ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

VLA­DI­MI­RA­S TRI­MA­I­LO­VA­S

FILOSOFIJOS IR VISUOMENĖS MOKSLŲSPECIALYBĖS STUDENTŲRAŠTO DARBŲ RENGIMOMETODIKA

Recenzentai:doc. dr. Kęstutis Šerpetis (Klaipėdos universitetas),doc. dr. Jonas Sireika (Šiaulių universitetas).

Metodikoje aptariama pagrindinių studijų formų – referatų, kursinių ir baigiamųjų darbų paskirtis, struktūra bei kiekvienos iš jų ypatumai. Patariama, kaip reikėtų pasirinkti darbo temą, apibrėžti tyrimo problemą, tikslą, metodologiją atsižvelgiant į filosofijos ir socialinių mokslų kontekstą. Komentuojamos šaltinių naudojimo, nuorodų ir citavimo, literatūros sąrašo sudarymo tvarkos taisyklės.

Spausdinama ŠU Humanitarinio fakulteto tarybos 2007 m. spalio 10 d. (protokolo Nr. 46) nu-tarimu.

ISBN 978-9986-38-849-4

© Vladimiras Trimailovas, 2007© Šiaulių universitetas, 2007© VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007

TURI­NYS

PRATARMĖ ....................................................................................................................................... 41. PAGRINDINĖS STUDIJŲ RAŠTO DARBŲ RŪŠYS IR JŲ ATLIKIMO RAŠTVEDYBOS

REIKALAVIMAI .......................................................................................................................... 52. REFERATAS ................................................................................................................................. 53. KURSINIS DARBAS .................................................................................................................... 64. BAKALAURO DARBAS ............................................................................................................. 75. TEMOS PASIRINKIMAS – SVARBIAUSIAS STUDIJŲ DARBŲ RENGIMO ETAPAS ......... 86. RAŠTO DARBŲ SUDĖTINĖS DALYS IR JŲ STRUKTŪRA .................................................... 9

6.1. Antraštinis lapas ...................................................................................................................... 96.2. Turinys ..................................................................................................................................... 96.3. Įvadas .................................................................................................................................... 10

6.3.1. Įvado struktūra ............................................................................................................. 106.3.2. Temos aktua lumas ....................................................................................................... 106.3.3. Temos ištirtumo apžvalga ............................................................................................ 106.3.4. Tyrimo problemos formulavimas ................................................................................ 116.3.5. Tyrimo objektas ir dalykas ........................................................................................... 116.3.6. Tyrimo tikslas .............................................................................................................. 116.3.7. Tyrimo uždaviniai ........................................................................................................ 126.3.8. Mokslinio tyrimo metodai ........................................................................................... 12

6.4. PAGRINDINĖ DĖSTYMO DALIS ...................................................................................... 136.5. IŠVADOS .............................................................................................................................. 14

7. MOKSLINĖS LITERATŪROS PATEIKIMO REIKALAVIMAI................................................ 157.1. Nuorodų ir citatų žymėjimas ................................................................................................. 157.2. Literatūros sąrašo sudarymas ir knygų aprašai ..................................................................... 15

8. SANTRAUKA .............................................................................................................................. 189. BAKALAURO DARBO GYNIMAS ........................................................................................... 18REKOMENDUOJAMA METODINIŲ STUDIJŲ LITERATŪRA ................................................. 19PRIEDAI ........................................................................................................................................... 20

1 priedas. Referato antraštinio lapo pavyz­dys .............................................................................. 212 priedas. Kursinio darbo antraštinio lapo pavyz­dys ................................................................... 223 priedas. Bakalauro darbo antraštinio lapo pavyz­dys ................................................................ 234 priedas. Turinio pateikimo pavyz­dys ........................................................................................ 245 priedas. Lentelės pateikimo pavyz­dys ....................................................................................... 256 priedas. Bakalauro darbo recenz­ijos formos pavyz­dys ............................................................. 26

�

PRATARMĖ

Dabartines universitetines studijas simboliz­uoja nuolat didėjantys savarankiško studentų moky-mosi, mokslinės tiriamosios veiklos mastai ir reikšmė. Kartu kyla ir reikalavimai savarankiško darbo kokybės ir formos atžvilgiu. Pagrindinis šio leidinio tikslas – padėti studentams įsisavinti mokslinės kūrybos pradžiamokslį ir įtvirtinti rašymo moksliniu stiliumi įgūdžius.

Metodikoje aptariama trijų tradicinių ir privalomų metodinių studijų formų – referatų, kursi-nių ir baigiamųjų darbų paskirtis, struktūra bei kiekvienos iš jų ypatumai. Atkreipiamas dėmesys į tipiškus jų rengimo trūkumus, klaidas. Lygia greta nurodomi ir pastarųjų užkardymo arba šalinimo būdai.

Stengiamasi sukonkretinti tyrimo objekto ir dalyko, problemos ir tikslo, metodo ir tyrimo (ana-liz­ės) koncepcijos bei kitų metodologinių kategorijų turinį turint galvoje filosofijos ir visuomenės mokslų konceptualų kontekstą. Atsižvelgiant į minėtą kontekstą nurodoma, kaip derėtų struktūrinti didžiausią, būtent pagrindinę dėstymo dalį. Patariama, kaip reikėtų pasirinkti ir tiksliai suformuluoti perspektyvią tyrimo temą, kokiais analitiniais raktažodžiais įvardyti tyrimo uždavinius ir išvadas. Ko-mentuojamos šaltinių naudojimo, nuorodų ir citavimo, literatūros sąrašo sudarymo tvarkos taisyklės. Taip pat aptariama atskirų darbų gynimo tvarka, raštvedybos ir galutinio apipavidalinimo reikalavi-mai. Prieduose pateikiami antraštinių lapų, turinio, lentelės ir recenz­ijos pavyz­džiai.

Rengiant šią metodiką buvo pasitelkta daug kitų autorių metodinių publikacijų, kuriose aptikta nemažai vertingos informacijos. Tad filosofijos ir visuomenės mokslų specialybės studentui, nutaru-siam atsidėti metodinei saviruošai, yra iš ko pasirinkti.

Metodikos autorius nuoširdžiai dėkoja ŠU Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedros kole-goms, kurie atidžiai perskaitė siūlomo leidinio pirmą variantą, pateikė pastabų ir patarimų. Ypač ačiū katedros dėstytojams Jurgiui Dieliautui ir Mariui Gedučiui.

�

1. PAGRINDINĖS STUDIJŲ RAŠTO DARBŲ RŪŠYS IR JŲ ATLIKIMO RAŠTVEDYBOS REIKALAVIMAI

Studentų atliekami rašto darbai klasifikuojami pagal apibrėžtas metodines formas. Prie pagrindi-nių formų priskiriami referatai, kursiniai darbai, baigiamieji bakalauro darbai; prie specifinių – moks-liniai straipsniai, esė, konferencijų tez­ės bei ataskaitos.

Bet kurios pagrindinės formos savarankiškas rašto darbas (RD) rengiamas laikantis standartinių raštvedybos reikalavimų:

1. RD turi būti išspausdintas ant balto lygaus A4 dydžio formato popieriaus;2. RD tekstą reikia suredaguoti remiantis norminėmis lietuvių kalbos taisyklėmis;3. Priedai pateikiami po literatūros sąrašo ir į RD apimtį neįskaičiuojami (priedų formatas

A4);4. RD turinys pateikiamas po antraštinio lapo;5. Visus RD lapus būtina numeruoti, išskyrus antraštinį ir tą, kuriame išspausdintas turinys.

Puslapiai numeruojami apačioje;6. Visus RD pagrindinius tekstus (be priedų ir santraukos, kuri pateikiama bakalauro darbe)

sudaro keturios privalomos dalys – įvadas, pagrindinė dėstymo dalis, išvados ir literatūros sąrašas;

7. RD tekstas turi būti renkamas kompiuteriu su tokiomis paraštėmis: viršuje ir apačioje – 2 cm, dešinėje pusėje – 1 cm, kairėje – 3 cm. Šrifto dydis – 12 pt, šriftas – Ti­mes New Ro­man, atstumas tarp eilučių – 1,5 intervalo. Būtina užpildyti visą puslapio plotą;

8. Skyriai bakalauro darbe pradedami rašyti atskirame naujame puslapyje, referatams ir kursi-niams darbams šis reikalavimas nėra taikomas. Skyrių ir poskyrių pavadinimai rašomi lapo viduryje, o paragrafo – kairiajame lapo krašte. Skyrių pavadinimai rašomi didžiosiomis raidėmis, poskyrių ir paragrafų – mažosiomis. Visi jie rašomi paryškintai (bo­ld). Pastraipos pradedamos rašyti su 1,27 cm įtrauka.

2. REFERA­TA­S

Referatas – tai rašto darbas, kuriame glaustai apibūdinami studijuojamos disciplinos konkretaus objekto (reiškinio, teorijos, problemos ir pan.) bruožai; atskleidžiami tradiciniai jo tyrimo metodai; apibendrinami jau pasiekti rez­ultatai; remiamasi pripažintų akademinių leidinių autoritetu.

