VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

Ieva Sungailaitė

AR LIETUVOJE PAKANKAMAS TEISINIS REGULIAVIMAS

ĮGYVENDINANT ŽMOGAUS TEISES TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISIŲ

APSAUGOS SRITYJE, LYGINANT SU KITOMIS EUROPOS SĄJUNGOS

VALSTYBĖMIS?

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 60101S103

Vadovas Prof.dr. Gediminas Mesonis _________ ______

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta Doc.dr. Tomas Berkmanas __________ _______

(Fakulteto prodekanas, laikinai einantis dekano pareigas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2014

2

TURINYS

SANTRAUKA…………………………………………………………………………………...3

SUMMARY……………………………………………………………………………………...4

ĮVADAS.........................................................................................................................................7

1. TAUTINIŲ MAŽUMŲ SAMPRATA

1.1. Tautinių mažumų samprata tarptautiniuose teisės aktuose.....................................................8

1.1.1. Tautinių mažumų sąvokos istorinis aspektas................................................................8

1.1.2. Objektyvių ir subjektyvių kriterijų, apibūdinančių tautines mažumas, analizė.............9

1.2. Tautinių mažumų samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose........................................12

2. TAUTINIŲ MAŽUMŲ KONSTITUCINIS STATUSAS DEMOKRATINĖJE

VISUOMENĖJE

2.1. Įpareigojantis ar suteikiantis laisvę rinktis teisių įgyvendinimą...........................................12

2.2. Nediskriminavimo principo įgyvendinimas..........................................................................15

2.3. Lygiateisiškumo problema tautinių mažumų atžvilgiu.........................................................18

3. TARPTAUTINIS REGULIAVIMAS TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISIŲ APSAUGOS

SRITYJE

3.1. Tautinių mažumų teisių įtvirtinimas Europos Sąjungos teisės aktuose................................20

3.2. Tautinių mažumų teisės Jungtinių Tautų rėmuose................................................................22

4. ORDINARINIS NORMINIS REGULIAVIMAS TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISIŲ

APSAUGOS SRITYJE

4.1. Ordinarinio norminio reguliavimo suderinamumas su tarptautiniu reguliavimu..................25

4.2. Tautinių mažumų švietimo klausimas/problemos................................................................ 29

4.3. Tautinių mažumų kalbų vartojimo įgyvendinimas................................................................32

IŠVADOS……………………………………………………………………………………….34

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………36

3

SANTRAUKA

Magistriniame darbe analizuojama tautinių mažumų teisių apsauga Lietuvoje. Kadangi

tautinių mažumų teisės yra žmogaus teisių dalis, todėl ir visa analizė remiasi būtent žmogaus

teisėmis. Pirmoje dalyje kalbama apie tautinių mažumų sampratą, analizuojamas istorinis tautinių

mažumų sąvokos aspektas. Tautinių mažumų sąvoka kaip tokia konkretaus apibrėžimo neturi, tą

patvirtina tiek Lietuvos, tiek ir užsienio autoriai. Esmę sudaro bruožai apibūdinantys tautinę

mažumą, o tai yra etninė kilmė, rasė, religija. Taip pat svarbūs objektyvieji bei subjektyvieji

kriterijai, kurie persipynę tarpusavyje, kadangi per objektyviuosius požymius asmuo atskleidžia

subjektyvų požiūrį į savo tapatumą.

Antroje dalyje gilinamasi į tautinių mažumų konstitucinį statusą demokratinėje

visuomenėje. Nemenkas dėmesys skiriamas diskriminacijos problemai bei lygiateisiškumo

principui. Diskriminacijos draudimas įtvirtinamas 29 LR Konstitucijos straipsnyje. Lygiateisiškumo

principo esmė - užtikrinti pagrindines žmogaus teises: teisę dirbti, teisę mokytis ir teisę dalyvauti

visuomeniniame gyvenime. Lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Tai

vienas nuo kito neatsiejami principai.

Trečioje dalyje analizuojamas tarptautinis reguliavimas tautinių mažumų teisių apsaugos

srityje. Lietuva stodama į ES įsipareigojo tarptautines sutartis perkelti į nacionalinę teisę. Tačiau

pagrindinė problema liečianti šį įsipareigojimą yra netinkamas teisės aktų perkėlimas, o tai ir yra

didysis barjeras siekiant tobulėjimo žmogaus teisių apsaugos srityje.

Ketvirtojoje dalyje aptariamas ordinarinis norminis reguliavimas tautinių mažumų teisių

apsaugos srityje. Valstybės deda dideles pastangas žmogaus teisių gynybos srityje, visų pirma

įtvirtinant tarptautinius teisės aktus, o po to ir leisdamos savus. Analizuojant tautinių mažumų tesių

ginybos aspektus nepamirštami ir šiuo metu Lietuvoje itin aktualūs klausimai, tai tautinių mažumų

švietimo ir kalbų vartojimo aspektai bei problemos. Remiantis LR teismų praktika giliau

pažvelgiama į egzistuojančias problemas.

Taigi, ši analizė parodo, kad tautinių mažumų teisių apsauga ir jos įgyvendinimas yra

aktuali teisinė problema, kuriai didžiulę įtaką daro ES teisė. Problemą bandoma reguliuoti

priimamais nacionaliniais teisės aktais, o taip pat ir tarptautiniais, tačiau kol ši sistema yra su

spragomis, tol žmogaus teisės, tautinių mažumų teisių apsaugos srityje bus pažeidinėjamos

netinkamai jas įgyvendinant.

4

SUMMARY

The research analysis the protection of ethnic minority rights in Lithuania. Ethnic minority

rights are a part of human rights therefore the whole analysis is based precisely on human rights.

The analysis consists of 4 parts which are divided into smaller ones. In the first part, ethnic minority

conception is discussed, analyzing its historic aspect. The ethnic minority conception as such does

not have a specific definition - both Lithuanian and foreign authors confirm that. However, the

definition itself does not influence the protection of this group of people's rights. The key is the

elements that characterizes an ethnic minority, namely ethnicity, race, religion. The analysis is also

aimed to understanding the essence of objective and subjective criteria and their meaning to ethnic

minorities. These criteria are interconnected, since through objective elements a person reveals a

subjective view on his/her identity. Even the Constitutional court in its resolution has said:

"Ethnicity is a matter of personal self-determination, i.e. nobody except the person him/herself can

solve the issue of his/her belonging to an ethnic group". Precisely through the objective elements -

speaking a certain language, subject to certain customs or religion - a person reveals a subjective

view on identity. This issue is analyzed by exploring the legislation of the Republic of Lithuania,

that define rights and protection of ethnic minorities. The ethnic minority protection is defined by

three groups of legal acts - the Constitution of the Republic of Lithuania as a basis document for

legal protection, the Parliament laws and subordinate legislation related to the policy of ethnic

minorities.

The second part analyzes the constitutional status of ethnic minorities in a democratic

society. The constitutional status of ethnic minorities in our society is exceptional. The Constitution

of the Republic of Lithuania obliges the state to provide a person belonging to an ethnic minority

with all the possibilities of implementing his/her constitutional rights, but a person's duty to the

society is also very important. It is also important to remember that the scope for the

implementation of this group of people's rights is not limitless, that is confirmed by Article 28 of

the Constitution. The work pays considerable attention to the problem of discrimination and the

principle of equality. Every democratic state establishes prohibitions of discrimination in its

national law and especially in its Constitution. The principle of discrimination prohibition is

inseparable from the implementation of ethnic minority rights. Discrimination is usually divided

into direct and indirect. Upon joining the EU, Lithuania not only undertook to establish the

principle of nondiscrimination in the Lithuanian law but also to appropriately implement it. This

principle becomes vital due to free movement in the EU territory. Protocol 12 of the Convention for

the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms clearly establishes the prohibition of

discrimination, therefore the states that ratify this document undertake to ensure the implementation

5

of the rights. Regarding the principle of equality, it aims to ensure the main human rights: the right

to work, the right to learn and the right to participate in social life. In essence, the principle of

equality established in Article 29 of the Constitution means prohibition of discrimination. These

principles are inseparable. Not only national, but also international legislation is essential for an

appropriate implementation of the principle of equality. And if an international law act is not

properly transposed into national law, people's possibilities to defend their rights may be limited.

The third part analyzes an international regulation in the field of ethnic minority right

protection, specifically the establishment of ethnic minority rights in the European Union legislatio

and in the frameworks of the United Nations. Regarding the EU legislation, the work covers seven

that have a big influence in terms of the analyzed issue. These are the Charter of Fundamental

Rights, the Treaty of Amsterdam of 1997, Directive 2000/43/EC implementing the principle of

equal treatment of people irrespective of their race or ethnicity, Directive 2000/78/EC establishing a

general framework of equal treatment in the field of employment and occupation, the Copenhagen

criteria of June 21-22, 1993, European Parliament resolutions, the Treaty of Lisbon. Upon joining

the European Union, Lithuania undertook to transpose the international agreements into its national

law. However, the main problem regarding this obligation is improper legislation transposition, and

that is precisely the great barrier to improvements in the field of human right protection. For this

part's analysis, the legal acts adopted by the United Nations are also important, three of which are

singled out: The Universal Declaration of Human Rights, Convention on the Elimination of All

Forms of Racial Discrimination, International Covenant on Civil and Political Rights. When

analyzing these documents, it can be seen that both the principle of discrimination prohibition and

the principle of equality in the human right framework are vital for protecting ethnic minority

rights.

In the fourth part, an ordinary legislative regulation in the field of ethnic minority right

protection is discussed. An important legal issue of the ordinary legislative regulation's

compatibility with international regulation is touched upon. The part explores the methods of ethnic

minority protection and right establishment, which are stated in the following codes: Criminal,

Criminal Procedure, Administrative, Civil, Civil Procedure and Labour. The Lithuanian legal

regulation is compared to the regulation of the ethnic minority legislature established in Sweden,

Croatia and Finland. Many similarities can be seen between the legal regulation of the Republic of

Lithuania and the above-mentioned states. In summary, the important establishments of

discrimination prohibition and principle of equality are singled out once more. The conclusion is

that states are making considerable efforts in the field of human right protection, firstly by

establishing international legal acts, and later by adopting their owns. The analysis of ethnic

minority right protection also considers the issues that are currently particularly relevant in

6

Lithuania, i.e. the aspects and problems of ethnic minority education and language usage. The

existing problems are analyzed more deeply according to the judicial practice of the Republic of

Lithuania. The following issues have been raised: the issue of whether the essay volume

exemptions, applied to the people learning in ethnic minority languages, are proportional and

objectively justifiable; the issue of writing the names and surnames of people in the national

language in the passports of those Lithuanian citizens who belong to ethnic minorities.

To sum up, this analysis shows that the protection and implementation of ethnic minority

rights is a relevant legal issue, largely influenced by the law of the European Union. This issue is

regulated by adopting national and international law acts, however, as long as the transposition of

the legal acts into the national law is not without flaws, the human rights in the field of ethnic

minority right protection will be vulnerable to an improper implementation.

7

Įvadas

Temos aktualumas. 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis kalba

apie tai, kad: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Kiekvienas asmuo gimdamas Lietuvos

Respublikoje automatiškai įgyja teisę į laisvą priklausymą etninei grupei arba kitaip tariant tautinei

mažumai. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 1 straipsnis nurodo, kad: „Tautinių

mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra neatsiejama žmogaus teisių

apsaugos dalis ir priklauso tarptautinio bendradarbiavimo sričiai“. Lietuva, būdama Europos

Sąjungos narė įsipareigoja ginti žmogaus teises, konkrečiu atveju, tautinių mažumų teises.

Tarptautiniai teisės aktai įtvirtinantys šias teises yra netsiejama Lietuvos teisinės sistemos dalis.

Kadangi Lietuva yra demokratinė valstybė, tarptautiniais teisės aktais turi būti užtikrinamos ir

ginamos kiekvieno Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, priklausančio tam tikrai mažumai,

teisės.

Tautinių mažumų teisių netinkamas įgyvendinimas įrodytų, kad Lietuvoje ši teisinės

sistemos dalis nėra tinkamai įtvirtinta, o teisės aktai nors ir priimti, bet įgyvendinami blogai juos

pritaikant. Šiame darbe bus analizuojama tautinė mažuma kaip tokia, o taip pat ir kliūtys

atsirandančios žmogaus teisių srityje, kurios trukdo pilnai įgyvendinti žmogaus teises tautinių

mažumų teisių apsaugos srityje.

Tyrimo tikslas. Remiantis nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais paanalizuoti,

tautinių mažumų teisių įtvirtinimą ir įgyvendinimą Lietuvoje.

Uždaviniai:

Apžvelgti tautinių mažumų sąvoką istoriniu aspektu;

Objektyvių ir subjektyvių kriterijų analizė, kuriais paremtas tautinių mažumų

egzistavimas;

Apibūdinti ir paanalizuoti lygiateisiškumo principą, palyginti su diskriminavimo

draudimu;

Įsigilinti į nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus reguliuojančius tautinių mažumų

teises;

Išanalizuoti diskriminacijos, kaip žmogaus teisių pažeidimo, teisinius aspektus.

Tyrimo metodai. Analizuojant problemą pasitelkti istorinius tautinių mažumų sąvokos

aiškinimo aspektus. Lyginamasis metodas suteiks galimybę lyginant teisės aktus pamatyti jų

skirtumus bei įvertinti. Principų analizė padės suvokti savo įtaką teisinei sistemai.

Hipotezė. Tautinių mažumų teisių apsauga kaip žmogaus teisių dalis.

