P I R M () I I D A L I S

A T G A I L A U J A N T I S „ K A P U C I N A S "

1.

Jis ejo, kaip nesamas viesulo, issigand^s, gaudydamas kvapq, lyg uzbaidytas zveris; ejo ir ejo per kovo ricielius, asfalto siaurajuos-tes pasaliu, vengdamas zmoniq, suko j pusynelius, zenge per suau-susius j akmenj dykvietes smelynus, vis uzkliudamas uz kupstq ir SLiledijusiq sniego gargoziq, isvagotq masinq ratq jspaustais ran-tais. Ejo labai skubedamas, ne karto neatsigr^zdamas atgal, lekte leke genamas keisto, krutin^ prie zemes lenkiancio nerimo, tarsi j vidq butq jritintas sprogus ugnies kamuolys, pavirt^s deganciu ak-meniu. Kartais megino net begti, biznoti sunkia meslungiska ris-tele, truputj raisdamas nutrinta koja, tarsi jo namuos staiga butq kil^s gaisras ar atsitikusi kita baisi nelaime, o jis tiketqsi kazkur cia issigelbeti. Laime, tuo laiku aplink nesimate zmoniq, kelias ir kru-mynai buvo tusti, mat bijojo, kad sutiktas prasalaitis nepalaikytq jo ne tuo, kuo buvo is tikrqjq, nes is paziuros atrode nekaip -labiau panasus j nusikaltelj, kurj vejasi minia, norinti suciupti ir cia pat, issyk, sudoroti uz kazkij itin negera. Pasines^s j priekj, jis pavargusio paukscio sparnais vedavo pries gr^ziantj vejq atlapu paltu, - per petj permestas salikas plaikstesi it veliava, pakibusi ant plono kaklo, ~ aukstas, \q nukrypusia juoda berete, uzsi-mov^s tik vienq pirstin? (kitq kazkur pamete), panasus j sulenktq V 'n j . Nors sviete akinanti pavasario saule ir pro zemaugiq pusaiciq virsunes matesi is ledq issivadav? juros pakrasciq pilksvi vandenys,

ziema teberode savo galias, nesiliove put^s zvarbus suominis ir skaudziai, lyg skiistuvu ar smailiom adatelem, smaigste jo atvirq placiq kaktq ir nemigos naktq isbalintq veidq issisovusiais skruos-tikauliais. Bet regejosi, kad jis jau nieko ir nejaute, - nei salto pa-jurio vejo, kiaurai kosiancio jo plonq aprangq, atlapq kaklq, nei sustirusios plikos rankos - vien myne kojomis ir skubejo kick jma-nydamas, noredamas kuo greiciau nusikratyti to sunkumo kruti-nej - lyg bedugnen traukiancio svarscio, nusigaluot iki paskuti-niosios ir kristi j uzmarsties tamsq, idant taip istrintq atmintyje praeitj su visais pazinotais zmonemis ir visu isgyventu laiku. Tai buvo ta jausena, kai, atrodo, galima prisikelti nebuvus arba gimti is naujo tarp nematytq gentainiq kitame pasaulio kraste.

Nors jis ejo nesidairydamas nei j salis, nei atgalios, trauke viena aiskia kryptimi - j siaur?, taciau paklaustas vargu ar butq galej^s atsakyti, kur jis dabar taip skuba, is tikro nebutq nieko pasak^s, nes neturejo pas kjj nueiti, nezinojo, kur butq galej^s rasti troksta-mq atasvarq, tq jstabiq ramyb?, kai jaukiai rusena krosnis ar zidi-nys, spragsi sausos malkos, o motina, zmona, sesuo ar giminaite, gal ir menkai pazjstama gerasirde moteris kaicia puodq, skuta bul-ves vakarienei, plikina ziupsnj arbatos, ziu, tuoj ragins prisesti uz stalo; pavakarieniavus, tikriausiai stancijoj, klos baltq patalq nak-ciai... Ne, sito tikrai nebus, tq puikiai suvoke, bet skubejo, nors ir nezinodamas, kur sustos; leke be aiskaus tikslo, vien neapsikent^s stingios ramybes tarp keturiq kambario sienq svetimuos, valdis-kuos, poilsio namuos, j kuriuos atvyk^s anq vakarq mane atrasiqs nusiraminimq ir siokiq tokiq uzmarstj, vaikstinedamas po jaunys-tej pamegtas kopas siaurais issiraiciusiais takeliais tarp tankiai su-sipynusiq garbiniuotq pusyneliq - tais paciais klampaus smelio takeliais, kuriais kadaise taip nerupestingai ir smagiai vasaros ryt-meciais skriste nuskrisdavo, stengdamasis ritmingai kvepuoti, paskiau risnodavo pro isaldejusias per naktj kavines, uzskl^stus spaudos kioskus, dar nespejusias atvesti rukyklas, tebekvepiancias

