Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą,taikymo teismų praktikoje apžvalga

Įvadinės pastabosĮrodinėjimas yra viena svarbiausių baudžiamojo proceso sudėtinių dalių ir viena pagrindinių baudžiamojo proceso subjektų veiklos krypčių. Ši veikla viena ar kita

forma vykdoma visose baudžiamojo proceso stadijose. Atitinkamai ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančiame naujajame BPK buvo pakeista įrodymų sąvoka ir nemaža dalis įrodinėjimo procedūrų. Padaryti pakeitimai turėjo realios įtakos praktinei įrodinėjimo subjektų veiklai: teko keisti kai kurias susiformavusias nuostatas ir darbo įpročius. Nors naujasis BPK galioja jau penktus metus, tačiau kai kurios jo normos, tarp jų ir reglamentuojančios įrodinėjimą, iki šiol suprantamos ir taikomos skirtingai. Tokia padėtis nepadeda vykdyti teisingumo. BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apibendrinimo tikslas – suvienodinti teismų praktiką taikant šias normas.Siekiant šio tikslo buvo apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys, priimtos 2004–2006 metais, kuriose aiškinamos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, taip pat kai kurie apeliacinės ir pirmosios instancijų teismų nuosprendžiai ir nutartys, kurie buvo analizuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Toks teismų praktikos apibendrinimo būdas pasirinktas todėl, kad išankstinė atrankinė baudžiamųjų bylų analizė parodė, jog būtent Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartyse šios normos, esančios apibendrinimo objektu, analizuojamos dažniausiai, apeliacinės instancijos teismų sprendimuose tai daroma žymiai rečiau, o dar rečiau – pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose.BPK normoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą, gali būti priskirta didžioji dalis šio Kodekso normų, tačiau apibendrinant teismų praktiką buvo ieškoma BPK 7, 20, 44, 48, 78–98, 143–160, 178–211, 271–292, 324 straipsniuose įtvirtintų normų aiškinimo, taip pat Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos, Policijos veiklos, Advokatūros, Prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir kitų įstatymų, reglamentuojančių įrodinėjimo subjektų veiklą, normų aiškinimo. Tenka konstatuoti, kad šios normos teismų praktikoje buvo analizuojamos skirtingai: vienos jų aiškintos pakankamai plačiai ir išsamiai, kitos – gerokai rečiau, trečios – visiškai neaiškintos. Taip pat ir apžvalgoje nurodytoms BPK normoms skiriamas nevienodas dėmesys: neaptariamos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, kurios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nebuvo analizuotos arba, kad ir buvo analizuotos, tačiau tik įrodinėjimo subjektų veiklos atitikties šių normų reikalavimams aspektu, tačiau normų turinys nebuvo aiškintas. Dėl šių priežasčių apžvalgoje neatsispindi procesinės prievartos priemonės, kuriomis renkama informacija apie tiriamą įvykį ir su juo susijusias aplinkybes (kratą, poėmį, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir kt.), parodymo patikrinimo veiksmus (parodymą atpažinti, parodymų patikrinimą vietoje, eksperimentą) ir kai kuriuos kitus įrodinėjimo veiksmus bei klausimus reglamentuojančios normos.

Įrodinėjimo sąvoka ir subjektaiApibendrintuose teismų nuosprendžiuose ir nutartyse nepateikiama ir negali būti pateikta įrodinėjimo sąvoka, nes tai yra teorinė konstrukcija, tarnaujanti

pažintiniams tikslams. Teismų sprendimuose taip pat tik labai epizodiškai ir tik sprendžiant atskirų BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo problemas analizuojamas atskirų įrodinėjimo subjektų vaidmuo šiame procese. Tačiau tam, kad teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apibendrinimas būtų kryptingas, būtina aptarti iš galiojančio BPK išplaukiančių įrodinėjimo sąvokos bei įrodinėjimo subjektų vaidmenį šiame procese.Išanalizavus BPK normas, reglamentuojančias proceso subjektų elgesį baudžiamajame procese, nesigilinant į teorines diskusijas šiuo klausimu bei nepretenduojant sukurti galutinį ir nekeičiamą apibrėžimą, galima pasiūlyti tokią įrodinėjimo baudžiamajame procese sampratą – tai įstatymo reglamentuota ikiteisminio tyrimo įstaigų ir jų pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo ir proceso dalyvių (įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovo) veikla, kuria renkami, pateikiami, tikrinami ir vertinami duomenys, reikšmingi tiriamo įvykio aplinkybių, nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nustatymui.Pažymėtina, kad ši samprata pritaikyta įprastinei procesinei formai ir neapima baudžiamojo proceso ypatumų tiriant ir nagrinėjant atskirų kategorijų bylas. Atskirų kategorijų bylose svarbų vaidmenį įrodinėjimo procese vaidina ir kiti subjektai, pavyzdžiui, trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens atstovas, asmuo, kuriam gali būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, jo atstovas, privatus kaltintojas ir pan.Įstatyme numatytas skirtingas baudžiamojo proceso subjektų vaidmuo įrodinėjimo procese: ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis; teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis, spręsti, ar tai yra įrodymai, ir vertinti; gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir neprivalo įrodinėti kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai; kiti įrodinėjimo procese dalyvaujantys subjektai turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti šiame procese.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse akcentuoja aktyvų teismo vaidmenį įrodinėjimo procese:

BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas, tai reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš BPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kur teigiama, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 22 d. nutartis Nr. 2K-252/2005).

Įrodymų sąvoka (BPK 20 straipsnis)Teismų sprendimuose gana dažnai minimas BPK 20 straipsnis ir pakartojamos šiame straipsnyje įtvirtintos normos, tačiau įrodymų sąvokos teismai neformuluoja.

BPK 20 straipsnyje numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias BPK normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą. Įvertinus BPK 20 straipsnyje įtvirtintas normas bei išanalizuotose teismų nutartyse esančius BPK normų aiškinimus, galima teigti, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagrindinis įstatymas, nustatantis duomenų, galinčių būti įrodymais, gavimo tvarką, be abejo, yra Baudžiamojo proceso kodeksas. Absoliuti dauguma įrodymų, kuriais buvo grindžiami išanalizuoti teismų sprendimai, buvo gauti BPK nustatyta tvarka. Tačiau BPK – ne vienintelis įstatymas, kurio nustatyta tvarka gaunami įrodymai. Gana dažnai įrodymais pripažįstami duomenys, gauti remiantis Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimais. Kai kuriais atvejais įrodymai, kuriais grindžiamas nuosprendis, buvo gauti kitų įstatymų (Policijos veiklos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ir kt.) nustatyta tvarka. BPK neišvardija įstatymų, kuriais remiantis gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Pagal apibendrintus teismų nuosprendžius ir nutartis galima padaryti išvadą, kad, be BPK ir Operatyvinės veiklos įstatymo, tokie yra teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą reglamentuojantys įstatymai: Policijos veiklos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Prokuratūros, Advokatūros ir kt. Tiek Operatyvinės veiklos, tiek kitų įstatymų nustatyta tvarka duomenys paprastai gaunami prieš pradedant ikiteisminį tyrimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimas susideda iš dviejų stadijų: operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo. Operatyvinę veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalį vienas iš operatyvinių veiksmų yra nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – ir NVIM) taikymas. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį NVIM sankcionuoja generalinis prokuroras arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto motyvuotą teikimą. Teikime, be kitų duomenų, nurodomi duomenys apie asmenis, kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, taip pat modelio trukmė. NVIM šioje byloje sankcionuotas 2004 m. gegužės 31 d. (Nr. 05-29s), vadovaujantis minėta Operatyvinės veiklos įstatymo norma. Taigi techninės priemonės, atliekant NVIM, 2004 m. birželio 18 d. panaudotos pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų, todėl NVIM metu gauti duomenys yra teisėti ir atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas. Operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus duomenis, 2004 m. rugsėjo 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių medžiagų platinimo. Pradėjus ikiteisminį tyrimą visi tyrimo veiksmai turi atitikti BPK nuostatas, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi leista asmeniui, slapyvardžiu Nr. 1, nuo 2004 m. rugsėjo 29 d. iki 2004 m. gruodžio 28 d. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 259, 260 straipsniuose, dėl R. R., P. P. ir V. Ž. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-624/2006).

1

Kai kuriais atvejais įstatymuose būna nustatyti tam tikri apribojimai rinkti duomenis arba informaciją, todėl vertinant surinktus duomenis būtina patikrinti, ar šių apribojimų buvo laikomasi.

Abiejų instancijų teismai, motyvuodami tuo, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašai gauti pažeidžiant Advokatūros įstatyme nustatytą advokato ir kliento susižinojimo informacijos imunitetą, juose esančių duomenų nelaikė įrodymais. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad pagal advokato ir kliento susižinojimo imunitetą J. K. inkriminuotų veikų padarymo metu reglamentavusius teisės aktus šis imunitetas nėra absoliutus ir gali būti taikomas tik tuo atveju, kai advokatas vykdo savo profesines pareigas. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad nors BPK norma, tiesiogiai draudžianti klausytis gynėjo telefoninių pokalbių su įtariamuoju ar kaltinamuoju, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais tarp jų perduodamą informaciją ar daryti jos įrašus, įsigaliojo vėliau, nei buvo padaryti V. K. ir J. K. telefoninių pokalbių įrašai (beje, nuosprendyje neteisingai nurodytas aptariamos BPK normos įsigaliojimo laikas), tačiau šių įrašų darymo metu tarp Advokatūros įstatymo 40 straipsnyje (1998 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. VIII-811 redakcija) įtvirtintų advokato garantijų buvo draudimas tikrinti advokato korespondenciją ir kitokias duomenų laikmenas, o tai apima ir telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Išvadą, kad V. K. ir V. K. bendravimas yra advokato ir kliento santykiai, teismai padarė įvertinę 2002 m. balandžio 26 d. sutartį tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos bei telefoninių pokalbių tarp jų įrašų turinį. Telefoninių pokalbių įrašai iš tikrųjų patvirtina, kad J. K. veikė V. K. pavedimu: rinko informaciją apie 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių „Sovereign Classic“ krovinio kontrabandos tyrimo eigą ir perduodavo ją V. K., teikė konsultacijas, patarimus. Tačiau 2002 m. balandžio 26 d. sutartis tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos be pagrindo pripažinta sutartimi dėl V. K. gynybos kontrabandos byloje.

Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje (1998 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. VIII-811 redakcija) buvo nustatyta, kad klientas su advokatu susitaria pasirašydami sutartį. 2002 m. balandžio 26 d. sutartyje tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos numatyta, kad J. K. įsipareigoja teikti konsultacijas bei advokato pagalbą pagal atskirus susitarimus bei pavedimus. Ši sutartis vertintina kaip preliminarus susitarimas, kad, prireikus advokato pagalbos, V. K. kreipsis, o J. K. ją suteiks, tačiau jokiu būdu ne sutartis dėl gynybos minėtoje kontrabandos byloje, nes sutarties sudarymo momentu nusikaltimas dar nebuvo padarytas. Įstatymai užtikrina absoliutų draudimą kontroliuoti profesines pareigas atliekančio advokato ir jo kliento susižinojimą, o ne advokato ir kitų asmenų susižinojimą. Teisinė pagalba visada teikiama konkrečiu klausimu, reikalaujančiu teisinių žinių, todėl būtina advokato ir kliento sutarties dėl teisinės pagalbos sąlyga yra konkretūs klausimai, dėl kurių teikiama teisinė pagalba, arba bent jau tam tikra veiklos sritis, kurioje tokia pagalba teikiama. Tik pagal tokią sutartį, kurioje nurodyta konkreti veiklos sfera, dirbančio advokato ir jo kliento susižinojimą kontroliuoti draudžiama. Taigi, nors tarp V. K. ir J. K. buvo sudarytas preliminarus susitarimas, nors pagal atliktos veiklos pobūdį J. K. buvo faktiškas V. K. gynėjas, tačiau J. K. dirbo be sutarties su V. K. teikti teisinę pagalbą 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių „Sovereign Classic“ krovinio kontrabandos byloje, todėl negalima daryti išvados, kad J. K. buvo V. K. gynėjas ir turėjo būti taikomos advokato ir kliento susižinojimo slaptumą užtikrinančios teisės normos. Dėl šios priežasties teismų išvados, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašai buvo padaryti neteisėtai ir todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų, yra nepagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. 2K-281/2006).

Įrodymais taip pat pripažįstami duomenys, gauti Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Bylos parengtinio tyrimo metu juos apklausė Baltarusijos VRM tardytojas, vykdydamas

Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos VRM teisinės pagalbos prašymą. Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. buvo kviečiami į teismo posėdį BPK bei Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nustatyta tvarka. Šaukimai liudytojams buvo įteikti, tačiau į teismo posėdį jie neatvyko. Teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad gautas liudytojų prašymas nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, nes jie negali atvykti dėl to, kad neturi vizų (T. 4, b. l. 63, 87). Teisiamajame posėdyje pagal BPK 266 straipsnį buvo sprendžiamas klausimas dėl bylos nagrinėjimo galimumo neatvykus minėtiems liudytojams ir, proceso dalyviams, tarp jų ir nuteistojo gynėjui, sutikus, buvo priimta nutartis nagrinėti bylą neatvykus liudytojams iš Baltarusijos Respublikos (T. 4, b. l. 87). Vėliau liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. kaip neatvykusių į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje (T. 4, b. l. 129). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad šių liudytojų parodymai perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nuteistojo kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad toks teiginys neatitinka tikrovės, tačiau be pagrindo tvirtinama, jog šių liudytojų parodymų teisiamajame posėdyje nebuvo galima perskaityti ir jais negalima buvo pagrįsti teismo išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartis Nr. 2K-113/2006).

Nors BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau teismų praktika rodo, kad šios normos nereikia suprasti tiesiogiai. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai tam tikri duomenys yra gaunami ne įstatymų, o žemesnės teisinės galios aktų nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, autoavarijų bylose transporto priemonę vairavusio asmens neblaivumas, be kitų duomenų, nustatomas medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu, gautu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių nustatyta tvarka. Tokiuose aktuose esantys duomenys pagrįstai pripažįstami atitinkančiais BPK 20 straipsnyje keliamus reikalavimus, nes šios taisyklės patvirtintos vadovaujantis įstatymais (konkrečiais Administracinių teisės pažeidimų kodekso, Alkoholio kontrolės, Narkologinės priežiūros, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymų straipsniais).Įrodymais gali būti pripažįstami ir duomenys, gauti kitų žemesnės nei įstatymai aktų, nustatyta tvarka, pavyzdžiui, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 46V patvirtintų Ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo bei specialisto išvados pateikimo taisyklių (2005 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 4V redakcija) ir kt. Šiuo atveju svarbu, kad tokie aktai būtų priimti vadovaujantis įstatymu.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad rėmimasis netinkamai sudarytu eismo įvykio vietos planu kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose yra pagrindas šiuos sprendimus panaikinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose remiamasi duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais sąlygas. Eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedas (planas) gauti nepažeidžiant Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660, 87 punkto – protokolą pasirašė visi dalyvavę apžiūroje asmenys (A. K., M. Ž. ir A. N.), o planą – jį sudaręs asmuo (A. K.), t. y. parašu patvirtino įvykio vietos apžiūros metu nustatytų aplinkybių teisingumą. Autoavarijos vietos apžiūros protokolas ir jo priedas (planas) surašyti iki ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje, o pradėjus ikiteisminį tyrimą šie dokumentai pridėti prie baudžiamosios bylos. Tiriant ir nagrinėjant bylą jie turėjo duomenų šaltinio – dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, statusą. Šiuose dokumentuose nurodyti duomenys buvo tikrinami apklausiant protokolą ir planą pasirašiusius asmenis. Nustatant reikšmingas įvykio aplinkybes, naudotasi specialiomis žiniomis, t. y. gauta specialisto išvada. Dėl to galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones, vertinant visus surinktus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis Nr. 2K-475/2006).

BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Išanalizuoti teismų nuosprendžiai ir nutartys rodo, kad baigiamuosiuose teismo aktuose labai retai motyvuojamas vienų ar kitų duomenų pripažinimas įrodymais. Tokia praktika pripažintina teisinga tuo atveju, kai teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla jokių abejonių dėl to, kad šie duomenys yra įrodymai ir teismas jais grindžia savo išvadas. Tačiau tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta kategoriška išvada, laikytini duomenys įrodymais ar ne.Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškiai pasisakyta dėl to, ar teisiamajame posėdyje ištirti telefoninių pokalbių įrašai yra įrodymai, ar ne: nuosprendyje išsakytos abejonės dėl jų patikimumo, tačiau čia pat teigiama, kad telefoninių pokalbių tarp V. D. ir A. S. įrašai nepaneigia K. R. D. parodymų apie sutarties pasirašymo datą, t. y. šie įrašai vertinami kaip įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados dėl telefoninių pokalbių taip pat nenuoseklios: pradžioje teigiama, kad telefoniniai pokalbiai negali būti įrodymais, nes, sprendžiant pagal nutartyje nurodytus motyvus, jie nepatikrinti BPK numatytais veiksmais, tačiau toliau tvirtinama, kad, net ir nustačius pokalbių įrašų autentiškumą, juose užfiksuotų balsų priklausomumą išteisintiesiems, gautos išvados nesudarytų pakankamo pagrindo išvadai, kad pokalbiuose minima būtent ta sutartis, kurios suklastojimu buvo kaltinami išteisintieji, ir kad tai nepaneigtų K. R. D. parodymų apie sutarties pasirašymo datą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra nurodyti motyvai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo tinkamumo nuosprendyje vertinant įrodymus ir, be kita ko, konstatuota, kad byloje nėra nė vienos neginčijamai nustatytos aplinkybės dėl aptariamos sutarties suklastojimo, todėl ir atskirų aplinkybių tarpusavio sugretinimas negalėtų neginčijamai patvirtinti šio fakto.Taigi tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti prieštaringi motyvai dėl byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų vertinimo: viena vertus, telefoninių pokalbių įrašai nepripažįstami įrodymais, antra vertus – šiuose įrašuose užfiksuoti pokalbiai yra vertinami ir teigiama, kad kaltinimo jie nepatvirtina. Tokia motyvacija nėra teisiškai nepriekaištinga, todėl procesiniuose dokumentuose neturėtų būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. 2K-264/2006).

2

Apibendrinta teismų praktika rodo, kad daug dažniau nei pirmosios instancijos teismai klausimą, ar tam tikri duomenys gauti nustatyta tvarka, sprendžia apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai. Spręsdami šį klausimą, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, t. y. tikrina, ar duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus.Asmens parodymo atpažinti tvarka reglamentuojama BPK 192 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalyje numatytą išlygą, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotrauką asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusio asmens saugumui užtikrinti. Tai gali būti daroma ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais, kai būtina išvengti įtariamojo ar nukentėjusiojo fizinio kontakto iki atpažinimo veiksmo atlikimo ar po jo. Įstatyme nenustatyta, kad šiais atvejais turi būti priimamas atskiras procesinis sprendimas. Kiekvienu konkrečiu atveju tai sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ar padarytus atpažinimus pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje, sprendžia teismas. Pirmosios instancijos teismas T. G. atpažinimus pagal nuotraukas pripažino įrodymu ir dėl to nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartis Nr. 2K-586/2006).BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Visais atvejais byloje turi būti įrodytos tiriamo įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt.Teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs nukentėjusiuosius, kasatorių bei asmenis D. B., V. B. ir S. G., kurie buvo nurodyti sąraše, pateiktame prie kaltinamojo akto, siekdamas detaliau išsiaiškinti nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybes, papildomai apklausė L. T., B. T. ir A. G. kaip asmenis, tiesiogiai bendravusius su nukentėjusiaisiais, jiems iš karto išėjus iš policijos komisariato. Pagal šių asmenų parodymus teismas galėjo nustatyti labai svarbią bylos faktinę aplinkybę, kad nukentėjusieji buvo sužaloti būtent policijos komisariate, o ne kur nors kitur, taigi buvo gauti duomenys, patvirtinantys aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Dėl to kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas jo tarnybinių įgaliojimų viršijimą, panaudojant fizinį smurtą prieš R. M. ir V. J., negalėjo remtis su byla nesusijusiais L. T., B. T. ir A. G. parodymais, nepagrįstas.Kasatoriaus argumentas, kad teismas negalėjo laikyti įkalčiu šioje byloje nukentėjusiojo V. J. nuotraukų, padarytų Kupiškio rajono policijos komisariate 2003 m. rugpjūčio 29 d., nes, pasak jo, tam, kad būtų nustatyta, ar nukentėjusysis prieš fotografavimą buvo mušamas, reikėjo specialisto išvados, taip pat nepagrįstas. V. J. nuotraukos šioje byloje – tai tik vienas įrodymų, patvirtinantis aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas. Šis įrodymas buvo įvertintas kitų surinktų bylos duomenų – nukentėjusiųjų parodymų, teismo medicinos eksperto išvadų ir liudytojų parodymų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 26 d. nutartis Nr. 2K-614/2004). Kitos svarbios aplinkybės, kurios taip pat turi būti įrodytos, yra aplinkybės, reikšmingos baudžiamojo, baudžiamojo proceso bei kitų įstatymų taikymui: atsakomybę lengvinančios, sunkinančios ir kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, poveikio priemonę ar atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; aplinkybės, turinčios reikšmės įrodymų vertinimui (įrodymų rinkimo arba gavimo aplinkybės); nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis, dydis ir pan.Ar duomenys patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, galima spręsti ne tik juos išnagrinėjus teisiamajame posėdyje, bet ir sprendžiant proceso dalyvių prašymus atlikti vieną ar kitą veiksmą. Jeigu prašymai atmetami tinkamai motyvuota teismo nutartimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekonstatuoja baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.

Kaltinamųjų ir jų gynėjo prašymą papildomai iškviesti į teismo posėdį kaip liudytojus Vyriausybės, Seimo vadovus, kitus Vyriausybės ir Seimo narius pirmosios instancijos teismas svarstė ir nustatyta tvarka atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, pripažino, kad toks prašymas buvo nepagrįstas, nes prašomi apklausti kaip liudytojai asmenys nebuvo įvykių, kurių aplinkybės tiriamos, dalyviai. Byloje surinkta pakankamai duomenų apie buvusią situaciją žemės ūkyje ir tuo klausimu neaiškumų nebuvo. Būtina pažymėti, kad kaltinamasis neturi neribotos teisės iškviesti liudytojų. Tai buvo pabrėžta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gruodžio 15 d. sprendime A. E. D. L. S. byloje prieš Ispaniją, kuriame konstatuota, kad teismo uždavinys yra nustatyti, ar bylos procesas, imamas kaip visuma, apimant ir įrodymų pateikimo būdą, yra teisingas.