8

1. TAUTINIŲ MAŽUMŲ SAMPRATA

1.1. Tautinių mažumų samprata tarptautiniuose teisės aktuose

Kiekvienos suverenios valstybės tikslas/siekiamybė yra demokratija ir jos vystymas.

Šiuolaikinėje teisinėje sistemoje žmogaus teisės yra iškeliamos į pirmą vietą. 1948 metais Jungtinių

Tautų priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnis skelbia: „Visi žmonės gimsta

laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito

atžvilgiu kaip broliai“.1 Anot V.Vadapalo šios nuostatos reikšmė yra prigimtinis žmogaus teisių

supratimas t.y. „Žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės“.2 V. Vadapalas

pateikdamas doktrinoje vyraujančias idėjas aiškina, kad tautinių mažumų teisės yra priskiriamos

prie kolektyvinių žmogaus teisių: „nors vis dar vyrauja nuomonė, kad tautinių mažumų teisės, kaip

ir visos kitos žmogaus teisės, yra individualios.“ 3 Tačiau, kad ir kaip bebūtų pats autorius išlieka

prie minties, kad žmogaus teisės pagal savo prigimtį yra individualios, prigimtinės ir priklausančios

atskiram žmogui, kolektyvo įtakos nebelieka, „[b]e abejo, žmogus savo teisėmis gali naudotis kartu

su kitais, tačiau dėl to jos netampa kolektyvo teisėmis“.4

1.1.1. Tautinių mažumų sąvokos istorinis aspektas

Tautinės mažumos yra neatsiejama kiekvienos valstybės dalis, kuri formuojasi nuo pat

valstybės įkūrimo. Tautinės mažumos sąvoka kaip tokia yra linksniuojama jau nuo XVI a. „pradėjus

formuotis valstybėms ir įvedant jų suverenitetą tam tikroje teritorijoje“.5 Taigi, apibrėžus teritoriją

atsitikdavo taip, kad dalis kitos tautos žmonių atsiurdavo suformuotoje valstybėje. Kadangi nuo

žmogaus kaip individo yra neatsiejamas noras puoselėti savo kalbą, kultūrą, religiją, papročius,

todėl atsidūrus valstybėje, kurioje iškeliamos kitokios vertybės automatiškai kyla problema. Kurios

esmė tokia, kad nesant apibrėžtumo įvardijant, kas yra tautinė mažuma ir koks jos apsaugos tikslas

bus pažeista viena pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintų dar „Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracijoje“, kad visi žmonės iš prigimties - lygūs ir laisvi. Visgi šiuo principu yra grindžiama

kiekviena demokratinė valstybė. Taigi, [s]tiprėjant valstybingumui Europoje, didėjo ir atskirų šalių

susirūpinimas mažumų padėtimi6, tačiau šios problemos buvo sprendžiamos dvišalėmis arba

1 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Nr. 68-2497 , Valstybės žinios, 2006-06-17.

2 V. Vadapalas, Tarptautinė teisė, (Vilnius: Eugrimas, 2006), p. 265-266.

3 Ten pat p.265.

4 Ten pat p.266.

5 R. Mališauskas, Žmogaus teisės. Mažumų teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys, (Vilnius: Standatų spaustuvė,

1996), p. 21. 6 Ten pat p.21.

9

daugiašalėmis sutartimis. Į mažumų teisės kaip egzistuojančią problemą buvo pradėta gilintis

plačiau po Pirmojo pasaulinio karo. Ši darbą siekant išsaugoti taiką pradėjo Tautų Sąjunga.7

„[L]aikytasi koncepcijos, jog tautinė mažuma – tai asmenys, nelaikantys savęs daugumos tautos ir

gyventojų dalimi, kurių, lygynant su likusia valstybės gyventojų dalimi, yra mažiau bei jie užima ne

dominuojančia poziciją.“8

Egzistuoja ne vienas dokumentas, kuris kalba apie tautinių mažumų teises, tačiau kyla

problema, jog realiai nei viename iš jų nėra konkretaus apibrėžimo. Prof. G. Capotorti patvirtina šią

problemą pasiremdamas tarptautiniais teisės aktais bei išreiškia tokią mintį:

„Despite the many references to minorities to be found in international legal instruments of all

kinds „...“, there is no generally accepted definition of the term „minority“. The preparation of a

definition capable of being universally accepted has always proved a task of such difficulty and

complexity that neither the experts in this field nor the organs of the international agencies have

been able to accomplish it to date.“9

Tai, kad tautinės mažumos sąvoka nėra apibrėžta jokiame tarptautinės teisės dokumente

patvirtina ir Aistė Račkauskaitė viename savo straipsnių. Ji aiškina, „kad nors ir universaliuose, ir

regioniniuose tarptautiniuose dokumentuose vartojamas tautinės arba etninės mažumos terminas,

vis dėlto tie patys dokumentai neapibrėžia, kokia asmenų grupė laikytina tautine mažuma“.10

Taip

pat autorė nagrinėdama tautinės mažumos koncepciją padarė išvadą, kad identifikuojant tautinę

mažuma svarbiausi aspektai į kuriuos reikia žvelgti yra rasė, religija, etninė kilmė ir kalba. Na, o

Jungtinių Tautų priimti dokumentai dėmesį koncentruoja į bendrąsias žmogaus teises, o apsauga

joms suteikiama remiantis anksčiau minėtais bruožais t.y. etnine kilme, rase, religija.11

Taigi, vieno tautinės mažumos sąvokos apibrėžimo nėra, o nagrinėjant skirtingų autorių

literatūrą ar tarptautinius teisės aktus galima rasti skirtingus šios žmonių grupės vertinimus, tačiau

supratimas, kas yra tautinė mažuma išlieka vienodas, kadangi esmę sudaro tautinę mažumą

apibūdinantys bruožai.

1.1.2. Objektyvių ir subjektyvių kriterijų apibūdinančių tautines mažumas analizė

Kriterijai padeda suvokti ar tam tikras asmuo gali būti priskiriamas tautinei mažumai. Būtų

galima paminėti Krymo, Ukrainos dalies (nuo 2014 m. kovo mėn. de facto valdomas Rusijos),

7 Ten pat p.22.

8 A. Račkauskaitė, „Tautinės mažumos samprata: Tarptautinės teisės aspektai“, Socialinių mokslų studijos (2010, 1(5))

p. 308-309. 9 F.Capotorti, Study on the Rights of Persons Belonging to Ethnic, Religious and Linguistic Minorities, (New York:

United Nations, 1979) p. 5. 10

Žr. išnašą 8, A. Račkauskaitė, p. 306. 11

Ten pat p. 310.

10

atvejį. Ar ten gyvenanti rusų tautos dauguma, kuri yra dominuojanti, gali būti priskiriama mažumai?

Ar tai atitininka vieną itin svarbų kriterijų kaip nedominavimas? A. Račkauskaitė nedominavimo

klausimą analizavo ir savo straipsnyje. Ji dėsto gan kritišką požiūrį į tai, kad:

„vadovaujantis šiuo kriterijumi tautinių mažumų apsauga yra garantuojama priklausomai

nuo politinės situacijos: jei tautinė mažuma neužima valdančiosios pozicijos, ji naudotųsi tautinėms

mažumoms teikiama apsauga, tačiau pasikeitus politinei situacijai ta pati tautinė mažuma

atsidūrusi valdančioje pozicijoje prarastų apsaugą“.12

Taigi, šiuo atveju vien nedominavimo kriterijaus nepakanka tautinės mažumos

apibrėžimui, jis gali būti kaip alternatyvus požymis, tačiau nebūtinai tinkantis visais atvejais. Todėl

iškilus tokiai situacijai svarbu žvelgti per kitų objektyvių kriterijų prizmę, atsisakant nedominavimo

kaip esminės sąlygos apibūdinant tautines mažumas.

Kiti svarbūs kriterijai apibūdinantys tautinę mažumą būtų kalba, kultūra, religija. Šie

objektyvūs kriterijai sueina į visumą iš kurios išplaukia tokia sąvoka kaip identitetas, šiuo atveju

tautinis13

(savęs priskyrimas kokiai nors etninei bendruomenei), o tai yra subjektyvu. Vis gi asmuo

pats nusprendžia kokiai etninei bendruomenei save priskirti. Tokią teisę patvirtino ir Konstitucinis

teismas 1999 metų spalio 21 dienos nutarime, kuriame pasisakė: „Kokiai tautybei priklausyti - tai

asmens apsisprendimo reikalas, t.y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai

nors tautybei klausimo“.14

Vartodamas tam tikrą kalbą, laikydamasis tam tikrų papročių ar

išpažindamas religiją būtent per šiuos objektyviuosius požymius asmuo atskleidžia subjektyvų

požiūrį į savo tapatumą. G.Alfredson, kalbėdamas apie identitetą, paneigė šio kriterijaus teisnę

svarbą. Anot jo: „jeigu asmuo atitinka objektyviąsias tautinės mažumos savybes ir taip pat save

priskiria konkrečiai mažumai, to pakanka jį laikyti konkrečios tautinės mažumos nariu“.15

Taip pat plačiai aptarinėjamas kriterijus yra pilietybė. Ne vienas autorius jį traktuoja kaip

netinkamą ir kaip priešpriešą pastato tautinės mažumos ilgalaikius ryšius su valstybe. Sutarties dėl

Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnis kalba: „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių

specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės“16

. Tačiau svarbu pabrėžti,

kad šis straipsnis nepiliečiams nesuteikia tokių pat teisių kaip piliečiams. Yra tik tam tikros sritys.

Šis kriterijus analizuojamas ir leidinyje „Minority Rights International Standards and Guidance for

12

Ten pat, p.316. 13

Tautinis identitetas - istoriškai nulemta asmens savybė, nors yra ginčytinas dalykas, mat dalis mokslininkų teigia, kad

taut. identitetas yra kintantis, asmuo pats gali pasirinkti savo tautiškumą; Žodynas.lt; http://www.zodynas.lt/terminu-

zodynas/i/identitetas [aplankyta 2014 02 24;]. 14

Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo “Dėl vardų ir

pavardžių rašymo “Lietuvos Respublikos piliečio pase” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. 15

A. Račkauskaitė, „Tautinės mažumos samprata: Tarptautinės teisės aspektai“, Socialinių mokslų studijos (2010, 1(5))

p. 317, citata tekste: Alfredson, G. Minority Rights: International Standards and Monitoring Procedures. Latvian

Human Rights Quarterly. 1998, 5/6:12. 16

Sutartis “Dėl Europos Sąjungos veikimo“, pakeista Lisabonos sutartimi ir įsigaliojusi nuo 2009 m. gruodžio 1 d.; OL

C306/2007.

11

Implementation“. Leidinyje iškeliamas klausimas: Ar mažumų teisės gali būti taikomos ne

piliečiams? Puikus atsakymas į šį klausimą pateikiamas „Commentary of the UN minorities

Declaration by the Working Group of Minorities to the United Nations Declaration on the Rights of

Persons Belonging to National or Ethnic, Religious and Linguistic Minorities“, kuriame teigiama,

kad:

„citizenship as such should not be distinguishing criterion that excludes some persons or groups

from enjoying minority rights under the Declaration, other factors can be relevant in distinguishing

in between the rights that can be demanded by different minorities. „...“ Those who have been

established for a long time on the territory may have stronger rights than those who have recently

arrived.“17

Šių teisių taikymas mažumoms neturinčioms pilietybės pasiremia nediskriminavimo principu, kuris

šiuo atveju reikštų galimybę kiekvienam asmeniui save priskirti prie tam tikros tautinės mažumos,

kuri vartoja tam tikrą kalbą, išpažįsta religiją, puoselėja kultūrą ir papročius be baimės būti

diskriminuojamiems dėl savo pasirinkimo (diskriminacijos problema vėliau bus analizuojama

tolimesnėse dalyse).

Minėtame leidinyje taip pat įvardijama tokia sąvoka kaip „statless“, kuri reikštų asmenį be

pilietybės (tokių asmenų pasaulyje šiuo metu yra apie 15 mln.), tačiau save priskiriantį etninei,

religinei ar kalbinei mažumai: „most human rights are guaranteed to everyone under the jurisdiction

of the state, in practice non-citizens, including stateless persons face obstacle in exercising these

rights. These obstacles may be greater still if the stateless person also belongs to a minority

group“.18

Taigi, būtų galima padaryti išvadą, kad nors teisės aktai ir garantuoja asmenims jų teises

nepaisant pilietybės, tačiau praktikoje problemos yra neišvengiamos, nes paprastai kiekviena

valstybė įstatymus kuria savo piliečiams, o „stateless“ lieka primiršti, preziumuojant, kad jų teisės

yra ar bus įtvirtintos tarptautiniuose teisės aktuose. V. Vadadapalas pilietybės problemą laiko

valstybės vidaus teisės dalimi, kadangi visi klausimai susiję su pilietybės įgijimu ar netekimu yra

sprendžiami valstybės, tačiau tarptautinė teisė taip pat sprendžia tam tikrus kolizinius pilietybės

klausimus (pvz. asmenims su keliomis pilietybėmis arba neturint jokios).19

Todėl, siekiant išvengti

neaiškumų verta atkreipti dėmesį į The Coonvention on the Reduction of Statelessness, kuri

detalizuoja ir apibrėžia asmenų be pilietybės teises.