Tai neturėtų lemti referato aprašomojo bei kompiliacinio pobūdžio, nors jame gali būti nedaug autorinės minties originalumo. Todėl mokslinių darbų žanro požiūriu, referatas struktūriškai panašus į specializ­uotos enciklopedijos (žodyno) straipsnį, nors, kita vertus, ir enciklopedijos straipsnyje gali būti pateikiami dar tebesvarstomi, diskutuojami dalykai. Taigi referato autoriai neturėtų specialiai vengti gilintis į vieną ar kitą ginčytiną klausimą.

Referatas yra pirmoji atsiskaitymo raštu už studijas pakopa. Rengdami referatus studentai iš-moksta taikyti universalias mokslinės analiz­ės priemones, ieškoti reikiamos informacijos bei formu-luoti išvadas. Ypatingą dėmesį tenka skirti filosofijos ir visuomenės mokslų terminų supratimui ir taikymui, nes dauguma jų pasižymi išskirtiniu kontekstualumu.

Rašant referatą taip pat išmokstama taisyklingai cituoti ir sudaryti naudotos literatūros sąrašą. Jeigu egz­istuoja du skirtingi to paties kūrinio vertimai, tuomet remiamasi naujausiu, kuris nurodomas literatūros sąraše. Esmė ta, kad skiriasi pagrindinės verčiamo kūrinio sąvokos, mokslinė terminija, keičiasi pati vertimo tradicija.

Taip studentai išsiugdo elementariausius ir būtiniausius bet kokios mokslinės tiriamosios veik-los įgūdžius bei įpročius.

�

Dažniausi priekaištai, daromi referatų autoriams, – tai nepakankamas įvado struktūros ir išva-dų pagrįstumas. Tipiškas trūkumas, kai, pavyz­džiui, įvade neproporcingai daug vietos užima gvil-denamos teorijos (filosofinės, etinės, politinės ir t. t.) kūrėjo biografijos duomenys, kitos išorinės aplinkybės. Neretai išvados arba pranoksta tekste formuluojamas tez­es, arba menkai jas atspindi, autoriui viliantis, kad išvadiniai teiginiai neva savaime aiškūs arba perskaitomi „tarp eilučių“. Tuo tarpu teigiamai ar neigiamai yra vertinamas tik tekstas, nepriklausomai nuo autoriaus intencijų bei erudicijos. Įsidėmėtina ir tai, kad gebėjimas sklandžiai kalbėti ir viešai diskutuoti automatiškai neper-auga į gebėjimą taip pat sėkmingai rašyti moksline proz­a. Tad referatas lieka praktiškai nepakeičiama akademinio pradžiamokslio forma.

Referato teksto apimtis – 8–10 puslapių, į kurį gali būti įterpta fotografijų, grafinių schemų, nedidelių lentelių ir kitų iliustracijų. Jei lentelė, fotografija ar schema viršija puslapį, ją derėtų pateikti kaip priedą. Tema įvardijama antraštiniame lape.

Temas referatams rekomenduoja ir pagrindinę literatūrą nurodo dalyko dėstytojas – darbo va-dovas. Referatai pateikiami vadovo nustatytais terminais ir yra vertinami pagal šiuos kriterijus:

a) analitinį temos atskleidimą;b) autoriaus gebėjimą savarankiškai formuluoti palyginimus, apibendrinimus, dėsningumus,

tendencijas;c) studijuojamos disciplinos sąvokų, teorijų, modelių prasmės suvokimą;d) įgytų žinių taikymą savarankiškai socialinės tikrovės interpretacijai;e) referato vientisumą (jo sudedamųjų dalių vientisumo prasme);f) naudotos literatūros kokybę;g) raštvedybos reikalavimų ir kalbos normų paisymą.Tinkamai parengtas referatas gali būti viešai perskaitytas pratybų metu ir aptartas. Jo įvertini-

mas sudaro galutinio studijuojamo dalyko pažymio dalį.Referatas gali būti tinkamas pagrindas rašant mokslinės konferencijos tez­es.Referatų rašymas – tai būtinas pasirengimas rašyti kursinius ar net bakalauro darbus. Referavi-

mo patirtis būtina tolesnės mokslinės tiriamosios veiklos sąlyga.

3. KURSINIS DARBAS

Kursinis darbas yra studento atliekamas mokslinis tiriamasis darbas, rengiamas per vieną se-mestrą padedant darbo vadovui. Jo paskirtis – išlavinti rašančiojo gebėjimus suplanuoti ir įvykdyti kvalifikacinį tyrimą.

Rašydamas kursinį darbą studentas išmoksta pamatinių mokslinės kūrybos pradmenų:a) savarankiškai pasirinkti ir tinkamai suformuluoti aktualią tiek teoriniu, tiek edukaciniu požiū-

riu disciplinos temą;b) apibrėžti tyrimo tikslą, problemą bei uždavinius;c) pagrįsti nuosavą metodologinę poz­iciją, kurios pagrindu plėtojamas tyrimas;d) sudaryti mokslinio darbo struktūrą;e) savarankiškai formuluoti palyginimus, apibendrinimus, dėsningumus, tendencijas;f) pateikti naują analiz­uojamų mokslinių darbų (teorijų) interpretaciją, papildyti teorijas ir anali-

z­uoti paties autoriaus surinktus naujus duomenis (žr. Rienecker, Jørgensen, 2003: 17);g) atskleisti studijuojamos disciplinos sąvokų, teorijų, modelių prasmės suvokimą;h) taikyti įgytas žinias savarankiškai socialinės tikrovės interpretacijai.Taip pat mokomasi kryptingai studijuoti ir kaupti medžiagą pasirinkta tema, naudotis ne tik žo-

dynais ar vadovėliais, bet ir tiesioginiais šaltiniais – monografijomis, moksliniais straipsniais gimtąja ir užsienio kalbomis, dokumentų rinkiniais ir kt.

�

Filosofijos ir visuomenės mokslų problematika yra labai marga, įvairialypė ir kontroversiška. Todėl autoriaus, kaip tyrėjo, poz­icija, atrenkant medžiagą, interpretuojant skirtingas tiriamo dalyko sampratas, turi būti kritiška ir metodologiškai vienareikšmiška iš pat pradžių.

Kursiniame darbe tobulinamas mokslinis stilius, plečiamas terminų žodynas, mėginama sava-rankiškai diskutuoti ginčytinais temos klausimais. Pastebimiausias kursinių darbų trūkumas – per didelis referavimas ir nepakankamas metodologinis atlikto teorinio / empirinio tyrimo pagrįstumas. Skirtingai nei referate, kursiniame darbe turi būti akcentuojama savarankiška, asmeninė autoriaus poz­icija suvokiant temą. Asmeninė poz­icija nėra absoliutus subjektyviz­mas vertinant kitus požiūrius, asmeninis požiūris neturi užgožti kitų galimų temos interpretavimų.

Kaip ir rašant referatą, į kursinio darbo tekstą gali būti įterpta įvairių rūšių iliustracijų. Prireikus kursinis darbas papildomas priedais: apklausų duomenimis, statistinėmis lentelėmis, vaiz­do, garso įrašais ir kt. Už pateiktus duomenis, skaičiavimus, literatūros šaltinių nuorodas atsako studentas – kur-sinio darbo autorius.

Kursinio darbo apimtis 20–25 puslapiai. Į literatūros sąrašą turi būti įtraukta ne mažiau kaip 20–25 šaltiniai ir publikacijos, tarp jų bent keletas – užsienio kalbomis.

Kursinį darbą vertina darbo vadovas. Vadovo įvertinimą tvirtina Filosofijos katedros vedėjas.

4. BAKALAURO DARBAS

Bakalauro baigiamasis darbas apibendrina bakalauro studijas, juo siekiama gauti pirmosios pa-kopos aukštojo mokslo kvalifikacinį laipsnį. Tai yra išskirtinai tiriamasis mokslinis darbas, kurio tikslas – parodyti bakalauranto mokslinę ir pedagoginę brandą. Nors tematika ir logine struktūra baka-lauro darbas panašus į kursinį darbą, tačiau jame jau nebėra jokių mokomųjų uždavinių, pvz­., atlikti elementarų empirinį tyrimą.

Nors kursinio ir bakalauro darbo temos gali nedaug skirtis, vis dėlto bakalauro darbas nėra „išpūstas“ kursinis darbas. Bakalauro darbe pakinta loginių ir metodologinių akcentų „lyginamasis svoris“. Savarankiška analiz­ė ir vienos pagrindinės tez­ės argumentavimas turi sudaryti viso bakalauro darbo vadinamąją raudoną giją. Neleistina, kad referavimas nustelbtų asmeninį akademinį įdirbį.

Tyrimo metodologija turi nuosekliai ir akivaiz­džiai atsispindėti bakalauro darbo struktūroje. Turi būti konceptualus nuoseklumas pereinant nuo vieno skyriaus prie kito, nuo vienos turinio dalies prie kitos. Tyrimo konceptualus bakalauro darbe turi būti ne tik teoriškai deklaruojama, bet ir regimai realiz­uojama sprendžiant iškeltus tyrimo uždavinius. Kiekvienas išspręstas tyrimo uždavinys turi su-daryti prielaidas kitų uždavinių sprendimams.

