1

Turinys

4 Kaip paskatinti kartas kalbėtis/Visvaldas Legkauskas

24 Kartų dialogo ypatumai senėjančioje visuomenėje/Sarmitė Mikulionienė

44 Brangiausios akimirkos – kai vaikams esu „sava“/Violeta Palčinskaitė

48 Senelių namai ir nutylimas jų gyvenimas/Ričardas Marcinkus

52 Stoviu ant tos pačios žemės su visais/Modestas Paulauskas

56 Kartų nesusikalbėjimą lemia ne amžius, o asmeninės savybės/Vilma Petrikaitė

60 Jaunimui stinga gerų pavyzdžių/Filomena Taunytė

64 Vyresni žmonės man primena, kad gyvenimas yra gražus/Mantas Bružas

68 Amžių matuoju žiniomis/Vladas Algirdas Bumelis

Mieli skaitytojai,

Šie, 2012-ieji, Europos metai yra skirti vyresnių žmonių aktyvumui ir kartų solidarumui stiprinti.

Visi mes kasdieniame gyvenime sutinkame įvairių kartų žmonių. Su vienais mus sieja darbo, draugystės ar giminystės ryšiai, su kitais tik pasisveikiname linktelėdami galvą arba tiesiog prasilenkiame gatvėje ar transporte. Tačiau visi sutiktieji, už kuriuos esame keletą dešimčių metų jaunesni ar vyresni, nepalieka mūsų abejingų. Mes juos gerbiame, išklausome, jų patarimo klausiame, jais džiaugiamės, kartais stebimės, nesuprantame ar netgi piktinamės. Ir dažnai visa tai paaiškiname „amžiaus skirtumu“.

Šioje knygoje, remdamiesi mokslininkų išmintimi ir įvairių kartų žmonių patirtimi, norime jums atskleisti, kad mūsų susikalbėjimas, bendravimas ir bendradarbiavimas su įvairaus amžiaus žmonėmis turi mažai ką bendra su amžiumi. Straipsnių autoriai sako, kad amžiaus skirtumai – tai iš esmės išminties, patirties ir idėjų skirtumai. Skirtingų kartų žmones – jaunus ar vyresnius – jie vertina pagal jų požiūrį ir patirtį.

Šiandien daug vyresnės kartos žmonių laisvai jaučiasi tarp jaunuolių kavinėse, kino teatruose, sporto klubuose, įvairiuose renginiuose. Ši tendencija Lietuvoje mus labai džiugina – senesnes demokratijos tradicijas turinčiose šalyse vyresni žmonės yra vieni aktyviausių visuomenės narių, neįkainojamas jos turtas. Penkiasdešimtmečiai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, atvirai kalba apie visuomenės skaudulius ir dirba savanoriais, savo darbovietėse yra iniciatyvūs ir pareigingi darbuotojai. Baigę aktyvią karjerą, jie gali dar daugiau laiko skirti savanoriškai veiklai ar širdžiai mielam užsiėmimui, kuriam anksčiau galbūt nebuvo laiko, o svarbiausia – patys pasirenka, kada baigti darbo karjerą ir kur toliau kreipti savo žinias ir energiją.

Sociologai sako, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, ilgėjant gyvenimo trukmei ir mažėjant gimstamumui mūsų visuomenėje vyresnio amžiaus žmonių daugės, tad jie ilgainiui taps gausiausia aktyvia visuomenės dalimi. Tačiau, vis gausėjant senjorų būriui, susiduriame ir su įsisenėjusiais mitais, kurie, šios knygos autorių psichologo ir sociologės akimis, tik atspindi mūsų pačių baimę pasenti, tačiau yra visiškai neracionalūs ir net žalingi visuomenei. Vyresnioji karta yra tvirtas visuomenės ramstis, dėl kurio jauni žmonės, išbandantys ir įgyvendinantys naujas idėjas, jaučiasi saugiai ir stabiliai.

Šį produktyvų ir vaisingą kartų bendravimą bei bendradarbiavimą ir norime atskleisti per vyresnių ir jaunesnių šios knygos autorių patirtį, įgytą versle, moksle ar savanoriškoje veikloje.

Norime perduoti Jums, mieli skaitytojai, tvirtą jų įsitikinimą, kad nėra netinkamo amžiaus kalbėtis ir susikalbėti, jei yra abipusis noras bendrauti ir sutarti. Žinoma, knygos autoriai pripažįsta, kad egzistuoja tam tikri skirtumai tarp jaunesnių ir vyresnių žmonių – jie skirtingai mąsto ir mato pasaulį, skirtingai reaguoja į nuolatines mus lydinčias permainas, turi sukaupę skirtingos gyvenimo patirties.

Ir tai yra natūralu. Tačiau pagrindinis dalykas – noras kalbėtis ir susikalbėti. Norėdami bendrauti, jauni žmonės perima vyresniųjų patirtį, o vyresnieji pasisemia iš jaunimo energijos ir naujų idėjų.

Tad norime paskatinti visus – ir jaunus, ir vyresnius – šios knygos skaitytojus žvelgti į kitos kartos žmones su pagarba, dalytis savo energija, nebijoti naujų dalykų, su atidumu vertinti kito žmogaus sukauptą patirtį, ir mūsų pasaulis nušvis ryškesnėmis spalvomis.

Gero Jums skaitymo.Dr. Natalija Kazlauskienė

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovė

4

KAIP PASKATINTI KARTAS KALBĖTIS?

Kas yra karta?Karta – tai žmonės, kuriuos sieja panašus amžius ir bendri kultūriniai

išgyvenimai. Kasdieniame gyvenime sakydami „karta“ dažniausiai turime galvoje žmones, kuriuos sieja tas pats šeimos gyvenimo etapas, – vaikus, tėvus, senelius. Psichologine prasme kiekvieną kartą formuoja du pagrindiniai dalykai: su gyvenimo etapu susiję interesai ir asmenybę formuojančios istorinės patirtys.

Laikydamiesi įprastinio kartų skirstymo – vaikai, tėvai, seneliai, galime apibūdinti pagrindinius kiekvienos šių kartų interesus. Vaikai priklauso nuo tėvų ir auga jų saugomi. Svarbiausias jų užsiėmimas yra mokymasis pažinti pasaulį ir sėkmingai veikti jame. Kai vaikai pajunta, kad pasaulį jau pažįsta pakankamai gerai, jie ima siekti savarankiškumo ir pripažinimo. Tėvai gyvena tarsi „pareigų etapą“ – jų pareigos apima ne tik vaikų auginimą, bet ir savęs įtvirtinimą, taip pat rūpinimąsi savo pačių tėvais. Jų rankose sutelkta fizinė ir ekonominė galia, tačiau ir atsakomybės našta didžiausia. Seneliai žino, kad produktyviausi jų gyvenimo metai liko praeityje ir jėgos jau mąžta. Tačiau jie turi sukaupę gyvenimo patirties, kurią laiko itin vertinga jaunesnėms kartoms, ir tikisi, kad ta patirtimi bus prasmingai pasinaudota.

Kad ir kokio amžiaus būtume, visi gyvename istorijos tėkmėje, kurios kryptis nėra pavaldi mūsų norams. Toje istorijos tėkmėje vykstantys reikšmingi įvykiai gali turėti svarbios įtakos mūsų asmenybei; skirtingoms kartoms ta įtaka bus skirtinga.

Žmogaus asmenybė formuojasi visą gyvenimą. Svarbūs ar sukrečiantys istoriniai įvykiai žmogaus asmenybę gali pakeisti bet kokiame amžiuje, tačiau vaikystėje ir jaunystėje asmenybės formavimosi procesas vyksta intensyviau nei

Dr. Visvaldas LegkauskasVytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentas

vyresniame amžiuje. Vaikystėje didžiausią įtaką besiformuojančiai asmenybei turi tėvai, o paauglystėje ir jaunystėje žmogus vis toliau peržengia savo šeimos ribas ir vis labiau atsiveria platesniam pasauliui. Būtent šiame amžiuje asmenybės formavimąsi labiausiai veikia istorinės patirtys – reikšmingi socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai įvykiai, kuriuos žmogui tenka patirti. Tie, kurie patyrė karą ir pokario nepriteklių, visuomet kitaip žiūrės į maistą, nei tie, kurie nesupranta, kas gali būti skaniau už bulvių traškučius. Žmonėms, kurie didžiąją gyvenimo dalį pragyveno „lygiavinėje“ sovietinėje sistemoje, savo verslus sukūrę ir taip praturtėję jaunuoliai atrodys įtartinai. Tiems, kurie jaunystėje aktyviai dalyvavo Lietuvos išsilaisvinime iš sovietų okupacijos, nėra lengva suprasti emigraciją iš Tėvynės. Galiausiai tie, kurie ekonominio bumo metu ėmė būsto paskolas „iki gyvos galvos“ ir atėjus krizei daug prarado, vargu ar dar kada nors patikės, kad nekilnojamasis turtas gali būti perspektyvi investicija, o bankas – patikimas partneris.

Kas trukdo kartoms kalbėtis?Bet kurie du tarpusavyje bendraujantys žmonės susiduria su dviem svarbiais

psichologiniais sunkumais – daugiau ar mažiau besiskiriančiu pasaulio suvokimu ir skirtinga motyvacija kalbėtis ir – svarbiausia – susikalbėti. Nors kiekvienas šių sunkumų gali gerokai trikdyti kartų bendravimą, juos tikrai galima įveikti, jei tik yra bent kiek geranoriškumo.

Pasaulio suvokimo skirtumai gali būti laikomi natūraliais bendravimo barjerais, nes jie neišvengiami ir nepriklauso nuo žmogaus valios. Trys svarbiausios pasaulio suvokimo skirtumų priežastys yra gyvenimo etapo skirtumai, skirtingi patirti visuomenės įvykiai ir individualios patirties skirtumai. Tam tikri individualios patirties skirtumai būdingi mums visiems, pavyzdžiui, požiūris į

6 7

valdžios institucijas labiausiai priklauso nuo to, kokia yra žmogaus asmeninė patirtis bendraujant su konkrečia valdžios institucija. Jei jaunuolis ką tik gavo vairuotojo pažymėjimą ir kelyje ištikus bėdai jam padėjo policija, jis šią tarnybą suvoks visiškai kitaip nei jo bendraamžis, kuriam teko susidurti su pareigūnų kyšininkavimu.

Kartų pasaulio suvokimą labiausiai atskiria gyvenimo etapo skirtumai ir skirtingi patirti visuomenės įvykiai. Vyresnioji karta dažnai priekaištauja jaunimui, kad šie yra lengvabūdiški – gyvena šia diena ir negalvoja apie ateitį. Tačiau tikėtina, kad, nuoširdžiai pažvelgę į savo jaunystę, vyresnieji pamatytų kai ką panašaus – gyvenant „tėvelio sodelyje“ ir jiems daug kuo nereikėjo rūpintis, todėl pats gyvenimas buvo nerūpestingesnis. Kita vertus, skirtingų kartų elgesys tuo pačiu gyvenimo etapu gali skirtis dėl objektyvių istorinių aplinkybių – mūsų senelių laikais žmonių gyvenimas iš tikrųjų buvo sunkesnis, nes šalį siaubė karas ir pokario represijos, šeimos turėjo daugiau vaikų ir mažiau ekonominių išteklių. Tokiomis sąlygomis daugeliui nerūpestingasis jaunystės laikotarpis buvo daug trumpesnis arba jo išvis nebuvo, nes anksti tekdavo pradėti dirbti ir prisidėti prie jaunesnių šeimos narių priežiūros. Taigi lengvabūdiškumo buvo mažiau, bet ne dėl įgimto žmonių dorumo, o todėl, kad jie tiesiog negalėjo sau leisti prabangos būti lengvabūdiški.

Netgi tuos pačius istorinius įvykius žmonės gali suvokti skirtingai, pagal tai, kuriuo gyvenimo etapu juos patyrė. Pavyzdžiui, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Nemaža žmonių, kurių profesinė karjera 1991 metais buvo jau persiritusi per natūralų savo zenitą (t.  y. 45 metų amžiaus ir vyresni), pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį išgyveno kaip nesibaigiantį ekonominį ir socialinį košmarą – dingusios darbo vietos ir santaupos, blokada, hiperinfliacija, gyvenimas iš atsitiktinių pajamų, šaudymai, žudymai, sprogdinimai, viltis gyventi iš palūkanų

ir vėl dingusios santaupos, Rusijos krizė ir t.   t. Tačiau žmonės, kurie atkūrus Nepriklausomybę buvo paaugliai, šį laikotarpį gali suvokti visiškai kitaip – anksti atsiradusios galimybės uždirbti savo pinigų, atsivėrusios sienos, nauji universitetai, galimybės mokytis užsienyje, savo verslo perspektyvos Nepriklausomybės laikotarpį nušviečia daug gražesnėmis spalvomis.

Žinoma, vyresnio amžiaus žmonės yra patyrę daugiau įvykių, taigi ir to­kių, kurių jaunesnieji visiškai nėra patyrę. Šiandieniniai seneliai patyrė pokario nepriteklių, kurio, ačiū Dievui, neteko patirti jų vaikams. Šie išgyveno atkurtos neprik lausomos Lietuvos blokados sunkumus, kurių jau neprisimena jų vaikai. Tikė tina, kad šiandieninius tėvus kankinanti ekonomikos krizė jų tėvams ir sene­liams neatrodo labai sunki, palyginti su tuo, ką savo laiku teko patirti jiems patiems.

Pasaulio suvokimo skirtumai nulemia tris pagrindinius tarpusavyje susijusius bendravimo barjerus – bendravimo temų skirtumus, vertybių skirtumus ir visuomenės veikimo principų suvokimo skirtumus.

Pasikalbėkim. Apie ką? Apie tai, kas įdomu, apie tai, kas skauda. Pasijuokim kartu. Papasakok anekdotą. Kas įdomu dešimtmečiui? Žaislai, vaikai, tėvai, namai. Ką skauda? „Noriu – neduoda“. Kas įdomu penkiolikmetei? Draugės, vaikinai, klubai, auskarai. Ką skauda? „Aš negraži, tėvai neišleidžia“. Kas įdomu būnant 25­erių? Butai, darbai, vaikai, pinigai. Ką skauda? „Neužtenka pinigų ir nėra kaip viską spėt“. Kas įdomu, kai tau 35­eri? 45­eri?... 75­eri? Ką skauda?..

Savaime suprantami dominančių temų skirtumai sunkina bendravimą: reikalingi geresni bendravimo įgūdžiai, kurie gali padėti rasti abiem pašnekovams įdomių temų. Geriausius bendravimo įgūdžius turi tie, kurie bendrauja daugiausia, kurių pažinčių ir bendravimo ratas plačiausias ir įvairiausias.

Tačiau ir radus dominančių temų susikalbėjimas nėra garantuotas. Kiekvieną temą suvokiame per savo vertybių prizmę. Būtent vertybės apibrėžia, ko

8 9

norime ir kokie būdai priimtini įgyvendinant norus. Nors žmonės visuomet nori būti laimingi, supratimas apie tai, ko reikia laimei, laikui bėgant kinta. Daugeliui žmonių svarbiausi dalykai gyvenime yra šeima ir darbas, tačiau net ir šios tradicinės vertybės pastaruoju metu kinta.

Vyresnei kartai siekiamybė buvo rasti žmogų, su kuriuo gali sugyventi, susilaukti vaikų, juos išauginti ir sulaukti anūkų. Nesutarimus ir konfliktus šeimoje reikėjo išgyventi tyliai, „nenešant šiukšlių iš namų“. Gyvenimas „dėl vaikų“ buvo norma. Skyrybos buvo nepriimtinos, o dažnai ir ekonomiškai neįmanomos, nes šeima buvo pirmiausia ekonominė dviejų žmonių (o dažnai ir dviejų šeimų) sąjunga.

Visuomenei prakutus, žmonės ėmė siekti meilės santykių teikiamos laimės, todėl iš dalies išstūmė ekonominius sumetimus iš šeimos kūrimo lygčių. Jaunesnioji karta linkusi tuoktis iš meilės ir tikėtis ne šiaip sugyvenimo, o laimingo gyvenimo. Kai žmonės tapo ekonomiškai pajėgūs gyventi po vieną, skyrybos tapo priimtinu santykių nesklandumų sprendimo būdu. Jaunesni žmonės nebelinkę gyventi „dėl vaikų“, nes „gyvena vieną kartą ir sau“.

Nors šiandieniniai proseneliai ir seneliai dar mena ir prieškario Lietuvą, tačiau didžioji jų gyvenimo dalis prabėgo sovietmečiu. Gauti darbą tuomet nebuvo jokia problema, nes valstybė ne tik garantuodavo darbo vietą, bet ir netoleravo bandymo nedirbti. Tiesa, iš valdiško darbo prasigyventi buvo sunku, todėl nemaža žmonių, kurie tik turėjo galimybių, stengdavosi kaip nors „susikombinuoti“ neformalų atlyginimo priedą. Žinomas sovietmečio rašytojas ir aktorius Michailas Žvaneckis šį santykį su darbu ir valstybe apibūdino taip: „Kiek iš valstybės bevogtum, to, ką ji pavogė iš tavęs, vis tiek nesusigrąžinsi“. Geras darbas buvo toks, kuriame buvo galima „susikombinuoti“ tiek, kad išsipildytų tarybinio žmogaus svajonė – turėti butą, automobilį, garažą, sodą (būtent tokia tvarka). Visi kiti, kuriems „gerų“ darbų nepakako, buvo priversti gyventi iš valstybės malonės ir to, ką ji duodavo (darbą, atlyginimą, kartais – butą), – iš esmės nepriklausomai nuo jų pastangų.

Po Nepriklausomybės atkūrimo daugybė žmonių prarado darbą, tačiau kartu įgijo iki tol negirdėtų galimybių – patys susikurti darbo vietą, uždirbti daugiau pinigų. Įsigalėjus poblokadinei suirutei ir itin susilpnėjus valstybei, iš valstybės malonės gyvenę žmonės staiga nuskurdo. Tuo tarpu didelė dalis „kombinuotojų“ rado būdų produktyviai pritaikyti savo įgūdžius naujomis aplinkybėmis, sukūrė savo verslus ir staigiai praturtėjo. Deja, to praturtėjimo būdai ir toliau dažnai būdavo nelegalūs.

Šiandien jaunoji karta gyvena daug turtingesnėje valstybėje nei sovietmečiu ar per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Šioje turtingesnėje visuomenėje jau nebepakanka tiesiog turėti net ir gerai mokamą darbą. Nauja vertybe tapo savęs

ieškojimas, saviraiška, todėl ir darbui keliami kitokie reikalavimai – norima, kad darbas būtų ne tik gerai mokamas, bet ir įdomus. Tiesa, dar pageidaujama, kad darbas nebūtų ir sunkus. Išaugus laisvalaikio kaip vertybės svarbai, nebepriimtina, kad darbas būtų toks varginantis, jog po jo nebeliktų jėgų aktyviam laisvalaikiui.

Turtėjant visuomenei, sustiprėjo ir sena svajonė gyventi išvis nedirbant. Ši suprantama, tačiau pražūtinga fantazija kiekvienai kartai „kanda“ savaip. Dalis vyresniosios visiškai išlaiko savo jau suaugusius vaikus norėdami, kad šie kuo ilgiau pagyventų be rūpesčių ir nevargtų taip, kaip teko vargti tėvams. Šitas „gero“ norėjimas dažniausiai baigiasi tuo, kad suaugę vaikai labai ilgai neišmoksta ekonomiškai pasirūpinti savimi. Jaunesnei kartai vakarietiška investavimo kultūra suformavo siekiamybę išeiti į pensiją iki 40 metų. Tai buvo vienas iš veiksnių, paskatinęs investicijų burbulo susikūrimą ir sprogimą, po kurio fantazijas apie ankstyvą pensiją pakeitė noras atiduoti skolas bent iki vėlyvos pensijos. Ir bene tragiškiausia šios svajonės apraiška yra siekimas gyventi iš pašalpų, tik randant šalį, kurioje pašalpos solidesnės.

Vertybės yra glaudžiai susijusios su supratimu, kaip veikia visuomenė, t.  y. ko reikia, kad pasiektum savo tikslus, susilauktum sėkmės. Visuomenėje visą laiką vyksta socialiniai, ekonominiai, kultūriniai ir technologiniai pokyčiai, tačiau kiek jie reikšmingi? Ar moterys jau traktuojamos kaip lygios vyrams, ar galima prasigyventi iš skolintų lėšų investavimo, ar homoseksualumas tikrai nėra

10 11

iškrypimas, ar galima dirbti Amerikoje neišvažiuojant iš Lietuvos? Ar siekiant karjeros darbštumas ir talentas tapo svarbesni už giminystės ryšius ir pažintis, ar šeimos tvirtumui pakanka meilės ir nebereikia socialinio panašumo? Laikydama patirtį savo pranašumu, vyresnioji karta linkusi manyti, kad vykstantys pokyčiai yra kosmetiniai, pasaulio esmė nesikeičia ir jaunoji karta turėtų remtis vyresniųjų sukaupta patirtimi. Jaunesnioji karta suinteresuota siekti savarankiškumo ir įsitvirtinti, todėl yra linkusi manyti, kad pasaulis pasikeitė iš esmės ir vyresniųjų pa tirtis nebetaikytina – jaunimas geriau žino, kaip elgtis. Šis natūralus skirtumas di dėja ir dėl to, kad ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė didina objektyvų amžiaus – taigi ir patirčių – skirtumą tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių.

Šiandieninė jaunesnioji karta keliauja nepalyginamai daugiau ir susiduria su didesne kultūrų, požiūrių ir žmonių įvairove nei jų seneliai. Internetas ir mobilusis ryšys bendravimui teikia visiškai naujų aspektų – dideli atstumai ne kliūtis bendrauti ir palaikyti santykius, galima dažnai kalbėtis su retai matomais žmonėmis, galima susipažinti ir kurti santykius su žmonėmis, niekada jų iš tikro nemačius. Šie technologiniai pokyčiai didina kartų patyrimo skirtumus ir kuria papildomų bendravimo barjerų.

Visuomenės veikimo principų suvokimui įtakos turi ir skirtingi informacijos apdorojimo bei sprendimų priėmimo būdai, kuriais kliaujasi jaunimas ir pagyvenę žmonės. Kiekviena karta stengiasi kuo geriau pasinaudoti savo pranašumais. Pagyvenusių žmonių pajėgumas priimti, analizuoti ir panaudoti didelį kiekį naujos informacijos mažėja, todėl priimdami sprendimus pagyvenę žmonės deda mažiau pastangų informacijai rinkti ir labiau linkę spręsti interpretuodami nedidelį turimos

informacijos kiekį, atsižvelgdami į santykių su žmogumi pobūdį ir remdamiesi ankstesne patirtimi. Jie mėgsta sakyti, kad „patirtis svarbiau už teoriją“. Jaunesni žmonės patirties dar neturi tiek daug, o dideli kiekiai naujos informacijos jų ne tik negąsdina, bet net kelia susidomėjimą. Todėl jie labiau linkę naudotis įvairiais informacijos šaltiniais ir kurti savas teorijas, kurios, kaip kartais atrodo, paneigia vyresniųjų patirtį.