17

United Nations.Human Rights. Office of the high commissioner, „Minority Rights: International Standards and

Guidance for Implementation (New York and Geneva: United Nations, 2010) p. 11, citata tekste:

E/CN.4/Sub.2/AC.5/2005/2, para. 10. 18

United Nations.Human Rights. Office of the high commissioner, „Minority Rights: International Standards and

Guidance for Implementation (New York and Geneva: United Nations, 2010) p. 6. 19

Žr. Išnašą 2, V. Vadapalas, p. 263;

12

1.2. Tautinių mažumų samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose

Valstybės pareiga yra užtikrinti savo piliečių gerovę, o to galima pasiekti kuriant/priimant

teisės aktus, kuriuose būtų įtvirtintos žmogaus teisės bei apibrėžtos jų taikymo ribos. Ne išimtis ir

tautinių mažumų teisių įtvirtinimas Lietuvoje. E. Kuzborska savo knygoje įvardija 3 grupes į kurias

galima suskirstyti tautinių mažumų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus: pirmajai priskiriama

LR Konstitucija kaip teisinės apsaugos pagrindus nustatantis dokumentas, antrajai – Seimo

priimami įstatymai, trečiajai – poįstatyminiai aktai, susiję su etninių mažumų politika.20

LR Konstitucija 29 straipsnyje įtvirtina tai, kad: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti

jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,

įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.21

Remiantis šiuo straipsniu galima spręsti, kad Konstitucija

suteikia valstybei teisę pačiai nuspręsti ir pasirinkti būdus kaip turi būti ginamos šios teises. Svarbu

tik tai, kad jos nebūtų pažeidžiamos. E. Kuzborska kalbėdama apie 45 LR Konstitucijos straipsnį

nustatatantį, kad: „Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą,

savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai“22

čia pat įžvelgia ir problemą. Anot jos, „čia kalbama ne

apie tautines mažumas, o apie tautines bendrijas – tai vieningos „tautinės mažumos“ ar „etninės

mažumos“ sampratos stokos padarinys“.23

Reikia paminėti, kad nors tautinių mažumų įstatymas yra netekęs galios, tačiau

pagrindiniais Lietuvos nacionaliniais teisės aktuose kaip LR Civilinis kodeksas, LR Civilinio

proceso kodeksas, LR Baudžiamasis kodeksas, LR Baudžiamojo proceso kodeksas, LR Darbo

kodeksas, LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir kt. tautinių mažumų teisės yra ginamos.

Platesnė šių įstatymų analizė, liečianti tautinių mažumų teises, bus 4 dalyje.

2. TAUTINIŲ MAŽUMŲ KONSTITUCINIS STATUSAS

DEMOKRATINĖJE VISUOMENĖJE

2.1. Įpareigojantis ar suteikiantis laisvę rinktis teisių įgyvendinimą

Monografijos „Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė“ preambulėje Konstitucija

įvardijama kaip „svarbiausias teisės aktas: tai aukščiausioji teisė, todėl konstitucingumas, t.y.

20

E. Kuzborska,Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje (Vilnius: UAB Artprint, 2012), p. 99; 21

LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014), 29 str; 22

Ten pat, 45 str. 23

Žr. išnašą 19, E. Kuzborska, p. 100.

13

įstatymų, kitų teisės aktų ir Konstitucijos atitikimas, taip pat ir šių aktų taikymas laikantis

Konstitucijos reikalavimų – vienas svarbiausių nūdienos teisinio gyvenimo imperatyvų“.24

Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje25

, tai

pamatinis demokratinės valstybės principas. Konstitucinis teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime

taip pat išaiškino Konstitucijos viršenybės principą:

„Konstitucijos viršenybės principas reiškia tai, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima

išskirtinę – aukščiausią vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam

neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina

mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo

atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su

konstituciniu teisinės valstybės principu - universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa

Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų,

kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.“26

A.Vaišvila kalbėdamas apie žmogaus teises bei analizuodamas kitų autorių darbus pateikia

pagrindinių žmogaus teisių katalogą: politinės teisės, pilietines teises, ekonominės teisės, socialinės

teisės, kultūrinės teisės ir galiausiai trečiosios kartos žmogaus teisės, kurioms ir priklauso mažumų

teisės. Anot jo, bet koks žmogaus teisių ir tautų teisių supriešinimas yra draudžiamas. Kaip

žmogaus teisės negali ignoruoti tautų teisių, taip ir tautų teisės – žmogaus teisių.27

Pateikiamas

pavyzdys aiškinantis apsisprendimo teisę: „[T]autos teisė į laisvę ir nepriklausomybę

(apsisprendimo teisė) yra neatskiriama nuo atskiro asmens laisvo teisių įgyvendinimo. Negali būti

absoliutaus nei žmogaus, nei tautų teisių prioriteto, nes kaip žmogaus teisės yra laisvo tautų

klestėjimo sąlyga, taip ir tautų teisės yra būtina sąlyga gerbti ir įgyvendinti žmogaus teises.“28

1992 metų LR Konstitucija apibrėžia ne tik lietuvių tautos, bet ir kitų tautinių mažumų

teisės. 37 Konstitucijos straipsnis29

bene vienintelis Konstitucijos straipsnis, kuris įvardiją tautinę

bendriją/mažumą kaip tokią. Būtų galima paminėti ir 45 straipsnį30

, tačiau jis tik patvirtina tai, kad

valstybė nesikiša į tautinių mažumų reikalus. Kyla klausimas ar to pakanka, ar aukščiausias

valstybės įstatymas neatima teisių įgyvendinimo galimybės? Atsakant į šį klausimą svarbu suprasti,

kad Konstitucija ir šie konkretūs straipsniai kuria visą įstatymų sistemą, kuri padeda valstybei išlikti

demokratiškai.

24

E. Balutytė ir kiti, Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė (Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2006), p.4; 25

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. 26

Nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai, LR Konstitucinis teismas (2012, Nr. 8/2012). 27

Žr. išnašą 24, E. Balutytė ir kiti, p. 107. 28

Ten pat, p. 107. 29

Pieliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. 30

Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai.

14

„Kiekviena valstybė, „...“ , įsipareigoja gerbti ir visiems esantiems jos teritorijoje bei

priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises, „...“ , be jokių skirtumų, tokių kaip rasė,

odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai arba kiti įsitikinimai, tautinė ar socialinė kilmė, turtinė

padėtis, gimimas ar koks nors kitas požymis.“31

– tai 2 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių

pakto straipsnis, kuris kalba apie valstybės įsipareigojimą ginti asmens teises nepaisant jo

įsitikinimų. Konkrečiai tautai svarbu žinoti, kad bet kokia grėsmė kilusi jos išlikimui suteikia teisę

pakto narėms įsikišti ir imtis priemonių grėsmei panaikinti, tą patvirtina ir 4 str. 1 d.32

Svarbu

pažymėti ir 27 pakto straipsnį, „nes jis kol kas yra vienintelė universali sutartinė nuostata,

įtvirtinanti etninių, religinių ir kalbinių mažumų teises“.33

Jis skelbia: „Tose valstybėse, kur yra

tautinių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti

atimta teisė drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją

ar vartoti gimtąją kalbą“.34

Žvelgiant į šį straipsnį vėl gi galime daryti išvadą, kad asmuo pats gali

nuspręsti priklausyti tam tikrai tautinei grupei ar ne, nes pagrinde visi įstatymai pabrėžia valstybės

pareigą ginti mažumų teises, o asmenims belieka tik apsispręsti nori priklausyti konkrečiai mažumai

ar ne. Šioje vietoje jokio įpareigojimo nebelieka. Tačiau dažna problema, kuri buvo apžvelgta

„General Comment No. 23: The rights of minorities (Art. 27)“35

yra 27 straipsnio painiojimas su

apsisprendimo teise „self determination“ save priskirti tam tikrai grupei, tačiau paktas aiškiai

atskiria šias dvi teises, pastaroji numatyta 1 Pakto straipsnyje.36

Konstitucijos 28 str. numato, kad „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo

laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų

žmonių teisių ir laisvių.”37

, tai nereiškia, kad Konstitucija numato konkrečias pareigas visuomenei,

tiesiog įpareigoja įgyvendinti savo teises nesuvaržant kitų asmenų teisių.

Valstybė yra įpareigota suteikti asmeniui priklausančiam tautinei mažumai visas galimybės

įgyvendinti konstitucines teises, tačiau žmogaus pareiga visuomenei yra taip pat labai svarbi. Tik

abipusiu bendradarbiavimu gali būti pasiektas teigiamas rezultatas. D. Jočienė analizuodama II

Konstitucijos skirsnį padarė išvadą, kad:

„Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos visos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurios taip pat

įtvirtintos ir atitinkamuose ne tik universaliuose, bet ir regioniniuose tarptautiniuose sutartiniuose

31

Paktas, Žin. (2002 Nr. 77-3288). 32

Susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurios iškyla grėsmė tautos išlikimui ir apie kurią yra oficialiai paskelbta,

valstybės, šio Pakto Šalys, gali imtis priemonių, kuriomis nuo jų įsipareigojimų pagal šį Paktą nukrypstama tik tiek,

kiek tai reikalinga dėl padėties kritiškumo, jeigu tokios priemonės nėra nesuderinamos su kitais tarptautinės teisės

nustatytais jų įsipareigojimais ir jeigu jos nesukelia diskriminacijos vien dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos

ar socialinės kilmės. 33

Žr.išnašą 2, V.Vadapalas, p.273. 34

Žr. išnašą 30, Paktas. 35

Office of the high commissioner for human rights, CCPR/C/21/Rev.1/Add.5, General Comment No. 23. (1994); 36

Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo

savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą. 37

Žr. išnašą 20, 28 str.

15

dokumentuose. Tai reiškia, kad Lietuvoje tarptautinių teisės aktų žmogaus teisių apsaugos srityje

nuostatos atsispindi LR Konstitucijoje, o tai palengvina šių nuostatų įgyvendinimą vidaus teisėje“.38

Belieka pridurti, kad teisių įgyvendinimo apimtis nėra beribė, tą patvirtina anksčiau minėtas 28

Konstitucijos straipsnis.

2.2. Nediskriminavimo principo įgyvendinimas

Diskriminacija – viena didžiausių problemų mūsų visuomenėje. Tarptautinių žodžių

žodynas išskiria tris diskriminacijos sampratas. Nagrinėjamai problemai aktualiausias apibrėžimas

būtų šis: „ diskriminacija [lot. discriminatio – atskyrimas] tai teisių sumažinimas arba atėmimas tam

tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių“.39

D. Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė taip pat

analizavo šį terminą, o tiksliau teisinę diskriminacijos reikšmę. „[T]erminas „diskriminuoti“ yra

daug siauresnis ir reiškia tik tokį nepalankų asmens vertinimą, kuris yra draudžiamas dėl įstatyme

numatytų priežasčių“.40

Todėl kiekviena demokratinė valstybė savo nacionalinėje teisėje, o

svarbiausia Konstitucijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apie tai kalba 29 str. 2 d.41

) įtvirtina

diskriminacijos draudimus.

Paprastai diskriminacija yra skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Lygių galimybių

įstatymas suteikia štai tokį tiesioginės diskriminacijos apibrėžimą:

„[E]lgesys su asmeniu, kai dėl jo amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės

priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis

yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui...“.42

Na, o netiesioginė diskriminacija įvardijama kaip:

„[V]eikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar

praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant gali atsirasti, atsiranda ar

galėtų atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar

pranašumo teikimas tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės

priklausomybės, religijos ar įsitikinimų asmenims“.43

Šių dviejų sąvokų apibrėžimas suteikia galimybę pamatyti skirtumą, kad diskriminacija

gali pasireikšti ne tik aktyvumu, bet ir pasyviais veiksmais, kurie leidžia pažeisti asmens teises.

38

D. Jočienė ir K. Čilinskas, Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje (Vilnius:

Lietuvos Respublikos Seimas. Jungtinių Tautų vystymo programa, 2004) p. 15. 39

Žodžiai.lt – tarptautinių žodžių žodynas, <http://www.zodziai.lt/reiksme&word=diskriminacija&wid=4387>

[aplankyta 2014 03 20]. 40

D. Gubrevičiūtė-Kuzminskienė, „Tiesioginės diskriminacijos samprata pagal rasių lygybės, užimtumo lygybės ir

lyčių lygybės direktyvas“ , Socialinių mokslų studijos (2010, 3(7)) p. 335. 41

Žr. išnašą 20, 29 str; Konkrečiai diskriminacijos terminas kaip toks nėra įvardijamas, tačiau teisių varžymą ar

privilegijų teikimą dėl etninių bruožų galima laikyti diskriminacija. 42

LR Lygių galimybių įstatymas, Žin. (2003, Nr. 114-5115), 2 str. 3 d.. 43

Ten pat, 2 str. 4 d.

