LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Visuomenės ...
Transcript of LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Visuomenės ...
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Visuomenės sveikatos vadybos katedra
Agnė Kučinskaitė
LĖTINĖMIS NEINFEKCINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ DALYVAVIMAS
PRIIMANT SPRENDIMUS PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE: KOKYBINIS
TYRIMAS
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
doc. dr. Eimantas Peičius
KAUNAS, 2013
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
LĖTINĖMIS NEINFEKCINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ DALYVAVIMAS
PRIIMANT SPRENDIMUS PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE: KOKYBINIS
TYRIMAS
Agnė Kučinskaitė
Mokslinis vadovas – doc. dr. Eimantas Peičius
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos
fakultetas, Sveikatos vadybos katedra, Kaunas; 2013. 117 p.
Darbo tikslas. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo
priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumus ir probleminius aspektus.
Uždaviniai: Nustatyti šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio
paciento santykių probleminius aspektus; Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių
pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą, savipriežiūrą ir
alternatyvią mediciną; Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos
gydytojų požiūrius į pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos
priežiūroje galimybes.
Tyrimo metodika. Pasirinkta kokybinio tyrimo metodologija, nes tokia metodologija padeda
giliau išanalizuoti tiriamą reiškinį, kuris dar mažai analizuotas Lietuvoje. Atranka –
netikimybinė tikslinė. Duomenų surinkimui buvo pasirinktas giluminio pusiau struktūruoto
interviu metodas. Buvo atlikti interviu su šeimos gydytojais ir lėtinėmis neinfekcinėmis
ligomis – antro tipo cukriniu diabetu, bronchine atsma ir hipertenzija – sergančiais pacientais.
Iš viso buvo atlikta 14 interviu: su 6 šeimos gydytojais, su 3 sergančiais antro tipo diabetu
pacientais, su 2 sergančiais astma pacientais ir su 3 sergančiais hipertenzija pacientais.
Rezultatai. Atlikto kokybinio tyrimo duomenys atskleidė, kad lėtinėmis ligomis sergantys
pacientai pasikliauja gydytojo autoritetu ir nėra linkę įsitraukti į sprendimų priėmimą
pirminėje sveikatos priežiūroje nepaisant to, kad šeimos gydytojai skatina pacientus
bendradarbiauti ir pasidalinti atsakomybe.
Išvados. Tyrimo metu nustatyta kad, nors lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergantys
pacientai ir šeimos gydytojai gydytojo-paciento santykius iš dalies vertina teigiamai, tačiau
įžvelgiamos šios problemos: pacientai neigiamai vertina dideles eiles prie gydytojo kabineto,
abipusės pagarbos trūkumą, o šeimos gydytojai – tai, kad lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis
sergantiems pacientams labai trūksta žinių, savipriežiūrai skiriama per mažai dėmesio, jie
nesilaiko sveiko gyvenimo būdo, nesilaiko gydytojo nurodymų, nereguliariai vartoja
medikamentus, o konsultacijos laikas per trumpas. Buvo ištirta, kad profesionaliu ir
neprofesionaliu požiūriais sveikatos, sveikatos išsaugojimo, savipriežiūros, alternatyvios
medicinos supratimas skiriasi, o ligos – nesiskiria. Atskleista, kad šeimos gydytojai pabrėžia
prevencijos ir savipriežiūros svarbą lėtinių ligų atveju, skirtingai nei pacientai. Tyrimo metu
atskleista, kad lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergantys pacientai nepakankamai dalyvauja
sprendimų priėmimo procese ir sveikatos priežiūroje pirminėje sveikatos priežiūroje, per
mažai dėmesio skiria savipriežiūrai. Nustatyta, kad pasitikėjimas vertinamas kaip vienas
svarbiausių veiksnių gydytojo-paciento santykiuose. Atskleista, kad lėtinėmis neinfekcinėmis
ligomis sergančio paciento ir šeimos gydytojo santykiuose labai trūksta bendro sprendimų
priėmimo, kuris galėtų pagerinti ne tik gydymo efektyvumą, bet ir turėti ekonominę naudą.
Raktiniai žodžiai. Pacientų dalyvavimas, sprendimų priėmimas, lėtinės neinfekcinės ligos,
gydytojo-paciento santykis, pirminė sveikatos priežiūra, savipriežiūra, neprofesionalus
požiūris
SUMMARY
Management of Public Health
CHRONICALLY ILL PATIENTS‘ PARTICIPATION IN PRIMARY HEALTH CARE
DECISION-MAKING: QUALITATIVE STUDY
Agnė Kučinskaitė
Scientific supervisor PhD Eimantas Peičius
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Academy of Medicine,
Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas; 2013. 117 p.
Aim of the study. To analyse features and problems of chronically ill patients‘ participation
in primary health care decision-making.
Objectives. To establish difficulties which arise from general practitioner and chronically ill
patient relationship; To examine the attidutes of generally ill patients and general practitioners
towards health, illness, health promotion, self-care and complementary medicine; To examine
the attitudes of generally ill patients and general practitioners towards the opportunities of
patients‘ participation in primary health care decision-making.
Methods. Qualitative research method was chosen, because of its broader opportunities in
finding deeper aspects and problems in this research topic which is considered as new in
Lithuania. 14 in-depth semi-structured interviews was made: 6 interviews with general
practitioners, 3 interviews with type 2 diabetes patiens, 2 interviews with asthma patiens and
3 interviews with hypertension patients.
Results. According to the results, chronically ill patients‘ participation in decision-making is
insufficient. They trust in physicians‘ authority. On the other hand, general practitioners
induce shared decision-making and responsibility.
Conclusions. The attidute of chronically ill patients and general practitioners to patient-
physician relationship is partly positive. Chronically ill patiens noted problems, such as long
waiting times in a physician‘s office, lack of mutual respect. General practitioners noted such
problems, related to chronically ill patients, as lack of knowledge, lack of self-care, unhealthy
lifestyle, non-compliance and limited consultation time. Professional attitude towards health,
health promotion, self-care differs from lay attitude, but professional and lay attitudes towards
illness and disease is considered as the same. Analysis has revealed that general practitioners
highlight the importance of health promotion and self-care in chronic illnesses, but
chronically ill patients do not. Chronically ill patients‘ participation in primary health care
decision-making and self-care is insufficient. Trust is considered as one of the most important
aspects in physician-patient relationship. Shared decision-making which is related to effective
treatment outcomes and reduced health care costs is lacking in general practitioner and
chronically ill patient relationship.
Keywords. Patient participation, decision-making, chronic illnesses, physician-patient
relationship, primary health care, self-care management, lay attitude
TURINYS
ĮVADAS ..................................................................................................................................... 6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ....................................................................................... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................... 10
1.1. Gydytojo ir paciento santykių teorinės prieigos ................................................................. 10
1.1.1. Gydytojo ir paciento santykių pokyčiai: paternalistinę paradigmą keičia aktyvaus
paciento paradigma ........................................................................................................... 10
1.1.2. Gydytojo ir paciento santykių modelių klasifikacija .............................................. 13
1.2. Skirtingas sveikatos ir ligos supratimas: profesionalus ir neprofesionalus požiūris ...... 19
1.2.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos koncepcija ................................................ 19
1.2.2. Profesionali ir neprofesionali ligos ir susirgimo koncepcija ................................... 23
1.2.3. Alternatyvios medicinos koncepcija ....................................................................... 25
1.3. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio paciento santykių
aspektai ............................................................................................................................................. 26
1.4. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus
pirminėje sveikatos priežiūroje teorinės prieigos ....................................................................... 34
1.4.1. Pirminės sveikatos priežiūros vaidmuo lėtinių ligų valdyme ................................. 34
1.4.2. Lėtinių ligų savipriežiūros ir mokymo aspektai ...................................................... 37
1.4.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų įsitraukimas į sprendimų
priėmimo procesą .............................................................................................................. 40
2. TYRIMO METODOLOGIJA ........................................................................................... 45
3. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ ................................................................................. 54
3.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos, ligos, sveikatos išsaugojimo samprata .......... 54
3.1.1. Sveikatos samprata ................................................................................................ 54
3.1.2. Ligos samprata ...................................................................................................... 56
3.1.3. Lėtinių neinfekcinių ligų samprata ........................................................................ 59
3.1.4. Sveikatos išsaugojimo samprata ............................................................................ 62
3.1.5. Sveikatos išsaugojimo samprata esant LNL susirgimams .................................... 66
3.1.6. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į alternatyvią mediciną .............................. 68
3.2. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į šeimos gydytojo ir lėtine liga sergančio
paciento santykius ........................................................................................................................... 71
3.2.1. Informacijos šaltiniai, kuriais naudojasi pacientai ................................................ 71
3.2.2. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai ........ 73
3.2.3. Lėtinių neinfekcinių ligų ypatumai šeimos gydytojų požiūriu .............................. 79
3.2.4. Problemos, kylančios šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento
santykiuose ........................................................................................................................ 82
3.2.5. Pasitikėjimo klausimas šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento
santykiuose ........................................................................................................................ 85
3.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus
pirminėje sveikatos priežiūroje aspektai ...................................................................................... 88
3.3.1. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į
lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimą priimant sprendimus .......................... 88
3.3.2. Savipriežiūros ypatumai ........................................................................................ 97
3.3.3. Atsakomybės už sveikatą samprata ....................................................................... 99
3.3.4 Šeimos gydytojo vaidmuo lėtinių neinfekcinių ligų gydyme ir antrinėje
prevencijoje ..................................................................................................................... 101
REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................ 105
IŠVADOS ............................................................................................................................... 107
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ..................................................................................... 109
LITERATŪRA ....................................................................................................................... 110
PRIEDAI ................................................................................................................................ 118
SANTRUMPOS
BSP – bendras sprendimų priėmimas
ES – Europos Sąjunga
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
LNL – lėtinės neinfekcinės ligos
LNLPM – lėtinių neinfekcinių ligų priežiūros modelis
NVO – nevyriausybinė organizacija
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
PSP – pirminė sveikatos priežiūra
SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
6
ĮVADAS
Gydytojo ir paciento santykiai per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė. Ilgą laiką
vyravusį paternalizmą, kuomet gydytojas buvo laikomas centrine sveikatos priežiūros
sistemos dalimi, dabar keičia nauji gydytojo-paciento santykių modeliai, tokie kaip paciento
autonomijos, bendro sprendimų priėmimo ir kiti, kurie reiškia, kad pacientas laikomas jau
nebe pasyviu, o aktyviu veikėju, dalyvaujančiu priimant sprendimus. Sociologai kaip vieną iš
gydytojo-paciento santykių bei vaidmenų pokyčių priežasčių išskiria pakitusius galios
santykius, gydytojo profesionalizmo, medicininio dominavimo žlugimą, deprofesionalizaciją
[1]. Per pastaruosius 50 metų gydytojo-paciento santykiams įtakos turėjo tobulėjančios
medicinos technologijos, teisė, švietimas, etika, moksliniai tyrimai. Ypač didelę reikšmę
turėjo interneto atsiradimas: medicininė informacija, kuri anksčiau buvo prieinama tik
sveikatos profesionalams, tapo prieinama plačiajai visuomenei. Medicininei informacijai
tapus laisvai prieinamai formuojasi naujas santykis tarp gydytojo ir paciento, kuriame
pacientas – jau nebe pasyvus veikėjas, o tam tikras „ekspertas“ [2].
Didelę reikšmę gydytojo ir paciento santykiams turėjo ir pakitęs ligų profilis: ūminius
susirgimus pakeitė susirgimai lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (LNL). LNL – tai viena
didžiausių pastarojo laikmečio sveikatos problemų. Sergančiųjų LNL skaičius drastiškai auga.
Nustatyta, kad net trečdalis europiečių turi bent vieną lėtinį susirgimą, o ketvirtadalis nuolat
vartoja medikamentus [3].
Pacientų įsitraukimas į sprendimų priėmimą ir jų aktyvumas yra siejamas su LNL
paplitimu. Kuomet pagrindinė ligos priežastis būdavo ūminė (angl. acute) liga, pacientai buvo
dar nepatyrę ir pasyvūs sveikatos priežiūros paslaugų vartotojai, o dabar, kuomet LNL užima
vis svarbesnę vietą sveikatos priežiūroje, pacientas tampa lygiaverčiu partneriu gydytojo-
paciento santykiuose, prisidėdamas prie sprendimų priėmimo beveik kiekviename žingsnyje
[4].
Vis augantys LNL sergančiųjų skaičiai sąlygoja didesnes sveikatos priežiūros išlaidas.
Nustatyta, kad dažniausiai lėtinių ligų gydymas vyksta pirminėje sveikatos priežiūroje (PSP)
[5], todėl geri gydytojo ir paciento santykiai, bendradarbiavimas bei nuolatinis pacientų
dalyvavimas priimant sprendimus yra labai svarbu LNL gydyme. Tyrimais įrodyta, kad būtent
aktyvus paciento, sergančio LNL, vaidmuo, jo dalyvavimas priimant sveikatos priežiūros
sprendimus lemia efektyvesnius gydymo rezultatus, gerina tiek fizinę, tiek psichologinę
pacientų būklę, sumažina sveikatos priežiūros išlaidas, taip pat gerina pacientų nuomonę apie
7
sveikatos priežiūros paslaugas bei gydytojo ir paciento santykius, didina tikimybę, kad
pacientas laikysis gydytojo nurodymų. Apskritai pacientų dalyvavimas priimant sprendimus
turi įtakos geresnei visuomenės sveikatai [3, 6, 7, 8]. LNL ypatingos tuo, kad jos reikalauja
tam tikro valdymo ir kontrolės. Ypač svarbu, kad gydytojas skatintų pacientų savipriežiūrą,
kuri apibrėžiama kaip tam tikrų priemonių visuma, kurių individas imasi tam, kad sveikai
gyventų, patenkintų savo socialinius, emocinius ir psichologinius poreikius, rūpintųsi savo
lėtiniu susirgimu ir išvengtų kitų ligų atsiradimo [9]. Gydytojai bei kiti sveikatos profesionalai
gali padėti LNL sergančiam pacientui įsitraukti į savo gydymo procesą. Tam, kad LNL
sergančių pacientų gydymas, savipriežiūra būtų efektyvi, gydytojas ir pacientas turi
tarpusavyje dalintis nuomonėmis, idėjomis ir bendradarbiauti priimant sprendimus.
Pats darbo pavadinimas tarsi implikuoja tai, kad pacientas yra aktyvus ir dalyvauja
priimant sprendimus. Teorinėje dalyje remiamasi daugiausiai JAV, D. Britanijos, Australijos
moksline literatūra. Ten, kaip žinia, pacientų dalyvavimas yra laikomas prioritetine sritimi ir
yra labai skatinamas. Vakarų šalys turi įdiegtas savipriežiūros, pacientų mokymo, pacientų
įgalinimo programas tiek valstybiniu, tiek bendruomeniniu lygmenimis [3]. Šią idėją – LNL
paciento kaip aktyvaus veikėjo – siekta pritaikyti ir Lietuvos kontekste. Šiame darbe
stengiamasi išsiaiškinti, kaip pacientai ir gydytojai Lietuvoje vertina LNL sergančio paciento
dalyvavimą priimant sprendimus PSP. Taigi paciento, kaip aktyvaus veikėjo, idėja
suformuluota a priori.
LNL sergančių pacientų dalyvavimas priimant sprendus nemažai tyrinėtas užsienio
šalyse, tačiau Lietuvoje panašia tematika atliktų tyrimų nebuvo rasta. Galima teigti, kad šio
darbo tema yra nauja ir Lietuvoje kol kas mažai tyrinėta. Lietuvoje buvo tyrinėta tik apskritai
pacientų dalyvavimo priimant sprendimus, pacientų pasitikėjimo problematika, psichikos liga
sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus problematika, pacientų pasitenkinimas
sveikatos priežiūros paslaugomis [10-12].
Tyrinėjant gydytojo ir paciento santykį arba kitaip tiesiog profesionalo-neprofesionalo
santykį labai svarbu atkreipti dėmesį į profesionalo bei neprofesionalo (angl. lay) sveikatos
bei ligos sampratas. Skirtingas sveikatos bei ligos supratimas sąlygoja savitą santykį, taip pat
gali lemti ir nesusikalbėjimą, nesusipratimus tarp gydytojo ir paciento. Analizuoti
neprofesionalią sveikatos sampratą labai svarbu ir LNL atveju, nes pacientai, sergantys LNL,
priversti kiekvieną dieną prižiūrėti savo sveikatą, kontroliuoti ligą. Tam, kad pacientas būtų
įtraukiamas į sprendimų priėmimą reikia atsižvelgti ir gerbti jo nuomonę bei įsitikinimus,
susijusius su sveikata ir liga. Sveikatos profesionalo ir neprofesionalo sveikatos ir ligos
8
samprata – tai esminis komponentas, analizuojant gydytojo ir paciento santykį, nes tai daro
didžiulę įtaką gydytojo ir paciento santykiui [13].
Šį darbą sudaro teorinė bei empirinė dalys. Pirmame skyriuje pateikiama literatūros
apžvalga, kurią sudaro 4 poskyriai. Pirmame poskyryje kalbama apie gydytojo ir paciento
santykių pokyčius bei pateikiama gydytojo-paciento santykių modelių teorinė klasifikacija.
Aptariami T. Parsonso, M. Hollenderio ir T. Szaszo, E. J. Emanuel ir L. L. Emanuel, C.
Charles ir kt. gydytojo-paciento santykių modeliai ir pagrindiniai jų bruožai. Antrame
poskyryje aptariamas profesionalus ir neprofesionalus požiūriai į ligą susirgimą, alternatyvią
mediciną. Šie skirtumai svarbu analizuojant gydytojo-paciento santykį, nes skirtingos žinios,
skirtingas supratimas sąlygoja savitą santykį. Trečiame poskyryje kalbama būtent apie šeimos
gydytojo ir LNL sergančio paciento santykių ypatumus. Ketvirtame poskyryje analizuojama
LNL sergančio paciento dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje
problematika. Empirinėje dalyje pateikiama kokybinio tyrimo metodologija, analizė, rezultatų
apratimas, išvados bei praktinės rekomendacijos.
9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas – ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant
sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumus ir probleminius aspektus.
Uždaviniai:
1. Nustatyti šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų
santykių probleminius aspektus.
2. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į
sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą, savipriežiūrą ir alternatyvią mediciną.
3. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į
pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje galimybes.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Gydytojo ir paciento santykių teorinės prieigos
1.1.1. Gydytojo ir paciento santykių pokyčiai: paternalistinę paradigmą keičia aktyvaus
paciento paradigma
Pastaraisiais dešimtmečiais gydytojo-paciento santykis tapo reikšmingu tyrinėjimo
objektu medicinos, sociologijos, visuomenės sveikatos, psichologijos ir kitose mokslo srityse.
Šia tematika atlikta daug ir įvairių tyrimų. Dažniausiai gydytojo-paciento santykiai
analizuojami tiriant pacientų pasitenkinimą paslaugomis, gydytojo darbu. Galima teigti, kad
Lietuvoje daugiausiai atliekamų tyrimų šia tematika vykdomi pasitelkiant sveikatos priežiūros
paslaugų vartotojų požiūrio apklausas [14]. Vieni reikšmingiausių tokių tyrimų Lietuvoje – tai
V. Leonavičiaus ir kt. 2003 m. atlikta studija apie pacientų pasitenkinimą šeimos gydytojo
paslaugomis [10], Z. Liubarskienės ir kt. 2004 m. atliktas tyrimas apie pacientų pasitikėjimą
sveikatos priežiūra [11], 2005 m. E. Peičiaus disertacija „Lietuvos gyventojų dalyvavimo
galimybės priimant sveikatos priežiūros sprendimus“ [12].
Gydytojo-paciento santykiai buvo ir išlieka centrine sveikatos priežiūros dalimi [15,
16]. S. Good ir M. Lipkin [15] vadina šiuos santykius mediumu, nes gydytojo ir paciento
interakcijos metu surenkami duomenys apie paciento sveikatos būklę, diagnozuojama liga,
parenkamas gydymo metodas, priimamas bendras sprendimas, pacientas gydomas, jam
suteikiama pagalba, be to skatinamas paciento aktyvumas.
Gydytojo ir paciento santykiai pastaruoju metu patyrė daug pokyčių. Pacientas tampa
vis aktyvesniu sveikatos sistemos dalyviu, vis aktyviau priima sprendimus, tampa vis labiau
autonomišku veikėju, o gydytojas – mažiau autoritarišku [17]. Gydytojo vaidmuo keičiasi iš
profesionalaus eksperto, duodančio nurodymus pacientui ir priimančio sprendimus į patarėjo,
patariančio pacientui, jį palaikančio ir padedančio [18].
Vėlyvosios modernybės, naudojant A. Giddenso sampratą, laikmetyje sąvoka
„gydytojo-paciento santykis“ kritikuojamas vis daugiau autorių ir užleidžia vietas tokioms
sąvokoms kaip „neprofesionalo-profesionalo santykiai“ (angl. lay-professional relationships),
„susitikimas“ (angl. encounter), „sąveika“ (angl. interaction), „klinikinė sąveika“ (angl.
clinical interaction), „asociacija“ (angl. association) ir kt. [19, 20]. Poreikis kitaip vadinti
gydytojo-paciento santykį atsiranda dėl pakitusių galios santykių: sumažėjusios gydytojo
11
profesijos galios, paciento galios išaugimo. Taip pat gydyto-paciento santykis kritikuojamas
kaip per siaura sąvoka, nes neretai šis santykis apima ir daugiau asmenų nei pacientas,
įtraukiant šeimos narius, giminaičius, draugus, slaugytojas, socialinius darbuotojus ir pan.
Tačiau nepaisant įvairių pokyčių ir transformacijos gydytojo ir paciento santykiuose,
yra pripažįstama, kad būtent efektyvi sveikatos priežiūra priklauso nuo efektyvios gydytojo ir
paciento komunikacijos, kuri yra ir visuomet išliks centrine sveikatos priežiūros sistemos
dalimi [21]. Pacientų įtraukimas į sprendimų priėmimo (angl. decision-making) procesą yra
siejamas su aukštesne sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, didesniu pacientų pasitenkinimu
paslaugomis ir geresniais gydymo rezultatais. Taip pat iš etinių principų pusės, paciento
autonomija, sprendimų pasidalijimas ir pacientų įgalinimas yra laikomi labai teigiamais
dalykais [22].
Apkritai pacientų sprendimų priėmimas yra labai plati sąvoka, apimanti ne tik pacientų
dalyvavimą, priimant sprendimus dėl gydymo metodo, diagnostikos, profilaktikos, tačiau tai
susiję ir su savipriežiūros sprendimais [23]. Sprendimų priėmimas gali būti ir paciento
galimybė pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją. Makro lygmenyje pacientų sprendimų
priėmimas – tai pacientų ar jų organizacijų atstovų dalyvavimas sveikatos politikoje.
Gydytojo–paciento santykių transformaciją iš esmės nulėmė ir nuo XX a. antros pusės
pasikeitęs ligų profilis – vis didėjantis sergamumas LNL. Naujas ligų profilis iš esmės keičia
gydytojo-paciento santykius. Atsiranda poreikis naujam santykiui tarp gydytojo ir paciento,
kuriame gydytojas jau nebetenka turėtos galios ir įtakos, o pacientas tampa savarankišku ir
aktyviu dalyviu savo sveikatos priežiūros ir sprendimų priėmimo procese. Kitaip tariant, nuo
paternalistinių santykių pereinama prie partneryste ir bendradarbiavimu grįstų santykių. T.
Bodenheimeris ir kt. [24] naują santykį tarp gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento
apibrėžia kaip santykį tarp informuoto, aktyvaus paciento bendradarbiaujant partnerystės
principu su savo gydytoju.
J. Hibbardas, J. Greene‘as ir V. Overtonas [25] pacientų įsitraukimą į sveikatos
priežiūros sprendimų priėmimą vadina „pacientų aktyvacija” (angl. patient activation), kuri
siejama su paciento žiniomis ir gebėjimu aktyviai įsitraukti į sveikatos priežiūrą. Autorių
atlikta studija atskleidė, kad pacientų, kurių „aktyvacija“ yra žemiausia arba kurie yra
mažiausiai įsitraukę į sveikatos priežiūrą, sveikatos priežiūros išlaidos buvo nuo 8 iki 21 proc.
didesnės nei pacientų su aukščiausiu „aktyvacijos“ laipsniu. „Pacientų aktyvacijos“ laipsnis
buvo apskaičiuotas naudojant specialią skalę „Patient Activation Measure“ (liet. Pacientų
Aktyvacijos Skalė), kuri apėmė pacientų įsitikinimus, žinias, gebėjimus atlikti savipriežiūrą ir
12
savikontrolę. Ši studija tik patvirtino, kad pacientai turi būti skatinami įsitraukti į sveikatos
priežiūrą ir sprendimų priėmimą ir sveikatos politika turėtų būti orientuota būtent į šią sritį.
Sveikatos politikos žurnalas „Health Policy“ net paskyrė visą numerį (2013 vasario
mėn.) paciento įsitraukimo į sprendimų priėmimą svarbai – „New Era of Patient
Engagement“, kuriame teigiama, kad geresnis pacientų informavimas ir jų įtraukimas sąlygoja
geresnius gydymo rezultatus ir netgi yra įrodyta, kad tai taip pat sąlygoja mažesnes sveikatos
priežiūros išlaidas [26].
Amerikoje nuo 2010 m. veikia nevyriausybinė organizacija (NVO) „The Patient-
Centered Outcomes Research Institute“, kuri orientuojasi į geresnę sveikatos priežiūros
paslaugų kokybę, pacientų integravimą į sveikatos priežiūrą, padeda pacientams priimti
informuotus sprendimus [27].
Lietuvoje dar kol kas nėra tokių organizacijų, kurios rūpintųsi pacientų įgalinimu ir
paskatinimu dalyvauti priimant sprendimus, tačiau veikia įvairios pacientų interesams
atstovaujančios NVO. Lietuvoje prie pacientų įtakos augimo prisidėjo Pacientų teisių ir žalos
sveikatai atlyginimo įstatymas, priimtas 1996 m., o nauja redakcija įstatymui išleista 2005 m.
Šis įstatymas yra vienintelis teisės aktas Lietuvoje, užtikrinantis pacientų teises. Taip pat
Lietuvoje susikūrusios įvairios pacientų organizacijos, ginančios pacientų interesus. Visas
pacientų organizacijas vienyja „Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba“, įkurta 2002
m.
Tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse gydytojo-paciento santykių pokyčiams įtakos turi
sveikatos priežiūros sistemos reformos. Lietuvoje šeimos gydytojo institucija per sveikatos
priežiūros sistemos reformos laikotarpį nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo patyrė
esminių pokyčių. Nuo 2006 m. įsigaliojusioje naujoje medicinos normoje "Šeimos gydytojas.
Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ [28] apibrėžiamos tokios šeimos gydytojo
pareigos bei kompetencija: konsultuoti pacientą, skatinti pacientą bendradarbiauti
konsultacijos metu, kartu su pacientu sudaryti gydymo planą, sudaryti tyrimų planą ir jį
paaiškinti pacientui, pacientus mokyti profilaktikos įgūdžių bei pacientui suteikti ir
apibendrinti aiškią informaciją. Taigi šiame oficialiame dokumente pabrėžiama
bendradarbiavimo svarba tarp gydytojo ir paciento konsultacijos metu.
Kaip teigiama oficialiame Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) tinklalapyje,
„Lietuvoje šeimos gydytojo specialybė buvo įvesta atsižvelgiant į kitų šalių patirtį – kaip
patarėjo, koordinatoriaus, padedančio orientuotis sveikatos sistemoje, konsultuojančio
elementariais sveikatos klausimais, stebinčio lėtinių ligų eigą, padedančio surasti reikalingą
13
specialistą.“ [29]. Šiame apibrėžime taip pat akcentuojamas šeimos gydytojo kaip patarėjo
vaidmuo.
Lietuvoje gydytojų santykių su pacientais etikos pricipus apibrėžia „Lietuvos gydytojų
sąjungos profesinės etikos kodeksas“, priimtas 2004 m. Šiame kodekse, be paciento teisių
užtrikrinimo, informacijos pacientui suteikimo ir kitų principų, pabrėžiamas paciento
autonomiškumo principas, siejamas taip pat su paciento dalyvavimu sveikatos priežiūros
sprendimų priėmime: „Gydant pacientą tarpusavio santykiai grindžiami paciento sveikatos
prioritetu, derinant jį su paciento autonomiškumo užtikrinimu“ [30]. Taip pat šiame kodekse
įvardijama, kad gydytojas turi palaikyti gerus santykius su pacientu, grindžiamus abipusiu
pasitikėjimu, pagarba. Kodekse minima, kad gydytojas turi gerbti paciento nuomonę, leisti
pačiam pasirinkti, užtikrinti apsisprendimo laisvę: „Gydytojas gerbia paciento teisę atsisakyti
diagnostikos, gydymo procedūros ir profilaktikos, paciento norą konsultuotis su kitu gydytoju
dėl savo sveikatos ar gydymo eigos“ [30]. Taigi galima teigti, kad šis gydytojų profesinės
etikos kodeksas apibrėžia ne tik paciento teisių gerbimą, bet ir įgalina gydytojus užtikrinti
paciento autonomiją ir laisvę priimti sprendimus.
1.1.2. Gydytojo ir paciento santykių modelių klasifikacija
Gydytojo-paciento santykių modeliai, aprašyti mokslinėje literatūroje, apibrėžiantys
gydytojo bei paciento vaidmenis sveikatos priežiūros kontekste, yra susiję su galios, kontrolės
faktoriais. Modeliai yra teoriniai, tarsi M. Weberio „idealieji tipai“, todėl kalbėti apie jų
pritaikymą praktikoje bei, juo labiau, vertinti, kuris modelis yra geresnis, neįmanoma [14].
Gydytojo-paciento santykių modeliai apibrėžiami pagal paciento vertybes, galimybes,
autonomiją bei vaidmenį [31].
Medicinos sociologijos pradininkas ir struktūrinio funkcionalizmo teoretikas Talcottas
Parsonsas analizavo paternalistinį gydytojo-paciento santykį, kuriame gydytojas suvokiamas
kaip aktyvus veikėjas, o pacientas – pasyvus.
Paternalizmas gydytojo paciento santykiuose gyvavo nuo pat Hipokrato laikų iki XX a.
antros pusės. Paternalizmu vainama tokia gydytojo-paciento santykių samprata, kuomet
gydytojas priima visus su gydymu susijusius sprendimus. Kitaip tariant, gydytojo vaidmuo
dominuojantis, o paciento – pasyvus. Paternalistiniai santykiai pasižymi tuo, kad gydytojas ar
kitas sveikatos profesionalas geriausiai žino, koks gydymo metodas tinkamiausias pacientui ir
14
į paciento valią nėra atsižvelgiama. Ji remiasi biomedicininiu sveikatos modeliu [32].
Paternalistinė samprata kritikuojama dėl asimetriškos santykių pozicijos. Daug kur
paternalizmas medicinos praktikoje vis dar vyrauja iki šiol, tačiau Vakarų šalių medicinos
praktikoje nuo 9-tojo dešimtmečio paternalizmą po truputį išstumia kitos paradigmos, tokios,
kaip partnerystė, bendras sprendimų priėmimas ir pan.
Charles ir kt. [20] išskiria šiuos paternalizmo gydytojo-paciento santykiuose bruožus:
1. Tik gydytojas geriausiai nusimano apie tai, koks gydymo metodas geriausiai tinka
pacientui.
2. Gydytojas pritaiko savo žinias renkant gydymo variantą.
3. Gydytojas yra kompetentingas profesionalas, turintis patirties, todėl jis suvokiamas
kaip tinkamiausias priimti su gydymu susijusius sprendimus;
4. Gydytojas rūpinasi paciento sveikata ir gerove, todėl turi svarų pagrindą priimti
sprendimus.
T. Parsonsas dar 1951 m. išleistame veikale „Socialinė sistema“ pradėjo kalbėti apie
asimetrišką gydytojo-paciento santykį, apibrėždamas jį struktūrinio funkcionalizmo rėmuose.
T. Parsonos prieiga – paternalistinė, kuriame paciento vaidmuo – pasyvus ir paklūstantis, o
gydytojo – dominuojanis. Dėl to ši prieiga buvo kritikuojama. Gydytojo-paciento santykiai
sociologą domino tik kaip sistemos vaidmenų atlikėjų santykiai [33]. T. Parsonso
funkcionalistinis aiškinimas grindžia medicinos vaidmenį kaip socialinės kontrolės funkciją,
kurią užtrikrina sveikatos priežiūros sistema, o ligą traktuoja kaip socialinės deviacijos formą
[32]. T. Parsonsas „Socialinėje sistemoje“ pabrėžė, kad gydytojui paciento gerovė, o ne
asmeniniai poreikiai turėtų būti pirmoje vietoje. Taip pat autorius kalbėjo apie emocinį
pagrindą gydytojo-paciento santykiuose. Anot T. Parsonso, gydytojui visiškai atsiriboti nuo
emocijų neįmanoma. Gydytojo-paciento santykiai ypatingi tuo, kad pacientas gydytojui
išreiškia slapčiausias ir intymiausias su sveikata susijusias problemas, įtraukiami ir
psichologiniai aspektai. Taigi, anot T. Parsonso, gydytojas turi siekti išlaikyti emocinį
objektvymą. Autorius tai vadina emociniu neutralumu (angl. affective neutrality) [34].
Kitas gydytojo-paciento santykių aiškinimas – tai jau klasikine tapusi M. Hollenderio ir
T. Szaszo (1956) teorija. Šis aiškinimas išskiria tris gydytojo ir paciento santykių modelius
arba formas: aktyvumas-pasyvumas (angl. activity-pasivity), vadovavimas-kooperacija (angl.
guidance-cooperation) ir abipusis dalyvavimas (angl. mutual participation) [35].
Pirmasis, aktyvumo-pasyvumo, modelis apibrėžia tokius gydytojo ir paciento santykius,
kuriuose jokios sąveikos nėra arba ji yra labai ribota tais atvejais, kuomet pacientas yra labai
15
sunkios būklės, be sąmonės ar ištiktas komos. Tokiu atveju pacientas yra neišvengiamai
pasyvus, tarsi „mažas vaikas“, o gydytojas – aktyvus veikėjas – tarsi „tėvas“ [35].
Kitas, vadovavimo-kooperacijos, modelis apibrėžia tokius gydytojo ir paciento
santykius, kuomet asmuo suserga ir jam prireikia mediko pagalbos. Šiuo atveju pacientas
sąmoningai siekia pasveikti ir todėl iš jo yra tikimasi paklusti gydytojo nurodymams, kitaip
tariant, bendradarbiauti. Dar kitaip šis modelis vadinamas kontraktu, „kunigišku“ modeliu.
[35, 36].
Paskutinis, abipusio dalyvavimo, modelis reiškia, jog gydytojas ir pacientas yra lygūs.
Šiuo atveju gydytojo vaidmuo – suteikti sąlygas pacientui padėti pačiam sau, o pacientas,
pasinaudodamas gydytojo pagalba, taip pat dalyvauja gydymo procese. Iš paciento tikimasi,
kad jis pats rūpinsis savo sveikata. Šis modelis dar kitaip vadinamas etnografiniu,
konsiumeristiniu, šeimos sistemos modeliu [35, 36].
Kita šiame darbe apžvelgiama gydytojo-paciento santykių klasifikacija – E. J. Emanuel
ir L. L. Emanuel (1992) gydytojo ir paciento santykių teorinė koncepcija, kuri yra viena
labiausiai paplitusių mokslinėje literatūroje gydytojo ir paciento santykių klasifilacijų.
Autoriai pristato keturis gydytojo-paciento santykių modelius: paternalistinį (ang.
paternalistic), informatyvų (angl. informative), aiškinamąjį (angl. interpretive) ir apsvarstymo
(angl. deliberative) [37].
Paternalistinį modelį autoriai kitaip vadina „tėvišku“ (angl. parental) arba „kunigišku“
(angl. priestly). Modelis grindžiamas nuostata, kad dažniausiai sprendimus priima gydytojas,
o paciento dalyvavimas priimant sprendimus yra labai minimalus. Gydytojas turi nustatyti
ligą ir paskirti pacientui tinkamą gydymą, kuris pagerins paciento sveikatą ir užtikrins gerą
savijautą [37]. Galima teigti, kad šis modelis atitinka T. Parsonso paternalistiškąjį ir M.
Hollenderio ir T. Szaszo aktyvumo-pasyvumo modelius [14].
Kitas, informatyvus, modelis pabrėžia objektyvius gydytojo ir paciento santykius,
kuomet gydytojas pacientui suteikia visą su jo sveikatos būklę susijusią informaciją, pacientas
renkasi jam tinkamiausią gydymo metodą ir gydytojas atlieka pasirinktas intervencijas [37].
Pastebima, kad šis modelis labiausiai skiriasi nuo kitų minimų modelių, nes palaiko absoliučią
paciento autonomiją sprendimų priėmimo atžvilgiu, o gydytojui priskiriamas pasyvesnis
vaidmuo [14].
Aiškinamajam modeliui būdinga tai, kad gydytojas turi padėti apsispręsti pacientui,
kuris dar nėra iki galo užtikrintas dėl savo spredimų. Gydytojas užima tarsi patarėjo (angl.
counselor) vaidmenį [37].
16
Paskutinis, apsvarstymo, modelis ypatingas tuo, kad gydytojas yra tarsi paciento
draugas ar mokytojas. Gydytojas suteikia pacientui reikalingą informaciją, galimus gydymo
metodus, išklauso paciento pageidavimus. Pokalbio metu pacientas pacientas gali išreikšti
savo nuomonę ir kartu su gydytoju apsvarstytigalimus gydymo variantus [37]. Atkreipiamas
dėmesys, kad tiek aiškinamasis, tiek apsvarstymo modeliai išryškina gydytojo ir paciento
bendradarbiavimo, partnerystės svarbą [14].
C. Charles ir kt. [38] pristatė naują ir šiuo metu labai populiarią mokslinėje literatūroje
gydytojo-paciento santykių paradigmą – vadinamą bendru sprendimų priėmimu (angl. shared
decision-making, SDM). Bendras sprendimų priėmimas (toliau – BSP) pabrėžia
bendradarbiavimo ir partnerystės tarp gydytojo ir paciento svarbą ir būtinybę. BSP
apibrėžiamas kaip „procesas, kurio metu pacientai įtraukiami kaip aktyvūs partneriai
bendradarbiaujantys su gydytoju ir kartu sprendžiantys dėl gydymo metodo, dėl diagnostikos
ir kitų sveikatos priežiūros aspektų“ [3:3]. Žinoma, BSP netinkamas tais atvejais, kuomet
paciento gyvybei gresia pavojus, kuomet pacientas yra be sąmonės ir reikia imtis veiksmų jį
išgelbėti. Tokiais atvejais tik gydytojas gali priimti sprendimus. Tačiau kitais atvejai, kai
pacientas gali pasirinkti iš kelių gydymo variantų, medikametų ar tyrimų, BSP labai tinkamas.
C. Charles ir kt. aprašo tokius BSP bruožus:
1. BSP įtraukia mažiausiai du veikėjus – gydytoją ir pacientą. Neretai į sprendimų
priėmimo procesą įsitraukia ir tretieji asmenys, tokie kaip šeimos nariai, giminaičiai, draugai
ir pan. Vienas iš pavyzdžių yra tas, kad dažnai vyresnio amžiaus žmonės į konsultaciją ateina
lydimi sutuoktinio ar kito šeimos nario. Tokiu ir kitais panašiais atvejais tretieji asmenys daro
įtaką paciento sprendimų priėmimui.
2. Tiek gydytojas, tiek pacientas imasi priemonių dalyvauti su gydymu susijusių
sprendimų priėmimo procese. BSP galimas tik tuo atveju, jei gydytojas sukuria malonią
aplinką, išsiaiškina paciento lūkesčius, neprimesdamas savo asmeninės nuomonės pateikia
rekomendacijas. Tuo tarpu pacientas turi norėti ir būti motyvuotas dalyvauti priimant
sprendimus, aktyviai klausti, reikšti savo nuomonę, siūlyti pageidavimus. Kitu atveju BSP
negalėtų būti įgyvendinamas praktikoje.
3. Dalijimasis informacija yra būtina BSP sąlyga. Kai neaišku, kokią informaciją ir kiek
jos pacientas nori sužinoti, gydytojo pareiga yra atskleisti su gydymo variantais, tyrimų
galimybėmis susijusią informaciją, o paciento – išreikšti savo pageidavimus.
4. Gydytojas ir pacientas kartu nusprendžia dėl gydymo ir su šiuo sprendimu abu sutinka.
Abi šalys yra atsakingos dėl galutinio sprendimo, nors nebūtinai abi šalys sutiks, kad priimtas
sprendimas yra geriausias [38, 14].
17
BSP pripažįstamas kaip tinkamiausiu modeliu esant LNL. Esant BSP gydytojo ir paciento
santykių modeliui, gerėja pacientų pasitenkinimas sveikatos priežiūros paslaugomis bei
gydytojo-paciento santykiais [3].
Taigi BSP – tai abipusis dialogas tarp gydytojo ir paciento, kuomet sveikatos
profesionalas yra tarsi ekspertas ir pacientui suteikia visą reikiamą informaciją, o pacientas
taip pat dalijasi atsakomybe su gydytoju [3].
Gydytojo ir paciento santykių modelius galima sugrupuoti į 3 grupes pagal tai, ar
pacientas dalyvauja priimant sprendimus ir koks jo vaidmuo:
1. Paternalistinius gydytojo ir paciento santykius apibrėžiantys modeliai: T. Parsonso ir
E.J. Emanuel ir L.L. Emanuel paternalistinis modelius, M. Hollenderio ir T. Szaszo
aktyvumo-pasyvumo modelis, vadovavimo-kooperacijos modelis, taip pat daugelio autorių
laikomas paternalistiniu. Šie modeliai panašūs tuo, kad paciento vaidmuo suvokiamas kaip
pasyvus, o gydytojo – dominuojantis.
2. Bendradarbiavimo santykius tarp gydytojo ir paciento apibrėžiantys modeliai: M.
Hollenderio ir T. Szaszo vadovavimo-kooperacijos, abipusio dalyvavimo, E.J. Emanuel ir
L.L. Emanuel aiškinamąjį, apsvarstymo ir C. Charles ir kt. bendro sprendimo priėmimo
modelius. Šie modeliai panašūs tuo, kad jiems būdingas bendradarbiavimas tarp gydytojo ir
paciento. Pacientas čia jau suvokiamas kaip aktyvus veikėjas, patariant gydytojui priimantis
sprendimus. Gydytojo vaidmuo – tarsi patarėjo ar draugo.
3. Autonomiško paciento modelis: E.J. Emanuel ir L.L. Emanuel informatyvus modelis.
Šis modelis šiek tiek skiriasi nuo bendradarbiavimo grupei priskiriamų modelių, tačiau
skiriasi tuo, kad būtent pacientas visus sprendimus priima pats savarankiškai. Gydytojas gali
tik suteikti informaciją pacientui, o patarti negali, o galutinį sprendimą visuomet priima
pacientas, ne gydytojas [14].
Gydytojo ir paciento santykių modelius galima palyginti remiantis T. Bodenheimerio
sudaryta perskyra tarp tradicinės priežiūros, kuriai priklausytų paternalstiniai gydytojo-
paciento santykių modeliai ir sveikatos priežiūros bendradarbiaujant, kuriai galima būtų
priskirti bendradarbiavimo bei autonomiško paciento modelius (žr. 1 lentelę).
18
1 lentelė. Tradicinės sveikatos priežiūros ir sveikatos priežiūros bendradarbiaujant
palyginimas
Problema Tradicinė paternalistinė
sveikatos priežiūra (Traditional
Care)
Sveikatos priežiūra
bendradarbiaujant (Collaborative
Care)
Koks yra santykis tarp
sveikatos priežiūros
profesionalo ir paciento?
Profesionalai – tai ekspertai, kurie
sako pacientams, ką daryti.
Pacientai yra pasyvūs
Patirtimi dalijamasi su aktyviu
pacientu. Profesionalai yra ligų
ekspertai, o pacientai – savo gyvenimų
ekspertai
Kas yra pagrindinis
priežiūros tiekėjas (angl.
caregiver) ir sprendžiantis
problemas? Kas yra
atsakingas už pasekmes?
Profesionalas Tiek profesionalas, tiek pacientas yra
pagrindiniai priežiūros tiekėjai; jie
dalijasi savo atsakomybe sprendžiant
problemas ir dėl pasekmių
Koks yra tikslas? Pacientas turi laikytis taisyklių.
Nepaklusnumas laikomas yra
asmeninis paciento trūkumas
Pacientas nusistato tikslus, o
profesionalas padeda pacientui priimti
informuotus sprendimus. Tikslo
pasiekimo trūkumai sprendžiami
modifikuojant strategijas
Kaip keičiamas elgesys? Išorinė motyvacija Vidinė motyvacija. Pacientai įgauna
supratimą bei pasitikėjimą dėl naujo
elgesio
Kas identifikuoja
problemas?
Profesionalas (pvz. keisti nesveiką
gyvenimo būdą)
Pacientas (pvz. pajaučia skausmą arba
tam tikrus sutrikimus) ir profesionalas
Kaip srendžiamos
problemos?
Profesionalai sprendžia pacientų
problemas
Profesionalai moko pacientus, kaip
spręsti problemas
Šaltinis: sudaryta pagal Bodenheimer et al. 2002, p. 2470.
Norint ištirti, koks gydytojo-paciento santykių modelis labiausiai paplitęs praktikoje
2011 m. IRIS (International Research Institutes) atlikto Pasaulinį sveikatos tyrimą (angl.
