empiriniai akustiniai įspūdžiai tikrinti i n -s t r u m e n t i n i a i s t y r i m a i s (Kazlauskaitė 2008b, 601).
Informacija, susijusi su atitinkamais konceptais, gaunama remiantis k o n c e p -t u a l i o s i o s a n a l i z ė s m e t o d u. <...>. Straipsnyje pasitelktas vienas iš metodo realizacijos būdų – konceptualiųjų metaforų analizė (Papaurėlytė-Klovienė 2005, 43).
Tyrimo metodai [išryškinta autoriaus] – 1) s t a n d a r t i z u o t a p u s i a u a t v i r o t i p o a p k l a u s a r a š t u; 2) a p r a š o m o j i s t a t i s t i k a ir i n -t e r p r e t a v i m a s. Duomenys buvo skaičiuojami naudojant SPSS (Statistical Package for Social Sciences) programinę įrangą (Tumėnas 2006, 164).
Tyrimas atliktas g r e t i n a m o s i o s a n a l i z ė s ir a p r a š o m u o j u m e t o d a i s, o pavyzdžiai rinkti iš dabartinės lietuvių ir latvių publicistikos (Kvašy-tė 2007, 80).
Taikyti įvairūs tyrimo metodai. Pavyzdžiams analizuoti pasirinktas a p r a š o m a s i s a n a l i t i n i s m e t o d a s [čia ir toliau kursyvas autorių]. Išskirtas tyrimo vienetas – deminutyvas ir turinio (prasminiu požiūriu) vienetas – sakinys, pasakymas. Atlikta turinio vieneto analizė, interpretuota deminutyvo vartojimo pa-skirtis sakinyje. Tokį tyrimo metodą nulėmė paties tiriamojo objekto specifika: ma-žybinių maloninių žodžių savitumas, jų ypatybės atsiskleidžia tik tekste, todėl yra analizuojami ir patys deminutyvai, ir platesnis kontekstas.
L y g i n i m o m e t o d a s taikytas, kai lygintas lietuviškas ir angliškas tekstas, deminutyvų ir jų atitikmenų vartojimo situacijos.
Lietuvių kalbos deminutyvai analizuoti taikant š i u o l a i k i n ė s d a r y b i n ė s a n a l i z ė s m e t o d u s, kurie išsamiai aprašyti Vinco U r b u č i o [retinta autorių] (1978) ir Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG I 1965; II 1971).
5 Šioje mokomojoje knygoje kaip iliustraciniai pavyzdžiai dažniausiai pateikiamos citatos iš įvairių LKK kated-ros dėstytojų publikacijų (tokį pasirinkimą lėmė, be kita ko, ir noras supažindinti studentus su jų dėstytojų bei potencialių darbų vadovų mokslinių interesų sritimis). Tokie pavyzdžiai atskirti nuo knygos teksto – ra-šomi atitrauktai viengubu intervalu. Po kiekvieno iš jų minėta autoriaus ar autorių pavardė, metai ir puslapis (taip, kaip to reikalauja citavimo įforminimas). Tikslesnės bibliografinės nuorodos pateiktos iliustracinių šaltinių sąraše. Pavyzdžių kalba ir pateikimo forma nekeista, tik praleidžiamos neesminės dalys. Aptariamas reiškinys citatoje išretintas, atskirai to nebepabrėžiant. Laužtiniuose skliaustuose komentuojami tik cituotame tekste buvę dalykai, pavyzdžiui, paryškinimas, retinimas, kursyvas ir pan.6 Fonologijoje substitucijos metodas vadinamas pakaitos metodu.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 15
Taikytas s k a i č i a v i m o m e t o d a s, norint nustatyti tiriamų deminutyvų skaičių. Ieškant tekste mažybinių maloninių žodžių, naudotasi Concordancer for Windows Version 2.0 programa.
Mokslinė literatūra analizuota (m e t a a n a l i z ė s m e t o d a s), siekiant pa-rodyti tiriamosios problemos kontekstą, interpretuoti kitų autorių atliktų tyrimų re-zultatus ir apibrėžti, patikslinti tyrimo koncepciją bei metodus (Macienė, Roikienė 2007, 98).
••••
Tinkamai pasirinktas ar pritaikytas metodas gerokai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo pasirinkimo priklauso viso tyrimo sėkmė. Kita vertus, tinkamas metodas padeda grei-čiau gauti norimus rezultatus. Kadangi metodas remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo ne-tinkamų metodų neturėtų būti. Neteisingai jie gali būti naudojami, pavyzdžiui, vienos mokslo srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje. Visada geriau taikyti aprobuotus, t. y. teoriškai ir praktiškai patikrintus metodus, negu neteisingai pasirinkti metodiką, dėl kurios gauti rezulta-tai gali būti nepatikimi (Kardelis 2005).
nedera:1. Pasirinkti darbo metodą, neatitinkantį darbo tikslo.2. Naudotis nepatikimu metodu.
1.4. Mokslinio teksto kalba
1.4.1. Stilistinės ypatybės
Mokslinis tekstas rašomas viena iš funkcinių kalbos atmainų – moksliniu stiliumi, kuris atlieka dalykinio pranešimo, informavimo funkciją. Šio stiliaus ypatybes lemia mokslo uždavi-niai: gauti naujų žinių, jas kaupti, sisteminti, perduoti kitiems. ypač svarbu tiksliai formuluoti mokslinius teiginius ir hipotezes, tinkamai juos pagrįsti, argumentuoti, nuosekliai ir objektyviai išdėstyti tam tikrą problemą (žr. Bitinienė 1997, 24). Kalbant apie mokslinį stilių, dažniausiai ski-riamos šios pagrindinės stilistinės ypatybės: „apibendrinimas, dalykinis tikslumas, ryškus dėsty-mo logiškumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas“ (Župerka 2001, 81).
A p i b e n d r i n i m a s pasireiškia tuo, kad daugelis kalbos priemonių, vartojamų mokslinia-me tekste, turi apibendrintą reikšmę, t. y. reiškia ne kokį nors konkretų daiktą, dalyką, veiksmą, o bendrąją sąvoką. „Formuojantis mokslinio stiliaus normoms, ‘meninę’, konkrečią pasaulio sampratą, derinamą su mokslinio pažinimo elementais (plg. pirmuosius mokslinius tekstus lietu-vių kalba), pakeičia apibendrintas mokslinis požiūris į tikrovę. Tad mokslinio stiliaus tekstuose pateikiamas sudėtingas turinys – abstrahuotas požiūris į tikrovės reiškinius, jų santykius, susis-teminti eksperimentinių tyrimų rezultatai, dažnai atskleidžiantys ir pačią tyrimų eigą (skiriasi tik įvairių mokslo šakų tyrimo metodika)“ (Bitinienė 1997, 24). Dalykinis t i k s l u m a s yra
16 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
lemiamas terminų ir vienareikšmių, tiesioginės reikšmės žodžių vartojimo. Mokslinio teksto žodžio reikšmei apibrėžti nereikia platesnio konteksto, žodis ir taip turi būti aiškus. Dėstymo l o g i š k u m a s išryškėja iš sintaksinių konstrukcijų, pabrėžiančių minčių nuoseklumą, rišlumą. yra vartojami pasakymo dalių santykį rodantys žodžiai, įspraudai, sudėtiniai jungtukiniai saki-niai. Dėstymo o b j e k t y v u m a s reiškiamas beasmenėmis ir pasyvinėmis konstrukcijomis. Kal-bos a i š k u m a s pasireiškia tuo, kad tarp teksto siuntėjo ir gavėjo neturi būti minties skirtumo. Siekiant šio tikslo, labai praverčia įvairūs komentarai, samprotavimai, paaiškinimai, kurie patei-kiami arba pačiame tekste, arba (dažniausiai) išnašose. Kalbos g l a u s t u m a s – svarbios, būti-nos informacijos pateikimas, teksto neperkraunant nebūtinais dalykais. „Tyrinėtojai teigia, kad 5 žodžių tekstą skaitytojas įsimena visą, iš 10 žodžių – 4–5 žodžius, o iš 25 – tik 4–8“ (Župerka 2008, 102). Vadinasi, kuriant mokslinį tekstą, labai svarbu apgalvoti, kokio ilgumo turėtų būti sakinys, kad juo perduodama informacija būtų suvokiama skaitytojui / klausytojui. Tyrinėjusi lietuvių kalbos mokslinius tekstus A. Bitinienė teigia, kad vidutinis sakinio ilgis yra 10–27 žo-džiai (žr. Bitinienė 1997, 30). I š s a m u s mokslinis tekstas – viską apimantis, platus, toks, kai nebereikia ieškoti papildomos informacijos, norint suprasti aptartąjį klausimą. Išsamiu tekstu negalima vadinti pateiktų užuominų, nuorodų, kai greta nėra komentarų, analizės.
nedera:1. Rašyti vaizdingai ir emocingai.2. Rašyti publicistiniu, buitiniu stiliumi.
1.4.2. Mokslinio teksto kalbos priemonės
Mokslinis stilius iš kitų funkcinių stilių išsiskiria jam būdingų leksinių (terminai), mor-fologinių (veiksmažodžių laikų, asmenų formos) ir sintaksinių (loginės konstrukcijos) kalbos priemonių vartosena.
1. Moksliniam tekstui būdingiausios l e k s i n ė s priemonės yra terminai – tiksliai kurią nors technikos, mokslo, meno, religijos ar kitos srities sąvoką reiškiantys žodžiai ar žodžių jungi-niai. Mokslinio teksto kalba galėtų būti aptariama kaip tiksliai ir vienprasmiškai apibrėžta vienos kurios disciplinos kalba.
Vis dėlto ir tiksliai apibrėžtoje kalboje esama nenuoseklumo: kai kurie terminai vartoja-mi kaip tam tikri sinonimai (darybos reikšmė : darybinė reikšmė), pirmenybė gali būti teikiama tarptautiniam arba lietuviškam terminui (lingvistika : kalbotyra; sufiksas : priesaga) ir pan. Tokia terminų įvairovė nėra draudžiama, nes atspindi kalbotyros terminijos galimybes. Tai matyti ir iš skirtingų autorių paskelbtų straipsnių pavyzdžių.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 17
••••
Daugumos tyrėjų manymu, darybiniai sinonimai yra bendrašakniai žodžiai, pa-daryti iš to paties pamatinio žodžio su skirtingais darybos afiksais, turintys tą pačią d a r y b i n ę r e i k š m ę ir tapačią arba artimą leksinę reikšmę (Vaskelienė, Kvašy-tė 2006, 295).
Nors ir deminutyviniai daiktavardžiai, ir deminutyviniai būdvardžiai yra suda-romi su panašiomis priesagomis, skiriasi jų d a r y b o s r e i k š m ė ir vartojimas (Macienė 2005b, 129).
Įdomu, kad minėtuose kūrinėliuose [„Feljetonėlis“ ir „Amerikos lietuvių gyve-nimas“] vartojami ne tik a n g l i c i z m a i biznis, kontrė, klyninti, šapa, bet ir senie-ji slavizmai: čemodanas, išvendzyti, čysta, vigados (Tumėnas 2008, 325).
A n g l y b i ų plitimas ir lietuvių, ir latvių kalbų ekonomikos terminijoje vyko seniau ir tebevyksta dabar pakankamai sparčiai <...> (Kvašytė 2004, 32).
Metodo [konceptualiosios analizės] esmę galima nusakyti taip: remiantis teks-tais, žodynų d e f i n i c i j o m i s žiūrima, kaip abstrakčius reiškinius pavadinantis žodis „elgiasi“ tekste <...> (Papaurėlytė-Klovienė 2006, 129).
Lietuvių kalbos žodžio milžinkapis latviškas atitikmuo „varoņu kapulauks“ (LieLaV 287) yra tik aiškinamasis a p i b r ė ž i m a s, be jokios tikslinamosios nuoro-dos <...> (Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006, 45).
Kadangi latvių kalba kol kas neturi aiškinamojo kalbotyros terminų žodyno, taip pat ir kalbos enciklopedijos, remiamasi a p i b r ė ž t i m i s iš <...> (Kvašytė 2005b, 115).
••••
Pateiktų pavyzdžių autoriai yra skirtingi mokslininkai, todėl kiekvienas jų iš turimų termi-nų tai pačiai sąvokai įvardyti gali rinktis tą terminą, kuris jam atrodo tinkamiausias. Kiekvienam autoriui, rašant savo mokslinį tekstą, reikėtų pasirinkti ir vartoti vieną kurį nors terminą, apie esamus variantus ir sinonimus įterpiant komentarą tekste ar išnašose.
••••
Lietuvių ir užsienio (latvių, rusų, anglų) kalbotyroje a r c h a i z m a i (gr. archaios ‘senas, pirmapradis’), arba s e n y b ė s, suvokiami panašiai (Vilkaitė, Kvašytė 2006, 225).
Vienas iš šio straipsnio tikslų – sugretinti kai kuriuos terminus, vartojamus dviejų gyvųjų baltų kalbų d i a l e k t o l o g i j o j e, arba t a r m ė t y r o j e (Kvašy-tė 2005b, 112).
Tyrinėtojai, analizuojantys kalbos vartojimą pagal sferas, dažniausiai dar skiria ir m e n i n į s t i l i ų (žr. <...>; Pikčilingis8 1971: 286–307; <...>; Bitinienė9 1997: 77–126; 1999: 11–12; 2001: 9–10) (Macienė 2005a, 25)._______________8 J. Pikčilingis vartoja terminą m e n i n i s b e l e t r i s t i n i s s t i l i u s.9 A. Bitinienė šį stilių vadina g r o ž i n i u.
18 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
••••Moksliniai tekstai yra rašomi tam tikros mokslo srities specialistams, todėl terminų nerei-
kia kiekvieną kartą apibūdinti, patikslinti: jų reikšmė yra aiški ir suprantama. Vis dėlto kartais darbuose tenka paaiškinti tam tikrus terminus ar žodžius. R e k o m e n d u o j a m a apibrėžti, pavyzdžiui, pagrindines darbo sąvokas, kai tekste jos paminimos pirmą kartą, taip pat kitų au-torių vartojamas sąvokas, reikalingas paaiškinimo ar interpretacijos, arba tokias, kurias reikia patikslinti ar atriboti nuo kitų, nes darbe jos bus vartojamos kiek kita nei įprastine reikšme (plg. Rienecker, Jørgensen 2003, 239). Tai gali būti daroma ir tekste, ir išnašose.
••••
Kirčiavimonorma [paryškinta autoriaus] – kalbininkų aprobuotas ir visuo-menei teikiamas bendrinės kalbos kirčiavimo atvejis ar reiškinys (Malakauskas 2009, 6).
Svarbiausias šių dviejų terminų (s i n o n i m i j a ir k o n k u r e n c i j a [kur-syvas autorių]), nusakančių variantiškas kalbos priemones, skirtumas yra tas, kad į sinonimus paprastai žiūrima kaip į bendros (leksinės, gramatinės) reikšmės siejamus kalbos vienetus (žodžius, žodžių junginius, sakinių tipus), o konkurencija vadinamas bendrosios komunikacinės intencijos siejamų variantiškų pasakymų paralelizmas (Žu-perka, Kvašytė 2006, 312).
Tokių [vadinamųjų bendrosios giminės] daiktavardžių grupė lietuvių kalbotyro-je vadinama lotynišku terminu s u b s t a n t i v a c o m m u n i a [kursyvas autorės] (Gudzinevičiūtė 2006, 260).
N a u j a ž o d ž i a i, kurie yra atsiradę kaip žodžių darybos rezultatas, vadina-mi n a u j a d a r a i s (žr. U r b u t i s 1978, 28–29; G a i v e n i s 1980, 31; M i k e -l i o n i e n ė 2000, 15) [pavardės išretintos autorės] <...> Šiame straipsnyje naujadaru (arba individualiuoju dariniu) sąlygiškai laikomas Lietuvių kalbos žodyne nefiksuo-tas darinys (Vaskelienė 2007a, 169).
Lingvistinės stilistikos pradininkas Šarlis Bali (charles Bally) pasakymus, kurių bendra funkcija1 ir kuriuos esą galima keisti tarpusavyje, vadino funkciniais ekviva-lentais [Балли 1955: 49] (Župerka, Kvašytė 2006, 312).______________1 Pažymėtina, kad dabartinėje kalbotyroje pragmatinės kalbos funkcijos dažnai vadinamos i n t e n c i j o s terminu [pavyzdžiui, Jelinek 1974: 54; 2000: 730; Grabias 1981: 18].
••••
ypač svarbu apibrėžti kelių disciplinų vartojamas sąvokas, nes gali skirtis jų reikšmė ar bent reikšmės niuansai. Pavyzdžiui, remiantis tarptautinių žodžių žodyne pateiktais apibrėžimais matyti, kad asimiliacija (lot. assimilatio – supanašėjimas) kalbotyros moksle turi reikšmę ‘greti-mų arba arti vienas kito esančių garsų artikuliacijos supanašėjimas’, o biologijoje – ‘maisto me-džiagų pavertimas sudėtingesne organizmo medžiaga’ (TŽŽ 2003), savo ruožtu diskursas (pranc. discours – kalba, kalbos tipas, tekstas) kalbotyroje – ‘sudarytas pagal tam tikrą sistemą, paprastai išplėstas minties apie kurį nors dalyką išreiškimas’, o semiotikoje – ‘kalbinis arba nekalbinis pro-cesas, turintis vienokią ar kitokią prasmę’ (TŽŽ 2003). Taigi tokiais terminais įvardytų sąvokų skirtumus būtina paaiškinti.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 19
Svarbiausias mokslinio teksto kalbos aktas – ką nors i š t i r t i . Jį turi papildyti kiti kalbos aktai, kuriuos tekste atspindi raiška – tinkamai parinkti veiksmažodžiai, pavyzdžiui, argumentuoti, pagrįsti, įrodyti, parodyti, interpretuoti, tirti, vertinti, ir iš jų sudaryti daiktavardžiai (plg. Rie-necker, Jørgensen 2003, 238).
••••
Tyrimo tikslas – n u s t a t y t i, kiek reklamose naudojamasi galimybėmis infor-muoti ir paveikti adresatą vaizdu: domėtasi, kur ir kaip išdėstomi vaizdiniai elementai, kokiu būdu išryškinama svarbiausia informacija (Kazlauskaitė, Liakaitė 2009, 36).
Šio straipsnio tikslas – a p t a r t i kai kuriuos precedentinių tekstų bruožus ir nusakyti jų lingvokultūrinę specifiką (Papaurėlytė-Klovienė 2007a, 31).
Šio straipsnio tikslas – s u g r e t i n t i lietuvių ir latvių nelingvistiniuose teks-tuose vartojamus MK [metalingvistinius komentarus], kurių vienas iš dėmenų yra tariamosios nuosakos konstrukcija kaip (pa)sakytų... / kā teiktu (sacītu)... (Kvašytė 2007a, 79–80).
Šio straipsnio tikslas – i š s i a i š k i n t i, į kokias kalbos etiketo situacijas krei-piamas dėmesys lietuvių ir latvių patarlėse <...> (Čepaitienė 2006, 394).
••••
2. Moksliniam tekstui svarbios ir tam tikros m o r f o l o g i n ė s priemonės. Pirmiausia at-kreiptinas dėmesys į veiksmažodžių laikų vartojimą. Mokslinis tekstas turėtų būti rašomas esa-muoju arba būtuoju kartiniu, ne būsimuoju laiku.
••••
Pagrindinė skatinimo raiškos forma y r a liepiamoji nuosaka (pavēles izteiksme) (Župerka, Kvašytė 2006, 320).
Patarlės a t s k l e i d ž i a nemaža mūsų tautų požiūrio į kalbėjimą bei kalbos etiketą bendrumų (Čepaitienė 2006, 406).
Kaip r o d o nagrinėti pavyzdžiai, lietuvių ir latvių patarlės, nors ir teigdamos panašias nuostatas, skiriasi keliais aspektais (Čepaitienė 2006, 406).
Tačiau mūsų dienomis žodžiai ponas, ponia nėra praradę tam tikro socialumo – juos v a r t o j a kartu su palyginti aukštą statusą žyminčiomis pareigomis (Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006, 47).
Pavyzdžiui, bendrinės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis lenkiškai ir rusiškai rašytuose laiškuose v a r t o j o sudėtingas, išplėstas kalbos etiketo formules <...> (Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006, 47).
Abiejų tautų [lietuvių ir latvių] bendrinės kalbos f o r m a v o s i kaimo žmo-nių kalbos, tarmių pagrindu (Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006, 43).
JAV lietuvių išeivijoje pirmasis lietuviškas periodinis leidinys p a s i r o d ė 1879 m. <...> (Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006, 43).
••••
20 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Mokslinio stiliaus tekstas dažniausiai rašomas beasmene forma, pavyzdžiui: Apklausus respondentus, paaiškėjo...; Išanalizavus duomenis, galima teigti...; Apibendrinant atliktą tyrimą, galima daryti išvadą... ir pan.
••••
I š a n a l i z a v u s turimus pavyzdžius g a l i m a d a r y t i i š v a d ą , kad labai daž-nai tekstuose fiksuojama situacija yra emocijų raiška (Papaurėlytė-Klovienė 2007b, 122–123).
I š a n a l i z a v u s Vinco Ramono romane Kryžiai vartojamus mažybinius ma-loninius žodžius ir jų atitikmenis, rastus Miltono Starko vertime Crosses, p a s t e -b ė t a, kad anglų kalbos deminutyvų, sudarytų su priesagomis, vartojama labai ma-žai (Macienė, Roikienė 2007, 105).
A p t a r u s dalį konceptualiosios akmens metaforos eksplikacijos būdų g a -l i m a t e i g t i, kad akmuo lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje dažniausiai siejamas su teigiama emocine patirtimi (Papaurėlytė-Klovienė 2008, 300).
I š a p t a r i m o m a t y t i, kokie lietuviški [funkcinių stilių pavadinimų] variantai būtų priimtinesni, tačiau latvių kalboje nėra juos atitinkančių terminų var-tosenos tradicijos <...> (Kvašytė, Župerka 2006, 76).
A p ž v e l g t i y p a t u m a i l e i d ž i a d a r y t i i š v a d ą [ryškinta au-torės], kad ALT [Amerikos Lietuvių Tarybos] protokolus galima laikyti viena iš admi-nistracinio stiliaus apraiškos formų (Kvašytė 2005a, 90).
••••
Nėra vienos nuomonės, ar mokslo darbuose tinka vartoti pirmąjį (vienaskaitos ar daugis-kaitos) asmenį. Egzistuoja požiūris, kad kai kuriais atvejais gali būti pavartotas ir vienaskaitos pirmasis asmuo. Tokį požiūrį sustiprina užsienio mokslininkų nuostatos: „ypač natūralu rašyti ‘aš’ įvade ir išvadose, kuriose atsiskleidžia teksto subjektas – sprendžiantis ir vertinantis jo au-torius. Alternatyva asmeniniam įvardžiui – beasmenė veiksmažodžio forma7, kai rašoma, pvz., darbe remiamasi, tiriama, analizuojama, apibendrinama, cituojama, diskutuojama, daroma išvada, tačiau taip rašant tikrasis sakinio subjektas vis tiek yra numanomas ir jis yra būtent ‘aš’, todėl ten, kur darbo autorius tikrai reiškia savo nuomonę, galima drąsiai vartoti įvardį (‘aš’ bet kokiu atveju bus geriau už ‘mes’)“ (Rienecker, Jørgensen 2003, 243). Pasirinkimą vartoti pirmąjį asmenį mi-nėti danų autoriai dar sustiprina, teigdami: „Darbo objektyvumą turi rodyti medžiagos atranka ir analizė, o ne teksto subjekto slėpimas. Kai teksto subjekto nėra, pasidaro neaišku, kur paties autoriaus žodžiai, o kur kitų tekstas“ (Ibid., 243). Pirmojo asmens formos vartojimo pavyzdžių galima rasti ir LKK katedros dėstytojų publikacijose.
7 Pasakymas beasmenė veiksmažodžio forma yra gana dažnai vartojamas, nors iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad kalbama apie negimininę dalyvio formą.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 21
••••
Kodėl k a l b u apie stilistiką, o ne apie kalbotyrą apskritai? N u r o d y s i u bent tris priežastis: <...> (Župerka 2005b, 25).
Nusižiūrėjęs į čekų bei slovakų stilistikas, e s u p a l e i d ę s apyvarton administracinio stiliaus terminą (būdvardžiu kanceliarinis reiškiama sąvoka rodėsi per siaura) <...>. P a t s a š administracinio stiliaus terminą e s u l i n k ę s vartoti kaip platesnę sąvoką <...> (Župerka 1994, 29).
Sumanymas atlikti aksiologinį tyrimą vertinamosiomis anketomis nėra nei nau-jas, nei labai kuo išsiskiriantis. V i s i m e s t u r i m e nuomonę apie gyvenamąją vietą, jos gyventojus, jų elgesį, tradicijas, kalbą ir pan. V e r t i n a m e paprastai iš laiko perspektyvos (Švambarytė-Valužienė 2008, 146).
••••
Asmeniniam požiūriui pabrėžti (atskleisti) vartojami ir kitokie žodžiai ar konstrukcijos, pavyzdžiui, pats, savas, mano nuomone:
••••
Kai Albertas Rosinas prieš ketvirtį amžiaus savo straipsniuose pradėjo įrodinėti, kad ir lietuvių kalboje formuojasi artikelis, m a n o n u o m o n e, atsargumo sume-timais, norėdamas „pripratinti“ kolegas, artikelio pavadinti tikruoju vardu tiesiog nedrįso – įvardijo jį artroidu <...> (Tumėnas 2007, 142).
R e m i a m a s i Jono Palionio, Juozo Pikčilingio, Petro Joniko, Zigmo Zin-kevičiaus, Arturo Uozuolo (Arturs ozols), Ainos Blinkenos (Aina Blinkena), Janio Rozenbergo (Jānis Rozenbergs) ir kitų kalbininkų darbais, t a i p p a t s a v o p a -č i ų a t l i k t ų s t i l i s t i k o s t y r i m ų duomenimis (Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006, 40).
••••
Taigi asmens formų vartojimo pavyzdžių galima rasti įvairių. Vis dėlto LKK katedroje dar-bus rašantiems studentams r e k o m e n d u o j a m a rinktis beasmenę rašymo formą, nes tokios formos išreiškia konkrečiais pavyzdžiais paremtą apibendrinimą. o savoms ir kitų mintims atskir-ti geriau taikyti kitus būdus (plačiau žr. poskyrį 3.2. Citavimas).
3. Viena iš s i n t a k s i n i ų kalbos priemonių – loginės sintaksinės konstrukcijos – ypač išryškėja sudėtiniuose jungtukiniuose sakiniuose, kai šalutinis dėmuo turi prijungiamuosius žo-džius (kuris, kas, koks, kada), ypač jungtukus (kad, kai, nes, nors, jei, jog), o pagrindinis dėmuo jungiamųjų žodžių visai neturi, turi sujungiamuosius jungtukus (ir, o, bet, tačiau) arba atliepia-muosius žodžius (tas, toks, tada), pavyzdžiui: Ne tik <...>, bet dar <...>; Kai <...>, tai <...>; Nors (ir) <...>, bet (tačiau, vis dėlto) <...>; Kas <...>, tas <...>.
••••
Lietuviui, besimokančiam latvių kalbos, krinta į akis tai, k a d jos neutralusis stilius turi daug žodžių bei žodžių variantų, k u r i e lietuvio ausiai skamba „šne-kiškai“ <...> (Župerka 2006, 34).
22 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
K a i kalbose esama tapačios reikšmės, sinonimiškų ar šiaip jau konkuruojan-čių variantų, užimančių skirtingą vietą stilistinėje knygiškumo – šnekiškumo [kursyvas autoriaus] ašyje, vertimas iš kitos kalbos ar į kitą kalbą reikalauja didesnio apdairu-mo, geresnės stilistinės nuovokos (Župerka 2006, 35).
K a i adresato ir adresanto santykiai neformalūs, galima didesnė kalbinės raiš-kos įvairovė. T a d a paprastai greta neutralaus mandagumo atsiranda tam tikri verti-nimo aspektai (Čepaitienė 2007b, 53).
T a č i a u esama pasakymų tipų, kurie su skatinimu tiesiogiai nesusiję, o reiš-kia, sakytume, gryną pageidavimą, t o d ė l pageidavimo intencijos raiška aptariama skyrium (Župerka, Kvašytė 2006, 322).
Lietuvių kalbos nuosakų konkurencija eksplicitiškesnė, o latvių – dėl daugelio homoformų – implicitiškesnė, labiau priklausoma nuo konteksto. D ė l t o latviškai ne visada galima perteikti tuos modalinius atspalvius, kurie reiškiami skirtingomis gramatinėmis formomis lietuvių kalboje (Župerka, Kvašytė 2006, 325).
Etiketo požiūriu svarbios ir t o s patarlės, k u r i o s pabrėžia [toliau išretinta autorės] ž o d ž i o s v a r b ą apskritai (Čepaitienė 2006, 398).
••••
Dažnai ryšį tarp teiginių rodo išskaičiavimas (pirma, antra, trečia). Išskaičiavimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiais – juos sėkmingai pakeičia arabiški skaitmenys arba raidės. R e k o -m e n d u o j a m a visame darbe panašiems reiškiniams pasirinkti vieno tipo žymėjimą. Būtina taip pat atkreipti dėmesį į skyrybos ženklų ir raidžių derinimą: kai kiekvienas naujas punktas pradedamas rašyti didžiąja raide, gale reikia dėti tašką, o jeigu mažąja – kabliataškį.
••••
Tačiau lingvistinės poezijos nederėtų susieti su vienokių ar kitokių terminų klijavimu <...> mažiausiai dėl dviejų priežasčių. P i r m a, pagal tokią logiką eiles, ku-riose esama matematikos ar chemijos terminų, <...> turėtume vadinti „matematine poezija“ ar „chemine poezija“ <...>. A n t r a, lingvistinė poezija – reiškinys, turintis gana griežtą struktūrą [išretinta autoriaus] (Valentas 1994, 78).
Lietuvos bibliotekose vaikai tradiciškai skirstomi į 4 grupes:1) ikimokyklinio amžiaus skaitytojai (iki 7 metų);2) pradinių klasių mokiniai (7–10 metų);3) paaugliai (11–15 metų); 4) jaunimas (nuo 16 metų; viršutinė amžiaus riba įvairuoja pagal bibliotekos
pasirinkimą) (Galinienė 2008, 289).
Aprašant liūdesio emocines būsenas yra svarbūs šie veiksniai:a) emocinėsbūsenospriežastis;b) emocinėsbūsenosvieta;c)emocinėsbūsenossubjektas; <...> [paryškinta autorės] (Papaurėlytė-Klo-
vienė 2007c, 39).
Daugumoje mokslo leidinių giminė traktuojama gana įvairiai: a) kaip morfolo-ginė-semantinė kategorija; b) kaip gramatinė-semantinė kategorija; c) kaip derini-
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 23
mo, t. y. sintaksinė, kategorija; d) kaip morfosintaksinė, t. y. gramatinė, kategorija (S t u n d ž i a 1979, 80) [išretinta autorės] (Gudzinevičiūtė 2009, 273).
••••
Santykis tarp pasakymo dėmenų aiškėja iš įspraudų (t. y. pašalinių pastabų, nuo pagrindi-nio sakinio labai atsijusių sakinio dėmenų, pvz.: (žr. § 940, 951–955), (žr. 3 pav.), (Lk 6, 27–35; plg. Mt 5, 43–48) ir pan.), ar įterpinių (žinoma, matyt, [kieno] žodžiais tariant, pasak [ko], vadinasi, priešingai, tiksliau).
••••
§ 2.1.9. Iš kamieno nekirčiuotuose skiemenyse ir žodžio gale vartojamų balsių transkripcijos (žr. §§ 2.1.2, 2.1.4, 2.1.6) galima spręsti apie kai kuriuos kirčiavimo dėsnius (Kazlauskaitė 2008a, 85).
V a d i n a s i, kiekvienas kategorijos narys turi bendrą elementą su kitu nariu, tačiau nėra tokio elemento, kuris būtų bendras visiems nariams (p l a č i a u a p i e t a i ž r. Mikulskis 2004) (Papaurėlytė 2008, 107).
Pagal J. R. Searle’o (1987) klasifikaciją šios situacijos priklauso ekspresyvų kla-sei, nes jais, v i e n a v e r t u s, reiškiami adresanto jausmai, k i t a v e r t u s, jie turi aiškų ilokucinį tikslą <...> (Čepaitienė 2007b, 222).
T a i g i giminės kategorija apima tris kalbos lygmenis: sintaksinį, morfologinį ir leksinį (Gudzinevičiūtė 2006, 262).
K a i p m i n ė t a, lietuvių kalboje yra ir vadinamosios bendrosios giminės daiktavardžių (Gudzinevičiūtė 2006, 262).
K a i p m a t y t i i š 4 l e n t e l ė s, LKG (I 1965, 253–288) kaip dariausi deminutyviniai formantai nurodytos tos priesagos, kurios yra būdingos bendrinei lie-tuvių kalbai <...> (Macienė 2007, 109).
M a t y t, taip kalbos priemonėmis išreiškiamas pats emocinis įspūdis, kūno re-akcija, kuriuos sukelia tam tikra emocinė būsena (Papaurėlytė-Klovienė 2005, 43).
K i t a i p t a r i a n t, tai – EMocIJoS – VALDoVo [didžiosios raidės auto-rės] metafora: jis valdomas pykčio, tu paklusai jausmams (Papaurėlytė-Klovienė 2005, 45).
••••
Loginę sintaksę ir visą teksto struktūrą pabrėžia, sustiprina vadinamosios metakalbos varto-jimas. M e t a k a l b a – „tam tikri kalbiniai signalai apie dalykinės informacijos naudojimą, statu-są, tikslą, santykius, pobūdį, apie požiūrį į ją ir jos vertinimą“ (Rienecker, Jørgensen 2003, 244). Tekstu, kalbančiu apie patį rašymą, galima pristatyti temą ir atskleisti jos esmę; paaiškinti, kaip naudojamasi literatūra ir metodais; iš savo teksto išskirti kitų autorių žodžius; susieti pastraipas, skyrius; priminti, kas jau buvo rašyta ir apie ką dar bus kalbama; paaiškinti aptarimo nuoseklumą (dar apie metakalbą žr. poskyrį 3.2. Citavimas).
24 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Taigi mokslinio stiliaus tekstams keliami specifiniai stilistinių ypatybių ir kalbos priemo-nių vartojimo reikalavimai, kurių rašant mokslo darbą privalu laikytis.8
nedera:1. Vartoti emocines ir vaizdines kalbos priemones autoriaus tekste.2. Reikšti mintis ilgais, gremėzdiškais sakiniais, gausiai vartoti daiktavardžius, ypač
veiksmažodinius ir būdvardinius, sudarytus su priesagomis imas, ymas, pa-vyzdžiui, šio darbo r a š y m u i (= šiam darbui rašyti; rašant šį darbą), duomenų a p t a r i m u i (= duomenims aptarti).
3. Be reikalo dažnai vartoti tarptautinius žodžius, pavyzdžiui, adaptuoti vietoje pritaikyti, akcentuoti vietoje pabrėžti, adekvatus vietoje visiškai atitinkantis, tolygus.
4. Pramaišiui vartoti skirtingus tas pačias sąvokas pavadinančius žodžius ir / ar sino-nimiškus terminus, pavyzdžiui, afiksas – morfema8 – reikšminė žodžio dalis, dialektas – tarmė.
5. Dviprasmiškai vartoti įvardžius, pavyzdžiui, Apklausus respondentus ir išanalizavus atsakymus pastebėta, kad j i e (= respondentai) atsakė ne į visus klausimus.
6. Nepamatuotai kaitalioti skaičiaus formą tekste, pavyzdžiui, Tekste d e m i n u t y v a i atlieka tikslinamąją funkciją. Dar m a ž y b i n i s m a l o n i n i s ž o d i s gali atlikti ir vertinamąją funkciją.
7. Neapdairiai parinkti žodžių tvarką, pavyzdžiui, Tai gražaus pono Pavardenio darbo rezultatas (= Tai pono Pavardenio gražaus darbo rezultatas).
8. Nepagrįstai šokinėti nuo vienos minties prie kitos (minties šuolis), pavyzdžiui, R. Granausko kūryboje žmogus buvo neatsiejamas nuo gyvulių ir nuo kaimo tradicijų.
9. Sakinyje praleisti turiniui atskleisti reikalingus žodžius, pavyzdžiui, Paskutiniame darbo skyriuje buvo susumuoti v i s i s t u d e n t ų r e z u l t a t a i (= visi studentų apklausos rezultatai).
8 Afiksas – morfema, apimanti priešdėlį, intarpą, priesagą ir galūnę.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 25
2.STUDENTŲMOKSLODARBAI
2.1. Temos pasirinkimas
Studentas pirmiausia turi apsispręsti dėl to, kokį – literatūrologijos ar kalbotyros – darbą jis nori rašyti. Toliau darbo temos pasirinkimas priklauso nuo studijų programų – grynoji filologija ar filologija su specializacijomis, pavyzdžiui, su komunikacine pakraipa, – turinio, taip pat nuo studento polinkio, jo praktinio darbo įgūdžių. Kursinio darbo temą studentas savarankiškai pasi-renka iš katedros patvirtintų temų sąrašo. Temas dažniausiai pateikia dėstytojai, tačiau studentas turi teisę pasiūlyti ir su galimu mokslinio darbo vadovu (toliau vadovas) suderinti savo sugalvotą temą, kuri turi atitikti studijų programą. Studentas nevaržomas gali rinktis temą ir apie savo pa-sirinkimą informuoti katedrą jos nurodytu terminu. Tai, kas siūlo temas, iki kada jas pateikia ir kokia tvarka, reglamentuoja mokymo įstaiga ar konkretus padalinys (plačiau žr. 7 priedą).
LKK katedros dėstytojai pastaruoju metu yra siūlę tokias skirtingiems kalbos lygmenims ar kalbotyros šakoms (dialektologija, leksikologija, kalbos kultūra, rašto kalbos istorija, stilisti-ka, sociolingvistika, žodžių daryba, teksto lingvistika ir kt.), taip pat komunikacijos, leidybos ir pan. pakraipoms atstovaujančias temas: Aukštaičių tarmėmis parašytų grožinės literatūros kūrinių analizė; Šiaulių universiteto viešosios informacijos kalba; Šiaulių viešųjų užrašų kalba; Lietuviški tarptautinių žodžių sinonimai „Tarptautinių žodžių žodyne“; Tikrinio vardo aura Jurgos Ivanauskaitės romanuose; Kreipiniai XVI–XVII a. lietuvių rašto paminkluose; Juozo Urbšio laiškų etiketas; Žiniasklaidos poveikio aspektai gimtojoje tarmėje; Deminutyvų vaidmuo ir funkcijos frazeologizmuose; Vardažodžių abstraktų darybiniai sinonimai; Jolitos Skablauskaitės apsakymo „Ilgas pavasaris“ materialusis sluoksnis; Pažinčių skelbimai: stilius ir kalba; Reklaminių skelbimų šūkiai kalbos požiūriu; Konceptualioji sveikatos metafora respublikinėje ir vietinėje periodikoje; Kaip reklamuojama knyga, laikraštis, žurnalas (pragmatinė, lingvistinė ir stilistinė analizė).
Vadovas gali pasiūlyti pasirinkti platesnę ir / ar bendresnę temą. Pavyzdžiui, studentas pa-gal nurodytą objektą gali rinktis šaltinį (N š n e k t o s fonetinės ypatybės; Stiliaus fi gūros N a u t o r i a u s k ū r i n i u o s e; Frazeologizmai s p a u d o j e) arba pasirinkti objektą (K a l b i n ė r a i š k a Jurgos Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė“; Studentų r a š t o d a r b ų kalbos kultūra). Tokios temos tikslinamos rašant darbą ir prireikus iki katedros nustatyto laiko įforminamos raštiškai – prašyme studentas privalo nurodyti patikslintą darbo pavadinimą.
Bakalauro darbas gali būti rašomas kaip vieno iš sėkmingai apgintų kursinių darbų – kalbo-tyros arba literatūrologijos krypties – tęsinys. Tokiu atveju nesikeičia nagrinėjamas objektas, o keičiasi tik nagrinėjamų klausimų platumas ir gilumas. Naujų baigiamųjų darbų temų pasirinki-mo tvarka išlieka tokia pati, kaip kursinių darbų.
Mokslo darbo temos pasirinkimo motyvacija gali būti paskelbta įvade, jeigu ji pagrįsta rimtais asmeniniais motyvais ir yra verta paviešinimo, pavyzdžiui, jeigu darbas rašomas apie gim-tosios tarmės reiškinius.
nedera:1. Pasirinkti neaiškią ar neįdomią temą.2. Pasirinkus temą neišsiaiškinti, kaip tema suprantama.
26 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
2.2.Medžiagosrinkimas,fiksavimas,klasifikavimas
Pasirinkus temą ir pasikonsultavus su vadovu dėl darbo rengimo, pradedama nuo medžia-gos rinkimo ir fiksavimo. Tai daroma įvairiai – daug ką nulemia tema. Jeigu pasirinktame darbe nagrinėjamas spausdintinis šaltinis, pavyzdžiui, konkreti knyga, žodynas, spaudos leidinys, su-siradus jį reikia pradėti ieškoti reikalingų pavyzdžių ir juos arba pirmiausia pasižymėti, arba iš karto išsirašyti ant kortelių (toks fiksavimo būdas yra tinkamiausias, nes vėliau lengva surinktus pavyzdžius įvairiai klasifikuoti ir nagrinėti). R e k o m e n d u o j a m a išsirašyti ne pavienį žodį ar žodžio formą, o ištisą sakinį ar netgi loginę atkarpą – jeigu rašant darbo tekstą nereikės tiek daug medžiagos, jos bus galima atsisakyti ir vėliau. Savo ruožtu, jeigu prireiktų kokios nors pa-pildomos informacijos, nebereikėtų vėl grįžti prie to paties šaltinio.
Pavyzdžius reikia nusirašyti labai atidžiai ir aiškiai siekiant tikslumo. Kiekviena kortelė turi turėti bibliografines nuorodas (apie tai žr. poskyrį 3.3. Nuorodos), tačiau čia jų pateikimas nėra griežtai reglamentuojamas. Tai gali būti ir paties studento sugalvota sistema, nes jų paskirtis – ži-noti, iš kur paimtas vienas ar kitas pavyzdys ir prireikus gebėti jį susirasti. Šie duomenys turės būti suvienodinti ir pateikti viena sistema mokslinio darbo galutiniame variante.
Mokslo darbo tekste kiekvienas pavyzdys turi turėti šaltinio nuorodą (išimtiniais atvejais tokios nuorodos gali būti apibendrintos arba supaprastintos, pavyzdžiui, jeigu šaltinis yra viena knyga, galima nevartoti jos pavadinimo sutrumpinimo, o nurodyti tik puslapį ir pan.). Kiekvienu atveju sprendžiama individualiai, remiantis logiškumo ir aiškumo kriterijais.
Surinkta ir atitinkamai ant kortelių (arba kitaip, jeigu to reikalauja darbo pobūdis) fiksuota medžiaga skirstoma pagal darbo autoriaus savarankiškai ar kartu su vadovu sugalvotą (pasirinktą) klasifikaciją. Įvairiai klasifikuoti galima net vieno darbo reikmėms surinktą medžiagą, jeigu to reikalauja tyrimas.
Mokslo darbo tema: Lietuvių asmenvardžių deminutyvai
Galimi klasifikavimo būdai: 1) pagal tai, kokios lyties asmenį pavadina;2) pagal tai, su kokiomis priesagomis padaryti deminutyvai;3) pagal asmenvardžių kilmę.
Pirmosios klasifikacijos (kokios lyties asmenį pavadina) pavyzdys
Moterųvardai Vyrųvardai<...> nedrąsiai paprašė M ė t e l ė s jaunesnioji se-sutė Birutėlė, tebelaikydama plunksnų kuokštelę rankose ir slinkdama arčiau, prie dainiaus kelių (Mo, 11).
Mėtelė < Mėta
Mo – Matusevičiūtė o. Amžinas Lietuvos vainikas. Vilnius, 1994.
Kartą A l e k s i u k a s sumanė patikrinti, ar daug senelė išmoko mokykloje, kai buvo maža (V, 121).
Aleksiukas < Aleksas
V – Vilimaitė B. Rojaus obuoliukai. Čiuožyklos muzika. Vilnius, 1999.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 27
<...> nedrąsiai paprašė Mėtelės jaunesnioji sesutė B i r u t ė l ė, tebelaikydama plunksnų kuokštelę rankose ir slinkdama arčiau, prie dainiaus kelių (Mo, 11).
Birutėlė < Birutė
Mo – Matusevičiūtė o. Amžinas Lietuvos vainikas. Vilnius, 1994.
J o n e l i s Šmukštaras, buvęs astronomas, o nūnai jau kiemsargis, pasakė palyginimą <...> (LR, 2000 spalio 7).
Jonelis < Jonas
LR – dienraštis „Lietuvos rytas“
– V i k t u t, mažutėle, tu nesigraužk, visi tėveliai, kai pasigeria arba supyksta, pradeda rėkaut, triukš-mauti – tai ta degtinėlė jiems protą sumaišo, bet šiaip jie geri <...> (J, 226).
Viktutė < Viktorija
J – Jonušaitė B. Didžioji sala. Vilnius, 1997.
Dar laiku, A n t a n ė l, pastebėjai, laiku dar susigriebei (Č, 8).
Antanėlis < Antanas
Č – Čigriejus H. A. Vieškeliukas pro dobilus. Vilnius, 1999.
Antrosios klasifikacijos (su kokiomis priesagomis padarytas deminutyvas) pavyzdys
-elis, -elė -ėlis, -ėlė -(i)ukas, -(i)ukė -utis, -utėIlgakasė, graži kaip sau-lutė M ė t e l ė <...> čia pat, ant židinio sienelės, padėjo dubenėlį, ir, patie-susi švarią pašluostę, pa-dėjo duonos (Mo, 10).
Mėta
Mo – Matusevičiūtė o. Amžinas Lietuvos vainikas. Vilnius, 1994.
<...> nedrąsiai paprašė Mėtelės jaunesnioji sesu-tė B i r u t ė l ė, tebelai-kydama plunksnų kuokš-telę rankose ir slinkda-ma arčiau, prie dainiaus kelių (Mo, 11).
Birutė
Mo – Matusevičiūtė o. Amžinas Lietuvos vainikas. Vilnius, 1994.
Kartą A l e k s i u -k a s sumanė patik-rinti, ar daug senelė iš-moko mokykloje, kai buvo maža (V, 121).
Aleksas
V – Vilimaitė B. Rojaus obuoliukai. Čiuožyklos muzika. Vil-nius, 1999.