Metodologinis ir loginis ryšys tarp teorinės ir taikomosios bakalauro darbo dalies turi būti spe-cialiai parodomas. Edukologiniai aspektai turi tiesiogiai išplaukti iš teorinės darbo koncepcijos. Em-pirinis tyrimas bakalauro darbe turi remtis tiek jau įgyta bakalauranto praktine pedagogine patirtimi, taip pat esama edukologinio tyrimo apskritai tradicija. Empirinis tyrimas neturi prieštarauti esamų edukologinių praktikų reglamentuotoms normoms ir taisyklėms.

Bakalauro darbe neleistini ir netoleruotini šie trūkumai: darbo įvade nereikėtų apsiriboti tik kon-spektyviu tyrimo metodologijos pateikimu. Išvados turi ryškėti, kristaliz­uotis pačioje pagrindinėje dėstymo dalyje. Bakalauro darbą reikia parašyti remiantis šiuolaikine nusistovėjusia humanitarinių ir socialinių mokslų rišlia ir vienprasmiška akademine kalba. Akademinė kalba neturi būti painiojama su publicistine ir šnekamąja kalba, ypač kai darbe minimi taikomieji ir šviečiamieji aspektai. Baka-lauranto rašytinė kalba neturi būti suplakama su cituojamų autorių fraz­eologija, nes būtina skirti savo žodžius nuo kitų autorių fraz­ių. Akademinė leksika neturi būti savavališkai modifikuojama ir perso-nifikuojama. Jeigu tekste figūruoja pirminiai šaltiniai, tai būtina jais ir remtis, neapsiribojant juos ko-mentuojančiais teiginiais. Literatūros šaltinių sąraše neturi dominuoti keli tegul ir svarbūs vieno arba dviejų autorių šaltiniai, išskyrus tą atvejį, kai temą sudaro būtent šių autorių koncepcijos. Sąrašas turi atspindėti platų reikšmingų šaltinių spektrą.

�

Bakalaurantas turi įrodyti gebąs: a) pasirinkti aktualią ir originalią tiek teoriniu, tiek edukaciniu požiūriu studijuojamo dalyko

temą;b) visapusiškai ir objektyviai įvertinti jau atliktų mokslinių tyrimų ir darbų rez­ultatus nagrinė-

jamos temos kontekste;c) apibrėžti tyrimo tikslą (pagrindinę tez­ę), problemą bei uždavinius;d) pasverti įvairias (konkuruojančias) galimas įvykdyto tyrimo alternatyvas ir pagrįsti nuosa-

vos metodologinės strategijos privalumus;e) nuosekliai laikytis pagrindinės tez­ės arba tez­ių pagrindimo, standartinių loginio argumenta-

vimo taisyklių;f) visapusiškai, tai yra metodologiškai, empiriškai, teoriškai ir edukologiškai, pagrįsti išvadas;g) papildyti ir patikslinti esamą tiriamo dalyko sampratą;h) prognoz­uoti tolesnių panašių tyrimų perspektyvas;i) atskleisti taikomąjį, t. y. edukacinį, gautų rez­ultatų aspektą;j) taikyti įgytas žinias savarankiškai socialinės tikrovės interpretacijai;k) naudoti tinkamą reikiamo akademinio lygio literatūrą;l) laikytis raštvedybos ir kalbos normų.Bendra bakalauro darbo apimtis 35–40 puslapių. Literatūros sąraše turi būti pateikta ne ma-

žiau kaip 30–40 šaltinių ir publikacijų, iš jų ketvirtadalis – užsienio kalbomis.

5. TEMOS PASIRINKIMAS – SVARBIAUSIAS STUDIJŲ DARBŲ RENGIMO ETAPAS

Specialybės profilio kursinių ir bakalauro darbų temų sąrašą pateikia katedra. Su šiuo sąrašu stu-dentai supažindinami iš anksto. Pasirinkęs temą, studentas privalo suderinti jos galutinę formuluotę su būsimuoju vadovu, antraip tema nebus patvirtinta. Studentui leidžiama siūlyti savo paties sumany-tą temą su sąlyga, kad jos formuluotei pritars darbo vadovas. Suderinta tema registruojama ir tvirtina-ma Filosofijos katedroje iki nustatytų terminų. Savavališkai keisti patvirtintą temą negalima.

Temos pagrindimo argumentai yra išdėstomi įvade, tačiau jie neatspindi temos pasirinkimo proceso tiek subjektyvių motyvų, tiek ir objektyvių prielaidų aspektu. Todėl renkantis temą ir ją for-muluojant naudinga atsižvelgti į šias rekomendacijas:

a) Temos pavadinimas turi būti tikslus ir lakoniškas, neviršijantis 10–12 žodžių. Vienas iš for-muluotės tikslinimo būdų – paantraštė.

b) Temos formuluotė turi būti maksimaliai konkreti, t. y. reiškiama tomis sąvokomis, kurios nu-sako tyrimo dalyką drauge su tyrimo problema ir metodologine prieiga. Formuluotė yra per plati, kai siauresnės apimties dalyko sąvoka išplečiama taip, kad sutampa su platesnės apimties tyrimo objekto sąvoka. Ir atvirkščiai, formuluotė yra per siaura, kai dalyko sąvoka susiaurinama taip, kad faktinė da-lyko apimtis yra platesnė už tą, kurią ji rodo.

c) Konkrečios temos priešybė – abstrakti tema, kada antraštėje nurodomas tyrimo objektas, ta-čiau tyrimo dalykas nėra arba nepakankamai aiškinamas, pvz­., „Asmenybė ir visuomenė“. Čia lieka neaišku, apie kokią konkrečią problemą ketinama kalbėti.

d) Kiekvienas studentas renkasi temą skatinamas subjektyvių motyvų: polinkių, pomėgių, pres-tižo sumetimų, noro remtis ankstesnių studijų metu įsisavinta medžiaga, simpatijų būsimam darbo va-dovui ir pan. Tai natūralu, tik reikia žinoti, kad patrauklios temos plėtojimas netikėtai gali pareikalauti didesnių papildomų pastangų tobulinant savo gebėjimus, tarkime, kalbų srityje.

e) Pasirenkant temą būtų išmintinga blaiviai įvertinti objektyvias prielaidas, pirmiausia prieina-mos ir „įkandamos“ literatūros išteklius, nekalbant jau apie asmeninius gebėjimus ir profesinį pasiren-gimą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek prireiks laiko temos nagrinėjimui, ypač rengiant bakalauro darbą.

�

f) Akivaiz­džiai naudinga sieti bakalauro, o ir kursinio darbo temą su planuojamo būsimo darbo vie-šajame, privačiame ar savanoriškame sektoriuje pobūdžiu, taip pat su ketinimu stoti į magistrantūrą.

g) Racionalu ir tikslinga apsisprendžiant dėl baigiamojo darbo temos bandyti plėtoti kursinio darbo temą. Reikėtų tik žinoti, kad kursinio darbo trūkumai, kai dėl jų nesusirūpinama, dar labiau iš-ryškėja baigiamajame darbe, o štai jo privalumai – nebūtinai.

h) Gana riz­ikinga imtis temų, kurios apibūdina kokios nors šalies politinę santvarką, švietimo sistemą ir kt., nemokant pagrindinės toje šalyje vartojamos kalbos. Dėl šios priežasties esminė litera-tūra gali tapti neprieinama.

6. RAŠTO DARBŲ SUDĖTINĖS DALYS IR JŲ STRUKTŪRA

Studijų rašto darbą sudaro šios sudėtinės dalys:• Antraštinis lapas• Turinys• Įvadas• Pagrindinė dėstymo dalis• Išvados ir rekomendacijos• Literatūra• Santrauka užsienio kalba (bakalauro darbe)• Priedai Kiekvienos dalies struktūra aptariama žemiau.

6.1. Ant­ra­št­i­ni­s la­pa­s

Antraštiniame lape būtina nurodyti: a) aukštosios mokyklos, fakulteto ir katedros pavadinimus; b) darbo autoriaus vardą ir pavardę; c) specialybę, kurią autorius studijuoja; d) rašto darbo pavadini-mą; e) darbo tipą (referatas, kursinis, bakalauro darbas); f) darbo vadovo pareigas ir mokslo laipsnį, jo vardą ir pavardę; g) miesto, kuriame veikia universitetas, pavadinimą ir darbo atlikimo metus.

Antraštinių lapų pavyz­džiai pateikti 1, 2 ir 3 prieduose.

6.2. Tu­ri­nys

Turinys rašomas, kai darbas baigtas. Jame nurodoma visa darbo struktūra: skyriai, poskyriai, skirsniai (išskyrus antraštinį lapą ir patį turinį). Turinio skyriai rašomi didžiosiomis raidėmis, o po-skyriai ir skirsniai – mažosiomis. Žodis „Turinys“ rašomas didžiosiomis raidėmis. Skyrių ir poskyrių pavadinimai turėtų būti trumpi ir lakoniški. Neleistina, kad skyriaus ar poskyrio pavadinimas sutaptų su darbo pavadinimu.

Populiari ir rekomenduojama vienoda visų turinio dalių triženklė numeracija, skaitmenis atski-riant taškais. Pirmasis skaičius reiškia skyriaus, antrasis – poskyrio, trečiasis – skirsnio numerį.

