PRIEVOLIŲ TEISĖ I

(prof. Vytautas Mizaras)

Dalyko programos 2 tema: Prievolių vykdymas

Prievolių vykdymo sąvoka ir reikšmė. Prievolių vykdymo principai. Vykdymo dalykas. Tinkamas prievolių vykdymas. Realaus prievolės įvykdymo principas. Šalių bendradarbiavimas vykdant prievoles (kooperavimosi principas). Ekonomiškumo vykdant prievoles principas. Sąžiningumo ir protingumo principų laikymasis vykdant prievoles.

Prievolės vykdymo subjektai. Prievolės įvykdymas asmeniškai. Prievolės įvykdymas neveiksniam kreditoriui. Skolininko neveiksnumas. Įvykdymas įmokant skolos sumą į depozitinę sąskaitą. Trečiojo asmens prievolės įvykdymas įmokant skolos sumą į depozitinę sąskaitą. Trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę. Prievolės įvykdymo vieta. Įvykdymo terminas. Prievolės, kurios įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas kreditorių pareikalavimo momentu. Įvykdymas prieš terminą. Vykdymo būdai. Prievolės vykdymas dalimis. Įmokų paskirstymas. Įvykdymo kontrolė. Teisė sustabdyti prievolės vykdymą. Piniginių prievolių vykdymo valiuta. Alternatyvios ir fakultatyvios prievolės vykdymas. Dalinės ir solidariosios prievolės vykdymas.

Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai. Individualiais požymiais ir rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų neperdavimo padariniai. Prievolės atlikti darbą neįvykdymo padariniai. Teisiniai padariniai, neįvykdžius prievolės pagal dvišalę sutartį. Atvejai, kai skolininkas ar kreditorius laikomi pažeidusiais sutartį.

Kreditoriaus interesų gynimas. Pauliano ieškinys (actio Pauliana). Nesąžiningumo prezumpcija. Netiesioginis ieškinys.

Privalomi teisės norminiai aktai:

CK 6.38-6.69 straipsniai

Literatūra:

V. Mizaras. Paskaitos skaidrės (prieiga http://web.vu.lt/tf/v.mizaras).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Prievolių teisė. T. 1. Vilnius: Justitia, 2001, 6.38-6.69 straipsnių komentaras, p. 69-112.

V. Mikelėnas. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 191-198 (prievolių vykdymo principų klausimais).

Papildomas šaltinis:

Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vadovėlis. Mykolo Romerio universitetas, 2004, p. 27-63.

Privaloma teismų praktikos medžiaga

Dėl prievolės vykdymo principų (bendradarbiavimas, proporcingumas, lygiateisiškumas)

LAT CBS 2012-12-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-520/2012:

<...> ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar atsakovas pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes turėjo pagrindą vienašališkai stabdyti savo sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą. Kasatorius nurodo, kad bankas pažeidė lygiateisiškumo, proporcingumo, bendradarbiavimo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principus ir elgėsi nesąžiningai, o to neįvertino žemesniųjų instancijų teismai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo išanalizavo, dėl jų pasisakė, nurodydami, kad civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. UAB „Office M-3“ akcininkai buvo verslininkai, itin kruopščiai ir atidžiai rengėsi nekilnojamojo turto projekto įgyvendinimui, jo finansavimui, todėl nėra pagrindo spręsti dėl sandorio šalių nelygybės. Šiuo atveju pati bendrovė kreipėsi į banką dėl konkretaus dydžio finansavimo suteikimo; banko siūlomos kredito sutarties sąlygos jai atrodė priimtinos, buvo žinomos iš anksto; bendrovės akcininkų susirinkimas pritarė kredito sutarties sudarymui ir turto įkeitimui bei kitiems įsipareigojimams pagal sutartį. Bendrovė pripažino sudarytą sandorį, kurį laiką jį vykdė. Taigi kasatoriaus argumentai dėl bendrovės priklausomumo nuo banko neturi pagrindo. Kasatoriui, kaip verslininkui, yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Verslininkai privalo įvertinti su verslu susijusią riziką, o jos tinkamai neįvertinus negali reikalauti ją perkelti kreditą suteikusiam bankui. Taigi nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti buvus šalių nelygybę sudarant kredito sutartį.

Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą, nes nesiaiškino, ar atsakovo veiksmai sustabdant projekto finansavimą buvo adekvatūs ir proporcingi atsakovo nurodytam kredito sutarties pažeidimui. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pati bendrovė kreipėsi į banką dėl konkretaus dydžio kredito konkrečiam terminui. Pagal CK 6.881 straipsnį kreditavimo sutartimi bankas įsipareigoja suteikti kredito gavėjui kredito sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą). Tam, kad gautų kreditą, skolininkas turi įvykdyti tam tikras sąlygas, t. y. ši šalių sudaryta sutartinė prievolė yra sąlyginė (CK 6.30 straipsnis). Be to, nebuvo pažeistas ir proporcingumo principas, nes kredito sutartis nebuvo nutraukta, o kredito išmokėjimas buvo sustabdytas iki pažeidimų pašalinimo. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, šalių susirašinėjimo, bankas siekė, kad pažeidimai būtų ištaisyti.

LAT CBS 2009-06-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-277/2009:

CK 6.38, 6.200 straipsniuose nustatyta pareiga bendradarbiauti tiek skolininkui, tiek kreditoriui, pareiga padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu, siekti išvengti ar sumažinti galimus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Medikona“ v. UAB „ Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008; 2002 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Remolita ir Ko“ v. UAB „ Autopartis“, bylos Nr. 3K-3-795/2002). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, aiškindami sutartinių įsipareigojimų apimtį bei prašomos teisinės apsaugos pagrįstumą, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar pati teisinės apsaugos prašanti šalis įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, t. y. sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus (CK 6.259 straipsnis). Teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad kita prievolės šalis – kreditorius nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nadoc Nr. 1 A/S v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, bylos Nr. 3K-3-1036/2003).

Dėl priešpriešinės pareigos vykdymo sustabdymo sąlygų

LAT CBS 2015-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015:

<...> savigyna – išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Savigyna leidžiama tik Civiliniame kodekse nustatytais atvejais; taikomi savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 straipsnis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymas – vienas įstatyme leidžiamų savigynos būdų, jo taikymo pagrindai ir sąlygos apibrėžtos CK 6.46, 6.58 straipsniuose. CK 6.46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Šio savigynos būdo taikymas reglamentuojamas ir sutarčių teisės normų. CK 6.207 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalių teisė sustabdyti sutarties vykdymą: jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti; kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių; šalys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta teise turi naudotis sąžiningai. CK 6.208 straipsnio dalyje nustatyta galimybė taikyti savigyną, kai sutartis įvykdoma netinkamai: šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos gretutinių teisių asociacija v. UAB „Liuks“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-152/2014; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentų visumos spręstina, jog teismas ieškovo veiksmus dėl prievolės – ekspedijavimo paslaugų vykdymo sustabdymo – laikė proporcingais kasatoriaus veiksmams vengiant apmokėjimo pagal Ekspedijavimo sutarties nuostatas. Teisėjų kolegija laiko pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad ieškovas pasinaudojo teise sustabdyti prievolės – ekspedijavimo paslaugų – vykdymą, o ne sulaikyti krovinį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, remiantis bylos įrodymais, nėra pagrindo spręsti, kad kasatoriaus galimybės atsiimti krovinius iš Klaipėdos uosto buvo apribotos ar kad ieškovas savo veiksmais būtų ribojęs šias galimybes. Pirmiau minėta, kad, bylos duomenimis, ieškovas 2009 m. kovo 9 d. pateikė informaciją apie krovinių gabenimo įkainius, taip pat kas yra įskaičiuota į kainą, be kita ko, nurodė krovos darbus Klaipėdos uoste; dokumentus (BDK, CMR, tranzitinė deklaracija); konteinerio pervežimą iš Klaipėdos į Kauną; tuščio konteinerio grąžinimą atgal į uostą. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nurodyta krovinių gabenimo organizavimo paslaugų struktūra patvirtina, jog, atgabenęs krovinius į Klaipėdos uostą, tačiau jų nepristatęs į paskirties vietą Kaune, ieškovas pasinaudojo ne daikto sulaikymo teise, bet sustabdė prievolių pagal Ekspedijavimo sutartį vykdymą, informuodamas atsakovą apie tai, kad jei negaus apmokėjimo, neatgabens krovinio „iki durų“, t. y. į krovinio pristatymo vietą Kaune (CK 6.813 straipsnis.). Apeliacinės instancijos teismas, be to, kas minėta, spręsdamas dėl ieškovo veiksmų teisėtumo, pažymėjo tai, kad byloje nėra duomenų, jog kasatorius būtų trukdęs