Global Health Survey), kuriame tarp 28 pasaulio valstybių dalyvavo ir Lietuva (Lietuvoje
tyrimą atliko „Spinter tyrimai“ įmonė). Šis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje tik 30 proc.
respondentų pritaria teiginiui „bendradarbiauju su gydytoju – sprendimus priimame kartu“,
kas gali būti priskiriama BSP modeliui, lygiant su visų šalių vidurkių (51 proc.). Daugiausiai
respondentų (82 proc.) bendradarbiavimo modeliui pritaria JAV, Vengrijoje (79 proc.),
Slovėnijoje, Vokietijoje, Kanadoje (po 75 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva atsiduria penktoje
vietoje nuo galo, kartu su Egiptu (taip pat 30 proc.). Mažiau respondentų nei Lietuvoje
bendradarbiavimo modeliui pritaria rumunai (28 proc.), pakistaniečiai (24 proc.), Indonezija
(20 proc.) bei Indija (9 proc.). Su teiginiu, kad „pritariu, kad sprendimus priimtų gydytojas“,
kas gali būti priskiriama paternalistiniam modeliui, Lietuvoje sutinka daugiau nei pusė – 53
proc. respondentų, palyginus su šalių vidurkiu – 35 proc. Daugiau nei Lietuvoje, su šiuo
19
teiginiu sutinka tik respondentai Čilėje (54 proc.), Indonezijoje (58 proc.), Egipte, Indijoje (po
61 proc.) ir Rumunijoje (64 proc.). Su teiginiu „stengiuosi pats priimti sprendimus, kuriuos
grindžiu informacija gauta iš įvairių šaltinių, išskyrus gydytojo“, kas gali būti priskiriama
autonomiško paciento modeliui, Lietuvoje sutinka 14 proc. respondentų. Šis rodiklis panašus į
šalių vidurkį – 11 proc. [39]. Taigi remiantis šio tyrimo duomenimis, galima teigti, kad
Lietuvoje vis dar vyrauja paternalistinis gydytojo-paciento santykių modelis, o Vakarų šalyse
vyrauja bendradarbiavimo modelis.
Kitas Lietuvoje 2004 m. atliktas tyrimas taip pat atskleidė, kad pacientai linkę
pasikliauti gydytoju ir gydytojo sprendimais, o patys sprendimų nelinkę priimti [40]. 2001 m.
atlikto tyrimo duomenimis, didžioji dauguma respondentų (82,4 proc.) neklausinėdami vykdo
gydytojo nurodymus [10].
V. Leonavičius ir kt. tokį Lietuvai būdingą pacientų pasyvumą, lyginant su Vakarų
šalimis, grindžia kaip tam tikrą sovietinių laikų palikimą: „<...> pacientai toleruoja ir palaiko
dar sovietinės totalitarinės visuomenės sąlygomis susiformavusią beapeliacinę mediko kaip
specialisto galutinio sprendimo teisę“ [10:100, 33].
1.2. Skirtingas sveikatos ir ligos supratimas: profesionalus ir neprofesionalus požiūris
1.2.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos koncepcija
Tradiciškai yra išskiriamos dvi sveikatos koncepcijos: biomedicininė, kuri orientuojasi
ne į patį pacientą, o į jo ligą ir biopsichosocialinė, kuri orientuojasi į patį pacientą, jo
socialinę, psichologinę aplinką. Biomedicininė koncepcija remiasi prielaida, kad ligos
priežasčių reikia ieškoti žmogaus organizme, ligos priežastis – biologinė, o gydytojas tampa
pagrindiniu veikėju gydytojo-paciento santykiuose, kuris priima sprendimus, o ne pacientas. Į
paciento psichologinę ir socialinę aplinką kreipiama mažai dėmesio. Pacientas šiuo atveju
pasyvus veikėjas, todėl toks supratimas siejamas su paternalistine samprata. Tuo tarpu
biopsichosocialinė koncepcija remiasi prielaida, kad pacientas – centrinė sveikatos priežiūros
ašis ir į jo nuomonę atsižvelgiama, jis dalyvauja priimant sprendimus [33].
Sveikatos samprata yra kompleksinė ir sudėtinė. Tai yra nuolatinis diskusijų objektas
tiek akademinių bendruomenių, tiek sveikatos politikų tarpe. Į klausimą „kas yra sveikata?“
nėra vienareikšmio atsakymo. Sveikata vieniems gali būti tiesiog „ligos nebuvimas“, kitiems
– „geras organizmo funkcionavimas“, tretiems – „visapusiška gerovė“ ir pan.
20
Sveikatos kaip ligos nebuvimo koncepcija, vadinama tradicine sveikatos koncepcija
arba medicininiu sveikatos modeliu, išsiplėtojo nuo 1920 m. Didžiojoje Britanijoje, JAV ir
kitose Vakarų šalyse. Ši koncepcija buvo pripažįstama daugiausiai medikų bei kitų sveikatos
profesionalų tarpe ir grindžiama objektyviu požiūriu į sveikatą ir ligą bei nuostata, kad kūną
galima objektyviai ištirti. Sveikata šiuo požiūriu aiškinama kaip ligos, jokių simptomų ar
nusiskundimų nebuvimas [41].
M. Bury [42], kalbėdamas apie medicininį sveikatos ir ligos modelį, teigia, kad būtent
šis modelis daro didžiausią įtaką šiuolaikiniam sveikatos supratimui. Šis modelis yra
šiuolaikinių teoretikų suvokiamas kaip neigiamas ir kritikuojamas dėl to, kad grindžia
sveikatą kaip ligos nebuvimą, orientuojasi į tam tikrų organų disfunkcijas, tačiau ne į individą
kaip į visumą [41].
Nepaisant Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) bandymų į sveikatos apibrėžimą
įtraukti psichosocialinius determinantus ir apibrėžiant sveikatą kaip „fizinę, dvasinę ir
socialinę gerovę, o ne tik ligos ar negalios nebuvimą“ [43], vis dėlto sveikata vis dar yra
apibrėžiama kaip susijusi su ligos ar negalios nebuvimu. M. Bury šį fenomeną aiškina
atkreipdamas dėmesį, kad dažniausiai į sveikatos priežiūros įstaigas kreipiamės jau susirgę, o
ne tada, kai jaučiamės puikiai. PSO apibrėžimas implikuoja tai, kad sveikata, liga ir medicina
yra kompleksiški ir susiję faktoriai. Medicininis sveikatos supratimas yra individualistinis ir
skiriantis mažiau dėmesio paciento socialinei ar kitai aplinkai, anot M. Bury [42].
Taigi nepasant PSO bandymų holistiškai apibrėžti sveikatą, vis dar daugelis suvokia
sveikatą kaip ligos nebuvimą [44]. Tai įrodo Škotijoje 1990 m. atliktas tyrimas, kuomet
vyresnio amžiaus žmonės turėjo apibrėžti, kas, jų supratimu, yra sveikata. Tyrimas atskleidė,
kad sveikata apibrėžiama kaip ligos nebuvimas, gera fizinė būklė, gebėjimas atlikti
kasdienines užduotis, stiprybė [44].
Šis tradicinis sveikatos supratimas nubrėžė perskyrą tarp sveikatos ir ligos arba
susirgimo. Dabar būti sveikam reiškia nebūtinai visiškai nesirgti, tačiau reiškia, kad esi
sveikesnis negu dauguma sergančiųjų. Be to, ligų ir simptomų nebuvimas dar nereiškia, kad
esi visiškai sveikas [41].
C. Helman [45] aiškina, kad medicininis modelis yra giliai įsišaknijusi tradicija ir
susijusi su mediko profesija. Mediko profesiją C. Helman vadina tam tikra subkultūra,
turinčią gydomųjų galių ir gyvenančią savame pasaulyje. Jau studijų metu medikas pereina
akultūracijos procesus ir visam gyvenimui priima medicinį ligos suvokimą. Medikas įgyja
aukštą statusą visuomenėje ir tam tikrą galią [45].
21
Gydytojų ir pacientų požiūris į sveikatą ir ligą skiriasi, nepaisant jų vienodos socialinės
ar kultūrinės aplinkos. Jų suvokimas grindžiamas skirtingomis prielaidomis, remiasi
skirtingais įrodymais, skirtingai vertina gydymo veiksmingumą. Dažniausiai problemos
gydytojo ir paciento komunikacijoje ir kyla dėl šių skirtingų požiūrių, taigi iššūkis yra
įvairiais būdais gerinti komunikaciją [45].
Medicininė informacija tapo plačiai prieinama, kas anksčiau buvo neįmanoma.
Anksčiau su medicina susijusios žinios ir informacija buvo prieinama tik sveikatos
profesionalams, o dabar informacija tapo plačiai prieinama – pacientas gali susirasti jam
aktualios informacijos apie gydymo metodus, diagnostiką, profilaktiką ar medikamentus per
įvairius medijų kanalus, tokius kaip televizija, internetas, laikraščiai, žurnalai ir pan. Ypač
interneto atsiradimas vaidina svarbų vaidmenį, nes suteikė pacientui daug galimybių. Dabar
internetas yra vienas pagrindinių medicinnės informacijos šaltinių pacientams. Lietuvoje 2010
m. atliktas sveikatos informacijos internete reikšmės gydytojo-paciento santykiams atskleidė,
kad ši informacija turi teigiamos įtakos gydytojo-paciento santykiams. Rezultatai atskleidė,
kad 63,9 proc. šeimos gydytojų pritaria, kad sveikatos informacijos paieška internete turi
teigiamos įtakos gydytojo-paciento santykiams, o 74,9 proc. pritaria, kad sveikatos
informacijos paieška internete skatina pacientus tapti geresniais partneriais su šeimos
gydytojais [46].
Pacientui tampant vis sąmoningesniu ir aktyvesniu sveikatos sistemos dalyviu ir jam vis
labiau įsitraukiant į sprendimų priėmimą vis labiau atkreipiamas dėmesys į neprofesionalią
arba angliškai vadinamą „lay“ sveikatos koncepciją1 ir profesionalaus ir neprofesionalaus
požiūrio į sveikatą ir susirgimą priešpriešą. Neprofesionali sveikatos ir ligos koncepcija
apibrėžia ligą kaip socialinį konstruktą. Pastaruoju metu neprofesionalus požiūris į ligą bei
sveikatą sulaukia vis daugiau dėmesio. Pacientas įgauna žinių apie savo sveikatos būklę iš
kitų pacientų, draugų, giminaičių, sveikatos profesionalų pasakojimų, televizijos, interneto ir
kitų medijos šaltinių, taip pat liaudies medicinos. Visi šie šaltiniai sukonstruoja paciento
požiūrį į sveikatą, ligą, priimtinus gydymo metodus. Sociologinėje literatūroje jau kalbama
apie pacientą kaip apie „neprofesionalų ekspertą“ (angl. lay expert) nurodant į: „ išskirtinę
paciento patirtį bei ligos metu įgytą žinojimą, kuris yra priešpriešinamas profesionaliam
mediko žinojimui“ [47:101]. Neprofesionalus sveikatos supratimas (angl. lay health beliefs) –
tai įvairūs paprastų žmonių, t. y. ne sveikatos profesionalų, įsitikinimai, susiję su sveikata ir
1 Šiame darbe bus naudojamas „lay“ koncepcijos vertimas – neprofesionali sveikatos koncepcija, nes lietuvių
kalba šios koncepcijos vertimo nebuvo rasta, todėl bus remiamasi V.Leonavičiaus ir kt. (2007) monografijoje
vartojamu terminu „neprofesionalus“.
22
susirgimu. Sveikatos supratimas priklauso ne tik nuo medicininių žinių, kurias turi individas,
tačiau čia yra gilesnė prasmė. Individo įsitikinimus apie sveikatą ir ligą formuoja socialinė
aplinka, kultūrinis kontekstas, asmeninė biografija, socialinis žmogaus identitetas, ekonominis
statusas, išsilavinimas, kognityviniai gebėjimai, santykiai su šeimos nariais, sveikatos
priežiūros paslaugų kaina ir prieinamumas, vartojamų medikamentų šalutiniai poveikiai [13].
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepaisant to, kad pacientas tampa vis aktyvesniu veikėju
savo sveikatos priežiūros procese, neprofesionalią sveikatos sampratą veikia laisvai
pasiekiama medicinė informacija. Neprofesionali samprata po truputį praranda savo pradines
prasmes. Pacientai vis dažniau naudojasi moksline, medicinine informacija, taigi
neprofesionalus supratimas tampa vis labiau medikalizuotu fenomenu, prarandančių
„liaudies“ įsitikinimus, mitus, susijusius su sveikata ir susirgimu [48].
Nustatyta, kad paciento elgesį nulemia pusiausvyra tarp jo įsitikinimų apie ligos
sudėtingumą ir gydymo metodo privalumus ir tūkumus [13].
Galima vienareikšmiškai teigti, kad neprofesionali sveikatos koncepcija yra sąlyginai
naujas tyrinėjimo objektas Vakarų visuomenėse įvairiose mokslo srityse, ypač
antropologijoje, sveikatos sociologijoje. Lietuvoje, deja, šia tematika atliktų mokslinių tyrimų
kol kas nėra. Vakaruose ši koncepcija analizuojama dar tik pastaruosius 15 metų, o dauguma
atliktų tyrimų yra sąlyginai maži. Galima išskirti tik kelias svarbias studijas šia tema. Viena
žymiausių studijų – tai Herzlicho studija apie viduriniosios klasės prancūzų sveikatos
supratimą. Šis tyrimas atskleidė, kad sveikata apibrėžiama kaip ligos nebuvimas, gera
savijauta. Liga buvo apibrėžiama kaip neigiamas konceptas, dažniausiai siejama su gyvenimo
būdu, o sveikata – kaip teigiamas konceptas. Tyrimas atskleidė, kad sveikata sudaryta iš trijų
dimensijų: (1) paprasčiausiai ligos nebuvimas, (2) sveikatos „rezervas”, nulemtas žmogaus
temperamento ir gyvenimo būdo bei (3) „balansas” arba visapusiškai gera savijauta [49]. Kiti
tyrimai taip pat atskleidė panašius rezultatus. Visur sveikatą sudaro trys „būsenos”: visų
pirma, sveikata – ligos nebuvimas, visų antra, žmogaus funkcionavimas ir pajėgumas atlikti
kasdienines užduotis ir trečia, žmogaus gera savijauta bei gera fizinė forma. Taip pat sveikata
suvokiama kaip moralinė vertybė. Susirgimas siejamas su blogu elgesiu ar nuodėmėmis –
tyrimai atskleidė, kad tokių įsitikinimų laikosi tiek išsivysčiusios, tiek primityvios
visuomenės. Visose visuomenėse žmogus jaučia tarsi pareigą būti sveiku, o liga – tai tarsi
žmogaus žlugimas. Taip pat tikima, kad sveikata priklauso nuo stiprios valios, disciplinos,
savikontrolės [49].
R. Spector [50] atlikusi tyrimą ir paprašiusi respondentų savais žodžiais apibrėžti, kas
yra sveikata, dažniausiai sulaukdavo tokių atsakymų, kaip „galėjimas daryti tai, ką nori“,
23
„fizinis ir psichologinis gerbūvis“, „buvimas energingu“, „galėjimas atlikti įprastas užduotis,
dirbti“. Kai kurie respondentai pabrėžė, kad vis dėlto sveikata – tai neapibrėžiamas dalykas ir
sveikatos supratimas priklauso nuo kiekvieno individualaus supratimo.
Vaikų ir paauglių sveikatos supratimo tyrimas atskleidė, kad šie jauni žmonės sveikatą
dažniausiai apibrėžia kaip „ligų nebuvimą“, „gerą savijautą“, „galėjimas užsiimti mėgstama ar
privaloma veikla“, o suaugusiųjų sveikatos supratimo tyrimas atskleidė, kad suaugusieji
sveikatą apibrėžia panašiai kaip vaikai: „visapusišikai gera savijauta“, „ligų nebuvimas“ bei
„gebėjimas atlikti įprastas užduotis“ [41].
M. Bury [42] teigia, kad nors medicininis modelis yra įsišaknijęs modernioje
visuomenėje, kiekvienas žmogus turi prieigą prie medicininės informacijos per įvairius
medijų šaltinius, stebina tai, kad vis dėlto yra giliai įsišakniję „liaudiški“, ne medicinėmis
žiniomis, o nuogirdomis, gandais, tradicijomis grįsti įsitikimai apie sveikatą ir ligą. Sveikatą
prioritetine sritimi laiko sveikatos profesionalai, mokslininkai, tačiau ne neprofesionalai.
Sveikata laikoma naturalia būsena. Anot M. Bury, nors daugelis žmonių suvokia sveikatą kaip
savaime suprantamą būseną ir pasigenda jos tik susirgus, tačiau tai nereiškia, kad
neprofesionalus požiūris stokoja aiškaus santykio tarp sveikatos ir ligos.
P. Freund ir kt. [44] teigia, kad prieš ieškodami profesionalios medicininės pagalbos
pirmiausiai pacientai patys bando interpretuoti savo sveikatos būklę. Šių interpretacijų
koncepcija ir idėjos gali būti pasiskolintos iš medicinos mokslų, tačiau nėra jais grįstos.
Greičiau ši koncepcija ir logika yra paprastų žmonių, neprofesionalų patirtys, socializacija,
kultūrinis modelis bei socialiniai tinklai. Visa tai formuoja supratimą ir požiūrį į sveikatą ir
ligą. Autorius pabrėžia kultūros svarbą, kuri daro įtaką žmonių supratimui apie sveikatą.
1.2.2. Profesionali ir neprofesionali ligos ir susirgimo koncepcija
Nors ligos samprata turėtų būti objektyvi ir lengviau apibrėžiama nei sveikatos
samprata, tačiau, pasirodo, kad apibrėžti ligą yra tokia pati nelengva užduotis kaip apibrėžti
sveikatą. Visų pirma, neprofesionalai bei sveikatos profesionalai skirtingai interpretuoja ir
vertina simptomus bei nusiskundimus. Kas vieniems gali atrodyti ligos būsena, kitiems –
nebūtinai. Apibrėžiant ligą, lygiai taip pat kaip ir sveikatą, įtakos turi socialinė bei kultūrinė
aplinka, tradicijos. Tyrimai atskleidė, kad universalaus sveikatos supratimo neužtenka –
negalima ignoruoti neprofesionalų ligos supratimo ir įsitikinimų [41].
24
Ligos samprata glaudžiai susijusi su sveikatos samprata. Kaip ir sveikatos smprata, ligos
samprata taip pat yra kompleksiška. Yra išskiriami du požiūriai2 į ligą: biopsichosocialinis,
apibrėžiamas kaip susirgimas – „illness“ ir biologinis arba medicininis, apibrėžiamas kaip liga
– „disease“. Ši perskyra yra susijusi su skirtingais požiūriais į ligą ir sveikatą. „Illness“ ligos
supratimas yra susijęs su neprofesionaliu požiūriu, o „disease“ – su medicininiu žinojimu.
Medicininis modelis yra susijęs su racionaliu, objektyviu ligų kilmės aiškinimu, o
neprofesionalus modelis – su subjektyviu ligų aiškinimų, susijusiu su bloga lemtimi ir pan.
[49, 51]. Šis neprofesionalus požiūris dar kitaip vadinamas „viešuoju“ ar „bendruomeniniu“
[52].
Anot R. Gwyno [51], neprofesionalus ligos supratimas, požiūris į ligos priežastis ir
gydymą kyla iš kelių, dažniausiai prieštaraujančių vienas kitam šaltinių – tai mokslinės
medicininės žinios, susietos su liaudies medicinos mitais ir papročiais. Nuo XX a. pabaigos iš
gydytojų jau buvo tikimasi supratingumo, tolerancijos ir pagarbos neprofesionaliam pacientų
požiūriui [53].
Neprofesionalus požiūris į ligą yra gerokai senesnis už profesionalų medicininį modelį,
nes neprofesionalus požiūris yra susijęs su giliai įsišaknijusiomis kultūrinėmis bei religinėmis
tradicijomis. Gali kilti konfliktas tarp medicininio bei neprofesionalaus ligos aiškinimo.
Todėl, anot R. Gwyno [51], neretai būtent dėl šios priežasties iškyla įvairių sunkumų
gydytojo ir paciento santykiuose ir gydytojas susiduria su dilemomis, kaip perteikti pacientui
informaciją ir įtikinti gydytis, kai jo įsitikinimai prieštarauja gydymo metodams, neprarandant
paciento pasitikėjimo ir išlaikant gerus gydytojo-paciento santykius.
Tyrimai atskleidė, kad vaikų ir suaugusiujų ligos supratimas mažai kuo skiriasi. Vaikai,
nors ir supranta, kad ligos atsiranda dėl tam tikrų priežasčių, tačiau įvardinti konkrečių
priežasčių negali [41].
Kaip teigia V. Leonavičius ir kt. [33], pasikeitė gydymo santykio socialinis kontekstas.
Visa tai buvo sąlygota priešpriešos tarp psichosocialinės ligos reikšmės, susirgimo, negalios
(būtent illness sąvokos), kurią jaučia asmuo ir ligos (disease), kurią nustato gydytojas. Taip
pat V. Leonavičius ir kt. išskiria priepšpriešą tarp neprofesionalių (lay) pacientų įsitikinimų
(subjektyvumo) ir profesionalių gydytojo žinių (objektyvumo). Ši priešprieša tarp skirtingų
gydytojo ir paciento pasaulių, anot autorių, tapo viena pagrindinių šiuolaikinės sveikatos
sociologijos temų.
2 Kadangi anglų kalba illness ir disease turi dvi skirtingas reikšmes, o lietuvių kalboje tokios aiškios perskyros
nėra, šiame darbe illness verčiamas kaip „susirgimas“, o disease – „liga“.
25
1.2.3. Alternatyvios medicinos koncepcija
Su neprofesionalia sveikatos ir susirgimų koncepcija susijusi ir alternatyvios medicinos
prieiga. Alternatyvi medicina tampa vis populiaresnė. Vieni žmonės visiškai atsisako
tradicinės medicinos paslaugų, pakeisdami ją alternatyvia medicina, o kiti alternatyvios
medicinos būdais papildo tradicinės medicinos teikiamą gydymą. Su alternatyvios medicinos
paplitimu siejamas visuomenės nusivylimas biomedicininiu ligų aiškinimo modeliu,
informacijos prieinamumu. Alternatyvi medicina arba, kitaip tariant, netradicinė, dar kartais
vadinama natūralioji medicina, grindžiama medicinos mokslo nepripažintais metodais. PSO
siūlo kalbant apie alternatyvios medicinos praktikas vartoti terminą „papildomoji ir
alternatyvioji medicina“ (angl. complementary and alternative medicine), kuris apima visus
gydymo metodus bei sveikatinimo sistemas, nepriklausančias tradicinei medicinai.
Alternatyvios medicinos gydymo metodams priskiriama ajurveda, homeopatija, tradicinė kinų
medicina, akupunktūra, natūropatija, joga, meditacija, relaksacija, vizualizacija, meno, šokio,
muzikos terapijos, hipnozė, dietos, žolinės terapijos, masažas, chiropraktika, įvairūs
energetiniai netradicinės medicinos metodai, tokie kaip gydymas rankomis ir pan. [54].
Eisenbergas ir kolegos nuo 1990 m. tyrinėja alternatyvios medicinos paplitimą JAV.
Tyrimai atskleidė, kad 2004 m. net apie 40 proc. JAV gyventojų naudojasi kokiomis nors
alternatyvios medicinos priemonėmis. Nuo 1991 m. šis skaičius išaugo 10 proc. Tyrimai
atskleidė, kad dažniausiai alternatyvia medicina naudojasi turintys aukštąjį išsilavinimą,
gaunantys vidutinęs pajamas, 25-49 m. amžiaus baltaodžiai, dažniai moterys nei vyrai. Taip
pat alternatyvia medicina labiau linkę naudotis asmenys per pastaruosius metus gulėję
ligoninėje bei metę rūktyti asmenys, lyginant su niekada nerūkiusiais. Dažniausiai į
alternatyvius gydymo būdus įeina įvairios atsipalaidavimo programos, svorio mažinimo
programos, savipagalbos grupės, hipnozė ir kiti [50].
Kaip pastebi M. Bartuškaitė ir E. Butkevičienė [55], alternatyvioji medicina prieštarauja
taip vadinamajam „praryti piliulę“ supratimui, nes alternatyviojo gydymo procese pacientas
nuo pat pradžių aktyviai dalyvauja ir pacientas turi suvokti, koks jo dabartinis gyvenimo
būdas ir ką reikia keisti.
Lietuvoje 2011 m. atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai yra gana skeptiški
apie alternatyviosios medicinos privalumus. Tyrimas atskleidė, kad alternatyviosios
medicinos metodams priskiriami liaudies, alternatyvieji, natūralieji gydymo metodai. Tyrimo
duomenys atskleidė, kad didžioji dalis (37 proc.) respondendų neturi aiškios nuomonės, ar
netradicinė medicina sveikatos problemas sprendžia geriau, nei įprastinė medicina, o trečdalis
26
respondentų šiam teiginiui visiškai nepritaria. Atskleista, kad beveik 80 proc. respondentų per
pastaruosius 12 mėn. nesilankė pas alternatyvios medicinos specialistus [55].
Taigi Vakaruose požiūris į alternatyvią mediciną yra geresnis nei Lietuvoje. M.
Bartuškaitė ir E. Butkevičienė pabrėžia, kad „Vakarų valstybėse jau septintajame
dešimtmetyje atsigręžta į alternatyviuosius gydymo būdus, ypač Rytų mediciną (tuo metu
įvairūs socialiniai, kultūriniai judėjimai ir jų atstovai propagavo taikos, laisvės nuo normų,
kišamų tuometinės sistemos, atsiribojimą bei gyvenimą gamtos siūlomomis sąlygomis)“
[55:104].
1.3. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai
LNL – tai viena didžiausių pastarojo laikmečio sveikatos problemų. PSO duomenimis,
LNL sudaro net 63 proc. visų mirčių pasaulyje, o 2008 m. net 36 mln. žmonių mirė nuo LNL.
Didžiausią skaičių sudaro mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto, onkologinių
bei lėtinių kvėpavimo sistemos ligų [56]. Nustatyta, kad trečdalis europiečių (29 proc.) serga
kokia nors lėtine liga, o ketvirtadaliui (25 proc.) paskirtas gydymas ir medikamentų
vartojimas [57].
Lietuvoje LNL paplitimas yra viena didžiausių sveikatos problemų. Privalomojo
sveikatos draudimo informacinės sistemos SVEIDRA 2011 m. duomenimis pagal suaugusiųjų
(nuo 18 m.) susirgimų skaičių, didžiausias sergamumas – hipertenzinėmis ligomis, sudarantis
195,7 susirgimus 1000 gyventojų. Sergamumas cukriniu diabetu sudaro 32 susirgimus 1000
gyventojų, o astma – 11,9 susirgimų 1000 gyventojų. Šie skaičiai nuo 2008 m. išaugo. 2008
m. sergamumas hipertenzinėmis ligomis buvo 164,1, cukriniu diabetu – 25,1, o astma – 10
1000 gyventojų [58].
Pagrindines mirties priežastis 2011 m. sudarė kraujo apytakos sistemos ligos (47,7 proc.
– vyrų, 65,1 proc. - moterų). Antroje vietoje pagal mirties priežastis – piktybiniai navikai
(21,5 proc. – vyrų, 17, 9 proc. – moterų) [58].
Europos bendrijos sveikatos rodiklių sąraše nurodoma, kad 2011 m. beveik trečdalis
Lietuvos gyventojų (27,2 proc.) nurodė sergantys kokia nors lėtine liga ar turintys lėtinių
simptomų daugiau nei pusę metų. Palyginimui – ES vidurkis labai panašus (32,2 proc.),
mažiausiai susirgimų lėtinėmis ligomis nurodoma Rumunijoje (20,3 proc.), o daugiausiai –
Suomijoje (45,4 proc.) [59].
27
Lietuvos Nacionalinėje mokslo programoje „Lėtinės neinfekcinės ligos“, kuri vykdoma
2010-2014 m., teigiama, kad „Lietuvos gyventojams aktualiausios yra šios lėtinės
neinfekcinės ligos: širdies ir kraujagyslių ligos, piktybiniai navikai, cukrinis diabetas,
neurodegeneracinės, alergijos ir autoimuninės ligos, psichikos ir elgesio sutrikimai“ [60].
PSO lėtines neinfekcines ligas apibrėžia kaip neužrečiamas, trunkančias ilgą laiko tarpą
bei palaipsniui progresuojančias. PSO išskiria keturias pagrindines LNL kategorijas: širdies ir
kraujagyslių ligos, vėžys, lėtinės kvėpavimo takų ligos (tokios kaip lėtinė plaučių obstrukcinė
liga, atsma) bei diabetas. Nuo LNL kiekvienais metais miršta 36 mln. žmonių. Daugiausiai
nuo LNL mirčių sudaro širdies ir kraujagyslių ligų sukeltos mirtys, nuo kurių kasmet miršta
17 mln. žmonių, nuo vėžio – 7,6 mln., nuo kvėpavimo takų ligų – 4,2 mln., o nuo diabeto –
1,3 mln. žmonių [56].
Lėtinės ligos apibrėžiamos kaip ilgalaikės, dažnai susidedančios iš kelių sveikatos
problemų, dažniausiai neišgydomos, sukeliančios daug sunkumų pačiam pacientui bei jo
šeimai. LNL gydymas veiksmingas tik simptomų mažinimui ir nėra tiksliai žinoma, kaip ir
kada liga progresuos [61].
Vis augantys LNL sergančiųjų skaičiai sąlygoja didesnes sveikatos priežiūros išlaidas.
Apskaičiuota, kad JAV LNL gydymas ir priežiūra kainuoja 286 miliardus JAV dolerių kasmet
[62]. Kaip pastebi A. Jurgutis ir V. Juknevičiūtė [63:6], remdamiesi PSO duomenimis, „Dėl
spartaus LNL plitimo auga gyventojų poreikiai,todėl visos šalys, neatsižvelgiant į jų
išsivystymo lygį, nebegali atremti tokių staigių visuomenės sveikatos pokyčių ir garantuoti
lengvo naujų medicinos technologijų ir intervencijų prieinamumo“.
Nustatyta, kad dažniausiai lėtinių ligų gydymas vyksta PSP [5], todėl geri gydytojo ir
paciento santykiai yra vienas esminių dalykų lėtinių ligų gydyme. Lėtinėmis ligomis
sergantys asmenys dažniausiai kreipiasi į savo šeimos gydytoją, taigi šeimos gydytojas
vaidina esminį vaidmenį gydant šių pacientų ligas [64].
Yra nustatyta, kad pagrindinė priežastis, kodėl pacientai kreipiasi į sveikatos priežiūros
įstaigas – tai pirmiausiai lėtinės ligos. Anksčiau pagrindinės ligos buvo ūmios ligos, tokios
kaip infekcijos, apendicitas, kaulų lūžiai ir pan. Šios ligos yra pagydomos ir tęsiasi sąlyginai
trumpą laiką. Iš kitos pusės, lėtinės ligos, tokios kaip diabetas, hipertenzija ir pan., yra
nepagydomos ir lėtinės. Šiomis ligomis sergantys pacientai į gydytojus kreipiasi dažniausiai
[65].
28
Iš viso praktikuojančių (aktyvių) šeimos gydytojų3 Lietuvoje 2011 m. buvo 1860, o tai
sudaro 13,96 proc. visų gydytojų Lietuvoje. 63,7 proc. PSP paslaugų teikė šeimos gydytojai,
11,6 proc. – vidaus ligų gydytojai, 11,6 proc. – vaikų ligų gydytojai [58].
Nustatyta, kad Lietuvoje per 2011 m. padidėjo apsilankymų pas gydytojus skaičius:
„Vienas gyventojas pas gydytojus apsilankė vidutiniškai 7,2 karto (palyginimui 2010 m. šis
skaičius buvo 6,9 apsilankymai). 2011 m. apsilankymų pas pirminio lygio gydytojus skaičius
taip pat padidėjo. Vienam gyventojui teko 4,7 apsilankymai (palyginimui 2010 m. šis skaičius
buvo 4,7 apsilankymai). Reikia atkreipti dėmesį, kad apsilankymų pas gydytojus specialistus
skaičius sumažėjo 4,1 proc. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 2,3 apsilankymai.
Apibendrinant, tarp visų apsilankymų pas gydytojus 2011 m. 68,3 proc. sudarė apsilankymai
pas pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančius gydytojus“ [58:53]. Tai vėl galima
būtų sieti su didėjančiu sergamumu LNL. Šie skaičiai iliustruoja, kad pacientai dažniausiai
susiduria su PSP gydytojais.
LNL vėlyvojoje modernybėje užima dominuojančią vietą ligų profilyje [19]. LNL
ypatingos tuo, kad jos reikalauja tam tikro valdymo ir kontrolės. Tam, kad ligų valdymas būtų
sėkmingas, gydytojas ir pacientas turi tarpusavyje dalintis savo nuomonėmis ir idėjomis. M.
Bury vadina tai “abipuse ekspertize” [19].
Sociologai, tokie kaip M. Bury [42], Freund ir kt. [44] ir kiti savo straipsniuose bei
monografijose konstravo lėtinių ligų apibrėžimą, lėtinėmis ligomis sergančiojo tapatumą,
lėtinių ligų įtaką sergančiajam. Ypač didelį indėlį įdėjo M. Bury [66], įvesdamas terminą
„biografinis skilimas“ (angl. biografical disruption), apibrėžiantį lėtinę ligą kaip tam tikrą
sukrečiantį ir paliekantį svarbią žymę individo gyvenime veiksnį. Taigi lėtinės ligos paliečia
ne tik paciento fizinę būklę, tačiau ir psichologinę, socialinę, ekonominę pusę, taip pat
paliečia ir sergančiojo artimuosius, šeimos narius.
Geri gydytojo-paciento santykiai siejami su efektyvia sveikatos priežiūra [16, 25, 67].
Taigi jei pacientas pasitikės gydytoju, didesnė tikimybė, kad laikysis gydytojo nurodymų,
aktyviau dalyvaus priimant sprendimus. Draugiškas santykis su gydytoju labai svarbus esant
LNL.
LNL atsiradimas ir drastiškai augantis sergamumas šiomis ligomis kuria naują santykį
tarp gydytojo ir paciento. Būtent LNL specifiškumas ir skirtumas nuo ūminių ligų gydymo
sąlygoja aktyvaus paciento dalyvavimo priimant sprendimus poreikį. Montori ir kt. [68]
teigia, kad gydant LNL sergančius pacientus reikalingas didesnis pacientų įsitraukimas
3 Į šį skaičių neįtraukti vidaus ligų gydytojai bei pediatrai.
29
priimant sprendimus, susijusius su gydymu ar priežiūra nei ūminių ligų atveju. Taip pat šiuo
atveju pacientui atsiveria ir daugiau galimybių priimti sprendimus nei ūminių ligų atveju, nes,
ūminių ligų atveju pagrindinis tikslas – išgydyti ligą, o lėtinių ligų atveju gydymo dažniausiai
nėra, todėl pagrindinis tikslas – pagerinti paciento gyvenimo kokybę, padėti jam išvengti
komplikacijų ir paūmėjimų bei prailginti gyvenimo trukmę. Lėtinių ligų atveju būtinas kiek
įmanoma didesnis pacientų dalyvavimas sveikatos priežiūros sprendimų priėmime, nes tai
daro įtaką efektyvesniems gydymo ir priežiūros rezultatams. Tuo tarpu sergant ūminėmis
ligomis, užtenka ir minimalaus paciento įsitraukimo, nes ūminių ligų gydymas dažniausiai
reikalauja gydymo paskyrimo iš karto ir dažniausiai paskirtas gydymas yra būtinas. Ūminėmis
ligomis sergantys ir besilaikantys gydytojo nurodymų dažniausiai pasveiksta greitai ir
išvengia tolimesnių komplikacijų. Taigi lėtinių ligų profilis yra visiškai skirtingas. Lėtinė liga
skiriasi nuo ūmios ligos ir yra ypatinga tuo, kad yra nepagydoma. Pagrindinis tikslas yra
kontroliuoti ligą, išvengiant pablogėjimo ir šalutinių poveikių tiek fizinei, tiek
psichosocialinei paciento būklei [6].
Pacientai, turintys lėtinių susirgimų, susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip būklės
paūmėjimai, komplikacijos, simptomų kontrolė. Nereikia pamiršti, kad tokie pacientai
susiduria ir su psichosocialinėmis problemomis: socialinė atskirtis, izoliacija, tokiems
pacientams gali atsirasti įvairių nerimo sutrikimų ar net depresija.
Tačiau sveikatos priežiūros sistema prioritetą vis dar teikia ūmių susirgimų gydymui, o
ne lėtinėms ligoms. Taigi lėtinėmis ligomis sergantys pacientai tokioje sistemoje susiduria su
fragmentuota sveikatos priežiūra, atskirų simptomu gydymu, o ne integruota bei tęstine
sveikatos priežiūra [61].
Anksčiau jau aptartas paternalistinis modelis netinka LNL gydymui. Daugelis lėtinėmis
ligomis sergančių pacientų net to nesiekdami tampa savo ligų „ekspertais“, gerai žinodami
simptomus ir kaip juos gydyti. Daugelis LNL yra nepagydomos ir taikomas gydymas yra tik
simptominis. Taigi LNL sergantys pacientai turi patys priimti sprendimus dėl gydymo, kurie
gali turėti ilgalaikį poveikį. Jie turėtų būti kritiški dėl siūlomo gydymo ir įvertinti visas
galimybes [61].
Tam, kad matytųsi perskyra tarp sprendimų priėmimo specifikos ūminių ligų ir LNL
atvejais, sudaryta palyginamoji lentelė (žr. 2 lentelę), kurioje pateikiami sprendimų priėmimo
aspektai, paciento vaidmuo.
30
2 lentelė. Sprendimų priėmimo skirtumai tarp ūminių ir lėtinių neinfekcinių ligų gydymo ir
priežiūros
Veiksniai Sprendimų priėmimas
sergant ūminėmis ligomis
Sprendimų priėmimas sergant
lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis
Pavyzdžiai Chirurginio gydymo
pasirinkimas sergant krūties
vėžiu
Gyvenimo būdo keitimo kei
farmakologinio gydymo pasirinkimas
pacientams, kuriems pirmą kartą
nustatytas 2 tipo diabetas
Paciento vaidmuo Sergančio vaidmuo yra
epizodinis
Pacientai priversti susigyventi su liga ir
toliau gyventi įprastą gyvenimą, tačiau
neišvengiamo simptomai, pablogėjimai
ir pastovūs vizitai pas gydytojus
Kur priimami sprendimai? Sveikatos priežiūros įstaigoje Paciento gyvenamojoje bei socialinėje
aplinkoje (vonios kambarys,
valgomasis, darbovietė ir pan.)
Galimybė pacientui priimti
sprendimus
Labai maža, paciento
pasirinkimas labai ribotas ir
suvaržytas
Daug galimybių ir pasirinkimų,
pacientas gali visuomet iš naujo
pasirinkti
Galimybė pakeisti
sprendimus
Sprendimai nekeičiami Sprendimus galima keisti
Gydymo ypatumai Nelankstus, vykstantis pagal
griežtai nustatytą protokolą
Gali būti keičiami gydymo metodai
atsižvelgiant į gydymo progresą
Paciento vaidmuo paskiriant
gydymą
Pasyvus (gydymo metodas
paskiriamas pacientui)
Aktyvus (pacientas kontroliuoja/gali
pasirinkti gydymo metodą)
Gydymo vykdymas Gydymas vykdomas gydymo
įstaigoje, pacientas lankosi pas
gydytoją jam paskirtu laiku
Svarbu, kad pacientas teisingai vartotų
medikamentus, keistų gyvenimo būdą
Socialinis gydymo aspektas Ekonominiai, socialiniai
sunkumai pacientui yra tik
ribotą laiką, kol vyksta
gydymas
Į paciento gyvenimo būdo keitimą
įtraukiama ir šeima, gydymas ir
priežiūra nenutraukiamai reikalinga
visą gyvenimą
Pasveikimas Dažniausiai greitas, aiškiai
apibrėžtas, galutinis (pvz.
skausmo pašalinimas, auglio
pašalinimas ir pan.)
Dažniausiai nepasveikstama, galimi
tarpiniai būklės pagerėjimai,
pablogėjimai, periodiškumas (pvz.
periodiškaa simptomų kontroliavimas)
Ar liga išgydoma? Taip, liga galutinai išgydoma,
nedaro įtako tolimesniam
gyvenimui
Ne, reikia susitaikyti su liga, nes ja
sergama visą gyvenimą
Šaltinis: sudaryta pagal Montori et al. (2006)
Naujojoje Zelandijoje 2008 m. buvo atliktas kokybinis tyrimas, analizuojantis, ko
vyresnio amžiaus, sergantys lėtinėmis ligomis ir gaunantys mažas pajamas pacientai, tikisi iš
gydytojų. Rezultatai atskleidė, kad pacientai jautėsi neišgirsti ir norėjo gauti daugiau
informacijos iš gydytojų, taip pat tikėjosi gydytojų supratingumo. Dažniausi atsakymai šioje
studijoje buvo beviltiškumas, pyktis, frustracija. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad idealus LNL
sergančiųjų santykis su gydytoju būtų įtraukiantis terapeutinis santykis su supratingu
gydytoju. Pacientų įsitraukimas į sprendimų priėmimą – tai santykio su gydytoju kūrimas,
besiremiantis socialiniu, kultūriniu, medicininiu supratimu ir žiniomis. Gydytojai turėtų
31
pagarbiai įsiklausyti į pacientus ir jų klausinėti, nes visa tai gali pagerinti gydytojų supratimą
apie paciento būklę: tiek fizinę, tiek emocinę [69].
Nustatyta, kad viena iš pacientų nepasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugomis ir
bendravimu su gydytojais priežasčių – per mažas informuotumas apie sveikatos priežiūros
sprendimus ir per mažas įsitraukimo laipsnis į sprendimų priėmimą. Kuo daugiau pacientas
įtraukiamas į sprendimų priėmimą, tuo labiau jie tampa informuoti, susierzinimas, pyktis
sumažėja, pasitenkinimas paslaugomis didėja [3]. Nuo gydytojo-paciento santykių priklauso
pacientų pasitenkinimas paslaugomis, jų supratimas, nurodymų laikymasis, net sveikatos
būklė. Gydytojo-paciento sąveikos būdas ypatingai svarbus PSP, kur pacientai lankosi daug
kartų ir dėl įvairiausių priežasčių [36].
Kaip jau minėta, gydytojo ir paciento santykiai per pastaruosius 50 metų pastebimai
transformavosi. Paternalistinį modelį, kuomet centre būdavo gydytojas (angl. doctor-centred
model) ir kuris akcentavo medicininio žinojimo bei praktikos autoritetą ir galią, pakeitė į
pacientą orientuotas modelis (angl. patient-centred model) ir akcentuojantis konsultacijos bei
tarpusavio bendradarbiavimo svarbą. Tai reiškia, kad medicininėmis žiniomis bei praktika
siekiama surasti patologijas bei priimti diagnozę, o konsultacijos metu turi būti aprėpiamos
problemos, susijusios su subjektyvia paciento patirtimi [70]. Būtent socialiniai bei
psichologiniai apektai yra labai svarbūs, kurių neretai yra pasigendama konsultacijų metu.
Šeimos gydytojo santykis su sergančiuoju lėtinėmis ligomis yra rutiniškas.
Konsultacijoje pacientas dažniausiai pasigenda psichosocialinių aspektų, emocinės išraiškos,
trūksta gydytojo visapusiško įsitraukimo į konsultaciją [69]. Šeimos gydytojui didžiausią
laiko dalį atima dokumentacija: receptų pildymas, diagnozės rašymas ir pan. Todėl
nenuostabu, kad laiko atsižvelgti ne tik į paciento fizinės būklės įvertinimą, bet ir į
psichosocialinius aspektus, lieka mažai.
Gydytojo-paciento santykis PSP – tai ilgalaikis ir asmeninis santykis. Tai yra į pacientą
orientuotos medicinos pagrindas. Gydytojo-paciento santykis gali turi teigiamos įtakos
paciento sveikatos būklei, jei gydytojas yra empatiškas, malonus ir siekia padėti pacientui
pasveikti.
Tęstinis šeimos gydytojo ryšys su pacientu užima labai svarbią vietą lėtinių ligų
valdyme, nes, esat tęstiniui ryšiui, lengviau pasiekti geresnius gydymo rezultatus [8, 71, 72].
Visų pirma, gydytojas gerai pažįsta pacientą, išmano jo elgseną, žino paciento ir jo šeimos
socialinę bei ekonominę situaciją. Taip pat toks ryšys „leidžia geriau suvokti, kaip lėtinė liga
veikia jo [paciento – aut. past.] gyvenimo kokybę, ir greičiau rasti problemos sprendimo
būdus“ [71:34-35]. LNL gydyme ypač svarbu, kad pacientas laikytųsi gydytojo paskirto
32
gydymo plano, todėl geri ir tęstiniai gydytojo ir paciento santykiai yra esminis dalykas. Taip
pat įrodyta, kad „kuo ilgiau tęsiasi paciento priežiūra, tuo geriau užtikrinama LNL
profilaktika ir mažėja poreikis pacientą hospitalizuoti“ [71:35].
