Panevėžio apskrities turizmo informacijos centras

KUR TAS KELELIS PILKAS...17 kelionės maršrutų iš Panevėžio

Petras Juknevičius

Panevėžys 2008

UDK 910.4.379.8(474.5)Ju 56

Recenzavo Daiva Tankūnaitė

„LT PRINT“ spaustuvė2008 Panevėžys

© P. Juknevičius © Panevėžio apskrities turizmo informacijos centras

ISBN 978-9955-850-00-7Panevėžys

Turinys

Po Smilgių kraštą ir Daugyvenės kultūros istorijos draustinį –muziejųPo Krekenavos regioninį parkąLėvens pakrantėmis į KupiškįĮ Biržus ne tik alaus...Į Šiaulius per Radviliškį ir PakruojįĮ Tytuvėnus ir ŠiluvąPo Vidurio LietuvąNevėžio pakrantėmis iki KėdainiųPalei Juodą į Užulėnį ir SiesikusPo Panevėžio apylinkes: Bernatoniai – Pazūkai – BerčiūnaiPanemuniais link Ventės ragoTen, kur Venta...Į vėjų miestą VentspilįBauskės apylinkėmis po žiemgalių kraštąVienai dienai į RygąPo Gaujos nacionalinį parkąĮ Daugpilio kraštąLiteratūra

Kelionės, kelionės. Ne vieną žmogų jos žavi. Juk taiir pažintys su kitais kraštais, žmonėmis, papročiais.Nesvarbu ką susiruošę keliauti žmonės renkasi – tolimuskraštus ar žvilgterėti pas artimus kaimynus, aplankytitolimesnį gimtojo krašto kampelį ar artimą vietovę, visusvienija vienas noras KELIAUTI.

Pasirinkęs pažintinę kelionę, smalsus ekskursantasturi ieškoti literatūros bibliotekose, internete, o tai atimalaiko. Čia pateikiami septyniolikos maršrutų aprašymai.Šio leidinio tikslas – padėti keliauninkui susipažinti supasirinkto maršruto lankytinomis vietomis, lankomųvietovių istorijos fragmentais. Gale yra naudotosliteratūros sąrašas. Juo galima pasinaudoti ir ieškantišsamesnės informacijos apie sudominusį objektą.

Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje –pusiaukelėję tarp Vilniaus ir Rygos. Pro miestą einatarptautinė magistralė Via Baltica. Ir nors pats miestasnėra labai patrauklus turistams, iš jo keliauti – patogu.

Tikimės, kad šis leidynėlis sudomins ir labai reiklųšių dienų keliautoją. Tat į kelionę!

Po Smilgių kraštą ir Daugyvenės kultūros istorijos draustinį –muziejų

Kelionės maršrutas susideda iš 2 dalių: po Smilgių kraštą ir poDaugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį.

Dar neišvažiavus iš Panevėžio, pravažiavus pramogų ir prekyboscentrą „Babilonas“ ir pervažiavus Šermuto upelį, dešinėje kelio pusėje, yrabuvusio Savitiškio dvaro sodybos fragmentai Dvaras minimas nuo XVII a.Tada jis priklausė Sicinskiams, legendinio Upytės Čičinsko prototipams.XIX a. jį valdė Ostachovičiai. Paskutinė dvaro savininkė buvo Ruplėnienė.Išlikęs gyvenamasis namas, svirnas ir gyvenamuoju namu paverstareformatų koplyčia.

Toliau važiuojant keliu Panevėžys – Šiauliai dešinėje kelio pusėjeyra dviračių takas, kiek toliau – vingiuoja Nevėžis.

Prieš Nausodės kaimą perkertame apvažiavimo kelią Vilnius –Ryga. Pervažiuojame Molainos upelį, o nuo jo netoli ir tiltas per Nevėžį,kurio dešinėje – Sanžilės ir Nevėžio santaka.

Berčiūnuose verta stabtelėti. Čia, pušynėlyje, yra II-V amžiųpilkapynas. 1930 m. įsteigtame kurorte dabar vasaromis poilsiaujaateitininkai. Čia pat ir tarpukario metais iškastas Sanžilės kanalas. Vertaprisiminti, kad projektai kasti dideli kanalą buvo ruošiami dar XIX a. Ipusėje, siekiant sujungti vandens keliu Kauną ir Rygą. Dėl įvairiųpriežasčių jie liko neįgyvendinti. Tarpukario metais bedarbiai iškasėmažesni kanalą, kuriuo buvo sureguliuotas Lėvens vandens pertekliuspotvynių metu. Prie Sanžilės – naujoji Berčiūnų bažnyčia, tikintiesiemsduris atvėrusi 1997 metais (arch. A. Šironas). Senoji (archit. JonasMulokas (1907–1983), pradėta statyti 1938 metais ir dėl prasidėjusioAntrojo pasaulinio karo likusi neužbaigta, pokario metais buvosusprogdinta. Naująją bažnyčią su senosios pamatais jungia įspūdingasstogastulpių ansamblis „Kryžiaus kelias“ (aut. A. Teresius, A. Varžinskas,M. Būga). Ant senosios bažnyčios pamatų stovi įspūdinga granitinėskulptūra „Prisikėlimas“ (skulpt. A. Kmieliauskas). Į naująją bažnyčiąsugražintas senajai skirtas S. Ušinsko vitražas „Jėzaus širdis“, pokariometais buvęs Krekenavos bažnyčioje.

Berčiūnų gyvenvietė 1999 m. pripažinta gražiausia Panevėžioapskrityje. Kaime gyveno poetė, prozininkė, spaudos darbuotoja JadvygaDrungaitė (1905-1994), Berčiūnai – žinomo architekto JonoKasperavičiaus (g. 1922), istoriko, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetodocento dr. Algirdo Kasperavičiaus (g. 1942) gimtinė, iš apylinkės kilęsgarsus Lietuvos ir išeivijos architektas Stasys Kudokas (1893-1988).

Toliau kelias veda pro Gustonių kaimą. Kairėje – buvusiųNevėžninkų dvarų laukai. Viename iš jų gimė ir vaikystę praleido garsiLenkijos gydytoja filantropė Teresė Ciškevičiūtė-Ciškevičienė (1848-1921). Ties Gustoniais pervažiuojame 1873 m. nutiestą Daugpilio –Radviliškio geležinkelį. Ji nutiesus ir pradėjo augti gyvenvietė. XX a.pr.adžioje čia buvo dvarininkų Karpių palivarkas.

Toliau už Šuojos upės, į pietus nuo Panevėžio – Šiaulių kelio, yraNaudvaris – žymaus carinės Rusijos inžinieriaus, tiltų statytojo irgeležinkelių tiesėjo Stanislovo Kerbedžio (1810-1899) gimtinė.

Neprivažiavus Šuojos ties Švaininkais, jos kairiuoju krantu „priešsrovę“ kelias veda į Puziniškį. Švaininkai – sena vietovė. Literatūrojeminimas Švaininkų kapinynas. Livonijos kronikininkai, aprašydamimaršalo Andriaus Štenbergiečio ir Kuršo bei Siguldos komtūrų 1368 m.organizuotą livoniečių žygį į Upytę, tarp nuniokotų vietovių mini irŠvaininkus. Vietovė buvo nusiaubta ir 1371 m. Livonijos riterių žygiometu. Švaininkai - vertėjo Dominyko Urbo (1908-1996), biologo, habil. dr.Kazio Eringio (1921-2006) gimtinė.

1974 m. įrengtas 24 ha Šuojos tvenkinys. Prie tvenkinio yra dvarosodybos fragmentai. Dvaras XIX a. priklausė Komarams.

Toliau kelias veda per Zacišių kaimo laukus. Čia nebėra sodybos,kurioje 1918 m. gimė žymus dailininkas Kazimieras Žoromskis (1918-2004). Jis, 1936 m. baigęs Panevėžio berniukų gimnaziją, studijavo Kaunomeno mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje, 1945 m. baigė Vienos menoakademiją. Vėliau gyvenimo keliai nuvedė dailininką į Romą, Bogotą,Čikagą, Niujorką… Jo kūrinių yra įsigiję Madrido, Bilbao ir Saragososmuziejai, nemažai kūrinių yra Čikagoje ir Bogotoje. Atkūrus Lietuvosnepriklausomybę, dailininkas sugrįžo į tėvynę ir padovanojo didelępaveikslų kolekciją.

Kitame Šuojos krante – Kairių kaimas. Šalia kaimo kapinaičiųbūta pilkapių. Kapinėse – vietos šviesuolių Giedrikų šeimos kapai.

Toliau pravažiuojame Pavinkšnių kaimą, kurio pavadinimas kilęsnuo Šuojos intako Vinkšnupio. Prie pat kelio gražiai prižiūrimosveikiančios šio kaimo kapinaitės. Pavinkšnių kaime gimė ir gyvenoknygnešys Jonas Šliogeris (1877-1915).

Kitoje Šuojos pusėje ištįsęs Gilbonių kaimas, dar išlaikęs gatvinįrėžinį planą. Pirmojo pasaulinio karo metais daug sodybų sudegė. Šiamekaime 1905 m. gimė poetas Albinas Baltramiejūnas-Gilbonis, bolševikųnukankintas 1941 m. Rainių miškelyje. Kaime išlikusi poeto tėviškė.Literatūroje minimi Gilbonių pilkapiai buvo sunaikinti XX a. pr. Išlikęs

kapinynas.1995 m. archeologas P. Tebelškis nustatė, kad tai I tūkst.pabaigos – II tūkst. pradžios laidojimo paminklas.

Trumpam verta užsukti į Sujetus. Čia yra dvaro sodybosfragmentai, parkas – gamtos paminklas. Sujetų dvaras priklausė Karpiams,vėliau atiteko Meištavičiams. Prie buvusių kultūros namų yra paminklinisakmuo su Salomėjos Nėries bareljefu, pastatytas 1975 m.

Vėl grįžtame į kelią. Pervažiavus Naurašilių miškelį, vertastabtelėti prie šio kaimo kapelių. Čia palaidota skulptoriaus B. Bučopamotė, čia amžinam poilsiui atgulė G. Petkevičaitės-Bitės mokinysSilvestras Juozėnas (1888-1986 ).

Prie kapinaičių rymo mitologiniai akmenys „Mukolai“: tėvas irsūnus. Pasak padavimo, tai akmenimis paversta valstiečio šeima. Mukolas,nusižengdamas Dievo įsakymui, šventą dieną dirbo. Užtai jo šeima ir buvopaversta akmenimis. Kitus „šeimos narius“ dar XIX a. suskaldę kumečiai.Kadangi iš suskaldytų akmenų bėgęs kraujas, dvarininkas kitus akmenisskaldyti uždraudęs. Pradėjus eksploatuoti Naurašilių žvyro karjerą, kilogrėsmė ir pačiam „Mukolui“. 1984 m. archeologas, habil. dr. V.Urbanavičius ištyrė akmens aplinką, ir jis buvo perkeltas į saugesnę vietą.Kartu buvo atgabentas ir atokiau buvęs „Mukoliukas“. Žmonės tikėdavoakmenų stebuklinga galia. Dar XX a. I p. buvo siūloma nemokančiammatematikos mokiniui apeiti aplink Mukolą, sukalbėti 3 „SveikaMarija“…

Vėl pajudėjus į kelionę, kairėje matyti skulptoriaus Bernardo Bučo(1903-1979 ) gimtinė. Deja, ji neautentiška – pastatai perstatyti. PriešAntrąjį pasaulinį karą Bučų sodyboje lankydavosi Salomėja Nėris.Atvykdavo ji kartu su vyru B. Buču, eidavo pas kaimynus klausytis radijo.

Rodyklė nukreipia iš vieškelio į kelią, vedantį į Puziniškį. Dešinėje– Juzėnų sodyba. Toliau kelias vingiuoja eglynėliu, o už jo – Puziniškiokaimas. Netoli legendomis apipintas Lelijų kalnelis, kuriame palaidotastragiškai gyvenimą baigęs G. Petkevičaitės – Bitės giminaitis.

Atokiau miške yra Paliokų kalnelis, kur stovyklaudavo 1863-1864m. sukilėliai.

Nuo Puziniškio kaimo alėja, dabar jau apaugusi mišku, veda įdvarelį – rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės gimtinę. Iš visų dvaro pastatųtelikęs gyvenamasis namas. Jis pastatytas pagal rašytojos brolio Jonoparengtą projektą. Apie rašytojos, kultūros ir visuomenės veikėjos G.Petkevičaitės – Bitės gyvenimą pasakoja pastate 1987 m. įrengtamemorialinė ekspozicija (aut. A. Bočiulytė, arch. V. Šepkus). Petkevičiųšeimos rūpestis glaudė ne vieną XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuviųkultūros veikėją. Būdavo čia Žemaitė, Kapsukas, J. Šaulys, E. Jodinskaitė

ir daugelis kitų. Iš Puziniškio galima pėsčiomis nukeliauti į vos už keliųkilometrų esantį Karpiškių (Laimučių) kaimą. Ten palaidotas rašytojostėvas daktaras Jonas Leonas Petkevičius (1828-1909).

Iš Puziniškio vėl grįžtame į vieškelį ir toliau keliaujame Smilgiųlink. Pakelyje Sinkonių kaimas. Jame buvo du dubeniuoti akmenys. Šiamekaime gimė ir gyveno knygnešys Antanas Tamošiūnas (1832-1910), kalvioamatu vertėsi nuo Linkuvos atsikėlęs knygnešys Kostas Bartuškevičius(1860-?). Toliau – Ledakupis, Pažvėriniai. Iš Pažvėrinių dvarelio telikę tikdu ąžuolai. Jie ir žymi vieno Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų,Kauno universiteto docento Alfonso Moravskio (1868-1941) gimtinę.2000 m. rugsėjo mėnesį Pažvėriniuose prie kelio buvo pastatytaspaminklinis akmuo Moravskiams atminti. Beje, buvusiame dvarelyjegyveno ir 1863-1864 m. sukilimo dalyvis T. Moravskis. Prie kelio įGačionius likęs A. Moravskio tarpukario metais pasistatytas vasarnamis.

Kiek ilgiau stabtelime Smilgiuose. Miestelio kūrimosi pradžiasusijusi su bažnyčios istorija. Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1661 m.Dabartinė, trečioji, bažnyčia čia stovi nuo 1764 m. Ji medinė, trinavė,kryžminio plano. Bažnyčios viduje dominuoja rokoko stiliaus centrinisaltorius. Yra ir kitų dailės paminklų. Pati bažnyčia – architektūrospaminklas.

Smilgiuose ženklų pėdsaką paliko prelatas Jonas Radavičius(1837-1897), dirbo prelatas Leopoldas Pratkelis (1912-1983).

Šventoriaus kampe – medinė trijų tarpsnių varpinė, statyta XIXamžiuje. Pasakojama, kad ji buvusi sumontuota per vieną naktį, nes carinėvaldžia nedavusi leidimo jos statybai.

Smilgiuose yra buvęs dvaras. Miestelyje buvo pašto stotis, 1806m. įsteigta mokykla. Šio krašto istoriją atspindi du muziejai: vienas,visuomeninis, yra vidurinėje mokykloje, kitas – 1979 m. įkurta etnografinėXIX a. pabaigos – XX a. pradžios vidutinio valstiečio sodyba (aut. E.Prascevičius), dabar priklausanti Panevėžio kraštotyros muziejui.

Miestelio centre, prie bažnyčios, yra paminklas stalinizmoaukoms, kiek toliau – medinis paminklas žymiausiam šių apylinkiųknygnešiui A. Bataičiui (1854-1930). Miestelio kapinėse ir jo kapas.Kapinėse yra ir paminklas pokario partizanams. Šalia miestelio kapinių yraAntrajame pasauliniame kare žuvusių tarybinių karių kapai.

Iš Smilgių apylinkių yra kilęs vyskupas Mečislovas LeonardasPaliulionis (1834-1908), prozininkas Jonas Šukys (1906-1987).

Vėl patenkame į Panevėžio – Šiaulių plentą. Čia „užsidaro“pirmasis kelionės žiedas. Labai skubantys gali pasukti į Panevėžį.

Toliau kelionę tęsime į Daugyvenės kultūros istorijos muziejųdraustinį.

Pravažiavę kelio atšaką į Pakruojį, toliau judame Šiaulių link. Tuojuž Radviliškio rajono ribos pravažiuojame Karizniškio vietovę. Čia buvopalivarkas, jo žemėje stovėjo raudonų plytų smuklė. Kairėje kelio pusėje –kapeliai, vadinami Mozūrkapiu.

Pociūnai – senas valakinis kaimas. Istoriniuose šaltiniuose jispaminėtas jau 1686 m. Per kaimo apylinkes 1655 m. žygiavo G.Delagardžio vadovaujami švedų kariai, 1812 m. traukė Napoleono armijosX korpusas, vadovaujamas maršalo Ž. Makdonaldo, vyko pro čia ir 1830-1831 metų sukilėliai. O kai 1863 m. lapkričio 7 d. netoli Pociūnų A.Mackevičiaus raitelių būrio vadas Otonas Kognovickis surengė pasalą irnuginklavo leibdragūnų Pskovo pulko karinį transportą, paėmė kelis pūdusšvino bei gelumbės, generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymugenerolas leitenantas Meindelis kaimą sudegino, sulygino jį su žeme, ovisus gyventojus ištrėmė į Sibirą. Nuo to laiko kaimas ilgai nebebuvoatkurtas. Rėžiai buvo išarti, o kaimo žemėse įkurtas palivarkas. XIX a.pabaigoje buvo pastatyti 4 daugiabučiai kumetynai palivarkodarbininkams. Tik sovietmečiu Pociūnai tapo tarybinio ūkio centru, tada irišaugo didesnė gyvenvietė. Šalia kaimo buvusį Pajulių palivarkątarpukaryje buvo įsigijęs Panevėžio gydytojas S. Mačiulis (1893-1941),1941 m. tapęs bolševikų teroro auka. Pajuliuose gimė Panevėžio JuozoMiltinio dramos teatro aktorė Regina Kairytė (g. 1952).

Už kelių kilometrų į pietus – Bružiai. Šiame bajorkaimyje(akalicoje) yra gimę trys įžymūs žmonės: profesorius Jeronimas Šliogeris(1871-1936), literatas, pedagogas Stasys Naginskas (1891-1955) irpulkininkas Juozas Narakas (1899-1989).

Priešais Dambavos bažnytkaimį rodyklė nukreipia į dešinėjepusėje vos už 1 km esantį Burbiškio dvarą. Čia pradedame antrąjį kelionėsžiedą.

Istoriniuose šaltiniuose Burbiškis paminėtas XVII a. antrojojepusėje, kai Smolensko pataurininkas Andriejus Vladislovas Drobišas 1686m. gavęs iš savo dėdės Upytės pavieto dvarelius – Burbiškį ir Kauklius,juos 1692 m. perleidžia Konstantinui Ignotui Drobišui. Aktas surašytasPadubysyje, didikų Burbų valdose, gal dėl to ir Burbiškio pavadinimągalima būtų sieti su jų vardu. Vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas. XIX a.pirmojoje pusėje dvaras atiteko Baženskiams: Ignotas Baženskis Burbiškįįsigijo kartu su Jukiškiu. Po jo mirties dvarai atiteko sūnums: Adomui –1850 m. Burbiškis, o Mykolui – 1858 m. Jukiškis. Adomo sūnus Mykolas,paveldėjęs iš bendravardžio dėdės Jukiškių dvarą, 1915 m. jį užstatė, o

vėliau ir visai prarado. Liko jam tik Burbiškis. Mykolas Baženskis yraBurbiškio dvaro ansamblio fundatorius ir kūrėjas. Jaunystėje mokęsisRygoje, M. Baženskis vėliau buvo išsiųstas mokytis į Galiciją, studijavoagronomijos mokslus Leipcige. Jis buvo persiėmęs romantizmu, dievinokompozitorių Štrausą ir labai mėgo skaityti Adomo Mickevičiaus poemas,kuriose labai plačiai aprašoma Lietuvos praeitis. Jis svajojo, kaipskulptūromis išgražinti tėvo įrengtą parką. Mykolas Baženskis dvarąpaveldėjo 1903 m., po tėvo Mykolo Ignoto Baženskio mirties. Baigęsmokslus Vokietijoje, M. Baženskis grįžo į Burbiškį. Čia gyvendamasėmėsi ieškoti skulptoriaus, galinčio jo sumanymą įgyvendinti. 1910 m., galper dvarininkus Karpius, gal per Petrą Vileišį, jis susipažino su rašytojosG. Petkevičaitės-Bitės įkurto „Žiburėlio“ šelptu ir 1907 m. baigusiu menomokslus Lenkijoje skulptoriumi Kazimieru Ulianskiu (1878-1914). Tuometu K. Ulianskis gyveno Panevėžyje ir dirbo pagal užsakymusbažnyčioms, darė antkapines skulptūras. Kaip ir dera turtingam mecenatui,M. Baženskis pasiėmė K. Ulianskį į kelionę Italijon ir po kitas VakarųEuropos šalis. Kelionės metu ir buvo aptarti kūrybiniai sumanymai. K.Ulianskis Burbiškyje sukūrė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto,poeto Adomo Mickevičiaus, Dievo Motinos, Raseinių Magdės, liūtųskulptūras. Baženskių šeimos biustus ir kitus kūrinius. Dabar išlikę:priešais dvaro vartus esanti Dievo motinos skulptūra „Nekalto prasidėjimoMarija“, kurios postamente įmūrytas akmuo „su pėda“; 4 liūtų skulptūrosant tilto; parterinėje dalyje – Adomo Mickevičiaus paminklas; šalia svečiųkorpuso – paminklas Vytautui Didžiajam. Pastarasis pastatytas 1911 m.Tai seniausias Lietuvoje paminklas Vytautui Didžiajam. Jo pastatymascarinės priespaudos metais buvo drąsus žingsnis.

Burbiškio dvaro rūmų ir pagalbinių pastatų ansamblis, kurtiromantizmo dvasia, sudaro uždarą kiemą. Čia ir vaikų namelis, ir oficina,ir originali ledainė. Neišliko akmeninis bokštas, guvernantės patalpa(neseniai atstatyta). Kieme išlikęs originalus stulpas liudija, kad dvarebuvo elektra. Ūkinis sektorius yra šiaurinėje dalyje. Su dvaro istorijagalima susipažinti ekspozicijoje, esančioje atkurtoje verandoje.

Kadangi Baženskiai mėgo tulpes, šiuo metu dvaro gėlyneauginama apie 400 tulpių rūšių, kasmet rengiamos „Tulpių žydėjimošventės“.

Mykolas Baženskis buvo vedęs Mariją Vileišytę, visuomenės irkultūros veikėjo Petro Vileišio jauniausiąją dukrą.

Emilija Baženskytė (1881 – 1926), studijuodama Lvovouniversitete, buvo Jaunosios Lenkijos neoromantinio sąjūdžio įkvėpėja. Jiištekėjo už poeto, rašytojo ir dramaturgo Kornelio Makušinskio (1884-

1953). Į lietuvių kalbą 1959 m. išversta jo knyga vaikams „Dvejetas tokių,kur mėnulį pavogė“, o 2004 m. „Šėtonas iš septintos klasės“. Emilijadažnai atvykdavo į Burbiškį, lankydavosi čia ir K. Makušinskis.

Didžiulė Burbiškio vertybė – parkas su puikia tvenkinių sistema.Pavaikščiokime jo takeliais, pro Orkestro salą, pereikime mediniaistilteliais.

Burbiškio k. gimė mokslininkė Ona Tučaitė (1925-1991).Toliau kelionė tęsiama per Manaitų kaimą. Čia 1920 m. gimė

ilgametis Šiaulių „Elnio“ kombinato vyriausiasis inžinierius konstruktoriusPetras Motiekaitis (1920-1988). Jis padarė 5 odos gamybos ir 2spalvotosios fotografijos išradimus, 1937 m., 1952 m. ir 1957 metaissukonstravo ir pastatė 3 sportinius sklandytuvus. Dar 1935 m. Manaitųkaime P. Motiekaitis suorganizavo pirmąsias aviamodeliuotojų varžybas.1948 – 1981 metais jis pasiekė 22 TSRS ir 16 pasaulio aviamodeliųrekordų. Kartu su iš to paties kaimo kilusiu Alfonsu Pranskėčiu (1919 –1989) 1957 m. išleido knygą „Jaunasis aviamodelistas“. Gimtoji P.Motiekaičio sodyba lieka kairėje kelio pusėje.

Keliui pasisukus į vakarus, priekyje, kitame Daugyvenės krantežaliuoja Raginėnų pušynas. Jame – Raginėnus išgarsinęs IV – VII amžiųpilkapynas. Išlikę 93 pilkapiai. 1829 m. prancūzas F. Diubua deMontpereux kasinėjo 4 pilkapius, 1904 m. ir 1910 m. pilkapyną kasinėjorusų archeologas I. Abramovas, o 1910 m. – J. Basanavičius. Kaimeišlikusi sodyba, kurioje buvo apsistojęs Tautos patriarchas.

Visoje Daugyvenės pakrantėje gausu įvairių laikų kapinynų, matyt,ir upės vardas kilęs nuo „daug gyventi“. Pagal kitą versiją, upės vardaskilęs nuo „daug gyvių“, atseit labai žuvinga buvusi…

Ties buvusiu Daukonių dvareliu pervažiavę Daugyvenę, kairėjeišvystame dunksanti garsųjį Raganų kalną. Prie jo privažiuojame kiekpavažiavę Rozalimo – Šeduvos vieškeliu. Raganų kalnas - tai piliakalnis.Jis netyrinėtas. Piliakalnis garsėja padavimais, legendomis apie laumes,raganas, vaiduoklius. Galima prielaida, kad apleidus piliakalnį jis tapoalkakalniu. Netradiciniai tyrimo metodai netgi leidžia teigti, kad čia buvusideivės Raganos šventykla… Pagoniškus laikus menančių vietovardžių irkitų ženklų Raganų kalno apylinkėse nemažai: kitoje upės pusėje miškasGirelė, iš jo išteka Ramytės upelis, kurio pakrantėse yra Daukonių akmuosu ženklais – Ramytės aukuras, kiek toliau į pietus yra Kleboniškių akmuosu daugeliu mažų duobučių, šiaurėje, Rozalimo link, į Daugyvenę įtekaDubulis, kur, pasak vietos gyventojų, laumės kasas velėdavusios. Beje, šispaslaptingasis kalnas davė pavadinimą Raginėnų kaimui: XVI a.dokumentuose kaimas vadinamas Gabogala.

Į pietus nuo piliakalnio yra Rynkakalnis, kurio pietinėje dalyje yraII-IV a. pilkapių likučiai.

Nuo piliakalnio visa apylinkė kaip ant delno, o žemai po kojomispaslaptingas kilpas rezga Daugyvenės juosta…

Ant kalno pravartu prisiminti ir iš šių apylinkių kilusius žymius šiokrašto žmones: iš Raginėnų kaimo diplomatą Augustiną Polišaitį (1892-1966), advokatą Igną Urbaitį (1896-1952), iš už Raginėnų esančių kaimų –Gikonių – dailininkę Elvyrą Radauskaitę (g. 1923), čia prabėgo ir poetoHenriko Radausko (1910-1970) vaikystė, Plaučiškių – literatą Bronį Railą(1909-1997), JAV lietuvių visuomenės veikėją Vladą Railą (1904-1997)Panevėžio dramos teatro aktorių Stanislovą Petronaitį (g. 1932), iš Litkūnų– sportininkę Vilhelminą Augustinavičiūtę-Bardauskienę...

Toliau vėl kelionę tęsiame Rozalimo – Šeduvos vieškeliu. Kairėjekelio pusėje akmeninis paminklas Nepriklausomybės dešimtmečiui. „Peramžius budėję, laisvę laimėjom. Raginėnų gyventojai“ – rašoma pokariometais sunaikintoje, o Atgimimo metais atkurtoje paminklinėje lentoje.Taip pat kairėje kelio pusėje, pakalnėje, neveikiančios Raginėnų kaimokapinaitės. Pervažiavus Kapupio upelį, prasideda Pakalniškių kaimolaukai. Dešinėje pusėje yra pilkapyno likučiai.

Senesniuose dokumentuose kaimas vadintas Pravogala. Iš tolosparnais moja vėjo malūnas. Jį 1884 m. pastatė meistras Šiaulinskis. 1911m. malūnas perėjo Zenkevičių nuosavybėn. Ilgai malūną prižiūrėjo ir jamedirbo Pranciškus Zenkevičius (1898-1981). Šio žmogaus akmeniniameantkapyje Kleboniškių kaimo kapinėse iškaltas malūno atvaizdas…

Kairėje prie upės – mašinų stovėjimo aikštelė. Iš jos jau pėstutepasiekiamas Kleboniškių kaimas – muziejus. Į jį patenkame perėję 1933m. per Daugyvenę statytu gelžbetoniniu 12 m ilgio tiltu. Seniau čia ėjokelias Panevėžys – Šiauliai, dabar jis – ištiesintas.

Kleboniškių kaimas kūrėsi XVI a. viduryje po Valakų reformos:tuo metu matininkai atmatavo Šeduvos klebonui 22 valakus Daugyvenėsdešiniajame krante. Klebono žemėje pradėjęs kurtis kaimas vėliau gavoKleboniškių vardą. Po 1830-1831 m. sukilimo žemė iš klebono buvoatimta, kaimo gyventojai priskirti valstybinių valstiečių kategorijai.1926m. kaimas pradėtas skirstyti į vienkiemius.

1989 m. E. Prascevičiaus iniciatyva čia pradėta kurti kaimo buitiesekspozicija. Kaime muziejuje yra 26 pastatai: trys sodybos su 10 pastatųyra privati kaimo gyventojų nuosavybė, likusieji 16 priklauso muziejui.Siekiant atkurti senąjį kaimo vaizdą, 9 pastatai buvo atkelti iš kitur. Pomuziejų geriausia užsisakyti ekskursijų vadovą arba naudotisinformaciniais leidiniais. Muziejuje lankoma kaimo gryčia ir klėtis su

garsia sviestmušių kolekcija, kalvė, svirnas su bezmėnų kolekcija, dūminėgryčia ir kraitinė klėtis, daržinė su žemės ūkio technika, klojimas, kuriameyra motorų kolekcija, klojimas su jauja, kuriame vyksta Klojimo teatrųpasirodymai, pro pirtį ilgu lieptu patenkame į Kleboniškių pušynėlį. Čiayra nedidelis piliakalnis, III-IV a. pilkapynas, veikiančios kaimo kapinės.Toliau pro malūną grįžtame į mašinų stovėjimo aikštelę.

Į Šiaulių – Panevėžio kelią grįžtame per Pakalniškių kaimą. Čiatarpukario metais įkurtos pieninės pastatas, akmeninis XIX a. pradžiojebuvusios karčemos pastatas, kuriame 1921 m. buvo įkurta pradžiosmokykla. Jos įkūrėjas – žinomas Panevėžio krašto mokytojas KazimierasPlungė (1898 – 1965). Iš Pakalniškių kaimo kilęs žinomas kunigas,salezietis, misininkas Kinijoje Petras Urbaitis (1915–1994). Toliau, kairėjePakalniškių kaimo gyventojų statytas paminklas LietuvosNepriklausomybės dešimtmečiui.

Sukame į kairę, Panevėžio link. Kiek pavažiavus, kairėje keliopusėje, – Dambava. Čia 1804 m. Kotryna Goštautienė pastatė medinębažnyčią. Dabartinė akmenų mūro Dievo Apvaizdos bažnyčia, turintiklasicizmo bruožų, pastatyta 1825 m. Ji po 1863-1864 m. sukilimo buvouždaryta. 1907 m. kunigo, knygnešio, visuomenės veikėjo Jono Karbausko– Maišinio (1866-1929) rūpesčiu pristatyta zakristija, pastatyta klebonija.J. Karbauskas čia buvo išvystęs aktyvią veiklą: 1907 m. organizuodavoviešus vaidinimus, 1909 m. įkūrė Lietuvių katalikų blaivybės draugijosskyrių, aktyviai dalyvavo žemės ūkio ratelių veikloje. Dambavoje 1958-1964 m. dirbo poetas kunigas Petras Markevičius (1912-1987), kunigasliteratas Henrikas Prijalgauskas (1892-1978). Dambavoje Antrojopasaulinio karo metais pastatyta mokykla. Iš šalia esančio Valdaikių kaimoyra kilusi JAV lietuvių aktorė Izabelė Savickaitė – Žmuidzinienė (g. 1928m.). Beje, jos senelis, Augustinas Savickas (1851– apie 1937) –knygnešys, palaidotas Dambavos kapinėse.

Čia „užsidaro“ antrasis šios kelionės žiedas, ir toliau tiesiausiukeliu grįžtame į Panevėžį.

Po Krekenavos regioninį parką

Kelionę pradedame iš Panevėžio Upytės link. Pakelyje prieMolainos upelio išaugę Molainiai. Istoriniuose šaltiniuose vietovė minimanuo XIV a. antrosios pusės: 1368-1372 m. Livonijos kariuomenė,žygiuodama į Upytę, penkis kartus niokojo Molainius. Kaimo centre –

Atgimimo metais pastatytas kryžius. Kairėje kelio pusėje – Molainostvenkinys.

Tuoj už Molainių, kairėje kelio pusėje, – svetainė „KarčemaRužava“. Ji duris atvėrė 1979 m. Autorius – V. Palijanskas.

Perkirtę automagistralę į Vilnių, toliau keliaujame Vaišvilčiųkaimo laukais. Vietovę Livonijos kronikos mini nuo XIV a. vidurio.Istorinėje literatūroje yra užuominų, kad Vaišvilčiuose buvusi pilis. Yraduomenų, kad Vaišvilčiuose 1382 m. lankėsi Jogaila. Dešinėje kelio –paminklinis akmuo ir kryžius pokario partizanų žuvimo vietoje. Vaišvilčiųkaimo pietinėje pusėje tebėra nykstantis Kibiškio dvaras. O kairėje keliopusėje, Ragaudžių kaimo laukuose – Zubiškių pilkapis. Tai čia buvusiopilkapyno palikimas. Pilkapynas sunaikintas dirbant žemės ūkio darbus, ošis vienintelis išliko tik dėl to, kad jame kapines įsirengė Marimpoliodvaro savininkai Eidrigevičiai. Mat vienas iš jų buvo vedęs kitatikę moterįir negalėjo būti palaidotas katalikų kapinėse. Atokiau laukuose matyti irbuvusio Marimpolio dvaro sodybos fragmentai.

Prieš pat Upytę įvažiuojame į Krekenavos regioninio parkoteritoriją. Parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d. Parko administracija savoveiklą pradėjo 1997 m. vasario 1 d. Parko plotas 11 000 ha. Jo pagrindinėpaskirtis – išsaugoti Nevėžio senslėnį ir senvagių hidrografinį kompleksą,puoselėti čia esančius kultūros paveldo objektus. Didžioji parko dalis yraPanevėžio rajone, o mažesnioji – Kėdainių.

Upytė - pirmasis rekomenduojamas sustojimas. Keliaujame į keliodešinėje pusėje esantį Upytės piliakalnį, vadinamą Čičinsko kalnu. Tai 3ha plotą užimanti kalva, stačiais 4-5 m. aukščio šlaitais. Kalvos viršujeesantis 6 m gylio įdubimas davė pagrindą kalboms apie nugrimzdusį dvarą.Piliakalnio aplinka sutvarkyta 2004 m. minint Upytės 750–ąsias metines.Čia pravartu prisiminti ir miestelio istoriją. Miestelis yra Vešetos upeliokairiajame krante.

Archeologiniai duomenys liudija, kad žmonės čia gyveno III-V a.Neseniai į Nekilnojamąjį kultūros vertybių registrą įrašytas Upytėskapinynas, kurio dalis gali būti išlikusi pagal miestelio kapines. 1999 m.dalį jo tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologė dr. S. Urbanavičienė.2006 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologės A. Petrulienėsvadovaujama ekspedicija tęsė kapinyno tyrimus. Aptikti pilkapiofragmentai. Seniausia Panevėžio rajono vietovė – istoriniuose šaltiniuosepaminėta 1254 m. Upytė buvo žemės centras, čia stovėjo pilis. Upytėsvalstybinis dvaras XVI a. tapo privačiu. Jo istorija susijusi su istorijojeišgarsėjusia Sicinskių gimine. Vienas šios giminės atstovas – VladislovasSicinskis (apie 1615-1672) pasinaudojęs veto teise 1652 m. išardė

Varšuvos seimą. XVI a. pabaigoje prie dvaro buvo pastatyta evangelikųreformatų bažnyčia, veikusi iki 1621 m. Katalikų bažnyčia Upytėjepastatyta 1742 m. Dabartinė bažnyčia statyta 1878 m. 1880 m. Upytėjeįsteigta pradžios mokykla, nuo 1949 m. čia veikė septynmetė, 1961 m.perorganizuota į aštuonmetę, dabar – pagrindinė mokykla, pavadintakraštiečio kompozitoriaus Antano Belozaro vardu.

Nuo senųjų laikų iki 1548 m. Upytė buvo apskrities centras.Pokario metais - apylinkės, dabar – seniūnijos centras. Nuo 1961 m.Upytėje veikia Žemdirbystės instituto bandymų stotis. Joje tiriama linųauginimas, selekcija, pirminė sėklininkystė, derliaus nuėmimo technologijair t.t.

1859 m. Upytėje gyveno 19, 1923 m. bažnytkaimyje gyveno 109,trijuose dvaruose – 128, viensėdyje – 5, plytinėje – 5 gyventojai. 1959 m.Upytėje gyveno 175, 1970 – 296, 1979 – 500, 1987 – 581, 2000 – 606žmonės.

Miestelio centre – Nepriklausomybės paminklas. Toliau kelias veda per Stultiškių kaimą, kuriame yra Linų

muziejus, įkurtas 1975 m., naujai atkurtas 1996 m. Muziejuje siūlomaedukacinė programa, pasakojanti apie linų apdirbimą.

Toliau iš Linų muziejaus vykstame Ėriškių link. PervažiuojameUpytės upelį, kuris čia patvenktas. Dubulių tvenkinys tyvuliuoja dešinėjekelio pusėje. Buvusių dvarelių vietas žymi vienas kitas medis. Tai pokariometais garsaus buvusio Ėriškių kolūkio laukai.

Senieji Ėriškiai yra dešiniajame Upytės krante. Kairiajame –išaugusi kolūkinė gyvenvietė. Karališkasis Ėriškių kaimas istoriniuosešaltiniuose minimas 1554-1556 metais. Pirmoji bažnyčia čia pastatyta tik1754 m. kaimo kapinėse. Dabartinė bažnyčia statyta 1892 m.

Senuosiuose Ėriškiuose gimė kalbininkas, akademikas, profesoriusJuozas Balčikonis (1885-1969): mokslininkas palaidotas kaimo kapinėse, oprie gimtosios sodybos 1989 m. pastatytas stogastulpis.

Ėriškių centre yra garsaus dievdirbio Vinco Svirskio (1835-1916)kryžius. Parke yra gamtos paveldo objektas – akmuo „su velnio kulnais“.

Per Palivarko kaimo laukus pasiekiame Juodikonių kaimą per jįeinantį kelią Ramygala – Krekenava. Sukame Krekenavos link.Pasiekiame Pašilių miškų masyvą (per 3500 ha). Čia lankomasStumbrynas. Jam įsteigti buvo numatytas mišrus Pašilių miškas. 1969 m.iš Rusijos Prioksko terasos rezervato į 50 ha plote įrengtus aptvarus buvoatvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai – MOTOK ir MODA. 1970metais atvežti dar šeši, o 1972 metais – dar du stumbrai. 1971 metaisMODA atvedė pirmąjį stumbriuką. Jis buvo pavadintas GIRINIU.

Lietuvoje stumbryne gimstantiems stumbriukams pagal tarptautinįsusitarimą duodami vardai, prasidedantys raidėmis GI. Šiuo metuaptvaruose gyvena 19 stumbrų, laisvėje maždaug 30-40 km spinduliuaplink stumbryną klajoja apie 40 stumbrų.

Netoli stumbryno Krekenavos regioninio parko direkcijos rūpesčiuatkurtos partizanų žeminės.

Kelias veda į Krekenavą. Išvažiuojant iš miško, kairėje keliopusėje, yra turistų pamėgtas miškininkų sukurtas Girinio takas. Nuo jonetoli ir iki Rapolo akmens.

Pervažiavus Linkaukos upelį, dešinėje kelio pusėje, – Maironiopamėgtas Varnakalnis. Poetas Krekenavoje gyveno 1915-1918 metais.Maironio gerbėjai, pastebėję jo pamėgtą vietelę, jam nežinant, sukalėpatogų suolelį. Netikėtai jį radęs, dainius sukūrė posmelį: „Kas tą vietelęaplankys, / Tai rankai ačiū pasakys, / Kuri suolelį tašė, kalė, / Čia taipmalonu ir ramu! / Pripildo paukščiai čiulbimu / Tą žalią be pastogiosalę“.

Kitoje kelio pusėje, prie kelio į Linkaučius, kraštotyrininkųiniciatyva 1989 m. pastatytas paminklinis akmuo Antano Mackevičiausbūrio 1863-1864 m. sukilimo kovotojams atminti.

Dar kiek pavažiavus, dešinėje kelio pusėje, - Švenčiuliškių kaimokapinės. Kraštotyrininko Jono Žilevičiaus iniciatyva jos paverstosmuziejumi po atviru dangumi. Čia ir iš apylinkių suvežti dubeniuotiakmenys, ir originalūs paminklai savanoriams, Motinoms, Lietuvos krikštojubiliejui ir t.t.

Priekyje – Krekenava, bet į ją dar neskubėkime. Pasukime į kairę,pavažiuokime į pietus Nevėžio „pasroviui“ kairiuoju krantu. Čia patKrekenavos pušynas – Panevėžio rajono dainų švenčių vieta, miškeįrengtos poilsinės turistams. Kairėje kelio pusėje laikinai įsikūrusiKrekenavos regioninio parko administracija, kur galima gauti išsamesnęinformaciją apie Krekenavos regioninį parką.

Vaizdinga Nevėžio pakrante kelias neprailgsta. Čia pat, dešinėjepusėje, pušynėlyje, Barinės kapinynas. Archeologiniai tyrimai liudija, kadmirusieji čia laidoti deginti X-XV amžiais. Tuojau už Barinės dešinėjekelio pusėje Daniliškio dvarvietė. Prie jos kapinaitėse yra koplytėlė –mauzoliejus, kurioje palaidotas profesorius Platonas Jankauskas (1860-1941). Apie jį plačiau galima paskaityti anotaciniame stende prie kapinių,aikštelėje. Iš Daniliškio dvaro dabar likęs tik terasinis parkas. Iš dvarvietėsatsiveria vaizdingas Nevėžio slėnis. Dvaras priklausė Mlečkoms,Zavišoms, Romanskiams, o paskutinis jo savininkas buvo prof. P.Jankauskas. 1925-1928 m. vasaromis čia lankėsi ir Kauno universiteto

profesorius V. Mickevičius-Krėvė (1882-1954). Netoliese ir paslaptingasisBurvelių alkakalnis, vadinamas Koplyčkalniu. Turint laiko galima leistislink jo. Burvelių kaime dar galima pamatyti dubeniuotą akmenį, likęsodybos, kurioje 1916 m. mirė garsusis dievdirbys V. Svirskis, medžiai.

Čia tilto per Nevėžį nėra, todėl grįžtame į Krekenavą. Krekenava įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante, Linkuvos ir

Lokaušos upių santakoje. Miestelyje kertasi keliai Panevėžys – Kėdainiai,Ramygala – Pociūnėliai, Naujamiestis – Kėdainiai.

Manoma, kad pavadinimas kilęs iš slaviško Naujųjų Krakiųvedinio (Kroki Nowe). Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo XV a.pradžios. Rodų dvarininkai Vizgirdos 1484 m. Krekenavoje pastatėpirmąją katalikų bažnyčią. Prieš 1496 m. Krekenavos parapija atitekoŽemaičių vyskupijai. Miestelis kūrėsi prie bažnyčios. Apie 1528-1533 m.čia jau buvo parapinė mokykla. Kurį laiką, 1548-1568 m., Krekenava buvoUpytės pavieto centras. Jau XV a. pabaigoje Krekenava gavo turgausprivilegiją, o 1580 m. – 3-jų prekymečių privilegiją.

Miestelis ne kartą nukentėjo nuo įvairiausių negandų: 1565 m. nuomaro, 1566 m. nuo gaisro, 1567 m. nuo kareivių savivalės. GaisraiKrekenavą siaubė ir 1775, 1787, 1811, 1845, 1899 ir 1918 metais.

Nuo XIX a. vidurio iki 1950 m. Krekenava buvo valsčiaus centras.Miestelio apylinkėse 1863-1864 m. aktyviai kovojo Antano

Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai.1865 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, 1919 – 1935 m. veikė

progimnazija, po to iki 1944 m. buvo pradžios mokykla. Nuo 1947 m.veikė gimnazija, vėliau reorganizuota į vidurinę mokyklą. Nuo 1914 m.yra vaistinė, nuo 1945 m. – kultūros namai.

Dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1896 – 1902 m. (arch. U. Golinevičius). Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai miestelį užėmė 1915m. rugpjūčio 15 d. Karo metais Krekenavoje gyveno Maironis. Vokiečiaiiš Krekenavos pasitraukė 1918 m. gruodžio mėnesį. Pradėjo kurtis vietinėvaldžia, bet jau po mėnesio miestelį užėmė bolševikai, čia šeimininkavę, 4mėnesius. Krekenaviečiai aktyviai dalyvavo 1919 – 1920 m.Nepriklausomybės kovose.