Praėjus savaitei po Z i t u t ė s laidotu-vių, mūsų bažnytėlė-je buvo rekolekcijos (KS, 224).
Zita
KS – Karvelytė S. Jei norite būti laimingi. Vilnius, 1995.
J o n e l i s Šmukštaras, buvęs astronomas, o nū-nai jau kiemsargis, pa-sakė palyginimą <...> (LR, 2000 spalio 7).
JonasLR – dienraštis „Lietuvos rytas“
Dar laiku, A n t a n ė l, pastebėjai, laiku dar su-sigriebei (Č, 8).
AntanasČ – Čigriejus H. A. Vieškeliukas pro dobilus. Vilnius, 1999.
Bet tas mažasis V y -t u k a s – kaip par-sinešė nuo kaimynų kalės [šuniukus – J. M.], taip ir nebepalei-do (K, 10).
VytasK – Kalytis R. Karklų rožės. Vilnius, 1999.
28 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Trečiosios klasifikacijos (vardų kilmės požiūriu) pavyzdys
Lietuviškivardai skolinti vardai<...> nedrąsiai paprašė Mėtelės jaunesnioji sesu-tė B i r u t ė l ė, tebelaikydama plunksnų kuokš-telę rankose ir slinkdama arčiau, prie dainiaus kelių (Mo, 11).
Birutė
Mo – Matusevičiūtė o. Amžinas Lietuvos vainikas. Vilnius, 1994.
Kartą A l e k s i u k a s sumanė patikrinti, ar daug senelė išmoko mokykloje, kai buvo maža (V, 121).
Aleksas(liet. trumpinys iš Aleksandras < graikų)
V – Vilimaitė B. Rojaus obuoliukai. Čiuožyklos muzika. Vilnius, 1999.
Ilgakasė, graži kaip saulutė M ė t e l ė <...> čia pat, ant židinio sienelės, padėjo dubenėlį, ir, patie-susi švarią pašluostę, padėjo duonos (Mo, 10).
MėtaMo – Matusevičiūtė o. Amžinas Lietuvos vainikas. Vilnius, 1994.
J o n e l i s Šmukštaras, buvęs astronomas, o nūnai jau kiemsargis, pasakė palyginimą <...> (LR, 2000 spalio 7).
Jonas < hebrajųLR – dienraštis „Lietuvos rytas“.
Bet tas mažasis V y t u k a s – kaip parsinešė nuo kaimynų kalės [šuniukus – J. M.], taip ir ne-bepaleido (K, 10).
Vytas (liet. trumpinys iš Vytautas)K – Kalytis R. Karklų rožės. Vilnius, 1999.
Dar laiku, A n t a n ė l, pastebėjai, laiku dar susigriebei (Č, 8).
Antanas < lotynųČ – Čigriejus H. A. Vieškeliukas pro dobilus. Vilnius, 1999.
(Macienė 2001, 43–47).
Mokslo darbo tema: Kalbotyros terminai poezijoje
Galimi klasifikavimo būdai: 1) pagal terminų kilmę;2) pagal darybos būdą.
Pirmosios klasifikacijos (terminų kilmės) pavyzdys
Lietuviškiterminai skolinti terminaimūsų miestą sufantazavo rudens beasmenė gra-matikagatvės tatuiruotos reklamom ir moterų šypse-nomo mūsų širdy mieloji laikas tik p a p i l d i n y sir tavo netaisyklingai sukirčiuotos ašaros (EI 29).
EI – Rubavičius V. Eilinė istorija. Vilnius, 1985.
mūsų miestą sufantazavo rudens beasmenė g r a m a t i k agatvės tatuiruotos reklamom ir moterų šypse-nomo mūsų širdy mieloji laikas tik papildinysir tavo netaisyklingai sukirčiuotos ašaros (EI 29).
< graikųEI – Rubavičius V. Eilinė istorija. Vilnius, 1985.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 29
mus išskiria paukščių t a š k a i ir k a b l e l i a imelsvai tolima žuvėdra š a u k t u k u įsmingaį tavo pravertas lūpas (EI 32).
EI – Rubavičius V. Eilinė istorija. Vilnius, 1985.
Lietaus f o n e t i k a ant tavo lūpų, vėjoSintaksė ir sniego alfabetas, –Vienintelė būtis prieš laikoAntplūdį <...> (BE 227).
< graikųBE – Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. Vil-nius, 1989.
D a i k t a v a r d ž i ų stogas, v e i k s m a ž o d ž i ų durys,b ū d v a r d ž i ų langai (BP 43).
BP – Kalbos namai. Iš Marcinkevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius, 1980.
Lietaus fonetika ant tavo lūpų, vėjoS i n t a k s ė ir sniego alfabetas, –Vienintelė būtis prieš laikoAntplūdį <...> (BE 227).
< graikųBE – Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. Vil-nius, 1989.
ir pėdsaką r a i d ė sugrauškad atminčiai būtų lengviauir saugiau (D 14).
D – Rubavičius V. Dangus ir kitos gamtos jėgos. Vilnius, 1988.
Lietaus fonetika ant tavo lūpų, vėjoSintaksė ir sniego a l f a b e t a s, –Vienintelė būtis prieš laikoAntplūdį <...> (BE 227).
< graikųBE – Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. Vil-nius, 1989.
Antrosios klasifikacijos (darybos būdo) pavyzdys
Pirminiaižodžiai Vediniai DūriniaiLietaus f o n e t i k a ant tavo lūpų, vėjoSintaksė ir sniego alfabetas, – Vienintelė būtis prieš laiko Antplūdį <...> (BE 227).
BE – Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. Vilnius, 1989.
mus išskiria paukščių taškai ir k a b l e l i a imelsvai tolima žuvėdra šauktu-ku įsmingaį tavo pravertas lūpas (EI 32).
priesagos vedinys (: kablys)
EI – Rubavičius V. Eilinė istorija. Vilnius, 1985.
D a i k t a v a r d ž i ų stogas, veiksmažodžių durys,būdvardžių langai (BP 43).
daiktavardis + daiktavardis
BP – Kalbos namai. Iš Marcin-kevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius, 1980.
30 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Lietaus fonetika ant tavo lū-pų, vėjoS i n t a k s ė ir sniego alfabe-tas, – Vienintelė būtis prieš laiko Antplūdį <...> (BE 227).
BE – Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. Vilnius, 1989.
mus išskiria paukščių taškai ir kableliaimelsvai tolima žuvėdra š a u k -t u k u įsmingaį tavo pravertas lūpas (EI 32).
priesagos vedinys (: šaukti)
EI – Rubavičius V. Eilinė istorija. Vilnius, 1985.
Daiktavardžių stogas, v e i k s m a ž o d ž i ų durys,būdvardžių langai (BP 43).
daiktavardis + daiktavardis
BP – Kalbos namai. Iš Marcin-kevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius, 1980.
Lietaus fonetika ant tavo lū-pų, vėjoSintaksė ir sniego a l f a b e -t a s, – Vienintelė būtis prieš laiko Antplūdį <...> (BE 227).
BE – Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. Vilnius, 1989.
mus išskiria paukščių t a š k a i ir kableliaimelsvai tolima žuvėdra šauktu-ku įsmingaį tavo pravertas lūpas (EI 32).
galūnės vedinys (: tėkšti, tikšti)
EI – Rubavičius V. Eilinė istorija. Vilnius, 1985.
Daiktavardžių stogas, veiksmažodžių durys,b ū d v a r d ž i ų langai (BP 43).
daiktavardis + daiktavardis
BP – Kalbos namai. Iš Marcin-kevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius, 1980.
Imu pušynų, upių, ežerų g r a -m a t i k ą (BM 182).
BM – Žukauskas A. Benamė meilė. Vilnius, 1983.
ir pėdsaką r a i d ė sugrauškad atminčiai būtų lengviauir saugiau (D 14).
galūnės vedinys (: raidus)
D – Rubavičius V. Dangus ir kitos gamtos jėgos. Vilnius, 1988.
(Valentas 1994, 78–86)
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 31
Mokslo darbo tema: Latvių tikriniai vardai lietuvių poezijoje
Galimi klasifikavimo būdai: 1) pagal tikrinių vardų rūšį; 2) pagal perteikimo taisyklingumą.
Pirmosios klasifikacijos (tikrinių vardų rūšių) pavyzdys
Vietovardžiai AsmenvardžiaiKaip avinėliai, D a u g u v o s krantuos plačiai pasklidę,ganos liaudies dainos.Jau, auksavilnės, atlekia į R y g ąir puola Krišjanui į glėbį (JM 58).
Dauguva (lat. Daugava)Ryga (lat. Rīga)
Ten Latvija, dainos pavėsy. IšMarcinkevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius: Vaga, 1980.
Kaip avinėliai, Dauguvos krantuos plačiai pasklidę,ganos liaudies dainos.Jau, auksavilnės, atlekia į Rygąir puola K r i š j a n u i į glėbį (JM 58).
Krišjanis (lat. Krišjānis)
Ten Latvija, dainos pavėsy. IšMarcinkevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius: Vaga, 1980.
Taigi,o kai prašvinta,tai matyt, kaip Rainisįnirtęs seną žodžio medį purto.<...>Taip, taip –ten L a t v i j a dainos pavėsy (JM 58).
Latvija (lat. Latvija)Ten Latvija, dainos pavėsy. IšMarcinkevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius: Vaga, 1980.
Taigi,o kai prašvinta,tai matyt, kaip R a i n i sįnirtęs seną žodžio medį purto.<...>Taip, taip –ten Latvija dainos pavėsy (JM 58).
Rainis (lat. Rainis)Ten Latvija, dainos pavėsy. IšMarcinkevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius: Vaga, 1980.
Antrosios klasifikacijos (taisyklingumo požiūriu) pavyzdys
Taisyklingi netaisyklingiKaip avinėliai, D a u g u v o s krantuos plačiai pasklidę,ganos liaudies dainos.Jau, auksavilnės, atlekia į R y g ąir puola Krišjanui į glėbį (JM 58).
Dauguva (lat. Daugava)Ryga (lat. Rīga)
Ten Latvija, dainos pavėsy. IšMarcinkevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius: Vaga, 1980.
Kaip avinėliai, Dauguvos krantuos plačiai pasklidę,ganos liaudies dainos.Jau, auksavilnės, atlekia į Rygąir puola K r i š j a n u i į glėbį (JM 58).
Krišjanis (lat. Krišjānis) Krišjaniui
Ten Latvija, dainos pavėsy. IšMarcinkevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius: Vaga, 1980.
32 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Taigi,o kai prašvinta,tai matyt, kaip R a i n i sįnirtęs seną žodžio medį purto.<...>Taip, taip –ten L a t v i j a dainos pavėsy (JM 58).
Rainis – Rainis Latvija – Latvija
Ten Latvija, dainos pavėsy. IšMarcinkevičius Just. Būk ir palaimink. Vilnius: Vaga, 1980.
nedera:1. Perrašant taisyti tekste rastas klaidas (korektūros ar kitokias) nenurodant, kad taip
daroma.2. Nenurodyti šaltinio.
2.3.Mokslodarbųstruktūra
Mokslo darbai turi būti rašomi laikantis tam tikro plano, o tai atspindi jų struktūra. Rei-kalavimas laikytis griežtai nustatyto darbo struktūravimo lemia tai, kad mokomasi nuosekliai ir logiškai dėstyti mintis, pereiti nuo vienos darbo dalies prie kitos, apibendrinti jau išaiškintus da-lykus. Priklausomai nuo darbo tipo (pobūdžio) (žr. poskyrį 1.2. Mokslo darbų žanrai), struktūra gali kisti. Tačiau bendrieji principai išlieka tie patys visų lygių darbuose, tik jie gali būti įvairiai pateikti.
Studentų rašomuose darbuose skiriamos tokios sudedamosios dalys: • antraštinis lapas; • turinys; • įvadas;• referuojamoji dalis; • tiriamoji dalis;• išvados;• šaltiniai ir literatūra;• santrauka; • priedas (-ai).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 33
Kiekviena dalis pradedama rašyti naujame puslapyje. Kai šaltinių nedaug (vienas ar du), juos galima jungti su literatūra į vieną skyrių, pavadinus Šaltinis (iai) ir literatūra, ir atskirai ra-šyti tame pačiame puslapyje.
Priklausomai nuo darbo specifikos ir autoriaus sumanymų, ši struktūra gali būti modifi-kuota, skyriai išskaidyti į dalis ar sujungti į vieną, įvesti nauji, pervardyti ir pan. Tačiau n e -r e k o m e n d u o j a m a atsisakyti kurios nors iš nurodytų sudedamųjų dalių (išskyrus darbo priedą).
Toliau išsamiau aptariama kiekviena darbo sudedamoji dalis atskirai.
2.3.1. Pirmasis antraštinis lapas
Antraštinio lapo (žr. pavyzdį 1 priede) paskirtis – suteikti išsamią informaciją apie institu-ciją (universitetas, fakultetas, katedra) ir darbo autorių (vardas, pavardė, studijų programa, spe-cializacija), darbo pavadinimą, darbo pobūdį (kursinis ar baigiamasis darbas), darbo vadovą (jo pareigos ir mokslo laipsnis, vardas, pavardė), vietą (miestas) ir metus. Darbo antraštinis lapas kartu yra ir darbo viršelis – svarbi reklaminė detalė, pirmiausia sudaranti įspūdį apie bendrąją atlikto darbo kultūrą.
Antraštinis lapas įforminamas taip:• viršuje centre rašomas universiteto pavadinimas vardininko linksniu; • eilute žemiau fakulteto pavadinimas vardininko linksniu; • trečioje eilutėje iš viršaus – profilinės katedros pavadinimas, t. y. katedros, kuriai pri-
klauso rašomas darbas (kurioje dirba mokslinis darbo vadovas), vardininko linksniu; • praleidus 2–3 eilutes rašomas darbo autoriaus vardas ir pavardė vardininko linksniu
(būtina išskirti, pavyzdžiui, rašyti didesnėmis raidėmis, paryškinti ar pan.);• tikslus studijų programos pavadinimas, studijų forma (nuolatinės ar ištęstinės) ir kursas
vardininko linksniu, pavyzdžiui, Studijų programos Lietuvių filologija III kurso studen-tė;
• lapo centre tikslus darbo pavadinimas (būtina išskirti, pavyzdžiui, rašyti didesnėmis rai-dėmis, paryškinti ar pan.);
• darbo tipas vardininko linksniu, pavyzdžiui, Kursinis (Baigiamasis bakalauro, baigiamasis magistro) darbas;
• praleidus 3–4 eilutes dešiniajame lapo šone dviejose eilutėse – pirmiausia junginys Darbo vadovas (ė), eilute žemiau pareigos, mokslo laipsnis, vardas ir pavardė (po jun-ginio Darbo vadovas (ė) dėti dvitaškio ar brūkšnio nereikia);
• apačioje lapo viduryje darbo rašymo vieta vardininko linksniu, pavyzdžiui, Šiauliai ir po kablelio metai skaičiais, pavyzdžiui, 2010. Gali būti rašoma ir dviejose eilutė-se – aukščiau vieta, žemiau – metai. Tada po vietos pavadinimo kablelis nerašomas.
Galima visą informaciją rašyti didžiosiomis raidėmis arba tokiu būdu išskirti tam tikras antraštinio lapo dalis, pavyzdžiui, antraštinę jo dalį (universiteto, fakulteto ir katedros pavadini-mus), autoriaus vardą, pavardę ir darbo pavadinimą.
Dažniausiai antraštiniam lapui pasirenkamas didesnis šriftas, pavyzdžiui, jeigu visa infor-macija rašoma 12 pt dydžio šriftu, tai svarbiausios jos dalys – vardas, pavardė ir darbo pavadini-mas – 14 pt dydžio šriftu ir pan.
34 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Visi reikalingi duomenys išdėstomi simetriškai. Antraštinis lapas skaičiuojamas į bendrą darbo apimtį, tačiau numeris ant jo nerašomas.
nedera:1. Per daug išmarginti antraštinį lapą įvairiais šriftais, jų dydžiais, ryškinimu ir pan.2. Trumpinti žodžius (išskyrus vadovo pareigų ir mokslo laipsnio pavadinimus).
2.3.2. Antrasis antraštinis lapas (lydraštis)
Antrojo antraštinio lapo, dar vadinamo lydraščiu (žr. pavyzdį 2 priede), paskirtis – suteikti informaciją apie svarbiausius su darbo rašymu susijusius dalykus. Iš dalies panašiai, kaip tai daro-ma antraštiniame lape. Tačiau pirmojo antraštinio lapo jis neatkartoja, nes svarbiausia informaci-ja šiame lape: patvirtinimas, kad darbas priimtas ginti (šią rezoliuciją pasirašo katedros vedėjas), taip pat informacija apie visus asmenis, kurie tiesiogiai susiję su mokslo darbu ir jo gynimu: darbo autorių, vadovą ir recenzentą. Kiekvienas iš jų turi pasirašyti, kad supažindintas su šiomis savo pareigomis.
Antrasis antraštinis lapas įforminamas taip:• viršuje centre rašomas universiteto pavadinimas vardininko linksniu; • eilute žemiau fakulteto pavadinimas vardininko linksniu; • trečioje eilutėje iš viršaus – profilinės katedros pavadinimas, t. y. katedros, kuriai pri-
klauso rašomas darbas (kurioje dirba mokslinis darbo vadovas), vardininko linksniu; • praleidus 2 eilutes dešiniajame lapo šone rašomas žodis TVIRTINU (didžiosiomis raidė-
mis), kitoje eilutėje tvirtinimo rekvizito autoriaus pareigos (Katedros vedėjas (a), moks-lo laipsnis, vardas ir pavardė; kairiau paliekama vieta parašui, o eilute žemiau rašoma data (niekur nereikia jokių skyrybos ženklų, tik taškų po sutrumpinimų);
• lapo centre tikslus darbo pavadinimas (būtina išskirti, pavyzdžiui, rašyti didesnėmis rai-dėmis, paryškinti ar pan.);
• darbo tipas vardininko linksniu, pavyzdžiui, Kursinis darbas;• praleidus 3 eilutes dešiniajame lapo šone trijose eilutėse – pirmiausia junginys Darbo
autorius (ė), eilute žemiau jo parašas, vardas ir pavardė, žemiau po parašu rašoma data (po junginio Darbo autorius (ė) dėti dvitaškio ar brūkšnio nereikia);
• praleidus 2 eilutes dešiniajame lapo šone trijose eilutėse – pirmiausia junginys Darbo vadovas (ė), eilute žemiau jo parašas, pareigos, mokslo laipsnis, vardas ir pavardė, že-miau po parašu rašoma data (po junginio Darbo vadovas (ė) dėti dvitaškio ar brūkšnio nereikia);
• praleidus 2 eilutes dešiniajame lapo šone trijose eilutėse – pirmiausia junginys Recenzentas (ė), eilute žemiau jo parašas, pareigos, mokslo laipsnis, vardas ir pavardė (po Recenzentas (ė) dėti dvitaškio ar brūkšnio nereikia);
• apačioje lapo viduryje darbo rašymo vieta vardininko linksniu, pavyzdžiui, Šiauliai, ir po kablelio metai skaičiais, pavyzdžiui, 2010. Gali būti rašoma ir dviejose eilutė-se – aukščiau vieta, žemiau – metai. Tada po vietos pavadinimo kablelis nerašomas.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 35
Galima rašyti didžiosiomis raidėmis antraštinę lapo dalį (universiteto, fakulteto ir katedros pavadinimus), taip pat darbo pavadinimą. Kitos informacijos n e r e k o m e n d u o j a m a labai išskirti, nes jos šiame lape gana daug panašios struktūros ir pobūdžio.
Antrasis antraštinis puslapis skaičiuojamas į bendrą darbo apimtį, tačiau numeris ant jo nerašomas.
nedera:1. Per daug išmarginti lapą įvairiais šriftais, jų dydžiais, ryškinimu ir pan.2. Trumpinti žodžius (išskyrus pareigų ir mokslo laipsnio pavadinimus).
2.3.3. Turinys
Turinyje pateikiama aiški darbo struktūra bei sudedamąsias dalis atitinkantys puslapiai. Su-rašomi visų darbe esamų skyrių ir poskyrių pavadinimai. Jie turi būti trumpi, aiškūs, prasmingi ir atitikti nagrinėjamos temos esmę (žr. 3 priedą).
Turinyje privalo būti nurodytos visos darbo sudedamosios dalys, jis turi atspindėti darbo struktūrą. o paties turinio lapo struktūra ir kiekvienos dalies apimtis priklauso nuo darbo pobū-džio, jo paskirties. Iš esmės turinys – tai darbo rašymo plano, kuris sudaromas prieš ruošiantis rašyti darbą, galutinė redakcija.
Turinys pateikiamas po lydraščio, t. y. trečiajame lape, ir nuo jo pradedama rodyti darbo puslapių numeracija. Kiekvienas turinio punktas rašomas iš naujos eilutės. Jeigu skyriai ir posky-riai darbe numeruojami, jie turi būti atitinkamai sunumeruoti ir turinyje. Poskyriai ir smulkes-nės jų dalys gali būti surašyti atitraukus nuo krašto, tokiu būdu vizualiai padarant turinį aiškesnį ir lengviau apžvelgiamą. Aiškumo dėlei puslapių numeriai surašomi palei dešinįjį lapo kraštą. Tuščia erdvė nuo pavadinimo pabaigos iki puslapio numerio užpildoma taškeliais. Tarpai tarp žodžio paskutinės raidės ir prieš puslapio numerį nepaliekami. Jeigu viename lape prasideda dau-giau nei vieno skirsnio pavadinimai, turinyje puslapio numeris pakartojamas tiek kartų, kiek to reikalauja darbo struktūra.
Turinyje (ir darbe) rekomenduojama numeruoti referuojamąją ir tiriamąją dalis, nereikia numeruoti įvado (knygoje – pratarmės), išvadų ir kitų papildomų dalių, tokių kaip literatūros sąrašas ir pan. Numeruojama romėniškais arba arabiškais skaitmenimis. Jie gali būti ir derina-mi – romėniškais skaitmenimis patariama numeruoti didesnius skyrius, o smulkesnius turinio vienetus – arabiškais. Kiekviena dalis gali būti skaidoma smulkiau pagal temas ir sudaryti tam tikro skyriaus poskyrius (skirsnius) ir t. t. Jeigu tokių smulkesnių vienetų susidaro daugiau nei du, jie taip pat gali būti numeruojami, pavyzdžiui, 1-ojo skyriaus sudėtyje yra poskyriai 1.1, 1.2 ir 1.3, o pastarasis dar smulkiau skaidomas į skirsnius 1.3.1, 1.3.2 ir 1.3.3. Ši smulkesnė nume-racija dažniausiai išreiškiama arabiškais skaitmenimis. Vietoj skaitmenų kartais pasitelkiamos lotynų abėcėlės raidės, tačiau to n e r e k o m e n d u o j a m a daryti, ypač jeigu atsiranda daug poskyrių ir neužtenka kelių pirmųjų abėcėlės raidžių. Nepaliekami tarpai tarp punkto ir papunk-čio skaičių, o paliekamai tarp punkto ar papunkčio skaitmens ir pirmojo žodžio (Rinkevičienė 2007, 118).
36 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
TURINyS
ĮVADAS ....................................................................................................... 21. oRGANIZAcIJoS RyŠIAI SU ŽINIASKLAIDA .................................... 3
1.1. RyŠIŲ SU ŽINIASKLAIDA PRIEMoNėS ...................................... 51.2. RyŠIŲ SU ŽINIASKLAIDA RūŠyS ................................................ 7
2. PRANEŠIMAS SPAUDAI ........................................................................ 93. PRANEŠIMŲ SPAUDAI RENGIMAS IR PLATINIMAS ...................... 14IŠVADoS .................................................................................................. 20ŠALTINIS IR LITERATūRA ..................................................................... 21
(K 859)9
Kursinio darbo tema: Ryšiai su žiniasklaida: pranešimų spaudai svarba
TurinysĮvadas ........................................................................................................... 2
1. Pagrindinės žodžių darybos sąvokos .................................................... 32. Naujadaro samprata ............................................................................. 43. Žodynų nefiksuoti dariniai .................................................................. 5
3.1. Daiktavardžių daryba .................................................................... 53.1.1. Priesaginės darybos daiktavardžiai ...................................... 5
3.1.1.1. Deminutyvai (mažybiniai daiktavardžiai) ............... 53.1.1.2. Vaikų pavadinimai pagal jų tėvus ........................... 63.1.1.3. ypatybių pavadinimai (vardažodžių abstraktai) ...... 63.1.1.4. Vietų pavadinimai ................................................. 73.1.1.5. Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų
pavadinimai ........................................................... 73.1.1.6. Veiksmų pavadinimai (veiksmažodžių abstraktai) ... 8
3.1.2. Galūninės darybos daiktavardžiai ........................................ 83.1.3. Sudurtiniai daiktavardžiai (dūriniai) ................................... 8
3.2. Būdvardžių daryba ...................................................................... 113.2.1. Priesaginės darybos būdvardžiai ....................................... 113.2.2. Sudurtiniai būdvardžiai (dūriniai) .................................... 12
3.3. Veiksmažodžių daryba ................................................................ 144. Individualių darinių vartosena tekstyne ............................................. 155. Išvados ............................................................................................... 166. Literatūra ........................................................................................... 178. Priedas .............................................................................................. 18
(K 858)Kursinio darbo tema: Žodynų nefi ksuoti dariniai Vlado Braziūno kūryboje
Kalbant apie darbo turinio formaliąją raišką, svarbu ją atskirti nuo dalykinio turinio. Įvai-riose metodinėse priemonėse aptariama tik forma, o turinys priklauso nuo temos. Vis dėlto kai kurios nuostatos yra bendros. Būtina pabrėžti, kad kiekvienas skyriaus ar poskyrio pavadinimas turi atspindėti tai, kas jame aprašoma, ir turi būti suformuluoti nominatyviniais sakiniais. Jie ne-turi kartotis, taip pat nė vienas iš jų negali kartoti darbo bendrojo pavadinimo.9 Raidė ir skaitmenys žymi studentų kursinių darbų numerį pagal LKK katedros kartoteką.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 37
nedera:1. Trumpinti skyrių ir poskyrių pavadinimuose esančių žodžių.2. Nesuderinti skyrių ir poskyrių pavadinimų su tekste esančiais pavadinimais.
2.3.4. Įvadas
Įvado paskirtis – atskleisti skaitytojui darbo esmę. Jį galima pradėti kiek platesniu tyrimo kontekstu, tačiau greitai jis turi susiaurėti iki problemos apibrėžimo. Įvade turi būti glaustai nu-sakyta teorinė ir praktinė pasirinktos temos reikšmė, jos aktualumas (tai pirmiausia pasakytina apie baigiamuosius darbus, bet netaikytina kursiniam darbui). Jame taip pat turi būti paaiškina-ma, kaip darbo autorius nagrinėja iškeltus tikslus ir uždavinius, kokius atliko tyrimus ir kokią pasirinko tyrimo metodiką. Įvade įvardijama analizuojama problema, nurodomi daugiausia šią problemą nagrinėję autoriai, taip pat gali būti trumpai apibūdinamos struktūrinės darbo dalys (skyriai), t. y. aprašomas darbo turinys.
Įvade turi būti atskleisti:• tema ir jos pasirinkimo motyvacija;• darbo objektas;• siekiamas tikslas (tikslai); • tikslui pasiekti keliami uždaviniai;• tyrimo metodai;• darbo šaltiniai;• darbo struktūra. Kad būtų lengva sekti autoriaus mintį, kiekvienas įvado teiginys (tai pasakytina ir apie visą
darbo tekstą) turi būti pagrįstas ir logiškai susietas su prieš jį esančiuoju. Kiekvienas svarbesnis teiginys turi būti rašomas iš naujos eilutės, jo struktūra gali būti no-
minatyvinė, pavyzdžiui, Darbo tikslas ..., Darbo uždaviniai ... ir pan. R e k o m e n d u o j a m a darbo tikslus parašyti atskira pastraipa, žodį tikslas išskiriant paryškintu šriftu (panašiai galima pasielgti ir su kitais atraminiais žodžiais, pavyzdžiui, objektas, metodai, uždaviniai, šaltiniai) arba vartoti tokio tipo sakinius: Šio [kursinio] darbo objektas yra …, Šio darbo tikslas yra …. Dažnai taip daroma ir moksliniuose straipsniuose, pranešimuose ir jų tezėse.
••••
P r a n e š i m o t i k s l a s – aptarti, kokie charakterio bruožai lietuvių kal-bos pasaulėvaizdyje priskiriami visų etninių grupių atstovams, t. y. aukštaičiams, že-maičiams, dzūkams ir suvalkiečiams (Papaurėlytė 2009, 38).
Šio straipsnio o b j e k t a s – LKŽe, tarmių žodynuose, kituose šaltiniuose ras-ti d a r i n i a i, kurių pamatinis žodis (vienas iš pamatinių žodžių) yra daiktavardis akmuo (Vaskelienė 2008, 312).
38 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
T y r i m o t i k s l a s – nustatyti, kaip tekste yra vartojami žodynuose nežy-mėti daiktavardžiai, turintys deminutyvines priesagas (Macienė 2009, 36).
S t r a i p s n i o t i k s l a s [ryškinta autoriaus] – aptarti kalbinės raiškos eti-ką kaip stilistikos o b j e k t ą ir nužymėti etinės stilistikos, galimos stilistikos kryp-ties, gaires (Župerka 2005b, 25).
••••
darbo objektas – tai yra „reiškinys, paverstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos da-lyku“ (TŽŽ 2003). Kalbant apie mokslinį darbą ši sąvoka suprantama kaip reiškinys, kurį tiria autorius. Jis taip pat turi būti apibrėžtas įvade. Mokslo darbe galima objektą aprašyti smulkiau ar pateikti papildomų paaiškinimų.
••••
T y r i m o o b j e k t a s – Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (5 leidimas, to-liau DŽ5, ir 6 leidimas, elektroninis variantas, toliau DŽ6) ir Lietuvių kalbos žodyne (elektroninis variantas, toliau LKŽe) esantys d a i k t a v a r d ž i a i, kurie yra išvesti su deminutyvinėmis priesagomis, bet neturi pažymų mžb. (mažybinis), malon. (ma-loninis), mžb. malon. (mažybinis maloninis), menk. (menkinamasis) (Macienė 2009, 36).
Š i o s t r a i p s n i o o b j e k t a s – Lietuvių kalbos žodyne nefiksuoti d a r i -n i a i, rasti Jurgos Ivanauskaitės romane Miegančių drugelių tvirtovė (Vilnius, 2005) (Vaskelienė 2007a, 169).
••••
darbo tikslas visada turi būti aprašytas nepriklausomai nuo mokslo darbų apimties ir jo-se nagrinėjamų klausimų specifikos. Jį būtina suformuluoti įvade ir jis dažniausiai būna vienas, sutampantis su temos pavadinimu (kartais gali būti išskirtos dvi vieno reiškinio pusės). Tikslas nusakomas vienu sakiniu, kurio formuluotę geriausia pradėti veiksmažodžio bendratimi:
Tema TikslasLietuviški kompiuterijos terminai žur-nale „Naujoji komunikacija“ (K 868)
darbo tikslas [ryškinta autorės] – i š a n a l i z u o t i lietuviškus vientisinius ir sudėtinius kompiuterijos ter-minus, vartojamus žurnale „Naujoji komunikacija“.
K. Būgos fonetikos ir rašybos taisymai (K 807)
darbo tikslas [ryškinta autorės] – i š t i r t i foneti-kos ir rašybos dalykus, kuriuos taisė Kazimieras Būga.
Politikų kalbos kaip politikų įvaizdžio formavimo priemonė (K 861)
Šio darbo tikslas yra i š t i r t i, kaip politikų kalbos for-muoja jų įvaizdį.
Konceptualioji ugnies metafora respub-likinėje ir vietinėje spaudoje (K 866)
Darbo tikslas – i š t i r t i, kokiems abstraktiems objek-tams ir kodėl lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje priskiria-mos ugnies [ryškinta autorės] ypatybės.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 39
Moderniųjų spalvų pavadinimų seman-tika (K 867)
Pagrindinis kursinio darbo tikslas yra a p i b ū d i n t i moderniuosius (naujuosius) spalvų pavadinimus ir nu-rodyti jų reikšmę bei vietą lietuvių kalboje.
Žiniasklaidos poveikio aspektai gimto-joje tarmėje (K 862)
Taigi šio darbo tikslas [ryškinta autorės] – iš gautų an-ketinių duomenų s u ž i n o t i žiniasklaidos poveikį šiaurės panevėžiškiams.
Palyginimai ir paralelizmai Tėvo Sta-nislovo pamoksluose (K 817)
Darbo tikslas [ryškinta autorės] – s u k l a s i f i k u o -t i ir i š a n a l i z u o t i Tėvo Stanislovo pamoksluose vartojamus palyginimus ir paralelizmus.
Atematiniai veiksmažodžiai Knygoje nobažnystės krikščioniškos (K 822)
Šio darbo tikslas – iš KN [Knyga nobažnystės krikščioniškos] pirmosios dalies – giesmyno (p. 17–299) i š r i n k -t i ir a p r a š y t i atematinių veiksmažodžių formas, kartu pateikiant ir minimalų kontekstą.
Ryšiai su žiniasklaida: pranešimų spau-dai svarba (K 859)
Kursinio darbo tikslas – a p t a r t i organizacijos vyk-domus ryšius su žiniasklaida ir išanalizuoti pranešimą spaudai kaip ryšių su žiniasklaida priemonę.
Moksliniuose straipsniuose tikslas gali būti nusakomas ir plačiau, išsamiau arba įtrauktas į kitų dalykų, pavyzdžiui, objekto ir / ar metodų, nusakymą.
••••
D a r b o t i k s l o – i š t i r t i i r a p r a š y t i naujadarų darybą bei vartose-nos polinkius – siekiama taikant aprašomąjį metodą (kur reikalinga, dar ir substituci-jos bei skaičiavimo metodų elementus) (Vaskelienė 2007a, 169).
D a r b o t i k s l a s – p a a n a l i z u o t i, kokių darinių lietuvių kalbai davė (ir duoda) daiktavardis akmuo, kokie darybiniai ir semantiniai santykiai susiklosto tarp bendrašaknių darinių (Vaskelienė 2008, 312).
Š i o s t r a i p s n i o t i k s l a s – s u g r e t i n t i lietuvių ir latvių neling-vistiniuose tekstuose vartojamus MK [metalingvistinius komentarus], kurių vienas iš dėmenų yra tariamosios nuosakos konstrukcija kaip (pa)sakytų... / kā teiktu (sacītu)... (Kvašytė 2007a, 79–80).
V i e n a s i š š i o s t r a i p s n i o t i k s l ų – s u g r e t i n t i kai kuriuos terminus, vartojamus dviejų gyvųjų baltų kalbų dialektologijoje, arba tarmėtyroje. K i t a s t i k s l a s – a p ž v e l g t i išliekamąją vertę turinčio rašytinio palikimo da-lį – tarmės žodynus (Kvašytė 2005b, 112).
••••
Darbouždaviniai. Kiekvieno uždavinio formuluotę taip pat geriausia pradėti veiksmažo-džio bendratimi, tokiu būdu išlaikant viso darbo įvadinės dalies vientisumą. Uždavinių aprašy-mo atvejų pasitaiko ir straipsnių įvadinėse dalyse (pastraipose).
40 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
••••
U ž d a v i n i a i:1. A p t a r t i skaitvardžių deminutyvų darybos polinkius.2. I š a n a l i z u o t i deminutyvų vartojimo situacijas (Macienė 2005c, 39).
Stilistiniam gretinimui čia [straipsnyje] keliami šie u ž d a v i n i a i: remiantis ligšioliniais abiejų kalbų tyrimais n u r o d y t i nuosakų konkurencijos (variantinės raiškos) atvejus skyrium kiekvienoje kalboje, analogiškus abiejų kalbų atvejus s u -g r e t i n t i tarpusavyje, p a t e i k t i konkuruojančių pasakymų vertimo iš vienos kalbos į kitą variantų (Župerka, Kvašytė 2006, 311).
••••
Kartais gali būti pasirinkta ir kitokia raiška, pavyzdžiui, nominatyviniai sakiniai, kaip tai matyti iš paskutinio pavyzdžio lentelėje.
Kadangi uždavinių iškeltam tikslui pasiekti viename darbe būna keletas, patogu visus užda-vinius išvardyti papunkčiui (galima juos sunumeruoti).
Tema DarbouždaviniaiModerniųjų spalvų pavadinimų se-mantika (K 867)
Darbo uždaviniai:1. a p i b ū d i n t i bazinius spalvų pavadinimus;2. i š a n a l i z u o t i moderniųjų spalvų pavadinimų reikšmes;3. p a r o d y t i santykį tarp grupuojamų moderniųjų spalvų pavadinimų.
Konceptualioji ugnies metafora res-publikinėje ir vietinėje spaudoje (K 866)
Siekiant užsibrėžto tikslo, keliami tokie uždaviniai: 1. S u r i n k t i empirinę medžiagą.2. I š a n a l i z u o t i, kokie abstraktūs objektai suvokia-mi remiantis konceptualiosios ugnies [ryškinta autorės] metaforos specifika.3. I š t i r t i šių objektų suvokimo ypatumus.
Informavimo kampanijos organizaci-jos veikloje (K 873)
Tikslui pasiekti keliami uždaviniai[ryškinta autorės]:1) a p i b r ė ž t i ir a n a l i z u o t i informavimo kampa-nijos sampratą, naudojimą ir taikymą;2) n u s t a t y t i, kokių tikslų siekiama organizuojant kampanijas, kaip jos planuojamos ir organizuojamos;3) i š s i a i š k i n t i informavimo kampanijų taikymą or-ganizacijos veikloje, a t s k l e i s t i, kaip derinamos įvai-rios kampanijose naudojamos priemonės.
K. Būgos fonetikos ir rašybos taisy-mai (K 807)
Darbo tikslui įgyvendinti yra keliami šie uždaviniai:1. Fonetikos ir rašybos taisymų s u s k i r s t y m a s.2. Fonetikos ir rašybos taisymų a n a l i z ė.
darbo šaltinis yra tai, iš kur rašantysis mokslo darbą renka medžiagą savo tyrimui (nors kalbama ir apie teorinius šaltinius, t. y. mokslinę literatūrą, kurios prireikia norint perprasti ti-
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 41
riamąjį reiškinį, privalu atskirti juos nuo savarankiškos analizės, t. y. tiriamojo darbo šaltinių). Priklausomai nuo darbo temos šaltinis gali būti vienas, keli ar daug įvairių.
Tema ŠaltinisLietuviški kompiuterijos terminai žurnale „Naujo-ji komunikacija“ (K 868)
Žurnalas Naujoji komunikacija
Daiktavardžiai su deminutyvinėmis priesagomis „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (K 855)
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas
Palyginimai ir paralelizmai Tėvo Stanislovo pa-moksluose (K 822)
Knyga Tėvo Stanislovo pamokslai (Vilnius, 1994)
Studentų etiketo bruožai (K 872) Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų apklau-sos anketos
Ryšiai su žiniasklaida: pranešimų spaudai svarba (K 859)
BNS spaudos centro interneto svetainė http://sc.bns.lt
Kituose darbuose šaltinio nuorodą gali atstoti paaiškinimas, iš kur rinkti pavyzdžiai, kurie nagrinėjami darbe, t. y. kas yra tyrimo medžiaga.
••••
Ty r i m o m e d ž i a g a [ryškinta autorės] imta iš VDU KLc sudaryto tekstyno; iš jo ir beveik visi straipsnyje cituojami pavyzdžiai (Macienė 2005c, 39).
••••
Darbostruktūra. Išvardijami visi darbo skyriai, gali būti ir trumpai apibūdinama, kas nagrinėjama kiekviename iš jų. Formuluotė dažniausiai būna tokia: Kursinį darbą sudaro: įvadas, referuojamoji dalis, kurioje ..., tiriamoji dalis, kurioje ..., išvados, šaltiniai, literatūra ir priedai. Kiti autoriai atskleidžia darbo struktūrą kūrybiškiau:
Tema StruktūrosaprašasK. Būgos fonetikos ir rašybos taisymai (K 807)
Darbostruktūra[ryškinta autorės] – įvade aptariama literatū-ra darbo tema, apibrėžiamas darbo aktualumas, objektas, tiks-las ir uždaviniai, nurodomi tyrimo metodai. Pirmame skyriuje pateiktas fonetikos ir rašybos dalykų skirstymas pagal grupes. Antrasis skyrius skirtas taisymų analizei. Pateikiamos išvados, literatūra ir šaltiniai.
Konceptualioji ugnies metafo-ra respublikinėje ir vietinėje spaudoje (K 866)
Darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, išvados, literatūros sąrašas, priedai. Pirmame skyriuje pateikiama informacija apie kalbos pasaulėvaizdį. Antrame skyriuje supažindinama su kognityvine metaforos teorija, aprašoma konceptualiųjų metaforų sandara. Trečiame skyriuje nagrinėjama konceptualiosiosugnies[ryškin-ta autorės] metaforos specifika lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. Ketvirtame skyriuje aprašomas asociacijų eksperimentas.
42 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Įvado struktūra gali būti papildyta kitais elementais, pavyzdžiui, nurodytas atlikto tyrimo mokslinis naujumas, praktinis reikšmingumas. Kursiniame darbe tai nėra privaloma, nes nauju-mą šiuo atveju pirmiausia nulemia vadovo pasiūlyta tema – siūloma rašyti tokį darbą, kuris dar nėra rašytas arba bent jau pasirinktas tirti kitas objektas ar kitokiu aspektu. Būtų galima apie naujumo ir aktualumo formulavimą galvoti magistro darbe.
Taip pat mokslo darbų įvade gali būti aprašoma keliama hipotezė, t. y. „[gr. hypothesis – spėjimas]: 1. mokslinio pažinimo būdas, neįrodyta, patikrinimo reikalinga teorija“ (TŽŽ 2003) (kuo aukštesnio lygio darbas rašomas, tuo didesnė tikimybė, kad hipotezė bus suformuluota). Tačiau aprašomojo pobūdžio darbuose hipotezės kelti nebūtina.
Įvadą reikėtų parašyti taip, kad jį perskaičius būtų galima susidaryti vaizdą apie viso darbo esmę. R e k o m e n d u o j a m a įvado apimtis – 1–2 puslapiai.
nedera:1. Įvadui duoti papildomo pavadinimo.2. Kalbėti apie gautus rezultatus.3. Kartoti tai, kas aprašoma kituose skyriuose.4. Paversti įvadą literatūros apžvalgos santrauka.5. Tuščiažodžiauti ar temą pradėti atskleisti iš labai toli.
2.3.5. Referuojamoji dalis
Mokslo darbų struktūroje tai viena iš pagrindinių dalių, kurios paskirtis – „pateikti moksli-nės literatūros nagrinėjama tema analizę ir tam tikrus apibendrinimus, kurie galėtų būti supran-tami kaip tam tikras metodologinis tiriamosios dalies pagrindas. Čia turėtų būti pateikiamos esminės idėjos nagrinėjama tema, atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai bei ryšiai su kitomis šioje srityje nagrinėtomis žiniomis. Teorinėje dalyje reikėtų atskleisti skirtingas tiriamojo reiškinio sampratas, vertinimus (Ališauskienė, ir kt. 2004, 10).
Minėtina, kad jai pavadinti pasirenkami įvairūs pavadinimai, pavyzdžiui, teorinė dalis (Ibid.) (taip ją tarsi priešinant tiriamajai daliai, kuri vadinama praktine dalimi), taip pat metodinių prie-monių autoriai, norėdami supažindinti su darbo rengimo ypatumais, dažnai tarp įvado ir išvadų esantį tekstą vadina apibendrintai: konceptualioji dalis (Lileikienė, Šaparnis, Tamošiūnas 2004, 20), pagrindinė dalis (Ramonaitė 2001, 13), pagrindinė (tiriamoji) dalis (Satkauskytė, Martinkus 2007, 12) ir pan. Pabrėžiama, kad rašant privaloma rašomo darbo tekstą skirstyti į skyrius ir po-skyrius. Tai leidžia manyti, kad vienas skyrius gali būti skirtas teorinės mokslinės literatūros ir pan. dalykų apžvalgai, t. y. atlikti tokią funkciją, kokia priskiriama referuojamajai daliai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ši dalis turi panašumo su referato rengimu. Kadangi ji remiasi kitų moks-lininkų seniau atliktais tyrimais ir jų analize mokslinėje literatūroje, taip manyti yra pagrindo. Vis dėlto geram mokslo darbui vien referuoti nepakanka.
Remiantis kuo įvairesne su darbo tema susijusia literatūra (pirmiausia lietuvių kalba), reikia išnagrinėti reiškinius, realijas ir pan., kurių ištyrimas yra mokslo darbo tikslas. Kuo aukštesnės
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 43
studijų pakopos darbas, tuo labiau pageidaujama referuoti ir užsienio autorių publikacijas bei ki-tus šaltinius. Teorinių šaltinių analizėje turėtų atsispindėti, kokie mokslininkai šią problemą jau tyrinėjo, kas apie šią sritį rašyta anksčiau. Šioje dalyje atliekama teorinė analizė remiasi moksli-nės literatūros šaltiniais10 – monografijomis, moksliniais straipsniais, vadovėliais ir pan. Svarbu atsirinkti, kokius šaltinius cituoti. Pirmiausia reikėtų naudotis fundamentaliais veikalais ir pan., be to, cituoti reikia iš tiesioginių šaltinių, jeigu jie prieinami, o ne percituoti. Referuojamojoje dalyje „turėtų būti pateikta konkreti, esminė, naujausia informacija nagrinėjama tema. Šiam tikslui pasiekti gali būti naudojamos interneto svetainės bei literatūros šaltiniai užsienio kalba. Reikėtų turėti galvoje, kad kompiuterių tinkluose neretai skelbiama pati aktualiausia, naujausia informacija, kol kas nepasiekusi spausdintinių priemonių“ (Ališauskienė, ir kt. 2004, 11).
Atlikdamas teorinės literatūros analizę autorius gali pasirinkti informacijos pateikimo bū-dą. Išskiriami referatyvus, chronologinis, probleminis ir kt. literatūros apžvalgos būdai. Referatyviai pateikiant informaciją, yra nurodoma, ką ir kaip šiuo klausimu rašo skirtingi autoriai, atkreipiant dėmesį į nuomonių įvairovę, bendrus ir skirtingus teiginius (Ibid., 11). „Chronologinis literatūros apžvalgos būdas – tai skirtingų autorių idėjų pateikimas, pradedant nuo senesnių šaltinių ir baigiant naujausiais. Šis būdas labiausiai tinka analizuojant problemą istoriniu aspek-tu. Probleminis literatūros apžvalgos būdas sudaro sąlygas autoriui pateikti savo požiūrį ir nag-rinėjamos problemos, ir jau atliktų šia tema tyrimų bei jų rezultatų atžvilgiu, galbūt išryškinti tolesnės problemos plėtros perspektyvas“ (Ibid., 12). Tai tinkamiausias baigiamiesiems darbams literatūros apžvalgos būdas, nes jis „yra sudėtingesnis ir iš darbo autoriaus reikalauja kiek dides-nės jo, kaip tyrėjo, kompetencijos“ (Ibid., 12). Gili, išsami ir originali analizė; įvairių nuomonių bei darbų apžvalga turėtų būti pateikiama pasitelkiant asmeninius atradimus, nuomones, vertini-mus ir išvadas (Ratkus, Tamošiūnas 1998, 11).