Paciento santykis su PSP gydytoju yra ypatingas ir skiriasi nuo paciento santykio su,
pavyzdžiui, gydytoju specialistu. Visų pirma, šeimos gydytojo-paciento santykis grindžiamas
emociniu pagrindu, pasitikėjimu, abipusiu bendradarbiavimu. Šie aspektai yra būtini geram
santykiui tarp gydytojo ir paciento. Kaip teigia V. Leonavičius ir kt. [33], „tarp šeimos
gydytojo ir jo paciento egzistuoja savitas emocinis santykis, kuriuo grindžiamas savitas
pacientui būtinas saugumo jausmas“. Kitas dalykas, kaip jau minėta, paciento santykis su
šeimos gydytoju pasižymi tuo, kad yra ilgalaikis ir tęstinis. Platonovos ir kt. [73] teigimu, toks
ilgalaikis bendravimas, gydytojo asmeninės savybės, bendravimo, organizaciniai sugebėjimai
lemia stipresnį ryšį tarp gydytojo ir paciento, didesnį pacientų pasitenkinimą paslaugomis,
netgi geresnius gydymo rezultatus, nes jei santykiai tarp gydytojo ir paciento yra geri, tuomet
pacientas uoliau laikysis gydytojo nurodymų, bus atviresnis. Būtent tikslus gydytojo
nurodymų vykdymas ir paskirtų medikamentų vartojimas labai priklauso nuo gydytojo
asmeninių savybių, tokių kaip mokėjimas bendrauti, įtaigumas. Nustatyta, kad pacientams,
kurių gydytojai nemoka bendrauti su pacientais, 19 proc. išauga tikimybė, kad tas pacientas
nevykdys gydytojo nurodymų ir nesigydys pagal numatytą planą [31].
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama gydytojo empatiško bendravimo su
pacientu svarbai. Ypač daug dėmesio tam skiria JAV. Į medicinos studijų programas įtraukti
dalykai, mokantys medicinos studentus, kaip empatiškai bendrauti su pacienu, kaip jį suprasti
bei užjausti, aptariama psichosocialinių veiksnių svarba. Pavyzdžiui, Harvardo medicinos
mokyklos studentai turi praeiti trijų metų kursą, kuriame studentams pateikiamos teorinės bei
praktinės žinios apie gydytojo-paciento santykius, apie tai, kokia turi būti konsultacija [74].
Ilgą laiką lėtinėmis ligomis sergantys pacientai gali jaustis esantys bejėgiai prieš savo
ligą, nes dažniausiai lėtinės ligos yra nepagydomos. Lėtinėmis ligomis sergančiam pacientui
ypač svarbu gydytojo dėmesys psichosocialinėms problemoms. Lėtinės ligos gali sukelti
didelį stresą, nerimą, sąlygoti paciento gyvenimo būdo pokyčius, kartais net nedarbingumą.
Kai kuriais atvejais pacientai suserga depresija ar nerimo sutrikimais, gali kankinti net
savižudiškos mitys [69]. Taigi šeimos gydytojas vaidina esminį vaidmenį. Labai svarbu, kad
gydytojas stengtųsi nuraminti pacientą, kalbėti apie tai, kaip susigyventi su liga, kokį
gyvenimo būdą pasirinkti, mokyti, kaip valdyti ligą. Konsultacijos metu jis gali užjausti
pacientą, patarti, padrąsinti, motyvuoti, konsultuoti iškilusiais klausimais. Dialogo trūkumas
gali sukelti pacientui frustraciją, nežinomybę ir bejėgiškumą.
33
Efektyviam LNL gydymui ir priežiūrai didelę įtaką turi ir antrinės profilaktikos
skatinimas, kurią dažniausiai atlieka PSP specialistai. Šeimos gydytojų pastangos įtraukti
lėtine liga ar ligomis sergantį pacientą į antrinės ar tretinės profilaktikos bei gydymo procesus
yra labai reikšmingos. Lėtinėmis ligomis sergantys pacientai ypatingi tuo, kad jiems reikia
tęstinės priežiūros, apimančios ne tik gydytojų pastangas, bet ir pačių pacientų motyvaciją bei
pastangas gydytis. Visų pirma, pacientai iš gydytojų tikisi aiškios ir supantamos informacijos.
Kaip teigia C. May ir kt. [70], tai, kaip šeimos gydytojai konceptualizuoja lėtines ligas
konsultacijų metu, turi svarbų poveikį tiek apskritai sveikatos priežiūros paslaugoms, tiek
pačių pacientų patirčiai ir požiūriui.
Įvairios studijos atskleidė, kad gydytojų požiūris į prevenciją ir profilaktiką bei tokių
idėjų skleidimas pacientams susiduria su tokiais barjerais kaip laiko trūkumas, neadekvatus
atlyginimas, prevencijos mokymų stoka, mokslinių įrodymų dėl prevencijos nauda, aiškių
klinikinių nuorodų stoka, taip pat tai priklauso nuo gydytojo amžiaus, lyties, specializacijos,
požiūrio. Šveicarijoje 2000 m. buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama ištirti gydytojų
požiūrį į prevenciją ir profilaktiką. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 93 proc. gydytojų sutinka,
kad aukšto kraujospūdžio kontrolė yra labai svarbu, 75 proc. atsakė, kad cholesterolio kiekio
mažinimas yra labai svarbu, 73 proc. sutiko, kad kalbėjimas apie rūkymo žalą yra labai
svarbu. Atskleista, kad visi respondentai sutiko sutiko su teiginiu, kad prevencija – tai viena iš
gydytojo atsakomybių, o 96 proc. gydytojų nurodė taikantys prevenciją savo praktikoje
kiekvieną dieną. Nustatyta, kad pagrindinės kliūtis, dėl ko gydytojai ne visada imasi
prevencijos priemonių, laiko trūkumas konsultacijos metu bei mažas susidomėjimas iš
pacientų pusės [75].
Vienas reikšmingiausių tyrimų apie profilaktikos priemonių įgyvendinimą PSP
Lietuvoje – 2010 m. M. Dūdonio ir kt. [76] atliktas tyrimas „Lėtinių neinfekcinių ligų
profilaktikos priemonių, taikomų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, prieinamumas
Lietuvos gyventojams“, analizuojantis PSP specialistų veiklą lėtinių ligų profilaktikoje.
Autoriai tyrimu siekė atskleisti, „kiek šiuo metu šeimos gydytojas bendrauja su pacientais
apie LNL rizikos veiksnius, ar pataria pacientui koreguoti savo įpročius, gyvenseną, kaip
vykdo antrinę ligų profilaktiką pagal valstybės finansuojamas programas, kad būtų galima
įvertinti šeimos gydytojų aktyvumą ligų profilaktikoje ir tai būtų atsvaros taškas ieškant būdų
mažinti sergamumą LNL bei mirštamumą nuo jų“ [76:290]. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad
„gydytojai dažnai kalbasi su kas trečiu pacientu apie mitybą, antsvorį, padidėjusio arterinio
kraujospūdžio kontrolę, tačiau tik kas ketvirtas-penktas pacientas nurodė, kad gydytojai su
jais kalbasi apie rūkymo ir alkoholio kontrolę“ [76:289]. Taip pat nustatyta, kad daugiausiai
34
apie LNL rizikos veiksnius gydytojai kalbasi su vyresnio amžiaus, žemesnio išsilavinimo,
gyvenančiais miesteliuose ir kaimuose bei blogiau savo sveikatą vertinančiais pacientais.
Autoriai priėjo prie išvados, kad šeimos gydytojai nėra aktyvūs propaguodami bei skatindami
pacientus dalyvauti profilaktinėse programose ir šeimos gydytojai tiek pirminės, tiek antrinės
LNL profilaktikos priemones turėtų taikyti aktyviau. Taigi šeimos gydytojo vaidmuo LNL
prevencijoje, ypač jau sergantiems LNL, nėra iki galo išnaudojamas.
Šeimos gydytojo ir paciento santykiuose taip pat iškyla ir tam tikrų problemų. P.
Hudelson [67] identifikuoja šias problemas gydytojo ir paciento komunikacijoje: (1)
nesusipratimai dėl paciento sveikatos būklės supratimo; (2) paciento perdėti reikalavimai
gydytojui; (3) tiek verbaliniai, tiek neverbaliniai komunikacijos skirtumai.
Taip pat gydytojo ir paciento santykiams įtakos turi medicininio žargono bei
medicininių terminų vartojimas. Dėl to gali kilti nesusipratimų. Medicininė terminologija yra
kompleksiška ir sudėtinga, turinti unikalias klinikines reikšmes. Taigi nenuostabu, kad
daugelis pacientų nesupranta tam tikrų žodžių, kuriuos vartoja gydytojai arba juos neteisingai
interpretuoja. Anot S. Koch-Weserio ir kt. [77], nesuprantami medicininiai terminai gali būti
barjeras efektyviai komunikacijai tarp sveikatos priežiūros profesionalo ir paciento. Visa tai
gali sąlygoti paciento susierzinimą, pyktį, nusivylimą bei potencialiai prastesnius gydymo
rezultatus. Pavyzdžiui, gydant diabetą, ypač antro tipo, labai dažnai pacientams kyla
nesusipratimų dėl gydymo bei priežiūros, nepaisant reguliarių apsilankymų pas gydytoją bei
gero prieinamumo prie sveikatos priežiūros. Tyrimas atskleidė, kad pacientai nelaiko antro
tipo diabeto „tikru diabetu“, mano, kad komplikacijos – tai tik vizija, gliukozės kiekio
kraujyje matavimas ir nuoseklus medikamentų vartojimas – tai rutiniškas veiksmas ir to
nereikia pastoviai mokytis [78]. Taigi šis pavyzdys tik dar kartą įrodo, kad nesusipratimai tarp
gydytojo ir paciento labai dažni.
1.4. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus
pirminėje sveikatos priežiūroje teorinės prieigos
1.4.1. Pirminės sveikatos priežiūros vaidmuo lėtinių ligų valdyme
PSP vaidina didžiausią vaidmenį lėtinių ligų gydyme ir priežiūroje, lyginant su antrine
ar tretine sveikatos priežiūra. Tik esant tam tikroms komplikacijoms ar paūmėjimams
pacientas kreipiasi į antrinį ar tretinį lygį. Dažniausiai lėtinėmis ligomis, tokiomis, kaip,
35
pavyzdžiui, diabetu, depresija, astma, sergantys pacientai, kreipiasi į PSP gydytojus. Būtent
PSP bruožai – tęstinumas, visapusiškumas ir paslaugų koordinavimas – geriausiai atitinka
lėtinėmis ligomis sergančių pacientų poreikius. Taigi PSP vaidina esminį vaidmenį lėtinių
ligų gydyme ir tokių pacientų priežiūroje. Pavyzdžiui, diabeto atveju, daugiau nei 90 proc.
diabeto pacientų JAV didžioji dalis paslaugų suteikiama PSP grandyje, o tai reiškia, kad tik
10 proc. paslaugų suteikiama antrinėje arba tretinėje grandyje. Tokios ligos kaip diabetas ir
artritas yra įvairaus sunkumo, vieniems pasireiškiančios sunkesne forma, kitiems – lengvesne,
tačiau lengvesne forma sergantiems užtenka pirminės sveikatos priežiūros gydytojų
konsultacijos [72].
Su LNL paplitimu susijęs ir naujas reiškinys bei iššūkis tradicinėms sveikatos
sistemoms – tai sergamumas daugiau nei viena LNL arba kitaip vadinamas poliligotumas
(angl. comorbidity). Tokių pacientų populiacijoje vis daugėja, taigi efektyvesnis jų priežiūros
modelis yra neišvengiamai reikalingas [71, 72]. Pavyzdžiui, daugiau nei pusei antro tipo
diabeto pacientų pasireiškia hipertenzija, trečdaliui – koronarinė širdies liga, todėl norint
pagerinti paslaugų koordinavimą pacientams, sergantiems daugiau nei viena lėtine liga,
šeimos gydytojai, turintys daugiau bendrinių žinių ir patirties nei specialistai, yra geriausia
išeitis [72]. Klaipėdoje 2008 m. atliktas tyrimas tik patvirtina, kad sergantys keliomis
lėtinėmis ligomis dažniausiai lankosi pas šeimos gydytoją, o rečiau – pas specialistus. Taigi
„visapusiška į pacientą orientuota šeimos gydytojo priežiūra labai svarbi keliomis lėtinėmis
ligomis sergantiems pacientams“ [71:36].
PSP potencialas LNL valdymui dar nėra iki galo išnaudojamas. Anot A. Jurgučio [71],
sveikatos priežiūra vis dar yra orientuota į specializuotos medicinos pagalbos teikimą, mažiau
dėmesio skiriant PSP. Lėtinių ligų gydyme, anot mokslininko, ypač svarbų vaidmenį vaidina
šeimos gydytojas, kurio funkcijos dar ne iki galo išnaudojamos. PSP buvo kuriama kaip
atsakas į ūminių ligų gydymą, tačiau dabar situacijai pasikeitus ir pirmąją vietą užėmus
lėtinėms ligoms, PSP vis dar nelabai pajėgi išnaudoti visas savo funkcijas lėtinių ligų valdyme
[72].
Ligų valdymo programos (angl. disease management) bendrąja prasme reiškia įvairias
programas, kurios nukreiptos į sveikatos priežiūros išlaidų mažinimą bei efektyvesnį gydymą
ir priežiūrą, ypač lėtinių ligų atveju. Idealia prasme aukštos kokybės lėtinių ligų valdymas
suvokiamas kaip pacientų savipriežiūros ir savarankiškumo skatinimas, optimali ligų
kontrolė, komplikacijų prevencija, tiek iš gydytojo, tiek iš paciento pusės gerai suprantamas
gydymo ir priežiūros planas, atidi ir tęstinė paciento sveikatos stebėsena. Kad šie veiksniai
būtų pasiekti, reikalinga efektyvi sąveika tarp paciento ir sveikatos profesionalo [72].
36
Gyvenimo kokybės aspektai – vieni svarbiausių lėtinėmis ligomis sergančių pacientų
priežiūros komponentų. Dėl šios priežasties: „priežiūros kokybė labai priklauso nuo pirminės
sveikatos priežiūros komandos bendradarbiavimo su socialiniais darbuotojais, socialinės
priežiūros tarnybų ir kitų visuomeninių sektorių atstovais“ [71:33].
Tam, kad būtų pagerinta lėtinėmis ligomis sergančių pacientų integracija į PSP, JAV
buvo sukurtas Lėtinių neinfekcinių ligų priežiūros modelis (LNLPM) (The Chronic Care
Model, CCM), paplitęs 10-tajame dešimtmetyje [7-81]. Šį modelį sukūrė E. Wagneris ir
modelis pelnė tarptautį pripažinimą. Lėtinių ligų priežiūros modelio esmė – geresnius gydymo
rezultatus sąlygoja efektyvi sąveika tarp gydytojo ir paciento, kurios metu pacientas rutiniškai
supažindinamas su gydymo planu, skatinama jo savipriežiūra ir savistaba, optimizuojama
terapija, vykdoma sveikatos stebėsena. Sąveika bus produktyvesnė ir efektyvesnė, jei
pacientas ir jo šeimos nariai bus aktyvūs ir informuoti sveikatos priežiūros dalyviai [72].
Vienas iš pagrindinių elementų – tai, kad gydytojas skatintų pacientų savipriežiūrą [7]. Šio
modelio pradininkas E. Wagneris išskiria tris aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų
lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams rodiklius:
1. Turi būti užtikrinta, kad medicininės intervencijos, tokios kaip diagnostika bei
gydymas, būtų efektyvios.
2. Įgalinti pacientus, kad jie būtų atsakingi už savo sveikatos savipriežiūrą ir
savikontrolę.
3. Suteikti pacientams informacijos apie savipriežiūrą ir savikontrolę bei padėti su tuo
susijusiais klausimais [82].
Šis modelis buvo pasiūlytas kaip tam tikra priemonė pagerinti lėtinių ligų valdymą,
kontrolę, komplikacijų prevenciją ir gydymo rezultatus. Modelio esmė yra ta, kad skatina
produktyvią interakciją tarp informuoto paciento, aktyviai dalyvaujančio sveikatos priežiūros
sprendimų priėmime, ir patyrusių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų – profesionalų, tokių
kaip gydytojai, slaugytojos, farmacininkai ir pan. Visa tai lemia efektyvesnius gydymo
rezultatus bei ženkliai mažesnes išlaidas sveikatos priežiūrai. Tyrimais įrodyta, kad įdiegus šį
modelį į lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip cukriniu diabetu, astma, depresija, širdies ir
kraujagyslių ligomis, sergančių pacientų gydymą, gydymo rezultatai bus efektyvesni [81, 83].
Anot T. Bodenheimerio ir kt. [24], šis modelis reiškia, kad optimali lėtinių ligų priežiūra
pasiekiama tuomet, kai pasiruošusios, proaktyvios sveikatos profesionalų praktikų grupės
sąveikauja su informuotu, aktyviu pacientu. Modelio efektyvumas apibrėžiamas kaip pacientų
savipriežiūros skatinimas ir perspektyvos, kurias sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turi
37
priežiūroje, orientuotoje į pacientą [84]. Šis lėtinių ligų priežiūros modelis nurodo gaires
lėtinių ligų valdymo tobulinimui [81].
LNLPM padeda pacientams 3 aspektais:
1. Kontroliuoti ligą, pavyzdžiui, teisingai vartoti medikamentus, laikytis specialios
dietos;
2. Užsiimti įprastine veikla;
3. Kontroliuoti emocinį ligos aspektą [3].
Lyginant su užsienio šalimis, kur vis labiau praktikuojami orientuoti į pacientą lėtinių
ligų valdymo modeliai, koordinuojami PSP gydytojų, užtikrinantys geresnę lėtinėmis ligomis
sergančių pacientų koordinaciją ir integruojantys profilaktiką, Lietuvoje PSP vaidmuo valdant
lėtines ligas vis dar yra labai ribotas [71].
LNL valdymas reikalauja iniciatyvos tiek iš gydytojų, tiek iš pacientų, kuri padėtų
sukurti partneriškus santykius. Visų pirma, iš pacientų pusės pageidaujama didesnio pacientų
raštingumo ir daugiau žinių. Taip pat pacientas turi sugebėti gydytojui paaiškinti ir išdėstyti
savo nusiskundimus, lūkesčius, pageidavimus. Tuo tarpu gydytojas, be medicininės pagalbos,
diagnostikos suteikimo, turi suteikt pacientui moralinę paramą, palaikymą, viltį. Taip pat
gydytojas atlieka ir konsultanto vaidmenį, padėdamas pacientui nepasiklysti sveikatos
sistemoje. Gydytojas turi suprasti ir tai, kad lėtinės ligos yra nepastovios, su paūmėjimais ir
pagerėjimais, todėl gydytojas turi atsižvelgti į pastoviai besikeičiančius paciento poreikius
[64].
1.4.2. Lėtinių ligų savipriežiūros ir mokymo aspektai
Pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis, priversti kiekvieną dieną priimti sprendimus,
susijusius su savarankišku gydymusi ir savo ligos kontroliavimu. Daugelis lėtinėmis ligomis
sergančių pacientų negali apsiriboti apsilankymu pas gydytoją – jų gydymas yra ilgalaikis,
tęsiasi visą gyvenimą ir reikalauja nuoseklaus gydymosi namuose. Todėl nemažai lėtinių ligų
reikalauja įsisąmoninti gydymo metodus, tai tampa tarsi gyvenimo būdu. T. Bodenheimeris ir
kt. [24] teigia, kad būtent lėtinių ligų specifiškumas pristato naują lėtinių ligų paradigmą –
paciento ir sveikatos profesionalo partnerystę, įtraukiant bendradarbiavimu grįstą priežiūrą
(angl. collaborative care) ir pacientų mokymą (angl. self-management education). Apie
lėtinių ligų valdymą ir lėtinių ligų programas kalba vis daugiau ir daugiau autorių [6, 24, 79-
81, 85].
38
Savipriežiūra4 (angl. self-care) plačiąja prasme apibrėžiama kaip įvairūs veiksmai, kurių
pacientas imasi tam, kad prižiūrėtų savo sveikatą. Tai yra labiausiai paplitusi sveikatos
priežiūros priemonė už profesionalios sveikatos priežiūros ribų [3]. Tai individuali sveikatos
priežiūra. Savipriežiūra apima ne tik paciento, bet ir jo šeimos bei bendruomenės veiksmus
sveikatos pagerinimui, atstatymui, gydymui ar kitų ligų prevencijai. Tai pacientų gebėjimas
valdyti lėtinę ligą ir jos sukeltus simptomus, su liga susijusį gydymą, fizines bei socialines
problemas, sugebėjimas keisti gyvenimo būdą. Savipriežiūra ypač aktuali LNL sergantiems
pacientams. Šia prasme savipriežiūra – tai priemonių visuma, kurių individas imasi tam, kad
vestų sveiką gyvenimo būdą, patenkintų savo socialinius, emocinius ir psichologinius
poreikius, rūpintųsi savo lėtiniu susirgimu ir išvengtų kitų ligų atsiradimo [7]. Teisingai
vykdoma savipriežiūra padeda pacientui stebėti savo sveikatos būklę ir gyventi kokybišką
gyvenimą [9]. Savipriežiūra apibrėžiama kaip piramidės formos, kurios apačioje –
neprofesionalų vykdoma priežiūra, o viršuje – specialistų priežiūra [18]. Savipriežiūra –
platesnė sąvoka už savikontrolę. Apskritai savipriežiūra reiškia fizinį aktyvumą, sveiką
mitybą, gerus higienos įpročius, žalingų įpročių atsisakymą. Savipriežiūrai įtakos turi tiek
neprofesionalus (lay), tiek profesionalus požiūriai bei patirtis. Kalbant apie LNL atvejus, į
LNL savipriežiūros sąvoką įeina ne tik naujo elgesio įsisąmoninimas, pavyzdžiui, diabeto
atveju pastovus gliukozės kiekio kraujyje matavimas, medikamentų vartojimas, bet ir jau
esamo elgesio keitimas, pavyzdžiui, pradedama sveikiau maitintis, keičiamas gyvenimo būdas
[86], taip pat negatyvių emocijų kontroliavimas, konsultavimasis su sveikatos profesionalais,
simptomų kontrolė, paskirtų medikamentų vartojimas, laikymasis specialios dietos [87].
Savipriežiūros programos vykdomos tiek nacionaliniame, tiek organizaciniame
lygmenyse. LNL savipriežiūros programas įdiegusios tokios šalys, kaip JAV, Austrija, Italija,
Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, D. Britanija. Tokias programas dažniausiai kuruoja
savanorių, nevyriausybinės organizacijos. Tokiose programose pacientai mokomi, kaip
atsipalaiduoti, kaip valdyti emocijas, depresiją bei pyktį, baimę, susierzinimą, mitybos
įpročių, patariama, kaip spęsti problemas, vartoti medikamentus, susiplanuoti ateitį bei kaip
dalyvauti priimant sprendimus sveikatos priežiūroje [3].
4 Savipriežiūros (angl. self-care) sąvoka šiame darbe naudojama platesne prasme nei savikontrolės (angl. self-
care management). Savipriežiūra būdinga ir visiškai sveikiems asmenims, o savikontrolė orientuojasi į jau
esamų ligų priežiūrą. Savikontrolės sąvoka labiausiai būdinga kalbant apie LNL. Tačiau daugelyje mokslinių
darbų anglų kalba šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai. Šiame darbe dažniausiai vartojama sąvoka
„savipriežiūra“, kuri apims ir „savikontrolės“ sąvoką. Moksliniuose darbuose lietuvių kalba nebuvo rasta šių
sąvokų vertimo ir tikslios perskyros, taigi nuspręsta „self-care“ sąvoka išversti kaip „savipriežiūrą“, o „self-care
management“ – „savikontrolę“.
39
Savipriežiūros principus grindžia ir psichologijos mokslas. Pavyzdžiui, A. Banduros
socialinę kognityvinę asmenybės teoriją galima pritaikyti aiškinant žmonių motyvaciją ir norą
užsiimti savipriežiūra. Pagl šią teoriją, pacientai įgalinti priimti sprendimus ir yra motyvuoti
užsiimti savipriežiūra, kai pasitiki savo jėgomis pasiekti tikslą, pavyzdžiui, sumažinti
cholesterolio kiekį kraujyje ar numesti svorio. Taigi savipriežiūros programos turėtų
orientuotis būtent į tai, kad pacientai nusistatytų savo tikslus ir turėtų efektyvias strategijas
jiems pasiekti. Tai padaryti padėtų pacientų pasitikėjimo savimi kėlimas, švietimas [3].
Tyrimai rodo, kad tai, ar pacientas, sergantis LNL, priims naujus pokyčius ir užsiims
savipriežiūra, priklauso nuo įvairių faktorių, tokių kaip sveikatos ir ligos supratimas,
komunikacija su gydytojais [86]. Prie veiksnių, trukdančių savipriežiūrai, priskiriamas stresas,
socioekonominės sąlygos, fizinė būklė, o prie veiksnių, skatinančių savipriežiūrą, priskiriama
pacientų sveikatos įsitikinimai, žinios, pacientų aktyvacija bei socialinė parama [87].
Gydytojai bei kiti sveikatos profesionalai gali padėti lėtinėmis ligomis sergančiam
pacientui įsitraukti į savo gydymo procesą. Sveikatos priežiūros specialistai vaidina esminį
vaidmenį savipriežiūroje, tačiau tokios pagalbos prigimtis nėra iki galo ištirta ir suprasta [85].
Gydytojo pareiga – suteikti pacientui saugumo jausmą bei motyvaciją mokytis, perduodant
žinią, kad lėtinių ligų kontrolė ir savipriežiūra yra tiek gydytojo, tiek paciento atsakomybė,
gali būti išbandomi įvairiūs sveikatos priežiūros variantai, parenkami atsižvelgiant į paciento
poreikius ir psichosocialinius aspektus bei į gydytojo identifikuotas problemas bei gydymo
galimybes [88]. Tačiau yra nustatyta, kad gydytojai per mažai kalba su pacientais apie
savipriežiūrą: daugeliui LNL sergančių pacientų iškyla klausimų, kuriuos reikia patiems
spręsti, o tai sąlygoja neteisingą medikamentų vartojimą, gydytojo nurodymų nesilaikymą.
Pavyzdžiui, net trečdalis sergančiųjų cukriniu diabetu nesilaiko gydytojo nurodymų [8].
Lėtinių ligų atveju savipriežiūros sprendimai priimami kiekvieną dieną ir dažniausiai
daug kartų per dieną. Nustatyta, kad, pavyzdžiui, sergantys diabetu, sprendimus priima net 20
kartų per dieną. Savipriežiūra gali būti atliekama skirtingai net esant tai pačiai diagnozei.
Nustatyta, kad pacientai, sergantys astma, naudojasi viena iš trijų savipriežiūros strategjų:
simptomų kontrolė pagal rekomendacijas, simptomų prevencija, besiremianti holistiniu
požiūriu ir simptomų toleravimas [87].
Įrodyta, kad pacientų įtraukimas į lėtinių ligų savipriežiūrą lemia geresnius gydymo
rezultatus, geresnį paciento būklės stebėjimą, geresnę paciento fizinę bei psichologinę būklę,
mažesnes išlaidas sveikatos priežiūrai, didesnį pasitenkinimą sveikatos priežiūros
paslaugomis, gydytojo ir paciento santykiais [3, 6]. Pavyzdžiui, diabeto atveju, paciento
savipriežiūra sąlygoja geresnius gydymo rezultatus, tokius kaip glikemijos kontrolė. Naujausi
40
mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad kuo labiau paplitusi savipriežiūros praktika, tuo mažesni
hospitalizacijos skaičiai, naudojimasis greitąja pagalba, išlaidos sveikatos priežiūrai [7].
Galima teigti, kad savipriežiūra ne tik padeda pacientui pasiekti geresnių gydymo rezultatų,
bet taip pat ir sumažina sveikatos priežiūros išlaidas. D. Britanijoje, Australijoje bei JAV šiuo
metu vykdomos LNL sergačių pacientų mokymo programos PSP, susijusios būtent su
savipriežiūros propagavimu [18].
Nuo savipriežiūros neatsiejamas ir informacijos, gaunamos iš gydytojo, aspektas.
Suprantamai pacientui pateikiama informacija yra ne tik fundamentali teisė, tačiau ir padeda
pacientui dalyvauti savipriežiūroje [69]. Nors pacientai susiduria su įvairiais informacijos
šaltiniais, tokiais kaip internetas, televizija ar laikraščiai, tačiau gydytojo suteikta informacija
vis dėlto išlieka kaip svarbiausias šaltinis. Taigi gydytojai turi stengtis informaciją pateikti
kuo suprantamiau. Tačiau viena iš kliūčių daugiau kalbėti apie savipriežiūrą – ribotas
konsultacijos laikas [8].
Populiarinti ir plėsti savipriežiūros ir savistabos idėjas bei pacientus ir jo artimuosius
mokyti kaip valdyti lėtines ligas padeda orientuotos į pacientą paslaugos bendruomenėje,
pavyzdžiui, palaikymo grupės, įvairios pratimų programos [72]. Nepaisant įrodytos
savipriežiūros praktikos naudos, tai vis dar išlieka mažai išnaudojama sritimi.
1.4.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų įsitraukimas į sprendimų
priėmimo procesą
Apskritai pacientų dalyvavimas (angl. patient participation) sveikatos priežiūroje
apibrėžiamas kaip pacientų įsitraukimas į sprendimų priėmimą, bendradarbiavimas,
partnerystė su gydytoju, dalijimasis informacija [89]. „Aktyvaus paciento“ sąvoka reiškia, kad
pacientas drąsiai užduoda klausimus gydytojui konsultacijos metu, išreiškia savo lūkesčius ir
pageidavimus [86].
PSO 2008 m. išleido specialų leidinį „Where are the patients in decision-making about
their own care?“ [3], skirtą aptarti pacientų dalyvavimui priimant sprendimus. Šiame leidinyje
teigiama, kad valstybės turi imtis tam tikrų priemonių, kurios užtikrintų aktyvų pacientų
vaidmenį: pacientų mokymo, bendro sprendimų priėmimo skatinimo, savipriežiūros ir
savikontrolės. Vyriausybės, sveikatos politikai turi ieškoti būdų, kaip informuoti bei įgalinti
pacientus. Turi būti priimtos strategijos makro (nacionaliniu), mezo (regioniniu) bei mikro
(organizaciniu) lygmenyse. Taigi šiai strategijai reikalingas visos sistemos įsijungimas [3].
41
Nustatyta, kad šios intervencijos daro teigiamą įtakos pacientų mokymui, skatina
pacientų įsitraukimą į sprendimų priėmimą, skatina savipriežiūrą:
Papildoma rašytinė informacija, pateikiama pacientams konsultacijos metu;
Internetiniai tinklalapiai ir kiti elektroniniai šaltiniai;
Virtuali pagalba pacientams;
Sveikatos profesionalų mokymas kaip bendrauti su pacientais – specialūs kursas,
skirti ne tik gydytojams, bet ir slaugytojoms, vaistininkams;
Skatinimas pacientams užduoti klausimų – tai taip pat skatina pacientus įsitraukti į
sprendimų priėmimą, būti aktyvesniems;
Pagelbėjimas pacientmas priimti sprendimus – tai taip pat skatina pacientus įsitraukti
į sprendimų priėmimą, suteikia pacientams daugiau žinių, leidžia įvertinti rizikas;
Savipriežiūros ir savikontrolės mokymo programos [3].
Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad kiekvienoje šalyje turi būti atsižvelgiama į skirtingą
ligų paplitimą, kultūrinius barjerus, socialinę nelygybę [3].
Kaip jau buvo minėta, pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie poreikį pacientams,
sergantiems LNL, įsitraukti į savo gydymo procesą ir priežiūrą. Taip pat kai kurie
mokslininkai pripažįsta, kad ne tik individas, bet ir bendruomenės, savanoriai ir apskritai visa
visuomenė turėtų įsijungti į paslaugų, sergantiems LNL kūrimą, suteikimą, vertinimą, taip pat
sveikos aplinkos sąlygų kūrimą [18]. Sprendimų priėmimas sergantiems LNL – tai ne
vienkartinis sprendimas išgerti gydytojo paskirtus medikamentus, tačiau rutiniškas, kasdienis
veiksmas. Aktyvus pacientų dalyvavimas yra būtinas norint užtikrinti efektyvų lėtinių ligų
valdymą, simptomų kontrolę.
Kalbant apie pacientų dalyvavimą priimant spredimus, svarbus yra pacientų įgalinimas
(angl. empowerment) kuris apibrėžiamas kaip pacientų skatinimas dalyvauti kaip
lygiaverčiams partneriams bendraujant su gydytoju ir priimant sveikatos priežiūros
sprendimus [90]. Pacientų įgalinimas tampa neatsiejama Vakarų medicinos praktikos dalimi.
Pacientų įgalinimo sąvoka oponuoja paternalistiniam gydytojo-paciento santykiui ir
palaiko bendradarbiavimu ar partneryste grindžiamus santykius, kuomet pacientas pats
atsakingas už savo sprendimus ir suvokia savo sprendimų pasekmes. Mokslinėje literatūroje ši
sąvoka dar nėra iki galo apibrėžta, tačiau autoriai, kalbėdami apie įgalinimą, referuoja į
aktyvumą ir supratimą, kad pats esi atsakingas už savo sveikatą ir gali ją kontroliuoti. Taip pat
įgalinimas gali būti apibrėžiamas kaip pacientų dalyvavimas sprendimų priėmime, galios
įgavimas [91].
42
Įgalinimo idėjos ištakos siejamos su „socialinio veiksmo“ idėjomis, pasklidusiomis 7-
ajame dešimtmetyje ir „savipagalbos“ perspektyva, atsiradusia 8-jame dešimtmetyje [88].
Otavos Sveikatos Stiprinimo Chartijoje (The Ottawa Charter for Health promotion) (1986)
įgalinimas tapo vienu pagrindinių veiksnių sveikatos stiprinimo teorijoje. Šioje chartijoje
pabrėžiama, kad norint vykdyti sveikatos stiprinimą, reikia šviesti visuomenę, plėsti sveikatos
žinias tiek mokyklose, tiek namuose, tiek darbo ar bendruomenės aplinkose, nes tai leidžia
žmonėms kontroliuoti savo sveikatą, priimti su sveikata susijusius sprendimus, taip pat
mokėti gyventi su lėtinėmis ligomis [92].
Vis didėjantis pacientų poreikis gauti reikiamos informacijos apie jų sveikatos būklę bei
galimus gydymo metodus leidžia jiems priimti sprendimus bei dalyvauti savo gydymo
procese [93]. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Nacionalinės Sveikatos Sistemos (National
Health Service – NHS) iniciatyva vykdomas „aktyvus bendradarbiavimas“ tarp sveikatos
priežiūros specialistų ir pacientų. Yra siekiama suteikti kokybiškos informacijos pacientui ir
įgalinti pacientą, kad jis pats rinktųsi iš galimų gydymo variantų. Ši strategija pabrėžia
paciento poreikį dalyvauti savo sveikatos priežiūroje. Pacientų įtraukimas yra grindžiamas
pacientų autonomijos principu. Visa tai reiškia, kad pacientas turi atsidurti tokioje pozicijoje,
iš kurios galėtų spręsti, ar priimti tam tikrą intervenciją ar gydymo metodą, ar ne, kaip jų
prigimtinę teisę [93]. Kaip teigia J. Mira ir kt. [94], pacientų įgalinimo teorinėse prieigose
pabrėžiama, kaip svarbu yra pacientui susipažinti su savo sveikatos būkle bei gydymo
metodais. Jie yra skatinami būti aktyvūs bei bendradarbiauti su sveikatos priežiūros
profesionalais ir kiek įmanoma daugiau sužinoti apie ligą, gydymo metodus. Anot autorių,
visa tai gerina apskritai sveikatos priežiūros kokybę bei padeda išvengti šalutinių poveikių.
Pacientų įgalinimas – tai ne tik paciento sprendimų priėmimas, bet ir aktyvus paciento
dalyvavimas konsultacijos metu. Paciento įgalinimo pavyzdžiai gali būti tokie:
Pacientas skatinamas būti aktyviu.
Pacientas pats suvokia, kad aktyviai dalyvauja priimant sprendimus.
Pacientas siekia bendradarbiauti su gydytoju, būti lygiaverčiais partneriais.
Pacientas imasi iniciatyvos ir pats suteikia informaciją gydytojui, o ne laukia, kol
gydytojas pats išklausinės apie jo sveikatos būklę [86].
Pacientų įgalinimas susijęs su pacientų autonomija. Taip pat šis įgalinimas keičia galios
santykius tarp gydytojo ir paciento, nes gydytojas jau nebėra kontroliuojantis, o pacientas
tampa vis labiau aktyvesniu veikėju. Taip pat įgalinimas gali būti suvokiamas ir kaip žmogaus
teisių ir socialinio teisingumo paradigma [91]. I. Aujoulat ir kt. [88] pastebi, kad esminiai
43
įgalinimo rezultatai – pacientų savipriežiūra ir sprendimų priėmimas. Tačiau, anot autorių,
įgalinimas įmanomas tik tuo atveju, jei gydytojo-paciento santykiai grindžiami į pacientą
orientuotu principu, besiremiančiu paciento patirtimi, jo lūkesčiais bei baimėmis. Taip pat
reikalingas pacientų švietimas, praplečiantis pacientų medicinines žinias bei skatinantis
savireflekciją. Įgalinti pacientai ne tik geriau suvokia savo ligos esmę bei gydymo galimybes,
bet ir žino, kaip geriau valdyti ir kontroliuoti savo ligą, taip pat apskritai, kokį gyvenimo būdą
pasirinkti. Autoriai pabrėžia, kad įgalinimas neįmanomas be gydytojų vaidmens pokyčių.
Gydytojas „iš kvalifikuoto techniko turi tapti žmogumi, iš visažinio – pagalbininku“ [88:18].
Su gydymu susijusių sprendimų priėmimas susideda iš trijų dalių:
pasikeitimo informacija – gydytojas pradeda pokalbį, paklausdamas paciento įvairių
klausimų, o paskui leidžia pacientui pasisakyti pačiam ir užduoti klausimus;
diskusijos – gydytojas ir pacientas aptaria, kokie galimi gydymo metodai. Tai, kokia
informacija pateikiama ir kaip pateikiama formuoja paciento nuomonę. Gydytojas
gali pristatyti gydymo metodus teigiamai, neigiamai ar neutraliai, gali pabrėžti
privalumus ar minusus;
sprendimo priėmimo – priimamas gydymo sprendimas ir identifikuojama kas:
gydytojas ar pacientas priėmė sprendimą [31].
Atlikti tyrimai atskleidė, kad pacientų įsitraukimo į sveikatos priežiūrs sprendimus
laipsnis priklauso nuo įvairių faktorių, tokių kaip pacientų fizinė būklė, kultūrinė, socialinė
aplinka, medicininės žinios, patirtis, susijusi su gydymo įstaigomis, ligos trukmė, sunkumas,
sveikatos profesionalų kompetencija, pacientų požiūris į gaunamas paslaugas ir sveikatos
profesionalus [89]. Taigi paciento įgalinimo laipsnis labai priklauso ne tik nuo sveikatos
profesionalų ir pacientų kompetencijos, bet ir nuo ligos tipo ir jos sudėtingumo.
Taip pat nustatyta, kad tai, ar pacientas norės įsitraukti į sprendimų priėmimą, labai
priklausys ir nuo jo amžiaus bei kultūrinės aplinkos. Vyresnio amžiaus žmonės mažiau linkę
dalyvauti nei jaunesni [3].
Tyrimas atliktas įvairiose Europos šalyse: Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje,
Ispanijoje, Švedijoje, Šveicarijoje ir D. Britanoje atskleidė, kad paternalistinis gydytojo ir
paciento santykių modelis labiau vyrauja Lenkijoje bei Ispanijoje nei kitose šalyse. Net 91
proc. šveicarų bei 87 proc. vokiečių sutinka, kad pacientas turi būti aktyvus ir dalyvauti
priimant sprendimus per BSP modelį arba informatyvųjį modelį, kuomet pacientui suteikiama
visiška autonomija. Tuo tarpu su šiuo teiginiu sutiko tik 59 proc. lenkų ir 44 proc. ispanų [3].
Taigi kultūrinis aspektas labai svarbus.
44
Kanadoje 1996-1998 m. atliktas tyrimas apie diabeto pacientų dalyvavimą priimant
sprendimus atskleidė, kad pacientai norėtų labiau įsitraukti į sprendimų priėmimą ir išreiškia
tokią valią, tačiau gydytojai dažniausiai nesuteikia reikalingų sąlygų pacientams priimti
sprendimus, nesuteikia pakankamai informacijos [90].
Europos Komisijos užsakymu 2012 m. buvo atliktas kokybis tyrimas penkiolikoje ES
šalių pacientų įtraukimo į sveikatos priežiūrą laipsniui ištirti. Tyrimo duomenys atskleidė,
kad, visų pirma, terminas „pacientų įsitraukimas“ (angl. patient involvement) yra neaiškus ir
nesuprantamas tiek gydytojams, tiek pacientams. Taip pat nustatyta, kad pacientų įsitraukimą
teigiamai vertina tiek gydytojai, tiek pacientai, tačiau trūksta aiškaus supratimo, kokią naudą
pacientų įsitraukimas turi sveikatos priežiūros sistemai. Nustatyta, kad efektyviai
kominikacijai tarp gydytojo ir paciento, kuri yra esminis faktorius, lemiantis pacientų
įsitraukimą, trukdo konsultacijos laiko ribotumas ir didelis gydytojų užimtumas. Nustatyta,
kad pacientai vis dėlto nenori patys būti atsakingi už sprendimų priėmimą, tačiau nori būti
informuoti ir suprasti su gydymu susijusius sprendimus. Nustatyta, kad lėtinėmis ligomis
sergantys pacientai turi daugiau praktikos ir yra labiau suinteresuoti savipriežiūra nei kiti
pacientai ir geriau supranta pacientų įsitraukimo į sveikatos priežiūrą privalumus [95].
45
2. TYRIMO METODOLOGIJA
Šiame skyriuje apžvelgiama tyrimo metodologija, jos pagrindimas, tyrimo duomenų
rinkimas bei analizė.
Tyrimas atliktas per du etapus etapus. Pirmojo etapo metu buvo studijuojama mokslinė
literatūra, antrajojo etapo metu buvo atliktas kokybis tyrimas, apklausiant šeimos gydytojus ir
lėtinėmis ligomis sergančius pacientus.
Šio kokybinio tyrimo strategija – fenomenologinė. Visų pirma, fenomenologija
orientuojasi į individų, jų grupių patirtis ar fenomeną. Analizuojant tam tikrą fenomeną
remiantis individų požiūriu. Fenomenologija tiria, kokios yra individų ar jų grupių patirtys ir
kokios prasmės, reikšmės atsiskleidžia per tą individų patirtį [96].
Tyrimo tikslas – ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų
dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumus ir probleminius
aspektus.
Tyrimo objektas – lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimas
priimant sprendimus pirminėje svekatos priežiūroje.
Metodas. Siekiant pažinti giluminius šeimos gydytojo ir paciento, sergančio LNL,
santykių ypatumus, kylančias problemas bei pacientų dalyvavimo priimant sprendimus
aspektus, pasirinktas kokybinio tyrimo metodas. Kokybinis tyrimas pasižymi tuo, kad leidžia
tyrėjui surinkti gilesnę informaciją tyrinėjama tema ir orientuojasi ne į kiekybinius, o į
kokybinius aspektus, tokius kaip kodėl? Kaip? [97]. Kokybinis tyrimas analizuoja žmonių
patirtis, požiūrį, santykius [98]. Šiam tyrimui atlikti pasirinkta būtent kokybinė, o ne
kiekybinė metodologija, nes tiriamoji tema yra sąlyginai nauja ir dar neanalizuota tema
Lietuvoje. Kokybinio tyrimo metodas pasirinktas dėl šių priežasčių:
1. Tiriamoji tema yra pakankamai nauja ir Lietuvoje dar mažai tyrinėta, todėl kokybinis
metodas šiuo atveju tinka labiau nei kiekybinis Kokybinis metodas tinkamas
atradimams, o kiekybinis – patvirtinti atrastiems modeliams, dėsniams bei teorijoms.
2. Siekiama ištirti priežastis ir gilesnes prasmes.
3. Kokybinis tyrimas vis dažniau taikomas visuomenės sveikatos moksluose, ypač
tiriant LNL sergančių pacientų patirtis, savipriežiūros aspektus.
Kokybiniam tyrimui, kitaip nei kiekybiniam, būdinga interpretacinė paradigma, kuriai
„rūpi individas, bandymas suprasti subjektyvų žmogiškosios patirties pasaulį, stengiantis įeiti
į žmogaus vidų“ [100]. Taip pat interpretacinei paradigmai būdinga tai, kad pirmiausiai
interpretuoti pradedama suprasti, kaip individai interpretuoja juos supantį pasaulį.
46
Kokybiniai tyrimai vis dažniau atliekami visuomenės sveikatos moksluose. Kaip
pavyzdžius galima išskirti Australijoje 2010 m. atliktą tyrimą apie šeimos gydytojų požiūrį į
LNL pacientų dalyvavimą priimant sprendimus [84], taip pat Australijoje 2011 m. atliką
tyrimą apie gydytojų galimybes įtraukti pacientus į sprendimų priėmimą [101], Naujojoje
Zelandijoje 2012 m. atliktą tyrimą apie vyresnio amžiaus žmonių, sergančių LNL, požiūrį į
dalyvavimą priimant sprendimus [69].