paimti krovinius ar organizuoti jų nuvežimą į Kauną pačiam kasatoriui, kad kasatorius būtų kreipęsis į jo nurodomą pirkėją dėl išankstinio prekių (ginčo krovinių) apmokėjimo ir pan. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius elgėsi pasyviai, nesiėmė jokių priemonių, kad vykdyti sutartį nebūtų sunkiau, nurodė, kad nei krovinių atgabenimo į uostą dieną, kai buvo pateiktos sąskaitos faktūros apmokėti, nei per 30 dienų nuo jų pateikimo už suteiktas ekspedijavimo paslaugas jis neatsiskaitė ir tokio savo neveikimo nepagrindė konkrečiomis pateisinančiomis priežastimis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas – CK 6.38, 6.200 straipsniai – įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; kt.). Teisėjų kolegija, bylos duomenimis, neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentais, iš kurių spręstina, kad kasatorius šių nuostatų nesilaikė.

LAT CBS 2009-10-08 nutartis, Nr. 3K-3-413/2009:

Tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų. <...> Tuo tarpu kai vienos iš priešpriešinių prievolių dalykas yra nedalus, negalima taikyti reikalavimo sustabdyti prievolės dalies, o ne visos prievolės vykdymą, nes: 1) kai neįvykdyta prievolė yra nedali, reiškia, neįvykdyta yra visa prievolė, o ne jos dalis, ir atitinkamai kita šalis turi teisę sustabdyti visos savo priešpriešinės prievolės vykdymą; 2) kai nedali yra prievolė, kurios vykdymas sustabdomas, tai sustabdoma visa prievolė, nes sustabdyti nedalios prievolės dalies įvykdymą yra tiesiog neįmanoma. Šiuo atveju kasatoriaus prievolės dalykas – parduodamas butas – vertintinas kaip nedalus. Netinkamos kokybės buto perdavimas reiškia, kad prievolė perduoti daiktą nebuvo įvykdyta (CK 6.205 straipsnis)).

CK 6.50 str. aiškinimas (trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką)

LAT CBS nutartis 2014-04-11 c. b. Nr. 3K-3-196/2014:

6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, 2 dalyje – kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, o 3 dalyje – kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Taigi, įstatyme įtvirtinta, kad prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, be to, kai prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį atitinka tikrąją prievolę įvykdžiusio asmens valią, toks asmuo įgyja teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo iš skolininko, tačiau negali vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo iš buvusio kreditoriaus (asmens, kuriam prievolę įvykdė). Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios esmė – padarytų nuostolių (žalos) atlyginimas ar netesybų sumokėjimas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Žalos atlyginimo prievolė gali būti įvykdyta natūra (pateikiant tos pačios rūšies ir kokybės daiktą, jį pataisant ar pan.) arba atlyginant padarytus nuostolius pinigais (CK 6.281 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žalos atlyginimo prievolė jos pobūdžio ir kreditoriaus interesų aspektu nelaikytina prievole, kurios esmė yra ta, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Taigi, žalos atlyginimo prievolę gali įvykdyti trečiasis asmuo.

Dėl prievolės vykdymo patvirtinimo pagal CK 6.65 str.:

Dėl prievolės įvykdymo bei pakvitavimo teisinės reikšmės ir santykio

LAT CBS 2010-06-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-257/2010:

Šalių ginčas kilo dėl šalių 2006 m. spalio 6 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.2 punkte nustatytos atsakovės prievolės sumokėti kasatoriui nusipirkto nekilnojamojo daikto kainą vykdymo. Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė įvykdoma tinkamai, jeigu laikomasi jos

vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan. Šalių sutarties 2.1.2.2 punkte nustatyta, kad 64 742,50 Lt atsakovė įsipareigoja sumokėti per trisdešimt dienų nuo sutarties pasirašymo į kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT66 7300 0100 0056 1274, esančią AB banke „ Hansabankas“, t. y. šalys susitarė dėl konkretaus atsakovės piniginės prievolės įvykdymo būdo – sumokėti į nurodytą sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, taigi, norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi.

CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Šalių sutarties 2.1 punkte nustatyta kasatoriaus pareiga išduoti atsakovei pakvitavimą apie prievolės įvykdymą, jai sumokėjus sutarties kainą. Įstatymo leidėjas, nustatydamas kreditoriui pareigą išduoti prievolės įvykdymo patvirtinimą, siekė užtikrinti, kad kreditorius priims prievolės įvykdymą, nes pakvitavimo neišdavęs kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir jam atsiranda CK 6.64 straipsnyje nustatyti padariniai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikoje pripažįstama, kad CK 6.65 straipsnio formuluotė bei pakvitavimo paskirtis (pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji) lemia, kad jei išduodamas pakvitavimas, jis turi būti rašytinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009).

Praktikoje kreditoriai neretai atsisako priimti prievolės įvykdymą, teigdami, kad prievolė įvykdyta netinkamai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokiais atvejais kreditorius, turėdamas pareigą priimti prievolės įvykdymą, gali pakvitavime nurodyti, kad prievolė įvykdyta netinkamai, pvz., sumokėti ne visi, o tik dalis pinigų. Jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Toks prievolės įvykdymo priėmimo patvirtinimo santykis su tinkamu jos įvykdymu reikšmingas kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto ar įvykdymo tinkamumo. Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui (CK 6.123 straipsnio 2 dalis).

Prievolės įvykdymas pakeičia jos šalių teises ir pareigas (pvz., pasibaigia piniginė prievolė ir atsiranda prievolė perduoti daiktą), todėl teisės doktrinoje laikomas sandoriu. Pakvitavimu patvirtinamas prievolės įvykdymo priėmimas: šiuo dokumentu patvirtinama, kad kreditorius pripažįsta skolininką prievolę įvykdžiusiu ir įvykdžiusiu tinkamai, jeigu kitaip nenurodyta dokumente. Atsakovės piniginės prievolės įvykdymas šalių sutartiniuose santykiuose buvo reikšmingas tuo, kad suteikė jai teisę reikalauti įvykdyti kasatoriaus prievolę perduoti sutarties objektą – nekilnojamąjį daiktą. Taigi pakvitavimas, kaip toks, nepripažintinas sandoriu, nes šalių teises ir pareigas modifikuoja ne pakvitavimas, o prievolės įvykdymo faktas. Nebūdamas sandoris, pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento – pakvitavimo – teisinės prigimties ir kad esant ginčui dėl prievolės netinkamo įvykdymo pakvitavimas neginčytinas sandorių negaliojimo pagrindais.

Dėl įrodymų ir įrodinėjimo ginčijant pakvitavimu patvirtintą prezumpciją. Atmetęs ieškinį dėl sandorio (pakvitavimo) negaliojimo kaip nesant pagrindo tokiam ieškiniui reikšti, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, kuriais būtų paneigta pakvitavimu paremta prezumpcija, jog atsakovė tinkamai įvykdė prievolę (t. y. visą, o ne jos dalį).