Dažniausiai įvairaus lygio studentų darbuose tokia atskira dalis yra, tačiau gali pasitaikyti atvejų, kai šie klausimai integruojami į kitas, pavyzdžiui, į tiriamąją dalį arba įvadą. Tai susiję su temos naujumu – kai mažai teorinių darbų nagrinėjamais klausimais – arba su analizės specifika, kai nagrinėjant vieną ar kitą reiškinį tenka remtis gausia teorine medžiaga – ta pačia, kuri būtų aptarta referuojamojoje dalyje. Referuojamoji dalis gali būti suskirstyta į smulkesnes dalis, kiek-viena iš kurių turi savo pavadinimą. Tai priklauso nuo darbo temos, pasirinkto tyrimo aspekto ir pan. Apsispręsti, įvertinęs visas aplinkybes, dėl darbo struktūros privalo studentas, pasitaręs su vadovu.
nedera:1. Aprašinėti su darbo tema menkai susijusius dalykus.2. Pateikti seniai žinomus teiginius.3. Per daug cituoti ar perpasakoti kitų autorių mintis.4. Nenurodyti cituojamų autorių ir šaltinių.5. Painioti autorystės (priskirti vieno autoriaus mintis kitam ir pan.).6. Nepakankamai kritiškai naudotis interneto svetainėmis.
10 Svarbu atskirti teorinius šaltinius nuo šaltinių, iš kurių renkama medžiaga tyrimui.
44 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
2.3.6. Tiriamoji dalis
Tai pagrindinė mokslo darbo – savarankiško tyrimo – dalis (dažnai vadinama darbiniu pava-dinimu praktinė dalis, taip pat pagrindinė (dėstomoji) dalis (Viliūnas, Koženiauskienė 2000, 15), vėliau pataisytame leidime belikusi tik dėstomoji dalis (Viliūnas, Koženiauskienė, Račiūnaitė 2003, 17), tiriamoji dalis (dėstymas) (Rimkutė, Utka 2008). Kiti autoriai, aprašydami metodinius nurodymus, sujungia visą pagrindinį tekstą į visumą ir vadina ją konceptualioji dalis (Lileikienė, Šaparnis, Tamošiūnas 2004, 20), pagrindinė dalis (Ramonaitė 2001, 13), pagrindinė (tiriamoji) dalis (Satkauskytė, Martinkus 2007, 12) ir pan. (plg. 2.4.5. Referuojamoji dalis), tiesa, užsiminda-mi, kad ją būtina skaidyti į skyrius ir poskyrius.
Šioje dalyje autorius, remdamasis surinkta, suklasifikuota ir išanalizuota medžiaga, aprašo konkretų tyrimą. Taikant įvairius tyrimo metodus, atliekama surinktos medžiagos analizė: duo-menys lyginami, sisteminami, grupuojami (plačiau žr. poskyrį 2.2. Medžiagos rinkimas, fi ksavimas, klasifi kavimas). Analizuojant naudojami įvairūs metodai (plačiau žr. poskyrį 1.3. Mokslinio darbo metodologija, metodika ir metodai). Analizės rezultatai pateikiami lentelėse, paveiksluose, jie gali būti įvairiai interpretuojami ir išsamiai apibendrinami (plačiau žr. skyrių 4. Iliustracinės medžiagos pateikimas). Galima pasakyti, kad būtent dėl tiriamosios dalies iš esmės rašomas moks-lo darbas, nes kiekvieno tokio darbo naujumas ir pagrįstas tam tikrai temai analizuoti surinktos medžiagos (duomenų) analize.
Rašant tiriamąją dalį, kaip ir visą mokslo darbą, svarbu nenukrypti nuo temos. „Dėstymui reikalingas sistemingumas, loginis nuoseklumas. Tuo tikslu logiška, nuoseklia tvarka išdėstomi skyriai, mintys „plaukia“ viena iš kitos, jos tarpusavyje susijusios. Nebaigus vienos dalies nere-komenduojama pereiti prie kitos. Tik užbaigus vieną poskyrį, motyvą, nuosekliai einama prie kito“ (Ramonaitė 2001, 13). Jeigu referuojamojoje dalyje remiamasi teoriniais šaltiniais, tyrimo dalyje tai pirmiausia susiję su medžiagos klasifikavimo pagrįstumu ir logiškumu. „Mintis turi būti plėtojama nuosekliai, nuo konkrečių faktų analizės einant prie apibendrinimų. Kiekvieną skyrių ir poskyrį reikia baigti dalinėmis išvadomis, kurios vertingos rašant viso darbo išvadas“ (Satkauskytė, Martinkus 2007, 12).
Tiriamojoje dalyje aprašytus tyrimo metu gautus rezultatus galima palyginti su kitų autorių duomenimis, jeigu tokių yra. Lygindamas ir nustatydamas tyrimo rezultatų panašumus, autorius privalo būti labai atsargus ir taktiškas, nedaryti skubotų išvadų. Reikia atsižvelgti į lyginamųjų tyrimų atlikimo sąlygas, tyrimo metodus ir kitas aplinkybes. Aptariant rezultatus, išryškėja auto-riaus erudicija, gebėjimas analizuoti ir sintezuoti tyrimo rezultatus, lyginti juos su kitų autorių duomenimis, formuoti tolesnio mokslinio tyrimo kryptis, hipotezes ir t. t. (Kardelis 2002: 351) (Rimkutė, Utka 2008, 30–31).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 45
2.3.7. Išvados
Mokslo darbo pabaigoje privaloma pateikti bendrąsias išvadas, kurios apibūdintų rašant darbą gautus rezultatus (darbe gali būti ir tarpinės (dalinės) išvados – dažniausiai skyrių ar po-skyrių pabaigoje apibendrinti pastebėti dėsningumai). Darbo išvadose privalo atsispindėti pa-grindimas, kaip pasiektas darbo tikslas ir kaip įvykdyti iškelti uždaviniai (Lileikienė, Šaparnis, Tamošiūnas 2004, 21).
Darbo autorius šioje mokslo darbo dalyje turi glaustai apibendrinti tai, kas išsamiai nagri-nėta darbe. Išvados turi atspindėti, ar remiantis iškeltais uždaviniais pasiektas darbo įvade sufor-muluotas tikslas. Tai labai svarbi ir reikšminga darbo dalis, rodanti jo autoriaus kompetenciją abstrahuoti, sintetinti, išryškinti esminius dalykus ir tendencijas, interpretuoti gautus duomenis ir kt. (Ališauskienė, ir kt. 2004, 15–16). Išvados turi būti konkrečios, atitikti darbo tikslą, už-davinius, tiesiogiai sietis su gautais rezultatais. Reikėtų stengtis kiek galima koncentruočiau iš-reikšti mintį, padaryti tik esminius apibendrinimus. Išvadose turėtų būti įvertinamos ir sąlygos, kuriomis buvo gautas atsakymas į problemos formuluotės klausimą. Be to, išvados turėtų būti sunumeruotos (Ibid., 15–16).
Pagrindinius išvadų teiginius tekste r e k o m e n d u o j a m a išskirti, pavyzdžiui, sunu-meruoti (kartais net rašyti kitu šriftu (plg. Satkauskytė, Martinkus 2007, 13), nors esama ir prie-šingos nuomonės – kad numeruoti nereikia (Lileikienė, Šaparnis, Tamošiūnas 2004, 21).
nedera:1. Rašyti abstrakčias, per daug plačias, nesusijusias su gautais rezultatais išvadas.2. Kalbėti apie dalykus, tiesiogiai nesusijusius su atliktu ir aprašytu tyrimu.3. cituoti kitų autorių minčių (tai turi būti daroma tekste).4. Kartoti darbo tikslo, uždavinių, sąvokų apibrėžimų.5. Minėti daug įvairių pavyzdžių.6. Pateikti lentelių, paveikslų.
2.3.8. Šaltiniai ir literatūra
Rašant mokslo darbą remiamasi įvairiais šaltiniais, cituojama įvairi literatūra, todėl kiek-vienas toks darbas yra baigiamas šaltinių ir literatūros sąrašu. Š a l t i n i s – „rašytinis paminklas, dokumentas“ (DLKŽe), t. y. toks tekstas, kuris mokslo darbe yra nagrinėjamas, aptariamas. Šal-tiniais laikomi žodynai, tekstynai, grožinė literatūra, žurnalai, laikraščiai ir pan. (dar žr. skirsnį 2.3.4. Įvadas). Visas šaltinio tekstas arba tam tikri jo elementai paprastai sutampa su tyrimo ob-jektu. L i t e r a t ū r a yra vadinami mokslo darbe cituoti ar minėti veikalai, pavyzdžiui, mokslo monografijos, disertacijos, straipsniai, gramatikos, žodynai (jei ne iš jų rinkta tyrimo medžiaga) ir pan.
Parašius mokslo darbą, pateikiama visa naudota medžiaga pradedant šaltiniais, toliau nu-rodoma cituota ar minėta literatūra. Šaltinių ir literatūros sąrašai rašomi laikantis pagrindinių reikalavimų:
46 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
1. Sąrašai sudaromi abėcėlės tvarka pagal autoriaus (pirmojo autoriaus iš kelių) pavardę. Jei leidinio autorius nenurodomas, abėcėlės laikomasi pagal leidinio pavadinimą.
2. Pirmiausia surašoma literatūra, išspausdinta lotyniškais rašmenimis (lietuvių, latvių, anglų, vokiečių, prancūzų ir kt. kalbomis), toliau pateikiama kirilika parašyta literatū-ra. Dažniausiai laikomasi tradicijos, kad kirilika parašyti dokumentai11 netransliteruoja-mi (neperrašomi lotyniškais rašmenimis), bibliografinė nuoroda12 pateikiama originalo kalba13. Jeigu cituojama literatūra, išspausdinta ideografiniais-silabografiniais ženklais (pavyzdžiui, kinų, japonų ar panašia kalba), tenka naudotis atitinkamais tarptautiniais transliteravimo standartais14. Transliteruoti duomenys arba pakeičia vartotus origina-liame dokumente, arba papildo (tada apskliaučiami laužtiniais skliaustais). Didžiųjų raidžių rašyba turi atitikti kalbos, kuria pateikiama bibliografinė nuoroda, taisykles.
3. Jei mokslo darbo tekste vartojama veikalo pavadinimo santrumpa, to veikalo metrika15, arba bibliografinė nuoroda, pradedama rašyti nuo santrumpos, toliau po brūkšnio (rašo-mo paliekant tarpus iš abiejų pusių) nurodoma visa reikalinga informacija.
4. Vieno autoriaus darbai surašomi chronologine tvarka nuo seniausio iki naujausio. Jei sutampa dviejų ar daugiau dokumentų išleidimo data, jie sudėliojami pagal abėcėlę žiū-rint į pavadinimą. Tokiu atveju prie leidimo metų yra žymimos mažosios raidės a, b, c ir t. t. (dar žr. poskyrį 3.3. Nuorodos).
Paprastai humanitarinių mokslų darbuose šaltinių ir literatūros sąrašai nenumeruojami, ta-čiau tai priklauso nuo nuorodų pateikimo būdo – kai kuriais atvejais taip daryti galima (plačiau žr. poskyrį 3.3. Nuorodos).
Skirtingose šalyse bibliografinės nuorodos gali būti pateikiamos nevienodai. Tai priklauso nuo galiojančių standartų, kurie yra paaiškinami, komentuojami leidiniuose ar pan. Pavyzdžiui, Latvijoje bibliografinių nuorodų pateikimas aptartas remiantis standartais LVS ISo 690 ir LVS ISo 690–216.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dabar egzistuoja įvairūs bibliografinių nuorodų pateiki-mo būdai. Šiuos būdus savo nuožiūra renkasi skirtingų mokslo sričių, pavyzdžiui, technologijos ir humanitarinių mokslų, atstovai, įvairios tęstinių leidinių redaktorių kolegijos, universitetai, asociacijos ir pan. Iš tokių populiariausių bibliografinių nuorodų mokyklų minėtinos Dabartinės kalbos asociacija (angl. Modern Language Association – MLA), Amerikos psichologijos asociacija (angl. American Psychological Association – APA) ir kt. Dažniausiai tie būdai yra aptariami at-skiruose leidiniuose (pavyzdžiui, Kastanauskaitė 2003; LŽTBA 2008) arba pateikiami žurnale spausdinamoje informacijoje autoriams, kaip tinkamai parengti straipsnį (pavyzdžius žr. Prieduose). Lietuvoje yra priimti standartai LST ISo 690 Dokumentai. Bibliografi nės nuorodos. Turinys, forma ir struktūra bei LST ISo 690–2 Informacija ir dokumentai. Bibliografinės nuorodos. 2oji
11 Dokumentais vadinami įvairūs spaudiniai (knygos, straipsniai, tezės ir pan.). 12 Bibliografinė nuoroda – „tai bibliografinis aprašas, kuriame pateikiamos žinios apie dokumentus, minimus ar cituojamus mokslo darbe“ (Janonis 2005, 5).13 Kaip yra rašomi rusų kalbos tikriniai vardai, plačiau žr. poskyrį 3.5. Kitų kalbų tikrinių vardų rašymas.14 Tokiu atveju tinka pasinaudoti knyga Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977–1998 / sudarė R. Dobelienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. 204 p. – LKKN), kurioje yra paskelbti nutarimai „Dėl kinų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens“ (p. 28–33), „Dėl japonų kalbos skie-menų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens“ (p. 74–75).15 Metrika – „ko nors pavadinimas ir glausti duomenys“ (DLKŽe).16 Plačiau žr. MūZE, Baiba; PAKALNA, Daina; KALNIŅA, Iveta. Bibliogrāfi skās norādes un atsauc[i : meto-diskais līdzeklis. Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 2005.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 47
dalis. Elektroniniai dokumentai ir jų dalys, kurių laikomasi kai kuriuose tęstiniuose leidiniuose, monografijose, straipsnių rinkiniuose, tačiau šie standartai neįteisinti kaip privalomi. Kadangi nėra sutarta dėl vienintelio būdo, kaip rašyti bibliografines nuorodas, r e k o m e n d u o j a m a pasirinkti patogiausią, bet visame darbe vieną būdą.
Tyrėjams, rašantiems humanitarinės srities mokslo darbus, rekomenduojama osvaldo Jano-nio17 parengta interaktyvi Bibliografinių nuorodų ir jų sąrašo sudarymo studijų bei mokslo darbuose metodika (pagal Lietuvos standartus LST ISO 690 ir LST ISO 690–2) arba moksliniame leidinyje Archivum Lithuanicum 1, 1999 (kalbotyros krypties leidinys) naudojami bibliografinių nuorodų pateikimo būdai (žr. Prieduose).
Toliau aptariami dažniausiai vartojami bibliografinių nuorodų rašymo būdai.I b ūd a s (pagal LST ISo 690 ir LST ISo 690–2). Šiuo būdu pateikti bibliografines nuo-
rodas r e k o m e n d u o j a m a studentams, rašantiems filologijos mokslo darbus.Laikantis patvirtintų standartų pateikiamose bibliografinėse nuorodose aprašo skyrybos
ženklų sistema paprasta. Dažniausiai vartojami tokie ženklai kaip taškas, laužtiniai skliaustai, dvitaškis ir kabliataškis. Elementui pabrėžti arba pagrindiniams nuorodos elementams išryškinti naudojami įvairūs šriftai.
Aprašo elementų apibrėžimai ir apibūdinimas:1. P i r m i n ė a t s a k o my b ė (a u t o r i u s – tai asmuo ar kolektyvas, atsakingas už doku-
mento turinį. Jei yra ne daugiau kaip trys autoriai ar kolektyvai, reikia nurodyti visus. Keturių ir daugiau autorių dokumentas aprašomas pagal pirmąjį, po kablelio pasviruoju šriftu pridedant „et al.“18 (kai bibliografinės nuorodos pateikiamos ne lietuvių kalba) arba „ir kt.“ (kai bibliogra-finės nuorodos pateikiamos lietuvių kalba). Tai būtinas aprašo elementas, jei autoriai nurodyti dokumente.
Jei publikacijoje autoriaus vardas nurodytas tik inicialu, jo atskleisti nebūtina.Pavardė rašoma didžiosiomis raidėmis, vardas – mažosiomis, išskyrus pirmąją. Po pavardės
prieš vardą ar inicialą dedamas kablelis, kuris nemokančiam kalbos skaitytojui leidžia atskirti pa-vardę nuo vardo. Po kiekvieno asmenvardžio dedamas kabliataškis. Po paskutinio asmenvardžio dedamas taškas.
••••
VALENTAS, Skirmantas.PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija; KVAŠyTė, Regina. SIRTAUTAS, Vytautas; PETKEVIČIENė, Regina; GRENDA, Česys.BARAUSKAITė, Janina, ir kt. ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS. (Kolektyvinis autorius bibliografinėse nuorodo-
se yra retas, pagal jį galima aprašyti oficialaus pobūdžio medžiagą, pavyzdžiui, įsta-tus, nuostatus, statutus ir kt.)
••••
17 o. Janonis – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius, socia-linių mokslų daktaras, kurio tyrinėjimo sritys yra bibliografijos mokslo metodologija bei valstybinės ir tautinės bibliog-rafijos teorija, metodologija ir vadyba.18 Et alii, lot. ‘ir kiti’ (Vaitkevičiūtė 1998, 121).
48 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
2. A n t r a š t ė – knygos, periodinio19, tęstinio (tęsiamojo20), elektroninio leidinio ar jų da-lių pavadinimas. Tai būtinas elementas. Jei nėra nurodyto knygos autoriaus, ji tampa pirmuoju nuorodos elementu. Antraštė rašoma taip kaip dokumente. Leidinio (ne straipsnio!) antraštei išskirti naudojamas pasvirasis šriftas. Po antraštės dedamas taškas.
••••
Stilistika. (Župerka 2001)Mė(lynojo) nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje. (Valentas
2007)
••••
Straipsnio ar kitos leidinio dalies pavadinimas rašomas paprastai, niekaip neišski-riant.
••••
Šiauliškis. (Švambarytė-Valužienė 2008, 146)Alės Rūtos romanas Trumpa diena tarmės požiūriu. (Kazlauskaitė 2008a, 80)
••••
Jei cituojamas straipsnis yra išspausdintas knygoje (straipsnių rinkinyje) ar daugiatomiame leidinyje, prieš šaltinį rašoma „In“ (kai bibliografinės nuorodos rašomos ne lietuvių kalba) arba „Iš“ (kai bibliografinės nuorodos pateikiamos lietuvių kalba). Prieš serialinio21 (periodinio, tęsia-mojo ar serijinio22) leidinio pavadinimą „In“ arba „Iš“ rašyti nereikia.
Dokumento užsienio kalba apraše po antraštės laužtiniuose skliaustuose galima pateikti vertimą į lietuvių kalbą.
••••
The conveyance of Diminutive Meaning Translating from Lithuanian into En-glish [Deminutyvų reikšmės perteikimas verčiant iš lietuvių į anglų kalbą] (Vainorie-nė, Vaskelienė 2005).
19 Periodinis leidinys – reguliariai leidžiamas (pavyzdžiui, dienraštis – 5–7 kartus per savaitę, savaitraštis – kas savaitė, žurnalas – kas savaitė, dukart per mėnesį ar kas mėnuo) tuo pačiu pavadinimu, vis naujo turinio, vie-nodai apipavidalintas, paprastai vienodo formato ir apimties, numeruotas bei datuotas leidinys. Tai laikraštis (dienraštis, savaitraštis), žurnalas, biuletenis (plačiau žr. EL; LSTŽ). 20 Tęsiamasis leidinys – neapibrėžto periodiškumo žurnalinis leidinys, turintis nuolatinę antraštę, formą, nu-meraciją (eina numeriais, tomais, rinkiniais, knygomis) (plačiau žr. EL; LSTŽ).21 Serialinis leidinys – „bet kokios laikmenos leidinys, leidžiamas numeruotomis ar datuotomis dalimis viena po kitos ir numatytas leisti neapibrėžtą laiką. Jiems priklauso periodiniai, tęsiamieji ir serijiniai leidiniai“ (Ja-nonis 2005, 25).22 Serijinis leidinys – tai „leidinys, kuris įeina į tam tikros tematikos bei paskirties seriją ir turi savo antraštę; jis taip pat gali turėti autorių bei eilės numerį“ (LSTŽ).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 49
Bonheur d’occasion de Gabrielle Roy: la traduction lituanienne des noms pro-pres [Gabrielė Rua Netikėta laimė: tikrinių žodžių lietuviškas vertimas] (Kvašytė, Ka-čiuškienė 2009).
Besonderheiten der Umgangssprache der Litauer Lettlands: Gebrauch der Präpositionen [Latvijos lietuvių šnekamosios kalbos ypatumai: prielinksnių vartoji-mas] (Kvašytė 2009).
Termini lietišķajos tekstos. Leksiski semantiskā klasifikācija [Terminai dalyki-niuose tekstuose. Leksinė semantinė klasifikacija] (Kvašīte 1997).
Некоторые аспекты исследования северопаневежского диалекта литовс-кого языка (конец XIX века – середина XX века) [Kai kurie lietuvių kalbos šiaurės panevėžiškių tarmės tyrimo aspektai (XIX a. pabaiga – XX a. vidurys)] (Качюшкене 2006).
••••
Gali būti atvejų, kai paties leidinio pavadinimas rašomas dviem kalbomis:
••••
Lietuvių kalba ir civilizacija. La language et la civilisation lituaniennes (Kačiuš-kienė 2006a).
••••
3. P a a n t r a š t ė – duomenys, paaiškinantys antraštę, informacija apie leidinio tipą, žanrą, paskirtį, rengėjus ir kt., pateikiami antraštiniame lape po antraštės. Paantraštė pateikiama, kai siekiama aiškumo arba identifikavimo. Prieš paantraštę dedamas dvitaškis. Paantraštė pradedama rašyti mažąja raide.
••••
Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai: mokslinė monografija (Kačiuš-kienė 2006).
Lietuvių kalbos stilistika: vadovėlis (Župerka 1983).
••••
4. L a i k m e n a – materialus kūnas informacijai įrašyti arba užrašyti, laikyti ir prireikus surasti, atkurti bei perduoti. Aprašant elektroninius dokumentus, laikmenos rūšį būtina nurodyti laužtiniuose skliaustuose, po kurių dedamas taškas.
50 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
••••
[interaktyvus].[cD-RoM].[diskas].
••••
Be laikmenos, galima apibūdinti ir leidinio rūšį ar tipą.
[interaktyvi23 duomenų bazė]. [interaktyvus serialinis leidinys].
••••
5. A n t r i n ė a t s a k o my b ė – asmenys ar kolektyvai, atliekantys pagalbines funkcijas (redaktoriai, vertėjai, dailininkai ir pan.). Tai nebūtinas elementas. Kalbotyros darbuose tradiciš-kai yra nurodomi gramatikų ir žodynų redaktoriai, straipsnių rinkinių sudarytojai. Žinios apie asmenis, atlikusius pagalbines funkcijas, gali būti pateikiamos po antraštės ir laikmenos rūšies.
••••
Atsakomasis redaktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas. (Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai)
Iš čekų k. vertė Kazimieras Župerka. (Čermák 1999)Sudarė Kazimieras Župerka. (Sielos tėvynė – kalboj, 1997)Vyriausiasis redaktorius Stasys Keinys. (DLKŽe)
••••
Nurodant funkcijas, galima vartoti sutrumpinimus, rašomus paprastu, nepasvirusiu šriftu, pavyzdžiui, vyr. red.; atsak. red.; sud.; vert. ir pan.
6. L a i d a – visas rinkinys dokumento egzempliorių, kurių duomenys visiškai atitinka vie-nintelį egzempliorių, laikomą etalonu. Tai būtinas elementas. Nurodžius laidą, dedamas taškas.
••••
IBM/Tandy versija.5e éd. (prancūzų k.)3rd ed. (anglų k.)4. Auflage (vokiečių k.)3-e изд. (rusų k.)2. laid. (latvių k.)
••••23 Interaktyvus – toks, kuris publikuojamas internete, nuolat keičiamas, papildomas, todėl būtina nurodyti leidinio rūšį ar tipą, kad kitas skaitytojas suvoktų galimą duomenų pasikeitimą.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 51
7. I š l e i d i m o d u o m e n y s – duomenys apie dokumento išleidimo (publikavimo) vie-tą, leidėją, t. y. leidyklą, ir išleidimo metus. Vieta, kurioje dokumentas buvo paskelbtas, rašoma originalo kalba kaip dokumente. Po išleidimo vietos dedamas dvitaškis ir nurodomas leidėjas. Jei dokumente leidėjas nenurodytas, po išleidimo vietos dedamas kablelis. Leidėjo įvardijimas gali būti rašomas sutrumpintas arba ne visas. Tai nebūtinas elementas. Po leidėjo dedamas kab-lelis.
••••
Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla,Москва: Просвещение,T. Nelson; Edinburg: Tc. & Ec. Jack,[Vilnius:] Baltos lankos,S. l. (sine loco, lot. ‘be vietos’), kai nenurodyta išleidimo vieta,S. n. (sine nomine, lot. ‘be vardo’), kai nenurodytas leidėjas.
••••
Išleidimo data rašoma kaip nurodyta dokumente. Žinomos, bet dokumente nenurodytos datos pateikiamos laužtiniuose skliaustuose. Po išleidimo datos dedamas taškas.
••••
2009.[1889].s. a. (sine anno, lot. ‘be metų’), kai nenurodyta ir nežinoma išleidimo data.2009, spalio 29.
••••
Jei aprašant straipsnį po išleidimo datos nurodomi konkretūs puslapiai, tai po datos rašo-mas kablelis.
••••
2003, p. 191–201. (Inčiūrienė 2003, 191–201)2005, rugpjūčio 31, p. 10. (Barauskaitė, Lazdynienė 2005, 10)
••••8. A t n a u j i n i m o a r t a i s y m o d a t a . Dokumentai, ypač interaktyvūs, gali būti atnau-
jinami ir taisomi. Po išleidimo datos rašoma atnaujinimo ar pataisymo data (jei yra nurodyta dokumente). Po jos dedamas taškas.
••••
Atnaujinta 2009 m. rugsėjį.Pataisyta 2009 m. rugsėjį.
••••
52 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
9. N u o r o d o s s u d a r y m o d a t a . Elektroninių dokumentų apraše būtinas nurodyti elementas. Ši data rašoma mažosiomis raidėmis laužtiniuose skliaustuose. Po skliaustų dedamas taškas.
••••
[žiūrėta 2009-09-18]. [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 18 d.].[žiūrėta 2009 m. rugsėjo 18 d.; 21:15 GTM].
••••
10. A p i m t i s – spaudinių puslapių, lapų, skilčių ir pan., o daugiatomių leidinių – tomų skaičius. Apimtis nurodoma lietuviškai, jei dokumentas parašytas lietuvių kalba (plg. poskyrį 3.4. Sutrumpinimai).
••••
206 p.VI p., 104 sklt.VIII, 125 p.103 lap.2 t.
••••
Jei dokumentas parašytas ne lietuvių kalba, apimtis nurodoma pagal originalo kalbos tra-diciją.
••••
157 lpp. (latvių k. – lappuse)189 l. (anglų k. – leaves)203 стр. (rusų k. – страница)250 S. (vokiečių k. – Seite)312 p. (prancūzų k. – page)
••••
11. P r i e i g a . Interaktyviesiems dokumentams privaloma tvarka pateikiami duomenys dokumento šaltinio vietai nustatyti ir identifikuoti (Prieiga per). Prieš adresą dedamas dvitaškis. Adresas suskliaučiamas kampiniais skliaustais <…>.
••••
Prieiga per internetą: <http://donelaitis.vdu.lt/main.php?id=4&nr=1_1_2>.
••••
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 53
12. S t a n d a r t i n i s n u m e r i s – dokumento identifikatorius. Tai gali būti tarptautinis standartinis knygos numeris (ISBN), tarptautinis standartinis serialinio leidinio numeris (ISSN) ir pan. Jei cituojamoje ar minimoje knygoje, daugiatomiame leidinyje bei serialiniame leidinyje yra standartinis numeris, jis rašomas ir bibliografinėje nuorodoje. Studentų mokslo darbuose standartinis numeris neprivalomas. Neprivalomas aprašant dokumento dalį, teikinį ir pan. knygo-se ir daugiatomiuose leidiniuose; straipsnius ir pan. – serialiniuose leidiniuose. Po standartinio numerio dedamas taškas.
••••
ISBN 978-9955-23-119-6. (Valentas 2007c)ISSN 1822-7309. (Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai)
••••
Pateikiami keli dokumentų bibliografinių nuorodų rašymo pavyzdžiai.
••••
KAZLAUSKAITė, Rūta. Kirčiavimo užduotys ir pratimai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008. 115 p. ISBN 978-9986-38-951-4.
SIRTAUTAS, Vytautas. Alokacija ir tekstas. Iš SIRTAUTAS, Vytautas; PETKEVIČIENė, Regina; GRENDA, Česys. Rinktiniai kalbotyros straipsniai. Šiau-liai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001, p. 57–63. ISBN 9986382521.
BABELyTė, Rima. Prano Morkūno prozos ir poezijos rankraščiai – išskirtinė lietuvių literatūros rankraštinio palikimo dalis. Iš Tekstas: lingvistika ir poetika 15: tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga [Šiauliai, 2007 m. lapkričio 15 d.]. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 12–13. ISBN 978-9986-38-808-1.
••••
Daugiau dokumento bibliografinių nuorodų pateikimo pavyzdžių žr. 5 priede. Jei cituojami ar minimi vieno autoriaus keli dokumentai, išspausdinti tais pačiais metais,
o nuorodos yra pateikiamos tekste lenktiniuose skliaustuose (plačiau žr. poskyrį 3.3. Nuorodos), sudarant literatūros sąrašą po autoriaus pavardės yra įterpiamos publikacijos datos. Tai palengvi-na bibliografinės nuorodos paiešką. Greta išleidimo metų yra rašomos ir mažosios raidės a, b, c ir t. t., žyminčios to paties autoriaus tais pačiais metais išspausdintas publikacijas.
••••
MASKULIūNIENė, Džiuljeta. 2008a. Broliai Grimai – vienaip, o Janušas – tik-rai kitaip. Rubinaitis, 2008, 2 (46), p. 28–30. ISSN 1392-0626.
MASKULIūNIENė, Džiuljeta. 2008b. Spaudos reklamos poetika: verbalumo ir vizualumo dermė. Iš Viešojo diskurso retorika ir lingvistika. Vilnius: Vilniaus univer-siteto leidykla, 2008, p. 48–60. ISBN 9789955332589.
54 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
MASKULIūNIENė, Džiuljeta. 2008c. Svarbesnieji Baltarusijos ir Lietuvos vaizdavimo aspektai 1997–2007 metų Lietuvos kultūrinėje spaudoje. In Latgale kā kultūras pierobeža. Daugavpils: Saule, 2008, 221.–228. lpp. ISBN 9789984143804.
••••
IIb ūd a s (pagal Archivum Lithuanicum 1, 1999 arba Literatūra 38 (1), 2000).Šiuo būdu literatūros sąraše rašant bibliografines nuorodas taikoma nesudėtinga skyrybos
ženklų sistema: kablelis, taškas, dvitaškis, laužtiniai skliaustai. Pirmiausia rašoma autoriaus pavardė (mažosiomis raidėmis, išskyrus pirmą), po kablelio –
vardas. Jei yra ne vienas autorius (bet ne daugiau negu trys), pirmojo iš jų pavardė iškeliama prieš vardą (ir pavardė su vardu atskiriami kabliataškiu), o kitų autorių pavardės surašomos įpras-tine tvarka, atskiriamos kableliu. Jei leidinyje nurodyta tik pirmoji vardo raidė, likusi vardo dalis rašoma laužtiniuose skliaustuose.
Po autoriaus vardo rašomi išleidimo metai ir dvitaškis.Straipsnio pavadinimas išskiriamas kabutėmis. Po jo rašomas kablelis.Pagrindinio dokumento pavadinimas spausdinamas pasviruoju šriftu. Po jo rašomas kable-
lis.Tada nurodoma išleidimo vieta, rašomas dvitaškis ir nurodomas leidėjas. Gale dedamas
taškas.Jei pateikiama straipsnio bibliografinė nuoroda, tai po leidinio pavadinimo turi būti nuro-
dytas numeris ir puslapiai. Visi duomenys skiriami kableliais, sutrumpinimas „p.“ nerašomas.Taip pat gali būti nurodyti leidinio parengėjai, sudarytojai. Jų pavardės rašomos tokia pat
tvarka kaip ir autorių.Jei reikia, galima nurodyti dokumento leidimą. Jei vartojama leidinio santrumpa, leidimo
numeris žymimas dešinėje santrumpos pusėje skaitmenėliu viršuje: LKŽ2 I. Jeigu leidinio san-trumpa nevartojama, leidimo numeris gali būti rašomas kairėje išleidimo metų pusėje skaitme-nėliu viršuje: 21992.
••••
Kazlauskaitė, Rūta, 2008: Kirčiavimo užduotys ir pratimai, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.
Sirtautas, V[ytautas]; R[egina] Petkevičienė, Č[esys] Grenda, 2001: Rinktiniai kalbotyros straipsniai, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
Tumėnas, Stasys, 2007: „Kalba ir tarmė: dvikalbystė ar tik lingvistinis džiazas?“, Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 3. Munera linguistica Ka-zimieras Župerka dedicata. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 142–153.
••••
III.Bi b l i og r a f i n i ų nu o ro dų s u d a r ymo p av y z d ž i a i p a g a l k i t u sl e i d i n i u s . Toliau pateikiami pavyzdžiai, kaip skirtingų leidinių literatūros sąrašuose rašomos bibliografinės nuorodos.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 55
Pagalleidinį Acta humanitarica universitatis Saulensis. Šiaulių universitetas. ISSN 1822-7309.
••••
Pa b r ė ž a 1991 – Juozas Pabrėža, Žemaičių rašybos patarimai, Šiauliai: Titna-gas.
K va š ī t e , Č e p a i t i e n e , Ž u p e r k a 2006 – Regīna Kvašīte, Giedre Čepai-tiene, Kazimiers Župerka, Metalingvistiskie valodas etiķetes komentāri, Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. R. Kvašytė, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 410–418.
LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, XI, Vilnius: Mokslas, 1998.
••••
Pagalleidinį Filologija. Šiaulių universitetas. ISSN 1392-561X.
••••
Malakauskas A. Mažasis lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas: Studijų knyga. Ant-rasis, papildytas, leidimas. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2009.
Župerka K., Inčiūrienė S. Teigiamas kalbinės raiškos vertinimas nelingvisti-niuose tekstuose. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai 19(2005): LKMA metraščio priedas. Vilnius: Katalikų akademija, 2005, 505–515.
ME 2 – Mitologijos enciklopedija. T. 2. Vilnius: Vaga, 1999.
••••
Pagalleidinį Žmogus ir žodis. Vilniaus pedagoginis universitetas. ISSN 1392-8600.
••••
Jakaitė D., 2002, „Šatrijos“ draugija lietuvių literatūros istorijoje: mokslinė mo-nografija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Kazlauskaitė R., 2001, Žemutinio pakilimo balsiai Pašušvio šnektoje. – Kalbo-tyra 30 (1), 43–52.
Lietuvių kalbos gramatika 3 (Vyr. red. K. Ulvydas). Vilnius, 1976.
••••
Reikia prisiminti, kad kiekvieną kartą, rengiant straipsnį spaudai, būtina išsiaiškinti, ko-kius reikalavimus bibliografinėms nuorodoms pateikia konkretaus leidinio redakcija.
56 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
nedera:1. Viename šaltinių ar literatūros sąraše nuorodas pateikti skirtingais būdais.2. Pateikti rankraštį, nesutvarkius šaltinių ir / ar literatūros sąrašo pagal leidinio kelia-
mus reikalavimus.
2.3.9. Santrauka
Santrauka (kai kurių autorių lietuviškai vadinama tarptautiniu žodžiu reziumė) – tai maž-daug vieno puslapio apimties tekstas, kurio paskirtis yra greitai supažindinti skaitytoją su darbu. Santraukoje glaustai apibūdinama darbo tema, nusakomi tyrimo tikslai ir uždaviniai, pateikia-mos pagrindinės išvados. Santrauka dedama darbo gale, po literatūros sąrašo (prieš priedus). Jos nereikia numeruoti kaip atskiro skyriaus. Informacija apie santraukos buvimą turi būti pateikta ir turinyje.
Vis dažniau keliamas reikalavimas darbuose pateikti dvi santraukas – lietuvių ir užsienio kalbomis (plg. Satkauskytė, Martinkus 2007, 13; Rimkutė, Utka 2008, 33; Lileikienė, Šaparnis, Tamošiūnas 2004, 9; ir kt.). Baigiamajame magistro darbe turi būti santrauka užsienio kalba. Tai gali būti ir viena iš pagrindinių Europos Bendrijos kalbų (Rimkutė, Utka 2008, 34), nors dažniausiai santraukai rašyti pasirenkama anglų kalba (santraukos anglų kalba Summary pavyzdį žr. 6 priede). Kai kuriais atvejais santraukos kalbą gali nulemti tyrimo objektas, pavyzdžiui, jei-gu tyrinėjamas vertimas iš vokiečių kalbos, suprantama, kad santrauka gali būti vokiečių kalba (vok. Zusammnenfassung) ir pan. R e k o m e n d u o j a m a įsitikinti, ar tekstas užsienio kalba parašytas (jeigu santrauka versta – išverstas) kokybiškai.
nedera:1. Perpasakoti neesminius dalykus.2. Susikoncentruoti ties vienos kurios nors dalies apibūdinimu neatskleidžiant darbo
visumos.3. Pasikliauti elektroninėmis vertimo programomis.
2.3.10. Priedas
Priedas – tai mokslo darbo dalis, kurioje skelbiama temai atskleisti reikalinga papildoma informacija. Priede galima pateikti tokią informaciją, kurios dėl įvairių priežasčių nenorima arba techniškai sudėtinga skelbti pačiame darbo tekste, pavyzdžiui, didelės apimties duomenų lente-lę, nagrinėtų pavyzdžių sąrašą, anketų pavyzdį ir kitą su darbo tema susijusią medžiagą (nuotrau-kas, raštų kopiją ir pan.). Nors priedas mokslo darbe nėra privalomas, dažnai jo pasigendama (ir atvirkščiai, pasidžiaugiama, kad toks yra).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 57
Reikia gerai pagalvoti, kaip tikslingiausia sutvarkyti medžiagą priede, jeigu tai ne lentelė, paveikslas ar kokia anketa, kurie jau turi savo struktūrą. Priedo sudarymo principų pasirinki-mas – tai autoriaus apsisprendimo reikalas. Pavyzdžiui, jeigu darbo tema Lietuvių asmenvardžių deminutyvai, visi nagrinėti pavyzdžiai priede gali būti surašyti abėcėles tvarka arba suskirstyti pa-gal tyrimo eigą, pavyzdžiui, atskirai vyrų ir moterų vardų deminutyvai, pagal priesagų dažnumą arba dar kitaip autoriaus nuožiūra (galima surašyti ne pavienius žodžius, o visus sakinius pagal autorius arba šaltinius ir pan.). R e k o m e n d u o j a m a prieš išsamesnius priedus (žodynėlio forma sudarytus surinktų pavyzdžių sąrašus ir pan.) pateikti paaiškinimus, kaip tie pavyzdžiai priede sutvarkyti. Į kiekvieną priedą būtina pateikti bent vieną nuorodą pagrindiniame darbo tekste.
Priedas (arba priedai – jeigu jų yra keli – atitinkamai taip turi būti įvardyta darbe) pateikia-mas po literatūros sąrašo. Kai priedų yra daugiau nei vienas, jie atskirai numeruojami (1 priedas (ne priedas nr. 1 arba Nr. 1!) ir t. t.). Sudarytas priedų sąrašas pateikiamas darbo turinyje. Priedų eilės tvarką nustato pats autorius, tačiau reikėtų juos pateikti nuo pagrindinių.
Į bendrą mokslo darbo apimtį priedai neskaičiuojami, tačiau puslapiai turi būti numeruoja-mi vientisine numeracija. Jeigu priedų labai daug, galima juos įrišti atskirai, tada ir numeracija bus nauja.
pastaba. Jeigu darbo autorius yra paskelbęs straipsnių ar pranešimų tezių darbo tema, prie-duose gali būti pateikti jų atspaudai.
nedera:1. Pateikti nesutvarkytą medžiagą.2. Palikti puslapius nesunumeruotus.3. Pradėti numeruoti puslapius iš naujo.
58 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
3.BENDROJIDARBŲRENGIMOTVARKA
3.1.Mokslodarbųįforminimas
Studentų rašomi mokslo darbai turėtų būti tokios apimties (be priedų): 1) kursinis darbas – nuo 20 iki 25 puslapių (35 000–45 000 spaudos ženklų);2) baigiamasis bakalauro darbas – nuo 30 iki 40 puslapių (50 000–70 000 spaudos žen-
klų);3) baigiamasis magistro darbas – nuo 45 iki 60 puslapių (75 000–105 000 spaudos žen-
klų).Tai yra orientacinė darbų apimtis, kuri gali šiek tiek svyruoti. Tačiau n e r e k o m e n -
d u o j a m a darbų per daug susiaurinti arba išplėsti, nes vertinant darbus per maža arba per didelė apimtis gali būti traktuojama kaip trūkumas.
Mokslo darbai yra spausdinami kompiuteriu vienoje A4 formato (21 × 29,7 cm) balto ne-liniuoto lapo pusėje, paliekant tokias paraštes: kairėje 3 cm, dešinėje 1,5 cm, viršuje ir apačioje po 2 cm.
Puslapiai skaičiuojami nuo antraštinio lapo, bet numeruoti (žymėti) pradedami nuo lapo, kuriame spausdinamas turinys. Puslapio numeris rašomas lapo apatinės paraštės centre, arabiš-kais skaitmenimis, be taškų, brūkšnių ar brūkšnelių.
Tekstui spausdinti naudojamas Times New Roman, TimesLT arba Palemono 12 pt šriftas, paliekami 1,5 eilėtarpiai, pasirenkama abipusė lygiuotė (tekstas sulygiuojamas ir pagal kairiąją, ir pagal dešiniąją paraštes). Kiekvienos pastraipos pirmoji eilutė nuo kairiojo krašto atitraukiama 1–1,5 cm. Tekste tarp žodžių paliekami viengubi tarpai. Tarp teksto simbolių paliekami įprasto (0 pt) dydžio tarpai, nebent spausdinama išretintu šriftu (pavyzdžiui, norint tekste išskirti termi-ną).
Skyrių pavadinimai rašomi paryškintomis didžiosiomis 14 pt dydžio raidėmis, poskyrių pavadinimai – paryškintomis mažosiomis (kur reikia, didžiosiomis) 12 pt, skirsnių ir paragrafų pavadinimai – neparyškintomis mažosiomis (kur reikia, didžiosiomis) 12 pt dydžio raidėmis. Pavadinimai spausdinami lygiuojant centre. Išnašos rašomos 10 pt dydžio šriftu, paliekant vien-gubus tarpus tarp eilučių, lygiuojant kairėje (nustatoma automatiškai).
Skyriai pradedami rašyti naujame lape, poskyriai, skirsniai ir paragrafai – tame pačiame lape. Po skyrių, poskyrių, skirsnių ir paragrafų pavadinimų taškai nededami.
Norimus pabrėžti žodžius tekste galima išskirti pasviruoju šriftu (italic), i š r e t i n t i , pa-braukti, paryškinti (bold). Rekomenduojama pabrėžiamus vieno tipo žodžius žymėti vieno-dai.
Mokslo darbuose reikėtų pasirinkti vieną du (ir tik esant būtinybei daugiau) teksto išskyri-mo būdus, kad nebūtų sunku skaityti tekstą. Sudarant klasifikaciją, numeruoti geriausia arabiš-kais skaitmenimis. Jei to paties lygmens teksto numeracijai pasirenkami simboliai (kvadratėliai, rombai, varnelės ir kt.), visame darbe reikėtų laikytis vienovės, jais nevarijuoti.
Darbai turi būti kokybiškai išspausdinti ir įrišti su spirale arba kietais viršeliais. Baigiamųjų darbų galinio viršelio vidinėje pusėje turi būti įklijuotas vokas, į kurį įdedama kompaktinė plokš-telė su įrašytu mokslo darbu. Kursinio darbo įrašyti į kompaktinę plokštelę nereikia.
Apie kursinio ir baigiamųjų darbų rengimą išsamiau žr. 7 priede.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 59
nedera:1. Dirbtinai didinti darbo apimtį naudojant didelį šriftą, didelius tarpus tarp eilučių.2. Mokslo darbą rašyti ranka.3. Palikti per siauras arba per plačias paraštes.4. Darbą sulygiuoti kairiniu lygiavimu.5. Pabrėžiamus žodžius nemotyvuotai žymėti skirtingais būdais.6. Nemotyvuotai taikyti skirtingas numeravimo sistemas.
3.2. Citavimas
c i t a t a [lot. citatum < cito ‘kviečiu liudininku; skelbiu’24] – „veikalo arba kalbos pažodi-nė ištrauka, pavartota kuriam nors samprotavimui ar įrodymui pagrįsti“ (KTŽ 41). „Svetimos mintys gali būti tiksliai pacituotos, perfrazuotos ar atpasakotos. <...> Darbo savarankiškumą ir įtaigumą labiau didina atpasakojimas“ (Skurdenienė 1998, 23). Skiriamos dviejų tipų citatos: tiksliosios ir laisvosios (atpasakojimas, perfrazavimas).
T i k s l i o j i c i t a t a – svetimos minties perteikimas paraidžiui. Tokios citatos turi visiškai atitikti originalo tekstą: skyrybą, išretinimus, pabraukimus. cituojant iš senesnių šaltinių, rašyba gali būti taisoma ir norminama, apie tai tekste arba išnašoje rašoma pastaba (pavyzdžiui, Citatos kalba taisyta). Paliekant tokios citatos rašybą ir skyrybą netaisytą, taip pat reikėtų nurodyti pasta-bą (pavyzdžiui, Citatos kalba netaisyta).
