Jenny Downham. .Kol dar Gyva.2011.Lt

8/20/2019 Jenny Downham. .Kol dar Gyva.2011.Lt

1/183


2/183


3/183

rsta iš:nny Downham, BEFORE I DIEfinitions, London, 2008

BN 978-6090-10-507-8ršelio nuotrauka © Jacek Chabraszewski/Dreamstime.comVertimas į lietuvių kalbą, Daumantas Gadeikis, 2011pyright © Jenny Downham, 2007

Leidykla „Alma littera“, 2011daktorė Petrė Labutytėrektorės Marijona Treigienė ir Rasa Praninskienėršelio dailininkė Irma Gineikienėaketavo Valdas Bautrėnas


4/183

Luisui ir Arčiui – su meile


5/183

PIRMAS SKYRIUS

Norėčiau turėti vaikiną. Norėčiau, kad jis gyventų drabužių spintoje ant palto pakabo. Vos

simaniusi išsitraukčiau, o jis žiūrėtų į mane, kaip žiūri vaikinai filmuose, tarsi būčiau nuostabiug nekalbėtų, tik šnopuodamas nusivilktų odinę striukę ir atsisegtų džinsus. Mano vaikinas mūtas trumpikes ir būtų toks žavus, kad jį išvydusi vos neapalpčiau. Jis nurengtų ir mane. Vilkda

abužius šnibždėtų: „Tesa, aš tave myliu. Po paraliais, labai tave myliu. Tu nuostabi“, – kaip tikos žodžius.

Atsisėdu ir įjungiu lempą ant staliuko šalia lovos. Čia pat guli tušinukas, bet nėra popieriaus, tosienos už nugaros užrašau: „Noriu pajusti vaikino svorį.“ Tada atsigulu ir žiūriu pro langą į dnusidažė keista spalva – raudona ir anglies juodumo, tarsi diena baigtų nukraujuoti.

Užuodžiu dešreles. Šeštadienio vakarais visada valgom dešreles. Dar bus bulvių košės, kopūstogūnų padažo. Tėtis bus nusipirkęs loterijos bilietą, o Kelas išrinks skaičius, ir pasidėję padėk

kelių abu sėdės priešais televizorių ir valgys vakarienę. Žiūrės „X faktorių“, paskui laidą „Kri tapti milijonierium?“, dar vėliau Kelas eis praustis ir gulti, o tėtis gers alų ir rūkys, kol ateistas ir jam miegoti.

Prieš tai buvo užlipęs manęs aplankyti. Nuėjęs prie lango atitraukė užuolaidas.Tik pažiūrėk, – pasakė, kambarį užliejus šviesai.

Už lango buvo popietė, medžių vainikai, dangus. Jis stovėjo prie lango, rankomis įsisprendęs į

ubus. Atrodė kaip tikras „stiprusis reindžeris“.Kaip tau padėti, jei su manim nekalbi? – paklausė ir priėjęs atsisėdo ant mano lovos krašto.ulaikiau kvėpavimą. Jei gana ilgai nekvėpuoji, prieš akis ima šokti baltos švieselės. Tėtis išti

nką ir paglostė man galvą, pirštais švelniai glamonėjo odą.Kvėpuok, Tesa, – sušnibždėjo.

Bet tik griebiau kepurę nuo staliuko ir užsimaukšlinau ant akių. Ir jis išėjo.Dabar tėtis apačioje kepa dešreles. Girdžiu keptuvėje čirškant riebalus, burbuliuojant padažą. ra, kad turėčiau tai girdėti iš antro aukšto, bet manęs jau niekas nestebina. Girdžiu, kaip Kelas

gstosi striukę, grįžo nupirkęs garstyčių. Prieš dešimt minučių jam buvo duotas svaras ir pasakyekalbėk su nepažįstamaisiais.“ Jam išėjus, tėtis ant kiemo laiptų plėšė cigaretę. Girdėjau, kaipe kojų ant žolės šnara krisdami lapai. Rudens invazija.Pasikabink striukę ir nueik paklausti, gal Tesa ko nori, – sako tėtis. – Yra gervuogių. Pasisten

ūlyti.Kelas apsiavęs sportbačius; jam liuoksint laiptais į viršų ir įsiveržus pro mano miegamojo dur

elių paduose cypčioja oras. Apsimetu mieganti, bet Kelui nė motais. Pasilenkęs sušnibžda:Man nerūpi, net jei niekad su manim nebekalbėsi.

Pramerkusi vieną akį regiu dvi žydras.


6/183

Žinojau, kad apsimeti, – taria plačiai ir žavingai išsišiepęs. – Tėtis klausia, ar nori gervuogiųNe.Ką man jam pasakyti?Pasakyk, kad noriu drambliuko.

Kelas nusijuokia.Pasiilgsiu tavęs, – sako ir išeina, palikdamas atviras duris ir traukiantį skersvėjį.


7/183

ANTRAS SKYRIUS

ja nė nesibeldžia, tiesiog įeina ir išsipleikia lovos gale. Ji keistai žiūri į mane, tarsi būtų

sitikėjusi čia rasti.Ką veiki? – klausia.O kas?Ar nebenulipi žemyn?Tau paskambino mano tėtis?Tau skauda?Ne.

tariai mane nužvelgia, tada atsistoja ir išsineria iš striukelės. Ji vilki trumpučiukę raudoną suk

ra su rankine, kurią numetė ant grindų.Susitinki su kuo nors? – klausiu Zojos. – Eisi į pasimatymą?

i gūžteli, priėjusi prie lango žiūri į sodą. Pirštu brauko per stiklą, tada prabyla:Gal tau vertėtų pabandyti tikėti Dievą.Vertėtų?Aha, gal visiems vertėtų. Visai žmonių giminei.Vargu. Manau, jis jau miręs.

Zoja atsisuka. Jos veidas išblyškęs, tarsi žiemą. Už pečių matyti danguje mirksintis lėktuvas.

Zoja klausia:Ką ten parašei ant sienos?

Nežinau, kodėl leidžiu jai perskaityti. Tikriausiai noriu, kad kas nors nutiktų. Žodžiai parašyti jalu. Zojai skaitant, žodžiai rangosi tarsi vorai. Ji skaito dar kartą, ir dar. Nekenčiu, kai ji manlisi.

Zoja tylutėliai klausia:Tai į Disneilendą nenori?O ar jo prašiau?

Maniau, mintis buvo tokia.Ne mano.Turbūt tavo tėtis tikisi, kad paprašysi ponio, o ne vaikino.

Nuostabu – mūsų juokas. Nors ir skauda, dievinu jį. Juoktis su Zoja – vienas smagiausių užsiėms žinau, abiejų galvoj tas pat kvailas paveikslas. Jai pakanka ištarti:

Galbūt eržilų arklidės tiktų visiems. – Ir mudvi vėl puolam į isteriją.Zoja klausia:

Ar tu verki?Nesu tikra. Veikiausiai. Mano balsas skamba kaip vienos tų šeimą praradusių moterų per


8/183

evizorių. Kaip žvėries, bandančio nusigraužti koją. Staiga mane užplūsta vaizdai – iš mano pirikę kaulai, o mano oda kone permatoma. Kairiame plautyje jaučiu dauginantis ląsteles, kaupiansi urną užpildančius pelenus. Netrukus neprakvėpuosiu.Nieko tokio, jei bijai, – sako Zoja.Blogai.Aišku, nieko tokio. Visi tavo jausmai suprantami.Įsivaizduok, Zoja, – visą laiką drebėti iš baimės.

Numanau.Bet ji nenumano. Kaip galėtų, juk jai prieš akis visas gyvenimas. Vėl slepiuosi po kepuraite, tikmpai, nes pasiilgsiu kvėpavimo. Ir pokalbių. Ir langų. Pasiilgsiu torto. Ir žuvų. Mėgstu žuvis. Minka, kaip jos žiopčioja, išsižioja, užsičiaupia, išsižioja.

O ten, kur keliauju, nieko nepasiimsi.Zoja stebi, kaip šluostausi akis į antklodės kamputį.

Padaryk tai su manim, – sakau.i atrodo sutrikusi.

Padaryti ką?Prirašinėjau ant popiergalių. Tvarkingai surašysiu į vieną, ir tu priversk mane tai padaryti.Padaryti ką? Tai, ką užrašei ant sienos?Ir daugiau, bet pirmiausia tą dalyką su vaikinu. Zoja, tu jau mylėjaisi daugybę kartų, o manęsnas net nėra pabučiavęs.

Matau, mano žodžiai pataikė į tikslą. Ją net užgavo.Ne daugybę kartų, – pagaliau atsako ji.Prašau, Zoja. Net jei maldaučiau atsisakyti tos minties, net jei siaubingai su tavim elgčiausi,

versti mane tai padaryti. Turiu visą sąrašą dalykų, kuriuos noriu išmėginti.Kai ji pagaliau sutinka, „gerai“ ištaria taip lengvai, tarsi tebūčiau paprašiusi dažniau mane lank

Tu nejuokauji?Juk sakiau, ar ne?

Kažin ar ji suvokia, į ką įsivėlė.Atsisėdu lovoje ir žiūriu, kaip Zoja rausiasi mano drabužių spintoje. Man atrodo, ji turi planą. dėl Zoja šauni. Bet geriau tegul paskuba, nes mintys jau sukasi apie tokius dalykus kaip morkoas. Ir antys. Ir kriaušės. Aksomas ir šilkas. Ežerai. Pasiilgsiu ledo. Ir sofos. Ir svetainės. Ir to K

gstamų stebuklingų triukų. Ir baltų daiktų – pieno, sniego, gulbių.š spintos gilumos Zoja ištraukia suknelę, kurią aną mėnesį man nupirko tėtis. Ant jos tebekabana.Apsivilksiu šitą, – sako ji. – Tu vilkis maniškę. – Ji segiojasi suknelę.Vesiesi mane į miestą?Tesa, juk šeštadienio vakaras. Kada nors apie tokį girdėjai?

Aišku. Aišku, girdėjau.au daugel valandų nebuvau atsistojusi. Jaučiuosi kiek keistai, tarsi būčiau tuščia ir ne iš šiosnetos. Zoja vienais apatiniais padeda man užsitempti jos suknelę. Suknelė kvepia Zoja. Medž


9/183

elni, priglunda prie kūno.Kodėl nori, kad ją vilkėčiau?Kartais gera pasijusti kuo nors kitu.Pavyzdžiui, tavim?

i susimąsto.Gal, – atsako. – Gal ir manim.

Pažiūriu į veidrodį, jame atrodau nuostabiai kitokia – didžiaakė ir pavojinga. Jaudinuosi, tarsi

bar būtų bet kas įmanoma. Net mano galva atrodo gerai, įspūdingai nuskusta, o ne vos ataugantukai. Žvelgiame į save, stovinčias šalimais, tada Zoja nutempia mane nuo veidrodžio ir pasodlovos. Nuo staliuko pagriebia mano kosmetikos krepšelį ir klesteli šalia. Smaksau į jos veidą

ja ant pirštų išspaudžia kreminės pudros ir tapnoja man skruostus. Zojos oda blyški, o plaukaiesutėliai, dėl spuogų atrodo kaip laukinė. Man gyvenime nebuvo iškilusi nė dėmelė. Tokia jau

kmė.i paryškina man lūpų kontūrus, tada nudažo jas lūpdažiu. Suranda blakstienų tušą ir liepia žiūrėsiai į ją. Mėginu įsivaizduoti, kaip jausčiausi būdama Zoja. Dažnai bandau, bet niekad nepavyk

i vėl nuveda mane prie veidrodžio, visa blizgu. Šiek tiek panaši į ją.Kur nori eiti? – klausia.

Pasirinkimas milžiniškas. Į barą. Į klubą. Į vakarėlį. Noriu didelės tamsios salės, kurioje vositektum pajudėti, suspaustas besitrinančių kūnų. Noriu klausytis tūkstančio garsiai grojančių dakti kaip pašėlusi, kad plaukai užaugtų tokie ilgi, jog galėčiau juos priminti. Kad mano balsasrrėktų bosų griausmą. Noriu taip įkaisti, kad reikėtų į burną grūstis ledą.

Einam pasišokti, – sakau. – Einam susirasti vaikinų, su kuriais galėtume pasimylėti.Gerai. – Zoja pasiima rankinę ir išsiveda mane iš miegamojo.

Nespėjus nulipti iš svetainės išeina tėtis. Jis apsimeta, kad ėjo į tualetą, ir vaidina nustebusį.Atsikėlei! – sako jis. – Stebuklas! – Ir su pavydžia pagarba linkteli Zojai. – Kaip tau pavyko

Zoja šypsosi grindims.Jai tereikėjo šiokio tokio stimulo.Ir koks tas stimulas?toviu ant vienos kojos ir žiūriu jam tiesiai į akis.Zoja vedasi mane šokti striptizo.Juokinga, – sako jis.

Aš nejuokauju.is purto galvą, trina ratu sau pilvą. Man jo pagailsta, nes nežino, ką daryti.Gerai jau, – sakau. – Einam į klubą.

Tėtis pažiūri į laikrodį, tarsi tas jį išgelbėtų.Aš ją prižiūrėsiu, – sako Zoja.

Kokia ji miela ir rūpestinga, pati ja kone patikiu.Ne, – sako tėtis. – Jai reikia ilsėtis. Klube bus prirūkyta ir triukšminga.Jei jai reikia ilsėtis, kodėl man skambinote?Norėjau, kad pakalbintum, o ne išsivestum!


