95

ISN

N 1

392-

8600

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 4 I I

Žmogaus egzistencijos problemaŠatrijos Raganos kūryboje

The Problem of Man Existencein the Writings of Šatrijos Ragana

Jonas JONUŠASVilniaus universitetasMuitinės g. 8, LT–44280 Kaunas

Jadvyga JONUŠIENĖKauno technologijos universitetasGedimino g. 43, LT–44029 Kaunas

Summary

The subject of this paper is related to theexistence of the man in Šatrijos Ragana creativework. The paper focuses on the role of spiritualvalues in their attempt to incorporate altruism, self– sacrifice in the interior maturity of the personality.With regard to that some new data about the ethical– moral basis in the lives of F.V. Fiorster and Šatrijos

Ragana is brought forward. The paper presents somenew aspects about the existence of the man and hisenvironment, as well as some details about religiousattitude of Šatrijos Ragana.

Key words: Self – sacrifice, altruism, religiousattitude, spiritual values.

Straipsnyje siekiama įvertinti vidinių aspiracijųir kitų veiksnių poveikį visuminiam žmogaus egzis-tencijos supratimui. Taip pat norima išsiaiškinti, ko-kiu būdu dėmesys dvasinėms vertybėms, kaip svar-biam asmeninės kultūros komponentui, dera su kas-dieniniame gyvenime iškylančiais uždaviniais.

Aptariamos Šatrijos Raganos kūryboje iškylan-čios etinės – moralinės pažiūros, jų įtaka egzisten-cijos sampratai. Atsižvelgiama į tai, kad rašytojai

būdingas krikščioniškasis gyvenimo problemossprendimas. Ryškus M.Pečkauskaitės kūrybos ide-alas – žmogus laisvas savo dvasia. Prisiminimų for-ma perteiktas amžinųjų vertybių ilgesys tampa do-minuojančiu apysakoje „Sename dvare“. Pabrėžia-mas ilgalaikis atminties fenomenas, nes visa kitagyvenime dužlu ir nepatikima. Krikščioniškųjų ver-tybių skalė pagrindžia Šatrijos Raganos kūrybos pro-blematiką.

Katalikiðkosios moralës ir þmogaus egzistencijos sàsajos

Šatrijos Raganos kūrybos išskirtinumas, nulem-tas jos dvasinės prigimties savitumo, pasireiškia psi-chologinėje plotmėje („Viktutė“, „Irkos tragedija“).Kritika nevienodai vertino ir pačios rašytojos as-menybę, ir meninio metodo ypatumus, ir ŠatrijosRaganos kūrybos žmogaus koncepciją. Neretai iš-kildavo klausimai, kas sudaro minėtoje koncepci-joje etinį-moralinį, o gal net estetinį pradą ir kaip jismeniškai išplėtotas rašytojos kūriniuose. Tačiau at-sakymai visuomet atsiremdavo į giliai krikščioniš-ką M.Pečkauskaitės pasaulėžiūrą, katalikybės su-formuotą pažiūrą į žmogaus egzistencijos prasmę ir

esmę. Todėl minėtos problemos būdavo nagrinėja-mos ne iš esmės arba apeinamos.

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus reikia atsi-žvelgti ir į krikščioniškosios tradicijos įtaką, ir įpsichologizmo poveikį, kitaip sakant, filosofinio irpsichologinio pradų sąveiką Šatrijos Raganos kūry-boje. Tai, kad rašytoja sugebėjo įsigilinti ne tik į su-augusio žmogaus, bet ir į vaiko vidinį pasaulį, pa-stebėta daugelio tyrinėtojų. Galima sakyti, kad dau-giausiai atradimų Šatrijos Ragana padarė žmogausdvasios srityje, susiedama tai su daugelio savo per-sonažų likimu. Iš dalies Marijos Pečkauskaitės reli-

j a u n o j o m o k s l i n i n k o þ o d i s

96

ginis jausmas panašus į V.Solovjovo modernizuotąkrikščioniškąją pasaulėžiūrą.