Žinoma, tiesa yra kažkur per vidurį. Visuomenė keičiasi greičiau, nei vyresni žmonės norėtų pripažinti, tačiau ne taip greitai, kaip jaunimas norėtų manyti. Nors rinkos ekonomikoje sėkmę lemia jau ne tik giminystės ryšiai ir pažintys, jie tebėra naudingi. Nors teisinėje valstybėje teisė skirta ne stipriojo galiai įtvirtinti, o tam, kad stipresnis netaptų visagalis, stipresnis vis tiek turi ir daugiau teisinės galios.

Motyvacija – kliūtis ir galimybėBesiskiriantys pasaulio suvokimo aspektai – bendravimo temų skirtumai,

vertybių skirtumai ir visuomenės veikimo principų suvokimo skirtumai – yra natūralūs bendravimo barjerai, kurie trukdo kartoms suprasti viena kitą, susikalbėti. Susikalbėti žmonėms įmanoma tada, kai kartu žiūrėdami į tuos pačius dalykus žmonės juos mato bent jau panašiai, įžvelgia panašią jų prasmę. Bendros prasmės matymas labai palengvina bendravimą ir, be abejonės, bendradarbiavimą. Žinoma, prasmė, kurią suteikiame tam, ką matome ir girdime, labai priklauso nuo mūsų ankstesnės patirties, o skirtingų kartų patirtis gerokai skiriasi.

Taigi natūralaus, iš panašios gyvenimo patirties kylančio kartų tarpusavio supratimo nėra daug. Kitas būdas susikalbėti yra bendrauti tarpusavyje. Kuo žmonės daugiau kalbasi ir nori susikalbėti, tuo daugiau randa būdų perteikti vienas kitam savo patirtį ir pasaulio matymą ir tuo lengviau supranta vienas kito požiūrį. Tačiau toks abi puses praturtinantis bendravimas gali vykti tuo atveju, kai abi pusės nori bendrauti.

Pagrindinė bėda ta, kad žmonės (tiek jauni, tiek seni) labiau mėgsta daryti tai, kas jiems sekasi, t. y. tai, į ką dėdami pastangų gali pamatyti aiškų tų pastangų rezultatą. Bendravimas – jokia išimtis: mums patinka bendrauti su žmonėmis, su kuriais bendrauti lengva, o lengva bendrauti su tais, kurie yra panašūs į mus pačius. Taigi kuo amžiaus skirtumas tarp skirtingų kartų žmonių yra didesnis, tuo mažiau jie panašūs tarpusavyje, jiems sunkiau tarpusavyje bendrauti ir, deja, bendrauti norisi mažiau.

Kita vertus, bendrauti mums norisi ne tik su tais, su kuriais bendrauti lengva, bet ir su tais, su kuriais bendrauti yra įdomu. Įdomu paprastai būna tai, kas gana gerai žinoma ir suprantama, tačiau dar nespėję nusibosti. Čia glūdi aiškus potencialas – skirtingos kartų gyvenimo patirtys nėra visiškai nepažįstamos, tačiau jose visuomet atsiras įdomių, iki tol negirdėtų dalykų.

12 13

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įdomumui būtinas tam tikras supran­tamumas. Jei mes žmogaus nesuprantame, geriausiu atveju jis mums atrodo keistas, šiek tiek prastesniu – kvailas ir jau visai nekokiu – blogas. Žmonės bijo to, ko nesupranta. Baimė greitai virsta antipatija, antipatija – nedraugišku elgesiu, o tada jau sunku tikėtis simpatijos ir malonaus elgesio.

Taigi nors tarp skirtingų kartų esama daug įdomaus bendravimo potencialo, tam potencialui realizuoti būtina peržengti natūralaus susikalbėjimo, savitarpio supratimo trūkumo barjerą. Susidūręs su barjeru, žmogus dažnai pirmiausia savęs klausia: „Kam man to reikia? Gal apsieisiu ir be to?“

Motyvacijos bendrauti pagrindą sudaro socialiniai poreikiai. Mums reikia trijų pagrindinių dalykų: kad kiti žmonės mus pastebėtų (dėmesio poreikis), teigiamai vertintų (pagarbos poreikis) ir, kai reikia, mums padėtų (rūpinimosi poreikis). Šiuos poreikius turi kiekvienas žmogus, tačiau jaunesni ir vyresni žmonės juos išreiškia skirtingai.

Dėmesio poreikis yra visų socialinių poreikių pamatas – kol mūsų net nepastebi, apie pagarbą ar rūpinimąsi nėra ko nė kalbėti. Kita vertus, poreikis, kad mumis rūpintųsi, yra pats sudėtingiausias iš trijų minėtų socialinių poreikių, nes apima ir dėmesį, ir pagarbą. Norėdami patraukti dėmesį, mes stengiamės išsiskirti iš kitų, norėdami sulaukti pagarbos, stengiamės įgyti visuomenės vertinamų savybių, o norėdami, kad mumis rūpintųsi, stengiamės būti naudingi kitiems.

Jauni žmonės dar nelabai žino, kuo galėtų būti naudingi, ir kai kuriais atvejais dar nėra spėję įgyti savybių, už kurias kiti žmonės juos vertintų. Tokiu atveju lieka tikėtis bent jau būti pastebėtam. Šalia daugybės konstruktyvių būdų tai pasiekti yra ir visiškai paprastų – užtenka šiek tiek patriukšmauti ar raudonai nusidažyti plaukus.

Vyresnioji karta jau jaučia savo jėgų, galios silpnėjimą, ir tai kelia baimę būti nereikalingiems. Genami šios baimės, senjorai stengiasi būti naudingi. Vėlgi esama daug įvairių būdų, tačiau ne visi jie padeda skatinti kartų bendravimą. Vienas iš nemalonių, tačiau gana dažnų siekimo būti naudingiems būdų yra problemų savo vaikų ir anūkų gyvenime ieškojimas. Schema paprasta ir aiški: „Tavo gyvenime yra problema, kurios dėl savo jauno amžiaus ir nepatyrimo tu dar nematai; aš tau ją parodysiu ir tave nuo jos apsaugosiu“. Norai lyg ir geri, tačiau reikia nepamiršti, kad gyvendami kitų žmonių gyvenimus jiems nepadedame, o ir noras bendrauti su tokiu „problemų ieškotoju“ labai sumažėja.

Iš visų trijų socialinių poreikių bene svarbiausias visoms kartoms yra pagarbos poreikis. Nuo pat kūdikystės iki žilos senatvės esame jautrūs dėmesio trūkumui, tačiau nuo pat paauglystės daugiausia pas tangų dedame kitų pagarbai užsitarnauti ir išlaikyti. Paaugliai pagarbą supranta kaip jų sava rankiškumo ir

teisės patiems spręsti pri pažinimą. Nebūdami tikri, ką norėtų daryti, pa augliai iš pradžių apibrėžia save per tai, ko daryti jie nenori. Šiame amžiuje pagarba suprantama kaip leidimas nedaryti to, ko nenori, leidimas klysti ir būti savo klaidų šeimininku.

Suaugusiojo pagarbos poreikį išreiškia pas­tangos padaryti ką nors, už ką kiti žmonės jį įver­tintų. Dažniausi vertinimo kriterijai – karjera, prizai, titulai, išvaizda, žinomumas, turtas ir t.  t. Šis gyvenimo etapas yra produktyviausias, todėl siekiame realizuoti save visais įmanomais būdais, kad, palikdami po savęs vaikus, darbus ir prisiminimą, suteiktume savo gyvenimui prasmę, pajėgią peržengti mirtį. Norą ką nors palikti po savęs skatina viltingos ateities suvokimas.

Vyresniems žmonėms ateina metas, kai jie ima suvokti, kad geriausi jų metai – jau praeityje, ir tikėtis tolesnio karjeros ar žinomumo augimo neberealu. Tada pagarbos samprata paprastai kinta ir pagarbą žmogus pradeda suprasti kaip teigiamą jo patyrimo ir nuomonės vertinimą. Tačiau, kintant patirties perdavimo būdams, kinta ir tai, kiek gerbiami jaučiasi pagyvenę žmonės. Seniau, kai patirtis iš kartos į kartą buvo perduodama tiesiogiai bendraujant skirtingų kartų žmonėms, pagyvenusiems žmonėms teko išminties lobyno vaidmuo ir jų padėtis visuomenėje buvo itin reikšminga. Ne veltui bendruomenėms dažnai vadovaudavo „senolių tarybos“. Didėjant formaliojo švietimo vaidmeniui ir tobulėjant informacijos fiksavimo, saugojimo ir sklaidos technologijoms, jaunoji karta vis dažniau žmonijos patirties ieško internete, be to, gana dažnai pastebi, kad jų senelių patirtis jau nebėra geriausia. Todėl vaikai ir anūkai vis dažniau atsisako senelio patarimų, nes patys jaučiasi žiną geriau.

Pagarbos poreikis mums toks svarbus, kad baimė jos netekti yra viena iš stipriausių baimių, kurią žmogus gali patirti gyvendamas tarp kitų žmonių. Praradę kito žmogaus pagarbą prarandame galimybę daryti jam įtaką, nebegalime tikėtis, kad jis mumis nuoširdžiai rūpintųsi, ir dažniausiai prarandame tokį žmogų kaip santykių partnerį. Ši baimė įvairių kartų žmonėms gali labai iškreipti pasaulio suvokimą ir pastūmėti į agresyvų, santykius žlugdantį elgesį. Iškreiptą pasaulio suvokimą tokiu atveju dažniausiai atspindi požiūris „manęs bijo, vadinasi, gerbia“. Toks požiūris įvairaus amžiaus žmones verčia elgtis agresyviai, todėl jiems patiems

14 15

nuolat tenka jaustis nesaugiai. Sunkiausia yra tokiu požiūriu besivadovaujantiems senjorams – jie supranta, kad metams bėgant jiems lieka vis mažiau galių, dėl kurių būtų verta jų bijoti, taigi ir pagarbos jiems lieka vis mažiau. Tokiu atveju užplūsta pavydas, pyktis ir neviltis.

Visi – ir jauni, ir seni – nori būti gerbiami ir supranta, kad pagrindinė priemonė užsitikrinti pagarbą yra kompetencija plačiąja prasme – gebėjimas gerai padaryti ką nors naudinga kitiems. Nepasitikėjimas savo kompetencija skatina kartų konkurenciją ir priešiškumą, mažina norą bendrauti ir bendradarbiauti. Tai yra viena iš svarbiausių motyvacinių priežasčių, kodėl sunkiausiai bendrauja paaugliai ir pagyvenę žmonės. Dažnai paaugliai dar nepasitiki savo kompetencija, o pagyvenusieji ja jau nebepasitiki. Susitikus tokiems žmonėms, kiekvienas jų kitokį nei savo paties elgesį interpretuoja kaip priešišką ir įsitraukia į kovą dėl pagarbos.

Kartų konkurenciją gali skatinti arba slopinti ir ekonominės sąlygos – ekonominės priežastys verčia kartas bendrauti ir bendradarbiauti, tačiau skurdas skatina pagyvenusių žmonių diskriminaciją. Kita vertus, perteklius skatina savarankiškumą ir individualizmą. Turtėjant visuomenei, jauni žmonės vis dažniau gyvena nebe su tėvais ir seneliais, todėl menksta kartų ryšiai, ir kartos gyvena vis skirtingesniuose ir atskiresniuose pasauliuose.

Be to, augantis išsilavinimas įgalina jaunimą ir susilpnina vyresniąją kar­tą, atimdamas jos ekonominį pranašumą. Jaunimas ne tik greičiau tampa sava­rankiškesnis. Dėl didesnio išsilavinimo jauni žmonės gali pralenkti savo tėvus ir senelius ekonominiu pajėgumu ir socialine padėtimi. Tokiu atveju gali susidaryti prieštaringo socialinio statuso santykis, kai vienas bendravimo partneris turi aukštesnį statusą vienu atžvilgiu (pavyzdžiui, amžiumi), o kitas – kitu atžvilgiu (pavyzdžiui, socialine padėtimi visuomenėje). Esant tokiam prieštaringam san­tykiui, abi šalys yra linkusios kovoti dėl dominavimo, ir tai tampa konfliktų šaltiniu.

Kartų motyvacijai bendrauti ir bendradarbiauti svarbios ir besikeičiančios socialinės ekonominės visuomenės realijos. Visuomenei senėjant, kartoms tenka vis labiau kovoti dėl biudžeto išlaidų prioritetų ir viešųjų erdvių. Visuomenės senėjimas tampa vis didesne našta viešiesiems finansams – daugėja viešųjų išlaidų ne tik dėl senjorams mokamų pensijų, bet ir dėl jų sveikatos priežiūros, aplinkos pritaikymo ir įvairiausių lengvatų, ypač transporto ir šildymo. Visas šias išlaidas turi padengti dirbanti vidurinė ir jaunesnioji karta, tačiau kintant ekonomikos struktūrai finansinės naštos padalijimas kartoms pradeda atrodyti nebeteisingas. Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, vyresnioji karta turi mažesnes pajamas, tačiau daugiau sukaupto turto ir daug mažiau skolų, o vidurinei ir jaunesniajai kartai reikia ne tik uždirbti pensijas senjorams, bet ir užsidirbti lėšų sau būstui ir būsto paskolų palūkanoms padengti. Tokia padėtis tarp kartų kelia įtampą, kuri neskatina konstruktyvaus dialogo.

TAIGI KĄ DARYTI?

Suvokti kartų bendravimo sunkumus – pirmas žingsnis į jų įveikimą. Tiek natūralūs bendravimo barjerai, tiek motyvacija bendrauti yra psichologiniai veiksniai. Kiekvienas iš mūsų, suvokęs šiuos veiksnius, gali juos valdyti. Tačiau šių psichologinių veiksnių poveikį gali didinti arba mažinti ir valstybinio bei vietinio lygmens socialinės politikos priemonės.

Natūralių bendravimo barjerų mažinimas Iš trijų pagrindinių bendravimo barjerų – bendravimo temų, vertybių ir

visuomenės veikimo principų suvokimo skirtumų – bene didžiausias barjeras yra vertybių skirtumai. Dėl pernelyg skirtingų bendravimo temų žmogus gali pasirodyti neįdomus, skirtingas visuomenės veikimo principų ir modelių suvokimas gali lemti, kad pašnekovas atrodys kvailas. Esminiai vertybių skirtumai gali mus priversti bendravimo partnerį suvokti nebe kaip partnerį, o netgi kaip priešą.

Vertybės ne tik nusako, ko norėti verta ir kokie būdai tam gauti yra priimtini. Jos apibrėžia standartus, kurių siekimas ir laikymasis visuomenėje yra gerbiamas, o nesilaikymas – smerkiamas, niekinamas ir net persekiojamas.

Dalis visuotinių vertybių (pavyzdžiui, žmogaus gyvybė, saugumas, savitarpio pagalba, malonumas, įdomumas ir kt.) sudaro pagrindą žmonių santykiams susikurti ir išlikti. Kita didelė dalis vertybių yra santykinės, t.  y. apibūdinančios geriausius žmogaus poreikių patenkinimo būdus tam tikroje kultūroje. Keičiantis kultūrai, keičiasi ir vertybės, o skirtingos kultūros, žinoma, turi daugiau ar mažiau

16 17

skirtingas vertybes. Vis labiau mažėjančiame pasaulyje visuomenių kaita greitėja, todėl kartų vertybių skirtumai neišvengiami ir savaime suprantami. Kad šie skirtumai nekeltų priešiškumo, būtina puoselėti bendrabūvio vertybes, iš kurių svarbiausia – tolerancija.

Tolerancija nėra natūrali žmogui būdinga vertybė. Pamatęs kitokį nei jis pats, urvinis žmogus pasijunta nesaugiai ir puola kovoti. Tik tokiu atveju, kai nėra galimybės kitokį sunaikinti ar nuo jo pabėgti, kai patirtis parodo, kad kitoniškumas nebūtinai reiškia pavojų, kai susiklosto aplinkybės, kada bendravimas ir ben­dradarbiavimas su kitokiu yra būtinas norint pačiam išlikti ir klestėti, atsiranda žmonių tarpusavio tolerancija kaip vertybė.

Šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdingas intensyvus žmonių judėjimas tarp visuomenės sluoksnių, geografinių regionų ir valstybių, tolerancija vis labiau įsitvirtina vertybių skalėje. Vis dėlto tolerancija nėra visuotinė vertybė. Pasaulyje apstu radikalių judėjimų, siekiančių suvienodinti visuomenę – netgi raginant naikinti kitokius.

Pastarųjų amžių Lietuvos istorijoje galimybių mokytis tolerancijos nebuvo daug. Kita vertus, galimybių pasimokyti netolerancijos užteko. Vyresniosioms kar­toms teko išgyventi visa naikinantį pasaulinį karą, brolžudišką pokarį ir represinį sovietmetį. Be to, sovietinė „geležinė uždanga“ labai ribojo kultūrų ryšius, o kartu ir vyresniosios kartos galimybes patirti pasaulio įvairovę ir tai, kad kitoniškumas nebūtinai reiškia pavojų. Svarbų vaidmenį suvaidino ir valstybinės propagandos nuolat skiepijama mintis, kad „priešas nesnaudžia“. Deja, ši tema buvo nagrinėjama viešojoje erdvėje ir po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, nėra išnykusi iš viešų diskusijų ir šiandien.

Skatinti žmonių tarpusavio toleranciją padėtų trys pagrindinės priemonės: 1) teisinis netolerancijos netoleravimas – kitoks gali patikti arba ne, tačiau

neapykantos jam kurstymas yra ne nuomonės reiškimas, o nusikaltimas; 2) skirtingų žmonių sąlyčio skatinimas – kuo geriau pažįstame kitokį, tuo mažiau

grėsmingas jis mums atrodo. Žmogaus psichika yra savaime linkusi požiūrio skirtumus interpretuoti kaip priešiškumą, ir tai dažnai tampa save išpildanti pranašystė – jei kokiam nors žmogui aš reiškiu savo antipatiją, galiausiai ir jis pradeda manęs nemėgti. Tik ilgiau bendraudami su kitokiais įgyjame galimybę įsitikinti, kad jie nėra pavojingi, o gali būti įdomūs ir net naudingi; tiesą sakant, ne tokie mes visi ir skirtingi;

3) bendradarbiavimo skatinimas – bendradarbiaudamas su žmogumi, aš pradedu jį suvokti kaip savo gerovės šaltinį. Dėl to pradedu jį ne tik toleruoti, bet ir gerbti.

Norint paskatinti skirtingų kartų žmonių bendravimą, svarbu pabrėžti ne kartų skirtumus, o panašumus. Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad, vos tik žmonės suvokia skirtumą tarp savos ir kitos grupės narių, jie pirmiausia klausia: „Kurie geresni?“. Į šį klausimą, žinoma, atsako: „Mes“ ir ima diskriminuoti kitą grupę. Čia visai nesvarbu, koks yra grupes skiriantis požymis – amžius, lytis, tautybė, išsilavinimas, politinės pažiūros ar kt.

Kokie gi yra kartų panašumai? Ir paaugliai, ir jaunuoliai, ir suaugusieji, ir pagyvenusieji, ir senoliai – visi esame žmonės, Lietuvos piliečiai, visi norime būti pastebėti, gerbiami ir reikalingi, gyventi saugiai, sočiai ir įdomiai. Visiems mums nepatinka būti pašiepiamiems, žeminamiems, gąsdinamiems, sutrikusiems. Svarbu prisiminti du paprastus principus – „Nedaryk kitam to, kas nemalonu tau pačiam“ ir „Elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi būtų elgiamasi“.

Svarbus vaidmuo čia tenka ir žiniasklaidai. Šiandien visų kartų žmonės naudojasi didesniu kiekiu žiniasklaidos (ypač televizinės ir internetinės) nei bet kada anksčiau. Kuo daugiau žiniasklaidoje kalbama apie kartų skirtumus ir konfliktus,

18 19

tuo labiau skaitytojai ir žiūrovai bus linkę savo dėmesį sutelkti į kartų skirtumus, o ne vienijančius bruožus. Kita vertus, viešojoje erdvėje pateikiama įvairių kartų žmonių kompetencijos ir laimėjimų pavyzdžių, sėkmingo kartų bendradarbiavimo istorijų; savitarpio pagalbos ir palaikymo išraiška skatina savitarpio pagarbą ir domėjimąsi vienas kitu. Būtent pagarba ir įdomumas yra dalykai, be kurių jokie žmonių santykiai, tenkinantys abi puses, nėra įmanomi.

Kaip minėta, žmonės bijo to, ko nesupranta, todėl viskas, kas didina kartų tarpusavio supratimą, skatins bendravimą ir bendradarbiavimą. Bendravimas yra būtina tarpusavio supratimo sąlyga, tačiau, norint bendrauti, visų pirma reikia susitikti. Vienas iš šiandieninio kartų dialogo ypatumų yra tai, kad dėl greitos technologijų pažangos jaunoji ir vyresnioji karta gyvena vis skirtingesniuose pasauliuose ir vis mažiau lieka erdvės, kurioje skirtingų kartų žmonės galėtų susitikti dėl pozityvaus dialogo. Skirtingų kartų šeimos nariai vis dažniau gyvena atskirai, todėl netgi šeima, kuri yra tradicinė įvairių kartų bendradarbiavimo aplinka, šiandien teikia mažiau galimybių vaikams bendrauti su seneliais nei prieš 50 metų.

Taigi kuo daugiau yra vietų ir galimybių skirtingų kartų žmonėms susitikti bendrai veiklai, tuo geresnis bus kartų savitarpio supratimas ir intensyvesnis tarpusavio bendradarbiavimas. Pozityvi bendra veikla gali būti labai įvairi – nuo bendradarbiavimo darbe iki sportavimo kartu parke.

Geras pavyzdys gali būti 2010 metais Kauno parkuose įrengtos treniruoklių aikštelės. Nors šiose aikštelėse sumontuoti treniruokliai geriausiai pritaikyti senjorams, tačiau aikštelės greitai tapo visų kartų traukos centru: treniruokliai labai patinka vaikams, todėl aplink juos visuomet gausu tėvų su mažais vaikais; senjorams treniruokliai priminė fizinės veiklos gryname ore svarbą ir tapo naudinga aktyvaus sveikatinimo priemone; sportuojančių senjorų pavyzdys užkrečia ir jaunimą bei vidutinio amžiaus žmones. Taigi treniruoklių aikštelėse ir aplink jas visuomet daug įvairaus amžiaus žmonių, kuriuos jungia bendra veikla toje pačioje erdvėje. Taip malonių pokalbio temų randa ne tik bendraamžiai.