Dažniausiai citatos skiriamos k a b u t ė m i s („“). Lietuviškos kabutės atidaromos eilutės apačioje, jų forma primena du devynetukus (smaigaliai nukreipti į apačią), o uždaromos eilutės viršuje, forma panaši į dviejų šešetukų (smaigaliai nukreipti į viršų). Tarp kabučių ir kabutėse rašomų žodžių tarpai nepaliekami. Kabutėse rašomo teksto nereikia išskirti kursyvu.
Dviem atvejais vartojamos ne tradicinės dvigubos, o v i e n g u b o s k a b u t ė s eilutės vir-šuje (‘...’).
1. Žodžio ar pasakymo reikšmei nurodyti.
••••
Kaip teigia Algirdas Sabaliauskas, senesnė žodžio labas reikšmė buvusi ‘geru-mas, vertybė’ (Sabaliauskas 1990: 40) (Čepaitienė 2007b, 127).
Lietuvių ir užsienio (latvių, rusų, anglų) kalbotyroje archaizmai (gr. archaios ‘se-nas, pirmapradis’), arba senybės, suvokiami panašiai (Vilkaitė, Kvašytė 2006, 225).
••••
Kartais žodžio ar pasakymo reikšmė gali būti skiriama įprastinėmis kabutėmis.
24 Tarptautinių žodžių žodynas. Atsakomasis redaktorius Algimantas Kinderys. Vilnius: Alma littera, 2003, p. 138.
60 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
••••
Daiktavardis sveikinimas, kaip ir veiksmažodis sveikinti, sietinas su būdvardžiu sveikas, kurio pirminė reikšmė – „nesergantis, neligotas“ (plg. Būga 1959: 442) (Če-paitienė 2007b, 222).
••••
2. Tarp įprastinių kabučių esančioms kitoms kabutėms nurodyti.
••••
Kazimieras Župerka (1997, 17) teigia, kad „Mackaus ir Nagio poetinis ‘dialo-gas’ – tai išeivijos poetų kartų dialogas: Nagys – ‘žemininkas’, Mackus – ‘bežemių’, ‘nužemintųjų’ generacijos atstovas“.
••••
3. Vertimui iš kitų kalbų nurodyti.
••••
Latvių kalboje reikiamybę taip pat gali nusakyti veiksmažodžio vajadzēt ‘reikėti’ forma su atitinkamo veiksmažodžio bendratimi: viņam vajag strādāt ‘jam reikia dirb-ti’; sienu vajadzēs pļaut ‘šieną reikės pjauti’ (Župerka, Kvašytė 2006, 317).
••••
Rašant tekstą, svarbu pasirinkti ir spausdinti vienos formos kabutes.Moksliniuose tekstuose kabutėmis dažniausiai išskiriamos į tekstą įterpiamos citatos iš
mokslinių šaltinių, t. y. monografijų, straipsnių ir pan., kurios pateikiamos kaip argumentai, o ne tyrimo objektas, iliustracija.
citatą galima išskirti ne tik kabutėmis, bet ir kitokiu šriftu: petitu (smulkiu šriftu), pasviruoju šriftu (kursyvu, italic), paryškintuojušriftu (bold), i š r e t i n i m u ir kt. Kai citatos išskiria-mos šriftu ar kitokiu grafiniu būdu, kabutės nerašomos.
Petitu skiriama citata:
••••
Būdingi du reklamos pradžios komponavimo variantai: (a) vienas – pirmiausia pasakomas reklamos objektas arba asmens ar firmos vardas, po to eina šūkis, (b) ki-tas – atvirkščia seka. Pvz.:
(a) Graviruoti vestuviniai žiedai / Vestuvės baigiasi – grožis išlieka <...>;
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 61
(b) PASIRINKITE PATYS [reklamos šūkis] / Vyriausybės vertybiniai popieriai (obligacijos) [pirmas sakinys po šūkio – reklamos objektas] / AR GALI BŪTI SAUGIAU? / Finansų maklerio įmonė / VILFIMA / Adresai, telefonai <...> (1995) (Župerka 2008, 22–23).
••••
Kursyvu skiriama citata:
••••
Vytauto Vitkausko teigimu, toks žodžių vartosenos įvairavimas tarmėtyros leksikografi joje turi dialektizmo (tarmybės) pavadinimą. Tai forma ar žodis, kuris vartojamas tik dalyje šnektų ir retai priimamas bendrinėje, raštų kalboje (Vitkauskas 2001, 8) (Tumėnas 2005, 183).
••••
ŠU HF studentams, rašantiems filologinius darbus, r e k o m e n d u o j a m a skirti pasviruo-ju šriftu (kursyvu) tas citatas, kurios yra analizuojamos, t. y. tyrimo objektą, iliustraciją.
Kai cituojamas eilėraščio posmas, kabutes gali pakeisti į t r a u k a, t. y. toliau nuo krašto ra-šomas tekstas. Tokios citatos nuo teksto gali būti atskiriamos tarpu tarp eilučių. Kai prieš citatą pateikiami įvadiniai žodžiai, po jų dedamas dvitaškis.
••••
Senoji rašto reikšmė gražiai atsispindi Vlado Braziūno ketureilyje: ką veikia siela, kai raštas dvi geros, keturios išvirkščios vakaras sielą uždaro ar atveria, bet neišverktą (BN, 44) (Valentas 2007a, 154).
••••
Kartais cituojamas eiliuotos kalbos posmas rašomas nauja pastraipa be kabučių arba su ka-butėmis toje pačioje eilutėje. Tada eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais brūkšniais.
••••
Poezijoje žodžio rašyti reikšmė gali ir nesiskirti nuo mums įprastos: <...>, kad pitijos kalbėtų ligi galo / ir logografas užrašytų viską (AL, 83) (Valentas 2007a, 154).
Ji [emocinė būsena] gimsta: S i e l o j e g i m s t a / sapnai, i l g e s y s , liūdnos dainelės S. Nėris R I 194; kurį laiką būna aktyvi: N u s i m i n i m a s d a u žo mintis, a t m e t a, s u t r a u k i a <t>; Jau, rodos, angliškai praversi burną, – / bet i l g e s y s pačiumpa už g e r k l ė s [išretinta pavyzdyje] (Vl. Šimkus) DALP 2 133 (Papaurėly-tė-Klovienė 2005, 44–45).
••••
62 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Dažnai vartojamas ne vienas, o keli skyrimo būdai: petitas ir paryškintasis šriftas, kursyvas ir išretinimas svarbesnei sąvokai pabrėžti ir kt.; su šiais ženklais dažnai derinama įtrauka ir pan.
••••
S t i l i s t i n e i nv e r s i j a vadinama neįprasta žodžių tvarka sakinyje, vartoja-ma ekspresijos, raiškumo sumetimais. Pvz.: S u k n y t ę savo išsitepsi! (šnek.); R a n k u č i ų neužmiršk nusiplauti, tik tada eik valgyti! (šnek.). Į pasakymo pradžią atkeltais mažybiniais maloniniais žodžiais akcentuojami tie dalykai, kuriuos deminutyvai pava-dina (plg.: Išsitepsi savo suknytę! Neužmiršk nusiplauti rankučių!), tačiau deminutyvus pakeitus nedeminutyvais, sintaksinė figūra išlieka nepakitusi (Macienė 2006, 94).
••••
Išnašoje pateikiama citata rašoma kabutėse, duodama bibliografinė nuoroda (žr. poskyrį 3.3. Nuorodos).
••••
Daiktavardžiai paukšteliukas ir žodeliūkštis laikytini potenciniais dariniais1 – de-minutyvais [pabraukta autorės] (Vaskelienė 2007a, 170).
1 „Potenciniai dariniai – tai tokių labai reguliarių ir produktyvių tipų žodžiai, kurie į kalbą neįei-na kaip atskiri leksikos vienetai, o tik yra tų tipų visiškai numanyti ir kalbėjime gali būti realizuo-jami kiekvienu momentu, kai tik jų prireikia“ (U r b u t i s 1978, 269).
••••
citatos į mokslinį tekstą gali būti įterpiamos tiesiogiai arba po įvadinių žodžių: Kaip teigia <...>; Pasak <...>; Remiantis <...> nuomone (teiginiu) <...> (dar žr. poskyrį 3.3. Nuorodos).
••••
L e o n i d o D o n s k i o t e i g i m u , masinė kultūra remiasi kraštutine vizuali-zacija – kur tik įmanoma, vaizdas stumia spausdintą žodį ir garsą, geriausiu atveju, mėgina koegzistuoti su jais (Donskis, 1996, 18) (Kazlauskaitė, Liakaitė 2009, 37).
K a i p t e i g i a D o n a t a s S a u k a, „pamokomoji idėja patarlėje skel-biama kaip nekintamas, amžinas dėsnis“ [Sauka 1970: 279] <...> (Čepaitienė 2006, 394).
K a z i m i e r a s Ž u p e r k a t a i p p a t t e i g i a, kad, be stilistinių, žo-džiai gali turėti emocinių atspalvių [Župerka 1997: 16–18] (Gudzinevičiūtė 2006, 267).
P a s a k A. G u d av i č i a u s (2000, p. 151), „bendriausia prasme mentalitetu vadinama tam tikrų tautos psichinių ypatybių ir charakterio bruožų visuma“ (Vaino-rienė, Vaskelienė 2005, 223).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 63
G. B u f i e n ė t e i g i a, kad „patarlės yra sudėtinė kasdienių pokalbių dalis, meniškieji jų tekstai“ (Bufienė 1998, 141). P a s a k š i o s a u t o r ė s, patarlės vi-sada vartojamos tikslingai ir atspindi blaivų, neidealizuotą požiūrį į gyvenimą (Papau-rėlytė-Klovienė 2007c, 100).
E n c i k l o p e d i j o s e t e i g i a m a , kad „pasiskirstymui pagal tautybes yra bū-dingas gana didelis procentas žydų, kurie beveik visi gyveno miestuose ir miesteliuo-se, versdamiesi prekyba ir amatais“ (LE XV 57) (Švambarytė-Valužienė 2007, 146).
L i e t u v i ų k u l t ū r o l o g ė s B i r u t ė s M a s i o n i e n ė s ž o -d ž i a i s k a l b a n t, etniškai giminigoms tautoms būdingas „panašus nepanašumas ir nepanašus panašumas“ [Masionienė 1996: 11] <...> (Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006, 41).
••••
Prieš citatą vartoti įvadinį žodį anot, turintį šnekamosios kalbos atspalvį, moksliniame teks-te nelabai tinka, bet kartais pasirenkamas ir šis prielinksnis.
••••
A n o t B. Spolsky (1998: 33, 42), tai įrodo kalbos svarbą, kuriant socialinius santykius (Čepaitienė 2007b, 34).
A n o t Jono Palionio, dviejų asmenavimo tipų kaitaliojimasis tam tikros rūšies veiksmažodžiuose ir laipsniškas atematinio asmenavimo nykimas yra viena iš būdin-giausių XVI–XVIII a. lietuvių kalbos veiksmažodžių morfologijos ypatybių (1967, 131) (Maskuliūnas, Lauciūtė 2006, 99).
Emocine-ekspresine leksika, a n o t J. Pikčilingio, vadinama visuma žodžių, kurie turi emocinių-ekspresinių priedų ir teikia emocinę-ekspresinę informaciją [Pik-čilingis 1975: 20] (Gudzinevičiūtė 2006, 267).
••••
Kai citatą sudaro atskiras sakinys ar keli sakiniai, po įvadinių žodžių dedamas dvitaškis, o citata paprastai rašoma toje pačioje eilutėje; ilgesnė citata gali būti pradedama nauja pastraipa.
••••
Nakų duktė Elena visą laiką iki studijų praleido tėvų ūkyje. Vėliau, tapusi pri-pažinta rašytoja Ale Rūta, ji yra sakiusi: „Visų mano knygų alfa ir omega – nostalgija. Gimtinė. Kaimas, kur užaugau <...>. Apie tai mano romane „Trumpa diena“. Ten mano kaimas – beveik tikras, per pusę veikėjų – tikri (užtat jie tarmiškai knygoj ir šneka!)“ (A l ė R ū t a 1992, 6) [retinta autorės] (Kazlauskaitė 2008a, 93).
Tokio paties požiūrio laikosi ir tradicinė lietuvių liaudies pedagogika, kurią per daugelį amžių suformavo žmonių patirtis: „vaiką reikia pradėti auklėti lopšyje ir jo auklėjimą baigti vedybomis“ (Račiūnaitė 2002, 67) (Papaurėlytė 2008, 107).
••••
64 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Po citatų esantys ir į jas įsiterpę autoriaus žodžiai pradedami rašyti mažąja raide. citata nuo jų skiriama brūkšniais, kurie rašomi po kitų sakiniui reikalingų ženklų: po kablelio, šauktu-ko, klaustuko, daugtaškio – prieš autoriaus žodžius; po taško, kablelio, dvitaškio – po autoriaus žodžių.
••••
„Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų?“ – svarstydamas žodžių var-tosenos tikslingumą klausia J. Pikčilingis.
„Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę“, – sakė Rygiškių Jonas.
••••
citata, sudaranti autoriaus sakinio dalį, rašoma toje pačioje eilutėje ir pradedama mažąja raide.
••••
Pasirodžiusį pirmąjį šio žodyno tomą kalbininkai vertino kaip norminį aiškina-mąjį dabartinės kalbos žodyną, kurio „šiuolaikiškumas pasireiškia ir medžiagos atran-ka, ir interpretacija, o norminis požiūris į leksiką atsiskleidžia iš žodžių stilistinės bei funkcinės charakteristikos“ (Veidemane 1973, 3–4) (Kvašytė 2006, 75).
••••
Kai citata pateikiama sakinyje, citatos pabaigoje skyrybos ženklas (kablelis, dvitaškis, taškas ir pan.) rašomas po kabučių.
••••
A. Piročkinas (1990, 46) teigia, kad „viena pagrindinių sėkmingo mokslinio darbo sąlygų yra organizuotumas“.
••••
Kai citata yra savarankiškas sakinys ar sakiniai, skyrybos ženklas rašomas prieš kabutes – jis priklauso cituojamam sakiniui.
••••
Lietuvių kalbos istorijoje bene gražiausiai gimtąją kalbą yra įvertinęs Jonas Jab-lonskis: „Kalboje tauta pasisako kas esanti, ko verta.“
Štai 1916 m. kovo 17 d. T h e B o s t o n G l o b e korespondentas, ameri-kietis, nesuprantantis lietuviškai, savo straipsnyje „Femine in Lithuania“ Žemaitę vadino Madam Julia Žemaite, kuri yra istorinė asmenybė Lietuvoje ir „pirmoji mote-
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 65
ris rašytoja – pažįstama Lietuvoje nuo vieno krašto galo iki kito“: „Apsirengusi kaip kaimietė, paprastu juodu sijonu, gremėzdiškais batais, apsirišusi pilka skarele, tarsi ne senyva moteris, tarp savųjų judėjo jaunatvišku žingsniu <...> Taip bangavo ji savo jausmuose, palikdama stebinantį įspūdį.“ (Tumėnas 2008, 324).
Nerimą kelia net arčiausiai Lietuvos esančios Lenkijos Punsko lietuvių diaspo-ros atstovės žodžiai: „<...> kai kurie punskiečiai jau svarsto, kad jie pamažu gali tapti sekmadieniniais lietuviais, tarsi indėnų rezervatu, kuriame kaip prekė bus pardavi-nėjama lietuvybė?“ (M a k a u s k i e n ė 2007, 28) [išretinta autoriaus] (Tumėnas 2007, 144).
••••
Kai po citatos skliaustuose pateikiama nuoroda, skyrybos ženklas rašomas po jos.
••••
Tekstas – „šnekos kūrinys ar atkarpa, sudarantys kalbos garsų ar rašmenų seką ir perteikiantys tam tikrą apibrėžtą turinį“ (KTŽ 209).
Dar toliau Linguistisches Wörterbuch žengia Theodoras Levandovskis: „Biling-vizmas apskritai yra gebėjimas susikalbėti dviem kalbomis ir jas suprasti. Plačiausia prasme bilingvizmas taip pat apima sunormintos bendrinės kalbos ir dialektų bei įvai-rių sociolektų sambūvį“ (Lewandowski 1979, 123). (Tumėnas 2007, 148).
••••
Rašant tiksliąją citatą, galimi atskirų žodžių ar sakinių praleidimai – kupiūros. Jos žymimos daugtaškiu laužtiniuose skliaustuose [...] arba kampiniuose skliaustuose <...>. Viename tekste reikėtų vartoti vienos formos skliaustus. ŠU HF studentams, rašantiems filologinius darbus, r e -k o m e n d u o j a m a kupiūras žymėti kampiniuose skliaustuose <...>. Laužtiniai skliaustai [...] tinkamesni pastaboms, nuorodoms žymėti.
Kupiūros gali atsirasti sakinio viduryje arba gale.
••••
Deminutyvų gausumas, emocingumas, lietuviškumas yra tos ypatybės, kurios ypač daug sunkumų kelia vertėjams: „Vienas tokių sunkumų, su kuriais susiduria <…> vokiečių ar tuo labiau anglų vertėjai, tai lietuvių kalbai, ypač liaudies žodinei kūrybai, įprasta mažybinių bei maloninių formų gausa ir įvairumas“ (P i r o č k i n a s 1999, 149) [išretinta autorių] (Macienė, Roikienė 2007, 97).
Darybos atžvilgiu okazionalizmai yra netipiški, individualūs <...>. Pasitaiko ir okazinių formų <...> (KTŽ 136–137).
Knyga, skirta skaitytojui vaikui, „turi būti įdomi, dinamiška, kupina veiksmo, o kalba – paprasta ir laisva. Galima vartoti tik nedaug to amžiaus vaikams nežinomų žodžių. o vartojant nežinomą žodį, jo reikšmė turi būti aiški iš sakinio konteksto.
66 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
<...> Be to, būtina atsižvelgti į skaitytojų, kuriems skiriama knyga, amžių – ne tik vartojamų žodžių, bet ir turinio atžvilgiu“ (D a t u s, S m i t h 1994, 145) [išretinta autorės]. Kaip jau buvo minėta, vaikiški leidiniai turi būti ne tik suprantami ir įdo-mūs, bet ir plėsti jaunojo skaitytojo akiratį (Galinienė 2008, 290).
Štai vienas jo [A. Girdenio] teiginys: „<...> į tarmę reikia žiūrėti kaip į savotiš-ką buitinį kalbos stilių. Bet ir čia būtina tam tikra tolerancija <...>“ (G i r d e n i s 1981, 16) [išretinta autoriaus] (Tumėnas 2007, 146).
••••
Kupiūra sakinio pradžioje pažymima tik daugtaškiu, o citatą prijungiant prie savo sakinio kupiūra nebežymima.
••••
Knygos veikia žmonių jausmus ir protą. „... jas perskaitę įsivaizduojate, kad visa tai atsitiko jums, ir visa tai jums lieka: gera ir bloga, džiaugsmas, sielvartas ir gai-lestis, žmonės ir vietovės...“ (E. Hemingvėjus)25.
Stiliaus figūra – „neįprastas kalbos vieneto vartojimas, padedantis pagyvinti minties išraišką“ (KTŽ 191).
••••
Laužtiniuose skliaustuose [...] rašomas darbo autoriaus patikslinimas, paaiškinimas, komen-taras. „Jei citatoje kalbamasis objektas pasakomas įvardžiu arba yra numanomas, skliausteliuose įrašomas vardas (kartais reikia įrašyti vietovės, veiksmo pavadinimą ir kt.) <...>“ (Ramonaitė 2001, 15). Po tokių patikslinimų yra rašomi darbo autoriaus vardo ir pavardės inicialai.
••••
Gretindamas įvairius tos pačios šaknies priesaginius darinius, A. Ž. [Albinas Žukauskas – J. M.] suteikia deminutyvui neįprasto hiperboliškumo <...> (Nastopka 2002, 8).
Pasak Juozo Pikčilingio, „skirtingai stilistiškai skamba literatūriniai [bendrinės kalbos – J. V., R. K.] žodžiai ir šnekamieji (taip pat tarmybės, žargonybės), literatūri-niai ir archaizmai: emocingesni bei ekspresyvesni esti šie pastarieji“ [Pikčilingis 1975: 25] (Vaskelienė, Kvašytė 2006, 298).
„Nuo pat patriarchato atsiradimo vyras visada buvo apibrėžiamas kaip privilegi-juotas, apdovanotas kažkuo daugiau, moterų nesuprantamas. Jis tariasi esąs stipresnis, protingesnis, drąsesnis, atsakingesnis, kūrybingesnis arba racionalesnis (išskirta cituo-jamos autorės – S. P.)“ (Badinter 2003, 15) (Papaurėlytė 2008, 111).
••••
25 Aforizmai ir posakiai apie kalbą yra cituojami iš Išminties simfonija: aforizmai ir posakiai. Vladimiro Voron-covo kompozicija. Kaunas: Šviesa, 1990.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 67
Laužtiniai skliaustai rašomi ir tada, kai reikalingi dar vieni skliaustai lenktinių skliaustų viduje: (...[...]...).
••••
Bernardas Brazdžionis (jam „prigijo tautos šauklio vardas [programinis jo ei-lėraštis vadinasi „Šaukiu aš tautą“]“ [Župerka 1997, 13]) eilėraščiais ragina saugoti gimtąją kalbą.
••••
cituojamą tekstą, parašytą kita kalba, rekomenduojama išversti. Siekiant išvengti dėl ver-timo atsirandančių dviprasmybių ar netikslumų, originalią teksto citatą patartina pateikti išnašo-je.
••••
„Stilistikos mokslo objektas yra tas pats, kaip ir kitų lingvistinių mokslų, – tai kalba ir šneka, t. y. kalbos sistema ir jos realizacija šnekoje“1 (Крылова 2006, 6).
1 „Объект науки стилистики тот же, что и у других лингвистических наук, – это язык и речь, т. е. языковая система в целом и её речевая реализация“ (Крылова 2006, 6).
Negalima nesutikti su latvių kalbininko A. Uozuolo teiginiu, kad „Kalbos stiliai yra istorinė kategorija“1 [ozols 1993: 23] (Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006, 41).
1 “Valodas stili ir vēsturiska kategorija”.
••••
L a i s vo j i c i t a t a (p e r f r a z av i m a s) – svetimos minties turinio atpasakojimas savais žodžiais. Perfrazuojant yra išlaikoma turinio esmė, bet kiek pakeičiama pasakymo forma. Toks tekstas kabutėmis neskiriamas, tačiau nuoroda pateikiama ir veikalas įrašomas į literatūros sąra-šą.
••••
Giedrė Čepaitienė (2007) teigia, kad pagrindinis komplimento vartojimo tiks-las yra nustatyti gerus adresanto ir adresato santykius, tačiau lietuviai į komplimentus žvelgia nevisiškai palankiai, juos priima kaip nenuoširdų, perdėtą pagyrimą26.
••••
Perpasakojant svetimas mintis tinka vartoti dalyvinę kalbą.
••••
Skirmantas Valentas (2007) mano, kad žodžio sudievinimas ir paslapties jam suteikimas esąs matyti Vlado Braziūno poezijoje: Dievas galįs sutapti su vaiku, palei-
26 Plg. originalų tekstą: „Nors komplimento ilokucinis tikslas – nustatyti gerus adresanto ir adresato santykius, tačiau lietuvių kultūroje į juos žvelgiama nevisiškai palankiai, žodynuose jis apibūdinamas kaip nenuoširdus, perdėtas pagyrimas“ (Čepaitienė 2007b, 254).
68 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
džiančiu į pasaulį žodį ir jį valdančiu, o viskas, kas nesusiję su žodžiu, neturį ryšio su Dievu27.
••••
Darbuose pasitaiko minčių, cituojamų iš antrinių šaltinių. Tada reikia nurodyti, ne tik kieno mintis cituojama, bet ir kokiame šaltinyje rasta. Rašoma sutrumpintai cit. iš. Kartais yra rašoma cit. pagal, dvitaškis nededamas. Vienas ar kitas nurodymo variantas pasirenkamas arba paties teksto autoriaus, arba nurodomas leidėjų.
••••
„Įeidamas į meninį tekstą semantiškai nepakankamas, tikrinis žodis iš jo išeina semantiškai praturtintas ir tampa signalu, sužadinančiu didelį kompleksą asociatyvių reikšmių ir prasmių“ (К у х а р е н к о 1988, 106, cit. iš Н и к о л и н а 2003, 196) [išretinta autorės] (Vaskelienė 2009, 301).
Žmogus, nustatydamas elemento statusą, gretina jį su prototipu ir tik tada nu-sprendžia, ar elementas priklauso šiai kategorijai (Eleanor Rosch; c i t. p a g a l Bel-javskaja 2000: 11) (Papaurėlytė 2003, 108).
••••
cituojant šaltinį, kai yra keli jo leidimai, geriausia pasirinkti paskutinį arba autentiškiausią redakciją.
„citavimas visų pirma turi būti motyvuotas, citata – reikalinga, prasminga, tikslinga moks-linio darbo atrama. cituoti netinka banalių, visiems žinomų tiesų (nebent jos būtų pasakytos išmoninga, originalia, įdomia kalbos forma)“ (Ramonaitė 2001, 14–15). citatas reikia interpre-tuoti, jomis grįsti savo teiginius, mintis, remtis svarstant probleminius klausimus.
nedera:1. Pateikti daug (ilgų) citatų iš įvairių šaltinių ir mažai savų minčių.2. citata pakartoti tai, kas jau pasakyta savais žodžiais. 3. Pateikti citatas, logiškai nesusietas su tekstu, autoriaus teiginiais.4. Prastai įkomponuoti citatas į autoriaus tekstą – nesuderinti linksnių, asmenų ir
pan.5. cituoti populiarių ir nespecializuotų užsienio ir Lietuvos laikraščių bei žurnalų ir
pan. straipsnių (išskyrus atvejus, kai patys šie leidiniai tampa tyrimo objektais).6. Nenurodyti autorių, šaltinių ir pan.7. Netiksliai nurodyti citatos autorystę – priskirti ne tam autoriui ir pan.
27 Plg. originalų tekstą: „Lygiai toks pat žodžio sudievinimas ir paslapties jam suteikimas matyti Vlado Braziūno poezijoje: Dievas gali sutapti su vaiku <...>, paleidžiančiu į pasaulį žodį ir jį valdančiu, viskas, kas nesusiję su žodžiu, neturi ryšio ir su Dievu <...>“ (Valentas 2007, 46).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 69
3.3.Nuorodos
Vienas iš svarbių mokslinio darbo požymių – cituojamos literatūros nuorodos, t. y. „teksto šalti-nio nurodymas“ (LKŽe). Nuorodų paskirtis – įvardyti dokumentą, iš kurio paimta citata, kuriuo remiantis perpasakota mintis, ir nurodyti tikslią citatos vietą minėtame dokumente (šaltinyje). Nuorodos pateikiamos ir po tiksliųjų, ir po laisvųjų citatų (apie citatas ir citavimo būdus išsa-miau žr. poskyrį 3.2. Citavimas, apie šaltinių aprašą žr. skirsnį 2.3.8. Šaltiniai ir literatūra).
Mokslo darbuose nuorodos gali būti pateikiamos pačiame tekste, išnašose puslapio apačio-je arba išnašose po viso teksto. Nuo pasirinkto būdo iš dalies priklauso ir literatūros sąrašo suda-rymas, pavyzdžiui, ar bus numeruojami dokumentai.
Naujausiuose filologiniuose leidiniuose pastebima tendencija nuorodas pateikti tekste (ir išnašų tekste taip pat), o išnašose rašyti tik kai kuriuos komentarus, pastabas, pasvarstymus.
••••
Terminus J. A. Pabrėža kūrė keliais būdais: 1) gatavus pavadinimus ėmė iš tar-mės (gyvosios kalbos) arba skolinosi iš kitų kalbų; 2) darėsi juos iš kitų žodžių1. Pirmosios grupės terminai yra terminologizuoti žodžiai arba skolinti terminai, antro-sios – terminologijos dariniai2. <...> (Gedrimas 2004, 183). _______________1 Taip pat galime kalbėti apie vieną savitą J. A. Pabrėžos augalų pavadinimų kūrimo būdą – lie-tuvių mitologinių dievybių perkėlimą augalų gentims pavadinti (plačiau apie tai žr. D a g y s 1 9 3 7: 2 3 1–2 3 5; 1 9 7 2: 2 2–2 4).2 Pirmosios grupės terminus K. Gaivenis (žr. G a i v e n i s 1 9 8 5: 1 6 6) siūlo vadinti pirmi-niais terminais, antrosios – antriniais. Žodžių darybos atžvilgiu tai nėra tikslu, nes visi dariniai yra antriniai žodžiai.
••••
Išnašas skirti komentarams r e k o m e n d u o j a m a ir ŠU HF studentams, rašantiems filolo-ginius mokslo darbus.
1. Tekste nuorodos gali būti rašomos dviem būdais: 1.1. L a u ž t i n i u o s e s k l i a u s t u o s e, nurodant tik dokumento eilės numerį literatūros
sąraše, kai vartojama laisvoji citata, pvz., [7]. Jei cituojama konkreti teksto dalis (pateikiama tiks-lioji citata), nurodomas ir puslapis, pvz., [7: 17] arba [7, p. 17]. Pasirinkus šitokį nuorodų rašymo būdą, dokumentus literatūros sąraše, pateikiamame knygos, straipsnio ir pan. gale, būtina nume-ruoti. Bibliografinių nuorodų elementai rašomi taip, kaip paaiškinta skirsnyje 2.3.8. Šaltiniai ir literatūra aptariant pirmą būdą.
••••
XX a. vidurio lietuvių proza buvo kuriama pagal socialistinio realizmo taisyk-les, kai, anot V. Kubiliaus, kiekviena spausdinta eilutė, netgi rašytojo elgesys turėjo tarnauti „socializmo įtvirtinimui“ ir krašto sovietizacijai (5, p. 369). Socialistinio rea-lizmo literatūra kovojo už sudėtingą ir prieštaringą, bet vienintelę teisingą asmeninių ir visuomeninių interesų sąsają, už revoliucinį ištisus amžius trunkantį antagonistinio konflikto tarp asmenybės ir visuomenės sprendimą (žr. 8, p. 38).
70 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Literatūra[5.] Kostas Doveika. Lietuvių rašytojai Didžiajame Tėvynės kare. Vilnius: Vaga,
1967.[8.] Loreta Jakonytė. Rašytojo sociumas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosa-
kos institutas, 2005. (Baliulė 2009, 10).
••••
Aptartasis nuorodų sudarymo būdas yra trumpesnis, tačiau jis nėra patogus skaitytojui – tekste neradus išsamios informacijos, skaitytojui kiekvieną kartą tenka vartyti darbą, kad litera-tūros sąraše susirastų dominančio veikalo bibliografinius duomenis.
Šitaip nuorodos dabar dažnai pateikiamos technologijos mokslų šaltiniuose, seniau taip būdavo rašoma ir kalbotyros darbuose.
1.2. Humanitarinių mokslų (tarp jų ir kalbotyros) šaltiniuose pastaraisiais metais kur kas dažniau taikomas kitoks nuorodų rašymo būdas – po citatų l e n k t i n i u o s e s k l i a u s t u o s e nurodoma autoriaus pavardė, publikacijos metai, po kablelio – puslapis (nerašant sutrumpinimo „p.“), pvz.: (Malakauskas 2009, 22), (Vaskelienė 2007b, 16). Kartais po pavardės dedamas kable-lis, tačiau tai nėra būtina, nes taip tik be reikalo primarginamas tekstas. Šis nuorodų pateikimo būdas r e k o m e n d u o j a m a s ir ŠU HF studentams, rašantiems filologinius darbus.
••••
Kalbininkai yra surinkę apie šimtą veiksmažodžių, turėjusių atematines formas esamajame laike, tačiau ne visos jos yra vienodo senumo, nes kai kurios gali būti vė-lyvi naujadarai (Zinkevičius 1981, 99–105) (Maskuliūnas, Lauciūtė 2006, 99).
••••
Kai tekste remiamasi kelių autorių mintimis, visi dokumentai nurodomi vienuose lenkti-niuose skliaustuose (tiesa, praktikoje skliaustų forma gali įvairuoti), vieną nuo kito atskiriant kabliataškiu.
••••
Naujažodžiai, kurie yra atsiradę kaip žodžių darybos rezultatas, vadinami nau-jadarais (žr. U r b u t i s 1978, 28–29; G a i v e n i s 1980, 31; M i k e l i o n i e n ė 2000, 15) (Vaskelienė 2007a, 169).
Galima teigti, kad tokiais atvejais [kai adresato ir adresanto santykiai neformalūs] reiškiasi metakalbinė kalbos akto funkcija [Я к о б с о н 1 9 7 5; С л ю с а р е в а 1 9 7 9; M a r e š 1 9 8 3; G i r d e n i s 1 9 9 5] (Čepaitienė 2006, 393).
••••
Panašiai daroma ir tada, kai remiamasi keliais to paties autoriaus dokumentais – pavardė nekartojama, tarp metų skaičių arba po puslapių numerių dedamas kabliataškis:
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 71
••••
Tačiau abiejų žodžių klasių šios kategorijos susijusios: be kaitomų giminėmis žodžių neegzistuotų daiktavardžių giminė, o be daiktavardžių giminės neturėtų pras-mės žodžių kaitymas giminėmis (V a l e c k i e n ė 1984, 179; 1998, 231) [išretinta autorės] (Gudzinevičiūtė 2009, 278).
••••
Kai nėra nurodytų šaltinio autorių arba dėl kitų priežasčių, gali būti vartojama leidinio pavadinimo santrumpa, kuri rašoma kursyvu. R e k o m e n d u o j a m a laikytis įprastinių leidi-nių pavadinimų santrumpų28, pavyzdžiui, LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas29, arba vartoti santrum-pą, sudarytą iš knygos pavadinimo savarankiškų žodžių (praleidžiami jungtukai, prielinksniai) pirmųjų raidžių, pavyzdžiui, LLGSK – Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai30. Po santrumpos nurodomas tik puslapis, o prireikus – ir tomas; šiuo atveju kablelis nei po santrum-pos, nei po tomo nededamas, pavyzdžiui, (DLKG 87), (LKŽ XX 56). Vis dėlto publikacijų anali-zė rodo, kad praktikoje po santrumpos dažnai būna nurodomi ir leidimo metai.
••••
Lietuvių kalbos gramatikoje pažymima, kad deminutyvų „gali būti pasidaroma kone iš kiekvieno daiktavardžio ir paprastai ne tik su kuria nors viena, bet su keliomis priesagomis“ (DLKG 87) (Vaskelienė 2007a, 170).
Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje teigiama: „Daiktavardžio giminė yra klasi-fikacinė morfologinė kategorija, pagrįsta vyriškosios ir moteriškosios giminės prieš-prieša“ (DLKG 1997, 62) (Gudzinevičiūtė 2009, 272).
••••
Jeigu autoriaus pavardė nurodyta tame pačiame sakinyje, į kurį įterpiama citata, skliaus-tuose po pavardės pateikiami tik knygos išleidimo metai ir puslapis, kuriame yra cituojamasis ar perpasakojamasis teiginys.
••••
Panašiai [kaip Kalbotyros terminų žodynas] deminutyvus apibrėžia ir Kostas A l e k s y n a s (1971, 83), Stasys K e i n y s [išretinta autorių] (1999, 51), Tarptautinių žodžių žodyno autoriai (TŽŽ 2003, 153) (Macienė, Roikienė 2007, 98).
Naujadarai, ekspresyvūs dariniai, pasak Kazimiero Ž u p e r k o s [išretinta au-torės] (1997, 68–69), yra darybinės stiliaus figūros1 (Vaskelienė 2007a, 175)._______________1 Ž u p e r k o s Stilistikoje (1997, 57–78) skiriamos tokios stiliaus figūros: semantinės, darybinės, morfologinės, sintaksinės ir fonetinės.
28 Terminai santrumpa ir sutrumpinimas aptariami poskyryje 3.4. Sutrumpinimai.29 Daugiau tradicinių leidinių pavadinimų santrumpų žr. Prieduose.30 LLGSK – Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. R. Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006. ISBN 9986-38-656-X.
72 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Jolanta Vaskelienė (2007b, 12) teigia, kad „teksto lingvistika tiria bendruosius tekstų sandaros principus (taisykles, dėsningumus) ir esminius mechanizmus“.
••••
Jeigu sakinyje minima tik autoriaus pavardė arba knygos pavadinimas, tačiau nėra cituoja-ma jokia mintis, po pavardės ar pavadinimo skliaustuose užtenka nurodyti tik leidimo metus.
••••
Knygoje Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai (2006) yra publi-kuojami straipsniai, kuriuose analizuojami bendrieji stilistikos klausimai, funkciniai stiliai ir įvairūs kalbos vienetai.
A. Klimas yra sudaręs „Lietuvių kalbos mažybinių (maloninių) daiktavardžių žodynėlį“ (1999), į kurį surašė apie 1400 daiktavardžių, vartojamų su mažybinėmis maloninėmis priesagomis (Macienė 2005a, 14).
••••
cituojant tą patį veikalą iš eilės antrą ir tolesnius kartus, lenktiniuose skliaustuose tik nu-rodoma: (Ibid.)31 arba (Ten pat). Jei pasikeičia puslapis, iš kurio cituojama, nurodomas naujas: (Ibid., 68) arba (Ten pat, 73). Po sutrumpinimo Ibid. rašomas taškas ir dedamas kablelis, kuris atskiria toliau nurodytą puslapį.
••••
Louis Hjelmslevo teigimu, „pagrindinė kalbotyros problema yra ne konkrečios kalbos būklės aprašymas, o santykio tarp tos pačios kalbos būklių, taip pat tarp skir-tingų kalbų nustatymas, jų tarpusavio panašumų ir skirtumų iškėlimas“ (H j e l m -s l e v 1995, 9). Problemų kyla ir todėl, kad ir kalbinių šeimų viduje egzistuoja kitos kalbos šeimos, taigi egzistuoja kalbų giminystės laipsniai (Ibid., 24) (Tumėnas 2007, 143).
••••
Toks cituotų šaltinių nuorodų pateikimo būdas yra patogus ir autoriui, ir skaitytojui. Auto-rius gali lengvai įterpti naujų šaltinių nuorodų – nereikia nieko pernumeruoti, perdėlioti. Skai-tytojas čia pat, tekste, gauna pirminę informaciją apie šaltinį – sužino autoriaus pavardę, datą, kada teiginys buvo publikuotas. Kartais tikslesnių duomenų gali ir neprireikti. Išsami šaltinio metrika yra rašoma naudotos literatūros sąraše (žr. skirsnį 2.3.8. Šaltiniai ir literatūra), prideda-mame darbo pabaigoje.
2. Mokslo darbuose cituojamo ar minimo šaltinio nuoroda gali būti pateikiama i š n a š o s e – paaiškinime teksto apačioje, pastaboje (LKŽe). Išnašos yra pateikiamos lapo apačioje (dažniau-siai) arba viso teksto pabaigoje. Jos numeruojamos visame darbe ištisai (dažniausiai) arba atskirai kiekvienam skyriui.
Išnašos tvarkomos dvejopai:
31 „Ibidem [lot.], ten pat (nurodant citatų šaltinius)“ (TŽŽ 2003).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 73
1) bibliografinius duomenis pateikiant pagal LST ISo 690 ir LST ISo 690–2 standartus (plačiau žr. skirsnį 2.3.8. Šaltiniai ir literatūra);
2) pagal moksliniuose leidiniuose Archivum Lithuanicum 1, 1999 ar Literatūra 38 (1), 2000 pateikiamas rekomendacijas.
Toliau išsamiai aptariamas a n t r a s i s i š n a š ų t v a r k y m o b ū d a s.
••••
Esama atvejų, kai su mažybinėmis maloninėmis priesagomis sudaryti asmen-vardžių deminutyvai praranda pirminę reikšmę, o įgyja konteksto nulemtą ironijos, menkinimo atspalvį, jie vartojami, norint iš ko nors pasišaipyti, ką nors pajuokti.1________________1 Jurgita Macienė, Regina Kvašytė, „Lietuvių ir latvių kalbų deminutyvai kalbėjimo situacijose“, Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, 252.
Gimtųjų žodžių apkabintas, / aš gyvas kalboje. / Sakau: esi man kaip žibintas / pasaulio tamsoje (Just. Marcinkevičius).2_________________2 Sielos tėvynė – kalboj: lietuvių poezija gimtosios kalbos tema, sudarė Kazimieras Župerka, Šiauliai: Saulės delta, 1997.
••••
Išnašoje pateikiami tokie aprašo elementai:1) Pirmiausia rašomas visas autoriaus vardas ir pavardė, jie neatskiriami jokiu skyrybos
ženklu ir neišskiriami jokiu šriftu. Jei knygą, leidinį, straipsnį, publikaciją, recenziją, diskusiją, apžvalgą ir kt. parašė ne vienas autorius, jų pavardės atskiriamos kableliais, pavyzdžiui, Jurgita Macienė, Regina Kvašytė.
Jeigu cituojamas šaltinis neturi nurodyto autoriaus, išnaša pradedama rašyti nuo šaltinio pavadinimo, pavyzdžiui, Sielos tėvynė – kalboj.
2) Straipsnio (ar skyriaus, eilėraščio bei kitokio smulkesnio teksto) pavadinimas nurodo-mas tarp kabučių ir nuo autoriaus pavardės atskiriamas kableliu, pavyzdžiui, Jurgita Ma-cienė, Regina Kvašytė, „Lietuvių ir latvių kalbų deminutyvai kalbėjimo situacijose“.
3) Knygos ar periodinio leidinio pavadinimas rašomas kursyvu, nuo straipsnio (ar sky-riaus, eilėraščio bei kitokio smulkesnio teksto) pavadinimo atskiriamas kableliu, pa-vyzdžiui, „Lietuvių ir latvių kalbų deminutyvai kalbėjimo situacijose“, Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai.
4) Knygos, periodinio leidinio paantraštė ar platesnis pavadinimas taip pat rašomas kur-syvu, tačiau atskiriamas tašku, pavyzdžiui, Acta humanitarica universitatis Saulensis. Mokslo darbai. Skiriama Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto 50mečiui; Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi.
5) Toliau rašomas miesto (miestų), kuriame (kuriuose) leista, pavadinimas, atskirtas kable-liu, pavyzdžiui, Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi, Šiauliai.
6) Kai cituojama knyga, nurodoma leidimo vieta, leidėjas (leidykla). Tarp leidimo vietos ir leidėjo pavadinimų dedamas dvitaškis, pavyzdžiui, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla; Šiauliai: Saulės delta.
74 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Tęstinio (periodinio) leidinio leidimo vietos ir leidėjo (leidyklos) nurodyti nėra būtina. 7) Toliau po kablelio nurodomi leidimo metai, pavyzdžiui, VšĮ Šiaulių universiteto leidyk-
la, 2006.8) Pabaigoje po kablelio nurodomas cituojamas puslapis be jokių sutrumpinimų, pa-
vyzdžiui, 2006, 252.
••••
Jurgita Macienė, Kazimieras Župerka, „Kalbinės raiškos švelninimo komentarų vartojimas“, Filologija 12, 2007, 55–65.
••••
cituojant tęstinio (periodinio) leidinio straipsnį ar daugiatomį veikalą, po jo pavadinimo iš karto arabiškais skaitmenimis žymimas tomo (knygos, numerio, sąsiuvinio) numeris be jokio skyrybos ženklo ir be sutrumpinimo.
••••
Jonas Palionis, „Daukšos Postilės indeksežodyne praleisti ar netiksliai atstatyti žodžiai“, ALt32 1, 1999, 57.
Vincas Urbutis, „1728 m. klaipėdiškių žodyno leksikografiniai šaltiniai“, Blt33 23 (1), 1987, 74.
Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija 4. Lietuvių kalba XVIII–XIX a., Vil-nius: Mokslas, 1990, 112.
••••
Vartojant tradicines LKŽ šaltinių santrumpas (žr. Prieduose), tomo (knygos, numerio, sąsiu-vinio) numeris gali būti rašomas romėnišku skaičiumi, pvz: BP34 II 26, LKŽ35 XVIII 984.
Knygos, leidinio parengėjas (parengėjai), sudarytojas (sudarytojai) nurodomi po leidinio pavadinimo tokia formuluote, kokia įrašyta pačioje knygoje, leidinyje. Jų pavardės atskiriamos kableliu.
••••
Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi, sudarytoja ir atsakomoji redaktorė Regina Kvašytė, Šiau-liai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006.
32 ALt – Archivum Lithuanicum, Vilnius, 1999–.33 Blt – Baltistica, Vilnius, 1966–.34 BP – Postilla ta tai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu sakamuiu Baszniczoie Krikschczionischkoie nuog Welku ik Aduento. Per Jana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliauziuie Prusuosu. Isspausta Karaliaucziuie Jurgio Osterbergero. Meta Pono 1591. I ir II dalis. (Skaitmenys rodo dalis ir puslapius.)35 LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas I–XX, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla; Mintis; Mokslas; Mokslo ir enciklopedijų leidykla; Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1941–2002.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 75
Sielos tėvynė – kalboj. Lietuvių poezija gimtosios kalbos tema, sudarė Kazimieras Župerka, Šiauliai: Saulės delta, 1997.
••••
Prireikus galima sutrumpintai nurodyti knygos ar pan. leidimą. Jei vartojama leidinio san-trumpa, leidimo numeris žymėtinas dešinėje santrumpos pusėje skaitmenėliu viršuje: LKŽ2 I, DLKŽ2 ir pan. Jeigu leidinio santrumpa nevartojama, leidimo numeris gali būti rašomas kairėje leidimo metų pusėje skaitmenėliu viršuje.
••••
Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, parengė Nijolė Sližienė, Adelė Valeckienė, Vilnius: Mokslas, 21992.
Kazimieras Župerka, Stilistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 22001.
••••
Jei reikia, tarp skliaustų galima pridėti savo paaiškinimą, pavyzdžiui, apie fotografuotinį leidinio pobūdį.
••••
Lietuvių tautos praeitis. Istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis leidinys 6(1–4)–7(1–4) (fotografuotinis Aušros [1883–1886] leidimas), chicago: Lietuvių istorijos draugija, 1983.
••••
Nurodant į Lietuvos archyvų fondus, galima vartoti įprastines archyvų, rankraštynų pava-dinimų santrumpas (VUB RS36, cVA37 ir pan.). Nuorodos į kartu įrištus dokumentų rinkinius, rankraštines knygas duodamos pagal nuorodų į knygas pavyzdį, po sudarymo metų įterpiant ar-chyvo pavadinimą ir signatūrą (sign.)38. Po jų rašomas trumpinys l. (lapai). Jei cituojama ne iš atskirų lapų, o iš leidinio, trumpinio l. rašyti nereikia.
••••
Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Tarybos 1940 m. rugsėjo 20 d. posėdžio protokolas Nr. 6, VUB RS, sign.: F. 98 – VU 1, l. 24.