Klausimą, ar liudytoją būtina iškviesti, sprendžia teisėjas arba teismas. Tai, kad teismas atmeta prašymą, dar nėra pagrindas pripažinti, jog pažeistas BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas prašymą iškviesti kaip liudytojus A. B., Č. J. ir kitus atmetė motyvuota nutartimi, kurios išvados yra pagrįstos ir teisingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-7-393/2005).BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“).Ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas galiojant 1961 m. Baudžiamojo proceso kodeksui, pagal kurio 74 ir 75 straipsnius įrodymais baudžiamojoje byloje galėjo būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie buvo užfiksuoti ir pateikti BPK 74 straipsnio 2 dalyje nustatyta forma (tarp jų ir telefoninių pokalbių garso įrašai), kuriuos galima patikrinti ir kurie gauti laikantis nustatytų specialių taisyklių bei tinkamai procesiškai įforminti. Taigi įrodymų rinkimui galiojo iš esmės tokie patys reikalavimai, todėl vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII–1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX–994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo nuostatomis, teismai pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą teisėtai surinktus duomenis gali pripažinti įrodymais.Pagal senojo BPK 75 straipsnio 2 dalį ir pagal naujojo BPK 98 straipsnį įrodymus savo iniciatyva, be kitų proceso dalyvių, gali pateikti taip pat ir nukentėjusysis. Pateikti įrodymus leidžiama bet kurioje proceso stadijoje.

Baudžiamosios bylos duomenimis, apie automobilio vagystę nukentėjusysis M. J. Šilutės rajono PK pranešė 1994 m. gruodžio 14 d. Tą pačią dieną buvo iškelta baudžiamoji byla pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 271 straipsnio 4 dalyje, ir tos pačios dienos nutarimu, sankcionuotu apylinkės teismo pirmininko, buvo nutarta klausytis nukentėjusiojo M. J. telefoninių pokalbių telefonu, įrengtu jo bute. Tačiau dėl techninių kliūčių to nepavyko padaryti ir todėl pokalbių įrašai buvo daromi paties nukentėjusiojo, nesinaudojant ryšių įmonių paslaugomis. Toks telefoninių pokalbių klausymosi ir įrašymo būdas leidžiamas pagal senojo BPK 1982 straipsnio 3 dalį ir pagal naujojo BPK 154 straipsnio 4 dalį. Taigi telefoninių pokalbių garso įrašas buvo gautas teisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 8 d. nutartis Nr. 2K-191-2005).Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad liudytojos pateiktas teismo posėdžio metu garso įrašas, nors ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, laikytinas įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 25 d. nutartis Nr. 2K-360/2004).Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu.Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka.

Kasatorė teigia, kad teismas nepagrįstai jos kaltę dėl I. T. turto prievartavimo pagrindė nukentėjusiojo 2004 m. kovo 8 d. padarytu jų privataus telefoninio pokalbio garso įrašu, nes šie duomenys, pažeidžiant BPK 154 straipsnį, gauti neteisėtai, be teismo leidimo, todėl šis įrašas nepagrįstai pripažintas įrodymu, nes prieštarauja BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Šis skundo argumentas nepagrįstas.Teisėjų kolegija atkreipia kasatorės dėmesį į tai, kad BPK 154 straipsnis reglamentuoja telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiųjų, liudytojų ar kitų proceso dalyvių pokalbių telefonais galima klausytis šių asmenų prašymu arba jų sutikimu, nors ir nėra tuo reikalu priimtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, jei klausantis nesinaudojama telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrenginiais. Taigi šioje dalyje numatyta išlyga, kai galima klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus ir be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties ar prokuroro nutarimo. Toks šios priemonės taikymas galimas esant dviem sąlygoms – jei nukentėjusysis prašo arba sutinka, kad būtų klausomi jo pokalbiai telefonu ir daromi įrašai, ir jei klausantis ir darant telefoninių pokalbių įrašus nebus naudojamasi telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrengimais (pokalbių įrašymo įrenginys bus prijungtas prie nukentėjusiojo bute ar biure esančio telefono aparato arba mobiliojo ryšio aparato). Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali įrašyti telefoninį pokalbį ir be procesinio sprendimo, jei BPK 154 straipsnio 5 dalyje nurodytas asmuo prašo ir sutinka, kad būtų įrašomi jo pokalbiai. Šioje byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis I. T. 2004 m. kovo 8 d. kreipėsi į Rokiškio policijos komisariatą, prašydamas įrašyti pokalbius su jam skambinančiais asmenimis. Atsižvelgdama į šiuos duomenis bei remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 154 straipsnio ir 20 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, nes telefoniniai pokalbiai buvo įrašyti teisėtai ir jie buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 2K-510/2005).

Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų

3

patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad autoavarijos vietos planas 2001 m. vasario 20 d. buvo atkurtas esmingai pažeidžiant 1961 m. BPK 200 straipsnio nuostatas, nes matavimai turėjo būti atlikti ir autoavarijos vietos planas sudaromas apžiūrint įvykio vietą – 1999 m. birželio 12 d. Tačiau 1999 m. birželio 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolas su eismo įvykio planu sudarytas itin aplaidžiai – protokole kai kurie duomenys taisyti, tačiau jų taisymas neaptartas, plane pažymėta stiklo šukių vieta, tačiau nenurodyti elementarūs duomenys apie stiklo šukių vietos padėtį kelio ilgio ir pločio atžvilgiu. Jeigu apžiūrint įvykio vietą pareigūnai nesugebėjo užfiksuoti elementarių duomenų apie stiklo šukių vietos padėtį kelio ilgio ir pločio atžvilgiu, tai kyla pagrįstų abejonių dėl šių duomenų patikimumo sudarant autoavarijos vietos planą 2001 m. vasario 20 d., be to, procesiniai įstatymai tokios galimybės – autoavarijos vietos plano atkūrimo – nenumato. Įrodymais byloje pripažįstami tik tokie duomenys, kurie buvo užfiksuoti ar gauti BPK nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties negali būti tinkamu įrodymu ir autotechninė ekspertizė, kurios išvados pagrįstos atkurtais avarijos vietos plano duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 23 d. nutartis Nr. 2K-132/2004).Tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais.

S. G. ir R. P. apklausa prieš parodymą atpažinti iš kartotekų nevisiškai atitiko BPK 194 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes apie atpažintinus asmenis jie buvo apklausti tik bendrais bruožais ir nebuvo apklausti apie žymes ir ypatybes, iš kurių gali atpažinti tuos asmenis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tiek nukentėjusiųjų apklausa, tiek parodymas atpažinti iš vaizdo įrašų kartotekos buvo atlikti iš karto po įvykio, kad nukentėjusieji, sportuodami klube, turėjo galimybę įsidėmėti ten buvusius ir juos sumušusius asmenis, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeisti BPK 194 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai, ir nėra pagrindo abejoti parodymo atpažinti iš kartotekų rezultatų patikimumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 2K-398/2006).

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad vaizdajuostės iš L. O. priklausančios prekyvietės buvo paimtos pažeidžiant įstatymą, nes paimti daiktai nebuvo aprašyti, tačiau be pagrindo teigiama, kad L. O. nuteistas už vaizdajuostes, kurios buvo paimtos ne iš jo prekyvietės.1082 vaizdajuostes iš L. O. priklausančios prekyvietės paėmė policijos pareigūnas, vadovaudamasis ATPK 268, 269 straipsniais (T. 1, b. l. 19). Paėmimo protokole vaizdajuostės neaprašytos. Tą pačią dieną pagal policijos pareigūno tarnybinį pranešimą medžiaga užregistruota vieningoje nusikaltimų registracijos knygoje (T. 1, b. l. 3) ir, sprendžiant pagal tai, kad audiovizualinių kūrinių ekspertizė buvo paskirta vadovaujantis BPK, buvo pradėtas pranešimo apie nusikaltimą nagrinėjimas 1961 m. BPK 128 straipsnyje nustatyta tvarka. Gavus ekspertizės aktą, buvo iškelta baudžiamoji byla, atlikta kvota ir parengtinis tardymas. Tyrimo pradžioje buvo tikrinama turima informacija apie neteisėtų audiovizualinių kūrinių platinimą. Pradedant tyrimą nebuvo aišku, ar paimamos vaizdajuostės yra neteisėtos audiovizualinių kūrinių kopijos ir kokios rūšies atsakomybėn gali būti traukiamas vaizdajuosčių savininkas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybę už autorių teisių pažeidimus numato tiek ATPK, tiek BK, tyrimas gali būti vykdomas tiek ATPK, tiek BPK nustatyta tvarka. Tokiu atveju, įvertinęs įvykio aplinkybes, teisėsaugos institucijos pareigūnas pats turi nuspręsti, kokia tvarka bus atliekamas tyrimas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus paimamų vaizdajuosčių kiekį, buvo pagrindas manyti, kad vaizdajuosčių savininko veikoje gali būti nusikaltimo sudėties požymių, todėl informacijos tikrinimas turėjo būti atliekamas BPK nustatyta tvarka. Iš esmės taip ir buvo elgiamasi, t. y. BPK nustatyta tvarka buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, tačiau vaizdajuostės buvo paimtos vadovaujantis ATPK 268, 269 straipsniuose nustatyta tvarka. Taip paimant vaizdajuostes buvo pažeisti 1961 m. BPK 200 straipsnio 5 dalyje nurodyti reikalavimai. Be to, paimtos vaizdajuostės nebuvo aprašytos, todėl buvo pažeisti 1961 m. BPK 192 straipsnio 2 dalies reikalavimai.BPK pažeidimai pripažintini esminiais tuo atveju, kai jie suvaržo įstatymo garantuotas kaltinamojo teises arba sukliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nustatyti 1961 m. BPK 200 straipsnio 5 dalies bei 192 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai nepripažintini esminiais. Nuteistasis L. O. paimant vaizdajuostes nedalyvavo, todėl tokiais veiksmais kokios nors jo teisės nebuvo suvaržytos. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausdamas visus asmenis, kurie dalyvavo paimant vaizdajuostes, išsamiai išnagrinėjo vaizdajuosčių paėmimo ir jų ekspertizės atlikimo aplinkybes ir todėl neturėjo pagrindo abejoti, kad buvo tiriamos būtent tos vaizdajuostės, kurių paėmimas buvo įformintas įvykio vietos apžiūros ir daiktų paėmimo protokolu. Taigi nurodytų BPK normų pažeidimas nesukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. 2K-512/2005).Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų, taip pat kitokių teisės aktų nustatyta tvarka.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad 2001 m. spalio 28 d. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 3274 yra gautas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtintos Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos (toliau – Tvarkos) 8 punkte numatytus reikalavimus, nes D. N. neblaivumas buvo nustatinėjamas praėjus daugiau nei keturioms valandoms nuo autoavarijos, kai tuo tarpu Tvarkos 8 punkte nurodyta, kad asmenų neblaivumas turi būti nustatomas ne vėliau kaip per dvi valandas nuo transporto avarijos. Tačiau kasatoriaus nuomonė, kad dėl to šis aktas yra neleistinas įrodymas, yra nepagrįsta. Pripažinus, kad buvo padarytas minėtas Tvarkos pažeidimas, būtina išsiaiškinti, kokią įtaką šis pažeidimas turėjo medicininės apžiūros objektyvumui ir jos rezultatų patikimumui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apžiūrą atliko gydytoja, turinti pakankamai žinių jai atlikti, kad tyrimas pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl nėra pagrindo abejoti akte užfiksuotais duomenimis. Akivaizdu, kad Tvarkoje nustatyto termino neblaivumo faktui nustatyti praleidimas savaime neturi jokios įtakos tyrimo (apžiūros) objektyvumui ir rezultatų patikimumui. Šio termino praleidimas turi įtakos tyrimo (apžiūros) rezultatams ir tai sukelia sunkumų vertinant, ar asmuo buvo neblaivus autoavarijos metu. Taigi, nors D. N. medicininė apžiūra neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti buvo atlikta pažeidus Tvarkoje nustatytą terminą, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 3274 yra gautas neteisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 2K-2/2005).Kitaip vertinami duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės – tokie duomenys įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kad jų patikimumu neabejojama.Atliekant įstatyme numatytus veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo, negali būti laikomi įrodymais, jei atliekant šiuos veiksmus buvo nepagrįstai suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai ar proceso veiksmas būtų atliktas nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių.Prie konstitucinių baudžiamojo proceso principų priskiriami proceso teisingumo ir proporcingumo principai, iš kurių išvedamas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.Kasatorius N. K. pagrįstai nurodo, kad jam nebuvo suteikta teisės ginčyti nukentėjusiosios ir liudytojos V. O. parodymų, nes jos nedalyvavo nagrinėjant bylą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaltinamojo N. K. prašymą apklausti nukentėjusiąją R. R. ir liudytoją V. O. teisiamajame posėdyje ir apsiribojo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymu. Pagal BPK 173 straipsnio 1 dalies 2 punktą ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, prisaikdina ir apklausia liudytojus ir nukentėjusiuosius. Pagal BPK 186 straipsnio 1 dalį tik ikiteisminio tyrimo teisėjas gali apklausti jaunesnį kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį. Nukentėjusioji R. R. ir liudytoja V. O. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo pagal rašytinį prokuroro prašymą. Jos tuo metu buvo nepilnametės. Be bendrųjų taisyklių, pagal kurias apklausą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamai apklausai BPK 184 straipsnyje yra nustatytos ir papildomos taisyklės. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apie apklausos vietą ir laiką būtina pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. N. K. įtariamojo statusą įgijo 2003 m. spalio 14 d., o R. R. ir V. O. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustos 2003 m. gegužės 13 d., todėl BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai dėl įtariamojo ir gynėjo kvietimo į apklausą negalėjo būti įvykdyti. Šia prasme Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai nebuvo pažeisti. Tačiau jos nebuvo šauktos į pirmosios instancijos teismo posėdį. N. K., kitų kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymas apklausti R. R. ir V. O. teisiamajame posėdyje buvo atmestas. Teismo nuosprendis motyvuotas tuo, kad jos buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu ir jų parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje.Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi ne bet kokiais atvejais, o tik tais, kurie nurodyti BPK 276 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti balsu perskaityti liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai, pagal teismo nutartį nepašauktų į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jie neturi aštuoniolikos metų, jeigu parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nors, kaip jau buvo nurodyta, nukentėjusioji R. R. ir liudytoja V. O. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau baudžiamojoje byloje nėra teismo nutarties jų nešaukti į teisiamąjį posėdį. Be to, 2005 m. rugsėjo 27 d., kai buvo svarstomas klausimas dėl jų šaukimo į teisiamąjį posėdį į apklausas, jos jau buvo pilnametės.Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant R. R. kaip nukentėjusiąją ir V. O. kaip liudytoją, dalyvavo prokuroras, tačiau kaltinamasis N. K. ir jo gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo. Taip jiems buvo atimta teisė užduoti nukentėjusiajai ir liudytojai klausimus. Tuo tarpu dalyvavęs apklausoje prokuroras tokia teise pasinaudojo. Dėl to galima pripažinti, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnio reikalavimas, nebuvo užtikrinta kaltinimo ir gynybos šalių lygybė bei teisė į gynybą.BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė įtariamajam ar kaltinamajam apklausti liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti, yra susijusi su rungimosi principo užtikrinimu teismo procese. Kaltinamasis N. K. šios savo teisės neįgyvendino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Teismas atmetė jo prašymą šaukti į posėdį nukentėjusiąją R. R. ir liudytoją V. O. bei jas apklausti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad BPK 7 straipsnio ir 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimais buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neįvertino, dėl jų

4

nepasisakė ir tai sukliudė priimti teisingą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartis Nr. 2K-4/2007).

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nagrinėjantis bylą teismas paprastai netikrina ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kurios pagrindu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės ar atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai (pavyzdžiui, krata, poėmis, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, asmens būsto ar tarnybinių patalpų apžiūra, ekspertizė ir kt.), pagrįstumo, t. y. ar teisėjui buvo pateikti ir kokie buvo pateikti duomenys, sudarę pagrindą priimti atitinkamą nutartį. Sprendžiant, ar tokiais veiksmais gauti duomenys laikytini įrodymais, paprastai tikrinamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties teisėtumas, t. y. ar priimant nutartį buvo laikomasi BPK nustatytos tvarkos, taip pat veiksmo atlikimo teisėtumas.Spręsdamas nuteistosios kaltę teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminę reikšmę išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė. Krata R. L. bute atlikta laikantis procesinio veiksmo atlikimo metu galiojusio 1961 m. BPK 188–192 straipsnių reikalavimų. Kratos darymo faktinis pagrindas buvo operatyvinės veiklos duomenys, leidę manyti, kad bute neteisėtai laikomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Kratos darymo procesiniu pagrindu buvo Vilniaus miesto VPK KP Narkotikų kontrolės skyriaus tardytojo nutarimas, sankcionuotas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjo (b. l. 11). Darant kratą, užtikrintas buto savininkės R. L. dalyvavimas. Surasti daiktiniai įrodymai – milteliai popierinėse pakuotėse (ekspertizės metu nustatyta, kad tai metamfetaminas ir heroinas) – išvardyti kratos protokole, nurodant jų kiekį, individualias žymes. Visi faktiniai duomenys protokole patvirtinti kratoje dalyvavusių asmenų, tarp jų ir R. L., parašais, pastabų dėl kratos teisėtumo nepareikšta (b. l. 12, 13), todėl neteisi kasatorė, teigdama, kad su kratos rezultatais nebuvo supažindinta, šiame procesiniame veiksme nedalyvavo, o jos nusikalstamą veiką imitavo suinteresuoti asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 8 d. nutartis Nr. 2K-409/2004).Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje įrodymai tiriami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Įrodymai tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baigiamuosius teismo aktus kartais pagrindžia duomenimis ar įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Tokius atvejus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertina kaip esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Paneigdamas bei pripažindamas abejotinais nukentėjusiosios V. K. ir liudytojo V. K. parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi, kaip jau buvo minėta, jų ikiteisminio bylos tyrimo metu gautais apklausos duomenimis. Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų. BPK 276 straipsnyje yra išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai. Aptariamo straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu, nebuvo skelbiami, jie analizuojami iš karto nuosprendyje. Tokia tvarka pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Kitų liudytojų, tarp jų F. R. ir V. A. parodymai, pripažinti nepakankamais priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl J. V. V., visai jų neanalizuojant. Dėl išvardytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl Kauno apygardos 2006 m. kovo 6 d. nuosprendis naikintinas. Kolegija negali svarstyti apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo klausimo, nes tokiu atveju reikėtų įvertinti apylinkės teismo ištirtus bylos duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, o tai yra bylos apeliacinio nagrinėjimo sritis. Dėl to byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-554/2006).R. A. B. paduotame kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo grindžiamas jo paieškos bylos duomenimis, nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo spręstas papildomos paieškos bylos išreikalavimo klausimas, ir nei jis, nei jo gynėjas nebuvo supažindinti su papildomai gautais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva gali išreikalauti papildomą medžiagą, tačiau ji turi būti vertinama kartu su jau esančia byloje medžiaga ir tai paprastai daroma teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdžio metu nebuvo svarstomas paieškos bylos išreikalavimo klausimas, apie išreikalautą paieškos bylą nebuvo pranešta proceso dalyviams, ši byla nebuvo perskaityta balsu ar perduota proceso dalyviams susipažinti (T. 46, b. l. 166–168). Šiomis aplinkybėmis pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo remtasi paieškos byloje esančiais duomenimis, atmetant kasatoriaus apeliacinį skundą. Padarytas Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas yra esminis, nes suvaržė nuteistojo teisę į gynybą, susipažinus ne su visa bylos medžiaga, buvo apsunkintos jo galimybės tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis Nr. 2K-716/2004).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat rodo, kad teismai kartais klysta darydami išvadą, jog tam tikrų duomenų negalima patikrinti BPK numatytais veiksmais, ir todėl tų duomenų nepripažindami įrodymais.Panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismo nurodytu pagrindu buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimų, kurių esmė – įrodymų, kuriais pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši nuostata yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kuri reiškia, kad įrodymais gali būti laikomi tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Pažymėtina ir tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendis, kiek tai susiję su M. M., D. J. bei A. C., iš dalies pagrįstas jų telefoninių pokalbių turinio ir laiko analize. Teismas tam panaudojo operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, kuriuose telefoninių pokalbių turinys užfiksuotas iš neišlikusios elektroninės laikmenos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ištyrė priežastis, dėl kurių ši laikmena buvo neišsaugota, ir pasinaudojo kaip įrodymu užrašytų telefoninių pokalbių protokolais. Apeliacinės instancijos teismas šių protokolų nepripažino įrodymais ir motyvavo tuo, kad jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, nes negalima identifikuoti kaltinamųjų pagal jų balsus telefoninių pokalbių įrašuose, kurių elektroninių laikmenų originalų ir kopijų nėra. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja BPK normų prasmei. Pagal BPK 154 straipsnio 6 dalį, klausydamasis telefoninių pokalbių ar kontroliuodamas kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ikiteisminio tyrimo pareigūnas rašo protokolą, kuriam taikomi bendrieji reikalavimai, nustatyti BPK 179 straipsnyje. Dokumentų, kuriais galima remtis baudžiamajame procese, samprata yra pateikta BPK 95 straipsnyje, o pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai priskirti prie dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. BPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekant tyrimo veiksmus rašomi protokolai. Iš viso to išplaukia, kad protokolai gali būti panaudojami kaip įrodymai. Jų turinio įvertinimas atliekamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendyje motyvuotai nurodyta, kodėl telefoninių pokalbių protokolai teismo pripažintini įrodymais byloje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu tai, kas užfiksuota šiuose protokoluose, atmesta kaip įrodymas tuo pagrindu, kad nėra pokalbių įrašų originalų. Beje, protokolai ir pokalbių įrašai priklauso skirtingiems įrodymų šaltiniams, vieni yra pirminiai, kiti – išvestiniai. Tačiau įstatymas nė vienai įrodymų grupei neteikia pirmenybės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atlikta protokoluose užfiksuotų pokalbių analizė, jų turinys sugretintas su kitų asmenų, apklaustų kaip liudytojų (A. V., G. P., A. P.), parodymais. Dėl šių protokolų kaip įrodymų patikimumo davė parodymus liudytojai V. M., M. G., remtasi specialisto D. M. išvada. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 242 straipsnio reikalavimų, ištyrė kitus įrodymus, todėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 2 d. nuosprendyje išdėstyta išvada, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus dėl pateikto kaltinimo M. M., D. J. ir A. C. pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, yra abejotina. Tokiai išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų nepakanka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. 589/2006 589/2006 ).BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus . Šiuo atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai

5

nesuabejojo fonoskopinės ekspertizės akto išvadomis. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad šis ekspertizės aktas nėra vienintelis M . N. kaltės įrodymas. Jo kaltės įrodymais taip pat yra nukentėjusiojo M. V., liudytojų V. L., A. J., A. R. parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. 2K-453/2006).Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrindamas teisės taikymo aspektu, byloje esančių įrodymų netiria ir jų nevertina, tačiau, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, dažnai tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų, ir yra suformavęs plačią jurisprudenciją šiuo klausimu.Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-623/2006).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą.Ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus dažnai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis rodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi nevisai. Darydamas išvadą, kad nuteistojo A. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje atitinka kitus byloje išnagrinėtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo parodyta byla, nuotraukos, taip pat įvykio vieta (T. 2, b. l. 211). Šios aplinkybės išnagrinėjimas ir įvertinimas galėjo esmingai pakeisti teismo išvadas, todėl yra pagrindas teigti, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 1 d. nutartis Nr. 2K-82/2005).Nuosprendyje taip pat neatskleistas nukentėjusiojo R. J. sužalojimo mechanizmas – neaišku, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas nuo vieno smūgio, ar nuo smūgių visumos. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į kaltininkų tyčios apibrėžtumą, buvo lemiama sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Ikiteisminio tyrimo metu specialistas išvadoje nepateikė atsakymo, ar nukentėjusiajam R. J. padarytas dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės impresinis lūžis yra vieno smūgio ar smūgių visumos pasekmė (T. 1, b. l. 9). Iš specialisto paaiškinimų teisminio nagrinėjimo metu konkrečios išvados šiuo klausimu negauta. Aišku tik tai, kad jis galėjo būti padarytas suduodant į sužalojimo sritį kietu buku daiktu – tiek kastetu, tiek spiriant koja, tiek suduodant kumščiu. Iš nukentėjusiojo R. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (šiais parodymais rėmėsi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas) matyti, kad A. K. smogė kastetu, o D. V. spyrė į tą pačią – dešiniąją – nukentėjusiojo veido pusę, kur ir buvo nustatytas sužalojimas (T. 1, b. l. 13–14). Šiuos parodymus nukentėjusysis iš esmės patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu. Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nukentėjusiajam R. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė abu nuteistieji, tačiau ši išvada nėra pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu, nenustačius nei nuteistųjų kaltės rūšies, nei nukentėjusiajam R. J. padaryto kūno sužalojimo mechanizmo. Taigi kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 2K-838/2006).

Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Apylinkės teismas, išteisindamas E. M. pagal kaltinimą dėl vagystės iš M. buto, rėmėsi faktu, kad pagal pamokų lankymo žurnalą E. M. buvo mokykloje ir, atsižvelgiant į vagystės padarymo laiką, kuris tiksliai patvirtintas byloje ištirtais įrodymais, neturėjo realios galimybės atvykti iš mokyklos į nusikaltimo vietą. Tai, kad E. M. galėjo būti nepažymėtas žurnale ar iš pamokų galėjo nuvykti automobiliu į nusikaltimo vietą, yra ne faktai, o prielaidos, kurias apylinkės teismas pagrįstai vertino kaltinamojo naudai. Kaltinamasis pateikė pagrįstą alibi, kurį kaltinimas privalėjo paneigti įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Pagrindinis kaltinimo ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, lėmęs E. M. pripažinimą kaltu dėl vagystės iš M. buto, buvo jo piršto antspaudas, kuris pagal specialisto išvadą buvo surastas M. bute. Tačiau piršto antspaudo paėmimas įvykio vietos apžiūros metu nebuvo įformintas taip, kad nekeltų abejonių ir pašalintų klaidos ar atsitiktinumo galimybę užfiksuojant įvykio vietos apžiūros duomenis bei panaudojant gautus duomenis specialisto išvadai gauti. Kolegija iš esmės sutinka su apylinkės teismo argumentais dėl trūkumų įforminant įvykio vietos apžiūros duomenis ir mano, kad procesinio veiksmo trūkumai kelia pagrįstų abejonių ir gautų duomenų patikimumu. Todėl abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis nuteistojo kaltę ir paneigiantis jo alibi. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių E. M. dalyvavimą nusikaltime, baudžiamojo proceso metu nebuvo surinkta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis Nr. 2K-49/2006).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal V. Ž. apeliacinį skundą, fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Lygindamas V. Ž. parodymus ikiteisminio bylos tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius neatitikimus jo parodymuose vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis V. Ž. parodymus atmetė. Bylos aplinkybių tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo neišsamus. Teismas neįvertino situacijos, kuri buvo prieš prasidedant konfliktui tarp nukentėjusiojo ir išteisintųjų. Neginčytinai nustatyta, kad jaunuolių būrys naktį prie V. Ž. namų elgėsi triukšmingai, vartojo alkoholinius gėrimus, todėl buvo kviečiamas policijos ekipažas, kuris įspėjo triukšmaujančius jaunuolius ir pareikalavo pasišalinti iš privačios teritorijos. Šie faktai buvo svarbūs modeliuojant situaciją ir prognozuojant asmenų elgesį vėliau -- įvykio metu. Todėl, kai naktį prie jaunuolių kompanijos priėjo V. Ž. su atitinkamomis pretenzijomis dėl triukšmo ir netinkamo jaunuolių elgesio viešoje vietoje, tipiška jų reakcija galėjo būti tokia, kaip nurodė savo parodymuose nukentėjusysis. Savaime suprantama, tai yra tik prielaidos vertinimui ir negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamojoje byloje, tačiau šios prielaidos gali būti vienas iš pagrindų vertinant nukentėjusiojo V. Ž. parodymų patikimumą ir išteisintųjų parodymų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Šios prieškonfliktinės situacijos apeliacinės instancijos teismas neįvertino, nors apie tai buvo išdėstyta nukentėjusiojo apeliaciniame skunde. Svarbi yra ir ta aplinkybė, kad konflikto metu policijos patrulį iškvietė nukentėjusysis, jis ir labiausiai nukentėjo muštynių metu. Nežymūs sužalojimai buvo padaryti ir A. N., tačiau teismas nesiaiškino, ar nebuvo dalis sužalojimų jam padaryti sulaikymo metu. Šios aplinkybės taip pat buvo neištirtos ir motyvai šiuo klausimu neišdėstyti. Apeliacinis bylos nagrinėjimas apsiribojo išteisintųjų bei kartu su jais kompanijoje buvusių jaunuolių parodymų analize. Remiantis jų parodymais, buvo atmesti nukentėjusiojo parodymai dėl konflikto pradžios. Prieš vertindamas išteisintųjų parodymus ir pripažindamas juos įrodymais byloje, apeliacinės instancijos teismas, minėta, turėjo įvertinti bylos aplinkybes iki konflikto pradžios, atsižvelgti į tai, kad išteisintieji buvo suinteresuoti jiems palankia bylos baigtimi, laisvi nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus. Kartu su jais buvę asmenys – išteisintųjų draugai, be to, iš dalies ir patys suinteresuoti pozityviai pateikti situaciją iki konflikto bei konflikto aplinkybes. Tik įvertinus bylos duomenis jų patikimumo aspektu, galima pereiti prie įrodymų vertinimo. Tačiau to apeliacinės instancijos teismas nepadarė. Bylos duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant išteisintųjų ir nukentėjusiojo parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas. Paaiškinimų neatitikimai, kas ir kiek sudavė smūgių, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo parodymus, nes stresinės aplinkybės turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui. Be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Nukentėjusysis pagrįstai kasaciniame skunde nurodė, kad duodamas parodymus apie tai, kas pradėjo muštynes ir pirmas sudavė jam smūgius, jis buvo nuoseklus visų apklausų metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis Nr. 2K-190/2006).Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma.

Panaikinant pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl aplinkybių, numatytų BPK 329 straipsnyje, ir priimant naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas naujo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui taiko pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio surašymo taisykles ir nurodo motyvus, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta ar kitaip įvertina įrodymus. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Motyvai dėl įrodymų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje surašyti pažeidžiant minėtus BPK reikalavimus. Apygardos teismas, padarydamas išvadą dėl V. A. kaltės, nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės. Teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo kaltės įrodymais pripažinti duomenys, kurie kiekvienas atskirai ar visi kartu paėmus palieka abejonių nuteistojo kalte, nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 8 d. nutartis Nr. 2K-411/2004).

6

Jeigu byloje yra prieštaringų įrodymų, svarbu atkreipti dėmesį į tai ir, prieš vertinant įrodymus bei vienais iš jų grindžiant nuosprendį, imtis priemonių prieštaravimams pašalinti.Nuteistasis V. N. pagrįstai nurodo, kad teismo medicinos ekspertizės aktais Nr. 4433 ir Nr. 5559 tas pats nukentėjusiajai I. B. padarytas kūno sužalojimas įvertintas skirtingai, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybės, tarp jų ir dėl nurodytų teismo medicininės ekspertizės aktų išvadų prieštaringumo, todėl papildomai jas tirti nėra pagrindo. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad prieštaravimai tarp teismo medicinos ekspertizės aktų Nr. 4433 ir Nr. 5559 buvo pašalinti apklausus ekspertizes atlikusį ekspertą. Ekspertas teisme nuosekliai ir suprantamai paaiškino priežastis, kodėl tą patį I. B. padarytą sveikatos sutrikdymą vėlesniame teismo medicinos ekspertizės akte įvertino kitaip. Jo paaiškinimai teisme sutampa su jo paties paaiškinimais, pateiktais teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 5559. Netikėti jais kolegija neturi pagrindo. Atsižvelgus į eksperto paaiškinimus, motyvai, kuriais nuteistasis V. N. ginčija teismo medicinos akto Nr. 5559 išvadų pagrįstumą, nekelia abejonių teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 5559 išvadų pagrįstumu. Pažymėtina, kad nuteistojo V. N. kasacinio skundo motyvai dėl teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 5559 išvadų pagrįstumo sutampa su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, todėl jie buvo gerai žinomi apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo šiuos V. N. skundo motyvus ir motyvuotai bei pagrįstai juos atmetė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. 2K-542/2004).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs apeliacinės instancijos teismų dėmesį į tai, kad, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą, atliktų veiksmų rezultatus reikia vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. To neatlikus, pažeidžiami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai. Nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptaria priimamoje nutartyje ar nuosprendyje, o remiasi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos yra pažeidžiamos. Klaipėdos apygardos teismo priimtame sprendime turėjo būti analizuojami visi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tirti duomenys. To nepadarydamas Klaipėdos apygardos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutartis Nr. 2K-655/2006).Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug aplinkybių: įrodymų kiekis, jų rūšys, patikimumas ir pan. Pavyzdžiui, įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo yra sudėtingesnis, jeigu teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais.Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad telefoninių pokalbių įrašai tarp R. L. ir V. S. bei slapto sekimo protokolų duomenys yra nepakankami įrodymai R. L. kaltei pagrįsti dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino aplinkybę, kad R. L. perdavė pinigus V. S., tačiau priėjo išvadą, kad trūksta įrodymų tam, jog pripažintų jį įgijus psichotropinių medžiagų. A. K. išteisintas motyvuojant tuo, kad pagal byloje surinktus įrodymus negalima daryti išvados, jog jis žinojo apie psichotropinių medžiagų įgijimą ir gabenimą.Kasacinės instancijos teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismo išdėstyti R. L. ir A. K. išteisinimo motyvai neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes apeliacinės instancijos teismas pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis pirmosios instancijos teismas pagrindė R. L. ir A. K. kaltę padarius nusikaltimą.BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. S. telefoniniai kontaktai su asmeniu, vardu Tomas, derinant narkotinių medžiagų pristatymo detales ir kainą, po to nuolatiniai ir intensyvūs telefoniniai kontaktai su R. L., užuominomis perduodant informaciją, po pokalbio su R. L. – iš karto V. S. skambutis A. K. ir toliau tęsiamas ankstesnis pokalbis apie susitikimo detales, kurios buvo derinamos su R. L., L. M.; R. L., ir A. K. judėjimo maršrutas nuo Vilniaus iki Rumšiškių ir atgal; A. K. paskolintas automobilis, kuriame vėliau buvo surasta narkotinių medžiagų; kratos metu R. L. gyvenamojoje vietoje rastas ir paimtas vakuuminio įpakavimo įrenginys, ant kurio narkotinių ir psichotropinių medžiagų tyrimo metu rasta kokaino, metamfetamino bei kanabinoidų, kurie yra narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) sudėtinė dalis, pėdsakų. Šių duomenų visumą pirmosios instancijos teismas laikė R. L. ir A. K. kaltę dėl nusikaltimo padarymo patvirtinančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino minėtų duomenų įrodymais, atskirai neanalizuodamas jų reikšmės, o tik nurodydamas bendro pobūdžio išvadą, kad šie duomenys yra ne įrodymų, o daugiau prielaidų pobūdžio.BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrinta išvada, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra daugiau grįstos prielaidomis, o ne faktais, tačiau atskirai neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu. Taip teismas pažeidė jau pirmiau minėtas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas bei BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 2K-597/2005).

Nors įrodymų pakankamumas teismo išvadoms pagrįsti yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse šis klausimas yra analizuojamas. Be abejo, įrodymų pakankamumo klausimas kasacinės instancijos teismo nutartyse analizuojamas teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismui darant išvadas nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.Iš teismo nuosprendžio matyti, kad svarbiausias R. L. kaltės įrodymas iš tikrųjų yra liudytojo R. O. parodymai. Tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo teigti, kad šio liudytojo parodymai yra neteisingi, neobjektyvūs, prieštaraujantys teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Iš esmės per visą ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo laiką R. O. davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus apie tai, kad jam R. L. per du kartus perdavė 12 litrų prekursoriaus BMK, iš kurio paprašė pagaminti psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią pagaminęs 2002 m. gruodžio 6 d. jam ir atvežė. R. O. kaltinančius R. L. parodymus patvirtino ir akistatos su pastaruoju metu (T. 3, b. l. 112–115). Išvadą apie R. L. dalyvavimą padarant minėtas veikas teismas padarė remdamasis ne vien tik R. O. parodymais, bet ištyręs bei įvertinęs ir kitų bylos duomenų – liudytojų R. V., M. d. parodymus, kratos R. L. bute protokolą, cheminės, daktiloskopinės ekspertizių aktus, telefoninių pokalbių tarp R. L. ir R. O. suvestines – visetą. Pažymėtina, kad nors telefoninių pokalbių tarp R. L. ir R. O. metu ir nebuvo paminėtos psichotropinės medžiagos, iš 2002 m. gruodžio 5 d. pokalbio turinio akivaizdu, jog R. L. bei kiti žmonės R. O. jau laukė atvykstant gruodžio 5 d. tam, kad už viską atsiskaitytų, ir labai supyko, kai susitikimas buvo nukeltas rytojaus dienai. 2002 m. gruodžio 6 d. R. O. atvežė R. L. didelį kiekį jo pagaminto amfetamino.Nors R. L. kaltė padarius veiką, numatytą BK 266 straipsnyje, yra pagrįsta vien R. O. parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. BPK 301 straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. 2K-185/2006).

D. V. kaltė dėl sutuoktuvių žiedo pagrobimo apkaltinamajame nuosprendyje pagrįsta iš esmės vien nukentėjusiojo R. R. parodymais. Įvykio aplinkybių niekas iš pašalinių nematė, žiedas nesurastas, ant piršto žiedo nuėmimo žymių neliko, nors R. R. teigė, kad jis pats žiedą sunkiai nuimdavo. Be to, įvykio metu nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to net nebuvo priimtas ir išklausytas policijos komisariate. Esant tokioms aplinkybėms kyla abejonių dėl R. R. parodymų patikimumo, o kartu ir dėl D. V. kaltės įrodytumo. Abejonės, kurių nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.Šiuo atveju apylinkės teismas, pripažindamas D. V. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas su tuo sutikdamas, šiurkščiai pažeidė BPK 20 ir 305 straipsnių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 ir 3.1.8 punktų reikalavimus.Apylinkės teismas, tokiomis aplinkybėmis nepriimdamas išteisinamojo nuosprendžio nenustačius kaltinamojo dalyvavimo padarant nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas nepanaikindamas apkaltinamojo nuosprendžio dalies ir dėl to nepriimdamas išteisinamojo nuosprendžio, pažeidė atitinkamai BPK 303 ir 329 straipsnių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 9 d. nutartis Nr. 2K-611/2004)

Asmenų parodymai ir jų panaudojimas įrodinėjimo proceseParodymai – baudžiamosiose bylose dažniausiai sutinkamas duomenų apie įrodinėtinas aplinkybes šaltinis. Asmenų parodymais įrodinėjamos visos be išimties

aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėl išskirtinės parodymų svarbos įrodinėjimo procese tiek apklausiamų asmenų teisinis statusas, tiek šių asmenų apklausos tvarka BPK reglamentuota gana detaliai. Tačiau teismų praktikos apibendrinimas rodo, kad taikydami šias BPK normas teismai susiduria su kai kuriomis problemomis. Nemažai problemų kyla užtikrinant kaltinamojo teisę pačiam apklausti liudytojus arba reikalauti, kad jie būtų apklausti, apklausiant nuteistuosius, kai nagrinėjama jų bendrininko byla, taip pat kai kuriais kitais atvejais.Dėl kaltinamojo teisės pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, įgyvendinimo. Tokia kaltinamojo teisė įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui gana dažnai tenka nagrinėti kasacinių skundų argumentus dėl nurodytų normų pažeidimų. Problemų nekyla dėl nukentėjusiojo ar liudytojo parodymų

7

įrodomosios reikšmės tuo atveju, kai šie asmenys nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos būna apklausti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjo.

Kasatoriai skundžiamų sprendimų ydingumą sieja su įrodymų leistinumo principo, įtvirtinto BPK 20 straipsnio 4 dalyje, pažeidimu, teigdami, kad liudytojų R. S. ir J. S. parodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti. Apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas liudytojų parodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Liudytoja R. S. bylai reikšmingus parodymus davė pirmosios instancijos teismo posėdyje, taip pat balsu perskaityti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Esminių prieštaravimų tarp šių parodymų nebuvo. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, laikydamasis BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimų, liudytoją apklausė, dalyvaujant įtariamiesiems bei jų gynėjams, kurie pasinaudojo teise pateikti liudytojai klausimus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies prasmę apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, tų prieštaravimų nepašalinus pirmosios instancijos teismui. Liudytojos R. S. parodymai apylinkės teisme buvo išsamiai ištirti, todėl dar kartą ją apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo teisinio pagrindo. Liudytoja J. S. taip pat ikiteisminio tyrimo metu buvo teisėjo apklausta, dalyvaujant įtariamiesiems bei jų gynėjams. Į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžius ji neatvyko dėl ligos. BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaityti, kai liudytojas posėdyje nedalyvauja dėl svarbių priežasčių. Nagrinėjamu atveju teismas šia teise pasinaudojo ir liudytojos J. S. parodymus, kurie iš esmės sutapo su liudytojos R. S. parodymais, posėdyje perskaitė. Vadinasi, šių liudytojų parodymai teismo buvo pagrįstai pripažinti įrodymais ir kaip teisėtais būdais gauti faktiniai duomenys galėjo būti vertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant kasatorių kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 2K-643/2006).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje, todėl tokiu atveju, kai kaltinamasis neturėjo galimybės apklausti liudytoją (nukentėjusįjį) teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tokią galimybę turėjo ikiteisminio tyrimo metu, jo teisė įtvirtinta Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje nėra pažeista. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji D. G. nebuvo apklausta, nes, nepaisant teismo pastangų, nepavyko nustatyti jos gyvenamosios vietos ir įteikti šaukimą atvykti į teismo posėdį. Nebuvo įvykdytos ir dvi teismo nutartys atvesdinti nukentėjusiąją D. G. į teismo posėdį, todėl, vadovaujantis 1961 m. BPK 317 straipsnio 2 dalimi, 316 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiosios D. G. parodymai, duoti darant parengtinį tyrimą. Taigi pirmosios instancijos teismo posėdyje J. G. G. neturėjo galimybės apklausti kaltinimo liudytojos (nukentėjusiosios). Šią aplinkybę nuteistasis akcentavo savo apeliaciniame skunde.Apeliacinės instancijos teismui taip pat nepavyko nustatyti nukentėjusiosios D. G. gyvenamosios vietos, ir šaukimas atvykti į apeliacinės instancijos teismo posėdį jai nebuvo įteiktas, todėl teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 7 dalimi, įpareigojo ikiteisminio tyrimo teisėją nustatyti nukentėjusiosios D. G. buvimo vietą ir apklausti ją dalyvaujant nuteistajam ir jo gynėjui. Šis apeliacinės instancijos teismo įpareigojimas buvo įvykdytas ir ikiteisminio tyrimo teisėjas apklausė nukentėjusiąją D. G. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje nukentėjusiosios apklausoje dalyvavo nuteistasis J. G. G. ir jo gynėjas (T. 4, b. l. 214–219).Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje imperatyviai nenustatyta proceso stadijos, kurioje asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba reikalauti, kad tie liudytojai būtų apklausti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, analizuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus, taip pat neakcentuoja proceso stadijos, kurioje ši teisė turi būti įgyvendinta. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ši teisė vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Unterpertingeris prieš Austriją, Delta prieš Prancūziją).Nagrinėjamoje byloje nuteistasis J. G. G. du kartus turėjo galimybę apklausti nukentėjusiąją D. G.: pirmą kartą per akistatą, atliktą parengtinio tardymo metu (T. 2, b. l. 62–68), antrą kartą – ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje apklausoje. Šių proceso veiksmų protokolai rodo, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjai pateikė klausimus nukentėjusiajai D. G., o tai reiškia, kad kaltinamasis turėjo galimybę pats apklausti kaltinimo liudytoją ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta jo teisė nebuvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartis Nr. 2K-242/2005).Problemų pripažįstant liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus įrodymais kyla tais atvejais, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų.Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai akivaizdžiai lemia asmens pripažinimą kaltu. Analogišką išvadą Europos Žmogaus Teisių Teismas daro ir tais atvejais, kai tokia reikšmė suteikiama anonimiškai liudijusio asmens parodymams (žr. 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Unterpertinger prieš Austriją, 1989 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kostovski prieš Nyderlandus, 1990 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Delta prieš Prancūziją, 1993 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje Saidi prieš Prancūziją, 1997 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Van Mechelen ir kt. prieš Nyderlandus, 2001 m. vasario 27 d sprendimą byloje Luca prieš Italiją, 2006 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Krasniki prieš Čekiją ir kt.) . Proceso metu D. B. apskritai neturėjo galimybės užduoti klausimų V. M. A. B. į teismo procesą buvo šaukiamas, tačiau teisme jis nepatvirtino ikiteisminio tyrimo stadijoje duotų parodymų, kuriais remiantis V. M. buvo kaltinamas. Tuo metu, kai A. B. davė V. M. kaltinančius parodymus, V. M. ar jo gynėjas užduoti klausimų A. B. ir taip dalyvauti sprendžiant dėl duodamų parodymų patikimumo neturėjo galimybės. Dėl šių priežasčių remiantis A. B. ir D. B. parodymais negalėjo būti daroma išvada apie V. M. kaltumą. Tokia išvada negalėjo būti daroma ir remiantis liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nes daugelio šio liudytojo nurodomų aplinkybių nebuvo galimybės patvirtinti kitais duomenimis, atitinkančiais įrodymams baudžiamajame procese keliamus reikalavimus. Esant tokiai situacijai, kaltinamojo kaltės pagrindimas anonimiškai liudijusio asmens parodymais neatitiktų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei BPK 44, 301 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartis Nr. 2K-15/2006).Įrodymais nepripažįstami ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui pažeidžiant BPK nustatytą apklausos ir parodymų fiksavimo tvarką.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojo J. S. ir nuteistojo V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad tiek J. S., tiek V. V. iki juos apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjo jau buvo keletą kartų apklausti. Palyginus J. S. ir V. V. parodymus, duotus kitiems ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams, su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad protokoluose užfiksuoti šių asmenų parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių iš esmės pažodžiui, tik su nedideliais redakcinio pobūdžio pakeitimais, sutampa su jų anksčiau kitiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais. Pagal šią aplinkybę galima daryti išvadą, kad J. S. ir V. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką šie asmenys parodė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, o perrašius ar kitaip atsižvelgus į ankstesnius J. S., V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ta pati išvada darytina ir apie nuteistojo S. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apklausos metu asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, pažeidžia BPK 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl J. S., V. V., S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo ir apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas byloje surinktų įrodymų visetą pagrįstai į juos neatsižvelgė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2 –K-562/2006).Dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apklausos ir jo parodymų vertinimo. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Toks teisinis reguliavimas teismams kelia problemų, kai teisiamajame posėdyje reikia apklausti asmenį, dalyvavusį organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausiusiam nusikalstamam susivienijimui ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 1 straipsnyje numatytu pagrindu: viena vertus, toks asmuo taip pat darė nusikalstamą veiką ir, duodamas parodymus apie bendrininkų veiksmus, neišvengiamai duos parodymus ir apie savo veiksmus, kita vertus, prisipažinimas dalyvavus darant nusikalstamą veiką ar priklausius nusikalstamam susivienijimui ir aktyvus padėjimas atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas yra tokio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, todėl preziumuojama, kad toks asmuo turi duoti parodymus ir teisiamajame posėdyje. Ypač aštriai ši problema iškyla apeliacinės ir kasacinės instancijos teismams, nagrinėjantiems nuteistųjų ir jų gynėjų skundus, kuriuose, motyvuojant BPK 80 straipsnio 1 punktu bei įrodymų leistinumu, prašoma tokių asmenų parodymų nepripažinti įrodymais.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriose analizuojamas teisės normų taikymas teisiamajame posėdyje apklausiant asmenis, dalyvavusius organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausiusius nusikalstamam susivienijimui ir atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu, bei vertinant jų parodymus, galima išskirti tokius pagrindinius akcentus, reikšmingus įstatymo taikymo požiūriu:

1. Asmuo, dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu, teisiamajame posėdyje apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles.