Atsižvelgiant į darbo apimtį patariama:• referatą sudaryti iš 2 skyrių; • kursinį darbą – iš 3 skyrių;• bakalauro darbą – iš 3 skyrių, išimtiniais atvejais – iš 4 skyrių.Loginiu požiūriu, turinys – tai tarsi viso darbo planas, kurio punktai nuosekliai žingsnis po

žingsnio atskleidžia visą tyrimo sklaidą.

10

6.3. Įva­da­s

6.3.1. Įva­do struk­tū­ra­. Įvade reikalinga aiškiai įvardyti darbo tikslus, nusakyti tyrimo meto-dologiją, aptarti naudotą literatūrą ir pasiektus rez­ultatus. Referato įvado struktūrą sudaro:

• tyrimo tikslo, problemos, objekto ir dalyko formulavimas;• pagrindinių kategorijų eksplikavimas;• analiz­uojamos medžiagos pagrindinių aspektų apibrėžimas;• temos svarbos ir aktualumo atskleidimas.Kursinio ir bakalauro darbų įvado struktūrą sudaro: • tyrimo tikslo, problemos, objekto ir dalyko formulavimas;• tyrimo uždavinių apibūdinimas;• temos ištirtumo apžvalga;• tyrimo metodų specifikavimas;• temos svarbos ir aktualumo atskleidimas;• temos pasirinkimo motyvavimas.Įvado apimtis: referato – 1–1,5 puslapio, kursinio darbo – 2–3, bakalauro darbo – 3–4 puslapiai.

6.3.2. Te­mos a­k­tua­luma­s. Tai yra pirminis reikalavimas pagrįsti kursinių ir baigiamųjų baka-lauro darbų temų svarbą, taigi inicijuojamų tyrimų būtinumą ir savalaikiškumą moksliniu bei ugdymo požiūriais.

Būtinumą ir savalaikiškumą lemia pribrendęs poreikis, iš vienos pusės, papildyti, patikslinti ar net radikaliau atnaujinti turimas žinias dominančiu klausimu ir pakankami ištekliai tai daryti – iš kitos pusės. Kadangi pasirinkta tema priklauso analitinių tyrimų sričiai, ji turi būti perspektyvi visų pirma šiuo atžvilgiu. Priešingu atveju apie jokį aktualumą negali būti nė kalbos.

Kitas ir tradicinis temos aktualumo aspektas – visuomeninė jos reikšmė. Pastaroji atskleidžiama nurodant, kokia opi sociokultūrinė koliz­ija tiesiogiai paskatino tyrimą ir kuo tyrimo rez­ultatai galėtų ar turėtų prisidėti prie jos sprendimo, ypač pilietinės savivokos puoselėjimo kontekste. Sveikintina ir produktyvu, kai autoriai mėgina remtis savo ir bendraminčių patirtimi, įgyta dalyvaujant visuomeni-nėje politinėje veikloje su studijų darbo tikslais.

Edukacinis temos aktualumo aspektas išplaukia jau iš kvalifikacinio reikalavimo, kad būsimi diplomuoti filosofijos ir visuomenės mokslų specialistai įrodytų gebantys profesionaliai ir metodiškai skiepyti jaunimui kritinio mąstymo dvasią bei pilietinės atsakomybės jausmą. Edukacinis ir visuome-ninis aspektai esti tiek susipynę, jog faktiškai jie traktuojami kaip dvi to paties dalyko pusės.

Aktualumą išryškinančios tez­ės – tai tarsi reklama, apie kurios patikimumą ir sąžiningumą sprendžiama pagal bendrąją darbo sėkmę.

6.3.3. Te­mos iš­tirtumo a­p­žva­lga­. Apžvalgos paskirtis – objektyviai ir kritiškai įvertinti temos ištirtumo mastą užsienio ir tėvyninėje mokslinėje literatūroje. Toks vertinimas padeda pasirinkti opti-malią tyrimo strategiją iš visų galimų, išvengti klaidžiojimo bandymų ir klaidų keliais bei „dviračio išradinėjimo“ akibrokštų.

Įvade nuodugniau aptariami tik tie šaltiniai ir leidiniai, kuriuose: • problema (dalykas) vertinama klasikiniu pavidalu;• pateikiama moderniausia ir išsamiausia tyrimo būklės analiz­ė;• nagrinėjamos rimčiausios skeptinės abejonės dėl paties svarstomo dalyko tikroviškumo;• projektuojami pažangiausi, rašančiojo manymu, tyrimo tobulinimo būdai. Išvardyti kriterijai apibrėžia temos ištirtumo apžvalgos turinį bei apimtį. Laikantis jų literatūros

analiz­ė tampa rimtu ir savarankišku argumentu aiškinant temos pasirinkimo motyvus.Įsidėmėtina, kad šaltiniai – dokumentai, monografijos, straipsniai ir kt. – gali būti apžvelgiami

chronologine tvarka tik išskirtiniais atvejais, pvz­., užsimojus pasekti ir detaliai pakomentuoti seno koncepto (kategorijos) istorinę interpretacijų raidą.

11

Paprastai darbe gvildenama problematika turi platesnį pobūdį nei labai konkreti tyrimo tema, todėl neįmanoma nepaminėti bendro turinio šaltinių. Vis dėlto pirmenybė teiktina tiems šaltiniams, kuriuose tiesiogiai svarstomi esminiai temos aspektai. Jei, pavyz­džiui, analiz­uojama Henry Bergso-no laiko koncepcija, netikslinga pradėti apžvalgą nuo laiko sampratų, užgimusių vos ne archajiniais laikais.

Įvade, bet ne pagrindiniame tekste taip pat nepatartina komentuoti itin provokuojančius, „de-konstrukcijos“ patoso kupinus straipsnius, kadangi jų neįmanoma glaustai referuoti, neminint apie jų skleidžiamą intelektinę sumaištį.

Pasitaiko, kad rašant paskutiniuosius darbo puslapius išeina naujas labai panašaus turinio leidi-nys. Jo nederėtų nutylėti, ir tegul rašančiojo įnašas naujo leidinio šviesoje pasirodys besąs kuklesnis nei tikėtasi, užtat bus nepažeistas kur kas svarbesnis – sąžiningumo – imperatyvas.

6.3.4. Ty­rimo p­roble­mos formula­vima­s. Tiesiai po temos ištirtumo įvertinimo pereinama prie tyrimo problemos iškėlimo ir apibrėžimo. Iškelti problemą reiškia apibrėžti tiesiogiai su tema susiju-sią probleminę situaciją, t. y. klausimų ratą, įprasti atsakymai į kuriuos tebėra nepakankamai išsamūs arba ginčytini bei painūs. Vienas ar keli iš tokių klausimų sudaro tyrimo problemą.

Tiksliai ir aiškiai suformuluota problema jau rodo atsakymo į ją kryptį ir neleidžia per daug iš-siplėsti į šalis. Vien tai kone 50 proc. užtikrina darbo sėkmę.

Būtina įsisąmoninti, kad nesant bent mažiausiu mastu originalios problemos tyrimas tampa formalus.

6.3.5. Ty­rimo obje­k­ta­s ir da­ly­k­a­s. Probleminės situacijos apibūdinimas savaime apriboja ty-rimo sritį, t. y. objektą, į kurį nukreiptas pažinimas. Kadangi objektas (empirinių reiškinių klasė, religinės pažiūros ir pan.) dažniausiai yra įvairialypis, atsiranda reikalas jį sukonkretinti, būtent su-konstruoti tyrimo dalyką, kuris įkūnytų nagrinėtinų objekto savybių, iš vienos pusės, ir jų analiz­ės priemonių, iš kitos pusės, organišką vienybę. Kitos objekto savybės paliekamos tuo tarpu nuošalyje, tarsi už skliaustų.

Humanitarinėse disciplinose pagrindinis vaidmuo atitenka konceptualiam modeliavimui, kai tenka remtis spekuliatyvinėmis kategorijomis, vertybinėmis nuostatomis, intuityviomis pagavos for-momis. Todėl čia tenka įrodinėti tyrimo dalyko tikroviškumą ir relevantiškumą iškeltos problemos atžvilgiu. Didesnę dalį kritikos ir nesusipratimų kaip tik ir sukelia deramai neidentifikuoto bei nespe-cifikuoto tyrimo dalyko vaiz­dinys.

6.3.6. Ty­rimo tik­sla­s. Tyrimo tikslas nusako galutinį tyrimo rez­ultatą – mokslinės problemos sprendinį. Atsižvelgiant į studijų rašto darbų apimtį paprastai iškeliamas vienas pagrindinis tikslas, atspindintis tyrimo dalyką ir problemos sprendimo būdą.

Tuo tarpu filosofijos ir visuomenės mokslų specialybės studentų darbuose (kursiniuose ir baigia-muosiuose) reikia nurodyti du sukoordinuotus tikslus, vienas iš kurių yra teorinio, o kitas – edukaci-nio turinio. Abu jie dažnai jungiami jungtuku „ir“ vienoje formuluotėje (sakinyje).