Tyrimo imtis. Kokybinis tyrimas, skirtingai nei kiekybinis, pasižymi tuo, kad imties
dydžiui nustatyti nėra griežtų reikalavimų [98]. Buvo susisiekta su 10 pacientų, tačiau 2
pacientai atsisakė dalyvauti dėl asmeninių priežasčių. Taip pat buvo susisiekta su 7 šeimos
gydytojais, bet viena gydytoja atsisakė dalyvauti tyrime dėl laiko stokos. Taigi iš viso tyrime
dalyvavo 14 informantų (N=14), kuriuos sudarė 6 šeimos gydytojai ir 8 asmenys, turintys
bent vieną lėtinį susirgimą: 2 tipo cukrinį diabetą, bronchinę astmą arba arterinę hipertenziją.
Iš 8, sergančių LNL, 3 buvo sergantys antro tipo cukriniu diabetu, 2 – bronchine astma ir 3 –
arterine hipertenzija. Informantų amžius pasiskirstė nuo 26 iki 77 metų. Gydytojų amžius –
nuo 31 iki 56 metų, pacientų – nuo 26 iki 77 metų (žr. 3 lentelę). Interviu dalyvavo 4 vyrai ir
10 moterų. Gydytojų informantų grupėje buvo 5 moterys ir 1 vyras, o pacientų – 5 moterys ir
3 vyrai.
3 lentelė. Tiriamųjų demografiniai duomenys
Charakteristikos Vidurkis Intervalas
Paci
enta
i Amžius 57 26-77
Kiek metų serga? 11 5-20
Kaip dažnai lankosi PSP
įstaigoje?
0,7 karto/mėn 2 kartai/mėn.-1
kartas/12 mėn.
Gyd
yto
jai Amžius 46 31-56
Darbo patirtis 20 3-30
Tiriamųjų atranka. Atrinktos dvi informantų grupės: šeimos gydytojai ir pacientai
sergantys LNL (žr. 4 ir 5 lenteles). Tiriamieji atrinkti naudojant netikimybinį tikslinį (angl.
non-probability purposive) atrankos metodą. Visų pirma, netikimybinė atranka – tai atrankos
metodas, dažniausiai taikomas kokybiniuose tyrimuose ir reiškiantis, kad tikimybė tiriamosios
visumos nariams patekti į imtį nėra viendoda. Kokybiniame tyrime nesiekiama duomenų
reprezentatyvumo, todėl naudojama netikimybinė atranka. Tikslinės atrankos metodas reiškia,
kad tyrėjas subjektyviai ir tikslingai atrenka elementus, priklausomai nuo tyrimo tikslų.
47
Tyrėjas aktyviai atrenka tuos atrankos elementus, kurie galėtų geriausiai išpildyti tyrimo tikslą
[102].
Buvo siekiama atrinkti būtent šeimos gydytojus, neatsižvelgiant į tai, ar jie dirba
viešojoje, ar privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir pacientus, sergančius antro tipo
cukriniu diabetu, bronchine astma ir arterine hipertenzija bent vienerius metus.
Pasirinkti informantai, sergantys ne mažiau nei vienerius metus, nes jie jau turi
nusistovėjusį gyvenimo būdą ir praktikas, derinamas su susirgimu ir iš tokių informantų
surinkti duomenys naudingesni nei sergantčių trumpesnį laiko tarpą, kurių tiek savipriežiūros
praktikos, tiek gydytojo-paciento santykių vertinimas dar gali būti neišgrynintas ir
nenusistovėjęs.
Pagal tyrimo temos specifiškumą šiame tyrime vienodas pasiskirstymas tarp lyčių nėra
svarbus, todėl šio rodiklio nebuvo siekiama išpildyti. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, ar bus
vienodas skaičius tiriamųjų gydytojų ir pacientų grupėse, nes, kaip jau minėta, buvo siekiama
duomenų „prisotinimo“. Tiriamųjų skaičiaus proporcija pacientų grupėje buvo tikslingai
pasirinkta 3:2:3, nes sąlyginai astmos paplitimas mažesnis nei diabeto ar hipertenzijos [58].
Į tyrimą buvo pasirinkta įtraukti pacientus, sergančius būtent antro tipo cukriniu diabetu,
bronchine astma ir arterine hipertenzija, nes šios ligos yra labiausiai paplitusios LNL
Lietuvoje [58] be to, jos nepagydomos, gali daugiau ar mažiau turėti įtakos kasdieniniam
paciento gyvenimui ir tam, kad vykdant savipriežiūrą ir savikontrolę galima būtų pagerinti
gyvenimo kokybę, mažinti komplikacijų tikimybę [87].
LNL sergančių pacientų atrankos kriterijai:
serga antro tipo cukriniu diabetu, bronchine astma arba arterine hipertenzija
mažiausiai 12 mėn.;
lankosi pas šeimos gydytoją bent kartą per metus.
Šeimos gydytojų atrankai jokių kriterijų nebuvo taikyta.
Buvo naudojamas duomenų (kategorijų) prisotinimo principas [98]. Tai reiškia, kad
informacija buvo renkama tol, kol duomenys pradėjo kartotis.
48
4 lentelė. Pacientų informantų grupės charakteristikos
Ko-
das Lytis
Am-
žius
Veiklos
pobūdis
Lėtinė
neinfekcinė
liga (ligos)
Kiek
metų
serga
Apsilankymų
pas šeimos
gydytoją
dažnis
Informanto
lankomos
PSP
įstaigos
tipas
Miestas
Interviu
trukmė
(min.)
P1 Vyr. 50 Verslininkas 2 tipo
diabetas
Neatsakė 1 kartas/mėn. Privati Kaunas 15
P2 Mot. 51 Bankininkė Astma 20 1 kartas/mėn. Privati Kaunas 20
P3 Vyr. 70 Senjoras
2 tipo
diabetas,
hipertenzija,
širdies ir
kraujagyslių
ligos
15 1-2
kartai/mėn. Privati Kaunas 21
P4 Mot. 59 Valstybės
tarnautoja
2 tipo
diabetas,
hipertenzija
10 1 kartas/3
mėn. Privati Kaunas 18
P5 Mot. 26 Vadybininkė Astma 10 1 kartas/6
mėn. Privati Vilnius 19
P6 Mot. 77 Senjorė Hipertenzija 10 1 kartas/3
mėn. Privati Vilnius 22
P7 Mot. 68 Senjorė Hipertenzija 5 1 kartas/12
mėn.
Valstybinė Vilnius 16
P8 Vyr. 55
Valstybės
tarnautojas Hipertenzija 5
1 kartas/1-2
mėn. Valstybinė Vilnius 50
5 lentelė. Šeimos gydytojų informantų grupės charakteristikos
Ko-
das Lytis Amžius Kvalifikacija
Klinikinio
darbo
patirtis
(metais)
Darbovietė Miestas
Interviu
trukmė
(min.)
G1 Moteris 51 Šeimos gydytoja,
vaikų ligų gydytoja 26 Privati Kaunas 25
G2 Moteris 56 Šeimos gydytoja,
vidaus ligų gydytoja 30 Privati Kaunas 21
G3 Vyras 31 Šeimos gydytojas 3 Privati Kaunas 20
G4 Moteris 52 Šeimos gydytoja 27 Valstybinė Kaunas 40
G5 Moteris 42 Šeimos gydytoja 14 Privati Kaunas 15
G6 Moteris 45 Šeimos gydytoja 18 Privati Kaunas 60
Tyrimo instrumentas. Šio kokybinio tyrimo duomenų surinkimui pasirinkas giluminio
(angl. in-depth) pusiau struktūruoto (angl. semi-structured) interviu metodas. Pasirinktas
49
būtent toks metodas, nes jis yra lankstesnis, nei, pavyzdžiui, anketinė apklausa, nes leidžia
tyrėjui pridėti naujų klausimų ar temų jau tyrimo metu [97]. Šis interviu metodas suteikia ir
daugiau galimybių pažinti tiriamąjį asmenį negu taikant anketinę apklausą [100].
K. Kardelis interviu metodą apibrėžia kaip: „tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis
<...>, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją“ [100:98]. Iš pradžių buvo
prieita prie bendrinių klausimų, kokių kaip sveikatos, ligos supratimas, o paskui pereita prie
specifinių klausimų. Toks būdas mažina įtampa, leidžia respondentui pasijusti laisviau ir
saugiau, lengviau reikšti mintis. Toks interviu metodas leidžiu individui sukauptas patirtis bei
patirtus išgyvenimus. Interviu metu buvo užduodami atviro tipo klausimai pagal iš anksto
paruoštas klausimų gaires. Klausimų eiliškumas priklausė nuo kiekvieno informanto ir
atskiros situacijos. Kartais buvo užduodami nauji klausimai, ar klausimai papildomi norint
išgauti kuo daugiau naudingos informacijos.
Interviu gaires sudarė šios dalys:
1. Požiūris į sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą, alternalyvią mediciną – šiame
klausimų bloke pateikiami klausimai apie sveikatos, ligos sampratą, požiūrį į
prevenciją, profilaktiką, požiūrį į alternatyvią mediciną. Beveik analogiški klausimai
buvo pateikti abiems informantų grupėms – lėtinėmis ligomis (antro tipo cukriniu
diabetu, astma, hipertenzija) sergantiems pacientams bei šeimos gydytojams. Šiais
klausimais buvo siekta išsiaiškinti, koks yra pacientų arba neprofesionalus, taip
vadinamas „lay“ požiūris į sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą bei alternatyvią
mediciną ir koks šeimos gydytojų, kurie sveikatos profesionalai, požiūris. Taip pat
buvo siekiama šiais klausimais ne tik atskleisti profesionalaus ir neprofesionalaus
požiūrio perskyrą, bet ir palyginti šiuos požiūrius.
2. Požiūris į šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykius – šioje
dalyje buvo pateikiami klausimai apie šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio
paciento santykius, tuose santykiuose kylančias problemas, su gydytojo pateikiama
informacija susijusius aspektus, norimus pokyčius gydytojo-paciento santykius,
pasitikėjimo klausimą gydytojo-paciento santykiuose. Klausimai buvo panašūs tiek
gydytojams, tiek pacientams, tačiau šeimos gydytojų dar buvo klausiama apie tai,
kokia priežiūra reikalinga lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip antro tipo cukriniu diabetu,
astma bei hipertenzija, sergantiems pacientams bei kuo skiriasi bendravimas su šiais
pacientais nuo bendravimo su pacientais, sergančiais ūminėmis ligomis. Šiais
klausiamais buvo siekiama išsiaiškinti ir palyginti gydytojų ir pacientų požiūrius į
šeimos gydytojo-paciento santykius, jų konkrečias patirtis.
50
3. Požiūris į paciento įsitraukimą į sveikatos priežiūrą – šioje dalyje buvo pateikiami
klausimai apie pacientų dalyvavimą priimant sprendimus ir buvo siekta ištirti šeimos
gydytojų ir pacientų požiūrius. Pacientams buvo užduoti klausimai apie pasirinkimo
laisvę, apie tai, kas priima sprendimus ir apie tai, kas turėtų priimti sprendimus.
Šeimos gydytojams buvo užduoti klausimai apie lėtinėmis ligomis sergančių pacientų
vaidmenį priimant sprendimus, apie pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis,
savipriežiūros ir savikontrolės svarbą, apie tai, kas priima sprendimus. Abiejų
informantų grupių buvo klausiama, kas yra atsakingas už sveikatą, koks šeimos
gydytojo vaidmuo lėtinių ligų gydyme ir antrinėje prevencijoje, kaip pacientai
mokomi rūpintis sveikata. Suprantant, kad lėtinėmis ligomis sergantys pacientai yra
jautri informantų grupė ir tiesiogiai uždavus klausimą apie tai, kaip jie kontroliuoja
ligas, nuspręsta užduoti netiesioginį klausimą: „kaip rūpinatės sveikata?“, kuris apima
ir savipriežiūros bei savikontrolės aspektus. Abiems informantų grupėms taip pat buvo
pateikiami klausimai ir apie gydytojo-paciento santykių modelius: kokie modeliai yra
vyraujantys ir kokie laikomi prioritetiniais. Šis klausimas formuluotas remiantis
Grabausko ir kt. [40] tyrime pateikta formuluote. Informantams buvo pateikti keturi
teiginiai: „pacientas vykdo visus gydytojo nurodymus“, „sprendimus priima
gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo valią“, „gydytojas ir pacientas
sprendimus priima kartu“ ir „sprendimus priima pacientas, bet atsižvelgęs į gydytojo
rekomendacijas“. Visais šiais klausimais buvo siekiama ištirti šeimos gydytojų ir
pacientų požiūrius į pacientų dalyvavimą priimant sprendimus, kokiais gydytojo-
paciento santykiu modeliais pacientai dažniausiai vadovaujasi praktikoje, ar lėtinėmis
ligomis sergantys pacientai užsiima savipriežiūra ir savikontrole.
Interviu klausimai pateikiami 1 ir 2 prieduose.
Tyrimo organizavimas ir vieta. Interviu buvo atliekami 2013 metų vasario-balandžio
mėnesiais. Organizuojant interviu, su kiekvienu informantu buvo tartasi iš anskto telefonu.
Informantai patys pasirinko jiems patogų interviu laiką ir vietą. 6 interviu vyko informanto
darbovietėje, 5 – gydymo įstaigoje, 2 – pas informantą namuose ir 1 – kavinėje. Trumpiausias
interviu truko 15 min., ilgiausias – 60 min. Vidutinė interviu trukmė – 26 min. Trupmiausias
interviu su pacientu truko 15 min., ilgiausias – 50 min. Vidutinė interviu trukmė su pacientais
– 23 min. Trumpiausias interviu su šeimos gydytoja truko 15 min., ilgausias – 60 min.
Vidutinė interviu trukmė su šeimos gydytojais – 30 min.
Duomenų apdorojimas. Interviu ir transkripciją atliko pati autorė. Iškart po interviu,
buvo patikrinama, ar gerai įsirašė pokalbis. Kiekvieno interviu metu buvo užsirašinėjami
51
pagrindiniai dalykai, tuo atveju, jei įrašas neišsisaugotų. Taip pat užsirašinėjamos papildomos
mintys, pastebėjimai, tokie kaip informanto reakcija į klausimą, balso tonas, kūno kalba ir
pan., nes šie dalykai svarbūs analizei [98]. Iškart po interviu, kad informacija nepasimirštų,
taip pat buvo užsirašomi įvairūs pastebėjimai, kurių nebuvo spėta užsirašyti interviu metu ir
kurie buvo naudojami analizei.
Surinkti duomenys buvo transkribuojami pažodžiui, naudojant autentišką informantų
kalbą. Skliausuose buvo žymimos informanto emocijos, pauzės, taip pat fiksuojami pokalbio
trikdžiai, tokie kaip telefono skambučiai, į patalpas, kur vykdavo interviu, įėję žmonės ir pan.
Audio įrašai buvo perklausomi ir kiekvienas interviu transkribuojamas tą pačią dieną po
interviu atlikimo, kad būtų galima užsirašyti visus pastebėjimus, kol jie dar nepasimiršę.
Ištranskrtibuoti duomenys taip pat buvo perskaitomi po kelis kartus tam, kad kiek įmanoma
užtikrinti objektyvumą.
Analizės metodas. Tyrimo duomenų analizei buvo taikomas kokybinės turinio analizės
(angl. qualitative content analysis) metodas. Kokybinio tyrimo pusiau struktūruotų giluminių
interviu analizei pasirinktas būtent šis analizės metodas, nes jis leidžia išvengti
paviršutiškumo analizuojant duomenis [98]. Kokybinė turinio analizė padeda suprasti:
„kaip fenomeną suvokia tiriamasis, reflektuodamas savo patirtį, remiantis tyrėjo
pateiktais klausimais;
kokie skirtumai egzistuoja tarp teorinio tiriamo fenomeno apibūdinimo ir jo raiškos
socialinėje realybėje;
kokie yra informanto mąstymo, supratimo būdai, projektuojami į tiriamą fenomeną;
kokios egzistuoja galimybės ir ribotumai įgytų žinių, įgūdžių bei gebėjimų
pritaikymui veikloje, socialinėje realybėje“ [99].
Reikia pabrėžti, kad vienas iš analizės skirtumų kokybiniame tyrime yra tas, kad,
skirtingai nei kiekybiniame tyrime, analizė prasdeda tada, kai prademi rinkti duomenys. Taigi
analizei būdingas cikliškumas [98]. Analizė pradėta jau po pirmojo interviu.
Interviu duomenys buvo koduojami. Transkribuotas tekstas buvo skaitomas po kelis
kartus, išskiriamos temos, kategorijos bei subkategorijos. Duomenų vaizdinė medžiaga
pateikiama lentelėse, kur surašytos kategorijos, subkategorijos bei iliustruojantys interviu
teiginiai. Cituojant informantų mintis, kalba pateikiama autentiška, neredaguota, siekiant
išvengti bet kokių iškraipymų. Citavime pasitaikantis ženklas <...> reiškia tai, kad dalis
informantų kalbos praleidžiama.
Tyrimo etika. Prieš atliekant tyrimą būtina apsvarstyti tyrimo etinius principus.
Svarbiausia – užtikrinti tiriamųjų konfidencialumą. Socialinių tyrimų etikos kodus apibrėžia
52
tokios asociacijos, kaip The British Psychological Society (BPS), The British Sociological
Association (BSA), The American Sociological Association (ASA), The Social Research
Association (SRA) ir kt. Pagal etikos kodus, kiekvienam tiriamajam turi būti išduodama
informuoto sutikimo forma. Tai reiškia, kad tiriamasis laisvanoriškai sutinka dalyvauti tyrime
ir tyrėjas informuoto sutikimo formoje informuoja jį apie tyrimą. Taip pat pagal etikos
principus tiriamajam negali būti daroma jokia žala, užtikrinti konfidencialumą, neatskleisti
jokių jų tapatybę atskleidžiančių faktų [98].
Tyrimo etiką apibrėžia 4 principai:
1. Tiriamajam neturi būti daroma žala – tyrėjas turi užtikrinti, kad tiriamajam nebus
daroma jokia žala.
2. Tiriamasis turi gauti naudą iš dalyvavimo tyrime – tiriamasis turi jausti, kad jo
dalyvavimas turės tam tikrą naudą: ar mokslo pažangos, ar tiriamos problemos
prasme.
3. Autonomijos principas – tiriamųjų nuomonė bei sprendimas turi būti gerbiamas.
4. Teisingumo principas – visi žmonės yra lygūs [98].
Kiekvienam tyrimo dalyviui buvo išdalintos informanto informavimo formos, kuriose
buvo išdėstytas tyrimo tikslas, supažindinta, kad tyrimas anonimiškas ir kad konfidencialumas
garantuojamas bei pateikiama informuoto sutikimo forma. Tyrime dalyvavo tik tie asmenys,
kurie pasirašė informuoto sutikimo formą. Siekiant konfidencialumo užtikrinimo, analizuojant
duomenis, pateikiamos tik bendrinės informantų charakteristikos, pagal kurias būtų
neįmanoma identifikuoti tiriamųjų. Išlaikant konfidencialumo principą kiekvienam tiriamajam
buvo suteiktas kodas. Gydytojams suteiktas kodas, sudarytas iš G raidės ir skaitmens,
pavyzdžiui G1 (G – gydytojas, 1 – informanto eilės numeris), pacientams – iš P raidės ir
skaitmens (P – pacientas, 1 – informanto eilės numeris).
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro
leidimas, kurio Nr. BEC-VSV(M)-260 (leidimas išduotas 2013 m. vasario 14 d.).
Tyrimo apribojimai. Kadangi kokybinio tyrimo imtis nereprezentatyvi, negalima
daryti generalizuotų išvadų. Gauti duomenys neatspindi visos populiacijos. Taip pat galimas
subjektyvumas analizuojant duomenis, nes labai svarbi tyrėjo įtaka. Informacija, gauta
interviu metu, gali būti nepatikima, nes respondentai gali nuslėpti duomenis, jei tema jautri ar
juos iškreipti. Renkant duomenis interviu metodu taip pat neišvengiamas subjektyvumas,
asmeniškumai, emocionalumas tyrėjo-respondento komunikacijoje. Problemos gali būti šios:
a) „tarpusavio pasitikėjimo ,“distancijos" jautimo ir kiti panašūs veiksniai;
b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių" klausimų;
53
c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, bet gali būti sunkiau suprantamos
respondentui;
d) interviu, kaip ir kasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairius galimus ypatumus.“
[100].
54
3. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ
3.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos, ligos, sveikatos išsaugojimo samprata
3.1.1. Sveikatos samprata
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad tiek šeimos gydytojams, tiek pacientams sveikata –
prioritetinė sritis ir vienas iš svarbiausių veiksnių gyvenime. Visų pirma, LNL sergantys
pacientai sveikatą apibrėžia kaip gyvenimo gerovės determinantą, sąlygojantį gerą gyvenimą.
„<...> jeigu jau sveikata bloga, tai ir gyvenimas blogas“ (P3)
„<...> brangiausias turtas žmogaus, kas yra gyvenime“ (P7)
Analizuojant kokybinio tyrimo duomenis išryškėjo, kad pacientų, sergančių LNL,
sveikatos samprata labiausiai susijusi su biomedicininiu požiūriu. Neprofesionalaus arba
pacientų sveikatos požiūrio koncepcija buvo išreiškiama biomedicininės sveikatos sampratos
kategorija. Informantų atsakymai, atspindintys biomedicininės sveikatos koncepcijos
principus, suskirstyti į 3 subkategorijas: ligos nebuvimas, gera savijauta ir energija. (žr. 6
lentelė). Visų pirma, daugiausiai informantų pacientų pabrėžia, kad žmogus sveikas ir gerai
jaučiasi tik tuomet, kai neserga jokiomis ligomis, nejaučia skausmo ar diskomforto, kai nėra
suvaržytas įprastas žmogaus gyvenimo ritmas: „Sveikata, kai žmogus gyvas, o kai guli lovoj,
tai jau ne“ (P1). Taip pat sveikata siejama su gera savijauta: „Sveikata man tai, kai gerai
jaučiuosi“ (P8). Kokybinio tyrimo duomenimis, žmogus jaučiasi sveikas, kai yra energingas,
gali savo jėgomis atlikti įprastus darbus. 77 m. informantė pabrėžė, kad jai sveikata – tai
gebėjimas būti savarankiškai ir galimybė savarankiškai, be kitų pagalbos vaikščioti,
susitvarkyti su kasdieninėmis užduotimis: „Sveikata – kada gali savom kojom, greitai ir daug
kur apeiti, sužinoti. Nu, vienu žodžiu, man tai pagrinde yra kojos“ (P8). Ši problema susijusi
su vyresnio amžiaus žmonių sumažėjusiu mobilumu, taigi informantė labai vertina tai, kad jos
mobilumas dar nėra suvaržytas. Šie pavyzdžiai atspindi biomedicininės sveikatos sampratos
koncepciją, kuri, kaip jau minėta, orientuojasi į pacientą ir jo ligą. Šiame kokybiniame tyrime
gauti rezultatai tik patvirtina jau aptartus įvairių tyrimų rezultatus, pavyzdžiui Herzlicho
studiją, kuriame individai sveikatą taip pat apibrėžė kaip ligos nebuvimą, gerą savijautą.
Tai, kad pacientai akcentuoja biomedicininius aspektus, gali būti paaiškinta Bolamo ir
kt. teiginiu, kad neprofesionalų požiūrį palietė medikalizacijos procesas, o medicininei
informacijai tapus laisvai prieinama, „liaudies“ įsitikinimus, mitus, susijusius su sveikata ir
susirgimu po truputį keičia medicininiai įsitikinimai [48].
55
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai arba sveikatos profesionalai į
sveikatą žvelgia daugiausiai iš holistinės arba biopsichosocialinės perspektyvos. Beveik visų
informantų sveikatos apibrėžimas mažai kuo skiriasi. Informantai teigia, kad: „Sveikata –
dvasinė, fizinė, materialinė, socialinė, psichologinė gerovė“ (G1, G2, G3). Įdomu tai, kad
šeimos gydytojų atsakymai labai panašūs – beveik vienodi. Čia būtų galima įžvelgti
„vadovėlinę“ įtaką – galima daryti prielaidą, kad šeimos gydytojai, studijuodami mediciną,
mokėsi būtent tokią, PSO apibrėžimu grindžiamą, sveikatos koncepciją, todėl informantų
atsakymai tokie panašūs.
Šeimos gydytojų išskiriami sveikatos faktoriai – tai sveikas gyvenimo būdas bei
genetiniai faktoriai: „Gyvenimo būdas daug nulemia, gyvensena, ar yra koks darbo ir poilsio
režimas <...> Toliau sveikata – tai ir genetiškai nulemti dalykai'' (G3). Genetiniai faktoriai
gali būti priskiriami prie biomedicininės sampratos kategorijos.
Tai, kad gydytojai į sveikatą žvelgia ne tik iš biomedicininės, bet ir iš
biopsichosocialinės pusių ir atkreipia dėmesį ne tik į fizinius, bet taip pat į psichologinius bei
socialinius aspektus, yra labai teigiamas dalykas ir daro teigiamą įtaką gydytojo ir paciento
santykiams [33].
6 lentelė. Sveikatos profesionalų ir pacientų (neprofesionali) svekatos samprata
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Biomedicininė
samprata
Ligos nebuvimas <...> kai guli lovoj, tai jau ne [nesi sveikas] (P1)
Sveikata man tai, kai <...> nieko neskauda, galiu atlikti įprastus darbus. Kai niekuo nesergi, tada esi sveikas (P8)
Energija Sveikata man tai, kai <...> turiu energijos (P8)
Gera savijauta <...> pirmiausiai turėtų žmogus gerai jaustis bet kurioje
situacijoje: ar fizinį krūvį dirbdamas, ar šaltu oru, ar karštu oru (P2)
<...> kai tu gerai jautiesi, kai tau nieko neskauda, nėra jokių
silpnumo ir jokių kitų pašalinių pojūčių. (P5)
Sveikata man tai, kai gerai jaučiuos (P8)
Gydytojų požiūris
Biopsichosocialinė
samprata
Gyvenimo gerovė Dvasinė, fizinė, materialinė, socialinė gerovė. (G1)
Sveikata – tai yra piniginė, psichologinė ir socialinė gerovė. Socialinė, fizinė ir psichologinė gerovė. (G2)
Jeigu žmogus kūnu ir siela sveikas, tai jam nieko netrūksta ir
tai yra jo visapusiška sveikata. (G4)
Gyvenimo būdas Gyvenimo būdas daug nulemia, gyvensena, ar yra koks darbo
ir poilsio režimas. (G3) Biomedicininė
samprata
Genetinis
faktorius
Toliau sveikata – tai ir genetiškai nulemti dalykai. Genetinis faktorius vyrauja. (G3)
56
3.1.2. Ligos samprata
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad kalbėdami apie ligą pacientai ją apibrėžia jau ne tik iš
biomedicinės, bet taip pat ir iš biopsichosocialinės perspektyvų. Atskleista, kad pacientai ligą
dažniausiai sieja su įprasto gyvenimo ritmo ir rutinos sutrikdymu: „Liga suvaržo žmogų,
sutrukdo jo įprastinę veiklą“ (P8). Taip pat kalbėdami apie ligą pacientai pabrėžia, kad tai yra
būsena, kai ką nors skauda ar jaučiamas diskomfortas, kai vartojami vaistai ar reikalinga
specialistų pagalba. Šiuo atveju išskiriami biologiniai organizmo aspektai, o ne
psichosocialiniai. Taigi dažniausiai informantų atsakymuose įžvelgiamas biomedicininis ligos
supratimas.
Tačiau kai kurie informantai pabrėžia ir psichologinius ligos aspektus: „Kai kas puola į
depresijas, kai kas tokio gyvenimo gyvenimo džiaugsmą praranda“ (P6). Atkreipiamas
dėmesys ir į senėjimo procesus bei tai, kad vyresniame amžiuje žmonės daugiau ir sunkiau
serga bei sunkiau pasveiksta: „<...> senatvėje yra žymiai sunkiau praeina ligos“ (P6).
Tuo tarpu dauguma informantų gydytojų (G4, G5, G6) žvelgia į ligą, taip pat kaip ir į
sveikatą – iš biopsichosocialinės perspektyvos – apibrėždami ligą kaip fizinį bei psichinį
sutrikimą: „Ligai taip pat, nesvarbu, ar fizinė, ar psichinė“ (G5). Prie šio požiūrio išskiriama
ir ligos, kaip gerovės sutrikdymo, perspektyva.
Kai kurie informantai (G2, G3) kalba apie ligą, kaip apie tam tikrą organizmo
disfunkciją. Šis požiūris susijęs su biomedicininiu požiūriu.
Dižioji dauguma informantų pacientų (net 6 iš 8) sutinka, kad sveikatos profesionalo ir
paciento ligos bei sveikatos supratimas yra skirtingas. Tai informantai argumentuoja teiginiu,
kad gydytojai turi daugiau medicinių žinių ir yra kompetentingesni šioje srityje negu
pacientai, kurie neturi tiek žinių. Pacientų teigimu, kartais pacientas ne taip interpretuoja
gydytojo rekomendacijas, gali nepastebėti ligos rimtumo, uždelsti gydymą, kartais dėl žinių
trūkumo gali prieštarauti gydytojui. Visa tai gali sąlygoti įtampą gydytojo-paciento
santykiuose, nesusikalbėjimą bei nesusipratimus. Tiriamųjų teigimu, jei pacientas turi
nemažai žinių apie savo ligą, tai ir požiūris į sveikatą bei ligą gali būti panašus į gydytojo.
„Gydytojas galbūt turi daugiau žinių už mane, paprastą pacientą. Gydytojas
gali paaiškint, dėl ko aš susirgau ir kaip mane gydyt, o aš pats vienas to
nesuprasčiau. Manau dėl to, kad gydytojai yra išsilavinę šioj srity, o pacientai
neturi tokių žinių, tai ir gali būt, kad jie skirtingai supranta ligą ar tai sveikatą.
<...> jei vienodai, tai tada gal pacientas turi pats daug žinių, nežinau.“ (P8)
57
„Čia aišku jau nuo paties paciento priklauso, kiek jis yra apsišvietęs ta tema ir
jeigu jisai labai daug domisi būtent konkrečia liga, tai aš manau, kad kažkiek
tai be abejo, turi sutapti su gydytojo požiūriu. O jeigu ne, na, tai manau, kad
gali skirtis labai.“ (P5)
Tačiau pacientai sutinka, kad toks skirtingas požiūris yra neigiamas dalykas gydytojo-
paciento santykiuose bei gali turėti neigiamos įtakos paciento gydymo rezultatams. Anot
informantų, jei gydytojo ir paciento sveikatos ir ligos supratimas skiriasi, tuomet nėra bendro
tikslo ir nukenčia gydymas: „Nu, jei yra kažkokie skirtingi dalykai, tai nelabai gydymas gali
ir pasisekti.“ (P4)
Visi kalbinti šeimos gydytojai taip pat kaip ir pacientai sutinka, kad gydytojų ir pacientų
sveikatos ir ligos samprata skiriasi. Visų pirma, šeimos gydytojai pabrėžia, kad daug kas
neretais atvejais priklauso ne nuo gydytojo, o nuo paciento – kiek jis norės gydytis, kiek
motyvacijos turės, kaip žiūrės į gydytoją, kaip prižiūrės savo sveikatą. Gydytojo pastangos
gali būti bereiškmės, jei pats pacientas neįdės jokių pastangų. Tuomet ir gydymas nebus toks
efektyvus, koks galėtų būti: „O jeigu gydytojas norės išgydyt, o pacientas visai nedės jokių
pastangų kažką keist, tai į skirtingas puses. Tai nėra ką ir kalbėt.“ (G1)
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai, taip pat kaip ir pacientai, pabrėžia
netolygių medicininių žinių svarbą skirtingam ligos ir sveikatos supratimui. Būtent tai, kad
gydytojas yra profesionalas, turi specifinių žinių, o pacientas – ne, ir turi įtakos gydytojo ir
paciento santykiams bei gydymo efektyvumui. Vieno informanto teigimu, gydymo procesas
ženkliai lengvesnis, kuomet gydytojo ir paciento požiūris į sveikatą ir ligą sutampa: „Manau,
kad tai priklauso nuo žinių labai. Kartais mes vienaip žiūrim į tą ligą, siūlom jiem vienokį
gydymo variantą, o jie vis tiek įsivaizduoja, kad, pavyzdžiui, tie vaistai jiems kenksmingi ir
išvis nesigydo... Tai ką mes galime padaryt? Manau, kad labai įtakoja vienaip ar kitaip
gydymo rezltatus. Jei gydytojas ir pacientas vienodai mąsto ir sutinka su viskuo, tai ir tas
gydymas lengvesnis. Jei ne, tai jau sunkiau...“ (G6)
Kitas dalykas, kurį išskiria gydytojai ir, kaip jau buvo minėta, pacientai yra tai, kad
skirtingas požiūris į ligą ir sveikatą gali sąlygoti nesusikalbėjimus ir nesusipratimus, kylančius
gydytojo-paciento santykiuose.
„Jeigu pavyksta užmegzti tuos gražius santykius, tai viskas tvarkoj, o jeigu
būna kažkokių bendravimo nesusipratimų, klaidų, tai truputį kitaip viskas.“
(G3)
58
„Dar kartais ir tas nesusikalbėjimas, nesusipratimai pasitaiko, kai pacientai ne
visai supranta, ką mes jiem norim pasakyt. Tai jau čia ir blogai, visokių
problemų atsiranda.“ (G6)
Taip pat askleista, kad šeimos gydytojai išskiria dar vieną svarbų aspektą – pacientas
kartais būna neigiamos nuomonės apie gydytoją arba juo visiškai nepasitiki. Šis pasitikėjimo
stygius gali daryti įtaką gydymo rezultatams. Viena informantė pabrėžia, kad kartais tokiais
atvejais pacientai visai nutraukia gydymą, o tai gali lemti net komplikacijas: „Kartais jiems
atrodo: „nieko čia tie daktarai nesupranta, aš tai žinau, kas man yra“ (juokiasi). <...> nieko
nevykdo, priešingai dar daro. Va tada jau būna blogai. Tada atsiranda komplikacijos, tada
būna blogos nuomonės apie visus gydytojus pasaulyje, kad jie yra visi negeri, kad jam
nenustato ligos, kad jam nepadeda.“ (G4)
Įžvelgiama ir pacientų žinių stoka bei tikėjimas ne moksline informacija, o
nuogirdomis, gandais ar mitais, o tai gali turėti neigiamos įtakos bei nulemti pavojų sveikatai.
Viena informantė pastebėjo, kad kartais jaunos ir nepatyrusios mamos pasinaudoja nepagrįsta,
klaidinga informacija, gandais ar sveikatos mitais ir užsiima savigyda. Dėl to gali nukentėti jų
vaikai, kuriems gali grėsti net hospitalizacija. Informantė pabrėžė, kad tokia informacija
dažniausiai randama internete ar populiariojoje literatūroje: „Būna dažnai ateina pacientai,
nu, ypač jaunos mamos, prisiskaičiusios „supermamoj“ ir sako, kad vaiko negydys
antibiotikais, o tik žolelėm. O vaikas būna karščiuoja kelias dienas, niekaip nesveiksta, jau
gresia jam komplikacijos. Man baisu toks motinų požiūris, bet ką aš jom galiu išaiškint. Jos
vis tiek savo nuomonės nepakeis. Tik baisu dėl tų vaikų, kurie kartais būna va šitaip
„nugydomi“ ir net atsiduria ligoninėj. Būna kartais tokių atvejų, todėl, kaip sakant, viskam
yra savos ribos, viskam...“ (G6)
7 lentelė. Sveikatos profesionalų ir neprofesionali (pacientų) ligos samprata
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Biomedicininė
samprata
Įprastos gyvenimo
rutinos sutrikdymas
Liga – tai kai guli lovoje ir negali niekur eiti. (P1)
Liga suvaržo žmogų, sutrukdo jo įprastinę veiklą. (P8)
Pašaliniai pojūčiai,
skausmas
<...> manau, kažkoks pojūtis ar per ilgesnį laiką jau
susiformavęs kažkoks pašalinis, neįprastas jausmas, kai temperatūra, aš net nežinau. (P5)
<...> kai susergi kuo nors, kai kažką skaudą ar koks blogumas yra (P8)
Vaistų vartojimas <...> jis vartoja vaistus (P7)
<...> kai reikia gert kokius nors vaistus (P8)
59
Senatvės
determinantas
<...> senatvėje yra žymiai sunkiau praeina ligos. (P6)
Holistinė
samprata
Nesveiko gyvenimo
būdo pasekmė
<...> liga yra kaip ir perspėjimas, kad kažką darai ne taip, žmogau. Reikėtų sustot, pagalvot, ką reikėtų pakeist
gyvenime: ar tai gyvenimo būdą, ar pasportuot truputį, ar tai
mitybą susireguliuoti. (P2)
Depresija, gyvenimo
džiaugsmo
praradimas
Kai kas puola į depresijas, kai kas tokio gyvenimo gyvenimo
džiaugsmą praranda. (P6)
Gydytojų požiūris
Biomedicinė
samprata
Organizmo
disfunkcija
Kai kažkas organizme vyksta ne taip. Tai, žodžiu, kažkoks
organizmo ar tai organas, ar tai sistema išsireguliuoja ir tai
yra liga <...> (G2)
Tai turi įtaką pačio organizmo, žmogaus funkcijoms, funkcijų
sutrikimas ar pan. (G3)
Diskomfortas <...> kažkoks skausmas, ar kažkoks diskomfortas ir yra liga.
(G5)
Liga – tai jau tam tikras žmogaus negalavimas, kai žmogus
blogai jaučias (G6)
Holistinė
samprata
Gyvenimo gerovės
sutrikdymas
<...> liga – tai kažkoks tos gerovės sutrikdymas. (G1)
Psichosocialiniai, o
ne tik fiziniai
faktoriai
Tai yra fizinis ir dvasinis sveikatos sutrikdymas. (G4)
Ligai taip pat, nesvarbu, ar fizinė, ar psichinė. (G5)
<...> liga čia ir vėl kaip sveikata gali būt fizinė ir psichinė.
(G6)
3.1.3. Lėtinių neinfekcinių ligų samprata
Analizuojant interviu išryškėjo, kad LNL gydytojai ir pacientai dažniausiai apibrėžia
kaip ūminių ligų priešingybę. Tai patvirtina informanto, sergančio antro tipo diabetu,
atsakymas. Informantas pabrėžė, kad tokia liga, kaip cukrinis diabetas, yra įgyjama visam
gyvenimui, todėl svarbu su tokia liga susitaikyti ir išmokti ją kontroliuoti: „<...> kaip aš –
cukrinis diabetas. Tai čia yra gyvenimo liga. Ir su ja reikia skaitau susitaikyti“ (P4).
Šeimos gydytojų atsakymuose rasta daug daugiau prasminių vienetų apie LNL. Šeimos
gydytojai įžvelgia ryškų lėtinių susirgimų skaičiaus augimą. Viena informantė tai pavadina
netgi „epidemija <...> XXI amžiaus“ (G6). Visų pirma, kokybinis tyrimas atskleidė, kad
šeimos gydytojai pabrėžia savipriežiūros ir savikontrolės svarbą lėtinių ligų atveju: „Gali tik
pagelbėt žmogui susigyvent su liga, kontroliuot simptomus, išvengt paūmėjimų ir komplikacijų
<...> Jie galvoja, kad užteks vaistų. Bet vien tik vaistų ne visada užtenka...Deja...“ (G6).
Šeimos gydytojai įžvelgia problemą, susijusią su LNL gydymu ir priežiūra. Būtent
60
savipriežiūros ir savikontrolės stoka bei tai, kad pacientai nelabai supranta, kad savipriežiūra
ir savikontrolė yra esminis aspektas lėtinių ligų atveju bei pacientų atsakomybės stoka – tai
vienos didžiausių problemų, susijusių su LNL, kurias įžvelgia šeimos gydytojai.
„Kartais pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis, neįsisąmonina, kad be galo
svarbus ir jų indėlis: kaip jie gyvens kiekvieną dieną, ar vaistus reguliariai ir
teisingai vartos, kiek jie pastangų įdės. <...> Čia jau paties žmogaus
atsakomybė, kaip jis kontroliuos tą ligą ir kaip save prisižiūrės.“ (G6)
„<...> medicina turėtų padėt tam žmogui pagerint, kontroliuot tą ligą ir
pagerint jo gyvenimo kokybę. Pacientas turi įdėti daug pastangų, kurių deja
neretai trūksta. Jei pacientas teisingai ir reguliariai vartos medikamentus,
sveikai gyvens, tai ir tų komplikacijų galės išvengt“. (G1)
Taip pat šeimos gydytojai išryškina gyvenimo būdo sąsajas su LNL. Visų pirma, lėtinės
ligos suvokiamos kaip nesveiko gyvenimo būdo pasekmė arba atsirandančios dėl tam tikrų
socialnių, aplinkos ar genetinių faktorių. Pabrėžiama nesveiko gyvenimo būdo įtaka, tačiau
neužmirštami ir kiti svarbūs faktoriai, sąlygojantys tam tikrų ligų atsiradimą ar jų
pablogėjimą: „<...> dėl gyvenimo būdo ir dėl visokių socialinių aplinkybių jis [žmogus – aut.
past.] serga ligomis. Tai gali būti ir dėl netinkamos mitybos, ir dėl gyvenimo būdo, ir dėl
aplinkos, taršos ir dėl genetiškai nulemto žmogaus netobulumo, nes žmogus, vis tiek mes
atsinešame genetišką polinkį sirgti vienom ar kitom ligom. Tai yra polinkis susirgti.“ (G2)
Kita vertus, gydytojai pabrėžia, kad jau susirgus kokia nors lėtine liga labai svarbu
keisti gyvenimo būdą. Svarbu ne tik sveika mityba, bet ir fizinis aktyvumas, žalingų įpročių
atsisakymas: „Jei iki tol žmogus vedė nesveiką gyvenimo būdą, rūkė, gėrė alkoholiį, riebiai
maitinosi, tai dabar jam reikia įsisąmoninti, kad norint, kad liga nepaūmėtų, reikia pereikti
prie sveikesnio gyvenimo būdo, pasportuot. Pačiam žmogui nuo to bus tik geriau.“ (G6)
Kitas dalykas – tai LNL specifiškumas, kurį įžvelgia šeimos gydytojai. Visų pirma,
informantai pabrėžė, kad tai yra ilgalaikės, nepagydomos bei neretai progresuojančios ligos.
„<...> yra žmogui nepagydomos ligos. Su ta liga turi susitaikyti ir gyventi.“
(G1)
„Kiekviena lėtinė liga progresuoja.“ (G4)
Taip pat dar vienas LNL specifiškumas – tas, kad neretai pacientai serga ne viena, o
keliomis LNL. Tai vadinama poliligotumu. Pavyzdžiui, pacientas sergantis antro tipo cukriniu
diabetu, gali taip pat turėti ir hipertenziją, sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, turėti astmą ar
dar kitokius susirgimus: „<...> dar būna, kad žmogus turi ne vieną, o jau kelis ūminius
61
susirgimus. Pavyzdžiui, serga antro tipo diabetu ir dar kartu širdies ir kraujagyslių ligom ir
pan.“ (G6)
Šeimos gydytojai, kaip ir pacientai, pabrėžia ir LNL bei ūminių susirgimų perskyrą, nes
ūminiai susirgimai yra pagydomi bei jų pasekmių dažniausiai nelieka, o lėtiniai susirgimai –
ilgalaikiai, su dažnai jaučiamomis pasekmėmis. Taip pat LNL atveju kenčia ir asmens
gyvenimo kokybė. Asmuo tampa priklausomas nuo vaistų, kuriuos turi nenutraukiamai ir
pastoviai vartoti, turi daug ko atsisakyti, keisti gyvenimo būdą. Taip pat jis priverstas dažniau
lankytis gydymo įstaigose. Informantai pabrėžia ir nuolat patiriamą LNL sergančių asmenų
stresą, įtampą, pyktį, kylantį būtent dėl ligos ir bejėgiškumo ligą išsigydyti: „<...> pastoviai
žmogus, jis jaučia kažkokį nerimą ir visąlaik susirūpinęs savo sveikata, turi gydytis <...>.
Žodžiu, žymiai sunkiau negu paprastai sveikam žmogui, kuris susirgo ūmia liga, pasigydė,
pasveiko ir praėjo.“ (G5)
Medicinos sociologas M. Bury tai pavadino „biografiniu lūžiu“. Tai reiškia, kad LNL
sergantis asmuo praranda pasitikėjimą savimi, savo kūnu, jam kyla problemų socialiniuose
santykiuose. Taip pat LNL paliečia ne tik patį individą, bet ir jo šeimą [66]. Taigi šeimos
gydytojams reikia palaikyti ne tik pacientą, bet ir jo šeimos narius. Kokybinis tyrimas
atskleidė, kad šeimos gydytojai skiria dėmesio psichosocialiniams aspektams.
7 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į
lėtines neinfekcines ligas
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
LNL diskursas Lėtinių ir ūminių ligų
sampratos perskyra
Žiūtint kokios formos ta liga. Jinai yra lėtinė, kokia.