Šatrijos Raganos minties novatoriškumą egzis-tencinėje situacijoje, žmogaus santykyje su Dievunusako atvirkštinis judesys: ne tik žmogus ieško Die-vo, bet ir pats yra Jo šviesos apšviečiamas: „Tebe-juntu ant savęs Kristaus žvilgsnį, tebematau Jo die-višką šypseną ir ilgai ilgai dar matysiu“ (ŠatrijosRagana, 1969, 350). Šatrijos Raganos žmogus yrane pasyvus, o dvasiškai aktyvus – alkstantis ryšio suDievu žmogus, kenčiantis dėl gyvenimo netobulu-mų ir atotrūkių. Vietomis „Sename dvare“ tekstasvirsta Dievo drama, nesibaigiančios mirties ant kry-žiaus giliu apmąstymu. Šis jausmas yra išgyvena-mas, nes ir žmogus į Dievą, ir Dievas į žmogausgyvenimą eina savais keliais. Išorinis vyksmas Šat-rijos Raganos kūryboje yra subordinuotas vidiniamvyksmui – asmenybės tapsmui amžinybės perspek-tyvoje ir tik šalia – netiesiogiai – žmogaus tapsmuižemėje. Labiau už bendrą žmogaus tapsmą į pačiąpasakojimo struktūrą įvedamas autorės – pasakoto-jos santykio su Dievu atspindėjimas.

Dieviškosios valios pasireiškimas – ne tik fizinisvyksmas, bet ir dvasinė gerumo, atlaidumo, viltiesbūsena. Tokią Dievo būseną M.Pečkauskaitė nusa-ko taip: „Tikroji pagalba tėra viena, ji eina iš Dievominties ir yra tam, kad save ir kitus keltumėm aukš-tyn, viršum skausmo. Visos gelbstimosios pasauliopriemonės yra nepakankamos, tik kryžius turi tosjėgos kelti žmogų viršum tikrenybės ir, mokydamasjį dvasiškai sunaudoti skausmą, parodo sopulingožmogaus būvio tikrąją prasmę. Dėlto ir tikroji mei-lė yra reikalinga tikėjimo, kad įstengtų tikrai gelbė-ti; be tikėjimo meilė tėra ištižęs pasigailėjimas irsilpnas atlaidumas, kurie gelbėtiną žmogų dar stip-riau pririša prie vargo priežasčių“ (Fiorsteris, 1931,59). Gyvenimo prasmės motyvas plėtodamasis per-auga į refleksiją, bet kartu yra ir jausminė kategori-ja, kuri ypač aktyviai reiškiama širdies ir jos būsenųsemantika.

Dvasinė žmogaus prigimtis turi įkvėpti ir jungtikūną su siela, širdimi. Matyti, kaip giliai rašytojapajutusi žmogaus būtį, jos problemas, kaip visa taikūryboje paversta organiška estetine esybe. Tokiosjungties simboliu yra Mamatė Marija „Sename dva-re“. Ji apdovanota ypatingai jautria siela, kuri tam-pa konkretaus dvasingumo pernešėja, perdavėja.„Mamatės Marijos dvasios atrama yra tikėjimas irpasitikėjimas Dievo valia“ (Daujotytė, 1997, 82).Ne tik fizinės, kiek dvasinės Šatrijos Raganos per-sonažų egzistencijos įvykiai įgauna simbolinę išraiš-ką įvaizdžių sistemoje, kurią būtų galima įvardintikaip šviesių, nuskaidrėjusių būties klodų sistemą

(„baltas skėtelis“, „šviesus rūbas“, „blankus veidas“,„sidabriniai mėnesio spinduliai“, „salonas, saulėly-džio aukso užpiltas“, „blankios rankos ant tamsausrūbo“, „naktis šilta, šviesi“, „vieškelis spindi“, „leng-va, balta migla“). „Šviesiųjų pusių“ paveikslas – tainaujo pažinimo simbolis, išgrynintas nuo intelekti-nio balasto. Šatrijos Raganos įvaizdžiai pasiekia fi-losofinio-simbolinio lygmens meninę realybę.