Bene svarbiausia pozityvaus kartų sąlyčio požiūriu yra darbinė veikla. Daugeliui įvairių kartų žmonių darbas yra pati svarbiausia veikla, leidžianti uždirbti lėšų, įgyti ir palaikyti savo savarankiškumą ir jaustis naudingais visuomenei. Darbas kartu skatina kitą žmogų matyti kaip partnerį, kurio bendradarbiavimas yra naudingas ir būtinas, kad patys galėtume pasiekti savo tikslus. Darbe sukuriama svarbi pozityvi tarpusavio priklausomybė lavina malonaus kartų bendravimo įgūdžius, ugdo naujas ir palaiko senas dalykines kompetencijas.

Kita svarbi konstruktyvaus bendradarbiavimo veikla yra mokymasis. Bet ku rios kartos žmogui mokymasis kartu su kitais žmonėmis teikia keleriopą naudą – daro gyvenimą įdomesnį, taigi tenkina naujos stimuliacijos poreikį, padeda įgyti nau jų žinių, taigi lengvina gyvenimą, teikia papildomą bendravimo kontekstą, taigi ugdo naujus ir palaiko seniau įgytus bendravimo įgūdžius, lavina dalykinius įgūdžius, didina pasitikėjimą savimi. Dėl sparčios šiandieninės technologijų plėtros jaunoji karta gali daug ko išmokyti vyresniąją kartą. Taigi mokymasis ir savitarpio mokymas – nesvarbu, formalusis ar neformalusis – teikia galimybių išmokti svarbių ir naudingų dalykų vieniems iš kitų tiek jaunajai kartai, tiek vyresniajai. Todėl svarbu kurti tokias sąlygas, kuriomis įvairių kartų žmonės mokytųsi kartu.

Kalbant apie pozityvaus kartų bendravimo aplinką nereikėtų pamiršti ir bendruomenės. Bendruomenė yra kasdienė socialinė mūsų gyvenimo aplinka, kurią galime ignoruoti arba puoselėti. Pagrindinė įsitraukimo į bendruomenės gyvenimą nauda bet kurios kartos žmogui yra ta, kad bendruomeninė veikla leidžia jam iškart pajusti savo kasdienės gyvenimo kokybės pagerėjimą. Veikdamas bendruomenėje žmogus ne tik tenkina socialinius dėmesio, pagarbos ir rūpinimosi poreikius, bet ir dažnai tiesiogiai gerina socialinę ir fizinę savo gyvenimo aplinką. Bendruomeninė veikla suteikia galimybę nenuobodžiauti, bendrauti ir nesijausti vienišam, tačiau bene svarbiausias jos potencialas tas, kad žmogus turi galimybę jaustis pajėgus ir naudingas, o tai palaiko ir kelia savigarbą, skatina teigiamą požiūrį į kitus žmones. Tokios bendruomeninės veiklos pavyzdžiai gali būti savanorystė, meninė saviveikla, taip pat įvairaus pobūdžio veikla, kai įvairių kartų žmonės padeda vieni kitiems išmokti to, ką patys moka geriausiai.

20 21

2012 metais „MetLife“ fondo suorganizuoti darniausių Jungtinių Ameri­kos Valstijų bendruomenių rinkimai atskleidė pagrindinius bendruomenių, pasi­žyminčių didžiausia skirtingų kartų žmonių integracija ir darna, bruožus. Daž­niausiai šios bendruomenės yra nedidelės, todėl jose žmonės pažįsta vieni kitus, įvairių kartų žmonėms tenka dažnai bendrauti tarpusavyje, juos sieja ilgalaikiai kaimyniški santykiai. Be to, tokiose bendruomenėse pagyvenusių žmonių dalis paprastai būna didelė (25  proc. ir daugiau), todėl pagyvenę žmonės nesijaučia liekantys bendruomenės užribyje, o vaikai ir jaunimas turi galimybę kasdien su jais bendrauti. Kitas svarbus tokių bendruomenių bruožas yra aktyvi savanoriška veikla, kurioje pagyvenę žmonės dalyvauja ne kaip pagalbos gavėjai, bet kaip pagalbos teikėjai. Tai gali būti pagalba daugiavaikėms šeimoms, vaikų priežiūros paslaugos nepasiturintiems, individualus papildomas mokymas, paaugliams skirtų būrelių veiklos organizavimas ir pan.

Be to, tokiose bendruomenėse socialinės paslaugos įvairioms kartoms daž­nai teikiamos po vienu stogu, pavyzdžiui, mokyklose. Tai fiziškai suartina įvairių kartų žmones, atsiranda daugiau galimybių jiems bendrauti tarpusavyje. Ypač naudingas pagyvenusių žmonių dalyvavimas prižiūrint ir mokant ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikus. JAV atlikti tyrimai atskleidė, kad įvairių kartų žmones įtraukiančiose papildomo mokymo ir priežiūros programose dalyvaujančių ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinė raida beveik metais lenkia tokiose prog­ramose nedalyvavusių jų bendraamžių socialinę raidą. Be to, dalyvavimas tokiose programose gerina pradinių klasių mokinių socialinę adaptaciją ir akademinius pasiekimus, mažina netinkamo elgesio apraiškų skaičių.

Motyvacijos bendrauti stiprinimasNors už asmeninę motyvaciją bendrauti labiausiai esame atsakingi patys,

svar būs platesnių socialinių sąlygų aspektai tą motyvaciją gali didinti arba mažinti – valstybinio lygmens socialinės politikos sprendimai gali skirtingas kartas priešinti arba artinti, stiprinti arba silpninti.

Bene svarbiausias dalykas, kurio kiek įmanoma reikėtų vengti valstybinėje socialinėje politikoje, yra ekonominiai sprendimai, kurie savaime kelia skirtingų kartų tarpusavio priešiškumą. Pirmiausia čia turimi galvoje visi sprendimai, pagrįsti principu „Atimsime iš vienų, atiduosime kitiems“. Visiškai nesvarbu, ar tai būtų „Sutrumpinsime motinystės atostogas ir iš sutaupytų pinigų padidinsime pensijas“, ar „Nedidinsime pensijų ir iš sutaupytų pinigų padidinsime motinystės išmokas“. Tokie „pyrago dalijimo“ pobūdžio sprendimai kuria nesuderinamų ekonominių interesų įspūdį, ir tai neišvengiamai skatina negatyvų vienos kartos žmonių požiūrį į kitą kartą ir atitinkamą elgesį tos kitos kartos žmonių atžvilgiu.

Šiuo atžvilgiu bene svarbiausia socialinės politikos siekiamybė yra lygių galimybių užtikrinimas darbo rinkoje. Šiandien jaunimas ir pagyvenę žmonės yra bene labiausiai darbo rinkoje diskriminuojamos grupės. Jaunimas darbo rinkoje diskriminuojamas pirmiausia dėl patirties trūkumo. Čia pagelbėtų socialinės politikos priemonės, kurios padėtų jauniems žmonėms įgyti darbo rinkoje pageidaujamos patirties, taigi didintų jų galimybes įsidarbinti.

Pagyvenusius žmones diskriminuoja valstybė, kuri, atėjus pensiniam amžiui, teisės aktais nebeskatina žmogaus dirbti ar net aktyviai riboja jo galimybes tai daryti. Tokios politikos ribotumas akivaizdus jau vien dėl to, kad bet kuris dirbantis žmogus yra papildomas mokesčių mokėtojas, kuris prisiima dalį atsakomybės išlaikyti senėjančią visuomenę. Visa Europa susiduria su būtinybe vėlinti pensinį amžių ir stengiasi žmones darbo rinkoje išlaikyti kuo ilgiau. Tačiau ne mažiau svarbus yra psichologinis galimybės dirbti aspektas – nepriklausomai nuo amžiaus, dirbantis žmogus yra savarankiškesnis, labiau pasitiki savimi ir todėl geriau vertina kitus.

Sėkmingą kartų bendravimą skatina visos valstybinės ir regioninės socialinės politikos iniciatyvos, kurios įvairių kartų žmonėms sudaro galimybes gerinti ir plėtoti savo kompetencijas. Prisiminkime, kad nepasitikėjimas savo kompetencija skatina priešiškumą. Dvi svarbios tokių iniciatyvų kryptys yra jaunimo mokymosi bei užimtumo skatinimas ir vyresniosios kartos žmonių turimų kompetencijų palaikymo, naujų mokymosi ir bendro aktyvumo skatinimas.

Mokymasis yra pats svarbiausias jaunų žmonių kompetencijų šaltinis. Ne­pai sydamas nuolat skambančių paaimanavimų apie bedarbius, turinčius aukštą jį išsilavinimą, esu įsitikinęs, kad kuo ilgiau jaunas žmogus lieka švietimo sistemoje, tuo daugiau žinių ir įgūdžių, kurie vėliau jam pravers ne tik ieškant darbo, bet ir įsitvirtinant jame bei siekiant karjeros, jis įgyja. Šie įgūdžiai padės išvengti daugybės kasdienio gyvenimo sunkumų, o susidūrus su jais – lengviau juos įveikti. Vienas iš dažnai užmirštamų formaliojo švietimo pranašumų yra tas, kad jis

22 23

leidžia ilgiau būti tarp įvairių siekiančių tobulėti žmonių, o tai lavina bendravimo įgūdžius. Žmonėms, kurie formaliojo švietimo sistemoje išbūna ilgesnį laiką, yra lengviau perprasti ir kitų valstybinių sistemų (sveikatos apsaugos, teisėsaugos ir t. t.) veikimą. Tikėtina, kad toks pilietis sugebės kuo geriau pasinaudoti valstybės institucijų jam teikiama pagalba.

Nors nei profesinis rengimas, nei aukštasis mokslas negarantuoja ir negali garantuoti darbo, jis neabejotinai didina tikimybę jį rasti, be to, rasti geriau mokamą darbą nei tuo atveju, kai jaunuolis iškrenta iš formaliojo švietimo sistemos anksti, net nebaigęs vidurinės mokyklos. Bene svarbiausia kliūtis, su kuria susiduria darbo ieškantys jaunuoliai, yra patirties trūkumas. Šiai problemai spręsti gali būti panaudoti įvairūs darbo rinkos politikos įrankiai: valstybės remiamos praktikos viešajame ir privačiajame sektoriuje organizavimas, darbo santykių liberalizavimas suteikiant galimybę jaunuoliams dirbti ne visą darbo dieną ar tiesioginis finansinis jaunimo įsidarbinimo rėmimas.

Be abejo, tiesiogiai finansiškai remiant jaunų žmonių įsidarbinimą svarbu išvengti klaidos ir nedaryti to pagyvenusių žmonių užimtumo sąskaita. Šiuo at­veju darbo santykių liberalizavimas turėtų būti orientuotas į priemones, kurios darbdaviams mažintų darbo vietos įsteigimo kainą, taigi skatintų kurti naujas darbo vietas, tarp jų ir ne visos darbo dienos. Ne visos darbo dienos darbo vietos gali būti naudingos tiek jaunimui, tiek vyresniems žmonėms, kuriems kartais jau būna per sunku dirbti visą darbo dieną, tačiau dirbti dar norisi.

Darbas yra viena iš svarbių priemonių, leidžiančių ir vyresniame amžiuje išlaikyti ne tik geresnę finansinę padėtį, bet ir pajėgumo, naudingumo jausmą bei savigarbą. Galima teigti, kad kiekviena aktyvi pagyvenusių žmonių veikla yra naudinga ir palaiko teigiamą jų požiūrį į save, o žmonės, kurie teigiamai vertina save, yra linkę gerai vertinti ir kitus, taip pat ir jaunus žmones. Čia verta prisiminti žymaus psichoterapeuto Fritzo Perlso mintį, kad kiekvienas, kurį mes sutinkame, yra mūsų pačių veidrodis. Be darbinės veiklos, pagyvenusių žmonių energiją ir aktyvumą skatinti gali ir formaliojo bei neformaliojo mokymosi galimybės, dalyvavimas bendruomenės veikloje, meninė saviraiška, įsitraukimas į savanorišką veiklą. Pastarųjų kelių dešimtmečių patirtis aiškiai rodo, kad gerą pagyvenusių žmonių psichologinę savijautą palaiko bendravimas ne tik su šeimos nariais, bet ir su kitais žmonėmis už šeimos ribų. Senjorams, turintiems interesų ir aktyvios veiklos už savo šeimos ribų, tikimybė susidurti su psichikos sveikatos bėdomis yra mažesnė nei tiems, kurie užsidaro tik savo šeimos rate.

Nors socialinė politika gali skatinti kartų dialogą arba jam trukdyti, tačiau už tai, kas gero vyksta kiekvieno iš mūsų gyvenime, labiausiai esame atsakingi mes patys. Nepriklausomai nuo amžiaus, gadinti žmogui gyvenimą gali daug dalykų,

tačiau gerinti jį labiausiai pajėgus jis pats. Pirmas ir pagrindinis žingsnis į savo gyvenimo gerinimą yra pripažinimas, kad kiekvienas žmogus, kurį sutinki – nesvarbu, ar jis tavo bendraamžis, ar visiškai kitos kartos – yra galimybė. Galimybė sužinoti ką nors nauja, galimybė pamatyti pasaulį kitaip, gauti pagalbą, pasijuokti kartu, užmegzti draugystę. Tačiau kad ta galimybe pasinaudotume, turime rizikuoti atsiverti. Tai nėra lengva, mus dažnai slegia baimė – bijome, kad mūsų nesupras, pasišaipys, pažemins, pasinaudos. Tačiau baimė – bloga patarėja ir dažnai yra save išpildanti pranašystė. Jei šypsaisi žmonėms, jie šypsosi tau; jei esi surūgęs, jie nusigręžia nuo tavęs. Tik pripažinę savo baimes galime pamatyti jų nepagrįstumą ir atskirti jas nuo protingo atsargumo.

Baimė trukdo mums pamatyti pasaulį ir kitus žmones tokius, kokie jie yra. Baimė būti silpnesniam ir prastesniam virsta noru būti geresniam už kitus – tai bene pagrindinis dalykas, kuris trikdo skirtingų kartų žmonių bendravimą. Paaugliui norisi manyti, kad jis, sulaukęs savo tėvų ir senelių amžiaus, elgsis daug geriau negu jie. Seneliams norisi manyti, kad, būdami savo vaikų ar anūkų amžiaus, jie buvo daug geresni. Tiek vieniems, tiek kitiems atrodo, kad jie yra teisūs, o klysta kita pusė. Iš tikrųjų reikia visai nedaug – tiesiog pripažinti, kad kitas yra toks pat geras kaip aš pats. Ir nusišypsoti pašnekovui.

24

KARTŲ DIALOGO YPATUMAI SENĖJANČIOJE VISUOMENĖJE

Kartos samprata ir kartų dialogui įtakos turintys veiksniaiKalbant apie kartų dialogą pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip suprantame

sąvoką „karta“. Ši sąvoka vartojama plačiai (filosofijoje, istorijoje, demografijoje, sociologijoje, biologijoje ir kt.) ir apibrėžiama įvairiai. Kasdieniame gyvenime šiai sąvokai teikiamos mažiausiai dvi prasmės: kaip šeimos kartos ir kaip socialinės kartos.

Šeimos kartos. Šiuo atveju žmonės skirstomi į grupes tiesiog pagal skirtingą gimimo laiką arba, kitaip tariant, pagal sukauptos gyvenimo patirties kiekį. Kiekviena vaikų karta yra gimusi vėliau nei jų tėvų, senelių ar prosenelių kartos. Atitinkamai jos gyvenimo patirtis – kukliausia. Tad vaikų kartos santykiai su vyresnėmis kartomis – tėvų, senelių, prosenelių – klostosi pagal vyresnybės principą, nes kiekviena vyresnė, ilgiau gyvenusi karta yra sukaupusi daugiau gyvenimo patirties. Šia prasme kartos sąvoka paprastai vartojama šeimos rate, ja apibūdinama šeimos narių vieta (seka) giminystės ryšių sistemoje, pavyzdžiui: anūkas, tėvas, senelis, prosenelis. Todėl ši kartos samprata tikslinama žodžiu „šeima“: šeimos kartos.

Socialinės kartos. Šiuo atveju kartai apibūdinti svarbus ne tiek biologinis veiksnys – žmogaus gimimo faktas, kiek sociokultūrinis veiksnys – žmogaus socializavimosi aplinka. Ši kartos samprata peržengia šeimos ribas, kartos suprantamos plačiau – kaip socialinės kartos. Požymiai, skiriantys vienos kartos žmones nuo kitos, yra ne tiek jų amžius (gimimo seka), kiek kartai (žmonių grupei) bendros vertybės, siekiai ir gyvenimo patirtis. Skirtingus kartų sociokultūrinius bruožus formuoja kintantis konkrečios visuomenės kontekstas (socialinis, politinis, ekonominis ir technologinis), kuriame vyksta pirminė žmogaus socializacija. Vadinasi, kiekvienos kartos savitą gyvenimo filosofiją ir praktiką formuoja unikalios

Sarmitė MikulionienėMykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros profesorė

istorinės sąlygos; pavyzdžiui, Lietuvoje sakome: prieškario karta, pokario karta, nepriklausomybės karta (o, pavyzdžiui, JAV žinomos didžiojo sąstingio karta, vaikų bumo karta, hipių karta; pasaulio mokslininkai yra apibūdinę vadinamąsias X ir Y kartas). Socialinių kartų santykiai klostosi pagal (ne)tolerancijos kitoniškumui,(ne)solidarumo principus. Siekdami suprasti socialinių kartų ypatumus ir tar­pusavio sąveiką, sociologai tyrinėja kartos kolektyvinės sąmonės raišką, kar tų atotrūkio, kartų solidarumo, kartų konflikto, kartų santykių dvilypumo (ambi­valencijos) ir kitus reiškinius.

Abi – šeimos kartų ir socialinių kartų – sąvokos tarpusavyje glaudžiai susi­jusios, tad nenuostabu, kad kasdieniame gyvenime jos dažnai neatskiriamos. Šioje knygoje kartos sąvoka taip pat vartojama abiem prasmėmis – tiek šeimos, tiek socialinių kartų prasme.

Kitas klausimas, į kurį turėtume atsakyti, yra toks: kodėl reikia kalbėti apie kartų santykius? Kartų santykių šeimos, bendruomenės ir visuomenės lygmenimis klausimus nagrinėti verčia keletas veiksnių: demografinis, ekonominis ir socialinis, kuriuos dabar ir aptarsime.

Demografinis veiksnys. Ilgėjant vidutinei tikėtinai žmonių gyvenimo trukmei, ilgėjo ir skirtingų kartų bendrabūvio trukmė. Visuomenėje, kurios narių tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė yra trumpa, yra maža tikimybė, kad vėliau gimusios kartos susitiks su vyresnėmis savo šeimos kartomis ir tam tikrą laiką galės gyventi drauge. Pavyzdžiui, dar XVIII–XIX a. vidutinis amžius, kai vaikai prarasdavo abu tėvus, buvo apie 20 metų. O šiandien didesnė dalis dvidešimtmečių turi gyvus ne tik abu tėvus, bet ir bent vieną iš senelių, ir vis dažniau bent vieną prosenelį. Kasdienėje kalboje minėdami vaikų ir tėvų santykius, dažniausiai įsivaizduojame jaunus tėvus su mažamečiais ar nepilnamečiais vaikais, tačiau modernioje visuomenėje vaikų ir tėvų socialinių vaidmenų atlikimas užtrunka dešimtmečius, vis daugėja vaikų ir

26 27

tėvų, kurie ne tik priklauso suaugusiųjų kartai, bet ir yra pasiekę senatvės pensijos amžių. Todėl svarbu pabrėžti, kad nepilnamečių vaikų ir suaugusių tėvų santykiai trunka palyginti trumpą gyvenimo tarpą, o didžiąją dalį laiko, praleisto atliekant vaikų ir tėvų vaidmenis, užima abiejų jau suaugusių kartų santykiai.

Kadangi šiandienos jaunuoliams tenka įžengti į suaugusiųjų pasaulį vyresnėms kartoms dar „nenuėjus nuo scenos“, susiduriame su kartų santykių problematika. Tai yra fundamentalaus gyventojų demografinio senėjimo išdava. Gyventojų demografinio senėjimo sąlygomis nuostata, kad jauni žmonės gali įsitvirtinti tik tada, kai seni pasitraukia, yra pasenusi ir netgi žalinga, nes skatina kurti barjerus, sulaikančius tiek „per jauno“ amžiaus, tiek „per seno“ amžiaus žmones nuo įsiliejimo į darbo rinką. Viena vertus, dirbtinai pratęsiama vaikystė skatina jaunų žmonių infantilumą, negebėjimą kaupti patirtį ir savarankiškai priimti atsakingus sprendimus. Kita vertus, vyresnių žmonių išstūmimas iš darbo rinkos vadovaujantis tik amžiaus kriterijumi prisideda prie sukauptos patirties ir potencialo nuvertinimo, iššvaistymo. Toks požiūris gali sukelti nesusikalbėjimą, konfliktus ne tik tarp socialinių kartų viešajame gyvenime, bet ir asmeniniame gyvenime tarp šeimos kartų, pavyzdžiui, kai jaunesniąją kartą traukia šeimos vyresniosios kartos sukaupti materialiniai turtai, o pati vyresnioji karta suvokiama kaip vis dar gyvas trukdis jais pasinaudoti. Formuojantis kelių kartų visuomenei, labai svarbu suformuluoti ir įtvirtinti naują požiūrį į bendrą kartų sugyvenimą (pavyzdžiui, „mes skirtingi amžiumi – tuo ir turtingi“), leidžiantį lygiavertiškai kartu gyventi visoms kartoms.

Ekonominis veiksnys. Kai pagyvenęs darbuotojas negali susirasti darbo, jam gali atrodyti, kad jam tenka konkuruoti su daugybe jaunesnių, stipresnių ir sumanesnių darbuotojų. Kai jauni žmonės negali susirasti darbo (o jų nedarbo lygis paprastai yra aukštesnis nei priešpensinio amžiaus žmonių), jie gali pamanyti, kad visa bėda ta, jog trokštamos darbo vietos „užimtos senų žmonių“. Tačiau šis kartų konfliktas yra tik tariamas, paviršinis; iš esmės tai sistemos yda, dėl kurios kenčia tiek jauni, tiek seni. Darbo rinkai tinkamą kvalifikaciją turintys bet kokio amžiaus asmenys visada turi darbo ir renkasi net iš kelių pasiūlymų, neretai ir persidirba, o tie, kurių kvalifikacija neatitinka šiuolaikinių darbo rinkos poreikių, ar jie būtų jauni, ar pagyvenę, sunkiai patenka į darbo rinką ir išsilaiko joje – pirmieji dažniausiai dėl patirties stokos, antrieji dažniausiai dėl pasenusių žinių arba pasenusios profesijos. Peržiūrint darbo santykius ir pasirengimo darbo rinkai kanalus (profesinis parengimas, tobulinimasis, perkvalifikavimas ir pan.), darbo vietas įmanoma ir būtina kurti visiems suaugusiems gyventojams, gebantiems ir norintiems dalyvauti prasmingoje socialinėje ekonominėje veikloje.