Nagrinėjamoje byloje pakvitavimą išdavusio kasatoriaus atstovo parašo tikrumas paliudytas notaro. Notariato įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, t y. notaro patvirtinti dokumentai yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys prima facie galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais laikytini tik notaro tvirtinami dokumentai, bet ne parašo tikrumo liudijimai. Liudydamas parašo tikrumą, notaras netikrina pasirašomo dokumento turinio tikrumo, nagrinėjamos bylos atveju – ar atsakovė visiškai įvykdė savo piniginę prievolę pagal šalių sutarties 2.1 punktą, taigi pakvitavimas nevertintinas kaip prima facie galią turintis įrodymas, ir kasatorius turėjo teisę įrodinėti, kad atsakovė prievolę įvykdė netinkamai, visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nesurinkta įrodymų, kuriais būtų paneigta tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcija, yra nepagrįsta, padaryta pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, įtvirtintas CPK 176–185 straipsniuose. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovo pateiktų banko sąskaitų išrašų, taip pat iš AB banko „ Hansabankas“ pateiktų pažymų, liudytojų parodymų nustatė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 6 d. nei atsakovė D. E., nei trečiasis asmuo D. B. neatliko jokių pavedimų į ieškovo sąskaitas AB banke „ Hansabankas“, išskyrus 71 200 Lt 2006 m. spalio 10 d. ir 20 000 Lt 2008 m. birželio 10 d. Minėta, kad šalių sutarties 2.1.2.2 punkte nustatytas atsakovės piniginės prievolės įvykdymo būdas – sumokėti į sutartyje nurodytą kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą, esančią AB banke „ Hansabankas“. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorius įrodė, jog atsakovė netinkamai įvykdė prievolę. Atsakovei teigiant, kad prievolę ji įvykdė kitu, nei sutarta, būdu, jai tenka pareiga įrodyti prievolės įvykdymo ir tokio įvykdymo priėmimo faktus. Nagrinėjamoje byloje atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių tokius jos teiginius, nepateikė.

LAT CBS 2009-10-19 nutartis Nr. 3K-3-425/2009:

CK 6.65 straipsnyje reglamentuojamas prievolės įvykdymo patvirtinimas, t. y. kai atsiskaitymas kilo iš prievolės. Kol nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, tol atsiskaitymo prievolės nėra, kaip ir pagrindo kreditoriaus reikalavimui atsirasti, atitinkamai – priešpriešinės skolininko pareigos vykdyti mokėjimą ar atsiskaitymą. Tai nereiškia, kad asmenys negali atlikti pinigų perdavimo kaip teisiškai reikšmingų veiksmų. Draudimo juos atlikti įstatyme nėra, o toks draudimas reikštų asmenų civilinių teisių ir pareigų ribojimą be pagrindo, jeigu neatitiktų CK 1.2 straipsnyje išdėstytų nuostatų. Sudarydamos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą, sutarties šalys – fiziniai asmenys – nurodydami žodžiu apie įvykusį atsiskaitymą ir pasirašydami sutarties projektą su įvykusiu atsiskaitymu kaip neginčijamu juridiniu faktu, patvirtina ikisutartinėje stadijoje pasiektus susitarimus, suderintą valią ir atliktus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį ir jame įtvirtintas pagrindines notarinių veiksmų atlikimo taisykles bei sandorių tvirtinimo ypatumus tokie šalių pareiškimai neprieštarauja įstatymui savo forma ir notaro gali būti tvirtinam i.

LAT CBS 2009-10-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-425/2009:

Galimybė pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį joje užfiksuoti prieš tai įvykusio kainos sumokėjimo faktą yra aptarta teismų praktikoje ir vertinama kaip teisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-30/2009). CK 6.65 straipsnis šiuo atveju netaikomas, nes iki tokios sutarties patvirtinimo nėra atsiskaitymo prievolės. CK 6.65 straipsnio nuostatos taikomos tais atvejais, kai yra ar turi būti vykdoma atsiskaitymo prievolė. Pinigų perdavimas atsiskaityti už perkamą turtą ikisutartinių santykių stadijoje nėra kilęs iš atsiskaitymo prievolės vykdymo, bet gali būti teisiškai vertinamas kaip juridinis faktas. Patvirtindamas neginčijamą juridinį faktą, notaras neteisėtų veiksmų neatlieka.

Dėl CK 6.56 str. 8 d. (dėl prievolės vykdymo į depozitinę sąskaitą ir lėšų atskirumo nuo banko ar kredito įstaigos turto nuo sąskaitos tvarkytojo)

LAT CBS 2015-04-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-97-313/2015:

CK 6.56 straipsnyje, reglamentuojančiame prievolės įvykdymą sumokant skolą į depozitinę sąskaitą, yra išskirtos notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinės sąskaitos, į kurias sumokėdamas skolą skolininkas įstatymo nustatytais atvejais turi teisę įvykdyti piniginę prievolę. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kai bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga savo esme reiškia, kad bankas ar kredito įstaiga negali disponuoti CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nurodytose depozitinėse sąskaitose esančiomis lėšomis, t. y. CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį. <...> Pažymėtina, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalis, kaip specialioji teisės norma, kuri nustato CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios teisės normos išimtį, negali būti taikoma pagal analogiją arba aiškinama plečiamai.

Sprendžiant, ar finansų maklerio atidarytos sąskaitos, kuriose laikomos jo klientų lėšos, banko ir finansų maklerio susitarimu įvardytos kaip depozitinės, gali būti priskirtos prie depozitinių sąskaitų, nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kuriose esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, būtina analizuoti investicinių lėšų atskyrimo principą, lemiantį finansų maklerio įmonės pareigas, susijusias su klientų lėšų laikymu <...>.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad investicinių lėšų atskyrimo principas skirtas reguliuoti finansų maklerio ir klientų santykius ir apsaugoti finansų maklerio klientus finansų maklerio bankroto atveju, o ne finansų maklerio santykius su trečiaisiais asmenimis, tarp jų ir kredito įstaigomis, disponuojant kliento lėšomis, t. y. neskirtas apsaugoti finansų maklerio klientų kredito įstaigos, kuriame finansų makleris laiko kliento lėšas, bankroto atveju ir nelemia CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimties. Priešingas aiškinimas neatitiktų nacionaliniuose teisės aktuose, įgyvendinančiuose atitinkamas ES direktyvų nuostatas, įtvirtintų investicinės įmonės pareigų, kai

ši klientų lėšas įneša ne į centrinį banką, tinkamai, apdairiai ir stropiai pasirinkti, paskirti ir periodiškai tikrinti kredito įstaigą, į kurią įneštos lėšos, ir susitarimus dėl tų lėšų laikymo. Akivaizdu, kad jeigu kredito įstaiga negalėtų disponuoti tokiose sąskaitose esančiomis lėšomis ir kredito įstaigos bankroto atveju tokios lėšos nebūtų įtraukiamos į bankrutuojančios kredito įstaigos turtą (kaip nustatyta CK 6.56 straipsnyje), tai teisės aktai nenustatytų finansų maklerio įmonėms pareigos tinkamai, apdairiai ir stropiai pasirinkti, paskirti ir periodiškai tikrinti kredito įstaigą, į kurią įneštos lėšos. Aiškinimas, kad investicinių lėšų atskyrimo principas riboja finansų maklerio įmonės teisę perduoti nuosavybės teises į kliento lėšas bankui, kurio sąskaitos laikomos kliento lėšos, iš esmės reikštų, kad finansų maklerio įmonė negali perduoti nuosavybės teisių į kliento lėšas ir kitiems asmenims, t. y. negalėtų atsiskaityti už perkamas klientui finansines priemones, kitaip sakant, finansų maklerio įmonė negalėtų teikti investicinių paslaugų.

Pažymėtina, kad finansų makleris klientų lėšas laiko patikėjimo pagrindais ir šios sąskaitos savo teisiniu statusu nesiskiria nuo tų banko sąskaitų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas. Patikėtiniui tvarkant patikėtojo turtą, galioja turto atskyrimo reikalavimai (CK 6.961 straipsnis) ir nuostatos, kad patikėjimo teise perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas (CK 6.953 straipsnio 2 dalis), kurie savo esme analogiški nustatytiems finansų maklerio įmonei, tvarkant klientų lėšas (FPRĮ 13 straipsnio 8 dalis). Tiek vienu, tiek kitu atveju lėšos pervedamos sutarties tarp finansų maklerio ir jo kliento arba patikėtojo ir patikėtinio pagrindu. Turto patikėjimo sutartimi viena šalis (patikėtojas) perduoda kitai šaliai (patikėtiniui) savo turtą patikėjimo teise tam tikram laikui, o kita šalis įsipareigoja tą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto asmens (naudos gavėjo) interesais. Patikėtinis, disponuodamas patikėtojo lėšomis ir sudarydamas banko sąskaitos sutartį su banku, gali bankui perduoti teisę disponuoti šiomis lėšomis. Nei teisiniu reglamentavimu, nei teisės doktrinoje, nei teismų praktikoje patikėtinių atidarytos banko sąskaitos, kuriose šie laiko patikėtojų lėšas, nėra priskiriamos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kurioms netaikoma bendroji CK 6.913 straipsnyje įtvirtinta taisyklė. Pažymėtina, kad priešinga išvada reikštų plečiamąjį CK 6.56 straipsnyje įtvirtintos išimties aiškinimą ir prieštarautų bendrajam teisės principui, kad specialiųjų teisės normų, kurios nustato išimtis iš bendrųjų teisės normų, negalima taikyti pagal analogiją arba aiškinti plečiamai. Atsižvelgiant į tai, kad finansų maklerio įmonės sąskaitos, kuriose šis laiko klientų lėšas, savo teisiniu statusu nesiskiria nuo tų banko sąskaitų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas, o patikėtinio atidarytos sąskaitos nėra priskiriamos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kurioms taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga banko bankroto atveju, tai ir finansų maklerio įmonės sąskaitos, kuriose šis laiko klientų lėšas, nepriskirtinos prie tokių.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad banko sąskaitos, kuriose finansų maklerio įmonė pagal FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies reikalavimus patikėjimo teise laiko klientų lėšas, nepriskiriamos prie tokių sąskaitų, kuriose esančios lėšos pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bankroto atveju neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