Apsakymas „Mėlynoji mergelė“ ne toks papras-tas, kokiu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pagrin-dinis motyvas – tai personažo Aš išskyrimas į Aškūniškąjį, mechaniškąjį ir Aš dvasiškąjį. Aš – sąmo-nė, galinti veikėjos transcendentinėmis nuojauto-mis („nėra laiko, nėra erdvės, nėra mirties… Tai tiksunkus žemės sapnas, kuris išsisklaidys, tau nubu-dus“ (Šatrijos Ragana, 1969, 297) matyti save iššalies, kontroliuoti kiekvieną sielos judesį, valdytivisą savo asmenybę. Pirmapradis veiksmas, lėmęsdvasinio vyksmo kryptį, – tai rūpestis savimi, noraspadėti artimam – jau įgauna sąmoningą struktūrą,kuri, savo ruožtu, iškelia savęs pažinimo būtinybę,kuri sąlygoja dvasinio aktyvumo nepraradimą. Pir-mapradis ir baigiamasis veiksmas turi sutapti jauaukštesniame pažinimo lygyje.

Apsakymas „Mėlynoji mergelė“ parašytas Pla-tono idėjų dvasia. V.Natkevičius teigia, kad šiamekūrinyje rašytoja ryškiau pratęsia mintį apie mirtiesžavesį nei „Sename dvare“. Jo žodžiais, „žavėjimo-si prasmė čia labiau akivaizdi <…>: po mirtiestebus galima pajusti pilną grožį, nepraeinančią mei-lę. Čia ir platonizmas tiesiog išsakytas, o ne viennujaučiamas kaip „Sename dvare“ (Natkevičius,2002, 157). Ši ypatybė lemia, kad apsakymas savoesme ir filosofiškas, ir psichologiškas. „Pradėjus aug-ti iš didelės laimės siela neranda reikiamo ruimo irima skaudėti.“ (Šatrijos Ragan, 1969, 287). Ši min-tis teigia, kad būtinybė – laisvės forma, kuri yra per-nelyg ankšta, kad galėtų sutalpinti dvasingo žmo-gaus egzistencinę visumą. Takoskyra tarp to, kas kū-niška, ir to, kas dvasiška, sukuria apsakyme tokįpažinimą, kuris sąlygoja esmę, įneša ko nors naujo įpersonažo Aš.

Idealo perkėlimas į realybę, svajonių ir būties su-tapimas vaizduojamas „Mėlynojoje mergelėje“. Apietai Jurgis mąstys, nugrimzdęs į savigraužą: „Tad pa-vadino ją hebrajiškai, kaip buvo vadinama KristausMotina. Miriam juk panėšėjo į ją: ji buvo saldybė,buvo meilė, buvo gerumas. Jos šventumas lyg rasakrisdavo ant jo sielos ir ugdė ją. Kalnų viršūnėse, antamžinųjų nesuteptųjų sniegų buvo jau su ja jo siela“(Šatrijos Ragana, 1969, 281). Miriam atrado pasau-liui abejojantį ir viskuo nusivylusį Jurgį, kurio sielo-je vis dėlto skamba šio pasaulio melodija.

Žmogaus egzistencijos problema Šatrijos Raganoskūryboje

The Problem of Man Existence in the Writings of ŠatrijosRagana

Jona

s JO

NU

ŠAS,

Jad

vyga

JO

NU

ŠIE

NĖ

97

ISN

N 1

392-

8600

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 4 I I

Vidinio ir išorinio pasaulių harmonija Jurgiuinepasiekiama. (Tai ir sudaro jo skausmą, išsakomąsvajonėse apie idealiąją jo globėją Miriam. Tikrovė,kurioje jis ir jo draugai gyvena, nesutampa su tuoharmonijos idealu, kurį jo sieloje nuolat primenaesant Miriam atmintis. Būtent šiuo aspektu pasi-reiškiantis apsakyme Jurgio asmenybės dviplaniš-kumas tampa prasmingas.

„Ėjimu į ten, iš kur niekas negrįžta“, jausmingugrįžimu į „pergyventą gyvenimo dalį“ įprasmina-mas apsakymas „Vasaros naktis“ (1900). Rašytojakuria turiningo personažų dvasios pasaulio detali-zuotą pasakojimą, kuriame emocinė sielos prigim-tis glūdi meninėje intuicijoje: „Ir mano širdis rami-nasi, muša vis lengviau ir lengviau. Siela, lyg plašta-kė savo uždangą, pameta skausmus ir pritaria tairamybei, išsilieja toj tylioj gamtoj, jausdamos jos da-lelė esanti“ (Šatrijos Ragana, 1969, 61). Herojėsminima „plati, begalinė jūrė“ – tai svajonių sfera(viena rašytojos dalis nuskęsta prisiminimų vilny-se, kita apsakymo pabaigoje netikėtai grąžina į tik-rovę), paaiškinanti tokio susidvejinimo esmę: iš-orinis bėgimas nuo savęs, nuo dabarties – tai vidinissugrįžimas į praeities išgyvenimus.