Tarpukario metais Krekenava buvo valsčiaus, pokario metais –apylinkės ir tarybinio ūkio, dabar – seniūnijos centras.

Miestelio centrinė dalis – urbanistikos paminklas.1897 m. gyveno 2187, 1923 – 1048, 1970 – 904, 1979 – 1206, 1985 –1687, 2000 - 1864 gyventojai.

Krekenavoje galima aplankyti bažnyčią, kurioje yra StasioUšinsko vitražai, garsusis Marijos paveikslas, centriniame altoriuje –Romano Švoinickio-Aleknos paveikslas „Kristus tarp krekenaviečių“.

Ekskursiją verta pratęsti dešiniuoju Nevėžio krantu Surviliškiolink. Netoli Krekenavos buvęs Slabados dvarelis, prie Žemėperšos upelio –žydų genocido vieta, pažymėta paminkliniu akmeniu.

Kiek pavažiavus yra didelis Linkavičių – Slabados dvaras. Taibuvusi Zavišų valda. 1825 m. čia veikė audinių žvilginimo dirbtuvė irvienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla. Likę 16 dvaro pastatų, tarpekurių unikalus prie pat kelio esantis medinis aštuonkampis statinys. Dvaregimė garsi visuomenės ir kultūros veikėja Felicija Povickaitė –Bortkevičienė (1873-1945).

Dar už kelių kilometrų, dešinėje pusėje, Skaistkalnės dvarofragmentai. Kairėje, prie Nevėžio būta vandens malūno.

Jau Kėdainių rajone sukame į dešinę, už kelių kilometrų Bakainiųpiliakalnis. Šis vadinamas Pilimi piliakalnis yra Liaudės kairiajame krante.Piliakalnis krantinio tipo. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšiovietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės kepurėmis jo kapo vietoje didelįkalną supylę. Dar pasakojama, kad lietuviai seniau tenai dievams aukoję.L. Kšivickis spėja čia buvus Eigintų pilį, kuria 1372 m. sudeginokryžiuočiai. Kiti tyrinėtojai linkę piliakalnį tapatinti su šaltiniuoseminimais Sosiais. 1898 m. piliakalnį kasinėjo A. Malmgrenas. PailsėjęBakainiuose, grįžtame atgal į Krekenavą ir vykstame Naujamiesčio link.

Šalia miestelio kapinių yra Rusijos ambasados rūpesčiurekonstruotos Antrajame pasauliniame kare žuvusių tarybinių kariųkapinės. Kapinėse – rašytojo Kosto Stikliaus – Liepuko (1880-1962)kapas.

Pravažiuojame buvusio Dobravolės dvaro vietą, Slabados vandensmalūną mena slenkstis Nevėžyje, Žydelių kaime, kairėje kelio pusėje yrapaminklinis akmuo poetei Valerijai Valsiūnienei (1907-1955) atminti.Pakelėje visa eilė senų dvarviečių. Prie pat kelio Leonardavos dvaroparkas, aplink kelią esanti medžių alėja veda į Vadaktų dvarą.Leonardavos parke kuriama skulptoriaus Alfrido Pajuodžio akmenskūrinių ekspozicija.

Nuo Vadaktų dvaro pasukę į kairę pateksime į Ustronę. Čiaoriginaliame svirne įkurtas Knygnešių muziejus ir memorialinė JuozoTumo-Vaižganto ekspozicija. Prie mašinų stovėjimo aikštelės yra 1990 m.pastatytas koplytstulpis „Knygnešys“ (aut. V. Nemanis). PabuvojęUstronėje toliau vykstame Naujamiesčio link. Įspūdingi Zavišoms

priklausiusio Ūdrų dvaro eklektinio stiliaus rūmai, fachverkinėskonstrukcijos kumetynas.

Vadaktėliuose yra 1773 m. statyta ir 1880 m. atnaujinta medinėbažnyčia. Joje 1902-1905 m. kunigavo J. Tumas-Vaižgantas. Kapinėsepalaidotas žymiausias šio krašto knygnešys Kazimieras Ūdras (1859-1937). Prie bažnyčios diplomato Juozo Urbšio giminių kapai.

Prieš Naujamiestį, neprivažiavus Kiršino upės, baigiasiKrekenavos regioninis parkas. Prie Kiršino ir Nevėžio santakos įsikūręsPovilauckų kaimas. Jo laukuose būta pilkapyno. Šiame kaime gimėgamtininkas Alfonsas Palionis (1905 – 1957).

Naujamiestis įsikūręs dešiniajame Nevėžio krante. Istoriniuosešaltiniuose minimas nuo XVI a. II pusės. Tada Naujamiesčio dvaraspriklausė Valavičiams. Jie prie dvaro pastatė reformatų bažnyčią, priekurios 1583 m. jau veikė parapinė mokykla. Katalikų bažnyčiaNaujamiestyje atsirado tik XVII a. pabaigoje Nuo senų laikųNaujamiestyje gyveno karaimai. Tik kai XIX a. dvarininkas Karpis atėmėiš jų žemę, jie persikėlė į Panevėžį, bet jų kapinės liko Naujamiestyje, kurjie iki šiol laidoja savo mirusiuosius.

XIX a. I pusėje Naujamiestis buvo valsčiaus centras. 1906 m. peršv. Onos atlaidus Naujamiestyje įvyko mitingas, kurio metu, kilussusirėmimui su žandarais, buvo aukų. Jos palaidotos Naujamiesčiokapinėse. Prie kapo už gyventojų suaukotas lėšas pastatytas paminklas –Angelo skulptūra.

Dabartinė mūrinė katalikų bažnyčia pastatyta 1898-1908 m. (arch.F. Vyganovskis). Bažnyčia nukentėjo 2007 m. vasaros pabaigoje kilusgaisrui. Reformatų bažnyčia buvo susprogdinta Antrojo pasaulinio karometais.

1958 m. Naujamiestis tapo miesto tipo gyvenviete. Dabar –seniūnijos centras.1897 m. Naujamiestyje gyveno 985, 1923 – 739, 1979 – 800, 1985 – 800,2000 - 809 gyventojai.

Nuo 1967 m. čia veikė Mechaninė remonto įmonė. Yra vaistinė,biblioteka, kultūros namai, vidurinė mokykla.

Naujamiestis garsėja savo dailės galerija. Galima aplankyti netoliese esančias karaimų kapines, apžiūrėti

bažnyčios dailės paminklus, įspūdingus šventoriaus vartus. Miesteliokapinėse, be minėtos angelo skulptūros dar yra minėto gamtininko A.Palionio kapas, mokytojo, „Žiburėlio – Višakėlio“ autoriaus JuozoPalukaičio (1883-1918) kapas. Šeimos koplyčioje palaidotas Panevėžio

miškų technikos mokyklos organizatorius Mykolas Konkulevičius (1878-1936).

Berčiūnų link kelias veda Nociagalos, Lakštingalų, Degioniųkaimų laukais. Kairėje kelio pusėje (Baluškių k.) yra Lietuvos katalikųbažnyčios kronikos muziejus, dešinėje – įspūdingos dvarininkų Jasenskiųšeimos kapinės. Jiems priklausiusio Nevėžininkų II dvaro parke augadidelis senas ąžuolas.

Degionių kaime, privačioje A. Šlekio sodyboje, yra unikalimedinių kaktusų galerija (aut. Česlovas Lukianskis).

Kelionės maršrutą užbaigiame ties Berčiūnais ir keliu Šiauliai –Panevėžys grįžtame į Panevėžį.

Lėvens pakrantėmis į Kupiškį

Pirmoji didesnė vietovė, kurią pravažiuojame, - Paliūniškis.Netoliese esantis Likpetrių kapinynas liudija, kad žmonių čia gyventa jauXVI amžiuje. Paliūniškio istorija neatsiejama nuo čia buvusio dvaroistorijos. Jis istoriniuose šaltiniuose paminėtas jau 1595 m. XVIII a.pabaigoje Paliūniškio dvarą valdė Vabalninko karališkojo dvaro valdytojasF. Mošinskis. Vėliau - Severinas, Potockis, Kerbedis, Malinskis. Apie1910-1912 m. čia įveistas parkas. Dvaro parke yra Pirmojo pasaulinio karovokiečių ir rusų karių kapinės. Netoliese ir 1933 m. statytas tiltas perLėvenį. Šio technikos paminklo autorius - inžinierius K. Germanas (1897-1980).

Nuo Paliūniškio kelias suka į rytus. Bernotų kaimas – poeto,savanorio Juozo Čerkeso – Besparnio (1884-1949) gimtinė. Apie tai byloja2006 m. prie namo pritvirtinta paminklinė lenta. Lėvens pakrantėjeesančiose kaimo kapinėse palaidotas Sibiro geležinkelio statytojasinžinierius Zigmas Malinskis (1863-1945).

Pravažiuodami Naujikų kaimą, kairiojoje kelio pusėje esančiosekapinėse matome medinę aštuonkampę koplyčią. Kiek toliau, prie Lėvensbūta XVI-XVII a .kapinyno. Kaimo kapinėse palaidotas knygnešys JurgisVidugiris (1846-1932).

Dar pavažiavus, kelias priartėja prie Lėvens. Čia dėmesį patraukiakeletas didelių ąžuolų. Jie - geras orientyras norint surasti Lėvenspakrantėje esantį Pagiegalos kapinyną. Archeologiniai tyrimai liudija, kadčia, prie Pietupio ir Lėvens santakos, žmonės laidoti XVI-XVII amžiais.Gal ne veltui vietovė vadinama „švedų kapais“.

Prie kelio – paminklas 1863 m. sukilėlių kautynėms atminti.

Privažiuojame Karsakiškį. Čia galima geram pusvalandžiuistabtelėti ir aplankyti Karsakiškio Strazdelio pagrindinės mokyklosvisuomeninį muziejų, jau prieš keliolika metų įkurtą mokytojo PranoTamošiūno, o dabar atnaujintą mokytojos Elenos Klingienės. Karsakiškiopradžia taip pat susijusi su dvaru. XVII-XVIII amžiais jį valdėIvaškevičiai. Vėliau savininkai dažnai keitėsi. Paskutiniai savininkai -Ordyniecai. Karsakiškyje du kartus - 1791-1796 metais ir 1804-1806metais kunigavo Antanas Strazdas (1760-1833). Dabartinė mūrinėKarsakiškio bažnyčia pastatyta 1888 metais. Ji vienabokštė, eklektiška,kryžminio plano. B. Kviklys ją netgi vadina „eklektiškai romantiška“.Bažnyčioje yra 5 altoriai. Karsakiškyje dar galima apžiūrėti vandensmalūną.

Netoli Karsakiškio yra Sukniškio vietovė. Tai kadaise garsioskunigaikščių Puzinų giminės dvaras, deja, nebeišlikęs. Dvarvietėje yravienišas geležinkelių inžinieriaus Transsibiro magistralės vadovoStanislovo Puzino (1830-1925) kapas.

Išvykę iš Karsakiškio ir pavažiavę keturis kilometrus, kairėje keliopusėje matome Palaukių kaimo kapines. Jų centre stovi medinė šv.Pranciškaus koplyčia, statyta 1772 metais. Ji vienanavė, su trisienepresbiterija. Kapinėse palaidoti Vyčio kryžiaus kavalieriai pulkininkaibroliai Juozas (1892-1946) ir Tomas (1893-1979) Vidugiriai, knygnešysJonas Žebrys (1851-1949). Kapinėse auga didelė, įspūdinga pušis.Pasakojama, kad ji mena maro laikus. Tik įėjus į kapines stovi pokariometais stribų sušaudytas Vepų kaimo kryžius.

Toliau - Tiltagaliai. Dešinėje kelio pusėje, Lėvens ir Marnakosupių santakoje, buvo Tiltagalių senovės gyvenvietė. Verta pasukti iš kelio įkairę, kur pušynėlyje yra II-VI amžių pilkapynas, o kaimo kapinėse -architektūros paminklas koplyčia. Ji statyta 1858-1859 metais vietiniųmeistrų, o leidimą statyti davė pats Žemaičių vyskupas MotiejusValančius. Koplyčia sumūryta iš lauko akmenų, sienų paviršius išlygintasskiediniu, į kurį prikamšyta skaldos akmenukų. Santūrius fasadus labaipaįvairina mozaikiniai piešiniai. Koplyčia stačiakampė, su trisiene apsida.Interjere dominuoja sunkių proporcijų liaudiškos kūrybos polichromuotasaltorius. Abipus jo apsidos sienas puošia primityvus girliandų piešinys.Šoninės sienos baltintos. Vargonų chorą laiko du daugiakampiai mediniaistulpai.

Po trumpos pertraukos vėl grįžtame į Panevėžio - Kupiškio plentą.Pravažiuojame Akmenių kaimą. Jo pavadinimas greičiausiai kilęs nuo to,kad čia pilni laukai akmenų. Pasak padavimo, velnias nešęs pilną maišąakmenų, bet užgiedojęs gaidys, ir velniui teko, išpylus akmenis, skubėti

pragaran. Pervažiuojame Lėvens upę. Čia Panevėžio ir Kupiškio rajonųriba.

Kiek pavažiavus - Subačius. Jis dar vadinamas NaujuojuSubačiumi. Mat Senasis Subačius, istoriniuose šaltiniuose minimas nuoXVI a., yra už 4 km. į pietus. Naujasis Subačius įsikūrė 1873 m., nutiesusgeležinkelį į Daugpilį. 1886 m. čia gyveno jau 107 gyventojai. GreitaiNaujasis Subačius nustelbė Senąjį. XX a. pradžioje į Subačių priegeležinkelio iš Senojo Subačiaus buvo perkeltas valsčiaus centras. Medinėvienabokštė kryžminio plano katalikų bažnyčia čia pastatyta 1940 m. Nuo1918 m. miestelyje veikia mokykla. Miestelio centre - didelis akmenųmūro pastatas - buvęs magazinas (grūdų atsargų sandėlis), statytas XIXamžiaus pradžioje. Magazinas pamūrytas pagal pavyzdinį projektą.Lietuvoje tėra 4 analogiški magazinai. Šis magazinas - buvusio Dvariškiųkaimo palikimas. Augant miesteliui jis atsidūrė jo viduryje.

Po nedidelio sustojimo Subačiuje - vėl į kelionę. Kiek pavažiavuskairėje kelio pusėje yra rodyklė į Paulianką. Čia išsukame iš pagrindiniokelio ir leidžiamės į Lėvens slėnį. Prie pagrindinio kelio lieka Stirniškiųpiliakalnis. Jį galima aplankyti grįžtant arba trumpam stabtelėjus, pakiltinuo Lėvens pusės. Literatūroje jis dar vadinamas ir Skverbų piliakalniu.Pasak padavimo, piliakalnį kepurėmis supylę prancūzų kariai. Piliakalniošlaitai statūs, 13-14 m aukščio, iš rytinės pusės supiltas apie 2,5 m aukščiopylimas, šiauriniame šlaite jis maždaug 4 m žemiau aikštelės krašto.Aikštelė keturkampė. Piliakalnis apaugęs medžiais. Vietiniai gyventojaipiliakalnį vadina „švedų kalnu“. Mokslininkai mano, kad jis buvo jau IItūkstantmečio pradžioje. Į rytus nuo piliakalnio būta senovės gyvenvietės,o žemiau Lėvens link - pilkapių.

Nusileidę senuoju keliu prie Lėvens, pasiekiame Palėvenės dvarą.Likę rūmų griuvėsiai, keletas ūkinių pastatų. Tai vienas iš garsiai Komarųgiminei priklausiusių dvarų. Komarai dvarą valdė apie 400 metų.Paskutinis savininkas buvo Bogdanas Komaras (1842-1962). Dvarorūmuose buvo 26 patalpos. Pats pastatas turėjo pseudogotikinių bruožų.Buvo čia daug meno kūrinių, per 5 000 tomų biblioteka. Dvaro rūmainukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Didelis parkas, apie 7 ha.Žaliuoja čia retas Lietuvoje kurilinis maumedis.

Toliau per Paulianką, pro vandens malūną, kelias vaizdingomisLėvens pakrantėmis veda į Palėvenės vienuolyną. Pauliankos vardo kilmęvietiniai gyventojai kildina iš žodžio „paulioti“. Mat senovėje čia buvusikarčema, kurioje mėgdavę apsilankyti aplinkinių kaimų vyrai. Jų uliojimovieta ir tapusi Paulianka.

Palėvenės vienuolyne verta sustoti ir apžiūrėti šį architektūrinįansamblį. Padavimas byloja, kad švedų invazijos metu po nesėkmingomūšio Počebutas pasislėpęs miško koplyčioje. Čia ir pasižadėjęs, kad, jeiliksiąs gyvas, pastatysiąs bažnyčią. Įsibrovę į koplyčią švedai jo neradę.Išsigelbėjęs Počebutas pažadą ištesėjo. Šiaip ar taip, Palėvenės vienuolynopradžia susijusi su Mykolo Lauryno Počebuto ir jo žmonos Marijosvardais. 1676 m. Palėvenėje buvo įsteigtas domininkonų vienuolynas,pastatyta mūrinė bažnyčia. Visą vienuolyno ansamblį sudaro bažnyčia sudviem šoninėm koplyčiom, trys gyvenamųjų namų korpusai, mokykla,ūkiniai ir kiti pagalbiniai pastatai. Šalia buvo terasinis parkas ir sodas.Bažnyčia - baroko architektūros paminklas. Ji vienintelė Lietuvoje turi įkairįjį šoną pakreiptą presbiteriją. Interjeras išpuoštas rokoko stiliumi.Bažnyčioje - 9 altoriai. Darnią visumą sudaro sakykla ir apačioje esantiklausykla. Yra unikali rokoko stiliaus ložė. Pagrindinis bažnyčios išorėsakcentas - 44 m aukščio bokštas. Vienuolyno gyvenamieji ir ūkiniaipastatai pradėti 1680 m. ir baigti po gero šimtmečio. 1701 m. pastatytaspagrindinis gyvenamasis korpusas. Tai vienaaukštis, vienpusės koridorinėssistemos pastatas su kvadratiniais bokštais galuose. Prie koridoriaus šonoiš vakarų pusės buvo pristatytas bibliotekos korpusas, o šiaurinėje pusėje -virtuvė su rūsiu ir valgykla.1744 m. prie kelio pastatyta monumentalikarčema. Tai buvo svarbus pajamų šaltinis. XVIII a. viduryje, gavę teisęPalėvenėje įkurti mokyklą, domininkonai pristatė dviaukštį platų priestatą.Dvejus metus šioje mokykloje mokėsi ir būsimasis architektas LaurynasStuoka-Gucevičius (1753-1798). 1865 m. vienuolynas buvo uždarytas.Pastatai perduoti carinei kariuomenei. Kadangi trūko patalpų, ant esančiųvienaukščių korpusų buvo pastatyti antrieji aukštai. Vienuoliai buvoišsiuntinėti į Raseinių, Gardino, Nesvyžiaus ir Kalvarijos vienuolynus, dupalikti prie Palėvenės bažnyčios. Dalis knygų buvo sunaikinta, dalisišgabenta į Vilnių ir perduota Lietuvos mokslo draugijai. 1916 m. dalįknygų vokiečiai išvežė į Vokietiją. Ilgą laiką vienuolynas buvo naudotasne pagal paskirtį, galiausiai - visai nenaudojamas. Palėvenės kapinėsepalaidota aktorė Unė Babickaitė-Greičiūnienė (1897-1961), poetasVytautas Rudokas (1928-2006).

Toliau kelionę tęsiame dešiniuoju Lėvens krantu. Netoli Palėvenės- pedagogo ir tautosakininko Jurgio Elisono (1889-1946) gimtinės vieta -Aukštadvaris. Netoli kelio - Ožiakalnis. Galiausiai, prieš pat Kupiškį, -piliakalnis. Jis yra kairiajame Lėvens krante, ties santaka su Aukštupioupeliu. Aikštelė - 110 m ilgio ir 40 m pločio. Padavimai byloja apie čiagyvenusius milžinus, o mokslininkai linkę piliakalnį priskirti sėliams.

Kupiškyje geriausia užsakyti ekskursiją. Galima ir pasinaudotigausia turistine literatūra. Istoriniuose šaltiniuose Kupiškis minimas nuo1480 m. XVI a. per miestą ėjo kelias iš Vilniaus į Rygą. 1616 m. čia buvopastatyta bažnyčia. XVIII amžiuje Kupiškį valdė Tyzenhauzai, nuo XVIIIa. pabaigos - Čartoriskiai. 1781 m. įsteigta parapinė mokykla, o nuo 1872m. veikė valdinė pradžios mokykla. 1984 m. restauruotame senosiosmokyklos pastate įsikūrė muziejus. Mokyklos pastatas statytas apie 1823-1824 metus iš valstiečių surinktų lėšų. Pastatas akmenų mūro su baltaisapvadais. Jis turi liaudiškų ir tam laikotarpiui būdingų klasicistinėsarchitektūros elementų. Šalia yra 1990-1914 metais statyta pseudogotikinėbažnyčia (aut. inž. Konstantinas Rončevskis). Vienos plokštumos fasadedominuoja trikampis frontonas su vitražiniais langais, nišomis, arkutėmisir sudėtiniu portalu. Virš viso miesto matomi gerų proporcijų trijų tarpsniųbokštai. Bažnyčia halinio tipo. Trys gotiški altoriai padaryti A. ZaborskioŠiauliuose. Verta aplankyti ir kitus istorinius ir kultūrinius miesto objektus,pasigrožėti gražiai tvarkomu miesto centru

Atgal į Panevėžį grįžtame plentu. Prieš Noriūnus, kairėje keliopusėje, matyti Juozo Baltušio (1909-2006) aprašytas Puponių sodžius. Jokapinėse palaidotas ir sakmių romano „Sakmė apie Juzą“ prototipas.Dešinėje kelio pusėje yra Noriūnų dvaro ansamblis. Iki XIX a. pradžiosdvaras priklausė Oginskiams. Po to atiteko Venslavovičiams. Jiemsvaldant ir kurtas dvaro ansamblis. Buvo pastatyti mūriniai rūmai suneorenesansinėmis formomis ir ampyro dekoru. Reprezentacinės patalpos -anfiladinės, gyvenamosios - koridorinės sistemos. Įdomus kumetynas sudidoku uždaru kiemu ir vienu išvažiavimu. Jo sienos puoštos mėlynoakmens mozaikomis. Išlikę tvartai, dviaukštis svirnas, iš dolomitų statytarūkykla. Dvaro ansamblį supa nemažas parkas. Paskutiniai dvarosavininkai buvo Adomoniai.

Aplankę Noriūnus , tiesiausiu keliu grįžtame į Panevėžį.

Į Biržus ne tik alaus...

Į Biržus važiuoti siūlome pro Vabalninką, o grįžti atgal proPasvalį. Per Lėvenį pervažiuojame 1933 m. statytu arkiniu tiltu (aut. K.Germanas). Apie Paliūniškį plačiau buvo užsiminta kelionės į Kupiškįaprašyme. Toliau kelias veda per Žaliosios girią. Šis miškų masyvas užimabeveik 11 000 ha plotą. Per girią teka Pyvesa bei jos intakai Varupis,Vygailis, Žulna. Pietiniu girios pakraščiu vingiuoja Žambas. Girioje – irSvalios ištakos. Gausu pelkių: Juodvadis, Klimbalė, Pukiškis ir t.t.

Kiek pavažiavus giria, kairėje kelio pusėje - žydų genocido vieta:Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo nužudyta apie 5 000 žmonių,daugiausia žydų tautybės.

Girios viduryje – Stumbriškis. Istoriniuose šaltiniuose vietovėpaminėta 1558 m. XIX a. Stumbriškio palivarką valdė Knizikevičius.Netoli kaimo 1863-1864 m. laikėsi E. Liutkevičiaus vadovaujamisukilėliai. Jiems atminti aukščiausioje Stumbriškio kalvoje, dešinėje keliopusėje, 1993 m. pastatytas stogastulpis (aut. J. Matulis). Pirmoje dešinėjekelio pusėje esančioje sodyboje paskutiniuosius savo gyvenimo metus, nuo1987 m. praleido garsus ornitologas, ilgametis Žuvinto rezervatodarbuotojas Teofilis Zubavičius (1914-1993).

Pervažiavus Pyvesą, netoliese - ir Putauskų kaimas, poeto JonoStrielkūno gimtinė.

Pravažiavus Mėdžiūnus, baigiasi Panevėžio rajonas. KairėjeLebeniškių kaimo kapinės. Pats kaimas yra už dviejų kilometrų.Lebeniškių kaimo gyventojai už 1863-1864 metų sukilėlių rėmimą buvoištremti, o į kaimą atkelti kolonistai iš Rusijos.

Vabalninko miškas baigiasi ir priekyje - Vabalninko miestas.Pavadinimas kilo nuo Vabalos upelio. Istoriniuose šaltiniuose Vabalninkokaimas paminėtas 1554 metais, o po metų minimas ir dvaras. Vabalninkokarališkasis dvaras turėjo palivarkus Inkūnuose, Mockūnuose,Stumbriškyje ir kt. 1617 m. pastatyta bažnyčia. 1625 m. Vabalninkasnukentėjo nuo maro epidemijos. XVII a. jį ne kartą buvo užėmę švedai.Apylinkėse kovojo 1794, 1830-1831 ir 1863-1864 metų sukilėliai.Dabartinė mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiapastatyta 1817 m. Ji turi klasicistinių ir neobarokinių formų. Pokariometais Vabalninke veikė žemės ūkio technikumas. Su Vabalninko istorijagalima susipažinti miesto muziejuje.

Išvažiavus iš Vabalninko, pakelyje – Mieliūnai, buvusio „Rytųaušros“ kolūkio centrinė gyvenvietė (per 200 gyv.). Čia yra Jasiuliškiųpradžios mokykla, 1954-1963 m. buvo Jasiuliškių apylinkės centras

Baibokų kaime, kairėje kelio pusėje, esanti rodyklė nukreipia įrašytojo Balio Sruogos (1896-1947) gimtinę.

Keliaujant Biržų kraštu, pravartu prisiminti karstinius reiškinius.Biržų apylinkėse gausu smegduobių.

Pakelyje yra Kratiškių gyvenvietė - buvusio „Pavasario“ kolūkiocentras (per 200 gyventojų). 1866 m. čia buvo 139 gyventojai.

Prieš Biržus – Klausučiai, buvusio „Tarybinio artojo“ kolūkiopagalbinė gyvenvietė. Kaimo šiaurės vakarinėje dalyje yra piliakalnis.1926 m. kaime įsteigta pieninė.

Biržai įsikūrę prie Apaščios ir Agluonos upių santakos.Istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XV amžiaus. XVI a. Biržai atitekoRadviloms. Įsteigę Biržuose savo rezidenciją, Radvilos daug dėmesio irlėšų skyrė miesto augimui. Kadangi per miestą ėjo strateginis vieškelis,jungęs Vilnių su Ryga, Biržai tapo svarbiu Lietuvos gynybos punktu. XVIIa. čia buvo pastatyta bastioninė tvirtovė. Biržų pilis susprogdinta 1704 m.Biržuose 1701 m. susitiko Lietuvos – Lenkijos karalius Augustas II irRusijos caras Petras I.

Pilies rūmai atstatyti 1979-1985 metais. Čia įsikūrė „Sėlos“muziejus, rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Plačiau Biržų istorijanušviečiama muziejaus ekspozicijose. Biržuose galima pasivaikščiotiilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu, apžiūrėti užtvanką, kurią pastačiusatsirado dirbtinis Širvėnos ežeras. Mieste yra 1857-1861 m. statyta katalikųbažnyčia, XVII a. viduryje statyta vaistinė. Miesto centrinė dalis –urbanistikos paminklas.

Kitas įdomus turistams objektas – Astravo dvaras, esantis kitojeežero pusėje. Dvarą čia įkūrė Tiškevičiai, tapę Biržų savininkais XIXšimtmečio pradžioje. Klasicistinius dviejų aukštų mūrinius rūmus subelvederiniu bokštu supa parkas. Rūmus ir parką projektavo italųarchitektas Cezaris Anikinis (1787-1871).

Kiek pavažiavus Saločių link yra garsioji „Karvės ola“. Šalia jos– dar visa eilė karstinių įgriuvų. Pasakojama, kad dabartinėje įgriuvosvietoje kažkada prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas(nuo šio įvykio, atseit, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvospavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavonugaišusias Mantagailiškio dvaro karves…

Grįžti į Panevėžį siūlome kitu keliu, pro Pasvalį. Pakeliui –Pabiržė. Mūrinė negotikinė bažnyčia pastatyta 1910 m. O miestelis savoistoriją skaičiuoja nuo XVI a. pradžios, kai Radvilos čia pastatė pirmąjąmedinę bažnyčią, vėliau žinomas dvaras.

Pasukus iš kelio, galima pasiekti Likėnus. Nuo seno žinomasLikėnų dvaras. Anksčiau vietovė vadinta Smardone. Pavadinimą davė iššaltinių ištekantis upelis, dėl specifinio kvapo pramintas Smardone. Likėnųšaltinių vanduo jau seniai buvo naudotas ligoms gydyti, bet ištirtas tik XIXa. pabaigoje. 1925 m. išparceliavus Likėnų dvarą, 40 ha žemės plotas buvoperduotas Pabiržės valsčiaus savivaldybei. 1938 m. atidaryta 40 lovųbalneologinė Likėnų gydykla.

Dar Pakelyje į Pasvalį – Tatulos pakrantėse įsikūrę Kirdonys irsavo sodais garsėjanti Naradava. Pasvalį pasiekiame jau važiuodami VIABaltica keliu.

Miestas Lėvens ir Svalios santakoje Pasvalys žinomas nuo XVI a.pabaigos: 1497 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojokunigo Jono Groto pradėtai statyti bažnyčiai žemės ir leido kurti miestą.Vėlesni Lietuvos valdovai suteikė Pasvaliui privilegijas. Miestą išgarsinoistoriniai įvykiai – 1557 m. čia buvo pasirašytos sutartys su Livonija. Kurįlaiką Pasvalys garsėjo ir savo gydykla. Dabartinė mūrinė bažnyčia, turintibaroko ir istorizmo bruožų, pastatyta 1787 m. Prie gimnazijos stovi 1935m. Petrui Vileišiui pastatytas paminklas (aut. V. Grybas). Jei leidžia laikas,verta aplankyti Krašto muziejų, pasivaikščioti 1937 m. įkurtu parku.

Talačkoniai - buvusio Įstros kolūkio centrinė gyvenvietė (per 200gyventojų). Per kaimą teka Įstras, o rytiniu pakraščiu – Svalia. Įstroskrante yra pilkapynas, vadinamas Velniakalniu. Istoriniuose šaltiniuosekaimas minimas 1586 m. 1866 m. čia gyveno 365 žmonės. 1950-1963 m.buvo apylinkės centras.

Pumpėnai įsikūrę abipus Įstros upelio. Miestelis išaugo iš XVII a.pradžioje įkurto gatvinio kaimo. Vienuoliai karmelitai čia buvo įkūręvienuolyną. Mūrinė 1818 m. statyta bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaussu klasicizmo bruožais. Arčiau kelio Pasvalys – Panevėžys yra 1924 m.statytas vėjo malūnas.

Jau Panevėžio rajone galima aplankyti netoliese, Paliukų kaime,esančią skulptoriaus Juozo Zikaro (1881-1944) gimtinę. Gimtinėrestauruota 1971 m., o po metų įrengta ekspozicija.

Paįstryje, nuo XVI a. minimas dvaras, XX a. pradžioje statytabažnyčia. Prie kelio – Įstros aerodromas.

Į Šiaulius per Radviliškį ir Pakruojį

Nedidelis atstumas skiria Panevėžį ir Šiaulius, nėra ir šimtokilometrų. Važiuojant moderniais autobusais, kelionė neprailgsta. O kad iršioje Lietuvos dalyje yra ką pažiūrėti, nesunku įsitikinti. Kad keliauti būtųdar įdomiau, siūloma vykti žiediniu maršrutu: į Šiaulius – per Radviliškį, oatgal grįžti pro Pakruojį. Siūlomi tarpiniai sustojimai: Šeduva, Pakruojis.Papildomai galima sustoti Raudondvaryje, prie Arimaičių ežero, Rozalime.Ekskursijos trukmė 10 – 11 val.

Panevėžio – Šiaulių kelias žinomas nuo XVIII a. To meto paštožemėlapiuose pažymėtas pašto traktas, einantis per Šeduvą, Šiaulius. XIXa. pradžioje šis kelias žymimas kaip vienas svarbesnių pašto traktų. Tuometu kelias buvo natūralus, gruntinis. Žemose bei šlapiose vietose jis buvo

sutvirtintas žabais bei rąstais. Eismo intensyvumas buvo nedidelis: 1857m. Ukmergės – Panevėžio – Šiaulių pašto traktu pervežta 9,1 tūkst.žmonių.

Šiuo keliu 1812 m. traukė Napoleono armijos X korpusas,vadovaujamas maršalo Ž. Makdonaldo.

Iki Šuojos kelionės maršrutas sutampa su jau aprašyta kelione „PoSmilgių kraštą ir Daugyvenės kultūros istorijos muziejų – draustinį“.

Toliau už Šuojos upės, į pietus nuo Panevėžio – Šiaulių kelio yraNaudvaris – žymaus carinės Rusijos inžinieriaus, tiltų statytojo irgeležinkelių tiesėjo Stanislovo Kerbedžio (1810-1899) gimtinė.

Dešinėje kelio pusėje – Perekšliai. XIX a. čia buvo Karpių dvaras.Tarybiniais metais kaimas išaugo kaip centrinė „Atžalyno“ kolūkiogyvenvietė.

Pravažiuojame Smilgius, jau Radviliškio rajone esantį Pociūnųkaimą.

Ties Dambavos bažnytkaimiu įvažiuojame į Daugyvenės kultūrosistorijos muziejaus-draustinio teritoriją. Jis įkurtas 1991 m. E. Prasevičiausiniciatyva. Muziejų sudaro 4 skyriai: Raginėnų archeologijos, Kleboniškiųkaimo buities, Burbiškio dvaro ir Šeduvos kraštotyros.

Pakalniškių kaimas XVI a. dokumentuose vadinamas Pravogala.XVIII a. kaimas priklausė Šeduvos seniūnijai. 1738 m. buvo 15 šeimų.1820 m. gyveno 64 gyventojai. XIX šimtmetyje įkurtas Raudondvariopalivarkas (Pakalniškių dvaras). Apie 1883 m., greičiausiai minint 1863 m.sukilimo dvidešimtmetį, kaime, prie kelio Panevėžys – Šeduva, buvopastatytas mūrinis koplytstulpis, išlikęs iki šių dienų. 1923 m. kaime buvo47 ūkiai su 260 gyventojų. Dvare – 3 ūkiai su 65 gyventojais. 1924 m.Bruno Ropui priklausęs Pakalniškių dvaras buvo išparceliuotas. Tuometčia buvo 23 sklypai, naudojamos žemės 193 ha, nenaudojamos 3 ha. 1926m. mokytojo K. Plungės rūpesčiu buvusioje Kleboniškių kaimo karčemojebuvo įkurta pradžios mokykla. Sovietmečiu Pakalniškiai buvo tarybinioūkio pagrindinė gyvenvietė

Daugyvenė – Mūšos dešinysis intakas. Ilgis 64 km, baseino plotas495 kv. km. Ji prasideda Vėriškių apylinkėse, 7 km į pietvakarius nuoŠeduvos. Teka lyguma į šiaurės rytus pro Rozalimą, Klovainius. Į Mūšąįteka ties Rimšonimis, 6 km į pietus nuo Linkuvos. Nuolydis iki Kutenos246 cm/km, toliau 63 cm/km. Krantai daugiausia statūs. Slėnio plotis 150-300 m, didžiausias– 700 m. Vaga nuo ištakos iki Byzdelio kanalizuota, 1-3m pločio, 0,4-0,8 m gylio. Intakai: dešinieji – Byzdelis, Ėgliškis, Kutena,Ramytė, kairieji – Vakoniškis, Niauduva, Šaka, Dubysa, Gubinys, Ežerėlė.Ties Raudondvariu yra 11 ha dydžio tvenkinys.

Upės pavadinimo kilmė žmonių aiškinama dvejopai iš dauggyventi:

1. Upė buvusi labai žuvinga. Daug visokios gyvūnijos būta.2. Pakrantės buvo gausiai apgyvendintos. Tai lyg ir patvirtina išlikę

nemažai kapinynų.Pasak kalbininkų, žodis daug – sietinas su „apsčiai, gausiai“. Upė

Daugyvenė galbūt yra priesagos – enė vedinys iš išvestinio kamieno daug– yv. Išvestinio kamieno daugyv- daryba ir kilmė neaiški, nes svarbiausia,daugiau hidronimų su priesaga – yv nežinoma.

Raudondvaris. Dvaro istorija neatsiejama nuo Šeduvos miestoistorijos. Šeduvoje ilgą laiką buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. Vėliau jisperėjo į privačias rankas. Paskutinieji Šeduvos seniūnijos valdytojai buvoPoniatovskiai. 1792 m. Stanislovas Poniatovskis pasirašė sutartį suŠeduvos miestiečiais, kuri buvo sudaryta atsižvelgiant į 1654 m. miestuisuteiktas magdeburgines teises. Pagal sutartį Šeduvos miestiečiai mokėjodvarui 3579 auksinus činšo. Situacija pasikeitė, kai 1798 m. Šeduvos dvarąir aplinkines valdas iš Poniatovskių nupirko baronas Teodoras fon Ropas.Jis ignoravo Šeduvos miesto gyventojų teises ir pareikalavo, kad jie eitųlažą į dvarą. T. Ropas tvirtino dvarą nusipirkęs kartu su miestu. Miestiečiainusprendė ginti savo teises teismuose. Prasidėjo ilgas bylinėjimasis.Upytės žemės teismas pripažino T. Ropo teises. Miestiečiai nesutiko sutokiu teismo sprendimu. Byla pateko į Vyriausiąjį teismą, galiausiai jąsprendė Senatas. 1812 m. Senatas nusprendė pripažinti Šeduvai anksčiausuteiktas teises. T. Ropas, negalėdamas pakęsti miesto kaiminystės, o gal irekonominiais sumetimais, Šeduvoje buvusio dvaro pastatus nugriovė.Naująjį dvarą T. Ropas įkūrė apie 2 km nuo miesto, prie Daugyvenės upės.Naująjį dvarą jis pavadino Raudondvariu. Dvaro ansamblis kurtas XIX a.pirmojoje pusėje. Rūmai statyti pagal mėgėjišką prancūzų kalbos mokytojoFrederiko Dubois de Monperio (1798-1850) projektą. Aplink pastatusbuvo užveistas nedidelis peizažinis parkas, kuriame vyrauja vietinėsmedžių rūšys. Nuo 1854 m. dvarą valdė Otonas fon Ropas. 1859 m. dvarebuvo spirito varykla ir vėjo malūnas. 1882 metais dvarui priklausė 1329dešimtinės dirbamos ir 145 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 3035dešimtinės miško. 1903 m. dvare gyveno 91 žmogus. 1923 m. čia buvo 20ūkinių kiemų su 140 gyventojų. Nacionalizuojant dvarą 1940 metais, josavininkai buvo Julius ir Adelheida Ropai. Jie turėjo 299,78 ha žemės.Dvare buvo giminės archyvas, XVIII amžiuje surinktų paveikslų galerija.Buvo čia ir pasaulinio garso dailininko Ticiano kūrinių. Dvarą niokojojame apsistojusi sovietinė kariuomenė. Meno vertybės nukentėjo Antrojopasaulinio karo metais. Raudondvario architektūros ansamblis - vertingas

romantizmo epochos paminklas. Rūmų išorė turi neogotiškų bruožų. 2005metais rūmai nukentėjo nuo gaisro. Kiti pastatai mūryti iš lauko akmenų.Dvaro aplinką puošia užtvanka. 1959 m. dvare įsikūrė žemės ūkiotechnikumas. Pirmuoju jo direktoriumi buvo L. Pilkauskas. 1969 m.technikumas perorganizuotas į Šeduvos tarybinį ūkį technikumą. 1991 m.tapo aukštesniąja žemės ūkio mokykla. Prie mokyklos yra žirgynas.

Augo ir gražėjo gyvenvietė. 1959 m. čia gyveno 219 ,1970 - 191,1979 - 126, 1986 - 719 gyventojų. Dabar Raudondvaryje gyvena per 400žmonių. Gyvenvietė 1998 metais tapo respublikinio konkurso „UžTėvynės gėrio ir grožio idėjų puoselėjimą“ nugalėtoja. Raudondvaryjeveikia kultūros namai, biblioteka. Gyvenvietėje 1992 m. įsikūrė bendraLietuvos - Vokietijos įmonė „Prie ežero“, netrukus ji atidarė viešbutį irrestoraną, yra UAB ALICORP kavinė.

Apie 1969 metus buvusiame Antrojo pasaulinio karo laikųaerodrome įsikūrė Šiaulių sportinės aviacijos bazė.

Nuo 1985 metų Raudondvaris tapo Pakalniškių apylinkės, dabarseniūnijos, centru.

Šeduva. Miestas įsikūręs abipus Daugyvenės intako Niauduvos.Istoriniai dokumentai Šeduvą mini nuo XVI a. Padavimas apie miestoįsikūrimą byloja, kad kadaise šiose vietose buvusiose neįžengiamosegiriose bemedžiodamas paklydęs karalaitis. Beklaidžiodamas jis sutikęselgetą, šis išvargusiam karalaičiui davęs du gabalėlius duonos sakydamas:„Še, du, va“. Kai karalaitis pasiekė savuosius, vietovę pradėjo vadintiŠeduva. Tiesa, XVI a. šaltiniuose ji vadinama Šiauduva. Manoma, kadpirmoji bažnyčia čia pastatyta ir parapija įkurta 1512 m. Greičiausiai 1542m. pastatyta antroji bažnyčia, prie kurios įsteigta parapinė mokykla.Dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1640-1649 m. žemaičių seniūnoJeronimo Valavičiaus. Ji renesansinė, su baroko bruožais. XVI a. II pusėjeŠeduva vadinama miestu, nors Magdeburgo teises gavo 1654 m. Miestuibuvo suteiktas herbas: erelis su raudonos spalvos karūna, ant krūtinėsskydas, kuriame skleidžiasi raudonos spalvos karūna. 1554 m. Šeduvojebuvo 203 namai, 11 karčemų. Miestas labai nukentėjo per XVII-XVIIIamžių karus. XVII-XX a. Šeduva 13 kartų degė. XVIII a. pabaigoje miestąvaldė kunigaikščiai Poniatovskiai, iš jų atiteko Ropams. Ne į naudąmiestui buvo 1873 m. nutiestas geležinkelis Radviliškis – Daugpilis,puslankiu jį aplenkęs.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad jau XVI a. per Šeduvą ėjopagrindinis sausumos traktas, vedęs iš Varšuvos į Rygą. XIX a. per Šeduvąėjo pašto traktas, o Šeduvoje, Baisogaloje ir Radviliškyje buvo arkliųkeitimo punktai. XIX a. viduryje pirmaeilę reikšmę įgijo iš Vilniaus per

Panevėžį ateinąs pašto kelias, kuris vėlgi ėjo per Šeduvą, tačiau Telšiųlink, todėl arklių keitimo punktai atsiranda Panevėžyje ir Smilgiuose.

1908 m. Šeduvoje buvo įsteigta mergaičių gimnazija, vėliau tapusiamatų mokykla. Tarpukario metais veikusi „Saulės“ progimnazija 1938 m.suvalstybinta ir tapo gimnazija. Pagal panevėžiečio inžinieriaus P. Lelioprojektą buvo pastatyti progimnazijos rūmai.

Nuo 1959 m. veikia kraštotyros muziejus, dabar tapęs Daugyvenėskultūros istorijos muziejaus skyriumi. Jis įsikūręs 1884 m. statytame name,kuriame XIX a. pabaigoje buvo odų apdirbimo įmonė.

XIX a. pabaigoje mieste buvo 4 javų ir 1 linų sandėliai, vaistinė,52 smulkių prekių ir 5 manufaktūros krautuvės, 2 vėjo ir 1 garinis malūnai.1909 m. Šeduvoje buvo 12 alinių ir 1 degtinės parduotuvė.

Šeduvoje dabar gyvena beveik 4 tūkst. gyventojų. 1857 m. čiagyveno 2357, o 1897 m. – 4403 žmonės.

Beveik pusantro šimto metų (iki 1950 m.), išskyrus neilguslaikotarpius, Šeduva buvo valsčiaus centru.1950-1962 m. Šeduva - rajonocentras.

Iš minėtų malūnų vienas ir dabar garsina Šeduvą. Tai 1967 m.pagal architekto S. Prikockio projektą įrengta užeiga „Užuovėja“. Greitai jibuvo praminta Velnių malūnu. Pasakojama, kad malūnas užkeiktas.Pirmajam malūnininkui Jurgiui Bavorui laimės malūnas neatnešė. Iš joįsigijusio malūną Arešiūno šeimoje vyko nuolatiniai vaidai, malūnininkaspradėjo smarkiai gerti. Galiausiai palikęs žmoną ir 5 dukras jis išvyko įAmeriką. Likusi be vyro šeimininkė pati įniko gerti. Sudegė malūnas. Vėlprisiminusi vyrą Arešiūnienė prašė jį sugrįžti. Šis grįžo su nemaža sumapinigų ir kibo į darbą. Betampydamas sunkius akmenis naujojo malūnosienoms, gavo trūkį. Kai malūnas pradėjo veikti, šeimininkas, žiūrėdamaspro gryčios langą, amžinai užmerkė akis... Ne iš meilės gizelis PetrasAlekna vedė daug vyresnę už save malūnininko našlę… Nesantaika,išgyvenimai greit ją paguldė į kapus. P. Alekna greitai susirado jaunesnę.Vėl nesutarimai. Pusę malūno prisiteisė P. Aleknos podukra. Iš Aleknosmalūną nupirko Antanas Požėla – paskutinis malūno savininkas. Ir vėlistorija kartojosi: barniai, nesantaika, skyrybos… Antrojo pasaulinio karometais malūnas dar malė, o vėliau liko nebereikalingas… Dabar malūnasnaujai atgijęs, išgražinęs aplinką vėl priima lankytojus.

