Liutauras Gudžinskas

KAIRIEJI - LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS

HEROJAI

Lietuvos socialdemokratų partija

Vilnius2018

Liutauras Gudžinskas

KAIRIEJI - LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS HEROJAI

Šis leidinys skirtas vasario 16-osios šim-tmečio proga pagerbti kairiuosius po-litikus, reikšmingai prisidėjusius prie tuometės Lietuvos nepriklausomybės

atkūrimo ir įtvirtinimo.Ne vienas iškilus Lietuvos kairysis buvo tauti-

nio atgimimo priešakyje. Jie pirmieji iškėlė nepri-klausomos ir demokratinės Lietuvos siekį. Jie su-gebėjo įtikinti kitų politinių srovių atstovus siekti tik visiškos šalies nepriklausomybės. Galiausiai, kai atgimstančiai Lietuvai buvo ypač sunku, jie ne-pabūgo prisiimti atsakomybės – apginti ir įtvir-tinti dar tuomet labai trapų šalies valstybingumą.

Karų ir revoliucinių sukrėtimų sūkuryje kairiųjų tapatybės paieškos buvo ne ką mažiau sudėtin-gos. XIX a. pabaigoje susiformavęs kairiųjų judėji-mas Lietuvoje buvo nevienalytis. Nors daugumą kairiųjų vienijo socialinio teisingumo, pažangios visuomenės, demokratiškai sutvarkytos respubli-kos tikslai, buvo ir išimčių.

Rimčiausia takoskyra tarp kairiųjų išsivystė re-aguojant į revoliucines permainas Rusijoje. Vie-noje pusėje atsidūrė už Lietuvos valstybingu-mą pasisakantys socialdemokratai ir kitos nepri-klausomybinės kairiosios jėgos. Kitoje – bolševi-kų, neigusių laisvos demokratinės Lietuvos gali-mybę, šalininkai.

Panašios tendencijos susiklostė iš esmės viso-je to meto Europoje, tačiau Lietuva (kaip ir kitos carinės Rusijos valdytos tautos) susidūrė dar ir su

tiesiogine bei realia bolševikų karinės intervenci-jos grėsme. Tad mūsų šalyje demokratinės kairės atsakas bolševikinėms idėjoms buvo reikšmingas ne tik vidaus politikos kovos požiūriu, bet ir apskri-tai ką tik atkurtos Lietuvos valstybės išsaugojimui.

Dešiniosioms, konservatyviosioms jėgoms esant atitrūkusioms nuo didžiosios gyventojų dalies, nesuprantant jų skaudulių ir rūpesčių, kai-riųjų demokratų ankstyvas susiorganizavimas ir skelbiamos lygiateisiškumo ir solidarumo idėjos susilaukė plataus atgarsio įvairiuose visuome-nės sluoksniuose. Šiuo atžvilgiu kairiųjų politinė lyderystė buvo esmingai svarbi kovojant už ne-priklausomybę ir klojant pamatus atsikuriančiai demokratinei Lietuvai.

Lietuvos socialdemokra-tų partija, įsteigta 1896 m., buvo pirmoji politinė parti-ja, kuri savo programinėse nuostatose deklaravo laisvos ir demokratinės, carinį jungą nusimetusios Lietuvos politi-nį tikslą. Antroji, 1902 m. susikūrusi, už šalies ne-priklausomybę pasisakiusi Lietuvos demokratų partija taip pat linko į kairę. Vėliau iš šios jėgos iš-sivystė socialistai liaudininkai demokratai, svariai prisidėję prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo.

Tuometiniai socialdemokratai skyrėsi nuo so-cialistų liaudininkų demokratų kai kuriomis ide-ologinėmis nuostatomis, tačiau abi šios pagrin-dinės kairiosios demokratinės politinės srovės buvo ištikimos nepriklausomos Lietuvos siekiui ir jį atkakliai gynė.

Būtent šie judėjimai iškėlė tokias iškilias politi-

Lietuvos socialdemokratų partija įsteigiama 1896 m. Susibūrę į pirmąją politinę partiją

šalyje, socialdemokratai taip pat pirmieji iškė-lė laisvos ir demokratinės Lietuvos tikslą. Stei-giamasis susirinkimas įvyko gydytojo Andriaus Domaševičiaus bute Vilniuje. Tarp dalyvių bu-vo ir būsimasis Lietuvos prezidentas „varpinin-kas“ K. Grinius, parengęs pirmosios LSDP pro-gramos lietuvišką redakciją.