Kuo ypatingas išoriškai gana ramus ir vienodas,tačiau dažnai iki kritinės ribos įtemptas Šatrijos Ra-ganos žmogaus vidinis pasaulis? Šiuo atveju atsaky-mą duoda V. Daujotytės pastebėjimas: „Atminties,atminimo, atsiminimo gijos tvirtina vidinį impresi-jos vyksmą, plečia ir gilina jausmo būtį. Atsimena-mas pilnybės laikas, kai būta kartu: dienos, vakarai.Praeitis atrodo esanti pilnesnė už dabartį. <…>Per atminimą, atsiminimą artimi žmonės dvasia,jausmais jaučia vienas kitą“ (Daujotytė, 1997, 72).Naikindamas disharmoniją savotišku užsisklendi-mu savyje, Šatrijos Raganos personažas ne iš kartosuvokia, kad nuolatinė liūdesio būsena pasmerkiajį amžinai vienatvei: „Vien ilgesys mano lieka peramžius, / Amžiną ilgesį savo sieloj jaučiu…/ Ak,kaip greitai jau!/ Ak, kaip greitai jau!“ (Šatrijos Ra-gana, 1969, 420).

Religinis jausmas padeda susijungti Mamatėsdvasingajai-kūniškai prigimčiai su jos dvasiniu Aš;tikėjime-išpažinime dvasinga ir kartu kūniška Ma-matės prigimtis randa savo dvasinį, harmonijos ide-alą. Žmogiškasis ribotumas ir užsisklendimas nuopasaulio įveikiamas asmenybės vidinių pastangų ga-liomis.

Atminties fenomenas iškyla kaip nuolat kintan-tis erdvės-laiko archetipas.Keturios stichijos, ketu-ri elementai: ugnis židinyje, oras, vanduo (tvenki-nys – „slaptinga deganti gelmė“), žemė, „pasinėrusiį sidabrinę prieblandą“, sudarantys materiją, sukom-

ponuoti kaip kūrinio meninės vienovės pagrindas,ir sudaro „Sename dvare“ savitumą. Prof. V. Daujo-tytės nuomone, šioje apysakoje „gamtojauta tarsi pa-lytėta baroko dvasios – mirties ir amžinybės, nak-ties ir paslapties, <…> persveria anapusinio pa-saulio nuojauta“ (Daujotytė, 1992, 92-96).

Šatrijos Raganos apibrėžtoje žmogaus sampra-toje jaučiama privalomumo tikslingai gyventi dva-sia: „Aukštai vertinu žmonių jautrumą. Žmogus,kol giliai jaučia, tol moka kilniai mąstyti, dirbti di-delius darbus, aukotis. Juo mažiau žmogus jaučia,juo mažesnis jis yra žmogus” (Šatrijos Ragana, 1969,43). Į žmogaus jausmingumą, jo išgyvenimus buvoatkreiptas dėmesys ir katalikiškojo egzistencializ-mo. P.Wustas, vienas žymiausių dabartinio augusti-nizmo atstovų, pratęsė katalikiškąjį „širdies tvar-kos“ (ordre du coeur) motyvą, plėtojo žmogaus sub-jektyvių išgyvenimų koncepciją. NeoscholastasT. Šteinbiuchelis teigia, kad žmogaus esmė yra dva-sia, o kur yra dvasia, ten yra ir žmogus (Kuzmickas,1976, 137 – 138). M.Pečkauskaitės intencija – dva-singumu pagrįsti šeimos sampratą – ypač krinta įakis.