Ar, pavyzdžiui, žmogus susirgo, padarė operaciją ir
jisai išėjo jau sveikas. O yra ligos, kur žmogus visą gyvenimą serga. (P4)
Gydytojų požiūris
LNL diskursas Ilgalaikės,
nepagydomos ligos
<...> yra žmogui nepagydomos ligos. Su ta liga turi susitaikyti ir gyventi. (G1)
<...> lėtinė liga – tai jam jau visam gyvenimui. (G5)
O lėtinės ligos tai čia jau visam gyvenimui. Galima sakyt, gydymo nėra. (G6)
Gyvenimo kokybės
problema
Svarbi problema dėl tos gyvenimo kokybės dabar
yra. (G1)
Savipriežiūros ir
savikontrolės svarba
Pacientas turi įdėti daug pastangų, kurių deja
neretai trūksta. Jei pacientas teisingai ir reguliariai
vartos medikamentus, sveikai gyvens, tai ir tų komplikacijų galės išvengt. (G1)
Ir čia priklauso dar ir gyvenimo būdas, kad keičiasi,
kaip gyventi, kaip vaistai vartoti, kaip pastoviais viskas. (G5)
62
Nesveiko gyvenimo
būdo pasekmė
Tai gali būti ir dėl netinkamos mitybos, ir dėl
gyvenimo būdo (G2)
Genetiškai nulemta <...> vis tiek mes atsinešame genetišką polinkį sirgti
vienom ar kitom ligom. Tai yra polinkis susirgti.
(G2)
Socialiniai veiksniai <...> dėl visokių socialinių aplinkybių [sergama –
aut. past] (G2)
Užterštos aplinkos
pasekmė
<...> ir dėl aplinkos, taršos [sergama – aut. past]
(G2)
Didėjantis
sergamumas
Sergamumas jomis tik didėja ir bus tik didesnis.
<...> Diagnostika gerėja, bet sergamumas, deja, tik didėja. (G3)
Tikrai jaučiasi tas susirgimų didėjimas (G6)
Neatsiejamas nuo
senėjimo veiksnys
Žmogus jeigu gyvena ilgesnį amžių, tai tų susirgimų
tik daugėja. (G3)
Skirtingas gydytojų ir
pacientų supratimas
apie lėtinę ligą
Mes kalbam su jais, aiškiname, bet labai gaila, kad
daugelis to neišgirsta, nesupranta. (G6)
Progresuojanti liga Kiekviena lėtinė liga progresuoja. Lėčiau arba
greičiau, bet ji progresuoja ir kartais sukelia
invalidumą, kartais ne – išeitys įvairios gali būti. (G4)
Poreikis keisti
gyvenimo būdą
<...> sergant lėtinėm ligom, būtina keist ir
gyvenimo būdą, mitybą. (G6)
Poliligotumas <...> dar būna, kad žmogus turi ne vieną, o jau
kelis ūminius susirgimus. (G6)
Kad viena lėtinė liga būna, tai retas atvejis. Būna kelios ligos. (G3)
Ūminių ligų ir lėtinių
ligų perskyra
Žodžiu skiriasi visas gyvenimas nuo visiškai sveiko
žmogaus. Žodžiu, žymiai sunkiau negu paprastai
sveikam žmogui, kuris susirgo ūmia liga, pasigydė,
pasveiko ir praėjo. (G5)
3.1.4. Sveikatos išsaugojimo samprata
Analizuojant kokybinio tyrimo duomenis išryškėjo, kad visi informantai: tiek gydytojai,
tiek pacientai teigiamai vertina prevenciją ir profilaktiką ir sutinka, kad tai yra labai svarbus ir
reikalingas dalykas tiems pacientams, kurie jau turi kokį nors lėtinį susirgimą tam, kad
išvengti kitų ligų atsiradimo. Tai turėtų būti vertinama kaip prioritetas. Viena informantė
šeimos gydytoja atkreipė dėmesį į tai, kad medicina nėra visagalė, todėl pats žmogus turi idėti
pastangų tam, kad išvengti tolimesnių susirgimų, kurie sergantiems LNL gali būti labai
pavojingi.
„Manau, kad tai labai reikalingas dalykas.“ (P2)
63
„Tai reikalinga. Nes tabletė yra ne sveikatos požymys. Duodi tabletę, reiškia
žmogui kažkas yra negerai. Medicina gali tik 10 proc. problemų išspręsti. <...>
Tai va profilaktika yra pirmoj vietoj.“ (G2)
Tačiau kokybinis tyrimas atskleidė, kad nors ir visi pacientai supranta profilaktikos
svarbą, tačiau tik 3 iš 8 informantų prisipažino besinaudojantys kokiomis nors profilaktikos
arba prevencijos priemonėmis. Visi astma sergantys informantai teigė, kad naudojasi
profilaktikos ar prevencijos priemonėmis. Viena astma sergati 51 m. informantė įvardijo
tokias priemones kaip sportą bei grūdinimąsi: „<...> progai pasitaikius, ir pasportuot, ir
fizinio krūvio nevengt, ir šaltas dušas kaip ir būtinybė jau.“ (P2). O kita 26 m. informantė
įvardino reguliarių profilaktinių tyrimų svarbą bei profilaktinius apsilankymus pas gydytojus:
„Visą laiką stengiuosi bent jau kas pusmetį pasidaryti kraujo tyrimus, per kitus irgi gydytojus
pereiti, kad, na, tiesiog būtų ramu.“ (P5)
Tyrime dalyvavę antro tipo diabeto pacientai prisipažino, kad nesinaudoja jokiomis
prevencijos ar profilaktikos priemonėmis, argumentuodami, kad jiems to nereikia.
Tik vienas tyrime dalyvavęs 55 m. hipertenzijos pacientas iš trijų prisipažino, kad
kartais pasinaudoja gydytojų pasiūlytais nemokamais profilaktiniais tyrimais, bet niekada
nepasinaudoja gydytojų pasiūlyta galimybe nemokamai pasiskiepyti nuo sezoninio gripo:
„Retai kada naudojuos. Va čia gydytoja pasiūlė išsitirt, kažkokius tyrimus pasidaryt, tai
sutikau. Bet kitą kartą siūlė nuo gripo pasiskiepyt, nes turiu hipertenziją, bet nesiskiepyju aš
niekad. Ai, kažkaip neigiamas požiūris į skiepus.“ (P8)
Kiti hipertenzijos pacientai prisipažino, kad nesinaudoja jokiomis profilaktikos ar
prevencijos priemonėmis, nes nemato prasmės, mano, kad jiems to nereikia: „Nežinau,
nereikia man.“ (P7); „Nu, tokio ypatingo dėmesio tai neskiriu. Man tas pats.“ (P6). Tai
galima būtų pagrįstu tuo, kad pacientams trūksta žinių, jie neįvertina savo sveikatos būklės ir,
nors gydytojai jiems pataria pasidaryti kokius nors profilaktinius tyrimus, jie atsisako, nes
ignoruoja savo ligą ir įsivaizduoja esantys sveikesni, nei yra iš tikrųjų. Šitą dalyką galima vėl
būtų paaiškinti skirtingu gydytojo ir paciento ligos bei sveikatos supratimu, skirtingomis
medicininėmis žiniomis, kurių pacientams neretai labai trūksta.
Apibendrinant, galima teigti, kad pacientai, kalbėdami apie profilaktiką ir sveikatos
išsaugojimą dažniausiai išskiria aspektus, kurie priklauso nuo paciento, tokius kaip
grūdinimasis, fizinis aktyvumas, sveikatos stiprinimas bei aspektus, kurie susiję su sveikatos
priežiūros paslaugomis, tokius kaip gydytojų konsultacijos poreikis, profilaktinių tyrimų
atlikimas.
64
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai, lygiai taip pat kaip ir pacientai,
sutinka, kad prevencija ir profilaktika yra labai svarbus dalykas, nes tai padeda išvengti ligų ar
komplikacijų. Daugiausiai informantų kaip sveikatos stiprinimo priemonę išskyrė paties
paciento pastangas ir atsakomybę bei gyvenimo būdo keitimą. Tai yra esminis dalykas, anot
gydytojų. Tačiau gydytojai apgailestauja, kad dažniausiai pacientai tai suvokia per vėlai – jau
susirgę kokia nors liga. Taip pat šeimos gydytojai pastebėjo, kad neretai pacientai nesiima
jokių profilaktikos priemonių būtent dėl to, kad per mažai domisi sveikata, per mažai turi
žinių ir jų sveikatos supratimas yra visiškai kitoks nei gydytojų. Pacientų supratimo problema
išskiriama kaip viena didžiausių, grindžiant labai mažą pacientų skiriamą dėmesį prevencijai
bei profilaktikai.
„Jeigu žmogus suprastų savo sveiką gyvenseną, tai galbūt jisai ir nesirgtų.
<...> Samprata žmonių apie ligą irgi yra pirmoj vietoj.“ (G2)
„Reikia saugot sveikatą ir įdėti daug pastangų. Visą laiką daug lengviau
išgerti tabletę, negu galvoti, kaip ten numetus svorio. Šiaip tai profilaktika
labai geras dalykas. Bet žmogus kol nesuserga, tol nekreipia dėmesio. Žodžiu,
sveikas – tai gerai, o kai suserga, tai dažnai ta prevencija jau būna pavėluota.“
(G5)
Taip pat į šią problemą pažvelgiama ir ne tik iš mikro, bet ir iš makro lygmens. Viena
informantė tokį pacientų pasyvumą profilaktikos atžvilgiu aiškina per mažu valstybės indėliu
į šią problemą. Anot informantės, valstybė turėtų labiau rūpintis šia problema, sveikatos
politika turėtų būti labiau nukreipta ne tik į ligų gydymą, bet ir į ligų stiprinimą ir
išsaugojimą: „Tai aišku, tai didelis dalykas. Bet čia ne medicinos problema. Čia jau ta
socialinė, vyriausybės ir taip toliau. Kaip kas tvarkoma valstybėj.“ (G1)
Kitas informantas taip pat žvelgia į šią problemą iš makro perspektyvos, teigdamas, kad
profilaktika turėtų būti ugdoma nuo mažens, nes jau suaugęs žmogus nelabai linkęs keisti
savo įpročių. Taigi sveikatos stiprinimo vertybės turėtų būti diegiamos jau vaikystėje, taikant
vėlgi tam tikras sveikatos politikos strategijas. Visa tai padėtų ugdyti sveikesnę ir
sąmoningesnę visuomenę: „Po truputį yra, bet čia turėtų būti nuo pačių mažų dienų. Lankant
mokyklą nuo pačių pirmų klasių profilaktiškai lankytis turi būti išugdoma. Nes žmogų
suaugusį jam pasakyt, kad čia profilaktiškai taip ir taip, jeigu jis anksčiau niekad nesitikrinęs
ar privengia to tikrinimosi, tai tu jo ir nepriversi. Nuo mažų dienų turi būti toks išugdytas
dalykas, kad profilaktiškai tikrintis tiek pas stomatologus, tiek pas šeimos gydytojus ar pas
kitus specialistus.“ (G3)
65
Taip pat informantai sutika, kad labai svarbu vakcinacija, padedanti išvengti ligų
paplitimo, epidemijų: „Tas pats gripas. Irgi daug žmonių jau supranta tai ir skiepyjas.“ (G4)
Taip atkreipiamas dėmesys į profilaktinių tyrimų svarbą vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau
sutinkama, kad pacientai dar per mažai jomis pasinaudoja: „Siūlome pacientams, ypač
vyresnio amžiaus, atlikti valstybės finansuojamus profilaktinius tyrimus. Arba pavyzdžiui,
vyresnio amžiaus žmonėms pasiskiepyti nuo gripo, kad išvengt komplikacijų. Bet kartais
žmonės nežinau dėl kokių priežasčių ar dėl laiko stokos, ar dėl nenoro, motyvacijos nebuvimo
atsisako tų visų profilaktikos pasiūlymų, net jeigu viskas nemokama “. (G6)
8 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūriai į
sveikatos išsaugojimą
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Nuo paciento
priklauso
Fizinis aktyvumas <...> progai pasitaikius, ir pasportuot, ir fizinio
krūvio nevengt (P2)
Grūdinimasis <...> šaltas dušas kaip ir būtinybė jau. (P2)
Sveikatos stiprinimas <...> reik saugotis, pavyzdžiui, neperšalt (P7)
Gydytojų pagalbos
poreikis
Žmogus kada apsisaugot nori, eina pas gydytoją
(P3)
Profilaktiniai tyrimai <...> visą laiką reikia kuo anksčiau ir visą laiką
darytis profilaktiškai tyrimus ir visą kitą. (P5)
Gydytojų požiūris
Nuo paciento
priklauso
Sveika gyvensena <...> jeigu žmonės žinotų, su amžium sveikata mažėja, kad ja reikia rūpintis (G4)
Pacientų supratimo
problema
Bet žmogus kol nesuserga, tol nekreipia dėmesio.
Žodžiu, sveikas – tai gerai, o kai suserga, tai dažnai ta prevencija jau būna pavėluota. (G5)
Kartais pasako: „ai, man nereikia, aš ir taip
sveikas, gerai jaučiuos, nesusirgsiu“. <...> Bet deja
kartais žmogus neįvertina savo sveikatos kol nesuserga. O tada labai gaila, bet jau gali būt ir per
vėlu... (G6)
Nuo paciento
nepriklauso – makro
lygens problema
Sveikatos politikos
problema
Čia jau ta socialinė, vyriausybės ir taip toliau. Kaip
kas tvarkoma valstybėj. (G1)
Vakcinacijos svarba Skiepai labai didelę reikšmę turi ir labai padėjo žmonėms. (G4)
Profilaktikos
skatinimas nuo
mažens
<...> čia turėtų būti nuo pačių mažų dienų.. (G3)
Profilaktikos svaba
vyresnio amžiaus
pacientų grupei
<...> ypač vyresnio amžiaus, atlikti valstybės finansuojamus profilaktinius tyrimus. Arba
pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms pasiskiepyti
nuo gripo, kad išvengt komplikacijų. (G6)
66
3.1.5. Sveikatos išsaugojimo samprata esant LNL susirgimams
Visi informantai, tiek pacientai, tiek gydytojai, sutinka, kad antrinė bei tretinė
profilaktika, kai stengiamasi išvengti kitų susirgimų, kuomet jau sergama kokia nors lėtine
liga ar ligomis, yra labai svarbu ir reikalinga.
„Tiesiog būtina. Būtų gerai, kad kiekvienas žmogus galėtų tuo pasinaudot.“
(P4)
„Taip, pirmoj vietoj yra prevencija. <...> Privalu. Ir pirminė, ir antrinė. <...>
antrinė, kada jau yra susirgęs astma, kad gyventų kiek įmanoma, kad vengtų tų
faktorių, kurie propaguotų tos ligos paūmėjimą.“ (G2)
Tačiau čia vėl susiduriama su paradoksu – pacientai, nors ir supranta tiek pirminės, tiek
antrinės profilaktikos naudą sveikatai, tačiau ja nesinaudoja.
Analizuojant šeimos gydytojų atsakymus apie profilaktikos svarbą jau sergantiems
LNL, išryškėjo 6 subkategorijo (žr. 9 lentelę): gyvenimo būdo keitimas, savipriežiūros ir
savikontrolės svarba, tolimesnių komplikacijų saugojimasis, rizikos faktorių vengimas,
pacientų supratimo problema bei reguliarių profilaktinių tyrimų atlikimo svarba.
Visų pirma, kaip ir atsakydami į abstraktesnį klausimą apie profilaktikos ir prevencijos
svarbą, taip ir atsakydami į šiek tiek siauresnį klausimą apie profilaktikos ir prevencijos
svarbą esant lėtiniams susirgimams, šeimos gydytojai pabrėžia sveikos gyvensenos svarbą ir
rizikos faktorių atsisakymą. Pabrėžiama sveikos mitybos, fizinio aktyvumo, žalingų įpročių,
tokių kaip rūkymo, alkoholio ar narkotikų atsisakymo svarba, poilsis, streso vengimas,
subalansuotas paros ritmas.
„Taip pat žinoma svarbu, kad pacientas sveikai gyventų arba bent jau kiek
įmanoma vengtų rizikos veiksnių. Pavyzdžiui, jei iki tol rūkė – mest rūkyt, nes
jei serga astma ir dar rūko, tai komplikacijų tikimybė didelė, o jeigu serga
diabetu ir toliau riebiai maitinasi, tai iš karto didėja hipertenzijos rizika ir pan.
Antrinė profilaktika labai labai svarbu, neišvengiama.“ (G6)
„Teisinga mityba, judėjimas, vaistų naudojimas paūmėjimų metu būtinai ir yra
teisingas paros dar ir ritmas. Jeigu žmogus turi tam tikrą ligą ir jeigu jis dirba
ne pagal savo jėgas, nesilaiko jokios dienos rimto, nemiega naktimis, sakykim,
daug rūko, žalingų įpročių nemeta, turi atsmą, ir rūkymo būtinai: <...> Jeigu
jis šito nesupranta, neturi valios pastangų atsisakyt, tai tik tai blogiau jam.“
(G4)
67
Šeimos gydytų teigimu, labai svarbu, kad LNL sergantys pacientai išvengtų
komplikacijų, paūmėjimo bei hospitalizacijos atvejų. Tam, kad galima kuo labiau šito
išvengti, gydytojai kalba apie savipriežiūros ir savikontrolės svarbą: „Taip pat labai svarbu ir
kad žmogus save prižiūrėtų, kontroliuotų ligą, teisingai ir reguliariai vartotų medikamentus,
reguliariai lankytųsi pas gydytoją. Tam tikrų ligų atvejų netgi patariama vesti dienyną,
diabeto atveju – matuoti cukraus kiekį kraujyje ir panašius tokius veiksmus. Nu, visa tai
padeda juk žmogui išvengti rimtų komplikacijų, sumažina to riziką ir paūmėjimų būna
mažiau, mažiau hospitalizacijos atvejų. Tam tikra prasme net valstybė sutaupo, jei žmogus
pats save gerai prisižiūri.“ (G6)
Tačiau tai vėlgi susiję su mažomis pacientų žiniomis apie profilaktikos svarbą ir tai, kad
pacientai tai supranta per vėlai.
9 lentelė. Šeimos gydytojų požiūris į sveikatos išsaugojimą esant lėtinėmis neinfekcinėms
ligoms
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Sveikatos išsaugojimo
samprata esant
lėtiniams susirgimams
Gyvenimo būdo
keitimas
<...> numetus svorio tai irgi palengvėja ir širdies ligom sergančiam palengvėja. (G5)
<...> žinoma svarbu, kad pacientas sveikai gyventų <...> Pavyzdžiui, jei iki tol rūkė – mest rūkyt, nes jei
serga astma ir dar rūko, tai komplikacijų tikimybė
didelė (G6)
Savipriežiūros ir
savikontrolės svarba
<...> labai svarbu ir kad žmogus save prižiūrėtų, kontroliuotų ligą, teisingai ir reguliariai vartotų
medikamentus, reguliariai lankytųsi pas gydytoją. (G6)
Saugojimasis
tolimesnių
komplikacijų
Svarbu dėl tolimesnių komplikacijų. (G5)
Rizikos faktorių
vengimas
<...> antrinė, kada jau yra susirgęs astma, kad
gyventų kiek įmanoma, kad vengtų tų faktorių, kurie propaguotų tos ligos paūmėjimą. (G2)
Jei serga, pavyzdžiui, diabetu tai jam didelė rizika
susirgti ir kitomis ligomis, tarkime širdies ir
kraujagyslių. <...> jeigu serga diabetu ir toliau
riebiai maitinasi, tai iš karto didėja hipertenzijos
rizika (G6)
Pacientų supratimo
problema
Kartais koją tenka nupjaut dėl to, kad užsikemša
kraujagyslės dėl kaupimosi kraujų ir viskas. Jie šito
nesupranta ir ką tu jiem padarysi. Toks jau žmonių mąstymas. (G4)
<...> žmonės tai dažniausiai per vėlai suvokia,
nepagalvoja apie to [profilaktikos – aut. past.] būtinybę. (G6)
Reguliarių
profilaktinių tyrimų
atlikimo svarba
<...> norint užkirsti tam kelią reikia žmogui pastoviai
tikrintis. Mes tą visada pabrėžiam, siūlom papildomai pasitikrint. (G6)
68
3.1.6. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į alternatyvią mediciną
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad dauguma informantų pacientų (5 iš 8) gana teigiamai
vertina alternatyvią mediciną, tačiau kokį nors alternatyvios medicinos metodą prisipažino
išbandę tik du informantai: viena informantė bandė manualinę terapiją, kitas informantas
prisipažino vartojęs homeopatinius vaistus.
3 informantai (vienas astmos, antras antro tipo cukrinio diabeto ir trečias hipertenzijos)
turi neigiamą nuomonę apie alternatyvią mediciną. Pagrindinis argumentas – tai, kad
alternatyviai medicinai, kaip ir tradicinei, reikia turėti daug žinių bei kantrybės: „Netradicinę
mediciną aš labai skeptiškai kažkodėl žiūriu. Visiškai. Nu, žmonės puola į tokį azartą, kad tik
tai tada užmiršta, kad ta. Ir netradicinei reikia labai daug kantrybės, labai daug žinių ir ne
kiekvienas tą sugeba padaryt sau.“ (P6)
Pacientų, kurie pritaria netradicinei medicinai, atsakymai sugrupuoti į 5 subkategorijas
(žr. 10 lentelę): akupunktūra, Rytų medicina, medicina, papildanti tradicinę, sveikatos
stiprinimo priemonė, homeopatiniai vaistai, žolelės. Visų pirma, netradicinė medicina
apibrėžiama kaip papildanti tradicinę mediciną, suteikianti viltį, kuomet jau išbandyti
tradicinės medicinos gydymo metodai: „Nu, žinot, jei žmogus serga labai sudėtinga liga, tai
išbando viską. Kaip sakoma, skęstantis už šiaudo griebiasi“ (P4). Taip pat viena informantė
netradicinę mediciną apibrėžė kaip sveikatos stiprinimo priemonę, kuomet medaus, žolelių
pagalba stengiamasi išvengti peršalimo ligų ir tai sumažina tradicinės medicinos poreikį ir
nebereikalauja lankytis pas gydytoją, tačiau tik tais atvejais, kai liga nesudėtinga, pavyzdžiui,
peršalimas ar sloga: „Nu, gal gerai manau. Pavyzdžiui, žolelių arbatos kokios išgėrei,
nereikės pas gydytoją eit. Nuo kosulio, pavyzdžiui, kokių čiobrelių pageri žolelių ir praeina
kosulys. Medaus, žolelių. Kam eit, poliklinikoj grūstis eilėse, kai gali pats pasigydyti
truptutį.“ (P7)
Dažniausiai kaip alternatyvios medicinos priemonėmis įvardijama akupunktūra, Rytų
medicina, hopeopatiniai vaistai bei įvairios žolelės: „Gana domiuosi. Net ir turiu įvairių
knygučių tokių, brošiūrėlių. Gana įdomu. Ypač Rytų medicina, kai paskaitai. Tiesiog
stebuklai, kai pagalvoji.“ (P3)
Analizuojant šeimos gydytojų interviu, buvo išskirtos 4 subkategorijos: papildanti
tradicinę medicina, „šarlatanizmas“, tam tikra saviraiškos forma, savigydos ir „nu(si)gydymo“
rizika. Tyrimo duomenys atskleidė, kad šeimos gydytojų požiūris į alternatvyią mediciną yra
priešingas pacientų požiūriui ir yra galima teigti, kad yra neigiamas, nes nei vienas gydytojas
neprisipažino, kad buvo naudojęsi kokiu nors netradicinės medicinos metodu. 2 iš 6 gydytojų
69
yra kategoriškai nusiteikę prieš alternatyvią mediciną, o 4 sutinka, kad jeigu sveikatai tai
nekenkia, galima derinti tradicinės ir netradicinės medicinos gydymo metodus, jei pacientas
tam jaučia poreikį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pastarasis požiūris būdingas ir pacientams.
Gydytojų teigimu, derinant tradicinės ir netradicinės medicinos metodus galima atstatyti
nusilpusias jėgas, suteikti pacientui viltį. Kartais netradicinė medicina tampa ir kaip savotiška
saviraiškios forma, hobiu, taigi reikia leisti pacientui tuo naudotis, jeigu jis jaučia tokį poreikį
ir tai jam padeda.
„Bet, sakykim, žmogus išoperavo tumorą. Jis nusilpo, jam trūksta jėgų, ir jeigu
jis tada eina pas homeopatą ir jeigu tada naudoja tas žoleles, kuo jis serga,
kaip jis buvo gydytas, kokioj stadijoj yra jo liga, jam pritaiko gydymą
homeopatas žolelėmis, kad atstatyt jėgas, kad nepakenkt organizmui ir jį
sustiprint, tai labai padeda. <...> bet tai yra po tradicinio gydymo. Tam, kad
nepradėtų vėl daugintis likę metastazės gabaliukai, iš naujo neužsėtų naujo
onkologinio proceso ir suteiktų jėgų žmogui, nualintą organizmą kad atstatytų.
Va šitam reikalinga būtų.“ (G4)
„Bet jeigu žmogui tikrai to reikia, galbūt kitas save taip realizuoja, ar hobis jo,
ar kaip čia pavadint... Galbūt jam nuo to lengviau bus, ar viltį suteiks. Tada tai
jau reikia derint tradicinę mediciną ir netradicinę.“ (G6)
Gydytojai sutinka, kad apsiriboti vien tik netradicine medicina kartais netgi pavojinga
sveikatai, nes gali kilti įvairių komplikacijų arba net grėsti mirtimi. Tokia savigyda gali grėsti
„nu(si)gydymu“: „Tačiau jei jau tradicinio gydymo visiškai atsisakoma ir pradedama gydytis
vien tik žolelėmis, tada jau labai blogai. Juk kokio vėžio žolelėmis neišgydysi. Va, skaičiau
kas Stevas Jobsas gydėsi žolelėmis ir tai jį galbūt galėjo pražudyti... Labai blogai, kad
žmogus ignoruoja tradicinę mediciną, mato vien tik tai blogybes ir pasirenka kitus kelius.
Manau, kad netradicinė medicina gali kartais net pakenkti...“ (G6)
Skirtingą gydytojų ir pacientų požiūrį galima paaiškinti skirtingu požiūriu į sveikatą ir
ligą. Šeimos gydytojai remiasi įrodymais pagrįsta medicina, todėl jų požiūris į alternatyvią
mediciną yra toks skeptiškas.
70
10 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų
požiūris į alternatyvią mediciną
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Alternatyvios
medicinos samprata
Akupunktūra Akupunktūra manau yra tikrai kam padeda. (P2)
Rytų medicina Ypač Rytų medicina <...> Tiesiog stebuklai (P3)
Papildanti tradicinę
medicina
<...> jei žmogus serga labai sudėtinga liga, tai
išbando viską. Kaip sakoma, skęstantis už šiaudo
griebiasi. (P4)
Sveikatos stiprinimo
priemonė
<...> Nuo kosulio, pavyzdžiui, kokių čiobrelių
pageri žolelių ir praeina kosulys. Medaus, žolelių.
(P7)
Homeopatiniai vaistai,
žolelės
<...> žmona nupirko kažkokių homeopatinių vaistų,
tai gėriau. (P8)
Gydytojų požiūris
Alternatyvios
medicinos samprata
Papildani tradicinę
mediciną
Jeigu tai, kaip papildoma kažkokia priemonė. Vien tai, kad išgydytų infekcinius susirgimus ar dar, tai
čia neįmanoma. <...> Nu, kaip fizinė kultūra ar dar kažkaip. (G1)
Išbandžius jau tradicinę mediciną, viską darant, ką rekomenduoja tradicinės medicinos atstovai, tada
jau galima pabandyti ir alternatyvius, bet nenumoti ranka, kad tik alternatyvi ir nieko kito. (G5)
„Šarlatanizmas“ Šarlatanizmas yra <...> (G2)
Tam tikra saviraiškos
forma
<...> jeigu žmogui tikrai to reikia, galbūt kitas save
taip realizuoja, ar hobis jo (G6)
Savigydos ir
„nu(si)gydymo“ rizika
<...> galima tik ir pakenkt pacientui. Būna dažnai
ateina pacientai <...> ir sako, kad vaiko negydys
antibiotikais, o tik žolelėm <...> baisu dėl tų vaikų, kurie kartais būna va šitaip „nugydomi“ ir net
atsiduria ligoninėj (G6)
Apibendrinant, kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į
sveikatą, sveikatos išsaugojimą, alternatyvią mediciną skiriasi. Įdomu tai, kad pacientų
sveikatos samprata remiasi biomedicinine koncepcija, o gydytojų – biopsichosocialine. Tai
gali būti paaiškinama medicinės informacijos sklaida ir pacientų savišvieta. LNL pacientai ir
šeimos gydytojai sutinka, kad skiriasi gydytojų ir pacientų požiūris į ligą ir sveikatą
daugiausiai dėl to, kad gydytojai turi daugiau medicininių žinių, yra išsilavinę šioje srityje,
skirtingai nei pacientai. Pacientai LNL apibrėžia kaip ūminių ligų priešingybę, o gydytojai
įžvelgia savipriežiūros būtinybę. Požiūris į alternatyvią mediciną skiriasi: nors tik mažuma
informantų pacientų išbandė kokias nors alternatyvios medicinos priemones, tačiau apskritai
jų požiūris į alternatyvią mediciną teigiamas, o šeimos gydytojai neigiamai vertina
alternatyvią mediciną, priskiriant jai „šarlatanizmo“ etiketę. Tiek gydytojų, tiek pacientų
požiūris į sveikatos išsaugojimą teigiamas, tačiau tik nedaugelis LNL pacientų teigė, kad
71
naudojasi profilaktikos ar prevencijos priemonėmis. Taigi galima teigti, kad LNL pacientai
per mažai dėmesio skiria profilaktikai.
3.2. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į šeimos gydytojo ir lėtine liga sergančio
paciento santykius
3.2.1. Informacijos šaltiniai, kuriais naudojasi pacientai
Šis kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientams užtenka informacijos, kurią suteikia
šeimos gydytojas konsultacijos metu. Nei vienas informantas nepažymėjo, kad tokios
informacijos trūktų. Informantai pabrėžė, kad jei pacientui kyla neaiškumų, jis visada gali
paklausti gydytojo. Kitaip sakant, pacientas nesijaučia suvaržytas ir gali laisvai klausti
konsultacijos metu iškylančių klausimų. Tačiau, informantų teigimu, tai priklauso nuo
paciento, nes jeigu pacientas nesidomės, neužduos klausimų, gydytojas irgi gali nesuprasti to
ir nepastebėti: „Nu, manau kad taip. Čia vėl priklauso nuo paties paciento. Jeigu jis daug
pats klausia ir gauna reikiamus atsakymus, tai aišku užtenka. Dažnai aišku gydytojai nesako
ten nuo A iki Z apie tą ligą ir panašiai. Nu, čia labai daug kas priklauso nuo pačio paciento.“
(P5)
Taip pat visi informantai pabrėžė, kad šeimos gydytojas pateikia informacija
suprantamai ir dėl to problemų nekyla. Jei pacientas ko nors nesupranta, jis visuomet gali
paklausti: „Nu, paaiškina kiek reikia. Kartais aš pati, jeigu man trūksta žinių, aš pasiklausiu.
Nu, ir tada toks ir įvyksta pokalbis“ (P6). Taigi vyksta abipusis dialogas.
Visi tyrime dalyvavę šeimos gydytojai patikino, kad pacientui steingiasi informaciją
pateikti suprantamai, vengia „medicininio žargono“, kalba paprastais žodžiais. Suprantamai ir
aiškiai pateikiama informacija yra esminis dalykas gydytojo-paciento santykiuose ir sąlygoja
efektyvesnius gydymo rezultatus. Gydytoju teigimu, pacientas nesupratęs, ką jam gydytojas
norėjo pasakyti, gali nesilaikytio gydytojo nurodymų, o tai mažins gydymo efektyvumą, gali
nulemti paūmėjimus.
„Taip, svarbu. Paprastais žodžiais išaiškint tyrimo rezultatus, apie ligą
paaiškint ir viską. Būtina. Būtina išaiškint, nes tai yra to žmogaus ta liga, ne
tavo liga. Tai turi žinot apie ligą viską. Ir būtent tuos visus pakitimus ir taip
toliau ir ką su jais daryt.“ (G1)
72
„Tai kaip tu gali ją pateikt nesuprantamai? Pacientas juk ne gydytojas, todėl
negaliu vartot to vadinamo medicininio žargono. Tuomet jis išvis nieko
nesuprastų ir nebūtų absoliučiai jokio kontakto. Tada eitų pas tą gydytoją,
kuris žmogiškai paaiškintų. Stengiuos viską paaiškint paprastai, „liaudiškai“.“
(G6)
Kitas dalykas – tai, kad pacientai ne visada nori girdėti, ką gydytojas sako ar pataria,
trūksta paciento motyvacijos ar atidumo: „Svarbu, svarbu, bet ne visi išgirsta. Nors daugelis
išgirsta ir vėl užmiršta“ (G2). Tačiau šeimos gydytojai džiaugiasi, kai pacientai, ko nors
nesuprasdami, paklausia ir pasitikslina. Taip išvengiama nesusikalbėjimo bei nesusipratimų,
tačiau kai kurie pacientai nėra linkę klausti, o tai sukelia įvairių problemų: „Gerbiu tokius
pacientus, kurie patys pasitikslina <...> O kitas nesuprato nieko ir eina sau pro duris: „sakė
kažką, bet aš nieko nežinau, nesupratau“. Nu, čia tai blogai. Kurie nedrįsta paklausti,
išsiaiškinti, tai va čia jau yra blogai, bet, nu, įvairūs žmonės būna.“ (G4)
Šis kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientai dažniausiai kaip papildoma priemone
informacijai gauti, naudojasi internetu, sveikatos žurnalais, medicininėmis knygomis.
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai, taip pat kaip ir pacientai, pažymi
internetą, kaip papildomą informacijos šaltinį, kuriuo naudojasi pacientai, tačiau dažniausiai
pacientai naudojasi gydytojo suteikta informacija. Kiti išskiriami šaltiniai: žiniasklaida,
žurnalai, laikraščiai, vaistininko patarimai, televizija, kaimynų, draugų ar pažįstamų
patarimai, gandai bei nuogirdos. Iš vienos pusės, laisvai prieinama informacija, gydytojų
teigimu yra teigiamas dalykas, nes pacientas gali pasiskaityti apie jį dominančius klausimus.
Tačiau iš kitos pusės, šeimos gydytojai pabrėžia, kad informacija, gaunama iš šių šaltinių, gali
būti nepatikima ar klaidinanti. Kai kuriais atvejais pacientai netgi piktnaudžiauja tokia
informacija, užsiima savigyda, o tai gali būti pavojinga paciento sveikatai ir turėtų neigiamų
pasekmių.
„Internetas pirmoj vietoj. Tai aišku turi ir pliusų ir minusų. Pliusas tai, kad
pacientas gali pasiskaityt apie jį dominančius klausimus, ateit pas gydytoją
labiau apsišvietęs, o minusai, tai kad kartais gali užsiimti savigyda, remtis
nepagrįsta informacija. Tai nelabai gerai... Dar aišku televizija, tos sveikatos
laidos paveikia ypač vyresnius žmones. Ateina ir sako: „išrašykit tuos
vaistukus, kur per televiziją rodė“. Dar radijas, nu, ir žinoma kaimyno, draugo
patarimai, visokios nuogirdos.“ (G6)
„Internetas tai manau vis tiek nepatikimas šaltinis.“ (G1)
73
3.2.2. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai
Visi tyrime dalyvavę informantai pacientai pabrėžė, kad jų santykis su šeimos gydytoju
yra labai geras. Taip pat požiūris į šeimos gydytojus teigiamas. Dažniausiai šeimos gydytojas
pacientų buvo apibrėžiamas kaip autoritetinga, kompetentinga asmenybė, turinti daug žinių ir
patirties: „Gydytojas yra gydytojas. Vis tiek tiek metų pabaigęs mokslus. Autoritetas yra. Turi
būti autoritetas sergančiam žmogui“ (P4). Toks teiginys būdingas paternalistiniam gydytojo-
paciento santykiui, pabrėžiančiam galios skirtumus, kuomet gydytojas suvokiamas kaip
aukštesnę galią turintis negu pacientas.
Šeimos gydytojo institucijos atsiradimas, kaip pirminės sveiaktos priežiūros reformos
pasekmė, taip pat labai gerai vertinamas. Tokie aspektai, kaip pacientų teisė pasirinkti šeimos
gydytoją, gydymo įstaigą, ko anksčiau nebuvo, labai gerai vertinami, kaip ir tai, kad dabar
šeimos gydytojas atlieka daug daugiau funkcijų. Taip sutaupoma laiko ir pačiam pacientui yra
patogiau eiti pačiam ar kartu su šeimos nariais pas vieną gydytoją negu pas kelis.
„<...> dabar toks dalykas, kad pasirenka [pacientas – aut. past.] šeimos
gydytoją.“ (P5)
„Ir labai gerai, kai dabar yra šeimos gydytojas, nes anksčiau vaikus vesdavai
pas pediatrus, pats eidavai pas terapeutus, o dabar visa tai atlieka vienas
gydytojas. Nebereikia blaškytis.“ (P8)
Kokybinis tyrimas atskliedė, kad pacientų požiūris į šeimos gydytojo ir paciento
santykius konstruojamas per asmeninę patirtį. Šioje kategorijoje išryškėjo 10 subkategorijų:
gydytojo ir paciento indėlis į santykių kūrimą, ilgalaikis santykis, paciento šeimos
pažinojimas ir žinojimas ne tik paciento, bet ir jo šeimos narių sveikatos problemas, malonus
bendravimas, supratingumas, įsiklausymas į individualius paciento poreikius, mokėjimas
bendrauti ir rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis, šeimos gydytojas pataria,
pasiūlo profilaktikos priemones, draugiškas santykis, visapusiškas bendravimas,
neapsiribojantis vien tik medicininėmis problemomis, galimybė bet kada kreiptis ar
paskambinti iškilus poreikiui. Visų pirma, nei vienas informantas pacientas neišreiškė kokių
nors nusiskundimų gydytojo-paciento santykiais. Jų patirtis, atsispindėjusi atsakymuose, buvo
teigiama. Dažniausiai minimi privalumai – tai, kad šeimos gydytojo-paciento santykis
dažniausiai būna ilgalaikis, šeimos gydytojas neretai pažįsta pacienta nuo pat vaikystės. Taip
pat į šeimos gydytoją gali kreiptis visa šeima, todėl sutaupoma laiko. Šeimos gydytojas žino
šeimos problemas, ligas, gali daugiau ką patarti. Taip pat informantai pastebėjo, kad šeimos
74
gydytojas dažniausiai žino ir genetiškai paveldimas ligas, vyraujančias toje giminėje, todėl dėl
daug ko gali patarti. Tai yra didelė vertybė, anot informantų: „Lankomės pas savo šeimos
gydytoją jau daug daug metų, net nebeatsimenu nuo kada. Ji pažįsta visą mūsų šeimą. Tai jei
vienas suserga, ateini, gali paklaust ir dėl kito šeimos nario. Nereikia eit du kartus. Be to
gydytoja jau žino mūsų ligas, kokie vaistai mum tinka, netinka, kam vaikai alergiški, jau
nebereikia iš naujo aiškint kažką. Tai yra labai gerai. O jeigu dabar nueitum pas naują
gydytoją, tai viską iš naujo reikėtų aiškint.“ (P8)
Kitas dalykas – šeimos gydytojo santykis su pacientu vertinamas kaip draugiškas, o
gydytojo bendravimas malonus. Šeimos gydytojas net pavadinamas „savu žmogumi“ ir į
šeimos gydytojo konsultaciją einama „su šypsena“. Tai reiškia, kad pacientas pasitiki šeimos
gydytoju, žvelgia į jį kaip į draugą. Tokiu atveju pacientas nesijaučia suvaržytu, gali atvirai
bendrauti su gydytoju, išsakyti intymiausius dalykus, susijusius su jų sveikata. Būtent tokia
jaučiama laisvė yra labai svarbu, kuriant pasitikėjimu grįstus gydytojo-paciento santykius. Jei
pacientas jausis nejaukiai, bijos ar nejaukiai jausis, bendraudamas su gydytoju, gydymo
efektyvumas gali labai smukti. Taip pat privalumu pripažįstamas šeimos gydytojo gebėjimas
atsižvelgti į individualius paciento poreikius. Pabrėžiamos ir asmeninės gydytojo savybės,
gebėjimas bendrauti, rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis.
„Labai gerai su gydytoja sutariu. <...> Nu, kad aš tiesiog niekada
nepastebėjau nieko tokio blogo... Visi visada šypsosi. Labai labai tiesiog. Kai
pas gydytoją eini, tai tiesiog kaip pas savą žmogų.“ (P3)
„Bent jau mūsų šeimos gydytoja tai tikrai labai faina ir mes pasišnekam ir
tikrai man labai patinka. Tikrai geri santykiai, malonu, kad yra tokie.“ (P5)
Šeimos gydytojo ir paciento santykiai taip pat gerai vertinami, nes pacientas gali
visuomet, iškilus tam tikrai problemai, kreiptis į gydytoją net ne darbo valandomis, o
gydytojas visada sutiks padėti. Kitas daykas, kurį išskyrė informantai, tai, kad šeimos
gydytojai atsižvelgia į paciento amžiaus grupę ir pasiūlo atlikti tam tikrus papildomus
tyrimus.
Tačiau iš kitos pusės, pacientai pripažįsta, kad vis dėlto, šeimos gydytojo-paciento
santykiai priklauso ne tik nuo gydytojo, bet ir nuo paciento, todėl abiejų šalių indėlis kuriant
šiuos santykius yra labai svarbus. Pacientai pastebi, kad yra toks žmonių tipas, kurie linkę
konfliktuoti ir yra dažnai viskuo nepatenkinti, todėl net jei ir kaip stengsis gydytojas, jis vis
tiek tokiam pacientui gali neįtikti. Taip pat kartais pacientai yra labai nekantrūs, nori, kad
jiems paslauga būtų suteikiama iš karto. Tačiau pacientai pastebi, kad gydytojų darbo krūvis
yra labai didelis, tokie dalykai, kaip dokumentacijos srautai, pacientų eilės, net nepriklauso
75
nuo gydytojų, todėl kartais trūksta ir pacientų supratingumo. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir
į šeimos gydytojo asmenines savybes – šeimos gydytojas turi būti mandagus, maloniai
bendrauti su pacientu. Jei to trūks, pacientas gali ieškotis kito gydytojo. Taip pat atkreipiamas
dėmesys, kad neigiamą požiūrį į šeimos gydytojus formuoja ir žiniasklaida, akcentuodama
vien tik gydytojų klaidas, tačiau ignoruodami gydytojų atsidavimą, gerus darbus ar sėkmingas
išgijimo istorijas. Taigi toks visuomenės nuomonės formavimas taip pat turi įtakos gydytojo-
paciento santykiams bei pacientų pasitikėjmui gydytojais: „Jeigu gydytojas kultūringas, ne
mandras ir supratingas, tai tada tas santykis bus geras. Aišku ir pacientas turi būt
nekonfliktuojants. Kartais ir eilėj tenka pastovėt, visko būna. O kitas atėjęs neiškenčia, kažką
vaizduoja, rėkia ant gydytojos, kad turi laukt. Tai tokie pacientai konliktuojantys, būna
visokių manau. <...> pacientai turbūt įsivaizduoja, kad gydytojas visada dėl visko kaltas. Kad
ir žiniasklaidoj kiek visko rašo. Pasiskaitai ir pasibaisėji. Atrodo ne gydytojas, o kažkoks
baisuoklis (juokiasi), nesiskaito su žmonėms, negydo. Aišku visko būna, bet manau ir patys
pacientai būna kartais kalti. Šiaip neteisinga visąlaik kaltint tuos vargšus gydytojus.“ (P8)
Dar vienas išskiriamas aspektas – tai ne tik biomedicininiai dalykų, bet ir
psichosocialinių aspektų svarba konsultacijos metu. Viena 77 m. informantė pabrėžė, kad jai
malonu su šeimos gydytoja pasišnekėti ne vien tik apie sveikatos problemas, bet malonu, kai
gydytoja paklausia ir apie asmeninį gyvenimą, hobius, kaip pacientė jaučiasi, pagiria, jei
užsiima aktyviu gyvenimo būdu, keliauja ar sportuoja. Toks dėmesys skatina paciento
pasitikėjimą gydytoju ir pacientas jausis išgirstas ir suprastas: „Žiūri ir paklausia dar, kaip
tavo asmeniniam gyvenime einasi. Toks turi būt vispusiškas, ne vien toks medicininis, kad va:
„atpyliau ir viskas“. Čia turi būti, kad tu jauti, kad gali kažką tai pasakyt, kad tu ten buvai,
kad gal tau buvo naudinga. Gydytoja irgi gali pritart, kad: „tikrai labai gerai, kad jūs
keliaujate“. Pasigiri, kad su baidarėmis plaukei, „labai gerai“ – sako – „tokio amžiaus ir dar
galit keliauti su baidarėm, tai yra labai gerai“..“ (P6)
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai apibrėžia santykį su LNL sergančiais
pacientais kaip ypatingą: „<...> šis santykis yra ypatingas“ (G6). Analizuojant šeimos
gydytojų atsakymus, išryškėjo 6 subkategorijos (žr. 11 lentelę): intensyvus santykis, artimas
santykis, paciento šeimos, socialinės aplinkos žinojimas, poreikis kalbėti apie savipriežiūrą ir
savikontrolę, turi būti grindžiam abipusiu pasitikėjimu, tiesos sakymu, išskirtinis dėmesys,
kalbėjimasis. Visų pirma, šeimos gydytojai pabrėžia, kad LNL sergantys pacientai dažniau
lankosi pas šeimos gydytojus negu sveiki žmonės dėl tam tikrų priežasčių, tokių kaip poreikis
išsirašyti nuolat vartojamus kompensuojamus vaistus, nuolatinių tyrimų atlikimas, sveikatos
būklės tikrinimas, stebėjimas. Taigi tokiu atveju konstruojamas intensyvus santykis tarp
76
gydytojo ir paciento. Kaip jau buvo minėta, LNL sergantis asmuo statistiškai dažniau lankosi
pas šeimos gydytoją, taigi atsiranda artimas ryšys. Su tokiu pacientu šeimos gydytojas
dažniau susiduria, todėl galima teigti, kad jį geriau pažįsta, daugiau apie jį žino negu apie
rečiau besilankantį pacientą: „Nu, tai tiesiog, kad toks žmogus dažnai lankos, jam reikia
kompensuojamų vaistų. Ir tas santykis yra jau toks artimas. Tu dažnai matai tą žmogų, tu
žinai visas tas jo problemas.“ (G1)
Kitas išskiriamas aspektas, kurį taip pat pabrėžė pacientai – tai, kad šeimos gydytojas
pažįsta paciento šeimą, kartu mato ir paciento socialinę ar ekonominę aplinką, taigi gali
daugiau padėti pacientui ar jam patarti. Tai svarbu ir lėtinių ligų prevencijoje: „Nes paprastai
pažįsti žmogų ir pažįsti šeimą. Tai yra ženkliai geriau negu specialistas, kuris mato žmogų ir
kuris mato problemą. Socialinės aplinkos matymas yra didelis dalykas lėtinių ligų
prevencijoje.“ (G2)
Taip pat šeimos gydytojai pastebi, kad labai svarbu su pacientu kalbėtis apie
savipriežiūros ir savikontrolės svarbą, mokyti juos, kaip kontroliuoti ligą, kaip su ja
susigyventi: „<...> turi tokiam žmogui paaiškint, kaip tą ligą kontroliuot, kaip vartot
medikamentus ir tokius visokius dalykus.“ (G6)
Dar vienas dalykas – tai abipusio pasitikėjimo bei visiškos tiesos sakymo poreikis.