Tarp esminių LSDP politinių reikalavimų – Lie-tuvos atsiskyrimo nuo carinės autokratinės Ru-sijos imperijos siekis, kuris traktuotinas kaip lie-

nes asmenybes kaip Nepriklausomybės Akto sig- natarus Mykolą Biržišką, Steponą Kairį, Stanislo-vą Narutavičių ir Joną Vileišį, Lietuvos preziden-tą ir ministrą pirmininką Kazį Grinių bei bolše-vikų antpuolį atlaikiusios antrosios Vyriausybės vadovą Mykolą Sleževičių.

Tarp kitų reikšmingų kairiųjų demokratinių judėjimų verta paminėti 1917 m.

Rusijos lietuvių įkurtą „San-taros“ partiją, save apibrė-žusią kaip socialistinę. „San-tarai“ vadovavęs Petras Le-

onas buvo vienas žymiausių šalies tarpukario teisininkų,

pirmasis teisingumo ministras (1918-1919 m.) ir vidaus reikalų ministras (1919 m.), ilgametis Advokatų tarybos pirmininkas ir Lietuvos universiteto Teisių fakulteto dekanas, sociolo-gijos mokslo Lietuvoje pra-dininkas. „Lietuvos sąžine“ neretai vadintas P. Leonas po 1926 m. perversmo ne sykį gy-nė socialdemokratus nuo teisinio valdžios per-sekiojimo.

Į kairiųjų skelbiamus socialinio teisingumo rei-kalavimus atsišaukė ir kai kurie politikai, papras-tai priskiriami konservatyviajai politinei tradici-jai. Tarp tokių derėtų išskirti vieną iš žemės re-formos autorių ir krikščionių demokratų lyderių prelatą Mykolą Krupavičių, dar iki valstybės at-sikūrimo pelniusį „raudonojo kunigo“ repu-taciją. Iš tiesų dauguma to meto valsty-bės veikėjų suvokė, kad tiesioginės bolševizmo grėsmės akivaizdoje būtina atsigręžti į vargingiausius

Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

1905 m.1896 m. 1902 m.2

Įvadas: kairiųjų demokratų reikšmė Lietuvai

Kairiųjų programinės idėjos: politinio nepriklausomybės siekio suformulavimas

Įvyksta Didysis Vilniaus Seimas, kuris pareikalavo autonomijos Lietuvai. Kairieji prieš carą siūlė ginkluotą sukilimą, bet kunigai ir kiti dešinieji nepritarė

Įsteigiama pirmoji politinė jėga – Lietuvos socialdemo-kratų partija. Iškeliama laisvos, demokratinės Lietuvos vizija

Įsteigiama antra kairioji politi-nė jėga – Lietuvos demokratų partija

visuomenės sluoksnius ir imtis realių veiksmų jų padėčiai gerinti.

1926 m. valstybės perversmas smarkiai pako-regavo šalies politinę raidą. Pilietinių ir politinių laisvių suvaržymas labai apribojo demokratinių kairiųjų jėgų galimybes siekti socialiai teisingos ir visus piliečius įtraukiančios visuomenės. Ta-čiau tai jokiu būdu nesumažino kairiųjų vals-tybės kūrėjų ištikimybės savo skelbtiems idea-lams. Vykdydami aktyvią švietėjišką ir profesinę veiklą, jie ir toliau siekė tokios Lietuvos, kuri užti-krintų gerovę ir orumą visiems jos žmonėms.

4 5

tuvių tautos suverenumo teisės reikalavimas ir pirmosios Lietuvos valstybingumo atkūrimo programos iškėlimas. Programoje buvo skel-biama, kad partija sieks demokratijos, laisvės ir ekonominės gerovės darbininkams, o tam mi-nimali sąlyga yra atsiskyrimas nuo Rusijos, „sa-vystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuo-sos federacijos”1.

Vėlesniuose LSDP dokumentuose paaiškinta, kad „liuosos federacijos“ koncepcija niekaip ne-prieštarauja tautų apsisprendimo laisvei. Akcen-tuota, kad Lietuva prie tokios federacijos gali jung-tis tik savo noru, taigi ji pirmiausia turėjo įgyti poli-tinį savarankiškumą, nepriklausomybę, ir tik tada rinktis partnerius, su kuriais galėtų užmegzti „liuo-sus federacinius“ ryšius2. Tuo remiantis, visiškai pa-grįsta apibrėžti LSDP kaip provakarietišką politinę jėgą, kuri palankiai vertino laisvų ir demokratinių valstybių Europos vienijimosi idėją.