Motinos vaidmuo yra ypatingas – ji auklėja iraugina žmogų. Privalu, kad motina darytų vien tei-giamą įtaką. Ir čia M.Pečkauskaitė turi aiškią nuo-monę: „Be motinos meilės vaiko sieloje tamsu iršalta. O vaikas kaip tik reikalauja daug tos sielossaulės, tos šilumos, kaip kiekvienas jaunas augalė-lis“ (Šatrijos Ragana, 1923, 160). Daugiau negu iš-kalbinga tėvų susipratimui skirta potekstė: doro-vingai ir kryptingai neauklėjantys savo vaikų tėvaipasmerkia juos beprasmiškam gyvenimui. Rašyto-jai rūpi šeimoje tėvų dorinis autoritetingumas, nesatsiranda vietos abejonei dėl krašte ir papročiuosepašlijusios tvarkos. Šią tvarką atstatyti galima gyve-nime skiriant svarbią vietą žmogaus pašaukimui.Savosios paskirties sampratai susiformuoti didžiau-sią įtaką turi moraliniai autoritetai – tėvai. Kaipviena iš pašaukimo formų yra šeima, taip savo ruož-tu tėvų pareiga „taip užauklėti vaikus, kad jie taptųvertais savo giminės atstovais“ (Šatrijos Ragana,1969, 388).

Viena iš svarbiausių šio klausimo įgyvendinimosąlygų – tėvų dvasingumas ir sugebėjimas parengtibesiformuojančią asmenybę gyvenimui. Šatrijos Ra-gana pateikia visą eilę reikalingų tėvams savybių.Svarbiausia savybė – mylėti savo vaikus. Vaikai išprigimties yra linkę atsakyti į tėvų meilę. Laimingata šeima, kurioje tėvus ir vaikus, jų santykius siejameilė ir turimi tvirti, iš gilaus vidinio prisirišimobei pagarbos pripažįstami autoritetai. „Tegu moti-na nesigaili savo vaikeliui širdies šilumos, tegu vai-

j a u n o j o m o k s l i n i n k o þ o d i s

98

kas ir per bausmės debesį mato spinduliuojant josmeilę“ (Šatrijos Ragana, 1923, 35). Kaip ir ankstes-nių laikų švietėjai, o ypač F. V. Fiorsteris, M. Peč-kauskaitė šeimos autoritetą bei jo reikšmę idealuimato doroje ir valios ugdyme.

Rašytoja iškelia didesnę motinos įtakos dalį, atsi-radusią nuo senų laikų šeimos tradicijoje. Motinos

ryšys su vaikais psichologinėje plotmėje ypač jautrusir betarpiškas: „Ir mylimos jūsų akelės, kurias dabarbučiuoju, bus tos pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsųšilkiniai plaukeliai nebe taip minkštai raitysis manopirštuose“ (Šatrijos Ragana, 1969, 426). Pabrėžia-mas nuolatinis motinos gyvenimo su vaikais bendru-mas, sugebėjimas suprasti vaiko psichologiją.

Altruizmo svarba etinëje þmogaus koncepcijoje

Altruizmą, suvokiamą kaip krikščioniškąjį sa-vęs išsižadėjimą, Šatrijos Ragana, be abejo, priski-ria tik brandžiai asmenybei, kuri aiškiai skiria gėrįnuo blogio.

Rašytoja altruizmo sampratai skyrė nemaža dė-mesio („Rimties valandėlė“, „Motina – auklėtoja“,„Pedagogija motinoms“ ir kt.). Altruizmas (pranc.altruisme, lot. alter-kitas) – tai pasiaukojantis rūpi-nimasis kitų žmonių gerove (Ñîâåòñêèéýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü, 1984, 46) Šį termi-ną pirmą kartą pavartojo O. Comte, jį priešpriešin-damas egoizmui (pranc. egoisme, lot. ego – aš), t. y.meile sau, kitais žodžiais tariant, elgesiui, siekian-čiam asmeninės naudos, gerovės, neatsižvelgiant įkitų žmonių poreikius. Šatrijos Ragana altruizmąsuprato kaip sielos dalelės atidavimą kitam.