10/183

Nesijaudinkite, – juokiasi Zoja. – Parvesiu gyvą.Visa laimė išgaruoja, nes žinau, kad tėtis teisus. Jei eisiu į klubą, paskui visą savaitę turėsiuegoti. Išeikvojusi jėgas, vėliau už tai sumoku.Nieko tokio, – sakau. – Nesvarbu.

Zoja griebia man už rankos ir nusitempia laiptais žemyn.Aš su mamos mašina, – sako ji. – Parvešiu ją iki trečios.

Tėtis prieštarauja, bet jau šaukštai po pietų; tada liepia mane parvežti iki vidurnakčio. Pakartoj

etą kartų, tuo tarpu Zoja iš prieškambario spintos paima mano striukelę. Mums einant pro prieris, dar šūkteliu „iki“, bet tėtis neatsiliepia. Zoja užtrenkia duris.Užteks ir iki dvyliktos, – sakau.

Ant laiptelio ji atsisuka į mane.Klausykis, mergyt, jei nori tai, ką suplanavom, atlikti kaip pridera, teks išmokti laužyti taisykNorėčiau grįžti iki vidurnakčio. Jis jaudinsis.Ir tegul – nesvarbu. Tau jau niekas nepakenks!

Man tai nebuvo šovę į galvą.


11/183

TREČIAS SKYRIUS

šku, į klubą mus įleidžia. Šeštadienio vakarais merginų niekada nebūna per daug, o dar Zojos p

ūra. Apsaugininkai seilėdamiesi dėl jos praleidžia mus į eilės priekį. Žengdama pro duris Zojsiūbuoja klubais, ir apsaugininkai nenuleidžia nuo mūsų žvilgsnių iki pat drabužinės.Pasilinksminkite, panelės, – šaukia jie.

Mums mokėti nereikia. Visiškai valdome padėtį.Atidavusios striukeles einame prie baro ir užsisakome dvi kolos. Zoja iš gertuvės, kurią įsimetnkinėn, į savąją įsipila romo. Sako, taip darantys visi studentai, kur kas mažesnės pasilinksminaidos. Negerti yra vienas draudimų, kurių ketinu laikytis, nes alkoholis man primena spinduliųapiją. Kartą po procedūros patvarkiau krūvą gėrimų iš tėčio baro, ir dabar tie du dalykai mano

voje susiję. Alkoholis ir kūno švitinimas.Pasirėmusios į barą žvalgomės. Klubas jau sausakimšas, šokių aikštelė įkaitusi nuo kūnų. Šviessto krūtinėmis, užpakaliais ir lubomis.

Zoja sako:Nepamiršk, turiu prezervatyvų. Kai reikės, jie mano rankinėje. – Ji paliečia man ranką. – Ge

utiesi?Aha.Nepulsi panikon?

Ne.Visas kambarys svaigsta šeštadienio naktimi – to ir norėjau. Ėmiausi savo sąrašo, ir Zoja kartunim. Šiandien išbrauksiu pirmą punktą – seksą. Ir nemirsiu, kol neišmėginsiu visų dešimties.Žiūrėk, – sako Zoja. – Kaip jis tau? – Ji rodo vaikiną.

Vaikinas šoka puikiai, užsimerkęs, tarsi būtų vienui vienas ir jam tereikėtų muzikos.Jis ateina čia kiekvieną savaitę. Nežinau, kaip prasisuka klube rūkyti žolę. Žavus, ar ne?Nenoriu narkomano.

Zoja susiraukusi dėbteli į mane.

Ką, po paraliais, čia kalbi?Jei jis atsijungęs, manęs neprisimins. Ir dar nenoriu girtuoklio.

Zoja trinkteli gėrimą ant baro.Tikiuosi, neužsimanei įsimylėti. Tik nesakyk, kad ir tai tavo sąraše.Tikrai ne.Gerai, nes, kad ir kaip nemalonu priminti, laikas ne tavo pusėje. Nagi, negaištam!

i nusitempia mane į šokių aikštelę. Prisiiriame gana arti, kad Apsinešėlis mus pastebėtų, ir adedame šokti.r viskas gerai. Tarsi būtume gentis, visi kraipomės ir kvėpuojame vienu ritmu. Žmonės dairosi


12/183

žvelgia vieni kitus. Niekas jo neatims. ito šokio šeštadienio naktį, traukiančio vaikino žvilgsnne, apsivilkusią raudoną Zojos suknelę. Kai kurios merginos ir to neturi. Neturi nė tiek.

Žinau, kas nutiks, nes laiko prisiskaityti turėjau iki kaklo, ir žinau visus galimus siužetus.sinešėlis pasislinks arčiau mūsų apžiūrėti. Zoja į jį nekreips dėmesio, o aš atsakysiu žvilgsniu

ano akys užtruks sekunde per ilgai, ir jis pasilenks paklausti mano vardo. „Tesa“, – atsakysiu, kartos – kietą „T“, minkštą „e“, šnypščiančią „s“, viltingą „a“. Linktelėsiu – ištarė teisingai, kn patinka, kaip švelniai ir naujai mano vardas skamba jam ant liežuvio. Tada vaikinas skėstelė

nkomis atvertęs delnus, tarsi sakydamas: „Pasiduodu, ką man belieka daryti prieš tokį grožį?“ketiškai nusišypsosiu ir nuleisiu akis. Tai ženklas, kad gali prisiartinti, nesikandžiosiu, kad žindimo taisykles. Jis spaus mane glėbyje ir šoksime drauge, priglausiu galvą jam prie krūtinės,usysiuosi jo širdies – nepažįstamojo širdies.

Bet reikalai klostosi ne taip. Pamiršau tris dalykus. Pamiršau, kad knygos – ne tikrovė. Taip pamiršau, kad neturiu laiko flirtuoti. Zoja tai prisimena. Ji – trečias pamirštas dalykas. Ir ji imasciatyvos.Čia mano draugė, – šaukia ji Apsinešėliui per muziką. – Jos vardas Tesa. Esu tikra, kad ji mi

rauktų tavo suktinės.is nusišypso, paduoda suktinę, nužvelgia mudvi, akys užkliūva už ilgų Zojos plaukų.Gryna žolė, – šnabžda Zoja.

Kad ir kas ten būtų, tiršti ir aitrūs dūmai stringa gerklėje. Užsikosėju, svaigina. Perduodu suktinjai, ji giliai įtraukia ir grąžina vaikinui.

Dabar šokame trise, drauge judame bosams mušant per kojas ir vilnijant gyslomis. Iš ekranų nunų tvyksčioja ir raibuliuoja vaizdai. Suktinė vėl keliauja ratu.

Nežinau, kiek praeina laiko. Gal valandos. Gal minutės. Žinau, kad turiu nesustoti, tik tiek. Jei

siliausiu šokti, tamsūs kambario kampai nepriartės, tyla tarp dainų neims spengti. Jei nesustosikusi, vėl pamatysiu laivus jūroje, vėl ragausiu moliuskų ir jūros sraigių ir klausysiuosi gurgždeams pirmą kartą liečiant sniegą.

Zoja paduoda naują suktinę.Džiaugiesi, kad atėjai? – be garso kruta jos lūpos.tabteliu įkvėpti, kvailai stoviu sekundę per ilgai, užmirštu linguoti. Ir burtai subliūkšta. Įsikibuginu susigrąžinti pakilumą, bet tarsi maitvanagis ant krūtinės būtų susirangęs. Zoja, Apsinešėli šokėjai svetimi ir netikri, tarsi iš TV programos. Nebesitikiu ir vėl jiems priklausyti.

Grįšiu po minutės, – sakau Zojai.Tualeto tylumoje sėdžiu ant klozeto ir stebeiliju į savo kelius. Šiek tiek aukščiau užsiplėšusi sutau pilvą. Ant jo dar tebėra raudoni lopai. Ir ant šlaunų. Mano oda sausa tarsi driežo, kad ir ki

nčiau kremu. Ant rankų linkių matyti adatų dūriai.Baigiu šlapintis, nusišluostau ir pasitaisau suknelę. Išėjusi iš kabinos, matau prie rankų džiovinkiančią Zoją. Negirdėjau jos įeinant. Zojos akys patamsėjusios. Lėtai lėtai nusiplaunu rankas.

učiu, kaip į mane žiūri.Jis turi draugą, – sako Zoja. – Tas dar žavesnis, bet perleidžiu jį, juk šiandien ypatingoji tavo

ktis. Jų vardai Skotas ir Džeikas, ir mudvi traukiam pas juos.


13/183

Pasiremiu į kriauklės kraštą ir žiūriu į veidrodį. Nepažįstu savo akių.Vienas brolių Tvynių1 – vardu Džeikas.Klausyk, – Zoja sudirgusi, – tai nori pasimylėti ar ne?

Mergina prie kriauklės šalia dėbteli į mane. Noriu pasakyti, kad nesu tokia, kaip ji galvoja. Iš tlabai maloni, jai patikčiau. Bet neturiu laiko.

Zoja išsitempia mane iš tualeto ir braunamės atgal prie baro.Štai jie. Anas tavo.

Vaikinas, kurį ji rodo, laiko rankas prie kirkšnių, užkišęs nykščius už diržo. Atrodo kaip kaubojsisvajojęs. Jis nemato mūsų ateinant, todėl įsispiriu į grindis.

Negaliu!Gali! Gyvenk greitai, mirk jauna ir būk gražus lavonas!Ne, Zoja!

aučiu, kaip kaista skruostai. Kažin ar čia yra kur įkvėpti oro. Kur tos durys, pro kurias įėjom?i susiraukia.Prašei priversti tave tai padaryti! Tai kaip man dar elgtis?

Niekaip. Niekaip nesielk.Tu apgailėtina! – Ji papurto galvą ir patraukia į fojė.

Nuskubėjusi paskui matau, kaip paduoda numerėlį ir laukia mano striukės.Ką darai?Imu tavo striukę. Įsodinsiu į taksi, galėsi dumti namo.Zoja, negi viena eisi su jais!Stebėk.

i stumteli duris ir nužvelgia gatvę. Dabar, kai eilės nėra, čia tylu, taksi nematyti. Ant šaligatvio

etas balandžių kapoja greitai paruoštos vištienos pakuotę.Prašau, Zoja. Aš pavargusi. Gal gali parvežti mane namo?

i gūžteli.Tu visada pavargusi.Liaukis būti tokia bjauri!Liaukis būti tokia nuobodi!Nenoriu važiuoti į namus pas nepažįstamą vaikiną. Bet kas gali nutikti.Puiku. Ir nutiks, nes jei nevažiuosiu, visiškai nieko nenutiks.

Man nejauku, staiga išsigąstu.Zoja, noriu būti tobula. Jei mylėsiuosi su vaikinu, kurio nė nepažįstu, kas būsiu? Kekšė?

Zoja atsisuka į mane, jos akys blizga.Ne, būsi gyva. Jei lipsi į taksi ir važiuosi namo pas tėtį, kas tada būsi?

sivaizduoju, kaip ropščiuosi į lovą, visą naktį kvėpuoju negyvu savo kambario oru, atsibundu rniekas nepasikeitę.i vėl nusišypso.Nagi, – sako. – Galėsi išbraukti pirmą dalyką iš to savo suknisto sąrašo. Žinau, kad to nori. –

psena užkrečianti. – Tesa, sakyk „gerai“. Nagi, sakyk „gerai“!


14/183

Gerai.Valio! – Ji griebia man už rankos ir įsitempia pro klubo duris. – Dabar parašyk tėčiui, kad

kvosi pas mane, ir judinamės.vyniai – (angl. Tweenies) per BBC rodoma laida vaikams apie skudurines lėles.


15/183

KETVIRTAS SKYRIUS

Ar nemėgsti alaus? – klausia Džeikas.

is atsirėmęs į kriauklę savo virtuvėje, stoviu pernelyg arti. Taip elgiuosi tyčia.Norėjau tik arbatos.is gūžteli, susidaužia alaus buteliu su mano puodeliu ir užverčia galvą gurkštelėti. Žiūriu į jorklę, kaip jis ryja, po smakru pamatau besislepiantį mažą, blyškų randą, siaurą seno nutikimo žynusišluosto burną į rankovę, pamato, kaip spoksau.Kaip tu? – klausia.Gerai. O tu?Irgi.

Puiku.Džeikas nusišypso. Jo šypsena daili. Džiaugiuosi. Būtų gerokai sunkiau, jei būtų bjaurus.Prieš pusvalandį Džeikas su draugeliu Apsinešėliu vypsodami vienas kitam parsivedė mudvi sja į namus. Tie vypsniai kalbėjo, kad jiems nuskilo. Zoja liepė vaikinams nieko nesitikėti, betk nusekėme paskui juos į svetainę, ir ji leido Apsinešėliui paimti iš jos striukę. Kvatojosi iš jookelių, paėmė siūlomas suktines ir nesiliaudama ardėsi.Pro tarpdurį matau Zoją. Jie užleido muziką, kažkokį sodrų džiazo gabalą. Šoka išjungę šviesą,auge suka ant kilimo lėtais apsvaigėlių ratais. Pakėlusi vieną ranką Zoja laiko suktinę, kitą užk

sinešėliui už diržo, už nugaros. Jis apkabinęs ją abiem rankom, atrodo, tarsi stengtųsi vienas kaikyti ant kojų.taiga grįžta sveikas protas, geriu virtuvėje arbatą ir suvokiu, kad reikia toliau vykdyti planą. Ge tai darau dėl savęs.šgėrusi arbatą padedu puodelį į džiovyklę ir prisispaudžiu dar arčiau prie Džeiko. Mūsų batų nčiasi.Pabučiuok mane, – sakau, vos ištarus žodžiai man pasirodo juokingi, bet Džeikas kaip ir

prieštarauja. Jis padeda alų ir palinksta.