Pirmojoje LSDP programoje buvo keliamas ne tik atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos bei Lietuvos valstybingumo reikalavimas, bet pateikta tam tik- ra valstybingumo socialinio-politinio turinio vizi-ja su aiškiai demokratinės santvarkos įtvirtinimo programa. Buvo iškelti tokie ekonominiai klausi-mai kaip darbo dienos sutrumpinimo, darbo už-mokesčio minimumo bei jo sulyginimo tiek vy-rams, tiek moterims, darbo higieninių sąlygų pa-gerinimo, socialinės apsaugos, darbo saugos, dar-bo inspekcijos, darbo biržos, streikų laisvės bei

darbininkų judėjimo teisės pripažinimo, taip pat valstybinio ekonominių procesų reguliavimo – priežiūros reikalavimai3.

Kaip minėta, antroji susikūrusi lietuvių politinė partija – Lietuvos demokratai – taip pat palaipsniui linko į kairę. Nors jau 1905 m. patvirtintoms LDP programinėms nuostatoms buvo būdinga „liau-dinio socializmo“ kryptis, tačiau tik 1912 m. vasarą vykusioje partijos konferencijoje buvo pasisakyta už tai, kad „demokratija gali pilnai įsivyrauti tik so-cialistiškame visuomenės sutvarkyme...“, bei buvo nuspręsta, jog „socialios Lietuvos visuomenės su-rėdymo programa maximum turi remtis liaudies socializmo pamatais“ ir kad demokratai „žengia prie socialistiško Lietuvos surėdymo“4. 1917 m. šios politinės jėgos pagrindu įkurta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija. Jos lyderiais tapo M. Sleževičius ir K. Grinius.

Tarp šių dviejų pagrindinių Lietuvos kairiųjų de-mokratinių jėgų, dalyvavusių tarptautinėje socia-listų veikloje, būta tam tikrų ideologinių skirtumų. Lietuvos socialdemokratai Vakarų socialdemokra-tų pavyzdžiu socializmą įsivaizdavo griežtai pagal Karlą Marxą – kaip tam tikros ateities perspektyvą. Lietuva turi šiai ateičiai subręsti, tapdama industri-ne kapitalistine šalimi, kurioje už socialdemokratus balsuosiantys darbininkai sudarys rinkėjų daugu-mą. Tuo tarpu socialistai liaudininkai socializmą įsi-vaizdavo ne pagal K. Marxą, kuris būtina jo sąlyga laikė industrializaciją, paverčiančią pramonės dar-bininkus kiekybine visuomenės dauguma, bet pa-

1917 m. 1917 m.

Sušaukiama Lietuvių konfe-rencija Vilniuje, kuri išrenka Lietuvos Tarybą – šioji vėliau paskelbė šalies nepriklau-somybę

Gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba priima deklaraciją, kuria Lietuva skelbiama nepriklausoma valsty-be, bet sąjungoje su Vokietija

6 7

gal Rusijos liaudininkų (narodnikų), kurie XX a. pra-džioje susibūrė į socialistų revoliucionierių (eserų) partiją, doktriną. Tai turėjo būti agrarinė visuome-nė, kurioje susikūrė „civilizuotų kooperatininkų“ santvarka – kooperatinis socializmas5.

Nepaisant to, kad skyrėsi to laikmečio socializ-mo supratimas, šias kairiąsias partijas vienijo atsi-davimas be išlygų demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos idėjai. Tai buvo esminė takoskyra nuo to meto visuomenės sluoksniuose taip pat palyginti populiarių komunistinių (bolševikinių) jėgų, pa-sisakiusių už „proletarų diktatūros“ įvedimą ir tolesnę Lietuvos priklausomybę nuo Maskvos. Nepaisant stipraus spaudimo, dauguma social-

demokratų ir socialistų liaudininkų demokratų išliko nepalenkiami.

Po 1905 m. per Rusijos imperiją nuvilnijusios revoliucinių bruzdėjimų bangos tų pačių me-

tų gruodžio 4-5 d. sušaukiamas Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 lietuvių iš Lietuvos ir kaimyninių kraštų. Suvažiavimo daly-viai įvardino carinį režimą kaip didžiausią lietuvių

Valstybės budinimas – Didysis Lietuvos Seimas ir Lietuvių konferencija Vilniuje

Deklaracija: Reikalaujame

Lietuvai autonomijos

su Seimu

Vilniuje!

Didysis Vilniaus SeimasO kaip

reikalausime? ?

? #

S. Kairys

tautos priešą ir pareikalavo „Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikė-jimo.“ Šis visuotinis lietuvių atstovų susibūrimas ir aiškių politinių tikslų iškėlimas pagrįstai vertin-tinas kaip pirmasis ryškus visų politinių srovių lie-tuvių vienijimasis vardan šalies nepriklausomy-bės ir demokratijos.

Nors Didžiojo Vilniaus Seimo metu pradėjo or-ganizuotis ir dešiniosios jėgos, Lietuvos socialde-mokratai ir demokratai kaip iki tol vienintelių po-litinių partijų atstovai rodė iniciatyvą organizuo-jant suvažiavimo darbą ir formuluojant priimtus nutarimus. Ypač buvo svarbus S. Kairio, pirminin-kavusio pirmosios dienos posėdžiams, vaidmuo.