M. Pečkauskaitė altruizmo su maksimalistiniaispolėkiais apraiškas atskleidžia jaunų žmonių sielo-se, kur jis yra įsitvirtinęs pačiu natūraliausiu būdu:„Dvasios ereliui (altruistui – J. J.), žinoma,neatsa-kantis darbas būtų mokyti sodžiaus vaikus ar ūki-ninkauti. Bet jei tai tikras dvasios erelis, jis visgidarbuojasi žmonių naudai, tik kitokiu būdu. O vi-sas tas pasigėrėjimas civilizacija, jos gromuliavimasvien sau, visas tas savo „plikos dvasios“ ieškojimasyra man koktus, ir tokius taip vadinamus viršžmo-

nes aš vadinu aukščiausio laipsnio egoistais – virše-goistais, o ne viršžmonėmis“ (Šatrijos Ragana, 1969,142). Šioje citatoje išryškėja pagrindinės sąvokosŠatrijos Raganos etikos sampratoje. B. Raselas etiš-ką poelgį apibrėžia trejopai: 1) kaip atitinkantį pa-veldėtą moralinį kodeksą; 2) kaip nuoširdžiai sie-kiantį gerų rezultatų; 3) kaip duodantį gerus rezul-tatus (Raselas, 1982, 190). Todėl Šatrijos Raganoskūryboje „dvasios erelis“ atitinka iškeltus kriteri-jus, o „plika dvasia“ jų neatitinka. Šios savotiškosopozicijos atsikartoja ir visoje M. Pečkauskaitės mo-ralės sampratoje.

Šatrijos Raganos gėrio sampratoje altruizmasįgauna konkrečią prasmę ir pasireiškia ne tik arti-miesiems, bet ir visuomenei. Filantropė Sofija „Per-trauktoje idilijoje“ pozityvios veiklos ribas išplečiaiki visuotinės kultūros lygio: „Aš manau, jog tie,kurie aktyviai prisideda prie civilizacijos, kurie stu-mia ją pirmyn, tie gali būti prie tų šaltinių ir pasiau-koti vien tai civilizacijai. Bet tie, kurie tiktai naudo-jasi iš civilizacijos, o neatmena, jog tiek žmonių ne-jaučia jokių jos geradėjysčių – yra, pagal mane, dė-lės“ (Šatrijos Ragan, 1969, 136). Todėl tuos moty-vus, kurie nusako tikslo turėjimą, jau lemia ne as-meniniai poreikiai siaurąja prasme, bet kultūriniaiveiksniai.

Filosofinë þmogaus egzistencijos samprata

M. Pečkauskaitės žmogaus egzistencijos sampra-ta pagrįsta keliomis fundamentaliomis krikščioniųteologijos idėjomis. Pirmiausia idėja, jog žmogus –Dievo kūrinys, aukščiausioji dieviškojo kūrimo vir-šūnė ir todėl dvasinga būtybė, visu savo gyvenimuyra orientuota į savo Kūrėją, į egzistencinių porei-kių suderinimą su Jo nustatyta tvarką („ugdyti savy-je visus Dievo įdiegtuosius instinktus“ (Šatrijos Ra-gana, 1994, 68)). Žmogaus vidinė struktūra – taikūno ir sielos vienovė: kūnu žmogus priklausąs lai-kinam, nykstančiam, medžiaginiam pasauliui „pu-vėsiai, dulkės, pelenai…“ (Šatrijos Ragana, 1969,365), o siela – dvasinei, nemariai, dieviškajai ant-gamtei („lengvas sparnuotas rūbas, kiaurai dvasiosspindulių pervertas“ (Šatrijos Ragana, 1994, 150)).

Žmoguje susivienija būties, egzistencijos didžiosiospriešybės: laikinumas ir amžinumas, kūniškumasir dvasingumas. Todėl Šatrijos Raganos kūrybojeatsiskleidžianti realybė yra nuolatinis šių priešybiųlenktyniavimas, sielos grimzdimas į kūną ir nuola-tinis jos vadavimasis iš kūno, veržimasis pas Dievą,kad išsipildytų išganymo viltis – gauti „mažiausiąkampelį Kristaus karalystėje“ (Šatrijos Ragana,1969, 352).