Pavartyčiai – kaimas prie Varčios upelio. Minimas jau 1588 m.1738 m. gyveno 14 šeimų. XVIII a. priklausė Šeduvos seniūnijai. 1820 m.buvo 217, 1923 m. – 327 gyventojai. Pokario metais Pavartyčiau tapoGyvulininkystės mokslinio tyrimo instituto Šeduvos eksperimentinio ūkio,auginančio avis, centrine gyvenviete. 1950-1963 m. buvo apylinkės

centras. 1959 m. gyveno 430, 1970 – 512, 1979 – 470, 1986 – 655gyventojai.

Dešinėje kelio pusėje – Arimaičių ežeras. Anksčiau jo plotas buvo41 ha. Patvenkus jis susiliejo su Užuožerio ežeru. Dabar jo plotas 290 ha,ilgis iš pietų į šiaurę - 4,7 km, didžiausias plotis 1,1 km, didžiausias gylis18,7 m. Per ežerą teka Daugyvenės intakas Ežerėlė. Pusiasalyje atsidūrėVelžių piliakalnis.

Kairėje kelio pusėje - Linkaičiai. Kaimas įsikūręs prie Šušvėsintako Beržės, šalia 1098 ha Linkaičių miško. Dar 1923 m. Linkaičiai –nedidelis kaimelis: 11 sodybų su 53 gyventojais. 1936 m. pastatytosLinkaičių ginklų dirbtuvės. Jos valstybės iždui kainavo 8 000 000 Lt.Dirbtuvės įsikūrė 96 pastatuose. Turėjo nuosavą 1 400 arklių jėgų elektrosstotį, varomą durpių dujomis. (Tokio tipo stotis tada buvo didžiausiaEuropoje.) 1940 m. dirbtuvėse dirbo apie 800 darbininkų ir tarnautojų.Antrojo pasaulinio karo metais dirbtuvės buvo išsprogdintos. Pokariometais čia buvo tarybinės kariuomenės raketinė bazė. Dabar – Lietuvoskariuomenės ginklų arsenalas.

Karčemos. Pavadinimas liudija apie čia buvusias karčemas. Yrakapinynas. Netoli - Antaniškių miškas (80 ha), 1965 m. paverstas parku –mėgstama radviliškiečių poilsio vieta.

Radviliškis - miestas įsikūręs šalia Šiaulių – Jonavos geležinkelioir Šiaulių – Panevėžio plento. Tai vienas stambiausių geležinkelio mazgųBaltijos šalyse.

XVI a. žinomas Radviliškio dvaras. Prie jo augo miestelis, XVI a.viduryje priklausęs Radviloms. XVII a. pradžioje pastatyta medinėbažnyčia. 1657 m. Radviliškyje jau buvo 40 namų.1687 m. karalius JonasSobieskis suteikė privilegiją rengti savaitinį turgų. Radviliškis nukentėjoper 1600-1629 metų karus su Švedija ir per 1700-1721 m. Šiaurės karą. Po1708-1710 m. maro ir bado Radviliškyje neliko nė vieno gyventojo.Greitai miestelis vėl atgijo. Didelę įtaką turėjo 1710 m. karaliaus AugustoII suteikta prekybinė privilegija. 1769 m. radviliškiečiai dalyvavo Šiauliųekonomijos valstiečių sukilime. Kaip ir kiti Lietuvos miesteliai,Radviliškis kentėjo nuo gaisrų. Jis degė: 1650, 1805, 1858, 1863, 1868,1890, 1891, 1901, 1916 metais.

1754 m. mieste pastatyta kalvinų bažnyčia. 1866 m. įsteigtavaldinė mokykla, 1890 m. jau buvo 2 rusų mokyklos. 1870 m. pastatytastačiatikių cerkvė. 1833 m. buvo 338 gyventojai. Pirmoji katalikų bažnyčiaminima 1597 m. Nauja bažnyčia pastatyta 1769 m. 1868 m. ji sudegė.1868 m. pastatoma kita. Pastarajai sudegus per Antrąjį pasaulinį karą, 1945m. bažnyčia įrengta mūriniame, vokiečių belaisvių statytame pastate.

1868-1870 m. per Radviliškį nutiestas Liepojos – Romnųgeležinkelis, pastatyta stotis ir garvežių depas. 1873 m. nutiestasRadviliškio – Daugpilio geležinkelis. 1879 m. Radviliškis tapo valsčiauscentru. Čia veikė pašto ir telegrafo stotys, valdinė mokykla. 1897 m.Radviliškyje buvo 3 955 gyventojai. Stambiu geležinkelių mazguRadviliškis tapo, kai Pirmojo pasaulinio karo metais buvo nutiestiRadviliškio – Tilžės ir Šiaulių – Jelgavos geležinkeliai.

1919 m. lapkričio 21-22 dienomis prie Radviliškio Lietuvoskariuomenė sumušė bermontininkus.

Tarpukario metais Radviliškis buvos valsčiaus centras. Augoneplaningai. 1923 m. Radviliškyje buvo 750 namų, iš jų tik 7 mūriniai;gyveno 5464 žmonės. 1932 m. Radviliškis gavo II eilės miesto teises. 1939m. čia jau buvo 6 855 gyventojai. Tais pačiais metais pastatytas Stiklofabrikas. Pradėta eksploatuoti šalia esantį durpyną. Veikė keletas malūnų,lentpjūvė. Buvo progimnazija, pradinė mokykla, biblioteka.

Radviliškis nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Raudonojiarmija miestą užėmė 1944 m. liepos 26 d.

Miestas sparčiai pradėjo augti pokario metais. 1950 m. tapo rajonocentru. 1959 m. čia jau gyveno 12 600, 1970 – 16 900, 1976 – 18 900gyventojų. Radviliškyje yra 5 vidurinės mokyklos.

Pakelyje - Šniūraičiai. Šiauriniu pakraščiu kaimo teka Kruoja. Yrakultūros namai, biblioteka, pagrindinė mokykla. 1673 m. kaime gyveno112 šeimų, 1820 – 233, 1923 – 146, 1959 – 155, 1970 – 201, 1979 – 299,1987 – 475 gyventojai. Tarybiniais metais Šniūraičiai buvo „Auksinėsvarpos“ kolūkio centras.

Šniūraičiai – istoriko Antano Aleknos (1872-1930) gimtinė. Jisparašė „Lietuvos istoriją“ (1911 m. trumpąjį leidimą, 1923 m. – platesnį) irkitus istorinius darbus.

Vos įvažiavus į Šiaulių rajoną, kairėje pusėje yra Gudelių ežeras.Anksčiau jo plotas buvo 27 ha. Iškasus durpes, buvo užtvenkta šalia buvusipelkė. Susiformavo Gudelių tvenkinys. Už jo – Zokniai, buvęs vienasdidžiausių TSRS karinių aerodromų Pabaltijyje.

Prie Kairių ežero įsikūrę Kairiai. 1673 m. kaime gyveno 56šeimos. 1792 m. čia pastatyta koplyčia, kuriai susenus apie 1836 m.pastatyta mūrinė bažnyčia, turinti klasicizmo bruožų. 1909 m. iš filijos jipakelta į parapinę. Joje 1904 m. rašytojas Jonas Biliūnas susituokė suJulija Janulaityte, kilusia iš gretimo Malavėnų kaimo.

Kairių dvaras minimas 1820 m. Tada dvare gyveno 4, kaime – 124žmonės. 1831 m. sukilėliai buvo užėmę dvarą ir susidorojo su prorusiškaisjo valdytojais. Kairių dvaras ilgai priklausė Zubovams. 1904 m.,

prisidengiant gegužinės vardu, buvo sušauktas didelis lietuviųšviesuomenės susirinkimas (apie 300 visuomenės veikėjų). Klojime buvoparodytas lietuviškas spektaklis, vyko šokiai. 1914 m. įsteigta valdinėmokykla. Tarpukario metais dvaras priklausė Štrauchmanui. 1923 m. dvaregyveno 46, kaime – 88 žmonės. Kaime buvo pradžios mokykla ir paštoagentūra.

Pokario metais Kairiai tapo „Didžiojo Spalio“ kolūkio centru.1959 m. čia gyveno 701, 1970 m. – 787, 1985 m. – 1394 gyventojai.Veikia pagrindinė mokykla.

Aleksandrija. Minimas XI-XII amžių kapinynas. Nuo seno buvęsdvaras, XVIII a. pabaigoje atiteko Zubovui. 1886 m. dvare įsteigtas kokliųfabrikas veikė iki 1954 m. 1894 m. Aleksandrijoje įvyko pirmoji lietuviškagegužinė. Dalyvavo J. Jablonskis, P. Višinskis, Žemaitė. 1932 m. dvaremirė žinomas miškininkas prof. P. Matulionis (1860-1932). Jo kapas -kalnelyje, dešinėje kelio pusėje. Apie jo nuveiktus darbus pasakojamaąžuoliniame stende. Prie pat plento yra stogastulpis su stilizuotamiškininko skulptūra.

Šiauliai. Pirmieji žmonės dabartinėje miesto teritorijoje įsikūrė darpaleolito laikotarpyje, o pirmoji medinė pilis ant Salduvės piliakalniostovėjo jau IX amžiuje. Šiaulių vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuosepaminėtas 1236 metais, aprašant garsųjį Saulės mūšį. Kai XVI a. pabaigojebuvo įkurta Šiaulių karališkoji ekonomija, miestas tapo visos šiaurėsvidurio Lietuvos administraciniu centru. Tokia padėtis išliko iki XVIII a.vidurio, o nuo XIX a. - tai Šiaurės Lietuvos kultūros, švietimo irekonomikos centras: veikė mokykla prie evangelikų liuteronų bažnyčios,bajorų mokykla, mergaičių gimnazija, žydų apskrities mokykla, viešojibiblioteka, spaustuvė. 1836-1858 metais - per Šiaulius nutiestas Peterburgo- Karaliaučiaus kelias, o kai 1871 m. buvo atidarytas Liepojos - Romnųgeležinkelis, Šiauliai tapo svarbiu susisiekimo ir pramonės tašku.

Šiaulių parapija įkurta 1445 m. Tada pastatyta medinėbažnyčia. 1589, 1679, 1709, 1872 metais - miestą nusiaubė dideli gaisrai

1997 m. - įsteigtas Šiaulių universitetas. Įkurta Šiaulių vyskupija.Miestas didžiuojasi iki šių dienų išlikusiu XVII a. renesanso

paminklu - šv. Petro ir Povilo katedra. Iš kitų lankytinų vietų reikėtųpaminėti Sukilėlių kalnelį, „Aušros“ muziejų ir jo filialus, unikalų Katinųmuziejų. Po Šiaulius geriausia užsisakyti ekskursiją.

Į Panevėžį grįžtame kitu keliu, pro Pakruoji. Pirmoji didesnėgyvenvietė – Šiaulių priemiestis Ginkūnai. Čia buvo Zubovų dvaras. Jųdėka įsteigta mokykla: 1905 – 1953 m. pradinė, iki 1961 m. septynmetė,vėliau – aštuonmetė, dabar – pagrindinė. Neatsitiktinai ji pavadinta grafų

Zubovų vardu. 1932- 1933 m. joje dirbo V. Valsiūnienė. 1905 m.Ginkūnuose įvyko LSDP suvažiavimas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikėkontrolasistentų kursai. 1923 m. įkurtos laisvamanių kapinės. Josepalaidoti poeto Jovaro vaikai ir žmona, V. Dembskis. Pokario metaisGinkūnai tapo tarybinio ūkio centru. 1923 m. dvare gyveno 162, 1939 m.kaime – 298, 1959 - 458, 1970 – 1050, 1979 – 1752, 1985 - 2122gyventojai.

Pietvakariuose yra Ginkūnų ežeras, plotas 16 ha. Jis ištįsęs iššiaurės į pietus, ilgis 900 m. Krantai, išskyrus rytinį, lėkšti, pelkėti. Perežerą teka Kulpė. Melioracijos griovys jungia su Švedės upeliu. Į šiaurėsvakarus ir pietryčius nuo Ginkūnų Kulpės salpoje yra 114 ha plotoGinkūnų pelkė – ežerinės kilmės žemapelkė. Švedės slėnyje 3 km į rytusyra Ginkūnų tvenkinys. Plotas 112 ha.

Pravažiuojame Žeimius. XVI a. pabaigoje minimas dvaras. 1673m. kaime gyveno 96 šeimos, 1821 m. buvo 183, 1923 – 247, 1959 – 169,1970– 235, 1979 – 259, 1987 – 248 gyventojai. Buvo Ginkūnųdaržininkystės tarybinio ūkio pagalbinė gyvenvietė.

Įvažiavus į Pakruojo rajoną - Degučiai. Kaimas 1913 m.išskirstytas į vienkiemius. Tarybiniais metais buvo Žemaitės kolūkiocentrinė gyvenvietė. Yra pradinė mokykla. 1923 m. gyveno 107, 1959 –122, 1970 – 144, 1979 – 199, 1985 – 225 gyventojai.

Kruoja – Mūšos dešinysis intakas. Ilgis 60 km, baseino plotas 355kv. km. Išteka iš mažo ežerėlio netoli Kirbučių, 5 km į šiaurės vakarus nuoRadviliškio. Teka šiaurės rytų kryptimi per Radviliškio, Šiaulių, Pakruojorajonus. Žemupyje įsikūręs Pakruojis. Į Mūšą įteka ties Petrašiūnais.Pakruojyje yra HES, malūnas. Intakai: dešinieji – Rimuošė, Obelė, Savėlis,kairieji – Skalvys, Šiladėlis. Ties Bitaičiais 1975 m. įrengtas 22 ha, tiesPakruoju – 1974 m. 32 ha tvenkiniai.

Kruojos vardas liaudyje kildinamas iš žodžio kraujas, kuris perlietuvių švedų mūšį nudažęs net upės vandenį: čia tada švedai buvęsumušti. Puzinkalnyje (Pakruojyje) palaidotas švedų vadas Puzinas.Netoliese buvo ir Švedkalnis. Kalbininkai mano, kad Kruoja galbūt sietinasu latvių žodžiu kruītiēs „stengtis eiti į priekį”, krujātiēs „vangiai, sunkiai,lėtai eiti į priekį“.

Kairėje matosi Lygumai. Miestelis įsikūręs kairiajame Kruojoskrante. Dvaras minimas nuo XV a. 1436 pastatyta pirmoji bažnyčia.Miestelis įsikūrė XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. XIX a II pusėje –XX a. I pusėje buvo valsčiaus centras. 1897 m buvo 801, 1923 m. dvare –124, miestelyje – 753, 1959 – 775, 1970 - 535, 1979 - 636, 1987 – 557gyventojai.

Dabartinė mūrinė neogotikinė bažnyčia statyta 1906-1914 m.Paminklas Vytautui Didžiajam statytas 1930 m.

Pakruojis. Rašytinės žinios apie dvarą ir miestą siekia XVI amžių.Pirmieji žinomi dvaro savininkai buvo Martinavičiai. XVII a. jį valdėdidikai Zabielos, o to paties šimtmečio pabaigoje dvaras atiteko grafamsMiunsteriams. Apie 1780 m. Vilhelmui fon Ropui (1748-1824) vedusgrafaitę Miunsteraitę, Pakruojo dvaras atiteko Ropams. Jiems valdant,XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje buvo pradėtas kurti dvaroarchitektūrinis ansamblis. Vilhelmo von der Ropo pradėtą darbą tęsė josūnus Teodoras (1783-1852). Pirmieji dvaro pastatai, tarp jų ir rūmai, buvopastatyti 1820 m., kiti statomi iki 1840 m., o visas ansamblis baigtas XIXa. pabaigoje. Svarbiausias dvaro sodybos akcentas – puošnūs mūriniaidviaukščiai rūmai. Tai stačiakampis klasicistinių formų pastatas supusrūsiu. Pagrindinį įėjimą iš parterio pusės puošia kolonos be bazių.Vidaus planas anfiladinis. Puošniausia vidaus patalpa – „veidrodžių salė“(taip pakruojiečiai vadina šokių salę) su elipsine kolonada. Prieš rūmus yraovalo formos veja ir kvadratinė aikštelė, kurios gale stovi du svirnai. Įrytus nuo rūmų stovi vienaaukštis sandėlis tinkuoto mūro sienomis. Išgamybinių pastatų architektūrinių formų turtingumu išsiskiria vandensmalūnas, statytas XIX a. pradžioje iš lauko riedulių ir dolomitų. Greta –1823 m. statytas vėjo malūnas. Įdomus arkinis 1821 m. statytas tiltas –Kruojos užtvanka. Išlikę per 30 buvusių dvaro pastatų. Prie rūmų apie1850-1860 m. pasodintas angliško stiliaus parkas (apie 9 ha). Jamepriskaičiuojama per 20 rūšių retų medžių. Parkas tęsiasi 600 m į šiaurędešiniuoju Kruojos krantu. Parką juosia iš akmenų mūryta čerpėmis dengtaapie 1 km ilgio tvora. Joje yra ornamentais puošti geležiniai vartai.

Miestas augo prie dvaro. 1613 m. Zigmantas vaza leido Pakruojyjerengti 2 metines muges. Pirmoji katalikų bažnyčia Pakruojyje pastatyta1630 m. sudegė, 1750 m. buvo atstatyta. Dabartinė mūrinė bažnyčia,pastatyta 1887 m. Ji istoristinė, turi neoromaninės architektūros bruožų.

1859 m. Pakruojyje gyveno 642, 1897 – 1545, 1923 – 1184, 1959– 2427 gyventojai. 1920-1922 m. nutiestas siaurasis geležinkelis Šiauliai –Biržai.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Pakruojis buvo valsčiauscentras, nuo 1950 m. rajono centras.

Pakruojis – garsaus Lietuvos menininko, vitražininko StasioUšinsko (1905-1974) gimtinė.

Ežerėlė – Daugyvenės kairysis intakas. Ilgis 53 km, baseino plotas150 kv. km. Prasideda Puipių apylinkėse, 4 km į vakarus nuo Šeduvos.Aukštupyje vadinama Šiekštumu. Ežerėlė teka per Arimaičių ežerą. Į

Daugyvenę įteka 5 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurę nuo Klovainių.Ežerėlės aukštupys kanalizuotas. Intakai: dešinysis Dervelis; kairieji –Uosupis, Sidabrupis, Vismanta.

Rozalimas. Miestelis įsikūręs kairiajame Daugyvenės krante.Istoriniais laikais čia minimas Padubysio dvaras. XVIII a. jį valdėBelozarai, vėliau – Drobišiai. Miestelio vardas kilęs iš RozalijosBelozaraitės-Drobišienės vardo. Apie 1771 m. pastatyta bažnyčia. 1820 m.Rozalime gyveno 122, 1897 – 549, 1923 – 713, 1979 – 896 gyventojai.

Tarpukario metais Rozalimas buvo Panevėžio apskrities valsčiauscentras. Pokario metais Rozalimo apylinkėse aktyviai veikė „Žaliosios“rinktinės partizanai.

Miestelio kapinėse palaidota rašytojos G. Petkevičaitės-Bitėsmotina Malvina Petkevičienė. Yra paminklas kovose už Nepriklausomybęžuvusiems Lietuvos kariams. Įdomus tarpukario laikų tiltas perDaugyvenę.

Žvirbliniai - istoriniuose šaltiniuose minimi 1585 m. 1923 m.dvare buvo 39 gyventojai. 1959 m. kaime – 63, 1970 – 126, 1979 – 176,1987 – 226 gyventojai. Nuo 1980 m. veikia pradinė mokykla. Žvirbloniaitarybiniais metais buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.

Mediniškiai. Istorinių duomenų apie šią vietovę nedaug. XIX a.pabaigoje minimas Drovalovskiams priklausęs dvaras. Kurį laiką dvaregyveno G. Petkevičaitės-Bitės jaunystės draugė Malvina Holmaitė –Minginienė. Vėliau dvaras priklausė Krūminams.

Mediniškių kaimo laukuose pakliuvęs į pasalą žuvo partizanų„Žaliosios“ rinktinės vadas kapitonas Izidorius Pucevičius – Radvila.

Ties Smilgiais grįžtame į Panevėžio – Šiaulių kelią.

Į Tytuvėnus ir Šiluvą

Geografinė Panevėžio padėtis dėkinga norintiems išsiruošti vienosdienos kelionei į garsias vietoves – Tytuvėnus ir Šiluvą. Iš pradžiųmaršrutas sutampa su kelionės į Šiaulius maršrutu.

Neprivažiavę Radviliškio ties Karčemų kaimu, sukame į kairę.Kelias kerta Radviliškio – Daugpilio geležinkelį ir veda Šiaulėnų link.Pakelyje, dešinėje pusėje, įdomus objektas – Nirtaičių kapinės. Šis 19x22m žemės plotelis išsiskiria unikaliais akmeniniais paminklais. Juos sukūrėJuozas Gedminas (kitur – Gedminis) (1830-1914). Jau vaikystėje jispasižymėjo gabumais ir keistoku elgesiu: miegodavo gandralizdyje, bandėskraidyti su šiaudiniais sparnais, vėliau – su vantomis… Per tuo pomėgius

vos nežuvo. Taip pat jis drožė statulėles. Pradžioje kaimo kapinaites jis irišpuošė mediniais drožiniais, o kai žmona juos sudegino, ėmė dirbtiakmeninius paminklus. Visą gyvenimą jis rūpinosi šių kapinaičių puošimu.Taip atsirado čia originalūs „grybukai“, „stabukai“ ir kt. Kairėje, priekapinių vartų, paties skulptoriaus kapas. Antkapinį paminklą sau jispasidarė pats. Jo padarytuose vartuose iškalta: „Szwenta broma amžinatewinei...“ Užrašas byloja, kad vartai padaryti 1893 m. Daug paminklų ikimūsų dienų neišliko, bet verta trumpam stabtelėti ir savo akimis pamatytitai, kas dar likę iki mūsų dienų.

Toliau kelias veda pro Šiaulėnus. Jau 1492 m. paminėtas Šiaulėnųdvaras. XVI a. pradžioje minimas valsčius. 1514 m. čia įsteigta parapija irpastatyta bažnyčia. Šiaulėnų dvaras priklausė žemaičių seniūnamsKęsgailoms, vėliau jį valdė Butrimavičiai, Šemetos, žemaičių seniūnasJeronimas Valavičius.

Jei kelionės laikas leidžia, galima pasukti iš pagrindinio kelio iraplankyti už 4 km į pietryčius nuo Šiaulėnų esantį Diktariškių dvarą. Jisminimas XVII a. istoriniuose dokumentuose. Ilgą laiką dvarą valdėŠemetos. Už dalyvavimą 1863-1864 m. sukilime Juozapas Šemeta buvoištremtas į Ufą, dvaras – konfiskuotas. 1881 m. jame šeimininkavoNeirandas. Tarpukario laikotarpiu dvarą buvo įsigijęs iš Amerikos grįžęslietuvis. Pokario metais dvare įsikūrė pradinė mokykla.

Rūmai – klasicizmo stiliaus XIX a. statinys. Pastatus supa 10 ha(kartu su tvenkiniais) parkas.

Grįžę į pagrindinį kelią ir kiek pavažiavę, pasiekiame Kelmėsrajoną ir netrukus - vieną iš kelionės tikslų Tytuvėnus. Jau XV a. ii p. M.Kuziečio sudarytame vidurio Europos žemėlapyje yra pažymėti irTytuvėnai. Beje, tai seniausias žemėlapis, kuriame pavaizduota Lietuva.Dvaras paminėtas 1500 m. Pirmoji bažnyčia Tytuvėnuose pastatyta 1555m. Tais pačiais metais paminėtas ir miestelis. XVI a. pradžioje Lietuvosdidysis kunigaikštis Aleksandras Tytuvėnus, Kelmę ir kitas vietoves kaipkraitį padovanojo Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio dukraiJadvygai. Po to Tytuvėnų dvaras ir miestelis dėl vedybų ėjo iš vienosdidikų giminės rankų į kitas. Nuo 1589 m. Tytuvėnus valdė LDKKancleris ir etmonas Leonas Sapiega, vėliau – Brastos vaivada KristupasZienavičius. Jis supirktas gretimas žemes, dvarą ir miestelį 1629 m.pardavė LDK vėliavininkui bei Žemaičių žemės teismo teisėjui AndriuiValavičiui ir jo žmonai Justinai Dolskytei už 11 000 kapų lietuviškųgrašių. Kai 1614 m. A. Valavičius mirė, Tytuvėnų dvaras atiteko jobroliams: Vilniaus vyskupui Eustachijui, Gardino bei Platelių seniūnuiPovilui ir LDK iždininkui bei raštininkui, Upytės seniūnui, Pajūrio ir

Gondingos tijūnui Jeronimui. Pastarasis išmokėjo broliams po 10 000auksinų ir tapo Tytuvėnų šeimininku. J. Valavičiui mirus, 1636 m. dvarasatiteko Teklei Valavičiūtei, ištekėjusiai už Aleksandro Liudviko Radvilos.Visą XVIII a. Tytuvėnai ir Priklausė Radviloms. XIX a. Tytuvėnus valdėBurbos, Pšeciševskiai. XIX šimtmečio pabaigoje atiteko Remerių šeimai.Tytuvėnus palietė XIX a. sukilimai: 1830-1831 m. čia veikė Žemaitijoscentrinė sukilėlių vyriausybė, o 1863 m. prie Tytuvėnų su caro kariuomenekovėsi Šiaulių apskrities sukilėlių karinio organizatoriaus PoviloBagdonavičiaus vadovaujamas būrys. Mūšyje žuvo Raseinių apskritiessukilėlių karinis viršininkas Zigmantas Citavičius.

Tytuvėnai garsėja savo architektūriniu ansambliu – Švč. MergelėsMarijos bažnyčia ir vienuolynu. XVII-XVIII amžiais sukurtamarchitektūriniam ansambliui būdinga vėlyvosios gotikos, renesansoelementų ir vėlyvojo baroko formų sintezė. Ansamblio statybosiniciatorius ir fundatorius buvo Andrius Valavičius ir jo antroji žmonaKotryna Goslauskaitė. Tuomet per kontrreformacijos sąjūdį į katalikybęgrįžę didikai siekė pasirodyti veiklūs idėjų kovoje ir kartu gauti iš valdovodaugiau teisių, privilegijų, pareigybių. Be to, bažnyčia turėjo taptiValavičių šeimos mauzoliejumi. 1613 m. A. Valavičius pakvietė įTytuvėnus bernardinus. Vienuolynas statytas 1614-1639 m., 1772-1780 m.pristatytas kluatras (uždaras kiemas) su arkadinėmis galerijomis, skirtomisstacijoms įrengti. Tai unikalus vienintelis Lietuvoje statinys. Kluatrocentre - 1775 m. pamūryta laiptų koplyčia. Specialistai pastebi, kadTytuvėnų vienuolyno architektūrinis ansamblis neturi analogiškųpavyzdžių Šiaurės rytų Europoje.

Suprantama, kad būti ekskursijos vadovu po tokį sudėtingąansamblį nėra lengva. Pravartu pasinaudoti specialia literatūra. Apžiūrėjęvienuolyną, užsukime į bažnyčią. Čia vieningą meninį vaizdą sudarodidysis ir du šoniniai altoriai. Meniškumu jiems nenusileidžia ir du navųaltoriai. Bažnyčioje yra puošnios krikštykla bei sakykla. Prie pietinėssienos yra Andriaus Valavičiaus antkapinis paminklas. Jį apie 1640 m.sukūrė žinomo flamandų kilmės skulptoriaus Vilemo van der Blokėsmokiniai. Paminklo fundatorius – Jeronimas Valavičius. Bažnyčioje yrakeliolika vertingų aliejiniais dažais tapytų paveikslų, tarp jų ir Valavičiųportretai.

Iš Tytuvėnų toliau keliaujame Šiluvos link. Kairėje kelio pusėjeįdomi P. Stundžios sodyba. Dar 1967 m. jos šeimininkas įkūrė nedidelįparką, kurį puošia medinės žvėrių figūros, žaislinis vėjo malūnas. Dabarsodyba apleista.

Pravažiavus Tytuvėnų mišką, prasideda Raseinių rajonas.

Šiluva. Miestelis įsikūręs prie senovinio pašto kelio iš Raseinių įŠiaulius. Senovėje vietovė vadinta Būdomis. Po Valakų reformos šioseapylinkėse iškirsta daug miškų, o mediena plukdyta Dubysa. Kūrėsimedienos apdirbimo įmonėlės, o prie jų laikini būstai – būdos, būdelės, išjų vėliau išaugo gyvenvietės. Manoma, kad vėliau vietovė vadinta Šilais.

Pirmoji katalikų bažnyčia Šiluvoje pastatyta 1457 m. Prie joskūrėsi miestelis. XVI a. pabaigoje netoli Šiluvos buvo pastatyta protestantųkoplyčia. Šiluva išgarsėjo, kai čia pasirodė Mergelė Marija. Apsireiškimodata nėra tiksliai nustatyta, bet greičiausiai tai įvyko apie 1608 m. XVIII a.pabaigoje miestelyje pradėti rengti dideli atlaidai. Jie trukdavo 8 dienas irsutraukdavo dešimtis tūkstančių žmonių. Atlaidai vyksta ir mūsų laikais.Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika statyta 1760-1775 m. 1924m. pagal architekto A. Vivulskio (1877-1919) projektą pastatyta koplyčia.

Aplankę šventas Šiluvos vietas, pasigrožėję jos architektūrosansambliu, vykstame atgal. Jei į kelionę susiruošėme tada, kai keliai jaupradžiūvę, galima grįžti kitu keliu – per Lyduvėnus. Nedidelė žvyrkelioatkarpa, stati nuokalnė į Dubysos slėnį, ir prieš akis atsiveria Lyduvėnųmiestelio panorama. Vietovės vardą žmonės kildina iš žodžių „liūdžiuviena“. Pasak padavimo, užpuolę kraštą kryžiuočiai išžudydavęgyventojus, daugiausia vyrus, ir moterys vienos liūdėdavo. Į pietvakariusnuo Lyduvėnų, prie Lyduvos upelio žiočių, yra krantinio tipo piliakalnis,vadinamas Danutės kalnu. Apie 0,5 km į vakarus nuo jo, kitame Lyduvoskrante yra kitas piliakalnis – Barsukalnis. Jau 1499 m. paminėtasLyduvėnų dvaras. 1558 m. Žygimantas Augustas suteikė privilegiją priedvaro kurti miestelį. Lyduvėnų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiapastatyta 1761 m. Per 1830-1831 m. sukilimą Lyduvėnų dvarą valdėRaseinių apskrities bajorų maršalka Ezechielis Stanevičius. Caro valdžia jodvarą konfiskavo. Lyduvėnuose gimė ir garsus 1863-1864 m. sukilimodalyvis Jonas Stanevičius (1823-1904). Jo vadovaujami sukilėliai kovojoŠiaulių, Raseinių ir Telšių apskrityse. Emigravęs į Prancūziją, jis parašėatsiminimus. Beje, tarpukario metais netoli Panevėžio, Navadoliopalivarke, gyvenęs jo sūnus Zigmantas (1919-1931 m. buvo savitarpiokredito draugijos Panevėžyje pirmininkas, Jis išleido tėvo atsiminimus(„Wspomnienia o Zygmuncie Sierakowskim – naczelnym wodzu powstaniastyczniowego na Litwie i Žmudzi. Wyjątki z pomiątnika Jana Staniewicza“.- K .- 1939).

Lyduvėnuose pasigrožėkime aukščiausiu ir ilgiausiu Lietuvojegeležinkelio tiltu. Jei dar pasitaikys pravažiuojantis traukinys – įspūdistikrai nepakartojamas: virš miestelio dunda traukinys. Tiltą pastatėvokiečiai 1918 m. Jis buvo pavadintas feldmaršalo Hindenburgo vardu.

Tilto ilgis: 570,2 m., aukštis – 42 m. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiaitiltą susprogdino. Po karo buvo pastatytas laikinas medinis, vėliau –dabartinis tiltas.

Iš Lyduvėnų per Tytuvėnus grįžtame į Panevėžį.

Po Vidurio Lietuvą

Iš Panevėžio vykdami VIA Baltica automagistrale pravažiuojamePažagienių, Lepšių, Šilagalio kaimus, kertame automagistralę Panevėžys –Vilnius. Už naujųjų Panevėžio miesto kapinių jau matyti Uliūnų kaimas.Per kaimą teka Žagienis, Nevėžio kairysis intakas. Manoma, kad vietovėminima jau kovų su Livonijos ordinu metu. Kaime buvo XVI-XVII amžiųkapinynas. Uliūnų bažnyčia įrengta 1914 m. buvusiame mūriniame grūdųsandėlyje rašytojo kunigo Jono Balvočiaus-Geručio (1842-1915) rūpesčiu.Rašytojo kapas - bažnyčios šventoriuje. Čia pat ir iš Kučių kaimo perkeltasstogastulpis. 1923 m. bažnytkaimyje buvo 160, 1959 – 154, 1970 – 182,2000 – 398 gyventojai.

Tuoj už Uliūnų – Bistrampolio dvaras. Nuo XVII a. pabaigos iki1940 m. dvaras buvo Bistramų giminės rankose. Bistramai giminiavosi sukunigaikščiais Puzinais, bajorais Meištavičiais ir kitais žinomais kraštodvarininkais. XIX a. rinkdamas medžiagą savo istorinės trilogijos daliai„Tvanas“, dvare buvo apsistojęs Nobelio premijos laureatas, garsusis lenkųrašytojas Henrikas Senkevičius (1846-1916). Išlikę 10 dvaro sodybosansamblio pastatų, parkas ir arčiau automagistralės esančios kapinaitės.Dvaro ansamblis baigtas kurti 1863 m. Bistrampolio puošmena –klasicistiniai dviejų aukštų mūriniai rūmai. Manoma, kad juos statantneišvengta garsaus architekto K. Podčašinskio kūrybos įtakos. Rūmųpirmajam aukštui tenka antraeilė funkcija, o antras aukštas – beletažas.Portiko iškėlimas virš pirmojo aukšto – neabejotinas XIX a. trečiajamedešimtmetyje paplitusio ampyro kompozicijos poveikis. Dvarininkai buvosukaupę turtingą biblioteką, vertingą archyvą, meno kūrinių kolekciją.Dvaro ūkinius pastatus palietė romantizmo architektūros atgarsiai. Pvz.:svirnas sumūrytas iš lauko akmenų, bet angos smailėjančios ir apskritos.Parkas mišraus plano, įveistas XIX a. Jame auga 17 vietinių ir 11introdukuotų medžių ir krūmų rūšių. Sklypas ir parkas išsiskiria iš aplinkosaiškiai apibrėžtu kontūru. Į rūmus nuo automagistralės veda gluosnių alėja.Abipus jos simetriškai telkšo dvi stačiakampės kūdros. Jos sustiprinareprezentacijos įspūdį. Paradinį kiemą formuoja iš abiejų pusių stovintysstačiakampiai žirgyno ir svirno pastatai.

Po Antrojo pasaulinio karo dvaras priklausė Panevėžiohidromelioracijos technikumo, vėliau – Uliūnų tarybiniams ūkiams.Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaras kurį laiką buvo be šeimininko.1997 m. Bistrampolio dvaras perduotas Panevėžio Kristaus Karaliauskatedrai. Dvaro atkūrimu rūpinasi prie Katedros veikiantis Jaunimointegracijos galimybių centras. Nuo 2003 m. vasaromis čia rengiamiBistrampolio festivaliai, sutraukiantys nemažai žiūrovų. Ansamblįgeriausia apžiūrėti pagal prie įvažiavimo esančią lankymo schemą.

Vėl sugrįžę į automagistralę, pro senas Barklainių (minimi 1372m.), Užkalnių, Rimaisių vietoves pasieksime vienintelį Panevėžio rajonomiestą Ramygalą. Rytiniu jo pakraščiu teka Upytė. Vietovė žinoma nuoXIV a. (1370 m. nusiaubė kryžiuočiai). Pirmoji bažnyčia pastatyta tarp1431 ir 1500 m. XVI a. pradžioje jau minimas miestelis ir dvaras. Tamešimtmetyje Ramygala gavo trijų prekymečių privilegiją. Miesteapsigyveno nemažai žydų. 1852 m. Ramygaloje įsteigta valdinė mokykla.Dabartinė mūrinė neogotikinė Ramygalos bažnyčia pastatyta 1914 m.(archit. E. Strandmann). Ji įkomponuota į miesto pagrindinės gatvėsišklotinę. 1919 m. iš Ramygalos apylinkių prasidėjo Panevėžio kraštovadavimas iš bolševikų. Tarpukariu Ramygaloje veikė malūnas, pieninė,progimnazija. XIX a. antroje pusėje (1950 m.) Ramygala buvo valsčiauscentras, vėliau kurį laiką – rajono, dabar – seniūnijos centras. 1957 m.suteiktos miesto teisės. Ramygalos centras – urbanistikos paminklas.Planas radialinis, išsirutuliojęs iš linijinio savaimingos raidos. Dabartinęformą jis įgijo XIX a. pirmoje pusėje. Tūrinė erdvinė kompozicija iš esmėssusiformavo iki XX a. pradžios. Keturių pagrindinių gatvių sankryžoje yranetaisyklingo ovalo formos aikštė, susidariusi iš gatvės atkarpospaplatėjimo. Aikštės centre stovi paminklas stalinizmo aukoms (skulpt. K.Kisielis, archit. R. Laučienė, V. Čekanavičius). Arčiau bažnyčios yraatstatytas paminklas savanoriams. Panevėžio gatvėje stovi įdomuskoplytstulpis. Ramygalos miesto kapinėse yra dvarininkų Gumbrovičiųšeimos kapas. Čia palaidotas knygnešys Adomas Ladukas (1852-1930),poetas Jonas Graičiūnas (1903-1994), taip pat yra savanorių kapų. Vertaaplankyti turtingą Ramygalos mokyklos muziejų, įsikūrusį 1939 m.statytame progimnazijos pastate (inž. P. Lelis). Tebeveikia unikalus sušvediška įranga tarpukariu statytas motorinis malūnas.

1799 m. Ramygaloje buvo 185, 1897 – 1329, 1923 – 1246, 1970 –2113, o 2002 - 1800 žmonių.

Už Ramygalos čia pat ir Kėdainių rajono riba. Jau Kėdainių rajonetenka pasirinkti, ką pirmiau aplankyti: dešinėje kelio pusėje esančiąTruskavą ar kairėje esantį Pavermenį.

Pavermenio dvaras. Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo1585 m. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais ją valdė Truskovskiai,vėliau – Brunovai. Iki XVIII a. dvaras buvo visos srities centras. 1862 m.dvare veikė drobių balinimo fabrikėlis. Dvaro architektūrinis ansambliskurtas XVIII-XIX a. pradžioje. Išlikę dveji gyvenamieji rūmai, ledainė,kumetynas, klėtis. Rūmai – klasicistinio stiliaus. Pagrindinis fasadas suportiku, sienos suskaidytos piliastrais. Geometrinio plano parkas, gamtospaminklas, įveistas XVIII a.

Truskava. Jau 1760 m. šioje vietoje buvo pastatyta koplyčia.Rumšiškių seniūnas Jonas Truskovskis ir jo žmona Barbora 1794 m. čiapastatė medinę bažnyčią. Ji turėjo klasicizmo bruožų. 1944 m. liepos 22-28d., vykstant kautynėms tarp besitraukiančios hitlerinės ir puolančiossovietinės kariuomenių, Truskavos bažnyčia sudegė. 1998 m. pastatytanauja.

Vėl nedidelė kelio atkarpa. Dešinėje kelio pusėje, laukuose, augavienišas medis, dėl savo lajos keistos formos keliautojų pramintas Stručiu,ir lankome dar vieną dvaro ansamblį.

Lančiūnavos dvaras yra kairėje automagistralės pusėje. XVIšimtmečio dokumentuose minimas kaimas, įsikūręs Lančiūnavos –Šventybrasčio miško pakraštyje. Karalius Žygimantas Augustas užkarinius nuopelnus šias žemes padovanojo italų kilmės dvarininkui PiotruiKognovickiui. Jo sūnus vedė kaimynų dukrą ir taip sujungė dvi valdas. Išlenkiško žodžio łączenie (jungimas) ir kilęs dvaro pavadinimas. 1587 m.dvaras minimas ir istoriniuose šaltiniuose. 1779 m. čia pastatyta koplyčia.Dvaro sodybos architektūrinis ansamblis kurtas XIX a. Išliko rūmai,ūkiniai pastatai, bažnyčia. Įspūdingi neoklasicistiniai mūriniai rūmai yrapanašūs į Varšuvos Lazenkas. Centrinė jų dalis dviaukštė, iš šonų prie jossimetriškai prijungti fligeliai. Iš šiaurinės pusės dengta galerija jungiapagrindinį korpusą su beveik kvadratinio plano oficina. Pirmojo rūmųaukšto išplanavimas anfiladinis, antro – koridorinis. Rūmai pastatyti 1870-1890 metais (arch. Tadeušas Rostvorovskis). Mišraus plano 5 ha dydžioparkas yra nelygaus paviršiaus, suskaidytas į 2 terasas: aukštesniąją rytinęir žemesniąją vakarinę. Aukštesnioji dalis yra geometrinė, su tiesiomisalėjomis ir ovaline veja priešais rūmus. Žemesnioji parko dalis peizažinė,vejos netaisyklingos, su vaizdingomis medžių grupėmis. Parkas prancūzųarchitekto E. Adre stiliaus. Dar šį parką galima vadinti apvadiniu, nes jįriboja automagistralė ir keliukai. Parkas įveistas XIX a. pabaigoje. Parkeauga 16 vietinių ir 35 introdukuotos rūšys medžių ir krūmų.

Po Antrojo pasaulinio karo dvare buvo įsikūręs Žemės ūkiotechnikumas. Dabar dvaras yra privatus.

1902 m. Lančiūnavoje gyveno 163, 1923 m. dvare – 172, 1959 m.kaime – 303, 1979 – 541, 1985 – 920 gyventojų.

Netoli Lančiūnavos būta Stasinės dvaro. XIX a. antrojoje pusėječia gyveno Zigmantas Kognovickis. 1928-1992 m. svirno pastate buvomokykla. Ledainėje buvo įrengtas butas, kalvė naudojama sandėliui. Likęvėjo malūno fragmentai. Lančiūnavos ir Stasinės dvarus jungia alėja.

Prieš pat Kėdainius pravažiuojame Aristavą. Per kaimą tekaObelis ir jos intakas Malčius. 1862 m. dvare veikė drobių balinimofabrikėlis. Livonijos kronikose minimas kaimas, priklausęs bajoruiAlgimantui (Algemino dvaras). 1371 m. kaimą užpuolė kryžiuočiai.Istoriniuose šaltiniuose rašoma Orvistava. Vėliau minimas Šiukštomspriklausęs dvaras, kurį nuo XVII a. vidurio valdė Medekšos. Vėlesniuosešaltiniuose minimi du Aristavos dvarai. 1923 m. pirmajame dvare gyveno66, o antrajame – 82 gyventojai. Mokykla veikia nuo 1865 m. Kaimasišaugo sovietmečiu, tapo Antano Sniečkaus kolūkio centrine gyvenviete.1959 m. gyveno 67, 1970 – 104, 1984– 593 m. žmonės.

Aristavos dvaro rūmai perkelti į Buities muziejų - Rumšiškes.Likęs tik parkas.

Neprivažiavus Taučiūnų, kelias suka į Kėdainius. Taučiūnų kaimolaukuose 1919 m. žuvo pirmasis savanoris Povilas Lukšys (1886-1919).