Atkreipiamas dėmesys, kad nesant abipusiam atvirumui, tai gali turėti neigiamos įtakos
gydymo rezultatams, liga gali progresuoti, atsirasti paūmėjimų: „Šitie santykiai turi būti
pagrįsti pasitikėjimo ir visiškos tiesos sakymu. Aš, pavyzdžiui, niekad nuo ligonių neslėpiu,
kad tai yra liga, kuri visąlaik progresuos, visąlaik bus, kad kitaip neįmanoma.“ (G4)
Šeimos gydytojai pabrėžė, kad LNL sergantiems pacientams reikalingas išskirtinis
šeimos gydytojo dėmesys, nuolatinis bendravimas, kalbėjimasis, reikia jam daug ką
paaiškinti, nes tokiam pacientui labai dažnai kyla įvairių klausimų. Tai susiję su ligos
specifika, nes liga ilgalaikė ir gydymas ilgalaikis, taigi reikalingas nuoseklus bendravimas:
„Santykis yra toks, kad lėtine liga sergančiam žmogui reikia labai daug ko išaiškinti, daug
kalbėtis, daug klausimų kyla visokių“ (G5).
77
11 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į šeimos gydytojo
ir paciento santykius
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Požiūris į šeimos
gydytojus
Autoritetas Autoritetas yra. (P4)
Galimybė pasirinkti
šeimos gydytoją
<...> pasirenka šeimos gydytoją. (P5)
Patogu, kad šeimos
gydytojas atlieka daug
funkcijų
<...> dabar visa tai atlieka vienas gydytojas. (P8)
Požiūris į šeimos
gydytojo ir
paciento
santykius,
konstruojamas
per asmeninę
patirtį
Gydytojo ir paciento
indėlis į santykių
kūrimą
Nu, čia irgi priklauso nuo žmogaus ir nuo paciento.
<...> O gydytojas, jeigu toksai suprantantis <...> tai puiku, jeigu randa bendrą kalbą. (P6)
Nu, čia ir nuo gydytojo, ir nuo paciento priklauso tas santykis, ne tik nuo gydytojo. (P8)
Ilgalaikis santykis Todėl, kad ir su mūsų gydytoja jau labai seniai
draugaujam. Jau net nežinau, kiek metų. (P2)
Nes bent jau mes ką turim šeimos gydytoją, tai mus nuo mažų dienų užauginus, žino visas mūsų problemas. (P5)
Paciento šeimos
pažinojimas ir
žinojimas ne tik
paciento, bet ir jo
šeimos narių sveikatos
problemas
Jinai [šeimos gydytoja – aut. past] žino visą mūsų šeimą, visas ligas vaikų, ir mano. Ir tikrai manau
labiausiai yra įsigilinusi į situaciją ir mato, kai yra
kažkokia problema. Niekas kitas negalėtų geriau patarti. (P2)
Lygiai taip pat ir šeimos problemas [šeimos gydytoja
žino – aut. past]. Tai gali ir genetiškai kažkokias ligas
atpažinti ir panašiai. Manau, kad labai geras dalykas.
(P5)
Malonus bendravimas Mano tai maloni, mano tai gera gydytoja. <...> kai nueinu, tai tikrai labai maloniai ir priima, ir išklauso, ir
pataria, ko reikia, ko klausiu, atsako. (P7)
Supratingumas,
įsiklausymas į
individualius paciento
poreikius
O gydytojas, jeigu toksai suprantantis ir ypatingai
suprantantis seno žmogaus tokius visokius fokusus, tai puiku, jeigu randa bendrą kalbą. (P6)
Mokėjimas bendrauti
ir rasti bendrą kalbą
su įvairaus amžiaus
žmonėmis
<...> turi būt labai universalus žmogus gydytojas šeimos. Ypatingai dabar, sakau, rast kalbą tarp kūdikio,
kurį atneša ir seno žmogaus. Tai čia yra labai, kaip sakant, toks diapozonas didelis, o sugebėjimas
priklauso nuo gydytojo. (P6)
Šeimos gydytojas
pataria, pasiūlo
profilaktikos
priemones
Jis [šeimos gydytojas – aut. past.] pataria visąlaik,
pažiūri į mano amžiaus grupę, mano problemą žino.
Pataria, ką man daryti, ko nedaryti, kokius tyrimus
atlikti. (P4)
Draugiškas santykis Aš pažįstu žmogų ir mane pažįsta. Ir kažkaip tai žinau,
kad laukia [šeimos gydytoja – aut. past.]. (P6)
Labai gydytoja supratinga, visada paaiškins padės.
Neturiu kuo skųstis. (P8)
Visapusiškas
bendravimas,
neapsiribojantis vien tik medicininėmis
problemomis
Toks turi būt vispusiškas, ne vien toks medicininis, kad
va: „atpyliau ir viskas“. (P6)
78
Galimybė bet kada
kreiptis ar
paskambinti iškilus
poreikiui
Arba, pavyzdžiui, darbo valandos baigias, nėra
pasakius [šeimos gydytoja – aut. past.], kad: „aš jūsų nepriimsiu“. (P7)
Ir gydytojai galiu bet kada paskambint. Kartais jei būna
kažkoks ekstra atvejis, tai gali pasiskambint gydytojai kad ir vakare, ji nesupyks, visada padės. (P8)
Gydytojų požiūris
Požiūris į šeimos
gydytojo ir LNL
sergančio
paciento
santykius
Intensyvus santykis <...> toks žmogus [LNL pacientas – aut. past.] dažnai lankos, jam reikia kompensuojamų vaistų. (G1)
Pas specialistus siunčiame tik tam tikrais atvejais, o pas mus keliauja jie kas mėnesį vaistų išsirašyt. (G6)
Artimas santykis Ir tas santykis yra jau toks artimas. Tu dažnai matai tą
žmogų, tu žinai visas tas jo problemas. (G1)
O tie žmonės, kurie yra toj apylinkėj, tai metų metais
vaikšto, tu juos pažįsti 10 ar 20 metų ir viską apie juos
žinai. Kartais jie tai vertina. <...> Kai tu apie jį daug žinai, ir ligoniui smagiau <...> Jie nori, kad apie juos
viską žinotų. (G4)
Jau čia galima sakyt, susiformuoja artimesnis ryšys nei
su tais, kurie apsilanko ten kartą per metus susirgę.
(G6)
Paciento šeimos,
socialinės aplinkos
žinojimas
<....> paprastai pažįsti žmogų ir pažįsti šeimą. Tai yra ženkliai geriau negu specialistas, kuris mato žmogų ir
kuris mato problemą. Socialinės aplinkos matymas yra didelis dalykas lėtinių ligų prevencijoje. (G2)
Poreikis kalbėti apie
savipriežiūrą ir
savikontrolę
<...> turi tokiam žmogui paaiškint, kaip tą ligą kontroliuot, kaip vartot medikamentus ir tokius visokius
dalykus. (G6)
Turi būti grindžiam
abipusiu pasitikėjimu,
tiesos sakymu
Šitie santykiai turi būti pagrįsti pasitikėjimo ir visiškos tiesos sakymu. (G4)
<...> jei pacientas nevykdo mano nurodymų, negeria paskirtų vaistų ir aš tai matau, tai aš jį skatinu kalbėtis
su manim. Gal kažkokį kompromisą rasim ir pacientui bus geriau. <...> Man patinka, kai žmogus man pasako,
kai nebijo pasisakyt. <...> Žmogus tik turi pasisakyt
kartais daugiau. O lėtinėm ligom sergant tai tuo labiau. (G6)
Išskirtinis dėmesys,
kalbėjimasis
<...> lėtine liga sergančiam žmogui reikia labai daug
ko išaiškinti, daug kalbėtis, daug klausimų kyla visokių.
(G5)
Manau, kad šeimos gydytojas atlieka svarbų vaidmenį.
Mano santykis su tokiais ligoniais labai geras. (G6)
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad informantai pacientai gydytojo-paciento santykį
apibūdina remdamiesi aiškinamuoju gydytojo-paciento santykių modeliu, kurį aprašė
Emanuel ir Emanuel. Dauguma informantų pacientų (4 iš 8) pritarė teiginiui: „sprendimus
priima gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo valią“. Kaip jau buvo teigiama
teorinėje dalyje, šis modelis reiškia, kad galutinį sprendimą dėl medikamentų paskyrimo,
gydymo plano priima gydytojas, tačiau atsižvelgia į paciento lūkesčius bei pageidavimus.
79
Šiuo atveju gydytojo vaidmuo – tarsi patarėjo [37]. Du informantai sutiko su teiginiu, kad
„pacientas vykdo visus gydytojo nurodymu“. Šis teiginys gali būti priskiriamas
paternalistiniam gydytojo-paciento santykių apibūdinimui. Taigi bent du tyrime dalyvavę
informantai pritaria būtent tokiam gydytojo-paciento santykių modeliui. Paskutiniai du
informantai pacientai pritarė teiginiui „gydytojas ir pacientas sprendimus priima kartu“. Šis
teiginys gali būti vertinamas kaip bendro sprendimų priėmimo modelio, kurį pristatė C.
Charles ir kt. išraiška. Nei vienas iš pacientų informantų nepasirinko visišką paciento
autonomiją apibūdinančio teiginio „sprendimus priima pacientas, bet atsižvelgdamas į
gydytojo rekomendacijas“, kuris apibūdinamas remiantis informatyviu modeliu.
Analizuojant kokybinius duomenis, išryškėjo, kad šeimos gydytojai, dalyvavę tyrime,
taip pat kaip ir pacientai, gydytojo-paciento santykį apibūdina remdamiesi aiškinamuoju
gydytojo-paciento santykių modeliu. Visi informantai gydytojai pritarė tam pačiam teiginiui:
„sprendimus priima gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo valią“. Tačiau viena
informantė pabrėžė, kad nors dažniausiai praktikoje vyrauja pastarasis gydytojo-paciento
santykių modelis, ji pati labiau norėtų, kad vyrautų informatyviu modeliu gridžiami gydytojo-
paciento santykiai, kitaip sakant, visiška paciento autonomija. Taip pat kita informantė
pastebėjo, kad paciento autonomiją apibūdinantys gydytojo-paciento santykiai būdingi,
kuomet pacientas – savarankiška, egocentriška, visuomet kritikuojanti asmenybė.
Nes čia priklauso nuo žmogaus tipo. <...> tas, kuris labai kritiškas gydytojams
ir mažiau kritiškas sau ir labai toks egocentriškas, tai jis viską aha, išklausė,
išklausė ir priims pats ir nuspręs pats. Tai va taip ir būna. (G5)
3.2.3. Lėtinių neinfekcinių ligų ypatumai šeimos gydytojų požiūriu
Analizuojant šeimos gydytojų atsakymus, išryškejo tokios subkategorijos apie LNL
sergančių pacientų gydymą, priežiūrą lyginant su ūminėmis ligomis sergančių pacientų
gydymu ir priežiūra, kaip reguliarus, nenutrūkstamas ryšys, ilgalaikis gydymas, savipriežiūros
ir savikontrolės poreiksi, poreikis keisti darbo pobūdį, gyvenamą aplinką, priklausomai nuo
ligos, tokiems pacientams kyla daug klausimų, didesnis informacijos poreikis, poreikis keisti
gyvenimo būdą, skiriasi tokių pacientų psichologinė būsena. Visų pirma, šeimos gydytojai
sutinka, kad LNL sergantis pacientas pas šeimos gydytoją lankosi dažnai ir reguliariai, taigi
toks ryšys yra nenutrūkstamas: „<...> lėtinėmis ligomis sergantys pastoviai lankosi“ (G1).
Kitas dalykas – tokių pacientų gydymas yra ilgalaikis, neretai LNL yra nepagydomos, tęsiasi
80
visą gyvenimą, todėl pacientas priverstas dažnai lankytis pas gydytoją. Taigi ir santykis yra
ilgalaikis, jei pacientas lankosi ilgą laiką pas tą patį gydytoją. Gydytojų teigimu, tokiems
pacientams svarbu iššaiškint, kad jų liga nepagydoma, su tuo reikia susitaikyti, o pradėjus
vartoti vaistus, jų vartojimo negalima bus nutraukti, net esant pagerėjimams ir vartoti teks
visą gyvenimą. Kaip jau buvo apžvelgtas vienos informantės, sergančios hipertenzija,
atsakymas apie nereguliarų vaistų vartojimą ir šios informacijos nuslėpimą nuo gydytojo,
šeimos gydytojo atsakymuose atsispindi ši problema. Šeimos gydytojai neretai susiduria su
tokiais atvejais. Tai vėl gali būti interpretuojama kaip pacientų supratimo, žinių stoka, savo
sveikatos būklės sudėtingumo neįvertinimas, atvirumo su gydytoju stoka: „Aišku čia
priklauso nuo ligos, bet jeigu kalbam apie hipertenziją, tai reikia pastoviai vartot vaistus.
Negalima nutraukt, net jei yra pagerėjimas, nes gali atsirasti visokių kompliakcijų. Pacientai,
deja, to kartais nesupranta, galvoja, kad jei jau pagerėjo, tai pasveiko visam laikui. Bet čia
nepasveikstama. Praktiškai privalai vartoti vaistus kiekvieną dieną visą gyvenimą. Tai jau
tampa gyvenimo būdu.“ (G6)
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad su LNL sergančiais pacientais reikia pastoviai
kalbėti apie savipriežiūrą ir savikontrolę: „Reikalinga savikontrolė, savipriežiūra, reikia sekti
savo ligą“ (G6). Taip pat tokiems pacientams reikialinga skatinti sveiką gyvenseną, įspėti apie
žalingų įpročių žalą jų sveikatai, didinti pacientų sąmoningumą, savarankiškumą. LNL
sergantiems pacientams reikia susitaikyti su liga, savikontrolę ir savipriežiūrą paversti
gyvenimo būdu. Informantų teigimu, ūminių ligų atvejais, pacientai su tokiomis problemomis
nesusiduria. Liga praeina dažniausiai be jokių pasekmių, o LNL atveju, pacientas susiduria su
įvairiais sunkumais, nes turi kiekvieną dieną galvoti, kad nepamirštų išgerti ar susileisti
vaistų, galvoti apie mitybą, cholesterolio kiekio mažinimą, matuotis kraujospūdį ir pan.
sveikas žmogus su tokiomis problemomis nesusiduria. Taigi šeimos gydytojai supranta, kad
jų pareiga – kalbėtis su tokiais žmonėmis apie savipriežiūros, savikontrolės svarbą bei
gyvenimo būdo keitimą: „Tai jau tampa gyvenimo būdu. Ūminė liga ateina ir praeina. Tu
pavartoji vaistus, išsioperuoji ką nors ir pasveiksti, gali gyvent kaip gyvenęs. O čia jau tau
reikia prisiderint prie ligos, turi kažką kesit paaukot, kažko atsisakyt. Pavyzdžiui, riebaus
maisto ar ten alkoholio. Tokiems pacientams būna sunku.“ (G6)
Taip pat LNl sergantiems pacientams, priklausomai nuo ligos pobūdžio, patartina keisti
darbą, jei jis tik paaštrina ligos simptomus, gyvenamąją aplinką, jei klimatas taip pat turi
įtakos sveikatos būklei: „<...> reikia rekomenduot jam keisti darbo pobūdį, kad jis nedirbtų
lauke, jeigu tai yra darbas lauke“ (G4). Šie dalykai taip pat paveikia paciento psichologinę
būklę, sukelia stresą.
81
Šeimos gydytojai pabrėžia, kad bendraujant su pacientais, sergančiais LNL, neretai
jaučiamas pyktis, nuoskauda, stresas, įtampa. Psicholiginė pacientų būklė yra labai svarbu,
nes tokie pacientai kiekvieną dieną susiduria su iššūkiais ir sunkumais. Taigi šeimos gydytojai
turi į tai atsižvelgti. Tyrime dalyvavę šeimos gydytojai supranta šią problemą ir skiria LNL
sergantiems pacientams ypatingą dėmesį: „Kartais [pacientai – aut. past.] ateina suirzę,
nepatenkinti ir reikia suprast, kad jiem tai būna dėl ligos.“ (G6).
Kitas dalykas, kurį pastebi šeimos gydytojai, bendraudami su LNL sergančiaisiais – tai,
kad tokie pacientai sąlyginai daugiau klausinėja konsultacijos metu, jie turi didesnį poreikį
informacijai: „<...> kaip įmanoma kuo daugiau nori [pacientai – aut. past.] informacijos
sužinoti apie savo ligą“ (G5).
12 lentelė. Šeimos gydytojų požiūris į lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų
gydymą ir priežiūrą
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Požiūris į LNL
sergančių pacientų
gydymą, priežiūrą
lyginant su
ūminėmis ligomis
sergančių pacientų
gydymu ir
priežiūra
Reguliarus,
nenutrūkstamas
ryšys
Nu, todėl, kad lėtinėmis ligomis sergantys pastoviai lankosi. Arba kas mėnesį, ar nauji tyrimai daromi, ar
vaistų išsirašyt kas du-tris mėnesius. Jie yra nuolatiniai pacientai. (G1)
Jeigu yra ūmu, išoperavo ir pasveiko, jeigu peršalo,
paskyrė antibakterinį gydymą ir pasveiko. To kontakto gal
ir nereikia. (G2)
Ilgalaikis gydymas <...> kad jam [pacientui – aut. past.] irgi yra žinoma, kad jis negalės nutraukt vaistų vartojimo, jisai turės ateit
išsirašyt, jisai turės juos naudot visą laiką, kiekvieną dieną
turės naudot vaistus. Jis privalės ateit. (G1)
Jeigu tu jau susirgai diabetu, tau visą gyvenimą reikės
vaistų, jeigu tu susirgai hipertenzija, tai tas pats. Jau kitaip
nebus. (G4)
Savipriežiūros ir
savikontrolės
poreikis
Reikalinga savikontrolė, savipriežiūra, reikia sekti savo ligą. (G6)
Poreikis keisti darbo
pobūdį, gyvenamą
aplinką,
priklausomai nuo
ligos
Ypatinga priežiūra tai, sakykim, jeigu žmogus serga plaučių ligom, tai būtinai reikia rekomenduot jam keisti
darbo pobūdį, kad jis nedirbtų lauke, jeigu tai yra darbas
lauke. <...> Aplinka ir jeigu jisai serga odos ligom, tai būtinai šitą darbą reikia keisti. <...> Ir kitas dalykas, jeigu
yra, nu, jeigu žmogus labai linkęs, čia pedagogam būdinga, jei žmogus greitai susinervinantis, tai patartina
keisti darbą. (G4)
Tokiems pacientams
kyla daug klausimų,
didesnis
informacijos
poreikis
<...> kaip įmanoma kuo daugiau nori [pacientai – aut.
past.] informacijos sužinoti apie savo ligą. (G5)
82
Poreikis keisti
gyvenimo būdą
Jau visai kitoks jų gyvenimo būdas. Kad ir diabetu
sergančiam, tai jam visąlaik reikia galvot apie dietą, apie insuliną, jeigu leidžiasi, kad hiperglikemijų nebūtų, kad
gerai jaustųsi. O kai sveikas žmogus suserga, sakykim, sloga, tai praėjo, tuo metu blogai jautės, praėjo ir viskas.
(G5)
Tai jau tampa gyvenimo būdu. Ūminė liga ateina ir
praeina. <...> O čia jau tau reikia prisiderint prie ligos, turi kažką kesit paaukot, kažko atsisakyt. (G6)
Skiriasi tokių
pacientų
psichologinė būsena
Vieni [pacientai – aut. past.] būna piktesni, tokie labiau
nerimą išsakantys, daugiau įtampos, daugiau dėmesio reikalauja. (G5)
Kartais [pacientai – aut. past.] ateina suirzę, nepatenkinti
ir reikia suprast, kad jiem tai būna dėl ligos... Stengiamės tokiem žmonėm padėt. (G6)
3.2.4. Problemos, kylančios šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento
santykiuose
Daugiausiai informantų (5 iš 8) sutiko, kad jų santykiai su šeimos gydytoju yra geri ir
nieko keisti juose nenorėtų. Paklausti apie problemas, jų manymu kylančias gydytojo-
paciento santykiuose, pusė informantų pacientų neįvardino jokių problemų šeimos gydytojo ir
paciento santykiuose. 4 iš 8 informantų pabrėžė tokias problemas, kaip didelis gydytojų darbo
krūvis ir susidarančios eilės prie gydytojo kabineto. Tačiau informantai tai sieja su makro
lygmens problema ir dėl to visai nekaltina gydytojų. Kitas dalykas, susijęs taip pat su
sveikatos priežiūros reforma, tai, kad pacientas priverstas eiti į gydymo įstaigą, net jei sunkiai
tuo metu serga ir nebėra galimybės šeimos gydytojui jo lankyti namuose, kaip būdavo
anksčiau.
„Gal tik sakau, tos eilės galėtų būti mažesnės, bet tai čia juk tikrai ne nuo
gydytojų viskas priklauso. Aukštesnės jėgos čia veikia (juokiasi).“ (P8)
„<...> nepatinka tik tai tas dalykas, kad dabar gydytojai negali į namus ateiti.
Tai jeigu sergi baisiausiai, vos ne 40 temperatūra ir vis tiek turi eiti į
polikliniką.“ (P5)
Kitas dalykas, kurį įžvelgia informantai – tai abipusės pagarbos trūkumas, dėl ko neretai
kyla įvairių konliktų, nepasitenkinimo ar net skandalų: „Svarbiausia tai manau pagarba. Ir
pacientas turi būti mandagus, kultūringas gydytojui, ir gydytojas pacientui. Tada viskas
išsispręs, nebus kažkokių tai nesusipratimų, probemų. O jei to nėra, tai ir kyla visokie
konfliktai, rašo paskui pacientas į spaudą, skudžia tą gydytoją.“ (P8)
Viena informantė įžvelgė vyresnio amžiaus žmonių „įkyrumą“ ir norą ateiti ne dėl
sveikatos problemų pas gydytoją, bet tiesiog pasišnekėti. Informantė pasipiktinusi, kad tokie
83
pacienta sudaro dideles eiles ir tiems pacientams, kuriems iš tikrųjų reikia gydytojo pagalbos,
tenka ilgai laukti. Ši problema yra labai aktuali ir senėjimo problemos tampa vis labiau
pastebimos visame pasaulyje. Žmonių gyvenimo trukmė ilgėja, todėl tokiems žmonėms
reikalingos specialios paslaugos. Vyresnio amžiaus žmonės būna ir neretai vieniši, todėl šią
problemą spręsti reikėtų integruoti daugiau socialinių darbuotojų. Tačiau iš kitos pusės,
šeimos gydytojas privalo atsižvelgti ne tik į biomedicinines, bet ir psichosocialines
problemas: „Gal per daug pacientai įkyrūs. Pavyzdžiui, tie seni žmonės, nors ir aš ne jauna,
bet jie nueina pas gydytoją, neturi kur praleist laiko. Pasišnekėt tiesiog ateina. O jau kai
vasara, tai ant suoliukų daugiau sutūpia senimas, nu, tai neina pas gydytoją. O šiaip tai
pabendraut ateina. Tokia problema, aš manau. Nu, kai reikia receptą, kompensuojamus
vaistus išsirašyt, tai taip, bet kitą kartą ateina manau tik pasišnekėt.“ (P7)
Analizuojant šeimos gydytojų atsakymus apie šeimos gydytojo ir LNL sergančio
paciento santykiuose kylančias prolemas, išryškėjo 6 subkategorijos: paciento suvokimo
trūkumas, nesuvokimas savo sveikatos būklės rimtumo, per mažai dėmesio skiriama
savipriežiūrai ir savikontrolei, nereguliarus medikamentų vartojimas ir gydytojo nurodymų
nevykdymas, atvirumo trūkumas, nesveikas gyvenimo būdas ir per trumpa konsultacijos
trukmė. Visų pirma, pabrėžiama, kad pacientas dažnai neįvertina savo ligos sudėtingumo, ją
ignoruoja, o to pasekoje nustoja vartoti medikamntus ar juos pradeda vartoti nereguliariai vos
pajutę sveikatos pagerėjimą. Toks pacientų nesupratingumos gali privesti prie rimtų
komplikacijų ir paūmėjimų. Atvirumo trūkumas, kuomet pacientas nesako šeimos gydytojui
tiesos arba nuslepia, kad, pavyzdžiui, nustojo vartoti medikamentus, taip pat gali privesti prie
rimtų pasekmių.
„Tai va ir yra problema, kad žmogui reikia protu suvokt, kad „aš sergu
cukralige“. Ypač antro tipo cukralige. Kad „man iš tikrųjų yra liga“. Ir kad aš
suvokiu pasekmes, kad „kas bus, jei aš nesigydysiu“. Ir pradėt gydytis. Vat tas
ir yra sunkiausia – suprast, kad „aš iš tikrųjų sergu“.“ (G1)
„Dar blogiau, kai jie nuslepia tai nuo gydytojo. Sako, kad vartoja [vaistus –
aut. past.], o iš tikrųjų ne. Todėl jiem gali bet kad pasidaryt blogai. Reikia tada
kalbėtis su gydytoju, pasakyt, kas negerai ir kartu spręsim. Būna, kad jiems
paaiškini, palinksi galvas, o išėję elgiasi savaip. Tai yra labai blogai. Jei ko
nors nesupranta aš skatinu juos kalbėt, kad ne visi kalba.“ (G6)
Taip pat kaip viena iš problemų – tai, kad LNL sergantys pacientai per mažai dėmesio
skiria savipriežiūrai ir savikontrolei. Trūksta sąmoningumo ir supratimo, kad savipriežiūra –
84
tai būtina sąlyga LNL atveju: „Dabar taip yra, kad jie patys turi rūpintis, pildyt tuos visokius
dienynus, klausimynu, bet to dar labai trūksta“ (G1).
Kaip dar viena problema įvardijama sveiko gyvenimo būdo nesilaikymas. Tai taip pat
daro neigiamą įtaką pacientų sveikatai. Trūksta pacientų supratimo, kad sergant LNL, reikia
stengtis gyventi sveikai norint išvengti ligos paūmėjimų.
Taip pat kaip problema pabrėžiama per trumpa konsultacijos trukmė. Šiuo metu oficiali
konsultacijos trukmė – 15 min., tačiau kaip pastebi vienas informantas, LNL atveju 15 min.
yra per trumpas laiko tarpas, kad šeimos gydytojas spėtų pakankamai dėmesio skirti pacientui,
pritaikyti jam tinkamus medikamentus. Tai yra sveikatos politikos problema, todėl gydytojai
to pakeisti negali: „Na, tai tas santykis dabar kuo paremtas? 15 min. vizitui, tai ką galima per
tą 15 min. išanalizuot, kokius tyrimus padaryt aptarti, sunku pasakyti. Manau, kad lėtinėmis
ligomis sergančiam žmogui tai to 15 min. vizito neužtenka. Aišku tos ligos jam yra eilę metų,
vienos progresuoja, kitos stabiliai laikos. Tokiam pacientui reikia laiko daugiau skirt. Jo
nėra. Laiko trūksta visada. <...> vaistų ir parinkimas, ir pritaikymas, tas viskas daugiau laiko
užima ir daugiau laiko tam reikia skirti.“ (G3)
13 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų
įvardijamos problemos tarpusavio santykiuose
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Problemos,
kylančios šeimos
gydytojo ir LNL
sergančio
paciento
santykiuose
Didelis gydytojų
darbo krūvis ir eilės
prie gydytojo
kabineto
Nu, paprastai jiem būna didelis krūvis, eilės. (P4)
Eilės milžiniškos. (P7)
Nebėra galimybės,
kad gydytojas
aplankytų pacientą
namuose
<...> nepatinka tik tai tas dalykas, kad dabar gydytojai negali į namus ateiti. (P5)
Vyresnio amžiaus
žmonių „įkyrumas“
Gal per daug pacientai įkyrūs. Pavyzdžiui, tie seni
žmonės <...>. (P7)
Abipusės pagarbos
trūkumas
Ir pacientas turi būti mandagus, kultūringas gydytojui,
ir gydytojas pacientui. (P8)
Gydytojų požiūris
Problemos,
kylančios šeimos
gydytojo ir LNL
sergančio
paciento
santykiuose
Paciento suvokimo
trūkumas,
nesuvokimas savo
sveikatos būklės
rimtumo
Tai va ir yra problema, kad žmogui reikia protu suvokt,
kad „aš sergu cukralige“. (G1)
<...> nesupratimas <...> ignoravimas savo ligos. gydytis ir jeigu neignoruoja gydymo, ir paūmėjimai
retesni būna. (G4)
Per mažai dėmesio
skiriama
savipriežiūrai ir
savikontrolei
Dabar taip yra, kad jie [pacientai – aut. past.] patys turi rūpintis, pildyt tuos visokius dienynus, klausimynu,
bet to dar labai trūksta. Pacientai per mažai tuo
užsiima. (G1)
85
Nereguliarus
medikamentų
vartojimas ir
gydytojo nurodymų
nevykdymas
Kita problema, kad matai, kad jis tikrai nereguliariai
vartoja vaistus, nevykdo gydytojo nurodymų. (G5)
<...> kad jie [pacientai – aut. past.] staiga nustoja
vartot vaistus. (G6)
Atvirumo trūkumas Dar blogiau, kai jie [pacientai – aut. past.] nuslepia tai
nuo gydytojo. Sako, kad vartoja [vaistus – aut. past.], o iš tikrųjų ne. (G6)
Nesveikas gyvenimo
būdas
<...> daugelis išėję pro kabineto duris išsineša tik
tabletes ir gyvena savo galva ir daro taip, kaip nori. (G2)
Per trumpa
konsultacijos trukmė
Manau, kad lėtinėmis ligomis sergančiam žmogui tai to
15 min. vizito neužtenka. (P3)
3.2.5. Pasitikėjimo klausimas šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento
santykiuose
Visi informatai pacientai sutinka, kad pasitikėjimas labai svarbus gydytojo ir paciento
santykiuose. Pasitikėjimas laikomas esmine sąlyga gydytojo-paciento santykiuose ir nesant
pasitikėjimui toks santykis neįmanomas: „<...> privaloma pasitikėt. <...> Kas iš to, jei aš
nepasitikėsiu?“ (P8).
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tais atvejais, kuomet pacientas nepasitiki gydytoju,
gydymas tampa nebe toks efektyvus, didėja savigydos bei „nu(si)gydymo“ atvejų rizika.
„Jei nepasitikės [pacientas – aut. past.], tai manau tada ir išgyjimo tikimybė
nedidelė.“ (P2)
„Jeigu nepasitiki, tai jis [pacientas – aut. past] ieško dar kažkokių kitų ligų,
prisiskaito, prisigalvoja dar savo kažkokių diagnozių, pats save gydosi,
nusigydo ir šnipštas gaunasi.“ (P5)
Visi informatai šeimos gydytojai, taip pat kaip ir pacientai, sutinka, kad pasitikėjimas
šeimos gydytojo ir paciento santykiuose yra esminis dalykas, o kai pasitikėjimo nėra, toks
santykis yra iš viso neįmanomas. Taigi šeimos gydytojai akcentuoja, kad pasitikėjimas –
būtina sąlyga šeimos gydytojo ir paciento santykiuose. Analizuojant šeimos gydytojų
atsakymus be šios kategorijos išskirtos dar 2 tokios pat subkategorijos kaip ir pacientų
atsakymuose: nesant pasitikėjimui mažėja gydymo efektyvumas, nepasitikėjimas didina
savigydos ir „nu(si)gydymų“ riziką.
„Jeigu bus pasitikėjimas, tai ir gydymo kokybė, efektyvumas nuo to tik gerės.“
(G3)
86
„Jei žmogus nepasitikės šeimos gydytoju, tai pradės ieškot variantų daug
visokių papildomų, kas neretai turbūt ir suklaidina.“ (G3)
14 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į
pasitikėjimą
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Pasitikėjimo
klausimas šeimos
gydytojo ir LNL
sergančio paciento
santykiuose
Būtina sąlyga
gydytojo-paciento
santykiuose
Tai jeigu nepasitikės [pacientas – aut. past.], ko eit.
(P1)
Manau, kad privaloma pasitikėt. <...> Kas iš to, jei
aš nepasitikėsiu? (P8)
Nesant pasitikėjimui
mažėja gydymo
efektyuvmas
Jei nepasitikės [pacientas – aut. past.], tai manau tada ir išgyjimo tikimybė nedidelė. (P2)
Pasitikėjimas mažina
įtampą, skatina
atvirumą
Jeigu nepasitikėsi gydytoju, tai gal ir tie vaistai nebus tokie veiksmingi. (P4)
Jeigu nepasitikėčiau šita gydytoja, tai eičiau pas
kitą. Nes gal bijočiau pasakyt tą ir aną, tai kas iš
to? Dar blogiau bus. Juk gydytojas yra tam, kad padėtų. (P8)
Kitą kartą būna, kad gal ir bijai pas kokią kitą
gydytoją, o pas savo ne. (P3)
Jeigu eina su noru pas žmogų, kuris žinai, kad tavęs neįžeis, nu, nepakritikuos. (P6)
Nepasitikėjimas
didina savigydos ir
„nu(si)gydymų“ riziką
Jeigu nepasitiki, tai jis [pacientas – aut. past] <...>
pats save gydosi, nusigydo. (P5)
Gydytojų požiūris
Pasitikėjimo
klausimas šeimos
gydytojo ir LNL
sergančio paciento
santykiuose
Būtina sąlyga
gydytojo-paciento
santykiuose
Tai jeigu nepasitikės, tai tiesiog nerasi jokios bendros kalbos ir išvis negalėsi dirbt. Bus
neįmanoma gydyt. (G1)
Nesant pasitikėjimui
mažėja gydymo
efektyvumas
Pasitikėjimas reikalingas, nes tada daugiau jam gali padėt, gali išvengti paūmėjimų. Juk vis tiek
matai, kaip jis šiandien atrodo ir kaip atrodo, kai
ateina išsirašyt kitą kartą vaistų. (G4)
Nepasitikėjimas
didina savigydos ir
„nu(si)gydymų“ riziką
Jei žmogus nepasitikės šeimos gydytoju, tai pradės
ieškot variantų daug. (G3)
Didžioji dauguma informantų pacientų (7 iš 8) pabrėžė, kad visuomet laikosi ir stengiasi
laikytis gydytojo nurodymų. Dažniausiai jiems nekyla jokių problemų, laikantis gydytojo
nurodymų ir gydantis pagal gydytojo paskirtą planą, tačiau jei ir atsiranda kokių nors
neaiškumų, visuomet paklausia gydytojo ir jis viską paaiškina: „Nu, stengiuosi nenusižengti.
Jeigu yra paskirti vaistai, aš stengiuosi naudot. Labai reta išimtis būna, kada pamiršti, ar jei
išvykstu kur nors, tai į keliones pasiimu ir taip toliau. Būna išimčių, bet faktiškai stengiuosi
laikytis nurodymų.“ (P4)
87
Tačiau viena 77 m. informantė, serganti hipertenzija, atskleidė labai aktualią problemą
lėtinių ligų atveju. Ji prisipažino, kad kartais nuslepia nuo gydytojos, kad nebevartoja vaistų.
Pati pacientė, priklausomai nuo savijautos, pasirenka, ar jai reikia tęsti gydymą, ar ne. Tokia
„savigyda“ labai pavojinga lėtinių ligų atveju, nes gali lemti ligos paūmėjimus ar
komplikacijas. Ir paciento atvirumo nebuvimas ar bijojimas išsakyti savo „prasižengimus“
taip pat gali daryti neigiamą įtaką paciento sveikatai. Todėl gydytojas turi skatinti paciento
atvirumą ir suteikti laisvę išsakyti apie gydymo plano laikymąsi ar nesilaikymą. Taip pat
reikia šviesti pacientus, skatinti jų sąmoningumą: „Kartais sugalvoju – gal jau šitų vaistų man
nereikia. Nu, normalu. Ar pasidaro man kažkoks įtartinumas, gal gal tikrai aš čia per daug
geriu kažko. <...> man atrodo, kad jau praeina tie blogumai. <...> jei aš jaučiu, kad tie
vaistai man tinka, tai aš jau labai laikausi, o tie, kurie matau, kad netinka, aš pati kartais
padarau savo sprendimą. <...> [gydytoja – aut. past] artais ir nežino (juokiasi). Nebūtinai aš
čia turiu viską išpasakoti. <...> kada gerai jaučiuos, tai pamirštu ir planą.“ (P6)
Apibendrinant, kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientams pakanka gydytojo suteiktos
informacijos su sveikata susijusiais klausimais, o kaip papildomu informacijos šaltiniu
dažniausiai naudojasi internetu, televizija, laikraščiais, žurnalais. LNL sergančių pacientų
požiūris į šeimos gydytojus teigiamas. Gydytojas vertinamas kaip autoritetinga asmenybė.
Tiek gydytojai, tiek pacientai teigiamai vertina gydytojo-paciento santykius. Pacientai
teigiamai vertina tai, kad šeimos gydytojas atsižvelgia į individualius paciento poreikius.
Psichosocialinių aspektų matymas – labai didelis privalumas gydytojo-paciento santykiuose.
Tiek gydytojai, tiek pacientai labiausiai pritaria aiškinamajam gydytojo-paciento santykių
modeliui, kuomet sprendimus priima gydytojas, tačiau atsižvelgia į paciento pageidavimus.
Šeimos gydytojai pabrėžia, kad LNL atveju, labai svarbi savipriežiūra. Santykis su LNL
sergančiais pacientais ypatingas tuo, kad yra ilgalaikis, toks pacientas dažniau lankosi pas
gydytoją, taip pat tokiems pacientams reikia ypatingos priežiūros, atidumo, dėmesio, nes
jiems iškyla nemažai klausimai, jie patiria psichologinę įtampą, taigi gydytojo pareiga – ne tik
atsižvelgti į biomedicininius, bet ir į biopsichosocialinius aspektus.
LNL sergantys pacientai neįžvelgia daug problemų. Tik pusė informantų įvardijo
problemas: didelės eilės, abipusės pagarbos trūkumas. Tuo tarpu šeimos gydytojai įžvelgė
daugiau problemų santykiuose su LNL sergančiais pacientais: LNL sergantiems pacientams
labai trūksta žinių, savipriežiūrai skiriama per mažai dėmesio, nesilaiko sveiko gyvenimo
būdo. Taip pat atkreipiamas dėmesys į per trumpą konsultacijos laiką. Šeimos gydytojai
pabrėžia ir kitą labai svarbią problemą LNL gydyme – tai gydytojo nurodymų nesilaikymas,
88
nereguliarus medikamentų vartojimas. Tai viena iš rimčiausių problemų, nes toks nereguliarus
gydymasis gali turėti rimtų pasekmių.
Pasitikėjimas – tai būtina sąlyga gydytojo-paciento santykiuose. Tiek gydytojai, tiek
pacientai pabrėžė pasitikėjimo svarbą. Pacientai supranta, kad nesant pasitikėjimui, pacientai
gali užsiimti savigyda, pacientas nebus atviras, taigi tai mažina gydymo efektyvumą. Šeimos
gydytojai taip pat akcentuoja šiuos dalykus, taip pat savigydos riziką nesant pasitikėjimui.
3.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant
sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje aspektai
3.3.1. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į
lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimą priimant sprendimus
Analizuojant kokybinio tyrimo duomenis atskleista, kad tyrime dalyvavę pacientai
nepritaria paciento dalyvavimui priimant sprendimus. Nei vienas tiriamasis pacientas
neišreiškė teigiamos nuomonės apie pacientų dalyvavimą priimant sprendimus. Uždavus
pacientams klausimą: „Kokia jūsų nuomonė apie pacientų dalyvavimą priimant
sprendimus?“ labai dažna informantų reakcija buvo „koks čia gali būt dalyvavimas?“ (P6).
Informantų nuomone, apskritai pacientas negali priimti jokių sprendimų, nes tai privalo būti
gydytojo pareiga. Dažniausiai pasitaikant argumentas, kodėl pacientas negali priimti
sprendimų buvo tai, kad pacientas nėra gydytojas, neturi reikalingų medicininių žinių, nėra
išsilavinęs medicinos srityje, nėra toks kompetentingas kaip gydytojas. Šiuo atžvilgiu
išreiškiamas paciento kompetencijos trūkumas.
„Nesu gydytojas, negaliu priimt sprendimų. Tam ir einu pas gydytoją, kad jisai
priimtų sprendimus <...> Jeigu pacientas medikas, tai tegu priiminėja. Bet
jeigu jisai ne medikas, tai ką jis gali priimti. Dabar duokit man receptų knygutę
ir ką, aš išsirašyčiau sau vaistų? Nu ne. Nueik Maximoj burokėlių nusipirkt.
<...> jeigu ne medikas esi, tau jos visą laiką trūks. Kam tada gydymo įstaigos?
<...> baik mediciną ir nereikės tau gydytoj“. (P1)
„Nu, per didelis aktyvumas pacientų gali tą gydytoją išmušti iš vežių, aš
skaitau. <...> Negali gi jam lipti ant galvos. <...> aš visų pirma, to
89
medicininio išsilavinimo neturiu, aš bendrą išprusimą kažkokį turiu. Ir ką aš
galiu mokyt gydytoją“ (P2)
Įdomu tai, kad vienodos nuomonės laikėsi ir jauniausia – 26 m. – informantė iš pacientų
informantų grupės, teigdama, kad „<...> mes nesam tie pacientai kvalifikuoti šitose srityse ir
tikrai negalim sau to leisti“ (P5) ir vyriausia – 77 m. informantė akcentuodama, kad
„Gydytojas turi priimt, nes gydytojas tai. Ką gali žmogus medicinos reikaluose žinot?“ (P6).
V. Leonavičius ir kt. [33] sutinka, kad vyresnės kartos atstovams vis dėlto artimesnis
paternalistinis gydytojo-paciento santykis, kuris vyravo sovietiniais laikais, taigi V.
Leonavičius ir kt. pabrėžia, kad vyresnės kartos atstovams yra sunku persiorientuoti į „naują“
santykį su gydytojų, tapti aktyvesniais priimant sprendimus, todėl vis dar laikomasi
nusistovėjusios nuo senų laikų nuostatos. Tačiau jaunoji karta, anot V. Leonavičiaus ir kt.
[33], yra imlesnė. Jauni žmonės labiau linkę įsitraukti į sprendimų priėmimą. Yra nustatyta,
kad ne visi pacientai nori dalyvauti priimant sprendimus – tai priklauso nuo amžiaus ir
kultūrinių skirtumų. PSO teigimu, ne tik vyresnio amžiaus žmonės, tačiau ir sergantys kokia
nors gyvybei pavojinga liga, labiau nori, kad sprendimus priimtų gydytojas [3]. Žinoma,
šiame tyrime dalyvavo tik viena tokio amžiaus informantė, todėl negalima daryti
generalizuotų išvadų. Tačiau tai būtų įdomi tema tolimesniems tyrinėjimams.
Kita nuomonė apie pacientų dalyvavimą priimant sprendimus tokia, kad pacientas, pats
priimdamas sprendimus, gali padaryti didelę žalą savo sveikatai ir tokia savigyda yra
netoleruotina. Savigydos bei su tuo susijusių neigiamų pasekmių samprata taip pat siejasi su
trūkstama paciento kompetencija.
Pacientai į gydytoją žvelgia su pagarba. Gydytojas jiems – autoritetas. Iš pacientų
atsakymų išryškėjo, kad jie jaučia tarsi tam tikrą „pareigą“ sutikti su gydytojo sprendimais ir
jiems nesipriešinti. Kitas dalykas – pacientai kartais bijo ar nedrįsta gydytojui teikti savo
pasiūlymus, nes nenori įžeisti gydytojo, nenori jam suteikti daugiau rūpesčių: „<...> nereikia
ir vargint tų gydytojų. Jie ir taip turi užsiėmimą“ (P7).