Bučiuojamės gana švelniai, mūsų lūpos vos liečiasi, vos juntu jo kvėpavimą. Žinojau, kad geračiuosiuosi. Perskaičiau visus žurnalus, kuriuose rašoma apie besitrinančias nosis, seilių pertekkur dėti rankas. Tik nenumaniau, kad jausmas bus toks, jo smakras švelniai trinsis, jo rankosgvai bėgios mano nugara, liežuvis slys mano lūpomis ir į burną.

Bučiuojamės ilgai, spaudžiamės vis stipriau, įsikniaubę vienas į kitą. Kaip lengva būti su žmogris manęs nepažįsta. Mano rankos drąsios, neria prie jo strėnų linkio ir glosto. Koks jis sveikaks tvirtas.

Atsimerkiu pažiūrėti, ar Džeikas mėgaujasi, bet akis patraukia langas jam už nugaros, lauke nakpami medžiai. Mažos juodos šakelės tarsi pirštai barbena į stiklą. Užsimerkiu ir dar tvirčiau


16/183

sispaudžiu. Per trumpą raudoną suknelę jaučiu, kaip labai jis manęs nori. Tylutėliai sudejuojaEime viršun, – sako.

Trūkteli mane prie durų, bet prispaudusi ranką prie krūtinės jį sustabdau ir galvoju.Nagi, – taria Džeikas. – Juk to nori?

Pirštais jaučiu, kaip plaka jo širdis. Jis man šypsosi, be to, juk aš noriu, tiesa? Ar ne to čia ir ažiavau?Gerai.

Džeikas suneria įkaitusius rankos pirštus su mano ir per svetainę vedasi prie laiptų. Zojaspaudusi prie sienos bučiuoja Apsinešėlį, šlaunį įspraudusi į jo tarpkojį. Juodu susivėlę ir įkaja kyšteli man liežuvį. Jis blizga tarsi žuvis urvelyje.štraukiu plaštaką iš Džeiko rankos ir nuo sofos pagriebiu Zojos rankinę. Rausdamasi joje suvod visi mane stebi, Apsinešėlio veide pamažu pražysta šypsena. Džeikas laukia atsirėmęs į durųktą. Ar kilstelėjo nykštį? Nedirsteliu. Nerandu ir prezervatyvų, nė nežinau, jie dėžutėje ar pakšvis, kaip atrodo. Sutrikusi rankinę nutariu pasiimti viršun. Jei Zojai prireiks prezervatyvų, jaiti pasiimti.

Eime, – sakau.Nuseku laiptais paskui Džeiką, neatitraukdama akių nuo jo siūbuojančių klubų – stengiuosi neleugiai nuotaikai išsisklaidyti. Jaučiuosi šiek tiek keistai, svaigsta galva ir kiek pykina. Nemani

d lipdama laiptais paskui vaikiną prisiminsiu ligoninės koridorius. Gal paprasčiausiai pavargandau prisiminti taisykles, kaip elgtis jaučiant blogumą – kvėpuokite grynu oru, atsidarykite lana, jei įmanoma, išeikite į lauką. Pasimokykite atsipalaiduoti – darykite ką nors, bet ką, kad tik

kreiptumėte savo mintis.Čia, – sako Džeikas.

o miegamasis niekuo neypatingas – nedidelis kambarys, stalas, kompiuteris, ant grindų išmėtyygos, kėdė ir viengulė lova. Ant sienų kabo keletas nespalvotų plakatų – džiazo muzikantai.Džeikas žiūri į mane, besižvalgančią po jo kambarį.

Gali padėti rankinę, – sako man.Paėmęs nuo lovos ant žemės numeta nešvarius drabužius, palygina antklodę, atsisėda ir patapšnia.

Tebestoviu kaip įkalta. Ant tos lovos sėsiu tik išjungus šviesą.Gal gali uždegti žvakę? – klausiu.

is atitraukia stalčių, paima degtukus ir uždega ant stalo žvakę. Išjungia šviesą ir vėl atsisėda.tai į mane žiūri, manęs geidžia kvapą gniaužiantis vaikinas. Štai ta akimirka, bet krūtinę spaudlbūt vienintelė išeitis pasiekti savo ir nesukelti įspūdžio, kad esu visiška kvaiša, tai kuo norssimesti. Nusprendžiu būti Zoja ir sagstausi jos suknelės sagas.is žiūri, kaip atsisegu vieną sagutę, antrą. Apsilaižo. Trečia sagutė.

Atsistoja.Leisk man.

Džeiko pirštai dirba mikliai. Jam ne naujiena. Kita mergina, kita naktis. Kažin kur ji dabar. Ketgutė, penkta, ir trumpa raudona suknelė nuslysta nuo pečių ant klubų, nuplevena ant grindų ir ta


17/183

činys paliečia pėdas. engiu iš jos priešais Džeiką vien su liemenėle ir kelnaitėmis.Kas čia? – susiraukęs jis žiūri į randus man ant krūtinės.Sirgau.Kuo?

Užčiaupiu jį bučiniu.Dabar, kone nuoga, kvepiu kitaip – muskusu ir karščiu. Jo skonis kitoks – atsiduoda dūmais ir žkuo saldžiu. Gal gyvenimu.

O pats nenusirengsi? – klausiu stengdamasi pamėgdžioti Zoją.is nusitraukia marškinėlius per galvą, iškėlęs rankas. Akimirką manęs nemato, bet pats nuogasura krūtinė, paaugliška ir strazdanota, tamsūs plaukų kuokšteliai po pažastimis, numetęsrškinėlius ant lovos vėl mane bučiuoja. Nežiūrėdamas viena ranka mėgina atsisegti diržą, bet j

siseka. Džeikas atsitraukia, nors krapštosi su saga ir užtrauktuku, nenuleidžia nuo manęs akių. Ikelnių ir stovi priešais mane vienomis kelnaitėmis. Akimirką sutrikęs kiek dvejoja, atrodo drodos nekaltos, visai kaip baltos jo kojinės, ir užsigeidžiu jam ką nors duoti.Dar nesu to dariusi, – sakau. – Nesu su vaikinu ėjusi iki galo.

uvirpa žvakės šviesa.is patyli, tada papurto galvą lyg netikėtų.Oho, nuostabu.

Linkteliu.Eikš čia.

sikniaubiu jam į petį. Jauku ir ramina. Viena ranka jis apkabina mane, kita glosto man kaklą. Rta. Prieš dvi valandas net nežinojau jo vardo.

Gal sekso nereikia. Gal galime paprasčiausiai atsigulti ir apsikamšyti, po antklode nugrimzti į

egą vienas kito glėbyje. Gal mes įsimylėsime. Jis puls ieškoti vaistų, ir aš gyvensiu amžinai.Bet ne.

Ar turi prezervatyvų? – sušnibžda Džeikas. – Mano baigėsi.iekteliu Zojos rankinės ir apvertusi iškratau ant grindų prie kojų, suradęs jis padeda prezervatnaktinio staliuko ir jau maunasi kojines.

Pamažu atsisegu liemenėlę. Dar nesu išsirengusi prieš vaikiną. Jis žiūri į mane, tarsi norėtųvalgyti ir svarstytų, nuo ko pradėti. Girdžiu daužantis savo širdį. Jam nesiseka nusimauti apatinkdo stovintis daiktas. Nusitempiu kelnaites ir tirtu. Abu nuogi. Pagalvoju apie Adomą ir Ievą.

Viskas bus gerai, – sako Džeikas ir paėmęs už rankos vedasi prie lovos, atitraukia antklodę,ropščiame ir užsiklojame. Čia laivas. Urvas. Jame galima pasislėpti.Tau patiks, – sako jis.

Bučiuojamės, iš pradžių lėtai, jo pirštai vedžioja per atsikišusius mano kaulus. Man patinka, kaelniai vienas su kitu elgiamės, kaip lėtai judame žvakės pašvaistėje. Bet tai trunka trumpai. Jočiniai tampa godesni, staigiau kyščioja liežuvį, tarsi jam nepakaktų artumo. Dabar jo rankosrnelyg nenustygsta, spaudo ir trina. Ar jis ko ieško? Vis kartoja:

O taip, o taip, – bet neatrodo, kad sakytų man.is užsimerkęs, burna pilna mano krūties.


18/183

Pažiūrėk į mane, – sakau jam. – Noriu, kad žiūrėtum į mane.is pasiremia ant alkūnės.Ką?Nežinau, ką daryti.Viską darai gerai. – Jo akys tokios tamsios, kad jo neatpažįstu. Tarsi būtų persimainęs, jau ne

k tiek pažįstamas, koks buvo vos prieš keletą minučių. – Viskas puiku.r jis toliau bučiuoja man kaklą, krūtis, pilvą, paskui jo veidas vėl pradingsta iš akių. Žemyn sle

o ranka, net nežinau, kaip pasakyti, kad liautųsi. Traukiu nuo jo klubus, bet jis nesustoja. Tarpkirba pirštai, ir nustėrusi žiopteliu, nes dar niekas manęs ten nėra lietęs.Kas ne taip, kodėl nežinau, kaip man elgtis? Maniau, įsivaizduosiu, ką daryti, kas ir kaip turi vyt nuo manęs čia niekas nepriklauso, tarsi Džeikas verstų mane, nors turėčiau pati vadovauti.sikimbu jo, rankomis apsiveju nugarą ir paplekšnoju, tarsi būtų šuo, kurio nesuprantu.is išsitiesia lovoje ir atsisėda.Kaip tu?

Linkteliu.

is siekteli per stalą, kur pasidėjo prezervatyvus. Vieną užsimauna. Pavyksta greitai. Džeikas –ezervatyvų specialistas.

Pasiruošusi?Vėl linkteliu. Atrodo, kitaip būtų nemandagu.is atsigula, kojomis praskečia maniškes, prisispaudžia, užgula mane visu svoriu. Netrukus paj

viduje ir suprasiu, dėl ko visi čia nerimsta. Toks buvo mano noras.Raudoniems neoniniams jo žadintuvo skaičiams keičiantis nuo 3:15 iki 3:19, akys užkliūva užugybės dalykų. Jo batai guli ant šono prie durų. Durys neužtrenktos. Ant lubų tolimajame kamp

guoja keistas šešėlis, panašus į veidą. Prisimenu storulį, kurį kadaise mačiau prakaituotą bėgaūsų gatve. Pagalvoju apie obuolį. Kad saugu būtų po lova arba padėjus galvą mamai į skreitą.is pasirėmęs rankomis, pamažu juda virš manęs, veidą pakreipęs į šoną, užsimerkęs. Štai. Taiksta. Tai jaučiu. Seksas.

Kai viskas baigta, tysau po juo tyli ir maža. Kurį laiką taip ir gulime, tada jis nusirita į šoną ir msoje žvilgteli į mane.

Kas? – klausia jis. – Kas blogai?Neprisiverčiu į jį pažiūrėti, todėl pasislenku arčiau, įsirausiu giliau, pasislepiu jo glėbyje. Žin

odau visiška kvailė. Įsikniaubusi šniurkščioju kaip kūdikis ir negaliu sustoti, tai siaubinga. Jisais glosto man nugarą, kužda „ššš“ man į ausį, pagaliau atsitraukia, kad matytų mano veidą.Kas? Juk nesakysi, kad nenorėjai?

Nusišluostau akis į antklodę. Atsisėdu, kojas nuleidžiu ant kilimo. Sėdžiu nusisukusi nuo jo,rksėdama žiūriu į savo drabužius. Matau ant grindų nepažįstamus šešėlius.

Kai buvau mažytė, tėtis mane nešiodavo ant pečių. Buvau tokia maža, kad jis turėdavo abiemnkom prilaikyti mane už nugaros, kad nesvyruočiau į šonus, ir būdavau taip aukštai, kad būčiauėjusi rankomis braukti per lapus. Niekad nepasakočiau apie tai Džeikui. Jam tai nė kiek nerūpmanau, kad žodžiai pasiekia žmones. Gal niekas jų nepasiekia.


19/183

sikrapštau į savo drabužius. Raudona suknelė atrodo daug ankštesnė; trukteliu ją žemyn, bandasidengti kelius. Ar tikrai ėjau į klubą taip atrodydama?

Apsiaunu batus, surenku daiktus į Zojos rankinę.Džeikas sako:

Nebūtina išeiti. – Jis remiasi ant alkūnės.Žvakės liepsnai sumirgėjus, jo krūtinė atrodo blyškesnė.

Aš noriu.

is krinta ant pagalvės. Vieną ranką nukoręs nuo lovos; pirštai, kur liečia grindis, užlenkti. Labai papurto galvą.

Zoja miega apačioje ant sofos. Ir Apsinešėlis. Jie guli kartu, rankos susipynusios, atsisukę vieną. Nepakenčiu, jai tai taip tinka. Net apsivilkusi jo marškinius. Dailios, tvarkinga eilute susiūtgelės primena cukrinį namelį iš pasakos. Priklaupiu šalia ir švelniai paglostau Zojai ranką. Josnka šilta. Glostau, kol atsimerkia. Ji sumirksi.

Ei! – sušnibžda ji. – Jau baigei?Linkteliu, keista, bet nesusilaikau neišsiviepusi. Ji išsipainioja iš Apsinešėlio rankų, atsisėda i

žvelgia grindis.Ar nematai žolės?

Randu dėžutę su žole ir paduodu jai, tada einu į virtuvę įsipilti vandens. Tikiuosi, kad atseks išskos, bet ji nesiteikia. Kaip galime kalbėtis šalia gulint Apsinešėliui? Atsigeriu vandens, padeklinę į džiovyklę ir grįžtu į svetainę. Atsisėdu ant grindų Zojai prie kojų, ji lyžteli popieriuką,klijuoja, lyžteli kitą kraštą, jį užlenkia, nuplėšia galiukus.