16

Priimant šį įstatymą buvo siekta įgyvendinti įsipareigojimus Europos Sąjungai, todėl pagrindiniai

šaltiniai, kuriais buvo remtasi yra Tarybos direktyva, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo

principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės44

, kurios 2 straipsnyje taip pat

įtvirtinas tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos apibrežimai ir Tarybos direktyva, nustatanti

vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus.45

Įstojus į ES Lietuva įsipareigojo, kad nediskriminavimo principas bus ne tik įtvirtintas

Lietuvos teisėje, bet ir tinkamai įgyvendinamas. Šis principas tampa itin svarbus dėl laisvo judėjimo

ES teritorijoje, kadangi suteikiant asmeniui galimybę laisvai keliauti bei apsistoti bet kurioje

valstybėje narėje, tuo pagrindu privalu užtikrinti tokį pat laisvą asmens dalyvavimą visuomeniniame

gyvenime, nepažeidžiant jo teisės būti vertinamam taip pat, nepaisant jo etninės kilmės. Kiekviena

valstybė turi pareigą užtikrinti ir garantuoti draudimą, kurio tikslas sustabdyti grupių ar asmenų

vykdomą veiklą paremtą rasine diskriminacija, rasine propaganda, organizacijų veikla, kuria

siekiama pateisinti ar skleisti rasinę diskriminaciją.46

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos 12 protokolas aiškiai įtvirtina diskriminacijos uždraudimą, todėl valstybės

ratifikuodamos šį dokumentą įsipareigoja užtikrinti teisių įgyvendinimą. Kalbant apie ši protokolą

būtų galima paminėti bylą Sejdić and Finci v. Bosnia and Herzegovina:

„The applicants complained that they were unable to stand in elections. As part of a peace

settlement to bring an end to the conflict in the 1990s, a power-sharing agreement between the

three main ethnic groups was reached. This included an arrangement that any candidate standing

for election had to declare their affiliation to the Bosniac, Serb or Croat community. The

applicants, who were of Jewish and Roma origin, refused to do so and alleged discrimination on

the basis of race and ethnicity. The ECtHR repeated its explanation of the relationship between

race and ethnicity, above, adding that ‘[d]iscrimination on account of a person’s ethnic origin is a

form of racial discrimination’. The ECtHR finding of racial discrimination illustrates the interplay

between ethnicity and religion. Furthermore the ECtHR found that despite the delicate terms of the

peace agreement this could not justify such discrimination.“47

Taigi, šiuo klausimu Europos žmogaus teisių teismas buvo labai griežtas: negali būti jokio

objektyvaus pateisinimo asmens vertinimui, kuris pagrįstas remiantis vien rase ar etnine kilme.48

Į diskriminacijos problemą vertėtų pažvelgti ir iš kitos pusės. Eduard Mažul savo

straipsnyje „Tautinių mažumų apsauga kaip pozityviosios diskriminacijos pavyzdys“ iškelia

44

Tarybos 2000 m. birželio 29 d. direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims

nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės. [2000] OL L 180. 45

Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje

bendruosius pagrindus. [2000] OL L 303. 46

Žr. išnašą 5, p.29. 47

European Union Agency for Fundamental Rights. European Court of Human Rights - Council of Europe, Handbook

on European non-discrimination law (Luxemburg: Publications Office of the European Union, 2011) p. 105-106. 48

Ten pat, p.106.

17

pozityviosios diskriminacijos klausimą. Paprastai terminas „diskriminacija“ vertinamas kaip

turintis neigiamą reikšmę, kadangi vien apibrėžimas leidžia susidaryti įspūdį, kad iš diskriminacijos

gali išplaukti tik neigiamos pasekmės, tai būtų teisių susiaurinimas ar netgi visiškas jų atėmimas.49

E. Mažul išryškina tokius atvejus, „kai atskiroms socialinėms grupėms dėl jų ypatingo statuso, kuris

dažniausiai yra nulemiamas tam tikro tokių grupių socialinio, ekonominio, kultūrinio ar kitokio

jautrumo ir pažeidžiamumo, taikoma ypatinga teisinė apsauga.“50

Jis išskiria tokias grupes: vaikai,

moterys, neįgalieji, tautinės (etninės) mažumos, seksualinės mažumos. Būtent į šias grupes ir jų

apsaugą yra sutelkiamas itin didelis dėmesys. Teisės teorijoje vyraujantis terminas „pozityvi

diskriminacija“ leidžia paaiškinti tam tikrų asmenų grupių padidintą apsaugą. „Kitaip tariant, šiuo

atveju terminas „diskriminacija“ tarsi įgauna teigiamą, pozityvų atspalvį, nes kalbama ne apie teisių

susiaurinimą ar atėmimą, bet apie savitą jų išplėtimą.“51

Straipsnyje taip pat iškeliamas labai taiklus

klausimas: ar pozityvi diskriminacija – subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimas? Į jį

atsakant svarbu suvokti, kad pozityvi diskriminacija jokiu būdu negali būti siejama su privilegijų

teikimu. Tą patvirtino ir Konstitucinis teismas: “Konstitucijoje tik yra nustatytos kai kurios

visuotinai pripažintos specialios tam tikrai žmonių grupei būdingos teisės, būtent tautinių mažumų

narių teisės, kurios įtvirtintos Konstitucijos 37 ir 45 straipsniuose“.52

Kad ji būtų pateisinama ir

nelaikoma tik privilegijų teikimu - reikalingos tam tikros sąlygos. Štai tokios įvardija E.Mažul:

1) „asmenys, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, turi pasižymėti tam tikru

socialiniu vertingumu, ypatingu pažeidžiamumu ar plačiai suprantamu socialiniu jautrumu

(pozityvios diskriminacijos vertybinis elementas);

2) saugotinos asmenų grupės turi pasižymėti tam tikrais vienodais požymiais, išskiriančiais jas

iš kitų asmenų, t.y. turi būti susiformavusi tam tikra santykiškai vieninga „mažuma“

(pozityvios diskriminacijos kokybinis elementas);

3) pozityvia diskriminacija turi būti siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų ir naudingų

tikslų (pozityvios diskriminacijos kokybinis elemntas);

4) diferencijuoto teisinio reguliavimo pobūdis ir mastas turi būti proporcingas ir adekvatus

siekiamiems tikslams (pozityvios diskriminacijos proporcingumas);

5) išlyginamosiomis priemonėmis užtikrinamos teisės negali būti laikomos neprarandamomis ir

pažeisti kitų asmenų („daugumos“) teisių ir teisėtų interesų (pozityvios diskriminacijos

santykinumas)“.53

49

E. Mažul, „Tautinių mažumų apsauga kaip pozityviosios diskriminacijos pavyzdys“ ,Vilniaus universitetas, Teisė

(2008 67 tomas) p. 105. 50

Ten pat, p. 106. 51

Ten pat, p. 106. 52

Išvada Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo

protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR Konstitucinis teismas (1995 Nr. 9-199). 53

Žr. išnašą 47, p. 110.

18

Taigi, apibendrinant būtų galima teigti, kad jei įgyvendinannt pozityvią diskriminaciją yra

laikomasi šių sąlygų apie kokį nors subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą kalbėti

tikrai nebūtų galima.

2.3. Lygiateisiškumo problema tautinių mažumų atžvilgiu

Norint žmogaus gyvenimą pavadinti pilnaverčiu jame privalo egzistuoti trys pagrindinės

teisės: tai teisė mokytis, teisė dirbti ir užsidirbti bei teisė dalyvauti bendruomenės ir

visuomeniniame gyvenime. Šių teisių įgyvendinimui itin svarbus lygiateisiškumo principas,

kadangi be jo tam tikros asmenų grupės, šiuo atveju tautinės mažumos, prarastų galimybę

įgyvendinti šias teises, o tai demokratinėje visuomenėje būtų pats tikriausias žmogaus teisių

pažeidimas.

Šis principas įtvirtintas jau anksčiau minėtame 29 LR Konstitucijos straipsnyje54

:

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

„[K]onstitucinis asmenų lygybės principas [anot E. Jarašiūno] yra vienas dažniausiai taikomų teisės

aktų atitikties Konstitucijai tikrinimo matų“.55

Lygybės principo esmę savo nutarime aiškino ir

Konstitucinis teismas:

„Lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina

formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems

negali būti teikiama privilegijų. „...“ Konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to,

kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų

asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti

teisinio reguliavimo būdą ir turinį.“56

Svarbu suvokti, kad nediskriminavimo principas yra neatsiejamas nuo to, kaip yra įgyvendinamas

lygiateisiškumo principas. Kitaip tariant Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas principas iš esmės

reiškia diskriminacijos draudimą. Konstitucinis asmenų lygybės principas pats savaime nepaneigia

to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų,

kurių skirtinga padėtis, atžvilgiu. „Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad lygybės principas

apskritai gali būti apibūdintas kaip nediskriminacija“.57

2003 metais įtvirtintas lygių galimybių įstatymas lygių galimybių pažeidimą aiškina kaip

tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės

54

Žr. išnašą 20. 55

E. Jarašiūnas, „Asmenų lygybės principas, kaip teisės aktų konstitucingumo matas, Lietuvos Republikos

Konstitucinio teismo praktikoje“ (Jurisprudencija 52 (44), 2004). 56

Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4

straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, LR Konstitucinis teismas (2012, Nr. 54/2010). 57

Žr. išnašą 54, p. 12.

19

priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Šio įstatymo esmė vienodų sąlygų užtikrinimas profesinėje

ir mokslo srityse, o asmenys kurių teisės šiuo klausimu buvo pažeistos turi teisę reikalauti iš kaltų

asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą įstatymų nustatyta tvarka. D.Diene savo ataskaitoje pateikė

nuomonę apie lygių galimybių istatymo reikšmę Lietuvai: „Lygių galimybių įstatymas tapo

visaapimančia priemone kovoje su visų rūšių diskriminacija. Jis suteikia tam tikrą apsaugą

potencialioms rasizmo ir diskriminacijos aukoms bei galimybes atitaisyti įvairiose srityse

pasitaikančius pažeidimus.“58

Svarbu paminėti, kad 2008 metais buvo priimta įstatymo pataisa, kuri

įpareigojo įrodinėjimo pareigą perkelti atsakovui, o jei lygiateisiškumo principo pažeidimo faktas

pasitvirtina asmuo turi pilną teisę į žalos atlyginimą. Tai nurodo ir Tarybos Direktyvos 2000/43/EB

II dalies 8 straipsnis:

“Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas būtinas priemones, kurios

užtikrintų, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo

taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo aplinkybes,

leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi

įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas”.59

Žinoma tai neatima ieškovo pareigos procese būti aktyviam. Atrodytų viskas paprasta ir aišku, bet

nacionalinėje teisėje tai įgyvendinti yra gana sunku, o tai rodo teismų praktikos nebuvimas šiuo

diskriminacijos klausimu. Apibendrinant galima spręsti, kad nors ir egzistuoja aiškus tarptautinis

teisės aktas, bet jei jis nėra tinkamai perkeltas į nacionalinę teisę, kalba eina apie apribotą asmens

galimybę ginti savo teises. Čia vėlgi iškyla valstybės problema, dėl kurios asmuo patiria žalą. Taigi

„[d]irektyvų įgyvendinimą šiuo aspektu Lietuvos nacionalinėje teisėje reikėtų vertinti kaip

nenuoseklų ir prieštaringą“.60

Lygiateisiškumo principo tinkamam įgyvendimui reikšmės turi ne tik LR Konstitucija,

Lygių galimybių istatymas, bet ir tarptautiniai teisės aktai. Lietuvos Respublika kaip Europos

Sąjungos valstybė narė yra ratifikavusi Europos Socialinę Chartiją, kurios dėka yra privaloma šalyje

užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, tai vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų Europoje šalia

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos. Chartijos V dalies E straipsnis61

kalba

apie tai, kad chartijoje visos teisės turi būti įgyvendinmos, nesuteikiant pagrindo diskriminacijai,

priešingu atveju šis dokumentas netektų prasmės, nes jis ir yra paremtas būtent šio principo

įgyvendinimu.

58

D. Diene „Rasizmas, rasinė diskriminacija, ksenofobija ir susijusios netolerancijos formos. Durbano deklaracijos ir

veiksmų orogramos tolesni veiksmai ir įgyvendinimas“ (2008, A/HRC/7/19/Add.4) p. 19. 59

Žr. išnašą 43, II dalis, 8 str. 60

G.Andriukaitis, Dr. E. Žiobienė, D. Schindlauer, „Lygios galimybės ir ES nediskriminavimo teisė“ (Lietuvos

žmogaus teisių centras, 2007), p. 54. 61

Europos socialinė chartija, Žin. (2001, Nr. 49-1704), V dalis F straipsnis.

20

3. TARPTAUTINIS REGULIAVIMAS TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISIŲ

APSAUGOS SRITYJE

3.1. Tautinių mažumų teisių įtvirtinimas Europos Sąjungos teisės

aktuose

Lietuva tapusi nepriklausoma valstybe dar 1991 metais išreiškė norą kuo greičiau tapti

vakarietiška ir su tvirta teisine sistema. Pirmas žingsins buvo tarptautinių sutarčių ratifikavimas,

kurių esmė žmogaus teisių įtvirtinimas. Svarbu pabrėžti, kad visos tarptautinės sutartys turi įstatymo

galią. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas patvirtino, kad tik ratifikuotos tarptautinės

sutartys turės Lietuvos Respublikoje įstatymo galią ir bus taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos

įstatymai. 62

Europos Sąjunga tai 28 valstybių bendrija, kurios tiklsas sukurti kuo „glaudesnę Europos

tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“.63

Europos žmogaus teisių

konvencija vienas svarbiausių teisės šaltinių iš kurio kylantys principai formuoja visą žmogaus

teisių sistemą. Žinoma nederėtų pamiršti valstybių narių konstitucinių tradicijų, kurių įtaka šiai

sričiai ne ką menkesnė.