8

M. B. ir R. D. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnio ir BPK 212 straipsnio 7 punkto reikalavimus. BPK 212 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad ikiteisminis bylos tyrimas nutraukiamas, kai įtariamasis BK 391 straipsnyje numatytomis sąlygomis padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas. Šis ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejis numatytas baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje. Kasaciniuose skunduose be pagrindo šis procesinis veiksmas siejamas su išankstiniu bylos duomenų pripažinimu įrodymais. Šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenys, nagrinėjant bylą teisme, apklausiami įprastine tvarka, kaip ir kiti liudytojai. Jų procesinės teisės ir pareigos nėra varžomos sprendimo atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės, nes sprendimas atleisti nuo atsakomybės pagal BPK 212 straipsnio 7 punktą yra besąlyginis. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, kokius gautus duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. M. B. ir R. D. baudžiamojo proceso nustatyta tvarka buvo apklausti teisiamajame posėdyje, jų parodymai įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, todėl pagrįstai pripažinti įrodymais ir jais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 21 d. nutartis Nr. 2K-545/2006).

2. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jo parodymams nesuteikia jokios išankstinės ar didesnės galios, parodymai turi būti patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.G. B. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2000 m. gruodžio 13 d. nutarimu, kurį 2000 m. gruodžio 27 d. patvirtino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip asmuo, padėjęs išaiškinti organizuotos asmenų grupės nusikalstamą veiką. Tačiau toks nutarimas nesuteikia G. B. parodymams jokios išankstinės ar didesnės galios palyginus su kitais bylos faktiniais duomenimis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl remiasi liudytojo G. B. parodymais. Tiek teisiamasis O. V. M., tiek jo gynėjas bylos teisminio nagrinėjimo metu turėjo teisę pateikti V. A. ir liudytojui G. B. klausimus apie jiems rūpimas bylos aplinkybes, todėl O. V. M. teisė į teisingą procesą nebuvo pažeista. Kartu nebuvo pažeistos ir BPK 301 straipsnio nuostatos. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, todėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. Nr. 2K-162/2005).

Kasatorių S. B., A. O., O. V. M. ir A. Ž. argumentai dėl, jų manymu, padarytų BPK 20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimų, tiriant ir vertinant nuteistojo V. A. ir liudytojo E. O. parodymus, nepagrįsti.Šių asmenų parodymai gauti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais (atliekant akistatas su kitais nuteistaisiais, parodymų patikrinimo vietoje ir kt.), t. y. jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą. Visi proceso dalyviai (teisiamieji ir jų gynėjai), nagrinėjant bylą abiejose teismų instancijose, turėjo galimybę pateikti šiems asmenims klausimus, pareikšti nuomonę visais klausimais, taip pat ir dėl duotų parodymų, taigi BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 28 d. nutartis Nr. 2K-405).

3. Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato atskirų reikalavimų apklausiant asmenį kaip liudytoją, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39 1 straipsnyje nustatytais pagrindais. Tokio asmens parodymai vertinami remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tai, kad R. G. prisipažino dalyvavęs nusikalstamoje veikloje ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, bei konflikto ir bylinėjimosi civiline tvarka su E. K. ir R. G. faktas nesudaro pagrindo nesiremti R. G. parodymais. Savaime suprantama, tokios aplinkybės reikalauja, kad teismas atsargiau vertintų parodymus apie atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kitų nusikaltimo bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, skirtų didesnį dėmesį įvertindamas tokio asmens parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, – šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga.Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią R. G. parodymų analizę. Nuosprendyje daug dėmesio skirta R. G. parodymų patikimumo patikrinimui – jo parodymai palyginti su kitų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga. R. G. parodymuose pateikti bendresni duomenys apie nusikalstamos veikos organizavimą, kontrabandos mechanizmą, organizuotos grupės dalyvių E. K. ir R. G. vaidmenį. Jo parodymai atitinka ir yra detalizuojami liudytojų A. S., A. T., M. K., A. G. parodymais bei parodymo atpažinti E. K. ir R. G. protokolais, taip pat nuteistojo L. Š. parodymais, kuriais patvirtinama visa kontrabandos vykdymo schema. R. G. nurodytos cukraus gabenimo, iškrovimo ir pakrovimo aplinkybės yra patvirtintos ir kitų liudytojų parodymais. Byloje ištirti rašytiniai įrodymai taip pat iš esmės patvirtina R. G. parodymus dėl kontrabandinio cukraus įgijimo, gabenimo, legalizavimo mechanizmo, piniginių lėšų srautų judėjimo adresus, atsiskaitant už cukrų per UAB „K.“. Dėl to teismai pagrįstai pripažino R. G. parodymus įrodymu ir jais rėmėsi priimant nuosprendį bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. E. K. ir R. G. kasaciniuose skunduose nurodyti nesutapimai R. G. parodymuose dėl cukraus kiekio nagrinėjant UAB „K.“ ieškinį R. G. IĮ civiline tvarka ir jo parodymai baudžiamojoje byloje nėra reikšmingi vertinant juos visų bylos įrodymų kontekste ir neturi įtakos veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 2K-340/2006).

Dėl nuteistojo apklausos nagrinėjant bendrininkų baudžiamąją bylą. BPK 80 straipsnio 1 punkto ir kitų BPK straipsnių, ypač reglamentuojančių apklausą teisminio nagrinėjimo metu, taikymo problema kyla ir tuo atveju, kai teisiamajame posėdyje nagrinėjant bendrininkų bylą reikia apklausti dėl tos veikos jau nuteistus asmenis arba dėl vienų ar kitų priežasčių nenuteistus, tačiau ir neatleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. BPK normose, reglamentuojančiose įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, numatyta tik kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo, specialisto ir eksperto apklausa teisiamajame posėdyje. Nuteistasis nepriskiriamas nė vienam iš šių subjektų ir dėl specifinio jo statuso apklausiant teisiamajame posėdyje negali būti visa apimtimi pritaikytos kurios nors BPK nustatytos apklausos procedūros.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galima išskirti dvi kategorijas nuteistųjų, apklausiamų apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, ir atitinkamai dvi procedūras, pagal kurias jie apklausiami teisiamajame posėdyje:

1. Nuteistieji kitoje byloje, galintys duoti parodymus apie savo ir bendrininkų padarytą veiką, už kurią nenuteisti. Tokie asmenys teisiamajame posėdyje apklausiami kaip liudytojai pagal BPK 277, 279, 281 straipsniuose nustatytas taisykles su sąlyga, jeigu teismui iš anksto nebuvo žinoma apie jų parodymų turinį. Jeigu teismui iš anksto žinomas tokių asmenų parodymų turinys, jie turėtų būti apklausiami kaip ir nuteistieji, patenkantys į antrąją kategoriją.

Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės apklausti T. L. kaip liudytojo, nes jis teisme davė parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Vadinasi, teismas, apklausdamas T. L., pasak kasatorių, pažeidė BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą.Liudytojas T. L. į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo pakviestas ne teismo iniciatyva, bet nuteistųjų asmenų prašymu. Šiam nuteistųjų prašymui teismo posėdyje pritarė ir prokurorė. T. L. parodymų turinys iš anksto teismui nebuvo žinomas, nes, jau minėta, kad duomenų apie T. L. ir jo parodymus kaltinamajame akte nėra. T. L., pasak prokuroro, nuteistas kitoje byloje dėl automobilių vagystės. Jis gera valia sutiko duoti parodymus Ž. D., N. A., P. G., Š. Š. ir kitų baudžiamojoje byloje. Dėl to T. L. šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje galėjo būti apklausiamas tik kaip liudytojas. Kita vertus, to neatlikęs apeliacinės instancijos teismas nebūtų sudaręs galimybių kaltinamiesiems įgyvendinti savo procesinių teisių apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, apklausdamas T. L. nagrinėjamoje byloje, nepažeidė konstitucinių nuostatų, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 3 dalis). Taigi, kolegijos nuomone, šioje byloje nepažeistos ir BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos, sukonkretinančios minėtas Konstitucijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. 2K-469/2006).

2. Nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia. Apklausiant tokius asmenis, jiems išaiškinama pilietinė priedermė ir pareiga teisingai papasakoti visa, kas žinoma byloje. Nuteistosios teiginys, kad pirmosios instancijos teisme V. J., V. K., A. P., I. P. apklausti kaip liudytojai, pažeidžiant BPK 277 straipsnio reikalavimus, apeliacinio teismo atmestas pagrįstai, nurodant, kad šie asmenys Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendžiu nuteisti už prieš A. V. padarytus nusikaltimus, o nagrinėjant Y. G. baudžiamąją bylą, buvo apklausiami apie jų pačių padarytą nusikalstamą veiką, todėl ir neturėjo būti įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas ir dėl A. R. parodymų tyrimo bei vertinimo, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šio asmens ankstesnėje byloje duotus parodymus tik balsu perskaitė BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka ir šie parodymai nebuvo esminiai darant išvadą dėl Y. G. veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Priešingai nei teigia kasatorė, abiejų instancijų teismai nustatė, kad V. K. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu neparodė, jog pokalbio prie „Žalgirio“ stadiono su J. M. metu informaciją apie A. V. turtinę padėtį būtų išgavęs grasinimais. Jis parodė, kad, kilus abejonių dėl informacijos apie A. V. turtinę padėtį teisingumo, pokalbio metu pati Y. G. patvirtino anksčiau suteiktos informacijos teisingumą ir davė patarimus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šio asmens parodymai teismo įvertinti netinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartis Nr. 2K-26/2007).Jeigu nagrinėjant bendrininkų bylą dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys teismo posėdyje apklausiami kaip liudytojai, įspėjant juos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, tai pripažįstama BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu.BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką.Nagrinėjant A. V. bylą pirmosios instancijos teisme buvę grupės dalyviai – M. V., V. K., J. G., kurie dėl to paties nusikaltimo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu jau buvo nuteisti ir atlieka bausmę, apklausti kaip liudytojai ir įspėti už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Kolegija pažymi, kad nurodytomis aplinkybėmis nuteistojo apklausimo procesinė padėtis BPK normų nereglamentuota, tačiau toks

9

asmuo gali būti apklausiamas, bet negali būti įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kasacinio teismo nuomone, apklausus M. V., V. K., J. G. kaip liudytojus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau šis pažeidimas nėra esminis, nes jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio, todėl naikinti teismų sprendimus nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. 2K-856/2006).

Dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas apklausos, anonimiškumo taikymo nukentėjusiajam ar liudytojui pagrindų ir sąlygų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių analizė rodo, kad teismai iš esmės teisingai taiko BPK normas, reglamentuojančias liudytojo ar nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos tvarką, bei tikrina anonimiškumo pritaikymo kiekvienu konkrečiu atveju pagrįstumą, t. y. ar buvo anonimiškumo taikymo nukentėjusiajam ir liudytojui pagrindai ir ar nebuvo aplinkybių, dėl kurių anonimiškumas negalėjo būti taikomas.Teismų praktika rodo, kad paprastai liudytojas ar nukentėjusysis, kuriam taikomas anonimiškumas, teisiamajame posėdyje apklausiamas BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. jis apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Tuo atveju, kai buvo tiksliai laikomasi BPK 282 straipsnio 3 dalyje numatytų procedūrų, konstatuojama, kad kaltinamųjų teisė dalyvauti tiriant įrodymus nebuvo ribojama.

Nuteistasis A. K. kasaciniame skunde nurodo, kad baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstai taikytas anonimiškumas liudytojui Nr. 1, nes jį nuteistasis matė, su juo bendravo. Nuteistojo A. K. nuomone, buvo pažeisti BPK 198–200 straipsnių reikalavimai ir jam buvo atimta galimybė gintis nuo liudytojo Nr. 1 melagingų parodymų.BPK 198 straipsnyje inter alia nustatyta liudytojo anonimiškumo nustatymo tvarka.Iš bylos medžiagos matyti, kad asmenys, iš kurių nuteistasis A. K. įgydavo psichotropinių medžiagų, kurias vėliau pardavė ir siūlė parduoti ateityje liudytojui Nr. 1, nenustatyti. Šis liudytojas dalyvauja procese dėl sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų, jo parodymai svarbūs bylai. Šios ir kitos bylos aplinkybės rodo, kad liudytojui Nr. 1 anonimiškumas suteiktas pagrįstai.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įslaptinto liudytojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, kai būtina užtikrinti jų saugumą ir kai įslaptintų liudytojų ar nukentėjusiųjų apklausos teisminiame posėdyje tvarka bei jų parodymų tyrimas ir naudojimas neapriboja ir nepaneigia teisiamojo teisės į gynybą. Taigi tais atvejais, kai liudytojo asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, teisiamajam turi būti garantuojama teisė užduoti tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam klausimus (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Dėl to liudytojo įslaptinimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad byla turi būti išnagrinėta viešai ir teisingai (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), taip pat asmens teisės į gynybą (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis).Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje iš esmės nekvestionuojama galimybė įslaptinti liudytoją tada, kai būtina apsaugoti jo interesus. Tačiau pabrėžiama, kad gynybai turi būti suteikiama galimybė apklausti kaltinimo liudytojus, nes liudytojų anonimiškumas suvaržo gynybos galimybes patikrinti liudytojo patikimumą, pateikti argumentus dėl galimo asmens priešiškumo ar išankstinio nusistatymo kaltinamojo atžvilgiu. Šiuos apribojimus turi „pakankamai atsverti teisminės valdžios taikomos procedūros”. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad įslaptintų liudytojų parodymai negali būti vieninteliai ar lemiami įrodymai, pagrindžiantys apkaltinamąjį nuosprendį (Ludi prieš Šveicariją, Doorson prieš Nyderlandus, Van Mechelenas ir kiti prieš Nyderlandus).Pagal BPK 202 straipsnį anonimiško liudytojo asmens tapatybę numatantys duomenys, įforminti ir įslaptinti šio Kodekso nustatyta tvarka, sudaro valstybės paslaptį. Susipažinti su šiais duomenimis turi teisę tik byloje dalyvaujantis teisėjas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teisėjas, kurie už įslaptintų duomenų paskelbimą atsako pagal BK. BPK nustatyta liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos tvarka ikiteisminio tyrimo (203 straipsnis) ir teismo posėdžio (282 straipsnis) metu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 1 buvo apklaustas BPK 203 straipsnyje nustatyta tvarka. Nuteistasis ir jo gynėjas susipažindami su baudžiamosios bylos medžiaga prašymų ar pastabų dėl liudytojo Nr. 1 ir jo parodymų byloje nepareiškė. Minėtą baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas Nr. 1 buvo apklaustas BPK 282 straipsnyje nustatyta tvarka. Klausimus liudytojui Nr. 1 raštu pateikė nuteistojo A. K. gynėjas ir prokuroras. Pats nuteistasis A. K. teismo sudaryta galimybe apklausti liudytoją nepasinaudojo ir klausimų jam nepateikė. Teismui paskelbus liudytojo Nr. 1 parodymus, duotus atsakant į kaltinamojo gynėjo ir prokuroro pateiktus klausimus, proceso dalyviai papildomų klausimų ar prašymų jam neturėjo, todėl, kolegijos nuomone, nuteistojo A. K. procesinės teisės tiriant įrodymus, tarp jų ir liudytojo Nr. 1, teismo metu nebuvo suvaržytos. Taigi liudytojo Nr. 1 parodymais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiuose remtasi pagrįstai ir teisėtai, jie nuoseklūs ir patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-402/2005).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra konstatavęs ir kai kuriuos liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos įforminimo trūkumus:1. BPK 282 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šioje dalyje nustatyta tvarka apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio

pirmininkas arba vienas iš teisėjų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tokiu atveju protokolas turi būti surašomas taip, kad nekiltų abejonių dėl to, kas dalyvavo tokio liudytojo apklausoje, t. y. jeigu liudytoją apklausia trijų teisėjų kolegija, tai protokole turi būti nurodoma visa kolegijos sudėtis: Kasatorius teigia, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoją, kuriam taikytas anonimiškumas, apklausė viena teisėja, o ne trijų teisėjų kolegija, todėl jo parodymais nebuvo galima remtis. Pagal BPK 282 straipsnio 3 dalį liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų. Teisiamojo posėdžio protokole liudytojo parodymus užrašė teisiamojo posėdžio pirmininkė, tačiau protokolas surašytas taip, kad nuteistasis V. Č. turėjo pagrindą abejoti, ar liudytojo apklausoje dalyvavo kiti kolegijos nariai, bei teigti, kad jį apklausė viena teisėja. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo gynėjo prašymą, dar kartą apklausė šį liudytoją. Jis savo parodymų nepakeitė bei paaiškino, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklausiamas trijų teisėjų kolegijos. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad apklausiant šį liudytoją pirmosios instancijos teisme buvo esmingai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, pats atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir dar kartą jį apklausė. V. Č. ir jo gynėjų teisė užduoti šiam liudytojui klausimus nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo atimta ar suvaržyta (BPK 282 straipsnio 3 dalis). Apklausiant liudytoją nedalyvaujant kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, nes pagal BPK 282 straipsnį, jeigu posėdžio salėje nėra galimybių sudaryti akustines ir vizualines kliūtis, trukdančias kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nustatyti apklausiamo asmens tapatybę, galima apklausti jį ne posėdžio salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Konstatuoti, kad apskritai šiam liudytojui negalėjo būti taikomas anonimiškumas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Remiantis tuo, kas pasakyta, kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiami teiginiai, kad liudytojo, įvardyto Nr. 1, parodymais teismų išvados negalėjo būti grindžiamos, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, kad laikydami ir vertindami juos kaip įrodymą teismai buvo šališki, atmestini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. 2K-318/2005).

2. BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apklausiant liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, turi būti laikomasi BPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytų taisyklių ir apie tokių liudytojų asmens tapatybės nustatymą, prisaikdinimą ir įspėjimą dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį turi būti nurodyta jų apklausos protokole:Kaip procesinį pažeidimą kasatorius nurodo tai, kad teismas negalėjo remtis įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 3 parodymais, nes prieš apklausą teisme jie nebuvo prisaikdinti. Šių liudytojų apklausos protokoluose iš tiesų nenurodyta, ar nustatyta jų asmens tapatybė, ar jie prisaikdinti ir įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį, kaip to reikalaujama BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatose. Teisėjų kolegija patikrino, ar apklausiant liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, buvo laikytasi BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir konstatavo, kad jie teisėjo buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį ir įspėjimai yra voke su tikraisiais asmens tapatybės duomenimis, kaip nustatyta BPK 201 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir apklausiant liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, teismas turi laikytis BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes tai yra bendroji norma ir apie tokių liudytojų asmens tapatybės nustatymą, prisaikdinimą ir įspėjimą dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį turi būti nurodyta jų apklausos protokole. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apklausiant šioje byloje liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, teisėjas iš esmės laikėsi BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatų, tik apie tai nepažymėjo jų apklausos protokoluose, todėl šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 2K-176/2006).Apibendrinta praktika rodo, kad teismai, apklausdami asmenis, kuriems taikomas anonimiškumas, paprastai kruopščiai patikrina, ar buvo įstatyme nustatyti anonimiškumo taikymo nukentėjusiajam ir liudytojui pagrindai ir sąlygos.Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nepatikrinęs anonimiškumo taikymo šiam liudytojui pagrindų ir sąlygų.Anonimiškumo taikymo liudytojams pagrindai yra nustatyti BPK 199 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas, jeigu yra trys sąlygos, nurodytos BPK 199 straipsnio 1 dalyje: gresia realus pavojus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui; nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai; nukentėjusysis ar liudytojas dalyvauja procese dėl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo. BPK 199 straipsnio 2 dalyje taip pat pažymėta, kad nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas taikomas, jeigu yra visi šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, dalyvavo baudžiamajame procese dėl BK 260 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, dėl kurių padarymo įtarimai buvo pareikšti A. G. ir R. E. Šios veikos pagal BK 11 straipsnio 2 dalį priskiriamos prie sunkių nusikaltimų, anoniminio liudytojo parodymai buvo svarbūs baudžiamojoje byloje, nes jis buvo tas asmuo, kuris tiesiogiai dalyvavo perkant ir parduodant psichotropines medžiagas. Anonimiškumas liudytojui buvo suteiktas ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu liudytojo prašymu, kurį jis parašė prieš jo apklausą 2005 m. gegužės 25 d. ir kuriame jis nurodė, kad dėl dalyvavimo NVIM jo gyvybei, sveikatai ir turtui gresia realus pavojus. Kolegija laikė, kad suteikiant liudytojui anonimiškumą BPK 199 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-549/2006).