Na? – klausia. – Ir kaip sekėsi?Gerai.

Mane akina pro užuolaidas pulsuojanti šviesa. Tematau blizgant jos dantis.Kaip jis?

Pagalvoju apie viršuje likusį Džeiką, ant grindų nukarusią jo ranką.Nežinau.

Zoja įkvepia, smalsiai mane nužvelgia, iškvepia.Prie sekso reikia priprasti. Mama kartą sakė, kad seksas tėra trys minutės malonumo. Pamani

kas? Man bus daugiau! Taip ir yra. Jei leidi jiems galvoti, kad jie nuostabūs, viskas būna geraAtsistojusi einu prie užuolaidų ir jas atitraukiu. Tebedega gatvės žibintai. Iki ryto dar marios la

Zoja klausia:Tiesiog palikai jį viršuje?Na taip.Nelabai mandagu. Turėtum lipti viršun pabandyti dar kartą.Nenoriu.Bet namo važiuoti dar negalime. Aš girta kaip maišas. – Ji užgesina cigaretę peleninėje, išsit

ia Skoto ir užsimerkia.lgai žiūriu, kaip ji įkvepia ir iškvepia. Ant sienos tvieskiančių šviesų girlianda švelniai atsimukiliminės dangos. Kambaryje guli ir kilimas, mažas ovalas, nutaškytas mėlynai ir pilkai it jūra


20/183

Grįžtu į virtuvę ir vėl užkaičiu virdulį. Ant indaujos guli lapelis. Ant popierėlio kažkas užrašęsūrio, sviesto, pupelių, duonos.“ Atsisėdu ant suoliuko prie virtuvės stalo ir prirašau: „Irisų, šekoladinius kiaušinius.“ Labai noriu šokoladinių kiaušinių, nes dievinu gauti jų per Velykas. Ikilykų dar du šimtai septyniolika dienų.

Gal turėčiau būti didesnė realistė. Išbraukiu šokoladinius kiaušinius ir įrašau: „Šokoladinį Kalnelį raudonoje ir geltonoje folijoje su varpeliu ant kaklo.“ Jį gal ir gausiu. Iki Kalėdų tik šimtalika dienų.

Apverčiu popieriuką ir užrašau: „Tesa Skot.“ Geras trijų skiemenų vardas, taip dažnai kartoja sugebėsiu įrašyti savo vardą ant šito lapelio daugiau nei penkiasdešimt kartų, viskas bus gera

šau mažytėmis raidėmis, kaip dantukų fėja rašytų atsakydama į vaiko laišką. Man maudžia riešilpia arbatinukas. Virtuvė prigaruoja.


21/183

PENKTAS SKYRIUS

rtais sekmadieniais tėtis mudu su Kelu nuveža aplankyti mamos. Liftu pakylame į aštuntą aukš

dariusi duris ji paprastai sako: „Ei, sveikučiai!“ – ir nužvelgia visus tris. Tėtis dažniausiai kiemindžikuoja ant slenksčio, ir juodu pasikalba.Bet šiandien mamai atidarius duris, tėtis veržiasi kuo greičiau dingti, jis jau traukia koridoriume lifto.Prižiūrėk ją, – sako pirštu besdamas į mane. – Ja negalima pasitikėti.

Mama juokiasi.Kodėl, ką ji iškrėtė?

Kelas kone džiūgauja.

Tėtis neleido jai eiti į klubą.Ak, – sako mama. – Tikrai primena jūsų tėvą.Bet ji vis tiek nuėjo. Ką tik grįžo. Išbuvo ten visą naktį.

Mama meiliai šypsosi.Ar sutikai vaikiną?Ne.Galiu lažintis, kad sutikai. Kuo jis vardu?Nesutikau!

Tėtis atrodo persiutęs.Kaip visada, – sako jis. – Nieko nauja. Turėjau susiprasti, kad iš tavęs pagalbos nesulauksiuAk, verčiau patylėk, – atsiliepia mama. – Juk jai nieko nenutiko, tiesa?Tik pažiūrėk į ją. Visiškai išsekusi.

Kurį laiką visi trys veria mane akimis. Nepakenčiu. Jaučiuosi nusikaltusi, man šalta, maudžia pskauda nuo sekso su Džeiku. Niekas neperspėjo, kad taip nutiks.

Grįšiu apie ketvirtą, – žengdamas į liftą sako tėtis. – Jau dvi savaitės ji atsisako kraujo tyrimdėl paskambink, jei kas pasikeis. Ar tiek sugebėsi?

Taip, taip, nesijaudink. – Pasilenkusi mama pabučiuoja man į kaktą. – Aš ją prižiūrėsiu.ėdim su Kelu virtuvėje prie stalo, o mama užkaičia arbatinuką, iš nešvarių puodelių kriauklėj

enka tris ir praskalauja po čiaupu. Kyšteli ranką į spintelę arbatos maišelių, iš šaldytuvo išimaną ir pauosto, ar nesugižęs, į lėkštę įberia sausainių.

Vieną susigrūdu į burną. Nuostabu. Pigus šokoladas ir angliavandenių antplūdis į smegenis.Ar kada pasakojau apie pirmąjį savo vaikiną? – klausia mama dėdama arbatą ant stalo. – Jis

rdu Kevinas, dirbo laikrodžių parduotuvėje. Man patikdavo žiūrėti, kaip jis susikaupęs kąžiūrinėdavo prie akies prispaudęs tą mažytį didinamąjį stiklą.Kelas paima dar vieną sausainį.


22/183

Mama, kiek iš viso esi turėjusi vaikinų?i nusijuokia.Na jau, ar tai padorus klausimas?Ar tėtis buvo geriausias?Ak, jūsų tėvas! – šūktelėjusi ji teatrališkai griebiasi už širdies, Kelas kvatojasi.

Kartą paklausiau mamos, kuo tėtis jai neįtiko. Mama atsakė: „Jis pats praktiškiausias iš visų miktų vyrų.“

Kai mama paliko tėtį, buvau dvylikos. Kurį laiką ji siuntė atvirukus iš visų vietų, apie kurias nėbuvau girdėjusi: Skegneso, Grimsbio, Halo. Viename atvirukų buvo viešbučio nuotrauka. „Dabčia dirbu, – rašė ji. – Mokausi būti konditere ir sparčiai tunku!“Puiku! – pasakė tėtis. – Tikiuosi, kad sprogs!

os atvirukus kabinu ant miegamojo sienos – Karlailas, Melrozas, Dornochas.Mes gyvename ūkyje kaip piemenys, – rašė ji. – Ar žinojai, kad gaminant škotišką hagį naudojes plaučiai, trachėja, širdis ir kepenys?“

Nežinojau, kaip ir to, ką ji turėjo omeny rašydama „mes“, bet man patiko žiūrėti į Džon o’Grou

melio nuotraukas, į begalinį dangų virš įlankos.Tada atėjo žiema ir išgirdau diagnozę. Nesu tikra, kad mama iškart patikėjo žinia, nes prireikė k laiko, kol apsigręžė ir parvažiavo. Kai pagaliau pabeldė į duris, buvau trylikos.Atrodai žavingai! – tarė man, kai atidariau. – Kodėl tavo tėtis viską vaizduoja blogiau, nei yrAr grįžti gyventi su mumis? – paklausiau.Ne visai.

r tada ji įsikraustė į savo butą.Visada būna tas pat. Gal dėl pinigų stygiaus, o gal dėl mamos noro manęs nenuvarginti, vakarą

ada praleidžiame žiūrėdami filmus ar žaisdami stalo žaidimus. Šiandien Kelas išsirinkoyvenimo žaidimą“. Žaidimas nevykęs, ir man nesiseka. Pabaigoje lieku su vyru, dviem vaikaisbu kelionių agente. Užmirštu apdrausti namą, todėl praūžus audrai prarandu visus pinigus. Kel

mpa popžvaigžde ir turi vasarnamį prie jūros, o mama yra dailininkė, gauna krūvas pinigų ir gydžiuliame name. Kai išeinu į pensiją, – tai nutinka labai greitai, nes vis išsuku dešimtukus, – nėsivarginu skaičiuoti man likusių grynųjų.Tada Kelas užsimano parodyti mamai naują stebuklingą triuką. Jis nueina pasiimti iš mamosnkinės monetos, o jo belaukdama nuo lovos atsitempiu antklodę, mama padeda ja apsimuturiuo

as.Kitą savaitę aš užrašyta į ligoninę, – sakau jai. – Ar ateisi?O tėtis su tavim nevažiuos?Galėtumėt abu ateiti.

Akimirką mama sutrinka.Ką darys šį kartą?Man vėl skauda galvą. Daktarai darys lumbalinę punkciją – nori stuburo skysčio.

i pasilenkia ir mane pabučiuoja, jos kvapas šiltai paglosto veidą.Viskas bus gerai, nesijaudink. Žinau, tau pasiseks.


23/183

Grįžta Kelas su svaro moneta.Ponios, atidžiai stebėkite, – sako jis.

Bet aš nenoriu. Man jau pabodo žiūrėti, kaip dingsta daiktai.Atsistojusi priešais drabužių spintos veidrodį mamos miegamajame pasikeliu marškinėlius. Bukas, kai atrodžiau kaip bjauri nykštukė. Mano oda buvo pilka, o baksnodama pilvą jausdavauilusį tešlos gumulą, pirštai prapuldavo minkštime. Nuo steroidų. Nuo didelių prednizolono ir ksametasono dozių. Abu – nuodai, nuo jų tampi storas, bjaurus ir niekaip neatsikratai prastos

otaikos.Kai lioviausi juos vartojusi, pradėjau trauktis. Šiandien mano klubikauliai atsikišę, per odąrsišviečia šonkauliai. Tarsi vaiduoklis traukiuosi pati nuo savęs.Prisėdu ant mamos lovos ir paskambinu Zojai.

Seksas, – klausiu jos, – kas tai?Vargšelė, – atsako ji. – Negi taip prastai pasidulkinot?Tiesiog nesuprantu, kodėl taip keistai jaučiuosi.Kaip keistai?

Vieniša, ir maudžia pilvą.Ak, taip! – sako ji. – Pamenu. Tarsi būtum išversta?Šiek tiek.Praeis.Kodėl jaučiuosi, tarsi tuoj tuoj pulsiu į ašaras?Tesa, pernelyg rimtai į tai žiūri. Seksas tėra būdas būti su kuo nors. Tai tik būdas išlaikyti šil

austis patraukliai.os balsas skamba keistai, tarsi šypsotųsi.

Zoja, ar tu ir vėl apsinešusi?Ne!Kur esi?Klausyk, tuoj turėsiu eiti. Sakyk, koks kitas dalykas tavo sąraše, galėsim planuoti.Sąrašą atšaukiau. Kvaila mintis.Šauni mintis! Nepasiduok. Bent jau ką nors būsi dariusi gyvenime.

Padėjusi ragelį mintyse skaičiuoju iki penkiasdešimt septynių. Tada surenku pagalbos telefoną.Atsiliepia moteriškas balsas:

Pagalbos tarnyba. Kokios pagalbos jums reikia?Tyliu.Balsas klausia:

Tai ar jums reikia pagalbos?Atsakau:

Ne.i klausia:Ar galite patvirtinti, kad jums nereikia pagalbos? Ar galite pasakyti savo adresą?

Pasakau jai, kur gyvena mama. Patvirtinu, kad pagalbos nereikia. Svarstau, ar mama už tai gaus


24/183

kią sąskaitą. Tikiuosi, gaus.urenku informacijos tarnybą ir paprašau samariečių telefono. Lėtai jį surenku.

Atsiliepia moteris:Sveiki. – Jos balsas švelnus, akcentas kaip airės. – Sveiki, – pakartoja moteris.usigėstu gaišindama jos laiką ir sakau:Viskas yra krūva mėšlo.

i tyliai galugerkly ištaria „a-ha“, man primena tėtį. Jis lygiai taip pat atsiliepė prieš šešias

vaites, kai konsultantas ligoninėje paklausė, ar suprantame, ką jis sako. Tada pamaniau, kad tėtrai nieko nesuprato, nes per stipriai verkė, kad dar ir klausytųsi.Aš vis dar čia, – sako moteris.

Noriu jai pasakyti. Prisispaudžiu ragelį prie ausies, nes kalbėdama apie tokius svarbius dalykuti kuo arčiau.

Bet nerandu tinkamų žodžių.Ar jūs vis dar ten? – klausia ji.Ne, – atsakau ir padedu ragelį.


25/183

ŠEŠTAS SKYRIUS

tis paima man už rankos.

Perduok man skausmą, – sako jis.Kniūbsčia guliu ant kušetės krašto, galva ant pagalvės. Nugara lygiagrečiai su kušetės kraštu.Kabinete du gydytojai ir seselė, bet jų nematau, nes stovi už manęs. Vienas gydytojas net nedytojas – dar tik studentė. Ji mažakalbė, tikriausiai stebi, kaip tikras daktaras suranda reikiamątą man ant nugaros ir rašikliu pažymi tašką. Jis patrina man odą antiseptiniu tirpalu. Skystis latas. Daktaras pradeda nuo vietos, kur bes adatą, ir tepa koncentriniais apskritimais, tada apklogarą rankšluosčiu ir užsimauna sterilias pirštines.Naudosiu dvidešimt penkto dydžio adatą, – sako studentei. – Ir penkių mililitrų švirkštą.