2004 m. gegužės 1d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Doc. Dr. Danutė Jočienė

monografijoje „Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje“

įvardijo būtent tokią stojimo į ES priežastį: „Vienas iš politinių stojimo į Europos Sąjungą kriterijų

yra žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių garantavimas valstybėje kandidatėje.”64

Taigi svarbu

būtų paminėti didžiausią įtaką tautinių mažumų apsaugai darančius ES teisės aktus:

Pagrindinių teisių chartija. Preambulėje išryškinama idėja, kad didžiausias dėmesys

šiame dokumente yra skiriamas žmogui ir tokioms vertybėms kaip žmogaus orumas, laisvė, lygybė

ir solidarumas. „Sąjunga prisideda prie šių bendrų vertybių išsaugojimo ir plėtotės kartu gerbdama

Europos tautų, kultūrų ir tradicijų įvairovę bei valstybių narių nacionalinį savitumą ir jų

nacionalinių, regioninių ir vietos institucijų sandarą.“65

Pabrėžiamas tautų ir kultūrų savitumas bei

išsaugojimas, o trečia chartijos antraštinė dalis yra skirta būtent lygybei. 21 straipsnis kalba apie bet

kokį diskriminacijos uždraudimą: „Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl „...“ tautinės „...“

kilmės „...“ kalbos, religijos ar tikėjimo „...“ priklausymo tautinei mažumai „...““.66

Verta paminėti

62

Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, LR Konstitucinis teismas (1995, Nr. 8/95). 63

Europos Sąjungos sutartis, OL C 11997M, 1997, 1 str. 64

Žr. išnašą 37, D. Jočienė ir K. Čilinskas, p. 27. 65

ES Pagrindinių teisių chartija, OL C 83/02, 2010, Preambulė. 66

Ten pat, 21 str.

21

ir 22 straipsnį: „Sajunga gerbia kultūrų, religijų, kalbų įvairovę.“67

Šiuose straipsniuose puikiai

atsispindi preambulėje išdėstytos vertybės.

1997 m. Amsterdamo sutartis. Šioje sutartyje įtvirtintas draudimas diskriminacijos dėl

tautinės kilmės, apie tai kalba 13 straipsnis, juo ES Taryba įpareigojama imtis atitinkamų veiksmų

kovai su diskriminacija dėl rasinės, etininės kilmės bei religijos ir tikėjimo.68

Šio draudimo

nustatymas turėjo įtakos vėlesniam teisiniam reguliavimui. Remiantis šiuo straipsniu buvo priimta

direktyva Nr. 2000/43/EB, numatanti vienodo požiūrio principo asmenims, nepriklausomai nuo jų

rasės ar etninės priklausomybės, įgyvendinimą.69

I.Prospisil savo pranešime „Tautinių mažumų apsauga ir mažumų koncepcija Europos

Sąjungos teisėje“ patvirtino tai, kad mažumų apsaugos klausimas neužėmė reikšmingos vietos

Europos tarybos sutikimo Kopenhagoje (Kopenhagos kriterijai) dienotvarkėje. Apskritai iki 1990

m. vidurio Europos integracijos procese šis klausimas buvo mažai liečiamas. Kitaip tariant iki

Amsterdamo sutarties nebuvo nei vienos nuostatos pirminėj teisėj, išskyrus bendrą diskriminacijos

draudimą, kuris būtų garantavęs konkrečias mažumų teises ir konkrečią jų apsaugą. Europos teisė

buvo paremta nediskriminacijos principu, kuris galiausiai atsispindėjo Europos Tarybai suteiktoje

kompetenciijoje, numatytoje Amsterdamo sutartyje. Sutarties 13 straipsniu suteikiamos tam tikros

galios Europos Komisijai: „imtis tinkamų veiksmų kovai su seksualine, rasine ar etninės kilmės,

tikėjimo ar įsitikinimų, neįgalumo, amžiaus ar seksualinės orientacijos diskriminacija“. 70

Direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims

nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės.71

Šio dokumento tikslas –

įgyvendinti vienodo požiūrio principą, o šito galima pasiekti sukuriant kovos su diskriminacija dėl

rasės ar etninės priklausomybės sistemą. Kai pažeidžiamas asmenų lygybės principas Direktyva

bus pirmasis dokumentas taikomas sprendžiant kilusią problemą. Šalia šios direktyvos būtų galima

pridurti jau anksčiau minėtą direktyvą Nr. 2000/78/EB72

, kuri nustato bendruosius vienodo požiūrio

užimtumo ir profesinėje srityje pagrindus. „Šie du dokumentai sudaro vadinamąjį

antidiskriminacinių teisės aktų paketą“.73

1993 m. birželio 21-22 d. Kopenhagos kriterijai. Tai kriterijai: ekonominiai, politiniai ir

teisės suderinamumo, kurie buvo nustatyti Europos Tarybos kaip gairės valstybėms norinčioms tapti

ES dalimi. Taigi šiuo atveju mums svarbiausi būtų politiniai kriterijai, tai institucijų užtikrinančių

demokratiją stabilumas, valstybės teisinės tvarkos palaikymas, pagarba žmogaus teisėms ir mažumų

67

Ten pat, 22 str. 68

Europos bendrijos steigimo sutartis, OL 11997E, 1997, 13 str. 69

Žr. išnašą 43. 70

I. Prospisil, „The Protection of National Minorities and the Concept of Minority in the EU law“ (A paper to be

presented at the ECPR 3rd Pan-European Conference, Bilgi University, Istanbul, 21-23 September 2006), p. 4. 71

Žr. išnašą 43. 72

Žr. išnašą 44. 73

Žr. išnašą 19, E. Kuzborska, p. 90.

22

teisių apsauga.74

Verta paminėti, kad šiuos kriterijus Lietuva atitiko, tą patvirtino ir Europos

Komisija. „Reguliariojoje ataskaitoje dėl Lietuvos pažangos rengiantis narystei Europos Sąjungoje

padarė išvadą, kad padėtis Lietuvoje atitinka politinius Kopenhagos kriterijus ir kad Lietuvoje

gerbiamos žmogaus teisės bei laisvės, nors tam tikrų problemų šioje srityje ir išlieka.“75

E.

Kuzborska išanalizavusi metines Europos Sąjungos ataskaitas skirtas žmogaus teisėms padarė

išvadą, kad vis dėlto tautinėms mažumoms Europos Sąjungoje yra skiriamas nepakankamas

dėmesys. Konkrečiau, ataskaitose pateikiamos nuorodos į kitus JT, ET ir ESBO dokumentus,

pačiose ataskaitose neaptariant esminių klausimų susijusių su tautinėm mažumom.76

Europos Parlamento rezoliucijos. Tai politinio pobūdžio dokumentai, kurie labiausiai

orientuoti į tautinių mažumų kultūrų bei kalbų išsaugojimą, tačiau nėra teisiškai privalomi. Iš kurių

būtų verta paminėti: 1981 m. spalio 16 d. rezolicija dėl valstybių veiksmų siekiant užtikrinti etninių

mažumų, jų kalbų ir kultūrų apsaugą; 1983 m. rezoliucija dėl kalbinių ir kultūrinių mažumų

finansavimo; 1987 m. spalio 30 d. rezoliucija dėl Europos Bendrijos regioninių ir etninių mažumų

kalbų bei kultūrų; 1994 m rezoliucija dėl kalbinių ir kultūrinių mažumų Europos bendrijoje.77

Lisabonos sutartis. Tai bendra Europos Sąjungos sutartis ir sutartis dėl Europos Sąjungos

veikimo. Ši sutartis sutelkė didesnį dėmesį į asmenis priklausančius mažumoms. Būtent Lisabonos

sutarties dėka valstybės narės įgyvendinančios ES teisę turi aiškiai įtvirtinti diskriminacijos

draudimą prieš asmenis priklausančius tautinėms, kalbinėms, etninėms ir religinėms mažumoms.

Visose savo politikos ir veiklos kriptyse Sąjunga yra aiškiai įpareigota aktyviai kovoti su socialine

atskirtimi ir diskriminacija prieš asmenis, dėl jų etninės ar socialinės kilmės.78

3.2. Tautinių mažumų teisės Jungtinių Tautų rėmuose

Jungtinių tautų organizacija įkurta po antrojo pasaulinio karo rėmėsi tuo metu nauja

filosofija:

„sukurti visa apimančią žmogaus teisių normų nustatymo ir jų įgyvendinimo sistemą plėtojant ir

skatinant individualias žmogaus teises. Ši filosofija byloja, kad teises ir laisves privalo turėti

žmogus, nesvarbu, kokiai rasei, religijai ar tautinei grupei jis priklauso, tomis teisėmis jis gali

visiškai naudotis, ir nereikia atskirai kalbėti apie mažumų, arba tiksliau asmenų, priklausančių

mažumoms, teisių ir interesų apsaugą.“79

74

Presidency of the European Union, Conclusions of the European Council in Copenhagen (1993) SN 180/1/93 REV1,

p. 14. 75

Žr. išnašą 37, D. Jočienė ir K. Čilinskas, p. 31. 76

Žr. išnašą 19, E. Kuzborska, p.90. 77

Ten pat, p. 93. 78

European Union Agency for Fundamental Rights, Respect for and protection of persons belonging to minorities

(Luxembourg: 2010), p. 26. 79

Žr. išnašą 5, R. Mališauskas, p.26-27.

23

Žvelgiant į šią idėją galima daryti išvadą, kad tautinių mažumų apsaugos klausimas nebuvo

vertinamas pakankamai rimtai. Problema kyla tame, kad tai pernelyg abstraktus požiūris ir jis negali

būti įgyvendinamas sėkmingai, kadangi tai priklauso ir nuo visuomenės, kurioje gyvename

požiūrio. Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, bet žmonės teigiamai vertina ir priima panašius į save

(tiek fizine, tiek mentaliteto prasme). Kitokia rasė, kitokia kilmė ar religija, kuriai priklauso

mažuma iškelia diskusiją, kuri dažnai baigiasi smurtu ar nusistatymu prieš, kuris trukdo būti

visuomenės dalimi, o tai automatiškai pažeidžia žmogaus teises. Čia iškyla diskriminacijos

klausimas. Jei diskriminacijos draudimas nebus įtvirtintas įstatyme, kad ir kokia tobula būtų

visuomenė, anksčiau ar vėliau vis tiek atsiras toks žmogus, kuris bus neįvertintas ar jam apskritai

bus užkirstas kelias įgyvendinti natūraliai kiekvienam žmogui priklausančias teises, švietimo,

profesinėje ar kitoje srityje. Taigi toks individualių žmogaus teisių iškėlimas, įstatyme neįtvirtinant

mažumų teisių, susidurtų su diskriminacijos problema. O tai, anaiptol, nepadėtų apsaugoti to

individo, kuris nori būti visuomenės dalimi, tačiau jo teisės yra suvaržytos vien dėl to, kad jo

gimtoji kalba yra ne ta, kuria kalba dauguma, ar jo religija skiriasi nuo visuotinai priimtos ir t.t.

Iš to galima daryti išvadą, kad tautinių mažumų teisių įgyvendinimas ir apsauga šia idėja

neapsiribojo, todėl toliau vertėtų aptarti svarbiausius Jungtinių Tautų teisės aktus, padariusius

didžiausią įtaką tautinių mažumų teisių apsaugos srityje tiek Europoje, tiek Lietuvoje. O taip pat ir į

tai ar jie veikia efektyviai.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m.). Tai dokumentas, kuris nors yra tik

rekomendacinio pobūdžio, tažiau daro didžiulę įtaka valstybėms. Jau 1 straipsnis80

deklaruoja

lygybę, kas ir yra pagrindas tautinių mažumų teisių apsaugoje. Antrajame straipsnyje pereinama

prie konkretesnio teisių įgyvendinimo: „Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir

laisvėmis paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis,

kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar

kokia nors kitokia padėtis“81

. Taip pat būtų galima paminėti 7 ir 10 straipsnius82

, kuriuose įtvirtinta

lygybė prieš įstatymą, apsaugą nuo diskriminacijos ir lygybės principu paremtą teisę į nešališką

teismą. Šios Deklracijos nuostatos atsispindi ir LR Konstitucijoje.

Konvencija „Dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo“ 1968 m.83

Kaip ir

suponuoja konvencijos pavadinimas buvo itin svarbu konkrečiai paaiškinti, kas tai yra rasinė

diskriminacija. 1 straipsnis kalba apie šios savokos reikšmę, o būtent, kad tai yra „kokių nors

skirtumų, išimčių, apribojimų darymas ar pranašumo teikimas pagrįstas rasės, odos spalvos,

giminės, tautybės ar etninės kilmės požymiais, siekiant panaikinti arba apriboti pripažintas žmogaus

80

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (Lietuvoje įsigaliojo 1991m. kovo 12 d.), Žin. (1948, Nr. 68-2497), 1 str.. 81

Žr. išnašą 79, 2 str. 82

Ten pat, 7 str, 10 str. 83

Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (1965), Žin. (1998, Nr. 108-2957);

24

teises ir pagrindines laisves“.84

Diskriminacijos apibrėžimo įtvirtinimas konvencijos 1 straipsnyje

yra laikomas klasikiniu apibrėžimu.85

Tuo Konvencija skiriasi nuo Visuotinės žmogaus teisių

deklaracijos, kuri tik pabrėžia patį diskriminacijos draudimą atkreipdama dėmesį į pačiame

dokumente išvardintas teises bei laisves, tačiau neapibrėžia konkrečios diskriminacijos sąvokos.

Kalbant apie šiuos dokumentus galima įžvelgti ir tam tikrą problemą. Tiek minėtoje

Deklaracijoje, tiek Konvencijoje nebuvo paminėtos tautinės mažumos kaip tokios, o tiesiog

akcentuotas lygybės principas ir žmogaus teisės apskritai, laikantis idėjos, kad bendras teisių

įtvirtinimas nereikalauja konkrečiai mažumoms skirto straipsnio.

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas 1966 m.86

Šis dokumentas svarbus tuo,

kad jo 27 – ajame straipsnyje87

buvo aiškiai paminėta tautinė mažuma, išskirta jos apsauga,

atsisakant idėjos plėtoti individualias žmogaus teises apskritai, neišskiriant mažumų. Prof. F.