) B (

karstu dumu pertrauktais karsiais, - kuo greiciau j miegustq jurq! Lengva ristele atbiznoj^s j atsiverusiq uz kopq papludimio plyn?, smigdavo delnais j dregnq smelj ir, atsispaud^s kelias desimtis kar-tq, pasisokinedamas nustypciodavo j besiraivanciq is po nakties saldumo visada jaunq, moters glotnumu viliojanciq jiirq, kvepian-ciq zuvimi ir vejais, murmuliuojanciq po tviskanciais putq neri-niais. Ten daznai rasdavo kur kas anksciau pakirdusj keistuolj -gal saules garbintojq, gal dzenbudistq - placiapetj barzdotq vyriskj ir kuningq moterj. Abu, jbed^ zvilgsnius \q horizontq, susi-kaup? it kokie stabmeldziai, smakrus parem? nuolankiai suskliaus-tais delnais, juosta perristomis kaktomis lankstydavosi bangoms, kazkq sutartinai kuzdedami vos krutanciom lupom, ir tik po ilgos meditacijos zengdavo j vandenj. O jis j vesiq jurq nerdavo svajose regedamas zaviosios lauko teniso zaidejos - kurortine pazintis! -siluetq, jsivaizduodamas, jog puola tiesiai (svelniai supuojantj karstq jos glebj.

Dabar visa tai tebuvo mirazas: jura gaude kaip gaudusi pries tukstancius metq, nenutylancias simfonijas griezdama vis kitiems, jam atsukusi nugarq. Jausmq nesusilde ir vienmarskiniai berzyne-liai, kuriq proskynose kadais aidejo jaunystes stovyklos - pilksvi kareiviskq palapiniq miesteliai, kupini klegesio, pokstq, smagiq istorijq ir trumpalaikiq romanq. Cia iki paryciq rusendavo ne tik lauzai - ziebesi ugningi susizavejimai, meiles prisipazinimai, dai-nos, muzika. Liejosi vynas... Kur dabar toji juodaplauke, ta svel-nybes pritvinkusi uoga, jaunute stovyklos vireja - praktikante, kuri nuostabos zvilgsniais smaigstydavo edrunus, susedusius uz ilgo is grubiq lentq sukalto stalo. Gera buvo kas rytq matyti jos kerincias akis, droviq sypsenq, jkvepti vos prasiskleidusiq ersketroziq kvap-numq - slepiningq dvelksmq, sklindantj nuo iskilios baltos kruti-nes. T q paskutinj, isleistuviq vakarq prie palapines, pusq seselyje, jiedu ilgai kalbejosi laikydamiesi uz rankq, lyg ir atsisveikindami; apkvait^s nuo vyno ir jos artumo, puole jq karstai buciuoti. Nors

ji nenorejo, priesinosi, kaip jmanydama, taciau jis buvo pakaus^s ir pertek^s erzlumo - kitoks nebutq isdrjs^s prisiliesti nekaltos saldybes. Jai , matyt, tai buvo labai svarbu ir reiksminga, o jam? Rytq visus, vos pakirdusius ir atkutusius po isgertuviq, tostq, stu-gaujanciq dainq ir sokiq, sopanciom galvom susodino j autobusq ir isbogino j miesto dykrq. Nei adreso, nei pavardes, atminty tik vardas - Vidute. O gal Vaidute?

...Visa tq akimirkq svystelejo ir tuoj pat nugrimzdo mariq van-denyse, tarytum krintanti zvaigzde. Atmintis, lyg zaibo blyksnis nusvietusi praeities tamsq, prikele pelenq ataudais isaustq jos tols-tantj siluetq. Taip nutinka, kai be pasikartojimq ir t^sinio tampa-ma ir nykstama vienq ir tq paciq akimirkq... O gal cia niekada nieko ir neatsitiko? Gal jis nebuvo atvyk^s, nesimaude juroje, ne-gyveno palapiniq miestely, paryciais nebuvo atslink^s j merginq palapinf, nesikalbejo su ja priesausrio blausoje, nesizavejo nakti-niais marskineliais atsisliejusia nuo mediniq gultq, neliepsnojo per naktj lauzai - kas mate, kas paliudytq, jog visa tai buvo? Gal jis apskritai net negime, negyveno? Gal jo ir dabar nera? Kur jie -liudytojai, uzkloti isnykusio laiko danga? Kas dar gali prisimint jo buvojimq cia? Jura?