Kėdainiai įsikūrę Nevėžio, Dotnuvėlės, Smilgos ir Obelės upiųsantakoje. Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingopirklio Keidango, atvykusio iš Kuršo, vardo. Jis įkūręs nedidelį žvejųkaimelį. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kėdainiai paminėti 1372 m.Pagoniškos šventyklos vietoje kryžiuočiai 1403 m. pastatė mūrinębažnyčią. XIV a. pabaigoje Kėdainiai jau kūrėsi ir dešiniajame Nevėžiokrante. Sparčiau augti Kėdainiai pradėjo nuo XV a. vidurio. Per Kėdainiusėjo prekybinis Kauno – Rygos vieškelis. Didelę reikšmę miesto augimuiturėjo Hanzos pirklių veikla. Miesto augimas nesulėtėjo ir XVI a. Nuo1535 m. Kėdainiai tapo Žemaitijos administraciniu centru. Nuo XVI a.antros pusės Kėdainiai – vienas pirmųjų reformacijos plitimo židinių LDK.Skongalio priemiestyje buvo įrengtas uostas. 1590 m. Kėdainiai gavoMagdeburgo teises, patvirtintas pirmas miesto herbas su Kiškų giminėssimbolika. 1602 m. per Nevėžį pastatytas pirmasis medinis tiltas, sujungęsabi miesto puses. XVII a. miestas iš Kiškų vėl perėjo Radvilųnuosavybėm. 1625 m. kunigaikštis K. Radvila įsteigė pradžios mokyklą,kuri 1647 m. tapo gimnazija. Kėdainius smarkiai palietė 1654-1660 m.karas su Rusija ir Švedija. 1655 m. spalio 20 d. čia pasirašyta sutartis suŠvedija, istorijoje žinoma kaip Kėdainių sutartis. XVIII a. pradžioje miestąir apylinkes nuniokojo Šiaurės karas. Buvo sugriauti Radvilų rūmai. 1709-

1711 m. mieste siautėjo maras. XVIII a. pabaigoje, žlugus Lietuvos irLenkijos valstybei, visi LDK miestai, tarp jų ir Kėdainiai, netekosavivaldos. 1811 m. Kėdainiai atiteko grafo P. Čapskio nuosavybėn. Jisdešiniajame Dotnuvėlės krante įkūrė naują dvaro sodybą, bet ji po 1863-1864 m. sukilimo buvo konfiskuota, nes savininkas M. Čapskis buvoapkaltintas jo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusųarmijos generolui grafui E. Totlebenui. Jis iš pagrindų rekonstravo dvarą, oparke Krymo ir Balkanų karams atminti pastatė minaretą, išlikusį iki šiol.XIX a. paskutiniais dešimtmečiais Kėdainiuose sparčiai plėtojosi pramonė.Tam didelės reikšmės turėjo 1871 m. per miestą nutiestas Liepojos –Romnų geležinkelis. XIX šimtmečio pabaigoje Kėdainiuose gyveno per 6tūkstančius gyventojų. Nuo tada Kėdainiai ėmė garsėti kaip agurkų kraštas,mat Kėdainių daržininkai, daugiausia žydai, pradėjo auginti agurkus.Tarpukario Lietuvoje Kėdainiai tapo apskrities centru. 1923 m.Kėdainiuose gyveno 7415, o 1939 m. – 8622 gyventojai. Čia veikė odosdirbtuvė, 2 malūnai, elektrinė, pieninė, daržovių ir vaisių perdirbimoįmonė, apie 60 parduotuvių ir 100 smuklių. Mieste veikė gimnazija, vienažydų ir 3 lietuvių pradinės mokyklos, mokytojų seminarija, muziejus irbiblioteka. Svarbiu pramonės centru Kėdainiai tapo XX a. 6-7dešimtmečiais. Mieste buvo pastatytas chemijos kombinatas, biochemijos,metalo konstrukcijų gamyklos, cukraus fabrikas. Smarkiai pagausėjogyventojų: 1959 m. mieste buvo 10,6 tūkst., 1972 – 23,6 tūkst. gyventojų.Dabar Kėdainiuose gyvena per 32 tūkst. žmonių.

XVI a. viduryje susiformavusį Kėdainių miestą sudarė trys nevienu metu savaimingai susiklosčiusios dalys: dvi dešiniajame Nevėžiokrante ir viena – kairiajame. Dešiniajame krante buvo miesto branduolyssu turgaus aikšte ir Skongalis prie uosto, kairiajame – dalis su dviemnedideliais Kauno ir Šėtos turgeliais. Vėliau, valakais išmatavus Kėdainiųdvarą, susidarė dar viena miesto dalis (dabartinis centras). XVII a.,susidarius dar dviems dalims („Knypavos miestui“ ir „Jonušavai“),Kėdainiai susidėjo iš šešių atskirai sukurtų, bet vientisai suaugusių dalių.

Kėdainių senamiestis – valstybinės reikšmės urbanistikospaminklas. Jį puošia viena iš trijų Lietuvoje likusių miesto rotušių, XV a.gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia, XVII a. evangelikų reformatų ir liuteronųbažnyčios, XVIII a. Šv. Juozapo bažnyčia, trys XVIII-XIX a. sinagogos,XIX a. rusų stačiatikių cerkvė, XVII a. miesto vaistinė (viena seniausiųLietuvoje), XVII-XIX a. miestiečių, pirklių ir cechų namai. Smulkiau apiemiesto ir apylinkių istoriją, čia gyvenusius žymius žmones galima sužinotikrašto muziejuje. Miestą garsina pramogų centras.

Po Kėdainius rekomenduojama užsisakyti ekskursiją.

Iš Kėdainių į Panevėžį pasukame ne artimiausiu keliu, o perDotnuvą, Šeduvą. Prie šio seno kelio irgi yra nemažai lankytinų vietų.

Dotnuva – miestas, įsikūręs prie Dotnuvėlės upelio (61 km ilgiodešinysis Nevėžio intakas). Vietovė minima nuo XIV a., nuo 1372 m. kaipvalsčiaus centras. 1572 m. Dotnuvos dvare buvo leista steigti miestelį.Prieš 1637 m. pastatyta bažnyčia. 1701 m. įsteigtas vienuolynas. 1796 m.prie jo buvo įsteigta triklasė mokykla, kuri buvo greitai pertvarkyta į 5klasių. Nuo 1832 m. mokykla uždaryta. 1844 m. įsteigta realinė dviklasėmokykla. Nuo šios datos savo istoriją skaičiuoja dabartinė vidurinėmokykla. Realinė mokykla garsėjo kariška drausme. Gegužės mėnesį, pogegužinių pamaldų, mokiniai su mokytoju ir kapelionu žygiuodavopasivaikščioti dainuodami: „Oi maju, maju, časie vesioly, puidzim,studenci dotnovskiej školy“. Dabartinė mūrinė bažnyčia ir vienuolynaspastatyti 1810 m. Tai vėlyvojo baroko architektūros paminklas, turintisklasicizmo bruožų. Miestelio kapinėse 1990 m. pastatytas paminklas„Prisikėlimo“ apygardos Maironio rinktinės partizanams.

1833 m. Dotnuvoje buvo 432, 1897– 616, 1923 – 491, 1959 –1150, 1970 – 1212 gyventojų. Dabar Dotnuva - seniūnijos centras, kuriamegyvena 800 gyventojų.

Vos už 3 km. nuo Dotnuvos – Akademija. Dvaras pirmą kartąpaminėtas 1545 m. Savininkas Chrapovickis pakvietė iš užsienioamatininkus, bet jie čia neilgai užsilaikė, nes nebuvo rinkos. Vėliau dvarąvaldė Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Stolypinas (1862-1911).1911 m. dvare įsteigta vienintelė Lietuvoje Žemės ūkio mokykla. Beje,tuometinėje Rusijos valdytoje teritorijoje valstybės lėšomis pastatyta tik šimokykla. Buvo suplanuotas (Peterburgo civ. Inž. A. Ditrich) dvidešimtiespastatų (mokykla, cerkvė, gyvenamieji namai, ligoninė, pieninė, ūkiniaipastatai) kompleksas. Mokyklos rūmai, pastatyti 1911-1913 m. (sugriauti1944 m.), buvo trijų aukštų, pusiau uždaro simetriško plano. 1918 m.Lietuvos vyriausybės vardu dvarą su mokykla įsigijo Viktoras Ruokis(1885-1971). Jis vadovavo 1919 m. čia įsteigtai Žemės ūkio ir miškųmokyklai. 1922 m. dvare įsikūrė pirmoji Lietuvoje selekcijos stotis. Jąkūrė iš Rusijos grįžęs prof. D. Rudzinskas (1866-1954) kartu su S.Nacevičiumi (188-1947). Akademijos pavadinimą dvarvietė gavo dėl 1924m. spalio 15 d. čia įsteigtos Žemės ūkio akademijos. Tarpukariu jojemokėsi 300-400 studentų. Miškininkystės specialybės studentai buvo įkūrę„Šilo“ draugiją. Dvaro rūmuose nuo 1956 m. įsikūręs Žemdirbystėsmokslinio tyrimo institutas. Tais pačiais metais Dotnuvos bandymų irselekcijos stočių bazėje įsteigtas eksperimentinis ūkis. Vėliau jis buvosustambintas. Po jo teritoriją žemės ūkio specialistams buvo rengiamos

teminės ekskursijos. Dotnuvos parkas įveistas XIX a. viduryje, 14 hateritorijoje. Jame auga net 36 rūšys introdukuotų medžių ir krūmų.Akademijoje 2003 m. gyveno 1137 žmonės.

Pakeliui Šeduvos link yra Mantviliškis. Tai kaimas Dotnuvėlėskairiajame krante. Istoriniuose šaltiniuose Mantviliškis minimas 1591 m.Vėliau čia buvo dvaras. XIX a. kaime buvo pašto stotis. 1950-1975 m.apylinkės centras. 1920 m. čia gyveno 244, 1902 m. kaime – 341, dvare –21, 1923 m. kaime – 275, dvare – 55, 1959 m. kaime – 359, 1986 – 283,2003 - 275 gyventojai. 1993 m. kaime pastatytas paminklas 1863-1864 m.sukilėliams (aut. G. Galvanauskas).

Dar kiek pavažiavus - Piliamanto parkas. Dvarvietėje likę mediniaidvaro rūmai su savitu mūro cokoliu. XIX a. įveistas parkas plytiDotnuvėlės upelio slėnyje. Reljefas šiek tiek banguotas, todėl parkasprimena giraitę. Šiame gamtos paminkle auga 13 rūšių vietinių medžių irkrūmų. Iš parko atsiveria gražūs upelio slėnio vaizdai.

Šiame maršrute negausu piliakalnių. Todėl nepatingėkime stabteltiir aplankykime vieną jų.

Naujaupių (Pilionių) piliakalnis, vadinamas Švedkapiu, yraDotnuvėlės kairiajame krante, prie santakos su Grioviuku. Iš vakarų jįjuosia Dotnuvėlė, iš rytų – Grioviukas, iš šiaurės ir pietų – daubos.Piliakalnio šlaitai gana statūs, 5-7 m. aukščio, viršuje yra 2 aikštelės.Pietinė aikštelė žemesnė, apie 40 m ilgio ir 30 m pločio. Jos šiaurinėjedalyje 1934 m. pastatyta mūrinė 10x10 m. koplyčia. Šiaurės rytiniameaikštelės krašte yra 3 m aukščio status šlaitas. Viršuje yra antra 27 m ilgiorytų – vakarų kryptimi ir 17 m pločio aikštelė. Padavimas byloja, kad šiojevietoje lietuviai sumušė švedus. Žuvę švedų kariai buvę palaidotipiliakalnyje. Kapų žemes švedai supylę kepurėmis.

Paskutinė didesnė vietovė prieš įvažiuojant į Radviliškio rajoną,yra Gudžiūnai. Kaimas yra Dotnuvėlės dešiniajame krante. Istoriniuosešaltiniuose minimi nuo XVIII a. pradžios. 1812 m. čia pastatyta bažnyčia.Nuo 1867 m. kaime veikia mokykla. Nuo XX a. pradžios iki 1950 m.Gudžiūnai buvo valsčiaus centras. 1933 m. kaime įkurta pieninė, poAntrojo pasaulinio karo čia veikė Kėdainių sūrių gamyklos cechas. 1738m. buvo 8 šeimos., 1897 – 688, 1923 - 762, 1970 – 285, 1985 – 756gyventojai. Gudžiūnai – Kėdainių krašto Garbės piliečio, profesoriauskunigo Pauliaus Rabikausko (1920-1998) gimtinė.

Netoli Gudžiūnų geležinkelio stoties yra Terespolio dvaras. ČiaXIX a. banguoto reljefo teritorijoje įkurtas 8,5 ha parkas. Jame tarp dviejųterasų yra pailgas tvenkinys, o pietvakarinėje dalyje – trijų mažų tvenkiniųgrandinė.

Jau įvažiavus į Radviliškio rajoną dešinėje plyti 1300 ha dydžioGudžiūnų miškas. Pirmoji didesnė gyvenvietė - Skėmiai. Kaimą supaBaisogalos miškas. Per Skėmius teka Dotnuvėlė. XVIII a. tai buvokarališkasis kaimas. XIX a. viduryje – XX a. pradžioje Skėmiai buvovalsčiaus centras. 1713 m. kaime gyveno 12 šeimų. 1923 m. buvo 501,1970 – 356, 1987 – 550 gyventojų.

Pirmasis sustojimas Radviliškio rajone – Baisogala, esanti kairėjekelio Kėdainiai – Šeduva pusėje. Pasak padavimų, lietuvių sumuštuspriešus čia ištikęs baisus galas. Archeologinėje literatūroje yra duomenų,kad miestelyje dirbant įvairius darbus randama žmonių kaulų ir V-VIIIamžiams būdingų dirbinių. Apie 1,5 km į šiaurės rytus nuo Baisogalos,prie Kiršino, yra kapinynas. Neabejotina miestelio paminėjimo data – 1539– ieji. Pirmoji Baisogalos bažnyčia pašventinta 1637 m. Dabartinė, jauketvirtoji, bažnyčia pastatyta 1882 m. dvarininko V. Komaro rūpesčiu.Bažnyčia mūrinė, eklektinio stiliaus. Joje yra vertingų meno kūrinių, kuriųtarpe 1896 m. padaryta Vladislovo Komaro memorialinė lenta, Peterburgodailininko Rudolfo Žukovskio XIX a. pabaigoje tapytų paveikslų. 1780 m.Baisogala gavo prekymečio ir turgų teisę, o 1791 m. Magdeburgo teisę.Miestelį palietė 1830-1831 m. sukilimas: iš šių kraštų kilusio JonoGoštauto (1800-1871) sukilėlių būrys 1831 m. užėmė Baisogalą. Vėliau,gyvendamas emigracijoje Prancūzijoje, jis išleido beletrizuotą atsiminimųknygą „Ponas teisėjaitis, arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“.Baisogalai nebuvo lemta išaugti į didesnį miestą. 1841 m. miestelyjegyveno 454, 1897 – 1205, 1923 – 793, 1959 – 1728, 1984 - 2357gyventojai.

Baisogalos įžymybė, su kuria glaudžiai susijusi ir miestelioistorija, - Komarų dvaro ansamblis. XVI a. čia buvo karališkasis dvaras.Vėliau jis ėjo iš rankų į rankas. Apie 1830 m. dvarą nupirko J. Komaras.Nuo to laiko Baisogalos dvaro istorija susieta su šia gimine. Rūmai statytiXVIII-XIX šimtmečių sandūroje, bet juos užbaigti teko jau XIX a. J.Komarui. Rūmų plano schema paini, asimetriška. Svarbiausia Baisogalosrūmų patalpa – rotondinė šokių salė su orkestro balkonu. Ją dengia sferiniskupolas. Rūmai turi klasicizmo ir ampyro elementų. Jie restauruoti 1974m. (arch. R. Tarabildienė). Šalia rūmų yra 2 panašios vienaaukštėsoficinos, įdomus aštuonkampis siurblinio šulinio pastatėlis. Už parko yra1911 m. statytas mūrinis aštuonkampis keturių aukštų malūnas, turintisneoromaninių ir neogotikinių formų. Ūkinio sektoriaus pastatams būdingosmūrinės ir medinės liaudies architektūros konstrukcijos, plano schema irarchitektūros formos. Baisogalos dvaro ansamblį sudaro 16 pastatų irpeizažinis parkas, įkurtas XIX a. pirmoje pusėje. Dvaro ūkis buvo gerai

tvarkomas. 1910-1914 m. dvare veikė Kauno žemės ūkio draugijosišlaikoma bandomoji stotis. 1960 m. dvare įsikūrė Baisogaloje įsteigtasLietuvos gyvulininkystės mokslinio tyrimo institutas.

Dabar Baisogala – seniūnijos centras, kuriame yra vidurinėmokykla, biblioteka, kultūros centras, ligoninė.

Iš Baisogalos kelias veda Šeduvos link. Maršrutas sutampa sukitais link Šiaulių vedančias maršrutais.

Nevėžio pakrantėmis iki Kėdainių

Vaizdingos Nevėžio pakrantės, turtingos istorine praeitimi, traukiakelionių mėgėjus. Iš Panevėžio kelionę siūloma pradėti ir tęsti Nevėžiokairiuoju krantu, o grįžti – dešiniuoju. Galimi ir kiti variantai.

Kelione pradėjome iš Panevėžio seniausios rajono vietovės Upytėslink. Iki miestelio kelionės maršrutas sutampa su aprašyta kelione „PoKrekenavos regioninį parką“.

Pro Upytę Krekenavos link kelias artėja prie Nevėžio vagos.Kairėje kelio pusėje lieka Vinkšnėnų ir trijų Levaniškių dvarų fragmentai.Dešinėje kelio pusėje rodyklė nukreipia į paskutiniojo Tarpukario Lietuvosužsienio reikalų ministro Juozo Urbšio (1896-1991) tėviškę. Priešpervažiuojant Upytės upelį, kairėje kelio pusėje - senas Iciūnų k. Jameišlikęs dievdirbio V. Svirskio (1835-1916) kryžius. Upytės dešiniajamekrante - Rodų antrojo dvaro sodybos fragmentai. Ilgą laiką dvaraspriklausė Švoinickiams. Šalia dvaro stovi neseniai restauruota 1861 m.pagal italų architekto L. C. Anikinio (1787-1861) projektą pastatytakoplyčia – mauzoliejus. Joje buvo palaidotas 1863-1864 m. sukilimodalyvis, dailininkas Romanas Švoinickis-Alekna (1845-1915).

Kiek pavažiavus, kairėje kelio pusėje, yra Rodų pirmojo dvarosodybos fragmentai. Likęs terasinis parkas. XIX a. šis dvaras priklausėKordzikovskiams. Iš čia kilusi atsiminimų apie 1863-1864 m. sukilimąautorė Elena Kordzikovska Romanska (1846-1924). Kelias visai priartėjaprie Nevėžio ir toliau važiuojame jo kairiąja pakrante. Dešinėje keliopusėje – Krekenava, kairėje kelias į Ramygalą. Juo pavažiavus galimapasiekti stumbryną. Prie kelio gražiai tvarkomos Švenčiuliškių kaimokapinės, netoliese – Maironio pamėgtas Varnakalnis.

Kelias veda Nevėžio pasroviui tolyn į pietus. Krekenavos pušynas– Panevėžio rajono dainų švenčių vieta. Dešinėje kelio yra pusėjerekonstruota estrada. Kairėje kelio pusėje įsikūrusi Krekenavos regioninio

parko administracija, kur galima gauti išsamesnę informaciją apieKrekenavos regioninį parką.

Vaizdinga Nevėžio pakrante kelias neprailgsta. Čia pat, dešinėjepusėje, pušynėlyje Barinės kapinynas. Archeologiniai tyrimai liudija, kadmirusieji čia laidoti deginti X-XV amžiais. Tuojau už Barinės, dešinėjekelio pusėje, - Daniliškio dvarvietė. Prie jos kapinaitėse yra koplytėlė –mauzoliejus, kurioje palaidotas profesorius Platonas Jankauskas (1860-1941). Apie jį plačiau galima paskaityti anotaciniame stende prie kapiniųaikštelėje. Iš Daniliškio dvaro dabar likęs tik terasinis parkas. Iš dvarvietėsatsiveria vaizdingas Nevėžio slėnis. Dvaras priklausė Mlečkoms,Zavišoms, Romanskiams, o paskutinis jo savininkas buvo prof. PlatonasJankauskas. 1925-1928 m. vasaromis čia lankėsi ir Kauno universitetoprofesorius Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954). Netoliese - irpaslaptingasis Burvelių alkakalnis, vadinamas Koplyčkalniu. Turint laikogalima leistis jo link. Burvelių kaime dar galima pamatyti dubeniuotąakmenį, likę sodybos, kurioje 1916 m. mirė garsusis dievdirbys VincasSvirskis, fragmentai. Kaime gimė žinomas vertėjas, tekstologas VytautasPetrauskas (1910-1982).

Važiuojant toliau – senas Kazokų kaimas. Jo pakraštyje keliąžuolai žymi buvusios Lukšių sodybos vietą. Čia 1886 m. gimė PovilasLukšys – pirmasis savanoris, žuvęs už Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m.Sodybos vietoje 1992 m. jam atminti pastatytas paminklinis akmuo.Kitame kelio pakraštyje – Kamenčyznos dvarvietė, tuoj už kuriosprasideda Kėdainių rajonas. Dešinėje – nykstantis Zavišynės dvaras.Pavadinimas byloja, kad jį valdė Zavišos. Dvaro rūmai nugriauti pokariometais, jų vietoje pastatytas gyvenamasis namas. Parke auga skirpstai,ąžuolai.

Šventybrastis. Čia rekomenduojama stabtelėti ilgesniam laikui.Šventybrastis pasižymi gražiomis apylinkėmis. Bažnytkaimis apsuptasNevėžio ir Brastos upelio slėnių. Pasakojama, kad toje vietoje, kur dabarstovi bažnyčia, buvusi senovės lietuvių šventykla ir čia vaidilutėskūrenusios amžinąją ugnį. Apylinkė buvo apaugusi ąžuolais, kurių penkiišlikę iki šių dienų. Dvarininkai Zavišos 1774 m. čia pastatė medinębažnyčią, prie kurios 1870 m. buvo primūrytos dvi šoninės koplyčios irzakristija. Bažnyčia liaudies architektūros formų, su baroko ir klasicizmobruožais. Bažnyčioje yra meno vertybių. Nuo bažnyčios laiptai vedažemyn prie paminklo Lietuvos Nepriklausomybei, pastatyto 1937 m. (aut.K. Rameika). Sovietmečiu paminklas buvo nugriautas, o 1989 m.atstatytas. Prie Šventybrasčio kapinių, Brastos upelio pakrantėje, 1863 m.palaidoti 75 sukilėliai. 1938 m. jiems pastatytas paminklas. Šventybrasčio

kapinėse palaidoti rašytojo Česlovo Milošo seneliai Siručiai.Kraštovaizdžio apsaugai įkurtas Šventybrasčio draustinis (774,3 ha).

Šventybrastyje nuo 1920 m. veikia pradinė mokykla. 1858-963 m.Šventybrastis buvo Nevėžio apylinkės centras. 1923 m. bažnytkaimyjegyveno 50, 1959 - 61, 1970 – 189, 1987 – 240 gyventojų.

Kiek pavažiavus - Šateiniai. 1999 m. restauruotame (arch. A.Kančas) dvaro svirne yra nedidelė ekspozicija rašytojui Nobelio premijoslaureatui (1980 m.) Česlavui Milošui (1911-2004). Šiek tiek paaukštintassvirnas tapo moderniosios humanitarinės minties centru. Būsimasisrašytojas gimė Kunotų (dabar Šateiniai – P.J.) dvare. 1929-1934 m. jisstudijavo teisę Vilniaus universitete. 1936 m. jis dirbo Vilniaus radiofone,1945-1951 m. buvo Lenkijos diplomatas JAV, Prancūzijoje. Nuo 1951 m.Č. Milošas emigravo į JAV ir nuo 1960 m. dėsto Kalifornijos universitete.Lietuviška tematika ypač ryški jo autobiografiniame romane „Isos slėnis“(1955), kuriame pasakojama apie prie Nevėžio praleistą vaikystę irpaauglystę.

Šateniuose 1896 m. gimė ir paskutinis Tarpukario LietuvosRespublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.

Netoli Šatenių būta Ignacogrado dvaro, priklausiusio Zavišoms.Stanislovui Geištorui vedus Leokadija Zavišaitę, dvaras perėjo Geištorųnuosavybėn. Iš šio dvaro kilęs vienas 1863-1864 m. sukilimo vadovų,vėliau prisiminimų autorius Jokūbas Geištoras (1827-1892). Uždalyvavimą sukilime, ji buvo ištremtas į Sibirą. Dvaras atiteko Stolypinųgiminei („Kitoje Nevėžio pusėje buvo Ignacegradas – mano tėvo sesersMarijos Arkadijevnos Ofrosimovos dvaras“, – prisiminimuose rašo P.Stolypino duktė).

Pravažiuojame seniūnijos centrą Tiskūnus. Per kaimą teka kairysisNevėžio intakas Žalesys.

Privažiuojame Apytalaukį. Į Kėdainių muziejų 1935-1945 m.pateko keletas XI-XIII a. geležinių dirbinių, greičiausiai iš suardytokapinyno. Kadangi anksčiau čia tekantis Alkupis vadinosi Talaukiu, nuo joir kilo vietovės pavadinimas. Apytalaukis minimas nuo 1371 m. Jau XV a.čia buvo dvaras. Jį valdė Stančikavičiai, Šiukštos, Zavišos, Karpiai,Tiškevičiai, Zabielos. Mūrinę Apytalaukio bažnyčią 1635 m. pastatė P.Šiukšta. Bažnyčia barokinė su renesanso bruožais. Pirmieji dvarosavininkai Stancikavičiai 1587-1631 m. pastatė pirmuosius pastatus.Valdant Zabieloms XIX a. viduryje buvo rekonstruoti dvaro rūmai. Juosrekonstruojant rūmai įgavo ampiro stiliaus elementų. Manoma, kad rūmusprojektavo K. Kozlovskis (1847-1902), kadangi jis ruošė to patiessavininko Labūnavos dvaro rūmų projektą. Kiti tyrinėtojai linkę manyti,

kad Apytalaukio dvaro rūmus projektavos nežinomas autorius iš Rygos,nes stilius atitinka tuo metu vyravusią madą. Rūmų interjeras buvęspuošnus: krosnys, gipsatūrinės rozetės, medžiotojų kambaryje visi baldaibuvę iš briedžio ragų. Dalis dvaro vertybių pateko į Kėdainių kraštotyrosmuziejų. Be rūmų, dar išliko oficina, fontanas, kalvė, ūkiniai pastatai.Pokario metais dvare įsikūrė senelių invalidų namai. Beje, XIX a. viduryjeApytalaukio dvare buvo didelis orkestras, išlaikomas grafo HenrikoZabielos.

Mišraus tipo parkas užveistas 1810 m. švelniai banguotoje 10 hateritorijoje, per kurią teka Alkupio upelis. Priešais rūmus yra baseinas, o įpietryčius nuo jų – tvenkinių grandinė. Parko pakraštyje į vakarus nuorūmų yra apžvalgos kalvelė. Parke vyrauja vietinės medžių rūšys. Auga irsvetimžemiai: paprastieji kaštonai, dygiosios eglės, europiniaimaumedžiai, pilkasis bei balzaminis kėniai, veimutinė pušis.

1802 m. Apytalaukyje įsteigta mokykla. 1859 m. miestelyje buvo43, dvare – 41, palivarke – 10 gyventojų. 1923 m. dvare buvo 128,bažnytkaimyje – 33 gyventojai. 1979 m. Apytalaukyje gyveno 293žmonės.

Į Kėdainius įvažiuojame per Vilainius. Jie išaugo kaipHidrotechnikos ir melioracijos instituto gyvenvietė. Anksčiau čia buvodvaras.

Kėdainiai. Miestas aprašytas maršrute „Po Vidurio Lietuvą“. IšKėdainių Panevėžio link pasukame dešiniuoju Nevėžio krantu. Pakelyjedaug buvusių dvarų, kai kuriuose rekomenduojama sustoti.

Sirutiškis. Tuoj už Babėnų pušyno pasirodo balti dvaro rūmai.Sirutiškio dvaras tokiu pavadinimu žinomas nuo 1760 m., kai jį įsigijobajoras Simonas Sirutis. Senąjį dvarą, kuris iki tol vadinosi Panevėžiu,naujasis šeimininkas pavadino savo pavarde. XIX a. Siručiams priklausė irŠateiniai. Po Simono Siručio mirties jo turtus paveldėjo sūnus Mykolas.Viena jo dukterų Juzefa ištekėjo už Zigmanto Kunoto (jie yra Č. Milošoseneliai iš motinos pusės). Taip vedybų keliu Šateiniai atiteko Kunotams, oSirutiškis – Komarovskiams. Jie XX a. pradžioje pastatė mūrinius dviejųaukštų secesinio stiliaus rūmus. XIX a. pabaigoje banguotoje teritorijojeįkurtas 6 ha dydžio parkas. Sirutiškio parkas – gamtos paminklas. Yraduomenų, kad dvaro teritorijoje buvo piliakalnis, kurį dar 1902 m. žvalgėL. Kšivickis, bet dabar jo žymių aptikti nebeįmanoma. Rūmus supa 6 hadydžio parkas, dvarininko Komarovskio įkurtas XIX a. pabaigoje. Čiaauga ąžuolai, europiniai maumedžiai ir kiti medžiai. Eglių alėja veda įdvaro kapines. Apžiūrėję Sirutiškio parką ir kiek pavažiavę keliuPanevėžio link, vėl stabtelėkime prie didelės dvaro sodybos.

Kalnaberžė. Vietovė žinoma nuo XIV a. Pavadinimas kilęs nuoant kalno augusių beržų. Kaimas minimas XVI a.: 1562 m. jame buvo 9valakai žemės ir 9 valstiečių kiemai. Vėliau įsikūrė dvaras. XVII a.Radvilos pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Iš jų dvaras perėjoČapskiams, kurie čia įvedė sunkią baudžiavą. Apkaltinus dvaro savininką1863 m. sukilėlių rėmimu, caro valdžia įsakė dvarą parduoti. Jį labai pigiainusipirko rusų generolas Košelevskis. Kalneberžę kortomis iš giminaičioKošelevskio išlošė Arkadijus Dmitrijevičius Stolypinas. Jo sūnus PiotrasStolypinas (1862-1911), buvo Rusijos valstybės veikėjas. Nuo 1899 m.Kauno apskrities, vėliau ir gubernijos bajorų vadovas. 1902 m. jis -Gardino, 1903-1906 m. - Saratovo gubernatorius, o nuo 1906 m. - Rusijosimperijos vidaus reikalų ministras bei Ministrų tarybos pirmininkas. Jisišgarsėjo žemės reforma, kuri Lietuvoje daugiausia vykdyta kaimusskirstant į vienkiemius.

1922 m. dvaras išparceliuotas. Žemė išdalyta, paliktas tik dvarocentras. 1923 m. jį buvo nupirkęs poetas K. Binkis (1893-1942), tačiaunegalėdamas susimokėti skolų, jis dvarą pardavė Teisingumo ministerijai.1925 m. Kalnaberžės dvaro rekonstruotose arklidėse įsikūrė nepilnamečiųnusikaltėlių kolonija, 1949-1959 m. čia veikė vaikų namai. Dvarą supa 15ha dydžio mišraus planavimo parkas. Pietinėje parko dalyje buvo 2 salos,apsuptos kanalų. Didelę parko dalį užima sodai.

Kalnaberžės kaime 1902 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla suamatų skyriumi, 1951-1961 m. - septynmetė, vėliau – aštuonmetė.

Netoli dvaro, kairiajame Kruosto krante, netoli jo santakos suNevėžiu yra stačiais iki 9-10 m aukščio šlaitais, piliakalnis. PerkertameKruosto botaninio draustinio teritoriją (60,5 ha).

Surviliškis. Pavadinimas byloja, kad vietovės pavadinimas kilęsnuo kadaise ją valdžiusių Survilų. Čia nuo seno buvo karališkas dvaras,kurį XVI a. LDK kunigaikštis Aleksandras padovanojo vyskupo Taborobroliui, vėliau atiteko Žemaičių vyskupui. Pirmoji bažnyčia čia pastatytatarp 1592 ir 1597 m. Dabartinė medinė kryžminio plano Surviliškiobažnyčia statyta 1791 m. Jos stogą puošia barokiniai kriaušės pavidalobokšteliai ir ornamentuoti kryžiai. Bažnyčioje yra keletas dailės paminklų,tarp kurių - 1902 m. R. Švoinickio-Aleknos tapytas paveikslas „Marijasopulingoji“. Surviliškio kapinėse palaidotas garsusis dievdirbys VincasSvirskis. Istoriniuose šaltiniuose Surviliškio dvaras minimas 1500 m.,kaimas – 1505 m. Miestelis išaugo prie dvaro, 1702 m. jis gavoprekymečio privilegiją. Nuo 1777 m. veikė parapijos mokykla, 1865 m.įsteigta valdinė pradinė mokykla, vėliau – progimnazija, septynmetė, o nuo1956 m. – vidurinė. XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje Surviliškis valsčiaus

centras, dabar seniūnijos. 1867 m. miestelyje gyveno 331, 1923 – 427,1970 – 231, 1988 – 377 gyventojai.

Išvažiavę iš Surviliškio, patenkame į Krekenavos regioninio parkoteritoriją. Neprivažiavus Panevėžio rajono, pasukus iš kelio į kairę galimaaplankyti Bakainių piliakalnį. Maršrutas sutampa su aprašyta kelione „PoKrekenavos regioninį parką“

Per Krekenavą grįžtame į Panevėžį.

Palei Juodą į Užulėnį ir Siesikus

Šią kelionę iš Panevėžio pradedame senuoju Vilniaus keliu, o iš joišsukame Velžyje. Vietovė istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1370 metų.XVI a. minima Velžio vaitija. XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje čiabuvo valsčiaus centras. Velžyje – Juodos ir Nevėžio santaka. Pokariometais Velžyje buvo Pabaltijo zoninės paukštininkystės bandomasis ūkis.Dabar gyvenvietėje yra gimnazija, kultūros centras.

Pervažiavę Juodos tiltą, dešinėje matome užtvanką, o kelionętoliau tęsiame palei šią 35 km ilgio upę. Kairėje kelio pusėje - Keravosdvaro sodybos fragmentai. XIX šimtmetyje čia būta didelio dvaro, kuriosavininkas Aleksandras Jaloveckas buvo aktyvus krašto bajorijos veikėjas,nemažai prisidėjęs prie Panevėžio apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiosstatybos. Kairiajame Juodos krante – Pajuodžių dvaro fragmentai.

Dešinėje kelio baltuoja Marijonavos dvaro koplyčia. KitojeJuodos pusėje, kairiajame krante, – šio dvaro fragmentai. XIX a. dvaraspriklausė Kopanskiams, o 1911 m. jį nusipirko Kognovickiai.

O kairėje kelio pusėje yra technikos paminklas – 1911 m. statytasSodeliškių vėjo malūnas. Miškinių šeimai priklausęs malūnas po Antrojopasaulinio karo buvo nacionalizuotas. Jo savininkus ištrėmus į Sibirą,malūnas atiteko Staniūnų tarybiniam ūkiui, vėliau – „Vilniaus“ kolūkiui.Vėjo malūnas buvo pertvarkytas į elektra varomą.

Kertame autostradą Vilnius – Panevėžys. Kiek pavažiavus - darvieno palei Juodą buvusio dvaro fragmentai. Paberžio dvaras kažkadapriklausė Verešinskiams.

Kelias veda per Katinų kaimą – buvusią „Vilniaus“ kolūkiocentrinę gyvenvietę. Kaime veikia pagrindinė mokykla. Dešinėje keliopusėje - senosios kaimo kapinės. Vos išvažiavus iš kaimo, kairėje keliopusėje, - Kutiškių vėjo malūno likučiai.

Pakelyje – Jotainiai. Netoli buvęs Griniūnų plokštinis kapinynasliudija, kad žmonės šiose apylinkėse gyveno jau IV-VI amžiais. Jotainiai

istoriniuose šaltiniuose paminėti 1583 m. Prie kelio į Ramygalą – palygintineblogai išlikęs Zavišų dvaras. Jotainiuose yra pagrindinė mokykla,kultūros namai. Kaimą puošia tvenkinys.

Pakeliui į Vadoklius būta Janapolio ir Jotainėlių dvarų. Keliokairėje pusėje yra Klebonų kaimo kapinės. Privažiavę asfaltuotą keliąsukame į kairę, į Vadoklius. Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo1378 metų. Dvaras paminėtas 1583-iaisiais. Ilgą laiką jis priklausėBelozarams, vėliau valdė Chrypcevičiai, Brunovai. 1781 m. Upytės vaitasAnupras Belozaras pastatė pirmąją katalikų bažnyčią. 1873-1902 metaisčia klebonavo rašytojas kunigas Jonas Galvočius -Gerutis (1842-1915). Jorūpesčiu bažnyčia 1876 m. buvo padidinta, pastatytos šoninės koplyčios.

1919 m. Vadokliuose ir apylinkėse vyko lietuvių savanorių kariųkovos su bolševikais. Žuvę savanoriai palaidoti Vadoklių kapinėse.Broliškame kape ilsisi ir vadoklietis Ramygalos gimnazijos moksleivis,šaulys Stasys Klimavičius, žuvęs nelygioje kovoje su lenkų kavaleristaisties Truskava 1919 m. lapkričio 19 d. Čia palaidotas ir kitas vadoklietis 7-ojo pėstininkų pulko karys Simonas Budrys, žuvęs 1920 m. lapkričio 22 d.lenkų fronte. 1925 m. kariams pastatytas kuklus paminklas.

Vadoklių miestelio istorija glaudžiai susijusi su dvarais. Miestelyjeyra Anitavos dvaro fragmentai, šalia – Antašavos, Vėliapolio dvarvietės.Vadokliai – seniūnijos centras. Yra vidurinė mokykla. Miestelyje yrapaminklas Vyčio apygardos partizanams atminti. Yra technikos paminklas– Mikėnų vėjo malūnas, statytas Teodoro Jansono.

Toliau kelias veda Lėno link. Tai kaimas, įsikūręs Lėno ežero(plotas 219 ha) rytiniame krante. Iš Lėno išteka Apteka. Netoli ežero,Užulėnių kaime paminklinis akmuo žymi Lietuvos Respublikos prezidentoAntano Smetonos (1874-1944) gimtosios sodybos vietą. Čia prabėgo jovaikystė. Gimtinės jis nepamiršo ir vėliau. Jau prezidento rūpesčiu čiabuvo nutiesti keliai. Užugiryje sukurtas prezidento ūkis ir pastatytireprezentaciniai rūmai. A. Smetona čia lankydavosi vasaromis,atostogaudavo. Rūmai išlikę.

Trumpai susipažinę su Užulėnio ir Užugirio istorinėmis vietomisvėl leidžiamės į kelią Meilūnų link. Nuo čia jau nebetoli Siesikai.

Jau 1441 m. Siesikuose pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. NuoXVI amžiaus II pusės Siesikai jau miestelis. 1780 m. jis gavo turgaus irprekymečių privilegijas. Dabartinė Siesikų bažnyčia – architektūrospaminklas. Ji statyta XVI amžiuje. Bažnyčia renesansinio stiliaus, haliniotipo, trinavė. XIII amžiuje pristatytas bokštas. Bažnyčioje yra vertingųmeno kūrinių: XVIII a. pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje Vilniaus menomokyklos mokinių nutapyti evangelistų paveikslai ir kt.

Siesikų dvaras – kelionės kulminacija. Manoma, kad Siesikų pilispastatyta XI a. pabaigoje kunigaikščio Daumanto. Pasak padavimo, šisUtenos kunigaikštis medžiodamas elnią pasiklydo. Beklaidžiodamas jisatsidūrė prie gražaus ežero. Čia jį ir suradę dvariškiai: bekūrenantį laužą irbevalgantį elnieną. Kadangi vieta kunigaikščiui labai patikusi, jis čiapastatė pilį. Kitas padavimas byloja, kad čia buvusi kunigaikščio Jaunučiopilis. Istorikas M. Balinskis manė, kad Siesikų pilis pastatyta XV amžiujevieno iš Daumanto palikuonių, kuris valdęs Deltuvą ir Uteną. KadangiDaumantai dar vadinosi Siesickiais, atsiradęs vietovardis Siesikai.Pastarųjų metų istoriniai tyrimai liudija, kad rūmai statyti XVI a. pabaigoje– XVII amžiaus pradžioje. Jie buvo renesansinio stiliaus, tik po XIX a.pabaigos – XX a. pradžios rekonstrukcijos įgijo klasicizmo bruožų. Vietojbuvusių keturių bokštų palikti tik du. XVII-XVIII amžiais užsodintasdidelis parkas. Vėlesnieji dvaro savininkai buvo Zavišos-Daugėlos.Romantinė rūmų aplinka ir paslaptingi bokštai davė peno įvairiemspasakojimams. Antai V. Meištavičius rašo, kad rūmų bokšte buvo rastastatinė degtinės su puikiai išsilaikiusio švedo palaikais iš XVII amžiaus. Oštai iš vieno bokšto siauri laipteliai veda į ežerą. Pasak legendos, bokšteamžiams užmūryta Daumanto žmona Halška, nes buvo įsimylėjusi vienąriterį. Kunigaikščio įsakymu riteris buvo nužudytas. Bet ir dabar, praėjusšimtmečiams, mėnesienos naktimis iš bokšto leidžiasi Halška, bėga priepririštos valties, kur jos laukia mylimasis. Įsimylėjėliai išnyksta naktiesmiglose...

Iš Siesikų į Panevėžį grįžtame pro Ukmergę arba paieškomeartimesnio kelio Taujėnų link.

Po Panevėžio apylinkes:Bernatoniai – Pazūkai – Berčiūnai

Šiuo nedideliu žiedu nekeliauja ekskursantai. O gal be reikalo?Būna, kad nedidelei klasei, ypač pradinukams, norisi išvykti į gamtą,pabūti netoli Panevėžio. Didesnei kelionei gal ir lėšų pristinga. O siūlomumaršrutu galima nemažai pamatyti.

Kelionę geriausia pradėti Bernatonių kryptimi. Kiek pavažiavęPušaloto keliu pravažiuojame Bliūdžių kaimą. 1923 m. jame gyveno 104žmonės. Kairėje, tuoj už siaurojo geležinkelio, - gražiai sutvarkytosBliūdžių kaimo kapinės. Jose palaidoti keli vokiečių kariai, nužudytibaigiantis Antrajam pasauliniam karui. Dešinėje kelio pusėje, metalinetvorele atvertas stovi juodas akmens kryžius. Tai 1934 m. pastatyto

anglaičių kryžiaus kopija. Ateistų nugriautas originalas 1990 m. atstatytasminėtose kapinaitėse.

Pakelyje didesnė gyvenvietė – Bernatoniai. Archeologinėjeliteratūroje minimi kaimo laukuose buvę pilkapiai. Jie sunaikinti. XVIII a.buvo Bernatonių seniūnija: 1727 m. Vilniaus kapitulos kanauninkasKrištupas Mykolas Bialozaras bei Bernatonių seniūnas Krištupas irKonstancija Dombskiai pastatė Panevėžyje medinę Švč. Trejybės bažnyčiąir prie jos įkurdino pijorų vienuolyną. 1919 m. užėmę Panevėžį bolševikaiBernatoniuose laikė Raudonosios Armijos batalioną (300 karių ir 4kulkosvaidžius). Tai buvo Vitebsko VČK batalionas. 1919 m. pavasarį sušiuo batalionu kovėsi Joniškėlio partizanai.

Nuo 1937 m. kaime veikia pradinė mokykla (1938 m. pastatytasmokyklos pastatas), nuo 1961 m. - biblioteka. Yra kultūros namai,medicinos punktas, paštas, darželis-mokykla. Buvo geležinkelio stotis.Tarpukaryje (1930) įsteigta vandens matavimo stotis. Pokario metais kurįlaiką čia buvo Skaistgirių kolūkio centras. 1903 m. gyveno - 72, 1923 -113, 1959 - 214, 1970 - 373, 1979 - 455, 1984 - 449, 1998 - 623 gyventojai.

Pačiame kaime, J. Mikoliūno sodyboje, yra akmuo su „Kristauspėdele“. Anksčiau akmuo buvo Bliūdžių kaime, vėliau buvo perkeltas prieBernatonių kultūros namų. Akmuo buvo laikomas stebuklingu. Į „pėdą“žmonės dėdavo pinigus.

Už Bernatonių – Sanžilė. Čia galima stabtelėti, pailsėti prieSanžilės ištakų: iš čia ji iš Lėvens pradeda savo kelią į Nevėžį. Čia pravartuprisiminti ir Sanžilės kanalo istoriją. Turistinė literatūra plačiai reklamuojaŠilutės rajone esantį Mingės kaimą, vadina jį Lietuvos Venecija, matnamai stovi abipus Minijos upės. Sanžilės pradžią galimą vadintiPanevėžio rajono Venecija: čia dešiniajame krante stovi sodyba, tiltaskelyje Panevėžys – Pušalotas, sodyba kairiajame krante...

Toliau keliaujant verta stabtelėti prie dešinėje kelio pusėje Lėvenskairiajame krante dunksančio Minakalnio. Pavadinimas liudija, kad šįKiūčių kaimo kalną galima sieti su stabmeldystės laikais. Pasak padavimų,tolimoje senovėje Joninių dieną čia suvažiuodavę didikai kone iš visosLietuvos, degindavę stebulę, atlikinėdavę įvairiausias ceremonijas. Vėliauten Joninių švęsti rinkdavosi aplinkinių kaimų jaunimas. Dar pasakojama,kad pavakary kalne pasirodydavusios baltos laumės palaidais plaukais irdainuodavusios. 1986 m. Minakalnį tyrinėję Panevėžio kraštotyrosmuziejaus archeologai (vad. A. Petrulienė) rado I tūkstantmečio pradžiosįtvirtinimų bei XVII-XVIII amžių kapus.

Vėl į kelią. Per Šiaudynės kaimą artėjame prieš Skaistgirių.Neprivažiavę šio kaimo, pasukime į kairę. Lauko kelias, perkirtęs

gelžkeliuką, per seną Matvydų dvarvietę veda į mišką. Pavažiavę gerąkilometrą mišku, sustokime prie kapelių. Čia palaidoti 1863-1864 metųsukilėliai, žuvę 1864-ųjų rugsėjo 30 d. Tai ilgiausiai mūsų krašte kovojesukilėliai. Kapinėse stovi V. Kaminsko sukurtas paminklas. Čia, miškoaikštelėje, galima kiek pabūti, o po to vėl grįžti į kelią.