Aktyviai dalyvaudami svarstant tiek politinę si-tuaciją Lietuvoje ir Rusijoje, tiek ir Lietuvos politi-nę autonomiją ir jos įgyvendinimo būdus, social-demokratai tikėjosi paveikti suvažiavimo dalyvių daugumą ir nustatyti griežtą kovos su carizmu taktiką, įskaitant ir ginkluoto sukilimo galimybę, vykdant savavališką Lietuvos autonomijos kūri-mą tuometine socialdemokratine šios sąvokos prasme. Nors dėl suvažiavime dalyvavusių besi-formuojančios krikščionių demokratų srovės at-stovų, kurių daugumą sudarė kunigai, pasiprie-šinimo griežtai LSDP siūlomai kovos su caro val-džia taktikai suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje ir nebuvo nurodyta ginkluoto sukilimo galimy-bė, tačiau apskritai suvažiavimo patvirtintuose tekstuose gana aiškiai pastebima socialdemokra-tams būdingo politinių siekių formulavimo įtaka6.

Kaip bebūtų, pasibaigus Didžiajam Vilniaus

1918 m.1918 m. 1918 m.

sausio 26 d. kairieji pasitraukia iš Lietuvos Tarybos reikalaudami visiškos valstybės nepriklausomybės

Vasario 15 d. pasiekiamas susitarimas dėl Nepri-klausomybės Akto

Seimui, 1905 m. gruodžio 6 d. LSDP papildomai sušaukė suvažiavime dalyvavusių lietuviškų gu-bernijų kaimo darbininkų ir valstiečių susirinkimą, kurio priimtuose nutarimuose buvo išdėstyta kur kas radikalesnė, konkretesnė ir išsamesnė kovos su caro valdžia ir naujos Lietuvos valdžios orga-nizavimo „iš apačios“ programa, nei pateikta Di-džiojo Vilniaus Seimo nutarimuose7.

Visgi carinis režimas nebuvo linkęs patenkinti Didžiojo Vilniaus Seimo reikalavimų ir kaip įma-noma slopino lietuvių bandymus burtis į poli-tinius ir socialinius judėjimus. Tačiau užgniauž-ti laisvės troškulio jiems nepavyko. Po dvylikos metų, 1917 m. rugsėjo 18-22 d., sušaukiama Lie-tuvių konferencija Vilniuje. Šioji išrenka Lietuvos Tarybą, kuri netrukus skelbs atkurianti šalies ne-priklausomybę.

Socialdemokratai su S. Kairiu priešakyje buvo aktyvūs ir konstruktyvūs šios konferencijos da-lyviai. Skirtingai nuo A. Smetonos, kitų dešinių-jų, jie aiškiai pasisakė, kad būtina siekti visiškos šalies nepriklausomybės užuot mėginant susi-saistyti su Vokietijos kaizeriniu režimu. Vėliau ši takoskyra tarp „nepriklausomybininkų“ ir „pro-vokiškų“ politikų pasireikš ir Lietuvos Tarybos veikloje. S. Kairiui, pirmininkavusiam net aštuo-niems iš dešimties konferencijos posėdžių, bu-vo suteikta teisė pasakyti konferencijos uždary-mo kalbą. Tardamas šį paskutinį žodį, S. Kairys pabrėžė, kad „konferencijos darbas atsistojo ant tikro ir tvirto pamato ir išreiškė linkėjimą, kad tas vidaus stamantrumo jausmas lydėtų mūsų visus tolimesnius darbus“8.

Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

8

Narutavičiaus ir socialisto liaudininko demokra-to J. Vileišio – blokas. Atkreiptinas dėmesys, kad politinei kairei save taip pat ideologiškai buvo priskyrę Petras Klimas ir Jurgis Šaulys. Visgi Tary-bai svarstant tam tikrus principinius klausimus, jų užimamos pozicijos nuo pagrindinės kairių-jų ketveriukės neretai išsiskirdavo.

Būdami mažuma, aukščiau minėtieji Lietu-vos kairiųjų jėgų atstovai laikėsi bekompromi-sės pozicijos dėl visiškos Lietuvos nepriklauso-mybės. Šiuo požiūriu jų laikysena aiškiai kontras-

tavo su A. Smetonos ir kitų konser-vatyvių veikėjų nusistatymu derin-ti nepriklausomybės siekį su kraštą okupavusių vokiečių reikalavimais.