Taip pat pacientai pabrėžė, kad sprendimus priima ir turėtų priimti būtinai gydytojas dėl
jau išvardintų priežasčių, kad pacientas nėra tos srities specialistas: „Tikrai nenorėčiau pats
priimti sprendimus kažkokius. <...> Aš jeigu pats gydytojas būčiau, gal ir priimėčiau
sprendimus, bet dabar tai negaliu“ (P8). Taip pat teigiama, kad pacientas negali priimti
sprendimų, nes tokie sprendimai gali būti nepagrįsti, daryti neigiamą įtaką paciento sveikatai.
Pacientų dalyvavimas priimant sprendimus vadinamas tam tikra „saviveikla“: „saviveikla
turbūt nėra geras dalykas“ (P2).
90
Visi informantai, paklausti, ar dalyvauja priimant sprendimus, atsakė neigiamai. Buvo
pabrėžtos vėlgi tos pačios jau aptartos priežastys. Į klausimą, ar pacientas turi galimybę
priimti sprendimus ir būti savarankiškam bei ar jam yra paliekama tokia pasirinkimo laisvė,
dauguma respondentų atsakė teigiamai, kad jie turi tokį pasirinkimą, tačiau tuo nepasinaudoja.
Ta „laisvė pasirinkti“ suvokiama kaip didesnis pacientų raštingumas, galimybė pasirinkti
gydymo įstaigą ar gydytoją: „<...> aš manau, kad gal ir turi, jeigu jisai ten labai jau
apsiskaitęs ir sako: „ne, man čia šitas netinka ir panašiai“ galbūt ir yra. Ar ten pas kažkokį
kitą gydytoją nueiti, aišku“ (P5).
Į klausimą, kokius įžvelgia privalumus ir kokius trūkumus dėl paciento dalyvavimo
priimant sprendimus, buvo įžvelgiama, kad paciento dalyvavimas priimant sprendimus
sąlygoja didesnį gydymo efektyvumą, palengvina gydytojo darbą. Pacientas, dalyvaudamas
priimant sprendimus, suvokiamas kaip sąmoningesnis, labiau besirūpinantis savo sveikata.
Prie trūkumų priskiriama tai, kad pacientas gali per daug „įsijausti“, nebesilaikyti gydytojo
nurodymų, o tai gali sąlygoti savigydą ir su tuo susijusias neigiamas pasekmes sveikatai. Tai,
kad pacientas dalyvauja priimant sprendimus, vadinama visiškai nesuvokiama situacija, netgi
„anarchija“. Pagal pacientų suvokimą, gydytojas yra ir turi būti besąlygiškas autoritetas, o
pacientas – paklūstančiu ir besąlygiškai vykdančiu nurodymus: „Negali pacientas ateiti ir
nurodinėti gydytojui. Tada kažkokia anarchija bus, ne kitaip. Jie kažkaip gal pasitart turi, bet
jokiu būdu manau pacientas neturi nurodinėt.“ (P8)
Pacientai, į klausimą, kas galėtų paskatinti pacientų dalyvavimą priimant sprendimus,
pabrėžė pacientų motyvacijos kėlimą, didesnę iniciatyvą būtent ne iš gydytojų, o iš pačių
pacientų pusės. Pacientų savišvieta, domėjimasis, informacijos ieškojimas išskiriami kaip
svarbiausi būdai pacientų dalyvavimo priimant sprendimus skatinimui: „<...> savišvieta,
domėjimasis, informacijos rinkimas“ (P2). Taip pat pripažįstama, kad ir gydytojas šiek tiek
turėtų pacientą paskatinti arba padrąsinti: „Gal bendravimas, pašnekesys su gydytoju“ (P7).
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojų ir pacientų nuomonė skiriasi apie
pacientų dalyvavimą priimant sprendimus. Kaip jau buvo minėta, pacientai prieštarauja idėjai,
kad pacientas gali dalyvauti priimant sprendimus. Šeimos gydytojai, priešingai, pritaria šiai
idėjai ir teigia, kad pacientų dalyvavimas būtinas priimant sprendimus. Visi informantai
šeimos gydytojai sutinka, kad pacientų dalyvavimas yra būtinas ir labai teigiamas dalykas.
Visų pirma, paciento dalyvavimas priimant sprendimus vertinamas kaip laisvas paciento
apsisprendimas gydytis ar nesigydyti, kokį gydymo metodą, kokius medikamentus pasirinkti:
„<...> kai pats nusprendžia gydytis“ (G1). Taip pas sprendimų priėmimas susijęs ir su
savipriežiūros ir savikontrolės vykdymu, į ką įtraukiami sprendimai dėl sveikos gyvensenos –
91
tai irgi laikoma tam tikru sprendimų priėmimu: „Pats nori gydytis, nori pasveikt, nori kažką
pakeist ar savo gyvensenoj. Nu, tai ir yra sprendimų priėmimas“ (G1). Viena informantė
šeimos gydytoja pabrėžė, kad pacientui visuomet turi būti paliekama laisvė apsispręsti,
išskyrus tais atvejais, kuomet paciento būklė kritinė, jis yra be sąmonės arba jam reikia gelbėti
gyvybę. Būtent pastarajam atvejui būdingas Emanuel ir Emanuel apibrėžtas aktyvumo-
pasyvumo gydytojo-paciento santykių modelis, kuomet pacientas yra kritinės būklės ir yra
nepajėgus pats priimti sprendimus [37].
Šeimos gydytojų požiūris yra priešingas paternalistiniam požiūriui. Pabrėžiama kad
šeimos gydytojas neturi būti viršesniu „mokytoju“, nes nuo to priklausys, ar pacientas
pasitikės gydytoju, ar jam sakys tiesą, ar jos nenuslėps, o tai turi įtakos ir gydytojo nurodymų
laikymuisi: „Kad nebūt tokiu mokytoju. Mokytoju ir mokiniu nebūt. Jeigu busi griežtu
mokytoju, o pacientas tuo mokiniu, tai tau gi jis nepasakys, ar jisai negėrė tų tablečių ar
kažko nedarė.“ (G1)
Taip pat gydytojai pabrėžė, kad pacientui yra paliekama laisvė apsispręsti. Šeimos
gydytojai palaiko bendro sprendimų priėmimo idėją, kurią pristatytė C. Charles ir kt.
Pacientas informuojamas su jo sveikata susijusiais klausimais ir galutinis sprendimas
priimamamas bendru sutarimu: „<...>mes nusprendžiame, kuris variantas būtų geriausias,
kaip toliau elgtis“ (G3). Šeimos gydytojai supranta, kad reikia prisitaikyti prie paciento
pageidavimų, kartais ir nusileisti.
Tačiau iš kitos pusės, šeimos gydytojai pabrėžė, kad pacientams trūksta sąmoningumo,
žinių, iniciatyvos ir noro priimti sprendimus. Todėl net jei gydytojas ir nori pacientą įtraukti į
sprendimų priėmimą, kartais pats pacientas to nenori: „Pacientas pats turi imtis iniciatyvos,
pasakyt, ko nori, ką norėtų pakeitsti ir tada spręstume kartu. Bet to labai trūksta“ (G6).
Į klausimą apie LNL sergančių pacientų dalyvavimą priimant sprendimus, šeimos
gydytojų atsakymai dažniausiai buvo apie tai, kad pacientų noras dalyvauti ar nedalyvauti
priklauso nuo paties paciento, nuo jo asmenybės tipo: „Nu, tai priklauso nuo žmogaus. Vieni
aktyvūs, kiti neaktyvūs“ (G1). Tačiau gydytojai pabrėžė, kad pacientai yra aktyvesni nei,
pavyzdžiui, prieš 10 m. ir tas pokytis labai ryškus. Kaip jau buvo minėta, žmonėms
informacija tapo laisvai prieinama, kiekvieną dieną vis daugiau kalbama apie sveikatą, todėl
pacientų sąmoningumas didėja: „Daugiau žiūri televizijos, iš interneto daug gauna
informacijos. Daktaras Ozas ir panašiai. Visokios yra laidos apie sveikatą, žmonės šviečias.
Net ne per dešimt metų, bet jau per kelis metus yra tas pokytis. Apie cholesterolį žino, apie
maistą žino, apie išeminę širdies ligą. Yra žmonės šviečiami. Daug daugiau žino visokių
dalykų. Nu, iš televizijos, iš visko. Iš tų laidų.“ (G6)
92
Taip pat pastebima, kad pacientas, kuris daug metų lankosi pas tą patį gydytoją,
susikuria tam tikrą ryšį, santykį, taigi pacientais ilgainiui pradeda įsiklausyti į gydytojo
ragininimus ir galbūt pats pradeda imtis iniciatyvos: „Nu, mano siekiamybė yra bent jau, kad
jie būtų linkę tai daryti. Dažniausiai jeigu jisai eina pas tave dešimt metų iš eilės, aš manau,
kad jie privalo bent jau išmokti tą, ką gydytojas norėtų, kad jie išgirstų. Manau, kad kartojant
daug kartų jiems per kelintą kartą daeina.“ (G2)
Šeimos gydytojai stengiasi įtraukti LNL sergančius pacientus į sprendimų priėmimą.
Visi informantai šeimos gydytojai sutiko, kad stengiasi įtraukti pacientus ir ypač pacientus,
sergančius LNL į sprendimų priėmimą. Dažniausiai šeimos gydytojai stengiasi įtraukti
pacientą į sprendimų priėmimą kalbėdamiesi su pacientu. Taip pacientas ne tik yra
informuojamas su jo sveikatos būkle susijusiais klausimais, bet taip pat ir šeimos gydytojas
stengiasi paskatinti pacientą pačiam dalyvauti priimant sprendimus, imtis iniciatyvos.
„Kalbėtis su juo turi. Paprastai kalbėtis, tartis. Kartais tie pacientai... Yra
tokių, sako: „tai jūs gydytoja, jūs ir pasakykite“. Yra kad taip pasako. „Aš ne
gydytojas. Jūs gydytoja, jūs ir pasakykite“. Nu, bet tai sakai, kad „aš nežinau,
kaip ką jum pasakyt, bendrai darysim ir bendrai priimsim kažkokius tai
sprendimus“.“ (G1)
„Nu, stengiuosi išaiškinti, kokia ta jo liga yra, kaip ją reikia gydyti ir kaip jūs
norit pasveikt.“ (G4)
„Aš stengiuosi juos įtraukti kažkiek į sprendimų priėmimą. Aš taip atsisėdu ir
sakau: „mes esame komanda, mes abudu turim nuspręst“. Ypač su spaudimais
ir ypač su vyrais, aš jiem visąlaik sakau: „mes abudu turim priimt sprendimą,
o aš tik patariu, aš tik kaip patarėja esu“.“ (G6)
Šeimos gydytoju teigimu, pacientus įsitraukti į sprendimą paskatintų pacientų
mokymas, pačių pacientų savišvieta, motyvcijos kėlimas bei gydytojų didesnis indėlis į
pacientų skatinimą.
Visi informantai šeimos gydytojai sutinka, kad didesnis pacientų dalyvavimas priimant
sprendimus skatintų geresnius gydymo rezultatus. Šeimos gydytojų teigimu, gydyti tokį
pacientą, kuris pats imasi iniciatyvos, dalyvauja priimant sprendimus, yra ženkliai lengviau
negu pasyvų pacientą: „Jeigu pacientas padeda sau, tai padeda ir gydytojui, todėl kad jį
lengviau gydyti. Kad tokių supratingų pacientų daugiau būtų, tai mum čia tik geriau būtų.“
(G4)
Taip pat šeimos gydytojai pastebėjo, kad pacientams suteikiama laisvė pačiam
apsispręsti ir priimti tam tikrus sprendimus, tačiau labai dažnai pacientas jaučiasi apribotas ir
93
negali pasirinkti to, ko norėtų, pavyzdžiui, gydymo ar tam tikrų medikamentų, dėl
ekonominių ar socialinių priežasčių. Šeimos gydytojai pastebėjo, kad priimant kokį nors
sprendimą reikia atsižvelgti ir į paciento finansines galimybes. Tai yra viena iš gydytojo
pareigų, kaip atskleidė kokybinio tyrimo rezultatai: „Pacientui aš manau suteikiama ta laisvė.
Suteikiama informacija, kokie galimi gydymo variantai, galimybės kitos, ar renkantis gydymą
brangesnį, ar pigesnį. Tai čia jau tas kitas faktorius – finansinis.“ (G3)
Kokybinio tyrimo analizė atskleidė, kad dauguma informantų šeimos gydytojų (5 iš 6),
dalyvavusių tyrime, sutinka, kad pacientai, sergantys LNL, per mažai dalyvauja priimant
sprendimus ir jie turėtų daugiau įsitraukti į sprendimų priėmimą, daugiau domėtis su sveikata
susijusiais klausimais. Šeimos gydytojų teigimu, trūksta pačių pacientų noro ir nusiteikimo
bendradarbiauti su gydytoju. Dažniausiai pacientai „laukia“ nurodymų iš gydytojų ir būna
pasyvūs savo gydymo procese. Viena informantė šeimos gydytoja pastebėjo, kad ypač
vyresnio amžiaus žmonėms, kurie labiausiai ir serga LNL, trūksta noro bendradarbiauti. Jauni
žmonės yra labiau linkę bendradarbiauti. Taip pat informantė pastebėjo, kad sergantieji LNL
po truputį įsitraukia į sprendimų priėmimą, tačiau gydytoja apgailestauja, kad to
bendradarbiavimo vis dėlto dar labai trūksta ir neretai iniciatyvos imasi gydytojas, o
bendravimas vyksta „į vienus vartus“: „Taip, ypač tie su lėtinėm ligom reikia labiau įsitraukt
į sprendimų priėmimą. Jie laukia iš mūsų, kad mes jiem viską pasakysim, viską nurodysim, bet
tai kas iš to...Trūksta to jų noro bendradarbiauti. <...> vyresniem žmonėm trūksta to noro
būti aktyvesniam, jaunimas tą po truputį supranta, o vyresni dar kol kas nelabai. Bet ir
lėtinėm ligom tai jie po biškį tampa sąmoningesni ir supranta, kad jų indėlis be galo svarbu.
Bet aišku, norėtųsi daugiau to bendradarbiavimo, nes kartais atrodo, kad viskas vyksta „į
vienus vartus“, kad tu jam labiau nori ir stengies padėt, negu jis pats sau... Lėtinių ligų atvejų
ypač reikia didesnio akytyvumo.“ (G6)
Į klausimą, kokius įžvelgia privalumus ir kokius trūkumus dėl paciento dalyvavimo
priimant sprendimus, šeimos gydytojai atsakė įvairiai. Visų pirma, šeimos gydytojai sutiko,
kad pacientų dalyvavimas priimant sprendimus didina pacientų savimonę, savipriežiūrą bei
savikontrolę, pavyzdžiui diabeto ar asmtos atveju, kuomet pacientas pats gali kontroliuoti
savo ligą, sekti sveikatos būklę, išvengti paūmėjimų. Taip pat prie privalumų priskiriama ir
tai, kad pacientui dalyvaujant priimant sprendimus, taip pasidalijama atsakomybė. Visa
atsakomybės našta, būdinga paternalistiniam gydytojo-paciento santykių modeliui,
pasidalijama per pusę: kuomet sprendimai priimami kartu, tiek gydytojas, tiek pacientas yra
atsakingi už bendrą sprendimą.
94
„Savikontrolė yra ir diabete, yra ir astmos savikontrolės visokie testai. Diabeto
yra, kad daro gliukozės kiekį, pats tiriasi. Ir žino savo sveikatos būklę. Seka. Ar
tiek, ar tiek tos gliukozės. Pats gali pasireguliuot ir vaistą, ir ką jam daryt,
žinot, kada nueit pas gydytoją, pablogėjus būklei.“ (G1)
„Visada gydytojas yra linkęs pasidalinti atsakomybe su ligoniu, kad ligonis
suprastų, kad liga yra jo bėda. <...> Atsakomybės pasidalinimas yra
svarbiausia. Kontakte su ligoniu.“ (G2)
Šeimos gydytojai pastebėjo, kad pacientų dalyvavimas priimant sprendimus, gali turėti
ir minusų. Visų pirma, viena inforantė pastebėjo, kad pacientas gali tapti per daug jautriu ir
per daug jaudintis dėl savo sveikatos būklės. Kitas dalykas – pacientas gali pasiskaitęs įvairius
šaltinius pats sau nusistatyti neteisingą diagnozę ir užsiimti savigyda, o tai gali turėti
neigiamos įtakos paciento sveikatai. Taip pat pastebima, kad gali kilti sunkumų gydytojo-
paciento santykiuose ir nesusipratimų, kai pacientas mąsto visiškai kitaip nei gydytojas. Tokiu
atveju gali kilti įvairių nesusikalbėjimų.
„Minusai – tai jeigu žmogus yra toksai labai jautrus ar kaip, tai per daug
pradeda jaudintis ir kontroliuotis. Tai jau trukdo jam gyvent.“ (G1)
„Minusai tai yra, kada tu norėtum vienaip, o ligonis mąsto kitaip. Ligonio
nuomonė yra visada gerbtina. Ir tu negali ant savo kurpalio užmaut ligonį ir
norėt, kad jis darytų kaip tau noris. Nu, tam jis ir yra individualus.“ (G2)
„Minusas yra tas, kad prisiskaitę internete žinių jie kartais viską sau pritaiko
100 procentų, nors kai mes pasižiūrim, tai visai ne į tą pusę, bet jis viską sau
pritaiko, visos ligos čia tam tika, visos ligos čia jo. Nu, tai va, tada jau gaunasi
kaip anekdotas. Jisai per daug sau visko pritaiko ir pradeda bijot, ko nereikia,
jeigu jis neturi tokios ligos. <...> Tai patys sau irgi pasiskaito ir nusistato tą
ligą. Tai tada kartais tenka aiškinti, kad čia ta liga ne pas jus.“ (G4)
95
15 lentelė. Lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimamant sprendimus
pirminėje sveikatos priežiūroje vertinimas
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Paciento
nekompetencijos
problema
Pacientas – ne
gydytojas
Nesu gydytojas, negaliu priimt sprendimų. (P1)
Medicininio
išsilavinimo
trūkumas
<...> aš visų pirma, to medicininio išsilavinimo (P2)
Savigydos ir
neigiamų pasekmių
sveikatai rizika
Jei pasirinksi, pats save nugydysi (P4).
Pasitikėjimas šeimos
gydytojo
kompetencija
Šeimos gydytojas
gali ištirti pacientą ir
nustatyti diagnozę,
todėl gali ir priimti
sprendimus
Jis padaro analizes, mato diagnozes, visą tą mano
būklę, viską. Jis turi viską pasakyti. (P4)
Požiūris į šeimos
gydytoją kaip
autoritetą
Paciento „pareiga“
sutikti su gydytojo
sprendimais
Kada aš nesutinku, tai čia jau mano problema, ne
gydytojo (P4)
Požiūris, kad
gydytojui sunkiau,
kai pacientas priima
sprendimus
Kaip gali gydytojas, jam ir sunku kalbėt, kai žmogus
turi savo kokį nors sprendimą (P6)
<...> nereikia ir vargint tų gydytojų. Jie ir taip turi
užsiėmimą. (P7)
Dalyvavimo
privalumai
Didesnis gydymo
efektyvumas
Jeigu žmogus yra pareigingas, tai dalyvavimas tada gaunasi kaip ir sau padeda. Ne vien tai, kad klauso
nurodymų, ar ten kažkaip (P2)
Palengvina gydytojo
darbą
<...> jei kažką pats pasiūlo gydytojui, tai gal gydytojui lengviau jį gydyt. (P8)
Rūpinimasis
sveikata
Gal dar jis ir labiau rūpinas sveikata, jei nori priimt
sprendimus. (P8)
Dalyvavimo
trūkumai
Gydytojo nurodymų
ignoravimas
<...> jei pats per daug imasi iniciatyvos ir pradeda ignoruoti gydytojo nurodymus, galvoja, kad jisai pats
žino geriau, tada tai jau aišku minusai. (P2)
Savigydos rizika Nu, svarbu, kad pacientas nenusigydytų per daug (juokiasi). Kas jau per daug, tas nesveika, kaip
pasakyti. (P3)
<...> gali save nugydyt (P8)
Gydytojų požiūris
Paciento
apsisprendimas
Paciento
apsisprendimas
gydytis/nesigydyti,
kaip gydytis
Tai yra kai pats nusprendžia gydytis. <...> Nu, arba priešingai – „nenoriu gydytis, nenoriu pasveikt“,
sako: „negersiu tablečių“. Nu, ir čia sprendimų
priėmimas. „Neisiu, niekur nesitirsiu“. (G1)
<...> tais atvejais, kada gali pasirinkti, mes taip ir pasakom: „jūs dabar apsispręskit, ar jum šitaip daryt,
ar šitaip, jūs turit pasirinkimą“. (G4)
Paciento
savipriežiūros ir
savikontrolės
pasirinkimas
Pats nori gydytis, nori pasveikt, nori kažką pakeist ar savo gyvensenoj. Nu, tai ir yra sprendimų priėmimas.
(G1)
96
Kartais būna toks ribinis atvejis, kada ta glikemija yra
ne tokia didelė ir galima pasirinkt, ar laikytis griežtos dietos ir dažnai po mažai valgyt ir dar nenaudot
vaistų arba jau juos pradėt. Tai tada jau leidžiam jiem pasirinkt, kaip jau jie pasirenka. <...> Vat jiems
išbandymas. <...> Bet tai vėl pasakai tiem žmonėm,
kurie matai yra sąmoningi, supranta. O kiti tai, jeigu pasakai dieta: „aj, reiškia, jeigu gydymo nėra, čia
viskas gerai, viskas galima“. (G4)
Pacientas visada
pats turi nuspręsti,
išskyrus atvejus, kai
paciento būklė
kritinė
Žmogus pats turi nuspręsti, išskyrus tuos atvejus, kai
jau būna arti mirties atvejo, ten jau nėra ką spręsti. Tada jau pasakoma, kad tai yra neišvengiama, mes
jus vežam į operacinę. (G4)
Priešingas
paternalistiniam
požiūriui
Nebūti „mokiniu ir
mokytoju“, kad
pacientas nebijotų
gydytojui pasakyti
teisybės
Jeigu busi griežtu mokytoju, o pacientas tuo mokiniu,
tai tau gi jis nepasakys, ar jisai negėrė tų tablečių ar
kažko nedarė. Nu, ir nežinosi teisybės. Iš tikrųjų tai
nežinosi, kaip yra iš tikrųjų. O jeigu jis jau to nebijos, tai jis ir pasakys, ar negėrė vaistų, ar kažko nedarė, ar
darė kitaip. Ir galėsi su juo susitart, kad gal daryt taip. (G1)
Pacientui palikta
laisvė apsispręsti
<...> bet dažniausiai šnekiesi, išaiškini, o sprendimą tai priima pats, ar gydysis, kaip nurodė gydytojas, ar
ten jau savo ieškosi būdų. (G5)
Bendras sprendimų
priėmimas
Gydytojo
prisitaikymas prie
paciento
pageidavimų
<...> pats pacientas ar pagal galimybes ar pagal norą
išreiškia tą savo norą ir mes nusprendžiame, kuris
variantas būtų geriausias, kaip toliau elgtis. (G3)
Ir pritart jam, ir nusileist (G1)
Pacientų
sąmoningumo
trūkumas
Pacientams trūksta
iniciatyvos
Aš visada pasakau, ką skiriu ir dėl ko skiriu ir ko iš to
tikiuosi, bet ar jie išgirsta... Daugelis uždarę kabineto duris neišgirsta. (G2)
Nu, kartais būna, kad neadekvačiai reaguoja į savo būklę, neadekvačių tyrimų prašo, gydymo ne tokio,
kokio reikia (G5)
Pacientas pats turi imtis iniciatyvos, pasakyt, ko nori, ką norėtų pakeitsti ir tada spręstume kartu. Bet to
labai trūksta (G6)
Dalyvavimo
privalumai
Didesnė paciento
savimonė,
savipriežiūra ir
savikontrolė
Pats gali pasireguliuot ir vaistą, ir ką jam daryt, žinot, kada nueit pas gydytoją, pablogėjus būklei.(G1)
Atsakomybės
pasidalijimas su
pacientu
Atsakomybės pasidalinimas yra svarbiausia (G2)
Dalyvavimo
trūkumai
Pacientas gali per
daug jaudintis dėl
savo sveikatos
būklės
per daug pradeda jaudintis ir kontroliuotis. (G1)
Gali nesutapti
gydytojo ir paciento
nuomonės
kada tu norėtum vienaip, o ligonis mąsto kitaip (G2)
97
3.3.2. Savipriežiūros ypatumai
Analizuojant atsakymus į klausimą „Kaip rūpinatės savo sveikata?“ buvo išskirta
savipriežiūros ir savikontrolės kategorija (žr. 16 lentelę). Visų pirma, tik viena informantė
pacientė pabrėžė, kad visiškai nesirūpina sveikata, nes neturi tokio tikslo: „Nesirūpinu
visai...Nematau reikalo“ (P7). Apskritai, tik pusė informantų LNL sergančių pacientų nurodė
besirūpinantys sveikata. Jie akcentavo, kad rūpinasi sveikata tokiais būdais, kaip sveika
mityba, fizinis aktyvumas, grūdinimasis, profilaktiniai tyrimai. Tačiau daugumai informantų
rūpinimasis sveikata – tai tik reguliarus medikamentų vartojimas, antro tipo diabetu sergantys
pacientai minėjo reguliarų cukraus kiekio kraujyje matavimą, duomenų fiksavimą
dienynuose.
16 lentelė. Lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į rūpinimąsi sveikata
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Savipriežiūra
plačiąja prasme
Sveikas gyvenimo
būdas
<...> dušas, sodo darbai – fizinis darbas. (P2)
<...> maistą prisižiūriu kažkiek. (P4)
<...> sportuoju, stengiuosi kuo sveikiau maitintis. Kaip ir
visi. Vitaminus gerti taip pat. (P5)
Stengiuosi daug vaikščioti, kiek galiu, nevartoti, žinau,
kad hipertenzijai netinka tie visi riebesni maistai. Į
maistą atkreipiu dėmesį. (P6)
Vaistų vartojimas <...> geriu vaistus (P4)
Tai vaistus nuo spaudimo geriu. (P8)
Profilaktiniai tyrimai <...> profilaktiškai darausi tyrimus (P5)
Savikontrolė Sveikatos būklės
stebėjimas, rodiklių
matavimasis
Pagal galimybes aš visada cukraus kiekį žymiu. <...> Nu, praktiškai stengiuos viską stebėt, žymėtis, kiek tik
įmanoma. (P3)
<...> yra fiksavimas, cukraus tikrinimas ir aš pasitikrinu
(P4)
Visi informantai šeimos gydytojai sutiko, kad savipriežiūra – tai esminis dalykas lėtinių
ligų atveju. Visų pirma, šeimos gydytojai pabrėžė, kad savipriežiūra ir savikontrolė padeda
išvengti ligos paūmėjimų bei komplikacijų, nes žmogus, sekdamas savo sveikatos būklę,
žymėdamasis įvairius rodiklius, gali sumažinti paūmėjimų riziką: „Pats galės tada pamatyt
paūmėjimą kokį“ (G1). Kitas dalykas – savipriežiūra ir savikontrolė LNL atveju turi įtakos
geresnei paciento gyvenimo kokybei bei sąlygoja efektyvesnius gydymo rezultatus: „Tai tik
palengvina lėtinių ligų gydymo kokybę, efektyvumą, renkantis vaistus vienus ar kitus, gydymo
būdą renkantis“ (G6). Taip pat informantai į savipriežiūros kategoriją įtraukė ir sveiką
gyvenimo būdą. Informantai dar kartą pabrėžė, kad tai, ar pacientas užsiims savikontrole bei
98
savipriežiūra, priklausys nuo paties paciento. Tai yra jo atsakomybė: „Čia jau žmogaus
atsakomybė. Mes tik nurodome gaires“ (G6). Šeimos gydytojų teigimu, Lietuvoje labai
trūksta pacientų mokymo, kas galėtų padidinti pacientų sąmoningumą. Tačiau tai, anot šeimos
gydytojų, makro lygmens problema: „<...> ar turėtų būti daugiau diabeto mokyklų ar atsmos
kokios... Ar valsybė turėtų kažkokias programas išleist, ar visuomenės sveikatos specialistai
galėtų prisidėt“ (G6).
17 lentelė. Šeimos gydytojų požiūris į savipriežiūrą lėtinėmis neifekcinėmis ligomis
sergantiems pacientams
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Savipriežiūra ir
savikontrolė
Padeda išvengti
paūmėjimų ir
komplikacijų
Pats galės tada pamatyt paūmėjimą kokį. Sau pamatys, kas
negerai ir anksčiau kreipsis. Galės žinot, jeigu diabetu, ką valgyt, ko nevalgyt, ką sumažint. Visą tą pats galės reguliuot.
(G1)
Savipriežiūra ir savikontrolė padeda išvengti paūmėjimų ir komplikacijų. Vieni tai supranta, kas yra labai gerai, ir tai
vykdo, o kiti deja dar nelabai.. (G6)
Turi įtakos
geresnei
gyvenimo
kokybei,
geresniam
gydymo
efektyvumui
Ir jeigu tu prisižiūrėsi save ir vaistų dozę sumažinsi ir gyvenimo kokybę... Nes kam gydymas yra – dėl gyvenimo kokybės
gerinimo. Ir jeigu žmogus jaus tą gyvenimo kokybės
pagerėjimą, nuo to jis jausis laimingesnis ir tai yra mūsų noras bendras ligonių atžvilgiu. (G2)
Vien tik tai sėdint šiame kabinete paciento nežinosi, kaip
lėtinėm ligom sergant, kaip jo spaudimai, ar yra priepuoliai ir pan. Tai vedant dienyną tokį jisai stebi savo ir pan. Tai tik
palengvina lėtinių ligų gydymo kokybę, efektyvumą, renkantis
vaistus vienus ar kitus, gydymo būdą renkantis. Puiku, jeigu pacientas skiria sau laiko, dėmesio truputį, tai tik palengvina
darbą. (G3)
<...> tai [savipriežiūra – aut. past.] yra neišvengiama. Žmogus
yra sudėtingas organizmas. Ir jeigu jis nesuvoks savo padėties rimtumo ir jeigu jis pats nekontroliuos, neseks savo cukraus
kiekio, jeigu jisai nesilaikys dietos <...> serga bronchine astma
ir rūkys kaip dūmtraukis, nu, tai tada viskas, viskas. Jis nekontroliuoja savęs, neturi valios ir tai yra labai blogai. Tik
kenkia pats sau, jeigu dar kitiem nekenkia aišku. (G4)
Gyvenimo būdo
keitimas
Gyvenimo būdo keitimas labai svarbu, ne tik teisingas medikamentų vartojimas. (G1)
Paciento
atsakomybė
Čia jau žmogaus atsakomybė. Mes tik nurodome gaires, o nuo
žmogaus priklauso, ar jis į tai atsižvelgs, ar laikysis mano nurodymų, ar vartos vaistus, ar save prisižiūrės, diabeto atveju
ar matuos cukraus kiekį kraujyje, hipertenzijos atveju ar matuos
spaudimą ir visą tai žymėsis. (G6)
Pacientų
mokymo
trūkumas
Gal čia vėl trūksta to pacientų mokymo, ar turėtų būti daugiau
diabeto mokyklų ar atsmos kokios... Ar valsybė turėtų kažkokias
programas išleist, ar visuomenės sveikatos specialistai galėtų prisidėt. (G6)
99
3.3.3. Atsakomybės už sveikatą samprata
Į klausimą „Kas yra atsakingas už sveikatą?“ visi informantai pacientai atsakė, kad už
savo sveikatą visiškai yra atsakingas pats pacientas. Gydytojas atsakingas tik diagnozuoti ligą,
paskirti tam tikrą gydymą, tačiau visa kita – gyvenimo būdas, rūpinimasis sveikata,
gydymasis pagal nustatytą planą priklauso nuo paciento. Pacientai pastebi, kad neretai trūksta
pačių pacientų sąmoningumo ir motyvacijos rūpintis savo sveikata. Tokiais atvejais gydytojas
neturi galimybių „bėgioti iš paskos“ ir kontroliuoti pacientą, kaip jis gyvena, kaip kontroliuoja
ligą: „Gydytojas nebėgios iš paskos ir nežiūrės, ką aš ten darau. Žmogus pats turi būti ant
tiek sąmoningas, turi pats rūpintis savimi..“ (P4). Taigi paciento sąmoningumo trūkumas
suvokiama kaip viena iš problemų. Kitas dalykas – pacientai supranta, kad gydytojas atlieka
tik patarėjo bei pagalbininko vaidmenį, todėl negali jo funkcijos yra apribotos tik
konsultacijomis. Gydytojas negali paciento stebėti ir kontroliuoti visą laiką: „Gydytojas tai
mato tave tik kokį kartą per mėnesį, jei nėr lėtinių susirgimų, tai dar rečiau. <...> Gydytojas
tik gali padėt, kai reikia“ (P8). Taip pat gydytojo kompetencijos ribotumai suprantami ir ta
prasme, kad gydytojas ne visagalis, kartais gali ir nepastebėti ligos, kuomet simptomų dar
nėra: „Yra labai daug dalykų, kur vystosi ta liga nepastebimai gydytojui“ (P6). Taigi
pacientai supranta, kad visa atsakomybė dėl sveikatos atitenka pačiam pacientui. Pabrėžiama
paciento atsakomybė, kuomet nesirūpinama sveikata ar nepakankamai rūpinamasi ir vėliau
susergama: „pacientas, nes jisai dažniausiai jo yra kaltė“ (P5). Taip pat su paciento
atsakomybe siejama ir gydytojo nurodymų vykdymas. Tai, kad pacientas nesilaiko gydytojo
nurodymų, aiškinama paciento atsakomybės trūkumu, tai sąlygoja ir neefektyvius gydymo
rezultatus: „jeigu neklauso, tai čia jo paties bėda“ (P2).
Šeimos gydytojų ir pacientų nuomonės atsakant į šį klausimą sutapo. Šeimos gydytojai
taip pat nurodė, kad tik pacientas yra atsakingas už savo sveikatą. Visi informantai pacientai
pritarė, kad pacientas, o ne gydytojas turi būti atsakingas už sveikatą. Šeimos gydytojai, taip
pat kaip ir pacientai, taip pat pastebėjo, kad dažnai trūksta pacientų sąmoningumo ir
rūpinimosi savo sveikata: „Pirmiausiai už sveikatą atsakingas pats pacientas. Kaip jis priims
nurodymus, kaip juos vykdys, ir nuo to priklausys jo sveikata <...>“ (G4). Taip pat šeimos
gydytojai, kaip ir pacientai, pastebėjo, kad dėl savo sveikatos būklės atsakingas tik pacientas,
nes neretai susergama dėl per mažo rūpinimosi sveikata, dėl nesveiko gyvenimo būdo. Šeimos
gydytojai pabrėžia, kad jie yra tik patarėjai ir pagalbininkai, todėl negali prižiūrėti paciento ir
jo kontroliuoti visą laiką: „Gydytojas yra tik patarėjas, pagalbininkas“ (G6). Gydytojai gali
100
tik nustatyti ligą, paskirti gydymą, o tai, ar pacientas laikysis gydytojo nurodymų, ar sveikai
gyvens, ar užsiimsi savipriežiūra ir savikontrole, priklausys tik nuo paties paciento.
18 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į atsakomybė už
sveikatą
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Paciento
atsakomybė už
sveikatą
Gydytojo
nurodymų
vykdymas ir
nevykdymas
Jeigu pacientas nenorės, tai gydytojas ką norės išrašys, bet
jeigu jisai jų negers, taigi nieko jam nepadarysi. Jeigu jis
nesilaikys tų gydytojo nurodymų, tai jis nepasveiks (P7)
Paciento
sąmoningumo
trūkumas
Žmogus pats turi būti ant tiek sąmoningas, turi pats rūpintis
savimi.. (P4)
Tai skaitau spaudoj ar kitur skelbiamoj informacijoj, kad
reikia save stebėti. Pačiam ligoniui, kad nebūtų ypatingų pakitimų ir tuoj kreiptis pas gydytoją. (P6)
Gydytojo
vaidmuo kaip
patarėjo ir
pagalbininko
Gydytojas tik patarėjas ir padėjėjas yra. (P4)
Gydytojas gali pagelbėti, jeigu kažkas atsitinka ar kažkokia liga užpuola ir panašiai (P5)
Paciento
atsakomybė už
susirgimus dėl
netinkamos
sveikatos
priežiūros ar
gyvenimo būdo
<...> realiai tai be abejo pacientas, nes jisai dažniausiai jo yra kaltė, ar persišaldė, ar neprisižiūrėjimas, nėjimas darytis
tyrimų ir panašiai. (P5)
Gydytojo ribotos
galimybės
nuodugniai ištirti
pacientą
Nu, tai kaip gali gydytojas, jis neįlįs į tave, neišsiknisinės,
kad va jau blogai, čia tas, anas. Yra labai daug dalykų, kur vystosi ta liga nepastebimai gydytojui. (P6)
Gydytojų požiūris
Pacientų
atsakomybė
Paciento
sąmoningumo
trūkimas
Už sveikatą tai pats žmogus atsakingas. Juk gydytojas
nestovės 24 val. ir nežiūrės, nei ką jis valgo, nei ką jis geria, rūkė, nerūkė. Daugiau niekas kitas. (G1)
<...> nei vienas gydytojas prie ligonio visą parą nebūna,
išskyrus reanimaciją. (G4)
<...> labai gaila, bet pacientai kartais būna pasyvūs, laukia nurodymų iš gydytojo ir viskas. Patys niekuo neprisidės. Bet
juk čia jo sveikata, jo gyvenimas ir jis turi tai suprast. (G6)
Paciento
atsakomybė už
susirgimus dėl
netinkamos
sveikatos
priežiūros ar
gyvenimo būdo
Ir jeigu jam [pacientui – aut. past.] patari keisti gyvenimo būdą, keisti gyvenimo sąlygas <...> Jeigu jis tai paiso, aišku
geriau būna, bet jeigu nepaiso, būna blogiau. (G4)
Jei esant antro tipo diabetui jis ir toliau riebiai maitinsis,
nežiūrės maisto, kiti susirgimai ar komplikacijos
garantuotos. O tada bus tik blogiau. (G6)
Gydytojo
vaidmuo kaip
patarėjo ir
pagalbininko
Šiaip mes esam tik šeimos gydytojai, mes juos matom nuo
tada, kai ateini į priėmimą, mes jį kontroliuojam, kaip jis
gydosi ir vykdo nurodymus. (G4)
<...> gydytojas tai tik pagalbininkas, padėjėjas. (G5)
101
3.3.4 Šeimos gydytojo vaidmuo lėtinių neinfekcinių ligų gydyme ir antrinėje
prevencijoje
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientai teigiamai žvelgia į šeimos gydytojo
vaidmenį gydant LNL. Informantų teigimu, šeimos gydytojai pakankamai teikia dėmesio jų
lėtiniams susirgimams: „rūpinasi tikrai, nieko negaliu prikišt“ (P8). Visų pirma, informantai
pabrėžė, kad šeimos gydytojai jiems pratęsia medikamentų vartojimą, kalba apie teisingo
medikamentų vartojimo svarbą, stebi pacientų sveikatos būklę.
Kalbant apie prevenciją, pacientai pabrėžė, kad šeimos gydytojai siūlo pasidaryti
įvairius profilaktinius tyrimus, pasiskiepyti nuo sezoninio gripo ir pan. tačiau nuo paties
paciento priklauso, ar jis pasinaudos gydytojo siūlomomis paslaugomis. Viena informantė
teigė, kad šeimos gydytoja kiekvienais metais pasisiūlo nemokamai pasiskiepyti nuo gripo,
nes informantei priklauso nemokami skiepai, tačiau informantė prisipažino, kad niekada tokia
galimybe nepasinaudoja, nes niekada neserga gripu ir nebijo susirgti bei neįvertina galimų
komplikacijų: „Nesiskiepyju niekada nuo gripo <...> nepripažįstu skiepų“ (P7).
Pacientai pripažįsta, kad jie gauna pakankamai informacijos ir patarimų, susijusiu su
tuo, kaip gydyti ir prižiūrėti lėtinį susirgimą tiek iš šeimos gydytojo, tiek apskritai iš sveikatos
priežiūros įstaigos. Šeimos gydytojai jiems dažniausiai kiekvieną kartą konsultacijos metu
primena, kaip vartoti vaistus. Diabeto pacientai pabrėžė, kad jiems labai padeda diabeto
mokykla ir jose dirbančios diabeto sesutės, kurios duoda daug naudingų patarimų: „Nu, kaip
diabetu, tai yra mūsų ta sesutė“ (P3). Tačiau astmos ir hipertenzijos pacientai neišskyrė
jokios ypatingos priežiūros ir informacijos. Informaciją jiems suteikia tik šeimos gydytojas:
„Ne, tokių plakatų nėra kad parašytą. Pati gydytoja paaiškina. Nėra tokių kabinetų, kur
užeini ir klausi: „kiek man čia dabar kartų gerti? Ar čia gerai gydytoja parašė?“ Nėra tokių,
viskas įvyksta vienam kabinete. Ir man užtenka tos informacijos, kurią suteikia gydytoja“
(P7).
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai sutinka, kad jų vaidmuo LNL
sergančių pacientų gydyme bei prevencijoje yra pagrindinis. Vis dėlto pacientai pirmiausiai
kreipiasi į šeimos gydytoją, o tik vėliau, jei reikalinga, yra siunčiami pas specialistus.
Aš manau, kad ir yra pagrindinis dalykas šeimos gydytojo. Mes konsultantams
nusiunčiame tik gairių sudarymui (G2).
102
Pats pirmas ta stotelė nuo ko pradedi, tai koreguot kažką reikia, gydymą keist
ar kažkas negerėja, tai aptari viską per konsultaciją. O šiaip tai visa virtuvė
pas šeimos gydytoją aš manau priklauso, prasideda. (G5)
Visų pirma, infomantai šeimos gydytojai pabrėžė, kad šeimos gydytojai tokių LNL,
kaip antro tipo cukrinio diabeto, astmos ar hipertenzijos, atvejais pirmiausiai paskiria būtinus
tyrimus, medikamentus bei nuolat stebi paciento sveikatos būklę. Kalbėdami apie antrinę
prevenciją, šeimos gydytojai nurodė pacientams, jau sergantiems LNL, paskiriantys
profilaktinius tyrimus, kalbantys apie savipriežiūros bei sveiko gyvenimo būdo naudą ir
būtinybę.
Šeimos gydytojai pastebėjo, kad konsultacijos metu pacientams paaiškinama apie
sveiką gyvenseną, paaiškinama, kaip teisingai vartoti medikamentus, išklausoma paciento
pageidavimų bei lūkesčių, aptariami gydymo variantai. Diabeto pacientams pasiūloma
apsilankyti diabeto mokykloje, kur diabeto slaugytojos jiems paaiškina, kaip kontroliuoti ligą.
Į klausimą apie pacientų mokymą, šeimos gydytojai atsakė, kad pacientų mokymas yra
labai svarbus dalykas, kurio Lietuvoje labai trūksta. Pacientų mokymas svarbu, kad pacientai
taptų sąmoningesniais sveikatos priežiūros paslaugų vartotojais: „Pacientų mokymas yra
būtinas, kad jie tamptų sąmoningesniais. Kartais to mokymo per mažai“ (G6).
Diabeto mokymo pakanka, anot informantų, tačiau labai trūksta hipertenzijos bei
atsmos mokymo. Šeimos gydytojai dėl laiko trūkumo negali su pacientais aptarti visų aspektų,
o specializuoto astmos ar hipertenzijos mokymo nėra: „<...> tokia kaip astma, hipertenzija
tai nėra mokymo. <...> Be abejo reikėtų daugiau hiperetnzijos mokymo, nes trūksta“ (G5).
Anot šeimos gydytojų, pacientams, pavyzdžiui, atsmos, reikia nuolat priminti, kaip
vartoti inhaliatorius, nes jie tai dažnai pamiršta. Neteisingas medikamentų vartojimas gali būti
visai neefektyvus.
Pacientų mokymas labai svarbu. Esmė yra netgi elementarų inhaliatorių
padoryt, kaip įkvėpt, nes ligoniai eilę metų kvėpdami užmiršta, kad įkvėpt
reikia giliai. Tai praktiškai iš tikrųjų eilinė buitinė problema ir liga pablogėja.
Reiškia tai yra svarbu ne tik pirmą kartą pasakyti, bet ir pakartot dešimt kartų.
Tą mes ir darom. (G2)
Labai būtina čia dalykas, labai būtinas. Nes jeigu astmatininkas nemokės
teisingai inhaliuoti, pusę vaistų išeis į orą – jam nepadės. Jam didesnes dozes
reikės skirti. O visi astmos vaistai yra rimti vaistai, hormonais paremti vaistai,
o ne tik plečiančiais. Bronchus tai bus blogai. O jeigu jis nebus apmokytas,
kaip teisingai susileisti insuliną diabetikas, jis jo nepakankamai susileis arba
103
per daug, tai visą laiką bus krizės. Ir tai yra blogai. Mokymas visur yra
reikalingas. (G4)
19 lentelė. Šeimos gydytojo vaidmuo lėtinių neinfekcinių ligų gydyme ir antrinėje
prevencijoje
Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys
Pacientų požiūris
Šeimos gydytojo
vaidmuo LNL
gydyme
Medikamentų
išrašymas
Išrašo vaistus gydytojas (P3)
Jis [šeimos gydytojas – aut. past.] mato mano
rodiklius tyrimų, jis paskiria man vaistų (P4)
Kalbėjimas apie
teisingą medikamentų
vartojimą
Laiku įspėti, kad pastoviai reikia naudoti vaistus.
