Nuotraukos Monikos Požerskytėsir Nomedos Marčėnaitės

virtuvės užrašai

Nomeda. Virtuvės užrašai / nuotraukos Monikos Požerskytės ir Nomedos Marčėnaitės. – Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2009]. – 239, [1] p. : iliustr.

ISBN 978-609-403-087-1UDK 641.5(083)

No-39

Tekstai © Nomeda Marčėnaitė, 2009Keraminiai paveikslai © Nomeda Marčėnaitė:„Atslenka“, 2009 (24 p.)„Kvepianti“, 2009 (81 p.)„Dangum pasikloję“, 2008 (96 p.) Piešiniai © Nomeda MarčėnaitėNuotraukos © Monika Požerskytė, Nomeda Marčėnaitė, 2009

© MEDIA INCOGNITO, 2009Projekto vadovas Paulius VirbickasDizaineriai Audrius Arlauskas, Andrius MorkeliūnasRedaktorė Margarita PilkaitėMaketuotoja Alma Liuberskienė

Išleido OBUOLyS®

OBUOLyS yra registruotas UAB MEDIA INCOGNITO leidybinis ženklasButrimonių g. 9, LT-50220, Kaunas. Tel.: +370 699 37779knygos@obuolys.lt www.obuolys.ltSpausdino BALTOprint

Turinys

Kodėl mėgstu gaminti? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14

Pusryčiai, priešpiečiai, užkandžiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26

Sriubos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74

Pietūs . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 134

Desertai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 204

Labai svarbi vakarienė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 228

Visai paskutinis žodis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 239

Šnekučiuojasi dvi sanatorijoje besigydančios pacientės.

Viena sako:

– Prasta sanatorija, toks neskanus maistas!

Kita jai pritaria:

– Taip, taip – neskanus! O ir porcijos labai mažos...

Vudžio Aleno anekdotas apie gyvenimą

Galybė nuostabių, pakylėtų, aristokratiškų, nacionalinių, rafinuotų,

stilingų, metodiškų ir būtinai profesionalių kulinarijos knygų.

Ši knyga su tuo neturi nieko bendra, gal tik pagrindiniai veikėjai –

maisto produktai, puodai ir viryklė – panašūs.

Apie ką ši knyga? Jeigu bandyčiau apibūdinti vienu sakiniu – iš

virtuvės virtuvei. Apie maistą, kuriuo noriu pradžiuginti savo

mylimiausius.

O iš tikrųjų ši knyga ne apie maisto gaminimą. Nedrįsčiau rimtai

kalbėti apie tai, kuo užsiimu mėgėjiškai – kaip daugybė šeimas

maitinančių mamų. Tiesiog noriu pasišnekėti apie drąsą gyventi,

kūrybingumą (tegu ir virtuvėje), mokymąsi džiaugtis viskuo, kas

neliūdina.

Argi nejuokinga, kai kasdien gamindamos valgyti (skaniai!)

kukliai nuleidusios akis sutinkame, kad vyrai geriausi virėjai? Bet

ne, ne apie moterų diskriminaciją ši knyga. Joje noriu džiaugtis,

kad pavasaris anksčiau ar vėliau ateina, ir niūrios dienos

baigiasi. Ketinu truputį paplepėti… Ir, žinoma, pasikaišiusi sijoną

pabarškinti puodais!

Dėkoju mylimoms draugėms ir moterims, kurių nepažįstu, dovanojusioms savo

virtuvės paslaptis, be kurių mano namai taip nekvepėtų.

Atsibudau nuo saulės zuikučio, badančio akis. Šalčiai traukiasi. Zylučių čiulbėjimas

kitoks nei žiemą – pavasariškai optimistiškas, tai man visada primena močiutę Eleną.

Tiek metų jos nebėra, bet kiekvieną pavasarį drėgme pakvipus žemei vis prisimenu

ją – savo močiutę.

Galvoju, ar galėjo Tverečiaus gatvės namo kaimynams nekelti juoko jos rimta kova

už Antakalnio miškuose gyvenančias skruzdėles? Pamenu, kartą iškvietė gaisrinę

gesinti degančio skruzdėlyno pasakiusi, kad liepsnoja miškas, o man vėliau teisinosi,

jog miškas irgi galėjo užsidegti… Arba žiemą renkamas bendraminčių būrys stipriai

apsnigtų pušų naštai per atlydį palengvinti. Ji kuo rimčiausia tvirtino, kad jaunos

pušelės naktinio apledėjimo su tokiu sniego sluoksniu neatlaikys! Ir ėjo mišku vieną

po kitos purtydama pasvirusias nuo svorio pušeles, o aš, žinoma, iš paskos. Įdomu,

kiek ten to miško apėjom, bet geriau nei nieko nedaryti. Arba akmenys, pastatyti

(žinoma, jos iniciatyva – juk ne pati tuos milžinus sutempė) abipus įvažiavimo į

kiemą – tik taip neatsargius vairuotojus galėjo įtikinti neišvažinėti žolės…

Nežinau, kaip jiems, kaimynams, bet man šiandien tie prisiminimai kelia pagarbą ir

šypseną. Pamenu man dar visai mažai nuolat kartojamą pamokymą: „Nomedėle, būk

pilietiška!”

O kad nelabai supratau, ką tai galėtų reikšti, močiutė nesuko galvos. Įsivaizdavau,

jog tai tokia drąsos rūšis, kai teisybė sakoma tiesiai į akis. O juk tiesa visada nugali...