Prieš pat Skaistgirius, kairėje kelio pusėje, yra vandens permetimostotis: iš griovio vanduo perpumpuojamas į Lėvenį.

Skaistgirių pavadinimas mena laikus, kai čia būta didelių miškų.1923 m. kaime gyveno 116, 2001 m. – 268 žmonės. Kaime yra pagrindinėmokykla. Iš Skaistgirių kilę šviesuoliai Leliai: kultūros veikėjas,žodynininkas Antanas (1873-1960), inžinierius Petras (1904-1984).

Išvažiavus iš Skaistgirių, kairėje kelio pusėje, – Pamiškės dvarosodyba, vadinama Paliese. Nuo kelio į dvarą veda liepų alėja. Dvarą valdėJasenskiai. G. Petkevičaitė-Bitė rašo, kad Vaitiekus Jasenskis dalyvavo1863 – 1864 metų sukilime. Įdomus medinis dvaro rūmas, fachverkinėskonstrukcijos ūkinis pastatas.

Gailiūnų kaime sukame į karę. Kelio rodyklė informuoja, kad ikiBerčiūnų yra 18 km. Dešinėje – neveikiančios Gailiūnų kaimo kapinės.Pervažiuojame „siauruką“. Siaurasis geležinkelis Panevėžys – Joniškėlisnutiestas 1938 m. Dabar nebeveikia. O sustoti siūlome tuoj – truputįpavažiavus mišku. Paėjėjus keliasdešimt metrų į dešinę yra Voverynės-Gailiūnų pilkapynas. 1913 m. vieną pilkapį kasinėjo archeologas L.Kšivickis. Pasak padavimo, čia buvęs Milžinų kaimas. Milžinai buvę tokiedideli, kad vieni pasirėmę ant kalne augusių medžių viršūnių, kiti – antkaime buvusių linų žardų tarpusavyje kalbėdavosi.

Toliau važiuojame per Užubalio pelkę. Kairėje – Užubalio dvarovieta. Prie dvaro būta pilkapių. Dvaras priklausė Bušinskiams. Dvare gimėmūsų kraštui svarbios monografijos, parašytos lenkų kalba, „Nevėžiokrantai“ (1873) autorius Ignas Bušinskis (1807-1873).

Priekyje – Pazūkai. Senesniuose šaltiniuose kaimas vadinamasGraštogala. Prie kaimo kapelių keli ąžuolai mena buvusį dvarą. Josavininkės Liparskienės rūpesčiu kapinėse pastatyta koplytėlė. 1923 m.Pazukuose gyveno 98 žmonės. Tarpukariu buvo įkurta ir ilgą laiką veikėPazūkų pradžios mokykla. 2001 m. kaime gyveno 11 žmonių.

Pakeliui – Dragonių kaimas. 1923 m. kaime gyveno 171 žmogus,2001 m. – 120. Dešinėje kelio pusėje yra kapinės. Jose palaidota daugpartizanų. 1945 metų pavasarį Ažagų miške visą dieną vyko partizanųmūšis su NKVD kareiviais. Žuvo apie 90 partizanų.

Ažagai – Generalinio štabo pulkininko istoriko Povilo Žilio (1897-1968) gimtinė. Jo gimtosios sodybos nebėra. Antrojo pasaulinio karo

metais pasitraukęs į Vakarus, jau gyvendamas JAV P. Žilys 1967 m.išleido knygą „Suomių – Sovietų karas 1939 – 1940 m.“, parašė straipsniųmonografijai „Panevėžys“.

Spirakių bažnytkaimis išaugo prie dvaro: 1790 m. dvarosavininkas A. Liutikas pastatė bažnyčią. Jai pasenus kitas dvaro savininkasA. Rimkevičius 1840 m. pastatė naują akmens mūro bažnyčią,tebestovinčią ir dabar. 1923 m. Spirakiuose gyveno 98 žmonės. 2001 m. –tik 25.

Prieš Berčiūnus kiek didesnė gyvenvietė – Daukniūnai. Per kaimąteka Lokupė (Sanžilės intakas). Nuo 1936 m. Daukniūnuose veikia pradinėmokykla. Nuo 1965 m. veikia biblioteka (nuo 1955 m. veikė Pazūkuose, onuo 1964 m. ir Spirakiuose. Abi panaikintos ir 1964 m. įsteigtaDaukniūnuose). Pokario metais Daukniūnai buvo kolūkio centras.1903 m.gyveno 146, 1923 - 219, 1936 - 159, 1959 - 120, 1970 - 181, 1979 - 226,1985 - 265, 1998 – 432, 2001 – 407 žmonės.

Vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms 1919 m. kaime buvodislokuotas bolševikų Raudonosios armijos 12 - asis šaulių pulkas. 1922m. kaimas išskirstytas į vienkiemius.

Berčiūnai aprašyti kituose maršrutuose. Kelionę užbaigti galimaatokvėpiu Berčiūnuose.

Panemuniais link Ventės rago

Kelionė palei Nemuną – vienos populiariausių. Tūkstančiai turistųvyksta ir maršrutu panemuniais Kuršių marių link. Atkarpą nuo Kauno ikiVentės rago geriausia lankyti išsiruošus dviejų dienų kelionei, bettrumpinant maršrutą ilgomis vasaros dienomis galima suspėti ir per vienądieną. Turistams iš rytų ir pietų Lietuvos kelionę siūloma pradėti nuoKauno pilies, trumpai prisimenant garbingą šio miesto praeitį.

Susiruošusiems į šią kelionę Panevėžio krašto ir šiauresniųLietuvos rajonų žmonėms geriausiai kelionę pradėti nuo Raudondvario, oskubant pamatyti panemunių įžymybes per vieną dieną patogiausialankymą pradėti nuo Seredžiaus. Todėl iki šios vietovės čia siūlomi duvariantai. Iki Kėdainių kelionės aprašymas sutampa su ekskursija „Povidurio Lietuvą“.

I. Kelionės variantas. Raudondvario link nuo Kėdainių judamekairiuoju Nevėžio krantu. Pakelyje Labūnava. Kaimas įsikūręs Nevėžiokairiajame krante prie Barupės žiočių. Labūnavos žemę XIV amžiujedažnai puldinėdavo kryžiuočiai. Vietovę mini H. Vartbergė. XVIII a.

Labūnavos dvarui priklausė 7 palivarkai. Pokario metais Labūnava tapokolūkio pagrindine gyvenviete. Paskutiniais kolūkinės santvarkos metaisLabūnava buvo pavyzdinė gyvenvietė.

Išvažiavus iš Labūnavos kairėje kelio pusėje matyti mečetęprimenantis Labūnavos dvaro bokštas.

Kiek pavažiavus – linijinio plano miestelis Babtai. Tai senavietovė. XIV a. kraštą puldinėję kryžiuočiai čia rado bajoro tėvoniją.Vėliau minimas karališkasis kaimas. XVI a. per Babtus ėjo Trakų – Kauno– Upytės kelias, jungęs vaivadijos centrą Trakus su šiaurinėmis sritimis.Nevėžiu ir jo pakrantėmis vyko intensyvi prekyba. XVII a. Babtamssuteiktos miesto teisės. XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje miestelis buvovalsčiaus centras. Pokario metais Babtuose įsikūrė Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės institutas.

Nuo Babtų iki Raudondvario kelias vingiuoja vaizdinga Nevėžiopakrante. Ne atsitiktinai juokaujama, kad Nevėžis – vienintelė upėLietuvoje, tekanti į kalną: važiuojant jo žiogių link, krantai vis aukštėja...Tai ypač matyti atkarpoje tarp Babtų ir Raudondvario. Čia įkurtas Nevėžiobotaninis draustinis.

Pravažiuojame Stabaunyčias. Pasakojama, kad kažkada čia buvęsuostas ir vietovardis kilęs nuo žodžio „stabdyti“. Prie Nevėžio intakoLiedos upelio – Užliedžiai. Ši Veterinarijos akademijos mokomojigyvenvietė tapusi priemiestine Kauno vietove. XVIII a. pabaigoje minimasUžliedžių dvaras. Tiesa, dabar Užliedžiai žinomesni dėl Kaunonusikalstamo pasaulio autoriteto H. Daktaro vilos...

Pro medžius jau pradeda matytis Raudondvario bažnyčiosbokštai. Raudondvario atsiradimas siejamas su kryžiuočių ekspansija įŽemaitiją. Jie čia 1392 m. pasistatė pilį: vienų šaltinių teigimu, ją pavadinęKionigsburgu, kitų – Rotenburgu. Iš pastarojo ir kildinamas vietovėspavadinimas – „Raudonas dvaras“. Pilis stovėjusi Nemuno ir Nevėžiosantakoje. Pilis savo reikšmės neteko po Žalgirio mūšio. Nuo tada čia buvodidžiojo kunigaikščio dvaras. 1549 m. karalius Žygimantas Augustas dvarąpadovanojo savo mylimai žmonai Barborai Radvilaitei. Vėliau dvarasatiteko Kauno pakamariui V. Dziavaltovskiui. Nevėžio terasoje jis 1615 m.pasistatė naujus raudonų plytų rūmus. Nors rūmai vadinti pilimi, netgi turijos bruožų, gynybinės funkcijos jie neatliko. Rūmai ne kartą rekonstruoti,pertvarkyti. Kiekvienas savininkas stengėsi juos pertvarkyti savaip. 1652m. Raudondvarį įsigijo J. Radvila, po dešimties metų iš jo dvarą nusipirkoVorlovskiai. XVIII a. antrojoje pusėje Raudondvaris perėjo Zabielųnuosavybėn. Nuo XIX a. pradžios iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvaraspriklausė grafams Tiškevičiams. Rūmai apdegė per 1831 m. sukilimą.

1832-1840 m. grafas Benediktas Tiškevičius juos atstatė ir kiekrekonstravo. Neogotikos bruožų jie įgavo po 1855 m. rekonstrukcijos,kurios darbams vadovavo L. C. Anikinis (1787-1861). Rūmai nukentėjoper abu pasaulinius karus. Atstatyti 1967-1975 m. pagal architektų S.Čerškutės ir V. Jurkšto projektą. Rūmuose yra kompozitoriaus JuozoNaujalio (1869-1934) memorialinis muziejus.

Beje, Pirmojo pasaulinio karo metais dvare buvo vokiečiųkariuomenės štabas, kuriame tarnavo rašytojas Arnoldas Cveigas (1887-1968), vėliau parašęs istorinį romaną „Mindaugas II“, kuriame aprašo irRaudondvarį.

Iš dvaro pastatų be rūmų dar likę: 1865-1860 m. pagal Prūsijosarchitekto Jokūbo Volerio projektą statytas U raidės formos žirgynas, dvioficinos, oranžerija, ledainė. Likęs senas parkas.

1785 m. pastatyta medinė koplyčia; 1795 m. ji tapo Vilkijosparapijos filija. Grafas Benediktas Tiškevičius 1851 m. skyrė bažnyčiai 33ha žemės ir įsipareigojo kunigui kasmet mokėti po 600 rub. 1852 m. įkurtaparapija. Pagal italų architekto Lauryno Cezario Anikinio projektą 1852-1856 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, 1861 m. – klebonija.

Bažnyčia 1915 m. sugriauta. Griuvėsiai pradėti valyti 1927 m.Pagal inž. Vaclovo Michnevičiaus projektą, atstatyta 1930-1938 m. 1944m. pataikė 2 bombos. 1957 m. suremontuota. Dabartinė mūrinėRaudondvario bažnyčia istoristinė, turi neobaroko ir neoklasicizmobruožų. Ji stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė. Vidus 3 navų, atskirtųpilioriais. Yra Aleksandro Sledzinskio piešti Kryžiaus kelio stočiųpaveikslai.

Raudondvaryje atsisveikiname su Nevėžiu. Tiesa lėtas Nevėžis neiš karto įsilieja į sraunesnį Nemuną: kurį laiką jis dar teka lygiagrečiai.

Toliau tęsdami kelionę palei Nemuną, pravažiuojame Vilkiją.Pasak legendos, seniau nusikaltę žmonės buvo keliami gyventi išpriešingo Nemuno kranto į miškais apaugusią vietą, kur būdavę daugvilkų. „Čia tikra vilkija“, - jie sakydavę. Taip prigijęs vardas.

Vietovė istorijos šaltiniuose minima nuo 1426 m. Pagal LietuvosMetrikos aktus Žemaitijoje buvo 4 Didžiojo kunigaikščio dvarai: Vilkijos,Skirsnemunės, Veliuonos ir Josvainių. Vilkijos dvare dažnai apsistodavoDidysis kunigaikštis Vytautas. Kryžiuočių archyve Karaliaučiuje rasti 2Vytauto laiškai, rašyti Ordino magistrui iš Vilkijos dvaro. Miestelyje prieNemuno 1450 m. buvo muitinė. Nuo 1486 m. minimas Vilkijos valsčius,nuo 1512 m. – miestas. XVI a. pradžioje pastatyta medinė bažnyčia.Vilkija 1529-1567 m. minima neprivilegijuotų LDK miestų sąraše. 1606m. įsteigta parapinė mokykla, kuri nukentėjo per XVII-XVIII amžių karus.

1792-1795 m. Vilkija turėjo miesto teises. XIX a. viduryje vyko turgūs ir 4prekymečiai, veikė pašto stotis, prieplauka, buvo 2 sinagogos. Nuo XIX a.pradžios iki 1950 m. Vilkija buvo valsčiaus centras. Tarpukariu veikėmedžio apdirbimo įmonė, kailių dirbtuvė, vandens matavimo stotis, paštas,mokykla. Vilkija įsikūrusi Nemuno terasoje, dešiniajame Nemuno krante,vaizdinguose šlaituose Senoji istorinė miesto dalis esanti apatinėje terasoje- urbanistikos vertybė.

Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1908 m. Vilkijos klebono valdosminimos 1525 m. 1542 m. bažnyčiai dovanota 50 valakų žemės Pikčiūnų,Dobelių ir Lebedžių k., 2 sklypai miestelyje ir kasmetinė 80 auksinųduoklė. 1606 m. įsteigta parapinė mokykla. Ne kartą degė, ne kartąatstatyta. 1751 m. pastatyta nauja. 1892 m. bažnyčia sudegė. 1901-1908 m.pastatyta dabartinė plytų mūro bažnyčia. Negotikinė, lotyniško kryžiausplano, su daugiasiene apsida, dvibokštė. Vidus 3 navų.

Vilkijos vikaru 1862-1864 m. buvo tautosakos rinkėjas kunigasAntanas Juška. Mieste yra Brolių A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus.

Netoli Vilkijos yra Ringovės kaimas, garsus ne tik savopiliakalniu, bet dar ir istoriniu įvykiu – 1863 m. vieno sukilimo vadovųAntano Mackevičiaus suėmimo vieta.

Toliau – Seredžius.II. Kelionės variantas, kai norima suspėti per vieną dieną pasiekti

Ventės ragą. Šiuo atveju Kėdainiuose persikeliame į dešinįjį Nevėžiokrantą. Prieš Josvainius – Krekenavos agrofirmos cechai.

Josvainiai - miestelis prie Šušvės. Centrinė dalis radialinio plano.XIV a. buvo pilis, valsčius. Josvainiai buvo smarkiai niokojamikryžiuočių. 1486 m. jau minimas miestelis. Iki 1569 m. buvo didžiųjųkunigaikščių dvaras. 1590 m. pastatyta bažnyčia. 1699 m. gavoMagdeburgo teises. Labai nukentėjo per XVII a. vidurio – XVIII a.pradžios karus. Nuo XIX a. veikė parapinė mokykla, vėliau – valdinė.1831 m. užėmė sukilėliai. XIX a. 2 pusėje – 1950 m. valsčiaus centras.Josvainiuose gyvena per 1000 gyventojų.

Toliau keliaujame pro Cinkiškius, perkirtę Vilniaus – Klaipėdosautostradą, sukame link Čekiškės. Tai miestelis, įsikūręs kairiajameDubysos krante, kur Berštupio upelis įteka į kairįjį Dubysos intaką Lašišą.Miestelis savaimingai susiklosčiusio radialinio plano.

XVI a. 1 pusėje buvo įsteigtas Piktakiemio dvaras, vėliau jovietoje – Čekiškė. XVII a. atsiranda bažnyčia, minima ir mokykla. Buvokarčema. 1763 m. kilo gaisras: nukentėjo bažnyčia, sudegė klebonija, 2karčemos ir gyvenamasis namas. 1765 m. Čekiškė vadinama miestu.Labiau ji išaugo po napoleonmečio. 1863 m. kovo 29 d. prie miestelio

kovėsi B. Kolyškos sukilėlių būrys. 1926 m. pastatyta mūrinė pradžiosmokykla. Tarpukariu buvo valsčiaus centras. Mažai nukentėjo per Antrąjįpasaulinį karą Pokario metais apylinkėse stiprus rezistencinis judėjimas.1944 m. partizanai puolė miestelį, sušaudė tarybų valdžios aktyvistus. Kitąkartą vakarėlio dalyvius šokdino nuogus ir išpėrė. Čia sudėta dainelė:„Ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos, ateis iš miško Petras, sėdynęištarkuos“. Po karo tapo kolūkio centrine gyvenviete. Miestelyje gyvenaapie 600 žmonių.

Važiuojant pro Čekiškę tenka keli kilometrai žvyrkelio, bet keliasgerokai sutrumpėja. Dubysa skiria Kauno ir Jurbarko rajonus. Dešiniajamejos krante – Seredžius. Miestelio pavadinimas bandomas sieti suPalemono legenda. Pasitraukęs iš Romos ir ilgai keliavęs jūromis,kunigaikščio Palemono būrys, pasiekė Nemuną ir kėlėsi juo aukštyn. Radęgražią kalvą, romėnai iš džiaugsmo šaukę: „Še radom, še radom!“. Taipvėliau ir pavadinta vietovė. Istorikai romantikai Seredžiaus piliakalnįpavadino Palemono kalnu. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu– XV a. pabaiga. 1293-1363 m. stovėjo Pieštvės pilis. Ne kartą pulta,sudeginta, ji buvo atstatyta po Žalgirio mūšio. Beje, XV a. pradžiojeDubysos ir Nemuno santakoje galėjo stovėti ir Vokiečių ordino Dubysospilis. Vieta tebevadinama Zomkeliu.

Nuo Palemono kalno atsiveria panorama su Nemuno vingiais. Čiapravartu nors keliais sakiniais prisiminti mūsų upių tėvą. Jo ilgis iš viso yra937 km, Lietuvos teritorijoje teka 359 km. Likusi dalis - 116 km –Lietuvos siena su Rusijos Kaliningrado sritimi. Nemunas turi apie 180intakų.

Seredžiaus miestelis kūrėsi piliakalnio papėdėje. Kaip ir daugumapanemunės miestelių, jis susiformavo dviejose terasose: žemutinėje iraukštutinėje. Pirmąją bažnyčią Nemuno apatinėje terasoje 1634 m. pastatėNaugarduko vaivada Mikalojus Pacas. Tais pačiais metais jis įsteigėparapinę mokyklą. 1635 m. jis bažnyčiai dovanojo Staciūnų kaimą,klebonui skyrė 200 auksinų metinę pašalpą, įpareigojo jį išlaikyti mokytojąir rūpintis giedojimu. XVII a. bažnyčia perstatyta. 1806 m. buvo sena,supuvusi. 1821 m. nugriauta, pastatyta laikina. Nauja buvo suręsta 1828m., bet 1829 m. potvynio sugriauta. Šį potvynį aprašė VladislovasSirokomlė: „Prieš kokias keturias ar penkias savaites čia nuslinko įvandenį bažnyčia ir klebonija. [...] Nemunas, - paplovė kalną, ir visasmiestelio gabalas pliumptelėjo į vandenį kartu su kalnu. Iš žmonių niekasnenuskendo, tik senas, kiek įsigėręs žvejys ir kunigo kalakutai, kurie buvokūtėje. Žąsys išplaukė į viršų [...] iš gyvulėlių niekas nežuvo: nei karvės,nei jaučiai, nei kunigo gaspadinė, nors ji ir stovėjo prie pat tos vietos kur

kalnas trūko“ Po to kapinių rytiniame kampe buvo pastatyta medinėbažnytėlė, bet ji 1907 m. sudegė.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia aukštutinėje terasoje pastatyta 1913m. Ji – mūrinė, neorenesansinė, stačiakampio plano, halinė, dvibokštė, supenkiasiene apsida. Vidus 3 navų.

Toliau nuo Seredžiaus lankytini objektai išsidėstę kas 10 km. Betprieš tai dar galima apžiūrėti įspūdingą Belvederio dvarą. Dvaras priklausėTiškevičiams, o XIX a. 4 – ojo dešimtmečio pabaigoje Belvederio dvarožemes iš grafo Stanislovo Tiškevičiaus nusipirko Šiaulių pavieto vaiskisKazimieras Burba. Iš jo paveldėjo sūnus, Panevėžio bajorų maršalkaKletas Burba, kuris XIX a. viduryje čia įkūrė rezidenciją. Rūmai pastatytipagal italų toskaniškų vilų pavyzdį 1830-1840 m. (architektas Pjetro deRosis). Paskutiniai savininkai – Valevskiai. Tarpukariu dvare buvo įkurtažemesnioji žemės ūkio mokykla. 1927 m. aukštesnioji pienininkystėsmokykla. Pokario metais nuo 1961 m. buvo žemės ūkio technikumas.Dabar rūmai apleisti. Likęs svirnas, yra parkas.

Nuo panemunės į dvarą veda 60 m aukščio laiptai su 365pakopomis.

Toliau keliaudami pasroviui palei Nemuną, pasiekiame istorinepraeitimi dvelkiančią Veliuoną. Pavadinimą reikėtų sieti su deive Veliona.Piliakalnis datuojamas XIII-XV amžiais. Jame stovėjo Junigėdos pilis (po1319 m. Veliuonos), pastatyta 1291 m. balandy. Jau statybos metu jąbandė užimti kryžiuočiai. Po to ne kartą sudeginta ir vėl atstatoma.Paskutinį kartą 1367 m. ją sudegino gynėjai. Trečią kartą pilis atstatyta1411 m. Spėjama, kad Ramybės kalne, kur anksčiau buvo papilys, buvopalikta 400 karių įgula.

Apie Gedimino kapo kalną pasakojama, kad caro valdymo metaiskalne iš pietų pusės buvo atkastos durys. Bet urėdas niekam neleido eitividun. Sakė, kad gali užgriūti. Žmonės gi kalbėdavo, kad kalne miegaGedimino kariuomenė. Kai ateis laikas, ji kils ir eis kariauti. Ir visusnukariaus. Todėl urėdas ir neleido, bijodamas, kad kariuomenė neišeitų.

Kai kalne statė kryžių, atkasė daugybę grūdų. Visi pajuodę kaipangliukai. Žmonės nusprendė, kad tai aukuras. Vaidilutės tuos grūdusdeginusios.

Ne mažiau padavimų ir apie kitas Veliuonos vietas. Bažnytkalnyjebuvo griuvėsiai. Išeidavo 2 panelės. „Mes iš to dvaro“,- sakydavo.Paklaustos, kodėl neateina dažnai, sakė negalinčios: „Jei kas muspabučiuotų, mes atsiverstume“. Vienas vyras sutiko. Atėjo 12 valandą, betpamatė atšliaužiančias dvi rupūžes su juodomis skarelėmis. Išsigando irnepabučiavo. Tos graudžiai verkdamos grįžo atgal.

Parapiją Veliuonoje 1421 m. įsteigė LDK Vytautas. 1579 m.minima parapinė mokykla. Albrechtas Stanislovas Radvila 1636-1644 m.pastatė naują mūrinę bažnyčią. Renesansinė, turi gotikos bruožų, mūrinė,stačiakampio plano, halinė. Jos apsidė pusapskritė, zakristija dviaukštė,bokštas kvadratinis. Vidus 3 navų, skliautuotas. Įrengti 7 altoriai.

1815-1831 m. Veliuonoje klebonavo Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis (1779-1837), poetas, vertėjas. Už 1831 m. sukilimo rėmimąperduotas karo lauko teismui. 1832 m. pabėgo iš Lietuvos. 1864-1870 m.parapijoje vikaravo Antanas Juška-Juškevičius. Jis čia surinko ir 1870 m.išspausdino knygą „Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių“. Broliai Antanas(1819-1880) ir Jonas (1815-1886) mirė Kazanėje. Perlaidoti Veliuonoje.

Veliuonos dvare įsikūręs muziejus. Be piliakalnių, dar galimaįkopti į bažnyčios bokštą, centre - apžiūrėti Vytauto Didžiojo paminklą,bareljefą Gediminui.

Vėl tik 10 km kelio, ir pasiekiame Raudonę. Nedidelis Raudonėsupelis, jau XIV a. paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje beikryžiuočių kelių parašymuose, davė pavadinimą vietovei. Yra nuomonė,kad čia stovėjo Antroji Bajerburgo pilis, bet tam patvirtinti trūksta rimtųargumentų. Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras. ŽygimantasAugustas atidavė jį Krišpinui Kiršenšteinui, atsikėlusiam iš Prūsijos. Šismiško pirklys, vėliau tapęs Žemaitijos seniūnu, nusprendė čia pasistatytiprabangius rūmus.

Kiršenšteinų XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios panegirikojeapie jų prosenelį rašoma: „...kuris, tarnaudamas Žygimantui Augustui, išPrūsų persikėlė į Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, ir plenus dierum 95metų būdamas, iš santuokos su Lauderbachaite paliko vieną sūnų,dabartinių Krišpinų Kiršenšteinų senelį. Tasai išmūrijo Kidulių rūmus(prie kurių ir palaidotas), Raudonės pilį, Svisločę“.

K. Kiršenšteino idėją įgyvendino jo sūnus, 1660 m. pastatęsrūmus. Pilis niekada nebuvo baigta. Jau K. Kiršenšteino vaikaitisJeronimas pradėjo pilį perstatinėti. Buvo nugriauta viena siena, uždaraketurkampė pilis įgavo U raidės formą. XVIII a. Raudonė atitekoOlendskiams, o šie 1810 m. ją pardavė Platonui Zubovui. Šis vėl ėmėsirekonstruoti pilį ir aplinką: keitė vidų, aplink iškasė tvenkinius, pastatėnegotikinį malūną, pradžioje tarnavusį kaip oficina. Po P. Zubovo mirtiespilis 30 metų stovėjo apleista. Ją atnaujino P. Zubovo duktė Sofija fonPirch. Po jos rekonstrukcijos pilis įgijo neogotikos bruožų. P. Zubovoduktės duktė Sofija ištekėjo už Vakselio ir kraičio gavo pilį. Šios duktė,irgi Sofija, paveldėjusi dvarą, susirgo ir gydytojai patarė gydytis pietųkraštuose. Išvykusi į Madeiros salą, susipažino su portugalu de Faria e

Castro ir už jo ištekėjo. Apsigyveno Raudonėje. Nežinia, ar jis buvodidikas, kalbėta, kad tik profesorius. Sėdėdavo daugiausia bibliotekoje.Kai atvyko į Lietuvą 1875 m., buvo labai šalta. Tik gražiomis vasarosdienomis jis išeidavo į parką pasivaikščioti apsisiautęs apklotu. Žmonėsvadino Kasteriu.

Pirmojo pasaulinio karo metu Raudonėje vokiečiai buvo įrengękoncentracijos stovyklą, kurioje buvo uždaryta apie 300 venerinėmisligomis sergančių moterų, maitinamų vien duona ir vandeniu.

Po Pirmojo pasaulinio karo Kasteriai prasiskolino, o dvaras buvoparduotas iš varžytinių. Pretendavo Lietuvos bankas ir malūnininkasLizelis Gordonas. Pastarasis įvarė kainą iki 120 000 litų. Bankas atsisakė.Tik visuomenei protestuojant bankas nupirko. Dvare norėta įrengtiprezidento vasaros rezidenciją. Buvo įkurta mokykla.

Šiuo metu pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla.Didžiausias turistų noras yra užlipti į dvaro rūmų bokštą.

Dėl tokios besikeičiančios pilies paskirties apie ją pripintaįvairiausių legendų. Neva pilyje vaidenasi kryžiuočių, nukankintųbaudžiauninkų, kalinių moterų dvasios. Naktį įsiklausius girdėti raudos irriksmai. Daugybė legendų sklando apie Raudonės dvaro parke augančiusmedžius. Raudonės dvaro parke auga sena pušis, kurios šakos tarpusavyjesusivijusios ir nukarusios iki žemės. Žmonės pasakoja, kad ant šios pušiesdvarininkai kardavo baudžiauninkus. Panašus padavimas sklando ir apieparke augančią liepą, kurios šakose dar ir dabar yra įaugusi geležies juosta.Sakoma, kad dvarininkai prie jos rišdavo ir plakdavo baudžiauninkus. Darparke auga senas ąžuolas, po kuriuo, pasakojama, po medžioklėsmėgdavęs numigti kunigaikštis Vytautas. Šis ąžuolas turi du kamienus. Jietarsi simbolizuoja giminės tęstinumą. Vienas kamienas – kunigaikščioGedimino, kitas – jo sūnaus Kęstučio. Anot legendos, po Kęstučionužudymo šalia šio ąžuolo dieną naktį baltais drabužiais pasipuošusiraudojo Kęstučio dukra Balanda. Nuo to laiko ir pilis Raudone vadinama.Deja, ąžuolas nudžiuvo, likę tik stuobriai. Netoli ąžuolo yra kalnelis,vadinamas Beždžionkalniu. Pasakojama, kad kalnelyje palaidota Raudonėsdvarponio beždžionėlė, kurią ponas auginęs ir labai mylėjęs.

1636 m. Raudonėje minima koplyčia. Manoma, kad ji sunykoXVIII a. pradžioje.

Švč. Jėzaus širdies bažnyčia pastatyta 1932 m. Ji stačiakampioplano, žema, su masyviu bokštu. Šventoriaus tvora medinių statinių.

Toliau lankoma vėl už 10 km esanti Panemunė. XIII-XIV a. čiastovėjo medinė pilis. Kryžiuočiai ją sugriovė. XVI a. šios žemės priklausėBilevičių giminei. 1597 m. jų valdas nupirko iš Vengrijos (valdant kraštą

vengrų kilmės karaliui Steponui Batorui) atsikėlęs miško pirklys J.Eperješas. 1604 m. jis pradėjo statyti reprezentacinius rūmus. 1610 m.iškilo keturių korpusų su uždaru kiemu pilis, kurios kampuose buvo 4bokštai. Statybai vadovavo Vilniaus karališkasis architektas olandasPiotras Nonhardas. 1759 m. Panemunę nusipirko bajorai Gelgaudai. Po jųpertvarkymų pilis įgijo klasicizmo bruožų. Pilies savininkas JonasGelgaudas dalyvavo 1831 m. sukilime, o jo brolis Antanas buvo lenkųkariuomenės generolas, paskirtas vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vaduLietuvoje. Su 16 000 kariuomenę atžygiavęs iš Lenkijos, jis pompastiškaikėlėsi per Nemuną netoli savo tėvonijos. Už pompastiką teko sumokėti:rusai per tą laiką įsitvirtino Vilniuje... Sukilimui pralaimėjus, pilis ir visasGelgaudų turtas atiteko Rusijos iždui. 1867 m. ją valdyti pradėjodvarininkas Puslovskis.

1925 m. griuvėsius ir sklypą iš varžytinių įsigijo iš Amerikosatvykęs kun. A. Petraitis. Jis planavo įsteigti observatoriją. Bet vėlavoplukdomas teleskopas, kunigas mirė. Dalį patalpų jis perleido vienuoliamssaleziečiams. Jie rūpinosi griuvėsiais. Parke aptikę du kalnelius vienuoliaipradėjo skelbti, kad čia palaidoti Lietuvos kunigaikštis Vytenis ir jožmona. Taip atsirado Vytėnų pavadinimas.

Po to pilį perėmė kultūros įstaigos. Gelgaudo pilis kitaip darvadinama Panemunės pilimi ir Zomkumi (iš rusų kalbos „pilis“). Dabarpilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.

Pasakojama, kad pilies požemiuose buvo įkalinti nusikaltėliai irnepaklusnūs baudžiauninkai. Jie garsiai vaitodavę, tačiau lauke niekonebuvę girdėti, nes visos skylės buvo užritintos akmenimis. Pasakpadavimų, naktimis prie pilies sienų slankioja vaiduokliai, todėl, jei tenkavėlyvų metą eiti pro pilį, patartina ją gerokai plačiau apeiti. Darpasakojama, kad naktį aplink pilies sienas garsiai klykauja apuokai, opožemiuose juokiasi numarintų baudžiauninkų kaukolės.

O viename pasakojame tikinama, kad kartais naktimis abiejų piliesbokštų viršūnėse pasirodo po apylinkes besižvalgančių karių siluetai.

Labiausiai pilyje lankomas karceris, galima pakilti į bokštą.Turistinio sezono metu čia rengiamos studentų darbų parodos.

Ties Panemune galima baigti pilių lankymą ir pro atkurtą Šilinėssmuklę, kurioje įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija, pasuktiRaseinių link.

Bet jei pasiryžtama pasiekti Kuršių marias, kelias veda tolyn proSkirsnemunę. Miestelį puošia 1903 m. statyta neogotikinė Šv. Jurgiobažnyčia. Bažnyčios bokštų viršutiniai tarpsniai yra aštuoniasieniai sulabai aukštomis akustinėmis angomis. Fasadinis frontonas turi laiptuotą

profilį. Fasade matomi šeši pinkakliai ir trys poros aukštų kontraforsų.Gotikiniai langai baltai nutinkuoti, o jų arkos nusmailintos. Šventoriausvartai irgi plytiniai, su trimis smailiomis arkomis, trikampiu frontonu irpora bokštelių.

Istoriniai šaltiniai Skirsnemunę mini jau XIII a. Čia stovėjolietuvių Bisenės pilis, kurią puldinėjo kryžiuočiai. 1313 m. kairiajameNemuno krante, priešais Bisenę, jie pasistatė Christmemelio pilį. Manoma,kad iš to kilo ir miestelio pavadinimas. 1431 m. Švitrigaila pasirašėSkirsnemunės sutartį su ordinu. Nuo XV a. čia buvo didžiojo kunigaikščiodvaras. 1526 m. Skirsnemunėje jau vyko turgūs. 1792 m. buvo suteiktosMagdeburgos teisės ir herbas. Tarpukariu priklausė Jurbarko valsčiui.Veikė pieninė, žemės ūkio mašinų dirbtuvė, elektrinė, pradžios mokykla.

Prieš Jurbarką dešinėje kelio pusėje rodyklė nukreipia į poeto,diplomato Jurgio Baltrušaičio (1873-1944) gimtinę. Poetas gimėPaatvardžio kaime.

Pravažiuojame Jurbarką. Galima grįžti prie Palemono legendos. Jisturėjęs 3 sūnus: Kuną, Barką ir Sperą. Barkas įkūręs Jurbarką, Kunas –Kauną ir t.t.

Miestas įsikūręs dešiniajame Nemuno krante prie Mituvos žiočių.Plentas jungia Jurbarką su Kaunu ir Klaipėda. Jurbarko istorija - tainuolatinių kovų su kryžiuočių ordinu istorija. 1259 metais kryžiuočiai ten,kur Imsrė įteka į Mituvą (ant Šv. Jurgio kalno), pastatė pilį, iš kurios nuolatpuldinėdavo Žemaičius ir Lietuvą. Atsakydami į tai, lietuviai ant Bišpiliopastatė savo pilį. Iki pat XV amžiaus pradžios šiose vietose vyko aršioskovos su kryžiuočiais, pilys po kelis kartus buvo griaunamos ir deginamos.1336 metais kryžiuočiai atnaujino savo pilį ir pavadino ją Jurgenburgu. Išto, tikriausiai, ir Jurbarko vardas kilęs. Gedimino valdymo metu pilis buvosugriauta ir 1343 metais vėl atstatyta. 1403 metais kryžiuočių pilį sudeginoVytauto kariuomenė. Po Žalgirio mūšio pradėjo kurtis Jurbarkogyvenvietė. Melno taikos sutartimi (1422 m.) Jurbarkas priskirtas Lietuvaiir tapo pasienio punktu, svarbiu prekybos centru. Nuo XVI amžiausJurbarkas buvo tapęs karališkuoju dvaru, viena iš karalienės Bonosrezidencijų. Jau tuo metu Jurbarke veikė muitinė. 1540 metais gretasenosios gyvenvietės įsikūrė nauja, kurioje 1561 metais buvo 82 namai.1570 metais Jurbarkas gavo prekybos privilegiją, o 1611 metais -Magdeburgo teises, kas paskatino miesto augimą. 1641 metais Jurbarke jaubuvo 264 sklypai, veikė 74 smuklės. XVII amžiaus vidurio karuoseJurbarkas keletą kartų sudegė, bet dėl savo patogios padėties vėl greitaibuvo atstatytas. 1737 metais Jurbarko miesto teises atnaujino Augustas III.Po trečiojo Lietuvos padalijimo (1795 m.) Jurbarkas teko Platonui

Zubovui, o 1846 metais caras Jurbarką paskyrė kunigaikščiui Vasilčikovui.1819 metais Jurbarke vėl įsteigta muitinė. Nuo XIX amžiaus pabaigos iki1950 metų Jurbarkas - valsčiaus centras, vėliau rajono centras. 1906 metaisdidelė miesto dalis sudegė, o 1940 metais nudegė pietinė miesto dalis.Jurbarkas augo gana sparčiai. 1569 metais buvo apie 6000 gyventojų, 1897metais – 7391 gyventojas, 1923 metais – 4409 gyventojai, 1970 metais –6600 gyventojų ir 1976 metais – 10 500 gyventojų. Šiandien miestas –Jurbarko rajono centras.

Ištiesinus kelią šone lieka Smalininkai. Miestelis įsikūrė apie XVa. pabaigą. XVIII a. pabaigoje – XIX a. čia buvo muitinė, uostas. 1810 m.įsteigta pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. 1845 m. pastatytaliuteronų bažnyčia. XIX a. II pusėje veikė stiklo fabrikas, pašto ir telegrafostotys. Iki 1950 m. buvo valsčiaus centras. Katalikų bažnyčia pradėjoveikti 1935 m. 1923 m. įsteigta muitinė – vyko prekyba tarp Lietuvos irVokietijos. Veikė eilė įmonių.

Prie miesto, Smalininkų kaime, 1954 m. įsteigtas žemės ūkiotechnikumas. Miestelis garsėja technikos muziejumi (vad. JustinasStonys).

Nuo Smalininkų, kitoje Nemuno pusėje, – Rusijos Kaliningradosritis. O kelias veda buvusia Vokietijos teritorija. Čia pravartu prisimintiKlaipėdos krašto problemas.

Nuo Viešvilės upelio, dešiniojo Nemuno intako (L 31 km),pavadinimą gavo Viešvilės miestelis. Yra piliakalnis. Vietovė minima jauXIV a. Miesteliu tapo XVIII a. Prieš 1568 m. pastatyta evangelikųreformatų bažnyčia. Katalikų nuo XVIII a. vidurio, ilgą laiką buvo privatiir tik 1863 m. įrengta visuomeninė. Veikė vandens malūnas, vėliau jameveikė aliejaus spaudykla, lentpjūvė. Viešvilėje jau matyti vokiško valdymolaikotarpio architektūros pavyzdžių.

Šalia – Viešvilės rezervatas.Vilkyškiai – senas miestelis, išsidėstęs ant jo vardu pavadinto

kalvagūbrio keterų. Vietovės pavadinimas galbūt primena, kad apylinkiųmiškuose seniau stūgavo vilkai, nors kalbininkai mini ir kitus jo kilmėsvariantus. Apylinkėse yra keletas piliakalnių. Senovėje visa Klaipėdoskrašto teritorija vadinta Jūrava. Dėl kryžiuočių puldinėjimų XIII a.pabaigoje – XIV a. pradžioje apylinkės virto dykra, apaugo miškais.Apylinkės pradėtos apgyvendinti po Žalgirio mūšio. Čia kirtosi keliai įRagainę, Batakius ir Klaipėdą. Kryžiuočių ordinui atitekusioje pietvakariųŽemaitijos dalyje pradėjo kurtis nuo feodalų pabėgę žemaičiai. Matyt, XVIa. I pusėje Vilkyškiai jau buvo nemaža Ragainės parapijos gyvenvietė,vadinta karališkuoju kaimu, kurį istorijos šaltiniai mini nuo 1551 m. 1556

m. atsirado karčema. Įsteigta bažnyčia, vienuolynas, mokykla. 1628 m.įkurtas Vilkyškių dvaras.

XVII-XVIII a. gyvenvietę dažnai alino karai, gaisrai, ligųepidemijos. Labai ji nukentėjo nuo 1624-1628 m. ir 1700-1710 m. maro,1678-1679 m. Prūsijos – Švedijos karo. Tuo pretekstu Prūsijos valdžia į šįkraštą ėmė keldinti žmones iš vokiškų žemių. Nukentėjo miestelisNapoleono žygio metu.

XVII a. pradžioje apsigyveno škotai, kurie vertėsi prekyba iramatais. XVIII a. atsikėlė daug kolonistų iš Zalcburgo. Lietuvių gyvenonedaug. XVIII a. pabaigoje Vilkyškiai priklausė Klaipėdos apskričiai, josteismo apygardai ir Šereiklaukio kaimui. XX a. pradžioje nutiestassiaurasis geležinkelis iš Pagėgių į Smalininkus. 1936 m. pradėjo veikti„Pienocentro“ pieninė. Po Antrojo pasaulinio karo į ištuštėjusį miestelįkėlėsi žemaičiai. Tapo ūkio centrine gyvenviete. Buvo įsteigtas Šilutėspieno kombinato cechas, dabar – Vilkyškių pieninė.

Miestelis savito ir nepakankamai raiškaus radialinio plano. Centre– įdomus Pirmojo pasaulinio karo laikų paminklas. Centras, nepaisant visųpraradimų, tebeprimena praėjusius laikus. Čia išlikęs dar XVI-XVII a.susiklostęs pagrindinis gatvių tinklas, išlikusi dalis senovinių pastatų, dėlko miestelis laikomas urbanistikos paminklu.

Dabar Vilkyškiai – 25 gyvenvietes jungiančios seniūnijos centras.Miestelyje gyvena apie 900 žmonių, visoje seniūnijoje – maždaug 2200.

1993 m. atsikūrė ir vėl veikia pieninė, viena stambiausių Pagėgiųkrašto įmonių. Tęsiant tradicijas, nuo 1997 m. joje gaminamas populiarusis„Tilžės“ sūris. Miestelyje yra vidurinė mokykla, dvi bažnyčios (katalikų irevangelikų), paštas, dvi parduotuvės, vaistinė, autoservisas, ambulatorija,viešbutis su kavine ir baru, sauna, bilijardu, kultūros namai, gaisrinė,biblioteka.

Vilkyškiai – veiksmo vieta Johaneso Bobrovskio romane„Lietuviški fortepijonai“.

J. Bobrovskis gimė 1917 m. Tilžėje, vėliau su šeima persikėlė įKaraliaučių, kur baigė gimnaziją bei mokėsi groti vargonais. Atostogasbūsimasis rašytojas praleisdavo pas senelius Klaipėdos krašte:Vilkyškiuose ir Mociškiuose. Po abitūros egzaminų J. Bobrovskis buvoišsiųstas kariauti į Rytų frontą, kur pateko į sovietų nelaisvę. Iki 1949 m.dirbo kalnakasykloje Doneckbekene. Vėliau grįžo į Vokietiją, į rytųBerlyną, kur iki mirties (1965 m.) dirbo leidyklose „Unijon“ ir„Alterberliner“.

J. Bobrovskis buvo prozininkas ir lyrikas. Jo kūryba šiandienpriklauso žymiausiems XX literatūriniams veikalams, kilusiems lenkų-

vokiečių-baltarusių-lietuvių šalių keturkampyje. Rašytoją visą gyvenimąinspiravo vaikystėje bei jaunystėje patirti išgyvenimai, susiję su mokslubei kraštovaizdžiu.

Nuo Vilkyškių nebetoli iki legendinio Rambyno. Padavimasbyloja: „Senovėje Ragainės pilyje gyvenęs milžinas Nemunas; jis turėjęstris sūnus: Tilžaitį, Vilmantą ir Rambyną. Tėvas išdalijęs jiems savovaldomas žemes. Rambynas gavęs gražų kalną kitoje Nemuno pusėje, antjo viršūnės pilį pastatęs, pašlaitėje aukurą įruošęs“. Padavimuose minimasRambyno kunigaikštis Skraudopus. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemėskronikoje“ rašoma: „... brolis Ditrichas, persikėlęs su savo kariuomene įkitą Nemuno krantą, tuo pat būdu užpuolė Ramijos pilį; nors toje kovoje jokariai buvo sužeisti ir nukauti, bet tą pačią dieną jis įsiveržė į pilį ir jąsugriovė, dalį žmonių paėmęs į nelaisvę, o kitus išžudęs“.

Rambynas daugiausia žinomas kaip vakarinių lietuvių apeigųvieta. Kryžiuočių kelių aprašymuose minimas Rambyno kalnas, o šalia jo– šventasis miškas. Kalno viršuje buvęs didelis akmuo, ant kurio senovėslietuviai dėdavę aukas dievams. 1811 m. akmuo suskaldytas girnoms.

1835 m. ir 1878 m. Nemuno paplauta nuslinko didžioji Rambynokalno dalis. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje čia pradėtos rengti dainųšventės, kurių iniciatoriai buvo Martynas Jankus, Vydūnas. Beje, netolieseyra M. Jankaus memorialinis muziejus, o Rambyno ir jo apylinkiųapsaugai įkurtas Rambyno regioninis parkas.