CK 6.69 str. (sulaikymo teisė) aiškinimas

LAT CBS 2013-11-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-586/2013:

Sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229-4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas. CK 4.229 straipsnyje nedetalizuojama, kokie reikalavimai gali būti užtikrinami šiuo būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, įstatyme nenustačius apribojimų ir nuorodų į reikalavimo teisės ryšį su sulaikytu daiktu, daikto sulaikymo teise taip pat gali pasinaudoti teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, neturintis su daiktu susijusių reikalavimo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeUAB „Ad Locum“ v. V. A., bylos Nr. 3K-3-257/2008). Kreditorius turi informuoti daikto savininką (skolininką) apie daikto sulaikymą, kad susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai ir kiekviena šių santykių šalis žinotų savo teises ir pareigas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis).

Kartu pažymėtina, kad daikto sulaikymo teisė laikoma teisėta savigynos priemone, todėl, sulaikant daiktą, turi būti taikomi ir CK 1.139 straipsnyje nustatyti reikalavimai: savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (2 dalis); naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. CK 6.253 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai arba be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.

Teismų praktika, aktuali klausimui apie Pauliano ieškinį ir netiesioginį ieškinį

2003-04-09 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 571

straipsnio (1998 m. birželio 11 d. įstatymo redakcija) 3 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (papildomai galima skaityti, kad būtų susipažinta su Pauliano ieškinio teisinio reguliavimo geneze)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga (2008-09-21 (www.lat.lt arba Teismų praktikos biuletenis Nr. 29)) (nuoroda yra http://web.vu.lt/tf/v.mizaras).

LAT CBS 2009-09-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-361:

Ieškovo mokestinė prievolė valstybei ginčijamo susitarimo sudarymo metu nebuvo įvykdyta, ir būtent dėl to ieškovui buvo iškelta bankroto byla, todėl susitarimas, dėl kurio ieškovas neteko lėšų, kurios pagal įstatymą privalėjo būti pervestos valstybės naudai, kaip pirmesnės eilės prievolės, pažeidė kreditoriaus teises (CK 6.66 str.). LAT taip pat pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatyme esant imperatyviai nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 str. pagrindu, negali būti taikomi įprastiniai sandorio negaliojimo teisiniai padariniai tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas, nes turtas turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka).

Galiojančios ir neabejotinos teisės turėjimas (actio Paulian atveju)

LAT CBS 2012-11-06 nutartis c. b. Nr. 3K-P-311/2012:

LAT CBS plenarinė sesija nurodė, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, kaip acio Pauliana taikymo sąlygą, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą, o tam neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu, todėl neįvykdytos kreditavimo sutarties pateikimas yra pakankamas pagrindas šiai sąlygai patvirtinti. Plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad civilinė byla pagal actio Pauliana tuo pagrindu, kad iškeliama kita civilinė byla, kurioje skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę, turėtų (galėtų) būti stabdoma tuo atveju, jeigu, patenkinus skolininko ieškinio reikalavimus toje byloje, kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip galiojanti prievolė, būtų paneigta. Kadangi nagrinėjamu atveju neginčijama aplinkybė, kad skolininkai pinigus pagal kreditavimo sutartį iš ieškovo gavo, net ir patenkinus jų kitoje byloje pareikštą ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, taikant restituciją, jie turėtų pareigą grąžinti gautus pinigus, t.y. ieškovas išlaikytų jų atžvilgiu reikalavimo teisę, tik kitu teisiniu pagrindu, todėl byla neturėtų būti stabdoma. LAT pabrėžė, kad kreditoriaus teisių pažeidimui, kaip kitai actio Pauliana taikymo sąlygai, konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio. Pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Nagrinėjamu atveju ieškovas turėtų įrodyti, kad ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu įkeisto ieškovui turto vertė buvo labai sumažėjusi arba buvo akivaizdu, jog ji labai kris, kad skolininkai nevykdė sutarties ir buvo aiški jos nutraukimo bei visos kredito sumos išieškojimo grėsmė, t. y. jog buvo reali ir numatoma galimybė skolininkams prarasti visos prievolės vykdymo termino suteikiamą apsaugą, arba jog dovanojimo sandorio sudarymo metu skolos pagal kredito sutartį buvo tokio dydžio, jog įkeistas turtas jų nepadengtų, taip pat tai, kad turtą padovanojęs skolininkas šias aplinkybes žinojo ir elgėsi nesąžiningai. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškovo ir atsakovų elgesiu, skolos buvimu ir jos dydžiu dovanojimo sutarties sudarymo metu, ieškovo veiksmų nutraukiant kreditavimo sutartį ir reikalaujant visos paskolos iš karto vertinimu ir pan. LAT konstatavo, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino sandoriui ginčyti, nes nors ir turėjo susirūpinti savo teisių gynimu nuo tada, kai skolininkai ėmė tinkamai ir laiku nemokėti įmokų pagal kredito sutartį, tačiau net ir kilus nesutarimų dėl atsiskaitymų pagal sutartį, ieškovas ir skolininkai susirašinėjo, derino pozicijas, ieškojo galimybių vykdyti sutartį, ją pakeisti ar pan. Pagaliau, suvienodindamas teismų praktiką, LAT konstatavo, jog actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę.

Sandorio sudarymo privalomumo, sprendžiant Pauliano ieškinio tenkinimo ar netenkinimo klausimą, aiškinimas

LAT CBS 2015-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015:

<...> sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt.,bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2000). Tačiau tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Drustila“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-400/2013). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės verslas buvo paremtas darbu per sistemą CREDITONLINE, kurią atjungus ieškovė nebūtų galėjusi tęsti veiklos. Šią sistemą įdiegė ir sistemos monitoringo bei priežiūros paslaugas teikė atsakovė UAB „Egroup LT“. Dėl stringančių atsiskaitymų UAB „Egroup LT“ buvo įspėjusi ieškovę, kad apribos paslaugų teikimą pagal šalių sudarytas sutartis. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės atsiskaitymas būtent su UAB „Egroup LT“, o ne su kitais kreditoriais, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti ginčo sandorio sudarymo dieną, buvo logiškas sprendimas, kuriuo buvo siekiama tęsti bendrovės veiklą ir apsaugoti kreditorių interesus. Atsiskaičius su atsakove buvo siekiama užtikrinti tolesnį sistemos funkcionavimą ir taip sudaryti galimybę toliau vykdyti UAB „Minicredit“ veiklą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Minicredit“ veiksmai sudarant ginčo sandorį atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių.

Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir spręsdamas, jog UAB „Minicredit“ sudarydama ginčo sandorį nepažeidė įmonės kreditorių teisių, taip pat turėjo pareigą sudaryti ginčo sandorį, aplinkybės dėl sandorio nesąžiningumo kreditorių atžvilgiu nėra reikšmingos. Nesant vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, negali būti konstatuotas ir sąlygų visetas, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeisdamas teisės normų ir vadovaudamasis esama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sprendė, kad nagrinėjamoje byloje atmestinas ieškinys, kuriuo kreditorius ginčija skolininko sudarytą sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

Nemokumo, kurį sąlygoja ginčijamas pagal Pauliano ieškinį sandoris, klausimo aiškinimas

LAT CBS 2015-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015:

<...> CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. (...) Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja arba nelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Tai svarbu turėti omenyje sprendžiant šioje byloje aktualų klausimą dėl kelių kreditoriaus pasirinktų jo teisių gynimo būdų taikymo vienu metu ar jų eiliškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamu atveju teismų byloje nustatyta, kad iš ieškovės 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, jog 2010 metų pabaigoje ji turėjo 19 573 Lt vertės ilgalaikio turto, 391 914 Lt vertės trumpalaikio turto, per vienerius metus ieškovės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 42 138 Lt. Teismų taip pat nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovė buvo skolinga atsakovei UAB „Egroup LT“ 20 621,50 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įmonės finansinius dokumentus, sprendė, kad 2010 metais ieškovės bendrovė veikė pelningai. Šio teismo konstatuotos faktinės bylos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad

ginčo sandorio sudarymo dieną ieškovės bendrovė buvo nemoki. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pradelsti ieškovės įsipareigojimai kitiems kreditoriams ginčijamo sandorio sudarymo dieną buvo 4978,91 Lt; ginčo sandorio sudarymo dieną ieškovės pradelsta skola atsakovei UAB „Egroup LT“ buvo didžiausia; ginčo sandorio įtaka bendrovės nuosavam turtui neturėjo esminės reikšmės, nes ieškovė leistinomis priemonėmis byloje nepaneigė, kad po ginčo sandorio sudarymo įmonėje liko ar turėjo likti apie 250 000 Lt nuosavo turto. Įvertinęs visas pirmiau paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandoris nelėmė negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatydamas nemokumo faktą analizavo 2010 metų duomenis, bet nenurodė, kokia buvo situacija sandorio sudarymo metu, t. y. 2011 balandį. Kasacinio teismo ne kartą yra pasisakyta, kad svarbu yra nustatyti, kokia finansinė situacija įmonėje buvo ginčo sandorio sudarymo metu arba prieš jo sudarymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Vaidora“ v. UAB ,,Mabilta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2014). Minėta, kad CPK 178 straipsnyje yra nurodyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja aplinkybės, kurių apie ieškovės nemokumą sandorio sudarymo momentu teigiančiai ginčo šaliai nereikėtų įrodinėti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas proceso teisės normų, konstatavo, kad būtent ieškovė neįrodė, jog ginčo sandorio sudarymo metu šios apimties turto nebuvo ar jo buvo sumažėję, todėl teigti, kad bendrovė buvo nemoki, nėra pagrindo, taip pat tokia išvada grindžiama ir aplinkybe, kad UAB „Minicredit“ bankroto byla buvo iškelta tik po metų. Pastebėtina, kad kasaciniame skunde teigiama, jog įmonės nemokumą lėmė ne sudarytas ginčo sandoris, o paskolos sutartis, ieškovės sudaryta su SIA „Capitalia Krediti“, kuria ieškovė iš šios įmonės pasiskolino 23 700 Eur. Konstatavus, kad ginčo sandorio metu įmonė nebuvo nemoki, o pats sandoris, kasatorės teigimu, nelėmė jos nemokumo, taip pat neįrodžius, kad būtent dėl šio sandorio sumažėjo ar neliko realios galimybės UAB „Minicredit“ atsiskaityti su kreditoriais, nėra pagrindo spręsti apie kreditorių teisių pažeidimą ginčo sandorio sudarymu, kaip įvykdytą ieškovei būnant nemokiai ar lėmusių jos nemokumą.

Skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, aiškinimas Lietuvos teismų praktikoje:

2009-07-31 nutartis, Nr. 3K-3-339/2009, kat. 35.6.1.

(i) skolininkas, taip pat ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik tada, kai yra pagrindas konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį jie pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Pvz., vienoje byloje teismas konstatavo, kad vertinant skolininko sąžiningumą, svarbu tai, kad sudarydamas ginčijamą atlygintinį sandorį, jis žinojo apie iš įstatymo kylančios mokestinės prievolės vykdymo terminų pasibaigimą, t. y. apie vykdytiną mokestinę prievolę, tačiau nepaisydamas kreditoriaus interesų sudarė sandorį su trečiuoju asmeniu – atsakovu šioje byloje, taigi veikė pažeisdamas sąžiningumo imperatyvą.

(ii) Vertinant įgijėjo (trečiojo asmens) sąžiningumą, pažymėtina, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Kreditoriaus interesų gynimas pagal actio Pauliana apima ne tik tuos atvejus, kai yra suvaržytos skolininko daiktinės teisės, bet ir tuos, kai skolininkas turi kreditorių, o skolininko daiktinės teisės neapribotos. Svarbu įvertinti, ar sandorio sudarymu objektyviai nebus pažeistos kreditoriaus teisės. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad šis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žalos sandorio sudarymu. Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai suponuoja reikalavimą turto įgijėjui pagal sandorį domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas (LAT CBS 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta c. b, Nr. 3K-3-168/2007).

(iii) Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam tokia apimtimi: (a) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė; (b) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai.

(iv) Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (LAT CBS 2006 m. sausio 11 d. nutartis c. b., Nr. 3K-3-17/2006).

Ieškinio senaties termino skaičiavimas actio Pauliana atveju (CK 6.66 str. 3 d.)

LAT CBS 2013-05-27 nutarties c. b. Nr. 3K-3-297/2013):

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą apginti jo teises. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M., D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnyje, reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau.

Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertino pirmiau nurodytas aplinkybes, t. y. kada buvo sudarytas sandoris – 2009 m. vasario 27 d., kada apie jį sužinojo ar turėjo sužinoti kreditorius – 2010 m. birželio 14 d., taip pat aplinkybę, kada kreditorius suprato, jog sudarytu skolininko sandoriu kreditoriaus teisės buvo pažeistos, nes įkeisto turto nepakako įsiskolinimui padengti – 2011 m. kovo 25 d., ir nuo šios datos taikė CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Dėl actio Pauliana pareiškimo bankrutuojančio asmens laiduotojui

LAT CBS 2012-04-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-86/2012:

Kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, kartu įgyja ir teises, susijusias su tokio reikalavimo apsauga ir gynimu. Lietuvos civilinėje teisėje numatyta įvairių kreditorių teisių gynimo būdų. Vieni jų bendrieji, pavyzdžiui, reikalavimas įvykdyti prievolę natūra ar atlyginti žalą, kiti – specialieji. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas kreditoriaus teisių gynimo būdas – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai specialusis kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, kai dėl tokių veiksmų sumažėja kreditoriui galimybė gauti jo reikalavimų patenkinimą. Actio Pauliana padeda užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą ir yra sutarčių laisvės principą ribojantis kreditorių teisių gynimo būdas, kurio taikymą nulemia siekis užkirsti kelią skolininkui sudarant sandorius su trečiaisiais asmenimis elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, piktnaudžiauti teise ar laisvai spręsti su kuo sudaryti sandorius siekiant išvengti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; antra, ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; trečia, nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; ketvirta, skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; penkta, skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; šešta, trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; septinta, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Šių sąlygų laikymasis leidžia užtikrinti proporcingą kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė teigia, kad actio Pauliana taikytas nepagrįstai, nes kreditorius ieškinio pareiškimo momentu dar neturėjo reikalavimo teisės į ją, kaip skolininko laiduotoją. Kasacinio teismo kolegija pasisakydama dėl šio argumento pažymi, kad neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės, kurios pagrindu reiškiamas reikalavimas, pobūdžio. Laidavimas – tai asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, pagal kurį laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens

kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.77 straipsnio 1 dalis). Kadangi laiduotojo prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymą ji užtikrina, tai paprastai kreditoriaus reikalavimo teisė tokios prievolės pagrindu į laiduotoją atsiranda, kai pagrindinė prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (CK 6.78 straipsnis). Tačiau tais atvejais (kaip yra nagrinėjamoje byloje), kai nevykdant pagrindinės prievolės laiduotojo ir pagrindinio skolininko atsakomybė solidari, kreditoriaus reikalavimo teisės į laiduotoją atsiradimo momentas sutampa su reikalavimo teisės atsiradimu į pagrindinį skolininką (CK 6.81, 6.82 straipsniai).

Įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Įmonės nemokumas rodo, kad pradelsti įsipareigojimai viršija galimybes juos įvykdyti. Ši juridinio asmens būklė reiškia, kad gebėjimas tinkamai vykdyti įsipareigojimus objektyviai prarastas, todėl tokios padėties susidarymo rizikas tenka paskirstyti tarp įmonės kreditorių. Bankroto bylos iškėlimas pagrindiniam skolininkui yra jo faktinį nemokumą formaliai konstatuojantis juridinis faktas. Šiuo juridiškai reikšmingu faktu oficialiai patvirtinama, kad prisiimti įsipareigojimai viršija galimybes juos įvykdyti ir sudaro pagrindą kreditoriui reikšti reikalavimus, nes nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę (ĮBĮ 16 straipsnis). Pasibaigus terminui, prievolės tampa vykdytinomis (CK 6.35 straipsnio 4 dalis, 6.38 straipsnio 1 dalis ir 6.53 straipsnis), todėl kai prievolė solidari, kreditoriui atsiranda teisė reikšti reikalavimus abiem skolininkams – pagrindiniam skolininkui ir laiduotojui arba tik vienam iš jų, jeigu ko kito nenumato laidavimo sutartis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios pozicijos laikytasi ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. , S. J. , bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Sandorių ginčijimas įmonių bankroto procese turi tam tikrų ypatumų. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankroto administratorius ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Taigi įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio apskrities VMĮ v. BUAB „Aukštaitijos statyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003). Bankrutuojančios įmonės kreditorius taip pat nepraranda teisės ginčyti įmonės sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu. Draudimas bankrutuojančios įmonės kreditoriui pasinaudoti šiuo institutu ne tik neatitiktų šio instituto esmės ir paskirties, bet ir pažeistų kreditorių interesus, nes sumažėtų jų teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB “Rimeda”, bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Nordfarma“, UAB „Armila“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-146/2007). Pagal Lietuvos teisę įmonės kreditoriai jos bankroto procese nepraranda turėtų daiktinio ar asmeninio pobūdžio užtikrinimo priemonių, todėl, kai prievolė solidari, kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę tiek iš bankrutuojančios įmonės, tiek ir iš jos laiduotojo, arba kreditoriaus pasirinkimu tik vieno iš jų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog kreditorius neturėjo reikalavimo teisės į laiduotoją, atmestini, nes skolininko ir jo bendraskolio galimybės remtis terminu ir taip gintis nuo kreditoriaus reikalavimų pasibaigia nuo bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo dienos (ĮBĮ 16 straipsnis, CK 6.35 straipsnio 4 dalis, 6.38 straipsnio 1 dalis ir 6.53 straipsnis). Kolegija pažymi, kad teisė ginčyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, galioja ir tokios įmonės bendraskoliui (laiduotojui), nes draudimas pasinaudoti šiuo institutu ginčijant laiduotojo sandorius su trečiaisiais asmenims neatitiktų actio Pauliana paskirties, sumažintų kreditoriaus teisių apsaugos galimybes ir iš esmės susilpnintų kreditoriaus reikalavimų užtikrinimo priemones, kurios išlieka ir bankroto procedūrose.

Kaip nurodyta pirmiau – taikant CK 6.66 straipsnį, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nagrinėjamoje byloje kreditorius prašė pripažinti sandorį negaliojančiu visa apimtimi, nes bankroto iškėlimo dieną pagrindinio skolininko negrąžintos skolos dalis keleriopai viršijo ginčijamo sandorio turto vertę. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinumas nustatyti reikalavimo patenkinimo apimtį skirtas skolininkui ir kitam atsakovui (skolininko kontrahentui) nuo neproporcingų sandorio negaliojimo padarinių apsaugoti. Šios rizikos nagrinėjamoje byloje teismai nekonstatavo, nes ieškinio pareiškimo dieną pagrindinė skola buvo 2 400 000 Lt o sandorio suma – 270 000 Lt, todėl kasatorės argumentas, kad teismai nenustatė reikalavimo dydžio, taip pažeisdami jos teises, atmestinas.

Papildomai galima žr.

2001-02-21 nutartis, Nr. 3K-3-201, kat. 31.6.1 ; 2001-12-10 nutartis, Nr. 3K-3-1298, kat. 31.6.1; 2002-02-04 nutartis, Nr. 3K-3-221, kat. 31.6.1; 2002-05-27 nutartis, Nr. 3K-3-772, kat. 31.6.1; 2002-06-19 nutartis, Nr. 3K-3-898, kat. 31.6.1; 2003-01-27 nutartis, Nr. 3K-3-174, kat. 31.6.1; ;2003-03-31 nutartis, Nr. 3K-3-424, kat. 31.6.1; 2003-12-01 nutartis, Nr. 3K-3-1152, kat. 31.6.1.

Netiesioginio ieškinio (CK 6.68 str.) aiškinimas:

LAT CBS 2014-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-254/2014:

netiesioginio ieškinio institutu nustatyta viena iš kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų gynimo teisinių priemonių. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CK 6.68 straipsnį, nurodyta, kad šiame straipsnyje įtvirtinto kreditoriaus interesų gynimo būdo, t. y. netiesioginio ieškinio, kurį, įgyvendinant skolininko teises, jo vardu turi teisę pareikšti kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, jeigu skolininkas pats šių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus, paskirtis – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko neveikimo tais atvejais, kai skolininkas nesuinteresuotas įgyvendinti savo teisių į trečiąjį asmenį ir ginti savo interesus. Tokiu atveju kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį ieškinį (skolininko skolininkui). Taigi pagrindinė netiesioginio ieškinio ypatybė – teisė inicijuoti civilinį ginčą teisme suteikiama kvalifikuotam subjektui, kuris neturi tiesioginės reikalavimo teisės į atsakovą, t. y. atsakovas nėra pažeidęs ir neginčija kreditoriaus teisės ar įstatymų saugomo intereso. Dėl šios priežasties netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms. Pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas. Antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Be to, jis taip pat neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusias teises (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.) (CK 6.68 straipsnio 3 dalis). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Armila“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-146/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Z. ir kt. v. U. G. (globėja V. J.), bylos Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Trinapolis“ ir kt. v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-520/2012; kt.).

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami nagrinėjamą šalių ginčą, padarė išvadą, kad kasatorius neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio pagrindu atsakovui reikšti netiesioginio ieškinio, nes trečiasis asmuo neturi turtinės teisės į atsakovą, jis nėra atsakovo kreditorius, o atsakovas nėra trečiojo asmens skolininkas ir neturi jokių pareigų jo atžvilgiu. Kadangi atsakovas jokių prievolių trečiajam asmeniui neturi, o trečiasis asmuo neturi įgyvendintinos teisės atsakovo atžvilgiu, tai teismai sprendė, kad byloje nėra vienos būtinųjų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, netiesioginio ieškinio institutą reglamentuojančias teisės normas, remdamasi kasacinio teismo nagrinėjamu klausimu formuojama praktika, sutinka su šiomis teismų išvadomis.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 7 d. trečiasis asmuo ir atsakovas sudarė kredito sutartį Nr. KS08/04/06 dėl 3 700 000 eurų paskolos trečiajam asmeniui suteikimo tikslinei paskirčiai – galutiniam atsiskaitymui už žemės sklypą, sandėlio šiame žemės sklype statybai ir jame esančių stalių dirbtuvių rekonstrukcijai. Kasatorius 2008 m. balandžio 15 d. laidavimo sutartimi, kaip solidarusis trečiojo asmens skolininkas, įsipareigojo atsakovui atsakyti visu savo turtu ir lėšomis už tinkamą kredito sutarties su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais vykdymą. Kredito sutarties šalys 2008 m. lapkričio 4 d. papildomu susitarimu Nr. KSP 08/11/01 kredito sutartį pakeitė ir papildė – pakeisti galutinis kredito grąžinimo terminas ir metinių palūkanų marža, nustatytas metinis įsipareigojimo mokestis ir kiti papildomi kredito gavėjo įsipareigojimai. Kasatorius netiesioginiu ieškiniu, pareikštu trečiojo asmens vardu, ginčijo atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą 2008 m. lapkričio 4 d. papildomą susitarimą Nr. KSP 08/11/01 prie 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutarties Nr. KS08/04/06.