Tėčiui už nugaros ant sienos kabo paveikslas. Ligoninėje paveikslus dažnai keičia, ir šio dar nčiusi. Spoksau į jį. Per paskutinius ketverius metus išmokau įvairiausių dėmesio nukreipimo b

Paveiksle vaizduojama vėlyva popietė kažkokiuose Anglijos laukuose, saulė kabo žemai dangusunkiu arklu galynėjasi vyriškis. Sklando ir nardo paukščiai.

Tėtis pasisuka ant plastikinės kėdės pažiūrėti, į ką taip stebeiliju, paleidžia mano ranką ir eina iau pažiūrėti paveikslo.

Apačioje, lauko pakrašty, bėga moteris. Viena ranka ji prilaiko sijoną, kad galėtų bėgti greičiau„Didysis maras pasiekia Imą“, – perskaito tėtis. – Smagus paveikslėlis ligoninei!

Daktaras prunkšteli.Ar žinojote, – klausia jis, – kad per metus vis dar būna per tris tūkstančius maro atvejų?Ne, – sako tėtis. – Nežinojau.Ačiū Dievui už antibiotikus, hmm?

Tėtis atsisėda ir vėl paima mano ranką.Ačiū Dievui.

Bėgdama moteris pabaido viščiukus, ir tik dabar pastebiu, kad į vyriškį ji žvelgia siaubo kupinmis.

Maras, didysis gaisras ir karas su olandais nutiko 1666 metais. Pamenu iš mokyklos. Milijonaionių buvo išvežti vežimėliais, jų kūnai sumesti į kalkių duobes ir bendrus kapus. Praėjo trys šiuriasdešimt metų, ir visi tos tragedijos dalyviai jau seniausiai iškeliavę užmarštin. Iš visųveiksle vaizduojamų dalykų liko tik saulė. Ir žemė. Nuo šios minties pasijuntu mažytė.

Tuoj pajusi dilgtelėjimą, – sako daktaras.Tėtis nykščiu glosto ranką, o man per kaulus keliauja karščio bangos.os priverčia mane susimąstyti apie žodį „amžinai“, apie tai, kad mirusių dalykų kur kas daugiavų, kad mus supa vaiduokliai. Ši mintis turėtų guosti, deja.

Suspausk man ranką, – sako tėtis.


26/183

Nenoriu, kad tau skaudėtų.Kai mama tavęs laukėsi, keturiolika valandų spaudė man ranką ir neišnarino nė vieno piršto!

sa, man tikrai neskaudės.Tarsi kratytų elektra, tarsi mano stuburas būtų įkištas į skrudintuvą, o daktaras bandytų jį iš tenrapštyti buku peiliu.Kaip manai, ką šiandien veikia mama? – klausiu. Balsas kaip ne savas. Slopus. Įsitempęs.Nenumanau.

Paprašiau, kad ateitų.Paprašei? – tėtis nustebęs.Maniau, vėliau galėtume pasėdėti kavinėje.

is susiraukia.Keista mintis.

Užsimerkusi įsivaizduoju esanti saulės svilinamas, lietaus tetrokštantis medis. Galvoju apie liekantį man ant lapų, merkiantį mano šaknis, keliaujantį mano venomis.

Daktaras studentei pila duomenis. Jis sako:

Maždaug vienam iš tūkstančio taip badomų žmonių pažeidžiamas koks nors nervas. Taip pat ika, kad įsimes infekcija, prasidės kraujavimas ar bus pažeistos kremzlės. – Tada ištraukia adunuolė, – sako. – Baigta.

Kone tikiuosi, kad paplekšnos man per užpakalį, tarsi būčiau paklusni kumelė. Nepatapšnoja. Umoja man trimis steriliais vamzdeliais.

Na, nešu juos į laboratoriją.is neatsisveikina, tik patyliukais išsliūkina iš kambario, studentė išseka įkandin. Tarsi staiga bigėdęs tarp mūsų tvyrojusio intymumo.

O seselė labai maloni. Tvarstydama man nugarą su mumis kalbasi, paskui apeina lovą ir nusišyDabar turėsi šiek tiek pagulėti, brangute.Žinau.Jau ne pirmą kartą pas mus, mm? – Ji pasisuka į tėtį. – Ką jūs veiksite?Sėdėsiu čia ir skaitysiu knygą.

i linkteli.Būsiu už durų. Žinote, kokie simptomai grįžus namo?

is išpila kaip specialistas.

Krečia šaltis, karščiuojama, stingsta sprandas, skauda galvą. Pūliavimas ar kraujavimas, dūrta tirpsta ar būna nejautri.eselei palieka įspūdį.Neblogai!

ai išėjus, tėtis man nusišypso.Tesa, puikiai susidorojai. Pagaliau baigta, tiesa?Nebent laboratorijos rezultatai bus prasti.Nebus.Kiekvieną savaitę važinėsiu imti stuburo skysčio mėginio.


27/183

Ššš! Brangute, dabar pamėgink numigti. Greičiau prabėgs laikas.is pasiima knygą ir įsitaiso ant kėdės.vieselės tarsi jonvabaliai dilgčioja į vokus. Girdžiu tvinkčiojant pulsą, tarsi gatvėje taukšint ž

nopas. Prieblanda už ligoninės lango dar sutirštėja.Tėtis perverčia lapą.Už jo pečių, paveiksle, iš kaimo namelio kamino kyla dūmai ir bėga moteris – jos veidasrkreiptas siaubo.


28/183

SEPTINTAS SKYRIUS

Kelkis! Kelkis! – šaukia Kelas. Užsitraukiu ant galvos antklodę, bet jis negailestingai trūkteli j

myn. – Tėtis sakė, kad jei tuojau pat neatsikelsi, jis užlips pas tave su šlapiu skuduru!Pasiverčiu ant šono, toliau nuo jo, bet Kelas apeina lovą ir išsišiepęs vėl stovi prie manęs.Tėtis sako, kad turėtum kiekvieną rytą keltis ir ką nors veikti.tipriai jam spiriu ir vėl užsitempiu antklodę ant galvos.Kelai, man nusispjaut! O dabar išnyk iš mano kambario.

Net pati nustembu, kaip mažai man rūpi, kad jis išeina.Kambarin įsiveržia triukšmas – Kelas bilda laiptais žemyn, jam atidarius ir neuždarius durų girtuvėje tarškant lėkštės. Mane pasiekia net tykiausi garsai – ant dribsnių pilamo pieno teškėjim

e besisukantis šaukštas. Tėčio burbėjimas skudurėliu valant mokyklinę Kelo uniformą. LakantiKoridoriuje atidaroma spinta ir tėtis ištraukia Kelo striukę. Girdžiu užtrauktuką, spragtelint sagšuje, kad nesušaltų gerklė. Girdžiu bučkį, tada atodūsį – namą užlieja didžiulė nevilties bangaEik atsisveikinti, – sako tėtis.

Kelas užbilda laiptais, akimirką stabteli prie durų, tada įėjęs žengia tiesiai prie lovos.Tikiuosi, kad mirsi, kol būsiu mokykloje! – sušnypščia jis. – Ir tikiuosi, kad labai skaudės! Ir

iuosi, kad tave palaidos kokioje nors siaubingoje vietoje, pavyzdžiui, žuvų parduotuvėje ar pantų gydytoją!

udie, broliuk. Sudie, sudie.Tėtis sujauktoje virtuvėje su chalatu ir šlepetėmis, nesiskutęs ir besitrinantis akis, tarsi stebėtųęs vienas. Per kelias pastarąsias savaites jis susikūrė naują ryto rutiną. Kelui išėjus užsiplikovos, tada nuvokia virtuvės stalą, praskalauja lėkštes ir įjungia plovyklę. Tai trunka apie dvidešnučių. Tada užlipa viršun ir klausia manęs, ar gerai miegojau, ar ne alkana ir kada kelsiuosi. Ktokia tvarka.

Kai jam atsakau: „Ne, ne ir niekada“, tėtis apsirengia ir nulipa prie savo kompiuterio, kur ilgasandas tarškina klaviatūrą ieškodamas internete žinių, kaip mane išgelbėti. Kažkas man sakė, k

a penkios sielvarto stadijos, ir jei tai tiesa, jis įstrigo pirmojoje: neigimo.Keista, šiandien į duris jis pasibeldžia anksti. Dar neišgėrė kavos ir nesusitvarkė. Kas vyksta?liu nekrustelėdama, o jis įeina, tyliai uždaro duris ir nusispiria šlepetes.Pasislink, – sako. Kilsteli antklodės kraštelį.Tėti! Ką čia darai?Lendu pas tave į lovą.Aš nenoriu!

Tėtis mane apkabina ir suspaudžia. Jo kaulai kieti. Man į basas pėdas trinasi kojinės.Tėti! Lipk iš mano lovos!


29/183

Ne.Numetu jo ranką ir atsisėdusi žiūriu į jį. Atsiduoda priplėkusiais dūmais ir alumi, atrodo senest girdžiu plakant jo širdį, nors nemanau, kad galėčiau.Ką, po paraliais, čia dirbi?Tesa, tu su manim nekalbi.O manai, kad tai padėtų?

is gūžteli.

Gal.Ar tau patiktų, jei atėjusi įsiropščiau į tavo lovą – kai miegi?Kai buvai mažytė, taip ir darydavai. Sakei, nesąžininga, kad tau reikia miegoti vienai. Kiekvi

ktį mudu su mama priimdavome tave, nes jausdavaisi vieniša.Esu tikra, kad tai netiesa, nes neprisimenu. Gali būti, kad tėtis išprotėjo.

Na, jei nelipsi iš mano lovos, tada išlipsiu aš.Puiku, – sako jis. – To ir tetrokštu.O tu čia ir tysosi?

Tėtis vypteli ir pasirango po antklode.Čia taip jauku ir šilta.

Vos laikausi ant kojų. Vakar mažai tevalgiau ir, atrodo, tapau permatoma. Įsikimbu lovos kojossvirduliuoju iki lango ir žvilgteliu laukan. Dar anksti: mėnulis tirpsta blyškiai pilkame danguje

Tėtis sako:Senokai nesimatei su Zoja.Aha.Kas nutiko tą naktį, kai ėjote į klubą? Gal dėl ko susipykote?

Apačioje, sode, iš žolės kyšantis oranžinis Kelo kamuolys kaip subliūškusi planeta, o kaimynųme vėl darbuojasi tas vaikinas. Prispaudžiu delnus prie lango. Jis kasdien ten ką nors veikia:

ėbia ar kasinėja, ar dar ką krapštosi. Dabar iš patvorio rauna sužėlusias gervuoges ir meta į krošiasi kurti laužą.

Tesa, ar girdėjai, ko klausiau?Taip, bet aš tave ignoruoju.Gal pagalvok, ar nevertėtų grįžti į mokyklą. Tada matytumeisi su kitais draugais.

Atsigręžiu į jį.

Aš neturiu kitų draugų – ir kol dar nespėjai pasiūlyti, nenoriu jų įsitaisyti. Manęs nedominaalsuoliai, norintys susipažinti, kad per laidotuves sulauktų užuojautos.

Tėtis atsidūsta, užsitraukia antklodę iki smakro ir papurto galvą.Neturėtum taip kalbėti. Cinizmas tau ne į sveikatą.Kur nors perskaitei?O teigiamas požiūris imuninę sistemą stiprina.Tai aš kalta, kad sergu?Juk žinai, kad taip nemanau.Na, nuolat elgiesi taip, tarsi visa, ką darau, daryčiau prastai.


30/183

is sėdasi.Taip nesielgiu!Dar ir kaip elgiesi. Tarsi netinkamai merdėčiau. Visada ateini į mano kambarį, liepi keltis iš

vos ir susiimti. Dabar sakai, kad turėčiau grįžti į mokyklą. Juokinga!Nudundu per kambarį, įsispiriu į jo šlepetes. Jos gerokai per didelės, bet man nerūpi. Tėtis žiūne pasirėmęs ant alkūnių. Atrodo, tarsi būčiau jam trenkusi.Neišeik. Kur eini?

Toliau nuo tavęs.Piktdžiugiškai trenkiu durimis. Gali pasilaikyti mano lovą. Tegul. Gali gulėti joje ir pūti.


31/183

AŠTUNTAS SKYRIUS

išu galvą per tvorą ir jį pašaukiu, vaikinas nustemba. Jis vyresnis, nei maniau, kokių aštuoniol

msiaplaukis, pasipuošęs barzdos šešėliu.Ko?Ar galiu tavo lauže sudeginti kelis daiktus?liūkindamas takeliu prie manęs, jis šluostosi kaktą, tarsi būtų sukaitęs. Panagės purvinos, į plakritę lapų. Nesišypso.

Kilstelėjusi parodau jam dvi batų dėžes. Per petį tarsi vėliavą persimetusi Zojos suknelę.Kas jose?Daugiausia popieriai. Ar galiu jas atnešti?

Gūžteli, tarsi jam nerūpėtų, todėl išeinu pro šoninius vartelius, peržengiu žemą mūsų kiemusriančią sienelę, kertu priekinį gėlyną ir apeinu namą. Vaikinas manęs jau laukia, laiko atidaręrtelius. Sudvejoju.

Aš Tesa.Adomas.

Tylėdami einame jo sodo takeliu. Galiu lažintis, pamanė, kad mane ką tik metė vaikinas ir kadžėje meilės laiškai. Galiu lažintis jį galvojant: „Kai jos toks kaulėtas veidas ir tokia plika galvko keista, kad ją metė.“

Kai prieiname, laužas nuvilia, lapų ir šakelių krūva vos rusena, iš pakraščių neryžtingai laižomnies liežuvėlių.Lapai šlapi, – sako jis. – Nuo popieriaus vėl įsikurs.