10

Atskirais atvejais kai kuriuos anonimiškumo taikymo nukentėjusiajam ar liudytojui pagrindus ir sąlygas galima patikrinti tik žinant tikruosius asmens tapatybės duomenis, kurie yra specialiame tyrimo veiksmo protokolo priede, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarime taikyti anonimiškumą ir kitoje voke laikomoje medžiagoje (BPK 201 straipsnio 2 dalis). Kai kuriais atvejais tik žinant asmens tapatybės duomenis galima konstatuoti, kad gresia realus pavojus asmens ar jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui, arba nustatyti, kad asmuo nebuvo anksčiau teistas už melagingų parodymų davimą. Nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentai apie tai, kad liudytojui Nr. 26 negalėjo būti taikytas anonimiškumas, nes byloje nėra duomenų, kad šiam liudytojui ar jo šeimos nariams realiai grėstų pavojus gyvybei ar sveikatai, yra nepagrįsti.Anonimiškumo taikymo liudytojams tvarka nustatyta BPK 198–202 straipsniuose. BPK 202 straipsnyje įtvirtinta, kad liudytojo asmens tapatybę nurodantys duomenys, įforminti ir įslaptinti BPK 201 straipsnyje nustatyta tvarka, sudaro valstybės paslaptį ir kad susipažinti su tapatybę nurodančiais duomenimis turi teisę tik byloje dalyvaujantis prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teisėjas, o už įslaptintų duomenų paskelbimą jie atsako pagal BK 125 straipsnį. Vadinasi, analizuojant minėtus nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentus, nebus operuojama duomenimis, sudarančiais valstybės paslaptį.Anonimiškumas liudytojui taikomas motyvuotu prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, esant liudytojo prašymui taikyti jam anonimiškumą, BPK 199 straipsnyje nustatytiems pagrindams ir nesant sąlygų, nurodytų BPK 200 straipsnio 2 dalyje. Nutarime taikyti anonimiškumą liudytojui Nr. 26 yra konstatuotos visos šios aplinkybės, t. y. tai, kad liudytojas prašo taikyti jam anonimiškumą, kad anonimiškumo taikymui yra visi trys pagrindai, nustatyti BPK 199 straipsnio 3 dalyje, kad šis asmuo neturi fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių negalėtų teisingai suvokti turinčių reikšmės bylai dalykų ir duoti apie juos teisingų parodymų, kad jis nebuvo teistas už melagingų parodymų davimą, kad nėra duomenų apie tai, jog dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų jis gali duoti melagingus parodymus prieš įtariamąjį. Tas faktas, kad šias aplinkybes patvirtinančių duomenų ir, atskirai imant, duomenų apie tai, kad liudytojo Nr. 26, jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui gresia realus pavojus, nėra baudžiamosios bylos medžiagoje, nereiškia BPK reikalavimų pažeidimo, nes tokių duomenų byloje ir negali būti. BPK 201 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad bylos dokumentuose nebūtų informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti tyrimo veiksme dalyvavusio ar kitame dokumente paminėto nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę. Tai reiškia, kad byloje negali būti ir duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, jog liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, jo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams gresia realus pavojus, nes pagal tokius duomenis lengvai galima būtų nustatyti tokio liudytojo asmens tapatybę. Už anonimiškumo taikymo pagrindų ir sąlygų tinkamą nustatymą atsako nutarimą taikyti anonimiškumą surašęs asmuo, o šių duomenų teisingumą patikrina teismas, apklausdamas asmenį, kuriam taikomas anonimiškumas. Liudytojas Nr. 26 buvo apklaustas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, vadinasi, du kartus buvo patikrinti anonimiškumo taikymo liudytojui Nr. 26 pagrindai ir sąlygos, todėl nėra pagrindo abejoti jų buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis Nr. 2K-53/2006).Teismų praktikoje kartais pasitaiko atvejų, kai anonimiškumo taikymo pagrįstumas tikrinamas ne itin kruopščiai. Tokius atvejus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertina ypač griežtai ir pripažįsta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu:Nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas tik esant svarbioms priežastims, dėl kurių turi būti užtikrinamas parodymus duodančio asmens duomenų slaptumas. Daugelyje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų yra nurodyta, kad tam, jog būtų taikomas anonimiškumas, turi būti reikšmingas ir pakankamas pagrindas. Anonimiškumo taikymo pagrindai ir tvarka nustatyti BPK 199 ir 200 straipsniuose. Būtina ir pirma anonimiškumo taikymo sąlyga (conditio sine qua non) yra realaus pavojaus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui grėsmė. Anonimiškumo taikymo pagrįstumas turi būti tikrinamas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Nepatikrinęs, ar egzistuoja būtini anonimiškumo taikymo pagrindai ir sąlygos, teismas negali liudytojo ar nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų laikyti pakankamai patikimais ir jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tokią išvadą pagrindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. 2002 m. vasario 14 d. sprendime, priimtame byloje Visser prieš Nyderlandus, Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas konstatuotas nustačius, kad nagrinėjant bylą nebuvo išnagrinėtas anonimiškumo taikymo pagrįstumas. Bylos Mechelen prieš Nyderlandus 1997 m. balandžio 23 d. sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad išimtiniais atvejais anonimiškumas gali būti suteikiamas policijos pareigūnui, nes pareiga duoti parodymus viešai yra susijusi su policijos uždaviniais. Tai reiškia, kad tokiu atveju, kai anonimiškumas gali būti suteikiamas įprastiniam liudytojui, gali nebūti pakankamo pagrindo jį taikyti policijos pareigūnui.Iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų ir teismų priimtų sprendimų nagrinėjamoje byloje negali būti daroma išvada, kad teismai būtų kruopščiai patikrinę anonimiškumo suteikimo liudytojui Nr. 5 pagrįstumą. Abejonių dėl būtinybės taikyti šiam liudytojui anonimiškumą kyla ir dėl tos priežasties, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose yra nurodyti asmens, su kuriuo telefonu bendravo G. D., vardas ir pavardė. Byloje su šiais protokolais kartu pateiktose stenogramose nurodoma, kad jose užfiksuoti G. D. pokalbiai su liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas ir kuris pokalbių metu prisistato kaip „Vidas“. Proceso metu liudytojas Nr. 5 duoda parodymus apie bendravimo su G. D. aplinkybes. Iš šių parodymų gali būti daroma tik viena išvada, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose nurodytas asmuo ir yra liudytojas Nr. 5. Jeigu tokia išvada yra teisinga, tai yra nesuprantama, dėl kokių priežasčių šis liudytojas negali būti apklaustas viešai, nes dokumente, kurį gali skaityti visi bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, nurodžius asmens vardą ir pavardę, anonimiškumo taikymas tokiam asmeniui tampa beprasmis.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nustačius, jog anonimiškumas taikytas pagrįstai, anonimiškai gautų parodymų patikimumas turi būti tikrinamas labai atidžiai. Remdamasis ankstesne praktika, byloje Visser prieš Nyderlandus Europos Žmogaus Teisių Teismas pakartojo nuostatą, kad liudytojų parodymai, gauti anonimiškumo taikymo sąlygomis, dėl kurių gynybos teisės negalėjo būti garantuojamos tokia apimtimi kaip paprastai reikalaujama pagal Konvenciją, turi būti tikrinami ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartis Nr. 2K-332/2006).

Daiktai, dokumentai ir jų tyrimas. Daiktų, dokumentų ir jų tyrimo išvadų panaudojimas įrodinėjimeŠioje apžvalgos dalyje turėtų būti aptariama teismų praktika taikant normas, numatytas BPK 84–98, 180, 205–211, 284–286, 289, 290 straipsniuose, tačiau

apibendrintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje kai kurios šių normų nebuvo aiškinamos.Dėl daiktų, dokumentų, jų apžiūros ir tyrimo ikiteisminio tyrimo metu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galima spręsti, kad BPK normų, reglamentuojančių daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, jų apžiūrą ir tyrimą ikiteisminio tyrimo metu, taikymas didelių problemų nekelia. Kasaciniuose skunduose retai teigiama, kad šios normos buvo pažeistos ar netinkamai taikytos, todėl ir šių normų aiškinimo praktiškai nėra. Kasaciniuose skunduose dažniausiai teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimti ir ištirti vieni ar kiti daiktai, kurie turėjo būti tirti, arba kad tai buvo padaryta netinkamai, todėl kasacinės instancijos teismui tenka tik patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo metu atitinkami veiksmai buvo atlikti pagal įstatymo reikalavimus.

Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 92–93 straipsnius nulaužtas veidrodėlis ir sąsiuvinis, nuo kurių buvo paimti pirštų pėdsakai, kaip daiktiniai įrodymai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, turėjo būti apžiūrėti, aprašyti ir pridėti prie bylos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, be kitų materialių objektų, taip pat laikomi ir tokie daiktai, ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų (BPK 91 straipsnis). Šie pėdsakai skirstomi į dvi grupes: pirmai grupei priklauso nusikalstamos veikos pėdsakai kaip materialiai fiksuoti daiktų išorinės sandaros atspindžiai, t. y. žmogaus rankų ir kojų atspaudai, jo naudotų įrankių paliktos žymės ir kitokie pėdsakai, kuriuose matyti juos palikusių objektų individualios savybės, dažnai leidžiančios juos identifikuoti; antros grupės pėdsakai yra įvairių medžiagų dėmės ar dalelės, t. y. ant drabužių ar kitų objektų išlikusios kraujo ar dažų dėmės, audinių mikropluošteliai ir t. t. Pažymėtina, kad daiktai kartu paimami tik su antros grupės objektais. Tuo tarpu daiktai su pirmos grupės objektais kartu paimami tik tuo atveju, jei šių pėdsakų negalima tinkamai paimti įvykio vietoje. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali būti apžiūrimi arba tiriami. Daiktai, kuriuos būtina tirti, apžiūrimi ir aprašomi specialisto išvadoje (BPK 92 straipsnio 1, 2 dalys). Daiktai, dokumentai ir kitokie objektai tiriami jų radimo vietoje. Daiktai, objektai ar kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam reikalingos sąlygos. Objektų tyrimą atlieka specialistai ir pateikia išvadą. Specialisto išvada gali būti įrašoma į tyrimo veiksmo protokolą arba surašoma atskiru dokumentu (BPK 205 straipsnio 2, 3 dalys, 90 straipsnio 1–3 dalys).

Įvykio vietos apžiūros protokoluose nurodyta, kad, apžiūrėjus T. Č. automobilį „Audi 80“ ir A. P. nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), išryškinta ir nukopijuota po vieną piršto pėdsaką, tinkamą daktiloskopiniam identifikaciniam tyrimui: pirmuoju atveju – nuo nulaužto automobilio galinio vaizdo veidrodėlio, antruoju – nuo svetainėje buvusio sąsiuvinio. Šiuos pirštų pėdsakus abiem atvejais išryškino, nukopijavo ant daktiloskopinių plokštelių ir jas supakavo į vokus bei užantspaudavo specialistas R. K. Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūros protokolus, be specialisto, tyrėjų, pasirašė ir patys nukentėjusieji T. Č. bei A. P. ir kokių nors pastabų ar pareiškimų protokole nenurodė. Prie abiejų įvykio vietos apžiūros protokolų pridėtos nuotraukos.Taigi, išryškinus ir nukopijavus pirštų pėdsakus ant daktiloplokštelių, tirti daiktų (veidrodėlio ir sąsiuvinio) nereikėjo. Dėl to, vadovaujantis BPK 205 straipsnio nuostatomis, specialistams buvo pavesta atlikti minėtų pirštų pėdsakų daktiloskopinį tyrimą ir, be kitų klausimų, atsakyti, ar šiuos pėdsakus paliko L. U. Specialistams kartu su įvykių vietose išryškintais bei ant daktiloplokštelių nukopijuotais pirštų pėdsakais buvo pateikti ir BPK 144 straipsnio tvarka lyginamajam tyrimui iš nukentėjusiojo T. Č., A. P. ir jo žmonos paimti rankų pirštų atspaudų bei L. U. rankų pirštų ir delnų atspaudų pavyzdžiai. Pažymėtina, kad L. U. geranoriškai sutiko duoti pirštų atspaudų bei rankų delnų pavyzdžius lyginamajam tyrimui, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo metu pastabų, pareiškimų nepadarė, šio tyrimo veiksmo protokolą pasirašė. Specialistai atliko daktiloskopinius tyrimus ir pateikė kategoriškas išvadas, atitinkančias BPK 90 straipsnio 3 dalyje jų turiniui keliamus reikalavimus. 2005 m. balandžio 11 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad piršto pėdsakas, rastas įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint T. Č. automobilį „Audi 80“, ir nukopijuotas ant daktiloplokštelės, yra L. U. kairės rankos bevardžio piršto, o 2005 m. balandžio 6 d. specialisto išvadoje – kad piršto pėdsakas, rastas įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint A. P. nuomojamą butą, ir nukopijuotas ant daktiloplokštelės, yra L. U. dešinės rankos bevardžio piršto.

11

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas minėtas specialistų išvadas L. U. kaltės įrodymais, atsižvelgė ir į tai, kad: liudytojas R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog pirmuoju atveju piršto pėdsakas buvo rastas ant veidrodėlio stiklo, o atspaudas nuimtas prie automobilio, antruoju atveju – piršto pėdsakas buvo rastas ant vieno paskleistų sąsiuvinių svetainėje, o atspaudas paimtas nuo sąsiuvinio mėlynu viršeliu; liudytojas R. K. parodė, kad sąsiuvinis nebuvo paimtas, nes jame buvo nukentėjusiojo užrašai; iš nukentėjusiųjų bei paties L. U. parodymų matyti, kad L. U. anksčiau su nukentėjusiaisiais nebuvo pažįstamas; nei vienas iš jų neparodė, kad jis (L. U.) kada nors būtų buvęs T. Č. automobilyje „Audi 80“ ar A. P. bute ir taip būtų galėjęs palikti pirštų pėdsakus; nukentėjusysis A. P. dalyvavo atliekant procesinius veiksmus, pasirašė įvykio vietos protokole ir to, kad piršto atspaudas nuo sąsiuvinio buvo paimtas, nepaneigė, o pirmosios instancijos teisme teigė, kad šio procesinio veiksmo atlikimo nepastebėjo. Be to, nukentėjusysis A. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad svetainėje buvo jo sąsiuviniai ir mėlynas sąsiuvinis tikrai buvo. Liudytojas R. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, nukopijavus pirštų atspaudus, ant daikto nebelieka jokio atspaudo ir jo nurodyta kopijuojant bei išryškinant pirštų pėdsakus naudotų miltelių spalva atitinka specialistų išvadose nurodytą pėdsakams išryškinti naudotų miltelių spalvą.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu, nenustačiusi, jog policijos pareigūnai, tarp jų ir tyrėjas paėmęs iš L. U. pavyzdžius lyginamajam tyrimui, būtų viršiję įgaliojimus ir neteisėtai naudoję fizinį smurtą, ikiteisminį tyrimą dėl minėtų pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bei įgaliojimų viršijimo nutraukė. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu pirštų pėdsakai buvo paimti, išryškinti ir nukopijuoti ant daktiloplokštelių neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. 2K-454/2006).Kolegija atmeta nuteistojo A. M. teiginius dėl BPK 20, 87, 88, 92, 179, 205, 207, 301, 44 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31, 109 straipsnių pažeidimo, neva pasireiškusio tuo, kad buvo netinkamai užfiksuoti bei ištirti pirštų atspaudai, rasti pagrobtame automobilyje „Mercedes-Benz 208“, į teismo posėdį nebuvo iškviestas specialistas, tyręs šiuos pėdsakus, ir nesant galimybės šiam specialistui užduoti klausimų buvo pažeistas šalių lygybės principas. Automobilis „Mercedes-Benz 208“ buvo apžiūrėtas Klaipėdos miesto VPK ikiteisminio tyrimo pareigūno, dalyvaujant specialistei J. J., vadovaujantis BPK 179 ir 207 straipsniais. BPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekant tyrimo veiksmus gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas, daromi pėdsakų atspaudai ir išliejos, sudaromi planai ir schemos bei naudojami kitokie fiksavimo būdai.Specialistė, aptikusi ant automobilio durelių rankų atspaudus, pasirinko patį patikimiausią jų fiksavimo būdą – daktiloskopavimą. Apžiūros protokole, pasirašytame visų tyrimo veiksme dalyvavusių asmenų, konstatuota, kad atlikus apžiūrą paimtos daktiloplokštelės Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3.

BPK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti šio Kodekso 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas. Šio straipsnio 2 dalis įpareigoja apžiūrimus daiktus kiek galima nufotografuoti arba nufilmuoti.Rankų pėdsakai yra objektai, kuriuos būtina tirti, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnas pasirinko tinkamiausią BPK 179 straipsnio 1 dalyje nurodytą jų fiksavimo būdą.Teismai visiškai pagrįstai apžiūros protokolą ir specialisto išvadą pripažino įrodymais, nes šie duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka.Nuteistojo nuoroda į BPK 87 ir 88 straipsnių nesilaikymą neanalizuojama, nes rankų pėdsakus tyrė specialistas, laikydamasis BPK 89 ir 90 straipsnių reikalavimų, o ekspertizė nebuvo atliekama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 2K-168/2006).Bene vienintelė BPK norma, reglamentuojanti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kurios turinys buvo aiškintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, yra BPK 96 straipsnis:

Pateiktos dokumentų kopijos negali būti laikomos įrodymais byloje, nes jų atitiktis originaliems dokumentams nėra patvirtinta teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 6 d. nutartis Nr. 2K-20/2004).

Kiek plačiau BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos normos turinys aiškinamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartyje Nr. 2K-113/2006, kurioje išaiškinta, kad BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti dokumentai reiškia jų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas kopijas. Tuo tarpu, jeigu byloje yra ne dokumento originalas ar nustatyta tvarka patvirtinta jo kopija, būtina atlikti papildomus patikrinimo veiksmus ir įsitikinti, ar kopija atitinka originalą:Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad, I. J. prisipažinimo faksogramą pripažįstant įrodymu ir ja grindžiant apeliacinės instancijos teismo nutartį, buvo pažeisti BPK nustatyti reikalavimai. Byloje yra I. J. prisipažinimo, surašyto sulaikius jį Baltarusijos Respublikoje, faksograma (T. 2, b. l. 126), o prisipažinimo originalas neišsaugotas (T. 3, b. l. 139). Nors šis prisipažinimas pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaitytas (T. 4, b. l. 129) ir tikrinamas apklausiant I. J., tačiau juo nebuvo grindžiama nuteistojo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, be kitų duomenų, kuriais grindžia savo išvadas, nurodo ir I. J. prisipažinimą, tačiau neatkreipia dėmesio į tai, kad jis neatitinka BPK reikalavimų.I. J. prisipažinimas gali būti vertinamas kaip dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, atitinkantis BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus požymius. Tačiau BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardyti dokumentai reiškia jų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas kopijas. Faksograma nėra dokumento originalas ar nustatyta tvarka patvirtinta kopija. Iš principo faksograma gali būti pripažinta tinkamu dokumentu, tačiau tokiu atveju teismas turi patikrinti ir nustatyti ne tik dokumente, perduotame faksu, esančių duomenų sąsajumą (BPK 20 straipsnio 3 dalis) ir leistinumą (BPK 20 straipsnio 4 dalis), bet ir dokumento perdavimo faksu aplinkybes: kas, kada, iš kur, kam, į kur, kodėl pasiuntė faksogramą, ar faksogramos tekstas atitinka dokumento originalo tekstą. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nenustatė, todėl I. J. prisipažinimo faksograma grįsdamas savo išvadas, t. y. pripažindamas joje esančius duomenis įrodymu, pažeidė BPK 96 straipsnio 3 dalyje bei 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus.Dėl specialisto ir eksperto dalyvavimo teismo posėdyje, ekspertizės skyrimo ir darymo bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismų praktika rodo, kad tiek specialistai, davę specialisto išvadas, tiek ekspertai, atlikę ekspertizes ikiteisminio tyrimo metu, dažnai dalyvauja nagrinėjant bylą teisme. Ypač dažnai specialistai ir ekspertai dalyvauja nagrinėjant nužudymų ir autoavarijų bylas. Teismų praktika taip pat rodo, kad BPK normų, reglamentuojančių specialisto ir eksperto dalyvavimą nagrinėjant bylą teisme (BPK 284, 285 straipsniai), didesnių problemų nekelia. Kasacinės instancijos teismo nutartyse nurodytų normų aiškinimo nepavyko rasti. Kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo šių normų taikymo dažniausiai rodė, kad kasatoriai ne visai teisingai interpretuoja jų turinį arba neteisingai vertina eksperto (specialisto) parodymus teisme.

Pagal BPK 284 straipsnio 3 dalį į teismo posėdį gali būti šaukiami ir specialistai, nepateikę išvados ikiteisminio tyrimo metu. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose specialistams jokių pavedimų ir užduočių nebuvo duota, specialistai – ekspertai J. S. ir K. G. – davė paaiškinimus parodymų forma (BPK 284 straipsnio 4 dalis), parodymai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, todėl kasatoriaus teiginiai, kad K. G. parodymai teisme gauti pažeidžiant BPK 90 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes jokia išvada nebuvo suformuluota ir po ja teismo posėdžio protokole nepasirašyta, kad tiek J. S., tiek K. G. apskritai negalėjo būti apklausiami, nes ikiteisminio tyrimo metu jie jokių objektų netyrė ir išvadų nedavė, atmestini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartis Nr. 2K-383/2006).

Pagal BPK 285 straipsnį ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Vadovaujantis šia nuostata teismo medicinos ekspertas J. P., atlikęs tyrimą ir davęs specialisto išvadą, buvo šaukiamas į teismo posėdį. Pirmosios instancijos teisme buvo aiškinamasi, ar B. T. po patirtų sužalojimų galėjo judėti. Ekspertas teisme paaiškino, kad B. T. su tokiais sužalojimais galėjo judėti, kažkur nueiti, o po to sugrįžti, tačiau nebuvo sukonkretinta, kokį atstumą ji galėjo nueiti. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas dėl B. T. galimybių judėti patikslino, kad po gautų sužalojimų ji galėjo nueiti ir grįžti tik nedidelį atstumą – apie 10–20 metrų. Taip pat teismo posėdyje ekspertas patikslino, kad kūno sužalojimai buvo padaryti prieš 1–4 valandas iki mirties, nes specialisto išvadoje buvo nurodyta, jog po kūno sužalojimų padarymo, išvardytų išvados 3.1 papunktyje, tiriamoji išgyveno keletą valandų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo medicinos eksperto parodymai abiejų instancijų teismuose nėra prieštaringi, taip pat neprieštarauja specialisto išvadai Nr. M 64/05 (01). Taigi visos bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-502/2006).

Apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys rodo, kad didesnių problemų teismams nekelia ir BPK 286 straipsnio, reglamentuojančio ekspertizės skyrimą ir darymą bylos nagrinėjimo teisme metu, taikymas. Šiame straipsnyje įtvirtintos normos turinys yra gana platus ir ekspertizės skyrimo procedūra reglamentuota pakankamai smulkiai. Daugiau problemų praktikoje kyla sprendžiant klausimą, ar skirti proceso dalyvių prašomą ekspertizę, ar atsisakyti tai daryti. Be abejo, nekyla problemų, jeigu proceso dalyvio prašymas tenkinamas ir prašoma ekspertizė skiriama. Kasacinės instancijos teismas nagrinėjo atvejus, kai teismai atsisakė skirti prašomas ekspertizes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad esant tam tikroms sąlygoms atsisakymas skirti prašomą ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių teisių ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidžia.Pirma, proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę turi būti apsvarstytas ir išspręstas BPK nustatyta tvarka (BPK 270, 292 straipsniai), o nutartyje turi būti nurodyti prašymo atmetimo motyvai.Pagal BPK 270 straipsnį teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių pateiktus prašymus, išsiaiškinti, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, dėl jų priimti nutartį. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kaltinamųjų S. P. K., J. B. ir jų gynėjų prašymų skirti 2001 m. balandžio 6 d. pokalbio įrašo fonoskopinę ekspertizę pagrįstumą, baudžiamojo proceso normų nepažeidė – prašymus atmetė protokoline nutartimi, nurodydamas, kad prašomos išsiaiškinti aplinkybės nustatytos remiantis byloje surinkta medžiaga (T. 6, b. l. 36, 38, 42). BPK 208 straipsnyje nurodyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios. Tai reiškia, kad ekspertizė yra skiriama tada, kai jos išvados reikalingos išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad parengtinio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (skirta fonoskopinė eskpertizė, siekiant išsiaiškinti, ar K. V. padarytuose garso įrašuose yra užfiksuoti kasatorių balsai, apklausti liudytojai, į teismo posėdį kviestas specialistas). Teismas nesuabejojo tarp K. V. ir S. P. K. bei J. B. vykusių pokalbių įrašų teisingumu, nes šių pokalbių turinį

12

patvirtino kiti byloje esantys įrodymai, atitinkantys BPK 20 straipsnyje keliamus reikalavimus. Kasaciniuose skunduose keliamą pokalbių įrašų tikrumo klausimą yra nuodugniai aptaręs apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje konstatavęs, kad pokalbio įrašai, padaryti atliekant operatyvinius veiksmus, gauti įstatymo nustatyta tvarka, teisiamajame posėdyje patikrinti, pareigūnai, su kurių žinia šie įrašai buvo daromi, teisme apklausti. Pagrindo teigti, kad pokalbiai sumontuoti, nėra. Pripažinti, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ar darydamas išvadas rėmėsi netinkamu įrodymų šaltiniu, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistosios S. P. K. ir J. B. bei jų gynėjai, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepasinaudojo teise prašyti paskirti fonoskopinę ekspertizę, nors vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 punkto nuostatomis galėjo pareikšti pageidavimus, kad būtų atliktas įrodymų tyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 2K-547/2005).Kasacinio skundo argumentai, kad, atmetus prašymus paskirti autotechninę ekspertizę arba bent automobilio apžiūrą ir tyrimą, buvo neišsamiai išnagrinėtos bylos aplinkybes ir pažeisti BPK 7 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nepagrįsti.

Ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 205, 207 straipsniais, buvo atliktas transporto priemonės techninės būklės patikrinimas ir apžiūra. Pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Nuteistojo gynėjas pirmosios instancijos teismo prašė paskirti kompleksinę autotechninę ekspertizę tam, kad: 1) apžiūrėjus automobilį, būtų galima nustatyti, ar iš vairuotojo vietos per galinio vaizdo veidrodėlį matyti automobilio dešinioji dalis ir apačia, 2) ar automobilio prietaisai praneša vairuotojui apie tai, kad durys nevisiškai uždarytos, 3) taip pat ar kaltinimo dalis, kad nukentėjusioji buvo velkama 25 m, atitinka jai nustatytų sužalojimų pobūdį. Teismas, išklausęs nagrinėjimo teisme dalyvių nuomones dėl pareikšto prašymo, motyvuotai jį atmetė kaip nepagrįstą, nes pirmieji du klausimai nereikalauja specialių žinių, o į trečią klausimą atsakyta specialisto išvadoje. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo prašytos išsiaiškinti aplinkybės yra ne ekspertizės, o eksperimento (BPK 197 straipsnis) tyrimo dalykas, be to, šios aplinkybės neturi esminės reikšmės darant išvadas, ar vairuotojas vykdė KET 145 punkto reikalavimus, todėl kolegija mano, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartis Nr. 2K-331/2006).

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai, motyvuodami atsisakymą skirti prašomą ekspertizę ar kviesti į teismo posėdį ekspertą (specialistą), būtų atsargūs ir nerodytų išankstinio nusistatymo dėl įrodymų vertinimo.

Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįstą R. B. ir jo gynėjo prašymą kviesti į posėdį specialistą, po eismo įvykio į įvykio vietą atvykusius greitosios pagalbos gydytoją bei policijos darbuotojus, nėra pagrindas laikyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tačiau šis prašymas buvo pateiktas po kaltinamojo ir nukentėjusiosios apklausos, pirmosios instancijos teismas jį atmetė nebaigęs tirti byloje esančių įrodymų, tarp jų – specialisto išvados, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo. Atmesdamas prašymą, pirmosios instancijos teismas parodė išankstinį nusistatymą šioje nutartyje iš anksto įvertindamas įrodymus: „specialisto išvada yra objektyvi, netikėti ja nėra pagrindo, schema įvykio nubraižyta teisingai“ (b. l. 98).[Dėl šios priežasties kasacinės instancijos teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir byla perduota nagrinėti teismui, nes pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai] (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartis Nr. 2K-138/2005).

Antra, vien tai, kad tam tikros aplinkybės nustatytos specialisto išvada, o ne ekspertizės aktu, nėra pagrindas skirti ekspertizę.Pagal BPK 89, 205, 206 straipsnius objektų, tarp jų ir žmogaus kūno, tyrimą gali atlikti specialistai, turintys reikiamų specialių žinių bei įgūdžių. Specialisto

išvada, kaip ir ekspertizės aktas, BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatinėjant kaltę asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Būtinumo skirti ekspertizę nebuvo, nes byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidusių nustatyti esmines bylos aplinkybes. Teismas, be kitų bylos įrodymų, savo nuosprendį grindė teismo medicinos specialisto išvada Nr. 6-1447/04/02. Šis procesinis dokumentas atitiko BPK 90 straipsnio reikalavimus. Specialisto išvadą pateikė J. Ivaškevičius, turintis specialių medicininių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą. A. K. prašymas skirti teismo medicinos ekspertizę teismo posėdyje buvo apsvarstytas ir atmestas nutartimi, motyvuotai paaiškinant, kodėl teismas nemato būtinybės atlikti šio procesinio veiksmo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas posėdyje apklausė J. Ivaškevičių apie jo pateiktą išvadą dėl nukentėjusiojo sužalojimo. BPK 284 straipsnio 2 dalyje leidžiama į teismo posėdį šaukti specialistą, kai jo parodymai būtini išvadai paaiškinti ar papildyti. Nei A. K., nei jo gynėjas neprieštaravo, kad J. Ivaškevičius būtų apklaustas, nušalinimas jam nebuvo pareikštas, nagrinėjimo teisme dalyviams buvo suteikta galimybė užduoti klausimus. Ta aplinkybė, kad specialisto išvadą pateikęs J. Ivaškevičius buvo įvardytas kaip ekspertas, esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu nelaikytina, nes tuo kasatoriaus teisės nebuvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-504/2005).BPK 286 straipsnio 2 dalyje labai detaliai reglamentuota klausimų ekspertui pateikimo tvarka ir, be kita ko, nustatyta, kad teismas atmeta tuos klausimus, kurie nesusiję su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta teisingą tokią teismų praktiką, kai teismai ne besąlygiškai perrašo į nutartį proceso dalyvių suformuluotus klausimus ekspertui, o juos įvertina pagal BPK 286 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus:Teismo medicinos ekspertizės skyrimą D. P. sveikatos būklei nustatyti inicijavo pati D. P. Tai matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo. Tiek nuteistoji, tiek jos gynėjas pabrėžė, kad tokios ekspertizės tikslas yra išsiaiškinti, ar dėl sveikatos būklės D. P. gali atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pagal BPK 286 straipsnio 2 dalį teismas, pasitarimų kambaryje priimdamas nutartį dėl ekspertizės skyrimo ir klausimų ekspertui pateikimo, apsvarsto pateiktus klausimus ir atmeta tuos, kurie yra nesusiję su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai, taip pat prireikus suformuluoja naujus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, 2005 m. rugsėjo 16 d. nutartimi skyręs teismo medicinos ekspertizę, pavedė ekspertams atsakyti į klausimus, susijusius su pačių proceso dalyvių nurodytu ekspertizės atlikimo tikslu, todėl, suformulavęs naujus klausimus ir pateikęs D. P. gynėjo klausimą ekspertui (Ar gali nusikalstamą veiką padaręs asmuo pagal savo sveikatos būklę atlikti laisvės atėmimo bausmę?), kito jo klausimo (Ar pagal savo sveikatos būklę teisiamoji galėjo atlikti veiksmus, kuriais ji yra kaltinama?) pagrįstai nutartyje nepaminėjo, nes jis nebuvo susijęs su šios ekspertizės skyrimo tikslu – pasitelkti specialiąsias žinias, siekiant nustatyti, ar yra pagrindas D. P. taikyti BK 76 straipsnio 1 dalį ir atleisti ją nuo bausmės dėl ligos. Pabrėžtina, kad teismas savo iniciatyva iškėlė dar vieną papildantį D. P. ir jos gynėjo iškeltą tikslą – nurodė, kad specialios žinios dėl D. P. sveikatos būklės gali turėti svarbią reikšmę ir sprendžiant konkrečios bausmės dydžio klausimą. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis būtent šiuo įrodymu byloje, sumažino D. P. skirtą laisvės atėmimo bausmę ir pagrįstai jos neatleido nuo laisvės atėmimo bausmės dėl ligos, nes nėra BK 76 straipsnio 1 dalyje nustatytų būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartis Nr. 2K-477/2006) .Pagal BPK 286 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas ekspertizę, turi teisę atmesti klausimus, kurie nesusiję su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai, taip pat prireikus suformuluoti naujus klausimus. Iš 2004 m. spalio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kolegijai nutarus paskirti teismo medicinos ekspertizę teisiamojo posėdžio pirmininkė pasiūlė nagrinėjimo teisme dalyviams pateikti ekspertizei klausimus raštu, perskaitė klausimus, kuriuos, teisėjų nuomone, reikėtų išsiaiškinti, ir nagrinėjimo teisme dalyviai sutiko su posėdžio pirmininkės pateiktais klausimais. Iš Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 18 d. rašto (T. 5, b. l. 259) matyti, kad, be teismo nutartyje nurodytų klausimų ekspertams, buvo nusiųsti ir nepilnamečių kaltinamųjų atstovų klausimai, į kuriuos teismas prašė atsižvelgti atsakant į klausimus, pateiktus nutartyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad teisiamojo posėdžio pirmininkei perskaičius klausimus ekspertui nagrinėjimo teisme dalyviai prašymų nepareiškė. Esant šioms aplinkybėms kasatoriaus motyvai dėl BPK 286 straipsnio pažeidimo atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. 2K-677/2006) .BPK 286 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad jeigu ekspertas teismo posėdyje nedalyvauja, priimtą nutartį teismas siunčia vykdyti ekspertizės įstaigai arba asmeniui, kuriam pavedama daryti ekspertizę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, kai ekspertizę pavedama atlikti asmeniui, neįtrauktam į ekspertų sąrašą, teismas turėtų vadovautis BPK 210 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis.

Apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį grindžia 2002 m. spalio 14 d. A. G. personalinės įmonės atlikta pakartotine teismo medicinos ekspertize, kurios akte R. J. mirties priežastimi pripažintas staigus širdies kraujagyslių nepakankamumas, išsivystęs dėl lėtinės išeminės širdies ligos. Šiuo aktu apylinkės teismas rėmėsi, atmesdamas parengtinio tyrimo metu atliktų teismo medicinos, papildomos komisinės teismo medicinos ekspertizių aktus, kuriuose A. J. mirties priežastis buvo nurodyta elektros srovės poveikis. 2002 m. spalio 14 d. A. G. personalinės įmonės atlikta teismo medicinos ekspertizė kelia abejonių jos atlikimo teisėtumu bei išvadų pagrįstumu. Kartu su kasaciniu skundu gautoje iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2003 m. liepos 8 d. pažymoje tvirtinama, kad A. G. personalinės įmonės veikla vertintina kaip neteisėtas vertimasis sveikatinimo veikla, nes tam būtina licencija. Byloje esanti specializuotos medicinos praktikos licencijos kopija patvirtina, kad A. A. G. suteikta teisė verstis teisės medicinos gydytojo praktika (T. 6, b. l. 12). Registracijos pažymėjimas (T. 6, b. l. 13) rodo, kad A. G. įregistravo savo personalinę įmonę 2001 m. gegužės 22 d., kurios veiklos pobūdis nurodyta kita gydytojų veikla, medicinos laboratorijų veikla. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų 1996 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnyje nustatyta, kad paslaugas Lietuvos Respublikoje teikti gali tik įstaigos, akredituotos asmens ir (ar) visuomenės sveikatos priežiūrai ar gavusios Valstybės akreditavimo tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos akreditavimą liudijantį dokumentą (licenciją). Tokio dokumento A. G. personalinė įmonė ekspertizės atlikimo metu neturėjo, todėl negalėjo organizuoti ir vykdyti teismo medicinos ekspertizės įstaigos darbo. Be to, teismo medicinos ekspertizes Lietuvos Respublikoje atlieka specializuota įstaiga – Teismo medicinos institutas, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ir kompetencijos požiūriu skirti atlikti ekspertizę kitai įmonei. 1961

13

m. BPK 319 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui skirti ekspertizę atlikti ir neekspertinės įstaigos specialistui, tačiau tokiu atveju visi specialistai turėjo dalyvauti teismo posėdyje formuluojant klausimus ir paskiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 13 d. nutartis Nr. 2K-28/2004).Dėl kvapo odorologinio tyrimo išvadų. Baudžiamojo proceso ir kriminalistikos teorijoje nevienareikšmiškai vertinamas žmogaus kvapo odorologinio tyrimo rezultatų panaudojimas nusikalstamų veikų tyrimo praktikoje ir įrodinėjimo procese: nuo visiško neigimo iki visiško pripažinimo. Teismų praktika šiuo klausimu pasirinkusi tarpinį variantą: odorologinio kvapų tyrimo išvada pripažįstama tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina kiti byloje išnagrinėti įrodymai. Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už automobilio vagystę. A. L. kaltė, be kitų įrodymų, buvo grindžiama ir specialisto išvada, kuria nustatyta, kad tikėtina, jog kvapų pėdsake, paimtame iš automobilio nuo vairuotojo sėdynės, yra kaltinamojo A. L. kvapas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo skundą, nutartyje konstatavo, kad „nors minėtoje specialisto išvadoje nėra neginčijamai nurodyta, jog būtent kvapų pėdsake yra A. L. kvapas, tačiau vertinant ją drauge su kitais bylos duomenimis turi įrodomosios reikšmės“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje konstatuota, kad „teismai tinkamai įvertino šios išvados įrodomąją reikšmę. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors minėtoje specialisto išvadoje nėra neginčijamai nurodyta, jog būtent kvapų pėdsake yra A. L. kvapas, tačiau, vertinant ją drauge su kitais bylos duomenimis, ji yra svarbi darant išvadą dėl A. L. kaltės (baudžiamoji byla Nr. 1-921-452/2005) .Byloje, kurioje Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 18 d. nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už automobilio vagystę ir kurioje nuosprendis taip pat buvo grindžiamas tikėtina kvapo odorologinio tyrimo išvada, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo:Iš specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo, šios išvados išaiškinimo, tyrimą atlikusios specialistės paaiškinimų teisme matyti, kad išvada, jog kvapų pėdsake, paimtame įvykio vietos apžiūros metu nuo nukentėjusiojo automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje, yra V. T. kvapas, yra tikėtina ne dėl to, ar tame kvape yra V. T. kvapas, o dėl V. T. kvapo lokalizacijos vietos. Tyrimą atlikusi specialistė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, atliekant tyrimą, į V. T. kvapą reagavo du šunys, o išvada nėra kategoriška todėl, kad „atliekant tyrimą šunims ne kartą buvo pateikiami kvapų lyginamieji pavyzdžiai keičiant jų išdėstymą, ir šunys, nors ir sėkmingai, tačiau reagavo nevienodai“. Specialistė taip pat paaiškino, kad, iš patalpos paėmus lyginamuosius tyrimus nepraėjus valandai nuo kvapo palikimo, galima tiksliai nustatyti kvapo šaltinio lokalizaciją, o praėjus daugiau kaip dviem valandoms, tiksli lokalizacija faktiškai neįmanoma, nes kvapo molekulės pasklinda patalpos erdvėje, bet kvapas patalpoje išlieka. Byloje nustatyta, kad R. U. automobilis buvo pavogtas 2004 m. vasario 16 d., tarp 18.20 ir 21.45 val., o automobilis rastas ir kvapų pavyzdžiai iš jo paimti įvykio vietos apžiūros metu – 2004 m. vasario 17 d., tarp 1.38 ir 3.10 val. Taigi teismas, posėdžio metu apklausdamas specialistę, pateikusią išvadą, kad kvapų pėdsake, paimtame įvykio vietos apžiūros metu nuo nukentėjusiojo automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje, yra V. T. kvapas, pašalino galimas abejones dėl šio įrodymo reikšmės. Todėl teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad „buvo nustatytos ir pateisintos V. T. kvapo automobilyje lokalizacijos pakeitimo aplinkybės, išaiškintos duotos išvados su tikimybėmis ribos“, pagrįstai konstatavo, jog tai „leidžia teismui visiškai tikėti šios specialistų išvados pagrįstumu ir teisingumu“. Vadinasi, teismui abejonių dėl to, kad pavogtame automobilyje buvo V. T. kvapas, neliko. Kolegijos nuomone, išvada dėl rasto V. T. kvapo nukentėjusiojo R. U. automobilyje, šio įrodymo tyrimas ir vertinimas byloje padarytas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 2K-160/2006).Iš esmės tokia pati pozicija dėl kvapo odorologinio tyrimo išvadų vertinimo išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 22 d. nutartyje Nr. 2K-252/2005, 2005 m. spalio 11 d. nutartyje Nr. 2K-511/2005, 2006 m. kovo 7 d. nutartyje Nr. 2K-183/2006, 2006 m. gruodžio 27 d. nutartyje Nr. 2K-798/2006.

Dėl privačių ekspertų konsultacinių išvadų. Teismų praktikoje neretai susiduriama su atvejais, kai nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, teismui pateikiamas dokumentas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atlikęs daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimą, surašė privatus ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialių žinių. Pagal apibendrintas kasacinės instancijos teismo nutartis sprendžiama, kad teismai tokiose situacijose elgdavosi įvairiai: kartais tokių dokumentų nepriimdavo nenurodydami jokių motyvų, kartais vertindavo kaip surašytus bylos baigtimi suinteresuoto asmens prašymu ir todėl jais negrįsdavo teismo išvadų, kartais priimdavo ir vertindavo kaip specialisto išvadą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje šiuo klausimu susiformavusi gana nuosekli praktika.Pirma, teismai, išskyrus kasacinės instancijos teismą, privalo spręsti pateikto dokumento prijungimo prie bylos klausimą. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis BPK normomis, reglamentuojančiomis prašymų nagrinėjimą (BPK 238, 270, 292, 324 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 25 d. nutartyje Nr. 2K-107/2005 konstatuota: Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas nuteistojo R. Š. gynėjo prašymas pridėti prie bylos dokumentą, pavadintą „Teismo medicinos specialisto išvada Nr. A-SI-22-36“, kuriame išdėstyti tyrimo, atlikto nuteistojo R. Š. gynėjo prašymu, rezultatai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šis prašymas buvo apsvarstytas ir teismo nutartimi atmestas (T. 3, b. l. 44, 45). BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo R. Š. gynėjo prašymą, šios normos reikalavimus pažeidė, nes nutartyje nenurodė jokių prašymo atmetimo motyvų.Dokumente, pavadintame „Teismo medicinos specialisto išvada Nr. A-SI-22-36“, išdėstyti duomenys apie vieną iš nustatinėtinų byloje aplinkybių – nukentėjusiojo R. J. sveikatos sutrikdymo mastą. Šis dokumentas surašytas gynėjo prašymu, A. G. teismo medicinos tyrimų biuro darbuotojų, todėl yra oficialus dokumentas. Taigi dokumentas atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, todėl turėjo būti tiriamas ir vertinamas kaip ir kiti byloje esantys duomenys. Nemotyvuotai atsisakius šį dokumentą prijungti prie bylos ir jį tirti, buvo suvaržyta įstatymo garantuota nuteistojo R. Š. teisė į gynybą.Teisę į gynybą įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis. Teisė į gynybą yra visuma procesinių priemonių, kurias naudodamas įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis ginasi nuo įtarimo ir kaltinimo. Pagrindinės procesinės priemonės, sudarančios teisės į gynybą turinį, reglamentuotos baudžiamojo proceso įstatyme. Baudžiamojo proceso įstatymas ne tik nustato priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir teisėsaugos institucijų pareigą užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Taip pagal BPK 10 straipsnio 2 dalį teisėsaugos institucijos, tarp jų ir teismas, įpareigojamos užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų.Viena iš priemonių, kuriomis įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis ginasi nuo įtarimo ir kaltinimo, yra naudojimasis gynėjo paslaugomis. Tokią teisę šiems proceso dalyviams garantuoja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 21, 22 straipsniai). Gynėjas yra asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę pagalbą įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam, gina jų teises ir teisėtus interesus (BPK 17 straipsnio 1 dalis). Teikdamas teisinę pagalbą baudžiamajame procese, gynėjas turi teises ir pareigas, nustatytas BPK 48 straipsnyje. Be kitų teisių, gynėjas turi teisę savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis, pavyzdžiui, gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų bei asmenų gynybai reikalingus dokumentus ir daiktus, kalbėtis su asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes ir kt. (BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Būtent šią teisę ir įgynendino nuteistojo R. Š. gynėjas, gaudamas iš A. G. teismo medicinos tyrimų biuro dokumentą, pavadintą „Teismo medicinos specialisto išvada Nr. A-SI-22-36“.Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą užtikrinti galimybę nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų, nenurodydamas jokių motyvų nepriėmė dokumento, kurį gavo nuteistojo gynėjas, įgyvendindamas BPK įtvirtintas savo teises, ir taip suvaržė nuteistojo gynėjo teisę, nustatytą BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kartu – ir nuteistojo R. Š. teisę į gynybą, įtvirtintą BPK 10 straipsnio 1 dalyje. Nurodytų BPK normų pažeidimas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes dėl jo buvo suvaržytos įstatymo garantuotos nuteistojo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ir tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas, bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.Savaime suprantama, šios nuostatos netaikomos nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nes, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teismas tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl šis teismas įrodymų netiria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 2K-563/2004).

Antra, nepaisant to, kaip pavadintas privatus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas (dažniausiai vadinamas „specialisto išvada“), proceso dalyvio prašymu atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, o jų surašytas dokumentas pagal BPK 88 straipsnį nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 straipsnį specialisto išvada. Šio dokumento esmė atskleista Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Taigi dokumentas turėtų būti vadinamas konsultacine išvada.Kasatorius nesutinka su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu pripažintais įrodymais ir jų įvertinimu. Šis skundo argumentas nepagrįstas. Įrodymų samprata yra pateikta BPK 20 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Absoliuti dauguma įrodymų gaunama taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas. Įrodomąją funkciją atlieka ir BPK 90 straipsnyje nurodyta specialisto išvada ir BPK 88 straipsnyje nurodytas ekspertizės aktas. Šiuose straipsniuose įtvirtinti bendrosios specialisto išvados ir ekspertizės akto turiniui keliami reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje procesiškai įforminta yra 2003 m. spalio 16 d. teismo medicinos specialisto J. G. išvada ir 2004 m. rugsėjo 29 d. ekspertizės aktas Nr. EKG 22(139)/05(01), kurie atitinka BPK 88 ir 90 straipsnių reikalavimus. Byloje yra ir sutartiniais pagrindais pagal nuteistojo gynėjo užsakymą atlikta teismo medicinos specialisto A. G. 2004 m. kovo 17 d. konsultacinė išvada bei 2005 m. balandžio 8 d. (A. G. ir V. P.) konsultacinė išvada. Pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu, tačiau šiuo pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 2K-156/2006).