Tomas Venclova, „Liaudies koncepcija Žemaitės ir Vinco Krėvės apsakymuose: apie nacionalinį būdą ir nacionalinę pasaulėžiūrą“, Kūryba 1, 1958, VUB RS, sign.: F 98–188, 103–130.
••••
36 VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius.37 cVA – centrinis valstybės archyvas.38 Signatūra [lot. signatūra < signo – pažymiu, nurodau] – skaitmenų (arba ir raidžių) grupė, kuria žymimas spaudinys; rodo jo laikymo vietą bibliotekoje (TŽŽ 2003).
76 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Nuorodos į senesnius, netradicinius leidinius duodamos pagal jų antraštinius puslapius. Prireikus tradicinė informacija gali būti pateikta laužtiniuose skliaustuose.
••••
[Mikalojus Daukša,] Postilla CATHOLICKA Tai est: Ižguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwętes per wissus metus, Per Kuniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonika Medniku isz łękiszko perguldita. Su wala ir dałaidimu wireusiuių. Wilniui Drukar-nioi Akademios SocIETATIS IESV. A.D. 1599.
••••
Internetinės nuorodos pradedamos rašyti nuo autoriaus vardo ir pavardės (jei yra nurody-ta), toliau rašomas teksto pavadinimas, tarp kampinių skliaustų adresas internete. Į didesniam rinkiniui priklausantį mažesnį tekstą, internetinį žurnalą, knygą nurodoma pagal nuorodų į atitinkamus poligrafinius šaltinius taisykles, vietoj leidimo vietos įrašant internetinį adresą. Nu-rodant į interneto puslapius, kurių turinys kinta, lenktiniuose skliaustuose reikia nurodyti datą, kada žiūrėta.
••••
Vincas Ramonas, Kryžiai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://antholo-gy.lms.lt/texts/60/turinys_l.html> (žiūrėta 2007 m. birželio–rugsėjo mėn.).
••••
cituojant antrą ir tolesnius kartus, vietoj visos nuorodos pakanka nurodyti tik autoriaus pavardę ir jo knygos, leidinio straipsnio ir kt. leidimo metus bei puslapį. Jeigu šaltinis neautori-nis, nurodomas pavadinimas (jei pavadinimas labai ilgas – jo pradžia be jokio ženklo), leidimo metai ir puslapis. Tarp autoriaus pavardės arba šaltinio pavadinimo ir leidimo metų kablelis ne-dedamas. Pirmas kartas:
••••
1) Jolanta Vaskelienė, Trumpas teksto lingvistikos žinynas, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, 20.
2) Jurgita Macienė, Kazimieras Župerka, „Kalbinės raiškos švelninimo komen-tarų vartojimas“, Filologija 12, 2007, 55.
3) Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, sudarė Nerija Bartkutė, Rasa Dumčiūtė, Aušra Kaikarytė, Lina Kazlauskaitė, Janina Švambarytė (ats. red.), Šiauliai: K. J. Vasi-liausko įm., 2001, 57.
••••
Toliau išnašose:
••••
1) Vaskelienė 2007, 20.2) Macienė, Župerka 2007, 55.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 77
3) Joniškio šnektų 2001, 57.
••••
Pasirinkus nuorodų pateikimo išnašose būdą, publikacijos pabaigoje vis tiek yra reikalingas naudotos literatūros sąrašas.
Kaip matyti iš aptarto išnašų rašymo būdo, kuris pateikiamas moksliniuose leidiniuose Archivum Lithuanicum 1, 1999 ar Literatūra 38 (1), 2000, bibliografiniai duomenys pateikiami kiek neįprasta tvarka, todėl labai svarbu atidžiai viską surašyti.
nedera:1. Viename tekste nuorodas pateikti skirtingais būdais.2. Neatsižvelgti į leidėjų pateikiamą informaciją autoriams.
3.4.Sutrumpinimai
Žodžiai, žodžių junginiai, įvairūs pavadinimai, kurie yra dažnai vartojami, moksliniuose tekstuose gali būti trumpinami. yra įvairių trumpinimo būdų, kurie nevienodai įsigalėję: vieni gerai žinomi ir vartojami visuomenei skirtoje spaudoje, o kiti – specifiniai, vartojami specialiojo-je literatūroje (ir studentų mokslo darbuose), dažnai paaiškinami tekste ar specialiai pridedamuo-se sąrašuose arba šaltinių ir literatūros sąrašuose.
Dažniausiai sutrumpinimu yra vadinamas trumpesnis žodžio pateikimas. Sutrumpinimus gali kurti darbo poreikiams tenkinti jo autorius, nebūtinai jie turi būti tradiciniai, nusistovėję. Tekste vartojamų sutrumpinimų (ypač jeigu jie sukurti darbo reikmėms, pavyzdžiui, cituotiems šaltiniams žymėti) sąrašas turi būti pridėtas darbo gale (žr. skirsnį 2.3.8. Šaltiniai ir literatūra).
••••
Šio straipsnio tikslas – sugretinti lietuvių ir latvių nelingvistiniuose tekstuose vartojamus M K [metalingvistinius komentarus], kurių vienas iš dėmenų yra taria-mosios nuosakos konstrukcija kaip (pa)sakytų... / kā teiktu (sacītu)... (Kvašytė 2007a, 79–80).
Lietuvių ir latvių kalbose yra būdvardžių, veiksmažodžių, ypač gausu daiktavar-džių darybinių sinonimų (toliau – D S) (Vaskelienė, Kvašytė 2006, 295).
J. Ivanauskaitės knygoje Miegančių drugelių tvirtovė (toliau – M D T [kursyvas pavyzdyje]) rasta daiktavardžių (1), būdvardžių (2), veiksmažodžių (3) ir prieveiks-mių (4) naujadarų (Vaskelienė 2007a, 169).
••••
Terminu santrumpa (arba tarptautiniu sinonimu abreviatūra) vadinamas sudėtinio pavadi-nimo ar (retkarčiais) atskiro žodžio sutrumpintas žymėjimas rašte ir šnekoje. Santrumpos būna
78 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
dviejų rūšių – raidinės (arba akronimai) ir skiemeninės, sudarytos iš trumpinamojo pavadinimo žodžių pradžių (KTŽ 177) (žr. dar Kazlauskienė 2008, 69–75).
••••
Šio straipsnio objektas – L K Ž e, tarmių žodynuose, kituose šaltiniuose rasti dariniai, kurių pamatinis žodis (vienas iš pamatinių žodžių) yra daiktavardis akmuo (Vaskelienė 2008, 312).
Tyrimo objektas – Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (5 leidimas, toliau DŽ5, ir 6 leidimas, elektroninis variantas, toliau DŽ6) ir Lietuvių kalbos žodyne (elektroninis variantas, toliau LKŽe) esantys daiktavardžiai, kurie yra išvesti su deminutyvinėmis priesagomis, bet neturi pažymų mžb. (mažybinis), malon. (maloninis), mžb. malon. (mažybinis maloninis), menk. (menkinamasis) (Macienė 2009, 36).
„Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽ) ir Vytauto Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyne“ (DūnŽ) užfiksuota nemažai vedinių su šaknimi šiaul (Švambarytė-Valužienė 2008, 148).
••••
3.4.1. Raidiniai sutrumpinimai ir santrumpos
yra keletas labiausiai paplitusių sutrumpinimų būdų.1. Asmenvardžių(antroponimų)trumpinimas.
1.1. Vardų trumpinimas – iš esmės yra savitas raidinis trumpinimas. Vardą žymi pirma jo raidė su tašku.
••••
A. – Aidas, Aleksandras, Adelė ir kt.B. – Balys, Bernardas, Birutė ir kt.D. – Dainius, Danutė, Darius ir kt.
Morfologija, pasak A. Paulauskienės, „yra kalbos dalių mokslas, nagrinėjantis jas sudarančių žodžių gramatinę semantiką ir morfeminę sudėtį“ (Paulauskienė 1994: 10) (Vaskelienė 2006, 83).
••••
Pastaba. Vardas Stasys trumpinamas S., ne St.; Bronius – B., ne Br., savo ruožtu Džiuginta – Dž., ne D.
Kai kurių žinomų žmonių vardai tradiciškai trumpinami prie pirmo skiemens pridedant antro skiemens pirmą (-as) priebalsę (-es).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 79
••••
Vyt. Bubnys – Vytautas BubnysAlb. Žukauskas – Albinas Žukauskas (skiriamas nuo A. Vienuolio – Antano
Vienuolio-Žukausko)Just. Marcinkevičius – Justinas Marcinkevičius (skiriamas nuo Jono Marcinkevi-
čiaus, Juozo Marcinkevičiaus)
Kaip ypatingą atvejį galima nurodyti J u s t. Marcinkevičiaus eilėraštį „Kalbos namai“ (Valentas 1994, 81).
••••
1.2. Pavardės, slapyvardžiai, pravardės trumpinami pagal kitas taisykles. Populiariausias trumpinimas atėjęs iš bendrinių žodžių trumpinimo prie pirmo skiemens prijungiant antro skiemens pirmą (-as) priebalsę (-es). Kitaip tariant, dažniausi pavardžių sutrumpinimai baigiasi pirma (-omis) antro skiemens priebalse (-ėmis). Šitaip trumpinant, tarpas tarp vardo raidės ir sutrumpinimo n e p a l i e k a m a s, o pavardžių, slapyvardžių, pravardžių trumpinimai r a š o m i b e t a š k o.
••••
K.Don – Kristijonas DonelaitisJ.Jabl – Jonas JablonskisMair – Maironis
••••
Pagal lietuviškų žodžių trumpinimo taisykles sutrumpinimo negali sudaryti visas žodžio kamienas, t. y. negalima trumpinti atmetant tik galūnę. Tačiau yra daug pavardžių, ypač dviskie-menių, kurios trumpinamos atmetant vien galūnę.
••••
K.Būg – Kazimieras BūgaM.Daukš – Mikalojus DaukšaL.Rėz – Liudvikas Rėza
••••
Kartais dėl aiškumo vartojami ilgesni sutrumpinimai: prie pirmo ir antro skiemenų jungia-ma (-os) pirma (-os) trečiojo skiemens priebalsė (-ės).
••••
J.Aput – Juozas AputisA.Baran – Antanas BaranauskasI.Simon – Ieva Simonaitytė
••••
80 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Trumpinama ir be antrojo (ar trečiojo) skiemens priebalsės.
••••
J.Ais ir J.Aist – Jonas AistisT.Venc ir T.Vencl – Tomas Venclova
••••
Mokslo darbe reikėtų laikytis vieno trumpinimo principo.
1.3. Inicialai [lot. initialis – pradinis] – asmenvardžio (vardo ir pavardės) pirmosios raidės – rašomi su taškais.
••••
K. B. – Kazimieras BūgaJ. J. – Jonas JablonskisJ. P. – Juozas Pikčilingis
••••
Po kiekvienos raidės d e d a m a s taškas, o tarp raidžių p a l i e k a m a s nekeliamas tarpas.
••••
Tarminiu aspektu bendrinės kalbos raidoje galima išskirti bent tris jos kūrimosi židinius: Mažąją Lietuvą (M. Mažvydo „Katekizmas“, parengtas pietų žemaičių pa-grindu, J. Bretkūno, J. ir L. Rėzų, D. Kleino, A. Šleicherio, Fr. Kuršaičio, P. Ruigio, G. Milkaus, G. ostermejerio darbai, K. Donelaičio „Metai“), kur dominavo pietinių vakarų aukštaičių tarmė <...> (Kačiuškienė 2008, 63).
••••
2. Raidiniaipavadinimųsutrumpinimai,arbasantrumpos. 2.1. Keliažodžiai pavadinimai trumpinami savarankiškus žodžius žymint pirmomis di-
džiosiomis raidėmis. Tarnybiniai žodžiai ir neesminiai reikšminiai pavadinimų žodžiai dažniausiai praleidžiami.
••••
Tyrimomedžiaga [ryškinta autorės] imta iš V D U K L c [Vytauto Didžio-jo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro] sudaryto tekstyno; iš jo ir beveik visi straipsnyje cituojami pavyzdžiai (Macienė 2005c, 39).
••••
Be lietuviškų sutrumpinimų, mokslo darbuose gali tekti vartoti ir užsienio pavadinimų sutrumpinimus. Jie sudaromi taip pat, tik gali skirtis jų vartojimo būdai. Vienas kelias – vartoti originalo kalbos sutrumpinimą, kitas – sudaryti išversto pavadinimo lietuvišką atitikmenį. Gali-
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 81
ma rasti pavyzdžių, kai pagrečiui vartojamas pavadinimas lietuvių kalba ir santrumpa originalo kalba. Tinkamiausią būdą renkasi darbo autorius, tačiau ŠU HF studentų mokslo darbuose r e -k o m e n d u o j a m a vartoti įprastinius, paplitusius sutrumpinimus ar santrumpas, išverstus į lietuvių kalbą.
••••
Todėl būtų tikslingiau, laikantis UNESco nuostatų, visus asmenis, sulauku-sius 18 metų, laikyti suaugusiaisiais (Galinienė 2008, 288).
Kad vaikai, patekę į svetimą kalbinę (anglų kalbos) aplinką, nebūtų traumuoja-mi ir atpratinami nuo tėvų šaknų, JAV yra įkurta Vaikų švietimo valstybinė asociacija (NAEyc), kuri gina ir skatina vaikų lygiateisį dalyvavimą edukacinėse programose, kuriose akcentuojama, kad gimtosios kalbos ugdymas ne trukdo, o skatina vaiko pa-žinimą (Tumėnas 2006, 163).
••••
Mokslo darbuose pasviruoju šriftu didžiosiomis raidėmis trumpinami leidinių, knygų pa-vadinimai.
••••
DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.
DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. S. Keinys. IV leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.
DLKŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Šeštas (trečias elektroninis) leidi-mas. Ats. red. S. Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006.
LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas I–XX. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla; Mintis; Mokslas; Mokslo ir enciklopedijų leidykla; Mokslo ir en-ciklopedijų leidybos institutas, 1941–2002.
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. T. 1–20. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), ir kt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Priei-ga per internetą: <http://www.lkz.lt/dzl.php?12#top>.
LKRS – Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. Ats. red. A. Valeckienė. Vilnius: Mokslas, 1992.
LRP – Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės. Parengė B. Kerbelytė. Vil-nius: Vaga, 1981.
••••
Taškas n e r a š o m a s nei po atskirų raidžių, nei santrumpos gale. R e k o m e n d u o j a -m ą kai kurių kitų leidinių įprastinių santrumpų sąrašą žr. 8 priede.
2.2. „Mišrūs“ sutrumpinimai sudaryti ne vienu, o keliais trumpinimo būdais. Daugumą to-
82 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
kių sutrumpinimų sudaro autoriaus pavardės (be vardo, be taško) ir raidinis leidinio pavadinimo sutrumpinimai, rašomi kaip vienas žodis.
••••
MarcDD – MARcINKEVIČIUS, Justinas. Dienoraštis be datų. Vilnius: Vaga, 1981.
SrDR – SRUoGA, Balys. Lietuvių liaudies dainų rinktinė. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949.
VaičDKS – VAIČIūNAITė, Judita. Dulkėta Kauno saulė. Vilnius: Versus au-reus, 2007.
„Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽ) ir Vytauto Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyne“ (DūnŽ) užfiksuota nemažai vedinių su šaknimi šiaul (Švambarytė-Valužienė 2008, 148).
••••
Šis trumpinimo būdas dažniausiai vartojamas, kai nurodomi nagrinėjami šaltiniai.
pastaba. Kai kurie tarptautiniai sutrumpinimai rašomi dvejopai: be taškų ir su taškais. Kai santrumpos rašomos su taškais, tarp raidžių paliekamas tarpas. R e k o m e n d u o j a m a rašyti su taškais.
••••
PS ir P. S. [lot. post scriptum] – po to, kas jau parašyta, t. y. prierašas pabaigus ir jau pasirašius.
NN ir N. N. [lot. nomen nescio] – vardo nežinau – nežinomas, nepažįstamas as-muo.
NB ir N. B. [lot. nota bene] – gerai įsidėmėk – pastaba knygos, rašto, dokumen-to tekste ties ta vieta, į kurią norima atkreipti ypatingą dėmesį.
••••
3.4.2. Raidiniai grafiniai sutrumpinimai
Grafiškai žodžiai trumpinami rašant tik tam tikrą žodžio dalį (t. y. raides) ir gale jos tašką. Taš-kas nededamas tik po tų grafinių sutrumpinimų, kurie baigiasi paskutiniuoju žodžių skiemeniu (žr. 3 grupę).
1. Rašomas pirmasis, rečiau du pirmieji skiemenys ir po jų einančio kito skiemens visos priebalsės iki balsės:
akad. – akademikasasist. – asistentas, asistentėdėst. – dėstytojas, dėstytojadoc. – docentas, docentė
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 83
dr. – daktaras [mokslo laipsnis]habil. dr. – habilituotas daktaras [mokslo laipsnis]lekt. – lektorius, lektorė
2. Rašoma viena ar kelios pirmosios (kartais ir ne iš eilės einančios) žodžio priebalsės arba žodžio pradžioje esanti balsė:
••••
a. – amžiusdr. – daktarasG. – galininkas (paradigmoje)kt. – kitas, kita
XVI–XVII a. tekstuose ryškiausiai pasireiškia bažnytinis stilius (latvių vadina-mas bibliniu stiliumi (bibliskais stils) [ozols 1965: 474] (Kvašytė, Čepaitienė, Župer-ka 2006, 41).
Esminėmis priebalsėmis trumpinami daugelis Lietuvos vietovardžių:Brž – BiržaiDkk – DuokiškisDs – DusetosSk – Skaistgirys Žd – Židikai
••••
3. Rašoma pirmoji žodžio raidė ir po brūkšnelio (nepaliekant tarpų) paskutinysis skiemuo. Šis trumpinimo būdas naudojamas rečiau:
••••b-ka – bibliotekad-ja – draugija i-tas – institutas k-tas – komitetas
••••
R e k o m e n d u o j a m ą kai kurių kitų įprastinių žodžių sutrumpinimų sąrašą žr. Prieduose.
pastabos: 1. Grafiškai trumpinant žodžių grupes bei junginius, kiekvienas žodis trumpinamas atski-
rai ir po kiekvieno žodžio sutrumpinimo dedamas taškas.
••••
hum. m. dr. – humanitarinių mokslų daktarask. a. – kaip antaisp. ž. – spaudos ženklast. t. – taip toliau
••••
84 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
2. Tarp dviejų sutrumpinimų ar sutrumpinimo ir po jo einančio žodžio paliekamas neke-liamas tarpas.
••••A. V. – antspaudo vietat. y. – tai yraV. Pavardenis – asmens vardo sutrumpinimas ir pavardė
Skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės pasaulį mato šiek tiek kitokį [Апресян 1995: 39], t. y. jų kalbos pasaulėvaizdis yra bent šiek tiek skirtingas (Papaurėlytė-Klo-vienė, Kvašytė 2006, 276).
••••
3. Teksto pradžioje arba po taško sutrumpinimas rašomas didžiąja raide (tarp sutrumpintų žodžių nereikia dėti kablelių).
••••Dr. V. Pavardenis <...>Habil. dr. V. Pavardenis <...>Prof. habil. dr. V. Pavardenis <...>
••••
4. Sudėtinių vietovardžių be reikalo trumpinti nederėtų.
••••Didžioji BritanijaNaujoji AkmenėŽemaičių Kalvarija
••••
Įvairių sutrumpinimų pavyzdžiai iš mokslinių publikacijų:
••••
Kiti du lietuvių bendrinės kalbos židiniai buvo Didžiojoje Lietuvos Kunigaikšti-joje – Žemaičių ir Vilniaus vyskupijoje (M. Daukša rašė savo gimtosios vidurio aukš-taičių – d a b. vakarų aukštaičių šiauliškių – tarme. Vilniaus vyskupijoje rašyta rytų aukštaičių, ypač d a b. [išretinta autorių] vilniškių, tarme („Anoniminis katekizmas“, K. Sirvydo, J. Janavičiaus darbai) (Kačiuškienė 2008, 63).
Sugretinus visų trijų grupių charakterio bruožų nusakymą lietuvių kalbos pa-saulėvaizdyje galima teigti, kad vaikai, moterys ir vyrai suvokiami kaip iš esmės gana skirtingų savo elgesiu žmonių grupės, kurias sieja vos keli bendri charakterio bruožai (žr. paveikslą) (Papaurėlytė 2008, 116).
Dėmesį atkreipia daugelio žodžių, kurie lietuvių kalboje yra kodifikuoti neigia-mai, kaip barbarizmai, „integracija“ į bendrinę latvių kalbą, pvz.: šņabis sar. (plg. liet. šnapsas ntk.), grēks (nuodėmė), čemodāns (lagaminas), prese (spauda), rota (kuopa), zvans (varpas) (Župerka 2006, 25).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 85
Pasak G. Slyškino, precedentinių tekstų pavyzdžių reikia ieškoti humoristinio (rus. смеховой) žanro kūriniuose (Papaurėlytė-Klovienė 2007c, 94).
Leksikos sluoksnis, kuris latvių kalbos žodynuose turi pažymą vienk., lietuvių žodynuose dažniausiai žymimas ntk. (bendrinei kalbai neteiktinas), t. y. netaisyklin-gas (Župerka 2006, 24).
Kaip matyti iš 3 pav., 43,8 proc. respondentų mano, jog tokios kalbos [vienos kalbos pasaulyje] nereikia, 26,4 proc. apklaustųjų teigia nežiną ir 29,8 proc. pritaria jos būtinumui (Tumėnas, Petraitienė 2007: 182).
3.4.3. Neraidiniai grafiniai ženklai
1. P r o c e n t a i ir l a i p s n i a i sutrumpintai žymimi šitaip: 100 %; –10 °c (10 laipsnių cel-sijaus šalčio), +15 °R (15 laipsnių Reomiūro šilumos).
Reikia įsidėmėti, kad tarp skaitmens ir procentų, laipsnių ženklo paliekamas tarpas. 2. P a r a g r a f a i sutrumpintai žymimi taip: § 19; § 20, 22, 25 arba §§ 20, 22, 25; § 15–20
arba §§ 15–20; skyrius turi 29 §. Tarp skaitmens ir paragrafo ženklo tarpas paliekamas, tarp dviejų paragrafo ženklų tarpo
nereikia.
••••
§ 2.1.9. Iš kamieno nekirčiuotuose skiemenyse ir žodžio gale vartojamų balsių transkripcijos (žr. §§ 2.1.2, 2.1.4, 2.1.6) galima spręsti apie kai kuriuos kirčiavimo dėsnius (Kazlauskaitė 2008a, 85).
153 respondentai atsakė neigiamai (80 proc.), 38 respondentai (20 proc.) teigė, kad susiduria su problemomis, kai pagrečiui reikia vartoti dvi (ar daugiau) kalbas (Tumėnas 2007, 150).
Respondentų pasiskirstymas pagal lytį[ryškinta autoriaus]: tyrime dalyvavo 78 vyrai (41 %) ir 114 moterų (59 %) (Tumėnas 2006b, 164–165).
Jų [rusų kalbininkų Valentinos Apresjan ir Jurijaus Apresjano] siūlomu būdu aprašyta emocijos reikšmė atrodo taip: gailestis X-o y-ui ( ‘Jo gailestis ligoniams buvo tiesiog beribis’) = „jausmas, sutrikdantis X-o dvasinę pusiausvyrą ir sukeltas y-o X-ui; toks jausmas apima žmogų tada, kai jis galvoja, kad kažkas pateko į blogą padėtį ir ta padėtis blogesnė nei kažkas nusipelnė (priežastis), žmogus jaučia kažką panašaus į tai, ką jaučia žmogaus kūnas tada, kada jam skauda, į tokį jausmą žmogaus kūnas reaguoja kaip į skausmą (kūno metafora), žmogui, išgyvenančiam šį jausmą, norisi pakeisti kitos būtybės padėtį taip, kad ji nebūtų tokia bloga (padariniai)“ (Apresjan, Apresjan 1993: 35) (Papaurėlytė 2003, 108).
••••
86 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
pastaba. Išskyrus paragrafo ženklą, kiti grafiniai simboliai, taip pat sutrumpinimai, žy-mint sutrumpintų žodžių daugiskaitą, nedvigubinami, pavyzdžiui, Nr. 25, 27, 31; p. 21–25; t. 1–3; sąs. 8, 9, 11; balandžio 17–18 d.; 2001–2009 m.; 30–35 %. Specialiai daugiskaitą reiškia tik sutrumpinimas tt. – tolesni (metai, puslapiai ir kt.), nesutampantis su sutrumpinimu t. t. – taip toliau.
3.5.Kitųkalbųtikriniųvardųrašymas
Mokslinio stiliaus tekstuose, tarp jų ir lituanistikos mokslo darbuose, neretai tenka remtis užsienio kalba rašyta literatūra. Kuo aukštesnės pakopos darbas, tuo dažniau taikomas šis reika-lavimas, todėl svarbu žinoti, kaip moksliniuose tekstuose vartoti tokių leidinių autorių vardus ir pavardes, ir pasirinkti tinkamiausią būdą.
Apskritai kitų kalbų tikrinių žodžių (jie vadinami įvairiai: tikriniai daiktavardžiai, tikriniai vardai, pavadinimai) – vietovardžių ir asmenvardžių – rašymas lietuvių tekstuose glaudžiai su-sijęs su bendrąja kalbos kultūra, jų perteikimu domimasi ir teoriškai, ir praktiškai, pavyzdžiui, instrukcijose enciklopedinių leidinių reikmėms (specialiai enciklopedijai parengta instrukcija NTV 1986 ir atskiriems tomams skirti priedai VLE 2001–2009). Mokslinėje literatūroje dažniau-siai aptariamas asmenvardžių perteikimas, kartais dėmesio sulaukia ir kiti tikriniai žodžiai – vie-tovardžiai, simboliniai pavadinimai ir pan. Visa tai aktualu mokantis mokslo kalbos pradmenų, tačiau ne mažiau svarbu ir jau turint mokslinių tekstų rašymo įgūdžių, be viso kito, ir dėl to, kad šie reikalavimai nėra nusistovėję.
Pastaruoju metu pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimus svetimų tikrinių žodžių rašybos klausimu (1997 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 60) Lietuvoje galioja tokia nuostata: „Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose ir specia-liuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vieto-vardžiai dažniausiai adaptuojami“ (LKKN 1998, 67).
Tačiau praktika rodo, kad daroma įvairiai. Kitokios nuostatos taikomos kitiems tekstams: „Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai grožiniuose kūri-niuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų am-žių ir išsilavinimą adaptuojami“ (Ibid., 67). Nutarimuose aptartos ir konkrečios rašybos normos, kurių vertėtų laikytis ir verčiant grožinius kūrinius.
Nuo mokslinio stiliaus postilio, t. y. kokio pobūdžio tekstas – teorinis mokslo darbas ar mokslo populiarinamasis – rašomas, iš dalies priklauso ir tikrinių žodžių vartojimas. Akivaizdu, kad mokslui populiarinti skirtame darbe jie dažniau galėtų būti vartojami tik sulietuvinti.
Teoriniuose mokslo darbuose tai gali būti reglamentuota leidinio leidėjų – kartais informa-cijoje autoriams būna pasakyta, kaip pateikiamuose spausdinti straipsniuose turi būti rašomos užsienio autorių vardai ir pavardės (rečiau – vietovardžiai) – sulietuvintai ar originalo kalba.
Pirmiausia svarbu atskirti, kur rašomas vardas ir / arba pavardė. Jeigu tai literatūros nuo-rodose skliaustuose, tai dažniausiai reikalaujama, kad ji būtų originalo kalba (neskiriama, ar tai abėcėlės lotynų rašto pagrindu, ar ne), ir nekreipiamas dėmesys, kaip tikrinis vardas vartojamas tekste – autentiškas, sulietuvintas ar abi formos pagrečiui (plačiau žr. skirsnį 2.3.8. Šaltiniai ir literatūra).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 87
••••
Veiksmai ir įvykiai metaforiškai žmogaus gali būti suvokiami kaip daiktai, veik-la kaip medžiaga, o būsenos – kaip talpyklos [L a k o f f, J o h n s o n 1998: 35–43] (Papaurėlytė-Klovienė, Kvašytė 2006, 281).
Lingvistinės stilistikos pradininkas Š a r l i s B a l i (c h a r l e s B a l l y) pa-sakymus, kurių bendra funkcija, ir kuriuos esą galima keisti tarpusavyje, vadino funk-ciniais ekvivalentais [Балли 1955: 49] (Župerka, Kvašytė 2006, 312).
Indoeuropiečių prokalbėje egzistavo trys daiktavardžių giminės: vyriškoji, mote-riškoji ir bevardė [С е м е р е н ь и 1980: 167] (Gudzinevičiūtė 2006, 260).
••••
Savo ruožtu literatūros sąraše nelotynišku pagrindu rašyti tikriniai žodžiai gali būti tran-sliteruojami. Kai kurių kalbų (japonų, kinų ir pan.) vardų perteikimo normos reglamentuotos VLKK nutarimuose: Dėl kinų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens (LKKN 1998, 28–33), Dėl japonų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens (LKKN 1998, 74–75), o nutarime Nr. 60 atsiranda ir atskiras punktas, skirtas senovės graikų tikrinių vardų transkripcijai (Ibid., 72).
Iš nelotyniškos abėcėlės kalbų studentų darbams aktualiausia turėtų būti rusų kalba, t. y. kirilika rašyti tekstai, nes šios kalbos šaltiniais tenka naudotis. Nutarime pasakyta, kad rusų kal-bos asmenvardžiai ir vietovardžiai transkribuojami pagal Lietuvių kalbos komisijos aprobuotą instrukciją (PVVTI 1990) (Ibid., 67). originalo forma gali pasirodyti skliaustuose kaip šaltinio nuoroda, tačiau nebūtinai – ji gali atsirasti tik literatūros sąraše.
••••
Funkcinis stilius realiai egzistuoja kaip žanrų visuma, sako rusų stilistas G. S o l -g a n i k a s (Župerka 1983, 12) [plg. rusų Г. С о л г а н и к].
Ji [kalba] padeda žmogui pažinti, perprasti ir kategorizuoti įvairių raiškos formų turinčią tikrovę (S k l i a r e v s k a j a, 2004, 71) (Papaurėlytė-Klovienė 2007c, 13) [plg. rusų С к л я р е в с к а я].
N. F o r m a n o v s k a j a, aptardama sveikinimo situaciją, teigia, kad ji nukreip-ta į tai, kas jau įvyko adresato gyvenime, ir tuo esanti artima atsiprašymo ir padėkos situacijoms (Ф о р м а н о в с к а я 2002: 107) (Čepaitienė 2007b, 222).
M i c h a i l a s B a c h t i n a s iškėlė idėją apie šnekos aktų žanrus. Jo nuomo-ne, kalbame tik tam tikrais šnekos žanrais, kuriuos dėl jų tipiškumo skiria kiekvienas kalbos vartotojas (Б а х т и н 1979: 245–280) (Čepaitienė 2007b, 35).
V. V i n o g r a d o v a (В и н о г р а д о в а 1984: 80–85), analizuodama sub-jektyvaus vertinimo raiškos būdus, daug dėmesio skiria deminutyvų reikšmėms (Ma-cienė 2005a, 20).
Šį sonetą [Arturo Rembo sonetas „Balsės“] tyrinėję J u r i j u s S t e p a n o -v a s ir S e r g e j u s P r o s k u r i n a s (С т е п а н о в, П р о с к у р и н 1993, 143) atskleidė jame slypintį balsių universalumą (Valentas 2007a, 161).
••••
88 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Būtina atkreipti dėmesį, kad skiriasi kai kurių rusų kalbos asmenvardžių lietuvinimas – transliteruojant moterų pavardės lieka be galūnės, o prie tokių pačių vyrų pavardžių lietuviška galūnė pridedama:
••••
Rusų kalbininkai V a l e n t i n a A p r e s j a n ir J u r i j u s A p r e s j a n a s mano, kad aprašant tokių žodžių reikšmę būtina akcentuoti nuorodą į bendrą arba dažną atvejį, t. y. daugelio žmonių patirtį, susijusią su konkrečiu atveju (Papaurėlytė 2003, 108).
••••
Lietuvoje lig šiol tik latvių kalbai galioja kitokie reikalavimai: skirtingai nei kai kurių kitų užsienio kalbų vardai, latvių tikriniai žodžiai visada rašomi pagal tarimą, t. y. lietuvinami (Kva-šytė 2004). Tokių normų turi būti laikomasi ir mokslo darbuose (nors pastaruoju metu vis daž-niau pastebima tendencija latvių vardus prilyginti kitų užsienio kalbų vardams ir rašyti originalo forma).
••••
Savo ruožtu A r t u r o U o z u o l o (A r t u r s o z o l s) darbuose aptiktas pavadinimas lietiskās literatūras valoda (dalykinės literatūros kalba) [ozols 1965] (Kvašytė, Župerka 2006, 73).
Latvių kalbos funkcinių stilių sistemingesnių tyrimų pradžia sietina su stilisti-kos vadovėlio Latviešu valodas stila mācība: Materiāli latviešu valodas skolotājiem pasi-rodymu – autorių kolektyvas, vadovaujamas M a i g u o n ė s B e i t i n i o s (M a i -g o n e B e i t i ņ a), parengė mokytojams skirtą leidinį apie stilių klasifikaciją, bū-dingus stilių bruožus [Beitiņa 1961] (Kvašytė, Župerka 2006, 68).
Plačiausiai, išsamiausiai tos [latvių] kalbos deminutyvai aprašomi „Dabartinės latvių literatūrinės kalbos gramatikoje“ („Mūsdienu latviešu literārās valodas grama-tika“, 1959) ir V. R ū k ė s - D r a v i n i o s knygoje „Latvių kalbos deminutyvai“ (V. R ū ķ e - D r a v i ņ a „Diminutive im Lettischen“, 1959) (Macienė 2005a, 17).
••••
Įdomu pastebėti, kad, pavyzdžiui, latvių kalboje kitų tautų vardai ir pavardės visada yra latvinami, taigi nekyla jokių problemų dėl apsisprendimo, kaip jas rašyti. Belieka pasirinkti tin-kamą formą (o tam tarnauja įvairios instrukcijos, pradėtos leisti jau 1960 metais – iki 1982 m. buvo išleista 15, po to jų leidyba buvo nutrūkusi, bet vėliau vėl atnaujinta). Naujausia vardų perteikimo instrukcija skirta armėnų kalbai (Salmiņa 2009), o kai kurių didžiųjų kalbų išleisti at-naujinti leidimai (plg. anglų 1961 ir 2006, rusų 1963 ir 1993). Dėmesio yra sulaukusi ir lietuvių kalba (LVĪ 1961), tačiau kai kurios nuostatos nuo to laiko patobulintos pasų poskyrių darbuo-tojams skirtuose bendro pobūdžio leidiniuose (Instrukcija 1998). Kitų kalbų vardų perteikimu rūpinasi ir kitos kalbos, pavyzdžiui, rusų kalba – ten leidžiamos instrukcijos, kaip transkribuoti svetimus vardus ir pavadinimus (Гиляревский, Старостин 1985).
Mokslinių tekstų analizė rodo didelę kitų kalbų tikrinių žodžių perteikimo įvairovę.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 89
••••
Nors ir rezervuotai, galima manyti, kad šiose keliose eilutėse Geda plėtoja kal-bų reliatyvumo teoriją, pagrįstą amerikiečių B e n j a m i n o L e e W h o r f o ir E d u a r d o S a p i r o: šių abiejų mokslininkų traktuotėse labai aiški mintis, kad žmogaus idėjinis pasaulis glaudžiai susijęs su kalbos struktūra (Valentas 2007c, 69).
Ir lingvistinė kultūrologija, ir etnolingvistika remiasi S e p i r o ir W h o r f o hipoteze (Papaurėlytė-Klovienė 2007c, 32).
Neatsitiktinai dar A n t o i n e M e i l e t t teigė, kad žodžiai yra socialinio gyvenimo dėmenys ir gyvenimo veiksniai (Tumėnas 2008, 322).
Sigitas Geda, panašiai kaip A r t u r a s R i m b a u d, ieškodamas menamo pa-saulio ribų, pirmenybę atiduoda riboms, nubrėžtoms tarp „alfos“ ir „omegos“ <...> (Valentas 2007a, 161).
Anot B. S p o l s k y (1998: 33, 42), tai įrodo kalbos svarbą, kuriant socialinius santykius (Čepaitienė 2007b, 34).
R. G r z e g o r c z y k o w a teigia, kad jei pasakymo tema esanti informacija apie norą palaikyti kontaktą, tai irgi tėra pažintinės funkcijos atmaina (Grzegorczyko-wa 1991: 13) (Čepaitienė 2007b, 41).
L o u i s H j e l m s l e v o teigimu, „pagrindinė kalbotyros problema yra ne konkrečios kalbos būklės aprašymas, o santykio tarp tos pačios kalbos būklių, taip pat tarp skirtingų kalbų nustatymas, jų tarpusavio panašumų ir skirtumų iškėlimas“ (H j e l m s l e v 1995, 9) (Tumėnas 2007, 143).
••••
Kartais reikia papildomų paaiškinimų, kad būtų galima atskirti, ar minėtas asmuo yra vyras ar moteris.
••••
Vokiečių kalbininkė c h. B a l d a u f šią klasifikaciją modifikuoja (Papaurėly-tė-Klovienė 2005, 44).
••••
Nutarimuose fiksuoti ir reikalavimai dėl galūnių lietuvinimo arba nelietuvinimo. „Kai nelietuviškas asmenvardis baigiasi netariama balse e arba netariama priebalse, prieš pridedamas galūnes rašytinas apostrofas“ (LKKN 1998, 71).
••••
Dar 1975 m. H e r b e r t a s P. G r i c e ’ a s aprašė bendravimo principus, ku-riais iki šiol remiasi šnekos aktų tyrinėtojai (žr. Polański 2003c: 669) (Čepaitienė 2007b, 16).
Teoriškai, remdamasis minėtomis H. P. G r i c e ’ o taisyklėmis, pirmasis kal-bos etiketo problematiką apibrėžė G e o f f r e y N. L e e c h a s (Čepaitienė 2007b, 222).
90 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Jurijus Stepanovas remiasi E m i l i u B e n v e n i s t e ’ u, teigusiu, jog, aptar-dami priešpriešą veiksmažodis : vardažodis, negalime vartoti nei tokių sąvokų kaip ob-jektas ir procesas, nei tokių sąvokų kaip laikas, reikšmės neturi ir morfologiniai skirtu-mai. B e n v e n i s t e ’ a s daro išvadą, kad veiksmažodinė funkcija, būdama būtinu sakinio elementu, yra nepriklausoma nuo veiksmažodinės formos, nors dažniausiai su ja sutampa (Valentas 2007c, 69).
••••
Tokios įvairovės išvengti pavyktų, įsigilinus į konkretų vardą ir įvertinus visas aplinky-bes – kokios kalbos jis yra, kaip tariamas ir pan. „Daug tai lengviau sužinoti specialistams, o ne kiekvienam skaitytojui. Todėl ir mokslo raštuose būtų gera pažymėti ne tik rašybą, bet ir tartį. Juk pirminis ir svarbiausias žodžio pavidalas yra garsinis. Užrašytas žodis yra tik jo blankus at-spindys. Neapgaudinėkime savęs. Kiek tarties iškraipymų išvengtume“ (Sirtautas 1997, 17). Vartojant tekste sulietuvintą formą nebereikia galvoti apie apostrofo vartojimą. „Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose)“ (LKKN 1998, 67). Todėl r e k o m e n d u o j a m a studentų mokslo darbuose vartoti sulietuvin-tas formas, o pirmą kartą minint pavardę skliaustuose nurodyti originalo formą, kad būtų galima susirasti kataloguose bei internete ir sužinoti, apie kokį asmenį kalbama.
••••
Čia tinka prisiminti ir XVIII a. prancūzų gamtininko Ž. B i u f o n o (d e B u f -f o n) pasakymą: Stilius – tai žmogus (Maskuliūnienė, Maskuliūnas 2005a, 135).
Šis perkėlimas remiasi D ž o r d ž o L a k o f o (G e o r g e L a k o f f) sufor-muluota kūniškumo (angl. embodiment; rus. телесность) idėja <...> (Papaurėlytė-Klovienė, Kvašytė 2006, 278).
Pripažindami, kad iš esmės toks skirstymas [į kalbą ir šneką] reikalingas, ki-ti kalbininkai vis kitaip šį reiškinį aiškino: A. S e š ė (S e c h e h a y e) įžvelgė tris Sosiūro lingvistikas; L. J e l m s l e v a s (H j e l m s l e v) – irgi tris, t. y. 1) schemą (formą), 2) normą (materialią formą), 3) vartoseną (įgūdžių visumą), dar kiek ki-taip – A. G a r d i n e r i s (G a r d i n e r), o. J e s p e r s e n a s (J e s p e r s e n) ir kt. (Sirtautas 2006, 16).
Remiantis nuomone, kad tarp funkcinių stilių tikslinga pripažinti ir meninį sti-lių, galima priminti dvi J e ž i o K u r i l o v i č i a u s (J e r z y K u r y ł o w i c z) pastabas iš jo 1947 metų straipsnio „Poetinė kalba lingvistikos požiūriu“ (Župerka 2005a, 59).
Vienos [terminologijos] mokykla [pabraukta autorės] ir jos šalininkai kitose šaly-se (pradininkas o i g e n a s V i u s t e r i s (E u g e n W ü s t e r), žymūs atstovai H e l m u t a s F e l b e r i s (H e l m u t F e l b e r), G e r h a r d a s B u d i n a s (G e r h a r d B u d i n), K r i s t i a n a s G a l i n s k i s (c r i s t i a n G a l i n s k i); rusų mokykla (pradininkai D m i t r i j u s L o t ė (Д м и т р и й Л о т т е), E r n -s t a s D r e z e n a s (Э р н с т Д р е з е н), A l e k s a n d r a s R e f o r m a t s k i s (А л е к с а н д р Р е ф о р м а т с к и й), žymūs atstovai T a t j a n a K a n d e l a -k i (Т а т ь я н а К а н д е л а к и), V a l e r i j a D a n i l e n k o (B а л е р и я Д а н и л е н к о), V l a d i m i r a s L e j č i k a s (В л а д и м и р Л е й ч и к),
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 91
A l e k s a n d r a S u p e r a n s k a j a (А л е к с а н д р а С у п е р а н с к а я), S e r g e j u s G r i n i o v a s (С е р г е й Г р и н е в). Nemažai terminologijos srityje nuveikta Čekijoje (Prahos lingvistinė mokykla), Kanadoje, Latvijoje (R ū -d o l f a s G r a b i s (R ū d o l f s G r a b i s), V a l e n t i n a S k u j i n i a (V a -l e n t ī n a S k u j i ņ a) ir kt. (Kvašytė 2005a, 77).
Lenkų kalbininkė K a t a ž y n a S k o v r o n e k (K a t a r z y n a S k o w -r o n e k 1993: 22) nurodo septynis būdingiausius reklamos mikroaktus (Župerka 2008, 44).
Gretinamosios stilistikos problematiką prieš ketvirtį amžiaus yra įtikinamai api-brėžusi čekų kalbininkė K v e t a K o ž e v n i k o v a (K v ě t a K o ž e v n i k o -v á) (Župerka 2006, 31).
••••
Kartais, ypač jeigu vienas ar kitas asmuo gerai žinomas lietuvių skaitytojui, tekste vartoja-mos tik sulietuvintos formos.
••••
Lietuvių pavadinimas šiaurės tauta poetinėje tradicijoje aptinkamas A d o m o M i c k e v i č i a u s „Pono Tado“ pratarmėje (Valentas 2007c, 35).
••••
Kalbant apie kitą tikrinių žodžių grupę – vietovardžius – VLKK rekomenduoja visų šalių vietovardžius rašyti pagal bendruosius principus, išlaikant tradicines formas (LKKN 1998, 67). Sudėtingesniais atvejais, kai vietovardis mažiau žinomas ar vartojamos skirtingos jo formos, pa-dėti gali pasaulio vietovardžių žodynai Europa (2006), Amerika (2008), Afrika. Antarktida. Australija. Okeanija (2010). Sulietuvinti vietovardžiai linksniuojami taip, kaip atitinkamos formos lietuvių kalbos žodžiai.
••••
1989 metų pavasarį D u i s b u r g e (V o k i e t i j a) įvyko pirmoji kognityvi-nės lingvistikos konferencija (Papaurėlytė-Klovienė 2007c, 13) [plg. vokiečių Duisburg; Deutschland].
Pastarojo etnonimo [aisčiai] istorija, kaip parodo profesorius Edvardas Gudavi-čius, gana dramatiška ir primena Gedos minimą kategorijų kraustymąsi: „Tai apiben-drinantis vardas, vėlesniais I tūkstantmečio amžiais germanų genčių ir tautų taikomas visiems Baltijos jūros rytinio pakraščio (nuo V y s l o s iki S u o m i ų į l a n k o s) gyventojams ir galiausiai prigijęs dabartinei estų tautai“ (Valentas 2007c, 62) [plg. lenkų Wisła; suomių Suomenlahti (plg. dar estų Soome laht, rusų Финский залив, švedų Finska viken)].
Tyrimas atliktas 2000–2004 m. Č i k a g o j e, K l i v l a n d e39, D e t r o i t e, R o k f o r d e (Tumėnas 2006, 164) [plg. anglų Chicago, Cleveland, Detroit, Rockford].
39 Lietuvių kalba šio JAV miesto pavadinimas vartojamas ir kitokiu pavidalu: Klyvlendas, Klivlendas.
92 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
1920 m. J u n g t i n ė s e A m e r i k o s V a l s t i j o s e ir po dešimtmečio D i d ž i o j o j e B r i t a n i j o j e leidėjai ėmė daugiau dėmesio skirti vaikiškoms knygoms – jos buvo pradėtos redaguoti specialistų (Galinienė 2008, 288) [plg. anglų United State of America; Great Britain].
••••
Simboliniai – leidinių, leidyklų, judėjimų, kolektyvų, gaminių ir pan. – pavadinimai var-tojami originalo kalba. „Lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų nelietuviški periodinių leidinių, organizacijų, sporto, meno ir kitokių kolektyvų, firmų, firminių gaminių ir kiti oficia-liai vartojami simboliniai pavadinimai (dažnai su numeriais ar kitomis specialiomis nuorodomis) rašomi originalo rašyba be lietuviškų galūnių. Taip pat be lietuviškų galūnių rašomi transkri-buoti ir transliteruoti nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų atitinkami pavadinimai“ (LKKN 1998, 73).
••••
Matyt, juos [kitakalbius reklamos šūkius] galėtume pateisinti tada, kai jie kartu yra ir prekių ženklai arba sudaro neatskiriamą prekės ženklo dėmenį (žr., pavyzdžiui, skalbyklės L G D i r e c t D r i v e ženklą 1 pav.), kai paremti žodžių žaisme, kurios išvertus į lietuvių kalbą neliktų (pavyzdžiui, šūkis šalia fotoaparato „c a n o n“ pava-dinimo: Canon. You can.) (Župerka 2008, 20–21).