Atidariusi apverčiu vieną dėžę.Nuo tos dienos, kai ant nugaros pastebėjau pirmą mėlynę, iki dienos prieš porą mėnesių, kaioninė dėl manęs prarado viltį, rašiau dienoraštį. Ketveri metai apgailėtino optimizmo dega puik pažiūrėkit į liepsnas! Visų greičiau pasveikti linkinčių atvirukų krašteliai raitosi, atvirukaisiliepsnoja ir virsta pelenais. Per ketverius metus pamiršti žmonių vardus.

Viena seselė piešdavo gydytojų karikatūras ir, norėdama prajuokinti, kabindavo prie mano lovbepamenu jos vardo. Ar ne Luiza? Ji buvo labai kūrybinga. Ugnis svaidosi žarijomis, kibirkštia į medžius.Atsikratau nereikalingo bagažo, – sakau Adomui.

Bet neatrodo, kad jis klausytųsi. Per veją tempia prie ugnies gervuogių raizgalynę.Labiausiai nekenčiu kitos dėžės. Mudu su tėčiu ją naršydavome, išmėtydavome nuotraukas po vvą.

Tu pasveiksi, – sakydavo jis, pirštu braukdamas per mano vienuolikmetės nuotrauką, jojeovėdamasi stoviu su uniforma, pirma mano diena vidurinėje mokykloje. – Čia Ispanijoje, – kal


32/183

iau. – Ar pameni?Atrodau liekna, įrudusi ir kupina vilčių. Mano pirmoji remisija. Paplūdimy švilptelėjo berniuktis mane nufotografavo, sakė, kad niekad nenorėsiu pamiršti pirmo man skirto švilptelėjimo.

Bet noriu.taiga užsimanau bėgti namo pasiimti daugiau daiktų. Drabužių, knygų.

Paklausiu:Kai vėl kursi ugnį, ar galėsiu ateiti?

Adomas primina vieną gervuogės galą batu, kitą užlenkia į ugnį. Sako:Kodėl nori visko atsikratyti?ugumuliuoju Zojos suknelę; kumštyje ji atrodo maža. Metu suknelę į laužą, atrodo, ji užsilieps

r nepasiekusi laužo. Skrieja sustingusi, lydydamasi į plastiką.Pavojinga suknelė, – sako Adomas, jis žiūri man į akis, tarsi ką žinotų.

Viskas sudaryta iš dalelių. Kuo tvirtesnė medžiaga, tuo tankiau susispaudusios jos dalelės. Žmorti, bet jie iš skysčio. Man atrodo, kad stovint per arti ugnies kūno dalelės keičiasi, nes nelauksijuntu apsvaigusi ir lengva. Nesu tikra, kas man, – gal čia dėl to, kad beveik nevalgau, – tarsi

beišsilaikyčiau savo kūne. Sodas staiga nušvinta.Traukos dėsnis teigia, kad visi judantys kūnai nukrinta ant žemės – kaip ir žiežirbos, kylančios nžo ir besileidžiančios man ant plaukų ir drabužių.

Nustembu pasijutusi begulinti ant žolės, žvelgiu į debesų aureolės supamą blyškų Adomo veidąrą minutę nesuprantu, kas vyksta.Nejudėk, – sako jis. – Atrodo, tu nualpai.

Mėginu atsakyti, bet liežuvis stingsta, ir kur kas lengviau tiesiog gulėti.Ar tu diabetikė? Gal tau reikia cukraus? Jei nori, turiu skardinę kolos.

is prisėda šalia, palaukia, kol ir aš atsisėsiu, tada paduoda man gėrimą. Cukrui pasiekus smegvoje sudūzgia. Jaučiuosi lengvutė, dar netikroviškesnė, bet man jau geriau. Žiūrime į ugnį. Ma

žių turtas jau sudegė; net iš dėžių teliko apanglėję griaučiai. Suknelė virto oru. Pelenai tebėraršti, kad pritrauktų drugį, kvailą drugį, kuris plevena artyn. Jis spragteli sparnams suvirpėjus irtus plėnimis. Stebim erdvę, kur jis skriejo.

Klausiu:Dažnai sodininkauji, tiesa?Man patinka šis darbas.

Matau tave pro langą, kai kasinėji ar dar kuo užsiimi.is sutrinka.Tikrai? Kodėl?Man patinka į tave žiūrėti.

Adomas susiraukia, tarsi norėtų perprasti mano žodžius, tarsi norėtų ką pasakyti, bet tada nusisurosi po sodą.Kampe, ana ten, ketinu sukasti kelias lysves daržovėms, – sako. – Pasėsim žirnių, salotų,

udonžiedžių pupelių, pasodinsim kopūstų daigų. Visko po truputį. Daugiau dėl mamos.Kodėl?


33/183

is gūžteli, žvilgteli į namą, tarsi vien paminėjus ji pasirodytų lange.Jai patinka daržai.O tavo tėčiui?Ne. Gyvenu tik su mama.

am ant rankos matau tekančią kraujo srovelę. Adomas pastebi mano žvilgsnį ir nusivalo rankąnes.Na, turėčiau dirbti, – sako. – Ar susidorosi? Jei nori, kolą pasilik.

Lėtai einu takeliu, Adomas žingsniuoja šalia. Labai džiaugiuosi, kad sudeginau savo nuotraukasnoraštį, kad nebėra Zojos suknelės. Atrodo, tarsi dabar nutiks daug kitokių dalykų.

Prie vartų atsisuku į Adomą ir padėkoju:Ačiū už pagalbą.

is atsako:Visada padėsiu.

Rankas susikišęs į kišenes. Nusišypso, tada nudelbia akis sau į batus. Bet žinau, mane mato.


34/183

DEVINTAS SKYRIUS

Nežinau, kodėl jus čia atsiuntė, – stebisi registratorė.

Mūsų paprašė atvykti, – sako jai tėtis. – Paskambino daktaro Rajano sekretorė ir paprašė atvNe čia, – sako ji. – Ne šiandien.Taip, čia, – atsako tėtis. – Taip, šiandien.

i pabamba, nusisuka į kompiuterį ir perbėga akimis monitorių.Ar dėl stuburo skysčio mėginio?Ne, ne dėl jo. – Tėtis vis labiau irzta. – Ar daktaras Rajanas bent jau klinikoje?

Atsisėdu laukiamajame ir leidžiu jiems erzėti. Čia pat ir įprasti įtariamieji – kampe gauja vaikipurėmis, su prijungtais nešiojamaisiais chemoterapijos įtaisais diskutuoja apie diarėją ir vėmi

mos ranką spaudžiantis berniukas, jo gležni ataugę plaukučiai maždaug tokie kaip maniškiai; irgina be antakių, apsimetanti skaitanti knygą. Virš akinių linijos pieštuku ji prisipaišė antakiusmačiusi mane spoksant mergina nusišypso, bet man to nereikia. Turiu taisyklę nesusidėti surdėjančiais žmonėmis. Iš jų nieko gera nelauk. Buvau čia susidraugavusi su mergina, vardudžela, ir mudvi kiekvieną dieną susirašinėdavome elektroniniu paštu, kol vieną kartą ji nebeatliausiai jos mama paskambino mano tėčiui ir pasakė, kad Andžela mirė. Mirė. Tiesiog taip, mpranešusi. Nusprendžiau su kitais nebeprasidėti.Paimu žurnalą, bet nė nespėjus jo atsiversti per petį man patapšnoja tėtis.

Išteisinti! – sako jis.Ką?Mes buvom teisūs, ji klydo. – Padėdamas man atsistoti, tėtis linksmai pamoja registratorei. –aiša neskiria savo subinės nuo galvos. Tai va, dabar galime eiti tiesiai į didžiojo žmogaus

binetą!Daktaras Rajanas kažkuo raudonu išsitepęs smakrą. Net sėsdamasi su tėčiu prie jo staloprisiverčiu nusukti akių. Spėlioju – čia makaronų padažas ar sriuba? Gal jis ką tik baigė operulbūt čia žalia mėsa.

Ačiū, kad atvykote, – sako daktaras, jo rankos nenustygsta sterblėje.Tėtis stumteli savo kėdę arčiau manęs ir prispaudžia kelius prie maniškių. Sunkiai ryju kovodanoru atsistoti ir išeiti. Jei nesiklausysiu, nežinosiu, ką jis nori pasakyti, ir gal tai bus netiesa.

Bet daktaras Rajanas nedvejoja, kalba labai tvirtai.Tesa, – sako jis. – Nenoriu gąsdinti, bet naujienos prastos. Strėnų mėginys rodo, kad vėžys

rsimetė į tavo stuburo skystį.Ar tai blogai? – nevykusiai juokauju.

is nesijuokia.Tesa, tai labai blogai. Vadinasi, pažeista tavo centrinė nervų sistema. Suprantu, tai girdėti lab


35/183

nku, bet padėtis prastėja greičiau, nei tikėjomės.Žiūriu į jį.

Padėtis?is pasimuisto krėsle.Tesa, liga pažengė.

Už stalo didelis langas, pro jį matau dvi medžių viršūnes. Regiu šakas, džiūstančius lapus ir šiek dangaus.

Kiek toliau pažengiau?Tesa, tik paklausiu, kaip jautiesi? Ar labiau pavargusi, gal tave pykina? Ar skauda kojas?Šiek tiek.Nedarysiu išvadų, bet siūlyčiau nuveikti tai, ką nori.

is turi keletą skaidrių, kuriomis paremia savo nuomonę, rodo jas tarsi atostogų nuotraukas,reipia dėmesį į mažas tamsias dėmeles, pokyčius, plūduriuojančius padrikus lipnius gumulėliursi kas būtų manyje paleidęs dūkti pernelyg veržlų vaiką su teptuku ir skardine juodų dažų.

Tėtis nesėkmingai bando užgniaužti ašaras.

Kas dabar bus? – paklausia, iš akių ant kelių jam tyliai kapsi didelės kaip pupos ašaros.Daktaras paduoda tėčiui nosinaitę.Už lango į stiklą pasibeldžia pirmas dienos lietus. Vėjo gūsis pagavęs nuplėšia lapą, tas krisdayksi raudoniu ir auksu.Daktaras sako:

Tesai galbūt padėtų intensyvus intratekalinis gydymas. Siūlyčiau keturių savaičių metotreksatdrokortizono kursą. Jei padės, Tesos ligos simptomai turėtų susilpnėti, ir galėtume toliau taikytaikymo programą.

Daktaras kalba, o tėtis klausosi, bet aš žodžių nebegirdžiu.Tai tikrai nutiks. Man sakė, bet niekas nemanė, kad įvykiai klostysis taip greitai. Tikrai niekadabegrįšiu į mokyklą. Niekada. Niekada neišgarsėsiu ir nepaliksiu nieko vertinga. Niekada neįstoiversitetą ir nedirbsiu. Nepamatysiu, kaip užaugs brolis. Nekeliausiu, neužsidirbsiu pinigų,vairuosiu, neįsimylėsiu, neišsikraustysiu iš namų ir nenusipirksiu namo.tai kokia tikrovė, ji tokia.

Dilgteli mintis, ji auga nuo kojų pirštų ir perveria visą kūną, kol visa užgniaužia ir begalvoju ve ją. Ta mintis užpildo mane, tarsi nebylus riksmas. Labai ilgai sirgau, buvau sutinusi ir nesve

ušė dėmės, luposi nagai ir slinko plaukai, o pykinimas persismelkė iki pat kaulų. Taip nesąžininnoriu tokia mirti, dar nė nespėjusi iš tikrųjų pagyventi. Man tai akivaizdu. Pajuntu viltį, o taiprotiška. Prieš mirdama noriu pagyventi. Tai vienintelis suvokiamas esmingas dalykas.tai tada mintimis vėl grįžtu į kambarį.

Daktaras jau kalba apie naujus bandomus vaistus, man jie galbūt ir nepadėtų, bet gali padėti kittis vis dar tyliai verkia, o aš žiūriu pro langą ir mąstau, kodėl atrodo, kad šviesa taip greitai bjau vėlu? Kiek laiko čia sėdim? Žvilgteliu į laikrodį – pusė keturių, o diena jau kone baigiasi

alis. Visiems į klases su naujomis kuprinėmis ir tušinukais ką tik grįžusiems vaikams prieš akila pirmo semestro pabaiga. Kaip greitai bėga laikas. Netrukus Helovinas, tada fejerverkų nakt


36/183

lėdos. Pavasaris. Velykos. Mano gimtadienis gegužę. Būsiu septyniolikos.Kiek dar tempsiu? Nežinau. Žinau tik viena, turiu du pasirinkimus – sėdėti susimuturiavus įklodes ir merdėti arba iš naujo sukurpti sąrašą ir gyventi.apkričio 5-oji – Anglijoje švenčiama Parako diena, leidžiami fejerverkai.


37/183

DEŠIMTAS SKYRIUS

tis sako:

Ei, atsikėlei! – tada pastebi mano mini sijonėlį ir vėl susičiaupia. – Leisk atspėsiu. Ketini suZoja?Tau kas nors nepatinka?

is stumteli per stalą mano vitaminus.Nepamiršk šitų.

prastai tėtis atneša juos ant padėklo, bet šiandien vargintis nereikia. Galėtum pagalvoti, kad dėdžiugs, bet jis tik sėdi ir žiūri, kaip ryju tabletę po tabletės.