Socialinis veiksnys. Greta demografinio ir ekonominio veiksnių tyrinėtojai nurodo ir socialinį veiksnį, galintį išprovokuoti kartų konfrontaciją viešajame ir

privačiame gyvenime. Tai didėjantis sociokultūrinis kartų atotrūkis. Dėl gyventojų mobilumo (geografinio ir socialinio) didėjimo, dėl darbinės veiklos segregacijos pagal amžių ir dėl spartėjančių visuomenės socialinės kaitos tempų dabar skirtingų kartų atstovų vertybės ir gyvenimo būdas skiriasi labiau nei kada nors anksčiau. 10 metų atkarpa šiuo metu reiškia daug daugiau (pažangos atžvilgiu yra daug reikšmingesnė) nei 100 metų atkarpa prieš tūkstantmetį. Todėl dabartinės kartos socializuojasi ir subręsta iš esmės skirtingose epochose (nors laiko skirtumas tarp kartų tik 20–30 metų).

Minėtųjų veiksnių svarba visuomenės gyvenimui lemia ir išsamesnius kartų sąveikos, vaidmenų ir santykių mokslinius tyrimus.

Kartų santykiams svarbi buvimo tam tikro amžiaus patirtis. Visi mes esame savo nugyventų amžiaus tarpsnių žinovai, tačiau to negalima pasakyti apie būsimus mūsų gyvenimo tarpsnius. Kiekvienas suaugęs žmogus gali remtis savo asmenine buvimo vaiku, jaunuoliu patirtimi, maža to, daugelis stebi savo augančias atžalas. Taip pat didesnė visuomenės dalis turi buvimo suaugusiuoju patirties. Tuo tarpu senatvės amžius daugeliui yra ateities perspektyva – nežinomybė, menkai pažįstama ir suvokta. Tik dalis gyventojų turi gyvų senstančių senelių pavyzdį, dar mažesnė dalis – prosenelių gyvenimo pavyzdį. Trūkstant objektyvių žinių apie gyvenimą senatvėje, nežinant kiekybinių ir kokybinių vyresniosios kartos ypatumų, lengviau patikima prietarais, prisikuriama nepagrįstų mitų apie vyresniąją kartą, jos gebėjimus ir vietą visuomenėje.

28 29

Gyventojų amžiaus struktūros kaita LietuvojeKaip minėta, visuomenės demografinės raidos procesas yra vienas reikš­

mingų veiksnių, aktualizuojančių kartų santykius šiuolaikinėje visuomenėje. Kintant gyventojų amžiaus struktūrai dėl gyventojų senėjimo kinta ir jauno ir vyresnio amžiaus gyventojų proporcijos, t. y. kartų kiekybinis santykis.

Kalbėdami apie kartų kiekybinį santykį, suskirstykime gyventojus į vienodų amžiaus intervalų grupes, pavyzdžiui, 5 grupės, kurių kiekviena apima 20 metų intervalą. 2012 m. pradžioje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis (Ro­diklių duomenų bazė, 2012; 1 pav.), Lietuvos gyventojai pagal tokias grupes pa­siskirstė taip: gyventojų iki 20 metų buvo 21,5 proc., ankstyvosios (20–39 metų) ir vidutinės brandos (40–59 metų) gyventojų buvo kiek daugiau – atitinkamai 27,8 ir 28,6 proc., vėlyvosios brandos (60–79 metų) gyventojų buvo 18 proc., o pačių vyriausiųjų (80 metų ir vyresnių) – 4,1 proc.

Šaltinis: Rodiklių duomenų bazė, 2012

1 pav. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra 2012 m. pradžioje (dalis proc.)

Iš 1 pav. duomenų galima spręsti, kad: a) Lietuvos gyventojų amžiaus struk­tūra yra gana proporcinga – daugumą amžiaus grupių sudaro nuo 1/4 iki 1/5 visų gyventojų (išskyrus negausią pačių vyriausių gyventojų grupę); b) lyginant visas šias amžiaus grupes pagal dydį, gausiausios buvo ankstyvosios (20–39 metų) ir vidutinės brandos (40–59 metų) gyventojų grupės, tada gyventojų iki 20 metų grupė ir 60–79 metų grupė. 80 metų ir vyresnių gyventojų grupė buvo pati mažiausia, mažesnė už visas kitas apie penkis kartus; c) moterų ir vyrų amžiaus struktūra skiriasi – daugiau nei pusė vyrų (54,2 proc.) yra iki 40 metų, o daugiau nei pusė moterų (54,9 proc.) yra 40 metų ir vyresnės (1 pav.).

Kartų dialogo klausimai kyla ne tiek dėl to, kad kiekviename pasaulio krašte gyvena įvairaus amžiaus žmonių: kūdikių, vaikų, paauglių, jaunuolių, vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių, labai senyvo amžiaus žmonių (taip buvo ir bus), kiek dėl to, kad kinta jauno ir vyresnio amžiaus žmonių proporcijos visuomenėje.

Ilgus šimtmečius dėl didelio gyventojų mirtingumo ir gimstamumo visuo­me nė buvo demografiškai jauna: apie pusę gyventojų buvo vaikų amžiaus (iki 14 metų), o vyresnįjį amžių (65 metai ir daugiau) pasiekdavo vos vienas kitas –

dauguma mirdavo jauni. Mažėjant gyventojų mirtingumui ir gimstamumui, vi­suomenė vis mažiau pasipildo naujais gyventojais, tačiau dauguma nugyvena palyginti ilgus metus. Taip formuojasi demografiškai brandi visuomenė, kurioje visų amžiaus grupių gyventojų yra daugiau ar mažiau po lygiai. Tariant terminais, demografiškai jaunoje visuomenėje maratono starte būdavo daug varžovų, tačiau dauguma jų pasitraukdavo iš distancijos net jos neįpusėję, tuo tarpu demografiškai brandžioje visuomenėje prie starto linijos stoja nedaug varžovų, tačiau dauguma jų išsilaiko ilgai ir įveikia 80–90–100 proc. distancijos.

Tokius gyventojų amžiaus struktūros pokyčius lėmė sveikatos apsaugos, švietimo, prekių bei paslaugų gamybos ir technologijų sričių laimėjimai.

Pagal išlikusius Lietuvos gyventojų amžiaus struktūros duomenis (Lietuvos gyventojai, 1925; Рашин, 1956), gyventojų senėjimas Lietuvos teritorijoje prasidėjo dar XIX a. antroje pusėje ir lėtai vystėsi iki XX a. vidurio. XX a. antrojoje pusėje Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra kito sparčiai, bet netolygiai – visuomenė patyrė du palyginti intensyvaus gyventojų senėjimo laikotarpius (XX a. septintajame dešimtmetyje ir XX–XXI  a. sandūroje – nuo devintojo dešimtmečio iki dabar). Tarp šių laikotarpių įsiterpė trumpalaikis gyventojų demografinio jaunėjimo periodas (XX a. aštuntasis dešimtmetis) (2 pav.).

Šaltiniai: Rodiklių duomenų bazė, 2012; Lietuvos gyventojai, 1925; Рашин, 1956

2 pav. Lietuvos gyventojų demografinis senėjimas 1897–2012 m.

Iš 2 pav. matyti, kad per pastaruosius dešimt metų vyresnio amžiaus gyventojų dalis Lietuvoje (žr. oranžinę liniją) vis dar sparčiai didėjo, tačiau jų

0–19 metų 20–39 metų 40–59 metų 60–79 metų 80 metų ir vyresni

21,5 27,8 28,6 18,0 4,1Visi gyventojai

Moterys 19,6 25,5 28,3 21,0 5,6

Vyrai 23,8 30,4 28,9 14,6 2,3

200

300

400

500

600

700

800 23

18

13

81890 1900 1910 1920 1930 1940 1950 1960 1970 1980 1990 2000 2010

60 metų ir vyresnių gyventojų skaičius tūkstančiais60 metų ir vyresnių gyventojų dalis procentais

60 metų ir vyresnių gyventojų skaičius tūkstančiais

60 metų ir vyresnių gyventojų dalis procentais

30 31

skaičius (žr. mėlynąją liniją) didėjo nebe taip sparčiai, kaip iki tol. Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos gyventojų senėjimas XX  a. vyko sparčiai ir XXI  a. pradžioje vis dar tęsiasi.

3  pav. pateikiami duomenys išsamiau atskleidžia, kaip XX amžiuje kito Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra. Ji palaipsniui artėjo prie kartų kiekybinio balanso: pačių jauniausių (iki 14 metų) dalis dvigubai sumažėjo (nuo 30,6 proc. 1923 m. iki 15 proc. 2011 m.), o vyresniojo amžiaus (60 metų ir vyresnių) gyventojų dalis dvigubai išaugo (nuo 10,5 proc. 1923 m. iki 21,6 proc. 2011 m.). Pažymėtina, kad iš esmės pakito būtent pačių jauniausių ir pačių vyriausių Lietuvos gyventojų grupės, o vidurinių amžiaus grupių (15–59 metų) lyginamasis svoris tik nežymiai svyravo, buvo daugmaž stabilus.

Šaltiniai: Rodiklių duomenų bazė, 2012; Pagrindiniai 1989 m. gyventojų surašymo duomenys, Vilnius, 1990; 1959 m. Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys, Vilnius, 1962; Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys, Kaunas, 1925

3 pav. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūros kaita 1923–2011 m. (dalis proc.)

Vis dėlto Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių, yra nuosaikiai vidutinė (4 pav.). Iš viso 2009 m. Europos Sąjungos šalyse vyresnioji karta (65 metų ir vyresni) sudarė 17,2 proc., tačiau įvairių šalių gyventojų amžiaus struktūra buvo labai skirtinga – 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis buvo nuo 20,4 proc. Vokietijoje iki 11 proc. Airijoje (4 pav.).

Daugiausia vyresnio amžiaus žmonių yra Vokietijoje (65 metų ir vyresnių gyventojų dalis – 20,4  proc.), Italijoje (20,1  proc.) ir Graikijoje (18,7  proc.), o mažiausia 65 metų ir vyresnių gyventojų dalimi išsiskyrė Airija (11 proc.), Slovakija (12,1 proc.) ir Kipras (12,7 proc.).

Nuo kartų kiekybinio santykio pokyčių priklauso ir kartų santykių kokybės ypa tumai – įvairaus amžiaus kartų sugyvenimas, bendravimas ir bendradar­biavimas. Kasdieniame gyvenime vis dažniau reikia peržiūrėti ir pritaikyti prie

0–14 metų 15–59 metų 60 metų ir vyresni

10,5 11,9 14,9 14,4 15,7 19,2 21,6

58,9 61,2 58,1 61,9 61,7 61,1 63,4

30,6 26,9 27 23,7 22,6 19,7 15

1923 1959 1970 1979 1989 2001 2011

0–14 metų 15–59 metų60 metų ir vyresni

20,4

20,1

18,7

17,8

17,6

17,4

17,4

17,3

17,2

17,1

17,1

16,7

16,7

16,6

16,4

16,4

16,1

16,0

15,9

15,0

14,9

14,9

14,1

14,0

13,5

12,7

12,1

11,0

Vokietija

Italija

Graikija

Švedija

Portugalija

Bulgarija

Austrija

Latvija

ES-27

Estija

Belgija

Suomija

Prancūzija

Ispanija

Slovėnija

Vengrija

Didžioji Britanija

Lietuva

Danija

Olandija

Rumunija

Čekija

Malta

Liuksemburgas

Lenkija

Kipras

Slovakija

Airija

13,6

14,1

14,3

16,7

15,3

13,4

15,1

13,7

15,6

14,9

16,9

16,7

18,3

14,8

14,0

14,9

17,6

15,1

18,3

17,7

15,2

14,1

15,9

18,0

15,3

17,1

15,4

20,9

66,0

65,8

67,0

65,6

67,1

69,2

67,5

69,0

67,1

67,9

66,1

66,5

65,0

68,6

69,6

68,8

66,3

68,9

65,8

67,3

69,9

71,0

70,1

68,1

71,2

70,1

72,5

68,0

4 pav. Europos šalių gyventojų amžiaus struktūra 2009 m. (dalis proc.)Šaltinis: Eurostatas, 2012

kintančių sąlygų kartų pareigas vienų kitoms, tarpusavio lūkesčius, spręsti kartų socialinio pripažinimo, lygių galimybių įgyvendinimo ir kitus klausimus.

32 33

Niekas nepadeda,

bet pagalba reikalinga

Kas nors padeda

Kas nors padeda, bet pagalbos nepakanka

30

20

10

0

Socialinių kartų dialogo kliūtys – su gyventojų senėjimu susiję mitai

Nepakankamai įsigilinus į gyventojų senėjimo visuomenei keliamus klausimus, neretai klostosi nežinojimu ir baimėmis grįstas paviršutiniškas požiūris į vyresniosios kartos vaidmenį visuomenėje, dažnai trukdantis prasmingam kartų dialogui.

Iš spaudos ir gyventojų nuomonės apklausų matyti, kad vienas populiarių mitų yra šis: „Visuomenės senėjimas yra demografinė katastrofa“. Lietuvoje atliktas tarptautinis lyginamasis tyrimas „Gyventojų politikos vertinimas“ parodė, kad trys iš keturių (72 proc.) tyrime dalyvavusių suaugusiųjų apibūdino gyventojų senėjimo procesą neigiamai (į klausimą: „Kaip jūs vertinate gyventojų senėjimo procesą?“ atsakė „Neigiamai“ arba „Labai neigiamai“) (Mikulionienė, 2003a; Mikulionienė, 2003b). Kas ketvirtas (24 proc.) gyventojas šį procesą vertino neutraliai (t. y. „Nei neigiamai, nei teigiamai“) ir vos 4 procentai – teigiamai („Teigiamai“ arba „Labai teigiamai“) (Mikulionienė, 2003a; Mikulionienė, 2003b). Neigiamas demografinio senėjimo proceso vertinimas glaudžiai susijęs su požiūriu į pačius vyresnio amžiaus žmones. Tai rodo 2012 metais Europos Sąjungos šalyse atlikto tyrimo „Aktyvus senėjimas“ duomenys (Active ageing, 2012). 37 proc. apklaustųjų teiginį „Šalyje bendroji nuomonė apie 55 metų ir vyresnio amžiaus žmones yra ...“ užbaigė žodžiu „neigiama“, 52 proc. – „teigiama“, 6 proc. pasirinko neutralų vertinimą – „nei teigiama, nei neigiama“, 5 proc. pripažino, jog „nežino“ (Active ageing, 2012).

Toks požiūris į visuomenės demografinį senėjimą ir į pačius vyresnius žmones yra klaidingas ir keistinas. Iš esmės tai, kad vis didesnė žmonijos dalis gali tikėtis nugyventi ilgą gyvenimą, yra ilgos žmonijos raidos laimėjimas, ne katastrofa. Žinoma, dėl šio demografinio proceso būtina investuoti žmogiškuosius ir finan­sinius išteklius užtikrinant gerą gyventojų gyvenimo kokybę antroje gyvenimo pusėje, tačiau tai nėra neįvykdoma užduotis, jeigu suvokiama, kad vyresnioji karta yra ne tik potenciali gavėja, bet ir davėja. Vyresniosios kartos sukauptas žmogiškasis kapitalas yra labai nevienodos, todėl užtikrinant jos gyvenimo kokybę svarbios yra ne tik kokybiškos ir prieinamos sveikatos bei socialinės priežiūros paslaugos, pritaikytas būstas ir pan., – ne mažiau svarbu gebėti integruoti potencialą tų, kurie dar gali ir nori prisidėti prie visuomenės klestėjimo (tiek darbo rinkoje, tiek savanorių veikloje).

Gilinantis į gyventojų senėjimo keliamus klausimus matyti, kad jis lemia ne tik spręstinus uždavinius, bet ir dar neišsemtas galimybes. Pasiaiškinkime šį teiginį.

Lietuvos statistikos duomenys rodo, kad nemaža dalis vyresnio amžiaus gyventojų, kuriems reikalingos socialinės paslaugos, jų negauna. Neišsamūs duomenys (5  pav.) iliustruoja tik tam tikros paslaugų rūšies poreikį, tačiau tai

A. Valgyti B. Gultis ir keltis iš lovos, stotis nuo ir sėstis ant kėdės

C. Rengtis ir nusirengti

65–74 metų 75–84 metų85 metų ir vyresni

Amžiaus grupių sutartinis žymėjimas:

Kas nors padeda

Kas nors padeda, bet pagalbos nepakanka

30

20

10

0Niekas nepadeda,

bet pagalba reikalinga

Kas nors padeda

Kas nors padeda, bet pagalbos nepakanka

30

20

10

0Niekas nepadeda,

bet pagalba reikalinga

Kas nors padeda

Kas nors padeda, bet pagalbos nepakanka

30

20

10

0Niekas nepadeda,

bet pagalba reikalinga

Kas nors padeda

Kas nors padeda, bet pagalbos nepakanka

30

20

10

0Niekas nepadeda,

bet pagalba reikalinga

D. Naudotis tualetu

E. Praustis vonioje ar po dušu

tėra „ledkalnio viršūnė“. Ko gero, dar daugiau vyresnio amžiaus žmonių turi nepatenkintus bendravimo, emocinės paramos ir instrumentinės pagalbos (ly­dėjimo į įstaigas, apsipirkimo, sąskaitų tvarkymo, būsto ir ūkio tvarkymo ir kt.) poreikius.

Šaltinis: Gyventojų sveikatos tyrimas, 2005

5 pav. 65 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų priežiūros poreikio tenkinimas 2005 m. (dalis proc.)

34 35

Iš 5 pav. matyti, kad tam tikra dalis vyresnio amžiaus žmonių, kurie negali patys savimi pasirūpinti, nesulaukia arba sulaukia nepakankamai pagalbos iš kitų asmenų kasdienėje savipriežiūros veikloje (atsikelti, nusiprausti, apsirengti, pavalgyti, pasinaudoti tualetu). Vienintelė išimtis yra pačios vyriausios amžiaus grupės (85 metų ir vyresnių) prausimasis (5 E  pav.)  – čia pagalbos poreikis yra beveik visiškai patenkinamas.

Tačiau nemaža vyresnio amžiaus gyventojų dalis gali ne tik savarankiškai pasirūpinti savimi, bet ir galėtų ir norėtų tęsti darbinę veiklą. 34 proc. Lietuvos gyventojų teigia, kad norėtų tęsti darbinę veiklą suėjus senatvės pensijos amžiui (Active ageing, 2012, p.  75), tačiau, Lietuvos darbo jėgos tyrimų duomenimis, tedirba 5,4 proc. 65 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų (Statistikos departamento Rodiklių duomenų bazė, 2012) (6 pav.).

0

20

40

60

80

100

1998 2000 2002 2004 2006 2008 2010

15–24 metų25–54 metų 55–64 metų 65 metų ir vyresni

Procen

tai

Šaltinis: Statistikos departamento Rodiklių duomenų bazė, 2012

6 pav. Lietuvos gyventojų užimtumas pagal amžiaus grupes 1998–2011 m.

Akivaizdus didelis atotrūkis tarp noro tęsti darbinę veiklą suėjus senatvės pensijos amžiui ir realių galimybių išlikti darbo rinkoje. Kokios kliūtys vyresnio amžiaus darbuotojams trukdo išlikti darbo rinkoje kuo ilgiau? Tyrimo „Aktyvus senėjimas“ (Active ageing, 2012) dalyviai iš Lietuvos kaip esmines nurodė šias kliūtis: neigiamas darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus (81 proc.); įgūdžių, reikalingų šiuolaikinėje darbo vietoje, trūkumas (73  proc.); vyresnio amžiaus darbuotojų neįtraukimas į mokymus darbo vietoje (69  proc.); pensijų ir mokesčių sistemos neskatina vyresnio amžiaus žmonių tęsti darbinės veiklos (66 proc.); ribotos galimybės palaipsniui mažinti darbo valandų skaičių (62 proc.); darbo vietos nėra pritaikytos vyresnio amžiaus (55 metų ir vyresnių) žmonių poreikiams (61 proc.) (Active ageing, 2012, p. 188–194).

Savanoriškos veiklos plėtra yra kita ne mažiau reikšminga vyresnių žmonių nepanaudoto potencialo atskleidimo galimybė. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių (tarybiniu laikotarpiu gyvavusios iškreiptos „priverstinės savanoriškos“ veiklos sampratos ir praktikos) Lietuvoje savanoriška veikla vis dar nėra pakankamai plati, ypač problemiškas yra vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimas šioje veikloje. Europos Sąjungos šalyse atlikto tyrimo duomenimis (Active Ageing, 2012, p. 88)1, tik 14 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų dalyvauja savanoriškoje veikloje, o kitose šalyse joje dalyvauja nuo trečdalio iki pusės visų suaugusių gyventojų: pavyzdžiui, Švedijoje – 55  proc., Olandijoje – 50  proc., Danijoje – 48  proc., Austrijoje – 46 proc., Vokietijoje – 43 proc., Suomijoje – 41 proc., Liuksemburge – 36 proc.

Lietuvos gyventojai nurodė tokias pagrindines kliūtis, kurios sulaiko žmones nuo dalyvavimo savanoriškoje veikloje: laiko trūkumas (39  proc. respondentų);

1 Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tyrime vartota išplėstinė savanoriškos veiklos sąvoka.

36 37

noro savanoriauti stoka (36 proc.); nežinojimas, kaip tai daryti (11 proc.); nežino­jimas, kaip surasti organizaciją, kurioje galėtų pritaikyti savo įgūdžius, patirtį (6 proc.); finansinės priežastys (5 proc.); kitos priežastys (14 proc.) (Active ageing, 2012, p. 88).

Apibendrinant tai, kas pasakyta apie 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų savipriežūros pagalbos poreikio tenkinimą ir jų užimtumą bei suaugusiųjų savanoriavimą, akivaizdu, kad, viena vertus, yra nepatenkinta paklausa, o kita vertus, nerealizuota pasiūla. Vieni vyresnio amžiaus žmonės negauna jiems reikia­mų paslaugų, kitiems nesukurtos galimybės išreikšti save, būti naudingiems. Kryptingai veikiant būtų galima integruotai išspręsti abiejų šių vyresnio amžiaus žmonių grupių problemas – vieniems suteikti galimybes įsitraukti į prasmingą veiklą (mokamą ar savanorišką), kitiems – gauti reikiamą paramą. Vadinasi, gy­ventojų senėjimas ne tik kelia problemų, bet ir siūlo sprendimų. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip jais pasinaudosime.