Vasario 16-osios aktas – kairiųjų autorystė

Vilniaus konferencijai išrinkus 20-ies narių Lietuvos Tarybą, aiškiai išsiskyrė keturių kai-

riųjų – socialdemokratų M. Biržiškos ir S. Kairio, nepartinio, bet socialdemokratams artimo S.

9

Kadangi esame okupuoti vokieciu, reikia paskelbti nepriklausomybe sajungoje su Vokietija

A. Smetona

A. Smetona

S. narutavicius S. kairys

gerai, skubiai suformuoju Vyriausybe ir kreipsiuos i tauta

Jus gal juokaujat?

Dieve, bet mums reikia ginti valstybe!

A. Smetona

A. voldemaras

A. voldemaras

Didžiausių nesutarimų šaltiniu tarp Tarybos na-rių tapo daugumos Tarybos narių balsais pri-imta 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracija, pagal kurią Lietuva paskelbiama nepriklausoma vals-tybe, bet kartu susiejama tvirta sąjunga su Vo-kietijos imperija.

1918 m. sausio 26 d. Tarybą ištinka krizė, kai iš jos pasitraukia kairiųjų ketvertas, protestuodamas prieš daugumos Tarybos narių valią ir toliau laiky-tis gruodžio 11 d. deklaracijos. Viešojoje erdvėje Tarybai patiriant kritiką dėl pernelyg didelio pa-lankumo vokiečiams, iš Tarybos pasitraukti taip pat svarsto Aleksandras Stulginskis ir keletas kitų narių. Galiausiai vasario 15 d. pasiekiamas sutari-mas su kairiaisiais „maištininkais“. Jie vėl sugrįžta, A. Smetona atsistatydina iš Tarybos pirmininko pareigų, o visa Taryba kitą dieną vienbalsiai prii-ma Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dekla-raciją pagal kairiųjų pasiūlytą tekstą.

Kaip vėliau yra pažymėjęs prof. Mykolas Römeris, ši „kairiųjų secesija“ buvo „labai sveika tiek pačiai Tarybai, tiek Lietuvos Nepriklausomy-bės reikalui, nes kaip tik iš šios padėties turėjo gimti ir gimė svarbus ir švarus, neapsunkintas ir nesuterštas jokiais vokiečiams politiniais servi-tutais ir jokiais jiems ypatingais pasižadėjimais grynos ir aiškios Nepriklausomos Lietuvos Vals-tybės įkūrimo aktas“9.

Kairiųjų blokas ir toliau laikėsi nuoseklios po-zicijos – nepaklusti vokiečių spaudimui atšaukti Vasario 16 d. aktą ir vėl Lietuvos nepriklausomy-bę susieti su tam tikrais ryšiais su Vokietija. Be to,

1918 m.1918 m. 1917 m.

Liepos 11 d. Lietuvos Taryba prieštaraujant kairiesiems paskelbė Lietuvą konstituci-ne monarchija. Šis sprendi-mas buvo atšauktas

Lapkričio 11 d. Vokietija pa-sirašė paliaubas ir pripažino pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare

kairieji Tarybos nariai primygtinai reikalavo kuo greičiau šaukti Steigiamąjį Seimą kaip vienin-telę instituciją galinčią teisėtai įtvirtinti tautos valią dėl nepriklausomos ir demokratinės Lie-tuvos valstybės.

Todėl, kai Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. priima kontroversišką sprendimą skelbti Lietuvą konstitucine monarchija, o jos valdovu Mindau-gu II tituluoti Uracho hercogą Vilhelmą II-ąjį, kai-riųjų Lietuvos Tarybos narių ketveriukė padarė pareiškimą, kad tuos 13 Tarybos narių, kurie bal-savo už karaliaus pakvietimą, laiko nustojusiais 1917 m. Vilniaus konferencijos duotų įgaliojimų.

Be kairiųjų bloko šiam sprendimui nepritarė P. Klimas (balsavo „prieš“), susilaikė – A. Stulginskis ir Jonas Vailokaitis. Vėliau „kairiųjų ketveriukės“ santykis su kitais Tarybos nariais išsiskyrė. J. Vi-leišis netrukus grįžo dirbti į Tarybą, kai tuo tarpu M. Biržiška atnaujino darbą Taryboje tik 1918 m. pabaigoje, kai buvo atšauktas sprendimas dėl Vilhelmo II skelbimo Lietuvos karaliumi. S. Kai-rys ir S. Narutavičius toliau Tarybos veikloje ne-bedalyvavo.

neatlaikiusios jų spaudimo, žlunga ką tik susikūru-sios Gudijos, Ukrainos ir Transkaukazijos (Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžiano) valstybės.