Edukacinio temos aspekto atskleidimas, kaip minėta, reikšmingas tuo, kad šiuo būdu parodo-mas gebėjimas taikyti subrandintas žinias ir įgūdžius praktiškai. Taigi teorinis tyrimo dėmuo neturi tapti savitikslis. Tačiau kad ir koks būtų santykis tarp minimų tikslų, darbas apskritai turi likti ana-litinio tiriamojo pobūdžio. Pažymėtina, kad, remiantis L. Rienecker ir P. S. Jørgenseno rašto darbų klasifikacija, visi savarankiškieji rašto darbai yra laikomi tiriamaisiais, moksliniais tekstais, nes jie „... remiasi tais pačiais pagrindais kaip ir profesionalūs mo­ksli­ni­ai­ tekstai, pavyz­džiui, specialistų, dės-tytojų rašomi mokslo tiriamieji straipsniai“ (Rienecker, Jørgensen, 2003: 16; kursyvas – autorių).

Tikslui formuluoti vartojamos įvairios analitinės reikšmės veiksmažodžių bendratys, gerai ver-tinamos pagal B. S. Bloomo kognityvinių tikslų taksonomiją: iš­tir­ti, iš­analizuo­ti, įver­tinti, paly­ginti, pagr­įs­ti, iš­matuo­ti ir t. t., ir pan. Tokie žodžiai, kaip antai: įs­igilinti, įs­is­avinti, iš­s­iaiš­kinti, įs­itikinti, s­mals­auti, apr­aš­y­ti, apžvelgti, apibū­dinti, netinka tikslui formuluoti, nes jie suponuoja subjektyvius autoriaus ketinimus patobulinti savo mokslinę erudiciją.

12

Tikslą būtina tiesiogiai susieti su darbo pavadinimu. Sakykime, darbo pavadinimas: Vi­suo­meni­­nės­ s­utar­ties­ teo­r­ijo­s­ iš­tako­s­ ir­ es­mė. Tada darbo tikslas galėtų būti formuluojamas taip: paly­ginti ir­ inter­pr­etuo­ti vis­uo­meninės­ s­utar­ties­ ko­ncepcijas­ Švietimo­ epo­cho­s­ ko­nteks­te.

6.3.7. Ty­rimo užda­vinia­i. Tai uždaviniai, kurie nusako tyrimo planą, atliekamų veiksmų ir procedūrų seką, kiekvieno etapo epistemologinę prasmę artėjant prie užsibrėžto tikslo. Uždaviniai turi adekvačiai perteikti tyrimo metodologiją, liudyti jos taikymo taisyklingumą ir pateisinamu-mą. Kiekvieno jų sprendinys savo reikšme ir turiniu privalo prilygti vienai iš galutinių viso tyrimo išvadų.

Uždavinių formuluojama tiek, kiek yra įmanoma aprėpti probleminių klausimų ar aspektų. Vi-dutiniškai kursiniuose ir bakalauro darbuose išskiriami nuo 3 iki 5 uždavinių pagal skyrių skaičių.

Tyrimo uždavinių neleistina suplakti su pagalbinėmis užduotimis, pvz­., sukaupti reikiamą empi-rinę medžiagą, sudaryti anketą, parinkti iliustracijas ir pan.

6.3.8. Mok­slinio ty­rimo me­toda­i. Mokslo metodas yra sistemingas medžiagos (stebėjimai, statistiniai duomenys, tekstai, šaltiniai ir t. t.) rinkimo ir apdorojimo būdas, įgalinantis spręsti kon-krečios rūšies pažinimo užduotis. Metodas yra tas įrankis, kurį taikant tyrimas vyksta nuosekliai ir kryptingai.

Humanitariniuose ir visuomenės moksluose naudojami dviejų pagrindinių tipų metodai: 1) ben-drųjų mokslo disciplinų ir 2) specialieji tiriamosios mokslo srities, arba disciplinos, metodai. Pirma-jam tipui priklauso analitinis-aprašomasis, struktūrinis, funkcinis, lyginamasis, modeliavimo ir kiti metodai.

Tarp specialiųjų metodų vieni turi teorinį (konceptualų) pobūdį, kiti – empirinį (eksperimentinį) pobūdį. Prie teorinių priskiriami hermeneutinis, fenomenologinis, struktūralistinis, idealių tipų ir kiti metodai; prie empirinių – turinio analiz­ės, interviu, įtraukto stebėjimo, antropologinio dienoraščio ir kiti metodai.

Kursiniuose ir baigiamuosiuose bakalauro darbuose abiejų tipų metodai derinami įvairiai at-sižvelgiant į analiz­ės dalyko ypatumus. Bendru atveju bendrųjų mokslo disciplinų arba teoriniams disciplinos metodams subordinuojami atitinkami empiriniai metodai, atliekantys pagalbinį vaidmenį pirmųjų atžvilgiu.

Bet kokių metodų taikymo vaisingumą lemia tiksliai formuluojami bei moksliškai perspektyvūs tyrimo tikslas ir uždaviniai. Nevykdant šių sąlygų pasitelkiami metodai imami taikyti mechaniškai ir aklai, o gaunami tokiu būdu rez­ultatai degraduoja iki atsitiktinių ir banalių apibendrinimų lygio. Taip kartais atsitinka su bene populiariausiu – lyginamuoju metodu, kada, pvz­., mėginant sugretinti kokius nors giminingus reiškinius, veltui tikimasi, jog moksliškai reikšmingos išvados išsikristaliz­uos pačios savaime paviršutiniškame gretinimo procese.

Ne visada specifikuoto metodo pasirinkimas yra akivaiz­di būtinybė. Pastebima, kad, pvz­., hu-manitariniuose moksluose linkstama naudotis numanomu (implicitišku) metodu, ir todėl šios srities rašto darbuose skyrių apie metodą reta (žr. Rienecker, Jørgensen, 2003: 189, 196).

Kalbant apie filosofines kryptis ir mokyklas, tai vienur metodai esti puoselėjami ir eksplikuoja-mi, kitur jie lieka daugiau numanomi. Klasikinėje fenomenologijoje to paties pavadinimo metodas turi ganėtinai griežto tyrimo procedūrų atlikimo reglamento pavidalą, o analitinėje filosofijoje va-dinamajai analiz­ei teikiama įvairiopa metodologinė reikšmė, kuri implicitiškai glūdi kiekviename paskirame tyrime. Šiaip ar taip, filosofiniai tyrimai buvo ir tebėra iš esmės darbas su sąvokomis, kate-gorijomis, įžvalgomis, idėjomis remiantis ne kuo kitu kaip tos ar kitos rūšies konceptualinės analiz­ės būdu. Čia tradiciškai ir efektyviai taikomas mintinio eksperimento metodas, kada įsivaiz­duojamam kvaz­iempiriniam eksperimentui teikiama lemiamo argumento reikšmė.

Gan dažnai, užuot įvardijus tyrimo metodą, šiuo žodžiu vietoj to nurodoma išeities poz­icija, tai yra prieiga, tarkime, sinergetinė ar neomarksistinė, kada tyrimo instrumentų funkcijai atlikti pasitel-kiami baz­iniai sinergetikos arba vienos iš neomarksistinių koncepcijų principai.

13

Reikia pasakyti, kad P. Feyerabendo metodologinio anarchiz­mo formulė: „Viskas leista“, taikliai išreiškia humanitarinių mokslų kaip „riz­ikingo mąstymo“ pastangų savitumą, įskaitant taip pat ir drą-siausius sociologinio bei politologinio teoretiz­avimo pavyz­džius. Šios formulės prasmė nuosaikiai ją interpretuojant tolygi konstruktyvistiniam ir kūrybiškam požiūriui į metodų formavimą ir taikymą.

Tad atitinkamame įvado skyriuje derėtų ne tik įvardyti ketinamą naudoti metodą (metodus), bet ir glaustai jį aprašyti, nesvarbu kad pagrindinėje dalyje ties juo teks apsistoti ilgiau. Jei, pvz­., užsime-nama apie pusiau struktūruoto interviu metodą, tai natūralu pabrėžti ir jo skiriamuosius bruožus.

6.4. Pa­grin­din­ė dėsty­mo da­lis

Turima omenyje didžiausia darbo (teksto) dalis tarp įvado ir išvadų. Ji turi būti skaidoma į tris įvardytas dalis (skyrius), kurios išdėstomos tokia seka:

• teorinė (metodologinė),• analitinė tiriamoji,• edukacinė empirinė.Šis reikalavimas taikomas tik kursiniams ir bakalauro darbams.Teo­r­inėje daly­je atskleidžiamas adekvačios keliamų uždavinių atžvilgiu tyrimo (analiz­ės) kon-

cepcijos, arba metodologijos paieškos ir pagrindimo procesas. Pastarosios branduolį gali sudaryti darbo autoriaus toleruojamos teorijos (mokslo) dėsniai bei metodai arba perspektyvi ir išplėtota idėja, arba susietų, atraminių sąvokų sistema.