Capotorti, analizuodamas ši straipsnį atkreipė dėmesį, kad teisės yra suteikiamos „for individuals“

t.y. asmenims, o ne grupėms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad teisės jų turėtojų bus naudojamos

„drauge su kitais grupės nariais“, kaip ir numatė 27 straipsnis. Tai lengvai suprantama kai yra

laikoma, jog numatytos teisės yra paremtos kolektyvo nauda ir dėl tos priežasties individas yra

traktuojamas mažumos grupės nariu, o ne bet koks asmuo, kuriam lemta pasinaudoti apsauga

numatyta 27 straipsnyje.88

Būtų galima paminėti 2, 14, 20 ir 26 straipsnius89

, kuriuose numatytas teisių ir laisvių

garantavimas, lygybės principo užtikrinimas ir diskriminacijos draudimo įtvirtinimas. „Tačiau

minėti TPPTP straipsniai yra skirti visų asmenų teisių apsaugai, nepaisant to, priklauso jie tautinei

mažumai ar ne“.90

Apibendrinant aptartus teisės aktus svarbu paminėti, kad Lietuva stodama į Europos

Sąjungą įsipareigojo tarptautines sutartis perkelti į nacionalinę teisę. Tačiau pagrindinė problema

liečianti šį įsipareigojimą yra netinkamas teisės aktų perkėlimas. Būtent tai ir yra didysis barjeras

siekiant tobulėjimo žmogaus teisių apsaugos srityje. Žinoma šiuos trūkumus būtų galima bandyti

pateisinti jaunu valstybės amžiumi, tačiau žmogaus teisių paažeidimui pateisinimo nėra.

84

Ten pat, 1 str. 85

Žr. išnašą 9, A. Račkauskaitė, p. 309. 86

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966), Žin.(2002, Nr. 77-3288). 87

Ten pat, 27 str. 88

Žr. išnašą 8, F.Capotorti, p. 35-36. 89

Žr. išnašą 85, 2, 14, 20, 26 str. 90

Žr. išnašą 9, A. Račkauskaitė, p. 310.

25

4. ORDINARINIS NORMINIS REGULIAVIMAS TAUTINIŲ

MAŽUMŲ TEISIŲ APSAUGOS SRITYJE

4.1. Ordinarinio norminio reguliavimo suderinamumas su tarptautiniu

reguliavimu

Kad tikslas būtų pasiektas reikalingas EB teisės viršenybės principo prieš nacionalinę teisę

įgyvendinimas. Čia iškyla problema liečianti Konstitucijos ir tarptutinių teises aktų suderinamumą.

Konstitucinis teismas yra išsakęs labai aiškią poziciją šiuo klausimu:

„Doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią,

negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo

tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks

teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m.

kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai

nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą,

kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis

(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais,

kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas

konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo

atžvilgiu neturi pirmumo. [P]abrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t.y. sava valia prisiimtų

tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės

principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos

valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d.

nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis

Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.“91

Galima spręsti, kad tuo atveju, kai tarptautinė sutartis negali būti įgyvendinama, ko

priežastis yra preštaravimas Konstitucijai, tokiu atveju reikalinga priimti tam tikrą Konstitucijos

pataisą, nes tik tokiu atveju nesuderinamumas gali būti pašalintas, tokią išvadą padarė ir

Konstitucinis teismas anksčiau minėtoje byloje.

Šioje dalyje svarbu paanalizuoti Lietuvoje įtvirtintus dokumentus (konkrečiai kodeksus),

kurie kalba apie tautinių mažumų gynimo būdus ir tai kaip jie dera su tarptautiniais teisės aktais:

91

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos seimo rinkimų

įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012m. kovo 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

26

Baudžiamasis kodeksas.92

Šiai problemai skirtas visas XXV skyrius „Nusikaltimai ir

baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei“. Toks įtvirtinimas rodo, kad

net ir baudžiamoji Lietuvos teisė rimtai žvelgia į šią problemą ir stengiasi imtis priemonių, kad bet

koks šios grupės asmenų teisių pažeidimas sukeltų teisines pasekmes tiems, kurie įtvirtinimų

nepaiso. Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už diskriminavimą dėl tautybės,

rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės (169 str.), už neapykantos kurstymą

(170 str.) ir už trukdymą atlikti religines apeigas (171 str.). Vėl gi žvelgiant į šiuos straipsnius

akivaizdu, kad jie gina lygybės principą, kaip žmogaus teisių įgyvendinimo šaltinį, o ne mažumų

(tautinių) teises kaip tokias.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas byloje 2K-91/2010 nagrinėjo V.I. kasacinį skundą, dėl

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo sprendimo, kuriame V. I. nuteista pagal 170 str. 2 d. už tai, kad

viešai tyčiojosi iš kito asmens, savo viešais pareiškimais žodžiu niekino nukentėjusiąją bei skatino

neapykantą pastarosios rasei. Taip V. I. savo įžūliu elgesiu bei patyčiomis sutrikdė visuomenės

rimtį ir tvarką, tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą asmeniui kaip kitai rasei priklausančiam

asmeniui. Teismas pasisakė, kad:

„naudojimasis konstitucinėmis teisėmis vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje

yra neatsiejamas nuo pareigos gerbti kitą asmenį, socialinę grupę ar tautą. Antai Konstitucijos

preambulėje skelbiamas siekis puoselėti tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės

visuomenės ir teisinės valstybės; Konstitucijoje pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės

(18 straipsnis ir kt.), tačiau nustatoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo

laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių

(28 straipsnis); įtvirtintas asmenų lygybės principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad žmogaus teisių

negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės

padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 straipsnis). „…” Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje,

siekiant nustatyti įvairių vertybių - laisvės reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją bei kitų teisinių

gėrių apsaugos pusiausvyrą, nustatant, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais

veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos

kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija – vartojamos bendro pobūdžio sąvokos, kurios detalizuojamos

baudžiamajame įstatyme. Tai atitinka ir konstitucinį principą nulla poena nullum crimen sine lege

(bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, Konstitucijos 31 straipsnio 4

dalis).”93

92

LR Baudžiamasis kodeksas, Žin. (2000 Nr. 89-2741). 93

Valstybė p. V.I., LR Aukščiausiasis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2010, Nr. 2K-91).

27

Baudžiamojo proceso kodeksas.94

Baudžiamasis procesas orientuotas į žmogaus teisių

apsaugą. Šiame teisės akte itin svarbus, jau anksčiau aptartas, lygybės/lygiateisiškumo principas.

M.Gušauskienė pateikė štai tokį lygybės principo buadžiamajame procese apibrėžimą:

„[L]ygiateisiškumas baudžiamajame procese (plačiąja prasme) reiškia kiekvieno asmens teisę, kad

jo byla būtų tiriama ir teisme nagrinėjama pagal vienodas taisykles ir be jokios diskriminacijos“.95

Apie tai kalba ir BPK 6 str. 2 d. kad baudžiamosiose bylose įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs

nepaisant kilmės, tautybės, rasės, kalbos, religinių ir politinių pažiūrų. Taip pat - 7 str. 2 d. apie tai,

kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises.

Administracinių teisės pažeidimų kodeksas.96

ATPK 214(12) ir 214(13) str. numato

atsakomybę už produkcijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, gaminimą,

platinimą ar viešą demonstravimą, bei už kūrimą arba dalyvavimą organizacijose, propaguojančiose

nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką. Apie administracinių bylų nagrinėjimą teisme kalba 252

str., kuris remiasi piliečių lygybe prieš įstatymą nepriklausomai nuo kilmės, rasinio ir nacionalinio

priklausomumo, lyties, kalbos, santykio su religija.

Civilinis kodeksas.97

CK išsiskiria tuo, kad 2.76 str. aiškiai įtvirtina diskriminacijos

draudimą prieš juridinius asmenis ir nustato, kad „[d]raudžiama teisės aktuose diskriminacijos

tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims“. 98

Civilinio proceso kodeksas.99

Šiame teisės akte įtvirtinti analogiški piliečių lygybės

principai. 6 str. nurodyta: „Teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų

lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės tautybės, kalbos, kilmės,

socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų „...“ kitų aplinkybių“.100

Darbo kodeksas.101

Diskriminacija ir lygybės (šiuo atveju darbo teisės subjektų lygybės)

principo pažeidimas vis dar dažni reiškiniai darbo santykiuose Lietuvoje. DK 2 str. 4 d. garantuoja

„darbo teisės subjektų lygybę nepaisant jų „...“ rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės „...“,

tikėjimo, „...“, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms

organizacijoms „...““102

. Lygių galimybių įstatymo 7 str. detalizuoja šio DK straipsnio nuostatas.

Lygybės principo įgyvendinimui profesinėje srityje padeda jau anksčiau minėtos Tarybos

direktyvos 2000/43/EB ir 2000/78/EB. Jos ir buvo įtvirtintos tam, kad pagerintų mažumų

įdarbinimo galimybes. LAT yra pažymėjęs:

94

LR Baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002 Nr. 37-1341). 95

M. Gušauskienė, „Lygių procesinių teisių įgyvendinimo problemos ikiteisminiame tyrime“, Jurisprudencija (2005,

67(59)), p. 55. 96

LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Žin.(1985 Nr. 1-1). 97

LR Civilinis kodeksas, Žin. (2000 Nr. 74-2262). 98

Ten pat, 252 str. 99

LR Civilinio proceso kodeksas, Žin. (2002 Nr. 36-1340). 100

Ten pat, 6 str. 101

LR Darbo kodeksas, Žin. (2002 Nr. 64-2569). 102

Ten pat, 2str. 4 d.

28

„DK 129 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktuose nustatyta, kad pirmiau nurodyti [DK 2 str. 1 d. 4 p.]

kriterijai negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį. Lygių galimybių įstatymo 7

straipsnyje konkretizuota, koks turėtų būti darbdavio elgesys, įgyvendinant lygiateisiškumo

principą: priimant darbuotojus į darbą ir atleidžiant iš jo, sprendžiant dėl darbuotojų darbo ir

atlygio mokėjimo, mokymosi ir darbo vertinimo turi būti taikomi vienodi kriterijai ir vienodos

sąlygos (1–5 punktai), darbdavys turi imtis priemonių, kad prie darbuotojo nebūtų priekabiaujama,

nebūtų nurodymų diskriminuoti, darbuotojui pareiškus ieškinį dėl diskriminacijos, jis nebūtų

persekiojamas (6–8 punktai).103

Kalbant apie baudžiamosios, civilinės, administracinės teisės įtvirtintus driskiminacijos

draudimo bei lygybės principus būtų galima paminėti Švedijos, Kroatijos ir Suomijos pavyzdžius,

kurie bus analizuojami remiantis European Commission against Racism and Intolerance (ECRI)

ataskaitomis.

Švedijos baudžiamojo kodekso 16 skyriaus 8 straipsnis draudžia agitacijas prieš tautines ar

etnines grupes, remiantis rase, odos spalva, tautine ar etnine kilme, religiniais įsitikinimais, tokiu

būdu uždraudžiant skleisti rasistinius pasisakymus ar informacijos skleidimą ne tik viešumoje, bet ir

grupėse. Neteisėta diskriminacija draudžiama ir to paties skyriaus 9 str., numatančiu, kad bet kokia

diskriminacija asmens prieš kitą asmenį profesinėje veikloje, organizuojant viešus susirinkimus ar

susibūrimus yra draudžiama. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp paminėtų kriterijų, kuriais grindžiamas

8 str. nėra kalbos, todėl ECRI pateikė siūlymą Švedijai įtvirtinti būtent šį kalba paremtą kriterijų.

ECRI taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad turi būti sustiprintas pasitikėjimas institucijomis

ginančiomis mažumų grupių teises. Kas liečia civilinės bei administracinės teisės ribas galima

pamineti svarbų dokumentą Ant-Diskrimination Act (2008:567), kuris draudžia diskriminaciją

lyties, transeksualinio tapatumo ar saviraiškos, tautiniu, religinių įsitikinimų, neįgalumo,

seksualinės orientacijos ar amžiaus pagrindu. Šio dokumento draudimų apimtis gan plati, jis apima

daug sričių pradedant nuo įdarbinimo ir išsilavinimo, baigiant sveikatos apsauga ir visuomeniniais

renginiais. Viešasis sektorius tai nauja sritis, kurią apima Anti-Diskrimination Act, jame taip pat

įtvirtintas kompecasinis mechanizmas nuo diskriminacijos nukentėjusiems asmenims. Vėl gi šiame

dokumente kaip ir Švedijos baudžiamajame kodekse trūksta kalbos kriterijaus įtvirtinimo.

Remiantis naujuoju aktu, diskriminacijos aukos gali tikėtis didesnės kompencacijos, tačiau, kad ir

kaip bebūtų teismų praktika vis dar labai menka.104

Kroatijos baudžiamojo kodekso 89 str. įtvirtina, kas yra neapykanta grįsti nusikaltimai, t.y.

asmens įvykdytas nusikaltimas, remiantis kito asmens rase, odos spalva, religija, tautiškumu ar

etnine kilme, neįgalumu, lytimi, seksualine orientacija ar kito asmens lytiniu tapatumu. Vis dėlto

103

D.V. p. Lietuvos paštą, LR Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2012, Nr. 3K-3-290). 104

European Commision against Racism andIntolerance, „ECRI Report on Sweden“, Council of Europe (2012, Nr. 46),

p. 16-23.

