Gelgaudiškis ir dvaro rūmai

• Gelgaudiškis – viena seniausių Suvalkijos penemunės vietovių. Jis įsikūręs kairiąjame Nemuno krante, supamas gražaus kražtovaizdžio, 15 km į šiaurę nuo Šakių.

• Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės čia gyveno jau V – X amžiuose. Vėliau, kraštą puldinėjant kryžiuočiams, gyventojai paliko šias vietas. Vietovė apaugo didelėmis neįžengiamomis giriomis.

• Gelgaudiškio vardas minimas nuo 1599 metų. 1504 m. Didysis kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria padovanojo Jonui Sapiegai. Iš Spiegų dvarą ir girią 1585 m. nusipirko Grigalius Masalskis, o iš šio – Kasperas Oziemblovskis. XVIII a. Gelgaudiškį valdė Gelgaudai ir Čartoriskiai.

• Žemąjį Gelgaudiškį su visais jam priklausančiais dvarais 1892 m. nupirko dvarininkų bendrovė, kuri 1900 m. jį pardavė grafui Komarui. Komarai buvo paskutinieji žemutinio Gelgaudiškio dvarininkai.

• 1992 m., siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, buvo įkurtas Panemunių regioninis parkas. Gelgaudiškis įeina į šio parko teritoriją. 2000 m. buvo atidarytas Gelgaudiškio pažintinis takas, nusitęsęs du kilometrus nuo dvaro rūmų per juos supantį seną, didingą parką.

• Dabartiniai dvaro rūmai statyti 1842 – 1846 metais.

Rūmai mūriniai, vienaaukščiai, jiems būdingos klasikinės formos.

Sidabrinių klevų alėja• Sidabriniai klevai čia auga

keturiomis eilėmis. Medis yra introdukuotas iš Šiaurės Amerikos. Kai kurie klevai daugiau kaip metro skersmens. Šių medžių Lietuvoje yra nemažai. Jų mediena nėra vertinga, nes palyginus minkšta ir greitai skyla. Sidabriniai klevai auga greitai, gyvena apie 180 metų. Mūsų klimato sąlygoms atsparūs, pakenčia užterštą orą. Sidabrinių klevų drevėse peri didysis dančiasnapis, paukštis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Asesoriaus kapasAsesoriaus kapas

Anot legendos čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), kuris skirdaves griežtas bausmes baudžiauninkams ir dažnai jas pats vykdydavo. Vėliau žmonės pastebėjo, kad asesorius pasikeitė ir pradėjo skirti mažesnes bausmes. Greitai išaiškėjo, kad jis įsimylėjo baudžiauninkę. Tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su baudžiauninke buvo neįmanoma.

Šioje vietoje asesorius sielvarto apimtas nusižudė, prieš tai nužudęs žirgą ir užmušęs šunį. Teisėjas buvo labai turtingas. Čia aukso ieškotojai ne kartą kasė duobes ieškodami asesoriaus auksinės kardo makšties ir diržo sagties.

Keliaujame miško takeliu toliau. Praėję apie 200m. į rytus, dešinėje prieiname

pirmąją proskyną vedančią pietryčių kryptimi. Ja ir pasukame. Patenkame į

aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio kryptimis

iškirstos proskynos. Ši vieta „žvaigžde“ vadinama. Aikštelės centre stovi medinė skulptūra.

Žvaigždė.Legenda pasakoja, kad dvarininkai medžioklės metu šioje vietoje pietaudavo. Jie norėdami ir pietus valgant matyti žvėris, medžioti, įsakė iškirsti proskynas. Žmonės prisimena, kad ankščiau čia augę šimtamečiai ąžuolai. Ąžuolus pokario metais iškirto ir pasodino eglaites.

Medinės skulptūros.Tai gelgaudiškiečio – tautodailininko A.Murausko darbai.

Keletas akimirkų

Aukščiausia eglė

Tikrai įspūdingai atrodo ši eglė galiūnė, žiūrint į ją nuo kalno

viršaus. Eglė aukščiausia Sūduvoje. Jos aukštis 42,54 m,

skersmuo 103,2 cm. Tačiau tikrą eglės galybę galima

pamatyti tik nusileidus laiptais žemyn. Susėdę ant laiptelių

prisimename pasaką apie Eglę žalčių karalienę.

Deja – eglė jau miršta...

Raudonasis ąžuolas. Šis medis kilęs iš Šiaurės Amerikos. Užauga iki 40m, aukščio. Gyvena iki 400 metų. Lietuvoje

auginamas miškuose ir parkuose, dažnai nukenčia nuo šalnų. Mediena, kaip ir visų ažuolų kieta, sunki, patvari, naudojama parketo, baldų, laivų ir statybinių medžiagų gamybai. Vertinamas kaip dekoratyvinis medis.