Nuo Rambyno matyti Tilžės (Sovietsko) kaminai.Miestas prie Rusnės intako, Gėgės upelio – Pagėgiai. Aptiktas IX-

XII a. kapinynas rodo, kad tai sena vietovė. Istoriniuose šaltiniuose kaimasminimas 1281 m. Miestas pradėjo kurtis nutiesus Klaipėdos – Tilžėsgeležinkelį bei plentą, pastačius Pagėgių geležinkelio bei pašto stotis. 1887m. čia jau gyveno 662 gyventojai. 1902 m. nutiestas siaurukas įSmalininkus. Pagėgiai garsėjo arklių turgais. 1920 m. tapo apskritiescentru, o 1923 m., prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, ėmė sparčiaiaugti. Pagal dailininko A. Brako ir architekto K. Maskvitaičio projektą1929-1930 m. buvo pastatyti gimnazijos rūmai, vėliau pavadinti KristijonoDonelaičio vardu.

1950-1962 m. Pagėgiai - rajono centras. Dabar – savivaldybės. Antrojo pasaulinio karo metais šalia Pagėgių buvo karo belaisvių

stovykla po atviru dangumi „Oflager-53“ Tai 53-iasis Buchenvaldokoncentracijos stovyklos filialas, įkurtas 1943 m. Manoma, kad čia žuvoper 10 000 žmonių. Vietos gyventojai liudija, kad belaisvius šaudytiveždavo už 2 km, o sušaudę užpildavo derva ir sudegindavo. Stovyklaužėmė 36 ha teritoriją. 1964 m. stovyklos teritorijoje atliekant tyrinėjimus

buvo atkasta daugybė žuvusiųjų palaikų. 1977 m. „Oflager-53“ vietojebuvo pastatytas memorialinis kompleksas. 2005 m. Pagėgiuose, buvusioskoncentracijos stovyklos teritorijoje, iškilmingai atidengta memorialinėplokštė karo aukoms atminti.

Rukai - buvusio Stoniškių tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė,įsikūrusi prie Eisros ir Kamonos upelių. 1745 m. Rukų smuklę įsigijoHenrichas Švecas. Gyveno lietuvių, kurie 1912 m. įkūrė lietuvių jaunimodraugiją „Ąžuolas“. 1885-1886 m. pastatyta negotikinio stiliaus liuteronųbažnyčia , po karo perduota katalikams.

Kaimas garsėjo dviračių taku, nutiestu iki Stoniškių vidurinėsmokyklos.

Stoniškiai - buvęs apylinkės centras. XIX a. pabaigoje buvo paštostotis, 1987 m. pastatyta geležinkelio stotis.

Pravažiuojant Usėnus paminklų ansamblis primena, kad šiosevietose 1944 m. spalio mėn. kovojo lietuviškoji 16-oji divizija. 12 ąžuoloskulptūrų – 12 žuvusių karių.

Senovėje Usėnai buvo nemažas administracinis vienetas su turgausaukšte ir keliomis smuklėmis. 1875 m. pastatyta geležinkelio stotis, o 1935m. – garinė pieninė. Per kaimą teka Veižo upelis.

Pakelyje tarybiniais metais išgarsėję Juknaičiai. Šalia kaimo yraapardytas piliakalnis, vadinamas Alkos kalnu. Pasakojama, kad ant tokalno buvęs pagoniškas aukuras, o šalia jo – kunigaikščio rūmai, kuriuosegyvenęs valdovas su savo gražia dukra Laimute. Ši pamilusi neturtingąjaunikaitį ir prieš tėvo valią atsisakiusi tekėti už jai skirto Mozūrųkunigaikščio. Kunigaikščiui įsakius, abu jaunieji buvę šventyklojenužudyti.

Kitas padavimas byloja, kad senovėje dvaro rūmai priklausę prūsųar lietuvių bajorui, kurį kryžiuočiai privertę priimti krikštą. Tai nepatikęseniesiems lietuvių dievams: puotos metu staiga sutemęs dangus,sugriaudęs perkūnas, sudrebėjęs kalnas ir pilies rūmai su visais turtais iržmonėmis nugrimzdę.

Juknaičių bažnytkaimis išgarsėjo tarybiniais metais, tapęsŽemdirbystės mokslinio tyrimo instituto TSKP XXV suvažiavimoeksperimentinio ūkio centrine gyvenviete. Vadovavo Socialistinio darbodidvyris Zigmas Dokšas. Už gyvenvietės architektūrą jam ir architektui S.Kalinkai 1988 m. paskirta Lenino premija. Yra S. Kuzmos skulptūros„Žirgas ir sakalas“, „Eglė ir Žilvinas“ ir kt. Garsėjo Juknaičiai savokultūros namais. Prieš juos statant gyventojai prisiminė pokarinio kolūkionuotykį, kai girtas šėrikas į šokių salę įvedė karvę. Žmonės sakė, kad

blogai tas šėrikas padaręs, bet kartu ir parodęs, jog vadinamoji šokių salėniekuo nesiskiria nuo karvidės...

Kaime gimė Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, mokytojasEduardas Simaitis (1897-1942).

Šyšos dešiniajame krante yra apie 800 gyventojų turintis Macikųkaimas. Buvo II-IV ir XII-XIII amžių kapinynas. Yra psichoneurologijosinternatas.

Macikai - rašytojo H. Zudermano gimtinė. Hermanas Zudermanas(Sudermann) čia gimė 1857 rugsėjo 30 d. Mokėsi privačioje Verdainesmokykloje. Vėliau tėvai apsigyveno Šilutėje. Nuo 1869 m. jis išvažiavomokytis į Elbingą. Ten Hermanas mokėsi dvejus metus ir vėl grįžo pastėvus, kurį laiką dirbo Šilutės vaistinėje. Baigęs Tilžėje gimnaziją, nuo1875 m. mokėsi Karaliaučiaus universitete, o nuo 1877 m. Berlynestudijavo literatūrą ir istoriją. Parvažiavęs iš Berlyno į Šilutę, motinaimirus, H. Zudermanas apsistodavo pas dvarininką H. Šojų, Šilutėsmuziejaus įkūrėją. Šilutės apylinkės dažnai aprašomos rašytojo kūriniuose.Baigęs studijas Berlyne H. Zudermanas kurį laiką dirbo mokytoju pas O.Neumann-Hofer, vėliau – pas rašytoją Hansą Hopfeną (Hans Hopfen).1881-1882 m. dirbo laikraščio „Deutschen Reichsblatt“ redaktoriumi.

1891 m. jis vedė rašytoją Klarą Šulc (Clara Schulz) išKaraliaučiaus. H. Zudermanas su žmona Klara susilaukė dukters Hedės.Gyvendamas Vokietijoje (gyveno Berlyne arba savo Blankenzės(Blankensee) dvare H. Zudermanas nepamiršo gimtinės, dažnai jąlankydavo. Keliaudavo po Šilutės apylinkes, stebėdavo lietuvių papročius,rinko medžiagą „Lietuviškoms apysakoms“.

Hermanas Zudermanas mirė 1928 m. lapkričio 21 d.Jis parašė apie 40 dramų. Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimo

tematika nušviečiama apsakymuose „Lietuviškos istorijos“ („LitauischeGeschichten“, 1917 m., lietuviškai rinkinys „Kelionė į Tilžę“, 1960 m.),romane „Nedalia“ (1887 m., liet. 1938 m.). Parašė istorinių ir bibliniųsiužetų. Pagal „Kelionę į Tilžę“ 1976 m. pastatytas Lietuvos televizijosspektaklis. Pagal šį ir kitus apsakymus – kino filmas „Kelionė į rojų“(1981), opera (1980).

Labiausiai H. Zudermaną išgarsino 1889 m. Berlyne pastatyta jodrama „Garbė“ („Die Ehre“). Išvydusi pasaulį beveik kartu su garsausdramaturgo H. Hauptmano veikalu „Prieš saulėtekį‘, ji pradėjo naująnatūralizmo erą vokiečių teatre.

Macikuose dvare buvo alaus darykla. Tarpukariu dvarą su 70 hažemės išsinuomojo Lietuvos krašto apsaugos ministerija, o 1924 m. dalįdvaro pastatų, kuriose įrengė kareivines, nupirko. Iki 1939 m. čia buvo

apsistojusi Lietuvos kariuomenės septintojo žemaičių kunigaikščioButigeidžio pėstininkų pulko įgula. Antrojo pasaulinio karo pradžiojevokiečiai ten įkūrė karo belaisvių (lakūnų) stovyklą STALAG LUFT VI,kurioje kalino antihitlerinės koalicijos šalių piliečius: rusus, anglus,prancūzus, belgus, lenkus ir amerikiečius. 1944 m. Tarybų Sąjungaiokupavus Lietuvą, Macikų lageryje buvo kalinami vokiečių karobelaisviai. 1948-1955 m. čia veikė GULAG’o Šilutės (Macikų) skyrius Nr.3. Tai buvo vienas didžiausių lagerių Lietuvoje, kuriame galėjo kalėti apie3 tūkst. kalinių. 1995 m. čia buvo įrengta muziejinė ekspozicija, kurisupažindina su skirtingais lagerio istorijos laikotarpiais. Greta muziejausyra lagerio kalinių kapinaitės. 1996 m. birželio 14 d. čia buvo atidengtaspaminklas žuvusiųjų atminimui įamžinti.

„Ir čionai, kur gavo vardą / Tarp šilojų karčema, / Stovi tu puošnišį kartą, / Auk, Šilute mylima“, - taip 1920 m. rašė H. Zudermanas.Važiuojant apvažiavimu Šilutė lieka šone. Tai mišraus plano miestas.Formavosi iš trijų kaimų: Verdainės, Žibų ir Šilo karčemos. Kūrėsi prieŠyšos upės, pusiaukelėje tarp Tilžės ir Klaipėdos. Jau 1515 m. apsukrussmuklininkas J. Talatas gauna leidimą čia laikyti smuklę. Ji gavo Šilokarčemos vardą Heidekrug (Heide – šilas, krug – karčema). Prie smuklėskūrėsi sodybos. Po kiek laiko atsiranda karčema ir Verdainėje. Šismiestelis tampa didesnis už Šilo karčemą ir Žibus. Nuo 1823 m.Šilokarčemoje įruošta sūrių dirbtuvė (pirmoji Klaipėdos krašte). XIX a.pabaigoje įrengtas uostas. 1850 m. baigus tiesti Tilžės – Klaipėdos plentą,visos 3 gyvenvietės buvo susietos ir greitai susiliejo į vientisą kompleksą.1923 m. Klaipėdos kraštą autonominėmis teisėmis prijungus prie Lietuvos,atsirado pavadinimas Šilutė.

Truputį pavažiavę Šilutės – Klaipėdos plentu, sukame į kairę, linkKintų. Geležiniu tiltu pervažiuojame Miniją.

Dabartiniai Kintai išsiplėtę palei Kuršių marių pakrantę iš šiaurės įpietus ir užima Kintų, Uogalių, Šaukų kaimų vietą. Miestelis kūrėsi XVI a.(1540 m. minima Blažio Kinto sodyba, vėliau Hermano Kinteno). 1705 m.pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Nuo tų metų čia veikė irmokykla. 1802 m Kintuose įsteigta vaistinė. 1820 m įkurtas valstybinismiškų ūkis. Apie 1850 Kintuose pradėjo veikti paštas. Tais laikais prieKintų ėmė kurtis vadinamieji Naujieji Kintai, kurie XIX a pabaigojesusijungė su Kintais.

XVIII - XIX a. Kintuose vykdavo dideli žuvų ir gyvulių turgūs. Įjuos suveždavo žuvį ir Kuršių nerijos žvejai. Nuo XIX a. vidurio iki XX a.vidurio Kintai buvo valsčiaus centras

Lietuviška veikla Kintuose žmonės ima aktyviau reikštis XX a.pradžioje ir ypač po Pirmojo pasaulinio karo. Aktyvus kaimo jaunimas1919 metais įsteigė savišvietos draugiją „Rūta“. 1931-1932 m. Kintuosebuvo atidaryta didelė garinė pieninė. Uždaryta 1995 m.

Po Antrojo pasaulinio karo vietinių gyventojų liko nedaug:didžioji dalis pasitraukė į Vokietiją. Kintuose apsigyveno žmonės iš visosLietuvos. Daugiausiai žmonių atvyko iš Dzūkijos. Ėmė verstis žvejyba,dirbti žemę. Prasidėjo kolektyvizacija. Ji vyko nesudėtingai, nes beveikniekas neturėjo čia savo šaknų. Žvejai buvo suburti į Rozos Liuksemburgžvejų artelę. Dirbantieji žemę – į A. Černiachovskio kolūkį. 1959 m.Kintuose buvo įsteigtas valstybinis ūkis, į kurį direktoriauti atvyko buvęssovietinis partizanas Jonas Čiulada. Jis sujungė abu ūkius į vieną –žuvininkystės ūkį.

Kintuose kurį laiką mokytojavo Vydūnas. 1994 m miestelyjeatidarytas Vydūno muziejus, o šalia jo – Vaikų dailės ir muzikosmokyklos. Vėliau muziejus peraugo į viešąją įstaigą: Kintų Vydūnokultūros centrą.

Kintų miškas yra pasodintas dirbtiniu būdu, norint sulaikytipustomą Kuršių marių pakrančių smėlį. Jo sodinimo pradžia laikomaXVIII a. pirma pusė. Miške yra didelė Svencelės pelkė. Miestelyje augaįdomus gamtos paminklas – Didžioji tuja.

UAB „Kintai“ siūlo keliones laivu į Nemuno deltą ir Kuršiųmarias.

Kelionės kulminacija - Ventės ragas. Tai pusiasalis Kuršių mariųvakariniame krante, prie Atmatos žiočių. Įsikūrę 3 kaimai: Ventė, Šturmaiir Muižė.

Ventėje 1360 m. rago smaigalyje kryžiuočiai pastatė pilįVindenburgą. Vėliau ją nugriovė marių bangos. XVI a. buvo likę tikgriuvėsiai. Akmenys panaudoti bažnyčios statybai. Ji nugriauta ir 1705 m.pastatyta Kintuose.

1929 m. prof. Tado Ivanausko iniciatyva įkurta Ornitologijosstotis. Stotyje veikia muziejus. Kiti lankytini objektai: molas ir nuo 1863m. veikiantis švyturys, rodęs kelią į Klaipėdą laivininkams ir sielininkams.Šalia turistų laukia vila ant Kuršių marių „Ventainė“. Rūkytos žuvies siūloUAB „Šturmų žuvis“.

Namo vėl grįžtame keliu į Šilutę, tik kryžkelėje sukame Šilalėskryptimi. Pakeliui - Žemaičių Naumiestis.

Per miestelį teka Šuštis, jo intakas – Šelmuo, o į pastarąjį įtekaLendra. Planas radialinis. Vardas galėjo kilti iš to, kad daug kartų degė irvėl buvo atstatytas. Miestelis minimas nuo XVII a. Dvarą valdė Ronikeris.

Buvo pasienio muitinė (prie Rusijos – Vokietijos sienos). NukentėjoPirmojo pasaulinio karo metais (1/3). Tarpukariu buvo valsčiaus centras.1929 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas. XX a. 4 dešimtmetyjepavadintas Žemaičių Naumiesčiu. Gyvena apie 2,5 tūkst. gyventojų. NuoŽemaičių Naumiesčio baigiasi buvusi Vokietijos teritorija.

Kitas miestelis, kurį tenka pravažiuoti, - Vainutas. Jo vakariniupakraščiu teka Šilalė, šiauriniu – Šaka. Pasak padavimo, buvęs garsuslegendinis Gromaneno dvaras. Užėję karai („vainos“) sunaikinę. LikęsVainuto pavadinimas. XVI a. pradžioje minimas dvaras ir miestelis. 1606m. pastatyta bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla. 1744 m. suteiktosturgaus ir prekymečio teisės. XVIII a. Vainuto dvarą valdė Bilevičiai,vėliau – kiti. XIX a. daugiau nei metus Vainuto valsčiaus raštininku dirboAntanas Baranauskas. Jam čia nepatikę, nes valdžia visus reikalusspręsdavusi per išgėrimus. Valsčiaus centras buvo ir XX a. I p. NuoVainuto kilęs lietuvių rašytojas aušrininkas J. Miliauskas-Miglovara(1845-1937).

Netoli plyti Vainuto giria. Girininkija yra Gorainių k.Dabartinis rajono centras Šilalė kūrėsi prie Lokystos upės ir

nedidelių Ašučio ir Balčios upelių. Pasak padavimo, anksčiau buvusiGarduma, Šilo Gardu ar Šilo Daržu vadinama. Mat senovėje vietovėbuvusi šilais padengta. Vėliau prigijo Šilalės vardas. XVI a. Šilalės dvaraspriklausė Arvidavičiams, Dunduliauskams, Valavičiams, vėliau perėjoPliateriams, galiausiai giminystės keliu atiteko Pilsudskiams.

1533 m. pastatyta katalikų bažnyčia. Buvo ir reformatų bažnyčia.1660 m. Šilalei suteiktos prekybinės privilegijos. Miestas nukentėjoPirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Miestą užėmė 16-ojilietuviškoji divizija.

Kelionę tęsiame autostrada Klaipėda – Kaunas. Ties Raseiniaisišsukame iš jos ir per miestą vykstame Panevėžio link. Archeologiniairadiniai rodo, kad žmonių Raseinių apylinkėse gyventa jau akmensamžiuje. Rašytiniuose šaltiniuose minimi XIII a. viduryje. Kaip ir visąŽemaitiją, Raseinius puolė kryžiuočiai. XIV a. – svarbus Žemaitijoscentras. 1418 m. palietė valstiečių sukilimas. 1416 ar 1421 m. pastatytabažnyčia. XVI a. buvo nuolatinė bajorų seimelių vieta. Sparčiau Raseiniaiaugo nuo XIX a. vidurio.

Pervažiavus Dubysą, netoli, kelio kairėje pusėje, - Maironiotėviškė.

Vosiliškis – paskutinis miestelis Raseinių rajone. Archeologiniairadiniai žinomi iš XI-XIII a. 1785 m. Vosiliškyje pastatyta bažnyčia,pristatyta 1812 m. Pokario metais – apylinkės ir ūkio centras.

Toliau kelionę tęsiame Radviliškio rajono teritorija. Per Grinkiškį,kuris įsikūręs prie Šušvės, pasiekiame Baisogalą. Toliau kelionės maršrutassutampa su „Po Vidurio Lietuvą“ siūlytuoju.

Ten, kur Venta...

Kelionės maršrutas iki Šiaulių sutampa su maršrutu „Į Šiaulius perRadviliškį ir Pakruojį“. Nuo Šiaulių keliaujame Kuršėnų link ir sukame įMažeikius. Kuršėnai lieka kairėje pusėje. Miestas įsikūręs abipus Ventos.Per 13 tūkst. gyventojų (1976). Pasakojama, kad miesto pavadinimassusijęs su Ventos išdaigomis: patvinusi upė nuplukdė lankose sukupetuotąšieną. Žemaitis vaikščiodamas šaukęs: „Kur šėnas? Kur šėnas?“. Kuršėnaiminimi nuo XVI a. 1561-1563 metais vadinti miesteliu. 1581 m. minimasdvaras, buvęs kairiajame Ventos krante, vėliau jis priklausė Ruževskiams.Prieš 1581 m. bažnyčią pasisavino evangelikai reformatai. XIX a.pradžioje veikė parapinė mokykla. 1873 m. nutiesus Liepojos – Romnųgeležinkelį ėmė sparčiau augti. Amžiaus pabaigoje pradėjo veikti kokliųgamykla, plytinė. 1915-1919 m. ir 1947-1950 m. Kuršėnai buvo apskritiescentras, 1950-1962 m. – rajono centras. Tarybiniais metais pastatytaDaugėlių statybinių medžiagų gamybinis susivienijimas, išaugęs išplytinės, Pavenčių cukraus fabrikas, įkurtas 1935 m., 4 vidurinėsmokyklos, Jiesios keramikos gamyklos cechas.

Kuršėnai garsėja parku. Centre yra paminklas švietėjui LaurynuiIvinskiui (1960 m., skulpt. Petras Aleksandravičius).

Kadangi pro Kuršėnus eina dar vienas geležinkelis į Klaipėdą,juokaujama, jog Kuršėnai vienintelis miestas Lietuvoje, turintis 2geležinkelio stotis: viena prie kelio į Klaipėdą, o kita – į Mažeikius...

Toliau kelias mus veda vaizdingu Ventos dešiniuoju krantu, perVentos regioninio parko teritoriją.

Venta – didžiausia upė, kurios versmės yra Žemaitijoje. Išteka ji iš Tyklio ežero visai netoli nuo Užvenčio – miestelio, kuriam davėpavadinimą. O pačios upės pavadinimą liaudies išmintis kildina išžemaitiškų žodžių. Kadaise per Ventą nebuvę nei kelių, nei tiltų, neimalūnų pylimų. Todėl pavasario, rudens ar didelių potvynių metu per jąpersikelti tekdavę keliauti arčiau upės ištakų, kur ji buvo siauresnė.Žemaičiai vis sakydavę, kad „begalinis tos opės ėlgoms. Keliavuom kelesdeinas, er ven ta pati upe bova“. Laikui bėgant žodžiai „ven ta“ susijungėir upė pavadinta Venta.

Upės ilgis 346 km., iš jų Lietuvoje – 167 km. XIX a. caro valdžiabuvo sumaniusi sujungti Nemuno aukštupį su Baltijos jūra aplenkiantPrūsijos teritoriją (Klaipėdos kraštą). Tam turėjo tarnauti Dubysos irVentos upės. Kanalas buvo pradėtas kasti 1825 m. Dubysos – Ventoskanalo darbai nutruko per 1831 metų sukilimą, Vėl buvo atnaujinti XX a.pradžioje, bet galutinai nutruko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.

Pirmas sustojimas siūlomas Papilėje. Pratęsiant pasakojimą apiežemaitį, neberadusį ties Kuršėnais šieno, tą šieną jis atrado čia, nes Venta,paplukdžiusi jį „papyle“. Vietovė pirmą kartą paminėta 1339 metais, kaiPapilę nusiaubė Livonijos kariuomenė. 1493 m. pastatyta pirmojibažnyčia. XVI a. žinomas dvaras ir miestelis. Iki 1842 m. priklausėŽemaitijos vyskupui.

Miestelis nukentėjo per 1655-1660 m. ir 1700-1721 m. karus.1702 m. Papilė gavo prekymečio privilegiją. XIV a. pabaigoje – XV a. irXIX a. II pusėje – XX a. I pusėje Papilė buvo valsčiaus centras.

Nuo 1804 m. čia veikė parapinė mokykla, nuo 1880 m. – vaistinė.1859, 1888, 1895 ir 1903 m. miestelis degė, o 1815 ir 1944 m. sudegė.

Šalia miestelio Ventos kairiajame krante yra 2 piliakalniai.Viename jų įrengtos kapinės, kuriose yra istoriko Simono Daukanto (1793-1864) kapas. Papilės centre stovi įspūdingas paminklas Simonui Daukantui(1930 m., skulpt. Vincas Grybas): istorikas rankoje laiko knygą –„Lietuvos istoriją“, o kita rodo į Lietuvos žemę.

Aplankę Papilės žymias vietas vėl leidžiamės „pasroviui“.Pravažiuojame Ventos gyvenvietę. Tai miesto tipo gyvenvietė. YraAkmenės geležinkelio stotis. Venta sudaryta 1966 m. iš Bauskos ir AntrųjųPurvių kaimų. 1978 m. Gavo miesto tipo gyvenvietės teises. 1985 m. – 3400 gyventojų.

Kitas, ilgesnis, sustojimas - jau įvažiavus į Mažeikių rajoną,Viekšniuose. Miestelis įsikūręs dešiniajame Ventos krante. Pasak istorikų,Viekšnių gyvenvietė buvusi jau XIII a. XVI a. istoriniuose šaltiniuoseminimas Viekšnių miestelis ir dvaras. Jį valdė Sapiegų ir Gorskių giminės.XVII a. pabaigoje Viekšniai buvo nemažas Šiaurės Lietuvos prekyboscentras. XVIII a. jau buvo Viekšnių seniūnija, miestelis gavo Magdeburgoteises, vykdavo turgūs ir prekymečiai, veikė vaistinė ir vandens malūnas.1794 m. Viekšniai atiduoti caro Pavlo I meilužei Šarlotei Liven, caroNikolajaus I auklėtojai.

Pirmoji bažnyčia Viekšniuose pastatyta 1592-1597 metais. 1853m. pastatyta dabartinė bažnyčia. 1860-aisiais įsteigta vaistinė – seniausiafarmacijos įstaiga visoje Žemaitijoje. Miestelis smarkiai išaugo 1871-1873m. nutiesus Liepojos – Romnų geležinkelį. Tarpukariu Viekšnių

progimnazijoje mokėsi Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir ilgametisvyriausiasis režisierius Juozas Miltinis (1907-1994). Viekšniuose gyvenaper 2 500 gyventojų.

Labiau lankomos miestelio vietos: Viekšnių senosios vaistinės irA.Griškevičiaus muziejai, 1995 m. atidengtas paminklas Biržiškų šeimai(aut. Č. Pečiukas), poeto Leono Skabeikos (1904-1936) kapas, miesteliokapinėse palaidoti istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės tėvai.

Netoli miestelio savo ekologiniame ūkyje dirba garsi žolininkėJadvyga Balvočiūtė.

Lankant Viekšnių muziejus ir istorines vietas pravartu plačiauprisiminti žymius šio krašto žmones: religinių raštų rengėją GabrieliųBeržanskį (apie 1835-1888), publicistus Joną (1852-1936) ir Liudviką(1864-1888) Beržanskius, antropologą Domininką Bukontą (1873-1919),Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarą akademiką MykoląBiržišką (1882-1962); kultūros istoriką akademiką Vaclovą Biržišką(1884-1956); inžinierių matematiką profesorių Viktorą Biržišką (1886-1964); aviacijos pradininką Lietuvoje Aleksandrą Griškevičių (1809-1863), keramiką Praną Brazdžių (1895-1980).

Jei leidžia laikas, galima trumpam užsukti į Mažeikius. Miestaskūrėsi dešiniajame Ventos krante. XVI a. minimas kaimas. Senų žmoniųpasakojimu, pavadinimas kilęs iš žodžio „mažas“. Mažas kaimas ilgainedidėjęs dėl nepalankių sąlygų. Yra ir kita pavadinimo kilmės versija:šalia buvusių karčemų stovėjo nedidelė sodyba, kurioje gyveno Mažeikos.XVIII a. Mažeikiai priklausė Viekšnių seniūnijai. Miestas pradėjo kurtis1868 m., pradėjus tiesti Liepojos – Romnų geležinkelį, 1874 m. nutiestasgeležinkelis į Jelgavą. Buvo planuojama geležinkelio stotį statytiViekšniuose, bet inžinierius, negavęs kyšio iš vietinių prekybininkų,atitraukė geležinkelio liniją nuo Viekšnių, o stotį pastatė Mažeikiųkaimelyje. 1887 m. O. Losbergas atidarė vaistinę. 1901 m. 1863 m.sukilimo malšintojo N. Postnikovo, gyvenusio Reivyčių dvare,pastangomis miestas pavadintas Muravjovu. Taip jis vadinosi iki 1918 m.

1919 m. Mažeikiuose įsteigta progimnazija 1925 m. pertvarkyta įgimnaziją. 1923 m. veikė žydų vidurinė mokykla, 1924 m. pastatytasinagoga. Nuo 1932 m. veikia Mažeikių alaus darykla (dabar „Lokys“).Tarpukariu Mažeikiai buvo apskrities centras.

Tarybiniais metais Mažeikiai smarkia išaugo pastačius naftosperdirbimo įmonę.

Su miesto istorija galima susipažinti Kraštotyros muziejuje. Vienos dienos kelionė neleidžia siekti Židikų. Nes dar laukia

vienas kelionės tikslų – Renavas. Geriausia šią vietovę pasiekti per Sedą.

Pakelyje Tirkšliai. Tai per 1500 gyventojų turinti gyvenvietė, buvęskolūkio centras, minima nuo XIII a. Miestelis ir dvaras minimi XVI a.Tirkšliai labai nukentėjo Šiaurės karo metu. XIX-XX a. I pusėje buvovalsčiaus centras.

Toliau – Seda. Miestas – urbanistikos paminklas. Pirmojopasaulinio karo metais vokiečiai Sedą buvo padarę apskrities centru.Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo XIII a., XVI šimtmetyje čiajau buvo katalikų ir reformatų bažnyčios. Sedoje yra vertingasarchitektūros ansamblis – bažnyčia ir varpinė. Bažnyčia – liaudiesarchitektūros formų, medinė, kryžiaus plano, trinavė.

Šios kelionės kulminacija – Renavas. Vaizdingos Varduvospakrantėje, prie kelio Seda – Židikai, gražus Renavo dvaras. Seniausiasistorinis šaltinis, kuriame paminėtas Gaurės dvaras, yra 1578 m.inventorius. Vėliau dvaras atiteko baronams Renė (von Ronne). Renavorūmų ansamblis, suformuotas XIX a. antrajame ketvirtyje, priskiriamasvėlyvojo klasicizmo laikotarpiui (1830-1833 m.). Iš pradžių čia buvonumatyta įrengti rezidencinę sodybą, jai parinkta itin vaizdinga vieta.Manoma, kad rūmus statė Antanas Renė. 1815 m. statyti ir 1880 m.rekonstruoti rūmai yra neorenesansinio stiliaus, vienaaukščiai, su dviejųaukštų fligeliais. Į pietus nuo rūmų upės link leidžiasi dvi terasos, į šiauręyra pagrindinė aikštė (parteris), kurią supa įvairūs introdukuoti medžiai.Priešais rūmus kitame Varduvos krante yra kraštovaizdžio tipo parkas.Renavo dvaras buvo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Antanas Renėvaikų neturėjo ir visą savo turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui (1871-1910).1869 m. dvare mokytojavo Laurynas Ivinskis, rinkęs medžiagą botanikosžodynui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma augintišilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį. Beje, obuoliai renetai irgikildinami iš Renne. Renavo parkas (51,4 ha) išsiskiria medžių ir krūmųrūšių bei jų formų įvairove. Čia auga storiausia Lietuvoje eglė, kuriosskersmuo krūtinės aukštyje siekia per 1,20 m. Parko aplinkoje ryškiaiišsiskiria Veimutinė pušis, kanadinė cūga, geltonžiedis kaštonas,paprastojo buko raudonlapė forma

Šiuo metu rūmai restauruoti (arch. R. Tarabildienė) ir čia veikiaMažeikių muziejaus filialas. Rūmų salėse eksponuojami meno kūriniai,veikia kilnojamosios parodos.

Renavo miestelis – nedidelis, per 100 gyventojų. Kaimo ir dvarosavininkai Renė. 1786 m. pastatė bažnyčią, 1826 m. – koplyčią.

Iš Renavo per Sedą pro Plikšių landšaftinį draustinį vykstameTelšių link

Į vėjų miestą Ventspilį

Pastaruoju metu vis daugiau Lietuvos keliautojų iš naujo atrandaLatviją. Nemažai norinčiųjų aplankyti vieną gražiausių šios šalie miestų -Ventspilį. Kelias į šį uostamiestį veda vakariniu Žiemgalos pakraščiu,kerta Kuršą. Pakelyje įdomu aplankyti senosios Žiemgalos centrą –Tervetę, Duobelėje apžiūrėti Livonijos ordino pilies griuvėsius, pasigrožėtiKuldygos senamiesčiu. Kelionės kulminacija – Ventspilis. Grįžtametrumpiausiu keliu per Mažeikius. Tai dviejų dienų kelionės maršrutas.Kadangi jis daugiau skirtas tiems, kurie keliauja iš rytinės bei vidurioLietuvos, kelionę geriausia pradėti nuo Kalvių pasienio punkto.

Pirmasis nedidelis miestelis Latvijoje - Elėja. Jo dvarasistoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pabaigos. Jį valdė Kuršohercogas fon Tyzenhauzas, nuo 1716 m. – baronas fon Beras, o 1753 m.nupirko Johanas Fridrikas fon Medemas. Susigiminiavęs su Kuršokunigaikščiais, jis pelnė šlovę. 1779 m. Medemui suteiktas grafo titulas. Josūnus Kristofas Johanas Fridrikas, dar vadintas Žanu, užėmė aukštuspostus imperatoriaus Pavlo I rūmuose. Jo rūpesčiu apie 1800 metus pagalitalų architekto Džakomo Kvarengio (1744-1817) projektą buvo pastatytipuikūs rūmai. Prie rūmų įkurtas parkas. Elėjos dvaro rūmai sudeginti 1915m. Jų griuvėsiai saugomi.

O legenda byloja, kad Elėjos dvaro grafaitė Dagmara Medem buvoįsimylėjusi neturtingą vietos policijos valdininką. Tėvas visaip draudęs jaisusitikinėti su mylimuoju, galop uždaręs ją bokšte, bet jaunoji įsimylėjėlėiššokusi pro langą ir užsimušusi. Tamsiomis lapkričio naktimis jipasirodanti su žibintu rankose ir pranykstanti, kai nakties tamsojepasigirsta žirgo kanopų garsas...

Elėjoje kertame Jelgavos – Šiaulių geležinkelį. Įdomu tai, kadElėjos geležinkelio stotis vadinasi Meitene. Pavadinimas kilęs iš Meitukrogso (merginų karčemos). Pasak padavimo, seniau dabartinės stotiesvietoje stovėjusi karčema. Vienas užsienio princas važiavęs į Jelgavąpirštis našlei hercogienei Annai ir sustojęs šioje karčemoje pagirdytiarklių. Jam taip patikusios smuklės šeimininko gražuolės dukros, kad jis suvisa svita dvi savaites puotavęs karčemoje ir tik išleidęs visus pinigusnuvykęs į Jelgavą.

Nuo Elėjos iki Tervetės trisdešimties kilometrų atstumasneprailgsta. Pirmasis sustojimas Tervetėje. Tai turistų pamėgta vieta,istorinis draustinis - miško parkas. Į jį įeina Tervetės upelis, jo pakrantėjeesantis piliakalnis, alkakalnis, ordino pilies griuvėsiai, rašytojos Annos

Brigaderės (1861-1933) muziejus. Ji yra parašiusi pjeses-pasakas vaikams:„Nykštukas“, „Princesė Gundega ir karalius Brusubarda“, „Maja Paja“ irkt. Parką puošia jos pasakų herojų skulptūros.

Kiekvienas šio istorinio draustinio kampelis dvelkia praeitimi. Tainatūralu. Juk būtent čia buvo žūtbūtinėje kovoje ilgai nepalūžusiųžiemgalių politinis ir administracinis centras. Iš čia žygius rengė garsusisžiemgalių kunigaikštis Viestartas. Pavergti žiemgalius ordinui sekėsisunkiai: iš visų baltų genčių į vokiečių vergiją jie pateko paskutiniai. Irvėliau, jau pavergti, žiemgaliai pirmai progai pasitaikius vėl sukildavo.Taip atsitiko po Saulės mūšio 1236 metais. Tada sukilę žiemgaliai kovojoiki 1250-ųjų. Po Durbės mūšio (1260 m.) žiemgaliai buvo visiškaiišsilaisvinę ir tik 1271 m. Ordinui pavyko užimti Tervetės pilį. Bet vos tikprie Aizkrauklės lietuviai sumušė riterius, žiemgaliai vėl pakilo į kovą. Šispaskutinis tragiškiausias narsiųjų žiemgalių sukilimas truko daugiau kaipdešimt metų. Jam vadovavo žiemgalių seniūnas Nameisis, palaikęsglaudžius ryšius su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Traideniu. Tervetė ėjoiš rankų į rankas. Stengdamiesi žūt būt užimti Tervetę, Livonijos ordinoriteriai 1285 m. šalia žiemgalių pilies pasistatė Heiligenbergo(Svetaiskalnio) pilį, iš kurios puldinėjo aplinkines žemes. Didvyriškąžiemgalių kovą savo romanuose „Liepsnojantis piliakalnis“ ir „Kryžiusvirš piliakalnio“ vaizdžiai aprašė Laimuonis Puras. (Abu romanai išversti įlietuvių kalbą.). Laimonas Tapinas vieną savo knygos apie Latviją „NeškDauguva, atminimą“ skyrių pavadino „Žiemgaliai išėjo į Lietuvą“. Ištikrųjų nebegalėdami ištverti nuožmios kovos sunkumų 1286 m. žiemgaliaipatys sudegino Tervetę ir pasitraukė į Raktės pilį (Žagarę)…

Tervetės bažnyčia statyta 1567 m. Senuosiuose kapuose palaidotaslatvių mokslininkas bakteriologas Kristupas Helmanis (1848-1892).

Aplankius Tervetės parką, toliau keliaujame Duobelės link.Pakelyje Kroniauci kaimas - buvusio Tervetės kolūkio centras. Čia yradidelis žirgynas, alaus darykla.

Kitas, trumpesnis, sustojimas Duobelėje. Čia apžiūrimeįspūdingus Livonijos ordino pilies griuvėsius. Duobelė (Dobele) - rajonocentras, apie 11 000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Berzes upės. XIII a.čia stovėjo žiemgalių pilis. Istoriniuose dokumentuose Duobelė pirmąkartą paminėta 1254 m. Duobelę 1279 – 1289 m. 6 kartus puolė Ordinokariuomenė. 1289 m. žiemgaliai paliko Duobelę ir pasitraukė į Raktę(Žagarę). 1335 m. Livonijos ordinas čia pastatė savo pilį. Kuršohercogystėje Duobelė tapo administraciniu centru, bet karai ir kitosnegandos neleido miestui išaugti. Miesto teises ji gavo tik 1917 m.

Liuteronų bažnyčia Duobelėje pastatyta 1495 m., perstatyta XVI-XVIII a.

Duobelėje gyveno garsus latvių selekcininkas Peteris Upitis (1896-1976), čia yra ir jo muziejus. Iš Duobelės apylinkių kilęs tarpukarioLatvijos prezidentas K. Ulmanis (1877-1942).

Nuo Duobelės važiuojame Kuršo teritorija. Kuršas (Kurzeme )–istorinė ir etnografinė Latvijos sritis į vakarus ir pietvakarius nuo Rygosįlankos. Ji apima Liepojos, Ventspilio, Kuldygos, Talsu rajonus, didesniąjądalį Saldaus ir Tukumo rajonų. I tūkstantmetyje čia daugiausia gyvenokuršiai, pagal Rygos įlanką – lybiai (likę keli kaimai). XIII a. Kuršąnukariavo kalavijuočiai. Trečdalis jo teritorijos atiteko Kuršo vyskupui.1795 m. prijungtas prie Rusijos iki 1915 m. egzistavo Kuršo gubernija.

Kuršo klestėjimas susijęs su hercogo Jokūbo (Jēkabs) valdymu.Hercogas Jokūbas (1610-1682) kilęs iš senos ilgametės Kuršo dvarininkųgiminės, tėvas – hercogas Vilhelmas Ketleris. Kai Jokūbui suėjo tik 4savaitės, mirė jo motina. Tada mažą berniuką auginti į Jelgavą paėmė tėvobrolis, vėliau – motinos sesuo į Karaliaučių (Kenigsbergą), dar vėliau kitigiminės išsivežė jį į Berlyną. Sulaukęs 21 metų jis įstojo į Rostokouniversitetą, vėliau mokėsi Leipcige.

Po studijų Jokūbas trejus metus praleido Londone, Paryžiuje,Amsterdame, kur tęsė mokslus. Hercogas mokėjo lotynų, vokiečių,prancūzų, olandų, lenkų, italų, anglų ir latvių kalbas. Į Kuršą jis parvyko1637 m., bet dar prieš 2 metus senasis hercogas Fridrichas jam iškilmingaiatidavė hercogystės valdymą. Kaimyniniuose kraštuose buvo kalbama, kadjaunasis hercogas nori europizuoti Kuršą, išvystyti šiame Baltijos kraštepramonę, prekybą. Iš tikrųjų po Trisdešimties metų karo Europa buvostipriai nusiaubta, nuskurdusi.

Hercogas Jokūbas buvo įsitikinęs, kad valstybė gali tapti turtingatiktai tada, kai sėkmingai prekiauja, daugiau prekių išveža, parduoda,mažiau perka, įveža. Tam pasiekti reikalinga vystyti prekių gamybą. Todėlnuo hercogo Jokūbo laikų Kurše įsteigta daugiau kaip šimtas gamybosįmonių. Visoje plačiojoje Rusijoje tuomet nebuvo įsteigta nė pusėsmanufaktūrų kiek vienoje iš pačių mažiausių hercogysčių, - Kuršohercogystėje.

Svarbiausia pramonės šaka Kurše buvo laivų statyba. Didelė laivųstatybos įmonė buvo Ventspilyje. Čia buvo pastatyti 44 kariniai ir 79prekybiniai laivai. Antra svarbi laivų statykla buvo Kuldygoje, kur buvostatomi mažesni laivai ir valtys. Iš viso čia buvo pastatyta apie 200 įvairaustipo laivų ir valčių. Visi laivai priklausė hercogui, į pasaulio jūras jieplaukė su Kuršo hercogo laivyno vėliava – raudonas keturkampis audinys

su juodu vėžio atvaizdu viduryje. Didžiųjų laivų talpa buvo iki 400 000tonų. Ant tokio laivo denio buvo daugiau kaip 70 patrankų, jame buvo apie400 vyrų įgula, apie 100 kareivių.

Pramonė, prekyba ir žemės ūkis Kuršo hercogystei davė didelespajamas. Jas papildė iš kolonijų Tobago ir Gambijos įvežamos kolonijinėsprekės. Hercogas Jokūbas buvo labai turtingas valdovas. NeatsitiktinaiŠvedijos karalius Karolis X sakė: „Jokūbas yra per daug turtingas, kadbūtų hercogu, bet per didelis vargšas, kad pasidarytų karaliumi“.

Hercogas nepakentė išlaidaus gyvenimo būdo, girtuoklių.Laisvalaikį jis praleisdavo aistringai medžiodamas šernus ir lokiusTervetės, Duobelės, Jelgavos ir Kuldygos apylinkėse.

Jis vedė vokiečių (Brandenburgo) princesę Luizą Šarlotę.Vestuvės įvyko 1645 m. Po iškilmingos santuokos ceremonijos vykoįvairūs teatralizuoti pasirodymai, net 7 totorių žirgai sušoko savo „baletogabalą“. Į Kuldygą hercogas su palyda vyko kokia 60 karietų. Mieste buvosurengtos riterių žaidynės – raitelių dvikovos.

Hercogo šeimoje gimė 5 sūnūs ir 4 dukros. Po Jokūbo mirties prasidėjo Kuršo smukimas.Nuo Duobelės keliaujame iki Rygos – Liepojos magistralės, o ja

važiuojame iki Saldus. „Jei nori pamatyti turtingą turgų, važiuok įSaldus“, - sakė XVII a. latviai. Dabar Saldus – rajono centras (nuo 1950m.). Čia gyvena per 12 000 žmonių. Miestas įsikūręs prie Ciecerės ežero.Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIII a. Tai žiemgalių ir kuršiųgyventa vieta. Mūrinė ordino pilis čia atsirado 1411 m. ir Marijos garbeibuvo pavadinta Frauenburgu (Moters pilimi). Prie pilies augo miestas,garsėjęs audėjais, odžiais, medžio apdirbimu. Miestas nukentėjo Šiaurėskaro metu (1700-1721). Herbas sukurtas tarpukariu. Jame pavaizduotamedinė pilis mėlyname fone. 1929 m. pro Saldus nutiestas Rygos –Liepojos geležinkelis.

Saldus gyveno dailininkas Janis Rozentalis (1866-1916), ištapęsvietinę bažnyčią.

Pasiekę Saldus, sukame iš Rygos – Liepojos kelio Ventspilio link.Pakelyje laukia didesnis sustojimas Kuldygoje. Tai vienas labiausiaituristų lankomų Latvijos miestų, rajono centras, išsidėstęs abipus Ventos,turi apie 13 000 gyventojų. Jau prieš Kuldygą priartėjame prie Ventos. Taitarsi kelionės Ventos pakrantėmis tąsa.

Kuldygoje X-XIII a. buvo kuršių pilis. Istoriniuose šaltiniuoseKuldyga paminėta 1242 m. Miesto teises gavo 1378 m. Kuldygos miestasbuvo Hanzos narys. Prekiavo žuvimi, javais, taukais, odomis ir mediena.Kuldyga - svarbus Ordino centras Vakarų Latvijoje, Kuršo komtūrijos

centras. 1661 m. sugriuvus Livonijos ordinui, tapo antrąja Kuršohercogystės sostine. Ypač suklestėjo hercogo Jokūbo laikais.

Senovėje kiekvienas miestas turėjo savo globėją. Kuldygą globojoŠventoji Kotryna. Pasakojama, kad ji Romos imperatoriaus Maksentijauskarius atvertė krikščionybei ir už tai buvo suplėšyta kankinamuoju ratu.Šv. Kotryną Aleksandrietę savo globėja laikė prekybininkai, ji dažnaivaizduojama Europos miestų herbuose. Kuldygos herbe Kotrynapavaizduota su ratu ir kalaviju rankose. Tarpukariu Latvijos Respublikosprezidentas suteikė miestui herbą: vingiuota upės linija su dviem žuvimis,bet miestiečiai grįžo prie senojo.