Teismų taip pat nustatyta, kad kasatorius yra trečiojo asmens kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę. Ginčo dėl to byloje nėra. Taigi egzistuoja pirmoji būtinųjų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų. Be to, kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, bankrutuojančios įmonės kreditoriai turi teisę CK 6.68 straipsnio pagrindu reikšti reikalavimus bankrutuojančios įmonės skolininkams, jeigu įmonė ir (ar) jos bankroto administratorius nepagrįstai šios teisės neįgyvendina. Tačiau, kaip pirmiau nurodyta, netiesioginis ieškinys gali būti taikomas tik esant visoms būtinosioms jo taikymo sąlygoms. Kita tokio ieškinio pareiškimo sąlygų – skolininkas (trečiasis asmuo) turi neabejotiną, galiojančią ir vykdytiną turtinę teisę savo skolininkui (atsakovui).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nėra trečiojo asmens skolininkas, priešingai – yra jo kreditorius, kurio finansinis reikalavimas patvirtintas bankroto byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi. Kadangi atsakovas nėra trečiojo asmens skolininkas, o trečiasis asmuo – ne jo kreditorius, tai pastarasis taip pat neturi galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovą. Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, byloje neegzistuoja pirmiau nurodyta būtinoji netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlyga.

Kasatorius, nesutikdamas su šiomis teismų išvadomis, nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad netiesioginio ieškinio pareiškimo atveju kreditoriaus reikalavimo teisė į skolininką ir skolininko teisė į trečiąjį asmenį negali būti tapatinamos ir joms negali būti taikomi tie patys neabejotinumo, galiojimo ir vykdytinumo reikalavimai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teisės doktrinoje ir teismų praktikoje nurodoma, kad pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį viena iš sąlygų reikšti netiesioginį ieškinį yra tiek kreditoriaus, tiek skolininko, kurio vardu kreditorius reiškia ieškinį, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės turėjimas; skolininko, kaip kito asmens kreditoriaus, reikalavimas negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas netiesioginio ieškinio pareiškimo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Z. ir kt. v. U. G. (globėja V. J.), bylos Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Trinapolis“ ir kt. v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-520/2012; kt.).

Kadangi atsakovas nėra trečiojo asmens skolininkas, tai taip pat nėra ir kitos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos – kreditoriaus interesų pažeidimo, nes trečiojo asmens ieškinio nepareiškimo teisės neįgyvendinimas nepažeidžia kasatoriaus, kaip bankrutuojančio trečiojo asmens kreditoriaus, interesų.

Atkreiptinas dėmesys į tai (ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas), kad nagrinėjamos bylos atveju netiesioginiu ieškiniu tik siekiama sukurti trečiojo asmens turtinę teisę į atsakovą. Be to, atsakovo veiksmų, kuriais grindžiamas netiesioginis ieškinys ir įrodinėjamas papildomo susitarimo negaliojimas CK 1.91 straipsnio pagrindu, vykdant 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį, sudarant šioje byloje ginčijamą 2008 m. lapkričio 4 d. papildomą susitarimą (ne)teisėtumas yra įvertintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: trečiojo asmens bankroto byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 4 d. nutartimi, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartis dėl atsakovo finansinio reikalavimo patvirtinimo; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje pagal atsakovo ieškinį kasatoriui kaip trečiojo asmens laiduotojui solidariai atsakingam pagal kredito sutartį ir kasatoriaus priešieškinį, šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 3 d. nutartimi. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, kasatorius netiesioginiu ieškiniu iš esmės bando dar kartą išspręsti ginčą savo naudai, vilkina priimtų teismų procesinių sprendimų vykdymą, siekia išvengti iš jo atsakovui priteisto kredito sumokėjimo. Toks netiesioginio ieškinio instituto taikymas prieštarauja jo esmei ir paskirčiai <...>.

CK 6.38 str. 2 d. aiškinimas (profesinės veiklos standartai) (finansinių tarpininkų byloje), taip pat kartu ir CK 6.64 str. aiškinimas

LAT CBS 2014-11-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-517/2014:

Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiajame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d.; tam, kad įgyvendinti naujus reikalavimus tinkamai pasirengtų investicinių paslaugų teikėjai, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. Nauji reikalavimai investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti anksčiau galiojusiame Vertybinių popierių rinkos įstatyme, įsigaliojo ir taikomi nuo 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. vėliau negu šalių sudarytos Skolinimo ir Obligacijų sutartys. Dėl to byloje taikytinos ginčijamų Skolinimo ir Obligacijų sutarčių sudarymo metu galiojusio VPRĮ nuostatos, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek VPRĮ, tiek ir vėlesnio FPRĮ nuostatos, reglamentuojančios investuotojo pripažinimą profesionaliuoju, yra tapačios. Kasacinis teismas dėl VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies ir FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalies nuostatų taikymo yra nurodęs, kad finansų tarpininkui reikalavimai pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį nėra nauji, iš esmės tokie patys pareigos tinkamai suteikti informaciją klientui apie tam tikrą investavimo paslaugą reikalavimai buvo nustatyti VPRĮ. Šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija), lėmė reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti konkrečiai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų

investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymais įtvirtintą reguliavimą ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą laikytis nurodytų informacijos klientui dėl investavimo paslaugų rizikos atskleidimo reikalavimų. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-492-1746/2012, kurioje nagrinėtas FPRĮ normų galiojimo laiko atžvilgiu klausimas ir išaiškinta, kad dėl sutarčių, sudarytų pereinamuoju laikotarpiu iki visų FPRĮ nuostatų įsigaliojimo (nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d.), FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis taikytina, nes joje įtvirtintas bendrojo pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju galiojusio VPRĮ turinio kontekste. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.).

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Investuojantiems nuosavomis lėšomis bankas garantavo obligacijų nominaliosios vertės išpirkimą, be to, priklausomai nuo akcijų, su kuriomis buvo susietos obligacijos, rezultatų, investuotojai taip pat galėjo gauti priemoką (palūkanas). Ieškovė ginčijamais sandoriais įsigijo atsakovo išleistus SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) ne nuosavomis, o atsakovo paskolintomis lėšomis, sudarydama su banku Skolinimo sutartį, kurioje buvo įtvirtinta 5 proc. palūkanų norma. Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Taigi teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą itin aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, t. y. kad obligacijų išpirkimo metu susiklosčius nepalankiai situacijai ieškovė atgaus tik nominaliąją obligacijų vertę, o, neturint lėšų palūkanoms pagal paskolos sutartį sumokėti, palūkanų dengimas (išieškojimas) bus vykdomas iš hipoteka įkeisto ieškovės nekilnojamojo turto. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė priskirtina neprofesionaliųjų investuotojų kategorijai. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl netinkamo atsakovo pareigos atskleisti informaciją vykdymo iki ginčijamų sandorių sudarymo (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punktas, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Tačiau, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė yra vidutinio amžiaus, pagal išsilavinimą – filologė, iki ginčijamų sutarčių pasirašymo su finansiniu investavimu susidūrusi nebuvo, taigi būdama neprofesionalioji investuotoja pirko banko siūlomą investicinį produktą – su akcijų indeksais susietas obligacijas. Ieškovė, kaip neprofesionalioji investuotoja, neturėjo specialiųjų žinių ir patirties finansinių priemonių rinkose. Vertindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė suklydo (buvo suklaidinta) dėl ginčijamų sandorių esminių aplinkybių, neteisingai suvokė jų turinį arba neteisingai išreiškė valią sudaryti ginčijamus sandorius.