29

ECRI pasigenda vieno kriterijaus – tai pilietybė. 174 šio kodekso straipsnis kalba apie „rasinę ir

kitokią diskriminaciją“, tačiau šio nusikaltimo sankcija - minimali. Po naujo kodekso išleidimo

atsirado naujas 125 straipsnis kalbantis apie lygybės pažeidimą. ECRI vis tiek įžvvelgė problemą,

kadangi nebuvo įtrauktas pilietybės kriterijus, o taip pat pastebėjo, kad Anti-Discrimination Act

(2008) įtvirtinti nusižengimai yra sankcionuojami ne itin didelėmis baudomis, o tai sumažina

nukentėjusiojo norą kreiptis ir ginti savo teises. Kas liečia civilines ir administracines teises

Kroatijos institucijos tęsė civilinės ir administracinės teisės griežtinimą, kuris draudžia rasinę

diskriminaciją. Pagrindinės sritys, kuriose galioja šis draudimas yra tiek viešose institucijose, tiek

privačiame sektoriuje, įdarbinimo srityje, švietimo, sveikatos apsaugoje ir t.t.. Anti-Discrimination

Act yra paremtas Tarybos direktyvomis 2000/43/EB ir 2000/78/EB.105

Suomija taip pat neatsilieka žmogaus teisių apsaugos srityje, konkrečiau ginant tautines

mažumas. Pgrindinės rasizmo aukos yra romai, rusakalbiai bei somaliečiai. Diskriminacija

dažniausiai pasitaiko šiose srityse: įdarbinimo, mokyklose dėl patyčių ir neapykantos nusikaltimai,

liečiantys tam tikras tautines mažumas. Suomija yra įtvirtinusi Europos žmogaus teisių konvencijos

12 protokolą draudžiantį diskriminaciją, taip pat ir Non-Discrimination Act, ginantį tautinių

mažumų bei kitų grupių teises. Kalbant apie Suomijos baudžiamąjį kodeksą reikia paminėti 11

skyriaus 11 skirsnį, kuris draudžia diskriminaciją rasės, tautybės ar etninės kilmės, odos spalvos,

kalbos, lyties, amžiaus, religiniu ir kt. pagrindais. Suomijos BK įtraukė diskriminacijos draudimą

įdarbinimo srityje. Vertėtų paminetinėti ir Mažumų Ombudsmeno instituciją, kuri yra įpareigota

užkirsti kelią etninei diskriminacijai ir skatinti nediskriminaciją. Nukentėjusiųjų skundai taip pat

gali būti pateikiami ir Nacionaliniam Diskriminacijos Tribunolui (į Trubunolo kompetenciją neįeina

sprendimų susijusių su darbo santykiais priėmimas).106

Taigi, lyginant Lietuvos Respublikos teisės aktus su konkrečių valstybių teisiniu

reguliavimu galima įžvelgti nemažai panašumų. Svarbiausi jų - diskriminacijos draudimo bei

lygybės principo įtvirtinimas. Valstybės deda dideles pastangas žmogaus teisių gynybos srityje, visų

pirma: įtvirtinant tarptautinius teisės aktus, o po to ir leisdamos savus. Beabejo trūkumų neišvengta,

problemų kelia konkrečioje vastybėje susiformavę požiūriai ir tradicijos, o tai atsiliepia teisės aktų

įgyvendinimui.

4.2. Tautinių mažumų švietimo klausimo problemos

Kaip numato LR Konstitucijos 41 str. mokslas Lietuvoje privalomas tik iki 16 metų, tačiau

didžioji dalis šios amžiaus grupės atstovų pasirenka baigti 12 klasių ir toliau tęsti studijas

105

European Commision against Racism andIntolerance, „ECRI Report on Croatia“, Council of Europe (2012, Nr. 45),

p. 11-15. 106

Nils Muižnieks, “Commissioner for Human Rights Report”, Council of Europe (2012, Nr. 27), p. 11;

30

aukštosiose mokyklose. Būtent švietimo procese yra formuojami asmens gebėjimai bei požiūris į

aktualius visuomenei klausimus. Vaikai mokyklose mokomi ne tik privalomų dalykų, bet ir to, kaip

pritapti visuomenėje pačiam ir sugebėti priimti kitą, asmenį. Kitokį tiek savo pažiūromis, tiek

tikėjimu ar etnine kilme. Čia iškyla tolerancijos klausimas. Taigi, ar tolerantiški yra mūsų įstatymai

bei teisinė sistema mažumoms (tautinėms), ginant jų teises švietimo srityje ir integruojant juos į

visuomenę, suteikiant galimybę įgyti ne tik vidurinį, bet ir aukštąjį išsilavinimą, nediskriminuojant

jų dėl rasės, kalbos, religijos ar etninės kilmės?

A. Račkauskaitė-Burneikienė savo straipsnyje švietimo sąvoką apibūdina šitaip: „švietimas

yra ta sritis, kurioje, teigiama, kad valstybės privalo sudaryti sąlygas puoselėti tautinėms

mažumoms priklausančių asmenų identitetą“.107

Būtų galima pradėti nuo Lietuvoje galiojančio LR

Švietimo įstatymo, kuriame įtvirtintas vienas pagrindinių švietimo sistemos principų – lygių

galimybių, kuris apibrėžia „asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,

socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; kiekvienam asmeniui jis laiduoja švietimo

prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti

turimą kvalifikaciją ar įgyti naują“.108

Gilinantis į šį principą savaime kyla idėja: ar Švietimo

įstatyme įtvirtintos lygios galimybės automatiškai nesuponuoja tam tikrų grupių galimybės vidurinį

išsilavinimą įgyti mažumų kalba, antrame plane paliekant valstybinę? Tokios galimybės įstatymas

nesuteikia. Tiek pradinio, tiek vidurinio ugdymo programa gali būti vykdoma mažumos kalba,

tačiau tai neatima pareigos greta gimtosios, mažumų kalbos, mokytis lietuvių kalbą, kurios

egzaminas yra privalomas visiems Lietuvos piliečiams, norintiems įgyti vidurinį išsilavinimą. Tai

kelią tautinių mažumų atstovų nepasitenkinimą, kadangi valstybinės lietuvių kalbos egzamino

suvienodinimas gali būti laikomas diskrimitaciniu tautinių mažumų atžvilgiu. Tačiau iš kitos pusės,

egzamino palengvinimas tautinėms mažumoms gali būti traktuojamas kaip diskriminuojantis tuos,

kurių gimtoji kalba yra lietuvių. Ko gero tai pažeistų asmenų lygybės principą.

LR Valstybinės kalbos įstatymo 12 straipsnis įtvirtino nuostatą, kad „visos vidurinės

bendrojo lavinimo mokyklos turi išmokyti valstybinės kalbos valstybės nustatyta tvarka“.109

Taigi

toks įtvirtinimas įpareigoją mokymo įstaigą paruošti vaiką valstybinės kalbos egzaminui, nesvarbu,

kokiai tautinei mažumai jis priklauso.

Yra du tarptautiniai teisės aktai, kurie laikomi esminiais reglamentuojant tautinių mažumų

švietimo teisių apsaugą, t.y. Europos Tarybos priimta Tautini mažumų apsaugos pagrindų

konvencija ir Hagos rekomendacijos dėl tautinių mažumų švietimo teisių.110

„Hagos

rekomendacijos detalizavo Tautinių mažumų apsaugos konvencijos švietimo nuostatas. Plėtodamos

107

A.Račkauskaitė-Burneikiene, „Teisė mokytis mažumos kalba“, Socialinių mokslų studijos (2013, Nr. 5(1)), p. 236. 108

LR švietimo įstatymas, Žin. (2003, Nr. 63-2853), I d. 5 str. 109

LR Valstybines kalbos istatymas, Žin. (1995, Nr. 15-344), 12 str. 110

V. Vaicekauskienė, “Tautinių mažumų švietimo politika: Kur einama?”, Informacinis leidinys “Švietimo naujienos”,

Informacinis leidinys švietimo naujienos (2011, Nr, 11(311)), p. 2.

31

Konvencijos 14 straipsnį, jos prasideda labai aiškiu tautinių mažumų gyventojų santykio su gimtąja

ir valstybine kalbomis apibrėžimu: asmuo turi teisę išsaugoti savo tapatybę mokydamasis gimtosios

kalbos ir pareigą integruotis į visuomenę išmokdamas valstybinę kalbą.“111

Konstitucinis teismas

yra pasisakęs, kad „asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų

taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų

asmenų lygybės principas.“112

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo klausimą ar rašinio apimties

diferencijavimo lengvatos tautinių mažumų kalba besimokantiems asmenims yra proporcingos ir

objektyviai pateisinamos. Atsakydamas į šį klausimą teismas pasisakė, kad:

„[D]iskriminacinis reguliavimas, t.y. nepagrįstai įtvirtintos skirtingos sąlygos moksleiviams, „...“

turėtų itin negatyvių pasekmių – diskriminaciją patirtų mokyklas dėstomąja lietuvių kalba baigę

mokiniai nepriklausomai nuo jų tautybės, kadangi pirmenybė į valstybės finansuojamas sudijų

vietas „...“ tenka stojantiems pagal jų sugebėjimus, kurie nustatomi atsižvelgiant, be kita ko, į

brandos egzaminų rezultatus. „...“ [L]engvatinėmis sąlygomis išlaikiusieji brandos egzaminą įgytų

pirmenybę prieš tuos, kurių egzamino rezultatai įvertinti pagal aukštesnius kriterijus. „...“ Be to,

galimybė lietuvių kalbos mokėjimą įvertinti pagal nepagrįstai skirtingus kriterijus galėtų būti

vertinama ir kaip diskredituojanti valstybinė kalbą, kaip konstitucinę vertybę. „...“ Priimant tokį

reguliavimą, kuriuo tam tikros asmenų grupės traktuojamos skirtingai, privalo būti ypač krupščiai

įvertintos visos aplinkybės ir užtikrinta, jog tarp asmenų grupių yra tokio pobūdžio ir tokios

apimties skirtumai, jog būtų pateisintas skirtingas jų traktavimas.“113

LVAT padarė išvadą, kad diferencijuotos egzaminų užduotys tautinių mažumų kalba

besimokantiems bei lietuvių kalba besimokantiems pateisinamos tik tuo atveju, kai vyksta egzaminų

reikalavimų kaita, tačiau praėjus tam tikram laikotarpiui programa privalo būti suvienodinta.

Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad mokymasis gimtąja kalba padeda įgyvendinti tautinį

tapatumą, tačiau neišvengiamai privalu mokytis ir valstybinę kalbą, nes tik tokiu būdu įgyvendinta

žmogaus pilnavertės integracijos į visuomenę teisė. A.Račkauskaitė-Burneikienė analizuodama

asmenų teisę mokytis mažumų kalba padarė tokią išvadą, kad keičiant ar kuriant įstatymus

111

Ten pat, psl. 2. 112

Lietyvos Republikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios

Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikties

Konstitucijai. 113

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartis (2013, Nr. I261

-16) Ar Lietuvos Respublikos švietimo ir

mokslo ministro įsakymas Nr. V-109 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-1197 „Dėl

brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės

principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 38

straipsnio 4 daliai ir 62 straipsnio 1 dalies 2 punktui.

32

liečiančius švietimo klausimus, neišvengiamai turi vykti dialogas su tautinių mažumų atstovais,

kadangi tai padėtų pasiekti vieningą sprendimą.114

4.3. Tautinių mažumų kalbų vartojimo įgyvendinimas

LR Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valtybinė kalba – lietuvių kalba“.115

Kas liečia

tautines mažumuas ir ju kalbos puoselėjimą apie tai pasisako 37 straipsnis, numatantis, kad:

„Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi tesię puoselėti savo kalbą, kultūrą ir

papročius.“116

Taigi, aukščiausias Lietuvos įstatymas įtvirtindamas šiuos du straipsnius aiškiai

parodo, kad valstybė turi tikslą padėti tautinėms mažumoms įgyvendini jų teises bei esant reikalui

jas apginti. Šioje dalyje vertėtų aptarti, kaip tautinių mažumų kalbų vartojimas yra įtvirtinamas

Lietuvos teisėje.

Valstybinė kalba privaloma teisės aktų leidimo, viešojo administravimo, švietimo,

paslaugų ir kitose viešojo gyvenimo srityse. Tokį valstybinės kalbos privalomuma įtvirtina ir LR

Valstybinės kalbos įstatymas, tačiau šis įstatymas nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus

bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, renginių

kalbos. Taigi šiuo klausimu tautinių mažumų teisės negali būti laikomos apribtomis, kadangi jos

turi galimybę saugoti savo kalbinį tapatumą bei tautinį identitetą priklausydami tautinėms

bendruomenėms. Anot E. Kuzborskos „[k]albinės teisės, kaip ir kitos tautinių mažumų teisės, iš

esmės yra tokios tautinių mažumų narių teisės, kurias dauguma valstybės piliečių įgyvendina

bendromis žmogaus teisių apsaugos priemonėmis“.117

Itin svarbus klausimas, keliantis nemenkas diskusijas tarp tautinių mažumų atstovų - dėl

asmenų vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase valstybine kalba. Tautinėms mažumoms

priklausantys asmenys teigia, kad ribojimas LR piliečio pase vardą ir pavardę rašyti gimtąja kalba

pažeidžia jų teises. Šiuo klausimu yra pasisakęs ir LR Konstitucinis teismas:

„Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. „...“ Jeigu teisės

normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase

rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos

principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų

veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų

pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.“118

114

A.Račkauskaitė-Burneikiene, „Teisė mokytis mažumos kalba“, Socialinių mokslų studijos (2013, Nr. 5(1)), p.250. 115

Žr. išnašą 21, 14 str. 116

Ten pat, 37 str. 117

Žr. išnašą 20, E. Kuzborska, p. 156. 118

Žr. išnašą 112.