Būtina prielaida tyrimo koncepcijai suformuoti – nuodugni svarbiausių temos šaltinių medžia-gos (faktų, teorijų, argumentų, metodologinių prieigų ir kt.) analiz­ė, idant susidarytų visuminis nag-rinėjamo dalyko problematikos ir jo aiškinimo būdų vaiz­das. Tuo tikslu visapusiškai komentuojami mokslinių leidinių puslapiuose vykstančios diskusijos ir ginčai, kritiškai vertinamos ir apibendrina-mos įvairios temos traktuotės, svarstoma ir sprendžiama, kokia metodologine vaga nukreipti tyrimą. Autoriui turi būti žinomi ir pasverti visi „už“ ir „prieš“ jo puoselėjamą teorinį tyrimo modelį. Tai, kas įvade bus išdėstoma aksiominių teiginių pavidalu, dabar turi įgauti įrodomų teoremų pobūdį.

Lygia greta šalinamos pasitaikančios vartojamų terminų dviprasmybės, tikslinamos, o jei rei-kia, naujai apibrėžiamos itin reikšmingos sąvokos. Čia reikėtų vengti remtis metaforomis, aliuz­ijo-mis, klišėmis ir kitomis panašiomis kalbos figūromis. Teorinė dedamoji turėtų sudaryti maždaug ¼ pagrindinio teksto dalį.

Tir­iamo­jo­je daly­je tiesiogiai analiz­uojamas tyrimo dalykas probleminės situacijos kontekste bei parengtos metodologijos pagrindu. Analiz­ės plėtrą nusako paskirų tyrimo uždavinių formuluotės, kurių kiekviena turi būti išreikšta loginiais raktažodžiais, tokiais kaip, pvz­., paly­ginti ar­ paaiš­kinti. Jie artikuliuoja ir atitinkamo naudotino metodo rūšį. Kiekvieno uždavinio sprendinys įkūnija dalinį pagrindinio tyrimo tikslo realiz­avimą kokiu nors aspektu, kol nebus pasiekta galutinė išsamaus tiria-mo dalyko apibūdinimo pakopa.

Siektina, kad visi atliekami analitiniai veiksmai kursiniuose ir bakalauro darbuose nuo pradžios iki galo įgautų argumentuoto, ištisinio samprotavimo formą. Argumentavimo kokybė yra lemiamas kriterijus vertinant darbo mokslinį lygį, jo stygiaus negali kompensuoti jokios kitos tyrimo konceptu-aliz­avimo teigiamybės, nekalbant jau apie retorinius pagrindimo pakaitalus. Tuo tarpu kai kada rašan-tieji, jausdami argumentų trūkumą tais ar kitais klausimais, ima energingai akcentuoti savo nuomonę, reikšti pritarimą arba nepritarimą kitų tyrėjų pažiūroms, tarsi savarankiška nuomonė vien dėl to, kad ji savarankiška, jau savaime yra svari.

Edukacinės­ dalies­ paskirtis – atskleisti ugdomąją ir didaktinę darbo vertę. Tai reiškia apibūdinti: 1) kokios rūšies ugdymo aktualijas (dorovinė savivoka, patriotiz­mas, kritinis mąstymas, filoso-

fijos ir visuomenės dalykų dėstymo metodika ir t. t.) tiesiogiai atliepia duotas tyrimas;2) kokios spręstinos ugdymo plėtros problemos išryškėjo tyrimo metu;

1�

3) kokias priemones, autoriaus manymu, galima būtų rekomenduoti tobulinant edukacinių filo-sofijos ir visuomenės mokslų intencijų bei implikacijų panaudojimą atlikto tyrimo šviesoje.

Teigiamai vertinamos ir skatinamos rašančiųjų pastangos sutvirtinti edukacines išvadas nuo-savų, atskirai pristatomų empirinių tyrimų rez­ultatais. Kadangi studentai tėra pajėgūs organiz­uoti ribotus parengiamuosius bandymus, pastarųjų rez­ultatai paprastai neviršija iliustruojančių pavyz­džių reikšmės. Todėl visada pravartu pasiremti visaverčių ir relevantiškų duotojo atžvilgiu kitų analogiškų tyrimų duomenimis. Argumentais taip pat gali eiti publicistinė medžiaga, pedagoginių praktikų ata-skaitos, švietimo įstatymai bei švietimo reformos patirtis ir t. t.

Edukacinio (empirinio) komponento apimtis turėtų sudaryti maždaug ½ dėstymo dalį, bet ne mažiau kaip 8–10 puslapių kursiniame darbe, ir ¼ dėstymo dalį, bet ne mažiau kaip 10–13 pusla-pių – baigiamajame bakalauro darbe.

6.5. Iš­va­dos

Išvados yra glaustas galutinių viso darbo pasiekimų apibendrinimas, pateikiamas sunumeruotų teiginių pavidalu. Išvados turi tiksliai perteikti kiekviename skyriuje ir poskyryje atliktų užduočių re-z­ultatus. Išvadose privalo atsispindėti metodologinės nuostatos, kuriomis remiantis pavyko pasiekti mokslinio darbo tikslą ir realiz­uoti iškeltus uždavinius.

Išvadomis negalima mėginti užglaistyti tyrimo spragų arba ką nors patobulinti. Čia neturi būti pateikiama analitinių, kritinių, ginamųjų teiginių, kurie darbe nėra grindžiami, taip pat neturi būti ci-tuojama.

Išvadiniais teiginiais kažkas vienareikšmiškai tvirtinama arba neigiama. Kartu neleistina, kad išvadose dominuotų neigiamieji sprendiniai, išskyrus tą retą atvejį, kai studijų darbas tėra tam tikros labai turiningos hipotez­ės pagrįstumo analiz­ė.

Atskleidus tą ar kitą tyrimo rez­ultatų ugdomąją funkciją, pastarosios formuluotė taip pat įtrauk-tina į išvadų sąvadą.

Studijų darbų teksto apimtis sąlygoja daromų išvadų (= išvadų pastraipų) skaičių: referate vertėtų apsiriboti 2–3 išvadomis;kursiniame darbe – 4–6 išvadomis;baigiamajame darbe – 6–8 išvadomis.

•••

1�

7. MOKSLINĖS LITERATŪROS PATEIKIMO REIKALAVIMAI

Pateikiant liter­atū­r­ą pr­ivalo­ma vado­vautis­ š­iuo­ Har­var­do­ univer­s­iteto­ nuo­r­o­dų s­is­temo­s­ va­r­iantu (žr­. „Pr­o­blemo­s­“, 2007, Nr­. 70).

7.1. Nuorodų ir cita­tų žy­mėjima­s

Nurodant ir cituojant tekste šaltinius remiamasi tokia pagrindine taisykle: skliaustuose įrašoma šaltinio autoriaus pavardė be vardo, leidimo metai, puslapio ar puslapių numeriai, pvz­.: Bet šis posū-kis tuoj pat buvo pastebėtas (Kaz­lauskas 2001: 41).

Nurodant iš karto kelis šaltinius, jie skiriami kabliataškiais, pvz­.: Kai kurie mokslininkai (Jonai-tis 2003: 131–132; Petraitis 2004: 86) nepritarė tam, kad…

Jei autorius minimas tekste, po jo pavardės skliaustuose nurodomi tik metai ir puslapiai, pvz­.: Būtent Petraitis (1997: 86) nustatė faktą, kad…

Jeigu nurodomos kelios to paties autoriaus publikacijos, paskelbtos tais pačiais metais, jos išski-riamos prirašant raides a, b, c, …, po publikacijos metų, pvz­.: (Rorty 1997b: 25).

Kai minimas kelių autorių šaltinis, skliaustuose pateikiama tik pirmo autoriaus pavardė, pridu-riant „ir kt.“ (angl. „et al.“), pvz­.: (Ivanauskas ir kt. 1987); (Short et al. 2005: 112).

Jeigu du ar daugiau autorių yra bendrapavardžiai, autoriaus pavardė nuorodoje papildoma var-do inicialu, pvz­.: Šis klausimas jau buvo svarstytas (Jonaitis 1997a; Petraitis, P. 1996; Petraitis, S. 1997).

Kai šaltinio autorius yra organiz­acija ar autorius nenurodytas, pateikiant nuorodą minimas tik organiz­acijos ar šaltinio pavadinimas ir metai, pvz­.: (Lietuvos Respublikos Seimas 2003); (Internatio-nal Encyclopedia of Linguistics 2003).

Jei tekste pateikiama tiksli pažodinė citata, ji rašoma su kabutėmis ir būtinai nurodant pusla-pius, pvz­.: I. Kanto žodžiais tariant, D. Hume’­as „užplukdė savo laivą saugumo sumetimais ant (skep-ticiz­mo) seklumos“ (Kantas 1993: 17).

Jei citata didelės apimties, ją galima sutrumpinti, paliekant tik reikiamą jos dalį. Praleista vieta žymima daugtaškiu skliaustuose (...). Pvz­.: Anot H. G. Gadamerio, „ (...) žaidimas visuomet reikalau-ja žaisti kartu. (...) tai ne kas kita, kaip par­ticipatio­, vidinis dalyvavimas besikartojančiame judesyje“ (Gadamer 1997: 34).

Jei citatos autorius naudoja ne lotynų abėcėlę, tuomet autorių reikia nurodyti lotyniška transk-ripcija, pvz­., Soboleva, o ne Соболева.