Kitas plačiai paplitęs mitas: „Visuomenei senėjant, silpnėja jos ekonominė galia – didėjant vyresnio amžiaus darbuotojų daliai lėtėja ekonomika, nes vyresnio amžiaus žmonių darbo našumas mažesnis nei jaunų“. Pavyzdžiui, 40 proc. Lietu­vos gyventojų pritaria teiginiui, kad „įmonės, kuriose dirba daugiausia jauno amžiaus žmonių, pasiekia daugiau nei tos, kuriose dirba įvairaus amžiaus žmonės“ (Intergenerational solidarity, 2009, p. 10).

Tačiau vyresnio amžiaus darbuotojų darbo našumo tyrimai, atlikti įvairiausiose ūkio šakose, išskyrus nedideles specifines išimtis, leidžia konstatuoti, kad darbo užduočių atlikimo pokyčiai asmeniui senstant nėra tokie reikšmingi. Tyrimai, atlikti natūraliomis darbo sąlygomis, paneigė psichologų laboratorijose atliktų psichomotorinių gebėjimų testų rezultatus, kurie rodė, kad vyresnio amžiaus žmonių užduočių atlikimo gebėjimai menkesni nei jaunų. Natūraliomis darbo sąlygomis vyresnio amžiaus darbuotojų darbo rezultatai yra tokie pat geri arba net geresni nei jaunų darbuotojų. Nustatyta, kad daugeliu atvejų vyresnio amžiaus darbuotojų patirtis kompensuoja atlikimo greičio ar fizinės jėgos sumažėjimą senstant. Kita vertus, fizinių jėgų ir atlikimo greičio mažėjimas labiau atsiliepia tik tose veiklos srityse, kuriose jėga ir reakcijos greitis yra lemiami darbo kokybei. Tačiau daugelyje profesinės veiklos sričių šis gebėjimų mažėjimas beveik neturi įtakos, nes paprastai darbo užduotims atlikti nereikia sutelkti visas jėgas.

Kita vertus, remiantis tyrėjų pateikiamais duomenimis galima teigti, kad dėl sparčios naujų technologijų ir žinių kaitos vyresnio amžiaus darbuotojų patyrimas nebeturi tokios vertės kaip anksčiau. Dėl to žmogaus gebėjimas nuolat tobulintis, persikvalifikuoti, mokytis yra būtinas norint išsaugoti darbo našumą. Nors šie vyresnio amžiaus žmonių gebėjimai dar nėra pakankamai ištirti ir nėra vienareikšmio jų vertinimo (Findsen, Formosa, 2011, p.  63–76),

yra nustatyta, kad vyresnio amžiaus darbuotojai yra pakankamai gabūs mokytis ir įvaldyti technologijų naujoves, kai jiems mokyti parenkami tinkami metodai ir atsižvelgiama į jų gebėjimus (Findsen, Formosa, 2011, p. 77–88; 117–130).

Taigi dauguma tyrimų nerodo tiesioginio ir kategoriško ryšio tarp žmogaus amžiaus ir darbo našumo. Be to, mokslininkai rekomenduoja tiriant darbuotojo amžiaus ir darbo našumo sąsajas skirti asmens darbo našumo kaitą, susijusią su žmogaus fiziologinių ir psichikos procesų pokyčiais senstant, ir darbo našumo kaitą, kylančią dėl pasenusių žinių.

Visuomenėje gajus požiūris į vyresnio amžiaus žmonių aktyvumą kaip jaunimo įsitraukimo į darbo rinką kliūtį, manoma, kad vyresni žmonės turėtų laiku pasitraukti, „žinoti savo vietą“. Pavyzdžiui, 68  proc. Lietuvos gyventojų pritaria teiginiui „Jeigu vyresnio amžiaus žmonės užsibūna darbo rinkoje, jaunesniems žmonėms lieka mažiau darbo vietų“ (Intergenerational solidarity, 2009, p. 10). Taip manyti skatina ir daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių įtvirtinta senatvės pensijų sistema: pavyzdžiui, manoma, kad, esant nedarbui, pensinio amžiaus dirbantieji darbo vietas turėtų užleisti jauniems žmonėms, nes šie neturi alternatyvaus pajamų šaltinio, o senatvės pensininkai juk gauna pensines išmokas. Toks požiūris skatina jaunesnio ir vyresnio amžiaus dirbančiųjų konfrontaciją, konfliktus, diskriminaciją.

Lietuvos gyventojų nuomone (Discrimination, 2008), iš visų diskriminacijos formų darbo rinkoje labiausiai paplitusi būtent diskriminacija dėl amžiaus (pažymėjo 57 proc. respondentų), diskriminacija dėl negalios (40 proc.) ir lyties (32  proc.). Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo 2007–2008 m. priemonių įgyvendinimo ataskaitoje (Nacionalinės..., 2009) konstatuojama, kad palyginti sunkiai formuojasi pozityvus darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus, o patys vyresnieji ne visada pasitiki savo galimybėmis visavertiškai dalyvauti darbo rinkoje. Vyresnio amžiaus žmonėms

38 39

atsiranda vis daugiau kliūčių įsidarbinti, ypač didėjančio nedarbo sąlygomis. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. ataskaitoje (Lygių..., 2010) api­bendrinama, kad priešpensinio amžiaus žmonės buvo ir tebėra labiausiai socialiai pažeidžiama grupė, nes būtent jie yra nepageidaujami įmonėse, įstaigose, kai mažinamas darbuotojų skaičius, be to, iš darbo atleistiems priešpensinio amžiaus žmonėms sunku arba visiškai neįmanoma susirasti naują darbą ir gauti lėšų pragyventi. Tačiau būtina pažymėti, kad nuo diskriminacijos dėl amžiaus gali nu kentėti ne tik priešpensinio amžiaus žmonės – su ja gali susidurti bet kurio amžiaus žmogus, jei jis laikomas „per jaunu“ arba „per senu“ eiti pareigas, mokytis kursuose, gauti aukštesnes pareigas, gauti premiją ir pan.

Turėtume atsisakyti išankstinio žmonių vertinimo pagal jų amžių. Amžius yra palyginti greitai ir paprastai nustatomas ir tuo patrauklus žmonių skirstymo į kategorijas kriterijus, tačiau dažniausiai ir klaidinantis. Suaugę to paties amžiaus žmonės tarpusavyje skiriasi protiniais ir fiziniais gebėjimais, išsilavinimu, svei­katos būkle, o tarp vyresnio amžiaus žmonių šie skirtumai yra dar didesni. Kita vertus, mūsų gyvenimui pamažu darosi nebebūdinga socialinių lūkesčių tiksliai apibrėžiama gyvenimo įvykių seka: vaikai mokosi, suaugusieji dirba, kuria šeimas, susilaukia vaikų, o vyresnioji karta traukiasi iš aktyvių vaidmenų. Vis daugiau žmo­nių gyvenime unikaliai maišosi mokymosi, darbo, poilsio laikotarpiai; šeimos ku­riamos ir perkuriamos esant įvairiausio amžiaus arba iš viso nekuriamos. Vadinasi, dabar vis sunkiau numanyti žmogaus gyvenimo ypatumus žinant tik jo amžių. Tad šiuolaikinėje visuomenėje daugiau pasieksime ne skirstydami žmones pagal amžių ir priešindami juos, o pripažindami jų įvairovę (ne tik ir ne tiek amžiaus) ir suburdami juos bendram tikslui.

Šeimos kartų ryšiai LietuvojeRemdamiesi Kartų ir lyčių tyrimo (Stankūnienė, Maslauskaitė, 2009, p. 417–

426) pirminiais duomenimis, apibūdinsime kartų santykius šeimose. Kartų santykių tyrėjai, nagrinėdami suaugusių vaikų ir senstančių tėvų santykius ir atsižvelgdami į jų daugialypumą, remiasi kartų solidarumo, konflikto, ambivalencijos ir kitomis teorijomis (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, 2009b, 2011). Taigi kartų santykiai gali būti apibūdinami ir kaip solidarūs, ir kaip konfliktiški, ir netgi kaip smurtiniai.

Konflikto perspektyvų teorijos kūrėjai teigia, kad vaikų ir tėvų konfliktus galima sugrupuoti į 6 pagrindinius tipus: įtemptas arba minimalus bendravimas; gyvenimo stiliaus ir asmeninių įpročių skirtumai; skirtingas požiūris į vaikų auklėjimo principus, skirtingi religiniai įsitikinimai, politinės nuostatos ar darbo įpročiai (Quadagno, 2005, p. 186).

Anot G. Hagestad (1987), vaikų ir tėvų santykių kokybė gali suprastėti, jei vaikams nepavyksta įgyvendinti tėvų lūkesčių jų atžvilgiu, pavyzdžiui, kai tėvai tikisi, kad jų vaikas suaugęs suras savo vietą gyvenime, taps įžymybe ir teiks reikšmingą paramą tėvams senatvėje. Santykiai su tėvais gali tapti įtempti, jei suaugęs vaikas nuvilia tėvus, tarkime, praranda darbą, nesusiklosto jo asmeninis gyvenimas, įklimpsta į piktnaudžiavimą žalingomis medžiagomis ir pan.

Netinkamo elgesio ir smurto prieš vyresnio amžiaus žmones tyrimų duomenys rodo, kad kartais suaugusių vaikų ir tėvų santykiams būtina socialinė intervencija, nes silpnos sveikatos senyvo amžiaus tėvai yra skriaudžiami savo prižiūrėtojų ir globėjų – suaugusių vaikų. Netinkamas elgesys su vyresnio amžiaus žmonėmis gali reikštis įvairiai – nuo aplaidžios priežiūros iki įvairaus smurto (fizinio, finansinio, emocinio, lytinio ir pan.) (Choi, Mayer, 2000; Gordon, Brill, 2001 ir kt.). Prievartos prieš vyresnio amžiaus žmones mastus sunku nustatyti, nes, tyrėjų nuomone, daugelis netinkamos priežiūros ir smurto atvejų tiesiog nėra fiksuojami (Branch, 2002). Lietuvoje toks suaugusių vaikų ir senstančių tėvų santykių pobūdis menkai tyrinėtas.

Kartų solidarumas, kuris Lietuvoje nagrinėtas išsamiausiai, apima šiuos kartų santykių aspektus: sąveikos tarp kartų dažnį; sąveikų skaičių; teigiamus jausmus šeimos nariams; vertybių ir įsitikinimų bendrumo laipsnį; keitimosi paslaugomis laipsnį; geografinį kartų artumą (Roberts ir kt., 1991). Arba, tariant

40 41

V. L. Bengtson (2001) žodžiais, kartų solidarumas apima: bendravimo solidarumą (bendravimo būdai ir dažnis); konsensuso solidarumą (kartų sutarimo laipsnis), normatyvinį solidarumą (kartų vaidmenų atlikimo lūkesčiai), funkcinį solidarumą (kartų keitimasis visų rūšių parama – materialine, instrumentine, emocine ir kt.), ar tumo solidarumą (kartų emocinio artumo laipsnis) ir struktūrinį solidarumą (geo grafinis atstumas tarp kartų). Kartų solidarumo laipsnis apibūdinamas būtent šiais šešiais suaugusių vaikų ir tėvų santykių aspektais.

Bendravimo solidarumas. Lietuvoje apie pusę suaugusių vaikų, gyvenančių atskirai nuo tėvų, susitinka su jais vieną ar keletą kartų per savaitę, apie 40 proc. – 1–2 kartus per mėnesį (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 312). Dažniau su tėvais susitinkančių suaugusių vaikų portreto bruožai tokie: dažniau tai yra dukros, ne sūnūs; dažniau tai suaugę vaikai ir tėvai, gyvenantys kaimo vietovėse, mažuose miesteliuose; dažniau vedę nei nevedę suaugę vaikai; suaugę vaikai, turintys nepilnamečių vaikų. Kartą per metus arba rečiau su tėvais susitinkančių suaugusių vaikų dalis tėra apie 1,5  proc. atskirai nuo tėvų gyvenančiųjų (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 312).

Normatyviniu solidarumu išreiškiamas kartų lūkesčių dėl jų tarpusavio pareigų vienų kitiems vienodumas. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, visų kartų lūkesčiai dėl tarpusavio pareigų yra vienodi (išskyrus vieną išimtį, nurodomą toliau), nes statistiškai reikšmingų skirtumų tarp jų nebuvo nustatyta. Kaip nurodo M. Gedvilaitė­Kordušienė (2009a, p. 332–333), labiau pripažįstamos jaunesniosios kartos pareigos vyresniajai: „Vaikai turėtų prisiimti atsakomybę už tėvų priežiūrą, jei jiems to reikia“ (apie 77  proc. pritariančiųjų), „Vaikai turėtų padėti tėvams finansiškai, jei šie turi finansinių sunkumų“ (apie 66 proc.), „Vaikai turėtų priimti tėvus gyventi kartu, jei tėvai nebegali savimi pasirūpinti“ (apie 67 proc.). Tuo tarpu visų tyrimo dalyvių (nepaisant amžiaus) nuomonė dėl vyresniosios kartos pareigų jaunesniajai yra ne tokia apibrėžta (rečiau pasirenkamas atsakymas „Sutinku“, dažniau „Nei sutinku, nei nesutinku“): „Jei suaugusiems vaikams reikia pagalbos, tėvai turėtų padaryti viską, kad jiems padėtų“ (46–55 proc. pritariančiųjų), „Tėvai turėtų finansiškai padėti suaugusiems vaikams, turintiems finansinių sunkumų“ (43–51 proc.), „Seneliai turėtų prižiūrėti anūkus, jei anūkų tėvai negali to daryti“ (21–46  proc.). Pastarasis teiginys yra vienintelis, dėl kurio skirtingos kartos nesutaria: sąlyginė senelių karta (gim. 1925–1949 m.) mažiausiai pritaria tokiems įsipareigojimams (tik 21 proc.), tuo tarpu jauniausia karta (gimusieji 1970–1984 m.) šiai nuostatai pritaria dvigubai dažniau – 46  proc. (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 332).

Funkcinis solidarumas. Funkcinis solidarumas buvo nustatomas pagal dviejų formų kartų tarpusavio paramą – emocinės paramos kitam asmeniui

teikimą ir asmens asmeninės priežiūros teikimą. Moterys emocinės paramos mainuose dalyvauja aktyviau nei vyrai: daugiau nei trečdalis moterų (apie 37 proc.) per 12 mėnesių iki tyrimo teikė ir gavo emocinę paramą, tuo tarpu tik ketvirtadalis vyrų (apie 25–26  proc.) teigė, kad per 12 mėnesių iki tyrimo buvo emocinės paramos mainų dalyviai (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 327–328). Be to, tyrimo duomenimis, kur kas intensyvesni emocinės paramos mainai vyksta tarp tos pačios kartos žmonių (partnerių ar sutuoktinių, draugų, pažįstamų ar kaimynų, brolių ar seserų), o ne tarp skirtingų kartų. Analizuojant nuodugniau paaiškėjo, kad būtent moterys dažniausiai yra emocinės paramos mainų tarp kartų dalyvės – maždaug kas dešimta jų keitėsi emocine parama su motina, su dukra. Vyrai tokiu pat mastu į mainus tarp kartų įsitraukia tik tuo atveju, jeigu neturi partnerės. Tokiu atveju jie dažniau keičiasi emocine parama su motina (apie 10–12 proc. vyrų, neturinčių partnerės) nei su dukra (tik apie 3 proc. vyrų, neturinčių partnerės) (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 327–328).

Tyrimu surinkta nedaug duomenų apie tai, kiek gyventojų gavo asmeninės priežiūros pagalbą, tad galima tik pažymėti, kad asmens priežiūros pagalbą teikiančių moterų buvo 3,8  proc., o vyrų – 1,6  proc. (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 327–328). Priešingai nei emocinės paramos mainų atveju, pagalba buvo teikiama kitos, o ne tos pačios kartos žmonėms. Dažniausiai asmens priežiūros pagalba teikiama savo arba partnerio motinai arba tėvui.

42 43

Artumo solidarumas. Suaugę vaikai santykių su tėvais artumą vertina gana teigiamai. Vertinimo pagal dešimties balų skalę vidurkiai svyruoja nuo 5,8 iki 8,7 (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 314). Suaugę vaikai beveik vienodai gerai vertina santykius su poroje ar santuokoje gyvenančiais tėvu ir motina: sūnų santykių su tėvu vertinimo vidurkis yra 8,2 balai, su motina – 8,5, dukrų vertinimo vidurkiai atitinkamai yra 8,2 ir 8,7. Tačiau santykių vertinimą iš esmės keičia tėvų skyrybų faktas. Kadangi dažniausiai vaikai po skyrybų lieka gyventi su motina, santykių su motina vertinimas beveik nenukenčia (sūnų santykių su motina vertinimo vidurkis yra 8,2, dukrų – 8,3), o santykiai su tėvais, kurie paliko šeimą, ir sūnų, ir dukrų įvertinti tik 5,8 balais (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 319). Artimesniems santykiams su tėvais turi įtakos dažnesni suaugusių vaikų susitikimai su tėvais, didesnis suaugusių vaikų išsilavinimas, geresnis tėvų (motinos ir tėvo) tarpusavio santykių vertinimas.

Struktūrinis solidarumas. Beveik kas penktas suaugęs Lietuvos gyventojas (18 metų ir vyresnis) gyvena kartu su tėvais (Gedvilaitė­Kordušienė, 2009a, p. 309). Tad struktūrinio solidarumo – geografinio atstumo tarp kartų – požiūriu šiems suaugusiems vaikams kelias iki tėvų yra visai trumpas. Tuo tarpu didžioji dalis – 4 iš 5 suaugusių vaikų Lietuvoje gyvena atskirai nuo tėvų ir vidutinė jų kelionės iki tėvų namų trukmė yra 1 valanda. Vis dėlto apie pusę jų tėvų namus gali pasiekti per mažiau nei 30 min. (Gedvilaitė­Kordušienė, 2011, p. 91–92).

Literatūra1. 1959 m. Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys. Vilnius, 1962. 2. Active Ageing. 2012. Special Eurobarometer No 378. Survey has been requested by the Directorate­

General for Employment, Social Affairs and Inclusion and co­ordinated by Directorate­General for Communication (DG COMM „Research and Speechwriting“ Unit). European Commission.

3. Bengtson V. L. Beyond the nuclear family: the increasing importance of multigenerational bonds. Journal of Marriage and Family, 2001, No. 63, p. 1–16.

4. Branch L.. The Epidemiology of Elder Abuse and Neglect. The Public Policy and Aging Report, 2002, No. 12(2).

5. Choi N. G., Mayer J. Elder Abuse, Neglect, and Exploitation: Risk Factors and Prevention Strategies. Journal of Gerontological Social Work, 2000, No. 33(2), p. 2–25.

6. Discrimination in the European Union: Perceptions, Experiences and Attitudes. 2008. Special Eurobarometer 296 / Wave 69.1. TNS opinion & social. Survey was requested by Directorate General Employment, Social Affairs and Equal Opportunities and coordinated by Directorate­General for Communication, European Commission.

7. Eurostat (online data code: demo_pjanind), 2012. http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/eurostat/home/ [žiūrėta 2012­07­12].

8. Findsen B., Formosa M. Lifelong Learning in Later Life: A Handbook on Older Adult Learning. Rotterdam, Boston Taipei: Sense Publishers, 2011.

9. Gedvilaitė­Kordušienė M. 2009a. Kartų solidarumas ir jį lemiantys veiksniai. Stankūnienė V., Maslauskaitė A. Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės. Socialinių tyrimų institutas, Vilnius, 2009.

10. Gedvilaitė­Kordušienė M. 2009b. Trys tarpgeneracinių santykių koncepcijos ir jų kritiniai atgarsiai. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2009, Nr. 1 (24), p. 131–144.

11. Gedvilaitė­Kordušienė M. Tarpgeneraciniai santykiai ir juos lemiantys veiksniai. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, sociologija (05S), Vilniaus universitetas, Lietuvos socialinių tyrimų centras, Vilnius, 2011.

12. Gyventojų sveikatos tyrimas, 2005. Lietuvos statistikos departamentas. db1.stat.gov.lt/M3150101 [žiūrėta 2012­07­12].

13. Gordon R., Brill D. The Abuse and Neglect of the Elderly. International Journal of Law and Psychiatry, 2001, No. 24.

14. Hagestad G. Parent­Child Relations in Later Life: Trends and Gaps in Past Research. Lancaster J., Altman J., Rossi A., Sherrod l. (Eds.) Parenting Across the Lifespan. New York: Aldine de Gruyter, 1987.

15. Intergenerational solidarity, 2009. Flash Eurobarometer No. 269. Conducted by The Gallup Organisation, Hungary upon the request of Directorate General Employment, Social Affairs and Equal Opportunities. European Commission.

16. Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys. Kaunas, 1925. 17. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. ataskaita. Vilnius, 2010. 18. Mikulionienė S. 2003a. Pagarba, diskriminacija, neišprusimas? Požiūrio į pagyvenusius žmones

analizė. Filosofija. Sociologija, 2003, Nr. 2.19. Mikulionienė S. 2003b. Pagyvenusių žmonių vaidmuo šeimoje ir visuomenėje. Stankūnienė V.,

Jonkarytė A., Mikulionienė S., Mitrikas A. A., Maslauskaitė A. Šeimos revoliucija? Iššūkiai Šeimos politikai. Socialinių tyrimų institutas, Vilnius, 2003, p. 138–157p.

20. Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo 2007–2008 m. priemonių įgyvendinimo ataskaita. LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2009.

21. Pagrindiniai 1989 m. gyventojų surašymo duomenys. Vilnius, 1990. 22. Quadagno J. Aging and the Life Course: An Introduction to Social Gerontology. 3rd ed. Boston:

McGraw­Hill, 2005.23. Roberts R. E., Richards L., Bengtson V. Intergenerational Solidarity in Families: Untangling the Ties

that Bind. Marriage and Family Review, 1991, No. 16. 24. Rodiklių duomenų bazė. 2012. Lietuvos statistikos departamentas. db1.stat.gov.lt [žiūrėta

2012­07­12].25. Stankūnienė V., Maslauskaitė A. (ats. red. ir sud.). Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės.

Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2009.26. Рашин A. T. Россия за сто лет (1811–1913 гг.). Статистические очерки под редакцией академика С.

Г. Струмилина. Москва: Государственное cтатистическое издательство, 1956.

44 45

Aš augau labai sudėtingais laikais. Nedidelėje gatvelėje Kauno Žaliakalnio rajone, kurioje gyvenome, vis dingdavo tai vieni kaimynai, tai kiti. Kažkur prapuldavo tėvų draugai. Matydavau, kaip mama renka džiūvėsėlius ir kemša į pagalvėlės užvalkalą tam atvejui, jei ir mus ištremtų.