Patį kūno ir sielos santykį M. Pečkauskaitė su-vokia vertybiškai: siela priklauso aukštesnei būtiessferai, todėl laikoma dvasine vertybe žmogaus eg-zistencijai. Jos paskirtis apvaldyti kūną – žemesnęegzistencinę grandį. Kūnas sielai nėra būtinas, ji ga-li egzistuoti be kūno ir šalia kūno. Ši problema yra

Žmogaus egzistencijos problema Šatrijos Raganoskūryboje

The Problem of Man Existence in the Writings of ŠatrijosRagana

Jona

s JO

NU

ŠAS,

Jad

vyga

JO

NU

ŠIE

NĖ

99

ISN

N 1

392-

8600

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 4 I I

išplėtota šv. Augustino filosofijoje, remiantis sac-rum ir profanum antiteze. Žmogus suvokiamas kaipbūtybė, kurią sudaro du absoliučiai skirtingi kom-ponentai – nemirtinga, nemateriali siela ir mirtin-gas, materijoje paskendęs kūnas. Siela (anima), anotšv. Augustino, yra protinga substancija, galinti kon-troliuoti, apvaldyti kūną (substantia rationalis re-gendo corpori accomodata).

Dėl minėtų priežasčių sielos sąvoka tampa labaisvarbia Šatrijos Raganos kūryboje. Per ją ir jos savy-bes (dvasiškumą, nemarybę, dieviškumą) bei nuo-latinį veržimąsi prie Dievo išreiškiama ne tik žmo-gaus esmė, bet ir visa jo gyvenimo, egzistenciniopašaukimo prasmė ir tikslai. M. Pečkauskaitės kū-ryboje atsiskleidžia susigyvenimas su mirtimi. Dėlto ji – vienas iš pagrindinių filosofinių, literatūriniųapmąstymų objektų. Mirties problemą Šatrijos Ra-gana suvokė per asmeniškai išgyventą žmogiško-sios būties trumpalaikiškumą, trapumą (tėvo, mo-tinos, brolių ankstyva mirtis).

V. Natkevičius pažymi, kad rašytojos kūrybojemirtimi žavimasi, nes tik „mirtis išgriauna sienastarp šiapus ir anapus ir perkelia mus į begaliniogrožio ir tobulos, amžinos meilės pasaulį. Mirtiesryšys su meile yra Pečkauskaitės kūryboje giliaiįžvelgtas ir todėl palieka nepraeinančia vertybe mū-sų literatūroj“ (Natkevičius, 2002, 160).

Taigi suvokdama gyvenimo ribotą trukmę,M. Pečkauskaitė kūrybą grindė amžinojo (pomirti-nio) gyvenimo vaizdiniais, taip tarsi pratęsdama že-miškąją egzistenciją „amžinųjų dalykų“ (Šatrijos Ra-gana, 1994, 55) link. Šatrijos Raganai labiau rūpine šis, o anapusinis gyvenimas, nes šis gyvenimas –trumpas ir dėl to netikras, nerealus, o anas – amži-nas. Rašytoja manė, kad šiame gyvenime pasiekia-mas grožis yra tik kito pasaulio grožio simbolis, betne pati grožio esmė. Žmogaus gyvenimo tikslai turibūti visais atžvilgiais skirti tam, kas paženklinta am-žinybės ženklu. Pastarasis suteikiąs prasmę bei ver-tę žemiškajam gyvenimui tik kaip rengimuisi amži-nybei. Pomirtinis gyvenimas realesnis, svarbesnisuž žemiškąjį; pastarasis tik pirmojo priemonė.

Atitinkamai daugelis meninių priemonių (me-taforų, palyginimų ir kt.) skiriamos šiai amžinojogyvenimo vilčiai. Sapno metafora leidžia tarsi „per-šokti“ žmogiškųjų galimybių ribas (laikiną, irstantįkūną) ir priartėti prie esmės – sielos, kuri absoliu-

čiai paklūsta dieviškajai tvarkai. Kaip tik dėl to, kadamžinuoju gyvenimu gali džiaugtis ne kūnas, o tiksiela, apie ją ne vienas personažas galvoja, jos labuistengiasi aukoti gyvenimą. Ji laikoma tikrąja žmo-gaus esme, pagrindine žmogaus egzistencijos dali-mi.