7.2. Lite­ra­tū­ros są­ra­š­o suda­ry­ma­s ir kn­y­gų a­p­ra­š­a­i

Literatūros sąrašas pateikiamas darbo pabaigoje (po išvadų), jame nurodomi tik tie šaltiniai, kurie figūruoja tekste. Sąrašas liudija: 1) autoriaus akademinį išprusimą bei pilietinio ugdymo aktua-lijų nuovoką; 2) įžvalgumą ir reiklumą atrenkant tinkamiausią teminę literatūrą; 3) gebėjimą išlaikyti deramą proporciją tarp pagrindinių ir pagalbinių šaltinių.

Šaltiniai literatūros sąraše išvardijami laikantis lotynų abėcėlės, išdėstant juos pagal autorių pa-vardes, o jeigu jų nėra, – pagal leidinio pirmąją raidę. Šaltiniai parašyti nelotyniškais, tarkime, rusų (kirilika) rašmenimis, išvardijami sąrašo gale. Kiekvienas šaltinis pažymimas eilės numeriu. Jei nu-rodomos kelios to paties autoriaus publikacijos, paskelbtos tais pačiais metais, jos būna išskiriamos, prirašant raides a, b, c..., po publikacijos metų. Leidimas nurodomas tuo atveju, jeigu cituojamas ar nurodomas šaltinio leidimas nėra pirmas. Vertėjas nurodomas tada, kai egz­istuoja keletas to paties kūrinio vertimų.

1�

1. Vie­no au­toriau­s kny­ga

Gadamer, H. G. 1997. Grožio aktualumas: menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė. Vilnius: Baltos lankos.

Mažeikis, G. 2005a. Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika: mokslinė monografija. Šiauliai: Saulės delta.

Nekrašas, E. 2004. Filosofijos įvadas: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. 2-asis papild. ir patais. leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Held, D. 1997. Models of Democracy. 2nd ed. Cambridge: Polity Press. Соболева М. Е. Философия как “критика языка” в Германии. СПб.: Изд-во С.-Петерб.

ун-та, 2005.

2. Ke­lių au­to­rių kny­ga

Kunz­mann, P.; Burkard, F.-P.; Wiedmann, F. 1998. Filosofijos atlasas. 7-asis papild. ir patais. leid. Vilnius: Alma littera.

Rose, R.; Mishler, W.; Haerpfer, Ch. 1998. Democracy and Its Alternatives. Cambridge: Polity Press.

3. Straips­nis­ žu­rnale­

Jokubaitis, A. 2005. „Kantas ir Kaliningrado problema“, Politologija 38 (2): 31–35.Lockerbie, B. 1993. “Economic Dissatisfaction and Political Alienation in Western Europe”,

European Journal of Political Research 23 (3): 281–293.Касавин И. Т. Теория как образ и понятие // Вопросы философии. 2001. No. 3. C. 65–81.

4. Vie­no­ ir dau­giau­ re­dakto­rių ar s­u­dary­to­jų pare­ngta kny­ga

Interesų grupės, valdžia ir politika. 1998. Red. E. Kūris, A. Jankauskas. Vilnius: Pradai.Contemporary Issues in Educational Psychology. 1970. Ed. H. F. Clariz­io et al. Boston: Allyn

and Bacon, Inc.Субъект, познание, деятельность. 2002. Отв. ред. В. И. Мудрагей. Москва: Канон.

5. Enciklo­pe­dijo­s­, žiny­nai, žo­dy­nai

Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2001. T. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

International Encyclopedia of Linguistics. 2003. 2nd ed. Ed. W. Fraw­ley. Vol. 1. Ox­ford: Ox­-ford University Press.

Новейший философский словарь. 2-е изд. Сост. и главн. ред. А. А. Грицанов. Минск: Интерпресс сервис, 2001.

1�

6. Ko­nfe­re­ncijų, s­e­minarų ir s­impo­ziu­mų me­džiaga

Leonavičius, J. 1997. „Sociologijos istorijos rengimo klausimu“, in Sociologija: praeitis ir da-bartis. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. 1 kn. Ats. red. J. Leonavičius. Kaunas: Tech-nologija, 107–110.

Содейка Т. Текст и действительность: о “постмодернизме” текстовой стратегии Серена Киркегора // Балтийские философские чтения. Вып. 1: Проблема сравнимости и соизмеримости философскиx­ традиций. Материалы международной межвузовской научной конференции / Отв. ред. Е. Н. Лисанюк, Д. Н. Разеев. СПб.: Изд-во С.-Петерб. ун-та, 2004. C. 59–76.

�. Straips­nis­ kny­go­je ar rinkiny­je

Šerpetis, K. 2006. „Metodologinė pilietinės visuomenės metaforų refleksija“, in Pilietinė visuo-menė: politikos įpilietinimo projekcijos. Kolekt. monografija, sud. S. Šiliauskas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 63–75.

Žiz­ek, S. 1999. “Otto Weiniger, or ‘Woman Does not Ex­ist’­”, in The Žiz­ek Reader, eds. Elisa-beth Wright, Edmond Wright. New­ York: Blackw­ell Publ.

8. Kny­ga be­ au­toriau­s ar re­daktoriau­s

Lietuvos Respublikos Konstitucija. 2005. 2-asis patais. ir papild. leid. Vilnius: Teisinės informa-cijos centras.

Europos Sąjunga. Steigimo dokumentai ir Sutartis dėl Konstitucijos Europai. 2005. 2-asis pa-tais. ir papild. leid. Sud. G. Vitkus. Vilnius: Eugrimas.

9. Inte­rne­to­ pu­b­likacijo­s­

Bendra interneto šaltinio nuoroda, kai nėra publikacijos pavadinimo – [žiūrėta 2007 08 29]. Pri-eiga per internetą: <htttp://w­w­w­.elenakosilova.narod.ru/>.

Švietimo gairės. Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos [žiūrėta 2007 08 29]. Prieiga per internetą: <http://w­w­w­.smm.lt>.

Negretto, G. 2006. “Choosing How­ to Choose Presidents: Parties, Military Rulers, and Presi-dential Elections in Latin America”, The Journal of Politics 68 (2): 421–433 [internete – EBSCO Publishing duomenų baz­ių paketas, Academic Search duomenų baz­ė] [žiūrėta 2007 09 17]. Prieiga per internetą: <http://search.ebscohost.com>.

Valstybės kontrolės veiklos ataskaitos [žiūrėta 2007 09 17]. Prieiga per internetą: <http://w­w­w­.vkontrole.lt/veikla_ataskaitos.php?vk>.

Jei įmanoma, būtina nurodyti tikslią internetinio šaltinio ar publikacijos prieigą, o ne tik bendrą svetainės adresą, pvz­., w­w­w­.auditorium.ru.

Ypač reikėtų vengti bendro paieškos sistemos svetainės, tarkime, w­w­w­.google.lt, nurodymo.

1�

8. SANTRAUKA

Santrauka viena iš užsienio kalbų (anglų, vokiečių, prancūz­ų) yra privaloma bakalauro darbo dalis. Joje labai trumpai (iki 100 žodžių) nurodoma:

autorius (vardas ir pavardė);bakalauro darbo pavadinimas;apibūdinamas tikslas, gauti tyrimo rez­ultatai ir pagrindinės išvados.Santrauka rašoma užbaigus darbą ir dedama tekste po literatūros sąrašo.

9. BAKALAURO DARBO GYNIMAS

Išklausę Filo­s­o­fi­jo­s­ ir­ vis­uo­menės­ mo­ks­lų bakalauro studijų programos dalykus ir už juos atsi-skaitę studentai gina bakalauro darbą. Šiaulių universitete bakalauro darbo tema tvirtinama Filosofijos katedros posėdyje. Katedra, likus iki darbo gynimo ne mažiau kaip 1 mėnesiui, organiz­uoja prelimina-rų parengto darbo svarstymą ir, likus iki darbo gynimo ne mažiau kaip 2 savaitėms, teikia dekanatui studentų, kuriems leidžiama ginti darbus, sąrašą. Bakalauro darbo galutinis tekstas 3 egz­emplioriais pateikiamas ir registruojamas katedroje iki nustatytos datos. Parengtas bakalauro darbas turi būti pa-teiktas įrištas taip, kad jo lapų negalima būtų pakeisti. Darbo gale, įklijuotame voke, turi būti pateikta bakalauro darbo laikmena – kompaktinis diskas. Katedra sudaro viešo bakalauro darbų gynimo ko-misiją ir skiria oficialius recenz­entus. Su recenz­ijų tekstais bakalaurantas gali susipažinti katedroje prieš gynimą. Recenz­entai vertina darbus atvirame posėdyje. Posėdžio metu komisijos pirmininkas skelbia darbo temą, autorių, jo mokslinį vadovą bei recenz­entą. Po to bakalaurantas per 7–10 min. trumpai pristato savo darbą. Jis nurodo tyrimo temą, tikslą, uždavinius, naudotus metodus ir išvadas. Baigus pristatyti darbą komisijos nariai, kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys užduoda bakalaurantui klausimų arba pateikia pastabų. Ginamojo darbo autorius turi į juos trumpai ir dalykiškai atsakyti. Po to savo nuomonę pareiškia oficialus recenz­entas, po jo – darbo vadovas. Jeigu recenz­entas neatvyksta į gynimą, jis turi pateikti komisijai raštišką atsiliepimą apie bakalauro darbą, kurį perskaito komisijos pirmininkas (žr. 6 priedą). Gynimo pabaigoje bakalaurantas atsako į recenz­ijoje pateiktus klausimus ir komisijos narių pastabas. Pasibaigus gynimo procedūrai, komisija konfidencialiai įvertina gintą darbą pažymiu.