Pateiksiu šiek tiek duomenų iš Romenos Liakaitės (2008) bakalauro darbo „Vaizdiniai reklamos elementai“ (autorės skaičiuota iš 2005–2007 m. „c o s m o -p o l i t a n“ žurnalo, kur aptikta 214 kosmetikos ir parfumerijos reklamų) (Župerka 2008, 35).
Štai 1916 m. kovo 17 d. T h e B o s t o n G l o b e korespondentas, amerikie-tis, nesuprantantis lietuviškai, savo straipsnyje „Femine in Lithuania“ Žemaitę vadi-no Madam Julia Žemaite <...> (Tumėnas 2008, 324).
Pavyzdžiui, vienoje reklamoje skelbiamas frazeologizmu išreikštas šūkis IŠ VISOS ŠIRDIES šalia rusiškos degtinės butelio su etikete Р у с с к и й с т а н д а р т [rusiškas standartas] vaizdo (Župerka 2008, 20).
••••
Praktikoje pastebimą didelę kitų kalbų tikrinių žodžių vartosenos įvairovę lemia tai, kad nėra aiškių nuostatų, kaip kiekvienu konkrečiu atveju elgtis. Todėl svarbu prisiminti, kad teks-tas – tai vientisas darinys, ir nereikėtų jo skaidyti skaitant, o kiekvienas nelietuviškas intarpas trukdo rišliai skaityti. R e k o m e n d u o j a m a tekste rašyti sulietuvintus kitų kalbų asmen-vardžius ir vietovardžius, o minint juos pirmą kartą skliaustuose pateikti originalo formą. Pagal galimybes reikėtų rašyti ir pilnus asmenų vardus. Savo ruožtu simbolinius pavadinimus rašyti kabutėse arba kursyvu originalo forma.
nedera:1. Kaitalioti tikrinių žodžių rašymo variantų.2. Lietuvinant remtis kalba tarpininke.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 93
3.6.Kaikuriųrašybosirskyrybosženklųspausdinimas
1. Brūkšnys (–) yra skyrybos ženklas, o brūkšnelis (-) – rašybos (žr. dar Keinys 2005, 183–190).
Brūkšnelis (-) rašomas šiais atvejais: a) keliant skiemenį (-is) į kitą eilutę, rodant morfemų arba žodžio dėmenų ribas ir pan.,
pvz.: vers las; kuris, i; esąs, anti; priesaga -aitė; tele, radijo aparatūra; 1a kategorija; b) tarp pirmosios žodžio raidės ir galinio skiemens tokiuose sutrumpinimuose kaip bka
(biblioteka), bvė (bendrovė), utas (universitetas), lkla (leidykla) ir t. t.;c) tarp dviejų žodžių, reiškiančių vieno daikto ar reiškinio pavadinimą; abu žodžiai pagal
reikšmę turi būti visiškai lygiaverčiai ir kaitomi linksniais, pvz.: pasitarimasseminaras (pasitarimoseminaro, pasitarimuiseminarui...), parodapardavimas, V. DaujotytėPakerienė, socialinėekonominė sistema.
Brūkšnelis nerašomas tokiuose junginiuose kaip inžinierius darbų vykdytojas (ne inžinieriusdarbų vykdytojas), nes darbų vykdytojas – konkretesnė (siauresnė) specialybė negu inžinierius; pajamos ir išlaidos (ne pajamosišlaidos), nes žymimi ne vieno, o dviejų dalykų pavadinimai; Ona Laima (ne OnaLaima); partinis organizacinis darbas; kada ne kada);
d) tarp datos skaičių, žyminčių metus, mėnesį, dieną, pvz., 2010-02-20 (lietuvių kalba metus, mėnesį ir dieną privaloma rašyti pradedant nuo metų; kitose kalbose, pvz., an-glų, pradedama nuo dienos); vietoj brūkšnelių neoficialiuose dokumentuose gali būti palikti tarpai: 2010 02 20;
e) po simbolinio pavadinimo prieš skaitmenį, pvz.: pašto kodas LT-38941; diktofonas „Pa-nasonic RQ-L30“ (galima rinktis ne kabutes, o išskirti kitu šriftu: Panasonic RQL30, Panasonic RQ-L30).
2. Brūkšnys (–) paprastai rašomas praleistai tarinio jungčiai pažymėti, pvz.: Kalba – esmingiausias tautos požymis.
3. Brūkšnys (–) be tarpų, o ne brūkšnelis rašomas tarp dviejų (kelių) žodžių ar skaitmenų, žyminčių daiktų ar reiškinių vietos, kiekio, laiko, eilės ribas, pvz.: Kinų–rusų kalbų aiškinamasis žodynas; greitkelis Vilnius–Klaipėda; parduotuvė dirba 9.30–18.30; atostogavo 20100301– 20100315. Brūkšnį išspausdinti galima surinkus kodą: BaLticRiM koduotės rinkinyje jo kodas yra Alt+0150 – viena ranka laikomas nuspaustas klavišas Alt, kita tuo metu surenkama skaičių kombinacija.
4. Autorinė kalba (cituojamas tekstas) ir lietuviški simboliniai pavadinimai pateikiami lie-tuviškose „…“ (ne angliškose “…”, ne rusiškose «…») kabutėse. Jei lietuviškų kabučių nėra klavia-tūroje, jas galima parašyti surinkus kodą: BaLticRiM koduotės rinkinyje jų kodai yra Alt+0132, Alt+0147.
94 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
4.ILIUSTRACINĖSMEDŽIAGOSPATEIKIMAS
Rašant filologinį darbą, ne visada užtenka tik teksto, kartais tyrimo rezultatai yra akivaiz-desni, kai duomenys pateikiami lentelėse ir paveiksluose, t. y. iliustruojami. Iliustracijos turi bū-ti neatsiejamos nuo teksto, kuriamas vienovės įspūdis. Geriausia, kai iliustracija pateikiama greta to teksto, kurį ji iliustruoja (dar geriau – tame pačiame lape), kad skaitytojui iliustracijos nerei-kėtų ilgai ieškoti. Vis dėlto gali būti atvejų (pavyzdžiui, didelė, viename puslapyje netelpanti lentelė, iliustracija kiek mažiau, netiesiogiai susijusi su tekstu), kai iliustracijos pateikiamos kaip priedas / priedai darbo gale. Visos iliustracijos, jei jų yra daugiau negu viena, turi būti numeruo-jamos (lentelės atskirai nuo paveikslų). Ir lentelės, ir paveikslai kiekvienas turi turėti pavadinimą. Prieduose pateikiamos iliustracijos yra numeruojamos atskirai nuo teksto iliustracijų ir pavadina-mos. Lentelėse ir paveiksluose šriftas naudojamas arba tokio pat dydžio kaip ir visame tekste (12 pt), arba mažesnis (10–11 pt), svarbu, kad informacija būtų įskaitoma, parašyta aiškiai.
4.1.Lentelės
L e n t e l ė – informacijos išdėstymas skiltimis (stulpeliais, eilutėmis), kai jose rašomi skai-čiai, simboliai, tekstas, t. y. toks informacijos pateikimas, kai braižomas tinklelis. Visos lentelės turi pavadinimus ir, jei darbe jų yra daugiau negu viena, numeruojamos.
Tekste turi būti pateikiama nuoroda į lentelę, pavyzdžiui, Duomenys pateikti 1 lentelėje; (žr. 1 lentelę). Žodis lentelė netrumpinamas nei tekste, nei prie pačios lentelės.
Po teksto, laikantis dešinės pusės lygiavimo, yra rašomas lentelės numeris (1 lentelė), gale taškas nededamas.
Kitoje eilutėje, laikantis puslapio centro lygiavimo, mažosiomis raidėmis (kur reikia, rašo-mos didžiosios), paryškintu šriftu rašomas lentelės pavadinimas, taškas nededamas.
Naujoje eilutėje pateikiama pati lentelė. Po lentele (lentelės išnašos), jei ji sudaryta ne paties teksto autoriaus, nurodomas šaltinis,
iš kurio paimta lentelė. Pavyzdžiui:1 lentelė
Populiariausišalieskūdikiųvardai*
eil. nr. 2007 m. 2008 m.Berniukų Mergaičių Berniukų Mergaičių
1. Matas Kamilė Matas Emilija2. Lukas Emilija Lukas Gabija
*Duomenys imti iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prieiga per internetą: <http://www.gyvreg.lt/> [žiūrėta 2009-05-08].
Lentelės langeliai yra skiriami į antraštinius ir duomenų langelius. Antraštiniai langeliai vizualiai gali būti išskirti: išryškintas tekstas, įrėminti storesne linija.
Tekstas kiekviename antraštiniame ir duomenų langelyje pradedamas rašyti didžiąja raide. Santrumpos, sutartiniai ženklai gali būti paaiškinti išnašose po lentele ar puslapio apačioje arba tekste, kuriame analizuojami lentelės duomenys.
Skaitmenys, simboliai ir tekstas visuose lentelės langeliuose išdėstomi vienodai: pasirenka-mas vienodas lygiavimas, eilėtarpis, šriftas.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 95
Jei lentelė netelpa viename puslapyje, tai pirmos dalies apačioje, laikantis dešinės pusės ly-giavimo, rašoma: 1 lentelės tęsinys kitame puslapyje, o prieš perkeltą lentelės dalį dešinėje pusėje parašoma: 1 lentelės tęsinys.
4.2. paveikslai
Pav e i k s l a i – „visa grafinė, fotografinė, kartografinė ar kita iliustracinė vaizdinė medžiaga“ (Atkočiūnienė, ir kt. 2007, 65), t. y. paveikslais vadinami grafikai, schemos, diagramos, fotogra-fijos, žemėlapiai ir pan. Visi paveikslai turi pavadinimus ir, jei jų daugiau negu vienas, numeruo-jami.
Tekste turi būti pateikiama nuoroda į paveikslą, pavyzdžiui, Duomenys pateikti 1 pav.; (žr. 1 pav.). Žodis paveikslas trumpinamas ir tekste, ir prie paties paveikslo.
Po teksto, laikantis puslapio centro lygiavimo, yra pateikiamas paveikslas.Po paveikslu, laikantis centro lygiavimo, rašoma paveikslo numeracija ir sutrumpinimas: 1
pav. Toliau toje pačioje eilutėje mažosiomis raidėmis (kur reikia, rašomos didžiosios), paryškintu šriftu rašomas paveikslo pavadinimas, gale taškas nededamas.
Po paveikslu ir pavadinimu (paveikslo išnašos), jei paveikslas sukurtas ne paties teksto auto-riaus, nurodomas šaltinis, iš kurio paimtas paveikslas.
Vieni populiariausių paveikslų filologų rašto darbuose yra diagramos – grafinis dydžio kitimo vaizdas. Kuriant diagramas, svarbu tinkamai įvardyti koordinačių ašis, parinkti kintamuo-sius. Kadangi diagrama yra paveikslo rūšis, tai mokslo darbo tekste netinka rašyti 1 diagramoje pavaizduota <...>, turi būti pasakyta 1 pav. esančioje diagramoje pavaizduota <...>. Diagramas gali sudaryti linijos, plokščios arba erdvinės figūros, todėl yra skiriamos įvairių tipų diagramos: linijų, stulpelių, juostų, sektorių, tūrio ir kt. Pavyzdžiui:
Linijų diagrama
0
10
20
30
40
50
60
2005 2006 2007 2008 2009
Student skaiius
1 pav. Ekspedicijosedalyvavusiųstudentųskaičiausdinamika
Stulpelių diagrama
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
5 klas 6 klas 7 klas 8 klas
Kiriuoja be klaid
Daro 1–5 kiriavimo
klaidas
Daro 6 ir daugiau
kiriavimo klaid
1 pav. Studentųkirčiavimoįgūdžiai
96 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Juostų diagrama
0 20 40 60 80 100
5 klas
6 klas
7 klas
8 klas Daro 6 ir daugiau
kiriavimo klaid
Daro 1–5 kiriavimo
klaidas
Kiriuoja be klaid
1 pav. Studentųkirčiavimoįgūdžiai
Sektorių diagrama
Kiriuoja be klaid
Daro 1–5 kiriavimo
klaidas
Daro 6 ir daugiau
kiriavimo klaid
1 pav. 1kursostudentųkirčiavimoįgūdžiai
Tūrio diagrama
Kiriuoja be klaid
Daro 1–5 kiriavimo
klaidas
Daro 6 ir daugiau
kiriavimo klaid
1 pav. 1kursostudentųkirčiavimoįgūdžiai
nedera:1. Numeruoti lentelės ar paveikslo, jei darbe yra pateikta tik viena lentelė ar tik vienas
paveikslas.2. Lentelių ir paveikslų numeruoti, laikantis vienos bendros numeracijos.3. Tų pačių duomenų pateikti ir lentelėje, ir paveiksle.4. Iliustracijose pateiktų duomenų dubliuoti tekste: rezultatus reikia analizuoti, ko-
mentuoti, be ne atkartoti.5. Darbe pridėti per daug iliustracijų, nes tada pasidaro sunku skaityti tekstą.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 97
5.VADOVAVIMASMOKSLODARBAMS,JŲRECENZAVIMASIRGYNIMAS
5.1. darbo vadovas
V a d o v a s – tai tas asmuo, kuris pagal savo atliekamų mokslinių tyrimų kryptis formu-luoja studento mokslo darbui tinkamą temą (tinkamas temas). Katedroje jai pritarus, pasiūlo rinktis (tvarką, kaip tai daroma, reglamentuoja katedra – plačiau žr. 7 priede) ir vėliau konsul-tuoja pasirinkta tema mokslo darbą rašantį studentą. Kursiniams ir bakalauro darbams gali va-dovauti visi katedros dėstytojai nuo asistento iki profesoriaus, magistro darbams – tik mokslo laipsnį turintys dėstytojai, t. y. docentai ir profesoriai. Tas pats katedros dėstytojas gali vadovauti keliems jo kvalifikaciją atitinkantiems įvairių studijų pakopų darbams. Svarbiausia yra vadovo kompetencija, jo metodologinė kultūra, gebėjimas dalykiškai paremti planuojant tyrimą. Nere-tai dėl nesugebėjimo vadovauti, laiko arba patirties stokos nukenčia darbo kokybė. Be kvalifikuo-tos vadovo pagalbos neišsiverčia net gabesni studentai (Gudzinevičiūtė, ir kt. 2006, 9).
Studentas su vadovu derina, o prireikus iš karto arba vėliau – darbo metu – tikslina pasi-rinktą temą. Vadovas rekomenduoja pagrindinę literatūrą, su juo aptariami galimi tyrimo šalti-niai, taip pat metodika, kokia reikėtų remtis rašant darbą, ir kiti klausimai, susiję su pasirinkta darbo tema. Vadovo uždavinys yra siekti, kad studentas surastų racionalius sprendimo variantus, todėl jo pareiga – padėti analizuojant informaciją savarankiškai rasti atsakymą į iškilusius klausi-mus. Studentas turi pats rodyti iniciatyvą, o ne laukti, kol vadovas jį prisimins. Atėjus konsultuo-tis su vadovu, patartina turėti rašytinį tekstą, kurį norima aptarti. Vadovas turi konsultuoti, kai studentas pageidauja, o kokiu būdu tai daroma (žodžiu susitikus akis į akį, raštu ar nuotoliniu būdu (elektroniniu paštu) – tai vadovo ir studento galimybių ir jų bendro sutarimo reikalas. Pri-reikus darbui rengti gali būti skiriami konsultantai, pavyzdžiui, jeigu temos sumanytojas neturi reikiamos vadovavimo mokslo darbams patirties, tačiau tema atitinka tik jo tyrimo sritį ir pan. Rengdamas darbą studentas gali pateikti vadovui atlikto ir parašyto darbo tekstą dalimis ir laukti iš vadovo kvalifikuotų patarimų, kaip ir ką tobulinti. Kai parašytas visas darbas, vadovo pareiga perskaityti galutinį jo variantą ir atkreipti dėmesį į taisytinus dalykus. Rašybos, skyrybos, ko-rektūros ir kitokias technines klaidas vadovui taisyti nėra būtina, užtenka nurodyti pastebėtus trūkumus. Nuo vadovo asmeninio pasirinkimo priklauso, ar jis padės kai kuriuos dalykus pato-bulinti.
Už mokslo darbo sutvarkymo kokybę ir darbe aprašytus atliktus tyrimus atsako studentas.
nedera:1. Laiku nesikreipti į vadovą konsultacijos. 2. Tikėtis iš vadovo teksto, stiliaus taisymo, literatūros sąrašo sudarymo, paveikslų ar
lentelių modeliavimo ir pan.3. Perkelti vadovui atsakomybę už atlikto darbo rezultatus.
98 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
5.2. darbo recenzentas
R e c e n z e n t a s – tai tinkamą mokslinę kvalifikaciją turintis asmuo, paskirtas išsamiai susipažinti su mokslo darbu ir kvalifikuotai įvertinti, ar jis atitinka mokslo darbų žanrams kelia-mus reikalavimus.
Recenzentas oficialiai paskiriamas per darbų svarstymą katedroje, o siūlyti jį gali darbo vadovas, iš anksto suderinęs tai su kviečiamu recenzuoti asmeniu, arba katedra (plačiau apie skyrimo tvarką žr. Nuostatai). Asmuo gali atsisakyti recenzuoti vieną ar kitą mokslo darbą, jeigu jaučia, kad neturi tam tinkamos kompetencijos arba iš anksto įžvelgia galimą interesų konfliktą (pavyzdžiui, nesutaria su darbo vadovu dėl vadovavimo studentų darbams principų).
Recenzentas privalo nurodytu laiku katedroje pasiimti studento darbą, patvirtinti tai ant-rajame antraštiniame lape (lydraštyje) įrašydamas datą ir pasirašydamas, ir per nustatytą laiką perskaityti jį. Nustatytu laiku recenzentas raštu dviem egzemplioriais (jie turi būti pasirašyti) pateikia katedrai atsiliepimą apie studento darbą. Iš katedros recenzento atsiliepimą (recenziją) likus kelioms dienoms iki gynimo gali gauti studentas.
Skaitant darbą recenzentui r e k o m e n d u o j a m a pažymėti vietas, kur jam atrodo, kad darbe mintys dėstomos nelogiškai, daromos nepagrįstos išvados, apibendrinimai ar pan. arba yra netinkamai sutvarkyta, pastebėta klaidų. Tokios pastabos darbo paraštėse padės kvalifikacijos ko-misijai apsispręsti vertinant darbą.
Gynimo metu recenzentas turi galimybę supažindinti su savo nuomone apie darbą komi-siją ir visus gynime dalyvaujančius asmenis, taip pat pateikti papildomų klausimų darbą ginan-čiam studentui, jeigu atsakymai į recenzijoje įrašytas pastabas recenzento netenkina.
nedera:1. Būti šališkam vertinant darbą.2. Įrašyti recenzijoje konkretų darbo vertinimą pažymiu.
5.3.Viešasdarbųgynimas
Viešas mokslo darbų gynimas pradedamas Darbų gynimo (kvalifikacijos) komisijos pirmi-ninkui (arba asmeniui, atsakingam už darbų gynimo tvarką ir eigą) pristatant komisiją, darbų gynimo reglamentą ir paskelbiant apie gynimo posėdžio pradžią.
Viešai ginant mokslo darbus, labai svarbu yra kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, mintis for-muluoti tiksliai ir aiškiai, argumentuoti teiginius, gebėti atsakyti į užduodamus klausimus.
Pristatant mokslo darbus, rekomenduojama naudoti pateiktis (Microsoft PowerPoint.lnk programą). Pirmoje pateiktyje turėtų būti nurodytas darbo pavadinimas, jį parengusio studen-to vardas ir pavardė, galima parašyti ir darbo vadovo pareigas, mokslo laipsnį, vardą ir pavardę. Toliau reikėtų nurodyti pagrindinius dalykus iš įvado: darbo objektą, tikslą, uždavinius, tyrimo medžiagą. Galima trumpai pristatyti patį tyrimą, bet svarbiausia yra pateikti pagrindines išvadas. Pateiktyse gali būti surašyta žodinė informacija, bet akivaizdesni, informatyvesni yra lentelėse ir
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 99
paveiksluose pateikti duomenys. Svarbu, kad būtų parinktas tinkamas šriftas ir jo dydis, nes ki-taip informacija gali susilieti, būti neryški, sunkiai įžiūrima. R e k o m e n d u o j a m a parengti 10–15 pateikčių.
Pristatant mokslo darbus, pateiktyse surašyta informacija yra ne tik skaitoma, bet ir komen-tuojama, interpretuojama. Baigiant pristatymą, galima pasidalyti asmenine patirtimi: kaip sekėsi rinkti medžiagą ir rašyti darbą, kas buvo nelaukta, netikėta, su kokiais sunkumais susidurta.
Mokslo darbo autoriui reikia labai atidžiai klausyti, kokius klausimus užduoda ar kokias pastabas pasako gynime dalyvaujantys dėstytojai ir kiti studentai. Kai suteikiamas žodis, darbo autorius turi atsakyti į jam pateiktus klausimus. ypač išsamūs atsakymai turi būti pateikti į bai-giamojo darbo recenzijoje (r e k o m e n d u o j a m a baigiamojo darbo recenzijos forma patei-kiama Prieduose) užduotus klausimus, kadangi su recenzija studentas gali susipažinti iš anksto.
Baigęs ginti darbą, studentas dalyvauja kitų mokslo darbų gynime. Kursinio ar baigiamo-jo darbo vertinimą studentas sužino tada, kai baigiama visų tos grupės studentų darbų gynimo procedūra.
Apie kursinio ir baigiamųjų darbų gynimą išsamiau žr. Prieduose.
5.4.Darbųvertinimas
Studentų mokslo (kursiniams ir baigiamiesiems) darbams yra taikomi tokie vertinimo k r i t e r i j a i:
• pasirinktos temos aktualumo, reikšmingumo pagrindimas; • tyrimo objekto, tikslo, uždavinių aiškumas; • autoriaus susipažinimas su kitų mokslininkų darbais; • tyrimo metodų tinkamumas ir adekvatumas; • tyrimo rezultatų interpretavimo lygis; • išvadų pagrįstumas, tikslo ir uždavinių atitikimas;• darbo kalbos moksliškumas, taisyklingumas, logiškumas, lakoniškumas; • literatūros šaltinių citavimo tikslumas; • literatūros sąrašo pateikimo kokybė;• darbo apipavidalinimo kokybė; • rezultatų lentelių, paveikslų, anketų tinkamas pateikimas.Kursiniai ir baigiamieji darbai yra v e r t i n a m i, remiantis šiais p o ž y m i a i s:10 (puikiai) – darbas yra originalus, parašytas nauja, aktualia tema; tinkamai pasirinkta ir
pateikta teorinė medžiaga; surinkti duomenys ir gauti rezultatai yra patikimi, argumentuoti; išva-dos atitinka tikslą ir uždavinius; nėra dalykinių klaidų; logiška struktūra; nepriekaištinga (tiksli, aiški) kalba; nėra kalbos, rašybos, skyrybos ir korektūros klaidų; apimtis atitinka reikalavimus; tinkamai įformintas. Bakalauro darbas – tinkamas publikuoti ir gali būti tęsiamas magistrantūro-je. Magistro darbas – tinkamas publikuoti ir gali būti tęsiamas doktorantūroje.
9 (labai gerai) – atsižvelgta į visus darbo vertinimo kriterijus, tačiau esama tam tikrų netiks-lumų, viena kita kalbos, rašybos, skyrybos ar korektūros klaida. Pataisytas ir papildytas darbas tinkamas publikuoti.
8 (gerai) – tenkinami ne visi darbo vertinimo kriterijai. Tiriamasis darbas; nepakankamas
100 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
tiriamosios medžiagos kiekis; ne iki galo atliktas tyrimas; nepakankamai tikslios ir aiškios išva-dos; padaryta keletas kalbos, rašybos, skyrybos ar korektūros klaidų.
7 (vidutiniškai) – tenkinami ne visi darbo vertinimo kriterijai. Labiau aprašomasis nei tiria-masis darbas; esama tyrimo trūkumų; padaryta viena kita dalykinė klaida; išvados neparemtos tyrimo rezultatais arba vietoje išvadų pateikta darbo santrauka; nelogiška struktūra; nesilaikoma citavimo reikalavimų; padaryta kalbos, rašybos, skyrybos ar korektūros klaidų; apimtis neatitin-ka nustatytų reikalavimų.
6 (patenkinamai) – tenkinami ne visi darbo vertinimo kriterijai. Aprašomasis darbas; nepa-kankamai išbaigtas; netiksliai suformuluotas tyrimo tikslas, uždaviniai, jie nedera tarpusavyje; tyrimas menkai susijęs su teorine dalimi; nesilaikoma citavimo reikalavimų; padaryta kalbos, rašybos, skyrybos ar korektūros klaidų; apimtis neatitinka nustatytų reikalavimų.
5 (silpnai) – aprašomasis darbas; gausu dalykinių ir formalių trūkumų; netinkamai suformu-luotas tyrimo objektas, tikslas, uždaviniai; neišsami teorijos analizė; išvados neatitinka tikslo ir uždavinių; nesilaikoma citavimo reikalavimų; padaryta kalbos, rašybos, skyrybos ar korektūros klaidų; apimtis neatitinka nustatytų reikalavimų.
4, 3, 2, 1 (nepatenkinamai) – kompiliatas40 ar plagiatas41; darbas turi esminių turinio trūku-mų; padaryta daug kalbos, rašybos, skyrybos ar korektūros klaidų; apimtis neatitinka nustatytų reikalavimų.
Galutinis studento mokslo darbo vertinimas priklauso ir nuo to, kaip studentas pristato ir gina darbą. Atsižvelgiama, kaip yra pristatomas darbo turinys, ar gebama atrinkti svarbiausius faktus, juos komentuoti. Vertinamas studento kalbėjimas: kalba turi būti taisyklinga, sklandi, mintys formuluojamos tiksliai ir aiškiai. Svarbu yra gebėjimas deramai atsakyti į užduotus klau-simus.
40 Kompiliacija [lot. compilatio – ‘vogimas, grobimas’] – „ne savo tyrinėjimų rezultatų sujungimas ir pateiki-mas; tokiu metodu sudarytas veikalas“ (DLKŽe); „veikalas, parašytas pasinaudojant kelių autorių darbais ir neturintis originalių teiginių“ (TŽŽ 2003).41 Plagiatas [lot. plagiatus – ‘pagrobtas’] – „autorystės pasisavinimas“ (DLKŽe); „mokslo, literatūros, meno kūrinio, atradimo, išradimo arba racionalizacinio pasiūlymo autorystės (visos arba dalies) pasisavinimas, pa-skelbimas kaip savo, pasinaudojimas be autoriaus leidimo“ (TŽŽ 2003).
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 101
6.MOKSLINĖSTIRIAMOSIOSVEIKLOSETIKA
Studentas, rašantis mokslo darbą, tampa tyrėju, kuriam privalu laikytis mokslininko etikos. Etika [lot. ethica < gr. ēthos – paprotys, įprotis, būdas] – „žmonių elgesio normų visuma“ (TŽŽ 2003). Vadinasi, mokslininko etika – tyrėjams privalomų mokslinės tiriamosios veiklos normų visuma.
Šiaulių universiteto darbuotojų etikos kodekse yra teigiama, kad mokslinė veikla grindžiama sąžiningu tyrimu ir tiesos siekimu. Tokią nuostatą pažeidžia:
1. Empirinio tyrimo duomenų padirbinėjimas arba manipuliavimas jais.2. Sąmoningas gautų duomenų, prieštaraujančių tyrimo hipotezei, nutylėjimas.3. Neteisingas informacijos apie empirinio tyrimo metodiką pateikimas.4. Tyrimo duomenų, programų, empirinės medžiagos pavyzdžių, rankraščių pasisavini-
mas arba sąmoningas sugadinimas.5. Plagijavimas, t. y. svetimo teksto, idėjos arba išradimo pateikimas kaip savo.6. Nepagrįstas bendraautorystės primetimas kolegoms.7. Mokslinei veiklai talkinusių žmonių arba organizacijų įnašo neigimas arba nutylėji-
mas.8. Nekorektiškas, tendencingas kolegos darbo kritikavimas ir sąmoningas menkinimas
dėl asmeninės antipatijos, konkurencijos, politinių ar kitokių su vertinamo mokslinio darbo profesionalumu nesusijusių motyvų (DEK 2007).
Šiurkščiausias akademinio sąžiningumo principo pažeidimas yra plagijavimas – „svetimo teksto, publikuoto popierine ar elektronine forma, naudojimas be išsamios nuorodos į šaltinį arba su nuoroda, kai svetimo teksto apimtis ir pobūdis daro abejotiną darbo, kūrinio ar vienos arba kelių jo sudėtinių dalių savarankiškumą“ (SN 2008, 6).
„Už nusirašinėjimą, plagijavimą, kitokį nesąžiningumą bei apgaudinėjimą per atsiskaity-mus, atliekant įvairius darbus ir egzaminų sesijos metu baudžiama: neleidžiama perlaikyti egza-mino, reikia iš naujo kartoti modulį, net gali būti šalinama iš Universiteto“ (SN 2008, 18).
yra baudžiama (t. y. neleidžiama ginti) ir už kompiliatą, kuris pristatomas kaip savarankiš-kas mokslo darbas, tačiau yra sudarytas iš svetimų tyrimų rezultatų, teiginių ir neturi originalių minčių, tyrimo aspektų.
Mokslinio tyrimo sąžiningumo principas yra pažeidžiamas tada, kai tendencingai pateikiami tyrimo duomenys, metodika (žr. 1–3 punktus), t. y. klaidinami skaitytojai, kertamas pasitikėji-mas mokslo rezultatais.
Rašant kalbinius darbus, kartais tenka atlikti tyrimus, kuriuose dalyvauja žmonės: pateik-ti anketas, vaikus ir suaugusius respondentus pakalbinti gyvai. ypač svarbu nepamiršti apie pagarbą respondentams ir jų teises. Tyrimas neturi žeminti asmenų orumo, turi būti išlaikytas privatumas, kartais ir anonimiškumas, teisė bet kuriuo etapu atsisakyti dalyvauti tyrime. Kai respondentai yra nepilnamečiai, reikalingas jų tėvų, globėjų ar kitų įstatymu numatytų asmenų sutikimas.
Taigi mokslo darbas yra savarankiškos studento mokslinės tiriamosios veiklos įrodymas, už kurio galutinį rezultatą atsako pats darbo autorius.
102 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
CITUOTALITERATŪRA
ALIŠAUSKIENė, Rima; PocEVIČIENė, Rasa; MALAKAUSKAS, Algirdas; UŠEcKIENė, Lidija. Kursinių, bakalauro ir magistro darbų rengimo vadovas: metodinė priemo-nė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2004. 55 p. ISBN 9986-38-502-4.
AMBRAZAS, Vytautas. Svetimų tikrinių vardų rašymas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. 56 p. ISBN 978-9955-704-55-3.
Archivum Lithuanicum tekstų rengimo principai. Archivum Lithuanicum 1. Vilnius, 1999, p. 267–275. ISSN 1392-737X.
ATKoČIūNIENė, Zenona; SToNKIENė, Marija; JANoNIS, osvaldas. Rašto darbų metodiniai nurodymai: mokomoji metodinė knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, 2007. 120 p. ISBN 978-9955-33-140-7.
Baigiamųjų darbų rengimo ir gynimo tvarkos bendrieji principai. Patvirtinta 2008-01-02 rek-toriaus įsakymu Nr. V-183 [žiūrėta 2009 m. rugsėjį]. Prieiga per internetą: <http://www.su.lt/ar-ticle/archive/1258/>.
BITINIENė, Audronė. Funkciniai stiliai: sakinio ilgis ir struktūra. Vilnius: VPU leidykla, 1997. 215 p. ISBN 9986-869-14-5.
BRAŽIENė, Nijolė; RAMANEcKIENė, Irena. Anotacija: funkcijos, rūšys, struktūra, pras-miniai žodžiai. Jaunųjų mokslininkų darbai. Nr. 1 (10). Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 114–119. ISSN 1648-8776.
DEK – Šiaulių universiteto darbuotojų etikos kodeksas. Patvirtinta 2007 m. balandžio 18 d. ŠU senato posėdyje (protokolo Nr. 14). Prieiga per internetą: <http://www.su.lt/article/archi-ve/841>.
DLKŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. Stasys Keinys [elektroninis leidimas]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
EL – Elektroninė leidykla [žiūrėta 2009 m. spalio 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.eleidykla.lt/mod/blog/everyone.php>.
Grafiniai žodžių sutrumpinimai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų ban-kas [interaktyvus] [žiūrėta 2008-08-08]. Prieiga per internetą: <http://www.vlkk.lt/lt/article.poo/61>.
GUDZINEVIČIūTė, ona Laima; KARDELIENė, Laima; KARDELIS, Kęstutis; MyKoLAITIENė, Ligita. Kūno kultūros ir sporto specialistų kompetencija: mokslo darbai ir profesinė kalba. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. 109 p. ISBN 9955160950.
Humanitarinio fakulteto dekano potvarkis 2007-11-23 Nr. DP-055-3 [žiūrėta 2009 m. rug-sėjį]. Prieiga per internetą: <http://hu.su.lt/documents/DP-055-3.doc.pdf>.
Humanitarinio fakulteto dekano potvarkis 2009-02-17 Nr. DP-055-5 [žiūrėta 2009 m. rug-sėjį]. Prieiga per internetą: <http://hu.su.lt/documents/DP-055-5.doc.pdf >.
Humanitarinio fakulteto prodekanės ir vyr. metodininkių 2008-03-31 raštai (6.4 ir 6.5 punktai).
Informacija autoriams. Literatūra, 38 (1). Vilnius, 2000, p. 178–181. ISSN 0258-0802.Instrukcija – Par vārdu un uzvārdu lietošanu un rakstību latviešu valodā. Rīga, 1998. 30 p.
ISBN nėra.JANoNIS, osvaldas. Bibliografi nių nuorodų ir jų sąrašo sudarymo studijų bei mokslo darbuo
se metodika (pagal Lietuvos standartus LST ISO 690 ir LST ISO 690–2) [interaktyvus]. Vilnius:
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 103
Vilniaus universiteto leidykla, 2005 [žiūrėta 2009 m. rugsėjį]. Prieiga per internetą: <http://www.vpu.lt/bibl/file/Janonis.pdf>.
JUŠKA, Albertas; KUČINSKAS, Vytolis. Metodiniai patarimai rašantiems kursinius, diplominius, magistro baigiamuosius darbus ir daktaro disertacijas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas, 1998. 55 p. ISBN nėra.
KARDELIS, Kęstutis. Mokslinių tyrimų metodologija ir tyrimų metodai: (edukologija ir kiti socialiniai mokslai): vadovėlis. 4-asis leidimas. Šiauliai: Lucilijus, 2007. 398 p. ISBN 9955-655-35-6.
KASTANAUSKAITė, Danutė. Bibliografinis dokumentų aprašas: mokomoji knyga. Vil-nius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. 216 p. ISBN 9986195586.
KAZLAUSKIENė, Asta. Santrumpos, sutrumpinimai, simboliai. Iš: Specialybės kalba: terminija ir studijos: mokslinių straipsnių rinkinys. Red. kol. Akelaitis G. ir kt. Vilnius, 2008, 69–75. ISBN nėra.
KEINyS, Stasys. Brūkšnio ir brūkšnelio vartojimas. Kalbos kultūra 78. 2005, 183–190. ISBN 9986-668-88-3.
KTŽ – GAIVENIS, Kazimieras; KEINyS, Stasys. Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa, 1990. 278 p. ISBN 5-430-00414-6.
Kursinių ir baigiamųjų darbų rengimo ir gynimo tvarka. Patvirtinta Šiaulių universiteto Hu-manitarinio fakulteto tarybos posėdyje 2009 m. kovo 9 d. (protokolo Nr. 33).
KVAŠyTė, Regina. Latvių asmenvardžiai Lietuvos spaudoje. Kalbos kultūra 77. Vilnius, 2004, p. 129–137. ISSN 0130-2795.
LAUZE, Linda. Izpētes materiāla vākšana sociolingvistikā. Metodiski norādījumi. Liepāja: LiePA, 2008. 64 lpp. ISBN 978-9984-821-36-8.
LILEIKIENė, Angelė; ŠAPARNIS, Gintaras; TAMoŠIūNAS, Teodoras. Magistro darbo rengimo metodika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2004. 51 p. ISBN nėra.
LKKN – Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, 1977–1998. 3-ias pataisytas ir papildytas leidi-mas. Sudarė Regina Dobelienė; Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. 203 p. ISBN 5420014327.
LKRS – Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. Vilnius: Mokslas, 1992. 263 p. ISBN 5-420-01002-X.
LSTŽ – Leidėjo ir spaudėjo terminų žodynėlis [interaktyvus]. Spaudos departamentas [žiū-rėta 2009 m. spalio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.spaudosdepartamentas.lt/lt/prin-ting-services/leidejo-ir-spaudejo-terminu-zodynelis/s.html>.
LVĪ – Norādījumi par citvalodu īpašvārdu pareizrakstību un pareizrunu latviešu literārajā valodā. Lietuviešu valodas īpašvārdi. Rīga, 1961.
LŽTBA – Lietuviškų žodžių trumpinimas bibliografi niame apraše. Parengė Nijolė Marinskie-nė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2008. 31 p. ISBN 9789955541882.
MARcINKEVIČIENė, Rūta. Akademinės recenzijos retorika. Filologija. Teksto lingvisti-ka ir poetika. Nr. 1 (7). 2002, 22–26. ISSN 1392-561X.
MDM – Mokslinio darbo metodologija [žiūrėta 2010-01-18]. Prieiga per internetą: <http://ik.ku.lt/lessons/konspekt/moksldarb/moks_metodol.htm>.
MūZE, Baiba; PAKALNA, Daina; KALNIŅA, Iveta. Bibliogrāfi skās norādes un atsauc[i : metodiskais līdzeklis. Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 2005. 136 lpp. ISBN 9984-19-765-4.
Mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo ir konkursų pareigoms eiti nuostatai. Šiaulių universitetas. Patvirtinti 2005 m. gruodžio 28 d. ŠU senato posėdyje. Patikslinti
104 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
2008-11-19 [žiūrėta 2009-07-16]. Prieiga per internetą: <http://www.su.lt/article/article-view/2416/1/276/>.
NTV – Nelietuviškų tikrinių vardų rašymas „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“. Paren-gė Feliksas Jukna, ir kt. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1986. 176 p. ISBN nėra.
PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija. 2007. Lingvistinės kultūrologijos bruožai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. 2007. 125 p. ISBN 978-9986-38-770-1.
PVVTI – Pavardžių, vardų ir vietovardžių transkripcijos iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos į rusų kalbą instrukcija. Инструкция по транскрипции фамилий, имен и географических названий с русского языка на литовский язык и с литовского языка на русский язык. Vilnius: Mokslas, 1990. 140 p. ISBN nėra.
RAMANEcKIENė, Irena; BRAŽIENė, Nijolė. Tezės – mokslinio stiliaus tekstas. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 130–137. ISBN 9986-38-704-3.
RAMoNAITė, Valerija. Kursinis darbas: metodikos rekomendacijos filologams. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2001. 43 p. ISBN 9955-418-66-4.
RATKUS, Jurgis; TAMoŠIūNAS, Teodoras. Magistro darbo rengimo metodinės rekomendacijos. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 1998. 24 p. ISBN 9986-38-142-8.
RIENEcKER, Lotte; JøRGENSEN, Peter Stray. Kaip rašyti mokslinį darbą. Vilnius: Aidai, 2003. 277 p. ISBN 9955-445-65-3.
RIMKUTė, Erika; UTKA, Andrius. Metodiniai nurodymai Lietuvių fi lologijos bakalauro studijų programos darbams: metodinė priemonė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008. 135 p. ISBN 978-9955-12-396-5.
RINKEVIČIENė, Aušrinė. Dokumentų rengimo naujovės ir kalbos aktualijos. Įforminimas. Tekstai. Kalbos klaidos. Pavyzdžiai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 189 p. ISBN 978-9986-38-740-4.
SALMIŅA, Valda. Armēņu īpašvārdu atveide latviešu valodā. Rīga: LU Latviešu valodas ins-titūts, 2009. 191 lpp. ISBN 978-9984-742-47-2.
SATKAUSKyTė, Dalia; MARTINKUS, Vytautas. Kaip rašyti bakalauro (magistro) darbą: metodiniai nurodymai lietuvių filologijos programos literatūrologijos šakos studentų mokslo dar-bams [Serija Metodinės priemonės]. Vilnius: VPU l-kla, 2007. 32 p. ISBN nėra.
SIRTAUTAS, Vytautas. Svetimieji vardai. Kalbos aktualijos IV. Šiauliai, 1997, p. 14–17. ISSN 1648-9470.
SKURDENIENė, Irena. Kursinio darbo rašymas: metodinės nuorodos lituanistams. Kau-nas: VDU leidykla, 1998. 39 p. ISBN nėra.
SN – Studijų nuostatai. Šiaulių universitetas, 2010 [žiūrėta 2010 m. kovą]. Prieiga per inter-netą: <http://www.su.lt/article/archive/248>.
TRIMAILoVAS, Vladimiras. Filosofi jos ir visuomenės mokslų specialybės studentų rašto darbų rengimo metodika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 26 p. ISBN 978-9986-38-849-4.
TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas. Atsakomasis redaktorius Algimantas Kinderys. 2-a pataisyta laida. Vilnius: Alma littera, 2003. 790 p. ISBN 9955-08-100-7.
URBUTIS, Vincas. Žodžių darybos teorija. Antrasis leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklope-dijų leidybos institutas, 2009.
VAITKEVIČIūTė, Valerija. Posakių ir žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas, 1998. 707 p. ISBN 9986-465-36-2.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 105
VILIūNAS, Giedrius; KoŽENIAUSKIENė, Regina. Lituanistų filologų rašto darbai: meto-diniai nurodymai studentams. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2000. 29 p. ISBN nėra.
VILIūNAS, Giedrius; KoŽENIAUSKIENė, Regina; KASTANAUSKAITė, Danutė. Lituanistų fi lologų rašto darbai: metodiniai nurodymai studentams. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2000. 35 p. ISBN nėra.
VILIūNAS, Giedrius; KoŽENIAUSKIENė, Regina; RAČIūNAITė, Vaiva. Lituanistų f ilologų rašto darbai: metodiniai nurodymai studentams. Antrasis pataisytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. 33 p. ISBN 9986-19-553-5.
VLE – Visuotinė lietuvių enciklopedija. I–XVI. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001–2009. ISBN 5-420-01486-6.
ŽUPERKA, Kazimieras. Stilistika. 2-as pataisytas ir papildytas leidimas. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2001. 115 p. ISBN 9986-38-079-0.
ŽUPERKA, Kazimieras. Reklamos tekstas: pragmatika, stilius, kalba. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008. 141 p. ISBN 978-9986-38-931-6.
ГИЛЯРеВСКИй, Р. С.; СТАРоСТИН, Б. А. Иностранные имена и названия в русском тексте. 3-е изд., испр. и доп. Москва: Высшая школа, 1985. ISBN nėra.
106 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
iliUsTraCiniai ŠalTiniai
BALIULė, Irena. Lietuvių sovietinė normatyvinė proza (1940–1954 m.): mokomoji knyga [interaktyvus]. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2009. 256 p. [žiūrėta 2009 m. spa-lio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://hu.su.lt/documents/Irena_Baliule_Lietuviu%20sovieti-ne%20normatyvine%20proza.pdf>.
Baltistica: Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto leidžiamas baltų kalbotyros žurnalas. Vilnius, 1966–. ISSN 0132-6503.
BARAUSKAITė, Janina, ir kt. Lietuvių kalba I: vadovėlis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. 335 p. ISBN 5420-01-243-X.
BARAUSKAITė, Janina; LAZDyNIENė, Laura. Žodžiai KATė, KATINAS pavadina ne tik gyvūnus. Šiaulių kraštas, 2005, rugpjūčio 31, p. 10. ISSN 1648-4010.
BUTKUS, Vigmantas. Latvių literatūros istorijos seminarai (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė): mokomoji knyga [interaktyvus]. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 150 p. [žiūrėta 2009 m. spalio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://hu.su.lt/documents/Latviu%20lite-raturos%20istorijos%20seminarai.pdf>.
BUTKUS, Vigmantas; ČEPAITIENė, Giedrė; KVAŠyTė, Regina; ŽUPERKA, Kazimie-ras. Istorija kaip kalbos ir raštijos stilistinio savitumo veiksnys (lietuvių ir latvių paralelės). In Valoda vēstures dzirnakmeņos. Akadēmiķa Jāņa Endzelīna 130. dzimšanas dienas atceres starptau-tiskās zinātniskās konferences materiāli [Rīga, 2003. gada 20.–21. februāris]. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2003. 29.–30. lpp. ISBN 9984-9434-8-8.
ČEPAITIENė, Giedrė. Kalbos etiketo atspindžiai lietuvių ir latvių patarlėse. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 393–409. ISBN 998638656X.
ČEPAITIENė, Giedrė 2007a. Kalbos etiketo situacijų vertinimas baltų ir slavų patarlėse. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 3. Munera linguistica Kazimieras Župerka dedicata. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 53–61. ISSN 1822-7309.
ČEPAITIENė, Giedrė 2007b. Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika: mokslo mo-nografija. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 343 p. ISBN 978-9986-38-743-5.
ČERMáK, František. Kalbos tyrimo metodai. Iš čekų k. vertė Kazimieras Župerka. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1999. 47 p. Atspaudas iš: Darbai ir dienos, nr. 10 (19). ISBN 9986501326.
Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas [interaktyvus]. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinis fakultetas, Kompiuterinės lingvistikos centras [žiūrėta 2009-10-19]. Prieiga per internetą: <http://donelaitis.vdu.lt/>.
DLKŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. Stasys Keinys [elektroninis leidimas]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
GALINIENė, Gintarė. Knygų vaikams leidybos specifika. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 5 (2007). Vaikas lietuvių ir pasaulio kultūrose. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008, p. 288–295. ISSN 1822-7309.
GEDRIMAS, Robertas. Sudurtiniai žiedinių augalų pavadinimai J. A. Pabrėžos veikale Tayslós augumyynis. Iš Terminologija III tūkstantmečio pradžioje: tarptautinės mokslinės konferen-
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 107
cijos pranešimų tezės [Vilnius, 2003 m. spalio 7–9 d.]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003, p. 22–23. ISBN nėra.
GEDRIMAS, Robertas. Sudurtiniai žiedinių augalų pavadinimai Jurgio Ambraziejaus Pa-brėžos veikale Tayslós augumyynis. Iš Terminologijos istorijos ir dabarties problemos. Kazimierui Gaiveniui atminti. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004, p. 182–196. ISBN 9986-668-65-4.