Dvasiniai tikslai visą žemiškąjį žmogaus gyve-nimą daro kryptinga ir prasminga akcija, vykstan-čia etiniame laike, etinėje erdvėje. „Žerti iš savęsviso to gėrio spindulius, kurio mums Dievas yraįdėjęs į sielą, ugdyti tuos gėrio daigelius, kurių Die-vas mums yra įdėjęs, savo gyvenimu didinti gėriosumą pasaulyje – tai kaip tik ir yra tikrai gyventi.Viskas kita – ieškojimas pasigėrėjimo, pojūčių ten-kinimas – yra lėkimas į mirtį“ (Šatrijos Ragana,1994, 57). Nesugebėjimas „didinti gėrio“ žemėje– tai tamsa, šviesos trūkumas, kuris, kaip ir blogis,pasak šv. Augustino, yra gėrio, suteikto žmoguitvėrimo laiku, trūkumas (×óõèíà, 1980, 53). Gy-venimas tiek prasmingas, vertingas, dorovingas,kiek jis tarnauja sielos išganymui – dera su dieviš-kąja tvarka. Žmogaus gyvenimas žemėje gali būtinukreiptas į amžinybę arba laikinybę: taip išsako-ma M. Pečkauskaitės etinė pozicija, kurios žmo-giškąjį turinį visiškai išsemia aiškus gėrio atskyri-mas nuo blogio. Dorovė yra privaloma sielos že-miškojo gyvenimo dalis, kuri sielai garantuoja am-žinąjį gyvenimą. Dėl tos pačios priežasties dorovėyra ir visos kultūros esmė, nes kultūra – tai sielosžemiškieji darbai. Šitaip dorovė tampa po šventu-mo antrąja pagal reikšmingumą sąvoka Šatrijos Ra-ganos kūryboje.

Kadangi siela Šatrijos Raganos kūryboje sudarotikrąją žmogaus gyvenimo esmę ir jai pavaldi visaegzistencija, todėl susiformavo ir atitinkamas as-menybės idealas: žmogus gyvenantis santarvėje sudvasia.

Šatrijos Raganos meniniame pasaulyje dvasin-gai pateikiamas jau pats vaizduojamasis objektas,nulėmęs savitos išraiškos paieškas – realus būtiespasaulis yra tik kelio pradžia į egzistencijos esmę,vidinio žmogaus gyvenimo sritį. M. Pečkauskaitėskrikščioniškoje koncepcijoje personažai yra žmo-gaus gyvenimo ir būties prasmės ieškotojai. Egzis-tencijoje rašytoja išskyrė tris svarbiausias „žmogaussielos galias“ – proto, jausmų ir valios, kurios visosir sudaro gyvenimo pagrindą.

j a u n o j o m o k s l i n i n k o þ o d i s

100

Literatûra

1. Daujotytė V. Moters dalis ir dalia. - Vilnius: Vaga,1992. – 306 p.

2. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. - Vilnius:Lietuvos rašytojų s-gos leidykla, 1997.- 141 p.

3. Fiorsteris F. W. Kristus ir žmogaus gyvenimas. -Kaunas: Žinija, 1931.- 287 p.

4. Kuzmickas B. Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija.-Vilnius: Mintis, 1976.- 208 p.

5. Natkevičius V. Plyksniai ateitin.- Vilnius: Aidai,2002.- 548 p.

6. Raselas B. Religija ir mokslas. - Vilnius: Mintis,1982.– 222 p.

7. Šatrijos Ragana. Motina – auklėtoja.- Kaunas:Švyturys, 1923. – 176 p.

8. Šatrijos Ragana. Irkos tragedija. - Vilnius: Vaga,1969. – 354 p.

9. Šatrijos Ragana. Sename dvare. - Vilnius: Vaga,1969. – 431 p.

10. Šatrijos Ragana. Rimties valandėlė. - Vilnius:Katalikų pasaulis, 1994. – 174 p.

11. Ñîâåòñêèé ýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü. -Ìîñêâà: Ñîâåòñêàÿ ýíöèêëîïåäèÿ,1984.–1600 ñ.

12. ×óõèíà Ë.À. ×åëîâåê è åãî öåííîñòíûéìèð â ðåëèãèîçíîé ôèëîñîôèè. - Ðèãà:Çèíàòíå, 1980. – 302 ñ.

Žmogaus egzistencijos problema Šatrijos Raganoskūryboje

The Problem of Man Existence in the Writings of ŠatrijosRagana

Jona

s JO

NU

ŠAS,

Jad

vyga

JO

NU

ŠIE

NĖ