Kuldygos senamiestis - netaisyklingo plano, išsidėstęs kairiajameVentos krante. Senamiestis formavosi XIV-XV amžiais.

Lankytini objektai: Ordino pilis (statyta 1242 m., sugriauta XVIII– XIX a., atstatyta 1835 m., nuo 1935 m. įsikūręs muziejus); barokinė šv.Kotrynos bažnyčia (pradėta 1567 m., perstatyta XVII ir XIX a.); Švč.Trejybės bažnyčia (1640 m., perstatyta XVIII a.); Kortų muziejus; Ventosslenkstis 249 m. (plačiausias Europoje); Alekšupytės krioklys (4,5 m.),aukščiausias Latvijoje, senasis plytų tiltas. Šalia miesto – garsiosiosRiežupytės smėlio olos. Jos atsirado kasant kvarcinį smėlį, kuris buvogabenamas į Rygą. Atgavę nuosavybės teisę, šeimininkai olas pritaikėturizmui.

Iš Kuldygos laukia paskutinis kelionės etapas į Ventspilį.Miestas įsikūręs prie Baltijos jūros ir Ventos žiočių. Tai prekybos

ir žvejybos uostas, į jį iš Polocko atvestas naftotiekis. Ventspilyje gyvenaapie 46 000 žmonių.

Nuo X iki XII a. Ventos žemupyje gyveno vendai – lybių gentis.XIII a. juos išstūmė kuršiai (tuomet minima kuršių pilis). 1242 m. čiaįsikūrė Ordino riteriai. 1263 m. Ordinas nukariavo visą Kuršą, todėl ir savožinion paėmė Kuršo vartus – Ventos žiotis. Venta – 346 km ilgio (Latvijoje– 178 km), laivybai tinka apie 40 km. Čia įkurtas neužšąlantis uostas, ikiXVIII a. didžiausias Kurše. Pastatyta mūrinė pilis, nuo 1290 m. –Komtūrijos centras. Neatsitiktinai Ventspilio herbo fone tinklas, viršuje –plačiais galais kryžius (Ordino palikimas), žemai – ragas.

XVII amžiuje, hercogo Jokūbo Ketlerio valdymo metu (1642-1682), uoste įrengti molai, įkurta laivų statykla, kurioje buvo pastatyta 40karo ir apie 80 prekybinių laivų. Iš Ventspilio prekybiniai laivai plaukė įkaimynines šalis ir į hercogystės kolonijas – Gambiją (Vakarinė Afrika) irTobago salą (Centrinė Amerika). Uosto augimui svarbūs 1912 m., kaiVentspilį pasiekė Maskvos – Ribinsko geležinkelis. Ventspilio uostas,

lyginant su Rygos ir Liepojos, mažiau nukentėjo Antrojo pasaulinio karometais. Dabartinio uosto gylis – 17,5 m.

Lankytini objektai: Pilies muziejus (buvusi Livonijos ordino pilis),Pajūrio liaudies buities muziejus su siauruku, Inkarų ir Džiunglių takais,Vaikų miestelis, senamiestis, vandens atrakcionų parkas. Turistų laukiakelionė po uostą laivu „Hercogs Jēkabs“.

Rekomenduojame po miestą užsisakyti ekskursiją.Kitą dieną iš Ventspilio namo grįžtame pro Kuldygą, per Saldus ir

Ezerę. Prieš Ezerę yra didžiulės Antrojo pasaulinio karo metaisvadinamajame Kuršo katile (Kurland kessel) žuvusių vokiečių kariųkapinės. Beje, Ezerėje ir buvo pasirašyta vokiečių kariuomenės Kuršogrupuotės kapituliacija. Buvo muziejėlis, bet dabar šis pastatas priklausolatvių pasieniečiams.

Latvijos – Lietuvos siena eina Vadaksties (Ventos intako) upe. Jąpervažiavus – Lietuva. Keliaujame per Mažeikius ir toliau ekskursijosmaršrutas sutampa su aprašytuoju maršrute „Ten, kur Venta...“, tik iš kitospusės.

Bauskės apylinkėmis po žiemgalių kraštą

Netoli nuo Panevėžio - Bauskė, o ir pažiūrėti šioje Žiemgalosdalyje tikrai yra ką. Tad ir susiruoškime į kelionę po Žiemgalą. O senojižemgalių teritorija čia pat, šiaurinėje Panevėžio rajono dalyje.

Važiuojame VIA Baltica. Iki atšakos į Biržus kelionės maršrutassutampa su aprašymu „Į Biržus ne tik alaus“. Ekskursija pradedame nuosustojimo Raubonių parke, kurį turistai pavadino „19-uoju kilometru“.Puiki kavinė, etnografinis kampelis ir mini zoologijos sodas„nukonkuravo“ anksčiau čia pamėgtą lankyti Ąžuolpamūšės piliakalnį. Betjis netoli, kitoje kelio pusėje, nuostabioje vietoje. Šis krantinio tipopiliakalnis iš trijų pusių saugomas gamtinių kliūčių. Sena legenda byloja,kad čia stovėjusi pilis. Kartą žiaurių grumtynių metu kiek atokiau tekėjusiŪgė staiga pakeitė savo vagą, pasuko Tatulon ir apjuosė piliakalnįišgelbėdama gynėjus. Prie piliakalnio tebėra Panevėžio – Pasvalio kraštomeistrų sukurtas stogastulpių ansamblis. O ir dainose apdainuotoji Tatulačia pat. Matyti ji ir nuo piliakalnio, ir ... pro kavinės langą...

Kitame Tatulos krante – Raubonių kaimas. Seni pasakojimaibyloja, kad dar ir tarpukariu pas naktigonius ateidavęs ponaitis su vienaskyle nosyje, iš ko raudoniškiai ir supratę, kad tai nelabasis.

Kairėje kelio pusėja jau matyti plačios žiemgalių upės Mūšoslankos. Ši 164 km upė – tikra Žiemgalos krašto arterija: ji teka tikžiemgalių kraštu: prasidėjusi Joniškio rajone, teka Pakruojo, Pasvaliorajonų žeme ir Bauskėje susilieja su Nemunėliu virsdama Lielupe.

Jos pakrantėse šmėstels pravažiuojamos Skilanpamūšio,Žilpamūšio vietovės, Saločių miestelis. Nebėra Puškonių kaimo vėjiniomalūno, bet dešinėje kelio pusėje tebestovi prie jo statyti stogastulpiai:„Malūnininkas“ (aut. Alf. Butkevičius), „Malūnininko dukra ir žentas“(aut. K. Nemanis), „Gyvenimas malūne“ (aut. V. Nemanis).

Kairėje kelio pusėje esantys Saločiai istoriniuose dokumentuoseminimi nuo 1514 m. Miestelis kūrėsi prie kelio į Rygą, todėl neatsitiktinaivėliau čia minimos 6 smuklės.

Netrūksta užeigų prie šio kelio ir dabar. Prie pat sienos – Pakelėsnamai. Jų aplinką puošia eilė stogastulpių ir koplytstulpių (aut. P.Steponavičius).

Per Saločių – Grenstalės pasienio punktą įvažiuojame į Latviją.Kairėje dar matyti Mūša, Latvijoje ji vadinasi Musa. Pakelyje nedidelisGrenstalės miestelis ir jau nebetoli Bauskė.

Prieš Bauskę dešinėje kelio pusėje - rodyklė į poeto VilioPlūduonio (tikroji pavardė Leiniekas) gimtinę. Jis gimė 1874 m. kovo 9 d.Leiniekuose, Bauskės rajone. Poemose „Du pasauliai“ (1899), „Našlėssūnus“ (1901) pavaizdavo žvejų buitį. Satyrinėje poemoje apie 1905-1907metų įvykius „Į saulėtus tolius“ (1912) kritikavo miesčioniją. Parašėmeniškų eilėraščių vaikams, „Latvijos literatūros istoriją“ 2 d. (1908-1909), išvertė lietuvių liaudies dainų („Lietuvių dainos“, 1923). Poetasmirė 1940 m. sausio 15 d. Rygoje.

Bauskėje – ilgesnis sustojimas. Pirmiausia patartina aplankytiBauskės pilį. Ji statyta 1443-1456 metais.

Tvirtovė turėjo 4 gynybinius bokštus su šaudymo angomis. Priepagrindinio įėjimo buvo didžiulis apvalus bokštas. Į pilį buvo patenkamapakeliamuoju tiltu. Pilis įrengta Mūšos (Musa) ir Nemunėlio (Mėmele)santakoje. Livonijos karo metu, 1559 m. Vilniaus sutartimi Bauskės piliskartu su dar 6 Livonijos pilimis atiteko Lietuvai. 1561 m. buvo įkurtaKuršo hercogystė. Po paskutinio Livonijos ordino magistro G. Ketleriohercogystę valdęs Vilhelmas Bauskės pilį praplėtė: buvo pastatyti 3 naujikorpusai. 1587-1596 m. Bauskės pilis buvo Kuršo hercogystės rezidencija.Pilies salėje vykdavo hercogystės luomų suvažiavimai – landtagai. Aplinkpilį buvo iškasti platūs grioviai. Kadangi jie buvo aukščiau upių, taivandens juose nebūdavo. Grioviuose buvo įrengtos aukštų ir smailių rąstųužtvaros. XVII a. vykstant Lietuvos – Lenkijos valstybės karams su

Švedija pilis ne kartą buvo nuniokota: tris kartus ją užėmė švedai, dukartus – lietuviai su lenkais. Šiaurės karo metu 1705 metais pilį užėmėrusai, o po metų ji buvo sunaikinta.

Dabar senoji pilies dalis užkonservuota, o naujoji – restauruojama.Turistinio sezono metu čia veikia muziejaus ekspozicija, parodos.

Netoli pilies, upių santakoje, – seniausia Bauskės dalis. Čiaarcheologai aptiko senovės gyvenvietės pėdsakų. O Bauskės miestas kūrėsivėliau, jau atsiradus piliai. 1609 m. ji gavo miesto teises. Didesnis augimasprasidėjo XIX a., po Napoleonmečio. 1840 m. Bauskėje jau gyveno 2248žmonės, veikė alaus darykla, malūnas.

Dabar – rajono centras. Yra muziejus. Dar viena Bauskės įžymybė– 1591-1594 m. statyta liuteronų bažnyčia. Yra akmuo, prie kurio pietavęsRusijos caras Petras I.

Pravartu palankyti netoli Bauskės esantį Mašinų muziejų.Pervažiavę Mūšą, dabar jau jos kairiuoju krantu vykstame Lietuvos sienoslink. Pakeliui – kadaise garsaus „Uzvaros“ kolūkio gyvenvietė, sportokompleksas. Netoli Lietuvos – Latvijos sienos, Mūšos pakrantėje, Ruliųkaime, dar kolūkio laikais buvo įkurtas technikos muziejus ir etnografinėžemgalių sodyba. Pažiūrėti tikrai yra ką. Atsipūsti galima jaukioje kavinėje„Mikelis“.

Grįžtame atgal. Prie Mūšos tilto sankryžoje sukame į kairę Elėjoslink. Kelionės tikslas – Rundalė.

Kairėje kelio pusėje – Saulainė. Tarybiniais metais ją garsinoPaulo Lejinio Saulainės tarybinis ūkis technikumas. Mokyklos istorijospradžia – 1908 metai, kai čia įsikūrė Jelgavos žemės ūkio mokykla. Nuo1909 m. iki 1914 m. čia dėstė P. Lejinis (1883-1959), vėliau garsus žemėsūkio mokslininkas, akademikas, Latvijos TSR Mokslų akademijospirmasis prezidentas (1946-1951). 1935 m. minėta mokymo įstaiga išSaulainės buvo perkelta į Mežuotnę, o 1944 m. – vėl gražinta atgal. 1965m. Saulainėje pastatytas modernus mokomasis korpusas su 22 kabinetais,taip pat gyvenamieji namai, bendrabučiai, ūkiniai pastatai. Įsteigtas PauloLejinio muziejus. Trijuose technikumo skyriuose (agronomijos,zootechnikos ir automobilių bei technikos priežiūros) mokėsi 500jaunuolių.

Gyvenvietėje yra gražiai prižiūrimas 5 ha dydžio parkas, per kurįvingiuoja nedidelis Kaucitės upelis. Parke – išvaizdus tiltas per tvenkinį.Kaucmindes dvaro rūmai statyti 1780 m. Kaucmindėje 1777 m. gimėpulkininkas Palenas, vėliau tapęs Kuršo generalgubernatoriumi. Ir vėliau šįdvarą valdė grafai Palenai.

Dar kiek pavažiavus, dešinėje kelio pusėje, – Zieduoni. Šis gražusgamtos kampelis Lielupes kairiajame krante – buvusi Bornsmindė.Priešingame Lielupės krante Jumpravos parkas (6 km nuo Bauskės).Šimtamečiais medžiais apaugęs uolotas Lielupės krantas. Parkas įveistas1770 m.

Istoriniuose šaltiniuose Bornsmindė paminėta 1462 m. Likę piliesgriuvėsiai. Rytinėje parko dalyje yra 1850 m. pastatyti pseudoangliškosgotikos stiliaus rūmai. 1967 m. čia įsikūrė Bauskės tuberkuliozinisdispanseris „Zieduoni“.

Jau visai netoli Rundalės, dešinėje, yra žvyrkelis. Juo pavažiavę 2– 2,5 km. aplankysime Mežuotnės piliakalnį. Ant jo, dešiniajameLielupės krante, tinkamiausia vieta prisiminti dramatiškas žemgalių kovas.Kovų su kalavijuočiais metu išryškėjo du žiemgalių centrai – Mežuotnė irTervetė. Mežuotnės piliakalnyje stovėjusią pilį 1220 m. kalavijuočiaisunaikino. Bet greitai žiemgaliai ją atstatė. 1271 m. Livonijos ordinoriteriai vėl užėmė Mežuotnės pilį. Nuvarginti nuolatinių puldinėjimų,žiemgaliai buvo priversti palikti Mežuotnę.

Mežuotnės piliakalnis tyrinėtas.Netoliese yra dar vienas piliakalnis. O Mežuotnės miestelis yra

kitame Lielupės krante. Piliakalnio papėdėje, prie upės, yra šaltinis.Užrašas byloja: „Esai skaidrs kā šis avots“.

Grįžtame į kelią. Tuoj pat kairėje kelias į Rundalę.Livonijos kronikos mini, kad dar 1270 m. Ordino magistras

Feihtvagenas Konradas norėjo pastatyti pilį, kurią lėno teise būtų perdavęsriteriui Ruvenui. Pastarasis pilį pavadinęs savo vardu – Ruvendale. Toliaužinios apie šią vietovę nutrūksta. Rundalė vėl minima 1505 m. kai lėnąriteris Pletenbergas parduoda Oto Grotusui už 7 000 Rygos markių. 1735m. Rusijos carienė Anna Ivanovna Rundalę padovanojo hercogui ErnestuiJohanui Bironui, kuris nugriauto senojo ponų namo vietoje, pagalarchitekto Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio (1700-1771) projektą 1736-1767 m. pastatė rūmus. Jis – Žiemos rūmų, Petrodvoreco, Jekaterinosrūmų ir parko, Smolnio vienuolyno, Jelgavos ir Rundalės rūmų autorius.

Rusijos istorijoje yra net terminas „bironmetis“. Birono oficialižmona Benigna Gotliba fon Trota-Treidena buvo Annos Ivanovnos rūmųdama. Juos apvesdino Anna Ivanovna. E. J. Bironas (1690-1773), tapęsbūsimosios carienės meilužiu, vėliau turėjo didelę įtaką jos rūmuose. E. JBirono vaikų motina buvo Anna Ivanovna. Mylimiausias jos vaikas buvoKarlas. Iš carienės apartamentų durys vedė tiesiai į Birono butą, ten ji irmaitindavo Karlą. Annos Ivanovnos valdymo laikotarpiu 1730 – 1740 m.E. J. Bironas faktiškai valdė Rusiją. Austrijos imperatorius jam suteikė

grafo titulą. Mirus Kuršo kunigaikščiui Kuršo bajorai, carienėsspaudžiami, nauju kunigaikščiu išrinko E. J. Bironą (1737-1769).Pasinaudojęs Rusijos iždu, E. J. Bironas pasistatė prabangius rūmusRundalėje ir Jelgavoje. Kai 1740 m. carienė mirė, greit buvo suimtas irBironas. Po 25 metų tremties jį į Peterburgą sugražino Petras III, oJekaterina II atkūrė jo valdžią Kurše. 1769 m. E. J .Bironas atsisakė sostosavo sūnaus Petro (1742-1800) naudai. Jis Kuršo kunigaikščiu buvo 1769– 1795 m. Dėl kivirčų su Kuršo bajorais Petras Bironas daugiausia gyvenoužsienyje. Latviai didžiausiu jo nuopelnu laiko bandymą Jelgavoje įsteigtiaukštąją mokyklą (Academia Petrina).

Po Ernesto Johano Birono mirties Benigna Hotliba dešimt metųbuvo Rundalės šeimininkė. Hercogystei patekus į Rusijos imperiją, 1795m. Jekaterina II Rundalę padovanojo savo meilužiui grafui ValerijonuiZubovui. Pastarajam mirus čia šeimininkavo jo brolis Platonas Zubovas,išgarsėjęs kaip kietaširdis žmogus. Po P.Zubovo mirties grafas PiotrasŠuvalovas vedė jo našlę ir tapo Rundalės šeimininku.

Apie V. Zubovo mirtį žinomas toks pasakojimas. Jekaterina II,sužinojusi, kad jis vedė, įsakė jam atvykti pas ją į rūmus. V. Zubovaspakeliui iš Rundalės į Peterburgą karietoje nusinuodijo. Carienei buvonusiųsta jo širdis. Vietos gyventojai pasakoja, kad V. Zubovo širdis tikraigalėjo būti palaidota tvenkinio saloje, o likęs kūnas – parke po kaštonais.

Žmonių atmintyje išlikęs pasakojimas ir apie P. Zubovą. Atseitkartą jis liepęs pakinkyti 6 baltus važiuojamuosius arklius ir išvykęsprasiblaškyti. Važiavo lygiu vieškeliu. Vienoje vietoje viduryje kelio žaidėmaža valstiečių mergaitė. Vežėjas įtempė vadeles, šūktelėjo, kad duotųkelią. Mažoji laiku neišgirdo ir toliau liko sau ramiai sėdėti viduryje kelio.P. Zubovas liepė važiuoti per vaiką, bet vežėjas tik nusukęs galvą ir tyliaiatsakęs: „Ne pone, per vaiką nevažiuosiu“. Įsiutęs P. Zubovas smarkiaitrenkė vežėjui, išplėšė iš jo rankų vadeles ir paleido žirgus mergaitės link.Lemiamu momentu žirgai metėsi į šalį ir perlėkė per griovį. Taip netikėtaimaža valstiečių mergaitė buvo išsaugota. O P. Zubovas iškritęs iš karietos,susipainiojęs vadelėse ir žirgai lėkdami vilkę jį plyniomis… P. Zubovasgrįžo į rūmus visas mėlynėmis nusėtas ir aplipęs žemėmis. Vežėjo nuo tolaiko niekas nėra matęs. O P. Zubovą tarnai kitą rytą radę kambaryjepasikorusį.

Nuo tada tamsiomis naktimis staiga atsiveria Liūtų vartai,pasigirsta varpelio skambėjimas, po to laukais laksto 6 balti žirgai, kuriuosvadelėja pats P. Zubovas...

Jo miegamajame sienoje įkaltas kablys išbuvo iki to laiko, kolrūmuose buvo įsteigta mokykla. Tuomet niekas nežinojo, kad čia pasikoręsP.Zubovas, ir pakeitė kambario apstatymą…

Rundalės dvaro ansamblis užima 60 ha plotą. Rūmuose yra 138patalpos. Pati puošniausia – Auksinė salė. Įspūdingai atrodo Baltoji, arbašokių, salė su rokoko stiliaus dekoru. Yra Rožių, Marmuro salės. Prie rūmųdekoravimo daug prisidėjo italų tapytojai Frančesko Martini ir KarloCukki, vokiečių skulptorius Johanas Midalis Grafas. Be rūmų ir parko,išlikęs žirgynas, sodininko namas.

Žinoma, tiek paslaptingų patalpų davė pagrindo atsirasti įvairiomslegendoms. Vienose jų pasakojama apie rūmuose pasirodančią Baltąjądamą. Paskutinio rūmų šeimininko Piotro Šuvalovo šeimos gydytojasturėjo gražią dukrą, kuri mirė jauna. Merginos tėvas, nors ir buvogydytojas, negalėjo tuomet nustatyti diagnozės. Laidotuvės nebuvosurengtos, nes gydytojas nespėjo atsitokėti, kai mergina užgeso. Kol gyvasbuvo, į klausimą, kur pradingusi dukra, atsakydavęs: „Išvykusi į kelionę“.Tikrovėje „kelionė“ buvo rūmų rūsys, kur laikė paslėptą jos kūną. Nuo tolaiko staiga Rundalės rūmuose pasirodanti baltais rūbais prašytoja, kurikreipiasi į pro šalį praeinančius, kad ją palaidotų šventoje žemėje. Tik tadajį gausianti sielos ramybę…

Yra ir kitų šios legendos variantų (apie užmūrytą merginą ir t. t.).Rūmuose pasirodanti ir Juodoji dama. Ji dažniausiai pasirodo

vakarais, čiuožia rūmų koridoriumi ir laiptais aukštyn į Zubovo kabinetą.Kai daug žmonių, ji nepastebima. Juodoji dama - buvusi vargšė mergina,kurią įsimylėjęs rūmų valdytojas Valerijonas Zubovas. Carienė Jekaterinagyveno toli, Peterburge, be to, ji buvo jau metuose, o Rundalės merginabuvo jauna ir graži. Bet apie Zubovo meilę sužinojo carienė Jekaterina. Jiįsakė savo tarnams nuteisti Zubovą mirti - nukirsti jam galvą ir ją pateiktijai auksiniame dubenyje. Carienės tarnai taip ir padarę, o merginą jieišmetę pro antro aukšto langą (sako, restauratoriai ant mūrinių laiptų radękraujo dėmių). Mergina užsimušė, bet nebuvo palaidota kapinėse. Nuo tolaiko ji ir klajoja po rūmus, ieško ramybės…

Grafų Šuvalovų nuosavybe Rundalės dvaras išliko iki 1920 m. Nekartą niokotuose rūmuose 1971 m. įsikūrė muziejus, o 1972 m. prasidėjokompleksiniai restauravimo darbai.

Grįžtame į Bauskę. Jei tik yra laiko, patartina aplankyti ir už 10km esantį Mežuotnės dvarą. Prie kelio į jį, Bauskėje, yra Mašinų paroda.Tai Mašinų muziejaus dalis.

Mežuotnė – sena gyvenvietė. Seniausi radiniai iš VIII a. žiemgaliųgyvenvietės. Kitoje Lielupės pusėje – du piliakalniai. Buvęs uostas.

XVII a. viduryje dešiniajame Lielupės krante hercogo Jokūboįsakymu buvo įkurtos didelės manufaktūros (audimo, gobeleno dirbtuvės,linų audyklos, balnų dirbtuvės, salietros varyklos). Jos veikė iki XVIII a.,kol Kuršo hercogystės neužėmė švedai. 1795 m. Jekaterina II Mežuotnępadovanojo savo anūkų guvernantei Šarlotei fon Liven iki jos gyvosgalvos. Pastaroji pasirūpino, kad pagal italų architekto DžakomoKvarengio projektą būtų pastatyti rūmai. Jie baigti 1801 m. Dirbo irarchitektas Johanas Berlicas. Rūmų ansamblio kūrimą tęsė Šarlotės sūnusJohanas. 1812 m. lapkričio 2 d. rūmuose nakvojo iš Prūsijos vykusi carienėMarija Fiodorovna. Ta viena diena ir viena naktis lėmė, kad Livenai išlaikėrūmus ir po Šarlotės mirties. Livenai dvarą išlaikė iki 1920 m. Po Žemėsreformos jiems liko dvaro centras, kuriame jie gyveno iki 1930 m.

Livenai nelaikė savęs vokiečių dvarininkais, neslėpė savo lybiškospraeities, didžiavosi, kad yra tolimi Kaupo palikuoniai. Livenų herbe –lelijos. Kai 1204 m. lybių valdovas Kaupas viešėjo Romoje, popiežiusInocentas III jam padovanojo 3 lelijų žiedus. Lelija – tyrumo ir nekaltybėssimbolis. Lotyniškai Lilium Candidum, o latviškai vadinama ŠventosMarijos, arba Madonos lelija. 1999 m. herbas suteiktas Mežuotnei.

1921-1941 m. dvare veikė žemės ūkio mokykla. Po karo -selekcijos ir bandymų stotis.

Rūmuose verta aplankyti Žaliąją, Gėlių ir Apvaliąją sales,mėlynąjį kambarį, mažąją ir didžiąją amfiladas. Koks dvaras be legendų?

Pasakojama, kad dvare aukle dirbusi labai graži šviesiaplaukėRita. Iš trečiojo aukšto, kuriame buvo ponų vaikų kambariai, per langusatsiverdavo puikus vaizdas į Lielupę, kuri tuomet buvusi daug gilesnė. Japlaukdavę laivai, buvo plukdomi sieliai. Vieną dieną eidama pakrante priešaltinio Rita susipažino su jaunu sielininku. Susidraugavo. Greitaijaunuolių draugystė virto meile. Bet jų laimė buvusi trumpa. Vieną vakarąpakilo audra, upės srovė sugrūdo sielius vieną ant kito, o Ritos draugąvienas rąstas partrenkė. Jis įkrito į vandenį ir nuskendo. Mergina išsielvarto prarado kalbą. Kiekvieną vakarą ji eidavo prie šaltinio,tikėdamasi susitikti savo mirusį draugą. Sielvartas buvęs toks didelis, kadRita nyko valandomis. Dieną prieš mirtį ji paliko laiškelį savoauklėtiniams, prašė jų nepykti, nes jinai bus laiminga nukeliavusi į dangųpas savo mylimąjį. Rita iškeliavo… Tik vargšės merginos dvasia iki šioltebeklaidžioja viršutiniuose aukštuose, kur buvę miegamieji, o dabar -viešbutis. Tikėkim, kad su laiku parke atsiras paminklas Ritai ir josmeilei...

Tiesa, parke ir dabar yra paminklas. Tik jis susijęs su Pirmojopasaulinio karo įvykiais. 1915 m. rugpjūčio mėnesį vokiečių kariai,

keldamiesi per Lielupę, netikėtai sutiko įnirtingą pasipriešinimą. Kaiparkas buvo užimtas, vokiečiai rado 7 rusų karių lavonus. Juos palaidojočia pat, parke, o antkapyje įrašė „Hier ruhen 7 tapfere Russen“. („Čia ilsisi7 narsūs rusai“). Latviai mano, kad ten galėjo būti ir jų tautiečių.

Kadangi Bauskės įžymybės apžiūrėtos, trumpiausiu keliuvykstame namo

Vienai dienai į Rygą

Rygos reikšmė mūsų krašto gyvenimui labai didelė. Todėl irsusidomėjimas šiuo miestu neslūgsta. Suprantama, kad per vieną dienąapžiūrėti Rygą neįmanoma, todėl čia siūloma nedidelė apžvalginė kelionė.

Iki Bauskės maršrutas sutampa su aprašytuoju „Bauskėsapylinkėmis po žiemgalių kraštą“. Iš Bauskė toliau vykstama VIA Balticaautomagistrale.

Pakelyje - Iecavos miestelis. Pavadinimą jis gavo nuo Iecavosupelio. Istorijos šaltiniuose vietovė pirmą kartą paminėta 1492 m. XVII a.– Kuršo hercogystės klestėjimo laikais Iecavoje buvo vario lydymokrosnis, gelumbės fabrikas, o apylinkėse – anglių, dervos, plytų, kalkiųdegimo krosnys, linų audykla. 1812 m. prie miestelio įvyko didelis rusų irprancūzų armijų mūšis. Jame žuvo rusų karo vado M. Barklajaus de Toliobrolis.

Upelio pakrantėse išlikęs XIX a. įveistas parkas su retomis medžiųir krūmų rūšimis.

Iecavoje yra didelis paukštininkystės ūkis.Netoli Iecavos, Grienvaldėje, gimė latvių aktorė Dace Akmeniņa

(1858-1936), tikroji pavardė Dorotėja Štenberga.Kekavos miestelis. Greičiausiai prie jos bažnyčios bokšto baronas

Miunhauzenas buvo prisirišęs arklį. Žinoma, jei šis melagių karaliusegzistavo... Kekavoje yra didelis paukštynas.

Privažiuojame Rygą. Dauguvos reikšmė Rygai, kaip ir visai Latvijai tokia didelė, kad ji

tapusi simboliu. Dauguva teka trijų valstybių teritorija: Rusijos,Baltarusijos ir Latvijos. Upės ilgis 1020 km. Apie 20 paskutiniųjųkilometrų ji teka Rygos teritorija. Čia Dauguvos plotis apie 700 m., gylis –8-9 m.

Senbuviai pasakoja, kad kartais Rygoje pasirodąs kai kas ir domisimiesto ateitimi. Kartais tai būna frakuotas ponas, kartais – išblyškusimergina, paprasčiausia šarka, netgi tik balsas iš Dauguvos. Nesvarbu, kada

tai būna – Naujųjų metų naktį ar kitu metu, bet pirmam pasitaikiusiamužduodamas klausimas: „Vai Rīga ir gatava?“ („.Ar Ryga baigta?“).Rygiečiai atsako, kad dar nebaigta. Jei atsakytų, kad Ryga yra baigta,miestą apsemtų Dauguvos vandenys. Tad Ryga niekada nebus baigta! Betkartą, o tai įvyko 1709 metais, Ryga buvo apsemta. Tais metais žiemabuvo šalta, užšalo Baltijos jūra, o Dauguvos ledo storis pasiekė 1,73 m. Jaubalandžio pradžioje prasidėjo ledonešis, bet Rygos įlanka dar buvoužšalusi. Ledai susigrūdo Dauguvos žiotyse. Upė išėjo iš krantų. Ledolytys išlaužė miesto vartus... Domo katedroje likusi žyma rodo, kad miestevandens lygis buvo pasiekęs 4,68 m.

Ryga kūrėsi prie Dauguvos žiočių ir Rygos (Rydzinės, dabarišnykusios) santakos. Nuo pastarosios ir kildinamas miesto pavadinimas.Dabartinėje miesto teritorijoje rasta X-XI a. gyvenviečių, o naujausiarcheologiniai tyrimai liudija, kad apylinkėse jau II a. būta prekybiniųgyvenviečių. Rygos pilis pirmą kartą paminėta 1198 m., kaip miestas –1201 m. Nuo XIII a. pradžios buvo Kalavijuočių ordino (nuo 1237 m.Livonijos) tvirtovė. XIII-XIV a. - Rygos arkivyskupo buveinė. Nuo XIV a.Ryga priklausė Hanzos miestų sąjungai. Vyko kova tarp Ordino,arkivyskupo ir miestiečių. Juos prieš Ordiną rėmė Lietuvos kunigaikščiaiVytenis ir Gediminas.

Kadangi Rygą kūrė vokiečiai, miestas vystėsi kaip tipiškas VakarųEuropos miestas: su jiems būdinga architektūra, išplanavimu ir gyvenimoritmu. Dėl savo geografinės padėties Ryga visais laikais buvo daugeliovalstybių interesų sferoje. Dėl jos kovojo vokiečiai, rusai, lietuviai, lenkai,švedai.

Per Rygą vyko didelė dalis LDK prekybos. XVII a. mieste atsiradomanufaktūros.

Per 1558-1583 m. Livonijos karą, 1561-1591 m. Ryga buvolaisvasis miestas. Nuo 1581 m. priklausė Žečpospolitai, nuo 1621 m. –Švedijai, o 1710 m. atiteko Rusijai. XVIII a. pabaigoje Ryga tapo vienudidžiausių Rusijos uostų (po Peterburgo). XIX a. pabaigoje – XX a.pradžioje ji tapo dideliu pramonės centru. Ryga – daugianacionalinismiestas. XVIII šimtmečio pabaigoje 45,6 % gyventojų sudarė vokiečiai,31,1 % - latviai, 14 % - rusai, 9,3 % - lenkai.

1917 m. rugsėjo 3 d. Rygą užėmė vokiečių kariuomenė. 1919 m.sausio 3 d. juos išstūmė latvių šauliai ir darbininkai.

Tarpukariu Ryga buvo Latvijos Respublikos, vėliau – LatvijosTSR, o dabar – vėl Latvijos Respublikos sostinė. 1996 m. čia gyveno 826tūkst. gyventojų, dabar – apie 743 tūkstančius.

Pravartu keliais sakiniais aptarti ir lituanistinę Rygą, juolab kadlietuviams tai neeilinis miestas. Išnaudojant Ordino ir miestiečiųnesutarimus, XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje Rygoje buvo lietuviųkarių įgula. Nuo XIII a. čia lankėsi lietuvių pirkliai. 1582-1621 m. veikėLDK jėzuitai. 1583 m. jie čia įkūrė savo kolegiją. Šiek tiek lietuvių Rygojeapsigyveno XVIII a. 8 dešimtmetyje ir po 1831 m. sukilimo. Labiau kurtisjie pradėjo po 1861 m. valstiečių reformos ir 1863 m. sukilimo, ypač XIXa. pabaigoje – XX a. pradžioje. Daugiausia jų atvyko ieškodami darbo.Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių kolonija Rygoje buvo didžiausiaRusijos imperijoje.

Organizuotesnė veikla prasidėjo 1881 m., įsteigus „Aušros“draugiją, kuri lietuvių reikalais rūpinosi iki 1883 m. 1894-1940 m. veikėlietuvių pašalpos draugija. 1904-1914 m. veikė muzikos ir teatro draugija„Kanklės“; 1907-1918 m. liberalinė švietimo draugija „Žvaigždė“ ir kt.Prieš Rygą užimant vokiečiams, dūmoje dirbo 5 lietuviai. Lietuviųsumažėjo tarpukariu. Tarybiniais metais lietuvių studentai buvo siųstimokytis į Rygos politechnikos institutą.

1897 m. Rygoje gyveno 6362 lietuviai, 1913 – 35 156, 1917 –11600, 1930 – 6817, 1943 – 6000, 1970 – 6700 lietuviai.

Su Ryga susijęs ir pasaulinio masto kitų tautybių žymūs žmonės:kompozitorius Richardas Vagneris, Švietimo epochos mąstytojai JohanasGotfridas Herderis ir Garlibas Merkelis, kino režisierius SergejusEizenšteinas, rašytojai Karlas fon Cholteinas ir Džiuzepė Tomazo diLampeduza bei daugelis kitų.

Prieš pradedant pasivaikščiojimą po senamiestį reikia priminti, kad1997 m. jis įtrauktas į UNESCO saugomų paveldo objektų sąrašą.Senamiestis pradėjo formuotis XIII a. XIX a. II pusėje – XX a. pradžiojevietoj miesto pylimo įrengtas želdinių puslankis, skiriantis senamiestį nuokitų centro rajonų. Beje, senamiestis tesudaro tik 1/15 dalį Rygos miesto.

Promenadą po Senąją Rygą pradėkime nuo pilies. Ji pradėta statyti1330 m., apgriauta 1484 m., atstatyta 1515 m., išplėsta XVII-XIX a. TaiLatvijos valdžios simbolis. Pradėta statyti kaip Livonijos magistrorezidencija, kai tarpusavio kovų mieste buvo sugriauta Baltoji pilis. Mat1330 m. gavęs Teutonų ordino pagalbą Livonijos ordinas apsupo Rygą.Badas privertė rygiečius pasiduoti. Ten, kur buvo miesto ganyklos irdaržai, Dauguvos krante pradėta statyti nauja pilis. Statybų našta tekomiestui. Priešinguose kampuose buvo 2 apvalūs bokštai. Priešprieša tarpOrdino ir miestiečių tęsėsi. Bet ir naujoje pilyje magistras nesijautė saugus,nes 1481 metais kova tarp Ordino ir miestiečių vėl įsiliepsnojo. Ordinopatranka „Liūtas“ šaudė į miestą, o miestiečių „Varnas“ – pylė į Švininį

bokštą. 1484 m. rygiečiai apsupo pilį. Dabar jau badas ir ligos privertėpilies įgulą pasiduoti. Magistras savo rezidenciją perkėlė į Cėsį.Miestiečiai pilį sugriovė, bet 1491 m. ... jiems teko ją atstatyti. Tais metaisatsigavęs nuo smūgio Ordinas apsupo Rygą. Miestas kapituliavo.Magistrato nariai apnuoginę galvas šaltą kovo dieną stovėjo prieš savonukariautojus ir klausė taikos sąlygų. Teko gražinti Ordinui turtą irpastatyti naują pilį. Magistras Valteris fon Plettenbergas buvo rūstus irneperkalbamas: per 6 metus turėjo atsirasti tvirtesnė už buvusią pilis.Statybai vadovavo iš Revelio (Talino) atvykęs meistras Nikelsas. 1515 m.pilis jau stovėjo. Tai buvo keturkampis pastatas su 4 bokštais kampuose.Rūsio sienos - iki 3 m storio. Antrame aukšte buvo magistro rezidencija.Trečias aukštas skirtas pilies gynėjams.

Pilis rekonstruota XVII-XIX a: 1783 m. pristatytas naujaskorpusas, 1818 m. įrengtos patalpos Lifliandijos generalgubernatoriui.1938 m. pilis pritaikyta prezidentūrai. Sovietmečiu pilyje buvo muziejus,dabar – Prezidentūra.

Čia aikštėje galima prisiminti ir su rusų kultūra susijusius detales.Netoli pilies buvusiame viešbutyje „Peterburg“. 1789 m. gyveno rusųrašytojas ir istorikas N . M. Karamzinas. 1801 – 1803 m. Rygoje gyvenopasakėčių kūrėjas I. A. Krylovas, vadovavęs generalgubernatoriauskunigaikščio Galicyno kanceliarijai, buvusiais pilyje. Miesto teatresuvaidinta jo pjesė „Pyragas“. „Peterburge“ gyveno ir 1920 m. atvykęstaikos su Lenkija pasirašyti Rusijos pasiuntinys S. M. Kirovas. 1904-1905m. į Rygą dažnai atvykdavo A. M. Gorkis. Čia buvo pastatytas jospektaklis „Dačniki“.

Nuo pilies Mažąja pilies gatve ateiname prie „Trijų brolių“namų (Mazā Pils 19). Tai smulkių amatininkų namai. Didelės kelių aukštųpalėpės, kuriose buvo saugomos prekės. Pirmame aukšte – viena didelėgyvenamoji patalpa. Tai būdinga viduramžių Rygai. Namų fasadai būdingiXV, XVI ir XVII a. architektūrai. O „Trimis broliais“ juos pavadinorygiečiai. Namai restauruoti 1956 m. (archit. P. Saulitis).

Šalia – Šv. Jokūbo katalikų bažnyčia (Klostera 2.). Taiarchitektūros paminklas, turintys ankstyvosios gotikos bruožų. Bažnyčiapirmą kartą paminėta 1226 m. Ji buvo statyta priemiesčių gyventojams.Bokštas – 80 m. Altorius – romaninis. Bokšte įviji laiptai, kuriaiskeldavosi varpininkas. Neįprasta varpo vieta – jis yra ne bokšto viduje, oiškeltas į išorę. Tai davė pagrindo įvairiems pasakojimams. Viename jųtikinama, kad varpas pradėdavo skambėti, kai pro bokštą praeidavusineištikima vyrui žmona. Rygietėms pavyko įtikinti savo vyrus, kad varpasbūtų nukabintas. O kad sutuoktinių neištikimybės buvo, liudija ir miesto

rotušės statute įrašas: „Tam, kuris bus rastas su svetima žmona, nukirstigalvą“. Tiesa, apgautasis vyras galėjo pasigailėti kaltininko, jei šis jamsumokės 10 sidabrinių monetų ir 3 monetas įmokės į miesto kasą... Varpubūdavo skambinama ir vedant nusikaltėlius į egzekucijos vietą.

Varpas į seną vietą vėl pakabintas 2001 m. Prie Šv. Jokūbo bažnyčios nuo 1675 iki 1788 m. veikė karališkasis

licėjus Toliau keliaujame pro Latvijos Respublikos Seimą (Saema). Tai

buvę Vidžemės dvarininkų rūmai, kuriuos suprojektavo vienas pirmųjųprofesionalių latvių architektų Janis Baumanis (1834-1891). 1865 m. jisbaigė Peterburgo dailės akademiją. Pagal jo parengtus projektus buvopastatyta daugiau kaip 70 pastatų.

Pasiekiame Bokšto gatvę. Vienoje jos pusėje buvusių kareiviniųpastatas, kitoje – miesto siena. Ji atsirado XIII a. Kiekvienam amatininkųcechui buvo paskirta dalis sienos su bokštu ir vartais, už kuriuos jis atsakė.XIV a. siena siekė iki 9 m aukščio, priklausomai nuo reljefo. Du aukštai:apatinis su arkomis, kur taikos metu buvo laikomos ir prekės, miegojobenamiai, ir antrasis, skirtas gynybai. Dešinėje, už sienos, – siaurosiosRygos senamiesčio gatvės. Jos ėmė siaurėti XIV a pabaigoje, o ypačsusiaurėjo XVI a., kai atsirado švedų įgula. Siauriausia – Rozeno.Kaimynai galėjo per langą paduoti ranką pasisveikinti. Tos gatvelės menaviduramžių Rygos amatininkų cechų laikus. Tai atspindi pavadinimai –Aludarių, Mėsininkų, Skerdyklų ir kiti.

Miesto siena baigiasi gynybiniu Smėlio, arba Parako bokštu(Smilšu 20). Jis ne kartą perstatytas. Pvz.: bokštas 1621 m. sugriautas, bet1650 m. atstatytas. Jo aukštis 25,5 m., skersmuo 14 m, sienų storis 2,5 m.Nuo 1650 m. čia buvo parako saugykla. Vėliau bokštas buvo apleistas irjame įsikūrė daugybė balandžių. 1892 m. studentų korporacija „Rubinija“paprašė miesto valdžios perduoti jiems bokštą. Valdžia sutiko su sąlyga,kad studentai bokštą suremontuos išlaikę jo vaizdą. Visų nuostabai,studentai iškuopė per šimtmečius susikaupusias balandžių išmatas irpardavę jas gavo 612 aukso rublių statinio remontui.

Nuo 1919 m. bokšte veikia Karo muziejus. 1937-1939 m.pristatytas korpusas (archit. A. Galinds).

Nuo šio bokšto pasukus į kairę galima išeiti už senamiesčio ribos.Čia Bastiono kalnelis primena apie miesto perplanavimą XIX a.suformuotas landšaftinis parkas, kurio gale Akademinis teatras – pirmaspastatas už senamiesčio ribos, statytas vokiečių teatrui (L. Bonštetoprojektas). Čia pat ir Latvijos universiteto rūmai (statyti 1866-1869 m.,archit. H. Chilbigas), Soboras (1876-1884 m. , archit. R. Plūgas). Nuo

1964 m. buvo planetariumas. Vokiečių teatre 1837-1839 m. dirbo vokiečiųkompozitorius Richardas Vagneris. Paskutinius gyvenimo metus miestepraleido vokiečių dirigentas ir kompozitorius K. Kreiceris (1848-1849).

Šioje vietoje pravartu priminti, kad nuo XX a. pradžios. Rygojesuklesti jugendstilius.

Perėję gatvę priartėsime prie latvių laisvės simbolio – Laisvėspaminklo. Jis statytas 1935 m. Skulptorius K. Zalė, architektas E.Štalbergas. Skulptūra lieta Švedijoje. Tris paauksuotas žvaigždes padarėmetalo meistrai J. Zuobenis ir A. Naika. Daug mena šis paminklas. Prie jobudi garbės sargyba.

Senąją miesto dalį čia riboja kanalas. Jo ilgis 3,2 km, gylis iki 2 m.Per kanalą pastatyta 16 įvairaus pločio tiltų. Netoliese - eklektinis Operosir baleto teatras (1863 m., archit. L. Bonštetas). Salėje yra 1240 vietųsėdintiems ir 150 stovintiems žiūrovams.

Grįžtame į senamiestį ir einame iki Skerdyklų gatvės (Skārņuiela). Čia yra Šv. Jono bažnyčia – XIII-XIX a. architektūros paminklas surenesanso motyvais.

Įsikūręs netoli Domu katedros, vyskupas savo sodybas 1234 m.atidavė dominikonų vienuoliams. Šie pastatė vienuolyną. 1297 m. jauminima bažnyčia. XV a. pab.-XVI a. ji perstatyta. Bažnyčia vienanavė.Prietaringi viduramžių žmonės tikėjo, kad pastatas bus ilgaamžis, jei busužmūrytas žmogus. Pasak padavimo, du vienuoliai pasiaukojo, kadneištiktų prieš tai stovėjusios bažnyčios likimas. Per siaurą plyšį sienojejiems buvo paduodama duonos ir vandens. Po jų mirties plyšiai susiaurinti.