Ir kaip galėjau netikėti savo močiutės drąsa ir ryžtu, kai vakarais prieš užmigdama

(ji padėjo mamai auginti mus su Rusne, o nuo penktos klasės gyvenome dviese

viename jos butuko kambaryje, kitu dalinosi su seserimi, atvykusia į Vilnių iš tėviškės)

klausydavausi jos gyvenimo, kaip man tada atrodė, nuotykių. Septynios pakeistos

gyvenamosios vietos, kartais bėgant iš vieno Lietuvos galo į kitą, gelbėjantis su

dviem mažutėmis dukrelėmis nuo tremties į Sibirą, pokalbis su Devintojo Forto

viršininku vaduojant vyrą karininką, mano senelį, iš įkalinimo… Tik vėliau sužinojau,

kad nusikaltimus ten vykdė ne tik rusai, bet ir vokiečiai. Niekas, išskyrus ją, netikėjo,

kad toks pokalbis įmanomas, bet Elena pasiekė savo – senelis buvo išvaduotas.

Šiam paveikslui labai trūksta švelnios močiutės šypsenos, giedro žvilgsnio ir to, kad

nesu jos girdėjusi bent kiek garsiau kalbančios.

Štai kokia buvo mano močiutė ir kokių dalykų galėjau iš jos pasimokyti. Visko,

bet ne maisto gaminimo! Jeigu pradėčiau pasakoti apie jos sugebėjimus virtuvėje,

gerokai pagadinčiau tą gerą įspūdį, kurį, tikiuosi, ką tik pavyko sukurti. Teko

mokytis pačiai ir iš kitų, nuo paprasčiausių dalykų iki visokių virtuvės gudrybių ir tik

vienu klausimu pritariu jai ligi šiol – persivalgyti negerai.

Visą vaikystę ir paauglystę atbulais dantimis kramsnojusi sveikai pagamintas,

vandenyje virtas ir beveik be jokių prieskonių daržoves ar kietą mėsą, džiaugiuosi

dabar galėdama gaminti taip, kaip pati noriu – kvapnų, apetitą gyvenimui

žadinantį maistą. Na, gerai gerai – tada, kai pavyksta...

Nuostabi kūrybiška dienelė! Iš ryto per pavasariu pakvipusį kiemą keliausiu į

dirbtuvę – ketinu smagiai paglazūruoti, o vėliau, kai prireiks pertraukėlės ir kol

vaikai mokykloje – virtuvėn, pagaminti ką nors skanaus pietums.

Bandau sugalvoti: reikia man specialaus įkvėpimo einant lipdyti ar virti? Tikrai ne –

mintys apie paveikslus ir maistą mane užveda. Dar galvoju – netikiu liūdnu virėju,

netikiu ir viskas. Arba jis netikras virėjas, arba jam kuo greičiau reikia keisti

profesiją.

Mėgstu išvakarėse sugalvoti rytdienos meniu. Gal ir gerai, nes kitos išeities

neturiu – artimiausia parduotuvė toliau nei už dvidešimties kilometrų, o mūsų

miške tik grybų ar uogų galima rasti. Ir tik vasarą. Kartais tas išankstinis planavimas

pakiša koją – parduotuvėje ar turguje apima begalinis entuziazmas ir maisto

priperku trims skirtingiems pietums. Dar smagiau, kai tie trys pavirsta kažkuo

ketvirtu. Reikės padirbėti su savimi – toks kūrybingumas sekina šeimos biudžetą!

O būna, lyg turiu planą kuo norėčiau palepinti savo mylimiausius, bet randu

parduotuvėje ką nors įdomaus, žiūrėk, mano sumanymas keičiasi. Ir jokių receptų!

Kaip dera kūrybingumu prisidengusiai tinginei, nemėgstu vargti su receptų

knygomis. Pamenu, net megzdama (prieš šimtą metų) vengiau mezgimo vadovėlių.

Ir dar, labai mėgstu šokti, bet kartą patekusi (savo noru) į pamoką, kurioje buvau

mokoma tai daryti teisingai, supratau, kad tie „viens–du–trys–viens–du–trys”

yra geriausias būdas mane atpratinti nuo noro šokti – jokio džiaugsmo!

Apie ką aš čia? Tai štai, prie puodų irgi apsieinu be vadovų ir viską ruošiu

bandydama kliautis sava „klausa”. Kitoje virtuvėje arba jei mano patiekalus vertintų

Smoriginas su Ibelhauptaite, greičiausia patirčiau krachą. Bet turiu labai dėkingus ir

mylinčius valgytojus, kurių kasdien giriama jaučiuosi savo kaimo geriausia virėja! Tai

kaip nejausti džiaugsmo ir įkvėpimo gaminant!

Šiandien planavau virti žirnius su visokiais pagerinimais, bet vakar Ulutė

pasidomėjo, ar negalėčiau pietums pagaminti jos mėgstamų lietinių, įdarytų

špinatais ir pelėsiniu sūriu. Kam klausti, žinoma, galiu! Tuo labiau, kad Marius juos

tikrai mėgsta, o Titui padarysiu be pelėsinio – dar neįvertino to sūrio skonio.

Gyvenimas gražus! Kad tik vaikai nesirgtų, tfu, tfu, tfu...