Lietuvoje taip pat politinė suirutė. A. Smetona, A. Voldemaras ir kiti tuometiniai aukščiausi valsty-bės pareigūnai skubiai išvyksta į užsienį. Istorikai iki šiol nesutaria, kaip traktuoti šį tuomet valdžiusių dešiniųjų veiksmą – ar kaip gudrų taktinį manevrą, ar kaip tiesiog pabėgimą iš priešų apgulto krašto.

Bet kokiu atveju – sunku būtų atspėti, kaip bū-tų susiklosčiusi šalies tolesnis likimas, jei ne ką tik iš Rusijos pasitraukusio žinomo teisininko socia-listo liaudininko demokrato M. Sleževičiaus apsis-prendimas perimti vadovavimą Vyriausybei 1918

Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

10 11

m. gruodžio 26 d. ir organizuoti Lietuvos gynybą. Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių šios Vyriausybės

sprendimų buvo atsišaukimas į paprastus Lietu-vos žmones kviečiant stoti į savanorius ir ginklu ko-voti prieš užpuolikus. Kadangi ligi tol padėtį šalyje kontroliavę dešinieji nebuvo linkę pasitikėti „pras-tuomene“ ir buvo smarkiai uždelsę kurti savano-rišką krašto gynybą, Vyriausybės vadovavimą per-ėmusiems kairiesiems reikėjo veikti labai skubiai.

Su nedidelėmis pertraukomis kairės ir centro politikai M. Sleževičius, K. Grinius, vadovavo „na-cionalinės vienybės“ vyriausybėms iki pat 1922 m. Tai svarbiausias laikotarpis Lietuvos valsty-bingumo įtvirtinimui, nes būtent tuo metu

VaLStybėS apGynimaS ir ĮtVirtinimaS

Kairieji politikai grįžta ginti Lietuvos vos už kelių mėnesių, kai jaunajai valstybei iškyla bene rim-

čiausias pavojus. 1918 m. gruodį Rusijos bolševikai pradeda pulti kaimyninius kraštus. Po kurio laiko,

ordinarinio profesoriaus laipsnį, 1926-1927 m. ėjo universiteto rektoriaus pareigas, o atgavus sosti-nę buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriu-mi ir dirbo juo 1940-1944 m., vėliau pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas ir toliau tęsė kultū-rinį šviečiamąjį darbą.

S. Kairys taip pat dalį savo laiko paskyrė moks-lui, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete dir-bo 1923-1943 m., įgijo ordinarinio profesoriaus laipsnį, ėjo Technikos fakulteto dekano pareigas.

Be to, S. Kairys ilgus metus dirbo Kauno savi-valdybėje ir buvo vienas iš pagrindinių atsakin-gų pareigūnų, sukūrusių laikinosios sostinės van-dentiekio sistemą.

Kaunui daug davė ir kitas kairysis Vasario 16-osios signataras J. Vileišis, net dešimt metų (1921-1931 m.) ėjęs Kauno burmistro pareigas. Vė-liau, kaip aukščiausios kvalifikacijos teisininkui, J. Vileišiui buvo pavesta sukurti naujos redakcijos civilinį kodeksą. J. Vileišis taip pat dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

Po perversmo K. Grinius irgi dirbo Kauno sa-vivaldybėje ir didžiąją dalį savo laiko ir pastangų skyrė sveikatos apsaugos sistemos sukūrimui, vadovavo kelioms visuomenės sveikata besirū-pinančiomis draugijomis.

Tuo tarpu M. Sleževičius, pasitraukęs iš politi-kos, tapo advokatu, buvo išrinktas į Advokatų ta-rybą, 1938-1939 m. ėjo jos pirmininko pareigas.

S. Narutavičius ir M. Sleževičius mirė dar lais-voje Lietuvoje. Kitiems kairiesiems valstybės kū-rėjams savo gyvenimo pabaigoje teko atlaikyti

buvo ir apginta Lietuva nuo išorės priešų bei pa-siektas tarptautinis daugumos pasaulio valstybių pripažinimas de jure, ir suorganizuoti demokrati-niai visuotiniai Steigiamojo Seimo rinkimai, ir pa-kloti pamatai esminėms valstybės struktūroms.

Šiuo kritiniu visos valstybės tolesnę ateitį nulė-musiu metu pagrindinės demokratinės šalies jė-gos veikė sutelktai. Išorinės grėsmės akivaizdoje vienijo supratimas, kad ideologinius skirtumus ku-riam laikui verta atidėti į šalį ir susitelkti esminiam tikslui – sukurti demokratinę ir laisvą valstybę (res-publiką), kuri rūpintųsi ne tik kilmingųjų ar turtin-gųjų, o visų šalies žmonių reikalais.