Komisijos pirmininkas skelbia komisijos sprendimą dėl bakalauro darbo įvertinimo. Jei darbas įvertinamas neigiamai, jis patobulintas gali būti teikiamas ginti vėliau, bet ne anksčiau kaip po vienų metų.

•••

1�

REKOMENDUOJAMA METODINIŲ STUDIJŲ LITERATŪRA

Ališauskienė, R., Pocevičienė, R., Malakauskas, A., Ušeckienė, L. 2004. Kursinių, bakalauro ir magistro darbų rengimo vadovas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.Baršauskienė, V., Mačerinskienė, I. 1999. Studijų darbų parengimo tvarka. Kaunas: Technolo-gija.Juoz­aitienė, L., Tijūnaitienė, R. 2004. Studentų savarankiškų ir mokslo tiriamųjų darbų rašymo ir įforminimo tvarka. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.Kardelis, K. 2002. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai: vadovėlis. Kaunas: Judex­.Ramsden, P. 2002. Kaip mokyti aukštojoje mokykloje. Vilnius: Aidai.Rienecker, L., Jǿrgensen P. S. 2003. Kaip rašyti mokslinį darbą. Vilnius: Aidai.Salatkienė, B., Sireika, J. 2003. Studentų rašto darbai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.Šerpetis, K. 2005. Politikos mokslų studentų rašto darbų rengimo metodika. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.Žilinskas, P. J. 2001. Patarimai rengiantiems rašto darbus: mokomoji knyga. 2-asis papild. ir pa-tais. leid. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

1.

2.

3.

4.5.6.7.8.

9.

20

PRI­EDA­I­

21

1 p­rie­da­s Re­fe­ra­to a­ntra­š­tinio la­p­o p­a­vy­z­dy­s

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS HUMANITARINIS FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

RŪTA RUTKAUSKAITĖ

Filosofijos ir visuomenės mokslų specialybėsI kurso studentė

DISPUTAS APIE SIELOS NEMIRTINGUMĄ PLATONO DIALOGE „FAIDONAS“

REFERATAS

Darbo vadovėlekt. Ilona Bieliauskienė

Šiauliai, 2007

22

2 p­rie­da­s Kursinio da­rbo a­ntra­š­tinio la­p­o p­a­vy­z­dy­s

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS HUMANITARINIS FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

JONAS PETRAITIS

Filosofijos ir visuomenės mokslų specialybėsIII kurso studentas

NEVYRIAUSYBINĖS OGANIZACIJOS LIETUVOS PILIETINĖS VISUOMENĖS STRUKTŪROJE

KURSINIS DARBAS

Darbo vadovasprof. dr. Kaz­ys Kaz­lauskas

Šiauliai, 2007

23

3 p­rie­da­s Ba­k­a­la­uro da­rbo a­ntra­š­tinio la­p­o p­a­vy­z­dy­s

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS HUMANITARINIS FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

PETRAS JONAITIS

Filosofijos ir visuomenės mokslų specialybėsIV kurso studentas

TEORINIAI IR EDUKOLOGINIAI TOLERANCIJOS ASPEKTAI:POŽIŪRIS Į NEGALĘ

BAKALAURO DARBAS

Darbo vadovasdoc. dr. Vaclovas Petreikis

Šiauliai, 2007

2�

4 p­rie­da­sTurinio p­a­te­ik­imo p­a­vy­z­dy­s

ĮVADAS ........................................................................................................................................... 31. TEORINIAI TOLERANCIJOS SAMPRATOS ASPEKTAI ....................................................... 6

1.1. Tolerancijos sampratos istorinės raidos tarpsniai ................................................................. 61.2. Tolerancija šiuolaikinių studijų požiūriu .............................................................................. 10

1.2.1. Tolerancijos paradigma dabartinėje politinėje filosofijoje ......................................... 121.2.2. Tolerancijos paradigma dabartinėje ugdymo filosofijoje ........................................... 14

2. TOLERANCIJA NEGALEI SOCIALINIŲ SANTYKIŲ KONTEKSTE ................................... 162.1. Sociopsichologinio negalės vaiz­dinio kaita ......................................................................... 162.2. Aktualios socialinės ir funkcinės neįgaliųjų integracijos problemos ................................... 19

2.2.1. Tolerantiško požiūrio į neįgaliuosius plėtros sąlygos Lietuvoje ................................ 232.2.2. Tolerancija negalei Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose:

pažanga, sunkumai ir uždaviniai ............................................................................... 273. EDUKOLOGINIS TOLERANCIJOS NEĮGALUMUI UGDYMO ASPEKTAS ....................... 28

3.1 Tolerancijos ugdymo gairės Bendrosiose programose ir Išsilavinimo standartuose ............. 283.2. Tolerancijos ugdymas etikos pamokose: negalės aspektas .................................................. 31

3.2.1. Tolerancijos negalei ugdymo metodikos ................................................................... 343.2.3. Aukštesniųjų klasių mokinių apklausos duomenys ir jų apibendrinimas .................. 36

IŠVADOS ......................................................................................................................................... 38LITERATŪRA ................................................................................................................................. 39SANTRAUKA ................................................................................................................................. 41PRIEDAI .......................................................................................................................................... 42

2�

5 p­rie­da­sLe­nte­lės p­a­te­ik­imo p­a­vy­z­dy­s

1 lentelė

Europ­os inte­gra­cija­: re­fe­re­nduma­i dėl na­ry­stės Europ­os Są­jungoje­

Ša­lis Data Rink­ėjųsk­a­ičius (%) Ta­ip­ (%)

1. Airija 1972 05 10 70,88 83,1

2. Norvegija 1972 09 26 79,2 46,51994 11 28 89 47,8

3. Danija 1972 10 02 90,14 63,294. Didžioji Britanija 1975 06 05 64,03 67,235. Grenlandija 1982 02 23 74,91 45,966. Austrija 1994 06 12 82,35 66,587. Suomija 1994 10 16 70,4 56,888. Švedija 1994 11 13 83,32 52,749. Alandų salos 1994 11 20 49,1 73,6410. Malta 2003 03 08 91 53,611. Slovėnija 2003 03 23 60,3 89,612. Vengrija 2003 04 12 45,6 83,713. Lietuva 2003 05 11 63,3 89,914. Slovakija 2003 05 11 52,2 92,415. Lenkija 2003 06 08 58,8 77,516. Čekija 2003 06 16 55,2 77,317. Estija 2003 09 14 64 66,818. Latvija 2003 09 20 72,5 67

Lentelė sudaryta remiantis šaltiniu: Musial-Karg, M. 2006. “Referendum as an Instrument of Ex­ercising Pow­er in the EU’­’­, in Acta humanitarica universitatis Saulensis. Mokslo darbai. T. 2. Sud. B. Maskuliūnas, L. Stankevičienė. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 155–156.

2�

6 p­rie­da­s Ba­k­a­la­uro da­rbo re­ce­nz­ijos formos p­a­vy­z­dy­s

ŠU Filosofijos katedraAutorius (-iai) ____________________________________________________________________Bakalauro darbo __________________________________________________________________________________________________________________________________________________

RECENZIJA200_ m. _______ mėn. __ d.

1. Bakalauro darbo tikslo, uždavinių, metodo aiškumas, pagrįstumas________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

2. Darbo struktūros pagrįstumas, dėstymo nuoseklumas, logiškumas________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

3. Atliktų tyrimų (analiz­ės, apžvalgos) naujumas, originalumas________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

4. Bakalauro darbe pastebėti netikslumai, trūkumai________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

5. Bakalauro darbo išvadų pagrįstumas iškeltų tikslų požiūriu________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

6. Siūlymas vertinti bakalauro darbą________________________________________________________________________________

(atitinka r­eikalavimus­ bakalaur­o­ dar­bui, s­iū­lo­ma ver­tinti neigiamai, s­ilpnai, patenkinamai, vidutiniš­kai, ger­ai, labai ger­ai, puikiai)

________________________________________________________________________________Recenz­ento vardas, pavardė, pareigos, mokslo laipsnis

_______________ ____________________________________(par­aš­as­) (Var­das­, pavar­dė)

VLA­DI­MI­RA­S TRI­MA­I­LO­VA­S

FILOSOFIJOS IR VISUOMENĖS MOKSLŲSPECIALYBĖS STUDENTŲRAŠTO DARBŲ RENGIMOMETODIKA

_______________________

SL 843. 2007-12-19. 3,4 leidyb. apsk. l. Tiražas 30. Užsakymas 127.Išleido VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, Vilniaus g. 88, LT-76285 Šiauliai.

El. p. leidykla@cr.su.lt, tel. (8 ~ 41) 59 57 90, faks. (8 ~ 41) 52 09 80.Interneto svetainė http://leidykla.su.lt/