Vitaminas E padeda kūnui atsigauti po švitinimo sukeltos mažakraujystės. Vitaminas A susilpni

nduliuotės poveikį žarnynui. Raudonosios guobos ištrauka padeda gamintis visų mano kūno erivinei. Silicis stiprina kaulus. Kalis, geležis ir varis atkuria imuninę sistemą. Tikrasis alavijaką gydo. O česnakas – na, tėtis kažkur perskaitė, kad gydomosios česnako savybės iki galo daperprastos. Jis vadina česnaką vitaminu X. Viską nuplaunu šviežiausiomis apelsinų sultimis ir ukšteliu nevalyto medaus. Niam niam.yptelėjusi stumteliu padėklą tėčio pusėn. Jis atsistoja, nuneša ir įdeda jį į kriauklę.Maniau, – sako atsukdamas čiaupą ir teliūskuodamas vandenį dubenėlyje, – kad vakar tau

audėjo ir pykino.

Jaučiuosi gerai. Šiandien nieko neskauda.Nemanai, kad protingiau būtų pailsėti?

žengėme į pavojingą teritoriją, todėl, atsisukusi į Kelą, mikliai pakeičiu pokalbio temą. Jis trinvo kukurūzų dribsnius į suzmekusią pliurzę. Paniuręs visai kaip tėtis.

Kas tau? – klausiu.Nieko.Šiandien šeštadienis! Ar neturėtum dėl ko nors džiūgauti?

is piktai dėbteli į mane.

Neprisimeni, ar ne?Neprisimenu ko?Sakei, kad per mokyklos atostogas eisi su manim apsipirkti. Sakei, kad pasiimsi savo kredito

rtelę. – Jis stipriai užsimerkia. – Po velnių, taip ir žinojau, kad niekur neisi!Nusiramink! – sako tėtis, tokiu balsu kalba visada, kai Kelas ima ožiuotis.Kelai, tikrai sakiau, bet šiandien negaliu.

is žiūri į mane niršiai.O aš noriu, kad eitum su manim apsipirkti!

r turiu jam paklusti, nes tokios taisyklės. Antras dalykas mano sąraše visai paprastas. Turiu vi


38/183

ną su viskuo sutikti. Kad ir ko, kad ir kas prašytų.Mums einant pro vartus žvelgiu žemyn į viltingą Kelo veidą ir staiga pajuntu dilgtelint baimę.

Parašysiu Zojai, – sakau. – Pranešiu jai, kad jau keliaujam.Kelas Zojos nekenčia, bet čia jo bėdos, nes man jos reikia. Reikia jos energijos. Kai ji šalia, vs nors nutinka.Kelas sako:

Noriu eiti į žaidimų aikštelę.

Ar dar neišaugai?Ne. Bus smagu.Dažnai pamirštu, kad jis dar vaikas, kad jis vis dar dievina sūpynes, karuseles ir panašius daikaip ar taip, nieko baisaus parke nenutiks, ir Zoja atrašo „gerai“, bet vėluos, todėl susitiksime teėdžiu ant suoliuko ir ganau akimis Kelą. Jis lipa virvių voratinkliu, viršuje atrodo visai mažytLipu dar aukščiau! – šaukia. – Ar lipti iki pat viršaus?Taip, – šaukiu jam, nes pasižadėjau. Tokios taisyklės.Matau lėktuvų vidų, – šaukia jis. – Ateik pažiūrėti!

unku lipti su mini sijonėliu. Virvių tinklas siūbuoja, tenka nusispirti batus. Kelas iš manęs juoIki pat viršaus! – įsako man.

Po paraliais, tikrai aukštai, o apačioje stovi ir virves tampo kažkoks vaikėzas autobusą primendu. Ropščiuosi aukštyn, nors ir maudžia rankas. Noriu pamatyti lėktuvų vidų. Noriu pajusti vė

udyti rankomis paukščius.Pasiekiu viršų. Regiu bažnyčios smailę ir medžius palei parko pakraštį, visas sprogtisiruošiančias kaštonų žvakes. Oras gaivus, o debesys arti, tarsi būčiau pasilypėjusi ant mažo kūriu žemyn, į aukštyn užverstas galvas.

Aukštai, ar ne? – klausia Kelas.Aha.Gal dabar einam pasisupti?Gerai.

Kelai, viskas gerai, ką tik pasakysi, bet pirma noriu pajusti veidą glostantį orą. Noriu pamatyti,nkusi Žemė mums pamažu sukantis apie Saulę.Juk sakiau, kad bus smagu. – Kelas švyti iš džiaugsmo. – Viską išbandykime!

Prie sūpynių eilė, todėl pirma einame ant svirtinių sūpuoklių. Aš vis dar už jį sunkesnė, vis dar

esu vyresnė sesuo ir taip trinkteliu ant žemės, kad jis pakyla į orą ir spygaudamas iš juoko žneužpakalio. Turės mėlynių, bet jam nerūpi. Sakyk „gerai“, tik „gerai“.

Einam visur – į mažytį namuką ant kopėčių; smėlio dėžėje vos sutelpame. Lipam ant motociklotvirtinto prie didžiulės spyruoklės; kai ant jo atsisėdu, motociklas tarsi girtas pasvyra į šoną, tsibrozdinu kelį. Prie medinio skersinio mudu apsimetame gimnastais, vaikštome ant smauglio,piešto iš abėcėlės raidžių, šokinėjame „Klases“, karstomės turėklais. Vėl grįžtame prie sūpuokr eilėje mamos su popierinėmis servetėlėmis ir pūstažandžiais kūdikiais pradeda burbėtimačiusios, kaip pralenkusi Kelą klesteliu į vienintelę laisvą vietą. Mano šlaunys šmėkščioja išni sijonėlio. Dėl to tik prajunku. Dėl to tik atsilošiu ir supuosi dar aukščiau. Galbūt, jei


39/183

siūbuosiu aukštai aukštai, pasikeis pasaulis.Nematau, kaip atkeliauja Zoja. Kai Kelas ją parodo, Zoja stovi atsirėmusi į žaidimų aikštelėsrtelius ir mus stebi. Ji galėjo čia laukti jau visą amžinybę. Apsivilkusi trumpą palaidinukę,onėlis vos dengia užpakalį.Labas rytas, – pasisveikina mums priėjus. – Kaip matau, pradėjote be manęs.

Raustu.Kelas norėjo, kad eičiau su juo suptis.

O tu, aišku, privalėjai atsakyti „taip“.Taip.i mąsliai žvilgteli į Kelą.Mes einam į turgų, – sako jam. – Apsipirkinėsime ir kalbėsimės apie mėnesines, todėl tau bu

ai nuobodu.Kelas piktai dėbteli į Zoją, jo veidas purvinas.

Aš noriu eiti į stebuklų parduotuvę.Puiku. Tai varyk. Pasimatysim vėliau.

Jis eis su mumis, – sakau jai. – Pažadėjau.Zoja atsidūsta ir eina. Mudu su Kelu sekam iš paskos.Zoja buvo vienintelė mergina mokykloje, kuri neišsigando mano ligos. Ji iki šiol vienintelė manžįstama, vaikščiojanti gatvėmis, tarsi nebūtų tokio dalyko kaip apiplėšimai, tarsi žmonių niekasubadytų, autobusai niekad neužlėktų ant šaligatvio ir niekas nesirgtų. Būdama su ja jaučiuosi, i klystų ir merdėčiau ne aš, o kas nors kitas, ir visa tai būtų klaida.Kraipykis, – šūkteli Zoja per petį. – Tesa, siūbuok klubus.uknelė labai trumpa. Ji atidengia kiekvieną linkį ir klostę. Supypsi automobilis. Grupelė vaiki

ai spokso man į krūtis, į užpakalį.Kodėl turi daryti viską, ką ji liepia? – klausia Kelas.Tiesiog turiu.

Zoja sužavėta. Ji palaukia, kol pasivysim, tada įsikimba man į parankę.Tau atleista, – sako.Už ką?

t kokia sąmokslininkė pasilenkusi kužda man į ausį:Už tai, kaip siaubingai elgeisi dėl nevykusio pasibarškinimo.

Niekaip nesielgiau!Taip, elgeisi. Bet nesvarbu.Šnabždėtis nemandagu! – sako Kelas.

Zoja stumteli jį eiti pirma, o mane prisitraukia arčiau.Taigi, – sako. – Kaip toli esi pasiruošusi eiti? Jei paliepčiau, ar išsitatuiruotum?Taip.Ar pabandytum narkotikų?Aš noriu pabandyti narkotikų!Ar pasakytum tam vyrui, kad jį myli?


40/183

i rodo į pliką ir senesnį už tėtį vyriškį. Jis išeina iš spaudos parduotuvės plėšdamas nuo cigarkelio celofaną, numeta jį ant žemės.

Taip.Nagi, pirmyn.

Vyriškis išsikrapšto iš pakelio cigaretę, prisidega ir išpučia dūmą. Man priėjus, jis atsisukapsodamasis lūpų kampučiais, tikriausiai tikisi pažįstamo žmogaus.

Aš tave myliu, – sakau.

is susiraukia, tada pastebi kikenant Zoją.Atsiknisk, – sako. – Prakeikta kvaiša.

Nepakartojama. Mudvi su Zoja kvatojamės net pasilaikydamos viena kitos. Kelas šnairuoja į mtaisęs beviltišką grimasą.Gal jau eisim? – klausia jis.

Turgus kunkuliuoja. Visur grūdasi žmonės, tarsi šiandien visiems mirtinai reikėtų skubėti. Pro maunasi pirkiniais apsikrovusios storos senės; išsikėtoję tėvai su vežimėliais. Stovėdama čia,koje dienos šviesoje, jaučiuosi tarsi sapne, tarsi visai nejudėčiau, tarsi šaligatvis būtų lipnus,

no pėdos iš švino. Pro mane slenka gobtuvus užsimaukšlinę vaikinai tuščiais veidais. Sliūkinarginos, su kuriomis lankiau mokyklą. Jos manęs neatpažįsta; per daug laiko prabėgo, kai sėdėj

mokose. Ore tiršta dešrainių, mėsainių ir svogūnų kvapų. Parduodama viskas – už kojų pakabiršti viščiukai, padėklai su žarnokais ir plaučkepeniais, per pusę perpjautos kiaulės skerdenos, šonkauliai. Medžiagos, vilna, nėriniai ir užuolaidos. Prie žaislų kiosko amsi ir kūlio verčiasinys, lėkštėmis žvangina prisukami kareivėliai. Pardavėjas man nusišypso, baksteli didžiulę,stikinę į celofaną įvyniotą nebylią lėlę.Meilute, tik dešimtinė.

Nusisuku apsimetusi, kad neišgirdau.Zoja griežtai į mane žvilgteli.

Juk turi į viską atsakyti „taip“. Kitą kartą pirk – kad ir ką siūlytų. Aišku?Taip.Gerai. Tuojau grįšiu. – Ir dingsta minioje.

Nenoriu, kad Zoja nueitų. Man jos reikia. Jei ji negrįš, mano diena bus viso labo apeita žaidimkštelė ir pora švilptelėjimų pakeliui į turgų.

Kaip tu? – klausia Kelas.

Gerai.Neatrodo.Viskas nuostabu.Na, o man nuobodu.

Tai pavojinga, nes, aišku, man teks atsakyti „gerai“, jei jis užsimanys namo.Zoja grįš po kelių minučių. Galėsim autobusu važiuoti per miestą. Galėtume užeiti į stebuklų

rduotuvę.Kelas gūžteli, susibruka rankas į kišenes.

Ji nenorės.


41/183

Kol laukiam, pasidairyk žaislų.Žaislai nevykę.

Nejaugi? Su tėčiu nuėjusi į turgų skubėdavau prie jų. Viskas tiesiog spindėdavo.Grįžta susijaudinusi Zoja.

Skotas – sumautas melagis, – sako ji.Kas?Skotas. Sakė, kad dirba kioske, bet jo čia nėra.

Apsinešėlis? Kada jis tai sakė?i pažiūri į mane, lyg būčiau visiškai kuoktelėjusi, ir vėl nueina. Traukia pasišnekėti su vaisiųske stovinčiu vyriškiu, kalba su juo pasilenkusi virš bananų dėžių. Jis spokso Zojai į krūtis.

Prie manęs prieina moteris, nešina keliais plastikiniais krepšiais. Ji žiūri į mane, o aš nenusisukDešimt kiaulienos pjausnių, trys pakuotės rūkytos kiaulienos ir karštas viščiukas, – sušnibždari?Taip.

i paduoda man krepšį, kol ieškau grynųjų, krapštosi nušašusią nosį. Paduodu jai penkis svarus

siraususi du grąžina.Pigiau nebūna, – sako.

ai nuėjus, Kelas atrodo šiek tiek nusigandęs.Kodėl pirkai?Užsičiaupk, – paliepiu, nes taisyklės neliepia man džiaugtis tuo, ką darau. Kažin, kadangi tetusvarų, ar galiu pakeisti taisykles, kad reikėtų sakyti „taip“ tik nemokamiems dalykams. Iš krepkojų varva kraujas. Svarstau, ar turiu pasilikti viską, ką nusiperku.

Grįžta Zoja ir pastebėjusi atima iš manęs krepšį.

Kas čia per velnias? – dirsteli vidun. – Atrodo kaip negyvo šuns gabalai! – Išmeta krepšįkšliadėžėn, tada šypsodamasi atsisuka.Radau Skotą. Vis dėlto jis čia. Džeikas su juo. Eime.

Braunantis per minią Zoja pasakoja, kad nuo tada, kai pas juos lankėmės, su Skotu matėsi porąrtų. Tai sako į mane nežiūrėdama.