GIRDZIJAUSKAS, Juozapas. Ankstyvasis periodas (iki XIX a. pabaigos). Iš Klasikinė lietuvių literatūra: antologija [interaktyvus]. Vilnius: Mokslininkų sąjungos institutas, 2002 [žiūrėta 2009-10-01]. Prieiga per internetą: <http://anthology.lms.lt/lindex.html>.
GUDZINEVIČIūTė, ona Laima 2008a. Lietuvių kalbos substantiva communia: daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, filologija (04 H). Vilnius: s. n., 2008. 133 p. + priedai (382 p.). ISBN nėra.
GUDZINEVIČIūTė, ona Laima 2008b. Substantiva communia in the Lithuanian Language: summary of Doctoral Dissertation. Humanities, Philology (04 H). Lietuvių kalbos substantiva communia: daktaro disertacijos santrauka. Humanitariniai mokslai, filologija (04 H). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2008. 27 p. ISBN nėra.
GUDZINEVIČIūTė, ona Laima. Substantiva communia lietuvių ir latvių kalbose: stilis-tinis aspektas. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 260–275. ISBN 998638656X.
GUDZINEVIČIūTė, ona Laima. Substantiva communia: pavadinimo ir turinio problema. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 8. Vardas kultūroje. Šiauliai: VšĮ Šiau-lių universiteto leidykla, 2009, p. 272–281. ISSN 1822-7309.
INČIūRIENė, Sigita. Žiniasklaida. Iš Šiaulių metraštis. 1999–2002. IX knyga. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2003. ISBN 9986766370.
Išminties simfonija: aforizmai ir posakiai. V. Voroncovo kompozicija [vertė Stasys Žaldo-kas]. Kaunas: Šviesa, 1990. 532 p. ISBN 5-430-00476-6.
JANoNIS, osvaldas. Bibliografi nių nuorodų ir jų sąrašo sudarymo studijų bei mokslo darbuose metodika (pagal Lietuvos standartus LST ISO 690 ir LST ISO 690–2) [interaktyvus]. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005. 49 p. [žiūrėta 2009 m. spalio 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.vpu.lt/bibl/file/Janonis.pdf>.
Joniškio šnektų pratimai ir tekstai. Sudarė Janina Švambarytė (ats. red.), ir kt. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2001. 117 p. ISBN 9955418680.
KAČIUŠKIENė, Genovaitė 2006a. Lietuvių kalba ir civilizacija. La langue et la civilisation lituaniennes: paskaitų tezės PowerPoint programa [elektroninis išteklius cD-RoM]. Šiauliai: Šiau-lių universiteto leidykla, 2006. ISBN 9986386667.
KAČIUŠKIENė, Genovaitė 2006b. Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai: moksli-nė monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 181 p. ISBN 9986198585.
KAČIUŠKIENė, Genovaitė. Tarminės literatūros straipsniai interneto paieškos sistemoje www.google.com: Lietuva ir Italija. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 4 (2007). Europos studijos: dialektai ir kalbos politika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008, p. 63–70. ISSN 1822-7309.
KAČIUŠKIENė, Genovaitė; KRUoPIENė, Irena. Besoins et possibilités des cours d’appren-tissage de la langue lituanienne à distance. In Tvorivost’ a inovácia v európskom vysokoškolskom priestore [cD-RoM]. Branská Bystrica: FHV UMB, 2009, p. 143–151. ISBN 9788080837655.
108 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
KAZLAUSKAITė, Rūta. 2008a. Alės Rūtos romanas Trumpa diena tarmės požiūriu. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 4 (2007). Europos studijos: dialektai ir kal-bos politika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008, p. 80–99. ISSN 1822-7309.
KAZLAUSKAITė, Rūta. 2008b. Jonavos šnektos fonetinės ypatybės. Iš Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, p. 600–609. ISBN 9986-668-71-9.
KAZLAUSKAITė, Rūta. Pašušvio šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija: dak-taro disertacijos santrauka. Humanitariniai mokslai, filologija, baltų kalbos (H 5901). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2002. 22 p. ISBN nėra.
KAZLAUSKAITė, Rūta; LIAKAITė, Romena. Vaizdiniai reklamos elementai: pragma-tinis tyrimas. Žmogus ir žodis. Didaktinė lingvistika, t. 11, nr. 1 (2009), p. 35–44. ISSN 1392-8600.
KVAŠyTė, Regina 2005a. Amerikos lietuvių tarybos (ALT) suvažiavimų protokolų ypatu-mai. Žmogus ir žodis. Vilnius, 2005, t. 7, nr. 1, p. 87–91. ISSN 1392-8600.
KVAŠyTė, Regina 2005b. Lietuvių ir latvių tarmės: terminija ir žodynai. Iš Baltų kalbų tarmės: rašytinis palikimas. Šiauliai: Discens, 2005, p. 112–123. ISBN9986-9318-5-1.
KVAŠyTė, Regina 2005c. Mokomasis terminologijos žodynėlis. Šiauliai: VšĮ Šiaulių univer-siteto leidykla, 2005. 90 p. ISBN 9986-38-600-4.
KVAŠyTė, Regina. Besonderheiten der Umgangssprache der Litauer Lettlands: Gebrauch der Präpositionen. Dialectologia et Geolinguistica. Vol. 17, Issue 1. Berlin / New york: Mouton de Gruyter, 2009, 38–51. ISSN 0942-4040.
KVAŠyTė, Regina. Lietuvių ir latvių kalbų ekonomikos terminijos anglybės. Terminologija 11. 2004, p. 31–51. ISSN 1392-267X.
KVAŠyTė, Regina 2007a. Metakalbiniai komentarai sociolingvistiniu aspektu (lietuvių kaip (pa)sakytų... ir latvių kā teiktu (sacītu)...). Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 3. Munera linguistica Kazimieras Župerka dedicata. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 79–96. ISSN 1822-7309.
KVAŠīTE, Regina 2007b. Terms of the Latvian and Lithuanian Stylistics in comparative Aspect. In Contrastive and Applied Linguistics: research papers, XIV. Editor Andrejs Veisbergs. Riga: Faculty of Modern Languages University of Latvia, 2007, l. 33–42. ISBN 978-9984-30-135-8.
KVAŠīTE, Regīna. Termini lietišķajos tekstos. Leksiski semantiskā klasifikācija. Latvijas Zinātņu Akadēmijas Vēstis. A daļa: Sociālās un humanitārās zinātnes. 51. sēj. Nr. 3 / 4. Rīga, 1997, 80.–84. lpp. ISSN 1407-0081.
KVAŠyTė, Regina. Visuomenės socialinių pokyčių atspindžiai latvių kalbos žodynuose. Iš Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. Skiriama Šiaulių universiteto Huma-nitarinio fakulteto 50-mečiui. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 75–87. ISBN 9986-38-704-3.
KVAŠyTė, Regina; ČEPAITIENė, Giedrė; ŽUPERKA, Kazimieras. Istorija kaip kalbos ir raštijos stilistinio savitumo veiksnys (lietuvių ir latvių paralelės). Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Re-gina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 40–53. ISBN 998638656X.
KVAŠīTE, Regīna; ČEPAITIENE, Giedre; ŽUPERKA, Kazimiers. Valodas un rakst-niecības stilistiskā savdabība kā tautas vēstures sekas (lietuviešu un latviešu paralēles). Linguistica Lettica 12. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2003. 105.–116. lpp. ISSN 1407-1932.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 109
KVAŠyTė, Regina; KAČIUŠKIENė, Genovaitė. Bonheur d’occasion de Gabrielle Roy: la traduction lituanienne des noms propres. In L’écho de nos classiques : Bonheur d’occasion et Two Solitudes en traduction. Sous la direction de Agnès Whitfield. [collection Voix savantes]. otta-wa : Les Éditions David, 2009. 187–194. ISBN 978-2-89597-115-3.
KVAŠyTė, Regina; ŽUPERKA, Kazimieras. Lietuvių ir latvių funkcinių stilių terminai. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 65–83. ISBN 998638656X.
Lietuvių kalbos gramatika: fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvar-dis). T. 1. Vilnius: Mintis, 1965. 752 p. ISBN nėra.
Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. T. 1–20. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), ir kt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 15]. Prieiga per internetą: <http://www.lkz.lt/dzl.php?12#top>.
Lietuvių kalbos žodynas. T. 20. Vyr. red. Vytautas Vitkauskas. Vilnius: Mokslo ir enciklope-dijų leidybos institutas, 2002. 1158 p. ISBN 9986-668-38-7.
Literatūra ir menas: Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis. Vilnius, 1946–. ISSN 0233-3260.
MAcIENė, Jurgita 2005a. Deminutyvų stilistika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. 2005. 134 p. ISBN 9986-38-581-4.
MAcIENė, Jurgita 2005b. Deminutyvų vartojimas Zietelos lietuvių šnektoje. Iš Baltų kalbų tarmės: rašytinis palikimas. Sudarė Janina Švambarytė-Valužienė (ats. red.), Regina Kvašytė, Ana Stafecka. Šiauliai: Discens, 2005, p. 124–132. ISBN 9986-9318-5-1.
MAcIENė, Jurgita 2005c. Skaitvardžių deminutyvų vartojimas. Žmogus ir žodis. Vilnius, 2005, t. 7, nr. 1, p. 39–42. ISSN 1392-8600.
MAcIENė, Jurgita. Deminutyvai: tarmės ir bendrinės kalbos atspindžiai (Mariaus Kati-liškio Seno kareivio sugrįžimas). Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 4. Europos studijos: dialektai ir kalbos politika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 106–113. ISSN 1822-7309.
MAcIENė, Jurgita. Deminutyvų vaidmuo stiliaus figūrose. Iš Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. Skiriama Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto 50-mečiui. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 88–98. ISBN 9986-38-704-3.
MAcIENė, Jurgita. Lietuvių asmenvardžių deminutyvų vartojimas. Žmogus ir žodis. Vil-nius, 2001, t.1, nr. 3, p. 43–47. ISSN 1392-8600.
MAcIENė, Jurgita. Lietuvių kalbos deminutyvų stilistika: daktaro disertacija. Humanitari-niai mokslai, filologija, kalbotyra (04 H). Šiauliai: Šiaulių universitetas, Klaipėdos universitetas, 2003. 144 p. ISBN nėra.
MAcIENė, Jurgita. Žodynuose nežymėtų deminutyvų vartojimas tekste. Iš Tekstas: lingvistika ir poetika 17: tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Šiauliai: VšĮ Šiaulių univer-siteto leidykla, 2009, p. 36–37. ISBN 978-9986-38-999-6.
MAcIENė, Jurgita; KVAŠyTė, Regina. Lietuvių ir latvių kalbų deminutyvai kalbėjimo si-tuacijose. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 244–259. ISBN 998638656X.
MAcIENė, Jurgita; RoIKIENė, Dalė. Deminutyvų atitikmenys vertime į anglų kalbą (Vinco Ramono romanas Kryžiai). Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 3.
110 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Munera linguistica Kazimieras Župerka dedicata. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 97–108. ISSN 1822-7309.
MAcIENė, Jurgita; ŽUPERKA, Kazimieras. Kalbinės raiškos švelninimo komentarų var-tojimas. Filologija 12, 2007, p. 55–65. ISSN 1392-561X.
MALAKAUSKAS, Algirdas. Mažasis lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas: studijų knyga. Ant-rasis, papildytas, leidimas. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2009. 65 p. ISBN 978-9986-38-974-3.
MASKULIūNAS, Bronius 2007a. Atoninės įvardžių formos KNyGoJE NoBAŽNySTėS KRIKŠČIoNIŠKoS. In 43. Artura Ozola dienas konference: anotācijas un tēzes [Rīga, 2007. gada 16.–17. marts]. Rīga, 2007, 22.–23. lpp. ISBN nėra.
MASKULIūNAS, Bronius 2007b. Posesyvinės konstrukcijos su daiktavardžio kilmininku Motiejaus Valančiaus VAIKŲ KNyGELėJE. Humanitāro Zinātņu Vēstnesis: Daugavpils Univer-sitāte. Nr. 11 (2007), 30.–37. lpp. ISSN 1407-9607.
MASKULIūNAS, Bronius; LAUcIūTė, Kristina. Atematiniai veiksmažodžiai Jokūbo Morkūno Postilėje (1600). Iš Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. Skiriama Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto 50-mečiui. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidyk-la, 2006, p. 99–111. ISBN 9986-38-704-3.
MASKULIūNIENė, Džiuljeta. 2008a. Broliai Grimai – vienaip, o Janušas – tikrai kitaip. Rubinaitis, 2008, nr. 2 (46), p. 28–30. ISSN 1392-0626.
MASKULIūNIENė, Džiuljeta. 2008b. Spaudos reklamos poetika: verbalumo ir vizualu-mo dermė. Iš Viešojo diskurso retorika ir lingvistika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 48–60. ISBN 9789955332589.
MASKULIūNIENė, Džiuljeta. 2008c. Svarbesnieji Baltarusijos ir Lietuvos vaizdavimo aspektai 1997–2007 metų Lietuvos kultūrinėje spaudoje. In Latgale kā kultūras pierobeža. Dau-gavpils: Saule, 2008, 221.–228. lpp. ISBN 9789984143804.
MASKULIūNIENė, Džiuljeta; MASKULIūNAS, Bronius. 2005a. Antano Tatarės ir Mo-tiejaus Valančiaus prozos tarminis koloritas. Iš Baltų kalbų tarmės: rašytinis palikimas. Sudarė Janina Švambarytė-Valužienė (ats. red.), Regina Kvašytė, Ana Stafecka. Šiauliai: Discens, 2005, p. 133–141. ISBN 9986-9318-5-1.
MASKULIūNIENė, Džiuljeta; MASKULIūNAS, Bronius. 2005b. Gimtojo krašto topika žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ – ryškus regioninės savimonės ženklas. Iš Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje: 1864–1904–2004: teminis straipsnių rinkinys. Sudarė ir parengė Bronius Maskuliūnas, Džiuljeta Maskuliūnienė. Šiauliai: Saulės delta, 2005, p. 326–338. ISBN 9955522518.
NASToPKA, Kęstutis. Laiko erdvynėliai (Albino Žukausko 90-mečiui. Pranešimo pagrin-das). Šiaurės Atėnai, 2002, balandžio 27, p. 8, 12. ISSN 1392-7760.
PABRėŽA, Juozas; TUMėNAS, Stasys. Lietuvių kalba ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui: mokymo(si) priemonė. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2007. 183 p. ISBN 9955-579-25-0.
PALIoNIS, Jonas. Kalbos mokslo pradmenys. Antras pataisytas bei papildytas leidimas. Vil-nius: Jandrija, 1999. 310 p. ISBN 9986-9184-6-4.
PAPAURėLyTė, Silvija. Aukštaičių, žemaičių, dzūkų ir suvalkiečių charakterio bruožai lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. Iš Tekstas: lingvistika ir poetika 17: tarptautinės mokslinės konfe-rencijos medžiaga. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2009, p. 38–39. ISBN 978-9986-38-999-6.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 111
PAPAURėLyTė, Silvija. Kai kurios liūdesio koncepto raiškos ypatybės lietuvių kalboje. Acta Linguistica Lithuanica XLVIII, 2003, p. 105–118. ISSN 1648-4444.
PAPAURėLyTė, Silvija. Vaikų, moterų ir vyrų elgesys kaip pasaulio kategorizacijos atskai-tos taškas (remiantis lietuvių kalbos pasaulėvaizdžio medžiaga). Filologija 13. Pasaulio vaizdas kalboje. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. 2008, p. 106–119. ISSN 1392-561X.
PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija. Abstrakčius fenomenus pavadinančių žodžių reikš-mių aiškinimo ypatumai lietuvių kalbos žodynuose. Iš Leksikologija ir leksikografi ja 1. Aiškinamųjų bendrinės kalbos žodynų aktualijos. Sud. Ritutė Petrokienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, p. 128–137. ISBN 978-9955-704-41-6 (1 dalis), ISBN 978-9955-704-42-3 (bendras).
PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija. 2007a. Lingvokultūrinė precedentinių tekstų speci-fika. Žmogus ir žodis. Didaktinė lingvistika. T. 9, nr. 1, p. 31–36. ISSN 1392-8600.
PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija. 2007b. Vaikas – pasaulio kategorizacijos atskaitos taškas (remiantis lietuvių kalbos pasaulėvaizdžio medžiaga). Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 3. Munera linguistica Kazimieras Župerka dedicata. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 118–125. ISSN 1822-7309.
PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija. 2007c. Lingvistinės kultūrologijos bruožai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. 2007. 125 p. ISBN 978-9986-38-770-1.
PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija. Probleminiai konceptualiosios metaforos EMo-cINė BūSENA yra ASMUo atvejai. Žmogus ir žodis. Vilnius, 2005, t. 7, nr. 1, p. 43–47. ISSN 1392-8600.
PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija; KVAŠyTė, Regina. Konceptualiosios LIūDESIo metaforos latvių, lietuvių ir rusų kalbose. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 276–294. ISBN 998638656X.
PETKEVIČIENė, Regina. Atsakome į Kalbos konsultacijų punktui pateiktus klausimus. Šiaulių kraštas, 2004, spalio 1, p. 6. ISSN 1648-4010.
Prekybos instituto tarybos 19410812 protokolas. Šiauliai, 1941. Lietuvos centrinis valsty-bės archyvas, f. R-629, ap. 1, b. 985, l. 246.
RAMoNAS, Vincas. Kryžiai [interaktyvus]. Iš Klasikinė lietuvių literatūra: antologija. [Vil-nius: Mokslininkų sąjungos institutas, 1999–2009] [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.antologija.lt/texts/60/main_l.html>.
Sielos tėvynė – kalboj: lietuvių poezija gimtosios kalbos tema. Sudarė Kazimieras Župerka. Šiauliai: Saulės delta, 1997. 199 p. ISBN 9986-458-83-8.
SIRTAUTAS, Vytautas. Esminės teksto problemos. Kalbos aktualijos VIII. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 16–27. ISSN 1648-9470.
SIRTAUTAS, Vytautas; PETKEVIČIENė, Regina; GRENDA, Česys. Rinktiniai kalbotyros straipsniai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001. 287 p. ISBN 9986382521.
Šiaulių kraštas: Šiaulių apskrities ir miesto laikraštis. Šiauliai, 1990–. ISSN 1648-4010.ŠVAMBARyTė-VALUŽIENė, Janina. Šiauliškis. Acta humanitarica universitatis Saulen
sis: mokslo darbai. T. 4 (2007). Europos studijos: dialektai ir kalbos politika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008, p. 146–154. ISSN 1822-7309.
Tarp knygų: Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblio-tekos mėnesinis žurnalas. Vilnius, 1991–. ISSN 0868-8826.
TUMėNAS, Stasys. Anglicizmai Žemaitės kūryboje: akibrokštas ar realybė. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 6. Akmuo kultūroje. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universi-teto leidykla, 2008, p. 322–327. ISSN 1822-7309.
112 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
TUMėNAS, Stasys 2006a. Ar apginsime gimtąją kalbą? Šiaulių kraštas, 2006, liepos 29, p. 5. ISSN 1648-4010.
TUMėNAS, Stasys 2006b. JAV lietuvių požiūrio į dvikalbystę ir kalbos vertybinės skalės sociolingvistinė analizė. Iš Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. Skiriama Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto 50-mečiui. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidyk-la, 2006, p. 163–168. ISBN 9986-38-704-3.
TUMėNAS, Stasys. Kalba ir tarmė: dvikalbystė ar lingvistinis džiazas? Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 3. Munera linguistica Kazimieras Župerka dedicata. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 142–153. ISSN 1822-7309.
TUMėNAS, Stasys. Morfosintaksinių reiškinių tendencijos knygoje Linkava: tradicija dabartyje. Iš Baltų kalbų tarmės: rašytinis palikimas. Sudarė Janina Švambarytė-Valužienė (ats. red.), Regina Kvašytė, Ana Stafecka. Šiauliai: Discens, 2005, p. 183–189. ISBN 9986931851.
TUMėNAS, Stasys; PETRAITIENė, Sonata. Vilniaus miesto X–XII klasių moksleivių požiūrio į kalbas sociolingvistiniai ypatumai. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 4. Europos studijos: dialektai ir kalbos politika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidyk-la, 2008, p. 175–191. ISSN 1822-7309.
VAINoRIENė, Eglė; VASKELIENė, Jolanta. The conveyance of Diminutive Meaning Translating from Lithuanian into English [Deminutyvų reikšmės perteikimas verčiant iš lietuvių į anglų kalbą]. Jaunųjų mokslininkų darbai. 2005, nr. 1 (5), p. 223–231. Šiauliai: VšĮ Šiaulių uni-versiteto leidykla. ISSN 1648-8776.
VALENTAS, Skirmantas. 2007a. Alfabetas poezijoje ir alfabeto poezija. Vlado Braziūno ir Sigito Gedos (per)skaitymas. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 3. Mu-nera linguistica Kazimieras Župerka dedicata. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 154–168. ISSN 1822-7309.
VALENTAS, Skirmantas. 2007b. Baltai: lingvistika ir poezija: mokymo ir metodinė prie-monė [elektroninis išteklius cD-RoM]. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. ISBN 9789986388029.
VALENTAS, Skirmantas. 2007c. Mė(lynojo) nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje: monografija. [Vilnius:] Baltos lankos, 2007. 287 p. ISBN 978-9955-23-119-6.
VALENTAS, Skirmantas. Kalbotyros terminai poezijoje. Terminologijos vagos. Nr. 1. Vil-nius, 1994, p. 78–86. ISBN 9986-465-02-8.
VASKELIENė, Jolanta. 2007a. Jurgos Ivanauskaitės naujadarai ir jų vaidmuo tekste (Miegančių drugelių tvirtovė). Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 3. Munera linguistica Kazimieras Župerka dedicata. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 169–179. ISSN 1822-7309.
VASKELIENė, Jolanta. 2007b. Trumpas teksto lingvistikos žinynas. Šiauliai: VšĮ Šiaulių uni-versiteto leidykla, 2007. 148 p. ISBN 978-9986-38-795-4.
VASKELIENė, Jolanta. Daiktavardžio akmuo semantinis ir darybinis laukas. Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 6. Akmuo kultūroje. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universi-teto leidykla, 2008, p. 312–321. ISSN 1822-7309.
VASKELIENė, Jolanta. Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių dary-bos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica LIV [54]. 2006, p. 83–93. ISSN 1648-4444.
VASKELIENė, Jolanta. Tikriniai žodžiai – kontekstų ženklai (Jurgos Ivanauskaitės Odė džiaugsmui). Acta humanitarica universitatis Saulensis: mokslo darbai. T. 8. Vardas kultūroje. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2009, p. 300–310. ISSN 1822-7309.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 113
VASKELIENė, Jolanta; KVAŠyTė, Regina. Lietuvių ir latvių kalbų darybinių sinonimų stilistinės ypatybės. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 295–310. ISBN 998638656X.
VILKAITė, Irena; KVAŠyTė, Regina. Pasyvioji leksika lietuvių–latvių ir latvių–lietuvių žodynuose. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 225–243. ISBN 998638656X.
ŽILINSKAS, Jonas; ČEPAITIENė, Giedrė. Les changements dans l’emploi des appella-tifs dans la presse lituanienne. In La langue libérée. Etudes de sociolexicologie: Etudes contras-tives. Vol. 3. Anne-Marie Laurian (Ed.). Publication du centre recherche Lexiques–culture–Traductions (INALco). Bern etc.: Peter Lang, 2003, p. 231–244. ISSN 1424-3563.
ŽUPERKA, Kazimieras 2005a. Bendrinė kalba ir funkciniai stiliai. Kalbos kultūra 78. Vil-nius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, p. 56–66. ISSN 0130-2795.
ŽUPERKA, Kazimieras 2005b. Tekstas etinės stilistikos požiūriu. Žmogus ir žodis. Vilnius, 2005, t. 7, nr. 1, p. 25–28. ISSN 1392-8600.
ŽUPERKA, Kazimieras. Apie lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos perspektyvas. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 31–39. ISBN 998638656X.
ŽUPERKA, Kazimieras. Funkcinių stilių terminai. Terminologijos vagos. Nr. 1. Vilnius, 1994, p. 26–31. ISBN 9986-465-02-8.
ŽUPERKA, Kazimieras. Lietuvių kalbos stilistika: vadovėlis. Vilnius: Mokslas, 1983. 142 p. ISBN nėra.
ŽUPERKA, Kazimieras. Reklamos tekstas: pragmatika, stilius, kalba. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008. 141 p. ISBN 978-9986-38-931-6.
ŽUPERKA, Kazimieras; KVAŠyTė, Regina. Nuosakų formų konkurencija latvių ir lie-tuvių kalbose. Iš Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi. Sud. ir ats. red. Regina Kvašytė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 311–329. ISBN 998638656X.
КАЧЮШКеНе, Геновайте. Некоторые аспекты исследования северопаневежского диалекта литовского языка (конец XIX века – середина XX века). In Proceedings of the 4th International Congress of Dialectologists and Geolinguists. Riga: Latvian Language Institute, 2006, l. 290–294. ISBN 9984-742-22-9.
114 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
METODINĖLITERATŪRA
ALIŠAUSKIENė, Rima; PocEVIČIENė, Rasa; MALAKAUSKAS, Algirdas; UŠEcKIENė, Lidija. Kursinių, bakalauro ir magistro darbų rengimo vadovas: metodinė priemo-nė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2004. 55 p. ISBN 9986-38-502-4.
ATKoČIūNIENė, Zenona, SToNKIENė, Marija; JANoNIS, osvaldas. Rašto darbų metodiniai nurodymai: mokomoji metodinė knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, 2007. 120 p. ISBN 978-9955-33-140-7.
Bakalauro darbas. Metodikos nurodymai. Parengė D. Kastanauskaitė, V. Urbonas. 2-as leid. Vilnius, 1995.
BAKUTyTė, Rima; MALAKAUSKAS, Algirdas; UŠEcKIENė, Lidija; ŽILINSKAS, Jo-nas. Kursinių, bakalauro, profesinių studijų baigiamųjų ir magistro darbų rengimo vadovas: metodi-nė priemonė. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2009. 56 p. ISBN 978-9986-38-972-9.
BARZDŽIUKIENė, Leonora Domininka; cELIEŠIENė, Vilija; KAULAKIENė, Ange-lė. Baigiamasis studijų darbas: kalbininkų patarimai: teorija ir tvarkyba. 2-asis patais. ir papild. leid. Vilnius: Technika, 2005. 148 p. ISBN 9986-05-706-X.
BoBRoVA, Laimutė, ir kt. Kursinių ir baigiamųjų (bakalauro, magistro, specialiųjų profesinių studijų) darbų rengimo ir gynimo metodinės rekomendacijos. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008. 47 p. ISBN 978-9986-38-848-7.
BoNČKUTė, Roma. Kas žinotina rašantiems mokslinius darbus: metodinis leidinys. Lietu-vių filologijos studentams. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Klaipėda: Klaipėdos univer-siteto leidykla, 2006. 47 p. ISBN 9955-18-154-0.
ČERNIUS, Vytautas J.; TERESEVIČIENė, Margarita. Kaip rašyti magistro studijų baigiamąjį darbą (tezes)?: patarimai socialinių mokslų studentams. Kaunas: s. n., 1996. 27 p. ISBN nėra.
DAUMANTIENė, B.; JUŠKIENė, S. Studijų rašto darbai. [Panevėžio kolegija]. Vilnius: UAB „ciklonas“, 2006. 56 p.
ELIJoŠIENė, Irena; GARŠVIENė, Aniceta; KAFFEMANIENė, Irena. Metodiniai nurodymai rašantiems kursinius, bakalauro ir magistro darbus. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001. 28 p. ISBN 9986-38-260-2.
GERDŽIūNAS, Pranas; PLAKyS, Vytautas. Bendrieji akademinių darbų įforminimo reikalavimai. 3-iasis leidimas. Vilnius: Technika, 2007. 76 p. ISBN 978-9986-05-860-1.
GRENDA, Česys; SIRTAUTAS, Vytautas. Kaip rašyti kursinį darbą: metodinė priemonė studentams neakivaizdininkams. Šiauliai, 1970. 28 p. ISBN nėra.
JUŠKA, Albertas; KUČINSKAS, Vytolis. Metodiniai patarimai rašantiems kursinius, diplominius, magistro baigiamuosius darbus ir daktaro disertacijas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas, 1998. 55 p. ISBN nėra.
KAFFEMANIENė, Irena. Negalės ir socialinės gerovės tyrimų metodologiniai aspektai: me-todinė priemonė bakalaurantams ir magistrantams. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006. 114 p. ISBN 9986-38-712-4.
KARDELIS, Kęstutis; ZUTKIS, A. Kursinio (diplominio) darbo turinys ir struktūra: metodi-nės rekomendacijos. Kaunas, 1980. 50 p.
KARDELIS, Kęstutis. Mokslinių tyrimų metodologija ir tyrimų metodai: (edukologija ir kiti
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 115
socialiniai mokslai): vadovėlis. 4-asis leidimas. Šiauliai: Lucilijus, 2007. 398 p. ISBN 9955-655-35-6.
KARDELIS, Kęstutis; BAGoČIūNAS, Stanislovas. Baigiamųjų darbų (kursinių, diplominių, magistro) rašymas ir įforminimas: metodiniai patarimai LKKA studentams ir magistrantams. Kaunas: LKKA, 2000. 64 p. ISBN nėra.
KASTANAUSKAITė, Danutė. Bibliografinis aprašas: mokomoji priemonė Komunikaci-jos fakulteto studentams. Vilnius: VU leidykla, 1995. 69 p. ISBN 9986-19-097-5.
KASTANAUSKAITė, Danutė. Bibliografi nis dokumentų aprašas: mokomoji knyga. Vil-nius: VU leidykla, 2003. 216 p. ISBN 9986-19-558-6.
KASTANAUSKAITė, Danutė. Dokumentų bibliografi nis aprašymas: pratybų metodiniai nurodymai. Vilnius: VU leidykla, 1992. 42 p. ISBN nėra.
KASTANAUSKAITė, Danutė. Literatūros sąrašai ir nuorodos: metodinės rekomendacijos. 2-asis leid. Vilnius: VU leidykla, 1995. 22 p. ISBN 9986-19-019-3.
Kursinių darbų rašymo metodinės rekomendacijos. Parengė J. Ratkus. Šiauliai: Šiaulių peda-goginis institutas, 1997. 11 p. ISBN nėra.
Kursinių ir diplominių darbų bibliografi nis apipavidalinimas: metodiniai nurodymai. Parengė A. Janulevičienė. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1993. 60 p. ISBN nėra.
LEBEDyS, Jurgis. Kaip studijuoti: lituanistinio mokslinio darbo metodika. Vilnius: s. n., 1971. 91 p. ISBN nėra.
LILEIKIENė, Angelė; ŠAPARNIS, Gintaras; TAMoŠIūNAS, Teodoras. Magistro darbo rengimo metodika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2004. 51 p. ISBN nėra.
Mokslo darbų rašymo instrukcija. Vilnius, 1969.NoREIKA, R.; BALEVIČIENė, J.; SMALIUKAS, D. Magistro darbas: metodinės reko-
mendacijos. Vilnius, 1997. 36 p.PIRoČKINAS, Arnoldas. Jaunajam lituanistui: mokslinio darbo metodikos pradmenys. Vil-
nius: Mokslas, 1990. 150 p. ISBN 5-420-00522-0.RAMoNAITė, Valerija. Kursinis darbas: metodikos rekomendacijos filologams. Šiauliai:
K. J. Vasiliausko įm., 2001. 44 p. ISBN 9955-418-66-4.RATKUS, Jurgis; TAMoŠIūNAS, Teodoras. Magistro darbo rengimo metodinės rekomen
dacijos. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 1998. 24 p. ISBN 9986-38-142-8.RIENEcKER, Lotte; JøRGENSEN, Peter Stray. Kaip rašyti mokslinį darbą. Vilnius: Aidai,
2003. 277 p. ISBN 9955-445-65-3.RIMKUTė, Erika; UTKA, Andrius. Metodiniai nurodymai Lietuvių fi lologijos bakalauro stu
dijų programos darbams: metodinė priemonė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008. 135 p. ISBN 978-9955-12-396-5.
SALATKIENė, Birutė; SIREIKA, Jonas. Studentų rašto darbai: metodikos rekomendacijos istorikams ir paveldosaugininkams. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2003. 18 p.
SATKAUSKyTė, Dalia. Metodiniai nurodymai lietuvių literatūros studentų moksliniams darbams: metodinis leidinys. Vilnius: VPU, 2002. 30 p. ISBN nėra.
SATKAUSKyTė, Dalia; MARTINKUS, Vytautas. Kaip rašyti bakalauro (magistro) darbą: metodiniai nurodymai lietuvių filologijos programos literatūrologijos šakos studentų mokslo dar-bams [Serija Metodinės priemonės]. Vilnius: VPU l-kla, 2007. 32 p. ISBN nėra.
SIREIKA, Jonas; SALATKIENė, Birutė; GLoByS, Giedrius. Istorijos specialybės studentų rašto darbai: metodinės rekomendacijos. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008. 35 p. ISBN 9789986388647.
116 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
SIRTAUTAS, Vytautas. Kaip tirti kalbą: metodiniai nurodymai su pratimais. Šiauliai: s. n., 1981. 59 p. ISBN nėra.
SKURDENIENė (BUcKLEy), Irena. Kursinio darbo rašymas: metodinės nuorodos litua-nistams. Kaunas: VDU leidykla, 1998. 39 p. ISBN nėra.
STANKEVIČIUS, J. Kursinių ir diplominių darbų rašymo bendri metodiniai nurodymai. 3-ias leid. Vilnius, 1979. 27 p.
STULPINAS, Tomas. Bakalauro darbo nuostatai. Šiauliai, 1996.ŠALKAUSKIS, Stasys. Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai / 2-as leidimas. Kau-
nas: Sakalas, 1933. 130 p. ISBN nėra. [arba ŠALKAUSKIS, Stasys. Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa, 1991. P. 500–643. ISBN 5-430-01151-7.]
TRIMAILoVAS, Vladimiras. Filosofi jos ir visuomenės mokslų specialybės studentų rašto darbų rengimo metodika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 26 p. ISBN 978-9986-38-849-4.
VAITIEKūNAS S. Kursinių ir diplominių darbų rašymo bendri metodiniai nurodymai. Vil-nius, 1979.
VILIūNAS, Giedrius; KoŽENIAUSKIENė, Regina. Lituanistų fi lologų rašto darbai: meto-diniai nurodymai studentams. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2000. 29 p. ISBN nėra.
VILIūNAS, Giedrius; KoŽENIAUSKIENė, Regina; KASTANAUSKAITė, Danutė. Lituanistų fi lologų rašto darbai: metodiniai nurodymai studentams. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2000. 35 p. ISBN nėra.
ZyBARTAS, A. Kursinio darbo rengimas. Vilnius, 1987.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 117
priedai
1 priedas
pirMasis anTraŠTinis lapas
REIKALAVIMAI ANTRAŠTINIAM LAPUI
1. Paraštės: kairėje 3 cm, dešinėje 1,5 cm, viršuje ir apačioje po 2 cm.2. Institucijospavadinimas: šriftas Times New Roman; 12 pt; didžiosios raidės; spausdina-
mos paprastai; eilėtarpis 1,5; lygiuoti centre. 3. Vardas,pavardė: šriftas Times New Roman; 16 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąsias);
spausdinamos paryškintai; lygiuoti centre.4. Studijų programa, studijų forma (nuolatinės ar ištęstinės), kursas: šriftas Times
New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąją); spausdinamos paprastai; eilėtarpis 1,5; lygiuoti centre.
5. darbo pavadinimas: šriftas Times New Roman; 16 pt; didžiosios raidės; spausdinamos pa-ryškintai; lygiuoti centre.
6. darbo tipas: šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąją); spausdina-mos paprastai, lygiuoti centre.
7. darbo vadovas: šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąsias užrašo, vardo ir pavardės raides); spausdinamos paprastai; eilėtarpis 1,5; lygiuoti dešinėje.
8. Vietairmetai: šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąją); spaus-dinamos paprastai; lygiuoti centre.
118 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
ANTRAŠTINIo LAPo PAVyZDyS
ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS
LIETUVIŲ KALBOTYROS IR KOMUNIKACIJOS KATEDRA
Vardenis Pavardenis
Studijų programos Lietuvių filologija (specializacija – leidyba)II / III / IV kurso studentas
DARBO PAVADINIMAS
Kursinis / Baigiamasis bakalauro / magistro darbas
Darbo vadovė
doc. dr. Vardenė Pavardenė
Šiauliai, 2010
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 119
ANTRAŠTINIo LAPo FoRMA
ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS
LIETUVIŲ KALBOTYROS IR KOMUNIKACIJOS KATEDRA
Vardas, pavardė
Studijų programos ...................................... (specializacija)........... kurso studentas (-ė)
DARBO PAVADINIMAS
Kursinis darbas
Darbo vadovas (-ė)
pareigos, mokslo laipsnis, vardas, pavardė
Šiauliai, 2010
120 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
2 priedas
ANTRASISANTRAŠTINISLAPAS(LYDRAŠTIS)
REIKALAVIMAI ANTRAJAM ANTRAŠTINIAM LAPUI (LyDRAŠČIUI)
1. Paraštės: kairėje 3 cm, dešinėje 1,5 cm, viršuje ir apačioje po 2 cm.2. Institucijospavadinimas: šriftas Times New Roman; 12 pt; didžiosios raidės; spausdina-
mos paprastai; viengubas tarpas; lygiuoti centre. 3. Tvirtinimas: pirma eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; didžiosios raidės; spausdina-
mos paprastai; viengubas tarpas; lygiuoti 4 žingsneliais į dešinę; antra ir trečia eilutės – šrif-tas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąsias užrašo, vardo ir pavardės raides); spausdinamos paprastai; viengubas tarpas; lygiuoti 5 žingsneliais į dešinę; ketvirta eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; skaitmenys spausdinami paprastai; viengubas tarpas; lygiuoti 4 žingsneliais į dešinę.
4. darbo pavadinimas: šriftas Times New Roman; 16 pt; didžiosios raidės; spausdinamos pa-ryškintai; lygiuoti centre.
5. darbo tipas: šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąją); spausdina-mos paprastai, lygiuoti centre.
6. Darboautorius: pirma eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąją); spausdinamos paprastai; lygiuoti 4 žingsneliais į dešinę; antra eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąsias vardo ir pavardės raides); spausdina-mos paprastai; lygiuoti 5 žingsneliais į dešinę; trečia eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; skaitmenys spausdinami paprastai; viengubas tarpas; lygiuoti 4 žingsneliais į dešinę.
7. darbo vadovas: pirma eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąją); spausdinamos paprastai; lygiuoti 4 žingsneliais į dešinę; antra eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąsias vardo ir pavardės raides); spausdina-mos paprastai; lygiuoti 5 žingsneliais į dešinę; trečia eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; skaitmenys spausdinami paprastai; viengubas tarpas; lygiuoti 4 žingsneliais į dešinę.
8. recenzentas: pirma eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pir-mąją); spausdinamos paprastai; lygiuoti 4 žingsneliais į dešinę; antra eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąsias vardo ir pavardės raides); spausdina-mos paprastai; lygiuoti 5 žingsneliais į dešinę; trečia eilutė – šriftas Times New Roman; 12 pt; skaitmenys spausdinami paprastai; viengubas tarpas; lygiuoti 4 žingsneliais į dešinę.
9. Vietairmetai: šriftas Times New Roman; 12 pt; mažosios raidės (išskyrus pirmąją); spaus-dinamos paprastai; lygiuoti centre.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 121
ANTRoJo ANTRAŠTINIo LAPo (LyDRAŠČIo) PAVyZDyS
ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS
LIETUVIŲ KALBOTYROS IR KOMUNIKACIJOS KATEDRA
TVIRTINU Katedros vedėja(parašas) doc. dr. Vardenė PavardenėData
DARBO PAVADINIMAS
Kursinis / Baigiamasis bakalauro / magistro darbas
Darbo autorius
(parašas) Vardenis PavardenisData
Darbo vadovė
(parašas) doc. dr. Vardenė PavardenėData
Recenzentas
(parašas) doc. dr. Vandenis PovandenisData
Šiauliai, 2010
122 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
ANTRoJo ANTRAŠTINIo LAPo (LyDRAŠČIo) FoRMA
ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS
LIETUVIŲ KALBOTYROS IR KOMUNIKACIJOS KATEDRA
TVIRTINU Katedros vedėjas (-a)
(parašas) pareigos, mokslo laipsnis, vardas, pavardė Data
DARBO PAVADINIMAS
Kursinis darbas
Darbo autorius
(parašas) Vardenis PavardenisData
Darbo vadovas (-ė) (parašas) pareigos, mokslo laipsnis, vardas, pavardė
Data
Recenzentas (-ė) (parašas) pareigos, mokslo laipsnis, vardas, pavardė
Data
Šiauliai, 2010
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 123
3 priedas
TUrinys
Pratarmė .....................................................................................................................................4I. Teoriniailingvistinėskultūrologijospagrindai ...............................................................6
1. Kultūros ir kalbos esmė kaip mokslinio tyrimo objektas ................................................... 61.1. Kultūra ir jos perdavimo būdai ...................................................................................61.2. Kalba, jos apraiškos ir funkcijos .................................................................................81.3. Filosofų požiūris į kalbos ir kultūros sąveiką ............................................................10
2. Kognityvinė lingvistika .................................................................................................. 132.1. Kognityvinės lingvistikos specifika ...........................................................................132.2. Konceptas – kognityvinių kalbos tyrinėjimų objektas ...............................................152.3. Konceptualizacija, kategorizacija ir prototipų teorija ................................................20
3. Tauta kalboje ................................................................................................................. 233.1. Kalbos pasaulėvaizdžio samprata ir eksplikacijos būdai .............................................233.2. Mentaliteto ir nacionalinio charakterio santykis .......................................................26
4. Lingvistinės kultūrologijos santykis su kitais mokslais, tikslas ir objektas ....................... 304.1. Lingvistinė kultūrologija ir mokslai, tiriantys žmogaus gyvenseną ............................304.2. Lingvistinė kultūrologija ir etnolingvistika ...............................................................314.3. Lingvistinės kultūrologijos samprata ........................................................................33
5. Lingvistinės kultūrologijos tyrimo metodai .................................................................... 34II. Lingvokultūrinėsanalizėsmedžiaga ...............................................................................41
1. Žodynų definicijos ......................................................................................................... 412. Konceptualiosios metaforos ............................................................................................ 543. Frazeologizmai ............................................................................................................... 734. Palyginimai .................................................................................................................... 825. Precedentiniai tekstai ..................................................................................................... 926. Patarlės ir priežodžiai ....................................................................................................100
išvados .....................................................................................................................................107Rekomenduojama literatūra .......................................................................................................108cituota literatūra .......................................................................................................................109Šaltiniai .....................................................................................................................................121
(Papaurėlytė-Klovienė 2007)
124 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
4 priedas
LEIDINIŲINFORMACIJAAUTORIAMS
leidinio FILOLOGIJAINFORMACIJAAUTORIAMS
Leidinyje spausdinami straipsniai etnolingvistikos ir teksto lingvistikos klausimais. Redak-cijai įteikiamas visiškai parengtas straipsnio atspaudas ir elektroninis variantas. Straipsnį galima siųsti elektroniniu paštu.
Priimami straipsniai, parašyti lietuvių, latvių, anglų, rusų, prancūzų arba vokiečių kalbo-mis. Straipsnio apimtis – iki 15 puslapių. Po straipsnio dedama santrauka (reziumė) anglų kalba, o jei straipsnis parašytas kuria užsienio kalba, dedama dar ir lietuviška santrauka. Santraukos ap-imtis – 0,5 puslapio (1000–1200 spaudos ženklų). Recenzijos ir informacinio pobūdžio tekstai spausdinami be santraukų.
Autoriaus vardas ir pavardė rašomi virš straipsnio antraštės. Po straipsnio pavadinimo patei-kiama keletas svarbesnių pagrindinių žodžių (pagrindinių sąvokų).
Straipsnis renkamas Times New Roman šriftu; pagrindinio teksto šrifto dydis – 12; išnašų, literatūros, santraukos ir šaltinių sąrašo – 10; intervalas – 1,5; paraštės – 2 cm.
Išnašos numeruojamos iš eilės per visą straipsnį. cituojami autoriai ir šaltiniai nurodomi pačiame tekste: lenktiniuose skliausteliuose rašoma autoriaus pavardė arba veikalo santrumpa, publikacijos metai ir po kablelio puslapis. Literatūros sąraše (jis dedamas prieš santrauką) cituo-jami darbai pateikiami bendra abėcėlės tvarka.
Atskirai pateikiami duomenys apie autorių: mokslo laipsnis, institucija, pareigos, pašto ad-resas ir elektroninio pašto adresas.
Kiekvienas straipsnis recenzuojamas vieno redaktorių kolegijos nario arba kolegijos parink-to recenzento. Visas leidinys recenzuojamas redaktorių kolegijos pasirinkto recenzento. Apie nepriimtus spausdinti straipsnius autoriams pranešama kartu su recenzentų išvadomis.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 125
LEIDINIO„ŽMOGUSIRŽODIS“INFORMACIJAAUTORIAMS
Žurnale spausdiname • kalbotyros, taikomosios lingvistikos, literatūrologijos ir filosofijos straipsnius, • apžvalginius straipsnius, • knygų recenzijas, • informaciją apie mokslines konferencijas, seminarus ir kitus mokslo renginius, • mokslinių publikacijų vertimus.
Redakcijos adresas: žurnalas „Žmogus ir žodis: Didaktinė lingvistika“, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius LT-03111, Lietuva; el. p.: reginar@vpu.lt.
Straipsniai. Spausdinti priimami straipsniai, pateikti tik žurnalui „Žmogus ir žodis“ ir nespausdinti jokiame kitame leidinyje. Straipsniai gali būti parašyti lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų ir kitomis kalbomis. Straipsnius prašom atsiųsti spausdintus (2 egz.) ir elektronine laikmena. Prie straipsnio pridedamos 2 recenzijos. Recenzuoti turėtų aktyviai moks-linėje veikloje dalyvaujantys mokslininkai.