Pajuris \\r ne nepazvelge, atsuk^s nugarq murksojo saltas ir svetimas, uzsisklendf s. Sukand^s trupancius ledo dantis, lyg plie-niniais sklqsciais atsitver^s j slesnq pakrant? ismestais ledo luitais, jis atrode tarytum karo laukas, pasiruos^s priestankinei gynybai, kaip zmoniq pasaulis, stingstantis j viskam abejingq mas?. O gal tai jis pats apsitrauke tuo keistu, neperplesiamu voratinklio audi-niu, kuris kartais uzkrinta ant medziq pavasarj, per patj sodq zy-dejimq, - nematoma dangaus siuvejo ranka ima ir apsiuva, kruops-ciai apmezga ir sudaigsto graziausius gudobeliq ar ievq ziedus, vysnias bei obelis apvalksto, tarsi nekaltybes plevele, aklinais mai-§ais, o paskui savaitemis dusina iki paskutinio ziedlapio, nepralei-dzia ne gurksnelio oro jq gyvasciai palaikyti. Lygiai taip siq valandq

, • . • ) 1 0 ( ... , : , .

pasaulis nuo jo atsitvere zvilganciu sauleje, j ledq sustingusiu lem-ties skydu, o jis pasijuto tik juodalksnio zirginiu, nukritusiu ant plynledzio, pavasariniq vejq nesamu nezinion. Juk tokia pat ne-gailestinga, veik neperregima uzdanga atitvere nuo jo artimiau-sius biciulius, net motinq. Veltui ne kartq begta is namq, nakvota po svetimu stogu, norint apgauti persekiojanciq nerimo ugnj; ta­ciau j i , kaip jnirt^s suo, vijosi jkandin, seke jo pedomis, svilinda-ma padus. Lygiai taip nuo mirties kadaise juk bego ir kaimyne Barbora, gyvenusi ant auksto Slynos kranto vien kirviu is apvaliq kamienq sur^stoj troboj, kitokioj nei visos ir zemaziuriais langais, ir atvepusiom siaudinio stogo ziaunom. Gyveno su broliu ir sese-ria, turejo pakurq linams dziovinti, sis praversdavo visiems aplin-kiniams. Abi moterys, pasizibindamos balana, iki isnaktq verpda-vo linq ir pakulq kuodelius, ir gaudavo uz tai bulviq krepsj, lasi-niq bryzelj ar ant kievo lapq keptos duonos kepalelj. Toji Barbora kalbedavosi su nematomom dvasiom, o vakarais po qzuolu slap-cia padedavo maisto likuciq - isalkusioms velems. Stovedavo vien-marskine, kaip apsireiskusi Mari ja , ant auksto skardzio, jbedusi zvilgsnj i toliuosna nusidriekusius ukininkq laukus, kol virs traku-cio egliq issiliejusias vakaro zaras suslemsdavo tamsa. J i labai bijo­jo mirties - kaip ir tu, didysis begly! Ir sugalvojo kaip issigelbeti. Kad juodqjq valandq atsibeldusi j siuos nykius namus, tykiai pedi-nanti moline asla mirtis jos nesurastq duminej grycioj, eidavo mie-goti j kamarq, pro kurios mazq langutj mirties kunas niekaip ne­butq galej^s jsisprausti vidun. Nebent giltine butq jstengusi jkisti pro plysj dalgio smaigalj. Tad storq lentq duris uzkisdavo uosiniu sklqsciu, o iangelj uzstatydavo kalatauko dangciu - tegu anoji pa-siiesko sau aukos tarp mieganciqjq seklycioj, pasiima stogq lopy-tojq brolj Kleopq ar didnos? ses? Leokadijq. Bet aptiko ir jq, ismu-se paskutinioji valanda, ir rado! Patykojo einanciq is baznycios vidury laukq, pustant caiziam vejui, Trijq karaliq dienq ir, par-sigriovus j pusnj, parede balto sniego jkapem...

) 11 (