14

Trečia, pritartina susiformavusiai praktikai, kai pridėta prie bylos konsultacinė išvada tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai, o jeigu teismui kyla abejonių dėl asmens, davusio konsultacinę išvadą, specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitais klausimais, asmuo, davęs tokią išvadą, kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip specialistas (BPK 284 straipsnis).Proceso dalyvio teismui pateikta konsultacinė išvada paprastai prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės akto išvadoms. Tokiais atvejais teismai turi imtis priemonių prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto priežastims išsiaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti. Šiuo atveju teismai neturėtų skubėti skirti ekspertizės, o iš pradžių panaudoti kitus BPK numatytus būdus nurodytiems prieštaravimams pašalinti – į teismo posėdį kviesti konsultacinę išvadą davusį asmenį ir specialisto išvadą davusį specialistą ar ekspertizę atlikusį ekspertą ir juos apklausti BPK 284 ar atitinkamai 285 straipsniuose nustatyta tvarka.Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu D. N. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio padarė kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas teismui pateikė privačios ekspertės O. L. konsultacinę išvadą, prieštaraujančią byloje esančiam autotechninės ekspertizės aktui. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad įvertinęs O. L. surašytą specialisto išvadą, vadovautis ja neturi pagrindo, nes neturi duomenų, jog O. L. turėjo visą baudžiamosios bylos medžiagą, neaišku, kokiais dokumentais remdamasi ji padarė savo išvadas, dalis jos pateiktų eismo įvykio aplinkybių akivaizdžiai prieštarauja bylos metu nustatytoms įvykio aplinkybėms. Apeliaciniuose skunduose nuteistasis ir gynėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino gynėjo pateiktos teismui ekspertės O. L. išvados ir teigė, jog tinkamam autotechninės ekspertizės akto ir gynėjo pateiktos išvados įvertinimui būtina skirti naują ekspertizę. Į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo pakviestas tiek autotechninę ekspertizę atlikęs ekspertas, tiek ekspertė O. L. ir atliekant įrodymų tyrimą jie buvo apklausti. Apeliacinės instancijos teismas neskyrė naujos autotechninės ekspertizės, nuosprendyje įvertino ekspertizės aktą ir ekspertės O. L. išvadą ir nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl ekspertės O. L. išvada nesivadovauja. Beje, apeliacinės instancijos teismas nurodė visiškai kitokius tokio sprendimo motyvus, nei buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentus, kad toks teismo elgesys prieštarauja įstatymui, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė (baudžiamoji byla Nr. 1-5-16/2004).Specialisto ar eksperto apklausa tuo atveju, kai byloje yra specialisto išvadai ar ekspertizės aktui prieštaraujanti konsultacinė išvada, reikalinga ne tik prieštaravimų priežastims išsiaiškinti ir jiems pašalinti vertinant specialių žinių reikalaujančių tyrimų išvadas, bet ir tais atvejais, kai prieštaravimai gali būti pašalinti tik skiriant naują ekspertizę. Jeigu specialisto ar eksperto apklausos metu paaiškėja, kad pirminę išvadą davusiam specialistui ar ekspertui buvo pateikta neišsami, nepakankama ar nekokybiška medžiaga, ekspertizė gali būti skiriama tam pačiam ekspertui (ekspertizė, jeigu prieš tai buvo atliktas objektų tyrimas, papildoma ekspertizė, jeigu prieš tai buvo daryta ekspertizė). Tačiau jeigu specialisto ar eksperto apklausa nepadeda išsiaiškinti, kuri išvada yra nepagrįsta, turi būti skiriama nauja ekspertizė. Tokiais atvejais ekspertizės darymas negali būti pavedamas asmenims, jau atlikusiems byloje specialių žinių reikalaujančius tyrimus, tarp jų ir konsultacinę išvadą davusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis). Teismų praktika rodo, kad tokios nuostatos nesilaikant, t. y. naujos ekspertizės darymą pavedant specialisto išvadą davusiam ar ekspertizę atlikusiam ekspertui ir konsultacinę išvadą davusiam asmeniui, teismas paprastai gauna ekspertizės aktą su tomis pačiomis ankstesniuose dokumentuose išdėstytomis priešingomis išvadomis.Šioje apžvalgoje jau minėtoje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-16/2004 buvo autoavarijoje sužalotos ir vėliau mirusios moters teismo medicinos ekspertizės aktas. Teismui taip pat buvo pateikta teismo medicinos specialisto A. G. konsultacinė išvada, kurioje buvo nurodyta kita moters mirties priežastis nei teismo medicinos ekspertizės akte. Siekdamas išsiaiškinti prieštaravimų priežastis ir tuos prieštaravimus išspręsti, teismas paskyrė pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, kurią pavedė atlikti pirmąją ekspertizę atlikusiam ekspertui ir teismo medicinos specialistui A. G. Pakartotinės ekspertizės akte buvo nurodytos dvi nesutampančios moters mirties priežastys, kurios buvo nurodytos pirminės ekspertizės akte ir konsultacinėje išvadoje.Teismų praktika rodo, kad tais atvejais, kai byloje yra vienas kitam prieštaraujantys ekspertizės aktas ir konsultacinė išvada, prieštaravimų nepavyksta pašalinti eksperto ir asmens, davusio konsultacinę išvadą, apklausų metu, pakartotinė ekspertizė paprastai skiriama atlikti ekspertizės įstaigai. Būtent tokią praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartys Nr. 2K-76/2006, 2K-78/2006). Privatiems ekspertams ekspertizė pavestina atlikti tais atvejais, kai ekspertizės įstaigoje nėra reikiamos specialybės ekspertų, galinčių atlikti ekspertizę, o jeigu reikiamos specialybės privačių ekspertų nėra, – asmeniui, neįtrauktam į ekspertų sąrašą, bet turinčiam reikiamų specialių žinių. Prieš skiriant ekspertizę privačiam ekspertui ar kitam asmeniui, turinčiam reikiamų specialių žinių, reikia neužmiršti teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 524 patvirtinta Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje tvarka) išspręsti apmokėjimo už ekspertizę klausimą.Nepakankamas prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto priežasčių išsiaiškinimas, nepakankamas išsiaiškinimas, kurioje iš išvadų duomenys yra patikimesi, ir nepakankamas motyvavimas nuosprendyje ar nutartyje, kuria iš byloje esančių išvadų grindžiamos teismo išvados, pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. 2K-641). Dėl specialisto išvados ar ekspertizės akto vertinimo. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 2K-2/2005).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė rodo, kad teismai iš esmės teisingai vertina ekspertizės aktus ir specialisto išvadas, šiais įrodymų šaltiniais nustatytais duomenimis grįsdami savo išvadas, tinkamai tai motyvuoja nuosprendžiuose ar nutartyse. Išimtys pasitaiko tik retais atvejais. Taip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartyje Nr. 2K-226/2005, be kita ko, konstatuota:

Apeliaciniu skundu nuteistasis Č. M. ginčijo jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, subjektyviuosius požymius, teigdamas nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad dokumentai yra suklastoti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuoti įrodymai, patvirtinantys faktą, kad AB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderis ir PVM sąskaita–faktūra yra suklastoti, ir konstatuota, jog, pasirašydamas šiuose dokumentuose už abi tariamai įvykusio pirkimo–pardavimo sandorio šalis, Č. m. ne tik suprato, kad tokiais veiksmais klastoja tikrus dokumentus, bet ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Šioje nutartyje taip pat nevertinti nuteistojo Č. M. parodymai apie tai, kad AB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderyje ir PVM sąskaitoje–faktūroje už vyr. buhalterę A. K. jis nepasirašęs.Byloje esant prieštaringiems duomenims apie vieną ir tą pačią aplinkybę teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, privalėjo šiuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl to, kad AB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderyje ir PVM sąskaitoje–faktūroje Č. M. pasirašė už vyr. buhalterę A. K., pagrįsdamas rašysenos ekspertizės aktu ir nuosprendyje nenurodydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo Č. M. parodymus apie tai, kad už A. K. jis nepasirašęs, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė.Antra vertus, tokioje situacijoje nuosprendį grindžiant ekspertizės akto išvada, kad minėtuose dokumentuose už A. K. pasirašęs Č. M., ekspertizės aktas neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo. Tokių abejonių pirmiausia kyla dėl to, kad pats Č. M. šią ekspertizės aktu nustatytą aplinkybę kategoriškai neigia ir, minėta, kitokių duomenų, ją patvirtinančių ar paneigiančių, byloje nėra. Antra, negalima atmesti kasaciniame skunde nurodytų argumentų apie tai, kad nutarimo skirti rašysenos ekspertizę aprašomoji dalis neatitinka 1961 m. BPK 207 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Šiame nutarime vietoj to, kad, kaip reikalaujama 1961 m. BPK 207 straipsnio 1 dalyje, būtų nurodytas pagrindas skirti ekspertizę (specialių žinių reikalingumas įvykio aplinkybėms nustatyti), yra nurodytos byloje nustatytos aplinkybės ir iš esmės pateiktas tų aplinkybių teisinis įvertinimas. Abejonės ekspertizės akto pagrįstumu pašalinamos paskiriant pakartotinę ekspertizę, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas to nepadarė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 21 d. nutartyje Nr. 2K-265/2006, be kita ko, konstatuota:Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai nurodė, kad liudytojai P. U., E. E., D. S., E. A., V. B. ir L. N.,

apklausti teismo posėdžio metu, patvirtino faktą, jog į komandiruotes nevykdavo, nes pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole ir nuosprendyje yra užfiksuota, kad šie asmenys nurodė vykę į komandiruotes į Pabradę, Vilkyčius ir Vilnių. Specialisto išvadoje taip pat remiamasi šių bei kitų liudytojų ikiteisminio bylos tyrimo metu atliktų apklausų duomenimis, nors teismo posėdžio metu dauguma liudytojų paaiškino kitokias aplinkybes. Be to, specialisto išvadoje įvertinti kaltinamojo V. N., liudytojų J. B. ir E. B. parodymai dėl komandiruočių ir, remiantis įmonės veiklos dokumentais, kuriuose yra jų parašai, konstatuota, kad jie buvo įmonėje, o komandiruotėse nebuvo. Tokios išvados viršija specialisto kompetencijos ribas, nes liudytojų parodymų vertinimas yra teismo kompetencijos sritis. Dėl to teismas specialisto išvada dėl liudytojų parodymų galėjo remtis ne tiesiogiai, o tik ta dalimi, kuri patvirtinama bylos proceso metu apklaustų liudytojų parodymais, nes teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie

15

buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.Teismų praktikoje kyla sunkumų vertinant tikėtinas (nekategoriškas) eksperto ar specialisto išvadas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ekspertizės akte yra nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) eksperto išvados davimo priežastys, ekspertizės aktas yra išsamus ir nėra pagrindo skirti naują ekspertizę.

2. Kasatorius tvirtina, kad ekspertas neatsakė į pateiktą klausimą, kokias konkrečias frazes jis (M. N.) pasakė, ir nepateikė kategoriškos išvados, kad tai jo (M. N.) balsas. Tuo tarpu eksperto išvadoje pagal BPK 88 straipsnio 4 dalies nuostatas turi būti suformuluojami konkretūs atsakymai į pateiktus klausimus. Pasak kasatoriaus, BPK 286 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, esant nepakankamai išsamiai ekspertizei, kai iš esmės neatsakyta į pateiktus klausimus, teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ekspertizės akto išvadose suformuluojami atsakymai į pateiktus klausimus (BPK 88 straipsnio 4 dalis). Į kiekvieną klausimą turi būti atsakyta iš esmės arba nurodyta, kad negalima to padaryti. Visi atsakymai turi būti suformuluoti aiškiai ir tiksliai. Tuo atveju, jeigu išvados negalima suformuluoti be detalaus tyrimo rezultatų, išdėstytų tiriamojoje ekspertizės akto dalyje ir išsamiai atsakančių į pateiktą klausimą, aprašymo, duodama nuoroda į tiriamąją akto dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad ekspertui buvo pateikti du kompaktiniai diskai „Verbatim“ su pokalbių įrašais, mini kompaktinis diskas su M. N. balso pavyzdžiais bei pokalbių suvestinės. Fonoskopinę ekspertizę atlikusiam ekspertui patikslinus tyrėjos pateiktus klausimus, nekeičiant jų esmės, ekspertas turėjo išspręsti du klausimus: ar tyrimui pateikti garso įrašai, esantys kompaktiniuose diskuose „Verbatim“, nėra sumontuoti ir ar tyrimui pateiktuose dviejuose kompaktiniuose diskuose „Verbatim“ užfiksuotuose pokalbių garso įrašuose yra užfiksuotas M. N. balsas. Jei taip, kokias frazes pasakė M. N. Vadinasi, antruoju klausimu prašoma nurodyti ne tai, ką konkrečiai pasakė M. N., o kurias frazes iš tyrimui pateiktose garso įrašų suvestinėse atitinkamai pažymėtų frazių pasakė būtent jis. Ekspertas, atsakydamas į pirmąjį klausimą, nurodė, kad pateikti tyrimui kompaktiniuose diskuose „Verbatim“ garso įrašai nėra sumontuoti. Priešingai nei tvirtina kasatorius, ekspertas atsakė ir į antrąjį klausimą, pateikdamas išvadą, kad „tikėtina, jog pateiktuose tyrimui dviejuose kompaktiniuose diskuose „Verbatim“ esančiuose garso įrašuose Nr. 1–11 yra užfiksuotas M. N. balsas. Tikėtina, kad frazės, kurios pateiktose tyrimui šių garso įrašų suvestinėse, pažymėtos „P“, pasakytos M. N.“. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad labai skiriasi lyginamųjų M. N. balso pavyzdžių ir tiriamojo įrašų garso perdavimo kanalų apibūdinimai, todėl negalima atlikti statistinių–parametrinių balso parametrų palyginimo ir galutinė išvada duodama tik tikėtina, remiantis audiotyvine analize. Be to, ekspertas nurodė, kad tikėtina, jog garso įrašuose Nr. 1–5 daugelyje vietų balsas sąmoningai iškraipomas. Vadinasi, ekspertas, kaip ir reikalaujama BPK 88 straipsnio 4 dalyje, ekspertizės akto išvadose pateikė atsakymus į visus jam pateiktus klausimus, taip pat nurodė objektyvias priežastis, dėl kurių negali pateikti kategoriškos išvados. Taigi ekspertizės aktas šioje byloje iš esmės yra išsamus.

Pažymėtina, kad pagal BPK 286 straipsnio 7 dalį teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir tuo atveju, jei ekspertizės aktą įvertina kaip nepakankamai išsamų. Tuo tarpu šioje nutartyje konstatuota, kad ekspertizės aktas šioje byloje yra išsamus, todėl teismas, nepaskirdamas naujos ekspertizės, BPK 286 straipsnio nuostatų nepažeidė. Kita vertus, BPK 286 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teismo teisė, bet ne pareiga, esant įstatyme nurodytiems pagrindams, paskirti naują ekspertizę.

3. Kartu kasatorius teigia, kad ekspertui nurodžius, jog jis negali pateikti konkrečios išvados, yra laikoma, kad išvada nepateikta (BPK 86 straipsnio 2 dalis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ekspertas atsisako pateikti išvadą, jeigu: skiriant ekspertizę jam nebuvo pateikta pakankamai medžiagos išvadai padaryti, o prašymas pateikti papildomą medžiagą nebuvo patenkintas; ekspertui pateikti klausimai neatitinka specialių jo žinių; nėra moksliškai pagrįstos metodikos atsakyti į ekspertui pateiktus klausimus. Šiais atvejais ekspertas surašo aktą, kad negalima pateikti išvados (BPK 86 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, nekategoriškų (tikėtinų) išvadų pateikimas nėra atsisakymas pateikti išvadą, nes pirmuoju atveju ekspertas vis tik pateikia išvadas, nors ir tikėtinas, o atsisakius pateikti išvadas, jos iš viso nepateikiamos. Tuo tarpu ekspertas šioje byloje neatsisakė pateikti išvadų, ekspertizės akte nurodė, kokiomis metodikomis vadovavosi, taip pat neprašė pateikti papildomos medžiagos, nenurodė, kad jam pateikti klausimai neatitinka jo kompetencijos, ir, kaip jau minėta, atsakė į jam pateiktus klausimus, nurodydamas konkrečias priežastis, kodėl pateikia tikėtinas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. 2K-453/2006). Teismų praktikoje taip pat pasitaiko atvejų, kai teismai, motyvuodami tuo, kad specialisto išvada buvo gauta ikiteisminio tyrimo metu, t. y. neveikiant rungimosi principui, vien tuo pagrindu skiria ekspertizę ir ekspertui paveda spręsti tuos pačius klausimus, kurie išspręsti specialisto išvadoje. Sprendžiant pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tokia teismų praktika nėra priimtina:

Iš kasacinio skundo turinio spręstina, kad kasatorius nesutinka su specialisto išvada dėl nustatytos nukentėjusiojo J. K. mirties priežasties ir nurodo, kad tikslesniems duomenims gauti reikėjo skirti teismo medicinos ekspertizę, kurią atliktų teismo medicinos ekspertas, o ne specialistas. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas.

Pagal BPK 89 straipsnį specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad žmogaus kūno arba lavono tyrimą atlieka teismo medikai. Skirtingai nei anksčiau galiojusiame BPK, kuriame buvo nustatyta, kad mirties priežastims nustatyti būtina ekspertizė, šiame kodekse nurodyta, kad teismo medikas, padaręs lavono skrodimą mirties priežasčiai nustatyti, yra specialistas ir lavono tyrimo rezultatus įformina teismo medicinos išvadoje. Bylos duomenimis, J. K. lavono tyrimą atliko ir mirties priežastį nustatė ekspertas N. R., turintis aukštąjį išsilavinimą ir teismo medicinos eksperto kvalifikaciją. Kasatorius klysta manydamas, kad specialisto išvada, kaip įrodymų šaltinis, yra menkesnė už ekspertizės aktą. Procesiškai specialisto paskyrimas yra paprastesnis nei ekspertizės skyrimas, todėl paspartėja bylos tyrimas. Taigi taip pasielgdama ikiteisminio tyrimo institucija BPK 2 straipsnio reikalavimų nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K-606/2005).Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį P. K., be kitų įrodymų, grindė ir specialistų išvadomis. Kasatorius, skunde nurodęs, kad buvo atlikta sutarčių ekspertizė, klaidingai įvardijo ikiteisminio tyrimo veiksmą – objektų tyrimą. Objektų tyrimų dalykas buvo P. K. personalinės įmonės 15 paslaugų teikimo sutarčių su nukentėjusiaisiais šioje baudžiamojoje byloje. Tyrimams parinktos tos sutartys, kurios galėjo patvirtinti ar paneigti iškilusią versiją, kad jose yra suklastotas P. K. parašas. Visi objektų tyrimai atlikti nepažeidžiant BPK 205 straipsnio reikalavimų, o specialistų išvados surašytos, vadovaujantis BPK 90 straipsnio nuostatomis, todėl kasatoriaus argumentas, kad visų sutarčių neperdavimas ekspertizei buvo neišsamaus jo bylos išnagrinėjimo sąlyga, nepagrįstas. Ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Ekspertizė skiriama, kai ją atlikus gali būti nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinybės skirti kasaciniame skunde minimas ekspertizes ar pavesti specialistams atlikti daugiau objektų tyrimų, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad atlikus tokius veiksmus būtų gauta bylai reikšminga informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 31 d. nutartis Nr. 2K-51/2006).

Duomenų, gautų pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, panaudojimas įrodinėjime

BPK nėra vienintelis duomenų, naudojamų įrodinėjimo procese, šaltinis. Dažnai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gaunami kitų įstatymų ir pirmiausia – Operatyvinės veiklos įstatymo – nustatyta tvarka.Operatyvinė veikla yra svarbi kovos su nusikalstamumu forma. Procesinėmis priemonėmis atskleisti kai kurias nusikalstamas veikas būtų labai sunku arba iš viso neįmanoma. Tačiau operatyvinė veikla, reglamentuota Operatyvinės veiklos įstatymu, pagal savo pobūdį labai skiriasi nuo procesinės veiklos, reglamentuotos BPK. Dėl šios priežasties teismai, nagrinėdami bylas, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, pagrįstai šių duomenų patikrinimui skiria ypatingą dėmesį. Ypač svarbu atidžiai tikrinti duomenis, surinktus operatyvinio tyrimo metu, nes šis tyrimas apima veiksmus, smarkiai varžančius pagrindines žmogaus teises ir įsiskverbiančius į privatų asmens gyvenimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais.Operatyvinis tyrimas yra organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos (Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 23 dalis). Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų bei jų dokumentų slaptai kontrolei, techninių priemonių naudojimui specialia tvarka ir informacijos gavimui iš telekomunikacijų operatorių bei telekomunikacijų paslaugų teikėjų, slaptam patekimui į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones bei jų apžiūrai, laikinam dokumentų paėmimui ir apžiūrai, medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių bei kitų objektų paėmimui tirti neskelbiant apie jų paėmimą), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (nusikalstamos veikos imitacijos modeliui ir kontroliuojamam gabenimui).