33

Taip pat buvo iškeltas klausimas dėl Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančių gatvių pavadinimų

lentelių (neatitikimas toks, kad lentelėse buvo dvikalbiai pavadinimai), šis klausimas plačiai

aptarinėjamas ir dabar. Europos žmogaus teisių fondas taip pat pasisakė apie šį sprendimą jo

nuomone „[b]andymas priversti tautinių mažumų atstovus pašalinti dvikalbes gatvių pavadinimų

lenteles prieštarauja Europos standartams ir pažeidžia Tautinių mažumų apsaugos pagrindų

konvencijos 11(3) straipsnį“.119

Tačiau LVAT šiuo klausimu išsakė aiškią poziciją, kad:

„[N]acionaliniai teisės aktai vienareikšmiškai yra nustatę, jog gatvių pavadinimų užrašai turi būti

pateikiami valstybine kalba. “…” Gyvenamųjų vietų gatvių pavadinimų lentelėse gali būti

vartojama tik oficiali vietovardžių forma, nes tai susiję su valstybinės kalbos vartojimu viešajame

gyvenime. “…” Konvencija pagal savo pobūdį ir turinį laikyta politinio-programinio, o ne

norminio reguliavimo pobūdžio. “…”[P]rincipas pacta sunt servanda (sutarties privaloma laikytis)

nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų

įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų. Tai yra kiekvienos valstybės suvereni

teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų įgyvendinimo

vidaus teisėje būdai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir konkrečiai

tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės.“120

Reikia pabrėžti, kad problema ko gero kyla dėl to, jog nėra nei vieno oficialaus teisės akto, kuris

įtvirtintų vardų ir pavardžių rašymą oficialiuose dokumentuose. Galbūt išsprendus šia problemą

teisės pažeidimų, kylančių šioje srityje nebeliktų.

119

Europos žmogaus teisių fondas, “EFHR nuomonė apie dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles ir už jas skiriamas

baudas”, <http://www.infolex.lt/Portal/start.asp?act=news&Tema=1&str=54275> [aplankyta 2014 04 17]

11 str. 3 d. „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys,

remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į

konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi

daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis. 120

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartis (2011, Nr. A662

-2474.

34

IŠVADOS

1. Invidualių teisių suderinamumas su kolektyvinėmis yra neatsiejamas tautinių mažumų

grupėse, kadangi tik per kolektyvą yra galimybė įgyvendinti savo individualias teises. Vis dėlto tik

savęs priskyrimas tam tikrai grupei tampa pagrinu laikyti save tam tikros tautinės grupės nariu ir

šitaip įgyvendinti individualias teises, per kolektyvą.

2. Žmogaus teisės yra laikomos pagrindiniu aspektu nagrinėjant tautinių mažumų teises,

todėl iki pat šiol nėra vieningai priimtos tautinių mažumų sampratos. Tačiau tai nėra problema, kuri

trukdytų šios grupės atstovams integruotis į visuomenę, kadangi per žmogaus teisių apsaugos

prizmę ir remiantis bendraisiais teisės principais jų teisės yra ginamos.

3. Analizuojant objektyviuosius ir subjektyviuosius tautinių mažumų kriterijus iškilo

pilietybės kaip vieno iš kriterijaus problema, kuris plačiai aptarinėjamas tarptautiniuose

dokumentuose, tačiau vidaus teisėje esminio reguliavimo nėra. Asmenų be pilietybės, kaip tam

tikros tautinės mažumos grupės atstovų, problema reikalauja tam tikro įtvirtinimo ir nacionalinėje

teisėje.

4. Konstitucija yra tas teisės aktas, kuris įtvirtina pagrindines, bendrąsias žmogaus teises, o

tai yra pagrindas tautinių mažumų teisių įtvirtinimui norminiuose teisės aktuose.

5. Asmeniui yra suteikiama teisė save laisvai priskirti tam tikrai tautinei mažumai, taigi

įstatymu suteikiama galimybė ir laisvė įgyvendinti savo teises kaip tautinės mažumos grupės

atstovui. Tačiau esminis dalykas, kurį reikia pabrėžti, kad tuo teisių įgyvendinimu, negali būti

pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

6. Diskriminacijos draudimas įtvirtintas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, o

tai padeda mažinti šios problemos progresą. Pozityviosios diskriminacijos analizė atskleidė kitą

diskriminacijos pusę. Tam tikrą teisių išplėtimą, kuris jokiu būdu negali būti laikomas privilegijų

teikimu.

7. Lygiateisiškumo principas akcentuoja vienodą teisių įgyvendinimą, nepaisant tam tikrų

bruožų, kurie išskiria asmenį iš kitų. Lygiateisiškumas ir diskriminacija yra neatsiejami.

Lygiateisiškumas apibūdinamas kaip diskriminacijos draudimas. Lygybės principas akcentuojamas

ne tik nacionaliniuose, bet ir svarbiausiuose tarptautiniuose teisės aktuose, todėl tik nuo tarptautinės

teisės perkėlimo į nacionalinę priklausys ar šis principas bus įgyvendintas sėkmingai.

8. Europos Sąjungos teisės aktai plačiai apibrėžia tautinių mažumų apsaugą, tačiau jos

įgyvendinimas priklauso nuo teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisė. Netinkamas perkėlimas yra

35

viena pagrindinių priežasčių žmogaus teisių pažeidimų srityje. Kas liečia Jungtines Tautas

diskriminacijos draudimo ir lygybės principai iškeliamas į pirmą vietą, nes jų įgyvendinimas

užtikrins tinkamą tautinių mažumų teisių apsaugą.

9. Lietuvoje yra eilė teisės aktų, kuriuose įtvirtintos tautinių mažumų apsaugai skirtos

priemonės, o tai rodo ES įtaką valstybei. Toks teisės aktų įtvirtinimas padeda įgyvendinti Europos

Sąjungai prisiimtus įspareigojimus.

10. Švietimo klausimo ir tautinių mažumų kalbų vartojimo problemų Lietuvoje aktualumas

atskleidžia ir parodo, kad tautinių mažumų teisių įgyvendinimas vis dar nėra tinkamai sureguliuotas.

36

LITERATŪRA

Norminiai teisės aktai

1. LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014);

2. LR Baudžiamasis kodeksas, Žin. (2000 Nr. 89-2741);

3. LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Žin.(1985 Nr. 1-1);

4. LR Civilinis kodeksas, Žin. (2000 Nr. 74-2262);

5. LR Civilinio proceso kodeksas, Žin. (2002 Nr. 36-1340);

6. LR Darbo kodeksas, Žin. (2002 Nr. 64-2569);

7. LR švietimo įstatymas, Žin. (2003, Nr. 63-2853);

8. LR Valstybines kalbos istatymas, Žin. (1995, Nr. 15-344);

9. Europos Sąjungos sutartis, OL C 11997M, 1997;

10. ES Pagrindinių teisių chartija, OL C 83/02, 2010;

11. Europos bendrijos steigimo sutartis, OL 11997E, 1997;

12. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Nr. 68-2497 , Valstybės žinios, 2006-06-17;

13. Tarybos 2000 m. birželio 29 d. direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo

principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės. [2000] OL L 180;

14. Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir

profesinėje srityje bendruosius pagrindus. [2000] OL L 303;

15. LR Lygių galimybių įstatymas, Žin. (2003, Nr. 114-5115);

16. Europos socialinė chartija, Žin. (2001, Nr. 49-1704);

17. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966), Žin.(2002, Nr. 77-3288).

18. Sutartis “Dėl Europos Sąjungos veikimo“, pakeista Lisabonos sutartimi ir įsigaliojusi nuo 2009 m.

gruodžio 1 d.; OJ C306/2007.

Lietuvos Respublikos teismų nutartys

19. Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo “Dėl

vardų ir pavardžių rašymo “Lietuvos Respublikos piliečio pase” atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai”;

20. Nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR Konstitucinis teismas (2012, Nr. 8/2012);

37

21. Išvada Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių

ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR

Konstitucinis teismas (1995 Nr. 9-199);

22. Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo

įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, LR

Konstitucinis teismas (2012, Nr. 54/2010);

23. Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12

straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, LR Konstitucinis teismas (1995, Nr.

8/95);

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartis (2011, Nr. A662

-2474);

25. Lietyvos Republikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos

Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo

Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikties Konstitucijai;

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartis 2013, Nr. I261

-16 Ar Lietuvos Respublikos

švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. V-109 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1

d. įsakymo Nr. V-1197 „Dėl brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“

neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29

straipsniui, Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 38 straipsnio 4 daliai ir 62 straipsnio 1

dalies 2 punktui;

27. D.V. p. Lietuvos paštą, LR Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2012, Nr. 3K-3-290);

28. Valstybė p. V.I., LR Aukščiausiasis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2010, Nr. 2K-91);

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas “Dėl Lietuvos

Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012m. kovo 22 d. redakcija) atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Specialioji literatūra

30. V.Vadapalas, Tarptautinė teisė, (Vilnius: Eugrimas, 2006);

31. R. Mališauskas, Žmogaus teisės. Mažumų teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys, (Vilnius:

Standatų spaustuvė, 1996);

32. D. Jočienė ir K. Čilinskas, Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos

Respublikos teisėje (Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas. Jungtinių Tautų vystymo programa,

2004) ;

33. E. Balutytė ir kiti, Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė (Vilnius: Lietuvos teisės universitetas,

2006);

38

34. F.Capotorti, Study on the Rights of Persons Belonging to Ethnic, Religious and Linguistic

Minorities, (New York: United Nations, 1979) ;

35. E. Kuzborska, Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje (Vilnius: UAB Artprint, 2012);

36. A.Račkauskaitė, „Tautinės mažumos samprata: Tarptautinės teisės aspektai“, Socialinių mokslų

studijos (2010, 1(5));

37. D. Gubrevičiūtė-Kuzminskienė, „Tiesioginės diskriminacijos samprata pagal rasių lygybės,

užimtumo lygybės ir lyčių lygybės direktyvas“ , Socialinių mokslų studijos (2010, 3(7));

38. E. Mažul, „Tautinių mažumų apsauga kaip pozityviosios diskriminacijos pavyzdys“, Vilniaus

universitetas, Teisė (2008 67 tomas);

39. E. Jarašiūnas, „Asmenų lygybės principas, kaip teisės aktų konstitucingumo matas, Lietuvos

Republikos Konstitucinio teismo praktikoje“ (Jurisprudencija 52 (44), 2004);

40. M. Gušauskienė, „Lygių procesinių teisių įgyvendinimo problemos ikiteisminiame tyrime“,

Jurisprudencija (2005, 67(59));

41. A.Račkauskaitė-Burneikiene, „Teisė mokytis mažumos kalba“, Socialinių mokslų studijos (2013,

Nr. 5(1));

42. V.Vaicekauskienė, “Tautinių mažumų švietimo politika: Kur einama?”, Informacinis leidinys

“Švietimo naujienos”, Informacinis leidinys švietimo naujienos (2011, Nr, 11(311));

43. I.Prospisil, „The Protection of National Minorities and the Concept of Minority in the EU law“ (A

paper to be presented at the ECPR 3rd Pan-European Conference, Bilgi University, Istanbul, 21-23

September 2006);

44. G.Andriukaitis, Dr. E. Žiobienė, D. Schindlauer, „Lygios galimybės ir ES nediskriminavimo teisė“

(Lietuvos žmogaus teisių centras, 2007);

45. D. Diene „Rasizmas, rasinė diskriminacija, ksenofobija ir susijusios netolerancijos formos. Durbano

deklaracijos ir veiksmų orogramos tolesni veiksmai ir įgyvendinimas“ (2008, A/HRC/7/19/Add.4) ;

46. United Nations.Human Rights. Office of the high commissioner, „Minority Rights: International

Standards and Guidance for Implementation (New York and Geneva: United Nations, 2010);

47. European Commision against Racism andIntolerance, „ECRI Report on Sweden“, Council of

Europe (2012, Nr. 46);

48. European Commision against Racism andIntolerance, „ECRI Report on Croatia“, Council of

Europe (2012, Nr. 45);

49. Nils Muižnieks, “Commissioner for Human Rights Report”, Council of Europe (2012, Nr. 27);

50. European Union Agency for Fundamental Rights. European Court of Human Rights - Council of

Europe, Handbook on European non-discrimination law (Luxemburg: Publications Office of the of

the European Union, 2011);

39

51. Presidency of the European Union, Conclusions of the European Council in Copenhagen (1993) SN

180/1/93 REV1;

52. European Union Agency for Fundamental Rights, Respect for and protection of persons belonging

to minorities (Luxembourg: 2010);

53. Office of the high commissioner for human rights, CCPR/C/21/Rev.1/Add.5, General Comment

No. 23. (1994);

54. Žodynas.lt; http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/i/identitetas [aplankyta 2014 02 24]

55. Žodžiai.lt – tarptautinių žodžių žodynas,

<http://www.zodziai.lt/reiksme&word=diskriminacija&wid=4387> [aplankyta 2014 03 20];

56. Europos žmogaus teisių fondas, “EFHR nuomonė apie dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles ir už

jas skiriamas baudas”, <http://www.infolex.lt/Portal/start.asp?act=news&Tema=1&str=54275>

[aplankyta 2014 04 17].