O ką aš, vaikas, galvodavau? Riogsodavau ant palangės ir žiūrėdavau, kada gi atvažiuos toji karieta, kuri tikriausiai turėtų mus vežti į pasakų pilį. Tik nelabai suprasdavau, kam mums pilyje tų džiūvėsėlių galėtų prireikti.

Tėvai mane labai saugojo nuo visų negandų. Jie man daug skaitė, žaisdavo su manimi, buvo parūpinę kuklių, bet įvairiausių žaislų. Tėvas buvo didžiausias mano žaidimų dalyvis: kartu tapdavome indėnais, pasistatę vigvamą iš pledu uždengtų apverstų taburečių. Manau, tai ugdė mano fantaziją, plėtė mažutį vaikystės pasaulėlį ir mano akiratį.

Mamai esu labai dėkinga už man dovanotą pirmąją knygą – H. K. Anderseno pasakas. Man ji nepaprastai patiko. Šią knygą gavau, kai dar ir skaityti pati nemokėjau, bet ji tuo ir traukė, kad anaiptol ne viską suprasdavau. Ir kai išmokau skaityti, kaskart atrasdavau joje ką nors naujo. Ši knyga buvo mano stebuklo pradas, uždegęs fantaziją ir suteikęs mano gyvenimui kryptį.

Mano tėvas, mokytojas, buvo labai kilnios širdies. Iš jo išmokau atjausti kitus žmones. Jis taip pat anksti išaiškino, kad nėra prastų ar kilmingų žmonių: žmonės yra žmonės. Tėvas daug padėdavo kitiems – sunkiais pokario metais savo mokiniams nešdavo pavalgyti, kitą sykį ir drabužių parūpindavo.

Violeta Palčinskaitė Vaikų rašytoja, poetė, dramaturgė

Augau viena, tad mane labai traukė kiti žmonės. Nuo mažens bendraudavau su vyresniaisiais savo tėvų draugais – senosios Kauno prieškario kartos inteligentais. Tuos žmones visą gyvenimą labai mylėjau. Mama net juokdavosi, kad jos draugės yra labiau mano draugės. Ir išties – buvo tokių istorijų, kurias jos ne visada norėdavo pasakoti mano mamai, visą gyvenimą tik vieną vyrą mylėjusiai moteriai, tad jomis pasidalydavo su manimi. Paauglystėje taip pat neatsisakiau jų draugijos. Mėgavausi ir pasakojimais apie prieškario Kauną, kurie man buvo nepaprastai įdomūs. Jų klausydama jausdavausi taip, tarsi skaityčiau romaną.

Ir vėliau, atėjusi į Rašytojų sąjungą, sutikau daug vyresnių žmonių. Tie vyresnieji rašytojai buvo labai geranoriški. Mano karta juos garbino; jie – Justinas Marcinkevičius, Vincas Mykolaitis­Putinas, Kazys Boruta – mums buvo didžiausias pavyzdys. Į juos žiūrėjome su tikrai širdingu jausmu. Visada buvo labai įdomu patekti į jų draugiją, dalyvauti jų literatūros vakaruose ar popietėse.

Kartais girdžiu, kad jauni rašytojai mėgsta „paneigti“ vyresnę kartą. Gal tai jaunatviškas nihilizmas ar būdas įtvirtinti save – juk šiandien sunkiau susikurti savo vardą, pajusti savo vertę ar įsitvirtinti literatūroje. Tam tikra prasme aš jaunuosius suprantu, bet manau, kad toks neigimas ilgainiui praeis.

Juk iš tiesų vertindamas literatūrą negali nieko pamokyti, paneigti ar papildyti. Atsivertęs kūrinį iškart atskiri, kad jis yra amžinas. Todėl literatūros klasika ir pavadinta klasika. Todėl Anderseno pasakos amžinos. Nors kaip žmogus jis, sako, buvo gana bjauraus būdo.

Tiesa, suprantu jaunatviško neigimo kilmę, nes ir pati išgyvenau etapą, kai jaučiausi pranašesnė už kitus, maniau, kad tai, ką vyresnieji sako, yra senamadiška. Bandžiau mokyti vyresnes drauges, kaip gyventi. Nors toks jaunatviškas bandymas pamokyti kitus retai būna teisingas, jis padeda plėsti akiratį. Bet ilgainiui imi suprasti klydęs, ypač kai tave patį pamoko gyvenimas.

Man pačiai neteko akis į akį susidurti su viską neigiančiu jaunu žmogumi. Tikriausiai kiekvienas mūsų renkasi savo draugų ratą, ir į jį nepatenka pagal pažiūras ar interesus labai tolimi žmonės, ypač jei su jais nesieja darbo santykiai. Man labai pasisekė, nes tenka bendrauti su puikiais jaunesniais žmonėmis. Su jais kartu susėdę nejaučiame amžiaus skirtumo, draugaujame, kalbame kaip lygus su lygiu. Kelis darbus esame nuveikę kartu su Tomu Kutavičiumi, džiazo ir akademinės muzikos kūrėju. Sutikusi jį sakau, kad dar ne visai pasenau – juk sugebu rasti bendrą kalbą ne tik su jo tėveliu kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi, bet ir su pačiu Tomu.

Žinoma, kartos skiriasi, taip ir turi būti. Dabartinio jaunimo gretose yra daug šviesių, gražių žmonių. Blogiausia, kad tie šviesūs ir gražūs prapuola tarp blogų. O blogieji yra tarsi primygtinai viešinami. Taip, žurnalistai turi rašyti apie viską, bet kai nuolat girdi ir matai tik blogus dalykus, ir pats jautiesi tamsus.

BRANGIAUSIOS AKIMIRKOS – KAI VAIKAMS ESU „SAVA“

46 47

Jauni žmonės susiduria su dideliais sunkumais: daugelis neturi darbo, o turi išgyventi, išlaikyti šeimą. Nenuostabu, kad jiems nėra kada pasidomėti švie­sesniais, gražesniais dalykais, jie neišlaiko įtampos, todėl dažnai nervinasi, tampa storžieviais. Jų padėtį sunkina visuomenėje įsigalėjęs pinigų kultas.

Laiko stygius, gyvenimo tempas, informacijos gausa, įvairios bėdos atitolina jaunus žmones nuo vyresnių. Tačiau juk negali jiems iš savo „aukštybių“ pasakyti: „Daryk taip, daryk kitaip“. Juk iš tiesų kiekvienas, susidurdamas su sunkumais, pats renkasi sprendimą: pavyzdžiui, emigruoti ar ne. Galime kiek norime kalbėti apie patriotizmą, bet juk yra ir elementarūs poreikiai, kuriuos reikia tenkinti.

Mažieji skaitytojai, su kuriais bendrauju, – dar kita karta. Kai matai jų atvirumą, gerumą, nesupranti, kaip nutinka, kad vos paūgėję jie mokyklose susiduria su smurtu, patyčiomis. Negaliu suvokti, kad Lietuvos mokyklose gali dėtis tokie dalykai, kuriuos matau per televiziją, apie kuriuos skaitau spaudoje. Matyt, ugdyme yra didžiulė spraga, ir tai mane labai liūdina.

Septynerių aštuonerių metų vaikai dar yra vaikai – ir kiekviena jų karta taip pat džiaugiasi, myli, neapkenčia, būna smalsi. Bendravimas su jais man teikia daug teigiamų emocijų. Vaikai užduoda labai protingų klausimų, o ir žino jie daugiau nei anksčiau.

„Kada rašai? Kaip parašei tą ir aną?“ – domisi jie. Jų niekas neverčia eiti į susitikimus su rašytojais, bet, kai atvažiuoju į mokyklos biblioteką, vaikams neužtenka vietų susėsti. Kai tai pamatau, pasijuntu kaip patirianti stebuklą. Išeinu iš tokio susitikimo ir netikiu, kad tiek vaikų buvo, nesuprantu, kuo esu tokia įdomi, kad jie nori su manimi susitikti. Gal didesniuose miestuose vaikai reaguoja kiek santūriau, tačiau ir iš jų niekuomet neteko patirti šalčio ar abejingumo.

Nors mažiausieji panašūs visais laikais, matau ir pokyčių. Anksčiau niekada nebuvo tiek kompiuterinių žaidimų, tiek informacijos, skubos, tokios tėvų emigracijos, – vaikai paliekami augti pas senelius. Visa tai tiesiog negali nepalikti pėdsako. Ateinu į susitikimus, ir iš vaikų akučių galiu pasakyti, kurie iš jų auga be tėvų. Ilgesys atsispindi jų veideliuose...

Pusę metų, viešėdama Norvegijoje, lankiausi vienoje mokykloje, todėl turiu galimybę palyginti Lietuvos ir tos šalies vaikus. Gyvenau nedideliame kaimelyje. Labiausiai krito į akis kitoks vaikų ugdymo būdas. Su mokytoja jie elgiasi kaip su savo drauge – ji ir batų raištelius gali užrišti, ir padėti pavalgyti. Vaikai ten labai laisvai jaučiasi, jie lavinami per žaidimą, per aplinkos tyrinėjimą. Klasė ten kaip viena šeima. Iš vaikų nėra reikalaujama didesnės drausmės, bet mokytojai nustato tam tikras ribas. Kai mažieji pernelyg įsišėlsta, mokytojai ant lentos kabina kelio ženklą „STOP“, ir mokiniai žino, kad laikas sustoti.

Žinoma, norėdamas susikalbėti su vaikais, turi užmegzti ryšį jiems priimtinu būdu – turi būti jiems savas, negali pamokslauti ar atrodyti viršesnis. Vaikai

labai mėgsta, kai klausi jų patarimo. Jie mielai padeda, jei jaučiasi šeimininkais. Norvegijoje, kai vaikai atsinešdavo kokį namie ar darbų pamokoje pagamintą patiekalą, klausdavau recepto. Jie viską noriai parodydavo ir pagamindavo iš naujo man matant.

Jie pastebėdavo visas smulkmenas. Jei kieme sušalęs ledas, sakydavo man neskubėti, kad nepargriūčiau. „Tada bus mums bėdos“, – pridurdavo. Kai pasisakiau, kad per viešnagę Norvegijoje noriu parašyti knygą, jie nuoširdžiai žiūrėjo, kad neleisčiau laiko veltui. Pamatę mane sėdinčią kepyklėlėje, iškart primindavo: „Eik rašyti knygą“.

Taip bendraudamas, su vaikais labai susidraugauji. Kartą prieš susitikimą su skaitytojais taisiausi susivėlusius plaukus, o viena mergaitė pasakė: „Netaisykit, dabar taip madinga“. Jei vaikas gali man taip prie visų pasakyti, esu linkusi manyti, kad manęs nelaiko pamokslaujančia teta. Kad tapau jiems sava tokia, kokia esu. Šios akimirkos man labai brangios.

Jeigu vaikams ir jauniems žmonėms galėčiau ką nors patarti iš savo patirties, tai būtų labai banalus patarimas. Pasakyčiau, kad laikas yra brangiausia, ką turime, todėl jį reikia tausoti. Mes per daug dejuojame ir per mažai džiaugiamės. Visada yra savų džiaugsmų, kad ir nedidelių, tik reikia juos pastebėti. Būtinai.

Kitą sykį, atrodo, atsikeli – oras prastas, rūpesčių daug, apima tingulys. Išeini į balkoną, pamatai, kaip gražiai pasodinai gėles, palaistai jas. Tai jau džiugina. Susirandi gerą neskaitytą knygą, paskambini draugams, pasigamini ką nors skanaus valgyti. O tada tiesiog pažvelgi aplinkui tartum kitomis akimis.

48 49

SENELIŲ NAMAI IR NUTYLIMAS JŲ GYVENIMAS

Mano gyvenime labai svarbi laisvės siekiamybė. Didžiuojuosi savo tėvais, kurie man tą laisvę dovanojo. Jie leisdavo man pasirinkti, nevaržė – sustabdydavo tik tuomet, jei matydavo, kad einu visai ne tuo keliu. Žinau, kaip būna, jei tėvai laisvės nesuteikia. Vieną mano pažįstamą paauglį tėvai mokytojai taip spaudė sekti brolio, irgi pasirinkusio mokytojo kelią, pavyzdžiu, kad jis priešindamasis išėjo iš namų ir užsiima breiko šokiais. Turiu ir daugiau draugų, kuriuos tėvai varžė, nurodinėjo, kokią profesiją rinktis. Bet jei tau liepia tapti mokytoju, savaime imi priešintis, sakai: „Būsiu gatvės šokėjas“. O kai tokio varžymo nėra, priešintis nereikia – savaime pasirenki tai, kas patinka.

Kai buvau jaunesnis, man nepatiko kai kurios senesnių žmonių diktuojamos tiesos. Norėdavau jiems paprieštarauti. Pridarydavau ir to, kuo nesididžiuoju: kartą, būdamas 4 ar 5 metų, mečiau į senelį peilį, o kitą kartą ištraukiau pinigus, kuriuos močiutė slėpė pagalvės užvalkale. Ištraukęs pinigus pasikviečiau vyresnę sesę, išdidžiai ištiesiau jai banknotą ir paliepiau: „Eik, nupirk saldainių“. Tačiau su kita močiute, mamos mama, visada rasdavau bendrą kalbą – ji turėjo labai gerą humoro jausmą ir apskritai buvo „su polėkiu“.

Su vyresniais žmonėmis teko bendrauti ne tik kaip sūnui ar anūkui, bet ir kaip režisieriui. Aš gimiau ir augau Kelmėje, ten lankiau vaikų darželį, o vėliau, jau persikėlęs į Vilnių, sužinojau, kad pirmasis mano darželis, vieta, kurioje verkdavau, kai ten mane palikdavo mama, tapo senelių namais. Toji aktų salė, kurioje vaidinau vilką per Kalėdas, dabar – senelių valgykla. Ėmiau domėtis tais senelių namais ir pradėjau brandinti mintį sukurti apie juos dokumentinį filmą.

Ričardas Marcinkus Režisierius, trumpametražių filmų kūrėjas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas

Man kaip režisieriui senatvė ir seni žmonės yra labai gražu, vizualiai, faktūriškai įdomu – vienoje žmogaus raukšlėje matai 10 jo gyvenimo metų, kitoje dar tiek. Ir kartu, kaip ir visi jauni žmonės, senatvės šiek tiek bijau.

Tad dokumentinio filmo apie Liolių senelių namus kūrimas man tapo ir ga li­mybe prieiti arčiau prie šios savo baimės, pažvelgti senatvei į akis, gal šiek tiek – ir į širdį. Ir tas sumanymas man davė daug peno apmąstymams.

Iš pradžių nuvažiavęs į Liolių senelių namus nerodydavau kameros, kad negąsdinčiau jų gyventojų. Bet pasakiau, kad rengiu dokumentinį filmą. Tuomet vienas inteligentiškas senukas paklausė, ką aš filmuosiu  – juk čia vien seniai, „ubagynas“. Nežinau, kodėl jie taip vadina šią vietą. „Įsijunk televizorių, ir taip baisių dalykų ten daug, ko tau dar čia filmuoti?“ – klausė jis. Ir pradėjo vardyti, kodėl Lietuvoje sulaukti pensinio amžiaus yra bausmė, Dievo rykštė. Juk 80 proc. pensijos sumokama už šildymą, komunalines paslaugas. Jei susergi, vaistams pinigų nėra. Ką čia vaistams – maistas tampa prabanga. Žiaurus dalykas – tik sėdi, žiūri pro virtuvės langą ir lauki tos dienos, kai eisi į paštą pasiimti pensijos.

O aš norėjau parodyti ne tik vyresnių žmonių gyvenimą iš šalies, bet ir perteikti vidinius jų išgyvenimus. Norėjosi atskleisti tuos žmones, patekusius į senelių namus, kai jų atsisakė vaikai, kurie, pavyzdžiui, gyvena dviejų kambarių bute ir sulaukę antro vaiko nebeturi vietos dar vienai lovytei pastatyti. Tada jie pasiūlė tėvams važiuoti į senelių namus. Seneliai pasakoja tokias istorijas mėgindami pasakyti, kad į „ubagyną“ atvažiavo, nes taip reikėjo šeimai, o viduje tai skausmingai išgyvena.

Filmuodamas taip pat pamačiau, kaip Liolių senukai per šventes linksminasi, išvydau, kad senelių namuose vyksta visi įmanomi žemiški dalykai. Žmonės ten susiranda antras puses arba tiesiog tuokiasi susitarę, kad gautų atskirą kambarį ir nereikėtų gyventi su „latrais“. Jie švenčia šventes, geria, valgo, rodo jausmus. Vienas senukas pasakė: „Esame seni, bet širdis ir akys niekad nesensta“.

Su manimi senelių namų gy ven­tojai bendravo vienaip, kai tiesiog šnekė­davomės, ir visai kitaip, kai jau įjungdavau

50 51

kamerą. Ji daugelį iškart atbaido. Išvydę kamerą, žmonės ima kalbėti ne tai, ką jaučia, o tai, ką norėtų, kad kiti išgirstų. Reikėjo laiko, kad jie įprastų. Prakalbinti žmogų senelių namuose nesunku: jie ištroškę bendravimo, nori papasakoti apie save, apie savo praeitį. Tačiau tikrumos krislelių iš širdies reikia laukti keletą mėnesių ir daugiau – kol žmonės nustoja matyti ir jausti kamerą.

Kad susikalbėčiau, man labai padėjo nuoširdumas. Ir dar kiekvienam žmogui reikėjo rasti savitą bendravimo būdą. Pavyzdžiui, jei žmogus šiurkštus, su juo geriau kalbėtis vienaip, o su švelnesniais, uždaresniais žmonėmis – visai kitaip. Daugelio reikėdavo ilgai, atidžiai klausytis, labai daug laiko su jais praleisti, kad taptų atviresni. Sutikau su jais ir visas metų šventes – Kalėdas, Velykas, Naujuosius metus, filmuodavau ir žiemą, ir vasarą.

Tas laikas paskatino susimąstyti. Žinoma, kad viskas priklauso nuo požiūrio – sakydamas, kad aplink tik tamsa, ir jausiesi tarsi paskendęs tamsoje. Aš pamačiau ir tamsesnių, ir šviesesnių senatvės spalvų. Pasirinkau išskirtinę socialinę grupę – senelius, kurie yra vieniši ir neturtingi. Mane traukia „užribio“ žmonės, juos renkuosi ir trumpametražiams filmams. Norisi patyrinėti tuos visuomenės pakraščius. Matau, kad kiti mano bendraamžiai to baiminasi – apie senatvę jie apskritai vengia kalbėti, sakydami: „Baik tu, dar 100 metų iki tos pensijos“. O aš jiems kaip tik noriu parodyti vieną iš jos pusių. Dabar liko sugalvoti, kuo baigti filmą, ir atsirinkus sumontuoti medžiagą.

52 53

Nuo pat vaikystės buvau susijęs su krepšiniu. Mano tėveliai kilę iš kaimų Klaipėdos apylinkėse, bet karo metais mūsų šeimai iš ten teko evakuotis. Kai grįžome, mūsų namo nebebuvo: tiesiai ant jo buvo numesta bomba, radome vien pelkę ir griuvėsius. Tada, 1945 metais, tėveliai nutarė vykti į Klaipėdą. Atvažiavę ten, apsigyvenome buvusioje mokykloje.

Vietos bendruomenė norėjo, kad tame pastate būtų gyvenama – norėjo atgaivinti mokyklą. Grupelė žmonių, tarp jų ir mūsų šeima, tai ir apsiėmė padaryti: vienas pasivadino direktoriumi, mano tėvelis tapo ūkvedžiu, ir pradėjo dirbti. Žmonės išvalė patalpas, atstatė mokyklą ir ji tapo mūsų namais. Toji mokykla – dabar tai Vytauto Didžiojo gimnazija – šiandien yra viena didžiausių Klaipėdoje ir Lietuvoje.

Mokykloje tuo metu buvo puiki sportinė bazė. Paragintas vyresniojo brolio, kuris buvo krepšininkas, ten leisdavau laiką ir aš. Vasarą neišeidavau iš aikštelės, žiemą – iš sporto salės. Mokyklos knygos į šoną, ir – į sporto salę.

Prisimenu, kai buvau 14 ar 16 metų, pastebėdavau, kad vyresnieji mėgsta sakyti: „mūsų laikais buvo šitaip“, „mes vaikščiojom tokiais ar anokiais batais“, „mes žaidėm krepšinį tokiais ar kitokiais kamuoliais“, „dabar yra kitaip, jūs turite tokias geras sąlygas“.

Aš nenorėčiau tapti vienu iš tokių žmonių ir pavydėti šių dienų jaunimui, sakyti, kad mes neturėjome tokių gerų sąlygų, avalynės, sporto salių, kamuolių ar geriausių trenerių. Man atrodo, kad laikas eina į priekį, jo neįmanoma sustabdyti, bet taip ir turi būti.

Modestas Paulauskas Krepšinio treneris, buvęs krepšininkas

Per savo sportinę karjerą sutikau daug įvairių žmonių. 10 metų dirbau Sovietų Sąjungos jaunių rinktinėje, kurioje žaidė įvairių tautų žmonės – turėjau su visais rasti savitą bendravimo būdą ir tikriausiai surasdavau, nes konfliktų nekildavo.

Žinoma, buvo situacijų, į kurias reaguodavome visiškai skirtingai. Su kai kuriais kolegomis ryšys nesimegzdavo dėl skirtingų interesų, skirtingų požiūrių, galbūt dėl abipusio nenoro bendrauti. Tiesiog aplinkybių verčiami dirbome kartu, tačiau šiltas bendravimas ar abipusis pasitikėjimas taip ir nesusikurdavo.

Nekonfliktavau ir su vyresniais žmonėmis, kai buvau jaunas. Pirmiausia, mūsų šeimoje vyresnieji visuomet būdavo gerbiami. Man atrodo, kad šiandien (nors tai sakydamas rizikuoju būti panašus į tuos, kurie kartoja, kaip „jų laikais“ būdavo gerai) pagarbos tarp jaunų ir vyresnių žmonių gal kiek mažiau. Mes mokykloje mokytoją vadinome „Tamsta Mokytojau“, negalėdavome jam šūktelėti „Ei, tu!“ Aš pats kartą mokyklos salėje išgirdau tokią repliką iš balkone stovėjusių jaunų vaikinų. Jie mestelėjo man: „Ei, kada treniruotė šiandien?“ Toks kreipimasis rodo nepagarbą vyresniam žmogui.

Tikriausiai ir pastebėdama tą jaunesnės kartos nepagarbą vyresnioji dažnai nenori jai užleisti savo pozicijų, galvodama: „Negi aš savo vietą piemeniui užleisiu?“ O jaunas žmogus veržiasi, kabinasi, nori įveikti, nugalėti senolį. Taip ir atsiranda nesusikalbėjimas – kai vienas dar nepasiduoda, o kitas dar negali nustumti jo į šalį.

Turiu paminėti vieną akimirką, kai 1973 metais krepšinio aikštelėje pajutau, kad tampu nebe toks kaip anksčiau, kai supratau, kad pradedu prasčiau žaisti.