Tekstas turi būti parašytas Microsoft Word programa. Straipsnius rinkti Times šriftu, Winli-ka lituanizatoriumi arba Lithuanian BALTIc klaviatūra. Tekstas turi būti 12 taškų dydžio, straips-nio pavadinimas ir autorių vardai bei pavardės rašomi 14 taškų šriftu. Paantraštes išskirti juodu šriftu ir tuščiomis eilutėmis. Teksto eilučių intervalas – 1,5. Straipsniai spausdinami baltuose A4 formato lapuose, vienoje lapo pusėje, paliekant 3 cm paraštes iš visų keturių kraštų. Straipsnio apimtis – nuo 5 iki 12 puslapių. Puslapius sunumeruoti eilės tvarka. Pirmojo lapo viršuje rašo-mas straipsnio pavadinimas lietuvių ir anglų kalba, po pavadinimu – autoriaus vardas (būtinai visas) ir pavardė, žemiau – institucijos pavadinimas ir jos adresas, autoriaus elektroninis paštas. Prieš straipsnį pateikiamos dvi santraukos – lietuvių ir anglų kalba, jei straipsnis parašytas nelie-tuviškai, – anglų ir straipsnio kalba. Santrauka turi būti ne trumpesnė kaip 1000 spaudos ženklų. Abiejų santraukų gale naujoje eilutėje nurodomi esminiai žodžiai (key words).
Mokslo straipsnyje turi būti nurodomas tyrimų objektas, tikslas, metodai, skiriamos straips-nio struktūrinės dalys, gale pateikiami mokslinio tyrimo rezultatai arba išvados.
Atskirame lape pateikiama trumpa informacija apie autorių, parašyta anglų ir lietuvių (arba kita) kalba.
citatos. Kitų kalbų žodžiai ir pavyzdžiai ryškinami kursyvu. Nuorodos. Tekste skliausteliuose rašoma cituojamo šaltinio autoriaus pavardė, leidimo me-
tai ir puslapis, pvz.: (Schiffrin, 1987, 17), (Зиндер, 1979, 100). Literatūros sąrašas pateikiamas po straipsnio ir sudaromas abėcėlės tvarka. Prie knygų nurodoma autoriaus pavardė ir vardo ini-cialai, leidimo metai, knygos pavadinimas, leidimo vieta, leidyklos pavadinimas. Jei yra šaltinių, parašytų kirilika, jie nurodomi gale abėcėlės tvarka. Prie literatūros sąraše esančių periodinių leidinių nuorodų dar pridedami leidinio ir puslapių numeriai.
Išnašas rašyti kuo trumpiau, pateikti eilės tvarka puslapių apačioje. Grafinė informacija. Visos lentelės, schemos, grafikai ir kita grafinė informacija turi būti
originalai, kuriuos būtų galima reprodukuoti. Jas reikia sunumeruoti (pvz., 2 pav.) ir taip pateik-ti, kad būtų galima perkelti į kitą teksto vietą.
Simboliai. Pageidautina, kad autoriai vartotų tik standartinius sutrumpinimus ir simbolius. Nestandartiniai sutrumpinimai ir simboliai aiškinami tose vietose, kur jie vartojami pirmą kartą.
126 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Stilius. Straipsniai turi būti suredaguoti, išspausdintas tekstas patikrintas. Neatitinkantys reikalavimų straipsniai nespausdinami ir autoriams negrąžinami. Informacija: Vyriausiasis redaktorius A. Pakerys apakerys@vpu.lt Didaktinė lingvistika, atsakomoji redaktorė R. Rinkauskienė reginar@vpu.lt Literatūrologija, atsakomoji redaktorė R. Pabarčienė pabarciene_r@yahoo.com Svetimosios kalbos, atsakomoji redaktorė D. Sabromienė sabromiene@vpu.lt Filosofija, atsakomasis redaktorius D. Jonkus filosofai@vpu.lt
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 127
5 priedas
LITERATŪROSSĄRAŠOPAVYZDYS
ŠALTINIS BIBLIoGRAFINė NUoRoDAKNyGoSVieno autoriaus
MALAKAUSKAS, Algirdas. Mažasis lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas: studijų kny-ga. 2-asis, papildytas, leidimas. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2009. 65 p. ISBN 978-9986-38-974-3.
VASKELIENė, Jolanta. Trumpas teksto lingvistikos žinynas. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 148 p. ISBN 978-9986-38-795-4.
Dviejų–ke-turių auto-rių
PABRėŽA, Juozas; TUMėNAS, Stasys. Lietuvių kalba ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui: mokymo(si) priemonė. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2007. 183 p. ISBN 9955-579-25-0.
GUDZINEVIČIūTė, ona Laima; KARDELIENė, Laima; KARDELIS, Kęstutis; MyKoLAITIENė, Ligita. Kūno kultūros ir sporto specialistų kompetencija: mokslo darbai ir profesinė kalba. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. 109 p. ISBN 9955160950.
Penkių ir daugiau autorių
BARAUSKAITė, Janina, ir kt. Lietuvių kalba I: vadovėlis. Vilnius: Mokslo ir encik-lopedijų leidykla, 1995. 335 p. ISBN 5420-01-243-X.
Sudarytojų Sielos tėvynė – kalboj: lietuvių poezija gimtosios kalbos tema. Sudarė Kazimieras Župerka. Šiauliai: Saulės delta, 1997. 199 p. ISBN 9986-458-83-8.
Joniškio šnektų pratimai ir tekstai. Sudarė Janina Švambarytė (ats. red.), ir kt. Šiau-liai: K. J. Vasiliausko įm., 2001. 117 p. ISBN 9955418680.
Monogra-fija
ČEPAITIENė, Giedrė. Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika: mokslo monografija. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 343 p. ISBN 978-9986-38-743-5.
VALENTAS, Skirmantas. Mė(lynojo) nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje: monografija. Vilnius: Baltos lankos, 2007. 287 p. ISBN 9789955231196.
Daugiato-mis leidi-nys
Lietuvių kalbos gramatika: fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvar-dis, įvardis). T. 1. Vilnius: Mintis, 1965. 752 p. ISBN nėra.
Lietuvių kalbos žodynas. T. 20. Vyr. red. Vytautas Vitkauskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 1158 p. ISBN 9986668387.
serialiniai leidiniaiŽurnalas Baltistica: Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto leidžiamas baltų kalbotyros
žurnalas. Vilnius, 1966–. ISSN 0132-6503.
Tarp knygų: Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvy-do bibliotekos mėnesinis žurnalas. Vilnius, 1991–. ISSN 0868-8826.
Laikraštis Literatūra ir menas: Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis. Vilnius, 1946–. ISSN 0233-3260.
Šiaulių kraštas: Šiaulių apskrities ir miesto laikraštis. Šiauliai, 1990–. ISSN 1648-4010.
128 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
STRAIPSNIAIĮVAIRIUOSELEIDINIUOSEVieno au-toriaus straipsnis straipsnių rinkinyje
KAZLAUSKAITė, Rūta. Jonavos šnektos fonetinės ypatybės. Iš Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, p. 600–609. ISBN 9986-668-71-9.
KVAŠīTE, Regīna. Terms of the Latvian and Lithuanian Stylistics in comparative Aspect. In Contrastive and Applied Linguistics: research papers, XIV. Editor An-drejs Veisbergs. Riga: Faculty of Modern Languages University of Latvia, 2007, l. 33–42. ISBN 978-9984-30-135-8.
Dviejų ir daugiau autorių straipsnis straipsnių rinkinyje
MASKULIūNIENė, Džiuljeta; MASKULIūNAS, Bronius. Gimtojo krašto topi-ka žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ – ryškus regioninės savimonės ženklas. Iš Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje: 1864–1904–2004: teminis straipsnių rinkinys. Sudarė ir parengė Bronius Maskuliūnas, Džiuljeta Maskuliūnienė. Šiau-liai: Saulės delta, 2005, p. 326–338. ISBN 9955522518.
ŽILINSKAS, Jonas; ČEPAITIENė, Giedrė. Les changements dans l’emploi des ap-pellatifs dans la presse lituanienne. In La langue libérée. Etudes de sociolexicologie: Etudes contrastives. Vol. 3. Anne-Marie Laurian (Ed.). Publication du centre re-cherche Lexiques–culture–Traductions (INALco). Bern etc.: Peter Lang, 2003, p. 231–244. ISSN 1424-3563
Vieno au-toriaus straipsnis žurnale (tęstiniame leidinyje)
PAPAURėLyTė-KLoVIENė, Silvija. Lingvokultūrinė precedentinių tekstų spe-cifika. Žmogus ir žodis. Didaktinė lingvistika. T. 9, nr. 1 (2007), p. 31–36. ISSN 1392-8600.
MASKULIūNAS, Bronius. Posesyvinės konstrukcijos su daiktavardžio kilminin-ku Motiejaus Valančiaus VAIKŲ KNyGELėJE. Humanitāro zinātņu vēstnesis: Dau-gavpils universitāte. Nr. 11 (2007), 30.–37. lpp. ISSN 1407-9607.
KVAŠīTE, Regīna. Termini lietišķajos tekstos. Leksiski semantiskā klasifikacija. Latvijas Zinātņu Akadēmijas Vēstis. A daļa: Sociālās un humanitārās zinātnes. 51. sēj. Nr. 3 / 4. Rīga, 1997, 80.–84. lpp. ISSN 1407-0081.
Dviejų ir daugiau autorių straipsnis žurnale (tęstiniame leidinyje)
MAcIENė, Jurgita; ŽUPERKA, Kazimieras. Kalbinės raiškos švelninimo komen-tarų vartojimas. Filologija, 2007, nr. 12, p. 55–65. ISSN 1392-561X.
KVAŠīTE, Regīna; ČEPAITIENE, Giedre; ŽUPERKA, Kazimiers. Valodas un rakstniecības stilistiskā savdabība kā tautas vēstures sekas (lietuviešu un latviešu pa-ralēles). Linguistica Lettica 12. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2003. 105.–116. lpp. ISSN 1407 – 1932.
Vieno au-toriaus straipsnis laikraštyje
PETKEVIČIENė, Regina. Atsakome į Kalbos konsultacijų punktui pateiktus klau-simus. Šiaulių kraštas, 2004, spalio 1, p. 6.
TUMėNAS, Stasys. Ar apginsime gimtąją kalbą? Šiaulių kraštas, 2006, liepos 29, p. 5.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 129
Dviejų ir daugiau autorių straipsnis laikraštyje
BARAUSKAITė, Janina; LAZDyNIENė, Laura. Žodžiai KATė, KATINAS pava-dina ne tik gyvūnus. Šiaulių kraštas, 2005, rugpjūčio 31, p. 10.
diserTaCiJosDisertacija GUDZINEVIČIūTė, ona Laima. Lietuvių kalbos substantiva communia: daktaro
disertacija. Humanitariniai mokslai, filologija (04 H). Vilnius: Vilniaus universite-tas, 2008. 133 p. + priedai (382 p.).
MAcIENė, Jurgita. Lietuvių kalbos deminutyvų stilistika: daktaro disertacija. Hu-manitariniai mokslai, filologija, kalbotyra (04 H). Šiauliai: Šiaulių universitetas, Klaipėdos universitetas, 2003. 144 p.
Disertaci-jos santrau-ka
GUDZINEVIČIūTė, ona Laima. Substantiva communia in the Lithuanian Language: summary of Doctoral Dissertation. Humanities, Philology (04 H). Lietuvių kalbos substantiva communia: daktaro disertacijos santrauka. Humanitariniai moks-lai, filologija (04 H). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2008. 27 p.
KAZLAUSKAITė, Rūta. Pašušvio šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija: daktaro disertacijos santrauka. Humanitariniai mokslai, filologija, baltų kalbos (H 5901). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2002. 22 p.
KONFERENCIJŲMEDŽIAGAKonferenci-jos medžia-ga
TUMėNAS, Stasys. Morfosintaksinių reiškinių tendencijos knygoje Linkava: tradicija dabartyje. Iš Baltų kalbų tarmės: rašytinis palikimas: konferencijos medžiaga. Šiauliai: Discens, 2005, p. 183–189. ISBN 9986931851.
КАЧЮШКеНе, Геновайте. Некоторые аспекты исследования северопа-невежского диалекта литовского языка (конец XIX века – середина XX века). In Proceedings of the 4th International Congress of Dialectologists and Geolinguists. Riga: Latvian Language Institute, 2006, l. 290–294. ISBN 9984-742-22-9.
Tezės GEDRIMAS, Robertas. Sudurtiniai žiedinių augalų pavadinimai J. A. Pabrėžos vei-kale Tayslós augumyynis. Iš Terminologija III tūkstantmečio pradžioje: tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų tezės [Vilnius, 2003 m. spalio 7–9 d.]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003, p. 22–23. ISBN nėra.
MASKULIūNAS, Bronius. Atoninės įvardžių formos KNyGoJE NoBAŽNySTėS KRIKŠČIoNIŠKoS. In 43. Artura Ozola dienas konference: anotācijas un tēzes [Rīga, 2007. gada 16.-17. marts]. Rīga, 2007, 22.–23. lpp. ISBN nėra.
BUTKUS, Vigmantas; ČEPAITIENė, Giedrė; KVAŠyTė, Regina; ŽUPERKA, Kazimieras. Istorija kaip kalbos ir raštijos stilistinio savitumo veiksnys (lietuvių ir latvių paralelės). In Valoda vēstures dzirnakmeņos. Akadēmiķa Jāņa Endzelīna 130. dzimšanas dienas atceres starptautiskās zinātniskās konferences materiāli [Rīga, 2003. gada 20.–21. februāris]. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2003. 29.–30. lpp. ISBN 9984-9434-8-8.
130 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
elekTroniniai dokUMenTaiTinklalapis Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas [interaktyvus]. Kaunas: Vytauto Didžiojo uni-
versitetas, Humanitarinis fakultetas, Kompiuterinės lingvistikos centras [žiūrėta 2009-10-19]. Prieiga per internetą: <http://donelaitis.vdu.lt/>.
Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. T. 1–20. Redaktorių kolegija: Gertrūda Nak-tinienė (vyr. red.), ir kt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lkz.lt/dzl.php?12#top>.
RAMoNAS, Vincas. Kryžiai [interaktyvus]. Iš Klasikinė lietuvių literatūra: antologi-ja [Vilnius: Mokslininkų sąjungos institutas, 1999–2009] [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.antologija.lt/texts/60/main_l.html>.
Elektroni-nė knyga
BUTKUS, Vigmantas. Latvių literatūros istorijos seminarai (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė): mokomoji knyga [interaktyvus]. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 150 p. [žiūrėta 2009 m. spalio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://hu.su.lt/documents/Latviu%20literaturos%20istorijos%20seminarai.pdf>.
JANoNIS, osvaldas. Bibliografi nių nuorodų ir jų sąrašo sudarymo studijų bei mokslo darbuose metodika (pagal Lietuvos standartus LST ISO 690 ir LST ISO 690–2) [in-teraktyvus]. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005. 49 p. [žiūrėta 2009 m. spalio 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.vpu.lt/bibl/file/Janonis.pdf>.
Straipsnis iš elektro-ninės kny-gos
GIRDZIJAUSKAS, Juozapas. Ankstyvasis periodas (iki XIX a. pabaigos). Iš Klasikinė lietuvių literatūra: antologija [interaktyvus]. Vilnius: Mokslininkų sąjungos ins-titutas, 2002 [žiūrėta 2009-10-01]. Prieiga per internetą: <http://anthology.lms.lt/lindex.html>.
Kompak-tinė plokš-telė
KAČIUŠKIENė, Genovaitė. Lietuvių kalba ir civilizacija. La langue et la civilisation lituaniennes: paskaitų tezės PowerPoint programa [elektroninis išteklius cD-RoM]. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006. ISBN 9986386667.
VALENTAS, Skirmantas. Baltai: lingvistika ir poezija: mokymo ir metodinė prie-monė [elektroninis išteklius cD-RoM]. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. ISBN 9789986388029.
Straipsnis iš kompak-tinės plokš-telės
KAČIUŠKIENė, Genovaitė; KRUoPIENė, Irena. Besoins et possibilités des cours d’apprentissage de la langue lituanienne à distance. In Tvorivost’ a inová cia v európskom vysokoškolskom priestore [cD-RoM]. Branská Bystrica: FHV UMB, 2009, p.143–151. ISBN 9788080837655.
RANK-RAŠTIS
Prekybos instituto tarybos 19410812 protokolas. Šiauliai, 1941. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-629, ap. 1, b. 985, l. 246.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 131
6 priedasFoRMA
BAIGIAMOJOBAKALAURO/MAGISTRODARBOSANTRAUKA
Studijų programa .............................................................................................................................Vardas, pavardė ................................................................................................................................Darbo pavadinimas ..........................................................................................................................Darbo pavadinimas anglų kalba .......................................................................................................Darbo vadovas (-ė) ..........................................................................................................................Darbo gynimo data ..........................................................................................................................Pagrindiniai žodžiai: ........................................................................................................................Pagrindiniai žodžiai anglų kalba (keywords): ....................................................................................
SANTRAUKA
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
SANTRAUKA ANGLŲ KALBA (SUMMARY)
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
132 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
7 priedas
DARBŲRENGIMAS
KURSINIODARBORENGIMAS
1. Kursiniodarbotemospasirinkimasirtvirtinimas:1.1. Ne vėliau kaip iki kiekvienų metų gegužės 20 d. Lietuvių kalbotyros ir komuni-
kacijos (toliau LKK) katedroje patvirtinamas naujiems mokslo metams siūlomų darbų temų ir jiems vadovaujančių dėstytojų sąrašas, kuris paskelbiamas visų stu-dijų programų, kuruojamų katedros, studentams katedros skelbimų lentoje. Prie pasirinktos temos studentas turi užsirašyti vardą, pavardę, studijų programą ir studijų formą (pvz.: Vardenis Pavardenis, LF II, nuolat. stud.).
1.2. Iki kiekvienų metų rugsėjo 20 d. (ištęstinių studijų – iki birželio 10 d.) studentai, pasirinkę ir suderinę su vadovu darbo temą, nustatytos formos prašymus [prašymo forma pridedama Prieduose] su vadovo parašu dėl sutikimo vadovauti darbui patei-kia LKK katedros administratorei.
1.3. Iki kiekvienų metų spalio 15 d. (ištęstinių studijų – iki liepos 1 d.) pasirinktos darbų temos tvirtinamos katedros posėdžiuose.
1.4. Pagal mainų programas į užsienį išvykstantys studijuoti studentai kursinio darbo temą pasirenka, suderina su vadovu ir parašo prašymus iki išvykdami, t. y. iki ge-gužės 31 d.
2. Kursiniodarborengimas:2.1. Kursinis darbas gali būti kaip atskiras studijų dalykas arba integruotas į studijų
dalyką. Kursiniam darbui parengti ir apginti skiriami 4 kreditai. Kursinis darbas rašomas 2 semestrus.
2.2. Studentai, pasirinkę darbo temą, privalo per 2 savaites susitikti su vadovu aptarti darbo rengimo planą bei terminus. Darbo vadovas konsultuoja nustatytomis ir katedrų skelbimų lentose bei fakulteto tinklalapyje paskelbtomis konsultacijų va-landomis.
2.3. Studentas iki kiekvienos sesijos pabaigos atsiskaito vadovui už atliktą darbą.2.4. Atsiradus rimtoms priežastims, dėl kurių negalimas tolesnis kursinio darbo auto-
riaus ir darbo vadovo bendradarbiavimas (vadovo liga, vaiko auginimo atostogos, ilgalaikė stažuotė, dalykinio arba asmeninio pobūdžio nesutarimai ir kt.), darbo vadovas gali būti keičiamas arba kursinio darbo autoriui sudaromos sąlygos darbą pabaigti be vadovo. Tokiais atvejais kursinio darbo autorius arba darbo vadovas turi kreiptis į LKK katedrą.
2.5. Darbo vadovas turi teisę atsisakyti vadovauti, jei kursinio darbo autorius nesikon-sultuoja. Tokiu atveju studentas darbą gina per išankstinį gynimą LKK katedroje be vadovo.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 133
BAIGIAMOJOBAKALAURO/MAGISTRODARBORENGIMAS
1. baigiamojo darbo temos pasirinkimas ir tvirtinimas:1.1. Ne vėliau kaip iki kiekvienų metų rugsėjo 15 d. (ištęstinių studijų – iki birželio
1 d.) Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos (toliau LKK) katedroje patvirtinamas siūlomų darbų temų bei mokslinių vadovų sąrašas ir paskelbiamas visų studijų programų, kuruojamų katedros, studentams katedros skelbimų lentoje. Studentai gali ir patys siūlyti darbų temas, tačiau jas būtina suderinti su vadovu. Prie pasi-rinktos temos skelbimų lentoje studentas turi užsirašyti vardą, pavardę, studijų programą ir studijų formą (pvz.: Vardenis Pavardenis, LF IV, nuolat. stud.; Varde-nis Pavardenis, MLK I, nuolat. stud.).
1.2. Baigiamąjį darbą rašantis studentas gali turėti mokslinį vadovą ir konsultantą. 1.3. Moksliniai vadovai ir konsultantai gali: a) abu būti LKK katedros dėstytojai; b)
vienas iš jų atstovauti kitam ŠU padaliniui; c) vienas iš jų atstovauti kitai instituci-jai.
1.4. Iki kiekvienų metų spalio 15 d. (ištęstinių studijų – iki birželio 10 d.) studentai, pasirinkę ir / arba suderinę su vadovu darbo temą, nustatytos formos prašymus [prašymo forma pridedama Prieduose] su vadovo parašu dėl sutikimo vadovauti darbui pateikia LKK katedros administratorei. Prašyme turi būti įrašyta darbo tema anglų kalba. Už vertimo kokybę atsako baigiamojo darbo autorius. Darbo temos gali būti tikslinamos, bet ne ilgiau kaip iki pirminio darbo gynimo katedro-je.
1.5. Iki kiekvienų metų lapkričio 1 d. (ištęstinių studijų – iki liepos 1 d.) pasirinktos darbų temos tvirtinamos katedros posėdžiuose, duomenys perduodami į dekanatą ir suvedami į duomenų bazę.
2. baigiamojo darbo rengimas:2.1. Bakalauro darbui parengti ir apginti skiriama ne mažiau kaip 8 kreditai. Magist-
ro darbui parengti ir apginti skiriama ne mažiau kaip 25 proc. studijų programos apimties. Baigiamajam darbui baigti ir pasirengti ginti skiriama ne mažiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų. Baigiamojo darbo rengimo etapai reglamentuoja-mi Humanitarinio fakulteto tarybos patvirtintu dokumentu.
2.2. Studentas, pasirinkęs darbo temą, privalo per 2 savaites susitikti su vadovu ir ap-tarti darbo rengimo planą bei terminus. Darbo vadovas konsultuoja nustatytomis ir katedrų skelbimų lentose bei fakulteto tinklalapyje paskelbtomis konsultacijų valandomis.
2.3. Studentas iki kiekvienos sesijos pabaigos atsiskaito vadovui už atliktą darbą. 2.4. Atsiradus rimtoms priežastims, dėl kurių negalimas tolesnis baigiamojo darbo
autoriaus ir darbo vadovo bendradarbiavimas (vadovo liga, vaiko auginimo atos-togos, ilgalaikė stažuotė, dalykinio arba asmeninio pobūdžio nesutarimai ir kt.), darbo vadovas gali būti keičiamas arba baigiamojo darbo autoriui sudaromos są-lygos darbą pabaigti be vadovo. Tokiais atvejais baigiamojo darbo autorius arba darbo vadovas turi kreiptis į LKK katedrą.
2.5. Darbo vadovas turi teisę atsisakyti vadovauti, jei baigiamojo darbo autorius nesi-konsultuoja. Tokiu atveju studentas darbą gina per išankstinį gynimą LKK kated-roje be vadovo.
134 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
ŠIAULIŲ UNIVERSITETo HUMANITARINIo FAKULTETo________________________________________________________________________________
(tikslus studijų programos pavadinimas, kursas)
STUDENTAS (-ė) _______________________________________________________________(vardas, pavardė)
Šiaulių universiteto Rektoriui
praŠyMasDĖLKURSINIODARBO
2010 m. d.Šiauliai
Prašau leisti rašyti ir ginti kursinį darbą tema
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
Darbo vadovas (-ė) ____________________________________________ (pedagoginis vardas, mokslo laipsnis ir pareigos, vardas, pavardė)
Sutinku vadovauti _____________________________________________(darbo vadovo (-ės) parašas)
Studento (ės) parašas_______________
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 135
ŠIAULIŲ UNIVERSITETo HUMANITARINIo FAKULTETo________________________________________________________________________________
(tikslus studijų programos pavadinimas, kursas)
STUDENTAS (-ė) ________________________________________________________________(vardas, pavardė)
Šiaulių universiteto Rektoriui
praŠyMasDĖLBAKALAURODARBO
2010 m. d.Šiauliai
Prašau leisti rašyti ir ginti baigiamąjį bakalauro darbą tema
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
Darbo vadovas (-ė) ____________________________________________ (pedagoginis vardas, mokslo laipsnis ir pareigos, vardas, pavardė)
Sutinku vadovauti _____________________________________________(darbo vadovo (-ės) parašas)
Studento (ės) parašas_______________
136 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
ŠIAULIŲ UNIVERSITETo HUMANITARINIo FAKULTETo________________________________________________________________________________
(tikslus programos pavadinimas, kursas)
STUDENTAS (-ė) ________________________________________________________________(vardas, pavardė)
Šiaulių universiteto Rektoriui
praŠyMasDĖLMAGISTRODARBO
2010 m. d.Šiauliai
Prašau leisti rašyti ir ginti baigiamąjį magistro darbą tema
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
____________________________________________________________________
Darbo vadovas (-ė) ____________________________________________ (pedagoginis vardas, mokslo laipsnis ir pareigos, vardas, pavardė)
Sutinku vadovauti _____________________________________________(darbo vadovo (-ės) parašas)
Studento (ės) parašas_______________
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 137
8 priedas
sUTrUMpiniMai ir sanTrUMpos
Įprastinėsleidiniųpavadinimųsantrumpos
ALt – Archivum Lithuanicum. Vilnius, 1999–.APh – Archivum Philologicum. Kaunas, 1930–1939.Blt – Baltistica. Vilnius, 1966–.DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidyklos institu-
tas, 2005.DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros
leidykla, 1954; Mintis, 1972; Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993; Mokslo ir enciklope-dijų leidybos institutas, 2000.
DLKŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. Stasys Keinys [elektroninis leidimas]. Vil-nius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
Klb – Kalbotyra. Vilnius, 1958–.KTŽ – GAIVENIS, Kazimieras; KEINyS, Stasys. Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa,
1990.LAIS – Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. Vilnius, 1990–.LiK – Literatūra ir kalba. Vilnius, 1956–1995.LKA – Lietuvių kalbos atlasas. I. Leksika. Vilnius: Mokslas, 1977; II. Fonetika. Vilnius: Mokslas,
1982; III. Morfologija. Vilnius: Mokslas, 1991.LKG – Lietuvių kalbos gramatika. I. Fonetika ir morfologija: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis,
įvardis. Vilnius: Mintis, 1965; II. Morfologija: veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prie-linksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas. Vilnius: Mintis, 1975; III. Sintaksė. Vilnius: Min-tis, 1976.
LKK – Lietuvių kalbotyros klausimai. Vilnius, 1957–.LKKN – Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, 1977–1998. 3-ias pataisytas ir papildytas leidimas.
Sudarė Regina Dobelienė; Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
LKRS – Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. Vilnius: Mokslas, 1992.LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas I–XX. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidyk-
la; Mintis; Mokslas; Mokslo ir enciklopedijų leidykla; Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1941–2002.
LKŽ1 – Lietuvių kalbos žodynas I–II. Vilnius, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų ir mokslo litera-tūros leidykla, 1941–1947.
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. T. 1–20. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinie-nė (vyr. red.), ir kt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga per internetą: <http://www.lkz.lt/dzl.php?12#top>.
LMAD – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. Vilnius, 1955–1989.Lt – Lituanistica. Vilnius, 1990–.TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas. 2-a pataisyta laida. Atsakomasis redaktorius Algimantas Kin-
derys. Vilnius: Alma littera, 2003.
138 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
VLE – Visuotinė lietuvių enciklopedija. I–XVI. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institu-tas, 2001–2009.
Grafiniaižodžiųsutrumpinimai
a)Pirmasisskiemuo(dupirmiejiskiemenys)irkitoskiemensvisospriebalsės:
akad. – akademikas apys. – apysaka aps. – apsakymas asist. – asistentasatsak. – atsakingasisaut. – autoriusbak. – bakalauras bendr. – bendradarbisbuv. – buvęs, -usidek. – dekanasdėst. – dėstytojasdir. – direktoriusdoc. – docentasegz. – egzemplioriuseil. – eilė, eilutė; eilėraštisfak. – fakultetasfilol. – filologijafilos. – filosofijagim. – gimęs, -usiĮn. – įnagininkas (paradigmoje)ir pan. – ir panašiaiistor. – istorijakoresp. – korespondentasleid. – leidimas; leidinysliet. – lietuvis, -iųlit. – literatūra
mok. – mokinysmokyt. – mokytojasmoksl. – mokslinis, -ėpav. – paveikslaspirm. – pirmininkasprof. – profesoriusprot. – protokolasraš. – rašinys rašyt. – rašytojas rec. – recenzija red. – redaktoriusrink. – rinkinys rom. – romanas sąs. – sąsiuvinissekr. – sekretoriusskyr. – skyriusstud. – studentassutr. – sutrumpinimas tel. – telefonastęs. – tęsinys tir. – tiražastūkst. – tūkstantisvad. – vadinamasis, -ojived. – vedėjasvyresn., vyr. – vyresnysis, -iojivyriaus., vyr. – vyriausiasis, -ioji
b)Vienaarkeliospirmosiosžodžiopriebalsėsarbažodžiopradžiosbalsė:
a. – aikštė; amžius; asmuoa. k. – asmens kodasbdv. – būdvardis d. – duktėdktv. – daiktavardisdr. – daktaras g. – gatvė; giminė (gram.)G. – galininkas (paradigmoje)ir tt – ir tolesni
ir t. t. – ir taip toliaujng. – jungtukas K. – kilmininkas (paradigmoje)k. – kalba k. a. – kaip antaikl. – klasėkn. – knygakt. – kitas, -al. d. – liaudies daina
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 139
l. p. – liaudies pasakam. e. – mūsų erosm. m. – mokslo metaimln. – milijonasmlrd. – milijardasN. – naudininkas (paradigmoje)Nr. (nr.) – numerisp. – puslapisplg. – palyginkpr. m. e. – prieš mūsų erąpo Kr. – po Kristausppr. – paprastai pr. – pradžia pr. Kr. – prieš Kristų
prž. – priežodis pvz. – pavyzdžiui; pavyzdyssk. – skaityk; skyriussp. – spauda; spaustuvėsp. l. – spaudos lankasstr. – straipsnisš. m. – šių metųt. – tomast. y. – tai yrat. p. – taip pat; ten patV. – vardininkas (paradigmoje)Vt. – vietininkas (paradigmoje)žr. – žiūrėk
c)Pirmojižodžioraidėirpobrūkšneliopaskutinysisskiemuo:
b-ka – bibliotekab-vė – bendrovėd-ja – draugijai-tas – institutask-tas – komitetas
l-kla – leidyklam-ja – ministerijam-kla – mokyklav-ba – valdyba
140 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
9 priedas
REKOMENDUOJAMADARBOVADOVO/KONSULTANTOATSILIEPIMOFORMA
ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS
LIETUVIŲ KALBoTyRoS IR KoMUNIKAcIJoS KATEDRA
Studijų programa Lietuvių filologija / Lietuvių filologija (specializacija – leidyba) / Lietuvių filologija (specializacija – ryšiai su visuomene) / Prancūzų ir lietuvių kalbos
DARBOVADOVO(-ĖS)/KONSULTANTO(-ĖS)ATSILIEPIMASAPIESTUDENTO(-ĖS)...................................................
(VARDAS, PAVARDė)
BAIGIAMĄJĮBAKALAURO/MAGISTRODARBĄ.......................................................................................................
(TEMA)
..........................................(Data)
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
........................................................................................................................................................
IŠVADA: .................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
.............................. .............................................................. (Parašas) (Pareigos, mokslo laipsnis, vardas, pavardė)
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 141
10 priedas
REKOMENDUOJAMABAIGIAMOJODARBORECENZIJOSFORMA
BAIGIAMOJOBAKALAURO/MAGISTRODARBORECENZIJA
....................................(Data)
Studijų programa ............................................................................................................................Darbo autorius ...............................................................................................................................Darbo pavadinimas .......................................................................................................................... ........................................................................................................................................................Darbo vadovas (-ė) / Konsultantas (-ė) ...........................................................................................Darbo gynimo data ..........................................................................................................................Darbo apimtis .......... p. Šaltiniai: ........ pozicijos, literatūra lietuvių kalba: ......... pozicijos, literatūra užsienio kalba: .......... pozicijos. Darbe yra ........... lentelių, ........... paveikslų, ............. priedų.
DARBo PRIVALUMAI........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
DARBo TRūKUMAI................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
PAPILDoMoS PASTABoS........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
IŠVADA APIE DARBo IR NUSTATyTŲ REIKALAVIMŲ ATITIKIMĄ ................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
...................................................... ............................. ............................... (Institucija ir pareigos) (Parašas) (Vardas, pavardė)
142 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
11 priedas
DARBŲGYNIMAS
KURSINIODARBOGYNIMAS
1. LKK katedra iki balandžio mėn. vidurio organizuoja pirminį parengto darbo svarstymą. Jei katedra nutaria, kad kursinis darbas neatitinka tokiam darbui keliamų reikalavimų arba pa-žeistos darbo rengimo procedūros, studentui neleidžiama ginti darbo. Toks darbas prilygina-mas neapgintam darbui.
2. Pirminio svarstymo metu skiriamas kursinio darbo recenzentas.3. Pabaigto kursinio darbo apimtis privalo būti 20–25 puslapiai (nuo 35 000 iki 45 000 spaudos
ženklų).4. Galutinai sutvarkytas, išspausdintas ir įrištas darbas (1 egzempliorius) pristatomas LKK ka-
tedrai ne vėliau kaip 5 dienos prieš gynimą. 5. Darbų gynimo datą (ne vėliau kaip iki kiekvienų metų gegužės 1 d.) ir studentų suskirstymą
į grupes iš anksto skelbia katedra.6. Kursiniai darbai ginami vasaros sesijos metu.7. Kursinis darbas ginamas viešai, dalyvaujant darbo vadovui, recenzentui, kitiems toje pačioje
grupėje darbus ginantiems studentams, jų darbų vadovams, recenzentams ir kitiems, besido-mintiems gynimu, asmenims. Viešo gynimo metu kursinio darbo autorius trumpai pristato darbą, nurodydamas tyrimo tikslą, uždavinius, apibūdina objektą, metodus, supažindina su išvadomis ir jas pagrindžia, apibūdina sunkumus, su kuriais susidūrė rengdamas darbą. Kur-siniam darbui pristatyti skiriama iki 5 min.
8. Po darbo pristatymo studentui klausimų gali pateikti viešame gynime dalyvaujantys asme-nys. Po šios diskusijos žodis suteikiamas vadovui ir recenzentui. Tada studentas atsako į re-cenzento pateiktus klausimus.
9. Jeigu darbo vadovas arba recenzentas negali dalyvauti gynime, jis pateikia atsiliepimą arba recenziją raštu [rekomenduojamos atsiliepimo ir recenzijos formos pridedamos Prieduose] LKK katedros administratorei ir atskirai pateikia siūlomą konkretų įvertinimą ne vėliau kaip prieš darbo dieną iki kursinio darbo gynimo dienos.
10. Kursinio darbo įvertinimui turi įtakos studento gebėjimas argumentuotai ir korektiškai ginti darbo išvadas, kvalifikuotai atsakyti į pateiktus klausimus.
11. Pagal mainų programas užsienyje studijavusiems studentams kursinio darbo gynimą leidžia-ma atidėti iki tų pačių kalendorinių metų spalio 31 d. Kursinis darbas (1 egzempliorius) ka-tedrai pateikiamas iki spalio 26 d., t. y. ne vėliau kaip 5 dienos prieš gynimą. Darbų gynimas LKK katedroje organizuojamas paskutinę spalio savaitę.
12. Neapgintas kursinis darbas patobulintas gali būti ginamas vasaros sesijos metu ir per pirmas 2 naujo semestro savaites (ištęstinių studijų – sesijos metu, per pirmas 2 naujų mokslo me-tų savaites bei kitu fakulteto numatytu laiku). Antrą kartą neapgintas kursinis darbas tampa akademine skola, už kurią studentas braukiamas iš sąrašų arba, jam pateikus prašymą (tam skiriamos 3 darbo dienos), paliekamas kartoti kursą, mokant kainą, proporcingą studijų daly-ko apimčiai.
13. Akademinę skolą leidžiama perlaikyti, sumokėjus Senato patvirtintą įmoką (0,3 BSI42), ga-
42 BSI – bazinė socialinė išmoka.
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 143
vus dekanate nustatytos formos leidimą ir ne daugiau kaip 2 kartus. Antrą kartą studento prašymu, leidus dekanui ir nepažeidžiant terminų, darbą ginti galima stebint komisijai, kurią sudaro katedros vedėjas, tvirtina dekanas.
14. Studentams ar nenuosekliųjų studijų klausytojams dėl ligos ar kitų svarbių priežasčių de-kanas gali atidėti kursinio darbo gynimą, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams, skaičiuojant nuo sesijos pabaigos (neįskaičiuojant atostogų).
BAIGIAMOJODARBOGYNIMAS
1. LKK katedra vasario mėnesį rengia rašomo baigiamojo darbo pirmą svarstymą ir, remdamasi jo metu konstatuota situacija, numato bakalaurantus ir magistrantus, potencialius ŠU Huma-nitarinio fakulteto studentų mokslo darbų konferencijos „Studentų darbai“ dalyvius.
2. LKK katedra iki balandžio mėn. pabaigos organizuoja pirminį parengto baigiamojo darbo svarstymą. Posėdyje dalyvauti ir darbą pristatyti privalo pats baigiamojo darbo autorius.
3. Pirminio svarstymo metu skiriamas baigiamojo darbo recenzentas. Baigiamąjį darbą gali re-cenzuoti LKK katedros dėstytojas arba kviestinis recenzentas iš kito ŠU padalinio arba kitos institucijos.
4. Nenuosekliųjų studijų klausytojai, įvykdę studijų programą ir laiku parengę baigiamąjį dar-bą, rašo prašymą rektoriui dėl teisės ginti baigiamąjį darbą. Ant prašymo rezoliuciją deda dekanas.
5. LKK katedra, likus iki darbo gynimo ne mažiau kaip 2 savaitėms, teikia dekanatui studentų, kuriems leidžiama ginti darbą ir neleidžiama ginti darbo, sąrašus. Jei LKK katedra nutaria, kad baigiamasis darbas neatitinka tokiam darbui keliamų reikalavimų arba buvo pažeistos darbo rengimo procedūros, studentui neleidžiama ginti darbo. Toks darbas prilyginamas ne-apgintam darbui. Darbo, kurio neleidžiama ginti, autorius braukiamas iš studentų sąrašų: a) kaip neįvykdęs studijų programos; b) LKK katedros sprendimu dekano teikimu kaip laiku neparengęs kvalifikacinius reikalavimus atitinkančio baigiamojo darbo.
6. Pabaigto bakalauro darbo apimtis turi būti 30–40 puslapių (nuo 50 000 iki 70 000 spaudos ženklų). Pabaigto magistro darbo apimtis turi būti 45–60 puslapių (nuo 75 000 iki 105 000 spaudos ženklų).
7. Darbe privalo būti baigiamojo darbo pavadinimas, santrauka (4–7 eilutės) [santraukos forma pridedama Prieduose] ir 3–5 pagrindiniai žodžiai lietuvių ir anglų kalbomis. Už vertimo ko-kybę atsako baigiamojo darbo autorius.
8. Galutinai sutvarkytas, išspausdintas ir įrištas darbas (2 egzemplioriai ir 2 kompaktinės plokš-telės) pristatomas LKK katedrai ne vėliau kaip 14 dienų iki gynimo. Recenzentas pateikia at-siliepimą apie darbą (2 egzempliorius) raštu katedros administratorei ne vėliau kaip 5 dienos iki gynimo [rekomenduojama recenzijos forma pridedama Prieduose]. Recenzentas atskirai pateikia ir siūlomą konkretų įvertinimą. Studentas turi teisę susipažinti su recenzija (bet ne konkrečiu įvertinimu) iki gynimo.
9. Baigiamasis darbas privalo būti įregistruotas ŠU bibliotekos elektroninių duomenų bazėje ne vėliau kaip 5 dienos iki gynimo. Tai nurodoma Šiaulių universiteto rektoriaus 2004 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-222 5.3 ir 5.5 punktuose:
5.3. Studentas, naudodamas tam skirtą ir jam prieinamą programinę įrangą, ne vėliau kaip 5 dienos iki gynimo turi Darbą ir metaduomenis įdėti į Informacijos sistemą ir informuoti
144 R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS
Biblioteką, kad duomenų įvedimas baigtas, bei nurodyti Darbo prieigos statusą. Studentas taip pat turi pasirašyti ir pateikti katedrai garantiją dėl Darbo užbaigtumo ir autentiškumo bei jo prieigos statuso. Sukauptas garantijas katedra perduoda Bibliotekai per 1 darbo dieną po viešo gynimo.5.5 Nustačius Požymį, Darbas ir metaduomenys tampa prieinami patvirtintais prieigos statu-sais ir metaduomenys perduodami oAI-PMH protokolu į Pasaulio skaitmeninės darbų bib-liotekos (Networked Digital Library of Theses and Dissertations, NDLTD) suvestinį katalogą.
10. Baigiamieji darbai (nuolatinių studijų ir ištęstinių studijų studentų) ginami ne vėliau kaip iki kiekvienų metų birželio 15 d.
11. Darbų gynimo (kvalifikacijos) komisijos sudėtį LKK katedros siūlymu (tai daroma iki gegu-žės 1 d.) teikia dekanas. Komisiją ir jos pirmininką įsakymu tvirtina rektorius. Darbų gynimo datą, remiantis LKK katedros pasiūlytomis datomis, iki gegužės 10 d. skelbia dekanatas.
12. Baigiamasis (bakalauro, magistro) darbas ginamas viešai, dalyvaujant komisijai, darbo vado-vui, recenzentui, kitiems toje pačioje grupėje darbus ginantiems studentams, jų darbų vado-vams, recenzentams ir kitiems, besidomintiems gynimu, asmenims.
13. Viešo gynimo metu baigiamojo darbo autorius trumpai pristato darbą, nurodydamas tyrimo tikslą, uždavinius, apibūdina objektą, metodus, supažindina su išvadomis ir jas pagrindžia, apibūdina sunkumus, su kuriais susidūrė rengdamas darbą. Bakalauro darbui pristatyti skiria-ma iki 10 min., magistro darbui – iki 15 min.
14. Po darbo pristatymo studentui klausimų gali pateikti komisijos nariai ir kiti viešame gynime dalyvaujantys asmenys. Po šios diskusijos žodis suteikiamas vadovui ir recenzentui. Tada stu-dentas atsako į recenzento pateiktus klausimus.
15. Baigiamųjų darbų gynimas protokoluojamas komisijos sekretoriaus.16. Jeigu darbo vadovas negali dalyvauti gynime, jis pateikia katedros administratorei atsiliepimą
raštu [rekomenduojama atsiliepimo forma pridedama Prieduose], kurį perskaito komisijos sekretorius arba kuris nors iš komisijos narių. Vadovas atskirai pateikia ir siūlomą konkretų įvertinimą. Tai padaryti vadovas turi ne vėliau kaip prieš darbo dieną iki baigiamojo darbo gynimo dienos.
17. Recenzento dalyvavimas baigiamųjų darbų gynime nėra būtinas, nes recenzija ir įvertinimas paliekami iš anksto.
18. Baigiamojo darbo įvertinimą siūlo recenzentas, darbo vadovas, konsultantas. Galutinį įver-tinimą pateikia komisija. Baigiamojo darbo įvertinimui turi įtakos studento gebėjimas argu-mentuotai ir korektiškai ginti darbo išvadas, kvalifikuotai atsakyti į pateiktus klausimus.
19. Į baigiamojo darbo gynimo protokolą įvertinimą įrašo kvalifikacijos komisijos pirmininkas, o jį pasirašo visi gynime dalyvavę komisijos nariai.
20. Neapginti, t. y. kvalifikacijos komisijos įvertinti „nepatenkinamai“, ir tie baigiamieji darbai, kurie per svarstymą katedroje nepateko į leidžiamų ginti darbų sąrašą, pačių studentų prašy-mu gali būti rašomi iš naujo (modulio kartojimas) ir ginami ne anksčiau kaip kito semestro pabaigoje (kvalifikacinė komisija sudaroma tik tokiu atveju, jeigu yra numatyta absolventų laida).
21. Prašymas iš naujo rašyti ir ginti baigiamąjį darbą pateikiamas į fakulteto dekanatą: 1) ne vė-liau kaip per 3 darbo dienas nuo neigiamo įvertinimo patvirtinimo arba per 3 darbo dienas po Apeliacinės komisijos nutarimo paskelbimo, 2) ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo paskutinės egzaminų sesijos, jei per pirminį gynimą katedroje nepateko į ginančių darbą
R. Kvašytė, J. Macienė. MoKSLINIo DARBo PRADMENyS 145
studentų sąrašą, 3) ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo mokslo metų pradžios, jeigu buvo išbrauktas iš studentų sąrašų.
22. Studentai, išbraukti iš universiteto kaip negynę arba neapgynę baigiamojo darbo, priimami į paskutinį kursą studento, sutinkančio mokėti studijų kainą, proporcingą baigiamojo darbo apimčiai, statusu, jei po studento išbraukimo iš universiteto praėjo ne daugiau kaip 3 me-tai.
23. Studentams dėl ligos ar kitų svarbių priežasčių rektorius gali atidėti baigiamųjų darbų gynimą, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams, skaičiuojant nuo sesijos pabaigos (neįskaičiuojant atostogų).
Kvašytė, Regina; Macienė, Jurgita Mokslinio darbo pradmenys / Regina Kvašytė, Jurgita Macienė. – Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla,
2010. 143 p.
ISBN 978-609-430-016-5
Leidinys skirtas mokslo darbų rašymo pagrindams įgyti ir išmokti juos taikyti rengiant įvairių studijų pakopų darbus. Pravers dirbantiems su moksliniu tekstu, studijuojantiems mokslinio darbo metodikos, magistro darbo seminaro modulius. Mokomosios knygos autorių tikslas – aptarti požiūrių įvairovę, supažindinti su pastaruoju metu galiojančiomis normomis. Rekomenduojama kalbotyros darbus rašantiems filologams, taip pat kitų humanitarinių specialybių studentams.
ReginaKvašytė,JurgitaMacienė
Mokslinio darbo pradMenys
Mokslinis redaktorius Algirdas MalakauskasMaketavo Laura Vilkanauskienė
SL 843. 2010-05-18. 15 autor. l. Užsakymas 35.Išleido VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, Vilniaus g. 88, LT-76285 Šiauliai.
El. p. leidykla@cr.su.lt, tel. (8 ~ 41) 59 57 90, faks. (8 ~ 41) 52 09 80.