Šalių sudarytos Skolinimo sutarties 1.3 punkte nustatyta ieškovės pareiga už suteikiamą kreditą obligacijoms apmokėti bankui mokėti 5 proc. palūkanas. Pagal Skolinimo sutarties 4.1 punktą ieškovė įsipareigojo grąžinti bankui visą kreditą ne vėliau kaip sutarties 1.8 punkte nurodytą obligacijų išpirkimo dieną; ieškovė įsipareigojo sumokėti bankui 5 proc. dydžio palūkanas nuo visos negrąžintos bankui kredito dalies (5.1 punktas). Skolinimo sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos banko ir ieškovės priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, t. y. įskaitomas ieškovės įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas už banko įsipareigojimą sumokėti ieškovei už išperkamas obligacijas. Jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus banko klientui mokėtina suma yra didesnė, tai bankas likutį nedelsdamas perveda į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą; jeigu ieškovės bankui mokėtina suma yra didesnė, tai ieškovė ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą. Be to, Skolinimo sutarties 6.7 punkte nustatyta, kad jeigu ieškovė sutartyje nustatytais terminais negrąžina kredito ir (ar) nesumoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, bankas turi

teisę reikalauti 0,05 proc. delspinigių nuo visos laiku nesumokėtos sumos. Ieškovės įsigyjamų obligacijų įkeitimas savo įsipareigojimų tinkamam vykdymui užtikrinti įtvirtintas Skolinimo sutarties 7.1.1 punkte, o nekilnojamojo turto įkeitimas – 7.2 punkte. Skolinimo sutarties 9.3 punkte aptarti banko vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, vienas iš jų – ieškovei negrąžinus kredito ir (ar) nesumokėjus palūkanų ar kitų pagal šią sutartį mokėtinų sumų sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Tokiu atveju kreditas ir sukaupta palūkanų suma tampa mokėtinomis, bankas išperka obligacijas ir gautą sumą nukreipia kredito, palūkanų ir kitų pagal sutartį mokėtinoms sumoms padengti; jeigu kredito bankui mokėtina suma yra didesnė, nei gauta išpirkus obligacijas, banko reikalavimai tenkinami realizuojant bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą (9.5 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas Skolinimo sutarties nuostatas, konstatuoja, kad ieškovė, net ir neturėdama finansinio investavimo patirties, tačiau turėdama aukštąjį išsilavinimą, darbo ir gyvenimiškos patirties, kaip ji pati nurodė – susipažinusi su sudaromų sutarčių sąlygomis, turėjo suvokti arba negalėjo nesuvokti, kad jai gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų ar kad bankui gali tekti suteiktą kreditą išsiieškoti iš ieškovės hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, susipažinusi su nurodytomis Skolinimo sutarties nuostatomis, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikos atskleidimo, negalėjo būti suklaidinta tiek, kad nesuvoktų sudaromos Skolinimo sutarties sąlygų. Bylos duomenimis, ieškovė, sudarydama ginčijamus sandorius, išreiškė valią įsigyti obligacijas ir tam tikslui pasiskolinti lėšas iš banko, sąmoningai prisiėmė pareigą mokėti palūkanas už imamą paskolą, taip pat savo valia įkeitė bankui tiek įsigyjamas obligacijas, tiek nekilnojamąjį turtą savo įsipareigojimų tinkamam vykdymui užtikrinti. Atsižvelgdama į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, skolindamasi 707 831,32 Eur, įkeisdama savo vienintelį nekilnojamąjį turtą – butą, kuriame gyvena (CPK 353 straipsnio 1 dalis), turėjo apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, įvertinti nurodytas Skolinimo sutarties sąlygas, kokias pareigas pagal šią sutartį įgis, kokias – praras. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas yra nukreiptas ne į neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų eliminavimą (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.), bet į papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareiga parengti ir paskelbti prospektą, pateikti visą informaciją klientui ir pan.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamai susipažinusi su nurodytomis Skolinimo sutarties sąlygomis, ieškovė negalėjo nesuvokti sudaromos sutarties sąlygų ir jų taikymo padarinių – pareigos mokėti palūkanas už kreditą, skirtą obligacijoms įsigyti, jeigu obligacijų vertė jų išpirkimo dieną nepadidės tiek, kad padengtų mokėtino kredito kartu su palūkanomis sumą, taip pat nekilnojamojo turto įkeitimo hipoteka tikslo ir rizikos, t. y. galimybės netekti įkeisto turto. Teisių ir pareigų, nustatytų Skolinimo sutartyje, klaidingas įsivaizdavimas, t. y. kad nereikės mokėti palūkanų, kad nurodytos Skolinimo sutarties sąlygos realiai nebus įgyvendintos, laikytinas ieškovės neapdairumu ar nerūpestingumu sudarant ginčijamas sutartis, tačiau negali būti pagrindas konstatuoti jos suklydimą CK 1.90 straipsnio pagrindu. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad ieškovės suklydimas, sudarant ginčijamas sutartis, byloje neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovės suklydimą sudarant su atsakovu ginčijamas sutartis ir pripažindamas jas negaliojančiomis nuo sudarymo momento, ne visai tinkamai taikė suklydimą reglamentuojantį CK 1.90 straipsnį, taigi yra pagrindas panaikinti šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinio reikalavimus pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 dalys). Atsižvelgiant į šią išvadą, nagrinėjamoje byloje tampa aktualus klausimas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų priteisti iš ieškovės palūkanas ir delspinigius Skolinimo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu byloje yra pasisakęs tik pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl priešieškinio reikalavimų, grindžiamų iš jo pripažintų negaliojančiomis sutarčių kylančia prievole. Taigi teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas atsakovo reikalavimas priteisti palūkanas ir delspinigius, apeliacine tvarka neperžiūrėta. Dėl šios priežasties kasacija nurodytu klausimu negalima, apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti atsakovui iš ieškovės dalį palūkanų ir delspinigių, o priešieškinio reikalavimai atmesti, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (CPK 341 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo formuojamą praktikądėl teisinių padarinių nustačius, kad finansų tarpininkas pažeidė savo pareigas, nevisapusiškai atskleisdamas rizikas, kai šis neatskleidimas nesuklaidino investuotojo tiek, kad atskleidus visas rizikas sandorio jis nebūtų sudaręs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiose situacijose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas gali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris, išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės dėl nuostolių atsiradimo, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014). Plėtodama minėtą praktiką dėl investuotojo teisių gynimo būdų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į CK 6.64 straipsnio taikymo galimybę, kuri gali būti aktuali sprendžiant dėl atsakovo pareikštų priešieškinio reikalavimų priteisti iš ieškovės palūkanas ir delspinigius.

CK 6.64 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Vienas iš tokių atvejų – kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.64 straipsnio 4 dalį skolininkas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl to, kad kreditorius pažeidė prievolę, atlyginimą. Kitokia kreditoriaus kaltė, dėl kurios skolininkas negali įvykdyti prievolės, gali reikšti, be kita ko, ir kreditoriaus kaltai padarytus pažeidimus iki sudarant sutartį arba jos sudarymo metu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.64 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad įvertinant prievolės sampratą, dalyką ir atsiradimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas (CK 6.1–6.3 straipsniai), taip pat tai, kad CK 6.64 straipsnis įtrauktas į skirsnį „Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės“ ir kad įstatymų leidėjo aptariamos normos taikymo ribojimų nenustatyta, pripažino, kad ši nuostata taikytina ne tik civilinės atsakomybės atveju, bet ir sprendžiant dėl skolininko pareigos vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. Ž. S., bylos Nr. 3K-3-412/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, taikant šią normą skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės. Be to, taikant CK 6.64 straipsnio 2 dalį, skolininko kreipimasis į teismą prašant jį visiškai ar iš dalies atleisti nuo prievolės vykdymo nėra privalomai siejamas su skolininko savarankišku ieškiniu dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo. Tokį kreipimąsi į teismą atitinka ir skolininko atsikirtimai, pateikiami atsiliepime į ieškinį ar kitame procesiniame dokumente, kuriuose skolininkas, siekdamas visiškai ar iš dalies išvengti prievolės kreditoriui vykdymo, ginasi nuo pareikšto reikalavimo ir įrodinėja kreditoriaus pareigų pažeidimą arba kitokią kreditoriaus kaltę.

Šioje nutartyje jau pasisakyta dėl to, kad atsakovas išsamiai neišaiškino ieškovei galimų pasirinkto investicinio sprendimo (investuojant skolintomis lėšomis) neigiamų padarinių, t. y. siūlydamas įsigyti SASO akcentavo išimtinai teigiamus rodiklius, neatskleidė ieškovei įsigyjamo produkto rizikos, taip pažeisdamas VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas. Taip pat pasisakyta, kad nustatyti atsakovo pažeidimai negali būti pagrindas konstatuoti ieškovės suklydimą (suklaidinimą) sudarant ginčijamus sandorius, taigi ir pagrindas pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo kaip kreditoriaus padaryti pažeidimai turėtų būti vertinami sprendžiant dėl ieškovės kaip skolininkės prievolės pagal Skolinimo sutartį mokėti atsakovui palūkanas ir delspinigius apimties ir skolininko visiško ar dalinio atleidimo nuo prievolės vykdymo pagal CK 6.64 straipsnio nuostatas.

Visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių tekstus galite rasti: http://www.lat.lt arba www.infolex.lt/praktika