STOVIU ANT TOS PAČIOS ŽEMĖS SU VISAIS

54 55

Tuomet pats pasisiūliau krepšinio komandoje užleisti vietą jaunesniems, nes ant atsarginių žaidėjų suolelio nenorėjau sėdėti.

Tokį sprendimą sunku priimti – dažnai žmonės mano, kad, pasiekę tam tikras aukštumas, ten ir liks. O juk ta aukštumų kartelė kaskart kyla. Pažiūrėkite į visus sportinius rezultatus – jie nuolat gerėja. Greičiai didėja, šuolių aukštis kyla, kamuolį sportininkai meta vis toliau. Be abejo, šiandien pridėti centimetrą ar sutrumpinti laiką sekunde yra sunkiau nei prieš dešimtmetį.

Kai vertinu savo vaikus, mokinius mokykloje, apskritai skirtingų šalių ir skirtingų sričių žmones, matau, kaip skiriasi kartos. Šių laikų vaikus pavadinčiau tobulesniais, labiau subrendusiais, nei mes buvome vaikystėje. Kompiuteriai, filmai, didesnės galimybės bendrauti – šiandienos vaikai žino daug daugiau.

Jų brandą labiausiai lemia gaunama informacija. Šių dienų jauni žmonės kalba ne tik apie tai, ką šiandien ar rytoj valgys ar kuo apsirengs. Jie mąsto kur kas plačiau.

Būsimos kartos tikriausiai mąstys dar plačiau, o pagyvenę šiandieniniai jau­nuoliai sakys: „Mes tuomet buvome dar visai tamsūs...“ Žmonės tobulėja kiekvieną dieną.

Sutinku su mintimi, kad žmogaus gyvenime yra toks laikas, kai jis subręsta. Tik sunku pasakyti, kada būtent tai įvyksta – sulaukus 50 ar 60 metų... Žmonės labai skirtingi, vieniems tas laikas ateina anksčiau, kitiems vėliau. Aš pats gal ir šiandien darau klaidų, gali būti, kad kai kuriose srityse taip ir nesubręsiu per visą gyvenimą.

Tačiau su jaunesne karta kovoti aš nenoriu. Noriu dviejų dalykų – perduoti savo žinias, kurias sukaupiau per aktyvią karjerą, ir kuo ilgiau likti krepšinio pasaulyje.

Labai noriu, kad „riešuto branduolys“, t. y. mano žinios, neliktų uždarytos kevale, kad jos būtų paskleistos kuo plačiau ir jų liktų – bent po kruopelę.

Daugiausia mano turimų žinių tikriausiai gauna sūnus, jis – svarbiausias pašnekovas, su kuriuo bendrauju nuolat. Aš labai tikiuosi, kad tai, ką manyje ras gero, jis iš manęs ir pasiims. Juk ne amžini esame.

Norėdamas perduoti žinias jauniems žmonėms, su kuriais dirbu, turiu su jais susikalbėti. Visuomet stengiuosi stovėti ant tos pačios žemės kaip ir vaikas, su kuriuo bendrauju, kaip bet kuris kitas žmogus. Stengiuosi būti lygus su jau­nuoliu, nežeminu jo, sakydamas „ką aš čia su tavimi kalbėsiu“ ar vaizduodamas kitokį nei jis.

Pradėjęs bendrauti su žmogumi, po kelių sakinių pradedu jį jausti. Tada stengiuosi pažvelgti taip, kaip mato jis, ir užmegzti artimą ryšį. Juk jeigu kalbėsimės tarsi jis būtų pirmame aukšte, o aš – antrame, kalba taip ir baigsis: išsiskirsime vienas kito nesupratę. Kad perduočiau žinias, susikalbėjimas būtinas.

O likti krepšinio pasaulyje man padeda darbas mokykloje ir Šakių „Zanavyko“ treniravimas. Man neužtenka pasižiūrėti varžybų per televizorių ar arenoje, aš turiu jose dalyvauti, būti su žaidėjais. Tada jaučiu, kad dirbu ne veltui: einu vakare namo ir jaučiuosi pakylėtas, žinau, kad daug tądien padariau. Arba, būna, atsikeliu septintą ryto ir nejaučiu, kad anksti atsikėliau, kad už lango prastas oras. Atvirkščiai – jaučiu, kad noriu eiti į darbą, susitikti su vaikais, o darbe laiko neskaičiuoju.

Tokia nuotaika būna ne kasdien, bet, kai taip nutinka, jaučiu didelį malonumą. Ir matau, kad vaikai, „pagavę“ tokią mano nuotaiką, pasiekia geresnius rezultatus.

Varžybos krepšininkams yra pats svarbiausias dalykas. O jos dažniausiai būna sunkios: sportinis pyktis, nervai, kartais visas net pamėlęs drebi, emocijos liejasi per kraštus... Kai po tokių varžybų atsipalaiduoju, dažniausiai pagalvoju: „Štai dėl to verta gyventi. Ir dirbti, ir kovoti, ir prakaituoti.“ Ir dar pagalvoju, kaip gerai, kad tokią dieną buvau su tais jaunais žmonėmis, kurie tiek pasiekė.

56 57

Mano sprendimą rinktis mokslą lėmė, matyt, du dalykai. Vienas – troš­kau žinių, man labai gerai sekėsi mokykloje. Antras – tėčio nuomonė: jis nuo­lat sakydavo, kad būdamas mokslininku niekada nesigailėsi, nes jei daugiau paskaitysi, daugiau ir sužinosi. Jis kalbėdavo, kad darbas universitete labai įdomus.

O farmacinės pakraipos pasirinkimui įtakos turėjo noras padėti žmonėms ir... mama. Labai norėjau į mediciną, ir ne tik dėl to, kad svajojau gyvenimą paskirti kitiems. Šiek tiek žinojau tą sritį – mama dirbo farmacijos įmonėje. Ateidavau į darbą jai padėti, matydavau, kaip viskas vyksta. Įstojau į farmaciją, tikėdamasi po metų pereiti į medicinos mokslus, bet taip ir likau, supratusi, kad mane ši sritis iš tiesų domina.

Mokslo srityje dirba daug vyresnių kolegų. Jaučiu, kad jų atžvilgiu yra tokia bendra nuostata, esą jie daugiau žino, todėl nori jaunesnius kolegas pamokyti. Vis dėlto ilgainiui studijuodamas vis dažniau su jais bendrauji ir pamatai, kad profesoriaus ar docento vardas nebūtinai reiškia, kad tas žmogus žino daugiau nei už jį jaunesnis. Artimiau bendradarbiaujant ateina ir suvokimas, kad jaunas žmogus taip pat gali turėti nemažai patirties ir net patarti. Ir kad ne visi profesoriai yra tikrieji profesoriai: kai kurių žinios pasenusios, kai kurie išmano mažiau nei lektoriai. Aš priskiriu save prie tų žmonių, kurie mano, kad titulas – docentas, profesorius ir panašiai – nėra antpečiai, vien iš jo negali spręsti, kad žmogus yra geriausias vienoje ar kitoje srityje.

Gyvenime tenka sutikti įvairių vyresnių žmonių. Vieni pabrėžia savo patirtį, kiti linkę pasitarti, su trečiais galime ir padiskutuoti. Gerus dalykus iš vyresniųjų pasiimi, o iš blogesnių pasimokai.

Manau, vyresni žmonės nuo jaunesnių labiausiai skiriasi tuo, kad kitaip vertina riziką. Jaunesni mokslininkai nori imtis rizikingesnių idėjų, tyrinėti naujus dalykus. Kai stojau į doktorantūrą, pati norėjau imtis nenagrinėtos temos, kuri man atrodė įdomi ir perspektyvi. Tačiau mano darbo vadovas siūlė imtis kitos temos – manoji pernelyg rizikinga, neaišku, kaip pavyks, o nagrinėjant tą, kurią jis jau žino, didesnė sėkmės tikimybė. Tad kartu su patirtimi kai kurie žmonės įgyja ir barjerų. Matau ir kitą pusę: dirbu su mokiniais ir studentais, regiu, kad jie linkę dar labiau rizikuoti, imtis novatoriškų dalykų. Jie nėra susidūrę su biurokratija, jaučiasi laisviau, nes mažiau turėjo gyvenime suvaržymų. Jauni žmonės visuomet mano, kad galima padaryti kitaip. O susidūrę su reikalavimais, taisyklėmis mes įsispraudžiame į rėmus, iš anksto apsiribojame.

Kartu su Jaunųjų mokslininkų sąjunga organizuojame stovyklas mokiniams. Du trečdaliai grupės būna besidomintys mokslu, o vienas trečdalis nori susipažinti su juo. Skaityti jiems paskaitas, tiesą sakant, – dar įdomesnis užsiėmimas nei dėstyti universitete. Mokiniai jaučiasi labai laisvai, jie niekada nebijo paklausti. Kartais, atrodo, klausia apie visiškai paprastus dalykus, tačiau į tokius klausimus nelengva atsakyti, nes apie tai būni nė nepagalvojęs, manai, kad taip tiesiog turi būti. Tokie klausimai priverčia pagalvoti iš esmės, pažvelgti į problemą ar reiškinį iš įvairių pusių.

Visuomenėje esama tam tikrų nuostatų jaunų žmonių atžvilgiu. Kai pradė­jau dėstyti universitete, buvau ką tik baigusi magistro studijas – už savo 4 ir 5 kur so studentus buvau ne ką vyresnė. Kai įeidavau į auditoriją, pirmieji studentų žvil gs niai, atkreipti į mane, tarsi sakė: „Ar ji tikrai dėstytoja? Ką ji žino?“ Panašiai buvo ir kai jaunystėje dirbau vaistinėje: kai kurie žmonės atėję man tiesiog rėždavo – „Pakviesk vaistininkę!“ Kai esi jaunas, tavimi dažnai nelabai pasitiki, mano, kad ne viską sugebėsi. Turi dvigubai daugiau stengtis, parodyti, kad tikrai išmanai dalyką, kad tikrai sugebi jį perteikti. Po kiek laiko žmonės tai įvertina. Man studentai yra ne kartą padėkoję už gerai išaiškintus dalykus.

Vis dėlto manau, kad visiško nesu siš­nekėjimo tarp vy resnių ir jaunesnių žmonių

Vilma PetrikaitėMokslininkė, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkė

KARTŲ NESUSIKALBĖJIMĄ LEMIA NE AMŽIUS, O ASMENINĖS SAVYBĖS

58 59

nėra. Kartais būna, kad žmo nės neranda bendros kalbos, bet tai lemia charakterio ypa tybės, o ne amžius. Kai dar tik pradėjau mokslinį darbą, kiek prisibijodavau vyresnių kolegų – dar stigo pasitikėjimo savimi, manydavau: „Vyresni mokslininkai turi tiek patirties, o aš tokia jauna, ką gi galėčiau jiems pasakyti?“ Tačiau po kiek laiko ėmiau suprasti, kad galiu nuveikti labai daug. Mokslo projektuose reikia ir patirties, ir naujų idėjų, nes mokslo paskirtis ir yra tirti ar įrodyti naujus dalykus. Tad jiems įgyvendinti reikia ir jauno, ir vyresnio žmogaus, jie gali vienas kitą papildyti ir pamokyti.

Tiesa, jaunų žmonių mokslo srityje nėra itin daug. Pažįstu rašiusių diser­taciją, atlikusių tyrimus ir nusprendusių nebesiginti daktaro vardo. Vieniems tokį sprendimą lėmė finansinės priežastys – reikėjo išmaitinti šeimą. Kiti pamatė, kad mokslas, kuriame kaskart turi imtis naujų projektų, – ne jiems, norėjo ko nors stabilesnio.

Žinoma, būna, kad jaunas žmogus, norintis siekti mokslininko karjeros, pa­mato, kad nėra kur toliau kilti, nes visas aukštesnes pozicijas užėmę vyresnieji. Tačiau tai labiau priklauso nuo kiekvienos mokslo įstaigos ir jos vadovų.

Biotechnologijos institute, kuriame dirbu, labai daug jaunų žmonių, jaunas ir mano vadovas. Pirmosiomis darbo ten dienomis buvau net šiek tiek nustebusi, kaip tokie jauni žmonės spėja tiek daug pasiekti ir nuveikti: institutas vykdo daugybę projektų, skelbiama daug jo darbuotojų mokslinių straipsnių. Jie savo veikla parodo, kad ne amžius yra svarbiausia: ir jaunas, ir vyresnis žmogus gali būti kūrybingas ir daug pasiekti.

60 61

JAUNIMUI STINGA GERŲ PAVYZDŽIŲ

Esu vargingo kaimo vaikas. Mama, augindama mane, tris sūnus ir dar besi­laukdama ketvirtojo, tapo našle su 15 hektarų ūkiu. Todėl būdami vaikai rūpinomės tik tuo, kaip išgyventi.

Kai pradėjau eiti į mokyklą, mano idealu tapo kaimo pradinių klasių mo­kytoja. Vos baigusi gimnaziją pateikiau pareiškimą dirbti mokytoja kaimo mo­kykloje, kartu mėginau laimę stodama į universitetą: mane žavėjo lietuvių kalba ir literatūra.

Taip susiklostė, kad sužinojau apie paskyrimą dirbti mokytoja tuo pat metu, kai reikėjo laikyti stojamuosius, ir teko rinktis. Pasirinkau universitetą net nežinodama, iš ko gyvensiu. Deja. Kai jau nuvažiavau į Kauną, universitetą uždarė.

Žadėtosios mokytojos vietos taip pat jau buvau atsisakiusi. Teko ieškoti išeities, ir įstojau į akušerių mokyklą, kurioje turėjau pažinčių.

Kai ją baigiau, laikai vis dar buvo sunkūs. Teko išvažiuoti dirbti į Radviliškį. Ten pajutau, kad prie meilės literatūrai prisideda trauka medicinos sričiai.

Man sekėsi bendrauti su ligoniais, mane jie mylėjo. Supratau, kad tame darbe laikas bėga maloniai. Kai atėjo metas apmąstyti, ar toliau rinktis medikės, ar literatės kelią, nutariau toliau studijuoti mediciną, nors nuolat galvojau ir apie literatūrą.

Dabar esu Rašytojų sąjungos narė ir gydytoja. Sakoma, kad ir vynas, ir vyras senatvėje geresni. Tą patį galima pasakyti ir apie šias profesijas – su gyvenimo patirtimi jos darosi daug vertingesnės nei tuomet, kai tau buvo 30 ar 40 metų, kai niekas per daug nerūpėjo, kai manei, kad labai daug pasieksi.

Sulaukusi 88­erių, labai aiškiai žinau, kiek galima pasiekti. Ir kaip medikė galiu pasakyti: pagydyti galima nuo ligų, bet ne nuo amžiaus. Jei senas žmogus lėtai eina, tai lemia senatvė, ne liga. Ir tai nėra blogai – tiesiog žmogus turi gyventi pagal savo amžių.

Filomena Taunytė Gydytoja, publicistė

Šiandien aš neturiu labai daug bendraamžių, todėl norisi patikti jaunesniems žmonėms. Mėginu perteikti jiems naudingų žinių per savo knygas.

Jose stengiausi paaiškinti, kiek žmogus gali gydytis vaistais ir kiek tie vaistai gali jam padėti. Noriu padėti žmonėms apsisaugoti nuo neigiamų vaistų vartojimo pasekmių. Juk dideli jų kiekiai kenkia: visi vaistai turi šalutinį poveikį ir beveik visi jie veikia mūsų smegenis jas naikindami, ramindami, migdydami... Daug jų vartojant ir prisišaukiama senatvė.

O ji neturėtų ateiti per anksti. Manau, kad žmogus iki 70 metų visai pajėgus dirbti, jei normaliai ir sveikai gyveno, nenualino savęs rydamas vaistus. O protas turėtų veikti dar ilgiau. Juk visapusiškam gyvenimui jis iš tiesų prabunda 20 metų vėliau, nei sustiprėja kūnas. Tik 40 metų sulaukusio žmogaus protas gali būti laikomas visai subrendusiu, o tarnauti jis būtinai turi ilgiau nei kūnas. Šopenhaueris rašė, kad žmogus turi dirbti protinį darbą iki 90 metų, tik tada ir protui jau reikia ilsėtis. Aš dar turiu 3 metus, likusius darbui, ir tikiuosi, kad pavyks jais taip pasinaudoti.

Negalėčiau paneigti skaitytos minties, kad laimingiausias žmogaus gyvenimo amžius – apie 75­uosius metus. Juk tuo metu žmogus jau yra laisvas kūrybai. Jei visą gyvenimą nedirbo darbo, kurį mėgsta, pagaliau jis gali daryti tai, ką nori. Pati pirmąją knygą išleidau būdama 75 metų. Būdama tokio amžiaus, išmokau gerai naudotis kompiuteriu, daugeliui tapau įdomi.

Žinoma, jaunesniam žmogui tai sunku net įsivaizduoti. Jei paklausite penkiolikmečio paauglio, iki kokio amžiaus jis nori gyventi, jis numos ranka, kad daugiausia – iki 40­ies metų. Jis nesupranta, kad sulaukus 40­ies protingas

62 63

gyvenimas tik prasideda. Nuo 40­ies iki 60­ies – vadovavimo amžius, daugelis tautų į parlamentus pradeda rinkti ne jaunesnius nei 45 metų amžiaus atstovus.

Aš pati dirbau su vaikais, ir tai buvo patys laimingiausi mano gyvenimo metai. Buvau mylima, nuglostyta, nubučiuota, saldainius man vis brukdavo ir brukdavo. Puikiai žinau, kokie vaikai yra geri. Ir žinau, kokiais tampa paaugliai, neturėję tinkamo auklėjimo. Kartą labai nuoširdžiai kalbėjomės su keliomis mergaitėmis mokykloje, ir jos prisipažino, kad visuomenėje labiausiai mato bjaurumą, pasileidimą, piktumą, kuris ima viršų prieš gerumą.

Mergaitėms pavyzdžiu tampa „Olialia pupytės“. Jos tarsi rodo, kad gyvenime reikia pavaikščioti ant podiumo, o paskui ištekėti už krepšininko ar verslininko. Bet tikrovėje taip gyvenimas susiklosto tik vienetams...

Apskritai jaunuoliai kasdien mato tuos, kuriems svarbiausia – pinigai. Jų akiratyje šmėžuoja suaugusieji, kurie niekada nieko negali padaryti veltui, kurie mano, kad net gerą žodį iš gydytojo ar tarnautojo reikia nusipirkti dovana ar kyšiu.

Jiems sukanka 40 metų, o protas taip ir nesubręsta. Daugelis sulaukusių tokio amžiaus tampa nelaimingomis būtybėmis, nors iš tiesų turėtų išgyventi labai džiaugsmingus metus. Moterys dar išsikapsto – nusitveria darbą, randa gyvenimo tikslą. O vyrams dažnai sunkiau, jie greičiau degraduoja, neištverdami nesėkmės.

Tie, kurie nutvėrė sėkmę už uodegos, taip pat nebūtinai rodo gerą pavyzdį. Vienas ypatingas žmogus – buvęs Lietuvos banko vadovas, lito tėvu vadinamas Vladas Jurgutis – yra pasakęs: jei su iškilesne asmenybe pasikalbėjęs paprastas, kad ir gatvę šluojantis žmogus nepasijunta vertingesnis ir geresnis, toji asmenybė neverta būti valdžioje. O dabar yra atvirkščiai. Visuomenėje iškilę žmonės kitus niekina, vadina burokais, runkeliais, lipa jiems ant galvų. Nors iš tiesų niekada nežinai, ko gali būti verta kaimo moteris, kuri perskaitė daugybę knygų ir toliau naktimis skaito.

O kai kurie žmonės, kurie galėtų tą jaunimą mokyti, jo bijo. Atsimenu atvejį, kai nuvažiavau į susitikimą su vieno miestelio bendruomene. Atėjo ir mokyklos direktorius su pavaduotoja ir ėmė prašyti, kad pakalbėčiau su mo kiniais. Žinojau, kad su jais ne visada lengva kalbėtis, bet jie mane įtikino.

Susitikimas vyko aktų salėje. Į sceną išėjo pavaduotoja manęs pristatyti ir ėmė prašyti mokinių: „Būkit geri, mieli mokiniai, maloniai priimk...“ Matau – sa lėje išsidrėbę sėdi vaikinai, patys sau labai svarbūs, o ta moteris jų atsiprašinėja.

Kai mane jau pakvietė kalbėti, aš jiems ir pasakiau: „Matau, kokie dabar svarbūs ir galingi jaučiatės. Žinokit, tas jausmas jus lydės nebeilgai – metus ar dvejus. Kol nuvažiuosite stoti į universitetus.

Jei jums pasiseks ir įstosite, galvosit, kaip čia išsilaikyti, kad neišmestų. Ir niekas ten jūsų neatsiprašinės, niekas nesakys „mieli mokiniai“.

Bet toks likimas laukia tik tų, kuriems pasiseks. O kiti neįstosite. Ir ko jūs griebsitės? Žinau ko – važiuosite į Angliją dirbti. Ir manote, kad ten bus jums gera, malonu, ir už tai dar pinigus mokės? Tikriausiai jūs nežinote, koks darbas jūsų laukia. Tad leiskite papasakoti.

Greičiausiai nuvažiavus jums teks skinti braškes. Jūs įsivaizduojate, kad vaikščiosite su skrybėlaite ir pintu krepšeliu rankoje ir tas braškes skinsite? Taip nebus. Jūs gulėsite ant pilvo ant tokio traktoriaus, veidu į žemę. Traktorius apima tris vagas, gulėsite trise, po vieną vienai vagai. Traktorius važiuoja, o jūs renkate tas braškes. Šalia eina prižiūrėtojas, žiūri, kaip renkate, ir keikia paskutiniais žodžiais, pamatęs paliktą braškę.

Po dviejų valandų tokio gulėjimo kiekvienas būna visas ištinęs. Todėl jei manote, kad į Angliją nuvažiavę rasite rojų, siūlau pagalvoti iš naujo ir suvokti, kad dabar čia gyvenate pačias gražiausias savo gyvenimo dienas. Tuo siūlau pasidžiaugti ir gražiai pasikalbėti. Jūs papasakosite, kokios jūsų svajonės, ką galvojate, ką esate padarę gero, kad direktoriaus pavaduotoja turi jūsų taip atsiprašinėti.“

Ir žinote ką? Visai geras susitikimas buvo. Įsišnekėjome, jie manęs net neišleido, prašė, kad ilgiau pabūčiau ir dar ką nors pasakyčiau...

Ir tiems vaikinams mokyklos salėje, ir visiems jauniems žmonėms visuomet noriu perduoti: pirmiausia reikia mokytis. O paskui reikia palaukti: ir savo didelės pirmosios meilės, ir išlaukto mylimo vaiko, ir išlauktos tarnybos. Niekur neskubėti, tramdyti savo geismus ir norus. Esu tikra, ateis laikas, kai tu subręsi tam gyvenimui, ir gyvenimas vis dėlto tau duos – kad ir žiloje senatvėje – tai, ko esi vertas.