Tuometinėje Europoje šios idėjos buvo revo-liucinės. Būtent kairiosios socialdemokratinės jė-gos nuosekliausiai pasisakė, kad politinė sistema turi būti atskaitinga ne tik valdančiajam elitui, o vi-siems gyventojams. Buvo aiškiai suprasta, kad tokia tvarka, kai politinę valdžią renka visi piliečiai, galų gale labiausiai bus naudinga ir atneš gerovę vidu-rinei klasei ir žemesniesiems socialiniams ekono-miniams sluoksniams. Suprantama, tiek, kiek kai-riosios jėgos rėmė šiuos reikalavimus, konserva-tyvieji dešinieji politikai tai vertino labai atsargiai.

Permainingais XIX a. pabaigoje – XX a. pradžios laikais daugelyje Europos šalių įtampa tarp deši-niųjų – monarchijos, klerikalinės valdžios ir stam-biojo kapitalo gynėjų – ir kairiųjų, skelbusių naująją demokratinę ir pasaulietinę tvarką, peraugo į rim-tus ginkluotus susirėmimus, nusinešusius tūkstan-čius gyvybių. 1917 m. pabaigos įvykiai Rusijoje, kai

1918 m.1918 m.

Gruodžio mėn. Rau-donoji armija įžengė į Lietuvą, prezidentas A. Smetona ir prem-jeras A. Voldemaras išvyko į užsienį

Gruodžio 26 d. socialis-tas liaudininkas demo-kratas M. Sleževičius perima vadovavimą Vyriausybei ir organi-zuoja šalies gynybą

Išrenkamas Steigiama-sis Seimas, įtvirtinamas valstybingumas

politinę iniciatyvą perėmė „proletariato diktatūrą“ skelbę bolševikai, dar labiau komplikavo situaciją.

Atgimstanti Lietuva taip pat susidūrė su šiais esminiais demokratėjimo ir laisvėjimo iššūkiais. Tačiau skirtingai nuo daugumos kitų Europos ša-lių šį kairės ir dešinės konfliktą valstybės steigimo laikotarpiu 1917-1922 m. pavyko išspręsti taikiai ir gana sėkmingai. Be jokios abejonės, egzistenci-nė ką tik sukurtos valstybės išlikimo grėsmė buvo vienas esminių veiksnių, nulėmusių tai, kad visiš-kai skirtingų ideologinių pažiūrų veikėjai sugebė-jo susitarti. Tačiau ne ką mažiau svarbus iškiliausių kairiųjų demokratų atkaklumas siekiant tik visiškai nepriklausomos demokratinės Lietuvos ir nepa-laužiamas ryžtas vadovauti šaliai pačiomis sudė-tingiausiomis, jei ne beviltiškomis, aplinkybėmis.

karo baisumus ir patirti nelengvą pabėgėlio dalią. Tačiau kad ir kaip būtų sunku, jie nenustojo lai-kytis savo gyvenimo idealų ir aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupaciniams režimams.

Verta paminėti tai, kad S. Kairiui ir K. Griniui, gel-bėjusiems persekiojamus žydus po mirties, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas. Prieš iš-vykdamas į Vakarus, dar būdamas Kaune, S. Kairys ėmėsi paskutinio savo didžiojo darbo – su kitais valstybės ir visuomenės veikėjais 1943 m. įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir buvo išrinktas jo pirmuoju vadovu. Vėliau jį pa-keitė kitas nepriklausomos Lietuvos politinis ly-deris „kairysis krikdemas“ M. Krupavičius. Kaip ir lemtingais valstybės atkūrimo metais, buvę po-litiniai priešininkai susivienijo vardan bendro lais-vos Lietuvos tikslo.

Kairiųjų nuopelnai Lietuvos valstybingumui nenuginčijami. XIX a. pabaigoje užsimezgęs ir sulig 1905 m. Vilniaus Didžiuoju Seimu pagrei-tį įgavęs socialdemokratų judėjimas įžiebė de-mokratinės ir nepriklausomos Lietuvos viltį. At-kaklumas ir ryžtingumas pasiteisino. Nemaža da-limi būtent kairiųjų politinių lyderių pastangomis galiausiai buvo atkurta ir įtvirtinta visiškai nepri-klausoma Lietuvos valstybė, vėliau – surengti rin-kimai į Steigiamąjį Seimą. Paskesni įvykiai, kai pa-sitelkus karinę jėgą sukuriamas autoritarinis tau-tininkų režimas, o vėliau jį keičia nacių ir sovietų okupacija, nepanaikino, o priešingai – tik išryški-no pirmųjų šalies kairiųjų politinių lyderių reikš-tų idėjų ir priimtų sprendimų svarbą.