Iš teismų praktikos matyti, kad baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotų nutarčių ar generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuotų operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotų teikimų dažnai nebūna. Motyvuojant tuo, kad šiuose dokumentuose yra valstybės paslaptį sudaranti informacija, į bylą dedama ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno pažyma apie tai, kad vieno ar kito operatyvinio veiksmo atlikimą sankcionavo atitinkamas Operatyvinės veiklos įstatyme nurodytas teismo ar prokuratūros pareigūnas. Tokią praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta netinkama:

16

Vieninteliai duomenys apie tai, kad 2001 m. vasario 7–9 d. telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo sankcionuotas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, yra 2002 m. balandžio 8 d. Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pažyma. Tačiau tokių duomenų šio procesinio veiksmo teisėtumui patikrinti nepakanka. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas yra neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Taigi tik teismas gali leisti klausytis telefoninių pokalbių ir tik teismo patvirtinimas apie tokio leidimo išdavimą yra pakankama tokio veiksmo sankcionavimo garantija, nes šios konstitucinės teisės apsauga patikėta teismui. Tačiau ir pirmosios instancijos teismo patvirtinimas, peržiūrėjus slaptą operatyvinę bylą, kad kaltinamojo E. J. skambučiai į Rusijos Federacijos ambasadą Vilniuje buvo išaiškinti atsitiktinai, atliekant operatyvinius veiksmus su visiškai su juo nesusijusiais asmenimis, nepašalina abejonių dėl VSD atlikto telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo. Pagal bylos medžiagą telefoninis pokalbis vyko tarp dviejų subjektų – E. J. ir Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje darbuotojų.1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 27 straipsnio 1 dalyje (JT Tarptautinio sąvado Nr. 7310) įtvirtinta, kad priimančioji valstybė leidžia ir saugo atstovybės susižinojimą visais oficialiais klausimais. Lietuvos Respublika 1991 m. spalio 20 d. įstatymu ,,Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso“ pripažino diplomatinių atstovybių imunitetą ir privilegijas. Įtraukus Vienos konvenciją į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, diplomatinėms atstovybėms taip pat buvo suteiktas imunitetas susižinojimo visais oficialiais klausimais srityje.Iš įrašuose esančių pokalbių turinio matyti, kad, E. J. skambinant į Rusijos Federacijos ambasadą, visais atvejais ambasados darbuotojas oficialiai prisistatydavo atstovybės vardu. Taigi teisėtas pokalbio pasiklausymas buvo galimas dviem atvejais – esant teisėjo sankcionuotam E. J. telefoninių pokalbių pasiklausymui arba pagal 1961 m. BPK 1982 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai yra kitos šalies prašymas ar sutikimas. Byloje nėra duomenų, kad Rusijos Federacijos ambasada būtų prašiusi ar sutikusi, kad būtų klausomasi jos telefoninių pokalbių. Šios sąlygos nebuvimą patvirtina ir Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje 2000 m. liepos 4 d. notos Nr. 105-n kopija. Vadinasi, šioje situacijoje telefoninio pokalbio pasiklausymas buvo galimas tik esant motyvuotam nutarimui, sankcionuotam įstatymo nustatyta tvarka, klausytis E. J. telefoninių pokalbių. Dėl to nepakanka fakto, patvirtinančio, kad pirmosios instancijos teisėjų kolegija susipažino su slapta operatyvine byla ir įsitikino telefoninio pokalbio pasiklausymo teisėtumu. E. J. kaip kaltinamasis ir teisiamasis byloje turėjo teisę susipažinti su visa bylos medžiaga (1961 m. BPK 52 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir žinoti, ar įrodymai, kuriais grindžiama jo kaltė, atitinka įstatymo reikalavimus. Ši teisė yra absoliuti ir negali būti ribojama daugiau nei tai nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme. Nesuteikus kaltinamajam ir jo gynėjui galimybės susipažinti su telefoninio pokalbio įrašo kaip įrodymo leistinumu baudžiamojoje byloje, pažeidžiami privalomi šalių lygybės ir rungimosi principai baudžiamajame procese. Tai nustatyta BPK 7 straipsnio 2 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje, 1961 m. BPK 265 straipsnyje. Šios nuostatos įpareigoja teismą pagrįsti nuosprendį tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 1961 m. BPK 331 straipsnis), todėl byloje neturi būti įslaptintos informacijos, kuri gali būti reikšminga bylai teisingai išspręsti. Jei susipažinimas su viso dokumento turiniu gali pažeisti operatyvinio tyrimo tikslus kitoje byloje, tokiu atveju gali būti pateikiama pažyma su pagrindiniais duomenimis apie tai, ar buvo sankcionuotas E. J. pokalbių pasiklausymas, kokiu pagrindu ir kada. Tokio turinio pažyma turi būti patvirtinta sankciją pasiklausyti suteikusio pareigūno. Panaši situacija yra ir su informacija apie NVIEM sankcionavimą. Tik šiuo atveju byloje yra žinios apie NVIEM sankcionavimo laiką, įstatymines jo ribas, tačiau šie duomenys turi būti patvirtinami ne VSD, o sankciją suteikusio ar kito kompetentingo Generalinės prokuratūros prokuroro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 10 d. nutartis Nr. 2K-124/2004).Vadinasi, jeigu apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotų nutarčių ar generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuotų operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotų teikimų nėra galimybės dėti į bylą dėl to, kad juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija, byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Tokį išrašą turėtų padaryti teismo ar prokuratūros pareigūnas, sankcionavęs veiksmo atlikimą.Byloje turi būti ne tik teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, bet ir duomenys apie faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Baudžiamosiose bylose dažniausiai tenka tikrinti, ar buvo operatyvinio tyrimo pagrindas, nurodytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte: nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šiame punkte išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Taigi faktinis operatyvinio tyrimo pagrindas – tam tikra informacija. Nekyla problemų tikrinant operatyvinių veiksmų faktinį pagrindą tada, kai tas pagrindas nėra valstybės paslaptį sudaranti informacija – tokia informacija būna byloje:Iš 2002 m. lapkričio 5 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) teikimo Šiaulių apygardos prokurorui matyti, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis pritaikytas pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimus. Būtinumą taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį patvirtina anoniminis laiškas, adresuotas STT Šiaulių skyriaus viršininkui, gautas 2002 m. vasario 11 d. kartu su kasete, kurioje buvo pokalbio įrašas. Teikimas taikyti modelį buvo pateiktas po to, kai STT priėmė sprendimą prisidėti prie R. V. ir A. B. nusikalstamos veikos. Jame nurodytos nusikalstamos veikos imitacijos modelio metu atliekamų konkrečių veiksmų, kurie buvo nustatytos R. V., ribos, ir jos nebuvo peržengtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartis Nr. 2K-111/2006).

Sunkumų tikrinant faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą kyla tada, kai tokiu pagrindu yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija. Iš šioje apžvalgoje jau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 10 d. nutarties Nr. 2K-124/2004 turinio akivaizdu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepripažįsta tinkama tokios praktikos, kai tikrindamas faktinį operatyvinio tyrimo veiksmo atlikimo pagrindą teismas susipažįsta su operatyvinio tyrimo byla ir konstatuoja, kad toks pagrindas buvo. Tokia pat pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartyje Nr. 2K-332/2006:

Iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo galima spręsti, kad dalį duomenų teismas taip pat tyrė nuteistosios ir jos gynėjo neinformuodamas apie tiriamos informacijos turinį – medžiagos, kuria remiantis buvo sankcionuotas modelio taikymas, turinys nebuvo atskleistas bylos nagrinėjimo teisme dalyviams. Toks apeliacinio skundo argumentų dėl provokacijos paneigimo būdas pažeidžia pirmiau minėtus proceso principus, todėl nėra tinkamas. Vadinamoji ex parte (arba in camera) procedūra, t. y. duomenų tyrimas nedalyvaujant proceso dalyviams, jiems neleidžiant susipažinti su teismui pateikta informacija, yra sunkiai suderinama su teisinės demokratinės valstybės baudžiamajam procesui būdingais principais, todėl paprastai negali būti taikoma. Duomenys, kuriuos žino teismas, byloje dalyvaujantiems asmenims gali būti neatskleidžiami tik esant ypatingiems atvejams. Bylos Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas, remdamasis anksčiau priimtu sprendimu byloje Jasper prieš Jungtinę Karalystę, nurodė, kad tokia situacija galima, kai yra svarbių su kaltinamojo teisėmis konkuruojančių interesų (pvz., nacionalinis saugumas arba poreikis apsaugoti liudytojus nuo persekiojimo, arba siekis išsaugoti paslaptyje policijos tyrimo metodus).

Taigi tokiu atveju, kai faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų, kuriuos sankcionavo generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai, pagrindas yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija, byloje taip pat turi būti duomenys, pagal kuriuos tiek teismas, tiek kiti nagrinėjimo teisme dalyviai galėtų įsitikinti, kad operatyvinis tyrimas buvo pradėtas esant Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje nurodytam pagrindui. Teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu negali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai, o faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą tikrinti atlikdamas BPK numatytus veiksmus. Jeigu operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti.

Svarbiu duomenų, gautų atliekant operatyvinį tyrimą, pripažinimo įrodymais aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta operatyvinio tyrimo veiksmų įgyvendinimo teisėtumą:Tam, kad teismas pripažintų NVIM surinktą informaciją įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. NVIM teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo įgyvendinimo teisėtumas. Net ir esant Operatyvinės veiklos įstatyme nurodytiems NVIM sankcionavimo pagrindams, taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. NVIM gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacijos sąvoka taip pat apibrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001, kurioje nurodyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijoms patraukiant jį baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai.

NVIM panaudojimas būtų buvęs neteisėtas, jei slaptasis jo dalyvis būtų provokavęs A. G. nusikalsti. Tuo tarpu iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad NVIM dalyvis A. G. aktyviais veiksmais būtų raginęs gauti, o po to jam parduoti psichotropines medžiagas, taip pat būtų įkalbinėjęs nuteistąją parduoti psichotropinių medžiagų, šiam nesutikus to daryti. Ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad jam buvo nurodyta išsiaiškinti, ar A. G. iš tikrųjų prekiauja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kas jo bendrininkai ir t. t., tačiau kartu išaiškinta, kad negalima A. G. provokuoti padaryti nusikaltimą, t. y. pačiam prašyti, kad A. G. gautų narkotinių medžiagų. Tai patvirtino teisme liudytojas – policijos pareigūnas L. B., davęs nurodymus liudytojui Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas. Byloje nustatyta, kad pats nuteistasis A. G. su liudytoju Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, pradėjo pokalbį apie narkotines medžiagas, pasiūlė jas pirkti iš jo ir davė savo telefono numerį. Taigi A. G. pats nusprendė elgtis nusikalstamai, t. y. parduoti narkotines medžiagas, ir taip įtraukė liudytoją Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, į nusikalstamą veiką. Šis jokiais veiksmais neskatino ir tik prisidėjo prie daromos nusikalstamos veikos. NVIM taikymas A. G. nevaržė jo pasirinkimo laisvės, nes nuteistasis, užuot pardavęs psichotropines medžiagas, galėjo pasirinkti kitą teisėtą elgesio variantą: atsisakyti daryti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas

17

valstybės institucijas ir pranešti apie kurstymą padaryti nusikalstamą veiką, bet to nepadarė. Taigi kasatorius A. G. nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad NVIM A. G. buvo pritaikytas teisėtai, o jo naudojimo metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais A. G. dalyvavimą padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-549/2006).

Operatyvinės veiklos įstatyme kiek detaliau reglamentuota tik sankcionuojamų operatyvinių veiksmų atlikimo tvarka (Įstatymo 10–13 straipsniai). Kiti operatyviniai veiksmai tik apibūdinti pagrindinėse Įstatymo sąvokose (3 straipsnis). Nepaisant to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reikalauja, kad būtų tikrinamas tiek sankcionuojamų, tiek sankcijos nereikalaujančių operatyvinių veiksmų teisėtumas:Svarbus G. D. kaltės įrodymas byloje laikyti tarp G. D. ir modelio dalyvio „Vido“ vykusių pokalbių įrašai, užfiksuoti vykdant operatyvinę veiklą. Apeliacinės instancijos teismas, neigdamas provokavimo versiją, padarė išvadą, kad iš telefoninių pokalbių stenogramų akivaizdžiai matyti, jog nuteistoji nebuvo skatinama, o pati siūlė pirkti ne tik nukentėjusiąją, bet ir kitas merginas. Tačiau šių įrašų patikimumas baudžiamajame procese nėra tinkamai patikrintas. Norint nuspręsti, ar šių pokalbių turinys gali būti vertinamas kaip įrodymas, būtina išsiaiškinti, ar pokalbiai užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka. Pokalbių stenogramos byloje pateiktos su operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose nurodoma, kad jie surašyti remiantis Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi. Tai reiškia, kad į baudžiamąją bylą yra perduota išslaptinta operatyvinė informacija. Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tokiame protokole turi būti nurodyti naudojamų operatyvinių veiksmų pavadinimai. Baigtinis operatyvinių veiksmų sąrašas yra pateiktas Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnyje: 5 dalyje nurodoma, kad operatyviniai veiksmai – operatyvinės veiklos priemonių, metodų, nusikalstamos veikos imitacijos modelio ar kontroliuojamojo gabenimo naudojimas; 6 dalyje yra nurodytos operatyvinės veiklos priemonės – operatyvinėje veikloje naudojamos techninės priemonės ir operatyvinė įskaita; 7 dalyje paaiškinta, kad techninės priemonės gali būti naudojamos bendra ir specialia tvarka; 12 dalyje aiškinama, kokie yra operatyviniai metodai – tai operatyvinė apklausa, operatyvinė apžiūra, operatyvinis patikrinimas, operatyvinis sekimas, agentūrinis metodas, elektroninė žvalgyba. Tai reiškia, kad baigtinis operatyvinių veiksmų sąrašas yra toks: techninių priemonių naudojimas, operatyvinė įskaita, nusikalstamos veikos imitacijos modelis, kontroliuojamas gabenimas operatyvinė apklausa, operatyvinė apžiūra, operatyvinis patikrinimas, operatyvinis sekimas, agentūrinis metodas, elektroninė žvalgyba. Būtent vienas ar keli šių veiksmų turi būti nurodomi, surašant protokolą pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje esančių protokolų grafoje, skirtoje operatyviniams veiksmams nurodyti, yra įrašyta, kad buvo daromas „slaptas garso įrašymas“. Tokio operatyvinio veiksmo Operatyvinės veiklos įstatymas nenumato, todėl neaišku, kokiomis Operatyvinės veiklos įstatymo normomis vadovaujantis buvo daromi telefoninių pokalbių tarp G. D. ir „Vido“ įrašai bei pokalbio, įvykusio tarp šių asmenų, nukentėjusiosios ir liudytojo V. J. prieš pat G. D. sulaikymą, įrašas. Nežinant, kokios normos buvo taikytos, neįmanoma patikrinti, ar šie įrašai yra teisėti. Šią aplinkybę būtina nustatyti bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime yra atkreiptas dėmesys į tai, kad modelis neapima kitų operatyvinių veiksmų, kuriems nustatyta atskira sankcionavimo tvarka. Jau minėta, kad Konstitucinio Teismo nutarime yra analizuojamos ankstesnės redakcijos Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos, tačiau šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamų klausimų požiūriu galiojanti šio įstatymo redakcija tik nežymiai skiriasi nuo redakcijos, kurios normų konstitucingumas buvo tikrinamas, todėl Konstitucinio Teismo išaiškinimai neabejotinai yra reikšmingi šiai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartis 2K-332/2006) .Duomenys, gauti Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, kaip ir bet kokie kiti byloje esantys duomenys, turi būti ne tik gauti teisėtais būdais, bet ir patikrinti BPK nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Šiam duomenų, gautų atliekant operatyvinius veiksmus, aspektui Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat skiria didelį dėmesį:Kasatorius neteisus teigdamas, kad duomenų, gautų pagal NVIM, negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Negali būti patikrintas BPK numatytomis priemonėmis anoniminių ar kitokių pranešimų, kurių informacijos šaltinis nėra žinomas, patikimumas. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad duomenys, gauti pritaikius NVIM, nebuvo patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo numatytais veiksmais, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 282 straipsnio nuostatomis, apklausė liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, ištyrė rašytinę bylos medžiagą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. 2K-626/2005).

Išanalizavus teismų praktiką, pažymėtina:1. Įrodinėjimas baudžiamajame procese yra įstatymo reglamentuota ikiteisminio tyrimo įstaigų ir jų pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo ir

proceso dalyvių (įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovo) veikla, kuria renkami, pateikiami, tikrinami ir vertinami duomenys, reikšmingi tiriamo įvykio aplinkybių, nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nustatymui.

2. Įstatyme numatytas skirtingas baudžiamojo proceso subjektų vaidmuo įrodinėjimo procese: ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis; teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis, spręsti, ar jie yra įrodymai, ir vertinti; gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir neprivalo įrodinėti kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai; kiti įrodinėjimo procese dalyvaujantys subjektai turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti šiame procese.

3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

3.1. Įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą reglamentuojančių įstatymų – Baudžiamojo proceso kodekso, Operatyvinės veiklos, Policijos veiklos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Prokuratūros, Advokatūros ir kitų teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą reglamentuojančių įstatymų – nustatyta tvarka. Įrodymais taip pat pripažįstami duomenys, gauti Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.

3.2. Duomenys laikomi gautais įstatymo nustatyta tvarka ir tais atvejais, kai jų gavimo tvarką tiesiogiai nustato žemesnės teisinės galios norminiai aktai, tačiau tie aktai yra priimti vadovaujantis įstatymu ir vykdant atitinkamas įstatymo nuostatas, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtinta Policijos patrulių veiklos instrukcija, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 46V patvirtintos Ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo bei specialisto išvados pateikimo taisyklės (2005 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 4V redakcija) ir pan.

3.3. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik BPK nustatyta tvarka. Kitų įstatymų nustatyta tvarka duomenys paprastai renkami prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, o atliekant ikiteisminį tyrimą šių įstatymų (pavyzdžiui, Operatyvinės veiklos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai.

3.4.1. Jeigu teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla jokių abejonių dėl to, kad šie duomenys yra įrodymai, ir teismas jais grindžia savo išvadas; nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas šiuos duomenis pripažįsta įrodymais, nenurodomi.

3.4.2. Tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės išanalizuojamos ir padaroma kategoriška išvada, laikytini duomenys įrodymais ar ne.

3.5. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiomis aplinkybėmis yra faktinės tiriamo įvykio aplinkybės ir kitos aplinkybės, reikšmingos baudžiamojo, baudžiamojo proceso bei kitų įstatymų taikymui: tiriamos veikos padarymo aplinkybės (laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt.); atsakomybę lengvinančios, sunkinančios ir kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, poveikio priemonę ar atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; aplinkybės, turinčios reikšmės įrodymų vertinimui (įrodymų rinkimo arba gavimo aplinkybės); nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis, dydis ir pan.

3.6. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams.3.6.1. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis

atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas

18

turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Duomenys, gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, įrodymais nepripažįstami.

3.6.2. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka.

3.6.2.1. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami.3.6.2.2. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų

patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

3.6.2.3. Nagrinėjantis bylą teismas paprastai netikrina ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kurios pagrindu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės ar atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai (pavyzdžiui, krata, poėmis, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, asmens būsto ar tarnybinių patalpų apžiūra, ekspertizė ir kt.), pagrįstumo, t. y. ar teisėjui buvo pateikti ir kokie buvo pateikti duomenys, sudarę pagrindą priimti atitinkamą nutartį. Sprendžiant, ar tokiais veiksmais gauti duomenys laikytini įrodymais, paprastai tikrinamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties teisėtumas, t. y. ar priimant nutartį buvo laikomasi BPK nustatytos tvarkos, bei veiksmo atlikimo teisėtumas.

3.7. Įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

3.8. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

3.8.1. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

3.8.2. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų.4. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti

pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. 5. Asmuo, dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir atleistas nuo

baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje nurodytu pagrindu, teisiamajame posėdyje apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles. Šiuo atveju BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyti reikalavimai nėra pažeidžiami, nes tokio asmens veika teisiškai jau yra įvertinta.

6. Nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios veikos jau nuteistas asmuo (nuteistasis) į teismo posėdį kviečiamas ir posėdyje apklausiamas pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau toks asmuo neįspėjamas dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia.

7. Vertindamas teisiamajame posėdyje apklausto nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, arba BPK 282 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, teismas privalo patikrinti, ar buvo BPK 199 straipsnyje įtvirtinti anonimiškumo taikymo pagrindai ir ar nėra BPK 200 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam anonimiškumas pritaikytas nesant pagrindo ar esant BPK 200 straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms, parodymai yra gauti neteisėtu būdu, todėl nepripažįstami įrodymais.

8. BPK 96 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose išvardyti dokumentai reiškia jų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas. Nustatyta tvarka nepatvirtintos dokumento kopijos (šviesokopijos, faksogramos ir pan.) nesant originalo gali būti pripažintos tinkamu dokumentu BPK 96 straipsnio 1 dalies prasme tik tuo atveju, kai BPK numatytais proceso veiksmais yra nustatyta, kad kopija atitinka dokumento originalą.

9. Odorologinio kvapų tyrimo išvada tiriama ir vertinama kaip ir kiti duomenų šaltiniai ir negali būti atmesta vien tik tuo pagrindu, kad tyrimui buvo naudoti biodetektoriai.

10. Daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialių žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme, nei specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme. Toks dokumentas yra proceso dalyviui duota privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, konsultacinė išvada (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).

11. Teismui proceso dalyvio pateiktos konsultacinės išvados pridėjimo prie bylos klausimas sprendžiamas vadovaujantis BPK normomis, reglamentuojančiomis prašymų nagrinėjimą (BPK 238, 270, 292, 324 straipsniai). Sprendžiant šį klausimą, įvertinama, ar tokia išvada nustatinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės, ar asmuo, davęs išvadą, turi reikiamų specialių žinių ir kt.

11.1. Pridėta prie bylos konsultacinė išvada tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai (BPK 290 straipsnis). Jeigu teismui kyla abejonių dėl asmens, davusio konsultacinę išvadą, specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitais klausimais, asmuo, davęs tokią išvadą, kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip specialistas (BPK 284 straipsnis).

11.2. Jeigu konsultacinė išvada prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti į teismo posėdį kviečiamas specialisto išvadą ar ekspertizės aktą pateikęs ekspertas. Jeigu specialisto ar eksperto apklausos teisme metu pasitvirtina ar atsiranda abejonės pateiktos specialisto išvados ar ekspertizės akto išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė. Kai paaiškėja, kad pirminę išvadą davusiam specialistui ar ekspertui buvo pateikta neišsami, nepakankama ar nekokybiška medžiaga, ekspertizė paskiriama tam pačiam ekspertui. Jeigu specialisto ar eksperto apklausa nepadeda išsiaiškinti, kuri išvada yra nepagrįsta, turi būti skiriama nauja ekspertizė. Tokiais atvejais ekspertizės darymas negali būti pavedamas asmenims, jau atlikusiems byloje specialių žinių reikalaujančius tyrimus, tarp jų ir konsultacinę išvadą davusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis). Ekspertizė paprastai pavedama atlikti teismo ekspertizės įstaigai. Jeigu teismo ekspertizės įstaigoje nėra reikiamos specialybės ekspertų, galinčių atlikti ekspertizę, ekspertizė pavedama atlikti privačiam ekspertui, o jeigu reikiamos specialybės privačių ekspertų nėra, – asmeniui, neįtrauktam į ekspertų sąrašą, bet turinčiam reikiamų specialių žinių.

12. Vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. Tas faktas, kad byloje yra specialisto išvada, o ne ekspertizės aktas, nėra pagrindas abejoti specialisto išvados pagrįstumu ir vien dėl to skirti ekspertizę.

13. Kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą, nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais.

13.1. Byloje turi būti teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti – apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (Operatyvinės veiklos įstatymo 10, 11 straipsniai) arba generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (Operatyvinės veiklos įstatymo 12, 13 straipsniai). Jeigu šiuose dokumentuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų.

13.2. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas įtvirtintas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Jeigu operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio veiksmų atlikimo pagrindo paprastai netikrina. Byloje privalo būti faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų, kuriuos sankcionavo generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai, pagrindą patvirtinantys duomenys ir šį pagrindą teismas turi tikrinti atlikdamas BPK numatytus

veiksmus. Teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu negali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai.Top of Form

19