64 65

VYRESNI ŽMONĖS MAN PRIMENA, KAD GYVENIMAS YRA GRAŽUS

Turiu prisipažinti, kad vaikystėje ir paauglystėje senų žmonių net nepaste­bėdavau. Bendravau tik su savo seneliais, nuvažiuodavau pas juos per šventes, gau­davau dovanų, o su kitais neturėjau jokio santykio.

Viskas pasikeitė, kai atėjau į Maltos ordiną. Mano tėvas jame 20 metų dirbo generaliniu sekretoriumi ir paskatino mane prisidėti prie jaunųjų maltiečių veiklos. Norėjau bendrauti su kitais, važiuoti į stovyklas, todėl taip ir padariau.

Dabar man net keista prisiminti pirmąjį ten susidarytą įspūdį. Aš ėmiausi išvežioti maistą senukams, kuriuos remia ordinas. Tai maždaug 60 žmonių, ku­riems daugiau kaip 80 metų ir kuriems reikia kitų pagalbos. Jie arba gauna labai mažą pensiją, arba yra neįgalūs, vieniši...

Šiandien man nesuvokiamai keista, kad pirmiausia patyriau šoką. Tuomet vertinau tik išorę, nebuvau linkęs pagalvoti, kad tie žmonės turi ir vidų, kuris yra labai gražus, ir yra nugyvenę labai turiningą gyvenimą. Nesupratau, kad senėjimas yra natūralus dalykas ir kad pasenę fiziškai visi atrodysime panašiai. Nesuvokiau, kad mūsų buitį ir aplinką lemia daugybė veiksnių, kurie nepriklauso nuo mūsų gerųjų ar blogųjų savybių. Nuvežęs sriubą pirmą kartą, mačiau tik skurdą ir senatvę.

Pirmasis įspūdis privertė mane stabtelėti. Pagalvojau, kad turėsiu patirti nuolatinį diskomfortą – juk ir patys vieniši senukai, labai retai bendraujantys su jaunais žmonėmis, pamatę 25­iametį žiūrėjo atsargiai. Tikriausiai jie tikėjosi labiau subrendusio žmogaus. Dauguma pagyvenusių žmonių įsivaizduoja, kad jaunuoliai yra priešiškai jų atžvilgiu nusiteikę chuliganai. Nedideli pavienės iniciatyvos blykstelėjimai jiems kelia nepasitikėjimą, todėl į siūlomą pagalbą jie žvelgia nepatikliai. Jaunuomenė savo ruožtu mano: „Neturiu su jais jokio sąlyčio – ir kodėl turėčiau turėti? Jis – senas, aš – jaunas; aš turiu savo veiklą, o jis eina pirkti

vaistų.“ Manau, jei jauni žmonės priimtų vyresniuosius kaip labai gerbtiną mūsų visuomenės dalį, ir patys įgytų daugiau pasitikėjimo.

Nepaisydamas pirmo įspūdžio, susikaupiau ir nutariau žiūrėti į maisto vežiojimą seneliams kaip į darbą, kurį jau pradėjau ir neturėčiau mesti dėl susi­daryto pirmo vaizdo. Ir tikrai negalvojau, kad tie treji metai, kurie dabar yra praėję nuo savanorystės Maltos ordine pradžios, mane taip pakeis.

Pradžioje su senjorais bendraudavome labai formaliai: aš atvažiuodavau, įdėdavau maisto, šiek tiek padėdavau, jei reikėdavo, – pavyzdžiui, įsukti lemputę. Po truputį pradėdavome kalbėtis. Ėmiau pastebėti, kad jų pasakojamos istorijos kartais būdavo kažkuo panašios į tai, ką aš pats išgyvenu, apie ką mąstau. Pamažu bendravimas tapo nebe prievole, o tarsi enciklopedijos vartymu. Vis labiau jaučiau, kad imu daugiau gauti iš jų nei duoti. Retkarčiais papasakodavau ir savo bėdas, ir jie kaskart ištraukdavo iš savo patirties skrynios tinkamiausią prisiminimą apie tai, kaip patys buvo panašioje padėtyje – tik sąlygos jų laikais buvo nepalyginamai sunkesnės.

Jie padėjo man suvokti, kad kiekviena situacija yra baisi tiek, kiek tu pats į ją žiūri kaip į tokią. Mane labai nustebino jų optimizmas ir natūralus požiūris į dalykus, kurie mane gąsdino: daugelio jų gyvenimo istorijos man atrodė baisios ir liūdnos, o jie jas vertina visai kitaip.

Tarp jų yra viena močiutė, kuri palaidojo abi savo dukras ir sūnų. Iš artimųjų jai likę du anūkai: vienas iš jų girtauja, antras guli psichiatrijos ligoninėje. Ir ji net neturėdama už ką pavalgyti paskutinius pinigus atiduoda jiems. Sako, kad negalėdama jų palaikyti nebematytų prasmės.

Mantas BružasRadijo laidų vedėjas, Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoris

66 67

Kita močiutė iki 40 metų dirbo mokytoja. Ją, kaip ir daugelį iš pasiturinčios šviesuomenės, išvežė į Sibirą. Ne vienas patekęs į tokią padėtį palūžo. Bet ji ėmė domėtis, kaip galėtų išgyventi ir dar būti naudinga. Sibire susirado felčerės kursus, juos baigė, pradėjo gydyti kitus lietuvius, tapo jiems reikalinga ir gerbiama.

Panaši ir mano močiutė, su kuria praleisdavau nemažai laiko ir dabar dažnai susitinku. Jos gyvenime buvo daugybė situacijų, kai buvo be galo sunku išgyventi ir labai paprasta prarasti tikėjimą. Visa jos šeima buvo „išbuožinta“ ir ištremta į Sibirą. Ji turėjo labai daug, o vėliau buvo nublokšta į patį dugną. Matyt, tai ją išmokė visada žvelgti tik pirmyn ir nesureikšminti materialių dalykų ar padėties visuomenėje. Būdama 80­ies, ji trykšta gyvenimo džiaugsmu, dainuoja chore, kartu su bendraamžių grupele vaikšto į pirtį, priklauso skautų draugijai, sode augina gėles ir dalyvauja renginiuose. Su ja pabendravęs, jaučiuosi laimingesnis, stipresnis.

Laikui bėgant supratau, kad tuos žmones, kuriems atvežu maisto, visų pirma reikia išklausyti. Daugelis žmonių net bendraudami su kitais lieka užsisklendę savo problemose – tik kartoja: „Supratau, taip, supratau“. Tačiau kai išlendi iš savo kiauto ir imi iš tiesų klausytis, žmonės tau tampa atviresni, nuoširdesni. Per gerą pusmetį seneliams, kuriuos lankau, mano apsilankymai pamažu tapo džiugiomis ir svarbiomis akimirkomis – atrodo, jie gali būti sotūs vien bendravimu. Kai pilu jiems arbatos iš termoso, jie net nebežiūri į ją: laukia naujienų ir patys nori pasipasakoti.

Išgirdęs jų pasakojimus, supratęs jų patirtį pradėjau kitaip dėlioti ir savo gyvenimą.

Supratau kelis labai svarbius dalykus. Vienas – kad mokytis niekada nevėlu. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad žmogus tobulėja iki tam tikro laiko, o paskui važiuoja savo vėžėmis ir pernelyg nesikeičia. Tokios istorijos, kaip tos felčere tapusios mokytojos ir kitų, visą gyvenimą besidominčių įvairiais dalykais ir galinčių pradėti ką nors nauja, privertė pamatyti visai kitą vaizdą.

Pradėjau daug labiau vertinti žmones, kurie yra mano gyvenime, – juk bet kada galiu jų netekti. Anksčiau pirmenybę teikiau profesinei veiklai, karjerai. O dabar suprantu, kad mus supantys daiktai yra niekas, palyginti su susitikimais, bendravimu, draugyste. Dažniau noriu kalbėtis, matydamas besišypsančius žmones noriu paklausti, kodėl jie šypsosi.

Išmokau skirti daugiau laiko artimiesiems. Laiko trūkumas anksčiau buvo visai kitoks nei dabar. Jo pritrūkdavo, pavyzdžiui, dėl to, kad mergina dirbo felčere, o vaikinas buvo fronte, ir jiedu ištaikydavo tik 5 minučių pasimatymą kartą per pusę metų. Tos kelios akimirkos jiems tapdavo prisiminimu, kuriuo gyvendavo, atmintinai kartodami sau kiekvieną pokalbio žodį. Jiems laiko pritrūkdavo dėl to, kad nebuvo kitos galimybės... O ne dėl to, kad reikia kur nors nulėkti sutvarkyti dar porą reikalų. Kai pagalvoji apie tai, tampa nesvarbūs tie reikalai...

Kai paauglystėje kalbėdavausi su seneliais, jie sakydavo, kad gyvenimas – trumpas kaip krentančios žvaigždės žybtelėjimas. Aš to nesuprasdavau: kiekviena vasara man atnešdavo daugybę potyrių ir atradimų, kiekviena pamoka trukdavo amžinybę. Buvau nekantrus, kažko vis laukdavau, ir laikas atrodė baisiai ištemptas. O dabar pats matau, kad jo nebesugaudau: negaliu patikėti, kad koks nors įvykis buvo prieš pusmetį, nes atrodo, kad vos kelios dienos praėjo. Kuo toliau, tuo trumpesnis atrodo gyvenimas. Ir tuo pat metu jaučiuosi vis daugiau nežinąs, nes vis geriau suvokiu, kiek daug dar yra neatvertų durų.

Vyresni žmonės man padeda kaskart iš naujo suvokti ir tai, kad gyvenimas yra gražus. Kai pažvelgi į savo kasdienybę tų žmonių akimis, suvoki, kad taviškiai rūpesčiai yra visiški menkniekiai. Pasisemi tvirtybės, motyvacijos geriems darbams. Man pokalbiai su vyresniaisiais tampa tarsi priminimu: „Tu suvok, kad kartais neprotinga jaudintis dėl tų dalykų, dėl kurių jaudiniesi ir tu, ir visi aplinkui“. Kai būnu susikrimtęs, neretai pradedu svarstyti: kokie gi tie didžiausi sukrėtimai, įvykę mano gyvenime? Lygindamas juos su tų žmonių gyvenimu matau, kad esu laimės kūdikis. Turiu artimuosius, kurių niekas nekankina ir neveža į kitą pasaulio kraštą, esu sveikas, turiu galimybę rinktis. Bendravimas su vyresniais žmonėmis man yra it istorijos puslapių vartymas. Juos vartydamas jaučiu, kad pats esu naujesnės, džiugesnės istorijos dalis.

68 69

AMŽIŲ MATUOJU ŽINIOMIS

Būdamas jaunas, visada susikalbėjau su vyresniais žmonėmis, nes labai norėjau sukaupti kuo daugiau žinių. Aš manau, kad yra dviejų tipų turtas: ne­kilnojamasis ir kilnojamasis. Kilnojamasis yra tavo galvoje. Tai – tavo žinios, kurių niekas iš tavęs neatims. Jos nenuvertės, nepatirs infliacijos, jos gali tik kauptis. Geras turtas – galite vežti, kur tik norite, be jokių muito mokesčių. Stengdamasis kuo daugiau jo įgyti, vis mokiausi ir sėkmingai bendravau su vyresnės kartos žmonėmis: juk norėjau perimti tai, ką jie žino iš savo ilgametės patirties.

Bendraudamas su jais supratau, kad svarbu ne vien mokslo žinios. Ne ką mažiau reikšminga ir gyvenimo patirtis. Juk iš viso to turto, kurį turime savo galvose, bręsta ir gimsta mūsų veiksmai. Kaip tai vyksta? Tarkime, žmogus sakosi norįs kurti verslą. Jam tai nepavyks, jei ši mintis nebus prisirpusi jo galvoje. O jei mintis ilgai brandinama jo žinių dirvoje, ji pati paveiks žmogaus veiksmus.

Žinių kaupimas ypač svarbus manajam, biotechnologijų srities, verslui. Nesakau, kad dešrų gamybai nereikia mokslo, bet biotechnologijų versle šis ryšys daug svarbesnis. Čia galioja ne tik kartais vienintele vadinama verslo taisyklė „laiku pirkti, laiku parduoti“. Mes tiesiogiai neparduodame ir net negaminame produkto. Daugybės mūsų specialistų kūrinys  – tai kompiuterių failas, kurį sukuriame po ilgamečių tyrimų, panaudodami mokslines žinias. Jį ir pasiūlome viso pasaulio užsakovams.

Todėl mano verslas taip pat patvirtina mano įsitikinimą, kad žmogaus ži­nios yra didžiausias turtas. Ir jauniems žmonėms, įskaitant ir abi savo dukras, pir miausia sakau: „Kaupkite tą turtą, kuris yra labai vertingas ir neapdėtas jokiais mo kesčiais. Jei to turto priklaupsite labai daug, jis ims teikti ir kitokį – materialųjį – turtą.“

Vladas Algirdas Bumelis Biotechnologijų įmonės „SicorBiotech“ įkūrėjas, vienas Lietuvos verslo lyderių

Ir į skirtingas kartas žiūriu per žinių prizmę. Manau, kad žmogaus smegenys yra tarsi spinta, į kurią jis gali dėti žinias, pripildydamas lentyną po lentynos. Ir kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau jo „lentynų“ jau pripildyta – vadinasi, tuo mažiau vietos naujoms žinioms jis turi. Žmogui, sulaukusiam 70­ies ir daugiau metų, dažnai tų „lentynų“ iš tiesų nedaug likę.

Vyresnius žmones, turinčius „pilnas lentynas“, aš vadinu mamutais. Kur­damas kompaniją, pirmiausia samdau 7 ar 8 tokius „mamutus“, o į likusias vie­tas dirbti pakviečiu jaunus žmones, kurių galvose daug laisvos vietos naujai informacijai.

Aš manau, kad tie, kurie ateina „tuščiomis lentynomis“, yra energingesni. Apskritai jauną žmogų vertinu kaip gražią sistemą. Jei ją teisingai „paleidi“, galima turėti puikių rezultatų. Kompanijai vertingiausia, kai joje dirba daugiau jaunų žmonių ir vienas kitas vyresnis, jau turintis ir savo gyvenimo filosofiją, ir suformuotą aiškų požiūrį bei suprantantis visumą.

Jauni žmonės greitai juda, greičiau dirba, moka naudotis informacinėmis technologijomis. Apskritai jaunimas turi daug geriau išlavintus gebėjimus naudotis informacine erdve. Jie labai greitai aplenkia „mamutus“, ir jiems turi būti skirta ateitis.

Bet norėdami ką nors pasiekti, jie dar turi labai daug dirbti. Aš manau, kad žmogus turi užsibrėžti savo tikslus ir tuomet negailėdamas jėgų triūsti, kad juos pasiektų. Kai į darbo pokalbį ateina jaunas žmogus, aš jo paklausiu: „Kas tu būsi po penkerių metų?“ Dažnas atsako: „Nežinau“. Tada klausiu: „O ką nori veikti po penkerių metų?“ Vie nas net susitraukia, nes nebūna apie tai net pa­galvojęs, o kitas sako, kad po kelerių metų norėtų savo verslą kurti. Šio paklausiu tik vieno – ko jis čia atėjo. Juk jei nori kurti savo verslą, ne pas mane turi eiti, o visų pirma sunkiai dirbti, investuoti į save ir savo verslo pradžią. Nevažiuoti į Palangą alaus gerti, neatostogauti, bet dirbti.

Mano knygoje „99 %“ parašyta labai pa­prastai – gyvenimo laimėjimus lemia 99 procentai darbo ir 1 procentas gabumų. Vadovaudamasis šia taisykle ir turėdamas noro, gyvenime gali pasiekti viską, ką užsibrėži. Pasakai sau, kas nori būti po penkerių metų. Paskui sėdi ir galvoji, kaip tai padaryti. Ir imiesi darbo.

70 71

Jei žmogus mano, kad jam kas nors nukris iš dangaus, jis labai klysta. Sakykime, gimė genialus vaikas, gabus muzikai. Ir kas? Jei jis 7–8 valandas per parą negros, visas jo genialumas baigsis per kokius 3 metus. Todėl svarbiausia yra darbas, darbas ir darbas. Sakysite, kad banalu, bet tokia jau ta tiesa.

Ta pačia dvasia ir savo dukras auklėjau, ir abi užaugo labai darbščios. Jaunesnioji, įgijusi politikos mokslų bakalaurą, baigė tos pačios srities magis­trantūrą, paskui įgijo ekonomikos mokslų magistro laipsnį, o vėliau tapo ekono­mikos mokslų daktare. Štai aš baigiu darbą 9 valandą vakaro, skambinu jai apie 11 valandą, o ji dar dirba. Esu tikras, kad bet kas, dirbdamas tiek, kiek ji, daug pasieks.

Vyresnioji vadovauja medicinos centrui ir augina du vaikus. Valdyti me­di cinos centrą labai sudėtinga, sudėtingiau nei biotechnologijų įmonę, nes me­dicinos centre visą laiką dirbi su žmonėmis. Tai reiškia, kad daug daugiau lemia sugebėjimas bendrauti, palaikyti santykius, o ne teorinės žinios.

Dukroms visada sakau: „Neliūdėkite, jei tenka dirbti daugiau. Tai – prana­šumas, nes gaunate daugiau progų mokytis ir tobulėti. Kitaip sakant, per darbą įgyjama daugiau kilnojamojo turto – žinių.“

Aš viską vertinu žiniomis, be to, turiu dar papildomą matavimo vienetą: žmogus protingas tiek, kiek perskaitė knygų. Štai turiu pažįstamą, kuris žaidžia kortomis ir mano, kad jis protingas, nes moka pokerį žaisti. Man tai – ne rodiklis.

Jei dabar galėčiau grįžti kelis dešimtmečius atgal, į savo jaunystę, tikrai negyvenčiau kitaip, nes jau 25­erių buvau strategas ir žinojau, ką veiksiu, kai būsiu subrendęs jaunuolis. Tos pačios strategijos laikyčiausi ir vėl. Tik manau, kad daugiau skaityčiau. Nes kai prisimenu save jauną, gailiuosi tik to, kad per mažai perskaičiau.

Galbūt tuomet nemokėjau taip gerai planuoti laiko, kad ir skaitymui jo liktų pakankamai. Dabar jau išmokau. Net ėmiau sakyti: „Aš visada turiu laiko“. Jo užtenka, kad pasiimčiau iš lentynos kokią vieną iš 20–30 vienu metu skaitomų knygų. Tarp jų – filosofijos, vadybos, ekonomikos knygos, nes meilės romanų ar detektyvų neskaitau. Man taip pat įdomi fantastika. Ja pradėjau domėtis nuo paauglystėje perskaitytų Žiulio Verno kūrinių. Fantastai sugalvojo įvairių dalykų, kurie vėliau mokslininkų dėka tapo tikrove. Kad ir lazeris – jis pirmą kartą aprašytas fantastikos knygoje, kurios herojus juo perrėžė žemę iki pat magmos. Albertas Einšteinas sakė, kad vaizduotė duoda kur kas daugiau, nei sugebėjimas įgyti žinių, o fantastika vaizduotę lavina.

Aš daug metų dirbau žydų įkurtoje kompanijoje, dabar dar kartais juos konsultuoju. Jie turi tokį posakį: „Nesigirk tuo, ką gyvenime pasiekei“. Už tai, ką pasiekei ir padarei, jau tau kas nors sumokėjo. Ar kompanija, ar visuomenė, nesvarbu – už tai jau sumokėta, ir tai praeitis. Niekam nebeįdomu, koks buvai

didingas ar kaip įveikei krizę. Įdomu, ką dar padarysi ateityje. Nes jei veidu žiūrėsi į praeitį, pagalvok, kurią vietą rodysi ateičiai.

O kokia ateitis laukia Lietuvos subrendusių jaunuolių? Net jeigu buvau tikrai geras vadybininkas, išėjus į pensiją gaunamos valstybinės išmokos man vargiai užtektų už elektrą sumokėti. Čia ir slypi didžiausia problema. Rytų Europoje visi bijo artėjimo į brandų savo gyvenimo laikotarpį, nes tada krenta gyvenimo kokybė. Priešingai nei Vakarų Europos valstybėse, kurių subrendę jaunuoliai turi daug laisvo laiko ir išlaiko buvusį gyvenimo būdą.

Manau, kad jaunos Rytų Europos valstybės turi tą problemą išspręsti. Lie­tuvos strategija, mano galva, turi būti labai paprasta: kiekvienas pilietis, kuris baigia savo veiklą ir išeina kaip brandus jaunuolis, turėtų gauti 80 proc. tų pajamų, kurias uždirbdavo būdamas aktyvus jaunuolis. Ir tie 80 proc. turėtų būti indeksuojami pagal infliaciją. Tada taptume gerovės valstybe.

Tačiau norėdami tai pasiekti turėsime dar daug dirbti. Žmogus yra gimęs tinginiu; norėdamas „degti“ darbui, jis turi tą degimą savyje palaikyti. Aš savąjį išlaikau laikydamasis dviejų paprastų taisyklių: pirma – visada vykdyti savo pažadus bei įsipareigojimus ir antra – būti padoriam.

O gyvenime, versle ir net valstybės valdyme tiesiog reikia sistemingumo. Paaiškinsiu tokiu pavyzdžiu. Mūsų kompanija įsikūrė naujame biure, ir aš nupirkau du šaldytuvus, kad darbuotojai galėtų susidėti savo atsineštus priešpiečius. Žinoma, visi pradėjo dėti savo maistą, kas kaip nori, ir šaldytuvuose – betvarkė. Ką darau tai pamatęs? Nuperku kiekvienam po dėžutę, ant jos užrašau darbuotojo vardą, kad kiekvienas į ją susidėtų savo maistą. Kainavo visai nedaug. O tvarka šaldytuvuose atsirado visam laikui. Aš tik sukūriau sistemą.

Manau, kad dauguma žmonių – labai nesistemingi. Jie mėtosi, blaškosi, laksto be tikslo. Vieną darbą pradėjai, tai baik jį, ir nieko čia sudėtinga. Matote? Viskas, kas yra tiesa, juk labai banalu.

Išleista Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje lėšomis, 2012

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su oficialia Europos Komisijos nuomone.

© Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, 2012

Atstovybė Lietuvoje

Maketavo dizaino studija „Savas takas“ ir ko, Didžioji g. 4, VilniusIliustravo Laima ZulonėFotografai Julius Kalinskas, Vita Tamoliūnė, Aida ChlebinskaitėSpausdino „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, Vilnius Tiražas 2600 egz.

UDK 316.6 Ka486

ISBN 978­609­8058­06­2