(P6)
Sveikatos būklės
stebėjimas
[šeimos gydytojas – aut. past] prižiūri mano ligą
(P3)
Šeimos gydytojo
vaidmuo antrinėje
prevencijoje
Sveiko gyvenimo
būdo propagavimas
<...> dėl sveiko gyvenimo būdo ir gydytoja daug
papasakoja (P3)
<...> gydytoja pasakoja apie sveiką gyvenimo būdą, klausia, ar sveikai maitinuosi (P8)
Profilaktinių tyrimų
paskyrimas
Mane labai daug nukreipia visokiem tyrimam. <...>
Pagal mano amžiaus grupę priklauso ten tokie tyrimai, ten tokie. Jis man išrašo siuntimus, aš jais
pasinaudoju, be abejo. (P4)
Pasiūlo tyrimus pasidaryt. (P6)
Gydytojų požiūris
Šeimos gydytojo
vaidmuo LNL
gydyme
Tyrimų darymas,
medikamentų
paskyrimas, sveikatos
būklės stebėjimas
Tai daromi tie tyrimai, cukrus tikrinamas <...> Ir
žmogui padėt gyvent, kad neprogresuotų ta liga. Tai vat tas ir yra. Didelis šeimos gydytojo vaidmuo.
<...> Ir tu žiūrėsi į tą gliukozės kiekį. Nu, ir pats
pirmasis pamatysi kažkokį pakitimą. (G1)
Tiekimas, korekcija, viskas yra šeimos gydytojo.
(G2)
Ateina pasitart, pablogėja, tai kažką pakeiti, pagerėja, tai vėl pakeiti. (G5)
Mes žinome tuos pacientus, sekame jų ligos eigą, nes
jie praktiškai kiekvieną mėnesį lankos, kai kurie dar dažniau. Jei matom, kad gresia kažkoks
pablogėjimas, galim tam užkirsti kelią. (G6)
Šeimos gydytojo
vaidmuo antrinėje
prevencijoje
Profilaktinių tyrimų
paskyrimas
<...> profilaktiniai tyrimai daromi. Kad surasti tą
ankstyvą fazę. Išvis, kai žmogus neturi jokių
nusiskundimų, kai jaučias sveikas. O tu jam nori anksti nustatyt tuos pakitimus. (G1)
Profilaktinių tyrimų metu, ką mes ir pradėjom kalbą,
tai ir paprastai yra atliekami tyrimai šeimos gydytojo kabinete, atsakantys į klausimą, ar galėtų
būti kokių susirgimų pradžia, ar seni susirgimai. (G3)
Kalbėjimas apie
savipriežiūrą, sveiką
gyvenimo būdą
Ir labai svarbu dar, nes mes jam pasakojame, kaip prižiūrėt, kontroliuot ligą, kad reikia keist gyvenimo
būdą. (G6)
104
Apibendrinant, atskleista, kad LNL sergantys pacientai nedalyvauja priimant
sprendimus – jų požiūris į paciento dalyvavimą priimant sprendimus neigiamas. Pacientų
nuomone, sprendimus turi priimti gydytojas, nes pacientui trūksta žinių ir kompetencijos.
Informantų atsakymai pagal amžių neišsiskyrė: tiek jauniausia, tiek vyriausia informantė
nepritaria pacientų dalyvavimui priimant sprendimus. Šeimos gydytojai, priešingai nei
pacientai, pritaria pacientų dalyvavimui priimant sprendimus ir tai skatina. Šeimos gydytojai
pripažįsta, kad būtent LNL sergantiems pacientams labai svarbu įsitraukti į sprendimų
priėmimą, nes tai skatina geresnius gydymosi rezultatus. Šeimos gydytojai sutinka, kad reikia
visuomet išklausyti paciento pageidavimų ir prisitaikyti, nepiršti savo nuomonės. Taip pat
gydytojai akcentuoja tai, kad nors ir stengiasi įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą, labai
dažnai pats pacientas to nenori, nesiima iniciatyvos. Šeimos gydytojai įžvelgia pacientų
iniciatyvos trūkumą. Šeimos gydytojai akcentuoja, kad pacientų dalyvavimas priimant
sprendimus skatina savipriežiūrą, gerina gydymo rezultatus, tačiau per didelis įsitraukimas į
sprendimų priėmimą siejamas su padidėjusiu pacientų jautrumu bei galimu nuomonių
nesutapimu tarp gydytojo ir paciento.
Atskleista, kad pacientai per mažai rūpinasi sveikata. Nors gydytojai ir pacientai sutiko,
kad už sveikatą atsakingas pats pacientas, tik pusė informantų pacientų prisipažino, kad
rūpinasi sveikata. Jiems tai siejasi su sveiko gyvenimo būdo propagavimu, medikamentų
vartojimu, profilaktine patikra, tačiau kita dalis informantų pacientų prisipažino, kad visai
nesirūpina sveikata arba rūpinasi tik tiek, kiek priklauso, įskaitant medikamentų vartojimą.
Antro tipo cukriniu diabetu sergantys pacientai teigė, kad kontroliuoja ligą ją stebėdami,
fiksuodami rodiklius. Tuo tarpu šeimos gydytojai pabrėžia savipriežiūros būtinybę LNL
atveju, tačiau gydytojai sutinka, kad pacientams labai trūksta žinių šia tema.
Pacientams užtenka informacijos, gaunamos iš gydytojų apie gydymą bei profilaktikos
galimybes. Pacientų teigimu, šeimos gydytojai jiems dažniausiai pasakoja apie sveiką
gyvenimo būdą bei paskiria profilaktinius tyrimus. Šeimos gydytojai taip pat akcentuoja
profilaktinių tyrimų svarbą LNL atveju, tačiau pabrėžia ir tai, kad šeimos gydytojo vaidmuo
antrinėje prevencijoje – tai ir savipriežiūros skatinimas.
105
REZULTATŲ APTARIMAS
Gydytojų profesionalus sveikatos, ligos, sveikatos išsaugojimo suvokimas skiriasi nuo
neprofesionalaus paciento suvokimo. Kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientai, sergantys
LNL, suvokia sveikatą kaip ligų nebuvimą, gerą savijautą, energiją. Toks supratimas gali būti
siejamas su biomedicinine sveikatos samprata. Tuo tarpu šeimos gydytojų sveikatos
supratimas gali būti siejamas su biopsichosocialine sveikatos samprata – gydytojai į sveikatą
žvelgia ne tik iš fizinės, bet ir iš psichologinės bei socialinės pusių. Tiek gydytojai, tiek
pacientai išskiria ligos (angl. disease) bei susirgimo (angl. illness) kategorijas. Liga susijusi su
biomedicinine samprata. LNL sergantys pacientai į ligą žvelgia kaip į įprastos gyvenimo
rutinos sutrikdymą, pašalinius pojūčius, skausmą, senėjimo procesą, poreikį vartoti
medikamentus bei kreiptis į specialistus. Šeimos gydytojams tai – organizmo disfukcija,
pašaliniai pojūčiai. Susirgimo kategorija aiškinama iš biopsichosocialinės perspektyvos. LNL
sergantys pacientai šiuo atveju susirgimą sieja su psichologiniais aspektais, tokiais kaip
depresija, gyvenimo džiaugsmo praradimą bei gyvenimo būdu, o šeimos gydytojai – su
gyvenimo gerovės sutrikdymu, psichologiniais, o ne tik fiziniais aspektais. Gydytojai pabrėžia
medikamentų bei medicinės intervencijos svarbą, o pacientai mato natūralios medicinos,
netradicinių gydymo metodų privalumus. Gydytojai pabrėžia prevencijos ir savipriežiūros
svarbą lėtinių ligų atveju, skirtingai nei pacientai. Pacientų ir gydytojų požiūris į prevenciją ir
profilaktiką teigiamas, tačiau dauguma informantų pacientų prisipažino nesinaudojantys
jokiomis profilaktikos ar prevencijos priemonėmis. Pacientų ir gydytojų požiuriu, sveikatos
išsaugojimas priklauso nuo pačių pacientų. Sveikatos išsaugojimą pacientai sieja su fiziniu
aktyvumu, grūdinimusi, sveikatos stiprinimu, o šeimos gydytojai – su sveika gyvensena.
Šeimos gydytojų požiūriu, daugelis pacientų, sergančių LNL, nesinaudoja profilaktikos
priemonėmis, nes jiems trūksta žinių. Šeimos gydytojai taip pat įžvelgia ir spragas sveikatos
politikoje – šeimos gydytojų teigimu, valstybė per mažai dėmesio skiria profilaktikos
programoms, trūksta pacientų švietimo švietimo apie vakcinacijos naudą, profilaktika turėtų
būti skatinama nuo mažens ir trūksta profilaktikos programų vyresnio amžiaus žmonėms.
Šeimos gydytojai pabrėžia, kad profilaktika ir prevencija ypatingai svarbi LNL sergantiems
pacientams, kuriems labai svarbu sveikas gyvenimo būdas, savipriežiūra, reguliarūs
profilaktiniai tyrimai, saugojimasis komplikacijų, tačiau pacientams, šeimos gydytojų
požiūriu, labai trūksta žinių ir motyvacijos. Dauguma LNL sergančių pacientų teigiamai
vertina alternatyvią mediciną: alternatyvi medicina jiems – tai kaip sveikatą stiprinanti,
tradicinę mediciną papildanti priemonė. Pacientai išskiria tokius alternatyvios medicinos
106
metodus, kaip akupunktūrą, Rytų mediciną bei homeopatiją. Priešingai nei pacientų, šeimos
gydytojų požiūris į alternatyvią mediciną yra neigiamas. Alternatyvią medicina gydytojai
vadina „šarlatanizmu“, hobiu, tam tikra saviraiškos forma. Šeimos gydytojų teigimu,
alternatyvią mediciną galima rinktis tik kaip papildančią priemonę tradicinei medicinai, tačiau
įžvelgia ir alternatyvios medicinos riziką sveikatai.
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientų požiūris į paciento ir šeimos gydytojo
santykius konstruojamas per asmeninę patirtį. Visų pirma, pacientų požiūris į šeimos gydytojo
ir gydytojo-paciento santykius teigiamas. Labiausiai pacientai vertina tai, kad santykis su
šeimos gydytoju yra ilgalaikis, taigi atsiranda tarpusavio supratimas, paciento pasitikėjimas
gydytoju. Taip pat teigiamai vertinama, kad šeimos gydytojas konsultuoja visą šeimą:
pacientas, atėjęs į konsultaciją, gali pasikonsultuoti ir dėl šeimos narių. Taip patogiau ir
sutaupoma laiko. Pacientai santykį su šeimos gydytoju apibūdina kaip draugišką, o
bendravimą – malonų. Pacientai teigiamai vertina tai, kad gydytojas sugeba bendrauti su
įvairaus amžiaus pacientais, įsiklauso į individualius poreikius, o bendravimas neapsiriboja
vien tik medicininėmis problemomis, o yra visapusiškas, apimantis ir psichosocialinius
aspektus. Pacientai atkreipia dėmesį į tai, kad gydytojo-paciento santykiai priklauso ne tik nuo
gydytojo, bet ir nuo paciento . pacientai teigiamai vertina, kad gydytojas pasiūlo profilaktinius
tyrimus, taip pat galima kreiptis į šeimos gydytoją iškilus problemai bet kuriuo metu.
Šeimos gydytojai, taip pat kaip pacientai, taip pat teigiamai vertina šeimos gydytojo ir
paciento santykius. Visų pirma, šeimos gydytojai taip pat kaip vieną iš privalumų išskiria
paciento šeimos bei socialinės aplinkos žinojimą. Šeimos gydytojai pabrėžia, kad jų santykis
su LNL sergančiais pacientais skiriasi nuo kitų, nesergančių LNL, pacientų, nes toks santykis
yra intensyvus dėl to, kad tokie pacientai priversti dažnai lankytis gydymo įstaigose, artimas –
taip pat dėl to, kad pacientas dažnai lankosi. Taip pat šeimos gydytojai akcentuoja, kad LNL
pacientams reikia išskirtinio dėmesio, reikia su jais daug bendrauti, suteikti daug išsamios
informacijos ir tiesiog kalbėtis. Taip pat šeimos gydytojai pabrėžia, kad toks santykis turi būti
grindžiamas pasitikėjimu, nes ypač svarbu, kad LNL pacientas būtų atviras ir sakytų tiesą
gydytojui dėl to, kad nebūtų nuslėpta apie neteisingai vartojamus medikamentus, nevykdomą
gydymą, nes tai ypatingai svarbu LNL atveju. Šeimos gydytojai pabrėžia, kad su LNL
pacientais kalbamasi apie savipriežiūrą ir jos reikšmę. Psichologinė LNL pacientų
psichologinė būsena ypatinga tuo, kad tokie pacientai dažnai būna susierzinę, pikti, patiriantys
įtampą, todėl šeimos gydytojai, į tai atsižvelgdami, skiria ypatingą dėmesį jiems.
107
IŠVADOS
1. Tyrimo metu nustatyta, kad gydytojo-paciento santykiai ir šeimos gydytojų, ir
lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų iš dalies vertinami teigiamai.
Atlikus interviu su lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais buvo nustatyti šie teigiami
gydytojo-paciento santykių aspektai: draugiškas, ilgalaikis santykis su šeimos
gydytoju, tarpusavio supratimas, pasitikėjimas bei galimybė visai šeimai lankytis pas
tą patį gydytoją.
Atlikus interviu su šeimos gydytojais buvo nustatyti šie teigiami gydytojo-paciento
santykių aspektai: šeimos gydytojas pažįsta paciento šeimą, mato jo socialinę aplinką,
o santykiams būdinga tai, kad su jais reikia daug bendrauti, suteikti daug išsamios
informacijos ir tiesiog kalbėtis, o neretai tokie pacientai patiria įtampą, stresą, todėl
šeimos gydytojai, į tai atsižvelgdami, jiems skiria ypatingą dėmesį.
Atlikus interviu su lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais buvo nustatyti šie neigiami
gydytojo-paciento santykių aspektai: didelės eilės prie šeimos gydytojo kabineto,
abipusės pagarbos trūkumas.
Atlikus interviu su šeimos gydytojais buvo nustatyti šie neigiami gydytojo-paciento
santykių aspektai: lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantiems pacientams labai
trūksta žinių, savipriežiūrai jie skiria per mažai dėmesio, nesilaiko sveiko gyvenimo
būdo, gydytojo nurodymų, nereguliariai vartoja medikamentus, o konsultacijos laikas
– per trumpas. Tai, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantys pacientai
nereguliariai vartoja medikamentus ir tai nuslepia nup gydytojo laikoma viena iš
rimčiausių problemų, nes toks nereguliarus gydymasis gali turėti rimtų pasekmių.
2. Buvo ištirta, kad profesionaliu ir neprofesionaliu požiūriais sveikatos, sveikatos
išsaugojimo, savipriežiūros, alternatyvios medicinos supratimas skiriasi, o ligos –
nesiskiria.
Buvo ištirta, kad tiek profesionaliu, tiek neprofesionaliu požiūriais išskiriamos ligos ir
susirgimo kategorijos. Galima teigti, kad tai suteikia pagrindą platesniam lėtinėmis
neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų įsitraukimui į sprendimų priėmimą
pirminėje sveikatos priežiūroje.
Buvo nustatyti skirtumai tarp profesionalaus ir neprofesionalaus sveikatos supratimo:
tyrime dalyvavusių pacientų, sergančių lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, sveikatos
samprata yra biomedicininė – sveikata apibrėžiama kaip ligų nebuvimas, o šeimos
gydytojų sveikatos supratimas gali būti siejamas su biopsichosocialine sveikatos
108
samprata – gydytojai į sveikatą žvelgia ne tik iš fizinės, bet ir iš psichologinės bei
socialinės pusių.
Atskleista, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantiems pacientams trūksta
prevencijos ir savipriežiūros, o tai gali būti siejama su pasyviu pacientų dalyvavimu
priimant sprendimus sveikatos priežiūroje.
Atskleista, kad šeimos gydytojų ir lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergančių pacientų
požiūris į alternatyvią mediciną taip pat išsiskyrė: tyrime dalyvavę lėtinėmis
neifekcinėmis ligomis sergantys pacientai teigiamai vertina alternatyvią mediciną, o
šeimos gydytojai – neigiamai.
3. Buvo ištirta, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantys pacientai nepakankamai
dalyvauja sprendimų priėmimo procese pirminėje sveikatos priežiūroje, per mažai
dėmesio skiria savipriežiūrai.
Atskleista, kad tyrime dalyvavę šeimos gydytojai ir lėtinėmis neifekcinėmis ligomis
sergantys pacientai sutinka, kad atsakomybė už sveikatą atitenka pačiam pacientui,
tačiau jie pripažįsta, kad galutinį sprendimą turi priimti gydytojas prieš tai pasitaręs su
pacientu. Šeimos gydytojai labai palaiko pacientų, sergančių lėtinėmis neifekcinėmis
ligomis, dalyvavimą priimat sprendimus ir skatina pacientus bendradarbiauti bei
pasidalinti atsakomybe su gydytoju.
Atskleista, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantys pacientai pasitiki šeimos
gydytoju. Šeimos gydytojai pabrėžė, kad pasitikėjimas ypatingai svarbus esant
lėtinėms neifekcinėms ligoms, nes kitu atveju gali nukentėti gydymo rezultatai.
Atskleista, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergančio paciento ir šeimos gydytojo
santykiuose labai trūksta bendro sprendimų priėmimo, kuris galėtų pagerinti ne tik
gydymo efektyvumą, bet ir turėti ekonominę naudą.
109
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Įvertinus tyrimo rezultatus ir apribojimus, parengtos praktinės rekomendacijos:
Šeimos gydytojams:
Įtraukti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančius pacientus į sprendimų priėmimą
pirminėje sveikatos priežiūroje.
Skatinti jų aktyvumą pirminėje sveikatos priežiūroje.
Daugiau kalbėti apie savipriežiūros privalumus ir būtinybę pirminėje sveikatos
priežiūroje.
Valdžios institucijoms:
Remiantis sėkminga užsienio šalių patirtimi, sukurti programas, skatinančias
pacientų mokymą, savipriežiūrą, dalyvavimą priimant sprendimus pirminėje
sveikatos priežiūroje.
Prailginti oficialų šeimos gydytojo konsultacijos laiką.
Nevyriausybinėms organizacijoms:
Remiantis sėkminga užsienio šalių patirtimi, sukurti programas, skatinančias
pacientų mokymą, savipriežiūrą, dalyvavimą priimant sprendimus pirminėje
sveikatos priežiūroje.
Pacientams, sergantiems lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis:
Aktyviau įsitraukti priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje.
Didesnį dėmesį skirti savipriežiūrai, savikontrolei, sveikatos išsaugojimui.
Akademinei bendruomenei:
Vystyti empirinių tyrimų apie lėtinėmis neinfekcinėmis ir kitomis ligomis sergančių
pacientų dalyvavimą priimant sprendimus sveikatos priežiūroje, prevencijoje,
savipriežiūroje, sveikatinimo programose.
110
LITERATŪRA
1. Freidson E. Profession of Medicine. A Study of the Sociology of Applied Knowledge.
The University of Chicago Press, 1988.
2. Hardey M. Doctor in the house: the Internet as a source of lay health knowledge and
the challenge to expertise. Sociology of Health & Illness, 1999, vol. 21 nr .6, p. 820–
835.
3. Coultier A. Parsons P., Askham J. Where are the patients in decision-making about
their own care? Policy Brief. Health Systems and Policy Analysis. Geneva: WHO,
2008.
4. Holman H., Lorig K. Patiens as partners in managing chronic disease. BMJ, 2000,
320: 526-527.
5. Campbell C., McGauley G. Doctor-patient relationships in chronic illness: insights
from forensic psychiatry. BMJ, 2005, 330: 667-670.
6. Clark N. M. Management of Chronic Disease by Patients. Annual Reviews. Public
Health, 2003, 24:289-313.
7. Coleman M. T., Newton K. Supporting Self-Management in Patients with Chronic
Illness. American Family Physician, 2005, vol. 72, no. 8, p. 1503-1510.
8. Heisler M., Bouknight R. R., Hayward R. A. et al. The Relative Importance of
Physician Communication, Participatory Decision Making, and Patient Understanding
in Diabetes Self-management. Journal of General Internal Medicine, 2002, 17, p. 243-
252.
9. Kennedy A., Rogers A., Bower P. Support for self care for patients with chronic
disease. BMJ, 2007, vol. 335, nr. 7627, p. 968–970.
10. Leonavičius V., Plieskis M., Petrauskienė J. Pacientų pasitenkinimo bendrosios
praktikos gydytojo paslaugomis analizė sveikatos modelio atžvilgiu. Sociologija.
Mintis ir veiksmas, 2003, 1, p. 93-101
11. Liubarskienė Z., Šoliūnienė L., Kilius V. et al. Pacientų pasitikėjimas sveikatos
priežiūra. Medicina, 2004, vol. 40, nr. 3, p. 278-285.
12. Peičius E. Lietuvos gyventojų dalyvavimo galimybės priimant sveikatos priežiūros
sprendimus. Daktaro disertacija, Kauno medicinos universitetas, 2005
13. Friedman D. S., Hahn S. R., Gelb R. et al. Doctor–Patient Communication, Health-
Related Beliefs, and Adherence in Glaucoma. Results from the Glaucoma Adherence
and Persistency Study. Ophthalmonology, 2008, 115:1320–1327.
111
14. Kučinskaitė A. Gydytojo ir paciento santykis pacientui priimant sprendimus.
Bakalauro darbas. Vilniaus universitetas, 2011.
15. Goold S. D., Lipkin M. Jr. The Doctor–Patient Relationship. Challenges,
Opportunities, and Strategies. J Gen Intern Med, 1999, 14(S1): S26–S33.
16. Simpson M., Buckman R., Stewart M. et al. Doctor-patient communication: the
Toronto consensus statement. BMJ, 1991, 303: 1385-1387.
17. LagerlØv P., Leseth A., Matheson I. The doctor–patient relationship and the
management of asthma. Social Science & Medicine, 1998, vol. 47 nr. 1, p. 85-91.
18. Greenhalgh T. Chronic illness: beyond the expert patient. BMJ, 2009, 338: b49, p.
629-631.
19. Bury M. Health and Illness in a Changing Society. London: Routledge, 2000.
20. Charles C., Gafni A., Whelan T. Decision-making in the physician-patient encounter:
revisiting the shared treatment decision-making model. Social Science & Medicine,
1999, 49, p. 651-661.
21. Stewart M. A. Effective physician-patient communication and health outcomes: a
review. Canadian Medical Association Journal, 1995, 152: 1423-1433.
22. Ford S., Schofield T., Hope T. Observing decision-making in the general practice
consultation: who makes which decisions? Health Expectations, 2006, 9: 130-137.
23. Ijas-Kallio T. Patient Participation in Decision Making Process in Primary Care. A
conversation analytic study. Academic Dissertation, University of Tampere, 2011.
24. Bodenheimer T., Lorig K., Holman H., Grumbach K. Patient Self-Management of
Chronic Disease in Primary Care. JAMA, 2002, vol. 288, no. 19, p. 2469-2475.
25. Hibbard J. H., Greene J. What The Evidence Shows About Patient Activation: Better
Health Outcomes And Care Experiences; Fewer Data On Costs. Health Aff, 2013,
32(2) :207-214.
26. Garland E., Ducat S. Health Affairs Explores Whether "Patient Activation and
Engagement" Are Panaceas in February Issue. [žiūrėta 2013 m. sausio 18 d.] Prieiga
per internetą: http://www.healthaffairs.org/press/2013_02_04.php
27. Clancy C., Collins F. S. Patient-Centered Outcomes Research Institute: The
Intersection of Science and Health Care. Sci. Transl. Med., 2010, 2(37): 37cm18.
28. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Dėl Lietuvos medicinos normos MN
14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“
patvirtinimo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, 2005-12-22,
112
Valstybės žinios, 2006, nr. V-1013 [žiūrėta 2013 m. kovo 23 d.] Prieiga per internetą:
http://sena.sam.lt/lt/main/teisine_informacija/medicinos_normos?id=26165
29. Šeimos gydytojas. Sveikatos apsaugos ministerija, 2009 [žiūrėta 2013 m. vasario 27
d.] Prieiga per internetą: http://www.sam.lt/go.php/lit/eimos_gydytojas_/598
30. Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksas, Lietuvos bioetikos komitetas,
2004, [žiūrėta 2013 m. kovo 14 d.] Prieiga per internetą:
http://bioetika.sam.lt/index.php?-1721532741
31. Ledford C. J. W., Villagran M. M., Kreps G. L. et al. ‘‘Practicing medicine’’: Patient
perceptions of physician communication and the process of prescription. Patient
Education and Counseling , 2010, 80, p. 384–392.
32. Kaminskas P., Peičius E. Gydytojo-paciento santykių sociologiniai ir etiniai aspektai.
Filosofija. Sociologija, 2005, 4, p. 62-69.
33. Leonavičius V., Baltrušaitytė G., Naujokaitė I. Sociologija ir sveikatos priežiūros
paslaugų vartotojas. Monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007.
34. Parsons T. Social system. London: Routledge, 1991.
35. Matcha D. A. Medical sociology. Allyn and Bakon, 2000.
36. Flocke C. A., Miller W. I., Crabtree B. F. Relationships between physician practice
style, patient satisfaction, and attributes of primary care. The Journal of Family
Practice, 2002, vol. 51, no. 10, p. 835-840.
37. Emanuel E. J., Emanuel L. L. Four models of the physician-patient relationship. The
Journal of the American Medical Association, 1992, 267, 16, p. 2221-2226.
38. Charles C., Gafni A., Whelan T. Shared decision-making in the medical encounter:
what does it mean? (Or it takes at least two to tango). Social Science & Medicine,
1997, vol. 44, no. 5, p. 681- 692.
39. Global Health Survey. Experience & perception in 28 countries. International
Research Institutes. [žiūrėta 2013 m. sausio 16 d.] Prieiga per internetą:
http://dynamic-search.com.my/wp-content/uploads/2012/02/IRIS-Global-Health-
Survey-Final.pdf
40. Grabauskas V., Peičius E., Kaminskas R. Pacientų vaidmuo priimant sveikatos
priežiūros sprendimus. Medicina (Kaunas), 2004, 40(11).
41. Boruchovitch E., Mednick B. R. The meaning of health and illness: some
considerations for health psychology. Psico-USF, 2002, vol. 7., nr. 2., p. 175-183.
42. Bury M. Health and Illness. Short Introductions. Cambridge: Polity Press, 2005.
113
43. WHO definition of Health [žiūrėta 2013 m. sausio 19 d.] Prieiga per internetą:
http://www.who.int/about/definition/en/print.html
44. Freund P. E. S., McGuire M. B., Podhurst L. S. Health, Illness, and the Social Body. A
Critical Sociology. Fourth Edition. New Jersey: Prentice Hall, 2003.
45. Helman C. Culture, Health and Illness. Fourth Edition. Oxford: Butterworth-
Heinemann, 2000.
46. Darulis Ž., Grabauskas V., Valius L. Sveikatos informacijos internete reikšmė
gydytojų ir pacientų santykiams: šeimos gydytojų požiūris. Lietuvos bendrosios
praktikos gydytojas, 2010, vol. 14, nr. 6, p. 411-416.
47. Matulionis A. V., Šedienė P. Lėtine psichikos liga sergančio asmens vaidmenų
pokyčiai. Filosofija. Sociologija, 2008, vol. 19, nr. 2, p. 97-105.
48. Bolam B., Gleeson K., Murphy S. "Lay Person" or "Health Expert"? Exploring
Theoretical and Practical Aspects of Reflexivity in Qualitative Health Research.
Forum: Qualitative Social Research. 2003, vol. 4, nr. 2, art. 26.
49. Purdy M., Banks D. (Ed) The Sociology and Politics of Health. A Reader. London:
Routledge., 2001, 272 p.
50. Spector R. E. Cultural Diversity in Health and Illness. Seventh Edition. Pearson,
Prentice Hall, p. 432, 2009.
51. Gwyn R. Communicating Health and Illness. London : SAGE Publications Inc., 2002.
52. Charles C., DeMaio S. Lay Participation in Health Care Decision Making: A
Conseptual Framework. Journal of Health Politics, 1993, vol. 18. Nr. 4, p. 881-904.
53. Prior L. Belief, knowledge and expertise: the emergence of the lay expert in medical
sociology. Sociology of Health & Illness, 2003, vol. 25, Silver Anniversary Issue, p.
41-57.
54. Špokienė I. Papildomosios ir alternatyviosios (netradicinės) medicinos paslaugų
teisinis reguliavimas: dabartis ir perspektyvos. Socialinių mokslų studijos/Societal
Studies, 2012, vol. 4, nr. 2, p. 621-644.
55. Bartuškaitė M., Butkevičienė E. Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos priežiūros
sistemą ir alternatyviąją mediciną. Viešoji politika ir administravimas, 2013, vol. 12,
nr. 1, p. 94-107.
56. WHO, Noncommunicable diseases. Fact sheet, 2011. [žiūrėta 2013 m. sausio 16 d.]
Prieiga per internetą: http://www.who.int/mediacentre/factsheets/fs355/en/index.html
57. Health in the European Union. European Commission Report. Special Eurobarometer
272e/ Wave 66.2, TNS Opinion & Social, 2007.
114
58. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija Higienos instituto Sveikatos informacijos
centras. Lietuvos sveikatos statistika 2011. Health statistics of Lithuania 2011.Vilnius:
Higienos institutas, 2012.
59. HEIDI Data Tool, Proportion of people reporting any long-standing chronic illness or
longstanding health problem [žiūrėta 2012 m. sausio 23 d.] Prieiga per internetą:
http://ec.europa.eu/health/indicators/echi/list/echi_34.html#main?KeepThis=true&TB
_iframe=true&height=650&width=920
60. Lietuvos mokslo taryba. Lėtinės neinfekcinės ligos. Nacionalinė mokslo programa,
[žiūrėta 2013 m. sausio 16 d.] Prieiga per internetą:
http://www.lmt.lt/lt/mkf/nmp/lig.html
61. Marsh I. (Ed) Sociology. Making sense of society. Third edition. Pearson. Essex:
Prentice Hall, 2006.
62. Shortel S. M., Gillies R., Siddique J. et al. Improving Chronic Illness Care. A
Longitudinal Cohort Analysis of Large Physician Organizations. Medical Care, 2009,
vol. 47, nr. 9, p. 932-939.
63. Jurgutis A., Juknevičiūtė V. Besikeičiantis sveikatos priežiūros vaidmuo valdant
lėtines neinfekcines ligas. Visuomenės sveikata, 2012, priedas nr. 1, p. 5-13.
64. Hudon C., Fortin M., Haggerty J. et al. Patient-centered care in chronic disease
management: A thematic analysis of the literature in family medicine. Patient
Education and Counseling, 2012, no. 88, p. 170-176.
65. Deyo R. A., Patrick D. L. Hope or Hype. The Obsession with Medical Advances and
the High Cost of False Promises, New York: AMACOM, 2005.
66. Bury M. Chronic Illness as Biographical Disruption. Sociology of Health & Illness,
1982, vol. 4, no. 2, p. 167-182.
67. Hudelson P. Improving patient–provider communication: insights from interpreters.
Family Practice 2005; 22 (3): 311–316.
68. Montori V. M., Gafni A., Charles C. A shared treatment decision-making approach
between patients with chronic conditions and their clinicians: the case of diabetes.
Health Expectations, 2006, vol. 9, p. 25-36.
69. Sheridan N. F., Kenealy T. W., Kidd J. D. et al. Patients‘ engagement in primary care:
powerlessness and compounding jeopardy. A qualitative study. Health Expectations,
2012, p. 1-12.
115
70. May C., Allison G., Chapple A. et al. Framing the Doctor-Patient Relationship in
Chronic Illness: A Comparative Study of General Practitoners‘ Accounts. Sociology
of Health & Illness. 2004, Vol. 26, no. 2, p. 135-158.
71. Jurgutis A. Lėtinių neinfekcinių ligų valdymas pirminėje sveikatos priežiūroje. In
Pundzius J., Žekas R., Večkienė I. (Ed) Lietuvos žmonių sveikata ir lėtinių
neinfekcinių ligų kontrolė. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2008,
2009.
72. Rothman A. A., Wagner E. H. Chronic Illness Management: What Is the Role of
Primary Care? Ann Intern Med, 2003, 138:256-261.
73. Platonova E. A., Kennedy K. N., Shewchuk R. M. Understanding Patient Satisfaction,
Trust, and Loyalty to Primary Care Physicians. Medical Care Research and Review,
vol. 65, no. 6, 2008, p. 699-712
74. Weitz R. Sociology of Health, Illness, and Health Care. Thomson Wadsworth, 2004.
75. Cornuz J., Ghali W. A., Di Carlantonio D. et al. Physician’s attitudes towards
prevention: importance of intervention-specific barriers and physician’s health habits.
Family Practice, 2000, vol. 17, no. 6, p. 535-540.
76. Dūdonis M., Misevičienė I., Liseckienė I., Šimatonienė V. Lėtinių neinfekcinių ligų
profilaktikos priemonių, taikomų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose,
prieinamumas Lietuvos gyventojams. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas, 2012,
16 (5), p. 289-294.
77. Koch-Weser S., DeJong W., Rudd R. E. Medical word use in clinical encounters.
Health Expectations, 2009, 12, p. 371-382.
78. Holmstrom I. M., Rosenqvist U. Misunderstandings about illness and treatment among
patients with type 2 diabetes. Journal of Advanced Nursing, 2005, vol. 49, nr. 2, p.
146–154.
79. Wagner E. H. Chronic Disease Management: What Will It Take To Improve Care for
Chronic Illness? Eff Clin Pract, 1998, 1 (1): 2–4.
80. Bodenheimer T., Wagner E. H., Grumbach K. Improving Primary Care for Patients
With Chronic Illness. JAMA, 2002, 288 (14): 1775-1779.
81. Bodenheimer T., Wagner E. H., Grumbach K. Improving Primary Care for Patients
With Chronic Illness. The Chronic Care Model, Part 2. JAMA, 2002, 288 (15): 1909-
1914.
116
82. Wagner E. H., Austin B. T., Von Korff M. Improving Outcomes in Chronic Illness. In
Fox P. D., Fama T. (Ed) Managed Care and Chronic Care Illness: Challenges and
Opportunities. An Aspen Publication, 1996.
83. Adams S. G., Smith P. K., Allan P. F. et al. Systematic Review of the Chronic Care
Model in Chronic Obstructive Pulmonary Disease Prevention and Management. Arch
Intern Med. 2007, 167(6):551-561.
84. Yen L., Gillespie J., Youn-Hee J. et al. Health professionals, patients and chronic
illness policy: a qualitative study. Health Expectations, 2010, 14, p. 10-20.
85. Thorne S. E., Paterson B. L. Health Care Professional Support for Self-care
Management in Chronic Illness: Insight from Diabetes Research. Patient Education
and Counceling, 2001, 42: 81-90.
86. Michie S., Miles J., Weinman J. Patient-centredness in chronic care: what is it and
does it matter? Patient Education and Counseling, 2003, vol. 51, p. 197-206.
87. Audulv A., Asplund K., Norbergh K-G. Who’s in charge? The role of responsibility
attribution in self-management among people with chronic illness. Patient Education
and Counseling, 2010, 81, p. 94–100.
88. Aujoulat I., d’Hoore W., Deccache A. Patient empowerment in theory and practice:
Polysemy or cacophony? Patient Education and Counseling, 2007, vol. 66, nr. 1, p.
13-20.
89. Soleimani M., Raffi F., Seyedfatemi N. Participation of patients with chronic illness in
nursing care: An Iranian perspective. Nursing and Health Sciences, 2010, vol. 12, p.
345–351.
90. Paterson B. Myth of empowerment in chronic illness. Journal of Advanced Nursing,
2001, vol. 34, nr. 5, p. 574-581.
91. Pulvirenti M., McMillan J., Lawn S. Empowerment, patient centred care and self-
management. Health Expectations, 2012, p. 1-8.
92. The Ottawa Charter for Health Promotion. Ottawa: WHO, 1986. [žiūrėta 2013 m.
kovo 27 d.] Prieiga per internetą:
http://www.who.int/healthpromotion/conferences/previous/ottawa/en/index.html
93. Ford S., Schofield T., Hope T. Are patients’ decision-making preferences being met?
Health Expectations, 6, 2003, p. 77-80.
94. Mira J. J., Guilabert M., Perez-Jover V., Lorenzo S. Barriers for an effective
communication around clinical decision making: an analysis of the gaps between
doctors’ and patients’ point of view. Health Expectations, 2012, p. 1-14.
117
95. Eurobarometer Qualitative Study. Patient Involvement. European Commission
aggregate report, TNS Qual+, 2012.
96. Simon M. K., Goes J. What is Phenomenological Research? Dissertation and
Scholarly Research: Recipes for Success. Seattle, WA: Dissertation Success LLC.
97. Curtis B., Curtis C. Social Research: A Practical Introduction. London: SAGE
Publications, 2011.
98. Flick U. An Introduction to Qualitative Research. Fourth Edition. London: SAGE,
2009.
99. Mayring, Ph. Qualitative Analysis – Research Instrument of Mode of Interpretation.
2nd Workshop on Qualitative Research in Psychology at Blaubeuren,University of
Teubingen, October 2001.
100. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus, 2005.
101. Shortus T., Kemp L., McKenzie S. et al. „Managing patient involvement“: provider
perspectives on diabetes decision-making. Health Expectations, 2011, p. 1-10.
102. Marshall M. N. Sampling for qualitative research. Family Practice, 1996, vol. 13, no.
6, p. 522-525.
118
PRIEDAI
119
1 priedas. Klausimyno gairės pacientams
0. Informanto
charakteristika
Informanto amžius, veiklos pobūdis, ar ir kokia lėtine liga serga, kiek metų serga,
kaip dažnai lankosi pas šeimos gydytojus
1. Požiūris į
sveikatą, ligą,
sveikatos
išsaugojimą,
alternatyvią
mediciną
Kas, Jūsų supratimu, yra sveikata? Kaip ją apibrėžtume?
Kas, Jūsų manymu, yra liga? Kaip ją apibrėžtumėte?
Ar, Jūsų manymu, paciento ligos ir sveikatos supratimas skiriasi nuo gydytojo
supratimo?
Ką manote apie prevenciją ir profilaktiką?
Kaip manote, ar prevencija ir profilaktika yra svarbi pacientui, kuriam jau yra
nustatytos kokios nors lėtinės ligos, tačiau siekiant išvengti kitų ligų atsiradimo?
Ar pats (pati) naudojatės kokiomis nors profilaktikos priemonėmis? Jei
nesinaudojate, tai kodėl?
Koks Jūsų požiūris į alternatyvią mediciną, alternatyvius gydymo metodus?
2. Požiūris į
šeimos
gydytojo ir
lėtinėmis
ligomis
sergančio
paciento
santykius
Ką manote apie šeimos gydytojo ir paciento santykius? Kokie jie, Jūsų nuomone?
Kaip galėtumėte apibūdinti savo santykį su šeimos gydytoju?
Kaip galėtumėte apibūdinti savo santykį su šeimos gydytoju?
Kaip Jums sekasi laikytis gydytojo nurodymų? Kokių iškyla klausimų, problemų?
Ar gydytojas Jums suprantamai paaiškina su Jūsų sveikata ir gydymu susijusius
aspektus?
Ar užtenka gydytojo suteiktos informacijos su Jūsų sveikatos būkle susijusiais
klausimais? Kokiais dar informacijos šaltiniais naudojatės?
Kokios, Jūsų manymu, pagrindinės problemos kyla šeimos gydytojo-paciento
santykiuose?
Ar, Jūsų nuomone, svarbu, kad pacientas pasitikėtu šeimos gydytoju ir kodėl? Ar
pats (pati) pasitikite savo šeimos gydytoju? Jei nepasitikite, kodėl?
Koks yra Jūsų šeimos gydytojo vaidmuo gydant Jūsų lėtinį susirgimą?
Koks yra Jūsų šeimos gydytojo vaidmuo prevencijoje?
Ką norėtumėte pakeisti gydytojo-paciento santykiuose?
3. Požiūris į
paciento
įsitraukimą į
sveikatos
priežiūrą
Ar klausote gydytojo nurodymų ir gydotės pagal sudarytą planą?
Kokia Jūsų nuomonė apie pacientų aktyvų įsitraukimą į savo gydymo procesą ir
sprendimų priėmimą? Ar pritariate tam? Kas turėtų priimti sprendimus: gydytojas
ar pacientas?
Ar pacientas yra pakankamai savarankiškas ir turi pasirinkimo laisvę? Ar, Jūsų
nuomone, lėtinėmis ligomis sergantis pacientas turėtų labiau įsitraukti į savo
gydymo procesą? Kokie būdai padėtų įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą?
Kokie, Jūsų manymu, būtų privalumai dėl paciento aktyvumo, savarankiškumo ir
dalyvavimo priimant sprendimus? Kokie minusai?
Ar dalyvaujate sprendimų priėmime? Ar bendradarbiaujate su šeimos gydytoju
priimant sprendimus?
Ar atsižvelgiama į Jūsų nuomonę, pageidavimus?
Kaip rūpinatės savo sveikata (kaip prižiūrite, kontroliuojate ligą)? Kokiais būdais?
Kas atsakingas už sveikatą: gydytojas ar pacientas? Ir kodėl?
Kuriam teiginiui labiausiai pritariate:
- Pacientas vykdo visus gydytojo nurodymus;
- Sprendimus priima gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo
valią;
- Gydytojas ir pacientas sprendimus priima kartu;
- Sprendimus priima pacientas, bet atsižvelgdamas į gydytojo
rekomendacijas.
Kaip/ar gydymo įstaigoje esate mokomi rūpintis savo sveikata, teisingai vartoti
medikamentus?
120
2 priedas. Klausimyno gairės šeimos gydytojams
0. Informnto
charakteristika
Informanto amžius, darbo gydytoju, -a stažas
1. Požiūris į
sveikatą, ligą,
sveikatos
išsaugojimą,
alternalyvią
mediciną
Kas Jūsų supratimu yra sveikata? Kaip ją apibrėžtume?
Kas, Jūsų manymu, yra liga? Kaip ją apibrėžtumėte?
Koks Jūsų požiūris į lėtines ligas?
Koks Jūsų požiūris į konkrečiai diabetą?
Ar, Jūsų manymu, paciento požiūris į sveikatą ir ligą skiriasi nuo gydytojo
požiūrio?
Koks Jūsų požiūris į prevenciją, sveikatos išsaugojimą?
Kaip manote, ar lėtinėmis ligomis sergančiam pacientui svarbu žinoti rizikos
faktorius ir jų vengti? Kodėl tokiam pacientui svarbi kitų ligų prevencija (antrinė
prevencija)?
Kokias išskirtumėte pagrindines prevencijos priemones lėtinėmis ligomis
sergantiems pacientams?
Koks Jūsų požiūris į alternatyvią mediciną, alternatyvius gydymo metodus?
2. Požiūris į
šeimos
gydytojo ir
lėtinėmis
ligomis
sergančio
paciento
santykius
Ką manote šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykius?
Kuo skiriasi lėtinėmis ligomis apskritai sergantis pacientas nuo kitų ir kokios
ypatingos priežiūros jis reikalauja?
Kuo skiriasi diabetu, astma, hipertenzija sergantys pacientai nuo kitų, ūminiais
susirgimais sergančių?
Kokios problemos dažniausiai iškyla gydant diabeto, astmos, hipertenzijos
pacientus?
Ar, Jūsų nuomone, svarbu suprantamai pateikti informaciją pacientui? Ar
stengiatės informaciją pateikti suprantamai?
Kokiais informacijos šaltiniais pacientai dažniausiai naudojasi?
Ar lėtinėmis ligomis sergantis pacientas linkęs pasitikėti šeimos gydytoju?
Koks yra šeimos gydytojo vaidmuo diabeto, astmos, hipertenzijos gydyme?
Koks yra šeimos gydytojo vaidmuo prevencijoje?
Kaip diabeto, atsmos, hipertenzijos pacientai mokomi rūpintis savo sveikata,
vartoti medikamentus ir pan.?
3. Požiūris į
paciento
įsitraukimą į
sveikatos
priežiūrą
Kokia Jūsų nuomonė apie pacientų dalyvavimą savo gydymo procese ir sprendimų
priėmimą?
Koks lėtinėmis ligomis sergančių pacientų vaidmuo priimant sprendimus? Ar toks
pacientas linkęs spręsti ir ar jam suteikiama apsisprendimo laisvė? Ar lėtinėmis
ligomis sergantys pacientai yra aktyvūs savo gydymo procese?
Ar, Jūsų nuomone, pacientas turėtų labiau įsitraukti į savo gydymo procesą?
Kaip manote, ar pacientų aktyvumas ir noras priimti sprendimus sąlygoja
efektyvesnius gydymo rezultatus?
Kokie, Jūsų manymu, privalumai dėl pacientų savarankiškumo, aktyvumo ir
dalyvavimo priimant sprendimus? Kokie minusai?
Kodėl savipriežiūra ir savikontrolė svarbu lėtinių ligų atveju?
Kaip stengiatės įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą? Kokie būdai padėtų
įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą?
Ar atsižvelgiate į paciento pageidavimus ir pasiūlymus?
Kas atsakingas už sveikatą: gydytojas ar pacientas? Kodėl?
Kuriam teiginiui labiausiai pritariate:
- Pacientas vykdo visus gydytojo nurodymus;
- Sprendimus priima gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo
valią;
- Gydytojas ir pacientas sprendimus priima kartu;
- Sprendimus priima pacientas, bet atsižvelgdamas į gydytojo
rekomendacijas.
Kokia Jūsų nuomonė apie pacientų mokymą?