Prieiname miško takelių sankryžą, pasukame link “pakaruoklių kalno”. Niekas nežino, kodėl ši vieta taip vadinama. Tačiau ten auga bukai. Šie medžiai yra ąžuolų giminaičiai. Bukai Lietuvoje reti medžiai. Dažniau auga vakarinėje dalyje pajūryje.. Ten jie nelabai nukenčia nuo šalnų. Medžio vaisiai valgomi žali, vartojami aliejaus gamybai, naudojami gyvulių pašarui. Daugiausiai auginami kaip dekoratyviniai medžiai. Mediena kieta, skali, naudojama baldų, parketo, braižymo įrankių gamybai, povandeniniams statiniams. Rytinė buko išplitimo riba siekia Kaliningrado sritį Svietlogorską. Čia jie augo Hitlerio meilužės Evos Braun dvare Prūsijoje. Dvaras vadinosi Raušeni ( Raušiai).

Netoli bukų auga juodosios pušys. Medžiai kilę iš vidurio ir pietų Europos. Dažnai auga kalnuose. Užauga iki 40m. Aukščio, 2m skersmens, spygliai auga po 2 iki 12-14 cm. ilgio. Auga lėčiau už paprastą pušį. Labai lėtai auga jauni medeliai. Gyvena iki 400 metų. Tarp kitų medžių sudaro tamsias ryškias grupes. Įspūdingai atrodo pavieniui auginami medžiai.

Ekskursiją tęsiame kaštonų alėja, kuri kadaise visus žavėjo didingais kaštonais. Šiuo metu dauguma kaštonų nunykę arba nukirsti, vietoj jų atsodinami nauji.

„Pasibučiavimo tiltelis”Pasibučiavimo tiltelis”Kodėl toks pavadinimas?

Manoma, kad jaunikaitis irmergaitė ateidavo iš skirtingųpusių : vienas nuo miško, kitasnuo miestelio, paskyrę pasimatymąant šio tiltelio.

Pašmaikštaujame, ar dažnaidabar čia skiriami pasimatymai, iškur ateina jaunikaitis iš kurpanelė?

Europiniai maumedžiaiEuropiniai maumedžiaiEuropiniai maumedžiai yra kilę iš Alpių r Karpatų kalnų. Užauga

iki 50 m. aukščio, 1-1,54 m. skersmens. Stora žievė. Kankorėžiaiovališki, ant medžių kabo keletą metų. Maumedžiai auga labaisparčiai, greičiau už eglę ar pušį. Per 10 metų užauga 5 metrus.Gyvena iki 600 metų. Mėgstą šviesą. Mediena sunki, labai patvari,vertinama statybose. Plukdoma skęsta. Lietuvoje daugiau kaip 100metų auginama parkuose ir miškuose.

Veimutinė pušisVeimutinė pušisVeimutinė pušis kilusi iš ŠiaurėsAmerikos. Europoje auginama nuo1705 metų. Užauga 40-50 m.aukščio, 1-2 m. skersmens. Labaiilgi spygliai iki 6-12 centimetrų,švelnesni už kitų pušų. Didelikankorėžiai, labiau panašūs įeglės, nei į pušies iki 10-15centimetrų ilgio. Gyvena iki 400metų. Labai jautri oro užterštumui.Mediena lengva, tvirta, plačiainaudojama. Lietuvoje nuo senoauginama, kaip labai puošnusmedis.

Baudžiavos laikais pietinėje kalno pusėje buvo dirbama dvaro žemė, kurią baudžiauninkai mediniais arklais sunkiai įdirbdavo. Kai baudžiauninkus siųsdavo

arti šią žemę jei sakydavo „ir vėl į tą Velnio kalną“. Kita legenda – kad baudžiavos laikais šį gražų kalną mėgdavo dvarininkai. Čia jie

rengdavo iškylas, puotas. Baudžiauninkai, matydami iškylaujančius ponus sakydavo „ir vėl tie ponai puotauja“. Vėliau ši vieta pradėta vadinti Velnio kalnu.

Neseniai pradėta aiškintis kita šio kalno kilmes hipotezę, kad čia senovėje buvo lietuvių pagonių šventykla. Šis kalnas buvo šventas ir vadintas Vėlių kalnu. Krikščionybės laikais

šis pavadinimas buvo iškraipytas.

Ant kalno yra įrengta poilsiavietė. Čia mėgsta paiškylauti miestelio gyventojai. Dažnai čia vyksta įvairios šventes ir koncertai. Gaila, tačiau dažniausiai čia atėję randame daugybę šiukšlių.