Tarpukario nepriklausomybė telkė kovai dėl Lietuvos laisvės po Antrojo pasaulinio karo. Kai tai galiausiai buvo pasiekta, mes vėl įgijome uni-kalią galimybę kurti demokratinę ir solidarią, eu-ropietišką ir klestinčią Lietuvą. Vertinkime ir puo-selėkime tai.

Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

12 13

Vietoj epilogo: kairiųjų politinis palikimas

1926 m. gruodį įvykęs valstybės perversmas pakeitė šalies politinę kryptį. Tačiau tai jokiu

būdu nenubraukė kairiųjų politinių lyderių nuo-pelnų ir jų atsidavimo rūpintis šalies ateitimi ir jos žmonių gerove.

Dalis jų pasirinko akademinį kelią ir tapo visuo-tinai gerbiamais mokslininkais. M. Biržiška dar 1922 m. pradėjo dirbti Lietuvos universitete, Hu-manitarinių mokslų fakultete, turėjo aukščiausią

1920 m.

Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

14

Liutauras Gudžinskas

KairiEJi - LiEtUVOS nEpriKLaUSOmybėS HErOJai

Dizaineris- iliustratorius antanas brazauskasredaktorė Eglė Samoškaitė

© Lietuvos socialdemokratų partija, 2018

panaudotos literatūros ir šaltinių sąrašas:1Programas lietuviškos socialdemokratiškos partijos, Tilžė, 1896, P. 9. 2Mitrulevičius G. Lietuvos socialdemokratijos ideologinė-politinė raida 1914-1919 metais: istoriografija, tarptautinis ir istorinis konteks-tai, santykis su Lietuvos valstybingumo įkū-rimu, Vilnius: Gimtasis žodis, 2017, P. 236-237.3Ten pat, P. 232.4Ten pat, P. 225.5Norkus Z. Du nepriklausomybės dvidešim-tmečiai: Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje ly-ginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vil-nius: Aukso žuvys, 2014, P. 315.6Mitrulevičius G., P. 253.7Ten pat.8Lietuvių konferencijos protokolai // LVT prot. P. 82, 124-125. Cituota iš Mitrulevičius G., P. 324.9Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, P. 51. Cituota iš Mi-trulevičius G., P. 372.

Liutauras Gudžinskas

Liutauras Gudžinskas yra politologas ir dėsto Vilniaus universitete Tarptautinių santykių ir politi-kos mokslų institute. 2016 m. jis buvo išrinktas geriausiu metų dėstytoju, nuolat skelbia straips-

nius spaudoje. Rašyti apie kairiuosius Lietuvos nepriklausomybės herojus L. Gudžinską įkvėpė tai, kad ne visuomet įvertiname visus drąsius žmones, kurie anuomet matė toliau nei likusieji.

1918 m. vasario 16 d. Lietuva atkūrė savo nepri-klausomybę, tačiau vienui vienas šis faktas ne-

atskleidžia visos paveikslo įvairovės. Intuityviai su-prantame, kad nepriklausomybės idėja gali gimti tik drąsių žmonių mintyse – juk tuo metu Lietuva priklausė Rusijos imperijai, o caro režimas nė ne-siruošė atleisti gniaužtų.

Šio sudėtingo ir vingiuoto kelio pradžia iš da-lies galima laikyti 1896 m., kai Lietuvoje susikūrė pirmoji politinė jėga – Lietuvos socialdemokratų partija. Kairieji šiuo laikotarpiu iškyla kaip nepri-klausomybės herojai, tautai pasiūlę laisvos ir de-mokratinės Lietuvos tikslą.

Keliose galvose gimusiai idėjai buvo lemta su-bręsti ir išplisti. 1905 m. Didžiajame Vilniaus Sei-me jau visi lietuvių atstovai pareikalavo Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, bet tuomet nei autonomijos, nei nepriklausomybės valanda dar nebuvo išaušusi. Ji išaušo vėliau, kai tebevykstant

Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečių kariams traukiantis į Vakarus Lietuvos Taryba suskubo tar-tis dėl Lietuvos ateities.

Scenarijų galėjo būti pačių įvairiausių. Spau-džiant vokiečiams Lietuva vos nepaskelbė da-linės nepriklausomybės, išlaikydama ryšius su Vokietija. Bet kai kuriems Lietuvos Tarybos na-riams tokia alternatyva nepasirodė priimtina. Keturi kairieji - Steponas Kairys, Mykolas Bir-žiška, Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius - pareikalavo visiškos nepriklausomybės be kompromisų. Ir tapo Lietuvos nepriklausomy-bės herojais.

Tai lėmė, kad Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurio vieną iš originalų profesorius Liu-das Mažylis atrado Vokietijos archyve, skelbia ne susitaikymą su sunkia padėtimi, bet viziją. 1990 m. atkurtoje valstybėje mes visi tęsiame šios vizijos įgyvendinimą.