Dvi akmeninės kaukės sienoje vaizduoja pravertomis burnomisvienuolius. Per jas vienuoliai skelbė savo tiesas miestui. Prasidėjusreformacijai, 1523 m. magistratas išvijo „juoduosius“ vienuolius. Jų liūdnaprocesija pajudėjo palei Dauguvą Kuoknesės link, kur tuomet buvoarkivyskupas. Ištuštėjusi bažnyčia buvo išnuomota vienam magistratonariui. Jis čia įsirengė arklides, vėliau – tvartą. Tai sužinojęs Vokietijosimperatorius, kuris buvo ir Livonijos ordino vyriausiasis senjoras, uždėjoRygos miestui didžiulę baudą. Tada magistratas įsakė savo nariui išvarytigyvulius, patalpos buvo išvalytos ir jose įrengtas ginklų sandėlis. Ginklaibuvo laikomi iki 1582 m., kol Lietuvos ir Lenkijos karalius SteponasBatoras, aršus katalikas, siekęs sustiprinti vietos katalikų bendruomenę,įsakė jai perduoti bažnyčią. Bendruomenė išaugo ir bažnyčia jai tapo permaža. Todėl už surinktas aukas 1587-1589 m. ji praplėsta. 1849 m. Rygosvyr. architektas J. Felskas pastatė pseudogotikinį bokštą.

Kitoje gatvelės pusėje – Rygos miesto simbolis, Šv. Petroliuteronų bažnyčia. Nuo pat pastatymo bažnyčia priklausė miestui.

Magistratas stengėsi, kad ji būtų didesnė ir turtingesnė už kitas. Pirmąkartą paminėta 1209 m. Kiekviena gildija, brolija turėjo savo altorių ir juorūpinosi. Pastatas ne kartą rekonstruotas, perstatytas. Štai vienas pavyzdys.1746 m. prie bažnyčios susirinkusi didelė miestiečių minia stebėjo reginį:bebaimis meistras J. Viulbenas, tris metus triūsęs prie bokšto atstatymo,dabar išorinėmis kopėčiomis pasiekė viršūnę, atsisėdo ant gaidžio (jo dydismaždaug vidutinio veršelio), įsipylė į krištolinę taurę vyno, supasididžiavimu išgėrė ir metė žemėn. Buvo tikima, kad į kuo daugiaušukių sudušianti taurė, tuo ilgiau stovės bokštas. Taurė krito iššimtametrinio aukščio, bet pataikė ant šieno vežimo, todėl tik truputįįskilo... Tokia ji buvo saugoma prieš Antrąjį pasaulinį karą miestomuziejuje. Bokštas buvo atstatytas po 1721 m. gaisro, kuris kilo trenkusžaibui. Tada sudegė ir nuostabus laikrodis, pagamintas Olandijoje už 8 000talerių. Pasakojama, kad tą gaisrą gesinti padėjęs ir Rusijos caras Petras I,tuomet buvęs Rygoje.

Paskutinį kartą bokštas nukentėjo 1941 m. Bažnyčia pradėtarestauruoti 1954 m. 1975 m. pradėjo veikti laikrodis, o 1976 m. suskambovarpas. 5 kartus per dieną skamba latvių liaudies dainos „Ryga dunda“garsai. Bokšto su gaidžiu aukštis 123,25 m. Liftas kelia į 72 m aukštį.

Prie bažnyčios yra paminklas „Brėmeno muzikantai“. Tai su Rygasusigiminiavusio Brėmeno miesto dovana.

Nuo Šv. Petro bažnyčios ateiname į Rotušės aikštę. Jos puošmena– Juodgalvių namas (Rātslaukums 7). Šv. Mauricijaus draugija jungėviengungius atvykėlius pirklius. Rygiečiai juos vadino juodgalviais, nes jųglobėjas Mauricijus buvo juodaodis. Nuo 1477 m. jie nuomojo Naująjįnamą, statytą 1330 m. Jį išpuošė 1520-1521 m. Smagiausia jų šventė –Užgavėnės. 1619-1625 m. dar labiau išgražino olandų meistrai Andrianasir Lambertas Jansenai. Nuo 1715 m. juodgalviai visiškai valdė namą.Rygoje jau 1760 m. buvo įkurta Rygos muzikinė bendrija. Juodgalviųname tuomet buvo nuostabi retos akustikos koncertų salė. Čiakoncertuodavo ir puikus smuikininkas virtuozas artimas Bethovenodraugas ir Mocarto vaikų guvernantas šventikas iš Kuršo Amendė.

Namas sugriautas 1941 m., restauruotas 1999 m. Priešais Juodgalvių namus yra miesto valdžios buveinė. Rygos

rotušė statyta 1334 m. Iš balkono skelbdavo magistrato potvarkius. 1750m. pastatytas naujas pastatas (inž. J. Ettingeras). Rotušės aikštė – politinioir ekonominio miesto gyvenimo centras. Čia buvo vaistinė, miestosvarstyklės, gėdos stulpas, prekybininkų prekystaliai. Beje, budelis Rygojedirbo iki 1863 m., kol buvo atšauktos kūno bausmės...

Fasade - Temidės skulptūra (aut. D. Kuravskis, 1757 m.).

Pėsčiųjų ekskursiją baigiame prie Domų katedros. Ji pastatytavyskupo Alberto laikais (pradėta 1211 m.). Statybai vadovavo Gotlando irvokiečių meistrai. Dirbo vos ne visi Rygos amatininkai. Statyba tęsėsi ikiXIII šimtmečio pabaigos. Vyskupas Albertas statybos pabaigos nesulaukė.Jis palaidotas dar nebaigtoje statyti bažnyčioje. Šalia katedros pastatytasvienuolynas. Nežinome nei vieno statytojo. Galbūt vienas jų - tas lyvis,kurio akmeninė galva matoma iš šiaurės rytų fasado konsolės. Katedranukentėjo reformacijos metu. Dar prisidėjo ir 1547 m. XVII a. atliktagausybė perstatymų. XVI a. įrengti vargonai (meistras J. Rabas papuošėmedžio raižiniais. Tai byloja lotyniškas įrašas „Tai padarė JokūbasRaabas 1601 m., su Dievo pagalba ir jo garbei...“). Prie katedrosveikusioje mokykloje dėstė Johanas Gotfridas Herderis, Rygoje gyveno 5metus (1764-1769). Jis dirbo miesto bibliotekoje. 1854 m. pradėjo gaustinauji vargonai. Ferensas Listas tai progai skyrė vieną savo choralų.

Ne kartą bokštą degino žaibai. Dabartinį vaizdą jis įgavo 1776 m.Aukštis – 90 m. Sovietmečiu čia buvo filharmonijos salė. Interjerasrekonstruotas 1959-1962 metais (archit. E. Slavijietis ir V. Drugis).

Beje, tai paskutinė bažnyčia, kurios bokšto viršūnę puošia gaidys.Vietoj kryžių gaidžiai dar yra virš Šv. Jokūbo, Šv. Jono ir Šv. Petrobažnyčių. Kodėl rygiečiai vietoj kryžių seniausių bažnyčių bokštuose„patupdė“ gaidžius? Krikščionių mitologijoje gaidys saugo nuo pikto, osavo ankstyvu giedojimu gali atbaidyti ir nelabąjį. Pasakojama, kad kaivelnias nešęs maišą akmenų užtvenkti Dauguvai, pragydo gaidys. Išlikusių akmenų statyta Ryga. Yra ir praktinis aiškinimas. Ryga – uostas. Obokštų viršūnėse gaidžiai – vėjarodės rodė burlaivių kapitonams vėjokryptį.

Pasiekiame Dauguvos krantinę. Čia yra Šv. Kristoforo paminklas.Legenda byloja, kad Dauguvos krante apsigyvenęs stiprus vyras, kurisperkeldavęs žmones per upę. Kartą tamsią naktį perkelti paprašęs mažasberniukas. Nors naktis buvusi audringa, vyras neatsakęs vaikui ir perkėlęsjį. Pabaigoje našta labai sunki. Vaikas, pasirodo, buvęs Kristaus sūnus, iščia kilęs ir Kristoforo vardas.

Apie 1510 m. upės krante atsiradusi medinė Didžiojo Kristuposkulptūra. Dabar atstatyta nauja.

Atsiveria Dauguvos panorama.Trumpo pasivaikščiojimo po Rygos senamiestį metu liko

neaplankyti Didžiosios ir Mažosios gildijų pastatai. NepabŪta ir prieturtingų piliečių namų: pirklio J. Reiterno, Darnenšterno, kitų.

Ryga – ne vien senamiestis. Mieste yra per 40 muziejų, pramogųcentrų. Nuo 1912 m. veikia Rygos zoologijos sodas. Dabar labai

populiarus Ątogrąžų gyvūnų skyrius. Įdomus Mašinų muziejus (S.Eizensteina 6).

Šalia Rygos, Jugloje, nuo 1924 m. veikia Latvijos buitiesmuziejus.

Po Gaujos nacionalinį parką

Kelionės maršrutas iki Rygos prieigų sutampa su aprašytuoju„Vienai dienai į Rygą“. Apvažiavimo keliu judame Talino link.Pravažiuojame Rygos Hidroelektrinę (HE). Ji veikia nuo 1974 m. RygosHE užtvankos plotas – 42,2 km². Užtvankos ilgis – 34 km, didžiausiasplotis – 4 km, gylis – 18 m.

Kairiajame Dauguvos krante – Salaspilis. Tai energetikų miestelis,turintis apie 5 tūkst. gyventojų. Seniau jis vadinosi Kircholmu. Lietuvosistorijai svarbi data – 1605 m. rugsėjo 27 d. Tada, ties Kircholmu LDKkarvedys Jonas Karolis Chodkevičius su 4 tūkst. karių sumušė 14 tūkst.švedų kariuomenę. Kircholmo mūšyje švedai neteko 9 000 karių. Tuometbuvo apginta Ryga.

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai prie Salaspilio buvoįrengę koncentracijos stovyklą. Joje buvo sunaikinta per 100 000 žmonių.

Salaspilyje įsikūręs Latvijos botanikos sodas.Pavažiavę dar kiek link Talino, sukame į dešinę link Pskovo. Prie

šio kelio ir mūsų kelionės tikslas. Gauja – 460 km ilgio srauni upė. Jospakrantėse gausu ir kultūros paveldo objektų. 1974 m. įkurtas Gaujosnacionalinis parkas. Jo plotas – 837,5 km².

Kelionę galima pradėti ir tolimesnio taško – Cėsio, bet patogumodėlei aprašymą pateiksime iš eilės. Pirmas ir pats ilgiausias sustojimasSiguldoje.

Sigulda – Latvijos turizmo meka. Nuostabi gamta, 3 romaniniotipo pilis: Siguldos, Turaidos ir Krimuldos. Visa tai traukia turistus.

IX a. čia buvo lyvių gyvenvietė. Nukariavęs lybių žemes,Kalavijuočių ordinas ir Rygos vyskupas Albertas 1207 m. pasidalijožemes. Gaujos dešiniajame krante Ordinas pasistatė mūro tvirtovęSiegewald (vokiškai – nugalėtas miškas). Prie šios pilies kūrėsi miestas,buvo pastatyta bažnyčia. Ilgainiui prigijo Siguldos vardas.

Livonijos karo metu (1558 – 1573) Sigulda du kartus nuniokojoRusijos kariuomenė. 1561 – 1629 m. Siguldą valdė LDK.

Ekskursiją pradedame nuo Siguldos pilies griuvėsių. Prie jų kūrėsidvaras. 1881 m. iškilo nauji dvaro rūmai. Dvarininkas Krapotkinas savo

dvarą padarė populiaria poilsio vieta Rusijoje. Po Pirmojo pasaulinio karoSiguldos dvaras atiteko Latvijos rašytojų ir žurnalistų draugijai. Po Antrojopasaulinio karo dvare įsikūrė sanatorija. Sigulda miesto teises gavo 1928m. Nuo 1993 m. Čia dirba Siguldos miesto valdžia

Autobusą nusiunčiame žemyn, į Gaujos pakrantėje esančiąaikštelę, o kelionę tęsiame pėsčiomis. Nuo Siguldos pilies einame prieLyno kelio. Jis nutiestas 1969 m. gruzinų specialistų. Vagonėlis perkeliaper Gaują ir jos slėnį į Krimuldą. XIII a. Rygos arkivyskupas Gaujosdešiniajame krante lybių Kubeselės vietovę atidavė Domu katedroskapitulai. Jos rūpesčiu čia buvo pastatyta pilis. 1602 m. pilis išgriauta.

Jau XV a. prie pilies minimas dvaras. 1922 m. dvaras nusavintas.Buvo įkurta vaikų kaulų tuberkuliozės ligoninė. Dabar čia įsikūręsreabilitacijos centras „Krimulda“.

Pro Krimuldos pilies griuvėsius pėsčiųjų taku leidžiamės į Gaujosslėnį. Čia – garsiosios Siguldos olos. Gutmanio ola - didžiausia Baltijosšalyse – 18,8 m. gylio, 12 pločio ir 10 m. aukščio. Senas pasakojimasteigia, kad lybių vadas klinčių sienoje užmūrijo savo gražią, bet neištikimąžmoną, kuri jo nesulaukusi iš karo žygio... Nuo jos ašarų atsiradęsupokšnis išgraužęs olą. Dar pasakojama, kad oloje žynys gydęs savoburtais ir stebuklingu vandeniu.

Bet daugiausia pasakojimų apie čia nužudytą mergaitę Mają išTuraidos.

Netoliese yra Viktoro ola. Kitoje vietoje yra dar Petro, Velnioolos.

Nuo Gutmanio olos einame mašinų stovėjimo aikštelės link ir įTuraidą vykstame autobusu. 1207 m. Gaujos pakrančių lybių žemės buvoužkariautojų pasidalytos: 2/3 valdos pasiėmė vyskupas, 1/3 atitekoOrdinui. Lybių valdovo Kaupo pilis Turaidos piliakalnyje 1212 m. buvogalutinai sunaikinta, o jau 1214 m. Rygos vyskupo Alberto nurodymupradėta mūrinės pilies statyba. Ilgainiui išaugo visas kompleksas.

Dabar čia įsikūręs Turaidos istorinis draustinis. Be pilies, čia daryra dvaras, skulptūrų parkas (buvusi lybių gyvenvietės teritorija), 1750 m.statyta medinė bažnyčia ir latvių taurios meilės simbolis – Turaidos Rožėskapas.

Pasakojimas apie Turaidos Rožę ilgą laiką buvo laikomas legenda.Bet XIX a. viduryje perstatant Rygos pilį buvo rasti Vidžemės dvaroteismo dokumentai... Tačiau apie viską iš eilės...

1602 m. pavasarį po mūšio švedų kariuomenė užėmė Turaidos pilį.Kitą dieną po mūšio raštininkas Greifas nuėjo į mūšio lauką šalia pilies.Ten tarp užmuštųjų jis rado gyvą kelių mėnesių mergytę. Sužinoti, kas jos

tėvai, buvo neįmanoma. Raštininkas paėmė mergaitę į savo namus,pakvietė pastorių ir pakrikštijo ją Maja, nes rasta juk gegužę... Bėgo metai.Mergaitė raštininko šeimoje buvo auklėjama kaip tikra dukra, gavoišsilavinimą, tapo nepakeičiama pagalbininke. Maja užaugo tikra gražuole.Nemažai jaunuolių siekė jos rankos, bet mergina visiems atsakydavo. 1620m. vasarą ji sutiko savąjį – Siguldos pilies sodininką užsienietį ViktorąHeilą. Jaunuolių meilė suliepsnojo ir rudenį buvo numatytos vestuvės.Jaunuoliai kiekvieną vakarą susitikinėdavo smėlio oloje, pusiaukelėje tarpTuraidos ir Siguldos. Viktoras savo mylimajai šalia išrausė mažesnę olą,išpuošdavo ją gėlėmis. Jei Maja ateidavo anksčiau, jį joje slėpdavosi irstebėdavo keliu iš Siguldos skubantį mylimąjį. Paprastai įsimylėjėliaisusitikinėdavo vakare, bet rugpjūčio 6 d. Maja gavo raštelį, kad Viktorasnorįs susitikti po pietų. Maja, lydima aštuonmetės raštininko dukters, išėjoį pasimatymą...

Jau temo, kai į Turaidos pilį atbėgo sukrėstas sodininkas V. Heilasir pranešęs baisią žinią vėl metėsi link olų. Nuvykęs su tarnais Greifas radonelaimingąją Mają negyvą. Ant kaklo ji ryšėjo mylimojo dovanotą skarelę,po kuria žiojėjo gili žaizda. Teismo pareigūnai kitą dieną apžiūrėjo olas irViktoro padarytoje oloje rado smėlyje užkastą kruviną kirvį. ViktorasHeilas tapo įtariamuoju. Jis kaltę neigė, bet buvo ketinta kankinimaisišgauti jo prisipažinimą... Bet V. Heilui pasisekė. Pas tardytojus atėjoTuraidos valdytojo samdinys Peteris Skudritis ir davė parodymus. Iš jopasakojimo paaiškėjo, kad prieš porą metų Turaidos valdytojas priėmėtarnauti vokiškai mokėjusius du lenkų kariuomenės dezertyrus – jį irAdomą Jakubovskį. Nenuspėjamo charakterio ir pasiputęs A. Jakubovskispo eilinio skandalo buvo priverstas bėgti iš lenkų armijos. Kartu jisišviliojo ir P. Skudritį. Turaidoje jie tarnavo pakenčiamai, bet mėgdavoišgerti, buvo šiurkštūs, apsileidę ir prietaringi. Jau nuo pirmųjų tarnystėsdienų A. Jakubovskis įsimylėjo gražuolę Mają ir visaip stengėsi atkreiptijos dėmesį. Bet mergina buvo įsimylėjusi Viktorą. Tai siutino A.Jakubovskį ir jis sugalvojo bet kokia kaina palenkti neklusniąją merginą.Jis sukūrė klastingą planą ir prikalbino P. Skudritį jam padėti. Tai jisperdavė merginai raštelį apie tariamą Viktoro norą susitikti anksčiau. Abusuokalbininkai pasislėpė oloje. O kai mergina į ją įėjo, A. Jakubovskisužstojo išėjimą, puolė merginą, nuplėšė drabužius... Maja priešinosi iš visųjėgų, bet iš už nugaros ją per pečius suspaudė P. Skudritis... Maja išpaskutiniųjų sušuko A. Jakubovskiui: „Neliesk manęs! Aš atiduosiu taubrangiausią ką turiu. Karaliaus dovana – niekis palyginus su tuo!“.Piktadarys trumpam paleido auką ir pasidomėjo: „Kas gi perbrangenybė?“. Mergina nusirišo nuo kaklo skarelę ir padavė ją A.

Jakubovskiui paaiškindama, jog tai stebuklinga skarelė. Jei Adomasužsirišiąs, jo neims nei kardas, nei ietis. Užpuolikas suabejojo, kad varguar skarele gelbėtų, jei net šarvai kartais nepadeda... Bet Maja staigasušuko: „Stok! Tuoj tu įsitikinsi skareles stebuklingumu. Aš užsirišiu ją antkaklo. Kardas pas tave, tat smok iš visų jėgų ir įsitikinsi, kad man niekoneatsitiko“. Trumpai paabejojęs A. Jakubovskis užsimojo kardu ant rankasant krūtinės sukryžiavusios Majos. P. Skudritis netgi pamanė, kad jišnabžda užkeikimus. Po smūgio pliūptelėjo kraujas ir Maja susmuko antžemės. A. Jakubovskis apstulbo. „Nesitikėjau!.. Ji nusprendė likti ištikimasavo sužadėtiniui!.. O aš?, aš – žvėris, pasiutęs žvėris!..“ - surikožmogžudys. Jis puolė į didžiąją olą, metė į šaltinį kalaviją ir surikęs P.Skudričiui nesiartinti, nes pasmaugsiąs, nulėkė į mišką. P. Skudritį kankinosažinė ir jis pagaliau viską papasakojo dvaro valdytojui, o paklaustas,kodėl net nebandė sulaikyti A. Jakubovskio nuo piktadarystės, pasiaiškino,kad tikėjęs stebuklinga skarelės galia. Tik po to jis supratęs merginossumanymą – geriau mirtis negu negarbė. Vėliau P. Skudritis rado A.Jakubovskį savo kardo diržu pasikorusį ant medžio šakos. Po kurio laikobuvo surasta ir išsigandusi raštininko mažametė dukrelė, kuri viską matė.Ji patvirtino P. Skudričio pasakojimą.

Paaiškėjus tragedijos detalėms V. Heilas ir Greifas prašė teismąpasigailėti riboto proto P. Skudričio, kuris buvo paveiktas A. Jakubovskio.Po keturių mėnesių kalėjimo atgailaujantis P. Skudritis buvo išsiųtas perLietuvos sieną ten, iš kur jis ir buvo atvykęs. Viktoras Heilas, pastatęskryžių ant mylimosios kapo, išvyko į savo tėvynę Vokietiją.

Teismo medžiagą XIX a. publikavo Magnusas fon Volffeldas(1848). Jo publikacijos pasakojimą apie Turaidos Mają įvedė į literatūrą.Jau tais pačiais metais Pabaltijo vokiečių poetas Adalbertas Kammererisparašė ir išleido poemą „Turaidos mergelė“ („Die Jungfrau von Treyde“).Latvių literatūroje apie Turaidos Mają pirmas prabilo Juris Dauge 1857 m.išleidęs apsakymą „Turaidos mergelė“. Vien tik per XIX šimtmetį šisapsakymas susilaukė 4 leidimų. 1865 m. jis estų kalbą išleistas Tartu(tiesa, be autoriaus pavardės). Po to,\ apie Mają Greif rašė daug autorių.1926 m. Janis Rainis parašė pjesę „Meilė stipresnė už mirtį“, kuria pometų teatre „Daile“ pastatė E. Smilgis. Per literatūrą prigijo ir TuraidosRožės vardas. 1966 m. Rygoje pastatytas Janio Kepičio baletas „Turaidosrožė“. Apie Turaidos Mają pasakoja ir 1976 m. sukurtas kino filmas„Kalavijo šešėlyje“. 1997 m. Olandijoje išspausdintas pašto ženklas„Turaidos Rožės legenda“ (dail. Juris Urtans). 2000 m. Latvijosnacionalinėje operoje įvyko Zigmaro Liepinio operos premjera „Rožė irkraujas“ (libreto autorius K. Dimiters).

Taigi legenda apie Turaidos Rožę gyva, o jos kapą lankojaunavedžiai ir tūkstančiai turistų.

Aplankę žymiausias Siguldos vietas, kelionę tęsiame Cėsio link.Jau pasukus iš Pskovo kelio į Cėsį, pakelyje yra Araišių vietovė. Čiarekomenduojama aplankyti muziejų – kaimelį ant ežero. Seni pasakojimaibyloja, kad Araišių ežere nugrimzdusi pilis. Kaip archeologinis paminklasvieta žinoma nuo XIX šimtmečio pabaigos. Bet tik XX a. archeologiniųtyrinėjimų dešimtmetis (1965-1969; 1975-1979) davė tikslesnį atsakymą:čia IX-X a. būta latgalių gyvenvietės. Kilo sumanymas atkurti šį vikingųlaikų kaimelį. Namus atkuriantys dailidės dirba tik rankiniais įrankiais:geležiniais siauraašmeniais kirviais, drožtuvais, mediniais pleištais ir t. t.

Iš romantiško Araišių kaimelio tiesiausias kelias į Cėsį. Tai apie 19tūkst. gyventojų turintis miestas. Cėsis kūrėsi Gaujos vingyje. Miestopradžia – piliakalnyje, vadinamame Riešutų kalnu (Riekstu kalns). X-XIIIa. buvo medinė vendų pilis. Greta jos vokiečių riteriai 1209 m. pastatėmūrinę pilį. XVI gavo miesto teises. Vendenas XVI a. buvo Ordinomagistro rezidencija. XIV a. pab.-XV a. pr. miestas buvo Hanzos narys.Nuo 1561 m. Cėsis priklausė LDK, 1629-1721 m. Švedijai, nuo 1728 m. –Rusijai.

Ordino pilį Šiaurės karo metu 1703 m. sugriovė rusų armija. 1777m. pilies teritoriją įsigijo grafas Ziversas ir pilies rytinėje dalyje pasistatėgyvenamą namą.

1812 m. suformuotas romantiškas parkas.Cėsio miestas kūrėsi prie pilies. 1281-1284 m. pastatyta Šv. Jono

bažnyčia. Vėliau Cėsis augo kaip kurortinis miestas. Jo augimą palankiaiveikė ir 1868 m. nutiestas Rygos – Pskovo plentas bei 1889 m. Rygos –Valkos geležinkelis.

Į Daugpilio kraštą

Kol kas nedaug ekskursijų traukia Daugpilio link. Bet tiems, kuriesusidomės, pateikiame šį aprašą. Pradžioje maršrutas su tampa suaprašytuoju į Kupiškį. Toliau kelias veda pro Rokiškį, Obelius.Pervažiavus Lietuvos – Latvijos sieną, pirmoji kiek didesnė gyvenvietė –Subatė. Miestelis įsikūręs prie Subatės ežero. Buvo kolūkio „Liesma“centras.

Istoriniuose dokumentuose Subatė pirmą kartą paminėta XVI a.Miestas susidarė 1887 m. susijungus Vecsubates (1550) ir Jaunsubates(1685) miesteliams. Yra 1685 m. statyta liuteronų bažnyčia.

Tarp Eglaites ir Subates - Červonka. Stabtelkime prie keliodešinėje pusėje esančiu kapinių. Jos mena netolimą mūsų istoriją. 1919 m.rugpjūčio 31 d. Lietuvos kariuomenė, derindama veiksmus su latviais,nustūmė bolševikus už Dauguvos. Nusistovėjo pozicinis frontas. Mūšiuosesu bolševikais žuvę lietuvių kariai 1929 m ir 1931 m. buvo palaidotiČervonkoje. 1932 m. pastatytas įspūdingas paminklas.

Pravažiuojame Ilukstės miestelį, istoriniuose šaltiniuose minimąnuo 1562 m.

Prie Dauguvos įsikūręs Daugpilis, kuriame stabtelsime kiek ilgiau.Jo pradžia susijusi svarbiu prekybiniu vandens keliu. Šį kelią jau V a. miniskandinavų sagos. Daugpilis istoriniuose dokumentuose pirmą kartąpaminėtas 1275 metais, kai Livonijos ordino magistras Ernestas fonRatcenburgas vietoj čia buvusios latgalių medinės pilies Vecpilso įsakėpastatyti mūrinę pilį Dinaburgą. Ji tapo komtūrijos, kuri apėmė Rezeknės,Luizos, Liksnos ir Ilukstės apylinkes, centru. Šalia pilies kūrėsi miestas.XV a. Dinaburgą du kartus buvo užėmusi LDK kariuomenė, 1481 m. pilįsugriovė Ivano III kariai. Tačiau pilis vis būdavo atstatoma. Tik Livonijoskaro metu, žlugus Livonijos valstybei, pilis prie Dauguvos 1559 m. atitekoŽygimantui Augustui. Livonijos ordino dalis, dabartinė Latgala irVidžemė, buvo įjungta į LDK, o Dinaburgas tapo vaivadijos centru. 1582m. Steponas Batoras miestui suteikė Magdeburgo teises. Miesto augimuibuvo svarbi ir jėzuitų veikla: XVII a. jie čia įkūrė vienuolyną, atidarėpirmąją mokyklą Latgaloje. XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos – Lenkijosvalstybei Dinaburgas atiteko Rusijai. Jis tapo Polocko, o vėliau Vitebskogubernijų apskrities centru. 1810 m. paaštrėjus Rusijos ir Prancūzijossantykiams Rusijos valdžia nutarė čia statyti tvirtovę. Su pertraukomistvirtovė buvo statoma beveik visą XIX šimtmetį.

Miesto gyvenimui labai svarbus buvo geležinkelių nutiesimas:1860-1861 m. Peterburgo – Varšuvos, o 1862 m. į Rygą.

1893 m. imperatoriaus Aleksandro III įsaku Dinaburgaspervardintas Dvinsku. Daugpiliu miestas pavadintas 1920 m., kai susikūrėnepriklausoma Latvijos Respublika.

Įdomiausias Daugpilio objektas – tvirtovė.Smulkiau apie Daugpilį, jo istoriją sužinosime apsilankę miesto

muziejuje ir apžvalginėje ekskursijoje po miestą. Patartina užsisakytiekskursijos vadovą, juolab kad ir tvirtovėje jo paslaugos reikalingos.

Iš Daugpilio netoli iki svarbaus katalikybės centro Aglonos.Vykstame Rezeknės kryptimi. Aglonos miestelis įsikūręs tarp dviejų ežerų:Cirišo ir Egles. Pirmąją medinę bažnyčią kartu su vienuolynu dominikonaičia pasistatė 1700 m. Bažnyčioje jie pakabino iš Vilniaus atsigabentą

Dievo Motinos paveikslą. Pasklidus garsui apie jo stebuklingąją galią, įAgloną ėmė plūsti maldininkai. 1768-1780 m. buvo pastatyta mūrinėbažnyčia ir vienuolynas. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia uždraudėpriimti naujus vienuolius. XIX a. pabaigoje mirė paskutinis Aglonosvienuolis. Bažnyčioje pradėjo tarnauti paprasti kunigai. 1920 m. Aglonojekatalikų vyskupu pašventintas pirmas latvis A. Springovičius. Vienuolynopastate buvo įkurta kunigų seminarija, po metų – katalikiška gimnazija.1980 m. popiežius Aglonos bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos („basilicaminoris“) titulą. 1993 m. rugsėjo 9 d. Aglonoje apsilankė popiežius JonasPaulius II.

Stebuklingojo paveikslo autorius nežinomas, nutapymo metai taipnėra išaiškinti. Bet Trakuose yra analogiškas paveikslas, kurįKonstantinopolio imperatorius padovanojo Vytautui Lietuvos krikštoproga. Vytautas jį 1409 m. padovanojo Trakų bažnyčiai. Viena versijų,kodėl dominikonai paveikslą atsivežė į Agloną, yra ta, kad atvežė pirmojopriėmusio krikščionybę Lietuvos kunigaikščio Mindaugo garbei, kurisbuvo nužudytas pakeliui į Agloną.

Netoli bažnyčios yra stebuklingas šaltinėlis.Jei kelionės laikas leidžia – aplankykime dar vieną mūsų kraštui

svarbią vietą. Tai už Preilos esantys Riebiniai, lenkų ir lietuvių literatūroježinomi Ribiniškių pavadinimu. Kuo gi mums svarbus šis Latgalosmiestelis, buvęs kolūkio „Krasnyj oktiabrj“ centras?

Seniausias vietovės pavadinimas – Krevenmuiža. XVI a. Livonijosordino magistras Pletenbergas atidavė Gerhardui Rehnderui. XVII-XVIIIamžiais valdė Korfai, Berkai. XVIII a. pabaigoje vedybų keliu dvarasatiteko Veisenhofams. Tadeušo Veisenhofo dukra Konstancija ištekėjo užrusų generolo Jokūbo Perino, ir Ribiniškiai tapo jų valda. Jų sūnusArnolfas 1874 m. pardavė Ribiniškių centrą generolui majorui StanislovuiKerbedžiui (1810-1899). Jo įpėdinių valdoje Ribiniškiai išliko iki Pirmojopasaulinio karo

XX a. pradžioje ištuštėjusius rūmus atnaujino EugenijaKerbedytė-Kerbedienė ir atidavė juos dailininkams, rašytojams beimuzikams. Namo išlaikymui ji atskirą fundaciją. Čia poilsiavo ir keletaslietuvių dailininkų: M. K . Čiurlionis, P. Rimša, A. Jokubaitis.

Riebiniuose gimė latvių kompozitorius Janis Ivanovas (1906 –1983).

Iš Riebinių vėl sukame Daugpilio link. Kiek pavažiavęapvažiavimo keliu, dar pasukime Rygos link. Kelionės tikslas – Liksnosbažnytkaimis. Švč. Jėzaus Širdies katalikų bažnyčia, statyta 1912 metais,matyti jau iš tolo. Ji – vienas gražiausių neogotikinio stiliaus sakralinės

architektūros pavyzdžių Latvijoje. Liksnos pradžia siekia XIV a., kai čiarezidavo Dinaburgo komtūrai, o vietovė vadinosi Likstene (Lixten). VėliauLiksnos dvaras priklausė Liudingshauzenams-Volfams. XVIII a. Liksnossavininkais tapo baronai fon Zybergai, XIX a. pradžioje vedybų keliudvaras perėjo Pliateriams.

Pliaterių giminė į Latviją atsikėlė XVI a. iš Vestfalijos. ŽlugusLivonijos valstybei šios giminės atstovai ėjo įvairias pareigas Lietuvos -Lenkijos valstybėje.

Liksnos dvaras susijęs su karžygės Emilijos Pliaterytės (1806-1831) gyvenimu. Emilija gimė 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje, grafųPranciškaus Ksavero ir Anos fon der Moglovos Pliaterių šeimoje. Šeimaiiširus, 1815 m. Emilija su motina palieka Vilnių ir apsistoja pas tėvobrolio Vilniaus vaivados Mykolo Pliaterio žmoną Izabelę Heleną fonZyberg, Bresto vaivados dukrą, Liksnos dvare. Emilija čia turėjo savokambarį, savo knygas. Ją mokė puikus guvernantas Volfas. Čia jisusidraugavo su pusbroliais, iki valiai jodinėjo po apylinkės miškus. Jigerai susipažino su prancūzų ir vokiečių klasikine literatūra, žavėjosiAdomo Mickevičiaus kūryba, skaitė knygas apie Žaną d'Ark. Emilijadomėjosi lietuvių ir baltarusių folkloru.

Čia, Dauguvos pakrantėse, ją aplankė ir pirmoji meilė: Emilijapamilo prie Daugpilio tvirtovės statybos dirbusi atvykėlį iš Saksonijoskapitoną Dalvigą. Deja, šis, pasibaigus statyboms, išvyko į tėvynę.Emilijai piršosi kitas tvirtovės statytojas generolas majoras M. Klimenka,bet už jo tekėti ji nesutiko.

1830 m. mirė motina. Likusi viena, Emilija bandė suartėti su tėvu,bet šis ją atstūmė. Mergina apsigyveno Vilniuje, moterų pensione. Iš tenišėjo į sukilimą.

Dvaro rūmai nukentėjo nuo gaisro 1861 m. Apie 1880 m jie buvoatstatyti. Dabar likę rūmų griuvėsiai, parko fragmentai.

Iš Liksnos grįžtame į Daugpilio apvažiavimo kelią ir, pervažiavęDauguvą, keliaujame Lietuvos link.

Literatūra

1. Aftanazy R. .Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. - T.3.-Wrocław – Warszawa – Kraków. - 1992.- P.342 – 345.

2. Auglys J., Juknevičius P., Kavaliauskas A Krekenavos regioninis parkas. –Leidimo vieta ir data nenurodyta.

3. Barkauskas P., Vabalas A. Vadovas po Lietuvą. – K. – 1938.4. Bitinaitė V., Trečiokas E. Biržai. – V. – 1971. 5. Brambe R. Rīgas iedzīvotāji feodālisma perioda beigās. 18. gs. beigās – 19. gs.

pirmā puse. – Rīga. – 1982.6. Buszynski I. Brzegi Niewiaży. - Wilno. - 1873.7. Cveigas A. Mindaugas II. – V. – 1955. – P.25 – 27, 32 – 33.8. Čekiškė // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.4. – V. – 1981. – P.29 – 45.9. Čerbulėnas K., Baliulis A. Tytuvėnų architektūros ansamblis. – V. – 1987.10. Dagelis A. Po Panevėžio apylinkes. - V. – 1972. 11. Dokšas Z., Meiželis T. Juknaičiuose prie Nemuno. – V. – 1983.12. Feodālā Rīga. - Rīga. – 1978.13. Iepazīstieties ar Rīgu. – Rīga. – 1986.14. Juknevičius P. Apie Bistramus ir Bistrampolio dvarą. - Panevėžys. - 2003.15. Juknevičius P. Bažnyčios / Lankstukas. - Panevėžys. - 1999.16. Juknevičius P., Bočiulytė A. Panevėžio rajono architektūros paminklai. -

Panevėžys. - 1995.17. Juknevičius P., Bočiulytė A. Panevėžio rajono bažnyčios. - Panevėžys. - 1995.18. Juknevičius P., Bočiulytė A. Puziniškis – G. Petkevičaitės-Bitės gimtinė /

Lankstukas. - Panevėžys. - 1988.19. Juknevičius P. Burveliai / Lankstukas. – Panevėžys. - 1998.20. Juknevičius P. Čičinsko kalnas / Lankstukas. - Panevėžys. - 1998.21. Juknevičius P. Dešimt kelionių iš Panevėžio. - Panevėžys. - 1997.22. Juknevičius P. Ignas Bušinskis ir jo monografija „Nevėžio krantai“ // Tėvynė.-

2003 12 10.23. Juknevičius P. Į Kupiškio kraštą // Kelionės ir pramogos. – 1999. - Nr.1. - P.65 –

66.24. Juknevičius P. Į Kupiškio kraštą // Panevėžio balsas. - 1995 11 09.25. Juknevičius P. Į Paberžę ir Devynduonius arba vienas nukrypimas nuo kelionių

maršruto „Po Krekenavos regioninį parką“ // Panevėžio balsas. - 1996 08 28.26. Juknevičius P., Juknevičiūtė R. Padavimais apgaubti… - Panevėžys. – 2004.27. Juknevičius P., Juknevičiūtė R. Panevėžio rajono piliakalniai. - Panevėžys. -

2003.28. Juknevičius P. Kiršinas. – Panevėžys. - 2003.29. Juknevičius P., Kryžanauskaitė S., Vasiliauskaitė L. Link Šiaulių. Keturių

kelionių aprašymai. - Panevėžys. - 2002.30. Juknevičius P. Krekenavos regioninis parkas / Lankstukas. - Panevėžys. - 1997.31. Juknevičius P. Kviečia Krekenavos regioninis parkas / Lankstukas. – Panevėžys.

- 1997.32. Juknevičius P., Kukuraitytė R. Iš Nevėžninkų preities. – Panevėžys. – 2004.

33. Juknevičius P. „ Kur tas kelelis pilkas...“ // Tėvynė. – 2007 01 10; 01 17; 02 21;03 07; 03 21; 05 16; 07 04; 07 11; 07 18; 08 01.

34. Juknevičius P. Link Ventspilio per Žiemgalą ir Kuršą. – Panevėžys. – 2004. 35. Juknevičius P. Linų muziejus / Lankstukas. - Panevėžys. - 1999.36. Juknevičius P., Lukšytė S. Berčiūnai. – Panevėžys. – 2004. 37. Juknevičius P. Naudvaris ir Kerbedžiai. – Panevėžys. – 2005. 38. Juknevičius P. Nevėžio pakrantėmis // Kelionių magija. – 2007. – Nr. 8. –

P.48 – 53.39. Juknevičius P. Panevėžio rajonas: iš praeities į dabartį. – Panevėžys . - 2002. -

Tas pat. - Tėvynė. - 2002 07 17.40. Juknevičius P. Panevėžys – Biržai. Po Panevėžio apskritį / Lankstukas. -

Panevėžys. - 1999.41. Juknevičius P. Panevėžys – Ukmergė // Panevėžio balsas. - 1995 08 30.42. Juknevičius P. Panevėžys – Upytė – Naujamiestis – Panevėžys // Panevėžio

balsas.- 1995 08 23.43. Juknevičius P. Po Krekenavos regioninį parką // Panevėžio balsas. - 1996 0314;

03 15; 03 16.44. Juknevičius P. Po Panevėžio kraštą. Keturi kelionių maršrutai. - Panevėžys. -

1996.45. Juknevičius P. Po Smilgių kraštą / Lankstukas . - Panevėžys. - 2003.46. Juknevičius P. Po vidurio Lietuvą. – Panevėžys. – 2004. 47. Juknevičius P., Prascevičius. Raudondvaris / Lankstukas. - Panevėžys. - 1999.48. Juknevičius P. Smilgių apylinkėmis // Panevėžio balsas. - 1991 07 16.49. Juknevičius P. Šuoja. – Panevėžys. – 2005.50. Juknevičius P., Trebaitė K. Įstras. – Panevėžys. – 2007.51. Juknevičius P., Vasiliauskaitė L. Dviračiu iš Panevėžio į Upytę ir Naujamiestį /

Lankstukas. - Panevėžys. - 2003.52. Juknevičius P., Vasiliauskaitė L. Nevėžio pakrantėmis arba Panevėžys –

Kėdainiai – Panevėžys. - Panevėžys. - 2003.53. Juknevičius P., Vasiliauskaitė L. Sanžilė. – Panevėžys. – 2003. 54. Kirsnys V. Likėnai. – V. – 1977.55. Kirsnys V., Meška V., Mikšytė A. Kurortai ir poilsiavietės. – V. – 1979.56. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. – V. – 1981.57. Kondratas M. Dubysa. Maršrutas Nr. 6. – V. – 1961. 58. Kudaba Č. Kalvotoji Žemaitija. – V. – 1972.59. Kudaba Č. Upelių pakrantėmis. – V. – 1977.60. Kuzmickas V. Kazys Binkis. - K.- 1985. - P.74 – 75.61. Lancmanis I. Rundāles pils. – Rīga. – 1981.62. Levandauskas V. Šiaulių renesanso paminklas. – V. – 1988.63. Liepa L., Saulājs R. Bauska. – Rīga. – 1976.64. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. – T.1. – V. – 2005. – P.232 – 233, 236 – 239. 65. Lietuvos pilys. – V. - 1971. – P.192.66. Lietuvos TSR ekskursinių biurų ekskursiniai maršrutai. – V. – 1971.67. Liutvinavičius S. Veliuona. – V. – 1988.68. Makarevičius A. Vilkijos ir jos apylinkių praeities paminklai // Kraštotyra. –

T.10. – V. – 1988. – P.52 – 60.69. Marcinauskas K. Dviračiu po Žemaitiją. – V. – 1990.70. Mardosa J. H. Zudermano gimtinėje // Kultūros barai. – 1973. – Nr.1. – P.53.

71. Masteika R. Užtarnautos pagarbos vieta // Valstiečių laikraštis. – 1993 08 21.72. Neimantas R. Venta – draugystės upė. – V. – 1978.`73. Obelienius J. Lietuvos TSR vandens turistų keliai. – V. – 1982.74. Panemunės pilis / Lankstukas. – V. – 2005.75. Panevėžio rajonas. – V. – 2003. 76. Pa seno zemgalu takām. – Dobele. – 2004.77. Pinkus S. Raudondvario pilis. – V. – 1983.78. Pinkus S. Raudonės pilis. – V. – 1978.79. Plaudis A. Celvedis pa teiksmu pilīm. Vēsturiskas uzzinas. Legendas.

Ekskursijas. – Rīga. – 2004.80. Prascevičius E. Burbiškio dvaro meno vertybės, archyvas ir biblioteka //

Muziejai. Paminklai. – Nr.1. – P.1 – 10.81. Prascevičius E., Juknevičius P. Burbiškio dvaro skulptūros / Lankstukas. –

Panevėžys. – 1998.82. Prascevičius E., Juknevičius P. Raginėnų piliakalnio legendos / Lankstukas. –

Panevėžys. – 1998.83. Pumpa O. Autotūrisma maršruti Latvijā. - Rīga.- 1985.84. Purēns V. Latvijas ģerboņu grāmata. – Rīga. - 1993.85. Puronas V. Kryžių kalnas. – Šiauliai. – 1993.86. Ramanauskienė S. Kūrėjai ir jų memorialimės vietos. – V.- 1984.87. Semaška 10 maršrutų iš Kauno. – V. – 1978.88. Semaška A. Po Lietuvą automobiliu (Turistiniai maršrutai). – V. – 1979.89. Semaškaitė I. Lietuvos pilys ir dvarai. – V. – 2003.90. Sirokomlė V. Nemunas nuo versmių iki žiočių. – V. – 1991.91. Tapinas L. Nešk, Dauguva, atminimą. – V. – 1988.92. Telsksnytė M., Račkaitis V. Dubysa. – V. – 1983.93. Telsksnytė M., Račkaitis V. Nevėžiu ir jo pakrantėmis. – V. – 1995.94. Tytuvėnai. Istorinė apybraiža. – K. – 1996.95. 35 maršrutau autoturistams. Antras, papildytas leidimas / B. Požerskis. – V. –

1975.96. Vanagū Kārlis. Atceries Latviju. Zemgale. – Nr.3. – Rīga (Leidimo data

nenurodyta).97. Ventės ragas / L. Jezerskas, V. Jusys, R. Grigonis. - K. – 2003.98. Vilkyškiai // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.11. – V. - 1988. – P.92 –

199.99. Zalomskis R. Su Šiaulių turistiniu autobusu. – V. – 1972.100. Žemės atmintis. Lietuvos liaudies padavimai. – V. – 1999. – P.181 – 183.101.Бок П. М. Воспоминания о моем отце П. А .Столыпине. - Москва. - 1992. -

C.8102. Вильнюс. Рига. Таллин. Путеводитель. – Москва. – 1989.103. Легенда о Турайдской Розе / П. Гаварс. – Турайда. – 2004.104.Циелава С., Эргле З. О чём рассказывают дома и улицы старой Риги. – Рига.

– 1977.105. Янулайтис К. А. По Неману в Литве. – Москва. – 1979.

© P. Juknevičius Ju 56

Leidinyje aprašoma 17 kelionių iš Panevėžio po artimas apylinkes, poLietuvą ir Latviją. Yra naudotos literatūros sąrašas.

UDK 910.4.379.8(474.5)ISBN 978-9955-850-00-7

Viršelio dizainas – Andromeda BlaževičiūtėViršelio fotografijos iš Panevėžio apskrities turizmo informacijos centro archyvo

2008 02 04 Užsakymo Nr.70A5, 112 PSL. Tiražas 300 egz.Išleido ir spausdino „LT PRINNT“ spaustuvė,Savanorių a. 12, PanevėžysTel./Faks. 8 45 436713.