Kodėl man nepapasakojai?Daugiau nei keturias savaites buvai iškritusi iš žaidimo! Šiaip ar taip, maniau, kad suirsi.

Ganėtinai sutrinku pamačiusi juos dieną kioske, kuriame pardavinėjami deglai, skrudintuvės,

krodžiai ir virduliai. Atrodo vyresni.Zoja apeina kioską pasikalbėti su Skotu. Džeikas man linkteli.

Kaip laikaisi? – klausia jis.Gerai.Atėjai apsipirkti?

is atrodo kitaip – suprakaitavęs ir jam, regis, nepatogu. Prieina moteris, ir mums su Kelu tenkasitraukti nuo langelio. Moteris nusiperka keturias baterijas. Kiekviena po svarą. Džeikas sudeį maišelį ir paduoda pirkėjai, paima pinigus. Moteris nueina.Nori baterijų? – klausia manęs. Nežiūri man į akis. – Gali nemokėti.


42/183

Tai, kaip Džeikas elgiasi – tarsi darytų man didžiulę paslaugą, tarsi manęs gailėtųsi ir norėtųrodyti esąs padorus vaikinas, – daug ką man kalba, jis žino. Zoja pasakė. Džeiko akyse matau užuojautą. Išdulkino mirštančią merginą ir dabar bijo. Gal nuo manęs įmanoma užsikrėsti; palyno ligą, ir dabar ta jo tyko.Tai ar nori? – paėmęs pamoja man pakuote baterijų.Taip, – taria mano lūpos.unkiai nurijusi žodžių sukeltą nusivylimą, imu jo kvailas baterijas ir įsidedu į rankinę.

Kelas stipriai niukteli man į šonkaulius.Ar jau galim eiti?Gerai.

Zoja apsikabinusi Skotą per liemenį.Ne, – sako ji. – Eisim pas juos. Vaikinams po pusvalandžio pertrauka.Vežuosi Kelą kiton miesto pusėn.

Zoja šypsodamasi eina prie manęs. Ji žavinga, tarsi Skotas būtų ją sušildęs.Maniau, turi sakyti „taip“?

Kelas paprašė pirmas.i susiraukia.Namie jie turi ketamino. Dėl visko susitariau. Jei nori, pasiimk ir Kelą. Surasim jam ką veikt

ayStation ar dar ką.Papasakojai Džeikui.Papasakojau ką?Apie mane.

Zoja nurausta, numetusi sutrypia cigaretę, kad nereikėtų į mane žiūrėti.

Puikiai įsivaizduoju, kaip tai nutiko. Zoja nuėjo pas juos į namus, paprašė paruošti suktinę,reikalavo dūmo, traukė ilgai ir godžiai, o juodu žiūrėjo. Tada ji įsitaisė šalia Skoto ir paklausė

Ei, prisimenate Tesą?r tada papasakojo. Gal net pravirko. Lažinuosi, Skotas ją apkabino. Galiu lažintis, kad tada jaueikas griebė suktinę ir giliai užsitraukė, kad tik nereikėtų apie mane galvoti.

Čiumpu Kelui už rankos ir nusitempiu.Toliau nuo Zojos, toliau nuo turgaus. Veduosi jį žemyn už kioskų laiptais, tada palei kanaląngiuojančiu takeliu.

Kur mes einam? – inkščia jis.Užsičiaupk.Tu mane gąsdini.

Pažiūriu į jį ir man nerūpi.Kartais sapnuoju, kad namie suku ratais, vaikštau po kambarius, bet šeima manęs neatpažįsta.pdama laiptais praeinu tėtį, jis mandagiai man linkteli, tarsi būčiau atėjusi valyti namo ar būtumšbutyje. Įeinu į savo miegamąjį, o į mane įtariai spokso Kelas. Kambaryje nebėra mano daiktų

me kita mergina, mergina, apsivilkusi gėlėtą suknelę, mergina ryškiomis lūpomis ir apvaliais kuoliukai skruostais. Štai paralelinis mano gyvenimas, galvoju. Tas, kuriame esu sveika, kuriam


43/183

eikas džiaugtųsi mane sutikęs.O tikrame gyvenime takeliu tempiuosi brolį į kavinę, žvelgiančią į kanalą.

Bus smagu, – sakau Kelui. – Užsisakysime ledų, karšto šokolado ir kolos.Tau negalima cukraus. Pasakysiu tėčiui.

Dar stipriau suspaudžiu jam ranką. Kiek toliau ant krantinės, tarp mūsų ir kavinės, stovi vyrišksirengęs pižamą, burnoje rūksta cigaretė.Kelas inkščia:

Noriu namo.O aš noriu jam parodyti krantine šmižinėjančias žiurkes, nuo medžių krintančius, klykiančius lap žmonės vengia sunkumų, kad šis vyriškis su pižama yra tikresnis, nei paskui mus žingsniuoja

džiaburnė Zoja su kvailais šviesiais plaukais.Eik šalin, – nė neatsisukdama sakau jai.

i griebia man už rankos.Kodėl, kai esu su tavim, viskas turi būti taip sudėtinga?

Nusikratau jos.

Nežinau, Zoja. Ką pati manai?Juk tai ne paslaptis. Daugybė žmonių žino, kad tu sergi. Džeikui tai nekliudė, o dabar jis galv

d esi visiška keistuolė.Aš ir esu visiška keistuolė.

Zoja prisimerkusi spitrija į mane.Man atrodo, tau patinka sirgti.Manai?Tu nepakęstum, jei būtum kaip visi.

Taip, tu visiškai teisi, tai nuostabu. Nori keistis?Visi mirs, – sako, tarsi tai jai ką tik būtų šovę į galvą ir nė kiek negąsdintų.

Kelas trukteli man už rankovės.Žiūrėk, – sako jis.

Vyras su pižama įbrido į kanalą. Jis pliuškenasi seklumoje, taško vandenį. Bukai į mus žvilgtela nusišypso rodydamas auksinius dantis. Nugara nubėga šiurpuliukas.Gal norėtumėte pasimaudyti, panelės? – klausia Neptūnas.

is kalba su škotišku akcentu. Nesu buvusi Škotijoje.

Lipk pas jį, – sako Zoja. – Kodėl neišsimaudžius?Ar liepi man?

i piktdžiugiškai nusišypso.Taip.

Dirsteliu į staliukus prie kavinės. Mūsų pusėn žiūri žmonės. Jie pamanys, kad aš narkomanė ar mišėlė, ar šiaip trenkta. Pasiraitoju sijonėlį ir užsikišu jį už kelnaičių.

Ką darai? – sušnypščia Kelas. – Visi žiūri.Apsimesk, kad tu ne su manim.Taip ir padarysiu! – Man aunantis batus, jis ožiuodamasis sėdasi ant žolės.


44/183

merkiu kojos nykštį. Vanduo toks šaltas, kad tuoj sustingsta visa koja.Zoja paliečia man ranką.

Tesa, liaukis. Kalbėjau nerimtai. Nebūk kvaila.Negi ji visai nesupranta?Makteliu iki šlaunų, antys kvykdamos puola į šalis. Negilu, dugnas kiek dumblėtas, tikriausiai pokiausio šlamšto. Šitam vandeny plaukioja žiurkės. Žmonės į jį mėto skardines, parduotuviųžimėlius, švirkštus ir negyvus šunis. Tarp pirštų žliugsi dumblas.

Man moja Auksadantis, juokdamasis ir taškydamas vandenį brenda artyn.Šauni mergaitė, – sako jis.

o lūpos pamėlusios, žybčioja auksiniai dantys. Kakta prakirsta, į akis varva kraujas. Man pasir šalčiau.

Virtuviniu rankšluosčiu man moja iš kavinės išėjęs vyras.Ei, – šaukia jis. – Lipk iš ten!

Vyras ryši prijuostę, jam pasilenkus padėti man išlipti suliūliuoja didelis pilvas.Gal pakvaišai? – klausia. – Nuo to vandens gali susirgti. – Padavėjas pasisuka į Zoją. – Ar tu

Atleiskit, – sako Zoja. – Nepajėgiau jos sustabdyti. – Kresteli plaukus gindamasi, kad tai ne jtė. Nekenčiu jos už tai.Ji ne su manim, – sakau vyriškiui. – Aš jos nepažįstu!

Ant Zojos veido tarsi kas užuolaidas būtų užtraukęs, padavėjas iš kavinės sutrikęs pasisuka į mleidžia man nusišluostyti kojas jo rankšluosčiu. Tada sako, kad esu kvaištelėjusi. Sako, kad v

augliai narkomanai. Kai jis taip šaukia, matau Zoją maunant šalin. Ji tolsta, vis mažėja, koliausiai visai pradingsta iš akių. Vyriškis iš kavinės klausia, kur mano tėvai; klausia, ar pažįstu

rą auksiniais dantimis, kuris juokdamasis gergždžiančiu balsu ropščiasi į kitą krantą. Vyriškis vinės bamba ilgai, bet tada nusiveda mane prie staliukų, pasodina ir atneša puodelį arbatos. Įs cukraus ir pamažu gurkšnoju. Kone visi į mane spokso. Kelas atrodo išsigandęs ir mažytis.Ką darai? – šnibžda jis.

Taip jo pasiilgsiu, kad net užsimanau įskaudinti. Taip pat užsimanau parvežti jį namo tėčiui, kor mane abu nepražuvome. Bet namie nuobodu. Ten galėsiu į viską atsakinėti „gerai“, nes tėtisprašys nuveikti nieko tikra.Arbata sušildo pilvą. Pilką dangų nutvieskia saulė, tada vėl grįžta niūruma. Net oras

apsisprendžia, ką daryti, ir nevykusiai mėtosi nuo vienos būsenos prie kitos.Sėskim į autobusą, – sakau.

Laikydamasi staliuko krašto atsistoju ir apsiaunu batus. Žmonės apsimeta nežiūrintys, bet jaučiulgsnius. Taigi aš gyva.


45/183

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Ar tai tiesa? – klausia Kelas mums einant į autobusų stotelę. – Tau patinka sirgti?

Kartais.Ar todėl ir šokai į vandenį?tabtelėjusi žiūriu į skaisčiai mėlynas jo akis. Visai kaip maniškės, jos drumstos pilka spalva.rime nuotraukų, kuriose esame to paties amžiaus, ir tarp mūsų neįžvelgtum nė menkiausio skirtuĮšokau todėl, kad esu susidariusi sąrašą dalykų, kuriuos reikia nuveikti. Šiandien turiu į viską

akinėti „gerai“.is pagalvoja, tik po kelių sekundžių suvokia mano žodžių reikšmę, tada kuo plačiausiai išsišieTai kad ir ko paprašyčiau, turėsi atsakyti „gerai“?

Pataikei.lipame į pirmą atvažiavusį autobusą. Atsisėdame antrame aukšte, gale.Gerai, – šnibžda Kelas. – Parodyk liežuvį tam vyrui.

is apsidžiaugia man taip ir padarius.Dabar parodyk vidurinį pirštą tai moteriai ant šaligatvio, tada nusiųsk tiems vaikinams oro buBūtų smagiau, jei prisidėtum ir tu.

Vaipomės, visiems mojame, kuo garsiau sakome: „snargliai“, „šikna“ ir „pimpis“. Antrame aukdime jau vieni, pagaliau paspaudžiam skambutį, kad vairuotojas išleistų. Visi mūsų nekenčia, b

ms nusispjaut.Kur einame? – klausia Kelas.Apsipirkti.Ar turi savo kredito kortelę? Ar man ką nupirksi?Taip.

Pirma perkame radijo bangomis valdomą sraigtasparnį. Jis skraido, gali pakilti į dešimties metkštį. Kelas numeta pakuotę į šiukšliadėžę prie parduotuvės durų ir paleidžia sraigtasparnį skrissiai gatvėje. Pakerėti daugiaspalvių šviesų sekam iš paskos, iki pat apatinio trikotažo parduotu

Pasodinu Kelą į krėslą su visais žmonų laukiančiais vyrais. Kažkodėl labai malonu nusivilktiknelę, ne apžiūrai, o prieš tyliai kalbančią moterį, kuri matuoja, kokio dydžio man reikiariniuotos ir labai brangios liemenėlės.

Alyvinė, – atsakau, kai paklausia manęs apie spalvą. – Ir noriu derančių kelnaičių.Kai sumoku, ji įteikia man apatinius prašmatniame krepšelyje sidabro spalvos rankenomis.Paskui nuperku Kelui kalbantį robotą-taupyklę. Tada nusiperku džinsus. Išsirenku tokius patempiančius kojas, blukintomis klešnėmis, kokius turi Zoja.

Kelas gauna savo kompiuteriui žaidimą PlayStation. Man tenka suknelė. Ji iš smaragdinio ir juko, pats brangiausias mano kada pirktas daiktas. Sumirksiu žiūrėdama į save veidrodyje, šlapi


46/183

knelę palieku persirengimo kambaryje ir grįžtu pas Kelą.Šaunu, – sako jis. – Ar dar liko pinigų skaitmeniniam laikrodžiui?

Nuperku jam dar ir žadintuvą, tokį, kuris piešia trimačius skaičius ant miegamojo lubų.Tada ateina batų eilė. Odiniai su užtrauktuku ir žemais kulniukais. Ir toje pat parduotuvėje dar delis krepšys pirkiniams.Aplankius stebuklų parduotuvę tenka nusipirkti lagaminą su ratukais, į jį įsidedam krepšį. Kelu

inka jį vairuoti, bet man šmėsteli mintis, kad jei pirksim dar dau

Jenny Downham. .Kol dar Gyva.2011.Lt

Documents

Transcript of Jenny Downham. .Kol dar Gyva.2011.Lt